2015 10 27 sveikata

2015 ruduo Nr. 12

Ką nutylėjo MINISTRĖ?

Holistinė medicina.

Gydytojai KeiČia požiūrį sveiKatos Kalendorius Kaulų Čiulpų transplantacija jau Kaune

1,60 Eur Kas sieja aurą ir šizofreniją?

atrasta nauja Kelyje mirtį nešanti liGa

nesiseKa? Gal jus nužiūrėjo vampyras

26

TURINYS 34

Pas­lap­tin­go­ji aura. Žvilgs­nis į kū­ną ir sie­lą

6

Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rė – be ta­bu

11

„Pa­lan­gos gin­ta­ro“ sa­na­to­ri­ja ma­žų­jų pa­cien­tų lau­kia ne tik va­sa­rą

12

Pro­fe­so­rius A.Kriš­čiū­nas: mu­sė ir val­di­nin­kas už­mu­ša­mi laik­raš­čiu

Sveikatos kalendorius

15

16

Eko­lo­gi­ja ap­lin­ko­je, lėkš­tė­je ir kū­ne

Eko­lo­gi­ja ap­lin­ko­je, lėkš­tė­je ir kū­ne

25

Be skaus­mo gy­ven­ti tik­rai įma­no­ma

26

52

Of­tal­mo­lo­gi­jos kli­ni­kų sa­vi­nin­kas: bū­ti kuo ar­čiau pa­cien­to

30

31

36

Pas­lap­tin­go­ji aura. Žvilgs­nis į kū­ną ir sie­lą Mu­mio – svei­ka­tos elik­sy­ras iš kal­nų Blo­gas bur­nos kva­pas – rim­tos li­gos po­žy­mis

32

Ve­nų ope­ra­ci­jos lazeriu: nei pjū­vių, nei ran­dų

33

Ru­duo – tin­ka­miau­sias lai­kas ak­nei gy­dy­ti

34 36

Sveikatos kalendorius

39

Lie­tu­vo­je vyk­do­mos pre­ven­ci­nės svei­ka­tos pro­gra­mos

40

Kau­lų čiul­pų transp­lan­ta­ci­ja – jau Kau­ne

Chirurgija be krau­jo, transp­lan­ta­ci­jos – tik sa­vų ląs­te­lių

Tech­no­lo­gi­jų moks­li­nin­kai kau­lus kei­čia dirb­ti­niais ir per­spė­ja apie li­gų paū­mė­ji­mą

20

20

Poil­sio ir rea­bi­li­ta­ci­jos cent­re „Pu­šy­nas“ – svei­ka­tin­gu­mo oa­zė

Chirurgija be krau­jo, transp­lan­ta­ci­jos – tik sa­vų ląs­te­lių

42

Atei­tį me­di­kei iš­pra­na­ša­vo lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja

46

Dar vie­na stai­gios mir­ties ir au­toa­va­ri­jų prie­žas­tis – miegas

50 51

Per­vers­mas emb­rio­lo­gi­jo­je

52

Of­tal­mo­lo­gi­jos kli­ni­kų sa­vi­nin­kas: bū­ti kuo ar­čiau pa­cien­to

54

Dan­tų trū­ku­mas – ne tik es­te­ti­nė pro­ble­ma

56

Ak­ro­ba­ti­nė jo­ga – min­čių ir ju­de­sio lais­vė, ar­ba Kaip tap­ti lai­min­gam

59

Ši­lai­nių po­lik­li­ni­kos me­di­kų cre­do – ho­lis­ti­nis po­žiū­ris

60

Eko­lo­giš­ku au­to­mo­bi­liu – į šva­res­nę ap­lin­ką!

62

Pras­tai jau­čia­tės? Ga­li bū­ti, kad jus nu­žiū­rė­jo vam­py­rai

65

Šimt­me­čio se­nu­mo tie­sos apie vais­tus ir akis

66

Kryžiažodis

56

Kai pa­si­rin­ki­mas ir pa­tir­tis per­duo­da­ma

Ak­ro­ba­ti­nė jo­ga – min­čių ir ju­de­sio lais­vė, ar­ba Kaip tap­ti lai­min­gam

2015 ruduo

REDAKTORĖS ŽODIS

Fotografija: Evaldas Virketis

Redaktorė Marijana Jasaitienė Fotografija: Andrius Aleksandravičius (viršelio nuotr.), Karolina Dainytė, Tomas Ragina, „Shutterstock“ Dizaineriai: Dalia Šalnienė, Algė Varnaitė Techninė redaktorė Dalia Šalnienė Kalbos redaktorės: Vilija Jokūbaitienė, Daiva Miliuvienė Tiražas 30 000

Sveikata

Šis žur­na­lo nu­me­ris skir­tas me­di­ci­nos ino­ va­ci­joms. Juk, kad ir kiek bū­tų kal­ba­ma apie svei­ka­tos sau­go­ji­mą, li­g ų pro­f i­lak­ti­ ką, ne vie­nas iš mū­sų pas gy­dy­to­jus ei­na daž­niau nei į teat­rą, ei­lės po­lik­li­ni­ko­se ne­ trum­pė­ja. Me­di­kų mums rei­kia, nes be jų ne­su­lau­ktume se­nat­vės, o kai vi­suo­me­nės svei­ka­ta pra­sta – me­di­ci­nos vers­las kles­ti.

Sa­ky­si­te, me­di­ci­nos ne­ga­li­ma va­din­ti vers­lu?

Vis dėl­to, jei me­di­ci­nos pa­gal­ba ir yra ne­mo­ ka­ma, ji kai­nuo­ja di­džiu­lius pi­ni­gus. Vien iš at­ly­gi­ni­mų pri­va­lo­mo­jo svei­ka­tos drau­di­ mo for­ma per me­tus su­ren­ka­ma pu­sant­ro mi­li­jar­do eu­rų, ir tiek yra per ma­žai. Bran­ gūs yra nau­jau­si vais­tai, į ku­riuos de­da­ma daug vil­čių, dar bran­ges­ni nau­jau­si diag­nos­ ti­kos ir gy­dy­mo me­to­dai, ku­rių trokš­ta­me kaip iš­ga­ny­mo nuo itin sun­kių li­gų ir neį­ ga­lu­mo. Kau­lų čiul­pų transp­lan­ta­ci­ja, ląs­te­ lių te­ra­pi­ja, dirb­ti­nis ap­vai­si­ni­mas – tai nau­ jau­sios tech­no­lo­gi­jos, jau tai­ko­mos ir pas mus. Užuot są­na­rį kei­tus me­ta­li­niu pro­te­zu, mums ga­li įšvirkš­ti mū­sų pa­čių ląs­te­lių, ku­ rios, la­bo­ra­to­ri­jo­je pa­reng­tos dau­gin­tis, at­ gai­vi­na su­di­lu­sią kremz­lę, jau ne­kal­bant apie žmo­gaus gy­v y­bės vys­ty­mą­si mė­gin­tu­vė­ly­je.

Apie šias ir ki­tas nau­jo­ves – šia­me žur­na­ lo nu­me­r y­je. Me­di­ci­nos tech­no­lo­gi­jų moks­ li­nin­kai da­ro ste­buk­lus. Svei­ka­tos po­li­ti­ kai neat­si­lie­ka? Vir­še­lio vei­das – svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rė R.Ša­la­še­vi­čiū­tė tvir­ti­na, kad lapk­ri­tį pra­dės veik­ti da­lis be­ne de­šimt­ me­tį die­gia­mos ša­lies e. svei­ka­tos sis­te­mos, nors, pavyzdžiui, Šve­di­jo­je me­di­kai ra­šik­lių ne­be­nau­do­ja nuo šio am­žiaus pra­džios. Vis dėl­to bū­k i­me kant­rūs – juk kai ku­rios tie­ sos apie svei­ka­tos sau­go­ji­mą ir li­g ų gy­dy­mą te­be­ga­lio­ja šimt­me­čius. Sau­go­k i­me svei­ka­ tą, ir ne­rei­kės iš­lai­dau­ti gy­dy­mui­si.

Nuo­šir­džiai Marijana Jasaitienė „SVEIKATOS“ REDAKTORĖ

Redakcija: I.Kanto g. 18, 44296 Kaunas Tel. (8 37) 302 250 Faksas (8 37) 423 404 Reklamos pardavimo skyrius Tel. (8 37) 308 862, 308 863 (8 46) 397 715 Platinimo tarnyba Tel. (8 37) 302 242, (8 46) 397 713 Leidėjas RUAB „Diena Media News“ Spausdino BUAB „Diena Media Print“

Viršelyje: Ri­man­tė Ša­la­še­vi­čiū­tė ir Neringa Šimkūnaitė Fotografija: Andrius Aleksandravičius Žurnalas platinamas su „Kauno diena“, „Klaipėda“ 5

2015 ruduo

Sveikata

Val­di­nin­kė, liūd­nai pa­gar­ sė­ju­si vai­ko tei­sių ap­sau­gos sri­ty­je – kont­ro­lie­riaus kė­dę pra­ra­du­si per Gar­lia­vos skan­da­lą. Sei­mo na­rė, vi­sai ne­gir­dė­ta me­di­kų bend­ruo­ me­nei, ir štai – svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rė!

Tai – Ri­man­tė Ša­la­še­vi­čiū­ tė, su že­mai­tiš­ku už­si­spy­ri­ mu per me­tus nu­ver­tu­si ne vie­ną me­di­ci­nos pro­ble­mų kal­ną, bet ne­pra­ra­du­si ža­vių nuo­šir­du­mo ir žmo­giš­ko pa­pras­tu­mo bruo­žų.

