2013 11 370

2013 lapkritis #43

REAKTYVINĖS Jolitos VAITKUTĖS SPALVOS RAUDONOS SUKNELĖS SINDROMAS LIETUVIŠKOS RUDENS KINO PREMJEROS 2 ATSITIKTINUMAI, SĖKMĖ IR NOJAUS ARKA

37O.diena.lt

37o

#43 Numerio bendradarbiai: Tautė Bernotaitė Atsakomybė rašyti smalsiam skaitytojui – ir pavojingiausias žarsteklis, ir saldžiausias zefyras

Domantas Razauskas

Raudonos suknelės sindromas

Muzikalus poetas arba poetiškas muzikantas

Sandra Kliukaitė Alisos stebuklų Lentynos turinio ekspertė Rašė: Jurgita Kviliūnaitė

Š

tai jau gerą mėnesį man akyse raudonuoja. Spėju, ne man vienai. Turbūt nerasčiau vilniečio, kuris nebūtų matęs akį rėžiančių plakatų, visame mieste reklamuojančių „Siemens“ arenoje lapkričio gale vyksiantį mūsų talentingojo dizainerio Juozo Statkevičiaus naujos kolekcijos pristatymą.

Centrinė figūra tuose plakatuose – ne pats dizaineris, o visame pasaulyje gerai žinoma aktorė Sharon Stone, vilkinti ryškiai raudoną suknelę, neslepiančią vis dar puikių seksualiais ir, neslėpkim, netgi skandalingais vaidmenimis išgarsėjusios moters formų. Kaip 55-erių, ji atrodo tikrai neblogai, nors suknelė, bent jau mano droviomis lietuviškomis akimis, galėtų būti ir kuklesnė. Vis dėlto daugeliui pastabesnių vilniečių kliūva ne raudonoji jos suknelė, o pats faktas, kad ji reklamuoja Juozuko kolekcijos pristatymo renginį. Greičiausiai – pati to nežinodama. Įtarimų, kad aktorės atvaizdo panaudojimas lietuvio dizainerio kolekcijos pristatymo reklaminėje kampanijoje buvo nederintas su jos agentais, kelia jau pati nuotrauka, kurioje užfiksuota šiųmečiame Kanų festivalyje vykusio šveicarų juvelyrikos namų „De Grisogono“ kolekcijos pristatymo vakarėlio akimirka. Plakate panaudotoje nuotraukoje – ne tik jau minėta Sh.Stone, bet ir „De Grisogono“ ambasadore vadinama lietuvė manekenė Ditė Antanaitytė, pats Juozukas ir šventės šeimininkas šveicarų įmonės savininkas Fawazas Gruosi.

Na, sakykite, ar save gerbianti aktorė sutiktų, kad mados renginio reklamai būtų naudojama nuotrauka iš vakarėlio, o ne iš specialiai darytos fotosesijos su visais pribumbasais? Vargu bau.

O jei būtumėte drabužių kūrėjas, ar norėtumėte, kad jūsų suknelė reklamuotų kito dizainerio kolekciją? Matyt, ne. (Neabejoju, kad daugelis mačiusių šią nuotrauką pamanė, jog raudonoji suknelė – J.Statkevičiaus kūrinys, nors iš tiesų tik D.Antanaitytė vilki jo kurtus drabužius, ją ir kitas „De Grisogono“ papuošalų kolekciją demonstravusias merginas lietuvių dizaineris rengė savo kurtais drabužiais.)

Dievaži, tikrai neatpažinčiau kiekvieno Juozuko sukurto modelio, bet atrodo, kad Sharon nelabai galėtų vilkėti lietuvio suknelės vien jau dėl

tos priežasties, kad tik tą vakarą su juo susipažino.

Na, bent jau taip galima suprasti iš žiniasklaidos. Šiame nedideliame raudonos suknelės kriminale (reikia tikėtis, kad Sh.Stone agentai iki Juozo neprisikas arba dizaineris iš tiesų turi aktorės sutikimą), kuris man užkliuvo ne todėl, kad garsenybei pavydžiu šlovės, kyla tik vienas klausimas – kam JAM reikėjo tos Sh.Stone? Trūksta dėmesio? Bet dažnam lietuviui JO veidas geriau pažįstamas nei minėtos Holivudo aktorės! Reikėjo skandalo? Reakcija būtų buvusi kur kas didesnė, jei plakate būtų panaudojęs savo aktus iš paplūdimio, kuriuos neatsargiai pademonstravo feisbuke, kur knibždėte knibžda žurnalistų. Vis dėlto man įtikimiausia atrodo pramogų ir mados pasaulyje sklandanti versija, kad Juozukas tiesiog ir vėl savaip papokštavo, nepagalvodamas apie padarinius.

Pokštai pokštais, bet, pamačiusi Andrių Mamontovą jo koncertus reklamuojančiuose plakatuose apsikabinusį su Madonna, tam tikras išvadas padaryčiau ilgai negalvodama, nors ir žinau, kad jis turi puikų humoro jausmą. O kai taip pasielgia Juozas, taip ir lieki nesupratęs – čia bajeris ar rimtai...

Bet kokiu atveju Juozui linkim sėkmingo pristatymo, o patys skubame jus supažindinti su naujausiu numeriu, kuriame taip pat netrūksta ryškių spalvų. Ryškiausiai jos šviečia iš mūsų herojės Jolitos Vaitkutės piešinių, kuriuos ji perkelia ant drabužių. Beje, vienu savo piešinių ji aprengė mūsų viršelį. Dar labai džiaugiamės pažintimi su Maskvoje režisūrą studijuojančiu lietuviu Tadu Montrimu – tikimės malonių teatrinių staigmenų iš jo ateityje. Dar kalbame apie tai, kaip būtų galima patobulinti santykius tarp drabužių kūrėjų ir pirkėjų, dėliojame daiktus ant Alisos lentynos, kaip visada žiūrime filmus, klausome muzikos, skaitome knygas ir ruošiamės... Ne, ne Kalėdoms, o gruodžio numeriui.

Susitiksim jau žiemą, iki!

žiūrėk čia!

Puodas kavos kofišope? Ledai krūtoj kavinėj? Bilietas į arthausinį kiną? Kažkoks

Geriau rinkis „37O“ į namus!



Dabar pristatome bet kur – tik 5 litai mėnesiui. Prenumeruok www.diena.lt/dienrastis/37O, informacija 37O@diena.lt.

JORĖ JANAVIČIŪTĖ Budinti audiovizualinio skyriaus tyrėja

MARIUS BUROKAS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DĖSTYTOJA, JAUNOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

Jolita Vaitkutė Rūgštaus viršelio autorė

3, 4, 5, 6, 7, 8, 10, 11, 18, 19, 20, 24 pusl.

37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me A.Smetonos g. 5, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė UAB „Diena Media Print“ Ti­ra­žas 26 000 egz.

Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #43, lapkritis, 2013 Reklaminiai straipsniai žymimi

>> žirklės

Rašė: Tautė Bernotaitė Nuotraukos ir iliustracijos: asmeninio archyvo

Reaktyvinės spal Greitakalbe šnekanti Jolita viską daro greitai – per valandą gali nupiešti Andrių Mamontovą ar Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, kelionėje Joniškis – Jurbarkas gauti darbą, per šeštadienį atvykusi į Vilnių susitikti su žurnalistais, potencialiais darbdaviais, mūzu.

Studijuoti neketinanti dvyliktokė jau susikūrė namus, kurie ją priims po mokyklos, – žinomas asmenybes savitai ant drabužių piešiančios kūrybinės dirbtuvės „Double V House“ vieną dieną ketina išaugti į didelę studiją.

Jolita Vaitkutė

Dvi V – dviguba pergalė „Nusipirkau vienąkart kelnes Jonišky, – triskart sukikenusi akivaizdžiai jai malonią istoriją pradeda septyniolikmetė Jolita ir įsitaisiusi šalia draugo Luko tęsia: – Ir reikėjo jas susiaurinti. Niekaip neradau siuvėjos, tai paskambinau tėčiui, gal jis žino kokią. Jis žinojo ir pasiūlė nuvežti. Nuvažiavom pas tą siuvėją, pradėjom kalbėtis. Pasakiau, kad piešiu ant drabužių, o ji sako: „O, geras, o aš – siuvu.“ Taip išsišnekėjom ir susitikom tą pačią savaitę. Ir nusprendėm – kuriam kartu!

Nors mūsų amžiaus skirtumas ir dvigubas.“ Jolita tąsyk su siuvėja išsikalbėjo, kad šios mergautinė pavardė taip pat Vaitkutė. „Pagalvojom, kaip tas Vaitkutes apipavidalinti, ir išėjo „Double V House“!“ – prisimena vis populiarėjančio vardo kilmę Jolita. Dabar, spontaniškai pasikeitus kūrybos namų krypčiai, ji laikinai yra viena šių namų šeimininkė. Tačiau planuoja vėl suremti galvas su buvusia partnere ir atnaujinti pirminę idėją – restauruoti senus drabužius, kurti savo modelius. Tuo iš pat pradžių ir užsiėmė „Double V House“ – pavyzdžiui, imdavo senus džinsinius šortus, siaurindavo ar platindavo, jei reikia, ir spalvingai, beveik taip spalvingai kaip Rio de Žaneiro karnavalas, apipiešdavo tekstilės dažais. Spalvas „Double V House“ mėgsta. Išskyrus violetinę, kaip sako Jolita. Beje, kaštonplaukė.

Tai kokia problema?

Aktyvi menininkė, bet ne pati aktyviausia pamokų lankytoja. „Šiaip mokytojai gerai reaguoja. Nueinu pas socialinę (darbuotoją – red. past.) dėl nelankomumo. Ji sako: „Na, ką, Jolita, tu nelankai pamokų – negerai.“ O aš jai sakau:

4 // © 37O

lvos „Bet žiūrėkit, aš mokausi, turiu darbą, vystau pomėgius.

Ar ne mokykla tam ruošia, kad išlaikęs egzaminus susikurtum nuostabų gyvenimą?“ – „Na, taip, – sako, – tam ruošia.“ „Tai kokia problema?!“ – nusijuokia Jolita, šiuo metu dvyliktokė.

Ji laukia, kada ją išlaisvins paskutinis skambutis, ir džiaugiasi, kad kaip kūrėja jau išėjo už mokyklos ribų. Kad nebebūna pristatoma kaip „Jolita Vaitkutė, Joniškio „Aušros“ gimnazijos mokinė“. Nors pripažįsta, kad mokytojai gal ir ne iki galo supranta, ką ši „lankomumą ignoruojanti“ mokinė veikia po pamokų. Ar greičiau – vietoj pamokų. O Jolita ir nebando sėkmingos veiklos naudoti kaip ginklo siekdama pelnyti mokytojų atlaidumo taškų.

Nors į Vilnių Joniškyje gyvenanti Jolita po mokyklos atvažiuoti ketina, studijuoti ji nesiruošia. Sako, kad dabartinė mokyklos formulė – susikoncentruok į egzaminus, tik tada galėsi eiti į gyvenimą – ugdo ydingą mąstymą. „Tie žmonės, kurie mokykloje tik mokosi, neturi nieko susikūrę. Todėl pabaigę išeina visi su vienodu bagažu ir atsiduria tuščioje vietoje. Aš anksti supratau, kad reikia bagažą kurti anksčiau. Kaupiau eidama į įvairias organizacijas, kad išmokčiau bendrauti, nes jei turi socialinių įgūdžių – tu esi visur.

Ugdžiau save, nes iš tikrųjų juk sėkmę lemia 99 proc. darbo ir 1 proc. talento“, – samprotauja jauna menininkė.

Prisitranzavo „Vienąkart su draugu tranzavom į Vilnių. Sustojo inteligentiška, faina moteris. Kelyje ji pradėjo klausinėti, kaip aš jaučiuosi mokykloje, kas gerai, kas blogai. Aš ten išdėjau viską, nes mane ne viskas tenkina. Paklausė, kurioj aš mokykloj, pasikalbėjom, ką reikėtų keisti ir panašiai. Ir ji sako: „Tai, žiūrėkit, kadangi aš jus paleidžiu prie Jurbarko, duosiu savo vizitinę – parašykit man, kaip jums toliau sekėsi kelionė.“ Pažiūriu į tą vizitinę: Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra, direktoriaus pavaduotoja. Gerai, galvoju“, – nusijuokia Jolita. Po kelių mėnesių jos mokyklą aplankė auditas. „Tikiuosi, daug prie to neprisidėjau“, – šypsosi.

Visai įmanoma, kad vieną dieną ta auditorė bus vardu Jolita. Nes atsitiktinė pažintis mokinę nuvedė prie darbo galimybės. „Man niekad nebuvo gerai mokykloje, bet niekada nebuvau abejinga švietimui, nes man tai skauda. Pamokose kartais jaučiu, kad švaistau laiką. Piešti man niekas neleidžia, nes Tie žmonės, mano, kad tada nieko negirdžiu, bet kurie mokad aš ir taip nieko negirdžiu, – vėl kykloje tik kvatoja. – Tai jau geriau tuo metu kurmokosi, nečiau kokį įvaizdį festivaliui.“ turi nieko Sugalvojusi, kad nori pakeisti esamą padėtį, Jolita tapo Mokinių parlasusikūrę. Tomento nare, inicijavo Ateities mokykdėl pabaigę los grupelę, kuri buvo susitikusi net su išeina visi su švietimo ministru. Ji buvo ir viena iš kevienodu baturių moksleivių projekte „Ideal Lithugažu ir atania“, kuriame mąstyta apie Lietuvos siduria tuššvietimo strategiją 2030-iesiems. Šių veiksmų virtinė lėmė, kad dvyliktokė čioje vietoje. netrukus tikriausiai (interviu dieną kaip tik dalyvavo darbo pokalbyje) pradės dirbti vienoje agentūroje su reklama ir Lietuvos mokyklos brendingu.

