2013 10 04 santaka

1

Penktadienis, spalio 4, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/santaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka

REMIA

Nr. 110

Ke­lio­nė me­no la­bi­rin­tais

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

8

Kau­no bie­na­lės pa­ro­dų sa­lė­se – is­to­ri­jos su de­tek­ty­vo ele­men­tais

Iš­vers­to žo­džio ga­lia

Ne­rim­tų ope­rų rim­ti iš­šū­kiai

Dau­giau nei pa­var­dės do­ku­men­tuo­se

Me­tų ver­tė­jo ti­tu­lą pelnęs P.Ga­siu­lis – apie pir­mą­ją mei­lę li­te­ra­tū­rai ir skai­ty­mo ma­ lo­nu­mą.

Mu­zi­ko­lo­gės įspū­džiai iš Kau­no vals­ty­bi­nio mu­zi­ki­nio teat­ro se­zo­ną pa­žy­mė­ju­sio pa­sta­ ty­mo.

Pa­ro­da mies­to mu­zie­ ju­je pa­sa­ko­ja apie sva­rų žy­dų bend­ruo­ me­nės in­dė­lį į se­no­jo Kau­no su­kles­tė­ ji­mą.

3

4

6

2

Penktadienis, spalio 4, 2013

santaka/kultūros savaitė

Kaip aš pa­mi­lau Kau­no mo­der­niz­mą Er­nes­tas Pa­ruls­kis

Š

io teks­to pa­va­d i­n i­mas lyg ir skel­bia, kad pa­pa­s a­ko­siu ypa­t in­g ą ar­c hi­tek­t ū­r i­n ės mei­lės is­to­r i­j ą, su pai­n iais emo­ci­n iais la­bi­r in­tais, jaus­m i­ne ar­ gu­men­t a­c i­ja ir neiš­ven­g ia­ma ge­ra ar­b a blo­ga pa­b ai­ga. To­k ią is­to­r i­ją, ku­r ios mo­ra­las svar­bes­n is man pa­ čiam nei ap­l in­kai. Taip?

Ne. Ma­no pa­s a­ko­ji­mas ki­toks, nes jis skir­tas bū­tent išo­rei, tiems, ku­r ie vis dar ne­my­l i Kau­no mo­der­n iz­mo, o as­me­n iš­k u­mą ak­cen­t uo­ju tik tam, kad pa­grei­tin­čiau pro­ce­są – nes man jis tru­ko la­bai il­gai.

So­v ie­t i­n iais lai­k ais iš Vil­n iaus dai­ lės ins­t i­t u­to į Kau­ną va­ž i­nė­jau daž­ nai, bet vi­suo­met už­s trig­da­vau me­ no is­to­r i­j os ge­te, te­r i­to­r i­j o­j e, ku­r ią ri­b o­j o M.K.Čiur­l io­n io ga­le­r i­j a, Pa­ veiks­lų ga­le­r i­j a ir M.Ži­l ins­ko ga­le­ ri­ja. Ja vaikš­t ant, akis, be abe­jo, už­ fik­s uo­d a­vo ir pa­s i­d žiaug­d a­vo aki­ vaiz­d žiau­s iais mo­der­n iz­mo sta­t i­ niais – „Pie­no­cent­r u“, Cent­r i­n iu pa­ štu ar Ka­ro mu­z ie­ju­m i, bet tai te­bu­ vo nors ir pra­la­v in­t as, bet vis dėl­to tu­r is­t i­n is žvilgs­n is. Apie Lie­t u­vos tar­pu­k a­r io ar­c hi­tek­t ū­rą mums, ži­ no­m a, šiek tiek dės­tė, bu­vo ke­l ios ap­ž val­gos „Lie­t u­vos TSR ar­c hi­tek­ tū­ros is­to­r i­j o­j e“, dar ke­l iuo­s e lei­d i­ niuo­se. Toks sly­d i­mas ar­chi­tek­t ū­r i­ niu pa­v ir­š iu­m i su­for­ma­vo ir at­s ai­ nią nuo­s ta­t ą, kad tai yra pui­k ūs, ne dau­g iau, pa­s ta­t ai, ko­k ių pil­na Eu­ro­ po­je ir li­k u­s ia­me pa­s au­ly­je.

Po ne­prik­lau­so­my­b ės at­k ū­r i­mo si­ tua­c i­j a ypa­t in­g ai ne­p a­s i­kei­tė. Žy­ mus ar­c hi­tek­t as Jur­g is Rim­v y­d as Pa­lys vie­n a­me švie­ž ia­me straips­ ny­je skun­dė­si, kad apie Kau­no mo­ der­niz­mo iš­skir­ti­nu­mą jis ra­šė ir kal­ bė­jo po­ra de­šimt­me­čių, bet iš­g irs­tas ne­bu­vo. Mums at­ver­t i akis ban­dė ir sve­t im­tau­č iai. Prieš ke­l ias sa­vai­tes Is­to­r i­nės pre­z i­den­t ū­ros kny­g y­nė­ly­ je nu­si­pir­kau pa­sku­t i­n į iš ten bu­v u­ sių lei­d i­n io „Lie­t u­vos mo­der­no pa­ sta­tai“ eg­zemp­l io­r ių. Jį tūks­tan­t i­n iu ti­ra­ž u 1998 m. iš­lei­do tuo­me­t is Kul­ tū­ros pa­vel­do ins­ti­tu­tas, pa­ska­tin­tas

(taip pa­ra­šy­ta ke­l io­se kny­ge­lės vie­ to­se) Šve­d i­jos ar­chi­tek­t ū­ros mu­z ie­ jaus. Šve­dai prieš 15 me­t ų pa­ban­dė pa­baks­no­t i ir at­k reip­t i dė­me­sį į tu­r i­ mą lo­bį – ne­sėk­m in­gai.

Man įta­r i­mų, kad aš ne­sup­ran­t u si­ tua­ci­jos, ki­lo, kaip ir dau­ge­l iui, pa­ ma­č ius sve­t i­m ą kon­teks­t ą. Prieš pen­ke­r ius me­t us nu­va­ž ia­vo­me į di­ de­l į ro­ko mu­z i­kos fes­t i­va­l į, vy­k u­s į ša­l ia Gdy­nės. Šis mies­tas yra Len­k i­ jos jū­r i­n io Tri­m ies­čio, ku­r ia­me dar yra Gdans­kas su So­p o­t u, da­l is. Aš ge­r iau­siai ži­no­jau Gdans­ką, ret­kar­ čiais nu­va­ž iuo­da­mas iki So­po­to. O Gdy­nė, gal­vo­jau, yra ne­t ik­ras mies­ tas ša­l ia di­de­l io uos­to. Vaiz­duo­tė­je ma­t y­da­vau kaž­ką pa­na­š aus į Mi­n i­ jos g. Klai­pė­do­je: tuš­čios erd­vės, įrė­ min­tos uos­to lo­g is­t i­n ių ele­men­t ų.

Kai ten pa­te­kau rea­l iai, bu­vau pri­ blokš­tas. Tar­pu­ka­r io ir po­ka­r io mo­ der­n iz­mas – ir ar­chi­tek­t ū­ro­je, ir dai­ lė­je – tuo­met ar­tė­jo prie ma­din­gu­mo pi­ko. Ren­g ia­mos mil­ž i­n iš­kos ret­ros­ pek­ty­vi­nės pa­ro­dos, ba­ke­l i­t i­niai pa­ puo­ša­lai pa­bran­go pen­kia­gu­bai, vie­ nas po ki­to iš­lei­džia­mi sto­riau­si al­bu­ mai. Me­no ma­das aš se­ku ir Gdy­nė­je su­pra­tau, kad esu ma­d in­g iau­sia­me Eu­ro­pos vie­to­je. Vi­sas mies­tas – iš­

Ka­da nors tik­rai ateis lai­kas, kai tu­ris­tas jū­sų pa­klaus: „Kur yra Pa­ce­vi­ čiaus vi­la?“ ti­s as mo­der­n iz­mas, net jo įspū­d in­ giau­sia, okea­n i­n io sti­l iaus at­mai­na (tą sti­l ių ga­l i­ma pa­ma­t y­t i ir Kau­ne, K.Do­ne­lai­čio g. 19. Tai Pra­no Gu­da­ vi­čiaus ir Alek­san­d ros Il­ji­n ie­nės na­ mas su ap­va­l iu lan­g u fa­sa­de).

Len­kai Gdy­ne ne­pap­ras­tai di­d žiuo­ ja­si. Nie­ka­da ne­t u­rė­ję jū­ros, 1920 m. pa­gal Ver­sa­l io tai­kos su­tar­t į jie ga­vo ke­l io­l i­ka bu­v u­sios Va­ka­r ų Prū­si­jos pa­k ran­tės ki­lo­met­r ų su žve­jų mies­ te­l iu Gdin­ge­nu. Per de­šimt­me­t į sau­ su­mos Len­k i­ja ta­p o jū­r ų vals­t y­b e, su di­de­l iu uos­t u, ka­r i­n iu, žve­jy­bos, pre­ky­bos, mo­ko­muo­ju lai­vy­nais, lai­ vų sta­t yk­lo­m is ir tran­sat­lan­t i­nė­m is ke­lei­v ių li­n i­jo­m is. Žve­jų mies­te­l is su tūks­tan­č iu gy­ven­to­ju vir­to mies­t u su 130 000 gy­ven­to­jų. Ir jie vi­si gy­ ve­no mo­der­n is­t i­n iuo­se na­muo­se.

Vaikš­č io­da­mas po Gdy­nę ir su sa­ vim tam­py­da­mas sa­vo šiek tiek ne­

lai­min­gus drau­gus, mu­zi­kos my­lė­to­ jus (vie­nas jų vė­liau pa­si­skun­dė, kad iš­nau­do­jo vi­so gy­ve­n i­mo li­m i­tą įdė­ miai be­to­ni­nių sta­t i­nių ap­ž iū­rai), pa­ ju­tau amor­fi ­n į er­ze­l į, ku­r į ga­na grei­ tai per­for­ma­ta­vau į aiš­kią kon­ku­ren­ ci­nę bū­se­ną – mes vi­sa tai tu­ri­me. Ki­ to­k į, bet ana­lo­g iš­kai ko­k y­biš­ką. Kau­ nas, kaip ir Gdy­nė, sa­vo ar­chi­tek­tū­ra skel­bė ma­ni­fes­tus, ku­rių ideo­lo­gi­nis pra­ne­ši­mas bu­vo iden­t iš­kas, o prie­ lai­dos – skir­t in­gos.

Len­k i­jos is­to­r i­jo­je nie­ka­da ne­bu­vo kul­t ū­ros pau­z ių. Po­l i­t iš­kai neeg­z is­ ta­v u­sio­je vals­ty­bė­je vi­suo­met funk­ cio­na­vo len­k iš­kos kul­t ū­ros ins­t i­t u­ tai, ar­chi­tek­t ū­ros – taip pat. Iš­ko­vo­ ju­s io­j e ne­prik­l au­s o­my­b ę Len­k i­j o­ je ne­rei­kė­jo to­bu­l in­t i ir kur­t i bend­ ri­nės kal­bos žo­dy­no, aiš­k in­t is ta­pa­ ty­b ės pro­ble­mų ar nuo nu­l io kur­t i ar­chi­tek­t ū­ros mo­k yk­los. Gdy­nę pa­ sta­tė tie pa­t ys len­k ų ar­chi­tek­tai, ku­ rie dir­bo ir prie ru­sų, ir prie vo­kie­čių.

1920-ųjų Lie­tu­vo­je vi­so to ne­bu­vo, ir Kau­no mo­der­n is­t i­n iame ma­n i­fes­te skamba ne tik me­n i­nės ar es­te­t i­nės, bet ir ci­v i­l i­za­ci­nės gai­dos. Ši­t ie pa­ sta­t ai de­monst­r uo­ja ne vals­t y­b ės ge­b ė­ji­m ą pa­s ta­t y­t i sti­l in­g ą uos­t a­ mies­t į, o dek­la­r uo­ja pa­č ios vals­t y­ bės at­si­ra­d i­mo sti­l is­t i­ką.

Ar­chi­tek­tas Al­g i­man­tas Kan­čas yra sa­kęs, kad Lie­t u­vo­je yra du ar­chi­ tek­t ū­ros pe­r io­dai, ženk­l i­nan­t ys ša­ lies ci­vi­l i­za­ci­jos adek­va­tu­mą pa­sau­ li­n iam ly­g iui. Abu jie at­si­ra­do is­to­r i­ nės vals­ty­bės kles­tė­ji­mo me­tais – ba­ ro­kas ir Kau­no mo­der­n iz­mas. Lie­ tu­v iš­ko ba­ro­ko iš­skir­t i­nu­mas už­fi k­ suo­ja­mas jau mo­k yk­los va­do­vė­l iuo­ se. Kau­no mo­der­n iz­mas į va­do­vė­ lius tur­būt dar ne­pa­te­ko, bet jau yra (ga­lų ga­le) jam skir­tas al­bu­mas.

Prieš ke­l ias sa­vai­tes per Kau­no ar­ chi­tek­t ū­ros fes­t i­va­l į bu­vo pri­s ta­ ty­t as ne­p ap­ras­t ai so­l i­dus lei­d i­nys „Kau­no tar­pu­k a­r io ar­c hi­tek­t ū­r a“.

Tai vis dar ni­ši­n iam var­to­to­jui skir­ ta kny­ga, tu­r in­t i po­ten­ci­jos į ar­chi­ tek­t ū­r i­nės mei­lės lau­k ą įtrauk­t i ir praei­v ius. To­k ius kaip aš, pa­s i­r uo­ šu­sius įsi­mes­t i al­bu­mą į krep­š į, at­ si­spaus­d in­t i Ar­chi­tek­t ū­ros ir ur­ba­ nis­t i­kos ty­r i­mo cent­ro (www.autc.lt ) pa­reng­tą pa­si­vaikš­čio­ji­mo marš­ru­tą ir leis­t is į to­bu­lą ke­l io­nę nuo Nau­ja­ mies­čio iki Ža­l ia­kal­n io. Tai ver­ta pa­ da­r y­t i, nes ka­da nors tik­rai ateis lai­ kas, kai tu­r is­tas jū­s ų pa­k laus: „Kur yra Pa­ce­v i­čiaus vi­la?“ ir bai­siai nu­ stebs, vie­toj tiks­l ių nu­ro­dy­mų išvy­ dęs gūž­te­lė­ji­mą pe­čiais.

„Kai kas sa­ko, kad ar­cha­ji­nė mū­ sų kal­ba – pra­sčio­kiš­ka, ja sun­ku iš­reikš­ti min­tį, juo­lab fi­lo­so­fuo­ti.

