2015 01 durys by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2015 SAUSIS / Nr.1(13)

„Klaipėdos“ laikraščio mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2015 sausis / Nr. 1(13) www.durys.daily.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2015 UAB „Sorestum“ SPAUSDINO UAB „Diena Media Print“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Turinys MUZIKA Daiva JANAUSKAITĖ. V.Nemaniūną mokiniai vadina trimitininkų kalviu

Laima SUGINTIENĖ. Pašėlęs muzikinių žanrų suktinis

TEATRAS Jovita NAVICKAITĖ. J.Butkytė: kankinu save tol, kol blokai išnyksta

Akvilė EGLINSKAITĖ. Tamsos žaidimas

Radvilė ZINKEVIČIŪTĖ. Tai, ko blaivus nesuprasi

SUSITIKIMAI Kristina SADAUSKIENĖ. E.Umanskis: man svarbios visuomenės problemos

PARODŲ SALĖSE Karina KARAJEVA. Rusijos medijų menas

ATMINIMAS Dalia BIELSKYTĖ. Grafiko darbų paroda subūrė Klaipėdos menuomenę

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Sukant Vilučio vilkelį

Skelbiamas haiku konkursas

Algis KUKLYS. Žvaigždžių šviesa

ISSN 2351-5848

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ. Eilėraščiai

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Jimas CRACE’AS. Kalbančioji Kaukolė

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys, 2015 4 psl. – Nerijaus Jankausko nuotr.

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Dėmesio! Skelbiamas jaunųjų kūrybos konkursas

Marija ASTROMSKAITĖ. Šešėlių teatras

ŽURNALĄ REMIA

KINAS Aivaras DOČKUS. „Hobito“ trilogijos finalas – be pasakos magijos

LAURAI Spaudos projektui „Kultūros ir meno žurnalas „Durys“ 2015 m.“ SRTRF skyrė 60 tūkst. eurų finansinę paramą

Įvertintas M.L.Rėzos premija

KONTEKSTAI Sondra SIMANAITIENĖ. K.Donelaičio metai per vieną dieną

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Pamėgtais maršrutais po senąją Klaipėdą ir jos apylinkes

60 3

MUZIKA

V.Nemaniūną mokiniai vadina trimitininkų kalviu Pusę amžiaus pedagogo darbą dirbantis Virgilijus Nemaniūnas (g. 1941) Lietuvoje pagarsėjo, kaip pagrindinis trimitininkų kalvis, sugebantis įpūsti savo mokiniams muzikanto dvasią. Didžioji dalis garsiausių Lietuvos trimitininkų yra būtent šio pedagogo auklėtiniai, iki šiol su didžiuliu dėkingumu prisimenantys savo alma mater – Stasio Šimkaus konservatoriją ir tėvą atstojusį mokytoją V.Nemaniūną.

Daiva JANAUSKAITĖ

Svajojo būti muzikantu – Koks buvo jūsų paties kelias į profesionalaus muziko gyvenimą? – Esu kilęs iš Šiaulių. Tada, kai mokiausi, mano mokykla vadinosi Pirmąja vidurine. Joje buvo pučiamųjų instrumentų orkestras, ir būtent jame pradėjau groti, tai buvo mano muzikinio kelio pradžia. Baigęs devynias bendrojo lavinimo mokyklos klases, draugo Teisučio Saldausko paagituotas, įstojau į muzikos technikumą. Norint patekti į konservatoriją tada reikėjo gauti kelių dėstytojų rekomendacijas, tik taip įgydavome teisę paduoti dokumentus. Be vargo įveikiau visus šiuos reikalavimus. Kaip ir visi studentai, mokydamasis svajojau apie atlikėjo karjerą. – Vis dėlto atlikėju netapote. Kaip ir kodėl pasikeitė jūsų planai? – Visai neilgai pasimokiau ir buvau paimtas į tarybinę kariuomenę. Pakliuvau į Dobelės (Latvijoje) tankistų mokyklą. Grįžau po trejų metų, baigiau mokslus, 4

bet jaučiau, kad tas armijoje praleistas laikas man, kaip muzikantui, buvo didžiulė praraja. Daugeliui muzikų kariuomenė sugadino gyvenimą. Pamenu vieną talentingą pianistą, kuris tarnavo povandeniniame laivyne. Jis grįžo be plaukų ir visiškai nebegalėjo groti. Aš taip pat turėjau sveikatos problemų. Be to, mane nupurtydavo mintis, kad gali tekti visą gyvenimą sėdėti orkestro duobėje, vos ne rūsyje. Žodžiu, susidėjo ne viena priežastis, kodėl netapau atlikėju. Esu girdėjęs pasakymų, kad pataikiau pasirinkęs pedagogo kelią. Taigi baigęs mokslus vedžiau ir su žmona apsigyvenome Telšiuose. Dirbau vaikų muzikos mokykloje ir kultūros namuose. O po kelerių metų persikėlėme į Klaipėdą. – Ar visada, mokydamas būsimąjį muzikantą, pedagogas gali tikėtis sėkmės? – Ne visi mano mokiniai tapo muzikantais, tad ne visada man, kaip mokytojui, sekėsi. Ne vienas metė mokslus. Pirmiausia turi tą jauną, dar nesusiformavusį žmogų suprasti, įlįsti į jo kailį, stebėti jį. Jeigu klasėje yra tik jo kūnas, o siela vaikšto kažkur kitur, neįmanoma tikėtis, kad pasiseks su juo ką nors padaryti. Ypač sunku būdavo E.Balsio menų gimnazijoje, kur iki popietės trunka bendrojo lavinimo

pamokos, o paskui mokytojai su vaikais dirba individualiai. Matydavau, kad su mokiniais sunku susikalbėti, jiems po tokio krūvio reikia poilsio, kaip ir visi vaikai, jie turi lauke išsidūkti.

Svarbu pataikyti į tašką – Kokio amžiaus mokiniai lengviausiai pasiduoda mokomi, gal turite labiausiai mėgstamą amžiaus grupę? – Man yra kur kas įdomiau dirbti su viduriniąja muzikantų ruošimo grandimi – ne su aukštosios mokyklos studentais, o su tokiais kaip S.Šimkaus konservatorijos moksleiviai, kurie dar nėra suaugę, dar tik bręstantys. Kiekvienas vaikas yra kitoks. Būna tokių, kurie lieka nesupratę, ko nori mokytojas, bet, mano galva, tai – ne jo, o mano problema. Buvo tokių, kurių man nepavykdavo „uždegti“. Tarybiniais laikais mokyklą turėdavo baigti visi įstojusieji. Tokiam „neuždegtam“ parašydavome trejetuką. Juk nemažai vaikų tiesiog bėgdavo nuo tėvų diktato. Manė, atvažiuos į Klaipėdą, čia – jūra, laisvė, nieko nereikės daryti. Iš tiesų tai kiekvienam jų pirmiau-

muzika

V.Nemaniūnas nė kiek nesigaili, kad netapo atlikėju – užtat jo pedagogo talentui sunkiai prilygsta bet kuris kitas mokytojas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

sia reikia prigimtinių duomenų: klausos, gebėjimo prisiminti muzikinį tekstą. Pastarąjį dalyką truputį galima paugdyti. Bet svarbiausia – darbštumas, noras dirbti ir tikslo siekimas. – Ar įmanoma suklysti parenkant vaikui muziko profesiją? – Labai svarbu jam pataikyti instrumentą. Žinau ne vieną neblogą karjerą padariusį muziką, kuris pradėjo groti vienu instrumentu, paskui perėjo prie kito, trečio ir tik tada atrado save. Bet kad ir kokiam instrumentui žmogus turi talentą, be darbo nieko nepadarys. Juk muzikantas paprastai mokosi maždaug 16 metų ir

nėra garantuotas, kad pasieks stulbinamų aukštumų. O kiek talentingų žmonių dar nusigeria, sužvaigždėja ir palaidoja savo talentą. Labai svarbu, kuo žmogus nori būti. Turėjau mokinį Vaidotą Martinaitį iš Gargždų, kuris pradėjo mokytis groti trimitu, baigė mūsų mokyklą, paskui išvažiavo į Vilnių, truputį pasimokė, o paskui suprato, kad nori būti ne muzikantu, o aktoriumi. Mes iki šiol pasikalbame. Jis gerai jaučiasi dirbdamas aktoriaus darbą. Ir tai svarbiausia – pataikyti į tašką. Bet dar kartą sakau – visais atvejais visų svarbiausia yra darbas. Kai duodu vaikui mokytis kūrinį, jam išaiškinu, kodėl mes jį imame.

Išmokė pusę geriausiųjų – Ar nejaučiate nuoskaudos, kad pats nebuvote atlikėjas? – Gerai grojantis atlikėjas nėra nė kiek geresnis už gerą pedagogą. Tai tiesiog skirtingi dalykai. Man, pavyzdžiui, labai smagu, kai mano mokiniai laimi konkursuose, kai mes parodome, kad Klaipėda yra jėga. Mes esame lyderiai. Tai yra didžiulis azartas, turbūt kaip sportininkams varžybose. Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos trimito klasėje dirbau 45 metus ir dėl to nesijaučiu nelaimingas. ► 5

muzika

◄ – Ar teko mokiniams pačiam rodyti, kaip reikia groti, būti jiems pavyzdžiu? – Ilgai rodydavau mokiniams, kaip reikia groti, bet, kai išgyvenau du insultus, buvau perpus paralyžiuotas, tokios galimybės nebeturiu. Didžiuojuosi savimi, kad išmokau vaikščioti, valdyti ranką. Viso to pasiekiau tik dėl savo užsispyrimo, bet parodyti, kaip groti, nebegaliu.

Muzikantas paprastai mokosi maždaug 16 metų ir nėra garantuotas, kad pasieks stulbinamų aukštumų. – Kas sunkiausia, mokant vaikus groti? – Uždegti noru. Teisingai parinkti instrumentą. Kai sugebi visa tai suderinti ir įkvėpti mokiniui norą mokytis, nuoširdžiai ir daug dirbti, gali tikėtis iš jo rezultatų. Kiekvienam vaikui reikia kažko ypatingo, ir mokytojo užduotis – suprasti, būtent ko. Daugybė mano mokinių yra garsūs ir daug pasiekę muzikantai. Nenorėčiau vardyti pavardžių, nes tie, kurių nepaminėčiau, galėtų įsižeisti. Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre yra keturi trimitu grojantys muzikantai, du iš jų – mano mokiniai. G.Rinkevičiaus simfoniniame orkestre taip pat iš keturių trimitu grojančiųjų mano auklėtiniai – du, o garbės sargybos orkestre beveik visa trimitininkų grupė – mano mokiniai. Vadinasi, išmokiau pusę visų geriausiųjų.

iškilmes. Daug jų suvažiavo, net tokių, kurie nedirba muzikantais. Tada sutikau tą teisininką – Rimvydą Kairį. Sutikau jį po labai daug metų, prisiminiau, ir nuo tol bendraujame. Mokinių, kurie mane prisimena ir aplanko, turiu ne vieną. Buvo ir tokių, kurie priekaištavo dėl reiklumo. Bet juk negali pasakyti vaikui, kad jis čia negalėjo pakliūti, kad neturėjo duomenų tapti muzikantu. Mes turėjome jį mokyti, nes visiškai visi turėjo baigti mokslus. Juk negerai būtų pasakyti tokiam žmogui, kad jo atvaizdas veidrodyje kreivas, kad jis save neteisingai vertina. – Ar galite pasakyti, kad jūsų gyvenime viskas susiklostė sėkmingai? O gal būtumėte norėjęs sau kitokio likimo? – Manau, viskas gerai. Kaip geras mano draugas gydytojas mane ragino po insulto jokiu būdu nemesti darbo ir nenuleisti rankų. Galėjau būti tiesiog invalidu, bet nenorėjau. Gydytojai man žadėjo, kad tik trejus metus išgyvensiu. Bet jau praėjo 17 metų po tų įvykių. Šis darbas nėra lengvas, kartais atrodo, kad išsijungi. Labai organizmą veikia ne tik fiziniai krūviai, bet ir emociniai. Garsas, kad ir ką sakytume, yra triukšmas. Jeigu jo pernelyg daug, jis „duoda per stogą“. Man po ligos nėra gerai pernelyg daug garso, kartu ir susijaudinimo. Vis atrodo, na, šituos išleisiu, ir viskas. Dabar jau turiu, kas mane pakeičia, čia dirba du mano mokiniai, todėl man ramu.

Keistas dalykas, kad po išgyvento insulto mokiniai man tapo mielesni, geresnį kontaktą su jais randu. Galvoju, kad buvo ypač brangūs tie, kuriuos mokiau būdamas jaunas, ir dabar, va, šitie paskutiniai. Gal tiesiog pats tapau nuoširdesnis.

Kelrodė žvaigždė V.Nemaniūną mokiniai prisimena kaip išskirtinę asmenybę, padariusią didelę įtaką ne tik kiekvieno jų kaip muzikanto gyvenime, bet ir kaip žmogų, turėjusį lemtingos įtakos asmenybės formavimuisi. Išpopuliarėjęs kaip džiazo muzikantas Vytautas Grubliauskas teigė, kad šis mokytojas buvo jam likimo atsiųstas žmogus, sudėliojęs pagrindines koordinates visam gyvenimui. Kadangi V.Grubliauskas buvo pirmasis džiazo pakraipos studentas šiam pedagogui, galima manyti, kad ir studentas jam padarė nemažą įtaką. V.Grubliauskas pasakojo: „V.Nemaniūnas sugebėdavo būsimajam muzikantui įteigti, kad ne instrumentas kaltas, jeigu jis neskamba, kad visų priežasčių reikėtų pradėti pirmiausia ieškoti savyje. Pavadinčiau jį trimito Konfucijumi, kuris išmano ne tik apie grojimą, bet ir filosofiją, psichologiją. Jis puikiai matydavo, kiek studentą galima lenkti, kiek grūdinti. Unikalu – pats jis labai retai imdavo trimitą ir rodydavo, kaip ką daryti. Jis sugebėdavo

Prisimena ir bendrauja – Ar išlaikote ryšį su buvusiais savo mokiniais? – Ne su visais. Yra tokių, kuriems gerai sekasi, jie yra patenkinti savo sėkme ir mano, kad patys tokie tapo, nors mokytojai į tokius žmones yra labai daug įdėję. Bet yra ir tokių, kurie ne tik prisimena, bet ir bendrauja. Man vis perduodavo linkėjimus kažkoks žmogus, dirbęs teisėju, o vėliau – advokatu. Aš jį buvau visai pamiršęs. Kai man sukako 70 metų, buvę mokiniai Vilniuje man suruošė 6

V.Grubliauskas.

Vytauto Petriko nuotr.

muzika

Turi ypatingą talentą

A.Januševičius.

išaiškinti taip, kaip nė vienas kitas pedagogas net grodamas nebūtų to padaręs. V.Nemaniūnas neštampavo mokinių, kiekvienas jų yra kažkuo unikalus ir išskirtinis. Kiekvienam jis parinkdavo tokią individualią ugdymo metodiką ar programą, kad tik tam žmogui ji ir tikdavo. Tai yra ypatingas įžvalgumas – nustatyti mokinio muzikinę diagnozę ir sukurti unikalų ir tik jam tinkantį būdą, kurį taikydamas mokinys tampa menininku arba menininku ir niekuo kitu. Mokytojas man buvo, yra ir išliks kelrodė žvaigždė, kuria aš besąlygiškai tikėjau ir iki šiol tikiu. Istorija, kaip gabus trimitininkas V.Nemaniūnas tapo ne atlikėju, o pasuko pedagogo keliu, apipinta versijomis. Kažin ar kas iš jo mokinių žino tikrąją priežastį, kodėl taip atsitiko. Kad ir kaip ten buvo, akivaizdu, jeigu pats nebūtų išnarstęs visų trimito galimybių, vargu ar būtų tapęs pedagogu, kuris pats beveik negrodamas sugebėjo išaiškinti pačius subtiliausius muzikavimo šiuo instrumentu niuansus“.

Pats geriausias mokytojas Vienas garsiausių šalies trimitininkų, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro trimitų grupės koncertmeisteris, ansamblio „Sostinės vario kvintetas“ meno vadovas, aktyviai koncertuojantis Europoje ir už jos ribų, Algirdas Januševičius atviravo, kad nei su mama, nei su žmona iki šiol

Asmeninio archyvo nuotr.

nekalba telefonu taip ilgai ir nuoširdžiai, kaip su mokytoju V.Nemaniūnu: „Nuo pat tų laikų, kai V.Nemaniūnas atvyko dirbti į Klaipėdą ir pradėjo ruošti gerus trimitininkus, aplink jį formavosi tam tikra trimitininkų bendruomenė. Jis mokė mus gyventi, nesinervinti dėl menkniekių ir kreipti dėmesį tik į pagrindinius dalykus. Aš neįsivaizduoju geresnio mokytojo. Kai iš provincijos į didelį miestą atvažiuoja 15-metis ir pakliūva į gerą bendruomenę, tai yra nepaprastas dalykas. Už savo sėkmę visu 100 procentų esu dėkingas tik mokytojui V.Nemaniūnui. Kai po technikumo įstojau mokytis į Maskvos Piotro Čaikovskio konservatoriją, buvo visokiausių pagundų ir galimybių nuslysti. Bet mokytojo įdiegtas supratimas, kad galiu pasiekti daugiau, negu tuo metu buvau pasiekęs, neleido nuslysti. Tai buvo tam tikra gyvenimo mokykla ir bičiulių būrys, išlikęs visam gyvenimui. Tai kažkas panašaus į „Ąžuoliuko“ choro bendriją. Visi, kas buvo V.Nemaniūno mokiniai, tapo mūsų bendrijos nariais ir bendrauja iki šiol, net jeigu mokėsi ne vienu metu. Manau, kito tokio trimitininkų sambūrio nebuvo ir nebus. Mokytojas turėjo profesinę uoslę, jis labai greitai atskirdavo, kuris vaikas gali kažko pasiekti, turėjo nerealią intuiciją. Jo labai sveikas humoro jausmas ir net ironija. Paskambinu jam maždaug kas porą savaičių. Paradoksalu, su juo galiu kalbėti ilgiau nei su žmona ar mama. Kartą mobiliojo ryšio telefonu kalbėjome valandą ir 13 minučių. Pokalbiams temų niekada nepritrūksta.“

S.Šimkaus konservatorijos vadovė Loreta Janavičienė didžiuojasi, kad ši mokymo įstaiga garsi ir tuo, jog čia dirba V.Nemaniūnas: „Tai yra unikali asmenybė ir unikalus pedagogas. Nenoriu švaistytis aukštomis frazėmis, bet tikra tiesa, kad tokie žmonės gimsta nedažnai. V.Nemaniūnas turi ypatingą pedagogo talentą. Sovietmečiu jis buvo žinomas visoje Tarybų Sąjungoje, o Europa mums tada buvo uždara. Užtat jo mokiniai šį vardą garsina gerokai toliau už mūsų šalį. Jauną muzikalų vaiką V.Nemaniūnas sugebėdavo išskleisti visais atžvilgiais – instrumento technikos, garso valdymo, muzikos pojūčio ir daugybe kitų. Visus vaiko gebėjimus atverdavo. O tuos, kurie turėjo mažiau talentų, jis mokėjo išlavinti per praktinius ir teorinius darbus ir išugdyti tokius, kokie jie maksimaliai galėjo tapti. Mokiniai V.Nemaniūną labai myli ir gerbia, net tie, kurie negroja. Esu girdėjusi kalbant, kad mokytojas juos išmokė mąstyti, kaip susidėlioti viską į priekį, diegė amžinąsias vertybes. Dažnu atveju jis būdavo jiems kaip tėvas, artimiausias žmogus, kurio jie iki šiol klausia patarimo įvairiais gyvenimo atvejais bei profesinėje srityje. Būtent todėl ir sakau, kad tai yra pedagogas iš didžiosios raidės“.

L.Janavičienė.

Vytauto Liaudanskio nuotr. 7

MUZIKA

Pašėlęs muzikinių Metų pabaiga – pats darbų įkarštis muzikantams. Klausytojams akys raibsta nuo pasiūlos. Dar iki prasidedant pašėlusiam šventiniam maratonui ir tradiciniam Klaipėdos koncertų salės (KKS) organizuojamam šventinės klasikos festivaliui „Salve Musica“, uostamiestyje sulaukėme išskirtinių, netikėtų dovanų. Laima SUGINTIENĖ

Kol vadinamės dainų šalimi...

Du koncertus išskirčiau kaip viso koncertinio sezono viršukalnes, kaip ypatingus reiškinius mūsų kultūrinėje padangėje. Tai dviejų chorų – latvių choro „Kamēr“ ir Vilniaus miesto savivaldybės choro „Jauna muzika“ – pasirodymai.

Nuo klausytojų (tarp jų – latviškai taręs sveikinimą Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas, savivaldybės valdininkai, ambasadorius) lūžtančioje Klaipėdos universiteto Menų fakulteto salėje Latvijos nepriklausomybės dienos minėjimui skirtame

„Gintaro dainos“: latvių choras „Kamēr“ Klaipėdos universiteto koncertų salėje. 8

koncerte lapkričio 21-osios vakarą skambėjo naujausia, pirmąkart Klaipėdoje apsilankiusio latvių choro „Kamēr“(„kamēr“ lietuviškai reiškia „kol“) programa „Gintaro dainos“, tarptautiniuose renginiuose pristatoma kaip „Amber songs“. Šaunus sumanymas: choras atliko 17 įvairių šalių kompozitorių specialiai šiam chorui originaliai aranžuotų latvių liaudies dainų. Be lietuvio Vytauto Miškinio, latvių Evijos Skukės ir Peterio Plakidžio, šiame projekte dalyvavo kompozitoriai iš Švedijos, Norvegijos, JAV, Ispanijos, Vokietijos, Estijos, Izraelio, Rusijos ir kitų šalių. Jau po Latvijos himno tapo aišku, kad susitikome su aukščiausios prabos choru. Kiekviena daina liudijo išskirtinę choro meistrystę. Pasitelkdami vien chorinę raišką, visą programą atlikdami a cappella, atlikėjai atskleidė įvairiataučio

„Aukuro“ chorinės bendrijos archyvo nuotr.

MUZIKA

ių žanrų suktinis

„Žydroji rapsodija“: Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas M.Staškus, pianistai A.Tysonas ir M.Adigezalzade Klaipėdos koncertų salėje.

kompozitorių „konglomerato“ Latvijos viziją. Tobulai atskleidė visais atžvilgiais – ar tai buvo modernūs klasteriai, ar klasikiniai konsonansai, ar lyrinė unisoninė kantilena, ar sudėtingiausio piešinio polifoninė faktūra. Jaunas dirigentas Jānis Liepiņis nardė po įmantriausius polimetrinius ir poliritminius piešinius, o choras, demonstruodamas neaprėpiamą tembrinės išraiškos įvairovę, žaibiškai reagavo į kiekvieną talentingo dirigento mostą. Choras „Kamēr“ yra jaunų žmonių sambūris. Jaunas ir jo dirigentas J.Liepiņis (g. 1988). Jis, būdamas 18-os, jau dirbo choro įkūrėjo Mario Sirmaiso asistentu, o vadovauja kolektyvui dar tik porą metų. Beje, jis yra klaipėdiečiams neblogai pažįstamo

Viso koncertinio sezono viršukalnėmis, ypatingais reiškiniais mūsų kultūrinėje padangėje tapo dviejų chorų – latvių „Kamēr“ ir vilniečių „Jaunos muzikos“ – pasirodymai.

Zigmaro Liepiņio, kurio „Paryžiaus katedra“ ir „Adata“ pastatyti Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT), sūnus. „Kamēr“, savo kolekcijoje turintis įspūdingą daugybę apdovanojimų, tarp kurių – ir aukso medalis pasaulinėje chorų olimpiadoje Kinijoje, su jaunuoju vadovu Italijoje pelnė naujausią apdovanojimą – „European Grand Prix Arezzo“ (2013). Ir vėl nelemtas sutapimas: minėtą vakarą koncertavo dar vienas choras. KKS kvietė pasiklausyti kamerinio choro „Aidija“ drauge su meno vadovu ir dirigentu Romualdu Gražiniu pasakojamos „Vieno choro istorijos...“ , skirtos kūrybinės veiklos 25-mečiui. Net likus 15 min. iki koncertų dvejojau, kurį chorą pasirinkti. Po latvių koncerto kolegų išdavike išvadinta dar spėjau į antrosios – šiuolaikinės lietuvių autorių kūrybos dalies vidurį. Jubiliejinio „pasakojimo“ klausėsi menka saujelė patriotų. O choristai (panašiai kaip ir „Kamēr“, „Aidijos“ choras, anot jo dirigento, „saugo tam tikrą jaunystės bruožą. Jame dainuoja ne vaikai, ne paaugliai, bet studentiško amžiaus ir truputį vyresni, tačiau jaunatviški žmonės“), pasitelkę solidžią instrumentininkų grupę, režisierę Birutę Mar, scenoje nuoširdžiai atliko įvairius ritualus. Neetiška būtų vos trečdalį

programos išgirdus analizuoti koncertą. Graudi išėjo istorija... Jos klausantis kilo įvairių minčių. Prisiminiau išvakarėse „Bernardinuose“ skaitytą R.Gražinio interviu apie lietuvių ir – koks sutapimas! – latvių chorinę kultūrą. Jame išsakytos mintys vakaro kontekste atrodė dar aktualesnės ir liūdnesnės: „Žinau chorus, bet nelabai matau ir suprantu bendrą Lietuvos chorinės kultūros strategiją ir viziją. Suprantu, kad dainų šventės yra visų tikslas. Galbūt tai yra gražu ir gerai, galbūt to užtenka, o galbūt – ne“, „(...) naujų chorinių kūrinių atsiradimo situacija daugiau yra atsitiktinė“. Nemanau, kad maestro žinojo, jog Klaipėdoje jubiliejinį vakarą publika teks dalytis su latviais, tačiau tame pačiame interviu ne be pavydo kalbėjo ir apie kaimynus: „Latviai turi tvirtus pamatus, jaunų talentų kalvę – muzikos mokyklą prie Domo katedros. Ji atsirado Nepriklausomybės metais ir dabar yra labai išaugusi, reikšminga. Tarptautiniame Jazepo Vytuolio choro dirigentų konkurse Latvijoje (...) daugiausia ir geriausiai paruoštų Latvijos dirigentų yra būtent iš minėtos mokyklos. Akivaizdžiai matyti jų ypatingas profesionalumas chorinėj srity. (...) Jie turi Radijo ir televizijos chorą, kuris bent man yra vienas iš profesionaliausių Latvijos chorų. ► 9

muzika

„Muzikos viršūnių susitikimai“: pianistas A.Paley, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vyr. dirigentas G.Rinkevičius Klaipėdos koncertų salėje. ◄ Tokio choro mes jau nebeturime. Tarsi tam tikri atitikmenys yra, bet Latvijoje dėmesys pamatams yra prioritetinis – ir iš valstybės, ir iš vyriausybės pusės, tad visiškai kitoks nei Lietuvoje. Pavyzdys būtų kad ir toks: prieš tai minėtame konkurse dalyvavo Latvijos kultūros ministrė... Tai štai Latvijoje kažkas yra kito lygmens nei čia. Todėl jie ne taip greitai pasiduoda madoms, „popsiškumui“ ir šiuo požiūriu laikosi vieningai“. Visai nebroliškai pavydu: būtent Rygoje pernai vyko minėta Pasaulinė chorų olimpiada, o ten dalyvavusieji pasakojo, kad vien Latvijos sotinėje veikia 70 (!) chorų. O pas mus? „Nelabai galiu pasakyti, kas pastaruoju metu atsiranda įdomesnio, – toliau cituoju R.Gražinį. – Beje, galbūt tai būtų Vaclovas Augustinas ir jo vadovaujamas choras „Jauna muzika“. Tikrai taip!

Platūs muzikinės kelionės horizontai Kaip ir „Aidija“, švenčiantis ketvirčio amžiaus jubiliejų, gruodžio 3-iąją choras „Jauna muzika“ pakvietė pasigrožėti „kelionių suvenyrais“ bei pasiklausyti 10

„Keliautojo užrašų“. Tai buvo dar vienas fantastiškas chorinės muzikos vakaras. Šie du – „Kamēr“ ir „Jaunos muzikos“ – koncertai ir panašūs, ir skirtingi. Juos vienija išgrynintas konceptualumas, o ir pati idėja – gimininga. Į latvių liaudies muziką žiūrėjome pasaulio kompozitorių akimis, o lietuviai specialiai šiam koncertui – muzikinei kelionei po pasaulį – surinko ir aranžavo įvairių šalių dainas. Maršrutas driekėsi per Braziliją ir Argentiną, Ispaniją ir Austriją, Indoneziją ir Afriką... Vienija ir šimtaprocentinis meninės idėjos įgyvendinimas. Tačiau, jei latviai kliovėsi išimtinai muzikinėmis, tiksliau – vokalinėmis priemonėmis, „keliautojo“ atveju tai buvo jau ne koncertas, o ritualas, galbūt net spektaklis: pasakotoja už kadro, kurios balso tembras, intonacija – raktas į visą nostalgiškos atmosferos kelionę; tiksintis laikrodis, kelionės atributai – lagaminai bei kitos saikingai ir skoningai panaudotos detalės, minimalūs judesiai, dirigento laikysena – visa tai kūrė vientisą reginį ir „klausinį“. Pasitelktas netradicinis jazz / world Indrės Jurgelevičiūtės vokalas bei instrumentinė grupė – Bertas Coolsas (gitara, Belgija), Arkadijus Gotesmanas (perkusija), Vytis Nivinskas (kontrabosas),

Remigijus Rančys (saksofonai) – vėrė plačius kelionės horizontus. Ir koks lauktas grįžimas namo! „Sodai, sooodai“...

