2013 12 13 santaka

1

penktadienis, gruodžio 13, 2013

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka Kalėdos be blizgučių REMIA

Nr. 119

Nokdaunas pykčio šmėkloms Psilikono teatras – galimybė išspręsti socialines problemas, sako jo įkūrėjai kauniečiai Petruliai.

3

Natas pakeis hieroglifai Šiandienos muzikai turi mokėti gyvai bendrauti su publika, rytojaus – tai daryti kiniškai, sako prof.J.Martinas.

Artūro Morozovo nuotr.

4

Didžiųjų metų švenčių paieškos Šventojoje žemėje

6

Pilkieji teatro kardinolai Kodėl užkulisiuose dirbančių teatralų niekada nepakeis kompiuteriai ir kodėl jų klauso garsiausi režisieriai.

8

2

penktadienis, gruodžio 13, 2013

santaka /kultūros savaitė „Nešk sa­vo švie­są ir ti­kėk“, – šiuo im­pe­ra­ty­vu pa­va­din­tą ženk­lą, aukš­čiau­sią Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jos ap­do­va­no­ji­mą, pa­sta­ro­ji ins­ti­tu­ ci­ja įtei­kė kau­nie­tei ak­to­rei, re­ ži­sie­rei Da­nu­tei Ju­ro­ny­tei-Zel­ čiu­vie­nei, taip įver­tin­da­ma jos Lie­tu­vos kul­tū­rai įžieb­tas idė­jas ir ini­cia­ty­vas, ins­pi­ruo­jan­čias bend­ ruo­me­nę po­zi­ty­viai veik­lai, jos as­ me­ni­nę po­zi­ci­ją ir at­sa­ko­my­bę, ku­ riant kul­tū­ri­nę ir dva­si­nę ap­lin­ką.

Trum­pa ra­šy­mo apie me­no rin­ką is­to­ri­ja

P

Šal­ti­nis: Lie­tu­vos kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja

Er­nes­tas Pa­ruls­kis

rieš po­rą sa­vai­čių Vil­niaus „Var­t ų“ ga­le­r i­jo­je ati­da­r y­ ta ir iki sau­sio 18 d. vyks „Mind­w alk“ pa­ro­d a. Jei ši­ta pa­ro­da bū­t ų tie­siog tra­d i­ci­nė šiuo­lai­k i­n io me­no eks­po­z i­ci­ja, ku­ rio­je ro­do­mi Ste­fa­no Cons­tan­ti­nes­ cu, Gin­t a­ro Di­d žia­p et­r io, Žil­v i­no Kem­pi­no, Jo­nat­ha­no Mon­ko, Sva­ jo­nės ir Pau­l iaus Sta­n i­k ų bei Er­w i­ no Wur­mo dar­bai, ra­šy­t i bū­t ų pa­ pras­čiau.

Ei­čiau stan­dar­t i­niu ke­l iu: at­ras­čiau pa­ro­dos kon­cep­tua­lią, siu­že­ti­nę ar, blo­g iau­siu at­ve­ju, biog­ra­fi ­nę ba­zę, įkel­čiau ke­l ias ma­ž iau nu­val­k io­tas me­ta­fo­ras, su­gal­vo­čiau vie­ną ki­tą de­ta­lę iš įsi­vaiz­duo­ja­mos as­me­n i­ nės pa­t ir­t ies – ir teks­tas bū­tų pa­da­ ry­tas. Na, dar pa­ž y­mė­čiau, kad bri­ tas J.Mon­kas su aust­r u E.Wur­mu yra la­bai gar­sūs. Pak­lau­siau­sių, gei­ džia­m iau­s ių pa­s au­l io dai­l i­n in­k ų rei­t in­ge, ku­r į ga­l i­ma pa­nag­r i­nė­t i ar­facts.net tink­la­la­py­je, pir­ma­sis yra 53-ias, o aust­ras uži­ma 29-ą vie­tą.

Šiuo­lai­ki­nio me­no ko­lek­ cio­na­vi­mas ir Lie­tu­vo­ je, ir pas kai­my­nus iš sie­ kia­my­bės per keis­te­ny­bę trans­for­ma­vo­si į rea­ly­bę.

Bet įpras­ta ra­šy­mo for­mu­lė ne­t in­ ka, nes „Mind­walk“ nė­ra tra­d i­ci­nė pa­ro­da. Jo­je eks­po­nuo­ja­mi kū­ri­niai iš pri­va­čių šiuo­lai­k i­nio me­no ko­lek­ ci­jų, ku­rios be­veik vi­sos su­kaup­tos Lie­tu­vo­je. Ir štai ši si­tua­ci­ja yra nau­ ja. Na, mū­sų ne­nus­te­bin­si pri­va­čių me­no ko­lek­ci­jų vie­šu pa­ro­dy­mu – ga­lų ga­le M.Ži­l ins­ko ga­le­r i­jos eks­ po­z i­ci­ja yra ka­dai­se bu­v u­sios pri­ va­čios ko­lek­ci­jos de­monst­ra­vi­mas, bet „Mind­walk“ yra ki­to­k ia. Jo­je ko­ lek­cio­n ie­r iai Vil­ma Da­g i­l ie­nė, Bo­r i­ sas Sy­mu­le­v i­čius, Ro­lan­das Va­l iū­ nas, Aud­ro­nė ir Ma­rius Vaup­šai, Iri­ na ir Ma­ris Vi­to­lai, žmo­nės iš „Lew­ ben Art Foun­da­t ion“ (www.isei­v i­ jos­dai­le.lt) ro­do sa­vo ko­lek­ci­jų fa­vo­ ri­ti­nius kū­ri­nius, ir tie dar­bai, nors ir pa­te­kę į šiuo­lai­ki­nių me­no mu­zie­jų, mu­g ių, pa­ro­dų apy­var­tą, dar ne­tu­ri mo­der­nios kla­si­kos pa­ti­nos.

Man bū­tų ge­ro­kai pa­pras­čiau, jei to­ kia pa­ro­da vyk­t ų prieš de­šimt­me­ tį, 2002-ai­siais. Tuo­met, kai tik du iš šios pa­ro­dos au­to­r ių tu­rė­jo, kaip ir da­bar, ypač aukš­tus sim­bo­li­nio ka­ pi­ta­lo rei­tin­gus, bū­čiau ga­lė­jęs pul­ti į neo­fi­ti­nę ty­ri­nė­to­jo eks­ta­zę ir ka­te­ go­r iš­kai vi­siems paaiš­k in­ti apie lie­ tu­viš­kos me­no rin­kos ma­ž u­mą, jos kon­ser­va­t y­v u­mą, ieš­ko­čiau, dė­l io­

da­mas is­to­r i­n ius par­da­v i­mų koe­fi­ cien­t us, in­ves­ta­v i­mo į me­ną (tarp­ tau­ti­n į ir vie­ti­n į) grą­žą. Na, ką da­ry­ si – prieš de­šimt me­tų ra­šy­mas apie ko­lek­cio­na­vi­mą Lie­tu­vo­je bu­vo au­ to­ma­tiš­kai sie­ja­mas su in­ves­ti­ci­niu kon­teks­tu. Šiek tiek vė­l iau, tar­k im, prieš pen­ ke­rius me­tus, ak­cen­tai jau bū­tų pa­ si­kei­tę. 2008-ai­s iais šios pa­ro­dos ano­ta­ci­jo­je tik punk­t y­r u pa­m i­nė­ čiau, kad ne­k il­no­ja­mo­jo tur­to bur­ bu­las ir kri­zė vi­siš­kai ne­pa­lie­tė me­ no rin­kos, bet pi­ni­g i­nio as­pek­to ne­ pa­mirš­čiau: ban­dy­čiau iš­k laus­ti ar­ ba ki­to­kiais bū­dais su­ži­no­ti, kiek ko­ lek­ci­nin­kams kai­na­vo eks­po­nuo­ja­ mi kū­r i­n iai, ar­g u­men­tuo­da­mas sa­ vo smal­su­mą edu­ka­ci­ne mi­si­ja, ku­ rios glo­bos ob­jek­tais tap­t ų ir pub­l i­ ka, ir ga­li­mi ki­ti, dar neeg­zis­tuo­jan­ tys, ko­lek­ci­nin­kai. Be abe­jo, pa­ro­dos pro­ga ban­dy­čiau pro­g no­z uo­t i, pa­ nau­do­da­mas, na, kad ir Suo­mi­jos pa­ vyz­dį. Šios ša­lies is­to­ri­ja la­bai pa­lan­ ki lie­tu­viš­koms ci­vi­li­za­ci­nėms pro­ gno­zėms. XX a. vi­du­ry­je at­si­dū­ru­si be­veik ana­lo­g iš­ko­je si­tua­ci­jo­je kaip ir Lie­tu­va, Suo­mi­ja iš­lai­kė ne­prik­lau­ so­my­bę, virs­da­ma dau­ge­l iui mū­sų iliust­ra­ci­ja „Kaip mes ga­lė­tu­me gy­ ven­t i be (bet ša­l ia) so­v ie­t ų“. Pri­si­ min­čiau fak­tą, kad pir­ma­sis aukš­ čiau­s ios pra­b os šiuo­l ai­k i­n io me­ no kū­r i­nys Suo­mi­jo­je bu­vo nu­pirk­ tas 1979 m., kai „Forsb­lom“ ga­le­ri­jo­je at­si­ra­do 1969 m. nu­ta­py­tas Pi­cas­so „Muš­k ie­t i­n in­kas“ – dai­l i­n in­kas tais me­tais be­veik vien tik juos ir ta­pė. Žiū­rint į kū­ry­bos ir mir­čių lai­ko juos­ tą, 1979-ai­siais nu­si­pirk­ti Pi­cas­so kū­ ri­n į bū­tų tas pa­ts, kas šie­met įsi­gy­ti Sol Le­Wit­to pa­veiks­lą, at­lie­kant nors ir at­sar­g ų, bet vis dar ak­tua­laus me­ no ko­lek­cio­na­vi­mo ak­tą.

Jei Suo­m i­jos ko­lek­ci­n in­kai to­k iam ak­t ui pri­bren­do praė­jus 34-eriems me­tams po ka­ro, mū­siš­kiai, ku­riems ka­ras bai­gė­si 1990-ai­siais, rim­tes­ niems iš­š ū­k iams bū­t ų pa­s i­r uo­š ę tik 2024-ai­siais, ra­šy­čiau prieš pen­ ke­rius me­tus, karšt­li­giš­kai ban­dy­da­ mas su­gal­vo­ti, ko­k ią ži­nią skai­ty­to­ jams ne­ša šis skai­čia­vi­mas.

O šian­dien vėl vis­kas ki­taip. Šiuo­lai­ ki­nio me­no ko­lek­cio­na­vi­mas ir Lie­ tu­vo­je, ir pas kai­my­nus iš sie­k ia­my­ bės per keis­te­ny­bę trans­for­ma­vo­si į rea­ly­bę, ku­rio­je rin­k i­mo pro­ce­sas har­mo­n i­za­vo­si su na­t ū­ra­l ia džiu­ ge­sio bū­se­na, ku­riai spe­cia­lių teks­ tų ne­be­rei­k ia. O ko rei­k ia? To, ko ir vi­suo­met, – iš­šif­r uo­t i pa­ro­dos kon­ cep­ci­ją, at­ras­ti me­ni­nin­k ų pa­tei­k ia­ mus siu­že­tus ar­ba, blo­g iau­siu at­ve­ ju, per­bėg­ti per jų biog­ra­fi­jas, pa­puo­ šiant jas ke­lio­mis ma­ž iau nu­val­k io­ to­mis me­ta­fo­ro­mis. Ir ką nors iš as­ me­ni­nės pa­tir­ties pri­dė­ti.