TEKSTAS: Ma­ri­ja­na Ja­sai­tie­nė

VIE­TOJ PRO­LO­GO Me­tai Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos va­ do­vo kė­dė­je šią mo­te­rį la­bai pa­kei­tė.

Nie­ko bend­ro ne­tu­rė­jus su me­di­ci­na, atei­ti į ypa­tin­gą sri­t į – dau­giau nei drą­ su, juo­lab iš­ma­ny­ti me­di­ci­nos di­so­nan­sus tarp šven­tos mi­si­jos bet ko­k ia kai­na gel­bė­ ti žmo­gaus svei­ka­tą bei gy­v y­bę ir iš to už­ dirb­ti pi­ni­g ų. Ne­nuos­ta­bu, kad kri­ti­kai ūžė kaip bi­čių avi­lys, ir tik iš gy­dy­to­jų pro­ fe­si­jai bū­din­gos sa­v i­gar­bos ne­lai­dė rep­li­ kų, klau­sy­da­mie­si nai­v ių pir­mų­jų mi­nist­ rės kal­bų. Šian­dien, vos po me­tų, svei­ka­tos ap­sau­ gos mi­nist­rė R.Ša­la­še­v i­čiū­tė ver­ti­na­ma vi­ sai ki­taip. Ji pir­mo­ji mo­te­ris šio­je mi­nis­te­ ri­jo­je ir da­ro tai, ko ne­drį­so įvai­rių po­li­ti­ nių par­ti­jų stip­rio­sios ly­ties at­sto­vai. Per 24-erius at­kur­tos ne­prik­lau­so­my­bės Lie­tu­ vo­je me­tus šios ins­ti­tu­ci­jos va­do­vo kė­dė­je sė­dė­jo net pen­k io­li­ka vy­r ų.

Už­da­r y­ti tuš­čias ra­jo­nų li­go­ni­nes, jas pa­ vers­ti slau­gos na­mais?! Tai iš­šū­k is, kaip ir per pa­ly­gin­ti trum­pą lai­ką per­pras­ti sis­te­ mą, jos už­ku­li­sius. Įsi­min­ti skai­čius – mi­li­ jar­di­nes su­mas vais­tams, nau­jau­sioms me­ di­ci­nos tech­no­lo­gi­joms ir tru­pi­nius – me­ di­kų at­ly­gi­ni­mams, li­go­nių gy­dy­mo truk­ mę, lo­v ų li­go­ni­nė­se pa­nau­do­ji­mo efek­t y­ vu­mo ir ser­ga­mu­mo, mir­tin­g u­mo ro­dik­ lius. Vi­sa tai iki smulk­me­nų pui­k iau­siai 6

Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rė –

be ta­bu tel­pa 60-me­t į jau per­ko­pu­sios bu­v u­sios tei­ si­nin­kės R.Ša­la­še­v i­čiū­tės gal­vo­je. „Aš ne­si­sten­giu įsi­min­ti li­g ų ir vais­tų pa­va­di­ni­mų, gy­dy­mo me­to­dų. Sie­k iau per­ pras­ti sis­te­mą, o da­bar tę­siu pra­dė­tus dar­ bus ir pra­de­du tuos, ku­rių rei­k ia, bei sten­ giuo­si pa­tei­sin­ti pa­si­ti­kė­ji­mą tų, ku­rių dė­ ka aš ta­pau mi­nist­re, – at­v i­rai pri­si­pa­žįs­ta R.Ša­la­še­v i­čiū­tė. – Skep­tiš­kas po­žiū­ris bu­vo na­tū­ra­lus ir ne­tgi tei­sin­gas. Ma­niau, sis­te­ mai per­pras­ti pa­kaks tri­jų mė­ne­sių, o pri­ rei­kė net še­šių.“

Skep­tiš­kas po­žiū­ris bu­vo na­tū­ra­lus ir ne­tgi tei­sin­gas.

Ma­niau, sis­te­mai per­pras­ti pa­kaks tri­jų mė­ne­sių, o pri­ rei­kė net še­šių.

PA­SAU­LĮ VAL­DO PI­NI­GAI „Pas mus svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­mai ski­ ria­ma tik 3,8 pro­c. bend­ro­jo vi­daus pro­ duk­to, ir tai yra ma­žiau­siai vi­so­je ES. Vis dėl­to Lie­tu­vo­je ap­si­lan­k iu­si Pa­sau­lio svei­ ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos (PSO) Eu­ro­pos re­gio­no

biu­ro di­rek­to­rė Zsuz­san­na Ja­kab pa­ste­bė­ jo, kad mes esa­me vie­na pa­žan­giau­sių Eu­ ro­pos ša­lių svei­ka­tos sri­t y­je. No­riu pa­sa­ ky­ti, kad ir su ma­ža pi­ni­g ų su­ma pa­sie­kė­ me la­bai daug“, – pa­tei­k ia ar­g u­men­tą R.Ša­ la­še­v i­čiū­tė.

Mi­nist­rė dar pri­du­ria, kad va­sa­rą Lietu­ voje lan­k ydamasi ki­nų de­le­ga­ci­ja, va­do­vau­ ja­ma ša­lies svei­ka­tos ap­sau­gos vi­ce­mi­nist­ ro, iš PSO pa­pra­šė vi­sos tu­ri­mos in­for­ma­ ci­jos apie Lie­tu­vos svei­ka­tos sis­te­mą, nes ja su­si­ža­vė­jo.

Va­di­na­si, pas mus vis­kas taip ge­rai, kad ge­riau ir bū­ti ne­be­ga­li, ir pi­ni­g ų dau­giau ne­be­rei­k ia? „Rei­k ia, – tvir­tai nu­ker­ta mū­sų ša­lies svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rė R.Ša­la­še­v i­čiū­ tė. – Vy­riau­sy­bės po­sė­dy­je bu­vo svars­t y­tas klau­si­mas pa­di­din­ti drau­džia­mą­sias pa­ja­ mas, nes tai nu­ma­t y­ta še­šio­lik­to­sios Vy­ riau­sy­bės pro­gra­mo­je. Svei­ka­tos ap­sau­ gos sis­te­mai rei­k ia skir­ti ne 3,8, o 4,2 pro­c. bend­ro­jo vi­daus pro­duk­to. Ta­čiau tu­ri­ me ten­k in­ti ki­tus svar­bius po­rei­k ius, ir šis klau­si­mas li­ko neišsp­ręs­tas.“

APIE ME­DI­KŲ AT­LY­GI­NI­MUS Jei pi­ni­g ų bū­tų dau­giau ir gy­dy­to­jų at­ly­gi­ ni­mai bū­tų di­des­ni, gal­būt jie neim­tų ky­šių iš varg­šų li­go­nių?

2014 2015 pavasaris ruduo

Sveikata

Smal­si: R.Ša­la­še­vi­čiū­tė, lan­ky­da­ma­si Kau­ne, kai tik ga­li, už­su­ka į di­džiau­sią ša­lies li­go­ni­nę.

And­riaus Alek­sand­ra­vi­čiaus nuo­tr.

7

2015 ruduo

Sveikata

Aki­ra­tis: R.Ša­la­še­vi­čiū­tei įdo­mu, kas nau­jau­sio tai­ko­ma gy­dy­mo įstai­go­se, net ten, kur ei­nant rei­kia per­si­reng­ti. Mi­nist­rė my­li vai­kus ir mie­lai da­ly­vau­ja įvai­riuo­se

„Me­di­kų at­ly­gi­ni­mai yra ne­leis­ti­nai ma­ži. Tai, kad per pir­mą­jį pus­me­t į slau­g y­ to­jų al­ga pa­di­dė­jo vi­du­ti­niš­kai 22 eu­rais, mū­sų ne­ten­k i­na“, – sa­ko mi­nist­rė R.Ša­la­ še­v i­čiū­tė.

Svei­ka­tą iš­sau­go­ti daug pi­giau, nei ją su­grą­ žin­ti. Jau se­niai kal­ba­ma apie li­gų var­ti­nin­ kus – šei­mos gy­dy­to­jus. Mi­nist­rė sa­ko, kad nu­ma­ty­ti jų mo­ky­mai, kva­li­fi­ka­ci­jos kė­li­mas ir ap­mo­kė­ji­mas už ska­ti­na­mą­sias pa­slau­gas.

Anot jos, ne­ge­rai, kad šei­mos gy­dy­to­jų at­ly­ gi­ni­mai pri­klau­so nuo pri­si­ra­šiu­sių pa­cien­tų skai­čiaus. Jei per me­tus žmo­gus nė kar­to pas gy­dy­to­ją nea­tei­na, pi­ni­gai vis tiek kap­si. „Kai ap­mo­kė­ji­mas bus orien­tuo­tas į ska­ ti­na­mą­sias pa­slau­gas, šei­mos gy­dy­to­jai bus pri­vers­ti pa­si­temp­ti“, – per­spė­ja R.Ša­la­še­ vi­čiū­tė.

