2015 03 durys by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2015 KOVAS / Nr. 3 (15)

„Klaipėdos“ laikraščio mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2015 kovas / Nr. 3(15) www.durys.daily.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2015 UAB „Sorestum“ SPAUSDINO UAB „Diena Media Print“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Turinys TEATRAS Jovita NAVICKAITĖ. R.Kaubrys: aš vis dar mokausi ir vis dar ruošiuosi gyventi

Laima SUGINTIENĖ, Danguolė VILIDAITĖ. Sveika sugrįžusi, „Karmen“!

Jūratė GRIGAITIENĖ. „Jaunatis“: naujas vardas, naujas etapas

Valentina ŽIGIENĖ. R.Šaltenytė: gyvenimo pamokas nešuosi lyg kuprą ir atgal nesigręžioju

KINAS Aivaras DOČKUS. Svarbiausi 2015-ųjų „Oskarų“ atspalviai

FOTOGRAFIJA Danguolė RUŠKIENĖ. Nepatirtos būties nostalgija

ŠIUOLAIKINIS MENAS Vidas POŠKUS. Trys plius viena, arba melancholijos šešėlyje

KITU KAMPU Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Lazda – daiktas pavojingas, rašytojo rankoje – dvigubai

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Kai nebėra barikadų

Antanas STANEVIČIUS. Eilėraščiai

Jeronimas BRAZAITIS. Vieno vertimo istorija (2)

ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Kristina LYMANTAITĖ. Eilėraščiai

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2015 4 psl. – Alfonsas Budvytis. Elados ilgesys (fragmentas). 1996. Iš A.Budvyčio fotografijų parodos „Iškalbinga tyla“, kovo 6–balandžio 19 d. veikiančios Klaipėdos parodų rūmuose

Julija BOŽIČKO. Proza

ŽURNALĄ REMIA

Kristina SADAUSKIENĖ. J.Saulėnienė: tegu lieka bendras meilės fonas

KULTŪROS MARŠRUTAIS Kristina SADAUSKIENĖ. Smėlėtais pajūrio pėdsakais Vilniaus knygų mugės detektyve

PRIE IŠTAKŲ 55

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Keliautojų įspūdžiai – įkvepiantis pažinimo šaltinis (1)

LANGAS R.Treigio knyga

Kaligrafijos kelionė

Sudomino tekstile

31 3

TEATRAS

R.Kaubrys:

aš vis dar mokausi ir vis dar ruošiuosi gyventi Pokalbį su režisieriumi, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovu Ramūnu Kaubriu pradėjome neįprastai: susėdę prie balto keraminio dubens, pilno akmenų. Tiesa, ne bet kokių, o su skylutėmis. Didelių ir mažesnių, įvairiausių formų ir spalvų... Jei skaičiuodami nesuklydome, jų ten – per 160.

Jovita NAVICKAITĖ

Likimo burtas – Esate sakęs, jog Klaipėdos muzikinis teatras yra jūsų hobis, darbas, gyvenimas, laisvalaikis – viskas viename. Pasirodo, turite dar vieną mėgstamą užsiėmimą? – Apie savo pomėgį rinkti akmenis su skylutėmis mažai kam esu pasakojęs. Jis susijęs su astrologija, chiromantija, burtais ir mistika – temomis, kurios mane visada domino. Beje, šiam pomėgiui lygiai tiek 4

metų, kiek aš pats gyvenu Klaipėdoje – 25eri. Pradėjau rinkti juos 1990 m., tik atvykęs studijuoti į uostamiestį. Tuomet kažkas man papasakojo, jog tokius akmenis galima užburti – pildosi norai ir svajonės. O jų aš visada turiu. Burtai paprasti: tereikia pro akmenėlio skylutę žiūrėti į saulę, galvoti apie savo troškimą ir labai prašyti, kad jis išsipildytų (šypsosi). – Jei ne paslaptis, kokios svajonės juose užkoduotos? – Dauguma mano svajonių susijusios su kūrybiniais darbais, kai kurios – su kelionėmis. Šiuose akmenyse – ir mano vaidmenys, spektakliai, įvairūs projektai. Tikiu, kad tie norai pildosi. Tiesa, su jais susijęs ir dar vienas ryškus prisiminimas. Studijų metais buvau įsidarbinęs vadovu Girulių vaikų stovykloje. Pirmoji mano grupė buvo vaikų namų auklėtiniai. Be kitų užsiėmimų, organizuodavome jiems išvykas prie jūros. Kai su savo grupe pirmąkart nuėjęs prie jūros atsitiktinai radau akmenuką su skyle, papasakojau jiems apie „burtus“. Ir šiandien prisimenu, kaip jie rankomis ir kojomis kasė visą pajūrį. Nuspėti jų troškimus nebuvo sunku. Nuo tos dienos prie jūros ieškoti akmenėlių su vaikais eidavome kasdien. Ši patirtis mano pomėgį dar labiau sustiprino. – Ar viena iš jūsų svajonių anuomet ir buvo teatras? – Taip, ir labai ryški. Tiesa, ne tiek Klaipėdos muzikinis teatras, kiek profesionalus teatras apskritai. Klaipėdos universitete su dramos režisieriaus specialybe įgijau ir pedagoginį išsilavinimą. Svajojau gyventi Klaipėdoje, tad baigęs mokslus pradėjau

ieškoti sau vietos po uostamiesčio saule. Ilgai Simono Dacho mokykloje dirbau teatro, etikos mokytoju. Nors tai buvo puiki patirtis, vis dėlto jaučiau, kad per mažai save realizuoju. Vieną lietingą dieną užėjęs į anuomet Klaipėdoje veikusią kavinę „Aguona“ susitikau keletą Muzikinio teatro darbuotojų, kurie ir paklausė, gal aš žinąs, kas galėtų ateiti dirbti režisieriaus padėjėju. Darbą pradėjau jau po poros dienų (šypsosi). Tuo metu visko norėjau, viską dariau ir šiandien nieko nesigailiu. Be režisieriaus padėjėjo darbo, vaidinau mažus ir didesnius vaidmenis, talkinau atvykstantiems režisieriams. Po metų, 1998-aisiais, gimė ir pirmasis mano paties režisuotas darbas – A.Honegger oratorija „Žana d`Ark ant laužo“. Apskritai teatras man – likimo dovana. Visi čia praleisti metai buvo be galo įdomūs.

Komanda – labai svarbi – Jūsų pareigų skalė visada buvo plati. Kaip ir Muzikinio teatro žanrai, kuriuos esate išbandęs. Kaip manote, ar per tuos darbo metus, dešimtis jūsų statytų spektaklių, jūsų kaip režisieriaus kūrybinis braižas spėjo susiformuoti? – Pačiam save vertinti labai sunku ir, jei atvirai, aš tuo niekada nesirūpinau. Dažnai užduodu sau klausimą, kas toji režisūra apskritai yra. Nemėgstu štampų, apibrėžimų. Gal tai ir buvo motyvas imtis statyti vis kitų žanrų spektaklius. Tiesa, dažnai

TEATRAS

Uostamiestyje gyvendamas 25 metus, R.Kaubrys mėgsta pajūryje rinkti akmenukus su skylutėmis – kiekvienas susijęs su jo norais ir svajonėmis. Vytauto Petriko nuotr.

tekdavo sulaukti atkalbinėjimų – nesiimti „senienų“, nestatyti „bet kokios medžiagos“, negadinti savo reputacijos. Sutinku, juose yra tiesos. Tačiau gyvenu ne Maskvoje, o Klaipėdoje. Kito šanso gali ir nebūti. Kiekviename kūrinyje stengiuosi ieškoti sau priimtinų dalykų: arijų, duetų, temų, siužeto intrigų, įdomių personažų ar tekstų. Niekada nestačiau kamerinių veikalų. Darbe, priešingai nei gyvenime, mane visad supo daugybė žmonių... Kiekvienas spektaklis savaip brangus. Fiziškai, psichologiškai vieni iškankino mažiau, kiti daugiau. Tačiau kūrybinės kančios būdingos visiems, kurie kažką

įgyvendina (žodis sukurti šiuo atveju skambėtų pernelyg pretenzingai). Vieniems spektakliams ieškoti vaizdinių ir sprendimų pavyksta lengviau, kitiems sunkiau. Kartais tai tampa tiesiog techniniu projektu. Tačiau, kaip ir kitose srityse, čia labai svarbi komanda. – Jūsiškė – choreografas Aurelijus Liškauskas, dailininkai Artūras Šimonis ir Jolanta Rimkutė – tapo savotišku kūrybiniu vienetu. – Tai tam tikra prasme nulėmė mano lokalus būdas, stabilumo siekis. Naujiems kūrybiniams partneriams pažinti, vieniems

kitus suprasti reikia laiko, o jo visada būna mažai. Režisieriaus darbas, spektaklio statymas, yra didžiulė organizacija, kurioje svarbus abipusis pasitikėjimas, žmogiškoji simpatija. Tam, kad galėčiau dirbti komandoje, turiu pajausti tam tikrus fluidus. Esu dirbęs ir su kitais menininkais. Nežinau, ar aš asmeniškai dėl tokio prieraišumo pralošiau, ar išlošiau. Vis dėlto manau, kad tą trumpą laiką, kurį praleidžiame šioje erdvėje, geriau išnaudoti būtent su tais žmonėmis, su kuriais norisi būti, o ne kentėti. Toje komandoje visada mačiau didelį potencialą. Jaučiau, kad vieni kitus papildome. ► 5

TEATRAS

Stebėtis ir stebinti ◄ – Svarbią vietą jūsų kūryboje užima spektakliai vaikams. Juos, beje, įvertina tiek teatro kritikai, tiek ir žiūrovai. Kad ir dabar „Makaronų opera“ pretenduoja į Klaipėdos „Padėkos kaukę“ ir Auksinį scenos kryžių. Jos pirmtakė „Bulvinė pasaka“ pastarąjį prestižinį teatro apdovanojimą jau yra gavusi. – Manau, jog būti nominuotiems tokiam apdovanojimui jau yra pasiekimas. Statyti vaikams be galo įdomu. Savo pedagoginėje praktikoje daug metų dirbau su pradinių klasių mokiniais. Tokio amžiaus vaikai – ypač kūrybiški, labai daug fantazuojantys, lakios vaizduotės. Iš jų gaudavau daug informacijos: kuo jie domisi, ką mėgsta. Šiaip ar taip, spektaklis vaikams man visad tampa iššūkiu. Toks buvo ir „Makaronų opera“. Dabar svajoju apie operų vaikams trilogiją – manau, jog Lietuvoje iki šiol nieko

panašaus nėra buvę. Trečioji dalis galėtų vadintis kad ir „Žvaigždžių opera“. Iš „Bulvinės pasakos“ ir „Makaronų operos“ mums jau pažįstamos pelės galėtų iškeliauti paskui muselę į Musių karalystę. Ten jų lauktų skraidymai, kosminė erdvė, romantiškosios žvaigždės ir žemiško žvaigždyno parodija. Galbūt joje galėtų būti „Žvaigždžių karų“, „Penktojo elemento“, „Armagedono“ ir kitų kino filmų citatų. Suaugusiesiems dar kartą norėtųsi pabandyti pastatyti operą, operetę, miuziklą. Artimiausias naujas iššūkis man – šokio spektaklis. „Divizija“. Drauge su Klaipėdos universiteto Menų fakulteto studentais šiuo metu statome G.B.Pergolesi komišką operą „Tarnaitė ponia“. Kitąmet rampos šviesą išvys muzikinė komedija „Mano žmona melagė, arba kaip susigrąžinti vyrą“. – Vis dėlto iš kur semiatės idėjų, savitumo, kūrybinės dvasios? – Kaip sakė karalius Motiejukas I, ne iš laikraščių ar knygų. Truputį iš kapinių,

truputį iš vieno bokšto, truputį iš savęs. Menininkui svarbu stebėti, stebėtis ir stebinti. Mėgstu stebėti žmonių elgseną, aptariamas temas, problemas, interesus, poelgius. Savo kūryba stengiuosi tai ištransliuoti į viešumą. Nepažįstamoje aplinkoje būnu gana uždaras žmogus. Nesistengiu sužavėti, atkreipti į save kitų dėmesį. Jei esu provokuojamas kažką sudominti, jaučiuosi kvailai. Dažnai prisimenu vaikystę. Kartu su kaimo vaikais žaisdavome net kapinėse. Atsisėdę tarp paminklų pasakodavome istorijas. Mėgdavau įsilipti į didžiulius pakelės medžius, iš kurių matydavau praeivius, o jie manęs – ne. Kiemo aikštelėje rengdavau dainų ir šokių pasirodymus, pats juos atlikdavau savo žiūrovams – Sargiui ir Margiui (šypsosi). Galbūt šie potyriai ir lėmė kūrėjišką gyvenseną. Daug ką atsinešame ir iš šeimos. Abu mano tėvai buvo tremtiniai. Kartais svarstau, gal tos skausmingos patirtys, kančios jausmas, paslaptys šeimoje persidavė ir man.

Z.Liepinio muzikinė drama „Adata“ (statytojai – R.Kaubrys, A.Liškauskas, A.Šimonis, J.Rimkutė, 2013).

Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr.

TEATRAS

Čia pakanka oro – Minėjote, kad po studijų svajojote likti būtent čia, uostamiestyje. Ar pačiam Klaipėdos kūrybinė, meninė aplinka atrodė palanki saviraiškai? – Kalbant apie miestą, jo erdvę – man čia visada buvo gera gyventi. Ir dabar niekur kitur savęs neįsivaizduoju. Mėgstu sakyti, kad čia man pakanka oro alsuoti fiziologine ir perkeltine prasme. Tai liberalus miestas visais atžvilgiais: ir žmonių, ir miesto pulso, ir gamtos. Norėdamas galiu rasti ir kultūrinį šurmulį, ir pasinerti į apmąstymus, atsiriboti. Šiame mieste mes visi turime laisvę. Sostinė didelė, bet ji ankšta. Štai ten man trūksta oro. Kūrybiniu požiūriu Klaipėdos universitete baigusiems režisūrą visuomet egzistavo tam tikros „lubos“. Lyg tai būtų žemesnio lygio mokykla. Nesutinku su šiuo požiūriu. Viskas galų gale priklauso

nuo žmogaus: kiek jis imlus, kuo domisi. Didelė laimė pakliūti pas gerą pedagogą Klaipėdoje, Vilniuje, Maskvoje ar Londone, atsidurti laiku ir vietoje. Galų gale viskas priklauso ir nuo to, kokiu matu matuosime, su kuo gretinsime. Viena vertus, fantastiška, kad turime tokius teatro grandus kaip E.Nekrošius, O.Koršunovas, G.Varnas ar R.Tuminas. Kita vertus, visiems likusiems kartelė užkelta labai aukštai. Mano manymu, toks lygiavimas – socialiai neteisingas. Kartais tiesiog norėtųsi didesnio palaikymo, kurio ypač sunku sulaukti jauniems režisieriams. Nenorėčiau, kad tai nuskambėtų kaip priekaištas. Man darbo užtenka – nebeturiu ambicijų užkariauti pasaulį (šypsosi). Laukiu tik kiek įmanoma tolerantiškesnės visuomenės. Kad erdvės po saule užtektų visiems. – Prieš daugiau kaip ketverius metus gyvenimo vingis pasuko nauja kryptimi – sudėtingomis aplinkybėmis ėmėtės vadovauti Klaipėdos muzikiniam teatrui.

A.Kučinsko „Makaronų opera” vaikams (statytojai – D.Pavilionis, R.Kaubrys, A.Liškauskas, A.Šimonis ir V.Šuklytė, 2014).

Tą trumpą laiką, kurį praleidžiame šioje erdvėje, geriau išnaudoti būtent su tais žmonėmis, su kuriais norisi būti, o ne kentėti. – Sunku pasakyti: gal tai ir ne vingis, o tiesus kelias. Tai buvo tam tikrų aplinkybių, likimo, žmonių, kuriuos man padovanojo laikas, nulemtas apsisprendimas. Egzistavo ir kolektyvinis patriotizmo jausmas. Norėjau būti teatre nuo pat pirmosios dienos. Manau, kad iki šiol taip ir nesusirgau pesimizmo ar bambėjimo liga, kuri būdinga dažnam Lietuvos teatralui. Nebijojau iššūkių. Nesigailiu nieko. Tačiau ir toliau esu kelyje, kuriame vis dar nežinau, kur pasukti – į vieną ar į kitą pusę. Suderinti kūrybinį darbą su vadovo pareigomis įmanoma tik aukojant asmeninį gyvenimą. Džiaugiuosi ir esu be galo dėkingas visam teatro kolektyvui. Kai pagalvoju, kaip sunkiai ir kokiomis sąlygomis šie žmonės dirba, visa tai, ką mes padarome, vis dėlto yra unikalu. – Jei čia ir dabar būtų dar vienas akmenėlis ir dar vienas jūsų noras. Ko pats sau palinkėtumėte? – Norėčiau daugiau erdvės laike. Visi 25 metai Klaipėdoje buvo kupini įtempto ritmo. Kartais noriu tiesiog pagyventi: dažniau pabūti gamtoje, pabendrauti su žmonėmis, pažiūrėti pro langą, pasivaikščioti miesto gatvėmis. Tai tam tikri konfliktai su savimi, po kurių tenka rinktis. Gyvenimo pjesė – sudėtinga. Japonų dailininkai visą gyvenimą mokosi piešti tobulą apskritimą. Aš vis dar mokausi ir dažnai vis dar ruošiuosi gyventi. 7

TEATRAS

Sveika sugrįžusi, Meilės dieną Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuare jau tapo įprasta paminėti išskirtiniu muzikiniu įvykiu. Keletą pastarųjų metų šia proga skambėjo naujos koncertinės programos, publiką viliojusios užsienio šalių atlikėjų bei garsių Lietuvos muzikų vardais. Šiemet teatras grįžo prie pasaulinės klasikos: operos gerbėjams pasiūlytas neabejotinas šio žanro perliukas, viena populiariausių operų pasaulyje – Georgeso Bizet „Karmen“.

Uostamiesčio scenoje „Karmen“ pirmąkart pasirodė 1998 m., pirmojo operos ir simfoninės muzikos festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ metu. Spektaklis išsyk sulaukė populiarumo: kada ir kur tik buvo vaidinamas – gastrolėse ar teatre, jis niekada nestokojo ir ištikimų operos žanro gerbėjų, ir paprastų klausytojų dėmesio. Tiesa, pastaruosius penkis teatro sezonus jis nebuvo rodomas. Karmen vaidmeniui teatras turėjo charizmatiškąją Dalią Kužmarskytę (šį vaidmenį atliko ir daug

M.Gylys – Eskamiljas. 8

kviestinių solisčių), o štai savojo Don Chosė teko laukti ilgiau. „Karmen“ atnaujinimo šiemet ėmėsi patys spektaklio statytojai bei teatro vyriausiasis dirigentas Dainius Pavilionis. Į repeticijų procesą įsitraukė anuomet uostamiestyje G.Bizet operą statę režisierius Eligijus Domarkas bei Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas, dirigentas prof. Juozas Domarkas, kovo 7-ąją atnaujinimo premjerą patikėjęs savo mokiniui – dirigentui D.Pavilioniui.

Bene didžiausia „Karmen“ sugrįžimo intriga tapo pagrindinių vaidmenų atlikėjų debiutai: Karmen vaidmenį šįsyk atliko kylanti pasaulinė operos žvaigždė Eglė Šidlauskaitė, Don Chosė partiją pirmąkart dainavo teatro tenoras Aurimas Raulinavičius.

Augte augo akyse Danguolė VILIDAITĖ

G.Bizet „Karmen“, be jokios abejonės, yra vienas ryškiausių ir dažniausiai operos scenoje statomų šio žanro pavyzdžių. Ispaniškas koloritas, turtinga muzikinė kalba, užburiantis melodijų grožis – tai stipriosios kūrinio savybės, leidžiančios jam gyvuoti jau 140 metų. Ir, žinoma, meilės tema, ne romantiškai „nupudruota“, o gyva, aistringa, lemtinga, paliečianti kiekvieną. Ispanijos kariuomenės seržantas Chosė ir čigonaitė Karmensita čia yra pagrindiniai ir patys sudėtingiausi personažai. Jie veiksmo eigoje kinta, įgauna įvairių charakterio bruožų, dramatizuojami. Juos interpretuojant neužtenka vien tik geros vokalinės technikos, reikia vidinės brandos, galbūt pačiam būti išgyvenus šį jausmą, o muzikiniam teatrui būtina savo arsenale turėti stiprius dramatinį tenorą ir mecosopraną. Tik tada įmanomas tas laukiamas scenos stebuklas. Klaipėdietiškos „Karmen“ pirmieji spektakliai nebuvo lygiaverčiai. Vaidinimas, galima sakyti, augte augo akyse, išlaisvėjo kai kurie personažai, kad ir Karmen. Man labiausiai prie tobulojo varianto siekiamy-

TEATRAS

„Karmen“! apie operą

G.Bizet „Karmen“ atnaujinimo premjera Klaipėdos muzikiniame teatre. A.Raulinavičius – Don Chosė, E.Šidlauskaitė – Karmen. Vytauto Petriko nuotr.

bės priartėjo kovo 7-osios vakaras – dinamiškas, įtaigus, su stipriu finalu, žodžiu, vertas dėmesio. Karmen (E.Šidlauskaitė) – centrinė veiksmo figūra. Jos solo numeriai, palyginti su kitomis operomis, yra netradiciniai, siejami ne su virtuoziškomis arijomis (tokios nėra ir finalinėje mirties scenoje), o dažniausiai su šokiu. Pirmuose veiksmuose tai – habanera, segidilija, čigoniška daina, daina su kastanjetėmis, parodančios jos viliokiškumą, pasitikėjimą savimi, karštą temperamentą, gyvenimo moto. Habaneros interpretacija čia man buvo silpniausia, neapibrėžta, tarsi dainininkė dar nelabai suvoktų, nežinotų savo vietos konkrečioje scenoje. Toliau viskas gerai. Dramatinė linija, pradedant

antrojo veiksmo pabaiga, auga, personažas papildomas naujomis spalvomis, Karmen charakteris tvirtėja, prikausto visą dėmesį. Atrodo, kad stiprus ir sodrus E.Šidlauskaitės balsas kaip tik šiam vaidmeniui skirtas. A.Raulinavičiaus (Don Chosė) debiutas dramatinio tenoro amplua, manyčiau, taip pat sėkmingas – įstrigo tiek lyrinė-romansinė sfera, pradedant „arija su gėlele“ iš antrojo veiksmo, tiek grėsminga įtampa trečiame veiksme, tiek aistringos, sukrečiančios finalinės frazės. Įtaigumu prilygstama Karmen. Tik vokaliniai duomenys čia kiti, ir kartais orkestras balsą paprasčiausiai nustelbdavo. Tad dar reikėtų pagalvoti, kaip šios pusiausvyros, neprarandant muzikos išraiškingumo, pasiekti.

Operą „Karmen“ G.Bizet (1838–1875) sukūrė Paryžiaus teatro „Opera Comique“ užsakymu. Libretą jai parašė H.Meilhac ir L.Halevy pagal P.Mérimée novelę. Tiesa, pradžioje iš jos patyrę dramaturgai sumanė sukurti lengvą pramoginį spektaklį. Tačiau kompozitorius palaipsniui atsisakė komedinio libreto tono. Gimė gyvenimiškų konfliktų kupina drama – naujo tipo realistinė opera. „Opera Comique“ teatre “Karmen” premjera įvyko 1875 m. Pagrindinį vaidmenį atliko M.Galli-Marie, to meto primadona, puiki dainininkė ir aktorė. Ją, beje, atsisakius šią partiją dainuoti M.Roze, pasiūlė pakviesti pats autorius. Dainininkė po ilgų derybų sutiko. Tačiau solistė vieną po kito atmesdavo pirmojo Karmen pasirodymo numerius, kol G.Bizet parašė habanerą. Tai buvo tryliktasis variantas. Vis dėlto „Karmen“ premjera Paryžiuje sulaukė veikiau skandalo nei šlovės. Opera buvo išvadinta „nepadoriu, ištvirkėlišku“ kūriniu, apkaltinta perdėtu seksualumu, išpeikta dėl žiaurios finalinės scenos. Tačiau kiti kompozitoriai – C.SaintSaensas, P.Čaikovskis, C.Debussy – „Karmen“ pranašavo triumfą ateityje. 1880 m. P.Čaikovskis savo mecenatei Nadeždai von Meck rašė: „Manau, kad po kokių dešimties metų „Karmen“ bus populiariausia pasaulyje opera“ . Ir čia pat prisipažino: „Aš ją išmokau atmintinai, visą – nuo pradžios iki galo”. Kai po sėkmingų pastatymų Vienoje, Briuselyje, Londone ir Niujorke, „Karmen“ grįžo į Paryžių, dabar ir čia ją lydėjo triumfas. Deja, pats G.Bizet nespėjo pasidžiaugti sėkme – praėjus vos keliems mėnesiams po premjeros, jis mirė. „Karmen” partitūra – viena tobuliausių muzikos istorijoje”, – teigė R.Ščedrinas, pagal G.Bizet muziką parašęs baleto siuitą primadonai Majai Pliseckajai.

Sukėlė abejonių Iš antraplanių personažų paminėtini kapitonas Cuniga (Gintautas Platūkis), čigonės Fraskita (Rita Petrauskaitė) ir Mersedes (Jadvyga Grikšienė). Viena iš sudėtingiausių partijų šioje operoje skirtos Chosė sužadėtinei Mikaelai (Loreta Ramelienė, Aistė Širvinskaitė) – tyros ir šviesios meilės sfera. ► 9

TEATRAS

◄ Ir, žinoma, šaunusis toreadoras Eskamilijas (Mindaugas Gylys, Artūras Kozlovskis), ypač šventiškai ir pakiliai perteiktas M.Gylio. Daugiausia abejonių atnaujintame pastatyme man kelia choro vaidmuo, jo dažnai pernelyg statiškas, oratorinis pateikimas, nenugludintas muzikinis tekstas, garso kultūros trūkumas. Nors viena kita įdomesnė, spalvingesnė scena ir čia sublizgo. Dinamiškumas, masinės scenos šiai operai svarbios. Net trys iš keturių veiksmų pagal siužetą vyksta didelėse, atvirose erdvėse: kalnuose, Sevilijos aikštėse. Tad trečiojo veiksmo scenografinis sprendimas, kai maža teatro scena dar labiau sumažinama masyviomis uolų dekoracijomis, veiksmo gyvybę, judėjimą dar labiau sustabdė.

Džiugus įvykis Laima SUGINTIENĖ

Prieš beveik porą dešimtmečių statyta G.Bizet „Karmen“ su didesnėmis ar mažesnėmis pertraukomis vis sugrįždavo su naujais pagrindinių vaidmenų atlikėjais: pamenate, tuosyk premjeroje fatališkąją Karmen dainavo Asta Zubaitė, Inesa Linaburgytė, Dalia Kužmarskytė. Dažniau keitėsi Don Chosė atlikėjai, mat teatras savojo ilgai neturėjo. Matėme jų įvairiausių,

pradedant Virgilijumi Noreika, Algirdu Janutu, Audriumi Rubežiumi ir baigiant Olegu Dolgovu. Matyt, tai, kad šįkart pertrauka buvo bene penkerių metų, o gal kad „įvesta“ nauja pagrindinio vaidmens atlikėja, šis sugrįžimas pavadintas atnaujinimo premjera. Kad ir kaip bevadintum, įvykis džiugus dėl kelių priežasčių. Džiugu po pertraukos išgirsti operą apskritai, nes šio žanro kūrinių teatro repertuare – vienos rankos pirštais suskaičiuosi. Mažoka, juolab pastatytų tradicine, nesumoderninta ar dar kaip „suaktualinta“ maniera. Tokių likę vos dvi: prieš 20 metų statyta Giuseppe Verdi „Traviata“, tik pora metų mažiau Gioacchino Rossini „Sevilijos kirpėjui“. Greit užaugs karta, kuri apskritai nežinos, kas yra opera. Repertuare turėti operų yra tiesiog būtina ir kolektyvo meninei formai palaikyti – tik atlikdami aukšto profesinio meistriškumo reikalaujančius veikalus, jo nariai gali ją, tą formą, įgyti, o vėliau gal net ir gerinti. Džiugu vėl išgirsti dainuojančius teatro senbuvius, pirmosios premjeros dalyvius: Mindaugą Gylį (Eskamilijas), Valeriją Balsytę (Mikaela). Ansambliuose išskirčiau R.Petrauskaitę (Fraskita). Atrodo, jų neveikia jokios laiko apnašos, skirtingai nuo choro, ypač vyrų grupės... Juk „Karmen“ – realistinio žanro opera, o tokiose ypatingas vaidmuo tenka chorui. Jis turi būti gerai dainuojantis, aktyviai judantis, vaidinantis. To nebuvo. Džiugu ir jaunus veidus išvysti: G.Platūkį, operos debiutantą Steponą

Karininkai, kareiviai, tabako fabriko darbininkės – teatro choro artistai. 10

Zonį. Puiki naujoji Karmen E.Šidlauskaitė: gražaus tembro balsas, puikūs sceniniai duomenys leidžia tikėtis ateityje ją tapsiant operos primadona. O patirtis – ji ateis. Džiugu, kad pagaliau turime savąjį Don Chosė – nuoširdžiai vaidmenį kūrė teatro tenoras A.Raulinavičius. Sveika sugrįžusi, „Karmen“!

Mintys paraštėse „Karmen“ – bet kurio operos ar muzikinio teatro repertuaro puošmena. Bet tokia?.. Tai, kas tiko praėjusio šimtmečio (!) premjeroje, visai kitaip atrodo ir skamba šiandien. Spektaklis serga muzikine „avitaminoze“, jam gyvybiškai trūksta energetikos, raiškumo. Ypač chore, orkestre. Veikalas ir pirmąkart buvo statytas su kupiūromis, tačiau šįkart jis dar labiau apkarpytas – neliko vieno puikiausių muzikinėje literatūroje nakties peizažų, poetiškiausio operos fragmento – trečiojo veiksmo antrakto. Statiška režisūra, ypač neįtikinamos chorinės scenos, akis kliūva ir už senstelėjusios stilistikos dekoracijų. Šiandien, kai žiūrovai jau gerokai daugiau matę, patyrę, turintys galimybę net ir Klaipėdoje stebėti Niujorko MET tiesiogines transliacijas? Šiandien, kai operos solistui keliami tokie pat reikalavimai kaip ir kino aktoriui dėl personažo amžiaus bei išvaizdos atitikimo, nekalbant jau apie vaidybą, šokį?.. Klausimai paraštėse.

Vytauto Petriko nuotr.

„Jaunatis“:

TEATRAS

naujas vardas, naujas etapas

„Aplink pasaulį“ (rež. A.Sunklodaitė, Vilniaus „Labaiteatras“).

Uostamiesčio Žvejų rūmuose vasarį surengtas teatrų festivalis vaikams ir jaunimui „Jaunatis“ pradėjo naują, kupiną vilčių šio, jau aštuntąsyk vykusio, renginio etapą.

Jūratė GRIGAITIENĖ „Sveikas, tai aš...“ (aut. ir rež. J.Januškevičiūtė, Klaipėdos trupė „459“).

Ateities siekiamybė Keletą pastarųjų metų teko atidžiau stebėti ir analizuoti Žvejų rūmų rengiamo teatrų festivalio vaikams ir jaunimui „Ledinė zylutė“ vystymosi trajektoriją. Praėjusiais metais rašytame straipsnyje išsakiau pastabas, kad per septynerius gyvavimo metus festivalis kiek išsisėmė, atsirado nuovargio ženklų bei tam tikra naujų idėjų sekluma. Organizatoriai kritiką išgirdo ir padarė rimtas išvadas. Todėl džiugu, kad šiemet aštuntojo festivalio formatas iš esmės atsinaujino, pasikeitė net pavadinimas. Itin ori-

ginalus naujasis renginio vardas „Jaunatis“ simbolizuoja naują teatrų festivalio „Ledinė zylutė“ raidos etapą arba pabaigos pradžią ir, daugelio žiūrovų nuomone, tiesiog idealiai atitinka šio festivalio formatą ir idėją. Per keturis vasario mėnesio savaitgalius uostamiesčio žiūrovai turėjo galimybę pamatyti šešis spektaklius, iš kurių nemaža dalis gerai įvertinti teatro kritikų arba yra pelnę įvairių apdovanojimų. Dauguma teatrų šiame festivalyje dalyvavo pirmą kartą: „No Theatre“, Kauno mažasis, Vilniaus kamerinis, „Labaiteatras“, „Stalo“ ir uostamiesčio lėlininkų trupė „459“. Festivalio programą paįvairino ir savotiškai sujungė Alekso

Vytauto Petriko ir Vytauto Liaudanskio nuotr.

