2014 02 370

2014 vasaris #46

37O.diena.lt

#46 Numerio bendradarbiai: Tautė Bernotaitė Atsakomybė rašyti smalsiam skaitytojui – ir pavojingiausias žarsteklis, ir saldžiausias zefyras

Ar už TOKIĄ Lietuvą kovojom?

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė

Š

ią skambią frazę jaunimas (amžiaus ribas apsibrėžkite patys) įpratęs kartoti dažnai. Ji išskrenda iš lūpų (dažniausiai kartu su šypsena) tais momentais, kai kas nors vyksta ne taip, kaip norėtųsi. Tiesa, daugelis tokių „kovotojų“ „šviežiausią“ karą – Sausio 13-osios įvykius – geriausiu atveju stebėjo per televizorių, o kai kurie anuomet dar net ir gimę nebuvo.

Pirmieji trys metų mėnesiai paženklinti lietuviams itin svarbiomis datomis, tad ta proga užduosiu retorinį klausimą: ar Lietuva dabar yra TOKIA, kokią svajonėse regėjo tie tikrieji kovotojai, prieš sovietų agresorius 1991-aisiais atsukę ne ginklus, o dainas ir maldas? Jei klausimas ir prašytųsi atsakymų, jie būtų skirtingi, nes visi mes (ir tie, kurie prie televizijos bokšto ar Aukščiausiosios Tarybos rūmų budėjo, ir tie, kurie dėl amžiaus cenzo (kaip šių eilučių autorė) ar dėl kitų svarbių priežasčių negalėjo dalyvauti Dainuojančioje revoliucijoje) laisvą Lietuvą įsivaizdavome skirtingai.

Vieniems (ir man) užtenka to, kad štai jau daugiau nei dvidešimtmetį galime laisvai mąstyti, keliauti po pasaulį, gyventi ir dirbti kur norime, mylėti ką norime ir netgi tikėti kuo norime, o ne tuo, kuo reikia. O ką jau kalbėti apie tokius paprastus dalykus kaip galimybė laisvai įsigyti kadaise baisiu deficitu buvusių bananų ar mandarinų, kuriuos dabar gali valgyt nors ir kasdien, o ne kartą per metus.

Tačiau yra tokių, kurie net nesvarstę atsisakytų tokios bananų ar mandarinų „dietos“, jeigu tik kas nors sugrąžintų juos į anuos laikus, kai vaikščiodavome vienodais batais, stovėdavome nesibaigiančiose eilėse prie bet ko. Jie ir dabar su malonumu kerta „Tarybinėmis“ pavadintas dešreles, klausosi gazmanovų ir kirkorovų koncertų (nors pas mus jau neretai užsuka pasaulinio garso žvaigždžių), Naujųjų metų išvakarėse kokį 115-ąjį kartą būtinai pažiūri filmą „Po pirties“, kuris, beje, yra puiki sovietmečio iliustracija. Juk tik anais laikais skirtinguose miestuose galėjai rasti identiškų butų identiškai pavadintose gatvėse ir netgi su identiškomis durų spynomis...

Šiek tiek suprantama, kai tarybinių laikų nostalgija užplūsta kokį (-ią) nors žilagalvį (-ę) homo sovieticus, kuris (-i) jau sunkiai orientuojasi aplinkoje ir senokai gyvena savo jaunystės atsiminimų pasaulyje. Tačiau visiškai nesuvokiama, kai toks tarybinių laikų ilgesys apninka keturiasdešimtmečius, penkiasdešimtmečius grynakraujus lietuvius.

Tokiems norisi nupirkti traukinio bilietą į vieną pusę pas „draugą“ Vladimirą Putiną ir palinkėti laimingo gyvenimo šalyje, dar turinčioje daug panašumų į tą valstybę milžinę, kurios glėbyje dusome pusę amžiaus – iki pat 1990ųjų Kovo 11-osios... Šių dienų Lietuva yra TOKIA, kokią ją per tuos beveik 24 laisvės metus patys sukūrėme: galbūt nelabai turtinga (ir be savo atominės elektrinės, ir be savo skalūnų dujų); galbūt gerokai korumpuota (reikės palaukti, kol užaugs nauja ne tik apie savo kišenių pripildymą galvojančių valdžiažmogių karta); kvailoka (juk kitaip nerinktų į valdžią ją apšikusių ir dar patapšnojusių politikų, akivaizdžiai atstovaujančių kitų šalių interesams); nelabai tolerantiška (ypač svetimšalių, kitatikių, netradicinės orientacijos atstovų ir emigravusių iš Lietuvos atžvilgiu); šiek tiek violetinė (tiesa jau po truputį lipa viršun, o ne slypi kažkur anapus); šiek tiek paranojiška (ypač dėl grėsmių iš Rusijos); tačiau kartais visai draugiška (šiltai palaikanti ukrainiečius, kurie dabar rengia savo revoliuciją); vis dar mylinti krepšinį (nauja meilė – Rūta Meilutytė); smarkiai išsilavinusi (palyginti su kitomis Europos šalimis) ir labai labai kantri (per krizę prispausti mokesčių ne protestavome kaip ispanai ar graikai, o sukandę dantis vis stipriau veržėmės diržus).

Mūsų akyse šiuo metu gimsta KITOKIA Ukraina – įvykiams šiek tiek susigulėjus būtinai pavartysime dar degančių padangų dūmais kvepiančios jos istorijos puslapius.

O šį kartą leisimės į mūsų kosmopolitės Simonos Žemaitytės „organizuotą“ kelionę po taip pat neramius laikus išgyvenančią Turkiją, kur gimė nauja protestų forma, pavyzdžiui, stovėjimas ir žiūrėjimas į vieną tašką.

Apie patriotizmą, socialinę atsakomybę ir kitus svarbius dalykus šiame numeryje kalba ir mūsų šalyje spektaklį „Barikados“ apie Sausio 13-osios įvykius statantis latvių režisierius Valteris Sylis. „Iš esmės spektaklis bus mąstymas garsiai apie tai, kokią vietą tie istoriniai įvykiai užima dabartyje. Nes gal, tarkim, neužima jokios?“ – jauką meta jaunas menininkas.

Tik tiesą (kad ir kokia ji būtų) savo romane „Eigulio duktė: byla F 117“ linkusi atskleisti ir kita mūsų herojė, Briuselyje gyvenanti poetė Agnė Žagrakalytė: „Kad realūs įvykiai literatūroje atrodytų realiai, padaryti daug lengviau nei viską sutverti iš naujo. „Eigulio duktė: F 117“ – visų pirma biografija, laikiausi pažado nieko neišsigalvoti.“ Vadovaudamiesi šūkiu „Geriau vėliau nei niekada“ dalijamės įspūdžiais apie filmą „Redirected / Už Lietuvą!“, taip pat pristatome ir šviežiausią lietuviško kino premjerą – neseniai kino teatruose pasirodžiusią Mariaus Ivaškevičiaus juostą „Santa“. Po naujausius spektaklius vaikščiojo teatro specialistė Sigita Ivaškaitė, pasidairyti po parodas išsiuntėme dailėtyrininką Paulių Andriuškevičių, naujų muzikos albumų kaip visada klausėsi dainininkas Domantas Razauskas, o knygas skaitė poetas Marius Burokas.

Gero skaitymo ir nepamirškit šventės atšvęst. Su Vasario 16-ąja, gerbiamieji!

Domantas Razauskas Muzikalus poetas arba poetiškas muzikantas

Sandra Kliukaitė Alisos stebuklų Lentynos turinio ekspertė

MARIUS BUROKAS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

Paulius Andriuškevičius Dailus dailiai dailę dailininantis dailėtyrininkas

Lina Žukauskaitė Lietuviško kino mylėtoja ir puoselėtoja

Jurga Tumasonytė Gaudo istorijas, kurios gali pasirodyti įdomios smalsiems protams

SIGITA IVAŠKAITĖ Pavaduojanti plunksna teatro temomis

Tomas Mozūra patriotinio viršelio autorius

3,4,5,6,7,8,9,10,11,14,15,16,1 7,18,19,20,21,22,24 pusl.

SRTRF 2014 m. skyrė 40 tūkst. litų paramą.

37O 37O.diena.lt Re­dak­to­rė Jurgita Kviliūnaitė 37O@dienamedia.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Rek­la­ma reklama@vilniausdiena.lt Dir­ba­me A.Smetonos g. 5, Vil­niu­je Lei­dė­jas UAB „Die­na Me­dia News“ Spau­dė UAB „Diena Media Print“ Ti­ra­žas 26 000 egz.

Už rek­la­mos tu­ri­nį „37O“ neat­sa­ko #46, vasaris, 2014 Reklaminiai straipsniai žymimi

>> žirklės

Rašė: Jurga Tumasonytė Nuotrauka: Valdo Giliaus

A.Žagrakalytė: „Turiu iki smulkmenų žinoti, Visai neseniai poetė Agnė Žagrakalytė* išleido storą romaną „Eigulio duktė: byla F 117“, mažesniuose literatų būreliuose jau pasigirdo aptarinėjamo teksto nuotrupų. Sklinda žinios, kad knyga puiki, kad sunku nuo jos atsitraukti. Taigi ta proga su rašytoja kalbamės apie pasirodžiusio romano detales ir kitus pretekstus.

– Kaip manote, ko reikia norint rašyti apie realius, istorinius įvykius?

– Kad realūs įvykiai literatūroje atrodytų realiai, padaryti daug lengviau nei viską sutverti iš naujo. „Eigulio duktė“ – visų pirma biografija, laikiausi pažado nieko neišsigalvoti. Skaičiau kalendorius, laikraščius, laiškus, dienoraščius, rezistencijos, tremties literatūrą, atsiminimus, krikšto metrikų knygas, miestų ir miestelių istorijas, kraštotyros ir etnografijos straipsnius, vaikščiojau aprašytomis vietomis, išvaikščiojau daug kapinių takelių, varčiau gimnazinius atminimo albumėlius, žiūrėjau nuotraukas, čiupinėjau daiktus. Turiu iki smulkmenų žinoti, apie ką kalbu.

– Koks jausmas pagaliau išleidus į literatūrinį lauką 574 puslapių knygą? Kokią įtaką jums daro (ir ar daro) kritiniai tekstai?

– Jausmas neramus. Maniau, džiaugsiuosi, bet rašant džiaugsmo buvo daug daugiau. Supraskit, šita knyga viskas, jau yra, niekaip jos nebepakeisiu. Buvo ji ir iki 700 puslapių užaugus ir dar plėstis galėjo, – užsivedu aš gal ir lėtai, bet paskui sustot sunku, vis turiu ką papasakot. O dabar man ant stalo dar trijų knygų planai akis svilina, sąžinė ėda, kad planų ir iliuzijų yra, tereikia veiksmo, teks vėl kur nors termino prašytis. Kritinių tekstų iki šiol niekur nemačiau nė vieno, net šis interviu apie šią knygą – pirmas.

– Ar rašydama romaną kam nors dar duodavote paskaityti jo ištraukų, klausėte patarimų?

Poetė, rašytoja – Nuo pat pirmo padriko varianto Agnė Žagrakalytė iki pat pabaigos viską skaitė redaktorė Eglė Bielskytė, be jos būčiau kažin kur viską vyniojusi ir nuvyniojusi. Daugiau niekam nieko nedaviau skaityti, o štai jai tempiau viską, ką sugalvodavau, kroviau, kroviau, sukroviau šulinį, tam šuliny pati užsimūrijau, vien jai ačiū, kad ištraukė. Paskutinį variantą dar perskaitė mano vyras,  tai buvo „išplėstinis“ variantas, jį redaguojant buvo vėl daug braukoma ir nemažai prirašoma. Man patinka rašyti, bet braukti taip pat labai mėgstu. Labai gerbiu redaktorius už išmintį, kantrybę, patirtį ir susivaldymą – aš negalėčiau redaktore būti,     viską išbraukčiau ir pati perrašyčiau.

Vienas pagrindinių knygos veikėjų – Lietuvos teisininkas, rezistentas, vertėjas, prozininkas Juozas Žagrakalys.

– Kaip sugalvojote imtis romano žanro ir parašyti knygą „Eigulio duktė: byla F 117“?

– Supratau, kad kitaip nebus: knygų mugėje susiradau leidyklos žmogų ir pranešiau, kad labai noriu parašyt knygą ir išleist būtent toje leidykloje, bet man reikia griežto termino ir dar paraginimo kartkartėmis. Esu maratonininkė – kitaip aš neveikiu. Tada man atrodė, kad jau turiu beveik visą knygą, rodės, jau turiu rankose lobį, o teturėjau kastuvą tiems lobiams iškasti.

4 // © 37O

– Koks buvo jūsų darbo procesas? Ar tekstą rašėte nuo pradžių, nuosekliai plėtodama pasakojimą?

– Vizinis tas darbo procesas, žinau, kaip kas turi būti ir atrodyti, paišau ir braižau planus, prirašinėju ratais vingiuojančių pastabų, nuorodų, rodyklių, apsikraunu popierių skiautėm, tikrinu faktus, nukrypstu nuo kurso, prisikuriu naujų teorijų, prisipiešiu naujų planų su daug šauktukų bei klaustukų, lendu į kitas informacines eketes, pametu senus planus, randu dar senesnių ir juos pertvarkau, parašau septynias pradžias ir dvidešimt pabaigų, šešis kartus atšvenčiu romano pabaigą, tada sugalvoju vėl kitaip, vėliau išbraukau ištisus gabalus, kurie, kai buvo parašyti, atrodė genialūs, bet ataušę niekaip nebeatrodo... Skiepijimas ir genėjimas, kaip sodininkai sakytų. Audimas ir ardymas. Darbo vieta iš šalies atrodo chaotiškai, kaugės popierių, knygų, o tarpuose popierėlių prisidėliota, – dar kaip reikiant nesusitvarkiau po darbų, tad transliuoju iš įvykio vietos: va, kažkoks      popiergalis su datomis ir skaičiavimais, o aš nė nepamenu, ką čia skaičiavau.

O dabar man ant stalo dar trijų knygų planai akis svilina, sąžinė ėda, kad planų ir iliuzijų yra, tereikia veiksmo, teks vėl kur nors termino prašytis.

– Kaip manote, ar vieta, kurioje rašytojas gyvena, lemia jo tekstų specifiką, žanro pasirinkimą? Ar pastebėjote, kad pačią veiktų gyvenimas dideliame mieste, svetimos kalbos vartojimas?

– Gal taip, gal ne, – niekad apie tai nemąsčiau. Gyvenu Briuselyje jau dešimtmetį, bet mano kieme pilna paukščių, jei užsimerksi – garsai kaip kaime, tik vietoj gaidžių – policijos ir greitosios pagalbos sirenos, nors vištų mačiau ir parke netoli centro, ir prie „Duvel“ alaus daryklos pievelėje jos vaikštinėja. Prancūziškai kalbu nedaug, tiek, kiek užtenka susikalbėti su pardavėjais, mokytojais ir kaimynais. Prancūziškai skaitomų knygų vidurkis – kokios dvi normalios knygos ir bent penkios komiksų, nes jų knygynų čia ant kiekvieno kampo, užsikrėčiau. Turiu jau visai nemažą kolekciją komiksų, čia juos vadina BD – bandes dessinees. Gal tik ši mano aistra visai belgiška, galbūt tai paveikė eilėraščių knygą „Visa tiesa apie Alisą Meler“?

Pastaraisiais metais gyvų žmonių mačiau visai nedaug, daugiau bendravau su mirusiaisiais, kad ir kaip tai nenormaliai skambėtų. Bent porą mėnesių praleidžiu Lietuvoje, tai mane ypač veikia.

, apie ką kalbu“ – Kaip jums atrodo, kokios aplinkos ir kokių socialinių sąlygų reikia profesionaliam rašytojui?

– Manau, tokių pačių, kaip ir bet kurios kitos profesijos žmonėms, – galimybės oriai gyventi. Aš nesu „profesionali rašytoja“, bent apie tai negirdėjau. Būti norėčiau, ačiū. Rašytojystei juk nereikia kokių nors ypač brangių priemonių, užtenka popieriaus, pieštuko, stalo, o ir tas nebūtinas.

Kiekvienam rašytojui po vasarnamį (ant ežero kranto ar prie Bosforo – galima rinktis), dešimties tūkstančių mėnesio algą, sporto klubo abonementą, asmeninį virėją ir juvelyrą plius literatūrinių vergų išlaikymą, jei kam tokių prireiktų! Norėčiau, aišku, kad visiems rašytojams staiga nukristų štai tokios sąlygos, o dar įdomiau būtų pažiūrėt, kokių tada stebuklų tie rašytojai mums prirašytų!

Juozas (iš knygos – red. past.) savo novelę „Sudie, šiaurės eglaite“ rašė Komijoj, kirsdamas maumedžius, – nei „aplinkos“, nei „sąlygų“, bet noras aprašyti, kaip šilta ir gera sėdėti po eglės šakom pusnyje prasmegus iki viršugalvio, toks didelis, kad tekstas atsiranda nepaisant nei aplinkos, nei sąlygų.

– Ar bendravimas su kitais rašytojais daro kokią nors įtaką jūsų pačios rašymui?

– Tai kad aš su jais „bendrauju“ tik feisbuke, o gyvai – maždaug triskart per metus po šešias valandas. Taip retai susitinkant yra ką veikti ir     vienas kitam nedarant įtakos.

– Įprasta kalbėti apie tai, kad Lietuvoje yra daug gerų poetų ir labai mažai gerų prozininkų, kad lietuvių rašytojai nemoka pasakoti. Koks jūsų, kaip poetės ir prozininkės, požiūris į tai? Ar prozą rašyti iš tiesų sudėtingiau nei poeziją?

– Siūlyčiau nesiklausyti arogantiškų paskalų, o patiems skaityti knygas. Moka tie rašytojai pasakoti, o jei kas nemoka, bet yra spausdinamas, – taigi toks literatūros procesas, po šimtmečio bus geriau matyti, kas lieka, kas nusibarsto. Perskaičiau gana daug tarpukaryje rašytų knygų recenzijų, skirtų autoriams, dėl kurių kritikai ietis kryžiavo. Dabar jokiame literatūros vadovėly jų nerasime, išbluko.

