2013 10 25 santaka

1

penktadienis, spalio 25, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė REMIA

Nr. 113

santaka

Su­vi­lio­jo – kad pa­mes­tų

Su­sie­ti ne tik krau­jo ry­šiu N.S.Lia­tu­kai­tės ir A.Lia­tu­ko due­tas: kū­ry­bi­nės imp­ro­vi­za­ci­jos ir reak­ci­jos į kas­die­ny­bę.

3

Pa­si­vaikš­čio­jus „Vyš­nių so­de“ Nau­ja­sis A.Arei­mos spek­tak­lis ver­čia pa­mąs­ty­ ti apie teat­ro mi­si­ją – ir ak­to­ rius, įka­lin­tus se­nų per­so­na­žų glė­by­je.

4

To­bu­lo fil­mo re­cep­tas

Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

„Flu­xus mi­nis­te­ri­ja“ iš­si­kraus­to, pa­lik­da­ma bend­rau­ti iš­troš­ku­sius Kau­no me­ni­nin­kus

6

De­šimt me­tų ki­ną re­cen­za­vęs D.Côté pa­ts ėmė­si kur­ti fil­mus – ir pel­nė vi­zio­nie­riaus var­dą.

8

2

penktadienis, spalio 25, 2013

santaka /kultūros savaitė

Fi­zi­kos pa­mo­ka me­no ga­le­ri­jo­je Lau­ra Ud­rie­nė

E

du­ka­ci­ja – tai lai­ko­tar­pis, kai esi mo­ko­mas to, ko ne­ pa­ž įs­t i, apie tai, ko ne­no­r i ži­no­t i. Bent jau taip ma­nė ang­lų ra­šy­to­jas ir žur­na­lis­tas Gil­ber­ tas Keit­has Ches­ter­to­nas. Ir ne­ga­l iu ka­te­go­r iš­kai ne­su­tik­ti, tuo la­biau pri­ si­m i­nu­si kai ku­r ias nuo­bo­d žias, tie­ siog žu­dan­čiai neį­do­m ias pa­mo­kas mo­kyk­lo­je. Da­bar, žvelg­da­ma iš tam tik­ros lai­ko per­spek­t y­vos, su­vo­k iu: la­bai ga­l i bū­t i, kad kal­t in­t i rei­k ia ne tiek Isaa­cą New­to­ną, Char­le­so Dar­vi­ no evo­l iu­ci­jos teo­r i­ją ar al­geb­ros lyg­ tis, o pa­pras­čiau­siai pa­si­rink­tą bū­dą šiai in­for­ma­ci­jai pa­teik­t i – la­bai sau­ są, dog­ma­tiš­ką.

Kau­no bie­na­lės or­ga­n i­za­to­r iai nu­ spren­dė, kad edu­ka­ci­ja ga­li bū­ti įdo­ mi. Svar­biau­sia pa­si­telk­t i tin­ka­mą prie­mo­nę, tai­g i me­ną. Ši min­t is to­l i gra­ž u nė­ra nau­ja – me­nas ir edu­ka­ ci­ja jau ku­ris lai­kas yra pa­tik­rin­ta są­ jun­ga, ypač pa­mėg­ta tų, ku­rie nė­ra iki ga­lo su­si­do­mė­ję nei edu­ka­ci­jos tiks­ lu (ką nors iš tie­sų iš­mok­ti), nei pa­čiu me­nu. Grei­čiau to­k ia mo­ky­mo­si for­ ma yra to­bu­las bū­das įdo­m iai pra­ leis­ti lai­ką, at­si­trauk­ti nuo kas­die­ny­ bės, pa­keis­ti ap­l in­ką.

La­biau­siai ne­mė­gau fi­zi­kos. Taip ne­ mė­gau, kad vi­s uo­met sė­dė­jau pa­ sku­ti­nia­me suo­le ir iš prin­ci­po, ne­tgi pik­t y­biš­kai ne­da­r iau na­mų dar­bų.

Tad iš­g ir­du­si, kad kiek­v ie­ną spa­l io ir lapk­r i­čio tre­čia­die­n į Kau­no bie­na­ lė kvie­čia moks­lei­vius mo­ky­tis įvai­ rių dis­cip­li­nų, su­pra­tau, kad pa­ga­liau man pa­si­tai­kė ga­li­my­bė kiek už­kam­ šy­ti sa­vo žinių spra­gas.

Kaip ir mo­k yk­lo­je, pa­mo­ka vy­ko 45 mi­nu­tes. Tik čia neai­dė­jo pa­mo­kos pra­d žią skel­bian­t is čai­ž us skam­bu­ tis ir mo­k i­n iai ne­sė­dė­jo suo­luo­se, o ju­dė­jo po Kau­no pa­veiks­lų ga­le­ri­jo­je įsi­k ū­ru­sią jau­nų­jų me­ni­nin­k ų pa­ro­ dos erd­vę. Įvai­r ūs eks­po­na­tai, prieš tai at­ro­dę kaip ab­so­liu­čiai ne­funk­cio­ na­lūs me­no dėl me­no ob­jek­tai, ta­po mo­ky­mo prie­mo­ne. Pa­vyz­džiui, ana­ li­zuo­ti, kas yra at­spin­dys, kaip sklin­ da švie­sa ar su­si­da­ro še­šė­l is, idea­lu žvel­g iant į Bar­bo­ros Ge­d i­m i­nai­tės

veid­ro­d žių ins­ta­l ia­ci­ją „Švie­sos dia­ lo­gas – daik­tai II“ – mir­gu­liuo­jan­čią at­ spin­d žių mo­zai­ką.

Gal to­dėl, kad jau esu ge­ro­kai ūg­te­ lė­ju­si, o gal pa­pras­čiau­siai dėl sa­vai­ me kū­r y­biš­kai ir lais­vai nu­tei­k ian­ čios ap­l in­kos, iš tie­sų ne­nuo­bo­d žia­ vau. Bet ar pa­ti­ko moks­lei­viams, ku­ riems ir skir­ta ši edu­ka­ci­nė pro­g ra­ ma? Net at­ly­dė­ju­siems mo­ky­to­jams nu­si­su­kus, o ku­ra­to­rei nie­ko neuž­si­ me­nant apie draus­mę, vai­kai plu­šė­ jo iš šir­dies: su­si­tel­kę gru­pe­lė­mis at­ li­ko už­duo­tis, įdė­miai klau­sė­si, ak­ty­ viai da­ly­va­vo dis­ku­si­jo­je, ne­tem­pia­ mi už lie­ž u­vio už­da­vė klau­si­mų, ne­ pas­te­bė­jau, kad daž­nai žvilg­čio­t ų į sa­vo mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus.

Iš to spren­džiu, kad idė­ja „Mo­ky­kis su Kau­no bie­na­le“ iš tie­sų tu­ri ra­ci­jos, na, vien dėl sa­vo ne­kas­d ie­n iš­k ų mo­k y­ mo­si prie­mo­nių ir ne­for­ma­laus bend­ ra­vi­mo mo­de­lio. Mat kiek­vie­nos pa­ mo­kos ku­ra­to­r ius – tai ne koks vi­sa­ ži­nis pro­fe­sio­na­lus pe­da­go­gas, o sa­ va­no­ris, ve­dan­tis pa­mo­kas tie­siog iš idė­jos. Tie­sa, kad gra­ž ūs no­rai ne­pra­ si­lenk­tų su ne­pa­nei­gia­mo­mis moks­ li­nė­m is tie­so­m is, pa­si­r uoš­t i pa­mo­ koms pa­de­da tik­ri mo­ky­to­jai.

Kiek­vie­ną spa­lio ir lapk­ ri­čio tre­čia­die­nį Kau­no bie­na­lė kvie­čia moks­lei­ vius mo­ky­tis įvai­rių dis­ cip­li­nų.

Kau­no bie­na­lės or­ga­n i­za­to­r iai, be­ je, ne­pa­m ir­šo, kad la­v in­t is no­r i­si ir suau­g u­sie­siems. Bū­tent tiems ži­n ių ir nau­jų po­ty­rių iš­troš­ku­siems di­de­ liems smal­suo­l iams ir skir­t i ru­dens sa­vait­ga­liai, per ku­riuos pa­tys me­ni­ nin­kai ren­gia įvai­rias pra­kti­nes dirb­ tu­ves: ta­py­bos, gra­fi ­kos, skulp­t ū­ros, pie­ši­mo, ne­tgi šo­k io.

Pui­ku, pa­ma­niau, nes pa­sku­ti­n į kar­ tą pie­š iau, lip­d žiau ar šiaip ko­k iu nors kū­ry­bi­niu ama­tu už­siė­miau tik mo­k yk­lo­je! Nusp­ren­d žiau da­ly­vau­ ti Aukš­tai­t i­jos kū­r y­bi­n ių dirb­t u­v ių „Dre­v i­nė pu­šis“ me­n i­n in­k ių su­reng­ ta­me edu­ka­ci­nia­me gra­fi ­kos-tech­ni­ kos, apie ku­r ią ma­žai ži­nau net teo­ riš­kai, už­siė­mi­me. Į dirb­tu­ves su­si­rin­ku­sių­jų ne­drįs­čiau pa­va­din­ti bū­riu (mū­sų ne­bu­vo nė de­ šim­ties), ta­čiau nu­d žiu­g i­no, kad tarp da­ly­v ių bu­vo la­bai įvai­r ių žmo­n ių –

šei­ma, vy­res­n io am­ž iaus mo­te­r ys, stu­den­tai. Kas žmo­nes at­ve­dė į edu­ ka­ci­nes dirb­tu­ves? Jau­ni tė­ve­liai no­ rė­jo pra­smin­gai pra­leis­ti šeš­ta­die­nio po­pie­tę su vai­kais. Ener­g in­ga pen­si­ nio am­žiaus mo­te­ris pri­si­pa­ži­no nuo se­no mėgs­tan­ti pieš­ti ir nuo­la­tos ieš­ kan­ti ga­li­my­bės iš­mok­ti ko nors nau­ jo. De­ja, ne vi­suo­met sėk­min­gai, nes daž­niau­siai to­kio po­bū­džio už­siė­mi­ mai skir­ti vai­kams ir jau­ni­mui. Gir­di­ te, edu­ka­to­riai?

Ne­pai­sant am­ž iaus ir in­te­re­sų skir­ tu­mo, vi­si drau­ge alie­ji­nė­m is krei­ de­lė­m is spal­v i­no­me, o vė­l iau rai­žė­ me juo­du tu­šu už­da­ž y­tus la­pus. Sa­ ky­čiau, pui­ki te­ra­pi­ja sie­kian­tie­siems at­pa­lai­duo­t i per­var­g u­sį pro­tą! Kad dirb­t u­vės ne­l ik­t ų tik kaip sma­gaus pa­pai­šy­mo pri­si­mi­ni­mas, ku­ra­to­rės pri­sta­tė jau­no­jo gra­fi ­ko Li­no Bla­ž iū­ no kū­ry­bos dar­bų cik­lą „Mė­ne­sie­na pe­lė­dų aky­se“, iš­sa­miau pa­pa­sa­ko­jo apie jo kū­ry­bi­n į ke­lią. Bū­tent sai­k in­ gos teo­r i­jos ir pra­k ti­n ių už­siė­m i­mų jung­t is dirb­t u­ves pa­k y­lė­jo į iš tie­sų pra­smin­gą ly­g į. Bent jau tiems, ku­rie no­ri ne tik ma­ty­ti ir sa­vaip in­terp­re­ tuo­ti kū­ri­nius, bet ir su­vok­ti pir­mi­n į me­ni­nin­k ų su­ma­ny­mą, iš­g irs­t i apie kū­r y­bi­n io dar­bo stu­d i­jo­je spe­ci­fi ­ką, kar­t u pa­t ys pri­si­l ies­t i prie kū­r y­bos ma­lo­nu­mo.

Ak, ir dar! Sa­vait­ga­liais vyks­ta ir ki­ta edu­ka­ci­nės pro­gra­mos da­lis – su­si­ti­ ki­mai su jau­nai­siais me­ni­nin­kais. Ta­ čiau čia jau ki­ta kal­ba. Kau­no pa­veiks­ lų ga­le­ri­jo­je už­su­ku­si į su­si­ti­ki­mą su gra­fi­ke Lau­ra Sel­mist­rai­ty­te, ku­r į lai­ ką abe­jo­jau, ar tik­rai ne­su­mai­šiau ad­ re­sų, nes sa­lė­je ra­dau tik ke­lis bie­na­ lės sa­va­no­rius, žiū­rin­čius į gre­ta sto­ vi­niuo­jan­čią mer­gi­ną. Ją už­kal­bi­nus paaiš­kė­jo, kad tai ta pa­ti me­ni­nin­kė.

Ka­dan­gi į su­si­ti­ki­mą atė­jau vie­nin­te­ lė, pa­si­nau­do­jau pro­ga ge­riau pa­žin­ti sa­vo bend­ra­var­dę. Iš šir­dies pa­ple­pė­ jo­me apie vy­riš­ka tech­ni­ka ku­ria­mą mo­te­riš­ką gra­fi ­ką, ne vi­suo­met sėk­ min­gus ban­dy­mus par­duo­ti dar­bus ir daik­tuo­se at­si­spin­din­čias gy­ve­ni­miš­ kas pa­tir­tis. Jau po ke­lių mi­nu­čių su­ lau­kiau ma­lo­naus kvie­ti­mo už­suk­ti į Klai­pė­do­je vyk­sian­tį jos per­so­na­li­nės pa­ro­dos ati­da­ry­mą ir kar­tu ap­lan­ky­ti jos dė­des Al­vy­dus Gargž­duo­se.

Nuo­šir­d žiai ma­nau, kad su­si­ti­k i­mas pa­vy­ko. Tie­sa, bū­tų vi­sai kas ki­ta, jei smal­si žur­na­lis­tė ne­bū­tų ke­ti­nu­si ra­ šy­ti straips­nio apie edu­ka­ci­jas. Ma­tyt, Lau­ra taip ir lik­tų sto­vi­niuo­ti sa­vo su­ si­ti­k i­me su sa­vi­mi (ir, ži­no­ma, ke­liais sa­va­no­riais).

