2015 08 Durys

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2015 RUGPJŪTIS / Nr.8 (20)

„Klaipėdos“ laikraščio mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2015 rugpjūtis / Nr. 8(20) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2015 UAB „Sorestum“ SPAUSDINO UAB „Diena Media Print“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Turinys ERDVĖS Kristina SADAUSKIENĖ. T.S.Butkus: miestas turi funkcionuoti kaip kraujagyslės

4

MUZIKA Danguolė VILIDAITĖ. „Muzikinio rugpjūčio“ kontrastai, arba meilės chemija ir alchemija

12

ŠOKIS Violeta MILVYDIENĖ. „Divizija“: provokuojanti vizija, tapusi šokiruojančia realybe

18

KINAS Aivaras DOČKUS. „Neįmanoma misija: slaptoji tauta“ – „stuntologija“ be fantazijos

24

ŠIUOLAIKINIS MENAS Augustina ŽEMRIETA. Visi tie dalykai

27

AKVARELĖS Sondra SIMANAITIENĖ. Tarptautinio plenero akvajungtys Klaipėdoje

30

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Viskas šuniui ant uodegos

36

Dainius VANAGAS. Viskas šuniui ant snukio

36

Dainius SOBECKIS. Eilėraščiai

37

ISSN 2351-5848

Rossas MACDONALDAS. Galtono byla

40

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Algis KUKLYS. Pūga

47

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2015 4 psl. – Klaipėdos muzikinio teatro premjerinio šokio spektaklio „Divizija“ akimirka. Vytauto Petriko nuotr. ŽURNALĄ REMIA

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Laima TAMOŠIŪNAITĖ. Tai, kas liko iš šviesos

49

KULTŪROS MARŠRUTAIS Daiva JANAUSKAITĖ. „Europiada“ – šventė Senojo žemyno kaimynams

52

M.K.OGINSKIO METAI Jovita SAULĖNIENĖ. Didikų Oginskių pėdsakai Klaipėdoje ir jos apylinkėse

56

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Istoriniai maršrutai: Prūsijos karalienės Luizės atminimas Klaipėdoje (2)

59 3

ERDVĖS

T.S.Butkus: miestas turi funkcionuoti kaip kraujagyslės Baigiantis šiems metams skaitytojus pasieksianti architekto, leidėjo ir rašytojo Tomo S.Butkaus sudaryta knyga „Klaipėdos urbanistika 1945–1990“ kvies įsigilinti ir pažinti šiandienio uostamiesčio augimo aplinkybes, žmones, pokariu planavusius ir stačiusius Klaipėdą.

Kristina SADAUSKIENĖ

1252 m. Livonijos ordino riteriai pelkėtame, nederlingame, vėjų košiamame žemės lopinėlyje tarp dviejų upės atšakų padėjo pamatus šiandienei Klaipėdai. Tai daryti buvo sunku tiek praktine, tiek simboline plotmėmis. Vandenimis įmirkusi žemė ir priešiški kaimynai – nuo tol praėjo ne vienas šimtas metų. Iš vargano priešpilio Klaipėda tapo trečiu pagal dydį, strateginės svarbos Lietuvos miestu. Šiandienė populiacija uostamiestyje pradėjo kurtis po Antrojo pasaulinio karo, absoliučiai daugumai senųjų miestiečių pasitraukus 4

arba žuvus karo pabaigoje. Būtent po karo Klaipėda augo kaip linijinis, išilgai uosto išsidėstęs miestas. Dabartinė miesto struktūra buvo suformuota sovietmečiu. Tai nėra tolimas laikotarpis, bet ne toks populiarus, kaip šiuolaikiniams miestiečiams visiškai svetimas vokiškasis, pasipuošęs prisiminimais apie burlaivius Danėje, dosnius pirklius, pobūvius Šaulių namuose ar „Viktorijos“ viešbutyje. Būtent šiam laikotarpiui ir buvo skirtos pastaruoju metu leistos ryškiau nuskambėjusios pažintinės knygos. O pokaris ir visas sovietmetis viešojoje erdvėje nėra prisimenamas, nors jame pėdsakų paliko ne vienas klaipėdietis, jo tėvai ar seneliai.

Rugpjūčio 1-ąją švenčiamas miesto gimtadienis nukelia į XIII a. tolumas, o T.S.Butkui Kultūros fabrike viešai pristačius būsimosios knygos apmatus, atrodė prasminga pakalbinti jį apie gerokai vėlesnius laikus – sovietmečiu čia vykusius procesus. Mat Antrojo pasaulinio karo pabaiga tam tikru požiūriu gali būti traktuojama ir kaip antrasis Klaipėdos gimtadienis – į miestą atvyko nauji gyventojai, atsinešę su savimi kitą kultūrą, patirtis ir senosios Klaipėdos griuvėsiuose sukūrę sau naujus namus.

Išskirtinio likimo – Kalbamės oficialaus Klaipėdos gimtadienio išvakarėse. Klaipėdiečiai didžiuojasi esantys seniausio Lietuvos miesto

gyventojai, nors, pavyzdžiui, filosofas Leonidas Donskis yra rašęs, kad Klaipėda yra jaunas miestas, apsimetantis senu ir švenčiantis garbingus jubiliejus. Ką manote apie šią pastabą, apie senosios ir pokariu augusios Klaipėdos ryšį?

– Visi žinome, kad Klaipėdos istorija gana sudėtinga: ji daug kartų kilo iš pelenų, konkuravo su kitais Baltijos miestais, Antrojo pasaulinio karo tragedija, ir štai po jos Klaipėda tapo tuometės LTSR dalimi ir kartu Lietuvos Respublikos vartais į Vakarus. Ankstesnio miesto įvaizdis nebeturėjo sąlyčio su pokario miestu tiek dėl senųjų gyventojų, kurių pokariniame mieste nebeliko, tiek dėl naujųjų, važiavusių čia iš visos plačiosios tėvynės, iš Sovietų Sąjungos.

Pati vietovė, kaip byloja archeologiniai sluoksniai, buvo apgyvendinta taip pat, kaip ir kontinentas, o pats miestas, jo struktūra ir pirmiausia pilis – buvo naujas darinys, statytas pagal romėnišką karinės stovyklos principą. Miestas, kad ir gavęs miesto statusą nuo pat įkūrimo, turėjo pragyventi dar maždaug 300 metų, kad iš tiesų taptų miestu. Sumažėjus karinių intervencijų, plėtojosi prekybiniai ryšiai, kurie ir iki šiol ryškūs miesto struktūroje: traktas palei jūrą, šiaurės Kretingos ir Tilžės plentai, Smeltės priemiesčio traktas. Šios kryptys rodo senus ryšius su kontinentu. Kalbant apie ryšius su etnosu miesto formavimosi etapo pradžioje – ten būta ir lietuvių, kaip galima įvardyti pagal kalbinę priklausomybę. Jie mieste gyveno ir iki karo, kas labai gerai aprašyta Vasilijaus Safronovo monogra-

ERDVĖS

Vytauto Petriko nuotr.

fijoje „Praeitis kaip konflikto šaltinis: Tapatybės ideologijų konkurencija XX amžiaus Klaipėdoje“. Per karą senieji miesto gyventojai emigravo arba žuvo, o miestas nuo 1945 m. sausio pradėjo absoliučiai naują raidos etapą. Tas etapas nesibaigė. Jei pirmais dešimtmečiais buvo valomi griuvėsiai ir įsisavinami neužstatyti plotai, tai vėliau vyko labai sparti urbanizacija. Pagal jos mastus Klaipėda tarp kitų tuomečio Pabaltijo miestų buvo unikalus atvejis. Augimo mastais miestas lenkė Taliną, Ventspilį, Liepoją, Kaliningradą.

– Jūsų nuomone, ar tos „atvirukinės“ Klaipėdos praeities idealizavimas netrukdo šiandieniams miestiečiams ieškoti savo, unikalaus miesto identiteto?

– Nereikia labai prisirišti prie jau minėto L.Donskio komentaro. Manau, kad yra ir svarbesnių dalykų. Pavyzdžiui, daug sudėtingiau įvardyti, kad dėl geopolitinių priežasčių iki šiol tebėra labai aktuali gyventojų ryšio su lietuviška kultūra problema.

Mano nuomone, tiek Vilnius, tiek Klaipėda nėra visiškai integruoti. Jei Kaunas dar turi šiokių tokių ryšių su tarpukario paveldu, tarpukario urbanistikos mokykla

(neatsitiktinai Miestų planavimo katedra buvo įkurta Kauno universitete), tai Vilnius ir Klaipėda yra kaip ir be aiškios tapatumo krypties. Nors Klaipėda unikali dar kitu aspektu – tai bus ir knygoje paminėta, būtent, kad nuo 7-ojo dešimtmečio pabaigos vyko labai kryptingos miesto architektūrinio veido savitumo paieškos.

Kalbama tiek apie architektūrinių priemonių naudojimą, tiek miestovaizdžio kaip visumos formavimą. Ir tai, kas buvo per du dešimtmečius nuveikta uostamiestyje, yra pakankamai unikalu tiek Lietuvos, tiek buvusios TSRS mastu. ► 5

ERDVĖS

Nepaveldėjo chaoso

Klaipėdos miesto generalinio plano fragmentas. 1954 m.

Kultūros namai. Pirmasis variantas. 1955 m.

Dangės prieplaukos stotis. 1957 m.

6

◄ – Impulsas interviu kilo sužinojus, kad potencialiai auditorijai pristatote naujos knygos „Klaipėdos urbanistika 1945–1990“ apmatus. Papasakokite, kada ir kaip gimė šios knygos idėja, ką siekiate ja atverti?

– Klaipėda – mano gimtasis miestas. Visi pagrindiniai prie monografijos dirbantys žmonės – leidybinėje grupėje yra V.Safronovas, Vaidas Petrulis, Vaidotas Dapkevičius – esame iš čia.

Tai tiesiog vidinė intencija, atsiradusi prieš trejus metus kalbantis su vietiniais architektais ir mokslo žmonėmis.

Suvokiau, kad nors tas laikotarpis yra visai nesenas, labai mažai žinome apie miestą, apie jį kūrusius, rekonstravusius ir griovusius žmones, apie tuos, kurie vienaip ar kitaip lėmė dabartinės Klaipėdos susidarymo ne tik formą, bet ir turinį. Pagrindinė problema, kurią bandome spręsti, susijusi su tuo, kad pati urbanistika kaip mokslo ir meno sritis Lietuvoje yra nustumta į paraštes ir atsidūrė ant sunaikinimo ribos. Dabar yra tokia situacija, kai mieste praktiškai nebejuntama nei miesto planuotojų, nei miesto architektų ranka. Esama kažkokių stichiškų iniciatyvų, vyksta laisvo ploto užstatymai: be principų, be taisyklių.

Dažnai girdime, kad tokia padėtis yra sovietmečio pasekmė, tačiau turiu pasakyti, kad nors sovietmečiu ir būta chaoso, bet iš principo tarybinis laikotarpis rodo, jog architektų ir urbanistų cechas buvo sąmoningas ir veikė kryptingai, ypač nuo 8-ojo dešimtmečio. Dabar tai visiškai nesuprantama, bet jie dirbo kartu su miesto vykdomąja valdžia, pramonininkais, statybininkais – buvo bendras supratimas, bendra kryptis. Vieni kitus puikiai suprato, žinojo, ką daro ir ko siekia. Norėta, kad šis miestas skirtųsi nuo kitų „plačiosios tėvynės“ miestų, kad jis būtų jaukus, patogus gyventi žmonėms. Šis socialinis aspektas yra labai svarbus.

Dabar turime apie žmones negalvojančius architektus; jie galvoja apie kvadratinius metrus, greitą pelną, kartais – apie įmantrias formas.

Toks knygos atskaitos taškas. Norime parodyti, kad dabartinis chaosas yra mūsų pačių, o ne paveldėtas iš kažkur kitur.

ERDVĖS

– Gal galite išskirti, kokie yra pagrindiniai klausimai, kuriuos Klaipėdos miestas kelia jums kaip mokslininkui, kūrėjui?

– Buvo įdomu sužinoti, kaip vystėsi miestas, kas buvo vieno ar kito projekto autorius, kodėl buvo priimami vieni ar kiti sprendimai. O jei kalbant labiau specifiniais moksliniais terminais – vienas iš svarbesnių klausimų, kaip susiformavo miesto linijinio plano struktūra. Pokariu buvo visiškai pakeista senoji paradigma – nuo ištęsto radialinio miesto plano pereita prie linijinio. Pasaulyje tuo metu buvo tokia mada – taip darė rusai, japonai, prancūzai. Tačiau tai buvo unikalu Lietuvoje.

Bendra Lietuvos problema, kad neturime urbanistikos politikos, nežinome, ką daryti su tuo, kas buvo anksčiau, ir nežinome, kur einame.

– Ar toks miesto struktūros pokytis veikia pačią miesto gyvenimo specifiką?

– Taip, apie tai kalba įvairių sričių specialistai. Man, čia gimusiam ir užaugusiam, tarybinė Klaipėda padarė didelę įtaką: erdvinė percepcija, suvokimas, koks miestas yra, kaip jis funkcionuoja. Galvoju, kad ta patirtis nebuvo vienpusiška. Koks miestas bebūtų buvęs šiuolaikiškas, jis taip pat turėjo ir senosios architektūros fragmentų – senamiestį, priemiesčius. Man iki šiol daro įspūdį mažoji architektūra, akmenimis grįstos gatvelės, dviaukščiai namai.

Deja, tarybiniu laikotarpiu supratimas, kad tai reikia saugoti, atėjo per vėlai, ir didžioji dalis miesto jau buvo prarasta.

Vėlgi veikė ir propaganda, teigusi, kad miestą subombardavo fašistiniai niekšai.

Bet juk didieji praradimai vyko sovietmečiu – visa urbanistinė struktūra, išskyrus centrinę dalį, kur daug kas buvo sugriauta iki pamatų, ir Bomelio Vitę, buvo visiškai sveika. Praktiškai visas miestas buvo sveikas – dalis namų neturėjo stogų, dalis – sienų, bet pati struktūra buvo likusi.

Norint visą miestą buvo galima atstatyti.

Dabar mes suprantame, kad tuo metu tai buvo labai paprasta problema – atėjo visai kito mentaliteto žmonės, ir ideologiškai aplinka buvo tokia, kad sąmoningai

suvokta, jog TSRS uostamiestis iš principo negali būti panašus į Vakarų Vokietijos miestus. Darau prielaidą, kad su ta intencija buvo specialiai subombarduoti bažnyčių bokštai, sąmoningai buvo apleistos teritorijos ir sąmoningai buvo leidžiama nunykti vertingiems pastatams. Tik dėl kai kurių pavienių žmonių iniciatyvų išsaugojome tai, ką turime dabar. Deja, tie žmonės užmiršti.

Beje, tai nieko naujo – senovėje barbarai, laimėję mūšį, užkariautą teritoriją, miestą ar gyvenvietę sunaikindavo iki pamatų, kad neliktų nė pėdsako. Tai tas pats. Tik šiuo atveju nebuvo įmanoma miesto taip iki pamatų sunaikinti – vis tiek kažkur reikėjo gyventi, kažką gaminti. O tai, pripažinkime, jau truputį kitas lygis.

Velniškai įdomu, kai pradedi aiškintis, kaip pokariu buvo daromi miesto planavimo sprendimai, kaip jie keitėsi. Buvo planuojama Maskvoje, buvo planuojama Vilniuje, sprendimus taip pat priiminėjo ir vietinė valdžia. Dėl visos tos specifinės konkurencijos miestas ir tapo toks, koks yra. Planai buvo vienokie – realybė kitokia. Tarp kitko, tai yra įdomus aspektas, nes mes kartais galvojame, kad planinės ekonomikos laikotarpiu buvo labai paprasta – partija pasakė, o žemesnio rango institucijos įgyvendindavo tai, kas pasakyta.

Nieko panašaus. Planai keitėsi dėl objektyvių, specifinių priežasčių, ir jos iki šiol ne visos aiškios. Žmonės nelabai nori apie jas kalbėti – kirtosi įvairūs interesai, buvo tam tikros vidinės žaidimo taisyklės. ►

Rumpiškės gatvė maždaug 1964 m.

vizitinė kortelė Tomas Butkus, architektas, leidėjas, poetas.

Gimė 1975 m. liepos 20 d. Klaipėdoje.

Išsilavinimas: studijavo Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU), kur 1997 m. įgijo architektūros bakalauro, o 1999 m.

– architektūros magistro laipsnį. 2009 m.

VGTU apsigynė daktaro disertaciją tema „Kultūrinių funkcijų raiška miesto erdvinėje struktūroje“, tais pačiais metais jam suteiktas humanitarinių mokslų daktaro vardas.

Kūryba: poezijos knygos „Mylintis organizmas“ (kontrapunktai / poema, 2000), „Generuotos kalbos mutacija“ (eilėraščiai, 2003); garsas – „Betoniniai triušiai“ (audiopoetinio spengsmo grupė, 2008), „Betoniniai triušiai“ (Dievas-daiktas / live, 2010), „Betoniniai triušiai. III“ (2012); monografija „Miestas kaip įvykis.

Urbanistinė kultūrinių funkcijų studija“ (2011); knyga vaikams „Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas“ (2012); knygos meno darbų katalogas „Čiabukai (ir kt. leidybos projektai)“ (2014). Įvertinimai: 2001 m. „Poetinio Druskininkų rudens“ premija už knygą – poemą „Mylintis organizmas“ (2000) ir leidybines iniciatyvas; 2004 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premija už kūrybiškiausią 2003 m. knygą „Generuotos kalbos mutacija“; 2012 m. Kultūros ministerijos gražiausios knygos diplomas už knygą vaikams „Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas“; 2012 m. Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus reikšmingiausio metų debiuto premija už knygą vaikams „Bumba Dumba ir Visatos sukūrimas“. Šeima: žmona Vitalija, dukros Eleonora Magdalena, Bernadeta, sūnus Damijonas.

Bernardo Aleknavičiaus nuotr.

7

ERDVĖS

◄ – Minėjote, kad viena iš paskatų parengti knygą buvo informacijos trūkumas.

Pratarmėje rašote: „Susidaro įspūdis, kad praėjusio laiko ieškojimai įstrigę mums primestos istorijos paribiuose ir persmelkti nostalgija, kurioje dėmesys telkiamas į įvairias to laikmečio keistenybes (sakykim, kosmosą) arba į kultūros paveldo

Mūsų rengiama studija ir svarbi tuo, kad siekiama išsiaiškinti, iš kur ateiname.

akiratį patekusius to meto architektų projektus, patvirtinančius žinomą tiesą, kad respublikos urbanistai ir architektai savo darbais stovėjo tarybinių respublikų avangarde“. Sakykite, kokiais žemėlapiais manote yra teisingiausia remtis, mėginant rekonstruoti praėjusį laiką?

– Mažiau emocijų ir mažiau sentimentų.

Kaip ir bet kokiame moksliniame darbe – yra faktai, keliamos prielaidos. Yra likę gausybė įvairiausių, net pikantiškų liudijimų, susirašinėjimų tarp institucijų.

Pavyzdžiui, kaip buvo planuojami Smiltynės viešieji tualetai – tie objektai tebėra ir dabar. Paradoksas – nerandame pagrin-

R.Valatka. 6-ojo gyvenamojo rajono vizualiniai tyrimai. 1974 m.

G.Galdikienė. Klaipėdos miesto pietinė dalis. 7-asis gyvenamasis rajonas. 1977 m.

8

dinių miesto išplanavimo dokumentų, bet randame visokiausių ne itin svarbių marginalijų.

Dirbtinumo pasekmės – Po Antrojo pasaulinio karo miestas augo rekordiniu greičiu, retas kitas galėjo tuo girtis. Jei taip greitai augtų žmogus, jo odoje atsirastų strijų – ar tyrinėdamas Klaipėdą pastebėjote kokių nors ženklų, kuriuos būtų galima pavadinti pernelyg greito augimo „strijomis“, ar išvis miestas gali augti per greitai?

– Pats laikotarpis buvo hipertrofuoto augimo – viskas buvo skatinama, pučiami pramonės planai. Reikia nepamiršti, kad tuo metu Sovietų Sąjunga lenktyniavo su Vakarų pasauliu, JAV. Ir iki 60-ųjų tos lenktynės buvo apylygės – daugelyje sričių Sovietų Sąjunga pirmavo, taip pat ir urbanizacijos lygiu. Būta pakankamai novatoriškų sprendimų. Aišku, iki Lietuvos atėjo tik sovietinio modernizmas aidai. Kiek domėjausi, pirmaisiais sovietmečio projektais, pastebėjau, kad būta be galo talentingų žmonių dirbtuvės: vyravo didžiulė konkurencija, kurti utopiniai tiek pavienių pastatų, tiek pačių miesto išplanavimo schemų projektai. Maždaug tada buvo išplėtota ir linijinio miesto plano koncepcija, ja susidomėjo ir Lietuvos architektai.

Kaip tik rastas 1959 m. Kazimiero Balėno diplominis darbas (jis vėliau suprojektavo gyvenamuosius rajonus prie Kauno gatvės ir Baltijos prospekto). Jame K.Balėnas svarstė, kaip uostamiestį plėtoti į pietus.

Kaip tik 1958 m. parengtas Taikos prospekto iki Kauno gatvės techninis projektas.

Taigi 1958–1960 m. yra lūžis miesto urbanistinėje raidos programoje – atsisakyta radialinio plano ir pereita prie linijinio. Jis dar neturėjo aiškaus turinio. Buvo aišku, kad bus tęsiamos statybos į pietus, bet neaišku, kaip jos dėliosis. 1962 m. kauniečio Petro Janulio generaliniame miesto plane matyti jau labai aiškiai suformuoti dabartinio miesto griaučiai: visa teritorija iki dabartinės „Draugystės“ geležinkelio linijos užstatoma gyvenamaisiais rajonais, kurie turi tarnauti pramonei, rytų–vakarų kryptimi formuojami funkciniai ryšiai. Tik tiek, kad toji koncepcija buvo kaip karkasas, o miestas vystytas atskirais rajonais

ERDVĖS

Pempininkų aikštės fontanas.

ir kuriant tuos rajonus generalinio plano nebebuvo laikomasi.

Augimo mastai buvo didžiuliai: žvejybos, medienos, laivų statybos pramonė.

Bet miesto planuotojų vizijos ne visada pasitvirtindavo – žvejybos rajonas buvo suplanuotas 40 tūkst. gyventojų, o jame apsigyveno tik 5 tūkst. Ir dabar jį pravažiavus matyti, kad tai urbanistinės džiunglės, projektuota ir planuota kaip pakliuvo.

– Su kuo sietumėte nepasitvirtinusius sovietmečio miesto kūrėjų planus?

– Poreikiai nebuvo dideli, bet sistema buvo hipertrofuota.

Iš tiesų pati miesto urbanistinė erdvė ir dabar nėra urbanistinė – tai be aiškių principų užstatytų dykrų erdvė. Nors to meto planuotojams atrodė, kad tie principai yra, juk buvo planas, buvo pakopinė aptarnavimo sistema, buvo erdvinis planavimas: jei buvo gamykla, numatyta, kiek reikės darbuotojams gyvenamosios vietos, parduotuvių, bibliotekų, stadionų, medicininės priežiūros punktų ir t. t.

Netrūko nieko, bet bėda, kad viskas buvo daroma dirbtinai. Pati modernioji miesto planavimo paradigma buvo suformuota neteisingomis prielaidomis – esą suprojektuosime miestą tokiam ir tokiam skaičiui gyventojų ir jie ten gyvens. Tai nelabai vykusi mechanicistinė Le Corbusier miesto-mašinos kopija. Visame pasaulyje seniai suvokta, kad tai yra akla-

Baltijos prospekto žiedas.

vietė ir nieko daugiau. Kita vertus, mes iš to visiškai nepasimokėme.

– Tokiu atveju kyla klausimas, ar gali ir kaip gali miestas augti natūraliai – ypač jei kalbama apie tokią situaciją, kaip pokario Klaipėdoje?

– Nėra universalių receptų. Ir, tiesa, visų miestų pradžia vienaip ar kitaip – dirbtinė. Čia kultūrologinė problema, kaip apskritai mūsų gyvenamoji erdvė vystosi, kaip žmogus apibrėžia santykį su savo aplinka. Tad dabar turime ne „kaimas“ versus „miestas“ priešpriešą, bet dualizmą „natūra“ versus „kultūra“. Tai fundamentalus klausimas. Jei žmogus žiūri į savo aplinką kaip į tam tikrą savo mastelį – nėra hipertrofijos, nėra deformacijų. Jei į aplinką žiūrima per kažkokią kitą prizmę, sakykime, kapitalistinės naudos bet kokia kaina prizmę – tuomet įmanomi visi scenarijai. Ne visi jie pesimistiniai. Iki tam tikro lygio galima suvaldyti tuos procesus, bet tam reikia labai stiprios kolektyvinės valios ir visų tam būtinų instrumentų, pavyzdžiui, savivaldos. Tarkime, pramonininkai suvokia, kad turime neužšąlantį uostą – imkime ir pastatykime didžiulį krovos terminalą. Tokiu atveju miestiečių interesams atstovaujanti miesto valdžia turėtų svarstyti tą idėją, skaičiuoti pasekmes, vertinti naudą ne tik uostui, pramonininkams, bet ir miestui. Tai turėtų būti įtvirtinta savotiškame miesto

Antano Grinčelaičio nuotr.

metraštyje arba konstitucijoje. Sakykime, kad modeliuojant situaciją, kaip tie procesai derinami, turi būti nustatytas aiškus santykis tarp galios centrų ir periferijos, kurioje ta galia yra minimali. Esu priėjęs prie išvados, kad tiek sovietmetis, tiek dabartinė sistema yra ydinga, nes neįvertina vieno dalyko – kiek ji pajėgi akumuliuoti galią, kokiu atstumu. Kur centras – ten gerai, kur periferija – tie ryšiai sutrūkinėja, prasideda segregacija, socialinės deviacijos ir panašios negerovės. Degraduoja ir teritorijos, ir žmonės.

Netrūksta teorijų, priemonių šiems procesams suvaldyti, bet, mano nuomone, bendra Lietuvos problema, kad neturime urbanistikos politikos, nežinome, ką daryti su tuo, kas buvo anksčiau, ir nežinome, kur einame. Tai bendras problemų laukas.

Mūsų rengiama studija ir svarbi tuo, kad siekiama išsiaiškinti, iš kur ateiname.

Turi būti savas – Vardijate skaudžias problemas. Sakykite, gal esate svarstę ir galimus sprendimus? Kokie jie galėtų būti?

– Kelias ilgas ir lėtas. Gerai, kad turime tam tikros edukacijos, daug užsienyje mokslus baigusių absolventų grįžta ir bando pritaikyti žinias Lietuvoje. ► 9

ERDVĖS

nėra įsisąmoninta tos erdvės svarba, jos poveikis žmonėms. Gyventojai neturi su ja santykio. Kaip ir mes Klaipėdoje – žmonės gimsta, baigia mokyklą ir išvažiuoja. Miestas turi būti savas visais atžvilgiais, ne tik tuo, kad jame turi nekilnojamojo turto, bet ir kad visokeriopai dalyvauji jo gyvenime.

Dabar dalyvavimas miesto gyvenime yra labai formalizuotas – renki merą, partiją, bet realiai tuo viskas ir baigiasi, nieko daugiau negali daryti. Formaliai instrumentai dalyvauti yra, bet jais naudotis sunku.

Paprasčiausias problemos sprendimas – turi pasikeisti kartos, žmonės, mąstymas.

Tokių pokyčių aš matau, ir tai teikia vilties.

– Viename interviu sakėte, kad kiekviena karta turi teisę pasistatyti savo miestą ir ji tai daro pagal savo supratimą. Ar sovietmečiu kurtas Klaipėdos miestas tebetinka šiandienių visai kitokioje politinėje, ekonominėje ir t. t. santvarkoje gyvenančių miestiečių poreikiams? Ir ar galima tokį miestą rekonstruoti šiandienai? Gal žinote tokių pavyzdžių? Apskritai, koks turėtų būti sprendimas?

– Sunkūs ir skausmingi klausimai. Visiškas futuristinis, utopinis scenarijus – nugriauti viską, kas buvo pastatyta sovietmečiu, įskaitant ir tai, kas pastatyta nepriklausomybės laikotarpiu. Bet tai būtų neįmanoma, nes kalbama apie privačią nuosavybę.

Privati nuosavybė sienų viduje, o sienų

Taikos prospektas. 1958 m.

Vien atstatyti neužtenka – tai turi skatinti kažko naujo kūrybą.

Taikos prospektas maždaug 1962 m. ◄ Galime nugriauti pastatą ir jo vietoje pastatyti naują. Bet jei neturime žinių, jei nesame atlikę analizės, kuo tas senas pastatas buvo blogas, kaip geriau tą aplinką sutvarkyti ir kokią naudą miestui turės toks sprendinys, tuomet tos pastangos bevertės.

Matome, kas vyksta su Klaipėdos centrine miesto aikšte, Muzikiniu teatru – tai trypčiojimas ir pasimetimas. O juk visos 10

Bernardo Aleknavičiaus nuotr.

teorinės priemonės yra – tyrimai, studijos, galų gale studentų darbai. Pagrindinė problema, kad nėra komunikacijos tarp miesto valdžios, tarp verslo ir bendruomenės, tarp kultūros ir mokslo. Kad ir Vilniuje Lukiškių aikštės situacija – nėra aiškios vizijos, kokie yra visuomenės lūkesčiai, kas turėtų būti toje vietoje. Galima ir angeliuką, ir drambliuką pastatyti, bet

išorė – jau kolektyvinė atsakomybė. Iššūkis – kolektyvinės atsakomybės sužadinimas, jos pavertimas bendrakurystės varomąja jėga. Čia daug erdvės tiek politikams, tiek verslui, tiek privačioms iniciatyvoms.

Svarbiausia yra vidinė intencija – ar tu nori kurti, ar ne. Kaip minėjau, Klaipėdoje pozityvių vidinių intencijų yra. Gaila, kad dauguma jų – pavienės ir lokalios.

Pavyzdžiui, jau tradicija tapę mažosios skulptūros objektai. Jie žavūs, skatina domėtis senojo miesto istorija, bet tai tik fragmentai, jie nėra struktūriniai.

Struktūrinis būtų senosios miesto urbanistinės struktūros (kiek ji išlikusi) įsisąmoninimas ir poreikis ją maksimaliai

ERDVĖS

atstatyti tokią, kokia ji buvo iki karo – tai turėtų didžiulį sprogstamą užtaisą. Svarbu pabrėžti, kad vien atstatyti neužtenka – tai turi skatinti kažko naujo kūrybą. Matau, kiek yra pastatyta naujų pastatų – vieni jų tiesiog pastatyti šiaip, be jokios gilesnės intencijos, bet yra pavyzdžių, kai bandoma kurti kažką naujo. Du puikūs nepriklausomybės laikotarpio statiniai: Lietuvos banko saugyklų kompleksas Naujojo Uosto gatvėje (arch. R.Lajus ir kt.), penkiaaukštis viešbutis „Ryžių malūnas“ piliavietės teritorijoje (arch. S.Stripinis ir kt.).

Spręs ateities kartos?

– Kaip vertinate Klaipėdoje numatomus du didžiulius atstatymo projektus – Jono bažnyčios ir piliavietės, Atgimimo aikštės rekonstrukciją?

– Dėl piliavietės yra įvykęs pozityvus dalykas. Vien tai, kad ji grąžinta miestui, yra didžiulis stimulas, ypač senamiesčiui.

