1
Penktadienis, spalio 18, 2013
Atnaujintame portale http://kauno.diena.lt/santaka – vartai į Kauno kultūros gyvenimą ir erdvė jūsų kūrybai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė
santaka
REMIA
Nr. 112
Kadras iš filmo „Ekskursantė“.
Sunkus „Ekskursantės“ kelias
Portretas su „Varpeliu“ K.Plančiūno išugdytas Kauno berniukų choras švenčia 30-metį.
3
L.Oržekauskienė. Iš ciklo „Draperija“. Fragmentas.
Sukurti filmą pagal tikrą ištremtos mergaitės istoriją užtruko ilgiau nei kelionė pėsčiomis iš Sibiro į Lietuvą
6
Atsakymai – klostėse ir migloje
Trumpojo žanro galia
Menininkų Oržekauskų duetas: skirtingi bylojimai viena tema.
Nobelio literatūros premijos laureatė A.Munro netrukus prabils ir lietuviškai?
5
8
2
Penktadienis, spalio 18, 2013
santaka/kultūros savaitė
Viena rankinė
E
Aistė Kisarauskaitė
idama į Roberto Kalinkino naujos kolekcijos „Pavasa ris/vasara 2014“ pristat y mą žinojau tik tiek, kad ju velyrė Vaida Druskytė spacialiai jai kūrė papuošalus. – Labai didelius, – sakė menininkė. Juk jie turi matytis iš tolo ir plonybėssubtilybės tikrai nebus pastebėtos. – Blizgančios blėkos... – pajuokavo ju velyrė, o aš taip ir įsivaizdavau: štai, pražingsniuos manekenės lyg futu ristiniais nariuotais vario ar žalvario papuošalais-stuburais nugaroje, lai kančiais ploną šilką, plevenantį nuo kiekv ieno judesio. Prisim indama pernykščius dizainerio ėjimus, įsi vaizdavau daug metalo, jungto su au diniu, didžiules apyrankes, greičiau primenančias rankogalius, susegtas spalvotais akmenimis. Detalių ne perkrauti, sudėtingos konstrukcijos drabužiai mintyse puikiai jungėsi su metalu savo rudens spalvų koloritu. Suprantu, kad tas raudono aukso fe jerverkas, kurį kasmet sukelia ruduo, padarė įtakos mano vaizduotei. Ta čiau vaizduotei neįsakysi piešti auk sinių „Dolce & Gabbana“ mergaičių ar „Disquared2“ kokteilių baro lankyto jų, jei ji jau pasirinko Anną Demeule meester, tik perdažė rusvai žalsvai, ochros, aukso, žemės spalvomis.
Mados industrija tuo ir nuostabi, kad sugeba kas kartą, kiekvieną naują sezoną priblokšti. Taig i, įsivaizdavau, kaip auksinės ir raudonos matinės odos rankinės bus užsegamos tokio pat stiliaus kaip papuošalai sagtimis, o batai blykčios raudonomis žemakulnėmis platfor momis. Audiniai prabangūs – šilkas, šilkas, kažkiek standžios medvilnės marškiniuose, auksinė, rusvai žals va oda. Raštų nedaug, bet saikingas augalo-stuburo slankstelių motyvas keliaus iš drabužio į kojines, į kišenių vidų, basutes, mutuodamas, galiau siai pasikartodamas stambiais siu vinėjimais, virsdamas did žiul iais papuošalais. Įsivaizdavau suvaldy tą fut ur izmą, spindul iuojant į pra bangą, atsain iais kirpimais tik pa brėžiant audinio grožį. Suprantu – pavardė „Kal ink in“ taip asocijuojasi su „Judaškin“, pagarsė jusiu blizgančia naujųjų rusų mėgs tama prabanga, kad kažko neįtikimo nejučia tikiesi ir čia. Tačiau šiais me tais net Valentinas Judaškinas, pri statydamas savąją „Spring/Summer 2014 Ready-to-wear“ kolekciją, nepa būgo stand žios medvilnės maršk i nių, paprasto balto siauro pusilgio si jono ar minimalistinės trumpos bal tos suknelės su išdidintais futuristi niais pečiais. Maršk in ių paprast u mas vis dar valdo keliaudamas per
„Ar tikrai viso to galima tikėtis, kai kūrėją (regiono socialinės gerovės kūrėją – red. past.) galima sutikti droviai nuleidusį akis „Humano je“ ar „Gausoje“, kai jis neturi jo kių galimybių atvykti į Vilnių nors į vieną spektaklį ar koncertą, nes ši išvyka pareikalautų net 50 proc. jo mėnesio pajamų?“ – Seime vyku sioje konferencijoje Lietuvos kul tūros centrų asociacijos prezi dentas Romas Matulis suabejojo, ar, nepakeitus periferijos kultūros įstaigų finansavimo, verta iš jų rei kalauti novatoriškumo.
Šaltinis: BNS
įvairių dizainerių kolekcijas, taigi su kau galvą, kokia marškinių modifika cija nustebins mane R.Kalinkinas. Jau sėdėdama „Siemens“ arenoje ir laukdama šou pradžios, pamaniau, kad prie lubų kabantys tikri (kaip tei gia pats dizaineris) lėktuvai turi kaž kaip sietis su būsima kolekcija. Tad vaizduotė tuoj rudens geltoną ir rau doną mat in į auksą pakeitė plienu, įsivaizduojami papuošalai mintyse pradėjo blykčioti sidabru ir kniedė mis, tos pačios detalės mikliai nuke liavo ant švarkų rankovių ir kišenių. – Palauk ite! – šūkčiojau savo min tims, vis tiek toliau spėliodama, ką gi aš netrukus išvysiu. Prieš įžengiant manekenėms fone pas irodęs vi deosiužetas taip pat transliavo plie no-kiborgų-technologijų nuotaiką. – Metal in is stuburas čia turėt ų bū ti... – nusiraminau ir įsitaisiau pato giai, nors salė buvo vis dar gerokai neužpildyta, kaip ta stikl inė – apy pilnė arba apytuštė, kaip pažiūrėsi. Taig i, mano vaizduotė darbavosi, nors žinojau, kad mados industrija tuo ir nuostabi, kad sugeba kas kar tą, kiekvieną naują sezoną priblokš ti, kad sušuktum: – Oho, net ir šitaip galima! Ir dar baisiau – priverčia pamačius tą iki šiol protu nesuvoktą nesąmo nę jos norėti. O vėliau – ir nešioti. Taigi, svajonės, troškimai, įsivaizda vimai... Tik kartais nutinka ir kitaip. Sunkiai su nepatogiais praėjusio se zono aukštakulniais žingsniuojant manekenėms, pamažu supratau, kad R.Kalinkino kolekcijoje nepamatysiu nieko, apie ką galėčiau svajoti vėliau. Nebuvo mano vaizduotės nupieštos prabangos, futuristinių užmojų ar ra dikalių drabužių konstrukcijų. Veltui blykčiojo papuošalai. Neveikiantys lėktuvai pasirinkti ne veltui – kolek cija neveikė, o jie neturėjo jokio kito ryšio su pačia kolekcija. Ši stokojo ne tik ryšio su scenografija, ne tik juvely rinio, bet ir bet kokio stuburo. – Pavasaris/vasara – juodos spal vos? – šūkčiojo ją matę komentato riai internete. Mados industrija tuo ir nuostabi: joje galima beveik viskas, kas buvo neleistina iki tol. A.Demeu lemeester „Pavasaris/vasara 2014“ – kaip tik juoda, beveik vien juoda, kai kur pagyvinta smėlio spalvos frag mentais, tik keletas modelių – vais kaus ir akinamo raudonumo. Gal i ma viskas. Tačiau ne R.Kal ink ino kolekcijoje, kur nieko ekstremalaus, jok ios vaizduotę kait inančios min ties, idėjų. Akį pat raukė tik keletas rank in ių, tarpusav yje irg i netur in čių stilistinio ryšio – žavios savo aiš kiomis formomis ir iš konteksto iš krentančiu skaidraus plastiko spal votumu delninukės ir viena raudo nos odos rankinė, stilizuoto kristalo formomis artima šios kolekcijos pa puošalams, pretenduojant i į pirkt i nus ir mylimus daiktus. Viena puiki rankinė. Ar to užtenka?
Kęstučio Vanago / BFL nuotr.
500 km – tiek nusidriektų į vieną suklijuotos analoginės kino juos tos su lietuviškais dokumentiniais filmais, kurie, juos suskaitmeninus ir patalpinus virtualiame archy ve www.e-kinas.lt, tapo prieina mi kiekvienam. Portale pateikia mas Lietuvos dokumentinis kinas, sukurtas 1919-1961 m., Lietu vos centriniame valstybės archyve saugomi vaidybiniai filmai. Šaltinis: IBM
Tomo Raginos nuotr. Tomo Lukšio /BFL nuotr.
„Kada pastarąjį kartą į lietu vių kalbą išversta rumunų auto riaus knyga? – neretoriškai klau sia vertėjas, eseistas Laimantas Jonušys ir čia pat atsako: „Drįs tu daryti išvadą, kad mums lieka nežinoma dalies Europos talentų žemė. Čia visų pirma turiu galvoje modernius ir postmodernistinius, tarkim, pastarojo penkiasdešimt mečio Rumunijos, Graikijos, Bel gijos, Slovakijos ir kitų Europos valstybių autorius.“ Sugretinęs šiandienų britų autorių kūrybą su kai kuriais mažesnių šalių pavyz džiais, jis konstatuoja: „Nebūtų buvę juntamo kultūrinio nuosto lio, jeigu kai kurios angliškai para šytos knygos ir nebūtų pasirodžiu sios lietuviškai“.