Tomo Raginos nuotr.

Klau­si­mas „Pro­tų mū­šio“ da­ly­ viams. „Kuo var­du tau­tie­tis, ku­ris: – su­lau­kęs 90-ies de­monst­ruo­ja įspū­din­gą iš­tver­mę ke­liau­ti po pa­ sau­lį; – yra pa­sau­li­nio ly­gio me­ni­nin­ kas, bet kuk­li­na­si la­biau nei koks sa­va­moks­lis mė­gė­jas; „Ar ga­liu tau pa­pa­sa­ko­ti ži­no­mą is­to­ri­ją? Ne­pa­sa­kok“, – sa­ko jau­ nas me­ni­nin­kas Vy­tau­tas Vir­ži­ bic­kas, ku­rio pa­ro­da bū­tent to­kiu pa­va­di­ni­mu šiuo me­tu vei­kia šiuo­ lai­ki­nio me­no cent­re „Le Ma­ga­sin“ Gre­nob­ly­je. Tai – su IX Kau­no bie­ na­le susijęs pro­jek­tas, Jau­nų­jų me­ ni­nin­kų pro­jek­tų tę­si­nys. Pa­ro­do­ je iš pa­vie­nių ob­jek­tų su­da­ry­to­se

– kaip tik­ras Va­ka­rų at­sto­vas vi­ sa­da šyp­so­si, bet san­tū­ria lie­tu­viš­ ka šyp­se­na; – gy­ve­na Niu­jor­ke, yra gei­džia­ mas sve­č ias Lon­d o­n e ar Sankt Pe­ter­bur­ge, bet ro­jus jam Lie­tu­ vo­je; – pri­klau­so pa­sau­lio kul­tū­ros eli­ tui, to­dėl gy­ven­ti ga­lė­tų tik iš sa­vo įvaiz­džio di­vi­den­dų, ta­čiau pri­si­ pa­žįs­ta: „Aš – ūki­nin­ko vai­kas. Aš dir­bu, dir­bu, dir­bu“; – ga­lė­tų įpirk­ti šim­tus „Brio­ni“ kos­tiu­mų, bet dė­vi dar­bi­nę dai­li­ nin­ko ei­lu­tę; – jei tik kas pa­siū­ly­tų dip­lo­ma­ ti­nę tar­ny­bą ir jei jis su­tik­tų, bū­tų spal­vin­giau­sias ir už­sie­nio ša­ly­se ge­riau­siai ži­no­mas vi­sų lai­kų Lie­ tu­vos am­ba­sa­do­rius?

Tei­sin­gas at­sa­ky­mas: Jo­nas Me­kas. Pir­mi­nin­ka­vi­mo ES lai­ ko­tar­piu šį var­dą Lie­tu­va pa­nau­ do­ja kaip re­ta pui­kiai. Praė­ju­sią sa­ vai­tę J.Me­kas lan­kė­si svar­biau­sio­se Briu­se­ly­je me­no sa­lė­se – Bel­gi­jos ka­ra­liš­kų­jų ki­no ar­chy­vų „Ci­ne­ma­ tek“ ki­no teat­re ir vi­zua­lių­jų me­nų cent­re „Bo­zar“, kur gar­su­sis fluk­ si­nin­kas at­sto­va­vo ne tik sau, sa­vo me­nui, bet ir Lie­tu­vai. Šal­ti­nis: URM

kom­po­zi­ci­jo­se pa­sa­ko­ja­ma mi­ti­nė is­to­ri­ja, ku­rio he­ro­jai – pra­si­kal­tu­ sio šuns po­za sė­din­tis bal­tas ark­lys, „pa­si­duo­dan­tis“ (dvi ko­jas į vir­šų iš­kė­lęs) sta­las, pa­slap­tin­gą led­ kal­nį pluk­dan­tis „bu­fe­tas“ ir ko­jas mik­li­nan­tys va­ba­lai, – kvie­čia pa­ ro­dos lan­ky­to­jus pa­klai­džio­ti pai­ niais pa­są­mo­nės už­ka­bo­riais. Šal­ti­nis: Kau­no bie­na­lė

Vy­tau­tas Vir­ži­bic­kas. Ar ga­liu tau pa­pa­sa­ko­ti ži­no­mą is­to­ri­ją? Ne­pa­sa­kok.

Lie­tu­viš­ko ki­no pa­dan­gė­je – ne­si­ bai­gian­tis nu­švi­ti­mas. Ko­ne kar­ tą per mė­ne­sį pra­ne­ša­ma apie ku­ ria­mą ar jau su­kur­tą nau­ją fil­mą. Šį­kart pra­džiu­gi­no fil­mo „Va­len­ ti­nas Vie­nas“ ko­man­da. Prieš žie­ mos šven­tes Lie­tu­vos ki­no teat­rus pa­sieks nau­jau­sia jų ko­me­di­ja „Kaip pa­vog­ti žmo­ną“, ku­ria­ me – aist­ros dėl mei­lės, gy­ve­na­ mo­jo plo­to ir pi­ni­gų. Vie­nas fil­mo pro­diu­se­rių Do­na­tas Ul­vy­das su­ sku­bo ko­me­di­ją pa­ly­gin­ti su le­gen­ di­ne Ru­si­jos ki­no kla­si­ka „Li­ki­mo iro­ni­ja, ar­ba po pir­ties“: „Jei mū­ sų fil­mas prieš šven­tes ir per jas taps bū­tent to­kia pra­mo­ ga kaip ka­

dai­se ši ru­sų juos­ta, tai bus pui­ kiau­sia Ka­lė­dų do­va­na mums.“ Ke­ti­ni­mai pa­gir­ti­ni – au­di­to­ri­ja se­niai lau­kia lie­tu­viš­ko fil­mo, ku­rį no­rė­tų pa­ma­ty­ti dau­giau nei vie­ ną kar­tą ir ku­rio juo­ke­lių ne­rei­kė­ tų slėp­ti po N-13 ženk­lu. Gal tą­syk ir pa­vyk­tų nu­kon­ku­ruo­ti le­gen­di­nį El­da­ro Ria­za­no­vo fil­mą? Nors pa­ sta­ro­jo sėk­mės pa­slap­tis – anaip­ tol ne links­mos si­tua­ci­jos, bet kris­le­lis so­cia­li­nės kri­ti­kos, dai­ nuo­ja­mo­ji poe­zi­ja, dia­lo­gų, o ne kū­nų pri­si­lie­ti­mų au­gi­na­ma aist­ ra ir, ži­no­ma, Andrejaus Miag­ko­vo he­ro­jaus kem­ša­mos „Oliv­jė sa­lo­ tos“. Šio pri­va­lo­mo XX a. pa­bai­gos šven­čių pa­tie­ka­lo, ne­lauk­da­ mi va­ka­rie­nės pra­džios, vy­ rai ska­nau­da­vo slap­ta, kol jų mo­te­rys brauk­da­ vo aša­rą ste­ bė­da­mos Bar­ba­ros Bryls­kos lai­mę. Šal­ti­nis: clinic212.lt

3

penktadienis, spalio 25, 2013

santaka/portretas

N.S.Lia­tu­kai­tė. „Šv. Jur­gis“, 1970 m., ša­mo­tas, drus­kos.

N.S.Lia­tu­kai­tė. „Bal­ti­ja“, 1984 m., ak­mens ma­sė, an­go­bai, va­rio ok­si­das.

A.Lia­tu­kas. „Sal­džių sap­nų (3 už 1 kai­ną)“, 2012 m.,

A.Lia­tu­kas. „Ma­no šaukš­tai“ (trip­ti­kas), 2009–

asamb­lia­žas, stik­las, mo­zai­ka, sgra­fi­tas.

2011 m., mo­zai­ka, stik­las, na­tū­ra­lus ak­muo.

Lia­tu­kų šeimos lip­di­nys Pir­mą kar­tą sa­vo dar­bais kar­tu – ma­ma ir sū­nus. Už­ val­dę skir­tin­gas dai­lės sri­tis, ke­ra­mi­ kė Ni­jo­lė Sko­las­ti­ ka Lia­tu­kai­tė ir fres­ kų, mo­zai­kų kū­rė­ jas Au­gus­ti­nas Lia­ tu­kas sa­vo dar­bus eks­po­nuo­ja vie­no­ je erd­vė­je.

1943 m. mo­kyk­lą už­da­rė. Bu­vo ka­ ras. Bom­bo­ne­šiai skrai­dė virš mū­ sų, kau­kė si­re­nos. Mū­sų šei­ma nu­ ta­rė pa­si­t rauk­t i į tė­ve­l io tė­v iš­kę – Šar­kės kai­mą ne­to­li Apuo­lės pi­lia­ kal­n io. Ka­ras čia mus už­k lu­po vi­ su žiau­ru­mu. Tė­ve­lis iš­ka­sė že­mi­ nę, ap­k lo­jo ją ve­lė­na. Per bom­bų spro­g i­mus mes ten su­l įs­da­vo­me, ta­čiau aš čia ap­t i­kau že­m i­nės sie­ no­je ste­buk­lą – mo­lį. Įsi­jau­tu­si į to­kį ma­lo­nų už­siė­mi­mą pri­lip­d žiau vi­ so­k ių žmo­ge­liu­k ų, ark­liu­k ų, ož­k ų.

Bu­vo la­bai gai­la, kai tu­rė­jau vi­sa tai pa­lik­ti. Ma­tyt, pa­ts li­k i­mas pa­ri­de­ no tuos mo­lio grums­te­lius tar­tum da­lią vi­sam gy­ve­ni­mui. Šal­ti­nis: Ni­jo­lė Sko­las­ti­ka Lia­tu­kai­tė, pa­ro­dos ka­ta­lo­gas

Mies­tas, ku­ris vis dar ma­no Su­k ū­ręs šei­mą di­de­lę kū­r y­bi­n io po­ten­cia­lo da­l į ati­da­v iau ali­nan­ čiam ir ne­dė­k in­gam dar­bui pre­ky­ bos tink­le „Ri­mi Lie­tu­va“. Su šei­ma gy­ve­nu ir dir­bu Vil­niu­je, bet jau­čiu nos­tal­gi­ją Kau­nui, kur gi­miau ir au­ gau. Tai ma­no mies­tas, čia tvar­kau ir pri­ž iū­r iu iš se­ne­l ių pa­vel­dė­t ą gim­tų­jų na­mų da­l į.

Ve­re­ta Ru­pei­kai­tė

v.rupeikaite@kaunodiena.lt

Sū­naus pie­ši­nys ke­ra­mi­ko­je

Kau­nie­čių me­ni­nin­kų pa­ro­da – nau­jau­sia ga­le­ri­jos „Auk­so pjū­vis“ pri­sta­to­mo cik­lo „Due­tai“ da­lis.

Tie­sa, A.Lia­tu­kas jau daug me­tų gy­ve­na ir ku­ria Vil­niu­je, bet ne­pra­ lei­džia pro­gos bent sa­vo pa­ro­do­mis ap­si­sto­ti gim­ta­ja­me mies­te.

Eks­po­zi­ci­jo­je ro­do­mi įvai­rių lai­ ko­tar­pių dar­bai: sie­kian­tys praė­ ju­sio­ am­žiaus 8-ąjį de­šimt­me­tį ar liu­di­jan­tys pa­sku­ti­nių­jų me­tų brai­ žą. Vie­nas iš dar­bų – tik­ras šei­mos due­tas. Ma­ma, su­ra­du­si sū­naus, kai jis bu­vo ma­žas, pie­ši­nį, 1998 m. per­kė­lė jį į ke­ra­mi­nį pa­veiks­lą – de­ko­ra­ty­vi­nę plokš­tę, pa­va­din­tą „Tarp tri­jų ir ke­tu­rių“. „Tuo ir pra­ si­de­da due­tai“, – šyp­so­jo­si vai­kys­ tę pri­si­mi­nęs šian­dien jau 44 me­tų me­ni­nin­kas A.Lia­tu­kas, iš­di­džiai sa­vo fres­kas ir ki­tus kū­ri­nius eks­ po­nuo­jan­tis ša­lia ma­mos skulp­tū­ rų ir skulp­tū­rė­lių, in­dų, va­zų, de­ ko­ra­ty­vi­nių plokš­čių.

Me­ni­nin­kas mie­lai pri­sta­to sa­ vo ma­mos kū­ry­bą. Pa­mo­ja ran­ka į vie­ną ži­no­miau­sių N.S.Lia­tu­kai­ tės dar­bų – skulp­tū­rą „Šv.Jur­gis“, kur­tą 1970 m. Ją, pa­sak sū­naus, pa­ro­dai pa­sko­li­no „Auš­ros“ mu­ zie­jus Šiau­liuo­se. Be­ne reikš­min­ giau­sia A.Lia­tu­kui at­ro­do de­ko­ra­ ty­vi­nė skulp­tū­ra „Bal­ti­ja“, su­kur­ta 1984 m. iš ak­mens ma­sės. Šis dar­ bas bu­vo at­rink­tas da­ly­vau­ti Tarp­ tau­ti­nia­me ke­ra­mi­kų kon­kur­se Faen­co­je (Ita­li­ja).

Dai­li­nin­kas paaiš­ki­no, kad dau­ ge­lis jo ma­mos dar­bų iš­ke­lia­vę į

Lem­tin­gi mo­lio grums­te­liai

Due­tas: Ni­jo­lės Sko­las­ti­kos ir Au­gus­ti­no Lia­tu­kų kūriniai iki lapk­ri­čio 7 d. eks­po­nuo­ja­mi vie­no­je erd­vė­je.

na­mus, ga­le­ri­jas, mu­zie­jus ir neį­ ma­no­ma jų pa­ro­dy­ti. 77 me­tų N.S.Lia­tu­kai­tė, pa­sak jos sū­naus, ak­ty­viai dir­ba, da­ly­vau­ja bend­ro­ se ke­ra­mi­kų pa­ro­do­se. Ta­čiau ši pa­ro­da, drau­ge su sū­nu­mi, – pir­ mo­ji per­so­na­li­nė ži­no­mos ke­ra­mi­ kės pa­ro­da.