Mažono pantomimos teatras „A“. Su jaunų aktorių grupe Žvejų rūmų fojė Aleksas surengė spalvingas teatralizuotas atidarymo ir uždarymo šventes, pagal 7-8 dešimtmečių ilgesingas dainas, sklindančias iš seno radijo imtuvo, prieš spektaklius sukūrė šventinę nuotaiką gausiai susirinkusiems žiūrovams. Naujovės pasitvirtino, tačiau pritrūko kulminacinio taško, centrinio spektaklio – ašies, apie kurią suktųsi festivalis, nes visi vaidinimai šiemet buvo panašaus pajėgumo. Vis dar ateities siekiamybė, mano tvirtu įsitikinimu, išlieka festivalio diskusijų klubo įkūrimas ir vieši spektaklių aptarimai po jų ar bent viena iškilaus menininko kūrybinė laboratorija teatro pedagogams-režisieriams, dirbantiems su vaikais ir jaunimu. Taip pat reikėtų atidžiau kviesti žiūrovus, nes į kai kuriuos spektaklius susirinkę per maži vaikai nesijautė savo vietoje ir buvo priversti nuobodžiauti.

Šešėlinių lėlių SOS Festivalį atidarė klaipėdiečių lėlininkų trupė „459“, parodžiusi spalvotų šešėlinių lėlių spektaklį jaunimui „Sveikas, tai aš...“. Jau ne pirmą kartą lėlininkų mokyklos ir lėlių teatro Klaipėdoje įkūrėja režisierė Jūratė Januškevičiūtė savo spektakliuose sugrįžta prie globalios ekologinės problematikos. ► 11

TEATRAS

◄ Ekrane išryškėjusi didelė žmogaus, vei-

kiau visagalio Kūrėjo akis bauginamai žvelgia į civilizacijos niokojamą žemę ir visus gyvus jos padarėlius. Globalios temos plačiais ir ryškiais potėpiais aptariamos šešėlių teatro raiška, kiek plakatine ir deklaratyvia leksika, tarsi skelbiančia pavojaus signalą SOS – žmonės, susimąstykite! Šiandien ypač aktualiai ir pranašiškai atrodo mažo žmogaus gyvenimo kelionė nuo gimimo iki išnykimo kažkur pilko debesėlio fone (dulke buvai – dulke ir virsi?), ne tik ekologinės katastrofos, bet ir visai greta mūsų tiesiog į nugarą alsuojančios karinės grėsmės akivaizdoje. Spektaklyje kalbama ženklais, simboliais, kontrastais, spalvomis, muzika, garsais. Lėlininkai tiesiog preciziškai švariai ir tiksliai animuoja objektus, išryškindami net smulkiausias detales (ėjimas, įvairios kojų, rankų ar kitų kūno dalių pozicijos ir pan.), todėl techniškai darbas (ne šešėlių teatro specialisto akiai) atrodė atliktas be priekaištų. Atsiradusį tam tikrą estetinį sterilumą ir šaltumą sušildė ir suminkštino tinkamai parinkta meditatyvi muzika. Atmintyje spektaklis išliko kaip tam tikro vizualinio ir akustinio nerimo persmelkta meninė akcija-plakatas, raginantis žmones atsibusti iš letargo miego.

Paradoksali monodrama Poeto, dramaturgo, režisieriaus Mindaugo Valiuko spektaklis „Barakudų medžioklė žaliems“ – tai ryškus postdraminio teatro pavyzdys, tirštai (kartkartėmis gal net per daug tirštai) prisodrintas šiai leksikai būdingo intertekstualumo, nuorodų į įvairius, bet dažniausiai klasikinius tekstus, fragmentiškumo, paradoksalumo, keistų

palyginimų, žaidimo kultūros ženklais ir vartotojiškos visuomenės bei populiariosios kultūros stereotipų. Spektaklyje keliamos temos apie savirealizacijos problematiką, desperatiškas jauno žmogaus tapatybės paieškas, negebėjimą būti pačiu savimi, kai gyvenimas eina kažkur pro šalį, klausant ne savo širdies balso, bet sekant svetimais autoritetais ir jų (tik iš šalies žiūrint) patraukliai atrodančiais gyvenimo standartais: seksualios moterys, dideli pinigai, neribota valdžia. Siužetinių įvykių, faktų, nuorodų kupiną monodramą su dešimčia labai skirtingo likimo charakterių suvaidino aktorius Lukas Alsys. Juntamos tikrai didelės ir nuoširdžios pastangos, todėl jauno aktoriaus vaidyba žiūrovus įtikino. Tačiau kartais ne tik aktorinės, bet ir gyvenimiškos patirties norėtųsi šiek tiek daugiau. Aktoriui nereikėtų bandyti „įšokti“ ir psichologiškai giliai įsikūnyti į kiekvieno vaidinamo personažo kailį, tikslingiau istoriją papasakoti pagrindinio veikėjo Albino vardu epinio teatro stilistika, į kitus pjesės personažus žvelgiant su lengva ironija iš tam tikros distancijos. Tokias žaidimo taisykles diktuoja paradoksali medžiaga, kurioje galima įžvelgti dekonstruotos pasakos „Raudonkepuraitė“ motyvų bei tiesioginių aliuzijų į įvairius klasikinius tekstus ir jų veikėjus (Raskolnikovas, Ana Karenina, Hamletas ir kt.). Gana agresyvi spektaklio išeities pozicija – „kai mirė tėvas – aš gimiau, kai vedžiau – aš miriau“ pasibaigia viltinga saulėlydžio prie jūros kartu su antrąja puse palydėjimo metafora. Spektaklis, pasak režisieriaus, aktualus įvairaus amžiaus žiūrovams, nes lemtingi gyvenimo pasirinkimai ir dileminės / ribinės situacijos daugiausia turi įtakos žmogaus gyvenimo kokybei. Šviesos ir vilties pjesėje ir spektaklyje galėtų būti ir daugiau.

„Tarmių stalas“ (rež. S.Degutytė, Vilniaus „Stalo teatras“). 12

Supynė iš tarmių Praėjusiais metais Auksiniu scenos kryžiumi apdovanoti „Stalo teatro“ aktoriai Saulius Čėpla, Saulė Degutytė, Jurgita Orlovaitė ir Edita Zizaitė vaidinime „Tarmių stalas“ aukštaičių, žemaičių, dzūkų ir suvalkiečių tarmėmis pynė keturių pasakų pynę „Apie ožką, karalių Bezduką ir griūvantį dangų“. Kūrėjai neslepia, kad spektaklis – proginis, sukurtas už projektinius pinigus, skirtus Tarmių metams paminėti. Jame pagrindinė raiškos priemonė – žodis, pasakojimas, paįvairintas muzikiniais intarpais (komp. Snieguolė Dikčiūtė), aktorių animuojamais autentiškais lietuviško kaimo buities daiktais ir rakandais bei liaudies menininko Vlado Šiekštelės (1892–1978) drožiniais, kuriuos vaidinimui pritaikė jo proanūkis 14-metis Severinas Šiekštelė. Pasakas į dzūkų ir žemaičių tarmes išvertė Violeta Šoblinskaitė-Aleksa. Spektaklis įdomus ne tiek meniniu, kiek edukaciniu aspektu, siekiant priminti ir prikelti iš užmaršties lietuvių tautinį paveldą – nykstančias tarmes, nebenaudojamus buities daiktus, papročius ir tradicijas. Žiūrovams, ypač mažesniems, sceninio veiksmo ir dinamikos pritrūko, tačiau daugelį žavėjo išlaikytas tapybiškas, vieningas stilius, o pabaigoje surengtas rečiau naudojamų tarmiškų žodžių-mįslių konkursas išjudino kiek apsnūdusią publiką ir nepaliko abejingų.

Persmelktas autoironijos Festivalio „vinimi“ pretendavo ir, ko gero, daugeliui žiūrovų tapo teatro „No Theatre“ spektaklis „No Awards“. Jaunosios kartos režisieriaus Vido Bareikio teatrinių ekspe-

„Barakudų medžioklė žaliems“ (aut ir rež. M.Valiukas, Kauno mažasis teatras).

TEATRAS

„Emilis iš Lionebergos“ (rež. R.Kudzmanaitė, Vilniaus kamerinis teatras).

rimentų-provokacijų paieškos, prasidėjusios nuo spektaklių „Telefonų knyga“, „Mr. Fluxus“, šiame spektaklyje tęsiamos toliau. Pasirinktas neegzistuojančių apdovanojimų parodijos žanras artikuliuoja paradoksalią mintį, esą „Ne Teatras“ pasmerktas Ne gauti taip geidžiamų apdovanojimų, kurie, be jokios abejonės, ypač svarbūs ir reikalingi jauniems menininkams, kad pakeltų jų savivertę, suteiktų jėgų ir motyvacijos kurti toliau. Kiekvienas aktorius tiesiai į mikrofoną žiūrovams išsakė / išpažino iš anksto paruoštą „padėkos kalbą“ už gautą svajonių apdovanojimą. Asmeniniai aktorių monologai taip tampa tam tikros autoironijos persmelkta menine terapija, savotišku neišsipildžiusių kūrybinių lūkesčių ir svajonių kompensaciniu aktu. Ryškiai įsirėžė į atmintį jauna mergina, svajojanti ant puantų sušokti nemirtingąją mirštančiosios gulbės solo partiją didžiojoje scenoje. Tačiau merginos gyvenimo svajonė iš dalies „išsipildo“ kažkur toli, už Atlanto, natūralios gamtos fone – parke, čiulbant paukščiukams, lakstant voverytėms ir stebint šokį atsitiktiniams praeiviams. Originalus tautinis numeris – galvą panardinus į vandens sklidiną dubenį ištverti nekvėpavus tol, kol skamba Lietuvos himnas (sutrikę žiūrovai stojosi ir giedojo). Prajuokino sentimentali jaunos porelės daina mėnesienos šviesoje, kiek primenanti kelių dešimtmečių mūsų šalies nesėkmių maratoną „Eurovizijos“ scenose. Pačių aktorių sukurti ir gyvai sakomi tekstai nuoširdūs, gal net autobiografiški, tačiau kai kurie galėtų būti gerokai brandesni ir labiau apgalvoti. Išskyrus Ainio Storpirščio „padėkos kalbą“, kurioje jis pamini ne tik draugus, tėvus, bet neužmiršta padėkoti ir Dievui. Po itin sėkmingo ir paprasto režisieriaus V.Bareikio pasirodymo scenoje spektaklį

„No Avards“ (rež. V.Bareikis, teatro judėjimas „No Theatre“).

vainikavo energinga tikrų kopūsto galvų kapojimo ceremonija, kaip savotiška aliuzija į negailestingus teatro kritikų plunksnos kirčius ar teatro, kaip beprasmio ir niekur žiūrovų nevedančio žaidimo, mirtį.

Įkvėpė pasitikėjimo Interaktyvus muzikinis „Labaiteatro“ iš Vilniaus spektaklis-žaidimas „Aplink pasaulį“ įtraukė žiūrovus į teatrinę kelionę aplink pasaulį įvairiomis transporto priemonėmis – laivu, oro balionu, lėktuvu. Žaidybines-improvizacines Keistuolių teatro tradicijas tęsianti režisierė Agnė Sunklodaitė siekia per teatrinį žaidimą įtraukti vaikus į paslaptingą teatro pasaulį, patrauklia žaidybine forma mokyti ir šviesti vaikus, kalbėdama apie įvairių tautų papročius, tradicijas, skirtingų kultūrų žmones. Ir kartu ji neįkyriai primena seną ir amžiną tiesą, kad visur gerai, bet namuose – geriausia. Teatras vadovaujasi nuostata, kad vaikai supranta tik tai, ką patys pabando padaryti, todėl spektaklyje siekia žaisti kartu su mažaisiais žiūrovais. Festivalį užbaigė Vilniaus kamerinis teatras su nuotykių spektakliu „Emilis iš Lionebergos“ pagal Astridos Lindgren knygą. Pirmą kartą Lietuvoje inscenizuota apysaka tradicine maniera pasakoja istoriją apie išdykėlį Emilį, kuris nuolat krečia išdaigas, tačiau atlieka žygdarbį, išgelbėdamas vyresniojo draugo gyvybę. Spektaklis sklidinas žaismingų situacijų ir veiksmo, vizualumo ir dinamikos, graudaus rimtumo ir labai komiškų scenų (pvz., Emilio galvos įstrigimo puodynėje, arklio pirkimo ir pakaustymo, sesers įkėlimo į bokštą ir kt.). Tačiau žais-

mingumas ir išdaigos neužgožia idėjiniotematinio lygmens, reikšmingų moraliniųetinių vertybių ir tiesų. Vienintelė pastaba ir trūkumas, kad berniuką Emilį vaidina mergina, nors ir labai gerai užsimaskavusi. Veikiausiai teatras neturi tam vaidmeniui tinkamo smulkaus sudėjimo aktoriaus. Betgi vaikai persirengėlę anksčiau ar vėliau identifikuoja, ir tai į gerą spektaklį įneša nemažai abejonių ir netikrumo. Programėlėje rašoma, kad režisierė Ramunė Kudzmanaitė siekė, jog šis spektaklis vaikams įkvėptų daugiau pasitikėjimo savimi, parodytų, kad ir mažieji yra labai reikšmingi žmonės, galintys nuveikti didelių darbų, o labai dažnai iš didžiausių išdaigininkų išauga dideli žmonės. Todėl

Naujovės pasitvirtino, tačiau pritrūko kulminacinio taško, centrinio spektaklio – ašies, apie kurią suktųsi festivalis, nes visi vaidinimai šiemet buvo panašaus pajėgumo. viena vizualiai gražiausių ir idėjiniu požiūriu kulminacinių scenų, kurioje naktį per siaučiančią pūgą išdykėlis Emilis su sergančiu draugu ant arklio joja pas gydytoją, kad išgelbėtų jam gyvybę. Pasirodo, galima sukurti įtaigų tradicinės formos spektaklį vaikams be pataikavimo publikai ir pigių masinės kultūros triukų ar klišių. Taigi nauju formatu ir pavadinimu šiemet startavęs vaikų ir jaunimo teatrų festivalis „Jaunatis“ įgauna pagreitį ir antrąjį kvėpavimą. Belieka palinkėti festivaliui tobulėti, kūrybinės sėkmės ir ateityje. 13

TEATRAS

R.Šaltenytė:

gyvenimo pamokas nešuosi lyg kuprą ir atgal nesigręžioju 35 metai scenoje, per sezoną – keli pagrindiniai vaidmenys, keliskart nominantų Auksiniam scenos kryžiui sąraše, 2002 m. įvertinimas „Geriausia metų aktorė“ ir Kultūros ministerijos premija, įsimintini vaidmenys ankstesniuose ir naujausiuose Klaipėdos dramos teatro spektakliuose – „Girti“, „Po atsisveikinimo“, „Sugrįžimas“, „Paprastos beprotybės istorijos“... Visa tai – apie aktorę Reginą Šaltenytę, apdovanotą talentu ir asmenybės žavesiu.

Valentina ŽIGIENĖ

Šiemet ji mini ir asmeninį jubiliejų, tačiau, kad neįspraustų savęs į amžiaus rėmus ir dėl to neatsirastų tam tikrų erdvės, laiko, pojūčių susiaurėjimų, įsikalbėjimo, kad dabar tiek ir reikia gyventi taip, – apie sukaktį aktorė kalbėti nepanoro. Bet pasvarstyti apie ankstesnį ir dabartinį teatrą, prisiminti sukurtus vaidmenis – sutiko.

Šlovė – sąlygiška – Sulaukus brandaus amžiaus, bent kartkartėmis grįžtelint atgal, turbūt išryškėja kūrybinio pakilimo momentai, aiškiai matyti ir duobės. Ar gręžiojatės atgal? – Turbūt nesurasite žmogaus, kuris nesigręžiotų, nors išminčiai sako, kad 14

neverta. Praeityje sukaupta patirtis niekur nedingsta, jeigu teisingai gyveni. Negalėčiau tvirtinti, kad teisingai gyvenu, turiu galvoje, kad mokausi iš savo klaidų, bet stengiuosi. Neseniai perskaičiau vieną mintį: „Niekas tau ne draugas, niekas tau ne brolis, bet kiekvienas žmogus tau didis Mokytojas“. Visada bandžiau vadovautis šia taisykle, gal tik kitais žodžiais pasakyta. Tačiau gyvenimas kartais būna toks sudėtingas, kad mano „aš“ – žiūrėk, ir paimdavo viršų. Daug, labai daug reikia įdėti pastangų dirbant su savimi, kad kiekvienas sutiktas žmogus, net pridėčiau – nedraugas, kiekvienas baigtas ar nebaigtas darbas taptų gyvenimo mokykloje išmokta pamoka. Ir tos pamokos – išmoktos ar ne – kaip kupra, kurią nešiesi su savimi. Tai ko ten gręžiotis atgal. Knaisiotis tarp to, ką padariau, ko ne. Kartais tvarkydama spintas pavartau nuotraukas, senas spektaklių programėles ir jei „užsikabliuoju“ – tai ir prasėdžiu vos ne pusę dienos. Viskas, kas žmogiška, – nesvetima.

– Jūsų vardas jau žinomas, esate sukūrusi daugybę įsimintinų vaidmenų. Ar dar norisi lėkti, kovoti dėl karjeros, grumtis su konkurentais? Ar jau galite ramiau ir tvirčiau žengti pramintu keliu? – Pradėjusi dirbti Klaipėdos dramos teatre, darbo turėjau nemažai. Susiklostė palanki situacija, nes režisierius Povilas Gaidys buvo man dosnus, įsivaizdavo mane savo spektakliuose, įvairiuose vaidmenyse. Dosnūs buvo ir kiti režisieriai. Mano karjera klostėsi sklandžiai – pagrindiniai vaidmenys, apdovanojimai. Skųstis negalėjau. Tačiau mūsų darbe žinomas vardas ir sukurti vaidmenys yra labai sąlygiška. Aš ne tas žmogus, kuris matomas serialuose, projektuose, filmuose. O juk sakoma: „Esi matomas – esi žinomas“. Kiek Klaipėdoje yra žmonių, kurie ateina į mūsų teatro spektaklius? Didžiulis ačiū tiems ateinantiems. Kiek Klaipėdos dramos teatro spektaklių vaidiname per mėnesį Žvejų rūmuose? Per tuos aštuonerius metus, kai gyvename be savo teatro namų, labai daug publikos nubyrėjo. Naujos neužsiauginome. Nemaža dalis buvusių teatro mėgėjų tiesiai į akis pasako: „Mes geriau palauksime, kol sugrįšite į senąjį teatrą“. Todėl esu realistė – aštuoneri metai kūrėjo gyvenime yra labai daug. O mano atveju tai patys brandžiausi metai, kada tu jau gali ir dar gali. Dauguma gražiausių klasikinių moterų vaidmenų parašyti brandžioms aktorėms. Bet, kad tie vaidmenys pasiektų aktorių, reikia, kad atsirastų režisierius, kuriam rūpėtų artistas. Apie tai mes tik galime pasvajoti. O dėl to ėjimo „pramintu keliu“ ir dėl tos ramybės, tai pasakysiu taip: jei jau eini į sceną pramintais keliais ir „šalta nosimi“ – tai geriau išeiti suvisam. ►

Vytauto Liaudanskio nuotr.

TEATRAS

Pasigenda partnerės ◄ – Ar pasigendate kolegės Nelės Savičenko, su kuria ne viename spektaklyje vaidinote darniu bei įsimintinu duetu? – Žinoma, kad pasigendu. Talentingo partnerio, geros kolegės, draugės – negali nepasigesti. Kai pradėjome dirbti teatre, dažnai dubliuodavome viena kitą, tai mums labai nepatiko. Lyginimas visada užgauna aktorių. Tačiau kai tapome scenos

partnerėmis, pajutome didžiulį kūrybinį malonumą. Kaip partnerės labai gerai viena kitą jautėme, todėl galėjome viena kita pasitikėti, improvizuoti, ieškoti ir gilinti vaidmenis, nors jau būdavo suvaidintas n...tasis spektaklis. Su retu partneriu tai įmanoma. Kartu vaidinome ir kartu mokėmės viena iš kitos. Išties pasigendu, bet kartu labai džiaugiuosi, kad tas išėjimas jai dosniai pasitvirtino. – Kokią atmintį reikia turėti, kad išmoktumei tiek daug tekstų ir jų nepainio-

M.Gavrano „Viskas apie moteris“ (rež. D.Tamulevičiūtė, 2004). Su kolegėmis N.Savičenko (kairėje) ir V.Leonavičiūte (dešinėje).

R.Šaltenytė (Morinė Faulen) M.McDonagho „Lineino grožio karalienės“ pastatyme (rež. G.Padegimas, 2002) su kolega Kazimieru Žvinkliu (Patas Dulis). 16

tum?!. Galbūt yra kažkokių metodikų? Tuomet būtų pagrįstas toks lyg ir virš žmogiškumas. – Aktoriams šis klausimas užduodamas dažniausiai. Jaunystėje nelabai suprasdavau kodėl, negi tai svarbiausia mūsų profesijoje? Spektaklis repetuojamas tris mėnesius, kaip galima neįsisavinti teksto? Metams bėgant imu suprasti, kodėl to klausia. Nes dabar jau tenka ilgiau pasėdėti prie teksto ir tiesiog jį mokytis atmintinai. Tai yra namų darbas, kurį privalai atlikti. Dabar premjeros išleidžiamos per

Spektaklyje „Viskas apie moteris“ R.Šaltenytei teko vaidinti ir mažą mergaitę.

Sesuo A.Strindbergo dramoje „Kelionė į Damaską“ (rež. O.Koršunovas, 2007).

TEATRAS

trumpesnį laiką nei anksčiau, ir režisieriai pageidauja, kad aktoriai tekstus mokėtų prieš pradedant repetuoti. Man tai yra sudėtinga, aš kitaip mokyta, bet privalau prisitaikyti, jei noriu dirbti. Todėl ir tenka sėdėti rytais prieš repeticiją, o vakarais – po jos ir mokytis, mokytis, mokytis. Štai ir visa metodika.

Turi būti gyvas – Sakote, kad dabar spektakliai išleidžiami greičiau... Režisūriniai sprendimai dažniausiai pagrįsti efektingais triukais, triukšmu, dekoracijų nebeliko arba jų naudojama minimaliai. Aktoriai arba šaukia, arba jų balsai vos girdimi, skamba taip, lyg jie paprastai, be pastangų kalbėtų. O vyresnės kartos aktoriai dar mena laikus, kai mokėsi grimuotis, spektaklių metu dėvėjo perukus, prieš juos klijavosi barzdas, ūsus, nes to reikalavo charakteriniai vaidmenys. Dabar atrodo, lyg būtų supaprastintas teatras. Ką manote? – Jei spektaklis paprastas, – nebaisu. Svarbiau, kad jis nebūtų prastas. O aktoriaus balsas – tai dalis jo instrumento. Jeigu Dievulis davė stiprų balsą, gerą dikciją, gražų tembrą, tuomet puiku. Čia ir pedagogui džiaugsmas. Bet jei balso duomenys yra silpni, tada reikia ir gero pedagogo, ir didelio noro, pastangų bei sunkaus darbo jį lavinant. Šiandieniniame teatre vis dažniau iš scenos girdime skambant gatvės kalbą, gatvės intonacijas, net nemalo-

Teatro misija, kaip ir bet kokio kito meno, yra gyvenimo teigimas, ėjimas į žmogų, gilinantis į gražiausias ir baisiausias jo gelmes. naus tembro balsus. To kartais reikalauja šiuolaikinės pjesės, režisūra, kuri nori priartinti publiką, tiksliau – teatrą prie žiūrovų. Riba tarp scenos ir salės tirpsta. Suprantama, kad charakteriniai, ypač neigiami, personažai nekalba taisyklinga literatūrine kalba. Čia nematau tragedijos, teatre beveik viskas galima, kas su skoniu,

su saiku ir talentingai padaryta. Svarbu, kad tai būtų motyvuota, nenuobodu ir kad tame būtų menas. Kuo įvairesnės teatro formos, kuo savitesnis režisieriaus braižas, kuo įdomiau jis bendrauja teatro kalba su žiūrovais, – tuo geriau visiems. Kiekvienas žiūrovas pasirinks, kas jam artimiau ir priimtiniau. Svarbiausia, kaip sakė garsus režisierius P.Brukas, kad teatras būtų gyvas, „čia ir dabar“. Manau, kad dauguma to trokšta ir bando įminti šią mįslę. Vieniems pavyksta, kitiems – ne. Ačiū tiems, kuriems pavyksta. Jų dėka dar lieka tikėjimas teatru. Šiandieniniame teatre, manau, didesnė problema yra ne forma, bet turinys. Teatro misija, kaip ir bet kokio kito meno, yra gyvenimo teigimas, ėjimas į žmogų, gilinantis į gražiausias ir baisiausias jo gelmes. Jei teatras yra destruktyvus, griauna pamatines žmonių vertybes, neneša šviesos, vilties, gerumo, meilės, tokio teatro aš nesuprantu ir man jo nereikia. Nes kurti galima tik teigiant. Ypač tai svarbu statant vaikiškus spektaklius. Mes jau šiandien turime galvoti, kokie žiūrovai rytoj ateis į teatrą, pagaliau, kas gyvens po mūsų, kokia bus visuomenė. Tai didžiulė atsakomybė prieš savo vaikus ir anūkus.

Vaidmenų neskaičiuoja – Esate sukūrusi daug pagrindinių vaidmenų. Kuriuos išskirtumėte? Nebūtinai todėl, kad jie buvo labai sėkmingi. – Savo vaidmenų neregistruoju ir neskaičiuoju, tik prireikus tai darau. Per tiek kūrybos metų jų susikaupė gražių ir įvairių. Visi jie brangūs, tik vieni greičiau nuėjo į užmarštį, kiti – užsiliko širdyje kaip artimi draugai. Man vertingiausi tie vaidmenys, kurie nustebino mane pačią, formavo kaip aktorę, gal net kaip žmogų. Už juos dėkinga režisieriams, kurie pasitikėjo manimi ir turėjo kantrybės. Nes esu „nepatogi“ aktorė, reikli sau ir kitiems. Man labai svarbu surasti bendrą kalbą su režisieriumi, svarbu, kad jis leistų man ieškoti, o ne primestų savo valią, kad kūrybinis procesas būtų bendras. Protingas režisierius nejučiomis lydi aktorių į susitikimą su personažu, jis neužblokuoja jame kūrybinio ieškojimo. Tuomet aktorius tampa bendraautoriumi, o ne atlikėju. ►

Vizitinė kortelė Aktorė Regina Šaltenytė gimė 1955 m. vasario 26 d. Vilniuje. 1977 m. baigė aktoriaus meistriškumo studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kurso vadovė – prof. Irena Vaišytė. Nuo 1979 m. – Klaipėdos dramos teatro aktorė. Teatre sukurta daugiau nei 70 vaidmenų, iš jų 35 – pagrindiniai. Dalyvavo septyniose poetinėse–muzikinėse programose su Klaipėdos muzikinio teatro solistais, projektuose su profesionaliais Klaipėdos bei Vilniaus kolektyvais ir žinomais atlikėjais. 1985–1986 m. – jaunųjų menininkų respublikinio turo apžiūros laureatė už Olgos vaidmenį L.Razumovskajos pjesėje „Seserys” (rež. P.Gaidys). 1993 m. – Lietuvos teatrų šventės „Pavasario varpeliai” laureatė už geriausią sezono vaidmenį B.Brechto „Gerame žmoguje iš Sezuano” (rež. A.Ragauskaitė). 1994 m. nominuota geriausios metų aktorės kategorijoje už Rūtos vaidmenį S.Šaltenio pjesėje „Jasonas” (rež. A.Latėnas). 2000 m. tarptautiniame teatrų festivalyje „Riba” apdovanota geriausios festivalio aktorės prizu už Inesos vaidmenį J.P.Sartre’o pjesėje „Už uždarų durų” (rež. R.Atkočiūnas) ir už Madam Rozpetl vaidmenį A.Kopito „Tėti, tėti…” (rež. A.Vizgirda). 2002 m. už Morinės Faulen vaidmenį M.McDonagho pjesėje „Lineino grožio karalienė” (rež. G.Padegimas) įvertinta Kultūros ministerijos premija už geriausią sezono pagrindinį moters vaidmenį. 2007 m. už sesers vaidmenį A.Strindbergo pjesėje „Kelias į Damaską” (rež. O.Koršunovas) nominuota Auksiniam scenos kryžiui antraplanio vaidmens kategorijoje. 2010 m. už Rodikos vaidmenį E.E.Schmitto „Jausmų tektonikoje“ (rež. P.Gaidys) nominuota Auksiniam scenos kryžiui antraplanio vaidmens kategorijoje. 2015 m. nominuota Klaipėdos „Padėkos kaukei“ už nuopelnus teatro menui. Vyras – aktorius Igoris Reklaitis. Vaikai – Rokas (35) ir Adomas (30). 17

TEATRAS

◄ Viena iš tokių režisierių buvo Aurelija Ragauskaitė. Aukščiausio profesionalumo. Po pirmosios mūsų teatro rekonstrukcijos ji pas mus statė B.Brechto pjesę „Geras žmogus iš Sezuano“. Gavusi pagrindinį Šen Te / Šui Ta (moters ir vyro) vaidmenį, net neįsivaizdavau, kokio sudėtingumo darbas manęs laukė. Reikėjo suprasti ir įsisavinti brechtišką vaidybos sistemą ir pirmą kartą dainuoti scenoje. Už tai taip pat dėkinga režisierei bei šviesaus atminimo aktoriui ir dainininkui Vytautui Kernagiui, parašiusiam spektakliui fantastiškus „zongus“. Šis vaidmuo buvo didžiulė mokykla, o darbas ir bendravimas su režisiere A.Ragauskaite – profesinis ir žmogiškas turtas.

Juodoji moteris A.Strindbergo „Šmėklų sonatoje“ (rež. G.Varnas, 2011).

