2014 01 03 santaka

1

penktadienis, sausio 3, 2014

At­nau­jin­ta­me po­rta­le http://kauno.die­na.lt/naujienos/kaunosantaka – var­tai į Kau­no kul­tū­ros gy­ve­ni­mą ir erd­vė jū­sų kū­ry­bai. santaka@kaunodiena.lt Redaktorė Violeta Juodelienė

santaka

REMIA

Nr. 121

Vytautas Jurkūnas. „Metų“ iliustracija. Fragmentas.

Ver­tas dau­giau nei sen­ti­men­tų

Po­kal­bis su fi­lo­so­fu pro­f. G.Ma­žei­kiu – apie K.Do­ne­lai­čio me­tų ga­li­my­bes ir ju­bi­lie­jaus mi­nė­ji­mo pa­vo­jus

4

Lie­čian­tis B.Braz­džio­nio me­dį

Ne­pel­ny­tai pa­mirš­tas me­nas

Teatre ne­žais­ki­me su prie­sko­niais

Poe­tas V.Braz­iūnas – apie ei­les, in­ter­ne­tą, jau­nuo­sius kū­rė­jus ir šie­met jam skir­tas pre­mi­jas.

Prof. A.Do­vy­dė­no kū­ry­ bai skir­tas al­bu­mas – ban­dy­mas pri­min­ti apie lie­tu­viš­ką vit­ra­žo mo­kyk­lą.

Be sai­ko nau­do­ti nau­ją­sias me­di­jas teat­re – nu­si­kal­ti­mas, sa­ko vaiz­do re­ži­sie­rė Ž.Mi­čiu­ly­tė.

3

6

8

2

Penktadienis, sausio 3, 2014

santaka/kultūros savaitė

„Shutterstock“ nuotr.

Sun­kus dar­bas – bū­ti šiau­rie­čiu

P

Er­nes­tas Pa­ruls­kis

rieš ke­lias die­nas pa­var­čiau 2014-ie­siems skir­tą, Šiau­rės mi­n ist­r ų ta­r y­bos biu­ro Lie­ tu­vo­je iš­leis­t ą sta­lo ka­len­ do­r ių. Lei­d i­n io te­ma – is­to­r i­n iai įvy­ kiai, jun­gę Lie­t u­vą su Skan­d i­na­v i­ja.

Kiek­v ie­ną mė­ne­s į iliust­r uo­ja koks nors fak­tas, bend­ras mums ir Šiau­rei, tad ka­len­do­r iaus su­da­ry­to­jams te­ko pa­suk­t i gal­vą, ieš­kant dvy­l i­kos po­z i­ ty­vių siu­že­tų. Kai ku­riuos te­ko timp­ te­lė­t i iki riš­l ios is­to­r i­jos – štai rugp­jū­ čiui skir­ta­me la­pe nu­pieš­ti du ark­liai, di­de­lis ir ma­žas, ir pa­ra­šy­ta, kad „vie­ na iš teo­r i­jų tei­g ia, jog lie­tu­viš­kas po­ sa­k is „ra­mus kaip bel­gas“ ki­lo iš tar­ pu­ka­rio Lie­tu­vo­je da­nų ūki­nin­kų au­ gin­t ų bel­g iš­kos veis­lės ark­l ių, ku­r ie pa­si­ž y­mė­jo itin ra­miu bū­du“.

Ki­t ų mė­ne­sių at­var­t uo­se šiau­r ie­t iš­ kos jung­tys bu­vo stip­res­nės – yra ir vi­k in­g ų ant­puo­l is (sau­sis), ir 1991 m.

Nor­ve­gi­jos te­le­ko­mo pa­do­va­no­ta pa­ ly­do­vi­nio ry­šio an­te­na. Ne­pa­mirš­tos,

No­rint tap­ti išo­ri­niais skan­di­na­vais, tek­tų stip­ riai pa­dir­bė­ti pri­va­čia­me fron­te. be abe­jo, 1655 m. Jo­nu­šo Rad­vi­los pa­ si­ra­šy­ta Kė­dai­n ių uni­ja (ko­vas), ku­ rio­je Lie­tu­vos Di­d žio­ji Ku­ni­gaikš­tys­ tė (LDK) su­ti­ko pri­si­jung­ti prie Šve­di­ jos Ka­ra­lys­tės, bei Ka­zio Preik­šo tar­ pu­ka­r iu plė­to­ja­ma geo­po­l i­t i­nė Bal­ tos­kan­di­jos idė­ja (lie­pa). Šios abi kon­cep­ci­jos nie­ka­da net ne­ priar­tė­jo prie rea­ly­bės, ir, jei ne Va­z ų di­nas­t i­ja (va­sa­r is), 80 me­t ų ka­ra­l ia­ vu­si Abie­jų Tau­t ų Res­pub­l i­ko­je, bei di­d in­gas Is­lan­d i­jos akib­rokš­tas, pri­ pa­ž įs­tant (gruo­dis) at­kur­tą Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę, Šiau­rės ša­lių biu­ rui tek­tų ka­len­do­rių iliust­ruo­ti tik is­ to­r i­n iais anek­do­tais, frag­men­tais ir keis­te­ny­bė­mis.

Bet skan­di­na­viš­kos, šiau­rie­tiš­kos Lie­ tu­vos idė­ja ar bent to­k ios idė­jos sie­ kia­my­bė nė­ra, pa­si­ro­do, vi­siš­kai pra­ puo­lu­si. Aš kal­bu ne apie po­li­ti­nes ar eko­no­m i­nes Lie­tu­vos šiau­r ie­t iš­kė­ji­

mo ini­cia­ty­vas, o smar­k iai gi­les­nes, pri­va­čias, men­ta­li­nes nuo­sta­tas, ku­ rių ap­t in­ku pa­čio­se ne­t i­kė­čiau­sio­se si­tua­ci­jo­se. Šią va­sa­rą, o gal ir anks­čiau, per­skai­ čiau spe­ci­fi­nę kny­gų rin­kos nau­jie­ną, ku­rio­je bu­vo ra­šo­ma, ko­kią da­lį įvai­ rio­se ša­ly­se pa­ra­šy­ti de­tek­ty­vai uži­ ma ang­la­kal­bė­je kri­mi­na­li­nės li­te­ra­ tū­ros rin­ko­je. Šio­je ata­skai­to­je džiu­ giai ap­ti­kau, kad šio­kias to­kias po­zi­ ci­jas ten tu­r i ne tik skan­di­na­v ų, bet ir Če­k i­jos su Len­k i­ja ra­šy­to­jai. At­ra­ di­mu, il­gai ne­lau­kęs, pa­si­da­l i­jau sa­ vo „Fa­ce­book“ pro­f i­ly­je. Ži­nu­tė su nuo­ro­da į šal­t i­n į bu­vo maž­daug to­ kia: „Džiau­g iuo­si, kad ne tik Bo­r i­sas Aku­ni­nas, bet ir mū­siš­kiai pa­ten­ka į vers­t i­nės li­te­ra­t ū­ros rei­t in­g ų vir­šū­ nes.“ Ir po aki­mir­kos skai­čiau įnir­tin­ gą dis­k u­si­ją. Ma­nęs pa­k lau­sė, ką aš tu­r iu ome­ny­je, ra­šy­da­mas „mū­siš­ kiai“. Ry­tų Eu­ro­pą, šiek tiek nu­ste­bęs at­sa­kiau. Man ke­li žmo­nės ne­del­siant paaiš­ki­no, kad jie vi­siš­kai ne­si­ta­pa­ti­ na su Ry­tų Eu­ro­pa. „O su kuo gi ta­pa­ ti­na­tės?“ – pa­klau­siau. „Su Skan­di­na­ vi­ja. Su Šiau­rės Eu­ro­pa. Mes – ne ry­ tie­čiai, o šiau­r ie­čiai“, – at­sa­kė ma­no pa­šne­ko­vai. Net loš­te­lė­jau iš nuo­sta­ bos. Mes, tu­rė­da­mi už nu­ga­ros mil­ži­ niš­ką LDK su uk­rai­nie­čiais ir bal­ta­ru­ siais, šimt­me­čiais len­k iš­kai kal­bė­ju­ siu, ru­sė­niš­kai ra­šiu­siu eli­tu, veng­rų kil­mės ka­ra­liu­mi, įkū­ru­siu uni­ver­si­ te­tą, bend­rą vals­ty­bę su ta pa­čia Len­ ki­ja, ne­sa­me Ry­t ų Eu­ro­pa? At­v irkš­ čiai, ty­liau gal­vo­jau, mes esa­me Ry­tų Eu­ro­pos men­ta­li­nis dei­man­tas, o ne niū­rios, sve­ti­mos ir ka­rin­gos Šiau­rės pie­t i­n is pa­k raš­tys. O ty­l iai gal­vo­jau to­dėl, kad ir aš no­riu bū­ti šiau­rie­čiu.

Bent la­biau­siai ma­to­ma­me, di­zai­ne­ riš­ka­me ly­gy­je. Aš no­rė­čiau, kad pas mus vis­kas bū­t ų kaip pas juos. Ko­ pen­ha­gos di­zai­no mu­zie­ju­je prie Jen­ so Quist­gaar­do ra­šo­mo­jo sta­lo rau­do­ jau iš es­te­ti­nio pa­si­gė­rė­ji­mo, o Hel­sin­ kio di­zai­no mu­zie­ju­je ke­lias va­lan­das pra­sto­vė­jau žiū­rė­da­mas į Al­va­ro Aal­ to krės­lą (me­luo­ju, ži­no­ma. Ko­pen­ ha­go­je aš tik pa­vy­d žiai at­si­du­sau, o į krės­lą žiū­rė­jau gal dvi mi­nu­tes. Bet tai ir­gi yra il­gai – pa­ban­dy­kit pa­tys dvi mi­nu­tes žiū­rė­ti į fo­te­lį).

No­r int tap­t i išo­r i­n iais skan­d i­na­vais, tek­t ų stip­r iai pa­d ir­b ė­t i pri­va­čia­me fron­te. Vie­š ai – par­duo­t u­vė­se, žur­ na­luo­se, mu­gė­se, pa­ro­do­se – lie­t u­ viš­kas di­zai­nas yra skan­di­na­viš­kas, su­tei­k iant šiam api­bū­di­ni­mui ne sti­ liaus, o ko­k y­bės pra­smę, bet rea­l io­ je ap­l in­ko­je jį ab­so­l iu­čiai nu­stel­bia mū­s ų sim­pa­t iš­kai er­z i­nan­t is Ry­t ų eu­ro­pie­t iš­k u­m as, ku­r io svar­biau­ sias es­te­t i­n is prin­ci­pas – puoš­t i pa­

puo­ša­lą. Mums neuž­ten­ka plokš­t u­ mos gro­ž io – mes ją iš­len­k iame, an­ gas trans­for­muo­jame į ar­kas, kė­des sle­piame po au­di­niu ir už­ri­šame kas­ pi­ną, žva­kę ant sta­lo api­pi­name ka­pi­ nių vai­ni­kų dy­džio ike­ba­no­mis, ka­lė­ di­n ių lem­pu­čių gir­l ian­das per­kame kuo ryš­kes­nes, bet – ven­g iame gry­ nų spal­v ų, pa­vir­šius da­ž y­da­mi keis­ čiau­siais miš­rū­nais. Išo­ri­nis lie­tu­viš­ kas skan­di­na­vas tu­ri su­kąs­ti dan­tis ir ryž­tin­gai keis­ti my­li­mas ply­te­les me­ džiu ar jo imi­ta­ci­ja, trenk­ti per ran­kas lu­bų lip­di­nį kli­juo­jan­čiam meist­rui ir liūd­nai at­si­sa­ky­ti ru­siš­ko am­py­ro sti­ liaus bal­dų komp­lek­to. Ir dar dau­ge­ lio ki­tų mie­lų daik­tų ir da­ly­kė­lių.

Ir tuo­met at­sa­ky­ti į svar­biau­sią klau­ si­mą – ar to­kios au­kos ver­tos re­zul­ta­ to? Ir kas jis yra, tas re­zul­ta­tas? Nu­si­ mes­t i Ry­t ų Eu­ro­pos įvaiz­d į? Įti­k in­t i šiau­rie­čius, kad mes jau esam Bal­tos­ kan­di­ja? Pa­tiems jaus­tis jau­kiau su­si­ kur­to­je šiau­rie­tiš­ko­je ap­lin­ko­je?

Vil­n iaus Ge­d i­m i­no pro­spek­te, bu­ vu­sio­je sa­v i­val­dy­bė­je, ke­le­r ius me­ tus vei­k ia ne­d i­de­l is pre­k y­bos cent­ ras, ne­g ud­r iai pa­va­d in­tas „Ge­d i­m i­ no 9“. Va­sa­rą nau­ji sa­vi­nin­kai pra­dė­ jo jo re­konst­ruk­ci­ją ir ru­de­niop ją be­ veik bai­gė. Kai įė­jau ir pa­ma­čiau pa­ si­kei­ti­mus, šiek tiek įtū­žau. T.y. įtū­žo ma­no vi­di­nis skan­di­na­vas. Lie­tu­vių ar­chi­tek­tų su­kur­tas funk­cio­na­lus in­ ter­je­ras pa­si­kei­tė kar­d i­na­l iai: vie­toj neut­ra­l ių grin­dų at­si­ra­do ryš­k iai or­ na­men­t uo­tas, po­l i­r uo­to­m is gra­n i­t i­ nė­mis ply­te­lė­mis klo­tas ho­las su ne­ di­de­l io Ver­sa­l io ver­tais pa­ra­d i­n iais laip­tais. Bu­v u­sius to­bu­lai skan­d i­na­ viš­k us ap­t va­r us iš me­d žio, stik­lo ir chro­muo­to plie­no pa­kei­tė tan­k ios me­ta­li­nės, bal­tai da­ž y­tos tvo­re­lės su auk­su tvis­kan­čiais rank­tū­riais. Bal­ta spal­va ir auk­sas! Kur aš tai ma­čiau?

Mask­vos Auk­so žie­de. Tūks­tan­čiai bal­tų cerk­vių su auk­suo­tais ku­po­lais.