Ne­tie­sa. Ra­šy­da­mas bet ku­ria kal­ ba pri­trūk­si žo­džių pa­žy­mė­ti tai, kas yra gi­liai as­me­niš­ka, ta­vo vie­no pa­tir­ta, bet gal­vo­da­mas gim­tą­ja vi­ sa­da ran­di uni­ka­les­nę išei­tį“, – pro­ zi­nin­kas, aka­de­mi­kas pro­f. Vy­tau­ tas Mar­tin­kus įvar­di­ja vei­kiau­siai pa­grin­di­nį na­cio­na­li­nės li­te­ra­tū­ros pra­na­šu­mą. Šal­ti­nis: ka­ma­ne.lt

„Pa­sau­ly­je ne­pro­por­cin­gai daug ver­čia­ma li­te­ra­tū­ros iš ang­lų kal­ bos, o ang­la­kal­bė­se ša­ly­se vers­ti­nė li­te­ra­tū­ra su­lau­kia ne itin daug dė­ me­sio. Šis dis­ba­lan­sas su­ku­ria to­ kią pa­dė­tį, kad, pvz., ame­ri­kie­čių

ra­šy­to­jas ga­li ti­kė­tis pa­sau­li­nio pri­ pa­ži­ni­mo ne­pa­teik­da­mas ko nors ypa­tin­go for­mos ar­ba tu­ri­nio sri­ ty­je, o tie­siog pro­fe­sio­na­liai ra­šy­ da­mas apie sa­vo ša­lies kas­die­ny­bės pro­ble­mas. Ma­žes­nių ša­lių au­to­ riai su to­kio­mis kny­go­mis pa­sau­ ly­je ne­ga­li bū­ti pa­ste­bė­ti. Tie­sa, čia svar­bus ne tik ša­lies di­du­mas – net Ai­ri­jos ra­šy­to­jams ke­lias į pa­sau­ lį at­vi­ras, bet tik tiems, ku­rie ra­šo ang­lų kal­ba“, – na­cio­na­li­nės li­te­ ra­tū­ros te­mą tarp­tau­ti­niu ly­giu – Tarp­tau­ti­nia­me kul­tū­ros pro­gra­mų cent­re Ge­te­bor­ge – iš­kė­lė ir li­te­ ra­tū­ros kri­ti­kas bei ver­tė­jas Lai­ man­tas Jo­nu­šys. Šal­ti­nis: Ge­te­bor­go kny­gų mu­gė

„Nu­vyk­da­vau į ko­kį nors fo­tog­ra­ fi­jos fes­ti­va­lį, o skris­da­mas na­mo re­ziu­muo­da­vau pa­ma­ty­tus šim­ tų fo­tog­ra­fų dar­bus, bet nie­ka­da ne­ma­ty­da­vau to, kas da­bar ap­link ma­ne – vaiz­do pro ap­ra­so­ju­sį lėk­ tu­vo lan­gą, bend­ra­žy­gių ke­liau-­to­jų – ma­mų ir tė­čių su vai­kais, vers­li­ nin­kų, jau­ni­mo, ieš­kan­čio in­ter­ne­ to ry­šio oro uos­tuo­se, ir t. t.“, – fo­ tog­ra­fi­jų se­ri­jos „Tra­vel’AIR“ at­si­ra­di­mo ap­lin­ky­bes pri­si­me­na fo­to­me­ni­nin­kas Min­dau­gas Ka­va­ liaus­kas. Šis pluoš­tas nuo­trau­kų su­gu­lė į al­bu­mą to­kiu pat pa­va­di­ ni­mu, ku­ris šio­mis die­no­mis pri­ sta­ty­tas Briu­se­ly­je. Šal­ti­nis: Kau­no fo­tog­ra­fi­jos ga­le­ri­ja

„Val­dy­ba ir va­do­vy­bė pra­dės bū­ ti­nus fi­nan­si­nius ir ope­ra­ty­vi­ nius žings­nius tru­pei už­da­ry­ti“, – Niu­jor­ko ope­ros at­sto­vų pra­ne­ši­mas tren­kė JAV me­no ger­ bė­jams it žai­bas žie­mą. 1944 m. ati­da­rant šį teat­rą siek­ta pa­da­ry­ ti me­ną la­biau priei­na­mą ma­sėms.

Ga­liau­siai ope­ra ta­po tramp­li­nu ir to­kioms sce­nos žvaigž­dėms kaip Pla­ci­do Do­min­go, Be­ver­ly Sill­sas.

Dau­ge­lį me­tų fi­nan­si­nių pro­ble­mų tu­rė­ju­si ope­ra nu­spren­dė už­si­da­ ry­ti, nes net ir Niu­jor­ke, lai­ko­ma­ me ne tik JAV fi­nan­sų, bet ir kul­tū­ ros sos­ti­ne, ne­su­ge­bė­jo su­rink­ti 7 mln. do­le­rių, bū­ti­nų to­les­nei veik­ lai. Re­gis, ši ži­nia – ne­tie­sio­gi­nis at­sa­kas vi­siems, tvir­ti­nan­tiems, kad vals­ty­bė ne­tu­rė­tų fi­nan­suo­ti kul­tū­ros įstai­gų. Šal­ti­nis: BNS

AFP nuotr.

Stilius: Kaunas alsuoja modernizmu. Namas K.Donelaičio g. 19 – tik vienas iš gausybės jo pavyzdžių.

Tomo Raginos nuotr.

„Su­ta­rė­me, at­si­žvel­giant į kul­tū­ros pa­dė­tį 2014–2020 m. lai­ko­tar­pio Eu­ro­pos Są­jun­gos dau­gia­me­tė­se fi­ nan­sa­vi­mo pro­gra­mo­se, dė­ti pa­stan­ gas, kad kul­tū­ros ir kū­ry­bi­niai sek­to­ riai bū­tų tin­ka­mai įtrauk­ti į to­les­nes stra­te­gi­jas bei pla­na­vi­mo do­ku­men­ tus vi­sais ly­giais“, – kad ir kaip ne­ pat­rauk­liai skam­bė­tų šios eu­ro­ biu­rok­ra­ti­nės Lie­tu­vos kul­tū­ros mi­nist­ro Ša­rū­no Bi­ru­čio fra­zės, me­ni­nin­kams jos reiš­kia švie­są fi­

nan­si­nės per­spek­ty­vos tu­ne­ly­je.

Sa­vi­sau­gos su­me­ti­mais, ži­no­ma, jos ne­rei­kė­tų ir per­ver­tin­ti, nes: 1) ji iš­tar­ta po vi­so la­bo ne­for­ma­ lios ES kul­tū­ros ir au­dio­vi­zua­li­nių rei­ka­lų mi­nist­rų ta­ry­bos; 2) dėl jos su­ta­rė tik Są­jun­gos vals­ty­bių kul­ tū­ros mi­nist­rai; 3) pil­nas ki­še­nes ga­ran­tuo­ja ne dos­nūs ES fon­dai, bet ge­bė­ji­mas pa­si­nau­do­ti juo­se esan­čiais iš­tek­liais. Šal­ti­nis: Lie­tu­vos kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja

3

Penktadienis, spalio 4, 2013

santaka/portretas

Ver­tė­ją iš­gar­si­na ge­ri au­to­riai „Esu dė­kin­gas, kad ga­vau vers­ti au­to­ rius, ku­rie man ti­ko ir pa­ti­ko“, – sa­ko Po­ vi­las Ga­siu­lis, sy­kiu su ko­le­ga es­tu Mik­ he­liu Loo­du­su pa­ si­da­li­jęs šių­me­tė­ mis Šv.Je­ro­ni­mo pre­mi­jo­mis, ski­ria­ mo­mis ver­tė­jams į ir iš lie­tu­vių kal­bos.

Ka­žin, ar kal­bin­ tų ma­ne „San­ta­ka“, jei tik­rai pui­kiai bū­ čiau ver­tęs ant­raei­ lių ar tre­čiaei­lių ra­ šy­to­jų kū­ri­nius?

Tik­riau­siai ne.

Prio­ri­te­tas: P.Ga­siu­lis at­vi­ras – net jei au­to­riaus vaiz­duo­ja­mas pa­sau­lis nė­ra priim­ti­nas, ver­tė­jui svar­biau­

sia, kad ža­vė­tų pa­ties kū­ri­nio sti­lius.

Kris­ti­na Sprin­džiū­nai­tė

P.Ga­siu­lis įver­tin­tas ne tik už tre­ jų pa­sta­rų­jų me­tų ver­ti­mus (Kur­tas Von­ne­gu­tas „Te­lai­mi­na jus Die­vas, po­ne Rouz­vo­te­ri, ar­ba Per­lai kiau­ lėms“, Joh­nas Dos Pas­so­sas „Man­ ha­ta­no sto­tis“), bet ir už di­džiu­lį anks­tes­nį in­dė­lį su­pa­žin­di­nant lie­ tu­vių skai­ty­to­ją su žy­miau­sių už­ sie­nio li­te­ra­tū­ros meist­rų kū­ry­ba.

Per Tarp­tau­ti­nę ver­tė­jų die­ną vy­ku­sią ap­do­va­no­ji­mo ce­re­mo­ni­ją pu­siau juo­kais, pu­siau rim­tai bu­vo at­ras­ta pa­ra­le­lė tarp P.Ga­siu­lio ir ver­tė­jų glo­bė­ju lai­ko­mo šv.Je­ro­ni­ mo: vie­nas gy­ve­no at­si­sky­ręs dy­ ku­mo­je, ki­tas – pa­čia­me Lie­tu­vos pa­kraš­ty­je, Bir­žuo­se.

– Lau­da­ci­jo­je Al­mis Gry­baus­ kas emo­cin­gai pri­si­mi­nė sa­vo jau­nys­tės ro­ma­ną „Ru­giuo­se prie be­dug­nės“. Jau­nys­tė – im­ liau­sias skai­ty­to­jo am­žius, ki­ta ver­tus, kaip tik tuo­met pa­sau­lio li­te­ra­tū­ros be tar­pi­nin­ko – ver­ tė­jo – jis grei­čiau­siai neat­ras­tų.

Tad ne­bū­siu la­bai ori­gi­na­li pri­ si­pa­žin­da­ma, kad jū­sų iš­vers­ tas ro­ma­nas „Kam skam­bi­na var­pai“ man bu­vo vie­na stip­ riau­sių li­te­ra­tū­ri­nių pa­tir­čių.

Ar pa­me­na­te stip­riau­sius sa­ vo li­te­ra­tū­ri­nius iš­gy­ve­ni­mus?

Kaip pa­ts at­ra­do­te tuos au­to­ rius, ku­riuos pa­skui pra­kal­bi­ no­te lie­tu­viš­kai?

– Kū­ri­nių, su­jau­di­nu­sių ar net su­ krė­tu­sių, bu­vo daug. Vai­kys­tė­je: „Tūks­tan­tis ir vie­na nak­tis“ (net ei­da­mas mie­go­ti pa­si­kiš­da­vau po pa­gal­ve, kad ne­pra­pul­tų), Tho­mas

May­ne Rei­das (kiek­vie­ną kar­tą, kai su­tin­ku žo­dį „krau­pus“, pri­si­me­nu, kaip per­skai­tęs „pa­si­gir­do krau­ pus in­dė­no klyks­mas“ ar pa­na­šiai, tuo­jau pat su­si­kel­da­vau ko­jas ant suo­lo). Paaug­lys­tė­je: Jac­ko Lon­do­ no ap­sa­ky­mai ir ro­ma­nai, Eri­que Remarque‘o „Va­ka­rų fron­te nie­ko nau­ja“. Jau­nys­tė­je: tur­būt di­džiau­ sią įspū­dį pa­da­rė Knu­to Ham­su­no „Ba­das“, „Pa­nas“ (ra­dau an­tik­va­ ria­te), ža­vė­jo Iva­no Bu­ni­no, Al­ber­ to Mo­ra­vios kū­ry­ba. Tuo­met „at­ ra­dau“ ir Er­nes­tą He­ming­way’ų („At­sis­vei­ki­ni­mas su gink­lais“).

Stu­den­tų bend­ra­bu­čio kam­ba­ry­ je ties sa­vo lo­va ant sie­nos bu­vau pri­kli­ja­vęs jo po­rtre­tą, – va­di­na­si, bu­vo man svar­bus. Be abe­jo, įspū­dį da­rė ir E.He­ming­way’aus as­me­ny­ bė, jo biog­ra­fi­ja.

Kur­to Von­ne­gu­to „Sker­dyk­lą Nr. 5“ pir­miau­sia per­skai­čiau len­ kų kal­ba (at­si­tik­ti­nai už­ti­kau Vil­ niaus „Drau­gys­tės“ kny­gy­ne) apie 1977 m. Trenk­te pri­tren­kė. Štai, pa­gal­vo­jau, ma­no au­to­rius. „Va­ gos“ lei­dyk­la iš pra­džių apie K.Von­ ne­gu­tą ne­no­rė­jo gir­dė­ti. Ką gi, ver­ čiau sau, sa­vo ma­lo­nu­mui. Iki šiol tą pui­kų me­tą pri­si­me­nu su nos­tal­ gi­ja. Po me­tų ki­tų lei­dyk­la ap­si­gal­ vo­jo, ir 1981 m. ma­no vers­ta „Sker­ dyk­la Nr. 5“ kar­tu su „Čem­pio­nų pus­ry­čiais“ bu­vo iš­leis­ta.

– Ver­tė­jo san­ty­kis su au­to­riais itin in­ten­sy­vus, tad tik­rai pa­ lie­ka pėd­sa­kų ir emo­ci­jo­se, ir min­ty­se. Kuo jus pra­tur­ti­no vers­ti au­to­riai?

– Kuo jau kuo, bet ži­nio­mis tai tik­ rai pra­tur­ti­na, aki­ra­tį pra­ple­čia.

Vie­na­me kū­ri­ny­je, žiū­rėk, gau­sy­ bė tau ne­gir­dė­tų is­to­ri­nių, geog­ ra­fi­nių, kul­tū­ri­nių rea­li­jų, ki­ta­me su­si­du­ri su gy­vo­sios ir ne­gy­vo­sios gam­tos ap­ra­šy­mais, tre­čia­me – su tech­ni­kos, ar­chi­tek­tū­ros da­ly­kais, ir tu­ri knis­tis ži­ny­nuo­se, en­cik­lo­pe­di­ jo­se, kad ga­lė­tum ta­tai pa­va­din­ti ar api­bū­din­ti. Da­bar be­pi­gu: daug ką ga­li ras­ti in­ter­ne­te (de­ja, ne vis­ką, o ir tai, ką ran­di, ne vi­sad ga­li­ma priim­ti už gry­ną pi­ni­gą).

O dėl emo­ci­jų... Paaug­lys­tė­ je, jau­nys­tė­je ga­lė­da­vau įsi­jaus­ ti, su­si­ta­pa­tin­ti su ko­kiu he­ro­ju­mi, priim­ti ar at­mes­ti au­to­riaus idė­ jas, ta­čiau vė­liau, kai ėmiau vers­ ti, ta­po svar­bu ne kas, apie ką, o kaip, ki­taip sa­kant, sti­lius, raiš­kos bū­das. Net ir ro­ma­nas „Ru­giuo­ se prie be­dug­nės“, ku­rį ver­čiau dar jau­nas – stu­den­tas, neužk­rė­tė ma­ nęs maiš­tin­gu­mu, skep­siu, tur­būt ir dėl to, kad tuo­met, kaip ir dau­gu­ma ma­no drau­gų, bu­vau ir šiaip pa­si­ šiau­šęs. Tad bū­na ir taip, kad au­ to­riaus vaiz­duo­ja­mas pa­sau­lis tau ne­priim­ti­nas, ta­čiau jei­gu ta­ve ža­vi jo sti­lius – ver­ti su ma­lo­nu­mu.

– Ame­ri­kie­čių au­to­riai jū­sų ver­ti­mų bib­liog­ra­fi­jo­je – at­si­ tik­ti­nu­mas ar dės­nin­gu­mas?

– Ir ame­ri­kie­čiai, ir neame­ri­kie­čiai ma­no kū­ry­bi­nia­me ke­ly­je (at­si­pra­ šau už po­mpas­tiš­ką fra­zę) pa­si­pai­ nio­jo at­si­tik­ti­nai. Vi­sus kū­ri­nius, iš­sky­rus „Sker­dyk­lą Nr. 5“ ir so­ vie­tų, ir ne­prik­lau­so­my­bės lai­kais vers­ti pa­siū­lė lei­dyk­los. Esu dė­ kin­gas, kad ga­vau vers­ti au­to­rius, ku­rie man ti­ko ir pa­ti­ko. Tie­sa, gal po­ros pa­siū­ly­mų at­si­sa­kiau –

Vla­do Bra­ziū­no nuo­tr.

ne­pa­ti­ko. Įta­riu, kad daž­nas ver­tė­ jas, tarp jų ir P.Ga­siu­lis, pa­gar­sė­ ja ne tiek dėl ver­ti­mų ko­ky­bės, kiek dėl au­to­rių sta­tu­so. „Oho, jis iš­ ver­tė tą, jis iš­ver­tė aną!“ Ka­žin, ar kal­bin­tų ma­ne „San­ta­ka“, jei tik­rai pui­kiai bū­čiau ver­tęs ant­raei­lių ar tre­čiaei­lių ra­šy­to­jų kū­ri­nius? Tik­ riau­siai ne.

– O ko­kius ra­šy­to­jus lai­ko­te ant­raei­liais ar tre­čiaei­liais?

