2015 09 17 augintinio diena

ketvirtADIENIS, rugsėjo 17, 2015

Nr. 1

Tiražas 24 000

Kauno daugiabučių namų gyventojai, norintys, kad jų kieme gyvenančios katės būtų kastruotos, gali kreiptis pagalbos į „Pifą“ ar „Lesę“.

4p.

Alek­so­te į nau­ją vie­tą per­si­kraus­ čiu­si ve­te­ri­na­ri­jos kli­ni­ka KAI­VA­NA sie­kia tap­ti vie­na mo­der­niau­sių ve­te­ri­na­ri­jos kli­ni­kų Kau­ne.

Ni­jo­lės Reš­ke­vi­čie­nės nuo­tr.

Keturkojo vienišiaus iš Alšėnų pilies metamorfozė

5p.

Vilnietė Rasa Tamošiūnaitė gali vadinti save stebukladare, nes išauginti neapsiplunksnavusius zylių mažylius – tikras stebuklas.

6p.

2

ketvirtADIENIS, rugsėjo 17, 2015

Ke­tur­ko­jo vie­ni­šiaus iš Al Nie­ko ne­bū­tų nuo­sta­ baus, jei iš Lie­tu­vos Di­ džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės (LDK) te­ri­to­ri­jos ki­lu­siam šu­niui miš­rū­nui Al­šiui ka­da nors Li­etu­vo­je bus pa­sta­ty­tas pa­mink­las. Šis ke­tur­ko­jis vie­ni­šius iš Al­šė­nų pi­lies griu­vė­ sių at­ly­dė­jo lie­tu­vius rai­ te­lius iki Juo­do­sios jū­ros ir da­bar lai­min­gas gy­ve­ na ne­to­li Pak­ruo­jo dva­ ro su ke­liais sa­vo bend­ ra­žy­giais.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė v.skucaite@diena.lt

Sup­ra­tin­gas: Al­šis su­ti­ko dva­re pa­po­zuo­ti ša­lia per­si­ren­gu­sios po­nia sa­vo šei­mi­nin­kės Egi­di­jos ir jos vy­ro An­ta­no.

Neei­li­nis šeš­ta­die­nis dva­re

laik­otarpio dva­ro gy­ve­ni­mo sū­ ku­rį.

Tas šeš­ta­die­nis Pak­ruo­jo dva­re bu­vo neei­li­nis – pro var­tus įva­ žia­vus ba­ro­no ka­rie­tai, ant juo­do že­mai­tu­ko Kak­tu­so at­jo­jo vers­li­ nin­kas An­ta­nas Nar­mon­tas, ku­ ris kar­tu su šiuo žir­gu ir ne­nu­sa­ ko­mos veis­lės šu­ni­mi Al­šiu prieš pen­ke­rius me­tus gar­si­no Lie­tu­vą žy­gy­je prie Juo­do­sios jū­ros.

Į Pak­ruo­jo dva­rą kiek­vie­ną šeš­ ta­die­nį ir sek­ma­die­nį su­si­ren­ka ga­ly­bė smal­suo­lių, at­va­žiuo­jan­ čių čia iš įvai­rių Lie­tu­vos kam­ pe­lių. O kaip ne­va­žiuo­si, jei nuo pir­mos mi­nu­tės pa­ten­ki į dvar­vie­tę, ku­ri mi­ni­ma nuo XVI a. vi­du­rio. At­vy­ku­sie­ji į šį gy­vą res­tau­ruo­tą mu­zie­jų iš­ kart pa­jun­ta XIX a. pa­bai­gos ap­lin­ką, su­si­tin­ka su dva­ro sa­ vi­nin­ku – pa­čiu ba­ro­nu, ti­jū­nu, dva­riš­kiais ir, per­si­ren­gę ano me­to dra­bu­žiais, pa­si­ne­ria į to

r­na­ a. sen­be ­ši ši XIX a n ­ a p ­ e a n ­ n e n­čią .: ar Bi­tę, gy­v 1883 m kau­nišk­ ę ę d ­ ir š ­ a r ­ rė į ge so­do? ­ ia.org ed o­lo­gi­jos en.wi­ki­p ne­to­li Zo iks­las iš e v ­ a p be­rio C.B.Bar­

Bend­ra­ž y­gių trau­ka Al­šis, tar­si pa­var­gęs nuo sa­ vo ži­no­mu­mo ir ga­ly­bės no­rin­

čių­jų su juo pa­bend­rau­ti, nu­kū­ rė prie ato­kiai nuo šeš­ta­die­ni­nio dva­ro šur­mu­lio sto­vinčių sa­vo bend­ra­žy­gių – že­mai­tu­kų To­pa­ zo ir Kar­ka­so, su ku­riais nu­bė­ go be­veik 2 tūkst. km iki Juo­do­ sios jū­ros.

Gar­siai žveng­da­mas šią tri­ju­ lę pa­svei­ki­no ir Kak­tu­sas, o Al­šis, vis pa­kel­da­mas už­pa­ka­li­nę ko­ją prie dva­ro me­džių, sku­biai žy­mė­ jo šios gar­sios kom­pa­ni­jos te­ri­to­ ri­ją. At­li­kęs šį nea­ti­dė­lio­ti­ną rei­ ka­lą, nu­skuo­dė prie dva­ro sve­čių gru­pe­lių – lei­do­si jų glos­to­mas ir

Būs­tas: Al­šė­nų pi­lies griu­vė­siai, ku­riuo­se bu­vo ap­si­gy­ve­nęs Al­šis.

vai­ši­na­mas. Pa­ga­liau įkai­tęs sau­ lė­je ir pri­si­so­ti­nęs, su­si­ra­do vil­ nai plau­ti skir­tą skar­di­nę vo­nią su van­de­niu ir, pri­si­la­kęs iki va­liai, nu­skuo­dė pas sa­vus – že­mai­tu­kus.

Kaip Al­šis ap­si­spren­dė „Kai kir­to­me Bal­ta­ru­si­jos sie­ną, už 20 km su­sto­jo­me pa­pie­tau­ ti Al­šė­nų pi­lia­vie­tė­je. Pri­min­ siu, kad nuo XIII a. Al­šė­nai bu­vo LDK Al­šios da­li­nės ku­ni­gaikš­tys­ tės cent­ras, ku­rį nuo XIV a. pa­ bai­gos val­dė Al­šė­nų ku­ni­gaikš­ čių gi­mi­nė. Bū­tent jos pra­di­nin­

kas Jo­nas Al­šė­niš­kis apie 1390 m. sa­vo val­do­se pa­sta­tė pi­lį ant upe­lio kran­to. Ir štai tos pi­lies griu­vė­siuo­se ne­ži­nia kiek lai­ko gy­ve­no at­si­sky­rė­lis šuo. Jis, pa­ ste­bė­jęs rai­te­lius, pa­si­trau­kė į aukš­tes­nę pi­lia­vie­tės vie­tą, at­ sar­giai ste­bė­jo mū­sų drau­gi­ją su žir­gais, rupš­no­ju­siais žo­lę. Kai pie­tums iš­si­trau­kė­me kas la­ši­ nu­kų, kas ki­to­kių lie­tu­viš­kų ska­ nės­tų, jų kva­pas pri­ver­tė lie­są kaip dvi­ra­tį pro­tin­gų akių miš­rū­ ną pri­siar­tin­ti prie mū­sų. Už drą­ są jis bu­vo ka­ra­liš­kai pa­vai­šin­

Pa­ro­da: Pak­ruo­jo dva­ro ma­nie­že ga­li­ma pa­si­žiū­rė­ti Al­šio nuo­trau­kų iš žy­gio prie Juo­do­ es-la.fa­ce­book.com nuotr.

sios jū­ros.

3

ketvirtADIENIS, rugsėjo 17, 2015

l­šė­nų pi­lies me­ta­mor­fo­zė kad no­riu bū­ti tik su jais – su ne­ pa­žįs­ta­mai­siais, ku­rie man bu­vo to­kie ge­ri.“

Ne pi­lys jam rū­pė­jo Nie­kas ne­vi­jo šuns ša­lin. At­ virkš­čiai – vi­si priė­mė kaip sa­vą ir su­tei­kė Al­šio var­dą, nes su­si­ti­ ko su juo prie Al­šė­nų pi­lies griu­ vė­sių. Ke­lia­vo to­liau vi­si drau­ giš­kai – iš vie­nos pi­lies į ki­tą.

Kaip pri­si­pa­žįs­ta Al­šis kny­ge­lė­ je, tos LDK pi­lys jam vi­sai ne­rū­ pė­jo, nes šuo tu­rė­jo ga­ly­bę pa­rei­ gų: bėg­ti vi­sų prie­ša­ky­je ir ro­dy­ti ke­lią, sau­go­ti nak­ti­mis rai­te­lių ra­my­bę, nu­ra­min­ti be­si­pyks­tan­ čius žir­gus. Tie­sa, avi­ga­nio krau­ jo tu­rin­tis Al­šis bu­vo net pra­din­ gęs rai­te­liams iš aki­ra­čio – il­gai ga­nė jo pa­ste­bė­tą lau­kuo­se kar­ vių ban­dą, pa­ke­liui gau­dy­da­mas var­les ir pe­les – tai bu­vo jo, gy­ ve­nu­sio Al­šios pi­ly­je, pa­grin­di­ nis mais­tas.

Kas­dien įveik­da­mas apie 50 km, šis šuo grei­ tai ta­po is­to­ ri­nės ke­lio­ nės sim­bo­liu.

No­ras: Al­šis pa­no­ro dar kar­tą įsi­ti­kin­ti, koks jis gra­žus.

ky­si šir­džiai – ir Al­šis po­rai pa­ rų pa­si­li­ko pas Mir­tą.

Tik tuo­met, kai ka­ly­tės kie­ me pa­ma­tė sa­vo šei­mi­nin­ką, su­pra­to kaž­ką ne­ge­rai pa­da­ręs.

Iš­si­gan­dęs pa­si­slė­pė už kve­ pian­čių aly­vų krū­mo, ta­čiau rū­ ky­tos deš­ros ga­ba­liu­kas šei­mi­ nin­ko ran­ko­se kve­pė­jo labiau… „Ge­ra ži­no­ti, kad esi my­li­mas ir bran­gus... Mir­ta ma­ne iš­ly­ dė­jo lo­ji­mu, o aš ją se­kiau aki­ mis pro šei­mi­nin­ko au­to­mo­ bi­lio lan­gą“, – taip kny­ge­lė­je Al­šis pri­si­mi­nė sa­vo di­dį­jį nuo­ ty­kį kai­me.

