2015 09 durys

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2015 RUGSĖJIS / Nr.9 (21)

„Klaipėdos“ laikraščio mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2015 rugsėjis / Nr. 9(21) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2015 UAB „Sorestum“ SPAUSDINO UAB „Diena Media Print“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848

Turinys TEATRAS Valentina ŽIGIENĖ. T.Juočys: turime tapti ryškiu, svarbiu, aktualiu teatru

4

Rima POCIŪTĖ. G.Padegimas – M.Čechovui skirtų pasaulinių tyrinėjimų dalyvis

9

FESTIVALIS Sondra SIMANAITIENĖ. „Plartforma“. Įvaikinti atmintį

M.K.OGINSKIO METAI Daiva JANAUSKAITĖ. M.Oginskio festivalis – Žemaitijos perlas

17

ŠOKIS Violeta MILVYDIENĖ. „Indulis ir Arija“ – alchemiška meilės istorija

24

KINAS Aivaras DOČKUS. „Sangailės vasara“ – skrydis virš nuobodybės

28

INICIATYVA Kristina SADAUSKIENĖ. Galerijų dienos įvyko ir pavyko

30

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Epocha čia, epocha ten

38

Andrejus CHADANOVIČIUS. Eilėraščiai

39

Rossas MACDONALDAS. Galtono byla

42

Alma RIEBŽDAITĖ. Proginis eilėraščių ciklas apie meilę,skirtas S.Dacho 410-osioms gimimo metinėms

52

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Kornelijus STUČKUS. Big crunch

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2015 4 psl. – 10-ajame „Plartformos“ festivalyje Klaipėdoje rodyto lėlių ir gyvo kino spektaklio vaikams „Mergaitė su degtukais“ akimirka. Vytauto Petriko nuotr.

KONTEKSTAI

ŽURNALĄ REMIA

10

Monika ŠULCAITĖ. G.Grajausko poezija: barokiškasis guizzo kasdienybėje

50

53

KULTŪROS MARŠRUTAIS Salomėja BURNEIKAITĖ. Lietuva, būk stipri!

56

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Pamėgtais maršrutais po senosios Klaipėdos apylinkes. Melnragė

60

LANGAS „Vėtra“ šoko Vengrijoje

27

Nauja meno terminalo intriga

35

V.Viningo tapyba – Briuselyje

37

Lietuvos poetai – Ukrainoje

41 3

TEATRAS

T.JuoÄ?ys: turime svarbiu, aktualiu

4

tapti ryškiu, teatru

TEATRAS

Klaipėdos dramos teatras, pusmetį gyvenęs nežinioje, be tikrojo vadovo, dabar jau jį turi. Konkursą vadovo pareigoms eiti laimėjo teatro darbuotojas Tomas Juočys. Kultūros ministerijai pateikęs išsamią penkerių metų perspektyvinę programą, įveikęs šešis konkurentus, jis ką tik oficialiai paskirtas į šias pareigas ir jau pasirengęs įžengti į naują savo ir teatro gyvenimo etapą. Tačiau ar pateisins kolektyvo, jį konkurse palaikiusio parašais, galiausiai publikos lūkesčius, teatrui sugrįžus į rekonstruotą pastatą Teatro gatvėje? Kokių darbų pirmiausia imsis naujas vadovas, kokios permainos laukia 80-ąjį sezoną pradedančio Klaipėdos dramos teatro?

Apie tai susėdome pasikalbėti.

Valentina ŽIGIENĖ

Laimėjęs jaučiasi drąsiai

Vytauto Petriko nuotr.

– Šviesaus atminimo ilgametis Klaipėdos dramos teatro vadovas Gediminas Pranckūnas šio teatro ateitį siejo su jaunimu. Kalbėjo, kad reikia naujų idėjų, naujų jėgų, „šviežio kraujo“. Ar būtent tai paskatino dalyvauti konkurse?

– Nebuvo vienos sąlygos ir vienos priežasties. Tačiau išties G.Pranckūnas akcentuodavo, kad ateitis priklauso jaunimui, kad teatras priklauso jaunimui. Tai buvo dažnai jo kartojamos frazės, ir ne vien kartojamos, bet žengta ir tam tikrų žingsnių, priimtas dirbti jaunas režisierius Darius Rabašauskas.

Mane G.Pranckūnas taip pat skatino aktyviai dalyvauti teatro gyvenime.

Praėjusiais metais paskelbus konkursą vadovo pareigoms, jis pasiūlė dalyvauti ir man. Pabandyti drauge pakovoti dėl posto.

Tačiau tąsyk konkursas buvo atšauktas, Kultūros ministerija G.Pranckūnui pratęsė kadenciją, ir jis dirbo toliau iki mirties. O šiemet, po tokio tragiško įvykio, man jau abejonių nekilo, jaučiausi tvirtai.

Manauu, kad perpratau teatro „virtuvę“.

Jau aštuonerius metus čia dirbu. Pirmiausia buvau pakviestas pavaduotojo pareigoms, pastaruoju metu dirbau kultūros projektų vadovu. Teko pakeisti kolegas, kurie išeidavo iš teatro, arba susiklostydavo kitokios aplinkybės, tad dirbau ir pastatymų dalies vedėju. Nevengiau važiuoti į gastroles su scenos darbininkais montuoti dekoracijų, norėjau geriau suprasti, pajausti svarbius teatro gyvenimo procesus. Manau, kad suprantu, kaip teatras turi veikti, todėl pakankamai drąsiai jaučiuosi ir laimėjęs konkursą vadovo pareigoms eiti. ► 5

TEATRAS

◄ Daugsyk sulaukiau to paties klausimo: ar nebaugina naujos pareigos? Na, nebaugina, nes sąmoningai į tai ėjau. Žinau, kokie sunkumai laukia. Nebijau pasakyti, kad nuoširdžiai siekiant tikslų, lengva nebūtų bet kuriame darbe. O rezultatai ir yra tas gerasis motyvas eiti pirmyn.

Teatras stipriai paveikė – Sakote, kad Klaipėdos dramos teatre jau perėjote kelis lygmenis. Įdomu, ką atsinešėte iš vaikystės, ankstyvos jaunystės.

Kiek tada jūsų gyvenime buvo teatro?

– Teatras buvo dėl vienos labai paprastos, bet svarbios priežasties – lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Dalės Daugėlienės. Mokiausi Gargždų 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Mokytoja dirbo kūrybingai, kūrybinius ieškojimus skatino ir mumyse, vežė į teatrą. Labiausiai įsiminė Klaipėdos dramos teatre matytas B.Brechto „Gerasis žmogus iš Sezuano“ , režisuotas Aurelijos Ragauskaitės.

Tuolaik neišdildomą įspūdį paliko vyresniosios kartos Klaipėdos dramos teatro aktoriai – Vytautas Kancleris ir kiti. Su jais vykdavo susitikimai, pasikalbėjimai.

Teatre visų svarbiausia yra naujo kūrinio gimimas.

Labai gerai prisimenu ir paskutinį spektaklį prieš uždarant teatrą, į kurį ėjau specialiai, žinodamas, kad vyks pastato rekonstrukcija. Tai buvo Kęstučio Macijausko režisuotas „Kuprelis“ Igno Šeiniaus romano motyvais. Tada šviesaus atminimo G.Pranckūnas, stovėdamas scenoje, pasakė, kad žiūrovai, išsaugoję to spektaklio bilietus, galės pažiūrėti pirmąjį premjerinį spektaklį jau rekonstruotame teatre, sugrįžus atgal. Todėl dabar noriu priminti, pakviesti atsiliepti ir su tais istorinės vertės bilietais ateiti pasižiūrėti „Karalienės Luizės“. Spektaklį stato režisierius Gytis Padegimas, o premjera numatoma lapkričio viduryje.

Dar noriu prisiminti Oskaro Koršunovo režisuotus spektaklius – A.Strindbergo „Kelias į Damaską“, M. von Mayenbur6

go „Šaltas vaikas“. Ėjau žiūrėti, nes buvo neįtikėtina – į Klaipėdą statyti spektaklių atvažiavo pats O.Koršunovas! Kiekvienąsyk tai buvo įvykis.

Taigi grįžtant prie klausimo, teatras mano gyvenime buvo, bet ne toks, koks jis yra šiandien. Tuolaik dar neįsivaizdavau, kad būsiu vadybininkas ir mane įsiurbs būtent teatro vadyba. Tačiau, atėjęs dirbti į Klaipėdos dramos teatrą, pažinau puikų kolektyvą, įsijungiau į darbą ir supratau, kad būtent čia matau savo ateitį, siekius ir perspektyvas. Teatras mane stipriai paveikė. Sprendimams daug laiko nereikėjo.

Per premjerą – jaudulys – Su kokiu spektakliu sutapo jūsų darbo teatre pradžia? Prie kurio teko pirmiausia prisiliesti, vienaip ar kitaip padirbėti?

– Buvo keli spektakliai. Bet intensyviausiai dirbome su režisieriumi Gintaru Varnu prie jo statomos A.Strindbergo „Šmėklų sonatos“. Spektaklio dekoracijos buvo sudėtingos ir jų gamyba neatleistinai vėlavo. Pastatymo procesas užsitęsė ir režisierius griežtai pareikalavo kitų žmonių. Jis paprašė manęs vadovauti pastatymo daliai. Sutikau, nes kaip kultūros projektų vadovas rašiau projektą, užtikrinau šio spektaklio finansavimą, dalyvaudavau repeticijose, norėjau viską matyti ir išgyventi drauge. Apskritai spektaklių pastatymai yra sudėtingi procesai. Kiek

vien parduotuvių reikia apvažiuoti, kad nupirktume reikiamo rekvizito. Štai tada ir tapau pastatymų dalies vedėju, ir per kelias savaites užbaigėme spektaklį. Šis pastatymas man liko įsimintinas dar ir dėl to, kad pamačiau, kaip kuria ypač darbštus, reiklus, sakyčiau, pedantiškas režisierius G.Varnas. Tai buvo labai įdomi ir vertinga patirtis. Į visumą jungėme mažiausias detales ir galiausiai mechanizmas ėmė veikti.

O tada – begalinis džiugesys.

– Tai premjerinis jaudulys ir džiaugsmas, pavykus darbui, jums yra pažįstamas ne formaliai?

– Nesvarbu, kad ne scenoje, nesvarbu, kad nevaidini, tačiau išties apima euforija, norisi apsikabinti, paspausti kolegoms rankas. Net jeigu ir nusivili spektakliu, nesėkmių juk pasitaiko, vis dėlto ta jausmų galybė ir gausybė užburia. Teatro gyvenimas ir susideda iš tokių epizodų, kai rengiamasi premjerai, išgyvenama pirmųjų parodymų šventė ir vėl laukiama naujų pastatymų. O visa kita yra palydinčios, pridėtinės veiklos. Jos svarbios, bet visų svarbiausia yra naujo kūrinio gimimas.

Kritikos strėlės nebaisios – Pripažinote, kad tenka patirti nusivylimų. O jums pažįstama kritikos baimė?

Juk kiekvienas meno kolektyvas ir jo vadovas labiau norėtų sulaukti palankių

Po aštuonerius metus trunkančios rekonstrukcijos Klaipėdos dramos teatras publikai duris turėtų atverti šį

TEATRAS

vertinimų... Bet tokios net pliekiančios kritikos gali pasitaikyti, kadangi dabar Klaipėdos dramos teatras atsidurs po didinamuoju stiklu – ir dėl sugrįžimo į rekonstruotą pastatą, ir dėl naujo vadovo, o su juo ir, tikėtina, naujos veiklos.

– Galvoju, kad teatrai apskritai yra per mažai kritikuojami. Po kiekvieno spektaklio laukiame profesionalių vertinimų, naršome interneto svetainėse, vartome dienraščių, kultūros ir meno žurnalų puslapius, o aptikę rašinį tik tarp eilučių perskaitome, kad autorius nėra patenkintas tuo, ką matė. Tačiau ar dėl draugiškumo, ar iš solidarumo pabijojo drąsiai, pagaliau, aštriai, parašyti. O tai yra reikalinga. Žinote, bijoti kritikos yra tas pats, kas klaidingai manyti, jog esi pats teisingiausias, geriausias, tobuliausias. O jūs esą, mieli kritikai, rašote niekus. Taip nėra. Vis dėlto kritikai, teatrologai, menotyrininkai turi rašyti tiesiai šviesiai – ar buvo „atidaryta“ pjesė, ar režisierius rado raktą, ar aktoriai suprato, ką jie turi daryti ir kaip.

Mus gali kritikuoti kiek nori, tačiau norėtųsi ne abstrakčių žodžių, esą šis pastatymas neaiškus, nevertas scenos, personažai neverti tų aktorių, kurie vaidino... Norėtųsi dalykiškos, motyvuotos, argumentuotos kritikos. Jos trūksta.

Būti sukritikuotas nebijau ir žinau, kad anksčiau ar vėliau tai atsitiks. Nesvarbu, ar kritikos strėlių taikiniu tapsiu pats, ar teatras, tačiau tai reikš, kad mes vis dėlto kažką darom, tik šįsyk nepasisekė, ir tai reikia pripažinti. O nesėkmių irgi bus, jeigu norėsime tobulėti ir vystytis. Dieve

lapkritį.

duok, kad per sezoną pastatytume bent po vieną tikrai gerą spektaklį. Kiek dedamųjų čia turi susidėti, pradedant pjese, režisieriumi, dailininku, kompozitoriumi, aktoriais, siuvėjais, dekoratoriais ir kitais, su jų charakteriais, būdo bruožais... Visa tai turi susilieti į visumą ir tapti geru produktu.

Ne visada pavyksta ir nemanau, kad šito reikia bijoti. Nereikia bijoti rizikuoti, kol bus pasiektas geidžiamas rezultatas.

Jėgas nukreips į repertuarą – Tad dabar metas ir klausimui: kaip formuosite repertuarą?

– Išties repertuaras turi būti mūsų pagrindinis tikslas, į kurį nukreipsime visas jėgas.

Iki šiol čia nebuvo principingų sprendimų, todėl dabar norėčiau, kad naujai suformuota teatro meno taryba aktyviai dalyvautų – vadovui pateiktų daug idėjų, informacijos, kad galima būtų diskutuoti, išgryninti siekius ir pulti į derybas, pirkti pjeses, tartis su režisieriais.

Mes iki šiol ne itin gilinomės, ar pasirinkti veikalai aktualūs dabar. Ar tai šiandien žmonėms yra svarbu. Štai čia maniau, kad turime būti aktualus teatras ir būtent tuo patraukti žiūrovus. Nebūtų teisinga kreipti teatrą konkrečių žanrų link, tapti romantinių komedijų ar vien klasikinių dramų teatru. Turime būti ryškus, svarbus, aktualus teatras, kuriame publika stos į akistatą su gyvenimo tiesa.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Vizitinė kortelė Tomas Juočys gimė 1977 m. rugsėjo 24 d.

Gargžduose.

Išsilavinimas: 1995 m. baigė Gargždų 1-ąją vidurinę mokyklą. 1999 m.

Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete įgijo verslo vadybos bakalauro kvalifikacinį laipsnį. 2000–2001 m. studijavo Lietuvos teisės universitete (dabar – Mykolo Romerio universitetas). Čia baigė du kursus teisės ir valdymo magistro kvalifikaciniam laipsniui įgyti.

Darbas: 2008–2011 m. Klaipėdos dramos teatre dirbo vadovo pavaduotoju bendriesiems reikalams. Nuo 2011 m. iki šiol eina Klaipėdos dramos teatro kultūros projektų vadovo pareigas. Nuo 2012 m. vadovauja ES projektui „Klaipėdos dramos teatro pastato Teatro g. 2 Klaipėdoje pritaikymas kultūrinio turizmo reikmėms“. Yra vienas Klaipėdos teatrų festivalio „Namai“ iniciatorių ir organizatorių. 2015 m. rugpjūčio 27 d. laimėjo Kultūros ministerijos konkursą eiti Klaipėdos dramos teatro vadovo pareigas. Šeima: žmona – Agnė, sūnus Tautvydas (13 m.) ir dukra Ugnė (3 m.).

Dar vienas svarbus dalykas – mes apleidome vaikus ir jaunimą, nebeauginome naujos žiūrovų kartos. Todėl jau nedelsiant reikės ieškoti gražių, įdomių pjesių jiems.

Per tuos aštuonerius rekonstrukcijos metus pastatėme tik tris spektaklius vaikams – „Katės namai“ (rež. D.Rabašauskas), „Dėdės Tito džiazas“ (rež. A.Dilytė) ir „Nutikimai Smaližių šalyje“ (rež. K.Macijauskas).

Jaunimui neturime nė vieno, ir savo spektakliuose nematėme abiturientų, studentų, mes jų neįtraukėme į „žaidimą“. Štai gražus pavyzdys. Valstybiniame jaunimo teatre statant vieną spektaklį aktoriai pakvietė jaunimą paskaityti jų tekstų, kad išsiaiškintų, kaip jaunuoliai supranta tą medžiagą, ką akcentuoja, kaip interpretuoja. Tai sektinas pavyzdys. Taip jaunimas sudominamas teatru, o tada jau nori ir ateiti, atsivesti draugų.

Kaip alternatyvą jaunimui reikia pasiūlyti „naktinėjantį“ teatrą, kuriame jis turėtų galimybę praleisti laiką. Kad jaunimas pasirinktų – eiti į klubą, ar į teatrą ir pažiūrėti vaidinimą, tarkime, eksperimentinį. Pavyzdžiui, Beno Šarkos originalų, neformatinį pasirodymą. Kiti mažieji miesto teatrai, kurių mieste yra maždaug dvi dešimtys, irgi pas mus galėtų rodyti spektaklius, nes dauguma jų neturi scenos ir galimybių nuolat pasirodyti. ► 7

TEATRAS

◄ Bendradarbiavimas abiem pusėms bus naudingas. Tai ir ketiname pasiūlyti. Štai tokie tikslai. O grįžtant prie mūsų repertuaro, tai mes neturime jo formuoti vien dėl kiekybės. Per sezoną galėtų atsirasti daugiausia keturi nauji spektakliai, nes priešingu atveju būtų aukojama kokybė.

Jubiliejinio sezono dėlionė – Kokius režisierius ketinate kviesti, su kuriais mėginsite kalbėtis, derėtis, nes garsiausieji turi ir savo kainą?

– Mano veikla galvoje jau dėliojasi.

Pasirašęs sutartį su Kultūros ministerija, turiu penkerių metų laikotarpį, todėl ir reikia sudaryti „tinklelį“. Ketinu susitikti su žymiausiomis asmenybėmis. Pavyktų ar nepavyktų susitarti, tačiau mes tikrai lauktume O.Koršunovo, G.Varno. Nekalbėti su Eimuntu Nekrošiumi arba Rimantu Tuminu irgi būtų kvaila. Kvailas bus tas, kuris nesiderės. Kai „tinklelis“ pradės formuotis nuo stambių figūrų, tuomet ieškosime jaunų režisierių, o tai irgi nelengvas darbas. Reikės važiuoti per Lietuvą, žiūrėti režisierių, aktorių diplominius darbus, kalbėtis apie ateities perspektyvas. O užsakyti specialiai teatrui parengti kursą, mano manymu, yra ydinga patirtis.

Taip pat matau didelių perspektyvų bendraujant su artimuoju užsieniu – Lenkija, Latvija. Pastarojoje šalyje jau užmezgėme gražius ryšius su režisiere Mara Kimele.

Ji atvažiuos statyti spektaklio. Tikimės, kad padės privilioti pas mus ir daugiau žvaigždžių.

Apskritai šis jubiliejinis 80-asis sezonas dėliojamas taip: pradėsime nuo premjeros „Karalienė Luizė“. Vėliau bus P.Gaidžio režisuota itališka komedija mažojoje scenoje – E. de Filippo „Kalėdos Kupjelų namuose“. Po Naujųjų pas mus turėtų dirbti Maskvos teatro „Aparte“ meno vadovas Andrejus Liubimovas. Jis statys specialiai Klaipėdos dramos teatrui žinomos rusų dramaturgės Ksenijos Dragunskajos parašytą pjesę kol kas darbiniu pavadinimu „Miesto teatras“. Premjera numatyta kovą. Tada darbo imsis Klaipėdos dramos teatro režisierius D.Rabašauskas. Tai bus jau ketvirtas šio, manyčiau, itin perspektyvaus kūrėjo pastatymas Klaipėdos dramos 8

teatro scenoje. Jau pasirašyta sutartis su režisieriumi Jonu Vaitkumi ir yra žodinis susitarimas su mano minėta latvių režisiere M.Kimele. Jie dirbti turėtų pradėti 2016ųjų vasarą–rudenį. J.Vaitkaus pristatyti nereikia, o štai M.Kimelė yra vieno garsiausių Europoje režisierių Alvio Hermanio mokytoja ir dirba su juo Naujajame Rygos teatre.

Reikia imti ir daryti – Pakalbėkime ir apie aktorių trupę. Aktorius renkasi režisieriai, ir tai savaime suprantama. Tačiau trupėje visada yra mažiau užimtų, bet tai nereiškia, kad netalentingų. Ar galvosite apie juos, apie kažkokias specialias pjeses ar dar kažką, kad būtų subalansuotas užimtumas?

– Aktorių trupė – gyvas organizmas. Į šį klausimą atsakau: ir taip, ir ne. Ne – todėl, kad turėjome atvejų, kai režisieriui buvo liepta su tais ar kitais aktoriais dirbti. Pavardžių neminėsiu, tačiau nepasisekė. Kitas dalykas – režisierius negali žinoti apie visą trupės kūrybinį potencialą. Jį nukreipti, padėti, patarti – taip. Mes turime duoti veiklos visiems aktoriams, tačiau iki tam tikros ribos, kiek žmogus pats nori dirbti, kiek jam yra įdomu. Prievartos čia negali būti. Manau, kad vertėtų rengti ir aktorių atrankas, vadinamuosius kastingus naujiems pastatymams, ypač kai režisieriai visiškai nepažįsta trupės. Pavyzdžiui, M.Kimelė, pas mus statydama „Lūšies valandą“, surengė tokią sudėtingą ir įdomią peržiūrą – aktoriams teko ir paplušėti, kad patektų į kūrybinę komandą.

– O ar keisis, kaip keisis teatro struktūra, darbuotojų pareigybės? Drastiški ar nuoseklūs, laiku perdaryti bus jūsų sprendimai?

– Pokyčių nebūti negali, nes naujas vadovas ir yra pirmas pokytis. Antra vertus, dalyvaudamas konkurse ne šiaip rašiau perspektyvinę programą, bet ir aiškiai nurodžiau, ką noriu padaryti. Iš vadybos teorijos žinoma, kad pirmieji pasikeitimai įvyksta per vienerius dvejus metus, vėliau tik gludinama. Laukti palankaus laiko pokyčiams irgi nėra prasmės. Reikia imti ir daryti. Pradėti noriu nuo esminio dalyko –

suformuoti naują teatro meno tarybą, nes senosios įgaliojimai jau yra pasibaigę.

Toliau imsiuosi struktūros tobulinimo.

Teatro struktūroje trūksta trijų pagrindinių elementų – rinkodaros ir vadybos skyriaus, technikos skyriaus ir vadovo, kuris sujungtų pastatymo dalį, naujos modernios įrangos valdymą ir t.t., na, ir stiprios meno vadovo pozicijos. Mano supratimu, meno vadovas turėtų suvaldyti ne vien kūrybinius procesus, bet ir kai kuriuos vadybinius. Jo rūpesčiu pas mus kasmet turėtų atsirasti naujų aktorių, o kad šį tikslą pasiektume, reikia aplankyti visus būsimų aktorių kursus Lietuvoje. Reikia žinoti, kas auga, ką galėtume kviesti. Meno vadovas turėtų stebėti ir režisierių rinką tiek Lietuvoje, tiek bent artimiausiose užsienio šalyse, dalyvauti tarptautiniuose teatrų forumuose.

Norai – žemiški ir paprasti – Ar pritartumėte minčiai, kad meno vadovas turėtų būti savotiškas teatro veidas arba atspindys?

– Taip. Tai labai svarbus asmuo teatre, pagrindinis repertuaro kūrėjas ir aš kaip vadovas sieksiu tokį asmenį turėti. Štai teatrai, kuriuose rimtai dirba meno vadovai, turi ir savitą braižą. Pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinis dramos teatras su meno vadovu Audroniu Liuga arba Lietuvos rusų dramos teatras su vadovu ir meno vadovu viename – J.Vaitkumi.

– Ko palinkėtumėte sau, teatrui, žiūrovams?

– Esu „žemiškas“ žmogus ir mano norai paprasti. Visiems noriu palinkėti, kad mūsų spektakliai būtų geri, įdomūs. Ir tai labai platus palinkėjimas, nes tam, kad spektakliai būtų geri, reikia daug dedamųjų sudėlioti. Neturiu iliuzijų, kad bus lengva, tačiau būtent todėl ir įdomu.

Kolektyvui linkiu susitelkimo, kas beatsitiktų, kad išliktume tame pačiame kumštyje, kuriame laikėmės tuos aštuonerius rekonstrukcijos metus.

Publikai linkiu iš naujo atrasti mūsų teatrą, sugrįžti į istorinį pastatą.

TEATRAS

G.Padegimas – M.Čechovui skirtų pasaulinių tyrinėjimų dalyvis Vasarą Lietuvą pasiekė viena iš nuostabių – ne tik turinio, bet ir parengimo, viršelio dizaino požiūriu –„Routledge“ leidyklos knygų – „The Routledge Companion to Michael Chekhov“, Michailui Čechovui skirti bendri tyrinėjimai. Ji pirmiausia buvo atsiųsta spektaklį Klaipėdos dramos teatre šiuo metu statančiam režisieriui Gyčiui Padegimui – kaip vienos iš knygos publikacijų autoriui skirtasis egzempliorius.

Rima POCIŪTĖ

Ši naujai išleista knyga – režisieriaus ir aktoriaus M.Čechovo kūrybiniam palikimui skirtų bendrų tyrinėjimų rezultatas.

Kartu su kitų 24 pasaulyje pripažintų tyrinėtojų įžvalgomis joje publikuojamas ir G.Padegimo straipsnis „Vaizduotės ugdymas: Michailo Čechovo aktoriaus ruošimas“.

Kadangi jau plačiai žinoma, jog teatro režisierius ir kultūros veikėjas G.Padegimas yra laikomas vienu autoritetingiausių Rytų Europoje M.Čechovo kūrybinio palikimo tyrinėtojų, nereikia pradėti nuo paaiškinimo, kodėl jo tekstas atsidūrė „garbingoje draugijoje“. Ši straipsnių rinktinė sutelkė M.Čechovo teatrinį bei kultūrinį fenomeną tyrinėjančius specialistus iš viso pasaulio – teatro praktikus, teoretikus, istorikus ir archyvų tyrinėtojus, ir leidyklai pavyko pateikti stebinamai visapusišką M.Čechovo kūrybinio darbo ir palikimo šiuolaikinio vertinimo perspektyvą.

Straipsnių rinktinei parengti buvo sutelkti žmonės iš Rytų ir Vakarų. XXI a. kontekste iš naujo aptartas M.Čechovo vaidybos metodas, jo kaip režisieriaus ir teatro pedagogo darbo ypatumai, tam panaudojant archyvinius dokumentus, kurie yra išsibarstę po visą pasaulį – ne tik Rusiją ir Ameriką, bet ir Angliją, Vokietiją, Šveicariją ir Lietuvą.

M.Čechovo idėjos ir visa tai, ką teatro žmonės sieja su jo vardu, pristatomos interdisciplininiame kontekste. O jis šiuo atveju, kaip

pabrėžiama pačios leidyklos, kuo įvairiausias – aprėpiama daug kas nuo vakarietiškųjų mimų iki azijietiškosios kosmologijos.

Knygą parengė Marie Christine AutantMathieu, „Sorbonne-CNRS Institute EUR’ORBEM“ direktoriaus pavaduotoja.

Daug praktinio jos parengimo darbo atliko Yana Meerzon, dėstanti Otavos universiteto Teatro katedroje. Ji susirašinėjo su G.Padegimu ir šiltai dėkojo jam už tai, kad pasiryžo tokiam darbui kaip akademinės publikacijos parengimas: „Dar kartą perskaičiau Jūsų straipsnį – tikrai labai geras, esu tikra, kad daugeliui skaitytojų bus malonu jį perskaityti. Tekstas aiškus, paprastas ir puikiai atitinka paties Čechovo mąstymą, kaip aš jį suvokiu“.

Pagaliau sutelkiant dėmesį į patį G.Padegimo straipsnio turinį – apžvelgiamas labai apibrėžtas (todėl ir gebėjimų nepriklausomai analizuoti, vertinti reikalaujantis!) M.Čechovo gyvenimo etapas Kaune, jo pedagoginė bei kūrybinė veikla laikinojoje Lietuvos sostinėje 1932–1934 m., jo įtaka tolesniam Lietuvos teatro vystymuisi. Būtent M.Čechovo darbo Kaune metu buvo pradėtos aprašyti vėliau taip išgarsėsiančio metodo užuomazgos, todėl ne vienam europinės teatro tradicijos tyrinėtojui bus labai svarbus anglų kalba ir plačiai savo leidinius paskleidžiančios leidyklos publikuojamas G.Padegimo straipsnis, kuriame analizuojamos tos pasaulyje mažai kam žinomos M.Čechovo pamokos Valstybės teatro mokykloje. Dėmesys atkreipiamas ir į specifinę Kauno aplinką, kuri taip pat paveikė M.Čechovo ieškojimus, sudarė

prielaidas suformuoti ir rasti būdus, kaip perteikti esmines teorines sąvokas.

G.Padegimas labai asmeniškai supažindina su savo profesinio ir dvasinio augimo procesu, kuriam lemiamą įtaką darė ir ideologinio visa ko ribojimo metais atrasta – tuo metu draudžiama – Čechovo sistema.

Glaustai pristatoma ilgametė šio metodo dėstymo patirtis, šiame straipsnyje dėmesį koncentruojant į vieną iš aktoriaus rengimo aspektų – vaizduotės vystymą ir pan. Pateikiami net autoriaus įvairiose šalyse dirbant su čechoviškojo metodo profesionalais ir norinčiais jį įvaldyti, patobulinti vaizduotės lavinimo pratimų kompleksai. Tai, kad aprašomas jau daugiau nei 40 metų trunkantis autoriaus šio metodo studijavimas, tyrinėjimas bei taikymas teatro režisieriaus kūrybinėje ir pedagoginėje veikloje, daugeliui straipsnio skaitytojų sudarys atskirą jo vertingumo aspektą. Šią G.Padegimo publikaciją apie M.Čechovą, dar tvirčiau susiejančią jį su Lietuvą plačiojo pasaulio akivaizdoje, neperdėtai galima laikyti ir pristatyti kaip reikšmingą mūsų kultūrai įvykį. „Routledge“ – Didžiosios Britanijos leidykla, veikianti nuo 1836 m., viena stambiausių humanitarinės ir socialinės srities akademinės literatūros leidėjų.

9

FESTIVALIS

„Plartforma“. Įva Šiuolaikinį meną pavadinkime atminties įvaikinimu. Tokį šeimyniškai angažuotą santykį pasufleravo festivalio „Plartforma“ renginių palydėtojas, nuoširdžiai atliekantis šią misiją nuo 2007-ųjų, – režisierius Nerijus Gedminas, prieš vieną iš spektaklių tarstelėjęs: „Šiuolaikinis menas neatleidžia atsainaus požiūrio“. Nesvarbu, kad kartais publikai atrodo, jog čia tik cemento pripiltas stiklainis rūsio kamputyje. Tačiau tas stiklainis klausia apie tave. Šiuolaikinis menas visada kelia klausimą apie tave, įdarbindamas atmintį – asmeninę, tautinę / kosmopolitinę, istorinę, mitologinę ir dar kitokią. informacija „Plartforma“ – tarptautinis šiuolaikinio teatro, šokio, cirko ir kino festivalis, dešimtą kartą vykęs Klaipėdoje 2015 m. rugpjūčio 11–23 dienomis. Organizatoriai – menininkų grupė „Žuvies akis“. Prodiuserė – Goda Giedraitytė, koordinatorės – A.Šeiko ir Aurelija Abrikaitė, techninis vadovas – Stasys Jamantas, dizaineris – Vilhelmas Giedraitis.

Festivalio žanrinė sudėtis – 16 skirtingų meninių veiksmų: šokis-ekskursija, du prancūzų naujojo cirko spektakliai, skulptūros paroda, trys spektakliai vaikams (šiuolaikinio šokio ir lėlių), trys – suaugusiesiems, dvi prancūziškų filmų programos, performansas, du šiuolaikinio šokio spektakliai ir muzikos dūzgės su dj.