– Pap­ras­tai – tai ra­šy­to­jai, ku­ rių kū­ry­ba ne­ver­ti­na­ma ar pra­stai ver­ti­na­ma tiek kri­ti­kų, tiek skai­ty­ to­jų. Dėl įvai­rių prie­žas­čių: dėl nu­ val­kio­tų te­mų, dėl per­dėm ideo­lo­ gi­zuo­to tu­ri­nio, dėl pri­mi­ty­vaus ar per­ne­lyg su­dė­tin­go sti­liaus. Man to­kio ra­šy­to­jo pa­vyz­dys iš lie­tu­ vių li­te­ra­tū­ros bū­tų P.Rū­te­lio­nie­nė.

Skai­čiau jos ro­ma­ną „Klai­ku­ma“: ne­gy­va kal­ba, ne­gy­vi cha­rak­te­riai, nuo­bo­dy­bė.

– Kas ver­tė­jui yra ge­ras re­dak­ to­rius?

– O! Ge­ras re­dak­to­rius ver­tė­jui bran­gus žmo­gus. Jis ne tik pa­ste­ bės ta­vo rik­tus, trūks­ta­mus ar ne vie­to­je įra­šy­tus sky­ry­bos ženk­lus, sin­tak­sės, žo­džių var­to­se­nos klai­ das, bet ir ta­vo nu­si­žen­gi­mus au­ to­riaus sti­liui. Au­sy­se te­bes­kam­ba ma­no pir­mo­sios re­dak­to­rės Gra­ži­ nos Zo­lu­bie­nės žo­džiai re­da­guo­jant „Fies­tą“: „Toks sa­ki­nys ne­tin­ka. Čia ne E.Hemingway‘aus sti­lius.“ Aš ir pa­ts jau­čiau, kad ne­ge­rai, bet kaip tai­sy­ti – neiš­ma­niau. Re­dak­ to­rė rau­do­nuo­jan­čiam ver­tė­jui siū­ lo vie­ną va­rian­tą, ki­tą, kol ga­lų ga­le tą ne­lem­tą sa­ki­nį su­tvar­ko­me kaip

pri­de­ra. Vis dėl­to gai­la man re­dak­ to­rių. Jei ver­ti­mas pra­stas, py­los gau­na ir ver­tė­jas, ir re­dak­to­rius. Jei ver­ti­mas pa­vy­kęs, vi­si lau­rai ver­tė­ jui, o re­dak­to­rius tar­si nie­kuo dė­ tas. Ne­tei­sin­ga.

– Gy­ve­ni­mas to­li­muo­se nuo did­mies­čių Bir­žuo­se, dar­bas mo­kyk­lo­je no­rom ar ne­no­rom pri­me­na ame­ri­kie­čių au­to­rius ir jų he­ro­jus – ten li­te­ra­tai ar in­te­lek­tua­lai ne­re­tai ap­si­gy­ve­ na ko­kia­me ne­di­de­lia­me ko­le­ džo mies­te­ly­je... Gal tik­rai tie Bir­žai pa­na­šūs į ame­ri­kie­tiš­ ką pro­vin­ci­ją – kuo jie ypa­tin­ gi, kuo pra­na­šes­ni už Vil­nių ar Kau­ną?

– Gai­la, ne­su bu­vęs nei ko­le­džo mies­te­ly­je, nei Ame­ri­kos pro­vin­ ci­jo­je, nei pa­čio­je Ame­ri­ko­je, to­dėl pa­ly­gin­ti ne­ga­liu. O ir Vil­niu­je gy­ ve­nau tik stu­di­jų me­tais. Tie­sa, po stu­di­jų me­tus ki­tus dar sap­nuo­da­ vau Vil­nių, se­na­mies­tį, tro­lei­bu­sus, ki­no teat­rus, ka­vi­nes, bet pro­vin­ci­ja ma­nęs ne­bau­gi­no. Ne­mėgs­tu grūs­ čių, sku­bos, triukš­mo. Bir­žuo­se gy­ ve­nu jau pu­sę sa­vo am­že­lio. At­va­ žiuo­ki­te, jei ne­bu­vo­te, pa­ma­ty­si­te, kaip čia gra­žu: eže­ras, dvi upės mies­te, pi­lis, kars­ti­niai eže­rė­liai... Čia pat Pa­ne­vė­žys, Ry­ga. O žmo­nės vi­sur žmo­nės.

– Ar ver­čiant lie­ka lai­ko ir no­ro skai­ty­ti tie­siog sau? Kas jums yra ge­ra kny­ga? Ko­kie au­to­riai jums ar­ti­mi ir sa­vi?

– Kaip ne­liks lai­ko? Juk ne­ke­pu aš tų ver­ti­mų kaip bly­nų, iš vi­so iš­ver­ čiau vos ke­lio­li­ka kny­gų. Man ge­ ra kny­ga to­kia, ku­rią, praė­jus kiek lai­ko, pa­rūps­ta ir vėl per­skai­ty­ti (ir gal net ne vie­ną kar­tą). Ma­no li­te­ ra­tū­ri­nis sko­nis nė­ra kaž­koks ra­fi­ nuo­tas. Neį­kan­du per­dėm psi­cho­ lo­gi­zuo­tų ar mįs­lin­gų po­teks­čių ku­pi­nų vei­ka­lų. At­gai­vos ieš­kau lie­tu­vių au­to­rių kū­ry­bo­je – ne­ga­ liu įsi­jaus­ti skai­ty­da­mas ver­ti­mus: ver­ti­mas ga­li bū­ti ne­prie­kaiš­tin­gas, bet nuo­lat ding­čio­ja: aha, o aš bū­ čiau ver­tęs ki­taip; aha, o aš ši­taip bū­čiau ne­su­gal­vo­jęs.... Iš­var­dy­siu ke­le­tą lie­tu­vių au­to­rių, ku­rių kny­ gas skai­čiau ir tur­būt dar skai­ty­ siu: Ba­lys Sruo­ga („Die­vų miš­kas“), Ma­rius Ka­ti­liš­kis („Miš­kais atei­ na ru­duo“), Sau­lius To­mas Kond­ ro­tas, Bi­tė Vi­li­mai­tė, Bro­nius Ra­ dze­vi­čius... Tai tik pir­mos į gal­vą atė­ju­sios pa­var­dės. O kur dar Ro­ mual­das Gra­naus­kas, Vy­tau­tė Ži­ lins­kai­tė (hu­mo­res­kos), Van­da Juk­ nai­tė, An­ta­nas Ra­mo­nas... Ak, vi­sų neiš­var­dy­si, o ir ka­va jau ga­ruo­ja.

Iš­ver­tė gar­sius kla­si­kus P.Ga­siu­lio ver­ti­mų bib­liog­ra­fi­jo­je – J.D.Sa­l in­ge­r is („Ru­g iuo­se prie be­ dug­nės“), E.Hemingway‘us („Fies­ ta“, „Kam skam­bi­na var­pai“), Ja­me­ sas Joyce‘as („Dub­l i­n ie­č iai“, „Me­ ni­n in­ko jau­nų die­nų po­r tre­tas“), K.Von­ne­g u­t as („Sker­dyk­la Nr. 5“, „Čem­pio­nų pus­r y­čiai“, etc.), J. Dos Pas­so­sas („Ke­t u­r ias­de­šimt ant­ro­ji pa­ra­le­lė“, „Man­ha­ta­no sto­tis“) ir kt.

Dau­ge­lis ver­ti­mų iš­leis­ti pa­kar­to­ti­ nai, kai ku­r ie ne­t gi ne vie­ną kar­tą (sep­ty­ni „Ru­g iuo­se prie be­dug­nės“ lei­di­mai nuo 1966 iki 2008 m.).

4

Penktadienis, spalio 4, 2013

santaka/muzika

Ope­ros su „Plays­ta­tion“ ele Gra­ž i­na Dai­naus­kie­nė Mu­z i­ko­lo­gė

K

au­no vals­ty­bi­nis mu­zi­ki­ nis teat­ras (KMVT) nau­ją­ jį se­zo­ną star­tuo­ja prem­je­ ro­mis. Dvi vie­na­veiks­mės ita­lų kom­po­zi­to­rių ko­miš­kos ope­ ros, sa­vo at­si­ra­di­mo lai­ke nu­to­lu­sios šimt­me­čiu, pa­na­šios fi­nan­sų te­ma, ta­čiau kar­tu ir skir­tin­gos: Gioa­chi­ no Ros­si­ni „Ve­dy­bų vek­se­lis“ ir Gia­ co­mo Puc­ci­ni „Dža­nis Ski­kis“.

Skir­tin­gos ir pa­na­šios

G.Ros­si­ni sa­vo pir­mą­ja ope­ ra „Ve­dy­bų vek­se­lis“ įsi­lie­jo į XVIII–XIX a. san­dū­ro­je ki­lu­sią far­so ope­rų žan­ro ban­gą. Kar­tu tai bu­vo bel ­can­to sti­liaus su­kles­ tė­ji­mo era, pa­si­žy­mė­ju­si žė­rin­ čia vo­ka­lo tech­ni­ka, pri­sod­rin­ta me­lo­di­nės or­na­men­ti­kos. Tad šio kom­po­zi­to­riaus kū­ri­niai – kie­tas rie­šu­tė­lis dai­ni­nin­kams.

Ant­ro­ji prem­je­ri­nė ope­ra at­sto­ vau­ja ve­riz­mo sti­liui. Ko­miš­ka vie­ na­veiks­mė G.Puc­ci­ni ope­ra „Dža­ nis Ski­kis“ – tre­čio­ji au­to­riaus su­ma­ny­tos tri­lo­gi­jos da­lis. Ta­čiau ji, ne­pai­sant kom­po­zi­to­riaus su­ ma­ny­mo, daž­nai iš­komp­lek­tuo­ja­ ma ir jun­gia­ma su ki­tų au­to­rių vie­ na­veiks­mė­mis ope­ro­mis.

KVMT „Dža­nis Ski­kis“ su pa­ si­rink­ta į po­rą „Ve­dy­bų vek­se­lio“ ope­ra nu­tols­ta nuo pa­sta­ro­sios mo­der­nes­ne mu­zi­ki­ne kal­ba, tirš­ tes­ne, ašt­res­ne har­mo­ni­ja, sod­res­ nė­mis gy­ve­ni­miš­ko­mis emo­ci­jo­ mis, bū­din­go­mis ve­riz­mui, ta­čiau yra ar­ti­ma G.Ros­si­ni me­lo­di­kai ly­ ri­niais pa­sa­žais, siu­že­to po­sū­kiais, lo­ka­li­zuo­tu veiks­mu, ne­rei­ka­lau­ jan­čiu sce­no­vaiz­džio kai­tos.

Abie­jo­se ope­ro­se ap­si­ri­bo­ja­ma vien so­lis­tais ir or­kest­ru, at­si­sa­ kant ope­roms bū­din­go cho­ro. Tad šių ope­rų jun­gi­mas – kar­tu ir pa­ slan­kus, ir prieš­ta­rau­jan­tis.

Džiu­gus jau pa­ts fak­tas, kad teat­ro re­ per­tua­re at­si­ra­do dar ne­sta­ ty­ta G.Ros­ si­ni ope­rų kū­rė­ja.

Ko­kį jo spren­di­mą pa­si­rin­ko sta­ ty­to­jai – di­ri­gen­tas Ju­lius Ge­niu­šas ir re­ži­sie­rius Ne­ri­jus Pet­ro­kas?

Ap­gau­lin­ga di­na­mi­ka

Ne­sens­tan­ti fi­nan­si­nė te­ma, daž­ nai su­pan­čio­jan­ti jau­niems žmo­ nėms ly­ri­nių po­lė­kių ga­li­my­bes, tar­si dik­ta­vo po­rei­kį per­kel­ti abie­ jų vei­ka­lų tu­ri­nį – „Dža­nio Ski­kio“ iš XVIII a., o „Ve­dy­bų vek­se­lio“ – net iš XIII a. į mums ar­ti­mes­nius lai­kus. Sai­kin­gas sce­no­vaiz­dis, pa­pil­dy­tas tik pa­čiais bū­ti­niau­ siais bal­dais (sce­nog­ra­fas – Ser­ge­ jus Bo­cul­lo) gau­siai iliust­ruo­ja­mas vaiz­do ins­ta­lia­ci­jo­mis (Ak­vi­lė Ma­ lan­ji­nai­tė), pa­de­dan­čio­mis pa­jus­ti šių die­nų ak­tua­li­jas.

Ta­čiau šie veiks­mą sce­no­je pa­ pil­dan­tys vaiz­dai kar­tais per­ne­lyg aki­vaiz­dūs. Eu­ro­po­je nuo­ta­kos ieš­ kan­tis vers­li­nin­kas Slu­kas „Ve­dy­ bų vek­se­ly­je“ at­pluk­do­mas dau­ giaaukš­čiu krui­zi­niu lai­vu, nors ope­ros pa­bai­go­je sa­vo­sios Ka­na­ dos link tols­ta jau tik bur­lai­viu.

Sce­nos to­lu­mo­je lyg ek­ra­ne mir­ ga įvai­rūs že­mė­la­piai, tik kaž­ko­dėl kal­bant apie Ka­na­dą ro­do­mos JAV. O To­bi­jas Mi­lis, Lon­do­no pirk­lys, ne­pa­v y­k us ban­dy­m ui par­d uo­ ti duk­ros už­jū­rio sve­čiui, ko­vo­ja su pa­sta­ruo­ju dvi­ko­vo­je vir­tua­ lio­je erd­vė­je, mėg­džio­da­mas ek­ ra­ne mir­gan­čius vai­kų kom­piu­ te­ri­nio ko­vi­nio žai­di­mo he­ro­jaus ju­de­sius. Tik­ro­ji dvi­ko­va sce­no­je virs­ta sim­bo­li­niu žai­di­mu, la­bai jau pri­me­nan­čiu vai­kų žai­džia­ mus ka­rus.

Sce­no­je at­si­spin­di ir nū­die­nos spor­to ana­lo­gi­ja – To­bi­jas Mi­lis gaub­lį į jo įtva­rą įke­lia ga­liū­nų var­ žy­bų rung­tį su ak­me­niu pri­me­nan­ čiu ju­de­siu. Dar vie­nas sim­bo­lis – pa­gal­vė­lės, žais­min­gai dė­lio­ja­mos vie­na ant ki­tos, mė­to­mos ir gau­ do­mos, ar šiaip gu­lin­čios. Jų pra­ smė taip ir lie­ka neaiš­ki. Gal tos

Ap­lin­ky­bės: at­li­kė­jams te­ko ne­leng­va už­duo­tis vie­ną va­ka­rą per­si­kū­ny­ti į du skir­tin­gų

ope­rų vei­kė­jus.

pra­smės net nė­ra? O gal tai tie­siog ak­se­sua­ras ju­dė­ji­mui, ku­riuo no­ri­ ma pa­bėg­ti nuo rim­to­jo­je ope­ro­je priim­ti­nos sta­ti­kos ir pa­tei­sin­ti ko­ miš­ko­sios žan­rą? Šia­me „Ve­dy­bų vek­se­lio“ pa­ sta­ty­me veiks­mo pa­kan­ka – vei­ kė­jai vie­nas ki­tą su­ka ra­tu, gau­ do, šau­do, gru­mia­si, kil­no­ja, mė­to gaub­lius ir ki­taip spor­tuo­ja. O kai ku­rie jų ne tik ak­ty­vūs, bet ir in­ te­rak­ty­vūs – pa­si­tel­kia in­for­ma­ ci­nes tech­no­lo­gi­jas: ir elekt­ro­ni­ nį pa­štą, ir „Plays­ta­tion“ ko­vi­nius žai­di­mus. Gau­siais vaiz­di­niais tar­ si no­ri­ma įtik­ti įvai­riau­sių po­rei­kių žiū­ro­vui. Ta­čiau vi­siems ge­ras ne­ bū­si. Tik­rie­ji ope­ros ger­bė­jai krai­ po gal­vas ir rau­ko­si nuo įmant­ry­ bių ek­lek­ti­kos, o be­si­pra­ti­nan­tie­ji prie kla­si­ki­nės ope­ros žan­ro ga­li lik­ti prie jo taip ir ne­priar­tė­ję, pa­ si­kly­dę pa­ke­lės trik­džių la­bi­rin­ tuo­se.