Įro­dė sa­vo rei­ka­lin­gu­mą

Ni­jo­lės Reš­ke­vi­čie­nės nuo­tr.

tas“, – pri­si­mi­nė pa­žin­tį su Al­šiu A.Nar­mon­tas.

O štai kaip įvy­kiai klos­tė­si to­ liau pa­sa­ko­ja pa­ts Al­šis An­ta­ no žmo­nos Egi­di­jos pa­ra­šy­to­je ir šei­mos lė­šo­mis iš­leis­to­je kny­ge­ lė­je vai­kams „Al­šis. Ma­no is­to­ri­ ja“: „Sup­ra­tau, kad aš jiems pa­ti­ kau... Pa­ti­ko ir jie man… Bet stai­ ga rai­te­liai šo­ko ant žir­gų. Sup­ ra­tau, kad jie pa­lie­ka ir ma­ne, ir ma­no pi­lį. Ne, ne­pa­si­lik­siu ir aš, bėg­siu kar­tu, – su­ko­si min­tis gal­ vo­je. – Kuo to­liau bė­gau pa­skui juos, tuo aiš­kiau da­rė­si gal­vo­je,

Stip­rių avi­ga­nio ge­nų tu­rin­tis Al­šis žy­gio pa­bai­go­je įti­ki­na­ mai juos pa­ro­dė, kai poil­siau­ jan­čius rai­te­lius pa­li­ko ku­me­ lė Bom­ba. Ji ne­si­lei­do rai­te­lių su­gau­na­ma. Tuo­met gau­dy­ nių es­ta­fe­tę pe­rė­mė Al­šis – jis taip grei­tai nu­var­gi­no ku­me­ lę, kib­da­mas dan­ti­mis į uo­de­ gą, kad ne­tru­kus Bom­ba pa­ ti lei­do­si rai­te­lių pa­gau­na­ma, kad tik at­si­kra­ty­tų įky­rio­jo avi­ga­nio. Be­je, žy­gy­je da­ly­ va­vu­sio ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­ to­jo Aud­riaus Ku­čins­ko nuo­ mo­ne, Al­šis anuo­met bu­vo gal ket­ve­rių me­tų. „Tur­būt ge­rai at­li­kau sa­vo šu­ niš­kas pa­rei­gas, nes vi­si ma­ ne my­lė­jo. O kai su­si­rgau, ma­ne ve­žė au­to­mo­bi­ly­je, gy­dė, lan­ kė, glos­tė, gai­lė­jo. Ma­nau, ge­rų­jų žmo­nių mei­lė ma­ne iš­gy­dė“, – tai iš­trau­ka iš Al­šio pri­si­mi­ni­mų jo var­do kny­ge­lė­je.

Staig­me­na Lie­tu­vo­je Iš­mau­dy­tas Juo­do­jo­je jū­ro­je ir įso­din­tas į au­to­mo­bi­lį, kaip ir žir­ gai, Al­šis su­pra­to, jog žy­gis bai­gė­ si. „Jie va­žiuo­ja na­mo, o kas ma­ nęs lau­kia?“ – klau­sia šuo kny­ge­ lė­je. O jo lau­kė il­ga ke­lio­nė at­gal.

My­li: pri­si­laks­čiu­sio po di­džiu­lę Nar­mon­tų so­dy­bos te­ri­to­ri­ją Al­šio troš­ku­lį mal­ši­na An­ta­nas. viršelio nuotrauka Ni­jo­lės Reš­ke­vi­čie­nės

Redaktorė Virginija Skučaitė

Tę­si­nys: ki­to­je kny­ge­lė­je Al­šis pa­sa­kos apie žy­gį su rai­te­liais į Kro­ku­vą Žy­gi­man­to Au­gus­to ir Bar­bo­ros Rad­vi­lai­tės ke­liu.

Jur­gi­tos Bie­lia­ko­vie­nės pie­ši­nys iš kny­ge­lės „Al­šis. Ma­no is­to­ri­ja“

Kai Al­šis su sa­vo bend­ra­žy­ giais pa­sie­kė Lie­tu­vą, ap­si­gy­ve­no Gra­žai­čių kai­me, A.Nar­mon­to so­ dy­bo­je, kar­tu su že­mai­tu­ku Kak­ tu­su. Al­šis šo­ki­nė­jo iš džiaugs­ mo, kad li­ki­mas jį vėl su­ve­dė su Kak­tu­su ir jo šei­mi­nin­ku – my­li­ mais bend­ra­žy­giais. An­ta­nas pa­ sta­tė Al­šiui di­de­lę, gra­žią, šil­tą bū­dą, ku­rio­je jis tik nak­vo­jo. Šuo ap­svaig­da­vo iš lai­mės, kai šei­mi­ nin­kas paim­da­vo bal­ną į ran­kas – ži­no­jo, kad lai­gys su Kak­tu­ su ir šei­mi­nin­ku po lau­kus. Tuo­

met iš džiaugs­mo pul­da­vo grauž­ ti sa­vo bū­dos lan­dą.

Di­dy­sis Al­šio nuo­ty­kis Tu­rė­jo Al­šis ir ki­tą aist­rą – megz­ti pa­žin­tis su ka­lai­tė­mis.

Ne­pai­sy­da­mas sa­vo ne­kil­min­ gos iš­vaiz­dos, ta­čiau jau­nas ir, anot pa­ties Al­šio, tur­būt la­bai gra­žus, šis LDK šu­nų pa­li­kuo­ nis iš­trū­ko į kai­mą įsi­ti­kin­ti sa­ vo pa­trauk­lu­mo jė­ga. Grei­tai su­ si­ra­do miš­rū­nę ka­ly­tę Mir­tą, ge­ ro­kai vy­res­nę už jį, bet ar­gi įsa­

Sa­vi: to­kia drau­gi­ja Al­šiui itin pa­tin­ka.

Redakcija Reklamos vadybininkai I.Kanto g. 18, 44296 Kaunas (8 37) 302 234, (8 37) 308 865, (8 37) 308 863, (8 37) 302 230

(8 46) 397 715, (8 46) 397 711

Leidėjas RUAB „Diena Media News“.

Ar ne­ver­tas pa­mink­lo? „Sa­vo žy­giu iki Juo­do­sios jū­ ros pri­mi­nė­me bu­vu­sios LDK te­ri­to­ri­jų gy­ven­to­jams Lie­tu­ vos is­to­ri­ją, kad ka­dai­se bu­vo­ me vie­na vals­ty­bė, kad iki šių die­nų iš­sau­go­jo­me že­mai­tu­kus ir įro­dė­me pa­sau­liui fan­tas­ti­ nį jų bei šuns miš­rū­no Al­šio iš­ tver­min­gu­mą, jo iš­ti­ki­my­bę.

Be­je, kas­dien įveik­da­mas apie 50 km, šis šuo grei­tai ta­po is­ to­ri­nės ke­lio­nės sim­bo­liu, pel­ nė bu­vu­sios LDK te­ri­to­ri­jos gy­ ven­to­jų mei­lę, o kai sun­kiai su­ si­rgo, įkąs­tas er­kės, su­kė­lė ne­ ri­mo ne tik Lie­tu­vos gy­ven­to­jų šir­dims“, – šmaikš­ta­vo A.Nar­ mon­tas.

Anot žy­gio va­do­vo Gin­tau­ to Bab­ra­vi­čiaus, vi­suo­ti­nę mei­ lę pel­nęs Al­šis bu­vo žy­gy­je le­ga­ li­zuo­tas – jam su­teik­ta Lie­tu­vos „pi­lie­ty­bė“ – po­pu­lia­ru­sis ke­tur­ ko­jis miš­rū­nas tu­ri pa­są, ku­ria­ me įra­šy­tas jo var­das Al­šis. Ga­ li bū­ti, kad šis var­das bus ka­da nors įra­šy­tas ir gar­siau­sio LDK šu­nų pa­li­kuo­nio pa­mink­le. Juk Vil­niu­je, ku­ria­me pra­si­dė­jo Vy­ tau­to Di­džio­jo žy­gį iki Juo­do­sios jū­ros pa­kar­to­ju­sių rai­te­lių ke­lio­ nė, jau sto­vi pa­mink­las vie­nin­te­ lės na­cio­na­li­nės šu­nų veis­lėms at­sto­vams – lie­tu­vių ska­li­kams.

Spausdino BUAB „Diena Media Print“.

Žurnalas platinamas su „Kauno diena“, „Klaipėda“.

4

ketvirtADIENIS, rugsėjo 17, 2015

Kau­ne ne­si­liau­ja konf­lik­tai tarp dau­ gia­bu­čių na­mų gy­ven­to­jų dėl be­ na­mių ka­čių kie­ muo­se. Tie ki­vir­ čai ar net žiau­rus el­ge­sys su nie­kuo dė­tais gy­vū­nais at­ si­ran­da iš ne­ži­no­ji­mo ir val­džios ne­veik­lu­mo.

Įp­ras­ta: tas be­na­mis juo­dos ir bal­tos spal­vų ka­čiu­kas kar­tu su ki­tais li­ki­mo bro­liais bei se­sė­mis „Pi­fo“ sa­va­no­rių bu­vo su­gau­tas vie­na­me Kau­no dau­gia­bu­čio na­mo kie­me spe­cia­lia gau­dyk­ le, iš­vež­tas kast­ruo­ti į kli­ni­ką ir grą­žin­tas į įpras­tą gy­vū­nui vie­tą, kur jis su sa­vo gen­tai­niais jau tu­ri kie­me sau­gią vie­tą paės­ti ir žie­mą pri­si­glaus­ti nuo šal­čio.

Beno No­rei­kio ir Brigitos Ky­man­tai­tės nuo­tr. iš „Pi­fo“ ak­ci­jos Kau­ne

Be­na­mės, bet ne be­glo­bės ka­tės Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė v.skucaite@diena.lt

Už žiaurumą bau­džia­ma Konf­lik­tai ky­la ir žie­mą, ir va­sa­ rą, nes šal­tuo­ju me­tų lai­ku be­ glo­biai gy­vū­nai ver­žia­si į šil­ tus rū­sius, o va­sa­rą kaps­to­si gė­ ly­nuo­se, vai­kų žai­di­mų vie­to­se.