Ni­jo­lė Skolas­ti­ka Lia­tu­kai­tė:

Mo­lis man – tar­si ste­ buk­las, ku­rį ap­ti­kau dar vai­kys­tė­je, o bū­ da­mi vai­kai dar ne­ži­ no­me ri­bos tarp kū­ry­ bos ir žai­di­mo.

Lėkš­tės – ne val­gy­ti

„Ma­mos ke­ra­mi­ka ne tik de­ko­ra­ ty­vi, bet ir kon­cep­tua­li, nes idė­ jų ji se­mia­si iš ar­chai­kos. Vis dėl­ to tai nė­ra se­no­sios ke­ra­mi­kos re­konst­ruk­ci­ja. Ji per šiuo­lai­ki­ nę pri­zmę žiū­ri į tuos to­li­mus, mig­lo­tus lai­kus, ku­rie mums net ne­la­bai su­vo­kia­mi“, – api­bū­di­ no au­to­rės sū­nus. Šie ke­ra­mi­kos dar­bai, net lėkš­tės ar va­zos, skir­ ti ne nau­do­ti, o gė­rė­tis, ty­ri­nė­ti, pa­mąs­ty­ti.

Šal­ti­nis: Au­gus­ti­nas Lia­tu­kas, pa­ro­dos ka­ta­lo­gas

Artūro Morozovo nuotr.

Dai­l ė­ty­r i­n in­k ė Rū­ta Ma­r i­ja Pur­vi­nai­tė at­krei­pė dė­me­sį, kad N.S.Lia­tu­kai­tės kū­ri­nius ženk­li­no ypa­tin­ga pa­gar­ba me­džia­gai, jos pri­gim­ti­nėms sa­vy­bėms, ku­rios su­bti­liai at­si­spin­dė­jo tiek for­mos, tiek de­ko­ro raiš­ko­je.

N.S.Lia­tu­kai­tė do­mė­jo­si ir gi­li­ no­si is­to­ri­nės ke­ra­mi­kos, ypač bal­ tiš­ko­sios kul­tū­ros, pa­li­ki­mu. „Ją ža­vė­ju­sius sim­bo­lius, ru­nų ženk­lus nau­do­jo ir te­be­nau­do­ja de­ko­ruo­ da­ma plokš­tes, ne­di­de­lių apim­čių du­be­nė­lius, lėkš­te­les ar in­ter­je­rams skir­tus ke­ra­mi­kos kū­ri­nius“, – tei­gia dai­lė­ty­ri­nin­kė. Pa­sak jos, N.S.Lia­tu­kai­tė ne­pikt­nau­džiau­ ja gla­zū­rų tei­kia­mais efek­tais, sai­ kin­gai nau­do­ja ma­ti­nes gla­zū­ras ar re­duk­ci­nes tech­ni­kas, pa­lik­da­ma žiū­ro­vui ga­li­my­bę gė­rė­tis ke­ra­mi­ nės me­džia­gos iš­kal­bin­gu­mu. „Sa­vai­me su­si­kū­riau sa­vi­tą plas­ ti­nių ele­men­tų raiš­ką, ne­si­dai­ry­da­ vau, ką ir kaip ku­ria ma­no ko­le­gos.

Ma­no kū­ry­bi­nės imp­ro­vi­za­ci­jos, bū­ti­ny­bė lip­dy­ti sa­vai­me iš­si­ru­tu­ lio­jo pa­są­mo­nės klo­duo­se su įvai­ riau­sio­mis sim­bo­li­nė­mis po­teks­tė­ mis. Mo­lis man – tar­si ste­buk­las, ku­rį ap­ti­kau dar vai­kys­tė­je, o bū­ da­mi vai­kai dar ne­ži­no­me ri­bos tarp kū­ry­bos ir žai­di­mo“, – apie sa­ve ra­šo ke­ra­mi­kė.

Su­var­to­ja­mos mo­zai­kos

N.S.Lia­tu­kai­tės sū­nus Au­gus­ti­nas vai­kys­tė­je taip pat ra­ga­vo ke­ra­mi­ kos, bet tai ne­bu­vo jo sti­chi­ja, tad stu­di­joms rin­ko­si kit­ką. „Tvir­tai ži­ no­jau, kad sto­siu į mo­nu­men­ta­lią­ ją dai­lę. Mąs­čiau lo­giš­kai. Ke­ra­mi­ kai rei­ka­lin­gos di­džiu­lės dirb­tu­vės, tech­no­lo­gi­nis pro­ce­sas – su­dė­tin­ gas. Su mo­nu­men­ti­ka ar net su stik­lu yra kur kas pa­pras­čiau“, – at­vi­ra­vo dai­li­nin­kas, ta­pan­tis pa­ veiks­lus, fres­kas, gra­fi­čius, ku­rian­ tis mo­zai­kas, asamb­lia­žus.

Au­gus­ti­nas Lia­tu­kas:

Ne­dau­ge­lis ta­py­to­jų ga­lė­tų pa­si­gir­ti, kad gy­ve­na iš sa­vo pa­ veiks­lų. Ir aš ne iš šių mo­zai­kų gy­ve­nu.

A.Lia­tu­ko pa­si­rink­ta dai­lės sri­tis tra­di­ciš­kai tu­rė­tų at­lik­ti vien de­ko­ ra­ty­vi­nę funk­ci­ją, ta­čiau kai ku­rie šio me­ni­nin­ko kū­ri­niai pri­tai­ko­mi ir ki­tai funk­ci­jai. An­tai pa­veiks­lų pa­vi­da­lo trys mo­zai­kos (trip­ti­kas) „Ma­no šaukš­tai“, pa­sak au­to­riaus,

jo pa­ties na­muo­se nau­do­ja­mos kaip stal­vir­šis. Šie dar­bai vaiz­duo­ja ge­ ro­kai pa­di­din­tą ban­ko kor­te­lę. „Štai ma­no kre­di­ti­nė kor­te­lė ir ma­no šaukš­tas – kad tu­rė­čiau ką val­gy­ti. Šis kū­ri­nys – tar­tum pa­ si­šai­py­mas iš var­to­to­jiš­ku­mo“, – ko­men­ta­vo dai­li­nin­kas.

Sa­vai­me su­pran­ta­ma, dau­ge­lis mo­zai­kų skir­tos puo­šy­bai. Dai­li­ nin­ko kū­ry­bos krai­tė­je yra ne­ma­ žai fres­kų, ta­čiau at­vež­ti į pa­ro­dą iš­ta­py­tą sie­ną neį­ma­no­ma.

A.Lia­tu­kas mo­zai­kos švie­sios atei­ties ne­ma­to, nes, pa­sak jo, ne­ bė­ra, kas mo­ky­tų šio me­no. Be to, šian­dien dai­lės rū­šys tar­pu­sa­vy­je su­si­py­nu­sios. Taip pat ir A.Lia­tu­ko mo­zai­ko­se nau­do­ja­mas ir stik­las, ir gip­sas, ir ak­muo bei ta­py­ba. „Ne dau­ge­lis ta­py­to­jų ga­lė­tų pa­ si­gir­ti, kad gy­ve­na iš sa­vo pa­veiks­ lų. Ir aš ne iš šių mo­zai­kų gy­ve­nu.

Gau­nu už­sa­ky­mų, dir­bu pe­da­go­gi­ nį dar­bą“, – at­sklei­dė me­ni­nin­kas.

Pa­ro­dos dar­bai, pa­sak jo, yra rea­ ga­vi­mas į kas­die­ny­bę, tai, kas jam svar­bu ir ak­tua­lu. kas: Paroda iš ciklo „Duetai“: Nijolė Skolastika Liatukaitė ir Augustinas Liatukas. kur: Galerijoje „Aukso pjūvis“. kada: veikia iki lapkričio 7 d.

4

penktadienis, spalio 25, 2013

santaka /teatras kaunodiena.lt/nau­jie­nos/­kau­no­san­ta­ka

„Vyš­nių so­das“:

Kū­ry­b

ži­nia apie teat­ro mir­tį Dei­man­tė De­men­ta­vi­čiū­tėStan­ku­vie­nė Teat­ro­lo­gė

N

a­cio­na­li­nis Kau­no dra­ mos teat­ras pri­sta­tė il­gai ir su di­de­liais lū­kes­čiais lauk­t ą prem­j e­r ą – Ar­tū­ro Arei­mos „Vyš­nių so­dą“.

Prieš prem­je­rą re­ži­sie­rius sa­ kė no­rįs pa­ska­tin­ti ap­mąs­ty­mus apie teat­rą – jo mir­tį, kam ir kiek jis yra rei­ka­lin­gas. Šį tiks­lą spek­ tak­lio kū­rė­jams pa­siek­ti pa­vyks­ta: spek­tak­lis yra mi­ręs – ir tuo iš tie­ sų ska­ti­na mąs­ty­ti, ko ti­kie­si atė­jęs į teat­rą, koks tu­rė­tų bū­ti teat­ras ir pan. Ki­ta pra­sme jis ge­ro­kai nu­vi­ lia, nes per ke­tu­rias va­lan­das lei­ džia­ma itin ma­žai ką pa­tir­ti – tiek pa­jaus­ti, tiek pa­mąs­ty­ti.

(Ne)prie­var­ti­niai ry­šiai

Ly­gi­nant su ki­tų re­ži­sie­rių pa­sta­ ty­mais Lie­tu­vos teat­re, ši „Vyš­ nių so­do“ ver­si­ja ki­to­kia – sce­ no­je ka­ra­liau­ja ab­sur­do es­te­ti­ka.

Re­ži­sie­rius su pje­sės teks­tu el­gia­ si itin pa­gar­biai – jos vi­siš­kai ne­ ku­piū­ruo­da­mas.

Spek­tak­ly­je vei­kia tie pa­tys vei­ kė­jai kaip ir An­to­no Če­cho­vo pje­ sė­je. Keis­ti yra vei­kė­jų tar­pu­sa­vio san­ty­kiai, kai ku­rie veiks­mai sun­ kiai paaiš­ki­na­mi, ne­tu­rin­tys aiš­ kios pra­smės. Nors vei­kė­jai nuo­ lat bū­na vie­ni su ki­tais, tai da­ry­ti juos ver­čia išo­ri­nės ap­lin­ky­bės. Jie bend­rau­ja, ta­čiau bū­na kiek­vie­nas sau, gar­siai iš­sa­ko sa­vo rū­pes­čius, skau­du­lius, bet vie­nas ki­to ne­gir­ di. Ki­to tiek fi­zi­nę, tiek vi­di­nę rau­ dą už­go­žia kal­bo­mis apie sa­ve.

Spek­tak­ly­je, kaip ir pje­sė­je, nė­ ra aiš­kaus, įpras­to konf­lik­to – jis vyks­ta pa­čiuo­se vei­kė­juo­se. Vyš­ nių so­das virs­ta erd­ve, ku­rio­je ga­ li­ma sva­jo­ti, min­ti­mis nu­ke­liau­ti į praei­tį, ku­rio­je ga­li­ma pa­si­jaus­ti sau­giai ir pa­bėg­ti nuo vi­sų pa­sau­ lio ne­gan­dų. Išė­ję iš so­do per­so­na­ žai to­liau gy­ve­na itin nuo­bo­džiai, jaus­da­mi eg­zis­ten­ci­nę tuš­tu­mą, vie­nat­vės jaus­mą ir nos­tal­gi­ją.

Vyš­nių so­de jie su­si­tin­ka ir iš­si­ ski­ria. Tarp jų ne­vyks­ta tik­ras ko­ mu­ni­ka­vimas. Nors to­kia per­so­na­žų

bū­tis yra ar­ti­ma ir da­bar­ti­nei mū­sų vi­suo­me­nės bū­čiai, ko­mu­ni­ka­ci­ja sun­kiai mez­ga­si ir su pub­li­ka.

Ab­sur­du pa­grįs­ta vei­kė­jų eg­zis­ ten­ci­ja tam­pa tik sce­no­je iš­sa­ky­tu fak­tu. Tad spek­tak­lio me­tu leng­va pa­tir­ti nuo­bo­du­lį, snau­du­lį, kaž­ko lau­ki­mą, tų lū­kes­čių neiš­si­pil­dy­ mą – ir pa­ste­bė­ti, kaip po pir­mos spek­tak­lio da­lies teat­rą pa­lie­ka da­lis žiū­ro­vų. Be­lie­ka svars­ty­ti – ar jie ne­sup­ra­to spek­tak­lio, ar atė­ ję į teat­rą (ku­ris jiems tik­rai rū­pi) ne­pa­ty­rė to, ko ti­kė­jo­si, ir pa­si­jau­ tė ap­gau­ti ar įsi­žei­dę? Ar dar sy­kį jie ateis į teat­rą?

Spek­tak­ly­je nė­ra nei he­ro­jų, nei an­ ti­he­ro­jų. Vis dėl­to vie­nas jų iš­si­ski­ria.

Tai Sau­liaus Čiu­če­ lio stu­den­tas Tro­fi­ mo­vas.

siš­kai ne­ga­li kaž­ką pa­keis­ti. Ne vel­tui ir ak­to­riaus kū­no ju­de­siai pri­me­na fi­zi­nę ne­ga­lią tu­rin­čius žmo­nes. Šis S.Čiu­če­lio vei­kė­jas la­biau­siai iš­lie­ka at­min­ty­je. Net keis­ta, bet įdo­mu pa­ma­ty­ti ak­to­ rių vai­di­nant to­kį vaid­me­nį.

Pa­žįs­ta­mų cha­rak­te­rių še­šė­liai

Tro­fi­mo­vui ar­ti­ma yra In­gos Mi­ku­ ta­vi­čiū­tės Ania. Ji – dva­ro ir so­do šei­mi­nin­kės Ra­nevs­ka­jos duk­tė – gra­ži jau­na pa­ne­lė, dar vai­kiš­ka, bet jaut­ri, pa­dū­ku­si ir jau­čian­ti sim­pa­ti­ją Tro­fi­mo­vui.