Mar­ty­no Alek­sos nuo­tr.

Sun­kus eks­pe­ri­men­tų ke­lias

„Dža­nio Ski­kio“ sce­no­se in­for­ma­ ty­vių vi­deo­vaiz­dų ma­žiau – elekt­ ro­kar­diog­ra­fo ek­ra­ne pul­suo­jan­čią krei­vę kei­čian­ti tie­si li­ni­ja taik­liai iliust­ruo­ja tur­tin­go žem­val­džio Buo­ zo Do­na­čio mir­ties mo­men­tą. Vis dėl­to ope­ros pa­bai­go­je, lyg ho­li­vu­ di­nia­me he­pien­de Flo­ren­ci­jos bokš­ tus mar­gi­na ba­na­lūs ro­ži­niai lai­mės žie­dai, pa­tei­si­na­mi ne­bent kaip far­są pa­pil­dan­tis iro­ni­jos ele­men­tas.

Vei­kė­jų kos­tiu­mai (dai­li­nin­kė Dia­na Kuz­mic­kai­tė) taip pat ar­ti­ mi šiuo­lai­ki­niams su ne­žy­miu ret­ ro at­spal­viu „Ve­dy­bų vek­se­ly­je“ ir pi­gaus mies­čio­niš­ku­mo ele­men­ tais „Dža­nio Ski­kio“ ope­ro­je. Gal kiek pri­mar­gin­tas ka­na­die­čio Slu­ ko kos­tiu­mas, tal­pi­nan­tis ir in­dė­ nų, ir kau­bo­jų at­spal­vius, pa­pil­dy­ tas dar ir zeb­ro „kai­lio“ ba­tais.

Pa­na­šūs re­ži­sū­ros ir sce­ni­niai ieš­ko­ji­mai šiais lai­kais – įpras­tas

da­ly­kas, tik sėk­mė nu­si­šyp­so ne vi­sa­da. Pir­map­ra­dės ori­gi­na­lios kū­ri­nio ver­si­jos įkū­ni­ji­mo ven­gia­ ma, nes ky­la pa­si­kar­to­ji­mo ri­zi­ka ir įver­ti­ni­mo „nie­ko nau­jo“ grės­mė, to­dėl at­si­nau­jin­ti ban­do­ma eks­pe­ ri­men­tuo­jant nū­die­nos ap­lin­ko­ je. Vis dėl­to šis lau­kas paieš­koms per­ne­lyg pla­tus, ku­ria­me re­ži­sū­ ros spren­di­mai daž­nai skęs­ta pa­ si­rin­ki­mų gau­so­je.

To­dėl ir šiuo­se ko­miš­kų ope­rų pa­sta­ty­muo­se esan­tys ne­to­ly­gu­mai ne­tu­rė­tų la­bai su­men­kin­ti sta­ty­to­ jų dar­bo, nes džiu­gus jau pa­ts fak­ tas, kad teat­ro re­per­tua­re at­si­ra­do dar ne­sta­ty­ta G.Ros­si­ni ope­ra ir at­ gi­mė ka­dai­se skam­bė­jęs G.Puc­ci­ ni „Dža­nis Ski­kis“. Juo la­biau kad teat­ras stip­rė­ja ope­ros so­lis­tų pa­ jė­go­mis. Kai ku­rie jų (Ta­das Gi­ri­ nin­kas ir ki­ti) sėk­min­gai pa­si­ro­do ir Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­ le­to teat­ro pa­sta­ty­muo­se.

Kauno miesto simfoninio orkestro n Gra­ž i­na Dai­naus­kie­nė Mu­zi­ko­lo­gė

Įsi­bė­gė­jan­tis ru­duo at­ve­ria nau­ jo kon­cer­ti­nio se­zo­no pus­la­pius.

Di­džio­ji jų da­lis – iš Kau­no mies­to sim­fo­ni­nio or­kest­ro (KMSO) par­ ti­tū­rų.

Kau­no fil­har­mo­ni­jos sa­lė­je jau įvy­ ko nau­jo­jo se­zo­no uver­tiū­ra – pir­ mie­ji ru­dens kon­cer­tai, ta­čiau jau ta­po tra­di­ci­ja, kad tik­rą­jį jo ati­ da­ry­mą pa­jun­ta­me KMSO se­zo­ no pra­džios kon­cer­te. Šie­me­tis, įvy­kęs va­kar, bu­vo pa­ti­kė­tas so­ lis­tams Kris­ti­nai Zmai­lai­tei ir Ed­ mun­dui Sei­liui. Žvilgs­nis į praei­tį džiu­gi­na

Or­kest­ro kon­cer­ti­nio se­zo­no iš­va­ ka­rė­se kal­bant su ko­lek­ty­vo va­do­ vu Al­gi­man­tu Trei­kaus­ku, ne kar­tą žvel­gė­me į ne­to­li­mus praė­ju­sio se­ zo­no dar­bus, pa­li­ku­sius ryš­kią žy­ mę KMSO kū­ry­bi­nė­je biog­ra­fij­ o­je. „Džiu­gu, kad mums su ko­lek­ ty­vu pa­vy­ko tiek daug nu­veik­ti – se­zo­nas bu­vo tur­tin­gas neei­li­nių kon­cer­tų. Ir ne tik jų – pa­da­rė­

me ne­ma­žai įra­šų su žy­miais at­ li­kė­jais – net še­šias kom­pak­ti­nes plokš­te­les, vie­ną iš jų – dvi­gu­ bą“, – džiau­gė­si A.Trei­kaus­kas.

Va­do­vo ge­bė­ji­mas pri­trauk­ti dirb­ti su or­kest­ru pa­sau­li­nio ryš­ kio žvaigž­des – so­lis­tus ir di­ri­gen­ tus – ver­čia pa­si­temp­ti ir or­kest­ ro mu­zi­kan­tus. Su­lau­kus gra­žių or­kest­ro meist­riš­ku­mo įver­ti­ni­ mų iš žy­mių­jų at­li­kė­jų, kaskar­t at­si­ve­ria vis pla­tes­nės ga­li­my­bės KMSO veik­lai. Pa­siek­tais re­zul­ta­ tais džiau­gia­si ir klau­sy­to­jai, tu­ rin­tys ga­li­my­bę gė­rė­tis iš­skir­ti­ niais kon­cer­tais.

Me­tas, kai kau­nie­čiai ten­ki­no­si nuo sos­ti­nės kon­cer­ti­nių pro­gra­mų nu­by­ran­čiais tru­pi­niais, sa­vo­tiš­ ko­mis jų or­kest­rų „re­pe­ti­ci­jo­mis“ Kau­ne prieš pa­si­ro­dy­mus Vil­niu­ je, jau praei­ty­je. Da­bar ir vil­nie­čiai klau­sy­to­jai at­vyks­ta į lai­ki­ną­ją sos­ ti­nę pa­klau­sy­ti su KMSO kon­cer­ tuo­jan­čių įžy­my­bių. Įra­šai su žvaigž­dė­mis

Ren­giant kon­cer­ti­nes pro­gra­mas su žy­miai­siais at­li­kė­jais, ne vie­na jų li­ko įam­žin­ta įra­šuo­se. Kiek­vie­nas

or­kest­ras di­džiuo­tų­si įra­šy­ta su­dė­ tin­giau­sių Gioa­chi­no Ros­si­ni ope­ ri­nių ari­jų kom­pak­ti­ne plokš­te­le su ypa­tin­gą vo­ka­lo tech­ni­ką įval­džiu­ siu JAV te­no­ru Law­ren­ce’u Brown­ lee, di­ri­guo­jant ar­mė­nų kil­mės di­ ri­gen­tui Cons­tan­ti­nui Or­be­lia­nui.

Kū­ry­bi­nis bend­ra­dar­bia­vi­mas su pa­sta­ruo­ju pra­si­dė­jo ruo­šiant vie­ ną reikš­min­giau­sių pro­jek­tų or­ kest­ro biog­ra­fi­jo­je – kon­cer­tą su žy­miuo­ju ru­sų ba­ri­to­nu Dmit­ri­ju­ mi Chvo­ros­tovs­kiu.

Už­si­mez­gę kū­ry­bi­niai pla­nai tę­ sė­si gast­ro­lė­mis Hel­sin­ky­je, pa­sie­kę kul­mi­na­ci­ją XVIII Pa­žais­lio mu­zi­ kos fes­ti­va­ly­je, ku­rio fo­ne su „Met­ ro­po­li­tan Ope­ros“ žvaigž­dė­mis bu­ vo įra­šy­ta vi­sa Giu­sep­pe’s Ver­di ope­ra „Si­monas Boka­neg­ra“.

Or­kest­ras dė­me­sio ir įver­ti­ni­mo su­lau­kė ir iš ži­no­mos įra­šų stu­ di­jos „Na­xos“, ku­rios už­sa­ky­mu bu­vo įra­šy­ti Lie­tu­vo­je skam­bė­ ję prem­je­ri­niai bri­tų kom­po­zi­to­ riaus Keit­ho Burs­tei­no kū­ri­niai. Su KMSO kom­pak­ti­nę plokš­te­lę, ku­ rio­je skam­bės ru­sų kom­po­zi­to­rių ope­rų ari­jos, įra­ši­nė­ja ir pa­sau­li­nio gar­so bo­sas Il­da­ras Abd­ra­za­ko­vas.

Ke­ly­je: bend­ras KMSO ir C.Or­be­lia­no re­pe­ti­ci­jas vai­ni­kuos nau­ji kon­cer­ti

KMSO veik­la nu­kreip­ta ne vien sa­vęs gar­si­ni­mo kryp­ti­mi. Pras­ min­gas dar­bas – lie­tu­vių kom­

po­zi­to­rių kū­ry­bos įra­šai, ku­rių kom­pak­ti­nė plokš­te­lė bus pri­sta­ to­ma lapk­ri­tį XVIII tarp­tau­ti­nia­

5

Penktadienis, spalio 4, 2013

santaka/muzika

le­men­tais Par­ti­jų in­terp­re­ta­ci­jos

G.Ros­si­ni ope­ros pa­sta­ty­mas – di­džiu­lis iš­šū­kis ir mo­kyk­la ne tik vo­ka­lis­tams, bet ir teat­ro or­kest­rui.

Vykstant ope­rai dė­me­sį pri­kaus­to veiks­mas sce­no­je ir la­biau klau­so­ ma so­lis­tų, or­kest­rui at­si­du­riant tar­si ant­ra­me pla­ne, ta­čiau uver­ tiū­ro­je at­si­sklei­džia tik­rie­ji or­kest­ ro su­ge­bė­ji­mai.

Or­kest­ro skam­be­sys tu­rė­tų bū­ti pa­grin­di­niu pa­sa­žais žai­ža­ruo­jan­ čios mu­zi­kos va­rik­liu bei pa­gal­bi­ nin­ku so­lis­tams. Gal­būt atei­ty­je taip ir bus – ypač tu­rė­tų su­si­telk­ti sty­gi­nių gru­pė, siek­da­ma ne tik to­ ly­ges­nio gar­so, bet ir tiks­liau at­ku­ ria­mo mu­zi­kos sti­liaus.

Pag­rin­di­nių vaid­me­nų at­li­kė­ jams, ypač da­ly­vau­jan­tiems tą pa­ tį va­ka­rą abie­jo­se ope­ro­se, iš­ky­ la ne tik su­dė­tin­go vo­ka­lo, bet ir cha­rak­te­rio kai­tos įgy­ven­di­ni­mo už­da­vi­niai.

Sėk­min­gai įsi­my­lė­ju­sių jau­nuo­ lių – Eduar­do („Ve­dy­bų vek­se­lis“) ir Ri­nu­čio („Dža­nis Ski­kis“) vaid­ me­nis ku­ria Kęs­tu­tis Al­čaus­kis ir Min­dau­gas Zim­kus, „Ve­dy­bų vek­ se­ly­je“ To­bi­ją Mi­lį sa­vi­tai in­terp­ re­tuo­ja And­rius Ap­še­ga ir Liu­ das Mi­ka­laus­kas, tur­tuo­lį Slu­ką – sod­res­nis vaid­mens cha­rak­te­ riu Rai­mon­das Ba­ra­naus­kas bei iš­raiš­kin­ges­nio vo­ka­lo Ra­mū­nas Ur­bie­tis.

Su­dė­tin­gą ne tik vo­ka­lo tech­ ni­kos pra­sme Fa­nės vaid­me­nį su­ kū­rė ma­lo­niai nu­ste­bi­nu­si jau­na teat­ro so­lis­tė Jus­ti­na Tom­ku­tė bei Ži­vi­lė La­maus­kie­nė, ir ar­tis­tiš­ka, ir įvei­ku­si aukš­tą­ją tre­čio­sios ok­ ta­vos mi.

Pirk­lį Mi­lį ap­tar­nau­jan­čio per­ so­na­lo – ūk­ve­džio Nor­to­no (Gied­ rius Pruns­kus ir Ta­das Gi­ri­nin­kas) ir tar­nai­tės Kla­ri­nos (Gra­ži­na Mi­ liaus­kai­tė ir Auš­ra Ci­cė­nai­tė) due­ tas prem­je­ro­se temb­ro pra­sme bu­vo ne­ly­gia­ver­tis, ge­ro­kai su­

men­kęs pir­ma­ja­me, šeš­ta­die­nio, spek­tak­ly­je. „Dža­nio Ski­kio“ ope­ro­je aist­ro­ mis kun­ku­liuo­ja ryš­kių spal­vin­gų cha­rak­te­rių gi­mi­nai­čių ok­te­tas, prie ku­rių pri­si­jun­gia gud­ru­sis Dža­nis Ski­kis (Ge­di­mi­nas Ma­ ciu­le­vi­čius) ir jo duk­ra Lau­re­ta (Ž.La­maus­kie­nė ir Kris­ti­na Siur­ by­tė).

Lau­re­tos vaid­muo ypa­tin­gas gar­sią­ja ari­ja „O mio bab­bi­no ca­ ro“, daž­nai skam­ban­čia ir kon­cer­ tų sa­lė­se. Vis dėl­to ope­ros veiks­mo kon­teks­te au­to­riaus nu­ro­dy­mu ją rei­kė­tų at­lik­ti su ne­ma­ža pa­šai­pos do­ze. Abi at­li­kė­jos ari­ją prem­je­ro­se in­terp­re­ta­vo skir­tin­gai – K.Siur­by­ tė pa­si­rin­ko kon­cer­ti­nį nuo­šir­dų­ jį va­rian­tą, nu­tol­da­ma nuo ope­rai bū­din­go hu­mo­ro kryp­ties, o Ž.La­ maus­kie­nės va­rian­tas žais­min­ges­ nis, ar­ti­mes­nis šar­žuo­tam ope­ros veiks­mo fo­nui.

Vil­tin­gos per­spek­ty­vos

Šių ope­rų pa­sta­ty­mas – ne vie­na­ die­nis su­telk­to dar­bo re­zul­ta­tas, ku­ris su kiek­vie­nu spek­tak­liu tu­ rė­tų bręs­ti ir tvir­tė­ti, au­gin­da­mas meist­riš­ku­mo link­me at­li­kė­jus ir gau­sin­da­mas ope­ros mė­gė­jų gre­ tas, nuo ope­re­tės ir miu­zik­lo per ko­miš­ką ope­rą priar­ti­nant juos prie tau­raus ope­ros žan­ro. To­dėl keis­to­ kai at­ro­do re­per­tua­ro pla­nuo­se po tri­jų prem­je­ri­nių spek­tak­lių at­si­ ran­dan­ti di­de­lė per­trau­ka.

Ar nuo­gąs­tau­ja­ma, kad į ope­ros spek­tak­lius žiū­ro­vai ver­šis sai­kin­ giau nei į ope­re­tę?

Ne­ma­nau. Nes tiek „Ve­dy­bų vek­ se­lis“, tiek „Dža­nis Ski­kis“ tu­rė­tų trauk­ti ir ope­ros mė­gė­jus pui­kia mu­zi­ka (jos at­li­ki­mui pa­laips­niui to­bu­lė­jant), ir leng­ves­nį žan­rą mėgs­tan­čius – gy­vu ir di­na­miš­ku veiks­mu sce­no­je, nuo­šir­džiai ku­ ria­mu ope­ros at­li­kė­jų. Ti­kė­ki­mės, taip ir bus.