Festivalio erdvė: Teatro aikštė, Kultūros fabrikas, jachtų angaras Pilies uoste, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmai, Apeirono teatras, galerija „Si:said“, kavinė „Meat Lovers Pub“.

Sondra SIMANAITIENĖ

Sugrąžino norą nepirkti Tad galvodama apie atminties įvaikinimą, bandysiu peržvelgti matytus šiemečio festivalio renginius.

Menininkų grupės „Žuvies akis“, rengiančios „Plartformą“, kontaktinį adresą galima perskaityti kaip metaforą: 10

Opera „Geros dienos!“ (autor. V.Grainytė, L.Lapelytė, R.Barzdžiukaitė) Kultūros fabrike.

M.Londono g., Aukštkiemių kaimas – Londonas Aukštkiemiuose – pasaulis Klaipėdoje. Ši metafora arti tiesos, nes festivalio organizatoriai Klaipėdos žiūrovams pasiūlė spektaklį, sėkmingai rodytą Šanchajaus, Niujorko, Maskvos festivaliuose, Lietuvoje apsiginklavusį Auksiniu scenos kryžiumi – operą „Geros dienos“ (autorės V.Grainytė, L.Lapelytė, R.Barzdžiukaitė).

Tai dešimties kasininkių monologai, kuriuos įsiklausę galėtume išgirsti bet kurio prekybos centro erdvėje. Artėjant prie kasos, dažnai prabėga mintis, ką jaučia

kasininkė, kaip save paguodžia ir motyvuoja, kodėl ji vis dar čia. Operos kūrėjai labai tiksliai parinko dešimties moterų tipažus. Vienintelis vyras – apsaugininkas prie pianino. Gal prieš ketverius metus, kai spektaklis buvo kuriamas, kasose vyrai nedirbdavo. Šiandien jų pasitaiko. Ir labai įdomių. Opera prasideda senutės kasininkės lopšine prekėms po sekinančios darbo dienos. Ji nuoširdžiai atlieka ariją „Labanakt, vaikučiai / mano mylimiausios prekės“, ir aš nuslystu į pamąstymus apie vakare Kultūros fabrike matytą doku-

FESTIVALIS

aikinti atmintį

Trupės „Barolosolo“ naujojo cirko spektaklis „Sala O“ (Prancūzija) Teatro aikštėje.

Žano Šembergo nuotr.

mentinį filmą „Sugar man“. Tai filmas apie amerikiečių atlikėjo Sixto Rodriguezo gyvenimą. Jis, 1968–1970 m. išleidęs vos kelis albumus ir nesulaukęs pripažinimo, išnyko iš Amerikos muzikos pasaulio.

Rodriguezas visą gyvenimą dirbo juodadarbiu statybose, nežinodamas, kad Pietų Afrikos Respublikoje jo dainos tapo kovos už laisvę simboliu. S.Rodriguezo dirbamas pats juodžiausias darbas draugams atrodydavo kaip sakramento priėmimas.

Senutės kasininkės lopšinė prekėms man nuskambėjo panašiai kaip S.Rodriguezo nesudainuotos dainos. Opera „Geros dienos“ – tai apsipirkimas prekybos centre: užuojautos, kvailumo, pakantumo, susitaikėliškumo, tolerancijos, koketiškumo, buko optimizmo – visko po 100 gramų, ačiū. Spektaklis sugrąžino norą nepirkti švenčių dienomis.

Sugeba įelektrinti orą Šokio ekskursiją „Keliaujančios bažnyčios“ priskirčiau istorinės atminties įvaikinimo kategorijai. ►

Spektaklis „Ištikimieji“ (rež. G.Kazlauskaitė) Apeirono teatre.

Vytauto Petriko nuotr.

11

FESTIVALIS

Trupės „DonGnu“ šokio spektaklis „N.A.R.G.“ (Danija) jachtų angare Pilies uoste.

12

◄ Tai pasivaikščiojimas po Klaipėdos senamiestį, per ausines girdint istorinius faktus, jausenų intonacijas, muzikinius fragmentus, stebint šalia vykstantį veiksmą – šokėjų kompozicijas ir miesto kasdienybę. Tai daugiasluoksnis kūrinys, jautriai, be priespaudos įtraukiantis žiūrovus ir veikiantis jų asmeninį santykį, giluminį ryšį su miesto istorija, architektūra, ateities vizija. „Keliaujančių bažnyčių“ idėja gimė iš choreografės Agnijos Šeiko ir archeologės Raimondos Nabažaitės pokalbių, iš menininkės ir mokslininkės bendravimo. Toks derinys yra naujas reiškinys Klaipėdoje, o pasaulio meno kontekste – savalaikis ir produktyvus, kai siekiama meninio įtaigumo, pasitelkiant mokslinius diskursus.

Prancūzų naujojo cirko spektaklis „Cow Love“ – nerimtai apie rimtus dalykus. Žiūrovai akimirksniu pagauna juoko intonaciją, kai įbėgusi sportiška mergina trenkiasi veidu į juodžemį. O aš vis dar negaliu susiprasti, kad jau galima kvatotis. Mat ką tik atėjau iš Apeirono teatro, kur tvyrojo dostojevskiškos obsesijos, geras tekstas ir triuškinanti pabaiga: „Aš nieko naujo nesukuriu, aš tik kartoju save“. Atradau Apeirono teatro erdvę kaip pulsuojančią ir gyvą Klaipėdos miesto kraujagyslę, nes prieš tai jų spektaklius mačiau festivalio „Šermukšnis“ programoje ir neįtariau, kad jauni aktoriai ne tik gerai vaidina ir drąsiai akumuliuoja aplinkos problematiką, bet ir sugeba įkurti jaukius namus Klaipėdos senamiestyje. Ten, beje, prieš Antrąjį pasaulinį karą mansardiniame „Pajūrio“ viešbučio aukšte (tuomet vadinosi „F.Lass ir Ko“ prekybos centras) kūrybingas jaunuolis Alfredas Staponaitis rengdavo spektaklius ir kviesdavo vaidinti savo bičiulius, kaip rašo G.Juodytė „Klaipėdos akvarelėse“.

Grįžtu prie prancūziškos meilės, kurią du šokėjai – Nanda Suc ir Federico Robledo, išskleidė kaip skraidantį kilimą: sentimentaliai gundantis moters šypsnis juodžemiu aplipusiame veide, juokingi nusirenginėjimai, dainavimas žemyn galva, pieno stiklinė jam į veidą, žaidimasžaidimas-žaidimas prisiminimų domino.

Prancūzai mėgsta paryškinti seksualumą bjauriais dalykais, kurie turėtų mažinti potraukį, bet jie sugeba taip įelektrinti orą improvizacija, nuoširdumu, sentimentu ir karvės šūdu, kad belieka atsidusti – o, Prancūzija...

FESTIVALIS

Kūnas – minties energija Suomijos ir Lietuvos šiuolaikinio šokio spektaklis „Work“ (chor. Andriaus Katino) – vyro kūno, balto pirkinių maišelio, milžiniško statybinio popieriaus lakšto, žibintuvėlių, kompiuterio ir Onutės Narbutaitės muzikos suokalbis. Jie susitarė

pabūti jachtų angare 50 minučių, pasikalbėti, pasiglamžyti, pasiskųsti, kaip sunkiai menininkas dirba Vakaruose ir kaip lengvai Rytuose. Jie transformuodavosi vienas į kitą be skausmo, atsainiai, tarsi kalbėtųsi su savo artimaisiais apie grybų skirtumus Suomijos ir Lietuvos miškuose. Paskutinė scena – jo veidas, apšviestas kompiuterio ekrano, juda tamsoje. ►

„Plartforma“ leidžia kitu kampu pažvelgti į tai, kas vyksta Klaipėdoje, Lietuvoje, pasaulyje ir sąmonėje.

Festivalio svečias – Prancūzų instituto Lietuvoje direktorius Frédéricas Bellido buvo tarp publikos į prancūzų naujojo cirko spektaklį.

Asociacijos „Société Protectrice de Petites Idées“ naujojo cirko spektaklis „Cow Love“ (Prancūzija) jachtų angare Pilies uoste.

13

FESTIVALIS

◄ Jam įdomu kontempliuoti pasaulį ekra-

Šiuolaikinio šokio spektaklis „Work“ (chor. A.Katinas, Suomija / Lietuva) jachtų angare Pilies uoste.

Režisierius N.Gedminas pranešinėjo festivalio „orus“.

ne. Nieko naujo. Taip, mintis nenauja, bet šokėjo A.Katino kūnas mąsto, jis intelektualus, todėl stebėti jo atliekamą asmeninės darbinės patirties vivisekciją įdomu. Būtent tokią būseną dažniausiai tikiuosi išgyventi šiuolaikinio šokio spektakliuose, kai šokėjo kūnas yra minties energija.

Danijos ir Lietuvos šiuolaikinio šokio projektas „N.A.R.G.“ smūgiavo į valios, jausmo, drąsos, laukiniškos galios ir žmogiškos jautros teritorijas. Keturi šokėjai (danai – Simonas Beyer-Pedersenas ir Fredericas Porsas Jakobsenas, norvegė Ann Kathrin Rosvik Granhus ir lietuvis, dar prieš metus dirbęs Klaipėdoje, Petras Lisauskas) judėjo ant maždaug šešių metrų skersmens pusiausvyros rato, kalbėdami tarpusavyje kūno šauktukais, klaustukais, nutiktukais ir kitais ištiktukais, ieškodami komunikacijos modelių ant milžiniškos nestabilios platformos. Žiūrovai buvo kviečiami į pavojingą teritoriją, kur galvos krestelėjimas lemia žemės po kojomis išnykimą. Keturi (mano sugalvoti) tipažai – kosminė mergaitė, prerijų vedlys, Kastytis baltalytis ir nerealusis Halkas – ieškojo pusiausvyros tarp juose tūnančių psichinių jėgų – baimės, noro viešpatauti ir noro patikti, ramybės, pasiaukojimo... Keturi žmonės, bylojantys apie gyvenimą atvirame kosmose, nesunaikinant savojo tapatumo ir kartu suprantant, kad tik harmoningos sąveikos su kitu siekis yra išlikimo sąlyga. Tai daugiaprasmis spektaklis, labai vaizdžiai perteikiantis žmonių tarpusavio sąveikos galimybes. Spektaklis „N.A.R.G.“ užbaigė festivalį, paruošdamas aikštelę kitų metų „Plartformai“. Labai stiprus ir tikslus uždarymo akcentas.

Lengvatikius gali apšvitinti

Performansas „Happy Birthday“ (chor. I.Kuznecova, R.Drukteinytė) jachtų angare Pilies uoste.

14

Visiška „N.A.R.G.“ spektaklio priešingybė – choreografių Ingos Kuznecovos ir Rasos Drukteinytės performansas „Happy Birthday“. 40 minučių tuščioje erdvėje šalia akordeono, kostiumo, baltinių ir batų sėdi 70-metis vyras su kelnaitėmis bei apatiniais marškinėliais. Rūko, pelenus krečia į tarybiniais metais visuose namuose buvusią medinę klumpės formos peleninę, rengiasi, aunasi, pasiima akordeoną ir groja banalią melodiją. Į judesių seką įsiterpia videokadrai iš žmogaus buto, jaunimo pokalbiai apie laikrodį ir laiką, merginų žvalus klegesys, vyro skaitomas eilėraštis, pasakojimas, kaip

FESTIVALIS

Spektaklis vaikams „Mergaitė su degtukais“ (rež. Š.Datenis) Kultūros fabrike.

jis laukia mašinos, ir staiga ištinka širdies smūgis, po kurio jis supranta – mirti nebus baisu. Gyva kalba filmuotoje medžiagoje ir begarsė scena sukuria distanciją tarp realaus žmogaus, kurį matome video-, ir to fantomo, kuris sėdi priešais. Pabaigoje – dūmų užsklanda, senio kojos ir akordeono melodija. Visi ploja, o R.Drukteinytė sako: „Ačiū, Vytai, ačiū, kad atėjote. Dabar visi Vytą pažįsta“. Galbūt norėta papasakoti apie laiką ir senį. Labai sveikinu šią idėją. Mes sutinkame pagyvenusių žmonių, į kuriuos žvelgiame kaip į kitos planetos gyventojus ir norime juos pristatyti savo planetoje. Inga ir Rasa, būdamos choreografės, atsisakė šokio ir pasitelkė nejudėjimo strategiją. Jos pasižiūrėjo į Vyto gyvenimą – kaip tą, kuris joms kelia smalsumą, kartais nuostabą, bet,

visa tai jos pristatė taip, tarsi jų planetoje senatvė neegzistuotų – kažkaip prikišamai muziejiškai ir, man regis, jos atskleidė labiau savo, tų, kurios už kadro, buvimą nei paties Vyto gyvenimą. Jos įvaikino Vyto butą, jo muzikavimą, bet ne jį patį. Vis dėlto Vyto aš nepažinau.

Spektaklis „59’Online“ (režisierė Loreta Vaskova), apdovanotas keturiais Auksiniais scenos kryžiais – tai ištrauka iš 12-mečių paauglių gyvenimo internete ir SMS žinučių tinkle. Jie naršo, myli, eksperimentuoja, dažosi plaukus ir daugybę kartų laikina.

Spektaklis mažumėlę moralizuoja ir leidžia pamatyti paaugliams save iš šalies. Reikėjo atsivesti visus savo pažįstamus paauglius ir visus žmones, kurie nori greitai užsidirbti nieko nedarydami. Spektaklyje parodoma,

kad užtenka kam nors paskelbti idėją – įneškite 100 eurų ir gausite 1000 eurų, – ir to skelbėjo sąskaita prisipildo pinigų. Spektaklis nesiekia publikos nušvitimo, bet apšvitinti paauglius ir lengvatikius gali.

Juodoje ir baltoje erdvėse Norvegijos šiuolaikinio šokio spektakliai mažiesiems žiūrovams (iki trejų metų) ir jų tėveliams sukūrė skaidrią ir jaudinančią emociją. Spektaklis „Korp Korp“ (chor. Annika Ostwald ir Ida Uvaas), pasitelkęs juodos, pilkos, melsvos spalvų dominantes, pasakoja apie besikeičiančius metų laikus. ► 15

FESTIVALIS

Šokio spektaklis vaikams „Korp Korp“ (chor. A.Ostwald, I.Uvaas, Norvegija) jachtų angare Pilies uoste. ◄ Spektaklyje labai svarbus garsynas: nuo judesio dūzgiantis kokonas, kranklių balsai, pūgos staugsmas ir daugybė kitų garsų, kurie žiūrovus sutelkia metų laikų potyriui. Prie įėjimo pasitinka dvi paukštės ir įveda į didžiulę juodą palapinę, kurioje kabo varvekliai, ištemptos baltos gumos lyg sniego kalniukai. Viską galima liesti, judinti. Juoda erdve galbūt norėta sukurti įspūdį, kad esame mamos pilvelyje – uždaroje tamsioje saugioje erdvėje, kurią pasiekia garsai iš aplinkos. Šokėjos-paukščiai yra tarsi mitologinės būtybės, vedliai į gimimą ir prisiminimus. Tai spektaklis, kuris pluša su giliąja žmogaus sąmone, galbūt net su patirtimi, kuri ištinka žmogų prieš gimimą. Tuomet ta juoda erdvė, kuri iš pradžių nustebina, kausto ir baugina,

vėliau leidžia susitelkti, nugrimzti į tai, kas visada glūdi, bet pamiršta. Tai spektaklis vaikui, gyvenančiame kiekviename iš mūsų. Kažkas panašaus į „Mažąjį princą“.

Visai kitokią nuotaiką spinduliuoja spektaklis „Lopšelis“ (chor. Siri Dybwik).

Būtent, spinduliuoja. Šis žodis nusako spektaklio esmę. Jis vyksta baltoje palapinėje, kur kabo spalvingo povo, o gal vištos, dedančios raudonus kiaušinius / balionus medžiaginė dekoracija, ant žemės ilsisi tokių pačių – raudonų, oranžinių, violetinių spalvų vėtros apsiaustas. „Lopšelio“ erdvė nedidelė ir intymi. Ji sutelkia dėmesį į dabarties akimirką, o ne į mitologinį laiką, kaip spektaklyje „Korp Korp“. Šokėja plastiškai juda tarp mažylių, užmegzdama su kiekvienu kontaktą prisilietimu ir

Muzikinis spektaklis „59’Online“ (rež. L.Vaskova) Kultūros fabrike.

16

žvilgsniu. Labiausiai nustebino pačios atlikėjos gebėjimas persikūnyti savo vidumi.

Ji nevaidino, bet tarsi švelniai pasikeisdavo mūsų akyse – čia ji mergaitė, vėtra, mylinti mama-paukštė. Po 30 minučių išėjome iš palapinės tarsi būtume patys pasikeitę, persidažę balta vilties spalva. Toks supergeras, šviesus jausmas. Šiuolaikinio meno festivalis „Plartforma“ yra gyvybiškai svarbus reiškinys Vakarų Lietuvoje. Ir nesvarbu, kad kai kurie rodyti spektakliai sukurti prieš trejus ketverius metus, galbūt žmonių, kurie domisi šiuolaikiniu menu, jau seniai matyti.

Bet tokiems sėsliems piliečiams kaip aš festivalis leidžia kitu kampu pažvelgti į tai, kas vyksta Klaipėdoje, Lietuvoje, pasaulyje ir sąmonėje.

Vytauto Petriko nuotr.

M.Oginskio festivalis – Žemaitijos perlas Jau dešimtmetį Žemaitijos miestas Plungė garsus Lietuvoje ypatingu renginiu, kuriam jame apsilankę žiūrovai negaili epitetų.

Tarptautinis Mykolo Oginskio festivalis ne tik įgavo solidaus renginio vardą, bet ir tapo vienijančiu plungiškius ir verčiančiu juos didžiuotis savo praeitimi bei dabartimi reiškiniu.

10-asis festivalis, šiemet vykstantis nuo rugpjūčio 29-osios iki rugsėjo 26-osios, dedikuotas Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms gimimo metinėms. ►

M.K.OGINSKIO METAI

Kasmet norinčiųjų pasiklausyti klasikinės muzikos Plungės dvare vis daugėja, kai kurie žmonės koncertų klausosi lauke.

Daivos Janauskaitės nuotr.

17

M.K.OGINSKIO METAI

Jubiliejinį 10-ąjį M.Oginskio festivalį pradžios koncertu pasveikino Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras.

Daiva JANAUSKAITĖ

Žmonėms tai – šventė

◄ M.Oginskio festivalio viena pagrindinių organizatorių – Plungės meno mokyklos vadovė Genovaitė Žiobakienė.

18

– Kaip ir kada kilo mintis rengti tokį festivalį?

– 2003-iaisiais, kai mūsų kraštietis dr.

Bronislovas Lubys atkūrė ilgai merdėjusią Plungiškių draugiją. Tada pradėjome planuoti, ką galime nuveikti savo krašto labui. Iš visos Lietuvos buvo sukviesti įvairiausioms gyvenimo sritims atstovaujantys mūsų kraštiečiai. Turėjome labai daug planų nuveikti leidybos, istorijos, ekonomikos srityse. Kalbėdami apie miesto kultūrą, iškilūs muzikai Stasys ir Juozas Domarkai iškėlė idėją surengti klasikinės muzikos festivalį. Reikėjo galvoti apie festivalio vietą, turinį, finansavimą ir daugelį kitų dalykų. Su maestro S.Domarku pradėjome žvalgytis salės. Į M.Oginskio rūmų žirgyną užsukome netyčia, jame iki šiol treniruojasi sporto mokyklos mokiniai.

Galima įsivaizduoti buvusį žirgyną, ant kurio sienų kabo krepšinio lankai. Tada man ta mintis atrodė gąsdinanti, bet jos nebepaleidome, nes ten – labai gera akustika. Aptarėme, kad salę galima festivaliui papuošti. Iki žodis tapo kūnu, praėjo keleri metai. Būdama Meno mokyklos vadovė, puikiai žinojau, ką reiškia organizuoti

tokios apimties renginius. Reikėjo savyje subręsti tokiam darbui.

– O kada ši mintis tapo realybe?

– 2006-aisiais supratome, kad reikia kibti į darbą, kol esame gyvi, sveiki ir turime noro.

Gavome B.Lubio finansinį palaiminimą.

Kadangi žirgynas priklauso Žemaičių dailės muziejui, pasikviečiau jo direktorių Alvidą Bakanauską, Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorių Vytą Rutkauską, S.Domarką, kraštiečius ir sėdome konkrečiai kalbėtis apie festivalį, pasiskirstėme darbais. Tada dar neturėjome nei kėdžių, nei kilimų, bet pirmąjį festivalį surengėme.

– Kaip pasisekė pats pirmasis ir kokią reikšmę miesto gyvenimui jis turėjo?

– Plungėje tai buvo toks nedidelis driokstelėjimas visomis to žodžio prasmėmis. Pasikvietėme Kauno pavieto laisvuosius šaulius.

Jie festivalį atidarė patrankos salvėmis už Lietuvą, kunigaikščius Oginskius, Plungę ir plungiškius. Vėliau spauda rašė, kad patrankų salvės pažadino Oginskių dvasią.

Reikia pasakyti, kad tada dar daug kas Plungėje alsavo stagnacija ir apatija. ►

M.K.OGINSKIO METAI

Festivalis kasmet tradiciškai pradedamas M.K.Oginskio polonezu „Atsisveikinimas su Tėvyne“. Publika jo klausosi stovėdama. Sauliaus Narkaus nuotr.

Kasmet festivalio publiką pasitinka Klasicizmo epochos rūbais vilkintys jauni žmonės, kurie prieš pradžios koncertą uždega žvakes.

Kauno pavieto laisvieji šauliai prieš M.Oginskio festivalio atidarymą įsikūrė Plungės parko rūmų pašonėje.

Daivos Janauskaitės nuotr.

19

M.K.OGINSKIO METAI

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vadovas J.Domarkas su Kauno valstybinio choro vadovu P.Bingeliu per 10-ojo festivalio atidarymo koncertą.

Plungės žmonės mėgsta šį festivalį ir laukia jo. Apie tai byloja faktas, kad pusantros valandos trunkančio koncerto kai kurie vietų atsisėsti negavusieji klausosi stovėdami.

Muzikologas V.Gerulaitis įdomiais pasakojimais apie kompozitorius, jų gyvenimą bei jų gyventą epochą nuspalvina koncertus naujomis spalvomis. Daivos Janauskaitės nuotr.

20

◄ Dabar, žvelgdama atgal, turiu pripažin-

ti, kad M.Oginskio festivalis labai prisidėjo prie pokyčių rūmų aplinkoje, parke ir bendrame nusiteikime. Nors rūmuose senokai vyko parodos, konferencijos, bet kai prisidėjo muzika, šis Oginskių palikimas įgavo naują kokybę. Juolab kad mes turime labai griežtą nuostatą – šio festivalio metu skambės tik rimtoji muzika. Su Oginskių vardu nedera jokie popsai. M.K.Oginskis, kurio 250-ąsias gimimo metines šiemet minime, paliko mums Tėvynės ir tarnystės jai pavyzdį. Prisiminkime jo žodžius: „Įnešu Tėvynės labui savąją dalį – turtą, darbą ir gyvenimą“. Tai savotiškas credo, kuriuo turėtume vadovautis kiekvienas. Mums dabar itin reikia tokių aukštų frazių, nes esame labai išsibarstę. Būtent tokia Oginskių dvasia ir pradėjome darbą.

– Kaip organizatoriai pasiskirsto darbais?

– Festivalis organizuojamas visuomeniniais pagrindais. Pati esu Plungiškių draugijos viceprezidentė. Kartu su A.Bakanausku imamės pagrindinės organizacinės veiklos. Ant mūsų pečių gula festivalio ūkis, pradedant nuo durų atidarymo, salės parengimo, apipavidalinimo iki bendravimo su atlikėjais. Pasiskirstome, kuris kurį kolektyvą kuruosime.

Tai reiškia, kad rūpinamės jų atvykimu, apgyvendinimu, maitinimu ir visais kitais buitiniais dalykais. Profesorius J.Domarkas daug metų yra festivalio meno vadovas.

Jis šį darbą perėmė iš savo brolio Stasio.

Maestro yra programų vedlys.

– Kas yra sunkiausia rengiant festivalį?

– Visų sunkiausia yra gauti reikiamą pinigų sumą. Nors netekome pagrindinio festivalio mecenato B.Lubio, jo aukščiausios prabos mecenatystės idėja liko gyva įkūrus jo paramos ir labdaros fondą. B.Lubio artimieji remia ir kitus aukščiausio lygio festivalius.

Sulaukiame savivaldybės, Kultūros ministerijos bei Lietuvos kultūros tarybos paramos, turime ir kitų nuolatinių rėmėjų, tokių kaip Plungiškių draugijos prezidentas, vienas „Vičiūnų“ savininkų Liudas Skierus.

Rengti festivalį sunku dar ir todėl, kad mes nieko neturime stacionaraus. Prieš pirmąjį koncertą ištraukiame viską, kas kur sudėta, išsinuomojam scenos įrangą, atsivežame iš Meno mokyklos užuolaidas, paklojame kilimus ir sporto salę paverčiame koncertine sale. Šis festivalis jau išsikovojo savo vietą Lietuvos kultūros padangėje. Kol mes gyvi ir dar turime parako, dirbsime, bet, manau, M.Oginskio festivalis turėtų turėti tikrą pagrindą. Jauni žmonės kitaip mąsto, todėl norint jį išlaikyti tokį, koks buvo sumanytas, reikia sukurti tikrą festivalio mechanizmą.

– Per dešimtmetį turbūt susiformavo festivalio tradicijos?

– Kai kurios tradicijos nekinta. Festivalis visada pradedamas patrankų šūviais, o

M.K.OGINSKIO METAI

koncertų pradžioje grojamas M.K.Oginskio polonezas „Atsisveikinimas su Tėvyne“, dvi merginos ir vaikinas, apsirengę Klasicizmo epochos rūbais, salėje uždega žvakes. Visi žiūrovai klausosi šio kūrinio stovėdami ir taip pagerbia Oginskių atminimą. Festivalio metu visada vyksta žirgų konkūras.

M.Oginskio rūmuose per festivalį paprastai atidaromos dailės parodos. Kasmet vieno koncerto atlikėjais tampa Žemaitijos krašto muzikos mokyklų mokiniai. Jungtinis jų orkestras atlieka programą „Rudens akvarelė M.K.Čiurlioniui“. Tai didžiausias orkestras Lietuvoje, scenoje griežia maždaug 200 jaunųjų muzikantų. Programa paruošiama mokyklose, o prieš koncertą įvyksta vos pora repeticijų. Šis koncertas yra mūsų pasididžiavimas. Dar viena mūsų labai ryški tradicija – festivalio koncertus veda neprilygstamasis Viktoras Gerulaitis. Įdomiai pasakodamas apie kūrinius, juos sukūrusius kompozitorius, laikmetį, kai jie gimė, muzikologas suteikia koncertams ypatingų spalvų. Jei kalbėtume apie pasikeitimus, tai jie ryškiausi programoje. Pas mus yra skambėjusi „Carmina Burana“, įvairiausių orkestrų bei ansamblių atliekami Mozarto, Beethoveno kūriniai, čia koncertavo muzikantai iš Lenkijos ir Baltarusijos, nes su jais esame susiję per Oginskius.

– Ar pajutote, kad publika augo drauge su festivaliu?

– Plungėje gyvena šviesūs žmonės. Juk leisdami vaikus į Meno mokyklą lavėja ir vaikų tėvai. O mūsų mokykla jau paminėjo 50-metį, tad tiek metų auginome rimtosios muzikos gerbėjus. Plungės žmonės mėgsta festivalį ir laukia jo. Apie tai byloja faktas, kad pusantros valandos trunkančio koncerto kai kurie vietų atsisėsti negavusieji klausosi stovėdami. Mūsų žiūrovai yra labai smalsūs ir žingeidūs. Žinau, kad festivalis tapo plungiškių savastimi ir laukiamu renginiu. Kiekvienas čia gyvenantis žino, kad baigsis vasara ir visą rugsėjį nuspalvins nuostabios muzikos vakarai. Žmonėms tai yra šventė, jie ateina pasipuošę, o išeina dvasiškai pakylėti. Todėl publika į salę nebetelpa.

– Ar nemanote, kad festivalio koncertai galėtų būti mokami?

– Festivalis parodė, kad subrandinome tokį žiūrovų interesą jam, kai galime jį pasukti tauriu keliu. Turiu mintį, kurią dar nežinia kaip priims Plungiškių draugijos

taryba. Mano įsitikinimu, reikėtų įvesti simbolinį mokestį, o priekinėms eilėms ir daugiau kainuojančius bilietus, kad surinkti pinigai būtų kaupiami banko sąskaitoje ir panaudojami paminklams M.Oginskiui ir M.K.Čiurlioniui pastatyti. Esu tikra, kad tokius dalykus turi daryti pati visuomenė.

– Ar esate sulaukę pasiūlymų padėti rengiant festivalį?

– Sulaukiame. Galbūt ne tiek, kiek norėtume, bet tokių pasiūlymų būna. Kartais tai – parama pinigais. O kartais pasisiūlo kažką padaryti. Žmonės nėra abejingi, ypač vyresnės kartos inteligentai. Bet ir jauni žmonės padeda. Šiemet, kai reikėjo pagalbos suvaldyti publikos judėjimą salėje, jie labai padėjo.

Turi atitikti lūkesčius

Žemaičių dailės muziejaus direktorius A.Bakanauskas – unikalios akustikos salės, kurioje skamba festivalio koncertai, šeimininkas.

– Ar gali atsitikti, kad dvaro žirgynas kada nors taps tik koncertams skirta sale?

– Tai įmanoma. Mes turime viziją, kad ši salė taps mobili. Čia galėtų tilpti įvairiausi renginiai. Taip, kaip panašios salės visame pasaulyje pritaikomos labai skirtingiems renginiams. Ji irgi galėtų būti su stumdomomis kėdėmis, normalia infrastruktūra žiūrovams, o koncertų dalyviai turėtų kur persirengti ir pasiruošti žengti į sceną. Svajojame, kad ji būtų pritaikoma ištisus metus.

Sekmadieniais būdavo atveriami parko vartai ir miesto gyventojai pakviečiami klausytis savo ir atvykusių orkestrų muzikavimo.

– Kiek laiko jums reikia paruošti salę festivaliui?

– Mes darbuojamės gerą savaitę ar net ilgiau. Pirmiausia sutvarkome pagalbines patalpas, tenka kažkur kažką padažyti, atnaujinti. Tada patiesiame kilimą.

Nuomojame pakylą, nes savos neturime.

Nemažai laiko užima salės dekoravimas, paslepiame krepšinio lentas, montuojame apšvietimą, garso aparatūrą. Visus šiuos darbus daro muziejaus ir Meno mokyklos darbuotojai.

– M.Oginskio festivalis jau persikėlė ir į parką.

– Parką prižiūrime ištisus metus, nes jis, kaip ir visi dvaro statiniai, priklauso Žemaičių dailės muziejui. Kadangi salėje, talpinančioje 1 200 žiūrovų, žmonės net stovėti nebetelpa, parke sumontavome garso aparatūrą, tad mėgautis muzikos garsais galima ir lauke. Norėtume tobulesnės garso technikos, kad didesnėje parko dalyje galima būtų klausytis koncertų. Svajotume parke rodyti ir vaizdą iš salės. Galvojame net apie tai, kad rūmų fasadą panaudotume kaip ekraną tokioms transliacijoms. Jau kviečiamės prie žirgyno kavos pardavėjus.

Kol kas šampano taurės prieš koncertą ar po jo išgerti nėra galimybės. Bet ateityje bus. Kai bus atkurti kiti dvaro pastatai, juose atsiras viešbutis ir galbūt koks nors geresnis restoranas.

– Ar turite konkrečių planų?

– Jau yra parengtas techninis projektas rytinėje oficinoje įrengti 50 vietų viešbutį.

Ieškome investuotojo, kuris galėtų tai padaryti. Atliekant dvaro parko restauraciją, čia dirbo archeologai. Jie patvirtino, kad Oginskių laikais prie vakarinės oficinos yra buvusi oranžerija, kitaip tariant, žiemos sodas. Išliko liudijimų, kad jis buvęs ne prastesnis nei Kretingoje. Tikimės, kad mums pavyks tokią oranžeriją atkurti, o prie jos galėtų įsikurti restoranas ar kažkas panašaus. ► 21

M.K.OGINSKIO METAI

◄ Būtų puiku, jeigu žmonės atvažiuotų ar ateitų į parką gerokai anksčiau nei prasideda koncertai ar kiti čia vykstantys renginiai. Papietautų, praleistų laiką muziejuje, parke...