Ma­no įtū­žis grei­tai ra­do pa­lan­kią ki­tų vi­d i­n ių šiau­r ie­čių ap­l in­ką. Mes bur­ bė­jome ir kū­rėme teo­r i­jas, kad nau­ jie­ji sa­v i­n in­kai in­ter­je­rą spe­cia­l iai pa­kei­tė tam, kad bu­vę LDK pi­lie­čiai, šian­die­niai svar­būs pir­kė­jai, „Ge­di­mi­ no 9“ cent­re pa­ma­ty­tų jiems įpras­tą sti­lių ir pi­ni­g us leis­tų leng­viau.

Mes bu­vo­me ypa­t in­gai, kar­d i­na­l iai ne­tei­s ūs. Tai ne mū­s ų ar­chi­tek­t ai ban­dė at­spė­ti pir­kė­jų iš Ry­tų sko­nio kri­te­r i­jus. Nau­ją­jį in­ter­je­rą mums, o ne jiems, pri­v i­l io­t i su­k ū­rė Šve­d i­jos ar­chi­tek­tė. Ji sten­gė­si pa­tai­ky­ti į mū­ sų sko­n į, ku­r is jai su­si­dė­l io­jo toks – po­l i­r uo­tas gra­n i­tas, bal­ta tvo­re­lė ir auk­sas. Ir juk ne­ga­li ypa­tin­gai gin­čy­ tis, ar ne? Net jei ma­no vi­di­nis skan­ di­na­vas la­bai to no­rė­tų.

„Žo­džiai kaip mu­sės – pa­skrai­do pa­skrai­do, pa­zy­zia au­sy­se ir su­len­ da į ply­šius, įsi­tai­so žo­dy­no pus­la­ piuos sa­vo gra­fi­niu pa­vi­da­lu. (...)

Bet bū­na ir taip: va­sa­rai bai­gian­ tis šiukš­lių ki­bi­ran įme­ti ko­kį pra­ dė­ju­sį pū­ti obuo­lį ar grauž­tu­ką ir už­mirš­ti; ki­tą­va­kar grį­žęs iš dar­bo žiū­ri – di­džiau­sias vai­si­nių mu­ se­lių spie­čius vir­tu­vę jau oku­ pa­vęs“, – fi­lo­lo­gas (pla­tes­nią­ja pra­sme) Vir­gi­li­jus Ga­si­liū­nas, kaip vi­sa­da taik­liai šau­na – šį­kart kas­ „Kai žiū­ri į Va­ka­rų ar už­sie­nio kul­ tū­rą ir po­pkul­tū­rą ap­skri­tai, ma­ tai, kad so­cia­li­nis jaut­ru­mas yra ne­ma­ža ver­ty­bė. Tą ver­ty­bę pro­ pa­guo­ja ir vers­li­nin­kai, ir pop­kul­ tū­ros da­ly­viai. Lie­tu­vo­je gė­di­ni­ mas, ki­to že­mi­ni­mas, ne­jaut­ra yra vie­n as pa­g rin­d i­n ių bruo­ž ų. (...)

Vie­nas at­sa­ky­mų yra tas, kad že­ min­da­mi vie­ni ki­tus žmo­nės že­ mi­na ir sa­ve, nes tai yra la­bai nei­ gia­mas po­žiū­ris į sa­ve. Ki­ta ver­tus, že­min­da­mas ki­tus ir juos gė­din­ da­mas, pa­ts pa­jau­ti pra­na­šu­mą.

Tai yra vie­nas iš ne­dau­ge­lio bū­dų lie­tu­viš­ko­je kul­tū­ro­je pa­jus­ti, kad esi pra­na­šes­nis, sto­vi aukš­čiau, esi ge­res­nis ir pan.“, – sa­ko so­cio­lo­ gas Ar­tū­ras Te­reš­ki­nas. Dau­giau at­sa­ky­mų į klau­si­mus apie mū­ sų vi­suo­me­ni­nį gy­ve­ni­mą, „Bė­ dų tur­gų“, Džor­da­ną But­ku­tę ir Al­gį Ra­ma­naus­ką-Grei­tai – nau­ jau­sio­je jo kny­go­je „Pop­kul­tū­ „Vis­kas bu­vo iš­dai­nuo­ja­ma vie­nu sy­kiu, be di­des­nių re­gi­mų pa­stan­gų ar rė­ka­vi­mo. An­samb­liuo­se ga­lin­ gas R.Vai­ce­kaus­kai­tės sop­ra­nas leng­vai ple­ve­no virš vi­sų ki­tų bal­sų.

Ar­tis­tė pa­si­žy­mė­jo ir pui­kia sce­ni­ne vai­dy­ba. Žo­džiu, „ge­riau­sias Lie­tu­ vos teat­ro va­dy­bi­nin­kas“ tu­ri rim­tai pa­suk­ti gal­vą, kaip per­si­vi­lio­ti ją iš Kau­no ar bent su­da­ry­ti są­ly­gas daž­ niau pa­si­ro­dy­ti Vi­niu­je, nes kam jai kon­ser­vuo­ti sa­vo ta­len­tą ir jau­nys­tę ope­re­čių ro­ju­je, ji nea­be­jo­ti­nai ver­ta dau­giau“, – Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio ope­ros ir ba­le­to teat­ro ope­ro­je pri­

die­nės lek­si­kos pu­sėn, pa­ste­bė­ da­mas veik ne­pas­te­bi­mą oku­pan­ tą – žo­dį „tva­rus“. Tva­rio­ji plėt­ra, tva­ru­sis au­gi­mas, tva­rio­ji ap­lin­ ka, tva­ru­sis tu­riz­mas, tva­rio­ji kal­ ba, tva­ru­sis mies­to­vaiz­dis, tva­rio­ ji ly­de­rys­tė, tva­ru­sis trans­por­tas, tva­rio­ji ma­da, tva­ru­sis švie­ti­mas, tva­rio­ji gy­ven­se­na, tva­ru­sis mo­bi­ lu­mas, tva­rio­ji miš­ki­nin­kys­tė – šį „tva­rių­jų reiš­ki­nių są­ra­šą V.Ga­si­ liū­nas pra­tęs­tų ir tva­riuo­ju idio­ tiz­mu ar tva­rią­ja kvai­ly­be: „In­ter­ ne­to ad­re­sai tva­rio­jik­vai­ly­be.lt ar tva­ru­si­si­dio­tiz­mas.lt kol kas neuž­ re­gist­ruo­ti (re­gis)“. Šal­ti­nis: virginijusg.blogs­pot.com

ra: jaus­m ų is­to­r i­jos, kū­n iš­k i teks­tai“. Šal­ti­nis: lrt.lt, LRT ra­di­jas

sta­ty­tos „Tra­via­tos“ re­cen­zi­jos au­ to­riaus Do­no Al­fon­so pa­ste­bė­ji­mai skam­ba dvip­ras­miš­kai. Ak, ta am­ ži­na Vil­niaus ir Kau­no prieš­prie­ ša – ir kaip ga­li neig­ti jos bu­vi­mą, jei net re­cen­zi­jo­je Kau­nas pa­tei­kia­ mas lyg tam­siau­sias už­kam­pis, ne­ ver­tas tu­rė­ti ta­len­tin­gų so­lis­tų. Ki­ ta ver­tus, toks žvilgs­nis iš ša­lies (ar iš aukš­to?) – ge­ras aks­ti­nas iš nau­jo įver­tin­ti sa­vus kū­rė­jus ir da­ry­ti vis­ ką, kad va­žiuo­ja­ma bū­tų ne iš Kau­ no, bet į Kau­ną – taip pat ir R.Vai­ ce­kaus­kai­tės pa­si­klau­sy­ti. Šal­ti­nis: „Li­te­ra­tū­ra ir me­nas“

Mar­ty­no Alek­sos nuo­tr.

3

penktadienis, sausio 3, 2014

santaka/portretas Kai, tar­kim, ži­lap­lau­kis tarp me­tų Na­cio­na­li­ nės pre­mi­ jos lau­rea­ tų pa­ma­tai esan­tis vie­ nas iš dvie­ jų jau­niau­ sių, pa­si­ jun­ti šiaip sau.

Atviras: „Kaip ir B.Brazdžionis, esu visos Lietuvos“, – sako naujasis garsiojo klasiko vardo premijos laureatas V.Braziūnas. Romo Jurgaičio nuotr.

Aukš­tai­tis ly­ri­kas su „Facebook’o“ pro­fi­liu Pri­tai­kius vie­ną šių die­nų žur­na­lis­ti­kos šab­lo­nų – pa­šne­ko­vo pa­var­dės tes­tą „Goog­le“ paieš­ko­je, poe­to Vla­do Bra­ziū­no pa­var­dę sis­te­ma vos per pen­kio­lik­tą­ją se­kun­dės da­lį ran­da 306 tūkst. re­zul­ta­tų.

Ar­tū­ras Mo­ro­zo­vas

a.morozovas@kaunodiena.lt

Šie tūks­tan­čiai by­lo­ja ne vien apie tai, kad poe­tas yra ži­no­mas ir kad vie­na švie­žiau­sių su juo su­si­ju­ sių nau­jie­nų – ką tik gau­ta Ber­ nar­do Braz­džio­nio pre­mi­ja: V.Bra­ ziū­nas yra be­ne ak­ty­viau­sias sa­vo kar­tos ra­šy­to­jas in­ter­ne­to erd­vė­ je. Vis dėl­to aki­vaiz­du, nė­ra iš tų, ku­rie be­są­ly­giš­kai gar­bi­na nau­jau­ sias tech­no­lo­gi­jas. „Kom­piu­te­ris – toks dau­gia­funk­cis inst­ru­men­tas, ne dau­giau“, – sa­ko kū­rė­jas.

– Ką tik ga­vo­te ma­lo­nią staig­me­ ną – jums skir­ta B.Braz­džio­nio pre­mi­ja. Ar ji jus nu­ste­bi­no?

– Grį­žau iš Lie­tu­vos ra­di­jo, jau vai­ ra­vau au­to­mo­bi­liu­ką kie­man. Nus­ te­bi­no. Ma­lo­niai – šiuo spren­di­mu kau­nie­čiai pa­si­ro­dė esan­tys lais­vi žmo­nės, vi­sai ne­lin­kę lin­dė­ti pro­vin­ cia­laus kau­nie­tiš­ku­mo ap­ka­suo­se.

Gar­bė jiems! Juk Kau­ne ne­si­mo­kiau, ne­dir­bau, ne­su koks spe­cia­lus Kau­no ado­ra­to­rius. Kaip ir B.Braz­džio­nis bu­vo, yra ir bus – vi­sos Lie­tu­vos.

– Koks jū­sų san­ty­kis su B.Braz­ džio­nio kū­ry­ba ir jo as­me­ny­be?

– Anks­ty­vuo­ju, Lie­tu­vos lai­ kų B.Braz­džio­niu, ne­pa­kar­to­ja­mu poe­tu ir as­me­ny­be (su vi­su gra­žiu anuo­me­čiu neo­ka­to­li­ciz­mu), ne­pa­ liau­ju ža­vė­tis dar nuo stu­di­jų me­ tų. Ir ne vien to­dėl, kad jo šak­nys te­nai, kur ma­no ba­so­mis iš­vaikš­ čio­ta: Ste­bei­kė­liuo­se, Ža­dei­kiuo­se,

pa­ga­liau pa­čia­me ma­no gim­ta­ja­ me Pas­va­ly­je. Pum­pu­rai – Bir­žuo­ se. La­pe­liai – Kau­ne ir ki­tur.

– Ki­lęs esa­te iš Pas­va­lio. Kiek gy­ve­ni­mas šia­me Lie­tu­vos re­ gio­ne tu­rė­jo įta­kos jū­sų kū­ry­ bai? Juk Šiau­rės Lie­tu­va – ašt­ rios min­ties ir alaus tra­di­ci­jų kraš­tas. Gal tai su­si­ję?

– Dar ir kaip. Alaus kul­tū­ra ir tos­tai – vie­nas stip­rių šio kraš­to bruo­žų.

Dar upės, te­kan­čios Lat­vi­jon, Lie­lu­ pės upy­nan, kars­ti­nės smeg­duo­bės, su­tar­ti­nės. Į kai ku­riuos pa­na­šius ma­no ei­lė­raš­čių mo­ty­vus laiš­kuo­se B.Braz­džio­nis, pui­kus imp­ro­vi­za­ to­rius, yra net ei­liuo­tai at­si­šau­kęs.

Ir B.Braz­džio­nio tar­miš­ku­mas man sa­vas, ir pa­var­dės bend­ra­šak­niš­ ku­mas (mū­sų gi­mi­nės me­dy braz­ džio­niš­kų ša­ke­lių taip pat esa­ma).

Apsk­ri­tai to kraš­to kū­rė­jų bend­rys­ tės nu­slėp­ti neį­ma­no­ma: aukš­tai­čių ly­ri­kų dva­sia, bet san­tū­ri, gi­li.

– Esa­te vie­nas tech­no­lo­giš­kai mo­der­niau­sių sa­vo kar­tos Lie­ tu­vos poe­tų – as­me­ni­nis pus­ la­pis, ak­ty­vi pa­sky­ra feis­bu­ke, ei­lė­raš­čiai skel­bia­mi įvai­riuo­ se tink­la­la­piuo­se. Ko­kia, jū­sų nuo­mo­ne, šian­die­nių tech­no­ lo­gi­jų svar­ba kū­rė­jui?

– Svar­ba? Efek­ty­ves­nė ži­nių, gal kiek ir kū­ry­bos sklai­dos (bet čia, sa­vo sve­tai­nėj, jau se­niai pa­skui sa­ve ne­bes­pė­ju), su­si­ži­no­ji­mo ga­li­ my­bė. Kom­piu­te­ris – toks dau­gia­ funk­cis inst­ru­men­tas, ne dau­giau.

– Ar dar ti­ki­te kla­si­ki­ne kny­ ga ir ra­ša­li­niu par­ke­riu? Ar jau rei­kia priim­ti nau­ją – elekt­ro­ ni­nę jų ver­si­ją?

– O ko­dėl – dar? Ki­to­kios kny­gos ir skai­tęs be­veik ne­su. Tie­sa, ra­ ša­li­nį iš ko­kių do­va­nė­lių ko­lek­ci­ jos vis lai­kau ypa­tin­ges­niam pa­ ra­šui, bet taip ir ne­pri­rei­kė. Ra­šau vi­so­kiais tu­ši­nu­kais. Ir taip, kom­ piu­te­riu. Kny­gos elekt­ro­ni­nę for­ mą? Neat­mes­čiau. Ir pa­ts, tar­kim, sa­vo kny­gų skait­me­nin­ti neat­si­sa­ ky­čiau. De­ja, kol kas neį­ma­no­ma: Lie­tu­vo­je nė­ra šio­je sri­ty­je vei­kian­ čios au­to­rių tei­ses ga­ran­tuo­jan­čios sis­te­mos.