Fortepijoninės muzikos gerbėjams... KKS, visus metus lepinusi fortepijoninės muzikos mėgėjus, pradžiugino juos ir šįsyk, paeiliui pakvietusi į du išskirtinius koncertus: jei gruodžio 9-osios Klaipėdos kamerinio orkestro (KKO, meno vadovas Mindaugas Bačkus, dirigentas Martynas Staškus) koncerte „Žydroji rapsodija“ susipažinome su net dviem pirmą kartą Klaipėdoje pasirodžiusiais pianistais Andrew Tysonu ( JAV) ir Muradu Adigezalzade (Azerbaidžanas), tai gruodžio 11-osios Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius) koncerte „Muzikos viršūnių susitikimai“ melomanų laukė dar vienas pasimatymas su klaipėdiečių itin mėgstamu, čia jau antrą dešimtį pasirodymų skaičiuojančiu ir nuolat pilnas sales surenkančiu virtuozu iš JAV Alexanderiu Paley. Įdomu palyginti tris skirtingo braižo atlikėjus.

muzika

mos Vaikulės, Naujųjų metų išvakarėse (gruodžio 29 d.) pakvietusios į „Švyturio“ areną, „prekės ženklo“ elementai. Visa tai buvo ir tąvakar: skambėjo jos sceninio krikštatėvio R.Paulo, kuris ją, dar 15-metę atvedė į didžiąją sceną, taip pat I.Krutojaus, A.Rozenbaumo ir kitų autorių tiek naujos dainos, tiek seni, iki „panagių“ pažįstami („Aš išėjau į Piccadilly“, „Acapulco“ ir kiti) šlageriai. Koncertą „įrėminusi“ jai pripažinimą atnešusiais, beveik 30 metų atlaikiusiais topais, simboliškai pradėjusi „Dar ne vakaras“ (atlikėjai – 60), o „Vernisažą“ palikusi desertui, pasitelkusi nespalvotą nebyliojo kino stilistikos videoprojekciją, festivalyje „Novoja volna“ Rusijai atstovavusį jaunuolių duetą „Santa Barbara“ („Tegu dabar sako, kad aš nepalaikau jaunimo“, – tarstelėjo L.Vaikulė.) ir dviejų merginų puikų, subtiliai ir skoningai judantį pritariamąjį vokalą bei ritmo grupę ir sintezatorių (kažkodėl keturi instrumentininkai keletą

kartų jos buvo pavadinti... orkestru), ji kūrė skoningą šou. Tiesa, nebuvo žadėtų šokėjų. Šiaip viskas lyg ir gerai, tačiau publika buvo „drungna“. Nelabai reagavo į artistės raginimą kartu dainuoti „v Karagandede-de“ ar panašias rusiškas skanduotes. Matyt, ne tik man susidarė įspūdis, kad atlikėja su publika bendravo taip, lyg nebūtų to ketvirčio amžiaus Nepriklausomybės ir ji visiškai nesiorientuotų politiniame kontekste. Vos viena daina nuskambėjo latviškai... Beje, tuomet salė akivaizdžiai atgijo. O štai Evelina Sašenko gruodžio 17-osios koncerte KKS greitai rado kontaktą su klausytojais, mielai ir šiltai su jais bendravo. Mūsų šiaurietiškai santūrią publiką ji net sugebėjo išprovokuoti lipti į sceną: improvizuotas dviejų drąsių merginų duetas ir netikėtas žiūrovo numeris... kontrabosu suteikė jos koncertui papildomo žavesio. ►

Pirmojo koncerto programoje (skambėjo G.Gershwinas, L.Harrisonas, M.Daugherty) išskirčiau originalią, netradicinę jauno amerikiečio A.Tysono L. van Beethoveno Ketvirtojo koncerto G – dur interpretaciją, kuri pasižymėjo subtilumu, romantišku atspalviu. O A.Paley paskambino abu F.Chopino koncertus fortepijonui. Juos, beje, (ir dar visus valsus!) jis prieš penkerius metus jau yra atlikęs Klaipėdoje su mūsiškiu kameriniu orkestru. Šįkart atlikimas buvo spalvingesnis. Solisto partija nuskambėjo labai dinamiškai, niuansuotai, atlikėjas atskleidė neaprėpiamą emocinę skalę. Dar ir dar kartą buvome jo meistrystės liudininkai. Mirtinoje tyloje skambėjo kaip visada tobulai atliekamos lėtosios dalys – savotiška pianisto vizitinė kortelė.

...Ir lengvojo žanro mėgėjams Išskirtinis įvaizdis, rafinuotumas ir ekstravagancija, savita judesių plastika, specifinis tembras su žaviu latvišku akcentu bei elegantiški kostiumai – bene pagrindiniai latvių popmadonos Lai-

„Kalėdinis atvirukas“: E.Sašenko Klaipėdos koncertų salėje.

Vytauto Petriko nuotr. 11

muzika

◄ Nors ir šiaip jo netrūko: neprie-

„The Beatles Show: Naujieji metai Liverpulio stiliumi“ Klaipėdos muzikiniame teatre. Nerijaus Jankausko / Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr. 12

kaištingas vokalas, gebėjimas improvizuoti, puiki instrumentinė grupė – Paulius Zdanavičius (fortepijonas), Eugenijus Kanevičius (kontrabosas), Martynas Lukoševičius (mušamieji) – klausytojams įteikė nuostabų „Kalėdinį atviruką“. Puikiai P.Zdanavičiaus aranžuotos tradicinės kalėdinės giesmės ir dainos (J.L.Pierponto, I.Berlino, H.Gillespie, J.F.Cootso ir kitų ) suskambo naujai. Stiprią energinio užtaiso ir geros nuotaikos dozę – naują spalvingą ir efektingą programą, teatralizuotą koncertą „The Beatles Show: Naujieji metai Liverpulio stiliumi“ (dirigentas Dainius Pavilionis, aranžuočių autoriai Rimantas Giedraitis, Vladimiras Konstantinovas ir Ilmaras Harijsas Lapiņis) šventėms parengė ir KVMT. Jau nuo fojė imta kurti 60-ųjų atmosfera, publiką pasitiko to laikmečio plakatai, automobilis... Puikus reginys ir scenoje: išradingi videodailininkės Vestos Obolevičiūtės ir šviesų dailininko Donato Šimonio sprendimai dažnai pagyvino renginį; tiesa, „daiktiškumas“ scenoje kartais balansavo ant slidžios ribos. Svarus Vilijos Šuklytės indėlis į bendrą atmosferos kūrimą, žavingi jos kurti septintojo dešimtmečio stiliaus kostiumai. Sprogstančią energetiką transliavo solistai: stilingų vyrukų kvartetas – „Liverpulio ketveriukė“ Jeronimas Milius, Kęstutis Nevulis, Virginijus Pupšys ir Rokas Spalinskas; pašėlusios Beata Ignatavičiūtė ir Martyna Kerpytė. „Žibalo į ugnį“ vis pylė teatro baleto šokėjai (choreografė Inga Briazkalovaitė), jie stipriai „tempė“ renginį, palaikė jo nenutrūkstamą pulsaciją. Nepavyko susekti, kokiu principu remdamasi režisierė Rūta Bunikytė iš anglų legendos „The Beatles“ hitų ir mažiau žinomų dainų „suvėrė“ šventinius karolius. O gal ir nesiekta kaip nors idėjiškai tų dainų sujungti? Kai kurių jų režisūrinė interpretacija buvo gerokai netikėta, nes dainų sukūrimo aplinkybės disonavo su pasirinktu sceniniu sprendimu. Teko matyti gruodžio 13-osios renginį, tad gal tai tik pirmojo šou nesklandumai: norėjosi svaresnio pritariamojo vokalo (Rima Kastanavičienė, Laimutė Žukauskienė, Karolis Paulavičius ir Paulius Ščeponavičius), taip pat raiškesnės, stilingesnės orkestro artikuliacijos. Žinoma, ne

muzika

ką benuveiksi, kai merginoms jų partijos dažnai buvo tiesiog per žemos. Smagus naujausias teatralų darbas turėtų prigyti teatro repertuare ir sulaukti deramo žiūrovų dėmesio.

Subalansuota visiems skoniams Kūrinių pasirinkimas (juk tokia jų įvairovė!), tinkamas programos sudarymas – vienas sudėtingiausių rebusų atlikėjams. Teisingas jo sprendimas – jau dalis koncerto sėkmės. Paprastai siekiama stilistinio nuoseklumo, dažnai laikomasi monografinio principo ir pan. Bet ne tais atvejais, kai orientuojamasi į vadinamąją „plačiąją publiką“, suprask, į koncertus ateinančią kaip katalikais save laikantys tautiečiai ateina į bažnyčią – tik per šv. Kalėdas ir šv. Velykas. Dviejų gruodžio koncertų programos buvo sudarytos, kaip čia pasakius, – siekiant „bendro vardiklio“. Vienas jų gruodžio 18-ąją vyko neseniai duris atvėrusiame Klaipėdos kultūros fabrike ir buvo jis anonsuojamas kaip krikštynos su klasika, o krikštatėviu tapo KKO. Programoje buvo visko: ir fuga, ir Mozartas, ir tango, ir šiuolaikinių kompozicijų. Ir tai buvo patrauklu gausiai į „ceremoniją“ susirinkusiai publikai, juolab kad atlikėjai tikrai nuoširdžiai muzikavo, o turint omenyje tam visiškai netinkamą salės akustiką, rezultatas buvo puikus, kaip ir puiki pati iniciatyva. Panašiu principu buvo grįsta ir gruodžio 31-osios KKS programa „Pats nuostabiausias metų laikas“. Tą vakarą turėjo likti patenkinti visi – ir entuziastingai visur ir visada plojantys „šventiniai“ klausytojai, ir tikrieji, nuolatiniai melomanai. Koncertas nestokojo spalvų ir egzotiškų prieskonių. KKO ir Klaipėdos choras „Aukuras“ (meno vadovas Alfonsas Vildžiūnas) muzikavo ne tik su patikrintu, klaipėdiečių pamėgtu scenos partneriu Ira Spauldingu (baritonas, JAV), kuris pasirodė solisto ir dirigento amplua, bet ir pristatė naujus veidus. Sezono metu vyraujant solistams pianistams, ypač džiugus buvo šventinio „meniu“ pagardinimas žaviais, talentingais jaunais solistais: Miriam Prandi (violončelė, Italija) atliktas J.Haydno chrestomatinis Koncertas violončelei bei marimbininko iš Estijos Heigo Rosino pasirodymas žaviai užbaigė pašėlusį šventinį periodą.

„Pats nuostabiausias metų laikas“: Klaipėdos kamerinis orkestras ir choras „Aukuras“ su I.Spauldingu, M.Prandi ir H.Rosinu Klaipėdos koncertų salėje. Vytauto Petriko nuotr. 13

TEATRAS

J.Butkytė:

kankinu save tol, kol blokai išnyksta Šešerius metus Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dainuojančios solistės Juditos Butkytės-Komovienės kūrybinėje biografijoje – jau kone dvi dešimtys vaidmenų. Nelengvais savo pirmuosius žingsnius scenoje vadinanti Judita šiandien atlieka pagrindines partijas operų, operečių, miuziklų pastatymuose, noriai imasi didesnių ir mažesnių vaidmenų. Artistė sako kiekvieną jų priimanti kaip iššūkį, kuris augina, todėl ir tausoti savęs nėra linkusi. „Nors suprantu, kad man tai labai daug kainuoja“, – prisipažino ji.

Jovita NAVICKAITĖ

sunkių profesinių momentų, kai tiesiog labai pavargsti, buvo ir bus. Tačiau ir tomis akimirkomis stengiuosi savęs neplakti.

Dainavimas nusvėrė viską

– Teatro scenoje esate šešerius metus. Tiems sunkiems momentams įveikti būdų jau radote? – Kiekvienas kažkaip randame, kaip sau padėti. Save reabilituoti tenka staigiai. Dirbdama teatre negaliu sau leisti ilsėtis kada panorėjus. Turbūt svarbiausia greitai atrasti argumentų, kodėl tai reikia daryti. Tuomet keliesi ir eini. Tiesą sakant, kaskart tai daryti vis sunkiau. Laimė, kad tokių momentų nėra daug.

– Judita, jei ne teatras, tuomet kas? – Tiesą sakant, nesu svarsčiusi. Man niekada neteko sąmoningai ieškoti savęs. Šiuo požiūriu buvau laiminga. Dvejonių nekilo net menkiausių, rinktis tarp dainavimo ir kitų veiklų nereikėjo. Dainavimas visada viską nusverdavo. Grožėdavausi šokiais, tačiau niekada savęs šioje srityje nelavinau, todėl tai ir liko svajone. Ir dabar esu prasta šokėja (šypsosi). O dainavau nuo pat mažų dienų. Gimiau ir užaugau Rokiškyje, nedideliame miestelyje, kur mažas žvaigždutes gana greitai pastebėdavo. Mokyklos mokytojai leido reikštis. Esu dėkinga, kad tuomet dėl tiksliųjų mokslų niekas „nekalė prie sienos“. Negali būti geras visur. O 14

– Jei kalbėtumėme apie pirmuosius žingsnius teatre, kokie jie buvo? – Pradžia buvo nelengva. Pasiūlymo dirbti teatre sulaukiau po Buratino vaidmens. Tačiau pirmu rimtu vaidmeniu tapo Kerė R.Paulo miuzikle, kuriame buvo be galo daug šokių. Kadangi jie taip ir liko svajone, o kūnas buvo medinis, teko skausmingai

suvokti, kad esu nepasiruošusi, daug ko negaliu, ir daug daug mokytis. Dabar šokio elementus įsiminti darosi vis lengviau. O tuomet po 2–3 valandų šokio išeidavau negyva. Vestibiuliarinis aparatas neišvystytas, kartą kitą apsisuku ir pradeda pykinti (juokiasi). Bet premjera įvyko, suvaidinau Kerę kone dviejose dešimtyse spektaklių.

Nauji vaidmenys augina – Kuriuos etapus įvardytumėte kaip didžiausius lūžius savo karjeroje? – Nesu tikra, ar „lūžiai“ būtų geriausias apibūdinimas, bet juos išgyvenau vaidmenyse. Sulyginti negalėčiau, tačiau ir pirmoji „Traviata“ prieš ketverius metus, ir „Adata“ prieš dvejus buvo siekiai, į kuriuos vedė didžiulis noras. Kita vertus, su kiekvienais metais, praleistais teatre, kiekvienu nauju vaidmeniu įgaunu vis kitokios patirties. ►

Roberto Gabrio / KlaipÄ&#x2014;dos muzikinio teatro archyvo nuotr.

TEATRAS

Z.Liepinio muzikinėje dramoje „Adata“ J.Butkytė sukūrė Kristos vaidmenį.

J.Butkytės Rozina G.Rossini komiškoje operoje „Sevilijos kirpėjas“. 16

Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr.

◄ Visa tai augina. „Adata“ buvo didžiulis išbandymas. Džiaugiuosi jį įveikusi. Kaip ir pirmoji mano Violeta, kurios vaidmenį paruošti teko per neįtikėtinai trumpą laiką. Partijai išmokti, jai įstatyti į kūną, sceniniam vyksmui suvaldyti turėjau vos pusantro mėnesio. Operoje tenka prikelti ir vokalinį aparatą. Apskritai tokių atvejų, kai lyg ir tenka gelbėti situaciją, partiją paruošti greitai, mano karjeroje jau būta daug.

savas laikas. Taip, scena – negailestinga. Ateis laikas ir teks save „pasverti“, atrasti tinkamiausią momentą pasitraukti. Tačiau, be scenos, yra ir paralelinis gyvenimas – šeima, vaikai. Tiesa, ne visi jį turi. Šeima man teikia didžiausią prasmę. Joje randu pilnatvę, užuovėją. Tai atsinešu ir į sceną. Bus vaidmenų ar nebus, neturiu baimės jausmo. Žinoma, tam, kad taip jaustumeisi, turi būti nuoširdžiai laimingas.

– Keletą metų buvote jauniausia teatro solistė. Atrodo, kad praėjo nedaug laiko, o karta jau pasikeitė. Ar sunku priimti pokyčius? – Laiko tėkmė išties greita ir tos akimirkos vis greitėja. Atrodo, ką tik mokiausi, myniau kelius Menų fakultete, vėliau – teatre. Matau save veidrodyje, lyginu fotografijose. Metai ir tam tikri gyvenimo įvykiai palieka pėdsakus veide. Negaliu pasakyti, kad mane tai baugina. Man mano amžius patinka. Džiaugiuosi emocine branda. Kiekvienus metus, dešimtmečius pasitinku ramiai. Gal tai priklauso ir nuo vidinių savybių. Viskam

– Kita vertus, ir šeimos nariai turi turėti pakankamai daug pakantumo?.. – Vienareikšmiškai. Visi mes esame egoistai. Gyvenimas su bet kurios srities menininku yra sudėtingas. Ne visi gali su mumis gyventi. Būti, draugauti, susitikti – taip. Bet dalytis stogu virš galvos gali ne kiekvienas. Taikytis reikia prie mūsų repeticijų, spektaklių, premjerų. Gyvenime esame pagrindiniai aktoriai. Šalia esantys turi būti kantrūs, supratingi, mylintys, besąlygiški... Mano vyras puikiai žino: naujas pastatymas – vienoks „psichavimas“, sunkus vaidmuo sename pastatyme – „psichavimas“ kitoks (juokiasi).

TEATRAS

Sunku grįžti į tikrovę – Judita, esate sakiusi, jog nemėgstate kalbėti apie vaidmenis, kol juos ruošiate. Kodėl? – Gyvenimas nenuspėjamas, turėjau ne vieną progą tuo įsitikinti. Esu realistė. Šiandien esi, rytoj tavęs nėra. Kam kalbėti apie tai, ko dar nėra. – Sakote, jog kiekvienas vaidmuo augina, tampa iššūkiu. Tačiau ar kiekvienas palieka žymę kūrybiniame gyvenime? – Kiekvienas vaidmuo sukelia tam tikrų jausmų. Nesinori įžeisti kūrėjų, todėl ir išskirti sau svarbiausių nenorėčiau. Iš tiesų vieni yra labiau įsimintini, kiti mažiau reikšmingi. Kai pasiekiame galutinį rezultatą, mes visi turime vidinį pojūtį ir žinome, kurie pavyko, kurie – ne mūsų. Juk ir garsūs, didelę patirtį turintys solistai savo karjeroje paprastai išskiria vos kelis brangiausius vaidmenis. Galų gale ir režisieriai ne visada pataiko skirti patį tinkamiausią. Jei šį klausimą užduosite po dar dviejų dešimtmečių, kai nugyvensiu ilgą sceninį gyvenimą, galėsiu drąsiai į jį atsakyti (šypsosi).

– Iš pradžių medžiaga tikrai atrodė sunki, gąsdinanti. Save įveikti teko daugelyje scenų, bet neįmanomų dalykų čia nebuvo. Nesu vartojusi narkotikų, nesuvokiu, ką reiškia mirti negavus dozės ar perdozavus... Galėjau tik bandyti įsivaizduoti – panardinti save į tą situaciją. Kertinis ir pats sudėtingiausias ir yra tas „perlipimo“ per save momentas. Jis įvyksta spektaklio statymo metu. Scenos žmonės vieni kitus labai gerai jaučia. Jaučiame ir tuos vidinius blokus, kuriuos kiekvienam tenka įveikti. Yra solistų, kurie to bloko sąmoningai negriauna, save saugo, tausoja. Aš šiuo klausimu esu mazochistė. Kankinu save tol, kol jie išnyksta. Suprantu, kad man tai labai daug kainuoja. Savaitę po to negaliu normaliai bendrauti, pasaulio tikrovė maišosi su teatro. Personažo jausmai dar ilgai kunkuliuoja viduje, negaliu užmigti, prieš akis plaukia scenos, įvykiai, kadrai. Tie sudėtingi vaidmenys pareikalauja sunkaus sugrįžimo į tikrovę. Sceninių jausmų proveržis bet kuriuo atveju įvyksta jau po spektaklio. Tokiais momentais vėlgi labai svarbu artimieji: ar jie leidžia tą sugrįžimo stadiją ramiai išgyventi. Po visko tenka „išsivalyti“.

– Jei ne paslaptis, kaip tai darote? – Viena gyventi nenorėčiau, bet man kaip oras būtina vienatvė. Kartais pasineriu į fizinę veiklą – plaunu, šveičiu namus. Valydama fizinį kūną, tarsi išsivalau ir savo vidų.

Kai akys susitinka – Artisto savijautą veikia ir publikos emocijos. Ar jaučiate tuos energijos mainus? – Man atrodo, kad publikos emocijos susijusios ne tik su pojūčiais, bet ir su teatrinio etiketo išmanymu. Jei kyla abejonių, ar spektaklio metu galima ploti, vadinasi, žmogus per retai lankosi teatre. Tuomet labai svarbu, kiek tokių žiūrovų yra salėje. Kita vertus, ir mirtiną tylą galima vertinti dviprasmiškai: vienu atveju publika gali nesuprasti, kas vyksta scenoje, kitu – tai, kas vyksta, žiūrovams atima žadą. Vis dėlto lakmuso popierėlis visuomet yra humoras. Štai jei į jį publika nereaguoja, gauni į silpniausią vietą (šypsosi). Žiūrovų akis spėju pamatyti tik nusilenkimų metu. Smagu, kai jos susitinka. ►

Akimirkoms greitėjant, ir menas tampa trapus. Kol dar galime, pasimėgaukime juo. – Muzikiniame teatre erdvės žanrams, eksperimentams netrūksta. Kiek šiuolaikinės scenos meno tendencijos priimtinos jums? – Manau, jog reikia eiti koja į koją su nūdiena. Tačiau ir naujovės turi turėti ribas. Vokalistui tam tikri eksperimentai tiesiog gali būti per sudėtingi. Kol kas Lietuvoje tokių užsispyrusių ir kategoriškų klasikinių žanrų režisierių, choreografų, manau, nėra. Pasaulio praktikoje esama visiškų kraštutinumų, kai solistams tenka į sutarties sąlygas įtraukti punktus, nusakančius, ko jis ar ji scenoje tikrai nedarys, nes tai prieštarauja moralinėms ar religinėms nuostatoms. Mums tai dar negresia. – Vis dėlto „Adatoje“ jums pačiai per daug ką teko „perlipti“...

J.Butkytės Fedora I.Kalmano operetėje „Misteris X (Cirko princesė)“. 17

TEATRAS

vimas, mokymasis. Žvelgiant iš vertybių, kultūrinio palikimo, tam tikrų šaknų įauginimo perspektyvos, esame kaip šeima, kurioje be vienų nebūtų kitų. Tai sukuria tąsą. Priešingu atveju surinkti iš šalies konkrečiam pastatymui slysime paviršiumi, be gelmės.

J.Butkytės Jurga V.Ganelino miuzikle „Velnio nuotaka“. ◄ – Bet ar yra koks nors vidinis barometras, padedantis pačiai įvertinti atlikimą – geras jis ar ne itin pavykęs? – Jei atvirai, man tai didelė mįslė. Kartais pačiai atrodo, kad tą dieną viską padarei puikiai, o režisierius po spektaklio prieina ir pasako: „Galėjai geriau“. Ir taip dažnai nutinka. Štai imk ir įsivertink. Iš esmės artistui svarbu pateisinti režisieriaus viltis. Duok Dieve daugiau tokių akimirkų, kai galime džiaugtis kartu. Spektaklis – tai paveikslas, kuriame mes esame tik mažos dalelytės, veikiančios viena kitą. Tačiau visi kartu turime pojūtį, spektaklis „eina“ ar „neina“.

vaidmenų, esu rami. Tačiau jei bandau save įsivaizduoti kitų teatro žmonių kailyje, kurie kažkada išties padarė daug, kyla daug moralinių klausimų. Ar turime teisę tuos aktorius, solistus, dainininkus išmesti į gatvę? Galbūt verčiau tobulinti darbo užmokesčio sistemą. Galų gale trupė turi tradicijas, vyksta bendradarbia-

– Ir vis dėlto spektaklis – akimirka. Uždanga nusileidžia, visi grįžtame į savo mažus pasaulius. Kaip manote, kokia apskritai teatro meno prasmė? – Tai būdas atitrūkti nuo kasdienybės, užsimiršti, matyti daugiau nei „bliūdas“ panosėje. Tai galimybė valandą ar dvi gyventi kitų žmonių gyvenimą, patirti jų jausmus. Galų gale tai padeda nepaskęsti buityje, emociškai, dvasiškai turtėti. Nuolat sakau, jog vaikams pirmiausia reikia skaityti knygas, juos reikia vestis į teatrą, leisti pačiupinėti tikrąją medžiagą – knygą, koncertą, spektaklį. Tegul po nedaug, bet tikro. Akimirkoms greitėjant, ir menas tampa trapus. Kol dar galime, pasimėgaukime juo. Fizikoje nuo greičio viskas tarsi nyksta, sudega. Čia tas pats. Kuo greičiau judėsime, tuo daugiau prarasime. Kita vertus, gal ir reikia, kad sudegtumėm. Gal po to rasis kažkas naujo...

– Tarp viso to, kas teatre suvaidinama, kiek tikri yra patys teatro žmonės? – Nežinau kitų teatrų trupių santykių. Mūsų solistų trupėje santykiai draugiški. Bet tai iš tiesų yra teatras teatre. Nedetalizuosiu. Tegul tai lieka kiekvieno fantazijai (šypsosi). – Kaip manote, ar teatre tuos tarpusavio santykius verta išlaikyti ir puoselėti? Kaip vertinate kilusias diskusijas dėl repertuarinių teatrų reformos? – Jei nuoširdžiai, vienareikšmiškai atsakyti sudėtinga. Suprantu finansinio naudingumo argumentus. Dabar turiu 18

A.Kučinsko „Makaronų operoje“ J.Butkytė – princesė Lazanija.

TEATRAS

Tamsos žaidimas

Praėjusių metų rudenį, prasidėjus teatriniam sezonui, drauge su rudeninių grybų bei jų rinktinių vaizdelių gausa socialiniuose tinklalapiuose Vilniaus teatro scenose pasipylė klaipėdiečių režisierių pastatymai. Vienas jų – Dariaus Rabašausko Valstybiniame jaunimo teatre pastatyta amerikiečių dramaturgo Carloso Murillo pjesė „Tamsos žaidimas“.

Akvilė EGLINSKAITĖ

Tikėtina, jog geografinės gyvenamosios vietos koordinatės mažiausiai turi įtakos kūrybinėms idėjoms ir jų raiškai, tačiau visiškai paneigti aplinkos, kurioje praleidžiama daugiausia laiko, neįmanoma. Taip savotiškai bandau replikuoti nuolatiniam gręžiojimuisi prie pasikartojančio atspirties taško – Klaipėdos kultūrinio identiteto ar veikėjų paieškų. Nieko nuostabaus, kad uostamiesčio režisieriai kažkokiu būdu bando išplaukti iš seklumos, kurioje šiuo metu atsidūręs Klaipėdos teatrinis gyvenimas, ir ieško platesnių vandenų. Didesnių scenų, konkurencingesnių partnerių. Žinoma, kolegos pabartų, sakydami, kad teatrinis gyvenimas

pajūryje kaip niekada gyvybingas. Jau keleri metai rekonstruojamas Dramos teatro pastatas pabudino alternatyvius jaunųjų kūrėjų ieškojimus. Čia galėtų vardyti ant rankos pirštų nesuskaičiuojamus naujuosius scenos bei performatyviuosius menus kuriančius darinius („Kolektyvinis sodas“, Apeirono teatras, šokio teatras „Padi Dapi Fish“, etc.), jų bei pavienių eksperimentų gausą ir įvairovę, taip pat vieną reikšmingiausių praėjusių metų įvykį – kūrybinių industrijų fabriko atidarymą. Tačiau šįkart pasirenku kitą žaidimą. Bandau atidžiai sekti Klaipėdos kultūrinį eksportą. Gal kiek padrikai, bet dairausi, kur ir ką kraštiečiai veikia už savo miesto ribų. Gintarė Radvilavičiūtė, Tomas Jašinskas ir D.Rabašauskas 2014-ųjų rudenį pristatė savo premjeras skirtingų sostinės teatrų scenose. ► 19

TEATRAS

C.Murillo „Tamsos žaidimas“ (rež. D.Rabašauskas) Valstybiniame jaunimo teatre. ◄ Nerašyta taisyklė lieptų šiuos spektaklius įvertinti ir aprašyti iškart po premjerų, bet alergiškai reaguodama į greitą vartojimą ir vertinimą, padiktuotus kasdienės aplinkos ritmo, leidžiu sau pasiteisinti – spektaklis, kaip ir vynas, sūris bei kiti rafinuoti gurmaniški gyvenimo prieskoniai ir ingredientai, privalo subręsti. Belieka pasidžiaugti, kad šiais metais pirmasis matytas spektaklis – D.Rabašausko režisūrinis debiutas Valstybiniame jaunimo teatre pastatyta amerikiečių dramaturgo C.Murillo pjesė „Tamsos žaidimas“. Tenka pastebėti, jog D.Rabašauskas nėra produktyvumo ir populiarumo (savęs viešinimo) gaires užsibrėžęs režisierius. Dar didesnis paradoksas, kad jau dešimtmetį uostamiesčio Dramos teatre dirbęs režisieriaus asistentu, aktoriumi ir galiausiai režisieriumi, savo premjeras lig šiol jis dažniau pristatinėjo Kaune. Beje, paskutiniaisiais metais juntamas progresas ir kasmetės šiuolaikinės dramaturgijos premjeros užtikrina, kad Darius pagaliau rado savo kalbą ir tai, apie ką nori kalbėti. Grįžtame į Vilnių. Po spektaklio bandydama struktūrizuoti savo įspūdžius, pirmiausia baltame word dokumento lape surinkau plano eilutes, apie ką reikėtų ar būtų galima kalbėti po „Tamsos žaidimo“: I. Paaugliai; II. Internetas; III. Meilė (seksas) ir kitos vertybės; IV. Aktoriai; V. Režisierius; VI. Scenografija. 20

I–III Iš internetinėse žiniasklaidos priemonėse publikuojamo režisieriaus ir Valstybinio jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėjos Gintės Pranckūnaitės pokalbio galima numanyti, kad amerikiečių dramaturgo pjesės, parašytos 2005 m. originaliu pavadinimu „Tamsos žaidimas, arba istorijos bičiukams“ („Dark Play, or Stories for Boys“), pastatymas buvo inicijuotas teatro administracijos.1 Kviestinio režisieriaus debiutą Jaunimo teatro erdvėse su šios įstaigos aktoriais, matyt, paskatino ir Lietuvos teatro sąjungos atstovų delegacijos viešnagė teatro vaikams ir jaunimui festivalyje „Niukobing“ Morso miestelyje šiaurės Danijoje.2 Šioje komandiruotėje drauge keliavo ir aukščiau paminėti Teatro sąjungos nariai. Po kelionės gimusi diskusija ir išvados paskatino teatro vadybininkus imtis užpildyti Lietuvos scenoje egzistuojančią nišą – kurti spektaklius paaugliams. Pats režisierius linkęs neapsiriboti tiksline auditorija ir teigė, kad spektaklyje atsispindi bendražmogiškos problemos ir vertybės. Pranckūnaitė, Gintė. Režisierius D.Rabašauskas: realybė yra kūryba, 2014-10-01,© Lietuvos žinios http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/rezisierius-d-rabasauskas-realybe-yra-kuryba/188358

Balevičiūtė, Ramunė. Ir niekada teatro vaikams nebus per daug, 2013-05-02, http://www.teatrosajunga.lt/index.php?id=naujienos&lang=lT&pi d=156

Nuo spalio pradžios spektaklis publikai pristatomas Valstybinio jaunimo teatro mažojoje „Salėje 99“. Galbūt dėl pakankamai nedidelės ir intymios erdvės į premjerinį spektaklį rudenį bilietai buvo „iššluoti“. Žiūrovų atsiliepimai internetinėje teatro svetainėje įrodo, kad kūrinys pasiekė savo auditoriją. Sausio pradžioje per sniegą ir ledą atklampojusi iki teatro bei nespėjusi visų žiemiško garderobo detalių palikti rūbinėje viena miela ponia (matyt, teatro darbuotoja) prie įėjimo į salę maloniai perspėjo nepasilikti per daug šiltų aksesuarų, nes „spektaklio pabaigoje bus karšta“. Ši netikėta replika mano ausiai nuskambėjo intriguojamai, dviprasmiškai ir gana negatyviai (nepaisant malonaus tono ir pačių geriausių ketinimų, matyt, suveikė asmeniniai kompleksai ir nevaldoma vaizduotė). Mano nuostabai ir džiugesiui, pabaigos atmosferą tarp pjesės personažų ir publikos labai žmogiškai sušildė paskutiniai Niko (aktorius Simonas Storpirštis) žodžiai. Natūraliai ir nevulgariai buvo reziumuotas detektyvinis virtualios paaugliškos meilės ir pirmųjų lytinių santykių siužetas, kai Nikas deklaruoja savo žemiškais (ne vien internetiniais) rūpesčiais šiuo metu besijaučiantis artimas daugeliui salėje sėdinčiųjų. Studento, vakarais dirbančio bibliotekoje, artimiausia svajonė – iš bendrabučio kambario persikelti į nuomojamą butą. Dramaturgas bei jo misiją perėmusi lietuviškos versijos kūrybinė komanda siekia provokuoti diskusijas, skatina susimąstyti

TEATRAS

Valstybinio jaunimo teatro archyvo nuotr.

ir apie esmines žmogaus santykių vertybes (meilę, prieraišumą, artumo jausmą), ir dėl jų deficito kylančias problemas. Tai spektaklis, po kurio žiūrovai turėtų tęsti pokalbius. Be to, išmokti susidėlioti savo taisykles, gaires ir vertybes pakliuvus į tamsos žaidimo pinkles, kai žaidžiama apie taisykles žinant tik daliai dalyvių, o nežinantieji tampa savotiškomis marionetėmis ar šachmatų figūromis. Tokių netikėtų žaidimų, iškreiptai ryškiai akcentuotų kalėdinių švenčių laikotarpiu, lietuviškų kriminalų suvestinėse buvo ypač daug. Gal reikėtų tikrai išlįsti iš visų media ir socialinių tinklalapių diskusijų, nustoti ieškoti ir smerkti ten, apsidairyti ir pradėti daugiau veikti artimoje aplinkoje.