Rodika E.E.Schmitto „Jausmų tektonikoje“ (rež. P.Gaidys, 2010). 18

Jei teatras yra destruktyvus, griauna pamatines žmonių vertybes, neneša šviesos, vilties, gerumo, meilės, tokio teatro aš nesuprantu ir man jo nereikia. Su režisieriumi Alvydu Vizgirda mus suvedė teatro mažoji scena, kurios atidarymui jis statė J.O’Nilo pjesę „Elektrai skirta gedėti“. Lavinijos vaidmuo pradėjo visą galeriją man brangių, labai skirtingų vaidmenų, kurie gimė dirbant su šiuo kūrybingu, mylinčiu aktorių režisieriumi. Su A.Vizgirda teko nemažai bendradarbiauti tiek Klaipėdos dramos, tiek jo vadovaujamame Pilies teatre. Motina G.Lorkos „Kruvinose vestuvėse“, Madam Rozpetl A.Kopito „Tėti, tėti, vargšas tėti“, o vienas brangiausių, daugiau nei dešimtmetį vaidinamų spektaklių buvo A.Barico „Šilkas“. Jį mėgome ne tik mes, jį mėgo ir žiūrovai. Jis turėjo savo fanų, kurie po keletą kartų žiūrėdavo šį spektaklį. O savo saulėlydį jis pasitiko tarptautiniuose festivaliuose, iš kurių visada grįždavo apdovanotas. „Šilkas“ nugyveno gražų, kūrybingą gyvenimą. Svarbiausia, kad jo nepalietė laikas – jis nepaseno. Dar buvo Rūta – S.Šaltenio „Jasone“, kurį režisavo A.Latėnas, Kiti Diuval ir Meri L. – V.Sarojano „Geriausiame gyvenimo laike“, režisuotame R.Kudzmanaitės, Inesa – J.P.Sartre’o „Už uždarų durų“

(režisierius R.Atkočiūnas), Morinė Foulen – M.McDonagho „Lineino grožio karalienėje“ (režisierius G.Padegimas). Morinės vaidmuo man brangus ir tuo, kad buvau apdovanota Kultūros ministerijos premija už geriausią sezono pagrindinį moters vaidmenį. Režisierius P.Gaidys nebijodavo man duoti įvairiausių vaidmenų – tiek komedijinių, tiek rimtų, dramatinių. Už tai jam esu labai dėkinga, nes taip plėtėsi mano aktorinė amplitudė. Pamatyti viename aktoriuje tiek spalvų ir galimybių – tai yra didelio režisieriaus bei pedagogo talentas. Ne veltui, matyt, manoji Rodika – labai charakterinis personažas jo statytame spektaklyje „Jausmų tektonika“ buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui antraplanio vaidmens kategorijoje. Zilkė iš M.von Mayenburgo „Šalto vaiko“ ir Sesuo iš A.Strindbergo „Kelias į Damaską“ – tai vaidmenys, sukurti su režisieriumi Oskaru Koršunovu. Jo atėjimas į Klaipėdos dramos teatrą mums tapo didžiule dovana ir atradimu. Jo dėka patekome į kitokį teatro pasaulį. Buvo be galo įdomu, netikėta ir labai kūrybiška. Taip dar nebuvome dirbę. Tai buvo tikrai svarbus mūsų teatro etapas, o kai kuriems aktoriams net lemtingas. Dievo dovana – dirbti su tokiu kūrėju, nepaisant to, kad tai yra nežmoniškai sunku. Bet tada ir supranti savo darbo prasmę. Ačiū jam, kad už Sesers vaidmenį buvau nominuota Auksiniam scenos kryžiui antraplanio vaidmens kategorijoje. Dar buvo mūsų ir žiūrovų mėgstamas, 10 metų repertuare išsilaikęs, per 150 kartų suvaidintas režisierės Dalios Tamulevičiūtės spektaklis – M.Gavrano „Viskas apie moteris“. Jo sėkmę lėmė ne tik šviesaus atminimo režisierės surastas spektaklio sprendimas atviro teatro principu, ne tik į mus įkrauta jos neišsenkama energija, bet ir mūsų, aktorių, šviesaus atminimo Valentinos Leonavičiūtės, N.Savičenko ir mano, trijulė. Mes jį labai mėgome už viską: už repeticijų periodą, už galimybę atskleisti savo meistriškumą ir improvizuoti, už partnerystę, už kontaktą tarp mūsų ir žiūrovų, už progą patikrinti save ekstremaliausiose situacijose. Šis spektaklis buvo didelė meilės ir meistriškumo pamoka. Ačiū visiems, o ypač savo „mergičkoms“, kad buvo taip kūrybiškai gera.

TEATRAS

Amžius – ne riba – Viena aktorė guodėsi, kad perkopus 50 metų nėra moteriškų vaidmenų. Bet pagalvojus, tai jaunystėje vaidinamos gražuolės princesės, o karalienės – juk brandžiame amžiuje. – Kiekvienos aktorės likimas šiame amžiaus tarpsnyje susiklosto skirtingai. Taip jau yra, kad pjesėse moteriškų vaidmenų visada būna mažiau nei vyriškų. Apskritai vyrų situacija tiek gyvenime, tiek scenoje yra geresnė. Juokas juokais, bet jaunystėje su vyru (aktorius Igoris Reklaitis – aut. past.) vaidinome mylimuosius, po to – žmoną ir vyrą, o dabar man tenka vaidinti jo žmonos mamą. Net įdomu pabūti įvairiose situacijose. Scena tokią galimybę duoda. Tik į viską reikia žiūrėti ramiai ir su humoru. Nemanau, kad amžius yra riba. Nemanau, kad scenoje reikia tik jaunų. Kai pradėjau dirbti teatre, čia vaidino nuostabūs vyresnės kartos aktoriai: V.Kancleris, J.Budrikaitė, R.Grincevičius, A.Venskūnas, B.Barauskas, V.Paukštė, P.Stankus, N.Narijauskaitė, M.Černiauskaitė, E.Gaigalaitė ir kiti. Iš jų ir mokiausi, su jais ir ginčydavausi. Jų pasakytos pastabos, patarimai, pagyrimai buvo pamokos. Ačiū jiems, kad nebuvo abejingi.

– Įdomu, o kaip jūs ruošiatės išėjimui į sceną? Ką veikiate tą dieną, kai vakare laukia spektaklis? Kokie virpesiai tvyro grimo kambaryje? – Prieš spektaklį mėgstu ateiti anksčiau, kad ramiai, be skubos galėčiau pasiruošti darbui. Jau prieš dieną, kartodama tekstą, ruošiuosi spektakliui, džiaugiuosi, jei gimsta kokia nors nauja mintis, leidžianti įnešti į vaidmenį šviežumo, netikėtumo. Jei randu, apima azartas tai pasitikrinti scenoje. Tradicinis ritualas – prieš spektaklį pasitikrinti rekvizitą, apeiti dekoracijas, kad nebūtų netikėtumo. Paskui nusigrimuoju, apsirengiu ir jau po antro skambučio pasiruošusi būnu scenoje. Nieko išskirtinio.

Mėgsta poeziją – Dar yra ir kita jūsų saviraiškos sritis – literatūrinės kompozicijos. Ne kiekvienas aktorius geba gražiai skaityti laiškus, nes tai labai jautrus ir intymus literatūrinis žanras, bet jūsų skaitomi latvių poetės Arijos Elksnės „Solveigos laiškai“ palieka gilų įspūdį. Ką jums reiškia tos literatūrinės kompozicijos ir poezija? – Poeziją labai mėgstu. Dar mokykloje tą meilę įskiepijo lietuvių kalbos moky-

Halina D.Masłowskos „Mums viskas gerai“ (rež. J.Vaitkus, 2012). Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr.

toja Violeta Tapinienė. Ir studijų metais turėjome net kelis poezijos spektaklius. Bet vėliau dažniausiai skaitydavau tik sau arba susitikimuose su jaunaisiais poetais. Programos, kurios atsirasdavo, dažniausiai būdavo spontaniškos, proginės, vienkartinės. Kažkas pastebėjo, kažkam patiko, kaip aš skaitau, ir pakvietė dalyvauti bendruose projektuose. Dėkinga likimui, kuris suvedė su tokiais menininkais kaip V.Sadauskas ir jo senosios muzikos ansamblis „Ventus Maris“, su dirigentais Kaziu Kšanu, Alfonsu Vildžiūnu bei jų chorais „Klaipėda“ ir „Aukuras“, pianistu Roku Zubovu ir jo kameriniu ansambliu „Nepaklusnieji“, Austrijoje dirbančiu dirigentu A.Pečiuliu, solistėmis Asta Krikščiūnaite, Giedre Zeicaite, Rita Petrauskaite ir kitais, kurių dėka meilė muzikai, kaip ir poezijai, apsigyveno manyje visam laikui. „Solveigos laiškai“ – tai atskira istorija, kurios pradžia buvo A.Vizgirdos spektaklyje „Laiškai tolimai žvaigždei“, o jau vėliau jie pradėjo savarankišką gyvenimą. Savo kompaktinės plokštelės pristatymui solistė Valentina Vadoklienė ir pianistė Inga Maknavičienė pasikvietė mane, paprašė tarp dainų paskaityti meilės poezijos. „Solveigos laiškai“ labai tiko, jie sujungė dainas į vieną meilės istoriją. Po pristatymo kažkas pasiūlė šios programos nepalikti likimo valiai. Taip viskas ir prasidėjo. Vėliau atsirado sakralinės poezijos ir muzikos programa. Festivalyje „Muzikinis keltas“ ir Klaipėdos muzikiniame teatre „Solveigos laiškai“ jau skambėjo su soliste Dalia Kužmarskyte ir jos atliekamu R.Schumanno vokaliniu ciklu „Moters meilė ir gyvenimas“. Bendradarbiaujant su soliste D.Kužmarskyte ir pianiste I.Maknavičiene, atsirado naujų poetinių-muzikinių programų: pagal S.Nėries poeziją „Aš dainuoju apie tai, ko nepasiekiu“, nauja sakralinė programa poetų A.Jasmanto ir K.Trimako tekstais. „Solveigos laiškų“ istoriją labai prasmingai užbaigė bendras darbas su R.Zubovo „Nepaklusniaisiais“, jiems atliekant E.Griego siuitą „Peras Giuntas“ Klaipėdos koncertų salėje, Kauno, Nidos ir Juodkrantės bei Pažaislio muzikos festivaliuose. Dėl skirtingos muzikos ir vis kitų atlikėjų ši mano mėgstama poezija įgaudavo naujų atspalvių, naujos giluminės interpretacijos, leido mano Solveigai bręsti ir įgyti vis daugiau išminties. 19

KINAS

Svarbiausi 2015-ųjų Prestižiškiausių kino pasaulyje apdovanojimų – „Oskarų“ dalybos kasmet sudėlioja praėjusio filmų sezono taškus. Po kiekvienos šių paauksuotų „dėdulių“ įteikimo ceremonijos kyla audringos diskusijos – kam prizas atiteko teisingai, o kur būta tam tikrų mums nežinomų srovių ir kriterijų. Bet kokiu atveju milžiniškas „Oskaro“ svoris kino industrijoje išlieka nepajudinamas. Šiemet šie visų kinomanų laukiami apdovanojimai buvo išdalyti 87-ąjį kartą.

Aivaras DOČKUS

Ėmėsi naujovių Pirmą kartą renginį vedė aktorius Neilas Patrickas Harrisas, pažįstamas iš vaidmenų seriale „Kaip aš susipažinau su jūsų mama“ ir trileryje „Dingusi“. JAV kino meno ir mokslo akademijos sprendimas patikėti juokelius ir pristatymus netradicinės orientacijos komikui tikriausiai pagrįstas siekiu pašokdinti tiesioginės transliacijos reitingus. Eksperimentas nepasitvirtino – šių metų „Oskarų“ ceremonijos reitingai žemiausi nuo 2009-ųjų – 37,2 mln. žiūrovų JAV, nors Neilas tikrąja šio žodžio prasme scenoje nėrėsi iš kailio. Prieš šešerius metus apdovanojimai prie ekranų sutraukė mažiau nei 37 mln. amerikiečių. Kino specialistai „Oskarų“ populiarumo skrydžius ir kritimus aiškina paprastai – jeigu nominacijos nesutampa su publikos skoniu, kuris dažnai prieštarauja ekspertų skoniui, žiūrovai tiesiog nusivilia ir nusigręžia. Šešių tūkstančių kino akademikų nuomonė neįtikina tų, kurie kasmet išleidžia šimtus dolerių bilietams į filmus. Šiemet JAV kino meno ir mokslo akademija ėmėsi naujovių skelbiant nominacijas. Pirmą kartą tiesioginės transliacijos metu visų 24-ų kategorijų nominantai buvo paskelbti „gyvai“. Anksčiau vedėjai į kameras 20

Režisieriaus ir scenaristo A.Gonzalezo Inarritu komiška drama „Žmogus-paukštis“ sugriebė didįjį trejetą – geriausias filmas, režisierius, originalus scenarijus.

pristatydavo tik svarbiausias nominacijas, o „techninių“ kategorijų išrinktieji būdavo užrašomi titruose. Dabar visų prestižas tarsi išlygintas. Daugiausia nominacijų – devynias – gavo Alejandro Gonzalezo Inarritu komiška drama „Žmogus-paukštis“ ir Weso Andersono nuotykių komedija „Viešbutis „Didysis Budapeštas“. Tačiau tikruoju favoritu kino gerbėjai laikė Richardo Linklaterio net 12 metų kurtą projektą „Vaikystė“, nominuotą šešiems „Oskarams“. Kaip ir kodėl pasiskirstė apdovanojimai, kokia kino akademikų logika, kur jai galima pritarti, o kur ne – pabandysiu subjektyviai apžvelgti. Kine, kaip ir visur kitur mene, egzistuoja daugybė skirtingų nuomonių.

Atsidūrė užribyje Dar visai neseniai lažybų bendrovės siūlydavo paspėlioti „Oskarų“ nugalėtojus pagrindinėse kategorijose. Dabar tokio malonumo ir galimybės pasipelnyti jos nebesuteikia. Įvairias informacijos priemones pasitelkę įžvalgūs kino gerbėjai gali pakankamai tiksliai prognozuoti laureatus. Kaip? Tiesiog reikia paanalizuoti „Auksinių gaublių“ ir BAFTA laimėtojus bei tendencijas, o svarbiausia – paskaityti, kam atitenka atskirų JAV kino meno ir mokslo akademijos gildijų apdovanojimai. Triumfavusių

aktorių vardus šiemet buvo galima atspėti šimto procentų tikslumu. Kitose kategorijose šiokia tokia intriga išliko. Didžioji 87-ojo „Oskarų“ vakaro staigmena – vos vieną apdovanojimą nustvėrusi „Vaikystė“, laimėjusi tris „Auksinius gaublius“, tiek pat britų BAFTA kino premijų ir daugiau nei 150 įvairiausių kitų apdovanojimų. Vis dėlto čia palaikysiu kino akademikų sprendimą. Richardo Linklaterio projektas tikrai originalus, bet pats filmas gana nelygus, dėmesio skalė slankioja aukštyn žemyn, prie ekrano prikaustančias scenas keičia nuobodokai ištęsti realybės vaizdavimo epizodai. Tokių „iškritimų“ pareikalavo išskirtinio tikroviškumo, kai siužetą diktuoja realybė, siekimas. Kitas aiškus pralaimėtojas – Morteno Tyldumo biografinė drama „Vaizduotės žaidimas“, nominuota aštuonioms statulėlėms ir pelniusi vos vieną – už geriausią adaptuotą scenarijų. Ne tik sutinku, bet ir spaudžiu dešinę „Oskaro“ dalytojams. Kita vertus, sunkiai randu motyvų, kodėl šis, mano nuomone, labiausiai pervertintas metų filmas sulaukė tokios nominacijų gausos. Pasakojimas apie „Enigmos“ kodo „nulaužėją“ – Alaną Turingą paverstas banaloku paverkšlenimu apie sunkią gėjų dalią Anglijoje. Kai kuriose vietose juosta pavojingai artėja prie muilo operos ribos, o režisūriniai triukai sukelia šypseną ir nusistebėjimą. Klišėmis nusmaigstytos dramos negelbsti net puiki Benedicto Cumberbatcho vaidyba. Keiros Knightley nominacija „Oskarui“ – vienas

KINAS

„Oskarų“ atspalviai

Puiki aktorė J.Moore nusipelnė „Oskaro“ už Alzhaimerio liga sergančios profesorės vaidmenį jaudinančioje dramoje „Vis dar Elis“.

Britų aktorius E.Redmayne’as laimėjo geriausio aktoriaus „Oskarą“ už astrofiziko Stepheno Hawkingo vaidmenį filme „Visko teorija“.

už originalų scenarijų. Be abejo, juosta liko be nieko. Motyvas galėtų būti paprastas – filmui pritrūko... teigiamo herojaus ir skaidraus paskirstymo, kas juoda, kas balta. Savo vertinime išliksiu neutralus. Kartais futbole būna situacijų, kai galima rodyti raudoną kortelę ir lygiai taip pat teisėjas turi visišką teisę jos netraukti iš kišenėlės. Truputėlį nustebau neišvydęs Jake’o Gyllenhaalo tarp penkių geriausių aktorių. Labiausiai JAV kino meno ir mokslo akademija nuskriaudė Bennetto Millerio šokiruojamą dramą „Lapių medžiotojas“, taip pat sukurtą pagal tikrus įvykius. Penkiems „Oskarams“ nominuota kelių žmonių tragedija nesugebėjo kino teatruose „atmušti“ savo biudžeto ir kol kas kūrėjams yra nuostolinga, nepaisant triumfo Kanų kino festivalyje. Skirtingai nuo „Vaizduotės žaidimo“, čia režisūra – aukščiausio lygio, vengianti bet kokių kompromisų ir atskleidžianti sudėtingą herojų bei antiherojų vidų ir neįtikėtinus jų virsmus ekstremaliose situacijose. Filmas nemalonus, bet neabejotinai – vienas geriausių praėjusiais metais. Skirti jam bent vieną „Oskarą“ kino akademikams pasirodė per drąsu.

Didysis penketas „Atkirtyje“ despotiškąjį dirigentą suvaidinęs J.K.Simmonsas pelnė „Oskarą“ už antraplanį vaidmenį.

Ištvermingoji ir rūpestingoji „Vaikystės“ mama aktorė P.Arquette gavo „Oskarą“ už antraplanį vaidmenį.

keisčiausių nesusipratimų. Paaiškinti tokį kino akademikų dėmesį labai vidutiniškam „Vaizduotės žaidimui“ galima nebent tolygiai neatslūgstančiomis jų simpatijomis mažumų problemas gvildenančioms istorijoms. Dar vienas, mano manymu, nepelnytai liaupsinamas filmas – Clinto Eastwoodo biografinė karo drama „Amerikiečių snaiperis“, pasaulio kino teatruose surinkęs daugiau nei 500 mln. JAV dolerių. Šešiems „Oskarams“ nominuota dar viena tikra istorija – blanki „Išminuotojų būrio“ kopija, nestokojanti klišių, perspausto patriotizmo ir režisūros duobių. Kaip rėžė daug kam „ne-

patogus“ dokumentikos meistras, „Oskaro“ laureatas Michaelas Mooras, „Amerikiečių snaiperis“ šlovina karą ir žudymą. Aktoriaus Bradley Cooperio nominacija „Oskarui“ taip pat abejotina. Laimė, ši karo drama apsiribojo statulėle už geriausią garsą. Scenaristo Dano Gilroy’aus stiprus režisūrinis debiutas – 40 įvairių kino asociacijų ir renginių prizų iškovojęs kriminalinis trileris „Naujienų medžiotojas“ (rodomas šių metų „Kino pavasario“ programoje) buvo pašalintas iš kovos dėl „Oskarų“ dar jai neprasidėjus – tamsoka ir aštroka juosta nusipelnė vienintelės nominacijos

Šiemet „Oskarų“ dalytojai itin akcentavo visų kino gamybos proceso dalyvių lygybę, tačiau kiekvienas filmų mėgėjas kaip maldelę žino, kas yra didysis apdovanojimų penketas – geriausias filmas, režisierius, originalus scenarijus, pagrindinis aktorius ir aktorė. Išvardytų kategorijų nugalėtojams – raudonas šlovės kilimas dar raudonesnis. Meksikiečio režisieriaus ir scenaristo A.Gonzalezo Inarritu komiška drama „Žmogus-paukštis“ (taip pat įtrauktas į „Kino pavasario“ programą) sugriebė didįjį trejetą – geriausias filmas, režisierius, originalus scenarijus. Mano vertinimas dviprasmiškas. Šis darbas paliko gilesnį ir nuoseklesnį įspūdį už „Vaikystę“, ironiškai ir skaudžiai perteikė publikos pamiršto aktoriaus pojūčius ir desperatišką kovą už matomiausią vietą scenoje. ► 21

KINAS

◄ Režisūra – klasiška ir subtili, kamerų akys sutelktos į aktorių mikrobūsenas. Bet galvoje įkyriai sklando mintis apie „Žmogaus-paukščio“ panašumą į Darreno Aronofsky’io psichologinį trilerį „Juodoji gulbė“ ir iš filmo konteksto iškrentančias kelias šalutines siužeto linijas. Visose šiose trijose „Oskaro“ kategorijose mano pasirinkimas būtų Damieno Chazelle’io muzikinė drama „Atkirtis“, keistokai priskirta adaptuoto scenarijaus nominacijai ir dar keisčiau nepatekusi tarp penkių geriausių režisūros pavyzdžių. Geriausio aktoriaus ir aktorės titulai nekėlė jokios intrigos, ir čia negali būti jokių ginčų. Su fiziką Stepheną Hawkingą įkūnijusiu Eddie Redmayne „susikauti“ šansų turėjo tik Michaelas Keatonas, kurio sukurtas Riggano Thomsono charakteris – daugiau nei pusė fenomenalios „Žmogauspaukščio“ sėkmės. Jei tai būtų sporto varžybos, Michaelui, kuriam šis vaidmuo labai asmeniškas, atitektų paauksuotas sidabro medalis. Pasidabruota bronza – „Lapių gaudytojo“ Johnui du Pontui, neatpažįstamai ir genialiai pasikeitusiam Steve’ui Carrellui. Jaudinanti drama „Vis dar Elis“ primena solinį talentingosios Julianne Moore koncertą. Puiki aktorė nusipelnė „Oskaro“ ir už Alzhaimerio liga sergančios profesorės vaidmenį ir už visas keturias statulėlėmis nevirtusias ankstesnes nominacijas. Dėl antraplanių pasirodymų taip pat nulis staigmenų. „Atkirtyje“ despotiškąjį dirigentą suvaidinęs J.K.Simmonsas paprasčiausiai nušlavė visus konkurentus nuo kelio. Ištvermingoji ir rūpestingoji „Vaikystės“ mama Patricia Arquette konkurenčių nelabai turėjo, o ir patį filmą palikti visai be apdovanojimų būtų labai negražu.

Susižėrė „antraplanius“ Beveik kasmet kino akademikus drasko vienas ir tas pats prieštaravimas: o ką daryti su lengvesnio žanro filmais, jeigu jie daug labiau pavykę nei rimtieji darbai? Jie visada įtraukiami į geriausio filmo ir režisieriaus nominacijų sąrašus, bet čia jiems nėra nė šešėlio galimybės laimėti. Galbūt verta įsteigti tokią šaunią kategoriją, kuria gali pasigirti „Auksiniai gaubliai“ – geriausia komedija arba miuziklas? Šiemet filmų vertintojai išsisuko tobulai – Weso Andersono nuotykių komedija „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ susižėrė 22

Nuotykių komedija „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ susižėrė „Oskarus“ už geriausią muziką, grimą, kostiumus ir produkcijos dizainą.

visus „antraplanius“ „Oskarus“ – už geriausią muziką, grimą, kostiumus ir produkcijos dizainą. Nepasiginčysi. Spalvingiausias, skoningiausias ir nuotaikingiausias reginys. Savaime suprantama, jeigu didžiausiu metų atradimu tapęs „Atkirtis“ būtų paliktas su viena statulėle, kino pasaulio užkulisiuose nuvilnytų nemalonus šurmulys. Pajutę šiokį tokį spaudimą, „Oskarų“ dalytojai muzikinei dramai įteikė skambius apdovanojimus už montažą ir garso montažą. Kompensacija už kitas nominacijas. Ką gi, gerai ir tai. Šio filmo montažas vertas atskirų paskaitų kino mokyklose. Nė vieno nereikalingo kadro. „Žmogus-paukštis“ teisingai apdovanotas už geriausią kinematografiją, ir tai svariausias įrodymas, kad ne įspūdingi peizažai, o stilingas filmo ritmo jutimas yra esminis operatoriaus meistrystės įrodymas. „Vaizduotės žaidimas“ – geriausias adaptuotas scenarijus? Visiškas nesusipratimas arba noras kažkam įsiteikti. Belieka gūžčioti pečiais – tiek „Visko teorija“, tiek „Atkirtis“ pasižymi tvirčiau sudėliotais siužetais. Daug skirtingų nuomonių sulaukęs Christopherio Nolano mokslinės fantastikos epas „Tarp žvaigždžių“ puikuojasi „Oskaru“ už geriausius specialiuosius efektus, nes visiškai nepaminėti apkalbamiausio metų filmo – strateginė klaida. Šioje kategorijoje aš už „Galaktikos sergėtojus“ – ko gero, smagiausias ir efektingiausias praėjusio kino sezono pramoginis darbas. Geriausia daina filmui – Johno Legendo ir Common kūrinys „Glory“, skirtas istorinei dramai „Selma“. Dar vienas abejonėmis drumstas pasirinkimas. Pateisinti kino akademikų balsus čia gali nebent jų noras apsiginti nuo kaltinimų, kad ši „Oskarų“ ceremonija įtartinai „balta“ ir ignoruojanti filmus apie juodaodžius. Ar galite prisiminti „Glory“ melodiją? O gal tai ypač melomaniška daina? Nežinau kodėl, bet man ausyse vis skamba ak-

torės Jennifer Lawrence dainuojamas įstabus kompozitoriaus Jameso Newtono Howardo kūrinys „The Hanging Tree“ iš filmo „Bado žaidynės: Strazdas giesmininkas“.

Triumfavo nespalvotas Įdomiausia kova užvirė geriausio užsienio filmo kategorijoje, kur ietis netiesiogiai surėmė du vienas kito verti varžovai – Europos kino akademijos ir britų BAFTA apdovanojimuose triumfavusi lenkų režisieriaus Pawelo Pawlikowskio nespalvota „Ida“ bei rusų kino kūrėjo Andrejaus Zviagincevo daug diskusijų sukėlusi ir „Auksinį gaublį“ laimėjusi drama „Leviatanas“, kurią keiksnojo save lyg veidrodyje išvydusi Rusijos valdžia. Tiesą pasakius, širdies gilumoje tikėjausi, kad į šią kovą įsiterps nuoširdi ir šioms nerimo kupinoms dienoms itin aktuali bendra gruzinų ir estų juosta „Mandarinai“ – filmas, sukeliantis galingiausias emocijas – juoką ir ašaras. JAV kino meno ir mokslo akademija „Oskarą“ įteikė „Idai“. Viską apsvarstęs supranti, kad tai – objektyviausias sprendimas iš visų įmanomų. „Mandarinai“ šiek tiek siejasi su prieš 15 metų „Oskarą“ laimėjusiu bosnių filmu „Niekieno žemė“. „Leviatanas“ kai kuriose vietose gal pernelyg komplikuotas ir neišgrynintas, o štai „Ida“ – tikrų tikriausias nepriklausomas kinas. Originalus, vientisas, konceptualus, atmosferinis, filosofinis, hipnotizuojamai nufilmuotas, su empatiją sukeliančiais personažais. Tai, jog geriausiu dokumentiniu filmu išrinktas drąsus ir provokuojamas režisierės Lauros Poitras darbas „Pilietis Edwardas Snowdenas“, – geriausias amerikietiškos demokratijos įrodymas. Štai dėl ko mes mylime Ameriką ir „Oskarus“.

FOTOGRAFIJA

Nepatirtos būties nostalgija Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose nuo kovo 6-osios iki balandžio 19-osios veikia vieno žymiausių ir savičiausių Lietuvos fotomenininkų Alfonso Budvyčio (1949–2003) fotografijų paroda „Iškalbinga tyla“.

Danguolė RUŠKIENĖ

Iš Klaipėdos krašto kilusio fotomenininko kūryba uostamiestyje paskutinį kartą buvo pristatyta daugiau nei prieš dvidešimtmetį Klaipėdos fotografijos galerijoje (bendra paroda su grafike Rima Mačiulyte „Fotografija ir grafika“). Parodoje „Iškalbinga tyla“ –

A.Budvytis. Kelyje. Vilnius–Kena. 1983.

nedidelė, bet gana išsami A.Budvyčio kūrybinio palikimo dalis. Fotografijos atspaustos paties autoriaus prieš 30–20 metų. Prieš tai ši paroda buvo eksponuojama Nidoje ir Šilutėje. Parodą organizavo VšĮ „Meno menė“, kuratorė – D.Ruškienė.

Novatoriškas žvilgsnis A.Budvyčio fotografinis matymas – ypatingas. Įvertinant tą laikmetį, kuriuo šis autorius kūrė (8-9 dešimtmetis), tai buvo novatoriška ir originali raiška Lietuvos fotografijoje. Tuo metu dauguma fotomenininkų tęsė lietuviškos fotografijos tradicijas. Vieni kaimuose ieškojo užsilikusių senojo kaimo pėdsakų, skubėdami užfiksuoti jau yrančią ir smengančią į žemę tautos istoriją. Kiti vis dar fiksavo paradinę socrealistinio gyvenimo pusę ar savo dėmesį koncentravo į palaipsniui naujų bruožų įgaunančias sociumo realijas. Tuo metu A.Budvytis kartu su savo bendraminčiais fotomenininkais Algirdu Šeškumi, Remigijumi Pačėsa, Vytautu Bal-

čyčiu ir kitais ieškojo naujo būdo užfiksuoti ir įprasminti vaizdą. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje pasirodžiusi jų fotografija žymėjo naują posūkį Lietuvos fotografijos istorijoje. Originali fotografijos estetika ir novatoriškas temų sprendimas, iš pradžių sutiktas kaip maištas, netruko sulaukti pripažinimo. Analitiniuose straipsniuose A.Budvytis buvo priskiriamas žymiausiems, savičiausiems Lietuvos fotomenininkams. A.Budvytis ir šiandien laikomas vienu įdomiausių savo laikmečio lietuvių fotografų, reikšmingai prisidėjusių prie nuobodulio estetikos Lietuvos fotografijoje formavimosi. Jo kūrybinė filosofija ir pati fotografija neabejotinai padarė įtaką ne tik jo bendražygiams, bet ir anuomečiam jaunimui: Gintautui Trimakui, Alvydui Lukiui, klaipėdiečiui Remigijui Treigiui, taip pat Klaipėdoje gyvenusiam ir kūrusiam Raimundui Urbonui (1963–1999) ir kitiems. Nors kiekvienas iš šių autorių pasižymėjo savita individualia raiška, juos jungė subjektyvus žvilgsnis į realybę, atsiribojimas nuo bet kokio reikšmingo įvykio ar ryškios asmenybės ir susitelkimas į save. ►

Kai ateina juodos mintys. 1992. Iš serijos „Tylioji gamta“. 23

FOTOGRAFIJA

A.Budvytis. Moterys. Sovetskas. 1981.

◄ Taip fotografijoje atsivėrė suobjekty-

vizuota ir intymi realybė, ne iliustruojanti konkretų reiškinį, bet perteikianti paties fotografo apmąstymus, emocijas, jausmus. Nauji fotografiniai dėmenys, kuriais buvo bylojama tomis pačiomis temomis. Apie tą patį gyvenimą, tuos pačius žmones, tačiau tarsi iš užnugario. Užklumpant netikėtai ir nepasiruošus. Taip fotografijoje atsirado periferinės teritorijos, kasdienybės nudėvėtos erdvės ir daiktai, niekuo neišsiskiriantys žmonės ir banali jų būtis. Kartu išryškėjo iškalbingos detalės, gyvenimo iškarpos, užsimenančios apie kitą, nepastebimą gyvenimo pusę. A.Budvytis,

Oskaras. 2002. Iš serijos „Juros periodo parko restitucija Goniūnų kaime“.

kaip ir kiti, o gal net labiau jautė pilką sekinančią kasdienybę, laisvės ir nepriklausomybės ilgesį plačiąja prasme. Galbūt todėl jis fotografavo kitaip nei visi, rinkosi kitus personažus ir kitus objektus, nei dauguma tuomečių fotografų.

Pojūčių žemėlapis Būtų spekuliatyvu teigti, kad A.Budvytis užsiėmė vien anuometės santvarkos kritika ar maištavimu prieš nusistovėjusias fotografinio vaizdo konstravimo normas.

Galva. Vilnius. 1984. Iš serijos „Vyrų skyrius Nr. 7. 24

Akivaizdu, kad jis nepritarė tam, kas vyksta, bodėjosi situacija, kurią primetė jam laikmetis. Jį tai erzino, tačiau iš kūrybos menininkas norėjo kur kas daugiau. Jam buvo svarbu atskleisti savo žvilgsnį į pasaulį, sukurti asmeninių jausmų išraišką, savų pojūčių žemėlapį. Per fotografiją A.Budvytis bandė išsiaiškinti vieno ar kito reiškinio esmę, perprasti patį gyvenimą, neretai kritinėse situacijose fotoaparatą pasitelkdamas kaip terapijos priemonę. 1984 m. A.Budvytis fotografavo Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (serija „Vyrų skyrius Nr. 7“). Čia nuo alkoholizmo dažniausiai buvo gydoma priverstinai.

