2014 04 28 sveikata

2014 PAVASARIS Nr. 9

IŠSAUGOTI LENGVIAU, NEI PRARADUS SUSIGRĄŽINTI

VEIDAS

Pavasaris

Solistė Kristina Siurbytė nori išsiaiškinti savo pašaukimą

Alergija net medicinos profesorių gena iš Lietuvos

Grožis Mini sijonas – tik sveikoms kojoms

Psichologija Kaip pasakyti mažam vaikui, kad jo mama mirė

Insultas

Drama gali tęstis ne ilgiau, kaip puspenktos valandos

18

Ver­tin­ga pa­gal­ba na­muo­se as­me­nims su sun­kia ne­ga­lia

TURINYS

6

K.Siur­by­tė: skausmo reikia, nes tik jis subrandina

11

Stru­čio tau­kai – ste­buk­las odai

12

Mi­nist­ras V.P.And­riu­kai­tis: sek­ma­die­nį bū­ti­na švęs­ti

14

In­sul­to dra­mos truk­mė – pus­penk­tos va­lan­dos

30

18

Ne­mir­ti jau­noms

42

Vyras medikams neleido gelbėti jo žmonos

22

Ver­tin­ga pa­gal­ba na­muo­se as­me­nims su sun­kia ne­ga­lia Kau­no me­ras A.Kup­čins­kas: jei ne­ju­dė­si – pri­lip­si prie kė­dės

24

Verta būti Kauno Kalniečių poliklinikos pacientu

27

Ligoninėje – unikalios vieno dūrio operacijos

28

Prioritetas – dantų atkūrimo naujovės

30 35

Ne­mir­ti jau­noms „Palangos gintare“ – naujos paslaugos ir skaidrumas

36

Technologijos, gelbstinčios gyvybes

37

Sušlubavo vaiko mokslai?

Verta patikrinti akis!

38

Šiuolaikiniu tempu gyvenančiam žmogui kosmetika reikalinga kasdien

41

Atostogas gali išgelbėti vaistinėlė

42

Vyras medikams neleido gelbėti jo žmonos

45

Gimdymas – ne liga, bet natūralus procesas

46

Me­di­ci­nos pro­fe­so­rius – aler­gi­jos emig­ran­tas

49

Alergologo paslaugos – jau ir Kauno Šilainių poliklinikoje!

50

Vož­tu­vų yra ne tik šir­dy­je, bet ir ko­jų ve­no­se

54

Nau­ja ma­da su liūd­nais pa­da­ri­niais

57

Stipri širdis ir energija – brandaus amžiaus džiaugsmas

58

De­šimt in­fek­ci­jų, ku­rias nu­ga­lė­jo žmo­ni­ja

60

Lai­do­jant ma­mą vai­kai žai­dė

62

Die­tų nua­lin­tas imu­ni­te­tas pa­si­šau­kė sun­kią li­gą

65

Lazerinis hemorojaus gydymas

66

Kryžiažodis

58

De­šimt in­fek­ci­jų, ku­rias nu­ga­lė­jo žmo­ni­ja

REDAKTORĖS ŽODIS

Fotografija: Gintarė Stašaitytė

Redaktorė Marijana Jasaitienė Fotografija: Andrius Aleksandravičius, Vy­tau­tas Pet­ri­kas, Remis Ščerbauskas (viršelio nuotr.), Evaldas Virketis, BFL, „Shutterstock“ Dizaineriai: Arnoldas Juodis, Dalia Šalnienė

„Na­tu­ra sa­nat, me­di­cus cu­rat“, – lo­ty­niš­kai sen­ten­ci­ją apie tai, kad gy­do gam­ta, o me­di­ kai tik pri­žiū­ri, ci­tuo­ja svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ras Vy­te­nis Po­vi­las And­riu­kai­tis.

Gam­ta kas­dien vis ža­les­nė, jos gai­vą skaid­ri­na bal­ti žie­dai. Ar­gi ne d ­ žiu­gu šir­dy­ je? Ar­gi tai ne­g y­do mū­sų sie­los?

Užuot ėję pas gy­dy­to­jus ir gė­rę mig­do­ muo­sius vais­tus, kel­ki­mės anks­ti ry­tą, pa­ si­k lau­sy­ki­me čiul­ban­čių paukš­čių, pa­si­ mankš­tin­ki­me, dai­nuo­da­mi pa­lįs­ki­me po du­šu, ir gal tik­rai tap­si­me svei­kes­ni? Šio žur­na­lo nu­me­rio he­ro­jė Kris­ti­na Siur­ by­tė jau­čia­si lai­min­ga, ir ne tik dai­nuo­da­ma.

Pa­ty­ru­si ir ne­ri­mo dėl svei­ka­tos, ir skaus­mo, ope­ros so­lis­tė iš­mo­ko keis­ti po­žiū­rį į gy­ve­ ni­mą, jo ne­gan­das. Juk tik­ra tie­sa, kad mu­sę ga­li­ma pa­vers­ti dramb­liu, ir at­virkš­čiai. Kaip pa­žiū­rė­si...

Ban­dy­ki­me ma­ty­ti gė­rį, o ne blo­gį. Nes­ mer­ki­me ki­tų, nes ir pa­tys ga­li­me su­k lys­ ti. Ne­si­vers­ki­me per gal­vą – vi­sų dar­bų ne­ nu­dirb­si­me, vi­sų pi­ni­gų ne­su­sig­rieb­si­me. Ir gal tuo­met pa­tir­si­me ma­žiau to de­v yn­gal­vio žu­di­ko – stre­so, nes kad ir su ko­kios sri­ties gy­dy­to­ju kal­bė­tum, kiek­vie­nas jų sa­ko: pa­ grin­di­nė li­gos prie­žas­tis yra nuo­la­ti­nė įtam­ pa, stre­sas.

Sau­go­ki­me svei­ka­tą, ir ne­rei­kės rei­ka­lau­ ti iš gy­dy­to­jų, kad ją mums su­grą­žin­tų sau­ja vais­tų ar mo­der­nia ope­ra­ci­ja.

Me­di­ci­na ga­li daug, tai aki­vaiz­du skai­tant mū­sų žur­na­lą, bet kai mū­sų li­gos bus leng­ ves­nės, pa­sveik­si­me grei­čiau. Ir me­di­kams bus leng­viau dirb­ti. Vi­si jau­si­mės lai­min­ges­ ni, iš­si­skirs dau­giau en­dor­fi­no ir stre­sas ne­ be­bus de­v yn­gal­vis. Pa­sis­ten­ki­me bū­ti lai­ min­gi.

Nuoširdžiai Marijana Jasaitienė „SVEIKATOS“ REDAKTORĖ

Redakcija: I.Kanto g. 18, 44296 Kaunas Tel. (8 37) 302 250 Faksas (8 37) 423 404 Reklamos pardavimo skyrius Tel. (8 37) 302 230, (8 46) 397 715

Techninė redaktorė Dalia Šalnienė

Platinimo tarnyba Tel. (8 37) 302 242, (8 46) 397 713

Kalbos redaktorė Daiva Miliuvienė

Leidėjas UAB „Diena Media News“

Tiražas 41 000

Spausdino UAB „Diena Media Print“

Viršelyje: Kris­ti­na Siur­by­tė Fotografija: Remis Ščerbauskas Žurnalas platinamas su „Kauno diena“, „Klaipėda“

2014 pavasaris

Sveikata

K.Siur­by­tė:

skausmo reikia, nes tik jis subran Po­kal­bį su žur­na­lo vir­še­lio vei­du – Kris­ti­na Siur­by­te, Kau­no vals­ty­bi­nio mu­zi­ki­nio teat­ro so­lis­te, pra­dė­jus nuo ba­na­laus klau­si­mo, kas yra svei­ka­ta, ar tik­rai tai bran­giau­sias tur­ tas, sce­nos žvaigž­dė lū­pų ne­pa­pū­tė ir at­sa­kė vi­sai rim­tai bei nuo­šir­džiai.

TEKSTAS: Ma­ri­ja­na Ja­sai­tie­nė – Jei nė­ra svei­ka­tos – nė­ra nie­ko. Anks­čiau ar vė­liau su­si­du­ria­me su svei­ka­tos pro­ble­ mo­mis ir su­vo­kia­me, kad su­si­rgę ne­be­ga­ li­me dirb­ti. Iš­ky­la iš­gy­ve­ni­mo klau­si­mas, ir su­pran­ti, kad la­bai no­ri gy­ven­ti, ar­ba pa­si­duo­di.

– Gy­ve­ni­mas ir dar­bas jums yra si­no­ni­mai?

– Taip. Neį­si­vaiz­duo­ju gy­ve­ni­mo be dar­bo.

Esu dar­bo­ho­li­kė. Ma­no dar­bas man – ir ho­bis, ir gy­ve­ni­mo bū­das. La­bai daug lai­ko pra­lei­džiu dirb­da­ma ar­ba gal­vo­da­ma apie dar­bą, tik ne kaip apie kaž­ko­kią prie­vo­lę, o kaip apie ma­lo­nu­mą.

– Gal­būt to­dėl, kad jū­sų dar­bas sce­no­je?

– Ma­nau, kad yra ir sta­lių, ir me­di­kų, ku­ riems dar­bas yra pa­šau­ki­mas. Dar­bas tu­ri teik­ti džiaugs­mą sie­lai. La­bai ge­rai ma­ty­ti, kai žmo­gui dar­bas, ku­rį jis at­lie­ka, ne­pa­ tin­ka. Kaip ta­da jis vargs­ta! Jūs ma­no­te, kad nė­ra dai­ni­nin­kų, mu­zi­kan­tų, ku­rie vargs­ta? Su gai­les­čiu žiū­riu į tuos žmo­nes, nes jie ne­lai­min­gi. Kai jie to­kie, kaip su­teiks džiaugs­mo žiū­ro­vams? Ne­mėgs­ta­mas dar­ bas nei­gia­mai vei­kia svei­ka­tą, ir nie­ko nė­ra blo­giau už spe­cia­lis­tą be pa­šau­ki­mo.

– Vis dėl­to gy­ve­ni­mas vien dar­bu, nuo­la­ti­ nis stre­sas ei­nant į sce­ną, at­sa­ko­my­bė prieš žiū­ro­vą, kai ne­ga­li klys­ti, taip pat nei­gia­ mai vei­kia svei­ka­tą?

– Kaip tai ne­ga­li klys­ti? Mes gi žmo­nės, ne ro­bo­tai. Bu­vau la­bai ne­lai­min­ga iki to 6

lai­ko, kol ne­su­vo­kiau, kad vi­si ga­li klys­ti.

Kiek­vie­nas no­ri pa­da­ry­ti ge­riau­siai, ką da­ro.

Juk žmo­gus nė­ra ro­bo­tas, ir net jie klys­ta, kom­piu­te­riai lūž­ta. Mū­sų dar­be su­kly­dus ieš­ko­ma, kaip iš­si­suk­ti iš si­tua­ci­jos, o tai ska­ti­na kū­ry­biš­ku­mą.

Ne­mėgs­ta­mas dar­ bas nei­gia­mai vei­ kia svei­ka­tą, ir nie­ ko nė­ra blo­giau už spe­cia­lis­tą be pa­ šau­ki­mo.

Kal­bant apie įtam­pą, ku­ri sukelia li­gas, ma­nau, kad ir jos rei­kia. Tai pri­ver­čia su­si­ mąs­ty­ti ir įver­tin­ti po­žiū­rį į dau­ge­lį da­ly­kų: gy­ve­ni­mą, dar­bą, svei­ka­tą, san­ty­kius su žmo­nė­mis. Kas su­ku­ria įtam­pą? Mes pa­tys.

Ba­na­lus, bet tei­sin­gas po­sa­kis: jei ne­ga­li keis­ti si­tua­ci­jos, keisk po­žiū­rį į ją. Kol to ne­su­vo­kiau ir ne­su­ge­bė­jau keis­ti po­žiū­rio, į pa­si­ren­gi­mą dar­bui, ėji­mą į sce­ną žiū­rė­ jau su bai­me. Jau­du­lį ir da­bar jau­čiu, bet jis ne­be ne­ga­ty­vus, o po­zi­ty­vus. Koks jis – pri­klau­so tik nuo mū­sų pa­čių: ar ga­lė­si­me su­tvar­ky­ti sa­vo min­tis, ar jos mus su­tvar­kys.

Juk esa­me mąs­tan­tys ho­mo sa­piens ir ga­li­me

val­dy­ti sa­ve, sa­vo po­žiū­rį į ap­lin­ky­bes, ku­ rios mus su­pa.

– Ga­li­te pa­tar­ti, kaip tai pa­da­ry­ti? Kaip jūs sa­ve val­do­te?

– Vis­ko bū­na, vi­saip el­giuo­si. Kai su­pran­tu, kad ne­ri­mas pra­de­da smelk­tis, o ne­val­do­ mas jis juk di­dė­ja kaip be­si­ri­tan­ti snie­go gniūž­tė ir to­dėl ga­li virs­ti is­te­ri­ja, man pa­kan­ka at­si­sės­ti, gi­liai iš­kvėp­ti. Ne įkvėp­ti, o iš­kvėp­ti, iš­pūs­ti orą. Pap­ras­tai mes tu­ri­me oro per­tek­lių. Kodėl dai­nuo­da­mi dūs­ta dai­ ni­nin­kai? Ne dėl to, kad oro trūks­ta, o to­dėl, kad jo per daug. Tie­siog rei­kia jį iš­pūs­ti, ir ne vien orą, bet ir tai, kas pil­ka, juo­da ta­ vy­je. Tuo­met pa­ban­dy­ti įkvėp­ti kaž­ką ge­ro, gra­žaus, pa­gal­vo­ti, ar tai, kas ta­ve kan­ki­na, yra pa­sau­lio pa­bai­ga? Jei bū­da­mi to­je mi­ nus šim­to laips­nių si­tua­ci­jo­je su­ge­bė­tu­me tie­siog at­si­trauk­ti ir pa­gal­vo­ti, kaip bus ry­toj ar po mė­ne­sio, daug kas iš­si­spręs­tų be pro­ble­mų.

– Jums vi­sai ne­rei­kė­jo tų psi­cho­lo­gi­jos stu­ di­jų... Tik­rai no­rė­jo­te bū­ti psi­cho­lo­ge?

– Nuo vai­kys­tės ma­ne su­po žmo­nės, ku­rie nuo­lat klaus­da­vo ma­no pa­ta­ri­mo. Tai ma­ne pa­ska­ti­no ma­ny­ti, kad ga­lė­čiau bū­ti psi­cho­ lo­gė. Gal tai bu­vo ne­tgi su­si­reikš­mi­ni­mas, gal jau­nat­viš­ko mak­si­ma­liz­mo pa­sek­mė: pa­dė­siu žmo­nėms, ga­liu tai pa­da­ry­ti. Lai­kui bė­gant su­vo­kiau, ačiū Die­vui, kad nie­kas ne­ga­li žmo­gui pa­dė­ti, jei jis pa­ts to ne­no­ri.

Rei­kia pa­dė­ti tik tuo­met, kai žmo­gus to pra­šo.

– Psi­cho­lo­gi­ja – tai sie­los gy­dy­mas, dva­si­nė me­di­ci­na. Ko­kios fa­ta­liš­kos ap­lin­ky­bės lė­ mė, kad ne­ta­po­te psi­cho­lo­ge?

– Oi, ne­bu­vo jos fa­ta­liš­kos! Iš al­geb­ros ga­vau ne de­šim­tu­ką, o de­vy­nis. Dėl to nu­ spren­džiau, kad į Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­ te­tą neįs­to­siu. Tuo lai­ku į psi­cho­lo­gi­ją bu­vo la­bai di­de­lis kon­kur­sas, ir ne­bes­to­jau. Dėl to nė kiek ne­si­gai­liu.

2014 pavasaris

Sveikata

ndina

Remio Ĺ Ä?erbausko nuotr.

7

2014 pavasaris

Sveikata

– Prieš ei­nant į sce­ną jums rei­kia iš­ kvėp­ti orą, kad vis­kas bū­tų ge­rai?

– Kaip ka­da. Tai pri­klau­so nuo vaid­mens, nuo to, kiek vi­du­je jį jau­čiu. Prieš „Gra­fą Mon­ tek­ris­tą“ be­veik ne­rei­kė­jo (šia­me spek­tak­ly­je K.Siur­by­tė at­lie­ka pa­grin­di­nį Mer­se­de­sos, Mon­tek­ris­to my­li­mo­sios, vaid­me­nį – red. pa­st.). Jau­di­nuo­si, kai vaid­me­niui ne­bū­nu su­bren­du­si. Ne­mėgs­tu įtam­pos, sten­giuo­si jos iš­veng­ti. Žiū­ro­vas ne­tu­ri kan­kin­tis su ta­vi­mi, jei bi­jai, kad ne­pa­dai­nuo­si vie­nos ar ki­tos na­tos. Jei yra at­li­kė­jų, ku­rie ga­li tai pa­da­ry­ ti to­bu­lai, tai ko­dėl žiū­ro­vas tu­ri klau­sy­tis dar tik siekiančio to­bu­lu­mo? Vi­siems mums rei­kia to­bu­lė­ti, bet juk vi­suo­met sma­giau ir įdo­miau žiū­rė­ti ir klau­sy­ti to, ku­ris tai da­ro leng­vai. Ne­sa­kau, kad iš kar­to taip pa­vyks­ta.

Rei­kia įdė­ti daug dar­bo.

– Iš kur jū­sų toks bal­sas? At­ro­do­te glež­na, tra­pi, o bal­sas!..

– Ma­no bal­sas nė­ra nei stip­rus, nei ypa­ tin­gas. Ir Gi­ta­nos (Peč­ky­tės – red. pa­st.), ir Ra­min­tos (Vai­ce­kaus­kai­tės – red. pa­st.) bal­sai daug stip­res­ni, pla­tes­nių vo­ka­li­nių ga­li­my­bių. Aš esu dai­ni­nin­kė, bet no­rė­čiau bū­ti ak­to­rė.

– Ak­to­rys­tės juk yra dai­na­vi­me, vaid­me­ ny­se. Esa­te ar­tis­tė, ne tik dai­ni­nin­kė. Tai kom­pen­suo­ja jū­sų no­rą?

– Man – taip. Įdo­mu ana­li­zuo­ti per­so­na­žo vi­dų, kas jis yra, ko­dėl taip pa­siel­gė, ypač kal­bant apie nei­gia­mus per­so­na­žus. Juk žmo­nės ne­gims­ta vien blo­gi ar vien ge­ri.

Mes įvai­rūs, vi­sa pa­le­tė nuo mi­nus šim­to iki plius šim­to. Taip yra ir sce­no­je, ir gy­ve­ni­me.

– Ir Mer­se­de­sa b ­ u­vo tokia?

– Taip, ir ją vai­din­ti bu­vo pa­lai­ma. Ke­lin­tą vaid­me­nį gau­nu kaip do­va­ną. Jų dau­gė­ja.

Man taip ge­ra, kai gau­nu tai, ką su­pran­tu, ką ga­liu pa­sa­ky­ti ki­tiems. Ir dėl to esu lai­min­ga.

– Kaip sau­go­te bal­są? Esa­te sa­kiu­si, kad slo­ga jam su­tei­kia ak­so­mi­nį at­spal­vį.

– Nie­ko to­kio ne­da­rau, kad bal­są sau­go­čiau.

Jei rei­kia, pa­le­pi­nu jį ty­la, ven­giu gar­saus kal­bė­ji­mo. O slo­guo­jant iš tie­sų bal­se at­ si­ran­da kaž­koks ypa­tin­gas skam­bė­ji­mas!

Kal­bu apie to­kią slo­gą, kai ga­li kvė­puo­ti per no­sį, o ne vi­sai ją už­gu­la. Kai įsi­jun­gia kaž­ko­kie re­zo­na­to­riai, ku­rie įpras­tai nė­ra la­bai veik­lūs.

Man at­ro­do, kad bal­sas – pa­ts su­dė­tin­giau­ sias inst­ru­men­tas. Mes jo net ne­ma­to­me, o ki­ti inst­ru­men­ta­lis­tai sa­vuo­sius ga­li ir 8

ma­ty­ti, ir lies­ti. Dai­ni­nin­kai il­gai, be­ne vi­są gy­ve­ni­mą mo­ko­si bal­so val­dy­mo tech­ni­kos.

Vi­sų pir­ma la­bai svar­bu kvė­pa­vi­mas. Gi­lu­ mi­nis, diaf­rag­mi­nis kaip jo­go­je. Jis pri­lygs­ta mankš­tai.

– Ko ge­ro, vi­siems taip kvė­puo­ti bū­tų svei­ka?

– Yra ne­tgi to­kių kvė­pa­vi­mo pra­ti­mų komp­ lek­sas. Jų po­vei­kis la­bai di­de­lis. Kai sa­ko­ma, kvė­puok į pil­vą, iš pra­džių sun­ku su­pras­ti.

Juk ži­no­me, kad kvė­puo­ja­me plau­čiais. Ta­ čiau min­ti­mis ga­li­me nu­kreip­ti kvė­pa­vi­mą.

Jos da­ro vis­ką. Net gy­do. Bu­vo liūd­no­kas pe­rio­das ma­no gy­ve­ni­me, kai bu­vau ket­vir­ ta­me kur­se. Tuo­met ant bal­so sty­gų at­si­ra­do maz­gų. Ma­no nuo­sta­bio­ji gy­dy­to­ja Ame­li­ja Gal­mi­nie­nė ma­ne gy­dė įvai­riais bū­dais: vais­tais, gy­do­mai­siais te­pa­lais, la­ze­riu. Atė­jo pa­va­sa­ris, iš­lai­kiau eg­za­mi­nus. Sa­kė, jei per va­sa­rą maz­gai neiš­nyks, teks juos ope­ruo­ti.

Gy­dy­to­ja su­pra­to, kad rei­kia ma­ne iš­gąs­din­ ti. Juk aš ne­da­riau jo­kių iš­va­dų.

Per se­zo­ną la­bai daug sa­vęs iš­taš­ko­me, tu­ri­me par­grįž­ti į sa­ve, su sa­vi­mi pa­si­kal­bė­ti – kaip gy­ve­ni, ko no­ri.

Tai­gi, ga­vu­si na­mų dar­bų, va­sa­rai iš­va­žia­ vau į Ni­dą. Vaikš­čio­jau po miš­ką gob­tu­vą už­si­maukš­li­nu­si, su nie­kuo bend­rau­ti ne­no­ rė­jau. La­bai liūd­na bu­vo. Ir ta­da su­vo­kiau, kad pri­va­lau pa­sveik­ti. Į tai su­tel­kiau vi­sas min­tis. Mąs­čiau po­zi­ty­viai, la­bai daug mel­ džiau­si, me­di­ta­vau. Dvi sa­vai­tes ši­taip. Joms praė­jus pa­ju­tau, kad ga­liu dai­nuo­ti mor­mo­ ran­do. Tai su­pra­tu­si miš­ku ei­da­ma pra­dė­jau gie­do­ti „Ave Ma­ria“. Iš­gir­dau, kad ma­no bal­sas svei­kas. To­kia yra min­čių ga­lia. Jo­mis įvei­kiau tai, ką ope­ruo­ja skal­pe­liu.

– Jūs, dai­ni­nin­kai, pri­va­lo­te bū­ti svei­ki: nei la­rin­gi­tų, nei bal­so sty­gų už­de­gi­mų?

– Žmo­gaus or­ga­niz­mas la­bai įdo­mus. Bū­na, kad ne­pra­kal­ba­me, bet dai­nuo­ja­me. Ne­ ga­liu su­pras­ti, kaip tai įvyks­ta, bet esu tai pa­ty­ru­si. Tai tur­būt žmo­gaus neiš­se­mia­mos ga­li­my­bės. Ne kar­tą esu dai­na­vu­si smar­kiai karš­čiuo­da­ma. Už­ku­li­siuo­se vos paei­ni, o išė­jus į sce­ną vis­kas dings­ta, ir nei žiū­ro­vai pa­ste­bi, nei pa­ts jau­tie­si, kad ser­gi. Kur li­ga dings­ta? Gal ją pa­vei­kia ad­re­na­li­nas?

– Vis dėl­to taip ga­li­ma pri­si­šauk­ti sun­kių komp­li­ka­ci­jų.

– Jei jų lauk­si, tai ir su­lauk­si. Aš ne­ga­luo­da­ ma ge­riu la­bai daug ar­ba­tos, van­dens. Šil­to, su cit­ri­na. Ska­lau­ju gerk­lę su drus­ka, var­to­ju vi­ta­mi­no C. Pas­ta­ruo­ju me­tu su­pra­tau, kad ser­gant la­bai ge­rai ne­val­gy­ti. Ne­bent dar­ žo­vių, vai­sių. Jo­kiu bū­du ne mė­sos, žu­vies ir – jo­kių pie­no pro­duk­tų. Juos vartojant at­ siranda glei­vių, o ser­gant jų ir taip daug, iš jų su­si­da­ro kar­ka­lai. Ne­rei­kia mai­tin­ti vi­ru­sų, bak­te­ri­jų. Nuo bai­saus vi­ru­so per­nai pa­svei­ kau per tris die­nas nie­ko ne­val­gy­da­ma, tik gė­riau. Ga­li­ma ko­kį sa­lie­ro ko­te­lį su­grauž­ti.

Kar­tais iš­ge­riu vais­tų, kai tik­rai rei­kia, bet sten­giuo­si jų var­to­ti kiek įma­no­ma ma­žiau.

Ta­pau pri­jau­čian­ti ža­lia­val­gys­tei. Nuo to­ kio mais­to or­ga­niz­me la­bai ge­ras, tie­siog fan­tas­tiš­kas po­jū­tis. Ru­de­nį val­giau tik ža­lius vai­sius ir dar­žo­ves. O kaip bal­sas ta­da skam­bė­jo! Sa­vęs to­kios ne­bu­vau gir­dė­ju­si, at­ro­dė, dan­gus at­si­vė­rė. Ir kū­nas leng­vas, skra­jo­jan­tis bu­vo. Da­bar pa­mė­go­me dai­gin­ ti: liu­cer­ną, pu­pe­les, gri­kius. Žie­mą tai yra iš­si­gel­bė­ji­mas nuo li­gų.

– Ir odai svei­ka. Ji nu­ken­čia nuo gri­mo, ku­ rį esa­te pri­vers­ta nau­do­ti kas­dien?

– Sten­giuo­si nau­do­ti to­kią kos­me­ti­ką, ku­ri man tin­ka. Gri­mo rei­kia prieš kiek­vie­ną spek­tak­lį. Jei po jo vei­do ge­rai ne­nu­va­ly­ si, gal ir pa­kenks. Be to, odą rei­kia dar ir pa­mai­tin­ti. Per­nai nu­si­pir­kau si­mond­si­jos alie­jaus ir bul­ga­riš­kų ro­žy­čių. Pa­mer­kiau jas į alie­jų ir pa­mir­šau. Per du mė­ne­sius toks fan­tas­tiš­kas alie­jus išė­jo. Bū­nant prie jū­ros jo­kio kre­mo ne­rei­kė­jo, įde­gis bu­vo švel­nus, rau­do­nu­mo – jo­kio.

– Ir va­ži­nė­jo­te dvi­ra­čiu ato­sto­gau­da­ma?

Da­bar tai taip po­pu­lia­ru.

– Mėgs­tu va­ži­nė­ti dvi­ra­čiu, bet jo ne­ tu­riu. Bu­vau pra­dė­ju­si bė­gio­ti, ta­čiau įpras­ti­nis ma­no kvė­pa­vi­mas ne­ti­ko, tai ir ne­be­bė­gio­ju. „Girs­tu­čio“ ba­sei­ ne, į ku­rį ban­džiau ei­ti, žmo­nių per daug. Kai taip – ne­riu į vie­nu­mą.

Kur­šių ne­ri­ja, Dzū­ki­ja – nuo­sta­bu.

Man pa­tin­ka ten, kur kuo dau­giau ne­pa­lies­tos gam­tos, ma­žiau ci­vi­li­za­ ci­jos. Bet gy­ven­ti kai­me ne­ga­lė­čiau, nu­si­bos­tų – man rei­kia bend­ra­vi­mo, so­ ciu­mo, bet rei­kia ir vie­nat­vė­je pa­bū­ti. Per se­zo­ną la­bai daug sa­vęs iš­taš­ko­me, tu­ri­me par­grįž­ti į sa­ve, su sa­vi­mi pa­si­kal­bė­ti – kaip gy­ve­ni, ko no­ri. Pa­sik­laus­ti sa­vęs: kaip tau?

Dir­bant tam trūks­ta lai­ko.

– Iš teat­ro grįž­ta­te vė­lai. Va­ka­rie­nę val­go­te?

– Val­gau. Jei ne­pa­val­gy­čiau, bū­čiau la­bai pik­ta (juo­kia­si – red. pa­st.). Ži­nau, kad vė­ly­ va va­ka­rie­nė ne­ge­rai, ne­gra­žu, ne­svei­ka, bet val­gau. Ne­re­tai net ir mė­sy­tės.

Remio Ščerbausko nuotr.

– O pus­ry­čiams – ka­va?

– Ne­su tas žmo­gus, ku­ris ne­ga­lė­tų gy­ven­ti be ka­vos. Tik be van­dens ne­ga­lė­čiau, o vi­sa ki­ta – kaip ka­da. Pus­ry­čiams val­go­me ža­lia­val­giš­ką ko­šę iš vai­sių, dai­gin­tų au­ga­lų, se­za­mų, sau­ lėg­rą­žų už­be­ria­me. Taip val­go­me jau pu­sant­rų me­tų, tik skir­tin­gos su­dė­ties, ir ne­nu­si­bos­ta.

2014 pavasaris

Sveikata

Partneriai: Kristina laiminga ir namuose, ir scenoje.

Pra­de­da­me die­ną nuo van­dens su cit­ri­na, ta­da po pus­va­lan­džio val­go­me tą ko­šę.

– Anks­ti ke­lia­tės? Jū­sų dar­bas toks, kad ry­ tą ga­li­te pa­si­le­pin­ti, il­giau pa­mie­go­ti?

– Jei yra re­pe­ti­ci­jos, tai jos pra­si­de­da 10 val. Nuo 8 val. ry­to ne­ga­lė­čiau dirb­ti, esu pe­lė­da. O dėl pa­si­le­pi­ni­mo – vi­siems rei­kia my­lė­ti sa­ve. Aš anks­čiau vi­sur pul­da­vau, sa­ ve pa­mir­šu­si. Bet bū­ki­me są­ži­nin­gi: juk kad ir ką da­ry­tum iš di­džiau­sios mei­lės, at­sa­ko vis vien lau­ki. Ne­su­lau­kus at­ro­do, kad mū­sų ne­my­li, ne­sup­ran­ta. Jei da­ly­tum pu­siau – ir sau ge­ras, ir ki­tam, ta­da tau taip smar­kiai ne­rei­kės lauk­ti tos at­sa­ko­mo­sios reak­ci­jos.

Jei ma­tai, kad tam žmo­gui rei­kia mei­lės, ne­bū­ti­nai vy­rui – drau­gei, ko­le­gai, tuo­met ga­li duo­ti tiek, kiek ga­li, bet ne dau­giau. Ir ne­rei­kia per­lų mė­ty­ti kiau­lėms.

– My­lė­ti sa­ve, va­di­na­si, tau­so­ti jė­gas, svei­ ka­tą?

– Bū­tent. Net on­ko­lo­gi­nės li­gos juk daž­nai ky­la iš ne­mei­lės sau, kai esi ne­pa­ten­kin­tas sa­vi­mi, sa­vo iš­vaiz­da. Esu ti­kin­ti ir ne­se­niai su­pra­tau: jei mes sa­vęs ne­my­li­me, va­di­na­si, ne­ver­ti­na­me 10

dar­bo Kū­rė­jo, ku­ris mus su­kū­rė. Kiek­vie­nas mū­sų esa­me ne­pa­kar­to­ja­mas. Jei ta­ve su­kū­rė – tu esi toks vie­nin­te­lis ir la­bai rei­ka­lin­gas.

Gy­ve­ni­mas – tai la­ bai di­de­lis nuo­ty­kis ir mo­kyk­la. Uni­ver­ si­te­tas. Ne šiaip sau mes čia atė­jo­me.

– Iš ko iš­mo­ko­te to­kių tie­sų?

– Ma­no mo­ky­to­jai yra psi­cho­lo­gi­nės, fi­lo­ so­fi­nės, teo­lo­gi­nės kny­gos. Žmo­nės, ku­rie gy­ve­na sa­vo gy­ve­ni­mą, o ne ki­tų. To­kių pa­ žįs­tu. Jie nė­ra vi­suo­me­nė­je per daug ži­no­mi.

Sie­kia gy­ven­ti ne­me­luo­da­mi nei vi­suo­me­ nei, nei sau. Aš ir­gi mo­kau­si ne­me­luo­ti, bū­ti są­ži­nin­ga sau, nors yra tam tik­ros nor­mos, pa­gal ku­rias tu­ri bū­ti mie­las, ma­lo­nus, nuo­ lat be­si­šyp­san­tis. Tos plas­ti­ki­nės šyp­se­nos – tai me­las, kaip ir sie­kis bū­ti ge­res­niam

Kristinos Siurbytės asmeninio archyvo nuotr.

vien dėl to, kad pa­gir­tų. Jei ta­vęs ne­ten­ki­na ap­lin­ky­bės, si­tua­ci­ja, el­ge­sys – rei­kia pa­sa­ ky­ti tam žmo­gui „ne“.

– Jūs mo­ka­te tai pa­sa­ky­ti?

– Iš­mo­kau. Dar pa­pil­do­mai mo­kau­si, kaip tai pa­da­ry­ti gra­žiai, neį­žei­džiant. Ne­rei­kia kan­kin­tis dėl blo­go ki­to žmo­gaus el­ge­sio.

Jam pa­dė­si, tie­są pa­sa­ky­da­mas su mei­le.

To­liau jau to žmo­gaus pro­ble­ma, ar ban­dys kaž­ką pa­keis­ti. Si­tua­ci­jos, į ku­rias pa­ten­ki, ap­lin­ky­bės, vi­si blo­gie­ji įvy­kiai yra di­die­ji mo­ky­to­jai. Jų rei­kia. Ne­se­niai buvo gim­ta­ die­nis ir mąs­čiau, kad nea­ti­duo­čiau nie­kam nė vie­nos sa­vo gy­ve­ni­mo die­nos, net pa­čios liūd­niau­sios, net to­kios, kai no­rė­jau mir­ti.

Bu­vo to­kių pe­rio­dų ma­no gy­ve­ni­me.

– Jie skaus­min­gi, mo­ra­liškai la­bai daug kai­nuo­ja.

– Dėl jų esu to­kia, ko­kia esu da­bar. O esu lai­ min­ga. Gy­ve­ni­mas – tai la­bai di­de­lis nuo­ty­kis ir mo­kyk­la. Uni­ver­si­te­tas. Ne šiaip sau mes čia atė­jo­me. Ir aš la­bai no­riu iš­siaiš­kin­ti, ko­dėl aš čia esu, ką tu­riu pa­da­ry­ti. Da­bar aiš­ki­nuo­si ir jau­čiu, kad dar ne vis­ką pa­da­riau.

2014 pavasaris

Sveikata

STRU­ČIO TAU­KAI – STE­BUK­LAS ODAI

Efek­ty­vi prie­mo­nė pro­ble­mi­nei odai

Pa­ža­di­na plau­kų fo­li­ku­lus

Daž­nai rie­ba­lų tu­rin­čios kos­me­ti­kos prie­mo­ nės už­kem­ša po­ras, o tai ska­ti­na inkš­ti­rų su­ si­da­ry­mą. Stru­čio tau­kai po­rų neuž­kem­ša. Jie ma­ži­na odos už­de­gi­mus ir jaut­ru­mą eg­ze­mos ir pso­ria­zės at­ve­jais. Žmo­nės, ser­gan­tys šio­ mis li­go­mis, daž­niau­siai ne­to­le­ruo­ja kos­me­ti­ kos. Stru­čio tau­kai ne tik ne­dir­gi­na eg­ze­mos ir pso­ria­zės ka­muo­ja­mų žmo­nių odos, bet ir pa­ leng­vi­na jų būk­lę, ma­ži­na nie­žė­ji­mą, įsi­ge­ria į gi­lu­mi­nius odos sluoks­nius, nea­ler­gi­zuo­ja.

Tai yra sau­gi ir efek­ty­vi nau­ja­gi­mių, vai­kų odos gy­dy­mo ir prie­žiū­ros prie­mo­nė. Stru­ čio tau­kai yra ne­tok­siš­ki, ne­su­ke­lia aler­gi­jos, leng­vai ab­sor­buo­ja­si. Juos ga­li­ma nau­do­ti net itin jaut­riai odai.

Stru­čio tau­kai tu­ri už­de­gi­mo slo­pi­na­mą­ jį po­vei­kį, ma­ži­na ti­ni­mą, gy­do žaiz­das, nu­ de­gi­mus, įpjo­vi­mus, ran­dus, nu­try­ni­mus, įbrė­ži­mus, nau­do­ja­mi gy­dant su­trū­ki­nė­ju­ sią, pso­ria­zės ar der­ma­ti­to pa­žeis­tą odą. Ga­ li bū­ti nau­do­ja­mi kaip na­tū­ra­li prie­mo­nė skaus­min­gų rau­me­nų ar sa­na­rių ma­sa­žui.

Pas­te­bė­ta, kad stru­čio tau­kai tei­gia­mai vei­ kia odos re­ge­ne­ra­ci­ją ir plau­kų au­gi­mą.

Eks­pe­ri­men­tuo­jant nu­sta­ty­ta, jog re­gu­lia­riai te­pant gal­vos odą stru­čio tau­kais, dau­giau kaip 80 pro­c. „mie­gan­čių“ plau­kų fo­li­ku­ lų vėl ta­po ak­ty­vūs. To­dėl stru­čio tau­kai re­ ko­men­duo­ja­mi plin­kan­tiems žmo­nėms. Jie tin­ka ko­vo­ti su pleis­ka­no­mis, stip­ri­na plau­ kus, ska­ti­na au­gi­mą, ma­ži­na slin­ki­mą. Vos po mė­ne­sio nau­do­ji­mo pa­ste­bi­mas tei­gia­ mas re­zul­ta­tas.

Gel­bė­ja mo­te­ris nuo stri­jų Stru­čio tau­kus ga­li­ma var­to­ti įvai­raus am­ žiaus žmo­nėms, tu­rin­tiems įvai­rių ti­pų odą.

Ne­pas­te­bė­ta jo­kio nei­gia­mo stru­čio tau­ kų po­vei­kio odai ar svei­ka­tai. Stru­čio tau­kai taip pat re­ko­men­duo­ja­mi: • stri­jų pre­ven­ci­jai nėš­tu­mo me­tu; • odos dė­mėms, spuo­gams, ran­dams, raukš­lėms ma­žin­ti (ska­ti­na odos re­ge­ne­ra­ ci­ją); • eg­ze­mai, der­ma­ti­tui, pso­ria­zei (žvy­ne­li­ nei) gy­dy­ti; • nu­de­gus sau­lė­je; • ma­ži­na ne­ma­lo­nius po­jū­ čius įkan­dus vabz­džiams; • nau­do­ja­mi ma­sa­ žui, pa­de­da nu­ra­

min­ti, at­pa­lai­duo­ti skau­dan­čius rau­me­nis, są­na­rius.

„Svei­ko Gro­žio“ pro­duk­ci­ja su stru­čio tau­kais „Svei­ko gro­žio“ pro­duk­ci­jo­je nau­do­ja­mi stru­ čio tau­kai yra iš­gau­na­mi iš Lie­tu­vo­je au­gi­na­ mų af­ri­ki­nių stru­čių. „Svei­ko gro­žio“ ga­mi­ na­mi kre­mai ir mui­lai su stru­čio tau­kais yra pa­pil­do­mi įvai­riais aukš­čiau­sios rū­šies ne­ra­ fi­nuo­tais alie­jais – ar­ga­no, aly­vuo­gių, ko­ko­ sų, ab­ri­ko­sų, si­mond­si­jos, li­nų sė­me­nų, ka­ na­pių sėk­lų, nak­vi­šų ir kt. Pro­duk­tams ma­lo­ nų kva­pą su­tei­kia įvai­rūs na­tū­ra­lūs le­van­dų, greipf­ru­tų ir kt. ete­ri­niai alie­jai. Vi­sa pro­duk­ ci­ja yra be da­žik­lių, sin­te­ti­nių kva­pų ir kon­ ser­van­tų. Tin­ka­ma ir sau­gi var­to­ti vai­kams ir suau­gu­sie­siems. Tiek kre­mai, tiek na­tū­ra­lūs stru­čio tau­kai pils­to­mi į san­da­rius beo­rius in­de­lius su do­za­to­riu­mi. Tai pail­gi­na ran­kų dar­bo kos­me­ti­kos be kon­ser­van­tų ga­lio­ji­mą, pa­to­gu trans­por­ tuo­ti.

11

2014 pavasaris

Sveikata

Mi­nist­ras V.P.And­riu sek­ma­die­nį bū­ti­na š

Ne­pa­ten­kin­tųjų svei­ka­tos sis­te­ma yra la­bai daug. Kuo dau­ giau svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ras Vy­te­nis Po­vi­las And­ riu­kai­tis ją re­for­muo­ja, tuo dau­giau kri­ti­kos su­lau­kia. Tad šį­kart po­kal­bis su mi­nist­ru ne apie gy­dy­mą, o apie svei­ka­tą.

TEKSTAS: Jus­tė Ki­bu­ry­tė – Per sa­vo dar­bo Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­ nis­te­ri­jo­je me­tus iš­ra­šė­te ne vie­ną re­cep­tą ser­gan­čiai svei­ka­tos sis­te­mai. Ma­žiau gir­dė­ti apie jū­sų spren­di­mus svei­ka­tos stip­ ri­ni­mo po­li­ti­kos sri­ty­je. Ar apie tai kal­bė­ti vis dar ne­po­pu­lia­ru?

– Ko ge­ro, taip, nors šio­je sri­ty­je daug nu­veik­ ta. Štai ne­se­niai 3 mi­nis­te­ri­jų ir 32 ne­vy­riau­ sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų pa­si­ra­šy­tas me­mo­ran­ du­mas dėl sau­gaus eis­mo ke­ly­je. Tai vie­na skau­džiau­sių sri­čių, nes pa­gal žū­tis ir trau­ma­ tiz­mą ke­liuo­se vis dar esa­me vie­ni blo­giau­ sių­Eu­ro­pos Są­jun­go­je (ES). Žū­čių skai­čių pa­vy­ko su­ma­žin­ti, bet juk toks pa­ts bai­sus yra trau­ma­tiz­mas, dėl to ky­lan­ti ne­ga­lia, ne­dar­ bin­gu­mas. Tai la­bai di­de­lė bė­da. Bend­ro­mis pa­stan­go­mis pa­siū­ly­tos įsta­ty­mo pa­tai­sos, kad ne­tu­rin­tiems įgū­džių, sun­kias­vo­rių ir ke­lei­vius ve­žan­čių trans­por­to prie­mo­nių vai­ruo­to­jams bū­tų drau­džia­ma vai­ruo­ti, jei jų krau­jy­je yra bent da­le­lė al­ko­ho­lio pro­mi­lės.

Al­ko­ho­lio, ta­ba­ko var­to­ji­mas la­bai pa­pli­tęs, par­da­vi­mas ne­ri­bo­ja­mas. Net ir de­ga­li­nė­se.

Li­cen­ci­jų skai­čiu­mi šių ga­mi­nių pre­ky­bai pir­mau­ja­me tarp šalių ap­link Bal­ti­jos jū­rą.

– Kas lei­džia­ma, tas ne­drau­džia­ma?

– Taip, sa­vi­val­dy­bė­se ši pre­ky­ba vy­rau­ja pri­ si­den­gu­si smul­kiuo­ju vers­lu. Kuo pre­kiau­ja mais­to pre­kių par­duo­tu­vės? Kiek yra pro­ duk­tų, anaip­tol ne­ža­vin­čių ko­ky­be? Ar ga­ min­to­jai sa­vo vai­kus to­kiu mais­tu mai­ti­na?