Jai pa­tin­ka stu­den­to nai­vu­mas, jo iš­kal­ba, gra­žūs žo­džiai. Ji bi­jo su juo skir­tis, net slap­čia nu­gvel­bia jo ba­tus. I.Mi­ku­ta­vi­čiū­tės vai­dy­ba tar­si at­ke­liau­ja iš ki­tų spek­tak­lių, nes la­bai pa­na­šiu cha­rak­te­riu yra ku­ria­mi ak­to­rės anks­tes­ni vaid­ me­nys – krykš­tau­jan­čios, ener­ gin­gos, kiek leng­va­bū­dės, nai­vios, mo­te­riš­kos vei­kė­jos.

Pa­na­šiai bū­tų ga­li­ma pa­sa­ky­ ti ir apie To­mo Rin­kū­no Lo­pa­chi­ ną. Ak­to­riui pui­kiai se­ka­si vai­din­ti stip­rius, drą­sius, kar­tais ap­suk­ rius ir mėgs­tan­čius pa­si­karš­čiuo­ ti vy­riš­kus per­so­na­žus. Toks yra ir dva­ri­nin­kas Lo­pa­chi­nas, ku­rio tė­ vas ir se­ne­lis šia­me dva­re ka­dai­se bu­vo bau­džiau­nin­kai.

Jis vie­nin­te­lis iš vi­sų vei­kė­jų mąs­to blai­viai, vi­si ki­ti vei­kia ta­ry­ tum sap­ne ar pa­sken­dę sa­vo vi­di­ nė­se, pa­są­mo­ni­nė­se gel­mė­se. Ar­ ba, ki­taip ta­riant, išo­riš­kai nie­ko ne­vei­kia, tik sė­di dva­re ar vyš­nių so­de ir sva­jo­ja. Už­tat Lo­pa­chi­nas ne­tin­gi­niau­ja ir daug nu­vei­kia – nu­per­ka vyš­nių so­dą, siek­da­mas jį iš­kirs­ti, pa­sta­ty­ti va­sar­na­mių ir taip tap­ti dar tur­tin­ges­nis. Spek­ tak­lio pa­bai­go­je jis pa­si­ro­do kaip nau­jas dva­ro šei­mi­nin­kas, vil­kin­ tis il­gais kai­li­niais, be­si­švais­tan­tis pi­ni­gais ir sku­bi­nan­tis se­nuo­sius gy­ven­to­jus sku­biau ne­šdin­tis. Vis dėl­to pi­ni­gai ir nu­pirk­tas dva­ras su so­du ne­pa­da­ro jo lai­min­go.

įkū­ni­ja dva­ro šei­mi­nin­kus, bro­lį ir se­se­rį, Leo­ni­dą Ga­je­vą ir Liu­bo­vę And­re­jev­ną Ra­nevs­ką­ją.

Abu jie la­bai pa­na­šūs – ra­mūs, su­si­mąs­tę, sva­jo­jan­tys. Vei­kė­ jai itin stip­riai pri­si­ri­šę prie sa­ vo gim­tų­jų na­mų, gy­ve­na praei­ ti­mi, kai so­das bu­vo jau­nes­nis, bū­da­vo daug ska­nių vyš­nių, o ir dva­ras – ge­res­nės būk­lės. Da­bar vis­kas ki­taip. Dva­ras par­duo­da­ mas už sko­las, pi­ni­gų nė­ra. Vi­są spek­tak­lį jie iš­lie­ka itin ra­mūs ir tik pa­bai­go­je pa­ro­do stip­res­nes emo­ci­jas.

Ind­rės Pat­kaus­kai­tės Va­ria, Liu­ bo­vės įduk­ra, at­virkš­čiai, – itin ne­ra­mi, spek­tak­ly­je vis­ką re­gu­ liuo­jan­ti. Ji darbš­ti, vil­ki la­bai pa­ pras­tus pil­kus dra­bu­žius ir taip kont­ras­tuo­ja su iš Pa­ry­žiaus su­ grį­žu­sios se­sers Anios ele­gan­tiš­ ka iš­vaiz­da (kos­tiu­mų dai­li­nin­kė Mo­ni­ka Gurs­ky­tė). I.Pat­kaus­kai­ tės Va­ria, kaip ir S.Čiu­če­lio Tro­fi­ mo­vas, į sce­ni­nį veiks­mą įne­ša gy­ vu­mo, emo­ci­jų.

Klau­san­tis kau­nie­ tės kom­po­zi­to­rės Da­lios Kai­rai­ty­ tės pir­mo­sios au­ to­ri­nės kom­pak­ti­ nės plokš­te­lės, vis su­grįž­ta fi­lo­so­fi­nės min­tys – kas yra kū­rė­jas, kas jį įkve­ pia? Ar tai pro­fe­si­ ja? Ama­tas? Me­ni­ nin­ko bū­ties po­jū­ čio raiš­ka, o gal jis pa­ts – bū­ties Kū­rė­ jo įran­kis?

Gra­ž i­na Dai­naus­kie­nė Še­šė­liai ir van­duo

Re­ži­sie­riaus ir Po­vi­lo Ra­ma­naus­ko Tro­fi­mo­vas – tin­gus maiš­ti­nin­kas kur­to­je sce­nog­ra­fi­jo­je do­mi­nuo­ja Sce­no­je ma­to­me ga­na skir­tin­gus tam­sūs at­spal­viai. Sce­no­je vaiz­ vei­kė­jus, tar­si at­kly­du­sius iš jau duo­ja­mas ho­las, ku­rio cent­re – ma­ty­tų spek­tak­lių su skir­tin­go­ su­dul­kė­ju­si so­fa, ap­link ap­sta­ mis vai­dy­bos tech­ni­ko­mis – vie­ ty­ti se­ni bal­dai – sta­las, len­ty­ nas ver­čia su­si­ta­pa­tin­ti, ki­tas at­ na, spin­te­lės. Taip pat sto­vi se­nas si­ri­bo­ti, ki­tas kal­ba kū­no kal­ba, pia­ni­nas, prie ku­rio vi­są spek­tak­ ki­tas tie­siog bū­na sce­no­je. Vie­ lį sė­din­ti Gab­rie­lė Gri­ciū­tė gy­vai ni la­biau teat­ra­liš­ki, ki­tų vai­dy­ba įgar­si­na spek­tak­lį. kiek na­tū­ra­les­nė.

Sie­nos tam­sios, at­si­lu­pi­nė­ju­sios, Ski­ria­si jie vi­si ir iš­vaiz­da, ir grin­dys se­nos, len­ti­nės, jas la­bai cha­rak­te­riu, ta­čiau juos su­vie­ni­ja leng­va išar­dy­ti – tai kart­kar­tė­mis tai, kad jie vie­naip ar ki­taip sie­kia ir da­ro vei­kė­jai, tie­siog pa­siim­da­ pa­tei­sin­ti sa­vą­ją eg­zis­ten­ci­ją. mi nuo grin­dų po len­tą. Iš ho­lo Spek­tak­ly­je nė­ra nei he­ro­jų, nei abie­jų pu­sių yra du­rys, ve­dan­čios an­ti­he­ro­jų. Vis dėl­to vie­nas jų iš­ į ki­t us kam­ba­r ius. Įdo­m iau­ si­ski­ria. Tai Sau­liaus Čiu­če­lio sias sce­nog­ra­fi­jos ele­men­tas – stu­den­tas Tro­fi­mo­vas. Jis neiš­ sce­nos ga­le esan­čios di­de­lės stik­ vaiz­dus, ta­čiau ne­ma­žai ži­nan­tis, li­nės du­rys, ve­dan­čios į vyš­nių so­ my­lin­tis kny­gas, ban­dan­tis mąs­ dą. Kai švie­sa į sce­ną pa­ten­ka tik ty­ti ir ieš­ko­ti at­sa­ky­mų. Iš tik­rų­ pro šias stik­li­nes du­ris, ho­las kar­ jų jis – kaip ir ki­ti: nie­ko ne­vei­kia. tais virs­ta ypa­tin­ga vie­ta su daug Vie­nin­te­lis skir­tu­mas – jis nie­ pa­slap­tin­gų še­šė­lių – it praei­ties ko ne­ga­li nu­veik­ti dau­giau­sia dėl Nau­ji amp­lua šmėk­lų (švie­sų dai­li­nin­kas Eu­ge­ Kiek ki­to­kius vaid­me­nis nei įpras­ ni­jus Sa­ba­liaus­kas). ma­te­ria­li­nių prie­žas­čių.

Vi­du­je Tro­fi­mo­vas trykš­ta en­ tai spek­tak­ly­je ku­ria ak­to­riai Dai­ Spek­tak­lio trys da­lys be­veik ne­ tu­ziaz­mu, ta­čiau so­cia­li­nia­me va Stub­rai­tė ir Si­gi­tas Šid­laus­kas. si­kei­čia, daug kas kar­to­ja­si. Iš sce­ At­ro­do, kad sce­no­je nos daik­tų la­bai svar­bus tam­pa kon­teks­te jis yra nie­kas, nes taip ak­to­riai ne vai­di­na, du­buo su van­de­niu, į ku­rį mer­kia­ ir ne­bai­gė moks­lų, nie­ko o bū­na sa­vi­mi. Jie mi vei­kė­jų vei­dai – tai vi­sai įdo­ ne­dir­ba, tad vi­ mus spren­di­mas. Vis dėl­to ki­ ti mo­men­tai, kaip pa­si­kar­to­jan­tis ak­to­rių vie­nas ki­to stum­dy­mas, mu­ši­mas ar rė­ka­vi­mas, ru­siš­kos fra­zės ar šo­kis, at­ro­do šiek tiek dirb­ti­nai. „Vyš­nių so­das“ – il­ gas, lė­tas pa­sa­ko­ji­mas apie nyks­tan­tį dva­ rą, so­dą, ne­no­rą pra­ras­ti jau praė­ ju­sio lai­ko. Nors ir sten­gia­ma­si į pje­ sę žvelg­ti kiek ki­taip, ta­čiau trūks­ta to ki­to­ kio teks­to žo­džių, sa­ki­ nių skam­be­sio. Trūks­ta ir emo­ci­jų – spek­tak­lis itin apa­tiš­kas ir šal­tas.

Gal­būt to­kia ir bu­vo re­ ži­sie­riaus už­ma­čia, ta­ Nuotaika: kalbėdami vienas su kitu spektaklio herojai iš tikrųjų nebendrauja – gyvena nuobodų ir tuščią gyve- čiau tuo­met ar ne per nimą.

Donato Stankevičiaus nuotr. daug ri­zi­kuo­ja­ma?

Mu­z i­ko­lo­gė

Ka­me­ri­nės mu­zi­kos jaut­ru­mas

Žvelg­da­mi į ga­na so­li­dų D.Kai­rai­ ty­tės kū­ri­nių są­ra­šą, tarp jų pa­va­ di­ni­mų ran­da­me re­gė­ji­mų, sap­nų, imp­ro­vi­zi­ją, tar­si at­sklei­džian­ čius au­to­rės no­rą kū­ry­bo­je pa­bėg­ ti nuo šiurkš­čios rea­ly­bės, mies­ to triukš­mo į gam­tą, į ty­lą. Gal­būt dėl to kū­ri­nių są­ra­še lie­ka ma­žiau vie­tos mo­nu­men­ta­laus skam­be­sio mu­zi­ki­nėms dro­bėms, ap­si­ri­bo­ja­ ma jaut­riai pra­by­lan­čiais ka­me­ri­ nio pla­no kū­ri­niais. „Ka­me­ri­nė mu­zi­ka yra ar­ti­miau­ sia mąs­tan­čio ir ma­tan­čio žmo­gaus są­mo­nei. Ji ne­su­ke­lia eu­fo­ri­nio su­ si­ža­vė­ji­mo mi­niai, ji kal­bi­na su­bti­ les­nių to­nų spal­vo­mis, jo­je to­kios svar­bios ty­los pau­zės. Ra­šy­da­ma ka­me­ri­nę mu­zi­ką ga­liu la­biau­siai bū­ti sa­vi­mi“, – tei­gia au­to­rė. Ta­čiau aki­vaiz­du: jei kom­po­zi­to­riams bū­ tų su­da­ry­tos pa­lan­kes­nės fi­nan­si­

J.S.Ba­ch Gra­ž i­na Dai­naus­kie­nė Mu­z i­ko­lo­gė

K

au­no mies­te mu­zi­kos my­ lėtojams ne taip daž­nai pa­si­tai­ko ga­li­my­bė pa­si­ klau­sy­ti di­džio­jo po­li­fo­ ni­nin­ko Jo­ha­no Se­bas­tia­no Ba­cho mu­zi­kos. Įvai­rio­mis me­lo­di­nė­mis li­ni­jo­mis su­si­pi­nan­čių ir sva­rų fi­ lo­so­fi­nį tu­ri­nį tal­pi­nan­čių jo kū­ri­ nių at­li­ki­mas – iš­šū­kis bet ku­riam mu­zi­kan­tui. Tuo la­biau jau­nam, ku­riam J.S.Ba­cho mu­zi­ka ga­li bū­ti su­dė­tin­ga ne vien tech­ni­kos, bet ir sti­lis­ti­kos pra­sme.

Ne­pel­ny­tai pa­mirš­tas

Kaip tei­gė ba­ro­ki­nės mu­zi­kos puo­ se­lė­to­jas Ro­ber­tas Bliš­ke­vi­čius, šiuo me­tu va­do­vau­jan­tis VDU Mu­ zi­kos aka­de­mi­jos ka­me­ri­niam or­ kest­rui, šią mu­zi­ką pri­sta­ty­ti yra sun­ku. Mū­sų aukš­to­sio­se mu­zi­kos

5

penktadienis, spalio 25, 2013

santaka/muzika

ba – ga­li­my­bė už­si­bū­ti da­bar­tyje Kū­ry­ba ir yra ta ga­li­ my­bė žmo­ gui il­giau už­si­bū­ti da­ bar­ties aki­ mir­ko­je.

pa­rink­ti liau­dies teks­tai, ma­gi­jos skrais­te ap­gaub­tos žo­džių for­mu­ lės, at­sto­vau­jan­čios se­nam folk­ lo­ro žan­rui, įvilk­tos į di­na­miš­ką ir eksp­re­sy­vų mu­zi­ki­nį dra­bu­žį, vėl nau­ja mu­zi­kos kal­bos raiš­ka pra­ tur­ti­no klau­sy­to­jus. Šį spal­vin­gą ir ga­na su­dė­tin­gą kū­ri­nį įtai­giai at­li­ko so­lis­tas Min­dau­gas Zim­kus ir pia­ nis­tė Pau­lė Gu­di­nai­tė.

