2014 11 27 sveikata

2014 žiema Nr. 10

VEIDAI Alma ir Valdas Adamkai – Lietuvos sąžinė

Sakralu Akademikas J.Brėdikis tiki pomirtiniu gyvenimu

Mokslas

Kaip priversti plakti mirusią širdį?

IŠSAUGOTI LENGVIAU, NEI PRARADUS SUSIGRĄŽINTI

14

TURINYS

Lie­tu­vos moks­li­nin­kų sie­kis – mė­gin­tu­vė­ly­je užau­gin­ti šir­dį

V.Adam­kus: di­džiuo­juo­si Lie­tu­vos me­di­ci­na

14

Lie­tu­vos moks­li­nin­kų sie­kis – mė­gin­tu­vė­ly­je užau­gin­ti šir­dį

18

En­do­met­rio­zė – mi­tai ir tik­ro­vė

20

Milijonai gim­dy­vėms ir nau­ja­gi­miams

22

Aka­de­mi­kas J.Brė­di­kis, daug me­tų ope­ra­vęs šir­dį, ra­do jo­je ne tik ana­to­mi­nį su­bstra­tą

Kau­no Kal­nie­čių po­lik­li­ni­kai – 30 me­tų

54

Gy­dy­to­jų spe­cia­lis­tų pas­lau­gos – grei­čiau, efek­ty­viau ir ko­ky­biš­kiau

55

Vais­ti­nė­se lan­ky­to­jai su­lauks dau­giau pa­gal­bos

56

Są­mo­nin­gas kvė­pa­vi­mas – ke­lias į sa­vo sie­lą

61

Na­cio­na­li­nis krau­jo cent­ras kau­nie­čiams

62 63

Bur­nos hi­gie­nos per­vers­mas

28

Žan­di­kau­lio li­gos: simp­to­mai at­pa­žįs­ta­mi, prie­žas­tys neaiš­kios

30

Naujas drabužis – dar didesniam vėžiu sergančių ligonių pasitikėjimui

32

De­šimt mi­tų apie dan­tų imp­lan­ta­vi­mą

64

Bū­ti sa­va­no­riu – pa­ti kil­niau­sia mi­si­ja

34

Užk­lu­pus sun­kiai li­gai pir­ma­sis gy­dy­to­jas tu­ri bū­ti esan­tis gre­ta

65 66

Įvairenybės

36

Ma­mos die­no­raš­tis: kol ne­turėjau duk­rų, gy­ve­ni­mas bu­vo ra­mes­nis, bet ne toks įdo­mus Rea­bi­li­ta­ci­jos pas­lau­gos Kau­no Ši­lai­nių poliklinikoje

42

Slau­gy­to­jos dar­bas Skan­di­na­vi­jo­je – ko­ky­biš­ko gy­ve­ni­mo star­tas

44

Ko­jų ve­nų ope­ra­ci­jos – be ran­dų ir skaus­mo

46

Bū­ti va­do­vu – at­sa­ko­my­bė, bū­ti są­jun­gos na­riu – gar­bė

34

Užk­lu­pus sun­kiai li­gai pir­ma­sis gy­dy­to­jas tu­ri bū­ti esan­tis gre­ta l­ o

iv­ a ­ma r p

t­ i ir b ū ­o ­ žin

41

Kryžiažodis

Tai

PRP te­ra­pi­ja – są­na­rius gy­do jū­sų pa­ties krau­jas

kiek­vie­na m iš mūs­ ų

iam s ­ u

Są­mo­nin­gas kvė­pa­vi­mas – ke­lias į sa­vo sie­lą

52

56

Per­ša­li­mo li­gas įžy­my­bės gy­do­si skir­tin­gai

Svar­biau­sia – iš­sau­go­ti svei­ka­tą

22

48

27

Aka­de­mi­kas J.Brė­di­kis, daug me­tų ope­ra­vęs šir­dį, ra­do jo­je ne tik ana­to­mi­nį su­bstra­tą

Ar ra­di­ku­li­tas yra tik­rai po­niš­ka li­ga?

pas­ i­ren­g

28

Žan­di­kau­lio li­gos

47

ti

6

REDAKTORĖS ŽODIS

Fotografija: Evaldas Virketis

„Kiek­vie­nam žmo­gui svei­ka­ta yra aukš­ čiau­sia ver­ty­bė, svar­biau­sia sri­tis. Ga­li tu­rė­ ti mi­li­jo­nus, bū­ti tur­tin­giau­sias, bet jei ne­bus svei­ka­tos, vi­sa, kas ta­ve su­pa, tam­pa la­bai ne­reikš­min­gu da­ly­ku“, – sa­ko ka­den­ci­ją bai­ gęs Lie­tu­vos pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus, dar prieš me­tus su­ti­kęs bū­ti mū­sų žur­na­lo vir­še­lio vei­du ir pa­si­da­ly­ti min­ti­mis apie sa­ vo svei­ka­tą, iš­g y­ve­ni­mais su­si­rgus, dėl ku­rių bu­vo­me ati­dė­ję in­ter­viu.

Kas jau kas, bet pre­zi­den­tas V.Adam­kus – pa­sau­lio pi­lie­tis, Lie­tu­vos gar­bė ir są­ži­nė, tu­ ri vi­sas ga­li­my­bes mė­gau­tis gy­ve­ni­mu. Ta­ čiau kai jį ap­kar­ti­na li­ga, svei­ka­ta tam­pa vie­ nin­te­liu di­džiau­siu sie­kiu. Net ir mi­li­jar­die­ riams, ga­lin­tiems nu­si­pirk­ti vis­ką, ko už­ si­gei­džia, svei­ka­ta neį­per­ka­ma. Ji nė­ra pre­ kė, ji – ver­ty­bė. Itin di­de­lė ver­ty­bė – dva­si­ nė svei­ka­ta. „Sau iš­kė­liau tiks­lą: ne­pa­si­duo­ti, ko­vo­ti iš vi­sų jė­gų ir lai­mė­ti“, – tai ste­buk­lin­gi pre­zi­ den­to V.Adam­kaus vais­tai.

Ki­tas mū­sų 10-ojo žur­na­lo nu­me­rio he­ro­ jus aka­de­mi­kas, dip­lo­ma­tas, moks­li­nin­kas Jur­gis Brė­di­kis tvir­ti­na, kad žmo­gaus gy­ve­ ni­mas ne­si­bai­gia, net ir su­sto­jus šir­džiai ar kū­ną pa­lau­žus bet ko­kiai li­gai. „Žmo­gus nė­ra vien kū­nas. Tai ir fi­zi­nė, ir me­ta­fi­zi­nė bū­ty­bė, tu­rin­ti dva­si­nį pa­sau­ lį, ku­ris sie­ja­si su ana­pu­si­niu. Vi­sa tai ži­nant, atsiveria nau­jų ga­li­my­bių“, – sa­ko J.Brė­di­kis, žmo­gus, iš­nag­ri­nė­jęs šir­dį po mik­ro­ną ir nū­ nai ka­te­go­riš­kai nei­gian­tis tei­gi­nį, kad ji yra vien krau­jo­ta­kos me­cha­niz­mas.

Svei­ka­ta yra vis­kas. Tai lai­mė, pra­ban­ ga, tai – gy­ve­ni­mas. Lai­min­gi, ku­rie tai su­ pran­ta.

Marijana Jasaitienė „SVEIKATOS“ REDAKTORĖ

Redaktorė Marijana Jasaitienė Fotografija: Andrius Aleksandravičius, Džoja Barysaitė (viršelio nuotr.), Tomas Ragina, Evaldas Virketis, BFL, „Shutterstock“ Dizaineriai: Arnoldas Juodis, Dalia Šalnienė

Redakcija: I.Kanto g. 18, 44296 Kaunas Tel. (8 37) 302 250 Faksas (8 37) 423 404 Reklamos pardavimo skyrius Tel. (8 37) 302 230, (8 46) 397 715

Techninė redaktorė Dalia Šalnienė

Platinimo tarnyba Tel. (8 37) 302 242, (8 46) 397 713

Kalbos redaktorės: Vilija Jokūbaitienė, Daiva Miliuvienė

Leidėjas UAB „Diena Media News“

Tiražas 41 000

Spausdino BUAB „Diena Media Print“

Viršelyje: Alma ir Valdas Adamkai Fotografija: Džoja Barysaitė Žurnalas platinamas su „Kauno diena“, „Klaipėda“

2014 žiema

Sveikata

V.Adam­kus:

di­džiuo­juo­si Lie­tu­vos me­di­ci­na „Ga­li­ma ati­dė­ti daug pro­jek­tų, net įsta­ty­mų svars­ty­mą, bet me­di­ci­nos sri­čiai tu­ri bū­ti pir­me­ny­bė“, – toks ka­den­ci­ją bai­gu­sio pre­zi­den­to Val­do Adam­kaus prie­sa­kas.

TEKSTAS: Ma­ri­ja­na Ja­sai­tie­nė

Jo­kių pa­slap­čių „Al­ma trum­pam iš­v y­ku­si“, – paim­da­mas bu­v u­siai pir­ma­jai ša­lies da­mai skir­tą gė­ lių puokš­tę iš­ta­ria V.Adam­kus. Jis na­muo­ se bu­vo vie­nas, bet sa­kė nie­ka­da ne­si­jau­ čiąs vie­ni­šas.

Dau­giau kaip 60 me­tų per gy­ve­ni­mą kar­tu su su­tuok­ti­ne ko­ja ko­jon žen­gian­ čio V.Adam­kaus dė­me­sys, pa­gar­ba žmo­ nai, rū­pi­ni­ma­sis ja aki­vaiz­dus kiek­v ie­na­ me žings­ny­je, kad ir kur po­ra bū­tų. At­ ro­do, kad to daug kas iš­mo­ko iš Al­mos ir Val­do Adam­kų. „Jo­k ių pa­slap­čių tarp mū­sų nė­ra ir nie­ ka­da ne­bu­vo. Mums nor­ma­lu vie­nas ki­tam pa­sa­k y­ti, jei kas ne­ge­rai“, – V.Adam­kus pri­si­pa­žįs­ta nie­ka­da ne­slė­pęs nuo žmo­nos ir sa­vo svei­ka­tos pro­ble­mų, nors dėl jų mo­ te­ris la­bai iš­g y­ve­na.

To dvi ka­den­ci­jas Lie­tu­vos pre­zi­den­tu bu­vęs V.Adam­kus ne­sle­pia ir nuo vi­suo­me­ nės. Jis re­g u­lia­riai tik­ri­na­si svei­ka­tą ir ne­ bi­jo, kad bū­tų pa­skelb­ta apie tai. V.Adam­ kus ne­ban­do de­monst­ruo­ti sa­vo stip­r y­bės dau­giau, nei jos tu­ri. Tik džiau­gia­si, kad spar­čiai sveiks­ta ir on­ko­lo­gi­nė li­ga – jau praei­tis. O pa­slėp­ti nuo žmo­nos sa­vo svei­ ka­tos būk­lės ne­pa­v yk­tų net ir ban­dant tai da­r y­ti. „Mes kas ry­tą ir va­ka­rą ma­tuo­ja­mės krau­jos­pū­dį, to­dėl Al­ma ži­no, koks jis. Mes 6

pui­k iai ma­to­me vie­nas ki­to nuo­tai­ką, bū­ se­ną, skaus­mą. Lai­mei, man jau vis­kas ge­ rai“, – pa­brė­žia V.Adam­kus.

O ko­k ia po­nios Al­mos svei­ka­ta? Pre­zi­ den­tas pa­sa­ko­ja, kad žmo­nai ten­ka ger­ ti vais­tus nuo hi­per­ten­zi­jos, šir­dies rit­mą sau­go an­ge­las sar­gas – sti­mu­lia­to­rius, bet tai pa­de­da ge­rai jaus­tis.

Pra­šy­mas jau­na­jai kar­tai – pa­si­nau­do­ti to­mis ga­li­my­bė­mis, ku­rias tu­ri­me.

Tai vie­nin­te­lis ke­lias.

„Tai tik tos pro­ble­mos. Pa­gal vis­ką, net pa­ gal am­žių, Al­ma ste­bė­ti­nai ge­rai lai­ko­si, tik nie­ko ne­ga­liu pa­keis­ti dėl jos rū­pi­ni­mo­si ma­ ni­mi“, – prieš mė­ne­sį kal­bė­jo V.Adam­kus, ap­gai­les­tau­da­mas dėl žmo­nos iš­gy­ve­ni­mų.

vienas didžiausių laimėjimų – Kaip ver­ti­na­te Lie­tu­vos me­di­ci­ną, juo­ lab kad ga­li­te ją pa­ly­g in­ti su tur­tin­gos

ša­lies – Jung­ti­nių Ame­ri­kos Vals­ti­jų svei­ ka­tos sis­te­ma?

– Aš di­džiuo­juo­si Lie­tu­vos me­di­ci­na. Ji – vie­nas iš di­džiau­sių da­bar­ti­nės ne­prik­lau­ so­mos Lie­tu­vos lai­mė­ji­mų. Spe­cia­lis­tų pa­ ren­gi­mas – la­bai aukš­to, pa­sau­li­nio, ly­gio.

Džiu­gi­na ir mo­der­niau­sios tech­no­lo­gi­jos me­di­ci­nos sri­ty­je, ne­kal­bant apie li­go­nių są­ly­gas, ku­rios, ly­gi­nant su so­vie­ti­niais lai­kais, ski­ria­si kaip dan­gus ir že­mė. Da­bar ne­bent pro­vin­ci­jo­je kiek pra­sčiau, nors gy­ dy­to­jų pas mus tik­rai pa­kan­ka. De­ja, kiek­ vie­nas no­ri dirb­ti ir gy­ven­ti did­mies­ty­je, nau­do­tis jo pranašu­mais. Su tuo su­si­du­ria ir ki­tos pa­sau­lio vals­ty­bės. Iš sa­vo pa­tir­ties ži­nau, kad JAV uni­ver­si­te­tuo­se su­da­ro­mos su­tar­tys stu­di­joms fi­nan­suo­ti, o jas bai­gę spe­cia­lis­tai tre­jus me­tus dir­ba ten, kur rei­kia. JAV me­di­ci­nos stu­di­jos la­bai bran­ gios ir jas sa­vo vai­kams ga­li fi­nan­suo­ti tik mi­li­jo­nie­riai.

– Lie­tu­va yra ma­ža ir ne­tur­tin­ga, kad kiek­ vie­na­me mies­te bū­tų ge­rai įreng­tos gy­dy­mo įstai­gos.

– Kiek­vie­na­me ra­jo­ne me­di­ci­na tik­rai ne­ tu­ri bū­ti aukš­čiau­sio ly­gio, nes nau­jau­sios tech­no­lo­gi­jos bran­gios. Bet rei­kia cent­rų, ku­rie vi­siš­kai ati­tik­tų li­go­nių po­rei­kius.

– Kas jums, pa­sau­lio pi­lie­čiui, yra svei­ka­ta?

– Kiek­vie­nam žmo­gui svei­ka­ta yra aukš­ čiau­sia ver­ty­bė, svar­biau­sia sri­tis. Ga­li tu­rė­ti mi­li­jo­nus, bū­ti tur­tin­giau­sias, bet jei ne­bus svei­ka­tos, vi­sa, kas ta­ve su­pa, tam­pa la­bai ne­reikš­min­gu da­ly­ku. Žmo­nės to neį­ver­ti­ na, nu­mo­ja ran­ka, gal­vo­da­mi, kad pa­sveiks sa­vai­me. No­rin­tie­ji pra­dė­ti gy­dy­tis esant anks­ty­vai li­gos sta­di­jai, ne­re­tai su­si­du­ria su mū­sų me­di­ci­nos biu­rok­ra­ti­ja.

Val­do Adam­kaus as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

20142014 pavasaris žiema Sveikata

7

2014 žiema

Sveikata

Svei­kuo­lis: V.Adam­kus – svei­kos gy­ven­se­nos pa­vyz­dys nuo jau­nys­tės iki šių die­nų. Gol­fo laz­das jam pa­do­va­no­jo JAV pre­zi­den­tas Geor­ge’as Bus­has.

Pats, su­si­dū­ręs su me­di­ci­na, ma­tau ir iš po­kal­bių, tu­rė­da­mas la­bai daug ma­lo­nių so­ cia­li­nių kon­tak­tų su mū­sų gy­dy­to­jais, ži­nau, kad biu­rok­ra­ti­ja mū­sų me­di­ci­nos sri­ty­je la­bai di­de­lė. Gy­dy­to­jai pu­sę lai­ko, jei ne dau­giau, tu­ri už­siim­ti po­pie­riz­mu. Pri­va­lo­ma bet ko­ kia kai­na ir la­bai grei­tai pra­dė­ti per­tvar­ky­ti šią sri­tį, kad gy­dy­to­jai už­siim­tų ne ata­skai­tų ra­šy­mu, o gy­dy­mu. Do­ku­men­tus ga­li tvar­ky­ti bet ku­ris ki­tas tos sri­ties spe­cia­lis­tas.

Krep­ši­nis: V.Adam­kus su olim­pi­niu čem­pio­nu Mo­des­tu Pau­laus­ku – se­ni pa­žįs­ta­mi.

8

– Tai ma­to kiek­vie­nas gy­dy­to­jo pa­cien­tas, ta­čiau nie­kas ne­si­kei­čia. Kaip ma­no­te, ko­dėl?

– Ne­sup­ran­tu, at­sa­ky­mo ne­ran­du. Li­go­ni­nė­ se kar­tais ma­tau ir gir­džiu, kad žmo­nės die­nų die­nas lau­kia kon­sul­ta­ci­jos, pla­ni­nės ope­ra­ci­ jos – du ar tris mė­ne­sius, o jei dar ko­kį są­na­rį rei­kia keis­ti – at­ro­do, kad vos ne vals­ty­bę griau­na eik­vo­da­mi pi­ni­gus. Šias pro­ble­mas bū­ti­na spręs­ti ne­del­siant. Ga­li­ma ati­dė­ti daug pro­jek­tų, net įsta­ty­mų svars­ty­mą, bet me­di­ci­ nos sri­čiai tu­ri bū­ti pir­me­ny­bė.

Mi­nist­rų ir ki­tų pa­rei­gū­nų kal­ bos, kad trūks­ta pi­ni­gų, man ne­priim­ti­nos. Rei­kia da­ry­ti vis­ ką, kad ten, kur rei­kia pa­gal­ bos žmo­gui, ji bū­tų su­teik­ta.

– Gal­būt ji ne­su­tei­kia­ma, nes tai pel­nin­ga far­ma­ci­jai. Net apie są­moks­lo teo­ri­jas šio­je sri­ty­je kal­ba­ma, pa­sta­ruo­ju me­tu – apie ne­va su­kur­tą Ebo­los vi­ru­są.

– Nes­te­bi­na, kad yra to­kių ver­si­jų. Kar­tais ir aš pa­gal­vo­ju apie tai, bet ne­ga­liu pa­ti­kė­ti, kad Hi­pok­ra­to prie­sai­ką da­vęs žmo­gus, pa­sky­ręs sa­vo gy­ve­ni­mą gy­vy­bei gel­bė­ti, ga­lė­tų taip elg­tis. Ma­tau eg­zis­tuo­jan­čias pro­ble­mas, blo­gy­bes, ku­rių ne­ma­žė­ja. Yra dvi da­lys me­di­ci­nos pa­sau­ly­je: idea­lio­ji

2014 žiema

Sveikata

Val­do Adam­kaus as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

spe­cia­ly­bės, pa­tir­ties ir pa­siau­ko­ji­mo, ir čia esa­me tarp pir­mau­jan­čių­vals­ty­bių. Džiau­ giuo­si, kad mū­sų jau­nie­ji gy­dy­to­jai se­ka pui­kių vy­res­nių­jų pro­fe­sio­na­lų pa­vyz­džiu.

Ant­ra pu­sė – ad­mi­nist­ra­ci­nė biu­rok­ra­ti­ja, ji nu­vi­lia vi­sus.

– Gal biu­rok­ra­ti­ja yra so­vie­ti­nis re­lik­tas?

– Kad ir kaip bū­tų, 50 oku­pa­ci­jos me­tų pa­kei­tė tau­tos gal­vo­se­ną, kai tik­ro­sios ver­ ty­bės ne­bu­vo pri­pa­žįs­ta­mos, ir iki šiol dar neat­si­gau­na­me. Tu­riu pri­si­pa­žin­ti: bu­vau nai­vus, kai gal­vo­jau, kad at­ga­vo­me lais­vę ir po pen­ke­rių, de­šim­ties me­tų ei­si­me kar­tu su pa­sau­liu, žings­nis į žings­nį. De­ja, kai ku­rio­se sri­ty­se esa­me at­si­li­kę, ir ne­ma­tau jo­kių ki­tų kliū­čių, tik oku­pa­ci­jos pa­da­ri­nius.

Nau­jo­ji kar­ta yra ki­to­kia, lie­tu­vių tau­ta tu­ri la­bai di­de­lį ta­len­to re­zer­vą, tam ta­len­tui vi­sos du­rys yra at­vi­ros. Pra­šy­mas jau­na­jai kar­tai – pa­si­nau­do­ti to­mis ga­li­my­bė­mis, ku­rias tu­ri­me. Tai vie­nin­te­lis ke­lias. Kol ne­ per­siim­si­me va­ka­rie­tiš­ko­mis ver­ty­bė­mis, tol

mur­dy­si­mės ta­me liū­ne, ku­ria­me bu­vo­me 50 me­tų.

– Tai­gi vie­na di­džiau­sių ver­ty­bių – svei­ka­ ta, grįž­ki­me prie jos. Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ ga­ni­za­ci­ja tei­gia, kad svei­ka­ta la­bai daug pri­klau­so nuo ap­lin­kos, ku­rio­je gy­ve­na­me.

Jūs – pa­sau­ly­je ži­no­mas gam­to­sau­gi­nin­kas.

Kaip ver­ti­na­te ap­lin­kos po­vei­kį svei­ka­tai Lie­tu­vo­je?

– Pri­si­me­nu pir­muo­sius žings­nius ap­lin­ ko­sau­gos sri­ty­je, ku­riai pa­sky­riau 27 me­tus aukš­čiau­siu vy­riau­sy­bi­niu ly­giu, bū­nant at­ sa­kin­gam prieš 45 mln. gy­ven­to­jų (ne­priim­ ki­te to kaip pa­si­gy­ri­mo). Tuo­met ir JAV do­mi­na­vo po­žiū­ris, kad gam­ta ne­svar­bu, o gy­ve­ni­mo ge­ro­vės sie­kis bet ko­kia kai­na pa­tei­si­na­mas. Bu­vo už­terš­tos upės, eže­rai, at­mos­fe­ra. Mes pra­dė­jo­me ei­ti į pra­mo­nės ži­di­nius, tar­tis ir net ko­vo­ti. Per be­veik tris de­šimt­me­čius, ku­riuos pra­lei­dau dirb­da­mas ap­lin­ko­sau­gos dar­bą, žmo­nių po­žiū­ris ir si­tua­ci­ja la­bai pa­si­kei­tė.

Lie­tu­vo­je dar yra ką veik­ti. Pa­me­nu, kai oku­pa­ci­jos me­tais, at­sto­vau­damas JAV de­ry­bo­se su so­vie­tų val­džia, at­skri­dau į Mask­vą ir pir­mą kar­tą po 27 me­tų di­de­lė­ mis pa­stan­go­mis ga­vau lei­di­mą pen­kioms die­noms at­vyk­ti į Lie­tu­vą, su­si­ti­kau su ap­ lin­kos ap­sau­gos ko­mi­te­to pir­mi­nin­ku prie LTSR vy­riau­sy­bės. Pra­dė­jau su juo kal­bė­tis apie oro, van­dens tar­šą ir po de­šim­ties mi­ nu­čių su­pra­tau, kad žmo­gus, at­sa­kin­gas už vi­sos Lie­tu­vos ap­lin­kos ap­sau­gą, ne­sup­ran­ta pa­grin­di­nių tos sri­ties da­ly­kų. Šian­dien ga­liu pa­si­džiaug­ti, kad gam­tos ap­sau­gos sri­ty­je nuo 1972 m. pa­siek­ta mil­ ži­niš­ka pa­žan­ga, bet to ne­pa­kan­ka. Van­dens sri­ty­je pa­ly­gin­ti nor­ma­lu, kai kur pa­dė­ tį ga­li­ma pa­ge­rin­ti, bet at­mos­fe­ros tar­ša ne­priim­ti­na žmo­gaus svei­ka­tai. Už­ten­ka pa­žiū­rė­ti į Vil­nių. Gat­vė­se – au­to­mo­bi­lių spūs­tys, jie se­ni, ter­šia ap­lin­ką. Ge­rai, kad lie­tu­viš­kas cha­rak­te­ris toks – lais­vu me­tu bė­ga­me į kai­mą. Ir Vil­nius iš­tuš­tė­ja. Bet čia dar tu­ri­me la­bai daug ką pa­da­ry­ti.

9

2014 žiema

Sveikata

Atei­tis: ka­den­ci­ją bai­gęs pre­zi­den­tas V.Adam­kus vil­tis apie pa­žan­ges­nę Lie­tu­vą sie­ja su jau­ni­mu.

Vi­sos vil­tys – į jau­ną­ją kar­tą. Tu­ri­me auk­lė­ti vai­kus nuo ma­žų die­nų, šei­mo­je ir mo­kyk­lo­je dieg­ti su­pra­ti­mą, kad pri­va­lo­ me sau­go­ti gam­tą. Ji vei­kia kiek­vie­ną tau­tą, kiek­vie­ną žmo­gų vi­są jo gy­ve­ni­mą.

– Ko­dėl ėmė­tės ap­lin­ko­sau­gos? Sa­vo ini­cia­ ty­va, su­vok­da­mas jos svar­bą?

– Sa­va­no­riu ne­pa­si­siū­liau. Dar stu­di­juo­da­ mas da­ly­va­vau ju­dė­ji­me, ku­ris tuo­met ki­lo, už šva­rią gam­tą. Bu­vau bai­gęs uni­ver­si­te­

tą, ja­me tu­rė­jau pa­skai­tų – van­den­tie­kio sis­te­mos, tie­ki­mas. Vie­nas žy­mių Ame­ri­kos po­li­ti­kų, se­na­to­rių pa­si­kvie­tė ma­ne ir sa­ko: rei­kia spe­cia­lis­tų, siū­lau įsi­trauk­ti į vy­riau­sy­ bi­nį dar­bą – fe­de­ra­li­nę val­džią, nau­ją ku­ria­ mą agen­tū­rą. Iš pra­džių bu­vo tru­pu­tį bau­gu, kad ne­tu­riu pa­kan­ka­mo ba­ga­žo to­je sri­ty­je.

Pa­si­ta­riau su Al­ma. Ji sa­ko: kaip ga­li to­kiam žy­miam se­na­to­riui pa­sa­ky­ti ne? Jis ma­ne ti­ki­no, kad po po­ros me­tų ga­lė­siu pa­si­trauk­ ti. Tai pa­drą­si­no, ir su­ti­kau. Pra­džia bu­vo įdo­mi: su­si­rin­kę ad­mi­nist­ra­ci­jos ini­cia­to­riai, kaip šian­dien at­si­me­nu, ant grin­dų pa­si­dė­ję di­de­lius lakš­tus po­pie­riaus, su žy­mik­liais brai­žė­me, dės­tė­me struk­tū­rą, sis­te­mą, kaip suor­ga­ni­zuo­ti tą vi­są agen­tū­rą – mi­nis­te­ri­ją, jos veik­lą. Gin­či­jo­mės, kas ge­rai, kas blo­gai.

Vi­sas JAV su­skirs­tė­me į de­šimt re­gio­nų – jie ir šian­dien dar eg­zis­tuo­ja.

– Ir vis dėl­to ką leng­viau val­dy­ti: vals­ty­bę, jos gam­tos ap­sau­gą, ar li­gą, kai ji už­klum­pa?

– Vals­ty­bę val­dy­ti leng­viau, nei li­gą įveik­ti.

Bū­ti va­do­vu ne­sun­ku, kai tu­ri kil­nų tiks­lą, idea­lą ir są­ži­nę. To tiks­lo sie­kiant ir bū­nant at­sa­kin­gam prieš sa­vo są­ži­nę, tik­ram, kad ei­ni tei­sin­gu ke­liu, leng­viau, nei už­klu­pus li­gai. Jei ji pa­žen­gu­si, juo­lab on­ko­lo­gi­nė – ta­vo li­ki­mas nu­lem­tas.

Ko­le­gos: dvie­jų vals­ty­bių pre­zi­den­tai: JAV – G.Bus­has ir Lie­tu­vos – V.Adam­kus.

10

– Kaip ma­no­te, ko­dėl jus, svei­kuo­lį, už­klu­ po sun­ki li­ga?

– Tai at­si­ti­ko bai­gus įsi­pa­rei­go­ji­mus. Per­žiū­ rė­jęs vi­są sa­vo šei­mos ge­ne­ti­ką, kiek įma­

no­ma žvelg­da­ mas ke­lis šim­tus me­tų at­gal, ne­ra­dau nė vie­no pro­tė­vio, ku­ris bū­tų sir­gęs on­ko­lo­gi­ne li­ga. Aš pir­mas.

Klau­siau sa­vo gy­dy­to­jų: iš kur? At­sa­kė, kad tiks­laus at­sa­ky­mo nė­ra, nors vi­sa­me pa­sau­ ly­je de­da­mos mil­ži­niš­kos pa­stan­gos ras­ti spren­di­mą, ku­ris pa­dė­tų tą li­gą iš­gy­dy­ti.

Man priim­ti­na prie­lai­da, kad tai yra il­gai trun­kan­čios įtam­pos pa­da­ri­nys. De­šimt me­tų čia, Lie­tu­vo­je, vyk­dant sa­vo pa­rei­ gas įtam­pos pa­ka­ko. Kad ir kaip bū­tų, JAV ir­gi du de­šimt­me­čius at­py­lus ne be ko­vos už 45 mln. gy­ven­to­jų svei­ka­tą, rū­pi­nan­tis di­džiai­siais eže­rais, at­sto­vau­jant JAV tarp­ tau­ti­niu mas­tu, įtam­pos bu­vo ne ma­žiau nei Lie­tu­vo­je.

– Lie­tu­va ma­žes­nė, ir pro­ble­mų tu­rė­tų bū­ti ma­žiau.

– Be ma­žes­nės ša­lies gam­tos ap­sau­gos pro­ble­mų, ne­ga­li už­si­merk­ti žvelg­da­ mas į vi­sas ki­tas ne­ge­ro­ves. Gal­būt tai su­si­kau­pė ir su­si­me­tė į li­gą. Iš­si­kė­liau tiks­lą: ne­pa­si­duo­ti, ko­vo­ti ir lai­mė­ti. Esu dė­kin­gas me­di­kams, nu­sta­čiu­siems li­gą.

Jei ne mo­der­nio­ji me­di­ci­na, kai ta­ve įki­ ša į kom­piu­te­rį, iš­fo­tog­ra­fuo­ja, dar il­gai

Bu­vo už­terš­tos upės, eže­rai, at­mos­fe­ ra. Vi­suo­me­nės tai ne­jau­di­no, at­ro­dė, kad taip ir tu­ri bū­ti. ne­bū­čiau ži­no­jęs, kad ser­gu, nes ab­so­liu­ čiai nie­ko blo­go ne­ju­tau. Lai­mė, kad li­gą pa­ma­tė jos pra­džio­je. Iš­kart pa­si­da­viau į gy­dy­to­jų ran­kas, lai­kiau­si vi­sų nu­ro­dy­mų.

Svei­ka­tos tik­ri­ni­mas yra tas bū­das, kai li­gai už­ker­ta­mas ke­lias. Man, ei­nant aukš­ tas pa­rei­gas JAV, bu­vo pri­va­lo­ma kas­met tik­rin­tis, tai da­riau ir Lie­tu­vo­je. Vi­siems rei­kia tik­rin­tis.

2014 žiema

Sveikata

63

– tiek metų per gy­ve­ni­mą kar­tu su su­tuok­ti­ne ko­ja ko­jon žen­gian­čio V.Adam­kaus dė­me­sys, pa­gar­ba žmo­nai, rū­pi­ni­ma­sis ja aki­vaiz­dus kiek­vie­na­me žings­ny­je, kad ir kur po­ra bū­tų.

Dar­na: V.Adam­kus su bū­si­ma žmo­na Al­ma Nu­tau­tai­te su­si­pa­ži­no emig­ra­ci­jo­je – po­ka­rio Vo­kie­ti­jo­je. Jie­du su­si­tuo­kė 1951-ųjų rug­sė­jo 1-ąją, abu bū­da­mi 24-erių,

– Mo­der­nus on­ko­lo­gi­nių li­gų gy­dy­mas yra la­bai bran­gus, to­dėl trūks­ta vais­tų, jie ski­ria­mi ne vi­siems.

– Mums rei­kia nu­sta­ty­ti prio­ri­te­tus. Vais­ tai rei­ka­lin­gi šian­dien ir tam tu­ri bū­ti skir­ti pi­ni­gai. Vi­siš­kai su­tin­ku su tais žmo­nė­mis, ku­rie ne­pri­ta­ria da­bar­ti­nei svei­ka­tos po­li­ti­kai. Mi­nist­rų ir ki­tų pa­ rei­gū­nų kal­bos, kad trūks­ta pi­ni­gų, man ne­priim­ti­nos.

Rei­kia da­ry­ti vis­ką, kad ten, kur rei­kia pa­ gal­bos žmo­gui, ji bū­tų su­teik­ta. Jei vals­ty­bė įsi­pa­rei­go­ju­si ją teik­ti ne­mo­ka­mai, tai ir įgy­ven­din­ki­me tai. Žmo­nės mo­ka mo­kes­ čius, ne­pa­si­li­ki­me vien prie kal­bų, tuš­čių pa­si­tei­si­ni­mų.

– Gal mums rei­kia pa­pil­do­mo svei­ka­tos drau­di­mo, užuo­t pi­ni­gais dė­ko­jus gy­dy­to­ jams?

– Rei­kia ir drau­di­mo. Aš pa­ts ir šian­dien, gy­ven­da­mas Lie­tu­vo­je, tu­riu JAV svei­ka­ tos drau­di­mą. Į Či­ka­gą skri­dau, tik­ri­nau­si, gy­džiau­si. Lie­tu­vo­je me­di­ci­na pui­ki, bet kai ku­rie me­to­dai dar tik pra­de­da­mi tai­ky­ti. Pa­ 12

vyz­džiui, on­ko­lo­gi­nio ži­di­nio su­nai­ki­ni­mas že­ma tem­pe­ra­tū­ra. Tai li­go­niui leng­ves­nis me­to­das nei ope­ra­ci­ja ir che­mo­te­ra­pi­ja.

Aš di­džiuo­juo­si Lie­tu­vos me­di­ci­na. Ji – vie­nas iš di­ džiau­sių da­bar­ti­nės ne­prik­ lau­so­mos Lie­tu­vos lai­mė­ji­mų.

– Jums Lie­tu­vo­je bu­vo tai­ky­ta che­mo­te­ra­ pi­ja. Kaip ją iš­tvė­rė­te?

– Bu­vau įspė­tas, kad ga­li py­kin­ti, ga­li bū­ti ki­toks ša­lu­ti­nis po­vei­kis, reak­ci­jos. Tu­rė­ jau pe­rei­ti ke­tu­ris cik­lus ir pe­rė­jau kaip nie­kur nie­ko. Ma­no gy­dy­to­jai tuo la­bai džiau­gia­si ir aš – taip pat. Man keis­ta, kad tarp mū­sų me­di­ci­nos dar­buo­to­jų yra bi­jan­čių pa­sa­ky­ti li­go­niui, kad li­ga la­bai rim­ta, pra­neš­ti apie gy­dy­mą. Pa­tys žmo­nės

sle­pia, lyg bū­tų kal­ti, kad juos iš­ti­ko to­kia ne­lai­mė.

Aš esu at­vi­ras, ir ne to­dėl, kad pa­ro­dy­ čiau, koks aš ne­lai­min­gas, kaip ken­čiu, bet slėp­ti, kas yra įvy­kę, ne­ma­tau jo­kio rei­ka­lo.

Pa­gal­vo­ju, kad ga­li vis­ko bū­ti, ga­li ne­pa­dė­ti gy­dy­mas, bet tai tik prie­lai­da. Ma­no po­žiū­ ris toks: aš da­rau vis­ką, ma­no gy­dy­to­jai da­ro vis­ką, kad su­grą­žin­tų svei­ka­tą. Gy­dy­to­jai sa­ko, kad tei­gia­mas li­go­nio mąs­ty­mas yra pu­sė gy­dy­mo sėk­mės.

No­rė­čiau pa­sa­ky­ti vi­siems Lie­tu­vos žmo­ nėms, kad nea­ti­dė­lio­tų, jei jau­čia, kad jo svei­ka­ta blo­ga. O svei­ka­tos sis­te­mai lin­kiu kuo grei­čiau per­si­tvar­ky­ti ir vyk­dy­ti vals­ty­ bės įsi­pa­rei­go­ji­mus, kad kiek­vie­nas Lie­tu­vos žmo­gus tu­rė­tų ga­li­my­bę bū­ti ap­rū­pin­tas svei­ka­tos sri­ty­je. Jau­nie­siems, ku­rie ren­ka­si me­di­ci­nos moks­lus, lin­kiu sėk­min­gai baig­ti moks­lus ir dirb­ti se­kant aukš­to ly­gio mo­ky­ to­jų pė­do­mis.

– Po­nia Al­ma la­bai daug jums pa­de­da?

– Di­džiuo­juo­si ja, esu dė­kin­gas jai. Da­bar Al­mą paaukš­ti­nau į gy­dy­to­jo asis­ten­tus –

2014 žiema

Val­do Adam­kaus as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

ir per gy­ve­ni­mą ei­na kartu.

kas­dien man su­lei­džia vais­tus, nors jo­kio me­di­ci­ni­nio iš­si­la­vi­ni­mo nei pra­kti­kos nie­ ka­da gy­ve­ni­me ne­tu­rė­jo.

– Ir jū­sų mi­ty­ba po­nia Al­ma la­bai rū­pi­ na­si, ir gai­li, kad jums skau­da, kai vais­tus lei­džia...

– Nes­kau­da. O dėl mi­ty­bos – ne­lei­džia man val­gy­ti to, ką la­biau­siai mėgs­tu.

– Ir kas tai ga­lė­tų bū­ti? Ko­kia nors žu­vis?

– Ce­pe­li­nai yra ma­no mėgs­ta­miau­si, bet jų gau­nu tik vie­ną kar­tą per me­tus. Žu­vį, no­riu ar ne­no­riu, tu­riu val­gy­ti per sa­vai­tę ma­žiau­ siai du kar­tus. Ma­no sa­vai­tės me­niu toks: du tris kar­tus žu­vis, paukš­tie­na, ka­la­ku­tie­ na, nors mė­sos do­zė su­ma­žin­ta, kiau­lie­nos mė­ne­siais ne­gau­nu. Už­tat dar­žo­vių – la­bai daug, vai­sių na­muo­se nie­kuo­met ne­prit­ rūks­ta. Mai­ti­na­mės la­bai svei­kai. Ban­dau kont­ro­liuo­ti svo­rį, kad ne­bū­tų per di­de­lis.

– Esa­te Lie­tu­vos są­ži­nė, di­džiau­sias pa­trio­ tas, neiš­bars­tęs mei­lės tė­vy­nei. O ką jums reiš­kia Kau­nas?

Sveikata

– Tai ma­no mies­tas. Kau­ne esu gi­męs ir au­gęs, mo­kę­sis iki pa­sku­ti­nės – aš­tun­tos kla­sės. Jos ne­bai­giau, nes priar­tė­jo rau­ do­no­ji ar­mi­ja, te­ko pa­lik­ti tė­vy­nę. Iš tų lai­kų li­ko daug gra­žių pri­si­mi­ni­mų. Kau­ne

Ga­li tu­rė­ti mi­li­jo­nus, bū­ti tur­tin­giau­sias, bet jei ne­bus svei­ka­ tos, vi­sa, kas ta­ve su­ pa, tam­pa la­bai ne­ reikš­min­gu da­ly­ku. iš­gy­ven­ta daug lai­min­gų va­lan­dų, be jo­kių rū­pes­čių tiek mo­kyk­lo­je, tiek spor­ti­nia­me gy­ve­ni­me. Da­bar, ret­kar­čiais ap­si­lan­ky­da­ mas Kau­ne, no­rė­čiau ma­ty­ti tru­pu­tį dau­giau pa­žan­gos. Kar­tais juo­kau­da­mas sa­kau, kad mums trūks­ta da­žų ir aš jų nu­pirk­siu kaž­

kiek – te­gul tik Kau­nas pa­si­da­žo. Yra pui­kių ar­chi­tek­tū­ros pa­sta­tų nuo tre­čio­jo praė­ju­sio am­žiaus de­šimt­me­čio, ir jie pui­kūs, iki šios die­nos ver­tin­gi, tik kad ap­šiu­rę.

Kau­nas iš­lai­kęs sa­vo cha­rak­te­rį. Čia do­mi­ na­vo lie­tu­vy­bė, čia bu­vo ku­ria­ma Lie­tu­va, ne kur ki­tur, ne Vil­niu­je, bet Kau­ne bu­vo po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo cent­ras. Kau­ne iš­si­vys­tė Lie­tu­vos kul­tū­ra su moks­lo įstai­go­mis. Vy­ tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tas Kau­ne įkur­tas 1922 m. O kiek gim­na­zi­jų! Nuos­ta­bu, kad vie­na­me mies­te ga­lė­jo bū­ti tiek daug gim­na­ zi­jų. Dėl uni­ver­si­te­tų – ki­ta kal­ba. Ar mums tik­rai rei­kia at­ski­rus fa­kul­te­tus pa­vers­ti uni­ ver­si­te­tais? Kau­nas ga­lė­tų su­si­kon­cent­ruo­ti į du pa­grin­di­nius cent­rus: tech­niš­ka­jai sri­čiai at­sto­vau­jan­tis uni­ver­si­te­tas ir ki­tai – hu­ma­ ni­ta­ri­nis. Džiau­giuo­si gir­dė­da­mas, kad jie jun­gia­mi.

– Jau bai­gia­te ra­šy­ti nau­ją kny­gą – die­no­ raš­tį?

– Bai­giu jau. Gal­vo­ju, kad tai tik­rai pa­sku­ti­ nė kny­ga, ti­kiuo­si, tiks­liau pla­nuo­ja­ma, kad pa­si­ro­dys iki šių me­tų pa­bai­gos.

13

2014 žiema

Sveikata

Lie­tu­vos moks­li­nin­kų sie­kis –

mė­gin­tu­vė­ly­je užau­gin­ti šir­dį Pa­sau­ly­je dau­gy­bė žmo­nių ka­muo­ja­si lauk­da­mi do­no­rų or­ga­nų, o ne­re­tai ir mirš­ta jų ne­su­lau­kę. Moks­li­nin­kai vi­ sa­me pa­sau­ly­je ban­do įkin­ky­ti ka­mie­ni­nes ląs­te­les ir iš jų išau­gin­ti nau­jus au­di­nius, or­ga­nus. To­kie ban­dy­mai vyks­ta ir Lie­tu­vos moks­li­nin­kų la­bo­ra­to­ri­jo­se.

TEKSTAS: Jur­gi­ta Ša­kie­nė fotografija: And­rius Alek­sand­ra­vi­čius, Eval­das Vir­ke­tis

Vien­bal­siai: moks­lo pa­žan­gai rei­kia ne tik idė­jų, bet ir

Ban­dė at­kur­ti skil­ve­lį

Pa­žan­ga: A.Ūsas vie­na­me sa­vo ty­ri­mų ban­do gi­lin­tis į inks­tų re­ge­ne­ra­ci­jos as­pek­tus.

14

Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to (LSMU) Kar­dio­lo­gi­jos ins­ti­tu­to Ląs­te­lių kul­tū­r ų la­bo­ra­to­ri­jos ve­dė­jas pro­fe­so­rius Vy­te­nis Ar­v y­das Ske­ber­dis su ko­le­go­mis la­bo­ra­to­ri­jo­je ban­dė at­gai­v in­ti šir­dį. „Teo­riš­kai la­bai gra­žiai skam­ba. At­ro­do, kad ir kur pa­dė­si ka­mie­ni­nes ląs­te­les, jos pa­da­r ys vis­ką, ką tu no­ri. Gy­ve­ni­me taip ne­bū­na“, – tei­gė moks­li­nin­kas.

Jo ty­ri­mo tiks­las bu­vo pa­ban­dy­ti re­ge­ne­ ruo­ti šir­dį, pa­t y­ru­sią eks­pe­ri­men­ti­nį mio­ kar­do in­fark­tą. Jam įvy­kus, ne­men­ka da­lis skil­ve­lio žūs­ta, su­ma­žė­ja jo su­si­trau­k i­mo jė­ga, tad or­ga­niz­mas ne­pa­kan­ka­mai ap­r ū­ pi­na­mas de­g uo­ni­mi. „Nau­do­da­mi ka­mie­ni­nes ląs­te­les ban­dė­ me at­kur­ti žu­v u­sį rau­me­ni­nį au­di­nį. Kaip ir bu­vo ga­li­ma ti­kė­tis, re­zul­ta­tas – pa­ly­gin­ ti kuk­lus. Pa­ly­gi­nkime: ka­mie­ni­nė­mis ląs­

2014 žiema

Sveikata

Do­no­rų kremz­lės ■■ Kau­nie­čių moks­li­nin­kų tei­gi­mu, ne­rei­kė­tų nu­ra­šy­ti do­no­rų au­di­nių. Dirb­ti­nis au­di­nys ga­li iš­gel­bė­ti gy­vy­ bę, pa­ge­rin­ti gy­ve­ni­mo ko­ ky­bę, bet nie­kuo­met ne­bus pra­na­šes­nis už na­tū­ra­lų, kad ir ko­kia bū­tų moks­lo pa­žan­ga.

■■ LSMU Fi­zio­lo­gi­jos ir far­ ma­ko­lo­gi­jos ty­ri­mų la­bo­ ra­to­ri­jo­je dir­ba­ma ir ki­ta link­me: ban­do­ma iš­siaiš­ kin­ti, ko­kio­mis są­ly­go­mis do­no­ro kremz­lė kuo il­giau ga­li iš­lik­ti gy­vy­bin­ga.

■■ No­rint il­giau iš­lai­ky­ti au­ di­nį gy­vy­bin­gą, alo­ge­ni­nė kremz­lė bū­na už­šal­do­ma iki 70 laips­nių. Deja, au­ di­nius taip lai­kant il­ges­nį lai­ką, da­lis ląs­te­lių žūs­ta.