Dar vie­nas gy­dy­to­jų at­ly­gi­ni­mų di­di­ni­ mo re­zer­vas – Ket­v ir­ta­sis svei­ka­tos sis­te­ mos plėt­ros ir li­go­ni­nių tink­lo kon­so­li­da­ vi­mo eta­pas. Kai li­go­ni­nės sky­riu­je – de­ šimt tri­v ie­čių pa­la­tų ir tik du li­go­niai, vie­ 8

na ope­ra­ci­ja per dvi sa­vai­tes, ir jos lau­k ia vie­nuo­li­ka gy­dy­to­jų, gau­nan­čių at­ly­gi­ni­mą už kiek­v ie­ną dar­bo die­ną, – to­k ie fak­tai svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rę šo­k i­ruo­ja. „Vie­no­je li­go­ni­nių ma­čiau: il­gas ko­ri­do­ rius, daug pa­la­tų ir vie­na gim­dy­vė. Pa­žiū­ rė­jau gims­ta­mu­mo sten­dą – vi­sa sa­vai­tė tuš­čia. O me­di­kų ko­man­da bu­di. Tai – lė­šų švais­t y­mas“, – įvar­di­ja R.Ša­la­še­v i­čiū­tė, ti­ kin­ti, kad tuš­čius li­go­ni­nių sky­rius pa­v yks pa­vers­ti slau­gos, ge­riat­ri­jos pa­da­li­niais, ku­rių tuš­tė­jan­čio­je ir sens­tan­čio­je Lie­tu­vo­ je la­bai trūks­ta.

Svei­ko se­nė­ji­mo ir ne­to­ly­gu­mų ma­ži­ ni­mo pro­gra­mos, orien­tuo­jan­tis į pir­mi­ nę svei­ka­tos prie­žiū­rą, die­nos cent­rus – tai lė­šų tau­py­mo re­zer­vas. Kol kas, pa­brė­žia svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rė, pas mus pri­ steig­ta vien die­nos chi­rur­gi­jos cent­rų. Vai­ kai bi­jo li­go­ni­nių, o jiems skir­tų die­nos sta­ cio­na­rų nė­ra. Maž­daug 97 pro­c. ka­ta­rak­tos ope­ra­ci­jų ES ša­ly­se at­lie­ka­ma die­nos sky­ riuo­se, o pas mus – li­go­ni­nė­se, nors tą pa­čią

die­ną išo­pe­ruo­tie­ji ver­žia­si na­mo. Li­go­ni­nei su­mo­ka­ma kaip už gy­dy­mą sta­cio­na­re.

APIE LI­GO­NIŲ GY­DY­MĄ R.Ša­la­še­v i­čiū­tė įsi­ti­k i­nu­si: po­žiū­ris, kad li­ go­niui me­di­ci­nos pa­gal­ba tu­ri bū­ti tei­k ia­ ma kuo ar­čiau na­mų, ne­pai­sant jos ko­k y­ bės, yra po­pu­lis­ti­nis. „Štai į Kau­no kli­ni­kas at­vež­ta 41 me­tų mo­te­ris, tu­rė­ju­si gi­ne­ko­lo­gi­nių pro­ble­mų.

Ra­jo­no li­go­ni­nė­je vie­toj ope­ra­ci­jos la­pa­ros­ ko­pu jai bu­vo pa­da­r y­tas di­de­lis pjū­v is, ne­ ty­čia pra­dur­ta sto­ro­ji žar­na, šla­pi­mo pūs­lė.

Jei iš kar­to mo­te­ris bū­tų bu­v u­si at­vež­ta čia, ne­bū­tų taip su­ža­lo­ta, nes yra vi­sa nau­jau­sia įran­ga, dir­ba pa­t y­rę spe­cia­lis­tai“, – pa­sa­ ko­ja R.Ša­la­še­v i­čiū­tė.

Ji ap­gai­les­tau­ja, kad mū­sų me­di­kų am­ žiaus vi­dur­k is – 56 me­tai. Dau­g u­ma vy­res­ nių­jų dir­ba ra­jo­nų li­go­ni­nė­se, ne­tu­ri ga­li­ my­bių to­bu­lė­ti. Mi­nist­rė ži­no, kad į ra­jo­ nus iš di­džių­jų mies­tų gy­dy­mo įstai­g ų gy­

2015 ruduo

Sveikata

ren­gi­niuo­se. Jai ne­sve­ti­mas ir skaus­mas, ir bend­ra­vi­mo džiaugs­mas. Be­ne di­džiau­sia lai­mė – bū­ti ma­ma.

dy­to­jai at­v yks­ta bu­dė­ti sa­vait­ga­liais, nes čia dar­bo nė­ra, o at­ly­gi­ni­mas – tris­kart di­ des­nis. Be­veik kas ant­ras ra­jo­no gy­ven­to­jas iš­va­žiuo­ja gy­dy­tis ki­tur, daž­niau­siai – į di­ džių­jų mies­tų li­go­ni­nes.

KAIP SUT­RUM­PIN­TI EI­LES Mi­nist­rės pa­ve­di­mu res­pub­li­k i­nio pa­val­ du­mo gy­dy­mo įstai­gos pra­dė­jo ana­li­zuo­ti, ko­dėl jų kon­sul­ta­ci­nė­se po­lik­li­ni­ko­se su­si­ da­ro il­gos ei­lės.

Paaiš­kė­jo, kad daug lai­ko vel­tui su­gaiš­ ta­ma dėl šei­mos gy­dy­to­jų ne­ko­k y­biš­kai už­ pil­dy­tų siun­ti­mų, neat­lik­tų bū­ti­nų ty­ri­mų, klai­din­gai nu­sta­t y­tos diag­no­zės. Jau su­ kur­tas me­cha­niz­mas šioms ne­ge­ro­vėms iš­ gy­ven­din­ti. Tai – fi­nan­si­nis me­cha­niz­mas, ku­rį tai­k ys li­go­nių ka­sos. Tiks­las – su­ trum­pin­ti ei­les pas spe­cia­lis­tus. „Šei­mos gy­dy­to­jai tei­si­na­si, kad jie tu­ ri pil­dy­t i la­bai daug do­k u­men­t ų. Tai tie­ sa, bet ne­t ru­k us, pra­dė­jus funk­cio­nuo­

Me­di­kų at­ly­gi­ni­mai yra ne­ leis­ti­nai ma­ži. Kaip ir slau­ gy­to­jų. Tai, kad per pir­mą­jį pus­me­tį jis pa­di­din­tas vi­du­ti­ niš­kai 22 eu­rais, mū­sų ne­ten­ki­na.

Ar mi­nist­rė neieš­kos kal­tų­jų, kad ši sis­ te­ma, pra­dė­ta dieg­ti dau­giau nei prieš de­ šimt­me­t į ir išeik­vo­ju­si be­veik 100 mln. li­ tų, star­tuo­ja tik da­bar? „Ty­ri­mai bu­vo pra­dė­ti, bet nu­si­kals­ta­ mos vei­kos ne­nus­ta­t y­ta. Džiau­giuo­si, kad per ga­lu­ti­nį eta­pą su­spė­jo­me pa­gal nu­ sta­t y­tus ter­mi­nus. Per­nai va­sa­rą at­si­li­ko­ me sep­t y­niais mė­ne­siais“, – sa­ko da­bar­ti­nė svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rė.

VAK­CI­NA­CI­JA ti elekt­ro­n i­nei svei­k a­tos sis­te­mai, si­t ua­ ci­ja pa­si­keis. Su­ma­ž ės po­pie­r iz­mo ir lai­ ko są­nau­dų, nes vi­si vaiz­d ai, ty­r i­mai, re­ cep­t ai bus elekt­ro­n i­nė­je erd­vė­je. Ši sis­te­ ma pa­leng­v ins vi­sų ly­g ių gy­dy­to­jų dar­ bą“, – R.Ša­la­š e­v i­č iū­tė ti­k i­na, kad lapk­r i­t į prie ša­l ies e.svei­k a­tos sis­te­mos pri­si­jungs 176 as­mens svei­k a­tos prie­ž iū­ros įstai­gos ir vais­t i­nės.

R.Ša­la­še­v i­čiū­tės pirm­ta­kas Vy­te­nis Po­v i­las And­riu­kai­tis bu­vo pa­skel­bęs įsa­k y­mą ne­ priim­ti į dar­že­lius ne­skie­py­tų vai­kų. „Įsa­ky­mas ne­pa­nai­kin­tas, bet ei­na­me ki­ tu ke­liu. Pri­va­lo­mus skie­pus rei­k ia reg­la­ men­tuo­ti įsta­ty­mu. Jo pro­jek­tas yra, ma­nau, Sei­mas pa­tvir­tins. Tai yra bū­ti­na, nes ES ša­ ly­se jau mirš­ta vai­kai nuo ty­mų, dif­te­ri­to, nors bu­vo sa­ko­ma, kad šios li­gos iš­naik­ in­tos. Pas­ta­ruo­ju me­tu du vai­kai 9

2015 ruduo

Sveikata

po­lio­mie­li­tu su­si­rgo Uk­rai­no­je. PSO Eu­ ro­pos re­gio­ni­nis biu­ras, į ku­rį su­plau­k ia vi­ sa in­for­ma­ci­ja, pa­tvir­ti­no, kad vi­si su­si­rgę vai­kai bu­vo ne­skie­py­ti, o tė­vai da­bar gai­li­ si pa­ti­kė­ję kai ku­rių žmo­nių tei­gi­niais, kad skie­py­ti ne­rei­kia, skie­pai ga­li su­kel­ti komp­ li­ka­ci­jų“, – aiš­k i­na mi­nist­rė R.Ša­la­še­vi­čiū­tė.

Lie­tu­vo­je pa­sku­ti­nis li­go­nis, sir­gęs po­ lio­mie­li­tu, bu­vo už­re­gist­ruo­tas 1982 m.