Per­gy­ven­ti gy­ve­ni­mą

Mostai: „Rašydama kamerinę muziką galiu labiausiai būti savimi“, – kuklinasi D.Kairaitytė, seniai pajėgi pagausinti or-

kestrinių partitūrų kraitį.

nės ga­li­my­bės priar­tė­ti prie or­kest­ ro, D.Kai­rai­ty­tė ge­ro­kai pa­gau­sin­tų ir or­kest­ri­nių par­ti­tū­rų krai­tį.

O ko­kią ją ma­to klau­sy­to­jas ar at­li­kė­jas, tam­pan­tis svar­biau­sia jung­ti­mi, per­tei­kian­čia kū­ri­nio au­ to­riaus min­tį?

Kau­no sty­gi­nių kvar­te­to at­sto­vai Da­lia Ter­mi­nai­tė ir Sau­lius Bar­tu­ lis, ver­tin­da­mi D.Kai­rai­ty­tės kū­ry­ bi­nį meist­riš­ku­mą, iš­ski­ria jos at­ sa­ko­my­bę kū­ry­bo­je, ap­mąs­tant ir pa­sve­riant kiek­vie­ną kū­ri­nio ele­ men­tą, ne­lei­džiant pra­slys­ti at­si­ tik­ti­nėms na­toms ar pa­vir­šu­ti­niam eks­pe­ri­men­ta­vi­mui.

Kiek­vie­no gar­so, skam­be­sio glu­ di­ni­mas ir įpras­mi­ni­mas ri­bo­ja kū­ ri­nių gau­są, ta­čiau pa­siek­tas re­ zul­ta­tas nu­švin­ta lyg nu­šli­fuo­tas bran­gak­me­nis, ža­vin­tis sa­vo for­ma ir spal­vo­mis tiek at­li­kė­jus, tiek ir klau­sy­to­jus. To­dėl su­pran­ta­mas at­

Tomo Raginos nuotr.

li­kė­jų no­ras kuo daž­niau mė­gau­tis vis nau­jais au­to­rės kū­ri­niais. Tuo la­biau kad daž­nas D.Kai­rai­ty­tės kū­ri­nys nu­ste­bi­na švie­žu­mu, at­ sklei­džian­čiu ne­ti­kė­tas jos tur­tin­ gos kū­ry­bi­nės as­me­ny­bės ker­tes.

Pa­na­šiai D.Kai­rai­ty­tės kū­ry­ bą ver­ti­na ir smui­ki­nin­kė Ilo­na Klu­sai­tė, įžvelg­da­ma iš­gry­nin­to skam­be­sio kū­ri­niuo­se daug mo­te­ riš­ku­mo, tra­paus švel­nu­mo, ne­tgi liū­de­sio, išo­ri­nė­je rea­ly­bė­je sau­ go­mo po že­mai­tiš­ko ar ožia­ra­giš­ko at­kak­lu­mo ir tvir­tu­mo už­sklan­da, po ku­ria – vi­di­nis kom­po­zi­to­rės pa­sau­lis – lyg ne­ma­to­mo­ji Mė­nu­lio pu­sė, at­ve­ria­ma klau­sy­to­jams sim­ bo­li­ne mu­zi­kos gar­sų kal­ba.

Pa­žin­tis nuo pir­mų­jų pa­mo­kų

Ne­ma­žą kū­ry­bi­nio krai­čio da­ lį kom­po­zi­to­rė ski­ria jau­nie­siems at­li­kė­jams – tiek for­te­pi­jo­ni­niais,

tiek ir vo­ka­li­niais kū­ri­niais. Pab­ rėž­da­ma jiems ra­šo­mų kū­ri­nių spe­ci­fi­ką, kom­po­zi­to­rė tei­gia, kad ne kiek­vie­nas ne­su­dė­tin­gai su­kur­ tas kū­ri­nys tin­ka­mas vai­kams.

Veng­da­ma ba­na­lu­mo ir pri­mi­ ty­vu­mo, au­to­rė jau­nuo­sius mu­zi­ kan­tus kal­bi­na jiems su­pran­ta­ma, iš­raiš­kin­ga ir ne­nuo­bo­džia kal­ba.

Iliust­ra­ty­vūs ir žais­min­gi pje­sių pa­va­di­ni­mai ska­ti­na kū­ry­biš­ku­mą ir in­terp­re­ta­ci­jos lais­vę.

D.Kai­rai­ty­tės kū­ri­niais jau­nuo­ sius pia­nis­tus ug­dan­ti pe­da­go­gė Ina Vai­čie­nė ran­da juo­se daug ga­ li­my­bių tech­no­lo­gi­niam pia­nis­tų ug­dy­mui. Au­to­rės psi­cho­lo­gi­niu iš­ma­ny­mu nu­spal­vin­tos pje­sės ne­ pa­lie­ka abe­jin­gų ne tik ma­žų­jų, bet ir ūg­te­lė­ju­sių at­li­kė­jų.

Vis dėl­to D.Kai­rai­ty­tės kū­ry­bo­ je dau­giau­sia erd­vės ski­ria­ma žo­ džiui, ku­ris do­mi­nuo­ja įvai­riais

as­pek­tais – žo­džio in­to­na­ci­ja, pa­ virs­tan­ti skam­be­siu, mu­zi­ki­nis im­ pul­sas, pri­trau­kian­tis žo­dį, taip pat ir ga­na už­da­rą as­me­ni­nį pa­sau­lį nu­švie­čian­čios poe­ti­nės ar fi­lo­so­ fi­nės min­ties gi­mi­mas. „Ko­dėl kai ku­rie vo­ka­li­niai kū­ ri­niai pa­ra­šy­ti sa­vais teks­tais? At­ sa­ky­mas la­bai pa­pras­tas – taip at­ si­tin­ka tuo­met, kai pir­miau­sia už­ra­šo­mos na­tos ir tik pa­skui jos įgar­si­na­mos sa­vais žo­džiais. Bet jei­gu dai­ną ra­šau pa­gal ei­lė­raš­tį, tuo­met poe­ti­nio žo­džio me­ta­fo­ros ir vaiz­dai da­ro la­bai di­de­lę įta­ką mu­zi­ki­nės kal­bos ele­men­tams“, – tei­gia pa­ti au­to­rė.

Gau­sus vo­ka­li­nės kū­ry­bos ba­ ga­žas Kau­no me­ni­nin­kų na­muo­ se (KMN) su­reng­ta­me kom­po­zi­to­ rės kū­ry­bos va­ka­re pa­si­pil­dė nau­ju kū­ri­niu. „Už­kal­bė­ji­mai“ vo­ka­lui ir for­te­pi­jo­nui – tai kom­po­zi­to­rės

Kom­pak­ti­nės plokš­te­lės pri­sta­ ty­mas KMN – lyg ru­de­ni­nio der­ liaus, bran­din­to nuo vi­dur­žie­mį pa­mi­nė­to kom­po­zi­to­rės ju­bi­lie­ jaus, įver­ti­ni­mas. Tiek plokš­te­lė­je, tiek kon­cer­to pro­gra­mo­je – tik da­ lis bran­džiau­sių ir taik­liau­siai mar­ gas­pal­vę au­to­rės kū­ry­bą at­sklei­ džian­čių opu­sų.

Tai at­li­kė­jų pa­mėg­tas, kaž­ka­ da ma­lo­niu siurp­ri­zu nu­ste­bi­nęs ir ne­pa­liau­jan­tis ste­bin­ti „Bal­ to­jo žmo­gaus sap­nas“ sty­gi­nių kvar­te­tui, jau­nie­siems at­li­kė­jams skir­ti for­te­pi­jo­ni­niai ir vo­ka­li­niai kū­ri­nė­liai, dvi vy­rų cho­rui pa­ra­ šy­tos dai­nos (nors D.Kai­rai­ty­tės dė­me­sio kur kas daž­niau su­lau­ kia mo­te­rų cho­rai), prem­je­ri­nis vo­ka­li­nis cik­las „Už­kal­bė­ji­mai“ ir is­pa­niš­kais rit­mais ban­guo­jan­ ti dai­na „Tik rau­do­nas vy­nas“ – tar­si sim­bo­li­nė šven­ti­nė tau­rė ju­ bi­lie­jaus pro­ga.

Va­ka­re pri­sta­ty­da­ma D.Kai­rai­ty­ tės kū­ri­nius, mu­zi­ko­lo­gė Kris­ti­na Mi­ku­li­čiū­tė-Vait­kū­nie­nė per­sa­kė kom­po­zi­to­rės min­tis apie kū­ry­bą: „Są­mo­nė­je nuo­la­tos bu­di ži­no­ji­ mas, kad žmo­gaus lai­kas lai­ki­nas, o iš šio ži­no­ji­mo ky­la pa­stan­gos lai­ ką pra­tęs­ti, prail­gin­ti. Kū­ry­ba ir yra ta ga­li­my­bė žmo­gui il­giau už­si­bū­ti da­bar­ties aki­mir­ko­je.“ Nuo­lat kon­cer­tų sa­lė­se skam­ ban­tys ir at­li­kė­jų mie­lai pas mus ir sve­tur at­lie­ka­mi kū­ri­niai by­lo­ ja apie kū­ry­bi­nę bran­dą, jų įvai­ro­ vė – apie ne­sen­kan­čią fan­ta­zi­ją, o pro poe­zi­jos šy­dą pra­si­skver­bian­ tys su­bti­laus hu­mo­ro blyks­niai ga­ ran­tuo­ja gy­vy­bin­gu­mą. Tad kom­ po­zi­to­rės D.Kai­rai­ty­tės kū­ry­bo­je gims­tan­čios da­bar­ties aki­mir­kos dar gau­siai džiu­gins at­li­kė­jus ir klau­sy­to­jus nau­jais kū­ri­niais.

has – ži­no­mas, bet re­tas sve­čias Kau­ne mo­kyk­lo­se, anot jo, ruo­šia­mi mu­ zi­kan­tai la­biau orien­tuo­ja­mi at­lik­ ti ro­man­ti­nę mu­zi­ką, ski­riant kur kas ma­žes­nį dė­me­sį jos ap­sup­ty­je esan­čiai se­na­jai, ba­ro­ki­nei ar šiuo­ lai­ki­nei mu­zi­kai.

Tad ir at­lik­ti J.S.Ba­cho kū­ri­nius nė­ra di­de­lės pa­tir­ties, men­kai mus pa­sie­kia ir už­sie­ny­je vis at­si­nau­ji­ nan­čios ba­ro­ki­nės mu­zi­kos at­li­ki­ mo ten­den­ci­jos, to­dėl sie­kis įval­ dy­ti to lai­ko­tar­pio sti­lis­ti­ką mū­sų ap­lin­ko­je kas kar­tą tam­pa ne­ti­kė­ tu­mu.

Vie­nas toks ne­ti­kė­tu­mas lau­ kia šį šeš­ta­die­nį – X tarp­tau­ti­nio fes­ti­va­lio „Mu­si­ca sac­ra“ bai­gia­ ma­ja­me kon­cer­te VDU Di­džio­jo­ je au­lo­je kau­nie­čiai ga­lės gė­rė­tis J.S.Ba­cho kan­ta­ta Nr.21 „Ich hat­ te viel Beküm­mer­nis“. Ją klau­sy­to­ jams do­va­nos VDU MA ka­me­ri­nis or­kest­ras (vad. R.Bliš­ke­vi­čius) ir Kau­no vo­ka­li­nis an­samb­lis „Acus­

to“ (vad. Kęs­tu­tis Ja­ke­liū­nas) bei so­lis­tai Ži­vi­lė La­maus­kie­nė, Jur­gi­ ta Šal­čiū­tė, Kęs­tu­tis Ja­ke­liū­nas ir Jo­nas La­maus­kas.

Kan­ta­tos tu­ri­nį at­ sklei­džia cho­ro skel­ bia­mi žo­džiai: „Kai ma­no šir­dis pri­si­ kau­pė rū­pes­čių, Ta­ vo pa­guo­da sie­lai džiaugs­mą grą­ži­no.“

Pa­ra­šy­ta prieš 300 me­tų

„Tai vie­na gra­žes­nių ba­ro­ko ge­ ni­jaus pa­ra­šy­tų kan­ta­tų“, – tei­ gia R.Bliš­ke­vi­čius, kar­tu su K.Ja­ ke­liū­nu ieš­ko­jęs J.S.Ba­cho kū­ri­nio sa­vo ko­lek­ty­vams ir ap­si­sto­jęs

prie šio kū­ri­nio ne tik dėl jo ža­ve­ sio. Pa­si­rin­ki­mą su­stip­ri­no fak­ tas, kad šiais me­tais su­kan­ka ly­ giai 300 me­tų nuo šios kan­ta­tos su­kū­ri­mo.

J.S.Ba­cho mu­zi­ka ug­do at­li­kė­jus, bet ją įveik­ti nė­ra pa­pras­ta. Gal­būt dėl to mū­sų klau­sy­to­jai nė­ra per­ne­ lyg le­pi­na­mi šio kū­rė­jo še­dev­rų.

Vil­nie­čiai jo mu­zi­ka mė­gau­ja­si kur kas daž­niau, lan­ky­da­mie­si kas­ met vyks­tan­čia­me tarp­tau­ti­nia­me J.S.Ba­cho fes­ti­va­ly­je, su­lauk­da­mi gar­sių pa­sau­lio at­li­kė­jų pa­ruoš­tų pro­gra­mų su šio mu­zi­kos gi­gan­ to inst­ru­men­ti­niais ir vo­ka­li­niais kū­ri­niais.