Jeigu ne Beyoncé Iš dalies brendingu, pavyzdžiui, Lietuvos, Jolita užsiima jau dabar. „Double V House“ prasidėjo nuo abstrakčių kompozicijų, spalvotų aborigenų, bet Jolita vėliau nusprendė, kad nori piešti ką nors, kas labiau charakteringa. Kas charakteringiau nei asmenybės?! Iš pradžių ant marškinėlių užlipo Dalí, Čiurlionis, Jurgis Mačiūnas. Vėliau prie kompanijos prisidėjo Jimas Morrisonas, Einsteinas, Antanas Škėma, Mamontovas. „Ar nupieštum man ant bliuzono asmenybę, kurios paprašyčiau?“ – klausiu. „Taip. Jeigu tai bus ne Beyoncé“, – kūrėja sako, kad renkasi tokias asmenybes, kurios jai pačiai patinka.

Individualių užsakymų 2012 m. gruodį atsiradę „Double V House“ gauna vis daugiau. Neseniai Jolita į pagalbą pasikvietė du žmones, kurie sutiko iš idėjos bendrauti su klientais, rūpintis medžiagomis, spausdinimu. Rankomis tapyti kiekvieno drabužio ji jau nebespėja. „Aš ne robotukas, aš menininkė“, – sako. Bet tiražuoti kūrybos irgi per daug nenori. Kartą galerijos Šiauliuose ji buvo paprašyta sukurti seriją marškinėlių su Čiurlionio atvaizdu, kurie knygyne būtų parduodami kaip suvenyrai. Bet Jolita sako nelikusi patenkinta šia patirtimi: „Kurti masiškai man dar per anksti. „Double V House“ siekia ne tik estetinio grožio, bet ir unikalumo. Meno nereikia tramdyti ir uždaryti į muziejus, jis gali tapti, kaip šiuo atveju, gyva galerija ir ne tik puošti, bet ir pažindinti su asmenybe, kurią nešioju, perduoti vilkinčio asmeninę žinutę pasauliui.“ Jaučia spalvomis Jolita piešia nuo ketvirtos klasės. Sako, kad jos stiprioji pusė visada buvo žmonės. Ėmėsi portretų net kai mokytoja sakė, kad ketvirtokė nesugebės. Vėliau įdomūs jai tapo kūrybiniai portretai – pajuntant žmogaus spalvas, nesiribojant oda, nosimi, antakiais, plaukais. „Tai kaip mandala, bandymas nupiešti žmogaus biolauką“, – sako kūrėja. Štai todėl jos Čiurlionio plaukų sruogos trykšta spalvomis, o Mamontovo barzdaplaukiai žaliuoja.

Be „Double V House“, Jolita dar yra festivalio „Saulėtosios naktys“ bei „TEDxYouth@Laisvėsalėja“ meno koordinatorė, „Brazdesių“ įvaizdžio kūrėja. Ji juokauja, kad viskas jai pradėjo sektis, kai „Saulėtosiose naktyse“ susipažino su Luku, todėl ir vadina jį mūzu.

Baigus pokalbį ir einant Trakų gatve, Jolita staiga šauna į kitą kelio pusę. „O, privalau nusipirkti šį žurnalą“, – sublyksi ir įsigyja gatvėje parduodamo „Žmogus. Dėžė“ numerį. Nesitverdama varto jį, kol suranda savo iliustraciją. Lukas, aišku, gauna ją pamatyti pirmas.

>> žirklės Rašė: Goda Dapšytė Nuotraukos: asmeninio archyvo

Vilniuje įsibėgėja teatro sezonas. Tačiau ne visiems lietuvių kūrėjams jis prasideda savam krašte. Prieš porą metų spektakliais „Te ateina visi pas mane“ („Grupė 36“) ir „Ribos“ (Menų spaustuvė) debiutavęs jaunas režisierius Tadas Montrimas šiemet pirmą teatro sezoną sutiko Maskvoje.

Kaip ir šį sezoną vieną po kitos Vilniuje premjeras pristatantis Vidas Bareikis bei Menų spaustuvės „Atviroje erdvėje“ ką tik debiutavusi Loreta Vaskova, T.Montrimas į režisūrą gilinasi Vsevolodo Meyerholdo centre prie Maskvos dailės teatro. Su trumpai Vilniuje viešinčiu Tadu susitikome pasikalbėti apie režisieriaus profesiją ir tai, ką reiškia būti lietuviu ten, kur vis taip šaukė Antono Čechovo trys seserys, – Maskvoje.

Atsitiktinumai, sėkmė ir – Esi pristatomas kaip režisierius, bet Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) šiemet tau buvo įteiktas aktoriaus diplomas.

– Galbūt esu taip pristatomas, nes pats taip prisistatau. Aktoriaus profesija man nesvetima ir miela. Esu linkęs sieti su ja savo planus, juo labiau kad mane labai traukia kinas. Be to, kaip teigė gruzinų režisierius Michailas Tumanišvilis pasakojo, kad režisieriui reikia kuo daugiau vaidinti, o kurti spektaklius visada suspės.

6 // © 37O

– O kas, mokantis aktorinio meistriškumo, pastūmėjo imtis režisūros?

– Kai sužinojau, kas Konstantiną Stanislavskį traukė į teatrą, man tapo ramu. Jis teigė, kad kuria teatrą, nes nėra kitos srities, kuriai galėtų visiškai atsiduoti. Taip ir man. Nėra profesijos, kuri man atrodytų atstumianti. Esu mokęsis vadybos, ir iki šiol man tai įdomu. Mane labai žavėjo rinkodara, atlikdamas praktiką reklamos agentūroje su šiuo darbu rimtai siejau savo ateitį. Tačiau vėliau kiek išsigandau. Į LMTA mane nustūmė baimė. Suvokiau, kad liko paskutinis egzaminas ir tuomet laukia visų pradedančių vadybininkų ateitis: pradžia nuo labai žemo laiptelio ir ilgas kelias aukštyn. Kartu suvokiau, jog

Vien tai, kad į akis žvelgiau E.Nekrošiui, jiems atrodo kažkas nerealaus.

esu pakankamai tvirtas, kad galėčiau nugyventi sudėtingesnį gyvenimą. Bet kada galiu pabaigti nutrauktas vadybos studijas ir atsisėsti biure prie stalo. Tačiau noriu sudėtingo gyvenimo, ir teatras tam suteikia puikias galimybes.

O jei grįžtume prie aktorystės, stodamas į LMTA, nežinojau, kas yra Jonas Vaitkus. Žinojau, kad jis režisierius, o koks, pasiskaičiau tik jau įstojęs. Man daug svarbiau buvo tai, kad aš noriu į sceną. Studijų metais J.Vaitkus leido pabandyti save režisūroje, ir mane tai sudomino. Aktorius turi mokėti ne tik vaidinti, bet ir laukti. Taigi, ir vėl tas pats: laukti prie kompiuterio stalo, laukti skambučio dėl vaidmens. Supratau, kad laukti nenoriu, noriu daryti pats. Taigi, kaip K.Stanislavskis rinkosi teatrą, nes tai buvo sritis, kuriai galėjo atiduoti visas jėgas, taip aš renkuosi režisūrą, nes myliu teatrą ir nenoriu laukti. 

– Ta proga, kad nemėgsti laukti, LMTA magistro diplomas tau buvo įteiktas už akių.

– Taip. Girdėjau, kad dekanė skelbdama mano pavardę per diplomų įteikimo ceremoniją minėjo, jog „Tadas mintimis tikriausiai su mumis“.

– O tuo metu tu... tęsei režisūros studijas Maskvoje. Kodėl Maskva, o ne Berlynas, Londonas, Amsterdamas, Paryžius ar dar kuris kitas miestas?

– Paprastas atsakymas į sudėtingą klausimą: laimingas atsitiktinumas. Čia norėčiau padėkoti V.Bareikiui už šį „atsitiktinumą“. Be to, yra ir finansinė pusė – kitur studijuoti šiuo metu negalėčiau sau leisti. Studijuoju režisūros magistrantūrą V.Meyerholdo centre prie   Maskvos dailės teatro, kuris suteikia nemokamas studijas ir gyvenamąją vietą.

Nežinau, kur dar galėčiau tikėtis tokių sąlygų.

– Kaip jautiesi Maskvoje?

– Ten gera būti lietuviu, ypač teatro aplinkoje. Mūsų režisieriai ten labai žinomi ir mylimi. Rimas Tuminas, Mindaugas Karbauskis, Eimuntas Nekrošius ten nuolat linksniuojami.

R.Tuminas ir M.Karbauskis yra laikomi herojais, išgelbėju-

siais šiuo metu savo vadovaujamus teatrus. Manęs net yra klausę, ar esu gyvai matęs E.Nekrošių. Vien tai, kad į akis žvelgiau E.Nekrošiui, jiems atrodo kažkas nerealaus.

– Esi pranašesnis už studijų draugus?

– Manęs nereikia varyti su pagaliu, veikiu, kai man suteikiamos sąlygos. Iš dalies pavydžiu kolegoms iš šalių, kuriose nėra tokios stiprios režisūros. Maskvoje jie nuolat atranda ką nors nauja, ką gali parsivežti į savo kraštą. Man šiek tiek kitaip: kai kas panašu į Oskarą Koršunovą, kai kas primena J.Vaitkaus metodus...

Suprantu, jog turėčiau atrasti ką nors visiškai nauja, kad savam krašte palikčiau pėdsaką.  

     

– Kad taptum pranašu savam krašte?

– Tas mūsų kiemas Lietuvoje labai turtingas. Viena vertus, labai gerai, kad kartelė užkelta labai aukštai, nes tai skatina atsirinkti ir nesigriebti bet ko. Tačiau, kita vertus, yra šioks toks šešėlis, kuriame ne taip lengva augti. Bet, kaip sako, ąžuolai šiltnamyje neauga.

– Tad ko ieškai sau?

– Po pusmečio studijų galiu pasakyti, kad apie režisūrą nieko nežinau, nors išvykdamas maniau, jog jau šį tą suprantu. Šiuo metu vis dar nežinau, kuris kelias mano. Yra tiek daug kelių ir variantų.

Klausausi naujo dėstytojo ir, regis, visiškai jam pritariu, tačiau jo minties pabaiga man jau nebeatrodo tokia priimtina.

Tuomet kalba kitas dėstytojas, jo išeities taškas man lyg ir nėra artimas, bet išvadoms visiškai pritariu. Taigi, po truputį imu šį tą suprasti ir vėl pasimetu, tada atrandu ką nors nauja. Studijų programoje mums pateikiama tokia režisūrinių mokyklų ir metodų įvairovė, kad net jau-

duša. Jiems akys dega kitaip. Visai kas kita, nei dirbant su jaunaisiais mūsų aktoriais, kurie atrodo pernelyg atsipalaidavę.

Dirbdamas su savo kartos aktoriais pastebėjau, jog, regis, pagrindinė jų užduotis – atnešti kūną į repeticiją, kad režisierius juos minkytų ir jie gerai atrodytų.

Mūsų kurso vadovas Viktoras Ryžakovas nuolat kartoja, kad spektaklio kūrimas – komandinis darbas. Vadinasi, vienas režisierius nieko negali. Man labai patiko spektaklio „Ribos“ kūrybinis procesas. Tai iš tiesų buvo komandinis darbas, toks darbas, kurį ir toliau norėčiau tęsti. Režisierius turi taip įsilieti į procesą, kad aktorius manytų, jog pats viską sugalvojo.

– Kokie tavo tolesni planai?

– Noriu pats sau suprasti, kas ta režisūra ir ko iš jos noriu. Noriu pamėginti tapti režisieriumi treneriu, išmokti kalbėtis su aktoriais, autoriais ir kitais spektaklių bendraautoriais. Noriu ieškoti naujų, neatrastų autorių. Mane domina ne klasika, o tai, kaip žmonės kalba dabar. Mano siekiamybė – kiekvienu savo spektakliu pasakyti šį tą naujo apie žmones, apie pasaulį. Temas sufleruoja pats gyvenimas.

Man atrodo, kad teatrui būtinas pasipriešinimas, kova. O tam, kad atsirastų kova, būtinas priešas. Žvelgiant į praeitį, į tą laiką, kai iškilo mūsų didieji režisieriai, priešas buvo labai konkretus – sovietinė valdžia. Man dabar sunku rasti, ant ko galėčiau supykti. Kai apie tai papasakojau vienam gruzinų režisieriui, jis man labai taikliai patarė: priešo reikia ieškoti ne išorėje, o savyje.

– Kaip manai, ar grįši?

– Jei klausi, ar turiu planą sugrįžti, – neturiu. Jei klausi, ar planuoju likti, – neplanuoju. Kur gyventi ir kurti, šiuo metu nesu apsisprendęs, nes dar nesu iki galo supratęs savęs kaip režisieriaus ir atsirin-

Nojaus arka Kur gyventi ir kurti, šiuo metu nesu apsisprendęs, nes dar nesu iki galo supratęs savęs kaip režisieriaus ir atsirinkęs, kas man svarbiausia.

čiuosi šiek tiek mėtomas. Džiaugiuosi, kad galiu išklausyti įvairių nuomonių ir pasirinkti savaip. Nebūsiu nei antras R.Tuminas, nei antras J.Vaitkus, būsiu pirmas T.Montrimas.

– Lietuvoje kartu su kurso draugais sukūrei du spektaklius. Ar jau spėjai pajusti, kokie aktoriai Maskvoje    ?