„O kur mo­te­rys?“ Šio klau­si­ mo, gir­dė­to pra­ne­šus šių­me­tį la­ bai vy­riš­ką Auk­si­nio sce­nos kry­ žiaus lau­rea­tų są­ra­šą, po to, kai bu­vo įvar­dy­ti 2013 m. Na­cio­na­li­ nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­ rea­tai, vie­šai neuž­da­vė joks kul­tū­ ros pa­sau­lio at­sto­vas. Ar iš ne­ri­mo, kad tik kas ne­pa­gal­vo­tų, jog men­ ki­na lau­rea­tų nuo­pel­nus. Ar dėl to, kad šian­dien dau­gu­mai net me­no žmo­nių rū­pi vien tik pra­si­dė­ju­ sio šil­dy­mo se­zo­no kai­nos. Ar dėl ne­ra­šy­tos lie­tu­vių me­ni­nin­kų tai­

syk­lės lai­ky­tis kuo nuo­ša­liau vals­ ty­bi­nių rei­ka­lų. O gai­la. Juk lie­ tu­viš­ko me­no pa­sau­ly­je mo­te­rys aki­vaiz­džiai su­da­ro dau­gu­mą. Ne­ gi jos vi­sos to­kios ne­ta­len­tin­gos, kad per pa­sta­ruo­sius sep­ty­ne­rius me­tus, kaip to rei­ka­lau­ja pre­mi­ jos nuo­sta­tai, nė vie­na neuž­si­dir­ bo to­kio gar­bin­go var­do? Pas­ta­rą­jį kar­tą Na­cio­na­li­nė kul­tū­ros ir me­ no pre­mi­ja mo­te­riai bu­vo pa­skir­ta 2011 m., laureate ta­po so­lis­tė As­ ta Krikš­čiū­nai­tė. Šal­ti­nis: „San­ta­ka“

„Pa­lįs­ti po du­šu – ge­ro iš­si­la­vi­ni­ mo, so­cia­li­nės pa­dė­ties, ge­ro to­ no ženk­las... Va­ka­rų ci­vi­li­za­ci­jo­je hi­gie­na, ste­ri­lu­mo bu­mas pa­laips­ niui pa­sie­kė to­kias aukš­tu­mas, to­ kį ly­gį, jog ne­be­to­li kri­ti­nės ri­bos – at­vi­ros vie­nas ki­to, pli­kų pa­vir­šių pa­ra­no­jos. Iš čia ir be­sai­kio pre­ kių, mais­to pro­duk­tų pa­ka­vi­mo ma­ni­ja. Pa­kuo­tės pra­plė­ši­mas vir­ tęs sak­ra­li­niu ak­tu, bai­mės įvei­ ki­mo ak­tu...“ – sa­vo esė „Mo­te­ ris du­še“ ra­šy­to­jas Gy­tis Nor­vi­las

žo­džius lie­ja leng­vai, it van­de­nį iš du­šo gal­vu­tės, sy­kiu la­bai rim­tai kons­ta­tuo­da­mas: nū­nai du­šai vir­to lai­ko ma­ši­no­mis, ku­rio­se at­si­dū­ręs kū­nas pra­ran­da vi­sus jam bū­din­ gus kva­pus, skys­čius. „Dar ki­taip ta­riant, kū­nas ne­tu­ri tei­sės įgau­ti mir­ties ženk­lų. Mir­tis iš­brau­kia­ ma, at­šau­kia­ma anu­liuo­ja­ma. Taip kū­nas tam­pa ne­mir­tin­gas, am­ži­nai jau­nas, nes jis – šva­rus, o kur mir­tį nu­ga­lė­si, jei ne du­še.“ Šal­ti­nis: „Li­te­ra­tū­ra ir me­nas“

Vil­nie­čiai kau­nie­čiams pa­vy­di tar­ pu­ka­rio dva­sios, ku­rios it ink­liu­zų gin­ta­re ga­li­ma ras­ti tar­pu­ka­rio ar­ chi­tek­tū­ro­je, ne pir­mos kar­tos kau­ nie­čių dra­bu­žių spin­to­se ar pa­sa­ ko­ji­muo­se. Kau­nie­čiai vil­nie­čiams ne­pa­vy­di be­veik nie­ko – ne­bent tik ra­šy­to­jos Kris­ti­nos Sa­ba­liaus­ kai­tės, ku­rios ro­ma­nai „Sil­va re­ rum“ pa­kė­lė Vil­nių į mis­ti­nių pa­ sau­lio mies­tų ly­gį, nu­švei­tė jo kiek pa­plė­ku­sią se­ną­ją au­rą ir pa­ža­di­no skai­ty­to­jų no­rą ieš­ko­ti ne vers­ti­nių be­stse­le­rių, bet lie­tu­vių ra­šy­to­jų kny­gų. Kris­le­lis pa­vy­do bu­vo gir­dė­ ti ir klau­si­me, ku­rį K.Sa­ba­liaus­kai­tė iš­gir­do Kau­no ap­skri­ties vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je vy­ku­sia­me su­si­ti­ki­me su kau­nie­čiais. „O koks ga­lė­tų bū­ ti is­to­ri­nis ro­ma­nas apie Kau­ną?“ – į šį klau­si­mą ra­šy­to­ja at­sa­kė kaip ir de­ra me­no­ty­ri­nin­kei: jis bū­tų art de­co sti­liaus. Ro­ma­nas bū­tų kaip šei­mos, emig­ra­vu­sios į Ame­ri­ką, sa­ga. K.Sa­ba­liaus­kai­tė pa­ste­bi įdo­ mią pa­ra­le­lę tarp kau­nie­čių ir ame­ ri­kie­čių men­ta­li­te­to. Kau­nie­čiams bū­din­ga ame­ri­kie­tiš­ko­ji sva­jo­nė.

Tai lyg „Di­džio­jo Gets­bio“ me­ta­fo­ ra. Gets­bis sa­vo jė­go­mis įgy­ven­di­ no ame­ri­kie­tiš­ką­ją sva­jo­nę ir iš pa­ čių skur­džiau­sių sluoks­nių iš­ki­lo į fi­nan­si­nes aukš­tu­mas. Šal­ti­nis: ka­ma­ne.lt

Tomo Raginos, Tomo Lukšio / BFL nuotr.

3

Penktadienis, gruodžio 13, 2013

santaka/projektas Sa­vi­gy­nos kur­sai, ku­rių lan­ky­to­jams ne­rei­kia nė men­ kiau­sio fi­zi­nio pa­ si­ren­gi­mo. Ir iš­ mok­ti juo­se ga­li­me ne me­to­dų, kaip ap­si­gin­ti nuo fi­zi­nio smur­to. Me­na­mas prie­šas juo­se – ru­ ti­na ir stre­sas. Mo­ ko­ma tech­ni­ka – si­ li­ko­ni­nių lė­lių ani­ ma­ci­ja.

Forma: atsitiktinai atrasta technika paskatino A.Petrulienę įkurti „Psilikono teatrą“.

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Si­li­ko­ni­nis smū­gis stre­sui

Paveikus: eksp­re­sy­vus ir plas­tiš­kas psilikonas lei­džia labai vaizdžiai per­teik­ti emo­ci­jas.

Gin­ta­rė Kra­suc­kai­tė Plas­tiš­ka ir eksp­re­sy­vi

Ke­lias die­nas tru­ku­sio­se „Sa­ vi­gy­nos“ kū­ry­bi­nė­se dirb­tu­vė­ se lan­ky­to­jus tre­ni­ra­vo du pa­ty­rę inst­ruk­to­riai, „Psi­li­ko­no teat­ro“ įkū­rė­jai – Auk­sė ir Da­rius Pet­ru­liai, jau aš­tuo­ne­rius me­tus to­bu­li­nan­ tys sa­vo tech­ni­ką ir vyk­dan­tys me­ ni­nius bei so­cia­li­nius pro­jek­tus.

Ko­vos su įtam­pa gink­lo – si­li­ ko­no – nau­do­ji­mas šiuo­lai­ki­nia­ me me­ne nė­ra nau­jo­vė. Jis jau nuo de­vin­to­jo de­šimt­me­čio ėmė plis­ ti kaip plas­tiš­ka ir eksp­re­sy­vi me­ džia­ga. Nau­do­ja­ma tiek skulp­tū­ ro­je (ir da­bar ga­li­ma M.Ži­lins­ko ga­le­ri­jo­je ap­žiū­rė­ti hi­per­rea­lis­ti­nes Pat­ri­cios Pic­ci­ni­ni skulp­tū­ras), tiek ta­py­bo­je – skys­tas si­li­ko­nas nau­ do­ja­mas vie­toj įpras­ti­nių da­žų.

Vis dėl­to Kau­ne įsi­kū­ręs „Psi­li­ ko­no teat­ras“ ana­lo­gų ne­tu­ri ne tik Lie­tu­vo­je. „Mū­sų teat­ras ap­ke­lia­ vo daug Eu­ro­pos ša­lių fes­ti­va­lių, šie­met ro­dė­me spek­tak­lius Ame­ ri­ko­je, ta­čiau nie­kur ne­te­ko su­tik­ti to­kiu prin­ci­pu ku­ria­mo mi­nia­tiū­ ri­nių si­li­ko­ni­nių fi­gū­rė­lių teat­ ro“, – pa­sa­ko­ja A.Pet­ru­lie­nė.

Emo­ci­jos ir plas­ti­ka

Gra­fi­kos stu­di­jas bai­gu­si me­ni­nin­ kė ani­ma­ci­ją su si­li­ko­no fi­gū­ro­mis at­ra­do ne­ti­kė­tai. „No­rė­jau pa­da­ry­ ti at­spau­dą ir pa­ban­džiau į for­mą įlie­ti si­li­ko­no. Taip at­si­ra­do pir­mo­ ji si­li­ko­ni­nė fi­gū­rė­lė. Pas­te­bė­jau jos plas­tiš­ku­mą, at­spa­ru­mą, taip pat, kad pa­gal for­mą ga­li­ma iš­lie­ti ke­ le­tą to­kių pa­čių lė­lių“, – pir­muo­ sius teat­ro žings­nius pri­si­me­na pa­šne­ko­vė. Psi­li­ko­no lė­lės vai­di­na vi­sai ki­tu prin­ci­pu, nei įpras­ta lė­ lių teat­re. Jos ani­muo­ja­mos gan pa­ pras­tai – ju­di­nant, spau­džiant tarp dvie­jų skaid­raus or­ga­ni­nio stik­lo plokš­čių pa­dė­tą fi­gū­rą. Taip iš­gau­ na­mas ne tik ju­de­sys. Eksp­re­sy­vi ir plas­tiš­ka me­džia­ga lei­džia per­teik­ ti emo­ci­jas.

Toks kū­ry­bi­nis pro­ce­sas ir ani­ ma­ci­jos ste­bė­ji­mas iš­ties nu­ra­mi­ na – minkš­tos, ta­čiau di­na­miš­kos for­mos, ob­jek­tų ko­lia­žai pa­de­da vi­sai už­mirš­ti kas­die­ny­bės rū­pes­ čius. Sa­vi­gy­na sėk­min­ga, stre­sui skel­bia­mas nok­dau­nas.

Sce­na­ris­tai iš „Tė­vo na­mų“

„Mes ne­sa­me ins­ti­tu­ci­jos teat­ ras, tad daž­niau­siai sa­vo kū­ry­

bą ro­do­me per fes­ti­va­lius, in­di­ vi­dua­lių pa­si­ro­dy­mų su­ren­gia­me ne­daug. „Sa­vi­gy­nos“ pro­jek­tui vyk­dy­ti ga­vo­me Kau­no mies­to sa­ vi­val­dy­bės sti­pen­di­ją, „Drau­giš­kos zo­nos“ pa­ra­mą, o VDA Kau­no dai­ lės fa­kul­te­tas su­tei­kė pa­tal­pas“, – džiau­gė­si A.Pet­ru­lie­nė.

Kū­ry­bi­nės dirb­tu­vės, vy­ku­sios nau­jai įreng­to­je VDA Kau­no dai­lės fa­kul­te­to ga­le­ri­jo­je, – tai ant­ra­sis pro­jek­to eta­pas. Pir­mo­ji pro­jek­ to da­lis įsi­lie­jo į bir­že­lį Šan­čiuo­se vy­ku­sius Kau­no bie­na­lės „Drau­ giš­kos zo­nos“ ren­gi­nius. „Dir­bo­me su Že­mų­jų Šan­čių „Tė­vo na­mų“ bend­ruo­me­ne – iš įka­li­ni­mo įstai­gų grį­žu­siais žmo­ nė­mis. Pa­siū­lė­me jiems bend­ra­ dar­biau­ti ku­riant sce­na­ri­jų nau­jam „Psi­li­ko­no teat­ro“ spek­tak­liui“, – „Psi­li­ko­no teat­ro“ įkū­rė­ja pri­si­ mi­nė spek­tak­lį, su­kur­tą Šan­čiuo­se įvykusio nu­ti­ki­mo – pa­si­ko­ru­sios la­pės – pa­grin­du. „Tė­vo na­mų“ na­riams te­ko už­ duo­tis iš­gal­vo­ti sa­vą­ją šio nu­ti­ki­ mo ver­si­ją. Į spek­tak­lio „Šan­čių la­pė pa­si­ko­rė“ prem­je­rą sce­na­ri­ jaus au­to­riai neat­vy­ko. Už­tat gau­ siai su­si­rin­ku­si šan­čiš­kių pub­li­ka

ne­li­ko abe­jin­ga spek­tak­lio idė­ joms. „Ek­ra­ne at­si­vė­ręs gy­ve­ni­mo ab­ sur­diš­ku­mas ir tei­sy­bės sie­kis ne­ sve­ti­mas mums vi­siems. Ma­ža ir už­da­ra „Tė­vo na­mų“ bend­ruo­me­ nė pa­dė­jo mums už­čiuop­ti uni­ver­ sa­lias pro­ble­mas“, – pa­sa­ko­ja me­ ni­nin­kė.