Gulintis. 1983. Iš serijos „Vyrų skyrius Nr. 7.

langas

Autoriaus fotografijose užfiksuota skurdi aplinka iliustruoja situacijos beviltiškumą. Priverstinė izoliacija, kuri atsiveria kraupia tuštuma ir vienatve. Kontrolė, sekinanti abstinencija, slopinantis medikamentų poveikis ir nesibaigiantis laukimas kitos ir vis kitos dienos. Ligoninės būklė tokia pat vargana kaip ir jos pacientų. A.Budvyčio

Per visą jo kūrybą nusidriekiantis sunkiai apibrėžiamas nepatirtos būties ilgesys tik paliudija, kad A.Budvytis pats jautėsi prašalaičiu savame laike. dėmesio centre atsidūrę žmonės – išvargę ir apatiški ne tik aplinkai, bet ir sau. Baikščiai žvelgiantys ne tik į objektyvą, bet ir į savo ateitį. Jų veidai retai patenka į kadrą, dažniausiai skendi šešėlyje ar lieka už jo ribų. Nėra jokio veiksmo. Tai, kad autorius buvo vienu iš jų (kurį laiką čia gydėsi), jam padėjo suprasti šias būsenas ir priartėti prie savo personažų. Ligoninės pacientus jis vaizduoja labai jautriai ir su didžiule užuojauta. Kartu demaskuodamas to laikmečio visuomenės problemas ir paliudydamas anuometės santvarkos neįgalumą jų akivaizdoje. Viską, ko jam reikėjo kūrybai, .Budvytis rado šalia savęs. Jis fiksavo Vilniaus gatves, kartu su V.Balčyčiu įamžino mažųjų Lietuvos miestelių panoramas. Fotografavo ir svetimus miestus, po kuriuos keliavo Rusijoje, Vengrijoje, Vietname. Fotografavo savo šeimą, draugus, menkai pažįstamus ir atsitiktinius praeivius. Tiek erdvės, tiek žmonės jo fotografijose dažnai likdavo neatpažįstami ir todėl sunkiai identifikuotini.

Gamtos studijos Ir vėliau, kai A.Budvytis grįžo gyventi į kaimą ir jo fotografijoje prasidėjo naujas kūrybinis etapas (serijos „Tylioji gamta“ (nuo 1991 m.), „Juros periodo parko restitucija Goniūnų kaime“ (nuo 1998 m.), jis fiksavo tai, ką rado savo aplinkoje. Tai, ką pats užaugino ar aptiko vaikštinėdamas po pievą, klaidžiodamas miške. Viską

šis autorius galėjo nesunkiai perprasti ir pasitelkti kūrybai. Iš rasto paukščio sparno gebėjo sukurti įtikinamą pasaulio (ne) tvarumo pasakojimą ar bet kurią daržovę paversti nenuginčijamos vertės savo kūrinio herojumi. Gamtos trapumas, būties efemeriškumas, gyvybės pažeidžiamumas šiame kūrybos etape jam tapo svarbesni už psichologines charakteristikas ar socialinę kritiką. Lig tol nutylėjimų ir užuominų pritvinkę jo pasakojimai dabar tapo paslaptimis. Juos dar labiau nuo realybės atitolino visiškas autoriui įprastų efektų (spalvinimo, tonavimo, viražavimo ir kt.) atsisakymas, nuo 1983 m. plačiai naudotų jo kūryboje. A.Budvytis atsiskleidė kaip akylas gamtos reiškinių ir objektų stebėtojas, užčiuopiantis ir menkiausias jos permainas, mažiausius raidos pokyčius. Nors jo fotografijoje apstu laikinumo ženklų, jie čia reiškia ne baigtį, bet naujo pradžią. Tai tarsi savotiškos gamtos studijos, sustabdančios ir atveriančios slenkančius jos procesus. A.Budvytis vakaro ramumoje ar aušros prieblandoje stebėjo, kaip stiklo paviršiumi šliaužia sraigės, žemės grumste sudygsta javai, vandenyje tarsi nesvarumo būsenoje pakimba kriaušės. Ledo, rūko ar tirštos dulksnos terpė, atsirandanti tarp fiksuojamo daikto ir objektyvo, čia tapo filtru, galutinai atskiriančiu jį nuo įprastos aplinkos ir pakylėjančiu iki simbolio. A.Budvytį vienodai domino tiek pradžia (gimimas), tiek pabaiga (mirtis). Jo gamta nėra nei idiliška, nei romantiška. Ji – pilnakraujė, su savo nekaltybe ir tragizmu. A.Budvyčio fotografijos meditatyvios prigimties, gramzdinančios į gilius apmąstymus. Kartais melancholiškai švelnios, kartais užgauliai provokuojančios. Kartais ironiškos. Tačiau niekada – agresyvios ar šokiruojančios. Gyvenimas, kaip ir žmonės, augalai ar daiktai, čia fiksuojamas laikinos, tarpinės būsenos, tarp buvusio ir būsimo laiko. Taip buvo „Kelyje“, taip liko ir „Tyliojoje gamtoje“, kur skleidėsi, bet neišsiskleidė pumpurai, kur dygo, bet taip ir neužaugo rugiai, kur bulvės įžūliai bruko erotines asociacijas. Per visą jo kūrybą nusidriekiantis sunkiai apibrėžiamas nepatirtos būties ilgesys tik paliudija, kad A.Budvytis pats jautėsi prašalaičiu savame laike.

R.Treigio knyga Kovo 6-ąją Vilniuje, „Prospekto“ fotografijos galerijoje, o kovo 20-ąją – Kauno fotografijos galerijoje pristatytas klaipėdiečio fotomenininko Remigijaus Treigio naujas išplėstinis fotografijų albumas, apžvelgiantis 1987–2012 m. autoriaus kūrybą. Albumo „Remigijus Treigys. Fotografijos“ pristatymuose dalyvavo autorius, menotyrininkė Agnė Narušytė ir albumo dailininkas Gytis Skudžinskas. Išplėstinis R.Treigio fotografijų albumas apima autoriaus kūrybą nuo veiklos pradžios iki šių dienų. Tekstinė dalis retrospektyviai atspindi skirtingų meno kritikų ir teoretikų požiūrį į R.Treigio kūrybą. Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondo išleistoje ir „BALTO print“ Vilniuje atspausdintoje solidžioje 256 puslapių knygoje –166 fotografijos, pateikiami Laimos Kreivytės, A.Narušytės, Peeterio Linnapo, Jeroslawo Sieradzki’o tekstai, Ričardo Šileikos interviu su autoriumi. Albumą sudarė autorius ir G.Skudžinskas, tekstinę dalį – A.Narušytė, redagavo Aistis I.Savykynas, į anglų kalbą vertė Jurijus Dobriakovas. Šis albumas – pirmoji tokios apimties klaipėdiečio fotomenininko kūrybos apžvalga knygos formatu. Kauno fotografijos galerijoje dar prieš fotoalbumo pristatymą – kovo 10-ąją – atidaryta R.Treigio paroda „Fotografijos“, kuri ten veiks iki balandžio 4-osios.

▪

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Trys plius viena, arba Kovo 6-ąją Klaipėdoje buvo atidarytos net keturios parodos: Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose iki balandžio 19-osios įsikūrė „Meno terminalo“, Lino Jusionio tapybos ir Alfonso Budvyčio fotografijų parodos, o Baroti galerijoje – Solomono Teitelbaumo tapybos ekspozicija, veikianti iki balandžio pradžios. Visos parodos – labai skirtingos. Bet jos turi bendrą vardiklį.

Vidas POŠKUS

Fetišai ir gintarai Rašysiu atvirai (nors bent mane visuomet „nužudo“ žmonės, teigiantys, kad jie yra „nuoširdūs“, „geri“ arba „atviri“ – paprastai tokia deklaracija yra teikiama atvirkštiniu atveju) – reikia labai pasistengti ir sugalvoti ką nors ypač mandro pristatant tris (tegu ir veikiančias tuo pačiu metu ir net eksponuojamas po vienu (KKKC) Parodų rūmų stogu) parodas. Tris skirtingas parodas – nes tai iš tikrųjų yra be galo nepanašios, kaip diena nuo nakties viena nuo kitos besiskiriančios ekspozicijos. Žinoma, galima labai kažką pritempti, šiek tiek pamulkinti 26

skaitytojus bei žiūrovus ir mėgautis saldžiais savo nekalto melo vaisiais... Vis dėlto tam tikra jungtis, šioks toks bendras vardiklis egzistuoja! Ir jį galima išvysti ne kur kitur, bet tuose pačiuose Parodų rūmuose, užlipus į antrąjį aukštą: vienoje iš šių erdvių kaip tik yra išskleista (it kokia kortų kaladė) tai, ką to reikalo kuratoriai (Ignas Kazakevičius

ir šių eilučių autorius) pavadino Meno terminalu. Nesiimsiu aiškinti, kokiu būdu buvo kuriamas idėjos algoritmas arba viso aparato mikroschemos (visa ši informacija suteiktų dar daugiau peno apmąstymams, bet vargu ar padėtų pagauti esmę – juolab kad tai yra pateikta pačiame „agregate“ ir jam dedikuotoje internetinėje svetainėje). Tiesiog glaustai nusakysiu pagrindinę idė-

ŠIUOLAIKINIS MENAS

melancholijos šešėlyje

I.Kazakevičiaus ir V.Poškaus „Meno terminalo“ fragmentai. Oresto Gurevičiaus ir Tomo Lukšio / KKKS archyvo nuotr.

ją – taip, kaip ją suprantu aš pats, kadangi I.Kazakevičius gali būti ir šiek tiek kitokios nuomonės – būtent iš mūsų argumentuotų diskusijų ir konceptualaus „susišaudymo“ atsirado visas produktas. Mintis labai paprasta – teigdami, kad meno santykius (kūrybą, žiūrėjimą, suvokimą) galima formulizuoti, tai yra – ne tik suteikti formą, bet ir pateikti matematinės formulės pavidalu, sukūrėme skaitmeninį prietaisą, leidžiantį perprasti pačią meno substanciją – jo esmę ar net būtį. Išoriškai Meno terminalas panašus į elementarų kompiuterį, primenantį tuos įrenginius, kurie statomi oro uostuose, viešbučiuose, muziejuose, turizmo informacijos centruose, kitose viešose vietose ir suteikia

informacijos keleiviui / keliautojui – žmogui, norinčiam pažinti naują vietą ar kažką panašaus. Tad Meno terminalas yra informacinio pobūdžio aparatas. Bet ne tik. Tai kai kas daugiau! Meno terminalo vartotojai, pagal instrukcijas nustatę savo meninį tipą (čia iškeliamas hamletiškai gogeniškas klausimas – kas aš esu? – žiūrėtojas, stebėtojas, vertintojas...), gali dar giliau pasitikrinti savo emocinį-estetinį intelektą ir, naudodamiesi Meno terminalu kaip įrankiu, pasisemdami ten įdėtos informacijos, įprasmindami savo IQ žaidimo būdu, turi fantastišką galimybę pasitikrinti – ar jie gali tapti visaverčiais meno kūrybos partneriais, tiesiog – pačiais Menininkais.

Paprastai tariant ir neišradinėjant dviračio, tiesiog remiantis klasikiniais humanistais ir pasauliniais genijais – tokiais kaip Heinrichas Cornelius Agrippa ar Albrechtas Düreris, būtina pabrėžti, kad bent jau šiaurietiškose mūsų platumose Menininku (taip pat poetu, amatininku, politiku, filosofu ir dvasininku) tampama pasiekus garbingą ir atsakingą melancholiko būseną. Būtent remiantis tokia – melancholijos formule, kurios vizuali išraiška yra vadinamasis Maginis (arba Saturno) kvadratas, sudarytas iš 16-os mažesnių kvadratėlių, yra suformuluotas ir visas Meno terminalas, pristatantis 16-a melancholiškų Lietuvos menininkų. Šioje vietoje reikia pastebėti, kad į tą 16-os autorių draugiją nebūtų klaida įtraukti ne vieną jų kolegą, perkopusį (I.Kazakevičiaus nuomone) 33-ejų metų slenkstį – juk tuomet norom nenorom tampama melancholikais... Dar reikia pastebėti, kad Meno terminalą papildo ir formulizmo sampratą praplečia kiti šios parodos vaizdiniai segmentai: 1) vadinamieji fetišai ir 2) gintarėliais inkrustuoti paveikslai-reprodukcijos. Fetišai – tai tiems 16-ai kūrėjų atstovaujantys daiktai, iš kurių ateities mokslininkai pajėgs (tikėkime tuo!) klonuoti ne pačius menininkus, o jų kūrybą. Štai, kad ir iš konceptualaus Mikalojaus Povilo Vilučio simbolio – sandalo (taip pat reprezentuojančio senovės graikų dievą Hermį – Meno terminale po tokia ikona slypi pats M.P.Vilutis) bus galima atkurti, atgaivinti, revitalizuoti šio menininko oeuvre idėją. Juk šiuolaikiniame mene svarbiau yra idėja, o ne kūniška meno objekto išraiška... Gintarėliais inkrustuoti paveikslai yra vėlgi tų 16-os Meno terminalo menininkų „atributai“ – tai kuratorių (kurie dar yra ir dailės kritikai) nuožiūra, remiantis profesine patirtimi, dailėtyriniu įdirbiu, atrinkti žinomų darbų būdingi fragmentai, bylojantys apie kūrybos esmę. Panašiai dar nuo 19-ojo šimtmečio meno ekspertai naudoja detalės metodiką atributuodami kūrinius – nustatyta, kad apie konkretaus autoriaus braižą daugiau byloja ne visuma, ne kažkokios ypatingos išraiškos priemonės, o antraeilės detalės (pavyzdžiui, ausies kaušelis ar akies vokas). ► 27

ŠIUOLAIKINIS MENAS

L.Jusionis. Lenktynės. 2013.

Badalona. 2014.

Vis ta pati vieta. 2014.

Žymėjimas. 2014.

Panorama. 2014.

Apie konkretaus autoriaus braižą daugiau byloja ne visuma, ne kažkokios ypatingos išraiškos priemonės, o antraeilės detalės.

Artinasi. 2014. ◄ Tad ir skaitmeninių kūrinių reprodukcijų inkrustavimas Baltijos jūros gintarais (lietuviškiausia iš lietuviškų materijų!) yra dar viena meno suvokimo formulizavimo stadijų, kurią kuratoriai apibrėžė grąžinimo / gražinimo kategorija. Grąžinimas čia – meno kūrinio redukavimas, savotiškas „reverso“ – apsukimo veiksmas, kurio metu išryškinamos pačios būdingiausios to menininko kūrybos visumos

struktūros, o gražinimas (žodis, kilęs nuo sąvokos gražu) – tai tas „antstatas“, kuris meno kūrinyje yra statomas ant struktūrinio pagrindo. Nes juk menas yra grožio kūryba. (Dar galima pastebėti, kad šioji grąžinimo / gražinimo technologija primena dailės kritikos rašymo metodiką, kai rašantysis tekste bando ir pagauti esmę – grąžinti, ir suteikti tam estetizuotą – gražų pavidalą...)

langas

Laukimo būsena Toks jau sutapimas – tai iš tiesų atsitiktinumas – kad šalia Meno terminalo, kaimyninėje salėje, žiūrovai turi galimybę išvysti „gyvus“ vieno iš „terminalinių“ autorių – L.Jusionio darbus. Personalinė kolekcija pavadinta tapybinės serijos Anapus laiko, laukiant, kol tai nutiks vardu. Pirmas dalykas, tęsiant Meno terminalo ir melancholijos temą, reikia pastebėti, jog L.Jusionio tapyba iš tiesų yra melancholiška. Kas tą tapybą daro būtent tokią, tai yra – melancholišką? Žinoma, kad pati forma. L.Jusionio tapymas nėra tipiškas vadinamajai lietuviškai tapybos mokyklai, daugiau pagrįstai gestiškumu ir kartais gana sunkiai artikuliuojamu ekspresyvumu. L.Jusionio tapybinis laukas primena chirurgo operacinę – tai sterili, savo švara net neviltį varanti aplinka. Stebėtojų akys tiesiog priverstos ganytis plačiose tapybinėse prerijose ir ieškoti bent menkiausių detalių, fragmentų ar dalių, už kurių jos galėtų užsikabinti ir susikurti kokią nors suprantamą reikšmę. Būtent tokie yra visokie geometrizuoti pavidalai (atkeliavę iš regimosios – figūratyvinės aplinkos), kurie tas akis veikia ne raminamai, o atvirkščiai – žudančiai. Vėlgi kalbant apie L.Jusionio kūrybą per operacinės metaforos akinius, tai tie smulkūs daikteliai jo tapybinėse lankose asocijuojasi su medicininiais skalpeliais ar net pačiu Okamo skustuvu. Priminsime, kad Okamo skustuvu (Occam’s razor) vadinamas viduramžių vienuolio filosofo-nominalisto Williamo Ockhamo suformuluotas metodologinis principas, aiškinantis, kad teisingiausia yra toji prielaida, kuriai argumentuoti reikia mažiausiai prielaidų. L.Jusionio tapyba iš tiesų yra okamiška – keliais tiksliais pjūviais (išreikštais aštriomis, ryškiomis linijomis) ji ir sukuria tą reiškinį, kuris yra vadinamas L.Jusionio tapyba. Antras dalykas, suteikiantis L.Jusionio tapybai melancholišką pobūdį, yra, žinoma, pati nuotaika. Gal kai kam šio dailininko kūriniai atrodo racionalūs, logiškai apskaičiuoti (okamiški), tačiau, mano kuklia nuomone, L.Jusionio tapybinis tikslas yra emocinė būsena. Panašiai juk ir komponuojant muzikinį kūrinį – koks nors minoras ar mažoras būna koduojami garsinių simbolių bei jų kombinacijų. Pats pavadinimas – Ana-

pus laiko, laukiant, kol tai nutiks taip pat koreliuojasi su absurdo teatro estetika (ir etika) – konkrečiai – Godot vis laukiančiu ir laukiančiu Samueliu Beckettu. Ir toji laukimo reikšmė, tas panirimas į indiferentiško laukimo būklę yra tai, kas būdinga sapniškai, morfėjiškame abejingume plūduriuojančiai L.Jusionio tapybai.

Iškalbinga tyla Dar vienas tuo pačiu laiku, toje pačioje vietoje (KKKC parodų rūmuose) egzistuojantis parodinis vyksmas – tai lietuviškosios fotografijos klasiko A.Budvyčio retrospektyva Iškalbinga tyla. Šis autorius nėra akivaizdžiai įtrauktas į minėtąjį Meno terminalą, tačiau tiek savo fotografijų visuma, tiek atskiromis detalėmis – nuo komponavimo schemų ir pasakojamų temų iki nuotaikų bei atmosferų – A.Budvytis kaip fotografas yra melancholikas. Čia galima samprotauti, kad esama dviejų pagrindinių melancholijos rūšių – naikinančios, destruktyvios, peraugančios į depresiją ir kontempliatyviosmeditacinės, padedančios pagauti daiktų ir viso pasaulio bei gyvenimo esmę. Būtent tokia yra A.Budvyčio melancholija. Šio autoriaus fotografijos yra ramiai, dalykiškai konstatuojančios – o viena veiksmažodžio konstatuoti reikšmių yra „nustatyti neabejotiną buvimą“. Ką gi konstatuoja A.Budvytis? Jis pažymi, kad mus supantys dalykai yra realūs, tikri, kad jie yra tas tikrasis gyvenimas, į kurį verta ir net būtina žiūrėti plačiai atmerktomis akimis. Kokie tie dalykai? Tai mūsų daiktiškoji ir dvasinė kasdienybė (daiktai, augalai, žmonės) bei ją reprezentuojantys reiškiniai – augimas ir plėtimasis, mirimas ir laikinumas, amžinybė ir būtis. Pavartojau gana skambias sąvokas, tačiau savo fotografijomis užfiksuotais vaizdais pats A.Budvytis byloja be galo paprastai, ypač aiškiai ir glaustai. Tereikia tik pagarbiai patylėti ir pažiūrėti (banalu juk sakyti, kad to, ko negalima nusakyti, nereikia ir aptarinėti). Dar tik norėčiau pastebėti ir padiskutuoti dėl vieno dalyko – paprastai A.Budvytis bei jo karta (ar iškiliausi jos reprezentantai) yra apibrėžiami nuobodulio fotografijos estetikos sąvoka. ►

Kaligrafijos kelionė Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus su Klaipėdos dailininkų fondu surengta, uostamiesčio Parodų rūmuose pernai vasarą daugiau nei mėnesį veikusi 5-oji tarptautinė rašto meno ir kaligrafijos paroda šiemet nukeliavo į Vilnių ir kovo 3-iąją buvo atidaryta galerijoje „Arka“. Kristijono Donelaičio 300 metų jubiliejui ir spaudos lietuviškais rašmenimis atgavimo 110-osioms metinėms dedikuotoje parodoje pristatomi 45 menininkai iš Lietuvos ir dar 10 pasaulio šalių: Izraelio, Rumunijos, Baltarusijos, Prancūzijos, Vokietijos, Japonijos, Italijos, Danijos, Pietų Korėjos, Lietuvos. „Kitose erdvėse tų pačių autorių darbai suskambėjo naujais akordais. Pasikeitė ekspozicijos dizainas, atsirado naujų akcentų. Kadangi salės mažesnės, deja, netilpo kai kurių autorių visi darbai. Tačiau ekspozicijos dizaineris Mindaugas Petrulis, kaip visada, paruošė meistrišką, intriguojančią kelionę po rašto meno erdves“, – dalijosi įspūdžiais parodos kuratorė Lidija Kuklienė. Į atidarymą sostinėje susirinko daug šios išskirtinės dailės rūšies gerbėjų, dailininkų, studentų. Apsilankė ir beveik visų Lietuvos kaligrafų mokytojas, neseniai 80-metį šventęs profesorius Albertas Gurskas. Profesorius skatino kūrėjus remtis amžinomis vertybėmis, kurti istorijai, įprasminti Lietuvos kultūrą, remiantis laiko patikrintais autoriais, klasikiniais tekstais. Parodos dalyviai buvo apdovanoti leidinio „Kaligrafijos sąsiuviniai / Calligraphy Notebooks“ naujausiu 10-uoju numeriu, kuriame tilpo ir parodos katalogas. Paroda „Arkoje“ veikė iki kovo 21 d.

▪

Parodos atidarymo akimirka. 29

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Vystančios alyvos ir išganytojo apsireiškimas. 2014.

Mąsto tapyba S.Teitelbaumas. Fausto ir Mefistofelio dialogas celėje. 2006.

◄

Man pačiam nėra priimtinas tas manipuliavimas nuoboduliu. Nes nuobodulys – tai dulkės ir žiovulys, tai būtent – minėtoji depresija ar (nežinau – blogesniu ar geresniu atveju?) snobiškas splinas. Turbūt šiuo ir kitais atvejais apgauna tariamai asketiška plastika (tas monochromas, toji kompozicinė statika). A.Budvyčio fotografijos nėra nei nuobodulio padiktuotos, nei jam atstovaujančios. Galbūt tinkamesni būtų banalumo (nors tai pernelyg suprastina) ar kasdienybės (o tai per daug supapras-

tina...) apibrėžimai. Tiesiog A.Budvytis, it koks budistų vienuolis, prasmę matė net banaliausiuose dalykuose, esmę užčiuopė net kasdieniškiausiuose atsitikimuose. Apie sudėtingus ir didžius dalykus kalbėti paprastai yra Meistro požymis...

Gervės pieva. 2014.

Gelbėkite mūsų sielas. 2010.

Kartais vienas kitą papildantys sutapimai priverčia tikėti sunkiai paaiškinamo, net fatališko determinizmo egzistavimu. Tad melancholijos, kaip Lietuvos meną cementuojančio fenomeno buvimu verčia tikėti net ir ne KKKC Parodų rūmuose, bet šalia jų, kaimynystėje – Baroti galerijoje tą pačią dieną atidaryta S.Teitelbaumo tapybos paroda Gėrio ir blogio sankirta.

langas

Sudomino tekstile Autorinė Zitos Inčirauskienės tekstilės darbų paroda „Rašto ženklai“ / „Rakstu zymes“, pernai gruodžio 17-ąją buvo pristatyta Latgalos kultūros ir istorijos muziejuje Rezeknėje (Latvija), kur veikė, kaip reta, ilgai – iki šių metų vasario 21-osios. Mat buvo pratęsta, nes sulaukė didelio lankytojų susidomėjimo. Dailininkė dėsto Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete, kuris jau ne pirmi metai bendradarbiauja su Latvijos dailės akademijos Latgalos filialo menininkais, rengia bendrus projektus, taip pat užmezgė ryšius ir dalyvauja „Erasmus“ mainų programoje su Rezeknės universitetine mokykla „Auksta skola“. Autorinė prof. Z.Inčirauskienės tekstilės paroda yra tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo tarp šių mokslo įstaigų ir miestų tęsinys. Parodą rėmė Vilniaus dailės akademijos meno, mokslo ir projektinės veiklos fondas. Parodoje buvo eksponuoti per pastaruosius penkerius metus dailininkės sukurti kūriniai ir keletas reikšmingesnių ankstesnės kūrybos darbų. Vienas iš parodos eksponatų – tekstilinė dviejų dalių kompozicija „Mano senelio maniška“ (2014), atrinkta į 5-ąją tarptautinę Rygos tekstilės trienalę „Tradicija ir inovacijos“, kuri Rygoje prasidės šį balandį. „Labai draugiška aplinka, daug akademinio jaunimo, – dalijosi kelionės į Rezeknę įspūdžiais Z.Inčirauskienė. – Nenuostabu, nes Rezeknėje yra dvi aukštosios mokyklos.“

Jūros vartai. 2006.

Pavadinimas išties įpareigojantis ir verčiantis susimąstyti. Iš karto reikia pastebėti, kad S.Teitelbaumas (beje, net amžiumi atitinkantis melancholiko – perkopusio ketvirtojo dešimtmečio ribą, stereotipą) kaip tapytojas nevengia imtis įpareigojančių, net atsakingų ir sunkių temų. Svarbiausia, kad jis tam turi iš kažkur aukščiau duotų gabumų. S.Teitelbaumas yra tapytojas par excellence – jis mato ir mąsto pačia tapyba. Tai sunki visais atžvilgiais tapyba – pirma, joje yra be galo daug dažų – potėpiai ir aliejinių dažų kirminai nukloję drobės paviršių storu, tiesiog neperšaunamu sluoksniu. Antra, S.Teitelbaumo tapyba yra sunki savo „kalbėjimu“ (šiais laikais taip mėgstama naratyvo sąvoka) – tokie pat sunkūs yra Dostojevskio romanai ar Mahlerio muzika. Sunkumo šiuo atveju nereikia suvokti tiesmukai ir tiesiogiai – tiesiog S.Teitelbaumas, tapydamas klasikinius peizažus ar natiurmortus (regėtųsi – ką dar galima išgauti iš tų tradicinių žanrų?), samprotauja apie nelengvus gyvenimo prasmės dalykus, kurie, neretai būdami slegiamai įpareigojantys, propedeutiškai orientuoja į jausmų ugdymą bei po juo slypintį katarsį. Galbūt surašiau čia viską labai įmantriai, tačiau tenoriu pastebėti, jog tapyda-

▪

Laikina ir amžina. 2014.

mas S.Teitelbaumas iš tiesų vaikšto ties gėrio ir blogio sankirtomis ir bando užčiuopti jų kontūrus. Visa tai daroma labai paprastai – gėris gramzdinamas šviesiose spalvose, o blogis tūno tamsiuose atspalviuose. Visoje šioje kombinacijoje gimsta specifinis „teitelbaumiškas“ koloritas – lyg brangakmeniai žėruojantis ar pulsuojantis it koks gyvas margaspalvis paukštis. Belieka tik pastebėti, kad būtent ant tos plonos gėrio ir blogio ribos ir formuojasi melancholija bei kitos apvalančios būsenos...

Parodos autorė Z.Inčirauskienė (kairėje) per vernisažą Rezeknėje. 31

KITU KAMpU

Lazda – daiktas pavojingas,

Skaitydama Juozo Šikšnelio jubiliejinės parodos „Nuo gimtadienio iki gimimo dienos“ Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekoje (gaila, baigėsi kovo pradžioje) anotaciją, negalėjau atsistebėti – kaip čia vienam žmogui tiek daug visko duota.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Už jo parašytų knygų kaugės (apysakos, pjesės, novelės, detektyvai) jau ir pasislėpti galima, biblioteka, jo išradingai vadovaujama, klesti, liežuvis gerai pakabintas, ką nori užkalbės, ir lyg to dar neužtektų – turėdamas tik vieną ranką, sukūrė daugybę akmens ir medžio skulptūrų, kurios atsirado nežinia iš kur laiko pagavus. Taigi prozininkas, dramaturgas, skulptorius.

Skulptūras iš akmens ir medžio Juozas kuria nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio. Kiek jų iš viso buvo, gal ir pats nebegalėtų pasakyti. „Išsivaikščiojo“ jo kūriniai po Lietuvos kapinaites, sodybas, iškeliavo į Vokietiją, JAV, Rusiją ir Lenkiją, gal dar kur kitur, buvo eksponuoti 20-yje parodų. Pasak autoriaus, „kūrybos džiaugsmas – ne baigtas darbas, o procesas, pamažu lukštenant formą“. Žvalgantis parodoje, tas procesas gerai matomas. Dalis akmens skulptūrų buvo pristatyta nuotraukose, kelios – gyvai. Jose išsaugotas laukų akmens

J.Šikšnelio skulptūros parodoje „Nuo gimtadienio iki gimimo dienos“, vasario 9 – kovo 6 dienomis veikusioje Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės b 32

KITU KAMpU

rašytojo rankoje – dvigubai riedulio aptakumas, paryškinant tai, kas jau buvo jame mįslingai užslėpta. Gebėjimu atskleisti, kas glūdi medžio, akmens prigimtyje, kūrybiškumu Juozo darbai išsiskiria iš daugybės „pašauktųjų“ gausių bandymų kurti laisvalaikiu, tokių populiarių mūsų laikais. Smagu žiūrėti, kas iš nedailios, kitas pasakytų – defektuotos medžio pliauskos išlukštenama. Visi prigimtiniai medžio gumbai, nelygumai atrodo ir buvo tam, kad juos kažkas pamatytų kitomis akimis. „Mano mokytoja – gamta, išauginusi medžius, suformavusi akmenis. Stebiu juos, ieškau mokytojos užuominų į formą, ilgainiui aptinku, nuskobiu, kas nereikalinga, o tai atlikus lieka darbeliai, kuriuos nenoriai vadinu skulptūromis, palikdamas tą pavadinimą žmonėms, baigusiems mokslus, turintiems diplomus arba bent amatą“, – dėstė Juozas. Šioje citatoje yra keli svarbūs, kūrybos procesą atskleidžiantys žodžiai: „stebiu“, „ieškau“, „ilgainiui aptinku“. Tarp jų telpa daugybė dalykų ir ilgi laiko tarpsniai. Kad aptiktum, turi turėti gebėjimą matyti. Kuo daugiau žinai apie meną iš knygų, gyvų pavyzdžių, tuo sunkiau atsiriboti nuo jau esamo, žinomo, tuo didesnius reikalavimus keli sau. Šiuo atveju labai svarbu, kiek intuityvaus prado turi pats kūrėjas.

bibliotekos galerijoje „13L“.