– Mane Maskvoje jau spėjo išpaikinti aktoriai. Milžiniška konkurencija verčia rusų aktorius be galo daug ir kruopščiai dirbti. Pajutau, kad aktoriai ten turi tokį pasiutusį norą ir veržimąsi dirbti, kaip kokie pasibaidę arkliai. Kaip režisieriui man lieka tik mėginti juos suvaldyti arba atvirkščiai – paleisti pasilakstyti, nes jie tokie nenuoramos... Manau, prie tokio variklio nemažai prisideda ir rusiškas temperamentas, vadinamoji ruskaja

kęs, kas man svarbiausia. Šiuo metu jaučiuosi laisvas. Noriu ne planuoti, o pamėginti pasistatyti laivą ir pažiūrėti, kur jį nuneš. Viskas priklausys nuo to, kokia valtis pavyks: jei pavyks Nojaus arka – keliausiu aplink pasaulį, o jei tik plaustas – pabaigsiu vadybos studijas. Myliu teatrą, tačiau esu realistas ir suprantu, kad geriau nedaryti nieko, negu daryti blogai. Galbūt noras dirbti – taip pat talentas, tačiau tokių norinčių labai daug. Į aktorystės ir režisūros   stojamuosius ateina masės norinčių, bet žibėti scenoje gali toli gražu ne visi. Tam reikia chemijos, magijos ir sėkmės. Man gyvenime sekasi.

– Tai kitą kartą kavą gersime Maskvoje  ?

– O gal ir Berlyne.    

 

>> klausykla

Paulas McCartney

New

Sons of Kemet

Virgin EMI Records

2013 09 10

Burn

2013 10 11 Ką čia ir beparašyti… Prie ko tik seras prisiliečia, tai įgauna harmoningą melodiją ir ilgainiui tampa dainarašystės klasika. Nėra kito tokio. P.McCartney galima nemėgti, bet jo niekada su niekuo nesupainiosi. Taip pat sunku ginčytis, kad jis vienas įtakingiausių kūrėjų per visą žmonijos istoriją. Pavidoliai murma, kad jam senokai laikas pakabinti savo vintažinį bosą ant vinies ir susikoncentruoti į „Viagros“ reklaminę sklaidą su savo… kelinta ten žmona??? Bet šitiems ponuliams seras lengvai gali nušluostyti nosį: „Kaip man išeiti į pensiją, jei jūs vis dar uostot mano padų dulkes?“ Ir jis teisus. „New“ nušluosto nosį daugeliui chaltūrščikų ir pseudomenininkų, manančių, kad sukūrė šį tą patvaraus šimtmečiams. Špygą. Va jums paprastumas, harmonija, rodos, paprasčiausi lovsongai, bet kas gali parašyti geresnį už P.McCartney? Pats pavadinimas žada, jog turėtų būti kas nors nauja. O aš sakyčiau, kad greičiau priešingai: „New“ primena stipriausius senus „Wings“ albumus. Taip, yra šiek tiek elektroninių pažaidimų kai kurių dainų aranžuotėse, vietomis sero balsas rodosi pasenęs (baladėje „Early Days“ jis primena priešmirtinį Johnny Casho vokalą), tačiau iš esmės tai tas pats Paulas. Vietomis ypač smagus ir grakštus, vietomis melancholiškai nuobodokas, net banalokas. Kam jis nepatiko, matyt, niekad ir nepatiks. O tiems, kas geba juo pasimėgauti, tai – vienas geriausių sero albumų per 10, o gal net 20 metų.

80

100

Motörhead

Aftershock 2013 10 21 UDR GmbH

8 // © 37O

Na, arba man galvoje negerai, arba vyksta kažkoks stebuklingas klasikinio sunkiojo roko prisikėlimas. Jei sekate recenzijas, skaitėte, su kokia nuostaba aprašiau įstabų naują „Black Sabbath“ albumą su grįžusiu Ozzy priešaky.

Niekas negalėjo tikėtis tokio gero darbo iš visiškai nusiperdusių rokerių. Taigi, dabar įsivaizduokite mane, gyvenime nebuvusį „Motörhead“ gerbėju, net nežiūrėjusį į tą pusę, absoliučiai kaifuojantį nuo neįtikimai stipraus naujo anglų kriošenų albumo „Aftershock“. Kas atsitiko? Kuo šie metai tokie ypatingi? Gal Didžiojoje Britanijoje atsirado kokių naujų narkotikų? Gal Lemmy su Ozzy susilažino prie „Jack Daniel’s“ butelio, kuris yra geresnis, ir dabar tai įrodinėja iš paskutiniųjų? O gal jaunos meilužės?

Nežinau... Bet, mano galva, tai geriausias „Motörhead“ albumas. Draivas nuo pirmo kūrinio neapleidžia iki pat keturiolikto. Maža to, stiprėja su kiekvienu kūriniu. Ir, kas keisčiausia, „Motörhead“ nedaro ničnieko nauja, nieko neieško – tai vis dar tas pats šlykštus urzgimas, tie patys tekstai. Tad Dievas (kurio taip atkakliai nepripažįsta Lemmy) žino, kas atsakingas, kad 5, 9, 15 albumų iš eilės darant tą patį yra nykūs, o štai tas vienas staiga ima vežti. Na, gal ne vienas, yra juk pakvaišusių gerbėjų, kuriems tinka viskas. Tačiau kas nutiko, kad „Motörhead“ pradėjo vežti tą, kuris niekada jų nemėgo? Iš kur šio albumo draivas? Arba man tikrai galvoje negerai...

80

100

Naim Jazz

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

Yoko Ono / Plastic Ono Band

Take Me to the Land of Hell 2013 09 17

Chimera Music

O taip, tai ta pati kalė, kuri išardė bitlus... Kadaise ji buvo vienas nekenčiamiausių žmonių planetoje. Koks žavus sutapimas: dabar jos naujas albumas puikuojasi tame pačiame puslapyje, kaip ir P.McCartney! Bet pamirškime visas antipatijas, gandus, pasisakymus, kurie šitiek laiko yra aptemdę dangų virš Y.Ono galvos, ir tiesiog apsimeskime, kad tai nežinomas vardas muzikos pasaulyje. Net jei taip, albumas yra geras. Nors tu ką. Nesu Y.Ono „meno“ gerbėjas, tačiau tarp jos „meno“ pasitaiko perliukų.

Tai neišvengiama. Vienas geriausių to pavyzdžių – „Take Me to the Land of Hell“. Antra vertus, „Plastic Ono Band“ nėra vien ši ekstravagantiška japonė. Kai skaitai ilgą, labai ilgą sąrašą tų, kurie dirbo prie šio albumo, ima rodytis, kad jis tiesiog buvo pasmerktas tapti nedideliu šedevru. Paminėti galima vos kelis iš viso būrio: Lenny Kravitzas grojo klavinetu ir būgnais, Mike’as D (iš „Beastie Boys“) rūpinosi ritmais ir programavimu, Seanas Lennonas bosu ir gitaromis, albumo masteringą darė genijus Bobas Ludwigas. Pati Y.Ono įvardijama kaip kompozitorė ir pagrindinė vokalistė. Kad ir koks jos indėlis būtų, visas albumas yra labai vientisas, pačiumpantis ir nepaleidžiantis iki pat pabaigos. Pulsuojantis, ritmingas, niūriai stilingas, tačiau neperlenkiantis lazdos ir pernelyg nenuslįstantis į „meną“. Jei Y.Ono pragaras toks subtilus, nenuostabu, ko ji ten prašosi.

87

100

Labai įdomus atradimas. Tai pats pirmas visiškai naujos grupės albumas. Retai tokius apžvelgiu (vadovaujuosi taisykle, kad apie muzikantą geriausiai kalba jo antras, o ne pirmas darbas), tačiau šis albumas vertas būti išgirstas. Londonas... Kažkaip pastaruoju metu iš čia kyla labai daug niūrokos, tačiau velniškai geros elektronikos (pavyzdžiui, Burial), niūrėja ir tamsėja brit-pop kvapu vis dar atsiduodantis indie-rock. Dar vienas ne pačios linksmiausios muzikos pavyzdys – „Sons of Kemet“. Tai muzika be žodžių, be balsų. Grupę sudaro du (!) būgnininkai iš eksperimentinės muzikos scenos („Polar Bear“, „Menlo Park“ narys Sebas Rochfordas bei Tomas Skinneris iš „Zero 7“) ir du pūtikai iš Londono post-jazz pasaulio (saksofonininkas bei klarnetininkas Shabaka Hutchingsas ir tūba grojantis Orenas Marshallas). Įdomi sudėtis. Ir, patikėkite, labai gera muzika, kurią sunku įvardyti. Tai instrumentiniai kūriniai, kuriuose – vos juntami dub elementai ir Naujojo Orleano, Vakarų Afrikos perkusinių ritmų samplaika. Džiazas pačia plačiausia prasme. Lietingas, niūrokas kaip lietuviškas lapkritis. Muzika ne fonui, ne linkčioti į taktą (nors yra kūrinių, verčiančių tai daryti), muzika klausyti. Tačiau ji turėtų patikti ne vien muzikantui profesionalui, džiazo melomanui. Nes „Burn“ turi kažką gatvinio, paprasto ir tai turėtų pavergti gerokai platesnę muzikos mėgėjų masę. Tai rodo ir pilnos salės per jų koncertus.

85

100

Roy Harperis

Man and Myth 2013 09 23 Bella Union

Roy Harperis yra britų folk, progressive folk, roko ir keistai sudėtingų melodijų atlikėjas, puikus gitaristas. Jis nėra toks žinomas kaip „Led Zeppelin“, „Pink Floyd“ ar „Jethro Tull“, tačiau būtent šios grupės yra išreiškusios absoliutų susižavėjimą R.Harperiu, o Jimmy Page’as, Ianas Andersonas, Davidas Gilmouras yra ne kartą įvardiję šį kūrėją kaip vieną mokytojų. „Cepelinai“ savo albume „III“ yra net dainą pavadinę „Hats off to (Roy) Harper“. „Man and Myth“ – jau 22-as R.Harperio albumas, o nuo pirmojo – „Sophisticated Beggar“ – prabėgo 47 metai. Apie šio gitaristo ir ilgų baladžių autoriaus kūrybos specifiką būtų galima rašyti daug. Jis tikrai nėra tradicinis muzikantas; visada ieško netradicinių harmoninių subtilybių, sudėtingesnių apgrojimų. Jis tikrai nėra vienas tų, kurių dainą lengvai paimsi ir pagrosi, net ir gerai valdydamas instrumentą. Tuo jis artimas J.Page’o gitaros manierai. Tačiau R.Harperiui būdinga keista, beveik psichodelinė ramybė, net bardiškas nuobodulys, jei neklausai atidžiai, nesigilini. Tai, mano galva, didžiausias ir šio albumo minusas. Jis ne kiekvienam. Jei lygintume šį albumą su literatūros kūriniu, galėtume sakyti, kad jį perskaityti ir juo tikrai pasimėgauti gali tik tas, kuris skaitė ankstyvesnę autoriaus kūrybą, su ja susigyveno, perprato jos stilistines subtilybes, išmoko mėgautis šiuo savitu intelektualiu nuoboduliu. Albume yra vietų, kai norisi eiti plautis galvos, žinant, kad grįžus dainoje niekas nebus pasikeitę, o yra ir labai gražių keltiškų motyvų.

70

100

>> filmoteka

Rašė: Jorė Janavičiūtė

Lietuviškos rudens kino premjeros Tęsiame naujų lietuviškų kino premjerų peržiūrą. Šį kartą pamėginsime pasiaiškinti, su kuo valgomi filmai „Ekskursantė“ ir „Vardas tamsoje“. Tačiau atrodo, kad lietuviškų premjerų lietus tuo nesibaigs. Štai festivalis „Scanorama“ žada net keturių dokumentinių filmų premjeras, o žiemop nekantriai lauksime juostų „Santa“ ir „Redirected“ pristatymo Lietuvos publikai.

2 dalis

Pedro Lenzas „ČIA AŠ VARATARIUS“

IŠ ŠNEKAMOSIOS BERNO VOKIEČIŲ KALBOS VERTĖ MARKUS RODUNERIS IR RIMANTAS KMITA. ŠVEICARIJA, „BALTARTGMBH“, 2013 M.

10 // © 37O

Knyga eksperimentas. Nežinia tik, ar vykęs. Tai nuspręs tikriausiai skaitytojas. Rašytojas P.Lenzas – vienas populiariausių šiuolaikinių šveicarų autorių. Pagal šį jo romaną – bestselerį „Čia aš varatarius“ – Berno miesto teatre pastatytas spektaklis sulaukė didžiulio publikos dėmesio, greit pagal romaną pasirodys ir filmas. Romanas pelnė vokietakalbės Šveicarijos Schillerio premiją, buvo nominuotas Šveicarijos knygų premijai.

Kuo jis ypatingas? Autorius pasakoja apie trisdešimtmetį perkopusį smulkų mažo Šveicarijos miestelio banditėlį ir narkomaną, pravarde Varatarius, t. y. Vartininkas.

Banditėlis gauna metus kalėjimo, atsėdi, grįžta į gimtąjį miestelį ir, žinoma, nori būti švarus – susirasti darbą, moterį ir gyventi kaip visi žmonės. Norai kuklūs, bet įgyvendinti juos nėra taip lengva.

Atrodytų, kuo jau čia tas banditėlis mums gali būti įdomus, bet romaną skaitai su lengva šypsena, jis nejučiomis įtraukia, o personažas tampa mielas ir artimas. Leidėjai teigia, kad jis kažkuo primena Jurgio Kunčino (anti)herojus ir galėtų gyventi tarp mū-

sų. Na, gal ir galėtų. Pažiūrėkim kodėl.