– Ar į festivalio koncertus atvyksta tik plungiškiai?

– Tikrai ne tik jie. Atvažiuoja klaipėdiečiai, kauniečiai ir net vilniečiai.

O šiemet sulaukiau skambučio iš Latvijos. Jie susižinojo apie festivalį ir labai primygtinai prašė užleisti jiems 20 sėdimų vietų. Turime nuolatinių žiūrovų ir iš atokesnių Lietuvos vietų.

Pavyzdžiui, mūsų festivalį mėgsta Kauno senjorai.

– Kas dar traukia žiūrovus?

– Šiemet sulaukiame daugiau nei įprasta svečių, nes žmonės nori pamatyti ir renovuotus centrinius rūmus, pavaikštinėti po parką. Pristatome rūmus tokius, kokie jie buvo Oginskių laikais, supažindiname su šeimos istorija. Mūsų festivalis dėl ypatingos aplinkos yra išskirtinis. Juk bet kokiame mieste po rimtosios muzikos koncerto žiūrovai išeina į gatvę. Plungėje geru oru jie išeina į parko erdvę.

Paveikti aukštosios muzikos jie neskuba namo, lėtai vaikštinėja aplink rūmus, pėdina parko takais. Be abejo, festivalio koncertai labai populiarūs ir todėl, kad yra nemokami. Taip tęsiama Oginskių tradicija.

– Papasakokite, apie tai plačiau.

– Festivalis negimė beorėje erdvėje.

Pamatą jam davė Oginskiai. XIX a. pabaigoje, kai Plungėje gyveno Mykolas Oginskis, o Rietave – jo brolis Bogdanas, didžiojo M.K.Oginskio anūkai, prie dvarų vykdavo nemokami koncertai. Juk sekmadieniais būdavo atveriami parko vartai ir miesto gyventojai pakviečiami klausytis savo ir atvykusių orkestrų muzikavimo. Prisiminimas apie tai įpareigoja mus tęsti nemokamų koncertų tradiciją.

– Kokie dar renginiai, be koncertų, šiemet vyksta festivalio metu?

– Atidarėme lenkų skulptoriaus Stefano Vežbickio darbų ir istorinių kalendorių parodas. Pristatėme naują monetą, skirtą M.K.Oginskiui. Viename parko stadionų vyko konkūro varžybos.

22

– Gal planuojate bent kelis koncertus rengti lauke, atviroje parko aplinkoje?

– Realybė tokia, kad žirgyno pastatas jau yra apgailėtinos būklės. Stogas tebėra dengtas sovietmečio laikų šiferiu. Kai kuriose vietose per jį į pastato vidų veržiasi vanduo. Todėl kitais ar dar kitais metais būsime priversti imtis remonto. Be abejo, visus darbus derinsime prie festivalio, bet gali atsitikti, kad būsime priversti naudoti lauko sceną, panašiai kaip tai daro Pažaislio festivalio rengėjai. Šiais laikais jau yra techninių galimybių apsaugoti instrumentus nuo rudeniško oro net koncertuojant lauke – infraraudonaisiais spinduliais sukuriama tinkama jiems aplinka. Kitas dalykas, kad tai labai daug kainuoja. Kad ir kaip būtų, festivalis vyks. Galbūt keli koncertai skambės Plungės bažnyčioje, kitose erdvėse. Beje, pirmųjų festivalių metu panašiai ir buvo – muzika skambėjo ir centriniuose dvaro rūmuose, Šateikių bažnyčioje buvo vargonuojama.

– Festivalį rengiate patys negaudami už tai atlygio. Ar niekada nėra atėjusi į galvą mintis viską mesti ir tiesiog ramiai gyventi?

– Man nenusibodo. Man labai įdomus pats ruošimosi festivaliui procesas. Įdomu bendrauti su žmonėmis. Didžiausias džiaugsmas – matyti žmonių emocijas, jų nušvitusius veidus po koncerto. Apie kitų metų festivalį pradedame galvoti vos įsibėgėjus šių metų renginiams.

– Jūsų bendražygės klausėme, ar sulaukiate pagalbos siūlymų. Gal ir jūs prisimenate kokį nors atvejį?

– Vienas atvejis labai nustebino – moteris klausė, ar negalėtų įsigyti bilietų į visus festivalio koncertus, ir domėjosi, kiek tai kainuotų. Tai buvo pernai. Aiškinome jai, kad koncertai yra nemokami ir negalime jai suteikti išskirtinių privilegijų. Vienas verslininkas aštuntajame festivalyje finansavo visą koncertą. Tokia mintis jam kilo apsilankius viename mūsų renginyje.

Tai nemenkas palengvinimas, bet toks koncertas turi atitikti mūsų lūkesčius.

O atlikėjai labai dažnai siūlosi pasirodyti Plungėje.

Tik klasikinė muzika

Maestro J.Domarkas yra vienas M.Oginskio festivalio sumanytojų ir jo krikštatėvis.

– Kaip gimsta festivalio programa?

– Pirmiausia bandome kalbėtis su orkestrų bei kitų kolektyvų vadovais, klausiame, ar jie galėtų dalyvauti, ir nurodome numatomą koncerto datą. Taigi labai svarbu suderinti laiką. Be to, nepamirškime, kad festivalis yra nekomercinis, išlaikomas tik iš labdaros, tad neturi oficialios administracijos. Kaip ir kiti, pats tą darbą dirbu tik todėl, kad esu plungiškis ir Plungės garbės pilietis, beje, kaip ir mano brolis Stasys. Laikome savo pareiga prisidėti prie darbų miestui, kuriame gyvenome, augome, mokėmės. Šiemet festivalį skyrėme M.K.Oginskio garbei. Kadangi ši garsi giminė buvo mecenatai, rėmė didžiuosius menus, todėl festivalyje visada skamba išskirtinai tik klasikinė muzika. Didžiuojamės išlaikydami tokį principą.

– Ar jums, kaip festivalio meno vadovui, tenka koreguoti atlikėjų repertuarą?

– Tai nėra žvejyba, kur prie slieko sulekia labai daug pūgžlių ir nepasidalija kabliuko.

Norinčiųjų pasirodyti M.Oginskio festivalyje yra, bet mes pirmiausia pasižiūrime jų galimybes. Tai yra mano darbas. Plungėje nėra tiek daug žmonių, kurie labai gerai informuoti apie Lietuvos muzikinį gyvenimą. Juk aš 51 metus dirbu Nacionalinio simfoninio orkestro vadovu, tad šią informaciją valdau iki kaulų smegenų. Žinau, su kokiu kolektyvu verta kalbėtis, o kuriems dar reikia paaugti arba jie neatspindės mūsų lūkesčių.

M.K.OGINSKIO METAI

Todėl niekam nieko nereikia primesti, tiesiog jaučiame, kas kokią programą gali pasiūlyti. Pas mus ne kartą grojo ir Lietuvos, ir Klaipėdos, ir Šv. Kristoforo kameriniai orkestrai, Kauno simfoninis, Klaipėdos muzikinio teatro orkestrai. Programą stengiamės formuoti iš kūrinių, kurių festivalio klausytojai dar negirdėjo ar jiems būtų įdomu išgirsti atliekamus kitų kolektyvų. Pavyzdžiui, šiemet festivalį pradėjome populiaria programa, pavadinta „Skrisk, svajone“. Tai šūkis, paimtas iš G.Verdi operos „Nabukas“.

Laikome savo pareiga prisidėti prie darbų miestui, kuriame gyvenome, augome, mokėmės.

– Ar neturite baimės, kad pradės kartotis ne tik atlikėjai, bet ir kūriniai?

– Atlikėjai tikrai kartosis, nes didžioji svečių dalis yra Lietuvos muzikantai. Juk nieko baisaus, jei žmonės dar kartą išgirs grojant Nacionalinį simfoninį orkestrą. Stengiamės, kad ir kūriniai nesikartotų. Plungiškiai girdėjo G.Verdi „Rekviem“, C.Orffo „Carmina Burana“, L. van Beethoveno 9-ąją simfoniją ir daugybę kitų geriausių kūrinių, kokius savo repertuare turi kviestieji orkestrai. Mes

mylime savo publiką, todėl ji mums atsidėkoja tuo pačiu. Kaskart žiūrovų susirenka vis daugiau ir daugiau.

– Kokią, jūsų manymu, reikšmę Plungei turi šis festivalis?

– Žmonės ateina į salę ne pro šalį eidami. Jie laukia festivalio ir jam ruošiasi. Per dešimtmetį jau įpratinome klausytojus neploti ten, kur nereikia. To nepadarome net sostinėje.

Bet kuris gatvėje sutiktas plungiškis pasakys, kaip jis didžiuojasi šiuo renginiu, rūmais, kurių pastate jis vyksta, parku. Tai neabejotinai yra brangakmenis Plungės kultūriniame gyvenime, garsinantis ir patį miesto vardą.

– Ar darbas ruošiant festivalį yra labai varginantis?

– Nenoriu verkšlenti, bet kiekvienas darbas, jei nori jį atlikti tinkamai, reikalauja pastangų ir laiko. Skambučiai, laiškai, bendravimas... Jeigu jau pasiryžome tai daryti, vykdysime savo pažadą, kol leis jėgos.

Tai yra duoklė mano pirmajai gimnazijai, bažnyčiai. Tai nėra kankinantis darbas, jis turi prasmę ir suteikia malonumą, kai žmonėms patinka jo rezultatas. Mums svarbu surinkti atlikėjus ir suderinti programą. Tai nėra pragariškas darbas. Jeigu viską darai rimtai ir laiku, jis nevaro iš proto. Jaučiu, kad ponia G.Žiobakienė ir A.Bakanauskas pavargsta labiau. Jiems tenka dėlioti gautus

pinigus iš vienos saujos į kitą, stengiantis, kad jų viskam užtektų.

– Jūs matote, kiek pastangų reikia surengti festivalį. Kaip manote, kiek metų jis dar gyvuos?

– Manau, gyvuos ilgai, jeigu bus įmanoma be didelio vargo gauti jo organizavimui pinigų.

Tikiuosi, kad po mūsų ateisianti karta palaikys šią idėją, nepakeis festivalio nusistatymo groti tik rimtąją muziką. Mano svajonė, kad po M.Oginskio festivalio vardu neatsiras jokios dūdos, džiazai ir popsai. O pagrindinis dalykas – festivalis gyvuos, kol bus norinčiųjų jį paremti tokį, koks jis yra. Tai turi būti ne tik geri organizatoriai, bet ir žmonės, susiję su Plunge. Čia labai svarbu požiūris į renginį bei informacijos valdymas. Labiausia, ko aš bijau, – tai repertuaro išsigimimo. Jei visa tai išliks, festivalis gali gyvuoti labai daug metų.

Tikiu, kad Plungė jo nebepaleis. Noriu tikėti, kad bus suremontuotas žirgynas, kuriame vyksta koncertai.

– Ar neturite kokių nors festivalio steigėjų patvirtintų nuostatų, kurie įteisintų ir įtvirtintų festivalio formatą?

– Kiek aš pamenu, mes tokio dalyko neturime, bet tai labai gera mintis. Reikės pasitarti su G.Žiobakiene bei A.Bakanausku ir pirmai progai pasitaikius tai padaryti. Juk festivalis yra Plungiškių draugijos kūdikis.

M.Oginskio festivalio tradicija – Žemaitijos krašto muzikos mokyklų mokinių jungtinio orkestro koncertas. Ant scenos jo metu groja maždaug 200 vaikų.

Sauliaus Narkaus nuotr.

23

šokis

„Indulis ir Arija“ – alch

Scena iš Liepojos teatro spektaklio „Indulis ir Arija“ (rež. ir chor. S.Zemlianskis) Klaipėdos muzikiniame teatre.

Vytauto Petriko nuotr.

Liepojos (Latvija) teatro spektaklis „Indulis ir Arija“ – dar vienas choreografinis kūrinys, be mūsiškės „Divizijos“, pristatytas šiųmečio 18-ojo tarptautinio festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ programoje. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje svečių parodyta jaunimo tragedija ne tik atitiko festivalio moto „Muzikos ir meilės alchemija“, bet ir siužetu yra susijusi su menamais mūsų šalies „herojais“, o trupės nariai – jau realiai – su pačia Klaipėda.

Violeta MILVYDIENĖ

Narstant siužetą Režisieriaus ir choreografo iš Rusijos Sergejaus Zemlianskio pernai pastatytas spektaklis pagal 1911 m. parašytą garsaus Latvijos rašytojo, poeto ir dramaturgo Janio Rainio tragediją skirtas pastarojo 24

150-osioms gimimo metinėms paminėti (2015-ieji buvo paskelbti jo metais). Šiuo choreografiniu kūriniu atsigręžiama į tolimą praeitį – net XIII a., kai maždaug 1243 m. vyko kuršių (pagonių genties) kova dėl laisvės. Istorijos centre – kuršių vado Indulio ir vokiečių vado dukters Arijos meilės peripetijos, gi visa kita – sumaištis: kovos, pavydas, kerštas, garbėtroška, dramatiškos aistros... Siužetas ne tiek painiai suraizgytas, kiek jame gausu įvairių – pagrindinių bei šalutinių – personažų, tarp kurių ir keli lietuviški vardai.

Kuršiai buvo nugalėti vokiečių, žuvo daug žmonių. Po kovos su persirengusia vyru Arija sužeistą Indulį išsiveda jo ištikimi draugai Vizbulitė ir Ugis. Kuršių moterys, keršydamos už savo vyrų bei sūnų žūtį, miške užpuola Ariją, ir viena jauna lietuvė Svaista pavagia jos žiedą, o Lengvinas nuveda belaisvę pas seną kerėtoją Tušę, turinčią atlikti aukojimo ritualą. Lietuvių vadas Mintautas, įvertinęs Arijos grožį, bet jos atstumtas, ir, nepaisydamas seno vokiečių kario Valterio pasiūlytos išpirkos, įsako sudeginti

šokis

hemiška meilės istorija Ariją. Vizbulitė stengiasi sutrukdyti, bet Lengvinas jai pagrasina, o Pudikis, lyg ir tėvas Induliui, įtikina jaunuolį nebūti kartu su Arija – jie esą labai skirtingi ir tikį kitais dievais. Mintautas Induliui į žmonas siūlo gražuolę Lengvino dukterį Aldą. Jo atsisakymas įžeidžia lietuvius.

Tušė į egzekuciją atveda Ariją, bet Indulis ją gelbsti, sutikdamas priimti krikščionybę. Vokiečiai bando ir Saistą pakrikštyti prieš jos valią, bet ši pasipriešina ir paniekina Jėzų. Induliui pavyksta ir ją išgelbėti, kas įsiutina vokiečių karį Kuną.

Vyrai susikauna, ir Kunas atsitiktinai užmuša Ugį. Indulis su negyvu draugu ant rankų išvyksta iš Embutės, o grįžęs į miškus, prašo dievų bei žmonių atleidimo. Arijos tėvas Bernekas guodžia dukrą, maldaudamas pamiršti vyrą, tačiau Vizbulitė įtikina Ariją palikti namus ir surasti mylimąjį prieš tėvo valią. Tuomet Bernekas įsako Kunui nužudyti Vizbulitę.

Galiausiai Indulis ir Arija miršta – juos nutrenkia Perkūnas (?!). Gi trijų skirtingų tautų vadai – Mintautas, Pudikis ir Bernekas, nors pabaigoje stovi vienas šalia kito, nebegali susivienyti – jų garbės troškimas per stiprus. Štai tokia – gerokai sutrumpinta – „alchemiškos“ istorijos versija.

Atliko svarbią funkciją Spektaklyje svarbi funkcija neabejotinai tenka vizualizacijai, nuo pradžios iki pabaigos paliekančiai ryškų įspūdį. Scenos šonuose pastatyti masyvūs ratai su ilgais rąstais suteikia reikiamą aurą, į avanscenoje subertą medžio drožlių taką bedami kardai ir milžiniškų šakų stagarai, per „iškirstų“ durų šviesos properšas juodame galiniame užkulisyje pasirodo ir dingsta veikėjai. Beje, veiksmas neretai vyksta pritemdytoje scenoje (nakties / tamsos alegorija ar... tiesiog pristigo apšvietimo?).

Scenografiškai (scenografas ir kostiumų dailininkas – Maksimas Obrezkovas) vykusiai išspręsta dauguma epizodų, pasitvirtina funkcionalus raiškos priemonių panaudojimas. ► 25

šokis

◄ Tačiau tik tuomet, kai tai vyksta nelauktai, netikėtai, akimirksniu (kaip, pvz., ksenoninėmis lempomis apšviečiamos ietys). Gi būta nuspėjamų momentų, iš anksto ir ilgokai rengiantis efektingam „triukui“. Tuomet mažiau įdomu, o ir sceninių aksesuarų atrodė kiek per gausu.

Kostiumuose senoviniai ornamentai siejami su moderniais siluetais, dominuojančiai juodai epizodiškai kontrastuoja raudona spalva (Arijos suknelė, šimtai į grindinį smingančių strėlyčių, guminės virvės ir kt.) – simboliška meilės, aistros, tačiau kartu ir kraujo bei ugnies metafora.

Vyksmas puikiai iliustruojamas muzika (kompozitorius – Pavelas Akimkinas) ir, kas ypač svarbu – ji neužgožia, t. y. nėra stipresnė už judėjimą.

Imponavo dueto dermė Visuma dvelkė santūrumu, rafinuotu veikėjų elgesiu, tarsi nuo Baltijos jūros atpūsta magiška praeities galia.

Suskaldžius sceną į keletą erdvių, kiekvienoje jų vaizduojama skirtinga situacija suteikė veiksmui impulsyvumo, spartus tempas įprasmino šiuolaikinę dramaturgijos formą. Tiesa, užsitęsęs epilogas nebeatlaikė pradinio dėmesio – išties nelengva sėdėti be pertraukos valandą ir 40 min.

Nors teigiama, jog spektaklis – interpretacija be žodžių, o „tekstas

26

langas

Reikia pripažinti – ši jaunatviška, patraukli ir gana gausi trupė įrodė turinti savito „šarmo“. atskleidžiamas per judesį, naudojant tik kūno kalbą“ (iš anonso), choreografinės leksikos panaudojimas čia akivaizdus. Jei masiniuose epizoduose labiau vyrauja formalus judesys (ėjimas, bėgimas, laipiojimas ir pan.), soliniuose etiuduose aiškiai apčiuopiama konceptuali moderniojo šokio stilistika, matomas geras fizinis atlikėjų pasirengimas. Ypač žaviai subalansuotas dueto – Indulio (aktorius Martinas Kalita) ir Arijos (šokėja Lienė Grava) – kontaktas, imponavęs harmoningai išrutuliotų ir itin organiškai sujungtų derinių kantilena.

O kai kurios herojų emocinės būsenos perteikiamos kiek patosiškai ir... senamadiškai – gestikuliacija priminė pantomimą iš klasikinių XIX a. baletų palikimo.

Studijavo Klaipėdoje Reikia pripažinti – ši jaunatviška, patraukli ir gana gausi (bene 18-os atlikėjų, įskaičiuojant ir du senjorus) trupė

įrodė turinti savito „šarmo“. Juntama jos elegancija, charizma ir savivertė. Įgyvendinta prasminga misija, turint galvoje idėjos pasirinkimą, byloja apie trupės imlumą, lankstumą, emocinį intelektą.

Beje, M.Kalita jau žinomas Latvijoje kaip aktorius, filmavęsis Nikitos Michalkovo „Saulės smūgyje“.

Tačiau įdomiausias faktas – kone visi spektaklyje vaidinantys Liepojos teatro aktoriai vaidybos studijas yra baigę Klaipėdos universiteto (KU) Menų fakulteto (dabar – KU Menų akademija) Teatro katedroje. Tuomet vadinamajam latvių kursui (8 merginoms ir tiek pat vaikinų) vadovavo Vytautas Anužis ir jo žmona – latvė – Vesta. Dar 2000 m.

KU įkūrę „Dramos klasę“, jie viename iš interviu (Audrius Musteikis, Vytauto Anužio „myliu!“ ir „nekenčiu! Lietuvos žinios.lt, 2014 m. balandžio 9 d.) teigė, kad „ <...> aštuoneri atsidavimo, meilės ir juodo darbo metai, teikę satisfakciją <...> ir dabar sukelia jaudulį.“ Toliau – straipsnio autoriaus nuomonė bei specialistų vertinimas: „Talentingieji Anužių vaikai Liepojos teatre dabar daro didžius dalykus. Latvių kritikai iš jų tikisi stebuklo <...> ir tvirtina, kad tam yra visos prielaidos“.

Veikiausiai vieną tokių „stebuklų“ jau matėme šiemet rugpjūčio 6-osios vakarą Klaipėdos muzikinio teatro scenoje. O kas nematė, Liepoja – visai netoli. Lauksime ir kitų.

„Vėtra“ šoko Vengrijoje

„Vėtra“ Vengrijoje pristatė lietuviškus tautinius šokius.

Klaipėdos žvejų rūmų tautinių šokių kolektyvas „Vėtra“ (meno vadovas Vilius Šleinius, kapelos vadovas Gintautas Bareikis) rugpjūčio 16–19 dienomis viešėjo Vengrijoje. Per trumpą išvyką ansamblis dalyvavo net dviejų tarptautinių folkloro festivalių renginiuose.

Vengrų Pečo mieste „Vėtra“ koncertavo jau trečią kartą. Šio miesto šokių grupė „Leowey“ ir „Vėtra“ dalyvauja folkloro judėjime „Europos kultūros savaitė“, kurio renginiai vyksta kas dveji metai vis kitoje šalyje (2008 m. festivalis vyko Klaipėdoje).

Bet savo vizitą lietuviai pradėjo kitame mieste – 30 km nuo Pečo esančiame Mohače, kur vyko XIX tarptautinis folkloro festivalis. „Vėtra“ su pasisekimu pasirodė vakariniame jo koncerte sausakimšoje Mohačo kultūros centro salėje. Tą vakarą scenoje su lietuviais šoko vengrų ir bulgarų kolektyvai.

Vis dėlto pagrindinis kelionės tikslas buvo IV tarptautinis folkloro festivalis „Pietų vartai“ Peče. Lietuvos artistai jame koncertavo du vakarus. Šio festivalio koncertai rugpjūčio 18–19 dienomis vyko jaukioje atviroje vasaros estradoje Barbakano parke. Ten pasirodė folkloro kolektyvai iš Bosnijos ir Hercegovinos, Prancūzijos, Bulgarijos bei Vengrijos. Pečo publika labai šiltai plojo festivalio dalyviams. Antrajame koncerte visi kolektyvai susiliejo į bendrą finalinį šokį.

Namo „Vėtra“ išsivežė puikius prisiminimus apie svetingąją Vengriją. O V.Šleinius su vengrų grupės „Leowey“ vadovu Helmutu Heilu jau aptarė būsimą šokėjų susitikimą 2016-ųjų „Europos kultūros savaitėje“, kuri vyks Timišoaros mieste Rumunijoje.

▪

27

kinaS

„Sangailės vasara“ – sk

Kadras iš filmo „Sangailės vasara“ (2015, rež. A.Kavaitė).

Įspėjimas: Peterio Jacksono „Dangiškos būtybės“, Pawelo Pawlikowskio „Mano meilės vasara“ ir Abdellatifo Kechiche’o „Adelės gyvenimas“ – jeigu matėte šias tris juostas merginų meilės tematika, „Sangailės vasaros“ rezidencijoje jums bus tuštokai nuobodu. Išvardytų juostų fone daugybę apdovanojimų ir liaupsių susižėręs lietuviškas filmas atrodo kaip studentiškas darbas, pagal turinį labiau pretenduojantis į trumpametražį projektą.

28

Aivaras DOČKUS

Palikta susikurti patiems „Sangailės vasara“ – net labai lietuviškas tradicinis kinas su visa jam būdinga atributika: nesilaikomomis patrauklaus scenarijaus rašymo proporcijomis (kuriomis griežtai naudojasi ir nepriklausomo kino kūrėjai), empatijos nekeliančiais klišiniais personažais, bereikšmiais antraplaniais herojais, nuobodžiai ištęstomis, veiksmą stabdančiomis scenomis (visa tai atsargiai ir pagarbiai vadiname poezija), keistais, nenatūraliais dialogais, dirbtinai sureikšmintais vaizdo sulėtėjimais, banaliais simboliais ir ženklais, priverstiniu gamtos filmavimu ir siaubingu garso suvedimu. Tokiu siaubingu, kad kai kuriose vietose negirdėti, ką dūzgena aktoriai, o gatvės, lauko ir aplinkos triukšmas skamba lyg pasiskolintas iš ne paties kokybiškiausio garsų archyvo. „Sangailės

vasaros“ kompozitorius – kultinio prancūzų elektroninės muzikos dueto „Air“ (režisierės ir scenaristės Sofijos Coppolos numylėtiniai) narys Jeanas Benoit Dunckelas patiekė melodingų dainų kokteilį, bet garso takelio kūriniai neįsiklijavo į filmo erdvę ir „pakibo“ joje kaip kokie svetimkūniai. Bet tai, ko gero, vienas mažiausių šios tituluotos juostos trūkumų.

Pradėkime nuo pradžių. Režisierė ir scenaristė Alantė Kalvaitė iš karto mums švysteli Sangailės ir Austės pažintį. Jokių atidesnių žvilgsnių į pagrindinės herojės vidų ir jos problemų prigimtį. Čia mes patys turime susikurti nelaimingos, fobijų ir nemeilių pilnos paauglės portretą, kuris verstų išgyventi dėl jos tariamų nesėkmių ir prognozuojamų troškimų. Taip pat privalome susigalvoti, kad galbūt jos tėvai šalti ir nedėmesingi, galbūt ji jaučiasi nelaiminga, nes patinka lėktuvai, bet paniškai bijo skraidyti. Jei atvirai, be filmo aprašymo – libreto nebūčiau susigaudęs, kad ji žavisi akrobatiniu skraidymu. O štai kaip herojė Sangailė greitai „pakimba ore“, taip pakabindama ir visą savo siužetinę liniją.

kinas

krydis virš nuobodybės Naujas filmas Pavadinimas: „Sangailės vasara“.

Premjera Lietuvoje: 2015 m. rugpjūčio 21 d.

Amžiaus cenzas: N16. Šalis: Lietuva, Prancūzija, Nyderlandai.

Gamybos kompanijos: „Fralita Films“, „Les Films d‘Antoine“, „Viking Film“.

Prodiuseriai: Živilė Gallego, Antoine Simkine, Marleen Slot. Žanras: .Drama.

Trukmė: 88 min.

Režisierė: A.Kavaitė.

Scenarijaus autorė: A.Kavaitė.

Pagrindiniai aktoriai: J.Steponaitytė, A.Diržiūtė, Jūratė Sodytė, Martynas Budraitis, Nelė Savičenko.

Operatorius: Dominique’as Colinas.

Montažas: Joelle Hache.

Kompozitorius: J.B.Dunckelas.

Laimėjimai: „Sundance“ kino festivalio apdovanojimas už geriausią režisūrą, trys „Sidabrinės gervės“.

Siužetas: vasaros atostogas tėvų viloje prie ežero leidžiančios 17-metės Sangailės aistra – akrobatiniai lėktuvai. Tačiau ji niekada neskraidė, nes yra sukaustyta neįveikiamos aukščio baimės. Per vietinę aviacijos šventę Sangailė susipažįsta su visiška savo priešingybe – gyvenimo džiaugsmu trykštančia vėjavaike Auste...

Toks jau tas lietuviškas kinas – iš nuojautų ir spėlionių, kaip lažybų punktas.

Pasąmoningai nuvykau į recenzijos pradžioje minėtus tris filmus ir atkapsčiau, jog juose ties 20-ąja minute apie heroję žinojau daugybę detalių, ir smalsumo skalė pramušinėjo lubas. „Sangailės vasaroje“ – viskas atvirkščiai. Istoriją palikta susikurti patiems. Lygiai tas pats nutinka ir su antrąja heroje – Auste. Kas ji tokia, kodėl tokia, kodėl reikėtų jai simpatizuoti? Įvykdyta vienintelė privalomoji detalė – ji žavisi retro stiliuku. Tai būtų puikus papildas charakteriui, bet jokio charakterio nėra, ir papildas lieka tiesiog papildu.

Scenarijus – trumpo filmo Maždaug po pusvalandžio sumuoju pirmuosius rezultatus – ekrane dvi „kitokios“, savęs ieškančios merginos, kurių dėl to jų savitumo laukia daugybė kliūčių, pasikeitimų ir išbandymų. Tad filmo žanras aiškus

– „coming of age“ istorija. Stebėsime intriguojantį brandos procesą.

Deja, siužetas lieka beveik tame pačiame taške, kaip ir juostos pradžioje. Nieko esminio nenutinka. Pasižiūrime gamtos vaizdų, pasiklausome muzikos, pasveikiname vieni kitus su tikroviškai gražiomis meilės scenomis (nors prieš „Adelės gyvenimo“ atvirus epizodus jos atrodo kaip tyras lietuviškas klumpakojis) ir suprantame, kad didysis iššūkis – skrydžio baimė.

Finale sutiksime pokyčių ciklą įveikusias ir truputėlį pozicijomis apsikeitusias herojes. Tačiau toje siužeto ir personažų kelionėje nebuvo nei kliūčių, nei konfliktų, tik jų užuominos arba šešėliai. O režisierė tai pristato kaip jau įvykusį faktą. Magiškas triukas be magijos ir be triuko. Žiauriai nuobodus laiko tąsymas nebūtinomis, nieko herojams ir žiūrovams nesuteikiančiomis scenomis. Keistoki kamerų pakilimai į viršų, lyg kokiame siaubo filme, stambūs kūno dalių planai, laužai su kaspinuočiais, Paltinienės balsas, sugriaunantis romantišką pirmųjų prisilietimų sceną, neteisingas kontekstas ima dominuoti ir virsta pačiu

Toks jau tas lietuviškas kinas – iš nuojautų ir spėlionių, kaip lažybų punktas. filmu. Nors filmo čia ir nėra, tik užuomazgų kratinys, kurį prasuktum, jei nesėdėtum kino teatre. Kadangi susimokėjai už bilietą, esi įkalintas klaikioje nuobodybėje. Niekas čia „nekabina“ ir neverčia mąstyti. Herojės palaipioja medžiais, namais, tiltais, ir tiek.

Kai kurie jų palakstymo pievomis ir laukais momentai kaip tobulos kopijos ataidėjo iš „Dangiškų būtybių“. Ir štai moralas – viena išmoko skraidyti, o kita nusileido ant žemės. Proceso mes nematėme, su herojėmis taip ir nesusipažinome, dėl jų neskaudėjo, susitapatinimo reakcija neįvyko. Vienintelis įkyriai zvimbiantis mintyse apibūdinimas viso to, kas pusantros valandos varė į snaudulio neviltį, – suprimityvinta tų trijų anksčiau ir aukščiau išvardytų filmų versija.

Herojės neįtikina Jaunųjų aktorių pasirodymas taip pat apkamšytas pagyrų žiedais, nors man charakteriai atrodė neįtaigūs ir neišbaigti – dvi paauglystės abstrakcijos, pagerintos šiokiomis tokiomis detalėmis. Scenarijus neleidžia įsibėgėti kuriant įdomesnes herojes. „Sangailės vasaros“ pradžioje kiek tvirčiau ir įtikinamiau savo linijos laikosi Julija Steponaitytė (Sangailė), o Aistė Diržiūtė (Austė) neapčiuopia vaidmens kontūrų.

Vėliau situacija apsiverčia – Julija išlieka nepajudinamai vienoda, o Aistė bando sugaudyti besikeičiančias Austės būsenas ir emocijas. Tačiau tos pastangos nevirsta kokiais nors išskirtiniais vaidybos akrobatikos triukais. Kai kur merginų pokalbiai dirbtinumu raižo ausį kaip prastame teatro spektaklyje.

Be abejo, užsienio kino vertintojams sunku išgliaudyti lietuviškas intonacijas ir suprasti, kur aktorės „iškrenta“ iš savo herojų. Jei taip vienu žodžiu įvertinti aktorinius „Sangailės vasaros“ darbus – jie labai vidutiniški. Jei pats filmas būtų bent jau vidutiniškas...