Būtent natūrali pajauta suteikia medžio skulptūroms plastikos ir prasmės vienovę, o charakterio savybės – sveiko grotesko, nebijojimo sodriai pasišaipyti iš personažų, taigi ir iš savęs. Kas gi auga mediniam žmogeliui ant nugaros – angelo sparneliai ar nuodėmių kupra? Ko gėdijasi medinukė – prigimties ar pašalinių žvilgsnių? Įvairiai elgiamasi su medžio paviršiumi. Vienur jis lygus, glotnus, kitur palikti nuskilimo, šerpetų likučiai. Dažnai paviršius įgauna „mirguliuojančią“ faktūrą, beveik vienodus įrankio ženklus, kurie savotiškai pakeičia medžiagiškąjį paviršių ir liudija laikinumą, kitimą, nykimą. Pasak Juozo, „medinės skulptūros aižės, trūnys ir galop virs plėnimis. Nykstant kūrinio fiziniam būviui, ore skaidosi dvasinė jo išraiška“. Ekspozicija buvo užbaigta atrodytų nerimta lazdų dalimi. Lygias glotnias lazdas, kurių geroka kolekcija buvo suklota parodoje, norėjosi imti į ranką, pajusti medžio paviršių, išbandyti, ar tiktų kokia tada, kada jau prireiks. Tikiu, kad tiktų. Jos šmaikščiai išraiškingos natūraliu šakotumu, kreivais kotais, lakoniškos, kaip apeiginiai atributai iš Šventosios archeologinių kasinėjimų. Išeinant iš parodos beliko patvirtinti, kad gamta visada yra gera mokytoja, o Juozas – gabus jos mokinys.

Vytauto Liaudanskio nuotr. 33

GINTARO LAŠAI

Kai nebėra barikadų Žydrūnas Drungilas. Kita stotelė. Humoreskos. Gelmės, Vilnius, 2014. 112 p. Dainius VANAGAS

Nors klimato atšilimas, tvirtina mokslininkai, yra akivaizdus, tačiau Vakarų pasaulis, atrodo, tendencingai vėsta. Ir nesvarbu, kokią sąvoką pasirinktume – tolerancija, pakantumas, abejingumas, sumišimas, politinis korektiškumas, pasitikėjimo savimi stygius, prasmės stokos pojūtis, – bet kurio iš šių simptomų atveju darbinė žmogaus sąmonės temperatūra krinta, o jo būtis darosi žymiai aptakesnė, lankstesnė, atspari niuansuotoms reikšminėms sistemoms. Tai, žinoma, sukuria stiprų fiktyvios ar faktinės laisvės, taip pat ir begalinės įvairovės įspūdį. Kita vertus, sumažėjusi trintis tarp žmonių, individualių visatų daugėjimas bet kokią vertės nuorodą palieka slidinėti ant ledo. Sociologas Zygmuntas Baumanas neseniai į lietuvių kalbą išverstoje knygoje „Kultūra takiojoje modernybėje“ glaustai apibendrina pastarųjų metų nuotaikas: „Kai kalbama apie meną, retai girdimas anksčiau taip paplitęs šventuoliškas ir garbinantis tonas. Niekas nebesimuša. Nebestatomos barikados. Nebeblyksi peiliai. Jei užeina kalba apie vieno meno pranašumą prieš kitą, visa tai išsakoma be aistros ir entuziazmo, o smerkiantys žvilgsniai ir viešas pažeminimas yra retesni nei bet kada anksčiau (p. 23)“. Jei man patinka – puiku. Jei nepatinka – patiks kažkam kitam: tegu džiaugiasi. Tie, kurie atstovauja skirtingoms verčių sistemoms, nebesusitinka jokioje kultūrinėje akistatoje. Jie nebesistengia įrodyti savo pranašumo – nebemėto pirštinių, nebešaukia į dvikovą. Kiekvienas skonis, kiekviena apraiška turi savo funkcionavimo zoną, kurios tarpusavyje liečiasi tik tiek, kiek būtina, t. y. nesiliečia. Tai bauginanti ir tuo kartu stulbinamai patraukli kultūros vystymosi kryptis. Vis dėlto kartais įtaigūs literatūriniai vaizdiniai yra turiningesni už teorinius svarstymus. Knygynų lentynose debiutuojantis, tačiau kultūriniuose vandenyse jau daugybę 34

metų plaukiojantis Žydrūnas Drungilas primena kaleidoskopą, žaidžiantį begaliniu vaizdų, įspūdžių, nuotaikų, įvykių, spalvų kismu. „Kita stotelė“, prisidengdama humoreskų žanru, yra groteskiškas socialinis šaržas. Šiuose trumposios prozos kūriniuose aprašomas atvėsęs, nudusęs, nemotyvuotas pasaulis, grindžiamas inercija, savitikslėmis funkcijomis ir tuščiais, nuo simbolinių verčių apvalytais ritualais. Humoreskų personažai yra išstumti iš bet kokios teleologijos orbitos: jie yra tam, kad būtų, kad užpildytų tekantį laiką, o jų veiklą galima apibūdinti kaip atsitiktinumų grandines – judesius dėl judesio. Kaip tai atrodo? Humoreskoje pavadinimu „Iš „Žmonių veiklos“, arba Jie vaikšto tarp mūsų“ skaitytojas turi progą susipažinti su mįslinga garso juosta, kurioje – dar mįslingesnis nežinia ko pokalbis su nežinia kuo. Pirmasis interviu – su bėgspiriu (taip taip, bėgspiriu). – Bent 5 metrus jūs žole ant kelių čiuožėte į viršų iškėlęs rankas. Paskui prie jūsų puolė tokiais pat drabužiais vilkintys žmonės (grupės nariai) ir vienas po kito sušoko ant jūsų, visiškai jus užguldami. Kaip jautėtės? Ar didelis buvo spaudimas? – Jausmas čiuožti sodria, iš apačios šildoma žole buvo nuostabus. Tik čiuožiau žymiai toliau, nei jūs teigiate, – kokius 10 metrų. Kelius esu apsivyniojęs specialia medžiaga, kuri apsaugo nuo purvo ir vabzdžių įkandimų, o kartais – nuo spyrių ir kitų traumų [...] – Jūs gana žvitriai išsisukote nuo priešingos grupės atstovų. Mačiau, kaip bėgote bėgote, bėgote bėgote, išvengėte vieno, paskui kito žmogaus žaliais drabužiais, metėtės į kairę, trumpam pasislėpėte už savo grupės nario, o tada iš visų jėgų spyrėte į kamuolį. Kamuolys tiesiu taikymu nuskriejo į tinklo kampą. Kaip užteko jėgų prasibrauti pro šitiek kliūčių? – Buvo labai sunku, nes tvieskia ryškios šviesos, o dar riaumoja tie, kur sėdi aukštai ir įsikrauna geltonu skysčiu, jie maskatuoja skudurais ir gąsdina, šonuose – vis sukasi ir žybsi užrašai – visi stengiasi nukreipti

dėmesį. O priešingos grupės žmonės [...] nepaprastai gudrūs ir judrūs, nes pripuola tada, kai visiškai to nesitiki, ir naudoja kojas bei alkūnes, to yra išmokyti ne ką prasčiau nei mes. O pataikiau todėl, kad skiriu tam daug laiko, išmokau gana aukštai iškelti koją ir pašokti. Sąlygos sudarytos geros, kamuolys visada pripūstas, o žolė, kaip minėjau, šildoma (p. 55–56). Lygiai tokia pačia nuasmeninta, nuaistrinta, nuprasminta, nutuštinta maniera kalbama ne tik apie futbolą, bet ir apie kasdienes praktikas, žmonių santykius, mąstymo logiką, virtualias patirtis, energijos ir įkvėpimo blyksnius. Autorius su didžiuliu užsidegimu – kartais netgi perdėm tiesmukai – tikrina savo įsivaizduojamo pasaulio ribas, veda jį prie absurdiškumo skardžio ir laukia – šoks ar nešoks. Ž.Drungilo tekstai neišsiskiria specifine stilistika, žodynu ar kompozicija. Atrodo, kad jie parašyti pagal socialinių tinklų nuotaikas ir madas – gaivu, staigu, netikėta, „kabina“, paprasta, trumpa. Vienas du. Brūkšt. Jokio įpareigojimo, jokio pretenzingumo – galima atsiminti ilgam arba pamiršti akimirksniu. Šios humoreskos, gal kiek ironiškai, tačiau lengvai įsilieja į bet kokį informacijos srautą – pritampa visur, kur tik padedi, nes iš esmės nurodo į tokią reikšmių sistemą, kuri neturi baigtinio ideologinio pavidalo. Būtent tokiomis sąlygomis triumfuoja vaizduotė. Įvairios sąvokos, reiškiniai ir objektai tarsi kamuoliukai sukasi loterijos mašinoje – kas iškrenta, tą Ž.Drungilas suporuoja. O iš šios poros gimsta keisčiausi minčių ir vaizdinių mutantai – patrauklūs/ atgrasūs, tikėtini/neįmanomi, įdomūs/ nuobodūs. Tekstai, patekę į rinktinę „Kita stotelė“, nėra vienalyčiai – kaip ir visi vaizduotės vaisiai: vieni silpnesni, kiti stipresni. Vienus norisi pratęsti, kitus – kuo greičiau užmiršti. Štai pabandykite įsivaizduoti, kas vyksta šiame tekste: Šiandien atėjo laiškas. Iš pažiūros – oficialus, praplėšus voką, pasipylė sveikinimai. Laiške rašoma: „Sveikiname pasiekus antrąjį lygį!

GINTARO LAŠAi

Antanas STANEVIČIUS

Nemėžki sekmadienį mėšlo

Kapuose Vis daugiau Kaip ant lauko. Vis daugiau lentomis Žegnotų Langų.

Lietuvi! Nemėžki Sekmadienį mėšlo, Penktadienį Nešveisk mėsos!

Vieversiai kyla Į savo mišias. Nemėžki Sekmadienį mėšlo, Lietuvi!

Atlaikei: Naktimis – miškiniai, Dienomis – skrebai. Nušaus, Išveš.

Pagaliau! Dabar jūsų tuneliai bus ilgesni, o labirintai – klaidesni. Duobės laukia kur kas gilesnės, o skardžiai – statesni. Rinksite dolerius, žvaigždes ir deimantus, bet turėsite saugotis spygliuotųjų ir žnypliuotųjų baisūnų. Į užrakintus kambarius pateksite surinkęs tam tikrą kiekį dolerių, žvaigždžių ir deimantų [...] Iš ten galėsite pasiimti kardą arba šautuvą. Turėsite tris gyvybes. Pabaigoje, kaip visada, laukia fejerverkai“ („Antras lygis“, p. 37). Adresatas nedelsdamas atrašo į šį laišką, teigdamas, kad jam labai patikę pirmajame lygyje ir kad ilgesni tuneliai ir klaidesni labirintai jam varo šiurpą – tad gal galima gauti daugiau atviros erdvės? „Daugiau erdvės – aštuntajame lygyje. Teks paplušėti“, – ateina atsakymas. Kaip manote – kam adresuotas šis laiškas: jums, kompiuterinio žaidimo žaidėjui ar... kompiuterinio žaidimo personažui? Sakyti, kad „Kita stotelė“ yra vertinga knyga, prieštarautų šio kūrinio steigiamai verčių sistemai, o drauge ir abejingai, kartais tiesiog negyvai šių humoreskų nuotaikai. Sakyti, kad tai – prasta knyga, būtų prastas pasirinkimas. „Kita stotelė“ – išraiškinga socialinio vakuumo iliustracija.

Septynios dienos, Septynios naktys Darbo Bedugnio Kaip pragaro. Dabar Giedoriai prie motinos karsto Gieda nedarniai – Kaip pirmąsyk Pasigėrę vaikai.

Rašytojų šypsenos Jei laikas, sako, yra pinigai, Tai laiko turime daugiau kaip pinigų, – Nusišypsojo Mezginaitė – Teisi ir graži kaip gyvenimas. Vis kalbate apie Egiptą ir atostogas, Ar jau ilsėjotės, o kur keliausite? Nereikia taip dirbti, kad atostogų reikėtų, – Nusišypsojo tobulas Černiauskas. Kapinaites plaunantis Lėvuo, Esate sauja kruvino molio, Gobėk sugobta katekizmų antikvom, – Braziūnas niekad nesišypso. ►

Antano Stanevičiaus nuotr. 35

GINTARO LAŠAI

◄

Reklama Mano meilė. Ji stovėjo nuoga Su Husqvarna. Krūtų speneliai – Kontrastas Pjūklo dantim. Nors Ir jie Aštrūs. Akyse – ryžtas Bet kam. Gal ir man. *** iš mėlyno ledo balos juodalksnis gėrė saulėlydį kvepėjo brinkstantys kačiukai tavo lūpos nuožmiai raudonos 36

tylėjo ir laukė bus tik pusė nuodėmės jei pabučiuosiu *** Ilgėjančių dienų tamsa. Baisiųjų pranašysčių mėnuo Tariamuos rugiuos, Bet prie tikros bedugnės. Tylėjo Dievas. Angelas – matyt, miegojo. Ar šaipės, ar linkėjo laimės Į balių išsipuošus pilnatis.

O gal ji susimąstė apie ėjimo prasmę, Ne vien ėjimo, bet gyvenimo? Kur tie mokslininkai, Kurie išmatuotų juodos katės Smegenų virpesius, mintis Rūpesčius, abejones? Kokie mokslininkai ir kokie aparatai Išmatuos juodą katę – Net žmogaus jie neištiria, Nors kalba jis ir gali pasakyti, Ko norėtų – alaus, cigaretės, Degtinės, prezidentės, Pogulio, žvejybos ar mergos, Ar kaimui ES paramos.

Katė kryžkelėje

Reitingai, rinkimai nesutampa. Dažniausiai elgias atvirkščiai. Kryžkelėj nemato ir nemąsto. Pakelėse avarijų laužai.

Juoda katė Grįstos gatvės vidury grįžčiojo – Ir jai kyla abejonių: Ar išvis reikėjo eiti?

Žmogus. Nebežinodamas ko griebtis, Sodinas katę ant krūtinės – Tenuima ji stresą.

Ar grįžti? Ar vis dėlto eiti?

Katė pusiaukelėj grįžčioja.

GINTARO LAŠAI

*** jis nieko o nieko nebijojo tik bijojo aukščio jis nieko nebijojo tik bijojo mirties jis nieko nebijojo tik bijojo saugumo komjaunimo partijos profsąjungos jis nieko nebijojo tik bijojo mažos moters kaip dramblys pelės savo straubly mažytė moteris buvo agresyvi nenulaikoma nepaimama mylima ją sapnavo kasnakt prakaitavo kartą net ejakuliavo ji prakeiktoji neprisileido ir nepaleido

pamažu jis nustojo bijoti aukščio mirties saugumo komjaunimo partijos profsąjungos jos tos mažos moters kartais prisimindamas baimę

*** Kaip išgyventi Be viskio ir bliuzo Be dūmo ir alaus Be Brazausko Landsbergio kaltumo Bet išgyventi galima Tai sunkesnis gyvenimas Bet ir sunkesnis Yra gyvenimas

***

Žemė, be abejo, Yra plokščia.

Mylėjo jis nuožmiai – Iki galvos skausmų.

Saulė, žinoma, Sukas apie Žemę.

Tikėjo jis aklai – Iki asfalto juodo.

Visata jokiu būdu ne beribė, O ganėtinai ribota. Nebuvo jokio Didžiojo Sprogimo: Negali iš nieko taip smarkiai plėstis.

Jis rašė Iš visų jėgų.

Nesileiskime klaidinami! Nepasiduokime iliuzijoms

Redaktorė Kikeno.

Epitafija Kiti naktigoniai, arkliavagiai, poetai Nuraškė tau priklausančias žvaigždes.

Antano Stanevičiaus nuotr. 37

GINTARO LAŠAI

Vieno vertimo isto

Interviu su savimi arba su savo beveik 26 metų laikot Jeronimas BRAZAITIS

(Pabaiga. Pradžia – DURYS, 2015 vasaris, Nr. 2(14) Be abejo, skaitytojai jau suprato. Pirmojoje dalyje atsakiau į klausimus, kuriuos įvairiais laikotarpiais uždavė Kauno džoisininkai (= Joyce’o [MENO] gerbėjai). Tiesa, Vilniuje (iš dviejų literatūros vyrų, gimusių atitinkamai Šiauliuose ir Klaipėdoje) taip pat išgirdau porą įdomių: pirmas – „Ar tikrai jis bučiavo jos užpakalio melionus?“ Antras – „Juk žinai tą Joyce’o pramonę?“ Į abu atsakiau Taip (Moli žodžiu), tik pagalvojau, kad reikėtų žinoti, kiek per savo tebesitęsiantį iki šios akimirkos (ir, suprantama, niekada nesibaigsiantį) GYVENIMĄ sulaukė ULISAS leidimų. Gal greitai rasiu. Bet geriau tegul suranda studentai, diplominių darbų iš Joyce’o KŪRYBOS rašytojai. Ne mano reikalas skaičiuoti, kiek tokių darbų parašyta per 24 Nepriklausomos Lietuvos metus. Bet jeigu nebuvo 2012 m., kai visas pažangus LITERATŪROS PASAULIS minėjo JAMESO JOYCE’O 130 metų sukaktį ir ULISO 90-metį... Net sunku pagalvoti, juolab – įsivaizduoti, kad galėjo taip nutikti. (Gal nusiųsti laiškąpaklausimą į kelias aukštąsias Lietuvos mokyklas?.. Iki KŪRINIO 100-mečio – tik 7 (septyneri!) metai.) Lyg ir uždaviau du nenumeruotus klausimus, bet tikrai „mano reikalo“, nes Joyce’o KŪRYBA labai lavina INTELEKTĄ. Ir tokių, pasirodo, reikia. Atsakys laikas, vienaip ar kitaip. O į vieną klausimą – VII. Ar galima viename straipsnyje (ar net knygoje!) parašyti viską apie ULISĄ? – teks duoti garbingą Ats. Ne. Labai platų straipsnį airių nacionalinės šventės, kuri vadinama Bloomsday – Bliumo (arba: Žydėjimo) diena – proga 2004 38

m. birželio 11 d. numeryje išspausdino Literatūra ir menas. Šventė pradėta švęsti 1925-aisiais, praėjus tik trejiems metams nuo ULISO išleidimo. Kiekvienais metais birželio 16 d. iš pat ryto šventės dalyviai pradeda keliauti visais – pagrindinių ir antraeilių veikėjų – maršrutais: užeina visur, kur anie buvo. Kartą, pasakodamas apie ULISĄ Vytauto Didžiojo universiteto studentams, juokavau, kad galbūt tą dieną visiems vyrams privalu – kaip darė misteris Leopoldas Bliumas – užeiti į viešnamį, o jų žmonoms – likti namuose: iš pradžių, apie 4 val. po pietų, „impresarijai“ ateis ir vyks repeticijos... lovoje, o paskui toje pačioje lovoje jos savo vyrų lauks, kaip padarė Moli, kurios mintyse vis atsirasdavo Poldis, Riksidiksidoldis, Don Migelis de la Flora ir dar kitais vardais vadinamas jos vyras, kurio ji neatiduos niekam – net į kompaniją „tiems medikams išves jį iš kelio pradės įsivaizduoti kad vėl yra jaunas...“. Minėto straipsnio įdomybė, kad jis pasiekė skaitytojus neredaguotas, taigi liko tas mano „įterpimų“ stilius, tačiau ir kelios klaidelės. Todėl visada atsiras patikslinimų norintiems „dar kažko“ (įžvalgių skaitytojų siekis, ir juos reikia gerbti bei vertinti, o svarbiausia – jais pasitikėti: versti be nukrypimų-paaiškinimų tekste; komentarai – visai kas kita). Kiek kartų teko keiktis girdint tokius niekus, kaip „išmokusių“ literatūrą, atseit, apgailestavimą, kad „mūsų skaitytojas dar nepribrendęs“. Tai brandinkit, kiek galit, ir stenkitės dar kompensuoti, ko iki jūsų tokie patys „žinovai“ nepadarė – nelaukit! (Savaime suprantama, taip jie teisina savo bergždžius – ULISO atveju net 9 (devynis!) su trupučiu – dešimtmečius.) Manau, jog dabar galiu (iš pareigos gimusio noro neslopinsiu) perbėgti žvilgsniu per tą Bloomsday straipsnį: 5 psl., PIRMOJI SKILTIS A. DECLANO KIBERDO pirma atsiųsta knyga vadinasi Irish Classics. Gavau ją,

kaip jis parašė, už „valuable corrections“ – „vertingus pataisymus“, nors iš 32-iejų tik 8 buvo prasminiai, likusieji 24 – spaudos klaidos – misprints. Dedikacijoje buvau pavadintas Joycean conscience, ir dabar skaitytojai žinos, kad tie nukrypimai šiame straipsnyje arba žymiai daugiau komentarų meno žurnalų ir savaitraščių variante – tai ne smulkmeniškumas, o džoisinė (arba: Joyce’o gerbėjo) sąžinė. B. „...teko net „bylą užvesti“ (dėl to, jog nežinojau, kas jis) W.Wetherupui, Johno S.Joyce’o, rašytojo tėvo, bendradarbiui. C. „...legendinėje užrašų knygelėje“. Tikrai taip parašiau – matyt, dar nebuvau išgirdęs tos ribotai skurdžios reklamos per TV, beveik visas muzikines grupes vadinančios „legendinėmis“, nors, pagal RICHARDĄ ELLMANNĄ, „Joyce’as nešiojosi piniginėje ir kišenėse tuzinus mažų popieriaus lapelių, kad galėtų tuoj pat užsirašyti trumpas pastabas.“ D. Fanatiški taisytojai, ULISO corrected text trijulė, gavo 300 tūkst. JAV dolerių. Neskaičiuoju kitų pinigų, bet jeigu vėliau Johno Kiddo pastangomis (kovojo 11 metų! – sveikinu ir jam labai dėkoju) Pasaulinė leidėjų asociacija galų gale pareiškė, kad „ateity reikėtų laikyti pagrindiniais ankstesnius leidimus“, tai... Išvada aiški, nes J.Kiddas įrodė, jog „jie patys 2 000 kartų pamynė po kojomis tai, ką parašė Joyce’as“. Jų darbą būtų galima pavadinti 5 000 beviltiškų pastangų (tiek jie priskaičiavo „klaidų“ – patys suvokiate, kokios jos). ANTROJI SKILTIS E. Taip, 2004 m. buvo švenčiama 80-oji Bloomsday, taigi 2015-aisiais vyks 91-oji šventė. Pirmoji ULISO leidėja Sylvia Beach išleido šią knygą savo leidykloje Shakespeare & Co Paryžiuje. Anglakalbiuose kraštuose oficialios instancijos ją sutiko priešiškai: a) JAV KNYGA išleista tik 1934 metais po Uliso gynėjų (Morriso L. Ernsto su

GINTARO LAŠAI

orija (2)

tarpio atmintimi

pagalbininkais) pergalės teisme 1933 metų gruodžio 6 dieną; b) Tik 1936 metais Kopenhagoje, skaitydamas korektūrą angliškajam leidimui, kuris turėjo pasirodyti spalio 3 dieną, Joyce’as galėjo pasakyti: „Dabar karas tarp manęs ir Anglijos baigėsi, ir aš esu nugalėtojas“. Tų dviejų „didžiųjų“ valstybių elgesį straipsnyje pavadinau „meno šmeižtu“ ir „literatūriniu genocidu“, klausdamas, ar joms kada nors buvo iškelta teismo byla. F. „Leopoldui Bliumui Joyce’as suteikė ne tik HOMERO Odisėjo (romėniškai Uliso), bet ir DANTĖS Uliso savybių, ypač išryškindamas pastarojo žinių troškimą bei norą kuo geriau pažinti gyvenimą (plg. DANTĖ Pragaras, giesmė XXVI, 93–99 eil.).“ G. 18-ajame skyriuje Penelopė yra 8 žodžių srauto bangos, atsikvėpimų – 7. TREČIOJI SKILTIS H.Bliumo senelis atkeliavo į Britų salas iš Vengrijos. „Ši šalis Joyce’ui buvo „reikalinga“, kadangi ji sėkmingai pritaikė pilietinio nepaklusnumo taktiką, kad išeitų iš Austrijos-Vengrijos imperijos; tokios taktikos reikia laikytis ir Airijai“; ją Bliumas pasiūlė Griffithui, vienam iš Vadų...“ I. Taip, prancūzai dirbo trise („vertė Auguste Morel, padėjo Stiuart Gilbert, tikrino, bendradarbiaudamas su autoriumi, Valery Larbaud“), tačiau netiksliai parašiau („... nepasikonsultavę su autoriumi...“) apie vokišką vertimą: jų vertėjas Georg Goyert rašė Joyce’ui ir gavo prašomų paaiškinimų. J. „... greičiausiai ir geriausiai jį (ULISĄ) pajautė ne „tikri“ specialistai – artimiausiai su juo susidraugavo techninių specialybių atstovai.“ K. „(O Airijos rašytojų išsivadavimo iš Joyce’o komplekso teko laukti beveik iki XX a. galo: vienas pirmųjų – Roddy Doyle, 1993 metais laimėjęs The Man Booker Prize for Fiction).“ Plg. faktą, kad ULISO savo leidyklai (žr. toliau, kur kalbu apie sutarties ULISUI

J.Joyce’as 1918 m. Ciurichas.

pasirašymą) labai norėjo mūsų rašytojas Vytautas Girdzijauskas – stiprus žmogus, AČIŪ jam! L. „... pirmasis (1923, ir dar teigiamas (!) – tais laikais retenybė) – ištikimo Joyce’o MENO šalininko T. S. Elioto straipsnis „Ulysses“, Order and Myth – Ulisas: tvarka ir mitas.“ (Jį išvertė Kornelijus Platelis, kaip įvadinį straipsnį prie mano išversto 8-ojo skyriaus Lestrigonai, išspausdinto ATODANGOS-91.) KETVIRTOJI SKILTIS M. „Realybės vizija knygoje labai tiksli: ir rimta, ir komiška, tačiau jokiu būdu – ne tragiška ir ne formali. Ji parodo žmogui

C.Ruf nuotr.

kelią, padeda apsispręsti, išveda skaitytoją į neįsivaizduojamas eilinei literatūrai erdves.“ 23 psl., PIRMOJI SKILTIS N. Herojų mintyse ir prisiminimuose, kurie yra labai platūs, veiksmas vyksta nuo priešistorinių laikų („Jų senovė, abi buvo mokomos Šiharo dykumoje, praėjus 242 metams po Tvano, dvasinėje seminarijoje, įsteigtoje Fenijo Farseigo, Nojaus palikuonio, Izraelio pirmtako bei Heberio ir Heremono, Airijos pirmtakų, prosenelio...“) iki aprašomos dienos ir nusidriekia toli į ateitį, į Rašytojo mylimą Airiją, ir visą Žemės planetą – net išsiverždamas į Kosmosą!“ Citata skliaustuose – apie airių ir hebrajų kalbas. ► 39

GINTARO LAŠAI

J.Joyce’as – Brancusi 1929 m. piešinyje. ◄ O. „Ulisas neturi precedento visoje kultūros raidoje, nes viename kūrinyje buvo pradėta ir iki tobulumo išplėtota nauja meno rūšis“, – rašė lenkiško „Ulisseso“ įžangoje jį išvertęs M.Słomczyńskis...“ (Nepamirštami atskirų frazių perteikimo tikrinimai – kur tik pasitaikė proga, – iš viso 7 (septynių) kalbų ULISO vertimuose.) P. „Knyga yra „optimistinis gyvenimo, koks jis yra, suvokimas, linksma dvasinė pramoga, įtemptas tragiškas vaizdavimas, beveik mitinė abstrakcija“ – tai S. L. GOLDBERGO formuluotė, viena iš penkių, dažniausiai taikomų ULISUI.“ R. „Turime tokią knygą, apie kurią Joyce’as pasakė savo tetai: „Jeigu jo [Uliso – past. mano] nedera skaityti, tai reiškia, kad nedera ir gyventi.“ S. „Korespondentas: „Ką jūs veikėte per Didįjį karą, misteri Joyce’ai?“ J.Joyce’as: „Aš rašiau Ulisą. O ką veikėte jūs?“ * Norėjau prisiminti tą straipsnį... Tyrinėjant Joyce’o MENĄ, tai labai naudinga, kadangi niekas nėra visaatmintis. Rašytojo amžininkai prisimena jį tokį: stovi palinkęs pirmyn Dublino aludėje, galva pakreipta į šoną – klauso; lūpose – daugiareikšmė šypsenėlė (pasiskirkit jausmą kiekvienas sau – kokį norit), vienoje rankoje visą laiką „prie jo“ pluoštas lapelių, kitoj – paruošta darbui rašymo priemonė. Net galingos atminties Joyce’as užsirašinėjo! (Taigi ir „kultūros veikėjams“ galiu at40

kirsti: „Žodis „pamiršau“ – ne pasiteisinimas!“) Ir tas nė akimirkai nenutraukiamas darbas (kartą rašytojas „su pasididžiavimu paskelbė Myronui Nuttingui, jog nepanaudotos pastabos [Ulisui] svėrė dvylika kilogramų“) davė mūsų PASAULIUI tokį KŪRINĮ, kuris spindi tamsoje, ir tamsa jo nenugalėjo (plg. Jn 1, 5). ULISAS šviečia kaip ŠVENTOJO RAŠTO šviesa, toje KNYGOJE užrašyti intelektinės religijos tomai. Galime ramiai atsikvėpti valandėlei (tiktai: žiūr. toliau mano planus), susitikdami su kitomis LITERATŪROS knygomis, tačiau dabar jausdami, jog 1998 metais mano užrašyta (LOGOS 13/14) aksioma, kad ULISO turėjimas ar neturėjimas šiuolaikiniame literatūros pasaulyje nusako tautos KULTŪROS lygį, yra teisinga. Tik per daug nenusiraminkime. Yra darbų – net Joyce’o sukurtų! Vienos jo didelės KNYGOS Lietuvai neužtenka. Apsakymų rinkinį Dubliners – Dubliniečiai – ir romaną A Portrait of the Artist as a Young Man – Menininko jaunų dienų portretas – yra išvertęs ir, tikiuosi, dar šiame dešimtmetyje norės pateikti jų patobulintus variantus Povilas Gasiulis. Su gerbiamu Joyce’o gerbėju dar asmeniškai nesusipažinome, bet mūsų neakivaizdinė pažintis YPATINGA: kai tik KRANTAI 1989 m. rugpjūčio–rugsėjo numeryje išspausdino mano verstą 11-ąjį ULISO skyrių Sirenos, gavau P.Gasiulio laišką (adresą buvau nurodęs savo vertimų laikraštėlyje PASAULIS), kuriame jis, vienintelis iš Lietuvos vertėjų, pasveikino su tokia PRADŽIA. Nepamirštamas draugiškumas! Dabar seku jo darbus ir mintyse sveikinu su pergalėmis, o tada nusiunčiau jam atšviestus pusės ULISO komentarus, dviejų autorių / knygų. (Vieną iš jų buvo man paskolinęs Dovydas Judelevičius.) Tačiau koks dar yra romanas! Jeigu kas nors iš turinčiųjų anglų k. specialisto diplomą jaučia nuoskaudą dėl to, kad nespėjo pradėti, kad jiems nepasiūlė tokios sutarties (aš savo su LRS leidykla – dir. V.Akelis, vyr. red. V.Girdzijauskas – pasirašiau tik 2001 m., 15 metų dirbau „iš idėjos“), pakluskite anos knygos kvietimui. Bet prašau kantrybės (aš kantrus buvau ir esu), pavadinimą sužinosite, prižadu. * O dabar – ko manęs klausia šiuo sąlyginai ramiu laikotarpiu: 11. Tai tikrai tu dabar skaitai ANTRĄJĄ KNYGĄ?