Tik klausimas – kaip toji piliavietė bus integruota į senamiestį ir kaip tas senasis miesto branduolys sąveikaus su likusia miesto struktūra? Nuo sovietmečio spręsta ir dar neišspręsta miesto tranzito problema. Grynai struktūros funkcionavimo požiūriu tiek Danės upė, tiek geležinkelis, tiek ir istorinis senamiestis yra barjeras.

Miestas turi funkcionuoti kaip kapiliarai, kaip kraujagyslės – kiekvienas mazgas turi būti susietas su kitu tinklu mazgu – mažiausiai dviem, o geriausia keturiais ryšiais.

Mums sunku su tuo urbanistiniu tinkleliu...

Planuojami, rengiami miesto generaliniai planai, bet kokia tų planų prasmė, jei jie nieko iš principo nekeičia – tiesiog revizuoja esamą situaciją. Keičiama vienų ar kitų plotų paskirtis, o pirmiausia turėtų būti galvojama apie urbanistinės struktūros pagrindo – tinklo plėtrą. Turi būti mąstoma, skaičiuojama, kad jis funkcionuotų, o ne būtų paliktas toks, koks tapo sovietmečiu.

Daugybė kvartalų per dideli, daug nesusietų gatvių – dėl to apkraunamos pagrindinės magistralės, pati infrastruktūra tampa nepajėgi maksimaliai apkrauti vidinių miesto rezervų. Pavaikščiokite aplink teritorijas į rytus ir į pietus nuo senamiesčio – ten kone dykvietės, želdynai beveik netvarkomi.

Aišku, tokia miesto plėtra – brangus malonumas. Bet jei neturi plano – nieko

negali keisti. Dabar kaip sovietmečiu tiesiog statoma toliau – tuščiuose plotuose, per daug nesivarginant mąstyti, kaip tie statiniai sąveikaus su ankstesniu užstatymu. Kitaip sakant, problemos ne sprendžiamos, o permetamos ateities kartoms.

– Sovietmečio architektūra ir miesto infrastruktūra yra šiandienės Klaipėdos erdvė. Gal galite išskirti, ką, tyrinėdamas Klaipėdą, pastebėjote kaip didžiausius sovietmečio miesto planuotojų pasiekimus?

– Susidarė įspūdis, kad kalbu negatyviai.

Mano kolegos mėgsta sakyti – padaryk geriau... Tačiau net ir darydamas geriau suvoki, kad kalbėti apie miestą blogio ir gėrio kategorijomis neproduktyvu. Yra tam tikra raida, ir galima tik svarstyti, ar vieni, ar kiti sprendimai turėjo poveikį.

Mąstau, kas iš tarybiniu laikotarpiu dirbusių žmonių padarė didžiausią įtaką miesto vaizdui. Galima išskirti tris architektus kaip Klaipėdos architektūros stiliaus autorius: Alfredą Gytį Tiškų, Eugenijų Arkušauską, Ramūną Kraniauską, iš dalies Juozą Baltrėną. Toliau yra planuotojai.

Iš jų, mano nuomone, viena svarbiausių figūrų ir profesionalų – jau miręs Ričardas Valatka, miesto vyriausiasis architektas, taip pat minėtini Kazimieras Balėnas, Gina Galdikienė, Juozas Mureika, Jonas Piparas. Iš karto po karo Klaipėdoje veikė viena svarbi asmenybė. Tai Albertas Cibas – architektas, dirbęs prie pirmojo generalinio miesto plano, kurto septynerius metus.

A.Cibas vėliau pakilo karjeros laiptais Vilniuje ir nemažai prisidėjo prie to, kad Klaipėdos projektai gautų „palaiminimą“.

Kiti po jo dirbę miesto vyriausieji architektai buvo silpnesni, daugiau administracinio aparato žmonės. Dar nepaminėjau Petro Lapės – šis žmogus dėl modernybės siūlė griauti dalį senamiesčio. Tačiau tai buvo ištikimas ir principingas architektūrai žmogus. Svarbiausias jo darbas – Jūrų muziejus ir delfinariumas. Svarbūs Klaipėdai ir kiti architektai: Rimantas Lajus, Saulius Manomaitis, Zenonas Rutkauskas, Vytautas Jurkštas, Vytautas Zubovas, Vytautas Šliogeris, Jonas Puzonas, Vytenis Mazurkevičius, Stasys Prikockis... Mažai žinome apie visus tarybinio laikotarpio architektus, urbanistus ir miesto planuotojus, o jų indėlis į Lietuvos miestų planavimą ir urbanistikos istoriją yra neapibrėžtas – tikiuosi, mūsų monografija paskatins susidomėti šia tema.

– „Klaipėdos urbanistika 1945–1990“ sudaryta iš trijų skyrių – nuo bendros miesto raidos apžvalgos iki inžinerinės infrastruktūros. Kas buvo didžiausi atradimai jums pačiam?

– Buvo tokių. Vienas iš jų, kad jau pirmame miesto išplanavimo projekte 1952 m. buvo sprendžiamas miesto ir uosto santykis. Buvo suplanuoti net trys priėjimai prie marių. Dabar turime tik du. Trečiasis buvo numatytas dabartinės Kalnupės gatvės tąsoje, ties buvusiu žvejybos uostu. Visai neseniai pamaniau, kad kaip tam tikra replika šiam priėjimui prieš 3-iąją polikliniką buvo suformuotas aukštuminių gyvenamųjų namų masyvas, išryškinant 5-ojo gyvenamojo rajono prekybos centrą. Būta planingų ėjimų, bandymų miestui duoti aiškų vaizdą. Man dar buvo įdomu, kad 1977 m. trečiajame generaliniame plane numatyta valčių ir jachtų prieplauką įkurti Kiaulės Nugaros saloje, sujungiant ją su kontinentu. Toks gana futuristinis projektas. Beje, 1977 m. buvo suplanuotas Smeltės parkas, dar ir dabar jo nėra, bet mačiau – yra parengtas planas, tad net ir dabartiniai projektai yra anos epochos projektų tąsa. Tai rodo, kad mieste sukurti kažką iš principo radikaliai naujo yra sudėtinga. Kitas dalykas yra liūdnas – dauguma architektų savo archyvų neišsaugojo... Tačiau turime būti itin dėkingi fotografams Bernardui Aleknavičiui, Albinui Stubrai ir Antanui Grinčelaičiui už neįkainojamos vertės to laikmečio nuotraukas.

– Kas Klaipėdos mieste jums pačiam yra patraukliausia?

– Iš tarybinio laikotarpio didžiausi sentimentai – A.G.Tiškaus projektuotiems architektūriniams mažosios formos elementams – Debreceno aikštės fontanui, Baltijos prospekto žiedo šviestuvams ir kitiems. Tai – mažos, kamerinės erdvės. Ši tradicija rodo, kad kūrėjai buvo itin jautrūs. Tai jau urbanistinė kultūra, ir tai rodo brandą. Taigi 7–8 dešimtmečiais sukurta Klaipėdos architektūros mokykla pasižymėjo urbanistinės kultūros branda.

Tai reikėtų kažkaip išsaugoti.

11

MUZIKA

„Muzikinio rugpjū arba meilės chemija

Koncertas „Meilės ir muzikos alchemija“ Klaipėdos muzikiniame teatre. M.Shaguch, I.Beilikci, R.Sararu, dirigentas M.Kadinas.

12

ūčio“ kontrastai, ir alchemija

MUZIKA

Premjeriniu šokio spektakliu prasidėjęs, juo rugpjūčio 16-ąją ir baigėsi tris savaites trukęs kasmetis, jau 18-asis tarptautinis festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Kaip visada margas tiek žanrais, tiek geografija, sudarytas iš 12-os renginių, vykusių tradiciškai ne tik uostamiestyje, bet ir įvairiose mūsų regiono vietose – Nidoje, Palangoje, Kretingoje, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro festivalis ir šiais metais intrigavo netikėtomis mintimis, projektais, kvietė pasinerti ir atsigaivinti nepakartojamo grožio muzikos garsuose. Jis ir šiemet tiesė meno tiltus tarp įvairių Europos vietų.

J.M.Tylkowska-Droždž.

Danguolė VILIDAITĖ

Pasirinkta pagrindinė tema – meilės ir muzikos alchemija – visais laikais aktuali, vienaip ar kitaip buvo susijusi su visais festivalio vakarais. Atskleista meilės jausmo išgyvenimų, istorijų amplitudė gana plati, pradedant romantiška Romeo ir Džuljetos istorija, aistringa ir dramatiška Karmen, baigiant „16-osios divizijos“, elitinių prostitučių parsiduodančia, be paslapties ir lyriškumo auros, net neverta šio žodžio – meile.

J.Butkytė-Komovienė ir I.Beilikci.

Prasidėjęs tradicinėmis atviromis baleto repeticijomis „Ore“ prie Klaipėdos miesto paminklo „Arka“, vėliau pakvietęs į šokio spektaklius – premjerinę „Diviziją“ ir „Altorių šešėly“ bei Liepojos teatro judesio spektaklį „Indulis ir Arija“, šįkart „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ tarsi labiau pabrėžė choreografinę savo pusę. Ir tai – dėsninga, nes Klaipėdos muzikinis teatras turi tikrai stiprią ir kūrybingą, choreografo ir šokėjo Aurelijaus Liškausko vadovaujamą šokio trupę. Tik daug abejonių sukėlė premjerai pasirinktas siužetas, jo paviršutiniškas ir šokiruojantis pateikimas, bet tai – jau kita tema.

Kulminacija – šventinis koncertas Stipriausiu muzikiniu akcentu, tikra kulminacija, kaip žadėjo festivalio rengėjai, tapo solistų, svečių iš Lenkijos (Joanna Maria Tylkowska-Droždž – sopranas), Čekijos (Marina Shaguch – sopranas), Ukrainos (Ivanas Beilikci – tenoras) ir Rumunijos (Razvanas Sararu – tenoras) didysis šventinis koncertas, skambėjęs rugpjūčio 13-ąją. Beveik visi šie dainininkai yra įvairių tarptautinių konkursų laureatai, savo teatrų pagrindiniai balsai, jų kūrybinės biografijos turtingos. ► 13

MUZIKA

R.Sararu, J.Butkytė-Komovienė, I.Beilikci.

R.Petrauskaitė ir A.Raulinavičius.

Klaipėdos muzikinio teatro orkestras užgrojo visa simfoninio orkestro jėga, atsiskleidė gražiausiomis simfoninio muzikavimo prasmėmis.

◄ Į svečių gretas gražiai įsiliejo ir mūsų primarijai: Rita Petrauskaitė (sopranas), Judita Butkytė-Komovienė (sopranas), Aurimas Raulinavičius (tenoras). Profesionalu, įtaigu, beveik tobula, net sunku apsispręsti, kuri interpretacija paliko didesnį įspūdį.

Ir, manyčiau, tikrai pasitvirtino pagrindinio vakaro dirigento Marko Kadino, šios programos sudarytojo, atlikėjams suteikta tam tikra kūrinių pasirinkimo laisvė. Tai suteikė ypatingą muzikavimo laisvės, gal net dieviško prisilietimo, alchemijos pojūtį.

Muzikos ir poezijos vakaras „Nuplikytom širdim“ P.Domšaičio galerijoje. D.Butkus, Ž.Laurinavičius, A.Šidlauskaitė, L.Piaseckienė, A.Širvinskaitė-Ruškienė.

14

MUZIKA

Antroje dalyje labiau įsiminė užburiantis Maricos arijos iš I.Kalmano operetės „Marica“ spalvingumas ir lengvumas, rafinuoti, išblizginti pasažai (J.M.TylkowskaDroždž), Kalafo arijos iš G.Puccini operos „Turandot“ melodingumas ir emocinis atvirumas, balso jėga (R.Sararu), o kituose kūriniuose – pastarojo solisto mokėjimas nuoširdžiai bendrauti su publika, įtraukti ją į bendrą veiksmą.

Atskirai paminėti reikėtų ir naujojo Muzikinio teatro dirigento M.Kadino profesionalumą, taiklų, tikslų dainininkų interpretacijos palaikymą. Su šiuo žmogumi į teatrą, sprendžiant pagal šį koncertą, įsiliejo nauja, daug žadanti kūrybinė jėga.

Skambėję numeriai – vokalinio repertuaro klasika, operų, operečių, miuziklų vertingiausi opusai. Tokie kaip pirmoje dalyje M.Shaguch padainuoti G.Verdi operų fragmentai (Leonoros arija iš operos „Likimo galia“, Aidos arija iš operos „Aida“).

Solistė pasižymi stipriais vokaliniais duomenimis, giliu įsijautimu, techniškai jai pavaldūs tiek dramatiniai, tiek jautrūs lyriniai epizodai. Išgirdome tikrai įsimintiną, vertą didžiausių pagyrų atlikimą. Šiuo metu ji yra viena iš pagrindinių Sankt Peterburgo Marijos (Mariinsky) teatro dainininkių. Galimybėmis M.Shaguch prilyginama legendinei Montserrat Caballé, o savo meistriškumą kviečiama demonstruoti žymiausiose pasaulio scenose. Jos koncertinėje geografijoje yra ir „La Scala“, ir „Metropolitan opera“, ir „Carnegie Hall“. Tad Klaipėdos publikai, sakyčiau, labai pasisekė.

Poetiniai-muzikiniai Monmartro puslapiai Muzikinė-literatūrinė kompozicija, parodyta Prano Domšaičio galerijos salėje, kvietė apsilankyti Paryžiuje, veikiausiai jo bohemiškame Monmartre.

Vaizdelis trafaretinis, bet labai mielas, nors ir buvo juntama, kad siužetas šiek tiek dirbtinai „pritemptas“. Staliukas, žvakė, vyno taurė, paveikslai, iškabinti ant galerijos sienų, barmenas (Vytautas Bytautas) ir moteris (Diana Sakalauskaitė), galbūt poetė, palinkusi prie knygos, kartais gana ekspresyviai, net desperatiškai pratrūkstanti eilėmis ir laukianti iš aplinkinių bent kokio supratimo, pritarimo ženklo. ►

D.Sakalauskaitė.

Pagaliau tai įvyko – orkestras grojo puikiai Kūrinių išraiškai stiprumo suteikė ir gruzinų kilmės dirigento (pastarosios solistės vyro) Aleksanderio Khaindravos mokėjimas valdyti orkestrą, iš jo išreikalauti muzikinio teksto preciziškumo, pajusti ir išlaikyti pauzę. Būtent jam vadovaujant Klaipėdos muzikinio teatro orkestras užgrojo visa simfoninio orkestro jėga, atsiskleidė gražiausiomis simfoninio muzikavimo prasmėmis. Ir čia galiu tik džiaugsmingai replikuoti – pagaliau!

V.Bytautas, D.Sakalauskaitė.

15

MUZIKA

O žodžiai lietuvių ir prancūzų kalbomis liejosi tarsi nenutrūkstama minčių ir išgyvenimų grandinė, pindama nepakartojamą muzikinę pynę (juk kalba – tarsi pirmoji muzika, mus supanti nuo pat vaikystės, kurianti savo originalų ritminį ir melodinį piešinį).

Fone – ilgesingos prancūzų šansonų melodijos, besisukančios tango ar valso ritmu (akordeonistai Žygimantas Laurinavičius ir Donatas Butkus), ir nuostabiausi muzikinės lyrikos puslapiai (solistė Aistė Širvinskaitė-Ruškienė, smuikininkė Asta Šidlauskaitė, koncertmeisterė Loreta Piaseckienė), sudaryti iš J.Massenet, C.Debussy, F.Poulenco vokalinių ir instrumentinių kompozicijų.

Taip originaliai šiame festivalyje buvo pristatyta 17-os Lietuvos poečių antologija „Nuplikytom širdim“.

A.Širvinskaitės-Ruškienės paruoštas dainas dar norėtųsi kada nors, gal kuriame kitame projekte vėl išgirsti. Labai jau daug į jas įdėta darbo, meilės, grožio.

◄

G.Bizet opera „Karmen“ Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelyje. Karmen – D.Kužmarskytė,

Ir pražūtingoji meilės aistra Tradiciniam vakarui Klaipėdos laikrodžių muziejaus kiemelyje šiais metais buvo pasirinkta neseniai atnaujinta G.Bizet „Karmen“. Be jokios abejonės, tai vienas ryškiausių pasaulinės meno istorijos kūrinių, bylojantis apie meilę, pražūtingą aistrą, dėmesį traukiantis nepakartojamu muzikos koloritu ir melodingumu; ir labai gerai atliepiantis pagrindinę festivalio mintį. Įdomu, kad pirmą kartą Klaipėdos scenoje ši opera pasirodė 1998-aisiais, pirmojo festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ metu. Vėliau ilgamete Karmen vaidmens atlikėja buvo Dalia Kužmarskytė. Don Chosė vaidmeniui kviesti įvairūs tenorai, taip pat ir dabartinis svečias Olegas Dolgovas (dar vienas malonus festivalio siurprizas Klaipėdos miesto melomanams) iš Maskvos didžiojo teatro.

Tad šįkart įvyko ne tik operos, bet ir jos solistų sugrįžimas, tarsi savotiškas praeities muzikinių patirčių ir atradimų patikrinimas.

Spektaklio pastatymo trūkumai niekur nedingo, statiškumą dar labiau stiprino maža kiemelio erdvė, chorui beveik visai 16

nebuvo kur pasisukti, tad jis vos ne visą laiką stovėjo prie mikrofonų, o masinių scenų vaidmuo, jų dinamika šioje operoje itin svarbi.

Karmen ir habaneroje, ir segidilijoje, ir net dainoje su kastanjetėmis irgi judesio stigo. Šis personažas tuo ir ypatingas, kad didžioji dalis svarbiausių jo solo numerių siejami ne su vokaliniu virtuoziškumu, o su šokiu (bet gal čia irgi kalta vietos scenoje stoka), viliojimu (per kūno plastiką), karštu temperamentu. Charakterio gyvybingumo šiai veikėjai dar reikėtų paieškoti.

Užtat Chosė, kaip sakoma, – dešimt balų. Tiek lyrinis ariozo iš antrojo veiksmo, tiek ginčo scena iš trečiojo, tiek dramatinis, aistringasis finalas buvo dainininko giliai išgyventi ir perteikti labai įtaigiai.

Kartais net atrodė, kad jis, o ne Karmen yra šio veiksmo centras, diktuojantis visas sąlygas, įkvepiantis spektakliui gyvybę.

Ir dar – renginys buvo gerai įgarsintas, o jo atlikimas lauke, saulės kaitroje kūrė nepakartojamą realumo įspūdį – tarsi Sevilijoje.

MUZIKA

Don Chosė – O.Dolgovas.

Vytauto Petriko / KVMT archyvo nuotr.

17

ŠOKIS

„Divizija“:

provokuojanti vizija, tapusi šokiruojančia realybe

Scenos iš šokio spektaklio „Divizija“ (chor. A.Liškauskas) premjeros Klaipėdos muzikiniame teatre.

18

ŠOKIS

nugalėtoja(s) – aut. past.). Galbūt ir neverBene pirmąkart per visą 18- Violeta MILVYDIENĖ tėtų stebėtis jau šiek tiek pažįstant entuzios metų tradicinio reprezenastingojo teatro vyriausiojo choreografo asmenybės ypatybes bei vidinį kūrybiškos tacinio tarptautinio festiNetikėtas pasirinkimas natūros „variklį“ – nenumaldomą potraukį valio „Muzikinis rugpjūtis pribloškė naujiems iššūkiams, maksimaliems išbanpajūryje“ gyvavimo istoriją dymams, nekasdieniškiems potyriams, vis dar jaunatviškos energijos išteklius, Išties neįprastas sumanymas ir netikėtas šiemet pristatyti net du nauji neišsenkančios fantazijos polėkį... Kaip tik pasirinkimas – choreografiškai iliustruoti choreografiniai darbai. Tai abejotinos reikšmės (gal ir buvusį populia- pastarosios publikai „įjungti“, t. y. kažkaip sužadinti lakią vaizduotę, manyčiau, tiek Klaipėdos valstybinio muzi- rų, betgi vadinamą „geltonuoju“) Arūno neprireikė – intriguojanti provokacija tapo Daugėlos romaną tuo pačiu pavadinimu. kinio teatro premjera – šokio Nors vienur teigiama, jog jis parašytas šokiruojančia realybe be jokio „kodavimo“, spektaklis „Divizija“ ir svečių (beje, 1985-aisiais, išleistas tik 2003 m.) užglaistymo, paslėptų užuominų. dokumentiniu stiliumi, pasak paties autoiš Latvijos – Liepojos drariaus, „tai – ne dokumentinė knyga“. mos teatro judesio spektaklis Ne mažiau keista festivalio reklaminėje Pagrindinę temą skrajutėje išvysti pribloškiantį spektaklio „Indulis ir Arija“. Nors pasinterpretuojant (jis – ir pagrindinio vaidmens tarasis labiau atitinka festiva- choreografo atlikėjas, ir baleto trupės vadovas) Aurelio credo „Muzikos ir meilės lijaus Liškausko „abrozdėlį“ milicininko Akivaizdu, tema – aktuali, juolab provouniforma su moteriškais aksesuarais, kekuojanti, tačiau kartu „nepatogi“, lyg ir alchemija“, ypač knieti paaliantį asociacijas su Conchita Wurst (austrų gėdinga bei, aišku, pretenzinga. Maga ją nalizuoti mūsiškį. dainininkas(-ė), 2014-ųjų „Eurovizijos“ panagrinėti istorijos kontekste.

Vytauto Petriko nuotr.

Ne paslaptis, kad prostitucijos ištakos – gilios kaip pati žmonija, jos šaknys slypi senovės civilizacijose (Graikijoje, Romoje, Indijoje ir kitur). Juk ne veltui viena iš eufemistinių prostitučių sąvokų – „seniausios profesijos atstovės“, beje, pirmiausia pasirodžiusios šventyklose kaip dievo tarnaitės ar mylimosios (bajaderės Indijoje), buvusios gerbiamos ir išsilavinusios šokėjos bei mokytojos (heteros Graikijoje), vėliau paplitusios feodalizmo santvarkoje (vergės). Įdomu ir tai, jog Rusijoje, anot visagalio Google, prostitucija suklestėjo tik XVIII a., valdant ištvirkėliškų seksualinių polinkių turinčiai, todėl įvardytai nimfomane Jekaterinai II – Didžiajai.

Taigi vadovaujantis istoriniais faktais, galima daryti bent dvi išvadas: pirma – prostitucija gimė ir gyvavo ne tik sovietmečiu; antra – nevalia manyti apie prostitutes vien kaip apie legaliai dirbančias Amsterdamo „Raudonųjų žibintų kvartalo“ savininkes ar „paprastutes“, stovinčias stočių prieigose. Neretai jos buvo ir išprususios turtingų ponų palydovės, ir intelektualios, seksualiai nusiteikusios „menininkės“.

Praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmečiais Klaipėdoje atsiradusios jūreivių aptarnavimo sferos „mergaitės“ – „16-osios divizijos“ dalyvės – taip pat laikytos elitinėmis, o ir 8-ąjį dešimtmetį (pa)gyvenę klaipėdiečiai prisimena tokį „darinį“. ► 19

ŠOKIS

◄ Tiesa, apie šio paleistuvystės „lizdo“ egzistavimą buvo žinoma kaip apie išskirtinio pasipelnymo šaltinio, materialiai geresnio gyvenimo troškimo išdavą.

Kitas potemes gvildenant Koncepcijos pastiprinimui pasitelktos potemės – smurto (muštynių, žudynių) ir kitos suaižėjusio pasaulio „votys“, jas primygtinai „siūlant“ bei siejant su minėtu laikmečiu, verčia apie jas pasamprotauti ir, žvelgiant iš asmeninės „varpinės“, savaip įvertinti.

Ar panašios negatyvios apraiškos – tikrai sovietmečio reliktas? Remiantis faktine medžiaga (kasdien informuojama spaudoje, TV laidose), daugelyje šalių ir

20

dabar išsikerojusi korupcija, klesti paleistuvystė, tarpsta alkoholizmas, žinomi ne vienetiniai pedofilijos atvejai. Pagal savižudybių skaičių Lietuva senokai ir gerokai lenkia kitas valstybes, kvaišalai atvirai siūlomi šalia naktinių klubų... Gal teko girdėti apie sekso turizmą? Deja (ir gaila), plačiai sklinda kalbos apie pigų lietuvaičių parsidavinėjimą įvairiuose kurortuose... Ar įmanoma šį plintantį „marą“ sustabdyti, kodėl jis nenaikinamas? Kam tai naudinga ir koks „stogas“ šiuos „pūlinius“ dengia?

Retoriniai klausimai, į kuriuos atsakymą galima numanyti: kažkam visa tai – verslas. O jo „Didenybė Verslas“ jau ir mūsų šalelėje – svarbiausias, reikalingiausias ir labiausiai „gerbtinas“ dalykas (supraskite ironijos ir sarkazmo gaidelę).

Dar vienas deklaruojamas aspektas – tautinės savimonės traktavimas – būtų

mažiau ginčytinas, kategoriškai neteigiant apie įvairiapusiškus draudimus. Ir čia atsirastų vietos diskusijai: ar tuomet buvo draudžiama kalbėti, rašyti, dainuoti lietuviškai? Argi nešokome tautinių šokių, negrojome liaudiškos muzikos, ar buvome baudžiami už tai? Atvirkščiai, tokių kolektyvų veikla būdavo skatinama, o motyvacija išlaikyti lietuviškumą – itin prasminga.

Tenka stebėtis ne vien tuo, kokiu „kosminiu“ greičiu persirenginėjama, bet ir kaip – net sekundžių tikslumu – persiorientuojama iš vieno amplua į kitą.

ŠOKIS

Nesutikčiau ir su teiginiu toje pačioje skrajutėje (ištrauka iš citatos): „...tuomečio jaunimo, sunkiai randančio sau laisvalaikio užsiėmimą ir lengvai įsiveliančio į nusikalstamą veiklą, gyvenimas...“. Bent man, 8-ojo dešimtmečio paauglei ir vėlyvesnių jaunystės metų aktyvistei (ne, ne komjaunuolei), visiškai svetimas panašus bejėgiškumas, ir savo aplinkoje (ačiū likimui, Dievui ir Mamytei-pedagogei už disciplinuotą auklėjimą bei tiesos pažinimą) tokių „randuotųjų, raupsuotųjų“ (pasak teatro vadovo Ramūno Kaubrio, „tatuiruotomis širdimis“) matyti ar mokyklos suole bei studijų kelyje sutikti neteko.

Siejant turinį su forma Spektaklio „Divizija“ dramaturgijos „labirintai“ (režisierius – R.Kaubrys) nėra painūs – visos scenelės sudėliotos paeiliui: sporto klubas, stotis, viešnamis, uostas... ir vėl – vakarėlis viešnamyje, vyksmas uosto teritorijoje, psichiatrijos ligoninėje ir t. t. Imponuoja aktyvus ir intensyvus jų kaitos principas – jautiesi, tarsi žiūrėdamas kino filmą (metodas jau matytas „Altorių šešėly“). Ir nors visuma nestokojo veiksmo dinamikos bei įtempto ritmo (pastebėjau vos keletą „tuščių fotografijų“), vis dėlto antrasis veiksmas atrodė pernelyg ištęstas, kai kuriems etiudams tarytum specialiai (?) pasikartojant.

Choreografinė stilistika – nuo klasikinio šokio pas iki kovų meno (aikido ar pan.) plastikos – čia dar platesnio diapazono, labiau eklektiška ir suskaidyta nei įprastai būdinga A.Liškausko kūrybiniam braižui.

Kaip ir ankstėliau (vėlgi – „Altorių šešėly“) jaučiama pramoginio-buitinio, džiazinio, šiuolaikinio šokio, breiko, akrobatikos elementų įtaka. Neabejotinai vykusiai parinktas muzikinis takelis, muzikaliai pritaikyti judesiai. À la ukrainiečių etiudas vienu žingsnių deriniu bei linijiniu piešiniu priminė veikiau charakteringus bulgarų (rumunų, moldavų, net graikų ar turkų) šokio leksikos ypatumus. „Pilkosios masės“ pasirodymuose gausu mechaniškai atliekamų „diskotekinių“ – laužytų, kapotų rankų mostų. Kitur – viešnamį, sporto klubą vaizduojančiuose fragmentuose – nevengiama nepadorių drastiškų gestų, brutalių buitiškų veiksmų (stumdymosi, daužymosi, rėkavimo, antausių). ► 21

ŠOKIS

◄ Masiniuose epizoduose kiek piktnau-

džiaujama horizontaliu judėjimu, vaikščiojimu ar lakstymu (per sceną, iš vienų užkulisių į kitus arba iš tų pačių grįžtant atgal).

Demonstruojamas nevaržomas seksualumas (stereotipiškai galima įsivaizduoti naktinio klubo šou programą) retkarčiais virsta perdėtu juslingumu ar net vulgarumu, pavyzdžiui, herojėms impulsyviai bučiuojantis, raudonosioms triko nuolat šliaužiojant, raitantis, rangantis ir besižargstant, o sutenerei (Larisa – Ana Buchovskaja-Zamulskaja) liečiant ir gniaužant vyrų-klientų genitalijas (kadangi spektaklyje pasigendama subtilesnių asociacijų, atleiskite ir už tiesmukai išreikštus apibūdinimus).

Kulminaciniu momentu laikyčiau gluminantį prievartinės pederastijos „aktą“ – reikia pripažinti, paveikiausį savo „nuoga“ emocine struktūra, perpildytą fiziologinių veiksmų, kai Gintas (Simonas Laukaitis) desperatiškai mėgina išsilaisvinti iš „gydytojo“ (Valdemaras Marcinkus) gniaužtų.

Situacijos tragizmą kiek prislopino viduje kylantis juokas, besiskeryčiojančio sodomito manieras atpažinus vieno žinomo TV šoumeno elgsenoje.

Energetinis užtaisas, savaime negalintis nuteikti pozityviai, visame spektaklyje neabejotinai stiprus – įtampa tai kiek atslūgsta, tai vėl išauga, bet nihilistinė nuotaika, neviltis iki „juodosios“ depresijos nuolat juntama.

Ir vis dėlto... Ar šia – šiuolaikinio konceptualaus stiliaus panaudojimo –

22

„metodika“ neužgožiamos choreografijos spragos, nedangstomi nepaieškoti meniški sprendimai?

Stebina adaptyvumu ir brandumu Stebinantis trupės (šiek tiek pagausėjusios naujais jaunais nariais) adaptyvumas ir brandumas. Jau esu atkreipusi skaitytojų dėmesį į unikalų šokėjų potencialą – ne kartą rašyta apie universalias jų galimybes

(ir norą) šokti viską (ir bet ką?). Nepaisant galbūt visiškai priešingo požiūrio...

Koks sunkus ir alinamas darbas lydi jų kasdienybę, savo gerbėjams – klaipėdiečiams ir miesto svečiams – baleto artistai jau ne vienerius metus (ne)veltui (!) rodo teatro organizuojamoje akcijoje „Ore“ Jūros šventės metu liepos pabaigoje.

Grįžtant prie spektaklio įgyvendinimo – galima tik įsivaizduoti, kiek ištvermės ir išmonės pareikalauta, preciziškai subalansuojant momentiškai besikaitaliojančias situacijas. Tenka stebėtis ne vien tuo, kokiu „kosminiu“ greičiu persirenginėjama,

ŠOKIS

Viena priešfinalinių scenelių, sukomponuota iš baleto pagrindų (battements tendus, posūkių fouettés, port de bras etc.) – tikra atgaiva sielai, simbolizuojanti atgailą (patikusią mintį „pasiskolinau“ iš teatrologės Gitanos Gugevičiūtės vertinimo).

