2015 05 durys

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2015 GEGUŽĖ / Nr.5 (17)

„Klaipėdos“ laikraščio mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2015 gegužė / Nr. 5(17) www.durys.daily.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2015 UAB „Sorestum“ SPAUSDINO UAB „Diena Media Print“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2015 4 psl. – Vitas Luckus (1943–1987). Iš ciklo „Saldi nuotaika“, 1975–1983.

Iš V.Luckaus fotografijų parodos „Siūlau naują pasaulį“, balandžio 25 – gegužės 31 d. veikiančios Klaipėdos parodų rūmuose ŽURNALĄ REMIA

Turinys MUZIKA Daiva KŠANIENĖ. Galinga jubiliejinio festivalio banga Laima SUGINTIENĖ. Trys muzikiniai gegužės vakarai

4 11

SVEČIAS Jovita NAVICKAITĖ. J.Staniunas: ketvirtos sienos nėra

15

TEATRAS Jūratė GRIGAITIENĖ. „Karakumų asilėlio“ pėdomis

19

KINAS Aivaras DOČKUS. „Oskarui“ nominuoti trumpi filmai – išskirtinis vidutiniškumas

24

ŠIUOLAIKINIS MENAS Augustinas ŽEMRIETA. Mėlyno rojaus beieškant

28

KITU KAMPU Sondra SIMANAITIENĖ. Vaizdo ir žodžio (ne)įtampa

32

GINTARO LAŠAI Kristina SADAUSKIENĖ. L.Poška: virkdyti skaitytojus tiesiog nemandagu Dainius VANAGAS. Plaukiojant su Undine Artūras VALIONIS. Pirštai auga kuokštais Daniilas CHARMSAS. Kaip aš sudorojau vieną kompaniją Jimas CRACE’AS. Iš romano „Kontinentas“

34 38 40 42 47

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Ernestas NOREIKA. Eilėraščiai

44

FOTOGRAFIJA Danguolė RUŠKIENĖ. V.Luckus: siūlau naują pasaulį

50

M.K.OGINSKIO METAI Daiva JANAUSKAITĖ. M.K.Oginskis: pamirštas ir atrastas

53

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI Daiva JANAUSKAITĖ. Šukėje – žemaitiškų dainų lobynas

57

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Pamėgtais maršrutais po senosios Klaipėdos apylinkes. Smiltynė

60

LANGAS Teatro istoriko knyga Į festivalį Kaune D.Ložytės „Monos“ – Šiauliuose Poetų desantas Gruzijoje Italijoje – pirmoji vieta

17 23 31 49 55 3

MUZIKA

Galinga jubiliejini Seniausio Lietuvoje XXXX festivalio „Klaipėdos muzikos pavasaris“ keturi paskutinieji koncertai atitiko pačius aukščiausius muzikos meno kriterijus, atliepė klaipėdiečių šimtmečiais (kaip visoje Europoje) puoselėtą orkestrinės (simfoninės, kamerinės) muzikos pomėgį ir poreikį. Per kelis dešimtmečius festivalis išgrynino savo koncepciją, tikslus, aukštai iškėlė meninio reiklumo bei tobulumo kartelę ir tapo jau ne vietinio, o europinio lygio renginiu.

Ne tik dėl atlikėjų iš įvairiausių šalių, bet ir dėl meninio meistriškumo bei originalių, nepataikaujančių įprastam publikos skoniui programų naujumo.

Daiva KŠANIENĖ

Iš orkestro lobyno Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Juozas Domarkas) neretas svečias mūsų mieste, seniai čia turi savo auditoriją, gerbėjų bei apskritai simfoninę muziką vertinančių klausytojų (deja, šį kartą jų salėje buvo nelabai daug). Festivalyje balandžio 17-ąją jis atliko programą „Iš orkestro lobyno“.

Melomanus turėjo patraukti itin įdomi, retai girdima (tad nenusibodusi) muzika, pasaulinio lygio dirigentas, batutos meistras Christopheris Lyndonas-Gee (Italija, Australija) bei lietuvių pianizmo žvaigždė, taip pat žinomas visame pasaulyje Gabrielius Alekna (Lietuva, JAV).

Vokiečių romantiko Richardo Wagnerio (1813–1883) operos „Skrajojantis olandas“ („Der fliegende Holländer“, 1843) uvertiūra, kuria prasidėjo koncertas, yra plačiai žinomas ir populiarus kūrinys. Tačiau visada jaudina ne tik šios įspūdingos muzikos poveikis, bet ir pradinės jo atsiradimo sąsajos su mūsų kraštu. Po 1836–1837 m. gastrolių Baltijos kraštuose (Karaliaučiuje, Klaipėdoje, Rygoje) R.Wagneris, bėgdamas nuo kreditorių laivu iš Piliavos (dabar – Baltijskas), išplaukė į Angliją. Audringos jūros stichija, galingos bangos, mėčiusios laivą kaip skiedrelę, jūrininkų dainavimas įkvėpė kompozitorių sukurti šią operą. Siu4

žetas pagrįstas senovine legenda, išaukštinančia meilę ir pasiaukojimą dėl jos.

Seniausias šalyje, jau 75-metį minintis LNSO, kurį sudaro muzikantai – meistrai, vertas daugybės pačių geriausių įvertinimų, kurių jis nusipelnė. Įkvėptai, majestotiškai, nors žavingai santūriai vedamas dirigento orkestras perteikė uvertiūros – šio spalvingo programinio paveikslo ekspresiją, įtampą, dramatizmą, kupiną romantinio protesto bei veržimosi į laimę jausmą, kartu – audringą jūros šėlsmą.

Kaip vienas vėjo gūsis nuskriejo ši muzika salės skliautais, jautriai palietė klausytojų jausmus, atlikėjams talentingai supinant visas tris operos uvertiūroje perteikiamas melodikos sferas (leitmotyvus), kontrastingus epizodus į įspūdingą nemirtingos muzikos visumą.

Staigmena ir savita dovana klausytojams buvo itin retai Klaipėdoje (kaip ir visoje Lietuvoje) skambanti vieno talentingiausių, įdomiausių bei moderniausių XX a. pirmosios pusės lietuvių kompozitoriaus, pianisto Vytauto Bacevičiaus (1905–1970) „Symphonie concertante“ (Koncertas Nr. 4, 1962) fortepijonui ir orkestrui, op.

67. Kompozitorius, norėdamas įsigilinti į muzikos esmę, ieškodamas jos prasmės, labai domėjosi įvairiomis filosofinėmis kryptimis, lygino jas su menu. Kritikai rašė, kad V.Bacevičius – tai „kompozitorius, toli pralenkęs savo amžių“. O pats kūrėjas yra sakęs, kad „jo muzikai priklausysiąs XXI a.“ Kompozitoriaus muzikiniai keliai vingiavo per Lenkiją, Lietuvą, Prancūziją, o paskutiniuosius 30 m. jis gyveno JAV. Sovietiniais metais V.Bacevičiaus kūryba dėl

savo modernumo, abstraktumo, „kosminės muzikos“ idėjos bei dėl autoriaus emigranto statuso buvo nepageidaujama. Tik retkarčiais vienas kitas atlikėjas ryždavosi ją groti.

Todėl šiandien labai džiugu, kad pianisto, muzikos menų daktaro G.Aleknos dėka į Lietuvos (taip pat – pasaulio) kultūrą grįžta šios genialios asmenybės muzika. G.Alekna visokiais pavidalais gaivina ir skleidžia V.Bacevičiaus kūrybą: leidžia jo kūrinius, apgynė disertaciją, skirtą šiam kompozitoriui, įgrojo kompaktinių plokštelių ir pan.

Ne veltui pianistas „pripažįstamas kaip kvalifikuotas V.Bacevičiaus muzikos ekspertas“ (iš anonso laikraštyje „Klaipėda“).

Tad ko galima tikėtis iš aukšto rango virtuozo, kurio interpretacijoje beribis meistriškumas, virtuoziškumas, tobulas pianistinės technikos įvaldymas susilieja su giliu, ne tik jausminiu, bet ir moksliniu, t.y. visapusišku autoriaus muzikos pažinimu? Suprantama, tik paties aukščiausio meniškumo, įtaigumo, keliančio didžiulį pasigėrėjimą.

Trys Koncerto Nr. 4 dalys (Allegro misterioso, Andante, Allegro agitato) liejosi viena po kitos logiškai, preciziškai, kas akimirką pateikdamos mįslingų, įdomių netikėtumų.

Klaipėdos klausytojai, nors nuolat „pratinami“ prie šiuolaikinės akademinės muzikos „Permainų muzikos“ festivaliuose, vis dėlto dar pernelyg atsargiai į ją žiūri. Šį kartą pianisto, orkestro ir dirigento neatskiriamas tandemas, atlikęs šį visiškai abstraktų, net avangardinį kūrinį, kuriuo kompozitorius tikrai nesiekė įsiteikti publikai, tiesiog įelektrino klausytojus. Sudėtingas, plataus užmojo, monumentalus veikalas skambėjo be galo įspūdingai. Fortepijono ir

MUZIKA

io festivalio banga

„Iš orkestro lobyno“: Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas Ch.Lyndonas-Gee, pianistas G.Alekna.

orkestro ansamblis, kuriame sunku išskirti dominantę, buvo tarsi vienas organizmas.

Sudėtinga, novatoriška Koncerto Nr. 4 muzikos kalba, vyraujant neįtikėtinai tembrų įvairovei, sonoristiniams sąskambiams, (tai vienų, tai kitų instrumentų grupių ir solo išryškinimas), garsiniams kontrastams, jų nepriekaištingas derinys su fortepijonu, dirigento plastikos koncentracija, kūrė retokai girdimą šiuolaikinės išgrynintos struktūros, be galo ekspresyvų, kupiną vidinės energijos, įspūdingą muzikos vyksmą.

Klausytojai, nepaisant kūrinio modernumo, audringai sveikino atlikėjus, negailėdami didžiausių ovacijų. G.Alekna, publikos prašomas, solo paskambino V.Bacevičiaus „Poemą“ fortepijonui.

Koncertą užbaigė monumentali, nedažnai atliekama, garsiojo XIX a. vengrų kompozitoriaus Ferenzo Liszto (1811–1886) simfonija „Dantė“ („Simfonija pagal Dante`s Dieviškąją komediją“ / „Symphonie zu Dantes Divina commedia“, 1857). Ištobulinęs

ir įtvirtinęs dar Hectoro Berliozo pradėtą vienos dalies simfoninės programinės poemos žanrą, F.Lisztas sukūrė ir dvi ciklines simfonijas. Dvidalė simfonija „Dantė“ (I d. Inferno, „Pragaras“, II d. Purgatorio.

Magnificat, „Skaistykla“) savo sumanymo koncepcija, siužetiškumu, filosofinės idėjos įkūnijimu artima jo simfoninėms poemoms. Tai tarsi dvi poemos, o ne simfonija tradiciniu (klasikiniu) požiūriu. Orkestrui, veikalo pabaigoje įsijungusio valstybinio choro „Vilnius“ moterų grupei bei dirigentui Ch.Lyndonui-Gee nebuvo lengva sukurti vientisą, įtikinamai bei logiškai besiplėtojantį muzikinį vaizdą, perteikiant sudėtingą poetinį, filosofinį Dante’s Alighieri poemos gylį, dvasinę kelionę amžinybėje. Juk šioje didžiulėje muzikos kompozicijoje, nors ir turinčioje sonatiškumo užuomazgų, tačiau nepaprastai modifikuojamoje, dominuoja gana sudėtinga išplėtota forma, sudaryta iš kontrastingų epizodų sekos, sujungtos į nenutrūkstamą vystymą. LNSO dar

kartą įrodė, kad jam pavaldūs įvairiausios stilistikos, sudėtingiausi skirtingų epochų kūriniai. Visos orkestro grupės muzikavo nepriekaištingai. Itin pradžiugino pučiamieji instrumentai, jų garso kokybė, tembrų grožis. Sodriai, ekspresyviai griežė styginiai, kai kuriose vietose pasiekdami galingos ekspresijos. Lyrines padalas gražiai papildė bei papuošė arfų tembras. Natūraliai į simfonijos visumą pabaigoje įsijungė ypatingas epizodas – moterų choro intarpas „Magnificat“ (iš Biblijos lot. Magnificat anima mea Dominum... / Mano siela šlovina Viešpatį...).

Ch.Lyndonas-Gee valingai, tvirtai vadovavo orkestrui, kuriam, turbūt, kaip ir klausytojams, persidavė visiškas dirigento susiliejimo su muzika pojūtis. Imponavo ne tik dirigento muzikalumas, bet ir jo vidinė emocinė kultūra, išraiškinga kūno kalba, absoliutus savęs nedemonstravimas.

Tokie koncertai parodo, kiek daug netenka klaipėdiečiai, neturėdami savo miesto simfoninio orkestro. ► 5

MUZIKA

Kūrybos triumfas ◄ Baltijos šalių talentingo jaunimo kamerinis orkestras „Kremerata Baltica“ (meno vadovas ir solistas smuikininkas Gidonas Kremeris, Latvija) balandžio 18-ąją Klaipėdos festivalyje surengė koncertą, pavadintą „Tobulos kūrybos triumfas“, kuris kaip reta atitiko ir atliepė jame skambėjusios muzikos aukščiausią meninę vertę, absoliučiai tobulą atlikimo kokybę bei žmogiškąjį požiūrį į šių dienų pasaulio dvasines vertybes, žmonių likimus šiuolaikinės Rytų Europos konfliktinių susidūrimų verpete. Kūrinių skambesio įtaigą sustiprino juos lydinčios prasmingos ir aktualizuotos vaizdo projekcijos, imponavo novatoriška muzikos ir vizualiojo meno sintezė.

Tarsi jausminis užtaisas, kaip įžanga į katarsio sklidiną muzikos puotą, nuskambėjo garsaus šiuolaikinio latvių kompozitoriaus ir muzikologo Georgo Pelecio (g. 1947) subtilus Koncertas smuikui, vibrafonui ir styginiams „Žydintis jazminas“ („Flowering Jasmine“). Atliko G.Kremeris, Andrejus Puškariovas ir kamerinis orkestras. Pirmą kartą girdima kompozicija nustebino muzikos kalbos skaidrumu, „ažūrine faktūra“, savita stilistika, kurioje tarsi ataidi romantinės melodikos nuotrupos, senovinės muzikos atgarsiai, minimalizmo estetikos apraiškos ir kt. G.Kremeris ir jo 1641 m. meistro Nicoló Amati pagamintas smuikas, susilieję į neišskiriamą visumą, nuostabiu įsijautimu, skaidriu kūrinio dvasios pajautimu paskleidė šviesos, erdvės, begalinio jautrumo aurą. Genialiojo smuikininko sceniniai meniniai partneriai A.Puškariovas bei orkestras buvo lygiaverčiai.

Vieno garsiausių šiuolaikinių amerikiečių kompozitorių Philipo Glasso (g. 1937) Koncertą smuikui ir styginių orkestrui Nr. 2, „Amerikietiški metų laikai“ („The American Four Seasons“, 2009) atliko G.Kremeris ir orkestras „Kremerata Baltica“, lydimi Jono Meko, Rimo Sakalausko, Adamo Magyaro, Pingo van der Brinkloewo vaizdo projekcijų. Nors Ph.Glasso muzikos kalbą formavo daugybė šaltinių (net indų bei indėnų tradicinės muzikos savybės), pirmiausia jis išgarsėjo kaip minimalistinio (repetityvinio, reduktyvinio) stiliaus, netrukus labai paplitusio visame pasaulyje, pradininkas. Vėliau jo stilistika kito, neatsisakant minimalizmo, ją praturtino sodresni, neoromantizmui būdingi bruožai, ryškesnė melodika bei dramatizmas. Ši 6

„Tobulos kūrybos triumfas“: orkestras „Kremerata Baltica“, smuikininkas G.Kremeris, vibrafonininkas

stilistinė samplaika akivaizdi skambėjusiame Koncerte. Beje, labai subtiliai, tiesiogiai neafišuojant, kūrinyje girdimi ir tolimojo baroko bei klasicizmo aidai. Ne veltui šį opusą kompozitorius sukūrė atiduodamas pagarbą garsiojo italų baroko epochos kompozitoriaus Antonio Vivaldi populiariajam Koncertų ciklui smuikui ir styginių orkestrui „Metų laikai“ (1756). „Amerikietiški metų laikai“ – vientisas muzikos veikalas, be aiškių kontūrų, parodančių perėjimus iš vieno metų laiko į kitą. Šią kaitą paryškina įspūdinga vaizdo projekcija, atskleidžianti žmogaus, urbanizuotos aplinkos ir gamtos bendrumo bei kitimo artumą; iškalbingas medžio įvaizdis skelbia pavasarį, rudenį, žiemą, šaltį ir pan., perteikdamas nesibaigiančią gyvenimo tėkmę.

Kaip daugelyje Ph.Glasso veikalų, čia itin svarbi išraiškos priemonė yra išskirtinė, savita ritmika, suteikianti muzikai originalaus spalvingumo ir gyvybės.

Solistas G.Kremeris ir jo vadovaujamas įstabusis orkestras šį vaizdingą kūrinį atliko stulbinamai įtaigiai: jaudinamai skambėjo smuikininko solo momentai, orkestras grojo susiklausęs, tiksliai, tarsi vienas organizmas, puikiai išreikšdamas tiek lyrinius, tiek gyvus, judrius, tiek audringus epizodus. Įspūdingą, net netikėtą meninį efektą sukėlė antrojoje koncerto dalyje orkestro atliktas G.Kremerio, Maximo Kantoro ir „Kremerata Baltica“ muzikos bei vaizdo projektas „Rusija: veidai ir kaukės“, kurio pagrindas – rusų kompozitoriaus Modesto Musorgskio (1839–1881) siuita „Parodos paveikslėliai“, tapusi nauja Jacqueso Coheno / Andrejaus Puškariovo versija styginiams ir mušamiesiems (vaizdo projekcijos autorius – M.Kantoras). M.Musorgskio 1874 m. sukurta 10 kontrastingų dalių

(vienijamų tarp dalių skambančios „Pasivaikščiojimo“ / „Promenade“ temos; joje M.Musorgskis regi save, vaikščiojantį po parodą) fortepijoninė programinė siuita „Parodos paveikslėliai“ pagal jo draugo, dailininko Viktoro Hartmano paveikslus, eskizus sulaukė milžiniško populiarumo bei daugybės aranžuočių, kurios išgarsino kūrinį visame pasaulyje. Žinoma bene 30 kompozitorių, kurie yra aranžavę šią siuitą (ar atskiras jos dalis) įvairioms atlikėjų sudėtims, tarp jų – net džiazo bei roko grupės. Be abejo, žinomiausia yra 1922 m. prancūzų kompozitoriaus Maurice'o Ravelio sukurta „Parodos paveikslėlių“ instrumentuotė simfoniniam orkestrui. O štai japonų režisierius Osama Tezuka pagal siuitos muziką sukūrė net animacinį filmą.

M.Musorgskį įkvėpę V.Hartmano dailės darbai buvo sukurti keliaujant po užsienį: Lenkiją, Prancūziją, Italiją, Ukrainą ir kitur. Todėl ir siuitoje yra tokios dalys, kaip įžanginis, rusų liaudies dainos motyvais pagrįstas „Pasivaikščiojimas“, „Gnomas“, „Sena pilis“ (trubadūro daina), „Neišsiritusių viščiukų baletas“, „Bydlo“, „Limožo turgus“, „Du žydai: turtingas ir vargšas“ ir kt. Veikalą vainikuoja herojiškas finalas su šventišku varpų skambėjimu „Karžygių vartai Kijeve“. Beje, M.Musorgskis yra lankęsis įvairiose Ukrainos vietovėse, gėrėjęsis švelnia ukrainiečių kalba, liaudies dainomis. Ypač žavėjosi Poltava.

Naujósios koncerte skambėjusios „Parodos paveikslėlių“ versijos autoriai ir atlikėjai savo darbą dedikavo Ukrainos žmonėms, užrašydami: „Skiriu kenčiančiai Ukrainai“.

Novatoriška kūrinio traktuotė (muzikos ir vaizdo) susijusi su tragiškomis, nerimą ir įtampą keliančiomis šių dienų Ukrainos likimo realijomis. Kūrinį autoriai įrėmi-

MUZIKA

A.Puškariovas.

no dramatiškais, skausmingais, bet kartu ir optimistinės vilties kupinais muzikos epizodais – Ukrainos kompozitorių Igorio Lobodos „Requiem Ukrainai“ bei Valentino Silvestrovo „Serenada“.

Ypač jautriai skambėjo ilgokas įžanginis, G.Kremerio atliekamas, melodingas, ukrainiečių liaudies dainų intonacijas primenantis smuiko solo kenčiančių žmonių veidų fone (ir toliau vaizdo projekcijoje dominavo niūrumas, kančiós, net siaubo persmelkti vaizdai). Natūraliai įsiliejęs orkestras jautriai privedė prie „Parodos paveikslėlių“ muzikos. Minėtų autorių orkestruotė, kaip ir vaizdo projekcija, ne tik įdomi, originali, bet ir giliai sukrečianti. Ji be galo išradinga, taikli, savita bei šiuolaikiška.

Individualaus braižo projekcijos autorius, garsus rusų dailininkas, rašytojas bei filosofas M.Kantoras apie šį darbą („Rusija: veidai ir kaukės“) rašė: „Mes ryžtamės eksperimentuoti dar ir dėl to, kad šiandieninė situacija pasaulyje kviečia vienytis. Šiandien, kai humanizmui iškilo akivaizdi grėsmė, mums atrodo būtina pademonstruoti įvairių krypčių menininkų solidarumą, suvienyti įvairias kalbas ir ištarmes dėl vieningo pranešimo.

Amatas ir technika gali būti skirtingi, gali skirtis naudojama medžiaga, bet stryku išgaunami garsai ar teptuko potėpiai byloja apie tą patį – apie skausmą dėl to, kas vyksta aplinkui. Mes kalbame apie dabar patiriamą širdgėlą, apie naujus gyvenimo paveikslus. (...) Šis projektas gimė kaip pasipriešinimo ir vienybės simbolis, kaip dviejų menininkų bendras pareiškimas“ (koncerto programėlė.

2015 m. balandžio 18 d.). G.Kremeris savo pasisakyme „Paveikslėliai iš kitos parodos“ pridūrė: „Mūsų tikslas – ne suteikti pramogą auditorijai, bet paskatinti kiekvieną žiūrovą ir klausytoją pažvelgti į savo vidų. Praplėsti

savo suvokimą ir susimąstyti apie žmonijos likimą, apie savo vaidmenį šiame pasaulyje ir jo įvykiuose“ (ten pat).

Atrodo, tuo viskas pasakyta. Orkestras, griežęs be dirigento, parodė pasaulinį meistriškumo lygį, stebėtiną susigrojimą, sinchroniškumą. Jis užtikrintai, įsijautusiai piešė kontrastingus muzikos paveikslus, kaskart skirtingai perteikdamas net nuolat pasikartojantį „Pasivaikščiojimo“ intarpą.

Kompozicijos pabaigoje – subtilus, skaidrus G.Kremerio smuiko solo – epitafija – In memoriam, skirta Ukrainos bei Rusijos disidentams, žuvusiems už tiesos sakymą (vaizdo projekcijoje – Boriso Nemcovo, Galinos Starovoitovos, Anos Politkovskajos ir kitų veidai).

Sielos garsovaizdis Orkestrų maratoną festivalyje tęsė Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas ir solistas violončelininkas Mindaugas Bačkus), parengęs koncertą „Sielos garsovaizdis“, skambėjusį balandžio 23-iąją. Ambicingasis (gerąja šio žodžio prasme) vadovas dalyvauti programoje pasikvietė pasaulines įžymybes: dirigentą ir solistą Andresą Mustoneną (smuikas, Estija), Alice’ą Di Piazzą (fortepijonas, Italija), Geirą Draugsvollą (bajanas, Norvegija, Danija) ir perkusininką Pavelą Giunterį. Koncerto klausėsi pasaulinė žvaigždė, šiuolaikinės muzikos legenda, kompozitorė Sofia Gubaidulina.

Programą sudarė laiko tėkmėje tolimų, tačiau dvasiškai labai artimų epochų kompozitorių Johanno Sebastiano Bacho (1685–1750) ir S.Gubaidulinos (g. 1931) kūriniai. Tai nėra atsitiktinumas. Šiuos abu kompozitorius

sieja daug kas bendra: požiūris į kūrybą, dominuojantis religinis aspektas, emocinis transcendentiškumas, kartu konceptualumas bei kompozicinis griežtumas.

Koncertą pradėjo vėlyvojo baroko genijaus J.S.Bacho „Contrapunctus“ iš rinkinio „Fugos menas“ („Kunst der Fuge“) kameriniam orkestrui. „Fugos menas“ – vienas iš įdomiausių polifoninių, kanonine technika parašytų J.S.Bacho kūrinių. Tai tarsi savotiška „kontrapunkto mokykla“, sumanyta kaip pagalbinė priemonė, įvaldant fugos rašymo meną. Veikalą sudaro 15 fugų ir 4 kanonai, sukurti viena tema. Kompozitorius nenurodė, kokiu instrumentu groti šią kompoziciją, tad ‚Fugos meną“ atlieka vargonininkai, pianistai, styginių kvartetai, kameriniai orkestrai ir kt. Dirigentas, Klaipėdos publikos numylėtinis, senovinės muzikos žinovas, originalusis A.Mustonenas „Contrapunctus“ dirigavo labai įkvėptai, gana impulsyviai, kartu nepažeisdamas J.S.Bacho muzikos intelektualios gilumos bei išraiškingos tikrosios jos dvasios.

Dar sklandžiau suskambėjo J.S.Bacho trijų dalių Koncertas d-moll smuikui (A.Mustonenas), violončelei (M.Bačkus) ir styginiams, kurį atliekant tarsi bangomis besiliejanti nuostabi J.S.Bacho muzika atsivėrė naujaí, perteikdama gilius nemirtingo baroko genijaus kūrybos klodus. Įsijautęs, laisvas, pakilus, bet nesiblaškantis abiejų solistų stilingas, organiškas griežimas „traukė“ paskui save visą orkestrą, nors pastarasis buvo šiek tiek susikaustęs.

J.S.Bacho „skirsnį“ koncerte pakylėtai užbaigė jo „Ricercare“ (XVI–XVII a. instrumentinės muzikos žanras) Nr. 6 iš rinkinio „Muzikinė auka“ („Musikalisches Opfer“, kurį sudaro 2 ričerkarai, 10 kanonų ir trio sonata), atliekamas orkestro. ► 7

MUZIKA

„Sielos garsovaizdis“: Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas ir smuikininkas A.Mustonenas, violončelininkas M.Bačkus, pianistė A.Di Piazza, bajanistas G.Daugsvollas. Į koncertą Klaipėdoje atvyko šiuolaikinės muzikos legenda, kompozitorė S.Gubaidulina. ◄ Susikaupę orkestrantai sudėtingą ir sunkų kūrinio polifoninį audinį (6 balsai) atliko lengvai bei meistriškai, suteikdami klausytojams tikrą dvasios atgaivą.

Didžioji šio koncerto sensacija – pasaulyje išgarsėjusios totorių kilmės rusų kompozitorės, avangardinės muzikos Rusijoje pradininkės S.Gubaidulinos kūrinių atlikimas. Daugelį nudžiugino pačios garbaus amžiaus žymiosios autorės atvykimas ir pasirodymas publikai.

Giliai religinga krikščionė, dvasinga prigimtimi ir visa vidine esybe, talentingoji S.Gubaidulina, jau beveik 25 m. gyvenanti arti gamtos, kaime prie Hanoverio (Vokietija), savo muzika, jos išraiškos priemonėmis, savitais simboliais išsako sakrališkumo, tikėjimo teikiamą palaimą, dvasinės transcendencijos idealus. Jos meninės fantazijos raiškai itin svarbi žmogaus ir gamtos sąlyčio būsenų simbiozė.

8

S.Gubaidulinos Koncertą fortepijonui ir kameriniam orkestrui (su mediniais pučiamaisiais instrumentais, 1978) „Introitus“ (pradžia, pirmoji mišių giesmė, 1978) atliko pianistė A.Di Piazza. Jame atsiveria subtilus autorės vidinis pasaulis, trapi ir kartu stipri jos pasaulėjautos raiška. Nors veikalas parašytas beveik prieš 40 metų, jo muzikinė kalba yra itin šiuolaikiška ir moderni, įprasminanti kiekvieną detalę.

Svarbiausia, kad kompozitorė jį prisodrino jausmo turtingumo, minties nuoseklumo bei vidinio susikaupimo, skleisdama gerą, skaidrią, meditacinių būsenų kupiną garsų aurą. S.Gubaidulinos Koncertas pavergia ir žavi intuityviu tikrumu, minties ir formos darna, nuotaikų kaita. Tokias būsenas kūrėja pasiekia išryškindama muzikos prasmę, meninę idėją, emocijas, grindžiamas sudėtingomis, jai vienai būdingomis technologijomis, kuriose

svarbus kiekvienas niuansas – formos įvaldymas, kurią ji vadina „medžio šaknimis“, gausybė visų instrumentų (pirmiausia fortepijono) tembrinių kombinacijų sonoristinis naudojimas, patys įvairiausi, netikėti štrichų efektai (gausūs glissando, pizzicato ir kt.), ritmo tikslumas bei įvairovė, saviti harmoniniai sąskambiai, trapi melodika ir kt.

Atlikėjai preciziškai perteikė kiekvieną partitūros detalę. Didelis prasminis ir emocinis krūvis teko pianistei A.Di Piazzai, jau anksčiau pelniusiai S.Gubaidulinos pasitikėjimą. Vitališkas, išjaustas, kartais efemeriškas jaunosios atlikėjos skambinimas, suradus glaudų kontaktą su orkestru, visiškai susiliejo su kompozitorės užkoduotu sielos nerimu ir dvasios polėkiu. Orkestras ir A.Di Piazza bei dirigentas sugebėjo stilingai perteikti tyrą, neįprastą šios muzikos grožį, savitus solistės ir orkestro dialogus.

MUZIKA

Įspūdingai koncertą užbaigė S.Gubaidulinos „Fachwerk“ bajanui, perkusijai ir styginių orkestrui (2009). Vientiso plėtojimo kūrinys atskleidė garsiosios kompozitorės dar įdomesnį, savitesnį šių dienų braižą.

Bajanas (mygtukinis akordeonas), retai akademinėse kompozicijose naudojamas instrumentas, kėlė smalsumą, netikėtumo nuojautą. Ir štai kūrinio vyksmo metu paliktas įspūdis buvo nepakartojamas.

Geriausių epitetų verti visi atlikėjai (be abejo, ir dirigentas), per savo vidinę meninę prizmę perteikę šios muzikos susikaupimą, ilgesį, aistrų verpetus, dvasios polėkį, kartu ir minties bei formos darną. Stebino egzistencinės idėjos „diktuojama“ veikalo muzikinės kalbos (ypač faktūros) įvairovė: formos savitumas, improvizacinis pradas, tembrų gausumas bei naujumas, netikėtos registrų diapazonų galimybės, orkestro grupių derinimas, begalinė štrichų įvairovė bei žaismas (subtilus legato, glissando, vibrato, pizzicato, klasteriai ir kt.). Tačiau tai, regis, atlikėjams nesukėlė jokių sunkumų, tad ir interpretacija buvo įtaigi. Muzika liejosi preciziškai, natūraliai, su logiškomis didesnėmis ar mažesnėmis kulminacijomis, gyvybinga ritmine dinamika.

Bajanistas G.Draugsvollas žavėjo ir stebino beribiu virtuoziškumu, įsijautimu į muzikos prasmę, demonstruojamomis instrumento garsinėmis galimybėmis, efektais.

Kartais atrodė, kad girdime ne bajaną, o vargonus.

Svarbus vaidmuo (ne tik tembrinis, bet ir prasminis) kūrinyje skirtas gausiai perkusijai. Virtuozas P.Giunteris tobulai, temperamentingai ir įspūdingai įsiliejo į veikalo garsinį audinį, išgaudamas ir subtilių niuansų, ir fizinės jėgos kupiną garsą. Visą šią sudėtingą partitūrą aprėpė dirigentas A.Mustonenas, intelektualumą susiedamas su individualiu jausmingumu, perteikdamas savitą kūrinio architektoniką bei jo sandarą. Jam diriguojant technologijos tarsi „nuėjo į antrąjį planą“; skleidėsi meninė idėja ir mintis. Ji, atrodo, nėra visiškai abstrakti, o turi paslėptą (papildomą) aspektą. Šiuo atveju – fachverką – karkasinės konstrukcijos statinį. Sakoma, kad fachverkinių pastatų architektūrinė įvairovė teikė žmonėms magišką apsaugą.