„Kai dedi mozaiką, pamatai, kad kultūra yra tik maža dalis dides nio paveikslo, kurio tikslas pada ryti įtaką, kad mes neišeitume iš posovietinės erdvės“, – humani tarinių mokslų daktaras Mantas Martišius įsitikinęs: rusiška di mensija Lietuvos kultūros gy venime yra neatsitiktinė. Lietu vos nepriklausomybei svarbiomis dienomis Rusijos atlikėjai, jo tei gimu, atvežami taip pat neatsitik tinai: „Tiems, kurie organizuoja pasirodymus Lietuvoje, pasakoma: „Mes galime atvykti tik tą dieną.“ Mes galėtume pasakyti, kad vienas kartas sutapo, antras ar trečias, bet kai tai kartojasi, vadinasi, yra sis tema, kuria siekiama parodyti, kad jūs vis dar esate mūsų kultūrinėje, informacinėje įtakos sferoje.“
Šaltinis: „Šiaurės Atėnai“
Šaltinis: lrt.lt
„Užsienyje veikiančių lituanistikos centrų dėstytojai ir studentai, gi lindamiesi į lietuvių kalbą, istori ją, paveldą, prisideda prie lituanis tikos mokslo plėtros ir kartu žinią apie Lietuvos kultūrą bei tradici jas perduoda kitiems. Tai palaiko mūsų kultūros gyvybingumą ir už Lietuvos ribų“, – taip švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis pasveikino šešis naujuosius Kazi miero Būgos stipendininkus – Če kijoje, Italijoje, Lenkijoje, Latvijoje
„Sakau visiems, kad esu meninin kas, ne rašytojas ar iliustratorius“, – tikina originalusis vaikiškų knygų autorius Kęstutis Kaspa ravičius, tačiau jo bandymai atsi kratyti pelnytai uždirbtos šlovės ne padeda. Lietuvio pavardė puikuojasi Frankfurto knygų mugėje paskelb tame kandidatų į tarptautinę Astri dos Lindgren atminimo premiją są raše. Kuris iš 238 kandidatų nugalės, paaiškės 2014 m. kovo 25 d. Vyginto Skaraičio / BFL nuotr.
Šaltinis: BNS
veikiančių lituanistikos centrų stu dentus. Kažin, ar labai šis gestas nudžiugino stipendininkus? Žinoma, litas kitas dar nė vienam studentui nepamaišė. Kita vertus, 305 eurai kas mėnesį už gerosios naujienos apie Lietuvą skleidimą, entuziazmą studijuojant lietuvių kalbą ir literatūrą – ar lituanisti kos studijos, vienos neperspekty viausių karjeros užsienyje prasme, iš tikrųjų vertos tik tiek? Šaltinis: BNS
Tomo Urbelionio /BFL nuotr.
3
Penktadienis, spalio 18, 2013
santaka/portretas
Kolektyvas: kūrybinės veiklos 30-metį švenčiantis K.Plančiūnas kuklinasi – jam skirti sveikinimo žodžiai esą turėtų skambėti „Varpelio“ berniukams.
Tomo Raginos nuotr.
Trys dešimtmečiai su „Varpeliu“ Trys dešimtmečiai kūrybinės veiklos, va dovaujant Kauno berniukų ir jaunuolių chorui „Varpelis“, – tokią laiko atkarpą šis ruduo paženklino jo meno vadovui Ksaverui Plančiūnui. Graž ina Dainauskienė Muz ikologė
Didelis mažas jubiliejus
Laik as mat uoj am as įvair iais tarpsn iais – val and om is, me tais... Jų tėkmė būtų neapčiuopia ma, jei neįvertintume laiko atkar pas užpildančio turinio – įvykių, nuveiktų darbų, mus supančios aplinkos ir mūsų pačių kaitos. Kiekviena reikšminga sukaktis – lyg kalvelė gyvenimo kelyje, ver čianti stabtelėti ir apsidairyti. Šį rudenį ypač prasmingai suskambo „Varpelio“ choristų dainoje pagal Justino Marcinkevičiaus žodžius „Ant kiekvieno kalnelio padėjau po saulę...“ Kokius kalnelius aplankė ir sau lėmis papuošė nuo sukakties kal vos besidairantis choro vadovas, galima buvo pajusti pirmąjį spa lio šeštadienį VDU Didžiojoje au loje startavusiame Tarptautinio berniukų ir vyrų chorų festiva lio „Varpelis ir draugai“ koncerte. Gėlės ir sveikinimai, išsakyti šiaip jau emocijoms nepasiduodančių vyrų – nuo jaunėlių iki choro ve
teranų – žadino jaudulį ir mintis, kilusias po K.Plančiūno komen taro: „Sveikinimai turėtų būti ne K.Plančiūnui, o reiškiniui „Var pelis“. Šis reiškinys iš tikrųjų reikšmin gas. Dainuojantys berniukai – di delė daugiaplanė vertybė, kurios viena iš briaunų atsiskleidžia tra diciniame berniukų chorų festi valyje-akcijoje „Lietuvos berniu kai prieš smurtą ir narkomaniją“. Ir ne vien dėl prevencijos ir užim tumo, bet ir dvasingumo, kūrybiš kumo puoselėjimo. Klodai šiam tikslui neišsemia mi, nes berniukų chorinis dainavi mas turi gilias šaknis ir tradicijas, besitęsiančias šimtmečius (per nai garsusis Leipcigo „Thomaner chor“ šventė 800 metų jubiliejų), pas mus – dar tik dešimtmečius. Ugdo ne vien balsą
Trys dešimtmečiai – visa karta, o chorinio dainavimo mokykloje – net ne viena, nuo 5–6 metų au ganti, bręstanti, stebima ir puo selėjama, vis tokia pati ir kaskart kitokia.
Nors, kaip teigia K.Plančiūnas, dabartinei jaunuolių kartai klijuo jama mažesnės atsakomybės eti ketė, choro gyvenime mažai jun tama. Galbūt ypatingasis muzikos poveikis, senųjų laikų šedevrai taurina ir ugdo berniukus, kurie, nenutoldami nuo savo laiko muzi kinių ritmų ar roko pomėgių, mie lai dainuoja ir Bachą, ir Mozartą. Suprantama, dabartiniai „var peliukai“ kitokie nei prieš trisde šimt metų, jų savybės labiausiai atsiskleidžia kūrybinėse stovyklo se. Nemažai minčių apie dainavi mą chore išsako patys dainininkai savo esė, kuriais remiantis būtų galima parašyti atskirą knygą. Jų teigimu, dainavimas cho re „...lavina balsą ir klausą, ugdo pareigos ir atsakomybės jausmą, moko organizuoti savo laiką, kon centruoti dėmesį ir išreikšti save, praplečia mąstymą, intelektą, su teikia gilesnį pasaulio suvokimą, džiaugsmo ir bendrumo jausmą, ugdo patriotiškumą ir pasididžia vimą savo tėvyne...“ Tai – mintys iš pačių choristų rašinių. Gyvavimo etapai
Prisimindamas savo pasirinkimą, K.Plančiūnas džiaugiasi nesukly dęs: „Chorvedžio kelio pradžioje turėjau nemažai galimybių rink tis, bet pasirinkau berniukų chorą, nes tąsyk galvojau, kad suaugu siųjų jau nelabai pakeisi, o dirbant su vaikais matyti kaitos perspek tyva, galimybė nuveikti kažką ap čiuopiamo ir reikšmingo.“
Sprend žiant iš pat ies vad o vo vertinimų, atrodo, kad jam tai pavyksta – labiausiai džiugina tie įvykiai ir kūrybinės veiklos pasie kimai, kurie lyg atskiros viršūnės žymi tam tikrus etapus: chorinio dain av im o mok ykl os įkūr im ą, pers ik ėl im ą į naujas patalpas D.Poškos g., profesionalumo au gimą, leidusį rinktis Johanno Se bastiano Bacho ir kitus sudėtin gesnius kūrinius.
Dirbant su vaikais matyti kaitos per spektyva, galimybė nuveikti kažką ap čiuopiamo ir reikš mingo. „Tik ėjom ės dar vien o etap o šuolio – gavę lėšų stogo remon tui, paaukštintoje pastogėje įsi rengt i sal ę, nes net ur im e kur repetuoti, bet... šis etapas dar neįveik iam as“, – apgail estauja K.Plančiūnas. Džiugina ir tai, kad choras ver tinamas mieste, kviečiamas daly vauti įvairiuose renginiuose, pro jektuose – vadinasi, kolektyvas reikalingas miestui. Grįžta su vaikais
Kad chore dainuoti gera, rodo ir tai, kad mažųjų choristų gretas papildo buvusių choristų vaikai. Iš jų gal tik vienas kitas taps pro
fesionaliu dainininku ir muzikan tu, tačiau meilė muzikai ir dainai, praturtinusi asmenybę dvasinių vertybių, išliks visą gyvenimą. Užtenka pasidairyti po miesto (ir ne tik) suaugusiųjų chorus – kiek juose buvusių „Varpelio“ daini ninkų! Taig i, bern iuk ų ir jaun uo lių choras „Varp el is“ – reišk i nys, kurį puoselėja visų choristų gerbiamas ir mylimas choro me no vad ovas K.Planč iūn as, kur į festivalyje „Varpelis ir draugai“ sveik in o ir dar sveik ins Šiau lių berniukų ir jaunuolių choras „Dagilėlis“ bei draugai iš Vokie tijos – vyrų choras „Singakade mie Frankfurt“ (Frankfurtas prie Oderio), Valufo vyrų choras. Prie sveikintojų prisijungs ir Berlyno operos vaikų choras bei Potsda mo pučiamųjų orkestras, su ku riais „Varpelio“ choristai Berly ne gruodį atliks Antonio Vivaldi „Gloria“. Vien as etapas baig ias i, kitas prasideda... Jų sandūroje – naujas kūrybinis darbas sausio pradžio je įvyksiančioje Atsuhiko Gondai ir Rimvydo Stankevičiaus operos „Sakurų prisiminimai“, skirtos Chiune’i Sugiharai, premjeroje. Gal tai kelio į naują kalvą pradžia? O kiek dar jų laukia ateityje – kal vų, kalnelių. Svarbu, kad ir toliau berniukai ir jaunuoliai, o jiems užaugus – jų vaikai ir anūkai dai nuotų: „... į kiekvieną krūtinę po žodį įdėsiu, tai dainuos vyrų šir dys, kai per Lietuvą eis“.