Į kai ku­riuos pa­na­ šius ma­no ei­lė­raš­čių mo­ty­vus laiš­kuo­se B.Braz­džio­nis, pui­ kus imp­ro­vi­za­to­ rius, yra net ei­liuo­tai at­si­šau­kęs.

– Fo­tog­ra­fi­ją taip pat iš­nau­do­ ja­te kaip kū­ry­bos for­mą. Kuo pa­trau­kė šis žan­ras ir ką ja­me at­ra­do­te?

– Sa­vi­tą, tik jai, fo­tog­ra­fi­jai, priei­ na­mą vaiz­di­ni­ją.

– Ko­kią ma­to­te jau­ną­ją kū­rė­jų kar­tą?

– Kaip ir vi­sas bu­vu­sias jau­nas: am­bi­cin­gą, mar­gą. Už­tat, jei im­ tu­mė­me šne­kė­ti pla­čiau, ta šne­ka išei­tų il­ga ir taip pat mar­ga.

– Pre­mi­jos – tai ne tik pa­gar­ bus ap­do­va­no­ji­mas, bet ir pi­ ni­gi­nė iš­raiš­ka. Jei ne pa­slap­ tis, gal ži­no­te, kaip iš­lei­si­te šią pi­ni­gų su­mą?

– Ne­ži­nau. Gal iš­lei­siu dar vie­ną nau­jų ei­lė­raš­čių rin­ki­nį.

– 2013-ai­siais jū­sų var­dą iš­vy­ do­me dvie­jų so­li­džių pre­mi­jų lau­rea­tų są­ra­še. Šie­met vie­šu­ mo­je ne­trū­ko pa­ste­bė­ji­mų, kad Lie­tu­vo­je per­ne­lyg su­reikš­mi­ na­mos pre­mi­jos – jos trak­tuo­ ja­mos tik kaip sa­vo­tiš­ka sko­la vy­res­nės kar­tos, jau veik ne­ be­ku­rian­tiems me­ni­nin­kams.

Esą kur kas ge­riau bū­tų at­ri­bo­ ti mo­ra­li­nį įver­ti­ni­mą ir pi­ni­ gus, pa­sta­ruo­sius skir­ti jau­nie­ siems kaip pa­ska­tą kū­ry­bi­nei pra­džiai.

– Per daug? Kū­rė­jams, ypač kai ku­rių me­no ša­kų ir jų žan­rų, iš­ti­ki­ mai dir­ban­tiems už ho­no­ra­rą, ku­ris ar­ba joks, ar­ba toks, kad daž­nam val­diš­kos tar­ny­bos „me­ni­nin­ kui“ su­ža­din­tų tik krei­vą šyps­nį, – kū­rė­jams pre­mi­jos yra bent šioks toks įver­ti­ni­mas ir pa­ska­ta. De­ja, taip pat vei­kiau sim­bo­li­nė. Iš li­te­ ra­tū­ros pre­mi­jų tik ke­le­tas, B.Braz­ džio­nio taip pat, yra bent kiek di­ dė­les­nės.

Dau­giau­sia pre­mi­jų ten­ka vy­res­ nės kar­tos žmo­nėms, tai ir­gi na­tū­ ra­lu. Net poe­zi­jos at­ve­ju. Nors kaip tik yra tie­sos, kad ge­riau­si jos kū­ri­ niai pa­ra­šo­mi, kol kū­rė­jai dar jau­ ni. Tas na­tū­ra­lu­mas čia – įver­ti­ ni­mo iner­ci­ja: jai nu­ga­lė­ti rei­kia lai­ko. Tie­sa, kai, tar­kim, ži­lap­lau­ kis tarp me­tų Na­cio­na­li­nės pre­mi­ jos lau­rea­tų pa­ma­tai esan­tis vie­nas iš dvie­jų jau­niau­sių, pa­si­jun­ti šiaip

sau. Bet šie da­ly­kai tik kons­ta­tuo­ jant ar niur­nant neišsp­ren­džia­mi.

Yra ir ki­ta tie­sa: kaip tik jau­ni­mo da­ly­va­vi­mas įvai­rio­se pro­gra­mo­se (tar­kim, Kul­tū­ros ta­ry­bos) iš­ski­ ria­mas ir ska­ti­na­mas spe­cia­liai.

Tad šio­kios to­kios pu­siaus­vy­ros esa­ma.

– Ką šian­dien ku­ria ir kaip gy­ ve­na V.Bra­ziū­nas?

– Ra­šo ei­lė­raš­čius, ver­čia Ta­ra­so Šev­čen­kos „Kob­za­rių“. Dar yra pri­ siė­męs per daug įvai­rių vi­suo­me­ni­ nių įsi­pa­rei­go­ji­mų, kū­ry­bai kenks­ min­gų, bet juos taip pat sten­gia­si vyk­dyti do­rai.

Poe­tas, pro­zi­nin­kas, fo­tog­ra­fas V.Bra­ziū­no pri­si­sta­ty­mas vir­tua­lia­ me die­no­raš­ty­je: „Vi­zi­ti­nė­je ra­šau tik var­dą pa­var­dę.

Bet čia, kaip šei­mi­nin­kas, tu­riu pri­ si­sta­tyti vos pla­čiau.

Gi­męs (1952), au­gęs, mo­kę­sis (iki 1969) Lie­t u­vos šiau­rės mies­te­ly­ je Pas­va­lyje. Vil­n iaus uni­ver­si­te­ te mo­k y­tas dau­g iau­sia žur­na­l is­t i­ kos ir lie­tu­vių fi­lo­lo­g i­jos. Itin svar­bi man bu­vu­si ir li­ku­si – Vil­niaus uni­ ver­si­te­to kraš­to­ty­ri­nin­k ų ra­mu­va.

Dir­bęs dau­g iau­sia kul­tū­ros, li­te­ra­ tū­ros lei­di­nių re­dak­ci­jo­se. Lie­tu­vos ra­š y­to­jų są­jun­gos, Lie­t u­v ių PEN cent­ro, Lie­tu­vos li­te­ra­tū­ros ver­tė­jų są­jun­gos na­rys; Vi­du­rio ir Ry­tų Eu­ ro­pos poe­t ų ju­dė­ji­mo „Cap à l’Est“ na­rys, vie­nas iš jo stei­gė­jų.

Ra­šau dau­g iau­sia poe­zi­ją, taip pat eseis­ti­ką, pub­li­cis­ti­ką, ban­dau pro­ zą. Fo­tog­ra­fuo­ju. Ver­čiu ki­ta­kal­bius poe­tus ir pa­ts esu ver­čia­mas, – čia, ne­skub­rio­je sve­tai­nėje, bus ga­li­ma šio to iš­vys­t i.

Pra­šom į vi­dų.“ Šal­ti­nis: http://vladas.bra­ziu­nas.ne­t

4

Penktadienis, sausio 3, 2014

santaka/iššūkiai

Vytautas Jurkūnas. Kristijonas Donelaitis

Pa­gar­bos „Me­tų“ au­to­riui ženk­lai: nuo spe­cia­laus lo­go­ti­po iki kon­cer­to Pa­ry­žiu­je Kris­ti­jo­nas Do­ne­lai­tis (1714 m. sau­sio 1 d. Laz­dy­nė­liai, Gum­bi­nės ap­skri­ tis, Prū­si­jos ka­ra­lys­tė – 1780 m. va­ sa­rio 18 d. Tol­min­kie­mis, pa­lai­do­tas Tol­min­kie­mio baž­ny­čio­je – nuotr.) – evan­ge­li­kų liu­te­ro­nų ku­ni­gas, Ma­žo­ sios Lie­tu­vos lie­tu­vių gro­ži­nės li­te­ra­ tū­ros pra­di­nin­kas.

Gar­siau­sias K.Do­ne­lai­čio kū­ri­nys – met­ro­to­ni­niu heg­za­met­ru pa­ra­šy­ta poe­ma „Me­tai“ (apie 1765–1775) – jis meist­riš­kai ap­ra­šė tik­ro­vei itin ar­

ti­mą kas­die­nį XVIII a. Ma­žo­sios Lie­ tu­vos kai­mo gy­ve­ni­mą ke­tu­riais me­ tų lai­kais. Kū­ri­nys pa­grįs­tas krikš­čio­ niš­ką­ja pa­sau­lio sam­pra­ta ir eti­ka.

Yra iš­li­ku­sios ir še­šios K.Do­ne­lai­čio su­kur­tos pa­sa­kė­čios.

At­siž­velg­da­mas į K.Do­ne­lai­čio 300 me­tų gi­mi­mo su­kak­tį, 2014-uo­sius Sei­mas yra pa­skel­bęs K.Do­ne­lai­ čio me­tais. Tei­gia­ma, kad šios da­ tos mi­nė­ji­mas su­da­ro są­ly­gas ak­ty­ ves­niam kul­tū­ri­niam bend­ra­dar­bia­

vi­mui, li­tua­nis­ti­niam pa­vel­dui at­nau­ jin­ti ir puo­se­lė­ti, K.Do­ne­lai­čio kū­ry­ bai pa­sau­ly­je skleis­ti. Sei­mo Li­tua­ nis­ti­kos tra­di­ci­jų ir pa­vel­do įpras­mi­ ni­mo ko­mi­si­jos pra­šy­mu K.Do­ne­lai­ čio gi­mi­mo me­ti­nės kar­tu su dau­ giau kaip 100 pa­sau­lio kul­tū­rai, švie­ ti­mui, moks­lui, is­to­ri­nei at­min­čiai svar­bių da­tų įtrauk­tos į UNES­CO su­ kak­čių są­ra­šą. 2014 m. sau­sio 13 d.

Pa­ry­žiu­je UNES­CO būs­ti­nė­je nu­ma­ to­mas Do­na­to Kat­kaus va­do­vau­ja­mo

2014-ie­ji: K.Do­ne­lai­čio me­tai, tuš Sau­sio 1 d. su­kako ly­giai 300 me­tų, kai gi­mė lie­tu­vių gro­ži­nės li­ te­ra­tū­ros pra­di­nin­kas Kris­ti­jo­nas Do­ne­lai­tis. 2014 m. vals­ty­bi­ niu mas­tu pa­skelb­ti šios iš­ki­lios as­me­ny­bės me­tais, pa­gar­bą K.Do­ne­lai­čiui ati­duo­da ir UNES­CO – ju­bi­lie­ji­nės gi­mi­mo me­ti­nės įtrauk­tos į UNES­CO ir vals­ty­bių na­rių mi­ni­mų su­kak­čių są­ra­šą.

Vaida Milkova

„Me­tų“ au­to­riaus gi­mi­mo ju­bi­lie­ jus bus mi­ni­mas vi­so­je Lie­tu­vo­je: pa­skelb­ta vals­ty­bi­nė K.Do­ne­lai­čio me­tų pro­gra­ma, duok­lę K.Do­ne­lai­ čiui ati­duos sa­vi­val­dy­bės, pa­vie­niai me­ni­nin­kai. Ta­čiau ar ta duok­lė ne­bus vien for­ma­li, ar ren­gi­niai – ne­pri­temp­ti?

Apie K.Do­ne­lai­tį, ju­bi­lie­jus ir kar­tais jiems ski­ria­mus pi­gius, pa­ vir­šu­ti­niš­kus ren­gi­nius bei kū­ri­ nius – po­kal­bis su fi­lo­so­fu, kul­ tū­ros teo­re­ti­ku, VDU So­cia­li­nės ir po­li­ti­nės teo­ri­jos ka­ted­ros ve­dė­ju pro­fe­so­riu­mi Gin­tau­tu Ma­žei­kiu.

– 2014-ie­ji vals­ty­bi­niu ly­giu yra pa­skelb­ti K.Do­ne­lai­čio me­tais.

Kiek šis kla­si­kas, jo kū­ry­ba ga­ li bū­ti ak­tua­lūs šiuo­lai­ki­niam, XXI a., žmo­gui?

– K.Do­ne­lai­čio kū­ry­ba ga­li bū­ ti su­pras­ta kaip anach­ro­niz­mas, kaip prie­var­ta mo­kyk­lo­se, tau­ti­nio žvilgs­nio, tau­ti­nės is­to­ri­jos per­ne­ lyg di­de­lis ak­cen­ta­vi­mas, jei vi­sa tai pa­tei­kia­ma neį­do­mia, neak­tua­lia for­ma, sie­jant tik su kul­tū­ros pa­ vel­du ir jo ro­dy­mu ar­ba su įsi­vaiz­ duo­ja­mos tau­ti­nės ta­pa­ty­bės pa­tei­ ki­mu. Bet K.Do­ne­lai­čio kū­ry­ba tu­ri sa­vy­je tam tik­rų pa­slėp­tų iš­šū­kių, ku­rie ga­li ap­sau­go­ti nuo to­kio for­ ma­laus skai­ty­mo.