Pa­sau­lio moks­li­nin­kai dis­ ku­tuo­ja, ieš­ko ki­tų są­ly­gų, ku­rio­mis bū­tų ga­li­ma iš­ lai­ky­ti dau­giau gy­vy­bin­gų ląs­te­lių.

kant­ry­bės bei di­džiu­lių lė­šų.

te­lė­mis at­gai­v in­ti rau­me­ni­nį au­di­nį yra tas pa­ts, kaip dy­ku­mo­je ban­dy­ti pa­so­din­ti ir au­gin­ti me­dį. Dy­ku­mo­je nė­ra van­dens, o čia ne­v yks­ta krau­jo­ta­ka, ka­mie­ni­nės ląs­te­ lės nu­sto­ja dau­gin­tis ir ne­no­ri virs­ti šir­dies mio­ci­tais“, – aiš­k i­no V.A.Ske­ber­dis.

Ry­šį už­mez­ga Pro­fe­so­rius V.A.Ske­ber­dis at­li­ko ban­dy­ mus su triu­šio šir­di­mi. Pa­sau­ly­je kol kas nie­kas nė­ra pa­sie­kęs įti­k i­na­mų re­zul­ta­ tų, ku­riuos bū­tų ga­li­ma iš­ban­dy­ti su žmo­ nė­mis. „Ka­mie­ni­nės ląs­te­lės taip leng­vai ne­v irs­ ta mio­ci­tais (rau­me­ni­nio au­di­nio ląs­te­lė­ mis). Neat­si­ran­da rei­ka­lin­g ų kal­cio jo­nų sro­vės ka­na­lų, nuo ku­rių ir pri­k lau­so su­si­ trau­k i­mo jė­ga, ląs­te­lė­je neiš­si­v ys­to kon­tak­ ti­li­nis (su­trau­k ia­ma­sis) apa­ra­tas“, – kal­bė­ jo pro­fe­so­rius.

Ka­mie­ni­nė­mis ląs­te­lė­mis at­ gai­vin­ti rau­me­ni­nį au­di­nį yra tas pa­ts, kaip dy­ku­mo­je ban­ dy­ti pa­so­din­ti ir au­gin­ti me­dį.

At­lie­kant ty­ri­mą kel­tas klau­si­mas, kaip ne­g y­vo­je zo­no­je imp­lan­tuo­tos ląs­te­lės už­ mez­ga ry­šį su ga­na to­li svei­ko­je da­ly­je esan­čiais mio­ci­tais. „Pa­ro­dė­me, kad ry­šį už­megz­ti ga­li, nes for­muo­ja il­gus tu­ne­lius, ša­kas, – tei­gė moks­li­nin­kas. – Sa­vo ty­ri­muo­se nau­do­jo­ me au­to­lo­gi­nius miob­las­tus (to pa­ties gy­ vū­no ske­le­to rau­me­nų ka­mie­ni­nes ląs­te­les), ku­rie ge­rai dau­gi­na­si ir ne­su­ke­lia at­me­ti­mo

reak­ci­jos. Ta­čiau, kaip vi­sa­da moks­le, kas per gra­žiai skam­ba, tu­ri pa­slėp­tų trū­ku­mų. Šios ląs­te­lės, pra­dė­da­mos virs­ti šir­dies ląs­ te­lė­mis, kaž­ko­dėl pra­ran­da tarp­ląs­te­li­nį ry­ šį for­muo­jan­čius bal­t y­mus. To­dėl ne tik kad ne­tu­ri ga­li­my­bių at­kur­ti šir­dies su­si­trau­k i­ mo jė­gos, bet ga­li bū­ti kenks­min­gos, tap­ti arit­mi­jų ži­di­niu. Mes šią pro­ble­mą iš­spren­ dė­me pa­si­tel­kę ge­ne­ti­nes mo­di­fi­ka­ci­jas.“ Kas to­liau? Ga­li­ma ban­dy­ti kur­ti dirb­ti­ nius au­di­nius? Kaip tai pa­da­r y­ti? „Ka­mie­ni­nės ląs­te­lės bū­tų pa­sė­ja­mos ant sin­te­ti­nio kar­ka­so, jį už­pil­dy­tų pa­de­ dant bio­reak­to­riui ir pri­si­dau­gin­tų. In­ku­ ba­to­riu­je jas ga­li­ma tre­ni­ruo­ti elekt­ri­nės sti­mu­lia­ci­jos bū­du, kad su­for­muo­tų ge­res­ nį kont­rak­ti­li­nį apa­ra­tą, pa­na­šiai kaip ir spor­ti­nin­kai tre­ni­ruo­ja sa­vo rau­me­nis. To­ kių ban­dy­mų jau esa­me at­li­kę. Čia la­bai svar­bu pa­rink­ti tin­ka­mą sin­te­ti­nį kar­ka­są, ku­ris gal­būt po tam tik­ro lai­ko 15

2014 žiema

Sveikata

ga­lė­tų šir­dy­je iš­tirp­ti. Bet tai vėl­gi nė­ra taip pa­pras­ta“, – ak­cen­ta­vo V.A.Ske­ber­dis.

Moks­li­nin­ką kan­k i­na klau­si­mai, kaip ne­g y­vo­je vie­to­je at­kur­ti krau­jo­ta­ką, kaip tei­sin­gai imp­lan­tuo­ti to­k į tri­ma­t į da­ri­nį, kad jis su­da­r y­tų vien­ti­są struk­tū­rą su iš­li­ ku­siu svei­ku šir­dies au­di­niu.

Neį­kai­no­ja­mas pa­stip­ri­ni­mas LSMU Fi­zio­lo­gi­jos ir far­ma­ko­lo­gi­jos ty­ri­ mų la­bo­ra­to­ri­jos ve­dė­jas moks­lų dak­ta­ras Ar­v y­das Ūsas, il­gą lai­ką dir­bęs JAV, kar­tu su ko­le­go­mis ban­do įmin­ti inks­tų pa­slap­ tis. Vie­no iš pro­jek­tų tiks­las – inks­tų re­ge­ ne­ra­ci­ja, nau­do­jant ka­mie­ni­nes ląs­te­les. „Or­ga­nų re­ge­ne­ra­ci­ja yra su­dė­tin­gas pro­ce­sas. Or­ga­niz­mas mo­bi­li­zuo­ja sa­vo jė­ gas, bet daž­nai jam rei­k ia pa­stip­ri­ni­mo, pa­pil­do­mo sti­mu­lo. Kiek­v ie­nas au­di­nys tu­ ri di­de­lių vi­di­nių iš­tek­lių ir ga­li at­si­nau­jin­ ti. Rau­muo, kau­las tu­ri di­des­nių ga­li­my­

bių re­ge­ne­ruo­tis ir su­g y­ja sa­vai­me, o są­na­ ri­o kremz­lė pa­ti ne­re­ge­ne­ruo­ja“, – kal­bė­ jo A.Ūsas.

Kal­bė­ti apie dirb­ti­nius inks­tus, jų kli­ni­ ki­nį pa­nau­do­ji­mą, anot jo, yra anks­to­ka. „Mū­sų da­bar­t i­nio pro­jek­to tiks­las – nau­do­jant ka­mie­ni­nes ląs­te­les pa­ska­t in­ ti inks­to gi­ji­mą. Ląs­te­les nau­do­ja­me kaip sig­na­lą, au­g i­mo fak­to­rių, re­ge­ne­ra­ci­jai su­ stip­rin­t i“, – pa­sa­ko­jo A.Ūsas.

Eks­pe­ri­men­tai at­lie­ka­mi su gy­v ū­nais, ku­riems vais­tais su­ke­lia­mas lai­k i­nas inks­ tų pa­žei­di­mas. Ne­g y­do­mi inks­tai vis tiek at­si­kur­tų, funk­ci­jos nor­ma­li­zuo­tų­si.

Įtar­ti­ni pa­vie­niai at­ve­jai Ka­da moks­li­nin­kų idė­jos duos bent ap­ čiuo­pia­mų re­zul­ta­tų, kad juos bū­tų ga­li­ma nau­do­ti pra­kti­ko­je? „Skai­čiau, kad Len­ki­jo­je mo­di­fi­kuo­tas ląs­te­les imp­lan­ta­vo į stu­bu­rą. At­si­ga­vo žmo­

Ku­ria bio­lo­gi­nius sti­mu­lia­to­rius ■■ Šiuo me­tu V.A.Ske­ber­dis dar­buo­ja­si įgy­ven­di­nant ki­tą pro­jek­tą: kar­tu su par­tne­riais iš Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to ir Ino­va­ty­vios me­di­ci­nos cent­ro ku­ria bio­lo­gi­nius šir­dies ved­lius. Elekt­ri­nis šir­dies sti­mu­lia­to­rius – ne­be nau­jie­na. Jis imp­lan­tuo­ja­mas, kai šir­dis ne­pa­jė­gia ge­ne­ruo­ti sa­vo rit­mo. Ta­čiau to­kie sti­mu­lia­to­riai sun­kiai pri­si­de­ri­na prie ap­kro­vos. Žmo­gui esant ra­my­bės bū­se­nos ir jam dir­bant šir­dies rit­mas tu­ri keis­tis.

■■ Bio­lo­gi­niu šir­dies ved­liu – sti­mu­lia­to­riu­mi ga­lė­tų tap­ti mo­di­fi­kuo­tos ka­mie­ ni­nės ląs­te­lės. Jas rei­kė­tų taip pa­keis­ti, kad tu­rė­tų tam tik­rus ka­na­lus, nuo ku­rių pri­klau­so rit­mo ge­ne­ra­vi­mas. Tuo­met to­kias ka­mie­ni­nes ląs­te­les bū­tų ga­li­ma imp­lan­tuo­ti vie­toj elekt­ri­nio sti­mu­lia­to­riaus.

■■ Spręs­da­mi šį klau­si­mą kau­nie­čius su­si­ra­do moks­li­nin­kai iš Ko­lum­bi­jos uni­ver­si­te­to (JAV). Jie tu­ri daug pa­tir­ties, bet su­si­dū­rė su pro­ble­ma: imp­ lan­tuo­tos mo­di­fi­kuo­tos ląs­te­lės pra­de­da ge­ne­ruo­ti rit­mą, bet jos yra la­bai jud­rios, to­dėl iš­si­vaikš­čio­ja ir rit­mą ge­ne­ruo­jan­ti struk­tū­ra iš­nyks­ta.

■■ Nusp­ręs­ta kur­ti tri­ma­čius sin­te­ti­nius kar­ka­sus ir juo­se įka­lin­ti mo­di­fi­kuo­tas ka­mie­ni­nes ląs­te­les. Tam ir pri­rei­kė kau­nie­čių pa­gal­bos, nes šie tu­ri pa­tir­ ties ir įran­gą.

■■ Kau­no tech­no­lo­gi­jos fa­kul­te­to fi­zi­kai, me­džia­go­ty­ros spe­cia­lis­tai ban­do ga­min­ti kar­ka­sus, LSMU Ino­va­ty­vios me­di­ci­nos cent­ras ruo­šia ląs­te­les, Kar­dio­lo­gi­jos ins­ti­tu­tas ap­siė­mė tik­rin­ti, ar tik­rai ląs­te­lės to­kios, ko­kios tu­ri bū­ti. Jiems taip pat rei­kės už­pil­dy­ti kar­ka­są ir ste­bė­ti, kaip jis ko­mu­ni­kuo­ja su šir­dies ląs­te­lė­mis.

■■ Jei­gu šis bio­lo­gi­nis rit­mo ved­lys veiks, tuo­met Kau­no chi­rur­gų gru­pė at­liks eks­pe­ri­men­tus su šu­ni­mis ir pa­tik­rins, ar tai vei­kia in vi­vo.

16

gus, iki tol ne­ju­dė­jęs. Įvai­rių ty­ri­mų, nu­ skam­bė­ju­sių pa­sau­ly­je, at­lik­ta ir Ki­ni­jo­je, Ja­po­ni­jo­je, Ru­si­jo­je, Bra­zi­li­jo­je. Bet pa­vie­ niai at­ve­jai nie­ko ne­reiš­k ia. Vi­suo­met ga­ li įtar­ti, kad žmo­gus pa­ts bū­tų at­si­ga­vęs“, – kal­bė­jo V.A.Ske­ber­dis.

Anot pa­šne­ko­v ų, kuo struk­tū­ra su­dė­ tin­ges­nė, tuo sun­k iau ją re­ge­ne­ruo­ti. To­k ia yra ner­v ų sis­te­ma, šir­dis, su­da­r y­ti iš įvai­ raus ti­po au­di­nių. Vien­ti­są da­ri­nį at­kur­ti yra leng­v iau.

Ban­dant pa­k in­k y­ti ka­mie­ni­nes ląs­te­les, rei­ka­lin­ga ge­ne­ti­nė mo­di­fi ­ka­ci­ja ir tam tik­ ras išo­ri­nis po­vei­k is: che­mi­nės me­džia­gos, to­k ios kaip au­gi­mo fak­to­riai, ki­ti da­ri­niai. „Be ma­ni­pu­lia­ci­jų nie­ko ne­pa­v yks. Šias ląs­te­les rei­k ia pri­vers­ti ju­dė­ti tam tik­ ra kryp­ti­mi. Ta vie­ta, kur jas imp­lan­tuo­ ji, nie­ka­da ne­bū­na ho­mo­ge­niš­ka. Ląs­te­lės gau­na ne vie­ną sig­na­lą, kuo jos tu­rė­tų tap­ ti, ir to­dėl joms sun­ku mus su­pras­ti. Ne­ be­su­si­gau­dy­da­mos pra­de­da ju­dė­ti vi­so­mis kryp­ti­mis di­fe­ren­cia­ci­jos po­žiū­riu“, – tei­gė V.A.Ske­ber­dis.

Kremz­lių re­ge­ne­ra­ci­ja – pa­pras­tes­nis rei­ ka­las. Pa­nau­do­jant sin­te­ti­nius kar­ka­sus ir pa­cien­tų izo­liuo­tas ląs­te­les – chond­ro­ci­tus ga­li­ma su­kur­ti dirb­ti­nį au­di­nį, ku­ris sėk­ min­gai pa­kei­čia su­ža­lo­tą kremz­lę.

Dirb­ti­nės kremz­lės ir oda LSMU Spor­to ins­ti­tu­to va­do­vas, Or­to­pe­di­ jos ir trau­ma­to­lo­gi­jos kli­ni­kos sek­to­riaus va­do­vas pro­fe­so­rius Rim­tau­tas Gu­das jau yra imp­lan­ta­vęs ne vie­ną dirb­ti­nę kremz­ lę ir taip pa­ge­ri­nęs gy­ve­ni­mą dau­g y­bei sa­ vo pa­cien­tų. „Esant są­na­rio kremz­lės pa­žei­d i­mui, de­fek­tui kar­tais neuž­ten­k a pa­cien­to au­d i­ nio. Są­na­r y­je nė­ra lais­vos są­na­ri­o kremz­ lės, kad ją paė­mus ga­lė­tum už­pil­dy­t i de­ fek­tą“, – me­d i­k ų kli­ni­k i­nio dar­bo pro­ble­ mą pa­ko­men­ta­vo A.Ūsas.

Kremz­les LSMU me­di­kai kol kas per­ka iš už­sie­nio. Kau­ne ban­dy­mai pa­tiems išau­ gin­ti kremz­les dar ne­baig­ti. „Rea­lu, kad bus su­kur­ta ir dirb­ti­nė oda.

Ją bū­tų ga­li­ma transp­lan­tuo­ti pa­cien­tams, pa­v yz­džiui, po nu­de­gi­mo. Oda yra be­veik vien­ti­sas da­ri­nys, ji yra išo­rė­je, ne­rei­k ia gi­lių in­ter­ven­ci­jų“, – kal­bė­jo pro­fe­so­rius V.A.Ske­ber­dis.

Anot jo, ka­da nors dend­ri­ti­nes ka­mie­ni­ nes ląs­te­les bus ga­li­ma pa­nau­do­ti ko­vo­jant su vė­žiu.

Eks­pe­ri­men­tas: V.A.Ske­ber­dis su ko­le­go­mis ban­dė at­kur­ti žu­vu­sį šir­dies rau­me­ni­nį au­di­nį.

Kiek ga­li lie­tu­viai?

Paš­ne­ko­v ų nuo­mo­ne, daug pa­siek­ti ga­li­ma ir Lie­tu­vo­je. „Tai pri­k lau­so ne nuo tau­t y­bės, o nuo moks­li­nin­ko pro­to, jo su­ge­bė­ji­mų ge­ne­ ruo­ti idė­jas. Juo­lab kad iš ES struk­tū­ri­ nių fon­dų mū­sų ša­lies moks­lui skir­ta la­bai daug lė­šų. Daug la­bo­ra­to­ri­jų yra ap­r ū­pin­ tos pui­k ia įran­ga, ne blo­ges­ne nei JAV ar ki­tų ša­lių“, – tei­gė V.A.Ske­ber­dis.

Vis dėl­to jis pri­pa­ži­no, kad mums sun­ kiau įgy­ven­din­ti idė­jas. Tai su­si­ję ne su moks­lu, o su ad­mi­nist­ra­v i­mu, biu­rok­ra­ti­ja, kai ku­riais Lie­tu­vos įsta­t y­mais. Dėl jų daug dar­bų ei­na vė­jais ar­ba yra at­lie­ka­mi pa­v ir­ šu­ti­niš­kai. „O biu­rok­ra­ti­nių truk­dy­mų ne tik kad ne­ma­žė­ja, o dar ir dau­gė­ja. Ki­taip pa­žan­ga bū­tų daug di­des­nė“, – įsi­ti­k i­nęs V.A.Ske­ ber­dis.

Jam pri­ta­rė ir A.Ūsas, ku­ris kri­ti­ka­vo vie­šų­jų pir­k i­mų tvar­ką no­rint įsi­g y­ti ty­ri­ mams rei­ka­lin­g ų me­džia­g ų. „Pi­ni­g ų yra, bet nu­si­pirk­ti, ko rei­k ia, iš kar­to ne­ga­li. Ten­ka lauk­ti net ir pus­me­ tį“, – pa­sa­ko­jo moks­lų dak­ta­ras A.Ūsas, po ke­tu­rio­li­kos me­tų dar­bo JAV moks­lo la­ bo­ra­to­ri­jo­se ty­ri­mus nu­spren­dęs tęs­ti Lie­ tu­vo­je. „Grį­žęs pra­dė­jau nuo nu­lio. Tik šie­met ga­vo­me pa­tal­pas, įran­gos, o fi­nan­sa­vi­mą pro­jek­tams – prieš pu­sant­rų me­tų. Tad te­ko pra­šy­tis į ki­tų la­bo­ra­to­ri­jas, – ap­mau­džiai kal­bė­jo A.Ūsas. Ir paaiš­ki­no: – Mū­sų dar­bas be poil­sio die­nų. Šeš­ta­die­nis, sek­ma­die­nis, sa­vait­ga­lis – to­k ie ter­mi­nai, dir­bant su ląs­ te­li­nė­mis kul­tū­ro­mis, neeg­zis­tuo­ja. Ne­ga­li penk­ta­die­nį ląs­te­lių už­da­r y­ti in­ku­ba­to­riu­je ir pa­sa­ky­ti: vi­so ge­ro, atei­siu pir­ma­die­nį.“ A.Ūsas su­si­dū­rė su ne­ti­kė­to­mis pro­ble­ mo­mis – juos priė­mu­sios la­bo­ra­to­ri­jos sa­

vait­ga­liais ne­dir­bo. Dėl to tuo­met te­ko at­ šauk­ti eks­pe­ri­men­tus.

V.A.Ske­ber­dis at­k rei­pė dė­me­sį ir į pa­t į moks­li­nin­kų fi­nan­sa­v i­mą. „Eu­ro­pos pa­ra­ma pa­de­da su­kur­ti inf­ rast­ruk­tū­rą, įsi­g y­ti įran­gos, o žmo­giš­kai­ siais iš­tek­liais tu­ri pa­si­r ū­pin­ti Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bė. De­ja, pas mus moks­lui ski­ ria­ma ma­žiau­siai lė­šų iš vi­sų Eu­ro­pos ša­ lių. No­rint, kad moks­li­niai ty­ri­mai, kaip ir bet koks ki­tas dar­bas, vyk­tų sėk­min­gai, rei­k ia ke­tu­rių pri­va­lo­mų są­ly­g ų: inf­rast­ ruk­tū­ros, įran­gos, žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių ir „know-how“ (ži­no­ti kaip). Jei nors vie­nos są­ly­gos trūks­ta, be­pras­miš­ka leis­ti pi­ni­g us ki­tiems da­ly­kams. O bū­tent žmo­giš­kai­siais iš­tek­liais kol kas rū­pi­na­ma­si ne­pa­kan­ka­ mai. To­dėl spe­cia­lis­tai iš­v yks­ta į tas ša­lis, kur yra ver­ti­na­mi, ir šios ša­lys pi­giai gau­na mū­sų pui­k iai pa­reng­tus pro­fe­sio­na­lus“, – ap­gai­les­ta­vo pro­fe­so­rius V.A.Ske­ber­dis.

2014 žiema

Sveikata

EN­DO­MET­RIO­ZĖ – MI­TAI IR TIK­RO­VĖ

Pastaruoju metu teko konsultuoti ir operuoti nemažai en­ dometrioze sergančių pacienčių. Kai jaunai negimdžiusiai pacientei diagnozuoji IV stadijos endometriozę, išgirsti daug klausimų: kokios priežastys, gydymas, prognozė.

Norėčiau daugiau pakalbėti apie šią ligą, jos diagnotiką ir gydymą.

En­do­met­rio­zė – kas tai per li­ga?

En­do­met­rio­zė – vai­sin­go am­žiaus mo­te­rų li­ga, kai į gim­dos glei­vi­nę pa­na­šus au­di­nys ima ve­šė­ti už gim­dos ri­bų, su­kel­da­mas lė­ti­ nę už­de­gi­mi­nę reak­ci­ją. Kai ku­rios pa­cien­ tės, ser­gan­čios en­do­met­rio­ze, ga­li ne­jus­ti jo­kių simp­to­mų, ki­toms ši li­ga ga­li bū­ti lė­ti­ nių skaus­mų ir ne­vai­sin­gu­mo prie­žas­ti­mi.

TEKSTAS: gyd. ginekologė

Irena Jermolajevienė

18

Ar tai daž­na pa­to­lo­gi­ja?

Tiks­lių epi­de­mio­lo­gi­nių duo­me­nų nė­ra, bet, įvai­rių au­to­rių duo­me­ni­mis, šia li­ga ga­li sirg­ti apie 10 pro­c. mo­te­rų. Tarp ne­vai­sin­gų pa­cien­ čių en­do­met­rio­zė daž­nes­nė – iki 40–50 pro­c. at­ve­jų. En­do­met­rio­zė su­ke­lia ne tik tie­sio­gi­

nių simp­to­mų, bet vei­kia mo­ters gy­ve­ni­mo ko­ky­bę, nes su­trik­do so­cia­li­nius ir sek­sua­li­ nius san­ty­kius, dar­bi­nę veik­lą. Tai tu­ri įta­kos ir po­ros tar­pu­sa­vio san­ty­kiams, nes lė­ti­niai be­si­kar­to­jan­tys simp­to­mai vei­kia sek­sua­lu­mą ir vai­sin­gu­mą. Moks­li­nin­kai pa­skai­čia­vo, kad nuo simp­to­mų iki diag­no­zės nu­sta­ty­mo praei­ na 9–12 me­tų, to­dėl anks­ty­ves­nė diag­nos­ti­ka su­ma­žin­tų šios li­gos są­nau­das.

Ko­kie kli­ni­ki­niai simp­to­mai lei­džia įtar­ti en­do­met­rio­zę?

En­do­met­rio­zė – li­ga cha­me­leo­nas. Kar­tais ga­li ne­bū­ti jo­kių simp­to­mų, o li­ga – jau pa­žen­gu­si.

Daž­niau­siai pa­si­reiš­kia gau­sio­mis, skaus­min­

2014 žiema

Sveikata

go­mis mė­ne­si­nė­mis, te­pan­čio­mis šo­ko­la­do spal­vos iš­sky­ro­mis prieš ir po mė­ne­si­nių, lė­ti­niais skaus­mais ma­ža­ja­me du­be­ny­je, skaus­ min­gais ly­ti­niais san­ty­kiais. Kar­tais pa­grin­di­ nis simp­to­mas – ne­vai­sin­gu­mas.

Kur plin­ta en­do­met­rio­zė?

En­do­met­rio­zė ga­li iš­plis­ti gim­dos sie­ne­lė­je, tuo­met diag­no­zuo­ja­ma ade­no­mio­zė. En­do­ met­rio­zės ži­di­niai ga­li imp­lan­tuo­tis kiau­ši­dė­ se, kiau­šin­ta­kiuo­se, pil­vap­lė­vė­je. Dėl lė­ti­nės už­de­gi­mi­nės reak­ci­jos su­si­for­muo­ja sąau­gos ma­ža­ja­me du­be­ny­je, tai su­ke­lia lė­ti­nius du­bens skaus­mus ir ne­vai­sin­gu­mą. Re­čiau en­do­met­ rio­zė ga­li iš­plis­ti žar­ny­ne, šla­pi­mo ta­kuo­se, odo­je ir ki­tur. Kar­tais en­do­met­rio­zės ži­di­nių ap­tin­ka­ma ran­de po bu­vu­sios ce­za­rio ope­ra­ ci­jos. Žar­ny­no en­do­met­rio­zė ga­li pa­si­reikš­ti tuš­ti­ni­mo­si su­tri­ki­mais, cik­li­niu krau­ja­vi­mu iš žar­ny­no. Di­de­li ži­di­niai ga­li imi­tuo­ti žar­ny­no aug­lius ir su­kel­ti žar­ny­no ne­praei­na­mu­mą. To­ kia įvai­ri kli­ni­ka ro­do li­gos dau­gia­ly­piš­ku­mą.

Kaip li­ga diag­no­zuo­ja­ma?

Li­ga nu­sta­to­ma įver­ti­nus kli­ni­ki­nius simp­ to­mus. Diag­no­zė tiks­li­na­ma gi­ne­ko­lo­gi­nės ap­žiū­ros me­tu ir at­lie­kant ult­ra­gar­so ty­ri­mą.

Per echos­ko­pi­ją nu­sta­to­ma gim­dos, kiau­ši­ džių, rek­to­va­gi­na­li­nė en­do­met­rio­zė. Kar­tais li­gos iš­pli­ti­mui įver­tin­ti at­lie­ka­mas mag­ne­ti­nio re­zo­nan­so ty­ri­mas, bet jis ne­pa­ro­do pil­vap­lė­vės en­do­met­rio­zės. Li­ga pa­tvir­ti­na­ma la­pa­ros­ko­ pi­nės ope­ra­ci­jos me­tu, kai en­do­met­rio­zė ne tik nu­sta­to­ma, bet ir gy­do­ma. Pa­vir­ši­niai ži­di­niai pri­de­gi­na­mi, en­do­met­rio­zės sąau­gos iš­lais­ vi­na­mos, kiau­ši­džių en­do­met­rioi­di­nės cis­tos pa­ša­li­na­mos. En­do­met­rio­zė ver­ti­na­ma li­gos sta­di­jo­mis. I sta­di­ja – tai mi­ni­ma­lūs po­ky­čiai, IV sta­di­ja – stipriai pa­žen­gu­si ir iš­pli­tu­si li­ga.

Li­gos sta­di­jos nu­sta­to­mos per ope­ra­ci­ją. La­pa­ ros­ko­pi­ja – tai chi­rur­gi­nis tau­so­jan­tis gy­dy­mas.

Ar ga­li­ma en­do­met­rio­zę diag­no­zuo­ti, at­lie­ kant krau­jo ty­ri­mą, pvz., Ca 125 – kiau­ši­ džių vė­žio žy­mek­lį?

Moks­li­nin­kai ieš­ko nein­va­zi­nių me­to­dų, ku­rie pa­dė­tų diag­no­zuo­ti li­gą. Ti­ria­mi įvai­ rūs bio­žy­mek­liai, kad diag­no­zuo­tu­me at­li­kę krau­jo ty­ri­mą. Esant kiau­ši­džių en­do­met­ rio­zei, gan pla­čiai nau­do­ja­mas Ca 125 ty­ri­ mas. Jis nė­ra spe­ci­fi­nis. Net ir tuomet, kai tyrimo rezultatai atitinka normą, gali būti, kad pa­cien­tė vis dėlto serga en­do­met­rio­ze.

Kaip gy­do­ma en­do­met­rio­zė?

En­do­met­rio­zės gy­dy­mas tu­ri bū­ti in­di­vi­ dua­lus, at­si­žvel­giant į mo­ters am­žių, nėš­tu­

mų pla­na­vi­mą, li­gos iš­pli­ti­mą, tai­ky­tą gy­dy­ mą ir kt. Dvi mo­te­rys, ku­rioms diag­no­zuo­ta en­do­met­rio­zė, ga­li bū­ti gy­do­mos vi­siš­kai skir­tin­gai. Svar­bu at­si­min­ti, kad me­di­ka­ men­tai vei­kia tol, kol nau­do­ja­mi taip, kaip pa­skir­ta, o nu­trau­kus gy­dy­mą, simp­to­mai daž­niau­siai grįž­ta. Gy­dy­mui ski­ria­mi ne­ ste­roi­di­niai uždegimą slopinantys vais­tai, hor­mo­ni­niai kont­ra­cep­ti­kai, pro­ges­ti­nai, hor­mo­ni­nės spi­ra­lės ir kt. Esant ne­vai­sin­gu­ mui, ga­li pri­reik­ti ki­tų vai­sin­gu­mo gy­dy­mo me­to­dų.

Ar ga­li en­do­met­rio­zė pe­raug­ti į vė­žį?

Iš pa­cien­čių te­ko gir­dė­ti nuo­gąs­ta­vi­mų, kad en­do­met­rio­zė ga­li su­pik­ty­bė­ti. Nors ši li­ga sa­vo pli­ti­mu ir ži­di­nių imp­lan­ta­ci­ja pri­me­na pik­ty­bi­nį su­si­rgi­mą, bet pa­to­lo­gi­ja yra ge­r y­bi­nė. Nė­ra jo­kių pa­ti­ki­mų įro­dy­ mų, kad en­do­met­rio­zė pe­rei­na į vė­žį, bet kai ku­rių stu­di­jų duo­me­ni­mis, ser­gant šia li­ga šiek tiek daž­niau nu­sta­to­ma kiau­ši­džių

vė­žio ir ne Hodž­ki­no lim­fo­mos (krau­jo li­ga) at­ve­jų.

Ką pa­tar­tu­mė­te mo­te­rims, ku­rios įta­ria en­do­met­rio­zę?

Jei mo­te­ris ar mer­gi­na ken­čia nuo skaus­ min­gų, gau­sių mė­ne­si­nių, lė­ti­nių pa­si­kar­ to­jan­čių skaus­mų du­be­ny­je, tuš­ti­ni­mo­si su­tri­ki­mų, skaus­min­gų ly­ti­nių san­ty­kių, re­ko­men­duo­čiau kuo sku­biau kreip­tis į gi­ne­ko­lo­gą. Kuo anks­čiau li­ga diag­no­zuo­ ja­ma, tuo grei­čiau bus pa­skir­tas rei­ka­lin­gas gy­dy­mas ir re­ko­men­da­ci­jos.

UAB „Or­to­gi­da“ gy­dy­to­jų spe­cia­lis­tų kon­sul­ta­ci­jos Lie­tu­vi­nin­kų a. 9-1, Klai­pė­da, LT-92226 8 (46) 404 090, 8 690 44 999 www.or­to­gi­da.lt 19

2014 žiema

Sveikata

milijonai

Gim­dy­vėms ir nau­ja­gi­miams Be­veik 78 mln. li­tų – tiek Švei­ca­ri­jos kon­fe­de­ra­ci­ja sky­rė Lie­tu­vos li­go­ni­nėms, ku­rio­se vyk­do­ma nėš­čių­ jų, gim­dy­vių ir nau­ja­gi­mių svei­ka­tos prie­žiū­ra.

TEKSTAS: Jus­tė Ki­bu­ry­tė

Pats kil­niau­sias tiks­las „Nėš­čių­jų, gim­dy­vių ir nau­ja­gi­mių svei­ka­tos prie­žiū­ros ge­ri­ni­mas Lie­tu­vo­je“ – taip pa­va­ din­tas pro­jek­tas yra su­de­da­mo­ji Lie­tu­vos ir Švei­ca­ri­jos kon­fe­de­ra­ci­jos bend­ra­dar­bia­vi­mo pro­gra­mos, ku­ria sie­kia­ma su­ma­žin­ti eko­no­ mi­nius ir so­cia­li­nius skir­tu­mus ES, da­lis.

Mū­sų ša­ly­je pro­jek­tas, koordinuojamas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninės Kauno klinikų, pra­dė­ tas vyk­dy­ti 2012 m. bir­že­lį. Jis api­ma 24 li­ go­ni­nes, ku­rio­se į šį pa­sau­lį atei­na 90 pro­c.

Lie­tu­vos nau­ja­gi­mių. „Di­džiau­sias dė­me­sys šia­me pro­jek­te ski­ ria­mas mo­ti­nos ir nau­ja­gi­mio svei­ka­tos prie­ žiū­ros ko­ky­bei ge­rin­ti, sau­gu­mui už­tik­rin­ti.

To sie­kia vi­sas pa­sau­lis, to sie­kia­me ir mes“, – pa­grin­di­nį pro­jek­to tiks­lą įvar­di­jo LSMU Aku­še­ri­jos ir gi­ne­ko­lo­gi­jos kli­ni­kos va­do­vė pro­fe­so­rė Rū­ta Na­di­šaus­kie­nė. „Nu­veik­ta ne­ma­žai: su­kur­ta ir pri­sta­t y­ ta 70 moks­lo įro­dy­mais pa­grįs­tų gy­dy­mo ir diag­nos­ti­kos me­to­di­kų, iš jų 30 neo­na­ to­lo­gi­nių ir 40 aku­še­ri­nių“, – dar­bus pri­ sta­tė šio pro­jek­to Lie­tu­vo­je va­do­vas LSMU Aku­še­ri­jos ir gi­ne­ko­lo­gi­jos kli­ni­kos pro­fe­

Ste­buk­lai: net ir neiš­ne­šio­ti, vos gi­mę pu­sės ki­log­ra­mo svo­rio kū­di­kiai dėl me­di­ci­nos ga­li­my­bių ir Kęs­tu­čio Ši­ma­to­nio nuo­tr. spe­cia­lis­tų pro­fe­sio­na­lu­mo užau­ga di­de­liais žmo­nė­mis.

so­rius Min­dau­gas Kliu­čins­kas. Me­to­di­ko­se ap­ra­šy­ti ne tik diag­nos­ti­kos ir gy­do­mo al­ go­rit­mai, bet ir svar­biau­si eta­pai, api­brėž­ tas kont­ro­lės me­cha­niz­mas, ar tik­rai vis­kas vyks­ta taip, kaip nu­ma­t y­ta.

Pir­mą kar­tą parengta kli­ni­k i­ne pra­kti­ka bei moks­lo įro­dy­mais pa­grįs­ta in­for­ma­ci­nė me­d žia­ga pa­cien­tei ir vi­sai vi­suo­me­nei.

Sau­giau ir tvir­čiau Nėš­čių­jų, gim­dy­vių ir nau­ja­gi­mių prie­žiū­ ros, li­g ų diag­nos­ti­kos ir gy­dy­mo me­to­di­kas ren­gė dar­bo gru­pės, su­da­r y­tos iš Vil­niaus, Kau­no, Ma­ri­jam­po­lės ir Šiau­lių li­go­ni­nių spe­cia­lis­tų: gy­dy­to­jų neo­na­to­lo­g ų, aku­še­ rių-gi­ne­ko­lo­g ų ir aku­še­rių. Bu­vo su­da­r y­ta 70 dar­bo gru­pių, tiek, kiek me­to­di­kų.

Aku­še­ri­nių me­to­di­kų ren­gi­mui va­do­va­ vo LSMU Aku­še­ri­jos ir gi­ne­ko­lo­gi­jos kli­ni­ kos Prieš­lai­k i­nio gim­dy­mo ir nėš­čių­jų in­ fek­ci­jos sek­to­riaus va­do­vė do­cen­tė Mei­lė Min­kaus­k ie­nė.

Ar šių me­to­di­kų ne­bu­vo ga­li­ma nu­ko­pi­juo­ ti nuo ko­le­gų, kad ir iš Švei­ca­ri­jos? Pro­fe­so­ rė R.Na­di­šaus­kie­nė pa­ti­ki­na, kad me­to­di­kos pa­reng­tos re­mian­tis pa­sau­lio ša­lių ge­riau­sia pra­kti­ka, ta­čiau adap­tuo­tos, pri­tai­kant mū­sų po­pu­lia­ci­jai, jos ho­mo­ge­niš­ku­mui. „Me­to­di­kos su­kur­tos orien­tuo­jan­tis į gy­ dy­mo įstai­gų ly­gius: uni­ver­si­te­ti­nėms li­go­ ni­nėms, ant­ro­jo ly­gio, re­gio­no ir pa­na­šiai“, –

Pro­jek­to re­zul­ta­tai ■■ Nėš­čių­jų, gim­dy­vių ir nau­ja­gi­mių svei­ka­tos pa­slau­goms teik­ti nu­pirk­ta mo­ der­nios me­di­ci­nos įran­gos už be­veik 29 mln. li­tų, ji pri­sta­ty­ta į 23 li­go­ni­nes.

■■ Ar­ti­miau­siu me­tu bus įsi­gy­tos trys trans­por­to prie­mo­nės su spe­cia­lia įran­ ga, bū­ti­na sau­giai per­vež­ti nau­ja­gi­mius.

■■ Vyk­dant pro­jek­tą fi­nan­suo­ja­mi ir li­go­ni­nių re­mon­to dar­bai, skir­ti pri­tai­ky­ ti pa­tal­pas mo­der­niau­siai me­di­ci­ni­nei įran­gai, jai su­mon­tuo­ti ir nau­do­ti.

20

aiš­ki­no pro­fe­so­rė R.Na­di­šaus­kie­nė ir ak­cen­ tavo, kad bet ku­rio­je ša­lies li­go­ni­nė­je mo­te­rys ir vai­kai tu­ri gau­ti mak­si­ma­liai sau­gią, ko­ky­ biš­ką me­di­ci­nos pa­gal­bą.

LSMU Neo­na­to­lo­gi­jos kli­ni­kos va­do­vė do­cen­tė Ra­sa Ta­me­lie­nė, va­do­va­v u­si neo­ na­to­lo­gi­nių me­to­di­kų ren­gi­mui, džiau­gė­ si, kad da­bar šios sri­ties spe­cia­lis­tai jau­sis dar tvir­čiau ir sau­giau, nes tu­rės dar gi­liau moks­liš­kai pa­grįs­tų re­ko­men­da­ci­jų.

įver­ti­no tei­gia­mai Pro­jek­to vyk­dy­mą ge­rai įver­ti­no rug­sė­jo mė­ne­sį Kau­no kli­ni­ko­se lan­kę­si at­sa­k in­gi Švei­ca­ri­jos kon­fe­de­ra­ci­jos at­sto­vai. Jie tik­ ri­no, ar Lie­tu­vos li­go­ni­nės pa­ju­to pa­žan­gą.

Da­bar pra­de­da­mas ki­tas eta­pas – aku­še­ rių, slau­g y­to­jų, gy­dy­to­jų aku­še­rių-gi­ne­ko­ lo­g ų ir neo­na­to­lo­g ų mokymai. Juose da­ly­ vaus 2000 spe­cia­lis­tų. Mo­k y­mai bus ki­to­ kie, pa­gal nau­jau­sią pa­sau­lio pra­kti­ką. „Įro­dy­ta, kad pa­skai­ta yra ma­žiau­siai efek­t y­v i mo­k y­mo prie­mo­nė, įsi­sa­v i­na­ma tik 5–10 pro­c. in­for­ma­ci­jos. Da­bar spe­cia­ lis­tams bus ren­gia­mi in­ten­sy­v ūs kur­sai su pra­kti­nių įgū­džių puo­se­lė­ji­mu“, – pa­brė­žė pro­fe­so­rė R.Na­di­šaus­k ie­nė. Įgy­ven­di­nant pro­jek­tą bend­ra­dar­biau­ja­ ma su Švei­ca­ri­jos Že­ne­vos ir Ba­ze­lio uni­ver­si­te­tų li­go­ni­nė­mis. Jis bus baig­tas 2016 m. rugp­jū­čio mė­ne­sį.

2014 žiema

Sveikata

GLOBAL DIAGNOSTICS –

MEDIKAMENTINIO GYDYMO ALTERNATYVA Ar patikėtumėte, kad jau atėjo laikas, kai organizmo sutrikimus galima nustatyti dar iki pasireiškiant simptomams, o gydyti – be vaistų? Sunku patikėti, bet tai tiesa. Šveicarų kompanija "Vitatec" sukūrė unikalią diagnostinę ir atkuriamosios terapijos sistemą GLOBAL DIAGNOSTICS, leidžiančią nustatyti ligą vos jai užsimezgus ir atkurti normalią organizmo būklę nenaudojant medikamentų. Šį inovatyvų metodą vienintelė Baltijos šalyse taiko pažangios medicinos klinika BIOFIRST. Šiandien daugelis žmonių skundžiasi varginančiais neaiškios kilmės simptomais, metus varsto gydytojų kabinetų duris, o pačiupti ligos už uodegos taip ir nepavyksta. Jei jus vargina simptomai, kurių priežasties tradicinė medicina nepajėgia išaiškinti, juolab pašalinti, jums gali padėti GLOBAL DIAGNOSTICS. Šių dienų medicinoje taikoma daugybė pažangių diagnostikos metodų organizmo funkcijų sutrikimams nustatyti. Kuo ypatingas yra GLOBAL DIAGNOSTICS metodas, teiraujamės BIOFIRST klinikos šeimos gydytojos Gintarės Čypienės. „Dauguma diagnostikos metodų organizmo funkcijų sutrikimus padeda nustatyti įvertinant biologiškai aktyvius taškus ir organų elektromagnetinių laukų aktyvumo lygį. GLOBAL DIAGNOSTICS sistema taiko reflekso lanko veikimo principą: į organizmą siunčiamas impulsas, kuris padeda įvertinti individualią ląstelių reakciją į dirgiklį. Grįžusį impulsą apdoroja kompiuterinė programa ir pateikia net 550 matavimo objektų (kaulų, raumenų, nervų, virškinamojo trakto ir t.t.) būklės analizę.

Išnagrinėjęs gautą informaciją gydytojas gali nustatyti, kurioje sistemoje ar organe vyksta ryškiausi pokyčiai, ilgainiui sukeliantys pažeidimus."

Kuo naujasis diagnozavimo metodas skiriasi nuo tradicinių medicininių tyrimų? Kokie jo privalumai?

Tradicinėje medicinoje diagnostikos procedūra atliekama tokiu principu: paėmus kraujo, seilių, nosies sekreto ar smegenų skysčio pasėlio, laukiama, kol bakterijų kultūra užaugs. Tačiau infekcijos galima ir neaptikti. O štai GLOBAL DIAGNOSTICS metodas padeda nustatyti uždegimo židinį ląstelių lygiu, t. y. pačioje proceso pradžioje. Žinodami apie grėsmę galime laiku užkirsti kelią ligos vystymuisi.

Antra vertus, tradiciniai tyrimai pade-

da nustatyti uždegimo faktą, o GLOBAL DIAGNOSTICS parodo ir uždegimo aktyvumo lygį. Remiantis tuo diagnozuojantis gydytojas gali įvardyti uždegimo sukėlėjus: bakterijas, virusus, parazitus ar alergenus ir tiksliau paskirti gydymą pacientams, tad tenka atlikti mažiau papildomų tyrimų. Diagnozavimo procesas greitesnis, tikslesnis ir paprastesnis. Be to, taupomas pacientų laikas ir lėšos", – aiškina gyd. G.Čypienė.

GLOBAL DIAGNOSTICS – ne vien diagnozavimo metodas. Kartu su keletu vienas kitą papildančių terapinių modulių jis sudaro unikalią patentuotą terapijos sistemą, kurios pritaikymo galimybės – labai plačios. Sistema leidžia itin saugiai, tiksliai ir efektyviai kovoti net su pačiais sunkiausiais sveikatos sutrikimais. Kuo pagrįstas šios terapijos efektyvumas, klausiame BIOFIRST klinikos gydytojo neurologo Raimondo Greičiaus. „Gydymo modulio „Mito Plus" paskirtis yra sureguliuoti sutrikusius nesveikų organų ar audinių elektromagnetinius dažnius. Atliekant procedūrą į žmogaus organizmą siunčiamas specifinių dažnių spektras, padedantis natūraliai pašalinti sutrikimų priežastis. Terapija gali būti skiriama iš esmės visų, taip pat ir sunkių alerginių, autoimuninių, onkologinių ar kitų ligų atveju", – aiškina specialistas. „Šios terapijos procedūros leidžia ne tik atkurti organizmo energetinę pusiausvyrą, bet ir pašalinti ligų sukėlėjus: virusus, bakterijas, parazitus“.

Ar atskiri terapijos moduliai turi savo specifinę paskirtį? „Taip. „Mito Plus" modulis efektyvus koreguojant sunkesnes, lėtines, degeneracines ligas. Išskirtinis poveikis padeda sėkmingai įveikti skausmus, uždegimus, įvairius navikus. Sistemoje įdiegta per 200 specifinių gydymo programų. Onkologinių ligų atveju procedūros padeda pastebimai pagerinti pacientų gyvenimo kokybę po medikamentinės ir spindulinės terapijos", – pabrėžia gyd. R.Greičius.

Kitas terapijos modulis leidžia testuoti vaistus, maisto papildus. Jei atliekant tyrimą paaiškėja, kad jums, tarkime, trūksta kalcio, šiuo aparatu galima nustatyti, kuris iš kelių dešimčių įvairių gamintojų kalcio preparatų geriausiai rezonuoja su jūsų ląstelėmis.

Kompleksinė GLOBAL DIAGNOSTICS

terapija padeda atkurti harmoningą visų organizmo sistemų veiklą, sustiprinti natūralią organizmo apsaugą. Procedūros neskausmingos, todėl jas galima taikyti jautriems žmonėms ir net vaikams. Terapija gali būti derinama su įvairiais gydymo metodais. Ji gali papildyti paskirtą medikamentinį gydymą arba padėti išvengti cheminių vaistų vartojimo apskritai. Ši terapija išsiskiria ypatingu tikslumu.