Di­men­si­jos: nau­ja įran­ga leis klau­sy­to­jams ne tik mė­gau­tis mu­zi­ka, bet ir ste­bė­ti į kū­ry­bos pro­ce­są pa­

si­nė­ru­sį var­go­ni­nin­ką.

Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

Var­go­nų kon­cer­tas – kitaip Da­lia Ja­tau­tai­tė

Kau­no re­l i­g i­nės mu­z i­kos cent­ro vadovė

M

u­zi­ki­niai ren­gi­niai baž­ ny­čių erd­vė­se tu­ri ke­ le­tą iš­skir­ti­nių ypa­ty­ bių. Čia, kaip nie­kur ki­tur, ga­li­me iš­girs­ti tik­rą var­go­ nų skam­be­sį (ži­no­ma, jei jie, kaip ir de­ra, yra vamz­di­niai). Baž­ny­čių erd­vė­se – ypa­tin­ga akus­ti­ka: bet koks skam­be­sys jo­se įgau­na pa­ pil­do­mų vir­pe­sių, to­dėl na­tū­ra­lu, kad klau­sy­to­jo au­sis pa­sie­kia jau pa­čios erd­vės pa­to­bu­lin­ti mu­zi­ ki­niai gar­sai.

Pro­fe­sio­na­lio­sios mu­zi­kos klau­ sy­to­jai baž­ny­čio­se pa­si­gen­da tik vie­no – va­di­na­mo­jo tie­sio­gi­nio akių kon­tak­to su at­li­kė­jais. Daž­ niau­siai vi­si kon­cer­tuo­jan­tie­ ji, kaip ir de­ra sak­ra­lio­se vie­to­se, pro­gra­mas at­lie­ka nuo baž­ny­čios cho­ro ir var­go­nų bal­ko­no.

Prieš me­t us kon­cer­t uo­d a­ ma Aust­ri­jo­je at­krei­piau dė­me­ sį į tai, kad pa­si­tel­kus vaiz­do ka­ me­rą vi­sas kon­cer­tas tie­sio­giai trans­liuo­ja­mas ek­ra­ne, pa­sta­ty­ tą prie­šais klau­sy­to­jus. Tai lei­džia vi­siems no­rin­tie­siems ne tik mė­ gau­tis gar­sais – ek­ra­ne jie ga­li ma­ ty­ti ir vi­są kū­ry­bos pro­ce­są, vyks­ tan­tį klau­sy­to­jams ne­ma­to­ma­me aukš­ty­je. Ži­no­ma, šią ge­nia­liai pa­pras­ tą at­li­kė­jo priar­ti­ni­mo idė­ją par­ si­ve­žiau na­mo. Tik įgy­ven­din­ti ją Lie­tu­vo­je pa­si­ro­dė anaip­tol ne taip pa­pras­ta – ir ne pi­gu. Mū­sų or­ga­ ni­za­ci­jos, Kau­no re­li­gi­nės mu­zi­ kos cent­ro, veik­la fi­nan­suo­ja­ma mies­to sa­vi­val­dy­bės ir Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos pro­jek­tų lė­šo­mis. Šių pi­ni­gų ne­pa­kan­ka jo­kiam in­ven­to­ riui įsi­gy­ti. Ką ir kal­bė­ti – bū­da­mi pa­grin­di­nių mies­to ren­gi­nių są­ra­ še, reng­da­mi tarp­tau­ti­nį fes­ti­va­lį „Mu­si­ca sac­ra“, tu­ri­me pa­si­ten­

kin­ti ski­ria­mais ke­liais tūks­tan­ čiais li­tų, iš ku­rių rei­kia ap­mo­ kė­ti at­li­kė­jų iš už­sie­nio ke­lio­nes, nak­vy­nės iš­lai­das, skir­ti mi­ni­ma­ lų ho­no­ra­rą.

Tu­rė­da­mi aiš­kų tiks­lą ir di­ dį no­rą įsi­gy­ti vaiz­do per­da­vi­mo sis­te­mą ren­gi­niams, ieš­ko­jo­me ki­tų fi­nan­sa­vi­mo bū­dų ir šian­ dien ga­li­me pa­si­džiaug­ti: sva­jo­nė apie nau­jo for­ma­to var­go­nų mu­ zi­kos kon­cer­tą ta­po rea­ly­be. Tuo įsi­ti­kin­ti ga­li­ma jau šį šeš­ta­die­nį sve­čio iš Bra­tis­la­vos, var­go­ni­nin­ ko Sta­nis­la­vo Šu­ri­no, ir jau­nos ta­ len­tin­gos dai­ni­nin­kės iš Vil­niaus Ag­nės Stan­či­kai­tės kon­cer­te. kas: X fes­ti­va­lio „Mu­si­ca sac­ra“ ati­da­ry­mo kon­cer­tas.

Da­ly­vau­ja S.Šu­ri­nas (Slo­va­ki­ja), A.Stan­či­k ai­tė (Lie­tu­va). kur: Kau­no šv.Pran­ciš­kaus Ksa­ve­ro (jė­zui­tų) baž­ny­čio­je. kada: spa­lio 5 d. 16 val.

nau­jo­jo se­zo­no par­ti­tū­ros

i­niai pro­jek­tai.

me šiuo­lai­ki­nės mu­zi­kos fes­ti­va­ly­ je „Iš ar­ti“. O gruo­dį klau­sy­to­jams bus pri­sta­ty­ta se­niai pla­nuo­ta vie­

no ta­len­tin­giau­sių jau­nų­jų lie­tu­vių dai­ni­nin­kų – Me­rū­no Vi­tuls­kio įdai­nuo­tų ži­no­miau­sių ir gra­žiau­ sių te­no­ro ari­jų kom­pak­ti­nė plokš­ te­lė.

ren­gi­nių: jau­nų­jų at­li­kė­jų, šiuo­lai­ ki­nės mu­zi­kos „Iš ar­ti“, Mi­ka­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nio ir Ed­var­do Grie­go, o va­sa­rą – Pa­žais­lio mu­zi­ kos fes­ti­va­lis.

Ba­tu­tą pa­ti­kės gar­se­ny­bėms

Prog­ra­mos nau­jo­vės

Šį se­zo­ną or­kest­ro veik­lo­je – nau­ jas po­sū­kis. Anks­tes­nį or­kest­ro vy­riau­sią­jį di­ri­gen­tą Iman­tą Res­ nį kei­čia jau praė­ju­sį se­zo­ną bend­ ra­dar­bia­vęs C.Or­be­lia­nas. Ar­mė­ nų kil­mės di­ri­gen­tas ir pia­nis­tas, gi­męs ir au­gęs JAV, po stu­di­jų žy­ mio­jo­je Juil­liar­do mu­zi­kos mo­kyk­ lo­je Niu­jor­ke daug kon­cer­ta­vo kaip pia­nis­tas, vė­liau ta­po Ru­si­jos vals­ ty­bi­nio aka­de­mi­nio ka­me­ri­nio or­ kest­ro me­no va­do­vu ir vy­riau­siuo­ ju di­ri­gen­tu, su ku­riuo dir­bo be­veik du de­šimt­me­čius. „Tai pla­čių ry­šių mu­zi­kos pa­ sau­ly­je tu­rin­tis me­ni­nin­kas, ku­ris ga­li at­ver­ti per­spek­ty­vas ir mū­sų or­kest­rui“, – min­čių apie atei­ties pla­nus ne­sto­ko­ja A.Trei­kaus­kas.

Nau­ją­jį KMSO se­zo­ną ne­stigs kū­ry­bi­nių su­si­ti­ki­mų, bus ir tra­ di­ci­nių Vals­ty­bi­nė­je Kau­no fil­har­ mo­ni­jo­je vyks­tan­čių tarp­tau­ti­nių

Tuoj po se­zo­no ati­da­ry­mo – is­ pa­niš­kos mu­zi­kos kon­cer­tas su žy­miu ba­ri­to­nu iš Is­pa­ni­jos – André­su del Pi­no. Ši pro­gra­ma su­ si­for­ma­vo bend­rau­jant su Is­pa­ni­ jos am­ba­sa­dos at­sto­vais, sie­kiant įgy­ven­din­ti jų no­rą po­pu­lia­rin­ti mū­sų ša­ly­je is­pa­nų mu­zi­ką, ku­rios vie­na ryš­kiau­sių tra­di­ci­jų – sar­ sue­la – sce­nos me­no žan­ras, vie­ ni­jan­tis sa­vy­je dra­mą, mu­zi­ką ir šo­kį, ar­ti­mas ope­re­tei ar miu­zik­ lui. Šią pro­gra­mą ruoš di­ri­gen­tas Mar­ty­nas Staš­kus.

Prie di­ri­gen­to pul­to kon­cer­tuo­se ma­ty­si­me ir maest­ro Juo­zą Do­mar­ ką su Piot­ro Čai­kovs­kio mu­zi­kos pro­gra­ma, ir jo bu­vu­sį stu­den­tą, da­bar jau sa­vo kū­ry­bos ke­lią pra­ dė­ju­sį Mo­des­tą Bar­kaus­ką, pri­sta­ ty­sian­tį Wolf­gan­go Ama­deus Mo­ zar­to ir Gae­ta­no Do­ni­zet­ti ope­rų ari­jas ir uver­tiū­ras.

KMSO re­per­tua­ras pa­si­pil­dys jo dar neat­lik­ta P.Čai­kovs­kio Šeš­tą­ ja sim­fo­ni­ja. Šiuo­se kon­cer­tuo­se klau­sy­to­jai iš­girs pui­kią Uk­rai­nos smui­ki­nin­kę Bog­da­ną Piv­nen­ko su P.Čai­kovs­kio Kon­cer­tu smui­kui, ope­rų iš­trau­kas dai­nuos Ra­min­ta Vai­ce­kaus­kai­tė su And­re­ju­mi Bes­ čas­nu – bo­su iš Uk­rai­nos.

Algimantas Treikauskas:

Tai pla­čių ry­šių mu­ zi­kos pa­sau­ly­je tu­ rin­tis me­ni­nin­kas, ku­ris ga­li at­ver­ti per­ spek­ty­vas ir mū­sų or­kest­rui.

Tarp­tau­ti­niai pro­jek­tai

„Ruo­šia­me pro­gra­mą ir Ar­me­no Cha­ča­tu­ria­no gi­mi­mo 110-osioms me­ti­nėms – jo­je klau­sy­to­jai iš­girs vie­ną su­dė­tin­giau­sių smui­ko li­te­ ra­tū­ros kū­ri­nių – Kon­cer­tą smui­ kui, at­lie­ka­mą ta­len­tin­go ar­mė­

nų smui­ki­nin­ko Hai­ko Ka­za­zya­no.

For­te­pi­jo­ni­nės mu­zi­kos mė­gė­jams – Lud­vi­go van Beet­ho­ve­no Ant­ra­sis kon­cer­tas for­te­pi­jo­nui, ku­rį at­liks Juil­liar­do mo­kyk­los pe­da­go­gas Ju­ lia­nas Mar­ti­nas. Šį ir ki­tus kon­cer­to kū­ri­nius di­ri­guos nor­ve­gų di­ri­gen­ tas Ru­ne Berg­man­nas“, – bū­si­mus dar­bus var­di­ja A.Trei­kaus­kas.

KMSO lau­kia ir gast­ro­lės – Hel­ sin­ky­je bus pri­sta­ty­ta pro­gra­ma su ba­ri­to­nu Er­wi­nu Schrot­tu.

Dar vie­nas tarp­tau­ti­nis pro­jek­ tas – sau­sį Na­cio­na­li­nia­me Kau­no dra­mos teat­re skam­bė­sian­ti sy­kiu su ja­po­nų me­ni­nin­kais ruo­šia­ma ora­to­ri­ja „Sa­ku­rų pri­si­mi­ni­mai“. „Su­da­ry­si­me ga­li­my­bę kon­cer­ tuo­ti su or­kest­ru ir jau­nie­siems ga­biems Kau­no at­li­kė­jams, bus ir pra­mo­gi­nio žan­ro, ta­čiau te­gu lie­ ka ir neatsk­leis­tų pla­nų“, – int­ri­ ga­vo pa­šne­ko­vas.

Ar ne­bus sun­ku iš­lai­ky­ti per­ nykš­čio se­zo­no or­kest­ro dar­bais la­ bai aukš­tai iš­kel­tą kar­te­lę? Or­kest­ro va­do­vo toks klau­si­mas per­ne­lyg ne­ trik­do: „Vis­kas pri­klau­so nuo kon­ cer­tų ir jų pla­na­vi­mo, taip pat – dar­ bo, di­de­lio ir kruopš­taus.“

6

Penktadienis, spalio 4, 2013

santaka/atodangos

Žy­dų bend­ruo­me­nės pėd­sa­kai Kau­no gyvenime lė­je – 12 mal­dos na­mų. Tarp jų mi­ ni­ma 1872 m. sta­ty­ta ir iki šiol vei­ kian­ti Kau­no cho­ra­li­nė si­na­go­ga, ku­rio­je sau­go­mi įdo­mūs daik­ti­niai eks­po­na­tai. Da­lis jų da­bar­ti­nio Kau­no žy­dų re­li­gi­nės bend­ruo­me­ nės va­do­vo ir Kau­no cho­ra­li­nės si­ na­go­gos se­niū­no Moi­sie­jaus Bai­ ra­ko dė­ka pra­tur­ti­no žy­dų re­li­gi­ją pri­sta­tan­tį pa­ro­dos kam­pe­lį.

Smal­suo­liams su­kur­ta re­ta pro­ ga pa­ma­ty­ti XIX a. To­rą (su­si­dė­ vė­ju­sios jos pri­va­lo bū­ti nai­ki­ na­mos), at­vers­tą Tal­mu­dą (ne ju­dė­jams to da­ry­ti ne­va­lia, skel­ bia žy­dų tra­di­ci­jos), pa­ly­gin­ti, kuo ski­ria­si me­no­ra ir cha­nu­kos žva­kės ir, šiek tiek ati­trū­kus nuo do­ku­ men­tų gau­sos, ant­ro­jo­je pa­ro­dos sa­lė­je su­si­pa­žin­ti su tra­di­ci­nė­mis ju­dė­jų šven­tė­mis ir li­tur­gi­ja.

Pa­ro­dos sa­lė­je ren­gė­jai kvie­čia lan­ky­to­ją pa­bū­ti sa­vo­tiš­ku is­to­ ri­jos ty­rė­ju-de­tek­ty­vu ir po tre­ čio­jo­je sa­lė­je pri­sta­to­mų fon­dų, ap­ra­šų bei by­lų šif­rais ieš­ko­ti žy­ dų pėd­sa­kų Pir­mo­sios Lie­tu­vos Res­pub­li­kos po­li­ti­nė­je, kul­tū­ri­ nė­je, so­cia­li­nė­je ir eko­no­mi­nė­ je sfe­ro­se.

Smal­suo­liams su­ kur­ta re­ta pro­ga pa­ ma­ty­ti XIX a. To­rą (su­si­dė­vė­ju­sios jos pri­va­lo bū­ti nai­ki­na­ mos).

Eks­po­na­tai: pa­ro­do­je pri­sta­to­ma įspū­din­gų ar­te­fak­tų – nuo do­ku­

men­tų, iliust­ruo­jan­čių Kau­no žy­dų bend­ruo­me­nės vi­suo­me­ni­nę veik­ lą iki re­li­gi­nių daik­tų.

To­mo Ra­gi­nos nuo­tr.

Ode­ta Gri­go­nie­nė Is­to­r i­kė

Mi­nint 70-ąsias Vil­niaus ge­to lik­ vi­da­vi­mo me­ti­nes Kau­no mies­to mu­zie­ju­je ati­da­ry­ta il­ga­lai­kė pa­ ro­da „Kau­no žy­dų bend­ruo­me­nė is­to­ri­jos šal­ti­niuo­se“. Bend­ras šio mu­zie­jaus ir Kau­no ap­skri­ties ar­ chy­vo pro­jek­tas at­sklei­džia žy­dų tau­tos vaid­me­nį iki­ka­ri­nio Kau­ no gy­ve­ni­mui.