Pa­mirš­tos už­k re­čia­mo­sios li­gos at­bun­da.

Grės­mės joms pa­plis­ti nė­ra, jei pa­skie­py­ ta ne ma­žiau kaip 95 pro­c. gy­ven­to­jų. Anot mi­nist­rės, sie­k ia­ma, kad taip bū­tų. „Tė­vai tu­ri gal­vo­ti ne tik apie sa­vo vai­ką, bet ir ki­tus, su ku­riais jis bend­raus. Įs­ta­t y­ miš­kai no­ri­me įtvir­tin­ti, kad trys skie­pai – nuo ty­mų, rau­do­nu­kės ir po­lio­mie­li­to, bū­ tų pri­va­lo­mi. Užd­raus­ti ne­skie­py­tą vai­ką leis­ti į dar­že­lį, esant dabartinei eko­no­mi­nei si­tua­ci­jai, nė­ra ge­riau­sias va­rian­tas. Ge­riau tai­k y­ti įspė­ji­mus, bau­das už sa­vo vai­kų ne­ prie­žiū­rą, pir­miau­sia – dėl vai­kų svei­ka­tos.

Pir­mo­ji ir svar­biau­sia pa­rei­ga – rū­pin­tis sa­ vo vai­kų svei­ka­ta“, – aiš­k i­na svei­ka­tos ap­ sau­gos mi­nist­rė.

ME­DI­KŲ PA­CIEN­TĖ Tri­jų duk­te­r ų – Inos, Ri­tos ir Rū­tos ma­ ma Ri­man­tė yra pri­si­pa­ži­nu­si, kad per gy­ ve­ni­mą la­biau bu­vo at­si­da­v u­si dar­bui, o ne šei­mai.

Da­bar, kai duk­ros jau suau­g u­sios ir iš­te­ kė­ju­sios, iš­ties ga­li­ma atsiduoti vien dar­ bui. Jos ne­tgi ga­lė­jo pa­dė­ti ma­mai grei­ čiau su­sio­rien­tuo­ti svei­ka­tos sis­te­mo­je. Dvi R.Ša­la­še­v i­čiū­tės duk­ros dir­ba li­go­ni­nė­se: vie­na, pe­da­go­gė, pa­pil­do­mai triū­sia slau­ gy­to­jos pa­dė­jė­ja ope­ra­ci­nė­je, ki­ta – so­cia­ li­ne dar­buo­to­ja. Tre­čia jau 20 me­tų dir­ba vie­no­je Vil­niaus po­lik­li­ni­ko­je, nuė­ju­si ke­ lią nuo slau­g y­to­jos pa­dė­jė­jos pa­rei­g ų iki ad­mi­nist­ra­to­rės. „No­riu pa­brėž­ti, kad ne aš šio­je sis­te­mo­je jas įdar­bi­nau“, – nu­si­juo­k ia R.Ša­la­še­vi­čiū­tė.

Gy­dy­to­jų pa­cien­te ji pa­ti bu­vo ta­pu­ si prieš tre­jus me­tus, kai dar ne­bu­vo mi­ nist­rė. „Ei­da­ma viš­ty­čių pa­le­sin­ti pa­sly­dau nuo laip­tų. Grįž­tant iš pra­džių ne­la­bai skau­dė­ jo, bet laip­tais į pir­mą aukš­tą ne­beuž­li­pau, šau­kiau vy­rą, kad pa­dė­tų. Paaiš­kė­jo, kad lū­ žo abu ko­jos kau­lai prie čiur­nos. Iki tol di­ des­nių svei­ka­tos pro­ble­mų ne­tu­rė­jau“, – pa­ sa­ko­ja mi­nist­rė ir kva­to­ja, kad jai gy­dy­to­jai trau­ma­to­lo­gai dvi­gu­bą gip­są už­dė­jo, nes jis bu­vo la­bai sun­kus, ko­jos pa­kel­ti ne­ga­lė­jo.

10

Tuo­met R.Ša­la­še­v i­čiū­tė bu­vo Sei­mo na­ rė. Gal dėl to me­di­kai pa­si­sten­gė? Ko­ja lū­ žo va­sa­rį, o ge­g u­žę bu­v u­si jų pa­cien­tė jau avė­jo aukš­ta­kul­nius.

TVIR­TI ŽE­MAI­TIŠ­KI GE­NAI Iš kur tiek svei­ka­tos, tvir­t y­bės, drą­sos?

R.Ša­la­še­v i­čiū­tė sa­ko, kad jos ma­mos ir tė­ vo gi­mi­nė­je vi­si bu­vo la­bai stip­r ūs žmo­nės.

Tė­vo ma­ma mi­rė 98 me­tų. „Jei il­gai gy­ve­ni, va­di­na­si, ge­nuo­se už­ko­ duo­ti svei­k i or­ga­nai. Ma­ne au­gi­no dvi mo­ čiu­tės, la­bai daug jos da­vė. Vie­na pa­mai­ tin­da­vo, ki­ta la­v in­da­vo, nes bu­vo mo­k y­to­ ja. Iš jos ga­vau pra­di­nės mo­k yk­los pa­grin­ dus. Ma­nau, kad ta ap­lin­ka, ku­rio­je au­gau aš ir ma­no dvi se­sės bei bro­lis, ir su­tei­kė to at­kak­lu­mo, už­si­spy­ri­mo“, – sa­ko Var­niuo­ se gi­mu­si že­mai­tė.

Be­veik kas ant­ras ra­jo­no gy­ven­to­jas iš­va­žiuo­ja gy­dy­tis ki­tur, daž­niau­siai – į di­džių­jų mies­tų li­go­ni­nes.

Ji iš­li­ko sa­v i­mi ir ta­pu­si mi­nist­re, jau pir­mo­sio­mis die­no­mis šia­me po­ste drą­siai sto­jo prieš me­di­ci­nos pro­fe­so­rių, aka­de­mi­ kų au­di­to­ri­ją ir nai­v iai aiš­k i­no apie li­gas. „Aš atė­jau į sis­te­mą, jos ne­ži­no­da­ma ir ne­pa­ži­no­da­ma. Pir­ma­sis spren­di­mas bu­vo priim­tas per pus­va­lan­dį, vos tre­čią dar­bo die­ną“, – pri­si­pa­žįs­ta R.Ša­la­še­v i­čiū­tė, te­be­ san­ti dė­k in­ga sa­vo pirm­ta­kui V.P.And­riu­ kai­čiui, ku­ris nuo­šir­džiai per­da­vė jai vi­sas gai­res ir do­ku­men­tus.

Ir vis dėl­to už­si­spy­rė­lei že­mai­tei stre­ sas ne­sve­ti­mas. Jo pa­da­ri­niai – odą iš­bė­ru­ si eg­ze­ma. „Neat­ro­dė, kad stre­suo­ju, bi­jau, bet or­ ga­niz­mas aki­vaiz­džiai rea­ga­vo į po­k y­čius. Čia man vis­kas bu­vo nau­ja. Vi­si pri­pa­žįs­ ta, kad iš ke­tu­rio­li­kos mi­nis­te­ri­jų Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ja yra pa­ti su­dė­tin­giau­ sia ir sun­k iau­sia“, – sa­ko še­šio­lik­to­ji šios ins­ti­tu­ci­jos va­do­vė per 24-erius at­kur­tos Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės me­tus ir pir­ mo­ji iš jų – mo­te­ris.

NE PA­GAL PRO­TO­KO­LĄ Ko ge­ro, mo­te­r iš­k u­mas, reik­lus nuo­šir­ du­mas ir pa­de­da su­bur­t i bend­ra­m in­čius, įti­k in­t i nau­jų idė­jų svar­ba ir įveik­t i pro­ ble­mas. „Gal­būt aš reik­les­nė bu­vau, o kai kur – švel­nes­nė, – at­v i­rau­ja R.Ša­la­še­v i­čiū­tė. – Ne­pa­v y­ko su­trum­pin­ti ei­lių, bet šian­dien jau tu­ri­me be­veik vi­są ana­li­zę, kur ir kaip dirb­ti, kad to pa­siek­tu­me.“ Al­ko­ho­liz­mas, psi­chi­kos su­tri­k i­mai, sa­ vi­žu­dy­bės – tai dar vie­na mi­nist­rės gal­vos skaus­mo prie­žas­tis, ku­rią ša­lin­ti me­di­ka­ men­ti­niu gy­dy­mu ji ne­pri­ta­ria. „Net 80 pro­c. sa­v i­žu­dy­bių pa­da­ro ne­ blai­v ūs as­me­nys. Psi­chi­kos li­gos diag­no­ zuo­tos 164 tūkst. ša­lies gy­ven­to­jų, o gy­do­si tik 3,5 pro­c. ir 2,5 pro­c. – nuo al­ko­ho­lio ir kvai­ša­lų pri­k lau­so­my­bės“, – skai­čius min­ ti­nai be­ria R.Ša­la­še­v i­čiū­tė ir tvir­ti­na, kad ši sta­tis­ti­ka įpa­rei­go­ja ko­vo­ti su al­ko­ho­lio priei­na­mu­mu, var­to­ji­mu, tai­k y­ti pre­ven­ci­ jos prie­mo­nes.

O ji pa­ti ne­tu­ri ža­lin­g ų įpro­čių? Jau me­ tė rū­k y­ti? „Ai, ne­k laus­k i­te, ne­ra­šy­k i­te apie tai“, – pra­šo aukš­ta, tvir­ta, mei­lę gy­ve­ni­mui spin­ du­liuo­jan­ti mo­te­ris.