Romanas parašytas Berno vokiečių kalba, tad jo vertėjas R.Kmita taip pat pasielgė nestandartiškai – išvertė šį romaną į šiauliečių bazarą. Atrodo visa tai, sakykim, iš pradžių egzotiškai.

Tačiau jau po keleto puslapių pripranti prie veikėjo šnektos ir ji nebeerzina. Šnekamoji kalba išversta puikiai, tai pagirtina, nes šiaip verstinėje literatūroje su šnekamąja kalba – didelė bėda.

Tiesa, po kurio laiko skaitydamas pamiršti, kad veiksmas vyksta ne Šiauliuose, o Šveicarijoje, – išduoda tik detalės. O skamba visa tai taip: „Maladiec, Budi, sveikinu, viską tu čia valdai, kontroliuoji, mašiną, mergą, Budi, i pričioskę sava kontroliuoji, krauja spaudima, tu čia viršininks, Budi, stopudovai, čempinjons, ji yr tava, ji pod kontrolem, maladiec, maladiec, Budi, pizduks, blemba, i nusispjaunu ant žemes.“

„Vardas Tamsoje“

rež. Agnė Marcinkevičiūtė, Lietuva, 2013 m., 90 min.

Lietuvos literatūros grandams skirtais filmais („Prie rugių ir prie ugnies“ apie Justiną Marcinkevičių, „Šokis dykumoje“ apie Jurgą Ivanauskaitę) mums žinoma dokumentinio kino režisierė A.Marcinkevičiūtė pristato publikai savo pirmąjį vaidybinį filmą „Vardas tamsoje“. Lietuviškame mistiniame detektyve (beje, tokio žanro filmas pastatytas po 25-erių metų pertraukos), sukurtame pagal Renatos Šerelytės romaną tuo pačiu pavadinimu, susipina paslaptinga praeitis, mirtis, meilė ir sapnai... Įvykiai susinarplioja į painų naratyvą, kuris kiekvienam užmena mįslę, kas gi iš tiesų čia vyksta.

Filmo centre – nedidelio miestelio tardytoja (ją vaidina Neringa Varnelytė). Sarkastiška vieniša moteris, nuolat gurgenanti vyną tiesiai iš butelio ar brendžiuką iš taurelės, o kartais dar ir rašanti eiles. Miestelyje, regis, nieko ypatinga nevyksta – veterinaras įvykdo kažkokį nusikaltimą tulpėms (taip iki galo ir sunku suprasti kokį), dar kartą dingsta senukas, buvusi prancūzų kalbos mokytoja Koko vis įtarinėja, kad ją norima nunuodyti, artėja rinkimai. Nuovadoje Jurgitos Jurkutės įkūnyta sekretorė tik valo dulkes, perdėlioja daiktus ir kraipo užpakalį prieš viršininką, kuris bergždžiai bando sužavėti tardytoją. Vieną vakarą pagrindinė veikėja miestelio bare sutinka savo buvusį muzikos mokytoją (jį vaidina Gediminas Storpirštis), jaunystėje ją suvedžiojusį ir laukinę mergaitę pavertusį matrona, visą gyvenimą kenčiančia dėl nelaimingos meilės. Mokytojas bare sėdi su jauna mergina. Kitą dieną netoli nuo miestelio įsikūrusio viešbučio vonioje randamas merginos kūnas.

Spėkite, ką tardytojai įtaria. Čia prasideda visa mistika, realybė pinasi su sapnais, iš praeities lenda meilės skauduliai ir politinės paslaptys.

Režisierei pavyko sukurti mažo posovietinės erdvės miestelio atmosferą – miestelis iki koktumo nuobodus, bet režisierė ir scenaristė jį apgyvendina gana spalvingais personažais: nuolat dingstantis senukas (Viktoras Mitiajevas), tulpes dievinantis veterinaras (Algirdas Dainavičius), vis dar elegantiška, tačiau marazmatiška pagyvenusi prancūzų kalbos mokytoja Koko (Elvyra Žebertavičiūtė), pamaiva bufetininkė (Rimantė Valiukaitė), be abejo, pati tardytoja ir kiti. Matyt, įvedant daug šalutinių veikėjų norėta sukurti dinamišką aplinką. Prie to prisideda ir gana šmaikštūs bei sąmojingi dialogai. Vis dėlto veikėjų ir jų pasirodymų filme netrukus pasidaro tiesiog per daug: jų buvimas dažnai tuščias, nemotyvuotas, charakteriai neaiškūs, nebaigti, jie tarsi yra vien tam, kad būtų.

Pats filmas primena televizinį serialą – jaučiamas filmo kūrimo proceso skubotumas. Negelbėja ir itin „detektyvinis“ garso takelis, skirtas įtampai ar nuotaikai sukurti. Atrodo, šį filmą labiausiai tempia puikūs aktoriai, kuriuos pavyko surinkti režisierei. Šiame filme susipina dabartis ir praeitis, naudojami flashbackai, grįžtama į tardytojos jaunystės laikus, kai ją sugundė ge-

Johnas Maxwellas Coetzee „BARBARŲ BELAUKIANT“

IŠ ANGLŲ KALBOS VERTĖ VIOLETA TAURAGIENĖ. VILNIUS, „BALTOS LANKOS“, 2013 M.

Sulaukėme naujo vieno geriausių pasaulio rašytojų kūrinio vertimo.

1982 m. išleistas romanas jau laikomas XX a. literatūros klasika. Nobelio premijos komitetas šį kūrinį pavadino „politiniu trileriu, parašytu sekant Josepho Conrado tradicija, kuriame idealisto naivumas atveria vartus siaubui“. Ir iš tikrųjų ši knyga – kelionė į žmogaus „tamsos širdį“.

Romano „Barbarų belaukiant“ pasakotojas, lojalus neįvardytos Imperijos pareigūnas, tarnaujantis mažame pasienio mieste, gyvena ramų gyvenimą, kolekcionuoja akmenis, kasinėja griuvėsius dykumoje ir šifruoja paslaptingus rašmenis ant tuopos skalų. Bet kartą mieste pasirodo pulkininkas Džolas ir stoja į žūtbūtinę kovą su barbarais, kurie laikomi pavojingais Imperijai. Suvokęs, kaip žiauriai ir neteisingai elgiamasi su belais-

viais, miestelio teisėjas pajunta užuojautą aukoms ir įvykdęs protesto aktą pats tampa Imperijos priešu.

Romano pavadinimas paimtas iš vieno garsiausių graikų poeto Constantino Cavafy eilėraščių „Barbarų belaukiant“. Romaną galima perskaityti kaip paprasčiausią istorinį tekstą, o galima atverti gilesnį sluoksnį – perskaityti tai kaip „universalios“, apibendrintos Imperijos ir „laukinių“, valstybės mašinos ir žmogaus susidūrimą. J.M.Coetzee savo knygose meistriškai išryškina ir parodo žvėrį, slypintį kiekviename iš mūsų. Čia jam beveik niekas neprilygsta.

Galima, žinoma, romane įžvelgti ir politinių analogijų – jis rašytas tada, kai Sovietų Sąjunga dar nebuvo subyrėjusi, bet kažin ar verta. Geriau žvelgti universaliau.

J.M.Coetzee proza – skaidri, aiški, negailestinga. Jei tikitės lengvo ir patogaus skaitymo – nė neatsiverskite. Bet tiems, kas nori gilintis į žmogaus tamsiąsias puses, į jo prigimtį, perskaityti vieną geriausių ir meistriškiausiai parašytų romanų – būtina.

Rūtos Juzėnienės nuotr.

rokai vyresnis muzikos mokytojas. Ši filmo dalis kone labiausiai išmuša iš vėžių. Nors filmo dabarties – dešimtojo dešimtmečio – mažo miestelio pilka ir nūdna atmosfera įtikina, čia akis drasko švarūs raudoni kaspinai tardytoją paauglystėje vaidinančios susikausčiusios Deimenos Drąsutytės plaukuose. Čia per daug lengva ranka pasirenkami interjerai, personažų drabužiai, į jų lūpas įdedamos laikotarpio neatitinkančios dainos.

Galiausiai jaunutės mokinės ir mokytojo romanas atrodo toks pat cheesy kaip pornografiniam filme, kuriame nuo realybės pojūčio išlaisvina butaforiškumas.

Dar viena didžiausių filmo problemų – jo finalas.

Vargu ar kas nors – žiūrovai ir net pati režisierė – supranta, kas vis dėlto įvyko. Kas ką nužudė, kas kam prisisapnavo ir kokia čia išvis drama? Ir kodėl visi veikėjai laukia traukinio į miestą? Kitaip tariant, žiūrovui užmenama mįslė. Bet ar ji verta būti svarstoma? „Nevertinkite pernelyg griežtai – juk tai režisierės debiutas“, – per premjerą neatsargiai savo nuomonę išdėstė G.Storpirštis. Į jo prašymą neatsižvelgti sunku.

„Ekskursantė“

Kadras iš filmo „Vardas tamsoje“

rež. Andrius Juzėnas, Lietuva, 2013 m., 110 min.

1948-ieji. Vienuolikmetė Marija ir jos mama gyvuliniu vagonu vežamos į Sibirą. Lyg Grytutė trupinius, ji pro vagono grindyse esančią skylę beria iš namų spėtus pasiimti grūdus ant bėgių ir taip žymi kelią namo. Būtent čia nubrėžiami pirmieji pasakiški kontūrai, apgaubsiantys visą filmą.

Marijos mama kelyje persileidžia ir miršta. Marija lieka viena. Ji iššoka iš traukinio ir bėga tolyn į Sibiro taigą. Taip prasideda jos ilga kelionė.

Mergaitė pakeliui sutinka daugybę žmonių, kurie jai padeda arba sukelia pavojų ne tik jos kelionei, laisvei, bet ir gyvybei. Iš pradžių ją priglaudžia Sibiro miškuose gyvenanti senutė, paskui padeda kažkada kalėjime sėdėjęs vairuotojas, vėliau ją užpuola plėšikai, galiausiai ji atsiduria internate, kur susiduria su bendraamžių žiaurumu, ir t. t.

Vienas didžiausių filmo pranašumų – nuoširdi ir natūrali Mariją įkūnijančios jaunosios aktorės Anastasijos Marčenkaitės vaidyba. Filmo stiprybė yra ir kitų aktorių pasirinkimas: filme vaidina Sergejus Garmašas, Darius Meškauskas, Nelė Savičenko bei daugybė kitų gerų Lietuvos ir Rusijos aktorių. „Ekskursantė“ – istorinis filmas ir su žanro keliamomis užduotimis jam pavyksta susitvarkyti puikiai. Priešingai nei praeitame numeryje apžvelgtuose „Laiškuose Sofijai“, kūrėjams aplinką pavyksta atkurti gana autentiškai ir įtikinamai. Itin padirbėta su kostiumais ir vietomis, nors kartais jų apipavidalinimas atrodo kiek per iliustratyvus, pavyzdžiui, Mariją taigoje priglaudusios babos Nadios trobos interjeras ar mergaitės sapnas apie namus su auksiniais rugiais ir plevėsuojančiomis

užuolaidomis.

Režisieriui pavyko sukurti nuolatinės baimės, režimo represyvumo pojūtį, kad kas nors išduos, įskųs.

Vis dėlto kartais į akis lenda smulkios klaidos – mergaitė išsodinama iš ją prie namų turėjusio priartinti traukinio be ryšulėlio, o štai ji vėl su juo žygiuoja. Tas pats su paltuku – pabėga iš plėšikų stovyklos be jo, o štai ir vėl guli su juo. Gal grįžo pasiimti? „Eksursantėje“ istorija pateikiama gana supasakintai, romantizuotai, neišvengiant patoso (ypač filmo pabaigoje), tarsi mažos mergaitės akimis. Istorija verčia šniurkščioti, tačiau ne pernelyg gausiai: nors veikėja ir susiduria su dideliais pavojais ar skriaudomis, žiūrovui paliekamas saugumo pojūtis, kad šiai veikėjai tarsi nieko negali nutikti.

Istorijai papasakoti pasirenkama žmogiška „mažo žmogaus“ istorija „didžiojo naratyvo“ fone. Tačiau „Ekskursantės“ atveju laviruojama ties riba, kai trėmimai telieka filmo pradžioje televizine maniera išsakomu faktu. Filme redukuojamas istorinių įvykių tragiškumas. Prie tokios redukcijos prisideda ir istorinę realybę estetizuojantys, o kartais netgi kiek epiški Ramūno Greičiaus kameros pasažai.

Kinas dėl savo pasaulį estetizuoti trokštančios prigimties gali būti pavojingas, tad nestebina, kad „Eksursantės“ kūrėjai netgi buvo apkaltinti tarnavimu rusų propagandai.

Filmo premjera įvyko lyg iš giedro dangaus, kai visi jau buvo tarsi pamiršę, kad jis turi pasirodyti. Į jo viešuosius ryšius ar reklamą buvo investuota siaubingai mažai pinigų ir dėmesio, o ir žiniasklaida pernelyg „neįsikando“ šio filmo. Aš filmą kino teatre žiūrėjau paprastos darbo dienos vakarą ir gerokai nustebau, kad salė buvo gana pilna. Tai įrodo, kad nebūtina persistengti rėkiant apie save, kaip darė praeitame numeryje aptarto „Streiko“ kūrėjai. Žiūrovai randa kelią į lietuviškus filmus ir patys.

Ra­šė: mb mb Rašė:

Marina Stepnova „LAZARIO MOTERYS“

IŠ RUSŲ KALBOS VERTĖ SIGITAS PARULSKIS. VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2013 M.

Visų pirma norėčiau pasakyti, kad įtartinai nežiūrėtumėte į ne itin adekvatų knygos viršelį.