Viskas, kas iš jo lieka, – tai originalus, įsimenantis ir neprasilenkiantis su charakteriais žaidimas skaičiumi „17“. Daugiau – nieko. Tik nuobodus gumos tąsymas tema, kuria po „Adelės gyvenimo“ labai sunku pasakyti ir parodyti kažką naujo. Visada galima rasti netikėtų ir intriguojamų kampų, bet „Sangailės vasara“ jų nepasiūlo, filmas tiesiog tam tikrame aukštyje praskrenda virš pasakojamos istorijos, nei nustebindamas, nei sudomindamas, nei skatindamas mąstyti. Praskrenda, ir tiek. O to skrydžio stebėjimas kino salėje stebėtinai prailgsta. Nepadeda nei lėktuvai, nei peizažai, nei juostos laimėti apdovanojimai. Mūsų spaudoje jau kalbama apie nominacijas Europos kino apdovanojimams ir net „Oskarui“. Manęs, švelniai tariant, nesužavėjo nei scenarijus, nei režisūra, nei aktoriniai darbai. Ir lietuviško kino pakylėjimo į aukštesnį lygį nepastebėjau. Apdovanojimai ir nominacijos kalba ką kita. Ką gi, ne pirmą kartą nesusišnekėjome.

29

INICIATYVA

Galerijų dienos Rugsėjo 10–12 dienomis uostamiestis nusipurtė sau įprastą snaudulį ir sujudėjo, subraškėjo per visas galerijų ir kitų kultūros erdvių siūles pačiais įvairiausiais renginiais. Tarp jų – pa-rodų atidarymai, neformalūs ir niekieno nevadovaujami pokalbiai su menininkais pastarųjų dirbtuvėse, ekskursijos po galerijas, muzikos ir ją lydinčios menų sintezės kupini vakarai. Galerijų dienos leido pajusti kultūros pritvinkusio miesto pulso galimybę, kai net norint sunku aprėpti visą vyksmą ir jo įvairovę.

Kristina SADAUSKIENĖ

Baltas, žydrai išmargintas renginio lankstinukas buvo susistemintas kultūrinio judesio gairių šaltinis – jį pasiėmę miestiečiai galėjo išsiskleisti gana platų pasirinkimų žemėlapį. Mieste juk dažną savaitgalį vyksta nemažai renginių, bet ar galima rasti juos visus taip patogiai išvardytus?

Nuo Linos Itagaki šilkografijos technika atliktų zinų parodos Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Meno skyriuje iki mados parodos „Who are you? Kas tu esi?“ Kultūros fabrike, atvirų menininkų studijų ar kvietimų įsijungti į kūrybinius užsiėmimus ar įvairių parodų miesto galerijose – tris dienas mieste vyko bene 17 renginių, kvietusių į Klaipėdos galerijų dienas.

30

Ekskursija po parodas – su menotyrininke R.Jakštoniene.

Lauktas projektas „Jau senokai tarp galerininkų vyko pašnekesiai, kad reikėtų parodų atidarymus rengti kartu ir ilgesnius. Tuomet žmonės galėtų vaikščioti iš vienos vietos į kitą“, – pasakojo Galerijų dienų sumanytoja ir rengėja, „Si:said“ galerijos įkūrėja Skaistė Kazarauskaitė-Marčienė. Ji atkreipė dėmesį, kad uostamiestyje yra nunykusi tradicija lankytis parodose, šeimose nėra įpročio laisvalaikio leidimui pasirinkti parodų sales. Toks pasyvumas prisideda prie dažnai apgailimo fakto, kad kūrybinis potencialas nuosekliai nuteka į sostinę ar kitus Europos didmiesčius. „Esu klaipėdietė ir norisi, kad šis miestas būtų įdomi, kūrybiškai cirkuliuojanti erdvė.

Galerijų dienos yra viena iš pastangų

išpildyti šį norą“, – sakė Skaistė. Ji taip pat pabrėžė, kad, be to, jog pritrauktų miestiečių dėmesį, šis renginys pasitarnavo ir kaip kultūrinės bendruomenės santykių klijai, mat gana dažnai dirbama pavieniui, nebendraujant tarpusavyje, susitelkus tik į savo siekius ir rezultatus, nereaguojant į tai, kad siekiant trokštamų pokyčių miesto kultūriniame gyvenime reikėtų suvienyti jėgas.

Bendros Galerijų dienų programos kūrimas, bendradarbiavimas su galerijomis ir kitomis kultūros erdvėmis projekto sumanytojai reiškė didelį darbą. „Tai buvo iššūkis man pačiai ir mesta pirštinė miestui. Bet trijų dienų renginiai rodo, kad galima viską įveikti ir realizuoti. Už tai dėkoju visiems dalyviams ir lankytojams“, – pasibaigus renginiui pripažino S.Marčienė. ►

INICIATYVA

įvyko ir pavyko

A.Darongausko fotografijos parodos „Pamesta kepurė“ atidarymas „M art galerijoje“.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

Iš „Olandų Kepurės“ ciklo.

Algirdo Darongausko nuotr.

31

INICIATYVA

R.Petroffo parodos „Abejonės ir ginčai“ atidarymas Baroti galerijoje.

A.Baužio ir Š.Gentvilienės laikinos instaliacijos „Alchemija“ pristatymas LASKAO būstinėje.

Bendravimo svarba ◄ Galerijų dienų programoje akį traukė neįprastas pasiūlymas – ekskursijos po galerijas su gidais. Skaistė paaiškino, kad ekskursijos buvo sumanytos kaip priemonė prijaukinti vietos bendruomenę prie vizualiųjų menų lauko: „Ne visada yra laiko apsilankyti vienoje ar kitoje parodoje ar renginyje. Be to, kartais būna ir nedrąsu, nejauku įsliūkinti į parodą“. Ekskursijas

vedė menotyrininkė ir kultūros žurnalistė, tad norintieji užsiregistruoti kartu turėjo ir skirtingo meno pasaulio matymo prizmės pasirinkimą. „Statistinis parodas lankantis lietuvis nėra linkęs bendrauti su menininkais, pavyzdžiui, parodų atidarymų metu neklausia autorių, kuratorių vienų ar kitų jį dominančių dalykų, nes bijo, kad nėra pakankamai kompetentingas, – ekskursijos po galerijas svarbą reflektavo viena

Tapytoja D.Čistovaitė atvėrė savo studijos-galerijos duris.

32

iš gidžių, menotyrininkė Rūta Jakštonienė. – Tokia ekskursija suteikė galimybę gauti šiandien vykstančių vizualaus meno, architektūros, net mados, kaip buvo šių Galerijų dienų atveju, reiškinių glaustą pradžiamokslį. Taip pat tikiuosi, kad ekskursija padrąsino jos dalyvius ir savarankiškai daugiau domėtis meno pasauliu.“ R.Jakštonienė pastebėjo, kad ekskursija buvo naudinga ne tik jos dalyviams, bet ir su ekskursantais spėjusiems

IKRA galerijos mados paroda klausė: „Who are you? Kas tu esi?“

INICIATYVA

Žemaitijos dailininkų sąjungos galerijoje keramikas R.Urbonas mokė lipdyti iš molio.

Skaistė Marčienė: Esu klaipėdietė ir norisi, kad šis miestas būtų įdomi, kūrybiškai cirkuliuojanti erdvė. Galerijų dienos yra viena iš pastangų išpildyti šį norą.

pasišnekučiuoti galerininkams ar kūrėjams – kaip tiesioginio, šilto bendravimo tarp meno pasaulio žmonių ir meno vartotojų pavyzdys.

Paklausta, kas buvo svarbiausia rengiantis ekskursijai, menotyrininkė išskyrė tinkamo žinių koncentrato suformavimą: „Man buvo svarbu profesionaliai, patraukliai, kompetentingai pateikti koncentruotą kiekį žinių lankytojams apie šiandieną kultūros ir meno lauke vykstančius reiškinius, vietinius kūrėjus, supažindinti

su jų kūrybine veikla“. R.Jakštonienės nuomone, ekskursijų idėja pasitvirtino su kaupu. Tiek jai pačiai, tiek kartu po galerijas vaikščiojusiems smalsuoliams atrodo, kad ir Galerijų dienos, ir ekskursijos jų metu galėtų tapti tradicija. Dar ir dar grįždamas renginys galėtų panaudoti ir įvairias augimo galimybes. „Tobulybei ribų nėra. Organizatoriams galima pamąstyti apie specialią programą vaikams bei paaugliams“, – iškart idėjas generavo gide pabuvusi menotyrininkė. ►

I.Leščinskaitės ir T.Šlimaitės atviros dirbtuvės ir susitikimas su menininkėmis KKKC Meno kiemo galerijoje.

Skulptoriaus Ž.Landzbergo paroda iš serijos „R didžioji“ įsikūrė galerijoje „Si:said“.

Vytauto Petriko nuotr.

33

INICIATYVA

Paskandinti fotoaparatai ◄ Galerijų dienos kiek persidengė su tą pačią savaitę vykusiu 38-uoju tarptautiniu fotomenininkų seminaru Nidoje. Bet renginio metu fotografijos netrūko – Fotografijos galerijoje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose buvo galima aplankyti labai išraiškingą, kiek teatrališką Miglės Bačkovaitės fotografijų ir trumpų filmų parodą „Nėra laiko. Jie ir be jų“ bei vieno iš ryškiausių Lietuvos fotografijos grandų, žinomiausio savo portretais, Algimanto Aleksandravičiaus jubiliejinę retrospektyvinę parodą „Sugrįžimai – veidai ir ne tik...“ Specialiai Galerijų dienų proga vyko ir fotografijų parodos „Pamesta kepurė“ atidarymas netradicinėje fotografijai vietoje – „M art galerijoje“. Čia visus sveikino parodos autorius Algirdas Darongauskas, daugelio atpažįstamas kaip nuoseklus Olando Kepurės akmenų fiksuotojas. Fotografas jau 16 metų skyrė paslaptingųjų akmenų – pasirodančių ir pranykstančių, kintančių, keliaujančių – stebėjimui ir fiksavimui.

Parodos atidarymo metu A.Darongauskas surengė ir performansą – inde su vandeniu vieną po kito skandino fotoaparatus, pasižadėdamas sau ir kitiems, kad daugiau Olando Kepurės akmenų nebefotografuos.

Vydūnkėje vyko R.Treigio fotografijų parodos „Stingimai ir dingimai“ ir B.Šarkos kaligrafijos parodos „Ingimai ir In gimai“ atidarymai bei B.Šarkos muzikinis projektas.

34

langas

„Maniau, kad Olandą fotografuosiu iki pat mirties, bet reikia rūpintis turimų vaizdų redagavimu. Nutariau nutraukti fotografavimą, kad galiausiai kitiems nereikėtų redaguoti to, kas mano pamatyta. Noriu sutvarkyti atrinktas fotografijas iki poligrafinės kokybės, kad būtų ne tik krūva fotografinių eskizų“, – sakė A.Darongauskas.

Smėlio ir jūros globiamų, pačių įvairiausių formų akmenų stebėjimas fotografui tapo prasmingiausiu ir didžiausiu gyvenimo darbu. „Fotografuoju jau 46 metus, ieškojimų kelias buvo ilgas. O visą gyvenimą vertinu tais 16 turiningiausių metų – jie buvo lyg užburti: ir patrauklūs, ir alinantys, teko ir kristi, ir skęsti, ir šalti“, – akmenis fotografuojant praleisto laiko svarbą pabrėžė A.Darongauskas.

Skubančiam žmogui akmuo gali būti tik kliūtis žingsnio platumui ir tvirtumui, o fotografijomis į akmenį kviečiantis pažvelgti menininkas bando priminti jo sakralumą. „Tik žemė amžinesnė už akmenį. Prieš mane buvo akmuo ir po manęs liks akmuo – gyvenimas tik mirksnis prieš amžinybę“, – samprotavo fotografas.

Kvepiantis minimalizmas Klaipėdos architektai į Galerijų dienų programą įsiliejo laikina instaliacija „Alchemija“. Aurimas Baužys, Šarūnė Gentvilienė ir Dominas Pulokas kvietė atkreipti dėmesį į medžiagiškumą, mat architektas savo darbe tarsi senovės alchemikas, siekdamas idėjos įgyvendinimo, manipuliuoja medžiagomis, keičia jų būvį, savybes. Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos (LASKAO) patalpose įkomponuota šviesių medžio lentų instaliacija užsukusiuosius kvietė autentiškam susitikimui su istoriškai viena seniausių ir populiariausių medžiagų. Alchemišką jos virsmo galimybę buvo galima patirti įėjus į lentų statinio vidų – su šviesiomis, kiek šiurkščiomis išorinėmis sienomis kontrastavo tamsi, trapi suanglėjusio paviršiaus vidinės pusės faktūra. Trys instaliacijos autoriai, remdamiesi senovinio japonų statyboje naudojamo metodo receptu, kai ugnimi apdorotas medis tampa atsparus ugniai, atliko savotišką eksperimentą, leidžiantį labai akivaizdžiai stebėti būvio ir savybių transformaciją. Kūrinį pristatę A.Baužys ir Š.Gentvilienė, papildydami vienas kitą pasakojo, kad instaliacijos

idėja kilo atkreipus dėmesį, jog nors darbas su medžiagomis yra nepaprastai svarbus, retai į jas iš tiesų atkreipiamas dėmesys. „Įdomiausia buvo pats procesas – kvapas, tekstūra, šiluma, drėgmė, kaita“, – vardijo Š.Gentvilienė. Autoriai svarstė, kad būtų įdomu specialiai LASKAO patalpoms kurtą instaliaciją vėliau įkurdinti lauke, kur būtų galima stebėti, kaip ji kinta, veikiama gamtos elementų. Paklausti, kodėl pasirinktas tolimosios Japonijos meistrų metodas, kūrėjai siūlė geografinės distancijos netraktuoti kaip supriešinančios. „Japonija gal ir toli, bet metodas universalus – jei naudojamas vienur, nereiškia, kad nebetinka kitur“, – teigė A.Baužys. „Alchemija“ iš kitų Galerijų dienų renginių repertuaro išsiskyrė minimalizmu, taip pat ir jusles įtraukiančiomis dimensijomis – klausa gaudė tyliai spragsinčios ugnies garsus, pirštai lietė medžio paviršių, uoslę gulė sodrus medienos kvapas, pasitinkantis jau lipant laiptais į LASKAO patalpas.

Šiuolaikinis koncentratas „Šiuolaikinio meno koncentratas“ – tokia replika iš tankiai susigrūdusios auditorijos buvo palydėtas Žilvino Landzbergo parodos iš serijos „R didžioji“ atidarymas „Si:said“ galerijoje. Buto interjerą galerijos patalpoje įtalpinęs Vilniuje kuriantis ir gyvenantis menininkas kaip ir prieš tai aprašyti architektai, be visa ko kito, kvietė apmąstyti medžiagiškumą. Dairantis po ekspoziciją, natūraliai kilo klausimas, kas yra namai, kas vietą daro namais, taip pat – iš ko susideda būtent lietuviškų namų potyris. Atidarydamas parodą „R didžioji“, Ž.Landzbergas pasakojo, kad ji tam tikru požiūriu yra pavasarį Vilniaus šiuolaikinio meno centre veikusios parodos „Be karūnos“ tęsinys. „Si:said“ erdvėje galima atpažinti fragmentus, jau matytus „Be karūnos“ parodoje, Klaipėdoje jie atgijo naujai, menininkui reaguojant į galerijos patalpas.

Prieš pasukdami į uostamiesčio mastais nuošalią „Si:said“ galeriją, meno mėgėjai rinkosi Baroti galerijoje, kur pasitiko jaunosios kartos menininko Radiono Petroffo parodą „Abejonės ir ginčai“. Nuo 2002 m. parodose dalyvaujantis autorius yra žinomas kaip hiperrealizmo atstovas – jo drobėse, regis, fotografiškai tiksliai atkartojama realybė. ►

Nauja meno terminalo intriga

„Meno terminalas“ adresuotas žiūrėtojams, stebėtojams ir vertintojams.

Rugsėjo 16-ąją Kauno galerijoje „Meno forma“ du parodų kuratoriai ir meno kritikai – klaipėdietis Ignas Kazakevičius ir vilnietis Vidas Poškus – pristatė savo projekto „Meno terminalas“ baigiamąją versiją, kuria iš esmės perkrato Lietuvos šiuolaikinį meną ir jo suvokimo principus.

Naujausia I.Kazakevičiaus ir V.Poškaus paroda yra adresuota žiūrėtojams, stebėtojams ir vertintojams – būtent taip kuratoriai charakterizuoja meno publiką, kuriai pristato trejus metus kurtą ir vystytą „Meno terminalo“ projektą – unikalų meno sklaidos, vertinimo ir pažinimo algoritmą.

Naujausioje versijoje vyksta Lietuvos šiuolaikinio meno scenos remake‘as, kuriam atstovauja 16 jos stereotipų – fenomenų bei menininkų. Parodoje – skirtingų kartų menininkų biografijos ir kūrybos klišės, jiems atstovaujantys fetišai – senas batas, žmogaus kaukolė ar dirbtuvės dulkės, gintaru inkrustuoti svarbiausi karjeros etapai, parodos katalogas, kuriame Miglės Anušauskaitės piešti komiksai „įgarsina“ kuratorių sukurtą meno pažinimo abėcėlę. Pastaroji – tai iššūkis meno publikai, siūlantis kartu inventorizuoti meno suvokimo fenomeną, „suredaguoti“ bet kurį menininką ar meno kūrinį, užklijuojant tinkamą etiketę. „Jūsų požiūris – mūsų koncepcija“, – teigia kuratoriai. Anot jų, ši paroda – tai bandymas sukurti universalią formulę, kurią naudodamas kiekvienas žmogus, nepaisant jo socialinio statuso, intelektinio konteksto, išsilavinimo ir tautybės, galėtų perprasti šiuolaikinio meno galvosūkius.

Paroda Kaune veiks iki spalio 10 d.

▪

35

INICIATYVA

◄ Kita vertus, žvilgtelėjus įdėmiau, galima sudvejoti, ar regimas atvaizdas iš tiesų yra realybės kopija. Mat preciziškai nutapytuose miestovaizdžiuose ar gamtovaizdžiuose glūdi siurrealistiniai fragmentai. Pristatydamas išraiškingus paveikslus, R.Petroffas nedaugžodžiavo, tik nurodė, kad tai, kas regima juose, yra atspindys tų problemų, apie kurias mąsto jis pats. Menininkas vylėsi, kad kiekvienam apžiūrinėjant didelio formato kūrinius kils savų dvejonių ir klausimų.

Mados ir meno klausimas Kiek netradicinė Galerijų dienų dalyvė buvo „IKRA mada“ festivalio rengėjų suorganizuota edukacinė mados paroda „Who are you? Kas tu esi?“ Per regioną keliaujančioje parodoje pateikiami lietuvių mados kūrėjų darbai – nuo rūbų iki kvepalų, juvelyrikos pavyzdžių. Kuratorės

Astos Labžentytės suformuota paroda lankytojams leido pastebėti, kaip gimsta ir kaip plėtojama mados kūrėjų idėja, kad jos ištakos gali būti pačios įvairiausios, pavyzdžiui – meno kūrinys. Arba, kad ir patys mados kūrėjai, kaip dailininkė Agnė Kišonaitė, gali būti meno pasaulio atstovai.

Parodos dalyviai ne tik apžiūrinėjo eksponatus, bet ir bendravo su pačiais mados kūrėjais, o vakarais buvo kviečiami į trumpametražių mados filmų peržiūras, antrą parodos dieną su „IKRA mada“ kūrybine komanda vyko diskusija „Mada.

Identitetas ir tapatybė“. „Who are you? Kas tu esi?“ rengėjai džiaugėsi, kad kaskart bendraudami su lankytojais jie gali reabilituoti madą – kaip įdomią, pasaulyje akademinių tyrinėjimų sulaukiančią sritį, kuri neabejotinai yra ir meno pasaulio dalis, o ne tik siaura, į brangius garsių prekės ženklų produktus orientuota tuštybės zona.

Po parodos kalbinta viena iš parodos rengėjų, mados festivalio sumanytoja ir prodiuserė

Jurga Sutkutė atviravo, jog atidarant parodą nieko daug nesitikėta: „Buvome nusiteikę gana pesimistiškai, bet nustebino tai, kad mus aplankė tikrai daug žmonių. Galerijų dienos ir kiti panašūs renginiai tuo ir geri, kad vyksta daug kažkuo susijusių renginių – žmonės juda per įvairias erdves, ir tai pajutome“. J.Sutkutė atkreipė dėmesį, kad tiek ją, tiek kitus rengėjus nustebino ne tik žmonių gausa, bet ir domėjimosi gilumas: „Kai kurie žmonės atėjo ir pirmą, ir antrą dieną. Atėję išbūdavo po kelias valandas. Apsilankę ekskursijų metu, aktyviai klausinėjo, išsivystė pokalbiai apie dizaino kokybę, profesionalumą – tas pokalbių temas inspiravę klausimai persikėlė ir į vėliau vykusią diskusiją“.

Garso ir veiksmo vakarai Vienas iš Galerijų dienų privalumų – ilgi vakarai. Du vakarus po parodų lankymo, bendravimo su menininkais norintieji ga-

Fanerkėje vyko „Lightforms“ šviesos dirbtuvės, buvo eksponuojama A.Stančiko tapyba, I.Kutavičiaus paroda „Soleografija Nr. 2“, išalkti neleido lauko virtuvės 36

langas

lėjo įsikurti alternatyviose, ypač jaunesnės kartos pamėgtose vietose – pirmą vakarą vadinamojoje Fanerkėje, o antrą – vadinamojoje Vydūnkėje. „Fanerkė“, buvęs kartono fabrikas, yra tarptautinio kūrėjų kolektyvo TEMA meninių idėjų įgyvendinimo erdvė. Pasiryžusieji vakare keliauti į Liepų gatvės tolius pakliuvo į muzikos, šviesos, judesio, ugnies reginį.

Vienovę kūrė po visą erdvę išsklaidyti vyksmai. Teritoriją, dar tik artėjant prie jos, „išdavė“ nuo kamino tįstančios TEMOS įkūrėjo Lino Kutavičiaus „Lightforms“ šviesos instaliacijos, jos pasitiko ir fabriko kieme. Ten pat glaudėsi nuolat vaikų aplipta Deivio Kundroto medžio skulptūra „Balta meška, užklydusi į postindustrines džiungles“. Žengus į fabriką, ilgu koridoriumi tęsėsi klaipėdiečio Adomo Stančiko tapybos darbai, kitoje patalpoje, įsikūręs ant pastolių virš klausytojų galvų, avangardinio džiazo garsais laistėsi FFS kolektyvas. Iki vėlumos užsitęsęs vakaras, žvelgiant atgal,

projektas „Žovis ont fanierkės“. Pauliaus Sadausko nuotr.

yra tarsi S.Marčienės minčių apie meno kūrėjų bendradarbiavimo trūkumą iliustracija. TEMA suvienijo skirtingų sričių menininkus, tad ir jų inicijuotas renginys buvo įvairiapusiškas: tapyba, muzika, šokis, skulptūra, šviesa. Visa tai kūrė turiningą vienovę – koncertas pats sau yra vien koncertas, tapybos paroda – tik paroda, ir taip toliau, bet kai visa tai yra sujungiama į vienį, atsiranda papildoma vertė, prikviečianti klausytojus-stebėtojus-dalyvius net ir į Liepų gatvės galą.

Panašiai galima vertinti ir finalinį Galerijų dienų renginį Vydūnkėje (VDA Klaipėdos fakulteto patalpose). Jau nuo šeštadienio popietės Vydūnkė atvėrė duris visiems, norintiems pasivaikščioti po meno dirbtuvėmis apgyvendintas patalpas, užsukti į atviras studijas, pabendrauti su jose įsikūrusiais įvairių sričių kūrėjais – tapytojais, juvelyrais. Vakare svaigus smilkalų kvapas žymėjo kelią į dvi erdves pirmajame aukšte, kur grūdosi visas būrys meno mėgėjų, atėjusių pasitikti žymių uostamiesčio menininkų dueto – fotografo Remigijaus Treigio ir teatralo Beno Šarkos – parodų. Visus intrigavo R.Treigio fotografijos „Stingimai ir dingimai“ ir B.Šarkos kaligrafijos „Ingimai ir In gimai“. Kol Vydūnkės antrame aukšte įsikūrusioje galerijoje pulsavo elektroninės muzikos bangos, pirmame vyko multiinstrumentalistu virtusio B.Šarkos muzikinis pasirodymas, kurio metu skambėjo įvairūs savadarbiai muzikos instrumentai, pagaminti iš pačių netikėčiausių medžiagų – nuo tuščio plastikinio butelio ar grietinės indelio iki įvairių žarnų ar modifikuotų tradicinių instrumentų. Patalpų specifika (apšepusios, aprašinėtomis sienomis) diktavo ir nekonvencinį eksponavimą. R.Treigio mažo formato fotografijos, kuriose (kas kiek netikėta sekantiems šio menininko kūrybą) kadro centre – žmogus, buvo eksponuojamos ant grubiai atplėštų rusvo vyniojamojo popieriaus lakštų. O vertikalūs, didelio formato, tarp juodos ir baltos spalvų balansuojantys B.Šarkos kūriniai buvo pramaišiui sukabinti arba tiesiai ant aprašinėtų sienų, arba ant juodo popieriaus lakštų pagrindo. Įvykusių ir pavykusių Galerijų dienų uždarymo simboliu galima laikyti R.Treigio kvietimą paskutinį kartą apžvelgti jo parodą, apšviečiamą jo paties laikomu telefonu. „Paskutinė proga“, – juokavo fotografas, iš prieblandos vieną po kitos išplėšdamas visas fotografijas.

V.Viningo tapyba – Briuselyje

V.Viningas. Iš serijos „Boksas“. Akrilas, drobė, 170x120 cm. 2012, 2014.

Klaipėdietis tapytojas Virginijus Viningas, šiemet surengęs parodas Liuksemburge ir Briuselyje (Belgija), jau rikiuoja kūrybinius kitų metų planus.

Europos audito rūmuose Liuksemburge visą gegužę eksponuota jo tapybos paroda birželį buvo perkelta į Lietuvos ambasadą Briuselyje, kur veiks iki metų pabaigos.

Kaip pasakojo tapytojas, šioje parodoje jis pateikė pastarųjų penkerių metų savo kūrybos miksą – po kelias drobes iš paveikslų serijų džiazo, šokio ir bokso temomis, dar pridėjo peizažų ir aktų. Iš jų sukomponavo visai nemažą ekspoziciją, kurioje – maždaug 20 darbų. Dailininkas, kaip mums jam įprasta, šiuosyk Liuksemburgo ir Briuselio publiką suintrigavo ne tik energingais savo darbų siužetais, bet ir dideliais paveikslų formatais. Liuksemburge tris jo drobes nupirko – tenykščiai meno gerbėjai įsigijo jo „Balerinas“, „Bokso pirštines“ ir kompoziciją su moters figūra. Taigi paroda į Briuselį persikraustė kiek sumažėjusi.

Rugsėjį savaitę V.Viningas praleido tapybos plenere Aukštadvaryje Trakų rajone.

Ežerų krašte jis tapė peizažus.

V.Viningo paveikslai šiemet eksponuoti jungtinėje Klaipėdos dailininkų parodoje Panevėžyje, tris drobes dabar galima pamatyti jo kuruojamame tapybos projekte „Visos kartos“ uostamiesčio Parodų rūmuose, o vienas kūrinys ką tik iškeliavo į Estiją kartu su Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus parengta kolekcija – rugsėjo 21-ąją klaipėdiečiai pristatė savo kūrybą Narvos miesto dailės galerijoje.

▪

37

GINTARO LAŠAI

Epocha čia, epocha Duokit fraką: tarpukario Lietuvos spaudos įvairenybės. Sudarė Akvilė Žilionytė. Tyto alba, Dainius VANAGAS

Į praeitį galima žvelgti dvejopai: arba manyti, kad viskas keičiasi, arba tvirtinti, kad viskas kartojasi. Pirmu atveju dominuoja netikėti atradimai, antru – išankstinio žinojimo patvirtinimai. Kas geriau? O kas geriau – spurga ar vaflis? Klausimas, nenusipelnęs būti klausimu.

Dėl to Akvilė Žilionytė jo ir nekelia – panirusi į tarpukario spaudą ji išrinko ir išgliaudė tai, kas masina mūsų laikų akį. Ir visai nesvarbu – skirtumu ar panašumu.

Ir taip palengva, puslapis po puslapio, prieš akis veriasi dingęs pasaulis, valdomas pačių keisčiausių, o kartu – pačių natūraliausių priežastinių ryšių. 1930 m. balandžio 13 d. „Dienoje“ rašoma: „Neseniai kažkur dingo Šakių „Žiburio“ gimnazijos IV kl. mokinė – Elena Sideravičiūtė. Visi ieškojimai tarp giminių ir pažįstamų nedavė jokių pėdsakų. Pažymėtina, kad minėtoji mokinė labai mėgdavo skaityti romanus, skaitydavo juos kartais net per pamokas. Todėl kai kas derina tą įvykį su per dideliu romanų skaitymu“ („Tarp gyvų ar mirusiųjų“, p. 51). Keista – dabar vaikai romanų jau nebeskaito, o, būna, kartais vis tiek dingsta.

Prietarai. Jie prasimuša kiekvienoje žinutėje, kiekviename straipsnyje turėdami vienintelį tikslą – paaiškinti žmogaus buvimą ir pripildyti jį prasmės. Šie prietarai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti gluminantys, juokingi, net kvaili, tačiau jie taip atrodo tik iš mūsų žinojimo varpinės. Teisybės dėlei reikėtų pabrėžti – mūsų epochos apriboto žinojimo varpinės. Dabar mes – galite tuo neabejoti – turime galybę savų prietarų, t. y. pasaulio veikimą aiškinančių taisyklių bei dėsnių rinkinių, pavyzdžiui, 10 žingsnių, kaip tapti sėkmingu žmogumi, ir visi kiti gyvenimo vadovai, prasidedantys žodeliu „kaip“. Milžiniška reklamos industrija 38

ir jos siūlomi sprendimai yra ne kas kita kaip prietarų fabrikas. Tik mes to nevadiname prietarais. Mes vadiname tai tiesa, faktais, blogiausiu atveju – nuomone. Egzistuoja aibė skirtingų mokslinių tyrimų, patvirtinančių absoliučiai visas įmanomas išvadas – visas, kokias tik galima sugalvoti. Grindžiant ir cituojant tereikia tinkamai juos atsirinkti pagal „pranešimą spaudai“ kuriančio asmens interesus.

Kaip tik todėl knyga „Duokit fraką“, nors ir apsimeta beskrodžianti tarpukario epochą, visų pirma kreipia žvilgsnį į mus pačius. Taip, prietarai anuomet buvo gluminantys, juokingi, net kvaili. Na ir? Dabar – lygiai tokie patys. Netikite?

Tuomet pabandykite įsivaizduoti, kaip 2015-ieji atrodys 2095-aisiais. Kokių tamsių, nenuovokių, nerangių būtybių įspūdį mes paliksime! Ir taip visada: technologijų, emocijų, intelekto, pažinimo raida praeitį visuomet paverčia egzotika. Šiaip ar taip, mums reikia pasakų, mums reikia prietarų. Jie ir formuojasi dėl to, kad priešais save mes niekada neturime baigtinio vaizdo – pasaulį patiriame atplaišomis, skiautėmis, fragmentais.

Esame priversti į mus supančią aplinką reaguoti tiesiogiai ir staigiai – juk negalime laukti, kol paaiškės visa reikalinga informacija, kol išryškės visas paveikslas.

Nes gali būti, kad jis niekada neišryškės – kas tada? „Duokit fraką“ skaityti įdomu ir nuobodu. Įdomu, nes keista; nuobodu, nes nuotrupos, gyvenant silpstančio ir yrančio dėmesio laikais, nebėra pajėgios sukurti visavertės intrigos. Bet džiaugtis detalėmis, menkniekiais ir vaizduotės viražais galima į valias. Štai 1930 m. „Jaunimo pasaulyje“ rašoma: „Dabar įeina madon žvairos akys.

Daugelis pasaulio gražuolių nori turėti žvairas akis. Vyrai sako, žvairos akys turi savyje didesnę šypseną ir koketavimo išraišką, veidas atrodo linksmesnis ir

simpatiškesnis. Pranašauta, kad neužilgo ir mūsų moterys pradės pjaustyti savo akutes“ („Kuri žvairakė, ta gražuolė“, p. 132).

Arba įsivaizduokite štai tokią žinutę viename iš šiandienos laikraščių: „Yra moterų, kurios bijodamos šalčio, o dažniausiai iš papratimo į lovą įsideda šiltu vandeniu pripildytą guminį indą, kurį naktį „pameta“ ir paskui vartydamosi ieško. Beieškodamos iš miego pabudina vyrą, kuris gal labai dažnai ir visai neužmiega.