Ne­ke­lia pa­si­gė­rė­ji­mo ir ge­ra­šir­ džių gy­ven­to­jų įreng­tos ne­tvar­ kin­gos be­na­mių gy­vū­nų šė­ri­mo vie­tos prie pat dau­gia­bu­čio na­ mo. Vis dėl­to tai ne­ga­li bū­ti gy­ vū­nų žu­dy­mo prie­žas­ti­s – re­dak­ ci­ja ga­vo ne vie­ną pra­ne­ši­mą iš dau­gia­bu­čių na­mų gy­ven­to­jų apie mė­gi­ni­mus nuo­dy­ti nie­kuo dė­tus be­na­mius gy­vū­nus.

Kaip iš­spręs­ti vi­sus šiuos ky­ lan­čius konf­lik­tus? Apie tai kal­ bė­jo­mės su Bri­gi­ta Ky­man­tai­te, va­do­vau­jan­čia Lie­tu­vos gy­vū­ nų tei­sių ap­sau­gos or­ga­ni­za­ci­jai.

Paš­ne­ko­vė pir­miau­sia pa­si­bai­sė­ jo, iš­gir­du­si apie kai ku­riuos be­ glo­bių gy­vū­nų po­pu­lia­ci­jos ma­ ži­ni­mo bū­dus. „Be­na­mes ka­tes, kaip ir ki­tus pa­na­šius gy­vū­nus, nuo­dy­ti griež­ tai drau­džia­ma. Toks veiks­mas tei­siš­kai yra lai­ko­mas žiau­riu el­ ge­siu su gy­vū­nais ir už jį nu­ma­

su ant žir­go Vik­to­ri­ja ė n ­ ie l ­ a r ­

. a .: k row­nu 1893 m Joh­nu B ki­ped­ ia.org i­ ­ta mei­le sa­vo slap pa­veiks­las iš en.w be­rio C.B.Bar­

Pa­pil­do­ma ­ in­for­ma­ci­ja

mių šu­nų bei ka­čių. Į ty­ta bau­džia­mo­ji at­sa­ko­my­bė su šį stul­bi­na­mą skai­čių rim­tais pa­da­ri­niais: bau­džia­ma neįt­rauk­ti gy­vū­nai, vie­šai­siais dar­bais ar­ba di­džiu­ nu­ma­rin­ti gy­dyk­lo­ le bau­da – iki 500 MGL (19 tūkst. se dėl se­nat­vės ar ne­ eu­rų), ar­ba areš­tu, ar­ba lais­vės Kau­no dau­gia­bu­čių na­mų gy­ ven­to­jai, pa­gy­do­mų li­gų. Pri­ atė­mi­mu iki vie­nų me­tų“, – pri­ no­rin­t ys, kad jų kie­me gy­ve­nan­č ios ka­tės min­si­me, kad už 123 mi­nė B.Ky­man­tai­tė, kar­tu va­do­ bū­tų kast­ruo­tos, ga­li už­pil­dy­ti stan ­dar­ti­nį t su­rink­tų, nu­ma­rin­ vau­jan­ti ir gy­vū­nų glo­bos tar­ny­ pra­šy­mą „Pi­fo“ in­ter­ne­to sve­tai­n ė­ j e: tų ir pa­skui su­de­ bai „Pi­fas“. gin­tų gy­vū­nų su­mo­ Ši tar­ny­ba, kaip ir „Le­sė“, jau ne http://ww w.pi­fas.org/lt /greitos-nuo rodos/ ka sa­vi­val­dy­bės, t.y. vie­nus me­tus mies­te įgy­ven­di­na sugauk-ste­ri­li­zuok-paleisk/kaciure­gist­ra­ci­jos-anketa/. mes, mo­kes­čių mo­ pro­gra­mą „Su­gauk – ste­ri­li­zuok – kė­ t o­ j ai. „Pi­ f as“ ir „Le­ pa­leisk“, ku­ri hu­ma­niš­kai ir kar­tu Bri­gi­ta Ky­man­tai­tė: „Pi­fas“ per­žiū­ri an­ke­tas ir pla­nuo­ sė“ be­na­mių gy­ efek­ty­viai ma­ži­na val­ka­tau­jan­ ja ak­ci­jas. vū­nų pro­ble­mą čių gy­vū­nų skai­čių mies­te.

Dau­gia­bu­čių na­mų kie­muo­se Pa­sak B.Ky­man­tai­tės, ši pro­ „Pi­fo“ ir „Le­sės“ sa­va­no­riai ga­ spren­džia ir hu­ ma­niš­kiau, ir efek­ty­viau. gra­ma ir hu­ma­niš­kes­nė, ir Vi­suo­me­nei rei­kia ­ li pa­sta­ty­ti spe­cia­lią ka­čių efek­ty­ves­nė nei sa­vi­val­dy­bės in­for­ma­ci­jos fi­nan­suo­ja­mas ke­tur­ko­jų ne­ Kaip pa­ s ka­ t in­ t i ­ Prie­mo­nių komp­lek­są įgy­ven­ gau­dyk­lę, į ku­rią pa­ten­ka ma­ lai­mė­lių gau­dy­mas bei žu­dy­ di­nę už­sie­nio ša­lių mies­tai vien ste­ r i­ l i­ z uo­ t i? sa­lo su­vi­lio­tos be­na­mės. mas. „Vien mū­sų sa­va­no­riai, iš su­rink­tų gy­vū­nų re­gist­ra­ci­jos Nep­ri­žiū­ri­mi be­na­miai gy­ vyk­dy­da­mi šią pro­gra­mą, su­ga­ mo­kes­čių ir di­de­lių bau­dų už vū­nai (šu­nys ir ka­tės) mies­te, jų vo, ste­ri­li­za­vo ir grą­ži­no į vie­tą, iš čio na­mo gy­ven­to­jas ar jų gru­pė. gy­vū­nų lai­ky­mo tai­syk­lių pa­ ke­lia­mas triukš­mas, tar­ša, su­ kur gy­vū­nai bu­vo paim­ti, dau­giau Vė­liau jis (gru­pė gy­ven­to­jų) tu­ žei­di­mus iš­lai­ko sa­vo val­diš­kas kan­džio­ti gy­ven­to­jai – tai ne­si­ kaip 1,5 tūkst. be­na­mių ka­čių. Grį­ rė­tų drau­ge su „Pi­fo“ ar „Le­sės“ prie­glau­das, ste­ri­li­za­ci­jos kli­ni­ bai­gian­tis sa­vi­val­dy­bės gal­vos žu­sios į įpras­tą joms ap­lin­ką, ste­ gy­vū­nų glo­bos tar­ny­ba pa­rink­ ką ir gy­vū­nų kont­ro­lės ins­pek­ skaus­mas. Tad su­pran­ta­ma, kad ri­li­zuo­tos, pa­skie­py­tos nuo įvai­rių ti be­na­mių gy­vū­nų šė­ri­mo vie­tą to­rius. sa­vi­val­dy­bė suin­te­re­suo­ta ma­ li­gų ka­tės neį­si­lei­džia į sa­vo te­ri­ na­mo priei­go­se taip, kad ji ne­kel­ žin­ti nie­kam ne­rei­ka­lin­gų gy­vū­ „Ma­nau, yra la­bai svar­bu in­for­ to­ri­ją ki­tų sa­vo li­ki­mo drau­gių ir, tų konf­lik­tų tarp gy­ven­to­jų. nų skai­čių. O ar ži­no­te, ko­kiais muo­ti gy­vū­nų šei­mi­nin­kus, ko­ ne­beat­ves­da­mos ka­čiu­kų, gy­ve­na bū­dais sa­vi­val­dy­bė ska­ti­na jų kią nau­dą duo­da ste­ri­li­za­ci­ja ir maž­daug pen­ke­rius me­tus“, – aiš­ ste­ri­li­za­vi­mą? ne­bran­gus re­gist­ra­ci­jos mo­kes­ Prog­ra­mos nau­da ki­no B.Ky­man­tai­tė. tis. Kol tai ne­bus ak­cen­tuo­ja­ma, „Aš, kaip ei­li­nis pi­lie­tis, ne­ži­ „Mes esa­me pa­sta­tę prie dau­gia­ žmo­nės ir to­liau vengs re­gist­ruo­ nau, nes ne­su ma­tęs jo­kių skel­bi­ bu­čių na­mų ne vie­ną sta­cio­na­rų ti sa­vo ke­tur­ko­jus au­gin­ti­nius ir mų ar rek­la­mų apie tai. Ne­sa­kau, na­me­lį jau ste­ri­li­zuo­toms be­na­ Trūks­ta ini­cia­ty­vos ne­si­rū­pins jų ste­ri­li­za­vi­mu“, – kad jų vi­sai nė­ra, bet aš jų ne­ma­ mėms ka­tėms, ku­rios įpran­ta tam To­kioms be­na­mėms ka­tėms bet įsi­ti­ki­nęs B.No­rei­kis. tik­ru lai­ku atei­ti paės­ti. Jų šė­ri­mu, tau. Sa­vi­val­dy­bė mo­ka ne­ma­žus ku­rio dau­gia­bu­čio na­mo kie­me Jis ti­ki, kad ateis die­na, kai at­ šva­ra to­je vie­to­je, kur sto­vi na­me­ pi­ni­gus gy­vū­nų kont­ro­lės įmo­nei „Pi­fo“ ar „Le­sės“ sa­va­no­riai ga­li si­ras spe­cia­li­zuo­tų ve­te­ri­na­ri­jos pa­sta­ty­ti spe­cia­lią ka­čių gau­dyk­ lis, rū­pi­na­si vie­nas ar ke­li dau­gia­ už įvai­rias pa­slau­gas. No­rint ras­ gy­dyk­lų (val­diš­kų ar pri­va­čių), ti in­for­ma­ci­jos apie gy­vū­nų ste­ bu­čio na­mo gy­ven­to­jai. Tad prie lę, į ku­rią pa­ten­ka ma­sa­lo su­vi­ ku­rios teiks tik vie­ną pa­slau­ ri­li­za­vi­mą tos įmo­nės in­ter­ne­to to­kių na­mų ne­be­si­mė­to mais­to lio­tos be­na­mės. Tuo­met jos nu­ tink­la­la­py­je, rei­kia il­gai paieš­ko­ti. gą – ste­ri­li­zuos šu­nis ir ka­tes. at­lie­kos ka­tėms, įvai­rūs du­be­nė­ ve­ža­mos į ve­te­ri­na­ri­jos gy­dyk­lą, Tuo­met ši pa­slau­ga at­pigs, taps ste­ri­li­zuo­ja­mos ir grą­ži­na­mos at­ liai. Be to, pa­skie­py­tos nuo įvai­rių Vadinasi, ste­ri­li­za­ci­ja – ne prio­ priei­na­ma dau­gu­mai gy­vū­nų sa­ ri­te­tas. Kai ku­rios už­sie­nio ša­lys gal į dau­gia­bu­čio na­mo kie­mą, iš li­gų ke­tur­ko­jės yra ne­pa­vo­jin­gos įve­dė sa­vo mies­tuo­se ge­rai ma­to­ vi­nin­kų. Įgy­ven­din­ti šią sva­jo­nę ap­lin­ki­niams, ne­be­ve­da ka­čiu­kų. ku­rio bu­vo paim­tos. Vi­sa tai tiek „Pi­fas“, tiek „Le­sė“ at­lie­ka ne­mo­ Toks hu­ma­niš­kas ka­čių po­pu­lia­ci­ mą gy­ven­to­jams ke­tur­ko­jo au­gin­ da­bar pa­de­da Lie­tu­vos smul­kiųjų ti­nio re­gist­ra­ci­jos ženk­lą – že­to­ną gy­vū­nų ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ jos ma­ži­ni­mo bū­das yra po­pu­lia­ ka­mai, t.y. už lė­šas, ku­rias šioms jų aso­cia­ci­ja. Rei­kia pa­sa­ky­ti ir rus už­sie­ny­je. Lie­tu­vo­je to­kią pro­ po gy­vū­no kak­lu, to­bu­lą gy­vū­nų tar­ny­boms au­ko­ja vi­suo­me­nė. gra­mą fi­nan­siš­kai re­mia tik vi­suo­ iden­ti­fi­ka­vi­mo (mik­ros­che­mo­mis) tai, kad ne sa­vi­val­dy­bių iš­lai­ko­ Sup­ran­ta­ma, mi­nė­tų tar­ny­bų mos, o vien vi­suo­me­nės lė­šo­mis sis­te­mą, ne­bran­gų me­ti­nį mo­kes­ me­nė, ver­ti­nan­ti mū­sų pa­stan­ sa­va­no­riai pa­tys ne­su­ži­no­tų, ku­ ir ki­taip re­mia­mos gy­vū­nų glo­ tį ir di­de­lę nuo­lai­dą, jei gy­vū­nas gas“, – sa­kė pa­šne­ko­vė. rio­je mies­to vie­to­je rei­ka­lin­ga jų bos tar­ny­bos pa­čios pa­si­rū­pi­na ste­ri­li­zuo­tas“, – aiš­ki­no Lie­tu­vos pa­gal­ba. Kreip­tis į šias gy­vū­nų Be­je, prieš sep­ty­ne­rius me­tus gy­vū­nų ste­ri­li­za­vi­mu bei kast­ gy­vū­nų glo­bos drau­gi­jos pir­mi­ glo­bos tar­ny­bas tu­ri be­na­miams mū­sų ša­ly­je bu­vo nu­ma­rin­ta ir ra­vi­mu. gy­vū­nams nea­be­jin­gas dau­gia­bu­ su­de­gin­ta 123 t be­glo­bių ir be­na­ nin­kas Be­nas No­rei­kis.