Tai, kas tarp viršelių, – tikrai verta ir dėmesio, ir laiko. Autorė – žinoma žurnalistė ir vertėja iš rumunų kalbos. Šis romanas 2012 m. apdovanotas konkurso „Bolšaja kniga“ bronzine premija.

Tai realistinė šeimos saga. Knyga pasakoja XX a. istoriją iki mūsų dienų. Pagrindinis veikėjas – Lazaris Lindtas, našlaitis, turintis tvirtą charakterį, genialių gabumų fizikai ir chemijai, vėliau – sovietinio mokslo šviesulys. Jis tampa ir centrine trijų moterų likimų figūra – bevaikės Marusios, Lazario mokytojo ir globėjo žmonos, kurią pamilsta ankstyvoje jaunystėje beviltiška, deginančia meile, vėliau jaunutės Galinos, kurią sutinka po karo, įsimyli, jėga įsiveržia į jos gyvenimą ir sugriauna jį, ir trečios – anūkės Lidočkos, kuri paveldės senelio genialumą, sugebės išsiveržti iš kankinančio šeimos scenarijaus ir grąžins į Lazario Lindto gyvenimą ramybės bei meilės galimybę.

Tiems, kas mėgsta sodrius aprašymus, istorinį veiksmo foną, šeimos gyvenimo kroniką,

nebanalius pasakojimus apie meilę, aistrą, mokslą ir karą, knyga patiks. Pasakojimo stilius tirštas, knygoje rasite ir su meile aprašytą pietų stalo gausą, ir tiksliai, keliais žodžiais apibūdintus karo baisumus, ir jautriai atskleistą moters vienatvę.

M.Stepnovos sukurti personažai – ryškūs ir labai įsimenami. Ko vertas vien genijaus Lazario Lindto paveikslas – jis akivaizdžiai ne šio pasaulio žmogus, besivadovaujantis paprastam mirtingajam nepasiekiamomis kategorijomis ir dėl to šiurpus. Neką mažiau šiurpi ir nelaiminga – Galina: šalta kaip ledas, išdegusiu vidumi.

Vienu žodžiu, „Lazario moterys“ – klasikinis rusų romanas, tiesa, nepretenduojantis į „Karo ir taikos“ ar „Nusikaltimo ir bausmės“ gelmes, bet gana rimtas.

O tokių šiais laikais į lietuvių kalbą verčiama nedaug.

Kęstutis Navakas „LORELEI“ KAUNAS, „KITOS KNYGOS“, 2013 M.

Tenka pripažinti, kad K.Navakas tikrai išradingas. Nėra žanro, kurio jis nesugebėtų atgaivinti, permąstyti, perkurti ar, kaip šiuo atveju, prikelti iš mirusiųjų. Naujoji knyga, ar, tiksliau būtų sakyti, – laiškų rinkinys, priklausytų meilės epistolikos žanrui. „Lorelei“ – tai penkiasdešimt trumpų esė, parašytų meilės laiškų forma.

Kiekvieną laišką lydi meilės eilėraštis, savotiškas poetinis post scriptum. Tai pasaulinės poezijos klasikos (Waltherio von der Vogelweide’s, Stefano George’o, Gottfriedo Benno, Edgaro Allano Poe, Guillaume’o Apollinaire’o, André Bretono) vertimai. „Ši knyga, išėjusi kaip atskirų laiškų rinkinys, grąžina mums kiek primirštą popierinio laiško pojūtį. Tai buvo ne turinių visuma, ne idėjos ar informacija, tai buvo daiktas, kurį galima pasidėti prie lovos, bet kada išsitraukti iš voko, išlankstyti ir paskaityti. Mielas, sielai labai reikalingas ritualas“, – viename interviu sako autorius.

Laiškai – polifoniški, kartu ir intymūs, ir begėdiškai vieši. Kartais jie ironiški, kuriantys distanciją, kartais švelniai pašaipūs ar kupini humoro. Kiti – kupini ilgesio ir vienatvės.

Jų adresatas – pats įvairiausias: nuo gimnazisčių ir filologių iki, tikriausiai, dvasingų jaunuolių ir užkietėjusių semiotikų.

Tiesa, juos skaitant nederėtų pamiršti, kad tai vis dėlto literatūra ir įsimylėjėlis, nusprendęs pasirodyti iš gražiosios pusės bei perrašęs kokį autoriaus laiškelį savo merginai, gali likti, švelniai tariant, nesuprastas.

Kita vertus, knygos formatas (paskiri lakštai) – labai patogus (jei ne skaitai juos kaip knygą, o naudoji konkrečioms reikmėms). Laiškus galima pakišti po pagalve, laistyti ašaromis, dėti į juos džiovintų gėlyčių, naudoti kaip špargalkę asmeniniams jausmams reikšti, galima juos įsirėminti ir pasikabinti ant sienos, perrišti iškvėpintu kaspinu ir pasidėti buduare ar kitaip „išnaudoti“. Kiekvienam – savo...

>> Daiktų anatomija

Rašė: Sandra Kliukaitė

Muitinės taisyklės Sukurtas produktas netampa preke tol, kol neatsiduria prekybos rinkoje, t. y. parduotuvėse. O parduotuvė yra tarsi muitinė tarp dizainerio ir pirkėjo. Teisinga parduotuvė, kaip ir teisinga muitinė, nelegalių prekių nepraleidžia, todėl, pirkėjau, jei jau užsukai į dizainerio ženklais pažymėtą parduotuvę, gali būti tikras, kad feikų čia neprisipirksi.

Teisinga parduotuvė myli dizainerį, nes ji, kaip ir pats dizaineris, suinteresuota parduoti sukurtą produktą kuo greičiau, taigi, atitinkamai į tai ir investuoja, kurdama gražesnę aplinką prekėms eksponuoti, taip pat joms reklamuoti, elegantiškai supiršti prekes į porą su pirkėju ir t. t. Tai taip pat yra ir atsakymas į egzistencinį klausimą, kodėl parduotuvės užsideda tą antkainį, ima šiokį ar tokį procentą ir pan. Tiesą sakant, jei ne parduotuvė ir jos klientas – pirkėjas, dizainerio piniginė greičiausiai būtų liesesnė… Taigi, kur ir kaip kuriasi geros parduotuvės, palaikančios artimus ryšius ir su dizaineriais, ir su pirkėjais?

Įsivaizduok, kad esi dizaineris ir sukūrei produktą. Puiku. Dabar teks jį gerai išreklamuoti ir parduoti. Turi maždaug du variantus. tai daryti pats, susikurti e. parduotuvę ir, nekišdamas nosies iš namų, ją administruoti, švenA] Gali tai tikėdamas, kad į ją kas nors užsuks, nes sumerkei šiek tiek pinigėlių į Google AdWords ir feisbuko reklamėles, o įvykus neeiliniam crash-bang-boom tavo prekybos sistema nenulūš…

pasielgti tradiciškai, bet efektyviai – atiduoti savo produktus į gerą parduotuvę, kur prekybos B] Gali ir rinkodaros subtilybes išmanantis personalas viską padarys už tave, o tu galėsi tiesiog atsidėti

KŪRYBAI (tai, ką ir turėtum iš tikrųjų daryti, o ne rūpintis prekybos bei pramonės pažanga…). Ir tu patenkintas, ir tavo pirkėjas patenkintas.

14 // © 37O

Muitinė tarp dizainerio ir pirkėjo:

Toliau – žiupsnis pamąstymų apie tai, kokio bieso dizaineriui nešti viską į gerą parduotuvę ir kurgi pirkėjui rasti tuos lietuvių dizainerius? l l l l l l l l

kur parduoti ir pirkti kūrybą?

Senamiesčio žiūrovai Pradėkime nuo lokacijos, kuri turi būti strategiškai patogi pirkėjui ir tikrai ne kokiame vaizdingame priemiestyje ar X zonoje.

Parduotuvė turi būti miesto centre, nes centre daugiausia žmonių. Aišku, dėl moksliškai dar neišaiškintų ir visai nesiaiškintų priežasčių žmonės linkę manyti, kad dizainerių daiktai gyvena tik senamiestyje. Pirkėjai, tai – netiesa. Žinia, Vilniaus senamiestyje nemažai įvairių boutique stiliaus parduotuvėlių ir krautuvėlių, prekiaujančių lietuvių dizainerių sukurtais daiktais, tačiau jų yra ir prekybos centruose. Tai kuo gi prekybos centrai geriau už senamiestį? Tuo, kad į senamiestį žmonės eina paprastai neturėdami tikslo vien tik apsipirkti, čia jie labiau pakeleivingi drabužių žiūrovai nei įgudę tiksliniai pirkėjai. Įgudę pirkėjai O štai į prekybos centrą žmonės dažniausiai eina su tikslu – būtent apsipirkti. Prekybos centre labai patogu apsipirkinėti, kad ir per audrą. Viskas vienoje vietoje, todėl žiemą nėra jokių šansų sušalti į ragą ar sušlapti kojas. Prekybos centras taupo laiką ir nešvaisto vėjais jūsų energijos, nes čia esantys butikai išsidėstę vos kas kelis metrus, o senamiestyje nuo vienos parduotuvės iki kitos gali tekti žingsniuoti gerokai ilgiau, gal net ir truputį pavažiuoti. Beje, jei esate ratuotas, milžiniškos prekybos centrų automobilių stovėjimo aikštelės visada išskėstais vartais laukia jūsų automobilio, o senamiestyje galite su-

Begalė įvairių patogumo faktorių turi įtakos vietos sėkmei. Kalbant apie pačią parduotuvę – mes viskame ieškome savito kūrybinio kelio. Tai apima ir bendravimą su klientu, ir prisistatymą jam.

TANCHEL rankinė „Decolte“

gaišti marias laiko bandydami kur nors jį įgrūsti, o po to dar vis tiek teks kėblinti pėškute iki parduotuvių... Štai kodėl prekybos centre įgudusių pirkėjų srautai yra gerokai didesni ir ilgiau sruvenantys nei senamiestyje. Jie pirmyn atgal po parduotuves vinguriuoja nuo 10-os ryto iki 21os vakaro 7 dienas per savaitę... ir per tą laiką į lietuvių dizainerių parduotuvę gali užklysti net ir įprastose parduotuvėse įpratęs apsipirkti tikslinis pirkėjas, kuris anksčiau nė nebūtų pagalvojęs, kad lietuviški drabužiai yra tokie pat cool kaip ir brangių brandinių parduotuvių. Kodėl gi neužsukus apžiūrėti lietuviškais daiktais prekiaujančių parduotuvių, kai viskas yra po vienu stogu?! „Europa“ Štai strategiškai patogioje vietoje (ir neką toliau nei pats senamiestis) esantis miesto stiliaus centras „Europa“ turi visą eilutę lietuvių dizainerių drabužiais ir aksesuarais prekiaujančių taškų: „Decolte“, „Julia Janus“, „Robert Kalinkin“ ir kt. Čia reziduoja Sandros Straukaitės, Agnės Kuzmickaitės, Kęsto Rimdžiaus, Agnės Jagelavičiūtės, LE MUSE, Mortos Paulės, Kristinos Sviderskaitės, J.Janus, R.Kalinkino ir kitų jaunų lietuvių dizainerių sukurti daiktai. Taigi, tai įrodymas, kad prekybos centre pardavinėjami tokie patys kieti daiktai, kaip ir senamiestyje. Jei jauti, kad tau seniai pabodo populiariųjų parduotuvių turinys, ir norisi originalių, kokybiškų daiktų, užsuk į „Europą“ ir rasi čia lietuviškus butikus.

Pop-up fenomenologija Pop-up, arba momentinė parduotuvė, – tai iš JAV atplaukusi madinga tendencija, tapusi gera alternatyva naujokams, kurie dar tik pradeda savo žygį į prekybos rinką ir negali daug į tai investuoti, tačiau trūks plyš nori pratestuoti savo produktus tikroje parduotuvėje. Momentinė pardė gali išdygti bet kur ir bet kada, net ir prekybos centre. Tokias netikėtas parduotuves labai mėgsta ir patys pirkėjai, nes juk visada malonu užsukti į naują vietą, todėl išgirdę žodį „popup“ įsiklausykite įdėmiau, nes čia ne tik galėsite susipažinti su naujų kūrėjų naujais daiktais, bet ir greičiausiai gausite specialių nuolaidų. Juk dizaineriai tokias parduotuves kuria tam, kad jums, pirkėjai, būtų smagiau. Tai dar vienas neblogas mini muitinės tarp dizainerio ir pirkėjo pavyzdys, kuris gali veikti kad ir vieną dieną, bet per tą laiką sudominti kritinę masę žiūrovų ir pirkėjų, nes pasižymi ypatingu konceptualumu ir išradingumu. Tokia parduotuvė gali suburti ir vesti į priekį ne vieną ar du, o visą pulką jaunų arba senų dizainerių. Tokiu būdu savo rezidentūrą „Europoje“ pradėjo ir R.Kalinkinas, kuris iš pradžių čia įsikurti ketino tik 35 dienoms, tačiau netikėtai įvyko reikšmingas posūkis nuo momentinės link nuolatinės parduotuvės.

„Decolte“ rezidentai Tas pats pop-up fenomenas į „Europą“ atvedė ir „Decolte“ parduotuvę su visa rinktine lietuvių dizainerių. Beje, labai įvairaus kalibro dizainerių, nuo tokių mados veteranų-generolų-kapitonų kaip S.Straukaitė ar A.Kuzmickaitė iki dar tik vos į mados rinką prasimušusių jaunųjų dizainerių, kaip Morta Paulė ar K.Sviderskaitė, taip pat savo karjerą pradėjusių kaip stilistai, bet pasukusių autorinės kūrybos link dizainerių (K.Rimdžus, A.Jagelavičiūtė) ir kitų. Užsukę čia, pirkėjai nesinervina, kad neranda „ko nors lietuviško“, nes „Decolte“ visada yra ko nors lietuviško!