Apibendrinant ir tebesvarstant...

keičiamos kostiumų dalys ar detalės, bet ir kaip – net sekundžių tikslumu – persiorientuojama iš vieno amplua į kitą. Išskirtiniu darnumu pasižymi grupė merginų / moterų, akimirksniu persikūnijančių į prostitutes, seseles, stoties ar uosto minios dalyves. Įmantrumo bei įtaigos pakako ir vyriškų personažų – milicininkų, kagėbistų poelgiuose (įsidėmėtinas dainininko Roko Spalinsko aukštas stotas bei judesių koordinacija). Apskritai – visi kartu ir kiekvienas trupės narys individualiai, nepriklausomai nuo jam (jai) suteikto mažesnio ar didesnio vaidmens, jį atliko tinkamai.

Gi Vaido „portretas“ – natūralu ir logiška, turėjęs būti ryškiausias, atrodė „sausokas“ ir gana ne „devliopė“ (pranc. k. dévellopé – išrutuliotas, išvystytas).

Jo partnerė Jola (Aušra Krasauskaitė, choreografo asistentė), prologo ir epilogo solistė, po bučinio su kita heroje (Nataša – Viktorija Gulnickaja) beatodairiškai ją nužudžiusi, taip pat galutinai neįtikino – šįkart nežavėjo nei aukšti „batmanai“, nei platūs „špagatai“, nei kreiva, utriruotai pagiežinga šypsena... Apmaudu – jokio meilės dueto, net jo užuomazgų ar kitokių šiam pakiliam jausmui būdingų peripetijų tiesiog neįžvelgiau.

Drąsiai? Taip. Būtent pastarąjį žodį dažniausiai teko išgirsti ar pamatyti žiūrovų lūpose, šiems einant iš sausakimšos teatro salės. Ar audringos ovacijos ir šūksniai „Bravo!“ jau reikštų egzaltuotos publikos pripažinimą, ir „Divizija“ turės visuotinį pasisekimą, populiarumą visuomenėje, gausiausią lankomumą, kaip ir praėjusių metų šokio spektaklis „Altorių šešėly“?

Ar turi šis kūrinys edukacinę, švietėjišką prasmę? Ir kokią jis turi išliekamąją vertę?

Ir kas mūsų teatro kūrėjus (iš aukščiau nepaminėtųjų dar: libreto autorė – Jovita Navickaitė, dailininkė – Iveta Ciparytė) inspiravo imtis tokios „nedėkingos“ rizikingos temos? Ar įmanoma panašiais vaizdiniais kažką įkvėpti kovai su negatyviais reiškiniais, pažadinti patriotiškumą jaunuolių širdyse?

Norėčiau klysti, tačiau, atrodo, teatrinis menas pamažu spraudžiamas į komercinio / pramoginio re(n)ginio rėmus. Nejau prasmingos tradicijos ir tikrosios meninės vertybės liks „už borto“?

23

KINAS

„Neįmanoma misija: „stuntologija“ be fantaz Vienu labiausiai laukiamų ne tik šios vasaros, bet ir visų metų filmu tapusi naujausia, jau penktoji žymiosios beveik du dešimtmečius trunkančios franšizės „Neįmanoma misija“ dalis teikė daug vilčių, bet nepateisino lūkesčių. Po ketvirtojo filmo jų buvo daug daugiau nei prieš šeštąjį, kurį jau ruošiamasi filmuoti.

Aivaras DOČKUS

Antrasis kvėpavimas Prieš ketverius metus Tomas Cruise’as ir kompanija beveik tobulai atliko pavojingą misiją – naujai „perkrovė“ agento Itano

Hanto nuotykių epopėją, kuri po trečiosios dalies buvo atsidūrusi šiokioje tokioje aklavietėje. O į ją įklampino per sudėtingas Holivudo vunderkindo Jeffrey’o Jacobo Abramso scenarijus ir režisūros stilius, pavertęs „Neįmanomą misiją“ gana rimtu įtempto siužeto detektyvu su realistiško veiksmo elementais. Žiūrovai tuo metu ir taip jau buvo užversti amplua pakeitusiais ir surimtėjusiais superherojais, tad filmas kino teatruose surinko neįtikinamus 400 mln. JAV dolerių.

Tačiau T.Cruise’as neprarado pasitikėjimo J.J.Abramsu ir perkvalifikavo jį tiesiog į prodiuserius. Neapsiriko.

J.J.Abramsas puikiai jaučia kino pramonės virpesius ir svyravimus. Išvydęs, jog Džeimso Bondo ir mažesnio kalibro superagentų franšizės radikaliai pakeitė kryptį į tikroviškumą, šiuolaikiškumą ir dramatizmą, jis pasikvietė du patyrusius kolegas scenaristus Joshą Appelbaumą ir Andre Nemecą, kad šie sukurtų „senosios šnipų mokyklos“ scenarijų, pagardintą naujausių technologijų galimybėmis. Naujoji „Neįmanomos misijos“ komanda smūgiavo tiesiai į surimtėjusio Džeimso Bondo paširdžius, perimdama visa, kas geriausia iš senojo 007 kino serialo: humorą, dailias moteris, egzotiškas šalis, dinamiškas operacijas, persi-

Kadrai iš filmo „Neįmanoma misija: slaptoji tauta“ (2015, rež. Ch.McQuarrie).

24

renginėjimų šou, lenktynes ir gaudynes elegantiškai lengvu stiliumi. „Neįmanoma misija: šmėklos protokolas“ sumaniai užpildė atsivėrusią bondiados ir Oušeno būrio nuotykių spragą. Šmaikštūs dialogai, išradingi triukai, charizma žaižaruojanti aktorių komanda ištraukė „Neįmanomos misijos“ prekės ženklą į visiškai naują lygmenį, kuris patiko ir žiūrovams, ir kino kritikams. Įsibrovimo į Kremlių scena, Hanto alpinizmas aukščiausiame pasaulio statinyje – Burdž Chalifa dangoraižyje Dubajuje, smėlio audra, šokismuštynės kalėjime, užduotis Mumbajuje – visi šie epizodai virto desertais akims, jų skonį malonu prisiminti ir dabar.

Ko gero, vienas svarbiausių tokios sėkmės elementų – žaisminga Brado Birdo režisūra. Iš animacinio į vaidybinį kiną migravęs režisierius suteikė juostai pasakiško lengvumo sparnus. B.Birdas nuoširdžiai mėgavosi kiekviena scena, išgaudamas visą įmanomą potencialą ir sukurdamas nuotaikingą kino šventės atmosferą. Filmas tapo įtraukiančiu žaidimu ir viena nesibaigiančia šypsena. „Neįmanoma misija: šmėklos protokolas“ pasaulio kinuose surinko beveik 700 mln.

JAV dolerių. Tai pelningiausia Itano Hanto nuotykių dalis ir komerciškai sėkmingiausias T.Cruise’o filmas.

KINAS

slaptoji tauta“ – zijos T.Cruise’o triukai Nors būta svarstymų, jog režisierius B.Birdas liks ir penktajam filmui, vis dėlto jis pasirinko savarankišką projektą – originalią fantastinę istoriją „Rytojaus žemė“ su George’u Clooney’u. Deja, šis ambicingas darbas nepateisino lūkesčių ir „Disnėjaus“ kompanijai atnešė milžiniškų nuostolių.

O „Neįmanomos misijos“ kūrėjai turėjo judėti pirmyn, tad prodiuserių grupė su T.Cruise’u ir J.J.Abramsu priešakyje surado variantą „du viename“ – scenaristą ir režisierių Christopherį McQuarrie, gerai pažįstamą iš siužetų filmams „Įprasti įtariamieji“, „Džekas – milžinų nugalėtojas“, „Valkirija“, „Ties riba į rytojų“ ir „Džekas Ryčeris“. Pastarajame trileryje nusifilmavo T.Cruise’as, o jį režisavo pats Ch.McQuarrie, jau tada sukėlęs daug klausimų tamsoku ir klampiu filmo kūrimo metodu.

Penktoji dalis gavo pavadinimą „Slaptoji tauta“, o tai reiškia neakivaizdinę dvikovą su lapkritį kino teatruose pasirodysiančia bondiados 24-ąja dalimi „Spectre“, kurios siužeto centre – taip pat slaptoji kriminalinė organizacija.

O scientologas (kalbama, kad jis ketina pasitraukti iš šios prieštaringai vertinamos sektos) T.Cruise’as visa širdimi ir visomis

kūno dalimis atsidavė naujai religijai – „stuntologijai“ („stunt“ – kaskadinis triukas). Draudimo agentai ir filmavimo grupės nariai kaskart tirta iš baimės, stebėdami pramuštgalviškus 53 metų aktoriaus triukus: Tomas kategoriškai atsisako dublerio paslaugų ir visą pavojingų misijų kaskadą atlieka pats. Stulbinama Tomo fizinė forma ir lengvabūdiškas drąsiaširdiškumas leidžia jam atmesti pasiūlymus sudėtingiausiose scenose naudoti vaizdo efektus. Kūrybinė komanda nesirinkdama žodžių vadina jį „triukų ligoniu“. Toks titulas visapusiškai pelnytas: filmuodamasis „Slaptojoje tautoje“, aktorius patyrė šešias traumas, buvo „pakibęs“ ant lėktuvo pusantro kilometro aukštyje, pats vairavo automobilį ir lėkė motociklu gaudynių epizoduose (išsižiojusiems kaskadininkams Tomas pareiškė, kad už jį geresnio vairuotojo paprasčiausiai nėra), nardymo instruktorius mokė jį išbūti po vandeniu nekvėpavus šešias minutes, be to, T.Cruise’as tik per plauką nebuvo parblokštas dviaukščio Londono autobuso. Su tokiais nutikimais ir pasiaukojimu Tomas netrukus perims „kaskadinių triukų karaliaus“ regalijas iš Jackie Chano. Artimiausiu metu jis pasiryžęs žengti dar toliau – viename interviu pareiškė, jog planuojamame „Padangių aso“ tęsinyje norėtų apsieiti be specialiųjų efektų. ►

Naujas filmas Pavadinimas: „Neįmanoma misija: slaptoji tauta“ („Mission: Impossible – Rogue Nation“).

Premjera Lietuvoje: 2015 m. liepos 31 d.

Amžiaus cenzas: N13. Šalis: JAV. Kompanija: „Bad Robot“, „Alibaba Pictures Group“, „Skydance Productions“.

Prodiuseriai: J.J.Abramsas, T.Cruise’as. Žanras: veiksmo, trileris, nuotykių.

Trukmė: 130 min.

Režisierius: Ch.McQuarrie.

Vaidina: T.Cruise’as, J.Renneris, S.Peggas, R.Ferguson, S.Harrisas, Alecas Baldwinas.

Scenarijaus autoriai: Ch.McQuarrie, Drew Pearce’as, Bruce’as Gelleras.

Operatorius: Robertas Elswitas.

Muzika: Joe Kraemeris.

Biudžetas: 150 mln. JAV dolerių.

Siužetas: Vašingtono biurokratai nutaria, kad specialiųjų misijų padalinys (Impossible Mission Force – IMF) yra nebereikalingas ir nusprendžia jį išformuoti.

Sutapimas ar ne, bet į Itaną pasikėsina itin slaptos organizacijos – Sindikato – smogikai. Kone per stebuklą ištrūkęs Itanas išsiaiškina, kad Sindikatas yra itin gerai savo veiklą maskuojanti organizacija, kurioje prieglobstį rado visi anksčiau kažkuo nusikaltę specialieji agentai. Kitaip tariant, Sindikatas yra tokia pat organizacija, kaip IMF, tik kovojanti blogio pusėje. Nemaloniausia staigmena Itanui tampa atradimas, kad nusikaltėliai, panašu, turi labai galingų užtarėjų valdžios koridoriuose...

25

KINAS

◄ Jei kam nors tai atrodo neįmanoma misija, T.Cruise’as turi vieną neatremiamą argumentą – lėktuvo piloto licenciją.

Scenarijaus efektai Ar „Neįmanoma misija: slaptoji tauta“ verta rizikingų Holivudo žvaigždės išbandymų filmavimo aikštelėje? Mano manymu – ne.

Nors daugelis kritikų ir žiūrovų liaupsina penktąją Itano Hanto žygių dalį, o kino kompanija po aukštų premjerinio savaitgalio rezultatų uždegė žalią šviesą šeštajam filmui, Ch.McQuarrie juosta – nemenkas šuolis atgal.

Tiesą pasakius, visas filmo silpnybes išduoda įžanginė išreklamuotoji scena su lėktuvu. Čia, kaip ir bondiadoje, mes esame atmintinai išmokę žaidimo taisykles.

Pirmasis veiksmo epizodas, po kurio – stilingi titrai. Įžanga padiktuoja filmo tempą ir pakelia smalsumo kartelę. „Slaptosios tautos“ įžanga tokia atmestina, nuobodi ir trumpa, kad net nesupranti, kas čia buvo ir kam to reikėjo. Iš žolės išlindęs Itano Hanto pagalbininkas Bendžis (aktorius Simonas Peggas) padeda mums suprasti, kad tuoj bus veiksmo komedija. Iš niekur išneria kostiumuotas T.Cruise’as ir šoka ant lėktuvo – čia turėtume stebėtis jo kaskadinėmis supergaliomis. Na, atlieka jis tą ištisinį karstymosi triuką, persimesdamas, neva, juokingomis frazėmis su S.Peggu, ir – ką? Ir viskas? Nei kautynių, nei įtampos, nei kažko originalaus, tik vienas nevykęs pokštas. Neįvykusi filmo įžanga, režisuota, nufilmuota ir sumontuota išskirtinai netalentingai ir nuobodžiai. Tas epizodas tik tam, kad Tomas efektingai pakybotų ant lėktuvo? Ponai, pasikonsultuokite kad ir su Q.Tarantino, kuris paaiškins, kad nevalia švaistyti žiūrovų laiko, jei užantyje nelaikai staigmenos.

Susidomėjimo kreivė iš karto šauna žemyn. Ją gana sėkmingai bando reanimuoti specialieji scenarijaus efektai – scena, kai Hantas patenka į spąstus ir į nelaisvę, suteikia šansą, jog netrukus „Neįmanomos misijos“ variklis išsivaduos iš kiauto, įsijungs ir ims veikti sklandžiai, kaip „Šmėklos protokole“. Tačiau iliuzijos labai greitai žlunga. Negalima sakyti, kad scenarijaus nėra ar kad jis siaubingai prastas. Atvirkščiai – galbūt scenarijus per daug skiria dėmesio įvairiausioms peripetijoms, užuot 26

palikęs daugiau erdvės veiksmo ir nuotykių segmentams. Siužetui trūksta žaismingumo, o jo autoriui – aiškaus apsisprendimo, kurios linijos tvirčiau laikytis. Kai kur atrodo, jog scenarijus negrabiai kopijuoja ankstesnės dalies struktūrą, stengdamasis išlaikyti sėkmingos formulės proporcijas.

Kitur krenta į akis noras kurti ne įspūdingą reginį, o realistišką trilerį, primenantį naujausias Bondo serijas. Tad vietoj vaizdų ir pramogų gauname ilgus, žiovulį keliančius pasišnekėjimus ir pasiaiškinimus, kas yra kas. Vėliau – šiek tiek detektyvo elementų su absoliučiai neveiksniomis „išdurkėmis“.

Staiga scenaristas prisimena, kad reikia pateisinti veiksmo kino gerbėjų bei franšizės fanų viltis ir skelia gaudynes, kurios atrodo tikroviškai, bet... be fantazijos.

Visas filmas stokoja vaizduotės, nuotaikos, atmosferos.

Visas filmas stokoja vaizduotės, nuotaikos, atmosferos. T.Cruise’as susitelkęs į triukus, kurių režisierius nenusiteikęs įdomiai nufilmuoti. Itanas Hantas virsta beveidžiu abejingu „stuntmenu“, personažo kontūrai išgaruoja. Jeremy’s Renneris, vaidinantis agentą Viljamą Brandtą, atvirai nuobodžiauja, tapdamas šešėliniu-kabinetiniu charakteriu. Į antrąją pagal svarbą vietą pastatomas S.Peggo Bendžis, kuriam skirta linksminti publiką. Bet jo juokeliai gerokai pritempti, o ir pats herojus kažkodėl išsikvėpęs, lyg netyčia užsukęs iš kito filmo. Kiek įdomesnius charakterius sukūrė motyvacijos sužibėti Holivude nestokojanti švedė Rebecca Ferguson, atlikusi dvigubos agentės Ilsos vaidmenį, ir anglas Seanas Harrisas, kuris pusėtinai įtaigiai įkūnijo pagrindinį filmo niekšą.

Režisūros katastrofa Didžiausia „Slaptosios tautos“ problema – net ne scenarijus, o katastrofiška režisūra.

Ch.McQuarrie visai kitokio sukirpimo režisierius, ir jam niekaip nepavyksta savęs perlaužti – susidaro įspūdis, kad jis kuria ne didelio biudžeto nuotykių reginį, o nepriklausomą trilerį. Tamsų, niūrų, klampų, ištemptą. Geriausias pavyzdys – įdomiai

sumanytas agentų ir žudikų susidūrimas Vienos operos teatre. Patogi medžiaga teatro ir kino samplaikai, žaisk, improvizuok, mėgaukis, panaudok situaciją ir erdvę. Bet sumanymas subyra ir suyra jau pačioje pradžioje. Jokios įtampos, jokios išmonės, jokio montažo, režisūra lyg televizijos filme.

Stambūs planai, teatrui būdingos pauzės, veiksmo duobės. Režisieriaus nedomina tai, kas vyksta ekrane, jam pakanka visa tai nufilmuoti, ir tiek. Scenarijus, kurį parašė pats McQuarrie, plaukia vienur, o jo režisuojamas filmas – kitur. Tiksliau – ne plaukia, o plūduriuoja paviršiuje. Christopheris nenori kurti efektingo nuotykių atrakciono, nors jo rankose – visi koziriai užsirekomenduoti ir įsitvirtinti pelningų juostų kūrėjų elite. Retas kautynių scenas McQuarrie filmuoja taip abejingai ir vangiai, tarsi būtų nukaršęs kino veteranas, laukiantis „Oskaro“ už gyvenimo nuopelnus. Muštynės ir grumtynės ekrane vyksta nenoromis. Vaizduotės nėra nė šlakelio ir kartais dėl šios sausros pasidaro kūrybiškai pikta. Tiek daug kitų kino kūrėjų būtų griebę šią progą ir pasistengę kiekvieną kadrą nufilmuoti ir sumontuoti tarsi vienintelį ir paskutinį. McQuarrie paskubomis užsideda „varnelę“, kad scena baigta, ir galvotrūkčiais keliauja pirmyn, toliau varydamas į neviltį siaurais stambiais planais ir nykia pilkuma. Penktajai „Neįmanomai misijai“ trūksta erdvės ir epiškumo. Vaizdai suspausti kone iki serialinio formato. Kad įvykdytų savo užduotį, Cruise‘ui pakanka steriliai nugalabyti saujelę ne pačių profesionaliausių niekšų. Kam tos nardymo pamokos, jei pati scena – banaliai nuobodi, su dirbtinai keliama įtampa, nors rodyti, išskyrus po vandeniu besiblaškantį Hantą – nėra ko. Neturi tas Hantas ten ką veikti, tai ir pradeda skęsti.

O ką jam daryti, jei nieko daugiau nepaieškota? Kur tie nuotykiai, kovos ir mūšiai? Kai kur režisierius patingi net užbaigti scenas, maždaug – patys susigalvokite. Perėjimai iš vienos scenos į kitą sulipdyti taip nevykusiai, kad imi bijoti, jog tuoj pat bus nustota montuoti ir paleista žalia medžiaga.

Be abejo, pasitaiko ir vienas kitas padoresnis momentas, klasikinė „blokbasterio“ konstrukcija neleidžia filmui galutinai išpliurti. Rezultatas – labai vidutiniškas trileris, kurį kažkodėl pamėgo ir kritikai, ir kino teatrų lankytojai. Šeštajam filmui jau ruošiamasi. T.Cruise’ui tikrai pakaks drąsos ir jėgų naujiems triukams. Ar jam ir J.J.Abramsui užteks įžvalgumo pasirinkti tinkamus scenaristus ir entuziastingą režisierių?

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Visi tie dalykai

Rugpjūčio dienoms vejantis it banga bangą rugsėjį, galerijoje „Si:said“ Klaipėdoje (Galinio Pylimo g. 28) atidaryta skulptoriaus Vytauto Viržbicko paroda „Tokia, iki banalumo, prasmė“. Parodoje, kuri veikia iki rugsėjo 5-osios, eksponuojami naujausi, dar niekur nerodyti menininko kūriniai.

V.Viržbicko parodos „Tokia, iki banalumo, prasmė“ „Si:said“ galerijoje Klaipėdoje fragmentas.

Augustinas ŽEMRIETA

Pažintis take V.Viržbickas (g. 1987) Vilniaus dailės akademijoje įgijo skulptūros bakalauro ir magistro laipsnius. Kūryboje jis vadovaujasi estetinės pajautos, vizualumo ir metaforinės kalbos santykio principu.

Pasak menotyrininkės Danutės Gambickaitės, „menininkas ypač daug dėmesio (ir darbo) skiria materialiai kūrinio

formai, plastikai, santykiui su erdve, fiziniam patyrimui ir kūrybiniam procesui. <...> Dviejų (materialiosios ir nematerialiosios) kūrinių ištakų bei suvokimo galimybių susidūrimas Vytauto kūryboje ypač jautrus, poetiškas ir intelektualiai emocionalus“. V.Viržbickas gyvena ir kuria Vilniuje.

Pirmą kartą gyvai V.Viržbicko kūrinius pamačiau praėjusiais metais meno mugėje „ArtVilnius 2014“. Sėdėjo mąsliai „skulptorių take“ jis (menininkas) ir baltas, natūralaus dydžio žirgas. Sėdintis žirgas. Arkliai sėdi labai retai. Šia poza jie atsigula arba keliasi, kai nori atsistoti.

Po to sėdėjau aš ‒ anapus kompiuterio ekrano, įsipainiojęs į vietos paiešką arklio laikinam eksponavimui. Nepaisant to, kad susidomėjusiųjų gyvūnu Lietuvos vakarų pusėje nebuvo (liko sostinėje), bet šiapus menininko kūrybai abejingų neliko.

Tokia prasmė Parodoje „Tokia, iki banalumo, prasmė“ V.Viržbickas persvarsto prasmės, laiko patirties, būties sąvokas. Keturi objektai sudaro organišką visumą. ► 27

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Palengva, vienas po kito. Beržas, juodas granitas, plienas, 2015. ◄ Keturios kontrabosinės birbynės („Skamba lyg okupacija“, 2015), priveržtos plačiu juodu diržu su sagtimi, ‒ politinių įvykių Ukrainoje ir galimo scenarijaus perkėlimo į Lietuvą užuomina. (Birbynė ‒ originalus, autentiškas lietuvių muzikos pučiamasis instrumentas. Jis buvo gaminamas iš žąsies plunksnos, šiaudo, medžio žievės, medienos, gyvulio rago. Juo daugiausia grojo piemenys, kurie atlikdavo įvairaus improvizacinio pobūdžio muziką, šokius, dainas, raliavimus. Nuo 1952 m. birbynė buvo patobulinta į kontrabosinę. Šiandien kontrabosinės birbynės yra nykstantis instrumentas – nebegaminamas ir beveik nenaudojamas.)

Palengva, vienas po kito. Video- (78 sek.), operatorius Jonas Vaitiekūnas, 2015.

Juodos birbynės užsibaigia jūrinės kriauklės antgaliu. Rytų kultūroje manoma, kad pučiant į kriauklę išgaunamas stebuklingos vibracijos garsas, simbolizuojantis pasaulio vibraciją, kitaip dar įvardijamą pirmapradžiu garsu OM. Ši vibracija ‒ kartu kvietimas atsisukti į aukštesnę realybę, savo vidinį balsą, paliekant nuošalyje materialiuosius prisirišimus ir ego. Deformuoti nykstantys instrumentai (it lietuvių mąžtanti tauta), sutempti priespaudos jungu – diržu, atveria kolektyvinės atminties žaizdas, praėjusios okupacijos skaudžius padarinius, ir kūnas nueina pagaugais pagalvojus apie istorijos skyrių ‒ „Skamba lyg okupacija“.

Ironiškai primena Perlaužto pusiau, elegantiško, apvalaus staliuko („Atsipalaiduok. Tai taikos metas.

Mėgaukis akimirka“, 2015) viena dalis įžeminta, kita ‒ kybo mikrofono stove.

Stalviršis dekoruotas tvirto stoto, vėjo ir saulės nugairinto veido vyro, patogiai įsitaisiusio odiniame fotelyje ir pro akių raištį žvelgiančio į laikrodį, atvaizdu.

Romiame veide ‒ rimtis, atsipalaidavimas.

Vyriškis primena amerikietiškų kino filmų herojų prototipą: išvaizdus, niekad neiš-

Paprasta, banali esmė veda tarsi visi keliai į Romą, į seną tiesą – Carpe diem.

Atsipalaiduok. Tai taikos metas. Mėgaukis akimirka. Ąžuolas, medienos lukštas (juodas ąžuolas, balintas ąžuolas, milano riešutas, raudonmedis), mikrofono stovas, balintas smėlis, alavinis smėlio laikrodis, 2015. Piešinio atlikėjas – Andrius Matijošius.

28

duodantis savų, kontroliuojantis situaciją ir pasiruošęs nugalėti (žinoma, ir parklupdantis) blogį. Čia pat, ant mažyčio veidrodėlio, išpilti du „sniego takeliai“ ir smėlio laikrodis įsispraudęs į smilčių kauburį. Nieko neveikiantis herojus priešpastatytas aneksijos aktui ‒ parodos ašis ‒ dekonstruotas superherojų mitas. Minėtinas mitopoetinis vyrų judėjimas (kartais klaidingas vadinamas vyrų judėjimu, yra daug plačiau apimantis), susiformavęs XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje, kilęs kaip atsakas antrajai feminizmo judėjimo bangai. Mitopoetinis vyrų judėjimas siekia išlaisvinti vyrus nuo šiuolaikinio pasaulio suvaržymų, kviečia sugrįžti į pirmapradį vyriškumą, sugrąžinti teisę į jausmus, emocinę raišką ir tarpusavio bendrystę. Pasak mitopoetinio vyrų judėjimo atstovų, vyrai prarado vyriškuosius

ŠIUOLAIKINIS MENAS

Skamba lyg okupacija. Kontrabosinės birbynės, žalvaris, beržo mediena, epoksidinis gelkautas, užtempėjas, 2015. „Si:said“ galerijos archyvo nuotr.

ritualus, mutavo į destruktyvius hiperšovinistus arba priešingai – sumoteriškėjo. Tad raginama atsigręžti į vyriškumo prigimtį.

Susiklosčiusi situacija politinėje šachmatų lentoje ironiškai primena žaidimo taisykles ‒ Audi, cerne, tace, si vis cum vivere pace (liet. klausyk, stebėk, tylėk, jei nori ramiai gyventi). Sustojęs laikmatis ir dirbtina ekstazė ‒ atsipalaiduok, taikos metas, mėgaukis akimirka, (tariamas) herojau.

Skink dieną!

Mėlyname odiniame fotelyje „nukritęs“ senas šviestuvas („Šviesos šaltinis“, 2015), iš kurio aukštyn kyla ūgliai. Šviesos šaltinis atsinaujina, balansuoja tarp vyriško ir moteriško pradų („Palengva, vienas po kito“).

Saulės diskas ‒ mėnulio lanko skeveldra, mergina, šokanti gamtos peizaže (video-).

Pasikartojantis judesys užliūliuoja ir lieki stovėti tekančiame laike: „Ką turi omenyje sakydamas – visų tų dalykų? ‒ Na, visų tų dalykų! Kad jų tiesiog neliktų, nors trumpam pasimirštų. O tuomet, tiesiog mėgautumeisi laiku. Juk tokia turėtų būti prasmė? ‒ Kieno? ‒ Gyvenimo. Laiko patyrimo“ (V.Viržbickas).

Menininkas lieka ištikimas kūrybiniams principams, skirdamas daug dėmesio kūrinių preciziškam atlikimui, plastikai, formai, objektų santykiui su fizine erdve ir metaforinei kalbai. Žiūrovai nelieka nuošalyje, kartu ieško atsakymų, kas yra tekančio laiko mįslė, čiuopia akimirkos laikinumą ir tapsmą toje laiko nesvarumo būsenoje, būties sąlygiškumą ir prasmę.

Paprasta, banali esmė veda tarsi visi keliai į Romą, į seną tiesą ‒ Carpe diem.

Šviesos šaltinis. Šviestuvas, lietos epoksidinės dervos formos, 2015.

29

AKVARELĖS

Tarptautinio plenero ak Liepos 20–31 dienomis Klaipėdoje vyko 41-asis tarptautinis Sondra SIMANAITIENĖ akvarelės pleneras. Pirmasis be ilgametės jo organizatorės ir mecenatės, meno terapeutės, dailininkės Renatės Lūšis (1942–2014). Dailininkai, siekdami įamžinti savo kolegės ir Formaliai mokytojos vardą bei jos gyvenimo didžiąją meilę – akvarelę, Šiemet plenere dalyvavo 27 dailininkai plenerą pavadino Renatės vardu. Juk sakoma, kad žmogus iš Lietuvos, Švedijos, Suomijos, Danijos, miršta du kartus: vieną, kai sustoja jo širdis, kitą, kai šioje Estijos. Prieš metus dailininkai improvizacijai pasirinko dvi temas – mokytojo žemėje paskutinį sykį ištariamas jo vardas.

ir portreto. Abi susijusios su R.Lūšimi.

Pirma, ji buvo mokytoja tiek dailės požiūriu, tiek gyvenimišku, kita – Renatė visą gyvenimą tapė portretus, kas akvarelės žanre nėra dažnas reiškinys.

Plenero metu buvo surengti keturi projektai: uostamiesčio Muzikos bibliotekoje tebeveikianti portretų paroda „Išlieti sielą“ (parodos kuratorė Regina Taurinskienė), Sergiy Lysyy (Klaipėda) ir Anderso Hjulerio (Danija) akvarelės meistriškumo pamokos Juodkrantės miniatiūrų muziejuje, atviros dirbtuvės ir akvarelės darbų turgelis bei baigiamoji plenero paroda „Akvajungtys“ Girulių bibliotekoje (parodos kuratorė Laima Drazdauskaitė).

Plenerą organizuoja Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius, bendradarbiaudamas su Klaipėdos miesto savivaldybės viešąja biblioteka bei Lietuvos samariečių bendrija.

Plenerą rėmė Lietuvos kultūros taryba.

Neformaliai

L.Tamoševičienė. Jachtos uoste. 2015.

30

Dainuoja Leonardas Kohenas... Galvoju apie praėjusį plenerą ir Renatę. Kažkaip lyg ir savaime įsipainiojau į dailininkų reikalus. Su Renate suorganizavome keturis plenerus, skirtus Klaipėdos skulptūrų parkui.

Ji išėjo. Aš likau. Liko visi dailininkai. Ir tuštumos gabalėlis. Kas organizuos?..

R.Taurinskienė su Irina Novokreščionova staigiai įkūrė akvarelininkų sekciją prie Dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus.