5

ketvirtADIENIS, rugsėjo 17, 2015

KAI­VA­NA –

mo­der­ni gy­vū­nų gy­dy­mo oa­zė Alek­so­te į nau­ją vie­tą ir pa­sta­tą per­si­kraus­čiu­ si ve­te­ri­na­ri­jos kli­ni­ka KAI­VA­NA sie­kia tap­ti vie­na mo­der­niau­sių ve­te­ri­na­ri­jos kli­ni­kų Kau­ne. Be to, kli­ni­ko­je vei­kia ir ve­te­ri­na­ri­jos vais­ti­nė bei gy­vū­nų reik­me­nų par­duo­tu­vė, o ve­te­ri­na­ri­jos spe­cia­lis­tą ga­li­ma iš­kvies­ti bet ku­riuo pa­ros me­tu.

Dė­me­sin­gi: pa­sak K.Vai­na­la­vi­čiaus, KAI­VA­NO­JE gy­dy­to­jai ne tik gy­do, bet ir pa­ta­ria, ko­kių klai­dų ne­ga­li­ma da­ry­ti au­gi­nant gy­vū­ną.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

Ver­ti­na po­ky­čius Kaip sa­kė įmonės va­do­vas Al­gir­ das Gel­ži­nis, pro­jek­tuo­jant šį pa­ sta­tą bu­vo at­si­žvelg­ta į vi­sus to­ kioms gy­vū­nų prie­žiū­ros įstai­ goms ke­lia­mus rei­ka­la­vi­mus, kli­ni­ka ap­rū­pin­ta mo­der­nia me­ di­ci­ni­ne įran­ga, čia dir­ba nuo­ lat sie­kian­tys to­bu­lė­ti jau­ni ir ne­ma­žos pa­tir­ties tu­rin­tys ve­te­ ri­na­ri­jos spe­cia­lis­tai. To­dėl ne­ nuos­ta­bu, kad šio­je kli­ni­ko­je vi­ suo­met gau­su su­ne­ga­la­vu­sių ke­ tur­ko­jų ir juos at­ve­žu­sių ar at­ne­ šu­sių šei­mi­nin­kų. „Ma­nau, kad Kau­ne yra gal tik ke­lios to­kios mo­der­nios kli­ni­kos, kur gy­vū­nui at­lie­ka­mi vi­si rei­ kia­mi ty­ri­mai, ope­ruo­ja­ma, da­ro­ mos rent­ge­no nuo­trau­kos. Be to, čia ga­li­ma ir vais­tų, ir mais­to, ir įvai­rių reik­me­nų šu­niui ar ka­tei nu­si­pirk­ti. Ma­lo­niai nu­tei­kia gy­

dyk­los per­so­na­lo pro­fe­sio­na­lu­ mas ir jaut­rus el­ge­sys su ser­gan­ čiu ke­tur­ko­ju“, – sa­kė Alek­so­to mik­ro­ra­jo­no gy­ven­to­ja Vik­to­ri­ja S., at­ve­du­si į kli­ni­ką su­ne­ga­la­vu­ sią ka­ly­tę.

Ma­nau, kad Kau­ne yra gal tik ke­lios to­kios mo­der­nios kli­ni­kos, kur gy­vū­nui at­lie­ka­mi vi­si rei­kia­mi ty­ri­mai, ope­ruo­ja­ma, da­ro­mos rent­ge­no nuo­trau­kos.

Mo­der­ni įran­ga

Kli­ni­kos ir vais­ti­nės va­do­vas ve­ te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas Ka­ro­lis Vai­ na­la­vi­čius tei­gė esąs pa­ten­kin­tas di­de­liais po­ky­čiais KAI­VA­NO­ JE. „Da­bar ga­li­me pa­siū­ly­ti mū­ sų lan­ky­to­jams dau­giau pa­slau­ gų, nes gy­dyk­lo­je vei­kia mo­der­ ni la­bo­ra­to­ri­ja, ku­ rio­je at­lie­ka­mi įvai­ rūs ty­ri­mai, įsi­gi­ jo­me skait­me­ni­nę rent­ge­no įran­gą ir ne­be­rei­kia gy­vū­nų šei­mi­nin­kams vež­ 71, g. ių r e­ v Vei­ i s u­ r ti sa­vo au­gin­ti­nių ū­ k įsi­ A N A­ V ­ KAI tų pr. 41C , į ki­tas kli­ni­kas dėl tel. 337 023; kli­ni­kos fi­lia­las – Bal­ kaivana.lt. rent­ge­no nuo­trau­ tel. 233 223, e. pa­štas gydykla@ Abie­jo­se kli­ni­ko­se vei­kia vais­ti­nės. kos. Be to, skait­ ys įsi­kū­ręs me­ni­nės rent­ge­no n i­ l a­ d pa­ os b y­ k pre­ ės n i­ n e­ m Did­

, 225 nuo­trau­kos, ku­rią 473 Atei­ties pl. 65B, tel.

022, 337 as s fak­ , 694 ga­ li­ma siųs­ti dėl 65 652 8 mob. tel. kon­sul­ta­ci­jos į ki­tą e. pa­štas info@kaivana.lt. kli­ni­ką, raiš­ka yra ją ga­li­ma Bu­din­t į ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ ių la­bai ge­ra“, – džiau­ č ­ šven (ir u t me­ os r pa­ iuo r kvies­ti bet ku­ . gė­si gy­dy­to­jas.

555 53 648 8 tel. . mob is) m o­ n die­ Pa­sak pa­šne­ko­vo, kli­ni­ko­je KAI ­VA­NOS (Vei­ve­rių g. 71) kli­ ni­ko­je jau įdieg­ na dir­ba 10 ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jų, vie­ ta ir dau­giau nau­ ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ja la­bo­ran­tė, jo­ v ių. Štai, pa­vyz­ ai. j ė­ j ė­ d pa­ ų trys ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­j džiui, mo­der­nus

en­dos­ko­pas, ku­riuo ga­li­ma ma­ ty­ti virš­ki­ni­mo or­ga­nus, ryk­lę, stemp­lę, no­sies ert­mę iš vi­daus, tuoj pat iš­trauk­ti pa­ste­bė­tą įstri­ gu­sį sve­tim­kū­nį, paim­ti iš įtar­ti­ no da­ri­nio mė­gi­nį ci­to­lo­gi­niam ty­ri­mui ir pan. KAI­VA­NO­JE jau vei­kia dop­le­ri­nis echos­ko­pas, ku­ riuo spe­cia­lis­tai ap­žiū­ri įvai­rius vi­daus or­ga­nus, krau­jo­ta­kos sis­ te­mą, įver­ti­na jų būk­lę. Lan­kan­tis kli­ni­ko­je, bu­vo ga­li­ma žvilg­te­lė­ ti ir į ste­ri­lu­mu kve­pian­čią ope­ ra­ci­nę, ap­rū­pin­tą vi­so­mis pa­cien­ to būk­lės ste­bė­ji­mo ir per­spė­ji­mo sis­te­mo­mis. Ša­lia jos įreng­ta pa­ cien­tų poo­pe­ra­ci­nio ste­bė­ji­mo pa­tal­pa bei vei­kia sta­cio­na­ras, tu­ rin­tis de­šimt vie­tų nuo­la­ti­nės prie­žiū­ros rei­ka­lin­giems šu­nims

ir ka­tėms ar ki­tiems smul­kiems gy­vū­nams.