Nors ir su neišblukusiais visaip nutinka: mokyklos programoj nebeprivalomi nei Vaižgantas, nei Ieva Simonaitytė – ką, šitie nemoka pasakot? Štai, jei būčiau leidėja, skubiai perleisčiau Igno Šeiniaus „Siegfried Immerselbe atsijaunina“: rašyta 1934 m., o problema vėl aktuali. Nežinau, ką rašyti sudėtingiau, nes kai rašau, tai darau todėl, kad man tai malonu ir nesudėtinga, kai sudėtinga – nerašau. Yra pasauly krūvos smagių užsiėmimų, vėl norėčiau pasigaląsti kaltelius ir dairausi varstoto,  nes be jo, be spaustuvų droždama vaikišką kardą iš obels vos neprasikirtau  kojos. Atsiprašau, tai nebe apie literatūrą. Nebeatsimenu, kada parašiau pastarąjį eilėraštį, bet nerašiau jų ne

todėl, kad tai labai sunku, o todėl, kad nebuvo reikalo. Taip, lietuviai poetai labai geri, bet jų tiek daug, kad paskelbia jie ir kalnus visai be jokio vidinio reikalo parašytų eilėraščių. Prasti rašytojai gali rašyti, mes galim jų neskaityti, nematau, ko jaudintis, kol pilna gerų dar neperskaitytų knygų. Ir dar neparašytų.

– Kurie prozininkai ir poetai jums pastaruoju metu svarbūs, ką skaitote?

– Pastaruoju metu man svarbus buvo tik Juozas Žagrakalys. Visi kiti man ne svarbūs, o įdomūs, ir ne rašytojai, o jų parašomos knygos. Stengiuos kasmet perskaityti visas Metų knygas, vaikų ir paauglių – taip pat, šiemet šią pareigą atlikau. Turiu savo numylėtinių, naujų jų knygų laukiu, bet taip ilgai gyvenau ir skaičiau, kad sąrašas būtų ilgas. BD atradimas – Lucie Durbiano, bet dar prieš penkmetį būčiau galvą guldžiusi už Joanną Sfarą, – knyginius mylimuosius lengva keisti, nes jie patys apie tai nesužino. Šiuo metu dažniau skaitau ne grožinę, o techninę literatūrą, nors maniau, kad baigusi „Eigulio dukterį“ pulsiu prie grožinės ir ten gerokai pamirksiu, labai prisireikė dar kai ką išsiaiškinti.

– Kiek ilgiausiai esate nieko nerašiusi?

– Nerašiusi aš nebūnu, nes taip nebūna, o štai neparašiusi išbūnu ir savaitę, ir dešimt metų. Visad turiu prisikonservavusi idėjų, žinau, kad jau prarūgę ten daug kas, bet išmest gaila. Reiks kada apsikuopt, kartą jau kelis kilogramus rankraščių sudeginau, grilyje ant pievelės pasistačiusi, – labai dūmijo. (Šypsosi.)

– Kaip manote, ar rašytojas turėtų būti socialiai angažuotas ir pilietiškai aktyvus?

– Tikriausiai turėtų, jei galėtų ir norėtų. O jūs norite jums knygų parašančio ar tribūnoj stovinčio rašytojo?

Taip, lietuviai poetai labai geri, bet jų tiek daug, kad paskelbia jie ir kalnus visai be jokio vidinio reikalo parašytų eilėraščių.

– Ar būdama viešas rašantis asmuo susiduriate su kokiais nors iš to kuriamais mitais, kuriozinėmis situacijomis?

– Šiuos trejetą metų, man rodos, tykiai sėdėjau trijose pasaulio palėpėse, skaičiau ir rašiau, neseniai išlindau ir vėl atgal noriu lįst, – koks iš manęs viešas asmuo: „Štai jauna sociofobė eina takeliu.“ Jeigu girdėjot kokių paskalų, prašau pasidalyti, apie save visad įdomu klausytis – sužinai visokių naujienų.

– Ir pabaigoje – ko palinkėtumėte savo naujajai knygai?

– Kad neužsigulėtų sandėliuose – ten ji jau prisibuvo. * Agnė Žagrakalytė (g.

1979 m.) išleido poezijos rinkinius „Išteku“ (2003 m.) ir „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (2008 m.). Šiuo metu gyvena Briuselyje.

>> žirklės

Rašė: Tautė Bernotaitė Nuotraukos: Annos Vilnytės ir Girto Ragelio

Kur jūsų Sausio 13-oji?

R

ežisierius viliasi, kad spektaklis nesukels šnabždesių, panašių į „Tu ten nebuvai ir nieko neprisimeni“. Juoba kad ir V.Sylio darbo metodas neįprastas, tad būtų psichologiškai saugiau savo patriotinę pusę jau pradėti ruošti kam nors netikėtam. „Iš esmės spektaklis bus mąstymas garsiai apie tai, kokią vietą tie istoriniai įvykiai užima dabartyje. Nes gal, tarkim, neužima jokios?“ – jauką meta jaunas režisierius.

V.Sylio talentas išaugintas Latvijos kultūros akademijoje. Ten jis prieš trejus metus baigė teatro režisūros studijas.

2011-aisiais gimtoji šalis jau gerai žinojo šio kūrėjo vardą, nes produktyvus debiutantas, baigęs studijas, pristatė tris premjeras trijų skirtingų Latvijos teatrų scenose. Įdomiausia, kad pradedančio režisieriaus spektaklių centre – skausmingi ir nepatogūs Latvijos istorijos epizodai, kuriuos jis, anot teatrologų, pristato „stereotipų ir išankstinių nuostatų nesuvaržyta, subtiliai žmogiška ir netikėtu humoru pratrūkstančia teatrine kalba“.

Kokia ta kalba, paklausėme jo paties. Aukštas, barzda apsišiltinęs malonaus tono vyrukas iš karto gal ir nesukelia provokatoriaus įspūdžio. Jis labiau primena klasės draugą, į kurį visi kreipiasi, kai nesupranta, ką rašyti istorijos pratybose. Protingą, bet gerbiamą klasioką.

„Tais laikais mūsų kūrybinės grupės nariai buvo vaikai.

Dabar mums visiems apie trisdešimt, ir, aišku, mes pasakosime savo būdu. Tačiau tikiuosi, kad spektaklis bus įdomus ir vyresniems tos nakties įvykius liudijusiems žmonėms“, – sako 29-erių režisierius iš Latvijos Valteris Sylis, kurio spektaklio apie Sausio 13osios įvykius premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks vasario 21 d.

Visi Valterio prezidentai Akivaizdu, kad istorijos peripetijos ir politikos užkulisiai šį latvį išjudina.

Ypač ta pusė, kuri laikoma prieblandoje ar išvis užrakinta. Kai V.Sylis scenoje tyrinėja naujausias Latvijos politinio, ekonominio, socialinio gyvenimo aktualijas bei nesenus istorinius įvykius, tyrimą stebintis žiūrovas gali tikėtis, kad rampa bus nukreipta į mažai žinomus faktus ir paradoksalius jų bruožus. Teatre „Dirty Deal“ (vienas nepriklausomų teatrų, kuriame V.Sylis dirba) su idėjiniu bendražygiu 26-erių dramaturgu Janiu Balodžiu sukurtas spektaklis „Visi mano prezidentai“ pasakojo apie tris pastaruosius nepriklausomybę atgavusios Latvijos valstybės vadovus. Politikos ir gamtosaugos klausimus režisierius kėlė spektaklyje „Marupytė“, pavadintame ekologinę katastrofą patyrusios upės Rygoje vardu.

6 // © 37O

Spektaklis „Marupytė“

Tai panašu į tai, kai dėstytojas universitete labai įdomiai veda paskaitą. Jis juk irgi kalba apie tikrus dalykus, bet jei kalba įdomiai, tu stebi pusantros valandos pasirodymą. Mūsų atveju vyksta kai kas panašaus.

Kas nutiko? Ar šiam kūrėjui neleido miegoti socialinė menininko atsakomybė? Jis sako, kad tai ne pagrindinė jo varomoji jėga, bet jos stuksenimą pajutęs yra. „Kai su Janiu kūrėme spektaklį apie prezidentus, ten kalbėjome apie politiką, problemas, bet gana fantasmagoriška maniera. Kai kas sakė, kad mes turėsime bėdų. Ir kas paaiškėjo? Kad ne, bėdų nebuvo. Štai tada supratau, kad mano, kaip menininko, vaidmuo visuomenėje ir yra būti tiesos šaukliu, garsiai reiškiančiu nuomonę. Mūsų šalyje tai, laimė, įmanoma“, – ramiai dėsto režisierius, mielai valgydamas vegetarišką patiekalą kavinėje, esančioje netoli Nacionalinio dramos teatro.

Ne, Latvija, tu nebūsi Kinija Kitas šių dviejų Latvijos teatro reformatorių, V.Sylio ir J.Balodžio, drauge sukurtas spektaklis „Nacionalinis vystymosi planas“ buvo paremtas Latvijos vyriausybės planais per

Iš esmės spektaklis bus mąstymas garsiai apie tai, kokią vietą tie istoriniai įvykiai užima dabartyje.

Nes gal, tarkim, neužima jokios?

Spektaklis „Legionieriai“

artimiausius septynerius metus paversti Latviją dvigubai turtingesne, labiau išsilavinusia valstybe, kurioje gyventų laimingi (neperfrazuota!) žmonės. Monospektaklyje buvo gliaudomas šių ilgalaikių prioritetų atotrūkis nuo šiandienės latvių kasdienybės ir optimizmas dėl vystymosi spartos. Pasak dramaturgo J.Balodžio, kuris ir vaidino spektaklyje, norint įgyvendinti tame plane numatytus tikslus, Latvija jau šiandien turėtų pasiekti tokį ekonominio vystymosi pagreitį, koks šiuo metu priskiriamas vienai sparčiausiai besivystančių šalių – Kinijai. Auč.

J.Balodis bus ir naujojo V.Sylio spektaklio „Barikados“ dramaturgijos bendraautoris. Kartu su lietuvių teatrologe ir pradedančia dramaturge Goda Dapšyte. Ši trijulė susipažino tarptautiniuose kūrybiniuose seminaruose ir išsikalbėjusi, kad visus domina atgimimo laikotarpis Baltijos šalyse, suplanavo kurti spektaklį apie 1991-ųjų įvykius.

Premjera bus, tereikia dramos Aš apie „Barikadas“ pirmą kartą miglotai išgirdau per radijo laidą. Ten kalbino aktorių Marių Repšį, kuris spektaklyje vaidins su kolegomis Toma Vaškevičiūte, Ainiu Storpirščiu, Tadu Gryn, Elze Gudavičiūte ir kitais jau giliai į teatro balą kojas įmerkusiais jaunaisiais aktoriais. Juos išsirinko pats režisierius.

Laidos vedėjo paklaustas, koks bus spektaklis, M.Repšys nelabai ką galėjo atsakyti (iki spektaklio premjeros buvo likę pusantro mėnesio). Tai visai paaiškinama, kai sužinai, kokiu metodu dirba režisierius.

Jis imasi temos neturėdamas jokio dramaturginio pagrindo.

Repeticijų salėje susitinka visa komanda, ir aktoriai pradeda

improvizuoti, atsispirdami nuo vieno ar kito režisierių dominančio aspekto. V.Sylis tikina, jog aktoriams leidžia dalytis fantazija bei beprotiškomis idėjomis nežabojamiems ir labai mėgaujasi, kad kuriant vyksta nuolatinis dialogas su staigmenos priemaišomis. Įpusėjus visam procesui, dramaturgai su režisieriumi atrenka įdomiausias improvizacinio laikotarpio idėjas ir pradeda jas versti dramine medžiaga. Režisierius mano, kad svarbiausia atsirenkant idėjas buvo atsakyti sau į klausimą, ką komanda nori pasakyti, ir išsirinkti būdą tai pasakyti. „Būdų pasakoti juk daug, bet labai svarbu įsisąmoninti, kodėl mes renkamės vieną ar kitą. Tarkim, reikėjo nutarti, ar būsime emocionalūs, ar ne. Nes šioje istorijoje yra daug tragiškų momentų, bet kartu ir labai daug politinių intrigų“, – didingų įvykių fone blaivus lieka režisierius. Jis pastebi, kad Sausio 13-osios naktį kai kurie žmonės juk nėjo prie Seimo, jie pasirinko likti namuose. Todėl nereikėtų tikėtis, kad „Barikados“ bus iškilmingas progos pažymėjimo spektaklis.

Ir be meilės problemos Bet kodėl nestatyti spektaklių apie meilę, režisieriau? „Taip, meile aš buvau labai susidomėjęs pirmaisiais studijų metais. Bet vienu momentu supratau, kad mane domina kas kita. Nors, kita vertus, tai, apie ką dabar kalbu, nėra vien politika ar istorija, tai yra klausimai apie Žmogų Problemos akivaizdoje. Problemos, kurios sprendimas turės padarinių daugybės žmonių gyvenimams. Arba paties priimančio sprendimą likimui – jis gali būti suniokotas. Tyrinėti tokias ekstremalias situacijas man ir pasidarė įdomu. Nes juk nėra taip, kad vien skaitai dokumentus, – ne, tu skaitai ir supranti, jog žmonės žinojo, kad gali būti nužudyti, kad turėjo būti pasiruošę mirčiai. Ar, kita vertus, kad jie svarstė: „Ne, jie mūsų negali nužudyti, nes mūsų tiek daug“, – daugybę dramų mažoje laiko atkarpoje suranda V.Sylis.

Dialogo gerbėjas Jis prideda, kad, statydamas spektaklius apie tikrus įvykius, gali sau leisti daugiau fantazijos ir laisvės. Kaipgi taip? „Tai panašu į tai, kai dėstytojas universitete labai įdomiai veda paskaitą. Jis juk irgi kalba apie tikrus dalykus, bet jei kalba įdomiai, tu stebi pusantros valandos pasirodymą. Mūsų atveju vyksta kai kas panašaus. Tik, aišku, suvokiant tos improvizacijos ir interpretacijos ribas“, – paaiškina režisierius, jau ne pirmą kartą spektaklį kuriantis tokiu tarsi dokumentinio kino principu. Savo darbus, paremtus šiuo kūrybos metodu, jis vadina grupine teatrine esė. Joje svarbiausia ne veikėjai, ne intriga, bet pats kalbėjimas ir galvojimas pasirinkta tema, dialogas su publika.

Apdovanojimų lentyna Svarbiausią Latvijos teatro apdovanojimą, lietuviškų „Auksinių scenos kryžių“ atitikmenį, – „Spēlmaēu nakts“ (Artistų naktis – latv.) prizą – V. Sylis pirmą kartą pelnė 2009 m. spektaklių vaikams ir jaunimui kategorijoje (už spektaklį „Apie mamas“). Tais pačiais metais jis buvo pastebėtas ir kaip režisierius bei nominuotas geriausio metų režisūrinio debiuto kategorijoje.

Nuo 2009-ųjų V.Sylis nuolat patenka į „Spēlmaēu nakts“ apdovanojimų pretendentų sąrašus. 2011 m. pelnė geriausio nacionalinės dramaturgijos pastatymo prizą už spektaklį pagal J.Balodžio pjesę „Visi mano prezidentai“ (2011 m.), o 2012-aisiais – geriausio nacionalinės dramaturgijos pastatymo prizą už spektaklį „Legionieriai“ Gertrūdos gatvės teatre (2011 m.). Šis V.Sylio spektaklis, paties autoriaus vadinamas „diskusija su trupučiu muštynių“, Vilniuje buvo rodomas festivalio „Sirenos 2013“ programoje.

Je da i ka jo lel vo ka s p ė, s s pu ją va rasi usi pe ka bū ir į dėt ded lė b pa i k tų g ga ų i an ūtų be sib alb ali una lga ti iš m ka i m aig a p ma kū isto ato ole pr rštą ok ia. asi na ną, rija m kulė iš oje ja slą Ka suk gri tur ir ų, s , – St „Rü ktų lini ir ž va a a nėti intį pro usij ma or p u j ie t Rü vad a ta mog tam ie ana form ces ng žia s“ us u a t“, ov rp ų pa ka to ka ą, „v m vo m ą, s s, k ių sia o k iš is m vo k tr u c e s k ū s av urį ryb ką nu. kva kai ukt rio hem ed kū os V in v ie Ta pą ir ūrą me iniu žia i rė i go ją gur lnia nkų na i m , s tai b tu . m us ir me a ko va ei pu ryš s an n d fu p iu “ ž k ai klub lie – a is į ir inti nkc elė , – to e – p n i nt E m i ka nėt ų la ma rija mo ok jas, av uo c ip oja vi nu sl t irs i „C i d ruo elį api ją – u. T ada ta ro ar ja Ry e k m ač ok p ntį klį av ok ia ed až re , p os sl u N įsta kla lon me as os m y e kai os te ną & p C VJ of fe e

>> Daiktų anatomija

E. la Ry bo kl i ra o to ka v ri o ja s

Rašė: Sandra Kliukaitė Nuotraukos: Dalios Čiupailaitės ir Dariaus Petrulaičio

– Emanueli, kaip čia nutiko, kad Vilniaus klubinėtojams anksčiau plačiai žinomas Emanuelis Ryklys – VJ iš „Rüt Rüt“ – tapo tokiu rimtu kavos gurmanu, kavos mokytoju ir net įkūrė nuosavą kavos manufaktūrą?

– Klubinėjimas ir visi muzikiniai, vaizdo, multimedijos reikalai man irgi buvo gana rimta. Hobis, bet profesionalus. Aišku, atsipalaidavimo tuose naktiniuose reikaluose buvo daug daugiau. Tai kompensuodavo tą įtampą, kuri susitelkdavo dirbant išties rimtus reklamos agentūros darbus. O su kava ir manufaktūros atsiradimu balansuoju ant tos plonos ribos tarp darbo ir malonumo. Vis dar pavyksta. Nė viena pusė nelaimi. Kita vertus, pradėjus rimčiau užsiimti kava, dingo muzikos, filmų ir apskritai kito pobūdžio informacijos apetitas. Dvejus metus ausys atmesdavo daugumą garsų ir vaizdų, išskyrus skrundančių ar malamų pupelių, cha. Šiuo metu viskas ramiau, paprasčiau, tolygiau. Yra laiko ir kavai, ir muzikai, ir filmams, ir sportui. Gal tik knygų krūvelė kaupiasi ant stalo visai neskaitoma.