IV–V Kodėl reikia statyti ir vaidinti tokį spektaklį, klausiu savęs jau grįžusi į buitinį kontekstą ir ritmą. Jei ne įsipareigojimas tekstu pasidalyti įspūdžiais, bijau garantuoti savo ryžtingumą dabar, jau toms nusivylimo bangoms atslūgus. Bet per pirmąsias 15 minučių norėjosi atsistoti ir išeiti arba panirti į kokią nors nirvanos būseną, kad netektų dažnai žvilgčioti į laikrodį, tikintis, jog 1 valandos 35 minučių trukmės spektaklis kažkokiu būdu susitraukė ir mano įsivaizduojama realybė, ištęsto laiko skaičiavimas virto kita būsena, perėjo į kitą laikmačio zoną. Pačioje pradžioje

virtualių santykių ir paauglystės tarpsniui aktuali tema bei problemos skatino tokius epitetus, kaip „prarasto laiko beieškant“ ar „nepakeliamas būties lengvumas“. Bandysiu pagrįsti, kodėl vis dėlto reikalinga, naudinga bei išganinga iškentėti pirmąsias 10 minučių. Prisijaukinus scenoje vykstantį monologų ir dialogų srautą, palengva įtraukia dramos siužetas ir aktorių vaidyba. Šis spektaklis savo minimalistine scenografijos ir sunkiai pastebima bei įvertinama režisūros raiška sukūrė idealią terpę aktorių vaidybai atsiskleisti. Tradicinei klasikinio teatro vaidybai. Jokių ten „post“, „socio“, jokių hapeningų, improvizacijų, tiesioginio publikos įtraukimo į veiksmą, parodijų ar kitokių režisūrinių triukų ir eksperimentų. Padedant atrasti tokią fizinę ir dvasinę būseną, kalbėjimo stilių bei manieras, kai veikiantysis jau nebe vaikas, bet dar ir ne patirčių luobomis apsikaišęs suaugėlis, gali būti ir numanomas režisieriaus indėlis. Kokiais metodais ar priemonėmis tai buvo pasiekta, tampa jau nebe taip svarbu, nes pakeri aktorių gebėjimas perteikti keistą tarpinę, kosminę paauglio savijautą neparodijuojant, o išgyvenant. Sukurti personažai atskleidžia spektaklyje vaidinančių aktorių meistrystę ir profesionalumą. Įtaigiausiai veikia protagonisto Niko istoriją perteikiantis S.Storpirštis, bet gana natūraliai ir neteatriškai (tai didžiausias komplimentas) paauglių charakterius įkūnija ir kolegos Ignas Ciplijauskas (Adamas), Jonė Dambrauskaitė (Reičel). Kiek

iš kito laikmečio ar kitos realybės atklydę aktorės Dovilės Šilkaitytės epizodiniai personažai (teatro būrelio mokytoja, Niko mama, slaptoji agentė).

VI Dar vienas netikėtumas jau atsidūrus spektaklio erdvėje, tai nauju rakursu pakreipta žiūrovų ir sceninio veiksmo pozicija. Ši idėja iškart sukėlė aliuzijas į šviesaus atminimo scenografės Jūratės Paulėkaitės sprendimą Jono Vaitkaus režisuotoje H.Ibseno dramoje „Visuomenės prieše“ (premjera 2011 m. lapkričio 11 d. LNDT). Tačiau kodėl tokią rokiruotę pasirinko „Tamsos žaidimo“ kūrėjai (scenografė ir kostiumų dailininkė – Laura Luišaitytė), sudėtingiau pagrįsti. Todėl, kad internetas-virtuali erdvė sklando visur, kad į draminį veiksmą žiūrovai galėtų pažvelgti tiesiogiai, be scenos rampų? Vis dėlto scenografija įtikina savo minimalizmu ar beveik nebuvimu. Veiksmo kulisais arba vadinamu background-u tampa tamsinti veidrodiniai lakštai, leidžiantys ne tik skirtingais rakursais vienu metu stebėti pjesės veikėjus, bet ir atspindintys dalį publikos, kuri savaime tampa scenografijos ir veiksmo dalimi. Tai – mes, mūsų laikų sociumas ir jame egzistuojantys tamsūs žaidimai.

TEATRAS

Tai, ko Paskutinėmis 2014-ųjų dienomis Klaipėdos dramos teatras, vis dar besiglausdamas po uostamiesčio kultūros centro Žvejų rūmai stogu, pristatė premjerą „Girti“.

Radvilė ZINKEVIČIŪTĖ

Scenografijai neprilygo

I.Vyrypajevo „Girti“ (rež. L.Vaskova) Klaipėdos dramos teatre. 22

Vytauto Petriko nuotr.

Mano senelis, kuris didžiąją gyvenimo dalį turi bėdų dėl alkoholio, nekart man sakė, kad gyvenimo neišgėręs nesuprasi. Dabar jis negerti nebegali. Pjesę „Girti“ vienam Vokietijos teatrų prieš porą metų parašė gerai žinomas rusų dramaturgas Ivanas Vyrypajevas. Kūrinį į lietuvių kalbą Klaipėdos dramos teatrui išvertė kitas gerai žinomas, tik jau mūsiškis dramaturgas Gintaras Grajauskas, spektakliui muziką parašė kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, scenovaizdį sukūrė scenografė Lauryna Liepaitė, o režisuoti pasiryžo Loreta Vaskova. L.Vaskovai I.Vyrypajevo pjesės nėra naujiena, ji jau anksčiau ėmėsi šio šiuolaikinio dramaturgo veikalų. Tiesa, šio teksto autorė nematė kitų pjesių perkėlimo į sceną bandymų, todėl nesiima konstatuoti, ar režisierei liaupsinamo dramaturgo kūriniai įkandami. Scenografė L.Liepaitė, panašu, geriausiai suprato, ką turėtų nuveikti scenoje, – sukurti gerą scenografiją. Jos scenovaizdis – skaidrus ir kartu iki skausmo regą veriantis, panardinantis į saldaus priešgirčio stadiją. Kone mediciniškai

TEATRAS

blaivus nesuprasi tiksli, išgryninta, estetiška ir akimirksniu iš penkių žvaigždučių restorano į purviną gatvę galinti virsti scenografija buvo viena iš nedaugelio sėkmingų šio pastatymo sudėtinių dalių. Susidarė įspūdis, kad scenografės darbui neprilygo nei aktorių, nei režisierės pastangos. Viena geriausių ir labiausiai kvapą gniaužiančių spektaklio vietų – kelios minutės iki jo pradžios. Ne itin pilnoje Žvejų rūmų salėje net nebuvo girdėti įprasto bruzdesio ir skanėstų, kuriuos spektaklio metu neretas vogčiomis ragavo, pakuočių traškesio.

Išlaisvina, bet nepakylėja I.Vyrypajevo pjesėje „Girti“ – 14 personažų. Jie tarsi sudaro simbolinį visuomenės atvaizdą. Čia veikia ir tarptautinio kino festivalio direktorius, ir modelis, ir bankininkai bei vadybininkai, taip pat prostitutė ir paprasta graži mergina. Veiksmas vyksta vieną naktį, kurią visi jie be saiko vartoja alkoholinius gėrimus, o vėliau susitinka gatvėje – tokioje veiksmo vietoje ir esant tokios būsenos socialinis statusas nebetenka prasmės, taigi šie labai skirtingi personažai gali vienas kitam atsiverti, prisipažinti nuodėmes, pasakyti tai, kas iš tiesų jiems „guli ant širdies“. Tos išpažintys – ir komiškos, ir dramatiškos. Iš tikrųjų dramaturgas pjesėje neatrado jokių netikėtų dalykų, tik koncentruotai priminė, kaip smarkiai kasdienos pasaulis atitrūkęs nuo žmogaus vidinio pasaulio bei kokią galią turi alkoholis, tirpdydamas žmogaus veidmainiškumą. Režisierė, atrodo, bandė nepasiduoti periodiškai vis atslenkančiai alkoholizmo romantizacijai. Alkoholis čia išlaisvina, tačiau nepakylėja, galbūt tokį įspūdį sudaro bandomas pakartoti negrabus girtojo fiziškumas. Tiesa, tai pavyksta ne visiems aktoriams ir tik retkarčiais. Scenografės, režisierės ir pjesės idėja akivaizdi – vizualiai ryškinti skirtį tarp to, ką žmogus sugeba sukurti, ir to, kaip gyvuliškai vėliau viską moka sunaikinti. Taip

pat siekta atskleisti, kaip nukritę paties individo sugalvoti tabu sau pačiam atskleidžia kitą asmenybės pusę. Šios tendencijos turėjo būti taikomos ne tik fiziškajam būviui, bet ir dvasiniame lygmenyje. Vis dėlto minėtą skirtį aktoriai gebėjo įkūnyti tik nevalingai griuvinėdami ir keistai trūkčiodami. Pirmoji scena nusipelnė viso spektaklio blogiausios scenos titulo. Joje pasirodžiusi Jauna graži mergina (akt. Eglė Valadkevičiūtė) ne tik buvo infantili kaip personažas, bet net nesugebėjo atkartoti girto žmogaus elgsenos. Sunku pasakyti, ar aktoriui Kazimierui Žvinkliui (Festivalio direktorius) tokį pat sceninį neveiksnumą inspiravo jaunoji kolegė, ar kitos priežastys. Likusieji taip pat sunkiai dorojosi su jiems, atrodo, primestomis užduotimis.

Svirduliuojančiu tempu Tiesa, būtų galima išskirti pirmojoje spektaklio premjeroje modelį Laurą įkūnijusią Tomą Gailiutę. Ankstesniuose teatro pastatymuose dažniau kūno linijų grožį, o ne aktorinį meistriškumą demonstravusi aktorė, reikia pripažinti, šiuosyk vienintelė „neišsiblaivė“ per visą spektaklį. Laura buvo vienintelis personažas, nuosekliai dalyvavęs spektaklyje, tikra ir įtikinanti.

Viena geriausių ir labiausiai kvapą gniaužiančių spektaklio vietų – kelios minutės iki jo pradžios. Greta modelio Lauros gana įtaigus buvo ir Viešpaties šnabždesį savo širdyje girdėjęs Gabrielius (akt. Donatas Žilinskas). Nors I.Vyrypajevo pjesė labai dinamiška, joje tragiški likimai pinasi, maišosi su fantasmagoriškais ir absurdiškais momentais bei gyvenimo istorijomis, tačiau vis dėlto komiškumo ir aitrios ironijos joje daugiau

nei dramos. Deja, vienintelis D.Žilinskas scenoje išgavo visuomet užkabinančio absurdo intonacijų. Nors aktoriui sunkiai sekėsi vaidinti girtą personažą, tačiau Gabrielius ir nebuvo vienas girčiausių pjesės veikėjų. Atvirkščiai, jis gana blaiviai vertino ir ironizavo girtų it pėdai bendražygių veiksmus. Nors pjesėje veiksmas veja veiksmą, įtampa tai kyla, tai leidžiasi, spektaklyje tokio svyruojančio tempo išlaikyti nepavyko. Iš svyruojančio jis virto labiau svirduliuojančiu. Ir tai ne ritmiškai, o su pertrūkiais. I.Vyrypajevo tekste personažų girtumas atsiskleidžia daugiau kaip būdas apnuoginti savo sielą, išsakyti skaudžiausius sopulius. O spektaklio aukščiausiais įtampos momentais veikėjų beriamas tekstas prasprūsta, nesuskamba, belieka tik konvulsinis savęs ir vienas kito tampymas ir sutrikusi artikuliacija. Tiesa, sprendimas spektaklyje naudoti medijas šįkart turėjo prasmę. Kadangi veiksmas konstruojamas iš atskirų istorijų scenų, tai savotiškas atsiribojimas, pažvelgimas iš kitos perspektyvos neblaško, o kiek sistemina, gerąja prasme – suvaržo spektaklį. Gyvenimas rodo, kad paprastai už dideles pavaldinių klaidas kenčia vadovai. Šiuo atveju galvą ant kaladės turėtų guldyti jaunoji režisierė. Toji, kuri, panašu, tinkamai neparinko aktorių ir nėjo charakterio paieškos keliu. Pikčiausia – publiką, kuri visą spektaklį nelyg kankinama pagirių laukė, kol scenografija bus panaudota bent kelis kartus kūrybiškiau nei tiesiog jos niokojimas (nė iš tolo neprimenantis vadinamojo postmodernistinio scenos perkrovimo daiktais, pavertimo šiukšlynu), paliko nieko nepešusią. Ir iš tiesų, kaip sakė senelis: neišgėręs – nesuprasi.

Algirdo Kubaičio / KKKC archyvo nuotr.

SUSITIKIMAI

E.Umanskis:

SUSITIKIMAI

man svarbios visuomenės problemos Iš rytinio Rusijos pakraščio į Kaliningradą atkakęs ir čia ėmęs dirbti kuratoriumi Eugenijus Umanskis 1997-aisiais kartu su bendraminčiais inicijavo valstybinio šiuolaikinio meno centro filialo atidarymą. Kaip pats sakė, nuo tada Kaliningrade pradėtas „auginti“ aktualus menas. Jis Eugenijų vis dažniau atveda ir pas kaimynus – į Klaipėdą.

Kristina SADAUSKIENĖ

Kaliningradiečiai šiuolaikinio meno kūrėjai ir kuratoriai bendradarbiauja su partneriais iš užsienio, tarp jų – kolegos iš Lietuvos ir Lenkijos. Anot E.Umanskio, aktyviausi kuratoriniai projektai pastaruoju metu vykdyti būtent šiose šalyse. Klaipėdoje per kelerius metus apsilankė trys nemažos parodos iš Kaliningrado – „Made in Kaliningrad“, „9000 km.“ (su trišaliu projektu „Close stranger“) ir dabar veikianti šiuolaikinio Rusijos medijų meno paroda „Lost in Transformation“. Jos mums suteikė galimybę geriau pažinti teritorijos atžvilgiu lyg ir artimus, bet dėl

sienų uždarumo mažai pažįstamus kaimynus, pamatyti juos ne per žiniasklaidos pranešimų stereotipus, o kaip savitą požiūrį į gyvenimą ir kūrybą turinčius kūrėjus. Su visas minėtas parodas kuravusiu („Lost in Transformation“ – kartu su Karina Karajeva) E.Umanskiu kalbėjomės tebevykstant parodai „Lost in Transformation“. Gal dėl to, kad ryškesnis šiuolaikinio meno kūrėjų iš abiejų šalių bendradarbiavimas prasidėjo kaimyninių šalių, jų meno pažinimą skatinančiu projektu, natūralu, pokalbis krypo Klaipėdą ir Kaliningradą siejančios bei skiriančios istorijos, Kaliningrado balansavimo tarp Rusijos ir Europos link. Kalbėjomės apie menininko siekį net ir esant komplikuotoms aplinkybėms neprarasti sąžiningo ir teisingo balso, apie požiūrį į meną ir, žinoma, apie iki vasario Klaipėdoje veikiančią Rusijos medijų meno parodą. Tiesą sakant, jos pavadinimas tapo pasikartojančiu refrenu – aplink dūžtant interesų, troškimų ir apribojimų bangoms, šiuolaikiniam žmogui lengva pasimesti nuolatiniame transformacijos procese. Pokalbis su kuratoriumi iš Kaliningrado vyko baigiantis parodai, bet jos pabaiga nereiškia bendradarbiavimo pabaigos – šiemet dar laukia paroda Kėdainiuose, o į Klaipėdą sugrąžins finalinė „Close stranger“ paroda.

Komunikuoti sudėtingiau – Ar jums dažnai teko ir tenka lankytis Klaipėdoje? – Klaipėda – geografiškai artimas miestas, teritorinis Kaliningrado srities

kaimynas. Dėl to neabejotinai tiek aš, tiek mano šeima ir draugai Klaipėdoje lankėmės asmeniniais reikalais. Prasidėjo pozityvus ir konstruktyvus bendravimas ir bendradarbiavimas su menininkais bei Klaipėdos meno institucijomis. Kartu sumanėme kelis stambius projektus, kuriuos drauge su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru (KKKC) įgyvendinsime per artimiausius dvejus–trejus metus. Man atrodo, kad mūsų bendradarbiavimo rezultatai yra geri: vyksta parodų ir menininkų rezidencijų mainai. Manau, kad ir toliau dirbsime su partneriais Klaipėdoje. Aišku, dėl pasikeitusios politinės situacijos dabartiniai meninės komunikacijos procesai yra sudėtingesni. Bet kultūra ir politika ne visą laiką eina kartu. Mums profesionali veikla kultūros erdvėje yra svarbesnė nei politinės kolizijos tarp mūsų valstybių. – Eugenijau, sakykite, kokias Kaliningrado ypatybes išskirtumėte? – Kaliningradas neabejotinai specifinė Rusijos vieta. Visiškai nepanašus į kitus Rusijos regionus. Tai susiję su teritorijos istorija: tai buvusi Rytų Prūsija ir vokiečių žemės. Bet kuris į miestą atvykęs žmogus pastebi šiuos su architektūra, miesto planavimo ypatumais, kitokia transporto magistralių logistika susijusius skirtumus. Jie išliko ir sovietų, o po to ir Rusijos laikais. Dėl to juntama, kad tai nėra visiškai rusiškas miestas. Taip susiklostė, kad dabar čia gyvena rusakalbiai gyventojai, po 1945 m. iš įvairių Tarybų Sąjungos regionų į Karaliaučių atsikraustę žmonės. Tam tikru požiūriu tai panašu į lenkišką Gdanską ir lietuvišką Klaipėdą – taip pat buvusius Rytų Prūsijos miestus. ► 25

SUSITIKIMAI

◄ – Prieš kurį laiką Klaipėdoje bandyta apibrėžti miesto tapatybę – jis buvo įvardijamas kaip laisvas, tolerantiškas, ambicingas, kūrybingas ir t.t. Ar kaip svečias galėtumėte sutikti su tokiu Klaipėdos fasadu? Kaip mūsų miestą apibūdintumėte iš savosios patirties? – Minėtuose lozunguose juntamas tam tikras visuomenės troškimų vektorius – savo miestą, kaip besivystantį, europietišką, nori matyti klaipėdiečiai. Bet mes juk suprantame, kad ne viską pavyksta įgyvendinti, tai visų miestų su daug ryškesne istorija problema. Klaipėda nori būti laisvas, nepriklausomas, tolerantiškas miestas. Tolerancijos klausimas nėra paprastas. Pavyzdžiui, dirbdami su lietuvių kuratoriais dažnai susidurdavome su draudimu pristatyti tam tikrus kūrinius. Štai aptarėme, ar būtų korektiška Klaipėdoje pristatyti kūrinį su sovietine simbolika – ne, geriau nereikia. Klaipėdos visuomenė iki šiol tebeturi daug baimių, susijusių su sovietine miesto praeitimi, ne taip kaip Lenkijoje. Sovietizmo estetizavimo tema lietuvių kuratoriams, su kuriais teko dirbti, yra tabu. Jie nenori, kad apie juos būtų manoma, esą jie kultivuoja sovietinį palikimą. Ir aš tai suprantu, visuomenė dar nėra pasiruošusi atgaminti sovietinio periodo paprasčiausiai kaip istorijos. Tai vadinamoji savicenzūra, susijusi su realia politinės laisvės būkle, ir neužmiršta tragiška Lietuvos visuomenės sovietinių laikų istorija. Bet tuo, manau, turėtų užsiimti istorikai.

Tarp Rusijos ir Europos – Kuria kryptimi pasirinkta konstruoti Kaliningrado identitetą? – Manau, kad čia ir yra didžiausias skirtumas tarp mūsų teritorijų ir valstybių. Lietuvos valdžios institucijos, šiuo atveju – Klaipėdos, rengia europinių mastų strategijas savo miesto pristatymui. O Kaliningrado administracija Europoje esančiame mieste, kurį supa europietiškos šalys, žiūri į Maskvą – ką Maskva pasakys, tai ir darysime. Manau, kad tai neleidžia plėtotis miestui. Negalime panaudoti geografinių vietovės resursų. Ir tai pirmiausia susiję su politika. Nors, tiesa, šiuolaikiniame mene mums pavyksta peržengti šiuos barjerus, ir save pristatome kaip tarptautinį šiuolaikinio 26

meno centrą. Beveik visas mūsų profesionalus bendravimas vyksta už srities ribų. Įgyvendinome projektą „Made in Kaliningrad“, atspindintį Kaliningrado tapatybės kūrimo darbus – jis jau buvo pristatytas Klaipėdoje. Tarp mūsų filialo veiklų yra programa, skirta paveldui – stebime, kaip prūsų ir vokiečių palikimas atliepia kaliningradiečių gyvenimą ir mąstyseną. Kaliningrado jaunimas daugiau bendrauja ne su savo artimaisiais metropolijoje (turiu omenyje Rusiją), o su europiečiais – bendraamžiais iš Lenkijos, Lietuvos, Vokietijos, Švedijos. Tai visiškai normalu ir natūralu. Daugelis taip pat ir mokosi kaimyninių šalių universitetuose. Čia ir prieštaravimas, nes Lietuvai, klaipėdiečiams tai – norma, jie gali laisvai vykti studijuoti į Europą. O kaliningradiečiams visada reikia įdėti šiek tiek pastangų, susijusių su pasienio barjero įveikimu. Yra toks įdomus momentas – jei pažiūrėtume vienoje gretoje su Jekaterinburgu, Omsku, Sibiro, Uralo teritorijomis, net šalies viduriu, – kaliningradiečių mentalitetas tam tikru požiūriu skiriasi nuo rusų mentaliteto. Dažnai keliauju į Rusijos gilumą, ir tenka apie tai kalbėtis su menininkais ir kuratoriais. Bet kartu labai skiriamės ir nuo Europos gyventojų. Tuo, kad nuolat atsižvelgiame į gigantišką Rusijos metropoliją. Net psichologiškai esame tarp Rusijos ir Europos. – Klausimų apie Klaipėdą ir Kaliningradą kilo ne tik dėl to, kad esate iš ten ir viešite čia, bet ir dėl to, kad abu miestai turi bendrų sąlyčio taškų. Pavyzdžiui, jau minėta prūsiška istorija. Gal žvelgiant iš šiandienės perspektyvos ši istorija yra blėstantis vaiduoklis, bet vis tiek, kaip tas prūsiškas paveldas priimamas Kaliningrade, taip pat, kaip jį užčiuopėte mūsų mieste? – Taip, tai jaučiama – niekur nepabėgsi nuo šio paveldo. Bet vėl pastebiu, kad klaipėdiečiai yra šaunuoliai – jie įsisavino šį palikimą, prūsišką paveldą jie laiko savo paveldu. Taip, buvo toks istorinis miesto plėtros periodas, taip, jis buvo, o štai jie ima ir iš to padaro normalų kultūrinį fenomeną. Nebijodami, kad tai bus ne lietuviško ar net ne žemaitiško paveldo dalis, o prūsiško. O Kaliningrade dėl politinių ambicijų, kad mes esame Rusija, kad mes kitokie, kad turime savą kultūrą, vokiškas paveldas vis labiau tolsta nuo statistinių rusų gyventojų. Juk tai – ne mūsų. Tai – kažkas svetimo. Gal ir gražu, gali sau būti, bet tai – ne mūsų.

Menininkai – kūrybingi žmonės. Žinoma, kad jie imlesni ir aktyviai naudoja prūsišką paveldą savo kūryboje. Čia vėl iškyla regioninės valdžios klausimas. Kaliningrade daug užsienio turistus galinčių sudominti istorinių architektūros paminklų, unikalių gamtos kraštovaizdžių, bet ši sritis vystosi lėtai. Taigi dvi skirtingos miestų strategijos.

Atidumas kontekstui – Santykis tarp mūsų valstybių šiuo metu įtemptas – kaip tokia situacija veikia jūsų aplinkinius? Ir kaip manote, kokia tokiais atvejais turėtų būti menininko pozicija? Prieš metus interviu sakėte, kad jei menininkas yra sąžiningas – jis neatsuks nugaros realybei. – Prisimenu, ką kalbėjau. Žodžiuose, kuriuos priminėte, yra tiesos. Ir dabar laikausi tokio lozungo, tokios terminologijos. Aišku, aktualus menininkas turi sąveikauti ne tik su meniniais, bet ir politiniais, socialiniais realaus gyvenimo kontekstais. Tai susiję su jo pilietine pozicija. Netvirtinu, kad menininkas būtinai turi kritikuoti Putino režimą. Kai kurie iš menininkų ir kuratorių palaiko Rusijos prezidento veiklą. Ne čia esmė. Esmė ta, kad sąžiningas meninis pareiškimas yra pastebimas, jis iškart pamatomas ir užkabina žiūrovų bei profesionalų bendruomenę. Pareiškimas, kurio neįmanoma nepastebėti, yra meninis bet kurios parodos ar kuratorinio projekto nervas. Būdami valstybinės organizacijos kuratoriai ir menininkai, dėl tam tikros cenzūros savo šalyje turime sunkumų pristatydami kai kuriuos meno kūrinius ir projektus Rusijoje. Manau, kad tas pats vyksta ir kitose šalyse. Kaip pas mus sakoma, Europos demokratijoje taip pat yra tam tikrų tabu ir ne-normų, kurie gali lemti keistas, katastrofiškas situacijas. Artimiausias pavyzdys – tai, kas atsitiko Paryžiuje, tie baisūs teroro aktai. Kartais sunku suprasti, kas teisus, kas kaltas. Gyvename agresyviu laikmečiu, kyla tarpreliginių problemų. Būtent problemų, nors, atrodo, jų ir neturėtų būti. Menininkas turi reaguoti į politinių jėgų prieštaras. Jis turi prisiimti atsakomybę už savo veiklą. Tai, kas įvyko Prancūzijoje, mano nuomone, – neapdairus, nepakankamai menininkų, redaktorių

SUSITIKIMAI

atliktas religinės ir politinės situacijos įvertinimas. Kai rengiu projektus, stengiuosi analizuoti aplink esančius skirtingus kontekstus ir padaryti taip, kad paroda būtų aktuali. Projekto kūrimas – taip pat ypatinga meninė veikla, susijusi su vietinės situacijos supratimu ir tyrimu. Svarbu, kad meninis pasisakymas būtų išgirstas, bet kartu neprivestų prie tragedijos. Rusijos ir Europos kontekstas pasikeitė, pasikeitė ir daugelio anksčiau projekte „Lost in Transformation“ pristatytų kūrinių supratimas. Kuriant bet kokią ekspoziciją, svarbu parodos struktūros apmąstymas – juk ir dabar galėjome parodyti kitus menininkų kūrinius, bet mums atrodė, kad Klaipėdai aktualesni būtent šie.

Kaip gyvas organizmas – Rusija – didžiulė šalis, kaip jums ir kolegei sekėsi atrinkti kūrinius šiuolaikinį šalies medijų meną turinčiam atspindėti „Lost in Transformation“ projektui? Gal galite šiek tiek papasakoti apie jo rengimo „virtuvę“? – Tai ne pirmas projekto „Lost in Transformation“ vizitas į užsienį. Jis buvo pristatytas Kylyje Vokietijoje, Hagoje Olandijoje, o dabar – Klaipėdoje Lietuvoje. Ir kiekvieną kartą projekto versija skyrėsi nuo buvusios prieš tai. Tai susiję su kontekstu, į kurį atsižvelgia kuratoriai. Kartu su Karina Karajeva (antroji projekto kuratorė) kiekvieną kartą aptarėme naują parodos sudėtį, joje dalyvaujančius menininkus. Nenorime, jog projektas įgytų išbaigtos parodos vaizdą – tokį, kai ji, supakuota į dėžes ir esant pakankamam finansavimui, gali būti pervežta į kitą vietą. Projektas man – gyvas organizmas, kuris skirtingose situacijose gali būti vis kitoks. Tam, kad kaip mums atrodo, galėtų būti aktualesnis. Prieš pristatydamas parodas Klaipėdoje, ištyriau skirtingus šio miesto gyvenimo aspektus: istorinius, socialinius. Pavyzdžiui, jiems priklauso rusakalbiai miesto gyventojai, su visuomenės liumpenizacija susiję prieštaravimai, su teritorijos atgimimu susijusi problematika. Sovietmečiu Klaipėda vystėsi kaip stambus transporto mazgas, jūrų uostas. Šiuo metu čia, kaip ir visoje Lietuvoje, iškyla tam tikrų problemų. Viena jų – didelis komfortiškesnio gyvenimo ieškančių lietuvių srauto nutekėjimas

į ES šalis. Todėl, atrenkant kūrinius „Lost in Transformation“ projekto parodai, man buvo labai svarbu, kad jų pateikimas būtų suprantamas žiūrovams, o autorinės įvairių problemų vizualizacijos ir visuomenei menininkų keliami klausimai būtų įskaitomi ir apmąstyti. Tam tikru požiūriu mes visi esame pasiklydę transformacijoje (lost in transformation). O dėl Rusijos... Taip, tai – didelė šalis. Žinoma, daugiau geografine prasme. Joje yra ir vis atsiranda jaunų menininkų. Parodoje pristatomas autorių kolektyvas atrinktas kaip optimalus ir adekvačiausias.