Atliekant pakartotines procedūras, aparatūra kaskart iš naujo įvertina organizmo būklės pokyčius ir iš karto palygina su visais ankstesniais rezultatais. Tai leidžia nuolat stebėti ir koreguoti gydymo eigą.

Ypač svarbu paminėti, kad GLOBAL DIAGNOSTICS yra sertifikuota medicininė aparatūra, atitinkanti griežtus Europos Sąjungos reikalavimus, taikomus medicininei įrangai. Šio metodo efektyvumui patikrinti Zalcburgo universitetinėje ligoninėje buvo atlikti išsamūs klinikiniai tyrimai. „Tai didžiulė pagalba tradicinei medicinai. Turėdami galimybę nustatyti būsimų ligų užuomazgas galime ne tik slopinti ligų simptomus, bet ir pašalinti priežastis", – džiaugiasi gydytoja G.Čypienė.

UAB BIOFIRST klinika, Studentų g. 37, Kaune. Tel. (8 37) 75 08 66 www.bioklinika.lt 21

2014 žiema

Sveikata

Pa­sau­ly­je ži­no­mas kar­dio­chi­rur­ gas, šir­dies elekt­ros­ti­mu­lia­ci­jos ir ta­chi­kar­di­jos chi­rur­gi­nio gy­dy­mo pra­di­nin­kas Lie­tu­vo­je bei Šir­dies chi­rur­gi­jos cent­ro Kau­ne įkū­ rė­jas. Am­ba­sa­do­rius, mi­nist­ras, vi­suo­me­nės vei­kė­jas, ha­bi­li­tuo­tas bio­me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­ras.

Moks­li­nin­kas, ty­ręs ir tai­kęs kar­ dio­chi­rur­gi­jo­je elekt­ro­ni­kos me­ to­dus, la­ze­rį, šian­dien kal­ba apie sie­los vir­pe­sius, neu­ro­nų veik­lą šir­dy­je ir pri­pa­žįs­ta po­mir­ti­nį gy­ ve­ni­mą. Tai – aka­de­mi­kas Jur­gis Brė­di­kis. Ga­li­te tuo pa­ti­kė­ti?

Po­kal­biui aka­de­mi­kas ren­ka­si kė­dę prie sie­nos, kad už nu­ga­ros nie­ko ne­bū­tų. „Joks žvė­ris į ra­to vi­du­rį nei­na. Dėl sau­gu­mo“, – nu­si­šyp­so.

TEKSTAS: Ma­ri­ja­na Ja­sai­tie­nė fotografija: And­rius Alek­sand­ra­vi­čius

Pa­tir­tis: aka­de­mi­kas J.Brė­di­kis, pa­sie­kęs me­di­ci­nos moks­lo aukš­tu­mas, la­bai ver­ti­na Ry­tų me­di­ci­ną ir dva­si­nes žmo­gaus ga­lias.

Aka­de­mi­kas J.Br daug me­tų ope­ra­vęs šir­dį, ra­do jo­je ne tik ana­to – Ne tik gy­vy­bę, bet ir svei­ka­tą rei­kia sau­ go­ti? Pir­miau­sia – šir­dį, ku­rios kiekvieną ląs­te­lę esa­te iša­na­li­za­vęs? Ta­čiau ir apie ją da­bar kal­ba­te vi­sai ki­taip nei tais lai­kais, kai ope­ra­vo­te nau­jais me­to­dais. Kas pa­si­kei­tė?

– Nors ir esu bu­vęs svei­ka­tos ap­sau­gos mi­ nist­ru, ma­ne do­mi­na ne svei­ka­tos sis­te­mos or­ga­ni­za­vi­mo klau­si­mai, nes tai – po­li­ti­ka, o 22

žmo­gus, jo svei­ka­ta ir me­di­ci­na kaip moks­ las. Į tai gi­lin­da­ma­sis at­ran­du daug nau­jo ir džiau­giuo­si man duo­ta ga­li­my­be da­ly­tis to­mis ži­nio­mis. Anks­čiau tai bu­vo pro­fe­si­ niai da­ly­kai – pa­si­mo­ky­ti į Kau­ną at­va­žiuo­ da­vo spe­cia­lis­tų iš ki­tų ša­lių. Da­bar tai, ką su­ži­nau, per­tei­kiu sa­vo kny­go­se, pa­skai­to­se, ren­gi­niuo­se.

– Pa­ta­ri­mų es­mė – kaip bū­ti svei­kam? Juo­ lab kad mo­der­nio­ji me­di­ci­na tik gy­do, bet ne­pa­de­da sau­go­ti svei­ka­tos?

– Daug kas ma­nęs klau­sia, kaip iš­lik­ti svei­ kam. Kaip ir vi­sur, tu­ri­me ieš­ko­ti. Yra daug šal­ti­nių, rei­kia ras­ti sa­vus, įsi­klau­sy­ti į sa­ve.

Da­bar žmo­nės pa­kly­dę tarp in­for­ma­ci­jos, pa­ta­ri­mų, ne­re­tai vi­sai prie­šin­gų. Pa­vyz­

2014 žiema

kė­ja, kad tai ža­lin­ga. To­kie žmo­nės ne­mo­ka at­si­pa­lai­duo­ti, ne­tu­ri lai­ko poil­siui, sa­vo po­ mė­giams. Mi­ty­bo­je dar dau­giau sai­ko trūks­ ta, taip pat ir dėl al­ko­ho­lio, fi­zi­nės mankš­tos.

Daž­nai sa­ko­ma, kad spor­tas ir svei­ka­ta yra si­no­ni­mai. Ta­čiau di­dy­sis spor­tas svei­ka­ tai yra di­džiau­sias an­to­ni­mas. Tai ap­ra­šiau sa­vo kny­go­je „Ties ri­ba“. Tie, ku­rie ža­vi mus spor­to aikš­te­lė­se, sta­dio­nuo­se, yra ve­da­mi pa­trio­tiz­mo, gar­bės, pi­ni­gų. Bet jie eik­vo­ja tai, kas bran­giau­sia, – svei­ka­tą. Yra pui­kios apa­ra­tū­ros, ku­ri tik­ri­na spor­ti­nin­ką ne ra­my­bės bū­se­nos, o at­lie­kant veiks­mus, bet ji ne­ga­li pa­ro­dy­ti, kas vyks­ta per rung­ty­nių kul­mi­na­ci­ją ar fi­ni­šą, kai vir­ši­ja­mos žmo­ gaus fi­zi­nės ir psi­chi­kos jė­gos. Dėl to įvyks­ta stai­gios mir­tys. Jau­nų, dau­giau­sia svei­ka­ tos tu­rin­čių žmo­nių. Nuo to ga­li ap­sau­go­ti sai­kas.

– Kaip pa­jaus­ti sai­ko ri­bą? Kaip at­si­rink­ti au­to­ri­te­tus svei­ka­tos sri­ty­je?

– Anks­čiau bū­čiau pa­sa­kęs, kad žmo­gus tu­ri su­ge­bė­ti vi­sa tai įver­tin­ti sa­vo pro­tu. Da­bar kal­bu ki­taip: le­mia šir­dies bal­sas, vi­di­nis jaus­mas, nuo­jau­ta, ką slo­pi­no­me sa­vy­je me­ tų me­tais. Ma­tau rea­lų me­cha­niz­mą, kaip tai vei­kia.

Gy­ve­na­me vir­pe­sių pa­sau­ly­je. Kiek­vie­ nas daik­tas, ob­jek­tas ar su­bjek­tas tu­ri sa­vo vib­ra­ci­ją, vir­pe­sių daž­nius: ir sta­las, ir jūs, ir aš, ir mais­tas taip pat. Gy­vū­nai, iš­li­ku­sių lau­ki­nių tau­tų gen­tys leng­vai jau­čia vir­pe­ sius, nes tu­ri stip­rų ry­šį su gam­ta, ir pa­gal vir­pe­sius ne­var­to­ja to, kas ne­si­de­ri­na, nė­ra har­mo­nin­ga. Čia yra es­mė.

– Ne­jau­gi ci­vi­li­za­ci­ja iš mū­sų atė­mė vi­sa tai? Ar ne­be­ga­li­ma to ry­šio, po­jū­čių su­si­ grą­žin­ti?

– Tai su­grįš. Atei­ty­je žmo­gus jam pa­skir­ tą vais­tą pa­lai­kys ran­ko­je ir pa­jaus, ar tas vais­tas jam tin­ka, nes jis sklei­džia vir­pe­sius.

Yra toks se­nas po­sa­kis: pa­žink sa­ve. Rei­kia į sa­ve įsi­gi­lin­ti, kad su­ge­bė­tum įver­tin­ti ma­ žiau­sią sa­vo virp­te­lė­ji­mą. Jau­ni žmo­nės, ku­ rie gal­vo­ja, kaip to­liau gy­ven­ti, ku­rie jau­čia at­sa­ko­my­bę už šei­mą, ne vien sa­ve, do­mi­si sa­vęs pa­ži­ni­mu. Žmo­gus nė­ra vien kū­nas.

Tai ir fi­zi­nė, ir me­ta­fi­zi­nė bū­ty­bė, tu­rin­ti ir dva­si­nį pa­sau­lį, ku­ris sie­ja­si ir su ana­pu­si­ niu. Vi­sa tai ži­nant, atei­na nau­jų ga­li­my­bių.

rė­di­kis, ­mi­nį su­bstra­tą

džiui, sa­ko­ma, drus­kos, cuk­raus ne­var­tok.

O po kiek lai­ko pa­si­girs­ta nuo­mo­nė, kad tai – nie­ko blo­go. Aš nu­sto­jau gi­lin­tis į die­tas ir su­pra­tau, kad žmo­gui svar­biau­sia pa­čiam pa­jaus­ti, kas tin­ka, kas ne, ir lai­ky­tis sai­ko.

Nuos­ta­bus žo­dis – sai­kas. Jis vi­sur tin­ka.

Jei dar­bo­ho­li­kai-per­fek­cio­nis­tai ma­no, kad el­gia­si la­bai ge­rai, pa­tik­ri­nus svei­ka­tą paaiš­

– Jūs ti­ki­te ana­pu­si­niu pa­sau­liu, po­mir­ti­ niu gy­ve­ni­mu?

– Taip. Daug ko ne­ga­li­ma ap­čiuop­ti, bet yra em­pi­ri­nis įro­dy­mas. Jei daug žmo­nių yra

Sveikata

ma­tę nim­bą, čak­ras, au­rą, ko­dėl tai neig­ti?

Daug tuo ne­ti­kin­čių­jų yra ir da­bar, nes to­kią lo­gi­ką le­mia išanks­ti­nis nu­si­sta­ty­mas, skep­ ti­ciz­mas.

O juk jau yra apa­ra­tų, ku­riais ga­li­ma iš­ma­ tuo­ti au­rą, bio­lau­ką. Moks­li­nin­kai įro­dė, kad be­ždžio­nes, gy­ve­nan­čias Eu­ro­po­je, iš­mo­kius ko­kio nors veiks­mo, jį su­ge­ba at­lik­ti tos pa­čios rū­šies be­ždžio­nės Af­ri­ko­je.

Tai vei­kia per at­stu­mą. Pa­gal moks­li­nin­ko Rup­per­to Sheld­ra­ke’o teo­ri­ją yra mor­fo­ge­ni­ niai lau­kai, ku­riais vi­si esa­me su­si­ję. At­ro­do, ne­ti­kė­tai šau­na min­tis apie se­niai ma­ty­tą žmo­gų, ir jį su­tin­ka­me ar­ba jis mums pa­ skam­bi­na. Šuo jau­čia, ka­da grįž­ta šei­mi­ nin­kas, ir bė­ga jo pa­si­tik­ti ne­tgi tuo­met, jei grįž­ta neįp­ras­tu lai­ku. Ry­šiai tarp gy­vū­no ir jo šei­mi­nin­ko, tarp my­lin­čių žmo­nių yra la­bai stip­rūs. Šie ry­šiai per­si­ke­lia ir į ana­pu­ si­nį pa­sau­lį. Ko­dėl sap­nuo­ja­me mi­ru­sius, jie atei­na mū­sų per­spė­ti?

Žmo­gus nė­ra vien kū­nas. Tai ir fi­zi­nė, ir me­ta­fi­zi­nė bū­ty­bė, tu­rin­ti ir dva­si­nį pa­sau­lį, ku­ris sie­ja­si ir su ana­pu­si­niu.

Yra ir ki­ta tų ry­šių pu­sė. Tai – tar­pu­sa­vio po­vei­kis, jis ga­li bū­ti ir nei­gia­mas. Už­ke­rė­ ji­mai, pik­ti pa­lin­kė­ji­mai at­si­lie­pia fi­ziš­kai.

Nau­do­jant moks­li­nin­ko Kons­tan­ti­no Ko­rot­ ko­vo apa­ra­tą au­rai už­ra­šy­ti aki­vaiz­du, kad min­ty­se ar žo­džiais pa­gra­sinus, pa­vyz­džiui, žy­din­čiai gė­lei: „Aš ta­ve su­dras­ky­siu“, pa­ties gra­sin­to­jo au­ra su­by­ra. Gra­si­ni­mas grįž­ta bu­me­ran­gu, ku­ris tren­kia per ener­gi­nį lau­ką.

– Gal ga­li­te pa­tar­ti, kaip vi­sa tai pa­si­telk­ti gė­riui skleis­ti?

– Jei vi­si ži­nos, kad kiek­vie­na pik­ta min­tis, ke­ti­ni­mas yra di­de­lė jė­ga, ener­gi­ja, ku­ri ga­li ma­te­ria­li­zuo­tis – bus at­sar­gūs. Kiek­ vie­ną die­ną ir taip esa­me puo­la­mi vi­so­kių nei­gia­mų vir­pe­sių, sig­na­lų, to­dėl no­rė­da­ mi ap­si­gin­ti tu­ri­me gy­ven­ti neį­leis­da­mi į sa­ve ne­ga­ty­vo: ne­bū­ti su tais, ku­rie už­sii­ma že­mais da­ly­kais, yra pik­ti, ne­pa­ten­kin­ti.

Ga­li­ma su­si­kur­ti ap­lin­ki­nį ir vi­di­nį lau­ką, ku­ris ap­sau­go.

23

2014 žiema

Sveikata

Svar­biau­sia: su­sto­ti, įsi­gi­lin­ti į sa­ve, iš­girs­ti ir su­vok­ti sa­vo sie­los vir­pe­sius – to no­rin­čiuo­sius bū­ti svei­kus mo­ko aka­de­mi­kas J.Brė­di­kis.

24

2014 žiema

– O no­rint iš­gy­ven­din­ti blo­gį, kaip pa­ veik­ti jį sklei­džian­čiuo­sius?

– Yra at­lik­ta la­bai daug moks­li­nių ty­ri­mų, įro­dan­čių, kad blo­gis pa­vei­kia­mas gė­riu, ne­sa­va­nau­diš­ka mei­le, mal­do­mis.

– Ti­ki­te mal­do­mis? Yra sa­ko­ma, kad žmo­ nės į Die­vo ti­kė­ji­mą at­si­ver­čia su­si­dū­rę su mir­ti­mi ar sun­kiai su­si­rgę. Jūs esa­te svei­kas ir žva­lus?

– Man vi­sa tai atė­jo sa­vai­me. Anks­čiau į be­si­mel­džian­čius žmo­nes žiū­rė­jau skep­tiš­ kai. Gal­vo­jau, kad jie tai da­ro me­cha­niš­kai.

Pa­laips­niui su­vo­kiau, kad no­rint tu­rė­ti sa­vo kon­tak­tą su Di­džiuo­ju Kū­rė­ju, ga­li­ma mels­ tis ir sa­vais žo­džiais.

Pla­čiai at­lie­ka­mi moks­li­niai ty­ri­mai įro­do mal­dos po­vei­kį. Pa­vyz­džiui, gru­pė žmo­nių mel­džia­si už ty­ri­me da­ly­vau­jan­čių šir­ dies prie­puo­lius ken­čian­čių li­go­nių gru­pę.

Mel­džia­si vi­są mė­ne­sį, kas­dien. Li­go­niams at­lie­ka­mi svei­ka­tos ty­ri­mai: šir­dies elekt­ ro­kar­diog­ra­fi­ja, gal­vos sme­ge­nų en­ce­fa­ log­ra­fi­ja, re­gist­ruo­ja­mi prie­puo­lių daž­niai, vais­tų do­za­vi­mas ir var­to­ji­mas. Dau­gy­bės ty­rė­jų iš­va­da ta pa­ti: ge­res­nė svei­ka­ta tų, už ku­riuos mel­džia­ma­si. Li­go­niai net ne­ži­ no, kad už juos mel­džia­ma­si. Yra ir ki­tų

įro­dy­mų, kaip mal­dos pa­vei­kia tei­gia­mai.

Ne­se­niai su­si­pa­ži­nau su JAV, Ka­li­for­ni­jos šir­dies ma­te­ma­ti­kos ins­ti­tu­to moks­li­nin­kų dar­bais. Bu­vo ti­ria­mi žmo­gaus šir­dies pul­so ar­ba, ki­taip, su­si­trau­ki­mų daž­nio, pa­ki­ti­mai.

Paaiš­kė­jo, kad jie pri­klau­so nuo fi­zi­nės kū­ no, pro­to ir sie­los dar­nos.

Sa­ko­ma, drus­kos, cuk­raus ne­var­tok.

O po kiek lai­ko pa­ si­girs­ta nuo­mo­nė, kad tai – nie­ko blo­go. Šio­je sri­ty­je dirb­da­mi 20 me­tų nu­sta­tė, kad šir­dis tik­rai yra mū­sų emo­ci­jų cent­ras, ne vien rau­mens ga­ba­las. Šir­dy­je yra jos at­ski­ra, au­to­no­mi­nė, ner­vų sis­te­ma, apie 40 tūkst. neu­ro­nų. Jie tu­ri ry­šius su gal­vos sme­ge­ni­mis. Pir­miau­sia šir­dis prii­ma in­for­ ma­ci­ją, mes ją pa­jau­čia­me, rea­guo­ja­me, o

Sveikata

tik pa­skui šir­dies ner­vi­nis apa­ra­tas siun­čia sig­na­lus į sme­ge­nis. Tai­gi, at­sa­ky­mą ga­li duo­ti šir­dis, ko pro­tu neį­ma­no­ma nu­spręs­ ti, ir ji yra tei­sin­ges­nė. Ge­riau­sias spren­ di­mas tas, ku­rį dar­niai prii­ma ir pro­tas, ir šir­dis. Šir­dies ener­gi­niai lau­kai leng­vai pa­sie­kia ki­tą žmo­gų. Už­ten­ka vie­nos de­šim­to­sios se­kun­dės, kad pir­mą kar­tą su­tik­tą ne­pa­žįs­ ta­mą­jį priim­tum į sa­vo šir­dį ar­ba ne. Ki­ta moks­li­nin­kų gru­pė nu­sta­tė, kad geo­mag­ ne­ti­niai lau­kai vei­kia šir­dį, kaip mus vei­kia pla­ne­tos, o mes vei­kia­me jas. Pa­gal Kar­lą Jun­gą ko­lek­ty­vi­nė iden­tiš­kai gal­vo­jan­ čių žmo­nių nuo­mo­nė, mal­dos ga­li keis­ti ap­lin­ką, ne­tgi pa­sau­lį. Ja­po­no Ma­sa­ru Emo­to įsi­ti­ki­ni­mu, jei gė­rio lin­kin­tys vi­so pa­sau­lio žmo­nės su­sto­tų prie upių, eže­rų ir van­de­ny­nų ir lin­kė­tų pa­sau­liui gė­rio, jis pa­si­keis­tų į ge­ra. Šis moks­li­nin­kas at­ra­do, kad su­šal­dy­to šva­raus van­dens kris­ta­lai yra tai­syk­lin­gos še­šia­kam­pės žvaigž­dės for­mos. Bet jei van­duo ne­šva­rus – vaiz­das chao­tiš­kas. Ta­čiau min­tys ir žo­džiai, skir­ti van­de­niui, ga­li vis­ką pa­keis­ti. Pa­kan­ka pa­ sa­ky­ti: tu esi šven­tas, my­li­me ta­ve, tu mums rei­ka­lin­gas, ir tuo­met už­šal­dy­to van­dens kris­ta­lai bū­na tai­syk­lin­gi.

25

2014 žiema

Sveikata

– Ar mums tai pa­vyk­tų? Pap­ras­ta aki­mi kris­ta­lai ne­ma­to­mi, be­lie­ka ti­kė­ti?

– Tai įro­dy­ta vi­siš­kai pa­pras­tai – mik­ros­ ko­puo­jant. Sun­kiau pa­ti­kė­ti moks­li­nin­kais, ku­rie su Ko­zy­re­vo veid­ro­džiais – toks yra ter­mi­nas – ga­li įveik­ti lai­ko ir erd­vės ri­bas ir pa­tek­ti į atei­tį, praei­tį, bet ku­rią pa­sau­ lio vie­tą. Aš da­bar tuo do­miuo­si. Ne­ži­nau, ar spė­siu įveik­ti sak­ra­li­nę geo­met­ri­ją, ku­ri bu­vo ži­no­ma jau se­nų se­no­vė­je. Tai skai­čių įta­ka reiš­ki­niams, jų ener­gi­jos ma­te­ria­ li­za­vi­ma­sis. Yra iš­li­kę pie­ši­nių, sche­mų, or­na­men­tų įvai­rių ša­lių ur­vuo­se, ant Egip­to pi­ra­mi­džių ir ki­tų pa­mink­lų. Tai rak­tas su­pras­ti uni­ver­sa­lius pa­sau­lio dės­nius. Kai ku­rie moks­li­nin­kai – Wil­hel­mas Rei­chas, Ni­ko­la Tes­la, dar ke­li bu­vo priar­tė­ję prie be­ ri­bės vi­sa­tos ener­gi­jos su­pra­ti­mo, bet vi­si jie bai­gė gy­ve­ni­mą ne sa­vo mir­ti­mi.

– Ko­dėl?

– Jei bū­tų at­ras­tas tas ab­so­liu­tus ener­gi­jos šal­ti­nis gam­to­je, tai ką da­ry­tų tie, ku­rie iš naf­tos, iš­ka­se­nų gy­ve­na? Žiau­riau­siu bū­du ne­lei­džia toms nau­jie­noms vys­ty­tis. Lai­kai, kai pir­mykš­čiai žmo­nės gy­ve­no dar­no­je su gam­ta, bu­vo idea­lūs. Ar­ba kai do­mi­na­ vo mat­riar­cha­tas. Kai vy­rai atė­jo į val­džią, pra­dė­jo lie­tis krau­jas, at­si­ra­do bru­ta­lu­mas,

sa­va­nau­diš­ku­mas, gob­šu­mas. Imu ti­kė­ti, kad eg­zis­tuo­ja ma­so­nų ko­mi­te­tas. Jų ran­ ko­se yra vis­kas: far­ma­ci­ja, ban­kai, jie val­do vals­ty­bių pre­zi­den­tus, net mais­to ga­my­ba jų ran­ko­se, grū­dų fon­das. Jie per vi­so­kius psi­chot­ro­pi­nius ka­na­lus žmo­nes da­ro zom­ biais, kad juos bū­tų ga­li­ma val­dy­ti.

– Jei pri­pa­žįs­ta­te Kū­rė­ją, va­di­na­si, jis to no­ri?

– Ga­li­ma gal­vo­ti, kad jis lei­do žmo­nėms rink­tis. Vi­są lai­ką yra du po­liai: tei­gia­mas ir nei­gia­mas, gė­ris ir blo­gis. Kai dėl sa­va­nau­ diš­ku­mo ir gob­šu­mo su­si­for­ma­vo to­kių žmo­nių sluoks­nis, apie žmo­giš­ku­mą kal­bos ne­li­ko. Ka­rai, re­li­gi­nė ne­san­tai­ka, mies­tų grio­vi­mas – ar įma­no­ma ką prie­šin­ti? Ir vis dėl­to aš esu op­ti­mis­tas.

– Grįž­ki­me prie žmo­gaus svei­ka­tos ir me­ di­ci­nos. Transp­lan­tuo­ta šir­dis tu­rė­tų jaus­ti po­ky­čius, jei jo­je yra neu­ro­nų?

– Tei­gia­ma, kad do­no­ro šir­dis ar ki­tas or­ga­ nas ne­tu­ri ner­vi­nių ry­šių su sa­vo nau­juo­ju šei­mi­nin­ku, ir džiau­gia­mės, kad šir­dis ge­ba vyk­dy­ti sa­vo me­cha­ni­nę funk­ci­ją. Ta­čiau iš ste­bė­ji­mų įdo­mu kas ki­ta. Vie­na mo­te­ris po šir­dies per­so­di­ni­mo pa­ju­to stip­rų po­trau­ kį fut­bo­lui, pa­mė­go alų. Paaiš­kė­jo, kad jos do­no­ras bu­vo vy­ras, di­de­lis fut­bo­lo ir alaus

mė­gė­jas. Tai ro­do, kad vi­sa in­for­ma­ci­ja yra ląs­te­lių ge­no­me, DNR. La­bai įdo­mus ban­dy­mas at­lik­tas su bur­nos glei­vi­nės ląs­te­lė­mis. Jų bu­vo paim­ta iš žmo­ gaus bur­nos ir nu­vež­ta už de­šim­ties my­lių.

Ta­da ląs­te­lės lėkš­te­lė­je bu­vo pri­jung­tos prie po­lig­ra­fo – me­lo de­tek­to­riaus. Jų sa­vi­nin­kui bu­vo sa­ko­mi prie­šin­gos pra­smės žo­džiai, ro­do­mi smur­to ir švel­naus, gra­žaus el­ge­sio vaiz­dai. Tai, kad po­lig­ra­fas su­rea­ga­vo – nie­ ko nau­jo, bet ly­giai taip rea­ga­vo ir tos ke­lios ląs­te­lės iš bur­nos glei­vi­nės, esan­čios to­li nuo šei­mi­nin­ko. Toks eks­pe­ri­men­tas ga­li pri­ves­ ti prie ypa­tin­gų iš­va­dų.

– Gai­la, kad moks­lui ski­ria­ma per ma­žai lė­šų?

– Vis­kas tu­rė­tų tar­nau­ti žmo­gui. O kiek Lie­ tu­vo­je mi­nis­te­ri­jų, or­ga­ni­za­ci­jų, įstai­gų, ku­ rių veik­la taip to­li nuo vi­suo­me­nės in­te­re­sų?

Ką tos įstai­gos duo­da konk­re­čiam žmo­gui?

Kau­ne yra Ener­ge­ti­kos ins­ti­tu­tas. Di­rek­ to­riui sa­kiau: ti­riat vi­so­kias ener­ge­ti­kas, bet žmo­gaus – tai ne. Me­di­kai ir bio­lo­gai ti­ria mo­le­ku­les, ne­ma­ty­da­mi vi­so žmo­gaus.

Nie­kas moks­lo ins­ti­tu­tuo­se ne­ti­ria žmo­gaus vir­pe­sių, jo ener­gi­nių lau­kų. Į bė­dą įkliu­vo­ me su gink­la­vi­mu­si ir ne­ten­ka­me la­bai daug pi­ni­gų, ku­riuos bū­tų ga­li­ma skir­ti moks­lui.

– Kaip jūs jau­čia­tės, kaip sau­go­te svei­ka­tą?

– Sten­giuo­si veng­ti stre­so, nuo ku­rio ken­čia la­bai daug žmo­nių. Įdo­mu tai, kad kiek­ vie­nas į tą pa­tį stre­si­nį fak­to­rių rea­guo­ja skir­tin­gai: vie­nas – smar­kiai, ki­tas – vi­du­ti­ niš­kai ar vi­sai ne­rea­guo­ja. Kar­tais juo­kin­gai at­ro­do koks nors konf­lik­tas. Te­rei­kia pa­žiū­ rė­ti į sa­ve iš ša­lies, ir paaiš­kės, kad nė­ra dėl ko pyk­ti. Daug le­mia tei­gia­mas nu­si­tei­ki­ mas, mąs­ty­mas.

Kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri tu­rė­ti sa­vo an­tist­re­si­ nę pro­gra­mą. Jau mo­kyk­lo­je bū­ti­na iš­mo­ky­ti kiek­vie­ną mo­ki­nį ne vien si­nu­sų ir ko­si­nu­sų, bet ir bū­ti mo­ra­liai stip­riam, ne­pa­si­duo­ti stre­sui. Apsk­ri­tai, jei žmo­gus su­pras kvan­ti­nę teo­ri­ją, ho­log­ra­fi­ją, vir­pe­sių re­zo­nan­sų moks­ lą, si­ner­giz­mą – su­pras ir dau­giau. Sun­ku su kai ku­riais žmo­nė­mis kal­bė­tis, nes vis­kas pri­klau­so nuo su­vo­ki­mo ly­gio.

– Vi­sa tai at­si­spin­dės jū­sų nau­jau­sio­je, jau šeš­to­je, kny­go­je? Ka­da ji pa­si­ro­dys?

– Tu­rė­tų pa­si­ro­dy­ti dar šie­met.

Di­nas­ti­ja: aka­de­mi­kas su šei­ma – sū­nu­mi Aud­riu­mi ir duk­ra Ai­da, ku­rie pa­si­rin­ko tė­vų me­di­kų ke­lią, žmo­na Da­nu­te. Ku­riuo ke­liu pa­suks vai­kai­tė Eglė?

26

2014 žiema

Svar­biau­sia – iš­sau­go­ti svei­ka­tą „Aš no­rė­čiau, kad į am­bu­la­to­ri­ją atei­tų ne ser­gan­tys, o tik men­kus ne­ga­la­vi­mus pa­ju­tę žmo­nės. Sva­jo­ju, kad žmo­nės rū­pin­tų­si sa­vo svei­ka­ta ir net pa­gi­ję pa­si­tik­rin­tų, ar tik­rai ne­be­tu­ri pro­ble­mų“, – ti­ki­na am­bu­la­to­ri­jos „Gy­ve­ni­mas be vais­tų“ įkū­rė­ja ir sa­vi­nin­kė Tat­ja­na Čer­vo­na­ja.

TEKSTAS: Daiva Janauskaitė svei­ka­tos būk­lę su­ži­no­tų ge­ro­kai anks­čiau, nei kū­nas jį pri­ver­čia sku­bė­ti pas gy­dy­to­ją.

Tai yra kad steng­tų­si pro­fi­lak­tiš­kai rū­pin­tis sa­vo svei­ka­ta. Mū­sų at­lie­ka­ma diag­nos­ti­ka lei­džia pa­ma­ty­ti, ko­kių bė­dų ga­li at­si­ras­ti po pus­me­čio ar net me­tų. To­dėl ga­li­me im­tis ne gy­dy­ti, o li­gų pro­fi­lak­ti­kos, ki­taip ta­riant, pa­dė­ti iš­sau­go­ti svei­ka­tą, kol jos yra.

– Ko­kia tai diag­nos­ti­ka? Kaip ji at­lie­ka­ ma ir ar pa­ts li­go­nis ga­li su­pras­ti ty­ri­mų re­zul­ta­tus?

– Diag­no­zuo­ja­ma per 3–5 min., nau­do­ jant ne­di­du­ką apa­ra­tą, ne­pri­jung­tą prie jo­kių kom­piu­te­rių. Tai absoliučiai saugus metodas, o tyrimo rezultatas – 80–100 proc. įvertinama visų pagrindinių organų ir sistemų būklė.

– Ko­kia jū­sų am­bu­la­to­ri­jos pa­grin­di­nė veik­los sri­tis?

– Dir­ba­me nuo 1999 m. Mes at­lie­ka­me kom­piu­te­ri­nę vi­so or­ga­niz­mo diag­nos­ti­ką.

Atė­jęs pas mus žmo­gus ga­li pa­ma­ty­ti vi­sų sa­vo kū­no sis­te­mų būk­lę. Šir­dies ir krau­ ja­gys­lių, imu­ni­nė, virš­ki­na­ma­sis trak­tas, šla­pi­mo ir ly­ties or­ga­nų, rep­ro­duk­ci­nė sis­ te­mos su­da­ro vi­su­mą. Tai leidžia sutaupyti laiko ir pinigų ieškant esamos ar įtariamos problemos priežasties.

– Ko­dėl rū­pi­na­tės ikik­li­ni­ki­niais ty­ri­mais?

– Kai žmo­gus rim­tai ne­ga­luo­ja, jis bė­ga tie­ siai pas gy­dy­to­ją. Gy­dy­to­jai ski­ria vais­tų ir gy­do. Ma­no tiks­las – kad žmo­gus apie sa­vo

– Ko­kios bė­dos daž­niau­siai ka­muo­ja žmo­nes?

– Pa­čios įvai­riau­sios. La­bai daž­ni ne­ga­la­vi­ mai, su­si­ję su stu­bu­ro pro­ble­mo­mis. Mū­sų diag­no­za­vi­mo sis­te­ma lei­džia pa­ma­ty­ti žmo­gaus stu­bu­rą nuo pir­mo­jo kak­lo slanks­ te­lio iki uo­de­gi­kau­lio. Vaiz­das pa­ro­do, ar tai iš­kry­pi­mas, iš­var­ža, slanks­te­lių pa­si­slin­ki­ mas, komp­re­si­ja, ar iri­mas, tiks­liau, vis­kas, kas truk­do ner­vi­nių im­pul­sų praei­na­mu­ mui. Maž­daug 50 pro­c. šių de­fek­tų įma­no­ ma pa­tai­sy­ti at­lie­kant stu­bu­ro ko­rek­ci­ją.

– Ką reiš­kia stuburo ko­rek­ci­ja?

– At­li­kę diag­nos­ti­ką, kiek­vie­nam pa­cien­tui in­di­vi­dua­liai ga­li­me tai­ky­ti ko­rek­ci­jos bū­dus.

Tu­ri­me vi­są įran­gos komp­lek­są, ku­ris mums lei­džia ko­re­guo­ti stu­bu­ro de­fek­tus. Daž­niau­siai at­lie­ka­mos ver­ti­ka­lios tem­pi­mo pro­ce­dū­ros.

Mū­sų am­bu­la­to­ri­jo­je pro­ce­dū­ros at­lie­ka­mos

sveikata

esant ho­ri­zon­ta­lio­je pa­dė­ty­je. Konst­ruk­ci­ja lei­džia at­lik­ti au­tog­ra­vi­ta­ci­nį tem­pi­mą. Per pus­ va­lan­dį žmo­gaus stu­bu­rą ga­li­ma iš­temp­ti nuo 0,5 iki 2 cm. Toks tem­pi­mo va­rian­tas lei­džia iš­veng­ti chi­rur­gi­nių ope­ra­ci­jų.

– Ko­kių dar bū­dų už­bėg­ti už akių li­gai ga­ li­te pa­re­ko­men­duo­ti?

– Po­kal­bis su pa­cien­tu už­trun­ka nuo vie­nos iki dvie­jų va­lan­dų. Aiš­ki­na­mės mi­ty­bos klau­si­mus, kaip vei­kia skran­dis. La­bai svar­ bu su­ži­no­ti, ko­kia žmo­gaus psi­cho­lo­gi­nė būk­lė. Mes no­ri­me, kad vi­suo­me­nė bū­tų su­da­ry­ta iš svei­kų ir adek­va­čiai į pa­sau­lį rea­guo­jan­čių žmo­nių. Kal­ba­mės apie svei­ką gy­ven­se­ną, van­dens svar­bą or­ga­niz­mui, fi­zi­nio krū­vio bū­ti­ny­bę. Mes ne gy­do­me, o svei­ka­ti­na­me, to­dėl tie­sio­gi­ne pra­sme ne­sa­me me­di­ci­nos įstai­ga. Su­teik­da­mi in­ for­ma­ci­ją apie vi­sų gy­vy­bi­nių sis­te­mų būk­lę kar­tu pa­ta­ria­me, kaip iš­sau­go­ti ir pa­ge­rin­ti svei­ka­tą. La­bai svar­bu ma­ty­ti, kaip kei­čia­si žmo­gaus būk­lė po gy­dy­mo, kad ir koks jis bū­tų: ope­ra­ci­ja, rea­bi­li­ta­ci­ja ki­ta­me cent­re.

Man įdo­mu dirb­ti su svei­kais žmo­nė­mis.

Nor­ma­lu, kai žmo­gus yra žva­lus ir op­ti­mis­ tiš­kas, o ne atvirkščiai.

– Gal tu­ri­te ko­kių ypa­tin­gų svei­ka­tą ge­ri­ nan­čių prie­mo­nių?

– Žinoma! Matydami diagnostikos rezul­ tatus galime pasiūlyti ir kitų sveikatinimo metodų. ,,Kalnų oro“ metodas. Žinoma, kad kalnuose gyvenantys žmonės yra ilgaamžiai.

Mokslininkai jau ištyrė, kad taip yra todėl, kad kvėpuoja oru su mažesne deguonies koncentracija. Taigi ir mes turime prietaisą, kuris leidžia pacientams kvėpuoti tokiu oru.

Individuali druskų haloinhaliacija – tai puiki alternatyva druskų kambariams, padedanti esant pirmiems respiratorinių susirgimų požymiams, chroniškiems bronchitams.

Ateikite pas mus ir mes jums padėsime būti tokiems, kokius jūs norite save matyti, – sveikus, energingus, laimingus!

Ambulatorija „Gyvenimas be vaistų“ Sukilėlių g. 20 (įėjimas iš Pilies g.), Klaipėda.

Tel.: (8 46) 345 917, 8 685 288 75. www.ambulatorija.eu, info@ambulatorija.eu Lic. Nr. 2682

27

2014 žiema

sveikata

Žan­di­kau

simp­to­mai at­p ja Kau­no imp­lan­to­lo­gi­jos cent­ro gyd. D.Ra­ zu­ke­vi­čius.

Leng­vai at­pa­žįs­ta­mi simp­to­mai

Daž­niau­sia prie­žas­tis, pri­ver­čian­ti vi­sus pa­sau­lio gy­ven­to­ jus iš­si­žio­ti prieš spe­cia­lis­tą, – dan­tų skaus­mas. Tur­būt nė­ra žmo­gaus, ku­ris ne­bū­tų jo pa­ty­ręs ar ne­ži­no­tų, ką reiš­kia sė­dė­ti odon­to­lo­go kė­dė­je.

A

nt­ras fak­to­rius po dan­tų skaus­ mo, ver­čian­tis sku­bė­ti pas bur­ nos, vei­do ir žan­di­kau­lių spe­ cia­lis­tą – skaus­mas, ku­rio prie­ žas­tys yra ne dan­tys. Vie­na iš to­kių prie­žas­čių yra žan­di­kau­lio są­na­rys ir jo li­gos. Pa­gal sta­tis­ti­ką dėl šios prie­žas­ties daž­ niau ken­čia mo­te­rys. Žan­di­kau­lio są­na­rys yra vie­nas ma­žiau­sių są­na­rių žmo­gaus kū­ne, jį ga­li­ma pa­pras­tai už­čiuop­ti pri­dė­jus pirš­tus prie au­sų ir iš­si­ žio­jus. Ko­dėl su­trin­ka šio ne­di­de­lio są­na­rio veik­la, vie­no at­sa­ky­mo nė­ra.

Pa­sak spe­cia­lis­tų, žan­di­kau­lio są­na­rio pa­ to­lo­gi­ja skun­džia­si 20–30 pro­c. vi­du­ti­nio am­žiaus (20–40 me­tų) žmo­nių. Įdo­mu tai, kad šis ne­ga­la­vi­mas mo­te­ris ka­muo­ja daž­ niau nei vy­rus. „Sta­tis­tiš­kai mo­te­rų ir vy­rų san­ty­kis diag­no­zuo­jant apa­ti­nio žan­di­kau­lio są­na­ rio funk­ci­jos su­tri­ki­mus va­ri­juo­ja nuo 9:1 iki 4:1“, – pa­to­lo­gi­jos su­bti­ly­bes at­sklei­džia med. m. dr. Dai­nius Ra­zu­ke­vi­čius.

28

Smil­ki­ni­nio apa­ti­nio žan­di­kau­lio są­na­rio (SAŽS) dis­funk­ci­jos prie­žas­tys yra iki šiol dis­ku­tuo­ja­mos ir nė­ra nu­sta­ty­ta ke­lių, la­bai aiš­kių prie­žas­čių, nu­le­mian­čių šio są­na­rio dis­funk­ci­ją ir su­ke­lian­čių skaus­mą. Šiuo me­tu yra iš­ski­ria­mos trys teo­ri­jos, aiš­ ki­nan­čios smil­ki­ninio apa­ti­nio žan­di­kau­lio są­ na­rio pa­to­lo­gi­ją: pir­ma au­to­rių gru­pė pa­si­sa­ ko už tai, kad SAŽS pa­to­lo­gi­ja tie­sio­giai pri­ klau­so nuo blo­go są­kan­džio. Ši teo­ri­ja jun­gia dau­giau­sia ša­li­nin­kų ir yra pla­čiau­siai ap­tar­ta.

Ki­ta gy­dy­to­jų gru­pė pri­ta­ria, kad SAŽS pa­ki­ ti­mai yra su­si­ję su blo­gu są­kan­džiu, ta­čiau, pa­ sak jų, ga­li bū­ti ir ki­tos prie­žas­tys. Nau­jau­sios teo­ri­jos ša­li­nin­kai, rem­da­mie­si taip pat sta­tis­ tiš­kai pa­ti­ki­mais duo­me­ni­mis, tvir­ti­na, kad SAŽS dis­funk­ci­ja ir są­kan­dis yra ne­su­si­ję, o pa­to­lo­gi­ją le­mia ki­tos prie­žas­tys. „Iš moks­li­nių dis­ku­si­jų gau­sos aiš­kė­ja vie­ na pa­grin­di­nė iš­va­da – nė­ra vie­nos ar ke­lių prie­žas­čių, nu­le­mian­čių šią pa­to­lo­gi­ją. Tai ga­li bū­ti ir ana­to­mi­niai pa­ki­ti­mai, neu­ro­lo­ gi­nės ar psi­cho­lo­gi­nės prie­žas­tys“, – pa­sa­ko­

Pa­sak spe­cia­lis­tų, pa­grin­di­nius SAŽS dis­ funk­ci­jos simp­to­mus at­pa­žin­ti gan ne­sun­ku. „Ga­li­ma iš­skir­ti ke­tu­ris es­mi­nius, žan­di­ kau­lio są­na­rio su­tri­ki­mą ly­din­čius simp­ to­mus. Pir­ma, tai – skaus­mas val­gant ar žio­jan­tis. Daž­nai ry­ti­nis skaus­mas bū­na di­des­nis. Jis die­ną šiek tiek su­ ma­žė­ja. Skaus­mas daž­nai bū­na bu­kas, mau­džian­tis, daž­niau­siai vie­nos pu­sės.

Abie­jų pu­sių vie­nu me­tu – re­čiau“, – pa­ sa­ko­ja D.Ra­zu­ke­vi­čius.

Pa­sak bur­nos, vei­do ir žan­di­kau­lių chi­ rur­go, skaus­mas kar­tais ga­li su­stip­rė­ti pa­ spau­dus są­na­rio sri­tį, esan­čią prieš au­sį. „Daž­niau­siai skaus­mas ga­li bū­ti kaip ant­ ri­nis są­na­rio už­de­gi­mo po­žy­mis dėl vyks­ tan­čių ar įvy­ku­sių są­na­ry­je ana­to­mi­nių pa­ki­ti­mų ar­ba dėl rau­me­nų (daž­niau­siai kram­to­mų­jų) spaz­mo ne­sant ana­to­mi­nių pa­ki­ti­mų są­na­ry­je“, – ga­li­mas ki­lu­sio skaus­ mo prie­žas­tis var­di­ja chi­rur­gas.

Dar vie­nas simp­to­mas, ro­dan­tis žan­di­kau­ lio są­na­rio su­tri­ki­mą, – ri­bo­ti apa­ti­nio žan­di­ kau­lio ju­de­siai, ku­rie ga­li su­kel­ti ne tik ne­pa­to­ gu­mų, bet ir sun­ku­mų val­gant ar net kal­bant. „Ga­na daž­nas simp­to­mas yra ri­bo­tas iš­ si­žio­ji­mas su žio­jan­tis į pa­žeis­tą pu­sę nu­ kryps­tan­čiu žan­di­kau­liu. To prie­žas­tis ga­li bū­ti kram­to­mų­jų rau­me­nų spaz­mas, są­na­ ri­nio dis­ko dis­lo­ka­ci­jos, per­fo­ra­ci­jos ar dar blo­giau – pro­gre­suo­jan­tys de­ge­ne­ra­ci­niai pa­ki­ti­mai są­na­ry­je“, – są­na­rio veik­los su­tri­ ki­mo su­bti­ly­bes at­sklei­džia D.Ra­zu­ke­vi­čius. Žan­di­kau­lio są­na­rio gar­sai ga­li at­si­ras­ti kar­tu su pir­mai­siais dviem anks­čiau pa­mi­ nė­tais simp­to­mais ar­ba jiems jau praė­jus.

Daž­niau­sias gir­di­mas gar­sas yra sprag­te­ lė­ji­mas žio­jan­tis. 95 pro­c. at­ve­jų tas gar­sas at­si­ran­da dėl iš sa­vo vie­tos iš­sprū­du­sio są­ na­ri­nio dis­ko. Kar­tais tai bū­na tik so­cia­li­ nės kil­mės nu­si­skun­di­mas, kai pa­cien­tas, iš­ sky­rus gar­są, nie­ko blo­go ne­jau­čia, ta­čiau pa­ti­ria di­de­lį dis­kom­for­tą, nes val­gant ša­

2014 žiema

sveikata

u­lio li­gos:

p a­žįs­ta­mi, prie­žas­tys neaiš­kios lia esan­tys žmo­nės gir­di iš­sprū­du­sio dis­ko sprag­sė­ji­mą. Ta­čiau į žan­di­kau­lio traš­ke­sius tie­siog nu­mo­ti ran­ka ne­de­rė­tų, nes šis simp­ to­mas ga­li ro­dy­ti ir li­gos pro­gre­sa­vi­mą.

Diag­no­zei svar­bi vi­sa li­gos is­to­ri­ja „Esant dau­ge­liui si­tua­ci­jų, o ypač tuo­met, kai nė­ra aiš­ku, būk­lę bū­ti­na ap­tar­ti ir su ki­ tų li­gų gy­dy­to­jais, at­lik­ti tam tik­rus ty­ri­mus, nu­sta­ty­ti skaus­mo prie­žas­tį ir pa­rink­ti op­ti­ ma­lų gy­dy­mą, t.y. at­kur­ti są­na­rio ana­to­mi­ ją, pa­nai­kin­ti pre­dis­po­nuo­jan­čius fak­to­rius ir t.t.“, – apie svar­biau­sius me­di­kų žings­nius diag­no­zuo­jant ir gy­dant žan­di­kau­lio są­na­rio su­tri­ki­mus pa­sa­ko­ja D.Ra­zu­ke­vi­čius.