„Psi­li­ko­no teat­ras“ ku­ria dau­giau nei tik es­te­ti­nio pa­si­gė­ rė­ji­mo ver­tus vaiz­ dus: jis sie­kia iš­kel­ ti ir spręs­ti vi­suo­ me­nės pro­ble­mas.

Ne vien es­te­ti­ka

Bend­ra­vi­mas su so­cia­li­nės ri­zi­kos gru­pė­mis, vi­suo­me­nės pro­ble­ mų ap­ti­ki­mas ir ko­va su jo­mis – vi­sa tai lei­džia pri­skir­ti „Psi­li­ko­ no teat­ro“ veik­lą so­cia­li­nio me­no sri­čiai. Sa­vo te­moms kū­rė­jai daž­ niau­siai ren­ka­si tik­ras is­to­ri­jas, ar­ti­mas vie­tos žmo­nėms. Ren­kant

is­to­ri­jas, jas ana­li­zuo­jant at­lie­ ka­mas sa­vi­tas so­cia­li­nis ty­ri­mas: ban­do­ma aiš­kin­tis ap­lin­ky­bes, prie­žas­tis, pa­tei­kia­mos įvai­rios ver­si­jos. Is­to­ri­ja tam­pa „Psi­li­ko­no teat­ro“ spek­tak­liu – tar­si me­nas įsi­ter­pia į so­cia­li­nį ty­ri­mą. Pet­ru­ liai čia tam­pa tar­pi­nin­kais, so­cia­ li­nėms pro­ble­moms su­tei­kian­čiais me­ni­nį pa­vi­da­lą. „Įdo­mios do­ku­men­ti­nės is­to­ ri­jos yra la­bai rei­ka­lin­gos mū­sų kū­ry­bai – jos pa­de­da su­do­min­ti žmo­nes, – sa­ko me­ni­nin­kė ir pa­ brė­žė no­rą, kad pa­sa­ko­ji­mas bū­tų iš­girs­tas. – Ti­ki­mės, kad ži­nia, ku­ rią ne­ša­me, yra svar­bi. Kad ne vel­ tui ro­do­me spek­tak­lius, kad mū­sų bu­vi­mas konk­re­čio­je vie­to­je akis į akį su žiū­ro­vais yra abi­pu­siai rei­ ka­lin­gas.“ A.Pet­r u­l ie­n ė pa­b rė­ž ia: „Psi­l i­ ko­n o teat­ras“ ku­r ia dau­g iau nei tik es­te­t i­n io pa­s i­g ė­r ė­j i­m o ver­ tus vaiz­d us: sa­vo veik­l a jis sie­ kia iš­kel­t i, spręs­t i vi­s uo­m e­n ės pro­b le­m as.

Jū­sų is­to­ri­ja – teat­ro is­to­ri­ja

„Sa­v i­g y­n os“ dirb­t u­v ė­se svar­ bu bu­vo ne lan­ky­to­jų skai­čius, o su­si­ti­ki­mų ko­ky­bė. „Kiek­vie­nas atė­jęs su sa­vi­mi at­si­neš­da­vo ne­ ti­kė­tą min­tį, at­ro­do, vi­si ap­si­ lan­kiu­sie­ji bu­vo bū­tent tie, ku­rių la­biau­siai rei­kė­jo“, – džiau­gė­si me­ni­nin­kė.

Ji nea­be­jo­ja: vei­kiau­siai ne vi­si no­rė­ju­sie­ji spė­jo už­suk­ti ir pa­pa­ sa­ko­ti sa­vo is­to­ri­jos, ku­ri at­gy­tų „Psi­li­ko­no teat­ro“ spek­tak­ly­je. To­ dėl me­ni­nin­kai kvie­čia kau­nie­čius, no­rin­čius pa­si­da­ly­ti sa­vo is­to­ri­ ja – pa­sta­rą­sias rei­kia ra­šy­ti e. pa­ štu sir­dies.riksmas@aukse.lt.

Me­ni­nin­kai at­vi­ri bet ko­kio po­ bū­džio pa­sa­ko­ji­mams. „Psi­li­ko­no teat­ro“ ani­ma­ci­jai rei­ka­lin­gos jū­sų is­to­ri­jos, at­ve­rian­čios mies­to pa­ slap­tis ir skau­du­lius, min­tys, ku­ rios ne­duo­da jums ra­my­bės, neį­ti­ ki­mi jū­sų li­ki­mo vin­giai, vi­sa, kas įdo­maus jums nu­ti­ko la­bai se­niai ar va­kar“, – kvie­čia A.Pet­ru­lie­nė.

4

Penktadienis, gruodžio 13, 2013

santaka/muzika kaunodiena.lt/­san­ta­ka

At­ra­dę

Ki­ni­ja – ši ša­lis kei­ čia ne tik pla­ne­tos eko­no­mi­kos vei­dą, bet ir pa­sau­lio kul­ tū­rą. Kau­ne vie­šė­ jęs pia­nis­tas, gar­ sio­sios Juil­liar­do mo­kyk­los Niu­jor­ ke pro­fe­so­rius Ju­ lia­nas Mar­ti­nas ne­ slė­pė: ry­toj ki­nai bus pa­grin­di­niai me­no pe­da­go­gų darb­da­viai.

En­ri­ka Strio­gai­tė

G

a­le­ri­jo­je „Auk­so pjū­vis“ vie­nu me­tu vei­kė dvi ka­ me­ri­nės me­ni­nio stik­lo pa­ro­dos. Po vie­nu sto­gu de­monst­ruo­ti kur­suo­se „De­ko­ra­ty­ vi­nio stik­lo ak­cen­tas in­ter­je­rui“ su­ kur­ti kū­ri­niai ir Si­gi­tos Grab­liaus­ kai­tės stik­lo plas­ti­kos skulp­tū­rė­lės, su­vie­ny­tos į pro­jek­tą „Tau“.

Pa­žin­tis su stik­lo me­nu

Rak­tas: gar­sus Juil­liar­do mo­kyk­los pro­fe­so­rius J.Mar­ti­nas jau­niems mu­zi­kams pa­ta­ria siek­ti ne gar­bės,

bet mu­zi­ka­vi­mo džiaugs­mo.

Mu­zi­kos le­gen­dų lai­kai – jau praei­ty­je Ar­tū­ras Mo­ro­zo­vas

a.morozovas@kaunodiena.lt

priei­na­mas, ma­ne ža­vi“, – komp­ li­men­tų Lie­tu­vos švie­ti­mo sis­te­ mai ne­gai­lė­jo J.Mar­ti­nas.

Su­ža­vė­jo moks­lo priei­na­mu­mas

Ži­no­mas mu­zi­kas ir pe­da­go­gas da­ly­va­vo ką tik Kau­ne vy­ku­sia­ me for­te­pi­jo­no me­no sim­po­ziu­me „Pia­nis­tas XXI am­žiu­je. Nau­jų iš­ šū­kių ir spren­di­mų lai­kas“.

Pasišnekėti su J.Mar­ti­nu su­si­ti­ ko­me tarp re­pe­ti­ci­jų Kau­no fil­har­ mo­ni­jos sa­lė­je. Čia įsi­tai­sius pa­ sku­ti­nė­se par­te­rio ei­lė­se ga­li­ma gir­dė­ti or­kest­ro re­pe­ti­ci­ją, ku­rią maest­ro ak­ty­viai se­ka.

Sve­čio biog­ra­fi­ja at­sklei­džia jo nuo­pel­nus mu­zi­kos pa­sau­liui: aukš­čiau­sią pri­pa­ži­ni­mą pel­nęs pia­nis­tas, dvie­jų di­džiu­lių mu­zi­ kos fes­ti­va­lių me­no ku­ra­to­rius, pres­ti­ži­nės me­no mo­kyk­los dės­ty­ to­jas. J.Mar­ti­nas pri­si­pa­žįs­ta, kad į Lie­tu­vą at­vy­ko ne tik skai­ty­ti pra­ ne­ši­mo sim­po­ziu­me, bet ir pa­žin­ti lie­tu­viš­ką švie­ti­mo sis­te­mą.

Ly­gin­da­mas švie­ti­mo sis­te­mą čia ir JAV, pa­šne­ko­vas pir­miau­sia iš­ski­ria du skir­tu­mus – kai­nos ir kon­ku­ren­cin­gu­mo.

Pro­fe­so­rius pa­ste­bė­jo: Ame­ri­ko­ je įgy­ti aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą yra ne tik sun­ku, bet ir la­bai bran­gu. Po ne­pa­si­tei­si­nu­sių švie­ti­mo re­for­mų vals­ty­bi­nių mo­kyk­lų sis­te­ma bu­ vo stip­riai pa­žeis­ta, to­dėl no­rė­da­ mi įveik­ti aukš­tų­jų mo­kyk­lų iš­kel­ tus bar­je­rus po­ten­cia­lūs stu­den­tai pri­vers­ti lan­ky­ti pri­va­čias mo­kyk­ las. Tai, pa­sak J.Mar­ti­no, yra „be­ pro­tiš­kai bran­gu“ – ly­giai kaip ir stu­di­juo­ti pres­ti­ži­nė­je Juil­liar­do mu­zi­kos mo­kyk­lo­je. „Jūs tu­ri­te tiek daug vals­ty­bi­nių mu­zi­kos mo­kyk­lų, ku­rios leng­vai priei­na­mos no­rin­tie­siems mu­zi­ kuo­ti. Ži­no­ma, Lie­tu­vo­je gy­ve­na de­šim­ta­da­lis JAV po­pu­lia­ci­jos, ir tai, kas vei­kia čia, ne­bū­ti­nai veiks ki­tur. Ta­čiau tai, kad mu­zi­ki­nis iš­si­la­vi­ni­mas čia yra taip leng­vai

Kul­tū­ri­nės imig­ra­ci­jos ban­ga

Pro­fe­so­rius taip pat pa­mi­ni kiek ne­ti­kė­tą kul­tū­ri­nės imig­ra­ci­jos as­ pek­tą. Dėl bran­gių ir kon­ku­ren­ cin­gų stu­di­jų Juil­liar­do mo­kyk­lo­je ame­ri­kie­čiams stu­den­tams jau se­ niai iš­šū­kį me­ta sve­tim­ša­liai. Dau­ giau­sia at­vyks­tan­čių stu­den­tų – kinai. Au­gan­ti ša­lies eko­no­mi­ka ir po kul­tū­ri­nės re­vo­liu­ci­jos at­gi­ mu­si kla­si­ki­nės mu­zi­kos tra­di­ci­ ja dau­ge­lį tur­tin­gų ki­nų stu­den­tų vi­lio­ja to­bu­lin­tis pres­ti­ži­nė­se pa­ sau­lio mu­zi­kos mo­kyk­lo­se.

Anot J.Mar­ti­no, tam ne­dau­ge­ liui jo ame­ri­kie­čių stu­den­tų pa­si­ se­kė, kad jų tė­vai tu­rė­jo ga­li­my­bių ir no­rė­jo in­ves­tuo­ti į at­ža­lų švie­ti­ mą. Ta­čiau vie­ti­niai stu­den­tai su­ da­ro tik ma­žu­mą. „Per­nai pas ma­ne atė­jo jau­nas moks­lei­vis pri­va­čių kon­sul­ta­cijų.

Jis pa­reiš­kė no­rą tap­ti pro­fe­sio­ na­liu pia­nis­tu ir pa­de­monst­ra­ vo nea­be­jo­ti­ną ta­len­tą. Pak­lau­ siau, ar ži­no, kad rei­kės stu­di­juo­ti ki­nų kal­bą. Iš pra­džių jis pa­ma­ nė, kad juo­kau­ju. At­sa­kiau: jei tu tik­rai no­ri stu­di­juo­ti ir siek­ti šios sri­ties aukš­tu­mų, tu­ri ži­no­ti, kad iš­li­kęs sun­kia­me me­no pa­sau­lio vers­le, ap­si­gy­nęs moks­li­nį laips­ nį, grei­čiau­siai ne­pa­ma­ty­si darb­ da­vių iš­skės­tų ran­kų. O dar­bą tau tik­rai pa­siū­lys Ki­ni­ja“, – ne vien apie kul­tū­ri­nę in­va­zi­ją Juil­liar­do mo­kyk­lo­je, bet ir apie at­si­vė­ru­sią Ki­ni­jos rin­ką kal­bė­jo J.Mar­ti­nas.