Paskui tokios moterys skundžiasi, kad jų vyrai nervingi ir pikti“ („Diena“, 1937 m. gegužės 23 d., p. 151).

Tvirtinama, kad seksualinė revoliucija Vakaruose didžiausią pagreitį įgavo 7-ąjį dešimtmetį. Tebūnie. O štai Lietuvoje karšta (ne tik politiniu požiūriu) buvo jau 1937 m.: „Kauno miesto savivaldybė įsteigtino prezervatyvų automatus. Tai gyventojų patogumui!

Savivaldybė atjautė padėtį tų pakrikusiųjų ir pasirūpino, kad jiems nereiktų

GINTARO LAŠAI

ten Vilnius, 2015, 214 p. kaitinti akių vaistinėje, pasirūpino sudaryti patogias sąlygas ir kitiems morališkai krikti“ (p. 82).

Visa tai – pavyzdžiai požiūrio, kad dalykai keičiasi. Bet ne visi. 1933 m. „Dienoje“ skaitome tai, ką šiandien galėtume skaityti bet kuriame naujienų portale: „Prabėgo vasara – Palangoje visur tuščia. Uždarytas kurhauzas, kavinės, kioskai, viskas mirė. Gatvės pustuščios. [...] Nei kino, nei teatro, tik retkarčiais suruošiamas vakarėlis, bet po jo vėl nieko.

Net laikraščių negalima nusipirkti žiemą Palangoje. [...] Pirmiau bažnyčios bokšto laikrodis mušdavo valandas, o dabar varpas išjungtas ir laikrodis nebemuša.

Ir tas malonumas palangiškiams atimtas.

Gal klebonui varpo gaila?“ („Kalėdos Palangoje“, p. 76). „Duokit fraką“ išties verta paskaityti ar bent pavartyti tiems, kurie kolekcionuoja mūsų margo pasaulio įspūdžius. Arba domisi nekanonine Lietuvos istorija. Arba ieško kūrybinio įkvėpimo – čia jo tiek, kad net norėdamas jo greitai neiškvėpuosi. Štai kad ir toks lyrinis ir mums iki skausmo pažįstamas nukrypimas: „Meteorologiškai kalbant apie orą išeina, kad: Iš ryto: – Truputį šilta, bent kiek šaltoka.

Pabaltijoj atsiranda ruduo. Jeigu šalta, žmonės apsivelka žieminius rūbus, jeigu šilta – išsivelka. Kurie jų neturi, vaikščioja tais pačiais. Vėjai dažniausiai iš visų pusių.

Kai kur yra krituliai, kai kur nėra.

Po pietų: – Staigi permaina. Iš pradžių taip, o paskui kitaip, bet šiaip jau, bendrai, nieko ypatinga. Galimas lietus arba sniegas. Galbūt nieko nebus. Vėjai pučia iš kitų pusių. Vakare sutemsta. Jei nebus šalta, tai dar nieko sau. Pakenčiame“ („Mūsų dienos“, 1928 m. lapkričio 1 d., p. 148).

A.Chadanovičius.

Eugenijaus Maciaus / Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr.

Andrejus Chadanovičius (g. 1973) – baltarusių poetas ir vertėjas. 1995 m. baigė Baltarusijos valstybinio universiteto Filologijos fakultetą, 1999-aisiais – ten pat aspirantūrą.

Dėsto prancūzų literatūros istoriją. Nuo 2008-ųjų vadovauja Baltarusių PEN centrui. Verčia iš prancūzų, ukrainiečių ir lenkų kalbų. Pernai svečiavosi Klaipėdoje – Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje buvo surengtas jo kūrybos vakaras.

Andrejus CHADANOVIČIUS

Pleneras

Mašiną supurto – ir baltarusiškos raidės pavirsta gruziniškomis, lygiai tokiomis kaip ant bokšto Batumyje, ryškiai šviečiančio naktyje visomis gruziniškos abėcėlės raidėmis.

Vakarop tavo bloknotas ima švytėti.

1. Palanga Baltarusių vertėjai nuo pat ryto darbuojasi, kruopščiai rinkdami, rinkdami žodžius, kuriuos vakar išbarstė girti gruzinų poetai.

Prisilietimas

2. Batumis

Ant jos marškinėlių buvo turistinis Paryžiaus koliažas tiesiog ant krūtų:

Važiuodamas kalnų keliu, rašai pieštuku į bloknotą.

kairėje, kur širdis, – Eifelio bokštas, ► 39

GINTARO LAŠAI

◄ Dešinėje, priešais bokštą – Eliziejaus laukai.

Iš pradžių jis palietė dešinėje.

Po Eliziejaus laukais nebuvo liemenėlės.

Eifelio bokštas ėmė plakti tankiau.

Būti šalia

Trečiasis pats važiavo dviračiu greta moters, einančios pėsčiomis, lėtai, kuo tik lėčiau, mat stengėsi, vos ne vos išbalansuodamas, jos neaplenkti, viena ranka laikydamas lygsvarą, kita – skėtį virš jos.

Vairuotojui korėjiečiui patinka, ir jis ploja rankomis tiesiog vairuodamas, neatitraukdamas delnų nuo vairo.

Aš vos nepakliuvau po dar kitu dviračiu, besvarstydamas, kuris gi iš jų myli labiausiai.

Kliuni.

Viduramžių muziejus

Jie išdygo vienas po kito ant šlapio nuo lietaus dviračių tako.

Aukštosios technologijos

Pirmasis buvo toks mažuliukas, visai dar paauglys, bet mynė pedalus kaip išmanydamas, veždamas ant bagažinės vyresnę, dvigubai už jį patį didesnę draugužę.

Obuoliai Pietų Korėjoje daug didesni ir saldesni, nes auga iškart specialiose pakuotėse.

Antrasis, savojo neturėdamas, bėgo šalia merginos dviračio, beveik mirtinai uždusęs, iš visų jėgų besistengdamas būti šalia.

„Obuoliai Apple“, – priduria trečias.

„Aukštųjų technologijų vaisiai“, – juokauja vienas pakeleivis.

1. Vitražas. XIII a.

Salomėja atbula išsilenkia tilteliu.

Yra nuo ko pamesti galvą.

2. Viešpaties kančios. XIV a.

Sargybiniai miega.

Kristus kelias iš karsto.

Atsargiai, kad tik nepažadintų.

„Iš sodo Samsung“, – atitaria antrasis.

3. Vitražas. XV a.

Pirmoji mintis: kam ten tokiam ir už ką Kristus nusuka ausį?

Tik iš Petro kardo supranti, kad ausis iš tiesų pritaisoma ten, kur buvus.

4. Viduramžių alegorizmas Penki Damos su vienaragiu paveikslai vaizduoja penkis pojūčius.

Tame, kur simbolizuoja regą, vienaragis žvelgia į Damos veidrodėlį.

Veidrodėlis mažytis – ir vienaragis regi save beragį.

5. Viduramžių realizmas

Artūro Valionio nuotr.

40

Paršelis groja vargonais, Vienu metu ir vargonai, ir paršas atrodo maksimaliai tikroviški.

langas

6.

Išeidamas mašinaliai paduodi išmaldą muziejaus darbuotojui.

Visi penki poetai buvo didžiai talentingi ir plačiai žinomi savo tėvynėse.

Viskas buvo itin korektiška.

Ledi skaitė pirmoji, o keturi džentelmenai skaitė antri.

***

Ledi pasakė, kad jos eilėraščiai neišversti į anglų, ir perskaitė gabalą iš romano.

Pakeliui į pasimatymą nuperku tau puokštę gėlių pardavimo automate.

Pirmasis džentelmenas pasakė, kad jo eilėraščiai taip pat neišversti į anglų, ir perskaitė apsakymą.

O šalimais bobulė požeminės perėjos skersvėjyje pardavinėja prezervatyvus.

Donžuaniškas Puškino sąrašas Keliaudamas dviračiu po Ventspilį, pravažiuoju vietinę biblioteką. Šalia paminklo raudonajam latvių šauliui pralenkiu dvi jaunas moteris.

Kalbasi rusiškai.

Su latvišku akcentu.

Ir viena kitai taip emocingai sako: „Ne, nu aš suprantu, mariakas, užsienis, babkės ten ir visa kita, ale tu man pasakyk, ką tu darysi viena, su kuo tu tą visą laiką mylėsiesi?

KAS TAVE DULKINS, PUŠKINAS?!“ Raudonasis latvių šaulys galutinai išraudo.

The Poetry Center Poezijos vakaras Poezijos centre vyko šiltai ir jaukiai.

Auditorija buvo pilna klausytojų, o lentynos – poezijos knygų.

Lietuvos poetai – Ukrainoje

Antrasis džentelmenas pasakė, kad jo eilėraščiai išversti, tačiau jis vis viena skaitys prozą, nes taip jį geriau supras.

Trečiasis džentelmenas prisipažino, kad apskritai nerašo poezijos, todėl bus čia vieninteliu prozininku, ir visus tuo labai prajuokino.

Vien tik ketvirtasis džentelmenas perskaitė vieną eilėraštį, originalo kalba ir angliškai, tačiau kiniškas jo akcentas buvo toks, kad mažai kas atskyrė, kur čia pirmas, kur antras.

Moderatorius švytėjo iš laimės ir išreiškė viltį, kad poezija ir toliau gyvuos ir klestės įvairiose šalyse, įvairiomis kalbomis.

Aš taip pat apsidžiaugiau, ir buvo dėl ko: per visą poezijos vakarą Poezijos centre niekas neišgirdo nė vieno prasto eilėraščio.

Iš baltarusių k. vertė Gintaras GRAJAUSKAS

Į knygų mugę Lvive plūdo minios žmonių.

Rugsėjo 9–13 d. Lvive (Ukraina) vyko XXII tarptautinis leidėjų forumas. Tai didžiulis literatūros ir knygų leidybos forumas, kurio programoje – per 1500 renginių, juose dalyvavo 770 svečių iš 22 pasaulio šalių. Tarp jų buvo ir keturi poetai iš Lietuvos – Nijolė Daujotytė, Antanas A.Jonynas, Donaldas Kajokas ir klaipėdietis Gintaras Grajauskas.

Lesio Kurbaso teatre vyko poetiniai skaitymai lietuvių ir ukrainiečių kalbomis. Lietuvių poeziją į ukrainiečių kalbą, talkinant vertėjui Vytui Dekšniui, išvertė ukrainiečių poetai Marijana Kijanovska, Miroslavas Lajukas ir Mariana Savko.

Netolimoje ateityje ukrainiečių poetai planuoja išleisti didelę lietuvių poezijos antologiją.

Klaipėdiečio rašytojo ir vertėjo G.Grajausko kūrybinės kelionės tuo šiemet nesibaigė. Rugsėjo 19-ąją jis vyko į Krasnogrūdą (Lenkija), kur surengtas vertėjų iš lietuvių kalbos seminaras. Į jį rinkosi Lenkijos lenkai, kurie verčia iš lietuvių kalbos, pakviesti ir keli lietuviai. O spalio 21-ąją G.Grajauskas ruošiasi į Kroatijoje vyksiantį poetų festivalį „Mažų tautų didelė literatūra“.

▪

41

GINTARO LAŠAI

Galtono byla

Artūro Valionio nuotr.

Rossas MACDONALDAS (Tęsinys. Pradžia – DURYS, 2015 liepa, Nr. 7(19)

Septintas skyrius Aš nekenčiu aplinkybių sutapimo. Lėktuve praleidau vieną bevaisę valandą, bandydamas sugalvoti galimus ryšius tarp Mari42

jos Galton sūnaus praradimo ir Piterio Kaligeno gyvenimo praradimo. Bet gavau uždelstą apšvietimą-sprendimą tik tada, kai mečiau galvoti apie tą dalyką ir užsiėmiau kitkuo.

Varčiau susitepusius Chisel lapus, to žurnaliuko, kurį man davė Keisi Hildret.

Tituliniame puslapyje krito į akis pavardė: Čiadas Bolingas, redaktorius ir leidėjas. Jis įdėjo į tą numerį ir savo poemą „Elegija apie Bikso Beiderbeko mirtį“. Skelbė jinai, jog tas nenuraminamas kornetininkas būtų sugebėjęs išvilioti net Euridikę iš prirūkyto Šeimininko Pluto rūsio. Man ji patiko labiau negu poema apie Luną.

Dar kartą perskaičiau Entonio Galtono poemą, svarstydamas, ar Luna buvo jo žmona. Tada mane ir aplankė apšvietimas. Pakrantėje, į pietus nuo San Francisko, yra miestas Luna Bei. Iš ten, kur sėdėjau, – kelių tūkstančių pėdų aukštyje virš Pusiasalio, – galėčiau praktiškai užspjaut ant jo. O Kaligeno buvusi žmona savo laiške jam paminėjo „L. Bei“.

Kai lėktuvas nusileido Tarptautiniame oro uoste, pasukau tiesiai prie telefono būdelės. Ta moteris pasirašė „misis Matison, Ronaldo S. Matisono žmona“. Vokas buvo antspauduotas San Matėje.

GINTARO LAŠAI

Sunkiai tikėjausi, kad toks atsitiktinis šūvis pasieks tikslą, ypač praėjus neaišku kiek laiko. Bet tą pavardę telefonų knygoje radau: „Ronaldas S. Matisonas, Šervudo kelias 780, Redvud Sitis“. Surinkau tą Emersono pateikiamą numerį.

Negalėjau iškart atskirti, kas atsakė, – mergaitė ar berniukas. Vaikas, dar lytiškai nesubrendęs.

– Alio?

– Ar čia radau ponią Matison?

– Prašom palaukti minutėlę. Mamyte, tave kviečia prie...

Vaikiškas balsas nutrūko – jo vietą užėmė moters. Jis buvo ramus, lygus ir atsargus: – Mariana Matison klauso. Prašom prisistatyti, kas skambina.

– Mano pavardė Arčeris. Jūs apie mane niekad negirdėjot...

– Teisingai, aš negirdėjau...

– Girdėjote kada nors apie vyrą, pavarde Kaligenas?

Stojo spengi tyla.

– Gal dar kartą? Neišgirdau gerai pavardės...

– Kaligenas, – pakartojau. – Piteris Kaligenas.

– O kas dėl jo?

– Ar jūs pažinojote jį?

– Gal ir pažinojau, labai seniai. Dėl ko?

Gal ir ne.

– Nežaiskim katės ir pelės, ponia Matison. Aš turiu tam tikrą informaciją, jeigu jus domina...

– Nedomina. Tikrai ne, jeigu jūs kalbate jo vardu. – Balsas tapo aštresnis ir gilesnis.

– Man jis visai nerūpi, tik tegul palieka mane ramybėj. Galite jam pasakyti nuo manęs.

– Bet aš negaliu...

– Kodėl gi?

– Kadangi jis negyvas.

– Negyvas? – Balse – švino aidas.

– Aš tiriu jo nužudymą. – Ką tik nusprendžiau, kad tiriu. – Norėčiau pakalbėti su jumis apie tas aplinkybes...

– Nesuprantu kodėl. Aš neturiu su tuo nieko bendra. Net nežinojau apie tai.

– Aš suprantu. Tai viena iš priežasčių, dėl ko paskambinau.

– Kas jį nužudė?

– Pasakysiu, kai susitiksim.

– Kas sako, kad susitiksim?

– Aš laukiau.

– Kur jūs dabar esat? – išgirdau.

– San Francisko oro uoste.

– Manau, galiu ten atvažiuoti, jeigu taip jau reikia. Nenoriu, kad eitumėt pas mane į namus. Mano vyras...

– Aš suprantu tą. Miela iš jūsų pusės, jeigu atvažiuosit. Būsiu kavinėje.

– Ar jūs uniformuotas?

– Šiuo metu – ne. – Arba pastaruosius dešimt metų – ne, bet geriau tegul mano, kad esu įstatymo sargas. – Apsivilkęs pilką kostiumą. Tikrai nepražiūrėsit. Aš sėdėsiu prie lango, netoli įėjimo.

– Būsiu ten už penkiolikos minučių. Jūs sakėt – Arčeris?

– Taip. Arčeris.

Kelionė jai užėmė dvidešimt penkias.

Praleidau tą laiką stebėdamas didelius lėktuvus, kaip jie įsuka ratu, o paskui velka savo vėlyvos popietės šešėlius pakilimo takais. Į kavinę įėjo moteris, vilkinti tamsų drobinį apsiaustą, stabtelėjo prie durų ir apžvelgė visą didžiulę salę. Jos žvilgsnis sustojo ant manęs. Žengė mano stalo link, spausdama prie savęs blizgią odinę rankinę, lyg ji būtų garbumo atpažinimo ženklas. Atsistojau sutikti ją: – Ponia Matison?

Ji linktelėjo ir skubiai atsisėdo, tarsi bijodama, kad kas nors nepastebėtų.

Paprastai atrodanti moteris, gerai apsirengusi, kuri daugiau jau niekad nesutiks savo keturiasdešimties metų. Rūpestingai susuktuose juoduose plaukuose ryškėjo žilės taškeliai, panašūs į mažus plieno trupinėlius.

Kažkada buvo graži, nors ir stambių kaulų. Dar būtų ir dabar, parinkus tinkamą apšvietimą ir sudarius patogias aplinkybes.

Gražiausias jos bruožas – juodos akys, šiuo metu griežtos nuo įtampos.

– Nenorėjau eiti. Bet štai – aš čia.

– Gal išgersite kavos?

– Ačiū, ne. Išklokite tas blogas naujienas. Tiesiai šviesiai.

Taip ir papasakojau – tiesiai, praleisdamas tik nereikšmingas detales. Ji pradėjo sukti sutuoktuvių žiedą ant piršto, aplink ir aplink.

– Vargšelis, – pratarė, kai pabaigiau. – Dėl ko nudūrė, ar jūs žinot?

– Aš tikėjausi, kad jūs man padėsite sužinoti...

– Sakote – jūs ne policininkas?

– Ne. Aš esu privatus tyrėjas.

– Nesuprantu, kodėl jūs atvažiavote pas mane. Mes jau penkiolika metų išsiskyrę.

O nemačiau jo dešimt. Jis norėjo sugrįžti

pas mane, spėju, kad pagaliau pavargo taip trankytis po pasaulį. Bet aš neturėjau nė mažiausio noro. Esu laimingai ištekėjusi už nuostabaus vyro...

– Kada paskutinį kartą jūs gavote žinią nuo Kaligeno?

– Maždaug prieš metus. Jis parašė man laišką iš Reno, tvirtino, kad praturtėjo, kad galės man duoti viską, ko tik panorėsiu, jeigu aš sugrįšiu. Piteris visada buvo svajotojas. Iš pat pradžių, kai tik mes apsivedėm, aš tikėjau jo svajonėmis. Bet visos jos išsisklaidė viena po kitos. Jau taip seniai perpratau jį, kad dabar net nejuokinga. Aš nesijuokiu, jūs matote.

– Kokios buvo tos jo svajonės?

– Puikios, didelės, tokios, kurios niekad neišsipildo. Pavyzdžiui, kad vieną dieną atidarys visą tinklą restoranų, kuriuose patieks visų tautų valgius. Jis pasamdys geriausius virėjus šalyje, prancūzus, kinus, armėnus ir taip toliau. O tuo metu pats dirbo pietinėje Market gatvėje virėju – skubiai ruošė neporcijinius patiekalus. Paskui atėjo laikas, kai jis sugalvojo naują sistemą, kaip laimėti arklių lenktynėse. Paėmė iš namų viską, kiek turėjom, iki cento, norėdamas ją išbandyti. Užstatė net mano baldus. Turėjau dirbti visą žiemą, kad juos atpirkčiau. – Jos balsas sėmėsi varančiosios energijos iš seno pykčio, kuris pagaliau rado išėjimo angą. – Štai kokia buvo jo medaus mėnesio idėja: aš dirbu, o jis lošia arklių lenktynėse...

– Kaip jūs iš viso su juo susidėjote?

– Galima sakyti, aš irgi buvau svajotoja.

Maniau, kad galėsiu išpainioti jį, padaryti iš jo vyrą. Kad viskas, ko jam reikia – geros moters meilė. Aš nebuvau gera moteris, net neapsimetu tokia. Bet buvau geresnė už jį.

– Kur jūs susitikote?

– San Francisko ligoninėje, kur aš dirbau. Buvau sesutės padėjėja, o Piterį paguldė į palatą po muštynių – sulaužyta nosis ir keli sulaužyti šonkauliai. Sumušė kažkokia gauja...

– Kokia gauja?

– Tai viskas, ką žinau. Piteris tik pasakė – „muštynės dokuose“. Turėjau priimti tai kaip perspėjimą, bet jam išėjus iš ligoninės ir toliau susitikinėjau. Jis buvo jaunas, gražus ir, kaip sakiau, aš galvojau, jog turi visus duomenis, kad taptų tikru vyru.

Taigi ištekėjau už jo – didelė klaida mano gyvenime, – teko padaryti ir neįtikėtinų dalykų...

– Kada tai įvyko? ► 43

GINTARO LAŠAI

◄ – Tūkstantis devyni šimtai trisdešimt šeštais. Dabar pasakiau, kiek turiu metų, ar ne? Bet tuo metu buvau tik dvidešimt vienerių... – Nutilo ir pakėlė akis tiesiai man į veidą. – Aš nežinau, kodėl jums pasakoju visa tai. Nė vienam žmogui iki šiol nesakiau. Kodėl jūs nesustabdote manęs?

– Tikiuosi, kad jūs pasakysite man kažką, kas padės. Ar jūsų vyras buvo azartiškas lošėjas?

– Prašau nevadinti jo taip... vyru. Aišku, ištekėjau už Piterio Kaligeno, bet jis nebuvo man vyras. – Pakėlė galvą. – Dabar aš turiu tikrą vyrą. Tarp kitko, jis tikisi, jog aš greitai grįšiu, kad paruoščiau jam pietus...

– Atsilošė atgal kėdėje ir pradėjo keltis.

– Ar galite man skirti dar kelias minutes, ponia Matison? Aš pasakiau jums viską, ką žinojau apie Piterį...

Ji trumpai susijuokė.

– O, jeigu norėčiau pasakyti viską, ką aš žinau, tai užimtų visą naktį. Gerai, dar kelias minutes, jeigu jūs prižadate, kad nebus viešai paskelbta. Mano vyras ir aš – abu mes – turime padėtis visuomenėje ir norim jas išlaikyti... Aš esu Tėvų komiteto ir Balsuojančių moterų lygos narė.

– Niekur nebus viešai paskelbta. Ar jis buvo lošėjas?

– Tik tiek, kiek leido jo sugebėjimai. Bet visada smulkus...

– O tie pinigai, apie kuriuos jis rašė iš Reno, – ar sakė, kaip praturtėjo?

– Nė žodžio. Bet nemanau, kad išlošė. Jis neturėjo tokios laimės.

– Ar jūs vis dar turite jo laišką?

– Žinoma, kad ne. Sudeginau jį – tą pačią dieną, kai gavau.

– Kodėl?

– Nes aš nenorėjau, kad jis būtų kur nors namuose. Jaučiau jį kaip kokį nešvarumą, atitemptą į namus.

– Ar Kaligenas buvo vagis, o gal sukčius?

– Priklauso nuo to, ką jūs turite omeny...

– Jos akys buvo atsargios.

– Nusižengė teisėtvarkai?

– Man rodos, kartkartėm kiekvienas tą padaro...

– Buvo kada nors suimtas?

T– a-aip. Daugiausia už girtavimą ir viešosios tvarkos pažeidimą, nieko rimta.

– Ar jis nešiojosi ginklą?

– Kai išeidavom kartu – ne. Neleisčiau jam.

– Bet kildavo ginčas... norėjo?

– Aš nesakiau taip. – Ji pradėjo išsisukinėti. – Turėjau omeny, kad nebūčiau leidus, jeigu norėtų pasiimt.

44

– Ar turėjo nuosavą ginklą?

– Nieko nežinau apie tai.

Aš beveik pamečiau ją. Jau nekalbėjo nei atvirai, nei noriai. Taigi pasitelkiau atsargą, tokį klausimą, į kurį nesitikėjau, kad atsakys; tik vyliausi, kad galėsiu kažką suvokti iš jos reakcijos: – Savo laiške Kaligenui jūs paminėjote „L. Bei“. Kas ten atsitiko?

Jos lūpos truputį pasidavė pirmyn, sustingo ir pabalo. Atrodė, lyg būtų išskaptuotos iš kaulo. Tamsiosios akys tarytum įsitraukė gilyn į galvą.

– Aš nežinau, kas jus verčia klausti apie tai. – Jos liežuvio galiukas perslinko per viršutinę lūpą ir ji pabandė dar kartą: – Kas ten buvo mano laiške apie įlanką? Aš neprisimenu jokios įlankos1 savo laiške.

– Bet aš prisimenu, ponia Matison. – Pacitavau: „Nes ir aš galiu padaryti tau nemalonumų, dvigubų nemalonumų. Prisimink L. Bei.“ – Jeigu tikrai parašiau taip, nežinau, ką tai reiškia.

– Yra tokia vieta, vadinama Luna Bei, maždaug dvidešimt penkios ar trisdešimt mylių nuo čia.

– Tikrai yra? – ištarė kvailai.

– Jūs tai žinote. Ką Pitas Kaligenas padarė ten?

– Aš neprisimenu. Galėjo būti koks nors bjaurus triukas, kokiais jis žaidė su manim.

– Ji buvo bloga melagė, kaip ir dauguma sąžiningų žmonių. – Ar tai svarbu?

– Taip, atrodo, kad svarbu. Ar jūs su Pitu gyvenote Luna Bei? – Jeigu tai būtų galima pavadinti gyvenimu. Turėjau ten darbą, dirbau slaugytoja.

– Kada?

– Labai seniai. Neprisimenu, kuriais metais...

– Pas ką jūs dirbote?

– Tokius žmones. Neprisimenu jų pavardės. – Atkakliai palinko į mane, jos akys tiesiog smigo į manąsias kaip titnagas. – Jūs turite su savim tą laišką?

– Palikau jį ten, kur radau, Kaligeno lagamine tuose namuose, kur jis dirbo. Dėl ko?

– Aš noriu, kad atiduotumėt. Aš parašiau jį – taigi jis priklauso man.

– Su tuo prašymu turėsite kreiptis į policiją. Jis – tikriausiai jau jų rankose.

– Ar jie atvažiuos čia? – Žvilgtelėjo už savęs ir dar apsidairė po sausakimšą restoraną, tarsi tikėdamasi išvysti policininką, žengiantį tiesiai prie jos. ...įlankos... – orig. bay; miesto pavadinime – Bay; liet. Bei.

1

– Tai priklauso nuo to, kaip greitai jie pagaus žudiką. Gal jau turi dabar, ir tuo atveju tikrai nesivargins aiškintis antraeilių žinių apie nužudytąjį. Gal jūs turite kokių nors minčių, kas buvo žudikas, ponia Matison?

– Iš kur man žinoti? Aš nemačiau Piterio dešimt metų, sakiau jums.

– Kas atsitiko Luna Bei? – Pakeiskite plokštelę, gerai? Jeigu kažkas iš tikrųjų įvyko, o aš kaip tik to neprisimenu, vadinasi, tas dalykas liečia tik mane ir Pitą. Ir nieką daugiau, suprantat?

Patirdama mano spaudimą, keitėsi – kitoks balsas, kitaip atrodė. Toks vaizdas dabar – kad ji nukrito į žemesnį išgyvenimų klodą, tapdama šiurkštesne moterimi.

Suvokė šitą. Prisitraukė prie savęs rankinę ir laikėsi jos įsikibus abiem rankom. Tai buvo gera rankinė, gražiai sukirpta, tikrõs driežo odos. Kaip kontrastas jai, moters rankos atrodė grublėtos, nykščiai patinę ir suskirdę nuo ilgų darbo metų.

Pakėlė akis ir žvelgė į manąsias. Sugavau raudonus baimės atspindžius jų centruose.

Bijojo manęs ir bijojo mane palikti.

– Ponia Matison, Piteris Kaligenas buvo nužudytas šiandien...

– Tikitės, kad gedulingai apsirengsiu?

– Aš tikiuosi gauti iš jūsų bet kokios informacijos, kuri galėtų turėti ryšį su jo mirtimi.

– Tą jau padariau. Galite jūs mane palikti ramybėj, supratot? Aš nesileisiu įpainiojama į jokią žmogžudystę. Bet kokią žmogžudystę.

– Ar jūs kada nors girdėjote apie vyrą, pavarde Entonis Galtonas?

– Ne. – Džonas Braunas?

– Ne. Įžiūrėjau jos veide susikaupusias ten rūstesnes valios pastangas. Įtempė jas, pakilo ir nuėjo nuo manęs ir nuo savo baimės.

Aštuntas skyrius Grįžau prie telefono kabinų ir Įlankos teritorijos abonentų knygoje suradau pavardę Čiadas Bolingas. Nesitikėjau, kad rasiu – po daugiau nei dvidešimt metų, – bet laimė manęs neapleido. Bolingo adresas – Teligraf Hil rajono. Užsidariau vienoje kabinoje ir paskambinau jam.

Atsiliepė moteriškas balsas:

GINTARO LAŠAI

– Čia Bolingo rezidencija.

– Ar galima poną Bolingą?

– Galima – kam? – netikėtai atkirto ji.

– Noriu pasitikslinti dėl vienos poemos išspausdinimo žurnale. Pavardė – Arčeris, – pridūriau, stengdamasis kalbėti tokiu balsu, kaip turtingo redaktoriaus.

– Aš suprantu... – Prakalbo švelnesniu tonu. – Nežinau, kur šiuo metu Čiadas yra. Taip pat bijau, kad į namus vakarienės negrįš. Bet žinau, kad bus „Atidžioj ausy“, šiandien vėlai vakare.

– „Atidžioj ausy“?

– Tai naujas naktinis klubas. Čiadas ten turi skaityti savo eilėraščius. Jeigu jus domina poezija, turite pasistengti, kad išgirstumėt...

Išsinuomojau automobilį ir Beišor autostrada nuvažiavau į miestą. Pastačiau savo transportą netoli Junjen aikštės. Virš apšviestų viešbučių bokštų sutemos sutirštėjo ir virto tamsa. Iš jūros pakilo drėgna vėsuma; pajaučiau ją per drabužius. Net spalvotos šviesos aplink aikštę atrodė šaltokos.

Kad nuginčiau šalin tą vėsumą, nusipirkau butelį viskio ir išsinuomojau numerį „Solsberyje“, nedideliame viešbuty šoninėje gatvėje, kur aš paprastai apsistodavau San Franciske. Registratorius – naujas.

Registratoriai visada arba kopia aukštyn, arba leidžiasi žemyn. Tasai buvo senyvas ir aiškiai keliavo žemyn; jo išgeltęs veidas apkrito, pasidavęs gravitacinei traukos jėgai. Nenoriai padavė man raktą: – Be bagažo, sere?

Parodžiau jam savo butelį popieriniame krepšy. Jis nenusišypsojo.

– Pavogė man automobilį...

– Tai blogai... – Akys už nedidelio įmantraus pensnė aštrios, nepasitikinčios. – Atsiprašau, bet turiu paprašyti jūsų susimokėti iš anksto.

– Gerai. – Padaviau jam penkis dolerius ir paprašiau kvito.

Pasiuntinys, stovintis sename atvirame grotuotame lifte, vežiojo mane tuo pačiu liftu beveik dvidešimt metų. Paspaudėme rankas. Jo delnai buvo iškreivinti artrito.

– Kaip gyvuoji, Koni?

– Puikiai, pone Arčeri, puikiai. Dabar vartoju naujas tabletes, fenilbuta... kažkaip ten. Daro stebuklus.

Išėjo iš lifto ir padarė kelis minkštapadžius žingsnelius, kad įrodytų tai. Šokdavo kažkada su broliu Orfėjaus trasoje. Nuvedė mane šokio žingsniu per visą koridorių iki mano kambario durų.

– Kas jus atvedė į Miestą? – paklausė jis, kai įėjome vidun. San Francisko gyventojams egzistuoja tik vienas miestas.

– Atskridau truputį prasiblaškyt...

– Aš maniau, kad pasaulinis prasiblaškymo centras yra Holivudas...

– Ieškau kitokio... – paaiškinau. – Ar girdėjai ką nors apie naują naktinį klubą „Atidi ausis“?

– Te-ei, bet nepatiks jums. – Papurtė baltą galvą. – Tikiuosi, jog ne tam padarėte tokį kelią pas mus.

– Ką turi prieš „Ausį“?

– Tai tokia kultūrinė ola. Vienas iš tų bistro tipo restoranėlių, kur bičai skaito savo eiles derindamiesi prie muzikos. Visai ne jūsų lygio.