4
Penktadienis, spalio 18, 2013
santaka/dailė
Dailiai supakuota C.Fisherio dov Gintarė Krasuckaitė
K
as nenorėtų apsilanky ti spalvingame animaci nio filmo ar komikso pa saulyje? Craigas Fisheris kviečia tai padaryti, tačiau patir tis gali būti priešinga, nei tikitės, – nuotaikinga, patraukli aplinka su kels baimę, nerimą. (Ne)patrauklus smurtas
Skulptūrinėje instaliacijoje „Pra žūtingos situacijos (Nuolaužos)“ išdėstytos trys chaotiškos objek tų grupės, kurias sudaro išilgintos stačiakampių formos, audinio at raižos, maži įvairių formų erdviniai ir plokšti objektai. Vos pamačius kūrinį galima klaidingai pamany ti, kad objektai išdėstyti atsitikti nai. Vėliau ateina suvokimas: prie šingai, pati daiktiškoji kompozicija yra gerai apgalvota, ja norima per teikti mintis, kad iš trijų konst ruktyvių objektų – pastatų, kurie visai neseniai buvo bendra visu ma, dabar teliko trys destrukty vių formų krūvos. Pirmiausia akis užkliūva už ryškios ir kontrastin gos kūrinio spalvų paletės – roži nės cukraus vatos, oranžinės, rau donos, baltos. Kai kurie audiniai marginti juodais ir baltais, raudo nais ir rožiniais langeliais. Spalvos sukuria vaikams skirto animacinio filmuko ar komiksų įspūdį. Objektams padengti pasirinkta tekstilės medžiaga sustiprina ne kaltumo įvaizdį – minkštas, švel
nus, šviesą sugeriantis audinys griežtas, kampuotas formas paver čia šiltomis, jaukiomis. Fone esanti ne tokio intensyvaus melsvai pilkš vo tono siena, ištapyta tvoros mo tyvais, yra tarsi išlikęs ir nepakitęs praeities veiksmo pagrindas. Šis fonas nurodo, kad spalvos mas kuoja žiaurų įvykį.
Skulptūrinė ins taliacija verčia su simąstyti, kas sly pi po cukriniu, sal džiu audiniu. Atsiribojus nuo spalvų, vertinant tik formas, suvokiama, kad vaiz das, kurį matai, – nuolaužos mies te po teroristinio akto ar nelaimin go įvykio. Stebint tokį vaizdą norisi iš pasibaisėjimo užsidengti akis – smurtas nėra tai, ką norima su pa simėgavimu matyti. Vėl įjungus spalvas, tos pačios smurtinio akto liekanos tartum apliejamos saldžiu sirupu – nekaltų atspalvių audi nys neslepia formų – tiesiog pada ro objektus patrauklius. Brutalaus įvykio liekanos įvyniotos į minkš tą, spalvingą medžiagą tartum su kuria distanciją tarp realybės ir jos pateikimo. Trijų dimensijų realybė
Steb int „Praž ūt ingas sit uac i jas (Nuolaužas)“ iš šalies suvoki, kad dviejų dimensijų pasaulis bu
vo perkeltas į galerijos erdvę ir taip virto 3D realybe. Matinio audi nio panaudojimas, jo geometriniai raštai, medžiaga padengti objek tai, galiausiai dvimatis fonas išlai ko plokščią 2D vaizdą ir animaci nio filmo įvaizdį. Audinys tiek savo plastinėmis, tiek estetinėmis savybėmis įpras mina kūrinio idėją – tarsi plokščia medžiaga, bet kartu ir plastiška, ga li būti matoma kaip dviejų dimen sijų vaizdas, bet apgaubusi erdvinį objektą, tampa 3D. Būtent tokios erdvinės audinio transformacijos leidžia transformuoti ir matančio jo emocijas – nuo grožėjimosi sal džiu vaizdu iki pasibaisėjimo suvo kus to saldaus vaizdo turinį. Ryškiaspalviai minkšti audiniai, medžiaga aptraukti objektai kelia asociacijų su gerai žinomu popar to menininku Claesu Oldenburgu. Šis kūrėjas skulptūromis paversda vo kasdien matomus įprastus ob jektus. Čia galima surasti tam tik rą ryšį su C.Fisheriu – pastarasis taip pat kasdieniams vaizdiniams suteikia skulptūros pavidalą – ta čiau tie objektai perkeliami iš dvi mačio medijos pasaulio į trimatį – skulptūriškąjį. Instaliacijose glūdinti mintis taip pat veda prie poparto propaguo tos visuomenės, masinės kultūros kritikos. Vis dėlto pati kūrinio for ma – instaliacija ir menininko in tencija priversti stebėtojus susi mąstyti apie sugestijuojamą idėją leidžia priskirti kūrinį konceptua
Craigas Fisheris. Pražūtingos situacijos (Nuolaužos).
liojo meno srovei. Todėl kategori zuoti šią instaliaciją gan sunku – verčiau ją pastatyti tarp poparto ir konceptualiojo meno sąvokų. Viešosios erdvės kritika
Akivaizdu, kad „Pražūtingos situa cijos (Nuolaužos)“ sukurtos norint pabrėžti santykį tarp realiai išgy ventų įvykių, jų pateikimo šiuolai kinėje žiniasklaidoje ir tarp smurto, tragedijų vaizdavimo vakarietiško je filmų produkcijoje. Žiaurumas čia tartum įvelkamas į publikai priimtiną, netgi patrauk lų apvalkalą. Čia atskleidžiama akistata su žmogiškomis silpny bėmis iš šono, atsiribojus stebė
ti galios, smurto apraiškas, jomis mėgautis. Kartais atrodo, kad tie patys teroristiniai aktai tapo tam tikra popkultūros dalimi – dažnai žiniasklaidos mėgavimasis išpuo liais atrodo išpūstas, jais naudoja masi žinant, kad tai yra puikus ma salas auditorijai. Neretai susidaro įspūdis, kad smurto aktas paverčiamas tar si realybės šou, medijos jam sutei kia pramoginį atspalvį, taip pat gali lengvai manipuliuoti žiūrovo įsiti kinimais. Tokių įvykių stebėjimas atsiribojus tampa panašus į holi vudinio filmo stebėjimą. Vakarietiškoji kultūra nenutolo nuo žiaurios Senovės Romos kultū
Tai, ko nėra, yra ten, kur nėra to, k dos erdvę, ją iškreipdama ir tar si pasisavindama: salė tampa priklausoma nuo instaliacijos, o ne atvirkščiai. Tai lyg kūrinio ir erdvės susijungimas, jie vienas kitą papil do, kartu vienas kitą pakeisdami. Išoriškai B.Oichermano insta liacija įkomponuota erdvėje ganė tinai tvarkingai. Ji nekontrastuoja su balta galerijos aplinka, o devy nių lakštų „siena“ simetriškai įsi tvirtina erdvėje tarp trijų kolonų: kraštinės iš šonų lyg uždaro kom poziciją, o centrinė dalija ją į dvi lygias dalis.