Parodos pažinimo kelias – Kalbant apie medijų meną, galima pastebėti, kad, priešingai nei tradiciniuose vaizduojamuosiuose menuose, čia kūriniai turi trukmę. Kiekvieno kūrinio trukmė tarsi sukuria tam tikrą parodos ritmą. Sakykite, kiek jis svarbus, ar tai tik gretutinis pastebėjimas? – Šiuo atveju man paprasčiau būtų kalbėti apie parodos struktūrą. Į mano suplanuotą ekspoziciją atėję žiūrovai juda nuo vieno darbo prie kito. Ir jų judėjimo kelias veda prie bendros meninės visumos, parodos „Lost in Transformation“ suvokimo. Todėl prie įėjimo kabo laikrodis, kuris rodo ne konkretų laiką, o keistus tekstus. Toliau ekrane matyti, kaip vaikai stengiasi įvykdyti išsikeltus reikalavimus. Vėliau pasitinka baltai pelei dedikuotas pseudomokslinis projektas (gal mes esame tos baltosios pelės, su kuriomis kažkas eksperimentuoja?). Po to patenkate į pulsuojantį dumblą, – gal dumblas yra mūsų gyvenimas? – klausiate savęs. Tada pasitinka neoninėmis šviesomis degantis metropolis, staiga pavirstantis atliekų krūva – tai susiję su didžiųjų miestų, ekologijos problema. Ekspozicijoje tiesiasi mūsų sumanytas takas. Bet jis atveda į aklavietę. Tai taip pat svarbu, nes, mano nuomone, iš kiekvienos aklavietės turėtų būti išėjimas. Kurioje pusėje tas išėjimas – aš nežinau. Nei šioje parodoje, nei gyvenime nėra akivaizdumo. Dažnai neaišku, kas vyksta. Jei žiūrovai šioje parodoje pradeda judėti ir užduoti sau klausimus, jiems, ko gero, ima aiškėti vaizdas – ne itin ryškus, bet vis tiek gyvenimo vaizdas. Kaip ir sakiau,

Vizitinė kortelė Eugenijus Umanskis, kuratorius, menininkas. Gimė 1961 m. Žemutiniame Tagile (Nižnij Tagil), Uralo regione, Rusijoje. Išsilavinimas: baigė mokslus Leningrado hidrometeorologijos instituto Okeanologijos fakultete. Darbas: Rusijos nacionalinio šiuolaikinio meno centro Baltijos filialo (Kaliningradas) meno vadovas. Kūryba: kuria ir kaip nepriklausomas menininkas, ir kaip grupės „San Donato“ narys. Domėjimosi kryptys: šiuolaikinės visuomenės tyrimas ir kritika, įvairių socialinių kontekstų analizė. Pripažinimas: 2011 m. – Rusijos nacionalinė meno premija „Innovation“ už šiuolaikinį meną. Šeima: turi tris vaikus – sūnų ir dvi dukras.

per meną turime atstovauti savo realiam gyvenimui. Arba bent jau pasistengti, kad žiūrovai suprastų, kas jame vyksta. – Kai kurių „Lost in Transformation“ eksponuojamų kūrinių sukūrimo datos siekia 2002-uosius, kitų – 2008 metus ir t.t. Ką matote, žvelgdamas į šios parodos laiko peizažą? – Kaip ten ir būtų, pažodžiui parašyta: „šiuolaikinis Rusijos medijų menas“. Tai svarbu, būtent taip skambėjo projekto „Lost in Transformation“ tema. Šį klausimą aptarėme ruošdamiesi projektui, t.y., jei mums reikėjo dešimties metų senumo darbo – jį ir paėmėme, dėl to nebuvo nesutarimų. ► 27

SUSITIKIMAI

◄ Kalbant apie bendrą Rusijos šiuolaikinio meno vystymąsi man, kaip ir daugeliui kitų kuratorių, atrodo, kad Rusijoje mažai kas kinta. Kažkokių šuolių ir proveržių Rusijos mene kaip ir nėra. Dėl to dešimtmetį vykstanti šiuolaikinio meno raida – visiškai normali laiko charakteristika. Rusijos medijos, priešingai nei Vakarų, taip pat vystosi labai keistai – tad ir jas galima pavadinti pasimetusiomis transformacijoje. Pas mus visada buvo taip: pirmiausia mintis, idėja, o įgyvendinimas – antrame plane. Toks rusų mentalitetas: pirmiausia – „kas?“, o paskui – „kaip?“.

Realybės įspaudas mene – Dairantis po pastarąją parodą, o ir prisimenant vykusias prieš tai, galima justi jas visas vienijančią gana neramią, kartais tamsią nuotaiką. Su kuo susijęs toks emocinis atspalvis? O gal tai tik paprastas sutapimas? – Negaliu kalbėti už visus menininkus, nes jų visų santykis su menu ir su gyvenimu yra savitas. Jų darbai buvo atrenkami kuratorių valia. Tiesiog toks mano požiūris į gyvenimą šiuo metu. Tokia mano, kaip kuratoriaus ir menininko, pozicija. Manau, kad šiuolaikiniai menininkai, atsižvelgdami į savo veiklą ir galimybes, turi būti atsakingi už realų gyvenimą, už tai, kas vyksta. Žinoma, mes suprantame, kad Europoje nėra patenkintų esama padėtimi. Su lietuviais kuratoriais ne kartą kalbėjomės apie sprogstamąją, ant karo slenksčio kybančią situaciją. Ir Lietuvoje, ir kitose šalyse, kuriose tenka būti, apie tai dažnai kalbama. Tai atsispindi ir parodose. Jei paroda būtų kurta kitame kontekste, galbūt joje būtų daugiau dėmesio estetikai, mažiau atviro politizavimo arba socializavimo. Apskritai Rusijos ir Europos menininkai mąsto gana skirtingai. Rusų menininkai mąsto, kad šis realus gyvenimas palieka juose įspaudą, jie nuolat ieško problemų, o jų yra daug. Tiesą sakant, tų problemų nė nereikia ieškoti, mes jose gyvename ir jos atsispindi mene. Vakarų menininkai ne taip apsunkinti tos socialinės terpės. Nors yra visokių menininkų, pavyzdžiui, yra menininkų imigrantų – 28

jų kūryboje taip pat darbai, nagrinėjantys įvairias problemas. Bet apskritai Vakarų menininkų kūriniai dažniausiai yra estetiniai, susiję su jų meninės praktikos pasiekimais. Bet ir juose atsispindi autorių teisingumas, sąžiningumas, galų gale aktualumas.

Kitokia ir įvairi – Kadangi esate parodų kuratorius, įdomu, ką manote apie Kaliningrado ir platesne prasme – Rusijos reprezentavimą per meną? Ką pasirenkate, o ko atsisakote, kurdamas šį metapasakojimą? Pavyzdžiui, pastarąjį kartą, kai kalbėjomės, sakėte, kad mums neatvežėte gintaro, nes mes ir patys jo turime. – Tai bendra vieta – kai bandome kalbėti apie Kaliningrado tapatybę, kalbame apie gintarą, Kantą ir jūrą. Suprantama, kad Klaipėdoje – tas pats. Tai yra tai, kas paviršiuje. Šaunu, kai pas mus atvyksta menininkų iš kitų šalių ir savyje randa stiprybės bei drąsos dirbti su tais „prekių ženklais“. Kaliningrado menininkai gali kurti šiomis temomis, dėl to nėra jokių prieštaravimų, kaip kuratorius neturiu nusiskundimų. Savaime aišku, kiekvienas meno projektas turi teritoriją pristatantį komponentą. Menininkai, dalyvaujantys „Lost in Transformation“ projekte, reprezentuoja skirtingus Rusijos regionus. Natūralu, kad toks jungtinis projektas turi kažką rusiško. Neturėjau tikslo parodyti Rusijos tokios, kokią matote lietuviškoje žiniasklaidoje. Žinoma, kad tai politika ir tam tikru požiūriu – propaganda. Šiame savo projekte sakau, kad Rusija yra kitokia, jog ji įvairi. Tai – šalis, kurioje sugyvena skirtingos kultūrinės tradicijos; šalis, kurioje gyvena šiuolaikiškai, savitai mąstantys žmonės. Šiuo atžvilgiu gal ir galima kalbėti apie teritorijos, šalies reprezentaciją. Bet tokios užduoties nebuvo. Ši paroda ne apie Rusiją. Ji yra apie toje teritorijoje gyvenančių žmonių patirtis. Ir visos jos yra savitos – daug kas priklauso nuo menininko talento, gebėjimo tas patirtis perteikti. Kalbu apie autorinius darbus. Šiuo atveju kuratoriaus užduotis – sujungti juos į tam tikrą patirčių, emocijų sluoksnį ir tai pateikti visuomenei.

– Pasidalykite savo pastebėjimais, kokius įspūdžius jums paliko Lietuvos, ypač Klaipėdos šiuolaikinis menas? – Skirtingai nei Kaliningrade, Klaipėdoje yra kiekvienais metais menininkus rengiantis universitetas ir Dailės akademijos fakultetas. Galima sakyti, kad Kaliningrade neegzistuoja tai, kas susiję su universitetiniu meniniu ugdymu. Jo, net ir tradicinių formų, nėra. Meninio ugdymo lubos – vidurinė meno mokykla. Tik architektūros, dizaino srityse universitetų fakultetuose imamasi tam tikrų pastangų, bet tai dažniausiai yra Maskvos universitetų filialai. Kaliningrade nėra jokių vizualiųjų menų mokymo įstaigų. O Klaipėda yra civilizuotas Europos miestas, sudarantis sąlygas mokytis tapybos, grafikos, dizaino. Kuratoriams Klaipėdoje kur kas didesnis menininkų pasirinkimas. Kaip dalį tarpkultūrinio bendradarbiavimo Kaliningrade surengėme keletą lietuvių menininkų parodų. Jos visada sukeldavo didelį susidomėjimą ir turėdavo didelį rezonansą mūsų mieste, kultūrinėje aplinkoje. Savo ruožtu patys stengiamės inicijuoti pokyčius – mūsų organizacija rengia edukacinius projektus jaunimui, organizuojame kūrybines dirbtuves, kad kažkokiu būdu palaikytume naujų kūrėjų augimo procesą. Tam tikru požiūriu tai – kultūros sužadinimas. – Kas jus, kaip kuratorių, traukia labiausiai? – Man labai svarbu meninio pasisakymo teisingumas, sąžiningumas. Viena iš būsimų parodų vyks Kėdainiuose. Tai nedidelis miestas, kuriame praeityje buvo sunaikina visa žydų bendruomenė. Vietinis kuratorius bijo tos temos imtis. Nors galų gale jį įtikinau, kad nerengiame Rusijos ir Lietuvos problemoms skirto projekto, projektas – nesusijęs su teritorija, jis skirtas prievartos problemai apskritai. Juk žinome, kad įvairiomis formomis prievarta egzistuoja visur – Europos visuomenėje, Lietuvos, Ukrainos, jokio skirtumo. Todėl meno kalba stengiamės kalbėti apie realiame gyvenime egzistuojančią bėdą. Tai – mano pozicija mene. Yra kuratorių, kurie domisi išskirtinai tapyba, arba kurie domisi tik menu viešose erdvėse. Man svarbios visuomenėje egzistuojančios problemos.

PARODŲ SALĖSE

Vladimiras Logutovas. Pramoninės eros pabaiga. 2012 m. Videokūrinys, 3 min. 50 sek.

Algirdo Kubaičio / KKKC archyvo nuotr.

Rusijos medijų menas Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose iki vasario veikia Rusijos medijų meno paroda „Lost in Transformation“ / „Pasiklydę transformacijose“. Karina KARAJEVA

Rusijos medijų menas yra unikalus reiškinys: atrodo, jis neatsižvelgia į sukauptas vizualines žinias ir sąmoningai plėtojasi nenuosekliai. Tačiau šis neatitikimas yra pagrįstas menininkų pasisakymų, gestų ir elgesio kintamumu. „Lost in Transformation“ – tarsi apie tai, kas yra ši sąmoninga „nežinojimo“ spraga. Rusijos menininkų pastangos papasakoti apie savo vizualinę būklę suranda naujus autorinių žinučių labirintus. Medijų menininkai įsavina medijų erdvę ir išskleidžia ją kaip savito pobūdžio variaciją, repeticiją. Laikas čia

transformuojasi į pauzės būseną ir išplėstą laiką, kuriame ritmas priklauso nuo netyčia „sugrotos natos“, o žaidimo aspektas apima paikiojimą – atitinkamą elgesio formą, kur laikinumas yra idealus dėl savo nuolatinio pasikartojimo. Čia būtina paaiškinti, kad „Lost in Transformation“, net atsižvelgiant į pažodinį šios frazės vertimą, tėra alegorijos forma, leidžianti pademonstruoti menininkų reakcijų į videomeną ir medijų meną daugiaprasmiškumą. Pavadinime esantis „pasimetimas“ nustato paieškos, jau numanančios rezultatą, pobūdį. Menininkai sąmoningai ryžtasi sunaikinti naratyvą, kad jį kompensuotų iš pirmo žvilgsnio formaliu pratimu.

Vaizdo apokalipsė Sergejus Bratkovas savo kūrinyje „Balaklavos paikiojimas“ rodo dokumentinį reportažą apie vaikiškas pramogas neva kažkur Maskvos pakraštyje. Šis atsitiktinis epizodas galbūt ir nepritrauktų auditorijos dėmesio ilgam, tačiau dėl muzikos parinkimo (autorius įjungia populiarią tam tikro amžiaus bendruomenėje kompoziciją) ir, svarbiausia, dėl realių „koreliacijos“ tarp personažų bei realybės objektų pridėjimo epizodas įgyja apokaliptinių bruožų. Šią vaizdo apokalipsę kaip visuotinį ženklą parodo Vladimiro Logutovo kūrinys „Pauzė“. ► 29

PARODŲ SALĖSE

◄ Vaizdo sutrikimas yra tarsi techninis metodas, kuris iš tikrųjų veikia kaip išplėstas medijų vaizdinys, nuolat atkakliai ginantis savo paties elitiškumą. V.Logutovas pristato vaizdinio tarpsnį: toks yra jo ypatingas pranašumas medijose. Ši pauzė, atrodo, yra formali, bet kartu kiek įmanoma informatyvi ir alternatyvi moving image sampratai, kurios iliuziją rodo Vladimiras Selezniovas. Savo kūrinyje „Metropolis“ jis iškreipia konkretaus miesto žemėlapį ir atkuria jį kaip vaizdingą iliuziją. Ši iliuzija ir yra „gliukas“, medijų sutrukdymo forma, kurioje pasimetimas yra vienintelis išsigelbėjimas. Iš kontravaizdo pozicijos įžengia Jurijus Vasiljevas – vaizdo monotoniškumas ir idėjos, kurią jis atkakliai gina savo darbe „Praėjusią būsimą žiemą“, chromatiškumas tampa vaizdinio sandarumo kontrapunktu.

Kūrybinės pratybos

Vladimiras Selezniovas. Metropolis. 2009–2014 m. Instaliacija. 30

Iš „Youtube“ pasiskolintų siužetų paletė sudėliojama į abstraktų paveikslą Piotro Žukovo kūrinyje, kurio siužetas yra su medžiaga atliekamų pratybų rezultatas. Per šias pratybas vaizdas yra suspaudžiamas ir atkuria save naujosios tapybos pavidalu. Naujosios tapybos kategorija apima pagrįstas menines ambicijas – sukurti, tiksliau, surasti skirtingų medijų tarpusavio susisiekimui tinkamą kalbą. Su tradicine kultūra susijusios medijos, kurias siūlo mėgėjų bendruomenės (kaip „Youtube“ struktūra), taip pat susiejamos su originaliais technologiniais metodais ir videomenininko, mėginančio rasti vizualiniais santykiais besiremiančių dialogų bendrą vardiklį, sąmone. Tokias kūrybines pratybas taip pat gali žymėti gana dėsningas noras sutvarkyti žinias ir supratimą apie kiną šiuolaikinėmis vaizdinės komunikacijos sąlygomis bei sukurto darbo virsmas visiškai kitokia, dar nepažinta meno savybe. Būtent apie tokią komunikaciją kalba grupė „Provmyza“, pareiškusi apie save kaip nuoseklią kino kalbos tyrėją. Kūrinys „Amžinybė“ nufilmuotas, viena vertus, kaip abstraktus no wave krypties pagerbimas, kita vertus – kaip eksperimentinis vizualinis tekstas. Jo technika yra kilusi iš Portugalijos kinematografininko Pedro Costos darbų. Absurdo kraštovaizdį savo pasakojimo tradicijos

PARODŲ SALĖSE

Viktoras Alimpijevas. „Silpnas Rot-frontas“, 2010 m. Videokūrinys, 11 min. 47 sek.

forma menininkai paverčia tarpdisciplininiu pasisakymu apie pranešimo praradimą, dialogo neįmanomybę, reikšmių labirintą. Taip pat, kaip grupė „Zer Gut“, siūlanti apsvarstyti vaizdo išnykimą – kaip vienintelę aktualią gamtos organiškume „ištirpusio“ menininko išpažinties formą.

Performatyvios variacijos Panašiam „ištirpimui“ yra skirtas ir Viktoro Alimpijevo darbas, kuriame autorius performatyvaus eksperimento būdu išple-

„Lost in Transformation“ tėra alegorijos forma, leidžianti pademonstruoti menininkų reakcijų į videomeną ir medijų meną daugiaprasmiškumą. čia santykių tarp bendruomenių poetiką. Jo „Silpnas Rot-frontas“ yra savotiška prasmių daugiasluoksniškumo išlaisvinta performatyvi variacija (V.Alimpijevas

Sergejus Bratkovas. Balaklavos paikiojimas. 2009 m. Videoinstaliacija.

vienas iš pirmųjų įvedė į metodologiją performansą – kaip iš anksto paruoštą statistų veiksmą). Menininkas judėjimą pristato kaip vieningą erdvės dramaturgiją. Čia tarsi sugrįžta S.Bratkovas su savo agresyvia ir kartu romantiška dedikacija jaunimui, ir abu menininkai sukuria tūrinį erdvės ir personažo kontekstą. Grupė „Kur bėga šunys“ dirbtinę sąmonę perkuria į meno terapijos formą, veikiančią pagal medijų technologijų dėsnius. Labirintu bėgančią pelę, pasirenkančią vienintelį būdą prasitęsti trajektoriją, menininkai padaugina iš kitų panašaus fiziologinio ir intelektinio formato gyvų organizmų, kurie siūlo jau savo būsimojo laiko visatą. Žaisdamas labirinto erdvėje, objektas medijų algoritmo įjungimo būdu ženklina naują realybę. Bandymas įveikti erdvę Aleksandros Mitlianskajos kūrinyje paverčiamas į begalinę konkrečių veiksmų eilę ar seką – juos menininkė transformuoja į kone siurrealistinį piešinį. Ir čia pagaliau iškyla ta pati transformacija, kuri yra išreiškiama pagal Jacques Rancière’o formulę „alegoriškas po figūratyvaus, arba vizualus po matomo, regimai pavaizduoto“ ir siekia nusekti sąmoningo praradimo, tiksliau – ištirpimo lokalioje interpretacijoje link dėl tarptautinio supratimo ir suvokimo. Parodą organizavo Rusijos nacionalinio šiuolaikinio meno centro Baltijos filialas (Kaliningradas), kuratoriai – Eugenijus Umanskis ir K.Karajeva.

Grupė „Zer Gut“. Prijaukinimo vizualizacija, arba painus šiuolaikinės ornitologijos atvejis. 2002–2003 m. Videokūrinys, 3 min. 29 sek. 31

ATMINIMAS

Grafiko darbų paroda subū

Algis Kliševičius. Ši akimirka. 2005 m. Popierius, kompiuterinė grafika, 33x70 cm.

Šiemet sausio 1-ąją garsiam ir mylimam Klaipėdos dailininkui Algiui Kliševičiui (1950– 2008) būtų suėję 65-eri. Ta proga sausio 16-ąją „Klaipėdos galerijoje“ atidaryta antroji pomirtinė garsaus Klaipėdos grafiko darbų paroda „Amžinas visatos laivas“, o atidarymo proga surengtas jį gerbusių ir mylėjusių žmonių prisiminimų vakaras. Dalia BIELSKYTĖ

Parodą atidarė Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus pirmininkas Arūnas Sakalauskas, parodos iniciatorė „Klaipėdos galerijos“ direktorė Violeta Jusionienė ir grafikas Augustinas Virgilijus Burba.

Kūrybos dovana Visi kalbėtojai neslėpė, kad A.Kliševičiaus gyvenimą ir mirtį priima labai asmeniškai – kiekvienam iš jų prieš septynerius metus staiga miręs menininkas padarė didelę įtaką ir yra jų atmintyje gyvas iki šiol. „Kai atvažiavau į Klaipėdą, A.Kliševičius jau dirbo čia, – prisiminė A.V.Burba. – Man, baigusiam tapybą, reikėjo stengtis iš visų jėgų, kad įvaldyčiau grafikos meną, o Algis, regis, maudėsi mene.“ „Iki šiol skaudu, kad nebegirdime jo balso, nebegalime paprašyti patarimo, 32

paklajoti po jo atradimų pasaulį, mėgautis unikalia empatija ir humoro jausmu, – sakė prisiminimų vakarą vedusi A.Kliševičiaus bičiulė aktorė Virginija Kochanskytė. – Tačiau, laimė, menas yra nemirtingas, tad mes visada galime pasidžiaugti gyva, nemaria kūrybine energija, tarsi inkliuzu išlikusia šilkografijos lakštuose, kaligrafijos šokyje, kompiuterinės grafikos platybėse...“

Charizmatiška asmenybė Jau iš pat pradžių renginys buvo panašus į draugiškos klasės susitikimą. Susirinkusieji glėbesčiavosi ir džiaugėsi, kad atėjo čia paminėti visiems tokio brangaus bičiulio, mokytojo, draugo. Languose buvo uždegtos žvakelės – kad „Algelis nuo debesies matytų, kaip mes jį gražiu žodžiu minime, kaip pasiilgome“. A.Kliševičius buvo charizmatiška asmenybė, darbštus ir išmintingas, įžvalgus žmogus, tikras eruditas. Kiekvienas, bent akimirkai atsidūręs A.Kliševičiaus orbitoje, gali papasakoti, ką patyrė. Susirinkusieji

A.Kliševičiaus kūrinių parodos atidarymo ir atminimo va

ATMINIMAS

ūrė Klaipėdos menuomenę dalijosi įvairiais savo ir A.Kliševičiaus gyvenimo akimirksniais, pasakojo apie kurioziškas, anekdotines ir graudžias situacijas. Dažniausiai skambėjo epitetai – spinduliuojantis, talentingas, patikimas, darbštus, geras. Nepamirštamas. Atrodo, kad A.Kliševičiaus „Amžinas visatos laivas” sutalpino visus jo pasiilgusius.

Prisiminimus – į knygą Ekrane sukantis nuotaikingoms A.Kliševičiaus nuotraukoms, sukeliančiomis komentarų audrą, prisiminimais apie dailininką dalijosi jo bendramokslis Juozas Vosylius, mokiniai ir kolegos Mindaugas Petrulis, Lidija Kuklienė, kūrybinių dirbtuvių kaimynas Edvardas Malinauskas, draugas ir kolega

akaro „Klaipėdos galerijoje“ akimirkos.

A.Sakalauskas, dailininkė Sofija Kanaverskytė, aktorė V.Kochanskytė. Buvo ir juoko, ir ašarų. Besišypsantis A.Kliševičius kaip kadaise – parodų atidarymuose, aptarimuose, studentų darbų peržiūrose, linksmuose pasisėdėjimuose – vėl buvo su mumis. „Algelis liks su mumis, kol esame gyvi, kol jį prisimename. Tačiau būtina imtis ir kitokių jo atminimo įamžinimo žygių, – kalbėjo LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkas A.Sakalauskas. – Siūlau išleisti prisiminimų knygą, nes per neilgą A.Kliševičiaus gyvenimą jis nuveikė daugiau, nei kitam pavyktų per kelis gyvenimus. Norisi, kad, net kai mūsų nebebus, jis būtų gyvas jaunų žmonių atmintyje.“ Šis siūlymas buvo entuziastingai priimtas. Švelniausiai visus paguodė grafikė L.Skačkauskaitė-Kuklienė, papasakojusi sapną, kuriame ją aplankė draugas ir mokytojas A.Kliševičius: „Jo batai buvo

Dažniausiai skambėjo epitetai – spinduliuojantis, talentingas, patikimas, darbštus, geras. Nepamirštamas.

labai suplyšę. Paprašiau, kad nusiautų – suklijuosiu, kaipgi taip vaikščios, o jis man ir sako: „Nebetaisyk, nebereikia, aš jau gavau dvi poras naujų baltų batų“. Tada supratau, kad ir ten, kur mūsų nėra, Algiui viskas gerai“. Toks tatai „Amžinas visatos laivas“, neleidęs mums nuskęsti ilgesio tvane ir nuplukdęs į gražiausios atminties viršūnes, kai kur gaubiamas spindulingų mistikos debesų. A.Kliševičiaus kūrinių paroda „Klaipėdos galerijoje“ veiks iki vasario 5-osios.

Dalios Bielskytės nuotr. 33

GINTARO LAŠAI

Sukant Vilučio vil

Mikalojus Vilutis. Sriuba. Esė. Tyto alba, Vilnius, 2014, 128 p. Dainius VANAGAS

Tėra viena tema, apie kurią žmogus gali galvoti, kalbėti be perstojo ir niekuomet nepritrūkti medžiagos. Ši tema, be abejo, yra jis pats. Taip jau atsitiko, kad vieninteliai mūsų vartai į pasaulį – akys, ausys, nosis, liežuvis ir savo ribotumu kasdien mus kamuojančios smegenys – yra išsidėstę ne kažkieno kito, o būtent mūsų galvoje. Vienintelis aš, kurį galima čiupinėti ir skersai išilgai išskrosti, yra mano aš; visi kiti aš – daugiau ar mažiau nepasiekiami toliai. Žymus Lietuvos grafikas Mikalojus Vilutis išvirė esė rinkinį „Sriuba“. Išvirė, žinoma, iš geriausių turėtų ingredientų – iš savęs. Knygos nugarėlėje autorius pažymi: „Mano virtuvėje virtos visiems žinomos mintys. Gal kiek kitokio skonio“. Toks ir knygos sumanymas – prisirankioti šiuolaikinį žmogų supančių savaime suprantamybių, banaliausių teiginių, mirusių metaforų, chrestomatinių religinių įvaizdžių ir filosofinių sentencijų, o tuomet pažvelgti į jas taip, tarsi regėtum pirmą sykį – su jauduliu ir nuostaba. Taigi nieko keista, kad dauguma rašytojo tekstų grįsti fenomenologine perspektyva, tiesiogiai ir netiesiogiai ieškant atsakymų į tokius klausimus: kaip aš patiriu pasaulį, kaip į jį reaguoju, kaip atpažįstu jo kalbą ir reikšmes, galų gale, kas esu aš, patiriantysis, ir ką su tuo patiriamu pasauliu man veikti? Tokia naivi, skaidri nuolatinio nežinojimo pozicija (kurią autorius akcentuoja kas trečiame puslapyje) kartais ima erzinti, nes tampa ištisiniais abejonių ir spėlionių vėriniais, įsitraukiama į begalinį spekuliavimą – pradedant visatos užkaboriais ir jų dydžiu, baigiant fizikinių dalelių sąveika ir gyvūno psichikos interpretacija. Būna, autorius tiek įsišėlsta, kad ir pats pripažįsta paleidęs vadeles iš rankų: „Jėzau, Marija! Galvą skauda. Greičiau beprotnamyje atsidursiu, negu pabaigsiu šitą rašinį. Bent 34

žinosiu, kur esu. O dabar nežinau. Gerai. Užteks. Kur degtinė?“ (p. 61). Žymiai įdomesni ir kompozicijos požiūriu stipresni tekstai (kaip tyčia, susispietę antroje knygos pusėje), kuriuose M.Vilutis gliaudo ne abstrakčias kosmoso ar neegzistuojančio laiko problemas, o analizuoja savo patyrimus, ieško (ir randa) juose netikėtų prasmės atspalvių. Šį savojo aš aprašymą autorius įvaldęs puikiai – tekstai atviri, provokuojantys, šmaikštūs, be to, juose su aistringu užsidegimu dekonstruojamos asmeninės legendos ir socialiniai poreikiai, tokiu būdu stengiantis sukurti iliuziją, kad rašydamas apie save M.Vilutis neprisidengia veidmainiškumo skepeta: „Man sunku būti ten, kur yra daugiau negu du žmonės. Du žmonės ir aš. Jeigu žmonių daugiau – jaučiuosi blogai. Sėdžiu susiraukęs ir tyliu. Aš kenčiu kančias, kurios manęs netobulina, o kitiems gadinu nuotaiką. Noriu būti dėmesio centre, bet nebūnu, jei aplink mane daug žmonių. Tik vieno žmogaus dėmesio centre galiu būti“ (p. 63). Lygiai taip pat atvirai M.Vilutis kalba ir apie žmonių tarpusavio santykius: – Artėja mano gimimo diena, kalba žmogus. – Teks sukviesti ėdrius draugus ir surengti jiems puotą. Vargas man. – Artėja mūsų draugo gimimo diena, – kalba žmonės. – Reiks eiti į puotą ir septynias valandas sėdėti už stalo. Vargas mums. Gebėjimas gadinti sau ir kitiems gyvenimą yra vienas esminių gebėjimų, Dievo duotų žmogui (p. 63). Vienas didžiausių „Sriubos“ privalumų – lengva ir žaisminga tekstų stilistika. Autorius, originaliai karpydamas ir jungdamas sakinius, sukuria šaržuotos kalbos pojūtį, kuris ypač akivaizdus dialogo situacijose. Šaržas tekstuose dažniausiai pasitelkiamas vartotojiško mąstymo stereotipų ir savianalizės pašaipai išreikšti, taip sukuriant įtaigų paradoksalumo įspūdį, pavyzdžiui: – Užeik rytoj. – Ne, neužeisiu. Rytoj aš mąstysiu.