Klaipėdos kamerinis orkestras parodė drąsą bei ryžtą, imdamasis tokių sudėtingų kūrinių ir juos sėkmingai atlikdamas. Tai liudija ir kolektyvo brandą, ir nuolat augantį jo meistriškumą, siekį įvaldyti įvairiau-

sios stilistikos opusus. Be abejo, atsikračius orkestrantų sceninės įtampos, pernelyg matomo jų susikaupimo, sudėtingi veikalai galėjo skambėti laisviau ir dar ryškiau.

Prisikėlimo simfonija Festivalį „Klaipėdos muzikos pavasaris“ balandžio 30-ąją didingai užbaigė Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Gintaras Rinkevičius), Kauno valstybinis choras (meno vadovas Petras Bingelis) bei solistės Sandra Janušaitė (sopranas) ir Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas), atlikdami grandiozinę Gustavo Mahlerio (1860–1911, žydų kilmės austrų kompozitoriaus, brandžioje jaunystėje tapusio įsitikinusiu, karštu krikščioniu kataliku) „Prisikėlimo“ simfoniją Nr. 2, c-moll. Jos apibendrintam apibūdinimui tinka paties kompozitoriaus žodžiai: „O, mirtie, tu šeimininke visko! Dabar tu nugalėta! (...) Turiu numirti, kad gyvenčiau“.

Monumentalų penkių dalių veikalą, trunkantį pusantros valandos, atskleidžiantį gyvenimo ir mirties bei prisikėlimo idėją, atpirkimą, G.Mahleris blaškydamasis kūrė net šešerius metus (1888–1894). Atskleisti paslaptingą žmogaus būties prasmę, amžinojo gyvenimo idėją, sudėtingą filosofinę koncepciją, jungiant orkestrą, chorą, solistus, buvo nelengva. Ne veltui pats kūrėjas yra sakęs: „Parašyti simfoniją man – tai reiškia visomis šiuolaikinėmis muzikos priemonėmis kurti pasaulį“. Idealistas, vėlyvasis romantikas, vienas pirmųjų ekspresionizmo estetikos šauklių G.Mahleris daugelyje savo simfonijų (10) įvairiais variantais nuolat grįždavo prie prisikėlimo idėjos, sakydamas, kad „vienintelė tikra realybė žemėje – mūsų dvasia; tam, kuris tai suprato, visa tikrovė – tik šmėkla, nieko nereiškiantis šešėlis“. Grandiozinė filosofinė krikščioniška, begalinio gyvenimo troškimo, liūdesio, skausmo, prisikėlimo bei amžinybės idėja dar niekada nebuvo taip galingai įkūnyta kaip antrojoje simfonijoje, pareikalavusioje ypatingų muzikos išraiškos priemonių: milžiniško simfoninio orkestro (didžiulės visos instrumentų grupės: styginių, varinių ir medinių pučiamųjų, perkusijos ir kitų), mišraus choro, dviejų solistų, bándos (papildoma pučiamųjų instrumentų grupė, grojanti užkulisyje), neįtikėtinų muzikos kalbos naujovių. Tai

– turtinga melodinė tematinė medžiaga, kurioje girdėti dainų, maršų, choralų, himnų, giesmių ir kitų motyvų („Mahlerio muzikoje gyvenimas prasideda gatvėje, o baigiasi amžinybėje“, – sakė kritikas Paulas Stefanas.). Jos raiški frazuotė, funkciškai komplikuota, chromatizuota harmonija su judriomis moduliacijomis, impulsyvi, nervinga ritmika. Jai būdingi bruožai – polifonizmas, spalvinga, masyvi, aštri orkestruotė, savitai jungiant instrumentų grupes, solo instrumentų ir viso orkestro deriniai, mušamųjų audros, mėgstamas kraštutinių registrų naudojimas, išplėtota, sudėtinga forma, dinaminės bangos ir kt.

Simfonijos užuomazga – gigantiška pirmoji dalis Allegro maestoso (su autoriaus prierašu: labai rimtai, su iškilminga išraiška). Ji tragiška, perteikianti graudžios, net gedulingos eisenos heroiką, tačiau nestokojanti lyrinių, idiliškų, reminiscencinių epizodų, valingos kovos, numatomo neišvengiamos mirties pranašavimo.

Blykstelėjus įkvėpimo kibirkščiai, buvo pasiekta muzikos grožio viršūnė.

Antroji dalis Andante moderato, sehr gemächlich (labai lėtai, neskubant), tematiškai nesusijusi su kitomis, yra šviesus praskaidrėjimas: „prisiminimai; saulėtas skaidrus, nerūpestingas salės švystelėjimas mano herojaus gyvenime“ (G.Mahleris).

Dalis, persmelkta jaunystės prisiminimų, meilės šiam pasauliui, ramybės jausmo, net su lengvo humoro gaidelėmis: netikėtai suskamba paprasto gracingo menueto, dainų atgarsiai, kiti gausūs melodiniai segmentai. Vidurinėje padaloje kaupiasi energija, dominuojant plačiai vystomam dainingumui.

Trečioji dalis In ruhig fliessender Bewegung (ramus tekantis judėjimas) – vaizdingas, daugiaprasmis scherzo. Melodikos pagrindas šioje dalyje – anksčiau parašyta G.Mahlerio daina „Antonijaus Padujiečio pamokslas žuvims“ („Des Antonius fon Paduja Fischpredigt“) iš autoriaus dainų ciklo „Stebuklingas berniuko ragas“. Tad jos muzikos emocinė būsena kiek ironiška, groteskiška, bet kartu ir skausminga bei dramatiška. Tai „žmogiškoji gyvenimo komedija, sukaustyta minties apie būsimą sunaikinimą“. ► 9

MUZIKA

„Prisikėlimo simfonija“: Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigentas G.Rinkevičius, Kauno valstybinis choras, solistės S.Janušaitė, I.Prudnikovaitė.

Vytauto Petriko nuotr. ◄ Svarbus simfonijos vyksmo momentas – ketvirtoji dalis Urlicht („Pradžios šviesa“, prierašas: labai iškilminga, bet paprasta).

Tai mecosoprano (I.Prudnikovaitė) daina su orkestru iš ciklo „Stebuklingas berniuko ragas“. Asketiška, choralinė tema rūsčiame, tarsi vargoniniame varinių pučiamųjų fone išreiškia mažojo žmogaus tikėjimą amžinuoju gyvenimu, būsima palaima: „aš Dievo tvarinys ir aš veržiuosi pas Dievą“.

Autorius čia pasiekia idealią muzikos ir žodžio harmoniją.

Sudėtingos, savitós ir monumentaliós struktūros ekstaziškame simfonijos finale In Tempo des Scherzos (prierašas: pašėlęs, veržlus, susivaldantis) plėtojasi sukrečianti, skausminga, galingos energijos kupina drama – begalinės įtampos vyksme randamas atsakymas į didįjį amžinybės klausimą – titanišką kelią į Prisikėlimą. Sukrečianti ir 10

vaizdinga muzika perteikia gausybę simbolių: žmogaus bejėgiškumą prieš mirtį, paskutiniojo teismo (Dies irae) paveikslą, valiai ir jėgai nepaklūstančią žmogaus ir mirties sandūrą (choralas). Esminė ilga padala, įnešanti kontrastą – labai tyliai, tamsiai, žemame registre įstojęs choras a cappella ir sopranas (S.Janušaitė). Choro epizoduose išsiskiria didingas choralas („Prisikelsi, taip, prisikelsi tu, mano kūne, po neilgo sapno.

Tu prisikelsi!“). Poetiniam tekstui kompozitorius panaudojo XIX a. vokiečių poeto Friedricho Gottliebo Klopstocko eiles.

Džiaugsmo jėga prasiveržia kodoje, skambant vyrų chorui fortissimo „Ruoškis gyvent!“, įvedančiame į kulminaciją.

Pabaigoje – galinga Prisikėlimo apoteozė, prašvitimas, triumfas. Idealas pasiektas.

Visą šią, regis, neaprėpiamą simfonijos dvasinę ir techninę visumą, dramatiškas

garso mases įstabiai suvaldė nepakartojamo talento dirigentas G.Rinkevičius, ekspresyviai perteikdamas uraganišką žmogiškųjų aistrų šėlsmą, įkvepiančią G.Mahlerio muzikos vidinę jėgą. Jis dirigavo negailėdamas savęs, atiduodamas visą savo veržlų temperamentą bei ekspresiją.

Dirigentas bei orkestras idealiai išryškino turtingą žėrinčios instrumentuotės ir faktūros audinį, išlaikė reikiamą darną tarp orkestro grupių bei solo, atskleidė neįtikėtinai plačią orkestro dinaminę amplitudę. Atlikėjai laipsniškai, logiškai plėtojo kūrinio idėją, nenutrūkstamą dramaturginę liniją, psichologiškai įtikinamai išdėstydami kulminacijas, sukurdami vientisą muzikinę dramą, įtvirtindami šios muzikos gilias filosofines, tikėjimo, būties prasmes.

Orkestras grojo tobulai. Sunku būtų išskirti kurią nors instrumentų grupę ar solistą. Atrodo, kad jie visi – aukščiausios klasės atlikėjai, virtuoziškai įvaldę savo instrumentus bei esmingai suvokę grojamos muzikos vidinę esmę.

Prie simfonijos sėkmės svariai prisidėjo nepriekaištingai giedojęs Kauno valstybinis choras bei solistės.

Sakoma, kad publikos teismas – pats objektyviausias; niekas negali apgauti klausytojų. Šį kartą išties buvo juntama nenusakoma atlikėjų ir klausytojų sąveika. „Prisikėlimo“ simfonija, pripildžiusi Klaipėdos koncertų salės erdvę emocinės įtampos, giliai paveikė publiką. Gal neperdėsiu sakydama, kad blykstelėjus įkvėpimo kibirkščiai, buvo pasiekta muzikos grožio viršūnė.

MUZIKA

Trys muzikiniai gegužės vakarai Yra renginių, kurie tradiciniai, jie turi stabilią poziciją koncertiniame sezone, jų lauki, jiems ruošiesi. Tačiau šįkart – ne apie tokius. Šįkart – apie tris žydinčios gegužės koncertus, kurie muzikinį peizažą papildė naujomis, netikėtomis spalvomis. Visi trys pasižymėjo aiškia idėja ir puikiu jos įgyvendinimu. Pirmieji du vyko Klaipėdos universiteto Menų fakulteto salėje.

Laima SUGINTIENĖ

Maestro atminimui Jau metai prabėgo nuo kompozitoriaus, pedagogo, veiklaus visuomenininko, daugybės muzikinių, chorinių bendrijų nario, chorų ir vokalinių ansamblių konkursų vertinimo komisijų nario arba pirmininko, Baltijos šalių chorų švenčių, Žemaitijos rajonų dainų švenčių, Pasaulio lietuvių dainų švenčių dirigento ir meno vadovo prof. Gedimino Purlio mirties. Neturime susiformavusios tradicijos minėti į Anapilį išėjusių muzikų, daugelis ne tik Klaipėdai, bet ir Lietuvai reikšmingų menininkų tiesiog nuėjo į užmarštį. ►

„Palaiminki mane”: neįtikėtinai didelį būrį atlikėjų sutraukęs koncertas buvo skirtas prof.

G.Purlio atminimui ir jo kūrybai.

Haroldo Šliko nuotr.

11

MUZIKA

◄ Tad šaunu, kad šįkart iniciatyvos ėmėsi buvęs profesoriaus studentas dirigentas Tomas Ambrozaitis ir velionio šeima – žmona Audronė Purlienė bei dukros Vaiva Purlytė ir Živilė Purlytė-Čapienė.

Rengėjams pavyko suburti neįtikėtinai didelį atlikėjų būrį, pradedant muzikinio švietimo įstaigų pedagogais (Giedrė Zeicaitė, Skaistė Čilinskaitė, Robertas Užgalis,

Tatjana Tkačenko, Irena Zadonskaja, Ligita Narmontienė, Darius Brazdeikis, Rūta Venckutė ir kt.) ir baigiant Šiaulių valstybiniu kameriniu choru „Polifonija“.

Be pastarojo dalyvavo dar trys chorai: Klaipėdos universiteto Menų fakulteto merginų choras (vadovė Zita Kariniauskienė) ir du Alfonso Vildžiūno vadovaujami kolektyvai – Klaipėdos miesto

savivaldybės koncertų salės mišrus choras „Aukuras“ ir Plungės kultūros centro kamerinis mišrus choras. Prie jų prisijungė Klaipėdos jaunimo centro dainos studijos ,,Keberiokšt“ ansamblis (vadovė Regina Vindžingalskienė). Visi jie G.Purlio muzikos koncerte dalyvauti sutiko labai geranoriškai, nes dauguma išvardytų kolektyvų turėjo progą patirti profesiona-

„Draugai draugams“: šis koncertas subūrė gabiausius Žemaitijos ir Klaipėdos muzikinio švietimo įstaigų auklėtinius.

12

Haroldo Šliko nuotr.

MUZIKA

„Itališkas koncertas II“: Klaipėdos muzikinio teatro orkestras, dainininkė A.Drago ir dirigentas F.Deloche’as.

Tokios programos svarbios ir kitu aspektu – be jų neužaugs publika, gebanti mėgautis ir vertinti operinį meną. lų maestro mostą, dalykišką, kartu ir labai šiltą bendravimą.

Gegužės 6-ąją vykusio koncerto „Palaiminki mane“ programa aprėpė tik nedidelę profesoriaus originalių ir aranžuotų kūrinių dalį: skambėjo instrumentinės pjesės, solinės ir chorinės dainos bei giesmės. Daugelis atliktų kūrinių prigijo chorų repertuaruose, aidi po bažnyčių skliautais, kiti dažnai skamba akademinėje praktikoje. Sausakimša salė, tramdydama ašaras, klausėsi dainų „Tėvo dienai“, „Palaiminki mane“. Pastaroji, viena populiariausių, autoriaus sukurta atsisveikinant su Vilniaus moterų choru „Eglė“ ir išvykstant dirbti į Klaipėdą.

Didelis ne tik organizacinis, bet ir atlikėjų krūvis teko G.Purlio dukroms, puikioms pianistėms. Jos muzikavo koncerte ir kaip solistės, ir ansambliuose, ir

kaip koncertmeisterės. Prie dirigento pulto stojo Marius Lingvenis, Z.Kariniauskienė, A.Vildžiūnas ir vienas ryškiausių profesoriaus studentų T.Ambrozaitis.

Dainų šventės (o jos buvo labai reikšminga profesoriaus veiklos sritis) atmosferą sukūrė paskutinis maestro atminimui skirto koncerto kūrinys. Jo atlikimui susijungė visi koncerto dalyviai ir, prisijungus Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos liaudies instrumentų ansambliui (vadovai Vida ir Vytautas Zeleniai), Vytautui Babaliauskui, Rokui Spalinskui, – nuskambėjo uždegantis ir trankus „Tamošius Bekepuris“ (V.Tetensko aranž.).

Koncerto metu tvyrojo jautri atmosfera, jo vedėjai Z.Kariniauskienė ir T.Ambrozaitis neformaliai ir nuoširdžiai priminė svarbiausius velionio nuveiktus darbus, apžvelgė jo kūrybą, dėliojo asmenybės portreto mozaiką. Skaudžiai ir retoriškai nuskambėjo T.Ambrozaičio žodžiai: „Kodėl toks koncertas negalėjo įvykti prieš penkerius metus?!“ Apmaudu ir be galo gaila... Juolab kad šis talentingas ir kuklus muzikas niekada nerengė koncertų asmeninėms sukaktims paminėti. Jam gyvam esant įvyko vos pora

Vytauto Petriko nuotr.

jo muzikos koncertų Klaipėdoje ir Anykščiuose, iš kur ir buvo kilęs maestro.

Draugai – draugams Ne ką mažesnį atlikėjų būrį sukvietė gegužės 8-osios koncerto „Draugai draugams“ rengėjai. Šio koncerto iniciatorė ir idėjos autorė S.Šimkaus konservatorija siekė apžvelgti visą Žemaitijos muzikinio švietimo įstaigų panoramą – pradedant vaikų muzikos ir meno, net sporto mokyklomis ir baigiant Klaipėdos universiteto Menų fakultetu (KU MF). Į sceną pasitempę žengė jaunieji muzikai iš Mažeikių, Šilutės, Skuodo, Tauragės, Platelių, Pagėgių, Neringos ir Palangos. Renginyje dalyvavo ir abi Klaipėdos – Jeronimo Kačinsko ir Juozo Karoso – muzikos mokyklos.

Sumaniai sudarytoje „draugiško“ koncerto programoje solistus keitė įvairios sudėties ansambliai, pastaruosius – choras.

Organizatoriams pavyko suvaldyti taip aktualią tokiems renginiams koncerto trukmę, pateikti margaspalvę žanrinę bei stilistinę paletę. ► 13

MUZIKA

◄ Koncertą efektingai pradėjo konservatorijos trimitininkų kvartetas, išskirtinių ovacijų sulaukė mažeikiškis akordeonininkas Jonas Vozbutas. Pakiliai muzikavo net du birbynininkų ansambliai, juos keitė vokaliniai bei kanklių ansambliai. KU MF prisistatė atlikdami Wolfgango Amadeuso Mozarto ištrauką iš operos „Figaro vedybos“ pirmojo veiksmo finalo – dainavo operos studijos studentai. Tarp jų didžioji dalis – buvę „šimkiukai“, kaip ir didžioji dalis pedagogų, ruošusių mokinius koncertui.

Gyčio Paškevičiaus daina „Mano kraštas“ bei Deivydo Zvonkaus konservatorijos himnu „Už savo svajones“, atliekamu mišraus choro, populiariosios muzikos ansamblio ir instrumentinės grupės su solistais „šimkiukais“ Tadu Jaku, Raimonda Vaičiūte, Vilhelmu Rudžiu, Beata Ignatavičiūte ir Viliumi Tarasovu (vadovė Jolanta Vyšniauskienė) „draugiškas“ koncertas atsisveikino su klausytojais galbūt iki kito karto.

Klaipėdos S.Šimkaus konservatorija visada garsėjo kaip įstaiga, branginanti savo istoriją ir puoselėjanti tradicijas, kai kurioms iš jų jau ne vienas dešimtmetis. Linkėtina, kad ir tokie koncertai taptų dar viena gražia ir prasminga tradicija.

Itališkas koncertas II Simfoniniai koncertai Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) jau seniai nebe tradiciniai, o veikiau pavieniai, atsitiktiniai. Maloni ir džiugi staigmena – gegužės 9-osios „Itališkas koncertas II“. Pirmasis buvo surengtas teatro kolonų salėje pernai, akompanuojant koncertmeisteriui Milo Longo.

Ir šį kartą, rengiant antrąjį mini ciklo koncertą, jis dirbo su dainininkais, o jų darbo rezultatas buvo akivaizdus, puikiai aplodismentais ir „bravo“ šūksniais įvertintas publikos.

Programa, nors ir ne itin originali (tokio tipo koncertų būta jau ne vieno, tačiau jie tiesiog būtini kolektyvo „fizinei būklei“ palaikyti), bet gerai apmąstyta, stilistiškai vientisa. Tokios programos svarbios ir kitu aspektu – be jų neužaugs publika, gebanti mėgautis ir vertinti operinį meną. Skambėjo itališkos operos aukso fondas: V.Bellini, G.Rossini, G.Donizetti, G.Puccini, G.Verdi ir W.A.Mozarto operos buffa šedevro „Figaro vedybos“ fragmentai. Vokaliniai pirmosios dalies numeriai buvo „įrėminti“ V.Bellini operos „Norma“ (jau pirmieji jos taktai privertė suklusti!) ir G.Verdi operos „Likimo galia“ uvertiū-

Teatro solistai G.Platūkis, A.Dovydaitienė, A.Kozlovskis, R.Petrauskaitė ir A.Raulinavičius.

14

romis. Pastaroji, ne kartą girdėta teatro orkestro programose, suskambo itin įtaigiai ir išraiškingai.

Didžiausia koncerto sėkme laikau puikų kviestinio dirigento Frederico Deloche’o darbą. Seniai beteko girdėti tokį visavertį, prasmingą, gerai artikuliuotą orkestro skambesį, puikų grupių balansą bei santykį su solistais.

Teatro dainininkai Aurelija Dovydaitienė, Rita Petrauskaitė, Loreta Ramelienė, Artūras Kozlovskis, Gintautas Platūkis, Aurimas Raulinavičius, Mindaugas Rojus, Rokas Spalinskas ir viešnia Andreina Drago turėjo puikią, deja, retą galimybę pademonstruoti tiek solinio, tiek ansamblinio dainavimo meistrystę. Kai kurie iš tiesų ir pademonstravo: iš solistų išskirčiau R.Petrauskaitę, kuriai koncerte teko didžiausias krūvis, bei A.Raulinavičių.

Puikūs G.Verdi „Rigoleto“ trečiojo veiksmo ansambliai. Šmaikštūs koncerto vedėjų Reginos Bagdanavičiūtės ir R.Spalinsko dialogai puikiai derėjo prie koncerto stilistikos (režisierė Eglė Miškinytė).

Publika, nors ir ne itin gausi, tačiau išprususi, nuoširdžiai įvertino atlikėjų pastangas.

Tokie koncertai galėtų tapti tradiciniai, turėti stabilią poziciją teatro repertuare.

Vytauto Petriko nuotr.

SVEČIAS

Pradėjęs karjerą kaip aktorius, prof. J.Staniunas ją norėtų ir baigti būdamas aktoriumi.

J.Staniunas:

Vytauto Petriko nuotr.

ketvirtos sienos nėra

Vos prieš kelias savaites iš JAV į Klaipėdą atvykęs aktorius, režisierius, choreografas prof.

Johnas Staniunas atsivežė stepo batelius ir lėlę-vienuolę – sako, kad be jų, kaip be rankų.

Visą gegužę praleisiantis Lietuvoje menininkas Klaipėdos muzikiniame teatre stato vienuolių gyvenimo parodiją – muzikinę komediją „Šounuolynas“ („Nunsense“). Jo biografijoje tai – jau 126-oji premjera. ► 15

SVEČIAS

Jovita NAVICKAITĖ

Mėgsta savo darbą ◄ – Johnas Staniunas... Panašu, jog turite lietuviškų šaknų?

– Mano seneliai buvo lietuviai, tėvas – lietuvis, mama – airė. Seneliai į Ameriką emigravo 1917 m. Tiesa, pažinti spėjau tik savo senelį. Augau mažame miestelyje Masačusetso valstijoje. Jame veikė nedidelė

lietuvių-lenkų bendruomenė. Toje aplinkoje mano tėvas lietuviškai kalbėdavo, tačiau lietuvių kalbos mūsų nemokė. Apie šią šalį žinojome ne daugiau, nei rašoma knygose ar enciklopedijose. Ypatingų lietuviškų tradicijų šeimoje taip pat nebuvo. Galbūt išskyrus kulinarines. Mama, nors ir airė, kepdavo lietuvišką pyragą – išmoko iš mano močiutės.

Esu kilęs iš labai religingos katalikų šeimos, kurioje augome devyni vaikai. Nors mūsų daug, Lietuvą iki šiol aplankiau aš vienas. Pirmąkart čia atvykau 2005 m. gavęs Fulbrighto mokslinę stipendiją, pusmetį dėsčiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirbau ir Kauno muzikiniame teatre.

– Jūsų akademinė ir kūrybinė veikla susijusi išimtinai su teatru. Kada pradėjote juo domėtis?

– Kai man buvo galbūt aštuoneri, gavau savo pirmąjį vaidmenį mokyklos miuzikle „The King and I“. Daugelis mano brolių ir seserų šiame miuzikle taip pat pasirodė. Turbūt tada pamėgau aktorystę. Tad tėvai mane leido į įvairius būrelius – dramos, baleto, dainavimo, šokių. Mokykloje, koledže vaidinau visose statomose pjesėse. Tad ir koledže nusprendžiau studijuoti aktorystę ir muzikinį teatrą. Universitete baigiau aktorystę, režisūrą ir choreografiją. Po to pats ėmiau dėstyti, greta ir kurti skirtinguose teatruose.

Menininkui pirmiausia vertėtų nuspręsti, kur jis nori gyventi, kur jaučiasi laimingas, ir tik tuomet ieškotis darbo.

16

langas

Kanzaso valstijos, kurioje gyvenu ir dirbu, kultūrinė aplinka tam itin palanki. Mieste yra operos ir baleto teatras, daugybė didesnių ir mažesnių teatrų, nuostabus NelsonoAtkinsono meno muziejus. Aš tiesiog nuolat dirbu ir iš tiesų labai mėgstu savo darbą.

Visa galva aukščiau – Turbūt ne vienam Amerikos teatro menas asocijuojasi su Brodvėjumi. Kokia teatrų padėtis už Niujorko ribų?

– Profesionalūs operos ir baleto, miuziklų, dramos teatrai veikia visoje šalyje. Kiekvienoje iš 50-ies JAV valstijų jų yra mažiausiai po vieną. Niujorko teatro stilius ir auditorija – specifiniai. Spektakliai statomi publikai, kuri retai lankosi teatre – pirmiausia turistams. O regionų teatrai remia vietinius aktorius. Jie finansuojami savivaldybių, valstijų, vyriausybės, rėmėjų lėšomis. Paprastai šie teatrai pasižymi tam tikra specifika: kai kurie stato vien Shakespeare’ą, kiti – miuziklus, dar kiti – šiuolaikines pjeses. Žinoma, yra ir tokių, kurie jungia įvairius žanrus. Tokiu būdu regiono gyventojams atsiveria įvairūs pasirinkimai: klasika ir graikų dramos, šiuolaikinė dramaturgija, eksperimentiniai darbai ar standartinis amerikietiškas tokių autorių, kaip Tennessee’is Williamsas, Arthuras Milleris ar Lillian Hellman, repertuaras.

Tiesa, tradicinio repertuaro Brodvėjus ir regionų teatrai neturi. Kiekvieno spektaklio parodymų skaičius priklauso nuo publikos

Vizitinė kortelė Johnas Staniunas gimė 1960 m. JAV. Aktorius, režisierius, choreografas, Kanzaso universiteto profesorius.

Dėstomos disciplinos: režisūra, muzikinis teatras, vaidyba, judesys. Įvairių knygų bei mokslinių publikacijų apie teatro meną autorius.

Kanzaso muzikinio teatro įkūrėjas.

Pastatė 125 spektaklius (miuziklai, klasikinės pjesės ir kt.) įvairiuose regiono bei universitetų teatruose.

Gavęs Fulbrighto mokslinę stipendiją, 2005 m. lankėsi Lietuvoje – dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirbo Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

Mokslinius tyrimus teatro meno srityje atliko Londone (Didžioji Britanija), Osle (Norvegija) ir Kanadoje.

Solo koncertus surengė Lietuvoje ir Danijoje.

Stepo mokytojas.

lankomumo. Tačiau apskritai teatras nėra elito žanras, jis prieinamas visoms žmonių klasėms ir yra lankomas gana dažnai.

– O kokia aktorių padėtis?

– Teatruose vyrauja trumpalaikiai kontraktai. Šiandien aktoriai turi būti mobilūs, keliauti iš vienos šalies vietos į kitą. Tie, kurie rimtai sieja savo gyvenimą su aktoryste, Amerikoje turi agentus. Tiesa, aktoriaus darbas neapsiriboja teatru. Egzistuoja milžiniškos televizijos, kino, reklamos industrijos. Ir vis dėlto manau, kad šiandien JAV aktorių yra per daug. Daugybė žmonių svajoja tapti aktoriais, vaikosi tų trumpučių šlovės momentų. Savo studentams dažnai kartoju: norint tapti profesionaliu aktoriumi, tam reikia skirti visą savo gyvenimą. Priešingu atveju nereikėtų to daryti apskritai. Kalbu ir apie šeimą, ir apie „normalų“ gyvenimo būdą, kuris nesuderinamas su nuolatinėmis kelionėmis, gastrolėmis. Amerikoje jos gali trukti iki dvejų metų – autobuse su kitais aktoriais, aktorėmis ir visų jų ego (juokiasi).

– Ar kūrybos požiūriu Amerika vis dar yra galimybių šalis?

– Aktoriams, režisieriams, choreografams Amerika gali pasiūlyti daug. Tad menininkui pirmiausia vertėtų nuspręsti, kur jis nori gyventi, kur jaučiasi laimingas, ir tik tuomet ieškotis darbo. Kai kam reikia Niujorko, nors ir konkurencija ten milžiniška. Egzistuoja nuolatinė televizijos ir teatro aktorių rotacija. Štai prieš kelerius metus Los Andžele žiūrėjau spektaklį, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko „Žvaigždžių kelio“ įžymybė Chrisas Pine’as. Geri aktoriai visuomet grįžta į teatrą. Meryl Streep yra viena garsiausių aktorių pasaulyje, puikiai vaidinanti kine, tačiau nuolat pasirodanti ir teatro scenoje.

Būtent joje viskas ir prasideda. Galbūt būsiu kategoriškas, bet teatro aktoriai man yra visa galva aukščiau už kino.

Patinka pasakoti pačiam – Jau tris dešimtmečius įvairias teatro meno disciplinas dėstote studentams.

Lengvai atpažįstate talentus?

– Talentai egzistuoja, tačiau ne mažiau svarbios pastangos ir tai, ką vadiname „drive’u“, – įsipareigojimas dirbti, augti, mokytis ir nuolatinis norėjimas daugiau. ►

Teatro istoriko knyga

A.Guobio knygos pristatymo akimirka.

Eugenijaus Maciaus nuotr.

Gegužės 14-ąją Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje vyko visą gyvenimą produktyviai teatrologijos baruose besidarbuojančio teatro istoriko iš Vilniaus doc. dr. Aleksandro Guobio knygos „Neblėstantys portretai“ sutiktuvės. Renginyje dalyvavo ir pasisakė knygos autorius, literatūrologas dr. Marijus Šidlauskas, teatrologai prof.

Petras Bielskis ir dr. Jūratė Grigaitienė. Šiltą ir jautrų vakarą vedė žymus aktorius, buvęs kultūros ministras Remigijus Vilkaitis.

A.Guobio naujausioje knygoje sklandžia literatūrine kalba pristatoma 20 įžymių Lietuvos teatro veikėjų portretų. Pateikdamas plačią aktorių, režisierių, pedagogų, teatro istorikų kūrybinių portretų panoramą nuo XIX a. pabaigos iki pat XXI a. pradžios, autorius siekė aptarti svarbiausius lietuvių teatro istorijos lūžius, suvokti raidos procesą, nulėmusį vieno ar kito teatrinio meno kūrėjo statusą, jo vietą ir nuopelnus. Knygoje publikuojama unikali archyvinė medžiaga – teatralų dienoraščių, atsiminimų, asmeninių pokalbių, interviu, laiškų fragmentai, pirmą kartą paskelbti įvairūs faktai, svarbios datos, nuotraukos ir kita vertinga medžiaga.

Apybraižose galima aptikti nemažai sąsajų ir su Klaipėdos dramos teatru bei Klaipėdos universitetu – režisierių Romualdo Juknevičiaus, Vlado Limanto, Aleksandro Žadeikio, teatrologo P.Bielskio ir kitų teatro kūrėjų veikla. Pasak autoriaus ir visų renginyje pasisakiusių pranešėjų, svarbiausias knygos „Neblėstantys portretai“ tikslas – atskleisti ne tik ryškiausius kūrėjų bruožus, bet ir pagrindines lietuvių teatro istorijos vystymosi tendencijas, pasiekimus ir nuopuolius, kuriems turėjo įtakos valstybės raidos etinės, moralinės ir dvasinės vertybės.