Tur­tin­ga gy­ven­to­jų dau­gu­ma

Ar­chy­va­rių Vi­ta­li­jos Gir­čy­tės ir Ni­jo­lės Amb­raš­kie­nės kruopš­čiai at­rink­ti Kau­no ap­skri­ties ar­chy­ve sau­go­mi do­ku­men­tai eksponuoja­ mi net ke­tu­rio­se mu­zie­jaus sa­lė­se.

Pir­mo­jo­je esan­čio­se XIX a. do­ ku­men­tų spin­to­se ga­li­ma pa­ty­ri­ nė­ti iki 1847 m. su­da­ry­tą mies­to plėt­ros pla­ną, kur net gat­vių pa­ va­di­ni­mai (Se­no­ji žy­dų gat­vė, Pir­ mo­ji ir Ant­ro­ji žy­dų gat­vės) liu­di­ ja apie se­niau­sias žy­dų su­si­tel­ki­mo vie­tas Kau­no mies­te. Čia pat pri­ sta­to­mi ir Kau­no gu­ber­ni­jos sta­tis­ ti­kos ko­mi­te­to pa­reng­ti duo­me­nys, pa­gal ku­riuos 1901 m. ju­dė­jai su­da­

rė 41 pro­c. vi­sų Kau­no gy­ven­to­jų – tai bu­vo net 2 pro­c. dau­giau nei Ro­mos ka­ta­li­kų bend­ruo­me­nė.

Perž­vel­gus žy­dams skir­tų mo­ kes­čių do­ku­men­tus, nie­kam ne­ kils klau­si­mų, ko­dėl ca­ro val­džiai taip rū­pė­jo su­skai­čiuo­ti Kau­no ir Vi­li­jam­po­lės žy­dus dar ge­ro­kai iki pir­mo­jo vi­suo­ti­nio gy­ven­to­jų su­ ra­šy­mo.

Pa­ro­dos lan­ky­to­jai tu­rės uni­ka­ lią ga­li­my­bę pa­ma­ty­ti ryš­kiau­sių, iki šiol te­bes­to­vin­čių ir Lais­vės al.

(XIX a. – Ni­ko­la­jaus pro­spek­to) puoš­me­no­mis va­di­na­mų pa­sta­tų pro­jek­tus. Jų už­sa­ko­vai – tur­tin­ gi Kau­no žy­dų pirk­liai, ne­kil­no­ ja­mą­jį tur­tą daž­nai iš­nuo­mo­da­vę vals­ty­bės įstai­goms. Sim­bo­liš­ ka, kad Kau­no ap­skri­ties ar­chy­ vas kaip tik įsi­kū­ręs XIX a. žy­dų pirk­liui M.Haus­ma­nui pri­klau­ siu­sio­je na­mų val­do­je. Anuo­met ten sto­vė­ję žy­dų mal­dos na­mai – tai re­li­gi­nis, To­ros stu­di­jų, bend­ ruo­me­nės su­si­rin­ki­mų cent­ras.

Ju­dė­jų re­li­gi­jos sim­bo­liai

1880 m. do­ku­men­tai fik­suo­ja, kad Kau­no mies­te bu­vo 23, Vi­li­jam­po­

Dau­ge­lis XX a. do­ku­men­tų lie­ tu­viš­ki, tad lan­ky­to­jui ne­kils kliū­ čių ati­džiau pa­ty­ri­nė­ti jų tu­ri­nį, pvz., pa­skai­čiuo­ti, kiek lė­šų gink­ luo­to­sioms kraš­to pa­jė­goms rem­ ti su­rin­ko žy­dų pre­ky­bi­nin­kų ini­ cia­ty­vi­nė gru­pė; su­ži­no­ti, ku­ris iš dvie­jų ži­no­miau­sių Kau­no sal­ dai­nių ir šo­ko­la­do fab­ri­kų „Til­ ka“ ar „Aš­ki­na­zi“ ga­mi­no „Ca­ro ka­ra­me­lius“, „Auk­si­nes žu­ve­les“, „Da­mų lie­žu­vė­lius“ ir ki­tus gar­ du­my­nus skam­biais var­dais.

Skau­dūs liu­di­nin­kai

Pa­ro­da bai­gia­ma itin jaut­ria te­ma.

Ne­di­de­lis in­tar­pas apie pir­mo­sios so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tais vyk­ dy­tus trė­mi­mus – tarp iš­trem­tų­jų ir gar­sūs Kau­no žy­dų vi­suo­me­nės vei­kė­jai, to­kie kaip ad­vo­ka­tas, „Žy­ dų bal­so“ vyr. re­dak­to­rius R.Ru­ binš­tei­nas, žy­dų pra­džios mo­kyk­ los va­do­vas D.Isi­ko­vi­čiaus.

Dau­giau dė­me­sio šio­je sa­lė­je skir­ta 1941 m. pra­dė­tam for­muo­ti Kau­no ge­tui Vi­li­jam­po­lė­je: vi­di­nei ge­to struk­tū­rai, žy­dų kas­die­ny­bei už spyg­liuo­tos vie­los, laips­niš­kam ge­to ir jo gy­ven­to­jų nai­ki­ni­mui.

Lan­ky­to­jus tu­rė­tų su­do­min­ti itin cha­rak­te­rin­gi Kau­no lit­va­ko H.Le­ vi­no, gy­ve­nu­sio Vi­li­jam­po­lės ge­te, vė­liau iš­trem­to į Štut­ho­fo kon­cent­ ra­ci­jos sto­vyk­lą, pri­si­mi­ni­mai. kas: pa­ro­da „Kau­no žy­dų bend­ruo­me­nė is­to­ri­jos šal­ti­niuo­se“. kur: Kau­no mies­to mu­zie­ju­je. kada: vei­kia iki 2014 m. bir­že­lio 15 d.

Kau­no žiū­ro­vams pri­sta­ty­ta nau­jau­ sia Lie­tu­vos na­ cio­na­li­nio dra­mos teat­ro prem­je­ra „Mū­sų kla­sė“ (rež.

Ya­na Ross). Ste­bė­ ti ke­tu­rias va­lan­das trun­kan­čias vei­kė­ jų tiek fi­zi­nes, tiek vi­di­nes kan­čias nė­ra leng­va.

Te­ma: per 10 vie­nos kla­sės drau­gų l

pa­lies­tų kraš­tų – pa­tir­tus su­krė­ti­mu

Akis į akį s Dei­man­tė De­men­ta­vi­čiū­tėStan­ku­vie­nė Teat­ro­lo­gė

Griū­van­čių vi­zi­jų ai­das

Ho­lo­kaus­to te­ma su­kre­čia, ta­čiau no­ri­si pa­žvelg­ti ir į spek­tak­lio me­ ni­nę pu­sę. Ar pa­vyks­ta spek­tak­ly­ je at­ver­ti pje­sės gel­mes?

Dra­ma­tur­go Ta­deus­zo Sło­bo­ dzia­ne­ko dra­mo­je „Mū­sų kla­sė“ ke­lia­ma daug ne­pa­to­gių klau­si­mų: ko­dėl kla­sės drau­gai, kar­tu au­gę žmo­nės, to pa­ties Len­ki­jos Jed­vab­ nės kai­mo gy­ven­to­jai, prie­var­ta­vo ir žu­dė vie­ni ki­tus? Ko­dėl 1941 m. bir­že­lį kluo­ne jie su­de­gi­no gy­vus 1 600 žy­dų – sa­vo kai­my­nų? Ko­ dėl ne­pa­to­gią is­to­ri­nę tie­są ban­do­ me per­ra­šy­ti, iš­trin­ti iš at­min­ties, nu­ty­lė­ti, gal­būt ban­dy­ti ieš­ko­ti pa­ tei­si­ni­mų, ne­no­rint to pri­pa­žin­ti?

Pje­sė­je at­sklei­džia­mas li­ki­mas iš­ti­ ko ne tik Len­ki­ją, bet ir dau­ge­lį ki­ tų ho­lo­kaus­tą pa­ty­ru­sių ša­lių, tarp jų – ir Lie­tu­vą.

At­sa­ky­mų ga­li­ma ieš­ko­ti pri­si­ den­gus tuo­me­te tiek so­vie­ti­ne, tiek na­cis­ti­ne ideo­lo­gi­jo­mis. Vis dėl­to, ko ge­ro, tik­ra tie­sa sly­pi pa­są­mo­ ni­nė­je plot­mė­je. Pje­sė­je lei­džia­ma pa­jus­ti, kaip griū­va žmo­gaus – ge­ ra­no­riš­kos, dva­sin­gos, tau­rios, tu­ rin­čios mąs­ty­mo do­va­ną bū­ty­bės – vi­zi­ja. Be­lie­ka nu­si­vy­li­mas, ne­ži­ no­my­bė ir bai­mė, su­vo­kiant, kiek men­kai žmo­gus pa­ts sa­ve pa­žįs­ ta, kaip leng­vai ga­li­ma juo ma­ni­ pu­liuo­ti.

Ar ne­no­ras pri­pa­žin­ti fak­to, kad vie­nas ki­tą krau­piai nu­žu­dė ar­ti­ mi žmo­nės, yra ly­gus ne­no­rui pri­ pa­žin­ti, kad žmo­gus ga­li bū­ti toks žiau­rus, kad jam daž­nai svar­bes­ ni ins­tink­tai nei pro­tas ar dva­si­nės ver­ty­bės? Šis gi­les­nis, už is­to­ri­nių įvy­kių glū­din­tis klau­si­mas la­biau su­kre­čia nei pje­sė­je ap­ra­šy­tos fi­zi­ nių kan­ki­ni­mų sce­nos.

Dvie­jų kar­tų ak­to­riai

Šią dra­ma­tur­gi­nę šer­dį sie­kia­ma per­teik­ti ir Y.Ross spek­tak­ly­je, ta­ čiau tai pa­da­ry­ti pa­vyks­ta ne vi­sai iki ga­lo. Ar­ba, tiks­liau sa­kant, vi­

sa tai pa­si­sle­pia ana­pus grei­tai be­ si­kei­čian­čių, daž­nai ga­na iliust­ra­ ty­vių sce­nų, nors ak­to­rių vai­dy­bai nė­ra ką pri­kiš­ti – jie įti­ki­mai at­ve­ria sa­vo vei­kė­jų iš­gy­ve­ni­mus ir pui­kiai ko­mu­ni­kuo­ja vie­nas su ki­tu.

Spek­tak­ly­je vei­kia de­šimt bend­ rak­la­sių, jau mi­ru­sių ir pa­sa­ko­ jan­čių sa­vo skau­džias gy­ve­ni­mo is­to­r i­jas ir mir­t ies mo­m en­t us.

Jie, mo­kę­si vie­no­je kla­sė­je, da­li­ ję­si var­gais ir džiaugs­mais, vie­ ną die­ną virs­ta žvė­ri­mis. Tie­sa, ne vi­si.

Atė­jus ne­ra­miems lai­kams, pir­ ma­sis iš bend­rak­la­sių, žy­das Ab­ rao­mas, iš­ke­liau­ja į Ame­ri­ką (akt.

Ma­rius Rep­šys). Jis vis ra­šo laiš­ kus kla­sės drau­gams, nuo­lat gal­ vo­ja apie juos. Ki­ti kla­sės vai­ki­nai yra pa­vei­kia­mi so­vie­ti­nės, vė­liau na­cis­ti­nės ideo­lo­gi­jos ir tam­pa žu­ dy­mo įran­kiais, iš­da­vi­kais ir kar­tu vie­ni ki­tų au­ko­mis. Tai Dau­man­to Ciu­nio Jo­kū­bas, Dai­niaus Jan­kaus­ ko Ry­se­kas, Ta­do Gry­no Me­na­che­ mas, Ra­mū­no Ci­cė­no Zig­mun­tas, To­mo Žai­baus Vla­de­kas ir ne­tgi Pau­liaus Ta­mo­lės ku­ni­gu no­rin­tis tap­ti He­ne­kas.

At­min­tin įstrin­ga tik kai ku­rios mi­ zans­ce­nos ir, ži­ no­ma, vy­res­nio­ sios kar­tos ak­to­rių, mo­kan­čių iš­lai­ky­ ti žiū­ro­vų dė­me­sį, vai­dy­ba.

Iš mer­gi­nų se­nat­vės su­lau­kia pas Ab­rao­mą iš­va­žia­vu­si Zo­cha (akt.

Mo­ni­ka Bi­čiū­nai­tė) ir Vla­de­ko iš­ gel­bė­ta, pa­krikš­ty­ta bei ap­ves­din­ta Ra­chel­ka (akt. Mo­ni­ka Vai­čiu­ly­tė).

Do­rai (akt. To­ma Vaš­ke­vi­čiū­tė) iš­ si­gel­bė­ti ne­pa­vyks­ta: bend­rak­la­sių iš­prie­var­tau­ta, ji su­de­gi­na­ma gy­va kar­tu su ki­tais žy­dais.

Jau­nuo­sius ak­to­rius spek­tak­ lio pa­bai­go­je pa­kei­čia vy­res­nie­ji – Vai­va Mai­ne­ly­tė (Zo­cha), Al­do­na

7

Penktadienis, spalio 4, 2013

santaka/šokis kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

Ty­los! Kal­ba Af­ri­ka Lau­ra Šve­dai­tė

Y

ra ap­skai­čiuo­ta, kad Af­ ri­ko­je mo­te­rys per sa­vo gy­ve­ni­mą ne­šio­da­mos van­de­nį še­šis kar­tus su­ vaikš­čio­ja iki Mė­nu­lio. Pir­myn ir at­gal. O Eu­ro­po­je mo­te­rys va­ži­nė­ ja met­ro, au­to­bu­sais, tram­va­jais ar tro­lei­bu­sais. Tuo­met vy­rai, ži­no­ ma, ste­bi jas ir įsi­vaiz­duo­ja įvai­ riau­sius da­ly­kus. Įsi­vaiz­duo­ja jas nuo­gas, plau­kio­jan­čias van­de­ny­je ar­ba šo­kan­čias pil­na­ties švie­so­je, ar­ba jų sod­rų juo­ką. Tik ne mo­te­ ris, ko­pian­čias į Mė­nu­lį su sun­ kiais van­dens ąso­čiais.

Be šo­kio – ne gy­ve­ni­mas

li­ki­mą ban­do­ma at­skleis­ti vi­sos tau­tos – ne tik len­kų, bet ir ki­tų ho­lo­kaus­to us.

Mii­ko Wal­ta­ri nuo­tr.

su is­to­ri­ja Ja­nu­šaus­kai­tė (Ma­ria­na), Ge­di­mi­ nas Gird­vai­nis (He­ne­kas), Va­le­ri­ jus Jev­se­je­vas (Vla­de­kas). Ak­to­riai sa­vo cha­riz­ma ir ge­bė­ji­mu pra­ juo­kin­ti pa­ver­gia žiū­ro­vus, ta­čiau spek­tak­lio struk­tū­ra iš­lie­ka to­kia pa­ti kaip ir vai­di­nant jau­nie­siems ak­to­riams: vie­nas ki­tą kei­čia grei­ tai at­pa­sa­ko­ja­mi įvy­kiai. Žo­dis nu­run­gia vaiz­dą

Sce­no­je do­mi­nuo­ja žo­dis ir tik ret­ sy­kiais lei­džia­ma pa­si­džiaug­ti vi­ zua­lią­ja spek­tak­lio pu­se. Per vi­są spek­tak­lį neap­lei­džia klau­si­mas: jei vi­sai tai yra ap­ra­šy­ta dra­mo­je ir dar­gi ne taip glaus­tai, ko ta­da sie­ kia re­ži­sie­rė – tik iliust­ruo­ti ar ir in­terp­re­tuo­ti?