– Ką tu­ri­te ome­ny­je?

– Kiek ir ko­kiais kie­kiais au­gin­da­mi dar­ žo­ves nau­do­ja­me trą­šų, an­ti­bak­te­ri­nių pre­pa­ra­tų?! Kiek an­ti­bio­ti­kų, še­rdami ir gy­ dydami gy­vu­lius?! Ko­kia mė­sos su­dė­tis? Ar 12

Gy­ven­se­nos per vie­ ną die­ną ne­pa­kei­si, bet ne­keis­ti – nu­si­ kal­ti­mas. ga­min­to­jams ne­rū­pi jų pro­duk­ci­jos ko­ky­bė?

Eko­no­miš­kai tai la­bai su­dė­tin­gi klau­si­mai, bet žings­ne­lis po žings­ne­lio rei­kia keis­ti mais­to struk­tū­rą ir mai­ti­ni­mo­si įpro­čius.

– Gal­būt dėl to mū­sų svei­ka­ta, nors me­di­ci­ na pa­žen­gu­si ir daug į ją in­ves­tuo­ja­ma, nė kiek ne­ge­rė­ja. At­virkš­čiai, ne­tgi pra­stė­ja.

– Taip, plin­ta cuk­ra­li­gė, nu­tu­ki­mas, aler­gi­ja.

Ko­kia bai­si rek­la­mos jė­ga: pir­ki­te sal­du­my­nų, traš­ku­čių, pa­pil­dų ir lė­tai, bet už­tik­rin­tai nai­ kin­ki­tės. Au­ga li­go­nių kar­ta, nes vai­kų fi­zi­nis ak­ty­vu­mas itin men­kas. Jie lei­džia die­nas prie kom­piu­te­rio, ne­pa­lei­džia iš ran­kų mo­bi­lio­jo te­le­fo­no, net bend­rau­ti tie­sio­giai ne­be­mo­ka.

Ką da­ro šei­ma, vi­suo­me­nė, ką da­ro­me vi­si kar­tu, kad iš­gel­bė­tu­me jau­ną­ją kar­tą? Tai jau ne­be svei­ka­tos ap­sau­gos, o ša­lies atei­ties ir na­cio­na­li­nio sau­gu­mo klau­si­mas.

– Iš­si­la­vi­nę žmo­nės ži­no, kad tai ža­lin­ga, bet daž­nai neat­si­lai­ko itin ag­re­sy­viai ir nau­jų­jų tech­no­lo­gi­jų, ir ne­svei­kų pro­duk­tų pa­siū­lai, juo­lab vai­kai. Ar­ne­bū­tų ga­li­ma tos pa­siū­los kont­ro­liuo­ti, ri­bo­ti, draus­ti tai, kas ža­lin­ga?

– No­ri­me pa­siū­ly­ti rek­la­mos ri­bo­ji­mą, ypač pra­stų pro­duk­tų. Rei­kia ri­bo­ti ir blo­gą įta­ką gy­ven­se­nai da­ran­čią rek­la­mą. Pa­siū­lė­me

„Rak­to sky­lu­tės“ ženk­lą pro­duk­tams, ku­rių su­dė­ty­je yra ge­ro­kai ma­žiau so­čių­jų rie­ba­lų, cuk­raus, drus­kos bei dau­giau mais­ti­nių skai­ du­lų, ir jau yra ga­min­to­jų, ku­rių pro­duk­ci­ja ati­tin­ka šiuos ko­ky­bės kri­te­ri­jus. Ren­gia­mės reg­la­men­tuo­ti ener­gi­nių gė­ri­mų, la­bai pa­vo­ jin­gų svei­ka­tai, pre­ky­bą, siū­ly­ti tris pri­va­lo­ mas kū­no kul­tū­ros pa­mo­kas per sa­vai­tę, nes da­bar yra tik dvi. Sa­vi­val­dy­bės tu­ri su­da­ry­ti są­ly­gas, inf­rast­ruk­tū­rą mo­ki­niams mankš­ tin­tis, iš­ju­din­ti, kad ne­sė­dė­tų.

– Suau­gu­sių­jų gy­ven­se­na taip pat ne to­kia jud­ri: dar­bą kei­čia kom­piu­te­riai, ėji­mą pės­čio­mis – va­žia­vi­mas au­to­mo­bi­liu ir taip to­liau. Juo­kau­ja­ma, kad in­te­li­gen­tų ran­kos ju­da tik val­gant.

– Tad pa­gal gy­ve­ni­mo truk­mės ro­dik­lius mes vie­ni la­biau­siai at­si­li­ku­sių­ES. Ly­gūs su bal­ta­ru­siais, ru­sais, uk­rai­nie­čiais, ka­za­chais.

Iš tie­sų vi­suo­me­nės svei­ka­tos pro­ble­moms sky­rė­me per ma­žai dė­me­sio ir fi­nan­si­nių iš­tek­lių. Gy­ven­se­nos per vie­ną die­ną ne­pa­ kei­si, bet ne­keis­ti – nu­si­kal­ti­mas. Gy­ven­ to­jų mir­tin­gu­mo ir gims­ta­mu­mo san­ty­kio ro­dik­liai yra nei­gia­mi – tai ka­tast­ro­fa. Jau 20 me­tų taip. Kiek nutraukta nėš­tu­mų!

Su­dė­jus anks­ty­vas mir­tis nuo al­ko­ho­lio, ta­ ba­ko, trau­mų, ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų dar­be, sa­vi­žu­dy­bių, kas ket­ve­ri me­tai pra­ran­da­me apie 30–32 tūkst. 39–56 me­tų gy­ven­to­jų.

Kas ket­ve­ri me­tai dings­ta Jo­na­vos dy­džio sa­vi­val­dy­bė. Ka­pi­nių plėt­ra la­bai di­de­lė!

Ko­dėl taip yra?

– Ko­dėl?

– To­dėl, kad nuo­sek­lios de­mog­ra­fi­nės po­li­ ti­kos nė­ra, gims­ta­mu­mo ska­ti­ni­mo taip pat nė­ra, pa­ra­mos šei­mai me­cha­niz­mai silp­ni, nuo­lat be­si­kei­čian­tys. Jau­nų šei­mų stip­ri­ni­ mo inst­ru­men­tų trūks­ta. Tai ne Svei­ka­tos ap­ sau­gos mi­nis­te­ri­jos dis­po­zi­ci­ja, bet kai to­kios ten­den­ci­jos, su­si­da­ro la­bai daug pro­ble­mų.

– Ne­jau­gi Vy­riau­sy­bė ne­gir­di jū­sų bal­so?

– Stra­te­gi­niam ko­mi­te­tui ren­gia­me me­džia­ gą apie tau­tos svei­ka­tą ir iš­šū­kius. Šiems įveik­ti rei­kia ne me­tų, o de­šimt­me­čio. Sei­me

2014 pavasaris

Sveikata

u­kai­tis: švęs­ti

tvir­ti­na­ma Na­cio­na­li­nė svei­ka­tos pro­gra­ma.

Ji skir­ta vi­soms ins­ti­tu­ci­joms, rei­kia su­stip­ rin­ti vi­sų mi­nis­te­ri­jų įsi­pa­rei­go­ji­mus. Svei­ ka­ta tu­ri do­mi­nuo­ti vi­so­se sri­ty­se: sa­vi­val­ dy­bių, pra­mo­nės, že­mės ūkio, švie­ti­mo. Jei nie­ko ne­da­ry­si­me, tik šauk­si­me, kad trūks­ta pi­ni­gų, nie­ko ne­bus. Siū­lo­me svei­ka­tos sau­ go­ji­mo bū­dų – re­cep­tą vi­soms ži­ny­boms, vi­siems da­ly­viams, ir Vy­riau­sy­bei. Pir­mi­ nin­kau­da­mi ES Ta­ry­bai, vi­sas ES vals­ty­bes įti­ki­no­me lai­ky­tis prin­ci­po „Svei­ka­ta vi­so­se po­li­ti­kos sri­ty­se“. No­riu ti­kė­ti, kad šio prin­ ci­po lai­ky­sis ir Sei­mas, ir Vy­riau­sy­bė.

– Dir­ba­te ke­lio­mis kryp­ti­mis: re­for­muo­ja­te gy­dy­mą – stei­gia­te klas­te­rius, ko­vo­ja­te su ydo­mis me­di­ci­nos sis­te­mo­je, ne­tgi nu­le­ mia­te jos atei­tį, nes pla­nuo­ja­te me­di­ci­nos stu­den­tų įdar­bi­ni­mą, ir taip to­liau. Kaip spė­ja­te tiek daug ap­rėp­ti?

– Dir­ba­me la­bai in­ten­sy­viai. Džiu­gu, kad tu­ri­ me Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos Eu­ro­pos re­gio­no biu­ro iš­sa­mią vi­sų ša­lių svei­ka­tos duo­ me­nų ana­li­zę, iš jų ir Lie­tu­vos. Tie duo­me­nys ro­do, ką da­ry­ti bū­ti­na. Tad siun­čia­me raš­tus at­sa­kin­goms ins­ti­tu­ci­joms, ra­gi­na­me im­tis veiks­mų. Me­džia­ga iš­siųs­ta Sei­mo pir­mi­nin­ kei, Pre­zi­den­tei, prem­je­rui. Pas­ta­ra­sis iš­kart su­rea­ga­vo, pa­ve­dė svars­ty­ti Stra­te­gi­niam ko­ mi­te­tui. Pa­vyz­džiui, do­mi­nuo­ja mir­tys dar­be, ar tai ne pra­mo­nės rū­pes­tis? Vis dėl­to iš dau­ gu­mos sa­vi­val­dy­bių jo­kio at­sa­ko ne­ga­vo­me.

Dau­ge­lis žmo­nių dar ne­sup­ran­ta pa­dė­ties.

– Ne­se­niai Lie­tu­vos me­di­ci­nos stu­den­tų aso­cia­ci­ja vyk­dė ko­vos su ko­rup­ci­ja ak­ci­ją.

Jau­ni­mas ne­no­ri nei duo­ti, nei im­ti ky­šių.

Kaip iš­sau­go­ti šią jų sa­vy­bę, kad neuž­sik­ rės­tų ko­rup­ci­jos ba­ci­la nuo vy­res­nių­jų?

– Rei­kia vi­siems kar­tu ieš­ko­ti prie­mo­nių vi­suo­me­nei aug­ti. Vi­si no­ri­me skaid­rios, są­ži­nin­gos svei­ka­tos ap­sau­gos. Da­bar ją grau­žia dvi di­de­lės blo­gy­bės – ko­mer­cia­li­ za­ci­ja ir kal­bos tik apie pa­slau­gas. Ar nie­kas ne­be­gy­do? Kas rū­pi­na­si, kad ne­si­rgtų?

Pa­ta­ria, mo­ko, už­tik­ri­na svei­ka­tai pa­lan­kius veiks­nius? Iš­ny­ko žmo­gaus gy­dy­mo są­vo­ka, li­ko tik pa­slau­gos, pa­vyz­džiui, kaip au­to­ser­

Gy­dy­to­jas: svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ras V.P.And­riu­kai­tis ra­šo re­cep­tus ir svei­ka­tos sis­te­mai, ir vi­suo­ me­nei gy­dy­ti.

Vy­gin­to Ska­rai­čio / BFL nuo­tr.

vi­se. Kuo dau­giau pa­slau­gų – tuo dau­giau klien­tų ir pi­ni­gų, iš jų ir še­šė­li­nių.

– Ko­kia jū­sų svei­ka­ta?

– Ge­ra, ne­si­skun­džiu. Pri­si­žiū­riu. Ko­re­guo­ju krau­jospūdį, jį tik­ri­nuo­si kas­dien, ste­biu kū­no svo­rį, ma­žiau var­to­ju drus­kos, sal­du­my­nų.

Kiek­vie­nam, per­ko­pu­siam 50-me­tį, pa­ta­riu kas­dien ma­tuo­tis krau­jospūdį ir sver­tis. Ne­pai­ sy­si šių ro­dik­lių – tap­si hi­per­to­ni­ku.

– Juk krau­jos­pū­dį ke­lia įtam­pa, stre­sas – jis kal­ti­na­mas dėl vi­sų li­gų.

– Stre­są rei­kia val­dy­ti.

– Ži­no­te re­cep­tą, kaip tai da­ry­ti?

– Pir­miau­sia at­si­pa­lai­duo­ti, pail­sė­ti. Sek­ma­ die­nį rei­kia švęs­ti. Tai ži­no­ma iš Šven­to­jo Raš­ to jau sep­ty­nis tūks­tan­čius me­tų: sek­ma die­na skir­ta poil­siui, džiu­ge­siui, nuo­tai­kai pa­kel­ti.

– Vis­ką spė­ja­te pa­da­ry­ti per dar­bo sa­vai­tę ir sek­ma­die­nį vien tik il­si­tės?

– Sten­giuo­si taip elg­tis. Gy­ve­nu ne­to­li mi­ nis­te­ri­jos, tad už­su­ku po­pie­rių pa­var­ty­ti, bet tai jau ne dar­bas, o poil­sis.

13

2014 pavasaris

Sveikata

In­sul­to

pus­pen Šių me­tų pra­džio­je Lie­tu­vo­ je pra­dė­jo veik­ti še­ši spe­ cia­li­zuo­to in­sul­to gy­dy­mo cent­rai. Net­ru­ko iš­ryš­kė­ti jų veik­los pra­na­šu­mai: nuo sun­kių li­gos pa­da­ri­nių iš­ gelbs­ti­ma dvi­gu­bai dau­giau li­go­nių.

TEKSTAS: Jus­tė Ki­bu­ry­tė

Nes­kaus­min­ga, bet bai­si „Ne­duok Die­ve at­si­gul­ti ant pa­ta­lo“, – sa­ky­ da­vo ma­no mo­čiu­tė, bi­jo­da­ma se­nat­vės li­gų.

La­biau­siai ji bi­jo­jo in­sul­to. Tai li­ga, kai žmo­g us stai­ga pra­ran­da ge­bė­ji­mą ju­din­ ti ran­kas ir ko­jas, daž­niau vie­nos kū­no pu­ sės, ir kal­bos do­va­ną – ne­ga­li iš­tar­ti nė žo­ džio. Ne­su­tei­kus pa­gal­bos per pir­mą­sias pus­penk­tos va­lan­dos, li­go­nis ga­li lik­ti ne­ jud­rus ir ne­by­lus vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą.

Taip bu­vo ne se­no­vė­je, o dar per­nai. Taip ga­li bū­ti ir da­bar, lai­ku ne­pra­dė­jus spe­cia­ li­zuo­to gy­dy­mo. Da­bar jis kon­cent­ruo­ja­ mas cent­ruo­se, kur tai­ko­mi efek­t y­v ūs sis­ te­mi­nės trom­bo­li­zės ir in­va­zi­nės trom­bek­ to­mi­jos me­to­dai. „Trom­bo­li­zė – tai trom­bus tirp­dan­čių vais­tų su­lei­di­mas, kai in­sul­tas įvyks­ta dėl už­si­k im­šu­sios gal­vos sme­ge­nų krau­ja­g ys­ lės. Tai – iše­mi­nis in­sul­tas. Ki­tas me­to­das šiam in­sul­tui gy­dy­ti – trom­bek­to­mi­ja, yra me­cha­ni­nis, kai trom­bas iš­trau­k ia­mas per ka­te­te­rį“, – aiš­k i­na Lie­tu­vos in­sul­to aso­ cia­ci­jos pre­zi­den­tas, Vil­niaus uni­ver­si­te­ to San­ta­riš­k ių kli­ni­kų Neu­ro­lo­gi­jos cent­ro pro­fe­so­rius Da­lius Ja­tu­žis.

Lai­kas – kaip vais­tai Ap­lin­ky­bės: in­sul­to pa­da­ri­niai pri­klau­so nuo lo­ka­li­za­ci­jos, pa­gal­bos su­tei­ki­mo lai­ko, bend­ros li­go­ nio būk­lės. „Shut­ters­tock“ nuo­tr.

14

Trom­bo­li­zė jau be­veik prieš 20 me­tų pa­ sau­ly­je pri­pa­žin­ta kaip veiks­min­gas iše­

2014 pavasaris

Sveikata

dra­mos truk­mė –

nk­tos va­lan­dos mi­nio in­sul­to gy­dy­mo me­to­das. Lie­tu­vo­ je jis tai­ko­mas nuo 2002-ųjų. Trom­bek­to­ mi­ja – nau­jes­nis, bet jis yra pa­gal­bi­nis, kai ne­ga­li­ma tai­k y­ti gy­dy­mo vais­tais ar jie ne­ pa­de­da. „Pa­si­tai­ko, kad vais­tai ne­pa­de­da, kaip ir bū­na, kad li­go­nių diag­no­zė – ta pa­ti, o pa­ žei­di­mas ir lie­ka­mie­ji reiš­k i­niai – skir­tin­ gi“, – pri­du­ria pro­fe­so­rius D.Ja­tu­žis.

Dar vie­nas me­to­dų skir­tu­mų – lai­kas, per ku­rį pri­va­lu su­teik­ti pa­gal­bą. Jis va­di­ na­mas te­ra­pi­niu lan­g u. Trom­bo­li­zei tai­k y­ ti jis trum­pes­nis: vais­tų po­vei­k is veiks­min­ gas, su­lei­dus juos per pir­mą­sias 4,5 va­lan­ dos nuo simp­to­mų at­si­ra­di­mo. „Vė­liau tai­k y­ti trom­bo­li­zę ne­bė­ra pra­ smės, – pa­brė­žia gy­dy­to­jas neu­ro­lo­gas D.Ja­tu­žis. – Trom­bek­to­mi­jos te­ra­pi­nio lan­ go lai­kas – iki aš­tuo­nių va­lan­dų.“ Ki­to spe­cia­l i­zuo­to in­sul­to gy­dy­mo cent­ro, įkur­to Kau­no kli­n i­ko­se, at­sto­ vė, Lie­t u­vos svei­k a­tos moks­lų uni­ver­si­te­ to Neu­ro­lo­g i­jos kli­ni­kos va­do­vė pro­fe­so­ rė Dai­va Ras­te­ny­tė pa­sa­ko­ja, kad gy­d ant in­sul­t ą la­bai svar­bus grei­to­sios pa­gal­bos me­d i­k ų vaid­muo. To­dėl šio cent­ro me­d i­ kai ar­t i­mai bend­ra­dar­biau­ja su Kau­no ir ki­t ų mies­t ų grei­to­sios me­d i­ci­nos pa­gal­ bos sto­t i­m is. „Su­si­ti­k i­muo­se d ­ is­ku­ta­vo­me, kaip grei­ tai ga­li­ma at­vež­ti li­go­nį į cent­rą, ve­žant per­duo­ti in­for­ma­ci­ją ir pa­na­šiai. La­bai di­ de­lis pa­sie­k i­mas, kad Kau­no kli­ni­kų sku­ bios pa­gal­bos sky­riaus ir in­sul­to cent­ro me­di­kai, ži­no­da­mi, kad at­ve­ža­mas po­ten­ cia­lus pa­cien­tas trom­bo­li­zei, jai pa­si­ren­gia, ir ne­del­sia­ma nė mi­nu­tės“, – pra­na­šu­mus ver­ti­na pro­fe­so­rė D.Ras­te­ny­tė.

Ji ne­sle­pia, kad pir­mi­nė diag­nos­ti­ka dar šlu­buo­ja, to ne­ga­li tiks­liai pa­da­r y­ti grei­to­ sios pa­gal­bos tar­ny­bo­je dir­ban­t ys pa­ra­me­ di­kai.

Tik į cent­rus Trom­bo­l i­z ės ir trom­bek­to­m i­jos me­to­d ai tai­ko­m i bū­tent spe­cia­l i­zuo­to in­sul­to gy­ dy­mo cent­r uo­se. Nuo šių me­t ų pra­d žios

tik į juos tu­r i bū­t i ve­ž a­m i in­sul­to iš­t ik­t i li­ go­niai.

Va­do­vau­jan­tis šia tvar­ka, per tris šių me­ tų mė­ne­sius gy­dy­mas tai­k y­tas 139 at­ve­jais, o per vi­sus praė­ju­sius me­tus vi­so­se ša­lies li­go­ni­nė­se – 229 kar­tus. Hos­pi­ta­li­nis mirš­ ta­mu­mas jau su­ma­žė­jo 40 pro­c. „Skai­čiai pa­dvi­g u­bė­jo dėl nau­jos ini­cia­ ty­vos – in­sul­tų klas­te­rio, kai li­go­niai ve­ža­ mi tik į cent­rus, ska­ti­ni­mo tai da­r y­ti ir pa­ ga­liau tai­ko­mo šiuo­lai­k iš­ko gy­dy­mo. Nors jis ir bran­g us, bet at­si­per­ka, iš kar­to ma­to­ me re­zul­ta­tą“, – pa­si­džiau­gė Lie­tu­vos in­sul­ to aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tas D.Ja­tu­žis.

Ne­rei­kia vež­ti li­go­nio į ma­ žą ra­jo­no li­go­ni­nę, ku­ri ne­tu­ri ga­li­my­bių su­teik­ti op­ti­ma­lios pa­gal­bos. Taip tik bus su­ gaiš­tas lai­kas.

De­ja, in­sul­tas iš­lie­ka sun­k i ir la­bai pa­vo­ jin­ga sa­vo komp­li­ka­ci­jo­mis li­ga. Nau­ji jos gy­dy­mo ir gy­dy­mo or­ga­ni­za­v i­mo me­to­dai mirš­ta­mu­mo ne­su­ma­ži­na. Šiuo klau­si­mu

60

min.

– tai laikas, kurio nuo li­go­nio at­ve­ži­mo į li­go­ni­nę iki trom­bo­li­zės ada­tos dū­rio ne­reikė­tų vir­šy­ti. pro­fe­so­rius D.Ja­tu­žis di­de­lių vil­čių ne­tei­k ia sa­k y­da­mas, kad li­go­niai nuo in­sul­to mi­rė, mirš­ta ir mirs, nes itin komp­li­kuo­ti at­ve­ jai neį­vei­k ia­mi. Tai pa­ste­bė­jo ša­lys, ku­rios nau­juo­sius me­to­dus tai­ko jau se­niai.

Mir­t į ir lie­ka­muo­sius in­sul­to reiš­k i­nius daug le­mia lai­kas. Pas­te­bė­jus pir­muo­sius li­gos po­ž y­mius, bū­ti­na kuo grei­čiau li­go­nį vež­ti į spe­cia­li­zuo­to gy­dy­mo cent­rą. „Ne­rei­k ia vež­ti li­go­nio į ma­ž ą ra­jo­no li­ go­ni­nę, ku­ri ne­tu­ri ga­li­my­bių su­teik­ti op­ti­ ma­lios pa­gal­bos. Taip tik bus su­gaiš­tas lai­ kas“, – at­k rei­pia dė­me­sį pro­fe­so­rius D.Ja­ tu­žis.

In­sul­to pa­da­ri­niai taip pat la­bai daug pri­k lau­so ir nuo li­gos lo­ka­li­za­ci­jos bei po­ bū­džio: kuo di­des­nė krau­ja­g ys­lė už­si­k im­ šu­si, tuo in­sul­tas pa­vo­jin­ges­nis.

In­sul­to po­žy­miai ■■ Vie­nos kū­no pu­sės ar­ba vei­do nu­si­lpi­mas, ne­su­ge­bė­ji­mas iš­lai­ky­ti puo­ du­ko ar ra­šik­lio.

■■ Bend­ras silp­nu­mas, da­li­nis ju­ti­mo su­ma­žė­ji­mas.

■■ Kal­bos su­tri­ki­mas, ne­su­ge­bė­ji­mas iš­reikš­ti min­čių, su­vok­ti, kas gir­di­ma.

■■ Re­gos su­tri­ki­mas.

■■ Stai­gus pu­siaus­vy­ros, koor­di­na­ci­jos su­tri­ki­mas, ypač be gal­vos svai­ gi­mo.

■■ La­bai stip­rus gal­vos skaus­mas, at­si­ra­dęs pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me.

15

2014 pavasaris

Sveikata

Bu­di vi­są sa­vai­tę

Pa­da­ri­nius le­mia ir bend­ra li­go­nio fi­zi­ nė būk­lė. Kuo dau­giau gre­tu­ti­nių li­g ų, ku­ rios su­ke­lia in­sul­tą, – tai yra hi­per­ten­zi­ja, dia­be­tas, šir­dies li­gos, tuo blo­ges­nė ir pa­ svei­k i­mo pro­gno­zė. Pro­fe­so­riaus D.Ja­tu­ žio duo­me­ni­mis, mes ser­ga­me in­sul­tu daug sun­k iau, nei ser­ga­ma Vo­k ie­ti­jo­je, Pran­cū­ zi­jo­je, Švei­ca­ri­jo­je, Skan­di­na­v i­jos ša­ly­se. „Li­gos pro­fi ­lak­ti­ka, vi­suo­me­nės švie­ti­ mas, bend­ras svei­ka­tos stip­ri­ni­mas pa­de­da iš­veng­ti sun­k ių in­sul­to pa­da­ri­nių“, – pa­ brė­žia D.Ja­tu­žis ir pra­šo steng­tis gy­ven­ti svei­kai, ne­pa­si­duo­ti stre­sui.

Ga­li­ma įtar­ti In­sul­to klas­te­riai jau tei­k ia šią vi­sa­pu­siš­ką nau­dą: pro­gno­zuo­ja­ma daug ma­žes­nė ne­ ga­lia, daug dau­giau li­go­nių grįš į ak­t y­v ų gy­ve­ni­mą, dar­bą. „Re­zul­ta­tai ver­ti­na­mi ne anks­čiau kaip po tri­jų mė­ne­sių, tai­gi, dar anks­ti kal­bė­ ti, kiek žmo­nių bus sa­va­ran­k iš­kes­ni. Bet iš pa­tir­ties ži­no­me: kuo anks­čiau at­kem­ša­ ma krau­ja­g ys­lė, tuo ma­žiau pa­žei­d žia­mos sme­ge­nys“, – ak­cen­tuo­ja neu­ro­lo­gi­jos pro­ fe­so­rius.

Dar la­bai svar­bi ir rea­bi­li­ta­ci­ja, to­dėl ren­gia­ma­si ją reor­ga­ni­zuo­ti – ge­rin­ti ir plė­ to­ti, nes klas­te­riai ir cent­rai, anot gy­dy­to­jo D.Ja­ku­žio, yra tik pir­mi žings­niai. Į klau­si­mą, ar neį­ma­no­ma už­bėg­ti in­ sul­tui už akių pa­ju­tus pir­muo­sius jo simp­ to­mus, pro­fe­so­rius D.Ja­tu­žis pa­mi­ni mik­ roin­sul­tą. Šį žo­dį esa­me gir­dė­ję. „Tai leng­v i sme­ge­nų iše­mi­jos prie­puo­ liai, kai in­sul­to simp­to­mai pa­si­reiš­k ia ne­ žy­miai ir grei­tai praei­na sa­vai­me, ne­pa­lik­ da­mi pa­da­ri­nių. Žmo­nės džiau­gia­si, kad nie­ko ne­be­jau­čia, ir pas gy­dy­to­ją nei­na. Bet tai ga­li bū­ti sig­na­las, kad krau­ja­g ys­lė pra­ de­da kimš­tis“, – aiš­k i­na pro­fe­so­rius D.Ja­ tu­žis ir pa­ta­ria kuo sku­biau kreip­tis į me­ di­kus – šei­mos gy­dy­to­ją ar spe­cia­li­zuo­to in­sul­to gy­dy­mo cent­ro priė­mi­mo sky­rių.

Nus­ta­čius be­pra­si­de­dan­čio in­sul­to po­ž y­ mius, jo ri­zi­ką pa­v yks­ta su­ma­žin­ti per­pus.

Pro­fe­so­rius D.Ja­tu­žis pri­pa­ži­no, kad in­sul­ to ty­ri­mai bran­g ūs, lė­šos tau­po­mos, bet yra konk­re­čios sche­mos ri­zi­kai įver­tin­ti.

Jei ji vi­du­ti­nė ar di­de­lė, gy­dy­to­jai sten­gia­si ty­ri­mus pa­skir­ti.

Dar yra ką to­bu­lin­ti „Ren­gia­ma in­sul­to pro­gra­ma, pra­ve­si­me ko­le­goms mo­k y­mus, jau pa­si­ra­šy­tos su­tar­ 16

Mes ser­ga­me in­sul­ tu daug sun­kiau, nei ser­ga­ma Vo­kie­ti­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je, Švei­ ca­ri­jo­je, Skan­di­na­ vi­jos ša­ly­se. tys su Kau­no kraš­to li­go­ni­nė­mis dėl tęs­ ti­nio pa­cien­tų gy­dy­mo, kai nė­ra in­di­ka­ci­ jų trom­bo­li­zei ar pa­bai­g us ak­t y­v ų gy­dy­mą pas mus“, – to­les­nius žings­nius var­di­ja Lie­ tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to pro­fe­ so­rė D.Ras­te­ny­tė.

Ji pa­brė­ž ė, kad per pir­mą šių me­t ų ket­ vir­t į Kau­no kli­ni­ko­se gy­dy­ta daug dau­ giau li­go­nių iš ato­kes­nių ra­jo­nų – Jur­bar­ ko, Kė­dai­nių, Ra­sei­nių ir ki­t ų, nei bu­vo gy­do­ma anks­čiau. Per tris mė­ne­sius at­lik­ ta dau­g iau nei 20 trom­bo­li­zių, 4 trom­bek­ to­mi­jos. „Kaip klas­te­ris ir cent­ras su in­sul­to in­ teg­ruo­tos prie­žiū­ros val­dy­mo ko­mi­te­ tu esa­me pa­ren­gę lai­ko ste­bė­se­nos len­te­lę.

Lai­kas nuo li­go­nio at­ve­ži­mo į li­go­ni­nę iki trom­bo­li­zės ada­tos dū­rio ne­tu­rė­tų vir­šy­ti 60 mi­nu­čių. Pas mus į šį lai­ką dar ne­tel­pa­ ma ir tai yra to­bu­lin­ti­na“, – pri­pa­žįs­ta pro­ fe­so­rė D.Ras­te­ny­tė.

Vie­na šio trū­k u­mo prie­ž as­č ių ji įvar­ di­jo di­de­l ius at­s tu­mus tarp Kau­no kli­n i­ kų pa­d a­l i­n ių ir nu­ro­dė, kad rei­k ia di­des­ nės koor­d i­na­c i­jos tarp Sku­bios pa­gal­b os sky­r iaus, ra­d io­lo­g i­jos, la­b o­r a­to­r i­n ių tar­ ny­bų.

Spe­cia­li­zuo­to­in­sul­to gy­dy­mo cent­ruo­se at­lie­ka­mi vi­si ty­ri­mai, su­tei­k ia­ma pa­gal­ba net ir tuo at­ve­ju, jei li­go­nis grą­ži­na­mas į li­ go­ni­nę, iš ku­rios at­v y­ko.

Sau­sio 22 d. pra­dė­jo veik­ti spe­cia­li­zuo­to in­sul­to gy­dy­mo cent­ras Klai­pė­do­je, Jū­ri­ nin­kų li­go­ni­nė­je. Į jį ve­ža­mi li­go­niai iš vi­so Va­ka­r ų Lie­tu­vos kraš­to. „Gy­dy­mo priei­na­mu­mas li­go­niams tik­ rai pa­ge­rė­jo. Klas­te­ris įkur­tas, in­for­ma­ci­ ja pa­skleis­ta vi­soms ap­lin­k i­nėms grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sto­tims, li­go­ni­nėms, kad li­go­nius, ku­riuos iš­ti­ko ūmus in­sul­tas, vež­tų čia kuo grei­čiau, per auk­si­nę va­lan­ dą“, – aiš­k i­na Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­ nės gy­dy­to­jas neu­ro­lo­gas Sau­lius Ta­ro­za.

Per­nai Va­ka­rų Lie­tu­vos gy­dy­mo įstai­go­ se bu­vo at­lik­ta 20 trom­bo­li­zių, šie­met per pir­ mą­jį ket­vir­tį Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nė­je – 31; ati­tin­ka­mai trom­bek­to­mi­jų – po 4. Šią pa­gal­bą tei­k ia li­go­ni­nė­je vi­są pa­rą bu­din­ti spe­cia­lis­tų bri­ga­da: neu­ro­lo­gas, in­ ter­ven­ci­nis ra­dio­lo­gas, anes­te­zio­lo­gas ir ki­ ti me­di­kai. Anks­čiau to ne­bu­vo, neu­ro­lo­gai Jū­ri­nin­kų li­go­ni­nė­je vi­są pa­rą bu­dė­da­vo tik ket­v ir­ta­die­niais. Ki­to­mis sa­vai­tės die­ no­mis in­sul­to iš­tik­tiems li­go­niams pa­gal­ ba bū­da­vo tei­k ia­ma ki­to­se Klai­pė­dos ir jos kraš­to li­go­ni­nė­se. Da­bar jau ži­no­me, kad tai ne­bu­vo spe­cia­li­zuo­ta pa­gal­ba.

Pirks 10 rea­ni­mo­bi­lių Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ro pa­ta­rė­jas Ar­ vy­das Sko­rups­kas ti­k i­na, kad in­sul­to klas­ te­rių veik­la dar la­biau to­bu­li­na­ma.

Jau pra­dė­tas nau­jų rea­ni­mo­bi­lių pir­k i­mo pro­ce­sas. Jie sto­vės ap­skri­čių cent­rų li­go­ni­ nė­se ir bus skir­ti sun­k iems li­go­niams, iš­tik­ tiems in­sul­to, in­fark­to ar pa­t y­ru­siems sun­ kią trau­mą, vež­ti į spe­cia­li­zuo­tus cent­rus. „Toks tink­las to­ly­giai apims vi­są Lie­tu­vą.

Me­di­ci­nos pa­gal­bą bus ga­li­ma pra­dė­ti teik­ ti jau au­to­mo­bi­ly­je“, – A.Sko­rups­kas pro­ gno­zuo­ja sun­k ių li­go­nių per­ve­ži­mą į cent­ rus, ku­rių Lie­tu­vo­je bus de­šimt.

Pen­k i spe­cia­li­zuo­to in­sul­to gy­dy­mo cent­rai jau vei­k ia. Nuo ko­vo Pa­ne­vė­žio li­ go­ni­nė­je veik­lą pra­dė­ju­sia­me cent­re at­lik­ tos trys trom­bek­to­mi­jos.

Ute­nos, Tel­šių, Tau­ra­gės, Aly­taus ir Ma­ri­ jam­po­lės ra­jo­no li­go­ni­nių me­di­kams vyks­ ta mo­ky­mai. Šių mies­tų pa­da­li­niuo­se bus spe­cia­li­zuo­tai gy­do­mas in­sul­tas, in­fark­tas ir trau­mos. Šiau­liuo­se cent­ras star­tuos rug­sė­jo 1 d., ki­ti, ti­k i­no A.Sko­rups­kas, tu­rė­tų pra­ dė­ti veik­ti ket­vir­tą šių me­tų ket­vir­tį.

Parengta bendradarbiaujant su Sveikatos apsaugos ministerija

2014 pavasaris

Sveikata

Ver­tin­ga pa­g

na­muo­se as­me­nims su sun­k Šie­met net ke­lioms de­šim­tims Kau­no ra­jo­no gy­ven­to­jų, ku­riuos ka­muo­ja įvai­rios sun­kios ne­ga­lios, tei­kia­ma komp­lek­si­nė in­teg­ra­li pa­gal­ba na­muo­se. Ši uni­ka­li ga­li­my­bė Kau­no ap­skri­ty­je at­si­ra­do pra­dė­jus įgy­ven­din­ti Eu­ro­pos so­cia­li­nio fon­do fi­nan­suo­ja­mą pro­jek­tą „Komp­lek­si­nės in­teg­ra­lios pa­gal­bos as­mens na­muo­se mo­de­lio su­kū­ri­mas ir plėt­ra as­me­ nims, tu­rin­tiems sun­kią ne­ga­lią, ir jų šei­moms Kau­no ra­jo­ne“. tekstas: Daiva Virginytė fotografija: And­rius Alek­sand­ra­vi­čius

Pa­gal­ba li­go­niui ir jo šei­mai

paslaugas tei­kia spe­cia­lis­tai

Pa­sak mi­nė­tą pro­jek­tą įgy­ven­di­nan­čio Kau­no ra­jo­no so­cia­li­nių pa­slau­g ų cent­ro (KRSPC) di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jos so­cia­ li­niams rei­ka­lams Kris­ti­nos Sta­nis­lo­vai­tie­ nės, Kau­no ra­jo­ne la­bai trū­ko komp­lek­siš­ kai su­de­rin­tų so­cia­li­nės glo­bos ir slau­gos pa­slau­g ų įvai­raus am­žiaus – nuo vai­kų iki šim­ta­me­čių – as­me­nims, ku­riems dėl sun­ kios ne­ga­lios rei­ka­lin­ga spe­cia­lis­tų pa­gal­ba na­muo­se. Da­bar so­cia­li­nės glo­bos ir slau­ gos pa­slau­g ų po­rei­k is Kau­no ra­jo­ne yra pa­ ten­k in­tas, nes mi­nė­tas pa­slau­gas na­muo­ se nuo pro­jek­to pra­d žios jau gau­na 30 as­ me­nų. Šiuo me­tu dar pen­k i Kau­no ra­jo­no gy­ven­to­jai, tu­rin­t ys sun­k ią ne­ga­lią, tvar­ ko­si rei­ka­lin­g us do­ku­men­tus šiai pa­slau­ gai gau­ti. „Ši ga­li­my­bė sun­k ių ne­ga­lių ka­muo­ja­ miems žmo­nėms at­si­ra­do per­nai, ge­g u­žę pra­dė­jus įgy­ven­din­ti mi­nė­tą Eu­ro­pos so­ cia­li­nio fon­do fi­nan­suo­ja­mą pro­jek­tą. Šiuo pro­jek­tu sie­k ia­me plė­to­ti in­teg­ra­lios so­ cia­li­nės glo­bos ir slau­gos pa­gal­bos mo­de­lį sun­k ią ne­ga­lią tu­rin­tiems as­me­nims jų na­ muo­se, kon­sul­tuo­ti jų šei­mų na­rius. Mū­sų spe­cia­lis­tų ko­man­da su­da­ro są­ly­gas sun­k ią ne­ga­lią tu­rin­tiems as­me­nims kuo il­giau sa­ va­ran­k iš­kai gy­ven­ti sa­vo na­muo­se, stip­ri­ na jų ge­bė­ji­mus ir sa­va­ran­k iš­ku­mą, tei­k ia jiems so­cia­li­nius ir slau­gos po­rei­k ius ati­ tin­kan­čias pa­slau­gas“, – kal­bė­jo K.Sta­nis­ lo­vai­tie­nė.

„Sun­kią ne­ga­lią tu­rin­čių as­me­nų prie­žiū­ ra rei­ka­lau­ja daug lai­ko ir spe­cia­lių ži­nių. Šei­mos na­riai pri­vers­ti ri­bo­ti sa­vo pa­ja­mas, lai­ką, ski­ria­mą dar­bui ir poil­siui. To­k ia pa­ dė­tis su­ke­lia ne tik sun­k ią ne­ga­lią tu­rin­čių as­me­nų, bet ir jų šei­mos na­rių so­cia­li­nę at­ skir­tį. To­dėl šis pro­jek­tas, fi­nan­suo­ja­mas pa­gal So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ ri­jos ad­mi­nist­ruo­ja­mą prie­mo­nę „Dar­bo ir šei­mos įsi­pa­rei­go­ji­mų de­ri­ni­mas: in­teg­ra­ lios pa­gal­bos plėt­ra“, svar­bus ir tuo, kad spe­ cia­lis­tai pa­de­da li­go­nio šei­mos na­riams ne tik jį pri­žiū­rė­ti, bet ir su­da­ro­mos ga­li­my­bės jiems grįž­ti į dar­bo rin­ką, į kas­die­nio gy­ve­ ni­mo rit­mą“, – aiš­ki­no K.Sta­nis­lo­vai­tie­nė.

Anot KRSPC so­cia­li­nio dar­bo or­ga­ni­za­ to­rės Re­na­tos Ab­ro­ma­v i­čiū­tės, in­teg­ra­lią so­cia­li­nės glo­bos ir slau­gos pa­gal­bą Kau­ no ra­jo­no neį­ga­lie­siems jų na­muo­se dar­bo die­no­mis tei­k ia trys mo­bi­lio­sios spe­cia­lis­tų ko­man­dos, ku­rias su­da­ro bend­ruo­me­nės slau­g y­to­jai, bend­ruo­me­nės slau­g y­to­jo pa­ dė­jė­jai, ki­ne­zi­te­ra­peu­tai, so­cia­li­nio dar­bo or­ga­ni­za­to­rius ir so­cia­li­nio dar­buo­to­jo pa­ dė­jė­jai. Iš vi­so šiuo me­tu ko­man­do­se dir­ba 30 dar­buo­to­jų, ku­rie vyks­ta į 15 Kau­no ra­ jo­no se­niū­ni­jų.

18

Tel­kia sa­va­no­rius „Siek­da­mi už­tik­rin­ti ko­k y­biš­kas pa­slau­gas li­go­niams, jiems slau­gos ir so­cia­li­nes

Pažintis: atsakymų, kaip pagalba atrodo realiame gyvenime, ieškojome J.V.Jankausko ir jo žmonos Laimutės Apolonijos namuose.

2014 pavasaris

Sveikata

al­ba

kia ne­ga­lia Da­lis pro­jek­tų tik­rai vir­šys nu­ma­ ty­tą pa­slau­gų ga­vė­jų skai­čių.

747

tūkst. li­tų – tokia Uni­ka­laus Kau­no ap­skri­ty­je ir žmo­nių su įvai­rio­mis ne­ga­lio­mis bei jų ar­ti­mų­jų la­bai ver­ti­na­mo pro­jek­to ver­tė.

19

2014 pavasaris

Sveikata

se­ny­vo am­žiaus as­me­nims jų bui­ty­je, pa­ta­ria, pa­vyz­džiui, dėl vals­ty­bės pa­ra­mos, jei rei­kia, paaiš­ki­na, kaip tvar­ky­ti rei­kia­mus do­ku­men­tus, su­tei­kia pa­gal­bą li­go­niui (ap­vers­ti, nu­praus­ti, per­ kel­ti) bei pa­ta­ria šei­mos na­riams dėl li­go­nio prie­žiū­ros, su­tei­kia ato­kvė­pio pa­slau­gas.

Dai­va Bui­vy­dai­tĖ SADM So­cia­li­nių

N

pa­slau­gų sky­riaus ve­dė­ja

uo praė­ju­sių me­tų treč­da­ly­je Lie­tu­vos sa­vi­val­dy­bių vyk­do­ mi Eu­ro­pos so­cia­li­ nio fon­do lė­šo­mis fi­nan­suo­ja­mi in­teg­ra­lios pa­gal­bos pro­jek­tai.

Tai slau­gos ir glo­bos pa­slau­gos ne­ga­lią tu­rin­tiems ir se­ny­vo am­ žiaus žmo­nėms jų na­muo­se. Šie pro­jek­tai la­bai svar­būs, nes ne kiek­vie­nam ne­ga­lių ka­muo­ja­mam ir ne­ga­lin­čiam ap­siei­ti be pa­ša­li­ nių pa­gal­bos žmo­gui rei­ka­lin­ga sta­cio­na­ri glo­ba. Be to, dau­ge­lis jų ne­no­ri pa­lik­ti gim­tų­jų na­mų, ku­ riuo­se gy­ven­da­mi se­ny­vo am­žiaus ar tu­rin­tys ne­ga­lių žmo­nės jau­čia­si ge­riau. Ta­čiau juos il­gai pri­žiū­rin­ tys na­muo­se šei­mos na­riai ne­re­tai at­si­du­ria už­bur­ta­me ra­te, iš ku­rio ne­ga­li iš­trūk­ti, nes ne­ga­li iš­vyk­ti iš na­mų, ne­ga­li dirb­ti, pra­ran­da dar­bo įgū­džius, so­cia­li­nius ry­šius.