▪

17

SVEČIAS

Šiandien kone kiekvienas universitetas šalyje turi teatro programą. Kasmet paruošiama tūkstančiai aktorių. Pastaruoju metu studijų programos keičiasi, atsiranda disciplinų, skatinančių teatro studentus patiems sukurti sau darbo vietas, rašyti projektus, burti teatro trupes, prodiusuoti. Be abejonės, ir po tokių studijų ne visi tampa profesionaliais aktoriais. Kita vertus, visa tai, kas sudaro teatro studijas – komunikacija, darbas komandoje, kūno, balso aparato valdymas – leidžia žmogui sėkmingai žengti į bet kurią kitą sritį. Tai susiję su laisve išeiti į pasaulį apskritai. Kokiam tikslui bus panaudotas diplomas, priklauso tik nuo mūsų pačių.

◄

– Kone visuose savo spektakliuose pats ir režisuojate, ir kuriate choreografiją.

Kodėl?

– Būdamas režisierius ir choreografas jaučiu vientisumą, bendrą vaidybos, dainavimo ir šokio stilistiką. Esu dirbęs su skirtingais choreografais. Kai dirba du kūrėjai, režisierius turi tiksliai žinoti, kokia jo vizija, kokią istoriją turi papasakoti šokis.

Kuriu choreografiją, nes šias istorijas man patinka pasakoti pačiam. Visą gyvenimą tai darau, spektaklis po spektaklio.

Ieško gyvos patirties – Kaip apibūdintumėte dabartinį amerikietišką miuziklą ir jo meką – Brodvėjų?

– Miuziklai – populiariausias teatro žanras JAV. Jį mėgsta dauguma žmonių. Brodvėjuje veikia žymiausi miuziklų teatrai, visi jie – pelno siekiantys. Likę – regioniniai yra ne pelno siekiančios organizacijos.

Tik įsivaizduokite – trupei žengti žingsnį į Brodvėjaus teatrą gali kainuoti 3 mln. JAV dolerių ir daugiau! Tai didžiulis verslas.

Tad ir už bilietus į spektaklius žiūrovams tenka pakloti daugiau nei kitur. Žinoma, spektaklių kokybė ten taip pat labai aukšta: scenografija, kostiumai, šviesos, garsas, specialūs efektai – viskas be galo modernu.

Vis dėlto ir čia vieni spektakliai sulaukia sėkmės, kiti – ne. Į Brodvėjų vis dažniau įsileidžiami jaunosios kartos kompozitoriai ir libretistai, kurių Niujorke šiandien išties daug.

Vis dar statomi ir tokių patyrusių kompozitorių kaip Johno Kandero, Stepheno Sondheimo ir kitų miuziklai.

18

Kalbant apie repertuarą, Brodvėjaus prodiuseriai skeptiškai žiūri į viską, kas neturi vardo. Todėl dažnai imamasi saugaus kelio – statomos kino filmų adaptacijos, „Pagauk, jei gali“, „Adamsų šeimynėlė“ ir kitos. Be abejo, vis dar egzistuoja miuziklai, kurie remiasi knygomis, poezija, kaip A.L.Webberio „Katės“. Ironiška, prieš daugelį metų Brodvėjus statė tokius kūrinius kaip „Oklahoma“, „Pietų vandenynas“ („South Pacific“), o Holivudas juos paversdavo kino juostomis. Dabar situacija pasikeitė. Idėjas miuziklams Brodvėjus skolinasi iš Holivudo. Džiugu, jog nepaisant didžiulio kino industrijos populiarumo, žmonės vis dar ieško gyvos patirties ir renkasi teatrą.

– Egzistuoja ir vadinamasis off-Broadway teatras. Kas tai?

– Brodvėjus – tai didieji, 500–1000 vietų teatrai. Niujorko 42-ojoje gatvėje jų yra maždaug 20. Off-Broadway – tai mažesni teatrai, įsikūrę kiek atokiau nuo pagrindinės arterijos. Jų daugybė. Off-Broadway spektakliai labiau kameriniai ir vyksta netradicinėse erdvėse, pavyzdžiui, bažnyčios rūsyje. Tai taip pat yra pelno siekiantys teatrai. Beje, Dano Goggino muzikinė komedija „Nunsense“ yra išskirtinai off-Broadway produktas.

Priversti juoktis – sunku – „Nunsense“ jau esate pastatęs Madisono teatre Viskonsino valstijoje. Kuo klaipėdietiškas variantas, pavadintas „Šounuolynu“, skirsis nuo pirmtako?

– Skirtumų bus jau vien dėl libreto vertimo.

Be to, kai kuriose scenose keičiasi choreografija. Galiausiai – humoras Lietuvoje kitoks nei Amerikoje. O kūrinys unikalus.

Juk D.Gogginas jį parašė po to, kai pats praleido daug laiko su vienuolėmis, pažino jas.

Personažų charakteriai turi realių žmonių bruožų, todėl tikiu, kad žiūrovai kiekvienoje iš seserų atpažins save ar savo artimą. Žinoma, pati situacija gana kvaila: vienuolės surengia talentų šou, kad surinktų pinigų mirusių seserų laidotuvėms. „Nunsense“ – tai vienuolių gyvenimo satyra, parodija.

– O apskritai publiką prajuokinti sudėtinga?

– Pirmiausia reikia geros medžiagos.

Tačiau ir tuomet tai padaryti nėra lengva.

Ne veltui sakoma: mirti scenoje paprasta, priversti nusijuokti – sunku. Mano galva, komedija yra pats sudėtingiausias teatro žanras. Taip jau nutiko, kad būtent komedijas tenka statyti dažniausiai.

– Ar tai reiškia, kad jūsų paties gyvenimas kupinas juoko, linksmybių?

– Gyvenime jaučiuosi laimingas. Žinoma, kartais patiriu bėdų, kurios taip pat galėtų virsti į įdomias pjeses teatrui. Man ypač svarbu būti fiziškai susijusiam su kūrybiniu procesu, užšokti ant scenos, parodyti keletą judesių aktoriams, vėl nulipti. Negaliu ramiai stebėti ir sakyti: na, pabandykit. Lipu į sceną ir dirbu kartu. Pradėjau karjerą kaip aktorius, norėčiau ir baigti būdamas aktoriumi.

Jei tik sugebėsiu įsiminti tekstus (juokiasi).

Tarp svajonių – Cyrano de Bergeracas, W.Shakespeare’o „Žiemos pasaka“, „Cymbeline“ ir kitų pjesių personažai. Mielai vaidinčiau blogiukus, nes jie sulaukia daugiausia dėmesio (šypsosi).

– Muzikinėje komedijoje „Nunsense“ palikta daug vietos improvizacijai ir interaktyviam bendravimui su publika.

Rizikinga?..

– Viskas priklauso nuo aktorių. Vienuolių užduotis – priversti publiką jaustis patogiai, laisvai, pakalbinti žiūrovus dar prieš spektaklį. Iš esmės visas kūrinys pagrįstas bendravimu su auditorija. Šiuo atveju ketvirtos sienos nėra. Būtent todėl, pasak paties D.Goggino, „Nunsense“ gali būti rodoma bet kokioje aplinkoje, jai nereikalinga ypatinga scenografija. Šiuo atveju žiūrovai scenografiją išvys.

– Johnai, ar visuomet su savimi nešiojatės stepo batelius?

– Dažniausiai (juokiasi). Mano motina buvo pirmoji pasakiusi, kad studijuojant muzikinį teatrą būtų pravartu išmokti šokti stepą. Šoku nuo vaikystės. Nors stepas dažnam asocijuojasi su Airija, iš tiesų jis turi daugybę atmainų: amerikietiškas, afroamerikietiškas, angliškas, airiškas stepas ir kt.

Susiformavo net savitas Brodvėjaus stepas.

Vis dar populiari Gene’o Kelly’o atmaina, kuriai reikia didelės fizinės ištvermės, elegantiškasis Fredo Astaire’o stilius. Pasaulyje egzistuoja įvairiausių stilių samplaikų.

Savo spektakliuose mėgstu naudoti stepo elementus. Jų bus ir „Nunsense“ pastatyme Klaipėdoje. Kai publika pajaučia ritmą, atsiranda bendras pulsavimas.

„Karakumų asilėlio“ pėdomis

VIII tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Karakumų asilėlis“ buvo atidarytas Klaipėdos lėlių teatro kiemelyje.

TEATRAS

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Gegužės 8–10 dienomis Klaipėdoje vyko VIII tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Karakumų asilėlis“, kurio programoje teatrai iš Lietuvos, Lenkijos, Ispanijos ir Prancūzijos pristatė įvairiais apdovanojimais įvertintus devynis lėlių spektaklius visai šeimai ir tik suaugusiesiems. ► 19

TEATRAS

Jūratė GRIGAITIENĖ

◄ Šiemet „Karakumų asilėlyje“ dalyvavo 63 lėlių teatro menininkai. Svečiai iš užsienio į šią šventę buvo atrinkti pačiame garsiausiame Europos lėlių teatrų festivalyje Šarlevilyje (Prancūzija). Pristatydama festivalio idėją ir tikslą, Klaipėdos lėlių teatro meno vadovė Gintarė Radvilavičiūtė teigė, kad šių metų pagrindinis akcentas – lėlė, jos atgijimo stebuklas, jos judėjimo paslaptis. Lėlė, skirtingai nei vaidinantis aktorius, gali scenoje atlikti beveik viską – skraidyti, plaukti, nuskęsti, sudegti, išnykti, ištirpti, sulūžti ir pan.

Kiekvienas teatras viena ar kita forma demonstravo unikalias lėlių teatro atgijimo ir judėjimo galimybes. Paradoksas, tačiau neretai gyvu žmogumi scenoje sunku patikėti, o negyva lėle – be atodairos tiki.

Ir kuo labiau ryškėja takoskyra tarp dramos ir lėlių teatrų, kuris vis labiau tolsta nuo realaus gyvenimo imitavimo, tuo įdomesnis jis tampa žiūrovams. Gaila, kad šiemet organizatoriai atsisakė vaikų ir jaunųjų teatrologų vertinimo komisijų, kurios į festivalį įnešdavo gaivaus skersvėjo, sveikos diskusijų dvasios ir šiokios tokios intrigos.

Paprasta – nepaprasta Vienas ryškiausių festivalio svečių pasirodymų – trupės „Dromosofista“ iš Ispanijos spektaklis „Ambrazijaus istorija“, savo paprastu nepaprastumu nustebinęs ne tik žiūrovus, bet ir šio žanro profesionalus.

Lanksčios ir judrios dviejų lėlininkų rankos scenoje kūrė tikrus stebuklus. Akių negalima buvo atitraukti stebint „atitrūkusią“ nuo kūno, bet natūraliai judančią žmogaus ranką, kuri išplėšia iš krūtinės kraujuojančią širdį ir ją padovanoja mylimajai. Veikia dienoraštis ar albumas, kurio puslapius suglaudus užsimezga graži vyro ir moters gyvenimo istorija. Šeimyninių pietų metu lėkštėje patiekta žuvis virsta nepaprastai lanksčia žvilgančia undinėle-vilioke, kuri paskęsta, o gal užkonservuojama stiklainyje, lanksčiais piršteliais iš kopūsto lapo į šį pasaulį pasibeldžia kūdikėlis ir kt. Spektaklis sklidinas humoro, poetikos ir netikėtų atradi20

Trupės „Dromosofista“ iš Ispanijos spektaklis „Ambrazijaus istorija“ pakerėjo humoru, poetika ir netikėtais atradimais.

mų. Panaudojama daug skirtingų teatro elementų, skamba gyva muzika ir dainos, kuriami spalvotų šešėlių vaizdai, veikia daiktai, objektai, krentantys vandens lašai ir įvairiais būdais valdomos lėlės.

Svarbiausiu festivalio akcentu ir intriga siekė tapti Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis jaunimui ir suaugusiesiems „Smėlio žmogus“, šiemet apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. „Smėlio žmogų“ pagal vokiečių romantizmo klasiko E.T.A.Hoffmano apsakymą sukūrė bendra klaipėdiečių ir vilniečių komanda, vadovaujama režisierės G.Radvilavičiūtės.

Žmogus ir lėlė viename asmenyje spektaklyje puikiai išreiškė asmenybės suskilimą, susidvejinimą, nerimą, jo vidinę kovą tarp šviesos ir tamsos. Amžina gėrio ir blogio akistata, taip pat vyro ir moters tamsiųjų demonų tarpusavio kova išreiškiama, vaizdžiai kalbant, Siamo dvynių principu. Gyvas aktorius ir žmogaus dydžio lėlė, valdoma viena laisva ranka, sukuria įtampą, konfliktą be išeities ir pabaigos. Viskas sukasi ratu, mintys ir emocijos, kaip subraižytoje plokštelėje, nuolat užstringa, vis sugrįždamos į pradinę padėtį. Jie myli ir neapkenčia, sueina

TEATRAS

ir išsiskiria, švenčia pergalę ir pralaimi, kenčia ir kankina. Nepaprastai vizualu, ekspresyvu, bet į pabaigą grėsmingos, gana monotoniškos (kone medatyvios) muzikos įsiūbuotas veiksmas pradeda kartotis ir nebesivysto. Pritrūko kulminacinio ir pabaigos taškų. „Smėlio žmogų“ būtų galima įvardyti kaip naują reiškinį – modernų lėlių teatro šokį, kuris bando kurti įtaigias skulptūrines mizanscenas, bet eliminuoja siužetą ir tekstą, palikdamas erdvės žiūrovų vaizduotės sklaidai. Iš tamsos išnyrantys baugūs šešėliai apšviečia mistiškai prailgintas žmogaus galūnes, sukurdami slogią, gal kiek mistišką hofmanišką atmosferą.

šioje žemėje nebeliko pastovaus ir tikro, viskas laikina ir dirbtina, kaip tie neilgai vaikus džiuginę ir greitai jiems pabodę žaislai, suversti sąvartyne.

Amžinųjų vertybių klausimai iškeliami ir jaudinančia gaida nuskamba lėlininko Lino Zubės spektaklyje „Pasaka apie tris seseris“ lietuvių liaudies pasakos motyvais.

Poetinės raiškos vaidinime jaučiamos archajiškos baltų pasaulėžiūros sampynos su krikščioniškomis tiesomis apraiškos, nubrėžta aiški takoskyra tarp gėrio ir blogio, o lėlės ir dekoracijos pagamintos tik iš gyvybe alsuojančių natūralių medžiagų – medienos ir lino.

Kiek stilizuotos archaikos netrūko ir „Stalo teatro“ iš Vilniaus vaidinime „Tar-

mių stalas“ (rež. Saulė Degutytė). Keturi aktoriai skirtingomis tarmėmis porino nuotaikingas pasakas, animuodami autentiškus lietuviško kaimo buities daiktus bei liaudies menininko Vlado Šiekštelės (1892–1978) drožinius, kuriuos vaidinimui pritaikė jo proanūkis.

Tarsi gaivus ir labai švelnus vėduoklės sukelto vėjelio dvelktelėjimas sukurtas klounų studijos „Dulidu“ spektaklis „Arklio Dominyko meilė“ atskleidė jautrią istoriją apie nepaprastą arklio (akt. Liudas Vyšniauskas) ir gėlės rugiagėlės (akt. Kamilė Kondrotaitė) meilę. Popierinės lėlės sukurtos origamio technika. Dominuoja subtilios pastelinės spalvos, gražiai dera skirtingi masteliai. ►

Jautriai ir įtaigiai Kardinaliai skirtingos stilistikos kitas G.Radvilavičiūtės spektaklis visai šeimai „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ liudija apie platų ir turtingą menininkės kūrybinių idėjų ir jėgų diapazoną. Pirmą kartą mačiau scenoje, kaip su tikrais, fabrike pagamintais šiuolaikiniais vaikų žaislais ne tik žaidžiama, bet ir papasakojama įtaigi bei pamokanti istorija (akt. Renata Kutaitė ir Vytautas Kairys).

Mylimas mažos mergytės pliušinis

Paradoksas, tačiau neretai gyvu žmogumi scenoje sunku patikėti, o negyva lėle – be atodairos tiki. triušiukas įsigeidžia nuotykių ir jų patiria apsčiai, palikęs gimtuosius namus. Šioje Tiuleino kelionėje ir atsiskleidžia neribotos lėlių teatro galimybės bei privalumai. Pavyzdžiui, herojus plaukia laivu ir skęsta, patenka į girto vairuotojo sukeltą kraupią avariją, atsiduria sąvartyne, linksmina žmones cirke ir pagaliau į skutelius sudraskomas liūto.

Masinės gamybos tiražuojami, bedvasiai, dažnai vienkartiniai vartotojiškos visuomenės produktai scenoje sukelia įvairių minčių, skatina ilgėtis tikrųjų vertybių – artimojo meilės ir namų jaukumo. Iškelta puiki idėja – nieko

Tradicinės ir neįmantrios leksikos Balstogės lėlių teatro iš Lenkijos spektaklis „Lienka“ stebino tikslia ir preciziška aktorių lėlių animacija.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

21

TEATRAS

◄ Pavyzdžiui, santykinai didelė arklio

Dominyko galva pasilenkusi šildo besiskleidžiančio trapios gėlės žiedelio vėduoklę. Už subtilumą, jautrumą ir grožį spektaklis šiemet nominuotas Klaipėdos „Padėkos kaukės“ apdovanojimui.

Skirtingos stilistikos

Trupė iš Prancūzijos „Label Brut“ spektaklyje „Mooooooooonstrai“ per žaidimą bandė prisijaukinti ir atskleisti įvairių vaikų baimių ir fobijų atsiradimo mechanizmą.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

22

Trupė iš Prancūzijos „Label Brut“ spektaklyje „Mooooooooonstrai“ per žaidimą bandė prisijaukinti ir atskleisti įvairių vaikų baimių ir fobijų atsiradimo mechanizmą. Aktorius didžiulėje lovoje negali užmigti, nes iš visų pakampių traukia keistus baubukus, vaiduoklius, slibinus, raganas ir kitos rūšies monstrus. Mažesniuosius popierinius baubus herojus tiesiog žiūrovų akyse be vargo susmulkina tikra dokumentų naikinimo mašina, o su didesniaisiais monstrais jam tenka pakovoti gerokai ilgiau. Aktorius lovą ir visą inventorių (pagalves, antklodes, čiužinius, paklodes ir kt.) panaudoja maksimaliai. Išradingai nardo po lova ir sukrautų patalų kaugėje, traukdamas ir formuodamas neįtikėtinų formų ir dydžių grėsmingus padarus. Tačiau padarai visai nebaisūs, veikiau juokingi, todėl į spektaklį atėję vaikai dažniau smagiai krizeno nei aikčiojo iš baimės ar verkė. O vienas greta sėdėjęs mažylis staiga pareiškė, kad nebenori daugiau jo žiūrėti, nes monstrai netikri ir apskritai viskas čia yra apgaulė. Originali pabaiga: užuot laukę audringų ovacijų kūrėjai paprašė žiūrovų išeiti iš salės visiškoje tyloje, kad personažas pagaliau galėtų ramiai išsimiegoti.

O Balstogės (Lenkija) lėlių teatro spektaklyje „Lienka“ gvildenama patyčių arba, apibendrintai kalbant, „bjauriojo ančiuko“ problematika. Storulė, raudonplaukė, nerangi, o gal ir kiek neįgali mergaitė Lienka nepritampa prie savo bendraamžių, todėl įkalina save namuose – kartoninėje dėžėje ir priversta pro langą stebėti stiprių, sveikų vaikų judrius žaidimus. Beviltiška situacija pasikeičia, kai užsimezga švelnūs jausmai akiniuotam berniukui su riedučiais. Stebino tiksli ir preciziška aktorių lėlių animacija, nors pats spektaklis – tradicinės ir neįmantrios leksikos tiek turinio, tiek formos atžvilgiu.

Originalia atlikimo technika bendrame kontekste išsiskyrė „Psilikono teatro“ vaidinimas „Šiltnamio istorijos“,

langas

vainikavęs trijų dienų festivalį uostamiestyje. Šviečiančiame ekrane dailininkės Auksės Petrulienės keičiamos pieštos spalvingos skaidrės su tekstu atskleidė žiūrovams aktualią genetiškai modifikuotų augalų invazijos Lietuvoje grėsmę. Meninėje akcijoje vaizdžiai parodoma, kas atsitinka su tobulos formos gėlyte, kai ji brutaliai paveikiama GMO nuodų. Spektaklyje iškeliama ne tik gyvybiškai svarbi problema, bet ir ieškoma išeities iš susidariusios situacijos. Šios pilietinės-ekologinės akcijos

kūrėjai kalba su vaikais atvirai ir kviečia visus rimtai susimąstyti apie netolimos ateities perspektyvas. Va čia tai iš tiesų grėsmingas, pamažu mūsų link artėjantis moooonstras, galintis sunaikinti unikalią gyvybę Žemėje.

Taigi VIII tarptautinis lėlių teatrų festivalis „Karakumų asilėlis“ išaugo kokybiškai ir kiekybiškai, nes šiemet vyko ne tik Klaipėdos lėlių teatre, bet ir Kultūros fabrike, Žvejų kultūros rūmuose ir sulaukė gerokai daugiau žiūrovų nei kitais kartais.

Į festivalį Kaune

L.Zubės „Lietuviška pasaka apie tris seseris“.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Vilniaus teatro „Lėlė“ spektaklis „Smėlio žmogus“ – nepaprastai vizualus, ekspresyvus.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Gegužės 29–birželio 2 dienomis Kaune vyks XXI tarptautinis lėlių teatrų festivalis, kurį organizuoja Kauno valstybinis lėlių teatras.

Per penkias festivalio dienas planuojama pristatyti 12-os šalių spektaklių programą, skirtą tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, ir parodyti bemaž 20 profesionalių lėlių vaidinimų. Profesionalaus teatro scenoje pirmąją festivalio dieną pasirodys ir geriausi Lietuvos vaikų lėlių teatrų kolektyvai, atrinkti apžiūrose.

Užsienio svečių sąraše – Japonijos teatras „Kawasemiza“, Prancūzijos trupė „Cie l’Alinea“, Olandijos trupė „Stuffed Puppet Theatre“, Meital Raz teatras iš Izraelio, Slovakijos „PIKI teatras“, Belgijos trupė „Miaow Productions“, Slovėnijos Liublijanos ir Lenkijos Balstogės lėlių teatrai, Latvijos valstybinis lėlių teatras, Baltarusijos Gardino lėlių teatras.

Festivalio organizatoriai, neabejingi įvykiams Ukrainoje, pakvietė ir Charkovo lėlių teatrą, kuris atveš spektaklį „Ežiukas rūke“.

Lietuvai drauge su Vilniaus teatru „Lėlė“, „Stalo teatru“, Kauno „Psilikono“ teatru, Kauno valstybiniu lėlių teatru atstovauja net trys Klaipėdos lėlininkų kolektyvai.

Klaipėdos lėlių teatras birželio 1 d. festivalyje parodys savo premjerinį spektaklį „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ (rež. Gintarė Radvilavičiūtė). Klaipėdos universiteto studentai lėlininkai pristatys dvi programas: gegužės 31 d. – „Metamorfozes“, birželio 1 d. – „Pačią pradžią“. Klaipėdiečių šeimos teatras „Lino lėlės“ gegužės 31 d. festivalio žiūrovams pateiks savo repertuaro perlą – spektaklį vaikams ir visai šeimai „Lietuviška pasaka apie tris seseris“ (idėjos autorius, režisierius, dailininkas ir aktorius Linas Zubė).

▪

23

KINAS

„Oskarui“ nominuoti išskirtinis vidutinišku Balandžio pabaigoje Lietuvos kino teatrų sales apskriejo penki šių metų „Oskarams“ nominuoti trumpametražiai vaidybiniai filmai, tarp jų – ir išsvajotąją statulėlę laimėjusi juosta „Telefono skambutis“. Tokio drąsaus eksperimento kino platintojai ėmėsi pirmą kartą. Trumpo metro filmų programa buvo rodoma ir Klaipėdos kultūros fabrike.

Aivaras DOČKUS

Iš kinomanų radarų prieš ketverius metus pradingęs nuostabus renginys ir reginys – tarptautinis mažųjų formų festivalis „Tinklai“ paliko alkio jausmą daugybei „shortų“ gerbėjų. Šis lakoniškas formatas tapo tramplinu į tolimąsias erdves ne vienam pripažintam kino kūrėjui. Tai kompaktiškas ir gana nebrangus būdas papasakoti įdomią istoriją gryniausia jos forma, išlaikant įtampą ir susidomėjimą.

Taip pat tai puiki mokykla kiekvienam scenaristui, režisieriui ir aktoriams, kurie per apibrėžtą laiką turi išspausti maksimumą. Dažnai geram trumpametražiam filmui užtenka vienos stulbinamos idėjos, tampančios visos juostos stuburu.

2015-ųjų „Oskarui“ nominuotų filmų penketuko trukmė svyravo nuo 14-os iki 40-ies minučių. JAV kino meno ir mokslo akademija, Britų filmų institutas ir Amerikos kino institutas nustatė, kad 40-ies minučių trukmę pasiekusį filmą jau galima vadinti pilnametražiu. Prancūzijos nacionalinio kino centro atstovų teigimu, pilno metro formatas prasideda nuo 58-ių minučių ir 29-ių sekundžių (matuojama pagal kino juostos ilgį), o įtakingoji JAV aktorių gildija pilnametraže juosta įvardija 80-ies minučių kino kūrinį. Tiesa slypi kažkur pusiaukelėje – realioje praktikoje trumpojo metro valdos 24

baigiasi, o pilnojo prasideda ties 70-osios minutės riba. Tačiau „Oskarų“ dalytojai – JAV kino akademikai trumpametražio filmo teritoriją nubrėžia griežtai – ne daugiau kaip 40-ies minučių, į kurias turi tilpti ir titrai. Tad teoriškai tarp nominuotųjų gali patekti ir „trumpulių trumpuliai“, vaidybiniai filmukai, kurių trukmė – nuo vienos iki penkių minučių. Penkis nominantus „Oskarui“ kategorijoje „Best Live Action Short Film“ (trumpametražiai vaidybiniai filmai – tokį pavadinimą ši kategorija gavo 1974-aisiais ) atrenka JAV kino meno ir mokslo akademijos trumpojo metro filmų ir animacijos (trumpametražės ir pilnametražės) gildija, o nugalėtoją lemiančius balsus skiria visi šeši tūkstančiai kino akademikų.

Ar jų išrinktas nominantų penketukas ir filmas laimėtojas pateisina kinomanų ir trumpojo metro gerbėjų lūkesčius?

Magiška galia Drama „Parvanė“ („Parvaneh“), Šveicarija, 2012 m., 25 min. Režisierė ir scenarijaus autorė Talkhon Hamzavi. Vaidina: Alireza Bayram, Brigitte Beyeler, Cheryl Graf.

Siužetas: jauna afganų emigrantė Parvanė Šveicarijoje užsidirbo šiek tiek pinigų, ji nori santaupas išsiųsti namo, bet įstatymai neleidžia atlikti šios operacijos. Parvanei gali padėti gatvėje sutikta vietinė mergaitė...

Iš Irano kilusios šveicarų režisierės T.Hamzavi darbas „Parvanė“ pasižymi tuo nepaprastu paprastumu, kuris įsiskverbia iki pačių sielos gelmių savo išgrynintu siužetu. Šioje istorijoje nėra nieko šokiruojamo, laužančio žanro rėmus, siūlančio naujas, nematytas žaidimo taisykles. Vaizdavimo stiliaus lygumas šiuo atveju yra pranašumas.

Dvi herojės ir dvi temos – sunki emigrantų dalia ir kultūros skirtumus peržengianti draugystė. Nuo pradžios iki pabaigos aiški siužetinė linija, vidutinis tempas, vientisa abejingumo ir nesaugumo, peraugančio į pasitikėjimą ir šilumą, atmosfera. Filmas aktualus šiuolaikiniame kosmopolitiniame pasaulyje su jo problemomis ir privalumais.

Taikli socialinė įžvalga: kai vienus paauglius kamuoja materialiai aprūpinta tuštybė, kiti priversti kautis dėl duonos kąsnio ir įsitvirtinimo svetimoje aplinkoje. Aplinkybės nepalieka laisvės pasirinkimams. „Parvanė“ tiksliai atskleidžia dviejų visais atžvilgiais skirtingų mergaičių netikėtai užsimezgusios draugystės grožį, per vieną vakarą jos tampa kone seserimis. Aktoriniai darbai – įtaigūs ir įdomūs, režisierė pasakojimui niekur neleidžia nuklysti į banalybių turgų, tad filmas, dalydamasis jautrumu, jausmingumu ir emocijomis, netampa muliažine ašaraspaude. Kita vertus „Parvanė“ neišsivysto į sukrečiantį ar labai įsimenantį trumpojo metro kino pasakojimą, galintį pretenduoti į „Oskarų“ nominantų penketuką. Tiesiog mielas, geras, nuoširdus, šiltas festivalinis „shortas“. Nei mažiau, nei daugiau.

Fono fone Komedija „Aliejinė lempa“ („La Lampe au beuree de yak“), Kinija, Prancūzija, 2013 m., 15 min. Režisierius ir scenarijaus autorius Wei Hu. Vaidina Genden Punstock. Siužetas: keliaujantis fotografas ir jo asistentas siūlo Tibeto klajokliams nusifotografuoti įvairiuose

KINAS

trumpi filmai – umas

Kadras iš filmo „Aliejinė lempa“ (rež. W.Hu, 2013).

Kadras iš filmo „Bugalu ir Grehemas“ (rež. M.Lennoxas, 2014).

dirbtiniuose fonuose. Vieni „fotomodeliai“ lengvai paklūsta kūrybiniams sumanymams, kiti turi savų idėjų ir pageidavimų...

Sunku suprasti, kaip į geriausių praėjusių metų trumpametražių filmų sutrumpintąjį sąrašą pateko Kinijoje gimusio, Paryžiuje gyvenančio, prestižiškiausią kino mokyklą „La Femis“ baigusio W.Hu

Kadras iš filmo „Parvanė“ (rež. T.Hamzavi, 2012).

„Aliejinė lempa“. Visuose kada nors aplankytuose „shortų“ festivaliuose ši juosta būtų atsidūrusi tarp silpnesnių, niekuo neišsiskiriančių kūrinių. Formos, o ne turinio filmas. Be to, iš pasąmonės kyla tikimybė-regimybė, kad kažką panašaus jau anksčiau teko matyti. Fotografas prie besikeičiančių fonų vieną po kitos sodina

šeimas, taip nejučiomis provokuodamas natūralias „modelių“ reakcijas ir santykį į vaizdus už nugaros. Tuščiai lauksite kokio nors emocinio sprogimo ar nepatogias tiesas atskleidžiančio konflikto. Vienas kitas kaprizas „išlįs“, gal net nežymiai stumtelės lūpas į šypsenos poziciją, tačiau užtaisas taip ir liks neiššovęs. ► 25

KINAS

◄ Jei pageidaujate panašios, bet tikros provokacijos, būtinai pažiūrėkite pilnametražę dokumentinę dramą „Žudymo aktas“.

Be abejo, visada smalsu ir pravartu pasigilinti į egzotiškų šalių papročius ir tradicijas, bet „Aliejinės lempos“ kūrėjai primena verslininkus, kurie sumanė truputėlį apgaulingą akciją ir už sumažintą kainą pardavinėja paprasčiausią orą. Kitaip tariant, už pastangas „Oskarui“ nominuotame filme įžvelgti kažką jūs negausite jokio apdovanojimo. Paguodos prizas – religinga moteriškė, negalinti ramiai nusėdėti, kai jai už nugaros – šventyklų atvaizdas. Kas taip užbūrė „Oskarų“ atrankos komandą? Galbūt pseudodokumentikos stilistika, kuri užtikrina kadrų natūralumą ir autentiškumą...

Muzika dviem Muzikinė drama „Aja“ („Aya“), Prancūzija, Izraelis, 2012 m., 40 min. Režisieriai: Odedas Binnunas, Mihalas Brezis. Scenarijaus autoriai: M.Brezis, O.Binnunas, Tomas Shovalis. Vaidina: Sarah Adler, Ulrichas Thomsenas. Siužetas: į gražios moters Ajos rankas Izraelio oro uoste atsitiktinai patenka kortelė su pasitinkamo vyriškio pavarde. Išvydusi nepažįstamąjį iš užsienio, ji neatsispiria smalsumui ir, supratusi, kad jis – žinomas žmogus, ji apsimeta vairuotoja, kuri privalo garsaus muzikos konkurso vertintoją nugabenti į viešbutį...