Pa­sak me­di­ko, kaip ir dau­ge­ly­je me­di­ ci­nos sri­čių, odon­to­lo­gi­jo­je taip pat la­bai svar­bi pa­cien­to li­gos anam­ne­zė. „Iš jos daž­nai gau­na­me in­for­ma­ci­ją, ve­ dan­čią tei­sin­gu ke­liu nu­sta­tant tei­sin­gą diag­no­zę dar net neat­li­kus spe­cia­lių ty­ri­mų.

Nus­ta­tant SAŽS pa­ki­ti­mus, svar­bus bur­nos, vei­do ir žan­di­kau­lių chi­rur­go, or­to­pe­do, or­to­don­to, bend­ros pra­kti­kos odon­to­lo­go vaid­muo ver­ti­nant apa­ti­nio žan­di­kau­lio ju­ de­sius, są­kan­dį, dan­tų kon­tak­tus“, – bend­ra­ dar­bia­vi­mo svar­bą tarp skir­tin­gų sri­čių me­ di­kų pa­brė­žia pa­šne­ko­vas.

ra­dio­lo­gi­nė diag­nos­ti­ka Įta­riant ana­to­mi­nius, de­ge­ne­ra­ci­nius pa­ki­ti­ mus są­na­ry­je la­bai svar­bus ra­dio­lo­go vaid­ muo at­lie­kant ga­na spe­ci­fi­nį, ta­čiau jau se­niai auk­si­niu stan­dar­tu pa­sau­ly­je ta­pu­sį SAŽS mag­ne­ti­nio re­zo­nan­so ty­ri­mą, ku­rio ga­li­my­ bes ir pri­va­lu­mus ki­tų ty­ri­mų at­žvil­giu „Eu­ ro­me­dic Lie­tu­va“ ra­dio­lo­gė pro­f. Eg­lė Mo­ nas­ty­rec­kie­nė pri­sta­tė spa­lio mė­ne­sį Vil­niu­je vy­ku­sio­je odon­to­lo­gų kon­fe­ren­ci­jo­je. „Kai rent­ge­nog­ra­fi­nis ty­ri­mas ar­ba to­ mog­ra­fi­ja duo­da ne­pa­kan­ka­mai in­for­ma­ci­ jos, ge­riau­sia išei­tis – pa­cien­tui at­lik­ti MRT ty­ri­mą. At­lie­kant jį gy­dy­to­jas gau­na vi­sa­ pu­siš­ką in­for­ma­ci­ją apie są­na­rio pa­ki­ti­mus.

Ty­ri­mas at­sklei­džia ir kau­li­nių struk­tū­rų,

ir minkš­tų­jų au­di­nių pa­žei­di­mų vaiz­dą“, – nau­jas MRT pri­tai­ky­mo ga­li­my­bes odon­to­ lo­gi­jo­je var­di­ja pro­f. E.Mo­nas­ty­rec­kie­nė. Šis ty­ri­mas Lie­tu­vo­je at­lie­ka­mas „Eu­ro­ me­dic Lie­tu­va“ diag­nos­ti­kos cent­ruo­se. Pa­ cien­tų pa­to­gu­mui MRT ty­ri­mą jau ga­li­ma at­lik­ti dvie­juo­se di­džiau­siuo­se ša­lies mies­ tuo­se: Vil­niu­je ir Kau­ne.

At­li­kus MRT ty­ri­mą spe­cia­lis­tui leng­ viau nu­sta­ty­ti pro­gre­suo­jan­čios ligos sta­di­ją, įver­tin­ti anks­tes­nio gy­dy­mo efek­ty­vu­mą ir skir­ti nau­ją gy­dy­mą. „Smil­ki­ninio žan­di­kau­lio są­na­rio po­ky­ čiams nu­sta­ty­ti daž­niau­siai at­lie­ka­mi du ty­ ri­mai, pa­pil­dan­tys vie­nas ki­tą: KT – kau­li­nių struk­tū­rų pa­žei­di­mams nu­sta­ty­ti, o MR – vy­ rau­jant minkš­tų­jų au­di­nių, ypač dis­ko, pa­ki­ ti­mams, cha­rak­te­ri­zuo­jan­tiems są­na­rio dis­ funk­ci­jos sind­ro­mą“, – tiks­liau­sius re­zul­ta­tus at­sklei­džian­čius ty­ri­mus pri­sta­to E.Mo­nas­ty­ rec­kie­nė.

Mag­ne­ti­nio re­zo­nan­so ty­ri­mai aiš­kiai pa­ ro­do są­na­rio dis­ko, są­na­ri­nių pa­vir­šių būk­ lę. Tai itin pra­ver­čia, kai prieš ope­ra­ci­ją kar­ tais rei­kia pa­ga­min­ti žan­di­kau­lio są­na­rio ak­ri­li­nius mo­de­lius, ku­rie vi­zua­li­zuo­ja są­ na­rį, dis­ko pa­dė­tį ir yra rei­ka­lin­gi ope­ra­ci­ jai pla­nuo­ti.

to­di­kos, ku­rių ga­li­my­bės ir re­zul­ta­tai rea­bi­ li­ta­vo ne tik gy­dy­to­jų, bet ir pa­cien­tų po­žiū­ rį į SAŽS chi­rur­gi­ją ir iš­plė­tė šio ope­ra­ci­nio gy­dy­mo in­di­ka­ci­jas.

Kon­ser­va­ty­vus ar chi­rur­gi­nis gy­dy­mas?

Kai yra aiš­ki prie­žas­tis, nu­lė­mu­si SAŽS skaus­mą, už­de­gi­mą, ri­bo­tus apa­ti­nio žan­ di­kau­lio ju­de­sius, ta­da ga­li­ma tai­ky­ti įvai­ rius gy­dy­mo me­to­dus, ta­čiau ir tai ne vi­sa­da bū­na aiš­ku, koks gy­dy­mo me­to­das tu­ri bū­ti tai­ko­mas ir duos ge­riau­sių re­zul­ta­tų.

Apa­ti­nio smil­ki­ninio žan­di­kau­lio są­na­rio pakitimai ga­li bū­ti gy­do­mi dviem bū­dais: kon­ser­va­ty­viu ar­ba chi­rur­gi­niu. „Gy­dy­mas ka­po­mis yra vie­nas iš kon­ser­va­ ty­vių bū­dų gy­dant žan­di­kau­lio są­na­rio su­tri­ki­ mus. Esant tam tik­roms in­di­ka­ci­joms, šis me­ to­das duo­da ge­rą re­zul­ta­tą“, – vie­ną iš gy­dy­mo va­rian­tų pri­sta­to chi­rur­gas D.Ra­zu­ke­vi­čius.

Pa­sak me­di­ko, per pa­sku­ti­nius 5–7 me­tus pa­sau­li­nė­je pra­kti­ko­je itin iš­po­pu­lia­rė­jo ir pa­si­tvir­ti­no nau­jos chi­rur­gi­nio gy­dy­mo me­ 29

2014 žiema

sveikata

Naujas drabužis – dar di

vėžiu sergančių ligonių pa Po rekonstrukcijos Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) ligoninės Kauno klinikų Onkologijos ir hematologijos klinika ir iš išorės tapo panaši į pažangiausias pasaulio gydymo įstaigas. Naujausi vėžio diagnostikos ir gydymo metodai čia taikomi jau seniai.

TEKSTAS: Justė Kiburytė fotografija: Andrius Aleksandravičius

Didelis kokybinis šuolis „Visi nori, kad Lietuvos žmonės gyventų kuo ilgiau. Ne tik moterys, kurių amžiaus vidurkis yra didesnis, bet ir vyrai. Visi trokštame, kad kuo mažiau vaikučių mirtų.

Norime, kad kuo daugiau žmonių būtų išsilavinę. Tai integralūs parametrai, kurie parodo valstybės brandą. Vienas įspūdingiausių brandos parametrų – netolygumo mažinimas. Valstybė negali būti vien sostinė. Pilietis, nepriklausomai, kur jis gyventų, koks jo socialinis statusas, turi gauti vienodai aukščiausią medicinos pagalbą. Tokios galimybės atsiveria Kauno klinikose“, – LSMU naujo Onkologijos ir hematologijos klini-

kos korpuso atidaryme pasakė universiteto rektorius profesorius Remigijus Žaliūnas. Ši atnaujinta klinika tarsi simbolizuoja milžinišką pažangą diagnozuojant ir gydant onkologines ligas. Tai, kad vėžiu sergantys žmonės nebeguli ligoninėje, jiems pakanka procedūrų dienos stacionare, po kurių grįžta namo, į aktyvų visuomeninį gyvenimą ar net į darbą, dar visai neseniai buvo nereali svajonė. „Naujas korpusas pirmiausia yra kokybinis šuolis. Projektas, kurio vertė 37,7 mln. litų, buvo finansuojamas Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšomis. Vienas pagrindinių jo tikslų – pagerinti sąlygas pacientams, kartu plečiant ir gydymo galimybes“, – įvertino LSMU ligoninės Kauno klinikų generalinis direktorius profesorius Renaldas Jurkevičius.

Šventė: profesorę E.Juozaitytę (kairėje) atnaujintos LSMU Onkologijos ir hematologijos klinikos atidaryme sveikino sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė. Teigiami pokyčiai LSMU klinikinėje bazėje – Kauno klinikose džiugina ir šio universiteto rektorių profesorių R.Žaliūną.

30

kasdien – 50 ligonių Lietuvoje per metus onkologinėmis ligomis suserga apie 17 tūkst. gyventojų. Statistikos duomenimis, sergamumas piktybiniais navikais mūsų šalyje per pastaruosius 25 metus padidėjo beveik dvigubai.

Galbūt tai yra ir didelių diagnostikos galimybių rezultatas? „Per vieną dieną diagnozuojama 50 naujų vėžio atvejų, trečdalis jų – Kauno klinikose“, – nebe mėnesiais, o dienomis ligonius skaičiavo LSMU Onkologijos instituto vadovė profesorė Elona Juozaitytė.

Daugiaprofilinėje universitetinėje ligoninėje taikomas onkologinių ligonių gydymas šiandien jiems teikia didžiausių vilčių.

Septyniolika metų vadovavusi Onkologijos ir hematologijos klinikai, o dabar – ją bei Onkologijos mokslų laboratoriją jungiančio Onkologijos instituto vadovė onkologijos profesorė primena, kad šios srities klinikinės praktikos ištakos Kauno klinikose siekia 1963 m. Nuo tada Kauno klinikose formavosi atskiras padalinys onkologinėmis ligomis sergantiesiems gydyti. Jis buvo pasislėpęs po daugiaprofilinės ligoninės priedanga, ir tai buvo labai saugu sergantiesiems: prisipažinti, kad sergi vėžiu, buvo tolygu paskelbti, kad greitai mirsi.

Būtent daugiaprofilinėje universitetinėje ligoninėje – Kauno klinikose taikomas onkologinių ligonių gydymas šiandien jiems teikia didžiausių vilčių. „Net 24 profilinės klinikos, esančios Kauno klinikų miestelyje, dalyvauja vystant onkologijos mokslą ir klinikinį darbą, Onkologijos ir hematologijos klinika funkciniais ryšiais susijusi su jomis. Štai todėl esame daugiadisciplininis universitetinis onkologijos centras“, – sakė profesorė E.Juozaitytė.

2014 žiema

sveikata

desniam

sitikėjimui puiki infrastruktūra Pasaulio šalyse onkologijos pagalba ligoniams koncentruojama universitetinėse ligoninėse arba specializuotuose centruose.

Universitetinėse ligoninėse integruotas mokymas, mokslas ir praktika. Dėl to sudaromos sąlygos taikyti naujausius ligų diagnostikos ir gydymo metodus. Ne išimtis ir onkologija, juolab šiai sričiai, pagal ligų paplitimą užimančiai antrą vietą Lietuvos ligų registre, skiriamas ypatingas dėmesys. „Mūsų klinikose taikoma pati efektyviausia diagnostika magnetinio rezonanso, kompiuterinės ir pozitronų emisijos tomografijos metodais, kuriais galima labai anksti labai tiksliai diagnozuoti vėžį“, – pabrėžė Kauno klinikų generalinis direktorius R.Jurkevičius.

Kokia nauda būtų iš aparatūros be ją valdyti išmanančių specialistų? Mūsų šalies medicinoje yra pavyzdžių, kai rajonų ligoninės įsigijo modernių diagnostikos priemonių, bet įvertinti jų rezultatų nėra kam. „Turime puikių chemoterapeutų, puikią spindulinę terapiją, tris greitintuvus, dirbančius su trimate modeliavimo sistema. Turime puikių chirurgų, kurie multidisciplininėje komandoje sprendžia kiekvieno paciento gydymo metodą: operuoti, gydyti vaistais, o galbūt taikyti spindulinę ar chemoterapiją“, – vardijo profesorius R.Jurkevičius.

Iš tiesų sąlygos pastariesiems metodams taikyti naujoje Onkologijos ir hematologijos klinikoje – idealios. Ypač dienos stacionare: patogūs baldai, šviesu, erdvu. „Sukurta puiki infrastruktūra visoms onkologijos sritims vystyti, pradedant profilaktika, baigiant paliatyvia pagalba. Mokslo, mokymo ir praktikos vienovė Kauno klinikas išskiria iš kitų šalies gydymo įstaigų, ir Lietuvoje nėra kitos tokios ligoninės, kuri turėtų visas galimybes įvairioms onkologinėms ligoms diagnozuoti ir gydyti“, – pabrėžė profesorė E.Juozaitytė.

Gydymas, pedagogika ir mokslas Modernaus onkologijos centro galimybės sparčiai didina paslaugų apimtis.

Nauja: po LSMU Onkologijos ir hematologijos klinikos rekonstrukcijos ir jos priestate šviesu, erdvu, patogu ir ligoniams, ir čia dirbantiems medikams.

„Onkologijos ir hematologijos klinika tapo patraukli ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos gyventojams. Pastaraisiais metais dienos chemoterapijos paslaugos išaugo 6,48 karto, spindulinės terapijos – 1,56 karto. Rodikliai įspūdingi. Dienos stacionaro paslaugų populiarumas rodo, kad žmonės nebenori gulėti ligoninėje. Jiems geriau namų aplinkoje, o valstybei tai – pigiau“, – dar vieną teigiamą aspektą įvardijo profesorė E.Juozaitytė.

Dabar Kauno klinikose integruota tiek klinikinė praktika, tiek ir mokymas bei mokslas. Čia sukurtas daugiadisciplininis universitetinis onkologijos modelis – toks, koks veikia ir svetur, tarkim, Jungtinėse Amerikos Valstijose. „Onkologija yra viena iš sparčiausiai besivystančių medicinos sričių. Pasaulyje kasmet tobulėja ir įdiegiami nauji vėžio diagnostikos ir gydymo metodai. Anksti nustačius onkologines ligas, pavyksta pasiekti mirštamumo nuo jų mažėjimą. Lietuvoje neleng­va pasivyti pažangiausias pasaulines vėžio diagnostikos ir gydymo technologijas, tačiau Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama sudaro sąlygas Lietuvos medikams įdiegti modernius, įrodymais pagrįstus diagnostikos ir gydymo metodus“, – tai, kas teigiama, labai vertina LSMU Onkologijos instituto vadovė E.Juozaitytė.

Kauno klinikų generalinis direktorius R.Jurkevičius nusi-

teikęs dar optimistiškiau. Jis sako, kad ši universitetinė ligoninė yra išskirtinė, nes joje dirbantys medikai yra orientuoti į pačios aukščiausios kokybės Lietuvos žmonių sveikatos priežiūrą. „Mes esame atsakingi ir už ateities kartos medikus, sveikatos mokslą Lietuvoje. Vizija – moderni socialiai atsakinga medicinos pagalba patiems sudėtingiausiems ligoniams, naujos žinios ir geriausia patirtis studentams ir sveikatos apsaugos specialistams, pasaulinės krypties mokslo tyrimai“, – akcentavo profesorius R.Jurkevičius.

Ambicingiausias Kauno klinikų projektas – kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija. Tam infrastruktūra jau sukurta. Beliko vienas žingsnis.

Galimybės: naujausia, moderniausia, ligonio organizmą kiaurai matanti aparatūra padeda Kauno klinikų onkologams anksti aptikti vėžį.

Kol jis mažas – įveikti lengviau.

31

2014 žiema

Sveikata

Š

ian­dien apie dešimt pagrin­ dinių dantų implantų mitų kalbamės su didžiausio Lie­ tuvoje odontologijos klini­ kų tinklo Dan­tų prie­žiū­ros cent­ras (DPC) va­do­vu, imp­lan­tuo­jan­ čiu gy­dy­to­ju Si­mo­nu Ban­kaus­ku. DPC kli­ni­kų spe­cia­lis­tai dir­ba nau­do­da­mi pir­mau­jan­čios pa­sau­ly­je imp­lan­ta­vi­mo sri­ty­je Šve­di­jos kom­pa­ni­jos „No­bel Bio­ ca­re“‘ implantus ir tai­ko šios kom­pa­ni­ jos pa­tvir­tin­tas gy­dy­mo me­to­di­kas.

De­šimt apie dan PIR­MAS MI­TAS

Pa­ša­li­nus sa­vą su­ge­du­sį dan­tį rei­kia ke­lis mė­ne­sius lauk­ti, kol su­gis, ir tik ta­da imp­ lan­tuo­ti.

Gyd. S.Ban­kaus­kas: Mū­sų kli­ni­ko­je yra tai­ko­mas mo­men­ti­nio imp­lan­ta­vi­mo me­to­ das, kai per vie­ną vi­zi­tą pa­ša­li­na­mas be­vil­ tiš­kai su­ge­dęs ar nu­lū­žęs dan­tis ir į jo vie­tą iš kar­to srie­gia­mas imp­lan­tas. Per tą pa­tį vi­ zi­tą ant imp­lan­to tvir­ti­na­mas na­tū­ra­liai at­ ro­dan­tis lai­ki­nas dan­tis. Tai­kant mo­men­ti­nį imp­lan­ta­vi­mą, mi­ni­ma­liai su­trum­pi­na­mas gy­dy­mo lai­kas, iš­ven­gia­ma pa­pil­do­mų chi­ rur­gi­nių in­ter­ven­ci­jų. Po ke­lių mė­ne­sių vie­ toj lai­ki­no dan­ties tvir­ti­na­mas nuo­la­ti­nis.

ANT­RAS MI­TAS Įs­rie­gus imp­lan­tus rei­kia il­gai lauk­ti, kol jie pri­gis, ir vaikš­čio­ti su tar­pais bur­no­je.

Pag­rin­di­nis mū­sų dar­bo prin­ci­pas – nau­ji dan­tys per vie­ną die­ną ir jo­kių tar­pų bur­no­je. Įs­rie­gus imp­lan­tus, ant jų iš kar­to tvir­ti­na­mi lai­ki­ni dan­tys, ku­rie po 4–6 mė­ne­sių kei­čia­ mi nuo­la­ti­niais. To­kią ga­li­my­bę su­tei­kia ypa­ tin­go di­zai­no „No­bel Bio­ca­re“ imp­lan­tai, ku­ rie pa­deng­ti spe­cia­lia me­džia­ga, lei­džian­čia jiems ge­rai įsi­tvir­tin­ti į kau­lą. To­dėl tu­ri­me ga­li­my­bę iš kar­to juos ap­krau­ti, t.y. už­dė­ti lai­ ki­nus dan­tis. Šis dan­tų at­kū­ri­mo me­to­das pa­ tik­rin­tas il­ga­lai­kių moks­li­nių ty­ri­mų ir tarp­ tau­ti­nės gy­dy­mo pra­kti­kos. Tai lei­džia mums sau­giai jį tai­ky­ti, nea­be­jo­jant jo pa­ti­ki­mu­mu.

Gyd. S.Bankauskas: „Pagrindinis mūsų darbo principas – nauji dantys per vieną dieną ir jokių „tarpų“ burnoje“.

Vi­si no­ri­me pui­kuo­tis pla­čia šyp­se­na ir gra­žiais dan­ti­mis. Šiuo­lai­ki­nė odon­to­lo­gi­ja siū­lo uni­ka­lius dan­tų at­kū­ri­mo spren­di­mus, ta­čiau kar­tais mus stab­do ap­lin­kos su­for­muo­ti ne­tei­sin­gi mi­tai, in­for­ma­ci­jos trū­ku­mas ir mū­sų pa­čių su­si­ kur­tos bai­mės. Ar ne­bū­tų lai­kas jo­mis at­si­kra­ty­ti?

TEKSTAS: Jurgis Antanaitis Fotografija: Andrius Aleksandravičius 32

TRE­ČIAS MI­TAS Imp­lan­ta­vi­mas ir gi­ji­mas yra la­bai skaus­ min­gi ir ne­ma­lo­nūs.

Mū­sų kli­ni­ko­se yra tai­ko­mos mi­ni­ma­ liai in­va­zi­nės gy­dy­mo me­to­di­kos, ku­rios yra vi­sų pir­ma skir­tos pa­cien­tų pa­to­gu­mui ir lei­džia mak­si­ma­liai su­pap­ras­tin­ti ir su­ trum­pin­ti dan­tų at­kū­ri­mą bei iš­veng­ti il­gų, skaus­min­gų gy­dy­mo eta­pų. Gi­ji­mas vyks­ ta grei­tai ir ne­skaus­min­gai. Daž­nai jau ki­tą die­ną po imp­lan­ta­vi­mo pa­cien­tai ei­na į dar­ bą, vyks­ta į ke­lio­nes, ak­ty­viai bend­rau­ja.

2014 žiema

Sveikata

mi­tų an­tų imp­lan­ta­vi­mą Imp­lan­tuo­jant pa­pras­tai tai­ko­ma vie­ti­ nė ne­jaut­ra. Tiems pa­cien­tams, ku­rie jau­čia ypač di­de­lę bai­mę gy­dy­tis dan­tis, imp­lan­ tuo­jant ga­li­me tai­ky­ti anes­te­zi­ją ar se­da­ci­ją (da­li­nį pri­slo­pi­ni­mą).

kur­ti dan­tis ir tiems pa­cien­tams, ku­rių si­tua­ci­ ja ypač su­dė­tin­ga – vir­šu­ti­nis žan­di­kau­lis yra toks su­ny­kęs, kad ne­li­kę vie­tos, kur bū­tų ga­ li­ma tvir­tin­ti imp­lan­tą. Nau­do­jant „Zy­go­ma“ imp­lan­tus yra iš­ven­gia­ma kau­lo priau­gi­ni­mo.

KET­VIR­TAS MI­TAS

ŠEŠ­TAS MI­TAS

Pra­ra­dus vi­sus dan­tis ir no­rint at­kur­ti nau­ jus, pri­reiks daug imp­lan­tų.

Pra­ra­du­sie­siems vi­sus ar­ba dau­gu­mą dan­tų pa­pras­tai tai­ko­me „No­bel Bio­ca­re“ pa­ten­tuo­ tą „All-on-4“ gy­dy­mo me­to­di­ką. Vi­siems vie­no žan­di­kau­lio dan­tims at­kur­ti įpras­tai nau­do­ja­ mi tik ke­tu­ri imp­lan­tai. Jei­gu pa­cien­to bur­no­je dar yra li­kę sa­vų, bet be­vil­tiš­kai su­ge­du­sių dan­ tų, „All-on-4“ gy­dy­mo me­to­di­ka ga­li bū­ti de­ ri­na­ma su ma­no anks­čiau mi­nė­tu mo­men­ti­niu imp­lan­ta­vi­mu, kai imp­lan­tas srie­gia­mas į ką tik pa­ša­lin­to su­ge­du­sio dan­ties šak­nies vie­tą. Per tą pa­čią pro­ce­dū­rą ant ką tik įsrieg­tų imp­lan­ tų už­de­da­mi lai­ki­ni na­tū­ra­liai at­ro­dan­tys tvir­ti dan­tys, ku­rie po ke­lių mė­ne­sių yra pa­kei­čia­mi nuo­la­ti­niais. Tai­gi iš­kart po pro­ce­dū­ros žmo­gus ga­li gy­ven­ti sa­vo įpras­tu gy­ve­ni­mo rit­mu: dirb­ ti, bend­rau­ti, val­gy­ti mėgs­ta­mą mais­tą, ke­liau­ti. „All-on-4“ gy­dy­mo me­to­di­ka yra nuo­dug­niai moks­liš­kai iš­tir­ta ir sėk­min­gai pa­sau­ly­je tai­ko­ ma jau dau­giau nei pen­kio­li­ka me­tų. Nau­do­ jant šią gy­dy­mo me­to­di­ką mū­sų kli­ni­ko­se dan­ tys bu­vo at­kur­ti dau­ge­liui gy­ve­ni­mo džiaugs­mą ir pil­nat­vę pra­ra­du­sių be­dan­čių pa­cien­tų.

Ne­bū­ti­na at­kur­ti dan­tų ten, kur šio trū­ku­ mo ne­ma­ty­ti ir tai ne­truk­do kram­ty­ti.

Jei iš­kri­tęs dan­tis lai­ku ne­pa­kei­čia­mas nau­ju, to­je vie­to­je tirps­ta kau­las, ima kryp­ti ir ki­ti dan­ tys. Ne­tu­rint šo­ni­nių dan­tų at­ro­fuo­ja­si kau­las, įdum­ba skruos­tai, for­muo­ja­si vei­do raukš­lės, at­ro­do­me se­nes­ni, nei esa­me iš tik­rų­jų. Jei pa­ cien­tas ne­tu­ri šo­ni­nių dan­tų, vi­sas kram­ty­mas ten­ka prie­ki­niams dan­tims, ku­rie daug grei­čiau su­si­dė­vi, ka­dan­gi jiems ten­ka di­des­nis krū­vis. Šie dan­tys at­lie­ka trūks­ta­mų dan­tų funk­ci­ją.

PENK­TAS MI­TAS Tu­rin­tie­siems su­ny­ku­sį vir­šu­ti­nį žan­di­kau­ lį nė­ra kur tvir­tin­ti imp­lan­tų, to­dėl rei­kia priau­gin­ti kau­lą.

Su­ny­ku­sį žan­di­kau­lį tu­rin­tiems pa­cien­tams nau­do­ja­me „Zy­go­ma“ imp­lan­tus, ku­rie yra il­ ges­ni nei įpras­ti­niai imp­lan­tai bei yra srie­gia­ mi į skruos­ti­kau­lį. Su jais sėk­min­gai ga­li­ma at­

SEP­TIN­TAS MI­TAS Ser­gant pa­ro­don­to­ze dan­tų imp­lan­tuo­ ti ne­ga­li­ma.

Pa­ro­don­to­zė nė­ra kliū­tis imp­lan­tuo­ti dan­ tis. At­virkš­čiai, imp­lan­ta­vi­mas ga­li pa­dė­ti iš­ gy­dy­ti pa­ro­don­to­zę, nes per šią pro­ce­dū­rą pa­ ša­li­na­mos pa­ro­don­to­zės pa­žeis­tos dan­tų šak­ nys ir jos pa­kei­čia­mos nau­jo­mis ti­ta­no šak­ ni­mis – dan­tų imp­lan­tais. To­kiu bū­du pa­nai­ ki­na­ma pa­ro­don­to­zės prie­žas­tis. Svar­biau­sia, kad prieš imp­lan­ta­vi­mo pro­ce­dū­rą ne­bū­tų pra­si­dė­jęs už­de­gi­mas – jį yra bū­ti­na iš­gy­dy­ti prieš pra­de­dant dan­tų at­kū­ri­mą imp­lan­tais.

AŠ­TUN­TAS MI­TAS Dan­tys ant imp­lan­tų at­ro­do ne­na­tū­ra­liai, jų prie­žiū­ra su­dė­tin­ga ir sa­vo funk­cio­na­lu­ mu jie ne­ga­li at­sto­ti sa­vų dan­tų.

Imp­lan­tai – vie­nas pa­žan­giau­sių šiai die­ nai dan­tų at­kū­ri­mo spren­di­mų, jie pa­de­da

iš­sau­go­ti bur­nos ir vi­so or­ga­niz­mo svei­ka­ tą. Ne­nui­ma­mi dan­tys ant imp­lan­tų mak­si­ ma­liai at­ku­ria kram­ty­mo funk­ci­ją, ne­truk­do kal­bė­ti, ne­trik­do sko­nio ju­ti­mų, jie at­ro­do vi­siš­kai na­tū­ra­liai, spal­va ir dy­džiu vi­siš­kai ne­si­ski­ria nuo jū­sų na­tū­ra­lių dan­tų. Ga­li­te pla­čiai šyp­so­tis, kram­ty­ti mais­tą ir džiaug­tis gy­ve­ni­mu, kaip ir su sa­vo na­tū­ra­liais dan­ti­ mis. Kaip ir sa­vus dan­tis, taip ir dantis ant implantų, rei­kė­tų re­gu­lia­riai pri­žiū­rė­ti ir va­ ly­ti. Re­ko­men­duo­ja­ma bent kar­tą ar du per me­tus pa­si­ro­dy­ti spe­cia­lis­tui ir at­lik­ti pro­fe­ sio­na­lią bur­nos hi­gie­ną.

DE­VIN­TAS MI­TAS Praė­jus ku­riam lai­kui, dan­tų imp­lan­tus rei­kės pa­keis­ti nau­jais.

Imp­lan­tai yra pa­ti­ki­mas at­kū­ri­mo bū­das, nes tin­ka­mai pri­žiū­ri­mais nau­jai­siais dan­ ti­mis ga­lė­si­te džiaug­tis vi­są sa­vo gy­ve­ni­ mą. Dantimis ant implantų rei­kia re­gu­lia­riai ir tin­ka­mai rū­pin­tis kaip ir sa­vo na­tū­ra­liais dan­ti­mis. No­rė­čiau pa­brėž­ti, kad „No­bel Bio­ca­re“ sa­vo imp­lan­tams su­tei­kia vi­so gy­ve­ni­mo ga­ran­ti­ją, o tai – aukš­čiau­ sios ko­ky­bės ir pa­ti­ki­mu­mo ro­dik­lis.

DE­ŠIM­TAS MI­TAS Imp­lan­ta­vi­mas yra su­dė­tin­gas pro­ce­sas, to­dėl se­ny­vo am­žiaus, silp­nes­nės svei­ka­tos žmo­nėms jis yra pa­vo­jin­gas.

Kaip mi­nė­jau, mū­sų tai­ko­mi pa­žan­gūs imp­lan­ta­vi­mo me­to­dai skir­ti mak­si­ma­liam pa­cien­to pa­to­gu­mui, jie yra mi­ni­ma­liai in­ va­zi­niai, to­dėl imp­lan­ta­vi­mo pro­ce­dū­ra pa­ cien­tui vi­siš­kai ne­su­dė­tin­ga ir ne­skaus­min­ ga. To­dėl imp­lan­ta­vi­mas ga­li bū­ti at­lie­ka­mas įvai­raus am­žiaus ir įvai­rios fi­zi­nės būk­lės pa­cien­tams. Mū­sų vy­riau­sia pa­cien­tė, ku­riai sriegėme implantus, bu­vo 96 me­tų.

33

2014 žiema

Sveikata

Užk­lu­pus sun­k pir­ma­sis gy­dy­to­jas tu­ri bū­ti IN­SUL­TAS

trom­bo­li­zė iki 4,5 val. nuo pir­mų­jų simp­to­mų pra­džios, ir kuo anks­ čiau, tuo ge­riau.

■■ Lai­ku iš­kvies­ta grei­to­ji pa­gal­ba at­ve­ria ga­li­my­bę gau­ti bū­ti­ną gy­dy­mą lai­ku, su­grą­žin­ti in­sul­to iš­tik­tą žmo­gų į ak­ty­vų, vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą.

PA­GAL­BA ■■ Nu­ra­min­ki­te li­go­nį.

■■ Su­tei­ki­te li­go­niui pa­to­gią pa­dė­tį.

■■ Skam­bin­ki­te 033, kvies­ki­te grei­tą­ją pa­gal­bą.

■■ Vyk­dy­ki­te grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sto­ties dis­pe­če­rio nu­ro­ dy­mus.

■■ Li­go­niams, su­si­rgu­siems ūmi­u mio­ kar­do in­fark­tu, kuo sku­biau tu­ri bū­ti at­lie­ka­ma trom­bo­li­zė.

Anks­t y­vie­ji in­sul­to po­žy­miai:

■■ Stai­gus kal­bos su­tri­ki­mas (pa­si­reiš­ kia stai­giu kal­bos, jos su­pra­ti­mo su­tri­ki­mu, ne­riš­lia kal­ba).

■■ Stai­gus vie­nos kū­no pu­sės nu­sil­ pi­mas, nu­tir­pi­mas ar pa­ra­ly­žius (ga­li pa­si­reikš­ti stai­giu ei­se­nos ar pu­siaus­vy­ros su­tri­ki­mu).

■■ Stai­gus re­gė­ji­mo su­tri­ki­mas (ne­ti­ kė­tas re­gė­ji­mo su­tri­ki­mas, apa­ki­ mas vie­na ar abiem aki­mis).

■■ Stai­ga pra­si­dė­jęs stip­rus gal­vos skaus­mas (be aiš­kios prie­žas­ties).

PA­GAL­BA ■■ Nu­ra­min­ki­te li­go­nį.

■■ Su­tei­ki­te li­go­niui pa­to­gią pa­dė­tį.

■■ Skam­bin­ki­te 033, kvies­ki­te grei­tą­ją pa­gal­bą.

■■ Vyk­dy­ki­te grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sto­ties dis­pe­če­rio nu­ro­ dy­mus.

■■ Gy­dy­mui ga­li bū­ti ski­ria­mi kre­šu­lį tirp­dan­tys vais­tai – at­lie­ka­ma 34

PA­GAL­BA, ĮK­RI­TUS Į EKE­TĘ, ĮLŪ­ŽUS LE­DUI MIO­KAR­DO IN­FARK­TAS daž­niau­siai pa­si­reiš­kia:

■■ Krū­ti­nės skaus­mu, spau­di­mu, dis­kom­for­tu krū­ti­nė­je, ku­ris tę­sia­si il­giau nei 5 min. ar yra daž­nai pa­si­kar­to­jan­tis (ne­re­tai šie simp­ to­mai ga­li bū­ti jun­ta­mi ran­ko­je, apa­ti­nia­me žan­di­kau­ly­je, kak­le ar vir­šu­ti­nė­je nu­ga­ros da­ly­je).

■■ Ga­li pa­si­keis­ti odos spal­va, iš­pil­ti šal­tas pra­kai­tas.

■■ At­si­ras­ti oro trū­ku­mas, du­su­lys.

Svar­bu įsi­dė­mė­ti:

■■ Le­das lai­ko­mas tvir­tu, jei­gu jo sto­ris yra dau­giau kaip 7 cm. Jis vi­sa­da tu­ri mė­ly­ną ar­ba ža­lią at­spal­vį. Ma­ti­nės bal­tos spal­vos ar­ba gel­to­no at­spal­vio le­das yra ne­tvir­tas.

■■ Jei, su­da­vus į le­dą laz­da, ant jo pa­si­ro­do van­duo – ne­del­siant rei­ kia grįž­ti į kran­tą.

Jei vis dėl­to įlū­žo­te:

■■ Py­ki­ni­mas, vė­mi­mas, skaus­mas skran­džio sri­ty­je (kai tai ne­su­si­ję su virš­ki­ni­mo su­tri­ki­mu).

■ ■ Ne­p a­s i­d uo­k i­te pa­n i­k ai, sten­k i­ tės ne­p ra­r as­ti sa­v it­v ar­dos – ropš­k i­tės ant le­d o į tą pu­s ę, iš ku­r ios atė­jo­te, o ne plau­k i­te pir­m yn.

■■ Silp­nu­mas, al­pu­lys, bai­mė.

■■ Šau­ki­tės pa­gal­bos.

■■ Pir­mas da­ly­kas – nor­ma­li­zuo­ti kvė­pa­vi­mą, tai pa­da­r y­ti ga­li­ma lė­čiau iš­kve­piant.

iam s ­ u

kiek­vie­na m iš mū­sų

pas­ i­ren­g

Jei ne­pa­vyks­ta iš­lip­ti iš eke­tės:

iv­ al­ o­ma r p

ti

esan­tis gre­ta

Sveikata

­ti ir b ū ­o ­ žin

k ­ iai li­gai

Tai

2014 žiema

ran­kas, po sa­ vi­mi pa­dė­jus sli­des, ar len­tą.

■■ Šau­ki­tės pa­gal­bos.

■■ Neuž­gul­ki­te le­do kraš­to vi­su sa­vo svo­riu, už­šliauž­ki­te ant le­do pla­ čiai iš­tie­sę ran­kas, kad pa­di­dė­tų at­ra­mos plo­tas.

■■ Lau­kiant pa­gal­bos rei­kia steng­tis, kad gal­va bū­tų virš van­dens, ne­ pa­nir­ti po van­de­niu.

■■ Po 10 mi­nu­čių, jei ne­pa­vy­ko iš­lip­ ti, rei­kia nu­sto­ti ju­dė­ti, nes ju­dė­ji­ mas pa­grei­ti­na ši­lu­mos ne­te­ki­mą.

■■ Skęs­tan­čia­jam rei­kia iš­ties­ti sli­dę, sli­džių laz­dą, len­tą ar nu­mes­ti vir­ vę (tvir­tai su­riš­tus ša­li­kus).

Pas­te­bė­ję skęs­tan­tį žmo­gų:

■■ Išt­rau­kus žmo­gų ant le­do, pa­gul­ dy­ti jį ho­ri­zon­ta­lio­je pa­dė­ty­je, ne­leis­ti sto­tis, nes ga­li įlūž­ti, dėl že­mo krau­jos­pū­džio ga­li su­trik­ti šir­dies veik­la.

■■ Pa­sis­ten­ki­te kiek ga­li­ma dau­giau krū­ti­ne už­gul­ti le­dą, po to at­sar­ giai iš­kel­ti ant jo vie­ną ko­ją, po to ki­tą.

■■ Užš­liau­žus ant le­do, ne­ga­li­ma tuo­ jau pat sto­tis.

■■ Šau­ki­te jam, kad sku­ba­te į pa­ gal­bą, ne­pra­ras­ki­te sa­vi­sau­gos ins­tink­to. Pag­rin­di­nis prin­ci­pas – nu­ken­tė­ju­sių­jų ne­tu­ri pa­dau­gė­ti.

■■ Rei­kia nu­si­ri­den­ti nuo eke­tės kuo to­liau į tą pu­sę, iš kur atė­jo­te.

■■ Šau­ki­tės pa­gal­bos.

■■ Šliauž­ti kuo to­liau nuo pa­vo­jin­ gos vie­tos ir kiek ga­li­ma grei­čiau perkelti sken­du­sį­jį į šil­tą, sau­gią vie­tą, kvies­ti pa­gal­bą.

■■ Ne­dels­da­mi skam­bin­ki­te 112, nu­ro­dy­ki­te įvy­kio vie­tos ad­re­są.

■■ Jei yra ga­li­my­bė – per­reng­ti sau­sais dra­bu­žiais, duo­ti ger­ti šil­tų skys­čių.

■■ Iš­li­pus ant kran­to, rei­kia bėg­ti, kad su­šil­tu­mė­te ir kuo grei­čiau pa­siek­ tu­mė­te šil­tą, sau­gią vie­tą.

■■ Jei yra ga­li­my­bė, per­si­ren­ki­te sau­sais dra­bu­žiais, ger­kite šil­tų skys­čių.

■■ Ar­tin­tis prie eke­tės rei­kia la­bai at­sar­giai, šliauž­te, pla­čiai iš­tie­sus

Parengta pagal Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties ir LSMU Ekstremalios medicinos katedros medžiagą 35

2014 žiema

Sveikata

Ma­mos die­no

kol ne­turėjau duk­rų, gy­ve­ni­mas bu­vo ra­mes­ni Ka­dai­se lai­mę ma­ta­vau ke­lio­nė­mis, gur­ma­niš­ko mais­to kąs­niu, ma­din­gais dra­bu­žiais ir svai­gi­na­mais va­ka­rė­liais iki pa­ry­čių. Ma­no gy­ve­ni­me at­si­ra­dus duk­roms, su­pra­tau, kad pa­ti di­džiau­sia lai­mė, kai ta­vo vai­kai yra svei­ki.

TEKSTAS: Ša­rūnė Kutinskaitė-Būdavienė fotografija: To­mas Ra­gi­na

Ne­bus kaip anks­čiau Be­veik prieš ket­ve­rius me­tus del­ne spaus­ da­ma tei­gia­mą nėš­tu­mo tes­tą su­pra­tau, kad jau nie­ka­da ne­bus ra­mu.

Pa­ra­no­ja žvilg­čio­jant į tua­le­ti­nio po­pie­ riaus skiau­tę, pre­na­ta­li­nės ri­zi­kos ty­ri­mas ir kva­pą gniau­žian­tis klau­si­mas „Kas, jei­ gu?“ Ju­de­sių žy­mė­ji­mas su­tar­ti­niais ženk­ lais ir pri­vers­ti­nis įsčio­se įsi­tai­siu­sio ma­ žo­jo žmo­gaus bu­di­ni­mas jų skai­čiui nea­ti­ ti­kus nor­mos, apie ku­rią ra­šo­ma, ko ge­ro, vi­suo­se nėš­tu­mo va­do­vė­liuo­se. Ir ga­liau­siai sap­nai, iš ku­rių pa­bu­du­si dė­ko­da­vau vi­ siems šven­tie­siems, kad tai vi­so la­bo kvai­li pa­są­mo­nės laiš­kai.

Pil­vo dieg­liai žin­do­miems kū­ di­kiams esą at­si­ran­da su­val­ gius čes­na­kų, svo­gū­nų, in­ ten­sy­vaus sko­nio prie­sko­nių, ku­rie pa­kei­čia ir pie­no sko­nį.

Pa­ga­liau – su­si­ti­k i­mas, ku­rio ne­su­sap­ nuo­si jo­k ia­me sap­ne, o kar­tu su juo – nau­ ji pa­t y­ri­mai, džiaugs­mai, rū­pes­čiai ir nau­ jas mud­v ie­jų sta­tu­sas – tė­vai. Sa­ko­ma, kad pa­sta­rie­ji ge­riau­siai jau­čia sa­vo vai­ką, bet gi­mus Jo­gai­lei su­pra­tau, kad be kva­li­fi ­kuo­ tos pa­gal­bos sun­k iai ap­siei­si­me. Taip mū­sų 36

šei­ma įsi­gi­jo nau­ją drau­gą, pa­ta­rė­ją ir guo­ dė­ją – vai­kų li­g ų gy­dy­to­ją.

Šok­di­nan­tys bur­bu­lai Ko ge­ro, vie­nas pir­mų­jų iš­šū­k ių, su ku­riuo su­si­du­ria nau­ja­gi­mių tė­vai – virš­k i­na­mo­ jo trak­to pro­ble­mos: dieg­liai, vi­du­rių pū­ ti­mas. Oro bur­bu­lai pir­ma­gi­mės pil­ve­ly­je įne­šė su­maiš­ties ir į mū­sų na­mus. „Svei­ki. Duk­ry­tės pil­vas kie­tas kaip ak­ muo. Ką da­ry­ti? Ma­sa­žuo­ti, šil­tą vyš­nių kau­ liu­kų pa­gal­vė­lę glaus­ti, kmy­nų ar­ba­tą vir­ti ar ge­rų­jų bak­te­ri­jų gir­dy­ti?“ – gal­vai sprogs­ tant nuo fo­ru­mų ma­nia­kių pa­ta­ri­mų, su­rin­ kau Kau­no Kal­nie­čių po­lik­li­ni­kos pe­diat­rės Vir­gi­ni­jos Luk­šie­nės te­le­fo­no nu­me­rį.

At­ro­do, kad tą­kart su­per­ma­mos ne­me­la­ vo, o vai­kų li­g ų gy­dy­to­ja tik dar kar­tą pri­ ta­rė, kad įaud­rin­tam pil­v u­kui ra­min­ti tin­ ka vi­sos ma­no iš­var­dy­tos prie­mo­nės. „Gal aš kal­ta? Ne­su­si­lai­k iau, pie­tums ko­ pūs­tų sriu­bos ge­rą sam­t į su­val­giau“, – ste­ bė­da­ma į ka­muo­liu­ką be­si­rie­čian­čią ma­ž y­ lę, pa­ju­tau są­ži­nės grau­ža­t į.

Pe­diat­rė pa­ti­k i­no, kad kar­tais kū­di­k iai ne­to­le­ruo­ja kai ku­rių pro­duk­tų mo­ti­nos mais­to ra­cio­ne. Pil­vo dieg­liai žin­do­miems kū­di­k iams esą at­si­ran­da su­val­gius čes­na­ kų, svo­g ū­nų, in­ten­sy­vaus sko­nio prie­sko­ nių, ku­rie pa­kei­čia ir pie­no sko­nį. „Nau­din­gas pa­ta­ri­mas atei­čiai: jei­g u įta­ ria­te, kad kū­di­k is ga­li bū­ti jaut­rus kaž­ku­ riam jū­sų val­go­mam pro­duk­tui, pa­ban­dy­ ki­te ra­šy­ti die­no­raš­t į“, – jis, pa­sak V.Luk­ šie­nės, pa­dės ieš­ko­ti prie­žas­ties

Nuo­mo­nė: V.Luk­šie­nės įsi­ti­ki­ni­mu, pir­mai­siais ma­žy­lio m

2014 žiema

Sveikata

o­raš­tis:

is, bet ne toks įdo­mus

e­tais tė­vų ir pe­diat­ro bi­čiu­lys­tė itin svar­bi.

37

2014 žiema

Sveikata

Pri­si­jau­ki­no: anks­čiau brauk­da­vu­si aša­rą, da­bar Jo­gai­lė drą­siai at­ve­ria V.Luk­šie­nės ka­bi­ne­to du­ris.

38

Sveikata

2014 žiema

ir pa­sek­mės ry­šio tarp mo­ti­nos su­ val­g y­to mais­to ir kū­di­k io pil­vo skaus­mų.

Svar­biau­sia – tiks­lu­mas Dar vie­nas iš­ban­dy­mas man, tuo me­tu pir­ ma­kar­tei, bu­vo aša­r ų ka­na­lų zon­da­v i­mas, apie ku­rį iki tol gir­dė­jau tik iš sa­vo ma­mos pa­sa­ko­ji­mų.