Vil­niu­je ne­se­niai skam­bė­jo ir ši kan­ta­ta, at­lie­ka­ma Vil­niaus mies­ to sa­vi­val­dy­bės cho­ro „Jau­na mu­ zi­ka“ kar­tu su Šv.Kris­to­fo­ro ka­me­ ri­niu or­kest­ru. To­dėl be­ne pir­mą kar­tą Kau­ne skam­bė­sian­ti, kau­ nie­čių at­lie­ka­ma mi­nė­ta kan­ta­ta –

ma­lo­nus siurp­ri­zas mies­to me­lo­ ma­nams.

Iš skaus­mo gims­tan­ti vil­tis

J.S.Ba­chas, ra­šęs kiek­vie­nam sek­ ma­die­niui po kan­ta­tą, šią pa­sky­ rė tre­čia­jam sek­ma­die­niui po Švč.

Tre­jy­bės šven­tės, ku­ri ka­ta­li­kų pa­ sau­ly­je šven­čia­ma po Sek­mi­nių. Jos at­li­ki­mas ne­bū­ti­nai sie­ti­nas su va­ sa­ros šven­tė­mis.

Kan­ta­tos tu­ri­nį at­sklei­džia cho­ro skel­bia­mi žo­džiai: „Kai ma­no šir­ dis pri­si­kau­pė rū­pes­čių, Ta­vo pa­ guo­da sie­lai džiaugs­mą grą­ži­no“ (Psal­mė 94-19). Kan­ta­tos teks­ tuo­se lyg pri­mi­ni­mas glū­di ne­sens­ tan­čios min­tys – kas tu ir iš kur esi, iš kur mes atė­jo­me ir kur ei­na­me, ko ieš­ko­me, prie ku­rių vis tu­rė­tu­ me su­grįž­ti ne­si­bai­gian­čio­je lai­ ko tėk­mė­je, pri­sod­rin­to­je rū­pes­ čių, sku­bos, blaš­ky­mo­si tarp tik­rų ir ne­tik­rų ver­ty­bių.

Ar­tė­jan­čių Vė­li­nių lai­kas tam ypač tin­ka­mas. Ir ne vien dėl kan­ ta­tos pir­mo­sios da­lies niū­ru­mo, skaus­min­gai pri­sta­tan­čios žmo­gų, pasiklydusį abe­jo­nė­se, pra­ran­dan­ tį ti­kė­ji­mą ir vil­tį.

Ant­ro­j i da­l is grą­ž i­n a tvir­t u­ mą ir pa­si­ti­kė­ji­mą, teig­da­ma, kad yra iš­si­gel­bė­ji­mas, kad bet ku­ri skaus­mą ken­čian­ti sie­la su­lauks pa­guo­dos.

Ar pa­vyks įgy­ven­din­ti am­bi­ cin­gą pro­gra­mą jau­niems mies­ to ko­lek­ty­vams ir so­lis­tams? Ste­ bin­tiesiems jų kon­cer­ti­nę veik­lą ir pa­sie­ki­mus toks klau­si­mas ne­tu­ rė­tų kil­ti. Tik­riau­siai sa­vait­ga­lį di­ džiojo J.S.Ba­cho mu­zi­kos pa­ky­lė­ti pa­ju­si­me ir jo pa­nau­do­to Psal­mių teks­to ga­lią „Nu­rimk, ma­no sie­ la, nes Vieš­pats pa­da­rė tau ge­ra!“ O bū­tent sie­los ra­my­bės ir dva­si­ nės at­gai­vos šia­me aud­rin­ga­me pa­ sau­ly­je la­biau­siai trūks­ta.

6

penktadienis, spalio 25, 2013

santaka /vietos dvasia

Pas­ku­ti­niai „Flu­xus mi­nis­te­ri­jos“ Elekt­ra, vei­kian­ti sig­na­li­za­ci­ja ir lai­ki­nu­mas – trys dramb­liai, ant ku­rių lai­ko­si vir­tua­ liau­sia mi­nis­te­ri­ja Lie­tu­vo­je – „Flu­xus mi­nis­te­ri­ja“. Pu­sant­rų me­tų drums­tu­si užsistovėjusius Kau­no kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo van­de­nis, ne­tru­kus ji pa­liks se­ną­jį „Li­tua­ni­cos“ fab­ri­ką – kad at­si­ras­tų kaž­kur ki­tur.

Lau­ra Ud­rie­nė

Iš­ma­nan­tie­siems me­no is­to­ri­ją „flu­xus“ – ne vien keis­tai skam­ ban­tis žo­dis. Taip pa­va­din­tas XX a. 7-aja­me de­šimt­me­ty­je JAV gy­ve­nu­sio kau­nie­čio Jur­gio Ma­čiū­ no su­bur­tas eks­pe­ri­men­ti­nis (an­ ti)me­no ju­dė­ji­mas, pa­si­sa­kęs prieš me­no ko­mer­cia­li­za­ci­ją, me­ni­nin­kų sue­li­tė­ji­mą. Pa­ger­biant šią ne­tra­ di­ci­nę iš­ki­lią as­me­ny­bę su­gal­vo­ tas vi­siš­kai fluk­siš­kas pro­jek­tas – gi­męs tar­si iš nie­ko, eg­zis­tuo­jan­tis tik čia ir da­bar ir nie­kaip ne­nus­ tygs­tan­tis vie­no­je vie­to­je: „Flu­xus mi­nis­te­ri­ja“.

Komentarai

Ed­ga­ras Sta­ni­šaus­kas

„Flu­xus mi­n is­te­r i­jos“ vi­ce­m i­n ist­ras

I

dė­ja yra la­bai pa­pras­ta – pa­sii­ ma­me ne­nau­do­ja­mą pa­sta­tą ir su­t var­ko­me sa­vo jė­go­m is tiek, kad jis ga­lė­t ų funk­cio­nuo­t i. T. y. drau­ge su­bė­ga­me ir pa­da­ro­me me­ tus trun­kan­t į per­for­man­są. Re­mon­ tui ne­ski­ria­me dė­me­sio. Svar­biau­sia – pa­grin­di­niai da­ly­kai: kad deg­tų elekt­ ra, veik­tų ka­na­li­za­ci­ja. Šil­dy­mo čia net nė­ra. Bet vis tiek praė­ju­sią žie­mą kaž­ kaip per­žie­mo­jo­me. Į Kau­ną nu­spren­dė­me at­si­kel­ti bū­tent „Flu­x us“ 50-me­čio pro­ga. At­si­me­nu, kai ši­ta­me bu­vu­sio fab­ri­ko pa­sta­te ap­ si­lan­kė­me pir­mą kar­tą, už­li­po­me ant sto­go, pe­rė­jo­me pa­tal­pas, pa­ma­tė­me, ko­k ia tai nuo­sta­bi Kau­no vie­ta, ir ne­ beieš­ko­jo­me nie­ko dau­giau. O iš tik­rų­ jų juk vi­du­je bu­vo šiukš­ly­nas, vis­kas ap­leis­ta. Pa­tys su me­ni­nin­kais ir ki­tais sa­va­no­r iais drau­ge kuo­pė­me, iš­ve­žė­ me apie 20 di­de­l ių sta­ty­bi­nių kon­tei­ ne­rių įvai­rių šiukš­l ių, sta­ty­bi­nių at­lie­ kų, kad bū­t ų pi­g iau, pa­tys be­to­na­vo­ me duo­bes. Vy­ko net apie de­šimt tal­ kų, ku­rio­se da­ly­vau­da­vo apie šim­tas žmo­nių. Įsi­k ū­rę or­ga­n i­za­vo­me įvai­r ius „Flu­ xus“ 50-me­čio pro­gai skir­t us ren­g i­ nius. Taip įsi­bro­vė­me į Kau­no kul­t ū­ ri­n į gy­ve­n i­mą. Bū­ta įvai­r ių reak­ci­jų.

Da­l is ži­no­jo, kas yra „Flu­xus mi­nis­te­ ri­ja“, nes prieš tai jau bu­vo ma­tę Vil­niu­ je. Vis dėl­to kau­nie­čiai dau­giau pri­pra­ tę prie es­te­t i­kos, gra­ž ių erd­v ių, o tas nees­te­t iš­kas fab­r i­ko vaiz­das kai ku­ riuos gąs­d i­no. Vis dėl­to dau­g u­ma la­ bai džiau­gė­si ir lau­kė. Ži­no­ma, bū­da­vo ir to­k ių už­k ly­dė­lių, ku­rie klau­sė, koks čia klu­bas.

Mes iš anks­to me­n i­n in­k ams pri­s ta­ tė­me „Flu­x us mi­n is­te­r i­j os“ žai­d i­mo tai­syk­les, nes pa­sta­tas yra ne mū­s ų, jį da­vė vers­l i­n in­kai už sim­bo­l i­n į mė­ ne­s i­n į 1,21 li­to mo­kes­t į. Su me­n i­n in­ kais su­ta­rė­me, kad pro­jek­tas vyks tik pu­s ant­r ų me­t ų. Ki­t u at­ve­ju idė­ja ga­

Kau­nie­čiai dau­giau pri­pra­tę prie es­te­ti­kos, gra­žių erd­vių, o tas nees­te­ tiš­kas fab­ri­ko vaiz­ das kai ku­riuos gąs­di­no.

J.Ma­čiū­nas prieš pus­šim­tį me­ tų Niu­jor­ke, So­Ho ra­jo­n e, įkū­ rė me­ni­nin­kų val­do­mas gy­ve­ni­ mo ir dar­bo erd­ves, ku­rio­se bu­vo

li iš­s i­g im­t i, vi­s i pri­pras­t ų ir „Flu­x us mi­n is­te­r i­j a“ tap­t ų kul­t ū­ros na­m ais.

Tas ne­prip­ra­t i­mas net la­biau ska­t i­na pro­duk­t y­v iai veik­t i ir pri­ver­čia ju­dė­ ti į prie­k į – tiek me­n i­n in­k us, tiek mus, or­ga­n i­za­to­r ius. Tad per šį lai­ką suor­ ga­n i­z a­vo­me net apie tūks­t an­t į įvai­ rių ren­g i­n ių, kon­cer­t ų, pa­ro­dų, per­ for­man­sų. „Flu­x us mi­n is­te­r i­j a“ me­n i­n in­k ams pri­sta­tė koo­pe­ra­v i­mo­si idė­ją. Jie tar­ pu­sa­v y­je su­si­pa­ž i­no, tai ta­po bend­ rais jų na­mais. Da­bar jie ga­li sa­va­ran­ kiš­kai drau­ge ką nors da­r y­t i – bent jau taip, už­si­da­rius „Flu­xus mi­nis­te­ri­ jai“, nu­ti­ko vil­nie­čiams. Ar Kau­no me­ ni­nin­kai vė­liau jung­sis į gru­pe­les, pa­ ma­ty­si­me.

Per pu­sant­r ų me­tų pas mus sa­vo kū­ ry­bi­nes stu­d i­jas tu­rė­jo apie 150 Kau­ no me­n i­n in­k ų. Ypač tai bu­vo ge­ra pra­d žia, pa­glos­ty­mas ir pa­spir­tis jau­ nie­siems: čia ta­pai ir ga­li iš kar­to eks­ po­nuo­t i dar­bus. Mes pa­dė­da­vo­me straips­n į pa­ra­š y­t i, iš­pla­t in­t i pra­ne­ ši­mą spau­dai, na, suor­ga­n i­z uo­da­vo­ me pa­ro­dą taip, kaip pri­k lau­so. Žmo­ nių ir­g i ne­ma­žai ap­si­lan­k y­da­vo, tad kū­ry­ba ga­lė­jo bū­ti ma­to­ma. Svar­biau­ sia – „Flu­xus mi­n is­te­r i­jo­je“ bu­vo ga­l i­ ma vis­ką or­ga­ni­zuo­ti ne­mo­ka­mai, rei­ kė­jo su­si­mo­kė­t i tik už ko­mu­na­l i­n ius mo­kes­čius. „Flu­x us mi­n i­te­r i­ja“ ne­t u­rė­jo tei­s ės rink­t is, kas ga­l i, o kas ne eks­po­nuo­t i sa­vo dar­bus. Ga­lė­jo vi­si! Mes net pa­ tys ieš­ko­da­vo­me, jei tam tik­rą lai­ko­ tar­pį sa­lė bū­da­vo lais­va.

Gin­ta­ras Ve­ly­kis

„Flu­xus mi­n is­te­r i­jos“ re­z i­den­tas me­n i­n in­kas

I

l­gai gal­vo­jau, koks yra fluk­siš­kas me­nas, bet ga­liau­siai pa­da­riau iš­ va­dą – tai me­nas čia ir da­bar. Ne tiek šių die­nų ak­tua­li­jos, kiek šių die­nų įspū­džiai. Pa­vyz­džiui, va­ž iuo­ji trau­ki­niu ir ma­tai – čia Žas­liai, čia po­

lei­d žia­m a šei­m i­n in­kau­t i iš­s kir­ ti­n ai eks­p e­r i­m en­t i­n e kū­r y­b a už­s ii­m an­t iems me­n i­n in­kams – taip iki tol ap­leis­tus pa­sta­tus ap­ gy­ven­d i­n o pir­m o­j i me­n i­n in­k ų ko­lo­ni­ja.

Pa­na­ši at­si­ra­do ir 2010-ai­siais Vil­niu­je, bu­vu­sia­me Svei­ka­tos mi­ nis­te­ri­jos pa­sta­te.

Ten me­ni­nin­kų jau­kiai bū­ta be­ veik pu­sant­rų me­tų, kol nu­spręs­ ta „Flu­xus mi­nis­te­ri­ją“ per­leis­ti Kau­nui – tik­ra­jam „flu­xus“ mies­ tui. 2012 m. ge­gu­žės 11 d. nau­jai­ siais „mi­nis­te­ri­jos“ na­mais ta­po bu­vu­sio ba­tų fab­ri­ko „Li­tua­ni­ca“ pa­tal­pos.