– Tyčiojies iš manęs? Aš pasipiktinęs. – Užeik rytoj. – Ne, neužeisiu. Eisiu į turgų, pirksiu trąšų už tris litus, tręšiu žemę ir užauginsiu morką, kuri kainuos du litus. – Suprantu. Svari priežastis. Pelnei mano pagarbą. Gyveni prasmingai (p. 53). *** Ne visada žinau, ko noriu, bet visada žinau, ko nenoriu. Tiesą sakant, irgi ne visada. – Eik praustis. – Nenoriu. – Smirdėsi. – Smirdėti dar labiau nenoriu. Einu praustis (p. 54). *** – Jis turi daugiau negu aš! Tai neteisinga! Aš nuskriaustas!!! Kur Marksas, Engelsas ir Leninas?!! – Jam reikia daugiau negu man. Jis nuskriaustas. Vargšelis (p. 70). *** – Dieve, juk Tu visagalis. Tai kodėl sukūrei žmones nelaimingus, nors galėjai sukurti laimingus? Dieve, nesuprantu Tavęs. – O katę supranti? – Ne. – Beproti, katės nesupranti, o nori mane suprasti (p. 88).

lkelį

Šis stiliaus lankstumas jau ir taip išradingiems M.Vilučio svarstymams suteikia dar daugiau energijos bei patrauklumo. Savo ruožtu banalesnius, nuobodesnius tekstus tokia kalbos maniera paprasčiausiai išgelbsti nuo turinio nykumos. Verta atkreipti dėmesį, kad autorius, nepaisant liguisto polinkio varstyti save autoironijos kupinu žvilgsniu, nepraleidžia progos pasidalyti nuomone ir apie įvairias šiuolaikines realijas. O kaipgi kitaip – ironiškas gali būti tiktai visuomenės, su kuria gali save palyginti, atžvilgiu. Tad M.Vilutis su malonumu pataršo darboholizmo reiškinį („Kai žmonės dirba, kad nenumirtų, tai viena. Kai žmogus dirba, kad negyventų – visai kas kita“ (p. 78), aptaria karštligiškas ir dažnai nevaisingas malonumų ir laimės paieškas, pašiepia parazitinį aukos ir aukojimosi kultą, pabara Budą ir kitus gyvenimo atsižadėjimą išpažįstančius stabus, galiausiai atskleidžia menką žmogaus jautrumą (laimė, kad jis menkas, kitaip niekada nenustotume verkti ir greitai mirtume nuo dehidratacijos). Šis abejingumas nepuošia žmonijos paveikslo, tačiau, – ir tai svarbiausia, – daro jį apskritai įmanomą: „Baisiuosi savo sočiu egoizmu. Baisiuosi savim. Kyla uraganas, žūva šimtai tūkstančių žmonių. „Tai nelaimė“, pagalvoju ir ramiai užmiegu. Nelaimė, kuri skirta ne man, man nelabai svarbi“ (p. 73). Apibendrinant galima konstatuoti, kad „Sriuba“ – dėmesio vertas kūrinys, ypač turint galvoje spalvingos, intriguojančios eseistikos badą šiuolaikinės lietuvių literatūros lauke. Tarsi jausdamas prielankumą monteniškai dvasiai M.Vilutis mėgaujasi tyrinėdamas savo potyrius ir ieškodamas gaivių mąstymo trajektorijų. Tokia tekstų kūrimo strategija priimtina tikrai ne kiekvienam, tačiau savuosius skaitytojus, kurie, reikia tikėtis, atsimena dar 2009 m. grafiko išleistą esė rinkinį „Tortas“, M.Vilutis turėtų surasti.

GINTARO LAŠAi

Skelbiamas haiku konkursas

Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius ir japonologas, vertėjas Vytautas Dumčius skelbia 2015 m. respublikinį haiku konkursą „Valtys kopose“. Šiemet jo tema – gintaras. Šiemetis konkursas skiriamas Klaipėdos ir Kudžio miestų 25 metų partnerystės sukakčiai paminėti. Dalyviai iki 2015 m. balandžio 15 d. kviečiami užpildyti specialią anketą su haiku tekstais, esančią www.klrasytojai.wordpress.com, ir ją atsiųsti elektroniniu adresu klrasytojai @gmail.com. Konkursui turi būti pateikti 1–3 (abiejose kategorijose arba vienoje iš jų) nauji, pačių autorių sukurti, anksčiau niekur neskelbti haiku eilėraščiai. Vertinimo komisija iki 2015 m. gegužės 15 d. išrinks I, II ir III vietas (abiejose kategorijose) laimėjusius haiku eilėraščius. Tekstų nugalėtojų autoriai bus apdovanoti organizatorių diplomais ir atminimo dovanomis. Konkurso organizatoriai kviečia kurti ir dalyvauti. Visas konkurso sąlygas galima rasti Klaipėdos rašytojų tinklalapyje www.klrasytojai.wordpress.com.

Haiku – trumpas, 17 skiemenų eilėraštis, užrašytas trimis eilutėmis po 5–7–5 skiemenis kiekvienoje. Tokiame eilėraštyje paprastomis poetinėmis priemonėmis siekiama perteikti giliausius jausmus ir atradimo nuostabą. Klasikiniame haiku paprastai įpinama užuomina ar žodis, atspindintis metų laiką. Pernai tų pačių organizatorių paskelbtas pirmasis haiku konkursas „Valtys kopose“, skirtas Kristijonui Donelaičiui, sulaukė nemažo šio žanro kūrėjų dėmesio. Konkursui 100 rašančiųjų pateikė beveik pusantro šimto kūrinių. Buvo išrinkta po tris geriausius klasikinių ir šiuolaikinių haiku kategorijose. Štai jie:

Klasikinių haiku kategorijoje

Šiuolaikinių haiku kategorijoje

Andrius LUNECKAS I vieta

Julius KELERAS I vieta

virpteli dangus tvenkinio paviršiuje raudonas lapas

Abu – pavėjui! Pasikalbėkim, dulke!

Alfonsas BUKONTAS II vieta

Audreolė PIVORĖ II vieta

Vasaros kaitros... Leidžia sesuo šulinin Pieno bidoną.

Baigiasi ruduo Elektrikas prie namo montuoja Paukščių čiulbesį

Nijolė KERUŠAUSKIENĖ III vieta

Lina SIRGEDIENĖ III vieta

bundanti žemė… kur tyvuliavo jūra – valtis smėlyje!

Laiko ratas. Begalinėj kaitoj Donelaičio šypsena. 35

GINTARO LAŠAI

Žvaigždžių šviesa Algis Kuklys

Klaudijus neužmirš tos nesuvokiamos dienos, kai pavargęs užlipo laiptais į trečią aukštą ir, išsitraukęs raktus, atrakino buto duris. Staiga iš nuostabos neteko žado, todėl stovėjo nieko nesuvokdamas, lyg būtų be smegenų. Tą akimirką, kai pravėrė duris, tuoj pat užuodė rūgštų kvapą, tarsi kas nors būtų išpylęs chemikalus, o akis abstulbino fantastinis vaizdas... Priešais jį dunksojo tamsus kosmosas su spindinčiomis žvaigždėmis, nesimatė nei grindų, nei sienų. Netikėtai jo butas tapo planetariumu, kur žiūrovams rodo galaktikas ir žvaigždes. Klaudijus sutrikęs uždarė duris ir tyliai suaimanavo: Viešpatie... Nejaugi nuo karščio man pakriko nervai? Juk esu blaivutėlis... O gal į kavą, kurią išgėriau bare, pateko narkotikų?.. Po to jis vėl ištiesė ranką ir atsargiai pravėrė duris, bet už jų mirksėjo žvaigždės ir atrodė, jog šioje tamsioje erdvėje alsavo kosmosas. Viešpatie... Aš kraustausi iš proto... Taip... Aš kraustausi iš proto... Klaudijus atsirėmė į sieną ir sustingusį žvilgsnį įsmeigė į laiptus, kurie vedė žemyn. Kai truputį atsikvošėjo, neužrakinęs durų, nulipo laiptais įsikabinęs į turėklus ir lauke atsisėdo ant suoliuko. Danguje plieskė saulė ir, lyg tyčia, nedvelkė joks vėjelis. O mano bute spindi žvaigždės, nusikeikė Klaudijus, net didžiausias priešas šitaip nesugalvotų... Ir niekas nepatikės... Netgi policija... Vis dėlto, išsitraukęs mobilųjį telefoną, surinko numerį. Kas atsitiko, paklausė policijos budintis. Mano butas... Atvykite, labai prašau... Patys pamatysite, lemeno Klaudijus. Ar jus apvogė, vėl teiravosi policininkas. Greičiau atvažiuokite... Aš jūsų laukiu kieme... Mano adresas, vapėjo Klaudijus, tarsi nuogas stovėtų gatvėje, kurioje vaikščiojo žmonės. Po kurio laiko pasirodė policijos automobilis su dviem žaliūkais, kurių veidai bylojo, kad jų net slibinai neišgąsdintų. Tačiau, kai Klaudijus pravėrė buto duris, jų akys greitai pasikeitė. Ir nė vienas iš jų nedrįso peržengti 36

durų slenksčio. Klausyk, dirbu nuovadoje dešimt metų, bet šitokios velniavos dar nemačiau, rupūže... Rašyk aktą ir nufotografuok, susinervinęs bambėjo kresnas policininkas jaunesniam pareigūnui. Klaudijus, lyg užhipnotizuotas, atsakinėjo į klausimus, paskui, palikęs vienas, svarstė, ką toliau daryti. Juk šį vakarą nemiegos laiptinėje, o su kaimynu jis nesutarė, todėl ieškos savo bičiulių, su kuriais kilnodavo taurelę. Kad nuramintų nervus, išgers stikliuką ir šį kartą, bet pirmiausia paskambins, po to iš bankomato pasiims pinigėlių. Gerai, kad jo žmona išvykusi pas sergančius tėvus, nes kitaip čia būtų didelis isterijos spektaklis. Nors saulė dar nenusileido, bet lauke tvyrojo karštas oras, todėl augalai ir žmonės regėjosi nugeibę. Baruose vyrai gurkšnojo alų tingiai apie kažką šnekėdami. Jis pastebėjo, kad šį kartą mieste skraidė būriai paukščių, tarsi jie nujaustų kokią nelaimę. Svarbiausia, kad nebūtų žemės drebėjimo, nes visa kita – juokai. Na, pagaliau atsiliepė Justas, todėl važiuosiu pas jį... Apie tą „kosmosą“ nepasakosiu, nes vis tiek nepatikės, nes ir aš nepatikėčiau... Kai Klaudijus sėdėdavo troleibuse, jam patikdavo stebėti žmones, spėlioti kas tokie esantys. Ypač gėrėdavosi dailiomis moterimis, o sykį žavėjosi troleibuso vairuotoja, kuri be priekaištų vežė keleivius, nes vyrai į juos nekreipdavo dėmesio arba staigiai stabdydavo, arba per anksti uždarydavo duris. Jie prasti vairuotojai... Klaudijus pasuko galvą ir kitoje pusėje pamatė sėdinčią merginą, tarsi ji būtų nutapyta senų laikų paveiksle. Suabejojo, ar šiandien, ko gero, nepateko į paralelinį pasaulį: ir jo butas su spindinčiomis žvaigždėmis, ir šita mergina, tarsi pasirodžiusi iš renesanso epochos, ir ką visa tai reiškia? Viešpatie, aš kraustausi iš proto... Paskui prisiminė tėvų sodybą, kai vasarą mėgdavo gulėti ant šviežio, kvepiančio šieno žiūrėdamas į tamsų dangaus skliautą su mirksinčiomis žvaigždėmis. Taip įsižiūrėjęs, kartais pajusdavo, jog pamažu kyla į viršų, lyg būtų be kūno. Visa tai buvo jaunystėje, kai niekas nerūpėjo.

Vėl atsisukęs į tą pusę, merginos su senoviniais rūbais jau nematė, tarsi ji būtų koks miražas, ištirpęs miesto sutemose. Aišku, stotelę, kurioje reikėjo išlipti, jis pražiopsojo, todėl persėdo į kitą troleibusą. Klaudijus dar sykį norėjo skambinti bičiuliui, tačiau mobilusis telefonas buvo išsikrovęs. Tai ką dabar daryti, rupūže velnių? Gal man kas nors paskolins savo telefoną? Deja, žmonės dabar nepatiklūs. Ką gi, kaip nors jo namą pasieksiu už valandos kitos... Pagaliau atsistojo prie lauko durų ir, surinkęs skaičius, įžengė į laiptinę. Jo nosį pasiekė slogus kvapas, būdingas nevėdintoms patalpoms. Užlipęs į antrą aukštą, išvydo įžūlų veidą išsprogusiomis akimis. No co? Po litevski nie muvi, tuoj pat atkirto ir užtrenkė duris. Klaudijus suprato, jog tamsoje sumaišė namus. Kai pakėlė galvą, vėl išvydo žvaigždes, kurios tarsi apšvietė visą miestą, nes spindesys atrodė kažkoks ypatingas, nenusakomas. Gal dėl to, kad karštis išvargino Klaudijų, kuris pagaliau surado duris, kurių atkakliiai ieškojo. Apkūnus bičiulis su barzdele iš karto pasiteiravo, kas čia tokio atsitiko, jog, palikęs namus, prašosi nakvynės. Jis nenoromis sumelavo, kad labai susibarė su „mamyte“, kuri pavargusi sugrįžo iš kelionės pikta lyg devyni velniai. Bičiulis pritarė, girdi, ir jis ne visada su savąja sutaria, ypač – dėl finansų. Netrukus ant stalo atsirado buteliukas ir kukli užkandėlė. Klaudijus, nė kiek nesivaržydamas, išlenkė vieną stikliuką po kito, lyg būtų itin ištroškęs. Po to kantriai klausėsi apkūnaus bičiulio išvedžiojimų apie gyvenimą. Cha... Įdomu, ką jis pasakytų apie kosmosą, kuris atsirado mano bute? Juk ne viskas sutelpa menkame žmogaus protelyje... Geriau išgersiu, niūriai svarstė jis, kol, padėjęs galvą ir alkūnes ant stalo, tuoj pat užsnūdo. Bičiulis pažadino ir nuvedė į kitą kambarį, kuriame Klaudijus išsitiesė ant sofos ir paprašė, kad rytą jį pažadintų, nes darbas yra darbas. Naktį jis pabudo nesuvokdamas kur atsidūręs, bet paskui surado tualetą, vonioje atsigėrė šalto vandens ir vėl išsitiesė ant

GINTARO LAŠAI

Artūro Valionio nuotr.

sofos. Pro lango užuolaidų tarpą matėsi dangaus lopinėlis, į kurį žiopsodamas užmerkė akis. Kelkis, pro miegus išgirdo bičiulio žodžius ir pajuto, kad šis purto jo petį. Gerai, atsakė Klaudijus ir nušlepsėjo per kambarį tualeto link. Atsigėręs kavos ir padėkojęs bičiuliui už „politinį prieglobstį“, patraukė gatve troleibusų stotelės link. Šiltas ir tvankus oras pranašavo būsimą perkūniją ar škvalą. Tuomet žmonės būna irzlūs, tarsi atviri nervai. Ilgai svarstydamas, kurį troleibusą pasirinkti, suprato, kad šiandien į darbą vis vien pavėluos ir joks troleibusas jo neišgelbės, o taksui neužteks pinigų. Taip ir atsitiko. Jį iš tolo pasitiko surukęs vedėjos veidelis, kuris be žodžių sakė, kad ji keikia Klaudijų, tačiau šį kartą nieko nesakė. Ką gi, atsigriebs vėliau, o jis ir visas kolektyvas laukė, kada ši ori „ponia“ išeis į pensiją, ir tai bus visiems laimingiausia diena. Akimirkai susimąstė: o kas būtų, jeigu jį paskirtų į jos pareigas? Ar kas nors nuo to pasikeistų? Vargu. Ateityje tikriausiai pavirstų į bjaurų, zirziantį tipą, kurį kamuotų podagra ir nuolatinė depresija. Anot vieno klasiko, „gavęs valdžią, nejučiomis pavirsi į drakoną...“

Po pietų, kai visus lenkė snaudulys, pasigirdo pirmieji perkūnijos dundesiai, kurie nuolatos smarkėjo, o dangų raižė įspūdingi žaibai. Todėl buvo laikinai išjungti kompiuteriai, vieni gėrė kavą, kiti žiopsojo pro langą, nes gamtos stichija ne dažnai parodo grėsmingus nagus. Tuomet regėjosi, kad žaibas sugriaus namus, tačiau tą dieną žuvo keletas neatsargių žmonių. Tai buvo aukos ant dievo Perkūno altoriaus. Akimirką Klaudijus prisiminė žmogų, kurį sudegino didelė elektros iškrova. Tuosyk užuodė keptos žmogienos dvoką. Palikęs biurą, lauke iš karto pajuto gaivų orą, koks būna nugriaudėjus perkūnijai. Šaligatvius nuplovė lietus, o Klaudijus, laukdamas troleibuso, svarstė, ar galės šiandien įžengti į savo namus. Gal ta fantastinė anomalija bus išnykusi, kurios nepaaiškintų gudriausias mokslininkas. O dabar tokie laikai, kad nė velnio nesuprasi. Toks mįslingas ir uždaras gyvenimo ratas. Kaip retsykiais pasitaiko meniniame kino filme. Bet prancūzų rašytojo Ž.Verno knygos kažkada atrodė kaip nerealios fantazijos... Pilieti, kur jūsų bilietas, staiga išgirdo griežtą kontrolierės balsą. Aš turiu abonentinį, atsakė Klaudijus. Parodykite man, neatstojo reikli moteris. Jis ištraukė iš pini-

ginės abonentinį bilietą, bet vėliau suprato, kad apgavo kontrolierę, kuri skubėdama nepastebėjo, jog tai senas ir jau negaliojantis bilietas. Pasijutęs nesmagiai, tą pačią dieną nusipirko naują, bet širdyje vis tiek nedingo nerimas, tarsi krūtinę gniaužtų bjaurus kirminas. Juk turėjo sugrįžti į savo butą. Nuo susijaudinimo ilgai ieškojo buto raktų galvodamas, ar tik jų nepaliko pas aną bičiulį, tačiau vis dėlto surado juos portfelio kišenėje. Jeigu ir vėl pamatysiu tą patį vaizdą, tuomet žengsiu pro duris, ir baigta... Tačiau, laimei, žvaigždėto kosmoso jau nesimatė, viskas atrodė įprastai ir banaliai, tarsi čia nieko neįvyko. O kad „mamytei“ padarytų įspūdį, kitą dieną nusipirko šviečiančių tapetų, kuriais išklijavo svetainės lubas. Dieną tos lubos buvo kaip lubos, tačiau vakare ir naktį viršuje šviesdavo mažytės žvaigždelės. Nutaikęs momentą, kai ji po kelionės pailsėjo, Klaudijus papasakojo, ką regėjo tą karštą vasaros dieną. Na, jeigu tu ir toliau taip uliavosi su „sėbrais“, tai pasirodys ne tik kosmosas, bet ir pragaras, ironiškai nusišypsojo žvelgdama smerkiančiu žvilgsniu į vyrą. Ką gi, tokio atsakymo reikėjo iš tavęs tikėtis, atsiduso jis ir ėmė gailėtis, kad pravėrė burną. 37

GINTARO LAŠAI

Dalia TAMOŠAUSKAITĖ ***

***

Ar galima Išmokti Numirti... Niekaip Neišmokstant Gyventi?..

Visi Skirtumai tėra Panašumai. Panašumai – vien tiktai Skirtumai.

Kiekvieną Dieną Pradedu su Viltimi ją Pragyventi, Kaip Noriu Aš... O Pragyvenu, Kaip Nori Kiti.

Svarbiausia Tikėti tuo, Ką Sakai. Ir Lyg Mantrą Kartoti Save Drąsinant, Kol Tapsi toks Stiprus, kad Išmoksi Be Jokios Kovos Pasiduoti.

Galiausiai Visa Nusigrynino Iki pat Pradžios: Iš Veidų Beliko Randai, Iš Žodžių – tik Virpėjimas Oro. Trumputis. Kaip Mes.

*** Kai Šalta, Geriau Pasikurti. Nes Kurdamas Nesušilsi: Langai Apsitaško tik Žodžiais, o Gelia Ligi Pašaknų. *** Tu Netrauki nei Kaip Vyras, nei Kaip Moteris. Nebent Kaip Objektas, Kuriuo Norėčiau Reinkarnuotis, Kad Tavęs Atsiginčiau. 38

*** Tegaliu tiktai Treptelti Koja, o Noriu Sugriauti Šventyklą. Laimė, bent Šikšnosparniai Išsigąsta. *** Aš Tiek Padidėju, Kad Visai Sumažėju – Niekas Neranda. O Paskui Net Nebeieško.

*** Poezijai Nėra Priežastis nei Alyvos, nei Ievos: Pati poezija – Priežastis. *** Nežinioj Žodžiai – Baisiau Kaip Palėpėj Pelės: Krebždėjimas Varo Iš Proto. Kaip Nežinia. *** Metai Be Meilės Praeina Daug

Lėčiau Nei Su Meile. Ir kodėl Visi taip Nori sau Trumpinti Gyvenimą?.. *** Tamsų Rudenį tik Dideliame Mieste Nesijauti Vienišas: Tūkstančiai Langų taip pat Laukia, Kol Uždegs Šviesą. *** Viskas, Ką Padarau, – tik Teisinimasis, kad Tiek Tegaliu. Ir, jei Galėčiau Daugiau, Padaryčiau Tiek Pat. Iš Įpratimo. *** Durys Nepalyginamai Veiksmingiau Moko Meilės Negu Šventasis

GINTARO LAŠAI

Raštas: Aš Tobulai Myliu visus Už Jų Esančius Priešus. *** Anksčiau Patikdavo Didmiesčiai. Dabar – Mažulyčiai Miestukai. O Dar Labiau – Gūdūs Kaimeliai, patys Atokiausi Vienkiemiai. Įdomu, čia Aš Padidėjau?.. Ar

Susitraukė Pasaulis?

Šakos, Anei Pumpuro.

***

Kartais Paslystu ir Išsitiesiu, Po Kojomis Pasipainiojus Vieninteliam Žirniui.

Viską Galėčiau Ištverti, Jei Žinočiau, kad Šis Gyvenimas Vienintelis. O Dabar Negaliu – Turiu Pasitaupyti Jėgas. *** Kartais Prasklendžiu Viršum Medžių ir Neužkliudau nė

Nuo Pasaulio Kurioziškumo Nepasiskiepysi. Nei Mažomis, Nei Didelėmis Jo Dozėmis. *** Sako, Jei

Susidvejinai, Reikia Gydyti. Bet, Jeigu Pagydytų, kad Belikčiau Viena, Dviese ten Taptų per Ankšta – Tektų Ieškoti Trečio. *** Jei Gyvenčiau Gerai, taip ir Parašyčiau – Gyvenu Gerai. O Dabar... Rašau Eilėraščius. ►

Algirdo Darongausko nuotr. 39

GINTARO LAŠAI ◄

*** Vieniems Varnos – tik Varnos. Visokias Atmatas Ryjantys Juoduliai. Kitiems – tiesiog Nesipraususios Žuvėdros.

Tau Skauda. *** Paširdžiuos Besirausiantis Pavasaris nė Nebando Ištrūkti Į Laisvę.

Kartais Viskas Priklauso Nuo Požiūrio.

Kankindamas Kartais Įgauni Jėgų Nekentėti.

***

Skaityti Iš Delno Linijų, Taro Kortų ar Runų, Kavos Tirščių ar Akių Rainelės... Va, Jeigu Kuris Perskaitytų, Kas Užkoduota Raustančio Lapo Tinklainėj, Tikrai Sužinotų Pasaulio Paslaptis.

Kai Nieko Nebenoriu Matyti, Užsimerkiu – Žiūriu Į Save.

*** Matyt, Skausmas Būna Spalvotas... Jei Kitiems Gražu, Kai 40

*** Beprotiškai Ilgu Būna Ne tik Pavasarį. Bet Apšviestas Ievų Ilgesys Geriau Matyti. *** Medžiai Kiekvieną Rudenį Išsiunčia Tūkstančius Atvirukų. O Draugų Vis tiek

Neturi – Niekas Peržiemot Į Namus Neįsileidžia.

Kalba Jimas CRACE’AS

*** Jei Pripilčiau Rieškutes Saulės – Neišlaikytum. Jei Pagailėčiau – Mažų Mažiausiai Prakeiktum. Visko Norime Daug. Netgi To, Kas Pražudo. *** Niekas Būna Daugybės Formų. Kai Kurios Per Didelės, Kad Atpažintume. Pavyzdžiui, Viskas.

Apgalvokite savo paveldėjimą, mokslo draugai studentai. Išskaičiuokite ir nustatykite vertę. Jūs esate turtingų žmonių sūnūs ir dukterys. Kas daugiau, jeigu ne turtingi tėvai, galėtų leisti pinigus dėstytojų atlyginimams, egzaminų kyšiams, diplomų gavimo apdarams? Apskaičiuokite vertę tų šeimos komercinių įmonių: importo ir eksporto kompanijų, krovinių ir žmonių gabenimo firmų, ūkininkavimo verslų ant upės kranto, kiaušinių ir viščiukų franšizės, poilsio namų tinklų, turgaus būdelių virtinių. Taip pat įtraukite žemes – mieste ir kaimo vietovėse, namus naujosios plėtros rajonuose, investicijas užsienio bankuose. Atmeskite visas išlaidas asmeniniams poreikiams ir padalykite tai, kas liko, iš sūnų ir dukterų, kurie gimė jūsų tėvams, skaičiaus. Ir štai ji – graži apvali suma, jūsų paveldėjimas. Nenorėkite, kad jūsų tėvai mirtų. Ilgo gyvenimo ir išminties – visiems jiems. Bet nesirūpinkite – jie negyvens amžinai ir, kai numirs, jūsų komfortas bus garantuotas. Jūs esate visiškai šiuolaikinių verteivų paveldėtojai. Jūs paveldite turtingus papročius, išlavintą tarseną, brangiai kainuojančius polinkius. Jūs kalbate apie keliones į Paryžių ir Niujorką; sėdite kavinėse – nevaržomi – užsakote vynus, įvairių rūšių alų ir kavą negiliuose puodeliuose, prancūziškai ir angliškai; šnekatės apie politiką, verslą ir literatūrą, turit nesantuokinių meilės ryšių, pakviesti privačių pietų, lengvai tvarkotės su artišokais ir avokadais, su cigarais ir šaradomis. Jums šis pasaulis – vienas. Jūs esate internacionalistai. Tai irgi jūsų paveldėjimas. Ir jūsų ambicijoms nėra ribų. Man taip patinka susitikti su jūsų tėvais. Jie neskubrūs. Jie atsargiai smalsūs. „Ar aš jaučiu miškingų žemių tarseną, Laudo? – klausia vienas manęs. – Kokia jūsų giminė? Miško medžiaga ar žemės ūkis? Kas jūsų tėvas? Kiek žmonių jis samdo? Kiek akrų?“ Mes sėdime; įsigudrinu visom

gintaro lašai

nčioji Kaukolė

Artūro Valionio nuotr.

kryptim laidyti atsakymus, kuriuose prasimanytas platus lygus slėnis, jame lėta – tik iki pečių – upė, patenkintas tūkstančio akrų aptvertų sodybų kaimas. Šeši tūkstančiai akrų derlingos dirvos parūpina maitinimą juodžievių degutmedžių plantacijoms, kukurūzų ir saulėgrąžų laukams, pieninių galvijų bandoms. Geranoriškame to rojaus centre mano vaizduotės iškviestas tėvas su savo apskaitų ir nekilnojamojo turto valdytoju aptaria agrokultūrines strategijas. Nuo pakilimo juostos atsiplėšia nedidukas Cessna – atsargų. Graži panelė patiekia mėtų vandens ir gabalėlį medaus pyragaičio. Aptvare arkliams mano motina su seserimi pasileidžia risčia ant grynakraujų. „Kur jūsų tėvas perka atsargas? – klausia manęs tavo tėvas. – Kas parduoda turguje jo pieną? Kas perka jo kukurūzų

aliejų? Kas perdirba jo degutmedį? Ar jis turi savo fabrikų, o gal miško medžiaga plukdoma žemyn upe ir parduodama iš varžytinių prekeiviams? Kas tvarko jo reikalus mieste?“ Štai tie klausimai, į kuriuos negaliu atsakyti. Tik traukau pečiais prieš jūsų tėvus – taip reiškiu protestą dėl savo nežinojimo. Man nesilaiko galvoj visos tos pavardės ir skaičiai, paaiškinu jiems. Aš esu per daug paniręs į savo studijas, į biologijos sąpynas. „Tada – kodėl, – mygia jie, – mes nežinom jūsų tėvo? Ar jūsų tėvas niekada neatvažiuoja į miestą? Mūsų namai – jo namai. Atsivežkite jį pas mus. Tegul pamato, kad jo sūnus – geroje kompanijoje. Prižadėkite mums, Laudo, kad atsivešite savo tėvą pas mus.“ Aš negaliu numalšinti jų įtarimų. Bet užsimetu koją ant kojos ir leidžiu jiems pastebėti brangias, sukirptas Romoje

kelnes, ispaniškos odos batus. Sėdžiu, leisdamas delnams ilsėtis ant jų pintų nendrinių sofų ranktūrių, demonstruodamas kukliai atrodančią, tačiau tvaskią apyrankę ir auksinį laikrodį. Tikrai, mano tėvas turtingas. Aišku, aš iš kaimo – pažiūrėkit į mano suskerdėjusią nuo vėjo kaktą, mano diržingas rankas, klausykite, kaip sprogsta priebalsės man kalbant. Jokių slepiamų turtų, jokios maskuojamos kilmės. Jei jūsų tėvai netiki tuo mano gyvenimo namuose eskizu, tada jiems nerūpi – dar paspaust mane ar apkabint. „Laudo yra svajotojas, – sako jie. – Arba tai, arba jis kažką slepia. Kažką vyriausybinio. Kažką, kas vertas daug pinigų – tai jau tikrai! Jo žemėj yra aukso – galimas dalykas! Arba bronzos. Puikus grobis kokiai nors panelei! Jo paveldėjimas tolydžio didėja. Mūsų durys visada atviros jaunajam Laudo.“ ► 41