Ir čia pat, ne­si­va­do­vau­da­ma pro­to­ko­lais, Kau­no kli­ni­kų pro­fe­so­rių aki­vaiz­do­je nie­ kie­no ne­k lau­sia­ma sa­ko ne­ži­nan­ti, ką at­ve­ žė do­va­nų Kau­no kli­ni­ko­se ke­tu­rias duk­ ras pa­gim­džiu­siai ma­mai. „Sa­ko, nau­ja­gi­miams la­biau­siai rei­k ia saus­kel­nių. Bet mes, Zbig­ne­vai (krei­pia­ si į mi­nis­te­ri­jos vai­ruo­to­ją – red. pa­st.), dar kaž­ką pir­kom? Aš tik­rai ne­ži­nau, kas čia yra. Vie­na ma­no pa­ta­rė­ja tu­ri lė­liu­ką, tai sa­kė, čia la­bai rei­ka­lin­gi daik­tai“, – teik­da­ ma do­va­nas kal­ba mi­nist­rė, ap­lan­k iu­si dar ke­lias gim­dy­ves ir net pri­glau­du­si prie šir­ dies vie­ną nau­ja­gi­mį.

Mi­nist­rė nu­si­fo­tog­ra­fa­vo su ma­žuo­ ju Emi­liu ant ran­kų ir jo ma­ma Ne­rin­ga Šim­kū­nai­te. Mo­te­ris at­v y­ko gim­dy­ti į Kau­ ną net iš Vil­ka­v iš­k io ra­jo­no, nes nėš­tu­mo me­tu bu­vo ki­lę pa­vo­jų. „Kau­no kli­ni­ko­se dir­ba pa­t ys ge­r iau­ si me­d i­k ai. Esa­me la­bai dė­k in­g i vi­siems, ypač gy­dy­to­jui To­mui Bir­žie­čiui. Vis­k as bai­gė­si lai­m in­gai, ir ti­k i­mės, kad sū­nus užaugs do­r u, są­ži­nin­g u, pro­t in­g u žmo­g u­ mi“, – džiau­g ia­si Ne­r in­ga.

O mi­nist­rė R.Ša­la­še­v i­čiū­tė pri­du­ria: „Jei­ gu rei­kės pa­gal­bos – skam­bin­k it, kol aš dar mi­nist­rė.“

2015 ruduo

sveikata

„Pa­lan­gos gin­ta­ro“ sa­na­to­ri­ja

ma­žų­jų pa­cien­tų lau­kia ne tik va­sa­rą Jū­ra, smė­lis, va­sa­ra, Pa­lan­ga... Šios są­vo­kos kiek­vie­nam lie­tu­viui su­ke­lia ge­rų pri­si­mi­ni­mų.

Ta­čiau dar ne­dau­ge­lis yra ma­tęs mū­sų ku­ror­tą ki­tais me­tų lai­kais. Pa­bu­vu­sie­ji Pa­lan­go­je ki­tais me­tų lai­kais – auk­si­nį ru­de­nį, bal­tą­ją žie­mą ar bun­dan­tį pa­va­sa­rį daž­nai iš nau­jo pa­ mils­ta šį Bal­ti­jos ku­ror­tą. Per šven­tes – Nau­jų­jų me­tų su­ti­ki­mą, Stin­tų šven­tę ar šiaip sa­ vait­ga­lį at­vyks­tan­tys poil­siau­to­jai pra­de­da pa­jus­ti, kad į Pa­lan­gą sma­gu at­vyk­ti vi­sais me­tų lai­kais – ne tik va­di­na­muo­ju se­zo­no me­tu. Pa­lan­ga vi­sais me­tų lai­kais tu­ri sa­vi­to ža­ve­sio.

Ge­ra pa­si­vaikš­čio­ti sau­lės nu­tvieks­ta, bet jau iš­tuš­tė­ju­sia J.Ba­sa­na­vi­čiaus gat­ve, pa­klau­sy­ti žu­vėd­rų klyks­mo vė­juo­ta­me pa­jū­ry­je, pa­kvė­puo­ti Bi­ru­tės par­ko pu­šų oru.

Iš­ti­sus me­tus vei­k ian­ti ir mū­sų ma­žuo­sius pa­cien­tus gy­dan­ti Pa­lan­gos vai­kų rea­bi­li­ta­ ci­jos sa­na­to­ri­ja „Pa­lan­gos gin­ta­ras“ ple­čia sa­vo pa­slau­g ų spekt­rą. Kaip ir kiek­v ie­nais me­tais, lau­k ia­mi ir ma­žie­ji pa­cien­tai, at­ vyks­tan­t ys su te­ri­to­ri­nių li­go­nių ka­sų siun­ ti­mais. Jų pa­to­g u­mui, ypač tų tė­ve­lių, ku­ riems dėl ma­te­ria­li­nių ne­pri­tek­lių sun­ko­ka at­vež­t i sa­vo vai­k u­čius į sa­na­to­r i­ją, „Pa­lan­ gos gin­ta­ras“ spa­l io–ba­lan­d žio mė­ne­siais or­ga­n i­zuo­ja pa­cien­t ų at­si­ve­ži­mą į sa­na­ to­r i­ją ir par­ve­ži­mą iš jos. Tiems pa­cien­ tams, ku­r ie ne­ga­l i at­v yk­t i į mū­sų sa­na­to­ ri­ją dėl bran­g ios ke­l io­nės, vyk­do­me so­cia­ li­nės pa­ra­mos ak­ci­ją ir ve­ž a­me į sa­na­to­r i­ją bei par­ve­ž a­me at­gal ne­mo­k a­mai už sa­na­ to­r i­jos lė­šas.

Sa­na­to­ri­ja taip pat sten­gia­si neat­si­lik­ ti nuo nau­jo­v ių, to­dėl jau ne­tru­kus pa­cien­ tams bus tai­ko­ma vir­tua­lio­sios ki­ne­zi­te­ra­ pi­jos pa­slau­ga, ku­ri ne tik efek­t y­v i, bet ir mo­t y­v uo­ja ma­žuo­sius pa­cien­tus ak­t y­v iai mankš­tin­tis. Ma­žie­ji ypač pa­mė­go to­k ias mankš­tas.

Per moks­lei­v ių ato­sto­gas sa­na­to­ri­ja kvie­ čia pa­cien­tus nuo aš­tuo­ne­rių me­tų at­v yk­ ti į svei­ka­tin­g u­mo sto­v yk­las, ku­rio­se jie ga­ lės at­gau­ti jė­gas, pa­bend­rau­ti su bend­raam­ žiais bei tu­ri­nin­gai pra­leis­ti lais­va­lai­k į. Be nak­v y­nės ir mai­ti­ni­mo tris kar­tus per die­ ną, bus ga­li­ma pa­si­mė­gau­ti tri­mis svei­ka­ti­ ni­mo pro­ce­dū­ro­mis. Sto­v yk­lau­to­jų lais­va­ lai­k į or­ga­ni­zuos sa­na­to­ri­jos vai­kų lais­va­ lai­k io or­ga­ni­za­to­rės. To­k ios sto­v yk­los ren­

gia­mos per ru­dens, žie­mos bei pa­va­sa­rio ato­sto­gas. Pir­mo­ji sto­v yk­la pra­si­dėjo spa­ lio 25 d. Įver­t i­nę tai, kad vis dau­g iau ša­l ies gy­ ven­to­jų trum­pa­lai­k io poil­sio at­v yks­t a į Pa­lan­gos ku­ror­t ą ne se­z o­no me­t u, sa­ na­to­r i­ja rug­s ė­jo–ge­g u­ž ės mė­ne­siais ap­ gy­ven­d i­n i­mo pa­slau­goms tai­ko ne­ma­ žas nuo­lai­d as. Vie­na iš są­ly­g ų ap­si­g y­ ven­t i „Pa­lan­gos gin­t a­ro“ sa­na­to­r i­jo­je yra ta, kad suau­g u­sie­ji tu­r i at­v yk­t i su vai­ ku­č iais. Toks poil­sis leis­t ų pail­s ė­t i ne tik suau­g u­sie­siems, bet ir pa­le­pin­t i sa­ vo at­ž a­las. Ma­lo­n iai kvie­č ia­me tė­ve­l ius su vai­k u­č iais at­v yk­t i ne tik per Stin­t ų ar ki­t as šven­tes, bet ir sa­v ait­ga­l iais ar ki­ tu lai­k u.

Išsamiau apie mus: tel. +370 460 40 103, www.PalangosGintaras.lt Vaikų reabilitacijos sanatorija „Palangos gintaras“ 11

2015 ruduo

Sveikata

Pro­fe­so

Mu­sė ir val „Kau­no die­nos“ bend­raam­ žis pro­fe­so­rius Alek­sand­ras Kriš­čiū­nas – Lie­tu­vos nu­ si­pel­nęs gy­dy­to­jas, or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ Ri­te­rio kry­žiaus ka­va­lie­rius, So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­ bo mi­nis­te­ri­jos ap­do­va­no­tas Ge­ru­mo žvaigž­de, Ry­gos Stra­di­nio uni­ver­si­te­to gar­ bės dak­ta­ras, Ka­zachs­ta­no res­pub­li­ki­nio vai­kų rea­bi­li­ ta­ci­jos cent­ro gar­bės pro­fe­ so­rius.