Šian­dien šio­je mil­ži­niš­ko­je 6 tūkst. kv. m erd­vė­je esan­čio­se stu­di­jo­se vis dar ku­ria ke­lios de­šim­tys me­ni­nin­kų, čia or­ga­ni­zuo­ja­mos pa­ro­dos, kon­ cer­tai, per­for­man­sai, vyks­ta pa­skai­ tos, fes­ti­va­liai ar tie­siog jau­kūs skir­ tin­gų kar­tų, me­no sri­čių ir po­žiū­rių kū­rė­jų su­si­bū­ri­mai. „Vis dar“ – nes lapk­ri­čio 9 d. „Flu­xus mi­nis­te­ ri­ja“ pa­lie­ka Kau­ną.

Kur pro­jek­tas ke­liau­ja to­liau?

Kol kas pa­slap­tis neiš­duo­da­ma.

Bet vien tai, kad yra, ko neiš­duo­ti, tei­kia vil­ties, jog ši kul­tū­ri­nį mies­ tų gy­ve­ni­mą pra­tur­ti­nan­ti fluk­siš­ ka ini­cia­ty­va to­liau gy­vuos, nors ir ne Kau­ne.

li­ci­nin­kas sto­vi, ten gu­li, čia Pruns­kie­ nė praėjo… Nei sim­pa­ti­jos, nei an­ti­pa­ti­ jos, tai tik kad­rai iš kas­die­ny­bės fil­mo, srau­tas, ku­ris ta­ve vei­kia – ta­vo sa­vi­ mo­nę, men­ta­l i­te­tą, to­les­nę kū­r y­bą.

Kla­si­ki­nis, tra­di­ci­nis me­nas pa­pras­tai ku­ria­mas am­žiams, ten ieš­ko­ma am­ži­ nų­jų ver­ty­bių, dai­li­nin­kas la­biau per­ tei­kia sa­vo as­me­niš­ku­mus, o „flu­xus“ dai­li­nin­kai – vi­suo­me­niš­kes­ni, fik­suo­ ja ap­lin­kos dir­gik­lius, uži­ma ste­bė­to­jų po­zi­ci­ją. Į „Flu­x us min­si­te­r i­ją“ atė­jau, nes rei­ kė­jo kaž­k ur pa­dė­t i sa­vo su­konst­r uo­ tą ne­ma­ž ą dar­bų spaus­d i­n i­mo apa­ ra­tą – ma­no pa­lė­pė­je jis ne­t il­po. Taip pat gro­ju, da­ly­vau­ju įvai­r iuo­se mu­z i­ ki­niuo­se pro­jek­tu­kuo­se, o čia yra su­ si­bū­r u­si ne­ma­ža gru­pe­lė žmo­n ių, su ku­riais ga­li­ma kar­tu džia­zuo­ti. Bū­tent „Flu­xus mi­nis­te­ri­jo­je“ už­g i­mė ne dar­ bo, o kū­ry­bi­niai san­ty­k iai. Da­ry­da­mi ko­kius nors pro­jek­tus, drau­ge ap­si­tar­ da­vo­me ar­ba šiaip rink­da­vo­mės po­rą kar­tų per sa­vai­tę. Man rei­kė­jo bend­ra­ vi­mo, žmo­nių.

Ma­nau, pu­s ant­r ų me­t ų to­k iam pro­ jek­t ui yra per ma­ž ai, rei­kė­t ų ko­k ių tre­jų. Vis dėl­to praė­jo ne­ma­žai lai­ko, kol įsi­k ū­rė­me, rei­kė­jo įsi­b ė­gė­t i. Kol tai pa­da­rė­me, atė­jo žie­ma, o žie­mą – šal­t a, en­t u­z iaz­mo trūks­t a, lau­k i pa­ va­sa­r io... Pa­va­sa­r is praei­na kaip trau­ ki­nys – štai ir rei­k ia kraus­t y­t is! Jau­n i­ mui ypač trū­ko tė­v iš­kos glo­b os. Jie čia kaž­ko ieš­ko, pro­tes­t uo­ja, ne­ž i­no, ko grieb­t is. Jiems lai­ko pri­t rū­ko su­si­ pras­t i. Per pu­sant­r ų me­t ų ga­l i tik ri­d i­ kė­l is užaug­t i, bet ne žmo­g us. O tęs­t i­ nu­mo nė­ra...

Kau­nas toks keis­tas mies­tas: tech­nok­ ra­t i­n is nuo so­v iet­me­č io, me­n i­n is – nuo lai­k i­no­sios sos­t i­nės lai­k ų (tie­sa, ta­da kul­tū­ra vis dėl­to bu­vo po­niu­čių sti­l iu­m i). Tai­g i is­to­r iš­kai gi­l ios kul­ tū­ros Kau­ne neįž­vel­g iu. Ši­tas mies­ tas toks už­t venk­tas, ja­me la­bai sun­ ku kaž­ką pa­da­r y­t i. Taip, čia už­g ims­ ta reiš­k i­niai, bet vys­ty­tis tu­ri kur nors ki­tur, vi­sa grie­ti­nė­lė nu­ke­liau­ja į ki­tus mies­t us. Čia ne­su­ž y­d i­ma, ne­duo­da­ ma vai­sių. Man at­ro­do, jei­g u „Flu­xus mi­nis­te­ri­ja“ bū­tų bu­vu­si ki­ta­me mies­ te, jai bū­tų leng­viau.

Net ne­ž i­n au, kur ei­t i po „Flu­x us mi­ nis­t e­r i­j os“ už­­d a­r y­m o. Ki­t ur daž­ niau­s iai ko­m er­c i­n iais pa­g rin­d ais nuo­m o­j a­m os pa­t al­p os. At­r o­d y­t ų,

jos sto­v i tuš­č ios, bet kai už­s i­p ra­š o kai­n os! Gal­vo­j a­m e, gal kar­t u su ki­ tais me­n i­n in­k ais nuo­mo­t is, vis dėl­ to kar­t u pi­g iau, taip pat čia su­t i­k au daug drau­g ų, pa­ž įs­t a­mų – gai­l a, jei išir­t ų san­t y­k iai. To­k iu bū­du to­l iau gy­v uo­t ų kad ir „mik­r of­l u­x iu­k ų“ bend­r uo­me­ny­tė.

Da­rius Voz­bu­tas

„Flu­xus mi­n is­te­r i­jos“ re­z i­den­tas, vie­nas auk­sa­ran­k ių bend­r uo­me­nės „Ma­kers­pa­ce“ įkū­rė­jų

M

ū­s ų veik­los es­mė – at­v i­ ros dirb­t u­vės, į ku­r ias no­r in­t ie­ji ga­l i atei­t i ir ką nors meist­r au­t i, o mes pa­gel­b ė­ja­me, duo­da­me įvai­r ių įran­ kių. Čia gims­t a ir me­n i­n iai, ir tech­n i­ niai kū­r i­n iai. Į „Flu­x us mi­n is­te­r i­ją“ at­ si­k raus­tė­me tik va­s a­rą. Svar­biau­s ia mums bu­vo pa­to­g i erd­vė dirbti, net ne­s var­bu kur. O čia kaip tik pa­s i­ro­dė tin­ka­mai ap­leis­tos pa­tal­pos. Pa­ma­ž u su­s i­p a­ž i­no­me su pa­č ia „flu­x us“ idė­ ja, ma­tė­me daug pa­ro­dų, su­l au­kė­me skir­t in­g ų lan­k y­to­j ų, net at­r a­do­me nau­jų na­r ių.

Sma­g iau­s ia, kad „Flu­x us mi­n is­te­r i­ ja“ la­b ai stip­r iai neį­p a­rei­g o­j a. Mes vis gal­vo­j o­me, kad bū­t ų sma­g u tu­ rė­t i dirb­t u­ves, tik ne­ž i­n o­j o­m e, ar žmo­nėms tai pa­t ik­t ų, ar jiems rei­k a­ lin­g a. Iš pra­d žių bi­j o­j o­me in­ves­t uo­ ti di­des­n ius pi­n i­g us, rei­kė­j o pa­b an­ dy­t i. O čia kaip tik siū­lo­mos ne­mo­ ka­mos pa­t al­p os. Da­b ar jau ma­to­me, kad yra su­s i­do­mė­ji­m as, ti­k i­me, kad mū­s ų dirb­t u­vės gy­v uos net „mi­n is­ te­r i­j ą“ už­d a­r ius.

Ge­r iau­sia, kad „Flu­x us mi­n is­te­r i­ja“ – tai ne tik pa­tal­pos, bet ir žmo­nių sam­ bū­r is. Ga­l i idė­ją pri­sta­t y­t i gre­ta dir­ ban­t iems kai­my­nams, at­si­ran­da su­ si­do­mė­ji­mas, vie­n i ki­t iems pa­gel­bė­ ja­me. Tik la­biau­siai liūd­na, kad „Flu­ xus mi­n is­te­r i­ja“ Kau­ne įsi­k ū­r u­si taip trum­pam.

7

penktadienis, spalio 25, 2013

santaka/vietos dvasia

ato­dū­siai – il­ge­sin­gi ir su šyp­se­na

Per pu­sant­rų me­tų ga­li tik ri­di­kė­lis užaug­ti, bet ne žmo­gus.

O tęs­ti­nu­mo nė­ra...

Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

8

penktadienis, spalio 25, 2013

santaka /kinas

Bel­džiant į vie­nat­vės du­ris Kas ge­riau­sia žmo­gui – pri­si­jung­ti prie bend­ruo­me­nės, ar lik­ ti vie­nam? Vie­nat­vės te­ma – vie­na pa­grin­di­nių, įkvė­pu­sių ki­no kri­ti­ką De­nis Côté per­ženg­ti fron­to li­ni­ją ir pa­čiam tap­ti kū­rė­ju.

Dei­man­tė De­men­ta­vi­čiū­tėStan­ku­vie­nė

Tarp­tau­ti­nia­me Kau­no ki­no fes­ ti­va­ly­je jis pri­sta­tė sa­vo de­biu­ti­nį pil­na­met­ra­žį fil­mą „Vik ir Flo pa­ ma­tė lo­kį“, pel­niu­sį Lo­kar­no ki­no fes­ti­va­lio ap­do­va­no­ji­mą. Už ori­gi­ na­lų po­žiū­rį vi­zio­nie­riu­mi va­di­na­ mas ka­na­die­tis kū­rė­jas po­kal­by­je at­vi­ra­vo ne­mėgs­tąs so­cia­liai orien­ tuo­tų fil­mų. Ne­sup­ran­tu žmo­nių, ku­rie sie­kia fil­mu pa­keis­ti pa­sau­lį – rei­kia fil­mų, ku­rie pri­vers­tų žmo­ nes mąs­ty­ti, sa­ko D.Côté.

– Apie ko­kius žmo­nes la­biau­ siai mėgs­ta­te kal­bė­ti sa­vo fil­ muo­se?

– Dau­ge­lis žur­na­lis­tų yra ra­šę, kad aš mėgs­tu mar­gi­na­lus. Su tuo vi­ siš­kai su­tik­ti ne­ga­liu, nes aš mėgs­ tu žmo­nes, ku­rie gy­ve­na tik šiek tiek už vi­suo­me­nės ri­bų. Kai atei­na lai­ kas mo­kė­ti mo­kes­čius, kai rei­kia ei­ ti į po­lik­li­ni­ką ar iš­si­kvies­ti po­li­ci­ ją, kai ku­rie žmo­nės bi­jo, ven­gia tai da­ry­ti. Jie yra nor­ma­lūs, bet jiems ne­rū­pi kai­my­nai; kai ten­ka su­si­ dur­ti su po­li­ci­nin­ku, jie iš­kart su­ si­ner­vi­na. Jie ne­no­ri tu­rė­ti rei­ka­lų su išo­ri­niu pa­sau­liu. Bet aš ne­ma­ nau, kad jie yra keis­tuo­liai, man jie įdo­mūs.

Ma­no fil­mų vei­kė­jai ir yra to­kie žmo­nės, ku­rie gy­ve­na at­si­sky­rę, yra pri­si­ri­šę prie sa­vo gy­ve­na­mo­sios erd­vės ir ne­no­ri jos pa­lik­ti, bi­jo išo­ ri­nio pa­sau­lio, yra vie­ni­ši. Nau­jau­ sia­me fil­me „Vik ir Flo pa­ma­tė lo­kį“ (2013) dvi mo­te­rys, išė­ju­sios iš ka­ lė­ji­mo, ma­no, kad ga­li gy­ven­ti kar­ tu, at­si­sky­ru­sios nuo išo­ri­nio pa­ sau­lio, miš­ke, ma­ža­me na­me­ly­je. Ir joms ne­rū­pi bend­ruo­me­niš­ku­mas, vi­suo­me­niš­ku­mas. Man pa­tin­ka ana­li­zuo­ti vi­suo­me­niš­ku­mo idė­ją – ar man pri­si­jung­ti prie bend­ruo­me­ nės, ar lik­ti vie­nam? Bet mes ne­ku­ ria­me so­cia­li­nio ki­no.

– Kaip rei­kė­tų ver­tin­ti šiuos vei­kė­jus – su­si­ta­pa­tin­ti su jais ar žvelg­ti kri­tiš­kai?

– Pir­miau­sia žiū­ro­vai tu­ri su­ras­ ti ry­šį su fil­mu. Tai la­bai na­tū­ra­lu.

Jei­gu la­bai su­si­do­mi fil­mu, jis tau ima pa­tik­ti, net jei ne­pa­tin­ka vei­kė­ jai. Ho­li­vu­do­fil­muo­se pa­grin­di­niai vei­kė­jai yra mie­li, tu juos tie­siog įsi­

my­li. Aš to ne­sie­kiu. Vie­nuo­se ma­no fil­muo­se ga­li­ma pa­jaus­ti sim­pa­ti­ ją he­ro­jams, ki­tuo­se nė­ra nė vie­ no mie­lo vei­kė­jo ir tu ne­ga­li iki ga­ lo įsi­jaus­ti į fil­mą kaip, pvz., fil­me „Vis­kas, ko ji no­ri“ (2008).