Pir­ma­sis iš­šū­kis – neiš­ven­gia­ mai bus gal­vo­ja­ma apie Ma­žą­ją Lie­tu­vą, Tol­min­kie­mį, va­di­na­si, ir apie Ka­ra­liau­čių, Ka­li­ning­ra­dą, ten esan­čius lie­tu­vius. Ki­tas da­ly­kas, ku­ris iš­ky­la pri­si­mi­nus K.Do­ne­lai­ tį,– tai re­li­gi­jų įvai­ro­vė. K.Do­ne­lai­ tis – pro­tes­tan­tiš­kos pa­sau­lė­jau­ tos žmo­gus, kū­ręs pro­tes­tan­tiš­ko­je ap­lin­ko­je. Be to, K.Do­ne­lai­tis ir ki­ ti to lai­ko­tar­pio poe­tai ku­ria lie­ tu­vių kal­ba. Jei skai­ty­tu­me ne for­ ma­liai pa­vel­do­sau­giš­kai, o kaip pa­vyz­dį, K.Do­ne­lai­tis ga­lė­tų tap­ ti kal­bos kū­ri­mo, at­nau­ji­ni­mo ska­ tin­to­ju. Kar­tu su K.Do­ne­lai­čio kū­ ry­ba at­bus re­ne­san­si­nė, ba­ro­ki­nė kul­tū­ra. Sa­kau re­ne­san­si­nė, ba­ro­ ki­nė, sek­da­mas Al­gi­man­to Ra­dze­ vi­čiaus mo­nog­ra­fi­ja „...Do­ne­lai­tis ir Renesansas“, tik aš iš­plės­čiau: Re­ne­san­sas, Ba­ro­kas ir K.Do­ne­lai­ tis, tu­rė­da­mas ome­ny­je, kiek gro­ tes­kiš­ko, šel­miš­ko, dau­gy­bės ar­ba

gau­sos (di­ver­sità) at­skleis­ta jo kū­ ri­ny­je. Stu­den­tams vis ten­ka paaiš­ kin­ti, ko­dėl is­to­riš­ku­mas, prie­lai­ dos, struk­tū­ros yra ak­tua­lu, kam ši­to rei­kia da­bar. Ma­tyt, taip bus klau­sia­ma ir apie K.Do­ne­lai­tį, ir apie skir­tin­gas ra­cio­na­lu­mo for­ mas, įvai­rias pa­sau­lė­jau­tas ir ko­ kias jos at­ve­ria ga­li­my­bes mums.

Pa­na­šių-skir­tin­gų kul­tū­rų ge­ ru­mas tas, kad jos mums pa­siū­ lo ar­ti­mas al­ter­na­ty­vas: įvar­di­ja ki­tus pa­sau­lius, pa­di­di­na įvai­ro­ vę mums su­pran­ta­mu, priei­na­mu bū­du. Mū­sų pa­čių su­kur­ta įvai­ro­ vė di­di­na kul­tū­ros tur­tin­gu­mą. Ir to­dėl toks is­to­ri­nės tik­ro­vės at­ra­ di­mas, skir­tin­gų pa­sau­lė­žiū­rų, pa­ sau­lė­jau­tų, ra­cio­na­lu­mų sklai­da, skir­tin­gos kal­bos var­to­se­nos yra mū­sų pa­čių kul­tū­ri­nio tur­tin­gu­mo pa­grin­das. To­dėl is­to­ri­niai skai­ ty­mai, ir K.Do­ne­lai­čio skai­ty­mai konk­re­čiai, yra la­bai nau­din­gi.

K.Do­ne­lai­tis vei­ kiau­siai pa­virs pa­ka­bu­kais, lip­ du­kais ir ne­bus nie­kuo.

Ki­ta ver­tus, yra di­džiu­lis iš­šū­kis pri­sta­ty­ti K.Do­ne­lai­tį (kaip, pvz., ir Mi­ka­lo­jų Kons­tan­ti­ną Čiur­lio­ nį) kaip ak­tua­lų ir ga­li­mą. Kal­ bu apie ne­he­ge­mo­ni­nes kul­tū­ras, ne apie di­džių­jų pa­sau­lio mu­zie­ jų, kul­tū­ros in­dust­ri­jų pri­me­ta­ mas te­mas. Kal­bu apie tuos kul­tū­ ros ženk­lus, žmo­nes, te­mas, ku­rias mes pa­tys iš­puo­se­lė­ja­me ir tink­li­ niu bū­du, bend­ra­dar­biau­da­mi su Kro­ku­va, Var­šu­va, Ki­je­vu, Lvo­vu, Grod­nu, iš­pla­ti­na­me, iš­sklei­džia­ me. Tai va­di­na­si ne­vieš­pa­tau­jan­ čios, ne­he­ge­mo­ni­nės, ly­gaus dia­lo­go kul­tū­ros – tos, ku­rios lei­džia eg­zis­ tuo­ti al­ter­na­ty­voms, pa­si­ro­dy­ti ne vie­nam žmo­gui, vi­sus nu­stel­bian­ čiam sa­vo ge­nia­lu­mu, o dau­ge­liui žmo­nių. Tiek M.K.Čiur­lio­nis, tiek K.Do­ne­lai­tis šiuo po­žiū­riu yra la­ bai reikš­min­gi, kaip tei­kian­tys pa­ sau­liui al­ter­na­ty­vias ga­li­my­bes.

K.Do­ne­lai­tis ati­tin­ka ir ma­žo­ sios li­te­ra­tū­ros bei ta­pi­mo ma­žu­

ma stra­te­gi­jas. Daž­niau­siai įsi­ vaiz­duo­ja­ma: tam, kad sėk­min­gai gy­vuo­tum, rei­kia bū­ti di­džiu­le tau­ ta, na­ci­ja, im­pe­ri­ja. Im­pe­ri­nės sva­ jo­nės žlug­do vie­ti­nes kul­tū­ras, vie­ ti­nius žmo­nes. Im­pe­ri­niai lū­kes­čiai ne­lei­džia pa­ma­ty­ti už­gims­tan­čio ori­gi­na­lu­mo, nau­ju­mo. Im­pe­ri­niai re­gė­ji­mai ku­rį lai­ką ne­lei­do ma­ty­ti, pa­vyz­džiui, Fran­zo Kaf­kos (vo­kie­čių kal­ba ra­šęs žy­das F.Kaf­ka gy­ve­no ir kū­rė Pra­ho­je tuo me­tu, kai mies­tas bu­vo vie­nos Austrijos–Vengrijos im­pe­ri­jos da­lies sos­ti­nė; iš da­lies dėl to­kios kil­mės ir gi­mi­mo vie­tos jo kū­ry­ba il­gai bu­vo ofi­cia­liai ne­pri­ pa­žin­ta, tik daug vė­liau jis ofi­cia­ liai im­tas va­din­ti aust­rų ra­šy­to­ju – red. pa­st.) kū­ry­bos. Dau­ge­lio ma­žų ir vi­du­ti­nių tau­tų au­to­riai yra ne­ ma­to­mi, ne­re­gi­mi, kar­tais net gė­ di­ja­si jais bū­ti. O ta­pi­mo ma­žu­ma po­li­ti­ka ir drą­sa bū­ti ma­žu­ma yra ne ma­žiau svar­bi pa­sau­liui, nei, pa­vyz­džiui, fe­mi­niz­mas ar po­li­ti­ nių tei­sių gy­ni­mas.

K.Do­ne­lai­čio me­tai ga­li pa­si­tar­ nau­ti ma­žo­sios po­li­ti­kos ta­pi­mui ma­žu­ma, ne­he­ge­mo­ni­nių kul­tū­rų gy­ni­mui. Tai ga­li su­teik­ti al­ter­na­ ty­vas, at­ver­ti prieš­ta­ra­vi­mus, už­ megz­ti tarp­tau­ti­nius ry­šius, plė­to­ti ma­žą­sias kul­tū­ras ir ma­žą­ją li­te­ra­ tū­rą ir ne­he­ge­mo­ni­nius san­ty­kius su pa­sau­liu. Vi­sa tai ga­li do­va­no­ti ar­tė­jan­tys ju­bi­lie­ji­niai me­tai, jei tik jie ne­bus biu­rok­ra­tiš­kai no­menk­la­ tū­riš­kai per­skai­ty­ti.

– Ta­pi­mo ma­žu­ma po­li­ti­ka jūs va­di­na­te fak­tą, kai ma­žu­ma tam­pa pa­ste­bė­ta ir įvar­di­ja­ma kaip ma­žu­ma?

– Ta­pi­mo ma­žu­ma po­li­ti­ka reiš­kia bū­ti neiš­si­gan­du­siam sa­vo ma­žu­ mos ta­pa­ty­bės, ne­ban­dy­ti jos neig­ ti, o prie­šin­gai – ją įvar­dy­ti kaip pra­na­šu­mą, kaip uni­ka­laus bruo­ žo, uni­ka­laus sti­liaus ar kal­bė­ji­mo, jau­ti­mo tu­rė­ji­mą. Tai yra di­de­lis pra­na­šu­mas. Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­ je bū­da­mas lie­tu­viu ga­li jaus­tis nu­ skriaus­tas, bet jei ap­ver­si šią pi­ra­ mi­dę – su­pra­si, kad tu­ri uni­ka­lų bruo­žą, kurio ne­tu­ri ap­lin­ki­niai. Ir tai taps di­džiu­liu pra­na­šu­mu.

Bet po­li­ti­ka aš va­di­nu ne ult­ra­na­ cio­na­lis­ti­nį pa­si­ro­dy­mą. Po­li­ti­ka – tai, prie­šin­gai, tam tik­ros de­ry­bos, po­kal­bis su ap­lin­ki­nė­mis kul­tū­ro­

Pa­vir­šius: pa­sak G.Ma­žei­kio, in­dust­ri­nė K.Do­ne­lai­čio ga­my­ba šiais me­

tais bus ir tuš­ty­bės ga­my­ba, ku­rio­je ne­ver­ta ti­kė­tis gel­mės.

mis. Tai ne pa­sa­ky­mas: K.Do­ne­lai­ tis – pa­ts nuo­sta­biau­sias, jam nė­ra ly­gių ar jis tik mū­sų. Tai yra ta­ri­ ma­sis, kad K.Do­ne­lai­tis ga­li bū­ti kar­tu su ki­tais, ki­tų pui­kių gre­to­se, kar­tu ir mū­sų, ir ki­tų pa­sau­lio at­ sto­vas. Tai aš va­di­nu po­li­ti­ka.

– K.Do­ne­lai­tis ra­šė apie Ma­žo­ sios Lie­tu­vos vals­tie­čius, gam­ tos cik­lus, že­mės dar­bus, ap­ skri­tai – vals­tie­tiš­ką gy­ve­ni­mo bū­dą ir pa­sau­lė­žiū­rą. Šios pa­ sau­lė­žiū­ros tra­di­ci­ja la­bai ga­ ji tiek lie­tu­vių li­te­ra­tū­ro­je, tiek ki­to­se me­no ša­ko­se. Gal jau me­tas mums iš jos iš­si­va­duo­ti, ir, ati­da­vus pa­gar­bą K.Do­ne­ lai­čiui, pa­dė­ti jo kny­gas į len­ ty­ną?

– Ne­per­ver­tin­ki­me vals­tie­tiš­ku­mo ak­cen­ta­vi­mo. Šian­die­nis vals­tie­tiš­ ku­mo su­pra­ti­mas yra įka­lin­tas po­ kol­cho­zi­nė­je ap­lin­ko­je. Ir per­ženg­ti iš vie­nos į ki­tą – K.Do­ne­lai­čio lai­

And­riaus Alek­sand­ra­vi­čiaus nuo­tr.

ko­tar­pio – ap­lin­ką yra ne­leng­va, nes yra pa­si­kei­tęs tos ap­lin­kos gy­ ve­ni­mo or­ga­ni­za­vi­ma­sis. Iki pat XIX a., net iki Abie­jų tau­tų res­pub­ li­kos pa­da­li­ji­mo, Ru­si­jos in­va­zi­jos, gy­ve­ni­mas tiek Lie­tu­vo­je, tiek Ma­ žo­jo­je Lie­tu­vo­je bu­vo grįs­tas vie­ti­ ne sa­vi­val­da. Žmo­nių vaid­me­nų ir at­sa­ko­my­bių pa­si­skirs­ty­mas bu­ vo vi­siš­kai ki­toks nei da­bar­ti­nia­me kai­me, tu­rint ome­ny, kad įsa­ky­mų ir prie­žiū­ros mas­tas bu­vo ne­pa­ly­ gi­na­mai men­kes­nis, o at­sa­ko­my­bės už sa­vo bui­tį, gy­ve­ni­mą bu­vo ge­ro­ kai dau­giau. To­dėl K.Do­ne­lai­tis ra­ šo, kaip žmo­nės or­ga­ni­zuo­ja sa­vo gy­ve­ni­mą, pa­mo­ko, kaip tai rei­kia da­ry­ti, kvie­čia, o ne aiš­ki­na, su ko­ kiais val­džios ar po­li­ti­kos iš­šū­kiais jie su­si­du­ria.

K.Do­ne­lai­čio „Me­tai“ ga­li bū­ ti vi­sai neį­do­mūs kaip me­na­mai neak­tua­lūs, nes jie kal­ba ne apie tai, apie ką mes no­rė­tu­me kal­bė­ti, sek­ da­mi sa­vo po­so­vie­ti­niais, po­kol­

5

Penktadienis, sausio 3, 2014

santaka/iššūkiai Šv.Kris­to­fo­ro ka­me­ri­nio or­kest­ro ir cho­ro „Jau­na mu­zi­ka“ pa­si­ro­dy­mas, bus at­lie­ka­ma Bro­niaus Ku­ta­vi­čiaus ora­to­ri­ja „Me­tai“.

Su K.Do­ne­lai­čio ženk­lu nuo pat 2010-ųjų or­ga­ni­zuo­ja­ma dau­gy­ bė me­ni­nin­kų ren­gi­nių – pra­de­dant skulp­to­rių, ta­py­to­jų sim­po­ziu­mais, ple­ne­rais, dar­bų, su­kur­tų re­mian­ tis „Me­tų“ te­ma­ti­ka, pa­ro­do­mis, bai­ giant gar­siau­sios K.Do­ne­lai­čio poe­ mos skai­ty­mais vie­šo­sio­se erd­vė­

se. Ne vie­nas ren­gi­nys – tarp­tau­ti­nis, ypač ak­cen­tuo­jant Ka­ra­liau­čiaus sri­ ties kul­tū­ros žmo­nių, te­nykš­čių lie­tu­ vių ir Lie­tu­vos ry­šius.

2011 m. Vil­niaus dai­lės aka­de­mi­jos Di­zai­no ino­va­ci­jų cent­ras su­ren­gė lo­ go­ti­po „Kris­ti­jo­nui Do­ne­lai­čiui – 300 me­tų“ kon­kur­są. Eks­per­tų ko­mi­si­jos spren­di­mu jo nu­ga­lė­to­ja pa­skelb­ta Gra­ži­na Ko­ma­rovs­ka, ku­rios su­kur­ tas lo­go­ti­pas nau­do­ja­mas jubiliejaus pro­gra­mos spau­di­niams ženk­lin­ti.