Agnė Kuzmickaitė „Decolte“

Kęstas Rimdžius „Decolte“

>> Daiktų anatomija

„Robert Kalinkin“ R.Kalinkinas „Europoje“ esančios savo vardinės parduotuvės interjerui sukurti sunaudojo 24 kilometrus kino juostos su tikrais filmais, nuo „Pearl Harboro“ iki maestro Federico Fellini juostos „8 ½“. Tad įspūdingo interjero veikiausiai niekas nedrįso naikinti ir parduotuvę čia leido pasilikti. Jei dar nematėte – rekomenduojam ir klausiam Roberto, ką jis apie visa tai mano pats.

– Ar tau svarbu, kokioje aplinkoje pardavinėjami tavo sukurti daiktai? Kiek dėmesio skiri pardavimo vietai ir kokia ji turėtų būti?

– Žinoma, svarbu. Begalė įvairių patogumo faktorių turi įtakos vietos sėkmei. Kalbant apie pačią parduotuvę – mes viskame ieškome savito kūrybinio kelio. Tai apima ir bendravimą su klientu, ir prisistatymą jam. Ne išimtis ir parduotuvė – erdvė, skirta ne tik maloniam apsipirkimui, bet ir smalsumui, nuostabai sukelti, pažadinti įvairių emocijų. Man patinka atėjusiam žmogui ne iš karto atskleisti visas kortas – tik pabuvęs mūsų parduotuvėje kurį laiką, suvoki, iš ko ji pagaminta.

Akimirksniu pasikeičia ir pačios erdvės suvokimas. Jis įgauna kitokią prasmę.

– O kodėl savo daiktams parduoti pasirinkai „Europą“?

– „Europa“ yra prekybos centras, kuris turi privilegiją naudotis dienos apšvietimu. Jis be galo malonus akiai, centras atrodo erdvus ir lengvas. Strategiškai patogi vieta, turinti savo identitetą, – iš esmės visi atpažįsta „Europą“ kaip boutique stiliaus prekybos centrą, turintį stiprią mados, stiliaus kryptį ir aukštesnę nei vidutinių pajamų auditoriją.

– Kokią kolekciją dabar pirkėjai gali rasti tavo parduotuvėje?

– Šiuo metu mes turime sezoninę kolekciją ruduo–žiema, lentynose taip pat yra pasiteisinusių ankstesnių kolekcijų modelių ir, žinoma, bestselerių – vyriškų bei moteriškų džinsų, žieminių paltų, tamprių, oversized stiliaus rankinių.

„Julia Janus“

„Julia Janus“ Dizainerę J.Janus galima vadinti „Europos“ veterane, ji savo butiką čia atidarė pirmoji iš lietuvių ir tai buvo taip seniai, kad jau nebeatsimename kada. Būnam smalsūs ir klausiam Julijos, kodėl jos mados namai nusprendė atidaryti butiką prekybos centre?

– Kodėl pasirinkote „Europą“?

– Kai nusprendėme atidaryti parduotuvę prekybos centre, „Europa“ iš kitų išsiskyrė savo patraukliu dizainu ir galėjo pasiūlyti būtent tokį sektorių, į kurį mes orientuojamės. Taip, tai yra tiksliniai klientai, kurie atvažiuoja į „Europą“ jau žinodami, ko jiems reikia, o ne šiaip pasivaikščioti. Taip pat įsikūrę „Europoje“ buvome garantuoti dėl nuolatinio pirkėjų (tiek jau esamų, tiek naujų) srauto.

– Kuo parduotuvės prekybos centre pranašesnės už parduotuvę senamiestyje?

– Didesnis žmonių srautas. Nors neneigsiu, kad pastaruoju metu ir Vilniaus senamiestis yra labai pagyvėjęs.

Taip pat ilgesnis darbo laikas, „Europa“ dirba nuo 10 iki 21 val., taigi, žmonės ir po darbų dar spėja užsukti į parduotuves. Taip pat žiemos laikotarpiu prekybos centras savo šiluma ir gausesne pasiūla pritraukia daugiau lankytojų nei senamiesčio gatvės.

„Robert Kalinkin“

– Ar jums svarbu, kokioje aplinkoje parduodami jūsų sukurti daiktai? Kiek dėmesio skiriate pardavimo vietai ir kokia ji turėtų būti?

– Tikrai taip! Juk tik įžengus į mūsų parduotuvę nesunku pastebėti, kad tai nėra tiesiog paprasta parduotuvė, o vieta, kur viskas apgalvota iki smulkmenų. „Julia Janus“ – tai konceptuali parduotuvė ir parduotuvių aplinka bei interjeras yra itin svarbus tam, kad atskleistų visą konceptą – food & fashion (maistas ir mada). „Julios Janus“ prekių „įsikūrimo“ vieta interjere – stilizuota, moderni,

šiaurietiška virtuvė. Kodėl virtuvė? Nes virtuvė yra svarbi šiaurietiškos šeimos kultūros vieta. Ją dar būtų galima įvardyti netgi kaip sielos virtuvę (soul kitchen), užuovėją, kurioje apsiperkant veikia savotiška šiaurietiškos estetikos terapija. Visose „Julios Janus“ parduotuvėse galite pastebėti, kad mūsų interjerą inspiruoja šalys, esančios aplink Baltijos jūrą. Viskas apgalvota iki smulkmenų...

.Finito .Taigi, muitinė tarp dizainerio ir pirkėjo yra sudėtingas, tačiau labai efektyvus mechanizmas, padedantis pirkėjui surasti mėgstamą dizainerį ir pasiekti jį beveik ranka. Parduotuvė yra svarbi mados industrijos proceso dalyvė ir kuriančiam dizaineriui rinktis ją reikia taip pat atsakingai, kaip ir butą, universitetą, darbą, o gal net ir būsimą žmoną ar vyrą... O pirkėjui telieka atsipūsti ir mėgautis naujų kūrėjų bei naujų butikų gausa. Tobula, kai yra iš ko rinktis!

P. S. Visus nuotraukose esančius daiktus rasite miesto stiliaus centre „Europa“ (Konstitucijos pr. 7A, Vilnius).

>> eiti ar neiti?

Recenzavo: Goda Dapšytė Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo

„NUOŠALY“ ŽIŪRĖKITE LAPKRIČIO 30 D.

LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilniuje)

„ŽUVĖDRA“ ŽIŪRĖKITE GRUODŽIO 27 D.

teatras

OKT STUDIJOJE (Ašmenos g. 8, Vilniuje)

Penkioliktąjį sezoną švenčiančiame OKT / Vilniaus miesto teatre režisierius Oskaras Koršunovas pirmą kartą ėmėsi moderniosios dramos klasiko Antono Čechovo.

Tiesa, į „Žuvėdrą“ žiūrovai kviečiami kaip į peržiūrą – taip savotiškai siūloma tapti kūrybinio proceso dalimi (abejojantiems, ar verta eiti į peržiūrą, o ne į premjerą, paaiškinimas: verta). Minimalistinėmis priemonėmis nedidelėje OKT studijos erdvėje sukurtas spektaklis iš esmės remiasi aktoriais ir jų kūrybos galia. Jis gyvai patvirtina teatrinį priežodį, kad „mažų vaidmenų nėra“, – kiekvienas šio spektaklio personažas pilnakraujis, egzistuojantis savame sudėtingame pasaulyje. „Žuvėdra“ – tai spektaklis apie teatrą, apie kuriančius, gyvenančius ir kenčiančius jame. Taip pat lyg ir apie meilę – apsėdančią, nuviliančią ir deginančią. Visi šios kažkada autoriaus kaip komedija įvardytos pjesės personažai myli, tik, deja, visi ne tuos. Nuo paprasto, atrodo, nereikšmingo pokalbio prasidedantis spektaklis įsibėgėja iki stingdančios aktorinės įtampos ir baigiasi kurtinančiu sprogimu (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme).

Iki šiol neatradusiems Martyno Nedzinsko talento šis spektaklis – puiki proga susipažinti su šio jauno aktoriaus vaidybos amplitude, atsiskleidžiančia kuriant Treplevo vaidmenį. Ypač žavus ir jo kartu su Nele Savičenko kuriamas motinos ir sūnaus duetas, sustyguotas iki mažiausių niuansų. Čia pat, šalia publikos, sėdintys ir kasdienius kostiumus (dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė) dėvintys aktoriai, organiškai tariantys šiandien suprantamus, o ne aną šimtmetį menančius žodžius (iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis), suvilioję žiūrovus paprastumu, pustuštėje scenoje atskleidžia sudėtingą jausmų bei santykių dramą.

Atrodo, gausi nedidelio spektaklio pagal islandų dramaturgo Sigurðuro Pálssono pjesę kūrybinė komanda atsidūrė visiškoje nuošalėje. Gyčio Padegimo režisuota šiuolaikinė absurdo pjesė dėl itin keistų režisūrinių sprendimų virsta deklamuojamu tekstu, kurio prasmė išnyksta kažkur ore, dar nepasiekusi žiūrovų salės.

Monumentalios dekoracijos (kažin kur vedantys didžiuliai laiptai), nuolat keičiami kostiumai (dailininkė Birutė Ukrinaitė), muzikos bangos (kompozitorius Gintaras Kizevičius), netikėti šviesos ir vaizdo efektai – spektaklis pilnas ir perpildytas išorinių raiškos priemonių. Dvi kažkur netoli teatro scenos egzistuojančias ir mintimis besidalijančias būtybes kuria Neringa Bulotaitė ir Diana Ancevičiūtė. Vilės ir Milės pokalbius jos perteikia vis keisdamos formą – nuo rečitatyvo iki klounados. Visos šios išorinio veiksmo kūrimo ir vystymo priemonės ima viršų prieš pjesės turinį: ilgainiui spektaklis virsta besikeičiančių ne pačių įdomiausių paveikslėlių rinkiniu, kurie galėtų būti sudėlioti ir atsitiktine tvarka. Pjesės tekstas nustoja prasmės, nes kas kartą ieškant vis naujos formos, kaip jį perteikti, nukenčia kūrinio mintis, o galiausiai tampa nebe taip jau svarbu, kas iš tiesų kalbama ar ką norėta pasakyti. Šis spektaklis skatina kelti klausimą, kodėl dalį režisierių vilioja ir taip komplikuotas absurdo pjeses interpretuoti kiek įmanoma sudėtingiau?

Rekomenduojama prisiekusiems G.Padegimo gerbėjams.

Nerekomenduojama visiems likusiems.

Rekomenduojama pasiilgusiems stipraus aktorinio teatro.

Nerekomenduojama kostiuminių dramų gerbėjams.

Rašė: Sigita Ivaškaitė Nuotrauka: Tomo Lukšio (BFL)

Rokas + opera = ?

Opera ir rokas. Tikiu, kad daugeliui pirmasis į galvą šaunantis pavyzdys – legendinis Freddie Mercury ir Montserrat Caballé „Barcelonos“ atlikimas 1988-aisiais. Šis duetas iki šiol laikomas kanoniniu operos ir roko muzikos sintezės pavyzdžiu.

18 // © 37O

Daina prasideda nuo įspūdingos uvertiūros, po jos – prigimtinio baritono ir soprano duetas, kuriame abu atlikėjai išnaudoja savo stipriąsias puses: vokalo melodingumą ir jėgą. Vis dėlto legendinis tapo ne vien kūrinys, bet ir dviejų ryškių profesionalų susitikimas scenoje. F.Mercury visuomet žavėjosi opera ir M.Caballé.

Primadonai buvo pasiūlyta sukurti dainą artėjančioms olimpinėms žaidynėms jos gimtajame mieste. Taigi ji pakvietė „Queen“ vokalistą dirbti kartu. Iki šiandien sklinda kalbos apie jo beribį susižavėjimą primadonos atlikimo technika, tuo, kad jai,

skirtingai nei F.Mercury, norint sumažinti balso intensyvumą, net nereikėdavo atsitraukti nuo mikrofono.

Ir vis dėlto šis atvejis yra tik ledkalnio viršūnė. Roko muzika, kurios pradžia laikomas šeštasis dešimtmetis, nuo pat savo kristalizavimosi iš rock’n’roll stiliaus pradžios turėjo sąsajų su opera.

Nors šiuodu stiliai ir artimi savo muzikine prigimtimi, žvelgiant iš šiandienių pozicijų, jų ideologija skiriasi kardinaliai. Vien tai, kad roko koncertai vyksta stadionuose – nuo senovės laikų liaudies susirinkimo vietose, skelbia, jog tai yra visiems prieinama muzika, siekianti suburti mases. O opera lieka uždaryta teatruose, kad ir įspūdingo dydžio bei talpos. Žinoma, tai nereiškia, kad opera nėra atvira visiems. Jos prieinamumas ir populiarumas išlieka pagrįstas tradicija bei pastovumu. Taigi, atrodo, kad bet kokie bandymai maišyti šiuos stilius tampa panašūs į gyvenimišką „priešingybės traukia“ situaciją.

Ne kartą girdėjome pavadinimą „roko opera“. Tikriausiai simboliška, kad jis pradėtas vartoti septintajame dešimtmetyje, kai miuziklo žanras atsigręžė į savo ištakas klasikinėje operoje, o dramos teatras, naudodamasis gana radikaliomis temomis ir priemonėmis (nuogumas, narkotikai, gatvės kalba), bandė atsinaujinti. Be to, teatras ėmė siekti anksčiau tik vizionieriška mintimi atrodžiusios absoliutaus vaizduojamojo meno formos. Žinia, labai seniai tokių idėjų pirmiausia gimė ne kam kitam, o operos kompozitoriui Richardui Wagneriui.

