2013 12 370 by Diena Media News

2013 gruodis #44

Kalėdos ir bėdos Pokalbis su Marijonu be jokių instrukcijų K.Vikøren: kažkur tarp vikingų, Lietuvos ir kutiūro Šis interviu jums pasivaideno Rokas po diktatoriaus akimi

37O.diena.lt

NAKTINĖS PUOŠEIVOS – NE VILNIAUS CHARAKTERIUI? C’MON!

37o

#44 Numerio bendradarbiai: Tautė Bernotaitė Atsakomybė rašyti smalsiam skaitytojui – ir pavojingiausias žarsteklis, ir saldžiausias zefyras

Kalėdos ir bėdos R

imuojasi gerai, ar ne? Bet ne aš tai sugalvojau, o aktorius Kostas Smoriginas dainuoja: „Kalėdos, Kalėdos, Kalėdos, patikėk, jau pasibaigė bėdos...“ O aš pasakyčiau taip: kam baigiasi, o kam prasideda...

Prisipažinsiu, nesu didelė Kalėdų gerbėja, bet ir nevengiu jų, tiesiog priimu kaip visuotinę neišvengiamybę. Man Kalėdos asocijuojasi su galvos skausmu dėl dovanų ir su laiku, kai net didžiausi ledinširdžiai aptirpsta nuo mažos dovanėlės ir kai didžiausios bėdos išsisprendžia, jei tik atsiranda pakankamai geraširdžių ir dosnių žmonių. Sutikite, dovanos ieškojimas – labai sudėtingas darbas, jei tai darai nuoširdžiai ir ketini pirkti ne kvepiančią žvakę, ne šiltas šlepetes, ne vilnones kojines, ne šaliką ir ne pirštines. Paskaičiuokit patys, kiek sykių esate gavę būtent tai, ką išvardijau. Va, va... Taigi, jei norite tikrai pamaloninti artimą ir mylimą žmogų, pasiruoškite daug laiko ir nervų atsargų. Naminiu Kalėdų Seneliu dirbau ne sykį, bet tik pernai sugalvojau, kad geriausia ant lapelio užsirašyti po kelis variantus vienam dovanų gavėjui ir tik tada eiti į pirkinių medžioklę. Bet ne bet kokius variantus, o aiškiai nutaikytus į adresato pomėgius, charakterį, Zodiako ženklą ir pan. Tiesiog pabūkite kokią valandėlę su savimi ir pamąstykite apie visus mylimus žmones, kuriuos norėtumėte pasveikinti Kalėdų proga. Bet tik nepersistenkite sudarydami sąrašą – tikrai nebūtina paruošti po Kalėdų dovaną visiems tiems, su kuriais ketinate šventę švęsti. Na, niekaip nesuprantu, kodėl reikia pirkti dovaną savo sesers vyro tėvams, kurių beveik nepažįstate, ar dar geriau – jų kaimynams... Ir su investicijomis į dovanas taip pat neperlenkite. Juk nėra oficialių taisyklių, kokį procentą nuo algos turėtumėte tam paskirti. Be to, ir uždirbame kiekvienas skirtingai. Kaip jaustis kam nors padovanojus MP3 grotuvą, o mainais dovanų gavus jau minėtą kvepiančią žvakę... Visi puikiai žinome, kad ne dovanos vertė svarbiausia, o su ja gauta šiluma. Asmeniškai man nieko nėra maloniau, kaip gauti draugės iškeptų meduolių, iš kurių vieną būtinai sukremtu, o kiti keliauja pasisupti ant eglutės. Netgi šalikas ar kojinės yra puiki dovana, jei juos numezga artimas žmogus. Dar labai patinka nematerialios dovanos – pavyzdžiui, kvietimai į renginius. Žinoma, tokią dovaną privalu gauti iš gerai tavo pomėgius žinančio žmogaus. Ko gero, nei aš, nei jūs, mieli skaitytojai, neapsidžiaugtumėte gavę kvietimus į kokio nors Filipo Kirkorovo koncertą... O sutaupytą širdies šilumą ir pinigus paskirkite tiems, kuriems labiausiai to reikia. Šiuo laikotarpiu vyksta labai daug labdaringų renginių ir akcijų. Ko gero, tai rodo išaugusį mūsų visuomenės page-

Domantas Razauskas Muzikalus poetas arba poetiškas muzikantas

Sandra Kliukaitė Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Iliustracija: „Shutterstock“

rėjimo koeficientą. Tik bėda ta, kad kartais tarp viso to gėrio galima ir pasimesti. Bet ir čia, kaip ir rinkdami dovanas, galite būti originalūs. Juk jūsų name tikrai gyvena artimųjų neturinti senutė kaimynė, kuri apsidžiaugs gavusi ranka rašytą atviruką su angelais. O jeigu atviruką nunešite patys ir įteiksite su sauja saldainių ir keliais mandarinais, neabejoju, kad sulauksite pačios plačiausios šypsenos pasaulyje. Galbūt kur nors šalia mamos provincijoje gyvena neturtinga, o gal net asociali šeima, kurioje augantys vaikai neturi pačių reikalingiausių daiktų? Kodėl jų nepaklausus, ko norėtų gauti iš Kalėdų Senelio? Gal jie ir vėl ims tikėti to mistinio senuko egzistavimu, kai grįšite su dovanomis? Nežinau, kodėl visus gruodį pramuša ant gerumo (iš dainos žodžių neišmesi, o būtent apie tai dainuoja mūsų šio numerio herojus Marijus Mikutavičius). Gal tas gerumas pagal kokius nors dievų susitarimus per metus kaupiasi, kaupiasi, o per Kalėdas ateina laikas juo pasidalyti, nes kitaip sprogtume? Šį kartą ir „37O“ gerokai išsipūtęs – tikrai turėsite ką paskaityti, kai apims kalėdinė neviltis. Gal net sugebėsime padėti, jei susirasite mūsų stebukladarės Alisos skiltį, kuri dar lapkritį ant lentynos surikiavo kandidatus į dovanas. Dovana gali būti ir geras muzikos diskas, kurį rekomenduoja mūsų Domantas, Mariaus pasiūlyta knyga ar bilietai į Godos išgirtą spektaklį. Dar rasite interviu su dokumentinio filmo „Julija“ režisiere vokiete Johanna Jackie Baier, Norvegijoje gyvenančia lietuvių dizainere Kristina Vikøren, Didžiojoje Britanijoje fotografuojančia Jone Reed, po visa matančia diktatoriaus akimi dainas kuriančiais baltarusių roko muzikantais. P. S. Mums geriausia dovana yra tai, kad skaitote. Gerų jums švenčių, smalsių 2014-ųjų ir iki… pasiskaitymo!

Ieškai dovanos draugui? Mes galime padėti! Laukiame tavęs čia:

Alisos stebuklų Lentynos turinio ekspertė

MARIUS BUROKAS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DĖSTYTOJA, JAUNOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

Karolis Vyšniauskas Muzikos žurnalistas atviromis ausimis

Lina Žukauskaitė Lietuviško kino mylėtoja ir puoselėtoja

Jurga Tumasonytė Gaudo istorijas, kurios gali pasirodyti įdomios smalsiems protams

Viršelio autoriai Nuotrauka: Luko Griciaus (OKTO) Meno redaktorės: Inga Norke ir Algina Navickaitė Postprodukcija: Simona Vaičytė Modelis: Elita Specialūs šalmai: Kristinos Valančiūtės

1,3,4,5,6,7,8,10,11,12,14,1 5,18,19,20,21,22,23,24,25, 26,27,28,29,30,31 pusl. SRTRF 2013 m. „37O” m. leidybai skyrė 44 500 litų.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Reklama reklama@vilniausdiena.lt Dirbame A.Smetonos g. 5, Vilniuje Leidėjas UAB „Diena Media News“ Spaudė UAB „Diena Media Print“ Tiražas 26 000 egz. Už reklamos turinį „37O“ neatsako #44, gruodis, 2013 Reklaminiai straipsniai žymimi

>> žirklės

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Nuotrauka: Algio Kriščiūno

Pokalbis be jokių Marijų Mikutavičių aka Marijoną esu kalbinusi ne kartą ir ne du įvairiausiems leidiniams, bet prieš tai dažniausiai gaudavau redaktorių instrukcijas, ko paklausti. Svarbiausias klausimas turėjo būti: „Ar turi dabar širdies draugę, ar – ne?“ Tą klausimą užduodavau, bet iš to nejaukumo susukdavau jį taip, kad pati nesuprasdavau, ko norėjau paklausti. Kiekgi galima apie tą patį? Laimė, „37O“ jokie instruktažai nevyksta, todėl visi galime klausti, ko tik širdis geidžia. Taigi, pagaliau ir aš su Marijonu galiu pasikalbėti apie tai, ką noriu, o ne apie tai, ką reikia. Ir netgi sykiu pakeliauti laiku bei prisiminti tai, ko neprisimena net visagalis guglas...

– Grįžkim 30 metų atgal. Ar priklausei kokiai nors subkultūrai – pankams, metalistams? – Mokykloje buvau toks puspankis. Tiksliau, pankas myžnius. Tikri pankai nusiskusdavo pusę galvos plikai ir nebijodavo nei Dievo, nei velnio, nei tėvų, nei mokytojų. Aš bijojau. (Šypsosi.) – O tuomečio jaunimo pamėgtose vietose lankydavaisi? – Baik tu. Aš iki univerkės miesto nepažinojau. Mes visų pirma neturėjom už ką mieste būti. Buvom Šeškinės moliai, runkeliai. Tik draugeliai iš paralelinės klasės, kurie turėjo turtingesnius tėvus, pasakodavo apie išvykas į „Lietuvos“ viešbutį, elitines prostitutes, kaip prisigerdavo diskotekose. Klausydavomės it pasakų apie kokį nors rojų. Tiesa, vieną kartą su klasiokais buvome nuvažiavę į „Tauro ragą“. Prisigėrėm alaus, šlitinėjom po miestą,  vėmėm pakraščiais ir jautėmės kieti, nors realiai rizikavome gauti į dūdą nuo rimtesnės chebros. – O kaip Šeškinės puspankio fonotekoje atsirado normalios muzikos? – 1980 m. tėvas iš Maskvos parvežė grotuvą, kuriame grojo ir plokštelės, ir kasetės. Turėjau ir „Melodijos“ plokštelių, iš kurių kiečiausios buvo „Boney M“ ir ABBA. Visa kita buvo sovietinio bloko šūdelis. Kai man buvo kokie 12–13 metų, įsirašiau kitokios muzikos. Vienoje kasetės pusėje buvo „Pink Floyd“, kitoje – „Sparks“. Nors tas debilas, kuris įrašė kasetę, aiškino, kad abiejose yra „Pink Floyd“. Aš patikėjau, nors labai jau skambesys skyrėsi. Bet patikrinti irgi nebuvo kaip – juk guglo nebuvo... (Juokiasi.) O po to jau išgirdau ir AC/DC, „Accept“, „Judas Priest“. Tai buvo visiškas proveržis.     – Ar nuo tų laikų tavo muzikinis skonis labai pasikeitė? – Niekada nebuvau melomanas, kitaip tariant, nesivaikiau muzikos madų. Bet kartkartėmis atrandu ką nors nauja. Pavyzdžiui, neseniai chebra parodė tokį Johną Newmaną. Kartais su kompanija žaidžiame tokį žaidimą – išgėrinėdami youtube eilės tvarka paleidžiame po gabalą, kuris patinka ir kurį norime vieni kitiems parodyti.

4 //

– Reziumuok, ką dabar rasčiau tavo fonotekoje, be AC/DC, kuri aiškiai padarė įtaką ir tavo kūrybai … – Daug skudurinio roko, taip pat daug paskutinio XX a. dešimtmečio roko muzikos, daugiausia – amerikietiškos. Vėlesni atradimai – „Stone Temple Pilots“, „My Chemical Romance“, „Buckcherry“, Chrisas Brownas, „Rival Sons“ ir t. t. Aš nelabai mėgstu Rihannos, Justino Timberlake’o. Bet iš moterų nesvietiškai patinka Pink, taip pat – Alicia Keys, Alanis Morrisette. Lady Gagos kai kurios dainos žiauriai geros...

– O lietuviškoje muzikoje patyrei atradimo džiaugsmą, neskaitant „X faktoriaus“, kur teisėjauji? – GJan, ypač daina „Not Affraid“, taip pat „Freaks on Floor“, Alina Orlova, Ieva Narkutė, Jazzu. Vardai, kurie visiems jau žinomi, bet jie yra iš tiesų močni.

– Bet sutiksi, kad jiems tapti tokiems kultiniams mūsų šalyje kaip tu ar Andrius Mamontovas dabar yra sunku, o gal net ir neįmanoma... – Jie bus tokie, jei rašys hitus. Rodos, tas pats Mamkė (A.Mamontovas – aut. past.) yra pasakęs, kad jei turi gerą dainą, tau visi keliai atsiveria. Yra nemažai grupių, kurios laiko save alternatyva. Būk tu kuo tik nori, bet jeigu nesugebi parašyti geros dainos, tai niekam ir nebūsi reikalingas. Jeigu jie įsivaizduoja, kad neparašyti gero gabalo yra dorybė... Ne, draugai, taip nėra. Turi rašyti hitus ir tada eisi... Kai prirašysi tokių dvidešimt ir galėsi surengti koncertą, kuriame skambės vien tik jie, tu nusineši visus laurus. Aš žinau, kad ne visada tai pavyksta. Bet kas nors turi turėti   daugiau smarvės nei kiti ir tada tai pavyks.    



– Visi žinome, kas dabar yra Marijonas. O kas jis buvo prieš 20 metų? – Man buvo 22 metai, buvau nelabai kuo išsiskiriantis VU Žurnalistikos fakulteto studentas. Jau dainavau su „Bovy“ ir buvome įrašę keletą kažkokių prasmingų dainų. Jau buvome sugroję Blogiausių grupių festivalyje, ko gero, jau buvome koncertavę Koncertų ir sporto rūmuose kokiame nors festivalyje, taip pat apšildę „Bix“. Jau buvome pavažinėję po Švediją, Vokietiją... Tuo metu leidybos bendrovė „Zona“ buvo mūsų rėmėja ir vadybininkė, bandė mus šiek tiek išstumti į užsienį.

– O iš torentų moki parsipūsti muzikos? – Žinoma. (Juokiasi.) Vis dėlto stengiuosi muziką įsigyti legaliai, dažniausiai iš iTunes. Tiesa, kelis kartus esu nusivylęs. Susimoki pinigus, parsisiunti albumą, ir paaiškėja, kad pora dainų yra po pusę nukąstos.

– „Bovy“ atsirado dar tais laikais, kurių guglas nefiksavo, tad manau, kad daugeliui tavo dabartinių gerbėjų (ar ne gerbėjų) bus įdomu sužinoti grupės susikūrimo istoriją...

instrukcijų ir, droviai prisipažinęs, kad kaip tik dainuoju, padaviau tą kasetę. Kitą dieną tą kasetę chebra nunešė paklausyti į Kelpšą (buvusi J.Tallat-Kelpšos aukštesnioji muzikos mokykla) būgnininkui Mariui Savickui (deja, jo jau nebėra tarp gyvųjų). Jis pasakė „labai gerai“ ir mes pradėjom kartu groti. Be Mariaus ir Martyno, grupėje dar buvo bosistas Artūras Morauskas ir klavišininkas Andrius (pavardės nepamenu) – tokiais ilgais išpuoselėtais plaukais. Na, toks labai jau gražus. – Ko gero, visos mergos lipdavo prie jo? – Jis ilgai neprasilaikė grupėje. Greičiausiai todėl, kad buvo per gražus. (Juokiasi.) Vėliau dar pasikeitė ir bosistas – į grupę vietoj Artūro atėjo toks Virginijus Prieskienis-Lolo. Šitos sudėties ir koncertavome, kol grupė iširo 1996 m. Mes buvome tokia „trumpa“ grupė, beveik kaip „Sex Pistols“. – Ar atėjęs į grupę užėmei tik dainininko, ar ir dainų autoriaus vietą? – Na, grupės lyderiu vis tiek liko Marčius. Kita vertus, labai sunku atspėti, kaip viskas vyksta grupėje. Kartais gitaristas „atsineša“ gitarinį rifą, o tu ant jo sudėlioji melodiją balsui. Ir tada jau tik velniai žino, kam priklauso ta daina.

Dirbdamas tokį darbą turi kartais atsikratyti naivumo ir suprasti, kad kasdienatsikratyti naivumatsikratyti naivume.

– Tai turėjo būti kokie 1991 m. Aš tuo metu buvau žurnalistas ir nuėjau į koncertą vidurinėje mokykloje netoli Lietuvos televizijos pastato, kur, be „Bovy“ (joje dainavo ir gitara grojo Martynas Kuliavas), dar grojo toks kompozitorius Audrius Balsevičius ir Mundis (Edmundas Štengeris – aut. past.). Net atsimenu, kaip jis tada atrodė, nes jau tada buvo madistas: baltas kostiumas, balti batai… O „Bovy“ man realiai patiko, bet aš pagalvojau, kad jiems reiktų kito vokalisto.   – Tau nepatiko, kaip Martynas dainuoja? – Ne visai blogai, bet pagalvojau, kad aš galėčiau geriau. Su savim lyg tyčia turėjau kasetę, kurioje buvo mano dainų pridainuota. Gal ir ne mano dainų, o kaip taisyklė – AC/DC, nepamenu. Pabaigęs interviu paklausiau: gal jums reikia vokalisto,

Būk tu kuo tik nori, bet jeigu nesugebi parašyti geros dainos, tai niekam ir nebūsi reikalingas.

– Dabartinis grojantis jaunimas, paklaustas, kodėl dainuoja angliškai, paprastai nurodo dvi priežastis: norą prasimušti į tarptautinę rinką arba nemokėjimą rašyti gerų tekstų lietuviškai. Kodėl „Bovy“ dainavo angliškai? – Dėl abiejų tavo paminėtų priežasčių. Na, kalbant apie tarptautinę rinką, aš buvau blaiviausias. Marčius, o ypač Marius, labiau tikėjo mūsų galimybėmis prasimušti. Gal dėl to, kad buvau vyresnis (bent jau už Marių), turėjau daugiau patirties... Na, o grįžtant prie angliškų tekstų... Aš labai domėjausi anglų kalba, o ir dainuoti mokiausi angliškai iš savo mėgstamų grupių. Juk ne Stasio Povilaičio ar „Poliarizuotų stiklų“ klausiausi, o „Manowar“, „Def Leppard“, „Scorpions“... Ir man viskas puikiai dėliodavosi anglų kalba, kuri, mano nuomone, idealiai tinka rokui. O kai pabandydavau lietuviškai, išeidavo laža. Tiesą sakant, ir dabar labai daug kankinuosi dėliodamas lietuviškus žodžius, kad tekstas skambėtų nekvailai ir nesipjautų su muzikiniu žanru. Kartais pats dainos piešinys susidėlioja tokia anglų-paukščių kalba, tik paskui reikia rasti lietuviškus atitikmenis. – Kad jau prakalbome apie dainų atsiradimą, tai papasakok, nuo ko prasideda taviškis dainos gimdymo procesas... – Man dažniausiai prasideda nuo boso partijų... Įrašau į diktofoną, o jei jo neturiu, grįžęs namo tą partiją pagroju klepu ir tuomet įrašau. Kartais namie pradedi ką nors staugti, laukuose ar mašinoje. Tiesiog ateina emocija ir prasiveržia iš vidaus. Po to paklausai tokių įrašų ir atsirenki. Kai kas tinka, o kartais nesuvoki, ką tada galvojai, kad tokį šūdą įrašei. Juk su laiku pasikeičia kontekstas, nuotaika. Galų gale, tuomet, kai įrašinėjai, pasąmonėje girdėjai kažkokius papildomus garsus, bet juos pamiršai, ir liko tik koks nors vienas plikas motyvas, kurio nebesupranti.