O dėl gurmaniškumo ir mokytojavimo, tai aš visa tai vadinu paprasčiau – entuziazmu. Tiesiog tai, ką šiuo metu veikiu su kava, mane patį jaudina ir natūraliai labai noriu tuo dalytis. Nesureikšmindamas ir nepaversdamas snobiškumu. Tikiuosi, kad tai suvokia ir visi, užsukantys į manufaktūrą.

– Ar tai reiškia, kad garsieji „Go Gaga“ vakarėliai ir VJ veikla jau praeitis, kuri daugiau niekada nebegrįš?

– „Go Gaga“ gyvena savo ritmu ir yra organizuojama kitų draugų, kurie prisidėjo prie šių renginių serijos. VJ dalykai tikrai vargu ar kada sugrįš. Viskam savas laikas. Apskritai, judančio vaizdo darbai man iš esmės baigėsi su muzikos, plokštelių kolekcijos auginimu ir visa muzikine „Bangų“ iniciatyva.

Kartkartėmis išlendu pravėdinti plokštelių ar sudėlioju vieną kitą muzikinę porciją. Muzika, ko gero, yra arčiausiai kavos, bet stengiuosi ja nepiktnaudžiauti. Klausytis ir dalytis mažais gurkšniais.

– „Crooked Nose & Coffee Stories“ turbūt negimė per vieną naktį? Kokiomis aplinkybėmis ji išvis užsimezgė?

– Gimė per kokius trisdešimt metų. Keista ir pačiam, kai visą gyvenimą svarbus dalykas ilgą laiką buvo pasyvios stebėtojovartotojo formos. Na, bet viskam ateina savas laikas. Atėjo ir kavai. Tiesą sakant, viskas gana greitai susikristalizavo, kai pajutau, kad kava labai įkvepia ir gali būti mano idėjų ašis, pagrindinė tema. Be to, visą laiką man buvo įdomu sukurti ką nors labai apčiuopiamo, labai tikro. Kava kartu tapo nauju iššūkiu, nauju malonumu, nauja mano kalba.

8 // © 37O

– Iš kur atsirado tiek daug žinių apie kavą ir visą jos „anatomiją“? Tai juk atskiras mokslas, kuriam perprasti turėtų reikėti labai daug laiko ir įgūdžių...

– Nepasakysiu nieko naujo paminėdamas internetą ir ten esančius šaltinius, paskui buvo kelios knygos kavos tema ir namudinė praktika, skrudinant kavą keptuvėje. Dabar tai juokinga, bet vis dar sukelia teigiamų emocijų. Taip pat buvo bandymas sustruktūrizuoti informaciją apie kavą. Internete galbūt ir rasi viską, bet be pradžios ir pabaigos. Man norėjosi kokios nors konkrečios kavos suvokimo sistemos ir ją po truputį sau dėlio-

ju. Iš to gimė ir kavos degustacijos, ir kavos konferencija „Dark Times“.

Taip pat tobulinausi kavos mokykloje Londone ir bendravau su žmonėmis, kurie jau ilgą laiką „nardo“ kavoje. Vis dėlto kava nors ir mokslas, bet vis dar labai labai jaunas. Kalbu tiek apie kavos aromatus ir skonį, tiek apie jos poveikį organizmui bei socialinę įtaką.

Kavos skrudinimo ir ruošimo įgūdžiai atsiranda su praktika. Bet ir čia pilna vietos interpretacijoms.

Nėra geriausio pasaulyje skrudintojo. Nėra skaniausios pasaulyje kavos. Tai subjektyvūs dalykai. Skonio reikalas.

Susitarimai. Nenuvertinu sertifikuotų kavos degustuotojų, turinčių įspūdingai išlavintą skonį, bet labiau skatinu vadovautis savo skoniu, savo reakcija, savo intuicija. Kava, visų pirma, turi kvepėti skaniai ir patikti tau asmeniškai. Tik tada ji taps skaniausia ir brangiausia pasaulyje. Ir net nesvarbu, ar sugebėsi jai rasti žodinį apibūdinimą, ar ne. Meilei tūkstantis vardų.

– Ar įmanoma žodžiais trumpai apibrėžti, kokia yra kavos anatomija?

– Patraukli.

– Papasakok keisčiausią istoriją apie kavą...

– Vis dar keisčiausia kavos istorija yra apie tai, kas sugalvojo paskrudinti kavą ir užpylęs ją karštu vandeniu paragauti. Tai lygiai tas pats, jei dabar kam nors šautų į galvą paskrudinti vyšnios kauliuką, jį sumalti, užpilti vandeniu ir gerti. Skamba kaip beprotybė, bet kažkas tai padarė. Aišku, tai neįvyko per dieną ar net per kelerius metus arba amžius. Ir vis dėlto tai kol kas didžiausia kavos paslaptis ir man įdomiausia istorija, kurios, manau, taip niekada niekas ir nesugebės papasakoti.

– Taigi, koks tas kelias nuo pupelės iki „Crooked Nose & Coffee Stories“ pakuotės su istorija? Iš kur atkeliauja pupelės? Kokia jų kelionė iki jūsų kavos fabrikėlio Pylimo gatvėje?

– Manufaktūroje paprastai žaliuoja bent penkių šešių skirtingų pasaulio šalių kava: Meksikos, Brazilijos, Kolumbijos, Kenijos, Etiopijos. Šiuo metu kaip tik neturiu Azijos kavos, tačiau paprastai naudojame Indonezijos Sumatros salos pupeles. Jos naudojamos „Crooked Nose & Coffee Stories“ kavos mišiniuose. Bandymams, degustacijoms, draugams. Kava atkeliauja per importuotojus, padeda draugai „Taste Map“. Taip pat, jei tik ka-

Yra laiko ir kavai, ir muzikai, ir filmams, ir sportui. Gal tik knygų krūvelė kaupiasi ant stalo visai neskaitoma.

vos dievai duos, greitai pradėsime tiesiai pirkti kavą iš Ruandos.

– Kiek laiko jau veikia manufaktūra? Ar daug žmonių dirba kartu su jumis?

– Manufaktūra duris atvėrė vos daugiau nei prieš metus. Didžiąją laiko dalį čia leidžiu vienas, bet šiuo metu padeda dar du žmonės, o prie didesnių projektų, tokių kaip, pavyzdžiui, kavos konferencija, dirbome keturiese su dar keturių savanorių pagalba. Nuo praėjusio pavasario iki vidurvasario kiekvieną sekmadienį organizuodavome „Kavos klubą“, taip pat bent kartą ar du per mėnesį rengiame kavos degustacijas. Kartkartėmis įvairiuose renginiuose atidarome trum-

Emanuelio sąrašas 3

3

s ku ų an ri bl ku g e io , b es o ai ti du yk tų iz al ū va si id b eį m s n o ma i ių imo lg n r “ n va yve elė s as ku e o sk g ram va ys j e yv eli ri ta ka ka sult i, b g ob os, ri s o to er j a is v Sū riko inų kt av sis izi s v a i s s s Af els ui“ o ia od i, a da m a až Ap yt ur „Ju m ap i l itr tu s š n k o i iv ka us e’ im ra s, u štu ria kla rq Ats už o sti „ a Pie pie yg s 3 tų n ti em go Po uša „2 ki k ty s R Jun s D ė t ar kai ario vo ai k a i rs M st “ tei i u s o us pe ich o G yma Ma ) ia Er rl st s sta

3

3

a am n“ C mą igo lei t a š ap lve nei gs ai om R ė t So ar w“ M if w (d Ne šr Ne a“ es tic r s im e ie ijo „T elv ur iac „H Co var „ jų

Vi s is da to r ka su ri ke v g ja i va ą al yr sči ly n ir vo a au ka gi de už jo ap sia pa m ai ni py p ie sk n ta u lę as ta ka liu ru or s p par s ją kr i, vo ką din s at ag k ud ka s , j ti ša s, j au ar int s va į s vy utų ei d ti. štu i n um šn į T de a io g aba ai a l n ti s r iu , k lv ir už au ą g pil er ti ti.

ir

palaikes popup kavines, kurias pradėjome daryti dar net neturėdami savo vietos. Greitai vienos dienos kavinė atvers duris ir Berlyne.

– Lietuviai turbūt nėra labai dideli kavos gurmanai ir kavos kultūros pažinėjai?

– Lietuviai turi gerą skonį ir yra smalsūs. Iš visų sutiktų žmonių tik vienas kitas buvo nusiteikęs skeptiškai kavos atžvilgiu. Tokių, kuriems Lietuvoje visai nerūpėtų kava, mano galva, yra vienetai. Bent jau tie, su kuriais susitinkame kasdienybėje ir per renginius, tikrai nuoširdžiai domisi kava. Klausimų būna išties daug, o džiugesio pažinus tikrą kavą dar daugiau.

– Jei neklystu, pats anksčiau dirbote įvairiose reklamos agentūrose?

Kaip patirtis dirbant su reklama dabar veikia „Crooked Nose & Coffee Stories“ ženklo populiarinimą, pakuočių dizainą ir pan.?

– Reklamos agentūrose visada buvau žmogus, kuris tiesiogiai bendrauja su klientu ir pristato jo užduotį agentūroje, taip pat neša kūrybos agentūros sprendimus, idėjas klientui. Aš projektų vadovus matau kaip tuos žmonės, kurie vaikšto plona karšta linija, – iš vienos pusės klientas su savo tikslais ir požiūriu, iš kitos pusės – ambicingi kūrybininkai su savo vizijomis ir idėjomis. Jiems reikia kaip nors susikalbėti, ir tada atsiranda projektų vadovas. Jis turi mokėti kūrybos žmonių kalbą ir kliento kalbą. Projektų žmogus yra vertėjas, mediumas, psichologas, labai lemiantis rezultatą.

Dirbdamas agentūrose ne tik pažinau tuziną nuostabių ir įkvepiančių žmonių, sura-

dau draugų, bet ir išmokau disciplinuotai bei šaltai darbuotis, o kūrybiniai sprendimai, dizaino reikalai man visada buvo artimi, tik paprastai čia vadovaujuosi intuicija, nuojauta, širdimi.

– Emanueli, o kas rašo tas gražias kavos istorijas ant pakelių?

– Septynias kavos istorijas parašė S.Masteikaitė. Jai be dvejonių patikėjau įgyvendinti šią idėją. Jos tekstai tebėra gyvi net po daugiau nei dvejų metų, nes būtent tiek jie gyvena ant pakuočių.

– Po kuriuos pasaulio kraštus, šalis, miestus jau yra pakeliavusi „Crooked Nose & Coffee Stories“ kava su istorijomis?

– Džiaugiuosi, kad kava, kurią skrudiname Vilniuje, priimama Lietuvoje, bet ji jau buvo Berlyne, keliavo į Hirošimą ir kitus Japonijos miestus, taip pat nemažai svečių sulaukėme iš Skandinavijos, Rygoje turime savo gerbėjų, taip pat Kijeve, o štai nesenai didelė kavos siunta iškeliavo į Almatą, Kazachstaną.

– Geriausias kavos receptas pagal E.Ryklį yra...

– Gerti kavą tuomet, kada tikrai jos nori.

>> Svetur

Rašė: Simona Žemaitytė Nuotraukos: „Scanpix“ ir „Shutterstock“

Apie protestą, ašarines dujas ir puodų muziką Stambulas – miestas, jungiantis Europą ir Aziją, nemiegantis 24 valandas per parą, kvepiantis arbata, prieskoniais ir jūrų gėrybėmis. Tačiau pastarąjį pusmetį Turkijos kultūros lopšys išgyveno stiprius sukrėtimus. Egzotiškus gatvės kvapus nustelbė ašarinės dujos, o populiariosios ir arabesk muzikos ritmus – civilių skanduotės bei prašymai nutraukti agresyvias policijos atakas prieš taikiai protestuojančius gyventojus.

P

olitiką paliksime politikams. O teisti – teisėjams. Šis pasakojimas – labai subjektyvus vietos gyventojų išgyvenimų rinkinys. Toliau apie tai, apie ką mažai kalba politikai ir žiniasklaida.

Viskas prasidėjo nuo medžio Neramumai Stambule prasidėjo gegužės pabaigoje, kai šalies politikai nusprendė iškirsti miesto centre žaliuojantį Gezio parką ir vietoj jo pastatyti prekybos centrą. Užteko grupelės jaunuolių, nusprendusių parke budėti per naktį, ir vienos policijos provokacijos – įvykiai išplito žaibiškai. Istorinis Gezio parkas per kelias dienas tapo šiek tiek panašus į mažą hipių miestelį – jame stovėjo palapinės, veikė maža biblioteka, buvo dalijamas maistas, vedamos visiems atviros jogos ir šokių pamokos. Įvairaus amžiaus bei pažiūrų žmonės būrėsi ne tik tam, kad apsaugotų parką, bet ir norėdami priminti apie civilių teisę į taikų protestą. Tačiau policijos atakos nesiliovė, protestai plito.

Prieš ką Turkijos gyventojai protestuoja? Trumpai nusakyti sudėtinga, bet protestais bandoma apginti pagrindines žmogaus teises: žodžio, nuomonės, ir susirinkimų laisvę. Jos Turkijoje vis labiau kontroliuojamos. Pastaruosius trejus metus (jei ne daugiau) Turkijoje blokuojamas tinklalapis youtube. Neseniai vyriausybė uždraudė ir vimeo platformą. Tinklaraščiai, tviteris, feisbukas ir kiti socialiniai tinklai vykstant protestams tapo pagrindinėmis priemonėmis dalytis informacija apie tai, kas vyksta iš tiesų. Turkai su humoru prisimena tai, kad kai Turkijoje prasidėjo protestai vienas pagrindinių šalies kanalų transliavo ne tai, kas dėjosi Gezio parke, o dokumentinį filmą apie pingvinus.

Nuo tada pingvinai – svarbus protesto simbolis.

Stovėjimas – nauja protesto forma?

Kai policijos ašarinių dujų bei vandens patrankų atakos darėsi vis agresyvesnės ir buvo paskelbta apie pirmąsias aukas, Stambule gimė nauja taikaus protesto forma. Ją pradėjo aktorius Erdemas Gunduzas. Valandų valandas menininkas Stambulo centrinėje aikštėje stovėjo nejudėdamas ir žiūrėjo į plevenančią Turkijos vėliavą bei valstybės įkūrėjo Kemalio Atatürko portretą. Netrukus prie jo prisijungė minia žmonių, kurie lygiai taip pat tyloje, sukišę rankas į kišenes, stovėjo ir žiūrėjo į vieną tašką. Ar policija gali areštuoti už stovėjimą miesto centre? Pasirodo, taip.

Minia netrukus buvo išsklaidyta, menininkas apklaustas. Tačiau šio protesto atgarsis išplito tarptautiniu mastu ir „stovintys žmonės“ išsirikiavo didžiuosiuose pasaulio miestuose, demonstruoda-

Kurdai, seksualinės mažumos, kairieji ir dešinieji, turtingi ir neturtingi, skirtingos religinės grupės – visi būriavosi kartu, siekdami išreikšti nepasitenkinimą esama situacija ir bandydami atkreipti dėmesį į skirtingas socialines problemas.

mi solidarumą su protestuotojais Turkijoje.

Rezistencija prieš vyriausybę sujungė įvairias socialines grupes ir mažumas. „Niekada anksčiau jos nebuvo išėjusios į gatves drauge“, – pasakojo O.B. Kurdai, seksualinės mažumos, kairieji ir dešinieji, turtingi ir neturtingi, skirtingos religinės grupės – visi būriavosi kartu, siekdami išreikšti nepasitenkinimą esama situacija ir bandydami atkreipti dėmesį į skirtingas socialines problemas.

Futbolo sirgaliai žino, kaip vieni kitų nekenčia trijų svarbiau-

sių Stambulo komandų – „Fenerbahçe“, „Bahçesehir“ ir „Galatasaray“ – gerbėjai. „Dabar jie turi naują logotipą pavadinimu „Suvienytas Stambulas“, – pasakojo M.G. Tai – vienas bendras simbolis, sudarytas iš visų trijų komandų atributikos. „Skaičius 34 įspaustas ant visų Stambule registruotų automobilių numerių. Nuo šiol per kiekvienas futbolo rungtynes 34-ą minutę protestuotojai liaunasi sirgti už palaikomą komandą ir skanduoja. Taksim (Stambulo centras – red. past.) yra visur, visur yra rezistencija“, – sakė M.G. Rezistencijos garsai Vykstant protestams gatvėse nuo pat pradžių skambėjo muzika. Civiliai muzikos instrumentų pasigamino iš puodų dangčių, keptuvių bei stiklainių su kruopomis. „Ką naujo sužinojau apie savo kultūrą? Turkai gali dainuoti net per riaušes“, – sakė T.M. Miestų aikštėse skambėjo gitaros, senos ir spe-

cialiai rezistencijai parašytos dainos. Vienas gražiausių momentų – vokiečių muzikanto Davide’s Martello fortepijono koncertas miesto centre. Drauge su trimis grupės nariais per tarptautines gastroles jis atvyko į Stambulą, miesto centre pasistatė instrumentą ir valandų valandas grojo, siekdamas numalšinti politinę įtampą. Žmonės susibūrė aplink, lyjant lietui virš pianisto galvos bei fortepijono laikė skėčius ir nepaisydami paros laiko bei blogo oro tyliai klausėsi grojamos muzikos.

Rugsėjo pradžioje į pensiją išėjęs miško inžinierius Huseyinas Cetinelis nusprendė paaukoti keturias dienas ir apvalią pinigų sumą tam, kad vaivorykštės spalvomis išdažytų vieno romantiško Stambulo rajono laiptus. Gyventojai juos pamilo iškart – laiptai tapo turistų traukos centru, prie jų fotografavosi įsimylėjėlių poros ir jaunavedžiai. Tačiau tai ne taip patiko vietos politikams – jie kurie kone per naktį laiptus perdažė pilkai. Šio valdančiųjų gesto užteko tam, kad per ateinančias kelias dienas įvairiuose Stambulo ir šalies kampeliuose imtų masiškai rastis vaivorykštiniai laiptai.