Gintaras Ivanavičius
J
ei egzistuoja universali meno kalba, tai ji priklauso žmo gaus kūno kalbai, emocijoms, jausmams. Pasaulį suvokiame per judėjimą. Štai tokiais žodžiais Borisas Oichermanas pristato Kau no bienalės „Unitekstas“ konkursi nei programai skirtą savo instaliaci ją „Tyrinėjimas vaikščiojant“. Atspindžių tunelis
Iš pirmo žvilgsnio šis darbas ga li pasirodyti kaip primityvi, šaltos metalo spalvos naujametė girlian da. Vis dėlto nereikėtų daryti sku botų išvadų ir spręsti apie knygą tik iš jos viršelio. Menininko iš Izraelio instaliaci jos „viršelis“ pažadina dviprasmiš kus jausmus. Dėl šios priežasties vertėtų iš arčiau susipažinti su šio kūrinio forma. B.Oichermano dar bas susideda iš nuo lubų iki žemės tįstančių 18 metalizuoto polieste rio lakštų. Jie vienas priešais kitą išdėstyti taip, kad sudaro apie 1,5 m skersmens lenktą tunelį. Kiekvie no lakšto plotis siekia apie metrą, o juos vieną nuo kito skiria nedi deli tarpai, kurie tarsi sulieja sa lės erdvę ir pačią instaliaciją į vie ną bendrą kūrinį. Dar vienas svarbus instaliacijos akcentas – apšvietimas. Tai svar biausias elementas, kuriantis švie sos, atspindžių ir blyksnių gausą. Ir nors iš pirmo žvilgsio gali pasiro dyti, kad visi instaliacijai naudoti lakštai yra vienodi, įsižiūrėjus įdė
Tampama kūrinio dalimi
Borisas Oichermanas. Tyrinėjimas vaikščiojant.
miau galima pastebėti, kad kiek vienas jų yra skirtingas. Nuo ap linkos veiksnių (judėjimo sukeltų oro gūsių, žmonių kiekio, esančio tunelyje, lakštų sukabinimo), juose formuojasi skirtingo dydžio, for mos įspaudai, dėl kurių iškreipiami atvaizdai ir koncentruojami švie sos srautai. Tam, kad galėtume su vokti ir suprasti tikrąją kūrinio es mę, būtina apsilankyti instaliacijos suformuotame pseudotunelyje. Amžino judėjimo iliuzija
B.Oichermano darbas atrodo įdo miai žiūrint į jį tiek iš vidaus, tiek ir iš išorės. Tai reiškia, kad „Tyrinė jimas vaikščiojant“ savo neįpras ta forma sugeba patraukti žiūrovo dėmesį vos tik įėjus į konkursinės parodos salę. Ne ką mažiau intri guoja ir pačios instaliacijos vidus,
kuris kviečia užeiti ir pasinerti į nepakartojamą ir stebinančią įvai rių apmąstymų kupiną kelionę. Įėjus į šį šviesos ir atspindžių tu nelį visu kūnu jaučiamas „aidas“, kadangi, kaip ir garsas, staiga atsira dę atvaizdai pamažu deformuojasi, ištįsta ir galų gale – dingsta. Vis dėl to šis procesas nesustoja – jis tęsiasi iki pat tunelio galo. Negana to, visa tai susipina su už instaliacijos esan čia ramia, nejudančia erdve, priver čiančia žiūrovą sustoti ir pabandyti išsiaiškinti – kas gi čia vyksta? Esant tunelio viduje, dėl kintan čių atspindžių ir šviesos gausos ga nėtinai sunku susikoncentruoti ir atsipalaiduoti. Susikaupus ir pa sistengus pažvelgti pro tarp lakš tų esančius tarpus galima pamatyti visiškai kitokią, nematytą, parodos salės erdvę. Ji atrodo lyg padalyta,
suskaidyta ir atskirta nuo stebėtojo, nes buvimas instaliacijos viduje tar si izoliuoja. Galiausiai žiūrovo kūno sukelti oro virpesiai judina kaban čias konstrukcijas, o šios atspin di nepakartojamus, kiekvieną kartą vis skirtingus atspindžius ir šviesos žaismus – visa tai lyg nesustabdo mas judėjimas, kaskart skirtingas, kaskart nepakartojamas.
Darbas sukuria nemažai asocija cijų su realiu žmo gaus gyvenimu.
Išorinė instaliacijos „siena“, nu kreipta į salę, visiškai keičia paro
Ši instaliacija – meno kūrinys, kuris be žiūrovo negalėtų iki galo funk cionuoti: suvokėjas šiam darbui įpučia gyvybės ir atskleidžia tikrą ją jo prasmę. Tai suponuoja ir pats instaliacijos pavadinimas. Žiūrovas ir jo kuriami kūno judesiai, sklei džiami virpesiai – tai centrinė ir pagrindinė instaliacijos figūra. Kalbant menininko žodžiais, pasaulį mes suvokiame per judė jimą, o žvelgdamas į metalizuotas plokštes, jų kuriamus vaizdinius kiekvienas stebėtojas turi galimy bę suprasti šiuos autoriaus žodžius. Buvimas tunelyje leidžia tarsi iš ša lies pažvelgti į šiuolaikinio gyveni mo tempą. Staigus vaizdinių atsi radimas, jų mirgėjimas, dingimas sukuria asocijaciją ir su realiu pa sauliu. Žmogaus gyvenimas taip pat prabėga labai greitai, o kiek daug ko jis nesugeba atrasti, suvokti, įver tinti ar tiesiog pamatyti. Kiek daug
5
Penktadienis, spalio 18, 2013
santaka/duetas kaunodiena.lt/santaka
anėlė ros – žmonės vis dar trokšta maty ti brutalumo pripildytus vaizdinius, kuriuos taip lengva rasti filmuose. Kaip ir gangsterių personažai po puliariojoje kultūroje žavi žiūrovą – žudikas, nusikaltėlis parodomas kaip pavydėtinai išmintingas, stilingas, gyvenimu besimėgaujantis žmogus. Kas po cukraus kiautu?
Popkultūra tenkina masių poreikį matyti smurtą ir patrauklų smur tautoją – neseniai populiarumu be simėgaujantis rašytojas S.Kingas teigė, kad knygų veikėjus blogiukus jis stengiasi įvynioti į patrauklų po pierėlį – personažas turi būti vertas pagarbos, sukelti simpatiją. Paradoksalu tai, kad masiškai ir sąmoningai stebėdamas žiaurius vaizdus, žavėdamasis nusikaltėlių asmenybėmis žmogus paniškai bi jo su tuo susidurti realybėje. Ko ge ro, tai lemia supratimas, kad tikroje akistatoje su agresija nebus jokio pa minkštinimo ar pramogos jausmo. Skulptūrinė instaliacija skatina pažvelgti giliau, verčia susimąs tyti, kas slypi po cukriniu, saldžiu audiniu. Kraupaus įvykio vieta tampa maloni akiai, galima stovėti nemąstant ir tiesiog grožėtis fak tūromis, spalvomis, formomis. Medžiagos, tekstilės vaidmuo šiame kūrinyje esminis – ji kaip kiautas, kurį nulupęs gali suprasti kūrinio esmę, pajausti vidinį, tik rąjį, vaizdą. Įsigilinęs į kūrinio idė ją vargu ar norėtum tapti dar vienu „Pietų parko“ gaujos nariu.
kas yra nepastebėtų dalykų prabėga pro mūsų akis taip, kaip ir šiame tune lyje. Šis sumišimas, kurį siekiama pavaizduoti meninėje instaliacijoje, neretai užvaldo ir kiekvieno žmo gaus gyvenimą bei mintis. Prasmė ir atradimai
B.Oichermano darbas sukuria ne mažai asocijacijų su realiu žmo gaus gyvenimu. Tai puikiai įrodo ir menininko pasirinkimas daryti instaliaciją būtent tunelio princi pu. Tokiu būdu tarsi akcentuojami pradžios ir pabaigos elementai, ku rie primena apie begalinį gyvenimo cikliškumą – gimimą ir mirtį. Kūrinio autorius nori mums ne tik pasakyti, tačiau ir parody ti vieną svarbiausių gyvenimo tie sių – gyvenimas yra labai trumpas, o kiek daug dalykų jame lieka ne pastebėtų ir pamirštų. Jis it ma žam vaikui, kuris nesugeba suvokti elementarių dalykų, šią savo mintį perteikia ir iliustruoja darbu „Ty rinėjimas vaikščiojant“. Pasaulį mes suvokiame per ju dėjimą, o judėjimas šiame kūriny je yra visa ko pagrindas. Lygiai taip pat, kaip ir realiame gyvenime. Ir iš tiesų spręsti apie knygą iš jos vir šelio būtų kvaila. Juk niekada ne gali žinoti, kokia nepakartojama ir vis dėlto prasminga istorija ga li slypėti joje. kas: Konkursinė Kauno bienalės paroda. kur: M.Žilinsko dailės galerijoje. kada: veikia iki 2014 m. sausio 5 d.
Kauniečiai meni ninkai Laima Orže kauskienė ir Vladas Oržekauskas, ku rių duetas neseniai pristatytas galeri joje „Aukso pjūvis“, skirtingomis dailės kalbomis prabyla apie žmogaus būtį, sapnus, kitą gyve nimo pusę.
Vladas Oržekauskas. Giraitė.
Akys, žvelgiančios anapusybėn Enrik a Striogaitė
e.striogaite@kaunodiena.lt
Kita spalvos prasmė
Iš pirmo žvilgsnio skirtingos me nininkų technikos tarsi turėtų su jungti žemę (tekstilę) ir dangų (grafiką), vis dėlto L.Oržekaus kienė, ausdama audinį, žiūrovą taip pat pakylėja ir perduoda ne materialią audinio medžiagą, bet iš kūrinio sklindančią energiją ir kalbančią apie tą pačią energiją – esminę, kvestionuojančią laiką ir erdvę. „Totaliai viskas neapčiuo piama, totaliai nėra materijos, to taliai yra energija, gėris, grožis“, – įsitikinusi pati menininkė. Apie laik ą L.Orž ekausk ien ė kalba kiek kitaip nei skaitmeni nės grafikos kūrėjas V.Oržekaus kas. Jos draperijose užfiksuo tas natūralus, neromantizuotas, nepag raž intas senyvos moters kūnas (laikas) arba drobulės/pa klodės (ciklas „Kai Jūs gulėjote ligos patale“). Atrodytų, kad vi sa tai – su buitimi dažnai siejama tekstilė, fiksuojamas laiko veikia mas kūnas arba liga, atsispaudusi paklodėje – žemiškieji dėmenys. Įvyksta paradoksas: talentingai pateikti būtent jie verčia apmąs
tyti kitą gyvenimo pusę, anapu sybę, žmogaus dvasinį kūną. Juk kas, jei ne senėjimas, liga, mir ties nuojauta, labiausiai priarti na prie kitos gyvenimo pusės pa žinimo? Cikle „Draperija“ dvigubu kry žiaus ženklu išausto kūno (audi nio) raudona spalva simbolizuoja tragiškumą, mirtį – taip spalvos simbolį paaiškina L.Oržekaus kienė, nors raudona spalva įpras tai žymima aistra, šlovė. Kita vert us, ar ne jos – tie siausias kelias į mirtį ir jos tra giškumą? Tai supras kiekvienas, nors kartą pajutęs visa apiman čią, totalią energiją, apie kurią ir kalba menininkė. Tiesą sakant, iš toli metus žvilgsnį į draperi jas gali išryškėti ir kitokie, akių tinkl ain ę apl enk ianč ios vaiz duotės vaizdiniai. Kito parodoje pristatyto kūri nio – ciklo „Kai Jūs gulėjote ligos patale“ – pavadinimas neišven giamai asocijuojasi su garsiuo ju Williamo Faulknerio romanu „Kai aš gulėjau mirties patale“, tačiau šįkart kalbama ne apie sa ve, kas paprastai būdingiausia kalbėti menininkui, ne apie savo potyrius, emocijas, išgyvenimus.