Praė­jus mė­ne­siui po gim­dy­mo at­k rei­piau dė­me­sį, kad duk­ros kai­rė akis ne tik ge­ro­ kai ma­žes­nė, bet ir nuo­lat aša­ro­jo, blaks­ tie­nos ap­li­pu­sios pū­lin­go­mis traiš­ka­no­mis.

In­ter­ne­tas – vi­sa­ga­lis, in­ter­nau­tai – vi­sa­ži­ niai. Vie­ni traiš­ka­no­jan­čias akis ra­mu­nė­lių, ki­ti – juo­do­sios ar­ba­tos nuo­v i­ru siū­lė va­ly­ti, tre­ti ra­gi­no akin įla­šin­ti ma­mos pie­no. „Pa­ban­dy­si­me pa­ma­sa­žuo­ti vi­di­nį akies kam­pą. Ne­pa­dės – of­tal­mo­lo­gas skirs an­ti­ bio­ti­kų, – vai­kų li­g ų gy­dy­to­ja griež­tai už­ drau­dė bet ko­k ius neiš­ma­nė­lių eks­pe­ri­ men­tus su re­gos or­ga­nu. – Ne­pa­dės kon­ ser­va­t y­v us gy­dy­mas, teks aša­r ų ta­kus zon­ duo­ti. Tai nė­ra ma­lo­ni pro­ce­dū­ra, ta­čiau veiks­min­ga.“ Ma­no šir­dies skaus­mui, ma­sa­žai ka­na­lo neat­vė­rė, ne­pa­dė­jo ir an­ti­bio­ti­kų kur­sas. „Se­k i­te pa­skui ma­ne“, – Lie­tu­vos svei­ka­ tos moks­lų uni­ver­si­te­to Akių li­g ų kli­ni­kos of­tal­mo­lo­gė gal­vos mos­tu nu­ro­dė kryp­t į pro­ce­dū­r ų ka­bi­ne­to link.

Prieš už­ver­da­ma du­ris dar spė­jau pa­ma­ ty­ti, kaip me­di­kai ma­žy­lę mu­tu­riuo­ja į bal­ tus marš­k i­nius ir gul­do ant pro­ce­dū­ri­nio sta­lo. Nors ži­no­jau, kad ji pa­ti­k i­mo­se ran­ ko­se, aša­ros sun­kė­si net ir pro stip­riai už­ merk­tas akis. Ne­su­ge­bė­jau su­tram­dy­ti ir ko­jų, ku­rios lyg pa­šė­lu­sios pa­si­lei­do gy­dy­ mo įstai­gos ko­ri­do­riais, kai au­sis ap­kur­ti­no ma­žo­sios riks­mas. Tą­kart su­vo­k iau, ką jau­ tė ma­no ma­ma, kai į me­di­kų ran­kas ana­lo­ giš­kai pro­ce­dū­rai ati­da­vė ma­ne. Ži­nau, lik­ siu ne­sup­ras­ta tė­v ų, ku­rių iš­g y­ve­ni­mai šim­ te­rio­pai di­des­ni nei ma­nie­ji, ta­čiau ne vel­tui sa­ko­ma, kad sa­vi rū­pes­čiai – di­džiau­si.

ti­nė­je ga­min­tas te­pa­las už­si­tę­su­siai slo­gai gy­dy­ti, ad­re­na­li­no la­šai. „La­bai tei­sin­gas po­žiū­ris, juo­lab kad ne­ gy­do­ma slo­ga ga­li su­kel­ti ir rim­tes­nių komp­li­ka­ci­jų: la­rin­gi­tą, tra­chei­tą, bron­chi­ tą, plau­čių už­de­gi­mą. Jei kū­di­k is tam­pa itin ne­ra­mus, daž­nai ver­k ia, ne­lei­džia pri­si­lies­ ti prie au­sy­čių, pa­ky­la tem­pe­ra­tū­ra, ga­li­ma dar vie­na daž­na slo­gos komp­li­ka­ci­ja – vi­du­ ri­nės au­sies už­de­gi­mas“, – už­si­tę­su­sios slo­ gos padarinius var­di­jo V.Luk­šie­nė.

Kar­tą su slo­ga už­si­žai­dė­me ir mes. Sa­ vai­tė, dvi, trys, mė­nuo, o ji kaip ne­si­trau­kė, taip ne­si­trau­kė. Ne­ti­kė­tai ra­dau in­for­ma­ ci­jos apie drus­kų kam­ba­rį ir jo nau­dą. Ką apie tai ma­no­te? „Iš vie­nos pu­sės ge­rai, iš ki­tos – ne. Juk ten su­si­ren­ka ne­ma­žai li­go­niu­kų“, – pa­ klaus­ta apie to­k į gy­dy­mo bū­dą, dve­jo­jo mū­sų gy­dy­to­ja.

Ne­pai­sant to, kad ne­ga­vo­me vi­siš­ko pe­ diat­rės pa­lai­mi­ni­mo, nu­spren­dė­me iš­ban­ dy­ti drus­kų te­ra­pi­ją. Bū­tent ta­da su­ži­no­jau, kad po šir­di­mi pra­ž y­do nau­ja gy­v y­bė, to­ dėl kvė­puo­ti sau­su drus­kos ae­ro­zo­liu ma­ žo­ji ke­lia­vo kar­tu su se­ne­liu. De­šimt sean­ sų ir slo­ga, ku­ri var­gi­no dau­giau nei mė­ne­ sį, pa­lei­do ma­ž ą no­sy­tę.

Mįs­lin­ga tri­die­nė Ant­ra­sis nėš­tu­mas pra­bė­go kaip aki­mir­k a.

Su­si­pa­žin­k i­te, štai ir ji, ant­ro­ji ma­no mei­ lė, – duk­ra Rad­v i­lė. Vi­sai ki­to­k ia, bet ne ma­žiau nuo­sta­bi nei pir­mo­ji. Jos atė­ji­mas at­gai­v i­no pri­si­mi­ni­mus apie pil­vo dieg­liu­ kus ir traiš­k a­no­jan­čias akis. Tie­sa, tuo­met ne­puo­liau skam­bin­t i pe­d iat­rei. Vis­k ą ži­no­ jau pa­t i – juk ant­ras kar­tas. „O kas čia? – pa­lie­tu­si jau­nė­lės kak­tą pa­ šo­kau lyg per­lie­ta elekt­ros sro­vės. – Ma­žo­ ji de­ga!“ Stal­čiu­je rau­siau­si ieš­ko­da­ma pa­ra­ce­ta­ mo­lio žva­ku­čių ir jau ėmiau džiaug­tis, kad karš­tis trau­k ia­si. De­ja, rau­do­nuo­jan­tis ter­ mo­met­ro stul­pe­lis su­grą­ži­no į rea­ly­bę. Ir taip tris die­nas, po ku­rių ma­žo­sios kū­ną nu­sė­jo smul­kus bė­ri­mas. „Tri­die­nė karš­ti­nė“, – vos žvilg­te­lė­ju­si į li­go­niu­kę, nu­ra­mi­no V.Luk­šie­nė. Ši li­ga esą pra­si­de­da pa­na­šiai kaip ir bet ku­ri ki­ta ūmi vi­ru­si­nė kvė­pa­v i­mo ta­kų in­ fek­ci­ja ar­ba per­ša­li­mas, ta­čiau, ser­gant tri­ die­ne karš­ti­ne, slo­ga, ko­su­lys, limf­maz­gių pa­di­dė­ji­mas, ryk­lės už­de­gi­mas, ape­ti­to su­ ma­žė­ji­mas ga­li ir ne­pa­si­reikš­ti ar­ba bū­ti la­ bai ne­di­de­li.

Ži­nau, lik­siu ne­sup­ras­ta tė­vų, ku­rių iš­gy­ve­ni­mai šim­te­rio­pai di­des­ni nei ma­nie­ji, ta­čiau ne vel­tui sa­ko­ma, kad sa­vi rū­pes­čiai – di­džiau­si.

Mi­si­ja – šva­ri no­sy­tė Kol ne­bu­vau ma­ma, slo­ga nie­ka­da neat­ro­ dė prie­žas­tis, tar­k im, nei­ti į dar­bą. At­si­ra­ dus duk­rai, į šį per­ša­li­mo sind­ro­mą pra­dė­ jau žiū­rė­ti kur kas at­sa­k in­giau.

Apie tai liu­di­ja ir vi­du­ri­nis stal­čius vir­ tu­vė­je, ku­ria­me ša­lia vais­tų – at­ski­ra dė­žu­ tė ma­žai no­sy­tei pri­žiū­rė­ti: jū­ros drus­kos tir­pa­las, po­mpa „bau­bams“ trauk­ti, vais­

Pa­tir­tis: ma­žo­ji Rad­vi­lė jau ži­no, kas yra li­go­ni­nės lo­va.

39

2014 žiema

Sveikata

kais žo­džiais ban­džiau api­bū­din­ti si­tua­ci­ Rea­ni­ma­ci­ja. Šir­dį į tūks­tan­čius ga­ba­lė­lių Šią li­gą rei­kė­tų skir­ti nuo ty­mų. Abie­jų ją. „Ar be to, kad ve­mia, vai­kas apa­tiš­kas ir dau­žo ma­žo­sios klyks­mas. Ran­kos su­glaus­ li­g ų at­ve­ju at­si­ran­da bė­ri­mų. Ser­gant tri­ mie­g uis­tas? – iš­gir­du­si gy­dy­to­jos klau­si­mą tos mal­dai jos kan­čias pa­da­ly­ti man ir vy­rui. die­ne karš­ti­ne, at­si­ra­dus bė­ri­mų, tem­pe­ra­ dar kar­tą dirs­te­lė­jau į ma­ž ą­ją li­go­niu­kę. – „Ne­si­jau­din­k i­te. Žo­dis „rea­ni­ma­ci­ja“ – tū­ra nu­k ren­ta ir dau­giau ne­k y­la. Ty­mų at­ Jei taip, ne­del­siant va­žiuo­k i­te į Kli­ni­kas.“ bau­gi­nan­tis, bet čia jūs esa­te po di­di­na­ ve­ju karš­čia­v i­mas tę­sia­si. muo­ju stik­lu, va­di­na­si – Vėl ieš­ko­jau ter­mo­ sau­g ūs“, – ran­ko­je ne­šda­ met­ro. Bu­vo ne­ra­mu, ma saus­kel­nes, ku­rios čia juo­lab kad saus­kel­nių sve­ria­mos, ra­mi­no ma­lo­ tu­ri­nys at­ro­dė ki­taip nei naus vei­do se­su­tė. įpras­tai. Slo­ga, bet ne to­ Nak­tis per­si­svė­rus per kia, ku­ri truk­dė sal­dų ge­le­ži­nės lo­vos rė­mą, kad ma­žo­sios mie­gą.

■■ P.S. Ka­len­do­rius pri­me­na, kad per­ša­li­mo li­gų se­ ma­žo­ji gau­tų bent ke­lis la­ „At­ro­do, kad Rad­v i­lei šus pie­no. Ir... ste­buk­las! ka­la­si dan­t u­k ai“, – šyp­ zo­nas jau pra­si­dė­jo, me­di­kai – apie vi­ru­sų spie­čių Ry­te kū­no tem­pe­ra­tū­ra te­l ė­j o da­b ar jau abie­ grį­žo į nor­mos ri­bas. Mo­ jų duk­r ų ge­r o­ji fė­j a – virš ma­žų­jų gal­vų ir įma­no­mas ap­sau­gos prie­mo­ da­mi ran­ka Kli­ni­koms ir mū­s ų gy­d y­t o­j a. nes. Aš spjau­nu per pe­tį ir bel­džiu į me­di­nį sta­lą: vil­da­mie­si, kad dau­giau Skaus­mui mal­šin­ti ji čia nie­ka­da ne­teks grįž­ti, pa­siū­lė ke­lias stra­te­gi­jas: at­vė­sus orams, pe­diat­rės du­ris kli­bi­no­me vos kar­tą, su­ži­no­jo­me, kad ma­ž y­lei šal­dy­mą, dan­te­nų ma­sa­ ir vi­sai ne dėl li­gos. kons­ta­tuo­ta vi­ru­si­nė žar­ žą ir pre­pa­ra­tus, tu­rin­ ny­no in­fek­ci­ja su komp­li­ čius anal­ge­zi­nį, anes­te­ ■■ „Jū­sų mer­gi­nos šau­niai paū­gė­jo“, – brėž­da­ma ka­ci­jo­mis į kvė­pa­v i­mo ta­ zi­nį po­vei­k į. kus. Ar bu­vo įma­no­ma to „Me­dus? Ne­nau­do­k i­ ūgio ir svo­rio krei­vę, džiau­gė­si V.Luk­šie­nė. iš­veng­ti? te jo skaus­mui mal­šin­ ■■ Kar­tu su ja iš lai­mės ne­nus­ty­gau ir aš – juk nė­ra „Nie­kuo­met ne­ži­nai, ti. Tai yra ang­lia­van­de­ kur ta­vęs ty­ko vi­ru­sai. Ži­ nis, ku­ris ken­k ia dygs­ nie­ko svar­biau už lai­min­gus ir svei­kus vai­kus. no­ma, itin svar­bu lai­k y­ tan­tiems dan­tu­kams. Be tis ele­men­ta­rios hi­gie­nos to, vai­kams iki tre­jų me­ ir pa­tar­ti­na skie­py­tis“, – tų me­daus var­to­ti iš­v is svei­k in­da­ma sėk­min­gai ne­pa­tar­ti­na“, – mi­tą, esą pa­svei­kus, V.Luk­šie­nė vy­ sal­džiuo­ju tir­pa­lu pa­tep­ Nie­kuo­met ne­ži­nai, lė­si, kad dau­giau mū­sų šei­ tos dan­te­nos ma­žiau so­ kur ta­vęs ty­ko vi­ru­sai. mos mer­gi­noms ne­teks pa, grio­vė spe­cia­lis­tė. min­ti ke­lių, kur tiek daug Ži­no­ma, itin žmo­nių, vil­k in­čių bal­tus svar­bu lai­ky­tis Apa­tiš­ka ir cha­la­tus.

mie­guis­ta

ele­men­ta­rios

Vėl tem­pe­ra­tū­ra. Ga­ hi­gie­nos ir na aukš­ta ir vis dar ky­la. pa­tar­ti­na skie­py­tis.

Saus­kel­nių ga­lio­ji­mo lai­ kas ne il­ges­nis nei pus­ va­lan­dį – ma­žo­ji smar­ kiai vi­du­riuo­ja.

Be karš­t į ma­ži­nan­čių žva­ku­čių, duk­re­lę ra­mi­ nau krū­ti­mi. Re­gis, bent trum­pam pa­v y­ko – iš­ var­gin­ta ji už­mer­kė akis.

Ap­kam­šiau šil­ta ska­ra, ša­lia pri­glau­d žiau Vi­ru­sai ty­ko vi­sur mie­go ser­gė­to­ją – pliu­ši­nį il­gaau­sį, ir pa­t y­ liu­kais nu­ti­pe­nau vir­tu­vės link.

Prii­ma­ma­sis, sku­bi ap­žiū­ra ir me­di­kų ver­ „Ma­my­te, se­sy­tė at­py­lė“, – iš mie­ga­mo­jo dik­tas: „Gul­do­me į sky­rių.“ Ma­žo­je be­jė­ pa­si­gir­do vy­res­nė­lės riks­mas. gė­je ran­ke­lė­je įsta­t y­tas ka­te­te­ris ir la­šas po Įbė­g u­si į kam­ba­rį su­pra­tau, kad be me­ la­šo kap­sin­tis fi­zio­lo­gi­nis tir­pa­las. Krū­ties di­kų pa­gal­bos neiš­si­ver­si­me. Dre­ban­čio­ at­si­sa­ko, o jei ir truk­te­lė­ja ke­lis gurkš­nius, mis ran­ko­mis su­grai­biau te­le­fo­ną ir pa­dri­ at­pi­la ge­ro­kai dau­giau.

40

REA­BI­LI­TA­CI­JOS PAS­LAU­GOS

KAU­NO ŠI­LAI­NIŲ poliklinikoje VšĮ Kau­no Ši­lai­nių poliklinikoje pen­ke­rius me­tus sėk­min­ gai vei­kia stu­bu­ro ir są­na­rių li­gų gy­dy­mo, hid­ro­te­ra­pi­jos, mi­ty­bos ir svo­rio re­gu­lia­vi­mo cent­rai.

T

rejus me­tus Fi­zi­nės me­di­ci­nos ir rea­bi­li­ta­ci­jos sky­riu­je ati­da­r y­tas uni­ka­lus skaus­mo gy­dy­mo cent­ ras, ku­ria­me gy­do­mi pa­cien­tai, ken­čian­tys neu­ro­pa­ti­nius ir mio­ fas­ci­nės kil­mės skaus­mus. At­si­nau­ji­nęs po­ lik­li­ni­kos Fi­zi­nės me­di­ci­nos ir rea­bi­li­ta­ci­ jos sky­rius kau­nie­čiams tei­kia pla­tų spekt­rą rea­bi­li­ta­ci­jos pro­ce­dū­rų: fi­zio­te­ra­pi­ją, hid­ ro­te­ra­pi­ją, stu­bu­ro tem­pi­mą van­de­ny­je ir „sau­są“ kom­piu­te­ri­zuo­tą stu­bu­ro tem­pi­mą, mi­ni­ma­liai in­va­zi­nę fi­zio­te­ra­pi­ją (skaus­mo gy­dy­mo ka­bi­ne­te), in­di­vi­dua­lią ir gru­pi­nę ki­ne­zi­te­ra­pi­ją, tai­kant spe­cia­lias ki­ne­zi­te­ ra­pi­jos prie­mo­nes, er­go­te­ra­pi­ją, me­di­ci­nos psi­cho­lo­go, so­cia­li­nio dar­buo­to­jo kon­sul­ta­ ci­jas. Kau­no mies­to gy­ven­to­jams ne­be­rei­ kia va­žiuo­ti į sa­na­to­ri­jas ir gy­dyk­las at­lik­ ti rea­bi­li­ta­ci­jos – šiuo­lai­ki­nes ir mo­der­nias pa­slau­gas at­lie­ka­me po­lik­li­ni­kos Rea­bi­li­ta­ ci­jos sky­riu­je, taip tau­py­da­mi pa­cien­tų lai­ ką ir pi­ni­gus.

Fi­zi­nės me­di­ci­nos ir rea­bi­li­ta­ci­jos sky­ riu­je pa­cien­tams tei­kia­me pir­mo­jo ne­me­ di­ka­men­ti­nio gy­dy­mo eta­po ir am­bu­la­to­ ri­nės rea­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­gas, fi­nan­suo­ja­ mas iš Pri­va­lo­mo­jo svei­ka­tos drau­di­mo fon­ do (PSDF) biu­dže­to. Am­bu­la­to­ri­nės rea­bi­ li­ta­ci­jos pa­slau­gos tei­kia­mos rea­bi­li­ta­ci­jos spe­cia­lis­tų ko­man­dos prin­ci­pu sie­kiant ge­ rų pa­cien­tų rea­bi­li­ta­ci­jos re­zul­ta­tų. Ke­le­ rius pa­sta­ruo­sius me­tus pa­ste­bi­me, kad kvo­ tas am­bu­la­to­ri­nei rea­bi­li­ta­ci­jai iš­nau­do­ja­me jau rugpjūčio–rugsėjo mė­ne­siais, nors pa­

slau­gas kau­nie­čiams ir net mies­to sve­čiams esa­me pa­jė­gūs teik­ti ir li­ku­sius tris ke­tu­ris mė­ne­sius. At­siž­vel­giant į iš­nau­do­tas PSDF lė­šas am­bu­la­to­ri­nei rea­bi­li­ta­ci­jai, pa­cien­ tams, ken­čian­tiems lė­ti­nius stu­bu­ro ir są­ na­rių skaus­mus, tai­ko­me il­ges­nį ir įvai­res­nį pir­mo­jo ne­me­di­ka­men­ti­nio gy­dy­mo eta­pą, mo­ko­me svei­ko gy­ve­ni­mo bū­do, ven­giant hi­po­di­na­mi­jos, neteisingų sėdėsenos, stovė­ senos ir net mitybos įpročių.

Fi­zi­nės me­di­ci­nos ir rea­bi­li­ta­ci­jos sky­ riu­je trejus me­tus du­ris at­vė­ręs svei­ka­ti­ni­ mo pa­slau­gų cent­ras. Tai ne­daž­na Lie­tu­vos po­lik­li­ni­ko­se. Šia­me cent­re at­lie­ka­mos SPA pro­ce­dū­ros – hid­ro­te­ra­pi­nės vo­nios, ga­li­ma pa­si­le­pin­ti SPA ma­sa­žais, ma­sa­žu sau­so­je hid­ro­te­ra­pi­nė­je kap­su­lė­je, tai­ko­mas ne­tra­di­ ci­nis stu­bu­ro ir są­na­rių li­gų gy­dy­mas – ma­ nua­li­nė te­ra­pi­ja, ref­lek­so­te­ra­pi­ja, re­lak­sa­ci­ja, fi­to­te­ra­pi­ja, taš­ki­nis ma­sa­žas, svei­ka­ti­ni­mo jo­ga. Svei­ka­ti­ni­mo cent­re pa­slau­gas kau­nie­ čiams ir mies­to sve­čiams tei­kia kva­li­fik­ uo­ti me­di­ci­nos spe­cia­lis­tai.

Fi­zi­nės me­di­ci­nos ir rea­bi­li­ta­ci­jos sky­riaus ve­dė­ja Ie­va Bar­ta­še­vi­čiū­tė

2014 žiema

sveikata

Slau­gy­to­jos dar­bas ko­ky­biš­ko gy­ve­ni­mo „Tik dirb­da­mos slau­gy­to­jo­mis Skan­di­na­vi­jos ša­lių li­go­ni­nė­ se, se­ne­lių na­muo­se mes su­pra­to­me, ką reiš­kia oriai at­lik­ti sa­vo pa­rei­gas, bū­ti ger­bia­moms, ver­ti­na­moms, gau­ti pui­ kų at­ly­gi­ni­mą ir ne­gir­dė­ti ne­re­tai pa­šai­piai ta­ria­mo žo­džio „emig­ran­tas“, – tvir­ti­na Nor­ve­gi­jos me­di­ci­nos sis­te­mos da­ li­mi ta­pu­sios lie­tu­vės.

TEKSTAS: Eve­li­na Zen­ku­tė Fotografija: „Oran­ge Group Bal­tic“

Pa­kei­čia gy­ve­ni­mus

Ap­mo­ka kal­bos kur­sus

Tarp­tau­ti­nės kom­pa­ni­jos „Oran­ge Group Bal­ tic“ per­so­na­lo di­rek­to­rė Li­na Ra­džie­nė pa­sa­ ko­jo, kad nuo 2008-ųjų veik­lą vys­tan­ti įmo­nė me­di­ci­nos dar­buo­to­jais Nor­ve­gi­jo­je ir Šve­di­jo­ je įdar­bi­no jau apie 800 žmo­nių ne tik iš Lie­tu­ vos, bet ir Lat­vi­jos, Slo­va­ki­jos bei Veng­ri­jos. „Šim­tai slau­g y­to­jų pro­fe­sio­na­lų pa­ju­to, ką reiš­k ia nau­jas ir ko­k y­biš­kes­nis gy­ve­ni­ mas“, – tei­gė L.Ra­džie­nė.

Per­so­na­lo di­rek­to­rė ak­cen­ta­vo, kad no­rin­ čios slau­gy­to­jo­mis dirb­ti mo­te­rys pri­va­lo tu­ rė­ti me­di­ci­ni­nį iš­si­la­vi­ni­mą, ga­lio­jan­čią li­ cen­ci­ją ir rea­lios pa­tir­ties, įgy­tos li­go­ni­nė­se.

Kom­pa­ni­ja „Oran­ge Group Bal­tic“ slau­gy­to­ jus at­ren­ka itin kruopš­čiai, juos pa­ruo­šia, iš­ mo­ko kal­bos ir siun­čia į Nor­ve­gi­jos ar Šve­di­ jos me­di­ci­nos įstai­gas ar se­ne­lių na­mus. „Ta­čiau slau­g y­to­jos nė­ra emig­ran­tės. Jos dir­ba ko­man­di­ruo­čių prin­ci­pu: ke­tu­rias sa­ vai­tes tei­kia slau­g y­to­jų pa­slau­gas, o dvi il­si­ si. Be to, ap­mo­ka­me ke­lio­nės iš­lai­das, su­tei­ kia­me gy­ve­na­mą­ją vie­tą ir nuo­lat rū­pi­na­ mės dir­ban­čiai­siais“, – kal­bė­jo pa­šne­ko­vė.

Anot jos, „Oran­ge Group Bal­tic“ nė­ra tik įdar­bi­ni­mo įmo­nė. Vi­sos slau­gy­to­jos yra kom­ pa­ni­jos dar­buo­to­jos, ku­rio­mis rū­pi­na­ma­si. „Kiek­vie­na slau­g y­to­ja tiek Lie­tu­vo­je, tiek už­sie­nio ša­ly­je tu­ri vi­sais klau­si­mais pa­de­ dan­tį koor­di­na­to­rių. Pa­to­bu­li­nus kal­bos įgū­džius, mo­te­rims su­tei­k ia­ma pro­ga kil­ti ir kar­je­ros laip­tais“, – ak­cen­ta­vo L.Ra­džie­nė.

Kiek­v ie­nais me­tais įpu­sė­jus ru­de­niui, „Oran­ge Group Bal­tic“ pra­de­da in­ten­sy­ vias me­di­ci­nos dar­buo­to­jų paieš­kas. Per pus­penk­to mė­ne­sio jie tu­ri spe­cia­liuo­se ne­ mo­ka­muo­se kur­suo­se iš­mok­ti nor­ve­g ų ar šve­dų kal­bą, iš­lai­k y­ti eg­za­mi­nus. Ta­da pa­ ruoš­tos slau­g y­to­jos iš­v yks­ta į už­sie­nį. „Iš pa­tir­ties ma­to­me, kad pra­dė­ti dirb­ti slau­g y­to­ja ir įsi­t vir­tin­ti Skan­di­na­v i­jos me­ di­ci­nos sis­te­mo­je ge­riau­sia va­sa­ros se­zo­nu, kai vie­ti­niai ato­sto­gau­ja, iš­v yks­ta į už­sie­ nį“, – pa­brė­žė pa­šne­ko­vė.

Kaip tei­gė L.Ra­džie­nė, vie­nin­te­lis kom­ pa­ni­jos rei­ka­la­v i­mas bū­si­moms dar­buo­to­ joms – iš­mok­ti kal­bą ir sa­vo dar­bą at­lik­ti taip, kaip pa­gei­dau­ja klien­tas. In­ten­sy­v ūs kal­bos kur­sai vyks­ta Vil­niu­je, Kau­ne, Klai­ pė­do­je ir Šiau­liuo­se. Juo­se mo­ko­ma ne tik kal­bos, bet ir pa­de­da­ma pa­žin­ti Skan­di­na­ vi­jos ša­lių žmo­nių men­ta­li­te­tą, me­di­ci­nos sis­te­mą, jos prin­ci­pus.

42

Grįž­ta oru­mo jaus­mas „Vi­sa ki­ta – mū­sų rū­pes­tis. Dau­ge­lis šia žmo­ gui pa­lan­kia sis­te­ma ste­bi­si ir ne­ga­li pa­ti­kė­ti, kad vi­sa tai, ką slau­gy­to­ja už­dir­ba, par­si­ve­ ža sau. Rei­kė­tų pa­brėž­ti ir tai, kad at­ly­gi­ni­mų skir­tu­mas Lie­tu­vo­je ir, pa­v yz­džiui, Nor­ve­gi­ jo­je yra aki­vaiz­dus“, – sa­kė L.Ra­džie­nė.

Pa­si­rin­ki­mas: pa­ty­ru­sios, ką reiš­kia dirb­ti Skan­di­na­vi­jos su­grįž­ti į Lie­tu­vos li­go­ni­nes.

Gim­to­jo­je ša­ly­je me­di­ci­nos dar­buo­to­ jos li­go­ni­nė­se už­dir­ba apie 1,5 tūkst. li­tų, o Skan­di­na­vi­jo­je at­ly­gi­ni­mas sie­kia 10 ar 12 tūkst., va­sa­ros lai­ko­tar­piu – ir 15 tūkst. li­tų.

Dar­bo są­ly­gos Skan­di­na­v i­jo­je – la­bai ge­ ros. Pa­čios slau­g y­to­jos, dirb­da­mos Nor­ve­ gi­jo­je ar Šve­di­jo­je, jau­čia­si įver­tin­tos ne tik ma­te­ria­li­ne pra­sme, bet ir mo­ra­liš­kai. Pas­ te­bi­ma, kad Lie­tu­vo­je vi­sa me­di­ci­nos sis­ te­ma yra hie­rar­chi­nė – ne­re­tai slau­g y­to­jos lai­ko­mos že­mes­nė­mis už gy­dy­to­jus. Skan­ di­na­v i­jo­je – vi­si ly­g ūs. „Kiek­vie­nas, at­lie­kan­tis dar­bą, yra pri­pa­ žįs­ta­mas kaip sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tas. Slau­ gy­to­jos yra ger­bia­mos, o jų nuo­mo­nės pai­ so­ma. Lie­tu­vės, iš­v y­ku­sios į Skan­di­na­vi­jos ša­lis, įgy­ja pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi ir pra­de­da jaus­ti, kad yra ver­ti­na­mos ir la­bai rei­ka­lin­ gos. Pa­ty­ru­sios, ką reiš­k ia dirb­ti Skan­di­na­ vi­jos me­di­ci­nos sis­te­mo­je, dar­buo­to­jos daž­ niau­siai ne­be­no­ri su­grįž­ti į Lie­tu­vos li­go­ni­ nes. Tiek at­ly­gi­ni­mas, tiek dar­bo ap­lin­ka, kai ne­be­ten­ka bū­ti nuo­lan­k iam ir tik vyk­ dy­ti nu­ro­dy­mus, mo­te­rims pa­de­da pa­jus­ ti pa­si­di­džia­vi­mą slau­g y­to­jos spe­cia­ly­be“, – pa­sa­ko­jo kom­pa­ni­jos at­sto­vė.

Be to, pa­v yz­džiui, slau­g y­to­jos Šve­di­jo­je dir­ba pa­čio­se ge­riau­sio­se ir di­džiau­sią pri­

2014 žiema

sveikata

s Skan­di­na­vi­jo­je – o star­tas Nor­ve­gai ver­ti­na lie­tu­vių nuo­mo­nę

me­di­ci­nos sis­te­mo­je, slau­gy­to­jos daž­niau­siai ne­be­no­ri

pa­ži­ni­mą tu­rin­čio­se li­go­ni­nė­se. Tai mo­te­ rims lei­d žia to­bu­lė­ti pro­fe­si­nė­je sri­t y­je ir įgy­ti daug nau­din­gos pa­tir­ties, ku­ria da­li­ ja­si me­di­ci­nos pro­fe­sio­na­lai.

San­ty­kiai su vai­kais – ko­ky­biš­kes­ni Pa­sak L.Ra­džie­nės, ki­tas ne ma­žiau svar­ bus pra­na­šu­mas – ko­man­di­ruo­čių gra­f i­ kas, ku­ris su­tei­k ia ga­li­my­bę ne­tap­ti emig­ ran­tu ir lei­džia lik­ti gy­ven­ti Lie­tu­vo­je.

Tai ypač pa­to­g u ir nau­din­ga mo­te­rims, ku­rios no­ri už­dirb­ti dau­giau, įgy­ti uni­ka­ lios pa­tir­ties, iš­mok­ti nau­ją kal­bą, pa­žin­ ti nau­ją kul­tū­rą, ta­čiau ne­si­r yž­ta ar tie­siog ne­no­ri pa­lik­ti Lie­tu­vos. „Daž­nai – tai jau­nos ar vi­du­ti­nio am­žiaus mo­te­r ys, tu­rin­čios įsi­pa­rei­go­ji­mų. Tie­sa, pa­si­girs­ta nuo­mo­nių, kad esą dėl ko­man­ di­ruo­čių nu­ken­čia san­ty­kiai su at­ža­lo­mis.

Rea­ly­bė ro­do, kad vis­kas yra prie­šin­gai. Ke­ lias lais­vas sa­vai­tes šios mo­te­r ys su sa­vo šei­ ma pra­lei­džia daug ko­ky­biš­k iau, nei nuo­lat gy­ven­da­mos Lie­tu­vo­je, dirb­da­mos virš­va­ lan­džius, gau­da­mos ma­žą at­ly­gi­ni­mą ir ne­ re­tai tie­siog nuo­lat ka­muo­ja­mos blo­gos nuo­ tai­kos“, – kal­bė­jo L.Ra­džie­nė.

Sep­t y­nis mė­ne­sius Nor­ve­gi­jo­je slau­g y­to­ja dir­ban­ti ši­lu­tiš­kė Lo­re­ta Ma­te­v i­čie­nė pri­ pa­ži­no, kad priim­ti kar­di­na­lų spren­di­mą sa­vo gy­ve­ni­me ne­bu­vo leng­va. „Vis dėl­to nė aki­mir­kos ne­te­ko gai­lė­ tis. Slau­g y­to­ja Ši­lu­tės li­go­ni­nės Rea­ni­ma­ci­ jos sky­riu­je dir­bau aš­tuo­nio­li­ka me­tų. Kar­ tu de­ri­nau ir dar vie­ną dar­bą me­di­ci­nos sfe­ro­je. Krū­v is bu­vo mil­ži­niš­kas. Dir­bau dviem eta­tais, o at­ly­gi­ni­mas vis tiek bu­ vo per ma­žas. Kai­nos ir mo­kes­čiai di­dė­ja, užau­go ir ma­no sū­nus, to­dėl rei­kė­jo pra­dė­ ti gal­vo­ti apie jo iš­si­la­v i­ni­mą. Pa­si­ta­rę šei­ mo­je nu­spren­dė­me, kad atė­jo lai­kas po­k y­ čiams“, – pa­sa­ko­jo L.Ma­te­v i­čie­nė.

Be­veik du de­šimt­me­čius Lie­tu­vos me­di­ ci­nos sis­te­mo­je dir­bu­si ši­lu­tiš­kė, iš­v y­ku­si dirb­ti į Nor­ve­gi­ją, pa­ju­to aki­vaiz­dų skir­tu­ mą. Mo­te­ris pri­si­pa­ži­no, kad tik už­sie­ny­je pa­ga­liau pa­si­ju­to ger­bia­ma ir kaip žmo­g us, ir kaip spe­cia­lis­tė. „Ži­no­ma, pir­miau­sia džiu­gi­na ge­ro­kai di­ des­nis at­ly­gi­ni­mas. Reikš­min­gas ir ki­tas da­ ly­kas – ap­lin­k i­nių po­žiū­ris. Esu ver­ti­na­ma, ma­no nuo­mo­nė svar­bi me­di­kams. Net ir gy­dy­to­jams esu ne pa­val­di­nė, o ko­le­gė, ku­ ri ga­li pa­tar­ti, pa­dė­ti. Be to, nor­ve­gai į ma­ne ne­žiū­ri kaip į emig­ran­tę. Sup­ras­da­mi, kad dar to­bu­lai ne­mo­ku kal­bos, sten­gia­si kal­bė­ti lė­čiau, aiš­k iau“, – ti­k i­no ši­lu­tiš­kė.

Pa­kė­lė kar­te­lę Ši­lu­tiš­kė pri­pa­žįs­ta, kad slau­g ytojos dar­bas Nor­ve­gi­jo­je nė­ra leng­vas, ta­čiau toks jis ne­ bu­vo ir Lie­tu­vo­je. Paš­ne­ko­vė pa­brė­žė, kad pa­si­ti­kė­ji­mo sa­v i­mi jai su­tei­kė ir įveik­tas kal­bos bar­je­ras. „Kai pra­dė­jau lan­k y­ti kur­sus, bu­vau ke­ tu­rias­de­šim­ties. Ta­čiau tik­rai ne­blo­gai se­ kė­si mo­k y­tis ir nor­ve­g ų kal­bos. Da­bar, kai ją pra­mo­kau, įgū­džius to­bu­li­nu ir to­liau.

Džiau­giuo­si, kad, bū­da­ma vi­du­ti­nio am­ žiaus, kils­te­lė­jau sa­vo kar­te­lę. Ne­re­tai Lie­ tu­vos dar­bo rin­ko­je kiek vy­res­ni žmo­nės

ne­be­ver­ti­na­mi. Nor­ve­gi­jo­je šio jaus­mo ne­ be­pa­ti­riu“, – ti­k i­no L.Ma­te­v i­čie­nė.

Jos tei­gi­mu, priim­tas spren­di­mas pa­keis­ ti dar­bą ta­po nau­jo ir švie­ses­nio gy­ve­ni­ mo pra­džia.

Su­lau­kia pro­fe­sio­na­lų komp­li­men­tų Po­rą me­tų Nor­ve­gi­jo­je dir­ban­ti Ind­rė Ju­ sie­nė pa­sa­ko­jo, kad bū­da­ma slau­g ytoja Nor­ve­gi­jo­je pa­si­ju­to tur­tin­ges­nė ne tik ma­ te­ria­li­ne, bet ir žmo­giš­ką­ja pra­sme – pra­ mo­ko kal­bą, pa­ži­no nau­ją ša­lį. „Nor­ve­gi­jos me­di­ci­nos sis­te­ma yra ge­ro­kai aukš­tes­nio ly­gio. Po­žiū­ris į se­se­lę ten yra vi­ sai ki­toks. Kau­no kli­ni­kų chi­rur­gi­jos sky­riu­ je ke­le­rius me­tus dir­bu­si slau­gytoja su­pra­tau, kad Lie­tu­vo­je į šios spe­cia­ly­bės at­sto­vus žiū­ ri­ma ne taip pa­gar­biai. Pra­dė­jau gal­vo­ti – esu jau­nas žmo­gus, tu­rin­tis aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą, ir iš gy­ve­ni­mo no­riu dau­giau. Kar­tais ap­lin­ ki­nių po­žiū­ris skau­di­no“, – kal­bė­jo moteris.

Anot jos, spren­di­mui pa­keis­ti dar­bą įta­ kos tu­rė­jo ir no­ras dau­giau už­dirb­ti, ta­čiau ga­lu­ti­nį taš­ką pa­dė­jo vie­no lie­tu­v io gy­dy­ to­jo ko­men­ta­ras. „Man pa­sa­kė – neuž­si­sė­dėk ir, kol dar lai­kas, iš­ban­dyk gy­ve­ni­me kaž­ką nau­jo.

Pa­keis­ti pro­fe­si­jos ne­no­rė­jau, to­dėl su­si­ do­mė­jau „Oran­ge Group Bal­tic“ pa­siū­ly­ mu. Emig­ruo­ti ne­ke­ti­nu, tad man la­bai ti­ ko dar­bas, or­ga­ni­zuo­ja­mas ko­man­di­ruo­čių prin­ci­pu“, – ti­k i­no I.Ju­sie­nė.

Jos tei­gi­mu, dirb­da­ma slau­gytoja Nor­ve­gi­ jo­je, ji su­lau­kė la­bai daug komp­li­men­tų dėl lie­ tu­vių darbš­tu­mo, at­sa­ko­my­bės ir pro­fe­sio­na­ lu­mo. „Be­je, kar­tais ten­ka iš­girs­ti įvai­rių mi­ tų. Esą bū­da­ma slau­gytoja Nor­ve­gi­jos se­ne­ lių na­muo­se esi tik ta, ku­ri api­prau­sia pa­gy­ve­ nu­sį žmo­gų. Ši nuo­mo­nė klai­din­ga. At­lie­ka­ me dau­gy­bę me­di­ci­ni­nių pro­ce­dū­rų, jei rei­kia gai­vi­na­me, sta­to­me la­še­li­nes, at­lie­ka­me ty­ri­ mus. Dir­ba­me įpras­tą slau­gytojos dar­bą. Be to, gy­dy­to­jų po­žiū­ris į mus yra vi­sai ki­toks. Pa­ty­rę pro­fe­sio­na­lai ver­ti­na ir pa­si­ti­ki mu­mis“, – kal­ bė­jo I.Ju­sie­nė ir pri­dū­rė, kad ar­ti­miau­siu me­ tu ir to­liau ža­da tęs­ti šią veik­lą.

43

2014 žiema

sveikata

Ko­jų v

be ran

– Kaip pro­gre­suo­ja li­ga?

– Ne­sii­mant jo­kių gy­dy­mo prie­mo­nių li­ga pro­gre­suo­ja, ko­jos vis daž­niau tins­ta, su­si­ da­ro pa­vir­ši­nis krau­ja­gys­lių tink­le­lis, vė­liau iš­ryš­kė­ja ve­nų maz­gai. Il­gai­niui at­si­ran­da mėš­lun­giš­kas skaus­mas, ky­la pa­vo­jin­gų komp­li­ka­ci­jų – ve­nų už­de­gi­mai, eg­ze­ma, ga­li for­muo­tis kre­šu­liai, trom­boem­bo­li­jos.

Ga­lu­ti­nai su­tri­kus odos mi­ty­bai, ji iš­plo­nė­ja ir at­si­ve­ria sun­kiai už­gy­jan­čios opos, ga­li pra­si­dė­ti krau­ja­vi­mas iš iš­pam­pu­sių ve­nų maz­gų, o vie­nam ki­tam li­go­niui il­gai­niui ga­li at­si­ras­ti pik­ty­bi­nių pa­ki­ti­mų.

Pa­tir­tis: ope­ra­ci­jas at­lie­ka me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­ras, la­ze­ri­nio en­do­vas­ku­li­nio ve­nų gy­dy­mo pra­ As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr. di­nin­kas Lie­tu­vo­je gy­dy­to­jas krau­ja­gys­lių chi­rur­gas R.Da­gi­lai­tis.

Ko­jų pa­ken­ki­mai ir ve­nų li­gos yra ži­no­mos nuo se­nų lai­kų.

Kas ant­rai mo­te­riai ir kas ket­vir­tam vy­rui, ku­rie krei­pia­si į šei­mos gy­dy­to­ją, nu­sta­to­ma su­tri­ku­si ko­jų ve­ni­nė krau­jo­ ta­ka. Į ak­tua­lius klau­si­mus, su­si­ju­sius su ko­jų ve­nų li­go­mis, at­sa­ko „La­zerk­li­ni­ka Klai­pė­da“ spe­cia­lis­tai.

– Ar ko­jų ve­nų li­gos yra daž­nos?

– Kol kas Lie­tu­vo­je tiks­lių epi­de­mio­lo­gi­nių lė­ti­nio ko­jų ve­nų ne­pa­kan­ka­mu­mo (LVN) duo­me­nų nė­ra. Ita­li­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je ir Ang­ li­jo­je at­lik­ti ty­ri­mai ro­do, kad lė­ti­niu ko­jų ve­nų ne­pa­kan­ka­mu­mu ser­ga apie 15 pro­c. žmo­nių. To­dėl, re­mian­tis Eu­ro­pos vals­ty­bių sta­tis­ti­ka, Lie­tu­vo­je ser­gan­čių­jų LVN tu­rė­tų bū­ti apie 500–600 tūkst. gy­ven­to­jų. Mo­te­rys šia li­ga ser­ga ke­tu­ris kar­tus daž­niau nei vy­rai. Du kar­tus gim­džiu­sias mo­te­ris ko­jų ve­nų li­gos ka­muo­ja dvi­gu­bai daž­niau nei ne­gim­džiu­sias.

44

– Ko­kie pa­grin­di­niai ve­nų li­gų po­žy­miai?

– Grei­tas nuo­var­gis ir sun­ku­mo jaus­mas ko­jo­se.

Ko­jų skaus­mas po il­go sė­dė­ji­mo ar sto­ vė­ji­mo.

Ko­jų pa­ti­ni­mas po dar­bo die­nos.

Pa­ryš­kė­jęs ko­jų poo­di­nių ve­nų pie­ši­nys.

Nak­ti­nis mėš­lun­gis.

Ko­jų odos spal­vos pa­ki­ti­mai.

Opų ar žaiz­dų apa­ti­nė­je ko­jos da­ly­je at­si­ ra­di­mas.

Bu­vę ko­jų ve­nų su­si­rgi­mai šei­mo­je (pa­ vel­di­mu­mas).

– Kaip nu­sta­to­ma li­ga?

– Ult­ra­gar­si­niai ty­ri­mo me­to­dai lai­ko­mi pa­ čiais mo­der­niau­siais ir tiks­liau­siais diag­no­ zuo­jant ve­nų li­gas. Dvi­gu­bo ske­na­vi­mo ty­ri­ mas yra pa­ts tiks­liau­sias nein­va­zi­nis ty­ri­mo me­to­das. At­lie­kant ty­ri­mą ga­li­ma ne tik ap­žiū­rė­ti krau­ja­gys­lę, iš­ma­tuo­ti krau­jo­ta­kos grei­tį, kryp­tį, bet ir la­bai tiks­liai diag­no­zuo­ ti pa­žeis­to seg­men­to lo­ka­li­za­ci­ją, įver­tin­ti konk­re­taus vož­tu­vo būk­lę. „La­zerk­li­ni­ka Klai­pė­da“ vi­si pa­cien­tai kon­sul­ta­ci­jos me­tu ti­ria­mi ult­ra­gar­si­niu dvi­gu­bo ske­na­vi­mo apa­ra­tu.

– Kaip gy­do­ma poo­di­nių ve­nų va­ri­ko­zė?

– Pažeistas venos vožtuvėlis neatauga nei nuo tabletės, nei nuo tepalo, nei nuo kompresinės kojinės mūvėjimo. Sie­kiant su­ma­žin­ti ve­ni­nį spau­di­mą, ve­na su pa­ žeis­tais vož­tu­vais tu­ri bū­ti su­nai­kin­ta. Ky­la lo­giš­kas klau­si­mas. O kur te­kės krau­jas, jei ne­bus tos ve­nos? Dėl to jau­din­tis ne­rei­kia.

Nai­ki­na­mos tik pa­vir­ši­nės ve­nos, ku­rio­mis te­ka tik iki 5 pro­c. ko­jos ve­ni­nio krau­jo, o va­ri­ko­zės at­ve­ju tos ve­nos ir taip ne­funk­cio­ nuo­ja. Pag­rin­di­nį vaid­me­nį ve­ni­nė­je ko­jos krau­jo­ta­ko­je at­lie­ka gi­lių­jų ve­nų sis­te­ma, ku­ri kom­pen­suo­ja šį ne­di­de­lį pra­ra­di­mą.