    

– Sprendžiant iš negausios tavo diskografijos, tu gana atidžiai atrenki dainas albumams. – Daina tau gali atrodyti super, bet įrašinėdamas ją gali paprasčiausiai suš ... Atrodo, dainos struktūra puiki, tačiau nesugebi jos atrakinti ir viskas. Kaip tik neseniai vieną tokią įrašinėjau. Ir griežtinom, ir lengvinom, ir greitinom... Bet kad ir kiek darytum ką, ji neskamba ir viskas. Pameni tą „Queen“ bosisto din din din din di ri rin „Under Pressure“ pradžioje?.. Lyg ir nieko ten ypatingo nėra, ar ne? Tačiau chebra „apaugina“ tą partiją ir daina tampa hitu, o juk galėjo ir nieko neišeiti? Matyt, tuo me-

tu suėjo kažkokie mistiniai kampai, visatos ar planetos užėjo viena ant kitos, dar žmonių chemijos susipynė, todėl ji pavyko. Tu niekada nežinai, ar parašei hitą. Gali tik būti patenkintas įrašu arba ne. Ko daina iš tiesų verta, nusprendžia žmonės – arba priima ją, arba – ne. – Kadangi paminėjai šitą dainą, kažkodėl prisiminiau senuką Davidą Bowie (jis yra atlikęs šią dainą kartu su Freddie Mercury – aut. past.), kuris sugeba nustebinti kiekvienu nauju savo albumu, nes kiekvienas būna vis kitoks. Tu irgi netrukus išleisi albumą, bet kokių nors perversmų muzikinėje stilistikoje turbūt tikėtis nereikia? – Aš nesu tiek daug nuveikęs, kad būčiau užsiknisęs tuo, ką darau. Realiai per 20 metų įrašiau 10 dainų. Na gerai, daugiau. (Šypsosi.) Na, bet naujas albumas tikrai bus kitoks, nes jame bus visiškai skirtingo žanro dainų. Dauguma atlikėjų atvirkščiai daro, stengiasi, kad jis būtų vienalytis. O man išėjo kitaip. Viena tokia labai chorinė, dvi tokios kinui tinkamos, dar yra tokių patosiškų su styginiais instrumentais, viena kantri stiliaus, viena tokia visiškai elektroninė su repo elementais, dvi rokinės, viena šokinė, viena bliuzinė ir t. t... – Kiek žinau, albumo įrašai turėjo būti baigti pačioje gruodžio pradžioje. O tu dar kalbi apie naujo albumo įrašus kaip apie nepasibaigusį procesą, o ir į interviu atvažiavai tiesiai iš įrašų studijos... – Praėjusį savaitgalį nuliūdinau vadybininkus pasakydamas, kad nespėsiu iki tos dienos. Tikiuosi, kad vis dėlto spėsim tą vargą pabaigti iki gruodžio koncertų didžiausiose arenose, nes tai – gera proga albumą pareklamuoti. – Beje, pastaruosius kelerius metus koncertuoji, ir labai aktyviai. Bet iširus „Bovy“ buvai retas svečias scenoje, nors publika tavęs, ko gero, ir geidavo... – Kai „Bovy“ išsiskirstė, aš net neieškojau jokių muzikantų, su kuriais galėčiau groti. Pamačiau, kad tas muzikos verslas yra didelis vargas. Idealai žlugo, norą groti nužudė buitis. Mūsų būgnininkui reikėjo dirbti, kad galėtų įsigyti būgnus. Gitaristas ar bosistas grodami neuždirbdavo pinigų net stygoms. Dabar lengviau šiek tiek, nes bendras pragyvenimo lygis gerokai pakilęs. O anuomet jeigu norėjai groti, turėjai būti visiškas pamišėlis ir gyventi rokenrolo gyvenimą – gerti, rūkyti žolę, ką nors uostyti ir svaigti nuo muzikos. Man tai neatrodė viliojanti perspektyva, o tuo labiau kad turėjau kur atsitraukti. Televizija man duodavo didelį krūvį, kad muziką galėčiau palikti atokiau. Tiesa, ji visąlaik būdavo kur nors šalia: kartkartėmis ką nors įrašydavau pripuolamai, neretai – ir pagal užsakymą. Kita vertus, to rokenrolo buvo per akis ir Lapėse, LNK studijoje. Tik spėk panešti. (Juokiasi.) „Tangomanija“ irgi buvo rokenrolo grupė, tik ne muzikinė.     Į muzikinį gyvenimą mane grąžino „Trys milijonai“. Na, daugiau buvo tų dainų – dar buvau įrašęs „Aš miręs“, „Ar prisimeni tu mus“, „Pasveikinkit vieni kitus“, „Bliamba, aš tave myliu“. Tas kelias dainas įsimesdavau į kompaktą ir važiuodavau chaltūrinti: visiškai drąsiai ir šlykščiai su pilna fonograma. Kurį laiką taip gyvenau, bet galiausiai ėmiau atsisakyti tokių pasirodymų. Supratau, kad nėra jokio džiaugsmo iš to. Paskui atsirado dabartinis mano vadybininkas Gytis Jagminas. Jis tuo metu dirbo vienoje leidybos bendrovėje ir pasiūlė išleisti albumą. Sakiau, kodėl ne? Sudėjom viską, ką turiu. Kiek pamenu, albumas pasiteisino. Tada po kiek laiko Gytis pasiūlė įrašyti naują albumą. Įrašėme „Baigėme mokyklą“. Sako, gal jau reikia pradėti koncertuoti? Tuomet pakviečiau buvusį „Bovy“ būgnininką Marių (dabar vietoj jo groja Jonas Lengvinas ), kitus muzikantus – gitaristus Aleksandrą Ten ir Robertą Semeniuką, bosistą Paulių Jaskūną, pritariančias vokalistes. Nuo to laiko reikia scenoje plėšyti gerklę minimum pusantros valandos. Nusirauni stogą, pervargsti, repetuoji kaip durnas. O kur dar logistika, instrumentų krovimas... Nepalyginsi su laikais, kai važiuodavai į koncertus su kompaktu kišenėje. (Juokiasi.) Su grupe ėmėme koncertuoti vis dažniau, ir tai yra tikras kaifas.

>> žirklės Rašė: Lina Žukauskaitė Nuotraukos: Johannos Jackie Baier

J.J.Baier. Kita

Antrasis vokiečių režisierės Johannos Jackie Baier dokumentinis filmas „Julija“ apie jauną transseksualę iš Klaipėdos, dešimtmetį dirbančią Berlyno gatvėse, kelia prieštaringus jausmus – sunkumas būti kitokiam čia susipina su nuoseklia savinaika. J.J.Baier aštuonerius metus stebi Juliją – aistringą, maištingą, vis labiau blunkančią, vis labiau vienišą.

– Berlyno transseksualų pasaulį pradėjote dokumentuoti nuotraukomis. Kaip pati teigiate, pirmiausia tam, kad po lyties keitimo operacijos įgytumėte naują žiūros tašką, apčiuoptumėte pakitusį savo ir aplinkos santykį. – Taip. Iki lyties keitimo operacijos dirbau su įvairiais kino ir televizijos projektais. Fotografuoti pradėjau ieškodama. Mano perspektyva staiga tapo nulinė, atspindys veidrodyje ir savirefleksijos atspirties taškai subyrėjo į šipulius. Stebėjau save apibendrinimus kuriančiomis akimis tų, kurie patys saugiausiai jaučiasi įvilkti į apibendrinimus. Turėjau rasti naują fokusavimo būdą. Vaizdas man tapo priemone bendrauti su žmonėmis. Iš prigimties esu gana uždara – retai lankausi vakarėliuose, man sunku prieiti prie nepažįstamo žmogaus ir jį užkalbinti. Tačiau kai dešimtojo dešimtmečio pabaigoje eidavau į viešumą, su savimi visada turėdavau fotoaparatą. Tai man padėdavo užmegzti kontaktą. Turiu galvoje ne vadinamuosius small talks apie tai, ką aš veikiu, – vykdavo natūralus neverbalinis bendravimas. Užfiksuotas atvaizdas žymi fotografo bei modelio bendrystę ir apie abu atskleidžia vienodai daug informacijos    . Abiejų indėlis į nuotrauką yra vienodas. – Ar panašių galimybių jums teikia ir dokumentika? Savo filmuose fiksuojate temas, su kuriomis jaučiate glaudų asmeninį santykį. – Kaip ir fotografija, dokumentika man yra galimybė tiesiogiai bendrauti su žmonėmis ir apčiuopti tikrovę. Vienu metu Julija buvo dingusi – nežinojome, ar ji mirė, ar išvyko gyventi kitur. Negalėdama jos rasti, pradėjau galvoti apie vaidybinį filmą. Dabar, kai filmas jau baigtas, žinau, kad tai būtų visiškai nepasiteisinę. Kiekvieną kartą, kai pagalvoju apie galimybę statyti vaidybinį filmą, suprantu, kad nesukurčiau tokio įtikinančio veikėjo, koks yra gyvas asmuo. Tai paprasčiausiai ne man. – Savo pirmąjį ilgametražį filmą „Gėdos namai“ pavadinote pasakojimu apie beveik visą vienos kartos gyvenimą, beveik visą jo garso takelį, beveik visą aistrą ir prievartą. „Julijoje“ tęsiate ribinių patirčių temą, nuo reportažo apie naktinį gyvenimą pereidama prie konkretaus asmens psichologinio portreto. – Įdomu tai, kad niekada prieš tai neteko diskutuoti apie ryšį tarp šių filmų. Jis, be abejo, akivaizdus. Jų abiejų pagrindiniai veikėjai yra stiprios asmenybės. Jos neišsitenka savyje. Tai filmai apie perteklių, ekscesus, nepagražintus naktinio gyvenimo užkulisius. Kai pristatant „Gėdos namus“ žmonės klausdavo, apie ką bus kitas mano filmas, atsakydavau, kad iš esmės apie tą patį, tik be disko burbulų.

6 // © 37O

– Vaizduodama Juliją nemaskuojate destruktyvios jos gyvenimo pusės ir sunkiai sugyvenamo charakterio. Svarbu atrodo tai, kad pati filmo veikėja taip pat nesijaučia auka ir prisiima atsakomybę už savo pasirinkimus. – Taip, ji niekada nesiskundžia, nors turėtų tam priežasčių, – jos gyvenimas reikalauja nemenkos ištvermės. Tai patraukė ir mano dėmesį. Daugelis merginų, kurias pažįstu arba stebiu mieste, pernelyg nekeikia savo likimo. Žinoma, visi išgyvename silpnumo akimirkų – kartais ir man viskas atrodo beviltiška, apgailėtina, neteisinga. Tačiau panašių žodžių niekada ne-

girdėjau iš Julijos. Tai jos gyvenimas, jos atsakomybė. „Darau tai, ką noriu daryti, niekas manęs nevertė rinktis tokio kelio“, – nukerta ji. – Esate minėjusi, kad pakeitus lytį prostitucija neretai tampa vieninteliu būdu išgyventi nesiteisinant dėl savo tapatybės. Jūs taip pat turėjote tokios patirties, tačiau vėliau pasirinkote kūrybos alternatyvą. – Nors detaliau nesu svarsčiusi šia tema, meno pasaulį ir prostituciją visada šis tas siejo – prisiminkime kad ir XIX a. Išsilaikyti prostitucijos versle nėra taip lengva, kaip gali atrodyti iš šalies. Baras, kuriame dirbau, buvo turbūt vienintelė vieta, kurios lankytojai elgdavosi gana mandagiai. Nereikia idealizuoti prostitucijos. Įsivaizdavimas, kad transseksualūs žmonės džiaugsmingai sukasi šiame versle ir taip įprasmina savo gyvenimą, virsta sustabarėjusia kliše. Toks pasirinkimas turi mažai šviesių pusių. Taip, prostitucija yra vienintelis verslas, kuriame gali būti kas tik nori ir vis

Filme yra vieta, kur Julija pasakoja, kaip dar gyvendama Klaipėdoje traukdavo į uostą aptarnauti jūreivių iš Turkijos, Filipinų, Graikijos – stambių, brutalių, nevalyvų vyrų, kurie perka tavo kūną ir daro su juo ką tinkami.

pus veidrodžio Užfiksuotas atvaizdas žymi fotografo bei modelio bendrystę ir apie abu atskleidžia vienodai daug informacijos. Abiejų indėlis į nuotrauką yra vienodas.

tiek užsidirbti pragyvenimui. Taip, tu esi priimamas su visomis keistenybėmis ir trūkumais, negirdi nesibaigiančių klausimų ir nesi vertinamas kaip nenormalus. Didžiausias konfliktas tas, kad iš tiesų tu nesi priimamas kaip asmuo. Esi priimamas kaip kekšė, teikianti atitinkamas paslaugas. Niekam nesvarbi tavo lytis, amžius ar interesai. Sykį į barą, kuriame dirbau barmene ir prostitute, užsuko jaunas vyras. Jis norėjo statyti apie mus dokumentinį filmą televizijai – žinoma, tikėdamasis nemokamų gėrimų ir merginų. Prieš lyties keitimo operaciją dirbau televizijoje. Žinau, kaip veikia jos dėsniai. Laidos ir dokumentiniai filmai čia paprastai kuriami ne domintis konkrečiu žmogumi, bet siekiant užsidirbti kuo daugiau pinigų. Taigi, jam buvau įdomi ne aš, o mano socialinis vaidmuo. Juo lengva manipuliuoti, lengva paversti reitingus keliančia pikantiška tema. Man prostitucija suteikė galimybę perprasti vyrų ir moterų žaidimus. Niekas nebūtų drįsęs leistis su manimi į seksualines patirtis už baro ribų. Tai buvo savotiška praktika. Tačiau sutinku su jumis, kad kūryba gali būti erdvė, suteikianti teisę gyventi būnant savimi. – Per filmo premjerą žmogaus teisių gynėja Marija Aušrinė Pavilionienė komentavo, kad asmenis, kuriuos vaizduojate savo filmuose, į paribį stumia nebrandi visuomenė, – tai ji paverčia juos nepritapėliais, stumia į psichologines problemas, alkoholizmą ir narkomaniją. Ar toks vertinimas nebūtų pernelyg vienpusiškas? – Šiuose žodžiuose yra tiesos, tačiau visada lengviausia kaltinti aplinką. Visuomenė smerkia mus už tai, kad esame kitokie, mes smerkiame visuomenę už tai, kad ji netolerantiška. Kiekvienoje bendruomenėje galioja įvairių tabu. Tačiau tabu dažniausiai yra glaudžiai susiję su malonumais. Ši taisyklė žymi visą civilizacijos raidą. Ir didžiausiems dorovės normų sergėtojams malonumo veiksnys paprastai būna ypač svarbus. Jame telpa visos tvarkingos kasdienybės fantazijos. Mūsų baro   lankytojai niekada nelikdavo blaivūs – be alkoholio jie nebūtų pakėlę realybės. Gerti vieni jie nenorėdavo. Merginos gerdavo drauge, kad palaikytų jiems draugiją ir neštų pelną barui, – vyrai užsikalbėdavo, užsakydavo butelį šampano, tada antrą, trečią, ketvirtą. – Ar merginos klimpsta į alkoholizmą tik dėl pelno? Gal tai valios klausimas? O gal būdamos blaivios jos taip pat nepakeltų realybės? – Kartais taip. Filme yra vieta, kur Julija pasakoja, kaip dar gyvendama Klaipėdoje traukdavo į uostą aptarnauti jūreivių iš Turkijos, Filipinų, Graikijos – stambių, brutalių, nevalyvų vyrų, kurie perka tavo kūną ir daro su juo ką tinkami. Ji sako, kad prieš eidama pas juos turėdavo degtine nuplauti šleikštulį. Tai labiau įprasta merginoms, dirbančioms gatvėse. Alkoholis joms neretai padeda prisiversti išeiti į darbą. Į barus ateina šiek tiek kita publika – tai sveikesnės fizinės būklės vyrai, uždirbantys daugiau pinigų. Vien tam, kad būtų įleisti     į vidų, jie turi atrodyti tvarkingai. Kai kurios mūsų baro merginos dirbo labai profesionaliai – jos aptarnaudavo klientus, tačiau niekada nevartodavo svaigalų. Mokydavausi stebėdama jų triukus   .. Kiekvieną kartą, kai tik klientas nueidavo į tualetą, jos išpildavo pusę butelio šampano – stebėdamos duris išlaistydavo statines alkoholio! Nusibaigusiems vyrams sakydavo, kad butelis jau tuščias, kartais prašydavo barmenės pripildyti jį vandens. Tačiau taip elgdavosi patyrusios veteranės, gimusios penktajame–šeštajame dešimtmetyje. Daugelis pradedančiųjų atsirasdavo bare būdamos vos aštuoniolikos devyniolikos metų ir manydavo, kad nusitašyti iki žemės graibymo yra dalis jų kasdienybės. Grįžtant prie klausimo, ar aplinkiniai yra už tai atsakingi, – ne, manau, tikrai ne. Viskas priklauso nuo paties žmogaus.      – Ar kurdama mąstote apie socialinį savo filmų vaidmenį? – Nelabai. Anksčiau kur kas dažniau galvodavau apie tai, kodėl žmonėms taip sunku priimti vieniems kitus. Kovoju su homofobija ir transfobija, tačiau tai nėra temos, kurios vestų mane į priekį kūrybos požiūriu. Statydama filmus ir fotografuodama nenoriu būti politinė aktyvistė. Mene man svarbiausia pokalbis su kitu.

>> klausykla

Kronos Quartet / Bryce’as Dessneris

Los Campesinos!

2013-11-05

2013-10-29

Aheym

No Blues

Anti-

Wichita

Šio albumo ėmiausi ne tik todėl, kad laikas atiduoti duoklę ir šiuolaikinės akademinės muzikos gerbėjams (o tokių nemažai!). Ėmiausi norėdamas parodyti vieną įdomią įvairiapusę asmenybę, šiaip jau labiausiai žinomą roko muzikos pasaulyje. Matyt, nereikia pristatyti recenzijose jau aprašytos „The National“? Taip, jau girdžiu visus „och“ ir „ak“. Taigi štai. „The National“ gitaristas, o šiaip jau multiinstrumentalistas Bryce’as Dessneris yra ne tik dailių, švelnių, dažnai primityvių (ne blogąja šio žodžio reikšme) gitarinių pasažų autorius ir atlikėjas. Akademinės muzikos pasaulyje iš daktaro Džekilo jis virsta Misteriu Haidu – ypač jautriu, išmaniu ir subtiliu kompozitoriumi. Profesionaliu kompozitoriumi. Jo lygį galima iliustruoti dviem faktais. Pirmiausia, B.Dessneris yra tas, į kurį su užsakymais parašyti muzikos kūrinių kreipiasi Amerikos kompozitorių orkestras (American Composers Orchestra). Antra, albume „Aheym“ jo muziką groja „Kronos“ kvartetas. Išgirdus šį vardą daugiau įrodymų melomanui paprastai nebereikia. Užtat reikia su nuostaba pastebėti, kokia įvairiapusė yra B.Dessnerio asmenybė, – gebanti kartu su melancholiško roko žvaigždėmis džyrinti penkias šešias natas ištisas valandas, o kartu kurti absoliučiai puikią, sudėtingą, jautrią, subtilią muziką (klausant į galvą nuolat grįždavo Arvo Pärto vardas), kurios kokybę pripažįsta tokios akademinio pasaulio žvaigždės (oksimoronas?!) kaip „Kronos“ kvartetas.