Tad mo­bi­lio­sios spe­cia­lis­tų ko­man­dos, ku­rios at­vyks­ta į na­mus ir pa­gel­bė­ja bent ke­le­ tą va­lan­dų per die­ną li­go­nio ar­ti­mie­siems – di­de­lė pa­spir­tis to­kioms šei­moms. Ko­man­dos su­tei­kia rei­kia­mą prie­žiū­rą jos rei­ka­lin­giems žmo­nėms, o jų ar­ ti­mie­siems – ga­li­my­bę iš­trūk­ti iš na­mų. Slau­go­mo­jo ar­ti­mie­ji ga­li dirb­ti, ne­bi­jo­da­mi, kad ne­bus kam pri­žiū­rė­ti sun­kiai ser­gan­ čių ar neį­ga­lių šei­mos na­rių. Be to, ar­ti­mie­ji kon­sul­tuo­ja­mi, kaip pri­žiū­rė­ti sa­vo šei­mos na­rius, at­ pa­žin­ti pa­vo­jin­gas bū­se­nas.

Mo­bi­lią­sias spe­cia­lis­tų ko­man­das su­da­ro slau­gy­to­jai, slau­gy­to­jų pa­dė­jė­jai, so­cia­li­niai dar­buo­to­ jai, jų pa­dė­jė­jai, ki­ne­zi­te­ra­peu­tai ar ma­sa­žuotojai. Jie pa­de­da 20

Pro­jek­tų vyk­dy­to­jai pa­gal po­ rei­kius įsi­gy­ja spe­cia­lią įran­gą, pa­vyz­džiui, kel­tu­vus, mo­bi­lią­ sias vo­nias, kad ga­lė­tų teik­ti ir as­mens hi­gie­nos pa­slau­gas. Dėl in­teg­ra­lios pa­gal­bos, t.y. so­cia­ li­nės glo­bos ir slau­gos pa­slau­gų as­me­nys tu­rė­tų kreip­tis į pro­jek­tus įgy­ven­di­nan­čias sa­vi­val­dy­bes ar mi­nė­tas pa­slau­gas tei­kian­čius so­ cia­li­nių pa­slau­gų cent­rus. Pri­min­ siu, kad to­kie pro­jek­tai įgy­ven­ di­na­mi Anykš­čių, Bir­žų, Kau­no, Kre­tin­gos, Pas­va­lio, Rad­vi­liš­kio, Ša­kių, Ši­la­lės, Ši­lu­tės, Tau­ra­gės, Tel­šių, Tra­kų, Uk­mer­gės, Vil­ka­viš­ kio ra­jo­nų, Aly­taus, Klai­pė­dos, Šiau­lių, Vi­sa­gi­no, Vil­niaus mies­tų ir Elekt­rė­nų sa­vi­val­dy­bė­se. Šiuo me­tu in­teg­ra­lią slau­gos ir glo­bos pa­gal­bą gau­na apie pu­sė tūks­ tan­čio Lie­tu­vos gy­ven­to­jų, ta­čiau skai­čius žmo­nių, ku­riems rei­ka­lin­ gos to­kios pa­slau­gos, au­ga.

Gai­la, kad į mū­sų mi­nis­te­ri­jos kvie­ti­mą da­ly­vau­ti šia­me ban­ do­ma­ja­me pro­jek­te at­si­lie­pė tik treč­da­lis ša­lies sa­vi­val­dy­bių. Vie­ na ver­tus, į vi­sas nau­jo­ves ne­re­ tai žvel­gia­ma at­sar­giai, ki­ta ver­ tus, sa­vi­val­dy­bėms įgy­ven­di­nant to­kius pro­jek­tus, rei­kia pri­si­dė­ti ir sa­vo­mis lė­šo­mis, ku­rių, kaip ži­no­ ma, vis trūks­ta. Ban­do­ma­ja­me pro­jek­te ne­da­ly­vau­jan­čių mies­tų ir ra­jo­nų gy­ven­to­jams rei­kė­tų nau­do­tis esa­mo­mis pa­slau­go­mis.

Kai mū­sų mi­nis­te­ri­jo­je vy­ko ap­skri­ to­jo sta­lo dis­ku­si­ja, ku­rio­je da­ly­va­ vo in­teg­ra­lios pa­gal­bos pro­jek­tų vyk­dy­to­jai, sa­vi­val­dy­bių, mi­nis­te­ ri­jos at­sto­vai, bu­vo kons­ta­tuo­ta, jog pa­slau­gų ga­vė­jai tei­gia­mai at­si­lie­pia apie tei­kia­mą pa­gal­bą.

Rei­ka­lin­gas ir sklan­dus in­teg­ra­ lios glo­bos tei­kė­jų dar­bas, jų pa­slau­gų pa­klau­sa, ge­ras jų įver­ti­ni­mas per­ša min­tį, kad da­lis pro­jek­tų tik­rai vir­šys nu­ma­ty­tą pa­slau­gų ga­vė­jų skai­čių.

pa­slau­gas tei­k ian­tiems spe­cia­lis­tams or­ga­ni­zuo­ja­mi kva­li­f i­ka­ci­niai mo­k y­mai, o šei­mos na­riams, ki­tiems as­me­nims, pri­ žiū­rin­tiems li­go­nius jų na­muo­se, – in­di­v i­ dua­lios kon­sul­ta­ci­jos“, – var­di­jo R.Ab­ro­ ma­v i­čiū­tė.

Tos atei­nan­čios gas­pa­di­nės – tik­ras ste­buk­las.

Paš­ne­ko­vė pri­mi­nė, jog KRSPC sie­k ia plės­ti ir ne­for­ma­lią pa­gal­bą šei­mai, įtrau­ kiant į šią veik­lą dau­giau sa­va­no­rių ir bend­ruo­me­nės na­rių. Kau­no ra­jo­ne or­ga­ ni­zuo­ja­mi ne­for­ma­lios pa­gal­bos ska­ti­ni­mo ren­gi­niai, ku­riuo­se pri­sta­to­mas in­teg­ra­lios pa­gal­bos mo­de­lis, kal­ba­ma apie sa­va­no­riš­ kos veik­los po­ž y­mius, sa­va­no­rių funk­ci­jas ir at­sa­ko­my­bę, dis­ku­tuo­ja­ma apie bend­ ruo­me­nės ga­li­my­bes įsi­trauk­ti į vyk­do­mas veik­las. Pa­sak spe­cia­lis­tės, džiu­gi­na tai, jog vis dau­giau jau­nų žmo­nių, ypač stu­den­tų, no­ri sa­va­no­riš­kai pa­dė­ti li­go­niams jų na­ muo­se. Jie kar­tu su mo­bi­lio­sios ko­man­ dos dar­buo­to­jais vyks­ta pas pa­slau­g ų ga­vė­ jus į na­mus, pa­de­da spręs­ti įvai­rias pro­ble­ mas, pri­si­de­da pla­nuo­jant ir at­lie­kant na­ mų ruo­šos dar­bus, bend­rau­ja.

Va­di­na gas­pa­di­nė­mis Pa­sak R.Ab­ro­ma­vi­čiū­tės, KRSPC įvai­riais bū­dais sklei­džia in­for­ma­ci­ją apie in­teg­ra­ lią pa­gal­bą, kad ji pa­siek­tų sun­kios ne­ga­ lios ka­muo­ja­mus as­me­nis, jų šei­mos na­rius ir šie ga­lė­tų kreip­tis į mi­nė­tą cent­rą in­teg­ra­ lios pa­gal­bos, ku­rią su­da­ro so­cia­li­nės, slau­ gos ir ki­ne­zi­te­ra­pi­jos pa­slau­gos. Kaip vi­sa ta pa­gal­ba at­ro­do rea­lia­me gy­ve­ni­me, kaip ją ver­ti­na pa­tys pa­slau­gų ga­vė­jai? At­sa­ky­mų į šiuos ir ki­tus klau­si­mus ieš­ko­jo­me sun­kių ne­ga­lių pri­slėg­tų Jo­no Vy­tau­to Jan­kaus­ko ir jo žmo­nos Lai­mu­tės Apo­lo­ni­jos na­muo­se.

Bu­vęs Že­mės ūkio aka­de­mi­jos do­cen­tas J.V.Jan­kaus­kas, nors ir tu­rin­tis sun­k ią ne­ ga­lią, yra op­ti­mis­tas – pa­ts at­vė­rė ne­ti­kė­ tiems sve­čiams du­rims ir su nuo­sta­ba bei šyp­se­na vei­de pa­sa­kė: „O aš ma­niau, kad ma­no gas­pa­di­nė atė­jo.“ Pa­si­ro­do, taip jis va­di­na so­cia­li­nio dar­buo­to­jo pa­dė­jė­ją Ai­dą Po­de­rie­nę, ku­ri kas­dien po še­šias va­lan­das triū­sia Jan­kaus­kų bu­te. Prieš jai atei­nant,

2014 pavasaris

prie Lai­mu­tės Apo­lo­ni­jos lo­vos, ku­rio­je ši gar­baus am­žiaus mo­te­ris gu­li jau be­veik 15 me­tų, bu­vo bend­ruo­me­nės slau­g y­to­jos pa­ dė­jė­ja Ži­v i­lė Or­že­kaus­k ie­nė. Ji čia atei­na kiek­v ie­ną ry­tą dviem va­lan­doms, iš­sky­rus sa­vait­ga­lius. Prie šių spe­cia­lis­čių kar­tą per sa­vai­tę pri­si­jun­gia bend­ruo­me­nės slau­g y­ to­ja Vi­da Pa­tins­k ie­nė, ku­ri pri­žiū­ri abie­jų Jan­kaus­kų svei­ka­tos būk­lę, įver­ti­na gy­v y­ bi­nes funk­ci­jas – pa­ma­tuo­ja krau­jos­pū­d į, pul­są, tem­pe­ra­tū­rą, ad­mi­nist­ruo­ja vais­tų var­to­ji­mą ir bend­rau­ja.

Bend­ra­vi­mas – ver­ty­bė Bend­ruo­me­nės slau­g y­to­jos pa­dė­jė­ja Ži­vi­lė, kas­dien pri­žiū­rė­da­ma li­go­nę, at­lie­ka as­mens hi­gie­nos pa­slau­gas, pa­ruo­šia pus­ry­čius, pra­ mankš­ti­na spe­cia­liu ka­muo­liu­ku Jan­kaus­ kie­nės del­ną, pirš­tus. „Mėgs­ta­ma jos prie­ mo­nė pirš­tų ju­de­siams la­vin­ti – ma­žu­tis kai­ li­nis meš­kiu­kas, o mėgs­ta­miau­sia te­le­vi­zi­ jos lai­da – apie gy­vū­nus, – aiš­ki­no Ži­vi­lė. – Se­niau ji mė­go kny­gas skai­ty­ti, ta­čiau da­bar jau ne­be­ga­li. Be­lie­ka bend­ra­vi­mas be žo­džių, tai ne­gir­din­čiam ir ne­ju­dan­čiam lo­vo­je žmo­ gui su­tei­kia daug tei­gia­mų emo­ci­jų.“ Tą pa­tį tei­gė ir J.V.Jan­kaus­kas, tvir­tai lai­ ky­da­mas už pa­va­dė­lio nar­sų ne­di­du­ką miš­ rū­ną Do­gą, gar­siu lo­ji­mu pa­si­ti­ku­sį jam ne­ pa­žįs­ta­mus žmo­nes. Gar­baus am­žiaus pa­ šne­ko­vas tei­gė dar prieš ke­le­rius me­tus pa­ ts mankš­tin­da­vo­si – už bu­to du­rų, laip­ti­ nės kam­pe, pa­ro­dė aukš­tai įtai­sy­tą me­ta­li­nį sker­si­nį, prie ku­rio vir­šaus pri­si­trauk­da­vo ran­ko­mis, – ta­čiau da­bar, pa­sak Jo­no Vy­ tau­to, jė­gos ne­be tos. „Da­bar jau da­rau spe­ cia­lią mankš­tą su ki­ne­zi­te­ra­peu­te du kar­tus per sa­vai­tę po vie­ną va­lan­dą. Mankš­ti­nuo­ si ir ki­to­mis die­no­mis, nes spor­tuo­ti man įpras­ta – jau­nys­tė­je bu­vau ir leng­vaat­le­tis, ir mė­gau žais­ti ko­man­di­nius žai­di­mus – krep­ ši­nį, fut­bo­lą, o da­bar džiau­giuo­si tik tuo, kad ga­liu pa­ts vaikš­čio­ti. Net ir su šu­niu­ ku kar­tais išei­nu lau­kan, ta­čiau vis re­čiau. Šį dar­bą vie­toj ma­nęs vis daž­niau at­lie­ka ge­ ri kai­my­nai“, – pri­si­pa­ži­no de­vin­tą de­šim­tį įpu­sė­jęs pa­šne­ko­vas.

Uni­ka­lus ir ver­ti­na­mas J.V.Jan­kaus­kas la­bai pa­ten­kin­tas kas­dien jų šei­mą ap­lan­kan­čia spe­cia­lis­tų ko­man­da. „Man vie­nam da­bar bū­tų neį­ma­no­ma pri­ žiū­rė­ti ir žmo­nos, ir bu­to, ir vi­so ūkio. Tos atei­nan­čios gas­pa­di­nės – tik­ras ste­buk­las.

Sveikata

Tai ver­ta ži­no­ti apie KRSPC ■■ Dienos so­cia­li­nės glo­bos pa­slau­gas as­mens na­muo­se tei­kia spe­cia­lis­tų ko­man­da: so­cia­li­nio dar­bo or­ga­ni­za­to­rius, so­cia­li­nio dar­buo­to­jo pa­dė­ jė­jas, bend­ruo­me­nės slau­gy­to­jas, bend­ruo­me­nės slau­gy­to­jo pa­dė­jė­jas, ki­ne­zi­te­ra­peu­tas.

■■ Dienos so­cia­li­nė glo­ba na­muo­se ga­li bū­ti tei­kia­ma pa­gal nu­sta­ty­tą po­ rei­kį (nuo 2 iki 8 va­lan­dų per die­ną, vi­du­ti­niš­kai 4 va­lan­das per die­ną iki 5 kar­tų per sa­vai­tę, neįs­kai­čiuo­jant sa­vait­ga­lių, šven­čių die­nų).

■■ Kauno ra­jo­no gy­ven­to­jai dėl die­nos so­cia­li­nės glo­bos pa­slau­gų as­mens na­muo­se tu­ri kreip­tis į sa­vo gy­ve­na­mo­sios vie­tos se­niū­ni­jos so­cia­li­nio dar­bo or­ga­ni­za­to­rių ir pa­teik­ti rei­kia­mus do­ku­men­tus. In­for­ma­ci­ja tei­ kia­ma te­le­fo­nu (8 37) 328 195.

■■ Slaugos pa­slau­gos: žaiz­dų, pra­gu­lų prie­žiū­ra, šla­pi­mo pūs­lės ka­te­te­ri­za­ vi­mas ir prie­žiū­ra, ar­te­ri­nio krau­jos­pū­džio ir kū­no tem­pe­ra­tū­ros ma­ta­vi­ mas, as­mens hi­gie­nos prie­žiū­ra, vais­tų var­to­ji­mo ad­mi­nist­ra­vi­mas ir kt.

■■ Kineziterapeuto pa­slau­gos: kvė­pa­vi­mo ir ak­ty­vūs bei pa­sy­vūs pra­ti­mai.

■■ Slaugos ir ki­ne­zi­te­ra­pi­jos pa­slau­gos pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo lai­ko­tar­piu tei­kia­mos ne­mo­ka­mai.

■■ Slaugos ir ki­ne­zi­te­ra­pi­jos pa­slau­gos na­muo­se tei­kia­mos at­si­žvel­giant į šei­mos gy­dy­to­jo (gy­dan­čio gy­dy­to­jo) re­ko­men­da­ci­jas.

■■ So­cia­li­nės pa­slau­gos: in­for­ma­vi­mas, kon­sul­ta­vi­mas, tar­pi­nin­ka­vi­mas ir at­sto­va­vi­mas, mais­to pro­duk­tų pir­ki­mas, šil­to mais­to ga­mi­ni­mas, in­dų plo­vi­mas ir pan.; as­mens hi­gie­nos prie­mo­nių ir van­dens pa­ruo­ši­mas, skal­bi­mas skal­byk­le ar­ba skal­bi­nių pri­sta­ty­mas į skal­byk­lą, skal­bi­nių ly­gi­ni­mas, spin­tos tvar­ky­mas ir pan.; as­mens prie­žiū­ra, pa­gal­ba tua­le­te, ren­gian­tis, mai­ti­nan­tis, prau­sian­tis, ju­dant; gy­ve­na­mų­jų pa­tal­pų tvar­ky­ mas, van­dens, mal­kų at­ne­ši­mas, kros­nies pa­kū­ri­mas, šiukš­lių iš­ne­ši­mas ir pan.; kas­die­ni­o gy­ve­ni­mo įgū­džių ug­dy­mas ir pa­lai­ky­mas, lais­va­lai­ kio or­ga­ni­za­vi­mas.

■■ Socialinės pa­slau­gos yra mo­ka­mos. Mo­kė­ji­mo dy­dį su­da­ro as­mens pa­ ja­mos ir vals­ty­bės biu­dže­to spe­cia­lio­ji tiks­li­nė do­ta­ci­ja so­cia­li­nei glo­bai or­ga­ni­zuo­ti. As­mens (šei­mos) fi­nan­si­nės ga­li­my­bės nu­sta­to­mos in­di­vi­ dua­liai, at­si­žvel­giant į as­mens (šei­mos) fi­nan­si­nes ga­li­my­bes ir va­do­vau­ jan­tis Kau­no ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės pa­tvir­tin­tais tei­sės ak­tais.

Jos vis­ką su­tvar­ko, iš­skal­bia, iš­ly­gi­na, iš­plau­ na, pie­tus pa­ruo­šia ir dar mū­sų svei­ka­tą pri­ žiū­ri. Ačiū sū­nui, pa­rū­pi­nu­siam šias la­bai rei­ka­lin­gas pa­slau­gas. Da­bar mes su žmo­na, kar­tu pra­g y­ve­nę 60 me­tų, ga­li­me ra­miai bū­ ti na­muo­se, o ne ko­kio­je nors slau­gos įstai­ go­je. Juk man bū­tų la­bai sun­ku iš­si­skir­ti su žmo­na“, – ne­su­val­dė aša­rų pa­šne­ko­vas, pa­ lin­kęs prie lo­vo­je 15 me­tų gu­lin­čios žmo­nos.

Abie­jų Jan­kaus­kų prie­žiū­ra per mė­ne­ sį jiems te­kai­nuo­ja apie 400 li­tų. Šiuo me­ tu in­teg­ra­lios pa­gal­bos ga­vė­jai mo­ka tik už so­cia­li­nės glo­bos pa­slau­gas, o slau­gos ir ki­ ne­zi­te­ra­peu­to pa­slau­gos yra tei­k ia­mos ne­ mo­ka­mai.

Anot pa­šne­ko­vės, 2015 m. rug­sė­jo 1-ąją įgy­ven­di­nus pro­jek­tą, slau­gos ir so­cia­li­nės pa­slau­gos sun­k ių ne­ga­lių ka­muo­ja­miems žmo­nėms bus tei­k ia­mos net 53 Kau­no ra­ jo­no gy­ven­to­jams. Pro­jek­to įgy­ven­di­ni­ mo lai­ko­tar­piu KRSPC įsi­gi­jo du au­to­mo­ bi­lius, slau­gai rei­ka­lin­gą įran­gą ir prie­mo­ nes, skir­tas mo­bi­lių­jų spe­cia­lis­tų ko­man­dų dar­bui or­ga­ni­zuo­ti, ga­vo li­cen­ci­jas bend­ ruo­me­nės slau­gai ir ki­ne­zi­te­ra­pi­jai teik­ti.

Uni­ka­laus Kau­no ap­skri­t y­je ir žmo­nių su įvai­rio­mis ne­ga­liomis bei jų ar­ti­mų­jų la­bai ver­ti­na­mo pro­jek­to ver­tė – 747 tūkst. li­tų.

Parengta bendradarbiaujant su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 21

2014 pavasaris

Sveikata

Kau­no me­ras A.Kup­čin jei ne­ju­dė­si – pri­lip­si pri Pa­sau­lio svei­ka­tos po­li­ti­kų tei­gi­mu, nuo ap­lin­kos ir tvar­kos gy­ven­to­jų svei­ka­ta pri­klau­so daug la­biau nei nuo me­di­kų.

Ko­kius žings­nius ge­rin­da­mas mies­tie­čių svei­ka­tai svar­bią ap­lin­ką da­ro Kau­nas? Ko­kie yra atei­ties pla­nai? Apie tai – po­kal­bis su Kau­no me­ru And­riu­mi Kup­čins­ku.

Spor­tas – tai ir emo­ci­nė iš­kro­ va, ir bū­das pra­skaid­rin­ti min­ tis, kad su­ras­tu­me pro­ble­mų spren­di­mo bū­dų.

TEKSTAS: Jus­tė Ki­bu­ry­tė – Ar, jū­sų aki­mis, Kau­no inf­rast­ruk­tū­ra yra pa­lan­ki gy­ven­to­jų svei­ka­tai?

– Džiau­g iuo­s i, kad per pa­s ta­r uo­s ius me­tus iš­k o­v o­j o­m e Eu­ro­p os Są­j un­g os (ES) lė­š ų mies­t o gy­d y­m o įstai­g oms 22

re­n o­v uo­t i. La­b ai gra­ž iai su­s i­t var­k ė Dai­ na­v os, Kal­n ie­č ių, Šan­č ių po­l ik­l i­n i­k os, Grei­t o­s ios me­d i­c i­n os pa­g al­b os sto­t is.

Tvar­k o­s i Ši­l ai­n ių ir Cent­ro po­l ik­l i­n i­k os, slau­g os li­g o­n i­n ės. Da­b ar va­ž iuo­j i pro jas

ir gė­r ie­s i – pa­s ta­t ai at­ro­d o kaip Skan­d i­ na­v i­j o­j e.

Džiau­giuo­si, kad mi­nė­tų įstai­gų va­do­vai yra ini­cia­ty­vūs, te­rei­kė­jo po­li­ti­nės va­lios ir ati­ tin­ka­mų spren­di­mų dėl ES lė­šų.

2014 pavasaris

– Va­di­na­si, spor­to aikš­te­lių ir dvi­ra­čių ta­ kų mies­te bus dau­giau?

– Steng­si­mės, kad mies­te to­liau vyk­tų dvi­ra­ čių ta­kų, lau­ko tre­ni­ruok­lių, vai­kų žai­di­mų aikš­te­lių plėt­ra. Ki­ti mies­tai iš mū­sų ima pa­vyz­dį, ypač dėl lau­ko tre­ni­ruok­lių. Juos nu­si­žiū­rė­jau už­sie­ny­je – nu­fo­tog­ra­fa­vau mo­bi­liuo­ju te­le­fo­nu ir grį­žęs da­viau nu­ro­ dy­mus ad­mi­nist­ra­ci­jai. Sma­gu, kai ga­li­ma pri­tai­ky­ti už­sie­ny­je ma­ty­tas idė­jas.

– Ko trūks­ta – idė­jų ar šei­mi­nin­kiš­ku­mo, kad mies­tas bū­tų šva­rus, jau­kus, pa­to­gus ir svei­kas gy­ven­ti?

– Kiek­vie­nas mies­to gy­ven­to­jas pir­miau­sia tu­ ri bū­ti šei­mi­nin­kas. Pa­vyz­džiui, žmo­nės žie­mą skun­džia­si, kad sli­du, ta­čiau tik­rai neį­ma­no­ma vi­sų ša­li­gat­vių drus­ka pa­bars­ty­ti. No­rė­tų­si žmo­nėms pa­lin­kė­ti, kad pa­tys la­biau sau­go­ tų­si, ne­gal­vo­tų, kad juos ne­lai­mė ap­lenks. Čia kaip su at­švai­tais – ma­no, kad yra ma­to­mas, iš­vengs ava­ri­nių si­tua­ci­jų, bet gy­ve­ni­me yra ki­taip, kaip sa­ko­ma, ir viš­ta iš­si­dil­gi­na.

Trans­por­tas: į sa­vi­val­dy­bę me­ras at­va­žiuo­ja dvi­ra­čiu? Ko­dėl gi ne.

ns­kas: ie kė­dės – Po­lik­li­ni­kos gy­do li­go­nius, o pa­grin­di­nis tiks­las tu­rė­tų bū­ti svei­ka­tos iš­sau­go­ji­mas.

Tam bū­ti­na svei­ka ap­lin­ka, inf­rast­ruk­tū­ra svei­kai gy­ven­ti.

– Jau prieš ket­ve­rius me­tus pra­dė­jo­me rū­ pin­tis, kad mies­te bū­tų įreng­tos vai­kų žai­di­ mų aikš­te­lės, lau­ko tre­ni­ruok­liai. Šiuo me­tu jie jau yra įreng­ti vi­so­se mies­to se­niū­ni­jo­se.

Per­nai pen­kio­se vie­to­se po lau­ko tre­ni­ruok­liais įren­gė­me pa­grin­dus, šie­met tę­si­me šią pro­gra­ mą. Be to, per­nai su­tvar­kė­me 60 lau­ko krep­ši­nio aikš­te­lių. Ma­tau daug gry­na­me ore spor­tuo­jan­ čių mies­tie­čių, tad nea­be­jo­ju, kad šie spren­di­mai jau pa­si­tei­si­no. Ga­li­ma pa­mi­nė­ti nau­jai įreng­tus ar šiuo me­tu tie­sia­mus dvi­ra­čių ta­kus.

– Ar spor­tuo­ja jū­sų vai­kai mo­kyk­lo­je?

Dau­ge­ly­je jų nė­ra du­šų, vai­kai ven­gia kū­ no kul­tū­ros pa­mo­kų.

– Kur trum­pa, ten trūks­ta. Da­bar pir­me­ ny­bė tei­kia­ma kiau­riems mo­kyk­lų sto­gams tvar­ky­ti, lan­gams keis­ti, ši­lu­mos punk­tams re­no­vuo­ti. Re­ta mo­kyk­la ski­ria pa­kan­ka­ mai dė­me­sio spor­to sa­lėms, dra­bu­ži­nėms, hi­gie­nai ap­skri­tai. Vis­kas pri­klau­so nuo va­do­vo – yra su­si­tvar­kiu­sių ir prau­syk­las, ir ki­tus hi­gie­nos ob­jek­tus.

Sveikata

Anot ki­nų iš­min­ties, ver­ti­nant pa­si­kei­ti­mus, rei­kia žiū­rė­ti, kas bu­vo ne va­kar, bet prieš me­tus ar dar anks­čiau. Taip ras­tu­me la­bai daug tei­gia­mų po­ky­čių.

– Kaip spor­tuo­ja­te jūs, kaip mal­ši­na­te stre­są, ku­rio po­li­ti­kams, juo­lab mies­to va­ do­vui, ten­ka pa­tir­ti?

– Spor­tas – tai ir emo­ci­nė iš­kro­va, ir bū­das pra­skaid­rin­ti min­tis, kad su­ras­tu­me pro­ble­ mų spren­di­mo bū­dų. Jei ne­ju­dė­si – pri­lip­si prie kė­dės. Mėgs­tu žais­ti krep­ši­nį, pa­si­va­ ži­nė­ti dvi­ra­čiu ir pa­si­kai­tin­ti pir­ty­je. Tai stip­ri­na svei­ka­tą.

– Esa­te svei­kuo­lis ar mau­dy­nės le­di­nia­me van­de­ny­je žie­mą yra po­li­ti­nis šou?

– Svei­kuo­lis ne­su, bet sa­vo ma­lo­nu­mui po pir­ties įšok­ti į šal­tą van­de­nį ne­ma­tau nie­ko ypa­tin­go. Esu iš­ban­dęs mau­dy­nes žie­mą, ge­riau­sia – po tre­čio užė­ji­mo į pir­tį. Juk ne­ plau­kio­ji – įšo­ki, ir į kran­tą.

– Tai jums pa­tin­ka?

– Taip. Ne­ma­tau nie­ko did­vy­riš­ko, tai – ma­ lo­nu­mą tei­kian­tis at­si­pa­lai­da­vi­mo bū­das.

Pa­žįs­tu daug to­kių žmo­nių, ne­rei­kia iš to da­ry­ti nei did­vy­rių, nei šou.

– Ko­dėl jūs, me­di­kų di­nas­ti­jos pa­li­kuo­nis, ta­po­te po­li­ti­ku, o ne gy­dy­to­ju?

– Mū­sų gi­mi­nė­je ir taip daug me­di­kų: se­suo, pusb­ro­lis, tė­čio bro­lis, se­ne­liai. To pa­kan­ka, ne­rei­kia dirb­ti­nu­mo. Pro­fe­si­ją rei­kia rink­tis iš pa­šau­ki­mo, o ne ei­ti pra­min­tais ta­kais.

Spor­tas: Kau­no aikš­tė­se įren­gus tre­ni­ruok­lių, jais mie­lai nau­do­ja­si ir me­ras A.Kup­čins­kas (de­ši­nė­je).

23

2014 pavasaris

Sveikata

Nau­jau­sios diag­nos­ti­kos tech­no­lo­gi­jos už­ker­ta ke­lią li­goms. Gy­dy­to­jų dė­me­sys jų pro­f i­lak­ti­kai ne ma­žes­ nis nei li­goms gy­dy­ti. Kai ši­taip – ge­ra vi­siems: me­ di­kams dirb­ti, jų pa­cien­ tams sau­go­ti svei­ka­tą.

TEKSTAS: Justė Kiburytė Fotografija: Andrius Aleksandravičius Patirtis: vaikų ligų gydytoja E.Vaičiulienė gydo po tris šeimos kartas, nes dirba čia ne vieną dešimtmetį.

Verta būti Kauno Kal poliklinikos pacient u

Išė­jo, bet su­grį­žo

Kal­nie­čių po­lik­li­ni­kos va­do­vė Vir­gi­ni­ja Gai­lie­nė su­bū­rė tie­siog mo­no­li­ti­nį ko­lek­ty­ vą, ku­ria­me pa­ty­ru­sių spe­cia­lis­tų ne­pa­leis­ tų jų pa­cien­tai, o jau­ni­mas ver­žia­si į šią po­ lik­li­ni­ką ži­no­da­mas, kad ras pui­kias dar­bo są­ly­gas ir tra­di­ci­jas. Tai pa­ma­to dar stu­di­ juo­da­mi re­zi­den­tū­ro­je, nes Kal­nie­čių po­ lik­li­ni­ka – Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ ver­si­te­to re­zi­den­tų mo­ky­mo ba­zė. Čia pra­ kti­ką at­lie­ka ir dar­bo pa­tir­tį kau­pia ir Lie­ tu­vos spor­to uni­ver­si­te­to bei Kau­no ko­le­ gi­jos stu­den­tai. „Kur ge­riau ra­si nei čia, – sa­ko prie vie­no diag­nos­ti­kos ka­bi­ne­to su­tik­ta vi­du­ti­nio am­ žiaus mo­te­ris. – Bu­vau pri­si­ra­šiu­si prie pri­ va­čia­me ka­bi­ne­te dir­ban­čios šei­mos gy­dy­to­ jos, bet kas iš to, kad ji tik kon­sul­tuo­ja, o bet ko­kiam ty­ri­mui ra­šo siun­ti­mą, ir tu­ri ieš­ko­ ti, kur jį pa­da­rys. Sug­rį­žau į Kal­nie­čių po­ lik­li­ni­ką ir džiau­giuo­si, kad priė­mė, dau­giau 24

nie­kur nei­siu, nes čia po vie­nu sto­gu yra vis­kas, ko li­go­niui rei­kia.“ Ko ge­ro, mo­te­ris dar bū­tų tę­su­si pa­sa­ko­ji­ mą, ko­kia ge­ra Kal­nie­čių po­lik­li­ni­ka, bet at­ si­da­rė ka­bi­ne­to du­rys ir pa­cien­tę pa­kvie­tė užei­ti vi­dun.

Ve­loer­go­met­ri­ja – skel­bė už­ra­šas ant ka­ bi­ne­to du­rų. Pas­mal­sa­vus, kas ja­me vyks­ta ir ar tik­rai to­kia jau ge­ra ta Kal­nie­čių po­lik­ li­ni­ka, ar ver­ta prie jos pri­si­ra­šy­ti, paaiš­kė­jo daug įdo­mių da­ly­kų. „Pag­rin­di­nis mū­sų po­lik­li­ni­kos dar­bo prin­ ci­pas – svei­ka­ta vi­siems. Re­mian­tis nau­ju Vy­ riau­sy­bės nu­ta­ri­mu dėl 2014–2020 m. na­cio­ na­li­nės pa­žan­gos pro­gra­mos prio­ri­te­tų, už­tik­ rin­ti ge­rą svei­ka­tą, pa­dė­ti ją iš­sau­go­ti, o pa­šli­ jus – su­grą­žin­ti yra bū­ti­ny­bė, be ku­rios mū­sų dar­bas ne­bū­tų toks pra­smin­gas“, – sa­ko Kal­ nie­čių po­lik­li­ni­kos di­rek­to­rė V.Gai­lie­nė, į šį są­ jū­dį įtrau­ku­si vi­sus po­lik­li­ni­kos pa­da­li­nius: Šei­mos kli­ni­ką, Diag­nos­ti­kos ir Spe­cia­lis­tų sky­rius, ku­rie ne tik ti­ria ir gy­do su­si­rgu­sius

pa­cien­tus, bet ir įtrau­kia juos į lė­ti­nių nein­fek­ ci­nių li­gų pro­fi­lak­ti­kos pro­gra­mas.

Iš­sau­go­ti ge­rą svei­ka­tą, už­kirs­ti ke­lią li­ goms, ap­tik­ti jas pra­di­nė­se sta­di­jo­je – to­ kios yra pir­mi­nės as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ ros funk­ci­jos. „Su svei­kais pa­cien­tais dirb­ti daug leng­ viau“, – šyp­so­si Spe­cia­lis­tų sky­riaus vy­res­ nio­ji spe­cia­lis­tė Ro­ma Lei­ku­vie­nė, iš­lei­du­si pa­cien­tę, ku­rią ty­rė ve­loer­go­met­ru.

Pra­ve­ria­me šio ka­bi­ne­to du­ris: švie­su, erd­vu. Gy­dy­to­ja pa­brė­žia, kad vi­sai ne­se­ niai, vos prieš dvi sa­vai­tes, ji čia įsi­kū­rė, nes ką tik baig­tas ka­bi­ne­to re­mon­tas. Su­mon­ tuo­ta nau­ja, mo­der­ni apa­ra­tū­ra. Tai ve­loer­ go­met­ras, li­go­nių dar va­di­na­mas dvi­ra­čiu, ku­rio pe­da­lus mi­nant šir­dis gau­na fi­zi­nį krū­vį ir taip nu­sta­to­mas jos pa­jė­gu­mas. „Ir ve­loer­go­met­ras, ir kar­diog­ra­fas, jo mo­ni­to­rius – nau­ji, raiš­kūs, leng­vai val­do­ mi. Kom­piu­te­ris duo­da sig­na­lus. Vi­sai ki­ta dar­bo ko­ky­bė, tie­siog jau­čia­mės kaip iš ži­

2014 pavasaris

atei­na. Tai yra ge­rai, nes anks­čiau už­ker­ta­mas ke­lias šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­goms bei jų komp­li­ka­ci­joms“, – tei­gia­mai ver­ti­na pa­cien­ tų gau­są gy­dy­to­ja R.Lei­ku­vie­nė.

Vir­gi­ni­ja Gai­lie­nė:

lniečių u

gu­lio per­sė­dę į mer­se­de­są“, – džiau­gia­si gy­ dy­to­ja R.Lei­ku­vie­nė.

Ji pri­du­ria, kad ir pa­cien­tams nau­ja­sis ve­ loer­go­met­ras daug pa­to­ges­nis, ant jo leng­ viau at­si­sės­ti, be to, pri­tai­ky­tas di­des­nio svo­rio ti­ria­mie­siems. „Anks­čiau dėl to­kių pa­cien­tų tu­rė­da­vo­me pro­ble­mų, nes šir­di­nin­kams bū­din­gas per di­ de­lis svo­ris. Da­bar ga­li­me ir 160 ki­log­ra­mų sve­ rian­tį pa­cien­tą be var­go iš­tir­ti“, – pa­ko­men­tuoja gy­dy­to­ja ir pa­si­džiau­gia, kad po­ lik­li­ni­ka tu­ri vi­są nau­jau­sią apa­ra­tū­rą šir­dies li­ goms tir­ti, nes kar­dioe­chos­ko­pą, apa­ra­tą ar­te­ri­ jų stan­du­mui ma­tuo­ti, įsi­gi­jo jau anks­čiau.

Per die­ną ve­loer­go­met­ri­jos ty­ri­mas at­lie­ ka­mas maž­daug 16 pa­cien­tų, bet ei­lės vis vien su­si­da­ro, pa­cien­tams rei­kia lauk­ti ne vie­ną sa­vai­tę. „Pa­cien­tų yra la­bai daug ir jų dau­gė­ja, nes vi­si, net jau­ni žmo­nės, pra­de­da la­biau do­mė­ tis sa­vo svei­ka­ta, ypač šir­dies veik­la. Pas­te­bi aukš­tes­nį krau­jos­pū­dį, pul­są per daž­ną – ir

Mums rūpi mūsų visuomenės ateitis, jos narių sveikata. Mes, medikai, negalime likti abejingi.

Ne­ma­žai pa­cien­tų iš­tir­ti jų šir­dies veik­lą at­ siun­čia šei­mos gy­dy­to­jai pa­gal šir­dies ir krau­ ja­gys­lių pro­fi­lak­ti­kos pro­gra­mą. Aukš­tas krau­ jos­pū­dis, di­de­lė cho­les­te­ro­lio kon­cent­ra­ci­ja, dia­be­tas yra in­fark­to, in­sul­to ri­zi­kos fak­to­riai. „Žmo­nės da­bar daug dir­ba ir ne­krei­pia dė­me­sio į svei­ka­tą, kol ne­pa­si­jau­čia blo­gai.

O ta­da jau bū­na ir vė­lu. Rei­kia rū­pin­tis, kol ne­tu­ri nu­si­skun­di­mų. Mū­sų pa­cien­tai la­bai pa­ten­kin­ti, kad juos tik­ri­na­me pro­fi­lak­tiš­ kai“, – ži­no gy­dy­to­ja.

Pa­juo­kau­ja­me, kad ei­lės liu­di­ja pa­klau­są.

Gy­dy­to­ja R.Lei­ku­vie­nė pa­ža­da, kad jau ar­ ti­miau­siu me­tu ei­lės trum­pės, nes šiems ty­ ri­mams at­lik­ti ren­gia­ma dau­giau dar­buo­to­ jų, ir pa­si­džiau­gia, kad po­lik­li­ni­kos pa­cien­ tus, ku­riems rei­kia tre­čio­jo ly­gio gy­dy­mo, nu­siun­tus į Kau­no kli­ni­kas, ten pa­si­ti­ki­ma Kal­nie­čių po­lik­li­ni­ko­je at­lik­tais ty­ri­mais ir jie ne­be­kar­to­ja­mi, ne­bent rei­ka­lin­ga ko­ro­ na­rog­ra­fi­ja ar kom­piu­te­ri­nė to­mog­ra­fi­ja. Į Kal­nie­čių po­lik­li­ni­ką iš­si­tir­ti šir­dies at­ vyks­ta pa­cien­tai iš vi­sos Kau­no ap­skri­ties, iš ki­tų mies­to po­lik­li­ni­kų.

Vy­rai ta­po ak­ty­ves­ni Šei­mos kli­ni­kos vy­res­nio­ji spe­cia­lis­tė Ni­jo­lė Vit­kie­nė taip pat džiau­gia­si tu­rė­da­ma daug

Sveikata

li­go­nių. Ne sun­kių, o tų, ku­rie atei­na pa­si­ tik­rin­ti svei­ka­tos pa­gal na­cio­na­li­nes pro­fi­ lak­ti­kos pro­gra­mas. „Tu­riu pa­gir­ti vy­rus – jie ta­po ak­ty­ves­ni ir ski­ria vis dau­giau dė­me­sio sa­vo svei­ka­tai“, – sa­ko N.Vit­kie­nė.

Vis dėl­to ji ne­ga­li pa­gir­ti mo­te­rų, ku­ rioms skir­ta na­cio­na­li­nė gim­dos kak­le­lio vė­žio pro­fi­lak­ti­kos pro­gra­ma. Gy­dy­to­ja sa­ ko, kad, išaiš­ki­nus ty­ri­mų svar­bą ir nu­ro­ džius konk­re­tų lai­ką, ne vie­na pa­cien­tė pa­ ža­da, bet nea­tei­na. „Išei­na ir ne­sug­rįž­ta, ir neat­lie­ka­me tų ty­ ri­mų. Blo­gai, kad jau­nos mo­te­rys jų ne­ver­ ti­na, ne­su­si­mąs­to ar lai­ko ne­tu­ri, ne­krei­pia dė­me­sio. Prog­ra­ma skir­ta mo­te­rims nuo 25 me­tų ir taip yra ne be pa­grin­do: vė­žys puo­la vis jau­nes­nius žmo­nes“, – ap­gai­les­tau­ja gy­ dy­to­ja N.Vit­kie­nė.

Gy­dy­to­ja aku­še­rė-gi­ne­ko­lo­gė Ri­ta Amb­ro­ zai­tie­nė už­ta­ria mo­te­ris, nes vy­rams ty­ri­mai dėl pro­sta­tos at­lie­ka­mi iš krau­jo, ku­rį ga­li­ma paim­ti bet ka­da. Mo­te­rims, sa­ko gy­dy­to­ja, ten­ka pri­si­tai­ky­ti prie dau­gy­bės rei­ka­la­vi­mų, ne­tgi ne­bū­ti nau­do­jus kai ku­rių prau­sik­lių.

Be šir­dies ir krau­ja­gys­lių bei gim­dos kak­ le­lio vė­žio, vi­so­je ša­ly­je vyk­do­ma ir sto­ro­sios žar­nos vė­žio pro­fi­lak­ti­kos pro­gra­ma. Kal­nie­ čių po­lik­li­ni­kos me­di­kai itin ak­ty­viai pro­pa­ guo­ja šias pro­gra­mas, to­dėl ži­no vi­sus niuan­ sus. Gy­dy­to­ja N.Vit­kie­nė pa­sa­ko­jo, kad dėl pa­ sta­ro­sios pro­gra­mos pro­ble­mų ky­la vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms. Jie ne­mo­ka pa­si­nau­do­ ti jiems duo­da­mu ty­ri­mo tes­tu, to­dėl gy­dy­to­ja pra­šo to­kų pa­cien­tų ar­ti­mų­jų pa­dė­ti jį at­lik­ti. „Tai nė­ra su­dė­tin­ga, bet vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms bū­da­vo pa­pras­čiau at­neš­ti mė­gin­ tu­vė­lį į la­bo­ra­to­ri­ją, nei da­bar ma­ty­ti reak­ci­ ją mė­gin­tu­vė­ly­je pa­tiems. Juo­lab ne vi­si mo­ ka, ką ir kaip da­ry­ti, nors ir pa­ro­do­me. Sep­ tin­tą de­šim­tį įpu­sė­ju­siam žmo­gui sun­kiau su­pras­ti nau­jo­ves“, – se­no­lius pa­tei­si­na gy­ dy­to­ja N.Vit­kie­nė. „Vi­si mū­sų po­lik­li­ni­kos pa­cien­tai da­ly­vau­ ja pro­gra­mo­se. Kam ko­kia pri­klau­so, ma­to­ me kom­piu­te­ry­je, nes įdieg­ta „su­fle­ri­nė“ sis­ te­ma. Tai la­bai pa­to­gu“, – džiau­gia­si šei­mos kli­ni­kos vy­res­nio­ji spe­cia­lis­tė N.Vit­kie­nė.