Vi­siems ži­no­ma kla­si­ki­nė chi­rur­gi­nė ve­nų ope­ra­ci­ja. Ta­čiau, to­bu­lė­jant tech­no­lo­ gi­joms, at­si­ra­do pa­žan­ges­nių me­to­dų, ku­rie už­tik­ri­na pui­kius kli­ni­ki­nius re­zul­ta­tus, ge­rą poo­pe­ra­ci­nę sa­vi­jau­tą ir la­bai grei­tai

2014 žiema

sveikata

ve­nų ope­ra­ci­jos –

n­dų ir skaus­mo grįž­tan­tį dar­bin­gu­mą. Pats mo­der­niau­sias pa­sau­ly­je la­ze­ri­nis en­do­vas­ku­li­nis ko­jų ve­nų va­ri­ko­zės gy­dy­mas yra pa­rem­tas su­dė­tin­gų la­ze­ri­nių tech­no­lo­gi­jų pa­nau­do­ji­mu. Pa­si­ rin­kus šį ope­ra­ci­nį gy­dy­mą, la­ze­ri­nė ener­ gi­ja, nau­do­jant uni­ka­lų švie­so­lai­dį, iš vi­daus suar­do ve­nos sie­ne­lę ir ve­na su­nai­ki­na­ma.

Ope­ruo­jant pa­cien­tas jau­čia tik ke­le­tą dū­ riu­kų ada­ta į ko­ją.

– Ko­kie la­ze­ri­nio gy­dy­mo pranašumai, pa­ lyginti su stan­dar­ti­ne chi­rur­gi­ne ope­ra­ci­ja?

– Ge­ras kli­ni­ki­nis efek­tas.

Pui­kus kos­me­ti­nis efek­tas.

Ope­ra­ci­ja at­lie­ka­ma tai­kant vie­ti­nę ne­ jaut­rą.

Ne­rei­ka­lin­gas spe­cia­lus pa­cien­to pa­ruo­ ši­mas.

Leng­vas poo­pe­ra­ci­nis pe­rio­das.

Pa­cien­tas ne­pra­ran­da dar­bin­gu­mo.

– Ką rei­kia ži­no­ti, ren­kan­tis la­ze­ri­nį ko­jų ve­nų va­ri­ko­zės gy­dy­mą?

– Lietuvoje pastebima vis daugiau esą naujausių ir moderniausių endovaskulinių venų varikozės gydymo metodų. Siūlomų paslaugų įvairovėje gana sunku susigau­ dyti ir patyrusiems specialistams, o ką jau kalbėti apie su medicina nesusijusius asmenis. Nepaisant skelbiamų privalumų, po operacijų, atliktų skirtingose klinikose, pacientai neretai savo savijautą apibūdina skirtingai.

Prieš 3–4 me­tus bu­vo ga­li­ma ly­gin­ti tik chi­rur­gi­nį ir la­ze­ri­nį ve­nų va­ri­ko­zės gy­dy­mą, o di­dė­jant la­ze­rių ir švie­so­lai­džių rū­šių skai­čiui, ga­li­ma ste­bė­ti ga­na di­de­lį skir­tu­mą tarp skir­tin­gų la­ze­ri­nių ope­ra­ ci­jų ko­ky­bės, pa­cien­to sa­vi­jau­tos, il­ga­lai­ kių re­zul­ta­tų. La­ze­ri­nių ope­ra­ci­jų sėk­mė pri­klau­so ne tik nuo spe­cia­lis­to, at­lie­kan­čio šias ope­ra­ci­jas, bet ir nuo įran­gos, ku­rią nau­do­jant at­lie­ka­mos šios tech­no­lo­gi­nės ope­ra­ci­jos. Ne­ga­li­ma skirs­ty­ti gy­dy­mo į kla­si­ki­nę ope­ra­ci­ją ir la­ze­ri­nį gy­dy­mą.

Ve­nų la­ze­rių yra la­bai daug rū­šių ir ti­pų, taip pat ir ke­li ti­pai švie­so­lai­džių, nuo

ku­rių la­bai smar­kiai pri­klau­so ope­ra­ci­jos re­zul­ta­tai ir pa­cien­to sa­vi­jau­ta po ope­ra­ci­ jos. Pir­mo­sios kar­tos ve­nų la­ze­riai, ku­rių ban­gos il­gis svy­ra­vo nuo 800 iki 980 nm, bu­vo pra­dė­ti nau­do­ti nuo 2000 m., ta­čiau jie neuž­tik­ri­no il­ga­lai­kių ge­rų re­zul­ta­tų.

Li­gos at­si­nau­ji­ni­mas, sun­ki poo­pe­ra­ci­nė sa­vi­jau­ta, bend­ros ar re­gio­ni­nės ne­jaut­ros rei­ka­lin­gu­mas, komp­li­ka­ci­jų ri­zi­ka ne­ten­ ki­no gy­dy­to­jų, to­dėl 2006 m. su­kur­ti ir pra­dė­ti nau­do­ti ant­ro­sios kar­tos, ar­ba 1470 nm ban­gos la­ze­riai.

To­bu­lė­jant tech­no­lo­gi­joms, bu­vo su­kur­tas nau­jas žie­di­nis švie­so­lai­dis, ku­ris lei­do be­ veik vi­siš­kai su­ma­žin­ti pa­cien­to poo­pe­ra­ci­nį dis­kom­for­tą. Iš as­me­ni­nės pa­tir­ties ga­li­me teig­ti, kad pa­cien­tas, ku­riam at­lik­ta la­ze­ri­nė ve­nų ope­ra­ci­ja su žie­di­niu švie­so­lai­džiu, po ope­ra­ci­jos jau­čia­si ke­lio­li­ka kar­tų ge­riau nei pa­cien­tas, ku­riam at­lik­ta ta pa­ti ope­ra­ci­ja tuo pa­čiu la­ze­riu, bet nau­do­jant pa­pras­tą švie­so­ lai­dį. Nuo 2010 m. „La­zerk­li­ni­ka Klai­pė­da“ pra­dė­jo nau­do­ti žie­di­nį švie­so­lai­dį. Re­zul­ ta­tai pra­no­ko vi­sus lū­kes­čius. Poo­pe­ra­ci­nis skaus­mas ir dis­kom­for­tas pa­cien­tams su­ma­ žė­jo dau­giau nei de­šimt kar­tų. Spe­ku­lia­ci­jos, kad vi­si la­ze­riai vie­no­di, o ban­gos il­gis yra tik ko­mer­ci­nis triu­kas, yra klai­di­nan­tys. Taip yra ir kal­bant apie švie­so­lai­džius.

– Kaip sveikstama, ar rei­ka­lin­ga spe­cia­li prie­žiū­ra?

– La­ze­ri­nė ope­ra­ci­ja at­lie­ka­ma tai­kant vie­ti­nę ne­jaut­rą, nė­ra iš­rau­na­mi poo­di­nių ve­nų ka­mie­nai, ne­pa­žei­džia­mi ap­lin­ki­niai au­di­niai, to­dėl su­ma­žė­ja skaus­mo po ope­ra­ ci­jos ti­ki­my­bė, re­tai su­si­da­ro krau­jos­ru­vos.

Pa­cien­tas iš kar­to po ope­ra­ci­jos iš­vyks­ta iš die­nos sta­cio­na­ro ir ne­tgi tą pa­čią die­ną ga­li at­lik­ti leng­vus dar­bus. Po ope­ra­ci­jos pa­ cien­tas dvi sa­vai­tes tu­ri ne­šio­ti komp­re­si­nes ko­ji­nes, ku­rias pa­ren­ka ir ap­mo­ko už­si­mau­ ti kli­ni­kos spe­cia­lis­tai.

– Kuo uni­ka­lus „La­z erk­li­ni­ka Klai­pė­ da“ tai­ko­mas la­z e­r i­nis ko­jų va­r i­ko­z ės gy­dy­mas?

– Kli­ni­ko­je nau­do­ja­mas ant­ro­sios kar­tos 1470 nm ban­gos la­ze­ris su mo­der­niau­siu žie­di­niu švie­so­lai­džiu. Ope­ra­ci­jas at­lie­ ka me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­ras, la­ze­ri­nio en­do­vas­ku­li­nio ve­nų gy­dy­mo pra­di­nin­kas Lie­tu­vo­je, at­li­kęs dau­giau nei 3 000 sėk­min­ gų ve­nų ope­ra­ci­jų, gy­dy­to­jas krau­ja­gys­lių chi­rur­gas Ro­lan­das Da­gi­lai­tis.

– Kam rei­ka­lin­ga kon­sul­ta­ci­ja? Ar rei­ka­ lin­gas spe­cia­lus pa­ruo­ši­mas prieš la­ze­ri­nę ko­jų ve­nų ope­ra­ci­ją?

– Prieš gy­dy­mą spe­cia­lis­tas per­žvelgs jū­sų li­gos is­to­ri­ją, ap­žiū­rės ve­nas, nu­sta­tys jų dia­met­rą, ko­kia gi­lių­jų ko­jų ve­nų ir ve­nų vož­tu­vų būk­lė. Vi­siems pa­cien­tams prieš ope­ra­ci­ją at­lie­ka­mas ult­ra­gar­si­nis dvi­gu­bo ske­na­vi­mo ty­ri­mas, ku­ris lei­džia la­bai tiks­ liai nu­sta­ty­ti pa­žeis­tos ve­nos seg­men­tus, net tuos, ku­rie ne­ma­to­mi pli­ka aki­mi.

Gy­dy­to­jas įver­tins jū­sų ko­jų ve­nų būk­lę ir re­ko­men­duos tin­ka­mą gy­dy­mą: la­ze­ri­nį en­do­vas­ku­li­nį va­ri­ko­zi­nių ve­nų gy­dy­mą, pa­vir­ši­nių ko­jų ka­pi­lia­rų ko­rek­ci­ją la­ze­riais, in­ten­sy­via im­pul­si­ne švie­sa, ve­nų skle­ro­te­ ra­pi­ją, va­ri­cek­to­mi­ją (ope­ra­ci­nį gy­dy­mą) ar ke­lių šių bū­dų kom­bi­na­ci­ją.

Prieš la­ze­ri­nę ko­jų ve­nų ope­ra­ci­ją spe­cia­ lus pa­ruo­ši­mas ne­rei­ka­lin­gas. Pa­cien­tas ga­li val­gy­ti, ger­ti, gy­ven­ti įpras­tą gy­ve­ni­mą. Vie­ nin­te­lis da­ly­kas, ku­rį tu­ri at­lik­ti pa­cien­tas, – pa­ša­lin­ti plau­kus nuo ko­jos, jei­gu jų yra.

Operacijos principas: atėjote, jums buvo atlikta operacija, išėjote. Jokių ligoninių, palatų ir jokio pooperacinio periodo.

UAB „Klai­pė­dos es­te­ti­nės ir la­ze­ri­nės me­di­ci­nos cent­ras“

J.Zemb­ric­kio g. 6, Klai­pė­da Tel. (8 46) 210 099, 8 682 12 222. info@lazerklinika.lt, www.la­zerk­lai­pe­da.lt 45

2014 žiema

sveikata

Bū­ti va­do­vu – at­sa­ko­my­bė, bū­ti są­jun­gos na­riu – gar­bė Bū­ti va­do­vu – pa­rei­gos, o ne pro­fe­si­ja, ta­čiau jau dau­giau kaip 20 me­tų mū­sų ša­ly­je vei­kia Lie­tu­vos gy­dy­to­jų va­do­vų są­jun­ga. Kam ji tar­nau­ja, ką gi­na? Apie tai kal­ba­mės su il­ga­ me­čiu šios są­jun­gos va­do­vu do­cen­tu Sta­siu Gend­vi­liu. or­ga­ni­zuo­ja­muo­se ren­gi­niuo­se, bend­rau­ti su ko­le­go­mis, įvai­riais ki­tais in­for­ma­ci­jos ka­na­lais su­si­pa­žin­ti su ES ša­lių svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­ ma, pa­tir­ti­mi, re­for­mų veiks­min­gu­mu ir kt.

– Ko­dėl ir kam įkur­ta Lie­tu­vos gy­dy­to­jų va­do­vų są­jun­ga? Ar tik gy­dy­mo įstai­gų va­ do­vai ga­li bū­ti jos na­riais?

– Lie­tu­vos gy­dy­to­jų va­do­vų są­jun­ga įkur­ta vos at­kū­rus Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę, 1991 m.

2004-ai­siais or­ga­ni­za­ci­ja pa­si­kei­tė: pa­to­bu­li­no sa­vo įsta­tus, ta­po aso­ci­juo­ta struk­tū­ra, jun­ gian­ti įstai­gas – ju­ri­di­nius as­me­nis, jų va­do­vus (tik­rie­ji na­riai), ki­tus va­do­vau­jan­čius svei­ka­tos ap­sau­gos dar­buo­to­jus (aso­ci­juo­ti na­riai) ir gar­ bės na­rius – aso­cia­ci­jai nu­si­pel­niu­sius žmo­nes.

Aso­cia­ci­jos na­rių skai­čiaus au­gi­mas – tai jos veik­los reikš­min­gu­mo ir efek­ty­vu­mo įver­ti­ni­mas. Per pa­sta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus są­jun­gos tik­rų­jų na­rių skai­čius išau­go nuo 70 iki 138. Są­jun­gos veik­los reikš­min­gu­mą įro­do ir tai, kad 1996 m. Suo­mi­jo­je, Tam­pe­rė­je, vy­ku­sia­ me Eu­ro­pos gy­dy­mo įstai­gų va­do­vų są­jun­gos (EAHM) kong­re­se Lie­tu­vos gy­dy­mo įstai­gų va­do­vų są­jun­ga bu­vo priim­ta į šią or­ga­ni­za­ci­ją.

Tai at­vė­rė nau­jų ga­li­my­bių da­ly­vau­ti ES mas­tu 46

– O ką, be tie­sio­gi­nio dar­bo, vei­kia są­jun­ gos na­riai Lie­tu­vo­je?

– Są­jun­gos mi­si­ja – su­vie­ny­ti jos na­rius bend­ rai veik­lai, per­tvar­kant ir to­bu­li­nant svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gų dar­bą, ge­ri­nant tei­kia­mų svei­ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­gų ko­ky­bę, to­bu­ li­nant jų or­ga­ni­za­vi­mą, da­ly­vau­ti vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jų dar­be for­muo­jant svei­ka­tos po­li­ti­ką bei tarp­tau­ti­nių ins­ti­tu­ci­jų ir or­ga­ni­za­ci­ jų veik­lo­je. Pas­ta­ruo­ju me­tu daug dė­me­sio ski­ria­ma nau­jų svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gų fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­nių paieš­kai, in­for­ma­ci­jai są­ jun­gos na­riams skleis­ti apie nau­jus pa­žan­gius svei­ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­gų tei­ki­mo me­to­ dus, dar­bo or­ga­ni­za­vi­mo for­mas. Kas pen­ke­ri me­tai or­ga­ni­zuo­ja­mi kva­li­fi­ka­ci­jos to­bu­li­ni­mo kur­sai vi­siems svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gų va­do­vams „Lie­tu­vos svei­ka­tos sis­te­mos plėt­ra“.

Mo­ky­mui sten­gia­ma­si pa­nau­do­ti ES struk­tū­ ri­nių fon­dų lė­šas. Są­jun­ga taip pat da­ly­vau­ja vyk­dant so­cia­li­nę par­tne­rys­tę su vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jo­mis ir pro­fe­si­nė­mis są­jun­go­mis, ak­ty­viai vyk­do pro­jek­tus, ku­rių tiks­las – ug­ dy­ti svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gų darb­da­vių ir dar­buo­to­jų so­cia­li­nės par­tne­rys­tės ge­bė­ji­mus, ska­tin­ti ko­lek­ty­vi­nius dar­bo san­ty­kius, kar­tu pa­reng­ti ko­lek­ty­vi­nes su­tar­tis.

– Prob­le­mų Lie­tu­vos svei­ka­tos sis­te­mo­je ne­trūks­ta. Jos kan­ki­na va­do­vus?

– Lie­tu­vo­je, kaip ir dau­ge­ly­je ki­tų ša­lių, eko­ no­mi­kos re­ce­si­jos ir fi­nan­si­nio sunk­me­čio lai­ko­tar­piu są­jun­gai iš­ki­lo nau­jų už­da­vi­nių.

Trūks­tant Pri­va­lo­mo­jo svei­ka­tos drau­di­mo fon­do (PSDF) biu­dže­to lė­šų, bu­vo su­ma­žin­ti svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gų tei­kia­mų pa­slau­ gų įkai­niai, ku­rie iki šiol ne­pa­sie­kė anks­tes­nio ly­gio. Per pa­sta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus ša­lies

įstai­gos ne­ga­vo dvie­jų mi­li­jar­dų li­tų, išau­go įstai­gų kre­di­to­ri­niai įsi­sko­li­ni­mai, nė­ra ga­li­my­ bių kel­ti me­di­kų dar­bo už­mo­kes­tį. Kar­tu su ki­to­mis va­do­vų aso­cia­ci­jo­mis Lie­tu­vos gy­dy­to­ jų va­do­vų są­jun­ga rū­pi­na­si, kad Vy­riau­sy­bė dar šiais me­tais skir­tų ne ma­žiau kaip 100 mln. li­tų viršp­la­ni­nių bei re­zer­vo lė­šų da­li­niam su­ma­ žin­to ba­lo ver­tės at­sta­ty­mui. Tai pa­si­tar­nau­tų ir svei­ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­gų ko­ky­bei ge­rin­ti bei me­di­kų dar­bui at­ly­gin­ti. Są­jun­gos na­riai, ak­ty­viai dirb­da­mi ir siū­ly­da­mi ša­lies svei­ka­tos sis­te­mos fi­nan­sa­vi­mo, to­les­nės įstai­gų per­tvar­ kos prin­ci­pus bei stra­te­gi­nes kryp­tis nu­lem­ sian­čius svei­ka­tos sis­te­mos val­dy­mo po­ky­čius 2014–2020 m., da­ly­vau­ja me­di­kų bend­ruo­me­ nės stip­ri­ni­mo veik­lo­je.

– Ir svei­ka­tos sis­te­mos or­ga­ni­za­vi­mo veik­lo­je?

– Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos (SAM) su­da­ry­to­se dar­bo gru­pė­se, ren­giant nau­jus li­gų gy­dy­mo stan­dar­tus, die­giant diag­nos­ tiš­kai gi­mi­nin­gų gru­pių sis­te­mą ir kitoje veikloje da­ly­vau­ja ke­lios de­šim­tys Lie­tu­vos gy­dy­to­jų va­do­vų są­jun­gos na­rių. Ke­le­tas na­rių dir­ba SAM ko­le­gi­jo­je, PSDF ta­ry­bo­je, įvai­rio­se dar­bo gru­pė­se spren­džiant ak­tua­ lius svei­ka­tos sis­te­mos klau­si­mus.

– Lie­tu­vai ta­pus ES na­re daug ge­rai pa­ reng­tų gy­dy­to­jų iš mū­sų ša­lies iš­vyks­ta dirb­ti į už­sie­nį. Gy­dy­mo įstai­gų va­do­vai ne­ga­li jų su­lai­ky­ti?

– Dėl to ypač ato­kes­nė­se ša­lies vie­to­vė­se su­ si­du­ria­me su me­di­kų sto­ka. Są­jun­ga nuo­lat siū­lo žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių sty­giaus, jų to­ly­gaus pa­si­skirs­ty­mo svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­go­se spren­di­mo bū­dus. Pas­ta­ruo­ju me­tu svei­ka­ tos ap­sau­gos sis­te­mo­je įsta­ty­mai adap­tuo­ja­mi eu­ro­pi­niams, svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­go­se tai­ko­mos pa­čios mo­der­niau­sios diag­nos­ti­kos ir gy­dy­mo tech­no­lo­gi­jos, tvar­ko­mos ir re­no­vuo­ja­ mos li­go­ni­nės bei po­lik­li­ni­kos. Di­de­lis dė­me­sys ski­ria­mas svei­ka­tos prie­žiū­ros ne­to­ly­gu­mams iš­gy­ven­din­ti, svei­kam se­nė­ji­mui už­tik­rin­ti. Šiuos pro­jek­tus įgy­ven­din­ti pa­de­da Europos fon­dų lė­šos ir mū­sų vals­ty­bės in­ves­ti­ci­jos. O ir įgy­ven­di­nant Lie­tu­vos svei­ka­tos 2014–2023 m. pro­gra­mo­je nu­ma­ty­tus už­da­vi­nius, ak­ty­viai da­ ly­vau­ja mū­sų są­jun­gos na­riai – gy­dy­mo įstai­gų va­do­vai.

2014 žiema

Sveikata

Ar ra­di­ku­li­tas

yra tik­rai po­niš­ka li­ga?

V

i­si esa­me gir­dė­ję kan­dų pa­šmaikš­ ta­vi­mą, kad ra­di­ku­li­tas – po­niš­ka li­ga. Iš tie­sų ši li­ga, ku­rią rei­kė­tų va­ din­ti ra­di­ku­lio­pa­ti­ja, yra la­biau su­ si­ju­si su sun­kiu fi­zi­niu krū­viu. Mat daž­niau­siai ši li­ga iš­si­vys­to dėl nea­dek­va­taus fi­ zi­nio krū­vio, ne­tin­ka­mos kū­no pa­dė­ties, il­ga­ lai­kės ne­tin­ka­mos kū­no pa­dė­ties, mo­no­to­niš­ kų ju­de­sių, vib­ra­ci­jos ir pan. O šal­tas kli­ma­tas, drėg­mė, skers­vė­jai su­da­ro pa­lan­kias są­ly­gas jai vys­ty­tis. Prie ra­di­ku­lio­pa­ti­jos iš­si­vys­ty­mą ska­ ti­nan­čių veiks­nių pri­ski­ria­mas aukš­tas ūgis, ant­svo­ris, sė­di­mas dar­bas ir pan.

Ra­di­ku­li­tas pa­si­reiš­kia stai­ga – li­go­nį tie­ siog stai­ga per­ve­ria ūmus, ju­dė­ji­mo ga­li­my­ bę ati­man­tis skaus­mas. Spe­cia­lis­tai ma­no, kad bent kar­tą gy­ve­ni­me ūmaus ra­di­ku­li­ti­nio skaus­mo prie­puo­lį yra pa­ty­rę apie 80 pro­c. suau­gu­sių žmo­nių. Ra­di­ku­li­to skaus­mai daž­ niau­siai su­ra­ki­na nu­ga­ros sri­tį, ta­čiau šie skaus­mai ga­li pa­si­reikš­ti ir kak­lo, krū­ti­nės, kryž­mens sri­ty­se. Ne­pai­sant to, ku­rią vie­tą su­skaus­ta, li­gos ei­ga, jos gy­dy­mas ir pa­da­ri­ niai pa­na­šūs. Skir­tu­mas tik tas, kad vie­nų sri­ čių pa­žei­di­mas (pvz., kak­lo) su­ke­lia kiek ma­ žiau dis­kom­for­to, o ki­tų ra­di­ku­li­tas ga­li vi­siš­ kai atim­ti ga­li­my­bę lais­vai ju­dė­ti.

Tinka malšinti raumenų, sausgyslių, sąnarių skausmus, taip pat skausmui esant išnirimui, patempimui ir traumoms.

Su­sir­gus in­ten­sy­vus skaus­mas ir ki­ti ra­di­ku­ li­to simp­to­mai li­go­nį var­gi­na ke­lias sa­vai­tes ar net mė­ne­sius. Maž­daug vie­ną iš de­šim­ties li­ go­nių skaus­mas var­gi­na il­giau nei tris mė­ne­ sius. Be to, kar­tą pa­si­reiš­ku­si ra­di­ku­lio­pa­ti­ja lin­ku­si pasi­kar­to­ti. Tad pa­ju­tus pir­muo­sius li­ gos po­žy­mius rei­kia ne­del­siant im­tis tin­ka­mo gy­dy­mo ir steng­tis ra­di­ku­li­tą vi­siš­kai iš­gy­dy­ ti. Dau­ge­lis li­go­nių taip ir el­gia­si. De­ja, yra ir to­kių, ku­rie su­ries­ti skaus­mo ima­si sa­va­ran­ kiš­ko gy­dy­mo­si: pra­de­da var­to­ti ne­tin­ka­mus vais­tus ir pan. Pas­ta­rie­siems rei­kė­tų įsi­dė­mė­ti, kad ne­tin­ka­mas ūmaus skaus­mo ir už­de­gi­mo gy­dy­mas ga­li iš­pro­vo­kuo­ti lė­ti­nius pro­ce­sus ir įvai­rias komp­li­ka­ci­jas. „Deep Re­lief “ – op­ti­ma­lus pa­si­rin­ki­mas gy­dan­tis sa­va­ran­kiš­kai. Su­ra­ki­nus ra­di­ku­li­to skaus­mui, ne­pa­si­kon­sul­ta­vus su gy­dy­to­ju pa­ tar­ti­na su­si­lai­ky­ti nuo ge­ria­mų­jų vais­tų. Ak­ lai ge­riant tab­le­tes nuo skaus­mo ir už­de­gi­mo ga­li­ma pa­si­da­ry­ti dau­giau ža­los nei nau­dos.

Mat skaus­mą mal­ši­nan­tys vais­tai šiuo at­ve­ju ga­li su­kel­ti daug ša­lu­ti­nių reiš­ki­nių, pvz., ga­li su­dir­gin­ti virš­ki­na­mo­sios sis­te­mos glei­vi­nę ir pan. Be to, sa­va­ran­kiš­kai gy­dan­tis sun­ku pa­ rink­ti to­kių me­di­ka­men­tų do­zę, to­dėl jų po­ vei­kis ga­li bū­ti ne­pa­kan­ka­mas.

Vi­suo­met pir­miau­sia rei­kė­tų rink­tis išo­ ri­nio var­to­ji­mo pre­pa­ra­tą nuo skaus­mo ir už­de­gi­mo. Pa­vyz­džiui, „Deep Re­lief “ ge­lį, ku­rio su­dė­ty­je yra du veik­lie­ji kom­po­nen­ tai: ibup­ro­fe­nas ir men­to­lis. Ibup­ro­fe­nas – tra­di­ciš­kai skaus­mui ir už­de­gi­mui mal­šin­ ti var­to­ja­mas sin­te­ti­nis jun­gi­nys. Men­to­ lis mal­ši­na vie­ti­nį skaus­mą, pa­si­žy­mi ne­di­ de­liu anes­te­zuo­ja­muo­ju po­vei­kiu, ma­ži­na odos re­cep­to­rių su­dir­gi­mą. Men­to­lis ple­čia krau­ja­gys­les, di­di­na odos tem­pe­ra­tū­rą, to­ dėl pa­ge­rė­ja pa­grin­di­nės veik­lios „Deep Re­ lief “ me­džia­gos ibup­ro­fe­no pra­si­skver­bi­mas į skaus­mo ir už­de­gi­mo apim­tus au­di­nius.

Aki­vaiz­du, kad toks šių dvie­jų me­džia­ gų de­ri­nys už­tik­ri­na grei­tą ir il­ga­lai­kį „Deep Re­lief “ ge­lio te­ra­pi­nį vei­ki­mą. Tad jis ypač tin­ka sie­kiant nu­mal­šin­ti są­na­rių, raiš­čių, saus­gys­lių trau­mų, leng­vo są­na­rių už­de­gi­ mo su­kel­tą skaus­mą.

Jei gy­dy­to­jas ne­re­ko­men­da­vo ki­taip, „Deep Re­lief “ ge­lis už­te­pa­mas ant šva­rios, sau­sos ir ne­pa­žeis­tos odos ir švel­niai įma­sa­žuo­ja­mas.

Pre­pa­ra­tą ga­li­ma nau­do­ti tris kar­tus per die­ną.

Konsultavo šeimos gydytoja Jurgita Volčiatskienė, Vilniaus miesto Šeškinės poliklinika

mentolis greitai vėsina

Deep Relief gelio 15 g. kaina vaistinėse tik 9,99 Lt.

ibuprofenas giliai įsiskverbia į skausmo židinį Deep Relief 50 mg/ 30 mg/ g gelis. 1 g gelio yra 50 mg ibuprofeno ir 30 mg levomentolio.

Indikacijos: Lokalus sąnario aplinkos minkštųjų audinių uždegimo ir (ar) traumos (pvz., patempimo, išnirimo) sukelto skausmo malšinimas. Vartojimas: Suaugusiesiems ir vyresniems kaip 12 metų vaikams.

Plonu gelio sluoksniu tepti skaudamą vietą, švelniai masažuoti, kol susigers. Esant reikalui, tepti iki 3 kartų per dieną, bet ne dažniau kaip kas 4 valandas. Tepti reikia apie 1 – 4 cm gelio iš 50 g pakuotės arba 4 - 10 cm gelio iš 15 g pakuotės. Neviršyti nurodytų dozių.Jeigu simptomai nepraeina per penkias dienas, kreiptis į gydytoją.Duomenų apie Deep Relief 50 mg/ 30 mg/ g gelio saugumą ir veiksmingumą jaunesniems kaip 12 metų vaikams nėra.Kontrindikacijos: Padidėjęs jautrumas veikliajai medžiagai.Padidėjęs jautrumas aspirinui ar kitiems NVNU, įskaitant ir vartojamus per burną.Astma sergantys pacientai, kuriems aspirinas arba kiti nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, gali sukelti astmos priepuolį, niežėjimą, rinitą ar dilgėlinę.Nubrozdinta, pažeista infekcijos ar uždegimo oda arba plotai be viršutinio odos sluoksnio. Vartojimo vietoje esanti infekcija. Specialūs įspėjimai: Gelio netepti ant (arba) šalia gleivinės ir akių.Pavartojus gerai nusiplauti rankas.Rinkodaros teisės turėtojas ir gamintojas The Mentholatum Company Limited.

47

2014 žiema

Sveikata

Per­ša­li­mo li­gas įžy­my­bės gy­do­si s Ge­riau­sia: vais­ta­žo­lių ar­ba­ta – ir pro­fi­lak­tiš­kai, ir su­si­rgus.

Čes­na­kai, im­bie­rai, žo­le­lių ar­ba­ta, ozo­no te­ra­pi­ja ar an­ ti­bio­ti­kai? Ži­no­mi žmo­nės su gri­pu, per­ša­li­mu ar ki­tų vi­ru­si­nių li­gų simp­to­mais ko­vo­ja skir­tin­gai.

TEKSTAS: Da­rius Sė­le­nis

48

S.Po­vi­lai­tis: čes­na­kas, vil­na ir obuo­lys Maest­ro Sta­sys Po­v i­lai­tis pa­sku­ti­nį kar­tą gri­pu sir­go prieš aš­tuo­ne­rius me­tus. „Sten­giuo­si ne­si­rgti, – ti­k i­na Pa­lan­go­ je gy­ve­nan­tis dai­ni­nin­kas. – Daug vaikš­ tau pės­čio­mis gry­na­me ore, kiek­v ie­ną die­ ną prie sriu­bos su duo­na ir svies­tu su­val­gau skil­te­lę čes­na­ko, taip pat – po obuo­lį, nes rei­k ia vi­ta­mi­nų, stip­rin­ti imu­ni­nę sis­te­mą.“ S.Po­v i­lai­tis kuo daž­niau sten­gia­si dė­vė­ ti dra­bu­žius iš na­tū­ra­lių au­di­nių, ypač iš vil­nos.

Ką Sta­sys da­ro, kai jau ka­bi­na gerk­lę ir pa­jun­ta pir­muo­sius per­ša­li­mo simp­ to­mus? Jei ne­ma­lo­nūs pir­mie­ji po­jū­

čiai – tik gerk­lė­je, S.Po­v i­lai­tis tu­ri „ste­buk­ lin­g ų“ pran­cū­ziš­kų le­di­nu­kų. Jei rim­čiau – ge­ria daug karš­tos ar­bat­žo­lių ar­ba­tos. „Ir tik jei la­bai la­bai rei­k ia, iš­ge­riu vais­ tų, – pri­si­pa­ži­no maest­ro. – Nors per­šal­ti ne­su­dė­tin­ga. Ypač kai iš šil­to au­to­mo­bi­lio iš­li­pi į šal­tą orą ar­ba ga­li per­pūs­ti pro pra­ da­r y­tą lan­gą.“ Pak­laus­tas apie skie­pus nuo gri­po, S.Po­ vi­lai­tis pri­pa­ži­no: „Ne­su jų prie­ši­nin­kas, bet ne­si­skie­pi­ju.“

Gar­si far­ma­ci­nin­kė gy­do­si na­tū­ra­liai „Gy­dau­si be che­mi­jos, ta­čiau che­mi­ją kaip moks­lą la­bai my­liu“, – šyp­te­lė­jo Kau­no me­

2014 žiema

Sveikata

„Vis dėlto šių abie­jų žo­l ių ne­ga­l i­ma var­to­t i ne­pa­si­t a­r us su spe­c ia­l is­t u. Ug­n ia­ žo­lės ga­l i pa­dė­t i net ir nuo vė­ž i­n ių li­g ų, bet, var­to­jant ne­t in­k a­mai, ga­l i pa­kenk­ ti, virs­t i nuo­du, – per­spė­jo J.Bal­vo­č iū­ tė. – Kai aukš­tes­nė tem­p e­r a­t ū­r a, vi­s a­d a iš­ge­r iu šven­t a­garš­v ių ar­ba­tos ir ei­nu pa­ gu­lė­t i.“ Skau­da­mą gerk­lę ge­rai pra­ska­lau­ti drus­ ka su van­de­niu, ša­la­v i­jais. Ar­ba ger­ti ša­la­ vi­jų, jo­na­žo­lių ar­ba­tos. „Dar la­bai ge­ri au­ga­lai – ka­na­di­nės rykš­ te­nės, ku­rios pa­sta­ruo­ju me­tu oku­pa­vo lie­ tu­v iš­ką­sias rykš­te­nes, – pa­ste­bė­jo J.Bal­vo­ čiū­tė ir pa­pa­sa­ko­jo, kaip prieš ke­le­rius me­ tus su­si­rgu­si gri­pu pa­svei­ko be che­mi­nių vais­tų, or­ga­niz­mą stip­rin­da­ma vais­ta­žo­ lių ar­ba­to­mis.

Pak­laus­t a apie skie­pus nuo gri­ po, ži­no­ma far­ma­c i­n in­k ė pa­pur­ tė gal­v ą: „Ne­sis­k ie­pi­jau ir ne­ž a­ du skie­py­t is. Gy­ve­nu ga­na už­ da­r ai. Po skie­pų nuo gri­p o bū­

skir­tin­gai

„Shutterstock“ nuotr.

di­ci­nos ins­ti­tu­tą (da­bar Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­tas) bai­g u­si ži­no­ma vais­ ti­nin­kė far­ma­kog­nos­tė Jad­v y­ga Bal­vo­čiū­tė.

Ji pa­brė­žia, kad or­ga­niz­mą, imu­ni­nę sis­ te­mą rei­k ia stip­rin­ti. Svei­kos tu­ri bū­ti ke­ pe­nys, ka­sa, inks­tai ir ki­ti or­ga­nai. „To­dėl ge­riu žo­le­lių ar­ba­tą, – pa­k laus­ ta apie per­ša­li­mus, gri­pą, ki­tas vi­ru­si­nes li­gas, kal­bė­jo J.Bal­vo­čiū­tė. – Va­sa­rą pri­si­ ren­ku pel­k i­nių vin­gio­r ykš­čių ir ge­riu jų ar­ ba­tą, nes ji ša­li­na vi­ru­si­nius su­si­rgi­mus.

Kol ne­jau­čia­te jo­k ių po­ž y­mių, ge­rai iš­ger­ ti ger­v uo­gių, bruk­nių, že­muo­gių la­pų ar­ ba­tos. Pro­fi ­lak­tiš­kai tin­ka de­be­sy­lų šak­nų ar­ba­ta.“ Pa­ju­t us per­š a­l i­mo li­g ų simp­to­mus, tin­ ka de­be­s y­lų, bruk­n ių la­pų, vir­ž ių, šliau­

žian­č ių tra­ma­ž o­l ių, šei­va­me­d žių ar­ba­ ta. „Va­ka­re ga­li­ma iš­ger­ti ir karš­tos ežiuo­ lių ar­ba­tos, ypač tai ge­rai vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms, – pa­ta­rė J.Bal­vo­čiū­tė. – Sie­k iant iš­pra­kai­tuo­ti, į va­ka­re ge­ria­mą ar­ba­tą dar ga­li­ma įdė­ti ir vin­gio­r ykš­čių, rau­do­nė­lių, juo­za­žo­lių, pa­ska­nin­ti me­du­mi. Kai ky­la tem­pe­ra­tū­ra, skau­da gerk­lę, ka­muo­ja ki­ti vi­ru­si­niai su­si­rgi­mai, dar ga­li­ma pri­dė­ti ir že­muo­gių la­pų.“

Ne­sis­kie­pi­ja ir ne­ža­da Net pa­k i­lus tem­pe­ra­tū­rai J.Bal­vo­čiū­tė ne­ sku­ba pirk­ti tab­le­čių. Prik­lau­so­mai nuo būk­lės, ji var­to­ja ug­nia­žo­les ar žvirb­lia­ rū­tes.

Jad­vy­ga Bal­vo­čiū­tė:

Va­sa­rą pri­si­ren­ku pel­ki­nių vin­gio­r ykš­ čių ir ge­riu jų ar­ba­ tą, nes ji ša­li­na vi­ru­ si­nius su­si­rgi­mus. na aler­g i­n ių reak­c i­jų, pa­blo­gė­ja svei­k a­ ta – lan­k ė­si pas ma­ne taip su­ne­ga­la­v u­sių žmo­n ių, – pri­pa­ž i­no J.Bal­vo­č iū­tė. – Bū­ na, suak­t y­vė­ja ki­tos li­gos, ir vai­k ai net su­s er­ga ce­reb­r i­n iu pa­r a­ly­ž iu­m i. To­dėl šį klau­si­m ą bū­t i­nai tu­r i spręs­t i kom­p e­ten­ tin­g i žmo­nės.“

49

2014 žiema

Sveikata

J.Še­dui­ky­tė: po­zi­ty­vios min­tys ir gry­nas oras

Ne: J.Še­dui­ky­tė ven­gia an­ti­bio­ti­kų.

Nerijaus Jankausko nuotr.

V.Ge­ny­tė an­ti­bio­ti­kų ne­bi­jo „Gal ir ne­mąs­tau, gal da­rau la­bai blo­gai, bet tu­r iu be­ga­lę dar­bų, o lai­ko sirg­t i – ne, – ti­k i­no dai­n i­n in­kė Vai­d a Ge­ny­tė. – To­dėl, pa­ju­t u­si per­ša­l i­mo simp­to­ mus, nau­do­ju ne­tei­sin­gą, ne­po­pu­l ia­r ų bū­ dą – ei­nu pas gy­dy­to­ją ir pra­šau an­t i­bio­t i­ kų re­cep­to.“ Taip, Vai­da ži­no, kad ge­riau val­g y­ti na­ tū­ra­lų im­bie­rą, cit­ri­nas, me­dų, ger­ti vais­ta­ žo­lių ar­ba­tas.

Vie­nin­te­lis da­ly­kas, ką da­ro vil­nie­tė, no­ rė­da­ma iš­veng­ti li­g ų, kas­met rug­sė­jį pro­ fi­lak­tiš­kai iš­ge­ria vi­ta­mi­no C ir mul­ti­v i­ta­ mi­nų kur­są. „Ne­gal­vo­ju, kad la­bai blo­gai iš­ger­ti an­ti­ bio­ti­kų. Mes sau ken­k ia­me kiek­v ie­ną die­ ną, kvė­puo­da­mi už­terš­tą orą ir val­g y­da­ mi duo­ną, kep­tą iš che­mi­ka­lais nu­purkš­ tų grū­dų. Jei gal­vo­čiau, kad vis­kas ne­ge­rai, tai ir pa­gal­vė ne­tik­tų“, – įsi­ti­k i­nu­si dai­ni­ nin­kė.

Tie­sa, V.Ge­ny­tė nie­ka­da ne­si­skie­pi­jo nuo gri­po. Bet silp­nes­nę šir­d į tu­rin­tiems, ypač vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms, ji re­ko­men­ duo­tų tai pa­da­r y­ti. „Vai­kams, jau­ni­mui – ne, o dėl sa­vo šir­ dies kol kas esu ra­mi“, – tei­gė Vai­da.

50

Jur­ga Še­dui­k y­tė taip pat ne­tu­ri lai­ko sirg­ ti. Ta­čiau, prie­šin­gai nei Vai­da, ji an­ti­bio­ti­ kų ne­var­to­ja. „Sten­giuo­si ne­lauk­ti pa­sku­ti­nio­sios ir iš­ ge­riu stip­res­nių vais­tų, bet tik ne an­ti­bio­ti­ kų! Dau­g u­ma žmo­nių juos keis­tai ver­ti­na – su­ser­ga, ir iš­kart ge­ria. Bet jei pa­pra­ šy­tum paaiš­k in­ti, kas yra an­ti­bio­ti­kai, var­ gu ar su­ge­bė­tų, – tei­gė Jur­ga. – Jie nai­k i­ na bak­te­ri­jas, bet ne vi­ru­są. Ne­bent vi­ru­sas jus taip su­nai­k i­no, kad ju­my­se – bak­te­ri­ jos. Ta­da ga­li tek­ti var­to­ti an­ti­bio­ti­kus.“ Dar prieš ger­da­ma vais­tus Jur­ga, kaip ir vai­k ys­tė­je, pir­miau­sia gy­do­si karš­ta liep­ žie­d žių, avie­čių, čiob­re­lių ar­ba­ta. Ir, ži­no­ ma, pro­fi ­lak­tiš­kai var­to­ja im­bie­rą su cit­ri­ na ir me­du­mi. Sten­gia­si ne­leis­ti sau sirg­ti. „Daž­niau­siai ser­ga tie žmo­nės, ku­rie ne­ tu­ri pa­grin­do po ko­jo­mis, la­bai ne­pa­ten­ kin­ti sa­vo dar­bu, veik­la, – pa­ste­bė­jo J.Še­ dui­k y­tė. – Jei ei­ni į dar­bą su­kan­dęs dan­ tis, anks­čiau ar vė­liau su­si­rgsi. Nei­gia­mos min­t ys tu­ri di­de­lės įta­kos.“

Pa­si­rin­ki­mas: V.Ge­ny­tė neat­si­sa­ko an­ti­bio­ti­kų.

Bu­tau­to Ba­raus­ko /BFL nuo­tr.

Jur­ga iš­ski­ria dar vie­ną gru­pę žmo­nių, ga­lin­čią grei­čiau su­si­rgti per­ša­li­mo li­go­ mis. Tai gy­ve­nan­tie­ji bend­ra­bu­čiuo­se, dau­ gia­bu­čiuo­se. „Ten dau­giau kon­tak­tų, to­dėl di­des­nė ga­li­my­bė su­si­rgti. Ir rei­k ia grū­din­tis, daž­ niau bū­ti gry­na­me ore. Pui­k i prie­mo­nė grū­din­tis – iš­ves­ti į lau­ką šu­nį, – įsi­ti­k i­nu­ si J.Še­dui­k y­tė. – Miš­kas, ge­ros emo­ci­jos – pui­kus vais­tas. Bet lė­k i­mas su­kan­dus dan­ tis į tro­lei­bu­są nė­ra pa­si­vaikš­čio­ji­mas gry­ na­me ore.“ Nuo to lai­ko, kai prieš dve­jus me­tus ji per­si­kė­lė gy­ven­ti į na­mą, to­lė­liau už mies­ to, kur gry­nas oras, J.Še­dui­k y­tė ne­si­rgo nė kar­to. Dai­ni­nin­kė pa­ste­bė­jo, kad, kar­tais su­ma­žin­da­ma krū­v į, bet dirb­da­ma mėgstamą dar­bą, li­gai lei­džia tar­si iš­nyk­ti.

Jur­ga nė­ra ka­te­go­riš­kai nu­si­tei­ku­si prieš skie­pus nuo gri­po: „Jei nuo­lat ser­gi gri­pu, ne­ga­li keis­ti gy­ve­ni­mo bū­do, gal nė­ra blo­ gai? Juo­lab kad kai ku­rios li­gos su­ke­lia sun­ kių komp­li­ka­ci­jų. Bet ly­giai taip pat pui­ kiai su­pran­tu žmo­nes, ku­rie gy­do­si na­tū­ra­ liai. Aš nuo gri­po ne­si­skie­pi­jau ir ne­si­ren­ giu to da­r y­ti. Juo­lab ne­pa­me­nu, ka­da sir­ gau gri­pu.“

2014 žiema

Sveikata

Vie­šo­ji įstai­ga Kau­no Kal­ nie­čių po­lik­li­ni­ka jau tris­ de­šimt me­tų yra drau­ge su sa­vo pa­cien­tais. Po­lik­li­ni­kos ke­lias – ne­leng­vas, ku­pi­ nas per­mai­nų ir iš­šū­kių, bet gar­bin­gas.

Bend­raam­žiai: nuo po­lik­li­ni­kos įkū­ri­mo die­nos jo­je dir­ba net 83 spe­cia­lis­tai. Di­rek­to­rė V.Gai­lie­nė, įstai­gai

Kau­no Kal­nie­čių po­ Pra­džia ir re­for­ma

Kau­no Kal­nie­čių po­lik­li­ni­ka pir­mus pa­ cien­tus priė­mė 1984 m. Kei­tė­si lai­kas, kei­ tė­si me­di­kų ir pa­cien­tų kar­tos, bet la­biau­ siai pa­si­kei­tė ir at­si­nau­ji­no pa­ti įstai­ga.

Pa­sak VšĮ Kau­no Kal­nie­čių po­lik­li­ni­kos di­rek­to­rės Vir­gi­ni­jos Gai­lie­nės, šiai as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­gai te­ko vie­nas di­ džiau­sių svei­ka­tos re­for­mos eks­pe­ri­men­tų. „Pa­si­ju­to­me tar­si ap­vers­tas smė­lio laik­ ro­dis. Te­ko stai­ga pri­si­tai­k y­ti prie di­d žiu­ lės kon­ku­ren­ci­jos są­ly­g ų. Rei­kė­jo sku­biai keis­ti po­lik­li­ni­kos struk­tū­ri­nius pa­da­li­ nius ir pri­tai­k y­ti jų dar­bą pa­gal lai­ko rei­ ka­la­v i­mus“, – sa­ko di­rek­to­rė V.Gai­lie­nė.