Per mė­ne­sį – 220 t pre­kių gy­vū­nams Su­ne­ga­la­vu­sio gy­vū­nė­lio šei­ mi­nin­kai kli­ni­kos vais­ti­nė­ je ga­li įsi­gy­ti gy­dy­to­jų pa­skir­ tų vais­tų. Be to, kli­ni­ko­je vei­kia ir ko­ky­biš­ko mais­to, jo pa­pil­dų bei reik­me­nų šu­nims ir ka­tėms par­duo­tu­vė. KAI­VA­NA jau pen­ kiolika me­tų pla­ti­na Lie­tu­vo­ je ir Bal­ti­jos ša­ly­se gy­vū­nams skir­tus pro­duk­tus, ku­riuos im­ por­tuo­ja tie­siai iš ge­riau­sių ga­ min­to­jų vi­sa­me pa­sau­ly­je: Nau­ jo­sios Ze­lan­di­jos, In­di­jos, Ki­ ni­jos, Ka­na­dos, JAV ir Eu­ro­pos.

Per mė­ne­sį iš KAI­VA­NOS san­

Eli­jaus Knie­žaus­ko nuo­tr.

dė­lių yra iš­ve­ža­ma apie 220 t gy­vū­nams skir­tų pre­kių: pa­ša­ rų, ka­čių krai­ko, prie­žiū­ros pre­ kių ir kt. Ta­čiau tik vi­sas komp­ lek­sas ko­ky­biš­kų pa­slau­gų už­ tik­ri­na esa­mų bei nau­jų klien­tų pa­si­ti­kė­ji­mą KAI­VA­NA. Pa­sak kli­ni­kos va­do­vo K.Vai­na­ la­vi­čiaus, čia vi­sa­da lau­kia­mi ir se­ni klien­tai, ir ką tik įsi­gi­ju­sie­ ji ke­tur­ko­jus drau­gus – KAI­VA­ NOS ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jai ne tik pa­tars, kaip tei­sin­gai juos au­ gin­ti ir ne­da­ry­ti klai­dų, bet ir pa­ do­va­nos pir­mo vi­zi­to pro­ga pa­ ša­rų mė­gi­nu­kų ir ska­nės­tų. Tad drą­siai žen­ki­te su sa­vo ke­tur­ko­ ju au­gin­ti­niu pro vi­sa­da jū­sų lau­ kian­čios ir ge­ra­no­riš­kos KAI­VA­ NOS du­ris.

Ver­ta ži­no­ti

Prie­žas­tys: KAI­VA­NA pa­trauk­li ne tik dėl nau­ju­mo, mo­der­nu­mo, bet ir pro­fe­sio­na­laus ko­lek­ty­vo.

6

ketvirtADIENIS, rugsėjo 17, 2015

Ka­ra­liš­ką­ją die­ną zy­liu­kai gi­mė ant­rą kar­tą

Vil­nie­tė Ra­sa Ta­mo­šiū­nai­tė ga­li va­din­ti sa­ve ste­buk­la­da­re, nes pa­sta­ty­ti, kaip sa­ko­ma, ant ko­jų iš zy­lių liz­do iš­kri­tu­sius ar iš­mes­tus dar neap­sip­lunks­na­vu­sius ma­žy­lius – tik­ras ste­buk­las.

Ma­ma: spar­nuo­ti Ra­sos au­gin­ti­niai kaip įma­ny­da­mi ir bet ko­kiu mo­men­tu ro­do Ska­nu­my­nas: grį­žus šei­mi­nin­kei į Vil­nių, paukš­tu­kai no­riai ri­jo vir­to kiau­ši­nio bal­ty­mą.

Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė v.skucaite@diena.lt

Gy­vas ra­di­nys Ra­sa nuo vai­kys­tės įpra­tu­si prie kai­mo gy­ve­ni­mo – va­sa­ro­da­ vo pas se­ne­lę Ku­piš­kio ra­jo­ne. Ir da­bar lan­ko­si ten pat, nes so­dy­ bo­je šei­mi­nin­kau­ja jos tė­vai. „Bu­vo la­bai karš­ta lie­pos pra­ džia – Ka­ra­liaus Min­dau­go ka­rū­ na­vi­mo die­na pa­ženk­lin­tas il­ga­ sis sa­vait­ga­lis. At­si­kė­lu­si ry­tą ir išė­ju­si lau­kan, prie svir­no ant že­ mės pa­ma­čiau gu­lin­čius du be­ jė­gius neap­sip­lunks­na­vu­sius paukš­tu­kus. Šir­dis ne­lei­do pa­lik­ti jų pra­žū­čiai – par­si­ne­šiau sau­joj į tro­bą. Tė­tis, pa­ma­tęs ra­di­nį, pa­ ta­rė man grą­žin­ti juos į liz­dą, ta­ čiau nei pa­krai­gė­je, nei už­li­pu­si į sto­go pa­lė­pę jo­kio liz­de­lio ne­ ra­dau – ma­tyt, jis bu­vo su­suk­tas sau­gio­je vie­to­je. Tad grį­žau at­ gal su ma­žai­siais ne­lai­mė­liais“, – pri­si­mi­nė Ra­sa, dir­ban­ti Vil­niu­je, Lie­tu­vos teis­mo eks­per­ti­zės cent­ ro Do­ku­men­tų eks­per­ti­zės ve­dė­jo pa­va­duo­to­ja.

Rin­ko ma­ž y­liams kir­mi­nu­kus Paukš­tu­kai cyp­sė­jo ir spur­dė­ jo juos pa­kė­lu­sios Ra­sos ran­ko­ je. Mo­te­ris pa­gal­vo­jo, kad ge­rai, jog ji, o ne šuo pir­mas išė­jo į kie­mą – ma­žy­liai bū­tų žuvę.

Naš­lai­čiais ta­pę zyliukai grei­ tai bu­vo įkur­din­ti kaž­ka­da Ra­ sos tė­vų su­ras­ta­me ma­žų­jų paukš­čių liz­de­ly­je, iš­klo­ta­me sa­ma­nė­lė­mis ir pū­kais. Ta­čiau ir pa­te­kę į įpras­tą ap­lin­ką – liz­ dą – paukš­tu­kai vis vien cyp­sė­ jo. Tai su­pran­ta­ma – bu­vo la­ bai al­ka­ni.

Ma­žie­ji ra­jū­nai go­džiai grie­bė ir ma­no nu­pirk­tą bei su­smul­kin­tą pra­ban­ gią jau­tie­nos iš­pjo­vą.

už­ta­rė­jas spe­cia­lus .: m s­lą.

3 9 18 ­vo pa­veik ia.org ­di­no šį sa s­las iš en.wi­ki­pe­d ik rius pa­va e a­v p ar­ber­ io C.B.B

ma­no nu­pirk­ tą bei su­smul­ kin­tą pra­ban­ gią jau­tie­nos iš­pjo­vą“, – da­ li­jo­si pa­tir­ ti­mi pa­šne­ ko­vė.

Paukš­te­lių glo­bė­ja ste­bė­ jo­si gam­tos iš­min­ti­mi. Vos pra­ švi­tus, paukš­te­liai, nors ir šil­tai už­klo­ti sa­vo liz­de­ly­je, ima cyp­ sė­ti – rei­ka­lau­ti mais­to. Ati­den­ gus liz­dą ir pa­da­vus mais­to, abu ma­žy­liai ap­si­suk­da­vo liz­de­ly­ je, iš­kiš­da­vo uo­de­gas per liz­de­ lio kraš­tą – at­lik­da­vo sa­vo gam­ti­ nius rei­ka­lus. Tad jų būs­te vi­sa­da bu­vo šva­ru. O štai jų už­pa­ka­liu­ kus tek­da­vo va­ly­ti kiek­vie­ną kar­ tą. Kaip kū­di­kiams.

Lai­min­ga pa­bai­ga Ra­sai te­ko sku­biai ieš­ko­ti vien­ kie­mio pa­kraš­čiuo­se kir­mi­nu­ kų, ku­rių ne­ma­žai ap­ti­ko ant rau­ do­nų­jų ser­ben­tų la­pų. Ta­čiau šis kir­mi­nų aruo­das bu­vo grei­ tai iš­sem­tas. Tuo­met Ra­sa šu­ka­ vo vien­kie­mio apy­lin­kes, lin­do į dil­gė­ly­nus ieš­ko­da­ma le­sa­lo ma­ žy­liams.

Pri­žiū­rė­jo kaip vai­kus

­to­ – taip au

sa­vo dė­kin­gu­mą Ra­sai.

„Tų kir­mi­nu­kų rei­kė­jo daug – jų duo­da­vo­me paukš­tu­kams kas 10–15 mi­nu­čių. Nak­tį jie ne­ cyp­sė­ję mie­go­jo gal tik tris va­ lan­das – tiek lai­ko il­sė­jau­si ir aš. Ge­rai, kad il­ga­sis sa­vait­ga­lis vien­kie­my­je pa­si­bai­gė – iš­va­žia­ vau su ma­žy­liais, ku­riuos rei­kė­ jo pri­žiū­rė­ti kaip nau­ja­gi­mius, į Vil­nių. Čia zy­liu­kams iš­vi­riau kiau­ši­nį, su­tru­pi­nau jo bal­ty­mą ir dė­jau į jų pra­žio­tus sna­pus.