Ne­be­pa­kan­ka tik mu­zi­kuo­ti

Vie­šė­da­mas Kau­ne J.Mar­ti­nas do­mė­jo­si ne tik švie­ti­mo sis­te­ma, bet ir da­li­jo­si min­ti­mis apie tai, ką reiš­kia bū­ti pia­nis­tu šian­dien. „Lie­tu­vo­je, kaip ir daug kur Eu­ ro­po­je, dėl ap­skri­tai aukš­to iš­

si­la­vi­ni­mo ly­gio, už­li­pęs į sce­ną ga­li pra­dė­ti gro­ti nie­ko ne­pa­sa­ ky­da­mas. Žmo­nės ži­no, ką jie iš­ girs kon­cer­te ir de­ta­les­nis paaiš­ ki­ni­mas jiems ne­bū­ti­nas. Tur­būt nu­steb­si­te su­ži­no­ję, kad Ju­illiar­ de – vie­no­je ge­riau­sių me­no mo­ kyk­lų vi­so­je Šiau­rės Ame­ri­ko­je – stu­den­tai mo­ko­mi, kaip kal­bė­ti su pub­li­ka“, – pa­sa­ko­jo J.Mar­ti­nas.

Stu­den­tai iš­mo­ko­mi ypa­tin­gų bend­ra­vi­mo su­bti­lu­mų, ku­riuos ga­li pri­tai­ky­ti at­si­žvel­gę į au­di­to­ri­ją.

Le­gen­dų lai­kai praė­jo, šian­dien to­kių nė­ra ir ne­ga­ li bū­ti. Svar­biau­ sia bū­ti už­si­spy­ru­ siam, tu­rė­ti be­są­ly­ giš­ką no­rą gro­ti.

„Kaip rei­kia kal­bė­ti su kla­si­ki­ ne mu­zi­ka ne­si­do­min­čiais žmo­ nėmis, kaip su­do­min­ti vai­kus ar sen­jo­rus? Jie mo­ko­si, kaip pa­ teik­ti sa­ve ir kū­ri­nį, kaip ko­mu­ ni­kuo­ti su pub­li­ka“, – anot pro­ fe­so­riaus, šian­dien bū­ti pia­nis­tu ne­reiš­kia vien tik nuo­sek­liai re­ pe­tuo­ti ir kon­cer­tuo­ti.

Mu­zi­kan­tams rei­kia iš­mok­ti iš­ gy­ven­ti be ga­lo kon­ku­ren­cin­ga­ me me­no pa­sau­ly­je, ku­riam, anot J.Mar­ti­no, meš­kos pa­slau­gą da­ro ir in­ter­ne­tas.

Dėl pa­sta­ro­jo šian­dien kiek­vie­ nam pa­sie­kia­mos di­džiu­lės duo­ me­nų ba­zės su mu­zi­kos kū­ri­nių, kon­cer­tų įra­šais. Dėl to at­si­ran­ dan­ti pa­si­ti­kė­ji­mo kri­zė ir kri­tiš­ ku­mo po­rei­kis. „Ne­ga­li ži­no­ti, kas gro­ja Jo­ha­nes­so Brahm­so kū­ri­nį – ar pro­fe­sio­na­lus pia­nis­tas iš Ita­li­jos ar aš­tuon­me­tis ber­niu­kas iš Aust­

Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo nuo­tr.

ra­li­jos. O jei aš­tuon­me­tis na­tas su­ gro­ja šva­riau nei pia­nis­tas? Dėl to at­si­ran­da pa­niš­ka bai­mė, kad pro­ fe­sio­na­lai gro­ja ne­pa­kan­ka­mai ge­ rai“, – in­ter­ne­to įta­ką mu­zi­kos kri­ ti­kai at­sklei­dė ame­ri­kie­tis. Žu­dan­tis gar­bės troš­ki­mas

Ly­gin­da­mas sa­vo lai­ko ir šian­die­ nių pia­nis­tų moks­lą bei kar­je­rą, J.Mar­ti­nas var­di­ja daug skir­tu­mų.

Pro­fe­so­rius ypač do­mi­si ko­le­go­ mis iš Ru­si­jos ir Ki­ni­jos, ku­rie po 7–8 de­šimt­me­čių kul­tū­ri­nės re­ vo­liu­ci­jos, bū­da­mi vy­res­nio am­ žiaus, sė­dė­da­mi prie pia­ni­no sie­ kia at­si­grieb­ti už pra­ras­tą lai­ką. „Kai bu­vau 32-ejų, tu­rė­jau ne­ pap­ras­tai keis­tą pa­tir­tį – dės­čiau už sa­ve vy­res­nei ki­nei. Ji tu­rė­jo iš­ skir­ti­nį už­de­gan­tį ta­len­tą, ta­čiau dėl 7-ojo de­šimt­me­čio kul­tū­ri­nės re­vo­liu­ci­jos ne­ga­lė­jo jo pa­nau­do­ ti. Ki­nės pia­nis­tės ta­len­tas pra­ ra­do 12 me­tų. Vi­są tą sun­kų lai­ ko­tar­pį slap­tai gro­ju­si, bai­sio­mis są­ly­go­mis ri­zi­kuo­da­ma, neat­si­sa­ kė šios aist­ros. Kai bu­vo ga­li­my­bė, at­vy­ku­si į JAV, ji sie­kė sa­vo sva­jo­ nės to­liau. Vis dėl­to kul­tū­ri­nis šo­ kas ir jos sun­ki praei­ties kū­ry­bi­nė trau­ma pri­ver­tė ją at­si­sa­ky­ti pia­ ni­no vi­sai“, – į jau­di­nan­čius pri­si­ mi­ni­mus lei­do­si žy­mus pia­nis­tas.

Pak­laus­tas, ko šian­dien rei­kia jau­nam pia­nis­tui, no­rin­čiam įsi­ tvir­tin­ti mu­zi­kos pa­sau­ly­je, pro­ fe­so­rius il­gai ne­gal­vo­jęs at­sa­ko: „Dvie­jų da­ly­kų – pi­ni­gų ir at­kak­ lu­mo. Bent jau Ame­ri­ko­je.“ Anot jo, daž­ną pia­nis­tą šian­ dien pra­žu­do anks­ty­vas no­ras tap­ ti žvaigž­de ar le­gen­da. „Le­gen­dų lai­kai praė­jo, šian­dien to­kių nė­ ra ir ne­ga­li bū­ti. Svar­biau­sia bū­ti at­kak­liam, tu­rė­ti be­są­ly­giš­ką no­ rą gro­ti ir džiaug­tis šiuo pir­map­ ra­džiu džiaugs­mu, ku­rį su­tei­kia pri­si­lie­ti­mas prie kla­vi­šų“, – šyp­ so­si J.Mar­ti­nas.

Abi pa­ro­das ga­li­ma pa­va­din­ti ka­ lė­di­nė­mis, nes pir­mo­jo­je jau pri­ pa­žin­ti me­ni­nin­kai ir me­nu be­si­ do­min­tys ki­tų pro­fe­si­jų žmo­nės pa­si­do­va­no­jo ga­li­my­bę pa­žin­ ti stik­lo me­no sri­tį ar­ba nau­jai su­ žy­du­sį kū­ry­bos džiaugs­mą. Ma­ža to, kur­suo­se Kau­no ko­le­gi­jos Jus­ ti­no Vie­no­žins­kio me­nų fa­kul­te­to De­ko­ra­ty­vi­nės plas­ti­kos ka­ted­ros stik­lo stu­di­jo­je sa­vo ran­ko­mis su­ kur­tus dar­bus jie ga­lės pa­do­va­no­ti my­li­miau­siems žmo­nėms.

Pa­gal ne­for­ma­lio­jo ug­dy­mo pro­ gra­mą ren­gia­muo­se kur­suo­se su­si­ rin­ko įvai­raus am­žiaus, įvai­rių pro­ fe­si­jų kū­ry­bin­gi, smal­sūs ir drą­sūs žmo­nės, nes net pri­pa­žin­ti me­ni­ nin­kai – dai­li­nin­kai, gra­fi­kai, ar­ chi­tek­tai – šio­je sri­ty­je bu­vo nau­jo­ kai ir ati­džiai klau­sė kur­sų va­do­vės pa­ta­ri­mų. „Kur­san­tai“, – kaip juos švel­ niai ir su šyp­se­na pa­va­di­no S.Grab­ liaus­kai­tė, su­si­pa­ži­no su plo­na­sie­ nio stik­lo de­ko­ra­vi­mo pa­slap­ti­mis ir stik­lo for­ma­vi­mu karš­tu bū­du.

At­ro­do, va­di­na­ma­jam žmo­gui iš gat­vės vi­sa tai – neį­kan­da­ma?

Žmo­ga Gin­ta­rė Kra­suc­kai­tė

A

is­tės Dab­ke­vi­čiū­tės „Bū­ se­nos“ ir Gi­tos Bal­že­kai­ tės „Tai­ka“ pri­me­na mū­ sų sme­ge­nis, tiks­liau – jų pus­ru­tu­lius. Įė­jus į me­nų ga­le­ri­ ją „101“, de­ši­nė­je pu­sė­je eks­po­ nuo­ja­mi A.Dab­ke­vi­čiū­tės dar­bai, ape­liuo­jan­tys į emo­ci­jas, tiks­liau– jaus­mi­nius at­si­mi­ni­mus ir iš­gy­ve­ ni­mus. Už tai yra at­sa­kin­gas de­ši­ ny­sis sme­ge­nų pus­ru­tu­lis. Kai­ry­sis pus­ru­tu­lis kont­ro­liuo­ja mū­sų lo­ gi­ką, o bū­tent lo­gi­ka (taip pat – ir

5

Penktadienis, gruodžio 13, 2013

santaka/dailė

ę stik­lą, su­ra­dę sa­ve 760 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je, su­tei­kiant da­ly­vių kū­ri­niams per­ga­men­to iš­raiš­ką.

Skulp­tū­rė­lė­se de­ rin­tas skaid­rus ir ma­ti­nis stik­las, iš­ ryš­kin­tas stik­lo me­džia­giš­ku­mas, jo plas­ti­ka.

Rūta Puskunigytė. Vaikų vynuogynas.

„Jo­kiu bū­du, – ne­su­tin­ka S.Grab­ liaus­kai­tė, – bū­tent ki­tų, ne me­no pro­fe­si­jų, žmo­nės dir­bo taip kant­ riai ir ati­džiai, kad daž­nai jų re­zul­ ta­tas bu­vo net ge­res­nis. Svar­bu bu­ vo nu­ga­lė­ti bai­mę ir ne­pa­si­ti­kė­ji­mą, o ka­dan­gi į kur­sus su­si­rin­ko kū­ry­ bai nu­si­tei­kę žmo­nės, vi­sos bai­ mės grei­tai pa­si­mir­šo, „kur­san­tai“ leng­vai pa­si­da­vė stik­lo ma­gi­jai“.

Kur­sai vi­siems

Da­ly­vių no­ras pa­žin­ti stik­lo pa­ slap­tis pa­dė­jo S.Grab­liaus­kai­tei su­si­kaup­ti, su­konk­re­tin­ti ir įvar­ dy­ti vie­ną stik­lo kū­ri­nių at­li­ki­ mo tech­no­lo­gi­ją. De­ko­ra­vi­mui pa­ rink­tas kruopš­tus vit­ra­ži­nio juo­do ok­si­do pa­den­gi­mas pa­gal pa­si­rink­ tą pro­jek­ti­nę idė­ją bei plo­na­sie­nio stik­lo for­ma­vi­mas karš­tu bū­du,

Pa­siū­ly­ta te­ma­ti­ka – po­rtre­ tas, drau­gas, mie­la aki­mir­ka, ku­ ri, už­fik­suo­ta stik­lo kū­ri­ny­je, ga­li pa­puoš­ti da­ly­vių ar drau­gų in­ter­ je­rą. Šil­tas ir nuo­šir­dus šių kur­ sų da­ly­vių bend­ra­vi­mas, jų smal­su­mas lyg hip­no­zė įkvė­pė S.Grab­liaus­kai­ tę at­vi­rau­ti, skleis­ti ži­ nias vi­siems, ku­rie no­ ri su­pras­ti šią su­dė­tin­gą stik­lo ma­te­ri­ją.