Šešių žmonių grupė iš Velso „Los Campesinos!“ išleido patį geriausią savo albumą. Tai muzika, kurios vektorius nukreiptas ne į save pačią, o į klausytoją. Lyg ekspresionistinis paveikslas. Nieko šokiruojančio, nieko dar negirdėto XXI a. Tačiau kiekviena daina kerta taip staigiai, tiesiai ir paprastai, kad „No Blues“ užkabina nuo pat pirmų akordų ir nepaleidžia iki paskutinių. Plačiausia prasme tai indie rock arba indie pop, tačiau reikia paaiškinti kontekstą. Albume galima išgirsti „The Strokes“, „Pixies“, „Pavement“, „My Bloody Valentine“, gal net ankstyvųjų „Arcade Fire“ įtaką. Taigi, norom nenorom peršasi ir terminas post-punk revival. Tačiau labiausiai šis albumas man susisieja su amerikiečiais „Modest Mouse“ ir nuostabiu jų albumu „We Were Dead Before the Ship Even Sank“ (2007 m.). „Los Campesinos!” vokalisto Garetho Paisley dainavimo maniera net šiek tiek primena Isaaco Brocko ekspresyvią, žodžius išspjaunančią dainavimo manierą. Pridėkite dar keistus metalofonus, kurie primena „Architecture in Helsinki“, ir gausite „No Blues“ – energingą albumą. Dar vienas pliusas yra puikūs tekstai. Išradingi, nebanalūs. Įsiklausius į juos albumas įgauna dar vieną dimensiją, kuri gali būti ir neatrasta anglų kalbos nesuprantančių klausytojų. Po gana primityviais, nors nebanaliais rifais, melodinėmis slinktimis, kapotais ritmais slepiasi visai ne kvailai džiugi „nuotaika gera“ stiliaus žinutė. Puikiai dvigubą albumo dugną nusako eilutė iš paskutinės dainos: „I’ve been telling jokes while selling rope to you.“

100

Teeth Of The Sea

Master

2013-10-07 Rocket Recordings

8 // © 37O

Ničnieko nežinojau apie šį Londono ketvertuką. Tačiau negalėjau atsispirti britų elitinės muzikinės spaudos kone vienabalsėms liaupsėms, pasirodžius „Teeth Of The Sea“ (toliau TOTS) albumui „Master“. Perklausiau. Reikia pasakyti, įspūdis labai keistas. Turite tai išgirsti. Nesvarbu, esate elektroninės, kokio low-fi, drone ar roko (kad ir ypač sunkaus) gerbėjas. Čia yra visko. Juolab jei išmanote muzikos kontekstą, jei jums nereikia ilgai aiškinti, kas yra industrial, kraut-rock ir pan. Nes tai yra ir tai. Ir dar psichodelika. Tokia... Na, tokia, kokios galėjai tikėtis nebent iš radikaliausių „Radiohead“ darbų. Londone TOTS jau senokai žinomi dėl savo beprotiškų gyvų pasirodymų, neeilinės garso energijos. Gyventojų skundai policijai per juos – jau rutina. Pirmi albumai „Orphaned By The Ocean“ (2009 m.) ir „Your Mercury“ (2010 m.) neprilygo gyviems grupės pasirodymams ir negalėjo perteikti TOTS energijos, kuri ir yra šio kolektyvo išskirtinumas. O štai „Master“ išties smogia... Visa jėga. Jei reiktų pabandyti bent kiek tos energijos perteikti žodžiais, bandyčiau jums papasakoti apie „Pink Floyd“, kurie pabėgo nuo policijos į Vokietiją ir ten, perėję prie sunkesnių narkotikų, tapo kraut-rock grupe, galiausiai ėmusia eksperimentuoti su elektronika, priartėjusia prie industrial tamsumos ir savo muziką prodiusuoti patikėjusia Thomui Yorke‘ui, kaip tik pasukusiam link eksperimentinės muzikos. Atrodo, į įrašus buvo užsukęs ir kažkas iš „Rammstein“... 80

100

MĖNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

Death Grips

Government Plates 2013-11-13

Nemokamas internetinis leidimas

Ties šios grupės muzika norisi dėti ženklą N-16. Visiški bepročiai, absoliutūs frykai, Céline Dion gerbėjams galintys sukelti infarktą. Sakramento noise rap karaliai netikėtai išleido naują albumą ir davė jį atsisiųsti nemokamai! Maža to, prie albumo pridėta 11 naujų vaizdo klipų. Katalikiškų institucijų tarnautojams griežtai nerekomenduojama! Taip, „Death Grips“ turi kažką velniško, net šėtoniško. Tačiau tai ne kvailai juokingas grimas, kuriuo įspūdį kuria Marilyn Mansonas ir panašūs, ne apversti death metal „pabaisų“ kryžiai. Tai kažkas pirmapradiškai žiauraus ir agresyvaus. Kažkas, ateinantis iš gilių gentinių ritualų, iš Afrikos šamanų. Tą siaubą galima palyginti su įspūdžiais stebint legendinę Alano Parkerio „Angelo širdį“. Ir tas velniškumas tikrai ne vien vizuali Stefano Burnetto MC Ride ekspresija, tačiau ir purvini Zacho Hillo ritmai (kartais numanomi), triukšmas, šio nenusakomo eksperimentinio hiphopo spalvos. Tiesą pasakius, nežinau nė vienos kitos tokios grupės, nors greičiausiai čia kaltas menkas mano hiphopo scenos išmanymas. „Government Plates“ siūlo naują bjaurių, piktų ritmų, paklaikusių murmėjimų, sugedusios elektronikos, agoniškų šauksmų mišrainę. Tačiau šioje beprotybėje yra kažkoks dieviškas pradas, lyg visi minusai galiausiai virstų vienu dideliu pliusu. Ir burna pati žiojasi „Death Grips“ kalba sušukti – tai skamba sustai gerai! 80

100

Arcade Fire

Reflektor

2013-10-28 Merge, Sonovox

„Arcade Fire“ pradėjau klausyti nuo nuostabaus pirmojo albumo („Funeral“), džiaugiausi geru antruoju („Neon Bible“), kraipiau galvą, taip ilgai laukęs neblogo trečiojo („Suburbs“)... Čia ir sustokime. Nes su šiuo albumu grupė pasuko konceptualumo link. Albumas tapo ne šiaip albumu, o vientisa žinute, alegorija, metafora, gana pretenzingu meno kūriniu. Nesvarbu, kad tam reikia aukoti potencialiai geras dainas ar pridėti potencialiai silpnų. Tačiau „Suburbs“ idėja, meninė koncepcija dar buvo bent kiek aiški ir pateisinama, o su „Reflektor“ nueita per toli... Jei tai būtų kinas, sakyčiau, kad arkeidai ima imituoti Puipą ar Bartą. Tačiau intelektualinė pretenzija, išstenėta ar ištraukta padarius Cezarį, pagimdyta nenatūraliai, visada liks pretenzija. Aišku, vieniems pasirodys giliamintiška. Kai kam ir Lana Del Rey atrodo giliamintiška. Tačiau aš lieku prie meilės pirmiems arkeidų albumams, kai vyro ir žmonos Wino Butlerio bei Régine Chassagne GPS buvo nustatyta pirmiausia į gerą dainą. Apie „Reflektor“ kaip nuviltas mylimasis galėčiau rašyti labai ilgai, bet užteks paties didžiausio minuso – trukmės. Dvigubas albumas su ištęstomis išsikvėpusius „Talking Heads“ primenančiomis kompozicijomis, prasidedantis 10 minučių ambientu... Spėja nusibosti dar neįpusėjęs. Ir negelbsti jokie bowie. Konceptualumo užgož tą kaifą akimirkai grąžina „Awful Sound (Oh Eurydice)“, bet tik tiek... 60

100

>> Daiktų anatomija

Rašė: Sandra Kliukaitė

Lietuvė dizainerė Kristina Vikøren jau daugiau nei 10 metų trina Norvegijos fiordus, gyvena keistoje vikingų laikų vietovėje, kurioje nėra gatvių, tik trys bažnyčios ir vienas kalėjimas... Ji gyvena šalyje, kur neįmanoma išsiversti be automobilio, o dėl brangumo būti menininku ar mados dizaineriu čia niekas net nerekomenduoja. Tiesa, braškių Kristina ten tikrai neskina. Tai kiek neįprasta, bet Norvegijoje vyro vikingo užkariauta lietuvė kuria madą – drabužių kolekcijas, kurias su „Kristar Design“ ženklu pristato ne tik Lietuvos „Mados infekcijoje“, bet ir Oslo mados savaitėje. Kristinos kuriami drabužiai skirti ne kiekvienam, o labiausiai turbūt ne norvegams, kuriuos pagal stilių ji be jokių išsisukinėjimų suskirstė į sporto salės, senų hipių, blizgučių mėgėjų ir fašionisčių stalčius.

K.Vikøren: k tarp viking Lietuvos ir

Kristina Vikøren

Redos Mickevičiūtės nuotr.

Kolekcija: „S/S 14“ Drabužiai ir stilius: „Kristar Design“ Fotografė: Reda Mickevičiūtė Grimas: „Alinka Make Up Artist“ Modeliai: Milda Kriuogaitė ir Radvilė Semaškaitė („Ruta Model Management“)

Kristinos sąrašas

3 daiktai, be kurių neįsivaizduoji savo gyvenimo Mezgimo virbalai, mobilusis telefonas, banko kortelė. 3 kino filmai, kuriuos privalu pažiūrėti Pedro Almodóvaro „Oda, kurioje gyvenu“, Larso von Triero „Melancholija“, Hanso Petterio Molando „Savaip sąžiningas žmogus“. 3 skaitalai, kuriuos rekomenduotum perskaityti Biblija – užskaitom kaip 3 knygas! 3 mados genijai Cristóbalis Balenciaga, Madeleine Vionnet, Coco Chanel. 3 meno pasaulio atstovai, be kurių menas nebūtų toks, koks yra Anne Bruun, Oskaras Koršunovas, Henri de Toulouse’as-Lautrecas. 3 mėgstamiausi elementai kūryboje Šviesa, linija, libido. 3 pasaulio kampeliai, kur norėtum gyventi Graikija, Londonas, Kiotas (Japonija).

– Kristina, tai kaipgi patekai į Norvegiją? Kokios jėgos pastūmėjo ten išvažiuoti ir likti? – Mane užkariavo vyras vikingas. – Kuriame mieste dabar gyveni? – Na, iš tikrųjų miestas vadinasi Vik i Sogn – tai tokia vikingų laikų vietovė su daug daug istorinių sluoksnių. Čia yra trys bažnyčios ir vienas kalėjimas. Ko daugiau reikia miestui? – Kuo ten užsiimi? – Šeima, darbas, šeima. Dirbu savo studijoje. Kuriu kolekcijas ir priimu privačių klientų užsakymus. Labai dažnai grįžtu į Lietuvą prižiūrėti gamybos ir aplankyti parduotuvių, kurios prekiauja „Kristar Design“ gaminiais.

10 //

– Ką veikei čia, Lietuvoje, prieš sutikdama užkariautoją vikingą? Jau kūrei drabužius ar viskas prasidėjo Norvegijoje? – Viskas prasidėjo Lietuvoje, mokiausi ir siuvau drabužius klientams, taip pat dariau kolekcijas ir pan.

– Kiek ir kokių kolekcijų jau esi sukūrusi? – Buvo ir vaikams, ir vyrams, o pastaruoju metu – ir moterims. Suskaičiavau apie 10.

Stiliaus įvairovė? Ką jūs?! Čia yra du stiliaus ypatumai: „nuolat“ einantys į sporto salę arba užstrigę hipių laikotarpyje.

kažkur ų, kutiūro

gus... O tu tikriausiai juos puikiai žinai. Kurie iš jų verti dėmesio? – Peras Spookas, Kristianas Aadnevikas, Peteris Dundasas, kuris dirba „Emilio Pucci“ mados namuose (Italija), ir daug kitų. Tiesą sakant, dauguma dėmesio vertų norvegų dizainerių dirba ne Norvegijoje. – Kaip žmonės rengiasi Norvegijoje? Kokie gatvės stiliaus ypatumai išryškėja, palyginti su Vilniumi, Londonu, Paryžiumi ar kitais didmiesčiais? – Ten, kur aš gyvenu, nėra net gatvių pavadinimų, yra tik keliai, pažymėti raide E. Stiliaus įvairovė? Ką jūs?! Čia yra du stiliaus ypatumai: „nuolat“ einantys į sporto salę arba užstrigę hipių laikotarpyje. – O kaip sostinė Oslas ir kiti miestai? – Norvegijos didmiesčiai pasižymi vakaro blizgučiais – labai trumpi sijonukai, labai aptemtos kelnės. Dieną gal geriausiai rengiasi Oslo fašionistės, kurios nuolat giriasi, kokį krepšelį ar naujus batukus nusipirko. Čia, mielieji, yra superdideli retailiniai namai ir drabužiai čia kainuoja tikrai pigiau nei Lietuvoje! Tik prieš porą metų Norvegijoje pradėjo veikti tokia populiari parduotuvė kaip „Zara“, o Vilniuje ji jau seniai atidaryta. Tai toks ir palyginimas – stiliaus nėra! – Tikrai taip blogai? – Na, pavyzdžiui, man patiko klausytis prieš treniruotes besišnekučiuojančių moterų kalbų apie kedus kaip apie Louboutino batelius... Paprasti mirtingieji, paklausti, kodėl jie neperka kokybiškų drabužių, atrėžia, kad jiems atsibos ir ką daryti tuomet... O aš nepakenčiu, kai mano mėgstamiausi džinsai suplyšta. Keista, bet geros kokybės drabužių Norvegijoje nelabai gali nusipirkti. Mano vyras klausia, kodėl nepasisiuvi? Sakau, nerandu tokio audinio, kuris būtų geras! Gero audinio sunku rasti visoje Europoje, ką ir kalbėti apie Norvegiją... Štai taip susidaro uždaras ratas. Manau, dizaineriai man pritars.

– Kaip apibūdintum savo kūrybos stilių? – Prancūziškas-itališkas, inspiruotas šiaurietiško modernizmo, kartais papildomas sudėtingomis rankų darbo detalėmis, balansuojančiomis ties couture riba... – O kokie žmonės paprastai perka tavo drabužius? – Ambicingi, drąsūs, iniciatyvūs ir savimi pasitikintys žmonės, kurie gatvėje išsiskiria individualiu stiliumi. Turiu ištikimų klientų ir Lietuvoje, ir jie yra būtent tokie. – Su kuo bendradarbiauji kurdama drabužius ar kokius kitus projektus? – Dažnai bendradarbiauju su dailininkais ir fotografais, taip pat su muzikantais. Gaila, dar neteko nieko kurti teatralams. – Prisimeni, kaip atsidūrei „Mados infekcijoje“? – Mane tiesiog pagriebė Sandra Straukaitė. – Kaip tau ten sekasi, dalyvausi kitąmet? – Dėl sėkmės, ko gero, turėčiau paklausti kitų – ar man sekasi? Taip, pristatysiu naują žiemos kolekciją ir to pristatymo labai labai laukiu! Tai įkvepia kurti toliau. – Ar Norvegijoje taip pat pristatai savo kūrybą? – Taip, dalyvauju Oslo mados savaitėje. – Tavo manymu, kur lengviau pradėti karjerą jaunam mados dizaineriui: Lietuvoje ar užsienyje? – Lietuva turi neišsemiamų išteklių šioje srityje, bet, kaip ir kiekvienoje šalyje, dauguma jaunų dizainerių nori būti kūrėjais, o ne siuvėjais. Taip prarandama amato prasmė. – Lietuviams norvegų dizainerių vardai beveik nieko nesako. Tas pats, kas klaustum apie žymiausius vikin-

– Kokiose parduotuvėse dažniausiai apsiperki? – Mažose, dažnai niekam negirdėtose. Kartais, kai keliauju po Europą, pasitenkinu ir didelių prekybos centrų siūlomu pasirinkimu. Mano kolekcijų gaminiai – tai tie drabužiukai, kurie dažniausiai yra su manimi ir ant manęs! – O kurie prekės ženklai ar kokie daiktai tau patinka? – Aš tikrai nenoriu liaupsinti prekės ženklų, nes į juos nežiūriu. Žiūriu į kokybę ir svarstau: ar jie išliks ilgai ir sudėtingai naudojami... Man geriau turėti mažiau, bet patikimesnių daiktų. – Mums dar įdomu, ką jauni norvegai Norvegijoje mėgsta veikti, tarkim, savaitgaliais ar vakarais? Kokios vietos madingos? – Kadangi aš ne jaunimas, tai tiksliai negaliu pasakyti. Na, buvau vakarėlyje ir man ten pasidarė liūdna – jaunimas nori būti labai suaugęs, bet tik palėbauja nesiskirdamas su mobiliaisiais, ir viskas. O kultūriniu požiūriu kas nors vyksta: koncertukai, spektakliukai. Madingų vietų nebėra. Yra maišalynė žmonių, kurie skiriasi ir kultūriniu požiūriu, ir išprusimu. Labai keičiasi žmonių poreikiai. Pavyzdžiui, mažos kavinukės savaitgalio vakarais būna užverstos žmonių – amžius čia ne esmė! Šokiai pokiai vyksta čia pat! Žodžiu, apie ypatumus galima kalbėti daug... – Tai kur tuomet rekomenduotum nueiti ir ką neįprasto pamatyti? – Oi, eiti? Ne, čia be mašinos nė žingsnio! Vienas įdomesnių važiuotų kelių yra į Bergeną per Mo (Fv569 kelias) – tai vienas mano naujų atradimų per 11 metų, praleistų Norvegijo-

je. Kitas iš įdomesnių vaizdų, kuris patiks turintiems stipresnius nervus, – tai Smalahovetunet – ugnies karusėlė avių galvoms paruošti... – Na, šito gal nereikia... Sakyk atvirai, juk Norvegija bene brangiausia šalis Europoje, – įmanoma ten išgyventi mados kūrėjui, dizaineriui ar šiaip menininkui? – Nerekomenduoju. – Supratau... O ką dabar kuri? – Kitų metų rudens–žiemos kolekciją. Gaminiai diena iš dienos užpildo darbinį stalą ir manekenus studijoje. – Ar galima sakyti, kad ateityje ketini užkariauti visą pasaulį, ar užteks vietos rinkos? – Nesvajoju, nes pasaulis yra čia pat!

>> receptas

Rašė: Justas Mazūra Iliustracijos: Jolitos Vaitkutės ir „Shutterstock“

Skausmingai reali studento formulė Trumpam nusileiskim ant žemės. Receptas, kurį jūs ruošiatės skaityti, yra visiškai įgyvendinamas ir netgi praktiškai. Ar juo vadovautis verta? Užduokite sau klausimą: „Ar aš turiu pakankamai galių, kad galėčiau ranka numoti į visą šitą diplominę karštligę ir iškart pereiti prie maudynių piniguose (Zuckerbergo, Jobso ir Gateso trio tai pavyko)?“ Jei atsakymas yra „taip“, tai ko jūs čia sėdite? Jei – ne, tai kitos išeities kaip ir neturite...

Gamybai reikės Kur nors įstoti. Iš esmės tiks bet kokia įstaiga, pavadinime neturinti žodžių: „amatų“, „profesinio“ ir „centras“. Įsitikink, kad ji siūlo studijų, o ne darbo programas, ir pirmyn! Kurią studijų programą išsirinksi, nėra taip jau labai svarbu, studentavimas juk visur vienodas.

Patyrus įstojimo nirvaną privalu paskambinti visiems sąmoningiems giminaičiams ir oriu balsu pranešti apie savo akademinio gyvenimo pradžią (tai pravers, kai kitą kartą prie kalėdinio stalo nebebus apie ką kalbėtis).

Iš mažo miestelio atsikraustyti į didelį (t. y. atvažiuoti į Vilnių) ir ten susirasti pastogę. Dabar populiaru nuomoti kambarį pas senas moteris, kurios nesupranta lietuviškai, o laisvalaikiu vykdo psichologinį terorą, arba keltis į dinamiškus bendrabučio apartamentus. Ten apsistoję mena, kad, prisijaukinus įvairiaformius tarakonus, budėtoją, kuri naktimis skraido ant šluotos, ir nusmigus vakarėlių liūtams kambariokams, gyventi ten ne blogiau nei palapinėje.

Studentiškai mąstyti. Ar žinojai, kad senovės Graikijoje Sokratas bastėsi po miestą kabinėdamasis prie žmonių ir kvestionuodamas visokius dalykus? Žodžiu, studentas daro kažką panašaus, tik jo klausimas paprastesnis ir visada vienodas: „Maisto turi?“

Studentiškai atrodyti. Užtinęs veidas, pajuodę paakiai, įkritę žandai ir lizdo formos plaukų gumulas ant galvos nėra siektinas stiliaus idealas, bet jie eina kaip nemokamas priedas prie studentiško gyvenimo. Patarimas: pasinaudok šia įspūdinga išvaizda, kai viešajame transporte kausiesi dėl sėdimos vietos. Įtartini bedarbiai ir pikta menančios tetos nuo tavęs ne tik atsirauks, bet gal net išlips.