Du patyrę, daugybę apdovanojimų pelnę trumpametražių filmų režisieriai

ir scenaristai O.Binnunas ir M.Brezis dramoje „Aja“ prikalbino nusifilmuoti dvi Europos kino žvaigždes – daną U.Thomseną („Adomo obuoliai“, „Šventė“, „Padaras“) ir dvigubą – Prancūzijos ir Izraelio – pilietybę turinčią S.Adler („Marija Antuanetė“, „Mūsų muzika“, „Medūzos“).

Jei būtų teikiami apdovanojimai geriausio / geriausios aktoriaus / aktorės trumpojo metro filme kategorijose, abu jie realiai pretenduotų tapti laimėtojais. „Aja“ – išskirtinai aktorinis filmas (nors jo kūrėjai giriasi technine puse: juostoje – 250 kadrų su vaizdo efektais), du trečdaliai ekrano laiko – dviejų ką tik susipažinusių žmonių bandymas užmegzti pokalbį ir galbūt net kažką daugiau. Viskas prasideda nuo vieno įvykio, kuris virsta intriguojančia situacija.

Scenaristai sumaniai atranda kompaktišką ir kartu atvirą erdvę vystytis dviejų nepažįstamųjų santykiams ir charakteriams.

Ta viena tarp nejaukumo ir patrauklumo migruojanti gyvenimiškai tikroviška situacija tęsiasi ištisą filmą. Nežinomybę keičia smalsumas, kuris palaipsniui virsta simpatija. „Ajai“ pavyksta išlaikyti žiūrovų dėmesį iki paskutiniųjų scenų, režisieriai ir scenaristai kaip iliuzionistai rankovėje mikliai paslėpė kozirį: pakeliui jūs nemažai sužinosite apie muzikos ekspertą iš Danijos, o su juo flirtuojanti moteris išsaugos paslaptį. „Ajos“ atomazga privers tai, kas vyko ekrane, permąstyti iš naujo. Ir paliks lengvą neišsipildymo liūdesio prieskonį. „Aja“ – ilgiausios trukmės trumpametražiam „Oskarui“ nominuotas darbas, kurio vienintelis minusas – nemalonią

Kadras iš filmo „Aja“ (rež. O.Binnunas, M.Brezis, 2012).

26

nuostabą sukėlusi nebylaus grojimo scena.

Vyriškio pirštai imituoja skambinimą pianinu ant moters kelio. Turėtų būti užburiamai romantiška ir seksualu, bet atrodo neįtikinamai juokinga. Filmas patiria nebūtiną avariją, ir toliau labai sunku sugrįžti į realybės ruožą. Aktoriai stengiasi ištaisyti padėtį, bet žala jau padaryta.

Viščiukai ir žmonės Komiška drama „Bugalu ir Grehemas“ („Boogaloo and Graham“), Didžioji Britanija, 2014 m., 14 min. Režisierius Michaelas Lennoxas. Scenarijaus autorius Ronanas Blaney.

Vaidina: Martinas McCannas, Charlene McKenna, Jonathanas Hardenas. Siužetas: berniukai Džeimsis ir Malachis džiaugiasi iš tėčio gavę dovanų du mielus viščiukus. Vaikai su jais nepaprastai susidraugauja, tačiau netrukus mama paskelbia liūdną žinią – su mylimais augintiniais teks atsisveikinti...

Tai neabejotinai pats nuotaikingiausias trumpametražis šios programos filmukas.

Netrukus debiutinį pilnametražį filmą publikai pristatysiančio režisieriaus iš Šiaurės Airijos M.Lennoxo juosta „Bugalu ir Grehemas“ šiemet laimėjo BAFTA kino premiją trumpo metro kategorijoje.

Visai šeimai skirtą smagią ir kai kuriose vietose baugią istoriją žiūri vienu įkvėpimu ir iškvėpimu. Labai konkretus ir skaidrus scenarijus. Siužeto vingrybės pralekia akimirksniu, „Bugalu ir Grehemas“ sumontuotas dinamiškai, lyg vaizdo

KINAS

klipas. Tempas beprotiškai greitas, taupantis brangų žiūrovų laiką, į 14 minučių talpinantis tiek informacijos ir įvykių, kiek kitokio sukirpimo kino kūrėjas laisvai galėtų ištempti iki valandos ir dar daugiau.

Bet M.Lennoxas ir scenaristas R.Blaney meistriškai suspaudė laiką į esmines siužetines kolbas su labai aiškiomis padalomis.

Matematiškai suskaičiuotas kinas, dėl tokio preciziško tikslumo išgaunantis teisingą energiją ir neprarandantis emocinio poveikio. Potyriai keisis ne vieną kartą, dėl personažų ir jų augintinių ne sykį nematoma adatėlė smaigstys kairiąją krūtinės pusę. Pati istorija – puiki žmogiškumo ir gerumo pamoka tiek vaikams, tiek suaugusiesiems, nuostabus pozityvaus kino pavyzdys. Su virtuozišku triuku pabaigoje.

Beje, juostoje vaidina gana žinomi Šiaurės Airijos ir Airijos aktoriai. „Bugalu ir Grehemas“ pelnytai pateko tarp „Oskarams“ nominuotų „trumpulių“.

Bet, žinoma, norint laimėti statulėlę, reikėtų rimtesnio žanro kūrinio... Tokio kaip „Telefono skambutis“.

Sally prie telefono Drama „Telefono skambutis“ („The Phone Call“), Didžioji Britanija, 2013 m., 20 min.

Režisierius Matas Kirkby’s. Scenarijaus autoriai: M.Kirkby’s, Jamesas Lucasas.

Vaidina: Sally Hawkins, Jimas Broadbentas, Edwardas Hoggas. Siužetas: Heter – drovi mergina, dirbanti operatore psichologi-

nę pagalbą teikiančiame centre. Vieną dieną jai paskambina gyvenimu nusivylęs žmogus, tvirtinantis, kad jau nebeturi kelio atgal ir priėmė lemtingą sprendimą... „Telefono skambutis“ – neįtikėtinai elementarus filmas. Situacija, kokių psichologinės pagalbos centre tikriausiai nutinka kiekvieną savaitę ar net dieną.

Skambinantysis prisipažįsta, kad nebemato prasmės sulaukti dar vieno ryto be mylimo žmogaus. Žmonos netekęs vyras ryžtasi desperatiškam žingsniui. Šokiruota operatorė-išklausytoja ieško tinkamų žodžių, sprendimų ir galimybių išgelbėti gyvybę. Toks gana kasdieniškas scenarijus filmui galėjo ateiti į galvą kiekvienam iš mūsų. Bet šią kažkur ore besiplaikstančią idėją „kūnu pavertė“ žymus reklaminių ir muzikinių vaizdo klipų kūrėjas britas M.Kirkby’s su kolega scenaristu J.Lucasu.

Jų abiejų šeimos nariai dirba psichologinės pagalbos centruose.

Marko autoritetas leido pakviesti filmuotis talentingą, įvairiaplanę britų aktorę S.Hawkins (dėl to, kad ji dalyvavo kituose projektuose, „Telefono skambučio“ filmavimas daug kartų buvo atidėliojamas), pažįstamą iš filmų „Vėjavaikė“, „Džesmina“, „Godzila“ ir „Meškiukas Padingtonas“.

Balsas už kadro priklauso „Oskaro“ laureatui J.Broadbentui. Nors jo filme nepamatome, aktorius filmavimo aikštelėje sėdėjo apsivilkęs susikurto personažo drabužiais.

M.Kirkby’o sprendimas laukti S.Hawkins tiek, kiek reikės, pasitvirtino, charizmatiškoji aktorė viena „ištempia“ visą filmą. „Oskaras“ turėjo atitekti būtent

Geroji žinia Lietuvos trumpametražio kino kūrėjams: tarptautinis pripažinimas ir apdovanojimai ne taip toli, kaip atrodo. jai, o ne nuobodokai ir primityvokai istorijai, kurios siužeto variklis užgęsta ties maždaug septintąja minute, o paskutiniai susidomėjimo likučiai išgaruoja lygiai po pusės „Telefono skambučio“. Žaidimo taisyklės aiškios, rezultatas lengvai nuspėjamas, visa kita – technikos klausimas. Ir fantastiškas S.Hawkins solo pasirodymas.

Be jos tai būtų profesionaliai sukurtas studentiškas filmukas ir tiek. Žinodamas, kad „Telefono skambutis“ laimėjo „Oskarą“, tikiesi kinomaniškos staigmenos, bet gauni melodraminę pabaigą su muilo operos prieskoniu ir demonstratyviai brukama žinute.

Tenka pripažinti, kad „Oskarams“ nominuotų trumpametražių vaidybinių filmų penketas smarkiai nuvylė. Nė vienos istorijos, kuri ilgiau įstrigtų atmintyje, ir nė vieno be jokių išlygų stipraus darbo, tik atskiri pasisekę elementai. Įprasti vidutiniški „festivaliniai“ darbai. Profesionali, bet pilka kino rutina. „Oskarų“ kartelė turėtų būti iškelta daug aukščiau. Geroji žinia Lietuvos trumpametražio kino kūrėjams: tarptautinis pripažinimas ir apdovanojimai ne taip toli, kaip atrodo.

Kadras iš filmo „Telefono skambutis“ (rež. M.Kirkby’s, 2013).

27

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Mėlyno rojaus beieškant Savaitgalio fragmentas. Aliejus, drobė. 2015

Linkėjimai iš Klaipėdos. Rašiklis, popierius. 2015.

Vartai. Aliejus, drobė. 2015.

R.Marčius. Cianometras.

Akvarelė, popierius. 2015.

28

Mazgas. Aliejus, drobė. 2015.

Tarp. Aliejus, drobė. 2015.

Uostamiestyje įsikūrusi šiuolaikinio meno galerija „Si:said“ trečiąjį sezoną pradėjo klaipėdiečių menininkų parodos – tapytojo Rolando Marčiaus „Mėmelio mėlis“ (2015 04 17‒05 10) ir Beno Šarkos „Nuostabusis sapnuotojas“ (2015 05 15‒05 26), o po jų laukia lenkės Justinos Kabalos ekspozicija „And...“ (2015 05 29‒06 28).

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Augustinas ŽEMRIETA

Mėmelio mėlis R.Marčius (g. 1974) naujausią parodą „Mėmelio mėlis“ paskyrė Klaipėdos miesto, Pajūrio regiono specifikai, kvestionuodamas nusistovėjusius motyvus bei temas.

Jis susitelkė į vietos geografinį savitumą, kontekstualumą, lokalaus spalvinio kolorito paieškas.

Gyvenate mieste, gyvenvietėje, kaime.

Kasryt praeinate pro vieną ar kitą vietą. Ar jus įkvepia vieta, kurioje gyvenate? – ar esate savęs to paklausęs? Besidomėdamas vieno ar kito menininko kūryba, susipažįsti su jo gyvenimo detalėmis: gimė ten, mokėsi ten, gyvenimo meilę sutiko ten, kūrė ir gyveno ten ir palaidotas ten. Atsidūręs mieste „ten“, nesąmoningai ieškai ištirto kūrėjo pėdsakų: kur Kaune vaikščiojo M.K.Čiurlionis, kuriomis dienomis ant Pelėdų kalno nešinas drobėmis skubėjo Antanas Vienožinskis ar Imanuelis Kantas ilgais pasivaikščiojimais suko ratus po Kionigsbergą. Vietovė dažnai asocijuojasi ar net asimiliuojasi su mūsų jausenomis, būsenomis ar juslėmis.

Mėmelis ‒ Klaipėda ‒ buvęs Rytų Prūsijos pakraštys. Jame vokiškasis paveldas susipynęs su lietuviškuoju. Menininkas R.Marčius ieško mėlynumo ženklų savo gimtojoje vietovėje. Mėlyna spalva dominavo Klaipėdos namų fasaduose. Tapytojui, kaip ir parodos žiūrovams, mėlyna nėra gryna spalva – ji yra tamsiai mėlyna, nuo žalio mėlio pereinanti į violetinį rašalą, kuris pasklidęs vandens stiklinėje tampa žydru. R.Marčiaus kūrybinėje praktikoje spalva yra ne apibrėžta vieta paletėje, o jėga, intensyvumas, ritmo kondensatas, reprezentacijos ištirpdymas arba virsmo procesai.

Pigmento sintetizacija Prūsiška mėlyna (ang. Prussian blue) dar vadinama Karaliaučiaus mėliu, Berlyno mėliu, Paryžiaus mėliu, kartais – geležies mėliu. Tai yra tamsiai mėlyna spalva. Pigmentas (cheminis pavadinimas ‒ geležies ferocianidas) išrastas eksperimentuojant geležies oksidacija. Prūsiška mėlyna pirmą kartą sintetizuota maždaug 1706

m. vokiečių pigmentų ir dažų gamintojo Johanno Jacobo Diesbacho Berlyne. Jis tuo metu dirbo vokiečių lingvistui, ornitologui, entomologui Johannui Leonhardui Frischui. Būtent pastarasis maždaug 1709 m. pigmentą pavadino prūsiška mėlyna.

Prūsiška mėlyna tapo labai populiari.

Tai buvo pirmas tvarus, atsparus šviesai, neblunkantis ir nenuodingas, greitai ir pigiai pagaminamas pigmentas. Iki tol Europoje tapytojai naudojo pigmentus, pagamintus iš ypač brangaus sodriai mėlyno

R.Marčiaus kūryboje spalva yra ne apibrėžta vieta paletėje, o jėga, intensyvumas, ritmo kondensatas. lazurito mineralo (lapis lazuli). Sakoma, kad dar prieš tapant paveikslą užsakovas su tapytoju sudarydavo atskirą sutartį, pagal kurią išlaidos mėlynos spalvos pigmentui būdavo paskaičiuojamos atskirai.

Be abejonės, esate girdėję apie XX a. prancūzų dailininko Yveso Kleino kūryboje naudotą vaiskų ultramarino mėlį, ypatingą dažų mišinį ‒ IKB (International Klein Blue, tarptautinė Kleino mėlyna).

Pasak Y.Kleino, jo mėlyna, kaip niekas kitas, atveria tuštumos išgyvenimą.

Matuokliai ir balandžiai Parodoje akis pirmiausia patraukė mėlynos spalvos skalė ‒ cianometras. Dangaus mėlynumo arba atmosferos skaidrumo matuoklis. Mėlynos spalvos stiprumo matuoklis. Šveicarų aristokratas, fizikas, keliautojas po Alpes, dar įvardijamas alpinizmo pradininku Horace’as Bénédictas de Saussure (1740‒1799) cianometrą išrado 1789 m. Išradimas priskiriamas ir Prūsijos geografui, gamtininkui, tyrinėtojui Alexanderiui von Humboldtui (1769‒1859). De Saussure apskritimą suskirstė į 53 dalis, jas nudažė nuo baltos iki juodos spalvos, nuo vienos prie kitos pereidamas skirtingais mėlynos spalvos atspalviais (naudojo prūsišką mėlyną). Šiuo cianometru buvo matuojamas

Ženevos ir Šamoni dangus. Humboldto cianometras taip pat naudotas kelionėse po Pietų Ameriką.

Matuodamas akimis, kokio mėlio Klaipėdos dangus, skliaute pastebiu paukščius.

Gerai jų neįžiūriu... Gal tai Mėmelio aukštaskrydžiai. Tapyti trys balandžiai (baltas, pilkas ir juodas) primena, jog balandžių veislė išvesta Klaipėdos krašte ir pajūrio zonos apylinkėse XIX a. antrojoje pusėje ‒ Mėmelio aukštaskraidžiai šiandien geriau žinomi Klaipėdos aukštaskraidžių vardu.

Klaipėda yra vienintelis Lietuvos miestas, turintis atskirą bendravardę balandžių veislę. Klaipėdos aukštaskraidžiai vertinti dėl ištvermės ir prieraišumo. Ypač branginti paukščiai, išsiskiriantys aukštu permainingu polėkiu, ilgai trunkančiu pavieniu (solo) skrydžiu bei pomėgiu verstis kūlversčiu per nugarą. Geri skrajūnai trečdalį ar net pusę skrydžio, trukdavusio 3–8 valandas ir net ilgiau, išbūdavo dideliame aukštyje.

Miesto motyvai Tapybos ciklo „Mėmelio mėlis“ mėlynų tonų choreografija perkelia į miesto erdvę. Motorinės valtys (kūrinys „Tarp“), skrodžiančios žalsvai melsvą, virstantį į baltą putą vandens telkinį, tuo pačiu metu išsineriančios į atvirą vandenį („Vartai“). Žydrai dengtoje drobėje sumegztas maudymosi kostiumėlis („Mazgas“), primenantis bangavimą ir vėjo kedenamas vėliavas virš gelbėtojų stoties („Savaitgalio fragmentas“). Atvirukų ciklas („Linkėjimai iš Klaipėdos“), štrichuotas violetiniu šratinuku, fiksuoja apleistus Klaipėdos senuosius pastatus: dujų fabriką, malūną, celiuliozės fabriką, bravorą. Kūrinys „Jungtys“ pratęsia architektūrinę tematiką ‒ fachverką, pilkame fone susipina nuo baltos iki purpurinės spalvų skalės tiesės. Marinistiniai motyvai klaipėdiečiams vis dar svetimi, kaip ir svetimas praeities paveldas, nepaisant to, kad jis kuria miesto identitetą.

R.Marčiaus pasitelkta mėlyna spalva įgauna fiziškumą, tampa erdve bei įrankiu prisiliesti prie vietos kultūrinio diskurso.

Spalvos tonų paieška, fiksavimas, koncentruotas susiliejimo akimirkos laukimas yra kūrybinė taktika ‒ tyrinėti ir gryninti vienos spalvos išskirtinumą, suvokiant jos užduodamą toną, vibraciją, energiją ir sąmonės pokytį. ► 29

ŠIUOLAIKINIS MENAS

◄ Mėmelio vaizdiniuose priešpriešinės prasmės tarsi molekulės migruoja viena kitos link, kad susijungtų, ir čia pat vėl neišvengiamai sklaidosi ir sunyksta, kaip rytinis rūkas virš miesto, virstantis mėliu.

Galimo rojaus kontūrai

B.Šarkos asambliažai.

B.Šarka (g. 1963) klaipėdiečiams geriau pažįstamas kaip alternatyvaus teatro kūrėjas – režisierius, aktorius, performansininkas, pastaraisiais metais savo pasirodymuose įvedantis eksperimentinių garso ir muzikos pasažų. Taip pat eksponuoti Beno paukščiai: medžio skulptūros, margintos taškelių ornamentais, primenančiais Australijos aborigenų meną.

2013 m. „Si:said“ galerijoje menininkas pristatė naują darbų ciklą „Rojus smegenų žievės peizažuose“. Prieš daugiau nei 100 metų neurologų-psichiatrų – graiko Georgo N.Koskino ir rumuno Constantino von Economo žmogaus smegenų žievės fotografijų atlasas, atspaustas 1906 m. Berlyne, ypač pasitarnavo medicinoje.

Mokslininkai teigė, kad smegenų žievėje išsidėsčiusios nervų ląstelės reguliuoja gyvybines žmogaus funkcijas. Pagal ląstelių architektūrą, atliekant tam tikras funkcijas, smegenų žievę jie suskirstė į 107 sritis.

B.Šarka lieka ištikimas priesakui „chaosas gimdo tvarką“.

B.Šarka. Iš koliažų serijos „Nuostabusis sapnuotojas“ (2009).

30

langas

C. von Economas, pasitelkdamas gautus tyrimus, bandė grįsti ir sapnų teorijas. Jis manė, kad žmogaus evoliucijoje smegenų masė didėja ir tobulėja.

Taigi B.Šarka fotografijos lakštuose taškavo fantasmagoriškas abstrakcijas.

Nervinių ląstelių topografijoje menininkas tapė galimo rojaus kontūrus. Kankinantis rojaus ilgesys, saugaus ir palaimingo prieglobsčio troškimas – kaip jį pasiekti?

Kurioje gi smegenų žievės srityje susitelkia nerviniai mazgai, įgalinantys palaimos būseną? Kur susijungia šiapusinis ir anapusinis pasauliai? Pavyzdžiui, transo metu žmogaus dėmesys iš išorinio tampa vidiniu, tai reiškia, jog žmogus savo dėmesį nuo išorinio pasaulio nukreipia į savo kūno pojūčius, svajones, fantazijas. Jis lyg atsiduria tarp miego ir budrumo, o gilaus transo metu ‒ lyg sapne.

Nuostabusis sapnuotojas Koliažų ciklas „Nuostabusis sapnuotojas“ sukurtas prieš šešerius metus, tęsia smegenų žievės tyrinėjimus. Šiame cikle panaudoti 6–7 dešimtmečių Niujorke leidžiamų žurnalų vaizdai ir fotografijos iš Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninės.

Rojaus paieškos neuronų geografiniame raizginyje persikėlė į išorinę aplinką. Vidinė emigracija iš savęs paties. Tarsi kino kadrais iš vadinamosios realybės su budos šypsena montuoji savo sapną.

Sapnas ‒ vaizdinių, minčių ir jausmų visuma, patiriama miegant. Tai vienas iš žmogaus psichikos procesų, kurių susidarymo mechanizmas dar nėra galutinai išaiškintas. Sapnais domėtasi nuo seniausių laikų. Manyta, kad per sapnus anapusinio pasaulio dievai ir dvasios moko, įspėja žmones. Psichoanalitikas Zigmundas Froidas yra sakęs, kad sapnai ‒ „karališkasis kelias į pasąmonę“. Sapnai ‒ simboliais užkoduota informacija, jungtis tarp sąmonės ir pasąmonės. Juose atsispindi neišsipildę norai. Anot Froido, po didele sapno turinio dalimi slypi seksualiniai impulsai. C.G.Jungas atrado, kad per sapnus pasireiškia ne tik individuali žmogaus, bet ir kolektyvinė pasąmonė – juose išnyra bendražmogiškos mitologinės temos, simboliai ir jų dariniai.

B.Šarkos koliažuose iškarpos iš kontrkultūros judėjimo ir seksualinės revoliuci-

jos apimtų JAV žurnalų bei fotografijos iš psichiatrinės ligoninės jungiasi į daugiasluoksnius naratyvus. Sovietmečiu drausta Vakarų kultūra primena uždrausto vaisiaus alegoriją – trokšti to, ko negali gauti, kas draudžiama. Šiandien daug rašoma, kalbama, kad norai pildosi juos vizualizuojant. Jeigu kažko norite, rekomenduojama sugalvoti iki smulkmenų, kaip tai turi atrodyti, „pasimatuoti“ tą svajonę, matyti save joje, jau turintį tai, ko norisi. Vaizdiniai, sukeliantys, realizuojantys norus, kartais – net kaip virusai, apimantys nervines ląsteles. O ar tai nėra panašu į patologiją ir karštligiškus, pereinančius į liguistumą troškimus? Tai skiria plona linija, užfiksuota monochromiškame nuostabiojo sapnuotojo sapne.

Parodoje koliažus papildo asambliažai iš nespalvotų ir sepija dengtų fotografijų, įrėmintų pajūryje rastų batų padų likučiais.

Fotografai Remigijus Treigys ir Raimundas Urbonas užfiksavo B.Šarkos personažų transformacijas.

B.Šarka lieka ištikimas priesakui „chaosas gimdo tvarką“. Tiek jo spektakliai, tiek muzikiniai pasirodymai, tiek vizualiniai kūriniai susijungia į vientisą visumą.

Betvarkėje žiūrovams leidžiama įsikibti į vertybių vertikalę (gal ir sustiprinti savąją).

Beribio laiko ir erdvės substancija, sutekanti į pasąmonės-sąmonės filtrą, virsta šviesaus sapno sinergija.

Galerija „Si:said“ Galerija „Si:said“ ‒ nepelno siekianti organizacija, įkurta 2013 m. birželį. Galerijoje pristatomi lietuvių ir užsienio menininkų kūriniai. Sumanymą įkurti naują kamerinę erdvę meno parodoms padiktavo jų stoka uostamiestyje, poreikis sukurti meno informacijos mainų ir bendradarbiavimo platformą. Pavadinimui parinktas angliškas žodis „seaside“ (liet. pajūris) skambesiu primena posakį „see side“, kuris į lietuvių kalbą gali būti verčiamas kaip „matoma pusė“. Tai nusako ir galerijos orientyrus pristatyti menininkus, gyvenančius pajūryje, arba atvykusius iš kurio kito „kranto“, ir jau pažįstamus vietos publikai vienokia ar kitokia savo kūrybiškumo briauna.

Galerija įsikūrusi Klaipėdos Galinio Pylimo g. 28. Atvira lankytojams II‒V 14‒18 val.

D.Ložytės „Monos“ – Šiauliuose

D.Ložytės (antra iš dešinės) vernisažo Šiauliuose akimirka.Romualdo Struogos nuotr.

Gegužės 7-ąją Šiaulių Trakų gatvės galerijoje atidaryta klaipėdietės dailininkės Daivos Ložytės keramikos darbų paroda „Monos“.

Tai 21-oji menininkės kūrybos paroda.

Galerijos erdvėje eksponuojami darbai perteikia tam tikras žmogaus būsenas.

Kamerinės skulptūros sukurtos tradicine keramikos technika – išdegant ir glazūruojant molį. Kūrinių aukštis siekia nuo 15 iki 60 cm.

Anot menotyrininkės Vaidos Griciuvienės, „D.Ložytės keramika išsiskiria subalansuota saiko ir harmonijos pusiausvyra.

Keramikė subtiliai surado proporcijas, glazūrų atspalvius, reljefinio dekoro niuansus.

Dominuoja meniškai subrandintas raiškus siluetas ir estetizuotos formos. Kiekvienas darbas prisisotinęs moteriško jautrumo, subtilaus prisilietimo. Interpretuodama tradicines keramikos formas, parodos autorė ieškojo originalios ir šiuolaikiškos kompozicijos bei įmantriai preciziškų ornamentų medžiagiškumui pabrėžti.

Figūrų emocinės būsenos, charakteriai atsiskleidžia jų veidų išraiškose, studijuojant ornamentinių kompozicijų dekorą, augalinius ir etnokultūrinius elementus“. Į klausimą, kodėl pasirinkti skulptūriniai indai, keramikė atsakė filosofiškai: „Mes visi esame Dievo indai, talpinantys savyje gėrį, blogį, džiugesį, liūdesį, jautrumą ir neapykantą, viltį ir nusivylimą“.

D.Ložytės keramikos paroda Trakų gatvės galerijoje Šiauliuose eksponuojama iki birželio 5 d.

▪

31

kitu kampu

Vaizdo ir žodžio Klaipėdietė rašytoja Nijolė Kliukaitė-Kepenienė gegužės 7-ąją „M art“ galerijoje pristatė savo pirmą tapybos parodą „Iš ilgesio“, kurią galima apžiūrėti visą mėnesį. Per vernisažą vyko ir naujausios autorės poezijos knygos sutiktuvės.

Figūros. 2015.

Saugus nusileidimas. 2015.

Sondra SIMANAITIENĖ

Renginio akimirkos.

32

Tomo Karkalo nuotr.

Nijolė su paroda debiutavo 2010-aisiais.

Tai buvo nedidelio formato piešiniai, atlikti tušu. Tuomet jie pasitarnavo kaip iliustracijos jos knygai „Saligan be Varmian“.

Parodą „Iš ilgesio“ sudaro devynios drobės (formatai – 73x103 cm). N.KliukaitėKepenienė naudoja mišrią techniką, pati ją vadina autorine. Faktūrinės drobės sudarytos iš daugybės sluoksnių: šalia akrilinės spalvos pilamas smėlis, klijuojami žirniai, džiovintos žolelės, prieskoniai, popierinis lėktuvėlis, kurį dailininkė rado miške, pliušinis meškiukas, kitame darbe – vyšnaitė prisidengia raštuota kumštine pirštine... „Man nepatiko atsiradusi skylė – tarsi išsižiojusi vyšnaitės burna, todėl užklijavau pirštinę, tegul prisidengia“, – aiškino Nijolė koliažo „Žiemos vyšnia“ atsiradimą. Abstrakcijų koloritas šviesus, potėpiai ryškūs, išdėstyti įvairiomis kryptimis. Kompoziciškai labiausiai išbaigti atrodo „Mano miestas“, „Žiemos drugelis“,

kitu kampu

(ne)įtampa

Žiemos drugelis. 2015.

Žiemos vyšnia. 2015.

„Figūros“ ir „Sodas“. Pastarasis paveikslas išsiskyrė gėlių žiedų besikartojančia ritmika ir jau kitą dieną po parodos atidarymo buvo nupirktas. Žvelgiant fenomenologiškai, N.Kliukaitė-Kepenienė yra labiau reiškinys nei, imant atskirai, – dailininkė, rašytoja, vertėja, mama, močiutė. Ją galima vadinti daugeliu vardų. Tačiau žmogus, nuolat eksperimentuojantis ir ieškantis, parašęs beveik tris dešimtis knygų, išvertęs ne vieną romaną iš anglų kalbos (paskutinis vertimas 2014 m. – 713-os puslapių Neilo Mckenna’os monografija „Slaptas Oskaro Wilde’o gyvenimas“), spinduliuojantis gyvenimo džiaugsmą, rūpestingas ir sąžiningas – tai jau daugiau nei kuri nors viena sritis.

Nijolės transcendentalinis ego yra pats sau (kartu ir būties) centras ir šaltinis, atsiveriantis kasdienėje patirtyje: rašau–adau, tapau–verdu. Viskas gimsta per tapsmą kažkuo vis kitu ir iš esmės visada tuo pačiu – savimi. Autorės veržimasis būti savimi, viena vertus, ją stabdo ir bando įsprausti į tą pačią

temą – paauglės pasaulis. Kita vertus, jis verčia išaugti į sudėtingesnį santykį su savuoju ego.

Parodos „Iš ilgesio“ anotacijoje menininkė provokuoja žiūrovų reakciją: „Štai jums mano naujų klaidų rinkinėlis“. Klaida – kaip tam tikra žmogaus egzistencinė galimybė, net teisė. Tokios teisės beveik niekas neturi. Tad autorei smagu juokauti.

Nors išties paroda gimė savigydos proceso metu. Nijolė per parodos atidarymą, žvelgdama į lėlininkę terapeutę Salomėją Burneikaitę, prisipažino, kad tapydama ji išsigydė nuo ilgesio. „M art“ galerijoje N.Kliukaitė-Kepenienė pristatė ir savo naują eilėraščių vaikams knygą „Miestai“, iliustruotą E.Balsio menų gimnazijos antroko Naglio Granicko grafikos piešiniais. Knyga gimė iš močiutės ir anūko bendrystės. Nijolė, įkvėpta Naglio linijų, siužetų ir fantazijos, rašė apie miestus, dygstančius ant sraigių, žmogaus galvos, futbolo kamuolio, tarp stirniuko ragų, virš batuto... „Kartais vardas būna prisiūtas / lyg saga.

Tik ką ja užsegsi?“ – prasideda vienas man

Mano miestas. 2015.

įdomiausių Nijolės eilėraščių „Vardai“. Eilėraštyje „Virš batuto“ pateikiamas senatvės testas – jei nepatinka šokinėti, žinok, kad pasenai: „Yra tokia šokli tauta / gyvena virš batuto. / Jų miestai plaukioja aukštai / ir sėja juoko grūdą“.

N.Kliukaitės-Kepenienės kūryboje įtampos tarsi nėra. Arba ji lengvai suvaldoma.

Tačiau, žvelgiant giliau, ryškėja egzistencinis vienišumas, iš kurio kyla ieškojimo įkarštis. Knygoje „Miestai“ paskutinis Naglio piešinys vaizduoja liūdną suskilinėjusį žmogaus veidą, o Nijolė šalia žaismingai rašo apie miesto gatveles, namus, garsus, spalvas... „Miestas turi savo lietų, / pakabintą ant šakos, / ak, kiek daug mieste dar vietų, / nerastų...“ Trapus, lūžinėjantis tas veidas. Tas miestas. Tas žmogus.

Viskas gimsta per tapsmą kažkuo vis kitu ir iš esmės visada tuo pačiu – savimi.

33

Vytauto Petriko nuotr.