TEKSTAS: Ma­ri­ja­na Ja­sai­tie­nė fotografija: To­mas Ra­gi­na

Mo­to: vi­sa, kas gy­va – ju­da. Po sto­vin­čiu ak­me­niu vi­sos bjau­ry­bės vei­sia­si, įsi­ti­ki­nęs A.Kriš­čiū­nas.

12

– Ger­bia­ma­s pro­fe­so­riau, jū­sų nuo­pel­ nus ga­li­ma var­dy­ti dar il­gai. Nuė­jo­te il­gą ak­ty­vaus gy­ve­ni­mo ke­lią. Kaip jau­čia­tės bū­da­mas sep­ty­nias­de­šim­ties?

– Jau­čiuo­si ge­rai. Lai­kas tu­ri du pa­ra­met­rus: kie­ky­bi­nį ir ko­ky­bi­nį. Ver­tin­da­mi kie­ky­ bi­nį mes daž­nai sa­ko­me: mi­nu­tės slen­ka, va­lan­dos ei­na, die­nos bė­ga, o me­tai – le­kia.

O tu­rė­tų bū­ti at­virkš­čiai. Aš la­biau ver­ti­nu ko­ky­bi­nį pa­ra­met­rą: svar­bu, kaip tą lai­ką pra­lei­dai, ką nu­vei­kei, kaip jau­tie­si.

Gy­ve­na­me sū­ku­rin­ga­me pa­sau­ly­je, ku­pi­ na­me įvy­kių, konf­lik­tų, ku­rių ir mes pa­tys neiš­ven­gia­me šei­mo­je, dar­be, vi­suo­me­ nė­je. Tai nor­ma­lu. Aš vi­suo­met ban­dau iš­siaiš­kin­ti konf­lik­to prie­žas­tį, nes daž­nai ji neį­var­di­ja­ma. Sten­giuo­si su­val­dy­ti emo­ci­jas.

Lai­kau­si tai­syk­lės: jei no­ri pik­tai at­rėž­ti, su­ skai­čiuok iki de­šim­ties, o jei ta­ve įžei­dė ta­vo vir­ši­nin­kas – su­skai­čiuok iki šim­to.

2015 ruduo

Sveikata

o­rius A.Kriš­čiū­nas:

l­di­nin­kas už­mu­ša­mi laik­raš­čiu – Tai pa­de­da su­val­dy­ti nei­g ia­mas emo­ ci­jas?

– Ne vi­sa­da (juo­kia­si). Pa­lai­ky­ti ge­rą nuo­tai­ką pa­de­da mankš­ta, spor­tas. Nuo de­šim­ties me­tų iki šiol lan­kau ba­sei­ną – nu­ plau­kiu du ki­lo­met­rus, o jei tą die­ną nei­nu į ba­sei­ną – nu­bė­gu pen­kių ki­lo­met­rų at­stu­ mą. Anks­čiau žai­džiau van­dens­vy­dį, da­bar sek­ma­die­niais žai­džiu krep­ši­nį.

– Ir taip – kas­dien, kaip kas­dien išei­na „Kau­no die­na“?

– Mes su „Kau­no die­na“ – abu vy­tu­riai. Iš ry­to at­si­kė­lęs 5–6 val. aš jau ran­du ją sa­vo pa­što dė­žu­tė­je. Vi­są gy­ve­ni­mą kiek­vie­ną ry­ tą pra­de­du laik­raš­čio skai­ty­mu ir mankš­ta.

Be to ne­ga­liu iš­gy­ven­ti nė die­nos. Sten­giuo­ si kas­kart ras­ti ką nors nau­jo. Klau­sau­si ži­nių ang­lų, vo­kie­čių ar ru­sų kal­bo­mis. Kaip ir dau­gu­ma, mėgs­tu ke­liau­ti. Vi­sa tai pa­ de­da at­si­kra­ty­ti nei­gia­mų emo­ci­jų, ska­ti­na bend­rau­ti su žmo­nė­mis.

Lin­kiu pa­si­džiaug­ti kiek­vie­na pra­smin­gai nu­gy­ven­ta va­lan­ da ir die­na, ne­skai­čiuo­ti le­ kian­čių me­tų ir džiaug­tis sa­vo bei ki­tų ge­rais dar­bais.

– Bend­rau­ja­te dirb­da­mas, ne­se­niai pa­kei­ tė­te uni­ver­si­te­tą? Ko­dėl?

– Šiais me­tais te­ko išei­ti iš gim­to­sios al­ma ma­ter – Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­ si­te­to. Dirb­ti ja­me bu­vo mie­la, ne­skai­čia­vau dar­bo va­lan­dų, bet te­ko išei­ti. Šiuo me­tu skai­tau pa­skai­tas Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­ te, kon­sul­tuo­ju li­go­nius Ab­ro­miš­kių rea­bi­li­ ta­ci­jos li­go­ni­nė­je, esu Lie­tu­vos rea­bi­li­to­lo­gų aso­cia­ci­jos val­dy­bos pir­mi­nin­kas, ak­ty­viai da­ly­vau­ju „Švie­su­vos“ veik­lo­je, pro­jek­te ku­riant neį­ga­lių­jų rea­bi­li­ta­ci­jos sis­te­mą Azer­bai­dža­ne. Tad veik­los ne­trūks­ta, me­tai iš­ties le­kia, bet dėl to ne­si­jau­di­nu.

– Ko ge­ro, iš pri­gim­ties esa­te toks veik­lus ir ener­gin­gas?

– Ma­nau, kad gi­miau pa­čiu lai­ku: po ka­ro, šeš­tas vai­kas šei­mo­je – pa­gran­du­ kas. Ma­ne au­gi­no my­lin­tys tė­vai, glo­bo­jo vy­res­nie­ji bro­liai ir se­se­r ys. Jau­nas bai­giau moks­lus, vie­no­je dar­bo­vie­tė­je dir­bau dau­ giau kaip 47 me­tus. Ji per tą lai­ką pa­kei­tė pa­va­di­ni­mą net še­šis kar­tus. Net­ru­kus švę­siu auk­si­nes ves­tu­ves, užau­gi­nau sū­nų ir duk­rą, tu­riu tris anū­kus. Svei­ka­ta ir sa­vi­jau­ta ge­ra, nuo­dė­mė bū­tų kuo nors skųs­tis.

– Ir nie­ka­da ne­rei­kė­jo ko­le­gų gy­dy­to­jų pa­gal­bos?

– Ne­pa­liau­ja­mai dis­ku­tuo­ja­ma dėl svei­ka­tos api­brė­ži­mo. Juo­kau­ja­ma: me­di­ci­na pa­da­rė to­kią pa­žan­gą, kad pa­sau­ly­je ne­be­li­ko nė vie­no svei­ko žmo­gaus. Dak­ta­rai bet ku­riam li­gą su­ras. Ži­no­ma, svei­ka­ta ne­ma­ža da­li­mi pri­klau­so nuo to, ką mes pa­vel­dė­jo­me iš sa­vo tė­vų, bet vis dėl­to dau­giau­sia – nuo mū­sų gy­ven­se­nos. Nuo to, su kuo gy­ve­ni, ką val­gai, ko­kie san­ty­kiai su ta­ve su­pan­čiais žmo­nė­mis. Ne­ma­žos įta­kos tu­ri ir fi­zi­nė, gam­ti­nė ap­lin­ka. Tei­sus Jac­que­sas Yves Cous­teau, sa­kęs: anks­čiau gam­ta bau­gi­no žmo­gų, o da­bar žmo­gus bau­gi­na gam­tą.

Mes ne­gal­vo­ja­me, kad nio­ko­da­mi gam­tą da­ ro­me ža­lą sa­vo svei­ka­tai. Kuo kvė­puo­ja­me, ką val­go­me? O tiks­liau­sias, ma­no nuo­mo­ne, svei­ka­tos api­brė­ži­mas yra toks, kad svei­ka­ta yra žmo­gaus har­mo­ni­ja su su­pan­čia ap­lin­ ka. No­rint pa­siek­ti šią har­mo­ni­ją rei­kia įdė­ti ne­ma­žai pa­stan­gų – tiek fi­zi­nių, tiek psi­cho­ lo­gi­nių. Bū­ti­na gy­ve­ni­me nu­si­sta­ty­ti veik­los prio­ri­te­tus. Ma­no gy­ve­ni­mo mo­to: vi­sa, kas gy­va, ju­da. Po sto­vin­čiu ak­me­niu vi­sos bjau­ry­bės vei­sia­si... Žmo­gui bū­ti­na iš per pa­rą esan­čių 1 440 min. bent 30–60 min. skir­ti ju­dė­ji­mui. Aš daž­nai stu­den­tų klau­siu, ko­dėl kiš­kis vi­są lai­ką stra­ka­lio­ja ir gy­ve­na 12–13 me­tų, o vėž­lys ju­da iš lė­to ir gy­ve­na 200–300 me­tų. Ju­dė­ji­mas, esant psi­chi­nei įtam­pai, gal­vo­jant apie rū­pes­čius, nau­dos ne­duo­da. Svar­bu ir pro­to gim­nas­ti­ka, kad ner­vi­nių ląs­te­lių jung­tys (si­nap­sės) ne­su­ rū­dy­tų. Tai ga­li bū­ti kry­žia­žo­džiai, šaš­kės,

šach­ma­tai, ge­ra kny­ga. Jai taip pat kas­dien rei­kia skir­ti 30–60 min.