Įsisąmoninti gyvenimo tiesą, kad laikas tau ne draugas (ne, tai ne apie raukšles). Diena tiesiog per trumpa, kad spėtum išsimiegoti, nueiti į visas paskaitas, padarytum namų darbus, feisbuke iš elementaraus mandagumo pakomentuotum visas negražias draugės nuotraukas, peržiūrėtum bent aštuonias serialo serijas, pavalgytum, išlankstytum apie dešimt origamio gervių, numegztum šaliką, nusiskustum barzdą ar sudalyvautum šachmatų simultane. Visur suspėti būtų pasiutimas, tad išsirink kurį nors vieną iš pateiktų variantų ir įvykdyk tinkamai. Kokybė svarbiau, argi ne?

Pasiruošti nenumatytiems švenčių atvejams. Tikrai, tokių kiekvieno studento gyvenime pasitaiko mažiausiai aštuonis kartus per savaitę ir tam net nereikia ypatingos progos (jų ieško tik žmonės be fantazijos). Studentas jų nei ieško, nei randa – jis švenčia.

Citata Studentas A: – Kokia šiandien diena? Studentas B: – Antradienis. Studentas A: – Tai alaus?

P. S. Šis receptas negarantuoja (veikiau garantuoja dėl garantijos nebuvimo), kad po studijų susirasi darbą, pasistatysi sau namą, turėsi vaikų ir auginsi šunį. Jis kenkia sveikatai, piniginei, ypač – dvasinei ramybei. Bus tikrai daug momentų, kai norėsis rautis plaukus ar bėgti skandintis. Tačiau vėlgi – ką lieka daryti, jei sunkiai dirbti dar nesinori, o pakankamai išsilavinęs (kad su Čekuoliu galėtum palaikyti pokalbį) irgi nesijauti. Galima kurį laiką ir studentu pabūti. Šiam receptui įgyvendinti tinkamiausias metų laikas – vasara. Kaip sakoma liaudyje, roges reikia ruošti vasarą. Dar vienas toks irgi iš liaudies (tas, kurio niekaip negali palaidoti jau beveik šimtą metų) sakė, kad mokytis niekada ne vėlu. Taigi, nespjaukite į šį receptą, jeigu jums jau ir per 30, o studentu taip ir neteko pabūti...

>> Tebūnie šviesa

Rašė: Karolis Vyšniauskas Nuotraukos: Justės Urbonavičiūtės ir grupių archyvo Iliustracija: Tomo Mozūros

Rokas po diktatoriaus akimi dacijos dėl eterio politikos ir leidžiamo repertuaro. Tas pats padaryta ir su muzikos klubais“, – interviu „37O“ prisimena Liavonas Volskis. Jis – vienos iš juodojo sąrašo grupių „Krambambulia“ lyderis, Baltarusijoje turintis maždaug tokį autoritetą kaip Lietuvoje Andrius Mamontovas. Juodasis sąrašas niekada nebuvo viešas dokumentas, tačiau muzikantų bendruomenė gerai žinojo, kurie iš jų savo šalyje nepageidaujami. Sistema lig šiol veikia taip pat: norint surengti koncertą, visų pirma reikia gauti Kultūros ministerijos leidimą. O jo neduoti ministerija gali dėl bet kokių priežasčių. Dėl nepriimtino požiūrio į valdžią ir prezidentą – taip pat. „Negalėti groti savo tėvynėje yra, švelniai tariant, laukinės sąlygos. Mums dėl to buvo skaudu“, – neslepia L.Volskis. Tačiau „Krambambulia“ nesustojo: grojo svetur, taip pat Lietuvoje – čia pernai surengė trijų koncertų turą. Grupei pavyko susitarti su Lietuvos ambasada Baltarusijoje, kad vizos į koncertą keliaujantiems Baltarusijos piliečiams nekainuotų įprastų 60 eurų (apie 210 litų), o būtų nemokamos. Palyginkime: vidutinis atlyginimas šalyje – vos apie 140 eurų (apie 485 litus). Visi trys koncertai buvo sausakimši grupės gerbėjų iš Baltarusijos, juose buvę draugai iš Lietuvos liko sužavėti: „Jausmas – kaip Sąjūdžio Lietuvoje.“ Laikinai pagerėjusi situacija Šiandien Baltarusijos režimas vis dar tvirtai laiko pozicijas, tačiau muzikantų padėtis (bent jau iš pirmo žvilgsnio) šiek tiek pagerėjo. Rugpjūtį Minske „Krambambuliai“ pavyko surengti viešą koncertą 3 tūkst. žmonių, per jį gerbėjai skandavo opozicinį šūkį „Tegyvuoja Baltarusija“. Ir nieko – L.Volskis vis dar laisvai vaikšto Minsko gatvėmis. Tačiau jis pats dėl to džiaugtis neskuba. Kitais metais Baltarusijoje vyks pasaulio ledo ritulio čempionatas. A.Lukašenka – didžiulis šio sporto gerbėjas. Tarptautinė bendruomenė su JAV prezidentu Baracku Obama priešakyje nepritaria tam, kad čempionatas vyktų šalyje, kurioje nuolat fiksuojama žmogaus teisių pažeidimų, o už politines pažiūras galima patekti į kalėjimą. Anot muzikanto, dabar Baltarusijos valdžia yra atleidusi vadžias, nes turi įrodyti, jog yra gana demokratiška, kad galėtų organizuoti šią sporto šventę. Kas bus po čempionato, jis spėlioti nedrįsta. „Niekada nežinai, kada ir dėl ko pareigūnai pasibels į tavo duris. Žinau tik tiek, kad išliksiu ištikimas sau ir niekam nepataikausiu“, – sako muzikantas, šiuo metu dirbantis prie solinio albumo, kuriantis garso takelius filmams ir vedantis televizijos laidą vienintelėje nepriklausomoje Baltarusijos televizijoje.

Kaip kurti laisvą muziką nelaisvės šalyje, esančioje čia pat, 40 km nuo Vilniaus? A) bandyti pakeisti režimą būnant politiškiems; b) bandyti išvengti režimo būnant apolitiškiems, c) palikti šalį. Trys skirtingo požiūrio Baltarusijos roko grupės, trys savaip teisingi atsakymai.

14 // © 37O

„Jaučiamės taip, tarsi mūsų rankos būtų surištos, užminta ant kojų pirštų, o ant kaklo užmauta kilpa. Kol kas nesame pakarti, bet negalime sakyti, kad gyvename“, – tai ištrauka iš į juodąjį sąrašą įtrauktų nepriklausomų Baltarusijos muzikantų atviro laiško, rašyto 2004 m.

Paskutinę minutę atšaukiami koncertai, neoficialus, bet praktiškai egzistuojantis draudimas „neteisingai mąstantiems“ muzikantams pasirodyti radijo ar televizijos eteryje, didžiulis muzikinį gyvenimą kontroliuojantis biurokratinis aparatas ir iš viso to išauganti baimė – tokių sąlygų negalintys daugiau kęsti Baltarusijos muzikantai kreipėsi į pasaulį. Tada prezidentas Aliaksandras Lukašenka minėjo dešimtuosius savo valdymo metus. 2010-aisiais vyko nauji prezidento rinkimai ar bent jau jų imitacija. 80 proc. balsų gavęs nugalėtojas buvo tas pats. „Po rinkimų dauguma atlikėjų davė aštrius interviu, pasisakė už tai, kad būtų paleisti politiniai kaliniai. To rezultatas – uždarytas radijas, kuris grojo šių atlikėjų dainas, likusioms radijo stotims buvo duotos griežtos rekomen-

AKUTE

The Toobes

Nėra politikos – nėra problemų „Krambambulios“ dainų tekstai – ironiški ir pašiepiantys valdžią, o kiekvienas jų koncertas – potenciali maža revoliucija. Tačiau ne visa muzika turi būti politinė, net jei gyveni tokioje šalyje kaip šiandienė Baltarusija. Rugsėjį vykusioje Vilniaus muzikos savaitėje dalyvavo kelios Baltarusijos grupės, kurios be problemų gauna leidimus groti savo šalyje. Viena jų – nuo 2008-ųjų grojanti trijulė „Akute“. Buvę pankrokeriai dabar kuria „Joy Division“, „The Cure“ ir kitų postpunk grupių įkvėptą indie roką. Pernai jie apšildė vienus savo herojų, britus „Placebo“, kai šie koncertavo Minske. Nuo to laiko grupės populiarumas nuolat auga, į jų koncertus Baltarusijoje susirenka keli šimtai žmonių. „Nedainuojame apie politiką, mums tai neįdomu. Dėl to neturime problemų. Kai kurias mūsų dainas groja ir radijo stotys“, – kalbėjo grupės bosistas Romanas Žygarevas. „Akute“ yra viena tų jaunų šalies grupių, kurios dainuoja baltarusiškai. Tai – didelis pranašumas jiems, patraukiant vietos klausytojų dėmesį. Tačiau grupė susiduria su kita bėda – nors Baltarusijoje gyventojų skaičius viršija 9 mln., besidominčių šiuolaikine gitarine muzika ten nedaug. „Dėl to stengiamės kuo daugiau koncertuoti užsienyje, labai vertiname koncertus Lietuvoje“, – sako R.Žygarevas. „Akute“ pamažu prisijaukina Lietuvos publiką: čia grupė debiutavo 2010-aisiais, mūsų ir Baltarusijos melomanus suvienyti siekusiame festivalyje „Be2gether“. Po šiųmetės Vilniaus muzikos savaitės grupė surengė dar du koncertus Vilniuje. Sėkmę rado Lenkijoje Kuo daugiau koncertuoti užsienyje – vienintelis būdas Baltarusijos atlikėjams išvengti suvaržyto šalies muzikos verslo ir gyventi iš savo kūrybos. Garažinio roko grupės „The Toobes“ sėkmės istorija įrodo, kad tai įmanoma. Taip pat Vilniaus muzikos savaitėje dalyvavę vaikinai šią vasarą surengė per 30 koncertų Lenkijos klubuose ir muzikos festivaliuose. Jie yra dažniausiai užsienyje koncertuojanti Baltarusijos roko grupė ir bene vienintelė, taip dažnai pasirodanti Vakaruose, o ne Rytuose.

Krambambulia

norint surengti koncertą, visų pirma reikia gauti Kultūros ministerijos leidimą. O jo neduoti ministerija gali dėl bet kokių priežasčių. Dėl nepriimtino požiūrio į valdžią ir prezidentą – taip pat.

„Mes gimėme Minske, bet dabar ten negyvename. Netikime šalimis, sienomis. Esame viso pasaulio grupė“, – sako vokalistas Stasas Muraško, su grupe daugiausia laiko praleidžiantis Lenkijoje, o ne Baltarusijoje. Išgarsėti Lenkijoje „The Toobes“ pavyko pernai po to, kai sudalyvavo muzikiniame televizijos šou ir savo be galo energingais šou apšildė „The Offspring“, „Franz Ferdinand“ ir „Deep Purple“ koncertus. Baltarusijos jie neišsižada, bet savo ateities čia nemato. Grupės būgnininkas ir vokalistas Stasas Lomakinas neabejoja: „Baltarusijoje grupėms ateities tiesiog nėra. Jei ten būtume, turėtume kasdien eiti į darbą, nes kitaip neišgyventume. Baltarusijoje nėra muzikos industrijos. Jokio show-fu kingbusiness.“ Politika? „The Toobes“ nenori joje dalyvauti. Jiems rūpi tai, kas dedasi Baltarusijoje, bet patys į tai nesikiša: „Visi yra nusivylę politikais savo šalyje, ne tik baltarusiai. Mes tiesiog užmerkiame akis ir darome tai, ką darome. F politics.“ „Viskas bus super!“ Jaunų muzikantų laikyseną nesikišti į politiką „Krambambulios“ lyderis L.Volskis laiko kiekvieno pasirinkimo reikalu. Tačiau, anot jo, vidinis cenzorius egzistuoja net ir tuo atveju, jei savo dainose dainuoji tik apie meilę ar skausmą: „Net jei tavo muzika nepolitinė, užteks pasisakyti interviu apie politinius kalinius, mirties bausmę, vyriausybės darbą ar kitas aštresnes temas – ir bus reakcija.“ Vieno garsiausių Baltarusijos muzikantų manymu, šalies muzikos ateitis tiesiogiai priklauso nuo bendros Baltarusijos ateities ir jos politinės situacijos. O pokyčių šiandienos Baltarusijos politikoje nematyti – kitais metais A.Lukašenka švęs prezidentavimo dvidešimtmetį, jo kadencija tęsis mažiausiai iki 2015-ųjų. Tikėtis, kad po kitų rinkimų įvyks svarbių pokyčių, pagrindo kol kas nėra. Tačiau L.Volskis nepraranda tikėjimo: „Jeigu bus laisvė ir rinka, Baltarusijoje vystysis ir šiuolaikinė muzika. Jeigu bus cenzūra ir draudimai, tada muzika vis tiek vystysis, tik internete. Svarbiausia, kad puikių atlikėjų Baltarusijoje yra daug. Turiu omenyje ne gitaristus, labai greitai grojančius reikiamas natas, o žmones, turinčius dvasią, pasaulėžiūrą ir turtingą kūrybinę prigimtį. Todėl viskas bus super!“

Frédéric Malle –

Aristokratas, neleidęs išnykti tikriems kvepalams 16 //

Net ir patys profesionaliausi bei reikliausi aromatų kritikai ir gurmanai yra bejėgiai pirmuoju numeriu įvardyti kurį nors kitą kvepalų leidėją nei Frédéricas Malle’is. Nepabijojęs eiti prieš srovę, 2000-aisiais jis metė iššūkį masinei kvepalų gamybai ir pasiūlė kelią grįžti prie tikrųjų aukštosios parfumerijos vertybių.

Jo atsitiktinumai Aukštosios parfumerijos namai „Editions de Parfums Frédéric Malle“ įkurti 2000-aisiais. Idėjos autorius save iki šiol vadina kvepalų leidėju – tokiu, kokie paprastai būna strategiją numatantys knygų, meno albumų leidėjai, tik Frédéricas priskiria sau mediatoriaus vaidmenį ir pasitelkia ne rašytojų ar dailininkų, o parfumerių kūrybą. Neišvengiami atsitiktinumai, lydėję F.Malle’į įvairiais gyvenimo etapais, tapo įkvėpimu. Jo senelis Serge’as Heftleris-Louiche’as, prieš įkurdamas „Parfums Christian Dior“, buvo artimas François Coty, modernios parfumerijos pradininko, bičiulis. Frédérico mama taip pat neišvengė aromatų aplinkos – darbavosi savo tėvo įkurtoje bendrovėje, todėl pokalbiai namuose apie kvepalų gimimą berniuką lydėjo nuolat. Sako, kad tapti parfumerijos pasaulio dalimi jam buvo lemta dar prieš gimstant: juk į šią žemę jis atėjo liepos 17-ąją, būtent tą pačią dieną kaip ir pagrindinis kultinio vokiečių rašytojo Patricko Süskindo romano „Kvepalai“ herojus Žanas Batistas Grenujis. Negana to – yra dar vienas pribloškiantis atsitiktinumas: būsimasis kvepalų leidėjas vaikystę praleido tame pačiame 8-uoju numeriu pažymėtame Courty gatvės name Paryžiuje ir miegojo tame pačiame kambaryje, kuriame kadaise ilsėdavosi parfumerijos pasaulio legenda Jeanas Paulis Guerlainas. „Gal ir galėjau pakeisti kryptį, stengtis pasprukti nuo likimo ir, kaip brolis, dirbti Volstrite, tačiau ar yra kas nors nuo lemties pabėgęs?..“ – samprotauja dvidešimties aromatų leidėjas. Jo iššūkis Dešimt metų įdėmiai sekęs tai, kas dedasi parfumerijos pasaulyje, jis suprato esminį dalyką – metas atsigręžti į klasiką ir ją paversti šiuolaikiška, o sykiu pajuto didelį pavojų, kad greit ateis ta diena, kai kvepalai, kaip individo išraiškos priemonė ir kūrinys, pasitrauks iš šio pasaulio, nes juos išstums galinga unifikuota masinės parfumerijos produkcijos banga. Ar įmanoma atsispirti jos invazijai? „Šiandien jaučiu, kad, kaip priešingybę celebrity kvepalams, kurie tapo „praskiestomis sultimis“, reikia kurti tikruosius, nes šie išnyks, kaip kad išnyko rankų darbo pirštinaitės ar skrybėlės. Nepaisydami savo statuso, dauguma garsių parfumerių, patekę į masinės gamybos pinkles, paklusę nekompetentingiems rinkodarininkams, kuriems svarbu tik parduoti, bet nesvarbu ką, nusivylė savo darbu. Baisiausia, kad buvo investuojama į pakuotes, įvaizdį, brangias reklamos kampanijas su garsenybėmis, bet ne į pačią kvapo kokybę. Aš protestuoju prieš tokius žingsnius.“ Jo žvaigždės F.Malle’io idėja, kaip moderniomis priemonėmis šiuolaikiškai patraukliai grįžti prie kvepalų istorijos ir jų esmės, sulaukė pačių garsiausių pasaulio parfumerių palaikymo. Be garantijos sulaukti komercinės sėkmės. Be to, F.Malle’is reikalavo, kad kiekvienas klientas, užėjęs į butiką, gautų asmeninę kvapų eksperto konsultaciją, taip pat grąžino „daiktus į savas vietas“: norėdamas atkreipti dėmesį į kvapą, visų dvidešimties rūšių aromatams sukūrė to paties dizaino flakonus, kuriuos vieną nuo kito skyrė tik kvapo pavadinimas ir parfumerio vardas, – šis tarsi parašas, tarsi kokybės garantas. Taigi žvaigžde jau tampa ne Holivudo garsenybė, o nosis. Gaubiamas tokios atmosferos, per pastaruosius trylika metų gimė liukso klasės dvidešimtukas: „Angéliques sous la Pluie“, „Bigarade Concentrée“, „Cologne Bigarade“, „L’Eau d’Hiver“ (visų keturių parfumeris – Jeanas Claude’as Ellena), „Carnal Flower“, „Géranium pour Monsieur“, „Portrait of a Lady“, „Une Fleur de Cassie“, „Vétiver Extraordinaire“ (visų penkių parfumeris – Dominique’as Ropionas), „Dans tes Bras“, Musc Ravageur“ (abiejų parfumeris – Maurice’as Roucelis), „Dries van Noten“ (Bruno Jovanovicius), „En Passant“ (Olivia Giacobetti), „French Lover“, „Iris Poudre“ (abiejų parfumeris – Pierre’as Bourdonas), „Le Parfum de Thérèse“ (Edmond’as Roudnitska), „Noir Epices“ (Michelis Roudnitska), „Lipstick Rose“ (Ralfas Schwiegeris), „Lys Méditerranée“, „Une Rose“ (abiejų parfumeris – Edouard’as Fléchier). „Crème de la Crème“ „Panorama“, Vilnius „Akropolis“, Kaunas „Akropolis“, Klaipėda (F.Malle nuo 2014 m.) facebook.com/CremedelaCremeHauteParfumerie

>> Miesto istorijos

Ta m rpu kū eto ka m rin ka riu ko iest iuo vini suk ap kio o a se i ų k ons žv s k tm r d aip tru o al av int ok gi ie um „M tas i n s ni nk ės m že en etro Ka tu p u n u M ies kla os oli no t s m ar e i. e iu ve Ka lik “, „ ita o m s T š i P i, ip k u , le dis gy aip lpė“ nea čk ku ve t ai n ne a si či tuoj a š išs r d ejam u. am iu ipi au a e ola ldž gel s n su ik iu is u po inė sio kitų o to et Ka va , a kių u, k kn uno ari mži to yg b eti nin ų oh ško kų be em im a ai ir sto

La na rio ir č k Ka bo n a un h yk i, e e m ai a

Rašė: Jurga Tumasonytė Nuotraukos: Tomo Raginos, Artūro Morozovo ir Andriaus Aleksandravičiaus

Miestas tekstuose Jeigu pavartytume XX a. pirmosios pusės rašytojų knygas, neabejoju, kad atrastume ne vieną Kauno aprašymą, kuriame jis vaizduojamas tarsi miniatiūrinis didmiestis, turintis visą megapoliui reikalingą atributiką: kavinių, bordelių, viešųjų įstaigų, parkų. Sovietmečiu miesto mitas perkuriamas, Kaunas tampa technikos ir dirbtinės prabangos kraštu. Nors 8–9 dešimtmetyje Kaune šėlusių amžininkų tekstuose miestas tarsi reabilituojamas, pateikiant jį kaip netikėčiausių atsitikimų ir menininkų pokštavimo vietą, slogus miesto, kuriame nebeliko polėkio, įspūdis ypač sustiprėja dabar, kai visas potencialas tarsi perkeliamas į vieną centrą – sostinę. Vis dėlto Kaune gyvena nauja jaunų ir perspektyvių žmonių karta. Vienas tokių – mano pašnekovas M.Plečkaitis, poetas, knygų ir kavinių kritikas. Paklaustas, kodėl ėmėsi maisto recenzijų rašymo, Marius pasakoja: „Mintis aprašyti Kauno kavines kilo netikėtai, spontaniškai – lygiai taip prieš penkerius metus pradėjau rašyti knygų recenzijas. Tą kartą pagrindinis veiksnys buvo jaunas amžius ir noras įprasminti savo patirtis, užmegzti dialogą su skaitytojais ir kitais recenzentais, o rašyti apie maistą ir kavines turbūt pradėjau pavargęs nuo knygų recenzijų. Na, ir dėl to, kad mėgstu valgyti bei gerti mieste. Iš pradžių apie kavines rašiau tik feisbuke, skyriau tai draugams ir pažįstamiems.“

18 //

Lankytinų kavinių paplitimas „Aplankiau, ko gero, bent apie 60 proc. Kauno kavinių, kabokų, načnykų ir lariokų. Geriausiai pasikaustęs esu dėl centro ir stoties rajonų, Žaliakalnio, Savanorių. Vis dėlto Kaunas turtingas miegamųjų rajonų, kur yra nemažai charizmatiškų nelankytų vietų“, – pasakoja Marius. Paklaustas, kur jis dažniausiai lankosi, kavinių apžvalgininkas aiškina labiausiai besiorientuojantis į myžtbarius, lariokus ir kitus tamsius barus, kur dar galima pajusti 7–9 dešimtmečio autentiką ir atsigaivinti skanutėliu alumi vos už du litus. Vis dėlto gyvenimas (o neretai ir jo atstovaujamo leidinio redaktorius – aut. past.) priverčia lankytis ir šviesesnėse maitinimo įstaigose. Anot jo, ir tokių yra puikių, tik kiek užknisa ten sklandanti hipsteriška aura. O kuri kavinė turėtų gauti daugiausia Mariaus balų? „Jei vieta iš manęs nori gauti aukščiausią balą, patiekalai joje neturi būti itin brangūs, turėtų būti gausi alaus pasiūla, malonus ir šiltas (arba atvirkščiai – keistas ir neperprantamas) aptarnavimas. Praverčia ir lengvos erekcijos jausmas kažkur pilve bei skoningas dizainas“, – vertinimo kriterijus atskleidžia pašnekovas.