Gėjų protestai ir paradas Šiųmetis gėjų paradas Stambule buvo kaip niekada sėkmingas.

Protestuotojai norėjo išeiti į gatves, o gėjai – protestuoti. Niekuomet anksčiau seksualinės mažumos (ganėtinai homofobiškoje šalyje) nesulaukė tokio palaikymo ir taip aktyviai nedalyvavo politiniuose protestuose dėl bendro tikslo – būti išklausytiems. Žodis „Ayol“, vietinių apibūdinamas kone kaip seksualinių mažumų parašas, reiškiantis kažką panašaus į „Ei, tu“, tapo vienu didžiausių protestų pokštų. „Turkijoje vyriausybė homoseksualumą vis dar traktuoja kaip ligą ir grėsmę tradiciniam šeimos modeliui“, – pasakojo S.M. Tačiau gėjų paradas ir įvykiai bent tam kartui sušvelnino vyraujančią netoleranciją. Bent jau tarp paprastų žmonių.

Nors vasarą protestai buvo pasiekę piką, vis dar jaučiama, kaip rezistencija pakoregavo kasdienį Stambulo ritmą. „Ryte keldavomės, eidavom į darbą, o po darbo – protestuoti“, – nesenus įvykius prisiminė A.T. Dar ir dabar Stambulo gatvėse klesti citrinų ir kvėpavimo takus apsaugančių kaukių verslas (jos – pirmoji pagalba nuo policijos atakų, kai purškiamos ašarinės dujos). Vietos gyventojai galėtų papasakoti šimtus būdų, kaip apsisaugoti nuo policijos atakų. Vienas jų – skrandžio mikstūros „Talcid“ ir vandens mišinys. Tačiau šį vaistą neseniai vyriausybė padarė sunkiau prieinamą – dabar jam reikia recepto. „Anks-

čiau išeidami iš namų pasitikrindavome, ar turime raktus ir piniginę. Dabar – ar kišenėse yra citrinų ir kaukė nuo ašarinių dujų“, – pasakojo O.B. Per pastarąjį pusmetį pagrindiniai policijos ginklai buvo vandens patrankos, ašarinės dujos, šalmai ir uniformos. Pagrindiniai politikų įrankiai – žiniasklaida ir draudimai. O civilių – mobilieji telefonai, feisbukas, tviteris, citrinos, humoras ir kūryba.

Nors civilių protestai Turkijoje neturi vieno aiškaus lyderio, turkai didžiuojasi „Redhack“ – marksistinių-leninistinių pažiūrų informacinių technologijų hakeriais, kurie veikia nuo 1997-ųjų. Jie sugebėjo įsilaužti į valdančiosios partijos AKP bei kitų institucijų tinklalapius ir paviešinti jų korumpuotus veiksmus. Kas bus toliau – niekas tiksliai pasakyti negali. Civiliai tikisi, kad policijos ir valdžios veiksmai nepalauš taikios bei kūrybiškos rezistencijos dvasios ir ateis diena, kai į jų prašymus bei ramybės troškimą pagaliau bus įsiklausyta.

ų AP KV

o in ir ie sla ą – n ią ap i h s G vie otė autr as j rij do us du l sto ra skyr aiz us – os. l ii é nt G iš s v a od ja s. ių, io ep nt ko kiu kl ak kv i a sa vy isy s l per ityt a pa s į ta dę

KA TE IO BL BI

s ei as sk , iu p. ka in ijo al rij s ai te or er pr sto irto kit i io st m a k s oj bl s i rfu oke o vo u v s t r bi u i a e a o sa er a j s b p e kv erp M ti ori pų ar tų . B tų kv nte n i s o i va sv ež alį ako ist ai d ją er as d s s“ i k s ir gri at ava seri s, a im ti m u o ta i e p p o š ė va kių im ap rfum – ar ais visą ikin ų kv s į s i ap s“ lia jo ven rė p Pa rd p la ve vo kv nta va itai eok m ža ko y ta s k žia e s š bu di g – . i a n e i d i d a u rfu , s i ų – n o a v i ’ s, m eta ąs le ok Pa ybe esil delę s n ires o pa ne us, iu sik m rsi s t o m a ats i za to is Ver rd pin n kla de n ga ijo im ded ir ir da o va e c į r r i , s sme ija is d ncū His t u a tą va es’ ijo us lek im s im re Š c g t “ n k l a a r ie ko ių pie rig oi .„ nt ą. jų Ju on tiš ge ek . f d n , r p u b a a ist as ol mą s p nę o re šta e. lei s i os M a s m y s n R š i m g v ėk s „H nom ta k ėpi lusi mo in gu me rija zo ą rta o de ro lin br iuo ie ilg ku san ie tis au as sto ero tą . s yk kv ou n i ži kur įkv abi prie D ę s v . ų ub ikė as a su a é nk „M im ko į mu I.. ... i ši oja s t et cij liek o , C ug ri su ą ik n d G p k E C ą e“ v l n lite 89 ta sak sio . lai s ir VI . ai a le pa ra e’o ir o k y ą 8 – gy mu ing , t é d a o I k èm da ia ri Ga ed ko i tų ID wa ma sav kel , 1 iai i p tiš id s ala G Sa a . ie o cr aipė erie V ko usm g v pr čia ep žta de s H ms 99 aič iška er I, in aro se us ų o la “, Kl rfum t ja bė as an kv rį o 18 sk en ina išk EN em ntį uo am in in tų s g kiz Ma eny r 5, Šie sm yšk ag de lis Pa : V i H ina ing ne sla eb a ė r a 2 r m š s. hi r st ir n nyb Ma sius asm e ropo aute iją stu ig šm o 17 ha bai a i e , u s or ne a ik . J kių .G i ų ist Er sv re į.. èm Ak eh to G lias šini asm and gav om 0, oc la gij j „ į r o š ę ą “ 4 p ė ų o l t l v | rem S c n g i e , e t us a i 7 „ C 1 al gin ų m ties e tus ilin ėp uli uok ian yva ylim o in tr , a as la d s ep ri ri ei rg a st av vo e“ įkv ur al m un de 28 ų s t Pi eus į. ų, kv ia o sod ra eo rom ei pa tai k d ą, r n p i 8 į Ka me – iną ay utoj as kur gi, s – G a s b is. 1 usi Ve bér uki rin is , o “, re l „ k w “ a am su in nt jų ūrė om iu 4 ei , Tu la kū lis C sia 9 isl ng lia 9 i e h rd jis sm ipi yto uk ng dž 80 av te“ . „ ir o k po m/ ku Ku ip jau ap raš s s lvi di , 1 i p let les tąjį irad te „18 .G em ą, kro .co Ta Itin tais ų lda spa mas 26 pria Vio r gė kal ats . , pa tas ė G E.H tual „A ok m a e i i 8 i c i p , k lė s r | bo M gsta Gé kyrė rink , 1 , st lan lus jį, n ijoje sa žiai oma kvė rką tele e i 3 ių B a į r a n s c ų ius ac ė v i t m lų, jis Pas 7 yb “, „ ug ngą lek ert žod “ a as , iln f į pa lų ... 18 en uli – a rizi ko onc tų ms eat ulio kar ų. ,V a“ pa kus 6, asm cho as ap ino “ k din rfu aur asa ų: sm k s am va Pa l p bi ik tiš 87 ų at g la o a P 1 or m ži s – his mpi pa de mijų viso eny ų ve an no ir d u ži „No me eid G.G Oly atų, ires pre m asm reči „P „ m sto io sia ų nk lų s v at pa s jo p aus aro „Hi zer eitu ting ko tri Taip ryži tgi as ulit pak skir mtis P e i ę ri Pa n us ir i, ji yra uja lio žiu gyb oti i a e m u j N ob a da sva N jam ijo ti, u n u na įkū elia Jis a k či

n „H au d is ja ar e pa tOi usi „1 O rf re as ta 89 ma um s e. i d 9“ tas s“ He u – m Ok in lė g W ay .

>> blizgė

Rašė: Jaunius Špakauskas

Kai sėdžiu oro uoste

Visuomet bijojau pavėluoti į lėktuvą. Na, „bijojau“ gal ir stiprokas žodelis, veikiau visuomet nerimaudavau pavėluosiąs į lėktuvą. Ir tai gan keista, nes skristi visuomet mėgau. Nuo pat pirmojo karto (ak, kaip banalu!) iš Londono. Dar daugiau, man patinka ne tik skristi – man visad patiko ir oro uostai, pietūs ant debesies kokių vienuolikos kilometrų aukštyje, šaltas chardonnay už dyką (na, beveik) ir šiltos, balintos šypsenos. Kas kad įskaičiuotos į bilieto kainą ir ne itin nuoširdžios, bet po tų nuoširdžiai surauktų fizionomijų Lietuvoje jos yra tikra atgaiva...

P

asakyti, kad oro uostai mane visuomet kažkaip nepaaiškinamai traukė, yra viena, tai paprasta. Kur kas sunkiau paaiškinti, o prieš tai ir pačiam suprasti – kodėl. Ir turbūt tik dabar, praėjus beveik penkeriems metams po to, kai vieno Norvegijos oro uostų laukimo salėje ėmiausi šio teksto, aš galiu aiškiau suprasti, iš kur ta begalinė šių gana pragmatiškų vietų trauka.

Dabartinio pasaulio metafora Pasakyti, kad beprotiškai mėgstu keliauti, o skrydžio vieta juk dažnai ir yra kelionės pradžios taškas, ir vėl reikštų kone vulgarų tikrųjų priežasčių supaprastinimą, nes keliauti juk daug kas mėgsta. Kaip ir pasakyti, kad dievinu architektūrą (kažkada maniau su ja susiesiąs ir savo gyvenimą, kol nepaaiškėjo, kad beviltiškai nemoku piešti), taip pat būtų perdėm paprasta – gražių pastatų apstu ir visai nebūtina trenktis užmiestin, kad jų pamatytum. Galiausiai pasakyti, kad mėgstu žmonių susibūrimo vietas, tad galbūt dėl to man gera oro uostuose, taip pat būtų nevisiška tiesa, nes taip – žmones aš myliu, bet juk prekybos centre jų neką mažiau.

Ir vis dėlto šiandien, po penkerių metų, sėdėdamas visai kitame oro uoste, visai kitoje Europos vietoje, Budapešte, su kuriuo susiję vieni gražiausių ir vieni liūdniausių prisiminimų per visą mano gyvenimą, aš pagaliau galiu rasti šio teksto pabaigą. Ne, šis tekstas nėra plagiatas, trūkstamų pastraipų neradau tarp oro linijų bendrovių žurnalų, man šių eilučių nepadiktavo joks mielaširdingas pakeleivis.

Ralfas Rothmannas „UGNIS NEDEGA“

IŠ VOKIEČIŲ KALBOS VERTĖ REGINA IVANAUSKIENĖ. VILNIUS, LIETUVOS RAŠYTOJŲ SĄJUNGOS LEIDYKLA, 2013 M.

14 // © 37O

Vokiečių proza garsėjo ir perskaičius šį romaną galima tvirtinti, kad tebegarsėja, savo rimtumu ir solidumu.

Kol likęs pasaulis (ypač anglakalbiai autoriai), regis, vaikosi postpostpostmodernizmo šmėklas, vokiečiai ramiai palinkę triūsia prie eilinio daugiasluoksnio, bet realistinio romano. Šio romano autorius, šiuolaikinis vokiečių rašytojas R.Rothmannas, pasakoja apie Berlyną praėjus beveik dvidešimčiai metų po to, kai buvo nugriauta Berlyno siena. Pagrindinės R.Rothmanno romanų temos – miesto vidurinės klasės gyvenimas, susvetimėjimas, vienatvė ir bandymas tai įveikti.

Knygoje „Ugnis nedega“ pasakojama apie rašytojo Volfo kūrybos kančias ir blaškymąsi tarp dviejų moterų. Tas blaškymasis, žinoma, baigiasi

liūdnai. Kitas romano sluoksnis – suskaldytos tautos tragedija, skirtumai tarp Rytų ir Vakarų vokiečių, priešiškumas bei stereotipai.

Autorius išsamiai, netgi smulkmeniškai, vaizduoja pusamžio vyro portretą, jo santykius su moterimis.

R.Rothmannas – tikras aprašymų meistras, jų čia tiek daug ir jie tokie išsamūs, kad romano veiksmas tampa lėtas ir tąsus it sirupas. Romaną reikia skaityti lėtai, turėti kantrybės.

Taip pat neskubriai aprašomas ir Europos literato gyvenimas, skirtumai tarp Rytų ir Vakarų berlyniečių.

Miestas, regis, tas pats, bet nematoma riba niekur nedingusi. Pasiilgusiems tradicinės, geros realistinės prozos knygą perskaityti būtina. O ir vertimas tikrai puikus.

Pagaliau pats galiu baigti rašyti šį tekstą, nes visą tą laiką, kai jo griaučiai kantriai rinko virtualias dulkes vis mainomuose standžiuosiuose diskuose, aš svarsčiau, kas taip tarsi magnetas mane vilioja į oro uostus.

Tikrasis traukos objektas bemaž poetiškas – oro uostai man yra viena dabartinio pasaulio metaforų, taikliai įkūnijančių visą šiandienę realybę ir visiškai kitokį nei ankstesnis pasaulį su visais jo atributais: vis didėjantį gyvenimo greitį ir kartu trumpėjantį laiką, nuolatinį skubėjimą bei neišvengiamą šalutinį to produktą – atšiaurumą ir abejingumą šalia esančiam, taip pat fizinių žmogiškų saitų trūkinėjimą, skirtingo socialinio statuso riboženklius (VIP salės, verslo klasė, prioritetinis laipinimas...) ir, žinoma, didžiausią mūsų gyvenamo laikotarpio leitmotyvą – visa apimantį netikrumą.

Netikrumą, kurio apstu visur, pradedant duty free, maistu restoranuose ir baigiant „Wi-Fi“ ryšio stabilumu.

Kai lėktuvas išskrenda be tavęs Taigi, aš visad nerimavau, kad pavėluosiu į lėktuvą, ir šiandien tai „pagaliau“ įvyko. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau taip privalo atsitikti, nes dauguma žmonių bent sykį gyvenime lėktuvą pasiekia per vėlai (panašiai kaip svajones?). Tai kažkas panašaus, kaip kad vyrui gauti į snukį. Visi gauna. Arba moteriai – nusilaužti kulniuką. Nemalonu, bet pasitaiko. Galų gale, gera paįvairinti statistinę kelionių monotoniją, kad nebūtų

Artūras Tereškinas „POPKULTŪRA: JAUSMŲ ISTORIJOS, KŪNIŠKI TEKSTAI“ KAUNAS, „KITOS KNYGOS“, 2013 M.

Mes visi esame popkultūros vartotojai, netgi tie, kuriems išgirdus šį žodį iš paniekos atvimpa lūpa.

Deja, lietuviškos popkultūros tyrinėjimų Lietuvoje iki šiol beveik nebuvo (keletas straipsnelių apie popliteratūrą ir rašliava spaudoje apie popmuziką – nesiskaito).

A.Tereškino knyga – pirmas išsamesnis ir, svarbiausia, gana populiariai – lengvai ir suprantamai – parašytas mūsų popkultūrą tyrinėjantis darbas.

Analizuodamas popkultūros reiškinius šioje unikalioje monografijoje A.Tereškinas gilinasi į terapines skausmo raiškos strategijas lietuviškose televizijos pokalbių laidose, įžymybių kultą popkultūroje, vyriškumo konstravimą muilo operose, kūnais dainuojančių muzikinių merginų grupių seksualumą, gero gyvenimo fantazijas žinomos atlikėjos Džordanos Butkutės kūryboje ir miestą kaip nepatogų, bet malonumą keliantį popkultūros tekstą.

Vienas svarbiausių, pasak A.Tereškino, mūsų popkultūros (o ir kultūros apskritai) bruožų – panieka, pažeminimas ir pasityčiojimas: mes tyčiojamės iš kitokių, iš silpnesnių, iš vargingesnių, darome iš to pramogą, šou, sadomazochistinę

saviplaką. Ir jis teisus.

Skaitant šią knygą ypatingą malonumą teikia gana dosniai joje išbarstytos trumpos ir tikslios autoriaus frazės. „Popkultūrą“ norisi cituoti dažnai ir daug.

Knyga, žinoma, nėra išsamus mokslinis žinynas ar nuodugni studija. Tai gana intymus tekstas, autorius nuolat primena apie save, išpasakoja savo asmenines patirtis – jo tonas svyruoja tarp saviironijos ir gailesčio sau. Galima sakyti, kad „Popkultūra“ – retas autobiografinės sociologijos pavyzdys.

Knygoje yra septyni įvairias Lietuvos popkultūros sritis aprėpiantys tekstai.

Man asmeniškai mieliausias psichogeografija dvelkiantis 6 skyrius: „Šlaistantis po miestą: Vilnius kaip populiariosios kultūros tekstas“, kurį galima rasti ir „37O“ sausio numeryje.

P. S. Būtinai perskaitykite knygą, jei norite sužinoti, kas ta „pornoelegancija“ ir „isteriškas idiotiškas femifobiškas protesto vyriškumas“.

perdėm lengva. Gyventi.

Pavėlavau į lėktuvą, nors ir žinojau, kaip anksti reikia pasiekti terminalą, susirasti vartus, kaip nepaklysti toje, rodos, begalinėje „rankovių“, įvairiaspalvių oro linijų bendrovių švieslenčių, valiutos keityklų, alaus ir užkandžių tankmėje. Ar kaip nepasimesti tarp daugybės svetimų veidų, matomų tik kartą gyvenime.

It vienišas tėvas, vargiai susitvarkantis su šia nepakeliama vaikų našta – visur su savimi tampomais sužymėtais lagaminais, nusiperku latės ir prisėdęs ant odinio krėslo laukiu skrydžio į Oslą. Skrydis po poros valandų, tad darau tai, ką labai mėgstu, – smalsiomis akimis stebiu staiga sulėtėjusią ir man apsinuoginusią aplinką, kuriai jautrus gali būti tiktai ramybės, trumpo stabtelėjimo akimirką: tai skubančius, tai paklydusius, tai ilgos kelionės ir neaiškaus jos tikslo išvargintus ar neslepiamai abejingus keleivius, panašią sumaištį skirtinguose veiduose (tai daro žmones velnioniškai panašius), restoranus, kur brangų šlamštą gali valgyti jau čia pat, kvepalų parduotuves, iš kurių pono kvapą bent trumpam parsineša net ir didžiausi mužikai, ankštus rūkomuosius, kur nuodingame dūmų debesyje apgailėtinai atrodytų bet kokia Holivudo žvaigždė. Ir nepaisant viso šio gana skausmingai panašaus peizažo, matomo bet kuriame žemyne, oro uostuose mane visuomet labiausiai glumina... ašaros.