š­ty­bės ga­my­ba ir smė­lio aud­ros cho­zi­niais ste­reo­ti­pais. Juk ma­no­ ma, kad bū­ras yra po po­no pa­du. O iš tie­sų bū­ras la­bai pla­čiai or­ga­ni­ zuo­ja sa­vo gy­ve­ni­mą, taip pat dva­ si­nį. Skai­ty­da­mi K.Do­ne­lai­tį, žiū­ri­ me, ką reiš­kė il­gais ru­dens-žie­mos va­ka­rais, kai ne­bu­vo te­le­vi­zi­jos ir švie­sos, vaikš­čio­ti į smer­kia­mas smuk­les, il­gai žais­ti kor­to­mis, sek­ ti pa­sa­kas ir – ko­kias, ko­kio žiau­ ru­mo, su ko­kia re­to­ri­ka se­ka­mas pa­sa­kas. Kiek­vie­nas kas­die­ny­bės mo­men­tas tuo lai­ko­tar­piu bu­vo už­ pil­do­mas ki­taip. Ta kas­die­ny­bė, ne­ ta­pa­ti mū­sų lai­kui, mums ga­li daug at­skleis­ti. K.Do­ne­lai­čio kū­ry­ba mus ga­li nu­kel­ti į ki­tą epo­chą. Jei to­kiu bū­du ne­ke­liau­si per lai­ko­tar­pius, lik­si lėkš­tas ir neį­do­mus.

– Į K.Do­ne­lai­čio as­me­ny­bę, kū­ ry­bą ga­li­ma žvelg­ti ir pro­tes­ tan­tiš­ko­sios eti­kos kon­teks­te.

– Pro­tes­tan­tiš­ko­ji eti­ka ak­cen­tuo­ ja du da­ly­kus – ti­kė­ji­mą ir dar­bą.

Pro­tes­tan­tai ti­ki, kad ne sim­bo­liai, iko­nos ar išo­ri­niai ri­tua­lai už­tik­ rins iš­si­gel­bė­ji­mą, o pa­siau­ko­ja­ mas dar­bas. Ti­kė­ji­mo aukš­ti­ni­mas kar­tu reiš­kia ir dė­me­sį są­mo­nin­gu­ mui ar­ba są­mo­nei. Pro­tes­tan­tiz­mas da­vė di­džiu­lį im­pul­są Nau­jų­jų lai­ kų fi­lo­so­fi­jai, po­le­mi­kai dėl to, kas yra pro­tas, są­mo­nė. Neat­si­tik­ti­nai Im­ma­nue­lio Kan­to fi­lo­so­fi­ja su­si­ for­muo­ja taip pat pro­tes­tan­tiš­ko­je kul­tū­ro­je, Ka­ra­liau­čiu­je. Dė­me­sys są­mo­nin­gu­mui svar­bus ir K.Do­ ne­lai­čio kū­ry­bo­je. Są­mo­nin­gu­mas, jo paieš­kos – vie­nas bruo­žų, at­ ski­rian­čių pro­tes­tan­tiš­ką­jį pa­sau­lį nuo ka­ta­li­kiš­ko­jo, ku­pi­no iko­ni­nių puoš­me­nų. Lai­do­tu­vės, ve­dy­bos, krikš­ty­nos pro­tes­tan­tiš­ko­je kul­tū­ ro­je pra­de­da la­bai smar­kiai skir­tis nuo ka­ta­li­kiš­kų. K.Do­ne­lai­tis čia su sa­vo pa­sau­liu pa­si­ro­do kaip iš­ šū­kis ir al­ter­na­ty­va pa­sau­lė­jau­tai, ku­ri pli­to ir plin­ta di­džio­jo­je Lie­ tu­vo­je.

Ki­toks jo kū­ry­bo­je ir po­žiū­ris į dar­bą. Po­žiū­ris į kas­die­ny­bės var­ gus pro­tes­tan­tui yra la­bai reikš­ min­gas: per juos jis ban­do pa­si­ žiū­rė­ti, se­ka­si jam ar ne. Mat per kas­die­ny­bės var­gus šne­ka Die­vas, ir pro­tin­gas pa­si­šven­ti­mas dar­ bams, sėk­mės dar­buo­se paieš­ka yra svar­bus ir pa­mo­kan­tis iš­rink­ tu­mo ženk­las. Kiek­vie­nas ei­lia­vęs pro­tes­tan­tų ku­ni­gas tu­rė­jo tai pa­ brėž­ti: siek­ti die­viš­ku­mo sėk­min­ gais dar­bais. Dėl to la­bai sky­rė­si ir pro­tes­tan­tų bei ka­ta­li­kų ku­ni­gų pa­ moks­lai. Pir­mie­ji ak­cen­ta­vo ti­kė­ji­ mo ir dar­bo ver­ty­bes, ant­rie­ji – išo­ ri­nius sim­bo­lius ir tvar­kas.

– K.Do­ne­lai­tis gy­ve­no vo­kiš­ ko­je ap­lin­ko­je, ra­šė lie­tu­viš­kai ir vo­kiš­kai. Kiek jo gy­ve­ni­mas at­spin­di šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus,

daž­nai at­si­du­rian­čio sve­ti­mo­ je ar dau­gia­kul­tū­rė­je ap­lin­ko­je jau­se­nas?

– Čia yra pa­na­šu­mų ir skir­tu­mų.

Vi­sų pir­ma, tuo­met dar ne­bu­vo nor­mi­nės lie­tu­vių kal­bos – tai bu­ vo dia­lek­tų lai­ko­tar­pis. K.Do­ne­lai­ tis ra­šė ta lie­tu­vių kal­ba, ku­ri bu­vo pa­pli­tu­si Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je, ne­ly­ gin­da­mas su ki­tais dia­lek­tais. Ki­ tas da­ly­kas, ne­bu­vo kal­bos po­li­ti­ kos nuo­sta­tos: jis sie­kė ne po­li­tiš­kai plė­to­ti lie­tu­vių kal­bą, o iš­reikš­ti sa­ vo min­tis, at­lik­ti ge­riau­siai tą dar­ bą, ku­rį mo­kė­jo ir ku­riuo pa­ts ga­lė­jo jaus­ti Die­vo ke­lią. Tai yra sie­kė at­ ras­ti tą kal­bą, ku­ria Ma­žo­sios Lie­ tu­vos žmo­nėms ga­lė­tų ge­riau­siai, jiems su­pran­ta­mai pa­pa­sa­ko­ti ti­ kė­ji­mą – juk „Metai“ yra sa­vo­tiš­ ka re­li­gi­nė kny­ga, ne tik gro­ži­nė. „Me­tus“ jis ga­lė­jo pa­ra­šy­ti ir vo­ kiš­kai, ir sėk­mė jį bū­tų ly­dė­ju­si di­ des­nė. Bet jei jis pa­si­rin­ko lie­tu­vių kal­bą – tai bu­vo ir ku­ni­gys­tės, pa­ siau­ko­ji­mo, bu­vi­mo kar­tu su bend­ ruo­me­ne ženk­las.

Ne­ma­nau, kad tai bu­vo po­li­ti­nis veiks­mas, bet taip jau at­si­ti­ko, kad da­bar tai ga­li­me su­pras­ti kaip ma­ žo­sios po­li­ti­kos veiks­mą. Ta­čiau ne to­dėl, kad taip jį su­vo­kė K.Do­ne­lai­ tis – taip tą veiks­mą mes su­vo­kia­me da­bar. K.Do­ne­lai­tis iš­drį­so pa­si­rink­ ti tą kal­bą, ku­ri, bu­vo aiš­ku, neat­neš po­pu­lia­ru­mo ir lo­bių vie­ša­ja­me gy­ ve­ni­me, ne­su­teiks jo­kių lau­rų, bet bus svar­bi am­ži­ny­bės per­spek­ty­vo­ je, bus dva­sios dar­bo įro­dy­mas. Net ne­bu­vo di­de­lės vil­ties, kad lie­tu­viai iš­liks, kad kas nors ka­da nors jų kal­ bą pri­si­mins. To­dėl tai bu­vo vei­kiau eg­zis­ten­ci­nis ap­si­spren­di­mas au­ko­ tis sa­vo bend­ruo­me­nei.

– Lie­tu­vo­je jau tam­pa nor­ma, kad į vals­ty­bi­nių ju­bi­lie­jų pro­ gra­mas įtrau­kia­mi ir svar­būs, reikš­min­gi ren­gi­niai, įvy­kiai, ir aki­vaiz­džiai pri­temp­ti. Per­nai, žiū­rėk, tas pa­ts me­ni­nin­kas sa­ ko kū­ri­nius sky­rė M.K.Čiur­lio­ niui, Mai­ro­niui ar „Li­tua­ni­cos“ skry­džiui, šie­met – jau K.Do­ne­ lai­čiui. Ypač tai jun­ta­ma sa­vi­ val­dy­bių ly­giu. Kaip tai ver­ti­ na­te?

– Pir­miau­sia pri­si­min­ki­me, kaip bu­vo mi­ni­mi anks­tes­ni ju­bi­lie­jai – M.K.Čiur­lio­nio, Čes­lo­vo Mi­lo­šo. Į šių as­me­ny­bių su­kak­čių mi­nė­ji­mus man te­ko įsi­trauk­ti. Ne­sa­ky­čiau, kad bū­da­vo per­tek­lius ren­gi­nių, nes ir M.K.Čiur­lio­nis, ir Č.Mi­lo­šas yra uni­ka­lūs tiek ma­žo­sios kul­tū­ros, tiek ma­žo­sios li­te­ra­tū­ros reiš­ki­ niai – ne­he­ge­mo­ni­niai, ly­gaus dia­ lo­go reiš­ki­niai. Jie tu­ri daug reikš­ min­gų bruo­žų, be to, pa­dė­jo mums plė­to­ti po­kal­bius su Len­ki­ja, su jų kul­tū­ros at­sto­vais, pa­dė­jo kal­bė­ti jiems ar­ba mums skau­džio­mis te­

mo­mis, sie­ti­no­mis, pa­vyz­džiui, su tar­pu­ka­rio Vil­niu­mi ir jo kul­tū­ros pa­vel­du. Bu­vo daug ir prieš­ta­ra­ vi­mo, kont­ro­ver­si­jos, ir tie mi­nė­ji­ mai neuž­go­žė ki­tų kul­tū­ros fes­ti­va­ lių, įvy­kių, ren­gi­nių.

Ki­tas da­ly­kas, jei kas­met sa­vi­val­ dy­bė­se kul­tū­rai ski­ria­mas pa­na­šus lė­šų kie­kis, jei ak­cen­tas į K.Do­ne­ lai­tį ne­bū­tų iš­skir­tas, jo­kių ren­gi­nių jam ir ne­bū­tų skir­ta. Ar­ba jie vyk­ tų li­te­ra­tū­ros ka­ted­ro­se – ma­žy­ čiai pa­mi­nė­ji­mai, ne­su­ku­riant nei vi­zua­li­nių kū­ri­nių, nei spek­tak­lių, apie jų įtrau­ki­mą į kul­tū­ros po­li­ti­ kos ap­lin­ką, pla­tes­nę dis­ku­si­ją net ne­kal­bu. O jei kai ku­rie fes­ti­va­liai, teat­rai, ga­le­ri­jos ar at­ski­ri me­ni­ nin­kai ga­li to­mis pro­gra­mo­mis pa­ si­nau­do­ti – pra­šom, te­gul nau­do­ ja­si. Ki­tas klau­si­mas, ko­kį kul­tū­ros pro­duk­tą jie pa­siū­lys, ar tai ne­bus vi­siš­ka ap­gau­lė? Tai pri­klau­so nuo jų sa­vi­gar­bos.

Man te­ko pla­čiai da­ly­vau­ti Spau­ dos ir lo­ty­niš­kų­jų raš­me­nų at­ga­vi­ mo me­ti­nių 2004 m. pro­gra­mo­ je. Ren­gi­nių bu­vo gana daug, kaip ir dis­ku­si­jų apie tai, ką reiš­kia ki­ ri­li­cos pa­kei­ti­mas į lie­tu­viš­kuo­sius raš­me­nis. Ir ši dis­ku­si­ja ap­si­ri­bo­jo vien tais ka­len­do­ri­niais me­tais. Po to pro­gos kal­bė­ti apie tai be­veik ne­ bu­vo. Tie­sa, to­kias ma­žą­sias pro­ gas su­si­ku­ria­me pa­tys, pa­vyz­džiui, moks­li­niuo­se se­mi­na­ruo­se – bet tai bū­na vos vie­nas ki­tas pra­ne­ši­mas, ir tai be ga­lo re­tai.

Toks ku­rių nors me­tų ar poe­to ak­cen­ta­vi­mas yra la­bai nau­din­ gas, nes pa­de­da su­si­bur­ti kur kas di­des­niam, įvai­res­niam ra­tui žmo­ nių kal­bė­tis ta pa­čia te­ma. Ir dis­ ku­si­jos tam­pa ge­ro­kai įdo­mes­nės, gi­les­nės. Ir K.Do­ne­lai­čio me­tais ga­ lė­tų įvyk­ti to­kių dis­ku­si­jų, o jei sa­ vi­val­dy­bė skirs tam lė­šų – tai bus la­bai ge­rai.

– Pa­si­bai­gus tiems ju­bi­lie­ji­ niams me­tams, dis­ku­si­jos nu­ rims bent de­šimt­me­čiui, iki ki­ to nors ir ma­žo ju­bi­lie­jaus. Juk ren­gi­nių fi­nan­sa­vi­mas pa­gal ju­bi­lie­ji­nes pro­gra­mas bū­tent tai ir dik­tuo­ja.

– Nie­kas ne­drau­džia iš­ki­lias as­me­ ny­bes pri­si­min­ti bet ka­da. K.Do­ ne­lai­tis yra reikš­min­gas ne tik Lie­tu­vai, bet ir kur kas pla­tes­nia­ me kon­teks­te, ir ju­bi­lie­ji­niai me­tai vals­ty­bi­niu ly­giu pa­pras­tai ir ski­ ria­mi bū­tent to­kioms as­me­ny­bėms.