Ne­lei­džia li­gai at­si­ras­ti Gy­dy­to­ja R.Amb­ro­zai­tie­nė pa­brė­žia, kad pro­fi­lak­ti­kos pro­gra­mos – tai ne vien­kar­ti­nės ar ter­mi­nuo­tos ak­ci­jos, kaip dar kai kas pa­ gal­vo­ja. Gim­dos kak­le­lio vė­žio pro­fi­lak­ti­ kos pro­gra­ma vyk­do­ma nuo 2004 m.

25

2014 pavasaris

Sveikata

Pa­gal ją mo­te­rims gim­dos kak­le­lio ty­ri­ mai at­lie­ka­mi kas tre­jus me­tus, krū­tų – kas dve­jus me­tus. „Gim­dos kak­le­lio ty­ri­mas la­bai ne­su­dė­ tin­gas, o jo pra­smė la­bai di­de­lė: anks­ti ap­ tik­ta pa­to­lo­gi­ja iš­sau­go mo­te­rį ir jos svei­ ka­tą. Juk gim­dos kak­le­lio vė­žys pa­gal mir­ tin­gu­mą nuo pik­ty­bi­nių na­vi­kų uži­ma tre­ čią vie­tą, to­dėl mo­te­rims bū­ti abe­jin­goms sa­vo svei­ka­tai ne­va­lia“, – per­spė­ja gy­dy­to­ja R.Amb­ro­zai­tie­nė.

Pak­lau­sus, ar sun­ku pra­neš­ti pa­cien­ tei, kad ji ser­ga vė­žiu, gy­dy­to­ja pa­si­džiau­ gia, kad tai da­ry­ti ne­te­ko. Pro­fi­lak­ti­niai pa­ tik­ri­ni­mai už­ker­ta li­gai ke­lią, nes nu­sta­čius iki­vė­ži­nę pa­to­lo­gi­ją ima­ma­si vi­sų veiks­mų, kad mo­te­ris ne­su­sirg­tų.

Kal­nie­čių po­lik­li­ni­kos pa­cien­tės dėl krū­ tų ty­ri­mų siun­čia­mos į ki­tas Kau­no įstai­gas.

Po­lik­li­ni­ka ren­gia­si įsi­gy­ti ma­mog­ra­fą, tuo­ met ty­ri­mai bus at­lie­ka­mi čia, vie­to­je. Kiek­ vie­na mo­te­ris mo­ko­ma krū­tų sa­vi­ty­ros.

Nuo pat gi­mi­mo Iš­ties ver­ta bū­ti Kal­nie­čių po­lik­li­ni­kos pa­ cien­tu, nes čia kiek­vie­no jų svei­ka­ta sau­go­ ma nuo pat gi­mi­mo. Jau­ni tė­ve­liai sa­vo vai­ kams neieš­ko ki­tų gy­dy­to­jų – ve­da pas tuos, prie ku­rių pri­si­ra­šę pa­tys, nes jais pa­si­ti­ki. Štai, pa­vyz­džiui, vai­kų li­gų gy­dy­to­ja Ele­ na Vai­čiu­lie­nė gy­do po tris šei­mos kar­tas, nes dir­ba čia ne vie­ną de­šimt­me­tį.

Nus­te­bi­no tai, kad pas vai­kų li­gų ir šei­ mos gy­dy­to­jus vai­kų svei­ka­tos pro­fi­lak­ti­ niam pa­tik­ri­ni­mui pa­cien­tai kvie­čia­mi vi­sus me­tus. Kai va­sa­rai bai­gian­tis ki­to­se mies­ to po­lik­li­ni­ko­se nu­tįs­ta moks­lei­vių ei­lės, nes rei­kia pri­sta­ty­ti į mo­kyk­lą svei­ka­tos pa­žy­ mą, jau­nie­ji Kal­nie­čių po­lik­li­ni­kos pa­cien­ tai links­mai lei­džia pa­sku­ti­nes ato­sto­gų die­ nas gam­to­je ar iš­vy­ko­se. Gy­dy­to­jai juos taip iš­mo­kė, kad svei­ka­tą rei­kia pa­si­tik­rin­ti iš anks­to. Pui­ki svei­ka­tos mo­kyk­la, ar­gi ne?

O kai per­nai į moks­lei­vių svei­ka­tos pa­tik­ri­ni­ mą bu­vo įtrauk­ta ir dan­tų prie­žiū­ra, ad­mi­nist­ ra­ci­ja šią pro­ble­mą iš­spren­dė la­bai grei­tai – po­ lik­li­ni­kos di­rek­to­rė V.Gai­lie­nė pa­pra­šė odon­to­ lo­gų pa­dir­bė­ti il­gė­liau, jie su­ti­ko, ir iš­ny­ko ei­lių grės­mė. Be­je, gy­dy­to­jai odon­to­lo­gai per pa­tik­ ri­ni­mą ver­ti­na ne tik dan­tų ir žan­di­kau­lio būk­ lę, są­kan­dį, bet ir at­krei­pia dė­me­sį į bur­nos hi­ gie­ną, pa­mo­ko jos pa­grin­dų, nes, sa­ko gy­dy­to­ ja odon­to­lo­gė Aud­ra Po­ce­vi­čie­nė, dar pa­si­tai­ ko vai­kų, ku­rie dan­tų ne­va­lo. Esant žan­di­kau­ lio są­kan­džio pa­to­lo­gi­jai, pa­cien­tas siun­čia­mas spe­cia­lis­to (or­to­don­to) kon­sul­ta­ci­jai.

26

Ne­ga­li bū­ti abe­jin­gi Vai­kų svei­ka­ta, ku­ria jie pa­si­gir­ti ne­ga­li, nors tu­rė­tų, rū­pi­na­ma­si, apie jos sau­go­ji­mą aiš­ki­ na­ma tė­vams, skai­to­mos pa­skai­tos mo­kyk­lo­ se, ren­gia­mi su­si­ti­ki­mai su moks­lei­viais po­ lik­li­ni­ko­je. Ar gy­dy­to­jai pri­va­lo tai da­ry­ti? „Mums rū­pi mū­sų vi­suo­me­nės atei­tis, jos na­rių svei­ka­ta. Mes, me­di­kai, ne­ga­li­me bū­ti abe­jin­gi“, – toks po­lik­li­ni­kos va­do­vės V.Gai­ lie­nės kre­do pa­sa­ko la­bai daug, ne­tgi vis­ką.

Dėl to, kad vai­kai il­gai sė­di prie kom­piu­ te­rių, per ma­žai ju­da, ne­no­riai spor­tuo­ja – kryps­ta stu­bu­ras, silps­ta akys. Kal­nie­čių po­ lik­li­ni­kos gy­dy­to­jai tai nuo­lat aiš­ki­na ir vai­ kams, ir jų tė­vams, pa­ta­ria, kaip ma­žie­siems leis­ti lais­va­lai­kį, ką val­gy­ti, kiek mo­ky­tis ir il­sė­tis. Ne tik tė­vai, bet ir vai­kai mie­lai ta­ ria­si su gy­dy­to­jais. Ne­re­tai vai­kai gy­dy­to­ jų klau­sia to, apie ką ne­kal­ba su tė­vais: apie nar­ko­ti­kų ža­lą, kont­ra­cep­ci­ją, pri­klau­so­my­ bes ir pa­na­šiai. Šei­mos gy­dy­to­jas – šei­mos drau­gas, ir tai Kal­nie­čių po­lik­li­ni­ko­je yra ne sie­kia­my­bė, o rea­lus san­ty­kių api­brė­ži­mas.

Ko­ja ko­jon su tech­no­lo­gi­jo­mis Ar dėl to po­lik­li­ni­ko­je nė­ra ei­lių? Pa­si­ro­do, jos pa­cien­tai iš­mo­ky­ti atei­ti konk­re­čiu pa­ skir­tu lai­ku. „Tam la­bai pa­si­tar­na­vo išanks­ ti­nė pa­cien­tų re­gist­ra­ci­jos sis­te­ma. Įgy­ven­ di­nus šį pro­jek­tą, pa­ge­rė­jo ne tik pa­cien­tų ap­tar­na­vi­mo ko­ky­bė, bet ir me­di­kams leng­ viau“, – tech­no­lo­gi­jų pra­na­šu­mus pa­brė­žia įstai­gos va­do­vė V.Gai­lie­nė. Čia vis­kas kom­piu­te­ri­zuo­ta, to­dėl pa­to­gu pa­cien­tams, spar­tu gy­dy­to­jams. Jei, pa­vyz­ džiui, rei­kia spe­cia­lis­to kon­sul­ta­ci­jos, šei­

mos gy­dy­to­jas elekt­ro­ni­niu bū­du su­for­muo­ ja siun­ti­mą ir iš kar­to pa­ren­ka pa­cien­tui tin­ ka­miau­sią spe­cia­lis­tą bei kon­sul­ta­ci­jos lai­ką.

Gy­dy­to­jai kon­sul­tan­tai iš anks­to ga­li su­si­pa­ žin­ti su at­vyk­sian­čio pa­cien­to svei­ka­tos pro­ ble­mo­mis. Kas ga­li bū­ti grei­čiau?

Kal­nie­čių po­lik­li­ni­ka vie­na mo­der­niau­ sių Lie­tu­vo­je. Čia su­kaup­ta nau­jau­sia kar­ dio­lo­gi­nių ty­ri­mų apa­ra­tū­ra, skait­me­ni­niai en­dos­ko­pai, fib­ro­gast­ros­ko­pas, echos­ko­ pai pa­de­da tiks­liai, be pa­klai­dų, nu­sta­ty­ti li­gą. Taip au­ga pa­cien­tų pa­si­ti­kė­ji­mas Kal­ nie­čių po­lik­li­ni­kos gy­dy­to­jais. Rent­ge­nog­ ra­fi­jos apa­ra­tas Q–RAD bei fir­mos AG­FA vaiz­dų ir skait­me­ni­za­vi­mo sis­te­ma gau­na­ mi vaiz­dai ge­ro­kai ko­ky­biš­kes­ni, juos leng­ viau ana­li­zuo­ti, be to, nau­do­jant pro­gra­mi­ nę įran­gą tiks­liau nu­sta­to­mi įvai­riau­si pa­ ki­ti­mai. „To­kia ir tu­ri bū­ti XXI a. me­di­ci­na, se­niai apie tai sva­jo­jau“, – sa­ko Diag­nos­ti­kos sky­ riaus vy­res­ny­sis spe­cia­lis­tas Ar­vy­das Rač­ kaus­kas.

Ir kas ga­lė­tų pa­gal­vo­ti, kad vi­sa tai yra ne tre­čio­jo ly­gio li­go­ni­nė­je, o po­lik­li­ni­ko­je, ku­ ri tei­kia am­bu­la­to­ri­nes pa­slau­gas.

Kal­nie­čių po­lik­li­ni­kos di­rek­to­rė V.Gai­lie­ nė sa­ko, kad dar ne vis­kas pa­siek­ta. Trūks­ta lė­šų? Jas pa­de­da tau­py­ti nau­jos tech­no­lo­gi­ jos. O kai dir­ba­ma efek­ty­viai, šiuo­lai­kiš­kai, nuo­šir­džiai, ga­li­ma da­ly­vau­ti pro­gra­mo­se ir lai­mė­ti jų fi­nan­sa­vi­mą.

Pa­vyz­džiui, Fi­zi­nės me­di­ci­nos ir rea­bi­li­ ta­ci­jos sky­rius at­nau­jin­tas pa­gal Sang­lau­dos ska­ti­ni­mo veiks­mų pro­gra­mą. Po­lik­li­ni­kos me­di­kai, va­do­vės V.Gai­lie­nės pa­ska­tin­ti, da­ ly­vau­ja įvai­riuo­se pro­jek­tuo­se. Vi­sa tai – pa­ žan­ga, li­go­nių pa­si­ti­kė­ji­mas, dar­bo džiaugs­ mas. O kai ši­taip – vi­siems ge­rai.

Džiaugsmas: R.Leikuvienė teigia, kad naujasis veloergometras daug patogesnis pacientams.

2014 pavasaris

sveikata

Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­ nė pa­cien­tų svei­ka­tą gelbs­ ti ino­va­ty­vio­mis ir ma­žai in­va­zi­nė­mis ope­ra­ci­jo­mis, ku­rios at­lie­ka­mos vie­nu dū­riu per bam­bą. Me­di­kų tei­gi­mu, to­kios pro­ce­dū­ros tau­so­ja pa­cien­tų svei­ka­tą ir yra me­di­ci­nos atei­tis.

TEKSTAS: Eve­li­na Zen­ku­tė Fotografija: Vy­tau­tas Pet­ri­kas

Ligoninėje –

unikalios vieno dūrio operacijos Re­zul­ta­tai vie­no­di Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nės Chi­rur­gi­jos kli­ni­kos ve­dė­jas Ar­tū­ras Raz­ba­daus­kas pa­ sa­ko­jo, kad mi­ni­ma­liai in­va­zi­nės chi­rur­gi­jos tiks­las yra kuo ma­žes­nė in­ter­ven­ci­ja į žmo­ gaus or­ga­niz­mą. „Pa­sie­kia­mi re­zul­ta­tai yra ly­giai to­kie pa­ tys, kaip ir at­li­kus vi­siš­kai įpras­tą ope­ra­ci­ ją, per ku­rią da­ro­mas di­de­lis pjū­vis“, – tei­gė A.Raz­ba­daus­kas.

Anot jo, pa­sau­ly­je pir­mo­sios la­pa­ros­ko­ pi­nės ope­ra­ci­jos pra­dė­tos dar 1987 m. Jū­ri­ nin­kų li­go­ni­nė­je me­di­kai jas pra­dė­jo tai­ky­ti nuo pat įstai­gos ati­da­ry­mo 1994-ai­siais.

La­pa­ros­ko­pi­ja – tai ope­ra­vi­mo bū­das, kai per ke­lis ne­di­de­lius pjū­vius pil­vo sie­no­je, nau­do­jant op­ti­nę sis­te­mą ir plo­nus ma­ni­ pu­lia­to­rius, pil­vo ert­mė­je at­lie­ka­mi rei­kia­ mi ope­ra­ci­niai veiks­mai. Daž­niau­siai to­kios ope­ra­ci­jos at­lie­ka­mos pil­vo sie­no­je pa­da­rant ke­tu­rias sky­lu­tes.

tapo lydere Lietuvoje Jau de­šimt­me­tį kai ku­rio­se pa­sau­lio ša­ly­ se me­di­ci­nos pra­kti­ko­je sten­gia­ma­si pri­tai­

ky­ti dar ma­žiau in­va­zi­nes chi­rur­gi­jos pro­ ce­dū­ras. „Ope­ra­ci­jos da­ro­mos nau­do­jant mi­ni la­ pa­ros­ko­pus, lei­džian­čius at­lik­ti vi­siš­kai ne­ di­de­lius pjū­vius. Šiuo me­tu Klai­pė­dos jū­ ri­nin­kų li­go­ni­nė ta­po ly­de­re Lie­tu­vo­je at­ lie­kant ope­ra­ci­jas tik vie­nu dū­riu. Pa­cien­to bam­bo­je įpjau­na­ma ke­lių cen­ti­met­rų sky­ lu­tė, per ku­rią įlei­džia­mas spe­cia­lus įran­kis troa­ka­ras, o per jį į pil­vo ert­mę su­ve­da­mi ki­ti ope­ra­ci­jai rei­ka­lin­gi įran­kiai“, – pa­sa­ko­ jo chi­rur­gas.

Anot jo, vie­no troa­ka­ro ope­ra­ci­jos jau ta­ po įpras­tos Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nė­je.

Ma­žo­sios chi­rur­gi­jos pro­ce­dū­ros įstai­go­je at­lie­ka­mos kiek­vie­ną sa­vai­tę.

Per dau­giau nei me­tus li­go­ni­nė­je sėk­min­ gai at­lik­ta dau­giau nei 70 to­kio po­bū­džio ope­ra­ci­jų.

Vie­no dū­rio ope­ra­ci­jas, da­ro­mas per bam­bą, spe­cia­lis­tai pri­ski­ria ope­ra­ci­jų, ku­ rios at­lie­ka­mos per na­tū­ra­lias an­gas – bur­ ną, tie­sią­ją žar­ną, mo­te­rims – per makš­tį, ka­te­go­ri­jai.

Ma­žai in­va­zi­niu me­to­du ir tik vie­nu dū­ riu Klai­pė­dos jū­ri­nin­kų li­go­ni­nė­je da­ro­mos tul­žies pūs­lės ar bluž­nies pa­ša­li­ni­mo, kirkš­ nies ar diaf­rag­mos iš­var­žos, apen­di­ci­to ope­ ra­ci­jos.

Ma­žiau skaus­mo ir komp­li­ka­ci­jų „Ope­ra­ci­joms, ku­rios at­lie­ka­mos vie­nu dū­ riu per bam­bą, rei­kia di­des­nės chi­rur­go pa­ tir­ties. Kai ope­ra­ci­jos me­tu ga­li­ma iš­lai­ky­ ti at­stu­mą, di­dė­ja ju­de­sių lais­vė. Čia – vis­kas at­virkš­čiai. Chi­rur­gui to­kia pro­ce­dū­ra su­dė­ tin­ges­nė, ta­čiau pa­cien­tas daž­nai net pa­si­ tiks­li­na, ar bu­vo ope­ruo­tas“, – tei­gė A.Raz­ ba­daus­kas ir pri­dūrė, kad pjū­vio bam­bo­je ga­li ir ne­si­ma­ty­ti.

To­kių ope­ra­ci­jų, ku­rios lai­ko­mos chi­rur­ gi­jos atei­ti­mi, nau­da ir efek­ty­vu­mas – aki­ vaiz­dus. „Ope­ra­ci­jos me­tu pa­da­ro­ma ne­di­de­lė žaiz­da su­ke­lia ma­žiau skaus­mo, o gi­ji­mas – grei­tes­nis ir ge­res­nis, nes su­ma­žė­ja žaiz­dos in­fek­ci­jos pa­vo­jus. Žmo­nės, ku­riems bu­ vo at­lik­tos mo­der­nios ope­ra­ci­jos, džiau­gia­ si tei­gia­mu kos­me­ti­niu efek­tu, nes ne­lie­ ka di­de­lių ran­dų. Be to, rei­kė­tų ak­cen­tuo­ ti ir eko­no­mi­nę nau­dą – pa­cien­to at­si­ga­vi­ mo lai­ko­tar­pis, kai pjū­vis itin ma­žas, ge­ro­ kai su­trum­pė­ja ir žmo­gus ga­li grei­čiau grįž­ti į nor­ma­lų gy­ve­ni­mą“, – kal­bė­jo chi­rur­gas.

Pa­sak jo, po ma­žai in­va­zi­nės ope­ra­ci­ jos pa­cien­tas į na­mus ga­li grįž­ti jau tą pa­ čią die­ną.

27

2014 pavasaris

sveikata

Prioritetas –

dantų atkūrimo naujovės Mūsų straipsnio herojai, svarstydami, kam patikėti savo dantų sveikatą, rinkosi tuos, kas siūlo pažangius ir greitus dantų atkūrimo būdus. Prienuose gyvenantis 69 metų agronomas Aleksandras Lugauskas kreipėsi į ,,Dantų priežiūros centro“ gydytojus. Čia jam buvo pritaikyta unikali ,,All-on-4“ metodika, kai nauji vieno žandikaulio dantys atkuriami tik ant keturių implantų.

TEKSTAS: Mykolas Reimeris

28

D

abar galiu jaustis žmogumi. Juk nesvarbu, jog esu vyresnio amžiaus, vis tiek norisi patogumo ir tvarkingos išvaizdos“, – sakė vyras. Pasirinkti, kur gydytis, Aleksandrui V. padėjo augalų apsaugos srityje dirbanti žmona Janina. „Mes naujovių nebijojome. Mes jų ieškojome. Ir dabar labai džiaugiamės rezultatu, – tvirtino ji. – Manau, kad, kaip ir žemės ūkio darbuose, taip ir sveikatos srityje – pasiteisina tai, kas pažangu ir patikima.

Džiaugiasi greitu rezultatu „Sulaukus penkiasdešimties mano dantys ėmė silpti, gesti, tapo paslankūs. Didelę dalį jų teko pašalinti, – savo istoriją papasakojo Aleksandras L. – Sėdome su žmona prie kompiuterio ir ėmėme ieškoti, kas naujausio ir geriausio siūloma dantų atkūrimo srityje.“ Sutuoktiniai internete rado informacijos apie „Dantų priežiūros centre“ (DPC) taikomus pažangius metodus. „Jų siūlomi dantų atkūrimo būdai mums pasirodė labai naujoviški, be to, perskaitėme, kad gydymas bus greitas, nereikės jokių tarpinių procedūrų.

Tai mums buvo labai svarbu, – savo šeimos sprendimą paaiškino ponia Janina ir pridūrė: – Aišku, ne visada reklamos sako tiesą, bet šiuo atveju ji tikrai pasiteisino.“ Apsilankius pas „Dantų priežiūros centro“ (DPC) vadovą gydytoją Simoną Bankauską

paaiškėjo, kad prieniškiui skubiai reikia gydyti apatinius dantis, mat į jų šaknis buvo „įsimetusi“ infekcija. Pritaikius „Аll-on-4“ (išvertus: „visi ant keturių“) metodiką, nauji apatinio žandikaulio dantys vyrui buvo atkurti tik ant keturių implantų ir per vieną vizitą.

Apatinius dantis susigydęs prieniškis, po kurio laiko ėmėsi ir viršutinių. Jiems atkurti taip pat buvo pritaikyta „All-on-4“ metodika. „Per vieną vizitą man pašalino likusius mano dantis, sudėjo keturis implantus ir ant jų iš karto uždėjo laikinus. Taigi, nė dienos nereikėjo vargti su bedante burna“, – džiaugėsi Aleksandras L. Paklaustas, ar bijojo, Aleksandras L. juokaudamas atsakė: „Aš ir adatą pamatęs bijodavau, o ką jau bekalbėti apie rimtą operaciją. Tačiau galiu pasakyti, kad implantavimas praėjo tikrai labai gerai, nejutau jokio skausmo. Ir po procedūros viskas greitai ir sklandžiai sugijo.“ „Nauji vyro dantys labai gražūs“, - džiaugėsi Aleksandro L. žmona Janina. Ji sakė irgi pasekusi vyro pavyzdžiu – neseniai „Dantų priežiūros centre“ vietoje trūkstamų šoninių dantų moteriai įdėjo „Nobel Biocare“ dantų implantus. Moteris labai gyrė klinikos darbuotojus: „Personalas ten puikus. Gydytojai jauni, profesionalūs. Viskas naujoviška. Ir, kas svarbu, skiriamas didelis dėmesys kiekvienam žmogui.“

Sėkmę lemia unikalumas, kokybė ir patogumas Aleksandrą L. gydęs DPC vadovas Simonas Bankauskas papasakojo, kad pirmaujančios pasaulyje Švedijos kompanijos „Nobel Biocare“ užpatentuotos „Аll-on-4“ metodikos sėkmę lemia keli pagrindiniai faktoriai: „Nobel Biocare“ produktų unikalumas ir aukščiausia kokybė, gydytojo patirtis ir profesionalumas bei tai, kad ši metodika visų pirma skirta paciento fiziniam ir emociniam patogumui.

Skirtingai nei su kitais implantais, kai dažniausiai vieno žandikaulio dantims atkurti yra naudojami 6–8 implantai, šiuo atveju visiškai užtenka keturių. Pasak gydytojo, „Nobel Biocare“ implantai yra padengti specialia medžiaga, kuri leidžia stipriau „įsikabinti” į kaulą. Be to, dar naudojamos tam tikros specialios detalės ir priemonės papildomam krūviui sumažinti. Dėl viso to implantai stabiliai laikosi, todėl paprastai, iš karto po implantavimo, tvirtinami laiki-

2014 pavasaris

Sveikata

„All-on-4“ metodikos sėkmę lemia „Nobel Biocare“ produktų unikalumas, aukščiausia kokybė ir tai, kad ji visų pirma skirta pacientų patogumui.

ni dantys, kurie po kelių mėnesių pakeičiami nuolatiniais. „Praėjusiais metais mūsų centro klinikose tokiu metodu dantis atkūrėme ne vienam šimtui visus dantis praradusių pacientų, – tvirtino S. Bankauskas ir pridūrė, kad visos „Nobel Biocare“ medžiagos yra biologiškai suderintos su žmogaus organizmu, todėl, laikantis gydymo protokolo, 99 proc. procedūrų su šios kompanijos implantais yra sėkmingos. Gamintojas jiems suteikia viso gyvenimo garantiją.

Paklaustas, ar visi dantų implantai teikia panašias gydymo galimybes, gydytojas pažymėjo, jog implantai tarpusavyje skiriasi, kartu skiriasi ir tų implantų teikiamomis gydymo galimybės. „Nobel Biocare“ dantų implantai leidžia atkurti dantis maksimaliai greitai ir išvengiant fizinio bei emocinio nepatogumo, – pažymėjo S.Bankauskas. – Suskaičiavau, kad naudojant „Nobel Biocare“ implantus ir taikant modernias technologijas, dantis atkurti galima iki 6 kartų grei-

čiau, nei implantuojant įprastai. Tinkamai ir reguliariai prižiūrimi naujieji dantys ant dantų implantų paprastai tarnauja visą likusį gyvenimą.“

Investuoti į dantis – verta Paklaustas apie tai, ar „verta“ investuoti į dantis, Aleksandras L. tvirtino: „Man sveikata – pirmo prioriteto klausimas. Mašinos neturi, tai autobusu nuvažiuosi, o kurgi dėsiesi be dantų? Taip, implantai yra brangoka, bet apie išimamus protezus negalėčiau net pagalvoti. Visur reikia siekti naujovių.“ Jam pritarė ir žmona Janina: „Labai mėgstame keliauti. Per metus bent kelias svečias šalis aplankome. O kokios gi būtų mūsų kelionės, jeigu nakčiai dantis tektų stiklinėje laikyti?“ Gydytojo S.Bankausko nuomone, tai visų pirma prioritetų klausimas. Kokybiški

implantai – šiandien vienas pažangiausių dantų atkūrimo sprendimų. „Vieni remontuoja namus, o kažkam svarbiau „susiremontuoti” burną, – dėstė jis. – Antra vertus, nors gydymas implantais pradžioje gali pasirodyti brangesniu sprendimu nei kiti alternatyvūs sprendimai – nuimami protezai, prie šalimais esančių dantų tvirtinami tiltai ir panašiai – tačiau šie tradiciniai sprendimai dažnai nėra ilgalaikiai ir vėliau vis tiek „suvalgo“ jūsų pinigus. Jie reikalauja pakartotinių investicijų dantų gydymui, koregavimui, atnaujinimui, šalia esančių dantų gydymui, pašalinimui. Jau nekalbant apie nykstantį žandikaulį, nes tik dantys ant implantų visiškai atkuria dantį – jo šaknį ir karūnėlę.“ „Dantų priežiūros centro“ vadovas pažymėjo, kad jų centre galima atsiskaityti išsimokėtinai, pasinaudojus palankiomis Medlizingo sąlygomis.

29

2014 pavasaris

Sveikata

Ne­mir­ti jau Drau­gai: pan­dos Po ir Skruz­dė­da Gabijai iš­ti­ki­mos.

30

u­noms

2014 pavasaris

Sveikata

Vie­na jų Die­vą ti­ki, ki­ ta – jau ne. Abi iš­ken­tė­jo ir ken­čia skaus­mus, che­mo­te­ ra­pi­jos pa­da­ri­nius. Abie­jų Zo­dia­ko ženk­las – Liū­tas.

Abi links­mos ir no­ri, kad į Vai­kų on­ko­lo­gi­jos ir he­ma­ to­lo­gi­jos po­sky­rį atei­tų tik be­si­šyp­san­tys žmo­nės. Vie­ nai – aug­lys gal­vos sme­ge­ ny­se, ki­tai – na­vi­kas kak­le.

Liau­diš­kai ta­riant, abi ser­ga vė­žiu. Vie­nai – 12, ki­tai – 16 me­tų. Abi la­bai no­ri gy­ven­ti.

TEKSTAS: Da­rius Sė­le­nis fotografija: Eval­das Vir­ke­tis

Nie­kam ne­lin­ki to­kio skaus­mo „Prieš dau­giau nei me­tus su­skau­do gal­vą.

Taip žiau­riai, kad bu­vo sun­ku net ei­ti, – pra­ deda pa­sa­ko­ji­mą apie sa­ve Ga­bi­ja Kar­ve­ly­tė, gu­lin­ti vie­no­je Kau­no kli­ni­kų pa­la­tų. Kiek­ vie­ną dvy­li­ka­me­tės ute­niš­kės žo­dį, ju­de­sį, al­sa­vi­mą se­ka vi­są­laik kar­tu bū­nan­ti ma­ma Au­re­li­ja. – Me­čiau krep­ši­nį, nes nuo gal­vos skaus­mo jau ne­pa­dė­jo ir vais­tai. Krau­jo ty­ri­ mai nie­ko blo­go ne­ro­dė, tad Ute­nos 31

2014 pavasaris

Sveikata

gy­dy­to­jai ma­nė, kad tai – bren­di­mo, hor­mo­nų pa­da­ri­niai.“ Ir tik nu­v y­kus į Vil­nių, San­ta­riš­k ių kli­ni­ kas, tuo­met dar vie­nuo­li­ka­me­tės mer­gai­tės gal­vos sme­ge­ny­se me­di­kai ra­do da­ri­nu­ką – taip ma­ma ir duk­ra va­di­na vė­žio aug­lius.

Nep­raė­jus dviem sa­vai­tėms, ma­ma su duk­ra per­si­kė­lė į Kau­no kli­ni­kas. „Gal­būt me­di­kai Vil­niu­je ir pui­kūs, bet mus nu­v y­lė. Ne­ži­no­jo­me, ką mums da­ro, ko­ kius vais­tus la­ši­na ir ko­dėl“, – sa­ko Au­re­li­ja.

Po va­lan­dos kal­bin­ta ki­ta Vai­kų on­ko­ lo­gi­jos ir he­ma­to­lo­gi­jos po­sky­rio pa­cien­ tė, še­šio­lik­me­tė Kot­r y­na, su ma­ma lyg su­ si­ta­ru­sios nuo­šir­džiai žars­tė komp­li­men­ tus šio po­sky­rio per­so­na­lui ir abi mer­gai­tes ope­ra­v u­siam Vai­kų neu­ro­chi­rur­gi­jos sky­ riaus gy­dy­to­jui do­cen­tui Al­gi­man­tui Ma­ tu­ke­v i­čiui.

2014 m. ba­lan­džio 5-ąją Ga­bi­ja ir jos ma­ma, kaip abi sa­ko, mi­nė­jo sa­vo ant­ro­jo gim­ta­die­nio me­ti­nes. „Nie­ka­da gy­ve­ni­me nie­kam ne­lin­kė­čiau to­k ių kan­čių“, – praė­jus sa­vai­tei po ope­ra­ ci­jos te­be­ken­tė­da­ma pjū­v ių ir siū­lių ke­lia­ mą skaus­mą ma­mai pri­si­pa­ži­no dvy­li­ka­ me­tė. „Skaus­mas – la­bai žiau­rus rei­ka­las“, – dar kar­tą pa­kar­to­ja Ga­bi­ja be­si­šyp­sant jos ma­mai, ku­ri ver­k ian­čia šir­di­mi, bet ne­leis­ da­ma aky­se tvenk­tis aša­roms, žiū­rė­da­vo į pa­gal­vė­mis lyg šar­vais gal­vą ap­si­den­g u­ sią duk­rą.

Ga­bi­ja ma­mos aša­ras ma­tė tik kar­tą, prieš kris­da­ma be są­mo­nės.

Kai at­si­ren­ki drau­gus „Taip rei­kė­jo, – pa­k laus­ta, ko­dėl ji čia, gūž­ te­lė­ja pe­čiais Ga­bi­ja. – Taip, iš pra­d žių py­ kau ant Ute­nos me­di­kų, ant Vil­niaus, o da­ bar ant nie­ko ne­pyks­tu.“ Ga­bi­ja šyp­so­si ir pri­si­pa­žįs­ta, kad ją ste­ bi­na žmo­nių bai­mė bend­rau­ti su ja. Tar­si jie už­si­k rės­tų mir­ti­na li­ga. „Kla­sės drau­gai sa­ko, kad pa­siil­go ma­ nęs, bet ži­nau – ne­pa­siil­go. Jiems įdo­mus tik li­gos pa­va­di­ni­mas – ast­ro­ci­to­ma, – sa­ ko Ga­bi­ja ir pri­du­ria, kad per­nai rug­sė­ jo 1-ąją, kai ji grį­žo į mo­k yk­lą, su ja be­veik nie­kas ne­bend­ra­vo. – Da­bar tu­riu tik vie­ną ge­rą drau­gę Ive­tą iš Ute­nos. Ji no­ri su­si­tik­ ti, su­pran­ta, kai aš esu per­ne­lyg silp­na po che­mo­te­ra­pi­jos.“ Se­ną kaip pa­sau­l is tie­są pri­me­na Au­ re­l i­ja, kad ne­lai­mė­je la­bai grei­tai pa­žin­ si žmo­nes.

32

„Jei ne­no­ri – ne­bend­rau­ju, – Ga­bi­ja ne­ ke­ti­na prie­var­ta pirš­tis į drau­g us. – Nors esu la­bai links­ma ir drau­giš­ka.“ Da­bar jos drau­gai – pliu­ši­niai žais­liu­kai, meš­k iu­kai pan­dos – Skruz­dė­da ir Po. „Po bu­vo kar­tu ir per che­mo­te­ra­pi­ją, ir spin­du­li­nę te­ra­pi­ją, ir ge­riant vais­tus, ir kai la­bai skau­dė­jo“, – juo­k ia­si Ga­bi­ja.

Ser­ga už „Žal­gi­rį“ ir Kšiš­to­fą Kam žmo­g ui duo­tas gy­ve­ni­mas? Su dvy­li­ ka­me­te kal­ba­me ir apie rim­tus da­ly­kus, o ma­ma vė­liau pri­si­pa­žins, kad su duk­ra vi­ sa­da kal­ba kaip ly­gi su ly­gia. „Ge­ras klau­si­mas... Na, kam žmo­g ui duo­tas gy­ve­ni­mas? Gy­ven­ti. Tu­rė­ti drau­g ų.

Pa­dė­ti ki­tiems, džiaug­tis gy­ve­ni­mu“, – po ke­lių aki­mir­kų ty­los sa­ko mer­gai­tė.

Jai pa­tin­ka pa­dė­ti. Neat­si­tik­ti­nai vie­na la­biau­siai trokš­ta­mų jos pro­fe­si­jų – odon­ to­lo­gi­ja ir ypač – psi­cho­lo­gi­ja. „Man pa­tin­ka ki­tiems pa­tar­ti, pa­dė­ti.

Ne­kart ma­nęs net ne­pa­žįs­ta­mos mer­gai­tės klau­sė pa­ta­ri­mų“, – me­na Ga­bi­ja.

Kas jai yra lai­mė? „Kai pa­d e­d a ki­t i ir kai ne­s kau­d a, – pla­č iai nu­si­š yp­s o ute­n iš­k ė. – O ma­ no sva­jo­nės? Oi, ne­ž i­n au. Pas­veik­t i. Ki­ tų ne­t u­r iu. Na, dar la­b ai no­r iu va­ž i­nė­t is dvi­r a­č iu.“

Ir į ši­tą sky­rių griež­tai ne­ ga­li­ma įženg­ti be šyp­se­ nos ir ge­ros nuo­tai­kos.

Nes skaus­mo ir žiau­ru­mo čia jau už­ten­ka. Skaus­ mas – la­bai žiau­rus rei­ka­las.

Dar Ga­bi­ja la­bai mėgs­ta ka­ra­me­li­nį tor­ tą. Ir mu­zi­ką: Da­v i­dą Guet­tą, La­dy Ga­gą, Jus­ti­ną Bie­be­rį, Do­na­tą Mont­v y­dą, Vi­li­ją Ma­ta­čiū­nai­tę. Ti­k i, kad Vi­li­ja pa­teks į „Eu­ ro­v i­zi­jos“ fi­na­lą, o ta­da – į de­šim­tu­ką.

Mėgs­t a­m iau­sias mer­gai­tės krep­ši­n in­ kas – Kšiš­to­fas Lav­r i­no­v i­č ius. „Jis, Ri­man­tas Kau­kė­nas ir dar ki­ti čia lan­kė­si“, – Ga­bi­jos akys nu­švi­nta tar­si pa­ ma­čiu­sios švie­są tam­so­je.

Iš­šū­kis: su­ži­no­ju­si, kad po che­mo­te­ra­pi­jos iš­slinks plau­k

Bi­jo aukš­čio ir vo­rų Die­na, kai lan­kė­si krep­ši­nin­kai, bu­vo vie­ na šau­niau­sių. Dar vie­na pa­ti nuo­sta­biau­ sių – tė­v ų ves­tu­vės. Tuo­met Ga­bi­jai bu­vo sep­t y­ne­ri.

Pra­kal­bus apie ves­tu­ves, tei­rau­ja­mės, apie ko­k į ber­niu­ką, bū­si­mą vy­rą, ji sva­jo­ja? „Cha­rak­te­riu pa­na­šų į ma­ne. Drau­giš­ką, links­mą, kar­tais mie­lą. Per daug mie­lo ne­ rei­k ia, – nu­si­juo­k ia mer­gai­tė. – Ir aukš­to!

Kaip Kšiš­to­fas!“ O aukš­t y­bė­se esan­t į Die­vą ji ti­k i? Ga­bi­ja link­te­lė­ja gal­va: „Taip. Na, jis su­kū­rė žmo­ nes, že­mę...“ Dvy­li­ka­me­tė ne­bi­jo mir­ti. Prieš tai dar la­biau pa­si­steng­tų bū­ti links­mes­nė ir iš­ ban­dy­tų vis­ką, ką no­ri ir ga­li. „La­biau­siai bi­jau aukš­č io, vo­r ų, slie­k ų, na ir vi­s o­k ių to­k ių gy­v ių... – įraus­t a su­ si­k uk­l i­nu­si. – O mir­t ies ne­bi­jau. Jei mir­ siu – nie­ko ne­pa­kei­siu, o jei ne­ga­l iu nie­ ko pa­keis­t i, tai ko­dėl jos bi­jo­t i?“

2014 pavasaris

Sveikata

Gied­rė Rut­kaus­kie­nė Vai­kų on­ko­lo­gi­jos pos ­ ky­rio va­do­vė

ir he­ma­to­lo­gi­jos

G

a­bi­jai diag­no­ zuo­ta pa­gum­ bu­rio sri­ties anap­las­ti­nė ast­ ro­ci­to­ma (gal­vos sme­ge­nų aug­lys). Tai­ky­tas chi­rur­gi­nis gy­dy­mas, che­mo­te­ra­pi­ja ir spin­du­li­nė te­ra­pi­ja. Da­ri­ nys pa­ste­bi­mai su­ma­žė­jęs.

Kot­r y­nai – sar­ko­ma, kak­lo sri­ties kau­li­nio au­di­nio na­vi­kas, diag­no­zuo­tas dau­giau nei prieš me­tus.

Pa­cien­tė ga­vo ag­re­sy­vų gy­dy­mą, di­de­lių do­zių che­mo­te­ra­pi­ją su pa­ čios ka­mie­ni­nių ląs­te­lių transp­lan­ta­ci­ja. Da­bar­ ti­nis re­ci­dy­vas vie­ti­nis, me­tas­ta­zių nė­ra. Gau­na ant­ros ei­lės che­mo­te­ra­pi­ją, ku­ri ski­ria­ma re­zis­ten­ci­nei li­gai. At­lik­tos ant­ros ope­ ra­ci­jos me­tu pa­ša­lin­ti du kak­lo slanks­te­liai, vie­toj jų įsta­ty­tas ti­ta­ni­nis štik­tas, į ku­rį imp­lan­tuo­tas pa­cien­tės klu­ba­kau­lio kau­las. Neu­ro­ chi­rur­gai at­li­ko fan­tas­tiš­ką dar­bą. ai, Kot­ry­na pa­kei­tė šu­kuo­se­ną.

Ewin­go sar­ko­ma Ki­to­je pa­la­to­je gu­lin­ti Kot­r y­na Jun­čai­ tė pa­si­tin­ka pla­čia šyp­se­na. Gre­ta, kaip ir prie Ga­bi­jos, an­ge­las sar­gas – ma­ma Dia­ na. Kaip ir Ga­bi­ja, Kot­r y­na taip pat gi­mu­si lie­pos mė­ne­sį, po Liū­to ženk­lu.

Ant pa­lan­gės be­si­šyp­san­t ys Kot­r y­nos žais­lai – Mi­kė Pū­kuo­tu­kas, par­še­lis Knys­ liu­kas, asi­liu­kas Ya ir tig­riu­kas. Še­šio­lik­me­tė at­v y­ko iš vie­nos se­niau­sių Lie­tu­vos gy­ven­v ie­čių – Dar­sū­niš­k io, Kai­ šia­do­rių ra­jo­no. „Ser­g u. Sun­k ia li­ga. Kai­miš­kai – vė­ž ys.

Tiks­liau – Ewin­go sar­ko­ma, – mer­gi­nos aky­se trum­pam už­gęs­ta šyp­se­na. – Skai­ čiau ir dak­ta­rai sa­ko, kad tur­būt mu­ta­v u­ si ląs­te­lė, vie­na chro­mo­so­ma tarp 11 ir 22, per grei­tai au­ga...“ Kot­r y­na pui­k iai pa­me­na die­ną, kai at­ si­g u­lė į li­go­ni­nę – 2012 m. spa­lį, tre­čia­die­ nį. Iki tol jai skau­dė­da­vo kak­lą. Vais­tai ne­ pa­dė­da­vo.

„Šeš­ta­die­nį bu­vau su ma­ma par­duo­tu­vė­ je, die­ną pra­lei­dau su pusb­ro­liu, – de­šim­to­ kė va­lan­dų tiks­lu­mu ga­li pa­pa­sa­ko­ti, kaip ta­da bu­vo. – Sek­ma­die­nį nuė­jau iki tua­le­to, grį­žau, su­pa­ra­ly­žia­vo ko­jas ir su­smu­kau.

Vė­liau pa­ra­ly­žius pa­k i­lo be­veik iki kak­ lo. Iš­ve­žė į Kau­no kli­ni­kas, iš­kart pa­g ul­dė į rea­ni­ma­ci­jos sky­rių.“ K.Jun­čai­tė bu­vo sku­biai ope­ruo­ta. Ir vos ne kaip ste­buk­li­nė­se pa­sa­ko­se, po sa­vai­tės jau ban­dė sto­tis. „Da­bar, kai apie tai pa­sa­ko­ja, skam­ba vie­naip, ta­čiau ta­da, kai su­smu­ko...“ – Dia­ nos Jun­čie­nės vei­das aki­mir­ką tar­si pa­ juos­ta.