Tas, kam yra tekę ilgėliau pabūti dideliame oro uoste, tu-

rėjo pastebėti nejautrias marmuro grindis, sugėrusias ne mažiau ašarų nei pavargusi Marijos žemė ar kokia Raudų siena, – lėktuvais išskrido kur kas daugiau nei žmonės, jų bagažas, pigus gruziniškas vynas, Michailo Gorbačiovo reklamuotos „Louis Vuitton“ rankinės, itališki akių tušai ar kokie nors šveicariški peiliukai. Drauge su jais išskrido neišsipildžiusios meilės viltys (o ar kitokių būna?), išsižegnotos svajonės, iškomplektuotos šeimos, sausakimšais lėktuvais evakavosi nuo savęs bėgantys naivuoliai.

Kokią gausybę ašarų yra mačiusios šios turtingos jausmų šventovės, gudriai besimaskuojančios transporto mazgų čadromis. Manding, įspūdingiausios žmogui nutikusios istorijos galėtų būti archyvuojamos pačiuose didžiausiuose pasaulio oro uostuose.

galiausiai pasakyti, kad mėgstu žmOnių susibūrimO vietas, tad galbūt dėl tO man gera OrO uOstuOse, taip pat būtų nevisiška tiesa, nes taip – žmOnes aš myliu, bet juk prekybOs centre jų neką mažiau.

ore Pasibaigus nežinia kelintam kavos puodeliui, bent trumpam atsikratęs nuo žemės vos atplėšiamų lagaminų, perėjęs visus šengeniškus pasų išbandymus, kai įtarios ir svetimos rankos apieško jiems nepriklausantį, bet pavojų keliantį kūną, ir lėktuvui atsiplėšiant nuo pakilimo tako, pusbalsiu sušnabždu: „Aš dar grįšiu.“ Ne, ne čia, ne į Bergeną ar Budapeštą, aš į oro uostą grįšiu. Nes man patinka stebėti tą gyvenimo netikrumą, kurį kaskart regiu oro uoste, o vėliau sugrįžti į namus. į tikrų dalykų uostą, kad ir kur jis tuo metu būtų.

Greta sėdinti mergina klausia, ką sakiau, o aš nusišypsojęs atsakau: „Ne, nieko, tik džiaugiuosi ištrūkęs.“

P. S. Be paliovos greitėjančiame pasaulyje, perpildytame vienkartinių dalykų, oro uostai man simbolizuoja XXI a. žmonijos pasiekimų viršūnę – greitį, efektyvumą, estetiką... Galbūt kaip tik todėl visos save gerbiančios šalys didelio oro uosto statybas laiko svarbiausiu prioritetu?

Rašė: mb mb Rašė:

„PIEŠIMAS BUVO TARSI DURyS“

PETRĄ REPŠĮ KALBINA AURIMAS ŠVEDAS. VILNIUS, „AIDAI“, 2013 M.

įdomi ir nestandartinė biografija, o kartu ir kultūros istorija bei dviejų žmonių dialogas. Kas tie žmonės? P.Repšys – renesansinė asmenybė, nuolat klajojanti po įvairiausias istorines epochas ir dailės technikas; žmogus, be kurio neįsivaizduojamas pastarųjų kelių dešimtmečių Vilniaus kultūrinis gyvenimas; dėmesingas istorijų kolekcionierius ir puikus pasakotojas. Ir A.Švedas – originaliai mąstantis istorikas, besidomintis gyvąja praeitimi ir jos vaizdiniais meno sferose; tyrinėtojas, kuriantis iškilių XX a. Lietuvos kultūros asmenybių portretus; patyręs žmogaus atminties formų stebėtojas, mokantis klausti ir klausytis. Bent jau taip rašoma pačios knygos atvartuose.

Sunku pasakyti, ar šis eksperimentas pavykęs. Turbūt nemažai

priklauso nuo skaitytojo požiūrio. Mėgstantys „impresionistinį“ pasakojimą – smulkmenas, nereikšmingus iš pirmo žvilgsnio potėpius, šmėkštelinčius žmones, anekdotus, „mažąją istoriją“ – tikriausiai nenusivils.

O štai norintys ko nors monumentalaus, epochos portreto, menininko dramos sovietmečiu, kokių nors itin plačių apibendrinimų ar išvadų, gelmės gali likti nusivylę.

Knyga sudaryta iš septynių dalių: pirmos dvi dalys skirtos dailininko asmenybei, trečioji – sovietmečio epochai, ketvirtoji – pasakojimui apie sovietinio ir posovietinio Vilniaus veidą suformavusias asmenybes, penktoji – dailininkų bendruomenei, šeštoji ir septintoji – „istorijos jausmo ir interesų lauko žmoguje augimui“. „Post Scriptum“ įdėti septyni 1993–2010 m. dailininko rašyti tekstai.

P. S. Jeigu kas nors tikisi rasti knygoje fotografijų ar P.Repšio piešinių – nesivarginkite, jų beveik nėra. Papildomas knygos pliusas – patogi ir išsami asmenvardžių rodyklė.

Paulina Pukytė „BEDALIS IR LABDARyS“ VILNIUS, „ APOSTROFA“, 2013 M.

Tai trečioji menininkės ir rašytojos P.Pukytės knyga. Jos knygos visada stebina, būna netikėtos, bet laukiamos. Trečioji, regis, pranoko ankstesnes. Ją sunku apibūdinti, tai tikras žanrų margumynas: pjesės, poemos, dramos, eilėraščiai. Visa tai pateikta monologų ir dialogų forma. Autorė teigia, kad, nors knyga sudaryta iš trumpų tekstų be pradžios ir pabaigos, sudėjus juos į viena, išeina viena nors ir nenuosekli istorija. „Bedalis ir labdarys“ – tai tokia literatūrinė beisbolo lazda. Smogia stipriai ir negailestingai. Skaitai, juokiesi, kraupsti ir gailiesi vienu metu. Štai jie – didžioji dalis mūsų šalies gyventojų, emigrantų, rednekų, runkelių, paprastų darbo bičių – kaip ant delno. Ir šneka kaip tikrovėje. P.Pukytė taip subtiliai pateikia jų monologus ir dialogus, kad, atrodo, jokio literatūrinio darbo čia net neįdėta, gryna autentika. Ogi įdėta, ir labai nemažai.

Pagrindinė visų šių monologų ir dialogų

tema – nesugebėjimas susikalbėti. Puikiai pavaizduota, kaip atsidūrę svetimoje kultūroje žmonės pasijunta bejėgiai, nes juos išduoda net kalba (arba jie patys skuba jos atsikratyti). Scenarijuje „Burokėlis ir dėmė“ pagrindinė veikėja nesusikalba ne tik su lietuviu kaliniu, kuriam vertėjauja, bet ir su savo sugyventiniu užsieniečiu.

Totalus visų su visais nesusikalbėjimas.

Labai greitai perskaitoma, bet labai stipri knyga, praplečianti literatūros, jos žanrų ir kalbos galimybes knyga. Trumpoji proza be kompromisų. Šiuolaikinė iki panagių, aktuali, skaudi ir juokinga.

Lietuviška knyga, kurią šiemet rekomenduočiau perskaityti visiems.

>> pastebėjom

Apie jaunatvišką A.Čechovą ir Gelminei Glemžaitei kiek daugiau nei dvidešimt, ji vis dar mokosi lietuvių aktorių kalvėje. Vaidmenų bagažas dar tik pradėtas pildyti, tačiau jame jau stūkso vaidmuo Oskaro Koršunovo režisuotoje Antono Čechovo „Žuvėdroje“. Ir ne bet koks, o vienas pagrindinių – Ninos Zarečnajos, merginos, stebėtinai panašios į pačią Gelminę šiandien.

– Gelmine, tau pačiai ne keista, kad vieną pirmųjų vaidmenų gauni besimokydama trečiame kurse ir dar pas O.Koršunovą?

– Aišku, kad keista. Viskas įvyko kažkaip natūraliai. Man tiesiog labai pasisekė, kad dar besimokydama gavau galimybę dirbti su tokiu režisieriumi ir su tokiais aktoriais.

– Nebuvo šoko gavus kvietimą?

– Atrankoje, be manęs, buvo dar keletas mano bendrakursių. Visos labai norėjome, bet nė viena nesitikėjome, kad kuri nors iš mūsų tikrai vaidins Niną. Atranka atėjo ir praėjo. Tik po kurio laiko atsitiktinai akademijos koridoriuose sutikau režisierių ir jis pakvietė ateiti antrą kartą.

Turėjau iš anksto paruošti tam tikrą pjesės sceną. Aišku, paruošiau ne tą, kurios reikėjo... Teko pusiau vaidinti, pusiau skaityti. Man atrodo, viskas buvo labai blogai. Maniau – susimoviau. Bet tada girdžiu: „Gerai, repeticijos tada ir tada.“ – Negąsdino repeticijose aplink besisukiojantys žinomi aktoriai?

– Pradžioje tikrai gąsdino. Vien faktas, kad vaidinsiu kartu su Dainiumi Gavenoniu, Rasa Samuolyte, Nele Savičenko... Bet tai truko labai trumpai. Vėliau tapo įdomu stebėti, kaip dirba tokie aktoriai, ir iš jų mokytis. Jie man padėdavo, palaikydavo.

Jaučiu, kad dabar turiu daugiau mokytojų, ne tik akademijoje dėstančius dėstytojus.

– Gerai, kad žiūrima kaip į mokinį, o ne kaip į potencialų konkurentą. Sako, pasitaiko ir taip...

– Niekada nejutau jokios konkurencijos. Manau, esu per žalia, kad į mane žiūrėtų kaip į konkurentę.

– Negaila repeticijoms parduotos vasaros?

– Oi, tikrai ne. (Pakartoja net tris ar keturis kartus – aut. past.)

– Kaip pati pristatytum Niną, kurios vaidmenį kuri „Žuvėdroje“? Ar atrandi čechoviškos Ninos atitikmenį šiandien?

– Šių dienų perspektyvoje Nina yra tiesiog jauna, naivi, didelių svajonių ir vilčių turinti mergina. Aišku, svajonės dažniausiai yra abstrakčios. Ji tiesiog norėtų gyventi gražų, įsimintiną gyvenimą. Nelabai suvokia, kas tai yra, bet labai to nori. Šlovė šiandien tampa abstrakčiu dalyku. Dažnai tai suvokiama kaip lengvas, smagus, turiningas ir turtingas gyvenimas. Žurnaluose matome, kaip žmonės leidžia savo laisvalaikį. Apie juos rašo, nors dažnai netgi nežinome, ką tas žmogus nuveikė.

Yra tam tikra šlovės formulė: eiti į prabangios vyninės atidarymą, o paskui savo nuotraukos ieškoti žurnalo puslapiuose.

>> ŪSAI

Penkių laiptelių kavos pastelė Svajokliai, kurie eidami gatve yra linkę žiūrėti į dangų, o ne po kojomis, sliūkindami pro Šiuolaikinio meno centrą sostinėje, negali nepastebėti užrašo „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkas tai žino“. Kaunietės architektės Sigitos Kondrataitės atradimai – spontaniškai atsirandančios miniatiūros – tik patvirtina šią mintį.

K

asryt užsiplikiusi kavos biuro virtuvėlėje, nešdama ją iki savo darbo stalo, S.Kondrataitė nusileidžia penkiais laipteliais. Savaime suprantama, kad puodelyje judėdama kava išsilieja per kraštus. Kai puodelis pasiekia paskirties vietą, nuvarvėję lašai susigeria į popierių, kurių ant architektės stalo, savaime suprantama, guli šūsnys. Kiekvienam puikiai pažįstamas buitinis niuansas.

Kitas gerai žinomas jausmas – kai kalbėdamas telefonu ar giliai mąstydamas pagauni save tušinuku ant popieriaus vedžiojant abstrakčias formas. „Ant mano kolegų, taip pat buhalterės mamos darbo stalo gali pamatyti apipaišytų laikraščių, popieriukų ir užrašų. Dažniausiai ši „kūryba“ vyksta būtent kalbant telefonu“, – šypsosi Sigita. Ji neslepia: baigusi Kauno dailės mokyklą visuomet žavėjosi akvarele. Tik šįkart ji spontaniška, nevaldoma, gi-

16 // © 37O

jaunatvišką naivumą, naujas formas Rašė: Aurimas Minsevičius Nuotrauka: Tomo Ivanausko

– Dažnai tokiuose reportažuose greta dainininkių, verslininkių, aktorių, dizainerių atsiranda prierašas „ponia“ arba „panelė“. Vardas ir pavardė lyg ir girdėti, veidas matytas, bet ką jos veikia?

– Na, Nina bent jau tikrai nori būti aktore. Ji žino, kurį žanrą pasirinkti siekiant tos šlovės. Bet man vis tiek atrodo, kad tai labai naivus noras...

– Jeigu jau užsiminėm apie naivumą, vienoje repeticijų nuskambėjo replika, kad pirmoje spektaklio dalyje Nina yra labiau višta negu žuvėdra...

– Nesinori taip šiurkščiai vadinti ją višta. Tiesiog kiekvienas jaunas žmogus į gyvenimą žvelgia kiek naiviai. Kita vertus, prisiminus čechovišką Ninos ir Trigorino meilės istoriją... Ji mylėjo Trigoriną ir mylėjo netgi tada, kai jau nebenorėjo šlovės. Kažkokie susipynę dalykai. Norėdama šlovės ji myli žmogų, kuris tą šlovę lyg ir gali suteikti. Bet meilė tai tikra...

– Kaip auginai Niną? Ir apskritai, kur jaunas aktorius gaudo įkvėpimą, kuo maitina savo vaidmenis? Suprantu, vyresni aktoriai apvažiavę du trečdalius pasaulio, perskaitę pusę išleistų knygų...

– Aišku, tai priklauso nuo vaidmens. „Žuvėdroje“ Oskaras nuolat kartojo, kad visų pirma turime atsispirti nuo savęs. Nebuvo kokio nors ryškaus personažo kūrimo. Man daugybę kartų kartojo, kad būtent aš ir esu ta Nina, todėl mėginau savyje ieškoti jos savybių. Juk aš ir esu ta jauna, naivi pradedanti aktorė, į pasaulį žiūrinti didelėmis akimis, besitikinti viso ko geriausio, tačiau dar daug ko nesuprantanti. Visai kaip Nina Zarečnaja.

– Dažnai su Trepliovo vaidmenį kūrusiu Martynu Nedzinsku į repeticijas ateidavote pirmi, o išeidavote paskutiniai...

Režisierius labai reiklus?

– Reiklus, bet tas reiklumas turi prasmę. Tiesiog suvoki: jeigu taip ilgai repetuojama būtent mano scena, vadinasi, to tikrai reikia.

– Spektaklį statėte užsidarę kambaryje, kuris pagal paskirtį kažkada lyg ir buvo biuras, o dabar tapo OKT studija. Tokie principai labai prasilenkė su tuo, ką esi dariusi anksčiau?

– Esu dirbusi panašiu principu, bet teko dirbti ir kardinaliai kitaip. Tarkime, akademijoje, kai repetuojame su dėstytojais, dirbame visiškai kitaip. Čia žavu tai, kad absoliučiai viskas gimdavo tiesiog vietoje, tame kambaryje. Pradžioje netgi nereikėdavo jokių repeticijų – tiesiog improvizuoji, o tada jau režisierius tave pagauna ir vairuoja savo idėjų link. Dar anksti sakyti, kad tai mėgstamiausias mano darbo metodas, bet man labai patiko. Čia lieka vietos intuicijai. Įdomu stebėti, kaip ištisos scenos gimsta iš nedidelio pirmo impulso.

– Aktorius Giedrius Savickas, beje, taip pat vaidinantis „Žuvėdroje“, yra sakęs, kad repetuojant Oskaras nubraižo tam tikrus vektorius, o jais apsiribodamas aktorius gali save pateikti kokį tik nori. Nebelieka principo „Šitaip nedaryk, bet padaryk būtent taip“...

– Manau, tai naudinga tiek aktoriui, tiek pačiam režisieriui. Aktoriams paliekama teisė kurti idėjas ir jas siūlyti.

– „Žuvėdra“ – lyg nesibaigiantis procesas. Pristatę ją žiūrovams, vėl užsidarote savo laboratorijoje iki pat premjeros vasario 22, 23 d. Kam to reikia?

– Tas laboratorijos jausmas, kai konkretų laiko ir gyvenimo tarpsnį skiri susitelkti į vieną vaidmenį, į vieną medžiagą, vos ne gyveni joje, yra labai geras. Ateini anksti ryte, išeini vėlai vakare. Vis būni toje pačioje erdvėje su tais pačiais žmonėmis. Nori ar nenori, kuriam laikui apsigyveni, susigyveni su kuriamais personažais.

– Jautiesi paaugusi po praeitos vasaros repeticijų?

– Sunku save vertinti, kai neturi galimybės žvilgtelėti iš šalies. Vis dėlto šis vaidmuo turbūt padėjo tokias nedideles aktorines platformėles man po kojomis. Nežinau, ar tai matoma, bet jaučiu, kad gavau labai daug – ir kaip aktorė, ir kaip žmogus.

Rašė ir fotografavo: Artūras Morozovas

musi iš savotiško nuobodulio.

Nuo kavos puodelio likusi abstrakti dėmė tampa atspirties tašku, kuris padiktuoja būsimą formą, – keli brūkštelėjimai kalbant telefonu, ir voilà – improvizuota pasąmoninė akvarelė. „Pamenu, kai pirmą kartą apipaišiau kavos dėmes, buvau prastos nuotaikos, kalbėjausi telefonu.