Jos pa­de­da plė­to­ti Lie­tu­vai tarp­ tau­ti­nes per­spek­ty­vas. K.Do­ne­lai­ čio „Me­tai“ yra iš­vers­ti į dau­gy­bę tau­tų kal­bų, ir šie­met yra ga­li­my­ bė pa­ra­gin­ti tas tau­tas pri­si­min­ti K.Do­ne­lai­tį, o gal­būt ir kul­tū­ri­nius ry­šius su Lie­tu­va. Iš ki­tos pu­sės – iš tie­sų praeis ju­bi­lie­ji­niai me­tai, ir vėl bus la­bai sun­ku moks­li­nin­kams

gau­ti pa­ra­mą ty­ri­nė­ji­mams, su­si­ ju­siems su K.Do­ne­lai­čiu, ar su­kur­ ti jam skir­tus kū­ri­nius, pa­ga­liau – nau­jai iš­leis­ti jo kū­ry­bą. Bet toks yra gy­ve­ni­mas: yra gi­mi­mas ir yra mir­tis, ir nie­kur ne­si­dė­si.

Kul­tū­ra tu­ri bū­ti nuo­la­tos dre­bi­na­ ma konf­lik­tų ir ne­ su­ta­ri­mų. Jei įvy­ ko ren­gi­nys ir nė­ra jo­kių ne­su­ta­ri­mų, gin­čų, dis­ku­si­jų – blo­gai.

– To­kia­me kon­teks­te ju­bi­lie­jai tam­pa pro­jek­tais: pri­temp­da­ mas prie mi­nė­ti­nos da­tos, pa­ ra­šiau pro­jek­tą, ga­vau fi­nan­ sa­vi­mą, su­ren­giau ren­gi­nį, su­kū­riau kū­ri­nį – at­si­skai­čiau.

Bet ar iš es­mės bu­vo pri­si­min­ta as­me­ny­bė, ku­riai tie me­tai bu­ vo skir­ti, – lie­ka re­to­ri­nis klau­ si­mas. Gal čia ir mū­sų var­to­to­ jiš­kos vi­suo­me­nės at­spin­dys: pa­ra­šiau-pa­da­riau-su­var­to­jau ir ei­nu to­liau, o gi­les­ni ap­mąs­ ty­mai – kam jie?

– Nea­be­jo­ti­na, kad dau­ge­lis ren­gi­ nių bus pa­vir­šu­ti­niš­ki ir lėkš­ti, pri­ tai­ky­ti var­to­to­jiš­kai vi­suo­me­nei.

Tai K.Do­ne­lai­čiui rei­kė­jo eg­zis­ten­ ci­nio ryž­to ra­šy­ti „Me­tus“ lie­tu­vių kal­ba, bet da­bar­ti­niam var­to­to­jui ne­rei­kės jo­kio ryž­to ar eg­zis­ten­ci­nio ap­si­spren­di­mo, kad nuei­tų į ren­gi­nį ir gal­būt net grei­tai jį su­var­to­tų. In­ dust­ri­nė K.Do­ne­lai­čio ga­my­ba šiais me­tais bus ir tuš­ty­bės ga­my­ba. Bet ly­giai to­kiu pa­čiu tuš­ty­bės ga­my­bos ob­jek­tu ga­lė­jo tap­ti ir Č.Mi­lo­šas ar M.K.Čiur­lio­nis. Ši tuš­ty­bė kei­čiant var­dus ne­si­kei­čia. Šio­je vie­to­je jo­ kios gel­mės ne­rei­kia ti­kė­tis. Dar dau­giau, K.Do­ne­lai­tis vei­kiau­siai pa­virs pa­ka­bu­kais, lip­du­kais, ir čia jau ne­bus jo­kios gel­mės ar su­pra­ti­ mo. Bet var­to­to­jiš­ko­je vi­suo­me­nė­je, ku­rią val­do in­dust­ri­jos ir vals­ty­bės pla­nai, tuš­ty­bės vė­jai yra neiš­ven­ gia­mi kaip vė­jas dy­ku­mo­je, smė­ lį per­ne­šan­tis iš vie­nos vie­tos į ki­ tą, bet iš es­mės nie­ko ne­kei­čian­tis.

Ki­ta ver­tus, ne­ga­li pa­smerk­ti da­ly­ vau­jan­čių­jų to­je tuš­ty­bė­je, nes nie­ ko ki­taip jiems nė­ra duo­ta. Ir sno­ biz­mo, pa­vir­šu­ti­niš­ku­mo, pi­gaus sen­ti­men­ta­liz­mo bus dau­giau­sia.

Bet vie­ną ki­tą šios smė­lio aud­ros pri­vers pa­gal­vo­ti rim­čiau, ir jei iš 10 tūks­tan­čių vie­nas pra­bus, tai bus la­bai nau­din­ga.

– Pri­pa­žįs­ta­te, kad Kau­ne vyks­ ta daug kul­tū­ros ren­gi­nių. Bet ar pa­ste­bi­te Kau­ne kul­tū­ros vyks­mą?

– Kul­tū­ros vyks­mo Kau­ne vis dau­ gė­ja. Šiais me­tais man di­džiau­sią įspū­dį pa­li­ko „Flu­xus mi­nis­te­ri­ja“.

La­bai gai­la, kad ji iš Kau­no iš­ke­ liau­ja – bu­vo ter­mi­nuo­ta su­tar­tis, bet vie­toj „Flu­xus mi­ni­ste­ri­jos“ ga­ lė­tų at­si­ras­ti kas ki­ta. La­bai svar­ bu, kad ji pa­dė­jo įžieb­ti di­de­lį konf­ lik­tą dėl Se­nio iš­min­čiaus, nu­pieš­to ant bu­vu­sio fab­ri­ko sie­nos Se­na­ mies­ty­je. Konf­lik­tą su sa­vi­val­dy­be, su la­bai tra­di­ci­nių kul­tū­ri­nių pa­ žiū­rų žmo­nė­mis. Ir tai la­bai ge­rai– at­si­vė­rė la­bai ašt­ri dis­ku­si­ja, ko­ kių Kau­nui nuo­la­tos stin­ga. Be to, kul­tū­ros vei­kė­jų, ak­ty­vis­tų yra ga­na daug, to­dėl at­si­ra­do nau­jų kul­tū­ros veik­los for­mų, ku­rių reikš­min­giau­ sios – di­die­ji fes­ti­va­liai. Čia iš­ryš­ kė­jo nau­ja ten­den­ci­ja koo­pe­ruo­ ti Vil­niaus ir Kau­no ins­ti­tu­ci­jas, ir fes­ti­va­liai iš to tik lai­mi.

Džiu­gu, kad Lie­tu­vo­je jau su­si­ ku­ria rim­tos kul­tū­ri­nės in­dust­ri­ jos, ge­ban­čios kaup­ti pi­ni­gus sa­vo veik­lai, tin­ka­mai juos pa­skirs­ty­ ti, su­kur­ti daug ren­gi­nių. Apsk­ri­ tai mies­te jun­ta­ma, kad žmo­giš­kų­ jų iš­tek­lių in­ves­ti­ci­jos į kū­ry­bi­nes in­dust­ri­jas, ren­giant šios sri­ties spe­cia­lis­tus, duo­da ge­rų re­zul­ta­tų.

Kul­tū­ri­nis ak­ty­vu­mas la­bai di­de­lis, ir ne­si­ma­to jo­kių po­žy­mių, ko­dėl jis tu­rė­tų ma­žė­ti.

O trū­ku­mas, kar­tu ir lin­kė­ji­mas bū­tų – spau­do­je ne­ma­tau ašt­rių dis­ ku­si­jų dėl kul­tū­ros pro­jek­tų. Ašt­rios dis­ku­si­jos, al­ter­na­ty­vios nuo­mo­nės pa­ska­tin­tų kul­tū­ros gy­ve­ni­mą. Po to, kai „Ro­mu­vos“ ki­no teat­rui bu­vo su­teik­tas kul­tū­ros pa­vel­do ob­jek­to sta­tu­sas, ga­li­ma už­mig­ti iš nuo­bo­ du­lio – at­ro­do, ne­bė­ra dėl ko ašt­riai dis­ku­tuo­ti, pa­si­bai­gė is­to­ri­ja. Ma­no nuo­mo­ne, kul­tū­ra tu­ri bū­ti nuo­la­tos dre­bi­na­ma konf­lik­tų ir ne­su­ta­ri­mų.

Jei įvy­ko ren­gi­nys ir nė­ra jo­kių gin­čų, dis­ku­si­jų, – blo­gai. Jei vi­siems pa­ ti­ko – tai ren­gi­nys iš smė­lio dy­ku­ mo­je ka­te­go­ri­jos. Ar­šios dis­ku­si­jos, konf­ron­tuo­jan­čios nuo­mo­nės ska­ti­ na kul­tū­ros vyks­mą.

Jei vyks­ta daug kul­tū­ros ren­ gi­nių – dar ne­reiš­kia, kad yra ir kul­tū­ri­nis vyks­mas. Jam at­si­ras­ ti rei­kia vi­di­nės sa­vi­ref­lek­si­jos ar išo­ri­nės ref­lek­si­jos. Jei tik ban­de­ lė su­val­go­ma ir tuo vis­kas bai­gia­ si – nė­ra jo­kio reikš­min­go vie­šu­mai vyks­mo. Ir žmo­nės, ku­rie pri­pran­ta to­kį pro­duk­tą su­kur­ti, no­ri gar­bės, šlo­vės ar­ba kad ban­de­lė bū­tų su­ val­gy­ta, bet ne­no­ri, kad tas kū­ri­nys bū­tų ver­ti­na­mas įvai­riai, su­lauk­tų konf­ron­tuo­jan­čių nuo­mo­nių. O kai ne­bė­ra konf­lik­to – ne­bė­ra at­min­ ties. Bū­tų tą Se­nį iš­min­čių nu­ta­pę ir nie­kas ne­bū­tų krei­pęs dė­me­sio – tuo vis­kas bū­tų pa­si­bai­gę. Ačiū vi­ ce­me­rui Sta­nis­lo­vui Buš­ke­vi­čiui, jis sa­vo ne­pri­ta­ri­mu su­kė­lė nau­din­gą, kū­ry­bin­gą dis­ku­si­ją.

6

penktadienis, sausio 3, 2014

santaka /dailė

Įvertintas: Už Rainių memorialinio komplekso Kančios koplyčios vitražus A.Dovydėnas pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją.

Jaučiančių vitr Lietuvos dailės akademijos profesorius Algirdas Dovydėnas – vienintelis Lietuvoje vitražo menininkas, pelnęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Šiomis dienomis pasirodęs jo kūrybos albumas – tai ne tik proga pasidalyti savo turtinga patirtimi, bet ir paakinti susidomėjimą šia dailės sritimi.

Virginija Skučaitė

v.skucaite@kaunodiena.lt

Vitražininko klausa

Menotyrininkės dr. Dalios Ramonienės parengtas albumas „Algirdas Dovydėnas. Vitražai“, kuriam kūrinius albumui parinko pats jų autorius, – ilgai lauktas, ne per metus parengtas leidinys. Mat nuo septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio vitražus kuriančio dailininko darbų yra daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių. Be to, jo darbų turi privatūs kolekcininkai ir meno galerijos – tad reikėjo visus juos surasti, fotografuoti.

Rašydama įvadinį tekstą D.Ramonienė orientavosi ne į vitražo specialistus, bet, pavyzdžiui, į netikėtai Nidos bažnyčion ar Kryžių kalno vienuolynan užsukusius lankytojus.

Kuo ypatingi A.Dovydėno darbai? Į šį klausimą atsako pats jų autorius: „Aš savo darbuose siekiu optimalių sąsajų su architektūra. Stengiuosi, kad mano sukurti vitražai derėtų prie architektūrinės aplinkos. Man teko laimė dirbti su iškiliausiais Lietuvos architektais.

Tad turėjau puikių galimybių lavinti savąją, vitražininko, klausą“, – teigė A.Dovydėnas.

Mane žavi jo vitražų spalvų ir jų ritmo jaukumas. Jie, darbai, visada turėjo europietiškų bruožų. Net ir sovietmečiu.

Tėvo ir dukros tandemas

Algirdas Dovydėnas. Kryžius.

Albumo dailininkė – A.Dovydėno dukra dizainerė Jurga, veikiausiai iš tėvo ir mamos, keramikės Noros Blaževičiūtės, paveldėjusi potraukį kūrybai. J.Dovydėnaitė neslėpė,

kad labai nudžiugo, kai tėvas jai patikėjo savo kūrybos albumo dizainą.

Ir tai dėsningas A.Dovydėno sprendimas – juk būtent jis išmokė Jurgą sovietmečiu žvelgti į pasaulį

menininko akimis, – fotografuoti, ryškinti nuotraukas, jas spausdinti. Išmokė tėvas Jurgą ir buriuoti,

7

penktadienis, sausio 3, 2014

santaka/literatūra kaunodiena.lt/­san­ta­ka

Skai­ty­mo ma­lo­nu­mai

Žmo­gus paukš­čio spar­nais Li­na Po­vi­lai­tie­nė

Jo mėgs­ta­ miau­sias sim­bo­lis – straz­das – pa­ties poe­to sim­bo­lis.

Kau­no ap­skri­t ies vie­šo­sios bib­l io­te­kos dar­buo­to­ja

V.Dau­jo­ty­tė-Pa­ke­rie­nė. Tra­giš­ka­ sis mei­lės lau­kas. Apie Si­gi­tą Ge­ dą: iš poe­zi­jos, už­ra­šų, ref­lek­si­jų. – Vil­nius, Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­ gos lei­dyk­la, 2010.

Nuotraukos iš albumo „Algirdas Dovydėnas. Vitražai“

ražų tėvas tai, anot jos, – pats geriausias jų su tėvu užsiėmimas pasaulyje. „Ir tai mudu abu žinome“, – tvirtino Jur­ ga, glausdama prie savęs tėvo dar­ bų albumą.

Albumo pabaigoje yra kompak­ tiškas ir labai intensyvus turinio prasme skyrius „Priedai“, kuria­ me pateiktos svarbiausios prof.

A.Dovydėno gyvenimo ir įvy­ kių datos, parodos, simpoziumai, konferencijos, kūrinių katalogas, svarbesnė bibliografija. Albumas gausiai iliustruotas menininko kū­ rinių ir asmeninio gyvenimo nuo­ traukomis.

Išleido pačiu laiku

A.Dovydėno jaunesni kolegos nuo­ širdžiai didžiuojasi pažintimi su garsiu vitražo menininku, noriai kalba apie jo kūrybą. „Mane žavi jo vitražų spalvų ir jų ritmo jaukumas. Jie, darbai, visa­ da turėjo europietiškų bruožų. Net ir sovietmečiu. Šis A.Dovydėno al­ bumas pasirodė pačiu laiku, nes, reikia pripažinti, vitražo mokykla menksta“, – kalbėjo žinomas vi­ tražų kūrėjas prof. Rimas Mulevi­ čius.