GINTARO LAŠAI

L.Poška: virkdyti skaitytojus tiesiog nemandagu Šiemet Vilniaus knygų mugėje pristatytoje klaipėdiečio Lino Poškos eseistikos rinktinėje „Taikomieji raštai“ (išleido „Dominicus Lituanus“) – šūsnis pačios įvairiausios tematikos kūrinių, kuriuos, vis dar kalbant apie stilių, vienija pasakotojo humoras ir autoriaus itin mėgstamas instrumentas – perteklinė didaktika. Susitikus L.Poška pasakojo apie „Taikomųjų raštų“ atsiradimą, klaipėdietiškumą literatūroje, rašymo iššūkius ir meistrus, į kuriuos norisi lygiuotis.

34

GINTARO LAŠAI

Kristina SADAUSKIENĖ

Slyvos ir vėtros – Jūsų knygoje – tekstai nuo 1982 iki 2013 m. Papasakokite, kaip ji atsirado ir kodėl būtent dabar?

– Leidyba kainuoja. Ir, sakykime taip, jokiam leidėjui negalėjau garantuoti komercinės sėkmės, kad štai išleis mano knygą – visi puls skaityti, reikės antrojo, trečiojo leidimo, knyga bus įtraukta į mokyklines chrestomatijas. Juolab kad leidžiant knygą yra ir šioks toks puikybės elementas – autorius kažkodėl mano, jog jo rašinį reikia skaityti. Tačiau leidykla pasiūlė, sugebėjo gauti valstybės (ne mūsų savivaldybės, noriu pabrėžti – neatėmiau savo knygai nė cento iš miesto paramos kūrėjams) paramą leidybai. Su tos leidyklos žmonėmis bendrauju jau daug dešimtmečių. Jie buvo ir mano senovinių raštų skaitytojai.

Pasitikėjau, kad bus delikačiai, be grubaus įsikišimo redaguojama.

– Dėmesį traukia ir pavadinimas. Ne šiaip sau raštai, bet taikomieji. Papasakokite, kokia pavadinimo istorija?

– Darbinis knygos pavadinimas buvo „Slyvos ir vėtros“ – yra toks fikcinis lietuviškas romanas, apie kurį mes žinome tik iš vienintelės jį skaičiusios Vytautės Žilinskaitės aprašymo. Mano raštų rinkinys yra labai margas – kartais tarsi skirtingų žmonių rašyta, sunku rasti bendrą, visus tekstus siejančią naratoriaus intonaciją.

Yra ir naivių, ir graudžių, ir irzlių rašinių, ir nė kiek nepridengtos publicistikos, ir, kaip manau, literatūros, tik apsirėdžiusios publicistikos rūbu. Tad tokiai nevientisai knygai „Slyvos ir vėtros“ būtų labai tikę – kur slyvos, o kur vėtros? „Apsurdas“, kaip pakomentuotų internete. Bet šį man mielą pavadinimą išbrokavo leidėjai – „slyvas dar gal ir pirktų, bet kartu su vėtromis tai jau kažin“.

Raštai yra taikomieji, viena vertus, dėl to, kad tai visiškai atitinka didelės dalies tekstų parašymo aplinkybes – jie parašyti konkrečiomis aplinkybėmis, kartais ir jų personažai yra gyvi ir klestintys Klaipėdos žymūnai. Kita vertus, taikomieji raštai gali būti suprantami ir kaip susitaikymo raštai.

Labai piktų intonacijų juose tarsi nėra.

Tik stebimasi, koks kartais keistas yra tas pasaulis, ir pripažįstama, kad galų gale jis yra gražus.

– Prieš jus buvo kelių dešimtmečių kūryba. Kokiais kriterijais vadovavotės, atrinkdamas tekstus, sudarydamas knygą?

– Pirmiausia žiūrėjau, kiek stipriai pats tekstas stovi ant kojų. O prie tų, kurie, mano manymu, pakankamai stipriai stovėjo ant kojų, nedėjau tų, kurie nepersikelia į popierių. Offlaino, kaip jūs mėgstate sakyti. Mat jau seniai internete naudoju aktyvuotų nuorodų metodą, leidžiantį arba sustiprinti teksto įspūdį, arba paneigti, kas jame rašoma. Tai yra pasakojimas tarsi teigia viena, o nuorodos atkakliai tvirtina priešingai. Perkėlus tokius tekstus į popierių – nuorodos juk nepersikelia, tad tekstas subyra – jo vietoje lieka kažkas lėkšta ir prėska. Arba žinutė tampa priešinga tai, kurią autorius iš tikrųjų nešė. Tad teko apgailestaujant braukti tekstus, kuriuose esminis konstrukcijos pamatas – aktyvuotos nuorodos.

Iš būsenų ir situacijų – Kalbantis Vilniaus knygų mugėje sakėte, kad reaguodamas į jūsų pirmuosius literatūrinius bandymus Virginijus Gasiliūnas pastebėjo, jog juose justi Klaipėda, o ne Vilnius. Galima nujausti, kad pastaba buvo susijusi ne su teksto subjektais ar objektais. Kaip manote, kas būtent išduoda jūsų tekstų klaipėdietiškumą?

– Vilniaus raštininkai pasakoja ilgus ir lėtus pasakojimus. Nebūtinai tai būna labai ilgi tekstai, bet pati intonacija. Be to, jų tekstuose yra labai daug psichologizmo, labai daug sielos virpesių. Klaipėdos prozoje sielos virpesius irgi galima numanyti, – kaipgi be jų literatūroje, – bet klaipėdiečiai yra labiau linkę pasakoti istorijas, o ne perteikti būsenas. Tai ir aš esu ne būsenų, o istorijų pasakotojas. Galbūt čia ir galima rasti klaipėdietiškumo.

– Tokia rašytojų klasifikacija atrodo įdomi. Kaip, jūsų nuomone, miestas gali lemti tai, kaip rašo rašytojas? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį – geografines, istorines ar kokias kitas aplinkybes?

– Čia gali būti daug priežasčių. Bet veikiausiai pagrindinė, kad į Klaipėdą žmonės yra suvažiavę, ji nėra tokia įmitinta kaip Vilnius. Tiesa, po karo į Vilnių taip pat suvažiavo visa inteligentija, bet Vilnius Lietuvos mentaliniame žemėlapyje buvo jau nuo XIV a., jis niekur nebuvo išnykęs. O Klaipėda Lietuvos mentaliniame žemėlapyje yra tik nuo XX a. Kokiais nors 1904-aisiais net Ragainė ar Tilžė, kurioje spausdinta „Auszra“ ir „Varpas“, religinė literatūra, lietuvio sąmonėje buvo savesni miestai nei Klaipėda. Tai ir noriu pabrėžti, kad žmogus, į Vilnių atvažiavęs nors iš Kupiškio, jaučia, kad Vilnius yra jo miestas – jis sielos žemėlapyje įraižytas per kartų kartas, o Klaipėda tame žemėlapyje atsirado tik per paskutinius kelis dešimtmečius.

Be to, uostamiestyje yra mažiau kultūrinės inteligentijos, čia labai stipri techninė inteligentija. Ir man atrodo, kad rašau ne tiek muzikantams, kiek inžinieriams. O inžinierius skaito kitaip. Tai nereiškia, kad specialiai nutariau, jog rašysiu inžinieriams. Pati dirbančio, gaminančio, materialius daiktus kuriančio miesto dvasia reikalauja didesnio konkretumo, pritaikymo, siužetinimo. Kitaip nei Vilnius, kuris kaip valstybės sostinė gamina bendrąsias prasmes. Ten galima sapnuoti kartu su Gediminu, ir tie sapnai bus labai gražūs.

Bet mes čia tokių nesapnuojame.

Ieškantis atpažįstamumo – Klausantis jūsų atsakymo, neišvengiamai kyla klausimas apie skaitytojo ar potencialaus skaitytojo vaidmenį rašytojui. Kiek jums svarbus šis kūrybos proceso elementas?

– Senas ginčas – kiek skaitytojas yra kūrinio bendraautoris. Ir ta problema kilo ne su techninės internetinių komentarų galimybės atsiradimu. Ko gero, apie tai žmonės svarstė visą XX a. Suprantate, Kristina, čia slypi tam tikri percepcijos dalykai. Skaitytojas gali perskaityti tai, ko autorius nenumanė.

Tikrai geras autorius kaip žmogus būtinai yra kvailesnis už savo kūrinį. Arba, kad nebūčiau nemandagus su rašančiaisiais (na, ir su savimi, kad toks nebūčiau, suprantama), performuluosiu taip: geras kūrinys išmintingesnis už savo kūrėją. ► 35

GINTARO LAŠAI

◄ – Užsiminus apie internetinius komentarus, galima svarstyti ne tik apie kūrinio bendraautorystę, bet ir literatūros kritiką. Didžiulė pasaulio skaitytojus vienijanti internetinė Goodreads.com platforma leidžia kiekvienam būti kritiku, teikti savo recenzijas. Ji ir leidžiantis knygas internetu, jas pardavinėjantis tinklas Amazon.com yra smerkiami kaip profesionalios literatūros kritikos mirties ženklai. Ką kaip rašytojas manote apie tokią ateities galimybę?

– Tie dalykai man neatrodo labai perspektyvūs. Profesionalus kritikas visada bus reikalingas. Jei rašytojas neklauso, neskaito kritiko, jei jis klauso tik savo skaitytojų – jam kyla didelis pavojus nuslysti į rašymą tik to, kas jiems artima čia ir dabar, į esamą rinką. Ir tai jau jam nėra gerai. Paaiškinsiu inžineriniu pavyzdžiu. Štai, jeigu, tarkime, 1960-aisiais į IBM būtų atėjęs išradėjas ir pasiūlęs jiems gaminti PC su Windows operacine sistema, kaip elgtųsi tos korporacijos vadovai? Jie pasiaiškintų pardavimų departamente, koks yra tokių naminių kompiuterių poreikis. Nustatę, kad poreikis yra nulinis, jie mandagiai išprašytų interesantą.

Menas yra ir liks paieškos instrumentas. Ir menininkui, einančiam neišvengiamai klaidžiu taku, reikalingas kritiko žibinamas išminties švyturys.

Tiesa, negausioje populiacijoje, kokia yra lietuviai, neišvengiamai egzistuoja su grupiniais kūrėjų interesais sulipusios kritikų klikos. Bet tai mažesnė bėda nei visiškas jų nebuvimas. Aš pats, beje, negaliu skųstis: mano kritikai geranoriški, išmintingi ir pastabūs. Vadinčiau juos itin kvalifikuotais skaitytojais, taigi taip lyg ir panaikinčiau jūsų pateiktą dichotomiją.

– Jūs manote, kad literatūros kritika reikalingesnė rašytojams, o ne jų kūrybos skaitytojams?

– Taip. Kritikas reikalingas rašytojui ne tam, kad jį pagirtų. Nors, aišku, visi rašantys žmonės mėgsta, kai juos pagiria, – tuomet mano, kad protingas kritikas, viską teisingai suprato. Literatūros kritikai reikalingi, kad rašytoją įterptų į kontekstą. Nėra rašytojo be konteksto.

Nėra literatūros be savo laiko ir be kitos tuo metu egzistuojančios literatūros. Jeigu paimsite mano labai mėgstamą kūrinį – Miguelio de Cervanteso „Don Kicho36

L.Poškos esė knygos „Taikomieji raštai“ pristatymas Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės Vytautas V.Landsbergis.

tą“, pamatysite, kad jame, pavyzdžiui, yra begalė paties M.Cervanteso autocitatų iš jo ankstesnės, saloninės, literatūros.

Tie, kurie juokiasi – Nuo istorinių anekdotų apie kunigaikštį Gediminą iki teksto apie Lecho Wałęsos šuolį –visur justi istorinius faktus sverianti rekonstruktoriaus ranka. Kuo jums patrauklus istorinio anekdoto žanras?

– Patį terminą – anekdotas – įvedė viduramžių Bizantijos autoriai. Tai tada reiškė trumpą pasakojimą apie tikrą nutikimą.

Esminis žodis apibrėžime – „trumpas“.

Dažnai jis būdavo didaktinis, pasakojimas apie tą nutikimą, ir beveik niekada nebūdavo juokingas. Tiksliau sakant, iš tų nuoširdžiai papasakotų protėvių nelaimių juoktis ainiai pradėjo tik po šimtmečių.

Taigi tai nebuvo girtų vyrų draugijoje pasakojamos nešvankios istorijos. Suprantu, kad neperlaušiu nusistovėjusios nerimtos to žodžio reikšmės lietuvių kalboje, bet kaip istorikas šliejuosi prie pirminės termino reikšmės.

– Jūs mokate juoktis, o tai bent jau klasikinėje lietuvių literatūros tradicijoje nėra įprasta, jau nė nekalbant apie tarptautinį laimės indeksą, kur lietuviai velkasi gale.

Sakykite, kaip manote, kuo svarbus yra rašytojo gebėjimas juoktis, nuo ko jis priklauso?

– Pradėčiau nuo to, kad virkdyti skaitytojus yra tiesiog nemandagu. Skaitytojai niekuo nėra prasikaltę, atvirkščiai, juk tai jie maloningai skiria dėmesį autoriui. Tai todėl juos virkdyti ar varyti į depresiją yra blogo išsiauklėjimo ženklas. Virkdant skaitytojus yra pasiekta labai didelių meno aukštumų. Žinote tokį Verterio sindromą?

Kai prieš maždaug 200 metų Johannas Wolfgangas von Goethe aprašė nelaimingai įsimylėjusį ir nusižudžiusį jaunuolį, Vokietijos studentai ėmė masiškai žudytis.

Jie mylėjo, jų nemylėjo, o kas belieka – tik žudytis. Šiaip man atrodo, kad apskritai humoras Lietuvoje egzistuoja tik šiapus Dubysos.

Anapus jos gyvena aukštaičiai: lyrikai mėlynomis akimis, dažnai melancholiški, jų poezija labai sublimuota, tyra: skaitai – ir liūdna, ir gražu. Ir proza labai rimta. O žemaičiai turi tokį savitą humoro jausmą.

Esu pats važinėjęs rinkti etnografinės

Jei yra vilčių, kad lietuvių tauta taps linksmesnė, jas siečiau su šiapus Dubysos esančiu kraštu.

Klaipėdos neišskiriant.

GINTARO LAŠAI

Vizitinė kortelė

bibliotekoje. Dalyvavo knygos autorius, socialinių mokslų daktaras Liutauras Kraniauskas ir rašytojas bei režisierius Eugenijaus Maciaus nuotr.

medžiagos, pamenu, kaip jie kažką labai rimtu veidu pasakoja ir tik po kurio laiko supranti, kad tave maustė. Be jokio savanaudiško išskaičiavimo, vien iš grynosios meilės menui. Jei yra vilčių, kad lietuvių tauta taps linksmesnė, jas siečiau su šiapus Dubysos esančiu kraštu. Klaipėdos neišskiriant. Man norisi manyti, kad tai mūsų krašto bruožas, kad mes nevirkdome žmonių. O jei ir pravirkdome, tai bent nušluostome ašaras. Kaip kitas žemaitis Juozas Erlickas.

Kitas dalykas, lietuvių kūryboje, ypač prozoje, yra ironijos pertekliaus problema.

Postmodernas mokė tiek rašytojus, tiek skaitytojus į nieką nežiūrėti rimtai. Tad visuotiniu instrumentu tapo ironija. Išskyrus tokias laimingas natūras, kurios praėjo pro postmoderną, prasilenkė rūke nesusisiekdamos su juo. Paprastai tai kaimo literatai, savo prigimtimi nors ir gyvenantys mieste.

Pavyzdžiui, Vanda Juknaitė ar Vidas Morkūnas. Jie yra nuostabūs stilistai, saugo kalbą, ir iš jų mokomės mes, prastesni rašytojai. Čia kalbu be jokios ironijos.

– Gal galite plačiau paaiškinti, kodėl kritikuojate platų ironijos taikymą literatūroje?

– Kas per daug, tas nesveika. Ironija pirmiausia ėmė varginti skaitytojus, po to ir pačius rašytojus. Vienur juokiesi, kitur juokiesi – viskas aplinkui atrodo su puviniu. Nebėra tyro santykio su niekuo.

Arba tas tyras santykis paliktas tik tiems, kas turi labai stiprų valstietišką geną, o jau mes, grindinio žmonės, nesame naivūs, esame labai gudrūs, kiaurai viską matome ir galime falsifikuoti bet kokį tyrą pasakymą.

Ironiškas ir pesimistinis santykis dažniausiai – tik pigus būdas pasirodyti gudriam. Ironija dažniausiai eina kartu su pesimizmu – pasaulis blogas, tad iš jo juokiuosi. Kiekvienas gyvesnis rašytojas stengiasi iš tų ironijos spąstų ištrūkti.

Ir kiekvienas renkasi instrumentarijų, kuris leistų pabėgti, visiškai neatsisakant ironijos. Saikingai naudojama ironija yra puikus teksto kūrimo instrumentas.

Mano mėgstamas rašytojas Vytautas V.Landsbergis kaip instrumentą įveikti totalinę ironiją pasirinko naivumą, naivią intonaciją. Jo personažai labai naivūs.

Aišku, išlieka ir ironija, nes ne autorius naivus, o jo personažai. Toks pasirinkimas jam leidžia išvengti juodulių, atsirandančių esant grynai ironiškam pesimistiniam santykiui. Mano instrumentarijuje ironijos išvengti padeda perteklinė didaktika. Jei skaitėte „Taikomuosius raštus“, galėjote atkreipti dėmesį, kad naratorius dažnai užima hiperdidaktišką pozą. O šiuolaikinėje literatūroje didaktika yra lyg ir uždrausta.

Joks save gerbiantis literatas nerašys Valančiaus stiliumi. To dar betrūko...

Bet perteklinė didaktika, kai skaitytojas pamato ir autoriaus mirktelėjimą, – tai jau

Istorikas, kultūrologas, filosofas, rašytojas ir politikos analitikas Linas Poška gimė 1960 m. Šilutėje.

Išsilavinimas: 1987 m. Vilniaus universitete baigė istorijos, 1992 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje – dramaturgijos mokslus.

Užsiima privačiu verslu.

Knygos: „Vanduo turi tekėti: žvilgsnis į Klaipėdos vandentiekio istoriją nuo 1945 metų ir rytojaus dieną“ (Žemaitijos spauda, 2013), „Taikomieji raštai“ (leidykla „Dominicus Lituanus“, 2015).

kas kita, tai yra dalykas, neleidžiantis būti įsiurbiamam pesimizmo ir ironijos liūno.

Žodingumo ilgesys – „Senovėje su uosto poetu pasiginčydavome dėl raštijos reikalų“, – pradedate 2011-aisiais rašytą esė, kurioje vėliau svarstote apie totalų kalbos minimalizmą, šiandien priešpriešindamas jį savo sodriam rašymo būdui. Tai dalis platesnio, visą pasaulį apėmusio dialogo apie literatūros, jos formų ateitį. Tas formas paliečiate dar ne kartą, kad ir aprašydamas užrašus ant tiltų turėklų. Ką manote apie šiuolaikines literatūrinės kalbos transformacijas ir mutacijas?

– Kiekvienas, turintis gabumų, rašys pagal save – jis rašys savo knygą, o ne kažką apibendrinta, pagal, tarkime, prezidentės išleistą dekretą, kokia stilistika reikia rašyti. Tai nė kiek nesikerta su tuo, apie ką pradžioje kalbėjome, kad kiekvienas kūrinys yra savo epochos kontekste, kad jis nepabėga nuo kolegų kūrinių. Ne kokybės, bet atpažįstamumo požiūriu.

Teisingas atsakymas turbūt būtų toks, kad klausimas tuščias – kiekvienas rašys pagal savo talentą. Grįžtant prie mano diskusijos su poetu – reikia prisiminti kontekstą. ► 37

GINTARO LAŠAI

◄ Tada, prieš ketvirtį amžiaus, kaip, beje, ir dabar, buvo daug žmonių, kurie mėgo rašyti ir parašę savo kūrybą išleisti, vienaip ar kitaip publikuoti. Tai buvo nedisciplinuoti rašytojai ir jų nekokia kūryba liejosi laisvai. Ir iš tiesų poeto kritika buvo kontekstinė kritika. Jis matė tą žodžių tvaną ir mažai prasmingų kūrinių.

O dėl minimalizmo... Mano nuomonė buvo tokia, kad žodžių turi būti tiek, kiek jų reikia. Jei jų reikia daug – jų turi būti daug. Jei nereikia daug – tai daug ir nereikia.

– Pasakojote apie savo literatūrinio kelio pradžią stovykloje Plateliuose, kai tiesiogiai pajutote žodžio galią. Sakykite, o ar kada nors rašydamas susiduriate su kalbos nepakankamumu?

– Matote, Kristina, stiliaus požiūriu yra geri ir blogi rašytojai. Geriausias rašytojas pas mus yra Vidas Morkūnas. Jis tobulai valdo kalbą. Skaitant kyla jausmas, kad jo kūrinys išauga kaip medis, kaip sodas – be jokios prievartos, forsavimo. Ir tai yra geras rašytojas. Blogas rašytojas yra inžinierius.

Blogas rašytojas turi brėžinį, o geras rašytojas turi svajonę. Aš šioje vietoje jaučiu, kad blogai valdau kalbą. Nors kaip žmogui man malonu būtų tikėti, kad esu žodingas lietuvis, bet iš tikrųjų yra kaip yra. Aš nesu sodininkas.

Literatūros istorijoje yra pavyzdžių, kaip ir blogi rašytojai išlieka. Pavyzdžiui, Fiodoras Dostojevskis yra vienas blogiausių rašytojų. Jo žodynas – tipiškas XIX a. rusų žurnalisto žodynas: keli šimtai žodžių, jokio sinonimų turtingumo, jokio vaizdingumo, tiesiog reportažai. Tarkime, Albertas Camus taip pat buvo blogas rašytojas. Bet jie išlieka. Ir numanau, kodėl jie išlieka, bet tai jau ne šiam pokalbiui.

Bet kuriuo atveju man labai gražu žodingoji literatūra, kur žodis, kaip ten buvęs, kai atrodo, kad rašytojui nereikėjo jo ieškoti. Mano atveju taip nėra. Man labiau patiktų būti žodingesniam – ne žodžių skaičiumi, bet jų turtingumu.

Nepamiršti, kas žinoma – Pabaigoje noriu jums peradresuoti klausimą, kuriuo pasisveikinote: pasidalykite, kokias knygas mėgstate skaityti?

38

– Skaitau beveik viską. Net ir prastą literatūrą. Kalbant apie autorius, iš kurių mokausi rašyti, – ko gero, visi jau yra mirę. Tai nebus didelės naujovės: puikus rašytojas buvo Herodotas, profesiniu požiūriu labai įdomus M.Cervantesas, labai geras mokytojas yra Ernstas Theodoras Amadeus Hoffmanas. Daug puikios literatūros buvo parašyta XX a. Tokiems raštininkams, kaip aš, labai geras yra Jorgesas Luisas Borgesas. Jis man iki šiol yra tam tikra mįslė. Skaitant ir analizuojant daugumos gerų rašytojų kūrinius, galima pamatyti, kaip jie tai padaro. Tai nereiškia, kad gali pakartoti, bet tai reiškia, kad galima atsekti metodą.

J.L.Borgesas rašo taip, kad nelabai įmanoma išlukštenti, kurioje vietoje atsiranda stebuklas. Didelė dalis jo istorijų panašios į amerikietiškus vadovėlius „Shakespeare’as per valandą“, pats esu prieš kelerius metus tokį vartęs ir stebėjęsis. J.L.Borgesas į pusantro puslapio sudeda romano santrauką, bet jei skaityti Shakespeare’o santrauką yra kvaila ir beprasmiška, tai skaityti J.L.Borgeso tarsi santraukas – ne. Jos tiesiog žėri. Sunku suprasti, kaip jis tai padaro, dažnai rašydamas paprasčiausiu žurnalistiniu stiliumi, be jokių puošmenų...

Daug man yra davęs čekų rašytojas Karelas Čapekas. Ir „Taikomuosiuose raštuose“ iš tiesų yra ne viena nuoroda į jo kūrybą. Kas yra skaitę – supras. Kaip sakoma, blogi poetai mėgdžioja, geri poetai vagia.

– Minite XX a. lobyną, o ar šiuolaikinei literatūrai yra vietos jūsų bibliotekoje?

– Man svarbu nepamiršti to, ką žinau, o ne sužinoti tai, ko nežinau. Galų gale rašytojai, kuriuos išvardijau, yra palikę tokius instrumentų rinkinius, kad tik netingėk ir gali su jais statyti bet ką.

Plauki Undinė Radzevičiūtė. 180. Romanas.

Dainius VANAGAS

Debiutuojantį ir jau žinomą kūrėją skiria daug kas: patirtis, įgūdžiai, įdirbis. Bet pirmiausia – praeitis. Debiutantas yra tyras, šviežias, nenuspėjamas ir nelyginamas. Savo ruožtu žinomas kūrėjas, tarsi nusikaltėlis ar ligonis, turi asmens bylą, kurioje smulkiai užfiksuota, ko galima (ir ko negalima) iš jo tikėtis. Ši byla, žinoma, nėra galutinis nuosprendis. Tačiau beveik galutinis – intuityviai. Nes kai boksininkas 43-iąjį kartą žengia į ringą, kartu su juo žengia ir pirmieji 42 jo pavidalai. „Strekaza“, „Frankburgas“, „Baden Badeno nebus“, „Žuvys ir drakonai“ – nė viena iš šių Undinės Radzevičiūtės knygų neliko nepastebėta kritikų ir skaitytojų. Švari, įtaigi stilistika, pulsuojantis turinys, kalbėjimas staccato, leidžiantis išgauti koncentruotą minties pavidalą, ir meistriška kompozicija – tai įprasti apibūdinimai U.Radzevičiūtės tekstams. Apibūdinimai, aukštai iškėlę kartelę. Ir kiekvienas nepavykęs bandymas šią kartelę, kuri vis dar neįveikiama daugeliui Lietuvos rašytojų, peršokti ar kilstelti yra ne šiaip nesėkmė, o nusivylimas. Susireikšminusio, pretenzingo skaitytojo nusivylimas

GINTARO LAŠAI

iojant su Undine Baltos lankos, Vilnius, 2015, 278 p.

– tarsi kūrėjas liktų skolingas skaitytojui kažką, kas jam tariamai priklauso. Kas jam buvo pažadėta (jis, skaitytojas, pats tai susigalvojo), tačiau nebuvo padovanota. Visur taip pat – gerbėjai neleidžia keistis savo žvaigždėms. O kai šios keičiasi, jie sako – prastėja. Ir tiek žinių.

Naujausias U.Radzevičiūtės romanas „180“ žymi rašytojos slinktį paprastumo, tiesmukumo link: pasakojimo braižas, nors ir išlaikė potraukį aštrumui, apsiblausė, tapo mažiau jautrus, tikslus – tarsi receptoriai būtų apmirę. Kompozicija irgi subanalėjo – romaną sudaro trys dalys, surikiuotos principu: vidurys, pradžia, pabaiga. Kas pasakojama? Šįkart, kaip teigė pati autorė, jos dėmesio centre atsidūrė žmonės, kurie turi ką prarasti: kurorto meras, milijonierius, advokatas... Vardas, statusas, galia – visa pakimba ant plauko, kai gyvenimas apsiverčia 180 laipsnių kampu. Romane pasakojamą istoriją galima išdėlioti taip: gydomųjų vandenų kurorto meras Vinstonas ruošiasi rinkimams – antrajai kadencijai. Miestą ištinka nesėkmė – jis smirda, o smirdintis kurortas, natūralu, greitai tampa apleistu kurortu. Meras nusprendžia „perpozicionuoti“ miestą ir paversti jį atrakcionų parku. Nepavyksta.

Meras suserga, išvyksta gyventi į sostinę, ten vaikšto apspangęs ir kovoja su savo ribotumu. Galiausiai nusprendžia grįžti į savo buvusį miestą ir išsiaiškinti, kodėl vis dėlto atrakcionų parko projektas nepavyko. Aplink zuja mero brolis Talis – abu nori, kad juos paliktų įgrisusios žmonos. Šis siužeto apibendrinimas, nors faktiškai teisingas, su knyga teturi labai tolimą ryšį: kaip įprasta U.Radzevičiūtei, tekste svarbiausią vaidmenį vaidina preciziškos replikos ir dailus žodžių žaismas. Tik šįkart kūriniui pritrūksta gylio, tirštumo, įvairiapusiškumo – romanas patrauklus ištraukomis, detalėmis, tačiau visuma santykinai plokščia ir monotoniška. Beje, „180“ pristatomas kaip intelektualus trileris. Palyginti su „Žuvimis ir drakonais“, ši knyga tėra intelektualumo parodija, o trilerio, kaip ir įtampos, čia ir su žiburiu nerasi: siužete ramiai ir sklandžiai vystomos žmonių egzistencinės dramos – kitaip tariant, tekste dominuoja tai, kas U.Radzevičiūtei sekasi geriausiai. Tad nuorodą į trilerio žanrą reikėtų traktuoti kaip jauką skaitytojams, o kriminaliniai elementai romano pabaigoje atrodo kaip graudus bandymas išsisukti iš padėties: esą jeigu ginklas iššauna, tai jau ir trileris.

Nepaisant sutrūkinėjusios dermės tarp formos ir turinio, romane „180“ vis tiek galima rasti gausybę medžiagos, kuri laikytina puikia literatūra. Verta išskirti pirmąjį skyrių pavadinimu „B“, kuris primena dėlionės rinkimą tamsoje: skaitytojas vis dar aklas siužetui, jis nesupranta, kas ir kodėl vyksta. Būtent šiame skyriuje U.Radzevičiūtė – toks ir buvo jos siekinys – iš tiesų rašo apie žmones be jokių koordinačių: personažai kybo ore, ir tai sukuria polemiškos reikšmės efektą. Savo ruožtu skyriuose „A“ ir „C“ visos koordinatės yra aiškiai sudėliojamos – ir skaityti tampa įdomu tik tiek, kiek žiūrėti vidutiniškos vertės serialą: o kas bus toliau? Iš inercijos.

Kalbant apie pasakojimo būdą, U.Radzevičiūtė ir toliau sėkmingai naudojasi apvertimo, pėdų mėtymo technika: drobę nuo tapomo paveikslo atidenginėja

palengva, juostomis, o ne staigiu judesiu, taip erzindama skaitytojų vaizduotę ir su pasimėgavimu leisdama jai klysti. Pavyzdžiui: Staiga.

Staiga viena jo koja tapo trumpesnė.

Nedaug. Nedaug trumpesnė.

Bet kai ir taip eiti sunku, su trumpesne koja eiti pasidarė nebeįmanoma.

Dar du žingsniai, ir Vinstonas suprato – batas. Ne koja, o batas.

Dešinio bato odinis kulnas atplyšo ir liko gulėti ant šaligatvio (p. 11). arba: Žanas iš lėktuvo aiškino Taliui, kad jis labai Taliu pasitiki.

Taip pasitiki, kad jam nusispjauti.

Jam nusispjauti, kad Talis – baudžiamosios teisės specialistas ir turto gynimu nuo giminaičių neužsiima (p. 34).

Perskaičius „180“ kyla abejonių: naująjį U.Radzevičiūtės romaną derėtų vertinti kaip kokybinį nuopuolį ar kaip sąmoningą naujos – paprastesnės, labiau prieinamos – krypties pasirinkimą? Rašytoja nuolat pabrėžia, kad jos skaitytojai – intelektualai ir inteligentai.

Tačiau „180“ turi potencialo auditoriją žymiai praplėsti – tekstas lengvesnis, seklesnis.

Nereikia pamiršti (nors, gyvendami pagal romantinę tradiciją, mes vis dar linkę tai daryti), kad menas yra ne tik spindinčios idėjos, bet ir verslo rūšis. Neatsitiktinai romane šmaikščiai ironizuojama: klausimas „Ar yra gyvybė Marse“ šiame pasaulyje jau seniai turėtų būti pakeistas klausimu „Ar egzistuoja gyvenimas po to, kai baigiasi pinigai“ (p. 26).

Belieka viltis, kad autorė ras idealų kompromisą. Ir kartelės žemiau neleis. Nes lietuvių literatūrai žūtbūt reikia rašytojų, galinčių užrašyti tokias eilutes: Kieme abu vaikai raudojo, kad baigėsi ir antra dienos pusė. Ir viskas.

Visiškai viskas.

Reikės eiti miegoti.