Padėjusi ragelį pastebėjau, kad nupiešiau žmo-

Nežinau, kol kas tai – tik improvizacijos ir savotiška terapija, kuri padeda nusiraminti, išguldyti mintis, atsitraukti nuo darbo, o pamačius netikėtą rezultatą – pakelia nuotaiką.

geliuką, keliaujantį aplink Žemės rutulį. Tuomet pagalvojau: kaip įdomu ir taiklu“, – apie kasdieniškos kūrybos paprastą pradžią pasakoja Sigita.

Ilgainiui ji ėmė fotografuoti savo nuobodulio kūrinius, juokais dalytis jais socialiniame tinkle, netikėtai atsirado ir savotiškas gerbėjų būrys. „Draugai sako, kad šie piešinėliai, tarsi komiksas, įtraukia ir priverčia smalsauti – kas bus toliau“, – juokiasi architektė. Kartą, prieš padovanodama bičiuliui knygą, ant jos viršelio specialiai padarė kavos puodelio atspaudą ir jį apipiešė.

Ar nevertėtų kurti vientisos siužeto linijos? „Nežinau, kol kas tai – tik improvizacijos ir savotiška terapija, kuri padeda nusiraminti, išguldyti mintis, atsitraukti nuo darbo, o pamačius netikėtą rezultatą – pakelia nuotaiką“, – pečiais gūžtelėja architektė. Žiūrėdamas į tušo ir kavos miniatiūras gali lengvai suprasti, kada piešta būnant geros nuotaikos, kada – blogos: dėl streso piešiniai būna nervingi, chaotiški.

Kasdienės kavos padėklą ir piešimo drobę Sigitai atstoja architektūriniai brėžiniai, ant kurių ir gimsta kūryba. Pasak jos, kartais būna, kad dėmė laukia kelias dienas, kol, kalbant telefonu, ranka su tušinuku pati ją atranda. Neretai piešinių tematika būna tos dienos aktualijos. „Kai laukiu atostogų, piešiu lagaminą ar greitai horizonte pasimatysiantį Maroko peizažą“, – sakė architektė.

>> eiti ar neiti?

Rašė: Ana Čižauskienė ir Neringa Stoškutė

Šiuolaikinio meno virtuvė pagal „Art-cart“

„Art-cart“ sumiksavo šiuolaikinio meno ratatouille ir duoda paragauti po kąsnelį iš kelių šiuolaikinio meno krypčių. Apie skulptorių, kuris niekada nenulipdys tobulo portreto, fotografijos, kino ir performanso draugystę, žaidimą „valgomanevalgoma“ papuošalų dizaine, šviežią dizaino brendą ir raštuotų istorijų heroję iš Olandijos.

Performansas fotografijose Dešimtys groteskiškų personažų ir sustingdytos jų grimasos – tai skulptoriaus Augustino Kluodos (apie šį menininką rašėme prieš kelis mėnesius, straipsnį rasite 37O.diena.lt) kūrybos pasaulis. Neorealistines skulptūras kuriantis A.Kluoda lipdo daugiausia portretus. Nors jo kūryba gana maištinga, o požiūris į realistinę portretinę skulptūrą – originalus, meistrystė ir jam reiškia labai daug: „Dar nesukūriau nieko, kas mane patį visapusiškai tenkintų, gal taip nenutiks niekada.“ A.Kluodos portretuose vidinis jo ir jo herojų emocijų pasaulis prasiveržia pro kraštutines įniršio, riksmo, emocinio protrūkio ar, atvirkščiai, ekstremalaus susitvardymo akimirkas įkūnijančius portretuojamus pavidalus.

Kristinos Sereikaitės kūryba yra kai kas tarp kinematografo, fotografijos ir performanso meno. Kinematografo, nes paralelinė jos kūrybos linija – filmai, kuriuose ji atliko operatorės vaidmenį („Liza, namo!“, „Trispalvis“, „Dzūkijos jautis“ ir kt.) ir kurie ne kartą buvo nominuoti bei apdovanoti tiek Lietuvos, tiek užsienio filmų festivaliuose. K.Sereikaitės kuriamus fotografijos ciklus gaubia ta pati švelniai mistinė aura ir užuominos į rutuliojamą pasakojimą. Performanso – dėl kūno vaidmens jos fotografijų naratyvuose. Taip, tai Beno Šarkos, paslaptingojo performanso meistro, užgrūdintas kūnas pozuoja prieš K.Sereikaitės fotoobjektyvą – įsispraudęs tarp žemės raukšlių cikle „Terra Humana“ (2011 m.), švelniai skandinamas ir maudomas vandenyje cikle „Innocence“ (2009

m.). Viską jungianti fotografija – būdas kelti klausimus apie žmogaus prigimtį ir santykį su gamta, kurioje jam viskas prasideda ir baigiasi.

(Ne)valgoma mada ir tekstilinė pasaka Iš pirmo žvilgsnio „Tadam!“ (apie šį prekės ženklą jau irgi esame rašę) kūrinius – du kartus keptas ir glazūruotas saldžias svajones – lengvai galima supainioti su tikrų tikriausiais saldumynais. Vien išklausius meniu (vanilinė baranka su baltojo šokolado pabarstais, kakavinė baranka su šokolado ir aukso glajumi, kokosiniai saldainiai ir t. t.) iškart apsąla akys. Tačiau čia turėtų atsirasti įspėjimas: „Atsargiai – nevalgoma!“ „Tadam!“ komandos dėka tradiciniai lietuviški skanėstai įgavo naują prasmę – jie tapo moderniais ir akį traukiančiais juvelyrikos dirbiniais. „Tadam!“ pagrindinis tikslas – kuo realistiškiau (kiekvienas papuošalas yra kruopštaus rankų darbo) atkartoti kasdienybėje matomus valgomus objektus, bet padaryti

PARODOS

Dairėsi ir įspūdžius užrašė: Paulius Andriuškevičius

„VAIZDŲ VIETA. LIETUVOS FOTOGRAFIJA ILIUSTRUOTUOSE ŽURNALUOSE XX A. 7–8 DEŠIMTMEČIAIS“

Liudo Ruiko nuotrauka žurnalo „Jaunimo gretos“ 1970 m. liepos mėnesio numeryje.

VEIKS IKI VASARIO 15 D. NDG, Vilnius. Projekto koordinatoriai – Ieva Mazūraitė-Novickienė ir Audrius Novickas.

18 //

M

ane traukia vaizdingos vietos: fiordai, kalnų papėdės, jaukios miško proskynos, tačiau tiesiog negaliu atsispirti vaizdų vietų traukai. Vieną iš tokių neseniai aptikau Nacionalinėje dailės galerijoje. „Vaizdų vietos“ kuratorė I.Mazūraitė-Novickienė ir architektas A.Novickas surėmė kaktas ir surengė šaunią parodą, kuria pagerbė praeities spaudos ir fotografijos sąjungą.

© 37O

Norėčiau pradėti nuo to, kad parodos pavadinimas (ar bent jau antroji jo dalis) labai nuobodus, palyginti su tuo, kas joje eksponuojama. Atsispyrus nuo parodos

plakato juk buvo galima ir drąsiau, pvz., „Vaizdų vieta. Tarybinės moterys“, ypač turint omeny, kad sovietinio žurnalo „Tarybinė moteris“ numerių parodoje – ne vienas ir ne du. Bet tai tik pokštas, ne kritika. Pavadinimas atspindi kontekstą ir parodos medžiagą – XX a. 7–8 dešimtmečiais leisti lietuviški sovietiniai žurnalai su žymių lietuvių fotografų nuotraukomis.

Toji spauda pageltusi ir susiraukšlėjusi nuo senatvės, o ją puošiančios fotografijos, žinoma, nė iš tolo neprilygsta šiandienių žurnalų nuotraukų spalvingumui ir pikselių skaičiui. Tačiau žavi sovietinis koloritas, o kai pamėginu imtis kandesnės kritikos (gana pokštauti!), pradedu suvokti, kad mūsiškių, XXI a., žurnalų vaizdai meninio stiliaus atžvilgiu yra netgi skurdesni, palyginti su darytais sovietmečiu. Anuomet tokie fotografai kaip Algimantas Kunčius, Vitas Luckus, Aleksandras Macijauskas, Antanas Sutkus, Romualdas Rakauskas, Liudas Ruikas žurnalams siūlydavo savo geriausius darbus (mano galva, parodos aprašyme paminėtas terminas „galerija be sienų“ yra gana taiklus). Tai matyti plika akimi: dauguma senųjų pramoginių žurnalų puslapiuose sugulusių nuotraukų yra puikios meninės kokybės. Fotografijomis pirmiausia siekiama ne dokumentuoti, tačiau sukurti tam tikrą nuotaiką, o kai kurios jų savo avangardistiniais užmojais net pralenkia kompiuterine grafika išdailintas „fotoseseris“ iš ateities, galvoje turiu Vitalijaus Butyrino, Mariaus Baranausko technikas ir puikų Henriko Liandzbergo montažą 1969 m. „Nemune“.

Grįžtant prie „Nemuno“, „Jaunimo gretų“, „Švy-

turio“ ir kitų žurnalų, kuriuos galime išvysti tik per mus ir juos skiriančius stiklus, verta pamąstyti apie tai, kaip šie archajiniai leidiniai, metams bėgant, pakeitė savo funkciją – iš sovietinės popkultūros objektų jie virto meno kūriniais. Ką gali žinoti, gal ateityje ir „37O“ viršelius išvysime po stikliniais gaubtais parodoje „Lietuvos fotografija iliustruotuose žurnaluose XXI a. 2-ajame dešimtmetyje“?

Vis dėlto parodos – vieta ne tik vaizdams, bet ir tekstams. Klimpstant gilyn, jų vis daugėja. „Tekstų ir vaizdų jungtys, mirgančios žurnalų puslapiuose, veikė kaip garantas, jog fotografijos bus suprastos reikiamai“, – skelbia anotacija ant parodos sienos. Tačiau žiūriu aš į ant tos pačios sienos pakabintas iškirptas ir išdidintas senųjų žurnalų straipsnių paantraštes: „Paauglių vystymosi ypatumai“, „Nuobodžiaujantis neonas“, „Iš prisiminimų apie Leniną“, ir kaip reikiant suprantu, kad reikiamai nesuprantu, ką jos iš tiesų turėtų reikšti. Pavyzdžiui, gėriuosi puikia A.Macijausko fotografija, kurioje pavaizduotas atletiškas pusnuogis vyras cerkvės fone, o virš jos matau paantraštę „Cirkas ant ramentų“. Suprantu, matyt, ne taip, kaip reiktų, kaip pokštą greičiausiai. Straipsnių fotografijos ir jų paantraštės nepasikeitė, tačiau jas suvokiančios sąmonės – dar ir kaip. Įdomu, kad „tekstų ir vaizdų jungties“ rezultatas šioje ekspozicijos atkarpoje stipriai priklausė nuo parodos rengėjų, taigi galbūt ir parodoje „Vaizdų vieta“ kažkas turėtų būti „suprasta reikiamai“? Aš turbūt pražiūrėjau ir praskaičiau, bet gal jums pavyks iššifruot? „Vaizdų vieta“ – ne pokštas! Rekomenduoju.

Kitokia Bonobo elektronika juos lengvesnius ir elegantiškus, tačiau išlaikyti tikrąjį jų dydį bei formą. Artimiausiuose „Tadam!“ planuose – eksperimentai su naujomis faktūromis, sudedamosiomis dalimis ir skoniais.

Retai kada jauni kūrėjai vos ne per naktį tampa naujais atradimais bei sensacijomis ir sukrečia ne tik dizaino, bet galbūt ir viso meno pasaulį. Ką tik iškeptas naujasis lietuviškos mados kaprizas –„LOOM fashion studio“ duetas Vidmina Stasiulytė ir Julija Frodina. Jaunosios kartos dizainerės kuria ir tai, ką gali apsirengti, ir tai, ką gali apsiauti.

Paprastumas, natūralumas, kukli elegancija ir jausmingumas atsispindi „LOOM fashion studio“ kūryboje bei mados dizaino ateities vizijoje. Pranašaujame, kad abi dizainerės, susikūrusios savo individualius kokybės bei originalumo ženklus ir kartu subūrusios „LOOM fa-

shion studio“, toliau gali siekti tik žvaigždžių.

Kas iš mūsų būdami maži nesvajojome gyventi pasakų pasaulyje? Pagrindine pasakų ir istorijų heroje savo darbuose tampa olandų menininkė Guda Koster, kurianti gyvas ir gyvenimiškas skulptūras, instaliacijas bei performansus. Jos atspirties taškas – mūsų kasdienio gyvenimo realybė, bet ji bando pašiepiamai, o kartais net ir juokingai pavaizduoti savo kasdienybę bei aplinką naudodama tekstilę. G.Koster kūryboje įvairių raštų tekstilės audiniai tampa jos pasakojamų istorijų pagrindiniais veikėjais. Taigi, lieka klausimas, o kaip baigsis Snieguolės su baltu sniego purumo kailiniu paltu, sužeistos didelio, blogo vilko ir pasiklydusios sniego pūgoje, istorija?

Šiuolaikinio meno virtuvę galite sekti www.art-cart.lt.

S

eniausi Bonobo gerbėjai bilietais į vasario 20 d. Teatro arenoje vyksiantį koncertą turbūt apsirūpino dar prieš Kalėdas – beje, į tomis pačiomis dienomis vyksiantį tokį pat renginį Taline bilietai jau išparduoti. Ir taip šio brito karjeroje nutiko jau ne vieną dešimtį kartų. Tam yra priežasčių.

Bonobo jau penkiolika metų kuria tokį universalų ir drauge originalų skambesį, kuris galėtų „atversti“ ne vieną užkietėjusį gyvos muzikos gerbėją, manantį, kad elektronika – tai tik „bumčik bumčik“. Be to, kompozicijas gyvai scenoje jam padeda atlikti muzikantų grupė ir vokalistai (pastarojo albumo „The North Borders“ įrašuose dalyvavo ir Erykah Badu), taigi ne siauros stilių ribos čia svarbiausios. Iš esmės jis formuoja savitą lėtaeigį, bet gyvybingą ir daugiasluoksnį žanrą.

Ir net jei manai, kad tikrai negirdėjai tokio vardo, turbūt klysti, nes Bonobo muzika yra skambėjusi serialuose „House“, „Lost“ bei „Californication“, filme „Crazy, Stupid Love“, ne viename vaizdo žaidime, tuzine kompiliacijų... Internete jo kūriniai perklausyti daugiau nei 50 mln. kartų. O bilietai į koncertus, kaip jau minėjome, išparduodami visame pasaulyje nuo gimtosios Anglijos iki Australijos.

Pagaliau ir Vilnius – civilizuoto pasaulio dalis. Nereikės traukti į Rygą ar Varšuvą, nereikės laukti didžiųjų vasaros festivalių. Viskas patogu, kokybiška ir čia pat.

Rekomenduojama tikintiems, kad muzika geriausiai skamba gyvai, net ir elektroninė.

Nerekomenduojama scenoje ieškantiems blizgučių ir kitų šou elementų.

„MAŽOJI LIETUVA“. FOTOREFLEKSIJOS

Lilijos Valatkienės nuotrauka „Kelias į senąją Mingę“.

VEIKS IKI VASARIO 12 D. Galerija „Aidas“, Vilnius.

A

r esate ką nors girdėję apie galeriją „Aidas“? Mane pasiekė aidas apie šioje nedidelėje meno galerijoje vykstančią žurnalistės ir fotografės Lilijos Valatkienės fotografijų parodą, tad apsiginklavau pieštuku bei užrašų knygute, užsimaukšlinau akinius ir išėjau pasivaikščioti Trakų gatve, kurioje pasukau ne į dažnokai aplankomą barą „Marsas“, o į greta esantį galerijos kiemą.

Išsiveržti iš muziejų ir meno centrų erdvių vėsos bei nebylumo ir apsilankyti jaukioje galerijytėje yra didelis malonumas, o „Aidas“ yra būtent tokio tipo parodų erdvė. Deja, jaukumu viskas ir baigiasi. Susidaro įspūdis, kad galerijos ir parodos kuratoriai (kas jie, nepasakyta) kiek aplaidžiai žiūri į savo pareigas. Štai keli nusivylusio lankytojo pastebėjimai: 1) kortelės su kūrinių pavadinimais kontrastuoja su kūriniais; 2) dalis darbų pakabinti kreivai; 3) parodos aprašymas, atspausdintas ant vieno A4 formato lapo ir įdėtas į aplanką, besimėtantį ant vienos iš palangių, atrodo kiek juokingai; 4) labai liūdina prastas apšvietimas. O fone grojantis žvalus džiaziukas, nors ir kiek netikėtas, tačiau nuteikia maloniai!

Bet ką aš čia taip rūškanai pradėjau, geriau pereikime prie Lilijos fotografijų, ir iškart linksmiau pasidarys. Žiūrovą jos patraukia savo ryškumu ir beveik fantastinėmis spalvomis. Matyti, kad prie jų buvo padirbėta fotošopu ar kuria kita kompiuterine vaizdų apdirbimo programa. Šį faktą liudija ir menininkės fotografijoms būdingi metaforiniai negatyvų įvaizdžiai. Kartais kompiuterinės grafikos įsikišimas labiau vykęs, kartais mažiau. Formos atžvilgiu viena įdomiausių (ir gana dažnai naudojama) stilistinių priemonių – fotografijos padalijimas į tris planus, mano užrašų knygutėje pakrikštytas „spalviniu triptiku“. Spalviniu dėl to, kad dvi arba viena „triptiko“ dalys yra spalvotos, o likusios bespalvės (juodai baltos arba rusvos). Tačiau ribos tarp skirtingų spalvinių (priešingai nei tarp erdvinių) planų nėra griežtos ir todėl malonu stebėti, kaip prieš akis spalvotas virsta bespalviu. Taip pat kai kuriuose darbuose įdomiai abstrahuojama erdvė (ypač fotografijose „Rusnės kaminai nebealsuoja“ arba „Lelijos nužydėjo“) ir jeigu ne išdavikai pavadinimai, reikėtų ir ilgiau parymoti prie kūrinių, mėginant identifikuoti, kas juose pavaizduota. „Kelias į senąją Mingę“ – puiki fotografija, tačiau netoli jos kabo visiškai prasta (ir su nevykusiu simbolistiniu užmoju) pirmoji ciklo „Juk aš žinau, kad mano atpirkėjas gyvas“ nuotrauka. Taigi, būkime budrūs.