Be­je, stik­l o ma­g i­ ją pa­žin­ti ga­li kiek­vie­ nas no­rin­ty­sis, te­rei­kia nuo ki­tų me­tų sau­sio 6 d. iki 31 d. ne­ pa­mirš­ti už­si­re­gist­ruo­ti pa­štu: stiklosala@gmail.com ir stik­lo pa­ sau­lis at­si­vers. Vie­na smulk­me­na – gru­pė­je ga­li bū­ti iki 10 žmo­nių, nes dau­giau ap­rėp­ti tie­siog la­bai sun­ ku, gru­pė ren­ka­ma tik vie­na, nes vie­na – S.Grab­liaus­kai­tė.

An­ge­las ta­vo na­mams

Tą pa­tį va­ka­rą ati­da­rius pa­ro­dą „Atrasti/Surasti“ S.Grab­liaus­kai­tė

Sigutė Grabliauskaitė. Be pavadinimo.

pa­kvie­tė į ka­me­ri­nę, Ka­lė­dų nuo­ tai­ka al­suo­jan­čią per­so­na­li­nę pa­ro­ dą „Tau“, ku­rio­je de­monst­ruo­ja­ma me­ni­nin­kės su­kur­tų stik­lo plas­ti­ kos skulp­tū­rė­lių – an­ge­lų ir meš­ kiu­kų – ko­lek­ci­ja.

An­ge­lai – neat­sie­ja­mi Ka­lė­dų šven­čių sim­bo­liai, šio­je pa­ro­do­ je jie kar­tu ir dro­vūs, ir žais­min­gi, ir jau­kūs. Kaip ir meš­ku­čiai, ku­rie,

pa­sak au­to­rės, tar­si šil­tas krei­ pi­nys į ar­ti­mą, my­li­mą žmo­gų, kvie­čia mus pa­bū­ti švel­nes­nius, ati­des­nius.

Skulp­tū­rė­lė­se de­rin­tas skaid­rus ir ma­ti­nis stik­las, iš­ryš­kin­tas stik­ lo me­džia­giš­ku­mas, jo plas­ti­ka. Be to, skulp­tū­rė­lės funk­cio­na­lios, jų pa­grin­das – stik­li­nė dė­žu­tė, ku­ rio­je ga­li­ma pa­slėp­ti ma­žą do­va­ nė­lę. Ko­kio ma­žu­mo? „Na, jo­je tilps ir nu­ner­ta snai­gė, ir au­to­mo­ bi­lio rak­te­liai“, – juo­kia­si S.Grab­ liaus­kai­tė, aki­mirks­niu pa­nai­kin­ da­ma įpras­tas žo­džių „ma­žas“ ir „di­de­lis“ reikš­mes. Ka­dan­gi stik­ li­nė dė­žu­tė, ant ku­rios sto­vi an­ge­ liu­kai, vi­sų vie­no­da, va­di­na­si, to­kį pa­tį džiaugs­mą ga­li kel­ti ir snai­gė, ir au­to­mo­bi­lis – gal­būt tik tas, kas ga­li pa­tir­ ti di­džiu­lį džiaugs­ mą ga­vęs do­va­nų snai­gę, yra lai­ min­ges­nis.

Be­je, ko­dėl ne­ ma­žai an­ge­liu­kų ne­drą­siai su­ner­to­ mis ko­jy­tė­mis? „Na, jie iš tie­sų ne­drą­sūs, kiek įsi­bau­gi­nę, nes juk ne­ži­no, į ko­ kius na­mus nu­ke­liaus“, – šyp­so­ da­ma­si paaiš­ki­na stik­lo me­ni­nin­ kė. Bet ar­tė­jant Ka­lė­doms an­ge­las tik­riau­siai pa­ten­ka tik į ge­rus na­ mus, o jei ne, va­di­na­si, ten – jis dar rei­ka­lin­ges­nis. kas: S.Grab­liaus­k ai­tės kū­ri­nių pa­ro­da „Tau“. kur: ga­le­ri­jo­je „Auk­so pjū­vis“. kada: vei­kia iki gruo­džio 16 d.

aus pa­sau­lis: glo­ba­lu­sis ir vi­di­nis alo­giz­mo su­vo­ki­mas) itin svar­bi G.Bal­že­kai­tės eks­po­zi­ci­jos su­vo­ ki­mui.

A.Dab­ke­vi­čiū­tė sa­vo „Tai­ko­je“ ana­li­zuo­ja as­me­ni­nius po­ty­rius.

Pa­si­rink­da­ma ne­tra­di­ci­nes ta­py­ bos me­džia­gas – vais­tus – me­ni­ nin­kė sa­vo kū­ri­niams su­tei­kė ne tik nau­ju­mo bei neįp­ras­tu­mo įspū­ dį: tiek dėl idė­jos, tiek dėl me­džia­ gos ma­te­ria­lių­jų sa­vy­bių kū­ri­niai ta­po dau­gia­ly­piai.

Skys­čiai, ku­riuos te­pa­me ant odos ar ge­ria­me, no­rė­da­mi pa­ sveik­ti, čia lie­ja­mi ant dro­bės.

Gi­ta Bal­že­kai­tė. Ginklas.

Tai, kas įsi­ge­ria į mū­sų kū­ną, tai, ką mū­sų kū­nas pa­si­sa­vi­na, čia yra ma­to­ma iš ša­lies. Žiū­rė­da­mas į dro­bę, su­ger­da­mas vaiz­dą aki­mis ste­bė­to­jas ga­li pa­jus­ti jau ki­to­kį – es­te­ti­nį me­di­ci­ni­nių pre­pa­ra­tų po­ vei­kį.

Me­ni­nin­kė sėk­min­gai pa­si­rin­ko abst­rak­ci­jos ar abst­ra­huo­to vaiz­do ke­lią. Įvai­rių dy­džių dro­bė­se iš­lie­ tos spal­vi­nės dė­mės jun­gia­si vie­na su ki­ta, taip kur­da­mos ne tik ko­ lo­ris­ti­nes są­vei­kas: čia nau­do­ja­ mi vais­tai kar­tu ga­li kur­ti nuo­din­ gus de­ri­nius. Dro­bė­se pa­ste­bi­mas abst­ra­huo­to žmo­gaus gal­vos vaiz­ da­vi­mo mo­ty­vas tar­si ape­liuo­ ja į min­čių, są­mo­nės ir pa­są­mo­ nės plot­mę.

Skir­tin­gų dy­džių dro­bės eks­po­ nuo­ja­mos iš­ties su­ma­niai – jos ne tik tra­di­ciš­kai ka­bi­na­mos ant ga­ le­ri­jos sie­nų, ta­čiau taip pat krau­ na­mos vie­na ant ki­tos, de­da­mos ant len­ty­nos, kam­puo­se jun­gia­ mos vie­na su ki­ta. Idė­ja su­dė­ti kū­ ri­nius ant len­ty­nos ne tik lei­džia pa­ma­ty­ti dro­bes iš abie­jų pu­sių – kur „blo­go­ji“ pu­sė pa­si­ro­do esan­ ti es­te­tiš­kai taip pat įdo­mi kaip ir fa­sa­di­nė. Tai yra tar­si po­jū­čių, iš­ gy­ve­ni­mų kau­pi­mas. Į len­ty­ną pa­de­da­ma tai, kas jau iš­gy­ven­ta, ta­čiau bus pri­si­me­na­ma vi­są gy­ ve­ni­mą. Vais­tai – lai­kui bė­gant ant dro­bės be­si­trans­for­muo­jan­ti me­ džia­ga – jie kei­čia pa­vi­da­lą, blun­ ka – vi­sai kaip pri­si­mi­ni­mai.

Ki­ta pa­ro­do­je pri­si­sta­tan­ti me­ ni­nin­kė G.Bal­že­kai­tė ne­nus­te­bi­ na me­d žia­g ų nau­j u­m u, bet jos idė­ja – iš­ties ne­tra­di­ci­nė. Kū­rė­ja sie­kia kel­ti glo­ba­lias pro­ble­mas.

Dai­li­nin­kė, sa­vo kū­ri­niuo­se vaiz­ duo­jan­ti mi­li­ta­ris­ti­nius at­ri­bu­ tus, ka­ro vaiz­di­nius ir mo­ty­vus, ban­do pa­ro­dy­ti vi­so to be­pras­ miš­ku­mą.

Au­to­rė apie sa­vo idė­ją sa­ko taip: „Tai­ka“ – tai at­virkš­ti­nė uto­pi­ja, an­tiu­to­pi­ja, rea­ly­bė“, tai­kos uto­ pi­ją pa­kei­čia ka­ro, ku­ris lai­ko­mas prie­mo­ne pa­siek­ti san­tar­vę, uto­ pi­ja. Čia ga­li­ma at­ras­ti tam tik­rą są­sa­ją, o kar­tu – ir prieš­prie­šą su prieš dau­giau nei šimt­me­tį Ita­li­jo­ je gi­mu­siu fu­tu­riz­mo me­ni­niu ju­ dė­ji­mu.

Tai ku­ria dau­giau nei tik me­ni­nių idė­ jų prieš­prie­šą, bet ir yra pui­ki mankš­ ta abiem sme­ge­nų pus­ru­tu­liams.

Fu­tu­ris­tai sa­vo kū­ri­niuo­se šlo­vi­ no mi­li­ta­ris­ti­nę tech­ni­ką, pro­gre­ są, taip jie sie­kė ska­tin­ti ka­ri­nius veiks­mus, jau­tė jų svar­bą. G.Bal­ že­kai­tė taip pat vaiz­duo­ja ka­ri­nius mo­ty­vus, ta­čiau jos kū­ri­niai, prie­ šin­gai fu­tu­riz­mui, pa­brė­žia ka­ro

Ais­tė Dab­ke­vi­čiū­tė. Bū­se­nos.

be­pras­miš­ku­mą, jo nai­ki­nan­čią, bet tei­gia­mų po­ky­čių ne­ne­šan­čią jė­gą. Pa­ti me­ni­nin­kės eks­po­zi­ci­ja kiek pri­me­na ke­lių skir­tin­gų dai­ li­nin­kų dar­bus, ku­riuos vie­ni­ja ka­ ro te­ma­ti­ka.

Kur­da­ma „Tai­ką“ G.Bal­že­kai­tė pa­si­tel­kia ke­lias kū­ri­nių gru­pes, ku­rioms bū­din­gas sa­vi­tas brai­žas.

Trys „Ge­ne­ro­lų“ po­rtre­tai kur­ti re­mian­tis at­si­tik­ti­nu­mu, nau­do­ jant žais­li­nius gink­lus ir taip lie­ jant da­žus, o „Žais­lai“ pa­si­žy­mi at­sa­kin­gu po­tė­piu, da­žų for­ma­vi­ mu, kaip ir „Ci­vi­liai“ – be­jaus­miai žmo­nių po­rtre­tai. Vis dėl­to to­kie eks­po­zi­ci­jos kont­ras­tai yra nuo­ sek­lūs – tai pa­de­da iš­ryš­kin­ti ka­rui bū­din­gą nuas­me­ni­ni­mą, chao­tiš­ ku­mą bei dest­ruk­ci­ją. Čia mi­li­ta­

ris­ti­nių mo­ty­vų vaiz­da­vi­mas tam­ pa pa­ci­fis­ti­nių idė­jų pa­grin­du.

As­me­ni­niai po­ty­riai ir glo­ba­ lios idė­jos, emo­ci­niai po­ty­riai bei at­min­tis, pa­sau­lio ab­sur­diš­ku­mo idė­jos – vi­sa tai – vie­no­je pa­ro­do­ je. Dvi itin skir­tin­gos me­ni­nin­kės, ve­dan­čios nuo neap­čiuo­pia­mų, iš­si­lie­ju­sių, abst­rak­čių iš­gy­ve­ ni­mų ir po­jū­čių iki šal­tų gink­lų, nuas­me­nin­tų, be­jaus­mių vei­dų.

Tai ku­ria dau­giau nei tik me­ni­nių idė­jų prieš­prie­šą, bet ir yra pui­ki mankš­ta abiem sme­ge­nų pus­ru­ tu­liams. kas: pa­ro­dos A.DAb­ke­vi­čiū­tės „Bū­se­nos“ ir G.Bal­že­kai­tės „Tai­ka“. kur: ga­le­ri­jo­je „101“. kada: vei­kia iki gruo­džio 20 d.

6

penktadienis, gruodžio 13, 2013

santaka /tiltai

Tik­rų Ka­lė­dų paieš­kos Šven­to­jo­je že­mė­je Iš re­li­gi­nės, ne tik ti­kin­čių­jų bend­ruo­me­ nę su­vie­ni­jan­čios šven­tės Ka­lė­das pa­ver­ tė­me links­my­bių ma­ra­to­nu su pa­bo­du­sia po­pmu­zi­ka, ak­ci­jų lip­du­kų me­džiok­le, Ki­ ni­jo­je ga­min­to­mis pra­kar­tė­lė­mis ir plas­ ti­ki­nių eg­lu­čių plas­ti­ki­niais žais­liu­kais.