O jie dar nė kiek nepažaidė.

O suaugę jų tėvai jiems tvirtino, kad pažaidė. Net dvi valandas.

O vaikai verkė, kad nepažaidė. Tik pradėjo.

Ir miegoti ėjo kaip mirti (p. 21).

39

GINTARO LAŠAI

Pirštai auga kuokštais

Dėl tos Bliuzas Šis vynas jau gimė prarūgęs, nesuderintos mūsų gitaros (pragrojimas) ir mes, made in china.

Pridėtas laikas futbolistas ir futbolistė pavasarėjančiam parke ant dirbtinės dangos bučiuosis tik vieną kartą ir tiek kiek pridės teisėjas

Nuorašas

Artūro Valionio nuotr.

Artūras VALIONIS

De profundis | užsklanda

Laboratoriniai bandymai

iš juodos gelmės išnyra žuvis žiopčiodama išnirusia žiauna iš tamsos išsinarina žmogus bėga artyn ir mojuoja išnirusia ranka taip juokingai bėga ir mojuoja

Kišom pirštus tarp durų pagal abėcėlę Mandagiai pagyrėm dieną be vakaro Išradom kelis dviračius Rezultatus ir brėžinius ir išnašas ypač išnašas ateities kartoms įšienavom dalgiais po vandeniu 40

Maršrutinė sraigė šliūžė po šliūžės kad ir netobulai o visa kita paistalai

šiuo mašinraščiu liudiju: esu matęs senovinį pablukusį rankraštį, patvirtino, ką šnabždamės puse lūpų kad vis dar akupunktūros meistrai, tie geriausi, persako įpėdiniams detalią instrukciją apie slaptą tritaškį: jei bendrais bruožais, trys ypatingi taškai, ant riešo, kakle ir paširdžiuos, į visus meistras privalo smeigti pats, be mokinių ar padėjėjų pagalbos, tiksliai ir vienu metu, per daug aplink nečiupinėdamas kalbama, labai retai, bet – pasitaiko, užgimsta tokių trirankių meistrų, ctrl+alt+del, tiksliai ir vienu metu, šast ir perkrauna mane, žmogų

gintaro lašai

Intencijos

Medūzos žvilgsniu melancholiškai stebėjo reguliarų Ikaro skrydį.

norėjo visus juos apkabint su šypsena veide visą pasaulį teisuosius ir netikėlius

Šyptelėjo nuo tokio vaizdo, pakasė ožiui Achilo kulną, anas patenkintas sumekeno kažką Ezopo kalba.

nekilo ranka vos pabandžius aštrus dieglys tarsi kas spygliuotos vielos gniutulą būtų įspraudęs įdiegęs po oda gydytojai apžiūrėjo ištyrė, nustatė peties sąnario ankštumo sindromą paskyrė procedūras standartinis atvejis jei laikysis nurodymų jei stengsis, po 6-12 mėnesių visiškai atsistatys ir vėl bus kaip anksčiau.

Pažvelgė pro langą vidun: išvakarėse gerai atšventę Pyro pergalę, Prokrusto lovoj miegojo jau kiti.

Kieme į Prometėjo ugnį sumetė parneštas Danajų dovanas, priemenėj atvėręs Pandoros skrynią, ištraukė Damoklo kardą, nuvalė dulkes, įžengė kambarin.

Dar kartą nužvelgė miegančius.

Sveikas protas

Užsimojo, staigiu kirčiu perskrodė Ariadnės siūlus, numetė kardą.

(Deja, prieš vėją nepapūsi)

Pasilenkė, pasėmė nukirsdintų siūlų, kiek tilpo į saują.

galvojo vėjas, pūsdamas į kitą pusę

Uždarydamas duris paskui save Nemesidės ranka tvirčiau užveržė Gordijaus mazgą.

Alfa ir omega Peržengė Rubikoną, pro Augėjo arklides grįžo namo, jau gerokai po vidurnakčio, tyloje: kaip tyčia, Sizifo darbo diena buvo sutrumpinta.

Niekas nepasitiko, tik atpirkimo ožys, grauždamas nesantaikos obuolį,

Raideris lapkričiui

ten, kur priklauso, plaukai tokiam reikalui labai tiktų, jei siūlų nėr po ranka Galva, su visu vidum ir išore, ypač akimis ir smegenim, prisiminimui, kaip viskas buvo Kojos, judėjimui pirmyn atgal po užsibrėžtą plotą Klijai, gali būt seilių ir sakų mišinys, tvirtinimui, lapus padėti į vietą, būseną prieš nusileidimą Pirštai, išauginti ar išaugę kuokštais, su pagalvėlėm, gebantys atstatyt viską kaip buvo, atkurti tą galvos įrėmintą vaizdą, iki smulkiausių detalių Vanduo, vanduo visada praverčia Dar visokios smulkesnės priemonės, pagal galimybes, rengėjų nuožiūra Ir protas, žinantis, kaip tai beviltiška, bet suokalbiškai nusisukęs, nuduodantis, kad nepastebi dar vieno mėginimo, tikrai tikrai paskutinio

Arija iš operos „2@s“ Ražienos tavo pėdom švelnios, Ir švelnios tavo odai žiemos, Aš nusidėjėlis, girtuoklis, velnias, Kvėpavimas, kurį laikai užėmus.

Ražienos tavo rankom švelnios, O man, vos radęs progą, smeigia Į gerklę, paširdžius, klastingo elnio Varinis ragas. Tiksliai, greit ir staigiai.

Ražienos tavo pirštams švelnios.

Paliesk mane – ir teprilimpa delnas.

Rankos, rankų prigimtis surinkti nukritusius obuolius Siūlai, siūlai reikalingi pririšti juos prie šakų, _____________

Raideris (rider) – muzikantų, atlikėjų reikalavimų (pageidavimų) renginio organizatoriams sąrašas 41

GINTARO LAŠAI

Kaip aš sudorojau vieną ko Daniilas CHARMSAS 1.

Kartą aš atėjau į Gosizdatą ir sutikau Gosizdate Jevgenijų Lvovičių Švarcą, kuris, kaip visada, buvo prastai apsirengęs, bet su pretenzija į kažin ką. Pamatęs mane, Švarcas ėmė šmaikštauti, kaip visada, nevykusiai. Aš šmaikštavau žymiai sėkmingiau ir greitai protiniame lygmenyje paguldžiau Švarcą ant abiejų menčių.

Visi aplinkui pavydėjo man aštraus proto, tačiau jokių priemonių nesiėmė, nes tiesiog dvėsė iš juoko. Ypač dvėsė Nina Vladimirovna Gernet ir Davidas Jefimovičius Rachmilovičius, dėl skambumo vadinantis save Južinu.

Matydamas, kad su manimi menki juokai, Švarcas sumažino apsukas ir galų gale išplūdęs mane paskutiniais žodžiais pareiškė, kad Tiflise Zabolockį žino visi, o manęs beveik niekas. Čia aš supykau ir pasakiau, kad aš labiau istorinis, negu Švarcas ir Zabolockis, kad po manęs istorijoje liks šviesi dėmė, o juos greitai pamirš.

Pajutęs mano didybę ir didelę pasaulinę reikšmę, Švarcas pamažu ėmėsi nerimauti ir pasikvietė mane pietų.

2.

Aš nusprendžiau sudoroti vieną kompaniją, ką ir darau.

Pradėsiu nuo Valentinos Jefimovnos. Šita neūkiška ypata pasikviečia mus į svečius ir vietoj maisto patiekia ant stalo kažkokius rūgėsius. Aš mėgstu pavalgyti ir išmanau apie maistą. Manęs rūgėsiais neapgausi! Aš net į restoraną kartais užeinu ir žiūriu, koks ten maistas. Ir negaliu pakęsti, kai su šituo mano charakterio ypatumu nesiskaitoma.

Dabar pereinu prie Leonido Saveljevičiaus Lipavskio. Jis nepasidrovėjo pasakyti man į akis, kad kas mėnesį sukuria po dešimt minčių.

Visų pirma, meluoja. Sukuria ne dešimt, o mažiau.

O visų antra, aš daugiau sukuriu. Aš neskaičiavau, kiek aš sukuriu per mėnesį, bet tikrų tikriausiai daugiau, negu jis.

42

Aš va, pavyzdžiui, nepasakoju visiems į akis, kad, atseit, mano kolosalus protas.

Aš turiu visus duomenis laikyti save didžiu žmogumi. Na, tarp kitko, aš save tokiu ir laikau.

Todėl man ir apmaudu, ir skaudu būti tarp žmonių, žemesnių už mane pagal protą, įžvalgas ir talentą, ir nejausti iš jų pusės deramos pagarbos.

Kodėl, na kodėl aš geresnis už visus?

3.

Dabar aš viską supratau: Leonidas Saveljevičius – vokietis. Jis netgi turi vokiškų įpročių. Pasižiūrėkite, kaip jis valgo. Nagi grynas vokietis, ir tiek! Net iš jo kojų matyti, kad jis vokietis.

Nesigirdamas galiu pasakyti, kad esu labai pastabus ir aštraus proto. Štai, pavyzdžiui, jei paimti Leonidą Saveljevičių, Julijų Berziną ir Volfą Erlichą ir sustatyti juos greta vienas kito ant pakylos, tai galima pasakyti „mažas už mažą mažesnis“.

Mano manymu, tai šmaikštu, nes ganėtinai juokinga.

Ir visgi Leonidas Saveljevičius – vokietis! Kai susitiksiu jį, būtinai jam tai pasakysiu.

Aš nelaikau savęs išskirtinai protingu žmogumi, ir vis dėlto turiu pasakyti, kad aš visų protingiausias. Galbūt Marse yra ir protingesnių už mane, bet Žemėje nežinau.

Va kalba – Oleinikovas labai protingas.

O aš manau – protingas, bet nelabai.

Jis atrado, pavyzdžiui, kad jei parašysi šešetą ir apversi, tai išeis devyni. O aš manau, tai neprotinga.

Leonidas Saveljevičius visiškai teisus, kai sako, kad žmogaus protas – tai jo vertė. O jei proto nėra, tai ir vertės nėra. Jakovas Semionovičius prieštarauja Leonidui Saveljevičiui ir sako, kad žmogaus protas – tai jo silpnybė. O aš manau, kad čia jau paradoksas. Ir kodėl gi dabar protas tai silpnybė? Visiškai ne! Veikiau tvirtybė. Aš taip manau.

Mes dažnai renkamės pas Leonidą Saveljevičių ir kalbame apie tai.

Jei kyla ginčas, tai ginčo nugalėtoju visada lieku aš. Pats nežinau kodėl.

Į mane kažkodėl visi žiūri su nuostaba.

Ką aš bepadaryčiau, visi nusprendžia, jog tai nuostabu. O juk aš net ir nesistengiu.

Viskas savaime išeina.

Zabolockis kartą pasakė, kad man lemta valdyti sferas. Tikriausiai pajuokavo. Aš net ir mintyse nieko panašaus neturėjau.

Rašytojų sąjungoje mane kažkodėl laiko angelu.

Klausykit, bičiuliai! Na juk nedera iš tiesų mane šitaip garbinti. Aš toks pats, kaip ir jūs visi, tik geresnis.

4.

Aš girdėjau tokį posakį – „gaudyk akimirką!“ Lengva pasakyti, bet sunku padaryti.

Aš manau, šitas posakis beprasmis. Ir tikrai, negalima reikalauti neįmanomo.

Sakau tai su giliu įsitikinimu, nes pats su savimi viską išbandžiau.

Aš gaudžiau akimirką, bet nesugavau ir tik sulaužiau laikrodį. Dabar aš žinau, kad tai neįmanoma.

Taip pat neįmanoma „gaudyti epochą“, nes tai tokia pati akimirka, tik didesnė.

Kitas reikalas, jei pasakytume: „užfiksuokite tai, kas vyksta šią akimirką“. Tai visai kitas reikalas. Štai pavyzdžiui: vienas, du, trys! Nieko neįvyko! Štai aš ir užfiksavau akimirką, per kurią nieko neįvyko.

Aš pasakiau apie tai Zabolockiui. Jam tai labai patiko, ir jis visą dieną sėdėjo ir skaičiavo: vienas, du, trys! Ir pasižymėdavo, kad nieko neįvyko.

Tuo užsiiminėjantį jį užtiko Švarcas. Ir Švarcas taipogi susidomėjo šiuo originaliu būdu fiksuoti tai, kas vyksta mūsų epochoje, nes juk iš akimirkų susideda epocha. Bet prašau atkreipti dėmesį, kad šio metodo pradininkas esu aš. Ir vėl aš!

Tiesiog stebėtina!

Tai, kas kitiems pavyksta tik per vargus, man pavyksta visiškai lengvai!

Aš net skraidyti moku. Bet apie tai nepasakosiu, nes juk vis tiek niekas nepatikės.

5.

Kai du žmonės žaidžia šachmatais, man visąlaik atrodo, kad vienas iš jų kitą mausto. Ypač jei žaidžia iš pinigų.

GINTARO LAŠAI

kompaniją Apskritai man bjaurūs visi žaidimai iš pinigų. Aš draudžiu lošti savo akivaizdoje.

O kortuotojus aš pakarčiau. Tai pats teisingiausias kovos su azartiniais lošimais metodas. Užuot lošę kortomis, verčiau susirinktų ir paskaitytų vienas kitam moralus.

Nors, kita vertus, moralai nuobodu. Įdomiau yra meilintis moterims.

Moterys mane domino visada. Mane visada jaudino moteriškos kojytės, ypač aukščiau kelių.

Daug kas laiko moteris ydingomis būtybėmis. O aš visai ne! Atvirkščiai, aš laikau jas savaip netgi labai maloniomis.

Putlutėlė, jaunutėlė moteris! Ir kuo gi ji ydinga? Visai ji ne ydinga! ...Viską, ką kalba Leonidas Saveljevičius, kažkada anksčiau jau esu pasakęs aš.

Bet ir ne vien tik Saveljevičius.

Kiekvienas su malonumu pasigriebs bent jau nuotrupą iš mano minčių. Man tai net juokinga.

Pavyzdžiui, vakar atbėga pas mane Oleinikovas ir sako, kad visiškai susipainiojo gyvenimo klausimuose. Aš daviau jam vieną kitą patarimą ir paleidau. Jis išėjo švytintis iš laimės ir kuo geriausiai nusiteikęs. Žmonės regi manyje išsigelbėjimą, kartoja mano žodžius, žavisi mano poelgiais, o pinigų man nemoka.

Kvaili žmonės! Atneškit man kuo daugiau pinigų, ir jūs pamatysite, koks aš būsiu patenkintas.

6.

Dabar pasakysiu keletą žodžių apie Aleksandrą Ivanovičių1.

Tai plepys ir azartiškas lošėjas. Bet už ką aš jį vertinu, tai už tai, kad jis man paklūsta.

Dienomis ir naktimis budi jisai priešais mane ir tik ir laukia iš mano pusės nors menkiausios užuominos apie kokį nors paliepimą. Užtenka man pateikti tą užuominą, ir jis lekia kaip vėjas pildyti mano valios. Už tai aš jam nupirkau batus ir pasakiau „te, avėk!“. Štai jis juos ir avi.

Aleksandras Ivanovičius Vvedenskis – artimas Charmso draugas, vienas iš OBERIU (Objedinenie realnovo iskusstva) įkūrėjų. Sušaudytas Raudonosios armijos 1941 m., šiai besitraukiant iš Charkovo.

1

Artūro Valionio nuotr.

Kai Aleksandras Ivanovičius ateina į Gosizdatą, tai visi juokiasi ir kalba tarpusavyje, kad Aleksandras Ivanovičius atėjo pinigų.

Konstantinas Ignatjevičius Drovackis pasislepia po stalu. Čia aš sakau alegorine prasme.

Labiausiai Aleksandras Ivanovičius mėgsta makaronus. Valgo jis juos visada su grūstais džiūvėsiais, suvalgo beveik visą kilogramą, o gal ir daug daugiau.

Suvalgęs makaronus Aleksandras Ivanovičius sako, kad jį pykina, ir gulasi ant sofos. Kartais makaronai jam išlenda atgal.

Mėsos Aleksandras Ivanovičius nevalgo ir moterų nemyli. Nors kita vertus, kartais myli. Atrodo, netgi labai dažnai.

Bet moterys, kurias myli Aleksandras Ivanovičius, man visos negražios, todėl laikysi-

me, kad tai net ir ne moterys visai. Jeigu aš ką nors sakau, vadinasi, tai teisinga. Ginčytis su manimi niekam nepatariu, vis tiek jis liks kvailio vietoje, nes aš bet kurį užginčysiu.

Ir ne jums su manimi galynėtis. Dar ir ne tokie bandė. Visus išguldžiau!

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, lyg apskritai kalbėt nemokėčiau, o jau kai užsivedu, tai ir nesustabdysi.

Kartą kaip užsivedžiau pas Lipavskius, tai ir pirmyn! Visus mirtinai užšnekėjau. Paskui nuėjau pas Zabolockius ir ten visus užšnekėjau. Paskui nuėjau pas Švarcus ir ten visus užšnekėjau. Paskui jau namo parėjau, bet ir namie dar pusę nakties kalbėjau!

1933–1934 m.

Iš rusų k. vertė Gintaras GRAJAUSKAS 43

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Ernestas NOREIKA

povų sparnais it vėduoklėm gaminančiom kinišką vėją

trupėjimai

mano galvos kolonos trupa

mano galvos kolonos trupa iš po jų išsilaksto perdozavę vienaragiai dingsta sudegusių daiktų formos ir fontanas per pusę perpjovęs obelį matau kaip trūkinėja ryšys nutrūkinėja srovelės rišusios tave prie vandens čiaupo iš jo tik ugnis iškiša savo varinį pirštą ir nieko daugiau ir miestas suskeldėja byra automobilių galinės žarijos užgęsta važiuojant prieš srovę dažniausiai kieme juos nusikasu kad būtų kur pasistatyti sniegą ir kiek galima šitaip eiti prieš veidrodį ir sakyti kad manęs čia nėra po kolonom užgriūtas šnopuoja pavargęs mėnulis sulopytas plunksnom apraišiotas bintais pririštas diržais prie metalinės dangaus lovos jis kliedi ir purtos ir nieko daugiau mano galvos kolonos trupa iš krantų išsineria upės ir palieka savo žemėtas išnaras žuvys užsiveisia adatų kilpose gal todėl vis sunkiau įžiūrėti kažką vis sunkiau įsitverti į siūlą ir žiemos keistėja kai sniego mažai vien tik plunksnom raibuliuojanti žemė vien regėjimai nieko neduodantys arba duodantys viską mano galvos kolonos trupa nebelieka vietos dangui iškarpytoms moterims iš sniego 44

guliu savy užgriūtas marmurinių liūtų veidrodžių ir sniego guliu lyg mėnulis pririštas diržais prie metalinės dangaus lovos mano galvos kolonos trupa iš po jų išsilaksto tik tūkstančiai manęs perdozavusių siurrealizmo

veidrodžiai tokios vienatvės jau seniai įrėžtos į akmeninius veidrodžius prieš tūkstančius metų prieš visus priepolių skafandrus ir krešėjančius liūdesio deimantus prieš gražiausius mirties safyrus ir fakyrą išpūtusį didijį sprogimą ir pūvančias laiko juostas kurios visad primindavo amžino atilsio tiesę tokios vienatvės įlaižomos pirštų liežuviais kai skiriasi du nebyliai tokios vienatvės seniai sudraskytos gelstančių laiko žiurkių tokios vienatvės ir lieka vienatvėm įrėžtom prieš tūkstančius metų - - - viskas blunka - lietus savo varvančiom dantenom bando nukandžioti veidus ir veidrodžiai trūksta vis trūksta taip trūksta tavęs ir tų akmeninių veidrodžių nebūtų jei ne aš iš šono stebintis visus tuos tūkstančius metų kaip jinai medinėmis lūpomis kaukši kol įžiebia ugnį ir sudega

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

regėti vėją

užkasdamas pūgą į maldą –

regėjau vėją, bandantį susisukti gūžtą sukaulėjusio krūmo akiduobėj - - -

jo būta visokio, vardais įvairiais, bet dažniausia tai tais, kuriuos jaučiam,

- - tas krūmas, tik sniego akvariumas su spurdančiom celafano žuvelėm - -

kai jis šnibžda į ausį bandydamas perkirsti būgną savo staugiančiais lūpų barškučiais - - -

- - regėjau jį draskantį šiferio freskas dantimis nuo balkonų, stumdantį figūras jau pūvančių senių, sulaužantį kaulus, achilą pakandantį, nuplėšiantį kojoje raištį - -

atrodo, jaučiasi vienišas, retas, kuris mėgsta vėją, visi tik nusuka veidus jam bandant kažką pasakyti, pažiūrėt į akis nelabai kas išdrįsta, o pabandę dažniausiai apsiverkia - -

regėjau jį nuogą, su toga regėjau iš nakties lavonmaišio siūtą ramiai žingsniuojantį gatvėmis,

todėl visos naktys tik ilgas ilgiausias beldimas, kai, rodos – klausai ir girdi, dar – tiki, kad – užeis kas,

girdėjau jį nepastebimai šnopuojant į nugarą, užsiundantį lietų - -

dažniausiai niekas, ir lieka beldimas beldimas dužimas tik - -

- - kuris, tarsi šuo tyliai niręs iš upės apkandžioja plaukus, - - pravirkdo visai nenorėdamas -

kiaurai stiklą pervertų

regėjau jo pyktį silpniesiems - kaip paspiria koja paliegusią senę

paukščių ►

Artūro Valionio nuotr.

45

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄

5.

*

ir tas sotumo jausmas lyg prieš mirtį tas paskutinis kąsnis gyvybės trupinio

aš stoviu jums už nugarų ir šaipausi vogčia kai jūs lankote mano kapą Bruno K.Ojer

aš priberiu jums pilnas kišenes juodžiausios žemės košmarais užminuoju laikrodžius, atšaldau pėdas, aš lygiai toks, kaip miestas šis, prieš švintant jau sutemęs, sakyk, baugu ir tau? kai pūgos ant suolelio sėdas bandau uždegt snigimo greitį, pirštai greit nubyra lyg būtų juos nurėžęs prijaukintas bumerangas, jums meldžiantis, už nugarų - - orfėjo skamba lyra, įplyšta erdvės, varva mėnuo, verias gilios angos, tai miesto krateriai, jie čiaudo mirusiais paukšteliais, iškosti kaulus, skepetas plaukų iš savo plaučių, junti, šluba erdvė, ramentai palei kojas velias, ir tiems, kam būna šalta, reiškia, mane, kartais jaučia bandau žaizdas užpūst, o kartais ten prikimšti smėlio, kad gimtų dykumos - - kupranugaris, beduinas... matau, kad jums ten stovint rankos dangumi pamėlo - aš paukščio sparną jums kišenės juodžemy įmynęs

žvejyba

tik tam kad augtum ir tam kad mirtum _ _ _ Kimba

medis mano aky auga didelis medis šakų lentynos apkrautos rėkiančiomis paukščių statulomis apkabintos sudriskusiais medinio vėjo skafandrais kuris uždaužo iki kraujo augančio medžio kamieną

1.

naktimis net išgirsi krešėjimą šakas apaugus baltų pelėdų tvarsčiams

sapne mačiau žuvį augančią ant nutrūkusio kabliuko

aplinkui mano akį veido smėlis

virš vandens plūdės žarija čirškė po to užgeso 2. ir netikiu kad tai tik sapno logika 3.

šešėlis į visas puses nugriuvęs lyg nušautas skubantis saulės laikrodis mano aky augo didelis medis kol pasidarė per sunku žiūrėt į dangų akis sumirksėjo lyg kirvis medis pavirto lentom kūno dėžei akim, kurios nebegali žiūrėti

žvynai ant žemės peiliai kraujas

dėžė lyg neprijaukinamos laukinės durys pro kurias įžengti galima tik užsimerkus

ugnies užuolaida paslėpus sniegą

ir guli nežiūrėdamas skaičiuodamas iki begalybės

ir tas čirškimas kuris labiau lyg jausmas o ne garsas

įsipainiojęs tarp medžio šakų lyg medinio vėjo skafandras

kurias uždaro, apkasa, apsodina

4.

pačioje medžio viršūnėje kad matytum

tas bandymas save užuost lyg būtum miegantis per gaisrą

kaip yra pripratęs medis kaip jis nebegali mesti

ir sapnuotum gaisrą

šešėlio

46

GINTARO LAŠAI

Iš romano „Kontinentas“

Artūro Valionio nuotr.

Jimas CRACE’AS

VI

Elektra – Apleistumas, – sako Avni, Poilsio Namų prižiūrėtojas. – Visą šimtą metų mes buvome apleisti. Dabar mus prisimena!

O kas reikalauja gero vardo? Prižiūrėtojas Avni.

– Mano peticijos padarė, kas priklauso, – tvirtina jis.

Avni demonstruoja padarytus per kalkę nuorašus. Visiems mielai leidžiama paskaityti jo pataikaujančias pastraipas Ministrams ir Valstybės Tarnautojams.

Dabar miesto prašytojas virto pagyrūnu. „Tikimės, jog būsite maloniai nuteikti sužinoję, kad elektros energiją jūsų miestui numatyta įvesti per Sausrą“, – informuoja įrėmintas ministerijos laiškas, kurį Avni prikalė prie verandos sienos.

Poilsio Namai patenka į pirmąjį tuziną

pastatų, kurie bus aprūpinti patronais ir instaliacija.

Mes žinome geriau. Avni peticijos – ne pagrindas: jos per daug dažnos, per daug išsklaidytos. Jis paduoda pareiškimą dėl kelio dangos, dėl skystųjų degalų licencijos, dėl nusileidimo aikštelės, dėl mokytojo nušalinimo iš pareigų („Gerbiamasis Ministre, tarp mūsų yra žmogus, kuris, kaip įžeidus tarakonas, skleidžia nerimastį...“).

Jis kreipiasi su prašymu perkelti aną kur nors kitur – į miestą ar į pakrantę, ar druskingo ežero kurortus. Jis ignoruojamas.

Ne, tai Ministro asmeninis sekretorius nusipelno mūsų padėkos. Jo kaimynas yra žemvaldys Nepruolo. Jie turi gretimus namus miesto Naujojoje Plėtroje. Jie pasistatę atostogų kotedžus Mu Pakrantėje. Jų žmonos yra ištikimos to paties klubo narės; jų vaikai pešasi toje pačioje mokykloje.

Mes galime sugalvoti jų pasikalbėjimą. Nepruolo užsuka pas savo kaimyną, kad padovanotų krepšį šviežių saldžiųjų moliūgų, „išaugintų mano žemėje, Lygumos Centre“. Mūsų žemė. „Jie turėtų būti didesni ir saldesni, – aiškina jis, kai Sekretoriaus vaikai, nutraukę nuo vaisiaus šliaužiančio augalo šakelės likutį,

pjausto traškų baltą minkštimą. – Tačiau... na, neleiskite man varginti jūsų ūkininkavimo paskaita. Neturint gerų vandens pompų, per sausrą moliūgai snaudžia, kaip žmogus siestos valandomis. Elektrinės pompos yra geriausios, bet mes neturime elektros, taigi... maži vaisiai.“ Sekretorius ant savo vaisiaus pusmėnulio išspaudžia žaliąją citriną ir reiškia užuojautą: „Aš nenorėčiau čia turėti žemės, jei be elektros, bet... jeigu čia atves elektrą, tada mintis apie nedidelę moliūgų sodybvietę su jaukiu nameliu būtų viliojanti“. „Draugui ir kaimynui žemės aš galiu parūpinti pigiai, – taria Nepruolo. – Elektros negaliu.“ Sekretoriui patinka jo vaisius. Greitai jis turės didesnių, saldesnių saldžiųjų moliūgų – savo paties. Jis įdės dar vieną dokumentą į Ministro „pasirašymo“ aplanką, su pieštuku pažymėtu kryželiu – parašo vieta. Jis užantspauduos tą dokumentą „PPI“ (aukščiausias Projekto Pirmumas) ir tada aptars su Nepruolo sąlygas.

Viskas, ką Avni gali, – tai jo padėkos laiškas. „Gerbiamasis Ministre ir Drauge, Mes dėkojame Jums už Progreso dovaną Elektros Energijos dėka...“ ► 47

GINTARO LAŠAI

◄ Ištesėdama savo žodį, vyriausybė pastatė elektros stulpus. Paklojo kabelius.

Nutiesė laidus ligoninėje, mokykloje, vyriausybiniuose pastatuose, Nepruolo žemėje. Po kelių savaičių mes turėsime elektrą. Poilsio Namus numatyta apkabinėti stikliniais žibintais, citrininiais, žaliais ir oranžiniais.

– Jie bus šviesos mangai, – kalba Avni. – Šviesos mangai – po visą verandą.

Elektra tampa artima mums, prijaukinta kaip blizgantys mango vaisiai. Svetimesni yra elektrikai, gerai sudėti darbininkai stipriais pirštais; jie atvyko iš miesto gražiais sunkvežimiais ir įkūrė triukšmingą rezidenciją geriausiuose Avni kambariuose.

Paklausykite jūs tų vyrų, kai dainuoja ar ginčijas prie darbo! Jie slepia nudirtas mašinų galūnes giliai sienos tinke. Jie čiupinėja sausgysles ir raumenis, ilgas raudonas arterijas, mėlynas venas taip pat intymiai, kaip chirurgai. Vaikai stovi čia pat – tuoj ners žemyn ir galynėsis dėl laidų nuokarpų ir plastiko gabaliukų, kai tik šie nukris ant grindų. Kaip bus, klausia jie, kai Ministras ir Kompanijos Prezidentas atvyks įjungti srovės? Ar elektra tekės kaip vanduo, iš pradžių uždegs dulsvas lempas ir pradės sukti lėtus ventiliatorius arti generatoriaus, paskui nubėgs tais plonais blizgiais siūlais į policijos nuovadą, mokyklą, išilgai Poilsio Namų verandos – nuo mango prie mango – kol pasieks ligoninę, kad takšnotų ir trykščiotų, kaip tolimiausias ūkininko vandentiekio čiaupas, tarp ligonių lovų?

Ne kaip vanduo, aiškina elektrikai. „Bet vienodai stipri ir visur iškart.“ Vaikai nesupranta. Kaip ta elektra gali būti tokia momentali, miesto pakraščiuose – ne ką vėliau nei centre. Kaip ji gali tapti tokia nerūpestingai sparti, kai visą laiką buvo tokia lėta – tiek metų užtruko, kad pasiektų mus čia?

– Kas arčiau jūsų smegenų – nosis ar užpakalis? – erzina elektrikai. Vaikai takšnoja sau per nosis.

– Bet ką jūs patrūkčiosit pirmiau?

Palenktyniaukit. Berniukai bus nosys, mergaitės – sėdmenys. Kai tik mes šūktelėsim Jau!, pasiųskit iš smegenų komandą: „Trūkčiok ir kratykis!“ Kas laimės?

Berniukai ir mergaitės – seni vyrai taip pat – trūkčioja ir kratosi. Nosys nenugali sėdmenų.

– Taigi dabar jūs suprantat, – sako elektrikai. – Komanda tiksliai per tiek pat laiko nulekia nuo čia iki čia (elektriko pirštai 48

matuoja pusiausprindžiu gražiausios mergaitės veidą nuo kaktos iki nosies), kaip ir nuo čia iki čia! (Dabar jis pasilenkia, paliečia jos sėdmenis ir išsitiesdamas keliauja sprindžiais iki galvos.)

– Elektra skrieja laidais panašiai. Kaip žinia iš smegenų: tik pasiųsk – jau atlėkus.

Kompanijos prezidentas tik spust svirtį – visi verandos žibintai švies. Ligoninė nutviks taip pat greitai, kaip ir policijos nuovada. Ventiliatorius mokykloje nepradės suktis pirmiau už vandens pompos ratą Nepruolo žemėje. Šią naktį namuose, prie žvakių šviesų, motinos ir tėvai rimtai trūkčioja ir kratosi prieš savo lavinamus vaikus.

– Saugokitės elektros, – sako tas mokytojas. – Jūs įjunksit – bus kaip narkotikas!

Jo kritinės pastabos skiriamos Avni, kuris blizgina savo mangų šviestuvus ir išskaičiuoja pagal sąrašą tuos elektros įrenginius, kuriuos užsisakė (pigiai ir paslapčia) tiesiai iš elektrikų: naujausią šaldyklę, stalines lempas, sulčiaspaudę – bus kuo praskiesti brangius gėrimus.