Kauno bohema Kai priartėjame prie tos pokalbio dalies, kurioje reikėtų apžvelgti dabartines Kauno bohemininkų trajektorijas, Marius

Neseniai buvo uždarytas „A taškas“, ten jaukiai smirdėjo vynu ir senyvais poetais, tokiais kaip Patackas. Esame ir mes su draugija ne vieną ąsotį vyno ar bačką alaus patvarkę. Kartą, pamenu, ir taures į sieną svaidyti pradėjome...

optimizmu netrykšta: „Neseniai buvo uždarytas „A taškas“, ten jaukiai smirdėjo vynu ir senyvais poetais, tokiais kaip Patackas. Esame ir mes su draugija ne vieną ąsotį vyno ar bačką alaus patvarkę. Kartą, pamenu, ir taures į sieną svaidyti pradėjome... Šiuo metu gausiai lankoma kavinė „Kultūra“ prie Paveikslų galerijos. Tiesa, ten pasigendu bohemiškos autentikos. Be to, tvyro stiprokas snobiškumo kvapas. Ten renkasi arba anarchistai, arba norintys būti menininkais, arba, pavyzdžiui, gražuoliukai iš „Auros“ šokėjėlių trupės. Pats lankausi retai: dažniausiai per LUNI paskaitas ar kokį kitą vertesnį renginuką.“ Nežinantiems – LUNI yra laisvasis universitetas, Vilniuje įsteigtas kairiųjų pažiūrų intelektualų, vėliau Kaune įgavęs studentiškos iniciatyvos pagrindą domėtis įvairiomis socialinėmis temomis, diskutuoti. LUNI Kaune jau kelis kartus organizavo ekskursiją po įvairias miesto kavines. „Pasivaikščiojimus po lariokus sumanėme kartu su dabar LUNI vadovaujančiu socialiniu kritiku Tomu Marcinkevičiumi. Dažnai šen bei ten vaikštinėdavome, ginčydavomės ir vieną dieną nusprendėme: būtinai reikia paminėti Kauno lariokų autentiką, suorganizuoti alternatyvaus turizmo seansą. Kituose Lietuvos miestuose padaryti panašų renginį būtų sunkiau, ypač didžiuosiuose. Kaunui kažkaip pavyko išlaikyti nemažą dalį tarybinių girdyk-

lėlių. Šis jau du kartus vykęs renginys pasižymi lankytojų gausa, entuziazmu. Tiesa, panašiai pasakytina ir apie kitas alternatyvaus turizmo iniciatyvas, tokias kaip psichogeografija ar pasivaikščiojimai po miegamuosius rajonus“, – dėsto M.Plečkaitis. Literatūra kavinėse Rašymas už stalelio dzingsint stiklams, sklidiniems alkoholio, arba jaukiai kvepiant kavai neretai kultivuojamas ne vieno mokančio ir nemokančio rašyti sąmonėje. Marius sako turintis savų priežasčių kavinėse to nedaryti: „Nemėgstu rašyti kavinėse, o gal dar neradau reikiamos. Tiesa, esu parašęs keletą trumpesnių tekstų tamsesnėse kertelėse, bet tai labiau atsitiktinumas nei planuotas įvykis. Pažįstu kelias personas, mėgstančias rašyti „Coffee Inn“. Bet man tai atsiduoda popsu, be to, nepakenčiu aplink besitrainiojančių mala-

Asmeninės rekomendacijos Paprašytas papasakoti apie savo bohemiškas patirtis Kauno kavinėse, Marius prisimena: „Juokingas nutikimas nutiko gal prieš trejus metus, tvarkant alų tuomet dar veikusiame „Persike“, kur paprastai instaliuodavome „Meistro“ alų už 2,5 lito. Taigi, pasiėmęs bokalą, pastebėjau jame plū-

duriuojančią musytę. Aš nebūčiau aš, jei iškart būčiau ėjęs prašyti naujo bokalo. Išgėriau jį beveik visą, o tada nuėjau prie barmenės ir paprašiau pakeisti bokalą dėl jame įsitaisiusios musytės. Taigi, reziumė: išgėriau du bokalus 8,2 promilės stiprumo „Meistro“ alaus tik už 2,5 lito. Argi ne ekonomija? Keletą kartų gerokai įbimbę „Persike“, traukiniu vėlai vakare esame išdundėję į Vilnių. Ten puotą tęsdavome kur nors Užupyje, ir blaiviausia mergina iš ryto visus lyg višta viščiukus parvesdavo į traukinių stotį.“ Tiems, kuriems Mariaus pasakojimai ir lankymosi vietos Kaune atrodo įkvepiančios ar įdomios, savitų kavinių mėgėjas rekomenduoja: „Siūlyčiau aplankyti charizmatiškąjį „Talutti“, neįpareigojančius barus „33“ ar „49“, tarybinę autentiką išlaikiusį „Metropolį“, „Kauno alų“ Birštono gatvėje, turintį puikių kiaulės ausyčių ir šnipelių. Jei rasite ką gero – praneškite, ir, žiūrėk, kartu išgersime alaus.“

ro Kel ka etą s i k v i m ėla ke“ įbim ar e t , iš i v tr bę ų n du ak au „P get ių n ar k er bl no ęsd . Te dėj e e iniu a r a n ę s n ivia s U vo pu į Vi aa u ž m o lku lyg iš sia upy e k tą r j u tr s pa viš yto me e, i r au r ta v rg r ki ves viš isu in d č s ių av iu st o o į tį.

lietkų, taip pat blaškančio kavos aparato garso.“ Ne paslaptis, kad kavinėse ne tik rašoma, bet ir skaitoma. Taip, taip, aš čia apie įvairius tekstų skaitymus, slemo poezijos turnyrus ir kitokius performansus. Kur tai vyksta Kaune, klausiu Mariaus. „Paprastai tekstų skaitymai vyksta jau minėtoje „Kultūroje“. Taip pat yra keletas kitų taškų, kur vyksta poetiniai ar socialiniai renginiai, nebūtinai kavinės. Amžinatilsį „A taškas“ taip pat užsiimdavo panašiais renginiais, akcijomis. Vis dėlto pats pasisakau už didesnę decentralizaciją, nepatingint paieškoti naujų vietų įvairioms progoms pažymėti. Nereikia užsisėdėti. Taip pat rekomenduočiau kavinėms prisistatyti platesniu spektru ypatybių, o ne apsistoti prie skanių picų. Potencialą matau protingo jaunimo perimtuose vadovauti senuosiuose myžtbariuose. Kad tik nesunaikintų autentikos“, – tęsia įžvalgas barų kritikas.

>> svetur

Rašė: Tautė Bernotaitė Nuotraukos: Jonės Reed

„Ką veikiau... Veikiau kažką.“

Šis interviu jums pasivaideno „Kažkas yra sakęs, kad mano darbai yra haunting. Na, nežinau, kaip čia geriau išverst...“ – parašė Jonė Reed viename savo fragmentiškų atsakymų. Ir mes nežinome. Mes daug ko apie Jonę nežinome.

20 // © 37O

Įsiskverbiantys, apsėdantys, žadinantys vidines paslaptis, skaudžiai malonūs, įsisiurbiantys į emocinę atmintį, koktotviniški, dedkendensiški, juodai balti ir juodai geri. „Ar tai būtų neryškūs kūno kontūrai, ar atspalvio ir šešėlio giluma, Reed turi įgimtą gabumą savo darbais sužadinti emocijas“, – buvo rašoma „Trendland“, šiuolaikinės kultūros ir meno žurnale, apie Jonės darbus. Fotografės sutikti akis į akį neteko ir prakalbinti, nepasakytum, kad išėjo, bet viskas, ko mums šiuo atveju reikia, – nuotraukose. O ji pati ten labai dažnai būna tiesiogine žodžio prasme.

– Kokiomis aplinkybėmis dabar atsakinėji į klausimus? – Namie, dukra šokinėja aplinkui, prašo, kad eitume į parką, susikaupt neįmanoma.

– Gyveni Londone. Kas ten atvedė? – Anglijoje gyvenu jau nuo 2005 m., nevažiavau ieškoti laimės ar užsidirbti pinigų – čia atvedė nuotykiai, o ilgam sulaikė meilė.

– Nieko apie tave nežinome. Gali truputį papasakoti? – Nelabai turiu ką apie save pasakot. Ir nemoku. Mano gyvenimo istorija prasideda kiekvieną dieną.

– Ką veikei Lietuvoje? – Ką veikiau... Veikiau kažką: mokiausi Salomeikėj, paskiau šiek tiek VPU (dabartinis Lietuvos edukologijos universitetas – red. past.), dirbau, nedirbau, keliavau, tiesiog gyvenau.

Anksčiau rašinėdavau, bet paskui pritrūko žodžių, jie pasidarė bereikšmiai, nereikalingi.

– Beveik visos tavo publikuojamos nuotraukos – nespalvotos. Taip matai pasaulį – nespalvotai? – Nepasakyčiau, kad visos nespalvotos. Labai myliu spalvą, bet truputį ir prisibijau jos. Nors gal tu ir teisi, kartais iš tiesų viską matau juoda, balta, net paprasčiausias gyvenimo situacijas. Gal tiesiog tokia esu. – Kuri nuotrauka iš tavęs daugiausia pareikalavo? Arba galbūt kuri daugiausia davė? – Kiekviena nuotrauka ką nors man duoda, juk darau tai dėl savęs, kad neišprotėčiau. – Keliais procentais tavo galutinių nuotraukų bendraautoris yra fotošopas? – Fotošopas yra fantastiška programa. – Reed – tavo kūrybinis slapyvardis ar santuokos atnešta pavardė? – Reed yra santuokinė pavardė. Mano vyras yra tas žmogus, kuris ir sulaikė mane čia ilgam laikui. – Tavo nuotraukų siužetai, emocijos nesugaunamos, ne iš karto artikuliuojamos, matomos tarsi šiek tiek prisimerkus. Iš kur turi drąsos ir erdvės paslapčiai? – Nežinau, ar tai drąsos reikalas... Kiekvienas žmogus yra savotiška paslaptis aplinkiniams, o gal labiausiai sau pačiam, juk retas gali pasigirt pažinęs save iki galo. Man smagu, kad kiekvienas mato ir išverčia pateiktą nuotrauką savaip. O tai, kaip kiti ją mato ir supranta, atspindi jų pačių vidinę būseną. – Kas tau šiam pasauly fotografiškiausia? – Dabar, bent jau šiuo momentu, – dukra. – Koks tavo kelias į fotografiją? Mokeisi to? – Nesimokiau fotografijos ir nesu profesionali fotografė, fotografuoju sau, bet jeigu kam nors tai patinka – šaunu. Nelabai atsimenu, kas pastūmėjo, tiesiog norėjosi kaip nors save išreikšti, ką nors pasakyti. Manau, sau pačiai labiausiai. Anksčiau rašinėdavau, bet paskui pritrūko žodžių, jie pasidarė bereikšmiai, nereikalingi, o viduj vis kažkas degė, skaudėjo. Ir dega, skauda iki šiol. Tik atsimenu, kažkada tėvas padovanojo „Lumixą“, gal tada viskas prasidėjo.

– Kada tave apima fotoekstazė? – Visada. O kai nepasiseka išsireikšti – ekstazė pavirsta į kančią. – Nemažai tavo nuotraukų atrodo lyg iš senų laikų. Gal pati jautiesi senos sielos? – Taip, labai... Dar kartais pagalvoju, kad man yra sunku pritapti prie čia ir dabar.

>> blizgė Rašė: Inga Norke Nuotraukos: Luko Griciaus (OKTO), Aušros Osipavičiūtės, „Lofto“ archyvo

Pasipuošėlių kovos – tikrai ne Vilniaus charakteriui, tačiau ir čia rasi vietų arba progų, kur pakelti intrigą, antakį ar subruzdimą. Keli pogrindiniai Vilniaus klubai-vietos, pasirodo, slepia nakties fantazuotojų būrį. Porą jų ištraukėme į dienos šviesą.

NAKTINĖS PUOŠEIVOS – NE VILNIAUS CHARAKTERIUI? C’MON!

Jų rasi, jei seksi ryškiausias personas penktadienio vakarą iš „Marso“, ŠMC kavinės ar panašios vietos judančius link Naujamiesčio. Vieni nubyrės pakeliui link gotų klubų, kiti eis tolyn ir vers vienas ar kitas industrinių pastatų duris. Vilniaus Naujamiestis, kaip ir daugelio pasaulio didmiesčių industriniai rajonai, yra virtęs kūrybingų bei produktyvių žmonių būriavimosi epicentru. Kai kurie čia jau netgi apsigyveno! Šiaip jau atrodyti ryškiai, lyg nuo scenos (tikslinu – labiau teatro scenos nei tos įprastos), Vilniuje vis dar vertinama kaip ūmus dėmesio trūkumas. Įdomu tai, kad svetur, Vakaruose, tai yra tiesiog amžinai jauno proto mankšta, neretai net visuomeninio statuso reikalas. Ten niekas labai nebesigręžioja atgal bandydamas akimis nulydėti damą mėlynais plaukais su batais žudikais ir piramidės formos pečiais. Kita vertus, gal pas mus čia, Naujamiesčio ir senamiesčio kraštinėse, viskas kur kas įdomiau, nes čia dar yra ką ir kaip nustebinti. Dvi ryškios vakarėlių puošeivos, kurių kiekviena turi ne tik savo įsitikinimus, pakankamai drąsos, fantazijos bei spotlightą virš galvos, bet ir tikrai įdomių minčių apie tai, kad kūrybiška naktinė kostiumizacija yra ne tik ego puota, bet ir iš dalies... sielos joga, laisvesnės visuomenės masažuotoja ir kūryba ant kūno.

ergina, kuri save vadina Seniu Bevaržčiu, dvejus metus iš eilės laimėjo menų fabriko „Loftas“ geriausio kostiumo konkursą, feisbuke surinkusi tūkstančius balsų už savo drąsą ir, žinoma, vaizduotę.

– Abu Naujųjų metų vakarėlius „Lofte“ dėl tam tikrų kostiumų niuansų visai nebendravai su žmonėmis – užpernai buvai fetišistė iš Quentino Tarantino filmų, o pernai kabareto Kvazimodas... – Taip, užpernai dar visai pavyko susikalbėti su aplinkiniais, bet apie praėjusius metus to negalėčiau pasakyti. (Juokiasi.) Norėjau, bet negalėjau – žmonėms sunkiai sekėsi šifruoti, ką jiems bando pasakyti žmogus su vyno kamščiu už žando. (Juokiasi.)

22 //

– Užtat užpernai buvai apsitempusi odiniu kostiumu, o burnoje turėjai fetišistinių žaidimų rutulį. Papasakok plačiau apie kostiumą, kuris tau irgi atnešė pergalę. – Tas kostiumas, kaip ir pernai metų, buvo last minute variantas. Tačiau galiu atskleisti vieną pikantišką detalę – tas fetišistinių žaidimų rutulys iš tiesų buvo... pomidoras. Per vakarėlį tą paslaptį žinojo tik vienas drąsus jo dalyvis, kuris tą rutulį netyčia prakando. Toliau vakarą man teko leisti su ištiškusiu pomidoru po kauke.

– Šiemet „Lofto“ Naujųjų metų tema šiek tiek sci-fi, įkvėpta „Daft Punk“ sugrįžimo į didžiąją sceną – „Harder Better Faster“. Išduok, nuo kurio galo pradėsi galvoti apie kostiumą?

Greta Babarskaita

Senis Bevaržtis

– Turbūt nuo praktinių reikalų. Pirmiausia galvosiu, kiek sumanytas kostiumo variantas yra įgyvendinamas, t. y. ar bus įmanoma judėti, atsigerti, ar pavyks juo vilkint tilpti pro tualeto kabinos duris ir pan. Jei taip – tada viskas gerai, ir galima toliau vystyti mintį. – Už geriausią kostiumą – kabareto Kvazimodą – pernai buvai apdovanota skrydžiu dviem į Paryžių. Ten irgi pasipuošei kaip Kvazimodas. Kaip tai įvertino prancūzai? – Apibendrinant – pozityviai. Praeiviai arba juokėsi, arba mandagiai stengėsi nespoksoti. – Kurią šio kostiumo dalį buvo sudėtingiausia padaryti? – Sudėtingiausia buvo „deformuoti“ veidą. Tam, kas montavo prie veido vištos odą, buvo tikrai nelengva – juk galėjo netyčia ir prie galvos prisiūti. Dar teko pavargti, kol tą vištos odą ir savo veidą padengiau pudra.

jeigu tam prireikia sukurti kaukę. Iš tiesų, tiek mano pagrindinis darbas ir specializacija (ryšiai su visuomene), tiek laisvalaikio pomėgiai nėra tokie vienas nuo kito atsieti, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ir viena, ir antra žongliruoja įvaizdžiais bei jų refleksijomis mus supančioje aplinkoje. Kai Trumanas Capote 1966 m. išsiuntė kvietimus į savo „Black & White Ball“ šventę, nepaliko jokio šanso vaizduotei. Bent jau taip atrodė tuo metu. Ir vis dėlto tas renginys tapo teminių vakarėlių bei maskaradų pakilimo simboliu, Niujorko saldžiausios ir karčiausios grietinėlės kulminacija, kuri palietė net šias dienas. Ir nors dar daug kartų keitėsi įvaizdžiai, drąsos termometras ir fantazuotojai, ryškus bei kūrybiškas atrodymas nėra tik fasadas. Tam šio bei to reikia tiek širdy, tiek aukščiau.