Turbūt supratote iš fotografijų pavadinimų, kad jas siejanti Mažosios Lietuvos tema turi religinių ir tautinių atspalvių. Šiuo aspektu į L.Valatkienės parodą galima pažvelgti iš kito žiūros taško – ji lankytojui gali būti įdomi ne tik meniškai, tačiau ir istoriškai ir (ar) antropologiškai (ypač per menininkės Mingės plenerą aptiktas ir nufotografuotas „giminių žemėlapis“). Tačiau apie šitai jau ne man spręsti. Siūlyčiau įsiklausyti į aido nešamą žinutę ir kokį kartelį neplanuotai pasirinkti Lilijos fotografijas vietoj marsietiško kokteilio.

KINAS

>> eiti ar neiti?

Recenzavo: Jorė Janavičiūtė

Recenzavo: Gediminas Jankauskas

Kinematografinis troškimas gausti liūdesiu ir grožiu

„Santa“ Rež. Marius Ivaškevičius, Lietuva, Suomija, 2014 m., 90 min.

Nors yra sukūręs dokumentinių, trumpametražių vaidybinių filmų ir scenarijų kinui, M.Ivaškevičius geriausiai žinomas kaip teatro dramaturgas („Madagaskaras“, „Mistras“, „Išvarymas“). Pirmajame jo vaidybiniame filme „Santa“ jaučiamas jo kūrybai būdingas daugiakultūriškumas (filme veikėjai blaškosi tarp Vilniaus, Rovaniemio ir Londono), gausu istorinių motyvų, perėjimų iš realybės į vizijas, sapnus ar netgi į aną pasaulį.

Filmas prasideda kaip romantinė komedija – Inga (akt. Sandra Daukšaitė-Petrulėnė) su sūnumi Vincu (akt. Ovidijus Petravičius) atvyksta į Laplandiją aplankyti Kalėdų Senelio. Jusis (akt. Tommi Korpela) – toks Kalėdų Senelio vardas po darbo – ima siekti Ingos dėmesio: elnio tempiamomis rogėmis nusiveža juodu į pasibuvimą pas jo suomius draugus namelyje ant užšalusio ežero kranto. Jam po truputį pavyksta pelnyti moters simpatijas.

Pirmojoje filmo dalyje ironiškai užgriebiamos lietuvių ir suomių kultūrų subtilybės, tačiau kartais jos kiek stereotipiškai banalios, pavyzdžiui, Lietuva painiojama su Latvija.

Netrukus spalvos istorijoje ima tamsėti... Paaiškėja, kad berniukas serga sunkia liga. Tai pakeičia abiejų suaugusiųjų gyvenimus. Inga vyksta į Suomiją pas Jusį prašyti pagal-

Britų nuotykiai Lithuf****ngwhat šalyje bos. Tačiau ar jų ryšys tam jau pakankamai stiprus? Inga sutrikusi, ima elgtis neracionaliai, palieka berniuką Jusio namuose ir nieko nesakiusi išvyksta į Londoną kalbėtis su berniuko tėvu dėl finansinės paramos. Tuo metu tarp vyro ir berniuko užsimezga ryšys. Kalėdų Senelis vaikui pasakoja savo paties sukurtą pasaką apie tai, kaip Kalėdų Senelių divizija Žiemos kare stoja į kovą už šviesą ir gėrį. „Santa“ – tai graudi, tačiau graži istorija apie vyro ir berniuko draugystę, apie pasimetusius ir vienišus žmones.

Pagrindinių vaidmenų atlikėjai S.Daukšaitė-Petrulėnė ir O.Petravičius su savo užduotimi susitvarkė puikiai, jų vaidyba labai natūrali. Jusį tiesiog profesionaliai įkūnija garsus suomių aktorius T.Korpela. Keletoje filmo scenų pasirodančią visiškai pasaulyje pasimetusią Ingos seserį filme teisingai suvaidina aktorė ir TV laidų vedėja Beata Tiškevič-Hasanova. Tik klausimas, ar dramaturgiškai šis personažas labai jau reikalingas.

Filme svarbią vietą užima garso takelis. Be romantiškų Kipro Mašanausko melodijų, takelyje naudojami kanadietės Chinawoman kūriniai. Tamsi ir melancholiška atlikėjos muzika vietomis neblogai tinka, tačiau kartais prieštarauja šio filmo estetikai. Didesnė problema „Lordi“ „Hard Rock Hallelujah“, kuri pati savaime jau yra ryškus ir visiem atsibodęs popkultūros ženklas. Toks Suomijos muzikos reprezentavimas atrodo kičinis.

Justi, kad tai pirmasis M.Ivaškevičiaus filmas, jam vis dar trūksta kinematografijos pojūčio, o kino kalbai trūksta originalumo ir naujumo. Ji šlubuoja, yra gana fragmentiška. Pavyzdžiui, filme vystomas pasakos Vincui apie Kalėdų Senelius Žiemos kare motyvas filmo pabaigoje lyg ir turėtų suskambėti mitiniame belaikiame lygmenyje, tačiau taip, deja, nenutinka.

„Redirected / Už Lietuvą!“ Rež. Emilis Vėlyvis, Lietuva, Didžioji Britanija, 2013 m., 115 min.

Visi, kurie masiškai traukė į kino centrus žiūrėti filmo „Redirected / Už Lietuvą!“, numanė, ką pamatys ir išgirs. Dėl to jokių iliuzijų nekilo. Nešvanki kriminalinė novelė „Matvaju“ (2005 m.) ir du „nuliniai“ filmai „Zero“ (2006 m.) bei „Zero 2“ (2010 m.) jau suformavo režisieriaus Emilio Vėlyvio įvaizdį ir statusą, kuris tokio kino gerbėjų vadinamas ne kitaip nei kultiniu.

Blogo berniuko įvaizdį režisierius vis pakursto skambiomis frazėmis apie meną („Kūryba turi būti revoliucinga. Turi šokiruoti, sukrėsti, ištampyti nervus, nukauti ir... atgaivinti.“) arba apie savo naujausią darbą („Manau, kad filmas skaudins lietuvio savimeilę blogąja prasme.“). Šių eilučių autorius taip pat neturėjo iliuzijų sužinoti ką nors nauja iš režisieriaus, kuris prisipažino niekada nekursiantis romantiškų meilės istorijų. Bet pirmą pusę filmo mačiau kaip visai profesionaliai sukaltą (ir gerai sumontuotą)

Teatras

Recenzavo: Sigita Ivaškaitė Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo

„EUGENIJUS ONEGINAS“

20 // © 37O

ŽIŪRĖKITE VASARIO 14 D. RUSŲ DRAMOS TEATRE Atrodo, režisierius Jonas Vaitkus pagaliau atrado formulę, pagal kurią geriausiai veikia visa jo Rusų dramos teatro trupė. Tai – didžiulis vizualus, muzikalus bei plastiškas scenos reginys, paremtas stipria dramaturgija ir prisodrintas aštraus ironijos žvilgsnio.

Pirmasis toks vykęs sprendimas buvo jo režisuota „Eglutė pas Ivanovus“, būtent šis spektaklis vis ataidėjo mintyse, stebint „Eugenijų Oneginą“. Pirmasis tapo muzikiniu scenos kūriniu, o antrajame atsirado dar ir nemažai šokio (choreografė Marija Simona Šimulynaitė, Baltijos baleto teatras). Visiems žinomą arogantiškojo Onegino istoriją kūrėjai pasakojo naudodamiesi ir Aleksandro Puškino tekstais, ir Ritos Mačiliūnaitės pritaikyta Sergejaus Prokofjevo muzika, ir Mindaugo Artinsko vaizdo projekcijomis, ir Artūro Šimonio scenografija bei Daivos Samajauskaitės kostiumais.

Scenoje matome ne tik daug techninių sprendimų (nors aikštelė išlieka švari), bet ir didžiulę Rusų dramos teatro aktorių trupę, kuri dar kartą įrodo, kad gali įgyvendinti bet kokius režisieriaus sumanymus, nesvarbu, ar reiktų dainuoti, šokti, ar tiesiog tapti nejudančiomis skulptūromis. Bėda čia tampa pagrindinių aktorių kuriami vaidmenys ir režisieriaus idėjos santykis.

Ironiškai žvelgdamas į Onegino istoriją, pirmoje spektaklio dalyje J.Vaitkus suteikia aktoriams daugybę priemonių tapti šaržuotais personažais, tačiau pabaigoje palieka juos likimo valiai ir kartu neišsako savo kaip režisieriaus pozicijos. Tai ypač juntama finalinėje Onegino (Valentinas Novopolskis) ir Tatjanos (Jevgenija Gladij) scenoje.

Nors V.Novopolskis sugeba transformuoti savo personažą, tačiau negaudamas jokio aktorinės partnerystės atsako iš J.Gladij visomis prasmėmis lieka vienas svarbiausio dueto metu.

J.Vaitkus neperrašo A.Puškino istorijos, tiesiog papasakoja ją savais įvaizdžiais, kartais itin tiesmukais, tačiau logiškais. Ir gal net nesąmoningai įrodo, kad iš tiesų visa Tai – ne dėl vyrų meilės moterims, o dėl jų meilės sau...

Rekomenduojama vaizdų ir piktdžiugos mėgėjams.

Nerekomenduojama nežinantiems Onegino istorijos ir nemokantiems rusų kalbos.

„ATMINTIS“ Kiekviena pasaulio šalis, kiekvienas miestas, rajonas, kaip ir kiekviena meno šaka, turi savo išskirtinius žmones.

Lietuvos šiuolaikinis šokis turi Lorą Juodkaitę.

Naujausia savo premjera ji ne tik pažymėjo savo šokio teatro atidarymą, bet ir įrodė, kad neplanuoja keistis, atvirkščiai, – tik įtvirtinti savo pasirinktą kūrybos modelį. Be jokių įžangų, sąžiningai, spektaklį ji pradėjo savo vizitine kortele – sukiniu. Besisukdama L.Juodkaitė tuo pačiu metu judėjo kvadratu. Lyg ir įspūdinga, tačiau praėjus porai pirmų minučių (iš dešimties) šis vaizdas pradėjo labiau panėšėti į cirko pasirodymą nei į spektaklį, laukiant, kada (ar) bus peržengtos žmogaus kū-

no galimybės.

Kitaip nei ankstesniuose L.Juodkaitės kūriniuose firminis sukinys čia prarado savo hipnotizuojančią galią. Kitas dalykas – pats spektaklis tapo ne kelione, į kurią kartu su kūrėju kviečiamas žiūrovas, o valanda, per kurią mums buvo leista grožėtis šokėjos ištobulintais judesiais žemių pripildytoje scenoje. Tam puikiai tiko ir Elvitos Brazdylytės sukurtas kostiumas, tiksliau – šokėjos kūno dizainas: plonytės baltos juostos, tik baltais dažais pridengta krūtinė, baltos kelnaitės.

Atmosferą čia kūrė ir mistifikavo muzika (Tomas Kutavičius), kuri dažnai buvo paveikiausia spektaklio dalis ir galvoje kūrė ryškesnius nei akimis matytus vaizdinius. Šviesų dailininkas Vilius Vilutis atliko jam būdingą preciziškai minimalistinį ir profesionalų darbą, įrėmindamas šokėją erdvėje pakibusiame kube. Atrodo, lyg choreografė pernelyg susižavėjo forma, judesiu, bet ne jų dramaturgija. Mano atmintyje spektaklis išliko gana formalus: sukinys, žemės, šviesa, sukinys, nors ir profesionaliai atliktas. O atminties ir grįžimo prie pradinės žmogaus būties koncepcija toliau nei programėlės tekstai nenuvedė.

Rekomenduojama Loros šokio gerbėjams ir mistikams.

Nerekomenduojama racionalumą propaguojantiems.

>> sapnavau dali Rašė: Lina Žukauskaitė. Nuotrauka: asmeninio archyvo

veiksmo trilerį su šio žanro negadinančiu vulgaroku humoru. Tiesa, nieko ypač originalaus čia nebuvo: iš visur kyšo skandalisto Quentino Tarantino pamokų atgarsiai (šį kartą jų gerokai mažiau nei „Zero 2“), Roberto Rodriguezo fejerverkai („Aš kaifuoju nuo jo filmų apie Meksiką“) ir britų kino režisieriaus Guy Ritchie filmų stilistika, o ištikimybę jai pabrėžia ir filmavimo rakursai, ir ritmas, ir montavimo būdai, ir britų aktorius Vinnie Jonesas, kuris atrodo taip, tarsi būtų nužengęs iš filmo „Lok, stauk arba šauk“. Jo vaidinamas britų gangsteris Polas su trimis bukagalviais galvažudžiais atvyksta į Lietuvą, apie kurios egzistavimą anksčiau nė nenutuokė, pričiupti jį šlykščiai išdūrusių ir jo pinigus pasisavinusių nevykėlių banditų.

Apie tarptautinę karjerą jau prabylantis E.Vėlyvis puikiai supranta, kad tokiais visiems žinomais štampų rinkiniais už savo šalies ribų neišgarsėsi. Todėl pasitelkia mitų griovėjo taktiką ir vieną „Redirected“ dalį (kad būtų panašiau į Q.Tarantino manierą) net pavadina „Rytų Europos mitais“. Čigoniškai triukšmingus Balkanų mitus savo metu po pasaulį sklaidė serbų režisierius Emiras Kusturica, ir ši maniera autoriui net pelnė Čigonų Fellini pravardę.

Antroje „Redirected“ pusėje, prasidedančioje atvirai kusturiciška citata su vištomis ant limuzino kaimo kieme, imamasi negailestingo ir ciniško tradicinių lietuvių mitų demaskavi-

„JOBO KNYGA“ ŽIŪRĖKITE KOVO 20, 21 D. MENŲ SPAUSTUVĖJE Eimuntas Nekrošius, bene labiausiai mistifikuotas Lietuvos teatro režisierius, po ilgų darbų su britų, rusų ir italų klasika atsigręžė į Bibliją. Paprastai ir nuoširdžiai.

Pasirinkęs Jobo (akt. Remigijus Vilkaitis), uolaus tikinčiojo, kuriam vis skiriami didžiausi išbandymai, istoriją, E.Nekrošius prakalbo apie svarbiausius žmonijos klausimus: būties prasmę ir mirties nepažinumą. Išsikėlęs fundamentalias temas, režisierius sukūrė itin jautrų ir akivaizdžiai jam pačiam labai svarbų darbą, lyg pagaliau galėtų kalbėti apie tai, kas jį patį, o ne teksto autorių iš tiesų domina.

E.Nekrošiaus teatro mistika gimsta iš jo paprastumo. Čia kiekviena pasirinkta istorija pasakojama naudojantis tikrą Lietuvos kaimą primenančiais daiktais ar medžiagomis. Visa ko

mo. Publikos reakcija tik patvirtina, kad jaunų lietuvaičių lūkesčius režisierius gerai supranta ir moka juos pateisinti. Vilniuje filmuotų epizodų vaizdai retai kur nusižengia eurostandartams, o kaimiškojoje filmo dalyje politikų nerimą „Lietuva degraduoja“ E.Vėlyvis išskleidžia į plačią panoramą, kurioje kolektyvinis „mažosios Lietuvos“ portretas nutapytas taip, kad pats laikas prisiminti jau nebe E.Kusturicą, o Jheronimo Boscho drobes, vaizduojančias visas įmanomas nuodėmes.

Su šūkiu „Už Lietuvą!“ pakilęs griauti visokiausių tabu ir lietuviškų prietarų E.Vėlyvis įsismarkauja taip, kad buki, bet daug kančių mūsų „Kalvarijose“ patyrę britai užsitarnauja bent jau užuojautą ir simpatiją. Tačiau to nepasakysi apie mūsų tautiečius. Filme paniekos nusipelno beveik visi – ir ištvirkėliai kunigai, ir kontrabandininkai, ir prostitutės, ir gėjai (jie, žinoma, vadinami kur kas šiurkščiau), ir nelegalai juodaodžiai emigrantai, ir Lietuvos lenkai, ir į banditus panašūs policininkai, ir net... kino kritikės (taip režisierius, matyt, atsikeršija tiems, kurie savo straipsniuose abejojo jo genialumu).

Vos sekundę trunkančiame kadre kamera spėja parodyti ant šuns būdos užrašytą žodį PUIPA. Čia, reikia suprasti, jaunasis genijus nurodo jau klasika tapusio lietuviško kino tikrąją vietą. Drąsu ir labai originalu! O juk galėjo užrašyti ir ant lauko tualeto. Būtų dar juokingiau...

Bet tai tikriausiai atsitiks vėliau. Juk sakė režisierius, kad „filmas dar sušvelnintas“. Nekantraudami lauksime kitų E.Vėlyvio darbų, kuriuose autorius jau nebevaržys savo fantazijos. Už Lietuvą, vyrai!.. Tegu pasaulis pamato, kokia šalis neseniai pirmininkavo ES.

pamatas yra medis, iš jo pagamintos namų durų staktos bei didžiulis stalas – Jobo, o gal ir Visatos knyga. Šio stalo stalčiai gali virsti ir vėjo blaškomais medžių lapeliais, ir bažnyčios klauptais, ir knygos, kurioje surašyti visų mūsų gyvenimai, lapais. Būtent paprasčiausios detalės virsmas simboliu E.Nekrošiaus sukurtoje atmosferoje tampa mistikos pagrindu.

Ne veltui programėlėje įvardytas tik Jobo vaidmens atlikėjas. Net Dievas (akt. Salvijus Trepulis) ir Šėtonas (akt.

Vygandas Vadeiša) yra labiau būtybės nei dievybės, atsiduriančios itin arti pačių žmonių. Ypač Dievas, jautriai ir emocingai reaguojantis į Jobo pyktį bei klausimus. E.Nekrošius tiki ne tik Dievą, bet tiki ir jo jautrumu, čia itin tinka puiki S.Trepulio vaidyba ir paties aktoriaus tvirtas, vyriškas stotas, tuo pat metu nevaržomai draskomas skirtingų emocijų.