Nau­jau­sia­me fil­me „Vik ir Flo pa­ma­tė lo­kį“ žai­džia­me su dau­ge­ liu ki­no žan­rų, ja­me yra ir dra­mos, ir hu­mo­ro, ir in­ty­mu­mo, ir siau­bo ki­no ele­men­tų. Tad žiū­ro­vų reak­ ci­ja taip pat tu­rė­tų bū­ti ne­vie­na­ reikš­mė. Šiuo me­tu ku­riu nau­ją fil­ mą apie fab­ri­ko dar­buo­to­jus, jis bus la­biau do­ku­men­ti­nis ir eks­pe­ ri­men­ti­nis. Man įdo­mūs šių dir­ ban­čių vy­rų ir mo­te­rų ran­kos, vei­ dai, akys. Ar jiems žiū­ro­vai pa­jus sim­pa­ti­ją, ar ne, taip pat pri­klau­ sys nuo jų pa­čių.

Ma­nau, kad per ki­ną rei­kia iš­reikš­ti sa­ve ir fil­mas tu­ri ska­tin­ti mąs­ty­ti, bet ne vers­ ti kaž­ką keis­ti.

– Kaip gims­ta jū­sų fil­mų is­to­ ri­jos?

– To­kie klau­si­mai ma­ne šiek tiek gąs­di­na, nes sun­ku pa­sa­ky­ti, iš kur jos atei­na. Esu su­kū­ręs sep­ty­ nis pil­na­met­ra­žius fil­mus ir da­lis jų yra imp­ro­vi­zuo­ti. Man vi­sa­da svar­bu su­kur­ti kaž­ką nau­jo. Tai, kas yra nau­ja man pa­čiam, ma­no akiai. Pa­vyz­džiui, fil­me „Vik ir Flo pa­ma­tė lo­kį“ nau­ja tai, kad man pir­mą kar­tą te­ko fil­muo­ti mo­te­ris.

Is­to­ri­jos gims­ta ana­li­zuo­jant pa­ grin­di­nę, jau ap­tar­tą, ma­no kū­ ry­bos te­mą – žmo­nės, gy­ve­nan­tys už pa­sau­lio, vie­nat­vė. Bet ma­nęs neįk­ve­pia rea­laus pa­sau­lio rea­lios is­to­ri­jos, už­ra­šy­tos kny­go­se, dra­ mo­se ar laik­raš­čiuo­se. Yra tik bal­ tas po­pie­riaus la­pas ir aš ra­šau, ra­šau, ra­šau... Ir nie­ka­da ne­ži­ nau, kur link tai nu­ves. Tai – la­ biau ins­tink­tas. Kai ku­rie žmo­nės ra­šo tam, kad pa­keis­tų pa­sau­ lį ar to­dėl, kad jo mo­ti­na ser­ga ir t.t. Man įkvė­pi­mas yra la­biau ins­ tink­ty­vus da­ly­kas. Man įdo­mios kar­tais keis­tos, neįp­ras­tos vie­tos, žmo­nės.

Kri­ti­kas, ta­pęs re­ži­sie­riu­mi Re­ži­sie­rius ir pro­diu­se­ris De­nis

Côté gi­mė 1973 m. Niu Brans­vi­ke, Ka­ na­do­je. 1992 m. bai­gė Me­nų ir ki­no stu­di­jas ko­le­dže Mon­rea­ly­je. Re­ži­sa­ vo ir pro­diu­sa­vo ke­lio­li­ka ma­žo biu­ dže­to trum­pa­met­ra­žių fil­mų, ro­dy­tų tarp­tau­ti­niuo­se ki­no fes­ti­va­liuo­se.

D.Côté dir­bo ra­di­jo lai­dų ve­dė­ju,

1999–2005 m. – ki­no kri­ti­ku kul­tū­ros

ži­niask­lai­do­je. 2001–2006 m. bu­vo Ka­na­dos Kve­be­ko ki­no kri­ti­kų aso­ cia­ci­jos vi­cep­re­zi­den­tas.

Tarp­tau­ti­nia­me Kau­no ki­no fes­ti­

va­ly­je bu­vo pa­ro­dy­ti šio au­to­riaus anks­t es­n is fil­m as „Bes­t ia­r iu­m as“ ir nau­jau­sias dar­bas – il­ga­met­ra­žė vai­dy­bi­nė dra­ma „Vik ir Flo pa­ma­ tė lo­kį“.

– Jū­sų fil­mai – tai veid­ro­dis, at­ spin­din­tis jū­sų vi­di­nį pa­sau­lį?

– Tu­rė­čiau sa­ky­ti taip, nes tai atei­ na iš ma­nęs, bet aš nie­ka­da ne­ku­riu di­de­lio už­baig­to psi­choa­na­li­ti­nio dar­bo apie sa­ve. Gal­būt per­so­na­žai kaž­kiek pa­na­šūs į ma­ne pa­tį, ta­čiau čia jau rei­kė­tų at­lik­ti psi­choa­na­li­zę.

Kar­tais fil­muo­se ma­tau, kad kaž­kas pri­me­na ma­no tė­tį ar po­ty­rius, ku­ riuos pa­ty­riau bū­da­mas dvy­li­kos me­tų, bet man to nie­ka­da nei­šei­na da­ry­ti są­mo­nin­gai. Aš nie­ka­da są­ mo­nin­gai ne­pa­sa­ko­ju sa­vo gy­ve­ni­ mo is­to­ri­jų, ne­su su­kū­ręs au­to­biog­ ra­fi­nio fil­mo. Bet gal­būt kaž­ka­da tai pa­da­ry­siu.

– Koks ki­no sti­lius jums la­biau­ siai pa­tin­ka?

– De­šimt me­tų bu­vau ki­no kri­ti­ kas, tu­rė­jau pui­kiai iš­ma­ny­ti ki­no is­to­ri­ją, pri­va­lė­jau per­žiū­rė­ti daug fil­mų, ne­tgi ani­ma­ci­ją, fil­mus vai­ kams, vi­sus Ka­na­dos fil­mus. Da­bar žiū­riu tuos fil­mus, ku­rie, man ro­dos, ga­li kaž­ką man duo­ti. Dau­giau ne­ be­žiū­riu Ho­li­vu­do fil­mų, ku­rie man nie­ko ne­duo­da. Nie­ka­da nei­nu į ki­ ną kaip į pra­mo­gą, nes ma­nau, kad man to už­ten­ka rea­lia­me gy­ve­ni­me.

Ei­ti gat­ve man yra pra­mo­ga! Man taip pat ne­rei­kia fil­mų apie su­per­ he­ro­jus. Ta­čiau aš pui­kiai su­pran­ tu žmo­nes, ku­riems to rei­kia, nes jų gy­ve­ni­mas yra nuo­bo­dus ir jie no­ ri pa­ma­ty­ti žmo­gų vo­rą. Ne­žiū­riu dau­giau ir ani­ma­ci­jos, fan­tas­ti­nių fil­mų. Vis dau­giau ir dau­giau ma­ne do­mi­na so­cia­li­nis rea­liz­mas, fil­mai apie tik­rą gy­ve­ni­mą. Man pa­tin­ka tai, kas at­ro­do tik­ras gy­ve­ni­mas, bet kar­tu tai yra šiek tiek už rea­laus pa­sau­lio. Nuo vai­kys­tės mė­gau žiū­ rė­ti siau­bo fil­mus, nors vė­liau at­ra­ dau ir ki­tus žan­rus, ta­čiau sim­pa­ ti­ja siau­bo fil­mams iš­li­ko. Pa­tin­ka ku­riant ro­man­tiš­ką is­to­ri­ją įves­ti ir siau­bo fil­mų ele­men­tų.

– Koks ki­nas jums yra nuo­bo­ dus?

– Kai ku­rie žmo­nės ku­ria ki­ną siek­ da­mi pa­keis­ti pa­sau­lį. Tai nė­ra ki­ ne­ma­tog­ra­fiš­ki fil­mai, juo­se daug in­for­ma­ci­jos, kal­ba­ma apie tai, ką žmo­nėms rei­kė­tų da­ry­ti, kad kaž­ ką pa­keis­tų. Ma­ne tai er­zi­na. Ne­ sa­kau, kad tai blo­gai, bet aš ne­sup­ ran­tu tų žmo­nių, ku­rie nau­do­ja ki­ną siek­da­mi pa­keis­ti pa­sau­lį. Ma­nau, kad per ki­ną rei­kia iš­reikš­ti sa­ve ir fil­mas tu­ri ska­tin­ti mąs­ty­ti žmo­nes, bet ne vers­ti kaž­ką keis­ti.

– Anks­čiau dir­bo­te ki­no kri­ti­ ku. Da­bar kaip kū­rė­jas pa­ts su­ lau­kia­te kri­ti­kos. Ar skai­to­te sa­vo fil­mų re­cen­zi­jas?

– Taip, skai­tau – man svar­bu iš­ girs­ti ki­tų nuo­mo­nę. Jei­gu ne­skai­ ty­čiau, ga­lė­čiau sa­ky­ti, kad fil­mus ku­riu pa­ts sau. O tai yra blo­gai. Ki­

Pos­tū­mis: dar ne­se­niai ži­niask­lai­do­je dir­bęs D.Côté pri­si­pa­ži­no – rea­

laus pa­sau­lio rea­lios is­to­ri­jos, už­ra­šy­tos kny­go­se, dra­mo­se ar laik­raš­ čiuo­se, jo neįk­ve­pia.

Tomo Raginos nuo­tr.

nas yra gru­pi­nis, ka­pi­ta­lis­ti­nis me­ nas, mes tu­ri­me ki­nu da­ly­tis su vi­ sais ir klau­sy­tis to, ką ki­ti sa­ko. Ir kai žmo­nėms ne­pa­tin­ka ma­no fil­ mai, aš dėl to ne­si­jau­di­nu, nes jei­ gu vi­siems pa­tik­tų, tai reikš­tų, kad aš ku­riu ki­ną vi­siems. O aš to ne­ no­riu. Kar­tais re­cen­zi­jos yra la­ bai nau­din­gos, kar­tais at­si­žvel­gi į pa­sta­bas. Bet skai­tau vi­sa­da, nes ma­nau, kad yra la­bai svar­bu ko­ mu­ni­kuo­ti su sa­vo au­di­to­ri­ja. Ir jei­gu re­ži­sie­rius sa­ko, kad ne­skai­ to sa­vo fil­mų re­cen­zi­jų, va­di­na­si, jis me­luo­ja.

– Kaip ver­ti­na­te šiuo­lai­ki­nį ki­ną?

– Ne­no­riu bū­ti tuo ki­no re­ži­sie­riu­ mi, sa­kan­čiu, kad anks­čiau ki­nas bu­vo ge­res­nis. O juk dau­ge­lis taip tei­gia. Aš ma­nau, kad lai­kai kei­ čia­si, o ki­nas at­spin­di lai­ko­tar­ pį, ku­riuo mes gy­ve­na­me. Vi­sa­da bus ge­rų kū­rė­jų, ku­rie iš­ma­nys ki­ no gra­ma­ti­ką, kaip kur­ti fil­mą. Šiuo me­tu vis di­des­nis ato­trū­kis tarp ko­mer­ci­nio ir me­ni­nio ki­no. Kur­ da­mas pa­sta­rą­jį iš­girs­ti, kad tai ki­nas, skir­tas ki­no fes­ti­va­liui. Tai šiek tiek er­zi­na. Bet ma­nau, kad ir da­bar yra ge­rų fil­mų.

– O ar šiuo­lai­ki­nis ki­nas yra vis dar po­stmo­der­nus?

– Post­mo­der­niz­mas bu­vo la­bai stip­ rus nuo 1970 m. pa­bai­gos iki 2000ųjų. Ta­da bu­vo su­kur­ta ne­ma­ žai įdo­mių nau­jų fil­mų. Da­bar yra vis sun­kuiau su­kur­ti kaž­ką nau­jo.

Anks­čiau ma­no kū­ry­bo­je nau­ja bu­ vo do­ku­men­ti­kos ir fik­ci­jos mai­šy­ mas. Da­bar sun­ku pa­sa­ky­ti, kas yra nau­jo. Ma­nau, nau­ja kar­ta ži­no apie eks­pe­ri­men­ti­nį ir me­ni­nį ki­ną. Da­bar jie no­ri bū­ti la­biau tra­di­ci­niai ir pa­ sa­ko­ti ge­ras is­to­ri­jas iš nau­jo. Nau­ jo­ji kar­ta tu­ri bū­ti la­bai pro­tin­ga, jei no­ri at­ras­ti kaž­ką ori­gi­na­laus.

– Ką ži­no­te apie Lie­tu­vos ki­ną?

– Apie Lie­tu­vos ki­ną ne­su la­bai daug gir­dė­jęs. Kai ku­rie kvai­li žmo­ nės mai­šo lie­tu­viš­ką ki­ną su ru­siš­ku.

Tik­rai ži­nau, kaip tur­būt ir dau­ge­ lis ki­tų re­ži­sie­rių pa­sau­ly­je, Ša­rū­ną Bar­tą ir Jo­ną Me­ką. Ma­nau, kad tai nor­ma­lu, kad nė­ra la­bai daug ži­no­ mų re­ži­sie­rių jū­sų ša­ly­je, nes čia gy­ ve­na tik trys mi­li­jo­nai, nė­ra di­de­lės ki­no in­dust­ri­jos. Dau­ge­lis jau­nų lie­ tu­vių emig­ruo­ja ir ga­li su­tik­ti jau­nų ki­no re­ži­sie­rių ki­to­se ša­ly­se. Kal­bant apie fes­ti­va­lius, te­ko gir­dė­ti apie tris Lie­tu­vo­je vyks­tan­čius tarp­tau­ti­ nius fes­ti­va­lius – „Ki­no pa­va­sa­rį“, „Sca­no­ra­mą“ ir Tarp­tau­ti­nį Kau­no ki­no fes­ti­va­lį. Kaip ma­žai ša­liai – tai vi­sai ne­ma­žai.