Pir­mą­jį veik­los de­šimt­me­t į tai bu­vo nau­ ja, di­džiu­lė, ge­rai ap­r ū­pin­ta, dau­giau ne­g u 90 tūkst. pa­cien­tų tu­rin­ti Kal­nie­čių, Ei­g u­ lių ir Ža­lia­kal­nio ra­jo­no da­lį ap­tar­nau­jan­ ti po­lik­li­ni­ka. Ant­rą­jį po­lik­li­ni­kos veik­los de­šimt­me­t į, stei­gian­tis pri­va­tiems šei­mos me­di­ci­nos ka­bi­ne­tams ir kli­ni­koms, į juos dirb­ti išė­jo aš­tuo­nio­li­ka gy­dy­to­jų, pa­skui sa­ve iš­si­ves­da­mi ir daug pa­cien­tų.

Tuo me­tu diag­nos­ti­kos ir gy­dy­mo apa­ra­ tū­ra jau bu­vo su­si­dė­vė­ju­si ir pa­se­nu­si, pa­ tal­poms bu­vo bū­ti­nas re­mon­tas. Te­ko šiuos iš­šū­k ius įveik­ti.

Iš­sau­go­ta ir su­kles­tė­ju­si Nuo 2003 m. di­rek­to­rės V.Gai­lie­nės va­ do­vau­ja­ma po­lik­li­ni­ka pa­si­r y­žo svei­ka­ tos re­for­mos su­kel­tus pra­ra­di­mus pa­vers­ ti pra­na­šu­mais – tap­ti stip­riu kon­sul­ta­ci­ niu diag­nos­ti­kos cent­ru. Bu­vo stip­ri­na­ma 52

spe­cia­lis­tų gran­dis, sie­k ia­ma, kad pa­slau­ gos bū­tų ko­k y­biš­kos ir vi­siems priei­na­mos, kad diag­nos­ti­kai ir kli­ni­k i­niams ty­ri­mams bū­tų nau­do­ja­ma nau­jos kar­tos apa­ra­tū­ra. Šian­dien po­lik­li­ni­ka ta­po stam­biu šiuo­ lai­k iš­ku me­di­ci­nos cent­ru, ku­ria­me dir­ba apie 400 aukš­tos kva­li­fi ­ka­ci­jos dar­buo­to­jų: 130 gy­dy­to­jų, 140 slau­g y­to­jų ir ki­tų svei­ka­ tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­tų. „Pro­fe­sio­na­laus ko­lek­t y­vo dė­ka mums pa­v y­ko iš­lai­k y­ti vi­sų pa­slau­g ų pro­fi ­lius.

Pa­si­ju­to­me tar­si ap­vers­tas smė­lio laik­ro­dis. Te­ko la­bai stai­ga pri­si­tai­ky­ti prie di­džiu­ lės kon­ku­ren­ci­jos są­ly­gų.

Kas­met po­lik­li­ni­ko­je ap­si­lan­ko dau­giau nei 300 tūkst. pa­cien­tų, va­di­na­si, pas mus ap­si­lan­ko be­ne kiek­v ie­nas kau­nie­tis. Ma­ lo­nu pri­pa­žin­ti, kad pas mus kon­sul­tuo­tis siun­čia­mi ir pri­va­čių įstai­g ų pa­cien­tai“, – pa­brė­žia Kau­no Kal­nie­čių po­lik­li­ni­kos di­ rek­to­rė gy­dy­to­ja V.Gai­lie­nė.

Ji sa­ko, kad pa­grin­di­nis ko­lek­t y­vo tiks­ las – teik­ti sau­gias, priei­na­mas, ko­k y­biš­ kas, pa­grįs­tas šiuo­lai­k i­niu moks­lu svei­ka­ tos prie­žiū­ros pa­slau­gas, ra­cio­na­liai nau­ do­jant tu­ri­mus iš­tek­lius, die­giant nau­jau­ sias me­di­ci­nos tech­no­lo­gi­jas.

Ge­rą svei­ka­tos būk­lę le­mia pro­fe­sio­na­ li me­di­ci­nos prie­žiū­ra ir tin­ka­ma li­g ų pre­ ven­ci­ja. Kal­nie­čių po­lik­li­ni­ko­je dir­ba pro­

fe­sio­na­lių pri­t y­ru­sių šei­mos gy­dy­to­jų ir spe­cia­lis­tų ko­man­da, efek­t y­v iai koor­di­ nuo­tas me­di­ci­nos per­so­na­las. Vi­si pa­si­ren­ gę su­teik­ti tin­ka­mą prie­žiū­rą ir re­ko­men­ da­ci­jas ser­gant bei bend­ro­sios svei­ka­tos stip­ri­ni­mo klau­si­mais.

Po­lik­li­ni­ka yra Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­ lų uni­ver­si­te­to re­zi­den­tų, Kau­no ko­le­gi­jos ir ki­tų aukš­tų­jų mo­kyk­lų stu­den­tų pra­kti­nio mo­ky­mo ba­zė. To­dėl ko­lek­ty­vas nuo­lat jau­ nė­ja, pul­suo­ja nau­jo­mis idė­jo­mis ir pa­žan­ga.

Nau­jau­sios tech­no­lo­gi­jos Šei­mos kli­ni­ko­je di­de­lę pa­tir­t į tu­rin­t ys ir idė­jų ku­pi­ni jau­ni šei­mos, vai­kų li­g ų gy­dy­ to­jai tei­k ia vi­sas rei­k ia­mas pa­slau­gas: įver­ ti­na svei­ka­tos būk­lę, vyk­do pro­f i­lak­ti­nes pro­gra­mas, at­lie­ka ty­ri­mus, ski­ria gy­dy­mą, nu­k rei­pia ir už­re­gist­ruo­ja kon­sul­ta­ci­jai pas gy­dy­to­ją spe­cia­lis­tą. Šiuo­lai­k i­nis mū­sų šei­mos gy­dy­to­jas yra pa­cien­to svei­ka­tos ad­mi­nist­ra­to­rius, ne tik gy­dan­tis, bet ir mo­kan­tis svei­kos gy­ven­ se­nos, iš­k lau­san­tis svei­ka­tos ir as­me­ni­nes pro­ble­mas. Šei­mos gy­dy­to­jo ins­ti­tu­ci­ja dėl per­so­na­lo ir apa­ra­tū­ros op­ti­ma­laus pa­nau­ do­ji­mo lei­džia su­tau­py­ti lė­šų ir jas skir­ti svei­ka­tos prie­žiū­rai mo­der­ni­zuo­ti.

Da­bar kiek­v ie­na gy­dy­to­jo dar­bo vie­ta yra kom­piu­te­ri­zuo­ta. Gy­dy­to­jai ga­li nau­ do­tis skait­me­ni­nė­mis la­bo­ra­to­ri­jos ir rent­ ge­no duo­me­nų ba­zė­mis. La­bo­ra­to­ri­jo­je at­ lik­tų ty­ri­mų re­zul­ta­tai per pus­va­lan­dį at­ si­du­ria in­for­ma­ci­nė­je sis­te­mo­je. Skait­me­ ni­ne rent­ge­no apa­ra­tū­ra at­lik­tas ty­ri­mo vaiz­das taip pat ga­li bū­ti grei­tai at­siųs­tas

2014 žiema

Sveikata

va­do­vau­jan­ti jau vienuolika me­tų, ju­bi­lie­jui skir­to­je šven­tė­je ve­te­ra­nus ap­do­va­no­jo pa­dė­kos raš­tais.

­lik­li­ni­kai – 30 me­tų pa­cien­tą kon­sul­tuo­jan­čiam gy­dy­to­jui. Tai tau­po pa­cien­to ir gy­dy­to­jo lai­ką.

Po­lik­li­ni­ka ap­tar­nau­ja dau­giau kaip 35 tūkst. gy­ven­to­jų. Psi­chi­kos svei­ka­tos cent­re yra pri­si­ra­šę dau­giau nei 60 tūkst. pa­cien­tų.

Dar­bas or­ga­ni­zuo­ja­mas ko­man­di­niu prin­ ci­pu: gy­dy­to­jai psi­chiat­rai, psi­cho­lo­gai, so­ cia­li­niai dar­buo­to­jai, psi­chi­kos svei­ka­tos slau­g y­to­jai ir vai­kams, ir suau­gu­sie­siems su­tei­k ia vi­sa­pu­siš­ką pa­gal­bą. Cent­re vei­k ia die­nos užim­tu­mo ka­bi­ne­tas, tre­ni­ruok­lių sa­lė, švie­sos te­ra­pi­jos ka­bi­ne­tas, yra vai­kų žai­di­mų te­ra­pi­jos ir me­no te­ra­pi­jos gru­pės.

Mak­si­ma­liai mo­der­ni­zuo­ta Po­lik­li­ni­ko­je dir­ban­t ys įvai­raus pro­f i­lio gy­dy­to­jai spe­cia­lis­tai tei­k ia ant­ri­nio ly­gio am­bu­la­to­ri­nes spe­cia­li­zuo­tas as­mens svei­ ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­gas pri­si­ra­šiu­siems prie Kal­nie­čių po­lik­li­ni­kos ir ki­tų Lie­tu­vos gy­dy­mo įstai­g ų pa­cien­tams. „Džiau­gia­mės at­nau­jin­tais gy­dy­to­jų spe­ cia­lis­tų ka­bi­ne­tais, juo­se su­mon­tuo­ta šiuo­ lai­k iš­ka įran­ga ir aukš­ta me­di­ci­nos pa­slau­ gų ko­ky­be. Di­džiuo­ja­mės mo­der­nia apa­ra­ tū­ra ap­rū­pin­tu Fi­zi­nės me­di­ci­nos ir rea­bi­li­ ta­ci­jos sky­riu­mi ir Anks­t y­vo­sios rea­bi­li­ta­ ci­jos tar­ny­bos tei­k ia­mo­mis pa­slau­go­mis“, – sa­ko po­lik­li­ni­kos di­rek­to­rė V.Gai­lie­nė.

Po­lik­li­ni­kos kli­ni­k i­nių ty­ri­mų la­bo­ra­to­ ri­ja taip pat at­nau­jin­ta ir ap­r ū­pin­ta nau­jo­ viš­ka ir pa­ti­k i­ma la­bo­ra­to­ri­ne įran­ga. Ins­ ta­liuo­ti imu­no­lo­gi­niai, bio­che­mi­niai au­to­ ma­ti­niai ana­li­za­to­riai, vei­k ian­t ys pa­gal pa­ žan­giau­sias ma­ta­v i­mo tech­no­lo­gi­jas, nau­ do­ja­mi šiuo­lai­k i­niai ga­lin­gi mik­ros­ko­pai.

Po­lik­li­ni­ka ES struk­tū­ri­nių fon­dų ir vals­ ty­bės biu­dže­to lė­šo­mis įgy­ven­di­no ir įgy­ ven­di­na įstai­gos veik­lai svar­bius pro­jek­tus. Įgy­ven­di­nant pro­jek­tus mo­der­ni­zuo­ti Fi­zi­ nės me­di­ci­nos ir rea­bi­li­ta­ci­jos bei Rent­ge­no sky­riai, kar­tu su par­tne­riais įdieg­ta išanks­ ti­nės pa­cien­tų re­gist­ra­ci­jos sis­te­ma. Įgy­ven­ di­nus po­lik­li­ni­kos sie­nų, lan­g ų, lau­ko du­ rų, sto­g ų ir ši­lu­mos punk­to re­konst­ruk­ci­jos in­ves­ti­ci­nį pro­jek­tą, iš­gra­žė­jęs pa­sta­tas ne tik puo­šia mies­tą, bet ir jo vi­du­je daug šil­ čiau, tau­so­ja­mi ener­ge­ti­niai iš­tek­liai.

Vie­na pir­mų­jų ša­ly­je įves­ta pa­cien­tų elekt­ ro­ni­nė re­gist­ra­vi­mo ir ei­lių re­gu­lia­vi­mo sis­ te­ma pa­de­da val­dy­ti pa­cien­tų srau­tus. Šiuo me­tu su VšĮ Kau­no Ši­lai­nių po­lik­li­ni­ka vyk­ do­mas E. svei­ka­tos pa­slau­gų plėt­ros Kau­no mies­to po­lik­li­ni­ko­se in­ves­ti­ci­nis pro­jek­tas.

Di­rek­to­rės pa­dė­ka ko­lek­ty­vui „Džiu­gi­na ir tai, kad per tuos tris­de­šimt me­tų iš­mo­ko­me ne tik dirb­ti pe­t ys pe­tin, bet ir iš­sau­go­jo­me mū­sų gra­žias ir pra­s­ min­gas tra­di­ci­jas drau­ge džiaug­tis ko­lek­ ty­vo pa­sie­k i­mais, bū­ti kar­tu mū­sų šven­tė­se ir už­k lu­pus sun­ku­mams. Mū­sų ver­t y­bės – pa­gar­ba, pro­fe­sio­na­lu­mas, ko­man­di­nis dar­ bas, sau­gu­mas, no­va­to­riš­ku­mas, pa­gar­būs ir sa­v i­tar­pio pa­si­ti­kė­ji­mu pa­grįs­ti gy­dy­to­jų ir pa­cien­tų tar­pu­sa­vio san­t y­k iai. Dirb­da­mi drau­ge, ran­ka ran­kon, pa­sie­k ia­me ge­riau­ sių re­zul­ta­tų“, – žmo­giš­kų­jų fak­to­rių ver­t y­ bes ak­cen­tuo­ja di­rek­to­rė V.Gai­lie­nė.

Va­do­vė dė­k in­ga vi­sam ko­lek­t y­v ui: ir jau­ ni­mui, ir dar­bo ve­te­ra­nams, kad šiuos me­ tus dir­bo vie­nin­gai, da­li­jo­si nau­jo­mis idė­

jo­mis ir min­ti­mis, nuo­lat au­go ir to­bu­lė­jo, ei­da­mi ne­leng­v u svei­ka­tos re­for­mos ke­liu.

Dė­k in­ga ypač tiems, ku­rie, pa­pū­tus per­ mai­nų vė­jams, iš­li­ko so­li­da­rūs ir vie­nin­ gi, ku­riems nuo įsi­kū­ri­mo die­nų po­lik­li­ni­ ka ta­po ne vien dar­bo­v ie­te, bet ir ant­rai­siais na­mais, ku­riuos la­bai bran­gi­na ir sau­go. „Mi­nė­da­mi šią bran­džią su­kak­tį, su pa­ gar­ba ir dė­k in­gu­mu pri­si­me­na­me dar­buo­ to­jus, dė­ju­sius ker­ti­nį po­lik­li­ni­kos ak­me­nį: švie­saus at­mi­ni­mo vy­riau­sią­jį gy­dy­to­ją Al­ gi­man­tą Ro­mual­dą Ast­roms­ką, dar­bo ve­ te­ra­nę vy­riau­sią­ją me­di­ci­nos se­se­rį Da­nu­ tę Span­ge­le­vi­čie­nę, 30 me­tų dir­ban­tį Ūkio sky­riaus in­ži­nie­rių Vid­man­tą Damb­raus­ką, taip pat bu­v u­sius po­lik­li­ni­kos va­do­v us – vy­riau­siuo­sius gy­dy­to­jus Re­gi­ną Va­lat­k ie­ nę, Taut­v y­dą Jan­kaus­ką, Vir­gi­ni­ją Če­be­lie­ nę ir kar­tu su jais dir­bu­sius ad­mi­nist­ra­ci­jos dar­buo­to­jus“, – var­di­ja da­bar Kal­nie­čių po­ lik­li­ni­kai va­do­vau­jan­ti V.Gai­lie­nė.

Ji sa­ko, kad dau­g y­bė ko­lek­t y­vo žmo­nių yra la­bai at­si­da­vę po­lik­li­ni­kai, ati­da­vę sa­vo ži­nias, ne­mi­gos nak­tis, au­ko­ję lais­va­lai­k į ir nuo­šir­džiai ti­kė­ję, kad jų dar­bai yra pra­ smin­gi ir pa­cien­tai jau­čia­si lai­min­gi. „Vi­sa tai gy­do, šil­do, įžie­bia vil­t į gy­ven­ ti. Da­ly­k i­mės ge­ru­mu ir mū­sų pa­siau­ko­ji­ mas bei kant­rus kas­die­nis dar­bas virs ma­ žais ste­buk­lais. Lin­k iu kiek­v ie­nam iš mū­sų aug­ti sa­vo dva­sia, švies­ti ir trauk­ti žmo­nes mei­le ir vil­ti­mi. Vi­sa­dos iš­ties­k i­te pa­gal­bos ran­ką ser­gan­tie­siems ir bū­k i­te tvir­tu til­tu iš li­gos į svei­ka­tą, iš liū­de­sio į vil­t į pa­cien­tų šir­dy­se“, – api­bend­ri­no Kal­nie­čių po­lik­li­ ni­kos di­rek­to­rė V.Gai­lie­nė.

Elvyra Žeižienė, Sveikatos informacijos specialistė 53

2014 žiema

Sveikata

Gydytoja ginekologė Violeta Paliūnienė.

GY­DY­TO­JŲ SPE­CIA­LIS­TŲ PAS­LAU­GOS – GREI­ČIAU, EFEK­TY­VIAU IR KO­KY­BIŠ­KIAU

Š

ei­mos kli­ni­ka „Vi­ta Lon­ga“ bai­ gia vyk­dy­ti pro­jek­tą „Tei­k ia­mų pa­slau­g ų plėt­ra die­giant mo­der­ nią diag­nos­ti­nę me­di­ci­nos įran­ gą ir re­konst­ruo­jant pa­tal­pas, skir­tas ant­ri­nio ly­gio am­bu­la­to­ri­nėms svei­ ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­goms teik­ti ir plės­ ti“ pa­gal Lie­tu­vos 2007–2013 m. Sang­lau­ dos ska­ti­ni­mo veiks­mų pro­gra­mos 2 prio­ ri­te­to „Vie­šų­jų pa­slau­g ų ko­k y­bė ir priei­na­ mu­mas: svei­ka­tos, švie­ti­mo ir so­cia­li­nė inf­ rast­ruk­tū­ra“ prie­mo­nę Nr. VP3-2.1-SAM12-K, „In­ves­ti­ci­jos į pri­va­čių as­mens svei­ ka­tos prie­žiū­ros įstai­g ų tei­k ia­mų vie­šų­ jų am­bu­la­to­ri­nių ir sta­cio­na­ri­nių pa­slau­g ų inf­rast­ruk­tū­rą“. Pro­jek­tas fi­nan­suo­ja­mas Eu­ro­pos re­gio­ni­nės plėt­ros fon­do lė­šo­mis.

Gy­dy­to­jų spe­cia­lis­tų pa­slau­gos šei­mos kli­ ni­ko­je bu­vo tei­k ia­mos ir anks­čiau, ta­čiau, įgy­ven­di­nus pro­jek­tą, pa­cien­tai ir gy­dy­to­ jai ga­lės džiaug­tis nau­ja apa­ra­tū­ra, erd­ves­ nė­mis nau­jo­mis pa­tal­po­mis. Pa­nau­do­da­ma ES lė­šas kli­ni­ka iš UAB „Spekt­ra­med“ įsi­ gi­jo nau­ją mo­der­nų ge­rai ži­no­mo ir spe­cia­

54

lis­tų ypač ver­ti­na­mo ga­min­to­jo TOS­HI­BA echos­ko­pą „AP­LIO 400“, ku­ris, įgu­du­sių spe­cia­lis­tų val­do­mas, pa­de­da diag­no­zuo­ ti šir­dies krau­ja­g ys­lių, uro­ge­ni­ta­li­nės sis­te­ mų ir ki­tų pil­vo or­ga­nų, są­na­rių, minkš­tų­ jų au­di­nių, skyd­liau­kės, krū­tų li­gas. Pas­ta­ rų­jų diag­nos­ti­kai nau­do­jant šį apa­ra­tą at­ si­ran­da pa­pil­do­ma ga­li­my­bė iš­tir­ti da­ri­ nių elas­tin­g u­mą, ypač esan­čių skyd­liau­kė­ je, krū­t y­se. Tai su­tei­k ia dau­giau in­for­ma­ ci­jos, spren­džiant apie da­ri­nių ga­li­mą po­ lin­k į pik­t y­bė­ti, kar­tu įga­li­na gy­dy­to­ją tap­ ti bud­res­nį ren­kan­tis pa­cien­to ste­bė­ji­mo ir gy­dy­mo tak­ti­ką. Šis ty­ri­mas – elas­tog­ra­fi­ ja – iš ty­rė­jo rei­ka­lau­ja dau­giau lai­ko ir pa­ tir­ties, ta­čiau tai dar vie­nas žings­ne­lis pir­ myn die­giant nau­jas diag­nos­ti­kos ga­li­my­ bes jaut­rio­je ir la­bai svar­bio­je on­ko­lo­gi­nės ult­ra­gar­si­nės diag­nos­ti­kos sri­t y­je. „Ma­lo­nu dirb­ti, kai ga­li pa­cien­tui su­teik­ti kom­for­tiš­ ką pa­slau­gą – pa­cien­tė erd­v ia­me gi­ne­ko­lo­ go ka­bi­ne­te, at­skir­to­je sa­ni­ta­ri­nė­je zo­no­je, ga­li pa­to­giai pa­si­ruoš­ti ty­ri­mui, į ant­rą ar tre­čią aukš­tą neį­ga­lus pa­cien­tas ga­li pa­k il­

ti kel­tu­v u. Dar ma­lo­niau su­teik­ti ko­k y­biš­ ką kon­sul­ta­ci­ją“, – džiau­gė­si nau­jų pa­tal­pų ir apa­ra­tū­ros pri­va­lu­mais gy­dy­to­ja gi­ne­ko­ lo­gė Vio­le­ta Pa­liū­nie­nė.

UAB „AVA sta­t y­bai“ pa­ti­kė­jus Šei­mos kli­ni­kos re­konst­ruk­ci­ją, pa­sta­t y­tas esa­mo pa­sta­to prie­sta­tas ir tre­čias aukš­tas – iš vi­ so 345 kv. m. Re­konst­ruo­ja­ma­me pa­sta­te nau­jai įreng­ti gy­dy­to­jų oku­lis­to, oto­ri­no­la­ rin­go­lo­go, neu­ro­lo­go, gi­ne­ko­lo­go, uro­lo­go, kar­dio­lo­go, en­dok­ri­no­lo­go, echos­ko­puo­to­ jo ka­bi­ne­tai, taip pat pro­ce­dū­r ų ir funk­ci­ nės diag­nos­ti­kos ka­bi­ne­tai. Kar­tu erd­ves­ nės ta­po pa­tal­pos pa­cien­tams, at­v yks­tan­ tiems į UAB „Vi­ta Lon­ga“ pas šei­mos gy­dy­ to­jus: įreng­ti pa­pil­do­mi gy­dy­to­jų, pro­ce­ dū­r ų, skie­pų ka­bi­ne­tai. Kli­ni­kos pa­cien­tų ir dar­buo­to­jų pa­to­g u­mui įreng­ta 27 vie­tų sto­vė­ji­mo aikš­te­lė – at­v y­kęs pa­cien­tas vi­ sa­da ras vie­tos au­to­mo­bi­lį pa­si­sta­t y­ti ša­ lia kli­ni­kos. Šiai pro­jek­to da­liai at­si­ras­ti, kar­tu ga­li­my­bę su­t var­k y­ti iki šiol ap­leis­tą, neats­k ir­tą ir ne­pri­žiū­rė­tą te­ri­to­ri­ją, ku­rio­ je (daž­nai ir ža­lio­jo­je ve­jo­je) iki šiol sta­t y­ ti au­to­mo­bi­liai pri­da­r y­da­vo ža­los gam­tai ir ap­lin­k i­niams gy­ven­to­jams, su­da­rė Kau­no mies­to sa­v i­val­dy­bė. Šei­mos kli­ni­kos „Vi­ta Lon­ga“ di­rek­to­ rė Edi­ta Šiau­d i­k y­tė sku­ba pa­m i­nė­t i ir ki­ tus įgy­ven­d i­nant pro­jek­t ą svar­bius da­ ly­v ius: „Pro­jek­t ą įgy­ven­d i­nant pri­si­dė­ jo ne tik sta­t y­bi­nin­k ai, tech­ni­nę prie­žiū­rą vyk­d žiu­si įmo­nė „Pro­val­da“, pro­jek­to au­ to­r ius ir pro­jek­t i­nę prie­žiū­rą vyk­dęs ar­ chi­tek­tas Egi­d i­jus Vil­čins­k as, šei­mos kli­ ni­kos ad­m i­nist­ra­ci­ja, ren­g u­si ir įgy­ven­ di­nu­siai pro­jek­t ą, bet ir vi­sas UAB „Vi­ta Lon­ga“ per­so­na­las, tam tik­ra pra­sme – ir dau­g u­ma pa­cien­t ų, ku­r ie, vyks­tant sta­t y­ bos dar­bams, vei­k ian­čio­je įstai­go­je daž­ nai pa­t ir­da­vo ne­pa­to­g u­mų – ku­r į lai­k ą te­ ko vaikš­čio­t i per at­sar­g i­nę laip­t i­nę, ken­ tė­t i sta­t y­bų triukš­mą. Džiau­g ia­mės, kad vyks­tant sta­t y­boms pa­v y­ko už­t ik­r in­t i pa­ cien­t ų ir dar­buo­to­jų sau­g u­mą. O la­biau­ siai džiau­g ia­mės pa­siek­t u re­zul­ta­t u: mū­ sų pa­cien­tai gaus pa­t i­k i­mes­nę kon­sul­ta­ ci­ją grei­čiau, pa­to­g iau, efek­t y­v iau. Dėl šio tiks­lo pa­t ir­t i ne­pa­to­g u­mai ne­beat­ro­do to­ kie reikš­m in­g i.“

2014 žiema

sveikata

Vais­ti­nė­se lan­ky­to­jai su­lauks dau­giau pa­gal­bos

Nuo ki­tų me­tų pra­džios ga­li įsi­ga­lio­ti Far­ma­ci­jos įsta­ty­mo pa­tai­sa dėl far­ma­ci­nės rū­py­bos, ku­ri leis­tų vais­ti­nin­kams la­ biau pri­si­dė­ti prie žmo­nių gy­ve­ni­mo ko­ky­bės ge­ri­ni­mo.

re­cep­tų išdavimas ir pra­tę­si­mas ES ša­ly­se vais­ti­nin­kas yra vi­sa­ver­tis svei­ ka­tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­tas. Per praė­ju­sius me­tus dau­ge­lis ES ša­lių įgy­ven­di­no įvai­rių far­ma­ci­nės rū­py­bos pa­slau­g ų.

Dau­ge­ly­je ES ša­lių vais­ti­nių jau se­no­kai rū­pi­na­ma­si ast­ma ir lė­ti­nė­mis plau­čių li­go­ mis ser­gan­čiais pa­cien­tais, Por­tu­ga­li­jos – ser­gan­čiais dia­be­tu, o Ai­ri­jo­je, Por­tu­ga­li­jo­ je vais­ti­nin­kas ga­li ne tik par­duo­ti skie­pus, bet ir pa­skie­py­ti pa­cien­tą vais­ti­nė­je. Įvai­ rio­se ES ša­ly­se taip pat tei­k ia­mos to­k ios pa­slau­gos: re­cep­tų išdavimas ir pra­tę­si­ mas, krau­jos­pū­džio, cho­les­te­ro­lio, gliu­ko­ zės, kū­no svo­rio ma­ta­v i­mas, hi­per­ten­zi­jos val­dy­mas, taip pat pa­čios ak­tua­liau­sios pa­ slau­gos – vak­ci­na­v i­mas, vais­tų pri­sta­t y­mas į na­mus, net pa­gal­ba me­tant rū­k y­ti.

Lie­tu­va šiuo po­žiū­riu at­si­li­ko – Lie­tu­vos pa­cien­tams far­ma­ci­nės rū­py­bos pa­slau­gos iki šiol ne­priei­na­mos. Vais­ti­nin­kai ofi­cia­ liai, re­mian­tis ga­lio­ju­siais įsta­t y­mais, ne­ bu­vo lai­ko­mi vi­sa­ver­čiais svei­ka­tos prie­ žiū­ros sek­to­riaus dar­buo­to­jais, vei­k iau at­ li­ko vais­tų par­da­vė­jo funk­ci­jas. Maž­daug kaip ka­si­nin­ko pre­k y­bos cent­re.

vi­siš­kai pa­si­ti­ki vais­ti­nin­kais Ki­ta ver­tus, pa­pras­tas žmo­g us, vais­ti­nės lan­k y­to­jas į vais­ti­nin­ką jau ku­rį lai­ką žiū­ ri kaip į kom­pe­ten­tin­gą sa­vo sri­ties pro­fe­ sio­na­lą, ga­lin­t į ne tik pa­teik­ti če­k į, bet ir pa­tar­ti, kaip spręs­ti svei­ka­tos pro­ble­mas.

Prieš ke­le­tą mė­ne­sių „Spin­ter ty­ri­mų“ at­ lik­ta rep­re­zen­ta­t y­v i ša­lies gy­ven­to­jų ap­ klau­sa pa­ro­dė, kad 93 pro­c. Lie­tu­vos gy­ ven­to­jų vi­siš­kai pa­si­ti­k i vais­ti­nin­kais, o

69 pro­c. ap­k laus­tų­jų pa­si­sa­ko už ak­t y­ves­ nį vais­ti­nin­kų įsi­trau­k i­mą į svei­ka­tos prie­ žiū­ros sis­te­mą. Įsit­rau­k i­mas bū­tų itin svar­ bus žings­nis, nes daž­nai vais­ti­nin­kas yra pir­mas ir pa­sku­ti­nis pa­cien­to kon­tak­tas su svei­ka­tos sis­te­ma.

Vais­ti­nė­se ga­li bū­ ti pra­dė­tos teik­ti far­ ma­ci­nės rū­py­bos pa­slau­gos.

Su­lau­kusios pa­keis­tų įsta­t y­mų ir ma­ ty­da­mos to­k į klien­tų pa­si­ti­kė­ji­mą vais­ti­ nės galės teik­ti dau­giau pa­slau­g ų įsi­g yjant vais­tų ar tie­siog patar­ti už­k ly­du­siems lan­ ky­to­jams. Vais­ti­nė­se ga­li bū­ti pra­dė­tos teik­ti far­ma­ci­nės rū­py­bos pa­slau­gos. Far­ ma­ci­nė rū­py­ba – tai gy­dy­to­jo, vais­ti­nin­ko ir gy­ven­to­jo bend­ra­dar­bia­v i­mas, sie­k iant nu­sta­t y­ti ir iš­spręs­ti vi­sas su vais­ti­nių pre­ pa­ra­tų var­to­ji­mu su­si­ju­sias svei­ka­tos pro­ ble­mas, lei­d žian­tis gau­ti re­zul­ta­tų, mak­si­ ma­liai pa­ge­ri­nan­čių gy­ven­to­jo gy­ve­ni­mo ko­k y­bę: di­des­nis pa­cien­tų pa­si­ten­k i­ni­mas svei­ka­tos prie­žiū­ros sis­te­ma, taip pat dar­ bin­g ų me­tų il­gi­ni­mas, ne­dar­bin­g u­mo ma­ ži­ni­mas.

pa­grin­di­nės vais­ti­nin­ko funk­ci­jos Far­ma­ci­nės rū­py­bos pa­slau­gos bus nu­ kreip­tos į ak­tua­lias vi­suo­me­nei pro­ble­mas, tai yra mir­tin­g u­mui nuo šir­dies krau­ja­

Jū­ra­tė Kul­ber­kie­nė, Na­cio­na­li­nės vais­tų pre­ky­bos aso­cia­ci­jos di­rek­to­rė.

gys­lių li­g ų, ser­ga­mu­mui dia­be­tu, lė­ti­nė­mis obst­ruk­ci­nė­mis li­go­mis ma­žin­ti, anks­t y­vai šių ir ki­tų li­g ų diag­nos­ti­kai, suau­g u­sių­jų vak­ci­na­ci­jai tam tik­ro­mis vak­ci­no­mis kaip ki­to­se ša­ly­se.

Vis dėl­to Lie­tu­vo­je pa­grin­di­nės vais­ti­ nin­ko funk­ci­jos, bent iš pra­džių, kol pro­ gra­ma įsi­bė­gės, tu­rė­tų bū­ti kiek ki­to­k ios.

Lė­ti­nių li­g ų at­ve­ju, jei pa­cien­tas var­to­ja dau­giau nei tris ke­tu­ris gy­dy­to­jo pa­skir­ tus vais­tus, vais­ti­nin­kas su­da­r ys far­ma­ci­ nės rū­py­bos pla­ną ir ste­bės pa­cien­to būk­lę, kaip vais­tai var­to­ja­mi, ar svaikata pablogė­ ja, ar pagerėja. Tik pa­blo­gė­jus būklei, pa­ cien­tas bus siun­čia­mas pas gy­dy­to­ją. Vais­ ti­nin­kas ga­lės pa­dė­ti susirgus ne­sun­k iomis ligomis (per­ša­li­mo, virš­k i­ni­mo, aler­gi­jos).

Vais­ti­nin­kas tu­rė­tų pa­rink­ti ir pre­ven­ci­nes prie­mo­nes.

Tai­g i far­ma­ci­nė rū­py­ba leis su­ma­žin­ ti pir­m i­nės svei­k a­tos prie­žiū­ros gran­d ies dar­bo krū­v į ir pa­dės jiems pri­žiū­rė­t i da­ lį pa­cien­t ų, nes, sens­tant vi­suo­me­nei, gy­ dy­to­jų dar­bo krū­v is taip di­dė­ja, kad vis sun­k iau tin­k a­mai pa­si­r ū­pin­t i vi­sais pa­ cien­tais.

55

2014 žiema

Sveikata

Emo­ci­jos kei­čia kvė­pa­vi­mą – Mes kvė­puo­ja­me nuo­lat, ki­taip mir­tu­me.

Ko­dėl rei­kia mo­ky­tis kvė­puo­ti, ko­dėl tai svar­bu?

– Mes kvė­puo­ja­me vi­są gy­ve­ni­mą, to nė ne­jaus­da­mi, ir sun­ku su­vok­ti tą jė­gą, ku­ri glū­di kvė­pa­vi­me. Apie tai kal­ba ab­so­liu­ti dau­gu­ma mo­ky­mų – nuo Se­no­vės Ry­tų iki šiuo­lai­ki­nės me­di­ci­nos.

Bū­da­mas vie­no­kios nuo­tai­kos, žmo­gus kvė­ puo­ja vie­naip, bū­da­mas ki­to­kios – ki­taip.

Iš­gy­ve­na­mos emo­ci­jos nuo­lat da­ro įta­ką ir kei­čia mū­sų kvė­pa­vi­mą. Pa­vyz­džiui, kai mus pa­gi­ria, kvė­pa­vi­mas tam­pa lais­ves­nis, kai kri­ti­kuo­ja – įtemp­tas, su­spaus­tas.

Kvė­pa­vi­mą ga­li­ma pa­ly­gin­ti su nuo­lat te­ kan­čia sro­ve. Kai kū­di­kis ma­žas, ta sro­vė srau­ni, lais­va. Kaip ro­do ma­no pra­kti­ka, jau esant jaunam ga­li at­si­ras­ti įtam­pa kvė­puo­ jant ir vi­sa­me žmo­gaus kū­ne. Tai įvyks­ta dėl nuo­lat iš­gy­ve­na­mų ne­ga­ty­vių min­ čių, emo­ci­jų. Kai kū­nas įsi­tem­pia, vi­daus or­ga­nai ne­gau­na pa­kan­ka­mai de­guo­nies, gi­liau­siuo­se fi­zi­nio kū­no sluoks­niuo­se at­si­ ran­da įtam­pa.

Są­mo­nin­ kvė­pa­vi­mas

ke­lias į sa­vo sie­l Žmo­gaus tik­ro­ji jė­ga – kvė­pa­vi­mas. Kaip van­duo te­ka upė­ mis, taip ir kvė­pa­vi­mo ener­gi­ja te­ka į mus. Kai pa­ma­ty­si­te, kad jums kaž­ko trūks­ta, įkvėp­ki­te. Kai su­pyk­si­te, įkvėp­ki­te ge­ru­mo, kai per­ne­lyg sku­ba­te – ra­my­bės. Taip sa­ko kvė­pa­ vi­mo te­ra­pi­jos meist­rė Da­lia Bea­ta Kas­maus­kai­tė.

TEKSTAS: Da­rius Sė­le­nis

Są­mo­nin­gas kvė­pa­vi­mas – jė­ga, ku­ri iš­ke­lia vis­ką į pa­vir­šių. Tai – tar­si iš­va­ly­ti už­si­kim­šu­sią kriauk­lę.

Įst­ri­go kaž­ka­da per­skai­ty­ti me­di­kų pa­sa­ky­ti žo­džiai: „Bron­chi­nė ast­ma – tai ne tik oro su­lai­ky­mas plau­čiuo­se, tai ne­ri­mo su­lai­ky­ mas vi­du­je.“ Žmo­nės ne­su­si­mąs­to, ko­kią di­de­lę reikš­mę jų fi­zi­nei, emo­ci­nei, dva­si­nei svei­ka­tai tu­ri kvė­pa­vi­mo po­ky­čiai. No­rint bū­ti svei­kam, pir­miau­sia rei­kia at­pa­lai­duo­ti, iš­lais­vin­ti fi­zio­lo­gi­nį kvė­pa­vi­mo me­cha­niz­mą ir vi­są kū­ną nuo jo gi­liau­siuo­se sluoks­niuo­se glū­ din­čios įtam­pos, su­kaup­tos per de­šimt­me­ čius. Juk ji ken­kia psi­cho­lo­gi­nei, emo­ci­nei, dva­si­nei sa­vi­jau­tai.

Įtam­pa kū­ne – už­slo­pin­ti jausmai – Ir vis dėl­to kas yra są­mo­nin­gas kvė­pa­ vi­mas?

56

Ži­no­ji­mas: są­mo­nin­gas kvė­pa­vi­mas, pa­sak Da­lios Bea­tos, kei­čia gy­ve­ni­mo ko­ky­bę.

– Są­mo­nin­gas kvė­pa­vi­mas – tai kvė­pa­vi­mas, kai ži­nau, jau­čiu, su­vo­kiu, kad aš kvė­puo­ ju. Kas­dien žmo­nės kvė­puo­ja au­to­ma­tiš­kai, ne­su­vok­da­mi šio pro­ce­so.

Są­mo­nin­gai kvė­puo­jant dė­me­sys su­telk­tas į kvė­pa­vi­mą. Mūsų netrikdo įvai­rios min­tys, ne­nu­si­ke­lia­me į atei­tį ar praei­tį, esa­me tik šiuo mo­men­tu, kvė­puo­da­mi.

Są­mo­nin­go kvė­pa­vi­mo pra­kti­ka – tai gi­lu­ mi­nį vi­so kū­no at­si­pa­lai­da­vi­mą su­ke­lian­ti pra­kti­ka. Per ją žmo­gus kvė­puo­ja vien­ti­su rit­mu, be pau­zių tarp įkvė­pi­mo ir iš­kvė­pi­ mo, su­telk­da­mas dė­me­sį į kvė­pa­vi­mą. Tai at­pa­lai­duo­ja kū­ną, iš­va­duo­ja iš gi­liau­sios įtam­pos, dau­ge­lį me­tų slo­pin­tų ir už­gniauž­ tų emo­ci­jų, ne­ga­ty­vių min­čių.

2014 žiema

Sveikata

­gas s–

l­ą

Da­lios Bea­tos Kas­maus­kai­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Ko­dėl žmo­nės, at­lik­da­mi kvė­pa­vi­mo prak­ti­ką, ap­si­ver­kia, juo­kia­si ir pa­ti­ria įvai­rių bū­se­nų?

– Kiek­vie­na įtam­pa mū­sų kū­ne – tai už­slo­ pin­tos emo­ci­jos, kaž­ka­da ten nu­sė­du­sios.

Kū­nui at­si­ve­riant ir at­si­pa­lai­duo­jant kaip iš mai­šo ima by­rė­ti vi­sa, kas bu­vo su­kaup­ta.

Daž­nai suau­gu­sie­ji sa­ko vai­kui: „Nu­tilk,

ne­si­juok, čia ne vie­ta juok­tis...“ To­kios pa­ sta­bos pri­ver­čia mus už­si­sklęs­ti ir pa­lie­ka įspau­dus il­gam lai­kui. To­dėl po pra­kti­kos esu gir­dė­ju­si pri­si­pa­ži­ni­mų: „Aš vėl ga­liu juok­tis.“ O jei ir suau­gu­sia­jam kaž­kas nuo­lat kar­to­jo, kad jis men­kas, blo­gas, ir tai pri­li­po kaip naš­ta, kvė­puo­da­mas jis iš­lais­vė­ja, pa­si­kei­čia

su­si­for­ma­vu­sios gi­lu­mi­nės nuo­sta­tos, ku­rios ne­tgi ne to žmo­gaus. Gal­būt jam jas kaž­kas įdie­gė kaip pro­gra­mas.

Są­mo­nin­gai kvė­puo­jant vyks­ta dva­si­niai at­ si­vė­ri­mai. Vi­si dva­si­niai mo­ky­mai sa­ko, kad žmo­gus – ne vien fi­zi­nis kū­nas, bet ir sie­la, to­dėl są­mo­nin­gai kvė­puo­jant ji at­si­pa­lai­duo­ja nuo pa­tir­tų trau­mų su­kel­to skaus­mo.

57

2014 žiema

Sveikata

Už­siė­mi­mai: są­mo­nin­go kvė­pa­vi­mo pra­kti­ka sa­va­ran­kiš­kai ne­re­ko­men­duo­ja­ma, tai ge­riau da­ry­ti kad ir ko­lek­ty­viai, bet ste­bint mo­ky­to­jui.

Įvyks­ta la­bai gi­lus, vi­su­mi­nis at­si­pa­lai­da­ vi­mas, iš­ky­la įžval­gos, su­vo­ki­mai, at­sa­ky­mai į il­gai kan­ki­nu­sius klau­si­mus, pro­ble­mų ­spren­di­mo bū­dai.

– Žio­vau­ti, ne­lai­ky­ti emo­ci­jų sa­vy­je yra ge­rai?

– Žio­vu­lys – tar­si kamš­tis, iš­stu­mia­mas iš or­ga­niz­mo. Pas­te­bė­ki­te, kaip žio­vau­ja jū­sų na­mi­niai gy­vū­nai. Jie, be­je, nie­ka­da ne­bū­na įsi­tem­pę, jie at­si­kra­to įtam­pos žio­vau­da­mi.

To­dėl, jei no­ri­te žio­vau­ti, da­ry­ki­te tai at­ver­ da­mi žan­di­kau­lį, nuo­šir­džiai.

Ne­su­lai­ky­ti nei­gia­mų emo­ci­jų nė­ra ge­rai, nes to­kiu at­ve­ju jos yra tie­siog iš­pi­la­mos kaip pa­maz­gų ki­bi­ras ant ša­lia esan­čių žmo­ nių, juos skau­di­nant.

58

Ge­ra neiš­gy­ven­ti nei­gia­mų emo­ci­jų. No­rint jų pa­tir­ti kuo ma­žiau, ne­rei­kia jų me­tų me­ tais kaup­ti. Są­mo­nin­gas kvė­pa­vi­mas – tar­si to­li­miau­sius kam­pus ir už­ka­bo­rius pa­sie­ kian­ti šluo­ta, va­lan­ti ir plau­nan­ti žmo­gaus fi­zi­nį kū­ną, emo­ci­jas, min­tis, ir, ga­li­ma drą­siai pa­sa­ky­ti, šir­dį.

Ste­bė­ki­te sa­vo kvė­pa­vi­mą – Ko­kie pa­pras­ti kvė­pa­vi­mo pra­ti­mai pa­ dė­tų žmo­gui kas­die­nia­me gy­ve­ni­me?

– Kas­dien kuo daž­niau ste­bė­ki­te sa­vo kvė­pa­vi­mą, įžvel­ki­te ja­me ne tik gy­vy­bi­ nę funk­ci­ją, bet ir daug dau­giau. Ste­bė­ki­te, kaip jis kin­ta, kai jūs esa­te vie­no­je ar ki­to­je

si­tua­ci­jo­je. Bū­da­mi dė­me­sin­gi sa­vo kvė­pa­vi­ mui, jūs ne­lei­si­te jam strig­ti, ne­lei­si­te sau jo su­lai­ky­ti vie­nu ar ki­tu mo­men­tu, to­kiu bū­du ne­lei­si­te at­si­ras­ti įtam­pai kū­ne.

Pa­vyz­džiui, ste­bė­ki­te sa­vo žan­di­kau­lių rau­me­nis: jie itin stip­riai su­lai­ko kvė­pa­vi­ mą, kai in­ten­sy­viai mąs­to­me. Pas­te­bė­ki­te, gal­būt jūs net va­ka­re na­muo­se vaikš­to­ te su­kąs­tais kaip rep­lė­mis žan­di­kau­liais, nes neat­si­pa­lai­duo­ja­te nuo dar­be pa­tir­tos įtam­pos.

Pa­leis­ki­te, at­pa­lai­duo­ki­te žan­di­kau­lius, ir gal­būt pa­ju­si­te no­rą žio­vau­ti. Tuo­met da­ry­ ki­te tai nuo­šir­džiai ir at­vi­rai. Taip at­si­kra­ty­ si­te kaž­ko ne­ga­ty­vaus, ką lig tol ne­šio­jo­tės sa­vy­je. Tai – tik ne­di­de­lis įva­das į kvė­pa­vi­mo pa­sau­lį.

2014 žiema

riu­si įtam­pa jo kvė­pa­vi­mo fi­zio­lo­gi­nia­me me­cha­niz­me. Žmo­gu­je vis­kas su­si­ję, ir jei įtam­pa kvė­puo­jant tę­sia­si il­gus me­tus, žmo­ gus su­ser­ga.

Tar­ki­me, kaž­ką sun­kiai ne­ša ir kry­puo­ja, pri­slėg­tas to ne­šu­lio. Pa­var­gęs klau­sia: kaip iš­si­ties­ti, žings­niuo­ti lais­vai? Žmo­gau, nu­si­ mesk naš­tą, ir ei­si tie­siai, ne­su­si­kūp­ri­nęs.

Daž­nai suau­gu­sie­ji sa­ko vai­kui: „Nu­tilk, ne­si­juok, čia ne vie­ta juok­tis...“ To­kios pa­sta­bos kaž­ką už­da­ro mu­my­se ir pa­lie­ka įspau­dus il­gam lai­kui.