He­ro­jų kan­čios pa­lie­čia, bet sce­ no­je įsi­vy­rau­ja chao­sas, ypač ant­ ro­jo­je spek­tak­lio da­ly­je. Is­to­ri­jos virs­ta sau­sais fak­tais su kar­tais kiek dirb­ti­niu mo­ra­li­za­vi­mu, pa­si­me­ta dra­ma­tur­gi­nė šer­dis, pa­grin­di­nė siu­že­ti­nė li­ni­ja ir ne­trum­po spek­ tak­lio ant­ro­je pu­sė­je kar­tais nuo veiks­mo no­ri­si at­si­ri­bo­ti.

At­min­tin įstrin­ga tik kai ku­rios, įdo­miau­sios, mi­zans­ce­nos ir, ži­ no­ma, vy­res­nio­sios kar­tos ak­to­rių, mo­kan­čių iš­lai­ky­ti žiū­ro­vų dė­me­ sį, vai­dy­ba.

Spek­tak­lio kū­rė­jams pa­vyks­ta at­ras­ti vie­ną ki­tą įdo­mų au­dio­vi­ zua­li­nį spren­di­mą. Įs­pū­din­giau­ sios yra tiek pir­mos, tiek ant­ros spek­tak­lio da­lių pra­džios, kai ver­ ba­li­nį teks­tą kei­čia au­dio­vi­zua­li­nis.

Sce­nos vir­šu­je pa­ka­bi­na­ma di­džiu­ lė pa­svi­ru­si, baž­ny­čios lu­bas me­ nan­ti konst­ruk­ci­ja (sce­nog­ra­fi­jos au­to­rius Ma­ri­jus Ja­covs­kis).

Apg­riau­to­je baž­ny­čio­je so­vie­tai įku­ria ki­no teat­rą „Au­ro­ra“, vė­liau ši erd­vė virs­ta ak­tų sa­le su sce­no­ je ei­lė­mis su­sta­ty­to­mis kė­dė­mis. Šio­je erd­vė­je kei­čia­si so­vie­tų, na­ cių ir ga­liau­siai vėl so­vie­tų val­ džios, at­neš­da­mos vis nau­jų ne­ gan­dų. Pra­si­de­dant ant­rai da­liai šių lu­bų kon­tū­rai pa­si­da­ro ne­ryš­ kūs, at­spin­di sun­kaus lai­ko­tar­pio nuo­tai­kas ir vi­di­nes vei­kė­jų bū­se­ nas. Šie sce­nog­ra­fi­niai spren­di­mai

tin­ka­mai per­tei­kia ir pa­pil­do spek­ tak­lio veiks­mą.

Dar vie­nas dė­me­sio ver­tas spek­ tak­lio ele­men­tas – mu­zi­ka (kom­ po­zi­to­rius An­ta­nas Ja­sen­ka). Ji spek­tak­ly­je tre­jo­pos pri­gim­ties: iš įra­šų gir­di­ma, gy­vai at­lie­ka­ma mu­zi­ka ir, pa­si­tel­kiant sce­ni­nius daik­tus, ke­lia­mi gar­sai. Spek­tak­ lio pra­džio­je tam­sios elekt­ro­ni­nės mu­zi­kos ir gy­vai gro­jan­čio or­kest­ro gar­sai pui­kiai per­tei­kia slo­gią, dra­ ma­tiš­ką šių is­to­ri­nių įvy­kių nuo­ tai­ką. Vė­liau nu­skam­ba ir mar­šų, ir ge­rai ži­no­mų se­nų dai­nų frag­ men­tai.

Nau­jų­jų me­di­jų tru­pi­niai

Vi­są spek­tak­lį sce­no­je re­gi­mi vaiz­ dai pa­pil­do­mi čia pat ak­to­riaus M.Rep­šio įra­šo­mais ir at­kar­to­ja­ mais ki­tų ak­to­rių iš­tar­tais, iš­rėk­ tais žo­džiais. Kai ku­riuos gar­sus, pvz., kū­di­kio rau­dą, at­lie­ka pa­ts ak­to­rius. Tai spek­tak­liui su­tei­ kia gy­vu­mo ir šiuo­lai­kiš­ku­mo at­ spal­vį. Įdo­miai spek­tak­ly­je yra pa­nau­ do­ja­mi ir kai ku­rie daik­tai – ypač šaukš­tai. Me­ta­li­nių šaukš­tų (su­de­ gin­tų žy­dų kū­nų sim­bo­lis) grė­bi­ mas, py­li­mas į ge­le­ži­nius ki­bi­rus ir iš jų ke­lia triukš­min­gą, šai­žų, šal­ tą skam­be­sį.

Spek­tak­ly­je pa­nau­do­ja­mos vaiz­ do pro­jek­ci­jos (au­to­rė Eg­lė Ei­ gir­dai­tė). Kart­kar­tė­mis sce­nos šo­nuo­se esan­čiuose dvie­juo­se ek­ ra­nuo­se šmės­te­lė­ja teks­tai – dra­ mos ar pa­čių spek­tak­lio kū­rė­jų at­ ras­tos ci­ta­tos, ko­men­tuo­jan­čios re­gi­mą sce­ni­nį veiks­mą. Vie­nu me­ tu šmėkš­te­lė­ja ir už sce­nos gy­vai fil­muo­ja­mi in­ter­ne­to ry­šiu bend­ rau­jan­čių M.Rep­šio Ab­rao­mo bei G.Gird­vai­nio He­ne­ko vei­dai. De­ja, vaiz­do me­di­jų ga­li­my­bės iš­nau­do­ ja­mos tik­rai ne iki ga­lo.

Ste­bint spek­tak­lį ky­la klau­si­mų dėl for­mos, ta­čiau spek­tak­lis ver­ tas dė­me­sio. Svei­kin­ti­nas re­ži­sie­ rės žings­nis im­tis ne­leng­vos, bet ak­tua­lios dra­ma­tur­gi­jos ir ska­tin­ ti dis­ku­si­jas, nes jų po spek­tak­lio tik­rai ky­la.

Tai­gi, čia – dar vie­nas teks­tas apie Af­ri­ką. Pers­pė­ju, kad tik­riau­siai ir vėl bus neap­siei­ta be rie­bes­nių api­bend­ri­ni­mų. Nes Af­ri­ka di­de­lė, o kiek­vie­nas – no­ri to ar ne­no­ri – apie šią že­mę tu­ri sa­vo nuo­mo­nę ly­giai taip pat, kaip ir apie Die­vą, ko­ka­ko­lą ar ato­mi­nį gink­lą.

Kaip ir pri­de­ra Lie­tu­vo­je, Kau­ nas šo­kė­jus iš Af­ri­kos pa­krikš­ti­ jo itin ru­de­niš­ku lie­tu­mi. 23-io­jo tarp­tau­ti­nio šo­kio fes­ti­va­lio „Au­ ra“ sce­no­je sve­čia­vo­si šo­kė­jai ir cho­reog­ra­fai iš Se­ne­ga­lo, Ma­lio, Ni­ge­ri­jos, Ma­ro­ko, Dramb­lio Kau­ lo Kran­to, Be­ni­no, Pie­tų Af­ri­kos.

(Bū­ta ir sve­čių iš Iz­rae­lio, Aust­ri­jos ir Len­ki­jos, ta­čiau, ka­dan­gi čia yra dar vie­nas teks­tas apie Af­ri­ką, apie juos ten­ka są­mo­nin­gai pa­ty­lė­ti.)

Ir kai Ger­mai­ne Acog­ny, pa­sau­ liui ge­rai ži­no­ma šiuo­lai­ki­nio Af­ ri­kos šo­kio mo­ti­na iš Se­ne­ga­lo, įžen­gia į sce­ną, su­pran­tu, kad šis teks­tas bus de­di­kuo­ja­mas mo­ters te­mai. Kau­no dra­mos teat­re pri­ sta­ty­tas „Son­gook Yaa­kaar“ – tai cho­reog­ra­fės šo­kio so­lo, pa­ sa­ko­jan­tis apie Af­ri­kos že­my­no žmo­nes, ku­rie vis ieš­ko leng­ves­ nio gy­ve­ni­mo sve­tur – mig­ruo­ja.

O mig­ruo­da­mi il­gi­si sa­vo gim­tų­ jų kraš­tų, kur gai­va­liš­kai šo­ka­ma per tuok­tu­ves, siel­var­tin­gai šo­ ka­ma per lai­do­tu­ves ar iš vi­sos šir­dies šo­ka­ma per ki­tas apei­gas. Šo­ka­ma, nes be šo­kio – ne gy­ve­ ni­mas.

Ne­pa­jė­gūs iš­girs­ti?

Uni­ka­l io­je G.Acog­ny ju­d e­s io tech­ni­ko­je jun­gia­si va­ka­rie­tiš­kas mo­der­nus šo­kis ir Af­ri­kos tra­di­ ci­niai šo­kiai. Čia ji at­gai­vi­na sa­vo pro­tė­vių ri­tua­lus, taip pat ir ju­de­ sius, iš­mok­tus iš sa­vo mo­čiu­tės – jo­ru­bų šven­ti­kės. Pa­sak G.Acog­ ny, ši tech­ni­ka iš es­mės sie­ja­si su gam­ta. O gam­ta jun­gia dau­ge­lį af­ ri­kie­tiš­kų šo­kio sti­lių. G.Acog­ny taip pat pa­brė­žia, kad jos šo­kiui la­bai svar­bus stu­bu­ras – be­si­ran­ gan­tis ir vin­giuo­jan­tis, dar va­di­ na­mas gy­ve­ni­mo gy­va­te.

Jis iš­drįs­ta at­si­ri­ bo­ti nuo sa­vo pa­ ties vy­riš­ku­mo ir ne­bi­jo su­ži­no­ti, koks yra mo­ters skaus­mas ir kas­ die­ny­bė.

G.Acog­ny sa­ko: „Ne­lauk, kol kas ki­tas su­teiks tau ma­lo­nu­mą.

Ta­vo pa­ties kū­nas yra ma­lo­nus. Šo­kis – yra vie­nas di­de­lis ma­lo­ nu­mas.“ Vis dėl­to jos šo­kio spek­ tak­liai neiš­ven­gia­mai ne­ša ir so­ cia­li­nę-po­li­ti­nę ži­nu­tę. Ži­no­ma, Eu­ro­pai. Tik ar šį­kart Kau­nas yra Eu­ro­pa? Kai, per pa­si­ro­dy­mą su­ skam­bė­jus iro­niš­kai mu­zi­kė­lei, G.Acog­ny pa­ra­gi­na vi­sus sto­ tis ir kar­tu dai­nuo­ti itin ne­vie­na­ reikš­mį žo­dį „Glo­ba­li­za­tion“, pu­ sė sa­lės lie­ka sting­ti kė­dė­se. Taip ir neaiš­ku, ar čia kal­tas tas už­si­ li­kęs po­so­vie­ti­nis lie­tu­vio žiū­ro­ vo pa­sy­vu­mas, ar vis dėl­to ne­no­ ras pri­siim­ti at­sa­ko­my­bės už tai, ką Af­ri­kai yra pa­da­riu­si Va­ka­rų Eu­ro­pa. „Nie­kam ne­ga­li­ma leis­ti lip­ ti ant sa­vęs“, – sa­ko G.Acog­ny ir pri­du­ria, kad „jau se­niai išau­ šo me­tas ir Af­ri­kos žmo­nėms kal­ bė­ti pa­tiems už sa­ve“. Ma­ty­ti, kad stip­rus cho­reog­ra­fės cha­rak­te­ris ir po­zi­ci­ja – ne iš leng­vo ir pa­to­ gaus gy­ve­ni­mo. Šiai cha­riz­ma­tiš­

kai ir iš­min­tin­gai mo­te­riai skau­ da ir ji ren­ka­si ne­ty­lė­ti. Ne­ty­lė­ti šo­kiu.

Ieš­ko­ti mo­ters šir­dies

Dar vie­nas pa­sa­ko­ji­mas apie mo­ te­rį at­si­sklei­džia Kao­lac­ko šo­ kio tru­pės pa­si­ro­dy­me „Ro­go­nou Maa­me“ („Ma­no mo­čiu­tės aša­ ros“). Čia Kao­lac­kas, ku­ris, be­je, yra G.Acog­ny mo­ki­nys, pa­si­puo­ šia mo­te­riš­ka tra­di­ci­ne su­kne­ le. Vy­ras at­si­du­ria mo­ters kai­ly­je.

To­kia pa­ra­dok­sa­li si­tua­ci­ja sce­ no­je daž­niau­siai su­ku­ria ko­miš­ ką įspū­dį. Ta­čiau šį­kart – vi­sai ne­juo­kin­ga. Suk­ne­lė, ret­kar­čiais var­žan­ti Kao­lac­ko ju­de­sius, o ret­ kar­čiais juos iš­ryš­ki­nan­ti, pa­pras­ čiau­siai tam­pa tuo, kuo ir yra, – mo­ters sim­bo­liu – ar­che­ti­pu.

Da­bar vy­ras ieš­ko jos šir­dies – ne iš aist­ros – vei­kiau ve­da­mas so­li­da­ru­mo jaus­mo ir užuo­jau­ tos. Dėl to jis iš­drįs­ta at­si­ri­bo­ ti nuo sa­vo pa­ties vy­riš­ku­mo ir ne­bi­jo su­ži­no­ti, koks yra mo­ters skaus­mas ir kas­die­ny­bė.

Kao­lac­kas sie­kia pa­gerb­ti mo­ te­rį. Ir jis tai da­ro vis dėl­to ne vien ap­si­vilk­da­mas su­kne­lę, bet ir sa­vo pa­ties kū­no pa­stan­go­mis skam­ bant vie­nam gra­žiau­sių Af­ri­kos bal­sų – Ni­nai Si­mo­ne.

Ga­liau­siai Ne­li­si­we Xa­ba ir Kett­ly Noel sa­vo gy­vy­bin­gu ir su­dė­tin­gu pa­si­ro­dy­mu „Cor­res­ pon­den­ces“ vai­ni­kuo­ja ir, at­ro­ do, at­sklei­džia mo­te­riš­ku­mo te­ mą. Eksp­re­sy­vu­sis due­tas dvel­kia leng­vu ero­tiš­ku­mu. Šios mo­te­rys su­si­tin­ka sce­no­je tam, kad pa­pa­ sa­ko­tų apie drau­gys­tę – pa­vir­šu­ ti­niš­ką, gi­lią, in­ty­mią, žais­min­gą.

Ir jos kal­ba ne apie ką ki­tą, o – sa­ ve, sa­vo au­to­biog­ra­fi­ją iš­skleis­ da­mos ram­pų švie­so­je ir lais­ ty­da­mos ją pie­nu iš chi­rur­gi­nių pirš­ti­nių.

Aki­vaiz­du, kad yra ko iš šių mo­te­rų pa­si­mo­ky­ti. Jei ne šo­kio meist­riš­ku­mo, tai drą­sos kop­ti į Mė­nu­lį su sun­kiais van­dens ąso­ čiais ir apie tai kal­bė­ti.

Teks­tas pa­reng­tas da­ly­vau­jant Lie­tu­vos šo­kio in­for­ma­ci­jos cent­ro pro­jek­te „Šo­kis žo­džiu – ne[w]kritika“

Šiai cha­riz­ma­tiš­kai ir iš­min­tin­gai mo­te­riai skau­da ir ji ren­ka­si ne­ty­lė­ti.

Ne­ty­lė­ti šo­kiu.

Gija: G.Acog­ny ju­de­sio tech­ni­ko­je dera mo­der­nus šo­kis ir Af­ri­kos tra­di­ci­ja.

Svetlanos Baturos nuotr.

8

Penktadienis, spalio 4, 2013

santaka/projektas

Išgirsti, ką kalba bie­na­lės kūriniai Lau­ra Ud­rie­nė

U

ni­teks­tas, uni­teks­tua­lus me­nas... Gir­dė­ta? Kur­ gi ne, juk tai šie­me­tės Kau­no bie­na­lės te­mi­ nis ko­das. Or­ga­ni­za­to­rių tei­gi­mu, prieš lan­ky­to­jų akis – iš­skir­ti­ nai iš­kal­bin­gi kū­ri­niai, ir čia ne­ besvar­būs nei kul­tū­ri­niai, kal­bi­ niai ar so­cia­li­niai skir­tu­mai, nes pa­ts me­no ob­jek­tas yra ko­mu­ni­ ka­ci­jos prie­mo­nė. Ši nau­jai ren­gė­jų su­konst­ruo­tu uni­teks­to ter­mi­nu api­brėž­ta idė­ ja tik­rai gra­ži jau vien dėl to, kad įkū­ni­ja bet ko­kio me­no es­mi­nę sie­kia­my­bę – bū­ti įtai­giam be jo­ kių pa­pil­do­mų aiš­ki­ni­mų. Vis dėl­ to kar­tais nu­tin­ka ir taip, kad kū­ri­ nys ima ir ne­pra­by­la.