Bai­siau­sia, kad ne­liks plau­kų „Pir­ma min­tis – kuo grei­čiau pra­dė­ti vaikš­čio­ti, – po do­zės komp­li­men­tų gy­dy­ to­jams A.Ma­tu­ke­v i­čiui, Gied­rei Rut­kaus­ kie­nėi ir vi­sam šio sky­riaus per­so­na­lui tę­

sia Kot­r y­na. – Kai su­ži­no­jau diag­no­zę, šo­ ko ne­bu­vo. Vis­ką pui­k iai paaiš­k i­no gy­dy­ to­ja. Bai­siau­sia ži­nia, kad nu­slinks plau­kai, an­ta­k iai, blaks­tie­nos, ne­ga­lė­siu ei­ti į mo­ kyk­lą. Bet sten­giuo­si žvelg­ti į prie­k į ir ne­ gal­vo­ti apie bai­siau­sius da­ly­kus.“ Kot­r y­na, kaip ir kiek­v ie­nas jos vie­to­je, klau­sė – ko­dėl jai? „Taip nu­ti­ko. Tai duo­ta tik tvir­tiems žmo­nėms, ku­rie ga­li daug iš­kęs­ti, – tar­si sau at­sa­ko mer­gi­na. – Ta­čiau plau­kai ataugs. Tie­sa, da­bar vėl nu­slinks, nes vėl – che­mo­te­ra­pi­ja.“ Kot­r y­na tik šyp­te­lė­ja, pra­kal­bus apie dau­ge­lio žmo­nių kas­die­ny­bę, kai jie de­ juo­ja ir bam­ba dėl smulk­me­nų, ko­ne­vei­k ia gy­ve­ni­mą. „Ver­tė­tų jiems ap­si­lan­k y­ti čia. Pa­ma­t y­ti, kaip vai­kai ne­ga­li pa­da­r y­ti ele­men­ta­riau­ sių da­ly­kų. La­bai no­ri, bet ne­ga­li. Gy­ve­ni­ mas nė­ra am­ži­nas ir il­gas, kaip mes gal­vo­ ja­me. Jis tra­pus, – po aki­mir­kos Kot­r y­na šyp­te­lė­ja. – O aš la­bai no­riu ei­ti ir į 33

2014 pavasaris

Sveikata

mo­k yk­lą, ir bend­rau­ti. Bet ne­ga­liu. Esu per silp­na. Daug ne­te­kau, bet džiau­giuo­si, nes esu gy­va.“

Sun­kiau­sia ir nuo­sta­biau­sia Che­mo­te­ra­pi­ja, kau­lų čiul­pų transp­lan­ta­ci­ ja, spin­du­li­nė te­ra­pi­ja, ope­ra­ci­jos, kas­dien maž­daug po 100 tab­le­čių.

Tai Kot­r y­na jau iš­ken­tė. Bu­vo sun­ku, kai ne­ga­lė­jo net iki tua­le­to nuei­ti, nes al­po.

Bet sun­k iau­sia die­na gy­ve­ni­me bu­vo ta, kai iš­gir­do, kad li­ga vėl at­si­nau­ji­no. 2012 m. mer­gai­tei bu­vo at­lik­ta pir­mo­ji ope­ra­ci­ ja, o 2014 m. ko­vą jau rei­kė­jo ant­ros. Pa­ša­ lin­ti 5 ir 6 kak­lo slanks­te­liai, vėl pra­si­dė­jo che­mo­te­ra­pi­jos kur­sas.

Kot­r y­nos aky­se tik kar­tą, tik aki­mir­kai, su­bliz­ga aša­ros. „La­biau­siai gy­ve­ni­me bi­jau ne­pas­veik­ ti“, – ty­liai pa­sa­ko.

Ta­čiau la­bai grei­tai šyp­so­mės vi­si: ma­ ma, ji, mes su fo­tog­ra­f u. Kot­r y­na pa­sa­ko­ja apie vie­ną nuo­sta­biau­sių gy­ve­ni­mo die­nų, kai 2012 m. rea­ni­ma­ci­jos sky­riu­je ją ap­lan­ kė tė­tis, ku­ris la­bai daug dir­ba Nor­ve­gi­jo­je, nes šei­mai rei­k ia pi­ni­g ų. „Tuo­met ne­ga­lė­jau kvė­puo­ti, į bur­ną bu­ vo įves­tas vamz­de­lis, te­ga­lė­jau pa­ju­din­ti pirš­tus. Ma­ma bu­vo su­ra­šiu­si abė­cė­lę ir su ja taip bend­ra­vo­me. Ta­čiau kai atė­jo aš­tuo­ nio­lik­me­tė se­suo, o rea­ni­ma­ci­jo­je ga­li bū­ ti tik vie­nas lan­k y­to­jas, ji nie­ko ne­mo­kė­jo.

Na, ži­not, švie­siap­lau­kė, blon­di­nė“, – juo­ kau­ja Kot­r y­na.

Ar ga­lė­siu jo­di­nė­ti?

Lai­min­gas die­nas še­šio­lik­me­tė mer­gi­na ga­ li var­dy­ti ir var­dy­ti. Kad ir tą, kai pir­mą kar­tą at­si­sė­do ant žir­go. „Žir­gai su­tei­k ia ra­my­bės, gė­rio. Nes­var­ bu, ar jo­di­nė­ji, ar bū­ni gre­ta jų, – iš­ba­lęs Kot­r y­nos vei­das nu­švin­ta. – Ir vi­si gy­v ū­nai yra nuo­sta­bus gė­ris.“ Kai Kot­r y­na bu­vo pa­ra­ly­žiuo­ta, kai dar ne­ju­di­no nė pirš­te­lio, gy­dy­to­jo po ope­ra­ci­ jos klau­sė, ar ga­lės jo­di­nė­ti. „Ji ne­k lau­sė, ar ga­lės vaikš­čio­ti, rū­pė­jo tik jo­di­nė­ti“, – pa­ste­bi Kot­r y­nos ma­ma.

Lai­min­gos ir įsi­min­ti­nos Kot­r y­nai vi­ sos die­nos, kai iš Nor­ve­gi­jos grįž­da­vo tė­tis.

Ar­ba lai­kas su šei­ma pra­mo­g ų par­ke Nor­ ve­gi­jo­je ir be­si­gro­žint fan­tas­tiš­ka gam­ta.

Ir gro­ji­mas gi­ta­ra: ją bū­ti­nai mer­gi­na pa­ siim­tų į ne­g y­ve­na­mą sa­lą. Še­šio­lik­me­tė 34

Sva­jo­nės: Kot­ry­na ti­ki­si pa­sveik­ti ir gim­ta­die­nio pro­ga pa­jo­di­nė­ti ant my­li­mų žir­gų.

bai­gė mu­zi­kos mo­k yk­lą, mo­ka gro­ti ne tik gi­ta­ra, bet ir pia­ni­nu. Ir dar lai­kas su drau­ gais, ku­rie mie­lai ap­lan­ko, ypač ge­riau­sios drau­gės – Rū­ta ir Ra­min­ta.

Be šyp­se­nos čia ne­si­lan­ky­ki­te Trykš­tan­ti op­ti­miz­mu Kot­r y­na ap­si­niau­ kia dar aki­mir­kai ir nuo­šir­džiai pri­si­pa­žįs­ ta: Die­vo ji ne­ti­k i. „Ma­ma, tė­t is ti­k i, o aš są­ži­nin­gai at­sa­ ky­siu: jau ne­be­ga­l iu ti­kė­t i. Kai pa­ma­tau čia dvie­jų mė­ne­sių kū­d i­k į su to­k ia bai­ sia li­ga. Už ką jam? Jis gi­mė ir ne­spė­jo pa­ da­r y­t i nie­ko blo­go. Toks li­k i­mas? Ne­sup­ ran­t u...“ Kam jai duo­tas gy­ve­ni­mas? Pa­dė­ti ki­ tiems. Net ir čia bū­nant. Gy­ven­ti. Džiaug­ tis. O ne bam­bė­ti.

To­dėl kar­tais ją er­zi­na žmo­nės, pik­tai spok­san­t ys, ar­ba mer­gi­nų klau­si­mai, ko­dėl

ji, ser­gan­ti vė­žiu, pli­ka gal­va po che­mo­te­ra­ pi­jos, bu­vo nu­si­la­ka­v u­si na­g us. „Vė­ž ys už­k ni­so“, – ke­pu­rė­lę su to­k iu už­ ra­šu ang­lų kal­ba va­sa­rą mėgs­ta ne­šio­ti Kot­r y­na.

Ji sva­jo­ja iš­g y­ti, sva­jo­ja pa­ma­t y­ti Lon­ do­ną ir jos mėgs­ta­mos gru­pės „One Di­rec­ tion“ kon­cer­tą.

Su ma­ma jau pa­skai­čia­vo, kad ar­tė­jant 17ajam gim­ta­die­niui, lie­pos 20 d., bus pa­si­bai­ gęs che­mo­te­ra­pi­jos kur­sas. Ži­no­ma, gim­ta­ die­nio pro­ga bus mo­ren­gi­nis ar­ba me­daus tor­tas, jos la­bai mėgs­ta­mi sal­dai­niai, o tė­vai, ži­no­ma, už­sa­kys pra­mo­gą pa­jo­di­nė­ti žir­gais. „Ta­čiau man nie­ko ne­rei­k ia, tik pa­sveik­ ti, nes ma­ma, tė­vai jau vis­ką da­vė“, – su li­ ga ko­vo­jan­ti mer­gi­na trykš­ta op­ti­miz­mu.

Pro pa­la­tos lan­gą ryš­k iai švie­tė sau­lė. Be juo­ko ir op­ti­miz­mo gy­ven­ti neį­ma­no­ma.

Ypač čia. Ir į ši­tą sky­rių griež­tai drau­džia­ ma įženg­ti be šyp­se­nos. Skaus­mo čia jau už­ten­ka.

2014 pavasaris

sveikata

Di­džiau­sio­je Lie­tu­vos vaikų sa­na­to­ri­jo­je „Pa­lan­gos gin­ta­ras“, ku­ri per me­tus rea­bi­li­ ta­ci­jos pa­slau­gų su­tei­kia dau­giau nei 5 tūkst.

Lie­tu­vos vai­kų, – džiu­gūs pa­va­sa­ri­niai po­ky­ čiai ir atei­ties už­mo­jai. Sie­kia­ma, kad tė­vai ir jų at­ža­los į sa­na­to­ri­ją pa­ge­rin­ti svei­ka­tos at­vyk­tų skaid­riau ir pa­to­giau.

„Palangos gintare“ –

naujos paslaugos ir skaidrumas TEKSTAS: Eve­li­na Zen­ku­tė Fotografija: Vytautas Petrikas

Re­zer­va­ci­ja griež­tes­nė Pa­lan­gos vai­kų rea­bi­li­ta­ci­jos sa­na­to­ri­jos „Pa­lan­gos gin­ta­ras“ di­rek­to­rius Kęs­tu­tis Spei­čys pa­sa­ko­jo, kad įstai­go­je įgy­ven­din­tos per­mai­nos da­bar už­tik­ri­na dar ko­ky­biš­kes­ nes tei­kia­mas pa­slau­gas.

Sa­na­to­ri­jo­je „Pa­lan­gos gin­ta­ras“ bu­vo su­ griež­tin­ta ga­li­my­bė re­zer­vuo­ti vie­tas svei­ka­ tos grą­ži­na­mo­jo gy­dy­mo pa­slau­goms gau­ti. „Se­niau nuo sau­sio 1 d. tė­vai ga­lė­jo pa­ skam­bin­ti į įstai­gą ir pa­sa­ky­ti, kad at­vyks, pa­vyz­džiui, rugp­jū­čio 15 d., nes jų vai­kas rugp­jū­čio 10 d. su­si­rgs plau­čių už­de­gi­mu.

Taip bū­ti tie­siog ne­ga­li. No­rė­da­mi ma­žie­ siems li­go­niams su­teik­ti ga­li­my­bę sa­na­to­ri­ jos pa­slau­gas gau­ti tik ta­da, kai rea­bi­li­ta­ci­ jos pa­slau­gos yra bū­ti­nos, tvar­ką pa­kei­tė­me.

Są­ly­gos tu­ri bū­ti už­tik­rin­tos vi­siems vie­no­ dos“, – sa­kė K.Spei­čys.

Iš anks­to re­gist­ruo­tis bus ga­li­ma tik vai­ kams, ku­riems pri­klau­so pa­kar­to­ti­nės rea­ bi­li­ta­ci­jos pa­slau­gos, tu­rin­tiems ne­ga­lią dėl neu­ro­lo­gi­nių, trau­ma­to­lo­gi­nių bei au­sų, no­ sies ir gerk­lės li­gų.

Di­džiau­sios pro­ble­mos dėl vie­tų įstai­go­je pra­si­de­da ge­gu­žės pa­bai­go­je, o bai­gia­si rug­ sė­jį. Nuo ge­gu­žės 1 d. vi­si vai­kai bus re­gist­ ruo­ja­mi re­zer­vuo­jant vie­tas ne anks­čiau nei prieš 15 die­nų. „Sa­ky­ki­me, vai­kas ser­ga apie pen­kias die­ nas. Vė­liau ke­lių die­nų pri­rei­kia no­rint su­ si­tvar­ky­ti rei­ka­lin­gus do­ku­men­tus rea­bi­li­ta­ ci­jos pa­slau­goms gau­ti. 15 die­nų tam tik­rai pa­kan­ka“, – tei­gė pa­šne­ko­vas.

Gy­dy­tis – pa­va­sa­rį ir ru­de­nį Sa­na­to­ri­jos va­do­vas ak­cen­ta­vo, kad no­rin­ tie­ji rim­tai gy­dy­tis, į „Pa­lan­gos gin­ta­rą“ tu­ rė­tų at­vyk­ti pa­va­sa­rį, ru­de­nį ar net žie­mą, bet ne pa­čiu ak­ty­viau­siu – va­sa­ros se­zo­nu. „Šiai nuo­mo­nei pri­ta­ria ne tik mū­sų įstai­ gos dar­buo­to­jai, bet ir dau­ge­lis tė­vų. Pa­lan­ gai ža­ve­sio ne­stin­ga ir ki­tais me­tų lai­kais – veik­los ku­ror­ti­nia­me mies­te ga­li­ma ras­ti bet ka­da. Be to, pa­va­sa­rį ar ru­de­nį ma­žie­ji pa­ cien­tai ga­li gau­ti pa­čias ko­ky­biš­kiau­sias pa­ slau­gas. Tai jo­kiu bū­du ne­reiš­kia, kad va­sa­rą dir­ba­me pra­sčiau. Tie­siog tuo me­tu sa­na­to­ ri­jo­je vai­kų skai­čius bū­na pa­ts di­džiau­sias ir dar­bo krū­vis spe­cia­lis­tams ten­ka mil­ži­niš­ kas“, – kal­bė­jo K.Spei­čys.

Anot jo, va­sa­rą į sa­na­to­ri­ją at­vy­ku­sios ma­mos ne­re­tai no­ri pa­gu­lė­ti pa­plū­di­my­ je, to­dėl daž­nai su at­ža­lo­mis neat­lie­ka vi­sų re­ko­men­duo­ja­mų pro­ce­dū­rų. Nuo bir­že­lio iki rugp­jū­čio įstai­go­je gy­do­si apie pu­sant­ro kar­to dau­giau li­go­nių, nei ak­re­di­tuo­ta lo­vų. „Va­sa­ra – la­biau poil­sio me­tas, to­dėl no­ rin­tie­siems gau­ti kur kas ge­res­nes pa­slau­ gas vai­kams, re­ko­men­duo­tu­me sa­na­to­ri­jo­ je ap­si­lan­ky­ti ki­tais me­tų lai­kais“, – pa­ta­rė K.Spei­čys.

vyks­tan­čių į sa­na­to­ri­ją srau­tai di­dė­ja. Tarp vi­sų at­vyks­tan­čių vai­kų, ka­muo­ja­mų įvai­rių svei­ka­tos pro­ble­mų, ma­žų­jų psi­chi­kos su­tri­ ki­mai uži­ma net ant­rą vie­tą“, – kons­ta­ta­vo fak­tą pa­šne­ko­vas.

Rim­ta ir be ga­lo rei­ka­lin­ga pa­slau­ga ypač pa­klau­si tu­rė­tų bū­ti ru­de­nį ir žie­mą, kiek ma­žiau ak­tua­li – va­sa­rą. „Ban­do­me su­kur­ti vai­kų psi­cho­lo­gi­nės rea­bi­li­ta­ci­jos cent­rą. Prie tai­ko­mos me­di­ci­ ni­nės rea­bi­li­ta­ci­jos ju­de­siu, no­ri­me pri­jung­ ti ir pro­fe­sio­na­lių psi­cho­lo­gų pa­gal­bą. Si­tua­ ci­ja Lie­tu­vo­je to­kia, kad nema­ža da­lis vai­kų tu­ri šių pro­ble­mų. Ža­da­me di­din­ti psi­cho­lo­ gų skai­čių ir už­tik­rin­ti ge­res­nę vai­kų psi­chi­ kos svei­ka­tą“, – tei­gė di­rek­to­rius.

K.Spei­čys pri­dū­rė, kad aiš­kes­nė re­gist­ra­ ci­jos tvar­ka ar nau­jo­vės psi­cho­lo­gi­nės pa­ gal­bos sri­ty­je – ne vie­nin­te­liai už­mo­jai, no­ ri­mi įgy­ven­din­ti „Pa­lan­gos gin­ta­re“. „Mū­sų pla­nai – di­de­li. No­rė­tu­me iš Eu­ ro­pos Są­jun­gos gau­ti pa­ra­mą, kad ga­lė­tu­me pa­sta­ty­ti gy­dyk­lų kor­pu­są su van­dens gy­dy­ mo sky­riu­mi ir ba­sei­nu. Ta­da tap­tu­me pa­ čia ge­riau­sia sa­na­to­ri­ja ne tik Bal­ti­jos ša­ly­se, bet ir vi­so­je Ry­tų Eu­ro­po­je“, – ke­ti­ni­mus at­ sklei­dė įstai­gos va­do­vas.

Ge­ri­na psi­cho­lo­gi­nę pa­gal­bą „Pa­lan­gos gin­ta­ro“ va­do­vas pa­sa­ko­jo, kad šį se­zo­ną įstai­ga ža­da pa­si­tik­ti ir dar vie­na be ga­lo rei­ka­lin­ga nau­jo­ve – psi­cho­lo­gi­ne rea­ bi­li­ta­ci­ja. „Pas­te­bi­me, kad pa­sta­ruo­ju me­tu vai­kų, tu­rin­čių el­ge­sio ir psi­chi­kos su­tri­ki­mų, at­

SVEIKATINIMO PASLAUGAS BŪTINA UŽSISAKYTI IŠ ANKSTO Tel. 8 460 40 103 e. paštu registracija@palangosgintaras.lt www.palangosgintaras.lt

35

2014 pavasaris

sveikata

Technologijos,

gelbstinčios gyvybes

1000 skam­bu­čių per die­ną, 60 bu­din­čių me­di­kų bri­ga­dų, 700 iš­kvie­ti­mų ir šim­tai iš­gel­bė­tų gy­vy­bių. To­kia Kau­no grei­to­ sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sto­ties, ap­tar­nau­jan­čios 800 tūkst. gy­ven­to­jų, dis­pe­če­rių kas­die­ny­bė. Grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sto­ties spe­cia­lis­tai sa­ko, kad jų tei­kia­mų pa­slau­gų ko­ky­bė ir ope­ra­ty­vu­mas la­bai pri­klau­so ne tik nuo čia dir­ ban­čių­jų pro­fe­sio­na­lu­mo, bet ir nuo pa­čių skam­bi­nan­čių­jų.

TEKSTAS: matas daugėla

Vis dar vei­kia 03 Kau­no grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sto­ ties dis­pe­če­ri­nės ad­mi­nist­ra­to­rius Gied­rius Meš­kaus­kas įsi­ti­ki­nęs, kad gy­ven­to­jams rei­ kė­tų ži­no­ti ne tik po­pu­lia­rų­jį bend­ro­sios pa­ gal­bos te­le­fo­no nu­me­rį 112, bet ir ki­tų pa­ gal­bos tar­ny­bų te­le­fo­nus, mat jie konk­re­ čiais at­ve­jais ga­li bū­ti kur kas nau­din­ges­ni.

Jei­gu na­muo­se ar biu­re yra fik­suo­to ry­šio te­le­fo­nas, grei­to­sios pa­gal­bos me­di­kus rei­ kia kvies­ti nu­me­riu 03. Iš mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų ope­ra­to­rių „Bi­tės“ ir „Te­le 2“ rei­kia skam­ bin­ti – 033, o iš „Om­ni­tel“ tink­lo – 103. „Jei­gu tai tik me­di­ci­ni­nė pro­ble­ma, žmo­gus su­ne­ga­la­vo, skau­da gal­vą, blo­ga ar iš­ti­ko kri­ti­ nė būk­lė: už­sprin­go, mirš­ta, tai skam­bin­ti šiais nu­me­riais yra tiks­lin­giau, nes pa­gal­ba priei­na­ ma grei­čiau. Te­le­fo­nu at­si­lieps grei­to­sios pa­ gal­bos dis­pe­če­ris, iš­siaiš­kins, kur ta ne­lai­mė, ir iš kar­to pa­tars, ką da­ry­ti. Taip tau­po­mas lai­ kas“, – trum­pų­jų me­di­ci­nos pa­gal­bos nu­me­rių pra­na­šu­mus var­di­ja G.Meš­kaus­kas.

Pir­miau­sia – skam­bin­ti grei­ta­jai Nuo to mo­men­to, kai žmo­gus pa­skam­bi­na į Grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sto­tį ir pa­sa­ ko ad­re­są, ku­riuo rei­kia at­vyk­ti, bei te­le­fo­no nu­me­rį, dis­pe­če­ris jau pra­de­da teik­ti žmo­ gui pa­gal­bą duo­da­mas konk­re­čias inst­ruk­ci­ jas, ką ko­kiu at­ve­ju rei­kia da­ry­ti. „Žmo­nės tu­ri ži­no­ti, kad vos tik pa­ma­ tę ne­lai­mę, ra­dę nu­griu­vu­sį žmo­gų ar­ba kam nors su­ne­ga­la­vus, iš kar­to tu­ri skam­bin­ 36

ti į grei­to­sios pa­gal­bos dis­pe­če­ri­nę ir aiš­kiai pa­sa­ky­ti, kur rei­kia pa­gal­bos. Jei­gu pa­cien­ to būk­lė yra sun­ki, ne­sta­bi­li, dis­pe­če­ris kal­ bės su skam­bi­nan­čiuo­ju iki tos aki­mir­kos, kol me­di­kai įeis pro du­ris ar at­vyks į įvy­kio vie­ tą“, – sku­baus skam­bu­čio svar­bą ak­cen­tuo­ja G.Meš­kaus­kas.

Kuo grei­čiau me­di­kai su­ži­nos apie ne­lai­ mę, tuo grei­čiau bus iš­siųs­ta pa­gal­ba. Kiek­ vie­na del­sia­ma mi­nu­tė ga­li bū­ti lem­tin­ga.

G.Meš­kaus­kas pa­brė­žia, kad kvie­čiant pa­ gal­bą žmo­gui svar­biau­sia ži­no­ti du da­ly­kus: pa­gal­bos te­le­fo­no nu­me­rį ir vie­tą, kur jis yra.

Svar­bus kiek­vie­nas skam­bu­tis „Sa­vo dis­pe­če­ri­nė­je esa­me įdie­gę me­di­ci­ nos pro­to­ko­lais pa­rem­tą dis­pe­če­ri­nės sis­ te­mą, ku­rio­je kiek­vie­ną skam­bu­tį trak­tuo­ ja­me kaip svar­bų. Nė­ra to­kio da­ly­ko, kaip ma­žiau ar la­biau svar­bus iš­kvie­ti­mas“, – apie pro­fe­si­nes dar­bo su­bti­ly­bes pa­sa­ko­ja Kau­no GMP sto­ties dis­pe­če­ri­nės ad­mi­nist­ra­to­rius.

Kau­no grei­to­sios pa­gal­bos sto­ties dis­pe­ če­ri­nė­je pro­to­ko­lai bu­vo įdieg­ti prieš dve­jus me­tus ir Lie­tu­va ta­po 41-ąja pa­sau­lio ša­li­mi, be­si­nau­do­jan­čia šia pro­gra­mi­ne įran­ga, o dis­pe­če­riai ser­ti­fi­kuo­ti Tarp­tau­ti­nės sku­bios pa­gal­bos dis­pe­če­rių aso­cia­ci­jos. Įdie­gus nau­ją pro­to­ko­lų sis­te­mą, grei­to­sios pa­gal­bos dis­pe­če­riams ta­po pa­pras­čiau di­fe­ ren­ci­juo­ti skam­bu­čius į sku­bius ir ne­sku­bius ir ope­ra­ty­viau rea­guo­ti į iš­kvie­ti­mus. Į sku­bius iš­kvie­ti­mus mies­te me­di­kai tu­ri at­vyk­ti per 15 mi­nu­čių, o į ne­sku­bius – per 30 mi­nu­čių.

Būtina: G.Meškauskas pabrėžia, kad kviečiant pagalbą svarbiausia žinoti pagalbos telefono numerį ir vietą, kur jis yra.

Kvietimų registravimas pagal protokolą „Tai yra pa­ts sau­giau­sias bū­das pa­dė­ti pa­ cien­tui ir pa­ts ko­k y­biš­k iau­sias bū­das dis­ pe­če­riui su­rink­ti in­for­ma­ci­ją apie pa­cien­tą ir ko­k y­biš­kai jam pa­dė­ti. Vi­si dis­pe­če­riai už­duo­da iden­tiš­kus klau­si­mus ir taip ren­ ka in­for­ma­ci­ją“, – pro­to­ko­lų dar­bo spe­ci­f i­ ką aiš­k i­na G.Meš­kaus­kas.

Kol vie­nas dis­pe­če­ris kal­ba­si su skam­bi­ nan­čiuo­ju, vi­sa jam ži­no­ma in­for­ma­ci­ja au­ to­ma­tiš­kai per­duo­da­ma ki­tam dis­pe­če­riui, val­dan­čiam me­di­kų bri­ga­das. Į iš­kvie­ti­mą vyks­tan­tis grei­to­sios pa­gal­bos au­to­mo­bi­lio vai­ruo­to­jas vi­sas koor­di­na­tes, kur va­žiuo­ti, gau­na tie­siai į au­to­mo­bi­lį. „Kom­piu­te­ri­nė sis­te­ma dis­pe­če­riui pa­ siū­lo ar­čiau­siai įvy­kio vie­tos esan­čią bri­ga­ dą. Pa­gal­bos iš­siun­ti­mas nė­ra ati­de­da­mas dėl to, kad vis dar yra kal­ba­ma su pa­cien­tu ir ren­ka­ma iš­sa­mi in­for­ma­ci­ja. Du veiks­mai vyks­ta ly­giag­re­čiai: vie­nas dis­pe­če­ris ir to­ liau tei­kia inst­ruk­ci­jas, kaip pa­dė­ti žmo­gui, o ki­tas dis­pe­če­ris rū­pi­na­si bri­ga­da“, – nau­ jau­sias tech­no­lo­gi­jas ir jų pra­na­šu­mus Kau­ no grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sto­ty­je var­di­ja dis­pe­če­ri­nės ad­mi­nist­ra­to­rius.

2014 pavasaris

sveikata

Šiuolaikiniu tempu gyvenančiam žmogui kosmetika reikalinga kasdien mo­te­rų, bet ir vy­rų. So­lia­riu­mai pa­ma­žu tam­ pa at­gy­ve­na, o bal­ta oda vėl tampa madinga.

Tik­riau­siai šian­dien nė vie­na sa­vi­mi be­si­rū­pi­ nan­ti mo­te­ris į pa­plū­di­mį nei­na neį­si­me­tu­si į ran­ki­nę ap­sau­gi­nio kre­mo nuo sau­lės.

Gy­dy­to­ja der­ma­to­ve­ne­ro­lo­gė J.Mo­zū­rai­tie­nė „Era Est­he­tic“ kli­ni­ka

Š

ian­dien jau nie­ko ne­bes­te­bi­na vy­rai, per­kan­tys vei­do kre­mus ar be­si­lan­kan­tys kos­me­to­lo­gi­jos ka­ bi­ne­tuo­se. Per pa­sta­ruo­sius 20 me­tų der­ma­to­lo­gi­ja ir lie­tu­vių po­žiū­ris į odos puo­se­lė­ji­mą la­bai pa­si­kei­ tė, tei­gia gy­dy­to­ja der­ma­to­ve­ne­ro­lo­gė Ju­li­ja Mo­zū­rai­tie­nė. Su dau­giau nei 10 me­tų pa­tir­ tį tu­rin­čia odos spe­cia­lis­te kal­bė­jo­mės apie nau­jau­sias der­ma­to­lo­gi­jos ten­den­ci­jas, eg­ zis­tuo­jan­čius mi­tus ir tai, ko­dėl šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus odai bū­ti­na kos­me­ti­ka.

– Sa­ky­ki­te, kaip per 20 me­tų pa­si­kei­tė der­ ma­to­lo­gi­ja ir žmo­nių po­žiū­ris į ją?

– Per 20 me­tų pa­to­bu­lė­jo įvai­rūs gy­dy­mo me­to­dai ir tech­no­lo­gi­jos, at­si­ra­do sis­te­mi­nio ir che­mi­nio po­vei­kio vais­tų. Vi­sa tai lei­ džia daug la­biau iš­plės­ti gy­dy­mo ga­li­my­bes. Šian­dien der­ma­to­lo­gi­ja pa­de­da ne tik gy­dy­ti, bet ir pa­keis­ti es­te­ti­nę žmo­gaus iš­vaiz­dą, su­teik­ti jam dau­giau pa­si­ti­kė­ji­mo. Pa­si­kei­tė ir žmo­nių po­žiū­ris. Jei se­niau bu­vo gal­vo­ja­ma, kad rū­pin­tis oda rei­kia tik esant kaž­ko­kioms pro­ble­moms, tai šian­dien su­pran­ta­ma, jog oda prie­žiū­ros rei­ka­lau­ja kiek­vie­ną die­ną ir ne tik 38

– Su ko­kiais mi­tais jū­sų dar­be ten­ka su­si­ dur­ti?

– Ap­si­lan­ko to­kių pa­cien­tų, ku­rie ti­ki, jog rie­biai odai rei­kia nau­do­ti spi­ri­ti­nius to­ni­ kus, ku­rie iš tik­ro tik dar la­biau rie­bi­na odą.

Yra jau­nų ma­mų ka­te­go­ri­ja, ku­ri la­bai im­li, skai­to daug li­te­ra­tū­ros, ta­čiau ne vi­sa­da ko­ky­biš­kos ar­ba ne vis­ką tei­sin­gai su­pran­ta ir pri­tai­ko. Dau­gu­ma bi­jo sa­vo ma­žy­liams nau­do­ti drė­ki­na­muo­sius kre­mus, kad ne­ prip­ras­tų jų oda. Ga­liu nu­ra­min­ti – kū­di­kių odai drė­ki­na­ma­sis kre­mas tik­rai rei­ka­lin­gas, ka­dan­gi jie dar ne­tu­ri ap­sau­gi­nio sluoks­nio, ir kuo sau­ses­nė jų ode­lė, tuo la­biau ją vai­kui niež­ti. Ži­no­ma, rei­kia nau­do­ti tik kū­di­kių odai pri­tai­ky­tus, aler­gi­jos ne­ska­ti­nan­čius, ge­riau­sia – der­ma­to­lo­gi­nius kre­mus.

– Dėl ko­kių odos pro­ble­mų daž­niau­siai krei­pia­si pa­cien­tai? Ar jau­čia­mas jų pa­ gau­sė­ji­mas?

– Vie­ni pa­cien­tai krei­pia­si tik pa­si­ro­džius pir­mie­siems pro­ble­mos ženk­lams: nie­žu­liui, bė­ ri­mui, įvai­riems pa­rau­di­mams. Ki­ti atei­na tik ta­ da, kai li­ga jau bū­na įsi­se­nė­ju­si, ta­čiau anks­čiau to­kių klien­tų bu­vo daug dau­giau. Daž­niau­sios der­ma­to­lo­gi­nės li­gos, su ku­rio­mis su­si­du­riu, – tai ato­pi­nis der­ma­ti­tas ir eg­ze­ma. Pa­cien­tų srau­tai ski­ria­si pa­gal se­zo­ną. Dau­giau­sia jų dėl žvar­baus oro ir dar­be nau­do­ja­mų šil­dy­tu­vų atei­na žie­mą ir pa­va­sa­rį, ma­žiau­siai – va­sa­rą.

Pas­te­biu, kad kuo to­liau, tuo dau­giau su­lau­kiu jau­nų žmo­nių, ku­rie ste­bi sa­vo odos po­ky­čius, ap­ga­mus, kon­sul­tuo­ja­si dėl už­si­kim­šu­sių po­rų, spuo­gų. Tai la­bai džiu­gi­na, nes jei nuo ma­žens iš­mok­si­me rū­pin­tis sa­vi­mi, vė­liau kils daug ma­ žiau pro­ble­mų ir li­gų.

– Ko­kią kos­me­ti­ką pa­ta­ria­te rink­tis ir ko­dėl šiuo­lai­ki­niam žmo­gui bū­ti­na ją nau­do­ti?

– Šiuo­lai­ki­nis žmo­gus gy­ve­na la­bai ak­ty­vų gy­ve­ni­mą. Mū­sų kas­die­nė­je ap­lin­ko­je pil­na pa­vo­jų svei­kai odai: kom­piu­te­riai, kon­di­cio­ nie­riai, grei­ta­sis mais­tas, ža­lin­gi įpro­čiai, oro už­terš­tu­mas. Vi­sa tai sau­si­na, er­zi­na, sen­di­na mū­sų odą, to­dėl ją puo­se­lė­ti yra bū­ti­na. Aš vi­suo­met re­ko­men­duo­ju nau­do­ti tik tą kos­ me­ti­ką, ku­rios ga­li­ma įsi­gy­ti vais­ti­nė­je. To­kios prie­mo­nės yra skir­tos der­ma­to­lo­gi­nei odos prie­žiū­rai, vei­kia konk­re­čias odos pro­ble­mas, jo­se ma­žai su­de­da­mų­jų da­lių, o svar­biau­sia – jos tes­tuo­ja­mos ant aler­gi­jas tu­rin­čių žmo­nių, to­dėl tik­rai ne­dir­gi­na odos. Jei pa­cien­to pro­ ble­ma ne­rei­ka­lau­ja me­di­ka­men­ti­nio gy­dy­mo, to­kia kos­me­ti­ka yra nau­do­ja­ma ir kaip vais­tas.

– Kuo ski­ria­si ma­si­nio var­to­ji­mo ir der­ma­ to­lo­gi­nė kos­me­ti­ka?

– Pag­rin­di­nis skir­tu­mas toks, kad der­ma­to­ lo­gi­nė kos­me­ti­ka yra ku­ria­ma vi­siems odos ti­pams ir ją ga­li var­to­ti net pa­tys jaut­riau­si pa­cien­tai, o ma­si­nio var­to­ji­mo kos­me­ti­ka tin­ka tik tam, ku­rio oda nė­ra le­pi ir ne­tu­ri jo­kių pro­ble­mų. Daž­nai žmo­nės per­ka bran­ gias kos­me­ti­kos prie­mo­nes tik dėl to, kad jos yra pra­ban­gių pre­kės ženk­lų, ta­čiau jo­se ga­li bū­ti nau­do­ja­ma ža­lin­gų kon­ser­van­tų ir aler­gi­zuo­jan­čių che­mi­nių me­džia­gų, to nė­ra der­ma­to­lo­gi­nė­se prie­mo­nė­se.

– Ko­kiais at­ve­jais jūs ski­ria­te der­ma­to­lo­gi­ nę kos­me­ti­ką? Ar ji svar­bi jū­sų dar­be?

– Der­ma­to­lo­gi­nė kos­me­ti­ka neat­sie­ja­ma ma­no dar­bo da­lis. Pa­ti ją nau­do­ju ir ski­riu vi­sais at­ve­jais, nes ja pa­si­ti­kiu ir ži­nau, kad pa­re­ko­men­da­vu­si to­kią prie­mo­nę tik­rai ne­ pa­kenk­siu pa­cien­tui.

Su gy­dy­to­ja kal­bė­jo­si Eg­lė Ba­čio­ny­tė

2014 pavasaris

40

Sveikata

2014 pavasaris

Sveikata

Atostogas gali išgelbėti vaistinėlė Atos­to­gos yra lai­kas, kai ga­li­ma pail­sė­ti. Vis dėlto or­ga­ni­ zuo­jant ke­lio­nę, kad ir į ne­to­li­mus kraš­tus, ten­ka pa­suk­ti gal­vą. Ru­ti­na prieš ato­sto­gas tam­pa lėk­tu­vo ar trau­ki­nio bi­lie­tų paieš­kos, marš­ru­tų su­da­ry­mas, daik­tų kraus­ty­mas iš len­ty­nų į vi­suo­met per ma­žą la­ga­mi­ną. Bū­tent ta­me ma­ža­ me la­ga­mi­ne tu­ri­me ras­ti vie­tos dė­žu­tei, ku­ri ga­li iš­gel­bė­ti mū­sų ato­sto­gas, – vais­ti­nė­lei.

A

tos­to­g ų vais­ti­nė­lės tu­ri­nys pri­ klau­so nuo dvie­jų da­ly­kų: ato­ sto­g ų ti­po ir vie­tos bei as­me­ ni­nių po­rei­k ių. Nuo pir­mo­jo prik­lau­so ir vais­ti­nė­lės sto­ris, mat va­žiuo­da­mi į gam­tą tu­rė­tu­mė­te įsi­dė­ti ge­ro­kai dau­giau me­di­ka­men­tų – poil­siau­ jant mies­te vais­ti­nė­lė nė­ra to­k ia bū­ti­na, nes dau­ge­lį Lie­tu­vo­je nau­do­ja­mų me­di­ka­men­ tų ar­ba jų pa­kai­ta­lų ga­li­ma įsi­g y­ti ir už­sie­ nio ša­lių vais­ti­nė­se. As­me­ni­nius po­rei­k ius tu­rė­tų ži­no­ti kiek­v ie­nas.

Vis dėl­to dau­ge­lis svei­ka­tos su­tri­k i­mų vi­siems mums yra vie­no­di, to­dėl ato­sto­g ų vais­ti­nė­lė­je ver­tė­tų tu­rė­ti ir pa­na­šių me­di­ ka­men­tų.

• Skaus­mas – daž­nas ke­lio­nių pa­ly­do­ vas: ga­li skau­dė­ti gal­vą, są­na­rius, rau­me­ nis, dan­tis, ga­li var­gin­ti menst­rua­ci­niai pil­vo skaus­mai ir kt. To­dėl į vais­ti­nė­lę rei­ kė­tų įsi­dė­ti pa­ra­ce­ta­mo­lio ar „Ibup­rom“ tab­le­čių.

• Kad ir ko­k ia bū­tų ke­lio­nė – pa­žin­ti­nė, poil­si­nė ar tu­ris­ti­nis žy­gis, ko­joms ten­ka di­des­nė ap­k ro­va nei įpras­tai, to­dėl pra­var­ tu su sa­v i­mi tu­rė­ti skaus­mo mal­ši­na­mų­ jų ir pa­tem­pi­mus gy­dan­čių te­pa­lų ar šal­ do­mų­jų ae­ro­zo­lių. Ne­pa­mirš­k i­te įsi­dė­ti ir elas­ti­nio bin­to, gy­do­mų­jų pleist­r ų. Jie pa­ dės pri­try­nus nuo­spau­das, pūs­les ar stip­ riau su­si­žei­dus. Nuos­pau­dų pa­žeis­tą vie­ tą rei­kė­tų šva­riai nu­plau­ti ir de­zin­fe­kuo­ti.

Tam pui­k iai tin­ka pa­pras­čiau­sias van­de­ni­ lio pe­rok­si­do tir­pa­las.

• Ne pa­slap­tis, kad per ke­lio­nes, ypač tu­ ris­ti­nius žy­gius gam­to­je, no­ras kuo dau­ giau pa­ma­t y­ti, pa­tir­ti už­ker­ta ke­lią svei­ kiems lė­tiems pie­tums, to­dėl at­si­ran­da virš­k i­ni­mo pro­ble­mų. O ką jau kal­bė­ti, jei vyks­ta­te į eg­zo­tiš­ką ša­lį, ku­rio­je mais­tas ne­pri­tai­k y­tas lie­tu­v iš­kam skrandžiui.

Jei kre­mas nuo sau­ lės nu­vy­lė, ža­lą odai ga­li­te neut­ra­ li­zuo­ti nau­do­da­mi šal­ta­lan­kių alie­jų ar me­det­kų tir­pa­lą.

Tai­gi įsi­mes­k i­te į vais­ti­nė­lę vais­tų nuo vi­ du­ria­v i­mo, rė­mens, virš­k i­ni­mo fer­men­ tų. Leng­v ų ne­ga­la­v i­mų at­ve­ju pa­dės ir se­na ge­ra ak­t y­v in­ta ang­lis. Virš­k i­ni­mo pro­ble­ mų daž­nai su­ke­lia val­g y­mas ne­plau­to­mis ran­ko­mis, tad įsi­dė­k i­te ir spe­cia­lių drėg­nų ke­lio­ni­nių ser­ve­tė­lių.

• Eg­z o­t iš­k as mais­t as, au­ga­lai ar vabz­ džių įkan­d i­mai ga­l i su­kel­t i ir aler­g i­

Jū­ra­tė Kul­ber­kie­nė, Na­cio­na­li­nės vais­tų pre­ky­bos aso­cia­ci­jos di­rek­to­rė

nę reak­c i­ją, net jei­g u iki tol ma­nė­te, kad esa­te nea­ler­g iš­k i. Tie­s a, nuo vabz­d žių ga­ li­ma pa­ban­dy­t i ap­si­s au­go­t i – poil­siau­ da­m i gam­to­je nau­do­k i­te re­p e­len­t us. Jei įkan­d i­mo ne­pa­v y­ko iš­veng­t i, tą vie­t ą rei­ kia tep­t i spi­r i­t i­n iais tir­pa­lais, an­t i­h is­t a­ mi­n i­n iais te­pa­lais. Be to, va­ž iuo­d a­m i į eg­z o­t iš­k ą ša­l į ne­pa­m irš­k i­te pa­si­do­mė­t i, nuo ko­k ių li­g ų rei­k ė­t ų skie­py­t is, ir pa­si­ skie­py­k i­te.

• Mė­gau­da­mie­si sau­lės vo­nio­mis bū­ti­nai nau­do­k i­te jū­sų odai tin­kan­t į kre­mą. Tie­ sa, net jis kar­tais neap­sau­go nuo nu­de­gi­ mų. Jei kre­mas nuo sau­lės nu­v y­lė, ža­lą odai ga­li­te neut­ra­li­zuo­ti nau­do­da­mi šal­ta­lan­k ių alie­jų ar me­det­kų tir­pa­lą. Nuo sau­lės spin­ du­lių ap­sau­go­k i­te akis – tai pa­da­r y­ti pa­dės ko­k y­biš­k i aki­niai nuo sau­lės.

• Vais­t i­nė­lė – kiek­v ie­no in­d i­v i­dua­ lus at­r i­bu­tas, to­dėl pa­siim­k i­te ir nuo­lat var­to­ja­mus vais­t us. Va­žiuo­da­m i į už­sie­ nį pa­siim­k i­te ne tik vais­t ų, bet ir re­cep­ tų ko­pi­jas ar gy­dy­to­jo raš­t ą. Tai ga­l i pa­ dė­t i iš­veng­t i ne­ma­lo­nių in­ci­den­t ų pa­t ik­ ros punk­t uo­se ir, esant rei­k a­lui, įsi­g y­t i dar vais­t ų.

Pas­ku­ti­nis, ta­čiau vie­nas svar­biau­sių pa­ ta­ri­mų be­si­ruo­šian­tie­siems ke­lio­nei – pa­si­ rū­pin­k i­te svei­ka­tos drau­di­mu. Iš­ti­kus ne­ lai­mei, jis pa­dė­tų iš­veng­ti ne­pla­nuo­tų iš­lai­ dų ir bent vie­no gal­vos skaus­mo.

41

2014 pavasaris

Sveikata

Vyras medikams ne gelbėti jo žmonos Gim­dy­vei ir vai­siui grė­sė mir­tis. Nuo jos ga­lė­jo iš­gel­bė­ti tik Ce­za­rio pjū­vis. Ta­čiau mo­te­ris pri­va­lė­jo gau­ti to­li, Ru­si­jo­je, dir­bu­sio vy­ro lei­di­mą šiai ope­ra­ci­jai.