Skulptorius profesorius Jo­ nas Venckūnas pasiteiravo A.Dovydėno, ar jam nebuvo nu­ tikę taip, kad naujieji architek­ tai, rekonstruodami pastatą, su­ naikintų juose buvusius vitražus, prieš tai net nepasitarę su jų kū­ rėju. „Deja, taip at­ sitiko ne kar­ tą, – pripažino A.Dovydėnas. – Ypač man gaila, kad būtent tokio li­ kimo sulaukė Klaipėdos „Žalioji vaistinė“ ir joje buvę mano vitražai.“ Palydi kaip vaikus

Algirdas Dovydėnas. Kančios vainikas.

Kalbėdamas apie kūry­ binio meistriškumo ug­ dymą A.Dovydėnas pri­ sipažino, kad jo meninei brandai didžiulės įtakos turėjo nuolatinis bendra­ vimas ne tik su architek­ tais, bet ir su kolegomis, ypač su vitražininku Henri­ ku Kulšiu, išsiskyrusiu iš kitų „linijine ir tonaline klausa“.

Paklaustas, kurį iš savo dar­ bų kūrėjas vertina labiausiai, jis nedvejodamas atsakė: „Netu­ riu tokio kūrinio. Brangiausias tas, kurį kuriu, o kai paleidžiu jį į pasaulį, užmirštu. Palydžiu jį kaip vaiką, sakydamas – ką ga­ lėjau, padariau, o dabar gyvenk be manęs.“ Tokiais žodžiais ma­ estro palydi ir solidaus formato monumentalius vitražus, ir ma­ žos apimties darbus.

Skai­ty­mo ska­ti­ni­mo pro­gra­ma, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos kul­tū­ros mi­ nis­te­ri­jos vyk­dy­ta 2006–2011 m., įvai­rio­mis ak­ci­jo­mis, ren­gi­niais ir pro­jek­tais, iš tie­sų bu­vo sėk­min­ ga. Tai vie­nas iš ge­rų­jų pa­vyz­džių, kaip bend­ro­mis pa­stan­go­mis – kul­tū­ri­nin­kų, po­li­ti­kų, val­di­nin­kų, pe­da­go­gų, moks­li­nin­kų, lei­dė­jų – bu­vo at­lik­tas mil­ži­niš­kas dar­bas ir pa­siek­ta pui­kių re­zul­ta­tų.

Iš nau­jo at­ran­da­mi kū­rė­jai

Apk­lau­sų duo­me­nys ro­do, kad žmo­nės su­si­do­mė­jo skai­ty­mo tra­di­ci­jo­mis, pa­skai­to­mis, su­si­ti­ ki­mais su ra­šy­to­jais, įvai­riais pro­ jek­tais. Ši pro­gra­ma pa­ska­ti­no jo­je da­ly­va­vu­sių dar­buo­to­jų kū­ry­bin­ gu­mą. Daug nu­veik­ta ska­ti­nant jau­ni­mo ir vai­kų skai­ty­mą, su­si­ do­mė­ji­mą kny­ga. Net­ru­ko tai pa­ si­jus­ti ir bib­lio­te­ko­se – gro­ži­nės li­te­ra­tū­ros skai­ty­mas išau­go.

No­rė­tų­si ma­ty­ti kuo dau­giau to­kių sėk­min­gų veik­lų ir ki­to­ se mū­sų vals­ty­bės gy­ve­ni­mo sfe­ ro­se: po­li­ti­ko­je, ūky­je, eko­no­mi­ ko­je. Vi­siems svar­būs prio­ri­te­tai, konk­re­tūs ir aiš­kūs tiks­lai, bend­ ras dar­bas su­tel­kia žmo­nes kū­ ry­bin­gai ir pro­duk­ty­viai veik­lai ir ku­ria kas­die­niš­kus ma­žus ste­ buk­lus, iš ku­rių ir su­si­de­da vi­sos vi­suo­me­nės ir vals­ty­bės ge­ro­vė. Ši sėk­min­ga veik­la ir to­liau ne­ si­bai­gia, bet tar­si pe­rei­na į nau­ją ly­gį. Jau tra­di­ci­nis Vil­niaus kny­gų fes­ti­va­lis (vy­ko 2013 m. rug­sė­jo 13– 15 d.) šie­met pra­bi­lo apie skai­ty­mo ko­ky­bę. Fes­ti­va­lio ren­gė­jai ska­ti­no ne tik skai­ty­ti, bet ir rink­tis rim­tą, pra­smin­gą li­te­ra­tū­rą, skai­ty­ti su­ dė­tin­ges­nius teks­tus.

Skai­ty­ti su­dė­tin­gą teks­tą rei­kia pa­stan­gų ir tam tik­ro pa­si­ruo­ši­mo bei nu­si­tei­ki­mo. Tai jau ne pra­mo­ ga. O var­to­to­jiš­kos kul­tū­ros at­sto­ vams, ko­kie vi­si esa­me, paim­ti į ran­kas in­te­lek­tua­lią kny­gą daž­nai pri­lygs­ta iš­šū­kiui. Ap­tings­ta­me, už­si­liū­liuo­ja­me pa­to­gia­me, ne­ su­dė­tin­ga­me pa­sau­ly­je, kur vie­ nin­te­lis už­siė­mi­mas – ne mąs­ty­ti, jaus­ti, įsi­jaus­ti, iš­gy­ven­ti, bet var­ to­ti. Tai­gi no­riu pa­kvies­ti priim­ti šį iš­šū­kį ir per­skai­ty­ti vie­nos žy­ miau­sių šiuo­lai­ki­nių lie­tu­vių li­ te­ra­tū­ro­lo­gių V.Dau­jo­ty­tės kny­gą „Tra­giš­ka­sis mei­lės lau­kas“.

Ne­ba­na­li struk­tū­ra

V.Dau­jo­ty­tės kū­ri­nys – tai aliu­zi­ jų, me­ta­fo­rų, as­me­ni­nių įspū­džių gau­sus pa­sa­ko­ji­mas apie vie­ną iš­ ki­liau­sių mū­sų lai­kų lie­tu­vių poe­ tą, pub­li­cis­tą, ver­tė­ją Si­gi­tą Ge­dą. „Tra­giš­ka­sis mei­lės lau­kas“ – su­ dė­tin­gas teks­tas, ku­ris pri­ver­tė su­si­kaup­ti, kar­tais at­si­vers­ti li­ te­ra­tū­ros ter­mi­nų žo­dy­ną, kad pri­si­min­čiau tai, ką už­mir­šau ar pra­lei­dau be­si­mo­ky­da­ma. Ta­čiau pa­dir­bė­jus lau­kė pri­zas – vis­kas įsi­siū­ba­vo, tar­si ar­cha­jiš­ko­je su­

tar­ti­nė­je ar lop­ši­nė­je ir įga­vo be­ veik to­bu­lą har­mo­ni­ją. Teks­tas plau­kė, py­nė­si į įvai­rias­pal­vį su­ dė­tin­go raš­to au­di­nį – S.Ge­dos kū­ry­bi­nio ir as­me­ni­nio gy­ve­ni­ mo is­to­ri­ją.

Pa­si­rin­kau šią kny­gą ne dėl S.Ge­dos, kaip poe­to, kū­ry­bos: ma­ne ypač do­mi­no jo, kaip ver­ tė­jo, dar­bas. No­rė­jau su­ži­no­ti tai, kaip S.Ge­da su­ge­bė­jo taip pro­ duk­ty­viai dirb­ti: pus­šim­tis poe­zi­ jos rin­ki­nių, neį­tiki­mi ver­ti­mai – Dan­te’s Alig­hie­ri, Wil­lia­mo Sha­ kes­pea­re’o, Oma­ro Cha­ja­mo ei­lės, Bib­li­jos Psal­mių kny­ga, Ko­ra­nas, lat­vių, ja­po­nų, gru­zi­nų poe­zi­ ja. Per vie­ną gy­ve­ni­mą nu­veik­ta tiek, kad už­tek­tų pen­kiems kū­ry­ bin­giems žmo­nėms. „Tra­giš­ka­sis mei­lės lau­kas“ iš pra­džių su­da­ro pa­dri­ku­mo įspū­dį.

At­si­mi­ni­mų frag­men­tai, ref­lek­si­ jos, ap­mąs­ty­mų nuo­tru­pos kai­ ta­lio­ja­si su S.Ge­dos kū­ry­bos iš­ trau­ko­mis, jį pa­ži­no­ju­sių žmo­nių min­ti­mis, laiš­kais. Ta­čiau ne­la­bai įsi­vaiz­duo­ju, kaip ki­taip ga­li­ma bū­tų pa­pa­sa­ko­ti to­kio su­dė­tin­go, komp­li­kuo­to ir ta­len­tin­go žmo­ gaus ir me­ni­nin­ko is­to­ri­ją. Šiuo at­ve­ju nie­kaip ne­tin­ka tra­di­ci­nė biog­ra­fi­ja: gi­mė – gy­ve­no – mi­rė.

Kny­go­je pa­tei­kia­mas S.Ge­dos pa­veiks­las yra vi­sa­pu­siš­kas: pa­ ky­lė­tas poe­tas, neį­ti­ki­mai kū­ry­ bin­gas ir iš­ra­din­gas ver­tė­jas, su­ dė­tin­go, komp­li­kuo­to cha­rak­te­rio žmo­gus. Port­re­tas ne­nu­dai­lin­tas, o su vi­so­mis jo ašt­rio­mis briau­no­ mis ir dyg­liais.

As­me­ny­bės pa­ra­dok­sai

Kaip poe­tas, S.Ge­da bu­vo ap­do­ va­no­tas kas­die­niš­ka aiš­kia­re­gys­te, ne­pap­ras­tu ge­bė­ji­mu val­dy­ti žo­dį.

Jo poe­ti­nė kal­ba, anot au­to­rės, per­ žen­gia lie­tu­vių kal­bos ri­bas į pla­čią in­doeu­ro­pie­tiš­kų kal­bų erd­vę.

Pa­ra­dok­sa­lus – no­va­to­rius ir kar­tu tra­di­ci­jų tę­sė­jas, mo­der­nus ir gi­liai su­lei­dęs šak­nis į tė­viš­kės že­mę, tau­to­sa­ką, is­to­ri­ją, tar­mes.

Tik toks poe­tas ga­li bū­ti va­di­na­ mas XX a. mi­tų kū­rė­ju. Jo mėgs­ ta­miau­sias sim­bo­lis – straz­das – pa­ties poe­to sim­bo­lis. Žmo­gus su paukš­čio spar­nais – tar­pi­nin­kas tarp že­mės ir dan­gaus, tarp že­

miš­ko ir dan­giš­ko, tarp žmo­giš­ko ir die­viš­ko. To­kį S.Ge­dą ma­to­me V.Dau­jo­ty­tės kny­go­je.

Ne vel­tui kny­gos pa­va­di­ni­me ma­to­me žo­dį „tra­giš­kas“. Kas yra ta ge­ni­jams bū­din­ga bū­se­na – li­ ga, ner­vi­nis iš­se­ki­mas, dep­re­si­ ja ar kū­ry­biš­ku­mas? Li­ga yra kū­ ry­ba ar kū­ry­ba yra li­ga? Am­ži­ni klau­si­mai, ku­rie daž­nai ly­di me­ ni­nin­kus. Tai bu­vo ir S.Ge­dos tra­ ge­di­ja.

Kū­ry­biš­ku­mas, ku­ris ver­tė dirb­ ti be­veik be poil­sio ir kar­tu se­ki­ no. Apie sa­vo, kaip ver­tė­jo, dar­bą S.Ge­da sa­kė: „Me­ni­nis ver­ti­mas iš­čiul­pia iš ver­tė­jo vi­sas jo kū­ry­bi­ nes ga­lias, kū­ry­bos krau­ją ir lieps­ ną.“ (p. 159).

Var­tai iš ru­ti­nos rū­mo

V.Dau­jo­ty­tės kny­go­je ra­si­me gra­ žių ir taik­lių S.Ge­dos pa­ste­bė­ji­mų: „Gel­to­ni Čiur­lio­nio pa­veiks­lai“, pir­mo­ji spal­va pa­gal­vo­jus apie Mi­ka­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­ nio kū­ri­nius – bū­tent sau­lės švie­ sos gel­to­nis. Au­to­rė įžvel­gia ir są­sa­jų tarp šių dvie­jų me­ni­nin­kų – juos vie­ni­jo kan­ki­nu­sios dva­si­nės ne­ga­lios ir ne­pap­ras­tas, se­ki­nan­ tis kū­ry­bin­gu­mas. Čia ra­dau, ma­no ma­ny­mu, gi­ liau­sią ir iš­sa­miau­sią poe­zi­jos api­ brė­ži­mą. Anot S.Ge­dos, poe­zi­ja yra ar­cha­ji­nis už­kei­ki­mas, kar­to­ja­ mas daug kar­tų, tal­pi­nan­tis sa­vy­je vi­sa­tos si­met­ri­ją ir har­mo­ni­ją.

Kny­goje – S.Ge­dos lai­kų poe­ tų, kri­ti­kų, fi­lo­so­fų min­tys apie poe­tą, jo laiš­kai drau­gams ir net Juo­zo Apu­čio no­ve­lės „Ty­lė­da­mi va­žia­vo grei­tai“ iš­trau­ka, ku­rio­ je vie­nas per­so­na­žų – su S.Ge­dai bū­din­gais bruo­žais, elg­se­na, žo­ džiais, ges­tais.

Tai­gi „Tra­giš­ka­sis mei­lės lau­ kas“ – ne tik moks­li­nis vei­ka­las, bet ir gra­žus pa­mink­las ne­se­niai ana­pi­lin išė­ju­siam me­ni­nin­kui. Šio kū­ri­nio teks­tas tik­rai ne iš leng­vų­jų, bet ne­rei­kia iš­si­gąs­ti.