– Mano skonis tapo aukštesnis.

Jo šypsena parodė visus likusius dantis.

– Tik nesijuokit iš seno žmogaus, ką?

– Kada nors girdėjai apie Čiadą Bolingą?

– Tai aišku. Jis bent moka sau daryti reklamą. – Konis susirūpinęs žiūrėjo į mane. – Jūs tikrai gaunat pasitenkinimą iš poezijos, pone Arčeri? Su muzika?

– Jau seniai ilgiuosi subtilesnių dalykų...

– Tokių kaip geri prancūziški pietūs man prieinama kaina. Nuvažiavau taksi iki Ritzo „Pudelio“ ir suvalgiau gerus prancūziškus pietus. Kai baigiau, buvo beveik dešimta. „Atidi ausis“ buvo pilna tamsiai mėlynų šviesų ir blyškiai mėlynos muzikos.

Nedidelė grupė, susidedanti iš pianino, kontraboso, trimito ir būgnų, grojo kažką avangardinio. Neturėjau su savim logaritminės liniuotės, kad galėčiau išspręsti tą muziką, bet tie keturi muzikantai, atrodo, suprato vienas kitą. Kartkartėmis nusišypsodavo ir palinguodavo galvas, kaip pralekiantys naktyje erdvės žokėjai.

Vyras prie pianino atrodė esąs vyriausiasis inžinierius. Jis šypsojosi santūriau nei kiti, o kai eilinė melodija būdavo nuvaryta į kapus, priimdavo aplodismentus su rafinuotesniu išsiblaškymu. Tada vėl palinkdavo prie savo klaviatūros kaip pamišęs mokslininkas.

Siauraklubė padavėja, kuri atnešė man viskio su vandeniu, buvo tokia pati, kaip ir visos padavėjos kituose naktiniuose klubuose. Net ir jos kūno dalys atrodė sukeistinos. Bet publika skyrėsi nuo kitų naktinių klubų minių. Dauguma lankytojų – jauni žmonės rimtomis veidų išraiškomis. Didžioji merginų dalis turėjo trumpus tiesius plaukus, per kuriuos kartais perbėgdavo išskėstais pirštais. Daug vaikinų

turėjo ilgesnius plaukus už merginų, tačiau taip dažnai pirštais nešukavo. Vietoj to jie glostė savo barzdas.

Kitai melodijai irgi nepavyko išlikti gyvai po operacijos, ir tada užsidegė šviesos.

Tarp mėlynų užuolaidų salės gale išniro netvirtai atrodantis vidutinio amžiaus vyras tamsiu kostiumu. Pianistas ištiesė ranką ir padėjo jam užkopti ant muzikantų pakylos. Publika paplojo. Netvirtasis vyras nusilenkdamas leido savo smakrui susmukt ant didelės juodos peteliškės, kuri žydėjo ant jo marškinių priekio. Dabar plojimai pakilo iki crescendo.

– Pristatau jums poną Čiadą Bolingą, – paskelbė pianistas. – Visų menų meistrą, dainų, kurias tik dainuok ir dainuok, dainininką, paveikslų tapytoją, džiazo aistruolį, literatą. Ponas Čiadas Bolingas!

Publika paplojo dar valandėlę. Poetas pakėlė ranką palaiminimo gestu, ir stojo tyla.

– Ačiū jums, draugai, – pratarė jis. – Su mano puikaus jauno draugo Fingerso Donehjū parama šįvakar noriu pateikti jums, jeigu tik mano gerklos leis, savo naujausią poemą. – Iškreipė įkypai burną, lyg pamėgdžiodamas pats save. – Tai ne kapotos kepenys...

Padarė pauzę. Už jo pradėjo murmėti instrumentai. Iš vidinės švarko kišenės Bolingas išsitraukė ritinėlį ir išskleidė priešais šviesą. „Mirtis yra tabu“, – pratarė jis ir pradėjo deklamuoti kimiu įtikinamu balsu, kuris man priminė atrakcionų gražbyliautoją.

Pasakojo, kad, baigiantis nakčiai, sėdėjo prisilakėlių skersgatvy, kur angelai geria konservuotą karštį, ir išgirdo širdies pulsavimą. Pasirodė iš skersgatvio galo išėjusi mergina ir paklausė, ką jis veikia mirties slėnyje: „Mirtis yra galutinė atrama“, pacitavo Bolingas, ji pasakė.

Jis atsakė, kad seksas yra galutinė atrama, bet paaiškėjo, kad klydo. Jam pasirodė, kad išgirdo gongą. Ji ištirpo ore kaip vaiduoklis, ir jis liko pasimetęs nakties pabaigos gale.

Kol būgnininkas ir kontrabosininkas siuntė smūgines bangas ant stogo, Bolingas, paaukštinęs balsą, plėšė dainą. Apie tai, kaip jis ėjo paskui ją aukštyn ir žemyn, ir ratu, ir požemyje: į Rašn kalvą ir Nob kalvą, ir Teligraf kalvą, ir anapus Įlankos tilto, ir atgal per Ouklendo perkėlą. Dainai artėjant prie galo, Market gatvėje jis rado sfinksą, prašinėjantį išgerti, ir jie pasigėrė, ir šoko ant auksinio malonumo asfalto. ► 45

GINTARO LAŠAI

◄ Pagaliau ji krito ant lovos. „Aš esu perverta žvaigždžių“, pasakė. Jis gėrė konservuotą jos lūpų pragarą, ir visa tai tęsėsi šitaip gana ilgai, kol muzika krizeno ir dejavo. Galų gale jai pavyko įtikinti jį, kad mirtis – galutinė atrama, kad ir ką tai reikštų. Ji žinojo, nes kaip tik taip atsitiko, kad buvo negyva. „Labanakt, pone“, pasakė ji, arba jis pasakė, kad ji pasakė. „Labanakt, sese“, pasakė jis.

Publika palaukė minutėlę, kad įsitikintų, jog Bolingas jau baigė; tada pratrūko didelė aplodismentų banga, prikaišiota šūksnių bravo! ir olé! Bolingas stovėjo sučiaupęs lūpas ir traukė į save tas ovacijas kaip mažas berniukas, siurbiantis pro šiaudelį putojančio sodos vandens. Nors apatinė jo veido dalis ir išreiškė gėrėjimąsi savimi, akys buvo suglumusios. Ištempė lūpas klouniškame šypsny.

Ačiū, kets2. Esu patenkintas, kad pajaučiat mane. Dabar įvertinkit šitą.

Perskaitė poemą apie septynis neaiškius sielos išskirstymus ir vieną apie bebarzdžius stebuklus psichiatrinėse palatose, kurie turėjo tapti naujosios tiesos guru3. Šiame taške išjungiau savo klausos įrengimą ir laukiau, kol viskas baigsis. Laukiau nemažai laiko. Po skaitymo sekė knygos, duodamos poetui pasirašyti, klausimai ir atsakymai bei gėrimai.

Buvo beveik vidurnaktis, kai Bolingas paliko stalą, kurį supo gerbėjai, ir pasuko durų link. Atsikėliau, nusprendęs sekti iš paskos. Prieš mane užlindo aukšta mergina labai alkanu veidu. Tiesiog prilipo Bolingui prie peties ir pradėjo šnabždėti jam į ausį; susilenkusi, nes buvo aukštesnė už jį.

Jis papurtė galvą.

– Atsiprašau, vaikeli, bet aš esu vedęs vyras. Be to, užtektinai senas, kad galėčiau būti tavo tėvu.

– Ką reiškia tie metai?! – atšovė toji. – Moters išmintis yra beamžė...

– Pažiūrėsim, kaip tu įrodysi tą...

Krestelėjęs petį, išsilaisvino. Tragiškai gniaužydama savo apkritusio megztinio priekį, ji klausė: – Kad aš esu negraži, ar ne?

– Esi tu puiki, saldute. Galėtum pasitarnaut graikų laivynui, nuleidžiant laivus į vandenį. Susisiek su jais, kodėl nesikreipi?

Pakėlė ranką ir patapšnojo jai per galvą.

Ir nuėjo. Pagavau Bolingą ant šaligatvio, kur jis šūkčiojo taksi.

2 ...kets. – Čia užrašytas slenginis cats tarimas; cat – džiazo muzikantas / mėgėjas. Iš tos „operos“ jau buvo hepcat – džiazo mėgėjas / aistruolis.

3 ...guru. – Sl. psichiatrais.

46

– Pone Bolingai, gal turėtumėt minutėlę?..

– Tai priklauso nuo to, ko jūs norit.

– Noriu pastatyt jums stiklą gėrimo ir užduoti kelis klausimus.

– Jau išgėriau. Faktiškai – kelis stiklus.

Vėlyvas metas. Esu nusivaręs. Parašykit man laišką, kodėl jums neparašius?

– Aš nemoku rašyti.

Truputį pralinksmėjo.

– Norėjote pasakyti, kad nesate nepripažintas genijus? Aš maniau, kad visi tokie čia buvo...

– Aš ‘su detektyvas. Ieškau vieno žmogaus. Kažkada jūs galėjot pažinoti jį...

Jo taksi apsisuko gatvėje ir privažiavo prie šaligatvio krašto. Parodė vairuotojui ženklą, kad palauktų.

– Kokia jo pavardė?

– Džonas Braunas.

– O, taip. Gerai pažinojau. Iš Harpers Ferio laikų. Esu senesnis, nei atrodau... – Automatiškai tęsė tuščią klounadą, tuo pat metu nužiūrinėdamas mane.

– 1936 metais jūs išspausdinote jo eilėraštį savo žurnale Kaltelis.

– Gaila, kad priminėt jį. Kas per netikęs pavadinimas žurnalui. Nieko nuostabaus, kad sužlugo.

– Eilėraščio pavadinimas buvo „Luna“...

– Bijau, kad neprisimenu tokio... Daug žodžių pratekėjo po tiltu... Taip, pažinojau Džoną Brauną, ketvirtam dešimtmety. Kas gi Džonui atsitiko?

– Kaip tik tą aš ir bandau sužinoti...

– Okei, pastatyk tą drinką. Bet ne „Ausy“, ką? Aš pavargau nuo skustagalvių ir barzdočių...

Bolingas paleido taksi. Mes paėjome gal šešiasdešimt pėdų iki kito baro.

Kai įžengėm, pora gal trečios jaunystės panelių, sėdinčių ant kraštinių baro kėdučių, pradėjo plazdenti į mus blakstienomis. Čia nieko daugiau, išskyrus snaudulio vystomą barmeną, nebuvo.

Ilgokai kėlėsi nuo kėdės, kad įpiltų mums porą stiklų.

Mes atsisėdom viename iš boksiukų, ir aš parodžiau Bolingui Tonio Galtono nuotraukas.

– Ar atpažįstate jį?

– Atrodo, taip. Kurį laiką mes susirašinėjom, bet susitikom tik kartą ar du.

Dukart. Kartą aplankė mus, kai gyvenom Soselito. O paskui, vieną sekmadienį, važiuodamas pakrante į pietus pro Luna Bei, padariau jam atsakomąjį vizitą.

– Jie gyveno Luna Bei?

– Kelios mylios nuo Luna Bei į šitą pusę, sename name prie vandenyno. Sugaišau velniškai daug laiko, kol radau jį, nepaisant to, kad buvau gavęs iš Brauno nurodymus, kaip reikia važiuoti. Prisimenu ir dabar, jis prašė manęs daugiau niekam nesakyti, kur gyvena. Aš buvau vienintelis žmogus, kuris žinojo. Nežinau, dėl ko mane išskyrė iš kitų, žinau tik, jog jis labai norėjo, kad atvažiuočiau ir pamatyčiau jo sūnų. Gal aš tarytum pakeičiau jam tėvą, nors nebuvau daug vyresnis...

– Jis turėjo sūnų?

– Taip, jie tada turėjo kūdikį. Ką tik buvo gimęs ir ne didesnis už mano nykštį... Mažasis Džonis buvo jo numylėtinis.

Jie buvo labai jaudinanti maža šeima...

Bolingas kalbėjo švelniu balsu. Palikus tą minią ir muziką, rodėsi kita jo asmenybės pusė. Kaip ir kiti atlikėjai, jis turėjo veidą, skirtą publikai, ir kitą – privatų.

Abu jie buvo truputį dirbtinoki, bet tasai privatus tiko jam labiau.

– Jūs sutikote ir jo žmoną, ar ne?

– Žinoma. Kai privažiavau, sėdėjo verandoje ir žindė kūdikį. Turėjo gražias baltas krūtis ir mažiausiai gėdijosi atidengti jas. Žiūrėjau į tą sceną kaip į paveikslą – ten, ant stataus kranto prie jūros. Bandžiau parašyti apie ją poemą, bet nepavyko.

Niekad iš tikrųjų jos nepažinau...

– Kokia ji buvo moteris?

– Labai patraukli, sakyčiau, vizualiniu požiūriu. Kalbėjo mažai, nuo savęs – ne per daugiausia. Faktiškai – tiesiog žudė anglų kalbą. Man rodos, jog tuo savo neišprusimu ji žavėjo Brauną. Matydavau kitus jaunus rašytojus ir menininkus – jie tiesiog krito po kojų panašioms panelėms.

Aš pats turėjau ant sąžinės tokią meilę, mane užvaldžiusią dar priešfroidiniame periode. – Ironiškai pridūrė: – Tai reiškia, prieš kreipiantis į psichoanalitikus.

– Ar prisimenat jos vardą?

– Ponios Braun vardą? – Jis papurtė galvą. – Atsiprašau. Toje poemoje, kurią sugadinau, aš vadinau ją Stella Maris, Jūros Žvaigžde... Bet iš to jums – jokios naudos...

– Galit man pasakyti, kada jūs ten buvot? Turėjote užvažiuoti apie 1936 metų pabaigą...

– Taip. Apie Kalėdas – prieš pat Kalėdas, atvežiau vaikui kažkokį barškutį. Jaunajam Braunui jis labai patiko. – Suspaudė viena ranka smakrą, taip ištempdamas veidą. – Keista, nuo to laiko iš jo negavau jokios žinios...

GINTARO LAŠAI

– Ar kada nors vėliau bandėte su juo susisiekti?

– Ne. Nebandžiau. Galėjo pajausti, kad jį atstūmiau. Gal ir taip, bet visiškai nenorėdamas. Tų jaunų rašytojų tada atsirado pilni miškeliai; tapo sunku sekti kiekvieno jų kūrybą. Tomis dienomis padariau daug svarių darbų, ir daugybė jaunų ateidavo pas mane. Jeigu atvirai – nesu net pagalvojęs apie Brauną nuo tada iki šios dienos.

Ar jis vis dar gyvena pakrantėj?

– Nežinau. O ką jis dirbo Luna Bei, ar sakė jums?

– Jis bandė rašyti romaną. Neatrodo, kad turėjo kokį nors darbą, ir negaliu įsivaizduoti, iš ko jie pragyveno. Bet negalėjo būti skurdžiai. Turėjo auklę, kuri prižiūrėjo motiną ir vaiką...

– Auklę?

– Manau, kad ji nebuvo – kaip ten vadina? – diplomuota auklė. Tik viena iš tų jaunų moterų, kurios viską paveža... – neaiškiai pridūrė.

– Ar prisimenat dar ką nors apie ją?

– Turėjo nepaprastas akis. Ryškias juodas akis, kurios be perstojo sekė mane.

Nemanau, kad ji pritarė literatūriniam gyvenimo stiliui...

– Nors kiek kalbėjot su ja?

– Turėjau kalbėti. Susidariau aiškų įspūdį, kad ji buvo vienintelis sveiko proto asmuo tuose namuose. Braunas su savo žmona elgėsi taip, tarsi skrajotų padebesiais.

– Ką norite pasakyti?

– Jie buvo visiškai atitrūkę nuo kasdieninio gyvenimo tėkmės. Mano apibūdinimas nereiškia, kad kritikuoju juos. Dievas žino, aš pats savo gyvenime buvau pakankamai daug laiko atitrūkęs nuo tikrovės... Ir vis dar esu. – Dovanojo man tą savo klounišką šypsnį. – Nesukursi Hamleto, nepristabdęs visų egoizmų. Bet nekalbėkim apie mane.

– Grįžtant prie tos auklės – kaip manot, ar prisimintumėt jos pavardę?

– Puikiai žinau, kad ne.

– Jei aš padėčiau... ar atpažintumėt?

– Aš abejoju... Bet pabandykim.

– Mariana Kaligen, – pasakiau. – K-a-li-g-e-n.

– Nieko ma’ neprimena. Gaila.

Bolingas pabaigė savo stiklą ir apsižvalgė po barą, tarsi būtų tikėjęsis, kad kažkas čia turi įvykti. Spėjau, jog daugybė dalykų, kurie gali atsitikti vyrui, jam jau atsitiko.

Dabar kaitaliojo veido išraiškas kaip gumines kaukes, tačiau tarp kaukių sugebėjau įžiūrėti jo veide nerimą.

– Galim išgert dar po vieną, – pasiūlė jis.

– Šį kartą statau aš. Esu pinigingas. Neseniai „Ausy“ uždirbau šimtą šlamančių... – Net ir jo vertelgiškumas skambėjo dirbtinai.

Kol stengiausi pažadint darbštuolį barmeną, Bolingas studijavo fotografijas, kurias palikau ant stalo.

– Čia – Džonas, teisingai. Malonus buvo vaikis ir galbūt talentingas, bet ne iš to pasaulio. Visais atžvilgiais ne iš to. Iš kur jis gaudavo pinigų arkliams ir tenisui?

– Iš savo šeimos. Jie – labai pinigingi.

– O Dieve, tik nesakykit man, kad jis – tas dingęs paveldėtojas. Ar dėl to ieškote?

– Kaip tik dėl to.

– Jie ilgai laukė...

– Tai aišku. Ar galėtumėt man nupasakoti, kaip patekti į tą vietą, kur gyveno Braunai, kai aplankėte juos?

– Bijau, kad ne. Bet galėčiau parodyti.

– Kada?

– Rytoj rytą, jeigu norit.

– Būsiu dėkingas.

– Menkniekis. Man patiko Džonas Braunas. Tarp kitko, daugybę metų nebuvau Luna Bei. Visus amžius. Gal atrasiu iš naujo savo praėjusią jaunystę...

– Gal... – Bet nemaniau, jog tai įtikėtina.

Nemanė ir jis.

Devintas skyrius Rytą paėmiau Bolingą iš jo buto Teligraf Hil rajone. Buvo viena iš tų žėrinčių dienų, kurios kompensuoja visus San Francisko rūkus. Vėjas iš jūros išvalė orą ir sukūrė mozaiką mėlyname Įlankos paviršiuje.

Baltas laivas, varydamas jame baltą gilią raukšlę, plaukė tolyn, Auksinių Vartų tilto link. Ore virš jo kabojo balti kirai. Į visa tai Bolingas žiūrėjo blausiu žvilgsniu. Visas nevalyvas, pilkas ir drebantis nuo pagirių, jis įsiropštė ant užpakalinės sėdynės ir praknarkė visą kelią iki Luna Bei. Tai buvo aprūkęs beformis miestas, išsidriekęs palei pakrantės greitkelį. Už jo iškilę kalnai gožė ir taip žemus namus, o iš priekio tyvuliavo bekraštis vandenynas.

Sustojau prie benzino kolonėlės, kur nuo Greitkelio 1 atsišakojo kelias gilyn į sausumą, ir pažadinau Bolingą.

– Kho rrei’? – sumarmaliavo iš miego gilumų. – Ka’ sittiko?

– Dar nieko. Kur dabar sukam?

Jis sudejavo, atsisėdo ir apsižvalgė. Vandenyno blizgesys išspaudė jo akyse ašaras.

Užsidengė jas plaštaka.

– Kur mes esam?

– Luna Bei. – Atrodo visai kitaip... – pasiskundė.

– Nesu tikras, ar surasiu dabar tą namą, ar ne. Šiaip ar taip, sukam čia – į šiaurę.

Tik važiuokit lėtai, o aš bandysiu įžiūrė’ tą kelią.

Pavažiavus nuo Luna Bei beveik dvi mylias į šiaurę, greitkelis krypo sausumos pusėn, skersai iškyšulio pagrindo. Tolimesnėje iškyšulio pusėje naujai išasfaltuotas kelias vedė jūros link. Kryžkelėje stovėjo skelbimų lenta su užrašu: „Marvista Manor.4 Trys miegamieji ir žaidimų kambarys. Išklotos plytelėmis vonios.

Apstatytos virtuvės. Visos komunalinės paslaugos vietoje. Aplankykite mūsų pavyzdinį būstą.“ Bolingas kepštelėjo man petį.

– Čia ta vieta, man rodos.

Pavažiavau atbulas ir pasukau kairėn. Kelis šimtus jardų kelias kilo tiesiai nuožulniu šlaitu aukštyn. Pravažiavome paprastą stačiakampę nedegtų plytų namo sieną, – tokio ploto kaip futbolo aikštė, – šalia kurios dirbo buldozeriai.

Medinė lentelė šalikelėje aiškino, dėl ko jie tokie veiklūs: „Marvistos prekybos centro sklypas“. Žiūrėdami nuo šlaito keteros žemyn, matėme šimto, o gal ir daugiau, namų stogus. Jie stovėjo išilgai šlaito plikos žemės terasose, kuriose žolė buvo tik pradėjusi kaltis. Važiuodamas tarp jų vingiuota gatve, mačiau, jog dauguma namų jau apgyvendinti. Ant langų kabėjo užuolaidos, kiemuose žaidė vaikai, ant virvelių džiūvo skalbiniai. Namai buvo nudažyti skirtingomis spalvomis, kas dar labiau pabrėžė jų vienodumą. Šlaito papėdėje kelias išsitiesino ir toliau ėjo lygiagrečiai stataus skardžio kraštui.

Sustabdžiau automobilį ir pasisukau – žiūriu į Bolingą.

– Labai atsiprašau, – prakalbo jis, – viskas taip stipriai pasikeitė, kad nesu tikras, ar ta vieta... Tada čia stovėjo keli apkalti lentomis vienaaukščiai namai su verandomis, penki ar šeši, išsimėtę išilgai to stataus skardžio. Viename iš jų ir gyveno Braunai, jeigu atmintis manęs neapgauna... ► Marvista Manor. – Isp. / angl. Jūros Vaizdo Namas; dar kitur manor – (policijos) rajonas.

4

47

GINTARO LAŠAI

◄ Palikom automobilį ir priėjom prie to stataus skardžio krašto. Porą šimtų pėdų žemiau, atsimušęs į pagrindą, raukšlėjosi panašus į mėlyną metalą vandenynas, kuris išsiverždavo baltais periodiškais sprogimais. Gal mylia į pietus, po iškyšulio priedanga, rudoje paplūdimio luobelėje gulėjo ramaus vandens užutekis.

Bolingas parodė į užutėkį.

– Turi būti šičia. Prisimenu, kaip Braunas pasakojo man, jog tas užutėkis senais Sausojo įstatymo laikais buvo uždraustų svaigalų įvežėjų uostas. Tuomet ant skardžio stovėjo senas viešbutis. Jis matėsi iš Braunų verandos. O jų namas stovėjo kažkur aplink tą vietą, kur dabar mes...

– Tikriausiai viešbutį nugriovė, kai tiesė kelią... Vis tiek nedaug ką būčiau pešęs, jeigu ir pamatyčiau. Aš tikėjausi, kad rasim kokį nors kaimyną, kuris prisimintų Braunus...

– Aš manau, jūs galėtumėt apklausti prekybininkus Luna Bei. – Galėsiu. O, gerai, kaip malonu ištrūkti į užmiestį.

Bolingas nuklydo stataus kranto pakraščiu tolyn. Staiga: – Viii! – suklykė cypiančiai kaip kiras ir pradėjo mojuoti rankomis.

Pribėgau prie jo.

– Kas atsitiko?!

– Viii! – sucipo vėl ir užsiliejo vaikišku juoku. – Aš tik įsivaizdavau, kad esu paukštis...

– Ir kaip jums patiko?

– Labai labai. – Dar truputį paplasnojo.

– Aš skrendu! Skrodžiu krūtine dangaus sroves vėjuotas. Kylu aukštyn kaip Ikaras – į Saulę... Vaškas tirpsta! Krentu iš didžiulio aukščio į jūrą! Motina Talasa!

– Motina kas?

– Talasa, jūra, Homero jūra. Mes galime pastatyti kitus Atėnus. Manydavau, kad mes galim tai padaryti San Franciske – pastatyt naują miestą ant tų didelių kalvų.

Miestą, išvaikščiotą su atlaidumu. O, gerai!

Jo nuotaika vėl pabjuro. Patraukiau jį toliau nuo skardžio krašto. Buvo toks nenuspėjamas, jog pradėjau bijoti, kad nešoktų norėdamas paskristi į orą; būtų gaila, nes pradėjo man patikti.

– Kalbant apie motinas, – pasakiau, – jeigu Džono Brauno žmona pagimdė kūdikį, ji turėjo kreiptis kažkada į gydytoją... Ar neteko nugirsti, – gal jie paminėjo, – kur vaikas gimė?

48

– Taip. Čia, jų namuose. Artimiausia ligoninė – Redvud Sityje, ir Braunas nepanorėjo vežioti ten žmoną. Galimas dalykas... gal ją prižiūrėjo vietinis gydytojas.

– Tikėkimės, kad jis dar čia.

Nuvairavau atgal tuo keliu tarp namų, kol nepamačiau jaunos moters su vežimėliu. Šoktelėjo aukštyn kaip pasibaidęs kumeliukas, kai sustojau prie jos. Matyt, dienos metu tas kelias buvo rezervuotas moterims ir vaikams: nepažįstami vyrai automobilyje – aiškūs vaikų pagrobėjai. Išlipau ant kelio ir priėjau prie jos, šypsodamasis taip nepavojingai, kaip tik sugebėjau.

– Aš ieškau gydytojo.

– Oi. Kas susirgo?

– Mano draugo žmona ruošiasi gimdyti.

Jie galvoja persikraustyti į Marvista Manor, ir prašė manęs patikslinti, kokia čia medicininė priežiūra...

– Gydytojas Majersas – labai geras, – paaiškino. – Aš pati pas jį vaikštau...

– Luna Bei? – Teisingai.

– Ar ilgai jis čia dirba?

– Nežinau. Mes neseniai atsikraustėm iš Ričmondo, prieš nepilnus tris mėnesius...

– Kokio Majersas amžiaus?

– Trisdešimt, trisdešimt penkerių, aš než’nau.

– Per jaunas, – pasakiau.

– Jeigu jūsų draugas jausis saugiau, kai apžiūrinės vyresnio amžiaus vyras, man rodos, yra ir toks mieste. Bet neprisimenu jo pavardės, taigi... Asmeniškai man patinka jauni gydytojai, jie žino visus naujausius stebuklingus vaistus ir kita.

Stebuklingi vaistai. Padėkojau jai ir nuvairavau atgal į Luna Bei surasti vaistinės. Jos savininkas pateikė trumpas trijų vietinių gydytojų charakteristikas. Toks gydytojas Džordžas Dainynas, vienintelis iš jų, praktikavo čia ketvirtajame dešimtmetyje. Jis buvo senyvas vyras, artėjo prie pensinio amžiaus. Pagalvojau, jog tą gydytoją tikriausiai rasiu jo darbo vietoje, jeigu tik nebus išvažiavęs vizituoti namuose. Kabinetas – tik pora kvartalų nuo vaistinės.

Palikau Bolingą prie fontano geriantį kavą, o pats nuėjau pas Džordžą Dainyną.

Jo kabinetas užėmė priekinius padrikai statyto namo – sienos apkaltos žaliai nudažytomis malksnomis, pats stovi dulkėtoje šoninėje gatvėje – kambarius. Duris atidarė moteris, maždaug šešiasdešimties.

Melsvai balti plaukai ir tokia veido išraiš-

ka, kokią galite išvysti labai retai, – moters, nenusivylusios gyvenimu.

– Taip, jaunuoli?

– Aš norėčiau pamatyti gydytoją...

– Jo darbo valandos – po pietų. Pradeda priiminėti nuo pusės dviejų.

– Ateinu pas jį ne kaip pacientas... vJeigu jūs esate farmacijos komivojažierius, geriau palaukite, kol pavalgys priešpiečius. Gydytojas Dainynas nemėgsta, kai sujaukiamas jo rytas.

– Tik šį rytą ir būsiu mieste. Aš tiriu vieno asmens dingimą. Jis galėtų man padėti rasti tą prapuolusį vyrą.

Ji turėjo labai užjaučiantį veidą, nepaisant jo atpalaiduotų amžiaus raukšlių.

Akys jau įsivaizdavo, ką žmogui reiškia artimo žmogaus netektis.

– Ką gi, tai visai kas kita. Prašom įeiti, pone...

– Arčeris. Aš ‘su privatus detektyvas.

– Mano vyras yra sode. Atvesiu jį.

Paliko mane gydytojo kabinete. Ant sienos virš seno ąžuolinio stalo kabojo keletas diplomų. Pats ankstyviausias tvirtino, kad gydytojas Dainynas 1914 metais baigė Ohajo universiteto Medicinos mokyklą.

O kambarys buvo panašus į prieškarinių laikų rezervatą. Baldai, aptraukti jau sutrūkinėjusia oda, juos naudojant ilgus metus, tapo tarsi nulieti pagal patogias žmogaus figūrai formas. Rinkinys senų šachmatų stovėjo ant lentos kaip miniatiūrinė armija, sustingusi įkypai krentančioje per langą saulės šviesoje. Įėjo gydytojas, ir mes pasisveikinome paspausdami rankas. Aukštas, plačių pečių senas vyras. Neįsipareigojančios akys po gauruotais žilais antakiais, kurie kabojo kaip paukščių lizdai jo veido uoloje. Jis atsisėdo į krėslą už stalo. Galva beveik visai praplikusi; tik kelios plaukų sruogelės, kurios gulėjo glotniai nutįsusios skersai viršugalvio.

– Sakėte mano žmonai kažką apie dingusį asmenį. Gal vieną iš mano pacientų?

– Galbūt. Jo pavardė buvo Džonas Braunas. 1936 metais jis su žmona gyveno už kelių mylių pakrantėj, kur dabar Marvistos teritorija.

– Labai gerai prisimenu juos, – tarė gydytojas. – Mano kabinete neseniai buvo apsilankęs jų sūnus, sėdėjo toj vietoj, kur dabar jūs...

– Jų sūnus?

– Džonas jaunesnysis. Gal pažįstat? Jis taip pat ieško savo tėvo.

GINTARO LAŠAI

– Ne, – atsakiau, – jo nepažįstu. Bet, aišku, norėčiau susipažinti.

– Manau, šitą galima sutvarkyti... – Gilus daktaro Dainyno balsas sudundeno ir nutilo. Atidžiai įsižiūrėjo į mane, lyg ruošdamasis paskelbti diagnozę. – Pirmiausia norėčiau sužinoti priežastis, dėl kurių jūs domitės ta šeima.

– Mane pasamdė, kad surasčiau tėvą, Džoną Brauną, vyresnįjį.

– Ar jūsų tyrimas atnešė kokių nors rezultatų?

– Kol kas ne. Jūs sakėte, jog tas vaikinas, kuris buvo apsilankęs pas jus, ieško savo tėvo?..

– Teisingai.

– Kas jį atvedė pas jus?

– Paprasti sūniški jausmai. Jeigu jo tėvas gyvas, jis nori susitikti su juo. Jeigu miręs, nori žinoti.

– Turiu omeny, kas konkrečiai atvedė į jūsų kabinetą? Pažinojote jį anksčiau?

– Aš priėmiau jį, ateinantį į šitą pasaulį.

Mano profesijoje tai – pačios geriausios rekomendacijos.

– Ar esate tikras, kad jis – tas pats berniukas?

– Nematau jokių priežasčių abejoti tuo.

– Gydytojas pažvelgė į mane su kažkokia antipatija, lyg aš būčiau sukritikavęs jo rankų darbo kūrinį. – Ir prieš mums pradedant kalbėti plačiau, pone Arčeri, būčiau labai dėkingas, jeigu jūs smulkiau atsakytumėt į mano klausimą. Nepasakėte, kas pasamdė jus...

– Atsiprašau, negaliu to padaryti. Manęs prašė, kad niekam neatskleisčiau savo kliento pavardės.

– Jokių abejonių – privalot. Esu įpratęs laikyti panašius dalykus paslaptyje pastaruosius keturiasdešimt metų.

– Ir jūs nieko nepasakysit, kol aš nepasakysiu, ar taip?

Gydytojas pakėlė ranką ir nuginė tą mintį tolyn nuo veido, kaip nubaidome įkyrų vabzdį.