Laima Oržekauskienė. Iš ciklo „Draperija“.
Žvelgdami į ligos išaustus, iš gulėtus, ornamentuotus raštus, klostes, matome ištisą pasaulį, galvojam e ne apie men in ink ės patyr im us, kur ie steb inč iajam artimi, suvokiami, o apie save, savo ligą, savo paklodę (drobu lę), kurioje greičiausiai vingiai yra ryškesni nei mūsų delnuose. Pažadinantis sapną
Skaitm en in ės graf ikos meistro V.Oržekausko kūriniuose žemės, laiko, erdvės („ašarų pakalnės“ atspindžių) apskritai nėra. Nors tai peizažai su medžiais, vande niu ir rūku, tačiau svarbiausias dėmuo juose – migla.
Šie skaitmeniniai atspaudai ant au dinio yra ne visai peizažai, veikiau – žmogaus būsenos. „Viskas tėra rūkas ir vėjų vai kymasis“ – mintis iš Eklezias to knygos tarsi savaime ateina reg int V.Orž ekausko kūr in ius, gaiv in anč ius kasd ienyb ės bui ties vėjyje numarintą žvilgsnį į kitą gyvenimo pusę. Sapno realybė, realus kitos gy venimo pusės įvaizdinimas, ma tym as to, kas nem atom a, ar ba būt ies vaizd in iai leid žia šį men in ink ą vad int i skaitm en i nės grafikos Tarkovskiu. Dauge lis V.Oržekausko kūrinių – tar si filmo stop kadras, nuspaustas pauzės mygtukas, kurį atleidus vaizdas vystosi, plėtojasi toles niais sielos labirintais, į kuriuos menininkas atvėrė duris, paža dino sapną. V.Orž ekausko kūr in ius būt ų galima vadinti erdvėmis, nes pa kabinti ant sienos jie atveria ki tą erdvę – įtrauktas žiūrovas joje apsigyvena (ima gyventi), tiks liau, žiūrovas, į ją įžengęs, suge ba joje būti: gyventi ir kitoje gy venimo pusėje.
Darnus duetas
Šių menininkų duetas – itin dar nus, grojantis skirtingais instru mentais, bet tokią pačią jautrią melodiją, kurią, akivaizdu, jiedu nuolat girdi, joje būna, ją apmąs to ir kalbasi: tarpusavyje, su mu mis, su tuo, kuo gyvena. „Man svarbu ne tai, kas vaiz duojam a, o tas žmog us, kur is yra šalia tekstilės“, – pasidalija mintimis L.Oržekauskienė, be je, šiuo metu reziduojanti Pary žiuje. „Tuo ji tarsi nori patikslinti, kad svarbu ne pavaizduoti konk retų objektą (pvz., pirmame cikle vaizduojama „tik“ sugulėta dro bul ė ant gulto), o paj ust i tarp kasd ienyb ės buit ies įsis kver biantį sakralumo krislą“, – pa steb i men otyr in ink ė Krist in a Budrytė-Genevičė. Pasak minėtos menotyrinin kės, V.Oržekausko skaitmeninės grafikos naujų darbų bendra at mosfera yra miglą keliantys rū kai, žiūrėjimo ir įžiūrėjimo plo tai, jų fantastiškos kompozicijos ir reljefiškos, vizijas sukelian čios zonos ir jų neaplenkiantys sūkuriai. Galb ūt dėl to men in ink as, dar kart ą perž velg ęs savo dar bus, spontan iškai juos pavad i no „Sfum ato“, t.y. migl a, ku rios įtaigos ir įspūdžio nevengė autoriaus labai mėgstamas Leo nardo da Vinci. Nors šiuos dar bus gal im e įvard yt i pap ras tai – peizaž ais, jiems būt in as tolesnis paaiškinimas. Kaip sako pats menininkas, realaus pušy no peizažo „piešti neverta“, už tenka „kad jis yra, jį reikia ma tyti“. Tod ėl šie skaitm en in iai at spaudai ant audinio yra ne visai peizažai, veikiau – žmogaus bū senos. „Mane domina, kas stovi už šydo, ką mes matome už ma jos...“ – teigia ir drauge įvardija savo kūrinių matymo ašį V.Orže kauskas ir būtent ji bene geriau siai sujungia darnų dviejų meni ninkų duetą.
6
Penktadienis, spalio 18, 2013
santaka/atodangos
Kino režisieriaus Audriaus Juzėno filmas „Ekskursantė“ nepalieka abejingų. Iš kur tokia su krečianti istorija? Pasiro do, iš laikraščio. Tačiau kol ji tapo filmu, praėjo daug daug metų.
Pagrindinė: didžiausia filmo „Ekskursantė“ sėkmė – neeilinių gabumų mažoji artistė A.Marčenkaitė, suvaidinusi tremtinių mer
gaitę Mariją.
Kadras iš filmo „Ekskursantė“.
Kelias į ekranus – per aplinkybių labirintą Laima Žemulienė l.zemuliene@diena.lt
Sujaudino įspūdinga istorija
Pirminis impulsas kino scenari jui ir filmui buvo žurnalistės Valės Čeplevičiūtės straipsnis „Ji nebuvo Igarkoje“, išspausdintas 1989 m. sausį tuometiniame dienraštyje „Komjaunimo tiesa“. Šis straips nis – įspūdingas moters monolo gas apie tai, kaip ji, būdama 9-erių, pabėgo iš tremtinių traukinio ties Uralu ir pėsčiomis parkeliavo į Lietuvą. Išsekusi, alkana, utėlėm apėjusi. Nakvoti jai teko ir šuns būdoje, ir šieno kupetoje, kol per kelerius metus sugrįžo namo. Tad galbūt galima daryti prielaidą, kad pagrindinė filmo autorė – ji? Straipsnis nepaliko abejingų. Tuomet ant jo užkibo kino reži sierius Gytis Lukšas. Ne veltui sa koma, kad kiekvienas kūrinys turi savo likimą. Įvairių įvykių karuse lė sukosi lyg pragaro ratai, ir filmo ekskursija nuo pirminio impulso iki kino ekranų užtruko net 24 me tus. Aišku, kad filmą „Ekskursan tė“ sukūrė jau kita kūrybinė grupė su kitu režisieriumi – A.Juzėnu. „Taip, aš užkibau už to straipsnio, už tos idėjos“, – sakė G.Lukšas. Iš pradžių scenarijų rašė straips nio autorė, tačiau tuomečių įvykių įsukta į žurnalistinį darbą scena rijų užmetė. „Tuometis laikas bu vo prisotintas tokios gausybės įvy kių, kad mes patys gyvenome tarsi filme“, – prisiminė V.Čeplevičiūtė. Tada prie scenarijaus dirbo rašyto ja Vanda Juknaitė. Paskui prasidėjo darbo su žinomu ir patyrusiu kino scenaristu Pranu Morkumi etapas. „Buvo sutarta, kad tai bus bend ros gamybos su Rusija filmas. Bet bėgo laikas, pinigų nebuvo, o rei kėjo pradėti filmavimą. Rusijoje buvo parinktos ir filmavimo vie tos. Bet viskas užsitęsė be galo il gai. Per daug gyvenimo metų tam skyriau“, – prisiminė G.Lukšas, atsisakęs statyti tą filmą.
žmogus nieko nereiškia. Pirma sis pajudėjimas buvo prieš 12 me tų. Kūrybinė grupė jau buvo nuva žiavusi pažiūrėti natūros, kur bus filmuojama Rusijoje, o rusai buvo atvažiavę čia. Buvome daug ką su tvarkę, paruošę filmavimui. Filmas turėjo visai kitą plėto tę, visai kitus sumanymus – turė jo būti daromas dviejų šalių, Ru sijos ir Lietuvos. Buvo surinkta filmavimo grupė, atrinkti artistai. Operatorius turėjo būti Algiman tas Mikutėnas, dailininkas – Augis Kepežinskas. Bet turėjom sustoti. Noriu pabrėžti: sutartis su Rusija buvo pasirašyta. Jeigu būtų likusi ana kompanija, ta sutartis galiotų ir šiandien – iki visiško filmo už baigimo“, – pasakojo „Ekskursan tės“ prodiuseris A.Šemeškevičius. Tačiau darbas stovėjo vietoje.