– Kaip manai, kodėl verta atsipalaiduoti ir į teminius vakarėlius leistis stačia galva? – Manau, kad visa teminio vakarėlio esmė yra galimybė išlįsti iš kasdienybės, tad kodėl ja nepasinaudojus? Tokiuose vakarėliuose kiekvienas jo dalyvis įneša savo spalvų ir nuotaikų. Taigi, manau, pačiam yra daug smagiau prisidėti prie to proceso nei likti tik pasyviu stebėtoju.

ita straipsnio herojė nelaukia teminių vakarėlių, kad galėtų atpalaiduoti fantazijos vadeles, tad dažnai būna prigauta bemankštinanti savo vaizduotę. Susipažink su Greta Babarskaita, kurią turbūt regėjai sapne. Tik tai buvo ne sapnas, o penktą ryto vakarėlyje pastebėta geriausiai atrodanti diva.

– Kaip manai, ar Lietuvoje trūksta vietų ir progų šio straipsnio temai? – Turbūt pasikartosiu, bet fantazijos neapribos nei vieta, nei proga. Trūksta fantazuotojų. Sakydama „trūksta“, nedejuoju, kad jų nėra. – Kaip keitėsi pačios drąsa ieškant naujų įvaizdžių vakarėliams? – Žiūrint retrospektyviai, saviraiška per kostiumą mane lydėjo nuo tada, kiek save menu. Ankstyvoje vaikystėje tai įskiepijo tėvai (tokie pat pasipuošėliai), vėliau jau keliavau savo keliu siūdamasi kelnes iš užuolaidų, švarkelius iš šiltnamio plėvelės ir nešiodama pabrėžtinai tris kasas, o ne dvi. Palengva dirbtinio kailio marškinėliai tuomet dar legendiniame klube „Gravity“ keitėsi į pusę nuskustos galvos ir tris skinny kaklaraiščius dar labiau legendiniame klube „Stereo45“. Dar vėliau su draugais pradėjus rengti dešimtojo dešimtmečio stiliaus diskotekas klube „Woo“, į spintą grįžo stilizuotas grunge ir neoninis reivas. Po pirmo apsilankymo Amerikoje mano pasipuošėliškumas dar smarkiau progresavo. Pamažu mano kartoninės suknelės, trikampio ar kubo formos šinjonai ir rožiniai antakiai užaugo į hobį, kuris šiandien jau atneša ir vieną kitą litą. – O kaip nueiti ir grįžti? Lipi į taksi ar drąsiai eini gatvėmis? – O, ėjimas mane žavi labiau nei pasirodymas klube. Juk taip smagu į savo asmeninį mažytį performansą įtraukti niekuo dėtus aplinkinius! Taksistai manęs ne kartą klausė, iš kokio teatro pabėgau, o praeiviai norėjo kartu nusifotografuoti. Nereikia slėptis – reikia švęsti visus gyvenimo teatrus! – Kur tu geriausiai jautiesi su nenugalimu ir ryškiu įvaizdžiu? Akivaizdu, kad į darbą eini neatpažįstamai kitokia... – Na taip, į darbą mėlynais plaukais tikrai neinu. (Juokiasi.) Savo pagrindiniame darbe įgyvendinu visai kitus poreikius ir interesus. O visas kitas mano laikas yra skirtas spalvoms – tokioms, kokių tą dieną noriu: ar auksinių džinsų, ar šaltibarščių spalvos kailinių, ar pižamos diskotekoje. Kalbant apie asmenybes, mano ikona amžinai bus nuostabioji Princess Julia. Nors gyvenu be galo dvilypį gyvenimą, tikiuosi, kad „užaugusi“ bent viena puse būsiu tokia kaip ji. Senis Bevaržtis

– Ar į tave kreipiasi žmonės, jei jiems reikia pagalbos kuriant ryškų įvaizdį? – Taip ir gana dažnai. Be to, man labai patinka padėti žmonėms sau labiau patikti – net

Artimiausia masinė vaizduotės mankšta – gruodžio 31-ąją menų fabrike „Loftas“ Naujųjų metų karnavale pagal „Duft Punk“. Tema: „Harder, better, faster“. Aprangos kodas: inspired by „Daft Punk“

>> Ir aš ten buvau

Rašė: Goda Dapšytė Nuotraukos: Girto Ragelio

Menas vs ekonomika Ir kas gi gali būti bendra tarp meno ir ekonomikos? Būtų galima atsainiai mestelėti, kad visiškai nieko, o ir menininkai tikrai neprimena nei makro-, nei mikroekonomikos ekspertų. Na taip, dar prieš dešimtmetį buvo apskaičiuota, kad kultūra sukuria maždaug 2,6 proc. ES BVP, bet tik tiek. Su tokiomis išvadomis nesutinkantis Latvijos naujojo teatro institutas, bendradarbiaudamas su britų Naujosios ekonomikos fondu, lapkričio pradžioje surengė idėjų festivalį „Menas ir ekonomika“.

Eksperimentas provincijoje Įkvėpti minėto fondo tyrimo „Didysis pokytis“ kartu su partneriais dar septyniose Europos šalyse, Rygai rengiantis tapti 2014 m. Europos kultūros sostine, latviai pamėgino įrodyti, kad menininkai ne tik puikiai suvokia esminius ekonomikos dėsnius, bet ir gali tapti puikiais mediatoriais siekiant pokyčių. Tris dienas trukusio tarptautinio festivalio programą sudarė paskaitos, diskusijos, spektakliai žaidimai ir filmai, įvairiausiais kampais bei rakursais nagrinėjantys šiuolaikinės ekonomikos pro-

Rytis Zemkauskas „PASIVAIKŠČIOJIMAI“

„REGĖTA LIETUVA. REMIGIJAUS AUDIEJAIČIO KŪRYBOS PĖDSAKAIS“

VILNIUS, „ALMA LITTERA“, 2013 M.

24 // © 37O

Įdomiai pateikti televizijoje kultūros įvykius, tiesiog kultūrą Lietuvoje nemoka beveik niekas. Vyraujanti forma – nuobodus dudenimas. R.Zemkausko sugalvotos ir vedamos laidos visad buvo maloni išimtis. Prieš trejus metus prasidėjo R.Zemkausko pasivaikščiojimai su įdomiomis ir įkvepiančiomis Lietuvos kultūros bei meno asmenybėmis. Laidoje poetai, aktoriai, režisieriai, rašytojai, dainininkai dalijosi savo mintimis apie gyvenimą ir kūrybą. Pasivaikščiojimas pasirodė esanti puiki priemonė pašnekovui prakalbinti – jis jausdavosi natūraliai ir kalbėdavo laisvai. O tai ir yra įdomiausia. Dabar šie pokalbiai (iš viso dvidešimt) sugulė ir į knygą. Tai unikalus atvejis – kai televizijos laida tampa knyga. Paprastai būna atvirkščiai. Na, ir šie pokalbiai, perkelti ant popieriaus, puikiai apipavidalinti fotografijomis ir paties R.Zemkausko ant popieriaus surašytų klausimų faksimilėmis, skamba šviežiai. Be to, skaitytojas knygoje ras ir tai, ko neišvydo, kas rengiant laidą liko už kadro. Laida buvo žavinga ir tuo, kad nebuvo sunkiasvorė. Tokia ir knyga. Pokalbiai su menininkais – grakštūs, kupini humoro, švel-

blemas ir pokyčių galimybes. Bene giliausiai į pokyčių paieškas nėrė jaunųjų latvių teatro kūrėjų grupė, nusprendusi išmėginti finansinės apokalipsės situaciją. Dramaturgo Janio Balodžio ir Karlio Krūminio vadovaujama grupė, lydima kino operatoriaus, leidosi į dešimties dienų trukmės eksperimentą Latvijos provincijoje: namie palikę pinigus, debeto ir kredito korteles, mobiliuosius telefonus bei kompiuterius jie mėgino išgyventi ir užsidirbti maisto vien savo meniniais įgūdžiais. Šios patirties pagrindu sukurtame sceniniame pasakojime „Pokyčio testas“ menininkai atskleidė, kad buvo pasirengę bet kurią akimirką pripažinti, jog menas neįgalus išsilaikyti be valstybės subsidijų, ir kad išvengtų bado, vietoj meno už maistą norėjo siūlytis dirbti fizinį darbą. To neprireikė. Neįtikima, bet šiai grupei eilėraš-

VILNIUS, VŠĮ „VARIO BURNOS“, 2013 M.

nios ironijos, nebanalūs, nors dažnai kalbama ne tik apie „aukštąsias materijas“, bet ir apie paprasčiausius gyvenimo dalykus. R.Zemkausko kalbinami herojai atsiskleidžia iš netikėtos pusės ir iš sustingusių mūsų sąmonėje „ikonų“ tampa tiesiog žmonėmis. Bet neeiliniais žmonėmis – turinčiais talento, kūrybos kibirkštį. Režisierius Oskaras Koršunovas, kai jam buvo penkiolika, su bičiuliu į teatrą įsmukdavo apsimesdamas nematomas. Operos solistė Asmik Grigorian sako, kad jaučiasi lyg valkata benamė, o poetas Antanas A.Jonynas – tarsi apgaudinėjąs kitus. Kalbininkė Irena Smetonienė, vaikystėje kalbėjusi žemaitiškai, bendrinę lietuvių kalbą puikiai išmoko „iš pykčio“. „Išėjęs pasivaikščioti netikėtai greitai tampate artimas sau. Būna, kad iš pradžių net nusistebite staiga atsiradusiu minčių aiškumu ir nuoseklumu. Nusistebite, kad čia tas pats senasis jūs. Po kurio laiko, jei tik turite su kuo, jums norisi kalbėtis. Ir kalbėtis tuo taikiu ir gal šiek tiek ilgesingu balsu, kuris pasigirsta iš jūsų lūpų, kada prabylate apie tikrąjį, nesumeluotą save. Apie įvykius, namus, svajones“, – rašo laidos ir knygos autorius.

Tai atsiminimų knyga, knyga – tribute, draugų duoklė žuvusiam. Knyga gimusi iš noro papasakoti apie pažinotą žmogų. Joje pristatoma 2007 m. Vilniuje gaisre žuvusio menininko (norėtųsi sakyti – gyvenimo menininko), dainininko R.Audiejaičio kūryba. Leidinyje spausdinamos autoriaus fotografijos, kurias galima priskirti neįprastam Lietuvoje pirmą kartą išbandytam žanrui – garsiniam fotomenui. Čia pat publikuojami žinomų Lietuvos menininkų tekstai, interviu su R.Audiejaičiu ir pokalbiai apie jį. Plokštelėje pateikiami originalūs muzikos ir literatūros kūriniai, sukurti R.Audiejaičio arba kartu su juo, kitų menininkų vizualioji kūryba, skirta žmonių, turinčių negalią, temai. Klausimas paprastas: kodėl jūs, nepažinoję šio žmogaus, turėtumėte tai skaityti? Todėl, kad šioje knygoje pasakojama istorija ne tik asmeniška, ji – universa-

li. „Regėta Lietuva“ remiasi paprasta ir sukrečiančia istorija. Tai knyga apie aklo žmogaus pastangas rasti savo vietą pasaulyje. Remio, paprasto vaikino iš Kauno, gyvenimas parodo, kad negalia nėra kliūtis gyventi savitą, vertingą gyvenimą. „Remis buvo Vilniaus dvasia, – prisimena muzikantas Domantas Razauskas. – Nori susipažinti su garsiausiais Lietuvos poetais, dailininkais, muzikantais, benamiais, studentais, net politikais – eik į filologyną pas Remį. Jis tartum sujungdavo visas kartas, pačius skirtingiausius žmones. Bendraujant išsitrindavo visi pasaulėvaizdžio, amžiaus, socialinės padėties skirtumai.“ Pačios Remio kūrybos knygoje nedaug – jis jos nesaugojo, neužrašinėjo ir neklasifikavo. O ir knygoje svarbiausia ne tai. Pažinojusiems Remį ši knyga – svarbus jo paties ir kartu su juo pragyventų metų (jaunystės) atminimas, nepažinojusiems Remio tai – puikus liudijimas, kaip į gyvenimą galima žvelgti šviesiai, kaip nenuleisti rankų, kaip rasti jėgų ir įkvėpimo gyventi nenuobodžiai, kaip būti tiesiog savimi.

manymas ir kėlė šypseną, jaunosios menininkės ambicija siekti verslo paramos buvo paskatinta estų Kultūros ministerijos skelbtomis strategijomis, taigi mikromasteliu ji mėgino atkartoti jau esamą kultūros politiką. Dėl kūrėjos nuoširdumo ir atvirumo monospektaklis „10 kelionių į vietą, kur niekas nevyksta“ tampa jaudinančiu ir skaudžiu pasakojimu, tyliai klausiančiu, kodėl mano darbas ir pastangos yra mažiau vertos nei kitų. O štai britų poetas ir performansų kūrėjas Harry Gilesas vienam žiūrovui atliekamame performanse „Ką esame skolingi?“ siūlė apskaičiuoti kiekvieno, apsilankančio jo improvizuotame kabinete, skolas. Skolos sąvoką, skubiai perbėgęs finansinius „interesanto“ įsipareigojimus, jis išplėtė iki skolų draugams, šeimai, visuomenei ir ekologijai. Galima būtų teigti, kad šiuo performansu H.Gilesas mėgina viešas politines manifestacijas pakeisti asmeniniais pokalbiais ir kiekvieną jo kūrinyje sutikusį dalyvauti individą įkvėpti susimąstyti apie mažučius kiekvieno jų įpročių pokyčius, kurie pamažu lemtų ir didesnes permainas globalėjančioje visuomenėje.

čiais, piešiniais, pamokėlėmis vaikams ir nedideliais spektakliais pavyko „užsidirbti“ daugiau, nei pajėgė suvalgyti. Jaudinantis Dzelzavos gyventojų dosnumas „Pokyčio testo“ kūrėjams leido įrodyti, kad grįžimas prie natūrinių mainų iš esmės įmanomas (tik, žinoma, abejotina, ar galėtų tapti ilgalaikis). Asmeninis naminis gyvūnas žmogaus kailyje O štai estų elektroninės akustinės muzikos junginių su vizualiaisiais menais ir interaktyvių instaliacijų kūrėja Maike Lond spektaklyje-paskaitoje „10 kelionių į vietą, kur niekas nevyksta“ pasakojo apie savo mėginimus atrasti meno ir verslo bendradarbiavimo galimybių, siūlydamasi turtingiausiems savo šalies verslininkams tapti „asmeniniu naminiu gyvūnu“. Nors šis projektas kukliai buvo paremtas Estijos kultūros rėmimo fondo, verslo paramos paieškos jauną ir tarptautiniu mastu jau pripažintą menininkę nuvedė į darbą bare, o vėliau jai net teko papildomų lėšų užsidirbti gatvėje, grojant bandža prie Kultūros ministerijos. Nors iš pirmo žvilgsnio M.Lond su-

Pradėti pasaulį keisti nuo savęs. Tokia paprasta ir iki banalumo nuvalkiota, bet tikriausiai kaip niekad aktuali mintis smelkėsi per visus „Meno ir ekonomikos“ festivalio spektaklius

Svarbiausia – žmogiškoji prigimtis Pradėti pasaulį keisti nuo savęs. Tokia paprasta ir iki banalumo nuvalkiota, bet tikriausiai kaip niekad aktuali mintis smelkėsi per visus „Meno ir ekonomikos“ festivalio spektaklius, net ir pasakojusius apie pinigų istoriją, ekonomikos aparato sąrangą, jo spragas, pranašumus ir trūkumus, tokius kaip prieš metus Vilniuje viešėjusio norvego Amundo Sjølie Sveeno „Ekonomikos teorija kvaileliams“ ar olandės Dette’s Glashouwer „Pinigai, pinigai, pinigai“. Kalbėdami apie ekonomikos veikimo principus ir ekologinius bei psichologinius ekonomikos augimo padarinius visi menininkai kartu su paskaitas vedusiais ekonomistais sutartinai akcentavo vieną pagrindinių jos varomųjų jėgų (be pinigų, kuriuos vis siūlė keisti alternatyviomis valiutomis, tokiomis kaip šiuo metu ypač sparčiai kylančios vertės bitkoinai ar kitomis) – žmogiškąją prigimtį. Kitaip tariant, jei ekonomika yra žmonijos kūrinys, tai tik patys žmonės ją ir gali pakeisti. „Menas ir ekonomika“ – puikus festivalio kaip kūrinio pavyzdys: nors jo programoje pristatyti spektakliai toli gražu nebuvo vienodai įdomūs ar stiprūs, jie papildė vienas kitą ir taip sudarė probleminę visumą, privertusią susimąstyti ir kelti klausimus ne vien apie visuotines ekonomikos bei ekologijos problemas, bet ir apie asmeninį indėlį į pasaulio bendruomenės gerovę (ir dar kartą, kad ir kaip banaliai tai skambėtų). Be to, šis renginys tapo puikia proga įsitikinti, kad menininkai apie ekonomiką supranta tikrai ne mažiau nei „atvėsusi“ mūsų buvusi ministrė ar medžioklę mėgstantis ir filmus cenzūruojantis Ekonomikos komiteto narys. Taigi, lieka pasidžiaugti broliukų latvių išradingumu ir tikėtis, kad nereikės ilgai laukti, kol ir mūsų scenos menų kūrėjus (ypač jaunuosius), be dvasinių išgyvenimų, egzistencinių problemų bei lengvos socialinės kritikos, ims dominti aktualūs politikos, ekologijos bei ekonomikos klausimai.

Rašė: mb mb Rašė:

Edgaras Hilsenrathas „NACIS KIRPĖJAS“

IŠ VOKIEČIŲ KALBOS VERTĖ TEODORAS ČETRAUSKAS. VILNIUS, LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA, 2013 M.

Tai kontroversiška, trenkta, juokinga, kelianti siaubą, linksma, šventvagiška, pamokanti ir begėdiška knyga. Puikus romanas. Labai norėtųsi tikėti, kad jis bus plačiau pastebėtas. Kad padės mūsų (mūsų lietuviškų mūzų) užspaustai it sfinkteris istorinei vaizduotei surasti naujų kelių. Kad padės suvokti, jog niekas taip nepadeda išsivaduoti iš užburto išsigalvotos oficiozinės istorijos rato kaip humoras ir stereotipų laužymas. Beje, pastaruoju metu lietuvių leidyklos kaip susitarusios suskubo pateikti mums nestandartinių kokybiškų romanų apie istorijos suvokimą, Antrąjį pasaulinį karą, holokaustą. E.Hilsenrathas – garsus vokiečių rašytojas, apdovanotas Alfredo Döblino, Hanso Ericho Nossacko, Liono Feuchtwangerio, Jakobo Wassermanno ir kitomis literatūros premijomis. Lietuvių kalba išleistos jo knygos „Maskvos orgazmas“ ir „Pasaka apie paskutinę mintį“. „Nacis kirpėjas“ atnešė autoriui tarptautinį pripažinimą, buvo išverstas į 16 kalbų. Romanas „Nacis kirpėjas“ pirmiau buvo išleistas JAV ir tik po gero penkmečio – Vokietijoje, nes bijota, kad satyros apie SS

ir žydus autorius gali būti apkaltintas antisemitizmu. Romanas pradedamas žodžiais „Aš esu Maksas Šulcas“, ir toliau buvęs esesininkas pasakoja savo gyvenimo odisėją – kaip dalyvavo žydų žudynėse, kaip pasinaudojo savo aukos, vaikystės draugo Iciko Finkelšteino, dokumentais, išvyko į Palestiną ir gyveno kaip žydas, tapo puikiu kirpėju. Šis chameleoniškas vaidmuo tęsiasi toliau – naujasis Icikas dalyvauja kovose už Izraelio valstybę, vėl žudo. Miršta sulaukęs gilios senatvės, didžiai gerbiamas kaip Izraelio didvyris. „Nacis kirpėjas“ yra šelmių romanas, kaip Günterio Grasso „Skardinis būgnelis“, tik čia satyra dar kandesnė, dar lakoniškesnė, dar šmaikštesnė“, – sako vertėjas T.Četrauskas. „Nacis kirpėjas“ – aukščiausios prabos literatūra, apie kurią nėra ko daug aušinti burną, geriau ją skaityti.

Karlas Schlögelis „TERORAS IR SVAJONĖ. MASKVA, 1937-IEJI“ IŠ VOKIEČIŲ KALBOS VERTĖ VALDEMARAS KVIETKAUSKAS. VILNIUS, „TYTO ALBA“, 2013 M.