Paradoksalu, prie Renatės tai niekaip nebuvo padaryta. Atrodo, kad jos nėra, bet jos atsiųsta Klaipėdos akvarelininkus globojanti dvasia daro savo. Tuoj pat į Lietuvos

AKVARELĖS

kvajungtys Klaipėdoje dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrių įstojo trys skirtingai, atkakliai, ištikimai akvarele kuriančios dailininkės – Virginija Urbonavičienė, Tatjana Simanaitienė (Tasima) ir Liuda Liaudanskaitė. O kur dar Romanas Borisovas, Jolanta Vitkutė, Gintaras Koncevičius, S.Lysyy, Vilija Kazragytė, Svetlana Gorenko... Klaipėdoje matome menininkų, liejančių akvarelę skirtingomis manieromis ir technikomis, įvairovę – gėlininkus, architektus, fotointerpretatorius, gamtininkus, portretistus, egzistencialistus, fatalistus.

Tačiau minimalistų, tokių kaip dailininkė L.Drazdauskaitė, Klaipėdoje nėra. Tad ją ir pakalbinau. Juolab kad Laima daugybę metų buvo R.Lūšis draugė ir pagalbininkė organizuojant plenerą. Šalia šokio ritmu vaikštinėjo dailininkė Aušra Andziulytė, vis įterpdama savo smagiai objektyvų pozityvą. ...dance me to the end of love, Kohen, to the end of...

Atviros dirbtuvės bibliotekos kieme.

Pasivaikščiojimas po parodą Vaikščiojome po parodą „Akvajungtys“ su daugiamete akvarelės plenero dalyve, Vilniaus dailės akademijos profesore L.Drazdauskaite ir ji komentavo...

Viktorijos Visockytės (Šiauliai) abstrakcija „Švytėjimas“: sodriai mėlyna spalva, simbolinė kompozicija demonstruoja išskirtinį emocingumą, išsiveržusį iš šiaip jau dailininkei būdingos gyvenimiškos tylos.

A.Andziulytės (Kaunas) muzikiniai etiudai „Apie smėlį ir vandenį“ I–II: lengva, žavu. Čia įsiterpė pati autorė: „Ne taip jau ir lengva. Smėlis pavirsta į įspūdį. Iš natūros lieka tik menkai apčiuopiamas ryšys su motyvu...“ (Man džiaugsmas, nes juk dažniausiai dailininkai apie savo darbus nepasako nieko arba visai nieko.)

Liisos Malkamo (Suomija) darbe „Vasaros naktys“ erdvė kupina jausmo, artimas santykis su natūra. Tai minimali abstrakcija.

Laina Koskela (Suomija) – logotipo meistrė, žinoma Suomijos dekoratyviojo dizaino srityje. Čia jos akvarelių „Kompozicija“ I–III: minkštas potėpis, dominuoja erdvėje gilėjanti spalvinė ritmika. ►

Akvarelės turgelis veikė Girulių bibliotekoje.

Derasi du dailininkai (kairėje) – A.Visockis ir A.Hjuleris.

31

AKVARELĖS

J.Pakalnytė. Šv. Kazimieras. 2015.

A.Visockis. Langas. 2015. ◄ Apie savo diptiką „Erdvė“, „Jūra“ L.Drazdauskaitė (Kaunas) sakė: „Tai vienos spalvos – ultramarino interpretacijos. Svarbu struktūra – nuo minkštos persiliejančios erdvės iki bangų ir kranto atspindžių ritmikos“.

Užvirė ginčas prie Dominykos Sidabraitės (Vokietija) darbo „Šešėliai. Iš praeities į ateitį“. Laima sakė: „Ryškus stilistinis savitumas, stiprus grafinis piešinys, Dominyka sukuria visumą iš vos skirtingų elementų“. „Ne, – prieštaravo Aušra. – Manau, kad viskas randasi iš to paties vieno, tarsi japonų debesėliai, dūmai, plėsdamiesi į erdvę, plečiasi į abstrakciją“. Taip ir nesutarė – viskas iš vieno, ar iš skirtingų, – paklaus autorės.

Antanas Visockis (Šiauliai) – simbolistas. Jo darbuose dominuoja gamtos pasauliai, ryški ritmika, puantilistinė technika, vaizdai iš arti it toli, bet pagrindas – filosofinė idėja. (Kai būnu prie A.Visockio darbo, filosofinės mintys nelenda į galvą ir

netrukdo stebėti spalvinių dėmių visumos.

Bet, kai galvoju apie jo darbus, pradedu klausti – ką reiškia kriauklės, langas, Magritas ir pan.)

Valentinas Dilginas (Klaipėda) plenere dalyvavo pirmą kartą. Jam pavyko perteikti gyvenamos autentiškos aplinkos nuotaiką akvarelėje „Kretingalės geležinkelio stotis“. (Gyvas vaizdas, tarsi pats stoties pastatas būtų augalas ir linguotų drauge su medžiais.)

T.Simanaitienės (Klaipėda) portretuose, anot Aušros, puikiai pagautas apšvietimas, charakterio savybės. Tačiau, kaip sakė Laima, pernelyg ryškus fotografinis paviršius, nereikėtų taip pasitikėti fotografija.

Panašūs pastebėjimai buvo išsakyti ir tokiems pasaulyje pripažintiems meistrams kaip S.Lysyy ir R.Borisovas (Klaipėda).

Sergiy darbuose fotografinis racionalumas nugali jausmą, vidinį autoriaus išgyvenimą. Romano išskirtinumas, o gal kartais ir

S.Lysyy plenero metu tapė Klaipėdos senamiestyje, prie Parodų rūmų.

32

problema, kad jis laviruoja tarp dokumentalumo ir meniškumo, apgaubdamas tikslią natūrą romantizmo skraiste.

Atvirkščiai J.Vitkutės (Klaipėda) akvarelėje – emocija stipresnė už fotografiją, vyrauja džiugi, lengva nuotaika, drąsūs potėpiai. Taip dirbant daug darbų išmetama, kol gimsta tas vienintelis.

Simonos Lukoševičiūtės (Kaunas) miniatiūrinė abstrakcija – akvarelės abėcėlė.

Dominuoja pagrindiniai tapybos principai. Įvairiaplanės menininkės Martos Vosyliūtės (Vilnius) darbe „Giruliai“ ryškus tapymo džiaugsmas, jautrumas gyvenimo impulsams. Marta tapo asociacijas, kurios turi atpažįstamų sąsajų su natūra. Žvelgiant į nuotaikingą Justinos Pakalnytės (Vilnius) akvarelę „Šv. Kazimieras“ kyla klausimas: apie ką dailininkė kalba? Žiūrovai tarsi paklaidinami tarp temos monumentalumo ir interpretacijos žaismingumo.

AKVARELĖS

S.Lysyy. Venecija. 2015.

V.Urbonavičienės (Klaipėda) akvarelėse stiprus erdvinis ėjimas gilyn, meistriškas potėpis.

L.Liaudanskaitės (Kretinga), Jurgos Sidabrienės (Vilnius) ir Vilijos Kazragytės (Šilalės raj.) darbai parodoje skirti R.Lūšis atminimui. Kiekviena ieškojo savos plastinės kalbos, perteikdamos vidinį išgyvenimą. Liuda (akvarelė „Requiem R“) orientuojasi į prasminį meno klodą ir tuo visada įdomi. Jurgos sudvasintos gėlės „Žydėjimo interliudija“ atspindi meditatyvinę in memoriam būseną. O Vilijos „Gėlės Mokytojai“ – konkreti stilizuota tikrovė.

Ritos Lengvenytės (Klaipėda) darbas išsiskiria savotišku spalviniu koloritu – šiltų ir šaltų, geltonos ir rausvos spalvų sumaišymu.

Dailininkai linkę vengti tokio derinio, tačiau Ritai pavyksta perteikti realistiškai keistos šviesos, kuri būna prie jūros, nuotaiką. ►

J.Vitkutė. Renatė. 2015.

Akvarelinis šeštadienis. Dailininkės V.Visockytė ir L.Liaudanskaitė.

S.Lysyy akvarelės turgelyje.

33

AKVARELĖS

Akvarelė yra fotografija spalvos, kuri žiūri į vandenį.

A.Visockienė. Renatės portretas. 2015.

R.Lūšis mirties metinių dieną plenero dalyviai su gėlėmis patraukė prie jos kapo.

◄ Irinos Jugolainen (Estija) „Saulėje“ – realistinis impresionizmas, vibruoja oras, šviesa, nuotaika. Eve Ermann (Estija) demonstruoja netikėtą spalvinį žvilgsnį į mūsų lietuvišką pajūrį – pilkai violetinės kopos, vakaro tamsa... Galbūt norėtųsi ryškesnio jūros atskyrimo nuo kopų. Elize’s Hiiop (Estija) darbas „Nidos pakrantės“ – lengvas, jautrus pajūrio peizažo etiudas, bet trūksta aiškesnės motyvo charakteristikos.

Laimutė Tamoševičienė (Vilnius) – meistriška improvizatorė. A.Hjulerio portretas ir jachtų šventė perteikti įtikinamai ir nuotaikingai.

Aldona Visockienė (Šiauliai) – dailininkė keramikė. Jos akvarelė „Angelas“ pristato klasikinę temą, tačiau autorė yra stipresnė portreto žanre. (Muzikos bibliotekoje eksponuojami jos portretai R.Lūšis tema.)

S.Gorenko (Klaipėda) natūrą interpretuoja pakiliai romantiškai, tačiau raiškos įspūdžiui pristigo spalvinės kalbos, todėl neišvengė iliustratyvumo.

Ariadnos Čiurlionytės (Vilnius) darbe „Laiko lengvumas“ išreikštas stiprus poetinis jausmas, pamiršus struktūrinę plastiką.

(O gal siekta šlapios akvarelės technika maksimaliai „nukenksminti“ laiką, atimant iš jo galimybę priminti apie visa ko laikinumą. Akimirką išdidinti, kad nebeliktų gyvenimo griaučių – struktūros.)

Parodą vainikuoja spalvos, improvizacijos ir džiaugsmo karaliaus A.Hjulerio (Danija) šviestuvas „Daug Renatės veidų“.

Literatūrinė improvizacija

Akvarelės portretų ekspozicija atidaryta Klaipėdos muzikos bibliotekoje. R.Taurinskienė – parodos kuratorė.

34

Akvarelė yra fotografija spalvos, kuri žiūri į vandenį.

Vandens pavidalai: lašų migla iš Jolantos purkštukų, juodas kibiras prie mažos piešėjos kojų, Jurgos ašaros, gyvasis vanduo, dar ledas, kuris turi galios atskirti gyvųjų pasaulį nuo mirusiųjų karalystės, lietus su saule ir be jos, dulksna, einant iš kavinės prie geležinkelio, nuo žąsies riedantis vanduo Tanios gintare, vandens trūkumas irgi yra vanduo, ir vėjas, kuris nudžiovina Svetlanos lapą greičiau,

AKVARELĖS

Baigiamoji plenero paroda pristatyta Girulių bibliotekoje.

Sondros Simanaitienės ir Tomo Karkalo nuotr.

L.Liaudanskaitės performanso momentai.

nei ji norėtų, akinių stiklo atspindžiai Aldonos viršugalvyje, vanduo yra Antano girgždantis balsas šalia balto klavišo, ir tas Reginos juokas, kybantis ties Turgaus gatvės kampu, Aušros – aš noriu parodų – ir Laimos – šalin tradicijas, Inger distancinis valdymas, Romano šokoladiniai dantys irgi yra vanduo, mojuojančios Irinos garbanos, Virgos dviratis, prikrautas puokščių, Vilijos akys, sklidinos žirgų kvapo, linksma gėla tarp Viktorijos teptuko plaukelių, Sergejaus Italija yra iš vandens lelijų, Irinos galvos judesys fotografijai, Justinos portreto juoda linija po apatine lūpa, Liisos dvasinė motinystė yra nesustojantis tekėjimas, Lainos valiūkiškas santūrumas tarsi bitės dūzgimas ilgą vasaros dieną, pasaka, kaip Laimutė laukė kambario draugės, kuršiškas Valentino profilis pro balto autobusiuko langą, Ritos širdies atvirukai, Elize’s ir Evės arbatos

S.Gorenko, L.Koskela, A.Andziulytė, L.Malkamo ir L.Drazdauskaitė per vernisažą Giruliuose.

garai, tarp ilgų plaštakų besirangantys, Liudos pėdų pirštai druskos ir spalvos tirpale, ir pagaliau – humanitariška Mar-

tos pamoka, kaip reikia gyventi, kad po mirties tave įamžintų kine, – ir visa tai yra plenero vanduo.

35

GINTARO LAŠAI

Viskas šuniui ant Gintarė Adomaitytė. Upeivė. Apysaka, novelės, esė. Alma littera, Vilnius, 2014, 136 p.

Dainius VANAGAS

Visa, kas yra, turi šimtus sluoksnių. Žmogus mato dalį jų, bet visumos – ne. Iš čia – pasaulio grožis.

Gintarė Adomaitytė yra parašiusi daug knygų. Viena vadinasi „Upeivė“. Joje yra apysaka (meilės trikampis – moteris, miręs draugas ir gyvas draugas), novelės (gyvenu, nesiseka, bet labai stengiuosi) ir esė. Apie esė neverta kalbėti: visi turime įspūdžių, tik ne visi juos užrašinėjame.

Kokia tad knyga?

Pasižiūrėkite pro langą (arba įsivaizduokite): štai stovi namas. Daug prakaito išlieta, gerai pastatytas – pamatai, sienos, stogas, viskas sutvirtinta, suskaičiuota. Neįsivaizduoju, kaip

jį pastatė, – jei man reikėtų, aš žlugęs. Pripažįstu statybininko amatą, laikau jį meistru. Štai stovi namas. Bet aš žiūriu į jį ir – nieko.

Puikus namas. Bet smilkiniuose – nieko.

O štai yra knyga „Upeivė“. Daug darbo įdėta, gerai parašyta – yra žodžių, visokių prasmių, viskas apsvarstyta, išjausta. Neįsivaizduoju, kaip G.Adomaitytė ją parašė – jei man reikėtų, aš žlugęs. Pripažįstu rašytojos amatą, laikau ją meistre. Štai yra knyga. Bet skaitau ją – ir nieko. Puiki knyga – kietas viršelis, standus popierius, žodžiai su tarpais, eilutės – irgi. Bet smilkiniuose – nieko.

Novelėse – mažasis žmogus. Mažiausias iš visų – užguitas, pamirštas ar tiesiog niekada neprisimintas. Tokie tad ir personažų aprašymai: „Moteris, kurios niekas nepastebi. Maži jos džiaugsmai: viena lysvė po langais, trys vaismedžiai. Spalvoti filmai sename kino te-

atre. Dar vakarienė mažoje virtuvėje – vienas kitas gardesnis kąsnis“ (p. 64, „Albumas“).

Reikėtų sakyti – kaip jautru, kaip tiksliai pagauta, kaip puikiai nutylėta, kokie simboliai!

Ir koks turtingas, koks sudėtingas net pačių pilkiausių būtybių gyvenimas, kiek daug sodraus skausmo ir vienatvės. Taip, mes taip gyvename. Tai kas? Tie, kas skaito knygas, galvoja apie tai nuo ryto iki vakaro. Tie, kurie neskaito, – negalvoja. Ir jiems vienodai, kas parašyta knygose, kurių jie niekada neskaitys.

Tokios literatūros kaip „Upeivė“ yra pilni laikraščiai ir naujienų portalai. Tik čia istorijos telpa į vieną sakinį ir, be kita ko, yra užrašytos geriau: „Šeimyninio konflikto metu girtas sūnus nudūrė tėvą“. Štai kas yra mažojo žmogaus gulbės giesmė, jo pasirodymas didžiojoje scenoje, troškimas išsivaduoti iš savo menkumo. Ką galvojate – kas

Viskas šuniui ant Gintarė Adomaitytė. Upeivė. Apysaka, novelės, esė. Alma littera, Vilnius, 2014, 136 p.

Dainius VANAGAS

Žvilgsnis ne atskleidžia, o sukuria: kuo jis įdėmesnis, tuo kūrybingesnis. Žinoma rašytoja, žurnalistė, knygų suaugusiesiems ir vaikams autorė Gintarė Adomaitytė nesiliauja džiuginusi savo skaitytojus. Trumpųjų tekstų knygoje „Upeivė“ rašytoja stengiasi apčiuopti vos regimus, tačiau žmonių gyvenimus iš esmės transformuojančius pokyčius. Šį patirties niuansą rašytoja tiksliai pagauna: „Ar žinote tą jausmą: neatsitiko nieko, o atsitiko kažkas. Aplink ryškiau, spalvingiau“, (p. 9, „Upeivė“).

Novelių personažai – provincijoje įkalintos motina ir duktė, šokių mokytojas, 36

smuklės tarnaitė, vyriausiasis buhalteris, paleistuvė, laiškų rašytoja ir būrys kitų – kabinasi už menkiausio šiaudo, kad tik nepalįstų po viską triuškinančiu laiko volu. Deja, sėkmės čia būti negali – gyvenime jos irgi nėra. Suluošinti ir pirma laiko išnykę tekstų herojai laukia, kol nieko nebelauks.

G.Adomaitytės rašymo stilius gana glaustas, asketiškas, nors kartais, ypač įžangose, autorė daugžodžiauja ir „paišo“ kiek per didelius aplinkybių paveikslus.

Autorės pasirinktos draminės situacijos yra banalios, tačiau kaip tik dėl to greitai atpažįstamos ir lengvai suprantamos. Rašytoja pavydėtinai jaučia nesančių žmonių egzistenciją – jautriai pagauna nuoskaudų radiaciją, kur tik įmanoma nutyli, taip palikdama daug

uodegos dėjosi toje virtuvėje penkios minutės prieš išsiliejant kraujui? Kas dėjosi visų jų, ten sugriuvusių nuo tiršto tiršto alaus, galvose? „Metė žmoną, vaikus, gerai apmokamą darbą ir išėjo rinkti uogų“. Kažkur girdėta? Taip – šiandien, vakar, prieš metus ir po metų.

Knygų rašymas gali būti lygiai toks pat amatas kaip ir staliaus. Reikia žinoti, kaip išpjauti, kaip sujungti, kaip nušlifuoti.

Tekste – žinoti, kaip turi atrodyti paskutinis sakinys, kaip sukurti dramą, kaip ir kur pabarstyti metaforų, kur įdėti pokštą.

Sukalei ir yra. Gali būti visiška vidutinybė, bet pridaryti tokių kėdžių, kokių kitas, amato nesimokęs, niekada nepagamins. Bet štai jei vidutiniokui staliui teks susigrumti su kitais staliais, gudresniais, talentingesniais, jis liks it musę kandęs. „Upeivė“ yra knyga – tai geriausia, ką galima apie ją pasakyti. Ir tai yra daug.

Nes, pavyzdžiui, automobilis, vanduo, šuo ar tušinukas nėra knygos.

Dainius SOBECKIS

Yra tas kuris yra yra kerštingas tas kuris yra yra karingas tas kuris yra yra atsimenantis tas kuris yra yra liepsnojantis tas kuris yra yra žiaurus tas kuris yra yra smerkiantis tas kuris yra nėra

snukio erdvės skaitytojo vaizduotei. Tekstai prisodrinti simbolių ir metaforų, todėl primena daugiasluoksnes konstrukcijas.

Rašydama apie mažiausius iš mažiausių G.Adomaitytė atskleidžia, koks turtingas, koks sudėtingas yra net pačių pilkiausių būtybių gyvenimas, kiek daug jame sodraus skausmo ir vienatvės.

Viena iš stipriausių rašytojos pusių – gebėjimas grakščiai užbaigti tekstus, pavyzdžiui: „Birutė eis iškėlusi galvą, tiesi, nes kitaip vaikščioti nebemoka. Šitaip keliaus ir į aną pasaulį. Pas Dievą ar pas velnius – koks skirtumas. Mirusios kaimynės nesapnuos, tikrai ne. Ir gero, ir blogo viena kitai padarė po lygiai“ (p. 59, „Paleistuvė“). Arba: „Kai baigėsi mano įžadų laikas, papasakojau rašytojui apie laiškus. Maniau, gal tiks apsakymui. – Rašyk pati, – pasakė jis, virpančia ranka laistydamas sklidiną kavos puodelį. Įsukau švarutėlį popieriaus lapą į seną

GINTARO LAŠAI

mašinėlę ir parašiau“ (p. 63, „Rašomųjų mašinėlių metas“).

Derėtų išskirti novelę „Baltasis skersgatvis“ – ji bene stipriausia visame rinkinyje. Tai – įtaigi šarada apie nepažįstamo žmogaus įsivaizdavimą – ką jis veikia, kaip linksminasi, kada jaučiasi laimingas: „To žmogaus aš nepažįstu ir gyvenimą jam sumaniau pati“ (p. 51, „Baltasis skersgatvis“).

Kalbant apskritai, „Upeivė“ yra tokia, kokia ir turi būti. Tiksliau, tokia, kokios norėtų G.Adomaitytės gerbėjai – šiek tiek romantikos, šiek tiek graudumo, stengiamasi sukurti „žalios gyvenimo mėsos“ įspūdį. Kitaip tariant – čia viskas tikra.

Taip būna. Na, ir iš tiesų – kam išradinėti dviratį, kam plėšytis ir vargti? Mes mėgstame pažįstamus dalykus ir rutiną. Ir nemėgstame, kai ją kas nors griauna, kai priverčia mus jaustis neįprastai. Prašau neduoti mums nieko nauja.

Apie rašytojus aplinkui nė vieno šiaudo anei šapelio ką jau kalbėt apie rąstą vien raštai mėlynas rašalas skaidosi sakoma rankraščiai nedega jie ir neskęsta anaiptol apie autorių to nepasakysi jam padėti begali gelbėjimo ratas padėsime autoriui jam sviedžiam girnapusę

► 37

GINTARO LAŠAI

◄

Visa tai jis pranciškonas paukščiams pamokslaujantis jis jėzuitas prieš kitatikius kovojantis jis kryžiuotis krauju besivadovaujantis jis budistas nušvitimo belaukiantis jis musulmonas Europą užkariaujantis jis judaistas išskirtiniu besilaikantis jis mormonas Ameriką atradęs jis jehovistas prie durų besireklamuojantis jis induistas karmos neaplenkiantis jis krišnaitas vegetariškai bevalgantis visuma

Širdžių badas Leonardui Andriekui

jam išėjus jo nepasigendama sakoma matytas bet neregėtas kalbama klausytasi bet negirdėta jis išeina neradęs širdies

Beldimas beldžia nepaisant oro sąlygų ar giedra ar dangus apniukęs beldžia nepaisant paros laiko ar rytą ar naktį išbudinęs beldžia nepaisant padėties erdvėje ar lauke ar putų vonioje beldžia nepaisant asmeninio įdirbio ar mokykloj ar namo statybose vis beldžia kurčnebyliui

Viena gyvenimo diena

jis įeina nepastebėtas niekas nemato kaip prasiveria durys niekas negirdi jo žingsnių aido niekas nesiklauso sielą veriančių žodžių 38

niekada nepamiršiu to ko nepamenu

Atėjimas jis praėjo nė nepažvelgęs į tą pusę nesumirksėjo lūpa netrūktelėjo galva nekryptelėjo visos pastangos buvo bevaisės mano šauksmas tarsi į tyrus mano belsmas į vatos tumulą nepavyko tai iš tiesų buvo jis ne pranašas ne pasiuntinys ne suvaidintas išjungiau savo hologramą

Pabaiga po saule kiek buvo dirbta kiek mylėta kiek takų išvaikščiota kokios suręstos konstrukcijos kokia infrastruktūra kokia socialinė gerovė bet vieną rytą kuomet neišaušo tas rytas mat nelemta jau buvo dar saulei nepakilus virš horizonto

GINTARO LAŠAI

vienas kerzinis batas neužgesino cigaretės į mūsų skruzdėlyną

tuki tuki Tomas kas įsikorė į pažinimo medį tarp dvylikto derliaus tuki tuki Jonas

Slėpynės

kas atsidūrė piniginėje tarp šekelių ir drachmų tuki tuki Matas

Dangaus karalystėje eime slėpynių pasiūlė mokytojas pritarta be žodžių nunyko kiek vienas liko kas pasislėpė už olos kad nekristų šešėlis tuki tuki Petras kas apėjo votimis ir žaizdomis kad apsimestų raupsuotoju

kas apsimetė akluoju klūpančiu akinančios saulės kaitroj tuki tuki Paulius surado visus net ir tą kuris slėpėsi adatos skylutėje tuki tuki Judas

Po pabaigos trobelėj rusena ugnis židiny moliniam ąsoty vanduo pripildo taures sklidinai supjausto pelėsinį sūrį dabar jau bus kalbos atsiriš tie liežuviai gurkšnis po gurkšnio skystis teka kanalais žodžio nėra kaip nebūta vanduo tiktai kliuksi pasakyta jau viskas daugiau net nereikia dabar tik pakilt ir išeiti vandens aruodai tušti kur tik pažvelgsi vynas ir vynas dabar jau iki kito karto tuomet ragausime vyną iš sklidino kibiro gyvųjų šulinio šaltinių

Arvydo Jakubėno nuotr.

39

GINTARO LAŠAI

Galtono byla Artūro Valionio nuotr.

Rossas MACDONALDAS

(Tęsinys. Pradžia – DURYS, 2015 liepa, Nr. 7(19)

Ketvirtas skyrius Priešpiečiai atvyko ant didelio servetėle uždengto padėklo, nešamo tos moters, kurią aš jau mačiau badmintono aikštelėje.

Ji pasikeitė šortus į paprastą lininę suknelę, kuri būtų sugebėjusi paslėpti jos figūrą, jei ne tos puikiai įdegusios bronzinės kojos.

Mėlynos akys žvelgė budriai.

– Tu privertei mane laukti, Keisi, – prabilo senoji moteris. – Ką, dėl Dievo, tu veikei?

– Ruošiau jums maistą. Prieš tai truputį pažaidžiau badmintoną su Šeila Hauvel.

– Turėjau susivokti – jūs dviese linksminatės, kai aš čia sėdžiu mirdama iš bado!

– Oi, na... ne taip jau viskas blogai...

– Tai ne tau kalbėt. Tu nesi mano gydytojas. Paklausk Augusto Hauvelo, ir jis pasakys tau, kaip svarbu mano sveikatai laiku pavalgyt.

– Atsiprašau, teta Marija. Aš pagalvojau, kad nepakęsit jokių trukdymų, kai kalbatės su žmonėmis...

40

Ji stovėjo tik įžengus, prie pat slenksčio, vis dar laikydama priešais save padėklą – kaip skydą. Nebuvo labai jauna: dabar iš arčiau įžiūrėjau keturiasdešimtmetės raukšles veide ir patyrimą mėlynose akyse.

Tačiau elgėsi nerūpestingai, su paauglišku nerangumu, sukaustyta jausmų, kurių negalėjo išreikšti.

– Gerai, tik nestovėk ten kaip manekenas.

Keisi staiga sujudėjo. Tarkšt ant stalo padėklą – nudengtas! Daugybė visokiausio maisto. Ponia Galton pradėjo kimšti pasmeigtas šakute salotas į burną. Rankų judesiai – staigūs ir mechaniški. Atrodė, jog visiškai užmiršo mus tris, ją stebinčius.

Mudu su Seiblu grįžome į koridorių ir toliau juo patraukėme prie laiptų, kurie, leisdamiesi plačiu prašmatniu lanku, vedė į pirmąjį vestibiulį. Seiblas atsirėmė į geležinę baliustradą ir užsidegė cigaretę.

– Na, Lū, ką tu manai?

Traukiau iš kišenės savąsias. Atsakiau, kai užsidegiau: – Manau – tik laiko ir pinigų švaistymas.

– Sakiau tau...

– Bet vis tiek tu nori, kad varyčiau pirmyn?

– Aš nematau jokio kito būdo, kaip susidoroti su padėtim, o tiksliai – su ja.

Poniai Galton įtikti gana sunku... tipinėk, jei nori...

– Gali tu pasitikėt jos atmintim? Kalba kaip iš naujo gyvendama praeityje... Kartais seni žmonės susimaišo... kas iš tikrųjų vyko ir ką įsivaizduoja. Ta istorija apie pinigus, kuriuos jis pavogė, pavyzdžiui...

Ar tu tiki ja?

– Aš niekad negirdėjau jos meluojant. Ir tikrai abejoju, kad būtų tiek pasimaišius, kaip atrodo, klausantis jos kalbų. Ponia mėgsta dramatizuoti. Tai vienintelė jaudinanti pramoga, kuri jai liko...

– Kiek jai metų?

– Atrodo, septyniasdešimt trys.

– Tai dar ne tokia sena. O sūnui?

– Bus maždaug keturiasdešimt penkeri... jei dar gyvena.

– Neatrodo, kad ji suvoktų tai. Kalba apie sūnų taip, lyg jis dar būtų berniukas.

Kiek laiko ji jau sėdi tame kambary?

– Tiek, kiek ją pažįstu. Dešimt metų.

Kartais kokią dieną, kai aplanko gera nuotaika, leidžia panelei Hildret išvežti ją į orą. Tačiau tie pasivažinėjimai nelabai sėkmingai grąžina ją į realybę. Paprastai – tik trumpos kelionėlės į kapines, kur palaidotas jos vyras. Numirė greitai po to, kai dingo Entonis. Pagal ponią Galton, tai jį ir nužudė. Panelė Hildret sako, kad jis mirė nuo širdies smūgio...

– Ar panelė Hildret – giminė?

– Tolima giminaitė, antros ar trečios eilės pusseserė. Keisi bendravo su ta šeima

gintaro lašai

visą gyvenimą, o apsistojo pas ponią Galton dar prieš karą. Tikiuosi, kad galės tau suteikti tikslesnės informacijos, kuri padės tęsti...

– Būtų ne pro šalį...

Kažkur sučirškė telefonas – kaip svirplys sienoj. Iš ponios Galton kambario iššoko panelė Keisi Hildret ir metėsi mūsų pusėn.

– Jus kviečia prie telefono. Skambina ponia Seibl.

– Ko jinai nori?

– Nepasakė, bet, rodos, dėl kažko labai sujaudinta...

– Visada tokia.

– Galite kalbėtis apačioje, jei norit. Po laiptais yra kitas aparatas.

– Žinau. Einu. – Seiblas elgėsi su ja šiurkščiai, kaip su tarnaite. – Tarp kitko, tai ponas Arčeris. Jis nori apklausti jus.

– Tiesiog dabar?

– Jeigu turit valandėlę, – pasakiau. – Ponia Galton mano, kad galiu gauti iš jūsų kelias fotografijas, galbūt ir kokios nors informacijos...

– Tonio fotografijas?

– Jei turite jas.

– Laikau poniai Galton. Mėgsta vis peržiūrėti, kai yra geros nuotaikos...

– Jūs dirbate pas ją, ar ne?

– Jei galima tai vadinti darbu. Aš esu apmokama kompanionė.

– Vadinu tai darbu.

Mūsų akys susitiko. Jos – tamsaus vandenyno mėlio. Kaip žuvies pelekas jų gelmėje blykstelėjo nepasitenkinimas, bet panelė pareigingai tarė: – Ji nėra tokia bloga. Tik šiandien jaučiasi ne per geriausiai. Ją blogai veikia toks praeities kapstymas...

– Tai kodėl taip daro?

– Kadangi neseniai išgyveno rimtą baimę. Vos neatsisakė širdis... Turėjo laikyti ją deguonies palapinėj. Ji nori prieš mirtį atlyginti Toniui žalą. Blogai elgėsi su juo, jūs žinot.