Taigi, masinėje kultūroje roko opera tapo muzikos ir teatro kūrybos samplaikos absoliutu. Tereikia ištarti „Jesus Christ Superstar“ ir tampa aišku, apie ką mes kalbame. Lietuvoje roko operas, miuziklus statė ir dramos teatro režisieriai, kaip labiausiai pavykusį pavyzdį galime išskirti Eimunto Nekrošiaus „Meilę ir mirtį Veronoje“ (1982 m.). Maištautojų vedlys – rokas – Valstybiniame jaunimo dramos teatre tuomet buvo tapęs pačios laisvės simboliu ar bent jos šaukliu. Jau vėliau

„59’ONLINE“ ŽIŪRĖKITE LAPKRIČIO 21 D.

MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)

Menų spaustuvės jaunųjų menininkų programa „Ateinantys“ dešimtosios laidos pristatymą pradėjo Loretos Vaskovos spektakliu „59’Online“, siekiančiu papasakoti, ką per mažiau nei valandą galima nuveikti internete.

Atsispyrusi nuo minties, kad šiuolaikinės medijos iš esmės keičia mūsų mąstymą ir jo būdus, spektaklio kūrybinė komanda scenoje mėgina atskleisti fragmentuoto mąstymo atvaizdą: kompiuteriai, vaizdo ekranas, interneto žinių portalų antraštės – visa tai skaido spektaklio erdvę (scenografė Agnė Kupšytė) ir atspindi kompiuterio darbastalio su daugybe atidarytų langų modelį.

Interneto realijas ir bendravimo ypatumus išradingai mėginama atskleisti muzikiniais pasažais, čia primenančiais tautines sutartines, čia virstančiais hiphopo ritmu (kompozitorė Rita Mačiliūnaitė). Skirtingas interneto gyventojų grupes atspindinčius vaidmenis kuria jauni aktoriai Dainius Jankauskas ir Dovilė Karaliūtė. Be galo žavios jų įkūnijamų „tarptautinių ekspertų“ diskusijos apie interneto žalą ir naudą, žongliruojant užsienio kalbų stereotipais.

Spektaklio turinį sudaro dviejų vaizdo dienoraščius kuriančių paauglių istorijos – naivios bei gana vaikiškos (ir paties pasakojimo, ir atlikimo požiūriu). Interneti-

nis paauglės maištas, pasibaigiantis komentatorių areštais, – lokalizuota istorija, vargu ar galinti atskleisti virtualios visuomenės lūžius. Spektaklio kūrėjų iškelta problema pasimeta nesuvaldytoje spektaklio struktūroje: čia dominuoja naivus pasakojimas, o interneto užvaldyto mūsų gyvenimo ypatumai ir kylančios gilesnės problemos nors švelniai ir konstatuojamos, tačiau nenagrinėjamos bei atskleidžiamos gana siaurai.

Rekomenduojama paaugliams ir tik pradedantiems naudotis internetu.

Nerekomenduojama tiems, kam virtuali erdvė – darbo ir laisvalaikio kasdienybė.

E.Nekrošius savo Hamletu pasirinko Andrių Mamontovą, tapusį visos kartos atspindžiu, šiuolaikiniu herojumi. Pats A.Mamontovas bei grupė „Foje“, jų koncertai Vilniaus sporto rūmuose gali priminti ir Lietuvoje laisvės žinią nešusius „Roko maršus“.

Kiek vyresnės kartos atstovams roko namais buvę Vilniaus sporto rūmai šiandien stovi tylūs. Vieni atsimins juose vykusius „Radiocentro“ apdovanojimus, kiti – „Foje“ koncertus, treti – užsienio atlikėjų pasirodymus. Galbūt šiandien Vilnius ir jo kultūros istorija turi būti prikelta dar vieno priešingybių dueto? Lapkričio 10 d. „Vilnius City Opera“ solistai kartu su roko grupe vienam vakarui atgaivins šį jau istorinį sostinės vaiduoklį ir pristatys naujausią savo projektą – menų sintezę VCO ROCK. Ar pavyks ši samplaika, ar atsiras nauja gyvybė? Verta būti ten, kad sužinotum pirmas.

>> eiti ar neiti?

Daug daug baleto

„Biplan“ ims „Loftą“ Spalį jau aštuonioliktąjį gimtadienį atšventę (oh my god!), tačiau besijaučiantys ir atrodantys beveik taip pat, lyg ką tik būtų išleidę savo geriausią albumą „Braškės“ (1998 m. – kai kurie jūsų turbūt dar po stalu vaikščiojote), biplanai šiuos metus gali drąsiai vadinti vienais geriausių savo karjeroje.

Vienas po kito sekę sėkmingi singlai, daugybė koncertų Lietuvoje bei užsienyje, ir, žinoma, vis didėjantis gerbėjų būrys – tikrai ne kiekviena šalies grupė ar atlikėjas gali pasigirti tokia sėkme šiais vis dar (ar vėl?) nelengvais laikais.

O ką sugeba ir ko vertas yra šis vilniečių ketvertukas, galėsi įvertinti ir pats, jei lapkričio 29-ąją užsuksi į menų fabriką „Loftas“, kur grupė užbaigs šiuos itin sėkmingus savo karjeros metus didžiausiu soliniu koncertu šiemet. Jam muzikantai (vokalistas Maksas Melmanas, gitaristas Olegas Aleksejevas, būgnininkas Aleksandras Kazakevičius ir bosistas Seržas Grėjus) ruošiasi išimtinai kruopščiai, be to, kuriama speciali scenografija, vaizdo projekcijos, „Biplan“ gerbėjams žada

ir gerą apšvietimą bei superinę įgarsinimo kokybę. Ir tai dar ne viskas: renginyje svečių teisėmis pasirodys charizmatiškieji šiauliečiai „Colours of Bubbles“.

Kol „Biplan“ su draugais ruošiasi metų koncertui, mes kartojamės jų dainų tekstus. Ypač tikimės išgirsti labai seną, bet dėl to ne mažiau gerą dainą „Londone“, kurią viename numeryje mėginome cituoti. Tiesa, aną kartą suklydome, nes labiau nei savo atmintimi pasitikėjome internetu, kuris, pasirodo, irgi kartais klysta...

Už tai viešai atsiprašome, bučiuojam savo seniems bičiuliams į žandus ir linkime gero koncerto. Go „Biplan“!

Žinome, kad esate reti svečiai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (kas gali ten kankintis žiūrėdami tas operas ir baletus), bet vis tiek lapkričio 18 ir 19 d. į šį niūroką pastatą pačiame miesto centre vertėtų užsukti. Tomis dienomis čia bus tiek gero baleto, kad galėsite mažiausiai dar 10 metų draugams girtis, kokiame puikiame renginyje buvote.

Kas ten bus? Ogi į Lietuvą atvyksta visas būrys pasaulinio garso baleto šokėjų, atstovaujančių bene geriausiai pasaulyje – Rusijos – baleto mokyklai. Maskvos Didžiojo, Sankt Peterburgo Marijos bei Michailovsko teatrų primarijai ir primabalerinos, surinkti į krūvą festivalio „Dance Open“ rengėjų, gastroliuoja po visą pasaulį ir stebina savo talentu. Neretai jų pasirodymai sukelia ne mažesnes ovacijas nei roko muzikantų koncertai: žiūrovai iš malonumo ne tik ploja, bet ir garsiai klykia bei trypia kojomis.

Ir tai nestebina, nes į „Neprilygstamų baleto talentų“ programą telpa ne tik tradiciniai baleto numeriai, bet ir šiuolaikinės choreografinės kompozicijos. Na, ne gatvės šokiai, bet į tą pusę. Žodžiu, gero jums baleto!

Rašė: Inga Minkauskaitė Nuotrauka: organizatorių archyvo

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Nuotrauka: Andriaus Mamontovo

>> Sapnavau Dalí

20 // © 37O

Deimantės kosmosas Paryžiuje, „Maison&Objet“ parodoje rodo savo kūrybą.

Sapnuoja, visai tvirtai stovėdama ant žemės

Rašė: Sandra Kliukaitė

„Sapnavau Dalí“ – nauja rubrika be pradžios ir pabaigos. Šiek tiek veikiama gravitacijos dėsnių. Šiek tiek aptaškyta kosmoso dulkėmis. Šiek tiek įkvėpta Salvadoro. Šiek tiek gal patiktų Freudui.

Kaip netikėtai atsirado, taip netikėtai gali ir pradingti.

D

eimantė Litvinaitė – dizainerė, „Tadam!“ ženklo įkūrėja ir pagrindinė aktorė, sudėtingų charakterio viražų persona, bet mėgsta paprastas barankas, nors šiaip yra gurmanė įvairiais gyvenimo klausimais. Tuo metu, kai „37O“ popierius sukasi spaustuvės staklėse, Deimantė matuojasi lėktuvo kėdę ir segasi diržą. Už x valandų ji bus Tokijuje. Ne, tai ne sapnas. Sapnas yra žemiau. Štai kaip ji sapnuoja klausinėjama...

– Deimante, ką pasakytum Salvadorui Dalí, jei dabar sutiktum jį ant gatvės?

– Iš tos baimės neištarčiau nė žodžio, nes suvokčiau, kad esu mirusi.

– Ką dabar kuri?

– Tik galvoju „kuri dabar?“.

„Vilnius Mama Jazz“ šildys ir kubietiška muzika Lapkričio 14–17 d. Vilnių jau dvyliktą kartą sudrebins tarptautinis džiazo festivalis „Vilnius Mama Jazz“, išsiskiriantis atvirumu visiems džiazo muzikos stiliams ir kryptims. Festivalio programoje puikiai dera pasaulinio garso atlikėjų ir Lietuvos džiazo meistrų pasirodymai, neretai vainikuojami naktiniais jam session. Šiemetė festivalio programa žada nemenką šios muzikos įvairovę ir įkaitintus rudens vakarus. Vienas labiausiai intriguojančių šios programos akcentų – jaunosios kartos džiazo grupės „Snarky Puppy“ iš Niujorko pasirodymas. 2004-aisiais susibūrusi fusion komuna (muzikantų, kurie vienu ar kitu metu prisideda prie šios kompanijos, priskaičiuojama net apie 30) jau spėjo išleisti aštuonis albumus ir kaupia peržiūras youtube. Fanką, džiazą ir world music savo kūriniuose derinanti karštligiškoji „Snarky Puppy“ surenka pilnutėles sales Azijoje, Australijoje, Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Festivalio organizatoriai tikina, kad koncertuose muzikantai atrodo ir elgiasi taip, tarsi būtų geriausi jūsų bičiuliai iš universiteto „barako“, ir kad pagal šią muziką galima šokti.

Na, o šiųmečio festivalio žvaigžde galima įvardyti „Volcan“ (Kuba, JAV) – „all star“ tipo kvartetą su išskirtiniu pianistu Gonzalo Rubalcaba priešakyje. Tiesa, visi šio kvarteto nariai – žinomi ir pripažinti muzikantai, vienijami ne tik turtingos bei įvairios muzikinės patirties, bet ir begalinio talento. Aštuonias „Grammy“ nominacijas pelniusio G.Rubalcabos muzikiniams pasažams būdingas ypač jaudinantis melodingumas ir ritmika žada nepakartojamą muzikinių įspūdžių kupiną vakarą.

Gonzalo Rubalcaba

Tačiau tai tik dalis festivalio programos, dar laukia džiazo kvartetų ir trio iš Norvegijos, Puerto Riko bei JAV pasirodymai. Na, o „Tamstoje“ – susitikimai su lietuvių džiazistais. Čia bus galima pasiklausyti ir Nedos su Labučio džiazo kvartetu, ir „Soul Moustache“, Kauno džiazo kvarteto ir „Fun Clock“, „The Proof Quartet“. Tad „Vilnius Mama Jazz“ suteiks puikią galimybę niūrius ir vis šaltėjančius vakarus praskaidrinti gero džiazo doze. Vaistininkai gal ir nerekomenduoja, o mes – taip.

Koncertai vyks Vilniaus kongresų rūmuose (Vilniaus g. 6, Vilniuje), Lietuvos rusų dramos teatre (J.Basanavičiaus g. 13, Vilniuje) ir gyvos muzikos klube „Tamsta“ (A.Strazdelio g. 1, Vilniuje).

Rašė: Goda Dapšytė Nuotrauka: organizatorių archyvo

– Iš to, kad labai greit eina laikas. (Juokiasi.)

– Ką vakar sapnavai?

– Greičiausiai vieną iš trijų: karą, pasaulio pabaigą arba tvaną.

Tai reguliariai besikartojantys sapnai.

– Ką atsimeni iš devintojo dešimtmečio?

– Iškyla vaizdai apie rudą specifinio kvapo popierių, į kurį parduotuvėje įvyniodavo sveriamą sviestą arba sūrį. Dienos ilgio eiles prie apelsinų. Kaip pirmą savo gyvenime bananą sirpinau virš dujinės viryklės. Tėtį, besiklausantį vinilų. Kaip pamažu pradėjo rastis importinių mašinų.

Dar pamenu močiutės stalčius, kuriuose būdavo sukrautos įvairiausių rūšių muilo stirtos (turbūt gautos iš užsienio).

– Kiek barankų esi iškepusi?

– Šiek tiek mažiau, nei tu įsivaizduoji.

– Ar vegetarai sapnuoja mėsą? Tu sapnuoji?

– Kadangi žmogus ir pats iš dalies yra mėsa, tai sapnuoju.

– Į kokią planetą norėtum išskristi? Ar jau esi?..

– Norėčiau apskritai mokėt skristi ar bent jau levituoti.

– Ar vaikai atsiranda iš kalafiorų?