Ats. Taip, tačiau tik komentarus – jų dabar reikia. Lyginu mūsų su Sauliumi Repečka parašytus (jei aš gilinausi į knygas – 25, prisimenat? – Saulius eksploatavo elektroninius – JORGO BERGERIO parengtus net 13-os autorių! – mano jis tikrai gabiai sutrumpino), su neužleidžiančiais savo vietos ant mano darbo stalo, visada atverstais GIFFORDO ir DECLANO KIBERDO. Persistengimų nerandu, nors papildymų kituose lietuviškuose leidimuose būtų (kiekviename – tokia ULISO tyrinėjimo sąlyga). Mūsų komentarai gali žaisti vienoj komandoj – ir startiniame penkete – su minėtais angliškais. Nežinau net dviejų šiuolaikinių (nuo 1988 metų) vertimų su komentarais (o tik tokie dabar „užskaitomi“), „nelendu į kompą“ – žinau aš tą techniką ir jos pažangą – palieku tą darbelį studentams. Tegul randa kokių kalbų vertimai iki 2010 metų yra išleisti su komentarais ir sulygina juos. (Rašiau apie startinį penketą, dėkodamas tiems autoriams – treneriams, kurių knygos ar komentarai mums padėjo). 12. Kur bus tie papildymai, juk „skaitosi“ tik KNYGOS? Ats. Taip. Kol kas. Iš pradžių bus atšviestuose dvigubo ploto KNYGOS lapuose... Paskui – kituose leidimuose! 13. Ar čia ne utopija? Ats. Reikia tikėti, kad mano užsibrėžtas ULISO perleidimo dažnis (spėkite, mano juodraštyje per brūkšnelį užrašyti du

J.Joyce’as įamžintas Gui Davenporto piešinyje.

gintaro lašai

skaičiai, skirtumas tarp jų – 4; prizas – šis straipsnis), žinoma, ne „fotografuojant“ esamą maketą, kaip, pvz., 2002 ir 2005 m. išleisti SHAKESPEARE’O Sonetai (gerai, kad 2011 m. Tautvyda Marcinkevičiūtė pateikė ir originalą, ir savo vertimą, – turim pasaulinio standarto DVIKALBĮ variantą), bet tobulinant. Žinau 3 (TRIS) dar geresnius perleidimo būdus! 14. Kas kada nors išleis, jeigu kai kurios leidyklos „kepa“ ar „nutašo“ kalades: pigius eilinius bestselerius, tačiau didžiulio formato ir kietais viršeliais, galima sakyti, tik perparduodamos popierių? Ats. Nebūtinai ta pati leidykla (dir. G.Šorienė, vyr. red. V.Sventickas), Lietuvos rašytojų sąjungos, – ji padarė savo. Bet jeigu pas juos atėjo žmonės (arba atvirkščiai – nesvarbu), pareiškę norą remti XX a. LIETUVIŲ LITERATŪRĄ (broliai Karbauskiai), atsiras ir tokių, kurie bus ir ŽYMIAUSIŲ PASAULIO RAŠYTOJŲ KNYGŲ prodiuseriai (liet. gamintojai; manau, kad žodžiu „rėmėjai“ užšifruotas kaip tik šitas verslas), kuriems tikrai, nors ir ne su socialistiniu (t. y. pagal šūkį „rublis rublį daro“), bet galimas dalykas, net 5 kartus mažesniu pelnu (bet kokios prabos – MENO!) sugrįš investuoti pinigai, kadangi išpirks visas knygas – jos bus įtrauktos į mokyklų bei universitetų programas, jas turėti ir gana dažnai patyrinėti norės išsilavinę žmonės. 15. Ar Džoisas gavo kokią nors premiją? Ats. Džoisas nesutiko, pavyzdžiui, kad Nepriklausomos Airijos Respublikos kultūros ministras pasiūlytų jį kandidatu Nobelio premijai gauti. „Ačiū, tačiau tada jūs netektumėt portfelio“, – atsakė jis. Taigi Nobelis – ypač tada – dar ne rodiklis. Negavo tos premijos ir MARCELIS PROUSTAS, ir FRANZAS KAFKA... Bet ir dabar: labai ilgai lieka ja neįvertintas JOHNAS BARTHAS... 16. Ar žinai, kiek šiuo metu pasaulyje literatūrinių premijų? Ats. Tiksliai – tikrai ne, nors man jos – svarbus kriterijus. JIMAS CRACE’AS, žinau, per 13 praėjusio amžiaus metų laimėjo jų 8 ar 9. Tegul jas specialiame rašinyje išskaičiuoja, aprašo... (žino visi, kas), o gal net ir subrendęs literatūros žmogus, nes galima (dovanoju idėją) ir atskirą knygelę išleisti. 17. Dar sakei, kad tam ULISO komentarų lyginimui skiri ne daugiau nei 1 valandą per dieną? O nauji vertimai? Ats. Paskyręs 16 metų ULISUI, neužsidariau jame. Pertraukose tarp

KNYGOS skyrių verčiau meniškiausio kieto detektyvo rašytojo RAYMONDO CHANDLERIO romanus bei apysakas (1990–1994 m. išleisti, atitinkamai, 5 ir 4, 2005–2006 metais ŽALTVYKSLĖ juos ir perleido, laukia leidėjo 6-as romanas Playback – Pleibekas), nuostabios Kornvalio ledi DAPHNĖS DU MAURIER suspenso apsakymus, kurie „suėjo“ į rinkinį Įtemptas laukimas (1990, perl. 2006, abu kartus – ŽALTVYKSLĖ), amerikiečių satyrikų grupės Black Humor narių JOHNO BARTHO, B.J.FRIEDMANO (šio rašytojo apsakymas Black Angels – Juodi angelai – buvo pirmoji mano, kaip vertėjo, publikacija oficialiame periodikos leidinyje:

Djuna Barnes J.Joyce’ą įamžino 1922 m.

Nemunas, 1987), J.P.DONLEAVY ir jai santykinai priskiriamo pasaulinio postmodernizmo lyderio DONALDO BARTHELME’O kūrinius (ruošiamas spaudai iš jų sudarytas rinkinys Juodas humoras-2), kriminalines istorijas (Mirtis yra sapnas, 2007, ŽALTVYKSLĖ), kurių autoriai įtraukti į ALFREDO HITCHCOCKO sudarytas kolekcijas (turėjau galimybę rinktis iš 13-os) ir kitų literatūros specialistų „pagal jo skonį“ sudarytas 4 antologijas, domėjausi naujais (žinoma, santikinai, kadangi kas suskaičiuos, kiek jų buvo „uždaryta“). PRIE PROGOS. Vieną kartą pačioje pradžioje sėkmingai suvaidinau STIPRUOLĮ: „ŽALTVYKSLEI“ išleidus pirmąją mano vertimų knygą JUODAS JUMORAS-1 (1989), jos 1 000 (vieną tūkstantį) egz. lengvai pakėliau viena ranka – mat KNYGA mažo formato ir tik 26 puslapių. Bet

PRADŽIA... Svoris – visi 27 (dvidešimt septyni) GRAMAI. Iš savo sporto meistro patyrimo žinojau, kad negalima po įtempto darbo staiga pradėti ilsėtis. Besidomintiems, kada atostogauju, sakydavau, kad... KIEKVIENĄ DIENĄ... po 3 valandas (valgydamas, žiūrėdamas-klausydamas žinias, leisdamas save prablaškyt kokiam nors kino filmui), ir tuoj pat suskaičiuodavau, kad išeina 365×3: 24=45,625 paros! Ar ne gerai? Ir gražus skaičius. Tie kraipydavo galvas. Jie – mažiau... 18. Ar atradai naujų? Ats. Taip. Radau jau minėtą anglą JIMĄ CRACE’Ą (g. 1946). PIRMA ULISO KNYGA išėjo 2003 metais, o tų pačių metų viduryje pradėjau versti CRACE‘O romaną The Gift of Stones – Akmenų dovana. Jį 2006 m. išleido ŽALTVYKSLĖ. Apie šį rašytoją ir jo kūrinius (šią vasarą leidyklai įteiktas jo Continent – Kontinentas, – 1986 metais laimėjęs net 3 (tris) premijas, po 2-ejų metų – dar 4-ą!) nepasakosiu, paminėsiu tik du kriterijus: 1) Jeigu po Džoiso dar kurį nors rašytoją galima versti... ir 2) Literatūra ir menas ištrauką (15-ą skyrių) iš pirmo KŪRINIO išspausdino per 8 (aštuonias!) dienas. Gerai. Šiek tiek pasakysiu: Akmenų dovanoje aprašomas pasakojimo MENO (veiksmo laikas – apie 1900 m. pr. m. e., kai vakarinėje Didžiosios Britanijos salos pakrantėje akmens amžių keitė bronzos), kuris yra rašytinės literatūros šaknys, gimimas, o Kontinento veiksmo vieta – septintas Žemės planetos kontinentas, kai mes jau nuo mokyklos suolo laikų žinome, kad Antarktida yra šeštasis ir paskutinis... Bet romanas – rašytojo vaizduotės kūrinys, nepriklausantis science fiction – mokslinės fantastikos – žanrui. 19. O slapti darbai? Juk esi kelis kartus citavęs anglų kontržvalgybos taisyklę: „Visada dar galima ką nors padaryti“. Ats. Vienas jau „išguldytas ant popieriaus“. O „slaptas“ buvo tiek laiko, kiek ruošiau DVIKALBĮ pataisytą ir papildytą prozinės poemos Giacomo Joyce, 1968, parašyta 1912–1914 m. – Džiakomo Džoisas (2002) – leidimą. Jos pirmasis Skaitytojas (rankraščio) buvo poetas ROBERTAS KETURAKIS, jis pateikė vertingų PAGERINIMŲ. Šiame kūrinyje JAMESAS JOYCE’AS, tik įžengęs į „vidurinį amžių“ vyras ir jau dviejų vaikų tėvas, išliejo užplūdusius jausmus, kai tapo „nukryžiuotas meilėje“, nes įsimylėjo savo anglų kalbos mokinę... ► 41

GINTARO LAŠAI

◄ Dabar aiškiai matau, kad vieno „slaptumo“ (Lietuvos) Giacomo Joyce’ui neužteks – kūrinys veržiasi į PASAULĮ! Angliškai paruošiau plačius KOMENTARUS; jų – 81, po 27 kiekvieno au-

1990 m. Dubline pastatyta Marjorie FitzGibbon sukurta J.Joyce’o skulptūra. 42

toriaus – RICHARDO ELLMANNO, E.J.GENIJEVOS ir mano. Kitas – apsakymai: subtilūs, vieno gero kūrėjo (ne tik literatūros, bet ir muzikos), dar jaunesnio už Crace’ą, bet kitame kontinente – RICHARDO BURGINO! Ir vieša paslaptis (nes daug kam papasakotos ištraukos, kaip verčiant RAYMONDĄ CHANDLERĮ) – leidėjo laukia 4 (keturi!) ROSSO MACDONALDO, CHANDLERIO pasekėjo, romanai. Du iš jų pažadėti laikraščio Klaipėda mėnesiniam priedui – kultūros ir meno žurnalui DURYS (red. Rita Bočiulytė, lit. dalies sudarytojas Gintaras Grajauskas), nuo 2014 m. kovo mėnesio spausdinančiame – kiekviename numeryje! – mano vertimus; po vieną nori išleisti leidyklos CHARIBDĖ ir ŽARA. Skaitysime juos ir kitus paruoštus kūrinius, nes KANTRYBĖS turiu, nepamiršdamas paties pirmojo (vertėjo VIRGILIJAUS ČEPLIEJAUS) patarimo – palaukti... Kad sektųsi vystyti vertimo MENĄ. 20. Kaip elgiesi su Joyce’o gerbėjais (Joyceans), tais, kurie nuoširdžiai pripažįsta, kad ULISĄ sunku perskaityti, ir kitais kokiais nors niurzgliais? Ats. Su lietuviais Joyceans pasidaliju žiniomis iš kitų knygų, jiems atskleidžiu tas įdomias vietas, kurioms buvo paruošti 3–4 vertimo variantai, kartu pakaifuojam, suradę Dubline kaunietiškos šnektos pavyzdžių, ar pasiklausome (skaitovas – nors kartą – aš; todėl „nors kartą“, kad prisimenu Raymondo Chandlerio Auksinių žuvelių kasetę – ten skamba Arno Roseno balsas!), kaip lietuviškai, bet Synge’o maniera, buvo atkurtas Vakarų Airijos, tais laikais dar kalbėjusios airiškai, dialektas – žemaitiškai! Kitą kartą randame kitų „užvedančių“ vietų, trečią – dar kitų! JOYCE’AS NIEKADA NESIBAIGIA. Tiems, kurie šį Rašytoją myli (Love loves to love love – Meilė myli mylėti meilę – jo mintis), pasakau, kad nebūtinai privalo ULISĄ perskaityti iš karto, lyg tai būtų paprasta knyga – jį reikia tyrinėti (juo sotintis) visą GYVENIMĄ. To norėjo ir pats autorius. Specialistams, kurie kada nors pasakys, kad man su Sauliaus pagalba „nepasisekė prakalbinti (žinau jų leksikoną) Džoiso lietuviškai (tik vienas spėjimas – jie moka nukiauksėt: 1) „...žinoma, gerai, bet...“ 2) „...išverstas, tačiau nežinau...“)

pasiūlysiu parodyt savo vertimą (buvo laiko, primenu dar kartą, – net nuo 1918 metų!). Arba tegul įsipareigoja išversti (nors ir devyniese) paskutinį JOYCE’O KŪRINĮ, romaną Finnegans Wake (1939; jau sukako 75 metai!), 2001 m. World Librarian Board įrašytą 77-uoju žymiausių XX a. knygų sąraše. Pirmoje vietoje – ULISAS! Kaip ir sakiau (žr. kl. 3). (Lietuviško pavadinimo vertimo nerašiau specialiai, nes... yra Džiakomo Džoiso komentaruose.) Galvokite („Smegenys – tai jomis galvojame, kad galvojame, pasakė... kas?) nepatenkintieji – (atsi)džoisuokite (angl. rejoice – džiūgauti, džiaugtis; linksmintis), Joyce’o gerbėjai, o aš dirbsiu toliau. PRISIMINDAMAS, kad sulaukiau – Dievo pagalbos – Tėvų rūpesčio – Mokytojų atsidavimo – Draugų palaikymo ir – Nepavydžių literatūros žmonių patarimų. 2011 03 29 – LAUROS AMELIJOS pirmoji gimimo diena P.S. – Žinoma, už tai labai dėkodamas. Taip pat – ANGLŲ–LIETUVIŲ kalbų ŽODYNŲ autoriams. – Mane ypač žavi tos skirtingos skyrių technikos. Ir pagal jas galima pasirinkti skaitymo – tyrimo eilę. – Pirmasis interviu variantas buvo parašytas 2006 m. viso lietuviško ULISO vienerių metų sukakties proga. Tuos metus pažymi ir šiemet 10-ajame klausime. P.P.S. – 2013 metų pavasarį pradėjau ruošti savo straipsnių rinkinį „TILTAS AUKŠTYN“ apie mano verstų kūrinių AUTORIUS ir ŽANRUS. – 2013 10 02, likus lygiai 4 (keturiems: Vico teorijos atgarsis) mėnesiams iki JOYCE’O gimimo dienos, baigiau rašyti / versti straipsnį „Apie Finnegans Wake“, taip pasitikdamas knygos išleidimo 75-ąsias metines 2014 05 20. JARAS

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Kristina LYMANTAITĖ

Pasisveikinimai pasisveikink su žuvimi – grakščiai palink priekin nusiėmęs skrybėlę, tarsi prieš kokią drovią damą ar tokią pačią mažą mergaitę, žiūrinčią nosies tiesumu sau po kojomis šyptelėk ir nieko ilgai nelaukęs tiesk ranką jos peleko link nenusigąsk, jeigu ji, vos tik spėjus tau prisiartinti, taip ims ir nieko neatsakiusi nuplauks kiton ežero pusėn

pasitaiko nepatinkanti, tai primygtinai reikalaujama kumštelėti petin, kol pradės patikti dargi jos klasifikuojamos pagal lytį – į vyrus ir moteris, pastarosios vilki sukneles ir žybčioja akimis ypač sutemus, o tie pirmieji dažniausiai ir žiūri į tas akis neturėdami jokio kito pasirinkimo iš tikrųjų tai daugiau nieko įdomaus tie žmonės ir neveikia – stato namukus, sėdi kavinėse, nepasidalina kokiu daikteliu, ginčijasi, o vienas koks ima ir šokteli aukštyn, norėdamas įsitikinti, jog ji tikrai vis dar sukasi

gali sekti jai iš paskos – plaukti visur, kur tik ji sumanys plaukti, neršti kartu su ja, skaityti jos mėgstamas knygas, atkartoti jos judesius veidrody ir staigiai pasukti uodegą kairėn, arba dešinėn

Bangžuvėje

ramiais vakarais tapti jos šešėliu

pavargę, išalkę, arba šlapi iki siūlo galo negalintys kur nors prisėsti, ar įsikibti turėklan

ir nieko pernelyg ilgai nesvarsčius pasimauti kartu su ja ant pirmo pasitaikiusio žvejo kabliuko

Žemė ji sukasi aplink savo ašį lėtai, niekur neskubėdama ir niekur nevėluodama visuomet prieš laikrodžio rodyklę – iš vakarų rytų pusėn žinau, ji didelė ir sunki, bet jei kas nors žiūri iš toliau, iš daug toliau, t. y. iš kokio kito dangaus kūno, gali atrodyti, jog ji – visai nedidelė, telpanti delnan, lengvut lengvutėlė jos paviršiumi vaikšto žmonės – tokios ypatingos rūšies skruzdėlės, mokančios skaičiuoti, rašyti ir rodyti liežuvį nepatikusiai, o jei jau visai

pamėgink įsivaizduoti, jog dabar esame didžiosios žuvies pilve –

vos tik ji sumaniusi prasižioja – mūsų atsiranda vis daugiau – pirmiausia teta, jos krūtys per vakarienę dažniausiai krenta lėkštėn; visi droviais žvilgsniais nori jai tai pranešti, bet ji akis įsmeigusi televizoriun paskui dėdė, jis dirba vienoje prekybos įmonėje inteligentų kaimynų pora iš gretimo buto su tvarkingai sušukuotu berniuku, o šis, kaip ir dera tokiam, su knyga po pažasčia užsienietis profesorius, apsirengęs ne pagal čionykštį klimatą dailininkas ir scenografas mergaitė su mama, pardavėjas, dramaturgas teatro salių valytoja, trys senučiukės ir jauna bibliotekininkė o ten, va, sakau, žiūrėk – plaukia mūsų brangiausi spalvoti ryšuliai ir daikteliai ► 43

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS ◄

Sprogimai jeigu vieną dieną taip imtum ir nei iš šio, nei iš to sprogtum lyg balionas, paleistas bamblio ir užkliuvęs už medžio šakos surinkčiau išsibarsčiusias tavo kūno detales ir drabužių skeveldras o atėjus žiemai prie blausios šviesos pabandyčiau suklijuoti tave lyg seną kalėdinį žaisliuką, kad kitą kartą vėl galėtum nei iš šio, nei iš to sprogti

Epitafija čia ilsi aštuonios katės ir jų šeimininkė – tokia mažutė, telpanti degtukų dėžutėn tartum bičių motinėlė, pernešama į avilį neužimanti daug vietos kapinių plotely ar žalioj futbolo aikštės vejoj kur kas didesnė bėda su jos aštuoniomis katėmis – jos baisiai didelės, pačios didžiausios rūšies niekas miestely tokių net regėt neregėjęs įsivaizduokit kaip pavargo duobkasiai, kasantys didelę duobę didelėms katėms, aha, aštuonias dideles duobes aštuonioms didelėms katėms ir dar mažesnę tai devintai coliukei dar ir dabar jie ilsina rankas ir kojas 44

ir nė iš tolo neketina prieiti arčiau ir pažiūrėti, kad ir jie čia įrašyti

Benjaminas vakar, jei gerai prisimenu, tai buvo ketvirtadienio rytas, darban skubantis toks vienas jaunuolis vardu benjaminas užmiršo savo kaukę, pirktą kažkokiam blusturgy, todėl mažai valgė, mažai šypsojosi ir niekam nesakė: labas rytas ačiū prašom dovanokit oi atleiskit ką jūs užeikit prisėskit ir patogiai įsitaisykit jauskitės kaip namie luktelėkit tuoj išvirsiu kavos ne nesivarginkit aha tikrai labai graži beveik kaip motina žinoma ar galėtumėt paduoti pyragaitį be jokios abejonės ne ne šitą tą kitą taip dėkoju na mums jau metas ne dar pabūkit sudiev linkiu sėkmės iki pasimatymo viso gero laba diena labas vakaras laba diena labas rytas ką gi metas atsisveikinti tikrai buvo labai malonu ir t. t. kai grįžo namo net šuo ne iškart atpažino ilgai dar uostė batus ir sekiojo iš paskos norėdamas įsitikinti, ar čia tikrai jo šeimininkas jo, kieno gi daugiau

Taip ji visuomet sakydavo prieš jam išeinant į parduotuvę cigarečių užsirašyk ant kaktos, jeigu vos įžengęs artimiausion parduotuvėlėn užmiršti, kad reikėjo tik duonos, sviesto ir cukraus ir dar ko nors vaikams – kokių saldainių ar šiaip ko

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

kas pradžiugina jų širdis ir priverčia nusišypsoti ta bedante šypsena, kai jiems dar tik kokie penkeri ar šešeri, bet jau dedasi žinantys iš kur ir kaip atsirado užsirašyk, juk tikrai užmirši (dedu galvą, jog užmirši) todėl sakau, gal geriau užsirašyk, nes vėl nupirksi ne to ko reikėjo, arba suvis atgal grįši tuščiomis imk mano mėlynąjį rašiklį ir greitai brūkštelk pačioje matomiausioje vietoje – kur visi mato, bet tu – ne

Pirštas niekas manęs nemyli, nedraugauja, tiesą sakant visi tik ir bado pirštais – anava, ten, žiūrėkit, sako, koks bjaurus! ir dar garsiai šūkteli, kad net nuaidi per visą kiemą – žiūrėkit, koks ištįsęs su vos matoma kuprele ir nunešiotu vyresnėlio švarku, juokingai sušukuotas, nerangus ir visur kliūvantis atvirai kalbant, man tai jau įkyrėjo iki gyvo kaulo vieną dieną aš jiems parodysiu tikrai parodysiu, kaip čia viskas esti iš tikrųjų užteks šaipytis, gana, parodysiu, tikrai parodysiu – pasukiosiu pirštą ties smilkiniu, manau, jog užteks Tūla tūla, tūla, o, tūla, tu esi tirpstantis ledinukas mano burnoj vis galvoju – nuryt ar išspjaut

Gintaro Grajausko nuotr.

Žaidimai Arba savaime suprasi, Arba prašvis. Rimvydas Stankevičius tokie yra žaidimai –

atidžiai stebėti rūkančius, išeinančius ar sugrįžtančius; visus laikrodžius ir juose kukuojančias gegutes ypač pavasarį

pilstyti vyną iš vienos taurės į kitą, nes jau po pirmos kalbi nesąmones

kalbėti telefonu, skaičiuoti avis prieš užmiegant, pjauti žolę, sveikintis siūlyti išgerti

dėlioti pasjansą iš vienos krūvelės į kitą iki tol, kol baigsis kantrybė

degioti šviesas, degioti šviesas ---------------------------------------------iki tol, kol prašvis 45

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Julija BOŽIČKO

Pienininkė Kiekvieną rytą sėdėdavau ant palangės. Ji buvo pakankamai didelė. Net eidamas kur nors koks suaugėlis laisvai ant jos atsisėsdavo ir audavosi batus – tokia ji buvo didelė. Taip pat nebuvo labai aukštai. Kažkur kėdės lygio. Todėl bandymai užlipti man nesukeldavo jokių nepatogumų. Viens, du ir aš jau ten. Žiūriu išsižiojęs pro langą ir laukiu. Kai žinodavau, kad dar yra laiko, sudėdavau kojas ant radiatoriaus. Bet pajutęs, kad jau tuoj tuoj atvažiuos pienininkė, stumdavau kojas prie savęs ir laukdavau jos atburzgiančio autobusiuko. Anais laikais man buvo šešeri, septyneri, o vėliau jau ir dešimt. O ta pienininkė, kurios laukdavau ant palangės, visuomet būdavo devyneriais metais vyresnė. Mano skaičiavimais, karjerą pradėjo būdama penkiolikos. Tada ji sėdėdavo keleivio pusėje ir pribėgdama prie namo durų sukeisdavo butelius. Jos tėvas buvo ligotas, bet vairuoti dar galėjo. Įlipti ir išlipti iš to autobusiuko jam būdavo sunkiausia. Sėdėti galėjo nors kiaurą parą. Taip po truputį jo dukra iš dukros virto tikra pienininke. O aš, kaip buvau įsitikinęs, geriausias jos draugas. Prie butelio su pienu ji visuomet palikdavo ledinuką arba šokoladinį saldainį. Jis buvo skirtas man – tai žinojo visi namiškiai, todėl niekas nė nebandė kėsintis į teisę jį valgyti. Kiekvieną rytą mes vienas kitam pamojuodavom. Visada galvodavau, kad vieną dieną, kai jau būsiu didelis, toks didelis, kad galėčiau vairuoti autobusiuką, būsiu jos vairuotojas. Ketinau išmokti begalę įvairiausių triukų. Tiek triukų, kad visos apylinkės pienininkės norėtų matyt mane, vairuojantį jų autobusiuką. O aš ištikimai liksiu prie savo pienininkės, kad ir kiek kas norėtų man sumokėti, nes jausiu pareigą atidirbti už visus saldainius, kuriuos gaudavau. Ir vairuosiu ne bet kaip, o labai stengsiuosi. Kartais net pats, išlipęs iš už vairo, pakeisiu butelis. Ir dėl to visi gerbs ir mylės mane dar labiau, norės, kad būčiau jų vairuotojas, net nemokamai siūlys pieną. Bet kol visa tai nutiks, kol tapsiu vairuotoju, turiu užaugti ir valgyti saldainius 46

Gintaro Grajausko nuotr.

nė nesigėdydamas, nes vis tiek už juos atsiskaitysiu su kaupu. Visi gatvės vaikai žinojo, kad užaugęs būsiu vairuotojas pienininkės, kuri devyneriais metais už mane vyresnė. Pienininkė turėjo gražų vardą. Ji turėjo dar ir gražius plaukus, gražią šypseną, gražias akis. Ji buvo labai graži. O man visuomet trūko kelių dantų. Bet nieko. Jie vėliau iš naujo išdygdavo. Buvau matęs filmą, kuriame mergina iš pradžių labai nenorėjo eiti pasivaikščioti su tokiu vaikinu. Bet vėliau, po to, kai jis ilgai ilgai laukė ir ilgai prašė, ji sutiko. Manau, kad ir man taip bus su pienininke. Bet sunkiausia man būdavo sugalvoti, kur ją nusivesti. Nes gerų vietų nežinojau.

Nebent į darželio žaidimų aikštelę. Nors ten nieko naujo, pienininkė tikrai ten buvo tūkstantį kartų (mažiems vaikams irgi reikia pieno). Geriausias variantas yra tiesiog išeiti pasivaikščioti. Tada ji galvotų, kad aš ją vedu į kažkokią slaptą vietą ir pati mane į tą slaptą vietą nuvestų. Ir atrodytų viskas taip, lyg čia aš būčiau suplanavęs. Žinoma, buvo dar didesnė bėda. Kaip pasiekti jos žandą? Jeigu pradėčiau šokinėti, atrodyčiau gan keistai, gal net kvailai. Jeigu užlipčiau ant suolo, turbūt vis tiek būčiau per mažas. Nebent reikėtų palaukti, kol jai atsiriš batas. Tada būtų puiki proga. Taigi mano planai galėjo tapti realybe, reikėjo tik trupučio drąsos. Tam, kad

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

įrodyčiau, kad galiu būti pats geriausias vairuotojas visoje planetoje. Vieną rytą viskas pasikeitė. Man tada buvo vienuolika. Sėdėjau ant palangės ir kimšau bandelę. Nesivarginau darytis arbatos, nes žinojau, kad tuoj atvažiuos pienas. Nekantriai laukiau ir sausai rijau gerklėje stringančius kąsnius. Išgirdęs autobusiuko burzgėjimą lioviausi valgęs. Laukiau. Per kelerius metus autobusiukas kiek susidėvėjo, todėl jį išgirsti galėdavai iš toliau. Pusė minutės ir jis prisistato. Atsidarė vairuotojo durelės ir iš jų iššoko mano pienininkė. Ji viena. Be tėvo. Pati atvažiavo. Negalėjau tuo patikėti, niekada nepagalvojau, kad gal jai nereikės vairuotojo. Tą rytą nepamojavau. Ir saldainio nesuvalgiau. Pienas pasidarė nebe saldus, rodėsi, kad dabar, lyg tyčia, mums atveža tiktai prarūgusį. Kitą dieną nesėdėjau ant palangės, ir dar kitą, o po jos – dar kitą. Galiausiai pienininkė paskambino į duris. Atidarė mama. Prisiklijavęs prie sienos bandžiau išgirsti, apie ką kalbės. Gal pienininkė nori atsiprašyti, kad ji jau nebe pienininkė, o vairuotoja ir daugiau nebeveš mums pieno? Spėjau, kad taip ir bus. Galvojau, kad pasigirdo, bet ji ištarė mano vardą. Klausė, ar aš nesergąs, ar viskas gerai. Sakė, kad keista, jog staiga lioviausi sėdėjęs rytais ir nebesisveikinu. Mama kažką šnabždėjo, negirdėjau ką. Jos dar trumpai pasikalbėjo apie orą, gėles ir gražiai nupjautą mūsų veją. Tada pienininkė išėjo. Tą rytą daugiau neužmigau. Išėjau pažiūrėti vejos. Iš dangaus pradėjo byrėti lašai.

Cechas Moteris vilkėjo persikinę suknelę. Ji buvo be rankovių, iššaukiamai trumpa ir tuo pat metu atrodė per daug nekalta, kad būtų galėjusi sukelti kokią nors neigiamą reakciją. Tarp manęs ir suknelės buvo nuostabiai ištvirkęs atstumas – keli staliukai su strykčiojančiomis aplink kėdėmis. Žavėjausi viskuo: apšvietimu, dekoracijomis, kavinės lankytojais, padavėjais. Suknele. Ji buvo nekaltai persikinė. Jos moteris rūkė. Stebėjau baimingomis

akimis – negalima nudeginti apdaro. Kodėl žmogus negaili šventų dalykų? Jie skirti tam, kad būtų saugomi, garbinami, mylimi, aukštinami. Jiems turi būti rašomos maldos. Suknele mano, kuri esi ant moters, apsaugok mane, išniekink mane, gundyk mane. Rūkydama vis gėrė kavą. It kokia priklausomybė kelti ranką, pripildyti puodelį, įmesti cukraus ir maišyti. Kol moteris įsisukusi į savo ritualų virtinę nieko nematė, suknelė akylai stebėjo aplinką, žmones. Ji gilinosi į pasaulį. Filosofė persikinėmis akimis. Galiu lažintis, kad suknelės joks laimingasis ar laimingoji nepalies. Tai draudžiama. Ji švenčiau už šventą. Persikinė suknelė giliomis akimis. Jos moteris užsisakė. Laukiam. Ir ji ir aš. Man įdomu, ką valgys, o ji tiesiog alkana. Eilinį kartą bijau dėl suknelės. O kas, jei jos moteris persivalgys ir ši bus priversta sėdėti įsitempusi? Ne, ne moteris. Man ji nerūpi. Suknelė persikinė čia svarbiausia. Jos linijos grakščios. Ji spindi sėdėdama šalia geltonai šviečiančios lempos. Moteris it aksesuaras, bet prastas ir pigus. Ji nedera prie suknelės. Suknelė žaidžia gundymą pati savaime. Be moters. O kaip elgtis vyrui? Kaip nurengti suknelę? Išimti iš jos moterį? O gal ją kutenti ilgai, kol numirtų, ir tada likti vienu du su suknele? Ant stalo padėjo lėkštę. Padavėjas žioplas. Jis gėdijasi suknelės, pasimeta nuo jos žvilgsnio, bijo jos filosofijos. Moteris tuo tarpu iššiepia dantis, tokius pat persikinius kaip suknelė, ir padėkoja. Stebiu, kiek daug suvalgys ta moteris. Vėl bijau, kad suknelė supykusi suspaus moterį ir visiškai be gailesčio pražudys. Jaučiu artėjančią metamorfozę. Suknia moterį ar moteris suknią? O gal abi mane? Išgersiu stikliuką. Jau valanda, tačiau jos sėdi ramiai ir tyliai. Gal laukia kokio nors smokingo? Persikinė suknelė. Jai reikia nusiimti moterį, nes kitaip niekas neprieis. Bijos jos persikinių dantų ir protingų sąmojų. Suvalgė. Sumokėjo. Eina dabar. Negi paleisiu? Seku. Nuo šiol žinau, kur gyvena suknelė pirmame aukšte. Prisitėškiu prie lango ir stebiu pro mažą plyšelį. Suknelė pagaliau nusiima moterį. Meta ją kampan. Ta rėkia it beprotė, šaukia. Ji žmogus, turi savo teises, nori į mišką, po to valgyti ir vakarą praleisti prie televi-

zoriaus. Suknelė, rodos, nieko negirdi. Persikinė karalienė suima ją už pažastų ir tempia vonios link. Moteris grūdama į skalbimo mašiną. Bet niekaip negali įlįsti. Suknelė stumteli koją ir šiaip ne taip sukiša. Būgnas sukasi. Moteris rėkia it pakvaišusi. Akimirkai atsibudęs žmogiškumas bene privertė bėgti gelbėti. Bet turbūt ne pirmas kartas, pamaniau. Tad likau klausytis gailiai verkiančios moters. Suknelė tuo tarpu valėsi makiažą. Ji visai ne persikinė. Balta it ką tik nukritęs sniegas. Snieguolė. Taip, čia ji. Aš nežinau, kada suknelė gražesnė. Ji, matyt, net būdama be galo purvina atrodys gražiai. Ir jos norės visi. Ji vaikšto nuoga po kambarį, ieško kažko. Pamačiusi net nusijuokia. Rakteliu atrakina spintą. Iš ten išbėga krūva moterų: kinės, lietuvės, ispanės, rusės, prancūzės. Tiek daug skirtingų moterų vienoj vietoj dar neturėjau progos išvysti. Išsirinkusi tamsaus gymio moterį, kitas sugrūda atgal ir užrakina. Pastaroji ramiai sėdi ant lovos ir laukia, kol ja bus pasinaudota. Nepalyginčiau jos su pirmąja: rėkiančia, spurdančia. Visiška beprotė. Dažosi. Jau nebe balta, kreminė. Švelni ir labiau nekalta nei iš pradžių. Pasitrumpino. Dabar vos dengia užpakaliuką. Nuėjusi į vonią ištraukia iš mašinos rėksnę, pakabina ją už plaukų ant virvės. Ji jau rami. Dabar džiūsta. Nuo kairės kojos mažojo pirštelio dar laša vanduo. Suknelė užsideda moterį. Ši gražesnė, baltais dantimis. Juodvi dera. Ruošiasi išeiti. Tyliai pasitraukiu šalin. Laukiu, kol išeis. Laiptinėje išgirstu riksmus. Įbėgu. Kampe stovi suspaustas vyras. Suknelė šaukia, trinasi ir spaudžia jį dar labiau. Jis bijo nuimti moterį. Sutinku. Tai pavojinga. Stebiu. Matau, kaip gęsta žmogus. Po minutės guli tik drabužiai. Vyro nebėra. Paėmusi juos suknelė grįžta į butą. Bėgu prie lango. Ji atidaro kitą spintą, išsitraukia pirmą pasitaikiusį vyrą. Pavogtasis smokingas jį apsirengia. Jie panašūs. Smokingas ir suknia. Žmonės juodu puošia kaip pigūs aksesuarai. Gerai, kad jų pasaulyje daug – keisk nors kiekvieną valandą. Išsikviečiau taksi. Važiuoju namo. Metas ir man pakeisti žmogų.