Tai nėra filmas apie pabėgimą. Pabėgti iš Sovietų Sąjungos buvo neįmanoma.
„Išsikvėpė mūsų kolegos rusai. Jie negavo pinigų, vedžiojo mus kurį laiką už nosies. Tada mes patys ėmėmės iniciatyvos – vėl pradėjo me važinėti į Maskvą ir vaikščio ti per „Goskino“ kabinetus. Pasi rodo, mūsų kūrybinė grupė jų buvo laikoma kaip neįgali. Jie buvo pri sirinkę pinigų, bet nebuvo atidavę kai kurių baigtų projektų. Paskui pas juos atsirado pinigų, bet tada jau mūsų valstybė (Kultūros mi nisterija – red. past.) jų neturėjo. Ir tada Kultūros ministerija pasakė: „Daugiau su tuo reikalu mes nežai džiam, prašom atiduoti juostą ki tam filmui. O tada (2003 m.) buvo kuriamas filmas „Vienui vieni“, – prisiminė A.Šemeškevičius. Prodiuseris skendi skolose
Ministerija atėmė kino juostą
Tada prodiuseris Algis Šemeške vičius pradėjo ieškoti kito režisie riaus. Scenarijų siūlė net keliems. „To filmo istorija nėra paprasta. Tai – ištisas detektyvas. Kinas – kolektyvinis darbas. Kine vienas
Su lietuviais dirbusios rusų kino studijos A.Šemeškevičius neno rėjo įvardyti. „Kai mes galutinai subyrėjom, ta studija, bijodama, kad paduosim juos į teismą (su tartis leido tai daryti), buvo išfor muota. Ji pakeitė savo pavadini
mą. Tam, kad mes negalėtume jai turėti netgi pretenzijų. Tai – išti sas detektyvas, ir daugiau apie tai nekalbėsiu“, – griežtokai pareiškė A.Šemeškevičius. Kaip šiame projekte atsirado re žisierius A.Juzėnas? „Kai G.Lukšas pasakė, kad prie to darbo negrįšim, mums reikė jo surasti, kas galėtų pakeisti reži sierių. Ir su scenarijaus autoriumi P.Morkumi nutarėme, kad statyti šito filmo kviečiame A.Juzėną. Ir jis sukūrė filmą taip, kaip jį suprato. Mano nuomone, padarė filmą, ku ris traukia žiūrovus. Tik gaila, kad Holivudo mes jau atpratinti žiūrė ti lietuvišką filmą, kuris yra giliai prasmingas, kuris dar gali jaudinti žmogų“, – dėstė prodiuseris. A.Šemeškevičius teigė, kad fil mas kainavo apie 3,5 mln. litų. Kultūros ministerija jam atseikėjo 2 mln. litų. Tačiau tik pradėjus fil mo gamybą prasidėjo ir ekonomi nė krizė, 2008 m. pabaigoje pasi keitė mokesčių tvarka, įstatymai. „Supratome, kad turėsime apie 350 tūkst. litų nuostolių“, – ne slėpė prodiuseris. P.Morkus prisiminė, kaip A.Še meškevičius „Ekskursantei“ įgar sinti rinko pinigus po grašį. Net neturtinga Sudervės bažnyčia paaukojo. „Gauti pinigų nuosto liams padengti dabar yra pagrindi nis mano darbas, kurį vadinu kan čių keliu“, – neslėpė prodiuseris. Įstrigo į atmintį ir nepaleido
Minėtas straipsnis prieš dauge lį metų sujaudino ir scenaristą P.Morkų. „Turiu pasakyti, kad pats pirma sis impulsas šiam scenarijui atsi rasti kilo prieš 24 metus, kai per skaičiau vienos moters pasakojimą apie savo pabėgimą iš tremtinių traukinio. Šitas pasakojimas kaip įstrigo į atmintį, taip ir įstrigo, – pirminio impulso net nebandė slėpti „Ekskursantės“ scenarijaus autorius P.Morkus. – Jį traktavau kaip tobulą tautosakos kūrinį. Jis net paveikesnis už filmą. Praėjus daugeliui metų, staiga mano akiratyje atsiranda G.Luk šas su A.Šemeškevičiumi ir sako: žinai, taip ir taip, ar galėtum pa rašyti va tokį scenarijų? Aš prisi miniau tą straipsnį ir supratau, kad
Aikštelė: režisierius A.Juzėnas kalbasi su rusų aktoriais Raisa Riaza
nova ir Igoriu Savočkinu.
Rūtos Juzėnienės nuotr.
to darbo noriu. Impulsas jam atsi rasti buvo tiktai V.Čeplevičiūtės straipsnis.“ „Ekskursantės“ scenarijų P.Mor kus pradėjo rašyti 1996-ųjų žie mą. Tačiau kol istorija buvo pa versta filmu, ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje daug kas pasikeitė. „Ir aš pasikeičiau per 16 metų – mano ląstelės keitėsi du kartus, ar ne?“ – pokštavo P.Morkus. Pašnekovas akcentavo, kad pa grindinis šios istorijos variklis – A.Šemeškevičius. Kiek jis prisi kentėjo, rašė, važinėjo į Maskvą, kiek gavo neigiamų atsakymų, iš sisukinėjimų, – tai rekordas.
per du mėnesius. Ir nuo to laiko jis iš esmės nepasikeitė. Tačiau laikas ėjo, bet darbai nejudėjo iš vietos. Ir aš į viską numojau ranka. Vis kas rutuliojosi taip, kad scenarijus pusmečiui buvo atsidūręs sąšlavy ne, – jis nieko nedomino.“ Po daugybės kryžiaus kelių fil mas „Ekskursantė“ su puikia pa grindinio vaidmens atlikėja Anas tasija Marčenkaite pagaliau baigtas ir rodomas kino ekranuose. Ar ne pavėluotai jis ten atkeliavo? „Dabar jis žiūrisi kitaip, tam tikra prasme geriau. Dabar aišku, kad tai nėra filmas apie pabėgimą. Pabėgti iš Sovietų Sąjungos buvo neįmano ma, – dėstė P.Morkus. – Kur tie jos namai – Lietuvoje? Lietuva – abst rakcija. Lygiai tokią Lietuvą ji turė jo savyje ir tenai, prie Uralo. Saky čiau, tai – filmas apie atėjimą į tą Lietuvą, kuri bus paskui. Ir ta mer gaitė bus kitokia paskui. Jei žiūrovai filmą atidžiai žiūrės – ten yra viena maža, tarsi praslystanti scena, bet ji – tikrasis filmo finalas, bylojan tis, kokia Lietuva bus paskui. Bū tų gerai, kad tas filmas būtų juodai baltas, – jis nebūtų toks dailus. Juk istorija nėra daili.“
Apie Lietuvą, kuri bus paskui
Scenaristui reikėjo sukurti filmo siužetą, dialogus, atskleisti veikė jų charakterius. Gal jis iki devinto prakaito darbavosi Genocido aukų ar kituose muziejuose? „Absoliučiai ne. Nė sekundės, – tvirtino P.Morkus. – Viską rašiau iš galvos, prisiminimų. Žinojau, kaip atrodė geležinkelio stotys karo me tais, kaip žmonės buvo apsirengę, nuotraukų esu matęs. Labai grei tai tą scenarijų parašiau – beveik
7
Penktadienis, spalio 18, 2013
santaka/kinas
„Ekskursantė“ – nepasakiška pasaka Šiuo metu kino teatruose pristatomo naujo režisieriaus A.Juzėno filmo „Eks kursantė“ (2013) istorijos atskaitos taškas – 1948-ieji, trėmimų iš Lietuvos pikas.
Tomas Genevičius Siužeto centre – mergaitė
Nuo pat pirmųjų kadrų – iš paukš čio skrydžio apžvelgiamų Sibiro platybių – mus pasitinka elegiška ir jaudinanti muzika, vėliau daž nai pasikartosianti. Mergaitės, var du Marija (aktorė, tada dar moks leivė Anastasija Marčenkaitė), abu tėvai neišgyvena – kažkas iš vago no bendrakeleivių padeda jai išlip ti pro langą ir pataria bėgti namo, į Vakarus, kur leidžiasi saulė. Nuo šios akimirkos matome jos, kaip ir reikia tikėtis, ilgą, pavojin gą, tačiau šiek tiek keistą, beveik pasakišką kelionę savo gimtinėn. Mergaitė klajoja po Sibirą, sutinka daugybę įvairių žmonių, kurie vie naip ar kitaip keičia (padeda arba trukdo) jos judėjimą savojo tiks lo link. Ši neišgalvota, iš tikro gyveni mo pasiskolinta istorija, žinoma, yra jaudinanti, tačiau tiek pasau liniame kine, tiek literatūroje gali me aptikti daugybę tokių karo ir jo padarinių siaubą išgyvenusių vai kų istorijų (pvz., Andrejaus Tar kovskio „Ivano vaikystė“, Louiso Malle „Iki pasimatymo, vaikai“, Steveno Spielbergo adaptuotas Ja meso Grahamo Ballardo autobiog rafinis romanas „Saulės imperija“, Roberto Benigni juosta „Gyveni mas yra gražus“). Ir labiausiai jau dinančios, net sukrečiančios yra tos, kuriose viską galime pamaty ti tų pačių vaikų akimis, patirti tai, ką jie jautė, ir kaip tas pajautimas dažnai skiriasi nuo pirmapradį vai kišką natūralumą praradusių suau gusiųjų pasaulio. Pažiūrėjus filmą „Ekskursan tė“ būtų galima spėti, kad tikrie ji mergaitės gelbėtojai yra ne kelyje sutikti žmonės, o tas jos vaikiškas nuoširdumas, švelnumas ir jaut rumas. Vis dėlto ši išvada labiau priklauso nuo žiūrovo vaizduotės, o ne nuo filmo įtaigumo, deja, tos vaizduotės neskatinančio.