At­ro­dy­tų, gra­žiai šne­ki­ni, mal­ dau­ja­mai žvel­gi, o tas už­si­spy­rė­lis tie­siog ty­li. Jis ty­li – ty­li ir ta­vo gal­ va bei šir­dis. Dar des­pe­ra­tiš­kai ban­ dai ieš­ko­ti ano­ta­ci­jos – jo spe­ci­fi­nės kal­bos ver­tė­jos. Gal taip pa­vyk­tų su­si­šne­kė­ti? O bergž­džiai... Juk ofi­ cia­liai pa­brėž­ta: čia, šie­me­tė­je Kau­ no bie­na­lė­je, vi­sas me­nas yra pa­ts sau iš­kal­bin­gas, ir mo­ka vi­sas vi­sų kal­bas, tad kam tie ap­ra­šy­mai?

Ne­sup­ras­ta­sis me­no kū­ri­nys taip ir lie­ka stūks­o­ti ga­le­ri­jos kam­pe – vie­ni­šas, už­si­spy­ręs ir ne­ko­mu­ni­ ka­bi­lus.

Pa­si­ma­ty­mas ga­le­ri­jo­je

Kad uni­ver­sa­li me­no kal­ba neai­dė­tų kaž­kur pro ša­lį ir bū­tų kuo ge­riau­ siai su­pras­ta (ar bent jau iš­girs­ta), Kau­no bie­na­lės me­no va­do­vė Vir­ gi­ni­ja Vit­kie­nė su­kvie­tė į M.Ži­lins­ ko ga­le­ri­ją vi­sus no­rin­čius iš pir­mų lū­pų iš­girs­ti apie Kau­no bie­na­lės or­ga­ni­za­vi­mą ir per­pras­ti me­no kū­rė­jų tik­rą­sias idė­jas.

Pa­si­ma­ty­mui pa­rink­tas spe­cia­lus lai­kas – 18 val. To­kiu me­tu ga­le­ri­ja įpras­tai jau bū­na už­vė­ru­si sa­vo du­ ris, ta­čiau šį kar­tą pa­da­ry­ta išim­tis: siek­ta, kad su­si­ti­ki­me ga­lė­tų da­ly­ vau­ti ir dėl kas­die­nio dra­bo gra­fik ­o ne­spė­jan­tieji ap­žiū­rė­ti pa­ro­dų.

Su­ma­ny­mas nea­be­joti­nai pa­ si­tvir­ti­no – į M.Ži­lins­ko ga­le­ri­jos

erd­ves su­gu­žė­jo ne­ma­žas bū­rys smal­suo­lių. V.Vit­kie­nė su­si­ti­ki­mo pra­džio­je pri­mi­nė, kad, ne­pai­sant konk­re­čios eks­kur­si­jos vie­tos, iš pen­kių es­mi­nių da­lių su­si­de­dan­ti Kau­no bie­na­lė yra įsi­kū­ru­si ir ki­to­ se Kau­no pa­ro­dų erd­vė­se: jau­nų­jų me­ni­nin­kų pro­jek­tus ga­li­ma iš­vys­ ti Kau­no pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je, da­lį su bie­na­le be­si­sie­jan­čių pa­ro­dų – A.Žmui­dzi­na­vi­čiaus kū­ri­nių ir rin­ ki­nių mu­zie­ju­je, ki­to­se erd­vė­se.

Tą va­ka­rą žiū­ro­vai bu­vo pa­kvies­ ti bū­ti po­ros gran­džių liu­dy­to­jais, ku­rių pa­ti bran­giau­sia – kvies­tų­jų me­ni­nin­kų da­lis.

Di­džiau­sia staig­ me­na ta­po Di­džio­ sios Bri­ta­ni­jos minkš­tų­jų skulp­ tū­rų kū­rė­jo Crai­ go Fis­he­rio eks­po­ na­tas.

„Tik pra­ku­tę me­no ren­gi­niai ga­li sau tai leis­ti, nes kvies­da­mas me­ ni­nin­ką pri­va­lai ap­mo­kė­ti vi­sas su tuo su­si­ju­sias iš­lai­das: ir me­no kū­ ri­nių trans­por­ta­vi­mo, ir jų drau­ di­mo, ir me­ni­nin­kų ke­lio­nės, ir pan.“, – su­si­ti­ki­mo pra­džio­je pa­ sa­ko­jo V.Vit­kie­nė ir pri­dū­rė, kad ši pa­ro­dos da­lis kai­na­vo apie 100 tūkst. li­tų, t.y. dau­giau nei treč­da­ lį vi­so bie­na­lės biu­dže­to.

Daug? To­li gra­žu, jei tu­rė­si­me ome­ny­je, kad vien šių me­tų bie­na­ lės pa­grin­di­nės žvaigž­dės iš Aust­ ra­li­jos Pat­ri­cios Pic­ci­ni­ni hi­per­ rea­lis­ti­nių skulp­tū­rų pa­ro­da bu­vo ap­draus­ta 3 mln. li­tų su­ma. Tarp kvies­tų­jų bu­vo me­ni­nin­kė iš Tai­ va­no Gao Yuan ir lie­tu­vės Mo­ni­ ka Žal­taus­kai­tė-Gra­šie­nė ir Bro­nė Ne­ver­daus­kie­nė.

Pa­tys iš­kal­bin­giau­sie­ji

M.Ži­lins­ko dai­lės ga­le­ri­jo­je esan­ čią bie­na­lės eks­po­zi­ci­ją lan­ky­to­ jams ap­ro­džiu­si V.Vit­kie­nė pri­sta­

tė ir ki­tą, di­džiau­sią sa­vo apim­ti­mi Kau­no bie­na­lės da­lį – kon­kur­si­nę pro­gra­mą. Jo­je pa­no­ro da­ly­vau­ ti iš­skir­ti­nai di­de­lis skai­čius me­ ni­nin­kų – ko­mi­si­ja su­lau­kė be­veik 500 pa­raiš­kų iš 65 pa­sau­lio ša­lių, at­rink­ti tik 22 kū­ri­niai. „Kai aš ap­klau­siau at­vy­ku­sius me­ni­nin­kus, kuo juos su­do­mi­ no ši pa­ro­da, be­veik vi­si įvar­di­jo uni­teks­to są­vo­ką. Jiems tai pa­si­ ro­dė taip įdo­mu ir ar­ti­ma, jie ma­ nė, kad jų kū­ry­ba yra bū­tent apie tai“, – ren­gi­nio sėk­me džiau­gė­si V.Vit­kie­nė. Žiu­ri spren­di­mu tarp uni­teks­ tua­liau­sių kū­ri­nių – lie­tu­vių skulp­ to­riaus Aud­riaus Ja­nu­šo­nio dar­bai.

Chao­tiš­kai, tar­si me­ni­nin­ko dar­bo stu­di­jo­je, ant ke­lių sta­lų iš­dė­lio­tos ke­ra­mi­nės žmo­nių skulp­tū­ros ža­ vė­jo ir blaš­kė sa­vo dau­gia­bal­siš­ ku­mu.

Ko­mi­si­ją la­biau­siai pa­trau­kė jų poe­tiš­ku­mas. „Tai la­bai teks­tua­ lūs kū­ri­niai, nes žiū­rint į kiek­vie­ ną skulp­tū­rą ga­li­ma kur­ti at­ski­ras is­to­ri­jas – apie po­li­ti­kos ak­tua­li­jas, re­li­gi­ją, is­to­ri­jos vei­kė­jus. Drau­ge tai kla­si­ki­nės skulp­tū­ros re­mi­nis­ cen­ci­jos, bet šiuo­lai­ki­ne for­ma“, – pa­sa­ko­jo V.Vit­kie­nė.

Iš­kal­bin­gu­mu ypač ne­lei­do sua­ be­jo­ti ir ki­tos šie­me­tės bie­na­lės pri­zi­nin­kės kū­ri­nys. Ita­lų me­ni­ nin­kė Sil­via Giamb­ro­ne sa­vo vi­ deo­per­for­man­se nag­ri­nė­jo mo­ters vie­tą me­no is­to­ri­jo­je.

Iš Si­ci­li­jos, gar­sė­jan­čios mo­te­riš­ kais siu­vi­nė­ji­mo ir nė­ri­nių ama­tais, ki­lu­si S.Giamb­ro­ne ren­gi­niui pa­ti­ kė­jo abe­jin­gų ne­pa­li­ku­sio per­for­ man­so įra­šą. Aik­čio­da­mi, su­kda­mi akis į ša­lį ir vėl smal­siai at­si­gręž­da­ mi lan­ky­to­jai ste­bė­jo nė­ri­nių pri­ siu­vi­mą prie... me­ni­nin­kės kak­lo!

Siurp­ri­zai or­ga­ni­za­to­riams

Per pa­sivaikš­čio­ji­mą po M.Ži­lins­ko ga­le­ri­ją lan­ky­to­jai bu­vo pa­kvies­ ti už­suk­ti ir į pir­ma­ja­me ga­le­ri­jos aukš­te spal­vų gau­su­mu vi­lio­jan­ čią sa­lę. Bū­tent to­kio­je žais­min­go­ je erd­vė­je yra įskū­rę ki­ti kon­kur­ si­nės Kau­no bie­na­lės pro­gra­mos kū­ri­niai.

Kon­teks­tas: po V.Vit­kie­nės pa­sa­ko­ji­mo ne vie­nas bie­na­lės kū­ri­nys at­

si­vė­rė ne­ma­ty­to­mis spal­vo­mis.

„Or­ga­ni­za­to­riams ši sa­lė ta­po tik­ru siurp­ri­zu, – int­ri­ga­vo V.Vit­ kie­nė. – Iki pat eks­po­na­tų iš­pa­ka­ vi­mo mes ne­si­ti­kė­jo­me, kad ji bus to­kia spal­vin­ga.“ Štai dai­li­nin­kė Jū­ra­tė Ja­ru­ly­tė ko­mi­si­jai pa­tei­kė tris mo­noch­ro­mi­nius pa­veiks­lus su prie­ra­šu, kad iki pa­ro­dos ati­da­ry­mo nu­ta­pys ir se­ri­ją spal­vo­tų. Nag­lis Ry­tis Bal­tuš­ni­kas bu­vo pa­ga­mi­nęs tik dvi bal­tas eti­ke­tes ir pa­mi­nė­jo, kad ga­mi­na dar vie­ną, kaip vė­liau pa­si­ro­dė, ryš­kiai sa­lo­ti­nę.

Di­džiau­sia staig­me­na ta­po Di­ džio­s ios Bri­ta­n i­jos minkš­t ų­j ų skulp­tū­rų kū­rė­jo Crai­go Fis­he­rio eks­po­na­tas. Iki pat jo at­vy­ki­mo į Lie­tu­vą or­ga­ni­za­to­riai šven­tai ti­ kė­jo, kad jie at­rin­ko ins­ce­ni­zuo­ tą au­to­mo­bi­lių ava­ri­ją, tad pa­ro­dų sa­lė­je iš­vys du na­tū­ra­laus dy­džio au­to­mo­bi­lius, pa­siū­tus iš džin­si­ nės me­džia­gos. Me­ni­nin­kui pra­ dė­jus ins­ta­liuo­ti sa­vo kū­ri­nį, smal­ siai žval­gy­ta­si – kur tos ma­ši­nos?

Pa­si­ro­do, me­džia­gi­nių au­to­mo­bi­ lių nuo­trau­ka prie pa­raiš­kos an­ ke­tos bu­vo pri­seg­ta tik kaip anks­ tes­nės kū­ry­bos pa­vyz­dys. Vie­to­je jų – spal­vin­gos pa­dri­kai iš­mė­ty­ tos me­džia­gų skiau­tės – su­nio­ko­ tos ap­lin­kos de­ta­lės.

Kvie­čia su­kur­ti sa­vo laik­raš­tį Kau­no bie­na­lė kvie­čia kau­nie­čius tap­t i ne tik sve­č iais, bet ir kū­rė­ jais. Iki gruo­d žio 1 d. Na­cio­na­l i­n io M.K.Čiur­lio­nio dai­lės mu­zie­jaus Pa­ veiks­lų ga­le­ri­jo­je ir M.Ži­lins­ko ga­le­ ri­jo­je bus ku­ria­mas teks­ti­li­nis pa­ro­ dų lan­ky­to­jų laik­raš­tis.

Pa­č io­m is pa­pras­č iau­sio­m is prie­ mo­nė­m is, pa­s i­tel­k us au­d i­n ius, pieš­t u­k us, tu­ši­nu­k us, da­ž us, siu­ vi­mą ir ki­tas tech­no­lo­g i­jas, su­k ur­ ta­me laik­raš­ty­je bus ga­li­ma pa­lik­ ti as­me­n i­nę ži­nu­tę, pa­skelb­t i nau­ jie­ną.

Prie­šais šią ins­ta­lia­ci­ją ka­ban­ tys iz­rae­lie­čio Bo­ri­so Oi­cher­ma­ no krei­vi veid­ro­džiai „Ty­ri­nė­ji­mas vaikš­čio­jamt“ tik dar la­biau pa­brė­ žė sa­lės spal­vų žai­dy­biš­ku­mą, ku­ rį nu­til­dy­ti bu­vo ne­pa­jė­gus nei ne­ to­lie­se ka­ban­tis mo­noch­ro­mi­nis me­ni­nin­kės Ma­ri­jos Mar­ce­lio­ny­ tės-Pa­liu­kės al­ter­na­ty­vios fo­tog­ ra­fi­jos cik­las „Sep­ty­nios ne­skai­ ty­tos kny­gos“, nei teks­ti­li­nin­kės Vio­le­tos Lau­žo­ny­tės „Pe­le­nų laiš­ kai be klai­dų“.

Priar­tė­jęs me­nas

At­vi­ra: B.Oi­cher­ma­no pro­jek­to veid­ro­džių kal­bą, re­gis, su­pra­to net ma­žiau­si me­no ger­bė­jai.

And­riaus Alek­sand­ra­vi­čiaus nuo­tr.

Kau­no bie­na­lės ma­no va­do­vės V.Vit­kie­nės ini­cia­ty­va pra­kal­bin­ ti uni­teks­to kū­ri­nius iš tie­sų pa­si­ tei­si­no. Lan­ky­to­jai įdė­miai klau­sė­ si už­ku­li­si­nių is­to­ri­jų apie ren­gi­nio te­mos gi­mi­mą, eks­po­na­tų at­ran­ką, juo­kin­gus ne­su­sip­ra­ti­mus ar žmo­ giš­ką bend­ra­vi­mą su kū­rė­jais.

Me­nas, ku­ris ne­re­tai pa­si­ro­do toks to­li­mas, mįs­lin­gas ir ne­su­vo­ kia­mas pa­pras­tam praei­viui, bent vie­nam va­ka­rui iš tie­sų priar­tė­jo, ne­tgi ne­by­liau­si kū­ri­niai pra­bi­lo.

Tie­sa, ne­bū­ti­nai uni­ver­sa­lia me­no kal­ba, o iš pa­sa­ko­to­jo lū­pų.

To­k ios va­ka­r i­n ės eks­k ur­s i­ jos po bie­n a­l ės ap­g y­ven­d in­tas erd­ves rei­ka­lin­gu­mą pa­liu­di­jo ir fak­tas, kad ne­ma­ža da­lis lan­ky­ to­jų čia bu­vo ne­be pir­mą kar­tą – anks­čiau sa­va­ran­kiš­kai iš­šniukš­ ti­nė­tus eks­po­na­tus jie pa­no­ro dar kar­tą ap­žiū­rė­ti jau ve­da­mi pro­fe­ sio­na­lo.