– Blogai – kokiu būdu?

– Neleido, kaip sakoma, jam gyventi savo gyvenimo. Bandė išlaikyti jį visą tik prie savęs, panašiai kaip kokį... kokį daiktą. Bet jūs geriau nereikalaukit, kad pradėčiau skųstis...

Keisi Hildret prikando lūpą. Prisiminiau, ką pasakė gydytojas apie jos jausmus Toniui. Atrodė, jog visa ta šeimyna sukasi apie pradingusį žmogų, lyg jis būtų išvykęs tik vakar.

Apačioj pasigirdo skubūs žingsniai skersai vestibiulio. Aš persilenkiau per ba-

liustradą ir išvydau – Seiblas „rauna“ lauko duris. Trinkt jam už nugaros!

– Kur jis taip išdūmė?

– Tikriausiai namo. Ta jo žmona... – Ji suabejojo, sakyčiau, redagavo sakinio pabaigą: – Jinai tiesiog gyvena būtiniausiais atvejais. Jeigu jūs norite apžiūrėti tas fotografijas, jos – mano kambaryje.

Jos durys buvo šalia ponios Galton svetainės. Atrakino jas Jeilo raktu. Jeigu nelyginsime dydžio, formos, lubų aukštumo, to kambario niekaip negalėtum susieti su likusia namo dalimi. Baldai – šiuolaikiniai. Ant sienų kabo Paulio Klee reprodukcijos, knygų lentynose – naujausi romanai. Bjaurūs langai užmaskuoti stora medvilnine – vienuolių audinio – drapiruote. Viename kampe, už pintos medinės pertvaros, stovi lova.

Keisi Hildret įėjo į sieninę spintą ir grįžo su pluoštu fotografijų.

– Pirmiausia parodykite man tas, kuriose jis labiausiai panašus į save.

Pervertė visas – veidas pilnas ryžto ir sulysęs – ir padavė man pozuotą studijinį portretą. Entonis Galtonas buvo gražus vyrukas. Stovėdamas stengiausi perkelti jo bruožus į savo atmintį: akys – ryškios, toli viena nuo kitos, viršuj – inteligentiškų, išriestų kaip arkos antakių lankai, trumpa tiesi nosis, nedidelė burna, o lūpos gana „pilnos“, apskritas mergaitiškas smakras.

Trūko tik ypatybių, nurodančių charakterį ar asmenybę, – tos reikšmės, kuri turėtų sujungti visus bruožus į visumą. Vienintelis vos įžiūrimas jos pėdsakas matėsi pusiau šypsny. Tasai, atrodo, sakė: „Velniop jus!“ Arba galbūt: „Velniop mane!“ – Tai jo studijų baigimo nuotrauka, – švelniai ištarė Keisi Hildret.

– Aš maniau – jis niekad nebaigė universiteto.

– Taip, nebaigė. Ta daryta dar prieš išėjimą...

– Dėl ko jis neapsigynė diplomo?

– Nenorėjo suteikti savo tėvui to pasitenkinimo. Arba motinai. Jie privertė jį studijuoti mechaniką, tokį dalyką, kuris mažiausiai iš visų Entonį domino. Ištvėrė ketverius metus, bet galiausiai atsisakė ginti diplomą.

– Ar jį išmetė už nepažangumą?

– O Dieve, ne. Tonis buvo labai gabus.

Kai kurie jo profesoriai laikė, kad jis – talentingas.

– Bet ne inžinierystei?

– Nebuvo nė vieno dalyko, kurio jis ne-

padarytų, jei tik norėjo. Tačiau jo tikrasis potraukis buvo literatūra. Norėjo tapti rašytoju.

– Aš sprendžiu, kad gerai jį pažinojote...

– Žinoma. Tada dar negyvenau pas Galtonus, bet tetą aplankydavau dažnai, kai Tonis grįždavo atostogų. Dažnai kalbėdavosi su manimi. Jis buvo stebuklingas pašnekovas...

– Apibūdinkit jo išvaizdą, gerai?

– Bet jūs ką tik žiūrėjot į jo fotografiją. O čia – dar kitos...

– Peržiūrėsiu jas po valandėlės. O dabar noriu, kad papasakotumėt jūs.

– Jeigu primygtinai reikalaujat... aš pasistengsiu. – Ji užsimerkė. Veidas tapo lygus, tarytum būtų pašalinti tie prabėgę metai.

– Jis buvo labai gražus vyras. Kūnas – proporcingai sudėtas, – ne koks rubuilis, – ir stiprus. Puiki galvos laikysena, trumpos šviesios garbanėlės. – Atsimerkė. – Ar jūs kada nors matėte Praksitelio „Hermį“?

Aš truputį sumišau, ir ne tik dėl to, kad nemačiau. Jos apibūdinimas pasižymėjo tokia meilės prisipažinimo jėga. Nesitikėjau nieko panašaus. Keisi jausmas panėšėjo į spontanišką sprogimą senų vilčių skrynioje.

– Ne, – atšoviau. – Kokios spalvos buvo jo akys?

– Pilkõs. Gražiõs šviesiai pilkõs. Jis turėjo poeto akis...

– Suprantu. Ar buvote jį įsimylėjusi?

Metė į mane žvilgsnį – nustebinta.

– Be abejo, nesitikit, kad atsakysiu.

– Jūs jau atsakėte. Pažymėjote, jog dažnai kalbėdavosi su jumis. Ar jis kada nors aptarė savo ateities planus?

– Tik bendrais bruožais. Jis norėjo išvažiuoti ir rašyti.

– Išvažiuoti – kur?

– Kur nors į tylią ramią vietą, atrodo...

– Iš šalies?

– Aš abejoju. Entonis smerkė tuos paliekančius tėvynę. Jis visada tvirtino, kad nori atsirasti arčiau Amerikos. Tai buvo iškelta per depresiją, prisimenat? Jis ryžtingai kovojo už didesnes darbo klasės teises.

– Radikalas?

– Manau... galima taip apibrėžti. Bet nebuvo komunistas, jei tai turit minty.

Jautė, jog tas pinigų turėjimas atskyrė jį nuo gyvenimo. Entonis nekentė socialinio snobizmo... tai viena iš priežasčių, dėl ko universitete jautėsi toks laimingas. Dažnai sakydavo, jog nori gyventi kaip paprasti žmonės, pasimesti minioje... ► 41

GINTARO LAŠAI

◄ – Panašu į tai, kad jam pasisekė... Ar kada nors kalbėjo jums apie savo žmoną?

– Niekad. Aš netgi nežinojau, kad yra vedęs ar ketina vesti. – Ji tapo labai drovi.

Nežinodama, ką daryti su savo veidu, bandė nusišypsoti. Dantys tarp pravertų lūpų atrodė kaip baltas kaulas atviroj žaizdoj.

Lyg norėdama nukreipti nuo savęs dėmesį, įbruko man į rankas kitas nuotraukas. Dauguma jų buvo atviros, momentinės Tonio Gordono, užsiėmusio įvairia veikla: jis – raitas ant arklio; laiko teniso raketę, o veide – nepajudinama nugalėtojo šypsena. Iš tų nuotraukų ir to, ką papasakojo žmonės, aš susidariau įspūdį, kad jis buvo toks vyrukas, kuris visą laiką apsimetinėjo.

Nutaisinėja visokias pasitenkinimo pozas, bet pats lieka nematomas – jo neatskleidžia nė fotoaparatas. Pagavęs keletą vaizduotės blyksnių, suvokiau tą jo psichologinę būseną, kuri skatino norą pasimesti savyje.

– Ką jis mėgdavo veikti?

– Rašyti. Skaityti ir rašyti.

– Be to. Tenisą? Plaukimą?

– Tikrai ne. Tonis niekino sporto varžybas. Būdavo, pašiepia mane, kad sportuoju...

– O kaip dėl vyno, moterų? Daktaras Hauvelas nupasakojo, kad jis buvo tikras plevėsa...

– Daktaras Hauvelas niekada jo nesuprato, – nukirto ji. – Tonis, žinoma, užmegzdavo ryšius su moterimis ir, atrodo, išgerdavo, tačiau darė tai iš principo.

– Ar taip jums ir sakė?

– Taip, ir tai tiesa. Jis gyveno pritaikydamas sau Rimbaudo proto prievartavimo teoriją. Tikėjo, kad, išgyvenęs visokių nepaprastų nutikimų, taps tokiu geru poetu kaip Rimbaud. – Pagavo mano nesuvokiantį žvilgsnį ir pridūrė: – Arthuras Rimbaud buvo prancūzų poetas. Jis ir Charles Baudelaire’as buvo Tonio didieji dievaičiai.

– Aš suprantu... – Mes nuklydome nuo kelio į tokią teritoriją, kur jaučiausi pasimetęs... – Ar jūs kada nors buvote sutikusi kokią nors jo moterį?

– Oi... ne. – Atrodė, ją šokiravo ta mintis. – Nė vienos čia nebuvo atsivedęs...

– Bet atvedė į namus žmoną...

– Taip, žinau. Aš buvau išvežta į mokyklą, kada tai atsitiko.

– Kada kas atsitiko?

– Tas didysis pykčio prasiveržimas, – paaiškino ji. – Ponas Galtonas prisakė jam daugiau neperžengti tų namų slenksčio.

Buvo labai griežtas senamadiškas tėve42

lis. Ir tikrai – Tonis niekada to slenksčio neperžengė...

– Pasvarstykim... tai įvyko 1936 metų spalyje... Ar po to kada nors jį matėt?

– Niekada. Lankiau mokyklą Rytuose.

– Gal gavot kokią žinią?

Jos lūpos pradėjo įgauti tokią formą, kaip tariant žodį „Ne“... Tuoj susičiaupė.

– Gavau trumpą laiškelį, kažkada tą žiemą. Turėjo tai būti prieš Kalėdas, nes gavau mokykloj – po Kalėdų negrįžau ten.

Atrodo, tas laiškas atėjo gruodžio pradžioj...

– Ką jame rašė?

– Nieko apibrėžto... Tiesiog – jam neblogai sekasi, jis „pralaužė“ spaudą. Vieną jo poemą priėmė nedidelis San Francisko žurnalas. Atsiuntė man jį, įdėtą į atskirą voką.

Išlaikiau iki šiol, jeigu norėtumėt pažiūrėti...

Laikė jį gelsvai rudame voke viršutinėje savo knygų spintos lentynoje. Ištraukė, ir pamačiau nedidelį ploną leidinuką; tekstas nelabai aiškiai atspausdintas prastame „skuduriniame“ popieriuje; pavadinimas Chisel – Kaltelis. Atvertė viduryje ir padavė man. Aš perskaičiau: „Johnas Brownas LUNA Balta krūtis jos Kaip balta puta Kur ilsis žuvėdros Nors namų ten nėra.

Jos žalios akys Kaip žalia giluma Iš kur pakyla bangos Ir miega audra.

Ir aš esu baugus Kaip tasai jūreivis Kai žemė ir dangus Pradeda maišytis.

Nes širdis jos nežabota Kaip jūros šuoliai Aš čia liksiu miegoti Ji pakils esi į tolį.“ – Ar tai sukūrė Tonis Galtonas? Atspausdinta, kad autorius – „Johnas Brownas“.

– Tai buvo pavardė, kurią jis pasirinko.

Tonis nenorėjo pasirašinėti tikra giminės pavarde. Tarp kitko, „Johnas Brownas“ jam turėjo ypatingą reikšmę. Tonis skelbė savo teoriją, kad mūsų šalis išgyvena kitą

pilietinį karą – karą tarp turtingų žmonių ir vargšų. Laikė neturtingus žmones baltais negrais ir norėjo padaryti jiems tą, ką Džonas Braunas1 padarė vergams. Išvesti juos iš nelaisvės... dvasine to žodžio prasme, žinoma. Tonis netikėjo prievarta.

– Suprantu... – pasakiau, nors visa tai man skambėjo keistokai. – Iš kur jis tai atsiuntė?

– Tą žurnaliuką leido San Franciske, iš ten Tonis ir atsiuntė.

– Ar tas kartas buvo vienintelis, kai gavote žinią?

– Vienintelis kartas.

– Ar aš galiu paimti tas nuotraukas ir žurnalą? Pasistengsiu greitai grąžinti...

– Jeigu padės jums surasti Tonį...

– Kaip supratau, jis išvažiavo nusprendęs gyventi San Franciske. Ar turite jo paskutinį adresą?

– Turėjau, tačiau ten važiuoti – jokios naudos.

– Kodėl gi?

– Todėl, kad aš buvau tais metais, kai jis paliko namus. Tai buvo bjaurus senas nuomojamas namas, pasmerktas baigti gyvavimą. Kaip tik tada jį griovė...

– Ar bandėte toliau ieškoti Tonio?

– Aš norėjau, bet išsigandau. Turėjau tik septyniolika metų...

– Kodėl jūs, Keisi, negrįžot į mokyklą?

– Neturėjau ypatingo noro. Be to, ponas Galtonas jautėsi nekaip, ir teta Marija paprašė, kad likčiau su ja. Mokėjo už mano mokslą tenai, taigi negalėjau jai atsakyti...

– Ir nuo to laiko būni čia?

– Taip-p. – Tas žodis pasigirdo toks, tarsi būtų išspaustas...

Lyg išgirdęs sutartą ženklą, iš anos sienos pusės atskriejo pakeltas ponios Galton balsas: – Keisi! Keisi! Ar tu ten?! Ką tenai veiki?!

– Geriau aš eisiu... – ištarė Keisi.

Uždarė savo prieglaudos duris ir nutapsėjo nuleidusi galvą.

Pragyvenęs tokioj aplinkoj dvidešimt metų, aš būčiau galėjęs tik ropoti...

Džonas Braunas (John Brown, 1800–1859) – JAV vergų išlaisvinimo idėjos vykdytojas: 1959 10 16, kad gautų ginklų vergų sukilimui, vadovavo 21 žm. būriui (16 baltųjų ir 5 juodaodžiai), kuris užgrobė Harpers Ferio (Harper’s Ferry) arsenalą ir paėmė įkaitais apie 60 žmonių. Nuteistas pakarti, įgijo kankinio dėl laisvės reputaciją; jo mirtis paaštrino Šiaurės ir Pietų konfliktą dėl vergijos, privedusį šalį prie pilietinio karo (1861–1865).

1

GINTARO LAŠAI

Penktas skyrius Ant laiptų sutikau gydytojo dukrą. Dovanojo man nedrąsų šypsniuką...

– Aš esu detektyvas. Mano pavardė – Arčeris.

– Mano Šeila Hauvel. Kaip galvojat – surasit jai tą sūnų?

– Bandysiu, panele Hauvel...

– Skamba nelabai žadančiai...

– Aš ir nežadėjau.

– Bet padarysit viską, kas tik jūsų jėgoms, ar ne?

– Ar jums labai svarbu? Esate per jauna, kad būtumėte pažinojusi Entonį Galtoną.

– Tai svarbu tetai Marijai. – Dar pridūrė, parodžiusi jausmo antplūdį: – Jai reikalingas žmogus, kuris ją mylėtų. Aš bandau, prisiekiu jums, tačiau tiesiog nesugebu...

– Ar ji – jūsų giminė?

– Nevisiškai. Ji – mano krikšto motina. Vadinu ją teta, nes jinai to nori. Bet niekada nesugebėsiu išsiugdyti dukterėčios jausmų...

– Įsivaizduoju, kaip ji apsunkina jūsų pastangas.

– Pati jinai nenori apsunkint... Tik paprasčiausiai – nemoka gerai sugyventi su žmonėmis. Jau seniai elgiasi taip, kaip tik jai patinka. – Panelė paraudo ir sučiaupė lūpas. – Bet aš nenoriu kritikuoti... Jūs tikriausiai galvojat, kad esu baisus žmogus – taip kalbu apie ją su nepažįstamu. Iš tikrųjų noriu jai tiktai gero, nepaisant to, ką galvoja tėvelis. Ir jeigu jai užeina noras, kad paskaityčiau Pendennisą, tai skaitau...

– Labai pagirtina. Aš ėjau skambinti telefonu. Juk yra kažkur po ranka?

Ji parodė man telefoną po laiptais. Tai buvo senoviškas sieninis aparatas, mat niekam neatėjo į galvą pakeisti jį moderniškesniu. Po juo, ant stalelio, gulėjo Santa Barbaros telefonų knyga. Paieškojau joje Seiblo numerio.

Ilgai nekėlė ragelio. Pagaliau – džirkšt, ir tyla. Palaukęs dar valandėlę, išgirdau jo balsą. Sunkiai pažinau jį. Kažkoks neaiškus, lyg Seiblas būtų verkęs.

– Gordonas Seiblas klauso.

– Čia Arčeris. Išvažiavai, mums nespėjus galutinai susitarti. Sprendžiant tokią bylą kaip ši, man visada reikia avanso ir pinigų einamoms išlaidoms – mažiausiai trijų šimtų.

Klakt ragely, paskui – burzgesys linijoj.

Kažkas rinko numerį. Moters balsas: – Centrine! Noriu policijos!

– Padėk ragelį, – Seiblo balsas.

– Aš skambinu policijai! – Jo žmonos balsas, isteriškai spigus.

– Jau aš paskambinau. Dabar padėk ragelį. Aš kalbu su žmogum.

Tarkšt barkšt – negrabiai padėjo ragelį.

Tariau: – Seiblai, tu klausai?

– Taip. Čia – nelaimingas atsitikimas, kaip tu jau turėjai suprasti... – Patylėjo.

Girdėjau tik jo kvėpavimą.

– Poniai Seibl?

– Ne, nors ji baisiai sujaudinta. Mano tarnas Piteris – jis subadytas. Manau, kad negyvai...

– Kas jį nudūrė?

– Neaišku. Nedaug ką galiu sužinot iš žmonos. Panašu, kad kažkoks valkata.

Paskambino į duris, o kai Piteris atidarė – jį nudūrė!

– Nori, kad atvažiuočiau?

– Jeigu manai, kad bus kokia nauda...

Piteriui jau niekas nepadės.

– Būsiu pas tave už kelių minučių. * Bet man užėmė daugiau laiko, nei sakiau. Nežinojau gerai Arajo Parko priemiesčio. Pasukau ne į tą gatvę ir pasimečiau jo besiraitančių gatvių tinkle. Visos man atrodė vienodos, namai – plokščiastogiai, balti, pilki ir nedegtų plytų, išmėtyti terasiniuose kalvų šlaituose.

Valandėlę sukinėjausi ratais, kol užvažiavau į kalvos viršūnę, bet ne tos. Gatvė kažkaip sunyko, mačiau tik porą vėžių, vedančių į laukus; ten – jokių statinių, tik vandentiekio bokštas. Apsisukau ir sustojau, norėdamas susiorientuoti.

Kairėje pusėje, ant kalvos viršūnės už mylios ar daugiau, pamačiau plokščią blyškiai žalią stogą, kuris man pasirodė panašus į Seiblo namo Arizonos auksingojo smėlio spalvos stogą. Dešinėje, toli apačioje, slėnio dugnu kaip tamsi srovė bėgo siauras asfaltuotas kelias. Tarp to kelio ir krūmynų, ąžuolų guoto, plykstelėjo oranžinė liepsnos skiautelė ir užgeso. Iš ten į ramų mėlyną orą pakilo juodi dūmai.

Kai pajudėjau, sugavau saulės blyksnį ant metalo. Tai buvo automobilis; nuleidęs nosį į griovį, jis degė.

Nuvažiavau ilgu nuolydžiu žemyn ir pasukau dešinėn į asfaltuotą kelią. Tolumoje ūkčiojo priešgaisrinė sirena. Dūmai virš degančios mašinos rangėsi aukščiau ir sklaidėsi

kaip lėtai besiplečianti dėmė virš medžių.

Užsižiūrėjęs į ją, vos nepervažiavau žmogaus.

Jis ėjo mano pusėn palenkęs galvą taip, lyg apie kažką giliai mąstytų, kresnas jaunas vyras, pečiai – kaip buliaus. Daviau garsinį signalą ir nuspaudžiau stabdžio pedalą. Kaip užsispyręs ėjo toliau. Viena jo ranka kabojo nevaldoma prie šono, iš pirštų krito raudoni lašai. Antrą laikė sulenktą prie krūtinės, lyg liūliuotų kūdikį, pirštai įkišti į dailaus flanelinio švarko antį.

Jis priėjo prie mašinos durelių iš mano pusės, atsirėmė į jas.

– Gal galit pavežti? – Riebūs sulipę juodi plaukai užkrito ant jo degančių juodų akių. Ryškiai raudonas kraujas ant lūpų teikė veidui tokią nepadorią išraišką – kaip prisitepliojusios mergšės.

– Sudaužėt savo autą?

Kažką burbtelėjo.

– Eikit sėst iš anos pusės, jei galit.

– Neišeis. Įlipsiu iš tos.

Pagavau jo akyse vagilišką blyksnį, be to – dar kažką blogesnio. Siektelėjau raktelio.

Pralenkė mane. Atviro lango kampe – žvilgt į mane trumpas mėlynas revolveris, jo dešinėj rankoj.

– Palik raktelius įkištus! Atsidaryk duris ir dink!

Garbanotagalvis kalbėjo ir veikė kaip tikras profas arba, mažiausiai, kaip apdovanotas talentu mėgėjas su pašaukimu.

Atsidariau dureles ir išlipau.

Most most ranka – kad nueičiau nuo automobilio.

– Pradėk eiti.

Aš padelsiau, svarstydamas savo šansus, ar pavyktų jį sutvarkyt.

Durstelėjo revolveriu miesto link.

– Žygiuok sau, biče. Juk nenori su manim ginčytis.

Pradėjau eiti. Už nugaros suburzgė mano auto variklis. Pasitraukiau į šalį. Bet Garbanotagalvis įvairavo į kažkokį įvažiavimo keliuką, apsisuko ir nuvažiavo į kitą pusę, tolyn nuo sirenų.

Kai pasiekiau gaisro vietą, ugnis jau buvo užgesinta. Apygardos gaisrininkai vyniojo savo žarną ant būgno, pritaisyto ilgos raudonos mašinos šone. Priėjau prie kabinos ir paklausiau vyro, sėdinčio prie vairo: – Gal turite čia radiotelefoną?

– O kam jums?

– Pavogė mano auto. Manau, jog tas tipas, kuris atėmė, vairavo tą, kur dabar griovy. Reikia pranešti autostrados patruliui.

– Išvardykit detales – pranešiu jiems. ► 43

GINTARO LAŠAI

◄ Pasakiau jam savo automobilio registracijos numerį ir nupasakojau išvaizdą, taip pat nupiešiau taupų Garbanotagalvio eskizą. Jis pradėjo viską diktuoti į mikrofoną. Nulipau į griovį norėdamas apžiūrėti tą degusį auto. Tai buvo juodas jaguaras, sedano tipo, maždaug penkerių metų senumo. Lanku nuvažiavo nuo kelio; purve paliko gilias vėžes ir susiknežino priekį į didelį akmenį griovyje. Viena priekinė padanga subliūškus. Priekinis stiklas stipriai daužtas – daugybė žvaigždiškų spindulių – nuo ugnies dažai iškilę pūslėmis. Abejos durys atviros.

Užsirašiau registracijos numerį ir priėjau arčiau – pažiūrėsiu į valdymo skydelį, gal bus teisės. Jų nebuvo. Įsėdau ir atsidariau daiktadėžę. Tuščia.

Kelyje virš manęs, cypindamas stabdžius, sustojo kitas auto. Hip hop – iš abiejų pusių po vieną šerifo žmogų – ir beveik nučiuožė žemyn į griovį, palikdami dvigubą dulkių debesį. Rankose – po revolverį, įdegusiuose veiduose – mirtinai rimtos išraiškos.

– Čia jūsų auto? – atžariai burbtelėjo pirmasis.

– Ne. Pradėjau pasakoti, kas man atsitiko, bet jis nepanoro klausyti: – Išlipt! Rankas aukštyn – laikyt pečių aukšty!

Aš išlipau jausdamas, jog visa tai atsitiko kažkada praeity. Pirmasis šerifo pavaduotojas nutaikė savo ginklą į mane ir taip laikė, tuo tarpu antrasis iškratė mane. Buvo labai stropus. Ištyrė net pūkelius iš kišenių. Nepraleidau progos pakomentuoti tai.

– Mes nejuokaujam. Jūsų pavardė?

Aplink mus pradėjo rinktis gaisrininkai. Aš buvau piktas, stipriai prakaitavau. Pravėriau burną – matyt, ne laiku – ir parodžiau, kaip sugebu plepėti niekus.

– Aš ‘su kapitonas Nemo, – tariau. – Ką tik išlipau į krantą iš priešo povandeninio laivo. Gal ir keista, bet mūsų laivai varomi jūros dumbliais. Pats korpusas gi – suformuotas iš stipriai suslėgtų jūros dumblių.

Tai veskit mane pas patį gudriausią. Nedelskit nė akimirkos.

– Jis ‘ra trenktas, – padarė išvadą pirmasis. – Iš karto pagalvojau, kad tas, kur nudūrė, turi būti trenktas. Juk tu girdėjai, Barni, ką tada pasakiau...

– Te-ei. – Barnis skaitė mano piniginė44

je rastus dokumentus. – Turi vairuotojo teises, išduotas kažkokiam Arčeriui. Iš Vakarų Holivudo. Ir valstijos masto privataus seklio licencijos kopiją – pavardė ta pati.

Bet tikriausiai padirbta...

– Visai ne padirbta. – Su tuo vodeviliu nieko nelaimėjau, tik užtraukė didesnių nemalonumų. – Mano pavardė – Arčeris. Esu privatus tyrėjas, šiuo metu dirbu ponui Seiblui, advokatui.

– Seiblui, sako jis. – Pavaduotojai pasikeitė reikšmingais žvilgsniais. – Atiduok jam piniginę, Barni.

Barnis ištiesė piniginę mano pusėn.

Siektelėjau jos. Klakt! – ant mano riešo užsitrenkė antrankiai.

– O dabar... kitą rankelę... – pasakė švelniu tonu. Mat buvau trenktas. – Prašom dabar ištiesti kitą ranką.

Aš dvejojau. Bet priešinimasis nieko gero neduotų, tik suklysčiau, ir viskas. O aš norėjau, kad jie būtų suklydę, nežinotų, kur dėti akis, apsikvailinę...

Nesipriešindamas pateikiau kitą riešą. Žvilgtelėjęs žemyn į savo surakintas rankas, pamačiau ant vieno piršto kraujo dėmelę.

– Eime, – pasakė pirmasis. Ištiesė manęs link ranką su pinigine ir paleido pastarąją įkristi į mano švarko šoninę kišenę.

Jie nuvedė mane prie savo auto ir pasodino ant galinės sėdynės. Iš gaisrinės mašinos kabinos iškišo galvą vairuotojas: – Nepaleiskit jo iš akių, vyrai, – suktas tipas. Priskiedė man, kad iš jo pavogė auto, – apgavo!

– Mūsų neapsuks! – atsiliepė pirmasis. – Išsitreniravę tvarkytis su tokiais apsimetėliais taip, kaip jūs gaisrą gesint.

Nieko daugiau neprileiskit prie to jaguaro.

Pastatykit prie jo sargybą, ką? Atsiųsiu čia žmogų, kai tik atsilaisvins.

– Ką jis padarė?

– Nudūrė žmogų.

– Jėzau, maniau – toks pavyzdingas pilietis...

Pirmasis pavaduotojas atsisėdo ant galinės sėdynės šalia manęs.

– Turiu tave perspėt – viskas, ką pasakysi, gali būti panaudota prieš tave. Kodėl taip padarei?

– Padariau – ką?

– Nudūrei Piterį Kaligeną.

– Aš nenudūriau jo.

– Tau ant piršto kraujas. Iš kur jis atsirado?

– Tikriausiai iš jaguaro.

– Vadinas – iš tavo auto?

– Tas auto ne mano.

– Velnią ne tavo! Aš turiu liudininką – matė, kaip tu nuvažiavai iš nusikaltimo vietos.

– Ne aš ten sėdėjau. Vyras, kuris pavogė neseniai mano auto.

– Tik nepasakok. Pasakėlėm gali apkvailint gaisrininką. Aš esu faras.

– Ar susikirtot dėl bobos? – per petį paklausė Barnis. – Jeigu įsimaišius boba, – suprantamas dalykas. Nužudymas afekto būsenos, ir visa kita. Menkniekis! – džiugiai pridūrė, – tikriausiai nebūtų net antrojo laipsnio. Po dvejų triejų metų išeitum.

Ar ne, Kongeri?

– Aišku, – patvirtino Kongeris. – Gali mums dabar pasaky’ teisybę – išmest viską iš galvos.

Tas žaidimas man jau įgriso.

– Neįsipainiojus jokia boba. Susiėmėm dėl jūros dumblių. Aš – didelis jūros dumblių mėgėjas nuo senų laikų. Patinka užsibarstyti jų ant maisto...

– Ką tai turi bendra su Kaligenu...

Barnis nuo priekinės sėdynės: – Jis man atrodo visai trenktas.

Kongeris palinko į mane.

– Esi? – Esu – kas?

– Visai trenktas.

– Te-ei. Kramtau jūros dumblius, o paskui skrajoju. Nuvežkit mane į artimiausią paleidimo aikštelę.

Kongeris su pasigailėjimu žvelgė į mane. Bet gailestį veide pamažu pakeitė abejonė. Jis pradėjo suvokti, kad tyčiojuos iš jo. Netrukus jo veidas po įdegiu užsiliejo tamsiu raudoniu.

Sugniaužė gulinčią ant kelio plaštaką į kumštį. Įžiūrėjau, kad jo palaidinės rankovėj iššoko galingi raumenys. Pasitraukiau smakrą arčiau prie krūtinės ir pasiruošiau kryptelt smūgio metu. Bet netrenkė. Įvertinus šią aplinkybę, jis tapo geru faru. Beveik pradėjo man patikti, nepaisant tų uždėtų antrankių. Tariau: – Kaip sakiau anksčiau, mano pavardė Arčeris. Aš esu licencijuotas privatus detektyvas, išėjęs į atsargą Long Byčo policijos skyriaus seržantas. Kalifornijos baudžiamajame kodekse yra skyrius apie neteisėtą suėmimą. Kaip tu manai, gal geriau nuimti tuos juvelyrinius papuošalus?

Barnis mestelėjo iš priekio:

GINTARO LAŠAI

– Biliardinės advokatėlis, ką?

Kongeris nieko nepasakė. Jis sėdėjo, įskaudintai tylėdamas, kaip man pasirodė, gan ilgai. Galvojimo pastangos jo mėsingame veide išdarinėjo netikėtus dalykus.

Jaudino jį taip, kaip didelis triukšmas vidury nakties.

Mašina paliko tą užmiesčio kelią ir įkopė į Seiblo kalvą. Priešais stiklinę namo sieną stovėjo kitas policijos automobilis. Iš jo išlipo Seiblas, juo pasekė stambaus sudėjimo vyras civiliniais drabužiais.

Seiblas atrodė išbalęs ir sukrėstas.

– Bet labai neskubėjai atvažiuoti. – Tada pamatė antrankius ant mano riešų. – Dėl Dievo meilės!

Stambaus sudėjimo vyras pralenkė jį ir tiesiog atplėšė mano „draugų“ auto dureles.

– Kokios čia bėdos!?

Kongeris dar labiau sumišo.

– Nieko tokio, šerife. Mes sugavom įtariamąjį, jis tvirtina, kad jis – privatus mentas, dirba ponui Seiblui... Šerifas pasisuko į Seiblą.

– Tavo žmogus?

– Žinoma.