Taip ir kvė­puo­jant. No­rint, kad kvė­pa­vi­ mas tap­tų lais­vas, har­mo­nin­gas, tei­sin­gas, rei­kia at­si­kra­ty­ti įtam­pos. Tai pa­da­ry­ti nė­ra pa­pras­ta. Žmo­gus juk ban­do įvai­riau­sius bū­dus no­rė­da­mas pa­siek­ti gi­lu­mi­nį at­si­pa­ lai­da­vi­mą: šo­ka, pie­šia, plau­kio­ja, spor­tuo­ja, ei­na pa­si­vaikš­čio­ti į miš­ką, ma­sa­žuo­ja kū­ną.

Vi­si šie bū­dai yra ge­ri, tik gi­lu­mi­nio at­pa­lai­ da­vi­mo, kai at­si­kra­to­ma įtam­pos gi­liau­siuo­ se rau­me­ny­se, ne­pa­sie­kia­ma.

Sveikata

Tai su­tei­kia kvė­pa­vi­mo pra­kti­ka. Kas ją iš­ban­dė, man pri­tars. Ko­dėl tik ši pra­kti­ka, pa­klau­si­te? Nes nau­do­ja­mas la­bai su­bti­ lus ir ga­lin­gas inst­ru­men­tas – kvė­pa­vi­mas.

Jis tam­pa tar­si la­ze­ri­niu inst­ru­men­tu, pa­sie­kian­čiu la­bai gi­lius žmo­gaus fi­zi­nio ir ener­gi­nio kū­no klo­dus, nu­šviečiančiu ten glū­din­čius blo­kus ir pa­nai­ki­nan­čiu se­niai įstri­gu­sią įtam­pą.

Iš­mok­ta pa­mo­ka – iš­spręs­ta pro­ble­ma – Ar pa­gal kvė­pa­vi­mą iš­ties ga­li­ma kaž­ką pa­sa­ky­ti apie žmo­gų?

– Taip, be jo­kios abe­jo­nės. Iš sa­vo pra­kti­kos ga­liu pa­sa­ky­ti, kad, pa­klau­siu­si kas­die­nio įpras­to žmo­gaus kvė­pa­vi­mo, ga­liu daug pa­sa­ky­ti apie tą žmo­gų. Bū­tent tai kvė­pa­ vi­me vir­pa. Tai su­vo­kiau po ne vie­nų me­tų in­ten­sy­vaus dar­bo su klien­tais. Ėmiau tai tik­rin­ti ir ty­ri­nė­ti.

Bu­vo toks at­ve­jis. Vie­no pa­žįs­ta­mo me­di­ko kvė­pa­vi­mo pa­klau­siau pu­sę mi­nu­tės. Ir pa­sa­kiau jam apie jį pa­tį, jo el­ge­sio mo­de­ lius. Žmo­gus iš­si­gan­do: to ne­ži­no nie­kas pa­sau­ly­je, ne­jau­gi tai ga­li­ma su­ži­no­ti iš kvė­pa­vi­mo?

Kai ėmiau apie to­kią ga­li­my­bę skelb­ti vie­ šai, ga­vau laiš­ką iš vie­no In­di­jos gy­ven­to­jo.

Anot jo, jo­gai se­niai ži­no­jo, kad kvė­pa­vi­me at­si­spin­di vi­sa, kas yra žmo­gu­je, ir jam bu­vo sma­gu, kad aš tai at­ra­dau pa­ti.

„Shut­ters­tock“ nuo­tr.

Są­mo­nin­go kvė­pa­vi­mo pra­kti­ka sa­va­ran­kiš­ kai, be mo­ky­to­jo, tik­rai ne­re­ko­men­duo­ja­ma dėl la­bai stip­raus po­vei­kio vi­sam or­ga­niz­mui.

Žmo­gau, nu­si­mesk naš­tą – Kas yra ne­tei­sin­gas kvė­pa­vi­mas? Kas svar­bu kvė­puo­jant?

– Žmo­nės ima jaus­ti, kad jų kvė­pa­vi­mas ap­sun­kęs ir jie kvė­puo­ja ne­har­mo­nin­gai, to­dėl atė­ję į kvė­pa­vi­mo se­mi­na­rus ar in­di­ vi­dua­lias kon­sul­ta­ci­jas sa­ko: „Aš kvė­puo­ju ne­tei­sin­gai, pa­dė­ki­te man iš­mok­ti tei­sin­gai kvė­puo­ti.“ Bet iš tie­sų, jei žmo­gus jau­čia, kad jo kvė­ pa­vi­mas pa­ki­tęs, – tai yra tie­siog su­si­da­

Pa­da­ri­niai: iš­kvėp­ti įtam­pą, dau­ge­lį me­tų slo­pin­tas emo­ci­jas, ne­ga­ty­vias min­tis – tai nuo­sta­bu.

59

2014 žiema

Sveikata

– Gy­ve­ni­me vi­sa­da bus įtam­pos, rū­pes­ čių. Tai kaup­sis mu­my­se. Ką da­ry­ti?

– Sun­kiai iš­gy­ve­na­me, kai dėl vis­ko, kas ne­ ga­ty­vaus at­si­tin­ka, kal­ti­na­me ki­tus žmo­nes, pa­sau­lį. Kai mū­sų są­mo­nė orien­tuo­ta į išo­rę, dėl vi­sų sa­vo pro­ble­mų kal­ti­na­me ap­lin­ ki­nius, ban­do­me juos keis­ti, teis­ti, bet tai ne­pa­de­da spręs­ti pro­ble­mų, prie­šin­gai – jų vis dau­gė­ja.

Kai mū­sų są­mo­nė orien­tuo­ta į išo­rę, – dėl vi­sų sa­vo pro­ble­mų kal­ti­na­me ap­lin­ki­nius, ban­do­me juos keis­ti, teis­ti, bet tai ne­pa­de­da spręs­ti pro­ble­mų, prie­šin­gai – jų vis dau­gė­ja.

Da­lios Bea­tos Kas­maus­kai­tės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

60

Mums nuo­lat rei­kė­tų ju­dė­ti gi­les­nio sa­vęs ir pa­sau­lio pa­ži­ni­mo link. Tap­da­mi są­mo­

nin­ges­ni, at­sa­ky­mų į vi­sus iš­ky­lan­čius sun­ ku­mus ieš­ko­me sa­vy­je ir, at­ra­dę pro­ble­mų prie­žas­tis, pa­ma­žu ima­me keis­tis.

Taip mes au­ga­me sa­vo vi­du­mi ir iš­spren­ džia­me tai, ką va­di­na­me pro­ble­mo­mis, ku­rios iš tik­rų­jų yra tik mū­sų gy­ve­ni­mo pa­mo­kos. Vi­si mū­sų sun­ku­mai yra mū­sų au­gi­mo pa­mo­kos.

Kai pa­ga­liau su­vo­kia­me ar iš­moks­ta­me tam tik­rą pa­mo­ką, pro­ble­ma kaž­ko­kiu bū­du iš­si­spren­džia tar­si sa­vai­me. Dau­gu­ma tai esa­me pa­ty­rę. Tai įvyks­ta, kai su­pran­ta­me, ką da­ro­me klai­din­gai sa­vo gy­ve­ni­me.

Vi­sos pro­ble­mos sly­pi mū­sų vi­du­je, mū­sų įsi­ti­ki­ni­muo­se, mąs­ty­mo kli­šė­se, mums te­ rei­kia iš­mok­ti jas su­vok­ti.

Są­mo­nin­gas kvė­pa­vi­mas tam la­bai pa­de­da.

Per kvė­pa­vi­mo pra­kti­ką, kai la­bai gi­liai at­si­ pa­lai­duo­ja kū­nas, kai pro­tas pa­lei­džia se­nus emo­ci­nius įra­šus, žmo­gaus są­mo­nė­je įvyks­ ta vi­di­niai at­si­vė­ri­mai, ir jis pa­jė­gia su­vok­ti tai, ko lig tol ne­su­ge­bė­jo, nes vi­di­nę iš­min­tį bu­vo už­den­gu­sios vi­du­je glū­din­čios emo­ci­ jos: skaus­mas, kan­čia, ne­ga­ty­vios min­tys.

Są­mo­nin­go kvė­pa­vi­mo pra­kti­ka – tai ne tik žmo­gaus kū­ną, bet ir pro­tą, emo­ci­jas, są­mo­ nę gi­liai va­lan­ti pra­kti­ka.

2014 žiema

Sveikata

Jau nuo 2013 m. pa­va­sa­rio Na­cio­na­li­nis krau­jo cent­ras krau­jo kom­po­nen­tais ap­rū­ pi­na vi­sas Kau­no li­go­ni­nes, daug jų tie­kia ir Kau­no kli­ni­koms.

NA­CIO­NA­LI­NIS KRAU­JO CENT­RAS

KAU­NIE­ČIAMS Ne­pa­to­gu­mai bai­gė­si

Kiek­vie­ną die­ną iš Na­cio­na­li­nio krau­ jo cent­ro kau­nie­čiams pa­cien­tams pri­sta­ to­ma vi­du­ti­niš­kai 50 vie­ne­tų įvai­rių krau­jo kom­po­nen­tų. Tai per me­tus su­da­ro apie 20 tūkst. vie­ne­tų – vos ne treč­da­lį bend­rai Na­ cio­na­li­nio krau­jo cent­ro ga­mi­na­mų kom­po­ nen­tų. To­kį kie­kį krau­jo iki šių me­tų va­sa­ ros kau­nie­čiams do­va­no­da­vo ki­tų Lie­tu­vos re­gio­nų do­no­rai, nes Na­cio­na­li­nis krau­jo cent­ras sa­vo pa­da­li­nio Kau­ne ne­tu­rė­jo. Tie­ sa, mo­bi­lios bri­ga­dos iš Vil­niaus vi­sa­da at­ vyk­da­vo į krau­jo do­no­rys­tės die­nas su­ren­ gu­sių kau­nie­čių ko­lek­ty­vus. Šių me­tų bir­že­lį tiek Kau­no do­no­rų, tiek Krau­jo cent­ro ne­pa­to­gu­mai bai­gė­si. Bend­ ra­dar­biau­jant su Kau­no mies­to sa­vi­val­dy­be ir Kau­no mies­to kli­ni­ki­nės li­go­ni­nės va­do­ vy­be, šios li­go­ni­nės pa­tal­po­se, Lais­vės al. 17, bu­vo įsteig­tas Na­cio­na­li­nio krau­jo cent­ro pa­da­li­nys. Sim­bo­liš­ka, kad jis įkur­tas bu­vu­ sio­je Rau­do­no­jo Kry­žiaus li­go­ni­nė­je – ten, kur gi­mė Lie­tu­vos krau­jo tar­ny­ba.

Nau­jas krau­jo do­no­rys­tės taš­kas pa­ge­ri­no są­ly­gas kau­nie­čiams ne tik tap­ti do­no­rais, bet ir tie­sio­giai iš me­di­kų su­ži­no­ti apie krau­jo do­ no­rys­tę, krau­jo ke­liu plin­tan­čias li­gas ar ki­tus žmo­nėms rū­pi­mus svei­ka­tos klau­si­mus. Šio pa­ da­li­nio dar­buo­to­jos – dau­ge­lį me­tų ati­da­vu­sios krau­jo do­no­rys­tei ir pa­žįs­tan­čios vi­sus il­ga­me­ čius do­no­rus, to­dėl jie čia vi­suo­met ma­lo­niai lau­kia­mi. Net jei­gu dar ne lai­kas duo­ti krau­jo,

sve­tin­gos dar­buo­to­jos vi­sus užė­ju­sius pa­vai­šins ar­ba­ta ir sa­vo pa­čių kep­tais ska­nu­my­nais. „Mes kaip šei­ma. Ži­no­me vie­ni ki­tų pro­ble­ mas, pa­si­kal­ba­me apie vai­kus, moks­lus, dar­ bus... Kai ku­riuos pa­žįs­ta­me jau dau­giau nei de­šimt­me­tį, su­si­drau­ga­vo­me. Sma­gu ma­ty­ ti su­grįž­tan­čius be­si­šyp­san­čius vei­dus. Dau­ gu­mos vy­res­nių do­no­rų suau­gę vai­kai taip pat au­ko­ja krau­ją – ma­tyt, ge­ru­mo ge­nas pa­vel­ di­mas. La­bai lau­kia­me šių žmo­nių, taip pat ir tų, ku­rie ne­drįs­ta ar abe­jo­ja – juk mes ir esa­ me tam, kad in­for­muo­tu­me, pa­tar­tu­me, at­sa­ ky­tu­me į bet ko­kius klau­si­mus, ku­rie tik ga­ li kil­ti, iš­gir­dus žo­dį „krau­jas“. Tie­siog užei­ki­te pa­si­kal­bė­ti. Jei­gu žmo­gus dar ne­sub­ren­do do­ no­rys­tei, tik­rai nie­kas jo ne­vers, vis­kas atei­na lai­kui bė­gant“, – kal­bė­jo Na­cio­na­li­nio krau­jo cent­ro gy­dy­to­ja Dai­va Sat­kaus­kie­nė.

Vi­suo­met lau­kia Gy­dy­to­ja D.Sat­kaus­kie­nė tei­gė, kad vi­suo­ met lau­kia ir do­no­rys­tę ska­ti­nan­čių ar do­no­ rus vie­ni­jan­čių or­ga­ni­za­ci­jų na­rių, sa­va­no­rių ar jais no­rin­čių tap­ti as­me­nų. Skir­tin­gai nei krau­jo do­no­rais, sa­va­no­riais ga­li bū­ti vi­si, ne­ prik­lau­so­mai nuo am­žiaus ir svei­ka­tos. „Ak­ty­viau­si, kaip ir vi­sur, – jau­ni­mas, stu­ den­tai. Ge­ru­mu už­kre­čian­tis pa­vyz­dys – spa­lio mė­ne­sį vy­ku­sio ren­gi­nio me­tu neat­ly­gin­ti­nais krau­jo do­no­rais ta­po dau­giau nei 70 A.Stul­ gins­kio uni­ver­si­te­to stu­den­tų“, – jau­nų žmo­nių ini­cia­ty­vu­mu pa­si­džiau­gė D.Sat­kaus­kie­nė.

Pa­sik­vie­tęs Na­cio­na­li­nio krau­jo cent­ro ko­man­dą pa­na­šų pa­vyz­dį pa­ro­dė ir bend­ro­ vės „Callc­re­dit“ ko­lek­ty­vas. „Ti­kiu, kad lai­ kui bė­gant to­kių pa­vyz­džių Kau­ne tik dau­ gės. No­riu pa­ska­tin­ti ug­dy­mo įstai­gų, vi­suo­ me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų, ma­žų ir di­de­lių įmo­ nių at­sto­vus ne­bi­jo­ti įsi­jung­ti į krau­jo do­ no­rys­tės veik­lą – kiek­vie­na to­kia ini­cia­ty­ va pir­miau­sia yra neį­kai­no­ja­ma pa­gal­ba li­ go­niams. Kaip mes sa­ko­me, krau­jo nei nuo me­džio nu­raš­ky­si, nei upė­je pa­sem­si, nei kaip tab­le­tės ne­pa­ga­min­si.“

DONORU TAMPAMA Tik su­vo­kus, jog krau­ją duo­da­me vie­nas ki­ tam, o ne vals­ty­bei, tap­ti do­no­ru pasidaro pa­pras­ta ir leng­va. Be to, ra­miau, nes ne­ži­ no­me, ką mums at­neš ry­to­jus, gal pa­čiam pri­reiks ki­to pa­gal­bos.

Na­cio­na­li­nis krau­jo cent­ras lau­kia krau­jo do­no­rų Kau­ne, Lais­vės al. 17, kiek­vie­ną dar­ bo die­ną nuo 8.30 iki 16 val.

No­rin­čių­jų ini­ci­juo­ti Do­no­rys­tės die­ną sa­vo ko­lek­ty­ve ar­ba tu­rin­čių ki­to­kių idė­jų kon­tak­tinių duomenų lau­kia Na­cio­na­li­nio krau­jo cent­ro Kau­no re­gio­no at­sto­vas Džiu­ gas Balt­ru­šai­tis, tel. 8 650 11 982, e. pa­štas d.baltrusaitis@kraujodonoryste.lt.

61

2014 žiema

Sveikata

Bur­nos hi­gie­nos No­rint džiaug­tis svei­kais dan­ti­mis, bū­ti­ni du da­ly­kai: tai­syk­lin­gi bur­nos hi­gie­nos įgū­džiai ir spe­cia­lis­to pa­gal­ ba. Jis nea­be­jo­ti­nai pa­tars, be įpras­tų prie­mo­nių, nau­ do­ti dar ir vie­no dan­ties bei spe­cia­lius tarp­dan­čių še­pe­ tė­lius ir re­vo­liu­ci­nę prie­mo­ nę – van­dens iri­ga­to­rių.

TEKSTAS: Eve­li­na Zen­ku­tė

Va­lo ne dan­tų pa­sta

Odon­to­lo­gai ne­re­tai gir­di ori­gi­na­lių pa­ cien­tų sam­pro­ta­v i­mų. Pa­v yz­džiui, žmo­nės ste­bi­si, kad, kas­dien va­lant dan­tis, jie vis tiek ap­si­ne­ša, ar­ba juos per­se­k io­jan­čios bė­ dos yra bū­din­gos vi­sai šei­mai. „Ši nuo­mo­nė klai­d in­ga. Tin­k a­mai va­ lant ir pri­ž iū­r int dan­t is, nau­do­jant hi­g ie­ nis­to pa­skir­t as prie­mo­nes, ap­na­š os, ak­ me­nys ir juo­se esan­t ys mik­roor­ga­n iz­mai tie­siog ne­t u­r i ga­l i­my­bės už­si­bū­t i bur­no­je, o vė­l iau tap­t i ka­r ie­so ar pe­r io­don­t i­to prie­ žas­t i­m i“, – sa­kė „Dan­v i­tė plius“ odon­to­lo­ gi­jos kli­n i­kos va­do­vė Ri­t a Ba­r a­naus­k ie­nė.

Anot jos, nė­r a to­k ios dan­t ų pa­s tos ar ska­l a­v i­mo skys­č io, ku­r ie sa­v ai­me su­nai­ kin­t ų, suar­dy­t ų ar iš­t ir­pin­t ų ap­na­š as ir dan­t ų ak­me­n is. Šios prie­mo­nės dau­g iau skir­tos bur­nos gai­v ai pa­lai­k y­t i. Ap­na­š as ir ak­me­n is pa­š a­l i­na ne pa­s ta – tai ga­ li­ma pa­d a­r y­t i tik me­cha­n iš­k ai.

Įp­ras­tas še­pe­tė­lis ne­veiks­min­gas

„Be kas­dien nau­do­ja­mo di­de­lio dan­tų še­ pe­tė­lio, pa­pil­do­mai siū­lo­mas vie­no dan­ties še­pe­tė­lis, o tarp­dan­čių siū­lą rei­kė­tų keis­ ti į spe­cia­liai kiek­v ie­nam žmo­g ui pa­rink­tus tarp­dan­čių še­pe­tė­lius“, – pa­ta­rė šios kli­ni­ kos bur­nos hi­gie­nis­tė Sand­ra Grikš­tai­tė. Šį dan­tų va­ly­mo me­to­dą pa­siū­lė vo­k ie­čių odon­to­lo­gas, 15 me­tų pa­sky­ręs dan­tų va­ly­ mo ty­ri­mams.

Paaiš­kė­jo, kad įpras­tu še­pe­tė­liu dan­tis iš­ va­lo­me tik 30 pro­c., to­dėl lie­ka ap­na­šų, ku­ rio­se yra bak­te­ri­jų. To­k iu bū­du su­da­ro­mos pui­k ios są­ly­gos joms dau­gin­tis. Be to, jei žmo­g us nau­do­ja di­de­lį ir kie­tą dan­tų še­pe­ tė­lį, jis ga­li pa­žeis­ti dan­te­nas. „Klau­sian­tiesiems, ko­dėl nau­jas dan­tų va­ly­mo bū­das yra ge­res­nis, daž­nai pa­tei­k ia­ me pa­v yz­dį: su­sta­t y­k i­te į ei­lę ke­tu­rias po­ras ba­tų ir va­ly­k i­te juos vie­nu še­pe­čiu. Nu­va­

Pre­ven­ci­ja: bur­nos hi­gie­na, už­ker­tan­ti ke­lią rim­toms li­goms, kai­nuo­ja pi­giau nei vė­liau dan­tis gy­dy­ti. „Shut­ters­tock“ nuo­tr.

62

2014 žiema

sveikata

s per­vers­mas ly­si­te tik ba­tų vir­šų, o šo­nai liks ne­šva­r ūs.

Pa­na­ši si­tua­ci­ja yra ir su žmo­gaus dan­ti­ mis. Įp­ras­tas dan­tų še­pe­tė­lis ne­pa­sie­k ia vi­ sų iš­va­ly­ti bū­ti­nų vie­tų, to­dėl re­ko­men­duo­ ja­mos pa­pil­do­mos prie­mo­nės“, – paaiš­k i­no S.Grikš­tai­tė.

Nau­ji bū­dai – efek­ty­vūs Kad dan­t ys bū­tų pre­ci­ziš­kai iš­va­ly­ti, siū­lo­ mi vie­no dan­ties ir tarp­dan­čių še­pe­tė­liai.

Va­lan­tis dan­tis nau­juo­ju me­to­du šis pro­ce­ sas trun­ka apie 10 mi­nu­čių. Šias prie­mo­ nes rei­k ia iš­si­rink­ti kar­tu su odon­to­lo­g u ar bur­nos hi­gie­nis­tu, nes svar­bu tiks­liai nu­ sta­t y­ti tarp­dan­čių dy­dį. „Vie­no dan­ties še­pe­tė­liu dan­tis už­ten­ka iš­ si­va­ly­ti kar­tą per die­ną, ge­riau­sia tai pa­da­ry­ ti va­ka­re. Dan­tų pa­stos nau­do­ti nė­ra bū­ti­na.

Van­de­niu su­drė­kin­tu še­pe­tė­liu su pa­sta ar be jos kruopš­čiai nu­va­lo­mas kiek­vie­nas dan­tis iš abie­jų pu­sių. Pa­tik­rin­ti, ar tin­ka­mai iš­va­ly­

ta, pa­de­da lie­žu­vis. Jei dan­tų pa­vir­šius bū­na sli­dus, va­di­na­si, dar­bas baig­tas“, – tei­gė R.Ba­ ra­naus­kie­nė.

Van­dens iri­ga­to­rius, du­šas – dar vie­nas per­vers­mas dan­tų prie­žiū­ros prie­mo­nių gau­so­je. Šis apa­ra­tas sti­mu­liuo­ja dan­te­nas, van­dens sro­vė iš­plau­na mais­to li­ku­čius, su­ si­kau­pu­sius po til­ti­niais pro­te­zais, ap­link imp­lan­tus, iš­va­lo­mos ki­še­nės, sun­k iai pa­ sie­k ia­mos vie­tos.

Be kas­dien nau­do­ja­mo di­de­ lio dan­tų še­pe­tė­lio, pa­pil­do­ mai siū­lo­mas vie­no dan­ties še­pe­tė­lis, o tarp­dan­čių siū­lą rei­kė­tų keis­ti į spe­cia­lius tarp­ dan­čių še­pe­tė­lius.

Pa­de­da iš­veng­ti li­gų Du kar­tus per me­tus re­ko­men­duo­ja­ma at­ lik­ti ir bur­nos hi­gie­ną. At­lik­da­mas pro­ce­ dū­rą spe­cia­lis­tas pa­ša­lins ak­me­nis, ap­na­ šas, nu­purkš ir nu­po­li­ruos dan­tų pa­v ir­šių, pa­mo­k ys in­di­v i­dua­lios hi­gie­nos įgū­džių ir su­pa­žin­dins su nau­jo­vė­mis.

Kli­ni­kos „Dan­v i­tė plius“ gy­dy­to­ja odon­ to­lo­gė Mar­ga­ri­ta Ci­buls­k ie­nė pa­brė­žė, kad už­ker­tan­ti ke­lią rim­toms li­goms bur­nos hi­

gie­na kai­nuo­ja pi­giau nei vė­les­nis dan­tų gy­dy­mas.

Anot jos, pa­si­r ū­pin­ti pro­fe­sio­na­lia bur­ nos hi­gie­na pa­ta­ria­ma prieš bet ko­k ią dan­ tų tvar­k y­mo pro­ce­dū­rą: pro­te­za­v i­mą, imp­ lan­ta­v i­mą ar gy­dy­mą. Taip už­tik­ri­na­ma, kad at­lik­to dar­bo re­zul­ta­tais bus ga­li­ma džiaug­tis il­gai.

PRP te­ra­pi­ja –

są­na­rius gy­do jū­sų pa­ties krau­jas Gal­būt jums jau siū­lo­ma at­lik­ti są­na­rio ope­ra­ci­ją? Vis dėl­to dar abe­jo­ja­te – ope­ra­ci­ja skaus­min­ga, gi­ji­mo pro­ce­sas il­gas.

Ge­ras spren­di­mas yra pa­sau­ly­je pla­čiai nau­ do­ja­mas ir efek­ty­vus są­na­rių gy­dy­mo, už­ de­gi­mo bei skaus­mo mal­ši­ni­mo me­to­das – PRP in­jek­ci­jos są­na­rio sri­ty­je!

Kaip są­na­rius vei­kia PRP? Ty­ri­mais nu­ sta­ty­ta, kad PRP sėk­min­gai gy­do ir mal­ši­ na skaus­mą, esant be­veik vi­soms de­ge­ne­ ra­ci­nėms są­na­rių li­goms – ke­lio, klu­bo, al­ kū­nės, čiur­nos ar pe­ties, vi­sų fa­ce­ti­nių są­ na­rių sri­ty­je, saus­g ys­lių už­de­gi­mą, pa­tem­ pi­mą (Achi­lo saus­g ys­lės, dis­kom­for­tas al­ kū­nės ir pe­ties sri­ty­je ju­dant), os­teoart­ri­ to su­kel­tus pa­žei­di­mus, skaus­mą, trau­mas ir ran­dus. Štai ko­dėl šią te­ra­pi­ją labai pa­mė­go vy­res­ nio am­žiaus žmo­nės, tu­rin­tys są­na­rių pro­

ble­mų, spor­ti­nin­kai ir daug fi­ziš­kai dir­ban­ tys, trau­mas pa­ti­rian­tys as­me­nys.

Vie­na PRP pro­ce­dū­ra ar­ba jų kur­sas – ir ju­dė­ji­mo dis­kom­for­tas dings­ta, už­de­gi­mas ap­malš­ta, o skaus­mas praei­na!

PRP te­ra­pi­ja (trom­bo­ci­tais pa­pil­dy­tos plaz­mos in­jek­ci­jos) – na­tū­ra­li, ypač veiks­ min­ga, bе jo­kio ša­lu­ti­nio po­vei­kio: • pacientą (t. y. jus) gydo jo paties krau­ jas – tai centrifugavimo būdu išgauta iš paties paciento kraujo aukšta tromboci­ tų koncentracija, kuri injekuojama tiesiai į sąnarį; • saugi ir neskausminga procedūra, nepa­ stebėta jokių alerginių reakcijų ar infek­ cijų rizikos;

• natūralūs teigiami sąnarių, audinių, kremzlių gijimo pokyčiai, regeneracija be jokių che­ minių medžiagų ar chirurginės intervencijos.

PRP te­ra­pi­jos re­ko­men­duo­ja­mas pro­ce­ dū­rų kur­sas są­na­riams gy­dy­ti – trys in­jek­ci­ jos (su in­ter­va­lais) kas mė­ne­sį.

At­sik­ra­ty­ki­te są­na­rių skaus­mo ir dis­kom­ for­to pa­čiu na­tū­ra­liau­siu bū­du – PRP te­ra­ pi­jos pro­ce­dū­ro­mis!

Kli­ni­ko­je at­lie­ka­mos IN­JEK­CI­JOS Į SĄ­ NA­RĮ SU HIA­LU­RO­NO RŪGŠ­TI­MI. Iki gruo­džio 31 d. in­jek­ci­jos į są­na­rį su hia­lu­ ro­no rūgš­ti­mi UŽ PU­SĘ KAI­NOS! Gy­dy­to­jo chi­rur­go kon­sul­ta­ci­ja ne­mo­ka­ma.

Re­gist­ra­ci­ja tel.: 8 5 212 4433, 8 652 28 008 www.fu­tu­ra­ge.lt.

63

2014 žiema

sveikata

Sa­va­no­riai at­lie­ka ki­tiems rei­ka­lin­gą dar­bą be jo­kio at­ ly­gio. To­kių žmo­nių, pa­siau­ ko­ju­sių ki­tiems, jau dir­ba Kau­no grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sto­ty­je. Po­kal­bis apie tai – su šios me­di­ci­nos įstai­gos va­do­vu Ne­ri­ju­mi Mi­ke­lio­niu.

Pilietiškas: Kauno meras A.Kupčinskas Greitosios medicinos pagalbos stoties direktoriui N.Mikelioniui rodė, kad moka teikti pirmąją medicinos pagalbą.

TEKSTAS: Jus­tė Ki­bu­ry­tė Fotografija: Evaldas Virketis

Bū­ti sa­va­no­riu –

pa­ti kil­niau­sia mi­si­ja – Ką pas jus vei­kia sa­va­no­riai?

– Kau­no grei­to­sios me­d i­c i­nos pa­g al­b os sto­t y­j e sa­va­no­r iai neat­ly­g in­t i­nai tal­k i­na me­d i­kams, ski­r ia da­l į sa­vo lai­ko ir ener­ gi­j os vi­suo­me­nės la­bui, kar­tu su me­di­ kais vyks­t a pas juos kvie­č ian­č ius li­go­n ius ir pa­de­d a teik­t i bū­t i­ną­j ą me­d i­c i­nos pa­gal­b ą ne­l ai­mės iš­t ik­t iems, stai­g a su­s i­ rgu­siems, pa­t y­r u­siems trau­mas. Sa­v a­no­ riai ne­gau­na tie­sio­g i­nės nau­d os, ta­č iau įgy­j a nau­j os pa­t ir­t ies, ži­n ių ir įgū­d žių, pa­t i­r ia mo­ra­li­nį pa­s i­ten­k i­n i­mą, at­r an­d a nau­jų drau­gų.

– Ar jau se­niai taip yra?

– Sa­va­no­rys­tė mū­sų sto­ty­je pra­dė­ta dieg­ti va­sa­rą, lie­pos mė­ne­sį. Be­je, šia pra­sme esa­ me vie­nin­te­lė grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sto­tis Lie­tu­vo­je. Sa­va­no­rių veik­la įre­gist­ruo­ ta, su jais su­da­ry­tos su­tar­tys, jau ap­mo­ky­ti 77 tar­nau­ti ki­tiems pa­si­ry­žę žmo­nės. No­rą bū­ti sa­va­no­riais pa­reiš­kia vis dau­giau jau­nų žmo­nių, ta­čiau už­trun­ka lai­ko, kol jie pa­ ren­gia­mi šiai kil­niai veik­lai.

me­di­ci­ną ir no­rin­tys pa­si­tik­rin­ti, iš­ban­ dy­ti sa­ve. Stu­den­tai me­di­kai ši­taip sie­kia įgy­ti pra­kti­nių ži­nių, da­ly­vau­ti tik­ruo­se įvy­kiuo­se ir teik­ti ne teo­ri­nę, o tik­rą pa­ gal­bą. Sa­va­no­riais yra ir ki­tų uni­ver­si­te­tų stu­den­tai, Ka­ra­liaus Min­dau­go pro­fe­si­nio mo­ky­mo cent­ro moks­lei­viai. Yra ir vy­res­ nio­sios kar­tos įvai­rių pro­fe­si­jų žmo­nių: tar­nau­to­jų, vai­ruo­to­jų, net moks­lo dar­ buo­to­jų.

– Sa­va­no­riai – kas jie?

– Tai moks­lei­viai, ke­ti­nan­tys stu­di­juo­ti

– Ko­kios sa­vy­bės bū­ti­nos sa­va­no­riui?

– Sa­va­no­rys­tei pa­siau­ko­jan­tis žmo­gus ne­

Bendražygiai: Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojai jau sulaukė būrio talkininkų – savanorių, pasišventusių gyvybės gelbėjimui.

64

2014 žiema

ga­li tu­rė­ti blo­gų įpro­čių ar sa­va­nau­diš­kų ke­ti­ni­mų. Pri­va­lo bū­ti ne­ša­liš­kas, ge­ra­no­ riš­kas, sau­go­ti pa­cien­tų pa­slap­tis, skir­ti šiai veik­lai bū­ti­no lai­ko, fi­zi­nių jė­gų ir su­vok­ti at­sa­ko­my­bę už sa­vo veiks­mus.

– Ar jau ga­li­te įver­tin­ti to­kių tal­ki­nin­kų pa­ra­mos nau­dą?

– Nea­be­jo­ja­me sa­va­no­r ys­tės pra­smin­gu­ mu, nau­da gy­dy­mo įstai­gai. Nau­dą bū­tų sun­ku įver­tin­ti pi­ni­gais. Sa­va­no­riš­kas dar­bas yra vie­nas iš bū­dų stip­rin­ti mū­sų pa­jė­gu­mą. Grei­to­sios pa­gal­bos me­di­kų bri­ga­dą daž­niau­siai su­da­ro du as­me­nys, o il­ga­me­tė pa­tir­tis ro­do, kad esant su­dė­ tin­ges­nei si­tua­ci­jai įvy­kio vie­to­je rei­kia pa­gal­bi­nin­kų. Ten­ka pa­si­telk­ti dau­giau ran­kų, kai li­go­nį rei­kia per­kel­ti, pa­neš­ti, imo­bi­li­zuo­ti, gai­vin­ti, sau­giai pervežti.

Tuo­met sa­va­no­rių pa­gal­ba la­bai rei­ka­ lin­ga. Sa­va­no­riai, be­tar­piš­kai bend­rau­ da­mi su mū­sų dar­buo­to­jais, tam­pa tar­si ko­lek­ty­vo na­riais, o me­di­kai jau­čia dar di­des­nę at­sa­ko­my­bę mo­ky­da­mi juos, da­ ly­da­mie­si pa­tir­ti­mi. Sa­va­no­riai, da­ly­vau­ da­mi sun­kia­me ir at­sa­kin­ga­me pa­gal­bos tei­ki­mo pro­ce­se, daž­nai kei­čia po­žiū­rį į ne­lai­mės iš­tik­tą žmo­gų, so­cia­li­nius vi­suo­ me­nės skau­du­lius, į grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos dar­buo­to­jų pa­siau­ko­jan­tį dar­bą.

Tei­gia­mas po­žiū­ris, per­duo­da­mas šeimos nariams, drau­gams, bend­ra­dar­biams.

– O kaip jū­sų va­do­vau­ja­mos me­di­ci­nos pa­gal­bos sto­ties dar­buo­to­jai ver­ti­na sa­va­ no­rius?

– Tik tei­gia­mai. Atė­ję jau­ni žmo­nės, tu­ rintys nau­ją po­žiū­rį į dar­bą, tar­si pri­ver­čia pa­si­temp­ti vi­sus dar­buo­to­jus. Sa­va­no­riai ne­pre­ten­duo­ja į jų dar­bo vie­tas, bet atei­na iš­ties­ti pa­gal­bos ran­ką, to­dėl vyks­ta gra­žus bend­ra­dar­bia­vi­mas. No­riu pa­dė­ko­ti mū­sų Grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sto­ties sa­va­ no­riams už do­rą pa­gal­bą, už jų ne­sa­va­nau­ diš­ku­mą, ryž­tą tar­nau­ti mies­to žmo­nėms, už kil­nią mi­si­ją.

Kvie­čiu vi­suo­me­nę su­si­do­mė­ti sa­va­no­riš­ ka veik­la ir atei­ti į Kau­no mies­to grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sto­tį. Tai pui­ki ga­li­ my­bė pa­dė­ti ne­lai­mės ar li­gos už­klup­tiems žmo­nėms, iš ar­ti pa­žin­ti me­di­kų dar­bą, įsi­trauk­ti į vi­suo­me­ni­nę veik­lą.

Padėkoti pirmiesiems savanoriams pas mus buvo atvykęs Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas. Jis pasitikrino gai­ vinimo žinias, kurių, įrodė, turi pakan­ kamai.

Sveikata

pla­ce­bas a d e d a p s ­ i­kiam Net ir kūd

J

AV pa­skelb­tas ty­ri­mas, ku­ris įro­do pla­ce­bo efek­t y­v u­mą gy­dant ko­su­ lį net kū­di­k iams. Pla­ce­bas, kai ski­ ria­mas gy­dy­mas ne­tik­rais vais­tais, duo­da nau­dos, ir žmo­g us pa­sveiks­ ta grei­čiau, nes, spe­ cia­lis­tų tei­gi­mu, tei­gia­mai vei­k ia įsi­ti­k i­ni­mas.

Pa­si­ro­do, kad pla­ce­bas pa­de­da net kū­di­k iams. Žur­na­le „JA­M A Pe­diat­rics“ ap­ra­šo­mas ty­ri­mas, ku­ria­me da­ly­va­vo 119 ko­su­lio ka­muo­ja­mi vai­kų nuo 2 mė­ ne­sių iki 4 me­tų am­žiaus. Da­liai jų prieš mie­gą duo­da­vo iš­ger­ti aga­v ų sul­čių, da­ liai – pla­ce­bo, o li­ku­siems – nie­ko.

Jau ki­tą die­ną ge­riau­siai jau­tė­si tie, ku­rie ga­vo aga­v ų sul­čių (ofi­cia­liai ne­ pri­pa­žin­tas ho­meo­pa­ti­nis vais­tas nuo ko­su­lio). Blo­giau­siai jau­tė­si vai­kai, ku­ rių ne­g y­dė nie­kaip. Tie, ku­rie var­to­ jo pla­ce­bą (pa­pras­tas sul­tis) ko­sė­jo ma­ žiau ir jau­tė­si ge­riau už nie­kaip ne­g y­dy­ tus vai­kus.

­ą struk­tūr ų ­n e g ­ e m s ­si­ja kei­čia Vai­kų dep­re suau­g u­sių­jų in­su­la taip

V

ai­kams, ku­riems, esant iki­mo­ kyk­li­nio am­žiaus, bu­vo diag­ no­zuo­ta dep­re­si­ja, pra­sčiau vys­ to­si in­su­la (lot. sa­la) – sme­ge­nų da­lis, at­sa­kin­ga už emo­ci­jas.

Vie­nas iš dep­re­si­jos po­ž y­mių – stip­ rus vai­ko kal­tės jaus­mas. Mū­sų vi­suo­ me­nė­je tai lai­ko­ma la­biau pri­va­lu­mu nei trū­ku­mu, ta­čiau be rei­ka­lo.

Va­šing­to­no (JAV) uni­ver­si­te­to moks­ li­nin­kai įro­dė, kad tie vai­kai, ku­riuos 3–6 me­tų ka­ma­vo pa­to­lo­gi­nis kal­tės jaus­mas, vė­liau in­su­la bu­vo ma­žes­nė nei ki­tų vai­kų. Anks­čiau at­lik­tais ty­ri­mais bu­vo įro­dy­ta, kad dep­re­si­ja ser­gan­čių

J

pat ma­žes­nė nei svei­kų bend­raam­žių.

Ty­ri­me, ku­ris vy­ko ke­le­rius me­tus, da­ly­va­vo 129 vai­kai. Iš jų 47 bu­vo diag­ no­zuo­ta kli­ni­k i­nė dep­re­si­ja. Dau­giau nei pu­sę ti­ria­mų­jų ka­ma­vo pa­to­lo­gi­nis kal­ tės jaus­mas. Pa­v yz­džiui, įė­ję į kam­ba­rį ir pa­ma­tę kaž­k ie­no su­dau­žy­tą lem­pu­tę, vai­kai im­da­vo at­si­pra­ši­nė­ti. Taip pat el­ gė­si tik kas penk­tas ne­ser­gan­tis vai­kas.

Kai ty­ri­mo da­ly­v iams su­ka­ko sep­t y­ ne­ri me­tai, jiems kas pu­sant­r ų me­tų, iki 13 me­tų, bu­vo ske­nuo­ja­mos sme­ge­nys.

Nu­sta­t y­ta, kad dep­re­si­ja sir­g u­sių vai­kų in­su­la ano­ma­liš­kai ma­ža. Be to, li­ga net ir užau­g us neiš­nyks­ta.

­o o­dai gyd u n s o d ­ ė ­ t š Vo­ro pauk das, ku­ris blo­kuo­ja kai

ei­g u su­si­ža­lo­jo­te kremz­lę, su­si­kaup­ ki­te il­gam ir su­dė­tin­gam gy­ji­mo pro­ce­sui. Ta­čiau yra guo­džian­čių ži­nių: gy­dy­mo me­to­dai ar­ti­miau­siu me­tu ga­li tap­ti efek­t y­ves­ni.

Vo­ro paukš­tė­dos nuo­dai ne tik pa­de­ da nu­mal­šin­ti skaus­mą, bet ir spar­ti­na kremz­lių gi­ji­mo pro­ce­są.

Du­ke (JAV) uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kai nu­sta­tė, kad są­na­rių kremz­lė­se yra ner­ vų ga­lū­nės, ku­rios lei­džia pa­jus­ti skaus­ mą. Kai kremz­lė yra pa­žei­džia­ma, bū­tent skaus­mas tam­pa sig­na­lu, liu­di­jan­čiu pra­ si­dė­ju­sį kremz­lės iri­mo pro­ce­są.

Vo­ro paukš­tė­dos nuo­dai šį skaus­ mą neut­ra­li­zuo­ja. Nuo­duo­se yra pep­ti­

kuriuos bal­t y­mus. Jie jau­čia me­cha­ni­nį po­vei­k į or­ga­nų ląs­te­lėms. Pa­v yz­džiui, vieni sig­na­li­zuo­ja, kad šla­pi­mo pūs­lė yra per­pil­dy­ta, o kiti – kad prie ga­lū­nės kaž­kas leng­vai pri­si­lie­tė.

Tie­sa, ty­ri­mo me­tu ne­bu­vo nau­do­ja­ mi nei tik­ri nuo­dai, nei gy­vo žmo­gaus kremz­lės. Ir kremz­lių ląs­te­lės, ir GsM­ Tx4 mo­le­ku­lė bu­vo užau­gin­ti la­bo­ra­to­ri­ jo­je. Pastarajai pa­v y­ko blo­kuo­ti bal­t y­mų dar­bą, kar­tu kremz­lė ta­po at­spa­res­nė me­cha­ni­niam po­vei­k iui ir grei­čiau gi­jo. Ži­nant, ko­k ias mo­le­ku­les ir kaip rei­ kia pa­veik­ti, ga­li­ma pra­dė­ti kli­ni­k i­nius vais­tų tyrimus, paukš­tė­dos nuo­dų pa­ grin­du.

65

2014 žiema

Sveikata

Vertikaliai: 1. Audinio organas, traukydama­ sis sukeliantis judesius. 2. Ragenos uždegimas.

3. Gydytojas, habilituotas daktaras, profesorius, terapeutas, reumatologas, pulmonologas Alfre­ das ... . 4. Akmenligė kitaip. 5. Nervinis mazgas (nervinių ląstelių telkinys). 6. Kelių dantų pro­ tezas. 9. Kuršių marių žuvis. 14. Vaistinis, nuo­ dingas augalas nariuotais stiebais ir menturio pavidalo šakelėmis. 15. Užpakalinė galvos da­ lis. 16. Gydytoja, onkologė. 17. Didelė apsisiau­ čiama skara. 20. Vaistas nuo gerklės skausmo ir uždegimo (pav.). 21. Skrandžio gleivinės užde­ gimas. 24. Veiksmo, raidos kelias. 25. Smulkūs,

kvapūs higieniniai ar kosmetiniai milteliai.

26. Apatinė rankos pusė aukščiau alkūnės.

27. Priekinė skaidri akies obuolio išorinio dan­ galo dalis. 29. Žmogaus judėjimo organas (ran­ ka, koja).

Horizontaliai: 7. Dažinis krūmas geltonais žie­ dais, rūgščiomis vitaminingomis uogomis.

8. Organas, kuriame susidaro limfocitai ir iš limfos šalinami svetimkūniai. 10. Kardiologas, profesorius, knygos „Klinikinė elektrokardio­ grafija“ autorius. 11. Sofa be atlošo. 12. Straz­ danos kitaip. 13. Limfinių mazgų ar liaukų pa­

kenkimas. 18. Daugiametė svogūninė daržo­ vė, vaistinis augalas. 19. Išorinė nosies dalis.

22. Dengiamasis audinys. 23. Pirmasis kaklo slankstelis. 28. Raudonas kraujotakos skystis.

30. Ligoninės kambarys ligoniams. 31. Ūminė užkrečiama liga, pasireiškianti kvėpavimo takų uždegimu ir dideliu karščiavimu. 32. Vaistinis pipirais kvepiantis kartuolinių šeimos augalas dideliais lapais, raudonais žiedais. 33. Viršutinė priekinė gerklų kremzlė. 34. Ūminė, užkrečia­ ma vaikų liga.

Sudarė Gintautas Muraška

Norėdami laimėti „Microlife“ kraujospūdžio matuoklį ar maisto papildų „Gastroval“, atsakymus iki 2014 m. gruodžio 31 d. siųskite: „Kauno diena“, I.Kanto g. 18, Kaunas; „Klaipėda”, Naujojo Sodo g. 1A, Klaipėda, arba e. paštu info@kaunodiena.lt. Nurodykite miestą, telefoną arba e. pašto adresą.

Nugalėtojus išrinksime burtais ir paskelbsime 2015 m. sausio 9 d. dienraščiuose „Kauno diena“ ir „Klaipėda“ bei informuosime asmeniškai.

66

KALĖDINIŲ DOVANŲ IDĖJOS 3

ainą k 2 A už ERM

i, o OD is BI už dv te kę tr kėsite ą) gausi n i r i o i Išs es m iaus prekiąją (pig treč anų. dov

1+1 dovannąaBIOCELL a arb vie Perkant ntra tokia pati kaukę, a – dovanų. pigesnė

-30 % nuolaida Visoms CUTRIN plaukų priežiūros priemonėms

a

olaid u n % ijai

-20e“ produktų lin „Bab

Pasiūlymas galioja 2014 12 01–2015 01 09, perkant vaistinėje, pateikus kortelę MEDUS, arba internetu www.eurovaistine.lt. Nuolaidos nesumuojamos.

UAB EUROVAISTINĖ pasilieka teisę bet kada keisti akcijos sąlygas. Prekių kiekis ribotas.