GINTARO LAŠAI

◄ Jaunasis Laudo keliauja į namus kartą per metus, mokslo draugai studentai – per Derliaus šventę, kai jūs atostogaujate Mu Pakrantėje arba flirtuojate Manhetene. Štai tas platus lygus slėnis, kurį aš aprašiau, ir ta tingi upė. Bet iki gimtinės vis dar lieka vienos dienos kelionė. Aš praleidžiu naktį poilsio namuose. Sunkvežimiai toliau nevažiuoja – tik iki čia. Graži panelė, kurią aš pavaizdavau jūsų tėvams, nėra visiškas išsigalvojimas. Ji tarnauja poilsio namuose ir mylisi su tuo sunkvežimio vairuotoju. Negaliu pasakyti, kas gyvena tame dideliame name su veranda. Aplink – jokių išsiauklėjusių žmonių, jokių pakilimo

juostų lėktuvams. Bet čia yra rojus. Kai buvau vaikas, visada taip maniau – tie geltoni kukurūzų kotai, tie auksiniai saulėgrąžų skridiniai, tos riebios ir puikios karvės... Auštant aš palieku savo elegantiškus miestietiškus drabužius prižiūrėtojui ir, apsirengęs kaimiška tunika, užsidėjęs kepurę nuo saulės, nusisamdytu mulu išvykstu slėniu aukštyn. Įveikęs kokį tuziną kilometrų (pavargęs jau, irzlus), palieku už savęs sakingus degutmedžio plantacijų tvaikus ir kopiu skverbdamasis per bekvapius gudobelių ir akacijų krūmynus. Driežiukai – šmurkšt! – ir apmiršta, kaip pasipūtę šo-

kėjai per vestuves. Galvijai čia lieknesni, labiau nenustygstantys, jų uodegos – pliaukšt tekšt! – skelia musėms, jų odinės burnos ir skrandžiai mala gudobelių spyglius ir sausą žolę. Jie nepasijudins, kad duotų kelią mului. Niekam nenusileis, tik slaptingam piemens švilpesiui. Jie – krūmynų gyventojų stumbrai su juostom, šokoladrudžių galvijų veislė su plačiais juodais juosmenimis. Iš jų pieno sumuša daug sviesto, bet jų mėsa bręsta lėtai. Jų mėšlas ugny spraginėja ir įkaista iki baltumo. Jų odos – tąsios, taukuotos – tinka tik kibirams ir batams. Jų sūris – toks riebus ir lankstus kaip vaškas, o skonis atsiduoda mišku.

eFoto nuotr. 42

gintaro lašai

Turtingieji slėnio žemės savininkai laikosi atokiai. Jų nedomina šitie galvijai be pretenzijų, šita išsekinta žemė. Stumbrai su juostomis jiems – nepelninga investicija. Anie paupio gyvuliai – riebesni, romesni, vislesni. Bet šioje vietoje ta banda – vis dar didžioji šeimos aprūpintoja: maistas ir kuras, paprasti drabužiai ir trąša. Jokia šeima negali tikėtis, kad jai pavyks išgyventi be tuzino ar panašiai ganomų karvių, kasmet jas prileidžiant prie buliaus. Nė viena ir nebando. Visi laimingai apsėsti naminių gyvulių. Kiekvienam galvijui nupinta sudėtinga šiaudų apykaklė su šeimos ženklu iš mazgų ir kilpų. Įkišta į visų apykakles – kaip sporto aistruolių ženklelis – tūbės atžala, kad apsaugotų nuo ligų ir burtų. Karštas tūbės kompresas pririšamas prie skaudančių tešmenų. Vainiklapių iš aukštų geltonų tūbės gėlių varpų pridedama – taip reiškiant augalui gilią pagarbą – į sūrį. Niekur daugiau nėra prietaringesnių žmonių ar labiau išpaikintų gyvulių. Niekur kitur žemėje nerasi fermerių, neturtingesnių nei čia. Jūsų tėvai tik purto galvas ir žavisi mano laikrodžiu ir apyranke; taip pat brangiais drabužiais ir pernelyg brangiu išsimokslinimu. Jeigu jie galėtų dabar mane matyti, mokslo draugai studentai, raitą ant mulo tarp savo kaimynų – atsakinėju į sveikinimus, jodamas jų apsnūdusių gyvulių bandos pakraščiu, – tai dar labiau stebėtųsi mano turtų šaltiniu. Ar jie su džiaugsmu priimtų mane savo namuose, vilkintį ta standžia tunika ir su valstietiška skrybėle? Ar jie nuoširdžiai sutiktų mano tėvą, jei šis atvyktų į miestą? Prie paskutinio kaimo, prieš kalno šlaitą į klonį, kuriame išsidriekusi mūsų šeimos žemė, mane pašaukia nedidelis vieno kaimo gyventojo sūnus. Veda į savo sodybą, kad pasistiprinčiau. Mano išsinuomotą mulą pagirdo ir pririša ant saito, bet gana toli nuo gundančių pomidorų, melionų ir tūbių rėžių. Man atneša dubenį iškvėpinto vandens ir nedidelį svečių muilo gabalėlį. Berniukas patiekia saldžios mėtų arbatos, pusdubenius jogurto ir agurkų. Jie nori sužinoti apie gyvenimą mieste. Aš apibūdinu namų šaldytuvus, parduotuves su kondicionuotu oru, transportą ir kino teatrus, konservuotą maistą ir naktinius klubus, golfo laukus ir liftus. Pasiūlau amerikietiškų cigarečių su filtru. Visi – pradedant berniuku ir baigiant senele – paima ir

dūmija, atsidėję tam darbui taip stropiai, kaip studijoms. – Ar tu lankeisi naktinime klube? – klausia jie. – Taip, daug kartų, buvo pakvietę kaip svečią mano draugų tėvai. Iš anksto užsakėme staliukus, visai arti scenos. Tą vakarą buvo atvažiavusi graži dainininkė iš Romos. Grojo orkestras. Pasirodė egzotinių šokių meistras, jis nusirengė beveik visus drabužius ir vartėsi kūliais tarp klientų. Žmonės šoko, buvo mergaičių, kurias galėjo kviesti. – Ar tu šokai, Laudo? – Ne, ne su mergaitėm. Bet kartą apgirtau nuo prancūziško vyno ir pašokau jiems kaimišką kiaušinio šokį – ten pat, ant scenos; prožektorių šviesos – tiesiai į mane, o tas orkestras iš visų jėgų stengėsi nepamesti melodijos. Aš sudaužiau tuziną kiaušinių ir stiklą vynui, bet niekas to neėmė į galvą. Tu gali elgtis kaip tik nori naktiniame klube. Tam jie ir skirti. Viskas leidžiama – kol gali užsimokėt. Kiaušinius ir stiklą įskaičiavo į sąskaitą. Sodybos šeimininkai labai įsilinksmina vien nuo minties, kad aš ten mieste daužau kiaušinius. Spaudžia mane glėby, bučiuoja, taršo plaukus, žnaibo skruostus. Čia – joks faux pas2 taip gnaibyt žmogų. – Mes turime labai gerai nužindytą telyčaitę tavo tėvui, – sako man jų motina, jos liesa ranka apkabina mane per petį kaip artimą žmogų. – Gal pasiimtum dabar? Visa banda nerimsta. Pririšom ją pašiūrėj, bet banda ir toliau nesiliauja. Gyvuliai supranta, kad ji ten. Tada paima didelį apvalų sūrį ir padeda, suvyniojusi į audeklą, ant žemės prie mano kojų. – Čia tėvui, – sako, – jeigu paims telyčaitę. – Leiskit man apžiūrėt tą gyvuliuką, – tariu aš. Ji veda mane. Išeinam už sodybos aptvaro ir pasukam prie pašiūrės, stovinčios gana toli nuo gyvenamo būsto. Moteris pakelia ant durų užkabintą odą. Į lauką išveda jauną telyčaitę. Aš priklaupiu pažiūrėti. Jos lytiniai organai stipriai išsigimę – vagina plati ir atidengta, gerai matoma kartu su padidėjusiu klitoriu ir šiurkščių vulvos plaukų kuokštu. Tešmuo neišsivystęs. Odos klostė – rudimentinis penis – nusitęsusi nuo tešmens iki bambos. Ji yra hermafroditas, smarkiai išsigimusi, bjauri ir lytiškai sužlugdyta veršiuko-buliaus

dvynė. Ji yra iškrypęs vislumo demonas. Pririšu jos saitą prie mulo balno (ji bando užlipti ant mulo, sudirginti jį) ir leidžiuos prie savo tėvo sodybos aptvaro, jo devyniasdešimties hermafroditų bandos. – Plepalai, plepalai, – sako mano tėvas. – Ir tai – viskas, ką tu įsigijai mieste? Jis išvynioja tą kaimyno sūrį ir palaiko jį prie nosies. – Hm, per šviežias. Jį sugadino – ne išlaisvino – turtai. Jis nepanašus į jūsų tėvus. Pažiūrėjus – nemalonus ir suktas, nesukalbamas, įnirtingas, kai reikia apsiginti; siauraprotis; be vargo jam patiksi ir lengvai įsižeis – nieko nemyli. Jis prievartauja mane savo neišprusimu. Aš prievartauju jį savo mokytumu. Ištiesiu jam vadovėlį. (Jis, žinoma, neskaito.) – Tai čia tau – plepalai? Tas išsilavinimas, kurį tu nori, kad aš gaučiau, visa naujausia išmintis – tau tik „plepalai“! Skaitau iš knygos: – „Gyvulių dvyniai turi bendrus apvalkalus ir bendrą kraujotaką. Devyniais atvejais iš dešimties – visada – kai užsimezga dvynukai, telyčaitė ir buliukas, vyriškieji buliuko hormonai, kaip manoma, užkerta kelią moteriškojo veršiuko, tapsiančio hermafroditu, reprodukcijos organų raidai. Jų lytinės liaukos turi polinkį supanašėti dėl nefunkcionuojančių sėklidžių, jų kiaušintakiai ir gimdos dažnai yra tik iš dalies subrendę...“ – Plepalai, – kartoja tėvas. Lauke, ilgašešėlėse sutemose, devyniasdešimt vienas hermafroditas – atskalūniški ir išsigimę – uostinėja kupetas krūmynų žolės. – Ir jos nėra nepaprastos ar magiškos, ar lemiančios nelaimę – tos karvės, – tikinu jį. – Paklausyk, ką rašo knygoj! Štai... toks... paprastas... biologinis... išaiškinimas! Jos yra tik nesėkmingi dvyniai. Mano tėvas trina delną rodomuoju pirštu – signalizuoja pinigus. Išdidžiai nubrėžia ranka puslankį aplink kambarį, kad pažymėtų savo turtus: grupelę puikiai nublizgintų parafininės alyvos lempų, puošnų ir amžinai tylintį itališką akordeoną su sidabrine apdaila ir perlamutro papuošimu, radiją (baterijos seniai išsieikvojusios), butelius brendžio ir Negrita romo, kilimus ir apmušalus, laikrodžius ir veidrodžius, grandiozinį seifą, kurį 1934 metais mano senelis atvežė iš miesto asilu kinkytais ratais. ► 43

gintaro lašai

◄ Jis blyksi auksiniais dantimis, aukso žiedais, auksiniu raktu nuo šeimos seifo. – Plepalai, – baigia kalbą tėvas. Rytą mūsų verandoje randa jauną vyrą – susivyniojęs į antklodę miega ten. Mano tėvas pažadina jį ir maitina: rūgščia duona su sūriu, silpna mėtų arbata. Netrukus jaunuolio vestuvės, ir jis atkeliavo pirkti vištgaidžio pieno. Mano tėvas, kaip prekeivis, pardavinėjantis dviračius ar spausdinimo mašinėles, išvardija savo produkto ypatybes. Jau kelis šimtmečius jo giminė aprūpina jaunus vyrus vištgaidžių pienu, pareiškia jaunuoliui. Jis tiekia tik patį geriausią, nenugriebtą ir šviežią. Už gerą kainą – dosnus saikas, su magaryčiom. Jis turi palaikyti gerą giminės reputaciją. Potencija yra komplikuotas dalykas. Jis – paprastas žmogus ir nepaaiškins to pieno poveikio painybių. Tačiau tuo įsitikino tūkstančiai patenkintų klientų; vištgaidžio pienas visiškai pakeičia lengvai sujaudinamą vyruką jo vestuvių naktį. Padaro tikrą triuką. Niekas negrįžo skųstis, kad tas pienas nesuteikia jėgų. – Pagurkšnok jo savo vestuvių dienos rytą, – moko jis, parodydamas rusvą ąsotį, – ir tavo žmona nesigailės ištekėjus. O kai jau norėsite turėt vaikų, sugrįžk ir nusipirk jo dar. Jums gims sūnus… Jaunuolis paduoda storą pluoštą banknotų. Abu apsikabina. Mano tėvas įkliukina jam kelis gurkšnelius aitraus alkoholinio gėrimo kelionei ir įteikia tą vištgaidžio pieno ąsotį. Dvi moterys seka mūsų namą nuo alavijų guoto ir, kai tik būsimas jaunikis dingsta, jos šaukia tėvą, užsidengdamos veidus šaliais. Jos – seserys. Negali pastoti. Abi ištekėjusios jau aštuoneri metai. Turi mylinčius vyrus. – Bet mums negimsta vaikų, – skundžiasi. Mano tėvas teikia joms patarimus. – Nevaisingumas yra komplikuotas dalykas, – aiškina jis. – Nesu baigęs mokslų. Nenusimanau visose tose painybėse. Suprantu tik... požymius, kuriuos regi mano paties akys, ir tai, ką išmokau iš savo tėvo, senelio ir prosenelio, – visi jie kilnūs žmonės. Gerkite mano pieną per mėnesines. Įsiūlykite truputėlį gurkštelėt ir savo vyrams, prieš gulantis kartu. Jūs turėsit vaikų… Aš žiūriu į plonas moterų kulkšnis, jų gležnas ir kaulėtas figūras, storakrumples rankas ir nelanksčius pirštus, vis traukančius šalius. 44

„Ir valgykit daug vaisių, – noriu joms pasakyti. – Šviežią mėsą. Žalias daržoves. Sūrį. Gerkite paprastą, pigų karvės pieną. Jums reikia proteinų, vitaminų ir geležies. Tada jūs turėsite vaikų“. Viena iš tų moterų atskuba artyn, į atvirą aikštelę tarp alavijų ir mūsų namo. Ji padeda po akmeniu pinigus ir grįžta pas savo ne tokią drąsią seserį. Mano tėvas paliečia savo krūtinę, toje vietoje, kur jo antimoksliškas išankstinis nusistatymas įsivaizduoja esant širdį, ir padėkoja. Jis žengia pirmyn, kad apsikeistų su jomis – pilko pieno ąsočius į pinigus. Dabar seserys kartu skubiai patipena pirmyn, pasiima savo pirkinius ir nueina. Vakare atjoja toks vyras, maždaug mano tėvo metų, ant beveik balto mulo. Tėvas uždega namuose visas lempas, taip pažymėdamas svečio – ir senas draugas, ir gerbiamos giminės galva – svarbą. Iš aukštų stiklų jie kartu geria alkoholį ir švelniai pajuokia mano studijas universitete, nenatūralią miestietišką elgseną, švariai nuskustą veidą. – Tu tapai kalbančia kaukole, – sako man tas tėvo draugas. Tėvas tyliai krizena. – Ką? Tu nežinai to pasakojimo? Savaime aišku, aš žinau. Tai sena liaudies pasaka, taip gerai žinoma kiekvienam mokiniui bet kuriame žemyne, kad net patys reikliausi mokytojai daugiau jos nepasakoja. Tačiau tas vyras gyvena mažiau komplikuotame vaizduotės pasaulyje nei mokyklos klasė. Jis yra įsipareigojęs savo pasakai. Dabar niekas jo nesustabdys. Atsilošia patogiai, remdamasis nugara į pagalves, ir ištuština savo stiklą. – Gyveno kartą vienas jaunuolis, – pradeda jis, – toks panašus į tave. Jis paliko savo tėvą ir savo bandą, kaimynus gimtajame kaime ir išvažiavo į miestą. Gyvenimas ten turėtų būti lengvesnis, manė jis. Daugiau kaip metus niekas negavo iš jo žinių. Visi net pamiršo jo veidą. Nė žodelio neatsiuntė savo tėvui – net ir tai mergaitei, kuri buvo jo mylimoji. O paskui vieną dieną jis pasirodė kaime. Apsirengęs kaip amerikonas. Didžiuodamasis savimi ir savo nauju gyvenimo būdu. Ir kokį pasakojimą atsivežė! Galėtumėt pagalvot, kad atrado rojų. Gyrėsi, kad mieste patyrė apšvietimą! „Nesąmonė! – šaukė kaimiečiai. – Nėra jokios naujos išminties. Visos išmintys – senos.“ Tačiau tam jaunam vyrukui atrodė, kad jis žino geriausiai. „Ne visai! – atsikirto

žmonėms. – Klausykite, kas man atsitiko. Vieną naktį ėjau per miestą. Kažkaip paklydau. Mat buvau truputį išgėręs. Radau seną žmogaus kaukolę, įkištą į kažkokį krūmą. Pakėliau ją ir paklausiau: „Kas tave čia atnešė?“ Ir ta kaukolė atsakė! Ji tarė: „Kalbėjimas čia mane atnešė.“ Ar jūs kada nors girdėjot apie tokį stebuklą? Atlėkiau tiesiai į kaimą – papasakot jums apie kaukolę, kuri kalba.“ – Na, jo tėvas ir draugai turėjo daug skanaus juoko. „Tas miestas susuko tau galvą, – kalbėjo jam. – Gal tave pervažiavo sunkvežimis? O gal miesto gėrimas tau per stiprus?“ Bet jaunuolis laikėsi savo. Ką jie nutuokia apie didelį platų pasaulį? Parodys jiems – sužinos savo vietą! Nemokšos kaimo stuobriai. Jis atneš tą kaukolę į kaimą. Tegul paspringsta kalbom. „Tada – atnešk, – tarė vienas jo dėdė. – Bet nepamiršk, kaip įžeidei mus. Negrįžk be tos savo kalbančios kaukolės arba užtrauksi gėdą sau pačiam ir savo šeimai.“

gintaro lašai

– Taigi jis grįžo į miestą. Nuėjo į tą vietą, kur buvo radęs kaukolę, ir – taip! – ji vis dar ten gulėjo, lygiai taip pat, kaip ją paliko. „Ir kas tave čia atnešė? – paklausė jis. Tyla. Dar tyla. – Kas tave čia atnešė? Kas tave čia atnešė?“ Vis tiek kaukolė tylėjo. – Mūsų protingas jaunasis draugas grįždavo kiekvieną dieną ir vis bandydavo pradėti pokalbį. Niekaip nesisekė. Kas jam beliko daryti? Kaip galėjo parvažiuoti namo neparnešdamas savo kalbančios kaukolės? Kaip galėjo pragyventi mieste, negaudamas paramos iš savo šeimos? Viskas, ką galėjo veikti, – atkakliai stengtis toliau. Jis neteko darbo, jį išvarė iš pastogės, baigėsi maistas. Nesulaukė niekieno pagalbos. Ir dėl ko turėtų? Jis buvo svetimas žmogus, pamišęs pašalietis, kuris kalbėjo su kaulais. „Kas tave čia atnešė? Kas tave čia atnešė?“ Jis darėsi vis piktesnis. Apsileido. Sunyko. Nusilpo. Žūtbūt prakalbint – jau negalvojo apie pavojų. Ir tada, žinoma, jis numirė, liko

pargriuvęs gulėti ant žemės šalia tos senos žmogaus kaukolės. Ir dabar – pagaliau! – ši atvėrė savo geltonus žandikaulius ir paklausė: „Kas tave čia atnešė?“ Kaip jūs manote, ką jaunuolio lavonas atsakė? – Plepalai, – spėja įterpti tėvas. – „Kalbėjimas mane čia atvedė“, – atmintinai ir pareigingai sakau aš. Mano tėvo draugas nutarė sutrikdyti mane, kad paslėptų savo paties sumišimą. Jo vizitas čia – daugiau nei draugiškas. Jis atvyko su reikalu. Tėvo draugą engia prieštaringų jausmų išsiliejimai. Viena vertus, jį verčia gėdytis žmona, taip įsiligojusi nuo nėštumo, jog atsisako su juo dalytis lova. Kita vertus, jis – kupinas puikybės įsimylėjėlis, turintis planų dėl vienos vietinės našlės. Kaip pasiekt tikslą su ta moterim, perpus jaunesne už jį? – Duok man ką nors, senasis drauge, – prašo jis, – kad laimėčiau jos širdį. Mano tėvas apsimeta, kad stipriai galvoja, o paskui pasiūlo gudrų dvigubą

vištgaidžio pieno vartojimą. Ką gi dar? – Aistringas potraukis tarp vyro ir moters yra komplikuotas dalykas, – aiškina jis. – Kas gali atraizgyti tokią painiavą? Mano pienas gali padėti – tik kas pasakys, kodėl ir kaip? Galva tau įsiskaudės ieškant atsakymų. Tiesiog pasitikėk tūkstančio kitų patyrimu. Paimk vieną ąsotį savo našlei. Slapta vis įpilk į jos šviežią pieną. Ji pradės galvoti apie meilę. Bet jos meilė bus nesirenkanti. Mano pienas nemoka daryti stebuklų. Negaliu jos priversti, kad teiktų tau pirmenybę prieš kitus. Bet jeigu tu nuolat būsi šalia, taigi tada, kai taps švelni, turėsi pranašumą. Antras ąsotis – tavo žmonai. Gal ji nuspręs kitaip... Mano tėvo draugas išsiima iš balnakrepšio pinigų ir pakiša juos po beveik ištuštintu buteliu. – Tik noriu būti tikras, kad duodi man patį šviežiausią ir riebiausią pieną, – sako jis. ►

eFoto nuotr.

gintaro lašai

◄ Jau beveik vidurnaktis. Tie du seni draugai išbudina miegantį hermafroditą ir ištempia besispyriojantį gyvulį į šviesesnę tvarto vietą. Padaras negražus, išsigimęs, atrodo pasipiktinęs. Mano tėvas pasilenkia ir pradeda tampyti susiraukšlėjusį tešmenį. Stipriai darbuojasi savo paties šešėly, nugara užstodamas vaizdą nuo draugo akių. Netrukus atsisuka ir rodo puspilnį dubenį kažkokio matinio skysčio, galimas dalykas, gauto sumaišius truputį myžalų su tirštomis buliaus išskyromis. Tos karvės tešmuo šiurkštus ir opus. Mano tėvas uždeda ant jo tūbės kompresą ir tada atsistoja, kad pademonstruotų, ką jam pavyko meilikaujant išsunkti iš nykstančių karvės spenių. – Pienas, – sako jis. – Geras ir šviežias! – Hermafroditai neduoda pieno, – tariu aš. – Negali pagaminti – todėl ir ne. Abu vyrai tyliai juokiasi. – Kalbanti kaukolė, – mesteli mano tėvas. * Šiandien aplink kaimą suka ratus sraigtasparnis. Kelia velniškus sausos žemės dulkių ir žolių sūkurius – kur tik praskrenda. Lapės, pelėdos ir naktiniai pelėnai, kurie dieną paprastai miega savo urvuose ir drevėse, laksto, skraido, šmirinėja, stengdamiesi pabėgti nuo tos jo sukeltos sujaudinto oro audros. Pilotas ieško lygios vietos nusileisti. Pagaliau nutupia kaimo pakraštyje. Išjungia variklius, ir vieną minutėlę nieko daugiau nesigirdi, tik nuo bandos atsiskyrusių veršelių bliovimas. Tai pirmas skraidymo aparatas, nusileidęs mūsų kaime. Iš jo išlipa moteris. Įdegęs pagyvenusio žmogaus veidas, o plaukai – šviesučiai, mergaitiški. Gal kas nors kalba vokiškai, angliškai ar prancūziškai, klausia ji. – Angliškai, – sakau. – Truputį prancūziškai. Aš jūsų paslaugoms, savaime aišku. Je ne demande pas mieux. Cela va sans dire.5 – Labai gerai. Prašom pasakyti, ar jūs pažįstate žmogų, kuris laiko hermafroditų bandą? – Jis – mano tėvas. Matau, kad ji patenkinta. Ištiesia man plačiadelnę ranką. – Mano vardas Ana, – taria. – O jūsų? – Laudo („Laudo“, „Laudo“, – kartoja mano kaimynai, bandydami suteikti žodžiui prasmę). Ji – švedė, kuria kino filmus, priduria. Dokumentinius. Klausia, ar būtų galima pafilmuoti mūsų kaime, pakalbėti su mano 46

tėvu, pamatyti tą hermafroditų bandą? Aš pasisuku atgal ir klausiu kaimynų. Taip, taip, atsako jie. Tegul filmuoja – visą kaimą. Mūsų namai – jos namai. Dabar ji supažindina su pilotu, savo fotoreporteriu ir garso operatoriumi. Šie šypsosi ir mojuoja rankomis, kai aš atkartoju jų vardus ir paaiškinu profesijas. – Gal kas norit – paskraidinsiu? – klausia pilotas. – Pamatysit, kaip atrodo kaimas ir viršaus. Niekas nepasiprašo. Aš vedu Aną ir jos komandą plačiu taku į mūsų sodybą. Ji tik dairos aplink – patinka viskas, ką mato. Vis kažką užsirašo. Ir klausinėja – kaip vadinas tos gėlės, kokie vaikų vardai? Aiškinu jai apie gyvulių antkaklių svarbą ir padedu teisingai ištarti kelis dažnai pasitaikančius žodžius. Ji labai, sako man, domisi gyvuoju folkloru. Filmavo trisdešimtyje šalių, bet vis dar niekuo nenustojo stebėtis. – Kai išgirdau tik puse lūpų šnabžteltą užuominą apie šį hermafroditų verslą, – pasakoja Ana, – viską mečiau ir atskridau tiesiai čia. Šitaip nuostabu ir taip naivu... Bet ne, ji nekritikuoja. Naivumu ji žavisi. Tai tokia teigiamybė, kurios jau pasigendama Švedijoje. Ar aš lankiausi kada nors Stokholme? Ne? Tada – viską galima sutvarkyti. Ji pakalbės tuo reikalu su vienu pažįstamu vyru; dirba ambasadoj. Bet iš pradžių prašo mano pagalbos sukant filmą. Ar padėsiu? Ar įkalbėsiu tėvą, kad sutiktų filmuotis? Mano tėvas nepaveiktas (ar tik taip tvirtina) to sambrūzdžio ir sujudimo. Viską apsunkina. Jau, skundžiasi jis, klientai atbaidyti. Negauti pinigai – prarastas laikas; jo pienas juk ne amžinas; sraigtasparnis burzgia – jaudina kaimenę. – Pasakyk jam, jog tas filmas mums labai svarbus, – pamoko Ana. – Paklausk jos – kiek svarbus, – atšauna tėvas. Ana pasiūlo penkiasdešimt Amerikos dolerių, tačiau jie – toli nuo miestų ir bankų – beverčiai. Mano tėvas rodo pirštu į filmavimo komandos krepšius ir dėžes. Atidaro kiekvieną. Jis patikrina kameras ir objektyvus, ir filmų dėžes. Vyrai išpakuoja drabužius ir stovyklos įrangą – išdėsto kaip parodai. Tėvas paliečia gerai apsaugotą nuo vėjo žibintą, lauko viryklę, deglą, pripučiamąjį čiužinį, aliuminius palapinių kuoliukus ir karkaso strypelius. Štai jo atlyginimas. Ana linkteli.