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Knygų mugę per keturias jos dienas aplankė maždaug 66 tūkst. literatūros gerbėjų.

Vilniaus knygų mugės archyvo nuotr.

Smėlėtais pajūrio pėds Vilniaus knygų mugės Svarstant apie šį reportažą iš 16-osios Vilniaus knygų mugės, baimintasi, kiek jis bebus įdomus skaitytojams. Juk bus praėjęs veik visas mėnuo. Antrąją savaitę po renginio dvejonė pasitraukė. Visa plati skaitančiųjų bendruomenė internete vis dar dalijosi sumedžiotų knygų kaugių nuotraukomis, nugirstų pokalbių nuotrupomis, vaizdo įrašais iš knygų pristatymų. 48

Kristina SADAUSKIENĖ

Nieko keisto, vasario 19–22 dienomis vykusi didžiausia Baltijos šalyse knygų mugė per keturias dienas sutraukė daugiau nei 66 tūkstančius knygų gerbėjų, išskleidė 402 reginių programą (tarp jų – 24 koncertai naujoje „Muzikos salėje“, kūrybinės studijos „Tu gali sukurti knygą“ 67 renginiai, „Diskusijų klubo“ 5 diskusijos,

KULTŪROS MARŠRUTAIS

R.Rastausko knyga „Vienišos vėliavos“ pristatyta „Literatų svetainėje“.

sakais detektyve 17 kino filmų „Knygos kino salėje“). Tokio didžiulio literatūrinio koncentrato kai kuriems lankytojams užtenka visus metus – iki kitos knygų mugės. Mėginant apžvelgti mugės panoramą svarbu pasirinkti unikalų maršrutą. Visą renginį suslėgti į vieną tekstą leistų nebent statistinės suvestinės forma. Šiuo atveju pabandysime žaisti detektyvą ir mėginsime susekti po mugę išsibarsčiusius pajūrio autorius ir leidėjus. Detektyvas, su šūkiu „Istorija įdomesnė, kai ji – detektyvas“, buvo ir šių

metų mugės tema. Tenka pripažinti, kad misija įgyvendinta tik iš dalies – su kai kuriais prasilenkta net jei specialiai tartasi susitikti, o su kitais susidurta visai atsitiktinai.

Paruošiamieji darbai Vilniaus knygų mugė – unikalus renginys, tam tikra kryžkelė, kurioje susitinka leidėjai, rašytojai, vertėjai, literatūros kritikai,

skaitytojai. Kasmet rengėjai stengiasi aprėpti kuo daugiau, pasiūlyti kažką naujo (šiemet didžiausia naujovė – „Muzikos salė“). Be knygų pristatymų, prekybos, vyksta įvairios dirbtuvės suaugusiesiems ir vaikams, lankytojams suteikiama galimybė susipažinti su gražiausiai išleistomis knygomis, knygos menu, jaukią erdvę turi bukinistai, pokalbiai vyksta LRT studijoje, teikiamos premijos, o kai kurie profesionalesni knygų pristatymai primena mini paskaitas. Kasmet prieš mugę jau patyrusių jos lankytojų gretomis nuvilnija reminiscencijos apie grūstis, šurmulį, eiles valgyklose ir prie populiarių renginių. Pavyzdžiui, ruošiantis šiemetei mugei, saldų šiurpą kėlė prisiminimas apie pernai „Baltų lankų“ leidyklos stendą visiškai užblokavusią Kristinos Sabaliauskaitės gerbėjų minią. Šiurpas saldus, nes tokios eilės prie grožinės lietuvių literatūros regėtos turbūt jau seniai. Mugės sunkumų prisiminimas nuo jos neatbaido, tik moko jai ruoštis – rinktis lengvus rūbus, įdėmiai išstudijuoti programą ir susiplanuoti maršrutą, įsidėti atsigerti, gal vieną kitą sumuštinį, bilietą įsigyti internetu, o ne grūstis eilėje prie įėjimo, kai kas vežasi net ir batelius, kuriais pakeičia sunkius žieminius (juk lauke – vasaris), ir t. t. Galima pastenėti, kad ir mugės rengėjai gal ne visų nuomone sklandžiai, bet stengiasi padėti lankytojams – į išmanųjį telefoną galima parsisiųsti laiko planavimą mugėje palengvinančią programėlę su renginių tvarkaraščiu, bilietus įsigyti internetu. Lankytojų srautus paskirstyti turėjo pagelbėti ir vėlyvi mugės vakarai. Pavyzdžiui, rašytoją Rolandą Rastauską šioje knygų mugėje buvo galima sutikti dviejuose vakariniuose renginiuose – vieną vakarą jis pristatė savo naują poezijos rinktinę „Vienišos vėliavos“, o kitą vakarą dalyvavo renginyje, vienus kviečiančiame prisiminti, o kitus atrasti garsų „prarastosios kartos“ amerikiečių rašytoją Ernestą Hemingvėjų.

Megažvaigždės – retenybė Jau buvo nuskambėję mugės atidarymą žymėję Prezidentės sveikinimai, jau „Litexpo“ parodų centro salėmis pėdino pirmieji lankytojai, kai tamsiais ir puošniais Lietuvos rašytojų sąjungos laiptais lipau susitikti su Mariumi Buroku, poetu, vertėju, literatūros kritiku. ► 49

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Vilniaus knygų mugė – unikalus renginys, tam tikra kryžkelė, kurioje susitinka leidėjai, rašytojai, vertėjai, literatūros kritikai, skaitytojai.

Susidomėjimas karyba

V.Jokubausko knygos pristatyme susirinko rimtos istorikų pajėgos: V.Jokubauskas, V.Rakutis, J.Vaičenonis ir Z.Norkus. Vasilijaus Safronovo nuotr. ◄ Daug metų stebintis lietuvių ir pasaulines literatūros tendencijas bei jomis pasidalijantis su lietuvių skaitytojais, jis pasirodė tinkamas pašnekovas mėginimui į mugę pažiūrėti iš viršaus. Juk gerame detektyve svarbu įvykio vietos išklotinė. Bandydamas suprasti mugės populiarumo fenomeną, M.Burokas atkreipė dėmesį ir į minios psichologiją ir į tai, kad mugė – vienintelė galimybė rasti tokią didelę literatūros pasaulio atstovų, knygų, renginių koncentraciją. „Mugėje man svarbiau ne atskiros erdvės, o galimybė susitikti su žmonėmis, kuriuos pamatai kartą per pusmetį ar tik per tą pačią knygų mugę, – sakė M.Burokas, paklaustas, kas jam labiausiai patinka didžiausiame literatūriniame renginyje. – Mugė man yra galimybė vienoje vietoje pamatyti, kas ką naujo išleido, susirinkti knygų apžvalgoms ar recenzijoms.“ Svarstydamas jos turinį kitų didžiųjų knygų mugių kontekste, literatūros kritikas priminė, kad palyginti maža Lietuvos rinka neleidžia prisikviesti ryškiausiai šviečiančių literatūros žvaigždžių: „Tas žvaigždes 50

prisikviesti reikia pinigų, labai gerai suplanuoti laiką. Be to, jiems ir nėra labai didelio intereso atvažiuoti – rinka čia nėra labai didelė. Kartais pavyksta – vienais metais buvo Johnas Irvingas, šiemet atvažiavo Michailas Šiškinas. Paprastai mugėje „gauname“ C lygio autorius. Neįsivaizduoju, ar megažvaigždės, pavyzdžiui, Salmanas Rushdie’s, tiek daug kainuoja, ar tiesiog nenori čia važiuoti. O štai Vidurio Europos, Rusijos autoriai atvažiuoja noriai“. Suprantama, mugėje kiekvienais metais tikrai galima sutikti aktualiausių lietuvių autorių. Svečių iš užsienio gretose gal ir nėra šiuo metu ryškiausių rašytojų – lietuvių leidėjai gana operatyviai skaitytojams pateikia jų kūrinius. „Žinoma, leidybos pasirinkimą lemia tai, ką skaito lietuviai. Kai kurias knygas leidžiame kartu su kolegomis Europoje. Kai kas vėluoja. Nereikia pamiršti ir vertėjų, knygą juk reikia išversti. Šiuo atveju mes neatsiliekame bent jau nuo anglakalbių naujienų“, – sakė M.Burokas, pastebėdamas, kad leidyklų stenduose pasaulio literatūrinės naujienos pernelyg nevėluoja pasirodyti.

Pajūrio paieškos Vilniaus knygų mugėje prasidėjo militaristiniais atspalviais – Klaipėdos universiteto (KU) leidykla pristatė šiemet populiariausia metų knyga Klaipėdoje tapusią istoriko Vytauto Jokubausko monografiją „Mažųjų kariuomenių galia ir paramilitarizmas. Tarpukario Lietuvos atvejis“. Vėliau leidyklos direktorė Lolita Zemlienė stebėjosi, kad tokio specifinio leidinio pristatymas sulaukė gausios publikos, net ne visiems atėjusiems užteko kėdžių. Knygą pristatė žymūs mokslininkai – Vygantas Vareikis, Zenonas Norkus, Česlovas Laurinavičius, Jonas Vaičenonis, Valdas Rakutis. Sociologas Z.Norkus gyrė V.Jokubauską dėl darbo su vadinamaisiais „kietais faktais“ (skaičiai, datos), šioje monografijoje jie ne tik pateikiami, bet ir analizuojami, skaičiuojami koeficientai, gretinama. Istoriko Č.Laurinavičiaus žodžiais, tai

Lietuvos jūrų muziejaus knygų mugėje vestos pažintinės lankytojų susidomėjimo.

KULTŪROS MARŠRUTAIS

kieta knyga, „slegia faktai, bet kartu skaitydamas jauti ir malonumą – sadomazochistinį malonumą“. Šis istorikas taip pat pastebėjo, jog V.Jokubauskas savo monografija reabilitavo tarpukario Lietuvos kariuomenę, įrodė, jog šioji buvo puikiai pasirengusi, aprūpinta. Anot paties autoriaus, iki šios knygos atsiradimo rikiavosi septyneri metai medžiagos rinkimo ir apdorojimo. Nuo jaunų dienų karybos istorija besidomintis pats V.Jokubauskas sakė, kad savo atliktą tarpukario Lietuvos kariuomenės tyrimą gali sulyginti su K.Kolumbo kelione – „plaukė į Indiją, o atplaukė į Ameriką“. Anot mokslininko, jo didžiausiu atradimu sau tapo nepaprasto Šaulių sąjungos vaidmens suvokimas: „Vieną dieną supratau, kad čia buvo net svarbesnė struktūra nei kariuomenė, jai buvo pavesta didesnė užduotis nei kariuomenei“. Istoriko žodžiais tariant, šiuo metu ši sąjunga neturi tokio svorio kaip tarpukariu, tuomet jos nariais buvo apie 150 tūkst. šalies gyventojų: „Yra nuostata, kad joje dominavo ūkininkai, bet atradau, kad tai buvo elito organizacija. 1940 m. šalyje dirbo apie 10 tūkst. mokytojų – 3 tūkst. jų buvo šauliai, iš 180 profesorių ir vyresniųjų mokyklų darbuotojų daugiau nei 50 buvo šauliai, beveik 200 kunigų, apie 14 tūkst. tarnautojų, o kur dar gydytojai, inžinieriai“. Tiesa, paklaustas apie klaipėdiškių įnašą į šią elitinę organizaciją, istorikas pripažino, kad mūsų miesto ir krašto situacija buvo probleminė: „Klaipėdos krašte veikė gausi rinktinė,

vėtrungių dirbtuvės sulaukė nemažo renginio

bet archyviniais dokumentais įrodyta, kad tiesiog, jei buvai valstybės tarnyboje (paštas ar geležinkelis – jau valstybės įmonės), tuomet privalėjai stoti į Šaulių sąjungą. Nors gal kitaip reikėtų sakyti. Buvo vedama aktyvi propaganda, kad stotumei į ją. Kiekybė buvo, o dėl kokybės – nežinia“. Tarpukariu, nepaisant, kad Klaipėda buvo daug labiau išsivysčiusi ekonomiškai, kelionė į ją daugeliui lietuvių prilygo tremčiai. „Tai buvo svetimas kraštas, nuo Lietuvos skiriamas mentalinės sienos“, – sakė V.Jokubauskas.

Pajusti šventę V.Jokubausko knygą išleidusios KU leidyklos direktorė L.Zemlienė mugėje dalyvauja jau daug metų, nuo pat jos pradžios: „Mums patiems tai yra šventė. Labai smagu, nes supranti, kad nesi vienišas, nesijauti nesuprastas – pabūni tarp savų, tarp kitų akademinių leidėjų, susiduriančių su panašiomis problemomis. Be to, labai smagu vienoje vietoje matyti tiek daug skaitančių žmonių“. Kasmet apie 110–120 pavadinimų knygas (knygomis laikomi ir mokslo žurnalai) išleidžiančios leidyklos direktorė teigė, kad akademinės leidyklos darbo pobūdis yra specifinis. Tokia leidykla ne visada gali pademonstruoti savo galimybes, įsisavintas dizaino naujoves. „Negalime net parodyti to, ką sugebame. Autoriai prašo labai tradicinio

dizaino, jie yra pripratę prie tradicinių informacijos pateikimo būdų. Paprastai dizaineriai, leidykla gali nemažai, bet šiuo atveju autoriaus žodis yra paskutinis. Tiesiog akademinė literatūra turi savo taisykles ir autoriai nenori nukrypti. O kartais eksperimentuoti neleidžia ir objektyvūs faktoriai, pavyzdžiui, leidykla dažnai neturi kitos išeities, kaip rinktis ne visų mėgstamą, jau nemadingu laikomą kreidinį popierių. Viskas dėl iliustracijų – dažnai jos būna prastos kokybės, ypač kai kalbame apie istorinius leidinius, tad toks popierius yra vienintelė galimybė jas „ištraukti“, – aiškino L.Zemlienė. Paklausta apie pamokas, kurias galima būtų parsivežti į jau du kartus Klaipėdoje vykusią mažų ir vidutinių leidyklų knygų mugę, leidyklos direktorė akcentavo ne specifinius mugės elementus, o jos tęstinumą: „Pas mus kol kas tiesiog nėra tokios tradicijos. Tad svarbiausia – reguliarumas. Taip bus užauginti ir lankytojai“. Mugę kaip susitikimo su kolegomis vietą, kaip erdvę, kur pamatomos leidybos naujovės ir keičiamasi idėjomis, apibūdino ir „Eglės“ leidyklos vadovas Antanas Stanevičius. Jo leidyklos stende buvo galima pavartyti apie 90 pavadinimų knygų, o populiariausiomis leidėjas įvardijo ką tik išleistą Jovitos Saulėnienės ir Rasos Tarik „Nugrimzdusios Klaipėdos“ antrąjį tomą bei antrąsyk išleistą, papildytą poetės Elenos Mezginaitės kūrybos rinktinę „Mano senas drauge“. ►

Mugės bibliotekų erdvėje buvo galima sutikti ir klaipėdiečių – I.Simonaitytės biblioteka pristatė virtualų krašto paveldo gidą. I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr. 51

KULTŪROS MARŠRUTAIS

◄ Toje pačioje salėje, ne per toliausiai nuo „Eglės“ stendo, buvo įsikūrę ir dar vieni klaipėdiečiai – Sauliaus Jokužio leidyklos-spaustuvės atstovai. Šiame stende atsispindėjo abi veiklos pusės – lankytojai už minimalų mokestį galėjo pasidaryti kalendorių su savo atvaizdu, o šalia sodriu raudoniu švietė klaipėdietės Dalios Bielskytės poezijos knygelė „Vardas debesies“. Ten pat buvo galima sutikti ir pačią autorę, pakalbinti ją ar paprašyti autografo.

Išgraibstė gražiausiąją Į knygų mugę atvažiavo net šeši edukatoriai iš Lietuvos jūrų muziejaus – jie pristatė uostamiestyje jau išbandytas vėtrungių dirbtuves. Mugėje jos nepradingo renginių sraute – prie ilgo stalo teptukus į dažus mirkė tiek tėvai, tiek vaikai. Tradicinėmis spalvomis puošdami vėtrungių šablonus, lankytojai susipažino ir su vėtrungių istorija, spalvų ir simbolių reikšme. Jūrų muziejaus atstovę sutikau ir kitoje – akademinės literatūroje zonoje. Mugės lankytojų iš visų pusių glėbiama muziejininkė Neringa Stančikienė spėjo papasakoti, kad gražiausia šių metų Klaipėdos knyga tituluoti Bruno le Coutre atsiminimai „Mano miestas Klaipėda. 1900–1939 metai“ yra labiausiai geidžiama iš visų muziejaus atsivežtų leidinių. Anot N.Stančikienės, ja daugiausia domisi uostamiestyje gyvenę, jo reikalus sekantys žmonės: „Kai kurie skambino, dar prieš

mugę teiravosi, ar turėsime šią knygą, ar bus galima ją įsigyti. Yra perkančiųjų ir po kelis egzempliorius“. Toje pačioje akademinių leidėjų salėje buvo galima aplankyti ir LCC tarptautinio universiteto stendą. Nevalstybinės aukštosios mokyklos atstovai sudarė sąlygas už simbolinę kainą įsigyti akademinių knygų, vadovėlių anglų kalba. Sparčiausiai nuo originalaus, iš medinių palečių pagaminto LCC stendo nyko seniai klasika tapusi psichologijos teorijos knyga (D.Myers „Exploring psychology“), matematikos vadovėlis (E.B.Burgerio ir M.Starbirdo „The Heart of Mathematics: An Invitation to Effective Thinking“) bei vadovas po klasikinės literatūros erdves (L.Cowan „Invitation to the Classics“).

Taikomieji raštai Knygų mugės programa nustebino Klaipėdos literatūrine naujiena – leidyklos „Dominicus Lituanicus“ išleista Lino Poškos knyga „Taikomieji raštai“. Ryškiai geltonos spalvos eseistikos rinktinės pristatymas sutraukė pilną salę žmonių, panorusių su ja susipažinti. „Tai aukščiausios klasės humoro, netelpančio į istorinio pasakojimo rėmą, rinkinys“, – sakė vienas iš renginio moderatorių Leonidas Donskis apie esė, laiko skliaustuose apglėbiančias tiek Vytauto Didžiojo, tiek šiandienos realijas. Knygos nugarėlėje tas pats filosofas L.Pošką, bene vienin-

telį iš lietuvių, įrašo į Daniilo Charmso, Levo Rubinšteino, Igorio Gubermano literatūrinę kompaniją, „kurioje drįstama demaskuoti kvailybę ir puikybę bet kur ir bet kada“. Kitas iš moderatorių, Vytautas V.Landsbergis, atkreipė dėmesį į L.Poškos gebėjimą naudoti davatkišką, didaktinį stilių ir jį perspaudus sukurti susimąstyti verčiančią parodiją. Knygos pristatymo metu autorius buvo giriamas už gebėjimą pastebėti absurdiškas situacijas, dekonstruoti žargoną, vienu anekdotu papasakoti apie visą epochą. Renginyje dalyvavo ir visus trimito muzika užliejęs Vytautas Grubliauskas. Laimingu atsitiktinumu neprasilenkus su autoriumi, pavyko kelioms minutėms ištrūkti iš parodų sales vis labiau tvindančios žmonių minios (šeštadienis – intensyviausia mugės diena). Turėdamas vos dešimt laisvų minučių, L.Poška sugebėjo neatrodyti kažkur skubantis, o užklaustas apie uostamiesčio atspaudą „Taikomuosiuose raštuose“, prisiminė dar pirmąjį kartą, kai savo literatūrinius bandymus parodė Virginijui Gasiliūnui ir Vytautui V.Landsbergiui – jau sulaukęs reakcijos, kad „čia ne Vilnius, čia – Klaipėda“. Toks įvertinimas pačiam autoriui, kaip klaipėdiečiui, pasirodė geras. Atsiversiantiems „Taikomuosius raštus“ paties uostamiesčio jis sufleruoja ieškoti ne tekstų faktūroje, „tiesiogiai su Klaipėda susiję nebent tie, kuriuose rašoma apie politikos didžiūnus“. Į konkretumu, akademine raštija dvelkiantį eseistikos rinkinio pavadinimą L.Poška siūlo įsiskaityti atidžiai, nes „Taikomieji raštai“ – ne tik grožėjimuisi, jie sutaiko su pasauliu. Skaitytojai atpažįsta pasaulį ir be rezignacijos, radę juoką, su juo susitaiko“. Eseistikos rinktinę uostamiestyje buvo planuota pristatyti visu mėnesiu vėliau nei knygų mugėje. „Bet Klaipėdoje bus jaukiau nei čia, pati Klaipėda kitoks, jaukesnis, miestas“, – tarstelėjo autorius, pastebėjęs mano pastangą įsižeisti dėl Vilniaus pirmenybės.

Bibliotekų erdvėje

Netradicinė žurnalisto Andriaus Tapino knygos „Maro diena“ reklama traukė akį mugėje, o ir po jos sulaukė kontroversiško vertinimo. 52

Viena iš ramesnių mugės zonų paprastai yra bibliotekų erdvė – joje galima prisėsti, pailsėti. Bibliotekininkai čia užsukantiems šiemet siūlė patarimus, kaip susitvarkyti asmenines bibliotekas, susipažinti su „Bi-

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Mugės programa labai plati, joje savo nišą randa ir įvairios parodos. Nuotraukoje – knygos meno konkurso „Vilnius 2014“ laureatės.

Mugėje paskelbti knygų konkursų laureatai, įteiktos premijos. Patriotų premija apdovanoti trijų knygų autoriai. Tarp jų – Gerda Jord ir Miglė Anušauskaitė už komiksų knygą „10 litų“, išleistą leidyklos „Auksinės žuvys“.

bliorakulo“ išmintimi, pasirinkus pašnekovą pasisemti žinių iš unikalios „Gyvosios bibliotekos“. Šiemetės mugės bibliotekų erdvėje pastabi uoslė galėjo pajusti gana stiprius vakarų vėjo gūsius. Čia demonstruoti pajūrio skaityklos dizaino projektai,

kuriuos Nidos meno kolonijoje bendradarbiaudami su idėjos autore ir leidykla „Baltos lankos“ kūrė Vilniaus dailės akademijos studentai. Lankytojai galėjo apžiūrėti ir Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos ekslibrisų parodą „Kuršių marių vėtrungės – praėjusių

amžių feisbukas“. Joje buvo eksponuojami 47 dailininkų iš 19 pasaulio šalių kurti ekslibrisai, dedikuoti žymiems lietuvininkams, etnografiniams pamario kaimams, ryškioms kultūros ir meno asmenybėms, bibliotekoms, muziejams. Tarp kitko, Vilniaus universiteto bibliotekos dirbtuvėse smalsuoliai galėjo patys pasimokyti ekslibrisų kūrimo technikos, susikurti savo ekslibrisą. Bibliotekų erdvėje buvo galima sutikti ir klaipėdiečių. Ievos Simonaitytės biblioteka pristatė virtualų krašto paveldo gidą (www.krastogidas.lt). Viena jo kūrėjų – Ingrida Valotkienė pasakojo, kad gidą kūrė 13 asmenų komanda, o jame telpa visa Klaipėda – gausybė lankytinų objektų, jų istorijų, fotografijų, vaizdo įrašų. Gide pateikti ir trys maršrutai. „Turizmo informacijos centras iš pradžių atsargiai žiūrėjo į mūsų projektą, manė, kad atimsime iš jų darbą“, – prisiminė bibliotekos darbuotoja ir pridūrė, kad patys pamatę gidą turizmo specialistai juo tik apsidžiaugė. Krašto paveldo gidas dar nebaigtas – norima aprėpti regioną, patobulinti dizainą, padaryti jį patogų planšečių, mobiliųjų telefonų naudotojams. ► 53

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Bukinistų zona traukė tradicinę biblioteką menančiomis lentynomis ir senų knygų kvapu.

Rengėjų pastabos ◄ Vilniaus knygų mugė rengiama nuo 2000 m. Ji gimė iš 1999 m. leidėjų asociacijos rengtos Baltijos šalių mugės, suvienijusios Rygą, Taliną ir Vilnių. „Litexpo“ parodų grupės vadovė Milda Gembickienė, su šia muge esanti nuo pirmųjų jos dienų, sakė, kad formatu ji panaši

Mugės akimirka. 54

į Geteborgo knygų mugę. „Kalbėdamiesi su Varšuvos, Frankfurto, Turino knygų mugių rengėjais, sulaukiame tik komplimentų. Manyčiau, kad esame gana stiprūs, – tvirtino ji. – Sunkiausia parengti mugės programą, rasti temą, ją įgyvendinti, taip pat daug dėmesio reikalauja logistika, techniniai dalykai, nes patalpos yra tokios, kokios yra.“ Pasiteiravus apie dažniausiai linksniuojamas mugės problemas, M.Gembickienė teigė,

kad joms nenuilstamai ieškoma sprendimų. Pavyzdžiui, probleminė automobilių stovėjimo aikštelė priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, tad tikimasi, kad šioji ja ir pasirūpins. Savo ruožtu mugės rengėjai lankytojus kasmet kviečia naudotis viešuoju transportu, iš miesto centro į mugę kursuoja ir nemokamas autobusas. „Į jokią kitą parodą neveža nemokamas autobusas“, – pastebėjo pašnekovė. Lankytojų spūsčių problemą mėginama spręsti ir planuojant renginių zonas, šiais metais LRT studiją perkėlus šalia mokslo ir specializuotos literatūros salės, šioji pagyvėjo. Lankytojų spūstys – aktuali bėda, ypač šeštadienį. „Ką galima padaryti? Nebent apriboti lankytojų skaičių, bet tai sukeltų visų nepasitenkinimą – šiuo metu tiesiog atidarome paprastai užvertas duris, planuojame renginius“, – vardijo M.Gembickienė. Kartu ji džiaugėsi ir geranoriškais mugės lankytojais, pastebėjo, kad jie ateina pasiruošę, net su ieškomų knygų sąrašais. Būtent lankytojų gausa, jų domėjimasis literatūra, jų įvairovė ir yra pačią M.Gembickienę labiausiai džiuginantis mugės aspektas: „Susirenka labai įvairūs žmonės ne tik pagal amžių, bet ir pagal skonį. Vieni domisi politika, kiti ekonomika, treti grožine literatūra“.

Vilniaus knygų mugės archyvo nuotr.

PRIE IŠTAKŲ

J.Saulėnienė: tegu lieka bendras meilės fonas „Kopa po mumis tebeskleidė per dieną sugertą saulės šilumą. Ir kai švelniai braukėme ranka per smėlį, tarytum glostytume gerą veidą, mūsų delnuose buvo tiek meilės ir tylaus dėkingumo už viską, ką tomis nuostabiomis dienomis mums padovanojo kopos, dangus, saulė, marios ir jūra“ (Iš knygos „Nugrimzdusi Klaipėda“ II tomo, 335 p. Fritzo Kudningo prisiminimai).

„Noriu savo knygas vadinti kultūros ekologijos knygomis“, – sakė filologė J.Saulėnienė, su įkvėpimu rašanti apie senąją Klaipėdą. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Šviesūs namai, šviesių kriauklių nugultos lentynos, („Tik nieko apie jas neklauskite – tai atskira tema“), šviesi ir namų šeimininkės šypsena. Susitikimą su filologe Jovita Saulėniene inspiravo neseniai išleistas jos ir Rasos Tarik parengtas antrasis „Nugrimzdusios Klaipėdos“ tomas. ► 55

PRIE IŠTAKŲ

Kristina SADAUSKIENĖ

◄ Abiejuose tomuose – unikalus pasakojimas apie miestą iki 1923 m. Jis konstruojamas iš tame mieste gyvenusių ar jame apsilankiusių žmonių prisiminimų, laiškų, dienoraščių, kūrinių, iliustruojamas senomis fotografijomis, atvirukais, piešiniais. Autorių pasirinkimas istoriją leisti pasakoti patiems jos dalyviams, nepaskandinti jų balso šiandieniuose komentaruose ar savuose atpasakojimuose skaitytojams sudaro galimybę pajusti senųjų miesto gyventojų charakterį, ypatingą jų ryšį su Klaipėda. Apie miestą ir miestiečius, apie Klaipėdos specifiką, apie nugrimzdusią ir apie dabartinę Klaipėdą kalbėjomės su J.Saulėniene, už langų pučiant drėgniems beveik pavasario vėjams.

Tėviškės reikšmė – Abu „Nugrimzdusios Klaipėdos“ tomai yra dvikalbiai. Sakykite, ar daug užsienyje esančių senųjų šio miesto gyventojų ir jų palikuonių domisi Klaipėda? – Teko dirbti S.Dacho namuose „Vokiečių žinių“ redaktore ir šių namų direktore.