O Kongeris jau nuiminėjo antrankius, taip nepastebimai, lyg tikėdamasis, jog aš galbūt neatkreipsiu dėmesio, kad jie kažkada puošė mano riešus. Barnio sprandas stipriai raudonavo. Nepasisuko net tada, kai lipau iš jų auto. Šerifas padavė man ranką. Veidas ramus, vėjo nugairintas, jame su nenustygstančia energija judėjo šviesios akys.

– Aš – Traskas. Neatsiprašinėsiu. Visi mes padarom klaidų. Kai kurie iš mūsų daugiau nei kiti, ką, Kongeri?

Kongeris nieko neatsakė. Tariau: – Taigi, dabar, kai jau visi pasismaginom, galbūt norėtumėt paskelbti per radiją aprašymus – mano automobilio ir to vyro, kuris jį paėmė?

– Apie kokį vyrą kalbame? – paklausė Traskas.

Papasakojau jam ir pridūriau: – Jeigu jūs neprieštarausite, šerife, mano pasiūlymui, tai geriausiai būtų, jeigu jūs pats susisiektumėt su greitkelio patruliu.

Tas mūsų draugelis nudūmė San Francisko kryptimi, bet gal, sumėtęs pėdas, pasuko atgal.

– Tuojau pasakysiu.

Traskas pajudėjo savo automobilio link.

Sulaikiau jį minutėlei:

– Dar vienas dalykas. Tą jaguarą turėtų apžiūrėti ekspertas. Gal irgi pavogė...

– Te-ei, tikėkimės, kad ne.

Šeštas skyrius Nudurtasis vyras gulėjo ten, kur jis parkrito, ant lopelio krauju aptaškytos žolės, maždaug šešios pėdos nuo paradinių Seiblo durų. Apatinėje jo balto švarko dalyje – raudona dėmė. Nukreiptas į viršų veidas pilkas, neįžvelgiamos išraiškos, kaip akmeniniai antkapių veidai. Šerifo žmogus, besirūpinantis tapatybės nustatymu, fotografavo jį aparatu ant trikojo. Jis buvo šviesiaplaukis pareigūnas su ilga smalsia nosimi. Aš palaukiau, kol jis perstatė aparatą, kad fotografuotų kitu kampu.

– Neprieštaraujat, jeigu aš žvilgtelėsiu į jį?

– Jeigu tik neliesit jo. Aš baigsiu už minutėlės.

Kai jis pabaigė savo darbą, palinkau virš kūno geriau apžiūrėti. Viena gili žaizda pilve. Dešinėje rankoje įpjovimai delne ir vidinėje pirštų pusėje. Peilis, kuriuo buvo padarytos žaizdos, kraujuotas penkiacolis spyruoklinis, gulėjo ant žolės kampu į liemenį ir į atmestą dešinę ranką.

Paėmiau jo ranką – dar šilta ir gležna – ir apverčiau kita puse į viršų. Oda ant ištatuiruotų krumplių sudraskyta, galbūt tada, kai pataikė į užpuoliko dantis.

– Gana stipriai turėjo kovoti... – pasakiau.

Fotografavęs pareigūnas pritūpė šalia manęs.

– Taip. Atsargiai su nagais. Po jais kažkas yra, gal nudrėksta oda. Jūs pastebėjote tas tatuiruotes?

– Turėčiau būti aklas, jei nepamatyčiau.

– Kalbu apie šitas... – Paėmė tą ranką, atitraukė nuo manęs ir parodė keturis taškelius, išdėstytus mažyčio kvadrato forma tarp rodomojo ir didžiojo pirštų. – Gaujos ženklas. Vėliau jis „uždengė“ jį standartine tatuiruote šalia. Daug senų gaujų narių taip pasidaro... Matydavau ant sulaikytų žmonių rankų.

– Kokia gali būti gauja?

– Aš nežinau. Čia – kažkoks Sako2 ar San Francisko. Nesu šiaurės Kalifornijos tokios rūšies ženklų ekspertas. Įdomu, ar advokatas Seiblas žinojo, kad buvo pasamdęs seną gaujos narį...

2

Sako = Sakramento.

– Galime jo paklausti...

Paradinės durys buvo atviros. Įėjęs radau Seiblą priekinėje svetainėje. Pakėlė nusilpusią ranką ir parodė į fotelį.

– Sėskis, Arčeri. Atsiprašau už tai, kas atsitiko. Negaliu įsivaizduoti, ką jie galvojo tave suimdami...

– Trokštantys garbės entuziastai. Pamirškim. Pradžia nekokia, bet tie vietiniai vyrukai, atrodo, žino, ką daro.

– Tikiuosi... – nelabai viltingai sutiko jis.

– Ką tu žinai apie savo velionį tarną?

– Bijau, kad ne per daugiausiai. Dirbo pas mane tiktai kelis mėnesius. Iš pradžių pasamdžiau jį, kad prižiūrėtų mano jachtą.

Ir gyveno joje, kol nepardaviau. Neturėjo kur eiti, be to, jis daug neprašė. Piteris nelabai tiko darbui namuose, ką jau galėjai pastebėti. Mums čia, priemiestyje, sunkoka gauti gerų tarnų; Piteris buvo paslaugus, taigi leidau jam ir gyvent čia...

– Iš kokios aplinkos jis atkeliavo?

– Man rodos, buvo nemažas lakstūnas.

Sakė, kad jam teko dirbti įvairius darbus: buvo laivo koku, uosto darbininku, dažė kambarius...

– Kaip jį pasamdei? Per įdarbinimo agentūrą?

– Ne. Sutikau jį prieplaukoj. Rodos, ką tik buvo atplaukęs žvejybiniu laivu, Monterėjaus seineriu. Aš blizginau tada varinius apkaustus, lakavau denį ir taip toliau, o jis pasisiūlė man padėti; prašė tik dolerio už valandą... Per dieną nemažai padarė, taigi priėmiau. Visada padarydavo nemažai...

Tarp Seiblo antakių pasirodė skausmo įtrūkis, kaip įpjovimas peiliu. Spėjau, kad jam patiko tas miręs vyras. Truputį padelsiau prieš užduodamas kitą klausimą: – Gal tu žinai, ar tik Kaligenas nebuvo teistas už kokį nors kriminalą? Įtrūkis jo kaktoje pagilėjo.

– O Dieve, ne. Aš patikėjau jam savo jachtą ir namą... Dėl ko tu klausi?

– Iš esmės – dėl dviejų dalykų. Jis turėjo ant rankos tatuiruotę – keturi nedideli juodi taškai mėlyno piešinio krašte. Tokį kvadratuką, kaip ženklą, pasidaro gangsteriai ir narkomanai. Ir dėl to, kad jo nužudymas primena tarpgaujinių santykių „reguliavimą“. Beveik garantuoju, kad tas vyras, kuris paėmė mano auto, yra žudikas; ir visi jo būdingi bruožai – profo.

Seiblas žiūrėjo žemyn į nublizgintas grindų plyteles taip, lyg bet kuriuo momentu grindys po jo kojomis turėtų įlūžti. ► 45

GINTARO LAŠAI

◄ – Tu manai, kad Piteris Kaligenas buvo

kažkaip susijęs su kriminaliniais nusikaltėliais?

– „Susijęs“ – švelniai pasakyta. Juk jis negyvas.

– Suprantu, – gana aštriai nukirto jis.

– Ar pastaruoju metu jis buvo nervingas? Tarsi kažko bijotų?

– Jeigu ir buvo, aš to nepastebėjau. Nekalbėdavo apie save.

– Gal ateidavo kas nors aplankyti, neskaitant, žinoma, to paskutinio?

– Ne, niekad nebuvo. Bent jau kiek aš žinau. Jis buvo uždaras žmogus.

– Ar galėjo jis naudotis tavo namu ir darbu pas tave kaip priedanga?

– Aš nežinau. Sunku pasakyti.

Prieš namą suburzgė mašina. Seiblas pakilo, priėjo prie stiklo sienos ir atitraukė užuolaidas. Žvilgtelėjau jam per petį. Juodas krovininis automobiliukas nuvažiavo nuo namo ir įsuko į žemyn besileidžiantį kelią.

– Gerai pagalvojus, – atnaujino Seiblas, – jis aiškiai slėpėsi nuo žmonių akių. Nepanorėjo dirbti mano vairuotoju, sakė, kad jam nesiseka su automobiliais. Bet galėjo ir vengti miesto. Niekad nebuvo išvažiavęs...

– Dabar jis jau važiuoja, – pasakiau. – Kiek žmonių žinojo, kad jis čia laikosi?

– Tik mano žmona ir aš. Ir tu, aišku.

Niekas daugiau man neateina į galvą.

– Gal turėjote kokių nors svečių iš miesto?

– Per kelis pastaruosius mėnesius – ne. Nuo tada, kai Alisa pradėjo jaustis tai blogiau, tai geriau. Tai viena iš priežasčių, kodėl Piterį priėmiau čia. Netekom namų šeimininkės, ir aš nenorėjau, kad Alisa visą dieną liktų viena.

– Kaip ponia Seibl jaučiasi dabar?

– Gaila, bet nelabai gerai.

– Ar jinai matė tą įvykį?

– Manau, kad ne. Tiktai girdėjo, kaip jie grūmėsi, ir matė nuvažiuojantį automobilį.

Tada ir paskambino man. Kai atvažiavau, sėdėjo pusiau apalpusi ant slenksčio. Nežinau, kaip tai paveiks jos emocinę būklę...

– Jokios galimybės man pakalbėt su ja?

– Prašau, tik ne dabar. Aš jau pasitariau su daktaru Hauvelu, ir jis liepė duoti jai raminamųjų. Yra ribos, kiek žmogaus psichika gali ištverti.

Seiblas galėjo taip pasakyti ir apie save.

Kai pasisuko nuo lango, išvydau: pečiai nusvirę, o veidas raižioje saulės šviesoje nelygiai baltas, pabrinkęs kaip virti ryžiai. Žmogžudysčių atvejais paprastai būna daugiau aukų negu viena...

46

Mano veide Seiblas turėjo perskaityti, ką pamačiau.

– Šis nužudymas man irgi kelia nerimą.

Su manim ir su Alisa jis neturi jokio ryšio – neprifantazuosi. Tačiau paveikė abu mus, sukrėtė labai giliai. Piteris buvo šeimos narys. Tikiu, kad buvo tikrai atsidavęs mums, ir jis numirė netoli mūsų namo durų. Tas dalykas priartina jį prie mūsų.

– Koks?

– Timor mortis, – atsakė. – Mirties baimė.

– Tu sakei, kad Kaligenas buvo jūsų šeimos narys. Aš supratau, kad jis čia ir miegojo...

– Taip, žinoma.

– Aš norėčiau apžiūrėti jo kambarį.

Per vidinį kiemą ir pagalbinę patalpą jis nuvedė mane į tolimą miegamąjį. Visas kambario apstatymas – viengulė lova, kėdė, komoda ir stalinė lempa.

– Aš tik nueisiu pažiūrėti, kaip Alisa... – pasakė Seiblas ir paliko mane.

Peržiūrėjau menką Kaligeno turtą.

Sieninėje spintoje – „Levis“ džinsai, dveji darbiniai marškiniai, batai ir pigus mėlynas kostiumas, pirktas vieno San Francisko rajono parduotuvėje. Priekinėje švarko kišenėlėje radau Tanforano totalizatoriaus šaknelę. Ant komodos viršaus gulėjo nešvarios šukos ir skutimosi mašinėlė.

Stalčiai praktiškai tušti: pora baltų marškinių, išteptas riebalais mėlynas kaklaryšis, trumparankoviai apatiniai marškinėliai be apykaklės ir gėlėti šortai, kojinės ir nosinės, ir kartoninė dėžutė, talpinanti šimtą šovinių 38-o kalibro automatiniam. Bet šovinių – ne visas šimtas: dėžutė praimta.

Ginklo nebuvo.

Nedidelis Kaligeno lagaminas gulėjo po lova. Tai buvo minkštas senas drobinis daiktas, sujuostas diržais; atrodė jis taip, lyg būtų apspardytas aplink kiekvieną autobusų stotelę nuo Sietlo iki San Diego.

Atsegiau diržus. Užraktas buvo sulaužytas, todėl lagaminas iškart prasiskėtė. Iš vidaus pasklido kvapai: nelabai malonus tabako, jūros vandens, prakaito ir tas subtilesnis, neaprašomas vyriško vienišumo aromatas.

Lagamine gulėjo pilki flaneliniai marškiniai, šiurkštus mėlynas megztinis aukšta atlenkiama apykakle ir kiti storesni darbiniai drabužiai. Prie kamštinės plačiaašmenio žvejo peilio rankenos dar laikėsi prilipę keli žvynai, jie atrodė kaip išblukę cechinai. Suglamžytas žalsvas smokingas

buvo išsaugotas kaip prisiminimas iš kažkokios labiau rafinuotos praeities.

Profsąjungos bilietas, išduotas 1941 metais San Franciske, rodė, kad Kaligenas buvo aktyvus mokantis mokesčius jau nebeegzistuojančios Jūrinių kokų sąjungos narys. Ir ten dar gulėjo laiškas, adresuotas p. Piteriui Kaligenui, iki pareikalavimo, Reno, Nevada. Taigi Kaligenas ne visą savo gyvenimą buvo vienišius. Laiškas parašytas rožiniame laiškiniame popieriuje, rašysena – nepastovios formos. Perskaičiau: Brangus Pitai, nors „brangus“ nėra tinkamas žodis po to, kai aš tiek iškentėjau nuo tavęs, bet dabar jau po visko, ir aš esu linkusi pamiršti praeitį. Manau, jog tu supranti. O kad padėčiau tau, parašysiu – tu niekada savo gyvenime nesupratai paprasto fakto tol, kol tas faktas netrenkdavo tau per galvą. Taigi štai ir jis – ne, aš daugiau tavęs nemyliu.

Dabar, žvelgdama atgal, aš nesuprantu, kaip iš viso galėjau tave mylėti, tikriausiai buvau „netekusi galvos“. Kai aš pagalvoju apie viską, ką tu privertei mane iškentėt, tie tavo prarasti darbai, tos muštynės, tie girtavimai, ir viskas. Tu aiškiai nemylėjai manęs, taigi nebandyk man „trinti“.

Ne, aš nesigraušiu kaip tas katinas prie „išlieto pieno“. Turiu kaltinti tiktai save pačią, kad tiek prabuvau su tavim. Tavo elgesys daugybę kartų įspėjo mane. Koks tu buvai žmogus! Reikia pasakyt, tu dar turi „smarvės“ parašyt man. Aš nežinau, kaip tu gavai mano adresą. Tikriausiai iš vieno savo draugelių parsidavusių mentų, bet jie manęs negąsdina.

Aš esu laimingai ištekėjusi už nuostabaus vyro. Jis žino, kad anksčiau buvau ištekėjusi. Bet jis nežino apie „mus“. Jei turi nors kiek padorumo, laikykis toliau nuo manęs ir daugiau nerašyk jokių laiškų. Aš perspėju tave – nepridaryk man nemalonumų. Nes ir aš galiu padaryti tau nemalonumų, dvigubų nemalonumų. Prisimink L. Bei. Linkėdama tau visokeriopos kloties tavo naujame gyvenime (aš tikiuosi, kad tu tikrai uždirbi tiek pinigų, kaip tvirtini), Mariana, Misis Matison, Ronaldo S.Matisono žmona (ir turėk tai galvoj).

Man sugrįžti pas tave? Išmesk tą iš galvos. Ronaldas yra labai svarbus verslo direktorius. Aš neaitrinčiau žaizdos, tačiau tu tikrai „išgręžei“ paskutinius mano syvus,

gerai tą žinai. Iš mano pusės jokio pykčio, tik prašau palikti mane ramybėj.

Atgalinio adreso ant voko nebuvo, bet perskaičiau antspaudą: San Matėjas, Kalif.

Datos negalėjau iššifruoti.

Sudėjau viską atgal, užsegiau lagaminą ir spirtelėjau jį po lova.

Išėjau į kiemą. Iš kambario kitoje namo pusėje sklido aimana, moters ar kažkokio gyvūnėlio. Seiblas turėjo stebėti mane. Dejonę išgirdau garsesnę, kai jis atidarė stumdomas stiklo duris, ji pritilo, kai po savęs uždarė. Žengė mano pusėn, veidas – žalsvo atspalvio, kurį teikė atsimušusi nuo lapijos šviesa.

– Radai ką nors svarbaus?

– Komodoj laikė šovinius automatiniam pistoletui. Bet paties ginklo neužtikau.

– Aš nežinojau, kad Piteris turi ginklą.

– Gal turėjo ir paskui pardavė. Arba, galimas dalykas, atėmė žudikas.

– Ką nors daugiau?

– Radau tokį pirminį keliuką, vedantį pas jo buvusią žmoną, jeigu tu nori, kad ištirčiau tą jo biografijos faktą.

– Kodėl nepalikus visa tai policijai?

Traskas – labai geras policininkas, be to, senas mano draugas. Neturėčiau kuo pasiteisinti, atitraukęs tave nuo Galtono bylos...

– Galtono byla neatrodo tokia labai skubi...

– Gal ir ne. Vis dėlto aš manau, jog tu kol kas turėtum tirti ją. Ar Keisi Hildret kuo nors padėjo?

– Truputį. Neturiu čia daugiau ką veikti.

Planavau važiuoti į San Franciską.

– Gali skristi lėktuvu. Išrašiau tau čekį dviem šimtams dolerių ir duosiu šimtą grynais. – Jis padavė man čekį ir pinigus. – Jeigu prireiks daugiau, nedvejok – skambink.

– Nedvejosiu, bet aš bijau, jog tai – išmesti į balą pinigai.

Seiblas patraukė pečiais. Turėjo blogesnių problemų. Dejonė už stiklo durų girdėjosi garsesnė, viršūnėse tokia aštri, jog man keliskart sudūrė ausyse.

(Tęsinys – kitame numeryje) Iš anglų k. vertė Jeronimas BRAZAITIS

Pūga Algis KUKLYS

Netikėtai atslinkę žiemos speigai ne vienam apsunkino gyvenimo valandas, nes turintys mažiau kuro, buvo priversti jį taupyti, dėl to kambariuose tvyrojo šaltukas.

Taip atsitiko ir Zitelei, kuri gyveno nuo pensijos iki pensijos, o šitas negailestingas speigas ne vieną miestelio gyventoją uždarė namuose. Ją globojo žentas Vytukas, vedęs jos neišvaizdžią dukrą Onę. Ir ką joje surado, stebėjosi Zitelė, tačiau neišdrįso jo pasiteirauti. Geriau prikąsti liežuvį, kad Onė neužpyktų.

O dukra iš tiesų nieko dailaus neturėjo, tiesiog buvo jauna, irzli moteriškė, neaišku dėl ko nuolatos nepatenkinta. Vytukas kentėjo žmonos kietą būdą, tačiau Onė kol kas nesusilaukė vaikelio, net į pamaldas ėjo, aukojo bažnyčiai, bet... Gal dėl to ir pyko ant viso pasaulio. Zitelė, be abejo, troško anūkėlio, užjautė jaunuosius, todėl stengdavosi praskaidrinti nuotaiką: kartais iškepdavo pyragą su varške ir uogiene, padarydavo kastinį. Vytukui atrodydavo, kad uošvė jį mylinti kaip tikra motina, kurią palydėjo į kapus prieš keletą metų.

Tokiomis šaltomis dienomis Zitelė vėl sugrįžo prie mezgimo ir eilėraščių rašymo.

Keletą posmelių paskyrė ir žentui, tačiau to kūrinio niekam nerodė; eilių sąsiuvinį slėpdavo spintoje po švariais išlygintais marškiniais. Onė vis dėlto žinojo, kad motina durnavoja su tais rašymais, bet jai užvis labiausiai rūpėjo daržai, kuriuos stropiai prižiūrėdavo. Ji tarsi norėjo visiems įrodyti, kad esanti ne tinginė, bet itin rūpestinga šeimininkė. Skausmingai suvokė, kad nėra daili, jog vyras į ją mažai žiūri, o daugiau – į laikraštį ar televizorių.

Tad kaip vyrą prie savęs pririšti?

Zitelė, būdama raiša nuo mažens, iš pradžių išgyveno dėl savo luošumo, paskui į tai numojo ranka. Juk prieš likimą nepašokinėsi ir, kaip sakoma, džiaukis tuo, ką turi. Kaimynai ją vadino „Kačių karaliene“, nes josios namuose šmirinėdavo penkios

GINTARO LAŠAI

katės. Kačiukų Zitelė neskandindavo, bet, kiek paauginusi, išdalydavo pažįstamiems ir nepažįstamiems. Taip ji surado ištikimų draugių, kurios neužmiršdavo aplankyti.

Tačiau nustebo, kai per tokius speigus pas ją atbrazdėjo apkūnioji Stefutė linksmomis akutėmis.

Tai kas tave iš namų išvijo, iš karto paklausė Zitelė.

Norėjau su tavimi pasitarti dėl vieno reikalo, suburkavo Stefutė.

Netrukus virtuvėje pasklido kavos aromatas, o prie kavos atsirado ir sausainių, kuriuos anksčiau iškepė Zitelė. Viešnia domėjosi, kaip gyvena dukra ir kokia draugės sveikata.

Sveikata – kaip visada, mįslinu, kad galėčiau kokį dieną „užkabinti“. O vasarą miegu pravėrusi langą. Gal, sakau, kas nors pas mane įlips, šmaikštavo ji.

Suskambėjo abiejų moterų juokas.

Ak, tie vyrai vyrai, nesupranta jie moterų, šnekėjo Stefutė ragaudama gvazdikėliais kvepiančius sausainius. Įsivaizduok, prie manęs prisvilo kaimynas, septyniasdešimtmetis diedas, našlys, neva norintis mane imti į žmonas, ir baigta. O ką aš su tokiu senbezda veiksiu, jeigu man jaunesni patinka?

Nu jo, musėt ir aš taip sakyčiau, bet, būdama našlė, prisiglausčiau prie gero žmogaus, kaip prie medžio kamieno, atsiduso Zitelė.

Ar tik nebūsianti pūga, suabejojo Stefutė pažvelgusi pro virtuvės langą, girdi, kaip vėjas suka velnių kadrilį?

Ko gero, tačiau nebijok, pas mane pernakvosi, nuramino viešnią.

Stefutė padėkojo ir vėl stebėjosi, jog taip greitai keičiasi orai: vėjo sūkuriai vis greičiau neša sniegą, ir dangus aptemo, tarsi jį būtų užkloję didele marška. O vėjas kaukdamas lekia ir lekia lyg pasiutęs.

Dabar viskas greitai keičiasi. Vyrai tuokiasi su vyrais, o kiek vagių ir sukčių priviso, atsiduso Zitelė stebėdama viešnios susimąsčiusį veidą.

Na, Lietuvoje dar nėra sodomijos, suabejojo Stefutė. ► 47

GINTARO LAŠAI

◄ Palauk palauk, netrukus ir pas mus ateis tos „mados“. Pati matai, kad Mikaldos pranašystės pildosi...

Kai duris pravėrė Onė, moterys į ją įsmeigė akis, tarsi norėdamos, kad ji ką nors gero suregztų.

Sėsk prie mūsų, išgersi kavos, nes turbūt sušalai rūsyje, kol sukrovei malkas, pasiūlė motina.

Onė delnu patrynė skruostą, – taip ji darydavo sutrikusi, – atsilošė kėdėje, bet kažkodėl susiraukusi žiopsojo pro virtuvės langą į siaučiančią pūgą. Speigų ji nemėgo, nes kažkada, eidama iš mokyklos, nušalo kojų pirštus, kuriuos motina, trindama sniegu, šiaip ne taip išgelbėjo.

Pasiutęs vėjas, pagaliau Onė piktai drėbtelėjo, rodosi, trobą nuneš...

Aš irgi taip mįslinu, pritarė viešnia.

Tik Zitelė tylėjo apie kažką susimąsčiusi, paskui dukros pasiteiravo, kur esąs Vytukas.

Nežinau, burbtelėjo Onė, nes ant vyro supyko nuo ano bulviakasio, kai, paragavęs uošvės cepelinų ir išgėręs baltosios, ėmė bučiuoti motiną. Onei tas labai nepatiko, o kitą dieną jis teisinosi, kad visa tai atsitiko netyčia.

Veizėk, kad netyčia į jos lovą neįvirstum, kavalieriau. Bučiuojasi, matai, kaip jaunikliai, siuto ji, į kurios širdį įsismelkė pavydas. O kas ją pabučiuos, kuri nuo ankstaus ryto plūkiasi namuose? Gero žodžio neišgirsi, o jie žioplinėja savimi patenkinti.

Dieve apsaugok, kaip ta pūga įsisiautėjo, atsiduso Stefutė.

Ir kodėl tu nežinai kur išdūmė taviškis, pyktelėjo motina.

Skambinau, bet jis neatsiliepė, sumurmėjo Onė nuleidusi akis.

O Zitelės galvoje, lyg tos snaigės, jau sukosi juodos mintys, nes staiga prisiminė, kaip prieš keletą metų sušalo giminaitis, kuris, gerokai išgėręs, užmigo pusnyje.

Vytukas ne toks, tikrai ne toks, bet, jeigu vakare nepasirodys, tuomet kalbėsiu poterius...

Kai netrukus sutemo, Zitelė uždegė graudulinę žvakę, nes pūga nenurimo: virpėjo langų stiklai, dundėjo skardinis stogas, tarsi ant jo pats velnias vaikščiotų, paskui dingo ir elektra, nes, tikriausiai, vėtra nutraukė laidus. Onė dar spėjo virtuvėje

suplauti lėkštes, o po to užsidarė savo kambaryje.

Ką gi, eisime ir mes nakvoti. Tik luktelėk, kol surasiu tau šiltus naktinius marškinius ir paklosiu lovą, pusbalsiu ištarė Zitelė, užsidegusi dar vieną žvakę.

Tą neramią naktį ji ilgokai vartėsi lovoje klausydama vėtros, po to aplankė sapnas, o jame regėjo Vytuką, kuris, parėmęs galvą, rymojo prie virtuvės stalo. Bet kitą dieną, nurimus pūgai, Zitelė išlydėjo viešnią, tačiau širdyje dar jautė nerimą.

Tas slogus jausmas neatslūgo ir vėliau, nes žentas niekada nesugrįžo, tarsi jo ir nebūtų buvę. Tik pavasarį Onė iš vienos savo pažįstamos išgirdo, jog Vytukas gyvena su kažkokia moterimi.

Ir ką mes blogo jam padarėme, kartojo Zitelė, išgėrusi valerijono lašų.

Onė braukė ašaras ir atkakliai tylėjo viskuo kaltindama ne save, bet motiną.

Todėl, progai pasitaikius, suradusi eilėraščių sąsiuvinuką, perskaitė eiles, skirtas buvusiam vyrui. Tuoj pat jį įnirtingai suplėšė ir įmetė į degančią krosnį, tarsi norėdama, kad ugnis sudegintų buvusio vyro atminimą.

Ričardo Šileikos nuotr.

48

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Tai, kas liko iš šviesos Laima TAMOŠIŪNAITĖ

– Dabar, – pasakiau, – palygink mūsų žmogiškąją prigimtį išprusimo ir neišprusimo atžvilgiu su štai kokia būsena. Įsivaizduok žmones olą primenančiame požeminiame būste. Per visą jį driekiasi platus šviesos ruožas. Tų žmonių kojos ir kaklas iš pat mažens surakinti grandinėmis, todėl jie negali pasijudinti iš vietos ar pasukti galvos į šalį ir visą laiką mato tik tai, kas yra prieš juos. Jie yra nugara į šviesą, kuri sklinda nuo toli aukštumoje degančios liepsnos. Tarp liepsnos ir kalinių aukštai eina kelias, atskirtas nedidele pertvara, primenančia uždangą, virš kurios fokusininkai rodo savo stebuklus.

Platonas. „Valstybė“ Mano karalystėje sutemo.

Užgeso šviesos, neliko erdvių nei šešėlių.

Tik balsai.

Mes sėdėjome ratu.

Mūsų populiacija nedidelė: esame penkiese nesibaigiančioje erdvėje.

Visa čia mūsų, tačiau nieko nestatome, neliečiame nesibaigiančių resursų, tiesą sakant, bodimės ir vienas kito. Gyvename savo protėvių sukurtoje utopijoje, griežtoje taikoje. Kiekvienas turi savo profesiją, šnekamės tik buitinėmis temomis.

Uolinės pertvaros supa iš visų pusių.

Jei ranka paleistum sieną ir braukdamas jos paviršių eitum tolyn, į šviesą, pabaigos nerastum. Ribą turėjome tik mes.

Miesto šerdis – Šventykla. Padengta šaltu granitu, lyg dar vienas olos iškyšulys, ji kėlė veikiau pagarbią baimę nei pasididžiavimą. Jos viduje mes nieko nešlovindavome. Mes dalydavomės „tylos minutėmis“. Šventykloje erdvu. Taip pat – kvapą gniaužiančiai tamsu. Įžengus į pastato gelmes galima pajusti grindiniu sklindančią vėsą. Ji labiau nei kas kitas kelia šiurpulį.

Tik maža dalis patalpos yra naudojama pagal paskirtį. Viduryje ratu sustatytos kelios kėdės, kurių mūsų mažai tautai visiškai pakanka. Visos jos atsuktos į išorę.

Užvertę galvą aukštyn išvysdavome juodos spalvos kupolą. Tamsų jo atspalvį lyg įbrėžimai margina sidabrinės, blukios linijos.

Jų atsiradimo istorija, prasmė mums buvo nežinoma. Kad ir kaip būtų, visa tai priminė senovinį žemėlapį, neužbaigtą ir čia paliktą protėvių. Visiškai nešifruojamą. O jo viduryje, kelių metrų aukštyje, žiojėja taisyklingai apvali skylė, pro kurią veržiasi siauras šviesos ruožas. Žemyn šokio ritmu besileidžiančios dulkės nardo jame, primena sidabro drožles. Šios šviesos kilmė mums nežinoma. Galbūt dėl to ji ir tapo mūsų stabu. Ir dar...

Kai sėdime nugaras atsukę į šviesos šaltinį, atsilošę, kai leidžiame savo rankoms, kaklui atsipalaiduoti, ant aukštų Šventyklos sienų išvystame kai ką neįtikėtino. Įspūdingas šešėlių šokis įsirėžia į mūsų atmintis.

Kiekvieną pirmadienį susirenkame šioje vietoje ir suglebę lyg lėlės stebime šį reiškinį. Mintis, jog aukštybės šitaip šneka su mumis, sukelia tylą. Nedrįstame ir nusičiaudėti. Ir kaip galėtume, kai buvome patikinti, jog taip atrodo angelai?

Ir vis dėlto. Abejojome ir tuo – visa tai atrodo nenatūraliai, lyg ši jų būtis neturėtų didelės prasmės. Lyg jie čia atsirado netyčia.

Tarsi tai būtų fokusininko išdaigos.

Ir tą pirmadienį į Šventovę įžengiame tarsi sukaustyti. Visi penki lakoniškais judesiais žengiame į pastato vidų ir atsisėdame ant kėdžių. Per erdvę nuaidi girgždėjimas ir nutyla. Mes pasiruošę savo ritualui.

Mums dar nespėjus atsipalaiduoti išgirstame, kaip garsiai trinkteli durys – lyg supykęs svečias būtų palikęs namus. Atsistoju norėdamas pamatyti, kieno tai darbas – visi kiti taip pat paseka mano pavyzdžiu, tačiau nieko neišvystame. Taip ir stovime tylumoje kurį laiką, kol Karžygys pašoka iš savo vietos ir greitu žingsniu nulekia prie durų.