Ar­tū­ras Mo­ro­zo­vas Je­r u­za­lė, Tel Avi­vas (Iz­rae­l is), Ra­ma­la (Pa­les­t i­nos te­r i­to­r i­ja)

Kur ras­ti tik­rą­sias Ka­lė­das? No­ rin­tie­siems pa­bėg­ti nuo pa­niš­ko šven­čių šur­mu­lio, ge­riau­siai trauk­ ti į šios šven­tės įsčias – Šven­tą­ją že­mę. Svar­biau­sio­je Nau­jo­jo Tes­ ta­men­to veiks­mo vie­tų, Iz­rae­ly­je, Ka­lė­dos ne­šven­čia­mos, ne­gir­dė­ti ir gruo­džio 31-osios fe­jer­ver­kų: žy­dai va­do­vau­ja­si heb­ra­jiš­ku ka­len­do­riu­ mi ir Nau­juo­sius pa­si­tin­ka rug­sė­jį.

Tie­sa, pa­si­tiks ne 2014-uo­sius, o 5775-uo­sius.

Jo­kio im­bie­ri­nės ar­ ba­tos kva­po, švie­ čian­čių gir­lian­dų, plas­ti­ki­nių se­ne­lių su do­va­nų mai­šu.

Kai šven­čių karš­ti­nės kre­čia­mas Va­ka­rų pa­sau­lis kraus­to­si iš pro­ to dėl kuo ori­gi­na­les­nių do­va­nų ir kuo so­tes­nio Ka­lė­dų sta­lo, Šven­to­ sios že­mės žmo­nės gy­ve­na įpras­ tu rit­mu. Jo­kio im­bie­ri­nės ar­ba­ tos kva­po, švie­čian­čių gir­lian­dų,

mo­no­to­niš­kai ju­dan­čių plas­ti­ki­ nių se­ne­lių su do­va­nų mai­šu ant pe­ties, vis kar­to­jan­čių „ho ho ho”. Šil­tas gruo­dis vi­lio­ja bang­len­ti­nin­ kus gau­dy­ti sa­vo ban­gos į Tel Avi­ vo pa­jū­rį. Užuot gal­vo­ję apie me­tų san­dū­ros šven­čių sta­lą, trum­pa­ ran­ko­vius marš­ki­nė­lius dė­vin­tys iz­rae­lie­čiai džiau­gia­si švie­žiais vai­ siais ir te­pa hu­mu­są ant pi­tos.

Iz­rae­ly­je Ka­lė­dų ga­li­ma ras­ti tik po ma­žą kris­le­lį: ara­bų ra­jo­nuo­se kuk­liai pa­puoš­tos eg­lu­tės, par­duo­ tu­vė­se kur ne kur su­žyb­si šven­tiš­ki at­ri­bu­tai. Dau­giau šven­ti­nės nuo­ tai­kos tik Pa­les­ti­nos te­ri­to­ri­jo­ je. Čia gy­ve­nan­tys ka­ta­li­kai ne­pa­ mirš­ta di­džių­jų šven­čių, ta­čiau dėl po­li­ti­nės ir eko­no­mi­nės si­tua­ci­jos re­gio­ne jos nė­ra to­kios bliz­gios ir nuo­tai­kin­gos, kaip įpras­ta mums.

Slo­gią Pa­les­ti­nos si­tua­ci­ją at­spin­ di ir Ka­lė­dų eg­lė, sto­vin­ti Ra­ma­los cent­re, – me­ta­li­nis kar­ka­sas ap­ trauk­tas ža­liu po­lie­ti­le­nu.

Kaip sek­tų­si Trims ka­ra­liams sek­ti žvaigž­de į šian­die­nį Bet­lie­ jų? Pas­vei­kin­ti gi­mu­sio Jė­zaus ne­ bū­tų taip pa­pras­ta – ant kup­ra­nu­ ga­rių vyks­tan­tys ka­ra­liai at­si­muš­tų į pil­ką be­to­ni­nę sie­ną. Ji, ski­rian­ ti Pa­les­ti­nos te­ri­to­ri­ją nuo Iz­rae­lio, paį­vai­rin­ta dau­gy­be iro­niš­kų gra­ fi­čių. „Links­mų Šv.Ka­lė­dų iš Bet­ lie­jaus geto”, – lin­ki vie­no au­to­rius.

Ki­ta­me – gar­sus ita­lų gat­vės me­ni­ nin­kas Blu vaiz­duo­ja ap­mū­ry­tą Ka­ lė­dų eg­lę su do­va­no­mis.

Vis dėl­to šv.Bet­lie­jaus mies­to trau­ka stip­res­nė už po­li­ti­ką. Kad pa­si­mels­tų vi­dur­nak­čio Mi­šio­se Jė­zaus gi­mi­mo ba­zi­li­ko­je, kas­met tūks­tan­čiai pi­lig­ri­mų ryž­ta­si įveik­ti girgž­dan­čius pa­sie­nio var­tus.

7

penktadienis, gruodžio 13, 2013

santaka/atodangos kaunodiena.lt/­­san­ta­ka

s

Eglės Vindašienės nuotr.

Anot kai­ mo žmo­ nių, sau­lė pa­ky­la tik per ka­čiar­ gą ir greit nu­grimz­ta ma­rios­na.

Vė­liau die­ nos pra­de­ da il­gė­ti.

Akcentai: žvakėmis papuoštas bruknių vainikas – Šv. Liucijos dienos simbolis, kurį atpažįsta jau ne tik skandinavai.

Švent­va­ka­ris, sie­lai grą­ži­nan­tis dar­ną Eg­lė Vin­da­šie­nė

Tau­to­dai­l i­n in­kė, kraš­to­ty­r i­n in­kė

Š

ian­dien, gruo­džio 13-ąją, – Šv. Liu­ci­jos die­na. Bū­ tent nuo jos lie­tu­viai im­da­ vo švęs­ti sau­lės su­grį­ži­mo šven­tę – Sug­rįž­tu­ves, už­trun­kan­ čias iki pat šv. Ka­lė­dų. Sau­lėg­rį­ža – aki­mir­ka, kai bū­na il­giau­sia nak­tis ir trum­piau­sia die­na.

Priean­gis į Kū­čias

Anot ži­niuo­nės Eu­ge­ni­jos Šim­ kū­nai­tės, mū­sų pro­tė­viai pa­si­rin­ ko ne bet ko­kią die­ną, o to­kią, kai Sau­lė mo­tu­lė „Trum­pė­je sto­vi“.

Ir taip mie­la, kai nuo snie­go vis­ kas pra­švie­sė­ja, o Sau­le­lė vėl grįž­ ti pra­de­da. Kas­met to­ji die­na kar­ to­ja­si ir pri­me­na dvie­jų di­džiu­lių mū­sų pro­tė­vių me­tų lai­ko­tar­pių ri­bą. Ir mums niū­rus trum­pė­jan­ čių die­nų me­tas, o koks jis tu­rė­jo bū­ti mū­sų pro­tė­viams?

Se­niau ka­len­do­rius nea­ti­ti­ko sau­lės me­tų ir pa­gal se­ną­jį Ju­li­ jaus ka­len­do­rių sau­lėg­rį­žos die­ na bū­da­vo gruo­džio 13-oji, to­dėl šio­ji die­na yra su­si­ju­si su vi­so­mis sau­lėg­rį­žos tra­di­ci­jo­mis. Lie­tu­vių mėgs­ta­ma ir triukš­min­gai šven­ čia­ma Ra­sų šven­tė, kai bū­na il­ giau­sia me­tų die­na, o skan­di­na­ vų ša­ly­se šven­čia­ma Šv. Liu­ci­jos die­na. Žmo­nės dar ir da­bar sa­ko, kad per Šv. Liu­ci­ją il­giau­sia nak­tis ar­ ba trum­piau­sia die­na: va­ka­rai jau nu­sto­ja trum­pė­ję – sau­lė po­rą sa­ vai­čių lei­džia­si vie­nu ir tuo pa­čiu me­tu. Die­na dar kiek trum­pė­ja iki sau­lėg­rį­žos, bet to­dėl, kad ry­te ji kaž­kiek pra­mie­ga – pa­te­ka mi­nu­te vė­liau. Anot kai­mo žmo­nių, sau­ lė pa­ky­la, tik per ka­čiar­gą ir greit nu­grimz­ta ma­rios­na. Vė­liau die­ nos pra­de­da il­gė­ti.

Gies­mės ir tur­gūs

Artūro Morozovo nuotr.

Tra­di­ci­nia­me ka­len­do­riu­je Sau­lės su­grį­ži­mas – ne vie­na die­na, tai – šven­ti­nis lai­ko­tar­pis, se­niau, ko

ge­ro, truk­da­vęs apie ke­le­tą sa­vai­ čių. Šis lai­kas da­bar ati­tin­ka dvie­ jų sa­vai­čių lai­ko­tar­pį, va­di­na­mą tar­puš­ven­čiu, tar­pu­ka­lė­džiu ar­ba švent­va­ka­riais. Šiuo lai­ku il­gė­liau va­ka­ro­ja­me sa­vo na­muo­se, o se­niau žmo­nės prie ba­la­nos, žva­kės, alie­jaus lem­ pu­tės, su­si­rin­kę di­des­nė­je tro­bo­ je pri­si­min­da­vo is­to­ri­jas, sek­da­vo pa­sa­kas, dai­nuo­da­vo. Gies­mė­se ap­dai­nuo­ja­ma sau­lė, mo­te­ris su per­lų vai­ni­ku, ge­la­žų ra­tai, šil­kų bo­ta­gai, si­dab­ro žirk­lės, ku­rias nu­ ka­la kal­viai. El­nias de­vy­nia­ra­gis – tai vie­nas se­niau­sių įvaiz­džių, reiš­kian­čių me­tų lai­ką, at­ne­šan­tis ug­nį – sau­lę. Tar­pu­ka­lė­džiu bu­ vo ne­šio­ja­mas sau­lės at­vaiz­das – žvaigž­dė.

Il­gais žie­mos va­ka­rais mo­te­rys verp­da­vo, aus­da­vo, vy­rai tink­lus riš­da­vo, pan­čius vy­da­vo, prie­ verps­tes ar šaukš­tus drož­da­vo.

Anot et­no­lo­gų, į kros­nį įme­tus sma­lin­ges­nę, il­giau ir švie­siau de­ gan­čią kel­mo nuo­ski­lą – „ug­nies mi­tu­lį“, ki­ta­dos Lie­tu­vo­je bū­da­ vo at­lie­ka­mos ug­nies pa­ger­bi­mo, Sau­lės šau­ki­mo apei­gos, kal­ba­mos mal­dos na­mų ži­di­nio ug­ne­lei ir jos glo­bė­jai Ga­bi­jai.

Po Šv. Liu­c i­jos pra­s i­d ė­d a­vo ka­lė­di­nis pre­ky­me­tis: pir­miau­ sia vyk­da­vo skais­ta­tur­gis. Čia ap­si­pirk­ti prieš Ka­lė­das su­plūs­ da­vo tar­nau­jan­tis jau­ni­mas, ga­ vęs me­ti­nes al­gas. Čia buvo ga­ li­ma ir pa­si­žval­gy­ti į skais­čias mer­ge­les ir į ber­ne­lius, su­ras­ ti gra­žes­nių dra­bu­žių, pa­puo­ša­ lų. Po to sek­da­vo sal­da­tur­gis, kur dau­giau­sia pirk­da­vo me­dų, cuk­ rų, sal­du­my­nų, ki­tų ska­nu­my­nų lauk­tu­vėms. Švie­sos ne­šė­ja

Ko­kia šios šven­tės, vyks­tan­čios žie­mos tam­so­je, kil­mė? Šv. Liu­ci­ jos šven­tei yra dau­giau nei šim­tas me­tų. Šv. Liu­ci­jos die­na ma­žai ką bend­ro tu­ri su III–IV a. Pie­tų Ita­ li­jo­je Si­ra­kū­zuo­se gy­ve­nu­sia mer­

ge­le kan­ki­ne, ku­ri bu­vo de­gi­na­ma ug­ni­mi. Šv. Liu­ci­jos tra­di­ci­jos ypač pla­ čiai pa­pli­to Šve­di­jo­je XIX a. – čia ji pa­kei­tė ki­tą vi­du­ram­žių šven­tą­ jį – Mi­ka­lo­jų. Šis mer­gai­tės var­ das taik­liai at­spin­di šven­tės pra­ smę, jis ki­lęs iš lo­ty­niš­ko žo­džio „lux“ – švie­sa, to­dėl die­nos sim­ bo­lis yra švie­sos sping­su­lė: ži­bin­ tas, deg­las, žva­kė. Tei­gia­ma, kad ji glo­bo­ja ne­re­gius, akių gy­dy­to­jus, ne­tgi elekt­ri­kus.