Rea­bi­li­to­lo­gai pa­brė­žia, kad žmo­gus yra bio­lo­gi­nė, psi­cho­lo­gi­nė, so­cia­li­nė bū­ty­bė.

Bio­lo­gi­nės li­gos simp­to­mai – skaus­mas, du­si­ni­mas, su­tri­ku­si ei­se­na ir pa­na­šiai.

Psi­cho­lo­gi­nės li­gos su­ke­lia ne­ri­mą, bai­mę, su­si­jau­di­ni­mą. So­cia­li­nės pro­ble­mos – sta­tu­so pa­si­kei­ti­mas, izo­lia­ci­ja, veik­los pra­ra­di­mas.

No­rint bū­ti svei­kam svar­bu ne tik ša­lin­ti li­gos prie­žas­tis, bet ir bū­ti ra­miam, už­siim­ti pra­smin­ga veik­la. Ji da­ro įta­kos svei­ka­tai, psi­cho­lo­gi­nei būk­lei, su­tei­kia tam tik­rą so­cia­li­nį sta­tu­są, le­mian­tį bend­ra­vi­mą. Ne vel­tui sa­ko­ma: taip ge­ra vie­nam, kad rei­kia ant­ro, ku­riam no­ri pa­sa­ky­ti, kaip ge­ra vie­ nam. O jei jo ne­ran­di – pa­si­da­ro blo­gai.

– Klau­sau­si jū­sų ir gal­vo­ju: apie vi­sa tai, ką kal­ba­te, daug ra­šo „Kau­no die­na“. Kaip ver­ti­na­te jū­sų vien­me­tį dien­raš­tį?

– Ne­gin­čy­ti­na, kad ži­niask­lai­da yra ket­vir­ to­ji val­džia. Ne­pai­sant jai da­ro­mų prie­kaiš­tų dėl ša­liš­ku­mo, at­sto­va­vi­mo gru­pių in­te­re­ sams, aš ma­nau, kad ji at­lie­ka mil­ži­niš­ką vaid­me­nį vals­ty­bė­je. Vi­si ži­no­me po­sa­kį: mu­sė ir val­di­nin­kas už­mu­ša­mas laik­raš­čiu.

Ne­bū­tų ne­prik­lau­so­mos ži­niask­lai­dos – val­ di­nin­kų sa­vi­va­lė dar dau­giau iš­ve­šė­tų. „Kau­no die­na“ ma­ne, gi­mu­sį, au­gu­sį ir vi­są­laik gy­ve­nan­tį bei dir­ban­tį Kau­ne, ly­di nuo vai­kys­tės. Džiu­gu, kad dien­raš­tis ga­na ob­jek­ty­vus, ne­ven­gia ir ne­bi­jo pa­kri­ ti­kuo­ti val­di­nin­kų, o kar­tais jiems ir įgel­ti.

Jis tu­ri sa­vo kau­nie­tiš­ką, pra­gma­tiš­ką

30-60 MIN. – TIEK LAIKO iš per pa­rą esan­čių 1 440 min. Žmo­gui bū­ti­na skir­ti ju­dė­ji­mui.

13

2015 ruduo

Sveikata

Vien­me­čiai: kiek­vie­ną die­ną pro­fe­so­rius A.Kriš­čiū­nas pra­de­da su bend­raam­že „Kau­no die­na“, ir taip – vi­są gy­ve­ni­mą.

cha­rak­te­rį. Kau­nas – jau­ni­mo mies­tas, be­ne jau­nat­viš­kiau­sias mies­tas Lie­tu­vo­ je, nes ja­me vien tik stu­den­tų – per 50 tūkst., tad ir laik­raš­tis tu­ri iš­lik­ti jau­nas.

Ma­ny­čiau, kad jis tu­rė­tų dau­giau ra­šy­ti apie sėk­mės at­ve­jus. Ma­no ma­ma sa­ky­da­ vo: ge­riau tau te­gu pa­v y­di, ne­gu už­jau­čia.

Kau­nie­čiams tik­rai yra kuo di­džiuo­tis: dvi upės, ąžuo­ly­nas, Zoo­lo­gi­jos so­das mies­to cent­re, Kau­no ma­rios, Lam­pė­džių van­dens tel­ki­nys, Ža­lia­kal­nio ir Alek­so­to fu­ni­ku­lie­riai, Pri­si­kė­li­mo baž­ny­čia, ža­lu­ ma, at­si­da­vę sa­vo dar­bui žmo­nės ir dar daug daug kas.

– Bet dien­raš­tis, kaip ir gy­dy­to­jas, tu­ri ma­ ty­ti tai, kas skau­da. Juk ma­to­te pro­ble­mų ir jūs?

14

– Ma­nau, kad vie­na pa­grin­di­nių pro­ble­ mų yra mū­sų vi­suo­me­nės su­si­skal­dy­mas.

Sten­gia­ma­si su­prie­šin­ti jau­ni­mą su pen­si­ nin­kais, vy­rus – su mo­te­ri­mis, varg­šus – su pa­si­tu­rin­čiai­siais, kai­riuo­sius – su de­ši­niai­ siais, vie­no sky­riaus dar­buo­to­jus – su ki­to sky­riaus ir taip to­liau. Tai la­bai pa­ran­ku bet ko­kio ly­gio val­di­nin­kams. Te­gu jie pe­ša­si, o mes pa­si­tvar­ky­si­me sa­vo rei­ka­lus. Ne­po­tiz­ mas la­bai iš­pli­tęs. Nes­var­bu ta­vo kom­pe­ ten­ci­ja, ži­nios, su­ge­bė­ji­mai, svar­bu, ko­kiai gru­pei drau­gų pri­klau­sai.

Ant­ra pro­ble­ma – abe­jin­gu­mas: ne ma­no rei­ka­las, val­džia ge­riau ži­no, te­gu ji ir spren­džia – juk laik­raš­čius tai skai­to. Tei­ gia­ma, kad abe­jin­gu­mas pra­žu­do dau­giau žmo­nių ne­gu ka­rai. Nors bū­ti nuo­ša­lė­je – sau­giau, anks­čiau ar vė­liau paaiš­kė­ja, kad

to­kia tak­ti­ka at­ve­da prie liūd­nų pa­da­ri­nių.

Ang­lai tu­ri šmaikš­čią pa­tar­lę: kuo be­ždžio­ nė li­pa aukš­tyn į me­dį, tuo ge­riau ma­ty­ti pli­ka sė­dy­nė. Ir ji tu­ri la­bai aukš­tai už­lip­ti, kad jos ne­si­ma­ty­tų. Daž­nai ban­do­ma tą pli­ką sė­dy­nę už­deng­ti įvai­rio­mis šir­mo­mis, man­ti­jo­mis.

– „Kau­no die­na“, mū­sų vi­sų dien­raš­tis, mi­ni ju­bi­lie­jų. Ko as­me­ni­nio ju­bi­lie­jaus pro­ga lin­kė­jo­te sau ir lin­ki­te skai­ty­to­jams?

– Vi­sų pir­ma – iš­lai­ky­ti har­mo­ni­ją su su­pan­čia ap­lin­ka. Tik taip iš­sau­go­si­me svei­ ka­tą. Ant­ra, lin­kiu ne­bū­ti abe­jin­giems tam, kas vyks­ta ap­lin­kui. Tre­čia, pa­si­džiaug­ti kiek­vie­na pra­smin­gai nu­gy­ven­ta va­lan­ da ir die­na, ne­skai­čiuo­ti le­kian­čių me­tų ir džiaug­tis sa­vo bei ki­tų ge­rais dar­bais.

2015 ruduo

sveikata

Poil­sio ir rea­bi­li­ta­ci­jos cent­re „Pu­šy­nas“ –

svei­ka­tin­gu­mo oa­zė TEKSTAS: As­ta Alek­sė­jū­nai­tė

L

ie­tu­vos Res­pub­li­kos vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos poil­sio ir rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ras „Pu­šy­nas“ gar­sė­ja tuo, kad tai vie­nas iš ne­dau­ge­lio poil­sio cent­ rų Pa­lan­go­je, vei­k ian­tis vi­sus me­tus. Čia rū­pes­čiu ir ma­lo­niu dė­me­siu ap­su­pa­mi ne tik VRM struk­tū­ros dar­buo­to­jai. Cent­re tin­ka­mų svei­ka­ti­ni­mo pa­slau­g ų ga­li su­ras­ti bet ku­ris at­v y­kė­lis.

Ža­vi ypa­tin­ga vie­ta Pak­lau­sus, kuo iš­skir­ti­nė ši įstai­ga, cent­ro di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas me­di­ci­nai An­ta­ nas Ša­tas ti­k i­no, kad pir­miau­sia – čia dir­ ban­čios ko­man­dos pro­fe­sio­na­lu­mu. „Tai yra pro­fe­sio­na­lu­mo ir žmo­giš­kų­jų fak­to­rių mi­ši­nys. Mes ne tik sten­gia­mės pro­ fe­sio­na­liai at­lik­ti sa­vo dar­bą, bet ir kiek­vie­ną pa­si­tin­ka­me su šyp­se­na. Tų pa­čių pro­ce­dū­ rų ga­li­ma ras­ti įvai­riuo­se ku­ror­to cent­ruo­se, mes kiek­vie­nam svečiui skiriame ypatingą dė­me­sį. O tai le­mia, kad klien­tai su­grįž­ta ir džiau­gia­si. Vi­sa tai ir mus pa­čius už­de­ga“, – pri­si­pa­ži­no A.Ša­tas.