– Pasakyk savo tėvui, kad tai bus mūsų dovana – paliksim išvažiuodami. Susukam filmą – į dėžę – ir viskas jo. Dirbau sunkiai, Anai ir jos filmui. Mano tėvas nėra lengvai valdomas. Jis nesupranta operatoriaus reikalavimų. Neturi kantrybės pakartotiniam filmavimui. Bet jis užsigeidė tų palapinių konstrukcijų – niurzga, tačiau bendradarbiauja. Jį filmuoja parduodantį pieną kukliam jaunikiui. Filmuoja šeriantį bandą. Aš verčiu jam Anos klausimus ir pasakau savais žodžiais stačiokiškus atsakymus filmo subtitrams. Organizuoju filmavimo grupei išvyką pas moterį, kuri sako, kad ilgą laiką jai nepavyko pastoti – kol nepagėrė mano tėvo pieno. Jau turi dvejų metų sūnų ir dabar – vėl nėščia. Meiliais žodžiais kalbinu gyvulius, kad šie būtų ramūs, kai kamera tiria jų organus ir tešmenis. Vakare Ana pastato mane priešais kamerą, nugara į bandą, ir prašo papasakot apie savo vaikystę. Aš smulkiai nupasakoju gyvenimo vienatvę be motinos, brolių ar seserų. Pavaizduoju ilgas dienas, praslinkusias prižiūrint bandą. Ir trumpas laimingas mokinio dienas koledže, rojaus slėnyje. – Pakalbėkime apie tuos hermafroditus, – siūlo ji. – Ar čionykščiams žmonėms jie šventi? Kokie tie jų pieno kerai? Kalbėk savais žodžiais. Papasakok mums, ko tu išmokai dar vaikas. – Jie nėra šventi, – sakau. – Tik sujaudina bandas – štai ir viskas. Jie yra neįprasti. Tokie nesilaikantys moralės taisyklių. Tai – pamišusios karvės. Žmonės gąsdina jas. O kur kyla baimė – ten ir prietarai. Visa tai prasidėjo prieš daugybę kartų. Ir niekas negali pasakyti – kaip ir kodėl. – O tu gal bent numanai – kaip ir kodėl? – Žmonėms patinka būti nuramintiems. Jie noriai tiki, jog problemos išsprendžiamos nusipirkus to pieno ąsotį. – Bet kai tėvas numirs, laikydamasis šeimos tradicijų tu perimsi bandą? Pažvairuoju į saulę ir purtau galvą. Aš stoviu, mano brangūs draugai mieste, savo paveldėjimo fone. Dabar pagaliau matote jį. Neapibrėžtą. Neįtikimą. Neiškeičiamą į pinigus. Kiekvienais metais tėvas, išėmęs iš seifo, paduoda man paketėlius banknotų ir išsiunčia mane į miestą, į mokslą universitete. Jis nesuvokia pinigų reikšmės. Viskas, ką jis supranta, – tai sandorio ritualas. Ir

GINTARO LAŠAI

viskas, ko tikisi mainais, – kad tada, kai pasens, aš sugrįšiu į klonį, kur jo žemė, ir tampysiu tuos bergždžius spenius, kad vietiniai paskui atlygintų. Jo gerovė – mokslo sąskaita. Jo turtai – kurie ištremia laisvę. Ką aš privalau daryti, mokslo draugai studentai? Dūlėti čia, tūkstančio parafino lempų šviesoj? Arba atsikratyti savo paveldėjimo, likti su jumis ir jūsų tėvais, tikėti mokslu ir modernybe? – Aš nepriimsiu tos prievolės, – tariu į kamerą Švedijos žmonėms. – Mano tėvas – paskutinis, kuris tuo užsiima. Jūsų tėvai liko rūpestingi. Vis dar esu kviečiamas prie jų stalų naktiniuose klubuose, į jų aprūpintus kondicionuotu oru poilsio kambarius. Jie patiekia šviežiai sumaltą kavą iš Kolumbijos ir subtilius likerius iš tolimųjų skrydžių oro uostų parduotuvių. Kai tą filmą Švedijoje parodė per televiziją, aš tapau baro garsenybe. Vietiniuose laikraščiuose spausdino mano nuotraukas. Vienas vyriausybės ministras smerkia mano tautą už jos laukinius prietarus. Kitas kelia jai ovacijas už tradicijos pojūtį. Vienas zoologas įrodinėja per radiją, jog hermafroditų atskyrimas – protingas dalykas, kadangi būdami bandoje jie erzina karves ir šios tampa nepaklusnios. Kitas pareiškia, jog iš visų kitų hermafroditai turi būti išskirti juos premijuojant, nes jie geri mėsiniai gyvuliai, greitai tunka, kaip eunuchai ramūs. Turėtų būti sudaryta mokslo komisija, sako jis, kad ištirtų jų veisimo būdus. Konkuruojantys redakcijų straipsniai laikraščiuose šaukiasi arba vyriausybės pagalbos nacionalinėms tradicijoms išsaugoti, arba kviečia į kovą prieš šundaktariavimą. Man jau ilgiau neįmanoma, mokslo draugai studentai, slėpti nuo jūsų savo paveldėjimą. Metu tą savo uždarumą. Vietoj to – išpučiu išdidžias manieras, preciziškai pasirenku drabužius. Nurodau, kad man darytų manikiūrą ir pudruotų kaktą. Auginu ūsus, europietiško stiliaus. Nutyliu savo tarsenoje tuos išduodančius ps ir bs. Bet kokius pasiteiravimus apie bandą siunčiu savo tėvui. Tai jo reikalas – ne mano. Mano reikalas – puikus biologijos mokėjimas. Tai tavo tėvas, Feni, yra tas žmogus, kuris pasiūlo racionaliai žiūrėti į savo paveldėjimą. – Nepurkščiok niekinamai į pinigus, Laudo, – sako jis man, – ypač į savo paties. Palaikyk glaudų ryšį su savo turtais. Tu

nori būti miesto vyrukas, turėti kontorą, banko sąskaitą ir „Peugeot“. Tu žaviesi mokslo retenybėmis, verslo iniciatyva, šiuolaikine industrializacija. Tačiau visos mūsų verslo galimybės paremtos – kaip ir tavo – prietaringumu. Kas yra prietaras, jei ne tiesioginis, nukreiptas neteisinga linkme nuolankumas? Jūsų klientai pervertina tariamą pieną. Mūsų pervertina tranzistorius, automobilius, madingus drabužius, keliones. Tai raktas į verslą. Išknisk tai, kas yra pervertinta, sukaupk to daug ir parduok išpūstomis kainomis. Tavo protėviai buvo pirmieji šiuolaikiniai verslininkai. Jie pagavo tą pagrindinį prekybos principą. Turėtumei didžiuotis, o ne gėdytis. Ką tu veiksi? Atsižadėsi savo paveldėjimo, jo galimybių ir kukliai gyvensi čia? Kaip tu prasimaitinsi? Kur dirbsi? Kam reikalingi biologai prekybos mieste? Jis rodo į mano nublizgintus batus, brangų švarką, papuošalus, beveik besvorius antikinius puodelius kavai ant stiklinio stalviršio, į tave, Feni, savo geriausia šilkine suknele, sėdinčią ramiai kieme su Paryžiaus žurnalu. – Į ką tai pavirs? Taigi jis pasiūlo man modernizuoti, suteikti įgaliojimus, išplėsti. – Kai tavo tėvas mirs, – aiškina jis, – pasiimk tą bandą, bet lik čia, mieste, – laisvas žmogus, gyveni nevaržomas, patogiai; tarp panašių į save ir valdai tuos hermafroditus kaip verslą. – Tačiau tas pienas – nieko gero! Tavo tėvas juokiasi. – Ir ta kava – nieko gero, – sutinka jis. – Nuo jos man daužos širdis. Skonis kartus. Tai kodėl aš geriu ją? Įprotis ir prietaringumas. Tikiu, kad prablaivo mane, kai daugiau išgeriu. Tikiu, kad padeda sutelkti dėmesį, kai pavargstu. Aš tikiu, kad pasiūlymas draugams kavos prilygsta tūkstančio svetingų priėmimų vaišingumui. Jūs, baigę mokslus, pasakytumėt man, kad kava neišblaivo, neatpalaiduoja, neatgaivina, nepasveikina svečio, kad ji trumpina mano gyvenimą, atsieina turtus, ardo Brazilijos ūkį, o palikta per ilgai kavinuke išėsdina sidabrą. Bet pabandyk tu mane sustabdyti, kad negerčiau! Man visai nerūpi ta mokslo diktatūra. Nei tavo kaimynams. Pasirinkimo laisvė. Apgaudinėk save, kaip tau patinka – štai tos nacijos elgesio principas. Kasdieninio darbo prietaringumas. Pasinaudok tuo. Išmelžk sausai!

Dabar aš negalvoju apie platų slėnį ir gauruotas saulėgrąžų galvas, bet apie baltą vėsią kontorą su telefonų grupėmis, pinigų stalčių traškėjimu ir mašininkėmis. Matau save, sėdintį su draugais prieškambaryje. Iš anksto pasirengiu ilgiems pokalbiams universitete su savo paties sūnų ir dukterų mokslo draugais studentais. Taip pat įsivaizduoju ir savo tėvynę, toli krūmynuose. Ten gaunantis algą fermos valdytojas rūpinasi mano banda ir nustatytomis kainomis (tik grynais) parduoda tikslaus dydžio hermafroditų pieno ąsočius jaunavedžiams ir bevaikiams. Matau sunkvežimį su savo vardu bei pavarde ant šonų; kiekvieną mėnesį surenkamos pristatyto pieno atsargos ir atvežamos į mano parduotuvę mieste. Dabar hermafroditų pienas ir šviežia tūbė prieinami kiekvienam. Mano geriausi klientai čia yra turistai, kurie jeigu kartais ir būna per daug drovūs ar ciniški, kad pirktų įkvėpintą paketėlį sausojo pieno, nekantriai laukia progos išleisti dolerius, frankus ar markes, mokėdami už spalvotus bandos atvirukus ir „nešančias laimę“ hermafroditų kailio skiauteles. Aš esu parašęs ir išleidęs iliustruotą brošiūrą apie savo giminę ir jos tradicijas. Ją gerai perka. Mano svajonės klesti ir tarpsta. Mano sūnūs ir dukterys apgalvoja savo paveldėjimą su taikiu šaltakraujiškumu. Tačiau rimtesniais laikotarpiais aš nesvajoju. Palaukiu geresnės progos. Kasmet per derliaus atostogas aplankau savo tėvą ir susimąstęs stebiu mūsų galvijus, nevaisingus, mediciniškai nepaveikiamus, kai jie badosi ir mauroja tarp šiurkščios žolės ir žemaūgių gudobelių. Kaime jie dabar mane vadina Kalbančiąja Kaukole. Kaimynai labai mėgsta susirinkę drauge dalytis mano tėvo juokais. Visai nenorėdami įžeisti… O mano tėvas nė kiek nesilpnėja, nesensta – tik atrodo tvirtesnis ir smarkesnis. Gal nors pakumpo truputį? Žilų plaukų norėdamas nerasi. Nugara lygi, tiesi. Dantys nepradėjo gesti, regėjimas nesilpsta. Aš manau, kad, nuogąstaudamas dėl savo įpėdinių, nusprendė gyventi amžinai. Iš anglų k. vertė Jeronimas BRAZAITIS

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Dėmesio! Dienraščio „Klaipėda“ kultūros ir meno žurnalo „Durys“ literatūros leidinys „Gintaro lašai“ skelbia kasmetį jaunųjų kūrybos konkursą. Dalyvių amžius – nuo 16 iki 30 metų. Laukiame jūsų kūrybos – prozos, poezijos, eseistikos – iki 2015-ųjų lapkričio 15-osios. Geriausi kūriniai bus spausdinami „Gintaro lašuose“. Kaip jau įprasta, metų pabaigoje bus renkami laureatai, kurių lauks simpatiški prizai. Kūrybą galite siųsti „Gintaro lašų“ sudarytojui rašytojui Gintarui Grajauskui elektroniniu paštu grajauskas@gmail.com. Sėkmės ir kantrybės!

Raimundo Tuminausko nuotr. 48

Marija ASTROMSKAITĖ

Mama turėdavo užtraukti užuolaidas, kai tėtis skaitydavo man knygas. Nes langai būdavo į rytų pusę, jie kambarį aprūpindavo šviesa. Turėdavo užtraukti, nes rudeninės obels smulkūs vasariniai lapai mirgėdavo ant puslapių, trukdydavo tėčiui skaityti, jis vis praleisdavo kokią eilutę. Arba jo akys pavargdavo ir jis daug kartų mirksėdavo. Nepatikdavo jam tas šešėlių teatras. Pagal vėjo scenarijų. Scenarijus galėdavo kurti tik tėtis. Taip nutarta. Šešėlių teatras. Panašus į bandantį prasiveržti kažkieno gyvenimą. Truputį išsiliejusį, sutrintą pirštais, išlaižytą skaniai kvepiančiais liežuviais, kažkieno kito nepaliestą. Kol kas. Vaizdas, rodos, į akimirką nuslenka žemyn pusantro milimetro. Į vieną dėmesio sukaupimą pakyla aukštyn taip pat lėtai. Plaukia. Mama visada pirkdavo laikrodžius, kurių rodyklės ne tiksėdavo, o plaukdavo. Nes jai trukdydavo. O laikrodžių mes turėdavom namuose daug. Ant kiekvienos sienos po du ar tris. Visi tokie skirtingi, visai nepriderinti prie interjero, neskoningai nepanašūs. Tėtis kiekvieną rytą, kai aš su mama dar miegodavom, visus laikrodžius apkeisdavo vietomis. Ir sakydavo: ,,Juk visur turi būti kažkokio nepastovumo.“ O pats užsiimdavo pastovumu. Nes tai darydavo kiekvieną rytą. Mama jo kartais nesuprasdavo. O man patiko viskas, ką jis darydavo. Kai valgydavom pusryčius, sekdavom jų sraunumą. Kai mamai kuris nors laikrodis atsibosdavo, ji jį uždengdavo pilka skarele, po kelių dienų vėl atidengdavo, ir jai atrodydavo, kad jis naujas. Uždanga vietomis išpurvinta, primena tamsų dramblio kaulą. Jos viršus nuo svorio įlinkęs, todėl ten blankiau. Šonuose tyčia nepaslėpti šviestuvai, pagaliukai, naudojami valdyti figūras, stovai su juodais rūbais. Visi objektai sudaro menamus kūnus, kažkur matytus, nenaujus. Pakabos, ant kurių kabėjo skrybėlės, priminė vieną. Pečius. Tėčio pečiai buvo platūs. Platūs kaip mano rankos ištiestos į šonus, kaip fortepijono sudėtos oktavos. Kai eidavom prie jūros, tėtis visada atsistodavo taip, kad mane ir mamą apsaugotų nuo vienpusio šalto vėjo. Visada būdavo gera taip stovėti,

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSas

Šešėlių teatras

eFoto nuotr.

kai pečiai saugodavo. Mama sakydavo, kad tokių pečių, kaip tėčio, daugiau negalėsiu paliesti, todėl tėčio reikia bučiuoti, glostyti ir tepti kremais. Tėčio oda visada būdavo drėgnesnė nei mano ar mamos. Mama sakydavo, kad taip yra dėl to, jog tėtis vaikystėj kelias dienas prabūdavo vonioj, kol jam močiutė vis keisdavo atšalusį vandenį vėl šiltu, kol pildavo džiovintas ramunėles, kol trupindavo žoleles ir dilgėlių užpilus keisdavo kas kelias valandas. Jis taip mirkdavo, taip sotindavosi žolių, taip drėko. Drėko ir šešėlių teatras. Vos jautėsi pelėsių kvapas, besisunkiantis kiaurai šaltas rankas nuo pečių iki riešų. Nenorėjau ten sėdėti. Norėjau stebėti laikrodžius, matyti plaukiančias rodykles, kol iš lėto spaudžiau akis per užmerktus vokus. Norėjau matyti mamą, jai pasakoti apie dovanas, kurias vakar pakavau draugams, norėjau laikyti tėtį, kandžioti jo pavargusią smakro odą, smulkiais krateriais pažymėtą nuo netinkamų skutimosi putų. Veidas vėso. O šešėlių teatro dešinėje pusėje išlindo kumpa nosis. Sudrumstė visą stovėjimą. Išvaikė norus, likimą supainiojo su karma. Prakeikė tylą iškvėpdama dvokiantį, sergantį orą. Iš lėto galėjau įžiūrėti ir kitas kūno dalis, kurios ir demonstratyviai, ir kartu slėpiningai rodė kuprotą, raukšlėtą, sunkų, šlubą ir seną kūną. Einantį neapsakomai lėtai, griežiantį per grindis spengiantį toną, velkantį ilgas rankas palei kelius, neturintį kaklo. Norėjau sugriauti sceną. Siluetas slinko ir tirpo, o tirpdamas ryškėjo, o ryškėdamas vis labiau varė iš proto. Nežinojau ir nesupratau, ar tai valdoma marionetė, ar gyvas žmogus. Prakaito išmušta keikiausi, bandžiau atsistoti, išbėgti. Pavyko tik akis išsprogdinti. Ir suplėšyti plaštakų bei pėdų raumenis. Sruvau viduje žmogišku karščiu, tvinksėjau kartu su kraujagyslių dilgčiojimu, plėčiausi, laikiau viską, kol: akys išvirto, paduose tamsiai mėlynos dėmės atvėrė gilias angas, rankos per visą ilgį plyšo, nuo krūtinės viršaus iki pilvo centro pratrūkau. Puvo mamos rinktiniai sūriai, atsivežti iš Olandijos, tvarkingai, pagal pavadinimų pirmąsias raides sudėti į lentynas. Puvo tėčio tikros odos batai, diržas su varine sagtimi, kaukių baliaus skrybėlė. Puvo mamos laikrodžiai, jų visas vanduo, kuris plukdė rodykles. Puvo tėčio šlapia oda, luposi nuo pečių, skėtėsi į visus šonus, trūkinėjo. Puvau aš. Šešėlių teatro šešėly. 49

kinas

„Hobito“ trilogijos final

NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „Hobitas: penkių armijų mūšis“ („The Hobbit: The Battle of the Five Armies“). Premjera Lietuvoje: 2014 m. gruodžio 19 d. Amžiaus cenzas: N13. Šalys: JAV, Naujoji Zelandija. Kompanija: „New Line Cinema“. Prodiuseriai: Carol Cunningham, Peter Jackson, Fran Walsh, Zane Weiner. Žanras: nuotykių, fantastinis. Trukmė: 144 min. Režisierius: Peter Jackson. Vaidina: Martin Freeman, Richard Armitage, Ian McKellen, Lee Pace, Cate Blanchett. Scenarijaus autoriai: F.Walsh, Philippa Boyens, P.Jackson, Guillermo del Toro. Operatorius: Andrew Lesnie. Muzika: Howard Shore. Biudžetas: 250 mln. JAV dolerių. Siužetas: Susigrąžinę savo gimtosios žemės turtus, Ereboro nykštukai privalo atsakyti už savo veiksmų pasekmes – jų išlaisvintas baisingasis slibinas Smogas varo siaubą taikiems Ežero miesto žmonėms. Slibino ligos apimtas Kalno valdovas Torinas Ąžuolskydis tarsi apsėstas ieško Treino akmens – jis nė nepastebi, kaip šioms paieškoms paaukoja draugystę ir garbę. Negalėdamas priversti Torino atsipeikėti, Bilbo ryžtasi pavojingam paskutinės vilties žingsniui, nė nežinodamas, kad toliau jo laukia dar didesni pavojai.

Kino istorijoje nubrėžta dar viena laiko linija – susijungė dvi epinės trilogijos ir jaunesnioji karta galės pradėti kelionę į Viduržemį kiekvienam Johno Ronaldo Reuelo Tolkieno gerbėjui šventais žodžiais: „Giliai po žeme, oloje, gyveno hobitas“. Aivaras DOČKUS

Ir „tolkinistus“, ir tuos, kurie pamilo šią kino pasaką, neskaitę knygų, užplūsta dvejopas jausmas – džiaugsmas, kad kitoms Kalėdoms gaus dovanų šešių dalių reginį DVD formatu, ir liūdesys, kad didysis nuotykis, prasidėjęs dar prieš 13 metų, baigėsi. Finalinė dalis „Hobitas: penkių armijų mūšis“ triuškina visų kitų filmų premjeras didžiule persvara, žiūrovų armijos rikiuojasi prie kino teatrų durų, režisieriaus Peterio Jacksono juosta neabejotinai papildys pelningiausių hitų sąrašus, o Naujoji Zelandija sulauks „zombiško“ turistų antplūdžio, kaip tai nutiko po „Žiedų valdovo“ trilogijos.

Kritikų pastabos liks trūnyti užkeiktų girių labirintuose, bet erelio plunksna jau paaštrinta, tad nelieka nieko kito, kaip pūsti mūšio ragą ir pulti visų numylėtos „Hobito“ kino trilogijos tvirtoves. Tegul kovos lauku virsta ne tik paskutinė dalis, bet ir visas trigubas P.Jacksono sumanymas.

Nenukarūnuojamas „Žiedų valdovas“ Kaip vienas žinomas lietuvių dainininkas laiko mašina nusikeliu į pradžių pradžią, kai pasirodė „Žiedo brolija“. P.Jacksonas tada pats priminė hobitą – geraširdis storuliukas, ant „prietaisiškų“ akinių ir „nykštukiškos“ barzdos užsikrovęs nepakeliamą misiją: ekranizuoti kultinį kūrinį. Iš vienos pusės kaip slibinai smogai jį spaudė pinigų kalnus patikėjusios „New Line“ kompanijos bosai, iš kitos pusės nusidriekė orkais tapusios cinikų – „tolkinistų“ kariaunos, nepasitikinčios režisieriaus iš Naujosios Zelandijos talentu ir techninėmis galimybėmis. Šios nepaprastos kelionės pradžioje Peteris atrodė toks pat sutrikęs ir abejojantis rezultatu, kaip kadaise George’as Lucas prieš „Žvaigždžių karų“ premjerą. Tačiau stebuklas įvyko. P.Jacksonas ne tik pakėlė žiedo nešėjo naštą, bet ir iškėlė jį aukštai virš Holivudo kalnų. J.R.R.Tolkieno personažai, pasakiškos teritorijos ir istorijos kino ekrane atgimė tobulai.

kinas

as – be pasakos magijos

Kadrai iš filmo „Hobitas: penkių armijų mūšis“ (rež. P.Jacksonas, 2014).

„Žiedų valdovo“ trilogija – neabejotinas šedevras, kuriame kiekviena detalė spindi išradingumo auksu. Nuo aktorių darbų iki specialiųjų ir vaizdo efektų, kuriuos kūrė Naujosios Zelandijos kompanijos „Weta Workshop“ genijai. Hobitas Peteris atrodė kaip milžiniško orkestro dirigentas, nepraleidęs pro akis ir ausis nė vienos smulkmenos. Ir kartu nepabūgęs šelmiškai improvizuoti. Vis dėlto tai – pasaka ir ja sekantis režisierius suprato, kad vietomis reikia nepamiršti būti vaiku. Kiekviena scena bylojo, kaip P.Jacksonas gerbia ir myli

J.R.R.Tolkieno pasaulį. Jam pasisekė viskas – personažai, vaizdai, atmosfera, įtampa, mūšiai, draugystės tema, siaubai ir juokeliai.

„Hobito“ staigmenos ir korekcijos O kas nutiko P.Jacksono „Hobitui“ arba „Hobito“ P.Jacksonui? Galbūt pertrauka tarp trilogijų buvo per ilga – „Karaliaus sugrįžimą“ ir „Nelauktą

kelionę“ skiria devyneri metai. Vienu metu Peteris pasitraukė tik į prodiuserio sostą, o režisieriaus ir pagrindinio scenaristo kėdę užėmė Guillermo del Toro, kuris galiausiai liko kaip siužeto bendraautoris. Kita vertus, sunku įsivaizduoti, kad kas nors galėtų visapusiškai pakeisti P.Jacksoną, vaikštantį po J.R.R.Tolkieno žemes kaip po savo kiemą. Visų džiaugsmui karalius sugrįžo. Tik truputėlį kitoks. Pirmoji dalis „Hobitas: nelaukta kelionė“ pripildė širdį euforijos – režisierius neprarado formos ir meilės Viduržemiui. ► 51

kinas

◄ Nepriekaištingai parinktas Bilbas Beginsas – anglas Martinas Freemanas, įtaigūs nykštukai (kai kurie siunčia linkėjimus Asteriksui ir Obeliksui), meistriškai suplaktas humoro, nuotykių ir siaubo mišinys. Ir tik du klausimai – kodėl taip išryškintas miško burtininkas Radagastas, apie kurį „Hobite“ užsimenama vos kartą, ir kur veda istorija su Nekromantu, kuris knygoje taip pat paminėtas vos keliais žodžiais? Didieji klausimai ima lukštentis tęsinyje „Hobitas: Smogo dykynė“, nors pirmieji kadrai priverčia viltingai šypsotis – ekrane, grauždamas morką, linksmai šmėkšteli pats P.Jacksonas. Štai tas sumanusis ir nuoširdusis hobitas, išmanantis magiškus kino triukus. Bet čia magija pradeda blėsti. Tarsi nykštukų vadas Torinas Ąžuolskydis jis pasijunta aukso valdovu ir grubiai koreguoja siužetą, perskirstydamas personažų svarbą, karpydamas ir klijuodamas linijas pagal Holivudo „blokbasterių“ standartus. Lokio pavidalu dažnai pasirodančiam Beornui neleista tapti vienu ryškiausių personažų, koks jis yra knygoje. Kino trilogijoje jis pasipina pakeliui pagrindiniams herojams ir nusileidžia nuo erelių sparnų į mūšio lauką trečiojoje dalyje it milžinas Halkas. Užtat į ekranus grįžta „Žiedų valdovo“ elfas Legolasas, kurio J.R.R.Tolkieno „Hobite“ nėra nė kvapo. Įpinama scenaristų pramanyta nykštuko Kilio ir elfės Taurielės meilės istorija. Įdomiausia, kad iš pridėtinių linijų ši vienintelė ir pasitvirtina, nes turi tikslinį emocinį užtaisą bei dramatišką finalą. Radagastas tampa tokiu pat balastu trilogijai kaip komiškasis Džar Džar Binksas „Žvaigždžių karų“ sagoje.

„Hobito“ trilogija – stiprus kino tvarinys, tačiau be pasakiškos „Žiedų valdovo“ magijos. Nekromantas – Sauronas reikalingas tik tam, kad P.Jacksonas galėtų sujungti dvi trilogijas į vientisą sakmę – siaubingasis herojus pasitarnauja kaip tam tikra statybinė medžiaga. Žinoma, režisierius vertas pagyrimo, kad bendro epo lygio niekur nepameta ir į bedugnę „Hobitas“ nenugarma. Tačiau dabar jam svarbiausia greitas tempas, įspūdingi vaizdo efektai ir tvirtas dviejų trilogijų sukibimas. Nors sukurti Smogo portretą pasiseka beveik tobulai, pasakos ir stebuklų pojūtis ima sklaidytis. Lieka tiesiog gerai sudėliotas Holivudo filmas. Išnyksta miniatiūrinės detalės ir „tolkiniški“ triukai, P.Jacksonas nebesimėgauja, jis... gamina. Tarsi pagal užsakymą. Bijodamas eksperimentuoti ir nuvilti armijas gerbėjų.

Paskutinis mūšis, arba... ten ir atgal Jeigu rašyčiau vien apie „Penkių armijų mūšį“, recenzija sutilptų į vieną pastraipą. Iš esmės „Hobito“ trilogijos pabaiga – vienas didelis mūšis. Režisierius taip žaibiškai atsisveikina su slibinu Smogu, kad kyla klausimas – ar toks sutvėrimas išvis buvo?

Po to prasideda pasiruošimas mūšiui ir „auksinis“ nykštuko Torino stogo nučiuožimas. Ir čia Richardas Armitage’as neįtikina. Arba režisierius jo natūraliai transformacijai nesuteikia laiko ir viską išsprendžia nuostabiais vaizdo efektais. Beje, P.Jacksonas įrodo, jog vis dar yra išradingas, kai Torinas prabyla Smogo tembro balsu. Ir visa pasirengimo mūšiui atkarpa sugrąžina senąjį gerąjį hobitą Peterį. Atsiranda įtampa, atsiskleidinėja charakteriai, nugara bėgioja šiurpuliukai. Bet „Penkių armijų mūšis“ netrukus nubunda iš pasakos sapno ir duoda žiūrovams tai, dėl ko jie susirinko. Valandos trukmės kautynes. Tiesa, prieš tai dar nuobodulį įvaro beprasmė Gendalfo susirėmimo su Saurono vaiduokliais scena. Be to, kirbena įkyri mintis, kad M.Freemanas nesuprantamu būdu kai kur „iškritinėja“ iš Bilbo charakterio, kurį buvo taip stipriai pagavęs. Ir šiaip aktoriniais darbais naujųjų veikėjų įkūnytojai nenustebino. Išskyrus Lee Pace’ą, kurio suvaidintas elfų karalius Tranduilas nusimeta klišių grandines ir kaunasi su pagrindiniais herojais dėl kiekvienos ekrano sekundės, lyg tai būtų gyvybės ir mirties klausimas. Pats mūšis... kaip mūšis. Be jokių revoliucijų. Ilgas kaip visas karas, bet kažkodėl po seanso į galvą nesugrįžta nė vienas įsimintinas epizodas. Ir kažkodėl antrosios „Žiedų valdovo“ dalies „Dvi tvirtovės“ scenas prisimenu kaip eilėraštį. Kardų kirčius, herojų citatas, vaizdo pasikeitimus. „Hobito“ trilogija – stiprus kino tvarinys, tačiau be pasakiškos „Žiedų valdovo“ magijos.

LAURAI

Įvertintas M.L.Rėzos premija

Premijos įteikimo iškilmės prasidėjo minėjimu bei gėlių padėjimu prie A.Sakalausko (kairėje) 1994 m. sukurto M.L.Rėzos paminklo Juodkrantėje. M.L.Rėzos kultūros centro archyvo nuotr.

Sausio 10-ąją Juodkrantėje klaipėdiečiui dailininkui, skulptoriui, Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkui Arūnui Sakalauskui įteikta šeštoji Martyno Liudviko Rėzos kultūros ir meno premija. Ji paskirta įvertinus laureato indėlį įamžinant M.L.Rėzos (1779–1840 m.) vardą ir įteikta minint 239-ąsias Kuršių nerijos Karvaičių kaime gimusio šio lietuvių raštijos ir rašto kultūros puoselėtojo gimimo metines. A.Sakalausko sukurtos skulptūros saugo M.L.Rėzos atminimą Juodkrantėje ir Kaliningrade. Paminklas Karaliaučiaus universiteto teologijos profesoriui, garsiam XIX a. pirmosios pusės kultūros veikėjui, Biblijos leidėjui, tautosakininkui, poetui, K.Donelaičio „Metų“ bei pasakėčių leidėjui M.L.Rėzai 1994 m. atidengtas Juodkrantės M.L.Rėzos pagrindinės mokyklos kieme. Kaliningrade 2006-aisiais pasta-

tytas to paties klaipėdiečio skulptoriaus paminklas M.L.Rėzai, tapęs visuotinai pripažinta miesto puošmena. Premijos įteikimo iškilmės šiemet prasidėjo minėjimu bei gėlių padėjimu prie M.L.Rėzos paminklo Juodkrantėje, vėliau persikėlė į šios gyvenvietės evangelikų liuteronų bažnyčią, kur, skambant folkloro ansamblių „Giedružė“ bei „Aušrinė“ dainoms, buvo pagerbtas premijos laureatas, dar kartą prisiminti jo darbai. Iškilmingos ceremonijos metu Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis skulptoriui A.Sakalauskui įteikė premiją simbolizuojančią žalvarinę plaketę su M.L.Rėzos

portretu bei jo pasaulėžiūrą formavusiais ryškiausiais Kuršių nerijos simboliais. Šis Vytauto Baransko kūrinys garbingą įvertinimą lydi nuo praėjusių metų. Neringos mero D.Jasaičio žodžiais, būtent nuo A.Sakalausko sukurtų paminklų prasideda Kuršių nerijos lankytojų pažintis su šiame krašte gimusiu M.L.Rėza. Todėl sprendimą šeštąją premiją skirti šiam skulptoriui tiek kuratoriumo nariai, tiek savivaldybės taryba priėmė vieningai. M.LRėzos kultūros centro kuratoriumo narė, viena iš premijos iniciatorių doc. dr. Nijolė Strakauskaitė teigė, kad Neringos gyventojų pažintis su Rėza prasidėjo nuo tautosakos, dainuojant jo užrašytas dainas. Būtent romantinę jo asmenybės pusę atspindi tautodailininko Eduardo Jonušo iš medžio išdrožta ir 1975 m. Pervalkoje pastatyta M.L.Rėzos skulptūra, o A.Sakalausko M.L.Rėza – jau akademinis, skatinantis domėtis šia asmenybe ir jos darbais giliau. „M.L.Rėzos skulptūras man buvo miela kurti. Norėjosi parodyti jį savą, dvasingą, susikaupusį žmogų. Atvykusieji iš Kaliningrado sako, kad ten esantis M.L.Rėzos paminklas telkia žmones, prie jo vyksta susitikimai. Tai ir yra didžiausias įvertinimas“, – džiaugėsi A.Sakalauskas. M.L.Rėzos kultūros ir meno premija Neringos savivaldybės tarybos sprendimu teikiama nuo 2010 m.