Gruo­džio 13-oji jau šimt­me­ čius žy­mi Ka­lė­dų pra­džią. Kū­ čios Lie­tu­vo­je šven­čia­mos su šei­ ma, šei­mos ap­lin­ko­je, o Šv. Liu­ci­ja yra at­vi­ra vi­siems. Jei­gu Lie­tu­vo­je vaikš­to ka­lė­do­to­jai, na­mų lai­min­ to­jai, se­nis Ka­lė­da, tai Skan­di­na­ vi­jo­je Šv.Liu­ci­jos die­nos anks­tų ry­tą švie­sos ne­šė­ja su pa­ly­da ap­ lan­ko vi­sas val­diš­kas ir pri­va­čias įstai­gas. Pro­ce­si­jai va­do­vau­ja mer­ gai­tė Liu­ci­ja – gra­ži, švie­siais, il­ gais plau­kais, ap­si­ren­gu­si bal­tais marš­ki­niais, per lie­me­nį už­si­ri­šu­ si rau­do­ną kas­pi­ną, už­si­dė­ju­si ant gal­vos de­gan­čių žva­kių bruk­nie­ no­jų vai­ni­ką.

Ty­ki ke­lio­nė į nu­švi­ti­mą

Nuo Šv.Liu­ci­jos die­nos iki Ka­lė­dų ant pa­lan­gės šve­dai lai­ko dvi žva­ ki­des, tu­rin­čias po še­šis liz­dus, kas va­ka­rą už­de­ga­ma vis vie­na žva­ke­ le dau­giau. Už­deg­da­mi sping­su­lę sa­vo na­muo­se tam­siuo­sius va­ka­ rus ga­li­me pra­skaid­rin­ti ir mes.

Per tas li­ku­sias dvy­li­ka die­nų iki di­džių­jų žie­mos šven­čių su­si­ tel­ki­me į na­mų vi­dų – į sa­vo šir­dis.

Ati­dė­kime di­džiuo­sius dar­bus, su­ si­mąs­ty­kime apie gy­ve­ni­mo tra­ pu­mą, apie bū­tį šia­pus ir ana­pus.

Ver­ta pra­smin­gai iš­nau­do­ti kiek­ vie­ną aki­mir­ką: ra­šy­ti laiš­kus, svei­ki­ni­mo at­vi­ru­kus, ga­min­ti Ka­ lė­dų eg­lu­tei puoš­me­nas.

Ty­kus ėji­mas į Kū­čias, jų lau­ki­ mas ir yra tik­ro­ji šven­tė... Ar­tė­ja nak­tis, kai įvyks di­dy­sis lū­žis – virs­mas į Švie­są. Es­mi­nis at­ku­

ti­mas ir kū­niš­kai, ir dva­siš­kai.

Tai – vi­suo­ti­nio at­si­nau­ji­ni­mo me­tas, šven­t ę pa­t i­r ia vi­s i, kas gy­vas. Ap­ka­bin­ki­me obe­lį, pa­ bels­ki­me į avi­lį, pa­ber­ki­me le­ sa­lo paukš­čiams, ži­bin­ki­me ba­ la­nė­les, kū­ren­ki­me Ka­lė­dų ug­nį, su­de­gin­ki­me ka­la­dę. Tai yra tai, kas se­n a, ne­rei­ka­l in­ga, su­n ai­ kin­ki­me ne­ge­ru­mus. Pa­siųs­ki­me per ug­nį pa­gei­da­vi­mus, lin­kė­da­ mi vie­ni ki­tiems ge­ros sėk­mės, lai­mės.

Mal­dos Ga­bi­jai Už­ra­šė Kle­men­sas Lov­či­kas, „Mal­ de­lės ug­n iai Upy­nos apy­l in­kė­je“ (Ši­la­lės r.), „Mū­sų kraš­tas“ (1994).

„Švin­ta Ga­bie­ta, už­kaup­ta gu­lė­ ta, už­k ur­ta ži­b ė­ta. Kaip nu­m irs­ ma, už­dek mums žva­ke­lę, pa­si­ rem­ti laz­de­le ir ei­ti na­mu­čio“. Tai pa­ti pir­mo­ji mal­da ryt­me­t į. Ją rei­ kia su­kal­bė­t i dar prieš „Tė­ve mū­ sų“. (Var­niai).

Kad ug­n is nei­šei­t ų iš na­mų, kad neuž­si­deg­t ų: „Švin­ta Ga­bie­ta, už­ gaub­ta gu­lėk, už­k lo­ta my­gok ir mu­ni sau­gok.“ (Upy­nos apy­l.)

„Ug­ne­le, Ra­mu­te, šven­ta Ga­bi­ja, pa­dėk mums.“ (Ma­ri­jam­po­lė) Mal­dą kal­bė­da­vo, kas vir­da­vo val­ gį: „Švin­ta Ga­bie­ta, už­d ing­ta gu­ lėk, nak­t į grėš­nin­k ų žmo­nių ne­ju­ dink, ne­bu­dink. Nū smer­čio neats­ tok, pa­dūk laz­de­lę, už­dek žva­ke­lę, teei­ny nu­mu­čiu.“

Ug­na­la tu­jai Lieps­na­la tu­jai, Švin­ta­ja tu­jai, Gy­vy­bi mums do­va­noj, Ku­rin­ku Tu ku­ri­na­la, Vi­su­mu die­ne­lių Lai­mu­na­la Tau mas Mal­ke­lių Sau­sų bal­tų Iš gi­rių Kurs­ma Tau mas Mal­ke­li Sau­sų bal­tų Iš gi­rių Kurs­ma Tau gis­mas Mas­pi gie­dos­ma.

(K.Ši­mo­nis, Ku­piš­k is)

8

Penktadienis, gruodžio 13, 2013

santaka/teatras

Žvilgs­nis pro rak­to sky­lu­tę: scenos lyg­tys ir ne­ži­no­mie­ji Sil­vi­ja Či­žai­tė-Ru­do­kie­nė

A

t­si­ve­ria teat­ro pa­ra­di­nės du­rys. Vi­si, pa­si­ruo­šu­ sie­ji iš­vys­ti sce­nos ste­ buk­lą, ieš­ko sa­vo gar­bin­ gos vie­tos žiū­ro­vų sa­lė­je. O kas ten, ki­ta­pus sce­nos?

Teat­ro gy­ve­ni­mo de­ta­lė­mis da­li­ ja­si trys žiū­ro­vams ne­ma­to­mi Na­ cio­na­li­nio Kau­no dra­mos teat­ro (NKDT) ko­lek­ty­vo na­riai: sce­nos in­ži­nie­rius To­mas Ži­lins­kas (T.Ž.), di­džio­sios sce­nos įren­gi­nių ope­ ra­to­rius Ed­vi­nas Va­dok­lis (E.V.) ir at­sto­vė spau­dai Jo­lan­ta Gar­ny­tėJad­kaus­kie­nė (J.G.-J.).

– Po­kal­bį de­ra pra­dė­ti nuo pra­ džių. Ko­kie dar­bai sly­pi už įmant­rių pa­va­di­ni­mų?

J.G.-J.: „Teat­rą su­da­ro dau­gy­ bė ba­rų: gri­mo, ap­ren­gi­mo, sce­nos de­ko­ra­ci­jų sta­ty­to­jų, gar­so, švie­sų, rek­vi­zi­to, sce­nos įren­gi­nių. Ga­my­ bos sky­riai: bu­ta­fo­ri­nis, rin­ko­da­ ros, siu­vyk­la, bat­siu­vio, ūk­ve­džio, šalt­kal­vio, sta­lių, bu­dė­to­jų. Aš dir­ bu rin­ko­da­ros sky­riu­je. Mū­sų dar­ bas – spek­tak­lio vie­ši­ni­mas, sklai­ da, dar­bas su kū­ry­bi­ne gru­pe, in­for­ma­ci­jos rin­ki­mas, spau­dos kon­fe­ren­ci­jų ren­gi­mas.“ T.Ž.: „Sce­nos in­ži­nie­rius pri­žiū­ ri sce­nas, ži­no jų tech­ni­nius duo­ me­nis, koor­di­nuo­ja dar­bus, ruo­šia spek­tak­lių tech­ni­nius pa­sus, pri­si­ de­da prie spek­tak­lių sta­ty­mo, pil­ do dar­bo gra­fi­kus. At­vyks­tan­tiems sve­čiams su­tei­kia vi­są rei­kia­mą tech­ni­nę in­for­ma­ci­ją, ku­ruo­ja dar­ bą su ap­švie­ti­mo, gar­so ope­ra­to­ riais, de­ko­ra­ci­jų sta­ty­mo, rek­vi­zi­ to, kos­tiu­mi­nės, gri­mo ba­rais.“ E.V.: „Di­džio­sios sce­nos įren­gi­nių ope­ra­to­rius – as­muo, ku­ris at­sa­ ko už di­džio­jo­je sce­no­je su­mon­tuo­ tą sce­nos įran­gą, jos pa­nau­do­ji­mą spek­tak­liams. Tai vi­sa pa­ke­lia­mo­ji sce­nos įran­ga, avans­ce­nos plat­for­ mos, sce­nos ra­tas.“ – Spek­tak­liuo­se žiū­ro­vas ma­ to ak­to­rių, ži­no, kad yra re­ži­ sie­rius, sce­nog­ra­fas, kos­tiu­mų dai­l i­n in­kas, kom­p o­z i­to­r ius, švie­sų dai­li­nin­kas. Ką per spek­ tak­lį vei­kia, pvz., sce­nos įren­ gi­nių ope­ra­to­rius?

E.V.: „Kal­bant apie di­džią­ją sce­ną, man at­ro­do, kad nė vie­nas spek­tak­ lis neį­vyk­tų be pa­ke­lia­mo­sios įran­ gos. Sce­nos įran­gos ope­ra­to­rius tu­ri pa­kel­ti, nu­leis­ti ar pa­kreip­ti, pa­ suk­ti įvai­rius sce­nog­ra­fi­jos ele­men­ tus, prieš spek­tak­lį su­koor­di­nuo­ti, kad vi­si sce­nog­ra­fi­niai ele­men­tai bū­tų jiems nu­ma­ty­to­se vie­to­se, ir at­si­ras­tų tam tik­ra­me, iš anks­to nu­ma­ty­ta­me, aukš­ty­je.“ – Per kiek­vie­ną spek­tak­lį, net ro­do­mą jau vi­są se­zo­ną, kaž­ kas bė­gio­ja su ry­šio prie­mo­nių pul­te­liu, kaž­kas nuo­lat ta­ria­si, kaž­kas nuo­lat kei­čia­ma...

E.V.: „Tai gy­vo at­li­ki­mo me­no spe­ ci­fi­ka. Tar­kim, pje­sė­je pa­žy­mė­ta, kad ak­to­riui pa­sa­kius fra­zę „Aš ta­ ve my­liu“, tu­ri kaž­kas kris­ti, kil­ti, su­ktis ar ap­si­vers­ti, o nu­tin­ka taip, kad jis pa­sa­ko: „Tu man pa­tin­ki.“

Tu­ri su­si­vok­ti, ar čia jau ta fra­zė, ar dar tęs min­tį ir tik vė­liau pa­sa­kys.

Vi­si teat­re dir­ban­tys žmo­nės, ap­ tar­nau­jan­tis per­so­na­las, yra kū­rė­ jai pla­čiau­sia pra­sme, nes jie ne tik vyk­do pa­ves­tas funk­ci­jas, bet daž­ nai per spek­tak­lį, kai kaž­kas įvyks­ ta ne taip, kaip tu­rė­tų vyk­ti, pri­va­lo pa­tys priim­ti spren­di­mus.

Aiš­ku, įran­gą ga­li­ma už­prog­ ra­muo­ti veik­ti pa­gal ap­skai­čiuo­tą lai­ką, bet šios funk­ci­jos ne­nau­do­ ja­me, nes spek­tak­lio lai­kas vi­sa­da šiek tiek kin­ta. Tar­kim, nau­do­ja­ mas sce­nos ra­tas, o ak­to­rius tru­pu­ tį už­tę­sia mo­no­lo­gą, tai, už­prog­ra­ ma­vus įran­gą lai­kui, ak­to­rius sa­vo mo­no­lo­gą baig­tų už ku­li­sų. Dėl to ope­ra­to­rius įkur­din­tas prie re­ži­sie­ riaus pa­dė­jė­jo ir spek­tak­ly­je drau­ ge prii­ma bū­ti­nus imp­ro­vi­za­ci­nius spren­di­mus.“

Per „Bal­tą dro­bu­ lę“ bu­vo no­ri­ma žmo­gų mes­ti į or­ kest­ro duo­bę. Siū­ lė­me seg­ti sau­gos dir­žus, bet re­ži­sie­ rius vi­siš­kai at­si­ sa­kė tos min­ties.