Ma­žie­ji ra­jū­nai go­džiai grie­bė ir

„Ka­d an­g i abu ma­n o vai­k ai vėl iš­v a­ž ia­vo ato­s to­g au­t i į kai­ mą, man te­k o ne­š tis paukš­ te­l ius dė­ž u­t ė­j e į dar­b ą. Ma­ no bend­r a­d ar­b iai juos su­t i­k o drau­g iš­k ai, nes ma­ž y­l iai dar ne­s krai­d ė. Ta­č iau Fe­l ik­s as – toks stam­b es­n io zy­l iu­k o var­ das – pa­m a­ž u pra­d ė­j o plas­n o­t i spar­n e­l iais. Aš jį vis drą­s i­n au skris­t i, pa­t up­d y­d a­m a paukš­t e­ lį ant smi­l iaus ir gan stai­g iai nu­l eis­d a­m a ran­k ą že­m yn. Taip jis pa­m a­ž u iš­m o­k o skris­t i“, – aiš­k i­n o da­b ar­t i­n ė Fe­l ik­s o ma­ ma Ra­s a.

Na­mie ma­žie­ji ga­lė­jo strak­sė­ti ir skrai­dy­ti, kur no­ri. Kai jų ma­ ma įsi­ti­ki­no, kad jie abu – Fe­lik­ sas ir Fe­lik­sy­tė (ma­žes­nis paukš­ te­lis) skrai­do gan ge­rai, nu­ta­rė iš­vež­ti juos į vien­kie­mį, ku­ria­me jie at­ke­lia­vo į šį pa­sau­lį, ir pa­ leis­ti į lais­vę.

Ko­men­ta­ras Ju­lius Mor­kū­nas Or­n i­to­lo­gas

T

Ras­ti­nu­kai: taip jie at­ro­dė iš­kri­tę iš liz­do ir Ra­sos pri­glaus­ti so­dy­bo­je.

Sus­tip­rė­jo: lie­pos 15-ąją Fe­lik­sas jau skrai­ dė šei­mi­nin­kės dar­bo ka­bi­ne­te.

ai la­bai gra­žus, sek­ti­nas Ra­ sos el­ge­sys ir jo re­zul­ta­tas.

Tie paukš­tu­kai ant že­mės at­si­ dū­rė ne šiaip sau. Grei­čiau­siai dėl kaž­ko­kių prie­žas­čių jie ne­ te­ko tė­vų ir, ne­gau­da­mi mais­ to, pa­tys iš­si­ropš­tė iš liz­do. Ga­ li bū­ti, kad ne­te­ko tik vie­no iš tė­vų, ir li­kęs vie­nas suau­gė­lis ne­be­ga­lė­jo iš­mai­tin­ti 8–12 jau­ nik­lių – tiek vi­du­ti­niš­kai jų bū­ na vie­no­je va­do­je.

Mai­tin­ti jie bu­vo pro­tin­ gai. Tik aš paį­vai­rin­čiau ma­ žu­tė­lių mais­tą rie­bios varš­ kės tru­pi­niais, skys­tu ėda­lu, skir­tu ka­čiu­kams. Kar­to­ju – ka­čiu­kams, o ne suau­gu­sioms ka­tėms. Ži­no­mi du jų su­grą­ži­ni­mo į lais­vę bū­dai – minkš­ta­sis ir kie­ta­sis. Pas­ta­ruo­ju at­ve­ju paukš­tu­kai pa­lei­džia­mi į lais­ vę, ir tiek. Minkš­ta­sis bū­das yra sau­ges­nis – paukš­te­liai iš­ ne­ša­mi į gam­tą su nar­ve­liu, ku­ria­me yra mais­to. Nar­ve­ lis pa­de­da­mas sau­gio­je vie­to­je ir ati­da­ro­mas. Jei ne­ras mais­ to, paukš­čiai grįš jo pa­siim­ti į nar­ve­lį. Il­gai­niui jie ap­si­pras su gy­ve­ni­mu lais­vė­je ir bus dė­kin­gi sa­vo gel­bė­to­jai.

8-12 Lai­min­gi: zy­liu­kai na­muo­se mė­gau­ja­si lais­ve.

– tiek vi­du­ti­niš­kai zylės jau­nik­lių bū­na vie­no­je va­do­je.

7

ketvirtADIENIS, rugsėjo 17, 2015

Jau­ n i­ m o pa­ra­ma gy­vū­nams Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė v.skucaite@kaunodiena.lt

P

a­gal­bos be­na­miams gy­vū­ nams te­ma – ge­ra pro­ga laik­ raš­čio skai­ty­to­jams su­si­pa­žin­ti su vie­na iš Kau­no ra­jo­no jau­ni­mo or­ ga­ni­za­ci­jos „Jau­ni­mas, ku­rian­tis Lie­tu­vai“ (JKL) veik­los sričių.

Au­kas mes rin­ko­me prie par­duo­tu­vių, kur da­li­jo­me ir lanks­tu­kus, skir­tus pa­ra­mos be­glo­biams gy­vū­nams te­mai. Ši jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­ja dar me­tų pra­džio­je pra­dė­jo ak­ci­ją „Tu ga­li pa­dė­ti“. Jau­nuo­liai, pri­klau­ san­tys Kau­no ra­jo­no veik­lių jau­ nų žmo­nių sam­bū­riui, įvai­riais bū­dais ra­gi­no gy­ven­to­jus pri­si­dė­ ti prie jų reng­tos ak­ci­jos, ku­rios tiks­las – pa­dė­ti lė­šo­mis, pro­duk­ tais, reik­me­ni­mis gy­vū­nus glo­ bo­jan­čiai ir vien iš vi­suo­me­nės

lė­šų gy­vuo­jan­čiai „Penk­tai ko­jai“, įsi­kū­ru­siai Links­ma­kal­ny­je. „Au­kas mes rin­ko­me prie par­ duo­tu­vių, kur da­li­jo­me ir lanks­tu­ kus, skir­tus pa­ra­mos be­glo­biams gy­vū­nams te­mai. Šie­met už su­ rink­tus pi­ni­gus nu­pir­ko­me ir ga­vo­me iš gy­ven­ to­jų do­va­nų apie 600 kg įvai­raus mais­to, ska­ nės­tų, du­be­ nė­lių, pa­ va­dė­lių ir pa­na­šių da­ly­kų, ku­riuos nu­ve­ žė­me į Links­ma­ kal­ny­je įsi­ kū­ru­sią gy­vū­ nų prie­glau­dą „Penk­ta ko­ja“, – pa­ sa­ko­jo JKL Kau­no ra­ jo­no sky­riaus pir­mi­nin­kė Mo­ni­ka Sa­daus­kai­tė-Po­cė.

Pa­sak pa­šne­ko­vės, Kau­no ra­ jo­no jau­ni­mas ana­lo­giš­ką ak­ci­

Šau­nuo­liai: šie jau­ni žmo­nės iš­tie­sė pa­gal­bos ran­ką li­ki­mo nu­skriaus­tiems gy­vū­nams.

ją vyk­dė ir per­ nai. Tuo­ met gy­vū­ nų prie­glau­dai bu­vo su­rink­ta apie 400 kg do­va­nų. Ir šiais me­ tais žmo­nės la­bai no­riai au­ko­jo, at­si­liep­da­mi į jau­ni­mo ra­gi­ni­mą pa­dė­ti be­na­miams gy­vū­nams, ir

net dė­ko­jo ra­jo­no jau­ni­mui už to­ kio su­ma­ny­mo ini­cia­ty­vą. „Au­kas mes rin­ko­me sto­vė­da­ mi prie par­duo­tu­vių, kur da­li­jo­ me žmo­nėms lanks­tu­kus. Da­lis juos ga­vu­sių­jų tik pa­rė­ję į na­mus at­krei­pė dė­me­sį į lanks­tu­ko tu­ ri­nį. To­dėl po lanks­tu­kų da­li­ji­mo ak­ci­jos ki­tą die­ną vi­sa­da su­lau­ kia­me te­le­fo­no skam­bu-

č­ ių – žmo­nės klau­sia, kaip mus su­ras­ti, kur pa­lik­ti nu­pirk­tą mais­tą ir pan. Pa­si­tai­ko ir to­kių, ku­rie po mū­sų ak­ci­jos pa­sii­ma šu­niu­kus iš prie­glau­dos“, – džiau­gė­si Mo­ni­ka.

JKL veik­la tuo tik­rai neap­si­ri­ bo­ja, nes Kau­no ra­jo­no jau­ni­mas – įvai­rių pi­lie­tiš­kų ren­gi­nių ir ak­ci­jų or­ga­ni­za­to­rius.

Kad ne­kan­kin­tų dan­tų ak­me­nys ir ėduo­nis Vir­gi­ni­ja Sku­čai­tė

A

r ži­no­te, kad 80 pro­c. šu­nų (daž­niau­siai – Jork­šy­ro ter­je­rai, pin­če­riai, či­chua­chua, pe­ki­nai) ir 70 pro­c. ka­čių (daž­niau­siai – Mei­no meš­kė­nai, orien­ta­lai, eg­zo­tai), su­ lau­kę tre­jų me­tų, tu­ri dan­tų pro­ble­ mų? Kaip jas pastebėti ir įveik­ti? Į šiuos klau­si­mus at­sa­ky­mų ieš­ko­jo­ me su Vik­to­ru Pau­laus­ku – ve­te­ri­ na­ri­jos gy­dy­to­ju iš Klai­pė­dos.

Li­gų po­ž y­miai

Nau­din­gi pa­ta­ri­mai Anot ve­te­ri­na­ri­jos spe­cia­lis­to, dan­tų ak­me­nys – tai ne vie­nin­te­ lė ėduo­nies prie­žas­tis. Yra ir ki­ tų. Pa­vyz­džiui, ne­pa­kan­ka­mas mak­ro- ir mik­roe­le­men­tų, virš­ki­ ni­mo pro­tei­nų, ka­ro­ti­no ir vi­ta­ mi­nų kie­kis, sei­lių su­dė­ties po­ ky­čiai ir pan. Kad jū­sų gy­vū­nui dan­ties ak­me­nų ša­li­ni­mas ne­ tap­tų var­gi­nan­čia ope­ra­ci­ja su bend­ra nar­ko­ze, o ėduo­nies pa­ žeis­tų dan­tų (jie smar­kiai pa­tam­ sė­ja) ne­rei­kė­tų kuo sku­biau ša­ lin­ti (ant­raip pra­dės ges­ti žan­di­ kau­lis), rei­kia ne­del­siant kreip­tis į spe­cia­lis­tą.