E.Nekrošius finalą palieka viltingą, nepraranda tikėjimo. Klausimai, kankinantys žmogų visą gyvenimą, gali būti atsakyti. Po mirties Jobas iš Šėtono gauna pažinimo obuolį, kurį perpjauti padeda pats Dievas. Atsakymai yra, tačiau tikrai ne šiame gyvenime.

Rekomenduojama mėgstantiems ramiai pamąstyti.

Nerekomenduojama liūdesio žavesio nevertinantiems.

„Sapnavau Dalí“ – nauja rubrika be pradžios ir pabaigos. Šiek tiek veikiama gravitacijos dėsnių. Šiek tiek aptaškyta kosmoso dulkėmis. Šiek tiek įkvėpta Salvadoro. Šiek tiek gal patiktų Froidui. Kaip netikėtai atsirado, taip netikėtai gali ir pradingti.

Juodai baltai nebyliai

Aktorė Severija Janušauskaitė sapnuoja tarp Vilniaus prieblandos, Maskvos gausmo, Kauno neskubrumo.

Vietų ir aplinkybių yra daugiau, tik sunku įspėti, kurios iš jų tikros, o kurios išnirusios iš vaizduotės ūko.

– Kur prasideda ribos?

– Ten, kur baigiasi laisvė.

– Draudžiamasis ženklas, kurį apeitum?

– STOP ant jūros kranto.

– Į šį kadrą įžengtum, pabūtum, gal išeitum, gal užsiliktum...

– Nespalvotas nebylusis kinas. Pasilikčiau.

– Dabar, čia, kaip niekada. Kada?

– Kaip niekada čia ir dabar.

– Tavo kartotė?

– Viskas laikina, o tai – amžina.

– Kokiu smulkiu daiktu būtum?

– Lašu – ašara.

– Kaita ar tvarumas?

– Kintantis tvarumas.

– Saldžiausi nuodai?

– Meilė.

– Brangiausias atminties inkliuzas?

– Vaikystė. Pieva. Ilgi plaukai. Basos kojos. Įsivaizduoju, kad užaugusi dirbsiu laume.

– Sala – tai...

– ...širdis, į kurią suplaukia visi laukti ir nelaukti laivai. Dažniausiai salą siaubia cunamis.

– Knyga, kurios puslapiai nusitrynę nuo skaitymo ar sklaidymo...

– Per daug skaitau, kad išskirčiau vieną. Įsižeis kitos.

– Šachmatų figūra?

– Ta, kuri kam nors lėmė svarbią pergalę.

– Slaptos durys veda į...

– ...slaptą kambarį, kuriame kitos slaptos durys, vedančios į...

– Kalba – toks sutvėrimas...

– ...kuris daugelio neišmoko patylėti.

– Žiemos pabaiga kvepia...

– ...kasmete nuojauta, kad ir šis pavasaris tikrai bus kitoks.

>> klausYkla

THe THiNg

sTePHeN malkmus aNd THe Jicks

2013 12 13

2014 01 07

Boot!

Wig Out at Jagbags

The Thing Records

Matador; Domino

Leiskite jums pristatyti muziką, kuri visiškai iškrenta iš visų čia aprašytų albumų konteksto. Ją net sunku įvardinti. Tai anaiptol ne rami ir tyra muzikėlė. Tai ne sunkusis rokas, nors tokių bruožų esama. Tai ne visai džiazas, nors groja profesionalūs džiazo muzikantai. Tai ne visai improvizacijos, nors kur prasideda ir kur baigiasi sąmoningai apgalvotos vietos, yra neįmanoma nuspėti. Tai gali patikti tiek „Rammstein“, tiek avangardo, tiek radikalios elektronikos, tiek džiazo gerbėjams. Tai gali sukelti pasibjaurėjimą, o jei esate pagiringas – pykinimą. Ir vis dėlto, „Boot!“ į geriausių praėjusių metų albumų sąrašus įtraukčiau, nors negaliu pasakyti, kad tai muzika, kurią galima rekomenduoti draugei. Susipažinti su šiuo albumu verta jau vien todėl, kad palyginti jį su kuo nors yra ypač sunku...

Na, įsivaizduokite šmėklų vairuojamą ir sniegą skrodžiantį švedišką sunkvežimį. Tai ir bus tas Daiktas. „The Thing“ – tai norvegiškai švediškas trio, kurį sudaro vienas geriausių šiuo metu free-jazz saksofonininkų Matsas Gustafssonas, elektrinį fūzuotą bosą kankinantis Ingebrigtas Håkeris Flatenas ir tarp sunkiojo roko bei free-jazz šiame albume balansuojantis būgnininkas Paalas Nilssen-Love‘as. Tai toli gražu ne pirmas trijulės „daiktas“, tačiau pirmas, turintis tokį užtaisą, kurio pavydėtų nuožmiausi Skandinavijos metalistai. Beje, vikingų vėlės su kūjais man beklausant taip pat pasirodė. Gal dar ir dėl to, kad pagaliau prasidėjo šiaurietiška žiema.

Stephenas Malkmusas – labai įdomi asmenybė. Bent kiek besidominčiam indie-rock ar lo-fi, jo vardas yra gerai žinomas. Tai grupės „Pavement“ siela, gitaristas, dainų autorius. Deja, „Pavement“ jau nebėra. Tačiau S.Malkmusas toliau dirba išsijuosęs. „Silver Jews“, „Crust Brothers“ – tai jo grupės. Tiesa, pastaruoju metu aptilusios, nes į pirmą planą išsiveržė „Stephen Malkmus and the Jicks“ (toliau tiesiog „The Jicks“). Juos galima pavadinti „Pavement“ tradicijų perėmėjais, mat „The Jicks“ susikūrė iškart iširus „Pavement“ 1999-aisiais ir pradėjo nuo dainų, kurias S.Malkmusas rašė dabar jau nebeegzistuojančiai grupei. „Wig Out at Jagbags“ – jau šeštas „The Jicks“ albumas.

Ir, mano galva, geriausias. Didžioji dalis muzikos jame skamba kaip septintojo dešimtmečio gitarinis progressive ar art-rock. Tačiau kartu muzika kuria naujumo, gaivumo, šviežumo įspūdį. Ji šviesi, spalvota, nors kartais sudėtinga – ritmai ir metrai nuolat laužomi kaip klasikinėje art-rock eroje. Vietomis psichodeliška. Ją galima palyginti su XXI a. išmaniai pasiūtu drabužiu pagal septinto dešimtmečio madas. Tai nėra nuostabu, mat S.Malkmusas vienoje šio albumo dainoje išduoda grupę, kurią šis albumas šiek tiek primena, iš kurios galbūt semtasi įkvėpimo. Tai „Grateful Dead“. Jis priduria, jog tai buvo „geriausias visų laikų dešimtmetis“. Keisčiausia, jog „Wig Out at Jagbags“ visiškai išvengta nostalgijos ir pretenzijos. yra iš ko mokytis.

83

100

damieNas Jurado

Brothers And Sisters Of The Eternal Son 2014 01 21

Secretly Canadian

22 // © 37O

Mano galva, D.Jurado yra išradingesnis už geriau žinomą panašios stilistikos kūrėją Justiną Vernoną („Bon Iver“). Iš Sietlo kilęs D.Jurado meistriškai kuria dainas iš garsų, kurie aplinkui – gamtoje, erdvėje, patalpoje, ir sujungia tai su žaviomis harmonijomis, kurių pagrindas – sintezatoriai, gitaros ir daugybė D.Jurado balsų.

Ir nors abu su J.Vernonu jie guli toje pačioje lentynoje, D.Jurado groti norisi dažniau, mat jo muzikoje mažiau pabrėžtinos melancholijos. Pridėkime dar jo pomėgį retkarčiais žaisti Lotynų Amerikos ritmais. Visa tai sukuria labai subtilų muzikinį paveikslą. Ramų, šiek tiek folkinį, tačiau vos vos psichodelinį. Paprasčiau tariant, D.Jurado rašo labai gražias, melodingas dainas, kurias ypač išradingai apaugina nuostabiu, kartais net orkestrą primenančiu akompanimentu. Nebanaliomis dainas paverčia ir vos juntamos, tačiau gilios religinės potekstės. Reikia pripažinti, jog pastarieji D.Jurado albumai (o šis iš viso yra jau 12-as) yra tokie pilni ir muzikaliai nepriekaištingi dar ir dėl to, jog juos prodiusuoja puikus multiinstrumentalistas ir dainarašys Richardas Swiftas. Būtent šis bendradarbiavimas leido atsirasti tokiems šedevrams kaip „Saint Bartlett“ (2010 m.), „Maraqopa“ (2012 m.) ir pastarajam albumui. „Brothers And Sisters Of The Eternal Son“ – tikrai vertas dėmesio tų, kurie muzikoje vertina tobulą harmoniją, subtilumą, šilumą.

83

100

MėNESIO

ALBUMAI

Rašė: Domantas Razauskas www.radom.lt

THee silver mT. zioN memorial orcHesTra

Fuck Off Get Free We Pour Light On Everything 2014 01 24 Constellation

Iki šio albumo ničnieko nežinojau apie „Thee Silver Mt. zion Memorial Orchestra“ (toliau S.M.z.). Perskaičiau, jog anksčiau jie vadinosi „The Silver Mt. zion Memorial Orchestra & Tra-La-La Band“, o kartais net „Thee Silver Mt. zion Memorial Orchestra and Tra-La-La Band with Choir“. Maža to, pirmasis grupės albumas – „He Has Left Us Alone but Shafts of Light Sometimes Grace the Corner of Our Rooms...“. Savaime suprantama, pavadinimai patraukė ausį. Pasirodo, tai tikrai netradicinį ir gana unikalių bruožų roką grojanti grupė. S.M.z. groja tai, ką plačiąja prasme galima pavadinti post-rock, arba eksperimentiniu roku, tačiau įdomu, jog šalia gergždžiančių nešvarių elektrinių gitarų jų muzikoje svarbią vietą užima smuikai ir vargonai. Tai tarsi kamerinės muzikos ir eksperimentinio post-rock mišinys. Galbūt tai, ką grotų „Arcade Fire“, jei būtų labiau išprotėję nei konceptualūs. Beje, S.M.z. taip pat yra kanadiečiai ir pastarojo dešimtmečio Monrealio roko srovės juntamos ir jų muzikoje. Tačiau priešingai nei gerokai labiau melodingos ir ramios, todėl labiau žinomos tautiečių grupės, S.M.z. yra arčiau kokių nors „Deerhoof“, nei „Besnard Lakes“ ar „Plants and Animals“. Verta pridurti, kad visi grupės nariai prisipažįsta esą ir „Led zeppelin“ gerbėjai. Tai taip pat daug pasako apie S.M.z. muziką. Apie albumą vienu sakiniu: nors tai tik pati metų pradžia, užuodžiu vieną geriausių 2014 m. roko muzikos darbą. Vertą ypač įdėmaus klausymo.

85

100

79

100

bruce’as sPriNgsTeeNas

High Hopes 2014 01 14 Columbia

Jau tampa įprasta, kad vienokių ar kitokių sumetimų vedami žmonės garsių atlikėjų albumus nulykina gerokai anksčiau, nei nustatytos oficialios pasirodymo datos. Taip nutiko ir su šiuo albumu. Tiesą sakant, nelabai suprantu kai kurių muzikos kritikų ir Boso (tokia Bruce’o pravardė Jungtinėse Valstijose) gerbėjų reakcijos. Šiam albumui prikišamas jo nevientisumas, padrikumas. Išties dainos kokybiškai labai skiriasi. yra beveik mėšlo, yra puikių kūrinių. Tačiau juk aiškiai pasakyta, jog „High Hopes“ – ne paprastas albumas. Tai savotiškas „the best of“ iš to, kas per pastarąjį dešimtmetį nepateko į normalius studijinius Boso albumus ir EP. Kaip galima iš dešimtmečio unreleased norėti vientisumo? Net jei visos šios anksčiau neišleistos dainos yra pergrotos iš naujo (beje, įrašuose dalyvavo puikus „Rage Against the Machine“, „Audioslave“ gitaristas Tomas Morello). „High Hopes“ nusileidžia ankstesniems „Wrecking Ball“ (2012 m.) ir „Working on a Dream“ (2009 m.). Tačiau kaip Boso dainų rinkinys man jis susiklausė be raukymosi. Tarp albumo kūrinių yra potencialių amerikietiškų hitų bei dainų, kurios tikrai gerai skambės įspūdinguose Boso gyvuose pasirodymuose. Galų gale tai vis dar tas pats B.Springsteenas. Nieko naujo neieškantis, viską jau radęs. Turintis nepakartojamą savo dainų spalvą. Jis labai lengvai gali nepatikti. Tai suprantu. Bet jei kada nors kaip aš esate išspaudę ašarą per „Secret Garden“, šis albumas nesiprašys kuo greičiau išjungiamas. Kartais tiesiog galima perjungti kitą dainą.

67

100

Ra­šė: Sand­ra Kliu­kai­tė

Šiame numeryje Alisa dalijasi prisiminimais, muzika ir meilės pikseliais, o ką daugiau veikti vasarį? Sentimentus keliančios, nepelnytai pamirštos daugkartinės nosinės, naujos eros patefonas, fantastinio Viktorijos laikų epochos reflekso – steampunk stiliaus – ausinės ir CCCR pagamintas laikrodis, koriano kietumo širdys po kaklu, rankinė ledų daužytoja, magiška mada ir suaugusiųjų sugrįžimas į vaikystę su kultinėmis lego kaladėlėmis. Visko tiek, kiek tilpo į lentyną.

„Room Copenhagen“ nuotr.

......

„OKIIKO“ PAPUOŠALAI „WITH LOVE“ („CITI;ZEN“)

„ROOM COPENHAGEN“ LEGO RINKINYS PRIEŠPIEČIAMS

LIETUVA

DANIJA

KAINA 460 LITŲ OKIIKO grįžta su meile ir korianu – kaklo papuošalais, subalansuotais miesto gyventojams, kurie per metus persigalvojo ir vis dėlto nusprendė, kad gauti ką nors širdies formos vasarį gali būti visai nieko. CITI;ZEN sudėtis: minimalizmas, modernus dizainas, kruopštus rankų darbas, vos vos architektūros, trupiniai dzenbudizmo, daug koriano, auksuotas žalvaris, auksuota grandinėlė.

KAINA 2,99–9,99 EURO (10–34 LITAI) Lego – tik vaikams? Pamirškite tai. „Room Copenhagen“ įrodys, kad lego puikiai tinka ir suaugusiesiems. Danų dizaineris Ole Jensenas ne tik sukūrė interjero aksesuarų ir baldų kolekciją iš realaus dydžio lego kaladėlių, bet dar ir pasirūpino jūsų priešpiečiais. Pripažinkite, jums juk tikrai jau įkyrėjo ta nuobodi plastikinė priešpiečių dėžutė ir termosas, kuriuos tempiatės į darbą ar iškylą ant žolės ar sniego. Gal laikas viską pakeisti į lego?!

www.okiiko.eu

www.roomcph.com

„PRIM PRIM“ NOSINĖS LIETUVA

Ar dar prisimeni medžiaginę nosinę?! O kaip mokykloje kalė į galvą: „Ę – rašyk nosinę ę...“ Prisimink viską, ir jeigu reikia, elegantiškai (atsi)verk tiesiai į nosinę. Imk nosinę ir pūsk nosį, pamojuok, iškvėpink ir pamesk, užsirišk mazgelį priminimą, papuošk švarko kišenę, nušluostyk ašaras, susivyniok sausainių, įsidėk į batą... Medžiaginės nosinės sugeria daugiau džiaugsmo ar skausmo ašarų nei vienkartinės. www.primprim.lt

PATEFONAS „REED PRECISION“ LIETUVA

Aušros Osipavičiūtės (aography.com) nuotr.

Daiktas, sukurtas audiožmonėms, kurių venomis teka ne kraujas, o muzika. Gražų, gerai grojantį patefono prototipą sukūrė dizaino studentas Karolis Bakūnas kartu su įmone „Tonearms“, gaminančia vadinamuosius tonarmus. Tonarmo tvirtinimo sistema – šio grotuvo kertinis akmuo, dėl jos galima naudoti įvairaus ilgio tonarmus ir juos tiksliai priderinti prie patefono, sukurto audiofilams ir žmonėms, turintiems gilias ausis, skirtas ne muzikos paviršiui, o gyliui suprasti. www.reed.lt

A.GUDIŠAUSKO LAIKRODIS IR AUSINĖS LIETUVA

24 // © 37O

Steampunk – turbūt nedaug kam girdėtas stilius. Tai vienas iš fantastikos žanrų, kurio veiksmas vyksta anachronistinėje Viktorijos epochoje arba Industrinės revoliucijos laike. Šiuolaikiniame dizaine jis pasireiškia tuo, kad istoriniai daiktai ir jų mechanizmai „renovuojami“, pritaikant jų elementus šių laikų epochai. Juvelyrikos dizaineris Andrius Gudišauskas turbūt vienintelis steampunk atstovas Lietuvoje. Iš seno spaudimo matuoklio ir laikrodžio mechanizmo (pagaminto CCCR) jis sudizainino naują laikrodį, o, į ausinių sistemą integravęs autorinės kūrybos žalvarinių detalių, jas pakeitė lyg per plastinę operaciją...

„DAILIDESIGN“ RANKINĖ „ICEBREAKE“ LIETUVA

KAINA 649 LITAI Ant lentynos – ledų daužytoja! O gal ir širdžių... Jos gimdytoja dizainerė Laura Dailidėnienė sako, kad ši natūralios odos rankinė pralauš visus ledus kelyje į sėkmę. Tamsiai ruda oda su auksinio pelėdžiuko įspaudais ir ooo... siurpraiz! – raudonas lininis pamušalas viduje. www.dailidesign.com

I.UŽKURATAITĖS KOLEKCIJA „MAGIC“ LIETUVA

Magija lenda į eterį. Miško mieste pasakos nesibaigia, nes fotografė Aušra Osipavičiūtė ir dizainerė Ieva Užkurataitė „užkūrė“ naują fotosesiją su naujosios kolekcijos „Magic“ kostiumais, inspiruotais magiškų reikalų. Kolekcija tokia šviežia, kad princesėmis virtusių našlaičių suknelės dar kvepia audinių dažais.

FB: Ieva Uzkurataite fashion