– Įžeidus tarakonas, – atsikalba jis, bet mokytojas atkakliai aiškina toliau.

Jis gyveno mieste; keliavo po užsienį, o lavinosi Danijoje. Jis linksmas, ta europietiška maniera: pokštauja, bet pats nesijuokia. Jis vienintelis mieste gyveno su mokslu ir šviesa.

– Saugokitės, saugokitės. Į ką tai gali būti panašu: turėti aštrią stiprią šviesą, pasiekiamą ranka – tik spragt pirštu mygtuką? Turėti vėsų gaivų orą, vėduojantį tuos Sausros vidudienius?

Turėti ledo kiekviename gėrime? Kad čia lankytųsi, kaip ir kituose miestuose, dengtas kino sunkvežimiukas?

– Tampa nenugalimu įpročiu, – kartoja mokytojas.

Atkuria mums atmintyje vieną dieną Danijoje.

– Aš skaičiau šiltnamyje, – pradeda jis. – Buvau vienas namuose. Jensas dirbo mokytoju. Lotė – mokytoja. Jų vaikai, Kristoferis ir Kirsten, buvo mokykloje. Aš taupiau, atsiliepdamas į mandagų Energetikos Ministro reikalavimą: kiekvieną dieną laikraščiuose ir per televiziją jis skundėsi, jog danai tapo nerūpestingi su elektra. Kad būčiau ramus, man reikėjo elektrinės krosnelės, radijo ir stalinės lempos – tai viskas.

Jis rodo, kaip tie prietaisai buvo išdėlioti aplink jį, kaip jungiamieji laidai vedė prie kištukų, kaip kištukai standžiai tiko kištukiniuose lizduose, sumontuotuose ant Jorgenseno sienų. Demonstruoja, paėmęs lėkštelę, kaip elektros skaitiklio energijos diskas sukosi labai pamažu, kaip kiaulių mitalas iš gilių, jo padalos – atskirai paėmus – aiškios. Ta lėkštelė sukasi rizikingai ant mokytojo piršto.

– Nieko negalėjau padaryti, – ištaria jis, – kad sustabdyčiau tą diską – nesisuk! Ėda energiją – ryja pinigus!

Jeigu jis išjungdavo tą lempą ir elektros krosnelę, ir radiją – vis tiek! Tas plokščias metalinis monitorius1 tykino prieš laikrodžio rodyklę, laimėdamas amperų pasirodymą ant skaitmeninio ekrano.

Kažkur kitur Jorgenseno namuose nauji prietaisai snaudė, jiems į venas lašant elektrai: šaldytuvas, žuvų bakas, durų skambutis, telefono atsakiklis, jogurto maišytuvas, šaldyklė garaže, virtuvės laikrodis, vandens šildytuvas. (Išgirdę kiekvieno įrenginio pavadinimą, prašome paaiškinti.)

– Bet jeigu aš negalėjau jo sustabdyti, – prisimena mokytojas, – tada galėjau jį priversti suktis greitai. Vienu spragt elektrinės krosnelės šone – kojos pirštu. Tai iškrėsim pokštą, kai vaikai grįš į namus.

Kristoferis, Kirsten ir aš suradome būdą paeksperimentuoti.

Pagaliau dvyniai grįžo iš mokyklos.

Kristoferis nuogąstavo. (O kas, jeigu jo tėvai pareis tos linksmos išdaigos vidury?) Kirsten buvo per daug sujaudinta ir nekantri. Tuojau pradėt – bet kaip! – to tenorėjo.

– Bet aš primygtinai reikalavau laikytis mokslinės strategijos ir tvarkos, – byloja mokytojas. – Mes pradėjome savo pačių kambariuose ir judėjome žemyn, paskui – į išorę, iki besisukančio disko šiltnamyje.

Visus elektrinius – nuo lempų iki rašomųjų mašinėlių – mes įjungėme!

Kreiduotu pirštu jis atkuria ore greitėjantį ratą. Šypsosi prisimindamas. Energijos diskas didino greitį. Lempos prie lovų kraštų, elektrinės paklodės, konvektorius, magnetofonas, žaislinis traukinys, siuvimo mašina. Kambariai apatiniame aukšte buvo vertingiausias laimikis. KirsMonitorius – nors ir dirbęs „pagal diplomą“ inžinieriumi elektriku (maždaug 17 metų), šiame Elektros epizode techninių pavadinimų bei principų netikslinu, ne(si)aiškinu – taip reikšdamas pagarbą meninėms Crace’o puošmenoms.

1

langas

ten pirmoji pareiškė pretenzijas į triukšmingus prietaisus tualete ir skalbykloje.

Skalbimo mašina pradėjo savo ilgiausią, patį karingiausią ciklą. Iš elektrinio skalbinių džiovintuvo veržėsi karšto oro tornadas. Vandens šildytuvas tyliai teikė malonumą vamzdžiams. Rankšluostinės ir garinės laidynės dalijosi perkrautais kištukiniais lizdais su ultravioletinių spindulių lempomis ir elektriniais dantų šepetėliais. Kristen buvo per maža, kad pasiektų įstiklintą tualeto reikmenų spintelę. Pasišaukė mokytoją. Jis atidarė spintelę ir padavė jos tėvo skutimosi mašinėlę ir motinos plaukų džiovintuvą.

Netrukus jie šoko – tabalavo, nukarę nuo savo aukštai įrengto kištukinio lizdo ant susuktų į spiralę laidų, pasistrykinėdami: vienas pūsdamas orą, kita – kramsnodama vonios kilimėlį.

Kristoferis buvo užsiėmęs Jorgensenų svetainėje. „Stalinė lempa, toršeras, viryklė, televizorius, – rykavo jis, kantriai paversdamas tylą zvimbimu, o zvimbimą – gaudesiu. – „Stereo, video, radio“.

Ir tada – šiurpulys net iki rudimentinių ataugų – per daug sustiprintas akordas: „Gitara!“ Dabar jie skubėjo pasiekti virtuvę: viryklė, skrudintuvas, maišiklis, malūnėlis, plaktuvas, pjaustytuvas, grindų blizgintuvas, šluojamoji mašina, indaplovė, metalinis virdulys. Antras radijas, dar viena elektrinė viryklė, kitas mažas televizorius. Fontanas. Kalėdų eglutės lemputės. Pagaliau – visi įjungti! Visi kartu jie pasiuntė vejapjovę žemyn dekoratyvine pievele. Kai laidas įsitempė, ši trūkčiodama urzgė ant laisvos ilgos žolės, kurios negalėjo pasiekti, kartais peštelėdama ją kaip pririšta ganykloje persiėdusi ožka.

Tas namas ir sodas, be perstojo gaunantys energijos, tapo verdančiu katilu – karščio, šviesos ir garso.

Bet kaip tas besisukantis diskas ištvėrė šitą įnirtingą ataką? Mokytojas prabyla tyliau ir palinksta pirmyn. Jis papasakos.

– Diskas prapuolė, – šnabžda. – Sukosi taip greitai, kad negalėjom jo įžiūrėti. Aš užlipau ant kėdės ir bandžiau pamatyti iš aukščiau. Bet ne – nieko. Tik silpnas apdegusio metalo kvapas ir aprasojęs uždūmytas stiklas...

Ir tuo momentu – mokytojas aukštai ant kėdės, dvyniai kvatoja, užsispaudę ausis, Jorgensenų namas skęsta triukšme – tikras košmaras! – grįžo Jensas su Lote.

– Mes šūkčiojom besiaiškindami. Mes grįžom nueitais keliais ir ištraukiojom šakutes iš lizdų. Išrinkom plaušus iš skutimosi mašinėlės; išnarstėme rašomųjų mašinėlių svirtinius perjungiklius; nudegintus rankšluosčius suklojom atgal ant lyginimo lentos. Mes pakeitėm vejapjovės elektros instaliaciją; mes užlopėm pleistru nudegintas vietas ant Lotės rankos (ji atsišliejo atgal ir atsirėmė į skrudintuvą); mes atsiprašėme kaimynų. Paraudonavome iš gėdos...

– Bet dabar... dar likus paslaptis... Kai tik namas atvėso ir viskas nurimo, dar pažiūrėjau – diskas tikrai dingęs! Jorgensenas pasakė, kad jis turėjo suirti nuo greičio – kaip meteoritas – ir jo žėruojančios dalelės sukrito į elektros skaitiklio vidurius. Žinoma, skaitmenys ant amperų skaičiuotuvo niekada daugiau nepajudėjo. Bet aš negaliu priimti tokio proziško paaiškinimo...

Mes žiūrime į mokytoją – jo paaiškinimų. Tačiau jis lieka žaismingas. Jis neturi nė vieno. Erzina mus! – tai ir viskas.

– Greitai, – baigia mokytojas, – dėl pataikių Avni peticijų šis miestas – su savo žibalinėmis lempomis, savo rankinėmis pompomis, ilgomis naktimis, savo ramumu – pasikeis. Jis taps verdančiu katilu – karščio, šviesos ir garso. Bus sukamas elektros. Ir taip prapuls.

Didingą vidinį Poilsio Namų kambarį Avni uždarė visiems – tik ne elektrikams.

Jis niekam nieko neaiškino. Svečiai, keliautojai ir tie miesto žmonės, kurie turi ir laiko, ir pinigų, dabar valgo ir geria prie apgultų stalų verandoje. Ir nuostabiai sėkmingai: nepažįstami stumdosi vienas su kitu; dalijamasi pikantiškomis naujienomis; iki nepasiekiamų stalų padėklai su maistu perduodami iš rankų į rankas; jei užsakinėsi pusbalsiu, tavęs neišgirs – visi šaukia.

– Būkite kantrūs, – kalba Avni savo klientams. – Greitai tie nepatogumai bus pamiršti, o mano salės vėl atidarytos...

Tačiau tie verandoje neklauso jo. Tarp stalų smarkiai plasnoja sparnais šikšnosparninis drugys, ir klientai bando įžiūrėti jo žymes. Jis nutupia akimirką pailsėti ant pomidorinių bulvių lėkštės – jį pagauna.

(Pabaiga – kitame numeryje) Iš anglų k. vertė Jeronimas BRAZAITIS

Poetų desantas Gruzijoje

M.Valiukas.

Asmeninio archyvo nuotr.

Gegužės 17–31 d. visoje Lietuvoje ir septyniose užsienio šalyse (Airijoje, Armėnijoje, Baltarusijoje, Gruzijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir Šveicarijoje) vyksta 51-asis tarptautinis festivalis „Poezijos pavasaris“. Per 15 festivalio dienų numatyti 134 renginiai, jame svečiuojasi 12 poetų iš 10 užsienio šalių.

Gruzijos technikos universiteto Lietuvių kalbos ir kultūros centro vadovo prof. Vido Kavaliausko iniciatyva Poezijos pavasario renginiuose Gruzijoje gegužės 18–23 dienomis dalyvavo šeši mūsų šalies poetai: Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Antanas A.Jonynas, Liutauras Degėsys, Gytis Norvilas, Violeta Šoblinskaitė, Viktoras Rudžianskas ir klaipėdietis poetas, dramaturgas, režisierius ir muzikantas Mindaugas Valiukas, Kobuletyje, Tbilisyje ir Telavyje vykusiuose poetiniuose skaitymuose lietuvių ir gruzinų kalbomis pristatęs ir autorinių dainų programą.

Lietuvių kalbos ir kultūros centre vyko poetiniai skaitymai lietuvių ir gruzinų kalbomis, Lietuvos poetai dalyvavo Tbilisio tarptautiniame poezijos festivalyje Gruzijos rašytojų namuose, susitiko su Kachetijos regiono jaunaisiais poetais.

Lietuviams buvo surengtos ekskursijos po Kachetiją, Gorį, Upliscichę, Alaverdį ir Gremį. Viešnagės programa baigėsi gruzinų, abchazų, osetinų ir lietuvių poezijos vakaru Lietuvos Respublikos ambasadoje.

▪

49

FOTOGRAFIJA

V.Luckus: siūlau V.Luckus. Juozas, 1975. Iš ciklo „Giminės“.

Porcija ledų, 1969. Iš ciklo „Įspūdžiai“.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose balandį atidaryta ir iki gegužės 31-osios veiks Lietuvos fotomenininko Vito Luckaus (1943–1987) retrospektyvinė fotografijų paroda „Siūlau naują pasaulį“ (parodą Klaipėdoje organizavo Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, kuratorė – Margarita Matulytė).

Kryžkelėje, 1969. Iš ciklo „Įspūdžiai“.

50

Danguolė RUŠKIENĖ

Paroda „Siūlau naują pasaulį. Vito Luckaus fotografijos retrospektyva“ 2013 metų pabaigoje pirmą kartą buvo surengta Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje. Čia buvo eksponuojami svarbiausi V.Luckaus fotografijų ciklai, pristatoma fotomenininko biografija ir kt. Šiek tiek vėliau pasirodė parodą lydinti dvitomė V.Luckaus monografija (sudarytoja M.Matulytė), kurią išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius kartu su Lietuvos dailės muziejumi. Ne mažiau išsamus šio autoriaus kūrybos pristatymas pernai vyko ir Šiauliuose, naujai rekonstruotame Fotografijos muziejuje.

Buvo atidaryta ne tik paroda, bet ir prie šio muziejaus įsteigtas V.Luckaus fotografijos centras, kuriame saugoma didžiausia jo kūrybinio ir memorialinio palikimo dalis, esanti Lietuvoje. V.Luckaus archyvą į Lietuvą atvežė Tania Luckienė-Aldag, buvusi jo žmona. V.Luckaus kūrybą reprezentuojančiame renginyje Šiauliuose buvo surengta dokumentinio filmo „Meistras ir Tatjana“ (rež. Giedrė Žickytė) premjerinė peržiūra. Šį filmą parodos atidarymo Klaipėdoje metu galėjo pamatyti ir klaipėdiečiai.

FOTOGRAFIJA

naują pasaulį Ryškus, nenuspėjamas V.Luckus gimė Kaune. Gana anksti pradėjo fotografuoti, nuo 1963 m. vadovavo Kauno fotografų klubui. 1967 m. persikėlė gyventi į Vilnių ir 1970 m. tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu. Politinė situacija, kurioje V.Luckus brendo kaip menininkas, nebuvo palanki originalioms, novatoriškoms idėjoms. Galbūt dėl šios priežasties šiandien unikaliu tituluojamas menininko kūrybinis palikimas analizuojamas keliais aspektais. Pirmiausia, kaip svarbus Lietuvos moderniosios dailės ir fotografijos reiškinys, liudijantis naujus Lietuvos kultūros momentus, ir kaip talentingos asmenybės, subrandinusios aname laikmetyje neprigijusias idėjas, tragizmas.

Ryški, nenuspėjama asmenybė ne tik gyvenime, bet ir kūryboje anuomet buvo vertinama gana atsargiai. Ir nors šis fotografas nestokojo komercinių užsakymų (kūrė mados ir reklaminę fotografiją), parodinėse erdvėse V.Luckaus fotografiją buvo galima pamatyti palyginti retai.

Stebina, kad aktyviai kuriantis fotomenininkas per savo gyvenimą surengė vos dvi personalines parodas. Nebuvo itin pageidaujamas ir grupinėse parodose.

Viena svarbiausių parodų V.Luckaus (ir Lietuvos fotografijos) istorijoje įvyko 1969 m. Maskvoje („9 Lietuvos fotografai“), kurioje, be V.Luckaus darbų, dar buvo pristatyta ir Algimanto Kunčiaus, Mariaus Baranauskaso, Aleksandro Macijausko, Vitalijaus Butyrino, Antano Miežansko, Romualdo Rakausko, Liudviko Ruiko ir Antano Sutkaus fotografija. Po šios parodos atsirado terminas Lietuvos fotografijos mokykla, kuriuo buvo apibūdinami ryškėjantys Lietuvos fotomenininkų kūrybos bruožai, jiems būdinga humanistinė pasaulėjauta. Nors visų šių autorių fotografinę kūrybą rusų kritikai „sutalpino“ į vieną terminą, akivaizdu, kad ji – skirtinga ir įvairialypė. Būtent V.Luckus, tiesiogiai prisidėdamas prie Lietuvos fotografijos mokyklos formavimosi, praturtino

Lietuvos fotografiją originalia raiška ir privertė suabejoti anuomet vyravusios estetikos grynumu. Fotografuodamas jis ne tik išlaisvino savo fantaziją, bet ir atsisakė laikytis stereotipinių fotografinio vaizdo konstravimo būdų. Keista forma, neįprasta kompozicija ir kitos raiškos priemonės, kurias naudojo šis autorius, tapo būdingais jo kūrybos bruožais ir nevienareikšmiškai vertinama naujove anuometėje fotografijoje.

Žvelgiant per atstumą Negalima teigti, kad V. Luckus buvo neįvertintas. Jeigu šis menininkas ir buvo autsaideris, tai tik dėl to, kad pats pasirinko tokią poziciją. Nelinkęs ieškoti kompromisų nei gyvenime, nei mene, jis tapo nuolatiniu ieškotoju. Nieko keisto, kad tuomečiame kontekste jo fotografiją buvo sunku ne tik įvertinti, bet ir suvokti iki galo. Kas kita šiandien, kai galime į ją pažvelgti per tam tikrą atstumą.

V.Luckaus fotografijos jokiu būdu negalima pavadinti atradimu. Ji vis patekdavo į rinkinius, albumus. Buvo aptariama, analizuojant Lietuvos fotografijos ar Lietuvos fotografijos mokyklos procesus. Tačiau išsamaus jo kūrybos pristatymo – kaip atskiro reiškinio Lietuvos fotografijoje – teko palūkėti beveik tris dešimtmečius. Laikui bėgant ji apsitraukė vis storesniu paslapties sluoksniu, kuris šiandien neretai pavirsta romantizuotu V.Luckaus asmenybės apvalkalu. Daugelį domina ne tiek jo kūrinių meninė vertė ar reikšmė Lietuvos fotografijai, kiek ryški ir impulsyvi, tragiškos baigties asmenybė. Nereikėtų tikėtis, kad bandymas reflektuoti V.Luckaus fotografinę kūrybą (ir asmenį) šiandien galėtų būti visiškai objektyvus. Tačiau kartais tai pernelyg panašu į spekuliaciją, siekiant visiškai kitų tikslų, nei autoriaus kūrybos pristatymo. Kita vertus, su legendomis neretai taip nutinka.

V.Luckus gyveno savaip. Turėjo savitą požiūrį į tuometę santvarką, pasaulį ir žmones. Taip pat į fotografiją. ►

Autoportretas su močiute, 1969. Iš ciklo „Giminės“.

Tania, 1968. Iš ciklo „Giminės“.

Nijolė Storyk ir Giedrius Mackevičius, 1968.

Iš ciklo „Pantomima“.

51

FOTOGRAFIJA

V.Luckus. Iš ciklo „Tbilisyje“, 1981. ◄ Jis nebuvo linkęs ieškoti kompromisų nei gyvenime, nei kūryboje. Akivaizdu, kad tikėjo tuo, ką daro. Tikėjo tuo, ką sako. Autorius paliko daugybę tekstų, apmąstymų apie gyvenimą, kūrybą ir pan.

V.Luckus rašė kritinio pobūdžio įžvalgas, tyrinėjo vaizdo fiksavimo ribas ir gilinosi į savo santykį su fotografija. Neabejotinai tai padėjo jam kurti savitai, pralenkti laikmetį ir tapti novatoriumi. Šiandien jis apibūdinamas kaip vienas reikšmingiausių XX a. antros pusės Lietuvos fotografijos kūrėjų, sujungęs tradiciją su avangardu, modernizmą su postmodernizmu. Anot parodos kuratorės, fotografijos istorikės dr.

Margaritos Matulytės, „V.Luckus – gęstančio modernizmo epochos žmogus, jautęs fotografijos, kaip tradicinės raiškos priemonės, išsekimą ir bandęs ją reanimuoti dokumentalizmo darbuose, siurrealių montažų cikluose, konceptualių knygų projektuose“. Būtent šias tris kategorijas – dokumentalizmą, siurrealizmą ir konceptualizmą – parankiausia pasitelkti šiandien analizuojant V.Luckaus kūrybą.

Savita versija Dokumentinė fotografija apima ne tik privačias V.Luckaus gyvenimo akimirkas ir jam artimų žmonių fotografijas („Giminė“, 1958–1986), bet ir viešus įvykius („Įspūdžiai“, 1958–1986; „Atlaidai“, 1980; „Kolegos“ 1958–1987) ar kelionių dokumentiką iš Baškirijos, Estijos, Altajaus ir kt. Autorius čia sąmoningai nusižengia tuo metu vyravusiems fotografavimo principams ir 52

Iš ciklo „Azerbaidžane“, 1981.

konstravo savitą ne tik gyvenimo pasakojimo, bet ir fotografavimo versiją. Gyvenimas jo fotografijoje – toks pat netobulas ir sukrypęs, kaip ir realybėje. Nesvarbu kur, Lietuvoje ar svetur. Jo žmonės – ne pompastiškų įvykių ar reikšmingų istorijų herojai, o margaspalviai nuodėmingieji, užprogramuoti tiek sėkmėms, tiek nesėkmėms. V.Luckus ignoravo sovietines temas, juo labiau – socrealizmo vaizdavimo stereotipus. Didžiųjų vadų portretai čia atsiduria šalia nusmurgusių santvarkos liudininkų, vietos gyventojų. Jo fotografija – ne reprezentuojanti anuometės santvarkos kilnias idėjas, bet organiškai įsiliejanti į buitį, žmonių sąmonę. Paradoksalu, kad neįprasta, novatoriška fiksavimo maniera jis konstravo vaizdus, kurie yra lengvai perprantami ir atrodo elementarūs, savaime suvokiami tikrame gyvenime.

Tai, kad V.Luckui ne itin rūpėjo aplinkinių nuomonė, nors jis pats buvo kritiškas kolegų fotografų kūrybos atžvilgiu, dar labiau išryškėjo jo darbuose, priskirtinuose kitoms, anuomet labai gaivalingoms raiškoms – siurrealizmui ir konceptualizmui. Šiuose jo fotografiniuose eksperimentuose neatpažįstamai išsikreipė realybės spalvos, atsirado prieštaringų kontrastų ne tik formose, bet ir turinyje. Autoriniai sprendimai – netikėti („Pantomima“, 1968–1972, „Improvizuojant pantomimą“, 1971–1973/1982). Siurrealūs fotografiniai montažai talpina fantasmagoriškas būtybes, nepaaiškinamas situacijas, tam tikrų paslaptingų istorijų nuotaikas.

Efekto siekta per formą, spalvas, kontrastus. Pastarieji dėlioja netikėtą, kartais makabrišką turinį. Kaip teigė savo užra-

šuose V.Luckus, „šiose fotografijose nėra tikrų žmonių. Į jas net įtraukti Boscho vaizdiniai, nežmogiškos kaukės, kurios kažkokiu būdu artimos dujokaukėms. Tai sąvokos ir kategorijos“. Ir autorius noriai jomis žaidžia. 1969–1971 m. V.Luckaus sukurti „Mimų“ albumai laikomi pirmaisiais Lietuvoje konceptualaus fotografijos meno projektais. Jis paliko septynis rankų darbo albumus, sukurtus jo studijoje, po vieną ar du egzempliorius.

Jo fotografija – ne reprezentuojanti anuometės santvarkos kilnias idėjas, bet organiškai įsiliejanti į buitį, žmonių sąmonę.

Akivaizdu, kad V.Luckus siūlė naują pasaulį seno pasaulio gyventojams. Jo fotografijoje pulsuojantis gyvenimas kartais panašus į atsitiktinumą, o kartais – į tvirtą sąrangą turinčią istoriją. Žmonės čia tampa figūrėlėmis gyvenimo lentoje, kurioje žaidimo taisyklės nuolat keičiamos. Nors V.Luckaus vaizduojamas gyvenimas – ekspresyvus ir grynas, jis priklauso jau kitam, praėjusiam laikui ir kitiems žmonėms. Tačiau jo pulsas, kaip ir V.Luckaus aistra gyvenimui, užčiuopiamas ir šiandien.

M.K.OGINSKIO METAI

M.K.Oginskis: pamirštas ir atrastas Gyvenimas pilnas atradimų.

Kartais įmanoma atrasti net tai, kas, atrodo, buvo gerai pažįstama. Taip atsitiko ir aktorei bei režisierei Virginijai Kochanskytei, prieš dešimtmetį paruošusiai programą apie Mykolą Kleopą Oginskį (1765–1833). Ruošdamasi ją atnaujinti kompozitoriaus bei valstybės veikėjo 250-ųjų gimimo metinių proga, ji atrado daug naujo.

Daiva JANAUSKAITĖ

Atrado iš naujo Susižavėjimą kelia tai, kad M.K.Oginskis buvo be galo talentingas žmogus – kaip menininkas, diplomatas, valstybės veikėjas, karo vadas. Tai buvo aktyvus, kuriantis žmogus, gyvenęs itin intensyviai.

Kretingos dvaro muziejaus direktorė Vida Kanopkienė rengė temas. Taip gimė programos Česlovui Milošui, grafams Tiškevičiams, jos sumanymas buvo parengti programą ir M.K.Oginskio jubiliejui. „Aš, kaip daugelis Lietuvos žmonių, tada pagalvojau, kad tai tas Oginskis, kuris savo mokykloje išmokė M.K.Čiurlionį. O apie pastarąjį buvau parengusi programą su aktoriumi Petru Venslovu. ►

V.Kochanskytė įsitikino, kad jos organizuojamų vakarų metu pažintis su M.K.Oginskiu žmonėms sukelia patriotinius jausmus, o daugeliui tampa ir nemenku atradimu.

Vytauto Petriko nuotr.

53

M.K.OGINSKIO METAI

◄ Pamaniau, Šviesė Čepliauskaitė paskambins M.K.Čiurlionio preliudų, paskaitysime jo bei kunigaikščio laiškus ir nereikės nė vargti, – atviravo aktorė. – Tik atidžiau pasidomėjusi sužinojau, kad tai ne tas Oginskis, kad garsiojo polonezo autoriaus anūkas mokslino M.K.Čiurlionį.“

Virginija Kochanskytė: Kuo mane M.K.Oginskis pakerėjo, negaliu suprasti visus dešimt metų... Gal kai suprasiu, tas žavesys mane ir paleis...

Pradėjusi ieškoti daugiau žinių apie M.K.Oginskį, V.Kochanskytė nustebo, kaip mažai literatūros Lietuvoje esama apie šią iškilią asmenybę. Perskaičiusi rusų muzikologo Igorio Boelzos knygą bei susipažinusi su plungiškės kraštotyrininkės Eleonoros Ravickienės surinkta medžiaga, prieš dešimtmetį ji sukaupė pagrindines žinias apie kompozitorių.

Skaitinėdama I.Boelzos knygą, V.Kochanskytė apstulbo – autorius nagrinėjo M.K.Oginskio romansus ir net pateikė šiek tiek natų. Iki tol aktorė nežinojo apie tokią kompozitoriaus kūrybą. Š.Čepliauskaitė Varšuvoje surado romansų natas. Pasirodo, buvo išleistas 18-os romansų leidinys. „Labai apsidžiaugėme. Sumanėme nedidelį projektą, tiesiog Rietavo muziejuje ir Plungės dvare ketinome parodyti programėlę. Giedrei Zeicaitei net patariau nesimokyti romansų mintinai. Programoje buvo bene keturi romansai ir šeši polonezai. Aš pasakojau apie M.K.Oginskio ryšius su Adomu Mickevičiumi. Tą dieną Plungės dvare kunigaikščio Mykolo Oginskio festivalio metu vyko dvaro ūkio diena. Į renginį suvažiavo ūkininkai iš visos Žemaitijos.

Tai buvo auditorija, kuri nuo klasikinės muzikos yra tolokai, – prisiminimais dalijosi V.Kochanskytė. – Gal po septynių minučių salėje kažkas pradėjo darytis, pasklido nepaprastas jaudulys, jis persidavė ir mums. Žmonių akyse matėme ašaras. Visu kūnu pajautėme, kaip žmones jaudina įvykiai, susiję su asmenybe, kurios vaikaičiai čia gyveno, M.K.Oginskio kovos už laisvę siekiai. Juk dėl tų pačių priežasčių jis rašė 54

Istoriniais ampyro stiliaus rūbais vilkinčios G.Zeicaitė ir V.Kochanskytė nukelia žiūrovus į XIX a. pradžią.

M.K.Oginskiui skirtame renginyje V.Purlytė paskambino jo polonezų.

nepaprastai gražią muziką. Supratau, kad apie dvarų kultūrą mes nieko nežinome, tarybiniai metai padarė labai daug žalos mūsų sąmonei. Apmaudu, kad daugybė istorikų darbų sugula į knygų eilutes, et, paskui dulka knygų lentynose. O taip populiariai ir paprastai papasakoti mūsų šalies istoriją, kalbant apie vieną ar kelias asmenybes, nėra dažnas dalykas.“

Vytauto Petriko nuotr.

Poezija pasimetė Prieš dešimtmetį drauge su pianiste Š.Čepliauskaite ir dainininke G.Zeicaite parengusi pirmąją programą, V.Kochanskytė 2009-aisiais įrašė pirmąją kompaktinę plokštelę, pavadintą ,,M.K.Oginskis. Atsisveikinimas su Tėvy-

LANGAS

ne“. Joje jau buvo įdainuota ir įrašyta dalis kompozitoriaus kūrybos bei pasakojama jo gyvenimo ir kūrybos istorija.

Ruošdamasi 250-osioms šios asmenybės metinėms, aktorė papildė programą. Joje gausu istorinių faktų, pasakojama apie M.K.Oginskį, kaip vieną Tado Kostiuškos sukilimo vadų, apginklavusį kavaleriją savo lėšomis, vėliau ieškojusį galimybių sugrąžinti į Tėvynę emigrantus, pateikusį carui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atkūrimo projektą.

Nenuostabu, jog sužinoję tiek daug naujo žiūrovai pajunta didžiulį pasididžiavimą, kad gyvena toje pačioje žemėje, kur visa tai yra vykę. Šalia pasakojimo apie tokius reikšmingus bei mažai žinomus mūsų Tėvynės įvykius vakaro metu atveriamas dar vienas M.K.Oginskio asmenybės puslapis – jo kūryba.

Apmaudu, kad kol kas žinios apie M.K.Oginskio poetinius kūrinius nepavyksta paremti pavyzdžiais, nes jo poezijos neišliko. Tik kelių dainų žodžiai priskiriami muzikos autoriui. Iš 28-ių romansų, kuriuos į vieną rinkinį sudėjo G.Zeicaitė, bene tik penkių žodžiai yra sukurti ne paties kompozitoriaus.

Tampa daugiakalbė Programa, kuri parengta M.K.Oginskio 250-mečiui, sukurta muzikinio-literatūrinio vakaro stiliumi. Joje prisimenami faktai, jie pateikiami lengvai, su humoru, o netrukus prie programos prisijungsiantis dainininkas Liudas Mikalauskas įkūnys patį M.K.Oginskį.

Trys damos, vilkinčios istoriniais ampyro stiliaus kostiumais, verčia žiūrovus žavėtis skaitymo bei muzikavimo elegancija. „Tai yra savotiškas dialogas su publika.

Todėl prieš renginį norime sužinoti, kaip žiūrovai sėdės, pasistengiame atsivežtomis detalėmis sukurti saloninę atmosferą, nenorime nutolti nuo publikos. Stengiamės kalbėti, bendrauti, jausti žiūrovų reakciją čia pat. Daugybę vietovių apkeliavome.

Kaliningrade šią programą rodėme rusų kalba Kovo 11-osios proga. Kaliningrado filharmonijos darbuotojai buvo taip sužavėti, kad mus pakvietė ją parodyti dar kartą“, – pasakojo V.Kochanskytė. Įdomu, kad Rietavo verslininkai, susiruošę pas verslo partnerius Vakarų

Europoje, labai nusiminė negavę kompaktinės plokštelės su programos įrašu, nes anglų kalba įrašyta ji būtų neįkainuojama dovana, reprezentuojanti Rietavą. Galbūt netrukus programos autorės padarys šį įrašą ir angliškai.