TEKSTAS: Da­rius Sė­le­nis

42

Tiks­las – su­ma­žin­ti mir­tin­gu­mą Ta­dži­k i­jo­je dir­bęs Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­ lų uni­ver­si­te­to (LSMU) do­cen­tas Min­dau­ gas Kliu­čins­kas bu­vo liu­dy­to­jas, kai jo ko­ le­gos gim­dy­vės ar­ti­mie­siems il­gai aiš­k i­no

2014 pavasaris

Sveikata

eleido apie ope­ra­ci­jos bū­ti­ny­bę, bet su­ti­k i­mo ją at­ lik­ti ne­ga­vo. Ar­ti­mie­ji pa­si­ra­šė, kad at­si­sa­ ko gy­dy­mo ir gy­dy­to­jai skau­da­ma šir­di­mi ne­lai­min­gą mo­te­rį iš­lei­do na­mo. „Tai bu­vo la­bai su­dė­tin­ga si­tua­ci­ja. Pa­ dėda­mas vie­tos me­di­kams, il­gai bend­ra­vau su gim­dy­vę at­ly­dė­ju­siais ar­ti­mai­siais. De­ja,

Pa­tir­tis: M.Kliu­čins­kas jau ant­rą kar­tą sa­vo pa­tir­ti­mi da­li­jo­si Ta­dži­ki­jo­je. Lais­va­lai­kiu mė­ga­vo­si ša­ lies gro­žiu.

Na­ta­li­jos Sko­ro­bo­ga­to­vos nuo­tr.

įti­k in­ti ne­pa­v y­ko – vy­ras nu­spren­dė ki­taip.

Jo, any­tos spren­di­mas ir se­no­sios tra­di­ci­jos kai ku­rio­se Ta­dži­k i­jos vie­to­se dar gy­v uo­ ja“, – įsi­ti­k i­no LSMU Aku­še­ri­jos ir gi­ne­ko­ lo­gi­jos kli­ni­kos Gim­dy­mo sky­riaus va­do­ vas M.Kliu­čins­kas.

Ta­d ži­k i­jo­je jis dir­bo du kar­tus pa­ gal tarp­tau­ti­nį aku­še­ri­nės ir neo­na­to­lo­gi­ nės pa­gal­bos ge­ri­ni­mo šio­je ša­ly­je pro­jek­ tą. Pir­ma­ja­me jo eta­pe bend­ra­dar­biau­ta su pen­k ių Ta­d ži­k i­jos li­go­ni­nių aku­še­rė­mis, slau­g y­to­jo­mis, gy­dy­to­jais aku­še­riais-gi­ne­ ko­lo­gais, neo­na­ta­lo­gais, anes­te­zio­lo­gais. „Pag­rin­di­nis tiks­las – ma­žin­ti gim­dy­v ių ir nau­ja­gi­mių mir­tin­g u­mą, pa­dė­ti su­teik­ti efek­t y­v ią me­di­ci­nos pa­gal­bą nėš­čio­sioms, nau­ja­gi­miams, gim­dy­vėms“, – pa­sa­ko­jo M.Kliu­čins­kas, tu­rin­tis gy­dy­to­jo aku­še­riogi­ne­ko­lo­go tarp­tau­ti­nį ser­ti­fi ­ka­tą.

Per ant­rą­ją ke­lio­nę lie­tu­v ių ko­man­da dir­bo ne tik sos­ti­nės Du­šan­bės, bet ir Je­va­ no, Kur­gan Tiu­bė mies­tų li­go­ni­nė­se.

Kai gy­vy­bė – ant plau­ko

Są­ly­gos: ša­ly­je dar yra ir to­kių li­go­ni­nių.

Tadžikijoje aku­še­riais-gi­ne­ko­lo­gais dir­ ba ir vy­rai, tačiau vie­ti­niai pa­gei­dau­ja, kad vai­ke­lius priim­tų mo­te­r ys. Nau­ja­gi­mių tė­ vai gim­dy­me da­ly­vau­ja itin re­tai, daž­niau­ siai – vy­ro mo­ti­na.

Pi­lie­ti­nio ka­ro nua­lin­to­je ir eko­no­miš­kai silp­no­je ša­ly­je da­lis mo­te­r ų vis dar gim­do na­muo­se, pa­de­dant mo­te­rė­lėms be jo­k io me­di­ci­ni­nio iš­si­la­v i­ni­mo.

Ne ką ge­riau – kai ku­riuo­se gim­dy­mo na­muo­se. Do­cen­tas M.Kliu­čins­kas lan­kė­ si li­go­ni­nė­je, kur van­duo at­ne­ša­mas iš šu­ li­nio, nė­ra nuo­la­ti­nio elekt­ros tie­k i­mo, jis be per­spė­ji­mo ga­li bū­ti nu­trauk­tas bet ku­ rią aki­mir­ką.

Dau­g u­mo­je gy­dy­mo įstai­g ų net gim­ dy­mo me­tu yra tik mi­ni­ma­lios ga­li­my­bės mo­ti­nos ir vai­siaus būk­lei sek­ti. Ne vi­sur yra są­ly­gos su­teik­ti nau­ja­gi­miams bū­ti­ną­ ją pa­gal­bą, ypač jei kū­di­k iai gims­ta neiš­ ne­šio­ti. „Dėl šių ir ki­tų prie­žas­čių iš­lie­ka la­ bai di­de­lė gy­v y­bei pa­vo­jin­g ų komp­li­ka­ci­jų grės­mė. Tai krau­ja­v i­mas, in­fek­ci­jos, nėš­tu­ mo nu­lem­ta hi­per­ten­zi­ja“, – pa­sa­ko­jo gy­ dy­to­jas M.Kliu­čins­kas.

Nau­ja­gi­mį no­ri pa­ma­ty­ti vi­sa gi­mi­nė – įpras­tai ko­ri­do­riu­je, už du­rų, ar­ba li­go­ni­nės kie­me lau­kia bent de­šimt žmo­nių.

Dėl šių prie­žas­čių ša­ly­je vis dar daug at­ve­jų, kai iš­g y­ve­na tik svei­k i ir stip­r ūs.

Gim­dy­v ių ir kū­di­k ių mir­tin­g u­mas la­bai di­de­lis.

Kai ku­r ių re­g io­nų mo­t e­r ims la­b ai sun­k u at­v yk­t i gim­d y­t i iš to­l i­mų kai­mų – aū­lų ir sun­k iai pa­s ie­k ia­mų kal­ nuo­t ų vie­t ų. „Tra­d i­c i­j ų be­s i­l ai­k y­d a­m os, gim­d y­t i į li­g o­n i­n ę ta­d ži­k ės va­ž iuo­j a tik pa­s ku­t i­ nę aki­m ir­k ą, to­d ėl ne­r e­t ai pa­g im­d o pa­ ke­l iui ar­b a vos at­v a­ž ia­v u­s ios į gim­d y­ mo na­mus, – do­c en­t as ži­n o to­k ių fak­ tų. – Ar iš vi­s o vyk­t i į li­g o­n i­n ę, vis dar spren­d žia vy­r as ir any­t a. Tie­s a, any­ tos la­b ai nuo­š ir­d žiai pa­d e­d a mar­č ioms gim­d ant.“ 43

2014 pavasaris

Sveikata

Aki­mir­ka: Lie­tu­vos ir Ta­dži­ki­jos me­di­kai įsiam­ži­no at­mi­ni­mui.

Gi­mus ber­niu­kui džiaugs­mo dau­giau Ly­gin­da­mas ta­dži­kes su lie­tu­vė­mis M.Kliu­čins­kas pri­pa­ži­no, kad pa­sta­ro­sios la­bai kant­rios, pa­tik­lios, pa­ klus­nios. „Jos ne­de­ juo­da­mos ken­čia skaus­mą, ku­riam mal­

44

šin­ti me­di­ka­men­tai čia ne­tai­ko­mi, daž­ niau­siai gim­do gu­lė­da­mos ant šo­no, – apie ta­dži­kų pa­pro­čius pa­sa­ko­jo gy­dy­to­jas M.Kliu­čins­kas.

Jis pa­ste­bė­jo ir tei­gia­mų po­k y­čių. Ap­mo­ko­mos aku­še­rės, me­di­ci­ ni­nio iš­si­la­v i­ni­ mo ne­tu­rin­čios nėš­čio­sioms ir gim­dy­vėms pa­ de­dan­čios mo­ te­r ys. „Pra­de­da­ ma švies­ti vi­suo­ me­nė, ka­da bū­ti­ na nėš­čią­sias nu­ kreip­ti kon­sul­ tuo­tis pas gy­dy­ to­ją ar gim­dy­ves sku­ biai vež­ti į li­go­ni­ nę. Kon­sul­tuo­ ti mo­te­r ų

Na­ta­li­jos Sko­ro­bo­ga­to­vos nuo­tr.

Jos ne­de­juo­da­mos ken­čia skaus­mą, ku­riam mal­šin­ti me­ di­ka­men­tai čia ne­ tai­ko­mi. li­go­ni­nių gy­dy­to­jai va­žiuo­ja į to­li­mus kai­ mus“, – pa­sa­ko­jo M.Kliu­čins­kas.

Gim­dy­mo sky­riuo­se jau at­si­ran­da mo­der­ nios įran­gos, nors ne vi­sur me­di­kai mo­ka ja nau­do­tis.

Gi­mus vai­kui vi­sus api­ma di­de­lis džiaugs­mas. Nau­ja­gi­mį no­ri pa­ma­ty­ti vi­sa gi­mi­nė – įpras­tai ko­ri­do­riu­je, už du­rų, ar­ba li­go­ni­nės kie­me lau­k ia bent de­šimt žmo­nių. „Lan­ky­mą ri­bo­ja­me, nes plūs­tų vi­si gi­ mi­nės, drau­gai ir ar­ti­mie­ji, – pa­ brė­žė M.Kliu­čins­kas. – Ir aki­vaiz­džiai vis dar jun­ta­mas vy­ro kul­ tas. Jei gims­ta sū­­ nus – džiaugs­ mas be­ri­bis.“

2014 pavasaris

Sveikata

Pa­si­ren­gi­mas mo­ti­nys­tei, ypač pir­mą kar­tą be­si­lau­ kian­čioms – vi­siš­kai nau­ja sri­tis. Da­bar­ti­nė gim­dy­vių kar­ta au­go 1–2 vai­kų šei­mo­ se ir, de­ja, ma­tė ne pa­čius ge­riau­sius nau­ja­gi­mių prie­ žiū­ros pa­vyz­džius. Mat jų ma­mos gim­dė ir vai­kus au­gi­ no pa­gal ka­rei­vi­nių tvar­ką“, – pa­sa­ko­ja Res­pub­li­ki­nės Kau­ no li­go­ni­nės Krikš­čio­niš­kų­jų gim­dy­mo na­mų va­do­vė Ra­sa Ba­bi­liū­tė.

Gimdymas – ne liga, bet natūralus procesas

G

ydytojos R.Ba­bi­liū­tės tei­gi­ mu, dau­giau nei prieš dvi­ de­šimt me­tų po gim­dy­mo nau­ja­gi­miai nuo ma­mų bū­ da­vo at­ski­ria­mi, ką tik į pa­ sau­lį atė­jęs vai­ku­tis bu­vo mai­ti­na­mas ne ma­ mos pie­nu, o dirb­ti­niais mi­ši­nė­liais. Ma­mos ne­tu­rė­jo ir ga­li­my­bės vai­kus pa­čios au­gin­ti iki 2–3 me­tų. „Šian­dien vis­kas vyks­ta ki­taip“, – pa­ste­bė­jo gy­dy­to­ja.

Krikš­čio­niš­kų­jų gim­dy­mo na­mų gy­dy­to­ jai aku­še­riai, pa­ste­bė­ję, kad bū­si­mos ma­mos no­ri kuo dau­giau su­ži­no­ti ir gau­ti in­for­ma­ci­ jos apie gim­dy­mą, vai­ko prie­žiū­rą, įkū­rė Mo­ ti­nys­tės cent­rą. Gy­dy­to­ja R.Ba­bi­liū­tė pa­ste­bė­ jo, kad nors in­for­ma­ci­ja apie nėš­tu­mą ir gim­ dy­mą šian­dien yra ne­sun­kiai pa­sie­kia­ma tiek me­di­kams, tiek šei­moms, vis dėl­to nie­kas ne­ ga­li pa­keis­ti gy­vo žo­džio, bend­ra­vi­mo su pa­ gal­bą tei­kian­čiais me­di­kais jų dar­bo vie­to­je.

Dau­giau nei pen­ke­rius me­tus vei­kian­čia­ me cent­re vyk­do­ma pro­gra­ma, kur nėš­čio­ sios ir jų šei­mų na­riai tu­ri ga­li­my­bę gau­ti psi­ cho­lo­gi­nį bei fi­zi­nį pa­si­ren­gi­mą gim­dy­mui.

Už­siė­mi­mus ve­da ne tik gim­dy­mo na­mų slau­gy­to­jos, gy­dy­to­jai, bet ir sa­va­no­riai, ku­ rie da­li­ja­si sa­vo pa­tir­ti­mi bei ži­nio­mis. Mo­ ti­nys­tės cent­re dir­ban­tys spe­cia­lis­tai sie­kia

įtvir­tin­ti nuo­sta­tą, kad nėš­čio­ji – ne li­go­nė, o gim­dy­mas – ne li­ga, bet na­tū­ra­lus pro­ce­sas. „Mo­ti­nys­tės cent­re be­si­lau­kian­čios ma­ mos ir me­di­kai mo­ko­si įsi­klau­sy­ti vie­ni į ki­ tų nuo­mo­nę, priim­ti bend­rus spren­di­mus, ku­rie la­bai svar­būs sėk­min­gam gim­dy­mui. „Už­vė­ru­sios Mo­ti­nys­tės cent­ro du­ris, ma­mos džiau­gia­si ga­vu­sios rei­ka­lin­gų ži­nių ir pa­li­ ku­sios jas kan­ki­nu­sias bai­mes“, – apie cent­rą, ku­ria­me kiek­vie­no mė­ne­sio pir­mą šeš­ta­die­nį vyks­ta at­vi­rų du­rų die­na, kal­bė­jo R.Ba­bi­liū­tė.

Kiek­vie­ną pir­ma­die­nį bū­si­mos gim­dy­vės kvie­čia­mos į įva­di­nį už­siė­mi­mą, kur dip­lo­ muo­ta ki­ne­zi­te­ra­peu­tė Eu­ri­ka Da­ni­le­vi­čė, tu­rin­ti ir aku­še­rės iš­si­la­vi­ni­mą, su­pa­žin­di­ na su nėš­čių­jų mankš­tos ga­li­my­bė­mis. Be­ si­lau­kian­čio­sioms, ku­rios ap­si­spren­dė ir to­ liau mankš­tin­tis, or­ga­ni­zuo­ja­mi už­siė­mi­mai joms pa­to­giu lai­ku. Juo­se iš­moks­ta­ma rau­ me­nų at­pa­lai­da­vi­mo, kvė­pa­vi­mo pra­ti­mų.

Be to, mo­ko­ma­si, kaip ra­cio­na­liai pa­nau­do­ti sa­vo jė­gas gim­dant.

Kiek­vie­ną ant­ra­die­nį į cent­rą at­vyks­ta gau­ siau­sias bū­rys klau­sy­to­jų. Be­si­lan­kan­čios po­ ros no­ri gau­ti at­sa­ky­mus į jiems rū­pi­mus klau­ si­mus apie gim­dy­mą. Daž­niau­siai po­ros do­ mi­si, ko­kie ženk­lai pa­ro­do, kad gim­dy­mas jau pra­si­dė­jo, kaip mal­ši­na­mas skaus­mas ir pan.

Su­si­ti­ki­mas bai­gia­mas trum­pa eks­kur­si­ja po gim­dy­mo na­mus. Eks­kur­si­jos me­tu vi­si no­rin­tie­ji kvie­čia­mi ap­si­lan­ky­ti gim­dyk­lo­se, mo­der­niai įreng­tuo­se šei­mų kam­ba­riuo­se.

Kiek­vie­ną tre­čia­die­nį Krikš­čio­niš­kų­jų gim­dy­mo na­mų nau­ja­gi­mių slau­gy­to­ja, de­ monst­ruo­da­ma vaiz­da­juos­tes, paaiš­ki­na, kaip rei­kė­tų pa­si­reng­ti na­rū­ra­liam žin­dy­mui ir nau­ja­gi­mio prie­žiū­rai. Ma­mos, nu­spren­ du­sios to­liau gi­lin­tis, tu­ri ga­li­my­bę įsi­jung­ ti į ki­to­mis va­lan­do­mis vyks­tan­čius iš­plės­ti­ nius kur­sus, skir­tus žin­dy­ti be­si­ren­gian­čioms mo­te­rims. Kur­sus ve­da sa­va­no­rė Ra­sa Siu­di­ kie­nė, ku­ri vie­na iš ne­dau­ge­lio Lie­tu­vo­je tu­ri tarp­tau­ti­nį lak­ta­ci­jos kon­sul­tan­tės dip­lo­mą.

Ket­vir­ta­die­nį cent­re lan­ko­si sa­va­no­rė, dvie­jų vai­kų ma­ma In­ga Cie­siū­nė, ku­ri Ai­ ri­jo­je įgi­jo nau­ja­gi­mių ma­sa­žo inst­ruk­to­rės kva­li­fi­ka­ci­ją ir no­riai ži­nias per­tei­kia be­si­ lau­kian­čioms ma­moms. Sa­va­no­rė ap­lan­ko ir jau pa­gim­džiu­sias ma­mas, pri­me­na prin­ci­ pus, ku­riais jos ga­li pa­si­nau­do­ti, kai dėl ne­ di­de­lių nau­ja­gi­mio ne­ga­la­vi­mų ga­li pa­dė­ti švel­nus ap­mo­ky­tos ma­mos ma­sa­žas.

At­vi­rų du­rų die­na – kiek­vie­no mė­ne­sio pir­mą šeš­ta­die­nį 11–14 val.

Miš­ko g. 27, Kau­nas, tel. (8 37) 229 233 www.gim­dy­mas.lt.

45

2014 pavasaris

Sveikata

Me­di­ci­nos pro­fe­so­rius

Pro­fe­so­rius Gin­tau­tas Ka­za­na­vi­čius jau tre­jus me­tus kiek­ vie­ną pa­va­sa­rį yra pri­vers­tas emig­ruo­ti. Jis bė­ga nuo aler­gi­ jos, bet tu­ri daug pa­ta­ri­mų ki­tiems, kaip iš­veng­ti jo li­ki­mo.

TEKSTAS: Ma­ri­ja­na Ja­sai­tie­nė fotografija: evaldas virketis – La­ga­mi­nas jau su­krau­tas? Iš­vyks­ta­te il­gam, to­li?

– Ba­lan­dis man – bai­siau­sias mė­nuo, kai gam­ta pil­na žie­da­dul­kių. Aš esu joms aler­ giš­kas, to­dėl skren­du į Jung­ti­nes Ame­ri­kos Vals­ti­jas, Mayo kli­ni­ką. Tai vie­na gar­ siau­sių pa­sau­ly­je kli­ni­kų, ku­rio­je me­di­ ci­nos apa­ra­tū­ros ga­min­to­jų ir far­ma­ci­jos kom­pa­ni­jos iš­ban­do sa­vo pro­duk­ci­ją. Kai šio­je kli­ni­ko­je bu­vau 2000-ai­siais, ten jau bu­vo tai, kas į ki­tas gy­dy­mo įstai­gas atei­na da­bar. Mies­te yra apie 70 tūkst. gy­ven­to­ jų ir 40 tūkst. iš jų dir­ba šio­je kli­ni­ko­je.

46

No­rint gy­dy­tis, ne­va­lia tai da­ry­ti pa­tiems, juo­lab ti­kė­tis pa­sveik­ti vais­ti­nė­je nu­si­pir­kus vais­tų nuo aler­gi­nės slo­gos.

Jo­je vyks­ta kur­sai, va­žiuo­ju į juos. Kur­sai trun­ka be­veik dvi sa­vai­tes, tiek lai­ko ten pra­lei­siu.

– Ir vi­suo­met vyks­ta­te į Jung­ti­nes Ame­ri­kos Vals­ti­jas?

– Ne, pa­va­sa­ri­nės aler­gi­jos lai­ko­tar­pį pra­lei­ džiu ir ki­to­se ša­ly­se vyks­tan­čio­se kon­fe­ren­ ci­jo­se, se­mi­na­ruo­se. Va­sa­rą, kai žo­lės žy­di, pa­pras­tai trau­kiu į pie­tus, daž­niau­siai į Kroa­ ti­ją. Tu­riu ten kur ap­si­sto­ti. Žy­dint gam­tai, ne­be­ga­liu bū­ti Lie­tu­vo­je. Iki iš­vy­ki­mo, kaip, pa­vyz­džiui, da­bar (su pro­fe­so­riu­mi kal­bė­jo­ mės ba­lan­džio 9 d. – red. pa­st.) nau­do­ju no­ sies kaiš­tu­kus, kau­kę ir dar ša­li­ką už­si­ri­šu ant vei­do. Jei pa­ma­ty­si­te au­to­mo­bi­lį vai­ruo­jan­tį vy­rą, ap­si­mu­tu­ria­vu­sį ša­li­ku, ži­no­ki­te, tai – aš.

– Tur­būt san­kry­žo­se, lauk­da­mas ža­lio švie­so­fo­ro sig­na­lo, su­tin­ka­te nu­ste­bu­sių žmo­nių žvilgs­nių?

– Lie­tu­vo­je žmo­nės la­bai ste­bi­si, pa­ma­tę ką nors neįp­ras­to. Ja­po­ni­jo­je kas penk­tas praei­ vis – su kau­ke, ir tai tar­si nor­ma­lu, nors man at­ro­do, kad ja­po­nai per­ne­lyg bi­jo aler­ gi­jos, ir to­kio di­de­lio pa­vo­jaus tik­rai nė­ra.

2014 pavasaris

bū­din­gi aler­gi­jai žie­da­dul­kėms, ją su­ke­lia tiek me­džių žie­da­dul­kių, tiek žo­lių ir pikt­žo­lių aler­ge­nai.

Ne­va­lia pa­mirš­ti, kad mus su­pan­čia­ me ore aler­ge­nų yra vi­sus me­tus. Tai na­mų dul­kių er­kės, pe­lė­siai, mū­sų au­ gin­ti­niai – ka­tės ir šu­nys. Akių jun­gi­nė tie­sio­giai są­vei­kau­ja su ap­lin­ka, to­dėl taip pat vyks­ta aler­gi­nė reak­ci­ja.

dr. Jū­ra­tė Stai­kū­nie­nė gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė

UAB CD8 KLINIKA

­Ž

mo­nes kan­ki­na ne tik aler­gi­nė slo­ga, bet ir akių aler­gi­ja. Ji daž­nai tie­siog pa­mirš­ta­ma, ta­ čiau 7 iš 10 ser­gan­čių­jų aler­gi­ ne slo­ga jau­čia ir akių aler­gi­jos po­žy­mius. Ko­kie jie? Pag­rin­di­ niai – aša­ro­ji­mas, akių per­štė­ ji­mas, nie­žė­ji­mas, sve­tim­kū­nio jaus­mas aky­se, pa­rau­di­mas.

Be šių po­žy­mių, ne­re­tai dar ir pa­raus­ta, pa­burks­ta, šer­pe­to­ja oda ap­link akis ir akių vo­kai.

Pa­cien­tai sa­ko: at­si­kė­liau ry­te vi­sas su­ti­nęs. Šie po­žy­miai ypač

Yra dar vie­na akių aler­gi­jos prie­žas­ tis. Ją su­ke­lia va­di­na­ma­sis no­sies ir akių ref­lek­sas, kai in­ten­sy­vus už­de­gi­ mas iš­si­vys­to no­sies glei­vi­nė­je. Tai pa­ grįs­ta nau­jau­siais moks­lo įro­dy­mais.

Tei­sin­gai gy­dant no­sies aler­gi­ją, ne­re­tai kar­tu iš­nyks­ta ir akių li­ga.

Yra ser­ga­ma ir vien akių aler­gi­ja. Šią li­gą su­ke­lia va­di­na­mie­ji che­mi­niai aler­ge­nai. Tai kos­me­ti­kos prie­mo­nių su­dė­ty­je esan­tys kon­ser­van­tai, kva­pai, net me­ta­lai. Ne­re­tai jie net ne­bū­na pa­žy­mė­ti ir mo­te­rims, be­si­da­žan­čioms blaks­tie­nas, ki­taip gra­ži­nan­tis su­ke­lia akių per­štė­ji­mą, pa­rau­di­mą, aša­ro­ji­ mą bei pa­žei­džia akių vo­kus.

Gy­dant taip pa­si­reiš­kian­čią li­gą pir­ miau­sia la­bai svar­bu nu­sta­ty­ti, ar tai tik­rai aler­gi­ja. Tam tiks­lui ti­ria­mi odos mė­gi­niai, nau­do­jant žie­da­dul­kių ar ap­lin­kos aler­ge­nus, ar­ba at­lie­ka­mi

Sveikata

che­mi­nių aler­ge­nų ty­ri­mai dėl kos­me­ti­kos prie­mo­nių ar ki­tų che­mi­nių dir­gik­lių su­ke­lia­mos aler­gi­jos. Pas­ta­rų­jų ga­li bū­ti siu­vė­jų, da­žy­to­jų, ki­tų pro­fe­si­jų at­sto­vų ap­lin­ko­je. Bū­na mo­te­rų, ku­rios sa­ko, kad se­niai ne­be­si­ da­žo, o aler­gi­ja kan­ki­na. Va­di­ na­si, ne vi­sa­da kos­me­ti­ka kal­ta.

Akių ir no­sies aler­gi­ja gy­do­ ma vais­tais. Svar­bu ne­lauk­ti pa­va­sa­rio ir va­sa­ros su siau­bu, o šal­tuo­ju me­tu lai­ku kreip­tis į spe­cia­lis­tus, kad bū­tų tai­ko­ma aler­ge­nų imu­no­te­ra­pi­ja, kai į žmo­gaus or­ga­niz­mą su­lei­džia­ ma aler­ge­nų ir taip pra­ti­na­ma prie li­gos. Tai efek­ty­viai su­ma­ži­ na aler­gi­jos po­žy­mius.

ALERGIJOS IR ASTMOS KLINIKA Savanorių pr. 245, Kaunas Registracija konsultacijai internetu www.cd8klinika.lt tel. +370 609 97880

– aler­gi­jos emig­ran­tas Tai tar­si pik­to šuns er­zi­ni­mas: kai jis pa­vargs­ta – ne­be­ puo­la.

Lie­tu­vo­je gam­tos žy­dė­ji­mo lai­ko­tar­piu aler­ giš­kiems žmo­nėms aš siū­lau ne­si­gė­dy­ti nau­ do­ti no­sies kaiš­tu­kų, kau­kių, ap­si­riš­ti ša­li­ku.

Jei yra ga­li­my­bė – nei­ti į lau­ką, į au­to­mo­bi­ lius ir net na­muo­se įmon­tuo­ti orą va­lan­čius filt­rus. Veng­ti žie­da­dul­kių yra vie­nin­te­lis efek­ty­vus me­to­das ap­si­gin­ti nuo aler­gi­jos.

Me­di­ka­men­tai nuo šios li­gos yra efek­ty­vūs, bet jie da­ro nei­gia­mą ša­lu­ti­nį po­vei­kį. Tai­gi, la­bai ge­rai pa­bėg­ti nuo žie­da­dul­kių, jei ga­ lite sau tai leis­ti, kad jų iš­veng­tumėte, nuo jų ir vais­tų pail­sė­tų or­ga­niz­mas.

– Jūs esa­te įsi­ren­gęs orą va­lan­čius filt­rus?

– Taip, įsi­ren­gęs ir na­muo­se, ir kli­ni­ko­je.

Ki­taip dirb­ti ne­ga­lė­čiau, juk ne­kon­sul­ tuo­siu už­si­dė­jęs kau­kę. Ne­re­tai pa­cien­tus ver­čiu tru­pu­tį pa­lauk­ti ves­ti­biu­ly­je, kad nuo jų dra­bu­žių nu­sės­tų žie­da­dul­kės.

Bū­na, kad atei­na pa­cien­tas, ir aš pra­de­du čiau­dė­ti. Sa­kau, ša­lia jū­sų na­mo laz­dy­ nas au­ga. Pa­cien­tas nu­stem­ba, kad aš tai ži­nau.

– Ka­da diag­no­za­vo­te sau aler­gi­ją žie­da­ dul­kėms?

– Tuo­met, kai stu­di­ja­vau ant­ra­me kur­se, ji pra­si­dė­jo ir vi­są­laik pro­gre­suo­ja. Pir­miau­sia pra­dė­jo te­kė­ti no­sis, ir vi­sa­da per pa­va­sa­rio se­si­ją. Iš pra­džių bu­vau aler­giš­kas smil­goms, pa­skui ber­žų, alks­nių, laz­dy­nų žie­da­dul­kėms.

Kar­tais laz­dy­nai pra­de­da žy­dė­ti dar nea­tė­jus nau­jiems me­tams, tai­gi, aler­gi­jos lai­ko­tar­pis la­bai iš­si­ple­čia ir la­bai kan­ki­na. Jau­nys­tė­je

Ap­sau­ga: kaiš­tu­kai lei­džia kvė­puo­ti per no­sį, nes juo­se yra filt­rai. G.Ka­za­na­vi­čiui pa­kuo­tės už 60 li­tų už­ten­ka me­tams.

47

2014 pavasaris

Sveikata

tai iš­tver­ti bu­vo leng­viau. Da­bar dar ir daug mais­to pro­duk­tų ne­ga­liu val­gy­ti.

Aler­gi­zuo­ja čes­na­kai, svo­gū­nai, to­dėl kar­ tais ne­gra­žiai el­giuo­si vie­šo­jo mai­ti­ni­mo įstai­go­se, nes uos­tau, ar pa­tie­ka­le nė­ra šių prie­sko­ni­nių dar­žo­vių. Esu aler­giš­kas kai ku­riems rie­šu­tams.

– Jūs – me­di­ci­nos pro­fe­so­rius ir ne­ga­li­te iš­si­gy­dy­ti šios li­gos?

– Ji yra lė­ti­nė, neiš­gy­do­ma, to­dėl vi­siems pa­ta­riu: jei jū­sų vai­kai aler­giš­ki, kuo anks­čiau pul­ki­te jiems į pa­gal­bą. Del­siant iš­si­vys­to dau­gy­bi­nė aler­gi­ja, ir pa­dė­ti sun­ku.

Taip at­si­ti­ko man. Da­bar ži­nau, kad rei­kia pra­dė­ti gy­dy­tis, vos pa­ju­tus pir­muo­sius simp­to­mus, ir ne vien me­di­ka­men­tais, ku­rie juos pa­nai­ki­na, bet ne­pa­nai­ki­na prie­žas­ ties. Rei­kia gy­dy­tis iš es­mės.

juo­lab ti­kė­tis pa­sveik­ti vais­ti­nė­je nu­si­pir­kus vais­tų nuo aler­gi­nės slo­gos.

Aler­gi­ja – bai­si li­ga, tai ži­nau. Ji pro­gre­ suo­ja: jei šie­met esa­te aler­giš­ki ber­žams, ki­tą pa­va­sa­rį jau bū­si­te aler­giš­ki alks­niams, laz­dy­nams, o dar vė­liau – ir žy­din­tiems mo­tie­ju­kams, kie­čiams ir taip to­liau. Lai­ku krei­pian­tis į gy­dy­to­jus ir pra­dė­jus gy­dy­mą, jis ga­li duo­ti efek­tą. Aš per vė­lai su­si­grie­ biau, to­dėl tu­riu pa­bėg­ti iš Lie­tu­vos per pa­tį žy­dė­ji­mą, kai žie­da­dul­kės pa­den­gia net au­to­mo­bi­lius, kūd­ras. Tai pa­ts bai­siau­sias da­ly­kas.

bū­ti imu­ni­nė sis­te­ma. Kai ji iš­si­de­ri­na, ky­la la­bai daug pro­ble­mų, ku­rių su­ke­lia ir la­bai ag­re­sy­vus šuo, nuo­lat bet kam ban­ dan­tis įkąs­ti.

Vie­nin­te­lė pa­guo­da, kad bė­gant me­tams li­ga reg­re­suo­ja, po­žy­miai slops­ta.

– Li­gą pa­ vel­dėjo­te ge­ne­tiš­kai?

– Taip, ma­no ma­ma aler­giš­ka ir vai­kai tru­pu­tį aler­giš­ki. Gal­būt per di­de­lė šva­ra tu­ri įta­kos imu­ni­nei sis­te­mai, kai vai­ kai au­ga ste­ri­liai.

Tai yra imu­ni­nės sis­te­mos de­fek­tas, ku­ris ga­li bū­ti įgim­tas. Nor­ma­liai or­ga­niz­me ne­tu­ri bū­ti reak­ci­jos į sve­ti­mas žie­da­dul­ kes, kaip, pa­v yz­džiui, nor­ma­lus šuo tu­pi prie par­duo­tu­vės ir ra­miai ste­bi į ją įei­ nan­čius ir išei­nan­čius žmo­nes. To­kia tu­ri

7 10

– Tai jums ne­bai­su lauk­ti se­nat­vės?

– Taip, me­tams bė­gant aler­gi­jos simp­to­mai tu­rė­tų slop­ti, bet ma­no or­ga­niz­mas dar jau­ nas (juo­kia­si).

– Pa­tar­ki­te, kaip gy­dy­tis?

– Vie­nas gy­dy­mo me­to­dų yra alergenų imunotera­ pija. Tai me­to­das, kai žie­mą nuo pa­va­sa­ri­nės aler­gi­jos ken­ čian­čiam žmo­gui su­lei­džia­mas pre­ pa­ra­tas iš me­džia­gų, su­ke­lian­čių li­gą. Pa­ vyz­džiui, su­lei­džia­mas ber­žų pum­pu­rų ekst­rak­ tas, jei aler­gi­ją su­ke­lia ber­žų žie­da­dul­kės.

Or­ga­niz­mas su­rea­guo­ja, in­jek­ci­jos vie­ta su­tins­ta, bet į tik­ruo­sius aler­ge­nus rea­guo­ja ma­žiau. Tai tar­si pik­to šuns er­zi­ni­mas: kai jis pa­vargs­ta – ne­be­puo­la.

Bet jei šuo toks kaip ma­no imu­ni­nė sis­te­ma – ne­pa­vargs­ta ir kiek­vie­ną pa­va­sa­rį man pri­me­na, kad esu aler­giš­kas.

– Jums de­sen­si­bi­li­za­ci­ja ne­bu­vo veiks­min­ga?

– Per vė­lai ja pa­si­nau­do­jau ir man, de­ja, ne­ pa­si­se­kė. Tie, ku­riems pa­de­da, jau pir­mą­jį pa­va­sa­ri­nį ber­žų, laz­dy­nų, alks­nių ar kie­čių, ki­tų žo­lių ru­de­ni­nį žy­dė­ji­mą iš­tve­ria daug leng­viau. De­sen­si­bi­li­za­ci­jos kur­są rei­kia kar­to­ti tre­jus me­tus, ir sėk­mės at­ve­ju or­ga­ niz­mas žie­da­dul­kėms tam­pa ne­be­jaut­rus.

– Šis me­to­das Lie­tu­vo­je tai­ko­mas?

– Taip, tik li­go­nių ka­sos jo ne­kom­pen­suo­ja.

No­rint gy­dy­tis, ne­va­lia tai da­ry­ti pa­tiems, 48

iš

– tiek ser­gan­čių­jų aler­gi­ne slo­ga jau­čia ir akių aler­gi­jos po­žy­mius.

2014 pavasaris

Sveikata

Alergologo paslaugos – jau ir Kauno Šilainių poliklinikoje!

„Kol aš drau­gau­ju su me­tų lai­kais, neį­si­vaiz­duo­ju, kad gy­ve­ni­mas tap­tų man sun­ke­ny­be.“ (H.D.To­ras) Vis dėlto ne­ma­žai da­liai žmo­nių pa­va­sa­rio me­tas tam­pa tik­ru iš­ban­dy­mu, nes kar­tu su šil­tė­jan­čio­mis die­no­mis, bun­dan­čia gam­ta pra­si­de­da ir aler­gi­jos se­zo­nas. Vie­niems jis at­ne­ša var­van­čią ir niež­tin­čią no­sį, čiau­du­lį, ki­tiems – pa­rau­du­sias ir aša­ro­jan­čias akis ar ko­su­lio prie­puo­lius.

N

eat­si­tik­ti­nai šis me­tų lai­kas bu­vo pa­si­rink­tas pra­de­dant teik­ti aler­go­lo­gi­jos ir imu­ no­lo­gi­jos pa­slau­gas vie­no­je šiuo­lai­kiš­kiau­sių VšĮ Kau­ no Ši­lai­nių po­lik­li­ni­ko­je. Žmo­gaus or­ga­niz­mas ap­do­va­no­tas su­ dė­tin­ga imu­ni­ne sis­te­ma, ku­ri mus sau­go nuo vi­so to, kas or­ga­niz­mui ge­ne­tiš­kai sve­ ti­ma (pvz., bak­te­ri­jų, vi­ru­sų, pa­ra­zi­tų). Imu­ ni­nio at­sa­ko su­tri­ki­mai le­mia imu­ni­te­to su­ silpnė­ji­mą, dėl to daž­niau ser­ga­ma in­fek­ci­ nė­mis li­go­mis, ta­čiau per daug stip­ri or­ga­ niz­mo reak­ci­ja į įpras­tas ap­lin­kos me­džia­gas taip pat su­ke­lia daug pro­ble­mų. Aler­gi­ja yra neįp­ras­tas at­sa­kas į ap­lin­ko­je esan­čias įvai­rias me­džia­gas (pvz., au­ga­lų žie­da­dul­kes, mais­to pro­duk­tus ir kt.). Įtar­ti aler­gi­ją ar su­si­lpnė­ju­sį imu­ni­te­tą ga­li kiek­vie­nas, ta­čiau, no­rint tiks­ liai nu­sta­ty­ti diag­no­zę ir tin­ka­mai gy­dy­ti šias li­gas, bū­ti­na ap­si­lan­ky­ti pas gy­dy­to­ją aler­go­ lo­gą ir kli­ni­ki­nį imu­no­lo­gą, nes ne­tin­ka­mai gy­do­ma li­ga – tai ne tik var­gi­nan­tys simp­to­ mai, bet ir įvai­rių komp­li­ka­ci­jų ri­zi­ka.

Gy­dy­to­jas, įta­ręs aler­gi­nę li­gą, at­liks mė­ gi­nius aler­gi­jai pa­tvir­tin­ti, o esant rei­ka­lui ar įta­rus imu­ni­te­to ne­pa­kan­ka­mu­mą – su­ dė­tin­ges­nius la­bo­ra­to­ri­nius krau­jo ty­ri­mus.

Gy­dant aler­gi­nes li­gas ypač daug dė­me­sio ski­ria­ma pa­cien­tams švies­ti, mo­ky­ti juos at­ pa­žin­ti aler­gi­jos simp­to­mus ir lai­ku kreip­ tis pa­gal­bos.

Pra­dė­tas anks­ty­vas me­di­ka­men­ti­nis li­ gos gy­dy­mas pa­de­da veiks­min­giau val­dy­ti li­gą ir už­kirs­ti ke­lią ga­li­moms komp­li­ka­ci­ joms, tačiau šis gydymas neveikia ligos at­ siradimo bei vystymosi proceso. Aler­ge­nų spe­ci­fi­nė imu­no­te­ra­pi­ja – vie­nin­te­lis gy­dy­ mo me­to­das, ga­lin­tis pa­veik­ti li­gos ei­gą, ji ga­li bū­ti tai­ko­ma gy­dant vai­kus nuo 5 me­ tų ir suau­gu­siuo­sius, ser­gan­čius kvė­pa­vi­mo ta­kų aler­gi­nė­mis li­go­mis, su­kel­to­mis au­ga­ lų žie­da­dul­kių ar na­mų dul­kių er­kių aler­ ge­nų. Gy­dy­mo me­tu or­ga­niz­mas pri­pra­ti­ na­mas prie aler­ge­no, pa­laips­niui di­di­nant aler­ge­no, ku­riam pa­cien­tas yra jaut­rus, do­ zę. To­kiu bū­du imu­ni­nė sis­te­ma pra­de­da jį to­le­ruo­ti ir pa­laips­niui su­ma­žė­ja aler­gi­nės

li­gos simp­to­mų in­ten­sy­vu­mas, o di­de­liai da­liai pa­cien­tų simp­to­mai vi­sai iš­nyks­ta.

VšĮ Kau­no Ši­lai­nių po­lik­li­ni­ko­je dir­ban­ tys įvai­raus pro­fi­lio spe­cia­lis­tai (pul­mo­no­ lo­gai, gy­dy­to­jai der­ma­to­lo­gai, akių li­gų, au­ sų no­sies ir gerk­lės li­gų gy­dy­to­jai bei vai­kų pul­mo­no­lo­gai) dir­ba ko­man­do­je, ka­dan­gi aler­gi­nės ir imu­ni­nės sis­te­mos li­gos ga­li pa­ žeis­ti ne vie­ną or­ga­nų sis­te­mą. Dau­gia­dis­ cip­li­nis ko­man­di­nis dar­bas lei­džia lai­ku nu­ sta­ty­ti li­gą ir tei­sin­gai pa­rink­ti gy­dy­mą, kad vi­sais me­tų lai­kais ga­lė­tu­mė­te džiaug­tis ir pui­kiai jaus­tis!

In­for­ma­ci­ja ir re­gist­ra­ci­ja: Bal­tų pr. 7, Kau­nas, tel. (8 37) 377 771, 8 697 08 888 49

2014 pavasaris

Sveikata

Ge­ra: po il­gos dar­bo die­nos, ke­lio­nės, nuo aukš­ta­kul­nių pa­var­gu­sioms ko­joms lim­fod­re­na­ži­nis ma­sa­žas – tar­si bal­za­mas, jau­nys­tės elik­sy­ras.

Vož­tu­vų yra ne tik šir­dy­je,

bet ir ko­jų ve­no­se Plo­nes­nės ko­ji­nės, trum­pes­nis si­jo­nas pa­va­ sa­rį iš­ryš­ki­na tai, ko žie­mą ne­bu­vo ma­ty­ti.

Ak, tos iš­si­plė­tu­sios ko­jų ve­nos! Jas rei­kia gy­dy­ti, ir ne tik dėl gro­žio – li­gos komp­li­ka­ ci­jos la­bai grės­min­gos.

TEKSTAS: Jus­tė Ki­bu­ry­tė

Prie­žas­čių yra daug Ke­tu­rių mo­te­r ų iš de­šim­ties ir kas penk­to vy­ro ko­jų ve­ nų krau­jo­ta­ka su­tri­ku­si. To­k ia rea­ly­bė.

50

O kai krau­jo­ta­ka su­tri­ku­si, ko­jas skau­da, iš­šo­ka ve­nų maz­ gai. Tai ne tik ne­gra­žu, bet ir pa­vo­jin­ga. „Ko­jų ve­nų li­gos paū­mė­ja šil­tuo­ju me­tų lai­ko­tar­piu, nes dėl ši­lu­mos at­si­pa­lai­duo­ja rau­ me­nys, ple­čia­si krau­ja­g ys­lės,

la­biau iš­r yš­kė­ja ti­ni­mas“, – at­ krei­pia dė­me­sį Kau­no kli­ni­kų gy­dy­to­ja krau­ja­g ys­lių chi­rur­gė Ža­na Ka­va­liaus­k ie­nė.