– Aš siūlau nesiderėti. Paprasčiausiai noriu žinoti, su kuo turiu reikalą. Čia gali būti įtraukti rimti dalykai.

– Ir yra.

– Manau, jog turėtumėt išaiškinti tą pastabą.

– Aš negaliu.

Nutilome. Žiūrėjome vienas į kitą ilgėjančioje tyloje. Jo akys buvo nepalenkiamos, blizgančios nuo išdidaus seno vyro priešiškumo. Išsigandau, jog visiškai prara-

siu pašnekovą kaip tik tada, kai reikalas, atrodo, pradėjo aiškėti. Ir nors neabejojau jo sąžiningumu, turėjau pagalvoti ir apie savo paties sąžiningumą. Aš prižadėjau Gordonui Seiblui ir poniai Galton neskelbti jokių pavardžių.

Gydytojas Dainynas išsitraukė pypkę ir pradėjo kimšti į apanglėjusią krosnelę tabaką iš vaškuotės kapšiuko.

– Atrodo, mes pasiekėme pato situaciją.

Ar jūs žaidžiate šachmatais, pone Arčeri?

– Tikriausiai ne taip gerai, kaip jūs...

Nestudijavau specialios literatūros.

– O aš buvau linkęs manyti, jog taip. – Baigė kimšti pypkę ir uždegė ją virtuviniu degtuku. Plačiame krentančių pro langą spindulių pluošte pradėjo sukiotis verpetais mėlynas dūmelis. – Mes abu gaištame laiką. Siūlau jums padaryti ėjimą.

– Aš maniau, kad pasiekėme pato padėtį...

– Naują partiją. – Pirmą kartą jo akyse blykstelėjo susidomėjimo kibirkštėlė. – Papasakokit man apie save. Kodėl toks žmogus kaip jūs pašvenčia savo gyvenimą tokiam darbui, kokį atliekate dabar? Ar jūs daug uždirbate?

– Pragyvenimui užtenka. Tačiau dirbu tą darbą ne dėl pinigų. Dirbu, nes noriu tą dirbti.

– Ar tai ne bjaurus darbas, pone Arčeri?

– Priklauso nuo to, kas jį atlieka, panašiai kaip gydytojo ar kokiame nors kitame darbe. Aš stengiuosi, kad jis išliktų švarus.

– Ir pavyksta?

– Nevisiškai. Esu padaręs keletą didelių klaidų, vertindamas žmones. Kai kurie iš jų turi susidarę išankstinę nuomonę, kad privatus detektyvas turi būti negarbingas, ir atitinkamai elgiasi taip, kaip dabar jūs.

Senis kažką suniurnėjo, tačiau tai nuskambėjo kaip ruonio lojesys.

– Negaliu veikti aklai tokios svarbos reikale.

– Aš irgi ne. Nežinau, kas daro jį tokiu svarbiu jums...

– Pasakysiu, – trumpai nukirto. – Reikalas siejasi su žmonių gyvybėmis. Su berniuko meile savo tėvams. Bandau tvarkyti tuos dalykus su tokiu rūpesčiu, kokio jie užsitarnauja.

– Įvertinu tai. Man susidaro įspūdis, kad Džonas Braunas jaunesnysis jums ypač rūpi...

– Taip, ypač rūpi. Tas jaunuolis gyvenime užtektinai prisikentėjo. Nenoriu, kad jis būtų bereikalingai skaudinamas...

– Aš neketinu jo skaudinti. Jeigu berniukas tikrai yra Džono Brauno sūnus, padarysite jam paslaugą, nuvesdamas mane pas jį.

– Turėsite man tai įrodyti. Pasakysiu atvirai – kadaise turėjau reikalų su privačiais detektyvais. Vieną kartą, kai šantažavo mano pacientę – jauną merginą, kuri pagimdė kūdikį dar nesusituokusi.

Nenoriu pasakyti, jog tą atvejį taikau jums, bet tokie dalykai padaro žmogų įtarų...

– Gerai. Pristatysiu savo poziciją.

Spėjamai. Sakykime, aš buvau pasamdytas, kad surasčiau kelių milijonų dolerių paveldėtoją.

– Jau esu tą girdėjęs. Turėsite sugalvoti geresnį gambitą už šitą.

– Visai jo nesugalvojau. Taip jau viskas susiklosto, jog sakau teisybę.

– Įrodykit.

– Labai lengvai tą padarysiu – kai tik ateis laikas. Šiuo momentu, sakyčiau, įrodymų našta tenka šitam berniukui. Ar jis gali įrodyti savo tapatybę?

– Niekad nesusimąsčiau apie tai. Faktiškai, jo tapatybės įrodymas – jaunuolio veide. Tik įžengė čia, ir aš jau žinojau, kieno jis sūnus. Panašumas į tėvą – stulbinantis.

– Prieš kiek laiko jis pasirodė pas jus?

– Maždaug prieš mėnesį. Nuo to laiko nuolat matausi su juo...

– Kaip su pacientu?

– Kaip su draugu, – patikslino Dainynas.

– Dėl ko jis pirmiausia atėjo pas jus?

– Mano pavardė įrašyta jo gimimo liudijime. O dabar neskubėkit, jaunuoli.

Leiskit man pagalvoti. – Valandėlę parūkė tylėdamas. – Ar jūs rimtai man pasakėt, kad šitas berniukas yra didelio palikimo paveldėtojas?

– Bus, jeigu jo tėvas miręs... Jo močiutė dar gyva. Tai ji turi pinigus.

– Bet jūs neatskleisit jos pavardės?

– Be jos sutikimo – negaliu. Manau, kad galėčiau jai paskambinti tarpmiestiniu.

Bet aš verčiau, pasinaudojęs galimybe, pirmiausia pakalbėčiau su berniuku...

Gydytojas abejojo. Palaikė dešinę ranką tarsi pakibusią ore, paskui – pliaukšt! trenkė delnu į stalą.

– Surizikuosiu! Nors vėliau gal ir gailėsiuos...

– Nesigailėsit, jeigu viskas bus mano jėgoms. Kur galiu jį rasti?

– Prie to dar prieisim.

– Ką jis turėjo pasakyti apie savo kilmę? ► 49

GINTARO LAŠAI

◄ – Bus labiau tinkama, jeigu išgirsit iš jo. Aš tik noriu papasakoti jums, ką žinau apie jo tėvą ir motiną, remdamasis tiesioginiais stebėjimais. Ir tai bus daug svarbiau, sprendžiant visą reikalą, negu jūs galit pagalvoti. – Nutilo. – Ką tiksliai tas anoniminis klientas nori, kad jūs padarytumėt?

– Kad surasčiau Džoną Brauną vyresnįjį, – atraportavau.

– Suvokiu, jog tai – ne tikroji jo pavardė.

– Teisingai, – sutikau, – ne tikra.

– Visai manęs nestebina... – pradėjo Dainynas. – Tuo metu, kai pažinojau Džoną, daug apie jį mąsčiau. Šovė man į galvą, kad jis galėtų būti toks žmogus, gaunantis pervedamus pinigus, – vienas iš tų jaunų netikėlių, kurioms šeimos siunčia pinigus, kad tik šie gyventų toli nuo namų. Prisimenu, jog tada, kai priėmiau jų vaiką, Braunas man užmokėjo šimto dolerių banknotu. Ir tas pinigas man kažkaip netiko prie jų gyvenimo lygio. Buvo ir kitokių dalykų, pavyzdžiui... jo žmonos brangenybės – deimantai ir rubinai įmantriuose auksiniuose aptaisuose. Vieną dieną ji atėjo čia atrodydama kaip vaikščiojanti juvelyrinė krautuvė.

Aš perspėjau ją, kad jų nenešiotų. Jie gyveno tolokai už miesto, netoli senų užeigos namų, tais laikais – gana laukinėje vietoje.

Be to, žmonės aplinkui buvo neturtingi.

Dauguma iš jų mokėjo man už paslaugas žuvimi. Nuosmukio metais valgiau tiek daug žuvies, kad nuo to laiko negaliu į ją net pažiūrėt. Nesvarbu. Viešas brangenybių demonstravimas buvo apiplėšimo paskata. Paaiškinau tai jaunajai ledi, ir ji daugiau jų nenešiojo, bent jau tada, kai mes matydavomės.

– Ar dažnai ją matydavot?

– Matėmės iš viso keturis ar penkis kartus, manyčiau. Porą kartų prieš gimdymą ir kelis kartus po. Buvo sveika mergaitė, be komplikacijų. Pagrindinis dalykas, kuo jai padėjau, tai pamokiau, kaip prižiūrėt kūdikį. Niekas iš šeimos ar aplinkinių neparuošė jos motinystei.

– Ar kalbėjo apie savo kilmę, aplinką?

– Nereikėjo nė pasakot. Ant kūno buvo likusios žymės. Ją mušė – matėsi diržo sagtis – stipriai mušė...

– Ne jos vyras?

– Vargu, ar jis. Jos gyvenime buvo kitų vyrų... kaip kartais pasakoma. Aš supratau, pradėjo gyventi „ant savęs“ labai 50

anksti. Ji buvo viena iš ketvirtojo dešimtmečio vaikų – klajoklių, visiškai kitokia negu jos vyras.

– Kiek turėjo metų?

– Manau, devyniolika ar dvidešimt, gal truputį daugiau. Bet atrodė vyresnė. Tik gyvenimiškos patirtys jos neužgrūdino, bet, kaip aš sakiau, paliko ją nepasiruošusią motinystei. Net tada, kai jau galėjo vaikščiot, samdė auklę, kad padėtų auginti vaiką. Faktiškai ir pati dar buvo vaikas – pagal emocinį išsivystymą.

– Ar jūs prisimenat auklės pavardę?

– Leiskit pagalvot. Man rodos, ponia Kerigen...

– O gal Kaligen?

– Kaligen, taip, tikrai. Ji buvo patikima jauna moteris, neblogai išmokyta. Aš manau, išvažiavo tuo pačiu metu kaip Braunai.

– Braunų šeima išvažiavo?

– Tiesiog paspruko, niekam nepasakę nei „viso gero“, nei „dėkojam“. Tuo metu galbūt taip atrodė...

– Kada tai įvyko?

– Kelios savaitės po vaiko gimimo. 1936 metais, apie Kalėdas, viena ar dvi dienos po švenčių. Prisimenu taip aiškiai, kadangi kalbėjau apie juos su policija.

– Neseniai?

– Gal prieš penkis mėnesius. Kalbant trumpai – kai valė teritoriją Marvistos gyvenvietei, atkasė kaulus, skeletą. Vietinė policija paprašė manęs apžiūrėti juos ir pasakyti, ką apie tai galvoju. Taip ir padariau.

Kaulai – žmogaus, priklausę vidutinio ūgio vyrui, nedaug per dvidešimt.

– Visiškai galimas dalykas, mano nuomone, kad tie kaulai – Džono Brauno.

Buvo užkasti po tuo namu, kur jie gyveno.

Namą turėjo nugriauti, kai tiesė naują kelią. Deja, nustatyti tapatybę neturėjome – jokių galimybių. Trūksta kaukolės, todėl atmetama galimybė tirti pagal dantis.

– Bet priimama kita galimybė – žmogžudystės...

Dainynas rimtai linktelėjo galvą.

– Daugiau negu žmogžudystės galimybė. Vienas iš kaklo slankstelių perkirstas kažkokiu sunkiu įrankiu. Aš pasakyčiau, Džonui Braunui, jeigu tie kaulai jo, galva buvo nukirsta kirviu...

(Tęsinys – kitame numeryje) Iš anglų k. vertė Jeronimas BRAZAITIS

Big cru Kornelijus STUČKUS

Sucypia. Reikia sutepti durų vyrius.

Kumpa nosis, karikatūriška šypsena, blizgios akys žvelgia pro tarpą. Sugirgžda dar sykį. Atsimerkiu, iškart suvokiu klaidą. Jis pagavęs trumpą žvilgsnį žiojasi žuviškai, bet žodžiai sustoja atsitrenkę į ryklės sienelę. Laikraščiai rašys apie dar vieną avariją. Titulinį puslapį pasiekęs užrašas švies net tamsiausiuose skrandžio užkaboriuose, kur rūgšties prigrūstose snarglinėse lėbauja nelaimingieji. Bet popierius bus suvirškintas. Išorėje suspygia big crunch'as erzindamas ausį. Trinkteli.

Kažkas mane apvertė.

Virdulys primena apie pramonės perversmą, lėkštės dykauja grodamos gatvės muziką, aš neužmiegu. Už sienos nusičiaudi kostiumuotais misionieriais. Apči. Ipač čia p. Labai nidovanocinai suklydoce, prisidarot patys nisamonių ir patom aš turiu tvarkyci jūsų... Nutyla popierinės sienos.

Kambaryje lyg užkratas pasklinda ritmiški garsai – dviejų šliužiškų ataugų murmėjimas. Guminiai čiuptuvėliai įsisega man į ausis, glamonėdami kremzles. Neilgam.

Reikia sutepti durų vyrius.

– Pabudai?

Demonstratyviai atplėšiu nuo savo galvos pulsuojančias virves ir pažvelgiu maištingai.

– Pabudau. Žinoma, tuojau pat dalis manęs apsivemia nuo tokio poelgio. Broliui suskausta.

– Ok, netrukdau.

Tai netrukdai.

Uždaro duris. Šūdas.

Kumpanosio biografija neįspūdinga: iki galo neišeiti mokslai, poros metų stažuotė Anglijoje, klasikinis europinis ekspiriencas– į CV nerašytinas, į WC neštinas, CW TV pajuoktas per whose line is it anyway.

Aišku, tai netrukdė jam likti geraširdžiam.

Rankena lankstėsi, žiūrinėjo pro tarpą, neįkyriai, kaip jam atrodė – iš rūpesčio, kaip man atrodė – iš vienatvės.

unch – Ką šiandien?

– Eisiu į mokyklą, į biblioteką nunešiu knygas, paskui tik šiaip trinsiuos, grįšiu vakarop, tu?

– Pasiimsiu dayoff 'ą.

Nuo ko, nuo krūvos dayoff 'ų?

Plyšta iš sąmojo. Kaip izraelito drabužis pasklinda skiautėmis po kambarius, aidi nemotyvuotas kikenimas, beprasmis laiko gaišimas renkant skiautes, palikite skiautes gulėti, palikite gulėti. Nutyla popierinės sienos. Trinkteli durys.

Ir motina. Vadovėlinė. Kišanti du pirštus į elektros lizdą, nes kažkas turi tai daryti. Negi tai būsit jūs, vyrukai mano, na jau ne. Ji irgi man primindavo apie vyrius. Pusę septynių ryto, prieš eidama į darbą. Dažnai pasitaikydavo ir koks aplamas dialogas: Miegi? Miegu. Gaila...

Kodėl? Norėjau paklaust, ką šiandien veiksi, padėtum parnešti teliką iš sklepo.

Dar šiek tiek grikšteli. Ketvirtinė pauzė.

Susitarsim, kai pabusiu.

Pavargusių akių linkimas, kartu su durų rankena. Rūpestingas žvilgsnis, įmestas pro tarpą darsyk. Aš išeisiu pusę aštuonių, grįšiu prieš vidurnaktį, jūs jau miegosit.

Susitiksim kitą rytą, apie šeštą, tau išeinant, mama. Tada ir pasikalbėsim.

Antklodė, iki šiol taip meiliai glamonėjusi krūtinę, atšąla, minkštos pagalvės manimi šlykštisi. O aš jaučiu tik menką menką krebžtelėjimą, pritariantį bliuzovai staktos raudai. Pasimatysime kitą rytą, būsiu atviresnis, pažadu.

Trinkteli.

Pakylu nežmoniškos jėgos pagautas, patalai susitraukia ir tėškiasi į kampą, linksta lova, spraudžiasi prie sienos. Motina atbulomis eina tiksliai, lyg turėdama akis pakaušyje. Lėktuvo bilietas išsitiesia, pasirąžo ir vožiasi į brolio delną. Kuprinė užsliuogia rankomis, pakilusi nuo žemės.

Mano lovoje įkritęs tėvas, lyg baseine slūgsodamas, susikėlęs kojas ant kėdės šalia, žiūri televizorių. Simbolinį filmą, kultinę sceną: kcab eb ll'I. Bet jis negrįš, nebent kita kryptimi, ta, kuria nebuvo išėjęs. Lėktuvas paneigia fizikos dėsnius.

Brolis įminga.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Artūro Valionio nuotr.

Big crunch sustingsta lyg svarbiausią akimirką. Aš – vaikas. Pribėgu, prisispaudžiu prie jos krūtinės. Kai būsiu didelis, pasikviesiu tave į svečius, mam, ir išgersim arbatos.

Atsiplėšiu, nubėgu atbulom ir sulendu į pirmykštį savo urvą. Matau, kaip visi

seka mano pavyzdžiu. Traukiasi pirštai, raukšlėjasi odos, lyg siektų sutilpti į mažytį apgamą ant žemės paviršiaus. Motinos siurbia į save atžalas, vyrai jas iščiulpia smailiais kūno įrankiais ir supasi, šoka, kol sukrenta į tankų singuliariumą. Sugirgžda vyriai.

51

GINTARO LAŠAI

Proginis eilėraščių ciklas apie meilę, skirtas S.Dacho 410-osioms gimimo metinėms Alma RIEBŽDAITĖ

II

visiškai jo negeidžiau tik įdomu, kaip laikosi brolis

I

man jau sakė, kad jaučiu neteisingai sakyk nesakęs:

gretimam balkone kažkas vėl pradėjo rūkyti

jaučiuosi kaip Hansas Kristianas Andersenas niekada nepatyręs meilės

pasišiaušęs mano kailiukas sakydavo: nepersakoma liepdavo nebalinti akių

dabar žvelgiantis į vėjyje linguojančių beržo šakų amžinybę pro langą

išbalusios akys išbalusios akys priešinga kryptimi žydinčios balos ne į čia, į anapus

taip nuolat: į eilėraščius įsiveržia tikrovė

atsklido cigarečių kvapas pro atvertą langą

ką veikiau iki šiol?

Kalbėjau apie Dievą.

rašant šias kiek keistokas eilutes

ir aptikti staiga: man patinka nieko nejausti, lietuje, atsimerkus

visos istorijos apie Jį baigėsi visų jų pavirtimu į jūros putą po ilgų nesaties metų istorijoms apie vaiduolius ir šmėklas Taravos Anikė atsuko nugarą asmeniniam jos viduje gyvenusiam adolfui ak, jis palietė plaukus žvelgė į tavo akis, paleido švelnaus žodžio strėlę

į antrą planą nutekėjo netikėtai pasirodęs kraujo skonis gerklėje

praleisti viską, kas svarbiausia

lengva bučiuoti virpančią baigiančią mirtinai nukraujuoti moterį niekada nepažinusią meilės

III

ilgai bėgau nuo žaidimo maro, bet štai dabar atsigręžiau į jį

vienas vyriškis, buvau dar visai jaunutė, mylėjo mane, mes mylėdavomės miške, ant samanų, su jo draugu mylėjausi per lietų mieste, irgi nieko jam nejaučiau,

nieko negaliu pasakyti apie meilę, kūnų trintį nugeibusių varpų užsivėrusių makščių džiaugsmą mėnesienoje tylėti tik

V. Atsitekėjimas

absoliučiai nieko koldūnai kavinėje žvilgantys žvilgsniai žuvų depresija sergantis brolis vyno taurės šalia vedybinio guolio „noriu žiūrėti į tave nuogą“ noras įžūliai ištraukti įkalbėtos gėdos šaknį 10 Dievo įsakymų upės tekėjo pro šalį

52

IV

tuštumoje žydi liepos ir kvepia pirmoji vasara argi ne ta pati istorija, kuri nutiko su paukščiais? pasaulis vis labiau išryškėja

KONTEKSTAI

Šiemet liepos 29-ąją sukako 410 metų, kai gimė poetas Simonas Dachas (1605–1659), savo kūryboje apdainavęs gimtąjį Klaipėdos miestą. Ta proga Klaipėdos apskrities viešoji I.Simonaitytės biblioteka surengė dviejų dienų literatūrinį seminarą „Meilės lyrika: nuo S.Dacho iki G.Grajausko“.

Jame apžvelgta S.Dacho lyrikos įtaka krašto poezijai, pristatytos šiuolaikinės lyrikos tendencijos. Seminaro dalyvius biblioteka kvietė diskutuoti, ar S.Dacho palikimas vertinamas jo gimtajame mieste.

Taravos Anikės skulptūra – paminklas S.Dachui Klaipėdos Teatro aikštėje.

Antano Stanevičiaus nuotr.

G.Grajausko poezija: barokiškasis guizzo kasdienybėje Monika ŠULCAITĖ

krinta lapai: vadinas, esu krinta lapai: vadinas, nebūsiu G.Grajauskas Kartą kažkas yra pasakęs, kad pagrindinės literatūros temos yra trys: meilė, mirtis ir laikas. Jos, kaip ir gyvenimo trapumas, yra vienos svarbiausių baroko temų. Su baroko kontekstu susieti S.Dachą, kuriam skirtas šis seminaras, atrodo, nesunku. Tačiau aš kalbėsiu apie kitą klaipėdiškį poetą –

Gintarą Grajauską. Daugelis skaitytojų jį turbūt pirmiausia atpažįsta ne tik kaip vieną ryškiausių šiuolaikinės lietuvių poezijos atstovų, bet ir kaip aštraus, „nepatogaus“ žodžio kūrėją, nevengiantį pašiepti ne tik nūdienos žmogaus (itin dažnai – lietuvio) buities, bet ir būties. Pats autorius yra išsitaręs, kad jo kūryba yra „apie žmones, apie gyvenimą“. Kyla klausimas: ar įmanoma susieti G.Grajausko poeziją su baroko, sykiu ir S.Dacho, kontekstu? Pasirodo, galima.

Galbūt tas ryšys gali atrodyti keistas (juk ir pats italų žodis barocco reiškia „keistas“), tačiau sykiu atveriantis naujų poezijos tyrinėjimų, interpretacijų lauką.

Tarp sacrum ir profanum Vyraujantys XVI a. pab. – XVII a. vid. epochos motyvai – žmogaus būties laikinumas, prieštaringa tikrovė, mirtis, dievoieška – savitai suartina baroką ir (post)modernizmą. Mirtis, meilė, gyvenimo ir laiko praeinamybė, svyruojantys tarp amžinojo sacrum ir profanum – šios temos, neatšaukiamai viena su kita susijusios, G.Grajausko eilėraščiuose atsiskleidžia kaip savotiški barokiškosios poetikos atšvaitai. ► 53

KONTEKSTAI

XX a. pabaigos egzistencinis nuovargis, dažnai postuluojama vienatvė, kraštutinis egocentrizmas – šias ir kitas ne mažiau opias moralines, etines problemas užčiuopti nesunku. Postmodernaus žmogaus gyvenime beveik nebelieka vietos Dievui, todėl sykiu – ir aiškios vertybių sistemos, leidžiančios lengviau susiorientuoti nūdienos pasaulyje. Neišvengiamas tampa ir meilės, būties, laiko trapumas, barokiškasis būties dualizmas, XVII a. kilęs ne iš individo, kaip G.Grajausko poezijoje, bet iš bendruomeninės sąmonės patirties, kai antropocentrinis pasaulėvaizdis ėmė byrėti, o renesansinį optimizmą keitė dramatiškas suvokimas, kad pasaulis yra prieštaringas, iki galo nepažinus. „Mūsų buvimas yra tik liūdna, iš įvairių žmogaus dejonių išsiliejanti melodija“, – sakė dar jaunas Jonušas Radvila, būsimas LDK etmonas. Apie šį barokiškąjį būties laikinumą XXI a., tik jau kita forma, rašo ir G.Grajauskas: „o ką, jei tas grožis būtent toks / ir yra: vienadienis, skaudžiai mirtingas“. „Mirtingas“ ir garsusis Memento mori („Atmink, kad mirsi“) – glaudi sąsaja tarp to, kas esminga, nesikeičia, tik įgyja kitą formą.

G.Grajausko poezijos pasaulis – gana uždaras, hermetiškas, nelyg teatras, kuriame, kaip ir baroko epochoje, beveik nėra nieko egzistenciškai pastovaus. Net ir eilėraščių žmogus – tai pasirodantis, tai vėl išnykstantis, primenantis kaukes nuolat keičiantį aktorių: „žiūrėk, o tai aš, toks ne iškart pastebimas, stoviniuoju / medžių šešėlyje / <...> / O štai ir nebėr / manęs / tik du seniūkščiai ant suolo“. Žmogus, tampantis savosios būties nepastovumo, trapumo metonimija, pasirodo ir garsaus XIX a. poeto Rainerio Marios Rilke's eilėraštyje: „Tiesa, mes pastebim, kad nemokam vaidmens, / ieškom veidrodžio, idant galėtumėm nusiimti grimą, / <...> / Ir taip vaikštinėjam, / keldami juoką ir tik pusiau tikri: / nei esantys, nei artistai“. Savo dvilypumu G.Grajausko poezijos pasaulis kiek primena studijoje „Baroko dvasia“ aprašytą barokiškosios epochos laikmetį: „Atvirkštinis arba „svyrantis“, griūvantis, aukštyn kojomis virstantis pasaulis; nepastovi arba iliuzinė tarsi teatro dekoracija tikrovė. Ir žmogus – taip pat netekęs pusiausvyros, suvokęs, kad niekada nebus toks, koks yra arba koks atrodo esąs, slepiantis savo veidą po kauke, kuria manipuliuoja taip gerai, kad nebežinia, kur – kaukė, o kur veidas“.

Apie žmogų, abejojantį ne tik savimi, bet ir

◄

54

būtimi, dažnai rašo ir G.Grajauskas: „nesgi esu visai ne tas, kurio laukiate / atgailos ženklan privalau kas vakarą / sukalbėti labą vakarą, kaip jaučiatės, dėkui, / savęs alkanas, savimi aklas, savimi vienišas“.

Tik akimirkos blyksnis Tačiau čia įsiterpia gyvenimo tarp mirties ir meilės neišsakomumas, tampantis dar viena sąsaja tarp G.Grajausko kūrybos ir baroko poetikos. Šio neišsakomumo esmė tik nujaučiama, tik akimirką mus ištinkantis blyksnis, arba guizzo. Šį itališką žodelį atsitiktinai radau galbūt kiek nepelnytai primirštoje knygoje – žymaus lietuvių semiotiko Algirdo Juliaus Greimo ir skulptorės, keramikės Aleksandros Kašubienės laiškuose. Guizzo – tai mažos, virš vandens iššokusios žuvytės spurdėjimas bei sidabriškas blyksnis, akimirkai sujungiantis šviesos tvykstelėjimą ir vandens drėgnumą. Šį terminą A.J.Greimas pasirinko estezę sukeliančiam lūžiui aprašyti. Lieka klausimas: kaip susijusi A.J.Greimo semiotika ir G.Grajausko poezija? Barokiškasis gyvenimo tarp meilės ir mirties neišsakomumas, neįžodinimas šio poeto eilėraščiuose man primena būtent šį blyksnį, arba guizzo. Jis tarsi neleidžia postmoderniam žmogui visiškai užsidaryti savo ego, vienatvės gniaužtuose, galbūt net padeda patikėti, kad būtis nėra atsitiktinė ir beprasmė. Įdomu, kad akimirkos reikšmę savo eilėraštyje „Meilė kupina nerimo ir baimės“ yra aprašęs ir S.Dachas: „Viena akimirka atskleidžia tai, / Dėl ko išminčiai galvą suka“.

Barokiškoji meilės, mirties, gyvenimo ir laiko praeinamybės sampyna, jos blykstelėjimas G.Grajausko eilėraščiuose dažnai atsiskleidžia kaip egzistencinio tikrumo paieška, neretai atsiverianti per dialogo, kalbėjimosi situacijas, vedančias į autentiško ryšio su kitu žmogumi galimybę. Apie šią svarbą savo laiškuose yra užsiminęs ir A.J.Greimas: „Norisi kalbėti, susikalbėti: tikras susikalbėjimas gal tai ir būtų lemiamas žingsnis į teisybę, gyvenimą – mirtį“. G.Grajauskas yra prisipažinęs, kad jam svarbiausia yra dialogas, „tegu įsivaizduojamas, tegu iliuzinis“. Šis kalbėjimas, anot literatūrologės Brigitos Speičytės, glūdi tekste kaip nekalbinis gestas, išskaitomas už „paprastų“ frazių, jų perkėlimo ritmo, sužybsinčios ironijos ar siužeto pertrūkių“. Per dviejų žmonių bandymą

susikalbėti, išsaugoti trapų tarpusavio ryšį į nugarą alsuojant postmodernizmo neretai suabsoliutinamai vienatvei, tuštumai, turbūt ir veriasi ta įtampa, kuri yra, anot V.Daujotytės, poetinės energijos šaltinis.

Su baroko poetika G.Grajausko poeziją savitai susieja ir eilėraščių komponavimo ypatybės. Pirmiausia – aukštojo ir žemojo stiliaus sampyna, atsiskleidžianti kaip nepoetiškumas. Eilėraščio centre dažnai – pasakojimas, iš pirmo žvilgsnio visai nereikšminga pokalbio, dialogo nuotrupa.

Autorius nesibodi kalbėti tiek apie žmogaus buitį, tiek ir apie būtį, meistriškai sujungdamas rimtį ir ironiją, žodžio skambesį, taisyklingumą. Gana organiškai pasirenkamos ir šnekamosios kalbos intonacijos, barokiškasis profanum: „vis vadina mane drauguže / ir laiškus vis rašo, o kartą žinutę / atsiuntė: „mesk tu ta meslina / gyvenima, / visi normalus jau cia“ / parašiau: „zinai man tai / geriausia savo karste“ - / ir dar taip kvailai susimoviau - / nu krašte, ne karste gi“. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Kai lyja ir lyja ir lyja“ šių dviejų stilių „kaktomuša“ tarsi paslepiama po iš pirmo žvilgsnio nereikšminga pokalbio telefonu situacija.

Skambutis mylimai moteriai išblaško niūrią vyro kasdienybę („Viskas kažkaip nublankę“), kupiną rutinos („Kas čia bus naujo, tas pats, / per tą patį“), rūpesčių („Sumokėjau, užvakar“). Žinoma, kaip ir būdinga G.Grajauskui, eilėraštyje gausu ironijos, nevengiama ir sveikos saviironijos („Tik išeini pro duris – ir / kaip į betonmaišę“).

Atskleisdamas neišvengiamai susipynusių susitikimų, konfliktų virtinę, autorius sykiu tarsi bando užčiuopti ir tvaresnę būties atramą, gyvenimo tarp mirties ir meilės giją, tą mus ištinkantį blyksnį, arba guizzo.

Tarp būties kontrastų Kita ryški baroko poetikos ypatybė, atsiskleidžianti G.Grajausko eilėraščiuose – rupi buities detalė, per kurią, pasirodo, taip pat gali švystelėti tik nujaučiama gyvenimo esmė. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Pavasaris Mažvydo alėjoje“ paprastą dieduko ir jo šuns pasivaikščiojimą stebinčio vyriškio situacija išryškina žmogaus vienatvės dramatizmą: „žingsniuoja abu iš lėto, / oriai, nesidairydami – / nes taip jiems abiem smagu, kad greta / kažkas eina / o aš esu anava tas / kvailys be šuns, kuris / stovi ir šypsosi“. Rupi kasdie-

KONTEKSTAI

nybės detalė, akimirkai atverianti žmogaus būties gelmes, švysteli ir eilėraštyje „Labas rytas visiems“: „nu tu visai / jau taip aš visai ar turi raktus / tu užrakinsi ar man užrakint palauk / dar pagalvokim dujas užsukai / šviesos išjungtos raktai pinigai / cigaretės kišenėj ar viskas ar / nieko nepamiršom gal ko nepastebėjom / ar praleidom gal tikrai ką praleidom / nes jei nieko daugiau nėra tai kam / visa tai“. Lyg vienu atsikvėpimu, be jokių skyrybos ženklų, eilėraštyje švysteli barokiškasis gyvenimo tarp mirties ir meilės blyksnis, guizzo, kurį poetas paslepia po virtine įprastų, rodos, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų, kasdien kartojamų veiksmų – raktų paėmimo, durų užrakinimo, šviesos išjungimo ir pan.