– Drugelių vaikai – taip.

– Kur dažniausiai šoki?

– Ryte iš lovos į šliures.

– Kaip dažnai nelaikai kontakto su realybe?

– Mama sako, kad labai dažnai. Nes nežiūriu TV, neskaitau laikraščių ir todėl nieko nežinau.

– Kas geriausiai režisuoja gyvenimo kino juostas? Dievas?

– Kodėl tu man sufleruoji atsakymus? Labiau vis dėlto pats žmogus. Dievas tik davė visas reikalingas priemones, kiekvienam šiek tiek skirtingas.

– ...o kino?

– Negalėčiau pasakyti, kad turiu mėgstamiausią režisierių. Žaviuosi Larso von Triero, Michelio Gondry, Leoso Caraxo kūryba.

– Į ką juokinga žiūrėti?

– Nežinau... Jei ironiškai, tai į save, jei naiviai ir nuoširdžiai – į youtubinius bajerius apie pandas, katinus ir pelėdas.

– Ką slepi kišenėse?

– Rankas, kai būna atsilupęs nagų lakas.

– Iš ko sprendi, kad Žemė sukasi?..

Iš tos baimės neištarčiau nė žodžio, nes suvokčiau, kad esu mirusi.

– Juoda ar balta?.. O gal rūžava?..

– Jei tai staigmena, nenoriu žinoti.

– Kas būna, kai virtuvėje sprogsta puodas su aliejumi?

– Priminei tokį nutikimą. Vaikštau sau gražiai mieste ir tik dingt į galvą, kad palikau bulves verdančias. Kūlversčiais lekiu į namus. Užu namo kampo jaučiu aitrų prisvilusių bulvių kvapą, dūmų kamuolius, akyse raudonuoja gaisrinės mašina ir pasipiktinę kaimynai. Atrakinu duris – įprastinis katino pasisveikinimas. Nieko. Tik vaizduotė.

– Didžiausias tavo matytas „kosmosas“ yra...

– Paskutinis geras kosmosas buvo Sashos Waltz spektaklis „Kūnai“.

– Ar supranti klausimus?

– Tai taip, aš visai tvirtai stoviu ant žemės.

– Ką reiškia „37O“?

– Kai pasižiūri aplinkui ir tada pakeli akis aukštyn.

s

a en er ,S rri os Bo erij ų i, rto m ki tyt o be rfu i to ąs Al pa liu , m enim u i i

s o je o chemij ta o Parm ka o Rafinu pam v o a m m y ad rm da as inti s g ,k n Pa ur i p e ip ria ta ku įk not atm arti iš s su ga u ės ieš va uoti ab tin a gi ą o i al aik as iag ed yb pr ntr dž m ų lkd ot ad ul s i i u en s, ko me ak vis p iv n m ai : p nip bia i o a r be en itin ės in iš ka as isi tį l s z a o d t a s m a d v as nte va usia s – ’iui las os 1- du tų že r a F , im le ro nti i ng 1 už is tų id tų alą via um ille . ai t s e g a l r ko ja al ev tą n bi 20 u en e as uo i ž m m len du nn oma afra ry tti sa ų „ ve leta le šį s s e e am otiz i kū e ė at ks Bo ar , š iu pa ū .

– o s D . a ų s p n T ų i ir mm ikėl m us Ši syk ai s, ip ija i]“ in aik ra ų. i N al žė b . „ s, iš im pu h nc 3L m gr y al riu ik ro os ia išs ija ny la ro la tų ta [ he s tis et e un , r i . a i i s i c c . m l k ė m išk a G “, am min gi sub hium ės ov kiu ų m rfu kurt sika as. ora ša mu gia kom o, n at e i n i r n s e m a r t i u n u i u i d i c r t m ie isi or „L iod . Se u sy inka – p iu s pe usku s a galu išk – te ji s mo uso iz nd un kv pr .B no , , a sk in er iu ia t ė in i, ie u ad „ , A p m t ė i ar A O ie o p lič tač a tez šal yna i, ngl p a pr is“ ik ard mu sm la i“ ja li e a t ch i ir uid ie k tę, – a ai ma a em i k i au ža um dė te eu, oj n o m i l r o at rof o i asi am nni mt ir a im ti k alg “ – s k pir nim lch be be ts j . ys in Tr hid ę „F , ku zdu os s P sav : p e C las ga zė vėp alin ilkd C] tina su yve si a ero lgio r pa inių klė mi us “ is o o im rri te įk įk , v [6 bū asi išg ar bi da s i m uo ga ori šG on atų vai . i še o ikti Be ço ic nu lepo ne ulia bon ms juoj ais n. T , im vilk sia “ ga i d ies aut ą a os ių „M te _ n N si įm om tų is“ u ci išk ro nių , iau e ta on o et n , er ės su Nu Fra ir tar ų e ęs ko či ar o r s k o m „ B i l r r a a m i o r u p o a _ d – C s a p e s ar din enta p k fu ov lą „ ip he iai, min rita drą , ta a ist F.C ries ant s sti Nu as deg kva itin rau am 10. r ar dr a ija a c d n e k e p i n j s n „ t i s t n i ža om i en jis m ė s p be av li s, Fi šma ch ija alo trijo tom n is tor tų p rų, pa kių ma ir ės inko ria au u G io s, a g i s m a lijo o į p atų tru ie e i m ipria au šal ipi ne en aro ams laik asir sod išg res edž rija nę z Ita buv ok om eis ylv taip odi anta be indu kur ja ž os st ato vo ų p be ų p “ toj s p ra je s p m ive j u f o i ė s r i os is , k r m S ė a m na dųj Tai vis O] nin stato jis is y tūro go ko vet .. rsi el jo a ų e, lg pe le uv pų , iž ar g ą a o o p i b r ė n e ę a . iš [8 ry o liu kur era jė rin ą, r e o a L p i juo ilį u į G se žin gim kva ’ą asi nęs did Tai kv jėg mis os p sp vėr ir kte sias en ro g s n bo nį, mp on as ran p i is ią jo jo už . s e (jo ) u f p m b m u o n “ g p s e p i k i u e o o s n o u o t k ai kio s u oj gs to k al ži jį, sis ai ki oi ji ka eg “ ša ia xy s , t g o ė k i , o s o o d g t nt e’į, nu r ją erij žin uri vo i g did e į „O m T ni de ri – | os us lį, m a t A i l i a s r ą ė i . l o t r i n a b s ų s „ ū p vil ūtų lę um as ai o t ng o kim da kę , ži en u ar i e m a t f n m j m K š e n r p d b rž rsi p leis pė to ka pr šti t p ja . nd ris is yp s ro nn nte a au a , e k m s . e a Š a i p o i a a ai i . t r i L . p e p Bo no le je , n aro ytum ai p , ta Pas ... į v , ku ą. , šn štrū uKl A. nių s nt išr p ius a a i k i s s o k ą a i m “, i . i o t s sie ntų jo ūra ki s j g a i i i v r a i k a l s j l i o u t n u e t a lis m kšt nt en , s drą to sa du iuz e av reg ias m pa uo ėj s, da l a p m s po s an au av si iką tu uta mo je i a le orm e, um i, re id ata vilk ro r a i i o s n f e r i p a si s v ota a i oja ko rm ta s usi .L g in Ak ia ų n ą, yr va is A o u n i s Š l n s |„ u i o i ne n lut Nu ųsi Pa ]“ – gij s s io te azm gė sk , j p m tik e as u kią ės p stį. uot ijos 1H ner ato er nes , j elį tas ch as dėm un m nk rm ud n [ s e vis fum , nilė i m įh n s e o o i t a Ka ų p sle fo ų s ge sio ios par on va o ja em on nk m o m “, i i l k k t ū m ap dro mo var s flak i, lis uz e es su d ko a kv „Hy gsta ir t urta iš ilika s. ali toje ir b is s ir su tab po ė o i i ro ro os suk ias baz an ta isa pis gom ona vėp ną, Ak – V y i ž sp ni , o m a r l l k r s , į | „ erie da ata ve iai sa e]“ imą ekv s są ba er am ius um h i b o m ir on lo H lit r c cin , o m 2 iln arf p k o Fis s, čia s žu [ a vis lio e . l o p , V eP i u t ą pr s, lium al spa rma arš ę S iuli a“ ut m a sa „He pag Be no . K utor pač ra eH s io. s, alu a , no em tra nil nta id to tes Pa Cr a v e | „ ela de m a m mo o p e“ ed ele jų ar rga èm em du šio be Cr Cr ja oti la m/ nu de .co e m ok rè bo „C ace f

22 //

© 37O

Ra­šė: Sand­ra Kliu­kai­tė

Lapkritis – tai tas mėnuo, kai baigiasi grybai, o miško parketas pasidengia gelta sergančiais lapais. Paskutinė galimybė pasidžiaugti gamtos viražais pliusinėje temperatūroje, užsukti į romantiškas kapines ir išgerti naujo derliaus božolė. O mes ant lentynos lankstome rudens kolekcijas, nepamirštam skautų, kosmonautų ir kitokių „-out’ų“. Kaip sakė agentas Malderis, „tiesa slypi kažkur anapus“. ......

Naujas „TADAM!“ derlius LIETUVA

KAINA 320 LITŲ Labas rytas! Valgote pusryčius? Gal norite cukrinių kalafiorų aukso glajuje, tiesiai iš TADAM! daržo? O gal karamelizuotų graikinių riešutų aukso meduje? Pasimalę Paryžiuje, pikantiškoje „Maison&Objet“ parodoje, jie atvyksta tiesiai ant lietuviško stalo.

Gero apetito akims!

„BEST MADE CO.“ KIRVIS JAV

TadamTadam.lt

R.RIMGAILAITĖS KOLEKCIJA „THE MILLENIUM LADY“ LIETUVA

Šviežias kraujas. Kostiumo dizaino mokslus VDA kremtanti mados naujokė iš Klaipėdos Rimantė Rimgailaitė aprengė naujųjų laikų „žirgų tramdytoją“ – truputį kosminę, truputį emancipuotą, truputį iš kitos galaktikos, bet puikiai besilaikančią ant žirgo.

Fotografė: Rusnė Pazdrazdytė | Grimas: Eglės Bubliauskaitės Plaukų stilistas: Dainius Armin | Modelis: Ieva Greičiūnaitė

KAINA 300 JAV DOLERIŲ (APIE 765 LITUS) Ne taip dažnai į šią lentyną pakliūva amerikietiškų daiktų, bet dar rečiau čia atsiduria kirvių! Tačiau jei žemėje būtų skautų dizaino rojus, tai jis būtų „Best Made Co.“ parduotuvėje Manhatane. O viskas prasidėjo nuo to, kad kartą „The New York Times“ meno direktoriui, grafikos dizaineriui Peteriui BuchananuiSmithui prireikė stiliovo kirvio. Ir jo niekur nebuvo! Taigi, Peteris metė prestižinį darbą ir ėmė kurti gražiausiai įpakuotus rankų darbo kirvius pasaulyje. Netrukus visa tai išsivystė į solidų dizaino ženklą, skirtą skautams, kurie net ir stovėdami ant miško parketo atrodo kaip iš dizaino žurnalo... bestmadeco.com

„TOILETPAPER“ IR „MEMORABILIA“ SELEKCIJOS ITALIJA

KAINA NUO 17 IKI 122 EURŲ (NUO 58 IKI 423 LITŲ) Vieni sako, kad žmogaus protui nėra ribų, kiti – kad kvailumui. O štai italų dizaineriai mano, kad ribų nėra dizainui. Kol dizaineris Alessandro Zambelli kūrė paauksuotus porcelianinius prisiminimus iš kaukolės, karūnos, pistoleto, roboto ir kosminio laivo, Maurizio Cattelano ir Pierpaolo Ferrari duetas pagamino visą servizą su staltiesėmis paskutinei vampyrų ir kanibalų vakarienei – „Toiletpaper“. Dabar servizais su prakąstomis kepenimis, išplėšta širdimi, nukapotais pirštais, brangakmeniais įdaryta žuvimi ir kitomis „gėrybėmis“ prekiauja net „MoMA“ muziejus Niujorke. seletti.it

D.EFECT KOLEKCIJA „AW’2013“ LIETUVA

24 // © 37O

KAINA NUO 150 IKI 590 EURŲ (APIE 520 – 2050 LITŲ) Dizainerė Eglė Žiemytė (D.EFECT) kaip ir kiekvieną sezoną turi KĄ parodyti. Topų topas – juodi it smala kailiniai „Indiana“, taip pat mūsų favoritai – pavydėtinas raudonas vilnonis paltas „Gena“ ir megztukas su mėlynuoju gaidžiu „Big Rooster“. Tinka dėvėti visom progom. defectonline.com

„BEAUJOLAIS NOUVEAU“ PAKUOTĖ-MAIŠELIS LIETUVA

Dar viena madinga lapkričio aktualija – jaunas prancūziškas božolė vynas, kurio milijonai litrų rinkoje ir ant stalų pasirodo lapkričio pabaigoje. Lygiai prieš dvejus metus „AD McCann Erickson“ reklamos agentūrai teko atsinaujinti, o apie atsinaujinimo procedūrą kaip nors paskelbti savo klientams. Tad pasigavę božolė madą jie supilstė vyną į donorų kraujo maišelius, ant jų užklijavo darbuotojų bio ir taip pristatė savo „naują kraują“. Netrukus originali pakuotės idėja apkeliavo daugybę užsienio dizaino tinklalapių ir, kaip matote, atėjus božolė sezonui vėl apie save primena.

Kūrybos direktorius: Jonas Valatkevičius | Meno vadovė: Ernesta Valantiejūtė Tekstų kūrėjas: Audrius Puidokas | Dizaineris: Karolis Žukas