širdimi. Bet galime ir nesistebėti. Juk visa tai yra jau pažįstama, ne kartą matyta ir todėl panašu į vi zualinį daugiažodžiavimą. Čia galima būtų išskirti tik ak torių profesionalumą, kai kuriais momentais sugebėjusių įkvėp ti gyvybės jų pernelyg trafaretiš kiems, nuspėjamiems ir tarsi iš kažkokių senų rusiškų filmų pa žįstamiems personažams. Kad ir kaip būtų, tikras, nesuvaidintas, vaik iškas pag rind in ės veik ėjos žvilgsnis yra labiausiai įtikinantis dalykas šiame filme.
Stipru: kiekviena filmo scena vizualiai reprezentuoja sovietinį laikotarpį. Kadras iš filmo „Ekskursantė“.
mos emocijos, bet ir neveiksmingai panaudota muzika (ta pati elegiš ka melodija kartojama taip dažnai, kad jos poveikis ilgainiui visai nu silpsta) mums primygtinai sufle ruoja, ką turėtume jausti ir kaip reaguoti.
Nors pagrindinės veikėjos pasiti kėjimas žmonėmis, drąsa ir ryž tingumas įkvepia ir turėtų nuteik ti optimistiškai, šiame filme yra ir nemažai nelinksmų momentų. Ne
vien dėl jame vaizduojamos sun kios našlaitės dalios ir kažkur epi zoduose prariedančių tremtinių vagonų. Jis kelia liūdesį dar ir dėl to, kad per mažai mums ką pasako apie pagrindinę veikėją, jos jausmus (asmeninį požiūrio tašką), kaip ir situacijos, kurioje ji atsidūrė, prie žastis. Pvz., per visą filmą mes be veik nieko nesužinome apie Stali no vykdytus trėmimus, kaip ir apie šalies okupaciją, jeigu tuo nelaiky sime gyvulinių vagonų traukinio ir filmo pabaigos, kai, mergaitei pa siekus Lietuvą, ją saugumui ban do išduoti vos ne kiekvienas sutik tas tautietis. Lietuvoje iki šiol nebuvo sukur tas vaidybinis filmas apie soviet mečiu čia vykusius trėmimus į Si birą. Ši kino juosta pasakoja apie 11 metų mergaitę, sugebėjusią pa bėgti iš traukinio, vežančio trem tinius į Sibirą ir apie jos ilgą kelio nę namo. Vien dėl to „Ekskursantę“ pa vadinti pirmuoju lietuvišku vai dybiniu filmu apie tremtį būtų per drąsu. Atrodo, kad nuo detalesnės šios temos nagrinėjimo kartu su iš traukinio pasprukusia pagrindine heroje pasitraukė ir filmo režisie rius. Tačiau galime stebėti jų kelio nę ir nuotykius žmonių pažinimo, pasitikėjimo ir vilties kryžkelėse.
Istorija: siužeto ašis – iš tremties Sibire pabėgusios Marijos (akt. A.Marčenkaitė) kelionė į Lietuvą.
Kadras iš filmo „Ekskursantė“.
Jausmų (ne)galia
Pačios mergaitės (pasiaukojančiai suvaidintos) paveikslas parodytas labai abstrakčiai – neatrodo, kad ji pyktų, liūdėtų, netgi labai smar kiai kentėtų viską praradusi, daž niau ją matome be galo ramią ar nerūpestingai linksmą – taip ga lėtų būti pavaizduota kokia šven toji, turinti nepaprastą galią savo kelyje skleisti taiką ir ramybę. Panašiai yra pavaizduotas pa grindinis Robero Bresono filmo „Atsitiktinai, Baltazarai / Au ha sard Balthazar“ (1966) veikėjas – paprastas kaimo asiliukas, taip pat patiriantis savotišką tremtį, keliaujantis iš rankų į rankas, nuo vieno, dažniausiai žiauraus, savi ninko pas kitą. Vis dėlto genialus prancūzų režisierius, padarydamas pagrindiniu herojumi gyvulį, ku ris net ir norėdamas nesuvaidintų nė vienos scenos, siekė sužadinti žiūrovų empatiją, t. y. pajausti pa tiems, ką galėtų jausti herojus. Tokiu būdu, pasak vieno garsaus kino kritiko, „dažnai mūsų jausmai daug stipresni, negu būtų, jei akto riai juos išjaustų už mus“. Filme „Ekskursantė“ ne tik akto rių išgyvenamos iš anksto nuspėja
Tikras, nesuvai dintas, vaikiškas pagrindinės vei kėjos žvilgsnis yra labiausiai įtiki nantis dalykas šia me filme. Rekonstruota istorija
Filme jaučiamas didelis jo kūrybi nės grupės profesionalumas: akto rių, operatoriaus, filmo ir kostiumų dailininkų darbas, tikslus istori nės aplinkos atkūrimas. Yra daug vizualiai gražių scenų, meistriškai nufilmuotų operatoriaus Ramūno Greičiaus, pvz., Sibiro vaizdai, dėl apkarpyto biudžeto jame net nepa buvojus, įtikinamai sukurti iš gam tos vaizdų netoli Vilniaus. Apskritai kiekviena filmo scena galėtų tapti dailiu istoriniu atviru ku, vizualiai reprezentuojančiu so vietinį laikotarpį. Tačiau ar istori nė rekonstrukcija yra pakankamas
meno, kuriuo yra kinematografi ja, tikslas? Tą pačią istoriją papa sakoti galima įvairiausiais būdais, kuris jų bus pasirinktas, priklauso nuo autoriaus. Paprastai autoriaus pozicija ir išskiria (arba suvienodi na) meno kūrinį, šiuo atveju filmą, iš kitų panašių darbų. Filmo siu žete galima bandyti įžvelgti tam tikrą nedidelę stilizaciją: dalis jo panaši į pasaką (stebuklingas iš sigelbėjimas, vilkai, žmogėdros ir pan.), kuri kažkokiu būdu maišo ma su kita, perteikiančia kadaise buvusią, iš istorinių detalių ir iš nešamų lavonų susidedančią rea lybę, dalimi. Sumanymas taip perteikti vai kišką pasaulėvaizdį (mergaitės, atsidūrusios tokioje sudėtingo je situacijoje) būtų visai įdomus – juk vaikai pasaulį supranta per tam tikrą pasakos prizmę. Vis dėlto, tiesą sakant, filmo stilius stoko ja to pasakišką pasaulį sukurian čio magiško realizmo. Net Marijos sapnai labiau primena jų perpasa kojimą, o ne sapnų pasaulio per teikimą. Baltosios dėmės
Nematyta tai, kas matyta
„Ekskursantės“ kūrybinė grupė, tarsi neapsisprendusi, apie ką vis dėlto šis filmas turėtų būti, – apie tremtinių dalią, nekalto vaiko pa saulio susidūrimą su suaugusiųjų kuriamu chaosu, nusprendė dau giausia dėmesio skirti tų pačių suaugusiųjų kilniaširdiškumui at skleisti. Tad daugiausia mes ir sužinome apie Marijai padėjusius žmones (o ne apie ją pačią) – nuo Sibiro vien kiemyje gyvenančios senutės iki sunkvežimio vairuotojo, nuo trau kinio palydovo iki NKVD majoro ir t.t. Dauguma sutiktų šios „pasa kiškos“ sovietų imperijos gyvento jų vienaip ar kitaip padėjo iš trem ties pabėgusiai mergaitei. Galime stebėtis plačiosios Rusi jos gyventojo nenuspėjama, mitais apipinta, tokios pačios platybės
8
Penktadienis, spalio 18, 2013
santaka/literatūra kaunodiena.lt/santaka
Skaitymo malonumas
Atsargiai, užkrečia knygų virusu! Lina Povilait ienė
Kauno apskrities viešosios bibliotekos darbuotoja
Kristina Sabaliauskaitė. Danie lius Dalba & kitos istorijos. Vil nius: „Balt ų lank ų“ leid yb a, 2012.