Ko­dėl tiek daug žmo­nių su­ trin­ka krau­jo­ta­ka ko­jų ve­no­se, jos iš­si­ple­čia? Pa­si­ro­do, jei ma­ mos ve­nos iš­si­plė­tu­sios, daž­ niau­siai šia li­ga ser­ga ir duk­ ros. Ar tai neiš­ven­gia­mai le­mia pa­vel­dė­ji­mas? „Iš tie­sų, jei vie­nas iš tė­v ų ser­ga šia li­ga, ti­k i­my­bė, kad mer­gai­tė pa­vel­dės ve­nų va­ri­ ko­z ę, yra apie 60 pro­c., o ber­ niu­kui – apie 40 pro­c. Jau ge­ ne­t iš­k ai nu­lem­ta, kad ve­nų vož­tu­vai yra šiek tiek silp­nes­

ni. Lai­kui bė­gant, jei dėl gy­ ve­ni­mo bū­do ten­k a il­gai sto­ vė­t i ar sė­dė­t i, blauz­dų rau­me­ nys ne­d ir­ba ir ve­ni­nis krau­jas tven­k ia­si ko­jo­se. Silp­nes­ni ve­ nų vož­tu­vai suy­ra ir ne­beat­ lie­k a sa­vo funk­ci­jos“, – pla­ čiai pa­pli­tu­sios li­gos prie­ž as­ tis var­d i­ja gy­dy­to­ja Ž.Ka­va­ liaus­k ie­nė.

Li­gą ga­li iš­pro­vo­kuo­t i ir hor­mo­ni­niai veiks­niai: bren­ di­mas, nėš­tu­mas, me­no­pau­ zė, ge­ria­mų­jų kont­ra­cep­t i­k ų var­to­ji­mas, nu­tu­k i­mas, aukš­ ta­kul­nių ba­te­lių avė­ji­mas, il­ ga­lai­k is kai­t i­ni­ma­sis sau­lė­je ir pir­t y­se.

2014 pavasaris

Pa­vo­jai bū­si­moms ma­moms „Esu tu­rė­ju­si pa­cien­čių, ku­ rioms ve­nų va­ri­ko­zė iš­si­v ys­tė nėš­tu­mo lai­ko­tar­piu. Vi­sos jos guo­dė­si, kad iki nėš­tu­mo bu­vo tik pa­r yš­kė­jęs ve­nų tink­las, ir bu­vo šo­k i­ruo­tos, kai taip grei­ tai at­si­ra­do va­ri­ko­zi­niai maz­ gai“, – da­li­ja­si pa­tir­ti­mi gy­dy­ to­ja Ž.Ka­va­liaus­k ie­nė.

Kai ku­rioms gy­dy­to­jos pa­ cien­tėms iš­si­v ys­tė komp­li­ka­ci­ jos – pa­v ir­ši­nių ve­nų trom­bof­ le­bi­tas ir gi­lių­jų ve­nų trom­bo­ zė. Šios mo­te­r ys bu­vo gy­dy­tos Aku­še­ri­jos ir gi­ne­ko­lo­gi­jos kli­ ni­ko­je iki pat gim­dy­mo. „Nėš­t u­mo me­t u ne­ga­l i bū­t i at­l ie­k a­mos jo­k ios ve­nų ope­ra­ ci­jos nei skle­ro­z a­v i­mo pro­ce­ dū­ros. Jei va­r i­ko­z ė be komp­ li­k a­ci­jų, už­ten­k a mū­vė­t i ant­ ros komp­re­si­nės kla­sės ko­ji­ nes. Iš­si­v ys­čius komp­l i­k a­ci­ joms rei­k a­l in­gas sta­cio­na­r i­

Ope­ra­ci­ja ne­skaus­ min­ga, ne­lie­ka jo­kių ran­dų, poo­pe­ra­ci­nis lai­ko­tar­pis trun­ka vos ke­lias va­lan­das.

nis gy­dy­mas: ski­r ia­m i ma­ž os mo­le­k u­l i­nės ma­sės he­pa­r i­ni­ niai pre­pa­ra­tai, ypač komp­l i­ kuo­tais at­ve­jais imp­lan­t uo­ja­ mi spe­cia­lūs filt­rai, ku­r ie ap­ sau­go, kad trom­bai ne­pa­tek­t ų į plau­čius“, – aiš­k i­na gy­dy­to­ja.

Svar­bu vož­tu­vo san­da­ru­mas Li­gos iš­si­v ys­t y­mo me­cha­niz­ mas la­bai pa­pras­tas: ji at­si­ran­ da dėl pa­v ir­ši­nių ve­nų vož­tu­v ų ne­san­da­ru­mo.

Ko­jų ve­no­se jie yra kas 7–15 cm, leng­vai at­si­da­ro krau­jui ky­ lant aukš­tyn ir tuč­tuo­jau už­si­ ve­ria, jam pra­te­kė­jus. Krau­jas iš ko­jų gi­lio­sio­mis ve­no­mis te­ka į apa­ti­nę tuš­čią­ją ve­ną ir grįž­ ta į šir­dį. Krau­jo tėk­mę šir­dies link sti­mu­liuo­ja ir pa­lai­ko su­ si­trau­k i­nė­jan­tys sker­sa­ruo­žiai ko­jų rau­me­nys. Krau­jui te­kė­ti prie­šin­ga kryp­ti­mi truk­do ve­nų vož­tu­vai, už­ker­tan­tys ke­lią ve­ ni­nės krau­jo­ta­kos ref­liuk­sui. „Jei­g u ve­na iš­si­plė­tu­si ar­ba vož­tu­vai pa­žeis­ti, jie vi­siš­kai ne­beuž­da­ro krau­ja­g ys­lės spin­ džio, ir krau­jas, at­si­pa­lai­da­v us ko­jų rau­me­nims, grįž­ta at­gal.

Taip vys­to­si ve­ni­nio krau­jo są­ sto­v is ko­jo­se. Ryš­kė­ja ve­ni­nė hi­per­ten­zi­ja, pro­gre­suo­ja lė­ti­ nis ve­nų ne­pa­kan­ka­mu­mas“, – aiš­k i­na Ž.Ka­va­liaus­k ie­nė.

Krau­jo­ta­kos su­tri­k i­mus le­ mia ir pė­dų de­for­ma­ci­jos – plokš­čia­pė­dys­tė, šlei­va­pė­dys­ tė, to­dėl tė­vai tu­ri at­k reip­ti į tai dė­me­sį, au­gin­da­mi vai­kus. Ko­ jų krau­jo­ta­kos su­tri­k i­mai ga­li tu­rė­ti įta­kos at­si­ras­ti pro­kto­lo­ gi­nėms pro­ble­moms.

Sveikata

Nuo­šir­di: chi­rur­gė Ž.Ka­va­liaus­kie­nė ne­ra­gi­na sku­bė­ti ope­ruo­tis iš­si­plė­tu­ sių ko­jų ve­nų, nes yra ir ma­žiau in­va­zy­vių gy­dy­mo me­to­dų.

Pri­si­de­da trom­bų pa­vo­jus Pir­mie­ji pra­si­de­dan­čios li­gos simp­to­mai – ko­jos grei­tai pa­ vargs­ta, bū­na sun­k ios, pa­tins­ ta, jas vars­to skaus­mas, pa­na­ šus į mėš­lun­gio. Iš­r yš­kė­ja iš­si­ plė­tu­sios ir pa­mė­lu­sios ve­nos, vė­liau at­si­ran­da maz­gai, ku­rie va­di­na­mi va­ri­ko­zi­niais.

Esant vė­les­nėms li­gos sta­di­ joms iš­plo­nė­ja blauz­dų oda, at­ si­ran­da ru­dos dė­mės ir ga­li at­ si­ver­ti žaiz­dos – tro­fi­nės opos.

Pri­si­dė­jus in­fek­ci­jai, iš­si­v ys­ to pa­žeis­tų au­di­nių už­de­gi­mas, dar la­biau blo­gė­ja krau­jo­ta­ka ir di­dė­ja trom­bo­zių ri­zi­ka. „Sup­ran­ta­ma, kad ne­rei­k ia lauk­ti, kol tai at­si­tiks. Bi­jo­ti ei­ ti pas gy­dy­to­ją – taip pat. Jo kon­sul­ta­ci­ja, ty­ri­mas ult­ra­gar­ su gal­būt pa­ro­dys, kad ope­ra­ ci­jos ne­rei­kės“, – chi­rur­gi­jos 51

2014 pavasaris

Sveikata

Ai­ri­nė Ku­či­nai­tė ki­ne­zi­te­ra­peu­tė

P

o il­gos dar­bo die­nos, ke­lio­nės, nuo aukš­ta­ kul­nių pa­var­gu­sioms ko­joms, prieš menst­ rua­ci­nį cik­lą jo­se be­si­kau­ piant skys­čiams ar ne­tgi po gim­dy­mo ga­li pa­dė­ti lim­fod­ re­na­ži­nis ma­sa­žas, ar­ba va­ di­na­mo­ji pre­so­te­ra­pi­ja. Tai pro­ce­dū­ra, at­lie­ka­ma komp­ re­si­nės te­ra­pi­jos apa­ra­tu.

Ant ko­jų už­mau­na­mi spe­cia­ lūs il­gų ko­ji­nių ar­ba ran­ko­ vių ap­li­ka­to­riai, vib­ruo­jan­čio slė­gio ban­gos suak­ty­vi­na bend­rą lim­fos apy­ta­ką no­ri­ mo­je sri­ty­je (pa­pras­tai ko­jų ir pil­vo) ir tie­sio­gi­ne pra­sme iš­stu­mia lim­fą iš pe­ri­fe­ri­jos į stam­bią­sias lim­fa­gys­les bei krau­ja­gys­les.

Taip yra ko­re­guo­ja­mos kū­no for­mos, ma­ži­na­mas ce­liu­ li­tas, pa­ti­ni­mas, ge­ri­na­ma krau­jo­ta­ka. Lim­fod­re­na­žas ska­ti­na skys­čių pa­si­ša­li­ni­ mą iš or­ga­niz­mo, su­ma­ži­na pa­bur­ki­mą ir ti­ni­mą, ge­ri­na ląs­te­lių me­džia­gų apy­kai­tą.

Pro­ce­dū­ra ne­rei­ka­lau­ja jo­kio spe­cia­laus pa­si­ren­gi­mo.

Lim­fod­re­na­ži­nis ma­sa­žas taip pat gy­do ce­liu­li­tą. Pui­kiai tin­ka de­rin­ti kar­tu su kū­no va­kuu­ mi­niu ma­sa­žu: šis vei­kia pa­ vir­šu­ti­nį odos sluoks­nį, la­biau skir­tas krau­jo­ta­kai ak­ty­vin­ti, o pre­so­te­ra­pi­ja vei­kia kur kas gi­liau, iš­ju­din­da­ma kar­tu ir lim­ fą. Me­to­das tin­ka žmo­nėms, ku­riems nuo­lat šą­la ko­jos, po trau­mų, ope­ra­ci­jų, taip pat ir on­ko­lo­gi­nių, ne­tgi de­tok­si­kuo­ ja, iš or­ga­niz­mo ša­li­na šla­kus ir tok­si­nus, ge­ri­na rau­me­nų to­nu­są, stang­ri­na odą.

52

spe­cia­lis­tė Ž.Ka­va­liaus­k ie­nė ti­k i­na, kad veiks­min­gas ga­li bū­ti gy­dy­mas vais­tais.

Yra vais­tų, ku­rie su­stip­ri­na ve­nų sie­ne­ lių to­nu­są, ma­ži­na jų su­gle­bi­mą, iš­si­plė­ti­ mą, slo­pi­na už­de­gi­mus, slo­pi­na trom­bų su­ si­da­r y­mą, pa­de­da iš­veng­ti ve­nų va­ri­ko­zės komp­li­ka­ci­jų. Vais­tus rei­k ia ger­ti du tris mė­ne­sius, kar­tais net ke­lis kur­sus per me­ tus. Toks gy­dy­mas ku­riam lai­kui ati­to­li­na ope­ra­ci­ją. „Kar­tu su vais­tais daž­nai ski­ria­mas gy­ dy­mas he­pa­ri­ni­niais te­pa­lais ir komp­re­si­ ne te­ra­pi­ja. Te­pa­lai pra­si­skver­bia po oda, ją vė­si­na ir gai­v i­na, o tai ypač nau­din­ga, kai ji yra su­dir­gin­ta“, – aiš­k i­na gy­dy­to­ja chi­ rur­gė.

Gy­do­mie­ji te­pa­lai ge­ri­na krau­jo­ta­ką, ma­ži­na už­de­gi­mą, ede­mą, skaus­mą ir nie­ žė­ji­mą, slo­pi­na trom­bų su­si­da­r y­mą.

Dar vie­nas ne­chi­rur­gi­nis gy­dy­mo me­to­ das – komp­re­si­nė te­ra­pi­ja. Jai nau­do­ja­mos komp­re­si­nės ko­ji­nės ap­spau­džia ko­ją tam tik­ru slė­giu, pri­k lau­so­mai nuo jų kla­sės.

Ko­ji­nės ak­t y­v i­na krau­jo­ta­ką, to­dėl efek­ tas dau­ge­liu as­pek­tų tei­gia­mas. Net ke­lio­ nė­je, ypač skren­dant lėk­tu­v u, la­bai tin­ka komp­re­si­nės ko­ji­nės. Jų ne­ga­li­ma mū­vė­ti tik tuo at­ve­ju, kai, be ve­ni­nio ne­pa­kan­ka­ mu­mo, iš­si­v ys­tęs dar ir ar­te­ri­nis, per­spė­ ja gy­dy­to­ja.

Trys chi­rur­gi­niai me­to­dai Jei li­ga to­li pa­žen­g ia ir komp­li­kuo­ja­si, ją vi­siš­k ai įveik­t i įma­no­ma tik chi­r ur­g i­niu bū­du. „Kla­si­k i­nis ve­nų ope­ra­ci­jos me­to­das tai­ ko­mas jau se­niai. Per kirkš­nies ar­ba pa­ kink­lio pjū­v į įve­da­mas spe­cia­lus zon­das ir pa­ša­li­na­mas di­džio­sios ar­ba ma­žo­sios poo­ di­nės ve­nos ka­mie­nas. Va­ri­ko­zi­niai maz­ gai ša­li­na­mi per at­ski­rus ma­žus pjū­ve­lius blauz­do­je“, – aiš­k i­na krau­ja­g ys­lių chi­rur­gė Ž.Ka­va­liaus­k ie­nė.

7–15 cm

– tokiu atstumu Ko­jų ve­no­se išsidėstę vož­tu­vai.

Ji ti­k i­na, kad po to­k ių ope­ra­ci­jų li­go­niai jau ki­tą die­ną iš­lei­džia­mi į na­mus, o po sa­ vai­tės ga­li bū­ti dar­bin­gi, jei dar­bas ne­su­si­ jęs su sun­k iu fi­zi­niu krū­v iu. „Anks­čiau bu­vo tai­ko­mas ve­nų skle­ro­ za­v i­mo me­to­das, su­lei­džiant gry­ną skle­ro­ zuo­jan­t į pre­pa­ra­tą. Da­bar pri­pa­žin­ta, kad pa­žan­ges­nė pu­tų skle­ro­te­ra­pi­ja. Ji at­lie­ka­ ma per 15–30 mi­nu­čių, ne­rei­k ia vais­tų nuo skaus­mo, li­go­nis iš kar­to po pro­ce­dū­ros ga­li vaikš­čio­ti ir už­siim­ti įpras­ti­ne veik­la.

Pu­tos pa­ruo­šia­mos pa­gal spe­cia­lią me­to­ di­ką iš skle­ro­zuo­jan­čio vais­to ir su­švirkš­ čia­mos į pa­žeis­tą ve­ną. Jos sie­ne­lė su­dir­gi­ na­ma, su­sto­rė­ja vi­di­nis sluoks­nis ir ve­na užan­ka. Taip su­stab­do­mas ne­tai­syk­lin­gas krau­jo te­kė­ji­mas“, – me­to­di­ką aiš­k i­na gy­ dy­to­ja Ž.Ka­va­liaus­k ie­nė.

Nau­jau­sias chi­rur­gi­nis ve­nų va­ri­ko­ zės gy­dy­mo me­to­das – ope­ra­ci­ja en­do­ve­ ni­niu la­ze­riu ir gy­dy­mas in­ten­sy­v ia pul­si­ ne švie­sa. „Ope­ruo­jant en­do­ve­ni­niu la­ze­riu įpras­ ti­nių pjū­v ių ne­rei­k ia. Pa­kan­ka kont­ro­liuo­ jant ult­ra­gar­su, pra­du­riant odą, įves­ti švie­ so­lai­dį. Per ope­ra­ci­ją ult­ra­gar­so kont­ro­lė­ je ve­nos sie­ne­lė pa­vei­k ia­ma la­ze­rio švie­ sos ener­gi­ja ir ve­nos spin­dis su­si­trau­k ia bei užan­ka. Ope­ra­ci­ja ne­skaus­min­ga, ne­lie­ka jo­k ių ran­dų, poo­pe­ra­ci­nis lai­ko­tar­pis trun­ ka vos ke­lias va­lan­das“, – apie me­to­do pri­ va­lu­mus pa­sa­ko­ja chi­rur­gė Ž.Ka­va­liaus­ kie­nė.

Kaip ap­si­sau­go­ti?

■■ Daug vaikš­čio­ti, plau­kio­ti, va­ži­nė­ti dvi­ra­čiu – tai ak­ty­vi­na ko­jų krau­jo­ta­ ką ir kar­tu ma­ži­na ve­nų li­gų ri­zi­ką.

■■ Vy­rams, mėgs­tan­tiems sun­kią­ją at­le­ti­ką, ne­ga­li­ma spor­tuo­jant kil­no­ti sun­kių svar­me­nų sto­vi­mo­je pa­dė­ty­je.

■■ Ge­ne­tiš­kai pa­vel­dė­ju­siems li­gą pa­ta­ria­ma mū­vė­ti komp­re­si­nes ko­ji­nes.

2014 pavasaris

Sveikata

Pro­fi­lak­ti­ka: pa­si­prie­ši­ni­mas skie­pams, anot me­di­kų, nei mo­ty­vuo­tas, nei pa­grįs­tas.

„Shut­ters­tock“ nuo­tr.

Nau­ja ma­da

su liūd­nais pa­da­ri­niais Vos pa­skli­dus kal­boms apie skie­pų ža­lą ir ėmus jų veng­ ti, iš­ny­ku­sios li­gos jau grįž­ ta. Tai liu­di­ja fak­tai ir skai­čiai.

TEKSTAS: Ra­mu­nė Mu­zi­ke­vi­čiū­tė

54

prieš dvejus metus Kau­no Cent­ro po­lik­li­ni­ko­je 30 me­tų vai­kų li­g ų gy­dy­to­ja dir­ban­ti As­ta Rui­bie­nė sa­ko, kad di­džiau­sia ne­no­ro skie­py­ti vai­kus ban­ ga bu­vo ki­lu­si prieš dve­jus me­tus.

Tuo­met tė­vai at­si­sa­k y­da­vo ne vie­nos ar ki­tos konk­re­čios vak­ci­nos, o vi­so nau­ja­gi­ miams ir vai­kams pri­va­lo­mo skie­pų pa­ke­ to. Lie­tu­vo­je pa­gal vai­kų pro­fi ­lak­ti­nį ka­ len­do­rių yra skie­pi­ja­ma nuo 10 in­fek­ci­jų. „Jo­k ių nor­ma­lių ar­g u­men­tų, ko­dėl tė­vai ne­no­ri skie­py­ti vai­ko, mes neiš­girs­ta­me“, – apie nau­ją ma­dą ne­skie­py­ti sa­vo at­ža­lų pa­ sa­ko­ja Kau­no Cent­ro po­lik­li­ni­kos vyr. vai­ kų gy­dy­to­ja A.Rui­bie­nė.

Užk­re­čia­mų­jų li­g ų ir AIDS cent­ro duo­ me­ni­mis, pa­ti di­džiau­sia epi­de­mio­lo­gi­nė duo­bė bu­vo 2010–2012 m., kai la­bai daug vai­kų iki 18 me­tų li­ko ne­pas­k ie­py­ti pa­gal nu­sta­t y­tą ka­len­do­rių. „Prob­le­ma au­ga dėl to, kad daug me­tų bu­vo ap­leis­tas in­for­ma­ci­nis dar­bas. Pag­ rin­di­nis dė­me­sys bu­vo ski­ria­mas vak­ci­ noms pirk­ti, tam, kad jų at­si­ras­tų mū­sų ša­ ly­je, o ne in­for­ma­ci­jai apie nau­dą skleis­ti.

Dėl to su­si­da­rė spra­gos, o jas už­pil­do ne­ pa­tik­rin­tos teo­ri­jos“, – nei­gia­mo po­žiū­rio apie skie­pus su­si­for­ma­v i­mą ko­men­tuo­ja Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to Vai­kų li­g ų kli­ni­kos ve­dė­jas pro­fe­so­rius Vy­ tau­tas Uso­nis.

2014 pavasaris

jų sudėtinių dalių (komponentų) bei pagalbinių cheminių medžiagų. Vakcinos sudėtyje esančios stabilizuojančios, konservuojančios medžiagos būtinos tam, kad vakcinos kokybė būtų garantuota visą vakcinos galiojimo laiką. Visos šios medžiagos jautriems žmonėms gali sukelti nepageidaujamų reakcijų.

Dažniausios yra vietinės reakcijos: injekcijos vieta parausta ir patinsta, šie požymiai per kelias dienas praeina be gydymo.

Eglė Jodžiūnienė šeimos gydytoja

UAB „Saulės

šeimos medicinos centras“

­L

ietuvoje vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius yra patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu, atsižvelgiant į Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, kitų Europos Sąjungos šalių patirtį, vaikų profilaktinių skiepijimų tęstinumą ir užkrečiamųjų ligų epidemiologinę situaciją Lietuvoje.

Profilaktinių vakcinų paskirtis – nesukeliant ligos paleisti natūralius imuninės sistemos gynybinius mechanizmus prieš ligos sukėlėją. Vakcinos yra sudėtiniai preparatai, sudaryti iš susilpnintų arba užmuštų bakterijų ar virusų arba

Skie­pai nė­ra švęs­ tas van­de­nė­lis, tai – bio­lo­gi­nis pre­pa­ra­ tas, ku­ris tu­ri pri­gy­ti or­ga­niz­me.

Vakcinacija yra paplitusi visame pasaulyje: ji leidžia užkirsti kelią ligai. Skiepai lėmė, kad pasaulyje ir Lietuvoje kai kurios ligos visai išnyko arba baigia išnykti.

Daug užkrečiamųjų ligų, kadaise buvusių labai dažnų ir neretai mirtinų (pvz., difterija, pasiutligė, stabligė), šiandien labai veiksmingai kontroliuojamos. Tačiau vakcinomis valdomų ligų sergamumo sumažėjimas klaidingai nuteikia visuomenę ir kai kuriuos medikus nesiskiepyti ir neskiepyti savo vaikų nuo ligų, kurių seniai nėra. Dėl tokio požiūrio dalis vaikų lieka neapsaugoti nuo pavojingų užkrečiamųjų ligų.

Pasiskiepijus didžiajai visuomenės daliai, susidaro visuomenės imunitetas ir taip apsaugomi net ir nesiskiepiję (vieni dėl tam tikrų ligų ar būklių, kiti tiesiog atsisakę) jos nariai. Tačiau daugėjant visuomenėje neskiepytų asmenų, didėja tikimybė vakcinomis valdomų ligų protrūkiams.

Esant nepakankamai paskiepytų žmonių visuomenėje, vis daugiau keliaujant po kitas

„Vai­kai vėl pra­dė­ti skie­py­ti nuo kok­liu­šo, dif­te­ri­jos, stab­li­gės, po­lio­mie­li­to, ne­tgi tu­ ber­ku­lio­zės. Ma­nau, tai yra pui­ki ge­res­nio po­žiū­rio į skie­pus pra­džia. Tė­vai vėl taps są­ mo­nin­gi ir no­rės skie­py­ti sa­vo vai­kus“, – ge­ rė­jan­čia sta­tis­ti­ka džiau­gia­si Užk­re­čia­mų­jų li­gų ir AIDS cent­ro (ULAC) Imu­nop­ro­fi­lak­ ti­kos sky­riaus ve­dė­ja Dai­va Raz­mu­vie­nė.

Bi­jo be rei­ka­lo Sta­t is­t i­k a ro­d o, kad 2013-ai­s iais, pa­ ly­g in­t i su 2010 m., skie­p ų apim­t ys skir­ tin­g o­s e gru­p ė­s e vėl pra­d ė­j o kil­t i 1–3 pro­c .

Vil­niaus uni­ver­si­te­to On­ko­lo­gi­jos ins­ti­tu­to Fi­zi­nės me­di­ci­nos ir rea­bi­li­ta­ci­jos sky­riaus me­di­ci­nos bio­lo­gas-fi­to­te­ra­peu­tas Juo­zas Ruo­lia sa­ko, kad žmo­nės vak­ci­nos bi­jo be rei­ka­lo.

Sveikata

šalis yra rizika ne tik parsivežti šių ligų sukėlėjų ir susirgti, bet ir platinti juos visuomenėje.

Reikėtų nepamiršti, kad ligų sukėlėjai niekur nedingsta, o ligos grįžta, daugėja susirgimų tymais, kokliušu. Dauguma ligų, nuo kurių vakcinuojama, nepavojingos, kol nėra komplikacijų, deja, kartais komplikacijos baigiasi invalidumu ar net mirtimi. Kol nelaimė neištinka, niekas nesusimąsto, ką tai iš tikrųjų reiškia. Mūsų mažieji negali patys pasirinkti, už juos nusprendžia tėvai. Kai kurie teigia, kad užaugęs vaikas, jei norės pats pasiskiepys.

Tačiau kai kurios infekcinės ligos pavojingiausios pirmaisiais gyvenimo metais. Deja, pastaruoju metu tėvų, abejojančių skiepų nauda ir atsisakančių skiepyti savo vaikus, vis daugėja.

Skiepai reikalingi – nenoras skiepytis bus tik tol, kol neatsitiks kas nors baisaus. Tėvai turėtų atidžiau rinktis informaciją apie skiepus, nepasikliaudami vien tik informacija internete, kur kiekvienas žmogus, prisistatęs žinovu, gali skleisti neteisingą informaciją. Daugiau reikėtų pasikliauti moksline literatūra, medikų patirtimi, sveikatos organizacijų rekomendacijomis. O mūsų visų tikslas vienas – sveiki mūsų vaikai, sveiki mes patys, sveikesnė visuomenė.

„Šiuo­lai­k i­niai skie­pai nė­ra vien­ti­sos bak­te­ri­jos, o tik jų da­lys: da­lis ap­val­ka­lo, da­lis bran­duo­lio, da­lis RNR, da­lis DNR. Tai nie­kaip ne­ga­li su­kel­ti li­gos, jie tik suak­ ty­v i­na imu­ni­nę sis­te­mą an­ti­kū­nui su­kur­ti.

Bak­te­ri­jų ir vi­ru­sų da­lys – an­ti­ge­nai, į ku­ riuos su­rea­g uo­ja mū­sų imu­ni­nė sis­te­ma ir su­si­ku­ria an­ti­kū­nus“, – aiš­k i­na J.Ruo­lia.

Pa­sak spe­cia­lis­tų, or­ga­niz­mo reak­ci­ja po vak­ci­nos – na­tū­ra­li, to­dėl tė­vai ne­tu­rė­ tų nuo­gąs­tau­ti, kai or­ga­niz­mas su­rea­g uo­ja į sve­tim­kū­nį. „Skie­pai nė­ra švęs­tas van­de­nė­lis, tai – bio­lo­gi­nis pre­pa­ra­tas, ku­ris tu­ri pri­g y­ti or­ ga­niz­me. Jau pa­ti in­jek­ci­ja yra pro­ce­dū­ra, to­dėl į ją rea­g uo­ja­ma. Vak­ci­no­je yra 55

2014 pavasaris

Sveikata

bio­lo­gi­nių me­džia­gų, ku­rios tu­ri su­ža­din­ ti imu­ni­te­tą, o kar­tu tu­ri at­si­ras­ti pa­rau­di­mas, pa­ti­ni­mas“, – aiš­ki­na pro­fe­so­rius V.Uso­nis.

Vak­ci­nos nuo­lat to­bu­li­na­mos, vi­si ne­pa­ gei­dau­ja­mi reiš­k i­niai re­gist­ruo­ja­mi. Jei­g u jie pa­si­reiš­kė vai­kui po skie­po, tė­vai ga­li tai už­re­gist­ruo­ti Vals­t y­bi­nės vais­tų kont­ro­lės tar­ny­bos in­ter­ne­to pus­la­py­je www.vvkt.lt.

Jo­kių nor­ma­lių ar­gu­ men­tų, ko­dėl tė­vai ne­ no­ri skie­py­ti vai­ko, mes neiš­girs­ta­me.

Ne­pag­rįs­tos teo­ri­jos Vai­kų gy­dy­to­ja A.Rui­bie­nė įsi­ti­k i­nu­si, kad dau­giau­sia ža­los da­ro ne ne­pa­gei­dau­ja­mas vak­ci­nos po­vei­k is, o vi­suo­me­nė­je pa­pli­tu­si in­for­ma­ci­ja apie skie­pų ža­lą. „Bu­vo pa­skelb­ta vie­na pub­li­ka­ci­ja apie tai, kad skie­pai su­ke­lia au­tiz­mą. Tai iš­gąs­di­ no la­bai daug tė­vų. Vė­liau ta pub­li­ka­ci­ja bu­ vo pa­neig­ta, ta­čiau tas pa­nei­gi­mas jau ne­bu­ vo taip karš­tai priim­tas kaip pa­ts ne­tei­sin­gas fak­tas apie skie­pų po­vei­kį“, – apie abe­jo­ti­nų teo­ri­jų ža­lą pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ja A.Rui­bie­nė.

Pro­fe­so­rius V.Uso­nis pa­brė­žia, kad ne­ga­ li­ma pa­si­k liau­ti abst­rak­čio­mis teo­ri­jo­mis, vi­suo­met rei­k ia ieš­ko­ti pa­ti­k i­mos ir moks­ liš­kai pa­grįs­tos in­for­ma­ci­jos.

„Shut­ters­tock“ nuo­tr.

o

s

56

il g

„La­bai svar­bu, kad ir be­si­mo­ky­da­mi me­di­ kai iš­girs­tų kva­li­fik­ uo­tus paaiš­ki­ni­mus. Juk yra me­di­kų, ku­rie taip pat ne­su­vo­kia šiuo­lai­ki­ nio skie­po san­da­ros. Skie­pai jau yra ki­to­kie nei so­vie­tų lai­kais. Man pa­čiam be­si­mo­kant ins­ ti­tu­te dės­ty­to­jai myk­da­vo, kad skie­pai su­ke­lia ša­lu­ti­nį po­vei­kį. Kai dės­ty­to­jas pa­ts nė­ra tik­ ras, pa­sė­ja abe­jo­nę, tai ir stu­den­tui ar spe­cia­lis­ tui ky­la pa­grįs­tų abe­jo­nių“, – apie išau­gu­sio ne­ pa­si­ti­kė­ji­mo vak­ci­no­mis prie­žas­tis svars­to me­ di­ci­nos bio­lo­gas-fi­to­te­ra­peu­tas J.Ruo­lia.

Ne tik vai­kams Pir­mai­siais skie­pais nau­ja­gi­miai tu­ri bū­ ti pa­skie­py­ti dar gim­dy­mo na­muo­se. Vė­liau pa­gal skie­pų ka­len­do­rių vak­ci­nos su­skirs­ty­ tos iki 16 me­tų. Ta­čiau, pa­sak me­di­kų, tuo žmo­nių su­vo­k i­mas apie skie­pus ir bai­gia­si. „Išei­na iš vai­kų po­lik­li­ni­kos, ir skie­pus vi­ si pa­mirš­ta. Jei­gu žmo­gus nie­ka­da ne­su­si­du­ ria su konk­re­čia li­ga, an­ti­kū­nų jo or­ga­niz­me nuo­lat ma­žė­ja. To­dėl la­bai svar­bi re­vak­ci­na­ ci­ja. Suau­gę žmo­nės ne­be­tu­ri imu­ni­te­to, nes ne­be­sis­kie­pi­ja. Jie tam­pa už­kra­to šal­ti­niais“, – apie tai, kad skie­pai ne tik ma­žų vai­kų rei­ka­ las, pri­me­na gy­dy­to­ja A.Rui­bie­nė.

Pro­fe­so­rius V.Uso­nis pri­dū­rė, kad yra žmo­nių, ku­rių skie­py­ti ne­ga­li­ma, to­dėl la­ bai svar­bu, kad jų neužk­rės­tų są­mo­nin­gai ne­si­skie­pi­ję žmo­nės.

Pra­si­dė­tų li­gų pro­trū­kiai Tė­vų ar­gu­men­tai, kad skie­pai nuo se­niai iš­ ny­ku­sių li­gų yra be­tiks­liai, me­di­kams ne­su­

vo­kia­mi. „Es­mi­nė ne­tie­sa, kad li­gos iš­ny­ko ir nie­ko da­ry­ti ne­be­rei­kia. Tos li­gos yra iš­ny­ ku­sios to­dėl, kad vai­kai yra skie­pi­ja­mi. Kai tik skie­pų pro­gra­mos su­trin­ka, li­gos grįž­ta.

Lie­tu­vo­je prieš dve­jus me­tus mū­sų kli­ni­ko­ se mi­rė ne­pas­kie­py­tas kū­di­kis nuo kok­liu­šo.

Po­lio­mie­li­tas Lie­tu­vo­je iš­ny­kęs nuo 1972 m., bet jei tik nu­sto­si­me skie­py­ti, li­ga ga­li tuoj pat su­grįž­ti, ir tai yra įro­dy­ta dau­ge­ly­je pa­ sau­lio ša­lių“, – per­spė­ja V.Uso­nis.

ULAC duo­me­ni­mis, 2010–2013 m. už­ fik­suo­tas di­džiau­sias pro­cen­tas ne­skie­py­tų vai­kų, ku­rie da­bar pa­ten­ka į ri­zi­kos gru­pę.

Me­di­kai sa­ko jau su­si­du­rian­t ys ir su liūd­ nais to­k io tė­v ų spren­di­mo pa­da­ri­niais. „Pas­ta­ruo­ju me­tu pa­ste­bė­tas dvi­me­ čių vai­kų ser­ga­muams ty­mais, rau­do­nu­ ke, kiau­ly­te. Vi­si su­si­rgę vai­kai – ne­skie­py­ ti“, – prieš dve­jus me­tus ki­lu­sios ban­gos at­ si­sa­ky­ti skie­pų pa­da­ri­nius var­di­ja gy­dy­to­ja A.Rui­bie­nė.

Pa­sak Užk­re­čia­mų­jų li­g ų ir AIDS cent­ro Imu­nop­ro­fi ­lak­ti­kos sky­riaus ve­dė­jos Dai­ vos Raz­mu­v ie­nės, ly­giai to­k ia pa­ti ma­da, tik ge­ro­kai anks­čiau nei Lie­tu­vo­je, bu­vo nu­v il­ni­ju­si per vi­są Eu­ro­pą. Šios ma­dos pa­ da­ri­niai jau pa­si­reiš­kė de­šim­ti­mis tūks­tan­ čių li­g ų at­ve­jų per vie­nus me­tus. „Ir šie­met jau esa­me ga­vę pra­ne­ši­mų apie mir­tis, ku­rios iš­ti­ko 16–19 me­tų vai­ kus, su­si­rgu­sius ty­mais, Olan­di­jo­je ir Jung­ ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je. O juk in­fek­ci­ja yra val­ do­ma skie­pais. Lie­tu­vo­je per­nai taip pat re­ gist­ruo­tas ty­mų pro­trū­k is, kai su­si­rgo 35 as­me­nys“, – var­di­ja D.Raz­mu­v ie­nė. Šiais me­tais Lie­tu­vo­je ty­mais jau su­si­rgo trys žmo­nės.

Sveikata

2014 pavasaris

sveikata

Stipri širdis ir energija –

brandaus amžiaus džiaugsmas „Ge­ra sa­vi­jau­ta, ener­gi­ja – taip ke­ti­nau pa­si­ tik­ti bran­dų am­žių. Bet am­žius, stre­sai, rū­ pes­čiai da­rė sa­vo – per­žen­gu­si še­šias­de­šim­ties slenks­tį pa­ju­tau, kad svei­ka­ta pra­stė­ja, dar­ buo­tis vis sun­kiau. Prie­žas­tis – dėl am­žiaus at­si­ra­du­sios šir­dies ir krau­ja­gys­lių, są­na­rių li­gos, aukš­tas krau­jos­pū­dis.

S

up­ra­tau, kad yra du ke­liai – ar­ba nuo­lan­kiai pa­si­duo­ti lai­ko tėk­ mei, ar­ba ras­ti bū­dą pa­ge­rin­ti šir­ dies dar­bą, su­stip­rin­ti krau­ja­gys­ les, įkrau­ti kū­no gy­vy­bi­nės ener­ gi­jos „aku­mu­lia­to­rius“. Bet KAIP? Vi­są gy­ve­ni­mą sten­giuo­si kuo ma­žiau var­to­ti che­mi­nių vais­tų, gy­dy­tis na­tū­ra­liais me­to­dais. Ar yra bū­das sveik­ti be sau­jo­mis ry­ja­mų vais­tų, me­di­ka­men­tų?

To­kį bū­dą pa­siū­lė duk­tė Dai­va. Ji, daug ener­gi­jos dar­bui ski­rian­ti mo­te­ris, pa­si­ju­to pui­kiai, pa­si­nau­do­ju­si ozo­no pro­ce­dū­ro­mis.

Pa­ge­rė­jo anks­čiau iš­si­ba­lan­sa­vęs Dai­vos mie­ gas, sa­vi­jau­ta, iš­vaiz­da. Duk­ters aky­se vėl su­ ži­bo gy­ve­ni­mo džiaugs­mas. „Ma­ma, aš da­bar kal­nus ga­lė­čiau nu­vers­ti“, – tvir­ti­no ji.

Nu­ta­riau iš­ban­dy­ti. Me­di­ci­nos kli­ni­ko­je „Mi­ra­me­da“ at­li­kau ozo­no­te­ra­pi­jos pro­ce­dū­ rų kur­są. Kaip nu­džiu­gi­no nau­ja gai­vi, ge­ra sa­vi­jau­ta! Krau­jos­pū­dis nor­ma­li­za­vo­si, din­ go gal­vos skaus­mai. Ne­be­pa­vargs­tu kop­da­ ma laip­tais. Lio­vė­si tin­ti, skau­dė­ti ko­jos, vėl dir­bau mėgs­ta­mus so­do dar­bus. Džiu­gi­na ir tai, kad oda ta­po skais­tes­nė, svei­kes­nė. Da­ bar drau­gėms, per­ko­pu­sioms pen­kias­de­šimt­ me­tį, re­ko­men­duo­ju ozo­no­te­ra­pi­ją“, – tai ak­ to­rės Dai­vos Tamošiūnaitės ma­mos Ge­nu­tės Tamošiūnienės pa­sa­ko­ji­mas.

Dai­vai, Ge­nu­tei ir dau­ge­liui pa­gel­bė­jęs Že­mės at­mos­fe­ros gy­vy­bi­nis ele­men­tas ozo­

nas (ak­ty­vu­sis de­guo­nis O3) puo­šia­mas ir jau­nys­tės bei gy­vy­bės elik­sy­ro epi­te­tais.

Poe­tiš­ką pa­va­di­ni­mą O3 pa­tei­si­no su kau­ pu: tai stip­riau­sias gam­ti­nis an­ti­bio­ti­kas, ne­ su­ke­lian­tis jo­kių ša­lu­ti­nių ar nei­gia­mų reiš­ ki­nių. Me­di­ci­nos la­bo­ra­to­ri­jo­se pa­ruo­šia­ mas itin šva­rus me­di­ci­ni­nis ozo­nas.

Ozo­nas la­bai pa­de­da gy­dant to­kias lė­ti­nes li­gas, kaip šir­dies ir krau­ja­gys­lių, cuk­ri­nis dia­be­tas, inks­tų ir ke­pe­nų li­gos, gi­ne­ko­lo­ gi­niai ir and­ro­lo­gi­niai su­si­rgi­mai, centrinės nervų sistemos, kau­lų ir są­na­rių li­gos ir kt.

Kaip gro­žio ir at­jau­ni­ni­mo prie­mo­nė, ozo­ nas sėk­min­gai nau­do­ja­mas kos­me­to­lo­gi­jo­je.

Ozo­nas – pui­ki prie­mo­nė, už­ker­tan­ti ke­lią Alz­hei­me­rio li­gai, dep­re­si­jai, skle­ro­zei.

Gyvybės eliksyras – Tau ir man. Ozo­no­ te­ra­pi­ja, pa­gel­bė­ju­si Ge­nu­tei, sėk­min­gai pa­ sau­ly­je nau­do­ja­ma dau­giau kaip 20 me­tų. Šis me­to­das nau­din­gas ne tik ser­gan­tie­ siems šir­dies, lė­ti­nė­mis, odos ar kt. li­go­mis, bet ir vy­res­nio am­žiaus pa­cien­tams – su­ma­ ži­na am­žiaus su­ke­lia­mus ne­ga­la­vi­mus, tin­ka ir pa­gal­bi­niam gy­dy­mui, ir kaip pui­ki li­gų pro­fi­lak­ti­kos prie­mo­nė.

Ozo­no po­vei­kis sen­jo­rams: • or­ga­niz­mas ap­rū­pi­na­mas de­guo­ni­mi, ša­li­na­mi krau­jo apy­ta­kos su­tri­ki­mai ir jų pa­da­ri­niai – gal­vos svai­gi­mas, ne­sta­bi­lu­mas, fi­zi­nio ak­ty­vu­mo su­men­kė­ji­mas; • ryš­kiai su­stip­ri­na imu­ni­te­tą;

• leng­vi­na de­men­ci­jos, ate­rosk­le­ro­zės, Alz­hei­me­rio li­gos simp­to­mus, stab­do šių li­ gų vys­ty­mą­si; • grei­čiau sveiks­ta­ma po li­gos, ope­ra­ci­jos; • ryš­kiai ge­rė­ja są­na­rių, krau­ja­gys­lių, šir­dies ir kvė­pa­vi­mo sis­te­mų, neu­ro­lo­gi­nė būk­lė; • pa­ge­rė­ja gy­ve­ni­mo ko­ky­bė ir sa­vi­jau­ta.

Lai­ku pa­nau­do­ta ozo­no­te­ra­pi­ja ga­li pa­dė­ti vi­siems! Me­di­ci­nos kli­ni­kos „Mi­ra­me­da“ gy­dy­ to­jas ozo­no­te­ra­peu­tas Albert Albertjan tei­gia: „Ozo­nas – šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus są­jun­gi­nin­kas.

Juk mes vi­si nuo­lat užim­ti, sku­ba­me, ne vi­sa­ da spė­ja­me tin­ka­mai pa­si­rū­pin­ti sa­vo ir ar­ti­mų­ jų sa­vi­jau­ta, svei­ka­ta. Ozo­nas pa­de­da iš­spręs­ti svei­ka­tos pro­ble­mas, su­stip­rin­ti vi­sas or­ga­niz­ mo sis­te­mas grei­tai, il­gam ir veiks­min­gai. Tai pa­čios gam­tos do­va­na šiuo­lai­ki­niam žmo­gui.“ Pa­ren­gė Ag­nė Tar­vy­dai­tė

57

2014 pavasaris

Sveikata

De­šimt in­fek­ci­jų, ku­rias nu­ga­lė­jo žmo­ni­ja

V

i­ru­sai ir bak­te­ri­jos iki pat XX a. pra­džios kel­da­vo di­džiau­sią grės­ mę žmo­nių gy­v y­bei ir svei­ka­tai.

Jų su­ke­lia­mos epi­de­mi­jos per ke­ lias die­nas su­nai­kin­da­vo mi­li­jo­ nus gy­ven­to­jų.