Kad jū­sų ke­tur­ko­jis au­gin­ti­ nis iš­veng­tų dan­tų ap­na­šų, ak­ me­nų, ka­rie­so, rei­kė­tų va­ly­ti jų

Pa­sak V.Pau­laus­ko, pa­grin­di­niai po­žy­miai, by­lo­jan­tys apie au­gin­ ti­nio dan­tų pro­ble­mas, – blo­gas kva­pas iš snu­kio, sei­lė­te­kis, pa­ti­ nę skruos­tai, čiau­du­lys. Toks gy­ vū­nas ne­no­ri kram­ty­ti kie­to ėda­ lo, at­si­sa­ko žais­ti, ma­žė­ja jo svo­ ris, dėl skaus­mo ne­lei­džia pri­si­ dan­tis spe­cia­lia pa­sta ir še­pe­tu­ lies­ti prie snu­kio. De­ja, tai ga­li ku kar­tą ar du per sa­vai­tę. Ga­ at­si­tik­ti ne tik gar­baus am­žiaus li­ma nau­do­ti ir ki­tą prie­mo­nę – gy­vū­nams, bet ir vi­sai jau­niems. ap­riš­ti pirš­tus mar­le, su­drė­kin­ta šil­tu vi­rin­tu van­de­niu ar ne­stip­ „Ant il­ti­nių dan­tų ir kan­džių rios ge­ria­mo­sios so­dos tir­pa­lu, ir šo­ni­nių pa­vir­šių, krū­mi­nių dan­tų nu­va­ly­ti dan­tų ap­na­šas, ypač ati­ vi­di­nių ir išo­ri­nių pa­vir­šių, prie džiai – prie dan­te­nų. Anot spe­ pat dan­te­nų pir­miau­sia at­si­ran­da cia­lis­to, gy­vū­nų dan­tims rei­ kie­tų nuo­sė­dų, ku­rios iš­plin­ta į ka­lin­ga ir mankš­ta. To­dėl jie dan­ties vai­ni­ką ir net ga­li jį vi­są tu­ri bent po­rą kar­tų per sa­vai­tę pa­deng­ti. Paž­vel­gę sa­vo au­gin­ti­ grauž­ti kie­tą mais­tą ar žaisniui į nas­rus, ap­link dan­tis pa­ste­ ­lą – to­kiu bū­du ap­si­va­lo dan­tų bė­si­me ne­ma­lo­naus kva­po pil­kai pa­vir­šius. Be to, svar­bu, kad bū­ gels­vos ar net žals­vai ru­dos spal­ tų kuo ma­žiau cuk­raus gy­ vos pur­vi­nas atau­gas – tai jau vū­no mais­te. dan­tų ak­me­nys, ku­rie su­ke­ Pa­grin­di­niai po­ž y­miai, by­ lia dan­te­nų už­de­gi­mą, tam­ lo­jan­tys apie au­gin­ti­nio dan­tų pa ėduo­nies, dan­tų kli­bė­ji­mo Kai pa­tys ir ki­tų ne­ma­lo­nių li­gų prie­ ne­be­ga­li­te pa­dė­ti pro­ble­mas, – blo­gas kva­ žas­ti­mi“, – kal­bė­jo apie ne­ Dan­tų ap­na­šos iš­lie­ka, jei pas iš snu­kio, sei­lė­te­kis, pa­ti­nę gy­do­mos li­gos pa­da­ri­nius šuo ar ka­tė dėl neįp­ras­ skruos­tai, čiau­du­lys.

V.Pau­laus­kas. tos dan­tų pa­dė­ties, žan­di­

„Scanpix“ nuotr.

kau­lio li­gų, pul­pi­tų ir ki­tų prie­ žas­čių ry­ja mais­tą ne­kram­ty­da­ mi. Ap­na­šos iš­lie­ka ir tuo­met, kai gy­vū­nas gau­na vien minkš­ tą mais­tą, ku­rio jam ne­rei­kia kram­ty­ti. Ta­čiau ne­ga­li­ma sau­

so gy­vū­nų mais­to pri­skir­ti prie kie­to­jo, t. y. už­ker­tan­čio ke­lią dan­tų ak­me­nims for­muo­tis. To­ dėl rei­kia duo­ti ir ki­to­kio mais­ to: kie­tų sau­sai­nių, stam­bes­nių jau­tie­nos kau­lų, ku­rie ne­tru­pė­tų ašt­rio­mis at­plai­šo­mis, ga­lin­čio­ mis su­kel­ti žar­ny­no pro­ble­mų. „Jei­gu gy­vū­no dan­tys la­bai grei­tai pa­si­den­gia dan­tų ak­me­ ni­mis, me­cha­ni­nį dan­tų va­ly­mą rei­kė­tų de­rin­ti su ko­va prieš bak­ te­ri­jų ir ki­tų mik­roor­ga­niz­mų pli­ti­mą. Tam tiks kai ku­rios dan­ tų pa­stos, ku­rių su­dė­ty­je yra an­ ti­sep­ti­kų ir fer­men­tų. Yra su­kur­ tos spe­cia­lios lip­nios tab­le­tės tiems gy­vū­nams, ku­rie prie­ši­na­ si, kai no­ri­ma va­ly­ti jų dan­tis“, – aiš­ki­no pa­šne­ko­vas.

Jei pro­fi­lak­ti­nės prie­mo­nės (mais­to ra­cio­nas ir me­cha­ni­nis dan­tų va­ly­mas) jau ne­be­duo­da rei­kia­mo efek­to, be­lie­ka kreip­tis į ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ją, ku­ris pa­ša­lins dan­tų ak­me­nis ir iš es­ mės iš­va­lys gy­vū­no dan­tis.

Klaipėda

8

ketvirtADIENIS, rugsėjo 17, 2015

Pro­tin­giau­si ir tie­siog gra­žuo­liai

Šu­nų my­lė­to­jai kvie­čia­mi į pa­ro­das

J

un­ga Lie­tu­vos ki­no­lo­gų mė­gė­jų są ­j a j uo­ z i­ n a­ g or­ į n e­ d ru­ šį (LKMS) šias na­cio­na­li­nes ser­ti­fi­ka­ti­nes šu­nų pa­ro­das: „Kau­no ru­duo“ – rug­sė­jo 19

d.,

d., „LK MS tau­rė“ – rug­sė­jo 20 i­č „LK MS nu­ga­lė­to­jas“ – lapk­r i­č „Aka­de­mi­jos tau­rė“ – lapk­r

io 7 d.,

io 8 d.

Pa­ro­dos vyks Kau­no ra­jo­ne, Aka­de­mi­jos mies­te­ly­je, Uni­ver­si­te­to g. 8B. o­gi­ja.lt, Dau­giau in­for­ma­ci­jos lkms-ki­no­l . tel. 8 699 56 561, 8 699 10 726

AV pro­fe­so­rius zoop­si­cho­lo­ gas Stan­ley Co­re­nas iš Bri­tų Ko­lum­bi­jos uni­ver­si­te­to su­da­rė 133 šu­nų veis­lių in­te­lek­to ska­lę. Į pir­mą­ją gru­pę, ap­klau­sęs dre­ suo­to­jus ir pa­ro­dų tei­sė­jus, pro­ fe­so­rius įra­šė pa­čius pro­tin­giau­ sius šu­nis, ku­riuos leng­va dre­ suo­ti:

JAV pro­fe­so­rius zoop­si­cho­lo­gas Stan­ley Co­re­nas iš Bri­tų Ko­lum­bi­jos uni­ver­si­te­to su­da­rė 133 šu­nų veis­lių in­te­lek­to ska­lę.

Gra­žuo­lis: af­ga­nų kur­tas – kas ga­li su juo rung­ty­niau­ti gro­žio kon­kur­suo­se?

Protingi: nors auksaspalviai retriveriai turi visas paukštinių medžioklinių šunų savybes, bet

Šunų kirpykla Veislynas

1. bor­der­ko­lis, 2. pu­de­lis, 3. vo­ kie­čių avi­ga­nis, 4. auk­sas­pal­vis ret­ri­ve­ris, 5. do­ber­ma­nas, 6. šel­ tis, 7. lab­ra­do­ro ret­ri­ve­ris 8. pa­ pil­jo­nas, 9. rot­vei­le­ris, 10. Aust­ ra­li­jos avi­ga­nis.

dėl savo puikaus būdo jie dažnai tampa aklųjų vedliais, neįgaliųjų pagalbininkais, dalyvauja paieškos operacijose.

Pa­vyz­džiui, į šeš­tą gru­pę įra­šy­ tus veis­lių at­sto­vus S.Co­re­nas pa­ va­di­no tie­siog gra­žuo­liais, ku­rie

Ramunės Balandžiūnienės nuotr.

133 veis­lių są­ra­še uži­ma 72–82 vie­tas: 72. ši cu, 73. ba­set­haun­ das, 74. mas­ti­fas, 75. big­lis, 76.

su­nu-veis­les.lt nuotr.

pe­ki­nas, 77. blad­haun­das, 78. kur­ tas, 79. čiau čiau, 80. bul­do­gas, 81. ba­sen­džis, 82. af­ga­nų kur­tas.

Sup­ran­ta­ma, šie gra­žuo­liai nė­ra kvai­li – tie­siog juos su­dė­tin­giau dre­suo­ti nei ki­tų veis­lių šu­nis.

Pa­reng­ta pa­gal my­pets.lt

Helmintų (kirminų) žala gyvūnams P

. Šunų kirpykla

.

Veislynas

Kerpam, maudom.

Parduodami šuniukai: vokiečių nykštukiniai špicai (2 kalytės), škotų terjerai (2 patinėliai, 1 kalytė).

.

Rumpiškės g. 5, Klaipėda I.Simonaitytės g.7, Klaipėda tel.: +370 684 69 448,

+370 620 94 471

tatjanaz@valticum-tv.lt

Dėmesio, kinologai, nuo spalio 7-osios kiekvieną trečiadienį nuo 18.30 iki 20 val.

Aleksote (Mimozos g. 6) ukų , vyks kasmečiai kinologų kursai šuni o, avim dres o, ėjim aukl auginimo, šėrimo ir priežiūros temomis.