Kai skai­ty­mas tam­pa dar ir sa­viš­ vie­ta, sa­viug­da, leng­viau sau kel­ti di­des­nius tiks­lus kas­die­nia­me gy­ ve­ni­me. Kvie­čiu išei­ti iš pa­to­gaus ru­ti­nos lau­ko į „Tra­giš­kos mei­lės lau­ką“ ir pa­kla­jo­ti ja­me ve­da­miems ta­len­tin­go­sios V.Dau­jo­ty­tės.

8

penktadienis, sausio 3, 2014

santaka /teatras

Me­di­jos Lie­tu­vos teat­re: nau­jos raiškos prie­mo­nės ar tiesiog ma­da?

Jus­ti­na Kiur­ši­nai­tė

A.Arei­ma no­rė­jo, kad pro­jek­ci­jos bū­tų ro­do­ mos per vi­ są spek­tak­lį, tik kas kaž­ kiek lai­ko pa­si­ro­dy­tų kaip są­mo­ nės vaiz­di­ niai.

Š

ian­dien Lie­tu­vos teat­re re­ tai pa­ma­ty­si­me spek­tak­ lį, ku­ria­me bent mi­ni­ma­liai ne­bū­tų pa­nau­do­tos nau­jo­ sios me­di­jos. Kas tai – pa­pil­do­mos prie­mo­nės spek­tak­lio pra­smėms su­kur­ti? Sa­vo­tiš­kas sce­nog­ra­fi­jos pa­kai­ta­las? O gal – nau­ja teat­ra­ lų ma­da?

Su pa­sta­ruo­ju at­sa­ky­mo va­rian­ tu lin­ku­si su­tik­ti jau­na me­ni­nin­kė Ži­vi­lė Mi­čiu­ly­tė – vaiz­do pro­jek­ ci­jų Ar­tū­ro Arei­mos re­ži­suo­ta­me spek­tak­ly­je „Mar­ki­zė de Sad“ (Na­ cio­na­li­nis Kau­no dra­mos teat­ras) au­to­rė. Vaiz­do re­ži­sū­rą Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je stu­ di­juo­jan­ti mer­gi­na nuo­gąs­tau­ja: mul­ti­me­di­jos Lie­tu­vos teat­re nau­ do­ja­mos per­ne­lyg daž­nai.

– Koks bu­vo įdo­miau­sias pro­ jek­tas Lie­tu­vos teat­re, ku­ria­me pa­nau­do­tos ir nau­jo­sios me­di­ jos?

– Vie­na ge­riau­sių ma­no ma­ty­ tų pro­jek­ci­jų – Ju­ri­jaus Smo­ri­gi­no mo­nod­ra­mo­je „Gai­du­kas“. Pas­ ku­ti­nė­se sce­no­se Ma­rius Jam­pols­ kis sa­ko: „Da­bar aš ei­siu ir gy­ven­ siu sa­vo gy­ve­ni­mą.“ Jis už­trau­kia bal­tą skrais­tę ant sce­nos, ir pra­de­ da­mas pro­jek­tuo­ti vaiz­das, kaip jis ei­na per ku­li­sus, gri­mo kam­ba­rius ir ga­liau­siai iš teat­ro išei­na į gat­ vę. Tai nė­ra to­kio mas­to ar ko­ky­ bės pro­jek­ci­ja, ku­rias esa­me įpra­ tę ma­ty­ti šian­die­nia­me teat­re. Ten pa­pras­tai nu­fil­muo­ta, bet per­teik­ ta gi­li min­tis: jis tau su­vai­di­no, o da­bar eis gy­ven­ti sa­vo gy­ve­ni­mo.

Ar mes, išė­ję iš spek­tak­lio, taip pat pa­si­kei­si­me? Ma­no nuo­mo­ne, to­ kios pro­jek­ci­jos bu­vo su ge­ra po­ teks­te, ko­kios ki­taip neiš­reikš­tum.

Pro­jek­ci­ja nau­din­ga ta­da, kai ji funk­cio­na­li ir be jos tu ki­taip idė­ jos ne­pa­vaiz­duo­tum. Ga­li pro­jek­ ci­jos bū­ti įspū­din­gos, bet kar­tais jos ne­pri­de­da idė­ji­nės ver­tės.

– Pri­si­min­ki­me jū­sų kur­tas pro­jek­ci­jas NKDT spek­tak­ly­ je „Mar­ki­zė de Sad“. Koks bu­ vo kū­ry­bi­nis pro­ce­sas jas ku­ riant?

– Su A.Arei­ma su­si­pa­ži­nau, kai tu­ rė­jau už­duo­tį su­kur­ti fil­mu­ką apie spek­tak­lio „Am­fit­rio­nas“ re­pe­ ti­ci­jas. Pa­si­bai­gus šio spek­tak­lio kū­ry­bi­niam pro­ce­sui, jis pra­dė­jo re­ži­suo­ti „Mar­ki­zę“ – ir pa­si­kvie­ tė ma­ne dirb­ti kar­tu. Re­ži­sie­rius nuo pat pra­džių tu­rė­jo su­for­muo­ tą spek­tak­lio vaiz­di­nį, ži­no­jo, kaip tu­rė­tų at­ro­dy­ti pro­jek­ci­jos, ką jos tu­rė­tų vaiz­duo­ti. Per re­pe­ti­ci­jas aš pa­siū­ly­da­vau kai ku­riuos ga­li­ mus vi­zua­li­nius spren­di­mus, pa­ vyz­džiui, kad To­mo Rin­kū­no per­ so­na­žas bū­tų vaiz­duo­ja­mas pie­no bal­tu­mo fo­ne. Vis dėl­to, ka­dan­ gi A.Arei­ma – ir sce­nog­ra­fas, ži­ nan­tis, kaip tu­ri at­ro­dy­ti bend­ras spek­tak­lio vaiz­das ir ką skir­tin­gi ele­men­tai tu­ri vaiz­duo­ti, per daug ne­si­ki­šau į jo idė­jas ir bu­vau la­biau ama­ti­nin­kė, ku­ri tie­siog kū­rė jo no­ ri­mus vaiz­dus. Vė­liau nu­fil­muo­tą me­džia­gą ko­re­ga­vau, mon­ta­vau, pa­nau­do­jau efek­tus ir vėl siun­čiau su sa­vo pa­sta­bo­mis. Taip mes de­ ri­no­me vaiz­dą, ku­rio ga­lu­ti­niu va­ rian­tu ta­po spek­tak­ly­je ma­to­mos pro­jek­ci­jos.

– Jei tu­rė­tu­mė­te ga­li­my­bę, ar keis­tu­mė­te iš­raiš­kos prie­mo­ nes šia­me spek­tak­ly­je?

– Aš, kaip ki­no re­ži­sie­rė, ma­nau, kad prem­je­ri­nis va­rian­tas yra ge­ riau­sias ir ne­tu­rė­tų bū­ti kei­čia­ mas. Nep­ri­ta­riu kū­rė­jams, ku­rie nuo­lat ko­re­guo­ja, mon­tuo­ja sa­ vo fil­mus. Jei li­ko klai­dų ar trū­ ku­mų, te­gu jos ir lie­ka, nes bū­tent iš jų mo­kai­si ir bręs­ti kaip kū­rė­ jas. Spek­tak­lis kei­čia­si su kiek­vie­ nu vai­di­ni­mu, jis nie­ka­dos ne­bū­na iden­tiš­kas. Ge­riau ki­ta­me kū­ri­ny­ je pa­si­nau­do­ti pa­da­ry­to­mis iš­va­ do­mis, o ne keis­ti jau eg­zis­tuo­jan­tį spek­tak­lį. Juk tai ga­li virs­ti Si­zi­ fo dar­bu. Kaip ir gy­ve­ni­me – mes da­ro­me klai­das, bet iš jų mo­ko­mės, jos ska­ti­na mus to­bu­lė­ti ir gal­būt net pa­kei­čia mū­sų gy­ve­ni­mus, pa­ su­ka jį ki­ta link­me.

Man pa­ti­ko šia­me kau­nie­čių spek­tak­ly­je ku­ria­ma ele­men­tų har­ mo­ni­ja. Pa­ti­ko kaip ak­cen­tuo­ja­mi

vios ar tie­siog lai­ko­mos sce­nog­ra­ fi­jos da­li­mi. Jos kar­tais bū­na vi­siš­ kai ne­rei­ka­lin­gos ir pa­si­tel­kia­mos tik to­dėl, kad tai – nau­jos me­di­jos.

Juk ki­nas, te­le­vi­zi­ja da­bar itin po­ pu­lia­rūs, o teat­ras ban­do per jų ele­ men­tus pri­trauk­ti dau­giau žiū­ro­vų.

Tar­si tai bū­tų šiuo­lai­kiš­kes­nis bū­ das kur­ti teat­rą.

Nau­ją­sias me­di­jas teat­re nau­do­ čiau tik ta­da, kai be jų ne­bū­tų įma­ no­ma su­kur­ti spek­tak­lio. Jos tu­rė­tų ne iliust­ruo­ti, o pri­dė­ti kaž­ko­kį pa­ pil­do­mą efek­tą. Pa­vyz­džiui, anks­ čiau spek­tak­liuo­se mu­zi­ka bū­da­vo at­lie­ka­ma gy­vai, o vė­liau at­si­ra­do įra­šy­ta mu­zi­ka, ku­ri lei­do pra­plės­ ti spek­tak­lio pra­smes. Ir pro­jek­ci­ jos tu­rė­tų pa­sa­ky­ti tai, ko ne­ga­li pa­sa­ky­ti ak­to­rius, sce­nog­ra­fi­ja ar ki­ti ele­men­tai.

Rėmai: kurdama projekcijas „Markizei de Sad“ Ž.Mičiulytė pakluso spektaklio režisieriui, turėjusiam aiškią

viziją apie tai, kas turi būti rodoma scenoje.

kont­ras­tai tarp vai­kiš­ku­mo ir žiau­ ru­mo, kaip nui­ma­mos kau­kės. Ir sce­nog­ra­fij­ a, ir pro­jek­ci­jos, ir vai­ dy­ba bei mu­zi­ka – vis­kas pui­kiai de­rė­jo ir vie­nas ki­tą pa­pil­dė. Kont­ ras­tai bu­vo su­bti­lūs, pa­vyz­džiui, per kos­tiu­mų skir­tu­mus, vai­dy­bą.

Pro­jek­ci­jos šiuo at­ve­ju bu­vo ne at­ ski­ras ele­men­tas, bet kaip pra­smių pa­pil­dy­mas. A.Arei­ma no­rė­jo, kad pro­jek­ci­jos bū­tų ro­do­mos per vi­są spek­tak­lį, tik kas kaž­kiek lai­ko pa­ si­ro­dy­tų kaip są­mo­nės vaiz­di­niai.

Tai ne­dir­gi­na žiū­ro­vo, bet kartu

jų iš­ke­lia­mos pra­smės lie­ka svar­ bios. Ma­no nuo­mo­ne, pa­vei­kiau­ sia pro­jek­ci­ja bu­vo pa­bai­go­je, kai ak­to­riai už­si­lip­do lū­pas, o juo­da­ me fo­ne pa­si­ro­do žo­džiai: „Ma­no šir­dis ty­li. Vaiz­duo­tė mi­rė. Vaiz­ duo­ki­tės.“ – Nors esa­te ki­no kū­rė­ja, bet jei to­liau dirb­tu­mė­te teat­re, ar no­rė­tu­mė­te nau­do­ti nau­ją­sias me­di­jas?

– Kal­bant apie dar­bą su teat­ro re­ ži­sie­riu­mi, aš tai ver­ti­nu kaip įdo­

Igno Maldžiūno nuotr.

mią pa­tir­tį, nes dir­bu su ki­tos sri­ties me­ni­nin­ku. Ta­da ge­riau su­ si­pa­žįs­tu su pa­čiu kū­ry­bos pro­ce­ su ir tai pa­de­da man pa­čiai to­bu­ lė­ti kaip kū­rė­jai.

Dėl pro­jek­ci­jų kū­ri­mo spek­ tak­liams – į jas aš žiū­riu at­sar­ giai. Ge­ra pro­jek­ci­ja su ge­ra idė­ja yra pui­kus bū­das kur­ti pa­pil­do­ mas pra­smes spek­tak­ly­je. Vis dėl­to tai toks ele­men­tas, ku­rio Lie­tu­vos teat­re il­gą lai­ką vi­siš­kai ne­bu­vo ir šian­dien ge­rų pro­jek­ci­jų nė­ra daug.

Daž­niau­siai jos bū­na iliust­ra­ty­

– Api­bend­ri­nant mū­sų po­kal­ bį, ko­kią vie­tą me­di­jos uži­ma šiuo­lai­ki­nia­me teat­re?

– Ma­no nuo­mo­ne, jos da­bar ne tik kad daž­nai nau­do­ja­mos – tai da­ ro­ma net per daž­nai. Ko­ne kiek­ vie­na­me spek­tak­ly­je yra ko­kia nors pro­jek­ci­ja. Prieš maž­daug pen­ke­ rius me­tus to dar ne­bu­vo, jos tie­ siog pa­si­ro­dė ir grei­tai ta­po vie­nu daž­niau­siai nau­do­ja­mų ele­men­tų.

Jos bū­tų daug pa­vei­kes­nės, jei bū­ tų nau­do­ja­mos pro­tin­giau. Pa­na­ši si­tua­ci­ja ir su mu­zi­ka: ir teat­re, ir ki­ne ją rei­kia nau­do­ti la­bai at­sar­ giai, nes jei­gu ji nuo­lat skam­ba, tu jos net ne­be­gir­di. Kai ro­do­ma per daug spe­cia­lių­jų efek­tų, žiū­ro­vai ne­bek­rei­pia į juos dė­me­sio. Jei pro­ jek­ci­jos nuo­lat ro­do­mos, jos su­si­ni­ ve­liuo­ja.

Su­si­da­ro įspū­dis, kad atė­jo ma­ da nau­do­ti nau­ją­sias me­di­jas, kaip kad ne­se­niai bu­vo ma­da teat­re „ne­ vai­din­ti“. Tai nė­ra blo­gai, bet kai tai nau­do­ja­ma vien dėl nau­do­ji­mo, tai ne­be­ten­ka pra­smės ir tam tik­ros ver­tės. Kar­tais ke­lių mi­nu­čių, pa­ pras­ta ka­me­ra nu­fil­muo­tas vaiz­ das bū­na pa­vei­kes­nis už di­džiu­les ir įspū­din­gas pro­jek­ci­jas.