– Spek­tak­liai – kas­die­nis iš­šū­ kis ir sce­nos in­ži­nie­riui.

T.Ž.: „Ku­ruo­ju vi­są tech­ni­nį dar­ bą, ku­ris vyks­ta sce­no­se, nors ten­ ka dirb­ti ir už jų ri­bų. Kai at­vyks­ ta gast­ro­li­ų spek­tak­liai, tu­ri grei­tai su­ktis, nes lai­ko bū­na ne daug, o vi­ si dar­bai pri­va­lo bū­ti at­lik­ti sklan­ džiai. Tu­riu su­pa­žin­din­ti per­so­na­lą su tech­ni­nė­mis sce­nų ga­li­my­bė­mis, su­teik­ti in­for­ma­ci­ją net ir apie kro­ vi­ni­nių au­to­mo­bi­lių, au­to­bu­sų ir leng­vų­jų au­to­mo­bi­lių sta­ty­mą, de­ ko­ra­ci­jų iš­kro­vi­mo ir įkro­vi­mo vie­ tas, gri­mo ir poil­sio pa­tal­pų vie­tas, kur įei­gos, išei­gos ir t. t.“ – Ne­ma­žai dar­bo ir su pa­vie­nė­ mis gast­ro­lė­mis, o kaip bu­vo su ne­se­niai NKDT vy­ku­siu Bal­ti­jos ša­lių dra­ma­tur­gi­jos fes­ti­va­liu? Žiū­ro­vai ma­tė daug spek­tak­lių, o kas vyks­ta at­vė­rus tar­ny­bi­nio įė­ji­mo du­ris?

J.G.-J.: „Sve­čiai iš už­sie­nio at­vy­ ko ke­lioms die­noms. Jų dar­bas bu­vo la­bai su­sty­guo­tas, de­rė­jo su­da­ry­ti tiks­lų tvar­ka­raš­tį, už­tik­rin­ti sklan­ dų dar­bą. Bu­vo itin in­ten­sy­vus lai­ kas ir teat­rui, ir žiū­ro­vui. Spek­tak­ liai bu­vo ro­do­mi ke­lio­se sce­no­se tą pa­čią die­ną. Vi­si – pra­de­dant dra­ bu­ži­nės dar­buo­to­jais ir bai­giant fes­ti­va­lio ku­ra­to­riais – dir­bo ne­ skai­čiuo­da­mi lai­ko, ne­gai­lė­da­mi jė­gų. Te­ko pa­si­rū­pin­ti ir po­li­ci­jos au­to­mo­bi­liu, ku­ris bu­vo rei­ka­lin­ gas Va­ne­mui­nės teat­ro spek­tak­liui, ir ne­tgi mė­sai­niais Ta­li­no mies­to teat­ro spek­tak­liui.“ T.Ž.: „Pir­miau­sia sky­rė­si dar­bo va­lan­dos. Dau­giau stre­so, dar­bas at­sa­kin­gas, gau­su žmo­nių. Kont­ ro­liuo­ti vi­są dar­bo krū­vį ne­leng­va, bet mū­sų per­so­na­lui pa­si­se­kė su­si­ tvar­ky­ti be jo­kių rim­tes­nių ne­sklan­ du­mų.“ E.V.: „Dar­bas ryš­kiai sky­rė­si nuo įpras­ti­nio tuo, kad tą pa­čią die­ ną rei­kia ir mon­tuo­ti, ir de­mon­ tuo­ti, ir pa­ro­dy­ti. Įp­ras­tai teat­re nuo pir­mo­jo skai­ty­mo iki prem­je­ ros nuei­na­mas sun­kus, il­gas ke­ lias. Šiuo at­ve­ju min­ties apie il­ gą ke­lią ne­bu­vo – tik la­bai sun­kus ir ne­re­tai įtemp­tas, žai­biš­kas, ner­ vin­gas aki­mirks­nio ke­lias, ku­rį rei­ kia nuei­ti čia ir da­bar – ryt ne­be­ su­re­pe­tuo­si.“

Nematomi: visi, kas dirba teatre, yra kūrėjai, sako J.Gar­ny­tė-Jad­kaus­kie­nė, E.Va­dok­lis (nuotr. viršuje), T.Ži­

lins­kas.

– At­si­ra­do nau­jų pa­tir­čių?

E.V.: „Ži­no­ma. Di­džio­sios sce­ nos sve­čiai ne­bu­vo įno­rin­gi, bet la­ bai skir­tin­gi. Na­cio­na­li­nio Lat­vi­jos teat­ro spek­tak­lio kū­rė­jai (spek­tak­ lis „Pra­ras­to lai­ko ci­ta­tos“) pui­kiai vis­ką ži­no­jo, tu­rė­jo tech­ni­nį spek­ tak­lio spren­di­mą. O štai kal­bant apie es­tų spek­tak­lį („Kar­je­ra“), tai bu­vo jų pir­mas kar­tas tra­di­ci­nė­ je sce­no­je. Tad dar­bas su es­tų tru­pe bu­vo itin ža­vus ir įdo­mus. Kū­ry­bi­ nė ko­man­da pa­ma­tė sce­nos tech­ ni­nes ga­li­my­bes ir ėmė ieš­ko­ti bū­ dų, kaip jas pri­tai­ky­ti spek­tak­liui.

Daž­niau­siai bū­na taip, kad įran­ ga de­ri­na­ma prie spek­tak­lio po­rei­ kių, o šiuo at­ve­ju bu­vo at­virkš­čiai.

Tai pri­ver­tė dar la­biau pa­si­temp­ti ir pa­de­monst­ruo­ti vi­sas tech­ni­nes ga­ li­my­bes. Dar­bą ap­sun­ki­no tai, kad ne­tu­rė­jo­me re­pe­ti­ci­jų. Vien, pa­vyz­ džiui, pa­bars­ty­ti smė­lį, ku­rį ma­tė­te.

Pa­ruo­ši­mas tru­ko apie dvi su pu­se va­lan­dos. Tai reiš­kia, kad jei­gu vie­ ną kar­tą iš­bars­tė­me smė­lį, tai dar rei­kia tų pa­čių dvie­jų su pu­se va­ lan­dos vis­kam per­ruoš­ti. Be­je, per re­pe­ti­ci­jas mums ne­pa­vy­ko šis efek­ tas. Ro­dos, tai tik smė­lis, bet jis – spek­tak­lio ak­cen­tas, ir jo pa­si­ro­dy­ mas lai­ku ir vie­to­je la­bai svar­bus.

Tai­gi, šią mi­si­ją tu­rė­jo­me įgy­ven­ din­ti. Ir, nors Es­ti­jos at­sto­vai pa­ sa­kė, kad tą pa­tį smė­lį pas sa­ve jie iš­py­lė ne lai­ku ir ne vie­to­je, ma­nęs pa­pra­šė ne­si­ner­vin­ti. Įver­ti­nant tai, kad sti­go lai­ko re­pe­ti­ci­joms, vis­kas

pa­vy­ko la­bai tiks­liai. Tuo­met su­ pran­ti, kad įgi­jai nau­jos pa­tir­ties, pa­kė­lei sa­vo kva­li­fi­ka­ci­ją, pa­da­rei vis­ką, kad to spek­tak­lio kū­rė­jai lik­ tų pa­ten­kin­ti. To­mis aki­mir­ko­mis ypač pa­mils­ti sa­vo dar­bą. Po spek­ tak­lio re­ži­sie­rius sun­kiai rin­ko žo­ džius, įtei­kė do­va­nų ir te­pa­sa­kė, kad jei ne­tek­siu dar­bo čia, mie­lai pri­ ims pas sa­ve. Tai, ma­no ma­ny­mu, aukš­čiau­sias įver­ti­ni­mas.“ – Kiek ku­riant spek­tak­lius per­ so­na­las bend­rau­ja su re­ži­sie­ riais, kū­rė­jais, tu­ri bend­ros įta­ kos pro­duk­tui?

J.G.-J.: „Bend­rau­ja­ma su kū­ry­ bi­ne gru­pe, gi­li­nan­tis, mė­gi­nant su­pras­ti re­ži­sie­riaus vi­zi­ją dar iki prem­je­ros. Svar­bu at­ras­ti tin­ka­ mą spek­tak­lio pri­sta­ty­mo ir rek­la­ mos kam­pa­ni­jos rak­tą. Tai be ga­lo įdo­mu. Yra ga­li­my­bė ste­bė­ti ak­to­rių dar­bą re­pe­ti­ci­jo­se, ruoš­tis in­ter­viu ir pa­na­šiai.“ E.V.: „Mes vi­sa­da at­vi­ri pa­siū­ly­ mams. Kon­sul­tuo­ja­ma­si apie tech­ ni­nes ga­li­my­bes. Pa­vyz­džiui, spek­ tak­lio „Mė­nuo kai­me“ kū­ry­bi­niu me­tu la­bai ak­ty­viai bend­ra­vo­me su sce­nog­ra­fu, nes tech­ni­niai spren­ di­mai su­dė­tin­gi, rei­kė­jo su­gal­vo­ti, kaip juos at­lik­ti. Leng­viau­sia pa­sa­ ky­ti, kad ne­ga­li pa­da­ry­ti, bet rei­kia at­ras­ti spren­di­mą kaip vie­ną ar ki­tą idė­ją įgy­ven­din­ti. Re­ži­sie­rius patei­ kia idė­ją, o mū­sų vi­sų dar­bas yra ją rea­li­zuo­ti.“

T.Ž.: „Ži­no­ma, bet Ed­vi­nas ga­li pa­ sa­ky­ti ir „ne“. Pa­vyz­džiui, ne­ga­li­ma žmo­gaus kel­ti į di­de­lį aukš­tį.“ E.V.: „Tai da­rant rei­kia pai­sy­ti sau­ gu­mo rei­ka­la­vi­mų. Ma­nau, pa­da­ry­ ti ga­li­ma vis­ką, tik bū­ti­na su­gal­vo­ti, kaip tą pa­da­ry­ti tin­ka­mai – sau­ giai, es­te­tiš­kai. Tar­ki­me, per „Bal­tą dro­bu­lę“ bu­vo no­ri­ma žmo­gų mes­ti į or­kest­ro duo­bę. Siū­lė­me seg­ti sau­gos dir­žus, bet re­ži­sie­rius vi­siš­kai at­si­ sa­kė tos min­ties. O spek­tak­ly­je „Ast­ ri­da“ su­pa­si sū­py­nės. Iš pra­džių kal­ bė­ta, kad tech­ni­ka to pa­da­ry­ti ne­ga­li dėl svy­ra­vi­mų ir ki­tų spe­ci­fi­kų, ta­ čiau sū­py­nės yra, jos su­pa­si – ras­ tas tech­niš­kai sau­gus, tin­ka­mas ir pa­ti­ki­mas spren­di­mas, tai­gi svar­ biau­sias žo­dis yra „kaip“.

– Sau­sio pra­džio­je NKDT sce­ no­je bus pa­ro­dy­tas uni­ka­lus pro­jek­tas – drau­ge su Ja­po­ni­jos me­ni­nin­kais ku­ria­ma ora­to­ri­ja „Sa­ku­rų pri­si­mi­ni­mai“...

T.Ž.: „La­bai lau­kiu ši­to pro­jek­ to re­zul­ta­tų, no­riu pa­žiū­rė­ti ne tik dėl to, kad prie jo dir­bu, bet ir dėl jo uni­ka­lu­mo. Vi­zua­lus vaiz­das tu­ ri bū­ti la­bai es­te­tiš­kas, bet kar­tu ir la­bai įspū­din­ga sce­nog­ra­fi­ja. Šis pro­jek­tas ku­ria­mas apie me­tus, o pa­ro­dy­tas bus vos tris kar­tus! Įsi­ vaiz­duo­ki­te: vi­sus me­tus dir­ba neį­ ti­ki­mai daug žmo­nių, o sce­no­je – tik ke­li pa­si­ro­dy­mai. Tad teat­ras itin vi­ta­liš­kas ir rei­ka­lau­jan­tis at­ si­da­vi­mo ir mei­lės ob­jek­tas.“