Perskaičius Kristinos Sabaliaus kaitės knygą „Danielius Dalba & kitos istorijos“, pirmoji kilu si mintis – netikėta. Tačiau, kai kalbame apie talentingą rašy toją, netikėtumą reikia priim ti kaip normą. Knyga neįprasta ir savo forma, ir turiniu. Po garsiai nuskambėjusių ir didelio popu liarumo sulaukusių romanų ra šytoja pateikia trumposios pro zos – apsakymų rinkinį. Knygą sudaro labai skirtingi tiek tema tika, tiek ir stilistika kūriniai. Rinkinio „Danielius Dalba & kitos istorijos“ pirmas ir pasku tinis apsakymai tarsi rėmina visą knygą. Prieškario laikų Vilniaus mergaičių gimnazijos reikalai pa teikti taip, tarsi tikrai skaitytume prieškarinius laikraščius, žur nalus arba Helenos Mnišek ro manus. Apsakymas „Danielius Dalba“ gvildena nūdienos lite ratūrinio gyvenimo problemas su ekskursais į praeitį, nes juk jo kia literatūra negali egzistuoti be praeities tradicijų pamato. Apsakymas „Danielius Dal ba“ yra pagrindinis knygos kū rinys. Jo herojus, jaunas rašyto jas, – be galo įdomus personažas. Jis ir atstumiantis, ir kartu be ga lo patrauklus. Tai, be abejo, „mū sų laikų herojus“: intelektualus, protingas, gal net genialus, bet ciniškas, neigiantis autoritetus, nevaržantis jokių troškimų, pa taikaujantis savo silpnybėms ir ydoms, nieko nebijantis, „turin tis imunitetą ne tik ignoravimui, bet ir pajuokai“ (p. 191). Skai tant pasidaro gaila, kad tai – tik personažas. Labai norėtųsi tokio spalvingo realaus žmogaus Lie tuvos literatūros pasaulyje, kad
sudrumstų vandenį šiek tiek už sistovėjusiame kūrybos tvenki nyje, nes nieko nėra blogiau už pilkumą. Pilkuma, anot autorės, tai nei juoda, nei balta, o kažkas, kas aptraukia gyvenimą rutinos rūku, daro jį prislėgtą ir be galo nuobodų. Danielius Dalba, be jokios abe jonės, turi autobiografinių bruo žų. Pati Kristina Sabaliauskai tė savo kūryba drebina Lietuvos literatūros padangę. Jos romanai „Silva Rerum“ ir „Silva Rerum II“, žurnalistinė veikla žybsi tar si žaibai pilkumoje. Tai mėgsta miausia mano šiuolaikinė lietu vių rašytoja. Jos stilius unikalus. Skaitant apsakymus sunku pati kėti, kad juos rašė tas pats žmo gus. Ji lengvai pereina nuo prieš karinių panelių žurnalo stiliaus („Juodieji Franko perlai“) į šiuo laikinio apsirūkiusio, primityvo ko jaunuolio slengą („Mirtis Vil niuje“). Kas jungia visus knygos „Da nielius Dalba & kitos istorijos“ kūrinius? Visų pirma tai – Vil nius. Vien uose apsak ym uose tai – veiksm o vieta, kit ur – svarbi personažų gyvenimo da lis, dar kitur miesto buvimas tik nuspėjamas, tačiau visur jis yra juntamas. Dar viena visų apsakymų jun giamoji grandis – aukos ir bu delio tema. Autorės valia labai dažnai auka ir budelis pasikeičia vietomis. Ir galima tarp eilučių išskaityti klausimą, kam blogiau: ar aukai, ar save labiau nuskriau džiame tapę budeliais? Rekomenduoti Kristinos Saba liauskaitės knygas – pavojinga. Tai gali skaitytojui sukelti nepa gydomą priklausomybę nuo ge ros literatūros. Nebegali skaityti nieko, kas bent kiek prasčiau pa rašyta. Aš jau sergu šia liga ir to dėl nekantriai laukiu naujų šios rašytojos kūrinių. O kol kas kvie čiu mėgautis „Danieliumi Dalba & kitomis istorijomis“.
Pilkuma, anot au torės, tai nei juoda, nei balta, o kažkas, kas ap traukia gy venimą ru tinos rūku.
ekspresas.co.uk nuotr.
Didžiuojasi: A.Munro pripažinimu džiaugiasi ir jos buvęs vyras, po skyrybų likęs valdyti šeimai priklausan
čio knygyno Britų Kolumbijoje.
„Reuters“ nuotr.
Nesentimentalaus ir aštraus žvilgsnio virtuozė Nobelio premija už literatūrą šįmet paskirta rašytojai iš Kana dos Alice Munro. Literatūros kritikai visame pasaulyje džiaugia si būsimu apsakymo renesansu, o lietuviai jau greitai turės ga limybę susipažinti su šios rašytojos kūryba. Kristina Sprindžiūnaitė Vėlyvas debiutas
2003 m. interviu dienraščiui „The Guardian“ rašytoja prisipažino vis ketinusi parašyti romaną: „Po kiekvienos knygos sakydavau sau, kad dabar jau tikrai atėjo metas užsiimti rimtesniais dalykais.“ Vis dėlto nors apie meilę, praradimus ir neteisingus sprendimus A.Munro rašė tik apsakymus, jie labiau kon centruoti už daugelį romanų. Būtent jie, iki šiol išleisti 14 kny gų, buvo įvertinti trimis svarbiau siomis Kanados literatūros premi jomis, „Booker“ premija 2009 m. ir štai dabar – Nobelio premija. Beje, A.Munro – tryliktoji moteris nuo premijos teikimo pradžios 1901 m., pelniusi šį apdovanojimą. Jau garbingo amžiaus sulauku si (gimusi 1931 m.) A.Munro rašy ti norėjo dar vaikystėje, bet pirmą ją knygą išleido būdama tik 40-ies. Iki tol buvo nebaigtos žurnalistikos studijos, šeima ir vaikai (gimė ke turi, išgyveno trys dukros), skyry bos, dar viena santuoka. Sielos tomografas
Kanadietės rašytojos apsakymuo se provincija tampa pasauliu, o toji paslaptinga, vidinių dramų kupina erdvė dažniausiai įkurdinta Onta rijo valstijos pietvakariuose, kur rašytoja gimė ir tebegyvena dabar. Antono Čechovo gebėjimas įsi skverbti į žmonių paskatas, svajones ir nusivylimus neretai lyginamas su rentgeno aparatu – pagal šią analo giją A.Munro pasitelkia itin tikslų kompiuterinį tomografą sielai. A.Munro apsakymuose vaizduo jamus žmones dažniausiai vadin tume paprastais – jie nepranoksta mi savo normalumu. Prieštaringi, todėl labai gyvi herojai: tad atro do, kad nėra trąšesnės dirvos dra moms kaip sutuoktinių, motinų ir
dukrų santykiai, motinystė – juk tokias dramas sukelti gali net, re gis, visai nekalti įskaudinimai, ku rie, deja, baigiasi mirtimi... Gluminanti, nors visai paprasta paralelė: grafiškai pavaizduota On tarijo geologinė sankloda ir vėžiu sergančios moters mirštančių ląste lių sluoksniai. Posūkio taškai gyve nime retai būna susiję su iš tolo ryš kiai matomais išoriniais įvykiais.
Apsakymas vis tiek yra tinkamiausias formatas miestiečio gyvenimo būdui.
Pripažinta kolegų
Kaip tik dėl tokios – tikros, be per lenkimų – pasakojimo manieros vertėja Gabrielė Gailiūtė prisipa žino labai norinti prakalbinti šią rašytoją lietuviškai. Vertėja atrado A.Munro per as menišką vienos literatūrinės tarpi ninkės rekomendaciją. Sykį tarp tautiniame renginyje G.Gailiūtė išsikalbėjo su katalonų rašytoja apie atsirandantį tikro realizmo il gesį, kurį sukelia šiuolaikinės lite ratūros tendencijos dirginti skai tytojo fantaziją kraštutinumais ir nukrypimais, ir apie nuolat pati riamus nusivylimus, mat tas rea lizmas taip retai būna literatūriškai įdomus – aprašytoji tikrovė neretai nusirita į banalybę. Tokiame kontekste ir buvo ištar ta A.Munro – labai tikrą gyvenimą labai talentingai vaizduojančios ra šytojos – pavardė. „Jos tylus, nerėkiantis emocinis intensyvumas negali palikti abe jingų“, – sako G.Gailiūtė, kalbėda ma apie apsakymuose atsiveriančią kasdienybės gelmę.
Vertėja džiaugiasi, kad Nobelio premijų komitetas, kurio sprendi mus visad gaubia nenuspėjamumo intriga, nepabijojo savotiško akib rokšto – apdovanoti vadinamosios tradicinės, netgi konservatyvokos, pasakojimo manieros atstovę. Tai tikrai veiksmingas būdas atkreipti dėmesį į puikios kokybės literatūrą. Atgims apsakymo žanras?
Pakl austa apie pran aš aujam ą trumpojo žanro renesansą, Vil niaus universiteto doktorantė sa ko nemananti, kad Nobelio pre mijos faktas būtų pajėgus pakeisti mūsų skaitytojų požiūrį į apsaky mus: leidyklos ne be pagrindo tei gia, kad apsakymų rinkinius sunku parduoti – bibliotekų statistika įti kinamai patvirtina, kad tokio žanro knygos menkai skaitomos. „Tačiau apsakymas vis tiek yra tinkamiausias formatas miestiečio gyvenimo būdui. Tiesiog juos, kaip ir eilėraščius, geriau skaityti po vie ną, tad rinkiniai neretai būna dirb tinis ir dėl to nelabai patrauklus da rinys“, – įsitikinusi G.Gailiūtė. Atsiradę elektroniniai literatūros formatai tikrai padės dar labiau iš populiarėti nedideliam ir užbaig tam dienos skaitiniui, kurį nuo pradžios iki galo gali įveikti vienu prisėdimu. Juk atsiradus galimybei parsisiųsti norimą muzikinį kūrinį sąvoka „albumas“ tapo beveik są lyginė. G.Gailiūtės manymu, pana šus procesas tikrai galėtų įsibėgėti ir literatūroje. Gera literatūra nedi delėmis dozėmis greičiau ir veiks mingiau pasiekia skaitytoją. Lietuvoje su A.Munro apsaky mais iš pradžių susipažinsime dar tradiciniu formatu žurnale „Me tai“. Supažindinti su rašytojos kū ryba buvo numatyta dar iki paskel biant žinią apie Nobelio premiją, o autorės apdovanojimas susidomė jimą ja tikrai pagyvins.