XIX a. žmo­ni­jos ko­va su pa­vo­jin­go­mis li­go­mis bu­vo pir­ma­sis žings­nis. Bū­tent ta­ da at­si­ra­do pir­mie­ji skie­pai ir imu­no­lo­gi­ ja – moks­lo ša­ka, ti­rian­ti žmo­gaus or­ga­niz­ mo na­tū­ra­lias ap­sau­gi­nes funk­ci­jas.

Tik­ru per­vers­mu me­di­ci­nos is­to­ri­jo­je ta­po an­ti­bio­ti­ko – pe­ni­ci­li­no at­ra­di­mas. Nuo ta­da dau­ge­lis iki šiol mir­ti­nų li­gų yra pa­g y­do­mos.

Rau­pai Tai pir­mo­ji li­ga, ku­rią nu­ga­lė­ti pa­dė­jo skie­pai.

Rau­pai žmo­ni­ją ka­ma­vo nuo neat­me­na­mų lai­kų, o juos su­kel­da­vo na­tū­ra­lių rau­pų vi­ru­ sas, plin­tan­tis oro la­še­li­niu bū­du. Per dvi sa­ vai­tes nuo už­si­krė­ti­mo iš pra­džių bur­no­je, ant ran­kų, vė­liau ant vi­so kū­no iš­ky­la pūs­le­ lių. Mir­ti­mi li­ga ga­li baig­tis tik tuo at­ve­ju, jei­ gu pūs­le­lės pra­de­da jung­tis vie­na su ki­ta – su­ si­for­muo­ja di­džiu­lės žaiz­dos. Mir­tin­gu­mas nuo šios li­gos sie­kia nuo 10 iki 70 pro­c.

Vien praė­ju­sia­me am­žiu­je nuo rau­pų mi­rė 300–500 mln. žmo­nių.

Per­sir­gęs šia li­ga žmo­g us įgy­ja imu­ni­te­ tą. Bū­tent ši sa­v y­bė ir pa­dė­jo nu­ga­lė­ti rau­ pus. 1796 m. ang­lų gy­dy­to­jas Ed­war­das Jen­ne­ris pa­skie­pi­jo vai­ką ne­pa­vo­jin­g u svei­ ka­tai kar­v ių rau­pų vi­ru­su ir šis įgi­jo imu­ ni­te­tą tra­di­ci­niams rau­pams.

1979 m. pa­skelb­ta, kad rau­pai iš­nai­k in­ti. Šian­dien vi­ru­sas na­tū­ra­lio­je ap­lin­ko­je yra vi­siš­kai su­nai­k in­tas, o ne­di­de­li jo kie­k iai yra sau­go­mi dvie­jo­se pa­sau­lio la­bo­ra­to­ri­jo­ se – Ru­si­jo­je ir JAV.

Ma­ras Ne­g y­do­ma li­ga spar­čiai pro­gre­suo­ja, su­kel­ da­ma karš­čia­v i­mą, krau­jo už­k rė­ti­mą ir la­ bai daž­nai bai­gia­si mir­ti­mi. 1346–1353 m.

Eu­ro­po­je siau­tęs ma­ras pa­rei­ka­la­vo be­maž 60 mln. gy­v y­bių.

58

XIX a. pa­bai­go­je Lui Pas­te­ro ins­ti­tu­te Pa­r y­žiu­je bu­vo su­kur­ti skie­pai, ser­gan­čių­jų ma­ru mir­tin­g u­mą su­ma­ži­nę de­šimt kar­tų. Šiuo me­tu pa­sau­ly­je re­gist­ruo­ja­ma apie 2,5 tūkst. ma­ro at­ve­jų. Apie 200 žmo­nių nuo šios li­gos mirš­ta.

Įvai­rios skran­džio ir žar­ny­no opos iki šiol ka­muo­ja kas sep­tin­tą mū­sų pla­ ne­tos gy­ven­to­ją.

Cho­le­ra Ji dar api­bū­di­na­ma kaip ne­plau­tų ran­kų li­ ga. Cho­le­ros vi­ru­sas į or­ga­niz­mą pa­ten­ka drau­ge su už­k rės­tu van­de­niu ar­ba kon­tak­ tuo­jant su už­k rės­to žmo­gaus iš­sky­ro­mis.

Li­ga pa­si­reiš­k ia tik kas penk­tam už­si­ krė­tu­siam žmo­g ui. Li­go­nis ve­mia, vi­du­ riuo­ja, ne­ten­ka daug skys­čių. XIX a. pa­bai­ go­je iš­ra­dus skie­pus, mir­tin­g u­mą pa­v y­ko su­ma­žin­ti dau­giau nei 70 pro­c.

Pas­ku­ti­nį kar­tą cho­le­ros epi­de­mi­ja ki­lo vi­ sai ne­se­niai – 2012 m. po že­mės dre­bė­ji­mo Hai­ty­je. Mir­tin­gu­mas tuo­met sie­kė 1,2 pro­c.

Opa­li­gė Įvai­rios skran­džio ir žar­ny­no opos iki šiol ka­muo­ja kas sep­tin­tą mū­sų pla­ne­tos gy­ ven­to­ją.

Me­di­kai iki šiol dis­ku­tuo­ja, kas yra šios li­gos su­kė­lė­jas: stre­sas ir ne­tei­sin­ga mi­t y­ba ar He­li­co­bac­ter py­lo­ri bak­te­ri­jos. Pas­ta­ro­ sio­mis už­si­k rė­tę 50–75 pro­c. žmo­ni­jos, ta­ čiau ne vi­si iš jų ser­ga opa­li­ge.

Vis dėl­to 2005 m. dviem aust­ra­lie­čiams Ro­bi­nui War­re­nui ir Bar­r y Mars­ha­lui bu­ vo su­teik­ta No­be­lio pre­mi­ja už an­ti­bio­ti­ kus, su­nai­k i­nan­čius He­li­co­bac­ter py­lo­ri,

ir vi­siš­kai pa­g y­dan­čius opa­li­ge ser­gan­čius žmo­nes.

Tu­ber­ku­lio­zė Ši li­ga, daž­niau­siai pa­žei­džian­ti plau­čius ir kiek re­čiau – kau­lus ar ki­tus or­ga­nus, iki šiol ke­lia pa­vo­jų.

Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos duo­me­ni­ mis, 2012 m. bu­vo nu­sta­ty­ta 8,6 mln. ser­gan­ čių­jų tu­ber­ku­lio­ze, o mi­rė be­veik 1,5 mln.

Vis dėl­to 87 pro­c. li­go­nių šian­dien yra pa­g y­do­mi.

1882 m. Ro­ber­tas Ko­chas at­ra­do li­gos su­kė­ lė­ją – mi­ko­bak­te­ri­ją My­co­bac­te­rium tu­ber­cu­ lo­sis, o 1943 m. JAV bu­vo at­ras­tas strep­to­mi­ ci­nas – an­ti­bio­ti­kas, pa­gy­dan­tis tu­ber­ku­lio­zę.

Raup­sai Tai klas­tin­ga, žmo­g ų bjau­ro­jan­ti ir jo ner­ vų sis­te­mą pa­žei­džian­ti li­ga, ku­ri vys­to­si nuo 3 iki 40 me­tų ir bai­gia­si mir­ti­mi.

An­ti­bio­ti­kai iš­ras­ti ir pra­dė­ti tai­k y­ti tik 1967 m., o gy­dy­mas trun­ka nuo pus­me­čio iki me­tų.

Iki šiol dau­giau­sia raup­sais ser­ga­ma Bra­ zi­li­jo­je, Tan­za­ni­jo­je, In­do­ne­zi­jo­je, In­di­jo­ je. 2012 m. šia li­ga sir­go 182 tūkst. žmo­nių.

Pa­ly­gin­k i­me: 1985 m. už­si­k rė­tu­sių­jų bu­vo dau­giau nei 5 mln.

Pa­siut­li­gė Li­gos su­kė­lė­jas – Ra­bies vi­ru­sas – pa­ten­ka į or­ga­niz­mą įkan­dus už­si­k rė­tu­siam pa­siut­ li­ge gy­v ū­nui.

Li­ga pa­žei­džia ner­v ų ląs­te­les, o per 20– 90 die­nų pa­si­reiš­k ia jos simp­to­mai: van­ dens bai­mė, ha­liu­ci­na­ci­jos, pa­ra­ly­žius.

1885 m. Louis Pas­teu­ras pir­mą kar­tą pa­ nau­do­jo prieš­nuo­džius – pa­skie­pi­jo už­si­ krė­tu­sį žmo­g ų silp­nes­ne pa­siut­li­gės for­ma, kad šis įgy­tų imu­ni­te­tą, kol or­ga­niz­me iš­si­ vys­t ys kla­si­k i­nė pa­siut­li­gė.

Pa­na­ši gy­dy­mo sche­ma tai­ko­ma iki šiol – su­for­muo­ti imu­ni­te­tą pa­siut­li­gei, kol li­ga spės pa­žeis­ti žmo­gaus or­ga­niz­mą.

2014 pavasaris

Sveikata

„Shut­ters­tock“ nuo­tr.

Po­lio­mie­li­tas In­fek­ci­ja pa­ten­ka į žar­ny­ną, iš ten – į krau­ ją ir nu­ga­ros sme­ge­nis, su­kel­da­ma pa­ra­ly­ žių ir mir­t į.

Tai ir­gi va­di­na­mo­ji šva­ros li­ga. Ša­ly­se, kur es­ti higienos pro­ble­mų, vai­kai daž­niau už­si­k re­čia po­lio­mie­li­tu dar kū­di­k ys­tė­je.

Ta­čiau kar­tu su mo­ti­nos pie­nu jie gau­na ir an­ti­kū­nų, ku­rie su­ku­ria imu­ni­te­tą.

Skie­pai bu­vo su­kur­ti 1950 m. Šiuo me­tu Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­ja vyk­do po­ lio­mie­li­to vi­ru­so Po­lio­vi­rus ho­mi­nis su­nai­ ki­ni­mo pro­gra­mą.

Si­fi­lis Į Eu­ro­pą at­vež­tas grei­čiau­siai iš Ame­ri­kos že­my­no. Be­veik 500 me­tų bu­vo gy­do­mas gyv­si­dab­riu, jo­du, ka­lio cia­ni­du ir ki­tais

nuo­dais. Daž­niau­siai si­fi ­liu už­si­k re­čia­ma per ly­ti­nius san­t y­k ius, taip pat ir per ne­ plau­tas ran­kas, val­gant.

Iki 1928 m., kai bu­vo iš­ras­ti si­fi ­lio bak­ te­ri­jas nai­k i­nan­t ys an­ti­bio­ti­kai, gy­dy­ mas truk­da­vo de­šimt­me­čius ir daž­niau­siai baig­da­vo­si mir­ti­mi. XIX a. pa­bai­go­je vien Ru­si­jos ar­mi­jo­je si­fi ­liu sir­go kas penk­tas ka­r ys. Šiuo me­tu li­ga gy­do­ma an­ti­bio­ti­kais.

Ty­mai Ty­mų vi­ru­sas į or­ga­niz­mą pa­ten­ka oro la­ še­li­niu bū­du.

Su­sir­g us at­si­ran­da bė­ri­mas, karš­čia­v i­ mas, pa­k y­la tem­pe­ra­tū­ra, iš­si­v ys­to įvai­rios komp­li­ka­ci­jos. Anks­čiau ty­mais sir­gda­ vo be­maž kiek­v ie­nas vai­kas, mir­da­vo nuo 1 iki 20 pro­c. ser­gan­čių­jų. Vien vi­ta­mi­nų pra­tur­tin­tas mais­tas mir­tin­g u­mo ro­dik­lius

30

mln.

– tiek pla­ne­tos gy­ven­ to­jų mi­rė nuo ŽIV. su­ma­žin­da­vo per­pus. Nuo 1960 m. pra­dė­ jus ma­siš­kai skie­py­ti vai­kus, iš­si­v ys­čiu­sio­se ša­ly­se ty­mų pro­ble­mos pra­ktiš­kai ne­be­li­ko.

Vis dėl­to kas­dien nuo ty­mų vi­sa­me pa­sau­ly­je mirš­ta 430 vai­kų.

P.S. Iki šiol žmo­nių ne­nu­ga­lė­tas vi­ru­ sas – ŽIV. Nuo 1981 m., kai jis bu­vo pir­mą kar­tą ap­ra­šy­tas, jau su­si­rgo 60 mln. ir mi­rė 30 mln. žmo­nių.

„Sveikatos“ inf.

59

2014 pavasaris

Sveikata

Lai­do­jant ma­mą vai­kai žai­dė

Ing­ri­da J. ne­pa­ten­kin­ta psi­cho­lo­gų pa­ta­ri­mu, kad ma­ža­me­čiai jos anū­kai ne­da­ly­vau­tų jų ma­mos lai­do­tu­vė­se. Kaip vai­ko psi­chi­ką vei­kia ar­ti­mų­jų mir­tis? Kaip ge­riau: ją slėp­ti ar sa­ky­ti tie­są?

TEKSTAS: Ri­ta Ja­nu­šai­t y­tė

Ga­lė­jo bū­ti ki­taip

Ma­ža­me­čiai lai­do­tu­vė­se ne­tin­ka

„Ko­vo mė­ne­sį mi­rė ma­no vy­res­n io­ji duk­ ra, ku­r iai bu­vo vos 28-eri me­tai“, – pa­sa­ ko­ja ne­tek­t į ken­čian­t i Ing­r i­d a J. – Duk­ ra jau anks­čiau skun­dė­si įvai­r iau­siais ne­ ga­la­v i­mais, dėl ku­r ių krei­pė­si į gy­dy­to­ jus. Nie­k as daug mums neaiš­k i­no, o gal tik duk­ra ne­no­rė­jo sa­k y­t i tie­sos. Bet vie­ną die­ną ją iš­t i­ko in­sul­tas ir dėl to bu­vo pa­ gul­dy­ta į li­go­ni­nę. Ko­mos būk­lės iš­bu­vo pa­rą, o ki­tos die­nos ry­t ą iš­g ir­do­me: ap­gai­ les­tau­ja­me, mi­rė.“ Ing­ri­da J., da­ly­da­ma­si sa­vo skaus­mu, ma­no, kad vis­kas ga­lė­jo bū­ti ki­taip. Jos skaus­mą ašt­ri­na ir lai­do­tu­vės. „No­riu kal­bė­ti apie ki­tą skau­dų ir man ne­sup­ran­ta­mą da­ly­ką. Li­ko du duk­ters vai­ ku­čiai, mer­g y­tė ir ber­niu­kas, tre­jų ir ket­ve­ rių me­tų, ku­riais da­bar rū­pi­na­mės mes, se­ ne­liai, ir, aiš­ku, jų tė­tis“, – ty­liai kal­ba mo­ te­ris.

Ing­ri­da J. pa­sa­ko­ja, kaip mir­ties pa­lies­tus se­ne­lius su­sku­bo kon­sul­tuo­ti psi­cho­lo­gai, so­cia­li­niai dar­buo­to­jai.

60

Jie sa­kė, kad ma­ži vai­kai ne­ga­li da­ly­vau­ ti ma­mos lai­do­tu­vė­se.

Jiems ne­va­lia ma­ty­ti, kaip bus lai­do­ja­ma jų ma­ma.

„Jie sa­k ė, kad ma­ž i vai­k ai ne­g a­l i da­ ly­v au­t i ma­m os lai­d o­t u­v ė­s e. Jiems ne­v a­ lia ma­t y­t i, kaip bus lai­d o­j a­m a jų ma­m a,

nes tai ga­l i nei­g ia­m ai pa­veik­t i vai­k u­č ių psi­c ho­l o­g i­n ę būk­l ę ar mąs­t y­m ą“, – spe­ cia­l is­t ų pa­t a­r i­mus per­t ei­k ia Ing­r i­d a J. Jos ne­r i­m ą stip­r i­n a jau ki­t ų, po lai­ do­t u­v ių su­t ik­t ų psi­c ho­l o­g ų pa­t a­r i­m ai.

Kai ku­r ių spe­c ia­l is­t ų nuo­m o­n e, lai­d o­ tu­v ės – tai at­s i­s vei­k i­n i­m o ri­t ua­l as, per ku­r į ar­t i­m ie­j i kaž­k iek su­s i­t ai­k o su ne­ tek­t i­m i ir at­s i­s vei­k i­n a su my­l i­mu žmo­ gu­m i. „Man sa­kė, kad ly­g iai taip pat ir vai­ kui ga­l i­ma leis­t i, jei ne vi­sa­me pro­ce­se, tai bent kaž­k iek da­ly­vau­t i lai­do­t u­vė­se ir at­ si­svei­k in­t i su bran­g iu žmo­g u­m i“, – pa­ sakoja Ingrida J., kuriai šie žo­d žiai ypač įstri­go.

Ki­tų psi­cho­lo­g ų nuo­mo­ne, vai­kams pa­ sa­k y­ti apie ar­ti­mų­jų mir­t į bū­ti­na. Il­gai­ niui vai­kai vis vien pa­jau­čia, kad gy­ve­ni­ mas kei­čia­si, ne­be­ma­to tė­ve­lio ar ma­my­tės.

Ne­ves­ti vai­kų į lai­do­tu­ves ver­ta tik iš­skir­ ti­niais at­ve­jais, kai ap­lin­k y­bės ypač komp­ li­kuo­tos.

2014 pavasaris

Ind­rė Vai­de­lie­nė psi­cho­lo­gė

M

e­las at­ne­ša daug su­maiš­ties į vai­ko vi­di­nį pa­sau­lį, ir tai ga­li tu­rė­ti nei­gia­mų pa­da­ri­nių. Nes­var­bu, ko­kiais žo­džiais bus aiš­ki­na­ma apie mir­tį, svar­bu, kad vai­kas su­pras­ tų, kad tai gy­ve­ni­mo pa­bai­ga.

Trejų–penkerių me­tų vai­kai mir­tį su­vo­kia ki­taip. Jie ga­li ma­ny­ti, kad ma­my­tė ar tė­ve­lis už­mi­go, ir mir­ties ne­su­vo­kia kaip ne­ grįž­ta­mo pro­ce­so. To­dėl svar­bu paaiš­kin­ti, kas yra mir­tis ir kad ma­my­tė ar tė­ve­lis ne­grįš.

Yra svar­bu pa­si­kal­bė­ti su vai­ku ir ne­pa­lik­ti jo ne­ži­nio­je. Kiek­vie­ nas li­kęs tė­vas ar ma­ma ga­lė­tų paaiš­kin­ti pa­gal sa­vo gy­ve­ni­mo su­vo­ki­mą ar re­li­gi­nius įsi­ti­ki­ni­ mus, pa­teik­da­mas in­for­ma­ci­ją su­pran­ta­mai pa­gal vai­ko am­žių.

Pra­neš­ti apie vie­no tė­vų mir­tį vai­ kui rei­kė­tų švel­niai, sa­vo­je ap­lin­ ko­je, nie­kur ne­sku­bant, at­sa­kant į ma­žy­liui ky­lan­čius klau­si­mus.

No­rint, kad lai­do­tu­vės neiš­gąs­ din­tų vai­ko, rei­kė­tų prieš jas vai­

Sveikata

ką su­pa­žin­din­ti, kas tai yra, kaip vis­kas vyks. Paaiš­kin­ti, kad ga­li bū­ti žmo­nių, ku­rie verks ir kad jis ir­gi ga­li verk­ti, jei jam no­rė­sis.

Jei sun­ku ap­si­spręs­ti, ar ves­tis vai­ką į lai­do­tu­ves, ga­li­ma ap­tar­ti si­tua­ci­ją ir ky­lan­čias bai­mes su spe­cia­lis­tu. Tai pa­dės pa­čiam suau­gu­sia­jam pa­si­jus­ti ra­miau ir tvir­čiau.

Ne­pa­tar­čiau slėp­ti nuo vai­ko vie­no iš tė­vų mir­ties ir su­teik­ti ne­ tik­rą vil­tį, kad vai­kas mi­ru­sį­jį dar ka­da nors pa­ma­tys. Bet jei jau yra taip, kad mi­ręs tė­tis ar ma­ma pa­lai­do­tas, pa­tar­čiau pa­si­rink­ti tin­ka­mą lai­ką ir ap­lin­ką pra­neš­ti šią ži­nią vai­kui.

Pa­tar­čiau ne­tek­tį iš­gy­ven­ti kar­tu, vai­ką pa­lai­kant ir pri­me­nant, kad jūs vi­sa­da bū­si­te ša­lia, kai jam jū­sų pri­reiks. Pas­ka­tin­ki­te vai­ką iš­sa­ky­ti ky­lan­čius nei­gia­mus jaus­mus, paaiš­kin­ki­te, kad taip jaus­tis nor­ma­lu, kad nei­gia­mi jaus­mai lai­kui bė­gant ma­žės. Iš­ ki­lus su­dė­tin­ges­nėms pro­ble­moms ar vai­ko ge­dė­ji­mui už­si­tę­sus, pa­ si­kon­sul­tuo­ki­te su spe­cia­lis­tu.

„Shutterstock“ nuotr.

Kaip elg­tis to­liau? „Tai ką mums da­bar da­ry­ti? Lai­do­jant ma­no duk­rą, vai­ku­čių ma­mą, jie žai­dė mo­kyk­lo­ je nie­ko ne­sup­ras­da­mi ir neį­tar­da­mi. Mū­sų skaus­mas la­bai di­de­lis ir kuo to­liau, tuo sun­ kiau vi­sa tai slėp­ti. Vai­kai dar tik­rai ma­ži ir, at­ro­do, nie­ko ne­sup­ran­ta, ta­čiau ap­lin­ka da­ ro sa­vo“, – klau­sia ir guo­džia­si Ing­ri­da J. Vy­res­ni vai­kai ma­žy­liams sa­ko: „Ei, ta­vo ma­ma mi­rė“, ar­ba klau­sia, kur ji, ar vis dar ser­ ga. Ma­žo­ji anū­kė jau klau­sė mo­čiu­tės, ko­dėl ma­my­tė mi­rė, ka­da ji su­grįš, kas yra mir­tis. „To­liau kon­sul­tuo­ja­mės su psi­cho­lo­ gais dėl tin­ka­mų at­sa­k y­mų vai­kams. Tik kuo to­lyn, tuo sun­k iau yra sa­k y­ti ne­tie­są ar kaž­ką abst­rak­taus. Ne­no­riu ir pa­gal­vo­ ti, kas bus, kai paau­gę vai­kai pa­sa­k ys, kad vi­sai neat­si­me­na, ka­da ma­ma mi­rė, neat­ si­me­na jos lai­do­tu­v ių ir ap­skri­tai, ko­k ia ji bu­vo. Ma­nau, kad pa­da­rė­me klai­dą, ku­rios neį­ma­no­ma iš­tai­sy­ti“, – svars­to ge­din­ti dvie­jų ma­ža­me­čių mo­čiu­tė Ing­ri­da J. 61

2014 pavasaris

Sveikata

„Vi­si žai­di­mai su die­to­mis taip iš­se­ki­no ma­no or­ga­niz­mą, kad jis pra­dė­jo kerš­tau­ti ir at­siun­tė bai­sią li­gą – Hodž­ki­no lim­fo­mą“, – tei­gė kau­nie­tė As­ta.

TEKSTAS: Ri­ta Ja­nu­šai­t y­tė

Svar­bu my­lė­ti sa­ve Apie sa­vo li­gą As­ta pra­bi­lo dėl ki­tų. Mer­gi­ nas bei mo­te­ris, nuo­lat be­si­laikan­čias die­ tų, ji per­spė­ja: tai ali­na imu­ni­nę sis­te­mą ir vi­są or­ga­niz­mą. „No­riu įspė­ti, kad dėl gro­žio ri­zi­kuo­ ti svei­ka­ta ne­ver­ta. Rei­k ia sau­go­ti sa­ve, le­ 62

Ma­no­ma, kad li­gai iš­si­vys­ty­ti įta­kos ga­li tu­ rė­ti ap­lin­kos tok­si­nai.

„Shut­ters­tock“ nuo­tr.

Die­tų nua­ lin­tas imu­ni­ te­tas pa­si­ šau­kė sun­kią li­gą

pin­ti ir my­lė­ti“, – mo­kė mo­te­ris, sir­g u­si sun­k ia li­ga – Hodž­k i­no lim­fo­ma.

Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to On­ko­lo­gi­jos ir he­ma­to­lo­gi­jos kli­ni­kos gy­ dy­to­ja Mil­da Ru­džians­k ie­nė aiš­k i­na, kad tai pik­t y­bi­nė li­ga. Ji pra­si­de­da lim­fi­nė­ je sis­te­mo­je, vė­liau iš­plin­ta į ki­tus or­ga­nus.

Pik­t y­bi­nės lim­fo­mos es­ti Hodž­k i­no ir ne Hodž­k i­no lim­fo­mų ti­po. Jos ski­ria­si ei­ga ir reak­ci­ja į gy­dy­mą.

Pir­mie­ji po­žy­miai vė­luo­ja „Pir­mie­ji tiek Hodž­k i­no, tiek ne Hodž­k i­ no lim­fo­mos po­ž y­miai – pa­di­dė­ję limf­ maz­giai. Jie ne­skaus­min­gi, kie­ti, pa­di­dė­ja asi­met­riš­kai vie­na ar ke­lios gru­pės“, – apie

2014 pavasaris

li­gos simp­to­mus aiš­k i­no gy­dy­to­ja M.Ru­ džians­k ie­nė.

Limf­maz­giai ga­li pa­di­dė­ti kak­lo, pa­žas­tų, kirkš­nių sri­ty­se. Čia juos leng­va ap­čiuop­ti. „Limf­maz­giai ga­li pa­di­dė­ti ir krū­ti­nės ląs­to­je, pil­ve, kur jų ap­čiuop­ti ne­ga­li­ma.

Taip li­ga plin­ta. Pa­jau­čia­ma ta­da, kai pra­ de­da spaus­ti gre­ta esan­čius or­ga­nus. Vei­ kia­mi kvė­pa­v i­mo ta­kai ir li­go­nis dūs­ta. Jei spau­d žia­mas žar­ny­nas, ga­li at­si­ras­ti žar­ nų ne­praei­na­mu­mo po­ž y­mių“, – apie li­gos klas­tą pa­sa­ko­jo gy­dy­to­ja he­ma­to­lo­gė.

Li­gai plin­tant pa­di­dė­ja ke­pe­nys ir bluž­ nis. Šeš­ta­da­liui li­go­nių li­ga pa­si­reiš­k ia už limf­maz­gių ri­bų ir ga­li pra­si­dė­ti bet ko­k ia­ me or­ga­ne: kau­luo­se, žar­ny­ne, sme­ge­ny­se ir ki­tur. Kar­tu su pa­di­dė­ju­siais limf­maz­giais ga­li pa­k il­ti kū­no tem­pe­ra­tū­ra, kris­ti svo­ris.

Iš­da­vė stip­rus skaus­mas „Nuo­lat jau­čiau­si pa­var­g u­si, daž­nai bū­da­ vo silp­na, trū­ko ener­gi­jos, bu­vau iš­se­ku­si, vi­sa­da krė­tė šal­tis“, – apie sa­vo bū­se­ną pa­ sa­ko­jo As­ta.

Ji ma­nė, kad tai dėl dar­bo pa­mai­no­mis, daž­nai – nak­t į. Va­ka­re at­si­g u­lu­si As­ta ko­ sė­da­vo, dus­da­vo, nak­t į mo­te­rį muš­da­vo pra­kai­tas, nie­žė­da­vo ran­kas ir ko­jas. „Vis dėl­to aš ir į tai ne­rea­ga­vau. Ma­niau, kad nie­žu­lys nuo dul­k ių, nes dir­bau prie grę­ži­mo stak­lių. Stai­ga ne­te­kau beveik pen­ kių ki­log­ra­mų svo­rio, bet dėl to tik džiau­ giau­si“, – vis ne­si­jau­tė li­go­ne jau­na mo­te­ris.

Pag­rin­di­nė prie­žas­tis, pa­ska­ti­nu­si kreip­ tis į gy­dy­to­jus, bu­vo stip­rus skaus­mas de­ ši­nia­ja­me šo­ne. Jis užei­da­vo pa­ra­ga­v us al­ ko­ho­lio ir truk­da­vo ke­le­tą va­lan­dų. „Pa­si­ro­do, taip į svai­giuo­sius gė­ri­mus rea­g uo­da­vo bluž­nis. Tuo­met tik­rai la­bai su­ne­ri­mau ir krei­piau­si į sa­vo šei­mos gy­ dy­to­ją. Pra­si­dė­jo ma­no li­gos paieš­ka. Plau­ čių nuo­trau­ka pa­suf­le­ra­vo, kad man lim­fo­ ma“, – at­v i­rai kal­bė­jo al­ko­ho­lio re­tai ir ma­ žai var­to­da­v u­si As­ta.

Kau­no kli­ni­kų he­ma­to­lo­gai, at­li­kę dau­ gy­bę įvai­riau­sių ty­ri­mų, pa­t vir­ti­no: Hodž­ ki­no lim­fo­ma, 3-ia sta­di­ja, ag­re­sy­v i for­ma.

Li­gos at­si­ra­di­mo prie­žas­tys „Klau­siau gy­dy­to­jos, nuo ko su­si­rgau, bet man ne­daug te­pa­sa­kė. Tik tiek, kad ši li­ ga la­bai re­ta. Per me­tus Lie­tu­vo­je su­ser­ga apie šim­tas žmo­nių. Aiš­k ių prie­žas­čių nė­

ra. Vie­na jų – imu­ni­nės sis­te­mos su­si­lpnė­ ji­mas“, – jau ži­no As­ta. Šiuo me­tu ji ana­li­zuo­ja sa­vo gy­ven­se­ną.

La­bai no­rė­jo bū­ti liek­na, ne­val­g y­da­vo iki so­tu­mo. Tiks­liai skai­čiuo­da­vo ka­lo­ri­jas, at­ si­sa­k y­da­vo mėgs­ta­mų pa­tie­ka­lų. „Vi­sa tai da­riau dėl kū­no for­mų. No­rė­ jau bū­t i liek­nu­tė ir gra­žu­tė. Da­bar su­pran­ tu, kad vi­si šie žai­d i­mai su die­to­mis iš­se­k i­ no ma­no or­ga­niz­mą, tad jis pra­dė­jo prie­ šin­t is – at­siun­tė šią bai­sią li­gą“, – su kar­tė­ liu pri­si­mi­nė As­ta.

Gy­dy­to­ja he­ma­to­lo­gė M.Ru­džians­k ie­nė pa­t vir­ti­na, kad lim­fo­mą su­ke­lian­tis veiks­ nys ne­ži­no­mas. Ma­no­ma, kad li­gai iš­si­v ys­ ty­ti įta­kos ga­li tu­rė­ti ap­lin­kos tok­si­nai. „Pas­te­bė­tas di­des­nis lim­fo­mų daž­nis tarp žmo­nių, dir­ban­čių su pes­ti­ci­dais, her­ bi­ci­dais, da­žais, tir­pik­liais, ki­to­mis nuo­ din­go­mis me­džia­go­mis. Ma­no­ma, kad lim­ fo­mai iš­si­v ys­t y­ti ga­li tu­rė­ti įta­kos tam tik­ri vi­ru­sai“, – tei­gė gy­dy­to­ja he­ma­to­lo­gė.

Die­tos, ba­da­vi­mas ali­na imu­ni­nę sis­te­ mą. Nu­sil­pu­si ji ne­ pa­jė­gia ko­vo­ti su vi­ ru­sais ir bak­te­ri­jo­mis.

Jo­kių kvai­lų die­tų Die­tos, ba­da­v i­mas ali­na imu­ni­nę sis­te­mą.

Nu­sil­pu­si ji ne­pa­jė­gia ko­vo­ti su vi­ru­sais ir bak­te­ri­jo­mis.

Gy­dy­to­ja M.Ru­džians­kie­nė aiš­ki­na, kad mū­sų imu­ni­nė sis­te­ma at­pa­žįs­ta pa­ki­tu­sias ląs­te­les: na­vi­ki­nes, į or­ga­niz­mą pa­te­ku­sias sve­ti­mas, to­kias kaip vi­ru­sai. Imu­ni­nės sis­te­ mos už­duo­tis – tas ląs­te­les su­nai­kin­ti. Ne­su­ nai­kin­tos šios dau­gi­na­si ir su­si­da­ro na­vi­kas. „Ne­ži­nant, kas tiks­liai su­ke­lia li­gą, sun­ ku jos iš­veng­ti. Vis dėl­to ga­li­me stip­rin­ti imu­ni­nę sis­te­mą spor­tuo­da­mi, svei­kai gy­ ven­da­mi bei svei­kai mai­tin­da­mie­si“, – pa­ ta­rė he­ma­to­lo­gė.

As­ta li­gą ver­ti­na kaip li­k i­mo iš­ban­dy­mą.

Da­bar, ją įvei­ku­si, mo­te­ris vėl dir­ba, kar­tu su vy­ru au­gi­na vai­kus. Gy­ve­na. „Imu iš gy­ve­ni­mo tai, kas ge­riau­sia, sau­ gau ir my­liu sa­ve. Žo­dis „die­ta“ vi­sai iš­ brauk­tas iš ma­no žo­dy­no“, – da­li­jo­si min­ ti­mis As­ta ir pa­ta­rė vi­siems taip da­r y­ti.

Sveikata

Jo­lan­ta Dze­me­dzion­kie­nė psi­cho­lo­gė

G

y­ve­na­me vi­ suo­me­nė­je, ku­rio­je nu­sta­ ty­tos tai­syk­lės, stan­dar­tai, koks žmo­gus gra­žus, koks – ne­gra­žus, ko jam rei­kia, kad bū­tų lai­min­gas. Žmo­nės va­do­ vau­ja­si šio­mis tai­syk­lė­mis, no­rė­da­mi įtik­ti vi­suo­me­nei, pa­tik­ti ki­tai ly­čiai. Dėl to vai­ko­ma­si die­tų, or­ga­niz­ mas ali­na­mas. Per­dė­tas die­tų lai­ky­ma­sis ga­li virs­ti ir įvai­riau­sių for­mų psi­cho­ lo­gi­ne li­ga.

Pa­s ip­rie­š in­ti vi­s uo­m e­n ės nor­m oms rei­k ia pa­s i­ ti­k ė­ji­m o sa­v i­m i, ku­rio neiš­s iug­d y­s i per vie­n ą die­n ą ar sa­v ai­tę. Vi­s ų pir­m a ne­rei­k ia iš­s i­k el­ti la­b ai aukš­tų rei­k a­la­v i­m ų, ne­p a­s ie­k ia­m ų tiks­lų, kad ne­s už­lug­d y­tu­m e pa­s i­ti­k ė­ji­ mo sa­v i­m i. Rei­k ia ieš­k o­ti sri­ties, kur esi ver­tin­g as.

At­ra­d us ją, sa­v i­v er­tę ga­li­ ma pa­k el­ti.

Vi­siems, su­si­dū­ru­siems su svei­ka­tos pro­ble­mo­mis, pa­ta­riu veng­ti mo­no­to­ni­ jos ir gy­ven­ti šia die­na, džiaug­tis ja ir gy­ve­ni­mu.

Bū­ti­na steng­tis žvelg­ti op­ ti­mis­tiš­kai, ne­su­reikš­min­ti kū­no for­mų ir jų stan­dar­tų, sa­ve my­lė­ti to­kį, koks esi.

Juk kiek­vie­nas iš mū­sų yra uni­ka­lus.

63

2014 pavasaris

64

Sveikata

2014 pavasaris

sveikata

Lazerinis

hemorojaus gydymas – Kas yra he­mo­ro­jus?

– Tie­sio­jo­je žar­no­je ap­link išei­na­mą­ją an­gą esan­čių ka­ver­ni­nių kū­nų pa­di­dė­ji­mas va­di­ na­mas he­mo­ro­ju­mi. Ka­ver­ni­niai kū­nai pra­ de­da di­dė­ti dėl juo­se esan­čių ve­nų vož­tu­vų ne­pa­kan­ka­mu­mo ir su­si­kau­pian­čio di­des­ nio ve­ni­nio krau­jo kie­kio ne­gu įpras­tai.

– Ko­dėl at­si­ran­da he­mo­ro­jus?

– He­mo­ro­jaus at­si­ra­di­mą ir pro­gre­sa­vi­mą nu­le­mia šie veiks­niai: • lė­ti­nis vi­du­rių už­kie­tė­ji­mas ar vi­du­ria­vi­mas, • daž­nas stan­gi­ni­ma­sis tuš­ti­nan­tis, • il­ga­lai­kis sė­di­mas ar sto­vi­mas dar­bas, • nėš­tu­mas, • ant­svo­ris, • daž­nas sun­ku­mų kil­no­ji­mas.

– Ko­kie simp­to­mai var­gi­na?

– Dis­kom­for­tas išan­gės sri­ty­je, nie­žė­ji­mas, per­štė­ji­mas, skausmas, tuš­ti­ni­ma­sis su švie­ saus krau­jo prie­mai­ša, he­mo­roi­di­nių maz­gų iš­kri­ti­mas.

– Kaip he­mo­ro­jus gy­do­mas?

– He­mo­ro­ji­niai maz­gai bū­na išo­ri­niai ir vi­di­niai. Ski­ria­mos ke­tu­rios he­mo­ro­jaus sta­di­jos.

Prik­lau­so­mai nuo he­mo­ro­jaus sta­di­jos, tai­ ko­mas gy­dy­mas.

• Kon­ser­va­ty­vus gy­dy­mas (die­ta, žva­ku­tės, te­pa­lai, ge­ria­mie­ji me­di­ka­men­tai).

• Ope­ra­ci­nis gy­dy­mas. Kla­si­ki­nės chi­rur­ gi­nės ope­ra­ci­jos me­tu he­mo­ro­ji­nis maz­gas yra re­ze­kuo­ja­mas (t. y. iš­pjau­na­mas), žaiz­ dos pa­lie­ka­mos gy­ti at­vi­ru bū­du. Poo­pe­ra­ ci­niu pe­rio­du iš­lie­ka in­ten­sy­vus skaus­mas, pasunkėjęs ir skaus­min­gas tuš­ti­ni­ma­sis, nar­ko­ti­nių anal­ge­ti­kų po­rei­kis, ne­dar­bin­gu­ mas trun­ka 6–8 sa­vai­tes.

La­ze­ri­nis he­mo­ro­jaus gy­dy­mas – tai pa­ts nau­jau­sias ir mo­der­niau­sias mi­ni­ma­liai in­va­zi­nis gy­dy­mo me­to­das. Per taš­ki­nį pjū­vį įve­da­mas spe­cia­lus švie­so­lai­dis ir pa­lei­ džia­ma la­ze­rio ener­gi­ja. La­ze­rio iš­ski­ria­mą ener­gi­ją su­ge­ria he­mo­ro­ji­nio maz­go krau­ja­ gys­lė­se esan­tis he­mog­lo­bi­nas. Krau­ja­gys­lės su­lim­pa, he­mo­ro­ji­nis maz­gas su­si­trau­kia.

– Ar vi­si la­ze­riai vie­no­di?

– To­li gra­žu ne. Mo­der­niau­sias la­ze­ri­nis gy­ dy­mas yra nau­do­jant spe­cia­lų švie­so­lai­dį. Tik po to­kio gy­dy­mo pa­cien­tai iš­ven­gia poo­pe­ra­ ci­no skaus­mo ir ne­skaus­min­go tuš­ti­ni­mo­si.

Vi­du­rio ir Va­ka­rų Lie­tu­vo­je tik La­zerk­li­ ni­ko­je Klai­pė­do­je at­lie­ka­mos mo­der­nios

la­ze­ri­nės he­mo­ro­jaus ope­ra­ci­jos, tai­kant spe­cia­lų švie­so­lai­dį.

La­ze­ri­nio he­mo­ro­jaus gy­dy­mo pra­na­šu­mai: • ge­ro­kai leng­ves­nis poo­pe­ra­ci­nis pe­rio­das (mi­ni­ma­lus skaus­mo mal­ši­na­mų­jų vais­tų po­rei­kis), • sau­gus ir efek­ty­vus me­to­das, • ne­skaus­min­gas tuš­ti­ni­ma­sis po ope­ra­ci­jos, • ne­lie­ka ran­dų, • ne­pa­žei­džia­mas išan­gės elas­tin­gu­mas, • dar­bin­gu­mas su­trin­ka 80 pro­c. ma­žiau nei chi­rur­gi­nės ope­ra­ci­jos me­tu.

– Ko­kio ga­li­ma ti­kė­tis re­zul­ta­to?

– Gy­dant he­mo­ro­ji­nius maz­gus la­ze­riu už­ ten­ka vie­nos pro­ce­dū­ros.

Iš­sa­mes­nę kon­sul­ta­ci­ją Jums su­teiks gy­dy­to­jas chi­rur­gas Auš­r ys Ged­gau­das

UAB „Klaipėdos estetinės ir lazerinės medicinos centras“ J.Zembrickio g. 6, Klaipėda Tel. (8 46) 210 099, 8 682 12 222. info@lazerklinika.lt, www.lazerklaipeda.lt 65

2014 pavasaris

Sveikata

Vertikaliai: 1. Pėdos kaulas, į kurį remiasi blauzdos kaulai. 2. Viršugalvio vieta, kuri mažam vaikui esti minkšta, nesukaulėjusi. 3. Atsikišusi nugaros dalis. 4. Profesorius, neurochirurgas, vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjęs diegti funkcinę neurochirurgiją. 7. Kepenų išskiriamas virškinamasis skystis. 8. Kūno dalis, jungianti galvą su liemeniu. 10. Audinys po nagu.

11. Pūlinis voko krašto riebalų liaukos uždegimas. 15. Paraminio nervinio audinio ląstelė.

16. Lempa su reflektoriumi, naudojama gydyti šviesa. 19. Migdolų uždegimas (paprastai gomurio). 20. Įsūnytas berniukas. 21. Kuris gerų akių, greitai pastebi. 22. Akies vokų kraštų uždegimas. 25. Nuo sumušimo iššokęs kūno kie-

tulys, patinimas. 26. Vaiskrūmis sultingomis uogomis, kurio lapų arbata geriama esant viduriavimui, burnos, ryklės uždegimui, o sultys geriamos pakilus temperatūrai. 30. Nesteroidinis vaistas nuo uždegimo sąnarių ir raumenų skausmui malšinti. 31. Dvokioji sloga – lėtinė liga, kuriai būdinga nosies gleivinės atrofija.

Horizontaliai: 5. Žolinis augalas, kurio nuoviras geriamas sergant skrandžio ir žarnyno, tulžies pūslės, inkstų ligomis. 6. Nervinė ląstelė su ataugomis. 9. Raumenynas kitaip. 12. Pėdos apačia. 13. Akušeris-ginekologas, profesorius, vienas kraujo perpylimo pradininkų Lietuvoje.

14. Nepiktybinis raumeninio audinio navikas.

17. Raižantys pilvo skausmai. 18. Išvešėjęs randas (jungiamojo audinio išvaša po operacijų ar nudegimų). 23. Ortopedinis įtaisas stuburui apsaugoti nuo iškrypimo. 24. Erškėtinių šeimos pievų ir miškų augalas, kurio žolės antpilas arba nuoviras geriamas sutrikus virškinimui, nuo vangios žarnų peristaltikos, viduriavimo, peršalus arba sergant bronchitu. 27. Bičių klijai.

28. Kardiochirurgas, daugelio išradimų autorius, įdiegęs lazerį miokardo kraujotakai atkurti. 29. Sutinusi vieta. 32. Dramblialigė (kūno dalies padidėjimas). 33. Smegenų šoninis skilvelis. 34. Pagrindinė danties medžiaga.

Sudarė Gintautas Muraška

Norėdami laimėti PROPOMAX, atsakymus iki 2014 m. gegužės 10 d. siųskite: „Kauno diena“, I.Kanto g. 18, Kaunas, „Klaipėda”, Naujojo Sodo g. 1A, Klaipėda.

Nurodykite miestą, telefoną arba e. pašto adresą. Burtų keliu išrinksime nugalėtojus. Laimėtojus informuosime e. paštu arba telefonu.

66