Taip susipažinau su klaipėdiškiais. Vokietijoje jie yra susibūrę į atskiras kultūrines grupeles, priklausomai nuo to, iš kur kilę (pavyzdžiui, iš Pagėgių, Klaipėdos), kas jiems vadovauja. Išeiviai iš Klaipėdos krašto, arba memelenderiai, labai brangina savo tėviškę. Man labai rūpėjo pasiaiškinti šią sąvoką, suprasti, ką klaipėdiškiams ji reiškia. Nesu patyrusi didesnio pažinimo džiaugsmo, kai teko po šį kraštą pakeliauti su Vokiečių bendrijos nariais. Kiek daug jie žino... Jie žino ne tik žmonių gyvenimo, bet ir kiekvieno medžio, šulinio istorijas. Su nepaprasta meile aptaria kiekvieną akmenėlį. Ir viso to netekta. Tada supranti, kokia skausminga šio krašto istorija, kiek sugriautų žmonių likimų, kaip skaudžiai jie paliesti ir kaip nepaprastai jautriai reikia eiti prie šios temos. Atsakymas į jūsų klausimą – taip. Tų žmonių dar yra nemažai, bet jie jau išeinantys. Noriu savo knygas vadinti kultūros ekologijos knygomis. Atmintis verčia atsigręžti į praeitį, išsaugoti prieraišumą namams, šeimai, kalbai – viskam, kas duota ne tik tėvų, bet ir iš aukščiau. Tai yra svarbu, ir man atrodo, kad to nepaprastai šiandien trūksta. Suprantu ir tai, kad dalis skaitytojų gali nepriimti šių knygų, kad jose – jiems pernelyg seni laikai.

– Klausantis jūsų atrodo, kad Klaipėda tebėra ir tų seniai išvykusių žmonių miestas, jų tėviškė. „Nuskendusioje Klaipėdoje“ publikuojamos Bruno le Coutre prisiminimų iš gyvenimo Klaipėdoje atkarpos, šio žymaus klaipėdiečio atsiminimai rudenį buvo išleisti ir atskira knyga. Skaitant jo mintis galima pastebėti, kad ano meto klaipėdiškiai ne itin mėgo vadinamuosius didlietuvius, ne pernelyg apsidžiaugė ir Klaipėdos krašto prijungimu prie Lietuvos. Natūralu, kad kyla klausimas, kiek Klaipėda buvo lietuviškas, mūsiškas miestas? – Atsakymas yra labai paprastas: Klaipėda pirmiausia yra multikultūrinis miestas. Kai pažiūri, kas miestą įkūrė, kokie ir su kuo vyko karai, kokie laikotarpiai keitėsi, matyti, kad ši istorija lėmė ir gyvenusių tautų įvairovę. Lietuvių šiame mieste buvo mažiausia. Nuoseklesnės jų istorijos galima ieškoti nuo 1923 m. Nuo tada pasidaro logiškas ir lietuvių bei vokiečių santykių klausimas. Be abejo, tam tikri barjerai tarp tautų egzistavo, kad ir vokiečių požiūris į lietuvius, pavyzdžiui, J.Zembrickis aprašo, ką galėjo dėvėti vokiečiai ir ką lietuviai, ką galėjo dirbti vieni, ką – kiti. Šito nepaneigsi. Bet yra ir kitas dalykas. Kaip tik domiuosi angliškuoju laikotarpiu mieste – dominavo anglų kultūra, manieros, prekybos tradicijos, klaipėdiečių sūnūs važiavo mokytis į Angliją... Tuo noriu

J.Saulėnienės ir R.Tarik knygos „Nugrimzdusi Klaipėda“ II tomo sutiktuvės Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje. 56

PRIE IŠTAKŲ

pasakyti, kad mieste nuolat dvelkdavo lyg kokie kultūriniai vėjo šuorai. Gal net pats klausimas apie ryšius šiuo atveju tarp tautų nėra labai teisingas. Mes gyvename ypatingame, unikalios istorijos mieste. Pavyzdžiui, kai miestas buvo tik kuriamas, galvota pavadinti jį Naujuoju Dortmundu – į jį pasipylė pirkliai iš Dortmundo. Matant, kad nesivysto taip, kaip norima, nutarta suteikti jam Liublino teises – tada pasipylė pirkliai iš Liublino. O kur dar emigracija, atvykusieji po maro epidemijos. Klaipėdoje buvo prancūzų, škotų, anglų, nepamirškime, kad kūrėsi ir mišrios šeimos. Štai XVII a., kai miestas buvo tvirtovė, kiekviena šeima savo namuose turėjo išlaikyti kareivius. Jie vėl – įvairiausių tautybių ir charakterių. Kalbant apie Klaipėdą, kiekvienas klausimas turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į tam tikrą laikotarpį. Ar analizuoji santykius tarp tautybių, ar kitus dalykus – jie visai skirtingi viename ar kitame amžiuje.

Tiesa ir istorija – Kiekvienas laikmetis istoriją pasakoja savaip. Atsivertus 1986 m. albumą apie Klaipėdą, galima pastebėti, jog nutylima prūsiškoji miesto tapatybė, o skaitant jau minėtąjį B. le Coutre –tai, ką turbūt žino

tik giliau besidomintieji istorija, – kad ir neentuziastingą vietinių gyventojų reakciją į 1923 m. įvykius. Ar rinkdama medžiagą svarstėte tiesos sakymo apie istoriją problemą? Ar ji jums buvo aktuali? – Šis jūsų klausimas man be galo įdomus. Tiesos sakymas man visuomet atrodė savaime aiškus dalykas, tai nekilo kaip klausimas ar iššūkis. Man labiausiai rūpėjo atskleisti, kaip miestą pažino gyventojai, su kokia meile apie jį kalbėjo. Galbūt tai yra subjektyvus žvilgsnis, galbūt jis nutolsta nuo objektyvios tiesos, bet jame – tiek meilės savo miestui. Šis žmogaus santykis su miestu man ir buvo aktualiausias. Tiesos klausimas, taip, suvokiu, kad jis kažkur plevena. Buvo tokių atvejų, kai galvodavau, kad vienur ar kitur reikia komentaro, bet nekomentuodavau. Maniau, tegu lieka ta bendra meilės banga, bendras meilės fonas. Be to, manau, kad absoliučios tiesos nėra. Yra tik ėjimas į ją. Ir pasakotojų santykis su miestu „Nugrimzdusioje Klaipėdoje“ yra ėjimas į tiesą. Svarbu pridurti ir tai, kad labai pasitikiu skaitytojais, jų gebėjimu vertinti tekstą. – Jūsų knygose skaitytojai susiduria su subjektyvia tiesa – tuo, kaip istoriją išgyveno vietiniai. Laiškai, prisiminimai – kai kurie tekstai rašyti esant mieste, kai kurie jį prisimenant iš laiko ir erdvės distancijos. Tokiu atveju galima justi

Senoji Klaipėda atrodo gyvesnė nei dabartinė. Labiausiai gaila dingusių dalykų. Peržvelgęs istorinę medžiagą matai, kiek daug visko buvo, kiek visko dar galėtų būti. juos dengiančią nostalgijos patiną. Ji kai kuriuos dalykus išryškina, o kai kuriuos nublukina. Kaip manote, ar ta stipri nostalgija kiek neiškreipia meilės miestui atspindžio, net ir subjektyvios tiesos? – Taip, bet net ir atsiminimuose yra labai daug informacijos. Turbūt pastebėjote, pasakojimai knygoje yra labai informatyvūs. Tiek visokių detalių, kurias pasakotojas tikrai mato ir tave, skaitantįjį, jomis įtikina. Net nebegalvoji, ar nostalgijos spalvos užgožia realybę. Kita vertus mes labai mažai žinome apie miesto gyventojus. Žinome tik apie žymiuosius. Būtų nepaprastai įdomi studija apie miesto žmones, jie labai daug ką sukūrė, kai kas išlikę ir iki šių dienų. Skirtingas pasakojimo žanras ir stilius (nostalgiškas, realistiškas, kartais su humoru) parodo žmogaus prigimtines savybes. Tai be galo įdomu. Man visada norisi vaivorykštės – įvairovės. Skaitydamas kiekvienas atsirinks patikusius grūdus, bet visi kartu jie parodo žvilgsnių į miestą įvairovę. ►

Vytauto Liaudanskio nuotr. 57

PRIE IŠTAKŲ

Skirtumas juntamas ◄ – Jūsų minima vaivorykštė „Nugrimzdusioje Klaipėdoje“ šviečia ryškiai, net vilioja pasiduoti praeities apžavams, sudvejoti dėl savojo laikmečio. Bet gal toks išraiškingas kalbėjimas apie miestą iš dalies yra nulemtas to meto literatūrinės tradicijos, kitų rašytinės raiškos taisyklių nei mūsiškės? – Manau, kad Klaipėdos literatūrinė tradicija daugiau ar mažiau žinoma nuo XIX a. Šiandien rašančiųjų apie nūdienos miestą ar jo tradicijas tikrai labai nedaug, galima paminėti vieną kitą poetą. O tuomet buvo daug rašančiųjų apie miestą, ir visi rašė lyg ir neatsižvelgdami į tradicijas. Arba mes jų tiesiog nežinome. Daugiausia tie rašantieji buvo žurnalistai – smalsūs, viskuo besidomintys. Man atrodė ir dabar atrodo, kad pats klaipėdiečių charakteris buvo labai gyvas, jie pasižymėjo nepaprastai judriu, aktyviu gyvenimo būdu. Mėgo eiti į svečius, į užmiestį, vaikščioti. Būtent dėl judraus gyvenimo būdo ir iš jo viskas liejosi. Tai asmeniška, todėl negalima įvardyti literatūrinės tradicijos. Dauguma knygoje panaudotos medžiagos buvo nugulę „Memeler Dampfboot“ laikraštyje. Matant tokią tekstų koncentraciją, neišvengiamai kyla mintis, kad gal jie patys suformavo šią unikalią, vėliau pražuvusią rašymo tradiciją. Tai be galo įdomus klausimas, pamąstysiu apie tai.

– Kaip manote, ko reikia, kad santykis su miestu taptų toks gilus? Juk dabar Klaipėdoje taip pat gyvena žmonės, dirba, augina vaikus? – Mūsų visiškai kitas gyvenimo būdas. Senieji gyventojai labai daug bendravo. Taip pat negalime pamiršti, kad kalbama apie Prūsiją – pagrindinis principas joje buvo „Ordnung ist Ordnung“, tvarka yra tvarka. Senesniais laikais viskas buvo nustatyta, pamatuota – kiek galima švęsti, kiek turi trukti laidotuvės, kiek alaus statinių galima išgerti. Pažiūrėjus į XIX a. pirklių dienotvarkę, matyti, kad 16 valanda jiems buvo šventa – einama į Biržos namus ir t.t. Pakanka pažiūrėti, kokios būdavo jų šventės. Pavyzdžiui, medžiotojų. Uniformuoti, su dūdomis žygiuodavo į Tauralaukį – susirinkdavo mažiausiai 58

J.Saulėnienei – istorinės ir kultūrinės Klaipėdos atminties premija „Prūsa“.

trys tūkstančiai žmonių. O kas darydavosi dainų šventėse?! Bažnyčiose ir viešbučiuose vykdavo koncertai, lankydavosi žymiausi Berlyno atlikėjai. Pavyzdžiui, kai atplaukdavo garlaivis „Preussen“, Melnragėje jį sutikdavo žmonės – minios žmonių, minios... Nenoriu idealizuoti praeities ir supaprastinti dabarties, bet skirtumas juntamas. Gal tiesiog gyvename tokiu pereinamuoju laikotarpiu, kai reikia daugiau pakovoti už būvį, esame labai užsidarę vieni nuo kitų, trūksta bendravimo. Džiaugiuosi, kad šiuo metu susidomėjimas istorija stiprėja. Gerai, kad atsiranda knygų apie Klaipėdos praeitį. Gerai, kad grįžta rašiusiųjų apie Klaipėdą žodžiai. Juk galima pataisyti juos nuklydusius, pakritikuoti, bet jie jau yra šalia mūsų. – Skaitant gyventojų pasakojimus apie miestą, svarbu nepamiršti, kad jie rašyti išsilavinusių, aukštesnės socialinės padėties žmonių. Juk lieka ir nematomas miesto gyventojų arealas, kad ir jau minėto B. le Coutre aprašomi vargingi Vitės žvejai? – Taip, tiesa. Yra dar vienas neatskleidžiamas dalykas – paties miesto formavimasis. Kiek buvo kaimelių, apie kuriuos nežinome... Ieškodama medžiagos, tiesiog jos nerandu. Neįsivaizduoju, kaip tą spragą užpildyti. Kodėl Klaipėdoje nėra ryškaus traukos taško, miesto centro? Tuo laikotarpiu, kuris aprašomas mudviejų su Rasa knygoje, buvo planuojama miesto centrą padaryti stotyje. Pame-

nu, labai nustebau, kai memelenderiai paminklą „Atsisveikinimas“ statė prie geležinkelio stoties. Buvo keista, kodėl būtent tokioje vietoje. Kito laikotarpio žmonėms sunku tai suvokti. Štai Vitė – žvejų kaimelis, ir jame buvo vienoks gyvenimo būdas, o kitoks – Frydricho mieste, kur daugiausia buvo įsikūrę pilies gyventojai, dar kitoks – Bomelsvitėje... Manau, kad daugelis rašiusiųjų jautė tuos skirtumus. O ir nūnai reikia nepamiršti, kad Klaipėda susilydė iš labai skirtingų dalių. Tai yra nuo pat pradžių nevienalytis miestas. O dar prisidėjo gyventojų tautinės sudėties skirtybės, skirtingi valdymo laikotarpiai...

Pajusti miesto dvasią – Kaip ir per ką dabartinėje Klaipėdoje galima geriausiai pajusti senąją miesto dvasią? – Man atrodo, kad Klaipėdos dvasią jaučia tas, kuris daugiau ar mažiau domisi istorija. Deja, istorija ir atmintis yra reikalingos ne kiekvienam. Kiek tokie dalykai rūpi paprastam Klaipėdos gyventojui? Nežinau. Dėl to tokios knygos reikalingos. Dėl to jas vadinu kultūros ekologijos knygomis. Prisipažinsiu, kartais man pačiai senoji Klaipėda atrodo gyvesnė nei dabartinė. Labiausiai gaila dingusių

PRIE IŠTAKŲ

Vizitinė kortelė

Autorės autografai – „Nugrimzdusios Klaipėdos“ skaitytojams.

dalykų. Peržvelgęs istorinę medžiagą matai, kiek daug visko buvo, kiek visko dar galėtų būti. Štai, Miunhauzenas net du kartus važiavo pro Klaipėdą, nakvojo „Baltų kieme“. Karaliaučiuje sukurti šio herojaus įdomūs maršrutai, Lenkijoje taip pat yra Miunhauzeno takai. Tai traukia turistus. Arba parašai, kad mūsų mieste lankėsi caras Petras I, kad čia patyrė nuotykių – tuoj atsiranda netikinčių tuo skaitytojų, kaltinančių išsigalvojimu. Atrodo, kad yra grupė žmonių, kurie tiesiog negali priimti istorijos – ji jiems paprasčiausiai atrodo nereali. – Jūsų nuomone, kas iš senojo miesto galėtų atgyti šiandienės Klaipėdos gyvenime ir jį praturtinti? – Būtų gražu atkurti Vynerio taką, atgaivinti pasivaikščiojimų tradicijas. Atstatyti paminklą karalienei Luizei, tebėra išlikusi karališkoji Frydricho Vilhelmo III liepa. Labai gaila, kad Liepų gatvėje nėra bent mažyčio ženklo, jog tai buvo karališkoji gatvė, nėra pažymėta, kad ten gyveno Luizės sūnūs: būsimas karalius Wilhelmas IV, pirmasis Vokietijos kaizeris Wilhelmas I. Istorinėms vietoms, išskyrus piliavietę ar Jono kalnelį, trūksta dėmesio. Yra daug dalykų, galinčių papuošti miestą. Pavyzdžiui, mėgstame akcentuoti, kad gyvename vėjų mieste, prisimename Kuršių marių žvejų vėtrungės, bet reikia nepamiršti, kad Klaipėda turėjo

Vytauto Liaudanskio nuotr.

savo specifines vėtrunges. Klaipėdiečiai mėgo puošti stogus, vešėjo gražūs darželiai. Man labai gaila, kad visai pamiršta, jog Klaipėda buvo laikinoji Prūsijos sostinė. Nepanaudojamas karališkojo miesto vardas. Juk yra išlikęs pastatas (dabartinė rotušė), kur buvo apsistojusi Prūsijos karališkoji pora, čia lankėsi daug žymių Europos politikų, bet tam atminti neskirtas nė kambarėlis. Tai nedovanotina. Juk šiuose namuose parengtas ir paskelbtas vadinamasis Spalio ediktas, baudžiavos panaikinimo aktas. Kalbame apie laisvę. Kokią didesnę vertybę galėtų turėti žmogus? – Yra senoji Klaipėda ir yra dabartinė Klaipėda. Miesto istorija vargiai susiliečia su miesto dabartimi. Ar jums svarbus miesto vientisumo klausimas? – Iš tiesų tie miestai yra skirtingi. Ir visada patogiau atsigręžti į praeitį. Manau, kad esate teisi, praeitį reikia stipriau sieti su dabartimi. Juk galima ir atskirai kalbėti apie šiuolaikinę Klaipėdą, tai yra, nebijoti pasakyti, kad esame naujieji miesto gyventojai, čia atsikraustę po 1945 m., kuriantys savo miestą. Pasakojant pakaktų paminėti išlikusius istorinius ženklus. Galima žiūrėti į jūrą iš kranto arba galima žiūrėti iš jūros į krantą. Tas pats ir šiuo atveju – ar iš praeities į dabartį, ar iš dabarties į praeitį. Fiksuojant poky-

Jovita Saulėnienė gimė 1945 m. Endriejave, Klaipėdos rajone. Filologė, susitelkusi ties Prūsų Lietuvos kultūra, taip pat Klaipėdos miesto istoriniu, kultūriniu bei literatūriniu palikimu. Išsilavinimas: 1967 m. lietuvių kalbos ir literatūros specialybė Vilniaus pedagoginiame universitete. Darbas: 1971–1989 m. Lietuvių kalbos ir literatūros katedros literatūros dėstytoja Klaipėdos universitete (tada – Klaipėdos fakultetai ), 1999–2005 m. – S.Dacho namų direktorė ir mėnraščio „Vokiečių žinios Lietuvoje“ redaktorė, 2002–2012 m. – Rytų Prūsijos istorinio, kultūrinio, literatūrinio leidinio „Smiltė“ redaktorė. Kūryba: paskelbė straipsnių literatūros ir kultūros klausimais, išleido šešias knygas: „Septyni eilėraščiai apie miestą“ (Klaipėda, 2002 m.), „Prūsijos karalienė Luizė Klaipėdoje. Koenigin Luise von Preussen in Memel“ (Klaipėda, 2004 m.), „Simonas Dachas klaipėdietis prūsas. Simon Dachius Memelensis Borussus“ (Klaipėda, 2005), kartu su bendraautore Rasa Tarik „Das versunkene Memel. Nugrimzdusi Klaipėda“ I ir II tomai (Klaipėda, 2009 m. ir 2015 m.), „Korolieva Luiza“ (Sovetskas, 2007 m.). Įvertinimai: 2010 m. – literatūrinė Ievos Simonaitytės premija, 2015 m. – istorinės ir kultūrinės Klaipėdos atminties premija „Prūsa“. Gyvenimo moto: „Žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsnis manyje“ (I.Kantas). Šeima: Vyras Vytautas – tolimojo plaukiojimo kapitonas, sūnus Audrius – teisininkas.

čius, galima nutiesti tiltą tarp praeities ir dabarties. Man labai patinka senosios adresų knygos, kur nurodytas vienas iš Klaipėdos simbolių – švyturys. Norėdamas į jį patekti, gali eiti per parką ar per Vitę. Tik skiriasi, ką eidamas pamatysi. Vadinasi, tas maršrutas jau yra raktas, kuriuo galima atverti tiek praeities, tiek dabarties vartus.

KULTŪROS ISTORIJA

Keliauto įkvepian Keliautojai pamario ir pajūrio kelyje patirdavo didelių sunkumų. Tai iliustruoja kad ir 1807 m. Prūsijos karalienės Luizės ir jos vaikų kelionė iš Karaliaučiaus į senąją Klaipėdą, kur napoleonmečiu surado prieglobstį. Keliautojų nutikimai ar išgyvenimai nemažai priklausė nuo vežiko. Tai labai spalvingas kelionių veikėjas.

J.T.Wentscheris. Pašto kelias Kuršių nerijoje. 1898 m. Drobė, aliejus. Iš VšĮ „Nidden“ kolekcijos

Kai kalba sukasi apie kelionių maršrutus, negalima pamiršti keliautojų. Ypač tų, kurie vienaip ar kitaip yra palikę pėdsakų. Pro senąją Klaipėdą ėjo europinis pašto kelias, todėl ir kilmingi, ir paprasti keleiviai dažnai pra- Apie pašto kelią verdavo miesto vartus, iešKuršių nerija nuo Vokiečių ordino laikų kodami čia nakvynės pašto iki 1945 m. buvo svarbi susisiekimo grandis tarp Kuršo (Liepoja, Ryga), Karaliaustotyse ar smuklėse.

atskleidė keleivių džiaugsmus bei vargus plaukiant laiveliais ir išsakė savo potyrius mieste. Tų garsių asmenybių įvairių formų ir skirtingų žanrų kūriniai – informatyvus šaltinis apie Prūsų Lietuvą ir senąją Klaipėdą. Juo remiantis galima sukurti įdomių turistinių maršrutų.

Jovita SAULĖNIENĖ

Šiame mieste apsilankė Denisas Diderot, Wilhelmas von Humboldtas, Ludwigas Passarge, Peteris Raušnikas, Augustas Kotcebue, Otto von Bismarckas, Agnes Miegel... Net pats Miunhauzenas nakvojo „Baltų kiemo“ viešbutyje, kai iš Karaliaučiaus vyko į Peterburgą. Daugelis jų aprašė savo įspūdžius apie kelionę pašto keliu, 60

čiaus, Dancigo. Raiti Ordino pasiuntiniai gabeno korespondenciją, daugiau kaip šimtmetį čia ėjusiu keliu naudojosi Hanzos pasiuntiniai. 1525 m. magistrui Albrechtui von Brandenburgui Ordino žemes pavertus Hercogyste, raitojo pasiuntinio funkciją perėmė kaimo seniūnai, vėliau – pašto stočių, kurios veikė Šarkuvoje, Rasytėje, Nidoje ir Juodkrantėje, prižiūrėtojai. 1630 m. pradėjo kursuoti Brandenburgo kurfiursto laivelis, gabenęs ne tik korespondenciją, bet ir plukdęs keleivius. Kurfiurstui įsteigus pašto kelią Klaipėda– Karaliaučius–Dancigas–Berlynas–Klevė, gimė valstybinis Prūsijos kelias. Jo svarbi stotis buvo Klaipėda, nes čia susikirto keliai tarp Prūsijos ir Baltijos šalių, kurios tuomet priklausė Rusijos imperijai.

Priklausė nuo vežiko Pašto keliu XVIII–XIX a. kursavo karietos – iš pradžių atviros, paskui su stogais, uždaros. Anot rašytojos Charlotte’s Keyser, geltonos ir rudai nudažytos pašto karietos ir ragą pučiantis pašto vežikas buvo neatsiejama Prūsų Lietuvos kraštovaizdžio dalis. O ir senosios Klaipėdos piešiniuose karietos dažnai vaizduojamos. Karietos buvo skirstomos į pirmąją, antrąją ir trečiąją „garnitūras“. Laimė šypsojosi tiems keliautojams, kurie keliaudavo pirmąja. Blogiausia buvo trečioji, nes „raudonu pliušu apmuštos sėdynės nuo išsimaskatavusių spyruoklių siūbavo aukštyn žemyn, tai keleiviai buvo kone jūrligės kamuojami“ (Ch.Keyser). Nuo vežikų priklausė kelionės sėkmė. Vokiečių švietėjas W.Humboldtas laiške žmonai užsimena, kad kelias nuo Karaliaučiaus iki Klaipėdos „pajūriu skaičiuojamas aštuoniolika mylių, per Tilžę – trisdešimt. Nors ir koks didelis tarp jų būtų skirtumas, vežikai beveik visada pasirenka pastarąjį – ilgesnį – kelią, kad apsaugotų arklius, kurie, klimpdami pajūrio smėlyje, pernelyg kenčia“. W.Humboldto kelionės iš Karaliaučiaus į Klaipėdą atveju „vietoje aštuoniolikos būtų reikėję mokėti už trisdešimt mylių“. Pasitaikydavo abejotinos reputacijos vežikų. XVIII a. prancūzų švietėjas D.Diderot po kelionės iš Karaliaučiaus į Peterburgą per Mėmelį dėl vežiko, jo vadinamo arklininku, viešai pasižadėjo:

KULTŪROS ISTORIJA

ojų įspūdžiai – ntis pažinimo šaltinis (1) Jei man kada nors vėl tektų keliauti su tokiu arklininku, kasdien vaikščiosiu mišių klausytis ir dukart per mėnesį eisiu išpažinties. (vertė T.Sakalauskas) Vežikai privalėjo sumokėti mokestį, kurio dydis priklausė nuo nuvažiuojamų mylių ir tam atstumui įveikti reikalingo arklių skaičiaus. Neretai jie slėpdavo nuvažiuotus kilometrus. Nutikdavo, kad nesąžiningam vežikui tekdavo ir antrą kartą sumokėti jau anksčiau atsiskaitytą sumą... Ne vienas rašytojas sukūrė šio pašto kelio charakteringo veikėjo paveikslą. Viename iš pirmųjų Klaipėdą vaizduojančių Johano Timotėjaus Hermės laiškų romane „Sofijos kelionė iš Mėmelio į Saksoniją“ (1761 m.) rašoma, jog sėsti į karietas pakviesdavo ragu: „Vežikas baigia išpūsti tą plaučių dalį, kurią, didžiai kartu su mumis keliaujančio gydytojo nuostabai, anas dar turi, nepaisant perdėto mėgavimosi degtine“. Keleivių pravardžiuojami švogeriais vežikai dažniausiai buvo prisiekę mėgėjai išgerti. ►

Senasis Klaipėdos teatras. G.Waldhauerio litografija

Karietų pavyzdžiai.

Išvyka karieta. 61

KULTŪROS ISTORIJA

Rašė laiškus ir nakvojo ◄ Paštuose, kur būdavo popieriaus, dažnai sudrėkusio, rašyti XVIII a. ir XIX a. pamėgti laiškai, kuriuos prireikus užbaigti vežikui už laukimą reikėjo primokėti. Minėto romano veikėja Sofija už tai sumokėjo aštuonis su puse grašio, kuriuos vežikas čia pat „sėkmingai ir pragėrė“. Du kartus lankęsis mūsų mieste W.Humboldtas pašte laišką užbaigė žodžiais: „Dabar jau pats laikas, brangieji bičiuliai, atiduoti laišką į paštą, kadangi jau kinko arklius“. Paštas buvo svarbus miesto objektas ne tik keliautojams, kurie čia surasdavo ir nakvynę, kol atsirado svečių namų. Klaipėdos paštas surinkdavo daug lėšų ir miestui, o jo direktoriui, anot P.Raušniko, buvo pats pelningiausias postas šalyje: „Jis kasmet gauna nuo 12000 iki 17000 talerių grynų pajamų“.

Geltonos ir rudai nudažytos pašto karietos ir ragą pučiantis pašto vežikas buvo neatsiejama Prūsų Lietuvos kraštovaizdžio dalis. Svarbios pašto kelyje buvo smuklės, kuriose pagal karaliaus Friedricho Wilhelmo II (valdė 1786–1797 m.) ediktą privalėjo nakvoti keliautojai. Anot J.Zembrickio, 1825 m. mokesčius mokėjo net 125 miesto smuklės. Tiesa, ,„Prūsijos smuklės labai vargingos“, ir keliautojai apsirūpindavo „gera duona ir vynu“. Užtat pietums senojoje Klaipėdoje jie rasdavo skanių žuvų patiekalų... Taip tvirtino W.Humboltdas.

Garlaiviai „Stadt Memel“ ir „Cranz“. 62

Prūsijos sosto įpėdinių auklėtojas F.Delbriukas aprašė sosto įpėdinių antrosios kelionės dienos Nidoje epizodą, primindamas, kad pastogę jie surado „paprastame namelyje“, kurio „mažučiame kambarėlyje“ valgė šeimininkų paruoštus pietus. Tai buvo „dubuo sūdytų žuvų“. „Miegamoji patalpa“ irgi „ne itin viliojanti“ – joje buvo tik „ant grindų pakreikta šiaudų ar šieno“... Beje, princams tai sukėlė „šventišką nuotaiką“.

Slystant marių vandeniu Kelionė mariomis iš Karaliaučiaus į Klaipėdą, pučiant palankiems vėjams, trukdavo maždaug septynias valandas ir kainavo du talerius. Tai trumpiausias kelias, bet neramiausias. Mariose, P.Raušniko pastebėjimu, dažnai „dūksta ir siautėja viesulas, nors jūra tuo metu būna visai rami“, ir iš to net kilęs „prūsų nacionalinis keiksmažodis – kad tave kuršių orai užkluptų!“, todėl „prie kelionių vandeniu nepratę keleiviai labai greitai suserga jūros liga“. Tai ne vieną atgrasydavo nuo tokios kelionės. Senojoje Klaipėdoje kelionė į Karaliaučių prasidėdavo prie Biržos tilto, kur „visada labai judru, nes šioje vietoje įsikūrę įvairiausias prekes siūlantys krautuvininkai ir smulkūs prekeiviai“ (Liebeskindas). Keleivius, taip pat pakrautus vežimus su arkliais į Karaliaučių plukdydavo didelėmis burinėmis valtimis, kurių savininkus vadino valtininkais, o per marias keliančius – keltininkais. Apie valtininkus, keltininkus žinome mažokai, kaip ir apie keliaujančias kompanijas, kurios „kartais tokios mišrios, lyg iš Nojaus arkos nužengusios“ (Liebeskindas). Ne visi laivuose elgdavosi tinkamai. Kai kurie taip padaugindavo stipriųjų gėrimų, kad kelionės tikslą pasiekdavo išsitiesę ant pamestų denyje šiau-

dų... Vėliau keleiviniuose laivuose atsirado tvarka: veikė virtuvė, skambėjo muzika. Bene labiausiai garsėjo apaugusio įvairiausiais anekdotais garlaivio „Cranz“ virtuvė, kurios šefė buvo žinomo pirklio H.Gerlacho žmona, keleiviams teikusi table d’hote meniu. Tai reiškia, kad pasimėgauti galima buvo tik iš nedidelio valgių sąrašo, skirto atskiram stalui. Net mėgėjams iškylauti pasiplaukiojant buvo stengiamasi suteikti malonumų: nuo Biržos tilto iki Tauralaukio Danės upe plaukiančiame laivelyje „Tante Anna“ iškylautojai galėjo grožėtis gamta gurkšnodami arbatą ir klausydamiesi populiarių šlagerių.

Kuršiško žodžio galia Ir pabaigoje pasakojimas apie tuos, kurie atkyla į svetimus kraštus, turėdami negerų tikslų, ir nesijaučia čia saugūs – sprunka net nuo kuršiško žodžio. Kaip Naglius 1807 m. išvadavo nuo prancūzų: „Imperatoriui Napoleonui 1807 m. užėmus beveik visą Prūsiją, nuo jo kariuomenės būrių neliko apsaugota ir Kuršių nerija. Ilgus mėnesius prancūzų kareiviai buvo našta nerijos gyventojams. Tik Senųjų Naglių kaimas anksčiau nei kiti išsivadavo nuo prancūzų dėl vieno ypatingo nutikimo. Kartą vakare prancūzai patenkinti sėdėjo prie stalo, kai tuo metu šeimininkai žvejai ruošėsi plaukti žvejoti. Moteris niekaip nerado savo kailinių ir piktai šūktelėjo: „Kur yr mane kasak?“ (Kur mano kailiniai?) Šis paskutinis kuršių kalba ištartas žodis prancūzams pasirodė labai pažįstamas. Jie pamanė, jog kalbama apie kazokus, ir išsigandę jau įsivaizdavo esą apsupti. Galvotrūkčiais išbildėjo prancūzai į tamsią naktį, ir Nagliuose jų daugiau niekas nematė“. (Iš vokiečių kalbos vertė Rasa Tarik.)

INICIATYVA

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8