Matau, kaip jis jas atsargiai apžiūri, tada pabando atidaryti. Nieko. Susinervinęs jis vis stipriau traukia duris į save. Vis dar nieko.

Per Šventyklą aidi keiksmai bei dūžiai, tačiau situacija nekinta. Vadinasi, esame įstrigę.

Karžygiui nurimus, durų apžiūrėti ateiname ir mes. Jis stovi šalia mūsų ranka

trindamas savo dešinįjį petį ir suraukęs kaktą, atrodo susimąstęs.

Pro siaurą durų plyšį, susidariusį traukiant jas į vidų, mes išvystame išorinės jėgos priežastį – grandines. Jos apvijusios visas duris. Paliečiu jų pakraštį smiliumi, tik tiek tegaliu.

Tai – rebusas.

Kažkas už mano nugaros aikteli.

Ak. Karžygys primerkia akis.

– O kas dabar? – klausia.

Nieko neatsakau. Kiti irgi tyli. Motina užsisvajojusi glaudžia Vaiką prie savo širdies. Pasimetę jos dūžiai Vaiko nenuramina – išgirstame verksmą. Prasidėjęs kūkčiojimais jis pavirsta veriančiu klyksmu ir užpildo visas erdves. Negaliu nepastebėti, jog, kilęs iš baimės, jis visgi suminkština granitą sienose.

Na, taip man atrodo.

Mano mintis nutraukia Egzistencinis Maniakas: – Dabar... Dabar mes kovosime.

Jis atrodo laimingas. Primena penkiolikmetį berniuką, mėgstantį veiksmo filmus ir pagaliau gavusį progą įrodyti savo herojiškumą. Tik atrodo, tai tebus katės paieška. Tikras nusivylimas.

Būtent šie žodžiai priverčia Karžygį susimąstyti. Iš veido išraiškos matau, jog jam kyla abejonių. Jo pirštai ir lūpos kamputis dreba, o koja neritmingai muša taktą, taip tyliai, jog aidas pasiklysta tamsoje.

– O jeigu... – jis ištaria. Šie žodžiai labiau skirti jam pačiam, ne mums, – o jei taip ir turėjo nutikti? Jeigu tai ženklas?! – jis pradeda garsiai dėstyti savo mintis atsisukdamas paeiliui į kiekvieną iš mūsų. Jo žodžius seka teatrališkas gestikuliavimas ir vis labiau drebantis lūpos kamputis. – Tik pagalvokit... visa tai nutiko Šventykloje...

Ir Šviesa! Taip. Taip. Taip. Mes turime likti čia. Aš teisus. Taip.

– Nesąmonė, – burbteli Egzistencinis Maniakas. Nusivylimas žodžiais palieka jo burną. Bet tai nesudomina nieko.

Vis dar paskendusi savo svajose Motina linkteli. Vaiko verksmas darosi vis garsesnis, ir netrukus nebegirdime nė savo kvėpavimo.

Prašome tai sustabdyti – ji ir vėl linkteli. ► 49

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄ Mechaniškais judesiais moteris išsineria iš savo suknelės ir priglaudžia vaiką prie nuogos krūtinės. Karžygys nusikeikia: – Ne Šventykloje, moterie.

Ji pakelia galvą ir mechaniškais judesiais atsisuka į prabilusį žmogų. Akys, paskendusios Lėtos upėje. Jos žvilgsnis susitinka su Karžygio, klausia – kodėl.

Taip abejingai.

– Taip niekados ir neiškritau pro pirmojo aukšto langą. Neglosčiau nugara kieto grindinio, nemačiau nustebusių vaikų veidų virš savęs. Aplink.

Bet mačiau, kaip virtinei paukščių nukerpami gyvenimo siūlai. Išklydę iš savo migracijos kurso jie vienas po kito trenkėsi į mano langą. Vienas-du-trys-keturi...

Kaip vaikų skaičiuotėje. Ir aš laidojau juos, paruošiau gedulo kalbą, troškau, jog juos kažkas atsimintų. Tebūnie tai aš.

Dar ilgai pasakojau jų istoriją svetimiems, lyg tai būtų svarbiausias mano gyvenimo įvykis.

Gyvenimo?

Matyt, to ir klausiau stovėdama prie jų žemėmis apibarstyto kapelio. Stovėdama šitaip tykiai, nuleidusi galvą aš pagaliau leidau sau abejoti – tuo, jog virš mūsų kažkas egzistuoja, jog esame svarbūs ir unikalūs. Nepalikti vieni.

Ir skaudžiausia, manęs neapleido tas apgailėtinas jausmas, jog šitaip pagerbti mažyčiai mirę paukštukai tapo svarbesni už manąją egzistenciją. Net būdami mirę jie turėjo daugiau prasmės nei gyva aš.

Tą vakarą paskutinį kartą verkiau. Vėliau gimė jis.

Motina dirba bibliotekoje. Mažame, vienaukščiame pastate trupančiomis sienomis. Seniai dažytas, jas puošė raudonų raidžių grafitis: „Tai, kas liko iš ALEKSANDRIJOS“. Ir nors išorė nepasižymėjo puošnumu, vidaus interjeras buvo tvarkingas.

Galbūt šią vietą ir galima būtų pavadinti jaukia, jei tai nebūtų šalčiausias miesto pastatas.

Ir šį šaltį Motina kenčia viena.

Kiekvieną rytą, palikusi Vaiką lopšelyje, ji atrakina duris metaliniu raktu ir įžengusi į vidų nusivelka rusvą paltą. Pakabinusi jį ant vienos iš dviejų pakabų, esančių įėjimo kairėje, atsisėda į krėslą kambario pakraštyje ir žiūri pro langą. Šitaip ji dažniausiai praleidžia visas bibliotekos darbo valandas. Lankytojai reti.

50

Kartą per dvi savaites aplankau ją.

Pokalbis neįvyksta, pasiimu mane dominančią knygą ir po kelių minučių jau uždarau namo duris. Tik. Kiekvieną kartą biblioteką palieku su nuostaba veide – knygų mažėja. Kartais neberandu leidinių, kuriuos buvau vartęs ir anksčiau. Dingsta visų žanrų knygos. Nėra jokio algoritmo.

Vieną kartą užeinu į jos darbovietę kiek anksčiau nei visados. Užuodžiu silpną pelenų kvapą. Jis baikščiai slepiasi kambario kampučiuose ir nenori būti atrastas, tačiau – pergalė – aš jį pričiumpu.

Klausiu jos, kas tai.

– Aš norėjau susišildyti, – dalykiškai atsako ir grįžta prie savo kasdienybės. Ar gali mane kaltinti? – klausia jos kūnas.

Jau dvi valandas esame uždaryti Šventykloje.

Motina ir Vaikas miega ant vienos iš kėdžių, Karžygys sėdi tiesiai po Šviesa, turkiškai sukryžiavęs kojas. Bando medituoti.

Tam, kad atsidurtų ten, jis išvartė pusę kėdžių. Dabar patalpa atrodė netvarkingai.

Egzistencinis Maniakas pranykęs.

Apžvelgiu šią pasaulio pabaigos idilę. Ji nuobodi. Ne to tikėtumeisi iš tokio scenarijaus. Mano žvilgsnis sustoja ties Karžygiu. Per šias valandas jis paskelbė save mesiju, paneigė iki šiol egzistavusias tiesas, paskelbė naujas dogmas, o galiausiai – nutilo lyg mirtis.

Neilgai.

Iš tamsos sugrįžęs Egzistencinis Maniakas paskelbia, jog rado atsarginį išėjimą.

Niekas jo neišgirsta, tad pradeda rėkti. Tai sujudina Karžygį ir jis lėtai, oriai atsistoja.

Atrodo kitaip – ištiesęs nugarą, raukšles kaktoj, degantis ryžtu.

– Dabar kovosime, – jis sako vaikinui ir parbloškia jį ant žemės.

– Aš ieškojau grakščiosios Penelopės. Žinojau, kokia ji vieniša kiekvieną vėlyvą naktį, kaip jai reikia mano dalykiškumo. Jai reikia gyventi.

Sutikau ją besimaišančią tarp realybės ir fantazijos, su kavos puodeliu rankoje.

Iš tiesų tai pamačiau. Bet žinojau, kaip jai patinka literatūra, herojai joje. Aš būsiu vienas tokių, liepiau sau ir elgiausi kaip romantizmo atstovas. Tapau lyrika jai.

Kartojau: tu nepaprasta, tu nepaprasta, tu kitokia, tu nepaprasta.

Ir nesvarbu, ką žadėjome, jos išdidumas vėl paskandino ją knygos puslapiuose. Ir iš tiesų, kaip gražu! Tai tiek to gyvenimo, net nebeverta akių pakelti, apie viską juk parašyta – tik šypsokis ir linksėk.

Susižadėjo su nemiga, ragana.

Subanalėjau. Ne aš kaltas, kad tomis dienomis, pabaksnojus šakaliuku, būčiau pabiręs baikščiais triušiais.

Dabar sutvirtinau pamatus, kuriais stoviu ant šios žemės. Jau pamiršau apie tai, kaip tą kartą, paskutinį kartą, jaučiau.

Karžygys metams bėgant įsitvirtina seime. Šis pastatas didžiausias visame mieste.

Pastatytą iš gelsvo marmuro, jį supa tvirtos kolonos, beveidės skulptūros. Vienai jų užrištos akys. Ši Karžygiui patinka labiausiai.

Aplinkui pastatą daug tuščios erdvės, ją užima tik apleistas ir neveikiantis fontanas.

Visa tai atrodo kaip griuvusios civilizacijos likučiai.

Visi miesto gyventojai šalinasi šios vietos, tačiau Karžygys ją mėgsta labiau nei savo namus. Veiklos seime nėra, todėl jis pats ją sugalvoja.

Labiausiai jam patinka lankstyti figūras iš senų dokumentų bei sąskaitų. Iš jų jis stato savo atskirą valstybę. Joje gyvena egzotiški žvėrys, yra laivų uostas, o svarbiausia – įspūdingi apartamentai. Tik jam.

Lankstydamas niekada neskaito.

Kartais jis pabaigia darbą anksčiau ir grįžęs namo įlipa į vonią. Atlošęs galvą jis galvoja, kad visgi gal ir galima būtų numirti. Bet dar nesulaukė algos. Tai gal vėliau. Tada išmuiluoja savo kūną ir nuplauna vandeniu. Ir taip kelis kartus: muilas ir vanduo, muilas ir vanduo. Iš vonios išlipa nervingas – jam atrodo, kad vis tiek kažko nenuplovė.

Tokiais atvejais Karžygys pasistengia išsimiegoti ir kitą dieną į darbą ateina viską pamiršęs.

Kai seimas iš tiesų gauna darbo, jis užsiriša akis ir pieštuku baksnoja dokumentus.

Kas bus, tas bus. Juk teisingumas aklas.

Egzistencinis Maniakas užsimerkia ir Motina su Vaiku pabunda. Jie nepastebi šalia jų dusinančiai kvėpuojančio kūno.

– Fuck, – ištaria Vaikas.

Miesto publika patiria šoką. Tarsi griaudėjant perkūnui.

– Ką tai reiškia? – klausia Karžygys. Jis reikalauja atsakymo.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

– Nežinau, – atsako Motina. Ji atrodo neįprastai. Atrodo laimingai. – Bet tai pirmasis jo žodis! Reikėtų tai įamžinti.

– Kaip?

– Nežinau, – ištaria ir vėl nutyla. Užtenka kelių sekundžių, kad ji grįžtų į savo pradinę būseną.

– Fuck! – pakartoja Vaikas, tik garsiau.

Egzistencinis Maniakas neramiai pasimuisto. Ant jo veido krinta šešėlis, kurio Vaikas siekia savo rankomis.

Jo čia galėjo ir nebūti.

Kai atsikeliu kitos dienos rytą, trūksta dviejų žmonių. Šalia manęs guli tik Motina su Vaiku. Miegodama moteris atrodo gyvesnė nei būdama atsibudusi, gal dėl to ir nežadinu jos.

Atsistoju. Nusprendžiu apsidairyti aplinkui. Įsimaišęs į tamsą, aš pirštais liečiu sienas ir tolstu gilyn į Šventyklą. Čia nieko nėra, tik Nežinomybė, besiplečianti į tolį.

Atsidūstu. Net nežinau, ką tikėjausi atrasti.

Nesu keliautojas, tik stebėtojas.

Grįžtu į savo vietą. Laukti.

Ir nesu nuviliamas – po dešimties minučių į apšviestą plotą grįžta Karžygys. Jis suprakaitavęs: prakaito lašai atsiskiria nuo kaktos ir laša žemyn. Sulaikau kvėpavimą, kad išgirsčiau jų ,,kapt“, bet nieko nenutinka.

– Jis pabėgo! – pradeda rėkti, – tai anarchija! Jis mano, kad žino, kas yra geriau mūsų visuomenei, bet jis klysta! Mūsų šventieji ne tokias taisykles mums paliko!

Reikia paklusti, paklusti...

Motina su Vaiku pabunda. Sutrukdytas triukšmo Vaikas verkia, jam tarp kūkčiojimų girdisi ,,fuck, fuck fuck...“ Mama nė nepažvelgia į jį, tarsi nesudominta savo pačios kraujo, ji klausia Karžygio, kaip Egzistencinis Maniakas pabėgo. Negaliu nepastebėti, kaip vienas po kito išblunka ant Šventyklos sienų šokę šešėliai.

– Jis rado kitą išėjimą... Jis ieškojo.

Tada jis nurimsta ir giliai įkvepia. Sako: – Bet aš lauksiu jo sugrįžtant.

– Mano motina buvo Kasandra. Galbūt ji ir paliko man visas abejones.

Jai mirus, kiekvieną rytą įsikąsdavau į ranką. Tai buvo tas pats, lyg įžnybtum sau sapne. Norėjau pajusti savąją materiją.

Realybę.

Bet jau supratau, kad vienintelis akstinas atskirti realybę nuo sapno – tai kitų žmo-

nių pasakojimai. Jei niekas nepasakytų, kad sapnas – tai sapnas, jei būčiau vienas, nesuvokčiau savo padėties. Kuo skirtųsi šie du gyvenimai?

Taip ir pasimečiau.

Ir stovėdamas prieš veidrodį įsivaizdavau savo atspindį, gyvenantį kitą gyvenimą, galbūt jam pasisekė būti tikresniam nei man. Galbūt jis ir yra tikresnis. Galbūt mes abu esame kopijos. Niekada ir nepasiryžau jo to paklausti.

Bet Šviesa suteikė man galimybę. Galimybę atrasti atsakymus.

Velniop.

Aš juo pasinaudosiu.

Egzistencinis Maniakas palieka miestą.

Dar kartą apžvelgia tai, kas supa jį – senos civilizacijos palikti pastatų stogai,

nudilusios jų čerpės. Viskas atrodo bespalviai, šaltai, lyg nenudažytas lėlių namelis. Vaikinas praeina savo namus – butą dviaukščiame name, užkaltomis langinėmis ir negyvenama atmosfera.

Tai nebuvo namai, jis nenorėdavo į juos sugrįžti.

Palieka neištyrinėtus šunkelius, biblioteką, seimą, krautuvę. Viską.

Pirštais liečia uolines sienas, seka jomis į Šviesą. Paskutinį kartą žvilgsniu aplankęs tėvynę, Egzistencinis Maniakas palieka mūsų miesto idilę. Emigruoja.

Galvoju apie jo išėjimą ir šypsausi. Jis taip pat. Mąsto, kaip sugrįš ir papasakos mums apie savo atradimus, apie tai, kaip galėtumėme gyventi patys valdydami šešėlius.

Sugrįš, tiki tuo.

Tik nežinau, ar tai mes jo lauksime.

Gintaro Grajausko nuotr.

51

KULTŪROS MARŠRUTAIS

„Europiada“ –

Švedijos pajūrio miestas Helsingborgas „Europiados“ dalyvius privertė patikėti, kad švedai yra malonūs ir draugiški žmonės.

Liaudies kultūros puoselėtojai, kasmet susirenkantys į kaskart kitą Europos miestą, kur surengiamas senas tradicijas turintis festivalis „Europiada“, šiemet rugpjūčio pradžioje užplūdo Švedijos Helsingborgą. Lietuviai džiaugėsi, kad šįkart kelionė į pamėgtą renginį nebuvo ilga ir varginanti.

52

Daiva JANAUSKAITĖ

Komplimentus žėrė ir autobuse Helsingborgas yra arčiausiai Danijos esantis miestas, įkurtas viduramžiais, todėl gausus senosios europinės kultūros palikimo.

Apie 90 tūkst. gyventojų turintis miestas buvo itin svetingas visos Europos šalių pasiuntiniams, kurie susirinko į šiame mieste

surengtą 52-ąjį „Europiados“ festivalį.

1964-aisiais Antverpene gimęs tautinės kultūros festivalis jau yra lankęsis ir Klaipėdoje, todėl daugeliui uostamiesčio gyventojų puikiai pažįstamas.

Savą muzikinį paveldą demonstravę žmonės nepasimetė miesto šurmulyje, spalvingi tautiniai kostiumai buvo puikiai matomi gatvėse, aikštėse, skveruose, o grupių muzikavimo neužgožė Helsingborgo kasdienybės triukšmas.

Draugiški švedai neslėpė džiaugsmo, kad jų miestą sujudino daugybės Senojo žemyno tautų pasiuntiniai. Žmonės šypsojosi, mojavo, smalsiai apžiūrinėjo tautinius

KULTŪROS MARŠRUTAIS

šventė Senojo žemyno kaimynams drabužius, gyrė darnius balsus ir patys noriai prisijungdavo prie šokančiųjų.

Miestiečiai kalbino atvykėlius, negailėjo pagyrų ne tik koncertų metu, bet ir išgirdę dainą miesto autobuse ar stotelėje. „Europiada“ čia šurmuliavo rugpjūčio 5–9 dienomis. Į šį jaukų Švedijos miestą atvyko 248 grupės iš beveik visų Europos valstybių. Oficialiai teigta, kad į miestą festivalio dienomis buvo atvykę maždaug 6 tūkst. dalyvių.

Lietuvos tautinei kultūrai atstovavo devynios grupės. „Subatėlė“ ir „Mingė“ iš Klaipėdos, „Bočiai“ iš Palangos, „Vėlingis“ iš Priekulės bei „Skudučiai“ iš Gargždų tapo Vakarų Lietuvos pasiuntiniais. Kitų mūsų šalies regionų atstovais festivalyje tapo „Veliuonietis“ iš Jurbarko, „Neris“ iš Vilniaus, „Dagilėlis“ iš Ukmergės bei „Pamūšis“ iš Pakruojo rajono. Šiemet lietuviai gausumu buvo kukliausi iš Baltijos valstybių. Iš Latvijos į Helsingborgą atvyko 12 grupių. Estai ypač nustebino dalyvių gausa. Jokia kita valstybė neatsiuntė tiek daug ansamblių – jų buvo net 62.

Festivalio dalyviai pasirodė 12-oje tam skirtų vietų. Tai buvo aikštės, skverai ir net bažnyčios.

Savanoriai bandė atitverti pavojingą plotą, tačiau netrukus visi atėję pasišokti buvo paprašyti persikelti ant aikštės grindinio. Šoko ne tik atvykėliai. Santūrieji švedai ir net galvas apsimuturiavusios emigrantės iš musulmoniškų kraštų kartojo liaudies šokių figūras.

Festivalio dienomis daugybė žmonių užsikrėtė noru būti drauge su visiškai nepažįstamais, skirtingomis kalbomis bendraujančiais, nežinomas dainas traukiančiais svečiais, bendravo šokio ir muzikos kalba.

Festivalis turi seniai nusistovėjusią struktūrą, tad daugelis pagrindinių renginių visada kartojasi. Atidarymo koncerto metu pristatomos visų dalyvių šalys, o ypač jų regionai. Renginio tikslas – puoselėti to krašto tradicijas. Festivalio organizatorių atstovai, Helsingborgo meras bei kiti kalbėtojai ne kartą pabrėžė, kad didžiausia vertybė yra Europoje gyvenančių tautų savitumas bei išsaugota tapatybė, kuri „Europiados“ metu demonstruojama rūbais, muzika bei šokiais.

turi daugiau pagrindo šį kompozitorių vadinti savu.

O prie didžiulę vėliavą nešusių lenkų prisigretino būrys žmonių, apsirengusių labai panašiais į lietuvių tautiniais rūbais ir perėmė festivalio simbolį. Tik po kelių akimirkų tapo aišku, kad tai iš Gotlando salos atvykusios švedų tautinės muzikos grupės nariai. Gal todėl, kad yra artimiausi mūsų kaimynai Vakaruose, jie vilki labai panašius į mūsiškus kostiumus.

Paskutiniąją „Europiados“ dieną arenoje vyko grandiozinis baigiamasis koncertas.

Tąkart lietuviai parodė, jog taip pat, kaip latviai ir estai, yra įgudę scenoje kurti įspūdingus vaizdus.

O kai baigėsi oficialioji šio koncerto dalis, „Neries“ šokėjai pirmieji išbėgo į arenos aikštę, nešini mūsų trispalve, ir įsisuko į ilgai nenutrūkusį tautų šokį.

Polonezas suartino su lenkais

Trypė, kol sulaužė pakylą

Mūsų kaimynai latviai ir estai šiemet Helsingborgo „Olimpik“ arenoje parodė dainų ir šokių švenčių vaizdus.

Lietuviai atidarymo koncerte nepasirodė. Užtat daugelis šį koncertą tribūnose stebėjusių mūsų tėvynainių išgyveno patriotiškų jausmų pliūpsnį, kai į areną, nešini festivalio vėliava, įžengė pernykštės „Europiados“ šeimininkai lenkai iš Kielco miesto. Lenkai įžygiavo skambant mums artimam ir savam M.K.Oginskio polonezui „Atsisveikinimas su Tėvyne“. Tąkart ne vienas dar kartą prisiminė seną ginčą apie tai, kuri šalis – Lietuva ar Lenkija –

Vienas įspūdingiausių „Europiados“ renginių yra festivalio dalyvių eisena miesto gatvėmis. Šiemet jiems teko nužygiuoti kiek daugiau nei pusantro kilometro.

Karščių tuo metu nealintoje Švedijos dalyje būtent tą dieną prapliupo vasaros lietus. Jis veikiau atgaivino, nei išgąsdino žmones. Mojuodami ir plodami vietos gyventojai sutiko daugiakalbę margaspalvę koloną. Šioje minioje išsiskyrė priekuliškių „Vėlingis“, mat sveikino helsingborgiečius ragų bei skudučių garsais. Organizatoriai neleido eisenos dalyviams nuvargti ir pakeliui vaišino juos vandeniu.

Dar viena atvykėlius bei šeimininkus vienijanti festivalio tradicija – šv. mišios, aukojamos vienoje didžiausių miesto bažnyčių. ►

Nežinia, ar organizatoriai užfiksavo, kad vieno vakarinio jam session, lietuviškai tariant, naktišokių metu priekuliškių „Vėlingis“ taip „užvedė“ publiką, kad minios žmonių veržėsi ant medinės pakylos šokti.

Kai klaipėdiškiai „Mingės“ vyrai stojo talkinti Priekulės armonikierei, šokančiųjų buvo tiek daug, o muzika buvo tokia tranki, kad pakylos lentos neišlaikė – linko po šokėjų kojomis. Kitą vakarą jos visiškai sulūžo.

„Tėve mūsų“ – skirtingomis kalbomis

53

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Protestantiškoje Švedijoje katalikai bei kitų krikščioniškų konfesijų atstovai pasijuto nesantys svetimi. Jie giedojo tas pačias giesmes, nuo mažumės atmintinai išmoktos maldos skambėjo ne tik anglų, bet ir visų festivalio dalyvių gimtosiomis kalbomis.

Katalikai pripažino, kad moters pastorės tariami žodžiai jautriai šildė jų sielas.

◄

Bendra istorija vienija Po mišių marga minia pasklido po miestą.

Drauge išgyventa bendrystė ir svetingų šeimininkų vaišės suartino žmones.

Visiškai netikėtai priekuliškius užkalbino viešnia iš Vokietijos. Moteris domėjosi, iš kur atvyko ši marga grupė. Užteko vos kelių žodžių, kad užsimegztų pokalbis.

Pirmą kartą „Europiadoje“ dalyvaujanti moteris stebėjosi, kiek daug skirtingų tautų gyvena Senajame žemyne, kokie saviti yra jų tautiniai rūbai, kaip nevienodai šie žmonės šoka ir muzikuoja, bet drauge kokie yra geranoriški ir vieningi.

Festivalis parodo, kokie skirtingi ir kokie panašūs esame, ką turime brangaus ir kuo galime didžiuotis. „Šis festivalis tapo vienu ryškiausių mano išgyvenimų. Niekada anksčiau nesu patyrusi nieko panašaus. Labai džiaugiuosi, kad man teko patirti šiuos draugiškumo jausmus ir sužinoti tiek daug apie Europą, kurioje pati gyvenu“, – nuoširdžiai kalbėjo moteris.

Bažnyčioje atsitiktinai sutiktas vyras iš Bavarijos nusistebėjo, kad lietuvių iš Priekulės tautiniai rūbai jam priminė vokiškus.

Lietuvninkų tarmę mokanti dreverniškė Virgina Asnauskienė papasakojo jam, kokie saitai sieja Mažąja Lietuva vadinamą mūsų šalies dalį su Vokietija.

Paaiškėjo, kad pašnekovo mama kilusi iš dabar Kaliningrado sritimi vadinamos žemės. Prieš kelerius metus šis vyras lydėjo ją į gimtąsias vietas. Moteris nudžiugo pamačiusi, kad jos tėviškė nėra apleista, kad ten dabar gyvenantys žmonės tvarkingai prižiūri namą bei jo aplinką.

54

„Vėlingis“ Švedijoje demonstravo Mažosios Lietuvos muzikavimą bei rūbus.

„Mingės“ vyrai nuvarė nuo kojų visą minią. Žmonės taip nuoširdžiai trypė, kad net sulaužė pakylą.

Kai kurios grupės vertė būgštauti dėl šokėjų saugumo.

Repeticija – ant laivo denio „Europiada“ prasideda dar pakeliui į ją ir baigiasi gerokai vėliau, nei organizacinio komiteto prezidentas paskelbia renginio pabaigą. Daliai lietuvių, keliavusių į Helsingborgą, festivalio pradžia tapo naktis kelte,

Vasilijaus Ščiogolevo nuotr.

plaukusiame į Karlshamną. Baltijos toliais pasklido dainų melodijos. Dainavo ramiai ir be įtampos, tiesiog todėl, kad norėjosi dainuoti. Keleiviai ragino vieni kitus pasiklausyti retai girdimų giesmių. Kai sutemos nuvijo keliauninkus į kajutes, o laivo variklio dudenimas juos užliūliavo, ne vienas pabudo nuo ritmingo bildesio virš galvų. Nedažnai į kelionę laivu išsiruošiantys keleiviai kelias

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Graikai noriai šoko su lietuviais iš Priekulės.

„Bočiai“ iš Palangos atstovavo Žemaitijos kultūrai.

Prancūzai iš Bretanės ir prapliupus lietui išliko elegantiški.

Gausiausias festivalyje estų būrys stebino rūbų margumu.

Ne kasdien galima pamatyti tokiais egzotiškais rūbais vilkinčius vyrus.

akimirkas buvo bepamanantys, kad kažkur bėga didžiulė minia, ir baiminosi, ar nebus ištikusi kokia nelaimė. Bet netrukus triukšmas nurimo – apsaugininkas pakilo ant denio ir pamatė repetuojančius „Neries“ jaunuolius. Šokėjams nereikėjo aiškinti, kodėl uniformuotasis nenudžiugo išvydęs jų šokį.

Festivalio dalyviai apsistojo mokyklose, kuriose tilpo nuo kelių iki keliolikos ansam-

Militaristinis vokiečių šokis priminė karingą šios tautos būdą.

blių. Vienoje jų įsikūrę latviai, lietuviai, lenkai ir vokiečiai kelias dienas iš eilės tarpusavyje piktinosi naktį užmigti neleidusiu vaikinu, vis grojusiu tūba. Tas bubsėjimas galiausiai tapo linksmu nuotykiu, išskirsiančiu švediškąją „Europiadą“ iš kitų. Panašių nuotykių išgyveno visi dalyviai. Smagios istorijos, bendri vakarojimai, patirtys ir nuoširdus bendravimas lydi kiekvieną kelionę į šį renginį.

Net nuolat dalyvaujantys festivalyje žmonės kasmet atranda šiame renginyje kažką naujo, sutinka senus draugus, randa naujų, aplanko nematytus kraštus, pasistengia nustebinti kažkuo ypatingu.

Kaip šiemet ne kartą buvo minėta Švedijoje, festivalis parodo, kokie skirtingi ir kokie panašūs esame, ką turime brangaus ir kuo galime didžiuotis.

55

M.K.OGINSKIO METAI

Didikų Oginskių pėd ir jos apylinkėse Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) savitą visuomenės sluoksnį sudarė didikų gyvenimo ir veiklos istorija. Jų palikimas – svarbus nūdienos kultūros paveldas. Su Klaipėda susiję Radvilų, Oginskių ir Tiškevičių vardai. Tai didikai, daugiau ar mažiau praturtinę mūsų miesto istoriją. Minint grafo Mykolo Kleopo Oginskio 250-ąsias gimimo metines, gera proga pasidomėti Oginskių įspaustais pėdsakais senojoje Klaipėdoje.

Jovita SAULĖNIENĖ

Dvi kartos Kas juos vedė į mūsų miestą ar į jo apylinkes? Kokie čia jų nuveikti darbai, ir ar jie praturtina Oginskianą? Šie ir kiti kylantys klausimai dėl daugelio priežasčių – problemiški. Senojoje Klaipėdoje nebuvo Oginskių rezidencijų. Tik keletas šios giminės atstovų pabuvojo čia. Ir tai kai kurie jų – tik epizodiškai.

Pirmiausia tai pasakytina apie 1811 m. balandžio 16 d. iš Prancūzijos į Rusiją per Mėmelį grįžusią M.K.Oginskio žmoną grafienę Mariją Oginskienę su trimis mažamečiais vaikais, guvernante, kambarine, virėju, tarnu, muzikos mokytoju. Šis faktas įdomus kaip vienas epizodas iš originalios Oginskių pasų kolekcijos, kuri skelbiama R.Šmigelskytės-Stukienės monografijoje (R.Šmigelskytė-Stukienė. Mykolas Kleopas Oginskis: politikas, diplomatas, ministras ir jo pasų kolekcija. Edukologija. 2013).

56

Atkreiptinas dėmesys, jog pravažiuoti pro miestą išduotą leidimą vizavo Mėmelio karališkosios policijos direktorius E.Fleschė, tas pareigas ėjęs nuo 1808 m. Tai buvo įdomi senosios Klaipėdos asmenybė.

Pats M.K.Oginskis darbo reikalais dvi paras praleido Palangoje. Nors mūsų mieste grafas nesilankė, tačiau M.K.Oginskio visuomeninės ir kultūrinės veiklos atgarsiai nuaidi kitokia forma nei jam pačiam asmeniškai dalyvaujant. Ilgiau su senąja Klaipėda susijusi M.K.Oginskio ir jo žmonos italės Marijos Neri dukra Amelija Oginska Zaluska (1803–1558).

Taigi senojoje Klaipėdoje aptinkama dviejų Oginskių kartų buvimo pėdsakų.