„Tyto Alba“ ir toliau džiugina didžiulėmis, sunkiasvorėmis istorinėmis knygomis. Ir tai anaiptol ne priekaištas, tai – komplimentas. Leidykla sugeba atsirinkti, padoriai išversti ir išleisti vienus įdomiausiai bei pagauliausiai apie Europos ir pasaulio istoriją rašančių autorių. O tai šiais popliteratūros ir popmokslo laikais – tikrai daug. K.Schlögelis (g. 1948 m.) – vokiečių istorikas. Pagrindinė jo tyrimų sritis – Rytų Europos istorija. Jo veikalai buvo apdovanoti daugeliu prestižinių premijų, tarp jų – Sigmundo Freudo premija už mokslinę prozą (2004 m.), Leipcigo knygų mugės premija, skirta Europos santarvei (2009 m.) Šiuo metu jis dėsto Rytų Europos istoriją Europos universitete Frankfurte prie Oderio. „Teroras ir svajonė. Maskva, 1937-ieji“ – monumentalus veikalas, skirtas Sovietų Sąjungos sostinei, kai Stalino diktatūra buvo pasiekusi savo apogėjų. 1937-ieji – „prakeiktieji“, teroro metai, bet kartu tai buvo ir svajonių, milžiniškų statybų, pasiekimų bei rekordų metai. Istorikas, remdamasis gausia to meto medžiaga, stengiasi išlikti nešališkas ir pateikti kuo išsamesnį bei įvairesnį vienos keisčiausių Rusijos epochų vaizdą.

„Mano tikslas buvo pažvelgti į 1937-ųjų įvykius ir veiksmo vietą, kelti klausimus, kurių iki šiol niekas nekėlė, – viename interviu sako autorius. – 1937-ieji nukentėjusiųjų ir jų šeimos narių atmintyje liko kaip prakeikti, katastrofų metai. Knygos pavadinimas anaiptol nereiškia, kad buvo išlaikyta pusiausvyra tarp siaubo ir praktinės naudos. Aš tik noriu pasakyti, kad ir viena, ir kita vyko tuo pačiu metu toje pačioje vietoje, – tai buvo iš anksto užprogramuota. Darbo pasidalijimas lėmė tam tikrą atskirtį – vienų daliai teko gražioji komunizmo pusė, o kitų – baisioji. Ir viena, ir kita vyko vienu metu, buvo glaudžiai susiję ir susipynę. Amžininkams tai buvo didžiulė problema.“ Tai gana tiksliai apibūdina knygos esmę. O svarbiausia – knyga nėra sausa ir nuobodi. Ją galima skaityti kaip trilerį ar istorinį romaną. Epochos paveikslas pateiktas itin išsamiai – iki menkiausių smulkmenų.

>> vieta

Rašė: Inga Minkauskaitė Nuotraukos: „Gluck“ archyvo

„Gluck“: ilgi naktinėj Naktinio gyvenimo erdvių sostinėje vis daugėja. Kiekvienos naujos vietos šeimininkas jaučia didžiulę riziką ir atsakomybę: ar idėja pasiteisins, ar sulauks tas jo „kūdikis“ bent jau pirmojo gimtadienio? 2012-ųjų lapkritį duris atvėręs naktinis klubas „Gluck“ ką tik užpūtė savo pirmąją žvakelę ant torto. Per tuos metus alternatyvusis Baltojo tilto simbolis surengė daugiau nei 200 vakarėlių, neretai trukusių iki ankstyvo ryto, atrado „savą“ žmogų ir toliau tęsia naktines keliones. O kaip šioje kelionėje sekasi, „37O“ pasakoja „Gluck“ komandos nariai Indrė Ginkevičiūtė ir Doctah Jahngle.

– Kaip gimė „Gluck“? Indrė: – „Gluck“ gimė, nes atsirado reikalingos patalpos. Unikalios patalpos prie upės po Baltuoju tiltu, kuris jungia senąją ir naująją miesto dalis. Įdomu tai, kad mes atsidarėme tada, kai tiltas sulaukė pilnametystės, t. y. 18 metų (tiltas pastatytas 1995 m. – aut. past.). – Kas nerizikuoja – negeria šampano. Ar jūsų pradžiai tinka šis posakis? Indrė: – Kas geria daugiau, kas negeria visai, bet visi linksminasi ir jau laukia antrojo „Gluck“ gimtadienio. – Kodėl „Gluck“? Indrė: – „Gluck“ iš vokiečių kalbos išvertus reiškia „laimė“. Pavadinimą galvojome ilgai – buvo pasiūlyta įvairių variantų. Norėjosi, kad pavadinimas būtų iš širdies, taip „Gluck“ ir triumfavo. Be to, norėjosi, kad interjere būtų šiokių tokių gliukų. Štai taip viskas išsivystė ir dabar gyvenam toliau po tiltu su savo gliukais. (Juokiasi.) – Kaip pristatytumėte „Gluck“ tiems, kurie ten dar nebuvo? Indrė: – Dažniausiai gera yra žinoti, kur eini ir kodėl. Bet taip pat didžiulis džiaugsmas yra palikti vietos netikėtumui, eiti be išankstinių nusistatymų. Mes organizuojame vakarėlius, kviečiame atlikėjus iš Lietuvos ir svečių šalių. Tuos, kurie verti būti išgirsti, tuos, kurie išjudina šokių aikštelę. – Paklausiu tiesiai šviesiai – kokie garsai atėjusius į jūsų klubą priverčia judinti kūnus? Doctah: – Turime minčių išsiplėsti į visus stilius, kurie dabar yra elektroninėje muzikoje, tik labiau į alternatyviąją jos pusę. Aš anksčiau bijojau žodžio „andergraundas“. Tačiau po to, kai vienas iš drum and bass lyderių Big Bud (jis neseniai viešėjo pas mus) pasakė, kad gera elektronika netampa meinstrymu, net jei ją groja per radiją ar televiziją, mano nuomonė pasikeitė. Juk iš tiesų andergraundas nebūtinai turi asocijuotis su kokia nors baisia skyle. Tai gali būti ir gera vieta, kur vyrauja kokia nors savita ideologija, kur grojami tam tikri atlikėjai, tam tikri muzikos stiliai. Mes kiekvieną mėnesį stengsimės atvežti ką nors stambaus iš andergraundo scenos atlikėjų – iš Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Olandijos, Belgijos klubų... Kitais metais taip pat kaip

ir šiemet mylėsim techno, dnb, jungle, dubstep, breakbeat, garage. Tiesiog mylėsim muziką. – Kartą teko būti „Gluck“, kai ten vyko visiškai kitokio stiliaus renginys – elementarus lietuviškos grupės gyvo garso koncertas. Tai buvo išimtis iš taisyklės? Indrė: – Mes nesibaidome naujų projektų ir su gyvu garsu, atlikėjais, šokėjais bei kitų sričių menininkais. Jei mūsų erdvė sudomina kūrėjus, džiaugiamės galėdami prisidėti. – Ko gero, užteko metų, kad suprastumėte, koks yra tas „Gluck“ žmogus? Indrė: – Mylintis naktinį gyvenimą, didžiąją savo laisvalaikio dalį skiriantis muzikai ir komunikacijai su draugais bei naujai atrastais žmonėmis. Mūsų žmogus yra toks pat kaip ir mes. Jis

Turime minčių išsiplėsti į visus stilius, kurie dabar yra elektroninėje muzikoje, tik labiau į alternatyviąją jos pusę.

mėgsta tą pačią kultūrą, tą pačią muziką, jam patinka įlįsti į tamsų rūsį ir vakarėlį baigti 8, o gal net ir 11 val. ryto... – Ar jūsų lūkesčiai pasiteisino? Doctah: – Kuo daugiau savęs įdedi į tai, ką darai, tuo daugiau vienu ar kitu būdu visko sugrįžta. Geriausia, kai matai daugybę žmonių klube, kuriems gera čia būti. – Kas teikia didžiausią kaifą organizuojant renginius? Doctah: – Man labiausiai patinka, kad manimi „Gluck“ šeimininkai pasitiki. Aš

>> sapnavau dali „Sapnavau Dalí“ – nauja rubrika be pradžios ir pabaigos. Šiek tiek veikiama gravitacijos dėsnių. Šiek tiek aptaškyta kosmoso dulkėmis. Šiek tiek įkvėpta Salvadoro. Šiek tiek gal patiktų Froidui. Kaip netikėtai atsirado, taip netikėtai gali ir pradingti.

Daugiau mėlynos šviesos

26 // © 37O

Sapnų režisūrai aktorė Beata Tiškevič pasiduoda nekantraudama ir gyvai irdamasi rankomis. Kai kurie jų tokie žaibiški, kad pabėgtų iš Akimirksnio filmų festivalio, kiti virsta kunkuliuojančiomis vaizdų kaskadomis, išplaunančiomis bet kokias sąmonės nuosėdas. Rekvizitas? Surikiuotas dešinėje.

jimai po tiltu

galiu daryti tai, ką noriu, aš galiu pristatyti atlikėjus, kurie mane žavi, kuriuos gerbiu ir noriu matyti mūsų scenoje. O labiausiai džiaugiuosi, kad kai kuriuos atlikėjus mes į Vilnių pakvietėme patys pirmieji: Liondub (JAV), Big Bud (Jungtinė Karalystė), „Bonafide“ (Izraelis) ir kt. – Kokių įspūdžių patys atlikėjai išsiveža iš „Gluck“? Doctah: – Jiems patinka pati vieta, vakarėlio atmosfera, jiems patinka žmonės, kuriuos mums pavyksta sutraukti. Kartais užtenka ir 200 ar 300 žmonių – jie sugeba padaryti ne mažesnę audrą nei visas tūkstantis. Žinoma, vakarėlio atmosferai įtaką daro ir patys atlikėjai, aplinka. Geriausias mūsų klubo įvertinimas yra tai, kai atlikėjas praėjus mėnesiui ar dviem parašo laisvas datas, kada galėtų vėl atvykti pas mus. Vėliau bendravimas tęsiasi daugiau kaip su draugais, o ne kaip su atlikėjais,

kuriuos nusisamdai per įvairaus plauko agentūras, nuėjęs tikrus kryžiaus žygius. – Ką ypatingo ruošiate šventiniam laikotarpiui? Doctah: – Šventiniai vakarėliai bus labai smagūs ir subalansuoti tiems, kuriuos vienija ta pati ideologija, kultūra, muzika, – žodžiu, viskas, ką randame po „Gluck“ stogu. Antroji Kalėdų diena sutaps su „Rastadieniu“ – įprastu renginiu mūsų kalendoriuje. Su „Rastadienio“ vėliava šventėme Žolinę, Heloviną, vasaros sezono pradžią ir pabaigą. Visi „Rastadieniai“ ypatingi, kalėdinis – ne išimtis. Išduosiu tik tiek, kad tą vakarą pas mus svečiuosis talentingas užsienio atlikėjas, kuris itin vertinamas tarp mėgstančių jungle, bass stiliaus muziką. Na, o per pačius Naujuosius metus tradiciškai vidurnaktį lipsime ant tilto. Žinoma, ne be šampano.

Klausinėjo: Lina Žukauskaitė

– Sapne kaip kine? – Tikrai taip. Mano sapnai dažnai lenkia mano pačios vaizduotę. – Posmas-nėrinys, kuriuo pasipuoštum? – Gintaro Grajausko: „Nesgi esu visai ne tas, kurio laukėte, kitokios mano rankos, eigastis, gyvenimo būdas, jei užkalbintų kas, atsakyčiau kitaip.“

Nuotrauka: Ugnės Henriko

– Ar melas būna gražus? – Čia ilgai galvojau. Ir net tada, kai jis padeda pasislėpti ar kitą apsaugoti nuo skaudžios realybės, jis nebūna gražus ir aš jo negaliu pateisinti. Nemėgstu bet kokios rūšies melo ir pati ypač retai meluoju – neturiu šio įpročio.

– Plaukti nugara... – ... lengviau negu plaukti ant pilvo, bet vis tiek man vargiai pavyksta.

– Už kokią šviesą apdovanotum? – Už mėlyną kaip pas Krzysztofą Kieślowskį.

– Dienos saldumas – tai... – ... pietų miegas.

– Po sekreto stiklu slėptum... – ... nagą.

– Jo (-s) žodžius įsidėtum į lūpas... – Yra toks žmogus, bet aš nesakysiu.

– Tavo būtasis laikas? – Koridoriai ir durys.

– Jo (-s) žodžius įsidėjai į širdį... – Kai tėtis pasakė, kad esu jam autoritetas.

– Tavo dažninis kartas? – Muzika ausyse ir šokiai prie šviesoforo.

– Tobula kino salė būtų... – ... autobusas.

– Paukščių pienas tau... – ... kažkada buvo skanu.

– Žaidi žaidimą... – Žaidžiu „Klases“. Vis dar. – „37O“ – tai… – ... apsisukti aplink savo ašį... Na, ir dar šiek tiek.

TEATRAS

>> eiti ar neiti?

Recenzavo: Goda Dapšytė

„NEMATOMI MONSTRAI“

„CONTEMPORARY?“ ŽIŪRĖKITE PO NAUJŲJŲ METŲ

MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)

ŽIŪRĖKITE GRUODŽIO 17 D.

TEATRO ARENOJE (Olimpiečių g. 3, Vilniuje)

Vido Bareikio pernai inscenizuotas vyriškasis Chucko Palahniuko „Kovos klubas“ šį sezoną sulaukė papildymo – dabar jau moteriškajai „No Theatre“ trupės daliai skirtų to paties autoriaus „Nematomų monstrų“ (kaip rekomenduoja „No Theatre“, šiuos spektaklius nemačiusiems verta žiūrėti vieną po kito, juk vis dėlto tai – diptichas). „Nematomų monstrų“ scena – filmavimo aikštelė, kurioje realiuoju laiku kuriamas ne tik spektaklis, bet ir filmas (vaizdo režisierius Jonas Tertelis). Kaip dera bet kuriai filmavimo aikštelei, čia matyti visa pasiruošimo scenoms virtuvė (grimo kambariai, techninė įranga, automobilis, aktorių perėjimai į veiksmo lokacijas ir pan.), bet kuri scena čia gali būti sustabdyta V.Bareikio balso ir paprašyta pakartoti dar ir dar kartą. Žiūrovams suteikiamas pasirinkimas: žiūrėti spektaklį, filmą ar juos abu vienu metu. Tviskančio balto podiumo, kamerų bei atvaizdų ir jų nuotrupų pasaulyje veikiantys „Nematomų monstrų“ herojai – modeliai, transvestitai, tolerancijos perdozavę tėvai, pedofilai policininkai – siekia nei daug, nei mažai: būti mylimi, tik, deja, jie jau nebepamena, kaip mylima. Tad siekia kuo daugiau dėmesio, dėl kurio gali paaukoti, regis, viską, ir mėgaujasi nuolat aplink besisukiojančios kameros „glamonėmis“. Pagrindinės spektaklio herojės – paslaptingo šūvio sužalotos ir pusės veido netekusios manekenės vaidmenį besidalijančios Elzė Gudavičiūtė ir Jurga Šeduikytė – sudaro puikų duetą, kuriantį dvilypį „prieš ir po“ portretą. Maloniai nustebino Emilijos Latėnaitės-Beliauskienės tiksliai kuriamas transvestito Brendi vaidmuo (tiesa, aktorei labai norėtųsi palinkėti daugiau drąsos). O štai Dovydo Stončiaus ir Eglės Špokaitės vaidmenims pritrūksta saiko bei artikuliacijos (visomis prasmėmis). Detektyvo principu sumontuotuose „Nematomuose monstruose“ šiandienos pasaulio citatos pateikiamos kaip nuorodos, atveriančios platesnius horizontus gebantiems susivokti hyperlinkų sistemoje. Tačiau tenka pripažinti, kad spektaklio dramaturginės linijos vis dėlto dar ne iki galo išgvildentos, joms trūksta vystymo nuoseklumo, o tai iššūkis ne tik režisieriui bei šį kartą jam talkinusiai dramaturgei Gabrielei Labanauskaitei, bet ir aktoriams. Nors Ch.Palahniuko romano siužetas ganėtinai ekstremalus, norėtųsi pabrėžti, kad V.Bareikio spektakliai nesiekia nei šokiruoti, nei baksnoti į visuomenės piktžaizdes; pasirinktoje medžiagoje grakščiai dėliodamas akcentus, režisierius kuria kas kartą kitokį, tačiau kas kartą gana aštrų esamojo laiko atvaizdą. Rekomenduojama gyvenantiems šiandien. Nerekomenduojama gyvenantiems vakar.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

„ATŽALYNAS“

Šiuolaikinis šokis Lietuvoje vis dar gana mistinė scenos menų sritis, dominanti ne itin plačią auditoriją. Džiugu, kad tai po truputį keičiasi, tačiau šią meno rūšį vis dar gaubia gausybė prietarų. Vienas jų – bus tamsu ir baisiai nuobodu. Dėl to visiškai neverta nerimauti nusprendusiems surizikuoti ir apsilankyti naujausioje Menų spaustuvės jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė“ premjeroje. Vieni geriausių lietuvių šiuolaikinio šokio šokėjų Agnė Ramanauskaitė bei Mantas Stabačinskas ir dažniau dramos nei šokio scenoje matomas Paulius Tamolė, padedami spektaklio dramaturgės Sigitos Ivaškaitės, nusprendė praverti spektaklių kūrimo užkulisius bei kritiškai pažvelgti į šiuolaikinį šokį Lietuvoje. Spektaklis „Contemporary?“ kupinas (savi)ironijos, taiklių lietuvių choreografų spektaklių citatų ir humoro. Spektaklio kūrėjams pavyko pasiekti pusiausvyrą tarp vien šokio bendruomenei suprantamų pokštų ir to, kas prajuokintų per daug su šiuolaikiniu šokiu nesusipažinusią publiką. Scenoje puikūs šokėjai sumaniai žongliruoja klišėmis ir prietarais, žaidžia erdvės bei sceninio laiko sąvokomis ir kartu nepamiršta, kad šaiposi ne tik iš kolegų, bet ir iš savęs pačių. Šis spektaklis labai paprastas ir nuoširdus. Matyt, būtent nuoširdumas labiausiai atperka šiokius tokius spektaklio trūkumus: dar stringantis ritmas vis grasina išbalansuoti spektaklio struktūrą, o kulminacija lyg ir turintiems tapti atlikėjų monologams pristingo drąsos, aštrumo ir svorio. Nepaisant to, „Contemporary?“ – išskirtinis šokio spektaklis mūsų scenoje, įrodantis jaunosios kartos kūrybiškumo potencialą. Rekomenduojama bijantiems ar tiesiog nemėgstantiems šiuolaikinio šokio, o dar labiau – šios meno šakos gerbėjams. Nerekomenduojama neturintiems humoro jausmo ir nesuprantantiems ironijos.

ŽIŪRĖKITE GRUODŽIO 14, 19 D.

LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilniuje)

Tarpukario lietuvių poeto, dramaturgo ir publicisto Kazio Binkio pjesė „Atžalynas“ daugeliui pažįstama dar nuo mokyklos suolo kaip „privalomoji literatūra“. Savo laiku labai populiarią, o dabar jau gerokai primirštą pjesę prikelti ėmėsi produktyvusis režisierius Jonas Vaitkus. Tai jau antrasis Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis mokyklos tema. Tik lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė“ aštriai nagrinėja skaudžias istorijos problemas, o K.Binkio „Atžalynas“ kupinas itin naivaus idealizmo. Yanos Ross režisūrinis sprendimas leido apmąstyti ir suvokti „Mūsų klasės“ žmogiškumo pamokas, o J.Vaitkaus „Atžalyne“ tarpukario Lietuvos vertybės ir idealai ima atrodyti stačiai juokingi. K.Binkio pjesės, pasakojančios dviejų moksleivių draugystės istoriją ir idealizuotai piešiančios pasiaukojimą dėl kitų, scenas įrėmina autoriaus sūnaus, Gerardo Binkio, pasisakymų garso įrašai. Spektaklyje tarsi kuriamas pražuvusios tarpukario kartos įvaizdis. Tačiau dėl tiesioginio pjesės turinio perteikimo, itin silpnos jaunųjų aktorių vaidybos ir vyresniųjų pažeriamų sceninių klišių spektaklis labiau primena muziejinį eksponatą, nuobodžią istorijos iliustraciją su sovietinio teatro prieskoniais nei mėginimą kalbėti šiandieniam „atžalynui“, kuris, apsikarstęs išmaniaisiais, salėje lūžta iš juoko tikrai ne tada, kada vertėtų. Ir, tiesą sakant, negali jų kaltinti, nes daugelis spektaklio scenų, žvelgiant šiuolaikinėmis akimis, – apgailėtinai juokingos, ir ne todėl, kad pasiaukojimas, draugystė ar tikėjimas savaime būtų netekę vertės, o todėl, jog šiandien jau kalbame kiek kitaip. Tad teatras, pasirinkęs prikelti beveik prieš šimtą metų sukurtą ne pačią stipriausią pjesę, skirtą jaunimui, turėtų bent pamėginti kalbėti jiems suprantama (nereiškia, kad primityvia ar vulgaria) kalba. Rekomenduojama, jei liepė mokytoja. Nerekomenduojama, jei niekas neliepė. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Rašė: Vita Kuosa

„ĮSTABUSIS IR GRAUDUSIS PLANAS B“ ŽIŪRĖKITE GRUODŽIO 5 D. LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilniuje)

Kas pradeda nuo plano B, nė žodžiu neužsiminęs apie planą A? Ar tie, kurie taikosi pasakyti „op“, net nepriėję griovio, kurį reikėtų peršokti? Ir dar vis meta kelius dėl takelių, giria dieną be vakaro, išsimiega nepasikloję ir t. t.? O dar prie spektaklio su Oskaro Koršunovo surinktais antrakursiais aktoriukais pavadinimo prijungia ilgą uodegą „Įstabusis ir graudusis“... Kas tai – mirktelėjimas Maestro ir jo garsiam spektakliui apie meilę tarp miltų? Lengvas pokštas ar giliamintė užuomina? Sakytum, taip gali elgtis tik pretenzingi naivuoliai, neturintys patirties ir išmanymo (arba sinonimiškai – studentai). Arba tie, kurie turi pakankamai įžūlumo žaisti su kontekstais, išankstiniais nusistatymais ir didžiaisiais lūkesčiais... Vidas Bareikis (nebe studentas), ėmęsis režisuoti pirmąjį LMTA bandymą sujungti teatro, muzikos, meno vadybos ir vaizdo „namus“, jau turi tokių žaidimų patirties. Kompozitorė Rūta Vitkauskaitė, scenografė Simona Biekšaitė ir dirigentas Ričardas Šumila – kiekvienas savaip – taip pat. Įstabus būrys akademijos aktorių, muzikantų, vadybininkų, operatorių ir fotografų gauna progą išbandyti visiškai kitokią kūrybą (nes svarbiausia čia – bendradarbiauti ir nestudentiškai laikytis krūvos tvarkaraščių). O dar – Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžioji scena... Tik gruodžio 5 d. parodys, kaip ji pasitiks LMTA komandą ir visus jos planus – įstabiai ar graudžiai... Spektaklis kuriamas remiantis danų dailininko Herlufo Bidstrupo (1912–1988 m.) karikatūromis. Atsimenate tą žalią knygutę, kurią vieni tėvai laikė aukštesnėse lentynose, o kiti apskritai slėpė patalynės stalčiuje (nes tarp šiaip juokingų paveiksliukų sekų pasitaikydavo „neregėtos“ erotikos)? V.Bareikis dar studijuodamas pradėjo galvoti, kad ten ne tik daug juoko, bet ir teatro. O 80-metė LMTA nusprendė pasielgti ne kaip rimtą jubiliejų švenčianti dama, o lyg drąsiai rizikuojanti jauniklė ir savo jubiliejaus proga dovanoja visiškai eksperimentinį, nebūtinai solidų, gerokai nutrūktgalvišką „Įstabųjį ir graudųjį planą B“. Nuotrauka: LMTA archyvo Donatos Kukytės nuotr.

„MELANCHOLIJOS DĖŽUTĖ“ ŽIŪRĖKITE GRUODŽIO 13 D.

MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje)

Kauno šokio teatras „Aura“ – daugiausia su užsienio šalių kūrėjais bendradarbiaujanti šokio trupė Lietuvoje. Patiems kūrėjams netikėtai didelės sėkmės sulaukęs spektaklis „Melancholijos dėžutė“ – puikus tokio bendradarbiavimo pavyzdys. Spektaklio choreografiją kartu su „Auros“ šokėjais kūrė vokiečių choreografas Johannesas Wielandas, o ypatingą scenografiją spektakliui kūrė grafičių meistrai, broliai dvyniai iš Brazilijos Os Gêmeos. Prieš porą metų sukurto spektaklio scenoje jaukiai įrengtas kambarėlis, kurio interjere susipynę itališki nėriniai, brazilų menininkų mamos bei tetos rankdarbiai ir „vintažinis“ lietuviško interjero palikimas. Šiame netradiciniame kambarėlyje apsigyveno „Auros“ šokėjai Gotautė Kalmatavičiūtė, Rūta Lelytė, Marius Pinigis ir Mantas Stabačinskas. Jie judesiu pasakoja savo gyvenimo istorijas, prisimena gražiausias prabėgusias akimirkas. Jie analizuoja, interpretuoja, ieško savęs tarp dviejų laiko dimensijų. Skirtingų šalių ir meno sričių menininkų bendrame projekte sujungiama skirtingų rūšių atmintis: vaizdinė ir emocinė, ilgalaikė ir trumpalaikė, mechaninė ir loginė, valinga ir nevalinga. Tad spektaklio kūrėjai vilniečiams žada šiltą, jaukiai sentimentalų ir šiek tiek juokingą šokio vakarą.

DIZAINAS

Rašė: Goda Dapšytė

Rašė: Sandra Kliukaitė Nuotrauka: organizatorių archyvo

Metas supažindinti močiutę su geru dizainu! Kaip ir kiekvienais metais, prieš pat žiemos šventes pasaulyje prasideda prekybininkų bei reklamščikų kadaise išgalvotas masinis kalėdinio apsipirkimo maratonas, vietomis virstantis į tikrą psichozę, kurioje dalyvauja visi: mamos ir tėčiai, draugai ir priešai, direktoriai ir valytojai, vyrai ir meilužiai, seneliai ir močiutės... Grūstys parduotuvėse, spūstys gatvėse, ledas ir sniegas po batais ir batuose bei įkyrus klausimas: ką padovanoti svarbiausiems žmonėms?! Tikras Kalėdų košmaras... Bet ne viskas taip blogai. Prisimink, kad Vilniuje prieš pat Kalėdas bus viena vieta, kur rasti gerų ir įdomių dovanų galėsi be jokių parkių. Kalėdinis dizaino turgus – vieta, kur kiekvienais metais po vienu stogu susirenka daugybė lietuviškų daiktų kūrėjų ir dizainerių, parduodančių savo darbus. Šiemet net 55 Lietuvos daiktų kūrėjai pristatys savo kalėdinių dovanų arsenalą: nuo nuolatinių lietuviškojo dizaino bloko rezidentų iki dizaino naujokų, nuo drabužių iki aksesuarų, nuo interjero detalių iki gurmaniško maisto dizaineriškose pakuotėse su ženklu MADE IN LITHUANIA. Čia bus visko. Tad atsipūsk, apsibrėžk kalendoriuje dvi datas – gruodžio 14 ir 15 d. – ir ramiai ateik į LITHUANIAN DESIGN BLOCK_ dizaino galeriją-parduotuvę (T.Ševčenkos g. 16A, Vilnius), o atėjęs išsirink tai, kas nustebins ne tik tavo draugą, kolegą ar mamą, bet net ir tavo močiutę. Žinok, kartais Kalėdų Senelis gali neateiti, bet Kalėdos ateis visada. Net jei buvai blogas!

>> eiti ar neiti?

Rašė: Mantas Balčiūnas Nuotraukos: „Skalvijos“ archyvo

J.Cassavetesas: režisierius, kuris kinui suteikė drąsos būti nepriklausomam Savo filmais, netelpančiais į jokius kanonus, ir nepriklausoma menininko dvasia Johnas Cassavetesas (1959–1980 m.) daugelio jaunų kūrėjų galvose pasėjo mintį apie savo filmą, bekompromisį ir asmenišką. Jeigu norite su šio kino meistro kūryba susipažinti artimiau, gruodžio 6–15 d. užsukite į „Skalviją“.

kūrėjų. J.Cassavetesas buvo „režisierių režisierius“. Iš jo mokėsi tie, kurių vardai šiandien kalba kiekvienam, varstančiam ne tik multipleksų duris: Jimas Jarmuschas, Wong Kar-wai, Larsas von Trieras, Harmony Korine’as ir kt.

30 // © 37O

Filmavo Niujorko gatvėse Vienoje scenoje geniali aktorė Gena Rowlands, atsigręžusi į partnerį Peterį Falką, sako: „Nesuprantu, ko tu nori. Kokiai man būti?“ „Būk savimi“, – atsako P.Falkas. „Ką turi galvoje? Juokinga, liūdna, laiminga, žaisminga? Kuria savimi?“ – klausia ji. Tai dialogas iš J.Cassaveteso filmo „Paveikta moteris“ („A Woman Under the Influence“, 1974 m.). Ir tokių jo kūryboje gali prisirankioti į valias. J.Cassavetesas buvo vienas iš nedaugelio režisierių, galėjusių labai taikliai, nebanaliai nušviesti žmogiškosios būties kompleksiškumą, tarpusavio santykių niuansus. Kaip tikras demiurgas, jis ekrane kūrė autentiškas dramas, apraizgytas kasdienybės detalių, jausenų. Čia pat filmavimo aikštelėje improvizuodavo, tuoj pat užčiuopdavo tai, kas jaudina, kas priverčia nusimesti kaukes. J.Cassavetesas yra žmogus, kuris kiną išmokė būti nepriklausomą. Tuo metu, kai visi kūrė didžiųjų Holivudo studijų paviljonuose, jis išėjo į Niujorko gatves, filmavo prigrūstuose baruose, namuose, leidosi į garso ir montažo eksperimentus. Jis mokėjo atrasti finansavimo alternatyvą Holivudo biudžetams, nors tuo metu dar nebuvo Sandanso ir kitų festivalių su filmų idėjų pristatymo forumais (angl. – pitching). J.Cassavetesas kūrė laikydamasis savo paties sugalvotų kino taisyklių. Tiksliau, atmesdamas tas, kuriomis sekė kiti. Taip jis pelnė skambų Amerikos nepriklausomo kino krikštatėvio vardą. Dar jis mokėjo klysti ir to mokė kitus. Režisierius sakydavo, kad menininkas turi išbandyti daugybę dalykų, tačiau svarbiausia – išdrįsti klysti: „Privalai turėti drąsos pasielgti netinkamai, turi būti pasirengęs rizikuoti viskuo, kad galėtum išreikšti tai, ką nori.“ Veikiausiai tai irgi prisidėjo prie šio amerikiečio kulto, pirmiausia – tarp kitų kino

Bičiuliavosi su M.Scorsese Itin stiprūs saitai jį siejo su Martinu Scorsese. Knygoje „Cassavetesai apie Cassavetesą“ Ray Carney pasakoja, kaip paskutinėmis juostos „Mini ir Moskovičius“ („Minnie and Moskowitz“, 1971 m.) filmavimo savaitėmis Johnas priglaudė jauną bedarbį režisierių. Kadangi jis neturėjo kur apsistoti, J.Cassavetesas leido Martinui nakvoti vienoje iš filmo vietų, Mini apartamentuose. Studijai jį pristatė kaip naktinį sargą filmo rekvizitams saugoti. M.Scorsese su kaupu atsilygino J.Cassavetesui, kai šis niekaip negalėjo surasti platintojo juostai „Paveikta moteris“. Naudodamasis sėkme po filmo „Bjaurios gatvės“ („Mean Streets“, 1973 m.) M.Scorsese prigrasino Niujorko filmų festivaliui neduosiantis naujausios juostos, jei šis į savo programą neįtrauks J.Cassaveteso. Jau tada jis buvo vienas didžiausių J.Cassaveteso talento gerbėjų. Jo debiutą „Šešėliai“ („Shadows“, 1959 m.) gretino su tokiais kla-

sikos šedevrais kaip „Pilietis Keinas“ („Citizen Kane“, rež. Orsonas Wellesas) ir „Uoste“ („On The Waterfront“, rež. Elia Kazanas). „Šešėliai“ primena nesibaigiančią džiazo improvizaciją šeštojo dešimtmečio Niujorko ritmais ir atmosfera. Tai vienas, tai kitas filmo personažas greitakalbe pasigauna pagrindinį motyvą, įpina savo skambesio ir perleidžia kitam. Toks tas bohemiškas džiazo pasaulis, užfiksuotas 16 mm juostoje. Vis dėlto J.Cassaveteso kino pasaulis kur kas universalesnis. Jame aptiksi finalinius vienas kitu besibodinčių sutuoktinių ryšio akordus („Veidai“, „Faces“, 1968 m.), šeimyninę dramą, išprovokuotą bandymo įstatyti kitą į rėmus „būk kaip visi“ (jau minėta „Paveikta moteris“), gangsterių dramą, persmelktą savidestrukcinio vyro garbės suvokimo („Kinų bukmekerio nužudymas“, „The Killing of a Chinese Bookie“, 1976 m.), meilės laišką teatrui („Premjera“, „Opening Night“, 1977 m.), odę santuokai ir meilei („Meilės tėkmės“, „Love Streams“, 1980 m.). Galų gale, visose juostose sutiksi žmogų su visais jo netobulumais, neurozėmis ir aistromis. Kasmet už geriausią vaidybinį filmą, pasižymintį ypatingu indėliu į kino meną, teikiamas prestižinis vardinis J.Cassaveteso apdovanojimas.

Rašė: Sandra Kliukaitė

Visų laikų žymiausias per Kalėdas gimęs kūdikis – Jėzus Kristus – savaime suprantama, yra stebuklas, tačiau mūsiškėje stebuklų lentynoje jis atsidūrė pirmą kartą. Kaip ir bespyglė išvyniojama eglutė, mistinė užrašų knygutė su 13 mėnesių, balti arkliai, susėdę ant vyrų drabužių, žvėrių gyvybę ir žmonių ausis gelbstinti kepurė, saujos asorti, konstruktyviai ant kūno gulantis paltas ir švediškos žvakidės, kurios gerai pašvies tamsiais žiemos vakarais. Linkime šviesių ir tamsių jums šv. Kalėdų, nes juoda balta yra įdomiau nei tik juoda arba tik balta. ......

A.GNEIB ŽVAKIDĖS „HOLY“ ŠVEDIJA

L.LARIONOVOS KOLEKCIJA VYRAMS „WHITE HORSES“

MARTYNO KAZIMIERĖNO IŠVYNIOJAMA KALĖDŲ EGLĖ

LIETUVA

Sąžinės negraužiantis šventinis medelis: išvynioji, priklijuoji prie bet kurio vertikalaus paviršiaus ir lauki pono Santos Klauso, nes... kam kirsti tą vargšę eglutę ir paskui ją tiesiog išmesti, jei gali užkalėdinti savo kambarį šiuolaikiškai ir šviežiai atrodančiu 2D medeliu? Viena išvyniojamos eglutės pusė yra padengta saugia lipnia medžiaga, kaip didelis lipdukas. Trikampis medelis visai neužima vietos, spygliai puikiai išsilaiko iki Trijų karalių. Apsaugok šiemet savo karmą nuo blogų taškų – parsigabenk ant rogių į namus išvyniojamą Kalėdų eglutę.

Gali pasirodyti keista, bet mados dizaineriai pasižymi geresne rega nei visų kitų profesijų atstovai. Šis faktas neįrodytas jokiais moksliniais tyrimais, tačiau geri dizaineriai sugeba numatyti mados tendencijas kokiam pusmečiui ar metams į priekį... Štai kad ir dizainerė Lilija Larionova – ji jau seniai mato 2014-ųjų pavasarį ir vasarą vyrams...

LIETUVA

KAINA 114 DOLERIŲ (APIE 300 LITŲ) Dizainerė Anki Gneib sukūrė žvakides, šimtu procentų vertas nors vieno Alisos stebuklų lentynos krašto. Esmė ta, kad šių žvakidžių ilgis svyruoja nuo 39 iki 160 cm, o Alisa geriau nei bet kas kitas žino viską apie nenatūralius natūralių daiktų dydžius. Žvakidės milžinės drožtos iš švediškame miške augusios pušies, gali būti padažytos juodai arba raudonai. Žvakės jose gerai pašvies tamsiais žiemos vakarais... ankigneib.se

march.lt

Dariaus Petrulaičio nuotr.

lilijalarionova.lt

Lino Masioko nuotr.

„DAILIDESIGN“ KEPURĖ LIETUVA

KAINA 220 LITŲ Dėl šios agato spalvos kepurės nežuvo nė vienas gamtos gyventojas. Nes ji iš dirbtinio kailio su švelniu pamušalu viduje ir odiniu šypsenos įspaudu išorėje. Tam, kad viduje negraužtų sąžinė, o išorėje būtų šilta. Užsimauk dirbtinį kailį. Miškas tau padėkos.

Fotografė: Gerda Slavickaitė Grimas: Ugnės Ežerinskaitės Stilius: Aidos Ivanauskaitės Modelis: Ieva Marija Andrulytė

dailidesign.com

MARŠKINĖLIAI „J IS FOR JESUS“ LIETUVA

KAINA 46 LITAI Kam buvo sugalvotas LAIKAS? Ogi tam, kad laikrodininkai turėtų darbo... Metai iš tikrųjų turi visai ne 12, o 13 mėnesių! Tik tai – kruopščiai slepiama paslaptis. Dabar, kai jau žinote tiesą, pristatome jums BLACK SWAN BRANDS užrašų knygutę „Bright ideas dark thoughts“, kurioje yra 13 mėnesių: pirmieji 12 susiklijuoja iš 192 šviesių puslapių, o paskutinis, 13-asis, – iš 32 juodų puslapių, skirtų juodoms mintims išlieti… Naudokite tryliktąjį mėnesį išmintingai.

Turime dar vieną pusiau paslaptį... Ar žinojote, kad, užsukę į labadiena.com puslapį, galite rasti ne tik „labàdienà“ maikių ir kepurių, bet ir grafikos dizainerio Vido Bučinsko portfolio, nors šis su „labàdienà“ neturi nieko bendra. Taip jau nutinka, kai į kelias skirtingas galvas vienu metu ateina tas pats pavadinimas... Tačiau dalytis verta viskuo, net domenu! Jei dabar prabiltų populiariausias per Kalėdas gimęs kūdikis Jėzus Kristus, tikrai tam pritartų. Beje, prieš dvejus metus Jėzus rūkė, nešiojo akinius ir nusifotografavo šiems Vido kurtiems marškinėliams...

Pirkti būna: www.4moon.lt, „Boho Chic“ ir „Coockoo“

labadiena.com

UŽRAŠŲ KNYGUTĖ „BRIGHT IDEAS DARK THOUGHTS“ LIETUVA

PALTAS „RASA ACCESSORIES“ LIETUVA

Dizainerė Rasa Juškevičienė savo darbus apibūdina trumpu žodžiu: „kitokie“. Žiemą pradedame su konstruktyvių formų paltu, juodai baltu iš išorės ir ryškiu turkio spalvos temperamentu viduje, kurį norisi rodyti. Būk madinga nuo viršaus iki pamušalo.

Fotografė: Reda Mickevičiūtė Grimas: „Ugne Make Up Artist“ Modelis: Laura („Baltic Model“)

rasaaccessories.com

„OKIIKO“ RINKINYS „ASORTI“ LIETUVA

KAINA PO 18 EURŲ (APIE 60 LITŲ) Kalėdos be saldainių – ne Kalėdos! OKIIKO saldainių-segių turi ne tai kad visą saują, o visą stalviršį ir visokių spalvų bei skonių... Ugnikalnio skonio „Fuji“ iš Japonijos, šešių kampų „Hexagon“ iš geometrijos, žvaigždžių skonio „Star“ iš kosmoso, spurgų skonio „Donut“ iš kepyklėlės, namų kvapo „Home“ iš namų, gydančio skonio „Positive“ iš vaistinės ir meilės skonio „Love“ – sukurtų iš meilės. Kurį skonį segėsi tu? okiiko.tictail.com