Italijoje – pirmoji vieta

Palikimas – paveldas Pasiklausę programos, žiūrovai turi puikią progą gilintis į ypatingą asmenybę, juolab kad pastaruoju metu pasaulį išvydo ne vienas puikus leidinys, skirtas jai: Ramunės Šmigelskytės-Stukienės knygos „Oginskiai Lietuvos kultūros istorijoje“ bei „Mykolas Kleopas Oginskis: politikas, diplomatas, ministras ir jo pasų kolekcija“, Danutės Mukienės iniciatyva išleistas keturių tomų veikalas M.K.Oginskio „Atsiminimai“, „Laiškai apie muziką“ bei „Priesakai sūnui“.

Beje, kai Lietuvoje posėdžiavo Europos Sąjungos parlamentas, kiekvienam parlamentarui buvo padovanota po leidinį „Priesakai sūnui“. V.Kochanskytė tikino žinanti, kad Švietimo ministerijos sprendimu šiemet kiekvienam mūsų šalies abiturientui taip pat bus įteikta po šios knygos egzempliorių. „Tai, ką M.K.Oginskis parašė 14-mečiam savo sūnui, kai šis ruošėsi vykti mokytis į Italiją, yra lyg dešimt Dievo įsakymų. Juos verta ne tik perskaityti, bet ir įsidėmėti“, – įsitikinusi programos apie M.K.Oginskį sudarytoja.

Už kultūros sklaidą Parengusi literatūrines programas apie M.K.Čiurlionį, V.Kudirką, I.Simonaitytę, Maironį, grafus Tiškevičius, V.Kochanskytė jaučia, kad M.K.Oginskis jos širdyje taip pat užėmė nemažą vietą.

Prieš ketverius metus Lietuvos Seimo įsteigtas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“ šiemet buvo įteiktas ir V.Kochanskytei – už savanorišką kultūros sklaidą Lietuvoje.

Literatūrinių vakarų režisierė ir vedėja tikino, kad labai didžiuojasi šiuo apdovanojimu. „Gyvenu su šiomis asmenybėmis. Jaučiu, kad parengtos programos padeda klausytojams labiau pažinti Lietuvos kultūrą, todėl mūsų darbas yra labai reikalingas. ►

R.Vinciguerra’os „Noktiurno“ įrašo kompozitoriaus autorinei plokštelei momentas: G.Maknavičiūtė, G.Zinkutė ir R.Vinciguerra.

Gegužės 15–17 dienomis Italijoje, Veronos miesto centriniame istorijos muziejujepilyje (Circolo Ufficiali in Castelvecchio), vyko tarptautinis kompozitoriaus Remo Vinciguerra’os pianistų konkursas. Jame varžėsi 94 pianistai. Jų gretose buvo vienintelė dalyvė iš Lietuvos – Klaipėdos Juozo Karoso muzikos mokyklos III klasės mokinė Gabrielė Zinkutė (doc. Ingos Maknavičienės klasė), kurią į konkursą palydėjo jau 13-os tarptautinių konkursų laureatė Gabija Maknavičiūtė.

Nors daugumą šio konkurso dalyvių sudarė italai – 5–17 metų amžiaus moksleiviai (iš dviejų Veronos konservatorijų, taip pat „Casa della Musica“, Venecijos Monteverdi muzikos mokyklos, Modenos, Chieti ir kitų miestų), čia sulaukta ir šešių dalyvių iš Rusijos sostinės Maskvos. Konkurse sėkmingai pasirodė ir Rusijos, ir Italijos atstovai, tačiau klaipėdietės Gabrielės pasirodymą publika iš karto įvertino ypatingai: vos jai baigus groti paskutinę kompoziciją (R.Vinciguerra’os „Noktiurną“) „bravissimo!“ šūksniai kaip upė išsiliejo iš krantų... Pasirodymą lydėjo begalės komplimentų, ir žiuri ją įvertino kaip „profesionaliausiai šioje grupėje pasirodžiusią dalyvę“, skirdama aukščiausius balus, t. y. pirmąją vietą bei premiją.

Tai jau antrasis G.Zinkutės tarptautinis laimėjimas šį pavasarį: kovą ji sėkmingai pasirodė V tarptautiniame brolių Medinų jaunųjų pianistų konkurse Rygoje, kur pelnė trečiąją vietą. Tame pačiame konkurse su dalyviais iš Latvijos ir Rusijos (Sankt Peterburgo, Svetlogorsko) varžėsi ir Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos XI klasės moksleivė G.Maknavičiūtė (doc. Albinos Šikšniūtės klasė), laimėjusi pirmąją vietą.

▪

55

M.K.OGINSKIO METAI

Klaipėdoje vykusio vakaro metu buvo pagerbti 2-ojo tarptautinio konkurso „M.K.Oginskio kūrybos perlai“ laureatais tapę uostamiesčio vaikai.

Vytauto Petriko nuotr. ◄ Didžiausia dovana – žiūrovų reakcija, kurios negali pamatuoti ar išreikšti kažkokiais vienetais, bet mes jaučiame, kad žodžiai, dainos, muzikos garsai pasiekia ir nuskaidrina žmonių sielas, o tai ir yra didžiausias įvertinimas“, – atviravo aktorė. „Manau, viena didžiausių mūsų projekto vertybių, kad domintis M.K.Oginskio kūrybiniu palikimu pavyko išleisti tokius rinkinius, kokių Lietuva iki šiol neturėjo.

2012-aisiais pasirodė Vaivos Purlytės sudarytas leidinys ,,M.K.Oginskis. Polonezai“, o šiemet – G.Zeicaitės ,,M.K.Oginskis.

Vokaliniai kūriniai“. Pastarasis leidinys ypatingas ne tik tuo, kad pirmą kartą Lietuvoje išspausdintos 28-ių vokalinių kūrinių natos, bet ir tuo, jog čia yra ir lietuviški dainuojamieji vertimai“, – didžiavosi aktorė bendraminčių pasiekimais.

Konkurse skynė laurus Klaipėdietė pianistė, J.Karoso muzikos mokyklos fortepijono mokytoja V.Purlytė užsidegė su mokiniais surengti koncertą, kuriame pristatė kompozitorių M.K.Oginskį.

56

Ši mintis išsivystė į didesnį sumanymą – surengti M.K.Oginskio kūrybos jaunųjų atlikėjų konkursą. Patraukliausia jam vieta tapo Rietavo meno mokykla.

Paaiškėjo, kad ir rietaviškiai svajojo apie tokį konkursą. Galiausiai prieš trejus metus įvyko pirmasis tarptautinis konkursas, kuriame dalyvavo Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos ir Lietuvos muzikuojantys vaikai.

Konkurso žiuri sudarė labai garbingi muzikos žmonės iš daugelio šalių.

Taip gimė festivalis „M.K.Oginskio kūrybos perlai“, kuris šiemet vyko antrąjį kartą. Šįsyk dalyvių buvo tiek daug, kad vokalistai į vieną salę netilpo ir visą dieną rungėsi dviejose salėse. Konkurso pradžioje skamba garsusis polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“.

Iš 100 šių metų konkurso dalyvių 21 mokinys mokosi Klaipėdoje.

Sklidinas muzikos Balandžio 25-ąją tarptautinio konkurso laureatų klaipėdiečių pagerbimas įvyko Klaipėdos universiteto Menų fakulteto

koncertų salėje. Kartu uostamiestyje paminėta ir M.K.Oginskio 250 metų sukaktis.

Vakaras buvo pavadintas „M.K.Oginskis. Tėvynės labui įnešu savąją dalį: turtus, darbus ir gyvenimą“. Informatyvus, bet kartu ir jaudinantis, emocionalus, sklidinas elegantiškos M.K.Oginskio polonezų muzikos bei iki šiol nežinomų kompozitoriaus romansų renginys suteikė peno mėgėjams.

Literatūros istorikė Jovita Saulėnienė papasakojo apie M.K.Oginskio sąsajas su Klaipėda. O muzikologė Daiva Kšanienė panagrinėjo kompozitoriaus muzikinį palikimą muzikologiniu požiūriu.

M.K.Oginskio metai Lietuvoje ir Europoje dar tik įsibėgėjo. Žemaitijoje šiai progai skirtų renginių gausa laukia rudenį. Tad ir klaipėdiečiai dar turės ne vieną progą prisiminti didįjį Abiejų tautų bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sūnų.

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

Šukėje – žemaitiškų dainų lobynas „Aš niekam nieko nepavydėjau, visus mylėjau ir mane visi mylėjo. Mūsų troba skambėjo nuo dainų ir žaidimų, visi buvom linksmi ir meilės visiems šeimoje užteko“, – laimingo gyvenimo paslaptį dėstė 87-uosius metus einanti Kazimiera Kubiliūtė-Martinkienė. Ši dainuojančioje šeimoje užaugusi ir pati tokią pat šeimą sukūrusi moteris tapo tikru atradimu folkloro profesionalams.

Daiva JANAUSKAITĖ

Sudėjo į rinkinį

K.Kubiliūtė-Martinkienė daugelį dainų išmoko iš savo mamos.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Alvydas Vozgirdas, vadovaujantis ne vienam folkloro ansambliui, susipažino su K.Kubiliūte-Martinkiene daugiau nei prieš penkerius metus. Kaip ir visi žemaičiai, Šukės kaimo (Kretingos raj.) gyventoja pradžioje buvo uždara, atsiverti neskubėjo. „Pamažu ji tapo tokia sava, kad kartais atrodo, jog esame giminės, – pasakojo A.Vozgirdas. – Jos nuoširdumas ir toks sunkiai apsakomas gerumas kartais pribloškia. Kai močiutė Kazimiera mane pirma pasveikino su Kalėdomis, pasijutau esąs lyg šeimos narys.“ ► 57

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

Ansamblio „Šukupis“ vadovas A.Vozgirdas jaučiasi esantis K.Kubiliūtės-Martinkienės šeimos narys.

Į plokštelės pristatymą Klaipėdoje atvažiavo šeši močiutės Kazimieros broliai ir seserys.

„Šukupis“ dainuoja K.Kubiliūtės-Martinkienės bei jos mamos dainas. ◄ Daugiau nei penkerius metus Šukės kaimo folkloro ansamblio „Šukupis“ vadovas bendravo su K.Kubiliūte-Martinkiene.

Kartais senolė padainuodavo vieną dainą, o kartais stebindavo šviesia atmintimi visą vakarą. Per šį laiką vadovas užrašė ir įrašė šimtą tautosakos vienetų.

Ilgą ir sudėtingą gyvenimą nugyvenusi moteris unikali tuo, kad yra išlaikiusi ypatingą, kuršiams būdingą dainavimo manierą. Ten, kur žemaičiai mėgsta dainuoti daugiabalsiai, ši moteris dainavo labiau būdinga Klaipėdos kraštui dainavimo maniera. Nors daugelis jos padainuotų dainų folkloro žinovams žinomos, bet atlikimo stilius, melodija yra unikalūs. „Man buvo tikras atradimas – tokio garbaus amžiaus moteris, o taip skambiai, šviesiai ir laisvai dainuoja“, – pabrėžė A.Vozgirdas.

58

Studentai lankė mamą K.Kubiliūtė-Martinkienė dainų, žaidimų, pasakojimų, papročių ir visų dalykų, kuriuos perdavė ansamblio vadovui bei įrašė į kompaktinę plokštelę, perėmė iš savo mamos Salomėjos Rutytės-Kubilienės.

Daugiau nei prieš 20 metų tautosakos rinkėjai iš Vilniaus įrašinėjo S.RutytėsKubilienės dainuojamas dainas. Tiesa, tada svečiai neturėjo daug laiko, tad veikiausiai išgirdo ne visas senolės mokėtas dainas, ne visus pasakojimus ar ratelius. Šeimoje dar gyvi anos ekspedicijos prisiminimai.

Išgirdusi, kokias dainas tada mama padainavo Vilniaus muzikos ir teatro akademijos studentams, K.Kubiliūtė-Martinkienė bene 10 iš šio sąrašo padainavo bei prisiminė jų dar daugiau.

„Įdomu, kad močiutė Kazimiera gali nesustodama dainuoti lopšines. Iš tiesų tai yra ne mažiau kaip 110 dainų, kurias ji sujungia į vieną. Be to, ji yra pasekusi labai įdomių pasakų, prisiminusi papročių, pamokiusi žaidimų ir net maldelių, kurias tarpukariu mokydamiesi mokykloje vaikai kalbėdavo prieš pamokas.

Moteris turi fenomenalią atmintį. Sykį padainavo dainą, kurią pati prieš daug metų buvo girdėjusi vienintelį kartą“, – senolės atminties lobyną vardijo A.Vozgirdas.

Kazimiera užaugo devynių vaikų šeimoje, pati užaugino šešis.

Dirbdami ir švęsdami K.Kubiliūtės-Martinkienės šeimos nariai pasakojo, kad visi namai skambėjo – taip šeimoje mėgta dainuoti. Kaimynai kartais

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

Vaikams senolės dainos – lengvai įsimenamos bei malonios dainuoti. „Kuršiukai“ tuo įsitikino.

Dviejų kompaktinių plokštelių rinkinys, į kurį sudėtas K.Kubiliūtės-Martinkienės pateiktas tautosakos lobynas, – tarsi „zuikio pyragas“ mūsų vaikams ir vaikaičiams. net stebėdavęsi ir sakydavo, kad pobūviai jų namuose primena spektaklius, gali nieko nedaryti, tik klausytis.

Balandį Klaipėdos etnokultūros centre pristatytas dviejų kompaktinių plokštelių rinkinys, į kurį sudėtas K.Kubiliūtės-Martinkienės pateiktas tautosakos lobynas.

Vakaro metu kalbėjo bei dainavo ne tik jo kaltininkė. Dvi seserys ir keturi broliai dalijosi vaikystės prisiminimais, skaitė savo eilėraščius.

Tapo akivaizdu, kad tai tikrai unikali šeima, be galo kūrybingi, jausmingi, apdovanoti įvairiausiais talentais žmonės.

Prisimindama močiutę, vyriausioji K.Kubiliūtės-Martinkienės dukra pasakojo: „Baba turėjo daug vaikų, o mažasis buvo su manimi vienmetis, todėl jos meilės man kliuvo mažiau, nes jam viskas atiteko. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus baba gyveno pas mūsų mamą. Ar kas atvažiuos, ar kokia šventė, jos dainų būdavo pilna trobelė. Ji sakydavo: „Brangūs mano žmoneliai, tuoj ką nors padėsim

ant stalo, tuoj ką nors padainuosim“. Kai jau buvo 95-erių, suvažiuodavo jos vaikai ir pirmiausia labai daug dainuodavo. Jei kas svetimas užsukdavo, visada sakydavo, kad nė pasikalbėti nėra kada, tik dainuojam ir dainuojam. Baba stebėdavosi, kad jauni nedainuoja, klausdavo, ar nemoka.

Ir ne tik dainuodavo, deklamuodavo ilgiausius eilėraščius. Kai dar buvo mažiau technikos, susirinkdavo didžiųjų darbų dirbti talkininkai. Vos tik baigia, būdavo, darbą, ji jau ir klausia, ko nedainuojam, priekaištauja, kad be dainos negali būti ir darbo pabaigos. Nori nenori turėdavom dainuoti.“

Kartais „pameta“ tarmę Dabar Šukės folkloro ansamblis „Šukupis“ dainuoja K.Kubiliūtės-Martinkienės bei jos mamos dainas, ansambliečiai buvo parengę visą šių moterų dainų programą. „Mūsų močiutė Kazimiera yra labai jaukus žmogus, tokia savotiška namų siela.

Iškentusi daug vargų, išgyvenusi našlės dalią, pakėlusi pokario sunkumus, ji sugebėjo išlikti šviesi, be pykčio. Pati sako, kad gyveno meilėje, buvo mylima savo tėvų, brolių ir seserų, meilė gyveno ir jos pačios namuose“, – pasakojo A.Vozgirdas.

Gal todėl dainuodama senolė šypsosi, o tada ir ilgiausios dainos neprailgsta. Įdomu, kad būdama tikrų tikriausia žemaitė ši moteris kartais dainuodama

Vytauto Liaudanskio nuotr.

„pameta“ savo tarmę. Pati pasakojo prisiminimus iš tų laikų, kai lankė mokyklą.

Tada neleista per pamokas kalbėti žemaitiškai – taip ir atsitiko, kad dainuodama įrašui pati to nejausdama pereina prie literatūrinės kalbos. Įdomu, kad garbaus amžiaus moteris dainuoja tiksliai intonuodama, laisvai ir ritmiškai improvizuoja vingiuodama melodiją. Šukės perlu vadinama senolė moka ne tik karinių, istorinių, bet ir vestuvinių, darbo, šeimos, vaikų, meilės, partizanų dainų. Jos atmintyje užsifiksavo nemažai romansų. Jie kai kurių folkloro žinovų kol kas nėra vertinami, tačiau sudaro nemenką dalį tam tikro laikmečio liaudies kūrybos.

Kompaktinės plokštelės pristatymo vakare dainavo ne tik pati močiutė Kazimiera bei jos kaimynai – ansamblio „Šukupis“ nariai. Klaipėdos etnokultūros centro ansamblio „Kuršių ainiai“ bei vaikų grupės „Kuršiukai“ atliekamos K.Kubiliūtės-Martinkienės dainos suvienijo visus susirinkusiuosius. Romansų atlikėja Daiva Ignatavičienė drauge su visa senolės šeima dainavo jiems gerai pažįstamus romansus. Šviesioji kaimo Šukės gyventoja teigė, kad visa, ką ji perdavė A.Vozgirdui, o šis pasistengė sudėti į plokšteles, yra tarsi „zuikio pyragas“ mūsų vaikams ir vaikaičiams.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Pamėgtai Klaipėdos Smiltynės kurhauzas.

Senosios Klaipėdos gyventojai mėgo poilsiauti gamtoje.

Populiarios buvo Smiltynės, Girulių, Melnragės kurortinės vietovės. Neretai maršrutai nusidriekdavo iki Nemirsetos, Kalotės ežero pakrantės... Šįkart pasižvalgykime po Smiltynę ir pasidomėkime, kur čia ieškota sielai atgaivos. Juk Smiltynė – ne tik, poeto Fritzo Kudnigo žodžiais tariant, „ošiančių pušų apsuptas kurortas“, bet ir istorinė bei literatūrinė vietovė.

slogius įspūdžius keliaujant senuoju pašto keliu poemėlėje „Kelias iš Karaliaučiaus į Mėmelį“. 1802 m. A.Kotzebue, dėl ledonešio užsibuvęs tris paras, laukdamas kelto per marias, čia sukūrė garsųjį eilėraštį „Niekas negali likti kaip buvę po besikeičiančiu mėnuliu!“. Pakeliui į Dancigą čia pabuvojo vokiečių mokslininkas Aleksanderis von Humboldtas. 1807 m. sunkiu Prūsijai prancūzmečiu, anot V.Naujoko, „kai karalienė Luizė atvyko čia, išvarginta pabėgėlės dalios, lietingą dieną prasivėrė niūrūs debesys, ir vakaro saulė nuauksino miesto siluetą. Šis vaizdas nelauktai suteikė jėgų, įliejo paguodos į moters širdį“.

Smuklėje kabojo lenta, įamžinusi Prūsijos karalienės viešnagę.

Smiltynėje ir dabar prie istorinės smuklės tebeošia ąžuolas, pasodintas Vokietijos kaizerio Wilhelmo I garbei jo lankymosi Klaipėdoje proga.

Kopgalio tvirtovė Jovita SAULĖNIENĖ

Senoji smuklė

Smiltynė – viena iš seniausių nerijos gyvenviečių. Jau XIII a. pro čia ėjusiu keliu šuoliavo raiti Kryžiuočių ordino pasiuntiniai. Vėliau pro Smiltynę keliautojus vedė Karaliaučiaus–Mėmelio–Kuršo pašto kelias. 1406 m. minima Užmario pašto kelio stotis. 1429 m. istoriniuose šaltiniuose ši vietovė vadinama Sandberg (Smėlio kalnas). XVI a. ji pervardyta į Sandkrug (Smėlio karčiama). Vardą gavo nuo Smiltynės smuklės, tos „pašto vežėjų, kurjerių ir keliaujančių ponų paskutinės stotelės prieš keliantis per marias“ (H.A.Kurschatas). Buvusi smuklė, Kopgalio tvirtovė ir kapinaitės yra istorinės atminties ženklai.

Pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose ši smuklė paminėta 1616 m., tačiau, H.A.Kurschato pastebėjimu, ji „daug senesnė, įsitaisiusi ant penkiolikos metrų aukščio kopos viršūnės prie marių“. 1616 m. jai suteikta teisė prekiauti alumi ir perkėlos į miestą privilegija.

Užeigos namai patyrė daug pokyčių.

1629 m. jie buvo švedų sudeginti, 1746 m. užimti rusų, niokoti gaisrų ir daugybę kartų atstatyti. Keitėsi ir smuklės vieta.

1837 m. ji perstatyta kopos viršūnėje. Šalia laiptų į ant kopos stovinčią užeigą pavasariais skanų kvapą skleidė alyvų gyvatvorės.

Alyvos ir jazminai buvo itin mėgstami.

Smiltynės smuklėje nakvojo daug žymių žmonių. Čia stabtelėjo XVIII a. prancūzų rašytojas Denisas Didro, aprašęs savo

60

1795 m. ten ėmė kurtis žvejų kaimelis Suederpitze, vėliau pavadintas Kopgaliu.

XIX a. pr. čia testovėjo septynios sodybos.

1902 m. gyveno maždaug 70 žmonių. 1903 m. Smiltynė sujungta su Kopgaliu.

1865 m. Kopgalyje pradėtas statyti Nerijos fortas, „vienintelis išlikęs XIX a.

Rytprūsių įtvirtinimų statybos pavyzdys Vakarų Lietuvoje“ (D.Elertas). 1890 m. jis buvo užbaigtas. Antrojo pasaulinio karo metais fortas apgriautas. 1979 m. po restauracijos čia įsikūrė Lietuvos jūrų muziejus. Netoliese veikia Kuršių nerijos nacionalinio parko gamtos muziejus.

Lankytinos ir Kopgalio kapinaitės, kuriose palaidotas pirmasis nepriklausomos Lietuvos jūrų kapitonas Liudvikas Stulpinas (1871–1934), rašytojas, Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Žilius-Jonila (1871–1932).

KULTŪROS ISTORIJA

is maršrutais po senosios s apylinkes. Smiltynė Poilsio oazė „Smiltynė! Vien vardas pažadina nuostabius prisiminimus apie atostogas ir vasaros vakarus, šventes ir koncertus“ (R.Naujokas). Visais metų laikais Smiltynė viliojo pasidžiaugti „plačiu pajūriu, sveikata dvelkiančiu mišku ir nutiestais pasivaikščiojimo takais“ (H.A.Kurschatas). Čia galima buvo ir smagiai papramogauti.

Iki pat XIX a. pr. Smiltynė buvo tik smėlėta dykynė. Pokyčiai prasidėjo, kai 1835 m. buvo paskelbti jūros maudyklių nuostatai ir įrengti vyrų bei moterų pliažai, nustatytas maudymosi sezonas – nuo liepos 1-osios iki rugsėjo 15-osios, paskirtas maudynių prižiūrėtojas, įrengta mažoji keltų prieplauka.

Istorinė smuklė.

Kopgalis. Tvirtovės griovys.

1836 m. Klaipėdos pirklių nuosavybei buvo perduotas nerijos smaigalys.

Mainais už tai šią vietovę jie turėjo apauginti mišku. Smiltynė pasipuošė žaluma. Buvo nutiestos promenados, pastatytas pajūrio paviljonas, priklausęs „storajam Bremenfeldui“. Iš šio paviljono buvo galima stebėti kiekvieną dieną pusę dviejų ateinantį maudytis „įspūdingus ragus turintį „vaikiną“ – briedį (H.A.Kurschatas).

Norintieji persikelti į Smiltynę turėjo įsigyti kelionės pasą. Besikeliančiųjų iš miesto ėmė vis daugėti. Anot H.A.Kurschato, „modernūs, erdvūs keleiviniai laivai švartuodavosi kas penkiolika minučių.

Sekmadieniais keltai čia iškraudavo tūkstančių keleivių „krovinį“.

1862 m. (kituose šaltiniuose – 1867 m.)

Smiltynę įsigijo miestas. 1900–1901 m. miestas išpirko žemės viloms statyti. Turtingieji miestiečiai (Einars, Zybertas, Schmidtas ir kt.) čia ėmė statytis prabangias vilas.

1900 m. pastatytas fachverkinės architektūros kurhauzas, kur buvo rengiami muzikos koncertai. Čia dainavo operos įžymybės – tenoras K.Petrauskas, bosas F.Šaliapinas... Čia minėta daug šventinių dienų. Tradicinė šventė buvo Joninės, apie kurias gražiai mini H.A.Kurschatas: „Kai per Jonines, trumpiausią iš šiaurės naktų, Smiltynėje liepsnoja deguto statinės, kai šimtai žibintais papuoštų laivelių, iš kurių sklinda muzika, susiburia priešais kurhauzą ir laukia fejerverkų, kurhauzo sode nelieka laisvų vietų. ►

1837 m. smuklė perstatyta ant kopos.

Keltas į Smiltynę „Sand Krug“.

61

KULTŪROS ISTORIJA

◄ Kai burlaivių ir irklavimo didžiųjų regatų metu priešais Smiltynę startuoja visas Baltijos jūros nuo Dancigo iki Revalio elitas, kai per didžiąsias liaudies šventes senosios Smiltynės papėdėje kepa jautis ant iešmo, kai kariškių kapelos ir vyrų chorai rungtyniauja koncertų estradoje, tada pusė Klaipėdos – „kitoje pusėje“. Nemaža vasaros švenčių vyko kurhauzo sode. O šiaip kiekvieną sekmadienį koncertuodavo karinis orkestras. Mėgėjai galėjo pažaisti teniso kortuose.

Augustas KOTZEBUE

Niekas negali likti kaip buvę po besikeičiančiu mėnuliu!

Nieko nėra amžino Po besikeičiančiu mėnuliu, Pražysta laikai ir nuvysta, Kaip visa, kas žemėje gyva.

Kokia daugybė linksmų žmonių Gyveno ir juokėsi, kai mūsų nebuvo.

Todėl besiilsintiems po velėna Taurę neškim laimingi būdami.

Kokia daugybė linksmų žmonių Gyvenimu džiaugsis, kai mūsų neliks, Ir besiilsintiems po velėna Taurę linksmybių pakels.

Džiugiai nusiteikę sėdim kartu.

Ir mėgaujamės mūsų draugija.

Ir prašom gyvenimo, ir vienas kito — Ak, kad taip būtų visados!

Bet nieko juk amžino nėr, Taigi sulaikykit džiaugsmo akimirką Kas žino, kaip greit išblaškys mus Likimas į Vakarus ir į Rytus.

Net jei vienas nuo kito esam toli. Širdys juk lieka drauge, Ir visi, visi kaip vienas pasidžiaugs, Jei laimė mirktels kuriam nors.

Ir kai vėl sueisim kartu, Ant vingraus gyvenimo kelio, Sujungsim laimingą pabaigą Su ne mažiau laiminga pradžia.

62

Poilsiautojų patogumui uosto valdyba statė maudymosi būdeles. Jos buvo ryškių spalvų ir pavadintos egzotiškais vardais – „Žuvėdros klyksmo vila“, „Nervų ramybės namai“, „Mano gultas“ ir kt. Daugeliui visam gyvenimui liko neužmirštami čia patirti įspūdžiai: „Vakarais, kai paplūdimys pamažėle tuštėdavo, ir vyrai sportiniais marškiniais, o moterys lengvais gėlėtais vasariniais sijonukais vienas po kito dingdavo kopų tarpeklyje, susėsdavome ant būdelės laiptų, užsimetę maudymosi chalatus ar sportinį kostiumą nuo praslenkančio vėsaus vakaro vėjo apsiginti, ir žiūrėdavome į sidabru žvilgančią jūrą. Leidosi saulė, nudažydama dangų sodriausiomis purpuro spalvomis, kurios mainėsi į švelnų geltonį, spindinčią oranžinę ir galiausiai pereidavo į ryškią violetinę spalvą ir gilų mėlį. Tuomet – dar valandėlė pasivaikščiojimo visiškai tuščiu pajūriu iki Kopgalio...“ (G.Grentzas).

Smiltynė modernėjo. 1914 m. atstatyta Pajūrio prekybos ir maitinimo halė. Veikė balasto aikštė. Leista statyti medines valtis.

1930 m. pagal A.Niksdorfo ir H.Reismano projektą Smiltynėje prie marių įrengta plaukymo stotis-mokykla su atviru baseinu. 1936 m. čia įsteigta pirmoji buriavimo mokykla.

Negalima pamiršti Prūsijos miškininkų Ephos ir Hageno įnašo sutvirtinant smėlį želdiniais. Netoli Naujosios perkėlos stovi paminklinis stulpas gamtininkui L.G.Hagenui ant jo vardu pavadintos 36,5 m aukščio kopos.

XX a. pr. buvo parengtas projektas nutiesti siaurąjį geležinkelį nuo Smiltynės iki Juodkrantės, tik nespėtas realizuoti...

Literatūrinė vietovė Gana įvairus Smiltynės literatūrinis žemėlapis. Skirtingo pobūdžio ir žanro kūriniai, susiję su šia žalumoje paskendusia vietove.

Didelis keliautojų, žurnalistų publicistikos apie Smiltynę pluoštas. Vertingi H.A.Kurschato, M.Kakieso, K.G.Seigieso ir daugybės kitų autorių rašiniai. Kopgališkiai G.Grentzas ir C.Zschucke’ ė paliko savo atsiminimus apie šį unikalų gamtos kampelį ir jo žmones.

Pirmiausia minėtini kūriniai, gimę Smiltynėje. Tai populiarioji Augusto Kotzebue (1761–1819) daina „Niekas negali

Fritzas KUDNlGAS

Smiltynės pavėsinėje Dusliai alsuoja miškas tamsoje.

Gilius sapnus sapnuoja mano kopa.

Metalo spindesiu sušvyti jūros toliai, mėlynai mirktels marių atspindys.

Burės, kuriose beveik neliko vėjo, įklimpo, rodos, išsilydžiusiame aukse.

Ir miesto šviesos vėl atgyjančios lyg auksas plūduriuoja vandenyje.

O miškas nerijos tarsi negyvas. Į nebūtį nuėjo kopų spalvos.

Tik tolumoj liepsnoja purpuriniai neramūs švyturio ugnies liežuviai. likti kaip buvę po besikeičiančiu mėnuliu!“ (1802), kuriai muziką sukūrė Friedrichas Heinrichas Himmelis.

Jono Žiliaus-Jonilos viloje Smiltynėje 1921 m. grįžę iš Vokietijos apsigyveno lietuvių poetas Balys Sruoga su jaunąja žmona istorike Vanda DaugirdaiteSruogiene. Čia gimė ir B.Sruogos meilės eilėraščiai, sudėti į knygą „Dievų takais“ (1923)...

Smiltynės užburianti gamta įkvėpė kūrybai ir poetą Fritzą Kudnigą (1888–1979).

Tuo įsitikiname, skaitydami jo eiles ir esė knygą „Kelionė į šviesą. Romantiški pasivaikščiojimai po Kuršių neriją“. Įtaigiai atkurta kūrybinė būsena: „Neužilgo tolumoje pasirodė Smiltynė – ošiančių pušų apsuptas kurortas. Dangus vis tamsėjo ir tamsėjo. Kur ne kur kitame marių krante užsižiebdavo langas, ir štai nuo saulės įkaitintų, pušų sakais kvepiančių kopų jau žvelgėme į šimtais ir tūkstančiais žiburių nušvitusį Klaipėdos miestą ir jo pasakišką atspindį sustingusių marių tamsiuose vandenyse, kur net nuolat siūbuojančios nendrės lyg bežadės stirksojo pakrantėje, panirusios į šios bekraštės tylos akimirką. Ir mes, šeši keliaujantys paukščiai, nepratarėme nė žodžio. Tačiau netikėtai susikibome visi už rankų. Tai buvo kažkas panašaus į draugystės priesaiką visam gyvenimui, mano mieliausioji. Ir tu taip pat esi prisaikdinta!“ Kūrėjų dėka vaikštome po poetinę Smiltynės žemę...

INICIATYVA

63

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8