Trečioji G.Grajausko nepoetiškų eilėraščių ypatybė, leidžianti susieti ją su barokiškąja poetika, yra kontrastas. Paradoksali priešybių vienybė baroko epochoje atspindėjo atsivėrusią prieštaringą, nepažinią tikrovę, žmogaus prigimtį. G.Grajausko poezijoje išryškėjanti kontrastų gausa taip pat liudija žmogaus prigimties susiskaldymą, kuriam įtakos neišvengiamai turi nūdienos visuomenės moralinės problemos – vienatvė, susvetimėjimas, kraštutinis egocentrizmas, pragmatiškumas ir pan. Atsiduriama egzistencinėje arba-arba akivaizdoje: arba pasiduoti vis gajesnei kūniškumo, egocentriškumo apoteozei, arba bandyti užčiuopti tvaresnes egzistencines atramas. Atrodo, eilėraščio kalbantysis neskuba rinktis nei vieno, nei kito. Greičiau esama tarp, svyruojama tarp amžinų būties kontrastų, tarp kūniškumo ir sykiu vidinės pastangos jam nepasiduoti. Apskritai G.Grajausko eilėraščių žmogaus pasaulėvaizdis kiek primena žymios baroko asmenybės Blezo Pascalio filosofiją. Pasak Pascalio, žmogus sudarytas iš dvigubos prigimties, kuri yra būtina sąlyga, tačiau jos, pasak kultūrologės Anne-Laure Angoulvent, užtenka suskaidyti žmogų kaip visumą. Panašiai dvilypis yra ir G.Grajausko eilėraščių žmogus, sykiu paliudijąs ir neišvengiamą žmogiškosios egzistencijos dualumą.

Atsarginis išėjimas Atsižvelgiant į seminaro pavadinimą, norisi šiek tiek pakalbėti ir apie meilės tematiką G.Grajausko poezijoje. Kiek pasikartosiu, tačiau meilė (tiek, kiek ji prasi-

šviečia pro daiktiškąjį eilėraščių paviršių), mano nuomone, pirmiausia atsiskleidžia kaip bandymas užčiuopti autentiško dviejų žmonių dialogo, susikalbėjimo galimybę.

Atrodo, apie meilę kalbama gana atsainiai, lyg tarp kitko. Gali būti, kad tai – abejonės amžinų vertybių, moralinių nuostatų egzistavimu šiandienos pasaulyje refleksija. Ir didžiausio tikrumo siekiantis, pasak V.Daujotytės, yra abejojantis. Ir poetui reikia atsarginio išėjimo. Galbūt skeptiškajam G.Grajauskui juo tapo paties kuriamas hermetiškas poezijos pasaulis, kuriame apie meilę kalbama retai arba tai daroma pasirenkant kasdienybės nuotrupą, paprasto pokalbio nuotrupą, intonaciją.

Kad ir paskutiniai eil. „Kai lyja ir lyja ir lyja“ žodžiai: „būk, tebemyliu“. ,,Būk“ – liepiamoji nuosaka, bet ji nuskamba tarsi paskatinimas, kad gyvenimas nėra vien tik sumokėti mokesčiai, slogūs sapnai ar besibaigianti telefono sąskaita. Dialogas, pokalbis su artimu, mylimu žmogumi sykiu tarsi patvirtina ir paties vyriškio asmenybę, drįsčiau teigti, net archetipinį žmogaus troškimą mylėti ir būti mylimam.

Tokiu būdu netiesiogiai patvirtinama gerai žinoma tiesa: negera žmogui būti vienam.

Galbūt kiek paradoksalu, tačiau meilė beveik visada susijusi su vienatve. Nemažai jos esama ir G.Grajausko eilėraščiuose. Žmogus, pasirinkęs kūrėjo kelią, sykiu tarsi neatšaukiamai pasirašo ir nuosprendį – likti vienišam. Dėsninga, o gal greičiau – archetipiška, tačiau kūrėjo sąmonė gana dažnai išgyvena vienatvės akimirkas. Kūrybinga sąmonė, anot V.Daujotytės, „yra vienišesnė, tos vienišumo naštos su niekuo negalima pasidalinti“. Vienas ryškiausių eilėraščių, kuriame kalbama apie poeto vienatvę, yra „Amžinai įsimylėję poetai“. Mintis gana aiški: poetas negali atvirai mylėti, išreikšti savo jausmų, nes tai – „siaubinga poetinė klišė“. Šiame eilėraštyje autorius, išsakydamas savo poetines nuostatas, dar kartą lengvai suderina rimtį ir sąmojį, pasitelkia ne jausmą, emociją, bet nuotaiką, psichologinę įžvalgą: „nieko pasauly nėra komiškiau / už įsimylėjusį poetą / jis net negali ištarti – / aš tave myliu“. Čia randame ir eilutes, kurios, manau, galėtų būti savotišku atsakymu į klausimą, kodėl G.Grajausko eilėraščiuose labai retai pasirodo žodis „meilė“: „net ir pats žodis „meilė“ yra / griežtai draudžiamas, nes banalus“. Rodos, kad taip tarsi bandoma apsaugoti meilę nuo pernelyg dažno „vartojimo“, mistifikacijos.

Ar kalba turi ribas?

Ten, kur literatūra, neišvengiama ir kalba.

Arba – ten, kur gyvenimas, ten ir kalba. Poetinė G.Grajausko eilėraščių kalba neretai atrodo itin paprasta (sykiu ir labai taisyklinga), proziška, gana dažni tarsi išskaidyti sakiniai, atsitiktinės pokalbių intonacijos.

Viso to autorius pirmiausia semiasi iš kasdienybės – juk intensyvi, imli sąmonė nuolat stebi, analizuoja, fiksuoja tikrovę.

Kyla klausimas, kodėl apie esmingus egzistencinius dalykus (meilė, mirtis, laikas) kalbama taip paprastai? Pasak Valentino Sventicko, G.Grajauskas „bus pasirinkęs naują ezopinio kalbėjimo kodą, kurio prireikia šiandieninei literatūrai: prasmingiausias tiesas reikia sakyti pusiau prasminga kalba <...>, nes tradiciškas artikuliavimas būtų pernelyg patetiškas“. Galima daryti prielaidą, kad šiuo atveju iškyla ir kur kas rimtesnė humanistikos problema: ar kalba turi ribas? „Žmogiškos egzistencijos prasmė – neapčiuopiama, neįvardinama“, – ištarė Juozas Daukintis Broniaus Radzevičiaus romane „Priešaušrio vieškeliai“. Gali būti, kad meilė, kaip ir gyvenimo prasmė, mirtis, laikas yra tik nujaučiama. Vienas žymiausių lietuvių išeivijos poetų Alfonsas Nyka-Niliūnas yra sakęs, kad būtis yra tai, kas nepasirodo kalboje, apie ką negalima kalbėti, nes neįmanoma išsakyti, įžodinti, įvardyti. Atrodo, kad ir G.Grajauskas bus pasirinkęs tokį ėjimą – apie esminius, bet tik nujaučiamus dalykus kalbėti nekalbant, nes suvokiama – to, kas svarbiausia, neįmanoma išsakyti, įžodinti.

Pasirinkęs ironiją, nepoetinį kalbėjimą, rupią buities detalę, G.Grajauskas savo kūryboje kalba apie įvairialypį šiandienos žmogaus dvasinį pasaulį. Poetas atvirai nedeklaruoja gyvenimo prasmės, kuri yra tik nujaučiama, tik žmogų ištinkantis blyksnis, arba guizzo. Jis, atsiveriantis kaip gyvenimo tarp mirties ir meilės neišsakomumas, savitai susieja G.Grajausko poeziją su baroko poetika ir taip suteikia eilėraščiams universalesnį pamatą.

Parengta pagal pranešimą, skaitytą literatūriniame seminare „Meilės lyrika: nuo S.Dacho iki G.Grajausko“ 2015 m. liepos 29 d.

55

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Lietuva, būk stipri!

Dovana gimnazijos bibliotekai – Eglės Jokužytės sudaryta knyga „Eglė, žalčių karalienė“, išleista Klaipėdos S.Jokužio leidykloje-spaustuvėje lietuviškai ir brailio raštu, iškiliąja spauda.

Nuotraukoje – S.Burneikaitė, J.Noreikaitė-Pickel ir M.Dambriūnas-Schmidt.

Tolsta vasaros atostogos, kelionės, jų metu sutikti žmonės ir įspūdžiai, o emocijos ir mintys, kuriomis norisi dalytis, kutena ir prašosi užrašomos... Nors su Vokietijos lietuvių bendruomenės aktyviais nariais teko susipažinti ir bendrauti liepos pabaigoje, vis dar negaliu pamiršti devynmetės mergaitės žodžių „Lietuva, būk stipri!“... Juos mažoji spalvotai įrašė bendrame piešinyje Vasario 16-osios gimnazijoje surengtos vasaros stovyklos metu. Daug gero, man naujo ir įdomaus, bylojančio apie laisvų žmonių gyvenimo būdą, net savo misijos prisiėmimą, pajutau ne jų žodžiuose, bet darbuose, aplinkoje, bendravimo būde...

Salomėja BURNEIKAITĖ

Norėjo pasidalyti

Lietuviško darželio prie šiuolaikinio meno muziejaus Liudvigshafene įkūrėja ir puoselėtoja D.A.Digaitytė.

56

Esu dėkinga naujai mano bičiulei Angelei Daivai Digaitytei, pakvietusiai aplankyti kraštą, kuris man iki šio buvo nepažįstamas ir svetimas. Vykau į Vokietiją paįvairindama atostogas, norėdama patirti naujų įspūdžių. Nuo vaikystės esu smalsi ir jaučiau, kad esu laukiama. Labiau už turistines keliones mėgstu tokias, kuriose dera profesiniai interesai ir laisvalaikis, ga-

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Gatvės teatrų festivalyje Liudvigshafene linksmi personažai kalbino praeivius.

Tarp praeivių įsimaišę nuotaikingos kaukės liudijo apie mieste vykstantį gatvės teatrų festivalį.

limybė susipažinti, dalytis ir pačiai patirti ką nors naujo. Prisipažinsiu, šį kartą viliojo ir žmonės, kurie gyvendami svečiuose kraštuose moka gyventi kartu su Lietuva.

Radau daugiau nei tikėjausi. Pajutau jėgą ir meilę, kuri man prakalbo devynmetės, augančios sąmoningų, pilietiškų lietuvių šeimoje, lūpomis, nes ji piešia Lietuvą, kuriai linki stiprybės.

Lietuvos žiniasklaidoje mirga statistika ir dejonės, jog šalis baigia išsivaikščioti, sunkiai rastume šeimą, kurios nepalietė emigracija. Nesiimu svarstyti, kiek čia tiesos, bet noriu pasidalyti džiugia nuostaba apie tai, ką patyriau per vieną liepos savaitę, viešėdama prie Reino. Žinodama, kad esu teatrologė, A.D.Digaitytė sudomino mane tarptautiniu gatvės teatrų festivaliu, kuris liepos 23–26 dienomis vyko Liudvigshafene.

Pirmiausia ji lydėjo mane po šalį, rodydama gražiausias vynuogių krašto vietas,

Čia buvo galima sutikti ir gatvės cirko klouną.

Festivalio metu gigantiška kupranugario lėlė keliavo Liudvigshafeno gatvėmis.

įžymybes, vesdama per muziejus ir parodas. Sužinojau daug naujo apie lietuvių bendruomenės gyvenimą Vokietijoje.

Daivos pamiltas gatvės teatrų festivalis šiemet vyko jau 16-ąjį kartą ir stebino, jog čia gyvenančiai bičiulei būtinai norėjosi pasidalyti šiuo renginiu su kuo nors iš Lietuvos... Vaikščiodama Liudvigshafeno gatvėmis patyriau, kur dirba, ką veikia, kaip bendrauja čia gyvenantys lietuviai.

Keletą net sutikome lankantis festivalio spektakliuose ir trumpai visi šnektelėjome dalydamiesi įspūdžiais. Tų žmonių jau neišskirtumėme kaip saviškių margoje publikoje ar daugiatautėje minioje, jei nebūtų prabilę lietuviškai. Daiva su jais pasikalbėjo ir apie būsimus renginius, ryšius su Lietuva, lietuvišką gėlių darželį Liudvigshafeno V.Hacko šiuolaikinio meno muziejaus sodelyje. Su kitais lietuviais pasidalijo ir džiaugsmu, sulaukus viešnios iš Lietuvos...

Gatvės teatrų festivalio spektakliai,

kaip ir dera, buvo pramoginiai, skirti savaitgalio poilsiui, netikėtiems naujiems įspūdžiams patirti. Vešlių platanų lajos teikiamoje paunksnėje karštą dieną, miesto skveruose, aikštėse ir tiesiog gatvių perėjose, sustabdžius eismą ar kūrybiškai pasinaudojant jo nenutrūkstamumu, nuolat mainėsi artistų iš Prancūzijos, Vokietijos, Belgijos, Nyderlandų, Brazilijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos pasirodymai bei įvairiausios judančios akcijos, vaidybinės provokacijos su cirko elementais, gatvės lėlininkų fokusais. Gatvės meno profesionalai efektingai, triukšmingai ar pagarbiai, subtiliai linksmino kiekvieną, ieškantį savaitgalio pramogų. Tuo pačiu metu stebėjau, kaip laisvai ir be perdėto dėmesio randa vietą publikoje, visur išsitenka ir juda spalvingais rateliais žmonės su negalia. Lietuvoje to, deja, dar turime siekti, nes visuomenės sąmonė kinta lėčiau nei norėtųsi... ► 57

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Gėlynas – kaip gimtinėje ◄ Išskirtinė vieta Liudvigshafene ne tik mano globėjai, bet ir man tapo simboliškas lietuviškas gėlių darželis, kurį D.A.Digaitytė įkūrė ir prižiūri prie šiuolaikinio meno muziejaus. Čia tarp kitų tautų, įvairių bendrijų, visuomeninių judėjimų, kokiai nors reikšmingai idėjai skirtų žaliųjų oazių (yra ir biblinių augalų sodelis) nesunku atpažinti lietuvės rankų puoselėjamas nevystančias žaliąsias rūtas ir kitus saviškiams pažįstamus žolynus bei gėles, auginamas iš Lietuvoje surinktų sėklų. Pagal sezoną gėlynas atnaujinamas, natūraliai vysta ir vėl žaliuoja, tačiau lietuviška atributika, trispalvės motyvais dekoruoti akmenėliai

išryškina bendrą idėją, primindami – mes esame, gyvename, mes kartu! Žvelgiant į šioje žalioje erdvėje įrengtas daugybės skirtingų žmonių auginamas kompozicijas su atitinkama atributika, neapleido mintis, kad šitaip tyliai mokomasi sugyvenimo tarp tautų, idėjų, kultūrų, religijų. Mokomasi šiuolaikiškai ir natūraliais, gyvais būdais.

Visai netikėtai čia patekome į budistų šventę, kuri vyko su koncertiniais pasirodymais, nacionaliniais kostiumais, kukliomis vaišėmis lankytojams. Daiva čia – saviškė. Šypsodamasi, žibančiomis akimis pristatė ji mane – viešnią iš Lietuvos – šio ReinoNekaro kultūros draugijos pirmininkei Eleonorei Hefner, Tarptautinio moterų klubo direktorei Rosanai Cavalaro. Bičiulė pasakojo apie čia vykusią panašią kultūrų

Atsisveikinimo akimirka Hiutenfelde, prie Vasario 16-osios gimnazijos bendrabučio laiptų. Grupelė mokytojų ir vadovių: A.Harms, S.Burneikaitė, J.Noreikaitė-Pickel, M.Dambriūnas-Schmidt, dr. S.Petraškaitė-Pabst.

Lietuva kvepiantis kankorėžis iš Eglės, žalčių karalienės, žemės.

58

šventę, kurioje dalyvavo ir lietuviai – su Vokietijos lietuvių bendruomenės lietuviško folkloro ansamblio „Jorė“ dainomis, muzika, šokiais, lietuviškais valgiais pristatydami Lietuvą Liudvigshafeno bendruomenei.

Lietuvybės lopšys Kelionę Vokietijoje vainikavo su jauduliu lauktas susitikimas Vasario 16-osios gimnazijoje Hiutenfelde. Čia Vokietijos lietuvių bendruomenė jau trečią kartą organizavo lituanistinę vaikų stovyklą.

Tankiau plakė širdis matant vis artėjantį Renhofo pilies, kurioje įsikūrusi bendruomenės valdyba, bokštą. Tai juk čia lietuvybės lopšys nuo pokario laikų. Apie

Dailininkės D.Baronienės paveikslai Vasario 16-osios gimnazijoje vykusioje vasaros stovykloje dramos edukacinių užsiėmimų metu tapo tarsi gintaro rūmų aplinka jūros dugne.

Vasaros stovyklos dalyviai edukacinių dramos užsiėmimų metu.

KULTŪROS MARŠRUTAIS

Vokietijos lietuvių bendruomenės įkurtą Vasario 16-osios gimnaziją tiek girdėta.

Ne be reikalo sakoma, kad ją baigusieji užsiaugina stiprias tautiškumo šaknis.

Iš tolo pilies bokšte ryškėjo saulės apšviesta lietuviška trispalvė. Mudviejų su Daiva išskėstomis rankomis tiesiogine to žodžio prasme išbėgo pasitikti Jurgita Noreikaitė-Pickel. Ji – šios stovyklos organizatorė, bendruomenės valdybos ir tarybos narė, kuri rūpinosi stovyklos programa, vadovais, vaikais, jų buitimi ir maitinimu, rado laiko šypsodamasi aprodyti pilį, gimnazijos patalpas, biblioteką, koplyčią, papasakoti apie gyvenimą čia, darbą, visų tarnystę bendrai sutelkiant jėgas. Tą antrąją stovyklos dieną susipažinome su vaikais, vadovais ir dar nesulaukę pietų panirome į pasakos „Eglė, žalčių karalienė“ pasau-

Vaikai uodė kankorėžio kvapą, bandydami pajusti, kokia yra Eglės, žalčių karalienės, žemė... lį. Mat ši pasaka ir buvo visas stovyklos veiklas jungianti tema.

Tiesą pasakius, nesitikėjau tokios gyvos reakcijos, ištraukusi iš krepšio lauktuvių vaikams iš Lietuvos atvežtą tikrą eglės kankorėžį. Vaikai uodė jo kvapą, bandydami pajusti, kokia yra Eglės, žalčių karalienės, žemė... Iki pat pavakarės žaidėme, kalbėjomės, keliavome iki parodų salės pilyje paskui lietuvišką vilnonių siūlų kamuolį.

Ten tarsi gintaro rūmų atspindžiai jūros

dugne sutiko dailininkės Danos Baronienės paveikslai. Juos atradau vos prieš porą valandų, Jurgitai aprodant pilį, gėrėjausi ir buvau nustebinta, kaip jie dera prie „Eglės, žalčių karalienės“ temos. Dar noriu pasidžiaugti vadovų ir visų, kurie dirbo stovykloje, sutelktumu. Kai baigdama dienos užsiėmimus pakviečiau vaikus ant didžiulio lapo išpiešti dienos įspūdžius, emocijas, mintis, nustebau, kad piešia ne tik vaikai, bet neraginti piešia ir mokytojai, ir vadovai... O prieš atsisveikindama ten ir perskaičiau tarp visų ornamentų, raštų, piešinių įrašytus žodžius, kurie man tapo nepaprastai svarbūs: „Lietuva, būk stipri!“

Nuotrauka atminimui: su dovanomis ant Vasario 16-osios gimnazijos laiptų – dalyviai, mokytojai, vadovai, lektoriai.

Asmeninio archyvo nuotr.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Kelias į Melnragę.

Pakrantė Melnragėje. Dešinėje matyti stovėjusi gelbėjimo stotis.

Pamėgtai Klaipėdos

Baltasis švyturys išaugo ant šiaurinio molo.

Keliausime į Melnragę.

O jų net dvi – pirmoji ir antroji. Antroji Melnragė senesnė už pirmąją, tačiau pastaroji vystėsi sparčiau, nes buvo arčiau miesto.

Kelionių vadovuose buvo nurodyti du skirtingi maršrutai pėsčiomis į šį buvusį žvejų kaimelį, tapusį kurortine vietove. Vėliau čia buvo galima atvykti ir tramvajumi, kuriuo itin didžiavosi klaipėdiečiai.

60

Jovita SAULĖNIENĖ

Kodėl Juodasis ragas?

Pažintį su Melnrage pradėkime nuo pavadinimo. Kalbininkai tikina, jog Melnragė – kuršiškas žodis, sudarytas iš „melns“, reiškiančio – „juodas“, ir „rags“. Išvertus – juodas ragas. Nesunku paaiškinti žodžio „ragas“ atsiradimą pavadinime. Išsikišę į marias pusiasaliai vadinami ragais. Tuo aspektu žiūrint – Kuršių marios itin „raguotos“. Tik prisiminkime Ventės ragą, Lybio ragą, Avikalnio ragą, Naglių ragą, Lydumo ragą, Žirgų ragą, Ožkų ragą, Bulvikio ragą, Grobšto ragą ir kitus. Melnragės iškyšulys

irgi pavadintas ragu. Kodėl juodu? Galima spėlioti. Manyta, jog žvejams, iš jūros žvelgiant į mišku apaugusią pakrantę, ji atrodė tamsi, todėl taip ir pavadinę gyvenvietę.

Kitas aiškinimas būtų juoda neviltis dėl jūroje nuskendusių žvejų laivų ir burlaivių.

Baltijos jūros dugne prie Melnragės nugulė nemažai laivų skenduolių. W.Jaetzelis mini čia nuskendusius burlaivį „Else“, garlaivį „Raja“, didelį belgų burlaivį, nenurodydamas pavadinimo, Lietuvos garlaivį „Neringa“ ir kitus. Nelaimės tarsi tirštas rūkas gulė į melnragiškių širdis. Tiksliai vietinių žmonių jauseną nusakė H.Karallus, primindamas per kaimelio namus ir jūrą skyrusią kopų grandinę jūros link vedusius takus, kurie „vietiniams gyventojams kėlė ir skaudžių prisiminimų apie negrįžusių iš jūros lemtį. Ir negalėdavai čia atsiginti užplūdusio vienišumo jausmo“. Atmintį apie žvejų grumtynes su gamtos stichija saugo Antrojoje Melnragėje į kultūros paveldą įtrauktos jau nebeveikiančios senosios kapinaitės.

Neatsitiktinai iš dviejų buvusių mieste gelbėjimo stočių viena jų iškilo Melnragėje. 1832 m. čia iš raudonų plytų pastatyta gelbėjimo stotis, kuriai priklausė viena valtis ir buvo suburta penkių gelbėtojų komanda. Nūnai čia ją stovėjus primena bangų išplautos pastato plytų

KULTŪROS ISTORIJA

Melnragės paplūdimys.

Restoranas „Pajūrio vila“ („Strandvilla“) buvo įsikūręs prie pat akmenimis išdėtos krantinės.

is maršrutais po senosios s apylinkes. Melnragė nuolaužos. Užtai išliko įdomios, nors ir fragmentiškos, medžiagos apie laivų gelbėjimo darbus.

Kuršių žvejų kaimas Melnragė buvo 3 km ilgio kuršių žvejų kaimas, atsiradęs po 1709–1710 m. prasiautusio juodojo maro. 1785 m. rašytiniuose šaltiniuose minimos tik septynios sodybos. Vėliau gyvenamųjų namų radosi daugiau. 1848 m. jau buvo 23 trobos, o gyventojų priskaičiuota 175. 1939 m. čia jau gyveno maždaug 800 žmonių.

Melnragiškiai turėjo kovoti su iš jūros išmetamu ir vėjų pustomu smėliu. Tačiau tik 1834 m. imta kopas kloti žabais ar statyti jų užtvaras. Tai padėjo sulaikyti smėlį.

Melnragės žmonių gyvenimui daugiausia įtakos turėjo jūra. Ji buvo jų maitintoja ir pasididžiavimas. Kuršių žvejai buvo labai prietaringi. Deja, apie Melnragės žvejus tuo požiūriu duomenų neteko užtikti. Užtai apskritai apie kuršių žvejų prietarus žinių apstu.

Net ir apie jų žvejienes pasakojimų netrūksta. Be abejonės, kuršių žvejų pasaulėjauta – atskira įdomi tema, svarbi ir Melnragei.

Senojoje Melnragėje būta ir žemdirbių. Čia taip pat kūrėsi malūnininkai. Tačiau

laikas neišsaugojo jų gyvenimo istorijų.

Apskritai apie senosios Melnragės gyventojus nepavyko rasti medžiagos. O ir įdomesnių faktų taip pat nedaug. Svarbesnis įvykis – 1846 m. atidaryta Melnragės mokykla.

Viliojo ne tik švyturiai Mėgėjus iškylauti į Melnragę traukė noras pasidžiaugti gražia gamta, pasimėgauti jūros teikiamais malonumais, papramogauti, paieškoti kitų įdomybių. Populiariausi buvo švyturys, restoranas „Pajūrio vila“ („Strandvilla“) ir šiaurinis molas.

Labiausiai turistų lankomas objektas Melnragėje buvo 16,2 m aukščio švyturys, kurį suprojektavo S.Lilientalis. Pirmą kartą įžiebtas 1796 m. jis 1819 m. buvo paaukštintas iki 24 m. 1874 m. nudažytas raudonais ir baltais kvadratais, todėl pramintas raudonuoju švyturiu. Nuo jo bokšto viršaus galima buvo pasigrožėti atsiveriančia miesto ir jūros panorama.

Patekti į švyturį buvo galima įvairiais keliais. Vienas jų ėjo nuo gelbėjimo stoties pastato. Buvo išklota „dideliais akmenimis krantinė, kuri vadinosi „akmenuotoji krantinė“ (J.Zembrickis). Dar vienas kelias iki švyturio ėjo pakrante nuo Girulių.

Iškylautojams 1861 m. nutiestas takas vedė iš miesto per plantaciją. Juo galėjai keliauti visais metų laikais. Kaip nepacituoti rašytojo P.Andriušio įspūdžių: „Ar rasi kitame Lietuvos mieste tokią romantinę žiemos promenadą, kaip nuo kareivinių iki Melnragės švyturio senu pušynu, kur speiguotą sekmadienio rytą atmėžtu taku išsipildavo klaipėdiškiai, baidydami zuikius ir stirnas, o kelionės gale rasdavo šiltai prikūrentą miško kavinę, kur grojo muzika, kliniškai švarios padavėjos serviruodavo geriausiai visoj Klaipėdoj virtą kavą?

Vasarą ši kelionė baigdavos kiek tolėliau,

Poilsiautojų padaugėjo, kai Melnragėje pliažai buvo įrengti „atskirai damoms ir ponams“.

Krantinės restorane, kur ant plokščio stogo gerais orais išnešdavo staliukus, čia besėdint atplaukdami ir išplaukdami svečių šalių laivai savo stiebais beveik užkabindavo kavos gėrėjus už alkūnių“.

1900 m. nutiesus tramvajaus liniją nuo geležinkelio stoties iki švyturio, galėjai patekti į šalia įsikūrusį žalumoje paskendusį „Pajūrio vilos“ restoraną. ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

Iki raudonojo švyturio buvo galima atkakti tramvajumi.

Tarp medžių paskendusios Melnragės sodybos.

Iliustracijų fotokopijos iš Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo ◄ Paskanauti, anot amžininkų, restorano šeimininko Brauno delikateso – „geriausių pasaulyje plikytų pyragaičių su plakta grietinėle“ (G.Grentzas) – sugužėdavo nemažai iškylautojų. Šiaurinis molas pradėtas statyti 1834 m., o užbaigtas 1870 m. 1884 m. ant jo įrengtas 10 m aukščio baltasis švyturys.

Nors molas skirtas uosto akvatorijos apsaugai nuo bangavimo, tačiau poilsiautojų, besigėrinčių nuo molo jūros toliais, netrūko. Tiek raudonasis, tiek baltasis švyturiai buvo tapę miesto simboliais, ypač pamėgtais fotografų.

1933 m. Melnaragei buvo suteiktos kurortinės gyvenvietės statusas. Poilsiautojų padaugėjo, kai Melnragėje pliažai buvo įrengti „atskirai damoms ir ponams“. Čia taip pat galiojo 1861 ir 1864 m. paskelbtos „Juodkrantės, Girulių, Melnragės ir Kopgalio jūros maudyklių taisyklės“.

Karališkoji vietovė Melnragę buvo pamėgę Prūsijos karalius F.Wilhelmas III su karaliene Luize, kai jie 1807–1808 m. rezidavo Klaipėdoje.

Tai buvo mėgstama jų pasivaikščiojimo vieta. Karalienė Luizė dažnai ateidavo ir su grafiene S.M.Voss ar dukterėčia princese Friederike pasigėrėti nuo švyturio bokšto atsiveriančia panorama.

Tačiau Melnragė traukė ir dėl kitų dalykų.

Miestiečiai mėgo stebėti iš uosto išplaukiančius laivus. Tai patiko ir karalienei Luizei.

Sosto įpėdinių auklėtojas F.Delbriukas rašė: „Turėjo išplaukti danų laivas: karalienė, princo Wilhelmo žmona ir aš išvažiavome jo stebėti. Reikėjo išlipti iš karietos ir iki švyturio paėjėti keletą žingsnių pėsčiomis.

Buvo siaubingai šalta. Laivas atsistūmė nuo kranto, tačiau netrukus užplaukė ant seklumos“. Beje, karalienei Luizei teko stebėti ir

Žvejienės turguose Su turguje prekiaujančiomis kuršių žvejų moterimis nenorėjo prasidėti nė viena Karaliaučiaus gyventoja, bijodama būti užkerėta paslaptingomis galiomis garsėjančių žvejienių. Miestiečiai nors ir gyrėsi geru išsilavinimu, bet buvo gerokai prietaringi ir tikėjo pasakojimais, kad kuršių moterys, kai joms prireikia trumpam pasišalinti nuo prekystalio, jį apsaugo mesdamos vieną vienintelį raganišką žvilgsnį. Jei vagišius bando ką nors nustverti, lieka lyg įbestas stovėti tol, kol grįžta prekių savininkė.

Kuršis vyras manė taip: „Kur tik pasiklausai, Karaliaučiaus žuvies pardavėjos įžūlios ir akiplėšiškos. Bet tai ne mūsų, žvejų, žmonos, taip tikriausiai kalbama apie miesto suktas prekeives, prekiautojas nuo miesto grindinio. Mūsų moterys gražiai išsipuošia keliaudamos į turgų, tai progai apsimauna šviežiai iškrakmolytą sijoną ir užsideda didelį juodą gobtuvą. Po savo plačia turgine prijuoste jos laiko piniginę, krepšelį grąžai dėti“…

Taip, ir tada jau prekiauta. Ir kai vakare žvejų žmonos vėl būdavo namie, tada dalydavosi uždirbtus pinigus ir, jei reikėdavo, iš paskutiniųjų derėdavosi su savo bendromis. Ir tai dažniausiai buvo vien moterų reikalas. O vyrai šeštadienio vakarą kartais irgi būdavo drauge, bet tada jie nė žodelio ištart nedrįsdavo.

62

per audrą skęstančio jūroje Dancigo pirklio Solio laivo komandos gelbėjimą. Vėl atsiverskime F.Delbriuko užrašus: „Gelbėjimo valtis plūduriavo prie laivo paskuigalio. Komanda įsikabinusi į lyną. Valtis atsistūmė, dingo, vėl grįžo – tą pačią akimirką, mums bestovint, nuskambėjo gailus šūksnis, jog mažiausiai dešimt žmonių nušlavė per laivą besiritančios bangos. Tarp jų buvo locmanas Brejeris – vienas iš maudyklės palapinių saugotojų, padorus vaikinas, nenuilstantis darbininkas, kurį visada miela matyti. Jo padėjėjas Unfromas atnešė liūdnąją žinią.

Taigi gelbėjimo valtis nepateisino lūkesčių.

Septyni žmonės pražuvo, tik trys grįžo. (...)

Vaizdas, neturintis sau lygių. Nuo sudužusio laivo mojavo pagalbos meldžiantieji. (...)

Ponia Argelander, kuriai smulkiau papasakojau įvykio aplinkybes, tarė: „Dabar, kai audra pasiėmė savo aukas, turėtų nurimt“.

Karališkoji pora apsilankė Brejerio namuose pareikšti užuojautos: našlaičiais liko devynmetė mergaitė ir septynmetis berniukas.

Jūroje nutikdavo ir neįprastų nuotykių. Kartą prie jūros vartų buvo pagautas delfinas, kurį karalius nupirko ir, anot F.Delbriuko, nugabeno jį pas gydytoją Hufelandą.

Prūsijos karalius F.Wilhelmas III miestui dovanojo didelį žemės plotą, į kurį, be Plantacijos dalies, įėjo ir Melnragės giria.

Nuo mokesčių karalius atleido su sąlyga, kad miestiečiai atsodins per Septynerių metų karą 1757 m. rusų iškirstus medžius.

Prie miesto Melnragė buvo prijungta 1946 m.

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8