Pirmiausia žvilgsnis krypsta į kunigaikštį M.K.Oginskį (1765–1833), kurio ryšiai su senąja Klaipėda ir jos apylinkėmis apima dvi skirtingas jo veiklos sritis: politiko ir kompozitoriaus. Tai jo pareigos ir gyvenimo meno bei mokslo raiška. Prisiminkime, ką M.K.Oginskiui reiškia žodis „gyvenimas“: tai ne tik pareiga gyventi, bet ir menas gyventi (...)

Gyvenimo mokslas nesiskiria nuo kitų mokslų... („Priesakai sūnui“).

Atvedė pareiga 1786–1794 m. M.K.Oginskis Lenkijos ir Lietuvos valstybėje ėjo LDK iždo komisaro pareigas ir rūpinosi finansų administravimu bei kontrole Lietuvoje. 1788 m. jis atvyko į tuo metu Rusijai priklausiusią Palangą įvertinti muitinės darbo. Jis patikrino muitinės sargybos postus, atleido nesąžiningą muitininką ir paliepė jam už savo lėšas pateikti sienos žemėlapį. 1790 m. įteiktoje Palangos muitinės būklės tikrinimo ataskaitoje M.K.Oginskis pabrėžė, jog dėl netinkamo muitinės darbo (nediferencijuoti mokesčiai, muitas mokamas nuo ryšulio, nenurodant jo dydžio, ir t. t.) valstybė patiria didelių nuostolių. Taip pat jis pastebėjo, jog pirkliai, vengdami mokesčių, prekes gabena ne šiuo judriu prekybiniu keliu iš Rusijos į Prūsiją, bet jūra laivais. Tai jį paskatino apsilankyti netoliese esančioje Šventojoje. Išvadose rašė: „Dvi dienas praleidęs Palangoje negalėjau susilaikyti nenuvažiavęs į vos už dviejų mylių nuo Palangos esantį Šventosios kaimą, valdomą Vilniaus vyskupo“. Anot M.K.Oginskio, ten jį nuvedė Šventosios uostas ir siekis ištirti jo nuosmukio priežastis ir būdus bei galimybes jį atgaivinti. Šventosios uostas buvo įkurtas seniai, jis jau pažymėtas 1562 m. V.Grodeckio Lenkijos žemėlapyje. 1589 m. Zigmantas Vaza anglų prekybos kompanijoms suteikė teisę statyti ir plėsti Šventosios uostą, kuris XVII a. prekybine veikla konkuravo su Klaipėdos, Rygos, Liepojos uostais.

1701 m. švedų kariuomenė sugriovė Šventosios uostą, prieplauką užvertė akmenimis ir smėliu. (žr.: Jonas Šimoliūnas. Šventosios uostas. Istorija. Ekonominė reikšmė. Uosto statyba. Kaunas. 1933).

M.K.Oginskio manymu, uosto atstatymui būtų pakakę nedidelių investicijų, tai

M.K.OGINSKIO METAI

dsakai Klaipėdoje

M.K.Oginskio portretas. Dailininkas Josephas Grassi. Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus

išvaduotų, jo žodžiais tariant, „iš gėdingos ir iš esmės žalingos priklausomybės nuo užsienio pirklių“ bei sudarytų konkurenciją Liepojos ir Klaipėdos uostams, iš kurių plaukia prekybiniai laivai. Prie ataskaitos jis pridėjo Šventosios uosto atgaivinimo planą.

Deja. Šventosios uostas iki šiol neatkurtas...

Gyvenimo menas M.K.Oginskis, išleisdamas sūnų į platųjį pasaulį, priminė jam apie „gyvenimo meną“. Bet ne mažiau svarbu ir kaip pats žmogus save įamžina mene, toje jo kūrybinės veiklos estetinėje išraiškoje. Žmogaus „gyvenimas“ mene – iškalbus.

M.K.Oginskis save įtaigiai amžiams įprasmino mene, ir šio LDK didiko pėdsakai Klaipėdoje pirmiausia byloja apie iškilių asmenybių „gyvenimą“ portrete ir muzikoje.

Tuo aspektu svarbūs 1802 m. Tais metais nutapytas dailininko Josepho Grassi (1757–1839) Prūsijos karalienės Luizės portretas. To paties dailininko teptukui priklauso ir M.K.Oginskio portretas.

Abiejų asmenybių portretų meninis braižas – tas pats. Tačiau karalienė Luizė ir M.K.Oginskis gyvenime nesusitiko. Šių dviejų istorinių asmenybių susikirtimo taškas – dvaro kultūra ir jai būdingas portreto žanras, kuriame jie įsiamžino jauni, gražūs, didingi... Netiesiogiai juos suvedė 1802 m. svarbiausias Klaipėdos įvykis. Tų metų birželį Klaipėdoje susitiko Rusijos imperatorius Aleksandras I su Prūsijos karaliumi Friedrichu Wilhelmu III ir karaliene Luize. Pirkliai surengė pokylį, kurį pradėjo polonezu. Skambant M.K.Oginskio polonezo „Atsisveikinimas su tėvyne“ (sukurtas 1794 m.) melodijai, šokį pradėjo Rusijos imperatorius Aleksandras I su karaliene Luize.

Tarp jaunų valdovų užsimezgė „širdies draugystė“. Kiek prie to prisidėjo polonezas, nepasakysime, tačiau šis istorinis dviejų šalių valdovų susitikimas lėmė Europos įvykius. Svarbus jis buvo ir Klaipėdai. Kai Tilžėje Napoleonas pasiūlė Aleksandrui I prisijungti prie Rusijos Klaipėdą, šis ir dėl tos „širdies draugystės“ atsisakė. Klaipėda liko Prūsijos sudėtyje. O imperatorius Aleksandras I atskleidė savo „riterišką sielą“ karalienei Luizei.

M.K.Oginskio polonezo melodijos fone 1802 m. savaip atsiskleidžia ir Aleksandro I santykiai su šio kūrinio autoriumi.

Tais metais M.K.Oginskis buvo pristatytas Aleksandrui I, kurį priėmė kaip sau lemtingą žmogų, paskirdamas jį senatoriumi ir slaptuoju patarėju. 1802 m. Gardine M.K.Oginskis prisiekė imperatoriui ištikimybę. Kalbama, jog Aleksandras I visada įsiklausydavęs į M.K.Oginskio patarimus. M.K.Oginskis iš Aleksandro I rankų patyrė malonių. ► 57

M.K.OGINSKIO METAI

Kunigaikštytės A.Oginskytės portretas.

1808 m. Dailininkas Francois Xavier Fabre.

Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus

A.Oginskos-Zaluskos šeimos gyvenimas, anot liudininkų, „Mėmelyje nebuvo rožėmis klotas“.

◄ Kai jis 1789–1790 m. atsiribojo nuo rusiškosios veiklos ir kaip diplomatas veikė Prūsijos karalystės naudai, tuometis Rusijos valdovas jį nubaudė, atimdamas visus valdomus dvarus. Atėjęs į sostą Aleksandras I, tarpininkaujant A.J.Čartoriskiui, grąžino turtą grafui M.K.Oginskiui. 1818 m. Oginskis testamento 7 punkte išreiškė dėkingumą, jo žodžiais, puikiausiam ir geriausiam monarchui Aleksandrui I“, kurio dėka buvo sugrąžintas į šalį po to, kai tėvynės nelaimių ir jos žūties metu praradęs visus turtus aštuonerius metus blaškėsi po užsienius be paramos, be vilties. Testamente jis išreiškė viltį, kad jo žmona ir vaikai liks ištikimi šiam valdovui, o Aleksandras I bus jų globėju.

M.K.Oginskio santykiai su Aleksandru I atšalo, kai pablogėjusi sveikata vertė jį „nutraukti valstybinę veiklą ir ieškoti saldaus poilsio ir tylos gimtuosiuose namuose“.

Taigi nuo žvilgsnio į portretus ir nuo garsiojo polonezo melodijos atkreipėme dėmesį į minėtų iškilių asmenybių veiklos momentus, kurie vienaip ar kitaip nuaidėjo ir senojoje Klaipėdoje. Ir įsiklausėme į M.K.Oginskio priesaką sąžiningai vykdyti gyvenime pareigas, mokytis gyvenimo meno. O tai – nelengvas mokslas.

Priglaudė dukterį

A.Oginskos-Zaluskos portretas iš R.Šmigelskytės-Stukienės knygos „Mykolas Kleopas Oginskis: politikas, diplomatas, ministras ir jo pasų kolekcija“.

58

Sekant tolimesnį M.K.Oginskių šeimos gyvenimą, jos pėdsakai senojoje Klaipėdoje ryškesni.

Bėgdami nuo Rusijos caro represijų už dalyvavimą 1831 m. sukilime, daugelis lenkų sukilėlių, kuriems Prūsija atidarė sieną, prieglobstį rado mūsų mieste. Tarp tų pabėgėlių buvo ir M.K.Oginskio dukters Amelijos Oginskytės arba OginskosZaluskos (1803–1858) šeima, senojoje Klaipėdoje gyvenusi 1831–1837 m. Grafas Zaluskis (1794–1845) dalyvavo 1831 m. sukilime ir viešai turguje sudegino Rusijos caro Nikolajaus I amnestijos dokumentą.

Jam grėsė mirties bausmė. Todėl jis su šeima iš Gulbinų dvaro, buvusio netoli Panevėžio, atvyko į senąją Klaipėdą. Juos priglaudė pirklio Grifino šeima 1794 m. pastatytuose namuose Alexandro gatvėje Nr. 17–18 (534–535). 1807 m. juose gyveno karalienės Luizės dukterėčia Friederikė.

Pirklio Grifino šeima ir vėliau bendravo su karališkąja šeima.

A.Oginskos-Zaluskos šeimos gyvenimas, anot liudininkų, „Mėmelyje nebuvo rožėmis klotas“. 1831 m. mieste siautėjo choleros epidemija. Mieste net įsikūrė „Choleros aukų našlių ir našlaičių šelpimo sąjunga“ ir „Moterų sąjunga vaikams, dėl choleros likusiems be tėvų“, kurioms paaukota 2 150 talerių. Net buvo sukurtas choleros atminimo medalis, kuriame buvo įrašyta: „Nuolankūs Tau po galingąja Dievo ranka. Azijos cholera pasiekė Klaipėdą 1831 m. liepos 18 d.“. Medalio reverse buvo dar vienas užrašas: „Per Dievą malonė ir išsigelbėjimas. Nuo kančių išgelbėti 1831 m. spalio 8 d.“ Įveikus epidemiją, lapkričio 6 d. bažnyčiose įvyko padėkos pamaldos.

Zaluskių šeimą cholera aplenkė, tačiau rūpesčių pakako. A.Oginska-Zaluska 1831 m. pagimdė dukterį Emą, 1832 m. – Juzefą, 1834 m. – Karolį Bernardą, 1835 m. – Irenėjų. Dvejų Jozefas mirė nuo dizenterijos. Irenėjų kamavo rachitas. Pati ji susirgo kepenų liga, o Mėmelyje gyvenęs gydytojas lenkas Karolis Marcinkovskis iš Poznanės jai daug padėjo. 1834 m. jos vyras Karolis Teofilis išvyko į Angliją.

Amelija su vaikais pasiliko pas Grifinus Mėmelyje. Čia ji sukūrė vyrui skirtą maršą „Les Adieux a Joseph“. Jiedu rašė laiškus vienas kitam. Amelija susirašinėjo ir su tėvu M.K.Oginskiu, kuris tuo metu gyveno Florencijoje. Laiškuose tikriausiai užfiksuota nemažai įdomios medžiagos tiek apie šeimos gyvenimą, tiek apie Mėmelį. Amelija iš čia išvyko į Ivoničą 1837 m. liepą.

A.Oginska-Zaluska buvo kūrybinga ir išsilavinusi asmenybė. Ji piešė, kūrė muziką, rašė proginius eilėraščius, mokėjo anglų, italų, lenkų, lotynų, prancūzų, rusų, vokiečių, lietuvių kalbas. S.Moravskis rašė: „Savo gerumu, švelnumu, išsilavinimu, ištikimybe ir pasiaukojimu vyrui, protu ir dora ji kaip dangus ir žemė skyrėsi nuo motinos, todėl pastarosios niekuomet nebuvo mylima. Užtat artima buvo tėvui“.

Jos kūriniai – A polonezas, C-minor polonezas, du romansai „Mon ame aujordhui“ ir „J’aime la nuit“, Valsas in F, Polka in C, valsų rinkinys „Ivoničo atgarsiai“ ir kiti stiliumi artimi tėvo kūrybai.

A.Oginskos-Zaluskos gyvenimas ir kūryba Klaipėdoje dar laukia tyrinėtojų.

KULTŪROS ISTORIJA

Istoriniai maršrutai: Prūsijos karalienės Luizės atminimas Klaipėdoje (2) Jovita SAULĖNIENĖ Eidami antruoju karalienės Luizės maršrutu Klaipėdoje, susipažįstame su kitokiu nei 1802 m. jos didenybės portretu. Padėtis, pareikalavusi iš Prūsijos sutelkti visas jėgas prieš Napoleono užmačias nušluoti į nebūtį valstybę, vertė Laikinoji sostinė ir valdovus pasiaukojamai atlikti savo misiją. Kokių veiksmų 1807–1808 m. ėmėsi pirmieji valstybės asmenys, kokius Klaipėda tapo laikinąja Prūsijos sostine, priesakus paliko kitoms kartoms? Šie ir kiti svarbūs klaukai po 1806 m. spalio Jenos ir Auerštadto pralaimėtų mūšių Napoleono karo simai lydės visos kelionės metu. Atsakymai į juos atskleis, nepaliestame mūsų mieste karališkoji pora koks svarbus Mėmelio periodas karalienės Luizės biografijo- rezidavo nuo 1807 m. sausio 8 d. iki 1808 je; paaiškės, kodėl Klaipėda tapo egzistencinių įvykių spren- m. sausio 15 d.

Pirklio F.Consentiaus namai tapo dimo arena Europoje. karališkąja rezidencija. Amžininkų liu-

N.Gosse paveiksle įamžintas karalienės Luizės susitikimas su Napoleonu Tilžėje 1807 m. liepos 6-ąją.

dijimu, karališkosios šeimos buitis Klaipėdoje buvusi kone varginga. Auksiniai karališkieji stalo indai buvo perlydyti į monetas. Vienas iš tuomečių Rusijos reikalų patikėtinių rašė: „Tūkstantis rūmų švenčių su auksu išpuoštomis uniformomis ir žvaigždėmis neišdildytų mano atmintyje ano vaizdo. Karalienė sėdi prie vargingo stalo, kuris, kaip ir ji, stokoja menkiausio išorinio papuošalo. Šalia jos sėdi vyriausioji princesė Šarlotė tarsi pumpuras prie išsiskleidusios rožės. Abi su motina dalydamosi šeimininkių pareigomis žavėjo maloniu dėmesiu ir paliko mano sieloje gyvą paveikslą, kurio neįstengė ištrinti koks vėlesnis išgyvenimas“.

Karalienės Luizės paprastumas, nuoširdumas, stojiškas sugebėjimas iškęsti nepriteklius kartu su visa šalimi imponavo amžininkams. Ji mylėjo žmones, o šie atsiliepė tuo pačiu. Tai buvo jų „širdžių karalienė“, su kuria kaip įžvalgia politike, savo protu, išmintimi, ryžtu, drąsa prilygstančia didiesiems savo epochos valdovams, žmonės siejo viltis. ► 59

KULTŪROS ISTORIJA

Valdovų buvimas mieste sukūrė draugiškumo ir vieningumo atmosferą.

K.A.Handerbergu, T.Šionu, F.L.Šrioteriu, G.J.Šarnhorstu, A.Gneisenau ir K.F.E.Dohna.

Tik karalienė nebesulaukė tos dienos, kai paaiškėjo, kad jos pastangos nenuėjo veltui.

Didieji 1813 m. parodė, jog karalienės Luizės pasiaukojamas poelgis Tilžėje pasitarnavo geresnei Prūsijos ateičiai.

Darbai miestui Karalienė Luizė Klaipėdoje. G.Kuegelgeno portretas, kabojęs rotušės salėje. Atvirukas išleistas 1907 m. Borusijos paminklo atidengimo proga.

Fotokopijos iš AdM archyvo

Mintys iš karalienės Luizės laiškų, rašytų Klaipėdoje Vis dėlto semiuosi paguodos, stiprybės, drąsos ir žvalumo iš vilties, glūdinčios giliai mano sieloje. * Pasaulyje geri žmonės sukuria gėrį. Todėl nemanau, kad imperatorius Napoleonas Bonapartas tvirtai ir saugiai sėdi savo spindinčiame soste. Tvirtumą, ramybę gali teikti tik tiesa ir teisingumas. O jis protingas tik, galima sakyti, politiškai, ir nesivadovauja amžinaisiais įstatymais, o tik vienaip ar kitaip susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Taip jis teršia savo vyriausybę neteisingais poelgiais. Jis nėra nuoširdus sakydamas, jog veikia kilnaus reikalo ir žmonių labui. Jis ir jo neišmatuojamas garbės troškimas, – visa tai rodo, jog galvoja tik apie save ir asmeninius interesus. Reikia juo stebėtis labiau nei galima jį mylėti.

Jis apakintas savo sėkmės ir mano galįs viską įveikti. Jis yra nesutramdomas, o kas nežino saiko, greit praranda pusiausvyrą ir krenta. Aš tvirtai tikiu Dievu, taigi ir dorovinga pasaulio tvarka, kurios neįžvelgiu prievartos viešpatavime. Todėl viliuosi, kad dabarties blogą metą pakeis geresnis. * Argi neturėtų kiekvieno gero žmogaus krūtinėje pabusti natūralus noras sukaupti visas jėgas, kad pasitarnautų valstybei ir jai pagelbėtų? Visi, kurie jaučiasi esą stiprūs, nukreipkite ir panaudokite savo jėgas kilniam tikslui, o tie, kurie gali savyje tų jėgų pasisemti, teugdo jas su visomis pastangomis ir stropumu. Tai – šventas pasiryžimas...

Įvykių centre ◄ Prūsijos išlikimo klausimas buvo

sprendžiamas ne tik mūšiuose. Daug jėgų pareikalavo pastangos sudaryti taikos sutartį su Napoleonu, tarpininkaujant Rusijos imperatoriui Aleksandrui I. Karalienė puoselėjo viltį, „tą vienintelį nelaimingųjų turtą“: „Napoleonui taip pat reikia taikos, ir jis kažkiek nusileis. Šis žmogus nežino teisingumo, bet nuotaikos ar minties užvaldytas jis galbūt padarys tai, ko niekas nesitiki. Kai būsi priverstas susitikti su šia pragaro būtybe, tikriausiai kartu su imperatoriumi (Aleksandru I), dar galiu tikėtis, kad tai šiek tiek pataisys padėtį“. Taip rašė ji karaliui F.Wilhelmui III 1807 m. birželio 24 d. laiške. Siekdama palankesnių sutarties

60

sąlygų, karalienė Luizė susitiko su Napoleonu Tilžėje. Susitikimas legendinis, nors rezultatų ir nebuvo.

Po prūsų Yluvos, Friedlando mūšių 1807 m. liepos 9 d. ratifikuota Tilžės taikos sutartis ne tik pakeitė Europos žemėlapį.

Prarasta pusė valstybės teritorijos ir žlugusi senoji Prūsijos valstybė, netekta pusės gyventojų ir išryškėjęs visiškas armijos bejėgiškumas, milžiniškos kontribucijos Prancūzijai ir apėmusi šalį finansinė krizė – šios priežastys skatino keisti valdymą iš esmės visose srityse. Neišvengiamas istorinis reformų procesas prasidėjo Klaipėdoje.

Karalienė Luizė įėjo į istoriją kaip pažangi reformatorė, savo idėjomis ir pastangomis skatinusi Prūsijos atsinaujinimą. Ji pasiekė, kad karalius atleistų netikusius patarėjus ir pasikliautų reformų kūrėjais H.F.K.Šteinu,

Karališkoji pora mieste paliko ryškius pėdsakus. Anot J.Zembrickio, „taurios Hohencollernų dorybės – drąsa, dievobaimingumas, atsidavimas Dievui, dorovė, moralė ir tvarka Mėmelyje suspindėjo kaip ryškios žvaigždės“.

Valdovų buvimas mieste sukūrė draugiškumo ir vieningumo atmosferą. Daugelio miestiečių santykiai su karališkąja pora nenutrūko ir jai išvykus. Bet tai atskira įdomi tema.

Karaliui F.Wilhelmui III patiko Klaipėda, kur jis „gyveno visai biurgeriškai ir vaikščiojo Aleksandro gatve neatakuojamas smalsuolių“. Jo noras buvo Klaipėdą, tą „atkampią, mažą provincijos vietovę, padaryti dideliu triukšmingu miestu“. Karaliui rūpėjo miesto ekonominis augimas, miesto tvarka: uždrausta statyti krautuvėles ant Karlo (dabar Pilies) tilto, užpilta smėliu Liepų alėja ir joje įrengti parapetai, įsteigta karo policija, priimti Klaipėdos miesto nuostatai ir kt.

Karalienė domėjosi 1806 m. įsteigta privačia aukštesniąja mergaičių mokykla, davė 200 talerių giesmyno platinimui neturtingiesiems. Klaipėdoje 1807 m. lapkričio 11 d. karalius išleido potvarkį dėl vargšų padėties ir pats parėmė 148 vargšus. Karalienė išdalijo jiems 400 giesmynų. 1807 m. lapkričio 18 d. karalius įsakė statyti darbų namą su vargšų prieglauda ir pareikalavo paruošti „darbų namo visą ketinimo planą“ ir ataskaitą „apie čionykštę miesto vargšų padėtį“.

Karalius F.Wilhelmas III dovanojo Klaipėdai žemės: 1809 m „smėlio plotą prie švyturio, nuo Bomelsvitės pradedant“, 1822 m.

– Melnragės girią, 1834 m. – „vertingą teritoriją Plantažas–Melnragė–Giruliai“. Atsidėkodami miestiečiai, kad įamžintų „aukštojo dovanotojo vardą“, suteikė Wilhelmo miesto pavadinimą teritorijai „tarp Plantacijos,

KULTŪROS ISTORIJA

Karalienė Luizė su vaikais Klaipėdoje. Tarpduryje – grafienė S.M.Voss.

F.Martino paveikslas. Kopija iš A.Popovo paveikslų kolekcijos

Viršutinės ir Pievų (dabar J.Janonio) gatvių, sklypams Pievų gatvėje Nr. 1–3, ir 26, 27, 28, Liepojos (dabar Herkaus Manto) gatvei nuo Palangos gatvės, Šaulių gatvei ir plotui tarp jos ir Lazareto“ (J.Zembrickis).

Karališkoji rezidencija Vienas miesto karališkųjų ženklų yra dabartinė rotušė – anuomet čia buvo karališkoji rezidencija.

Joje nuolat lankėsi anglų, rusų, prancūzų ir kitų šalių diplomatai, aukšto rango kariškiai. Čia 1807 m. sausio 28 d. pasirašyta taikos sutartis tarp Anglijos ir Prūsijos. Čia sukauptos visos jėgos, siekiant palankios Tilžės taikos sutarties. Napoleonas siūlė

Borusijos paminklas stovėjo nuo 1907 iki 1923 m., tada buvo nuverstas.

Karalius F.Wilhelmas III su karaliene Luize (dešinėje) stebi žygiuojančius karius Klaipėdoje, Aleksandro (dabar Liepų) gatvėje.

Aleksandrui I Prūsiją pasidalyti: į Rytus nuo Vyslos viską pasiimti Rusijai, o į Vakarus palikti jam. Pasiūlė ir Klaipėdos uostą su sritimi prijungti prie Rusijos ir Nemuną laikyti vakarine Rusijos siena. Aleksandras I to atsisakė ir dėl savo simpatijų karalienei Luizei.

Rezidencijoje paskelbtas baudžiavos panaikinimo Prūsijoje aktas, dar vadinamas Spalio ediktu, parengti dokumentai „atlaisvinti amatus“, pakeisti miestų valdymo sistemą, reorganizuoti šalies kariuomenę, numatytos ir kultūrinės gairės.

Rezidencijoje parašyti karalienės Luizės laiškai, kuriuos dr. E.Kueselis išleido 1900 m. Klaipėdoje.

1999 m. ant rotušės pastato Vokietijos „Änchen von Tharau“ draugija atidengė bareljefą karalienei Luizei (autorius

H.Haacke). Puikus metas ir gatvei grąžinti istorinį Luizės pavadinimą.

Borusijos paminklas Minint 100-ąsias kovų prieš Napoleoną metines, priešais buvusią karališkąją rezidenciją Luizės aikštėje buvo pasodinti medžiai, sutvarkytos krantinės, Danės upėje įrengta prieplauka.

1907 m. rugsėjo 23 d. aikštėje iškilo 4 metrų aukščio bronzinis Borusijos paminklas (skulptorius P.Breueris). Prūsiją simbolizavo moteris antikiniais rūbais, su romėnišku šalmu ant galvos. Kairėje rankoje ji laikė skydą ir ietį, dešinėje – durklą. ►

Bareljefas karalienei Luizei atminti ant Klaipėdos rotušės pastato.

Asmeninio archyvo nuotr.

61

KULTŪROS ISTORIJA

◄ Vienoje pjedestalo pusėje buvo iškalti Prūsijos karaliaus F.Vilhelmo III ir karalienės Luizės ovaliniai bareljefai, kitoje įrašyti metai: „1807–1907“. Paminklo pusėse ant hermų stovėjo valstybės veikėjų H.F.K.Šteino, K.A.Hardenbergo, T.Šiono, Fr.L.Šrioterio, G.J.Šarnhorsto, A.Gneiseno, K.F.E.Dohno biustai.

Borusijos paminklo atidengimo iškilmėse dalyvavo Vokietijos kaizeris Wilhelmas II su žmona. 1923 m. paminklas nugriautas.

Šv. Jono bažnyčioje 1807 m. vasario 8 d. po sunkios ligos karalienė Luizė nuėjo į Šv. Jono bažnyčią ir meldėsi „dėkodama už išgijimą“.

Kovo 1 d. ji dalyvavo padėkos pamaldose už prūsų Yluvą, kur 1807 m. vasario 7 d. „pusę šešių prasidėjo žiaurios skerdynės, krauju nužymėjusios šią dieną XIX a. istorijoje. 90 tūkst. prancūzų grūmėsi su 70 tūkst. rusų, daugiau kaip 800 patrankų pliekė nepertraukiama ugnimi, be gailesčio naikinusia tūkstančius gyvybių“ (Karlas von Plotas). Kovo 27 d. karalienė Luizė didžiosiose penktadienio vakaro mišiose priėmė šventą komuniją.

1837 m. atstatytoje Šv. Jono bažnyčioje kabojo karališkajai šeimai skirta atminimo lenta, kurios įrašas baigėsi 122-ąja psalme: „Linkime Jeruzalei laimės. Tebūnie palaiminti visi tave mylintys. Tegyvuoja taika tavo namuose ir laimė tavo rūmuose“.

Aleksandro gatvė

Paminklinis akmuo karalienei Luizei Tauralaukyje.

Prūsijos karaliui F.Wilhelmui III ir karalienei Luizei skirta atminimo lenta kabojo Šv. Jono bažnyčioje.

62

Šią gražiausią, „apželdintą keturiomis liepų eilėmis, kurių šešėlyje miestiečiai mėgo vaikštinėti“, gatvę pamėgo ir atvykusieji dvariškiai. Dažnai jie lankėsi čia populiarioje kavinėje „Liepų sodas“, į kurią užsukdavo ir karališkoji pora.

Argelanderių namuose gyveno sosto įpėdiniai – būsimasis Prūsijos karalius Wilhelmas IV ir būsimasis Vokietijos kaizeris Wilhelmas I su auklėtoju F.Delbriuku, kuris savo dienoraščiuose užrašė nemažai to laikotarpio Klaipėdos faktų. Dabar Argelanderių namų vietoje stovi Centrinis paštas.

Pirklių Lemckės, Thedeno, Griffino namuose buvo apgyvendinti karališkosios šeimos vaikai: princesės Šarlotė, Aleksandra, princas Karlas, karalienės dukterėčia Friederikė.

Karaliaus F.Wilhelmo III įsakymu gatvė buvo pratęsta nuo dabartinės Donelaičio aikštės iki Luizės dvaro.

1896 m. rugsėjo 3 d. šios gatvės pradžioje buvo atidengtas paminklas karaliui Wilhelmui I (skulptorius R.Bervaldas), kuriam valdant Vokietija nugalėjo Prancūziją. Tai buvo 2,7 m aukščio statula. Ji dešiniajame pjedestalo bareljefe vaizdavo karalių, tuomet princą, raportuojantį apie Klaipėdoje pradėtą karinę tarnybą, kairiajame – karalienę Luizę, uždedančią princui rugiagėlių vainiką, galiniame – karaliaus F.Wilhelmo III susitikimą

su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I 1802 m. Paminklas nuverstas 1923 m., ketvirtąjį dešimtmetį atstatytas K.Donelaičio aikštėje.

Per Antrąjį pasaulinį karą jis dingo.

Iškylavo Tauralaukyje Tauralaukis buvo mėgstama karališkosios poros iškylų vieta. Čia buvo karališkoji aikštė, kurios nedidelėje saloje su „pilimi“ žaidė princai. Aikštėje buvo įrengta šaudykla, karuselė, altanos, pastatyti suolai. Karalienė mėgdavo vakarieniauti po ąžuolu, vėliau pavadintu jos vardu. Karalius F.Wilhelmas III buvo išsirinkęs mėgstamą liepą, kuriai prigijo jo vardas.

Karališkoji pora ne kartą svečiavosi pas Tauralaukyje gyvenusius dvarininką Mirbachą, amtmoną Kolbą ir kitus.

1807 m. rugpjūčio 3 d. Tauralaukyje švęsto karaliaus F.Wilhelmo III gimtadienio atminimui buvo pastatytas kuklus obeliskas su įrašu: „1807 rugpjūčio 3-iosios atminimas“. Jam sunykus, 1900 m. rugpjūčio 3 d. atidengtas paminklinis akmuo karalienei Luizei. Nugriautas maždaug 1960 m.

Karalienė Luizė mėgo vaikščioti prie jūros, šiaurinio molo, pasigrožėti „puikiu grenlandišku kraštovaizdžiu“ prie Olando Kepurės. Karališkoji pora dažnai vykdavo prie švyturio (pastatytas 1796 m., 1819 m. rekonstruotas), kur nuo jo bokšto grožėjosi jūros, uosto ir miesto vaizdais.

Vardas – gimnazijai 1891 m. buvo pastatyta Karalienės Luizės gimnazija, tapusi svarbiu mokslo ir kultūros židiniu.

Nepraradę vertės jos mokytojų, ypač gimnazijos direktoriaus dr. E.Kueselio darbai. Žinomi jos buvusių mokinių – astronomo W.Argelanderio, dailininkų K.Eulensteino, M.Brako, pirklio H.Šojaus, prof. V.Gaigalaičio ir kitų vardai.

Gimnazijos auloje kabojo dailininko F.A.Tischbeino sukurto karalienės Luizės portreto kopija, padaryta Lessingo, ir pirklio H.Gerlacho dovanotas karaliaus F.Wilhelmo III portretas. Ant sienos išrašyti karalienės Luizės žodžiai: „Viskas pasaulyje laikina. Reikia veržtis tolyn. Tik pasirūpinkime, kad su kiekviena diena taptume vis brandesni ir geresni“.

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8