Pagrindinis paskaitų lektorius – ilgametis LSMU Veterinarijos eto akademijos ir M.Romerio universit jos gori kate inės taut tarp dėst ytojas, teisėjas, šunų dresuotojas Karolis Masilionis.

Daugiau informacijos tel. 8 687 70 451, www.bimas.lt

ag­rin­di­niai daž­niau­siai su­tin­ ka­mi pa­ra­zi­tai gy­vū­nų or­ga­niz­ muo­se – as­ka­ri­dės, t. y. ap­va­lio­sios bei plokščiosios kir­mė­lės – ne­ma­ to­dai. Jos su­ke­lia žmo­gaus ir gy­vu­ lių tok­sa­ka­ro­zę ir tok­saas­ka­ri­do­zę.

Tox­o­ca­ra ca­nis, tox­asca­ris leo­ ni­na ir kt. pa­ra­zi­tuo­ja šu­nų ir ka­ čių plo­no­sio­se žar­no­se. Toskaro patelės išskiria kiaušinėlius plo­ nosiose žarnose, kurie su išma­ tomis patenka į išorę ir, esant palankioms išorės aplinkos tem­ peratūros sąlygoms,laukia tarpi­ nio šeimininko. Šie kiau­ši­nė­liai yra in­va­zi­niai, ir kai juos pra­ry­ja mė­sė­džiai gy­vū­nai (ka­tės, šu­nys ir kt.), iš­si­ri­tu­sios ler­vos pra­si­skver­ bia į žar­nų krau­jo ka­pi­lia­rus, po to jos su krau­ju pa­ten­ka į plau­čius ir ki­tus or­ga­nus. Iš čia jos bron­ chais ir tra­chė­ja ke­liau­ja į bur­ną ir į skran­dį, ku­ria­me pra­de­da ly­tiš­kai dau­gin­tis. Tok­soka­ro­ze dau­giau­

sia už­si­kre­čia­ma iki še­šių mė­ne­ sių am­žiaus, bū­na at­ve­jų, kai ka­ čiu­kai ar šu­niu­kai yra už­kre­čia­mi dar ne­gi­mę, ka­dan­gi ler­vos krau­ ja­gys­lė­mis pra­si­skver­bia pro pla­ cen­tą ir ta­da gy­vū­nė­lis gims­ta su tok­so­ka­ro ler­vo­mis plau­čiuo­se. At­ ves­ti jau­nik­liai, žįs­da­mi mo­ti­nos pie­ną ar ės­da­mi in­va­zi­niais kiau­ ši­nė­liais už­krės­tą mais­tą, už­si­kre­ čia dar­kart. Daž­niau­siai pa­žei­di­ mai pa­da­ro­mi ler­vų mig­ra­vi­mo pe­rio­du, kai už­si­kem­ša žar­nos, ta­ da gy­vū­nas vi­du­riuo­ja, pa­žei­džia­ mi jo plau­čiai, dėl to iš­si­vys­to ko­ su­lys, ga­li pa­si­ro­dy­ti gels­vų su krau­jo prie­mai­šo­mis glei­vė­tų iš­ sky­rų. Gy­vū­nai ga­li šliauž­ti ant už­pa­ka­lio, t.y. trin­ti ar lai­žy­ti išan­ gę, vi­du­riuo­ti, ar­ba, at­virkš­čiai, ga­li už­kie­tė­ti vi­du­riai – ta­da ne­be­ si­tuš­ti­na, neė­da pa­ša­ro. Ypač jau­ nes­nio am­žiaus šu­niu­kams ga­ li bū­ti iš­pūs­ta pil­vo sri­tis. Žiū­rint

pro mik­ros­ko­pą iš­ma­to­se ran­da­ma daug kiau­ši­nė­lių. Gy­vū­nai lie­sė­ja, daž­nai inkš­čia, ve­mia ir ga­li nu­ gaiš­ti. No­rint iš­veng­ti pa­da­ri­nių, gy­vū­nus kart­kar­tė­mis rei­kė­tų de­ hel­min­ti­zuo­ti, iš­va­ly­ti jų guo­lius.

Jei­gu gy­vū­nai sir­go ne­ma­to­dų su­ kel­to­mis li­go­mis, guo­lius rei­kė­ tų keis­ti nau­jais. Gy­vū­nus lai­kan­ tiems žmo­nėms, ypač vai­kams, po

Tik trys gy­vū­nai tu­ri mė­ly­nus lie­žu­vius: juo­die­ji lo­kiai, čiau čiau šu­nys ir mė­ly­na­ lie­žu­viai drie­ž ai.

Šuns šir­dis pla­ka 70–120 dū­žių per mi­ nu­tę, žmo­gaus – 70–80 dū­ž ių per mi­ nu­tę.

kon­tak­to su gy­vū­nu bū­ti­na plau­ ti ran­kas. Vais­tus nuo kir­mi­nų pa­ tar­ti­na duo­ti kas tris mė­ne­sius, o jei­gu gy­vū­nas lau­ke suė­da neaiš­ kios kil­mės pro­duk­tą, ver­tė­tų ne­ pa­tin­gėti ir, už­su­kus į ve­te­ri­na­ri­ jos vais­ti­nę, nu­si­pirk­ti vais­tų nuo hel­min­tų, ki­taip sa­kant, kir­mi­nų.

Ge­riau­sia bū­tų bent tris kar­tus per me­tus ap­si­lan­ky­ti pas ve­te­ri­na­rą.

Šilutės pl. 64, Klaipėda.

Įvairenybės Šuns uos­lė 11 tūkst. kar­tų stip­res­nė už žmo­gaus uos­lę. Šuo ma­to žmo­gų už 500–700 m, ta­ čiau re­gi tik jo si­lue­t ą ir iš mi­nios iš­ski­ria tik pa­gal kva­pą. Vi­sai aiš­kiai ma­to tik 28 m at­stu­mu.

Jau 1911 m. Vo­kie­ti­jo­je bu­vo dau­giau ne­gu 400 po­li­ci­jos nuo­va­dų, dir­ban­čių su spe­cia­liai šiai tar­ny­bai iš­tre­ni­ruo­tais vo­kie­ čių avi­ga­niais.

Auksinės žu­ve­lės at­min­tis trun­ka tris se­kun­des.

Liudvikas XI, val­dęs Pran­cū­zi­ją XV a. pra­d žio­je, pir­ma­sis ėmė nau­do­ti šu­nis as­ me­ni­nei ap­sau­gai.

Vištos kai­rė ko­ja daug silp­nes­nė už de­ ši­nę.

Maži šu­nys daž­niau­siai per­gy­ve­na daug stam­bes­nius sa­vo gi­mi­nai­čius.

Šunys pra­kai­tuo­ja per le­te­nų pa­gal­vė­les.

Australų šuo, var­du Blui, gy­ve­no 29 me­tus ir pen­k is mė­ne­sius, o plau­kuo­ tas ka­ti­nas Puss iš Ang­li­jos nu­gai­š o po 36-ojo sa­vo gim­ta­die­nio.

Tik šu­nys ir vy­rai tu­ri pro­sta­tas. Šunys Bib­li­jo­je mi­ni­mi ke­t u­r io­li­ka kar­ tų. Šunys ski­ria gel­to­ną, mė­ly­ną ir pil­k ą spal­vas.

Šuns at­min­tis trun­ka pen­kias mi­nu­tes, o ka­tės – še­šio­li­ka va­lan­dų (kaip oran­gu­ta­no).

Net 50 pro­c . na­muo­se gy­ve­nan­čių šu­ nų mie­ga sa­vo šei­mi­nin­kų lo­vo­se.

Pekino šu­niu­kai Ki­ni­jo­je bu­vo šven­ti 2 tūkst. me­tų. Jų veis­lė yra vie­na se­niau­sių pa­sau­ly­je.

Šuo tu­ri 42 dan­tis.

Kiekvieną mi­nu­tę šuo įkve­pia 10–30 kar­tų.

Šuniukų tik­rie­ji dan­t ys pra­de­da dyg­ ti 4–8 mė­ne­sį.

Kai ku­rie šu­nys su­lau­kia ly­ti­nės bran­dos bū­da­mi aš­tuo­nių mė­ne­sių.

Auksinė žu­ve­lė ne­ten­ka sa­vo spal­vos ap­niu­ku­sią die­ną ar­ba pa­te­ku­si į te­kan­ tį van­de­nį.

Dėl ne­ž i­no­m ų prie­ž as­č ių igua­na ga­ li nu­si­žu­dy­ti.

Šuniukai mie­ga ket­ru­rio­li­ka va­lan­dų per die­ną.

Uni­ka­li dai­li­nin­ko aist­ra

Char­le­sas Bur­to­nas Bar­be­ ris (1845– 1894) – ang­lų dai­li­nin­kas, iš­gar­sė­jęs sa­ vo pa­veiks­lais, ku­riuo­se daž ­niau­siai vaiz­ da­vo vai­kus su šu­ni­mis. Nor ­fol­ke gi­męs ir Ka­ra­liš­kojoj­e aka­de­mi­jo­ je stu­di­ja­vęs, C.B.Bar­be­ris iš­gar­sė­jo alie j­i­niais da­žais ta­py­da­mas gy­vū­nus, daž­n iau­siai – su vai­kais. Dai­li­nin­kas yra nu­t a­pęs ir ka­ra­liš­ko­sios šei­mos ke­tur­ko­ jus au­gin­ti­nius – ka­ra­lie­nės Vik­to­ri­jos anū­kus su šu­ni­m is ir Vel­so prin­co, ku­ris vė­liau ta­po ka­ ra­liu­mi Ed­var­du VII, ke­tur­k o­jus au­gin­ ti­nius. Dau­gy­bę pa­na­šių po­ rtre­tų ir da­bar ga­li­ma pa­m a­ty­ti ka­ra­ liš­kojoj­e pa­veiks­lų ko­lek­ci­j o­je. Dau­gy­bė C.B.Bar­be­rio dar­bų yra pa­skli­dę kaip at­vi­ru­kai. Dai lininko darbai – 2, 4 ir 6 p.

Pa­gal wi­ki­pe­dia.org pa­ren­gė Vir­ g

i­ni­ja Sku­čai­tė