▪

A.Sakalausko paminklas M.L.Rėzai, 2006 m. iškilęs Kaliningrade. 53

kontekstai

K.Donelaičio met Lietuvių literatūros pradininkui praėjusiais metais Lietuvoje buvo skirta daugiau nei 300 renginių. Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (MLIM) gruodžio 11 d. įvykusi konferencija „Kristijono Donelaičio kultūriniai kontekstai ir etninės kultūros išsaugojimo svarba“ apibendrino muziejaus indėlį į donelaitikos tyrinėjimus ir sklaidą bei pristatė platų XVIII a. religinį ir kultūrinį kontekstą. Konferencija buvo skirta ir MLIM įkūrimo 90-mečiui.

Gabrielės Jauniūtės (Šilutės Vydūno gimnazija, 10 klasė, mokyt. D.Montvydienė) atvirukas pagal K.Donelaičio ištrauką iš poemos „Metai. Rudens gėrybės“. Mišri technika.

Sondra SIMANAITIENĖ

Tęsė ir praplėtė kostiumo tyrinėjimus MLIM pernai minėjo 90-ies metų jubiliejų, bet nenustebkite, jei po dvejų metų būsite pakviesti į 110-ąjį gimtadienį, o 2020 m. dar kartą pamatysite, kad MLIM vėl švenčia. Toks muziejaus įkūrimo datos pasišokinėjimas įmanomas dėl faktų interpretavimo ir jų pagrindimo. Istorikai gali paankstinti muziejaus įkūrimo laiką, jei, ištyrinėjus „Sandoros“ draugijos veiklą, atsiras papildomų faktų, kad draugija 1906 m. ne tik kėlė idėją įkurti Klaipėdos krašto muziejų, bet jau buvo kai ką ta linkme ir nuveikusi. Betgi grįžkime prie konferencijos. „Svarbiausias 2014 metų įvykis – ne dujų terminalas, bet K.Donelaitis“, – reikšminius kirčius sudėliojo MLIM direktorius dr. Jonas Genys. Etnografijos skyriaus vedėja dr. Aušra Kavaliauskienė per pastaruosius metus muziejuje surengė kelias etnografines 54

konferencijas. Pirmosios tema buvo archeologinis ir tautinis kostiumas, o konferencija „Kristijono Donelaičio kultūriniai kontekstai ir etninės kultūros išsaugojimo svarba“ tęsė ir praplėtė kostiumo tyrinėjimus, dėmesį sutelkdama ties fragmentais. Apie letuvininkų kojines ir pirštines pranešimą skaitė Dailės muziejaus tyrinėtoja Dalia Bernotaitė-Beliauskienė. Kauno technologijos universiteto prof. dr. Salvinija Petrulytė pristatė labai įdomią medžiagą apie senąją tekstilę, išsaugotą Šiaurės ir Rytų Lietuvos gyventojų namuose, – margaspalves lovatieses, rankšluosčius, staltieses.

„Motriška feina ta katra rundena“ Naujovė istorijos muziejaus darbe – bendradarbiavimas su Vilniaus dailės akademijos (VDA) Telšių fakultetu. 2011 m. jaunieji rūbų dizaineriai muziejuje pristatė kolekciją „Etnoatgarsiai“, kuriuose interpretavo pagal lietuvininkų ornamentikos spalvyną ir formas. Gilinimasis į etnokultūrą tęsėsi ir 2014 m. peraugo į

tarptautinį projektą „Etnogijos“ (kuratorės Zita Inčirauskienė ir Žydrūnė Kriūkaitė-Juciuvienė). Dalį drabužių kolekcijos telšiškiai atvežė į MLIM ir parodė gyvai. VDA dėstytoja Ž.Kriūkaitė-Juciuvienė konferencijoje papasakojo apie projekto „Etnogijos“ kūrybinius etapus: iš pradžių studentai susipažino su lietuvių regionų tautiniais kostiumais muziejuose, audė autentiškomis staklėmis klube „Mėguva“, matavosi tautodailės specialistės D.Keturakienės atvežtus tautinius kostiumus, ir tik po to kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės (J.Rimkutės ir I.Ševiakovaitės žinomiausia kūrybos pakraipa – „LT identity“) kūrybinėse dirbtuvėse realizavo savo pačių sumanymus. Kostiumų faktūras, formas, siluetus, funkcionalumą įkvėpė įvairūs, naujai atrasti dalykai. Vienų darbus inspiravo folkloriniai tekstai (pvz., ant krepšio atsirado žemaitiškas užrašas: „Motriška feina ta katra rundena“), kitų – skrynios, delmonai, darbo dainos, kilimų pynimo raštai. Šiuolaikinis kūrėjas, įvairiapusiškai pažindamas etninę kultūrą, sugeba giliau apmąstyti savo tapatumą globalios kultūros kontekste. ►

kontekstai

ai per vieną dieną

Erikos Jankauskaitės krepšys „Motriška feina ta katra rundena”.

Kauno technologijos universiteto prof. dr. S.Petrulytė konferencijoje pristatė labai įdomią medžiagą apie senąją mūsų tekstilę.

VDA Telšių fakulteto aprangos ir mezgimo dizaino specialybės kolektyvinės kolekcijos „Etnogijos” demonstravimas. Indrės Spitrytės švarkai – pagal kraičio skrynių tradiciją.

Polinos Rumbertaitės lino pakulų veltinio apeiginis apsiaustas. 55

kontekstai

◄ Muziejaus ir menininkų tolesnis bendradarbiavimas būtų naudingas jaunųjų kūrėjų ugdymo būdas ir muziejuje saugomų vertybių viešinimui bei jų šiuolaikiškam pristatymui.

Kelionė į istorinę Prūsiją Muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Zita Genienė ir direktoriaus pavaduotoja kultūrai Asta Grušelionienė pristatė 2014 m. vykdytą ir Kultūros tarybos finansuotą projektą „Kelionė į istorinę Prūsiją. Skirta K.Donelaičio metams paminėti“. Kuratorės pabrėžė, kad projekto daugiafunkcionalumas lėmė jo sėkmę ir plačią sklaidą. Projekte dalyvavo partneriai: Gargždų, Kintų, Juodkrantės, Nidos, Neringos, Pagėgių, Šilutės kultūros įstaigos bei Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejus. Buvo parengta kilnojamoji paroda apie K.Donelaitį ir jo epochą lietuvių bei rusų kalbomis, sukurtas filmas „Tolminkiemis, K.Donelaitis ir mes“, organizuotas moksleivių piešinių konkursas ir išleisti atvirukai, iliustruoti jų piešiniais, surengtas vyžų pynimo seminaras, rekonstruotas XVIII a. moteriškas kostiumas, parengta meninė programa, organizuota ekspedicija.

Istorikė Z.Genienė konferencijoje pristatė projektą „Kelionė į istorinę Prūsiją. Skirta K.Donelaičio metams paminėti“.

MLIM Edukacijos skyriaus vedėja Diana Našutinskaitė paantrino savo kolegėms, papasakodama apie įdomiausias muziejaus parengtas edukacines programas „Svečiuose pas K.Donelaitį“, „Duonos kelias“, „Linų apdirbimas Klaipėdos krašte“, „Skrynia sugrįžta“. Iš viso muziejuje vyksta 19 edukacinių užsiė-

mimų, iš jų 11 – etninio pobūdžio. Labai sėkmingas ir praėjusiais metais „Idėjų mugėje“ Vilniuje pelnęs apdovanojimą edukacinis užsiėmimas suaugusiesiems – „Legendinė Klaipėdos virtuvė“. Visi norintys susipažinti su Klaipėdos virtuvės įmantrybėmis laukiami istorijos muziejuje.

Apie archeologiją Klaipėdos piliavietėje pirmą kartą platesnei auditorijai papasakojo doc. dr. G.Zabiela. 56

kontekstai

A.Kavaliauskienė džiaugėsi tradicijų tęstinumu: Vilma Lotužytė-Karmin savo pirmagimei vokelį išpuošė nėriniu, nusižiūrėtu nuo promočiutės Karolinos Urtės Dotaitės (1897–1982) rankdarbių. O Vilma su dukrele Karina į renginį atėjo pasipuošusios lietuvininkių rūbais.

Archeologinių radinių – gyva galybė Pastarųjų metų archeologiniai kasinėjimai Klaipėdoje – patys didžiausi ir turtingiausi radinių Lietuvoje. Apie archeologiją Klaipėdos piliavietėje pirmą kartą platesnei auditorijai papasakojo doc. dr. Gintautas Zabiela. 2014 m. liepos–lapkričio mėnesiais ištirta 1110 kv. metrų, gylis – 3 metrai žemiau jūros lygio (iš duobės kiekvieną dieną reikėjo siurbti vandenį, kitaip tai būtų baseinas, o ne amžių sluoksnių atvertis). Atkastas laikmetis – XIV a.–XVI a. Archeologas G.Zabiela pasidžiaugė, kad medžiagos iškasta „gyva galybė“. Gerai išsilaikę XVI a. medžio masyvai, gynybinė architektūra, o kažkada nuvirtusio bokšto liekanos leidžia suvokti, kokia buvo jo stogo konstrukcija.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus konferencija išsiskyrė iš kitų konferencijų, skirtų K.Donelaičiui, tam tikru šio krašto dvasingumo apreiškimu ir žanrine įvairove.

Unikalus radinys – 6-ių metrų gylyje rastas XV a. medinis latakas, iš vidinio griovio į išorę juo nubėgdavo vanduo. Visko rasta, tik aukso – ne, bet archeologiniu požiūriu – ne vien auksas žiba.

Klaipėdiečiai XVIII a. skaitė knygas Klaipėdos universiteto istorijos krypties doktorantė Raimonda Nabažaitė, remdamasi nesenai vykdytais kasinėjimais Šv. Jono bažnyčios ir Turgaus g. 37 teritorijose, pakvietė apsilankyti K.Donelaičio laikų klaipėdiečio šeimoje: ką jis dėvėjo, avėjo, valgė, iš kokių indų, kaip rūkė, kokie buvo vaikų žaislai, kokios šukos, adatos, papuošalai. XVIII a. klaipėdiečiai gausiausiai valgė aukščiausios rūšies naminių galvijų mėsą. Šioms reikmėms patenkinti Klaipėdoje veikė skerdykla, nors jau XVII a. išleistas įsakas, draudžiantis mieste auginti kiaules, tačiau kiaulių dar pasitaikydavo. Avys, ožkos sudarė 17 proc. vartotos mėsos, laukiniai gyvūnai (šernai, kiškiai, stirnos) – tik nedidelę dalį. Matyt, medžiojimas nebuvo labai plačiai pritaikytas kasdienybėje. Žuvis, suprantama, jie irgi valgė, tik žuvų kaulai neišsilaiko, todėl reikia remtis papildomais šaltiniais. R.Nabažaitė savo pranešime sėkmingai panaudojo Europos dailės ikonografi-

ją, darydama prielaidą, kad tuometėje Klaipėdoje buvo gyvenama panašiai kaip Amsterdame ar Berlyne. Įdomu, kad XVIII a. buvo paplitę kiniški arbatų servizai, o Friedricho priemiestyje ir prie Dangės veikė keturios karčiamos. Gausiai rasta austrių geldelių. Iš papuošalų buvo madingi ir populiarūs moterų auskarai, o vaikai burbulus pūsdavo molinėmis, ilgais kotais pypkutėmis. „Rasta knygos susegimo detalė leidžia daryti išvadą, kad XVIII a. klaipėdiečiai buvo skaitantys žmonės“, – taip žaismingai savo pranešimą užbaigė R.Nabažaitė. Gal K.Donelaičio laikmečio skaitantys klaipėdiečiai atras atgarsį, kuriant XXI a. klaipėdiečių įvaizdį.

Aktyvus, įvairiapusis savojo laikmečio žmogus Šilutės evangelikų liuteronų parapijos klebono Remigijaus Šemeklio pranešimas aprėpė plačiausius religinius švietėjiškus XVIII a. kontekstus, pateikė palyginimui sovietmečiu kurtus K.Donelaičio portretinius įvaizdžius, pristatė pietistinį judėjimą ir surinkimų tradiciją Mažojoje Lietuvoje, lokalizavosi Tolminkiemyje – apžvelgta K.Donelaičio pastoracinė veikla, kūryba, ūkiniai darbai. ► 57

kontekstai

Kunigo R.Šemeklio pranešimas aprėpė plačiausius religinius švietėjiškus XVIII a. kontekstus. ◄ Kodėl K.Donelaitis buvo toks aktyvus, įvairiapusis žmogus? Tai švietėjiško laikmečio asmenybė, mokslo pasiekimus taikiusi praktikoje ir skelbusi per pamokslus Tolminkiemio bažnyčioje. Protestantų tradicijoje Dievo žodis ir pamokslas yra aukščiausias pamaldų taškas. Net sakyklos protestantų bažnyčiose būdavo įrengiamos virš altoriaus, toje vietoje, kur katalikai kabina kryžių. Didžiulę įtaką K.Donelaičiui turėjo pietistinės idėjos, kurios skelbė žemiškų malonumų atsisakymą ir kvietė gyvenimą paskirti maldai bei geriems darbams. Įdomus faktas, kad K.Donelaitis ir jo priešininkas dvarininkas T.Ruigys buvo palaidoti vienas šalia kito Tolminkiemio bažnyčioje, o K.Donelaičio išvaizda buvo identifikuota pagal vienus iš ten rastų palaikų, t.y. tuos, kurie buvo paprasčiau aprengti. Pagalvojau, kad būtų istorijos išdaiga, jei K.Donelaičio našlė Ana Regina būtų aprengusi savo vyrą prabangesniais rūbais nei dvarininkas ir taip pasmerkusi jo kūną išnykimui, o pati nenorėdama T.Ruigio paveikslą pateikusi istorijai kaip K.Donelaičio. Mat pagal kaukolės ir kitus kaulus buvo sukurtas galimas K.Donelaičio atvaizdas. Pranešėjas R.Šemeklis atskleidė liuteroniško giesmyno svarbą. F.S.Bocko XVIII a. piešiniuose ir XIX–XX a. 58

A.Strumilienė rodo savo močiutės stalo įrankių kolekciją, kurią išsivežė karo metu į Vokietiją ir po jo parsivežė atgal į Lietuvą.

H.Lotužis, rankose laikydamas savo giminės giesmynus, pasakojo, kaip per adventą buvo gyvenama jo močiutės namuose.

pirmos pusės nuotraukose lietuvininkės vaizduojamos su giesmynais rankose. Liuteroniškas giedojimas Mažojoje Lietuvoje turi seną ir sakralią tradiciją.

Giesmynai namuose būdavo saugomi ir perduodami iš kartos į kartą kaip šeimyninė relikvija. Kartais giesmynai buvo dedami net ir į karstą.

kontekstai

Klaipėdos valstybinės kolegijos folkloro kolektyvas „Aitvaras“ (vadovas Jonas Kavaliauskas) pagiedojo porą giesmių, o paskui pakvietė visus drauge užtraukti „Kam lauke turi stovėti“. Išties buvo ypatingas išgyvenimas drauge su visais adventiškai lementi „... džiaukis, nes jau išklausyta Jėzau Tu, širdie, esi...“.

Prūsų lietuvininkų šeimų istorijos Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos direktoriaus pavaduotojos Astos Strumilienės pranešimas apie Keizerių ir Perkamų kultūrinį palikimą nukėlė dalyvius į XIX a.–XX a. pirmąją pusę. Pranešėja pateikė daugybę savo prosenelių, senelių, tėvų nuotraukų, taip perpasakodama jų gyvenimo keliones. Dovilų etninės kultūros centro istorikas Helmutas Lotužis prisiminė, kaip jo omamos (močiutės) namuose vykdavo surinkimai. Omama labai mylėjo ir gerbė kunigus, o advento sekmadieniais visus namus užliedavo šventinio laukimo giesmės. H.Lotužis išėjo kalbėti po „Aitvaro“ giedojimo. „Mano širdis didžiai sujudinta“, – pasidalijo atvirai, mat giesmė jį nukėlė į vaikystės namus. Prūsų lietuvininkų palikuonys perteikė stiprybę ir pasididžiavimą savo prosenelių, senelių, tėvų vertybėmis, taip įžemindami savo ir visų susirinkusiųjų egzistencines koordinates – kokioje žemėje gyvename, kodėl ir ką paliksime? Šeimų istorijos – tai ne tik šeimų turtas. Tai tautos autentiškas balsas. Kaip liaudies dainos ir padavimai.

Klaipėdos valstybinės kolegijos folkloro kolektyvas „Aitvaras” su vadovu J.Kavaliausku atliko liuteroniškas giesmes.

Turtinga intelektualiai ir emocionaliai MLIM konferencija išsiskyrė iš kitų konferencijų, skirtų K.Donelaičiui, tam tikru šio krašto dvasingumo apreiškimu per protestantų kunigo R.Šemeklio žodį, XVII a. liuteroniškas giesmes ir prūsų lietuvininkų šeimų istorijas. Taip pat žanrine įvairove: nuo akademinio, labai specifinio objekto tyrinėjimo (audiniai, pirštinės, kojinės, archeologiniai radiniai), supažindinimo su projektu ir edu-

Konferencijos dalyviai – mokytojai ir kiti – giedojo drauge su „Aitvaru” Zitos Mazaliauskaitės, Vyto Karaciejaus ir Sondros Simanaitienės nuotr.

kacine veikla, rūbų kolekcijos demonstravimo, laikmečio pristatymo per Keizerių, Perkamų, Lotužių šeimų istorijas iki Šv. Rašto skaitymo ir adventinio vainiko žvakės uždegimo. O Liucijos Kyguolytės-Šeputės pasidalijimas monografijos „Sendvaris“ sudarymo džiaugsmais ir

rūpesčiais nutiesė kelią į ateitį ir pakvietė visus prisidėti prie šios monografijos rašymo. Turtinga, tiek intelektualiai, tiek emocionaliai prisodrinta konferencijos programa leido pragyventi K.Donelaičio metus per vieną dieną. 59

KULTŪROS ISTORIJA

Pamėgtais maršrutais po senąją Klaipėdą ir jos apylinkes

Svarbiausi mus pasiekę senosios Klaipėdos informaciniai leidiniai apie miestą ir jo gyventojus buvo adresų knygos bei vadovai po Mėmelį ir jo apylinkes. Juose buvo ir lankytinų vietų vaizdų, taip pat miesto planų. Iliustracijos iš Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo 60

KULTŪROS ISTORIJA

Norintieji grįžti prisiminimais į gimtąjį Klaipėdos miestą galbūt turėtų keliauti pėsčiomis su mėgėjo lazda rankoje, žinodami, jog ten veda daug kelių. Anot rašytojo ir kraštotyrininko Rudolfo Naujoko (1903–1969), keistų, melancholiškų, smėliu užpustytų kelių, kuriais kadaise vaikščiojome vedami už rankos tėvo ar motinos, vėliau su mokyklos draugais, paskui su mylimaisiais ar mylimosiomis, po to vieni... Jie visais laikais liks ten, senieji, gerieji keliai... Jovita SAULĖNIENĖ

Atminties takais Tai klaipėdiškio rašytojo R.Naujoko žvilgsnis į nugrimzdusius laiko tėkmėje „senuosius“, „geruosius“, jau „smėliu užpustytus“ kelius, iš tolimos laiko distancijos atrodančius „keistais“ ir „melancholiškais“. Tie po senąją Klaipėdą ir iš jos vedantys takeliai ar keliai šiandien mums leidžia iš arčiau pasižiūrėti į buvusių miestiečių gyvenimo kultūrą jų kasdienėmis ir šventinėmis valandomis, todėl šių metų „Durų“ skaitytojus kas mėnesį kviečiame mintimis ar „pėsčiomis su mėgėjo lazda“ pakeliauti ankstesniųjų Klaipėdos gyventojų pamėgtais takais po miestą, jo apylinkes ir pajusti saldų pažinimo skonį. Išvykai priminsime ir būdingą tam mėnesiui tradicinio šventinio valgio ar gėrimo receptą, jo atsiradimo istoriją. Maža ko... Ne mažiau įdomūs ir keliai į senąją Klaipėdą, pro kurią ėjo europinis pašto kelias, todėl mieste netrūko keliautojų ir jų vertinančio požiūrio. Pasmalsausime, kas jiems čia patiko, o kas galbūt ir ne taip maloniai nuteikė. Mėginsime pasamprotauti, kokie keliautojų įspūdžiai padėtų mums sukurti tam tikras tradicijas, primenančias mieste pabuvojusias ir vienaip ar kitaip įsiamžinusias garsias asmenybes, kurių dauguma vardų nūnai užnešti užmaršties dulkėmis, kaip ir tie buvę brangūs „smėliu užpustyti“ keliai. Vadovausimės principu: kur yra pėdsakų, ten ir kiekvienas takelis išves į kelią. Tad pirmyn! Ir palankaus vėjo!

Informaciniai šaltiniai Senoji Klaipėda stengėsi tapti patraukliu ir atviru miestu, todėl reklamai buvo skirtas nemažas dėmesys. Tam tikslui dirbo mies-

to Informacinis turizmo biuras, įsikūręs Luizės (dabartinėje Danės) gatvėje. Deja, apie jo veiklą neteko užtikti išsamesnių duomenų. Užtat mus pasiekė informaciniai leidiniai apie miestą ir jo gyventojus, iš kurių svarbiausi buvo adresų knygos (Adreßbuch) bei vadovai po Mėmelį ir jo apylinkes (Führer durch Memel und Umgegend).

Adresų knygos 1858–1941 m. išleista net 11 adresų knygelių. Iš šių informacinių leidinių sužinome apie Smeltės, Bomelsvitės gyventojus, visų miestiečių adresus, kuriais remiantis galima apibendrinti gyvenančiųjų socialinį statusą, tautybę ir kt. Nemaža jose įdėta viešbučių, užeigų reklamos. Adresų knygelės ir anuomet susilaukdavo atgarsio. Štai 1858 m. „Adreßbuch“ leidiniu remdamasis žurnalistas E.Richteris mums pristato Alexandro (dabartinės Liepų) ir Palangos (dabartinės S.Šimkaus) gatves bei jų gyventojus. Šį autoriaus straipsnį galima paskaityti J.Saulėnienės ir R.Tarik knygoje „Das versunkene Memel. Nugrimzdusi Klaipėda“, 2009 m., 122–125 ir 132–136 p. Čia daug žinių apie šių gatvių patricijų namus, gyventojų charakterius, jų būdą.

Vadovai po Mėmelį Šių informacinių leidinių, skirtų miesto gyventojams ir jo svečiams, struktūra panaši. Pirmaisiais dviem įvadiniais straipsniais supažindinama su svarbiausiais miesto istoriniais faktais ir atkuriamas tų laikų miesto nūdienos pulsas, pateikiant įvairių statistinių duomenų bei lankytinų vietų iliustracinių vaizdų, taip pat miesto planų.

Vėliau vadovuose po Mėmelį ir jo apylinkes daugėjo įvairių objektų reklamos su adresais ir telefonų numeriais. Didelį dėmesį imta kreipti į jų viršelius, pasirinktais simboliais ryškinusius svarbiausius ir patraukliausius miesto veido bruožus. Štai vadovo viršelis su karalienės Luizės portretu ir karaliaus Wilhelmo paminklo vaizdu buvo aliuzija į karališkąjį miestą... Vadovuose – daug informacijos. Juose išvardyti svarbiausi miesto viešbučiai, svečių namai, restoranai, išskiriant juos su sodais ir be jų, taip pat vyninės, konditerijos krautuvės. Norintieji susipažinti su miesto svarbiausiais namais – birža ir rotuše, taip pat mokyklomis, masonų lože, teatrais, bibliotekomis, paminklais, bažnyčiomis, sinagoga – galėjo pagal vadovų nuorodas nesunkiai juos susirasti. Miesto svečiams jie primindavo elektrinio tramvajaus linijas mieste, o iš jo – į užmiestį. Įprasta buvo nurodyti išvykų maršrutus tiek traukiniu, tiek garlaiviais. Neužmiršti ir mėgėjai keliauti karietomis (Droschke), paskelbiant jų nuomos tarifus. Vadovuose buvo nurodyti pašto, vaistinių, ligoninių ir privačių klinikų, karštų vonių ir masažo, taip pat atskirų specialistų, pvz., chirurgo, adresai. Vieną iš tokių vadovų įdėmiau pasklaidykime ir pasižiūrėkime, kaip buvo viliojama iškylauti ir kokia ten slypi vertinga informacija. Vartydami 1913 m. išleistą „Vadovą po Mėmelį ir jo apylinkes“, be tradicinių įvadinių straipsnių apie miesto istoriją bei nurodytus svarbiausius tų laikų lankytinus objektus, taip pat sužinome, kad 1910 m. mieste gyveno 21 tūkst. 470 gyventojų. Tai turėjo daryti įspūdį, kad turtinga ir visuotinė šio nemažo prekybinio ir jūrinio miesto istorija, su kuria detaliau susipažinti buvo galima siūlomais maršrutais. O jie – įvairūs. ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

Senoji Klaipėda stengėsi tapti patraukliu ir atviru miestu, todėl reklamai buvo skirtas nemažas dėmesys.

Maršrutai iš stoties ◄ Kelionių ar iškylų išeities taškas – geležinkelio stotis, iš kurios buvo galima keliauti įvairiomis kryptimis ir skirtingomis transporto priemonėmis. Traukiniu į kitus miestus buvo galima vykti dviem maršrutais. Pirmasis vedė į Berlyną per Tilžę, Insterburgą, Karaliaučių. Antrasis maršrutas buvo nukreiptas į Rusijos pasienį – į „rusiškąją Kretingą“ per Girulius, Kalotę, Bajorus. Iš mažosios geležinkelio stoties traukinuku pasiekdavo Pėžaičius, Laugalius, Plikius, Dovilus. Po miestą iškylauti taip pat buvo galima pradėti iš geležinkelio stoties dviem elektrinio tramvajaus linijomis. Vienos maršrutas buvo „Stotis–birža–Smeltė“, kitos – „Stotis–birža–„Strandvilla“ (restoranas Melnragėje). Beje, vienu metu geležinkelio stoties aikštę ketinta paversti reprezentacine.

Vedė ir vandeniu Mėgstantiems keliauti vandeniu vadove nurodyti šešių galimų kelionių garlaiviais grafikai. Pirmąja – „Memel–Schwarzort–Nidden–Rossiten–Cranzbeek–Koenigsberg“ – linija siūlyta plaukti garlaiviu „Germania“. Antrąja linija – „Memel–Labiau–Koenigsberg“ – kursavo garlaiviai „Germania“, „Cranz“, „Memel“, „Margarete“, „Phönit“. Trečiąją liniją – „Memel–Tilsit“ – aptarnavo garlaivis „Condor“, ketvirtąją – „Memel–Schwarzort“ – garlaivis 62

„Schwarzort“. Į Tauralaukį plukdė motoriniai laiveliai Danės upe nuo Biržos tilto. Populiarus buvo motorlaivis „Tante Anna“, kuriame skambėjo klaipėdiečių pamėgti šlageriai, o keleiviai buvo vaišinami arbata. Šeštąja vandeniu keliauti linija – „Memel– Schwarzort–Labiau–Tapiau–Koenigsberg“ – plaukė garlaivis „Frey“. Vadove nurodytos ir keturios krovinių garlaiviais gabenimo linijos. Pirmoji – „Memel–Stetin“ – susijusi su krovininiais garlaiviais „Kurland“, „Pauline Staubuß“ ir „Stadt Memel“. Antrąja linija – „Memel–Lübeck“ – plaukė krovininiai garlaiviai „Luise“ ir „Stadt Lübeck“, o trečiąja – „Memel–Rotterdam“ – garlaiviai „Saxonia“ ir „Hansa“. Ketvirtąja linija – „Memel–Wisby“ – kursavo krovininis garlaivis „Bismarck“. Svarbi informacija atvykusiesiems – bankų ir konsulatų adresai. 1913 m. mieste veikė Rusijos, Anglijos, Airijos, Prancūzijos, Švedijos, Danijos, Olandijos, Ispanijos konsulatai. Mums šiandien tos nuorodos leidžia suprasti, kas patiems klaipėdiečiams buvo svarbu ir ką jie norėjo parodyti miesto svečiams.

Siūlė iškylas 1913 m. leidinyje pagrindinis siūlomas maršrutas – Raudonasis švyturys, nuo kurio atsiveriančia panorama gėrėjosi ir Prūsijos karalienė Luizė su grafiene Voss. Prie šio turistų pamėgto objekto buvo galima nukakti dviem būdais: pėsčiomis nuo rotušės perėjus Malkų (dabar Uosto),

Šlėvio gatves ir nuo Navigacijos mokyklos kirtus plantaciją arba nuvykti tramvajumi iš geležinkelio stoties iki restorano „Strandvilla“. Svarbus lankytinas objektas – miesto širdis – Žiemos uostas ir jo iškilusis akcentas – Locų bokštas. Į užmiestį buvo siūloma keliauti trimis maršrutais: vienas vedė į Girulius, Karališkąją giraitę, Smiltynę, kitas – į rusiškojo pasienio miestus Kretingą, Karteną, Palangą. Trečiasis maršrutas itin įdomus – pėsčiomis „su mėgėjo lazda“ per Kuršių neriją iki pat kurorto Cranzo (dabar Zelenogorskas). Vadovo pabaigoje dar pateikta įdomių žinių apie senuosius Rytprūsių gyventojus – aktyvius, kūrybingus, turinčius humoro jausmą.

Valgių receptų šaltiniai Senosios Klaipėdos gyventojai, kaip ir visi rytprūsiečiai, mėgo riebiai ir sočiai pavalgyti. Nevengė ir stipriųjų gėrimų. Daug kūrybingumo ir išmonės parodė aprašydami ar linksmais pasakojimais apipindami vieno ar kito valgio receptą ar tą jų vadinamąją „skystąją palaimą“. Menininkai nuo to irgi neliko nuošalyje. Vieno šiame krašte, taip pat ir Klaipėdoje įprasto valgio – raugintų kopūstų „Kumšt“ paprotį linksmai pateikė dailininkas R.Budzinski’s: „Baltojo arba žaliojo kopūsto lapai pjaustomi pailgomis drožlėmis ir dedami į seną žibalo statinę. Paskui lipama į tą statinę ir vietoje mokomasi tryptinio žingsnio. Kojines ir batus galima nusimauti. Po to vėl lipama lauk, vidun įdedama kopūstlapių, ir užleidžiama vieta statinėje trypčioti žmonai. Paskui tą patį veiksmą kartoja senelis, dėdė ir tarnaitė. Galiausiai statinė uždengiama senu apatiniu sijonu ir pastatoma į gerąją stubą. Norint sužinoti, ar kopūstai jau įrūgo, į kambarį siunčiamas svetys. Jeigu šis tučtuojau išeina užsispaudęs pirštais nosį, kopūstai, vadinasi, įrūgo“.

INICIATYVA

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8