Pa­lan­gos „Pu­šy­nas“ įsi­kū­ręs iš­skir­ti­nė­ je vie­to­je, įspū­din­gos gam­tos prie­globs­ty­je, vos 300 m nuo jū­ros. „Ap­lin­ka čia ypa­tin­ ga – pro lan­gus gir­dė­ti jū­ros oši­mas, cent­ro kie­me pa­va­sa­rį su­žy­di sa­ku­ros – ja­po­niš­kos vyš­nai­tės. Ap­lin­ką puo­šia tven­ki­nu­kai. Mes net tu­ri­me sa­vo kraš­to­vaiz­džio spe­cia­lis­tą. Čia mie­la bū­ti ir il­sė­tis. Tai juk taip pat gy­ do“, – sa­kė cent­ro di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas.

Ko­man­do­je – ži­no­mi me­di­kai Cent­ro veik­la – ne tik rea­bi­li­ta­ci­nis gy­dy­ mas, bet ir svei­ka­tos stip­ri­ni­mo pro­gra­ma.

Rea­bi­li­ta­ci­jos sky­rius čia vei­k ia nuo 1993 m. Įs­tai­ga yra su­da­riu­si su­tar­tis su Vil­ niaus, Kau­no, Pa­ne­vė­žio, Šiau­lių Klai­pė­dos te­ri­to­ri­nė­mis li­go­nių ka­so­mis. „Šiuo me­tu in­ten­sy­v iau įvai­rias pro­fi­ lak­ti­nes pro­gra­mas siū­lo­me VRM sis­te­mos dar­buo­to­jams. Juk tai dar svei­k i vy­rai, ta­ čiau jiems rei­ka­lin­gas svei­ka­ti­ni­mas. En­

dok­ri­no­lo­gas, kar­dio­lo­gas kon­sul­tuo­ja iš­ ty­ri­mo, diag­no­zės ir gy­dy­mo klau­si­mais.

Yra su­da­ro­mos in­di­v i­dua­lios kū­no svo­rio ma­ži­ni­mo, šir­dies ir krau­ja­g ys­lių sis­te­mos stip­ri­ni­mo, iše­mi­nės li­gos pro­fi ­lak­ti­kos pro­gra­mos. Yra net gi­ne­ko­lo­gas – juk tu­ ri­me ir mo­te­r ų pa­rei­g ū­nių. Cent­re ga­li­me at­lik­ti vi­sus ty­ri­mus“, – pa­sa­ko­jo A.Ša­tas.

Sus­tip­ri­na ne tik kū­ną, bet ir sie­lą Rea­bi­li­ta­ci­jos cent­ras „Pu­šy­nas“ ga­li pa­siū­ ly­ti įvai­riau­sių pa­slau­gų poil­siui bei bend­ ram kū­no ir sie­los su­stip­ri­ni­mui. Be per­li­nių vo­nių, čia yra ver­ti­ka­laus stu­bu­ro tem­pi­mo, ma­sa­ži­nių vo­nių su drus­ko­mis pro­ce­dū­rų.

Cent­re tei­kia­ma pur­vo ir pa­ra­fi­no te­ra­pi­ja.

O štai fi­zio­te­ra­pi­jos pa­slau­g ų są­ra­še nu­ ma­t y­ta net pen­k io­li­ka jų rū­šių – nuo kvan­ ti­nės te­ra­pi­jos te­rak­van­tu iki švie­sos, ult­ra­ gar­so ir šal­čio te­ra­pi­jos.

Cent­re įkur­ti 75 jau­kūs ir kom­for­tiš­k i kam­ba­riai. Cent­re yra spor­to aikš­t y­nas – dvi lau­ko te­ni­so aikš­te­lės, tre­ni­ruok­lių sa­lė.

Pa­siū­ly­mai vers­lui Cent­ro va­do­vas Ju­lius To­mas Žul­kus ti­k i­ no, kad įstai­gos už­duo­tis – tap­ti ge­riau­siu Va­ka­r ų re­gio­no poil­sio, rea­bi­li­ta­ci­jos ir sa­ na­to­ri­nio gy­dy­mo pa­slau­g ų cent­ru. „Mū­sų mi­si­ja – teik­ti ko­ky­biš­kas poil­sio, rea­bi­li­ta­ci­jos, sa­na­to­ri­nio gy­dy­mo, kon­fe­

ren­ci­jų, mo­ky­mo ir ki­tas ren­gi­nių or­ga­ni­za­ vi­mo pa­slau­gas vi­daus rei­ka­lų sis­te­mos dar­ buo­to­jams ir vi­suo­me­nei. Esa­me pa­trauk­ lūs ir vers­lo sek­to­riui, tu­ri­me tris mo­der­nias kon­fe­ren­ci­jų sa­les. Vie­no­je sa­lė­je tel­pa net 150 da­ly­vių, įmon­tuo­ta įgar­si­ni­mo apa­ra­ tū­ra su sinch­ro­ni­nio ver­ti­mo ga­li­my­be. Ne kar­tą ren­gė­me aukš­čiau­sio ly­gio mi­nis­te­ri­jos va­do­vų su­si­ti­ki­mus“, – aiš­ki­no J.T.Žul­kus.

Jis ak­cen­ta­vo, kad vi­du­ti­niam seg­men­tui įstai­ga ga­li pa­siū­ly­ti aukš­tos ko­k y­bės pa­ slau­gas už pa­trauk­lią kai­ną. „Ne se­zo­no me­tu „Pu­šy­nas“ ga­li bū­ti pa­ trauk­lus kon­fe­ren­ci­jų, se­mi­na­r ų, mo­k y­mų ren­gė­jams“, – kal­bė­jo J.T.Žul­kus.

Kai­nos ir ko­ky­bės san­ty­kis VRM kanc­le­ris Al­gir­das Ston­čai­tis pa­ste­ bė­jo, kad šiais me­tais nu­spręs­ta keis­ti cent­ ro veik­los ak­cen­tus. „Per­nai šio­mis pa­slau­go­mis ne­pa­si­nau­ do­jo nė vie­nas sta­tu­ti­nis dar­buo­to­jas. Rei­ kia pri­pa­žin­ti, kad cent­ro tei­k ia­mos pa­slau­ gos yra la­biau­siai priei­na­mos pa­gal kai­ną pa­pras­tam pi­lie­čiui ir sta­tu­ti­niam pa­rei­g ū­ nui. Ne kiek­vie­na Pa­lan­gos svei­ka­ti­ni­mo įstai­ga tu­ri to­k ius spe­cia­lis­tus ir to­k į pla­ tų pa­slau­g ų spekt­rą. To­dėl nu­spręs­ta orien­ tuo­ti veik­lą ne tik į VRM sis­te­mos pa­rei­g ū­ nų po­rei­k ius, bet pa­slau­gas siū­ly­ti ir ki­tų sta­tu­ti­nių įstai­g ų dar­buo­to­jams“, – ti­k i­no A.Ston­čai­tis.

VŠĮ LR VRM POILSIO IR REABILITACIJOS CENTRAS „PUŠYNAS“ Žvejų g.1, Palanga www.palangapusynas.lt. info@palangapusynas.lt registratura@palangapusynas.lt Registratūra: +370 460 41 374

15

2015 ruduo

sveikata

Pa­to­gu: apa­ra­tas iš vie­no kvėp­te­lė­ji­mo įver­ti­na žmo­gaus plau­čių būk­lę, o duo­me­nis be­vie­liu ry­šiu per­siun­čia į iš­ma­nų­jį įren­gi­nį.

VšĮ „Versli Lietuva” nuotr.

Tech­no­lo­gi­jų moks­li

kau­lus kei­čia dirb­ti­niais ir per­spė­ja apie li Šian­dien me­di­ci­na – ne vien gy­dy­to­jų po­li­go­nas. Tech­no­lo­ gi­jos moks­lų at­sto­vai, su­kū­rę kom­piu­te­ri­nės to­mog­ra­fi­jos, mag­ne­ti­nio re­zo­nan­so ir ki­tus li­gų diag­nos­ti­kos me­to­dus, to­liau ieš­ko ir ran­da bū­dų, kaip iš anks­to jas nu­spė­ti ar pa­ keis­ti ne­be­vei­kian­čius žmo­gaus or­ga­nus dirb­ti­niais.

TEKSTAS: Jus­tė Ki­bu­ry­tė

16

Pa­sau­li­nio mas­to pro­ble­ma Hi­po­ten­zi­ja – že­mas krau­jos­pū­dis yra li­ga, tiek pat pa­vo­jin­ga kaip ir aukš­tas krau­jos­ pū­dis, me­di­kų ter­mi­nais ta­riant, hi­per­ten­ zi­ja. Apie pa­sta­rą­ją ži­no­me dau­giau ir jos pre­ven­ci­ja bei gy­dy­mu rū­pi­na­ma­si la­biau, bet moks­li­nin­kai at­k rei­pė dė­me­sį bū­tent į hi­po­ten­zi­ją. Že­mas krau­jos­pū­dis dau­ge­liui žmo­nių pa­ si­reiš­kia to­kiais simp­to­mais kaip gal­vos svai­

2015 ruduo

lų uni­ver­si­te­to (LSMU) moks­li­nin­kais pa­v y­ ko su­kur­ti sis­te­mą, lei­džian­čią iš anks­to nu­ ma­ty­ti hi­po­ten­zi­jos kri­zės pra­džią“, – pri­sta­ to Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to (KTU) Svei­ka­tos te­le­ma­ti­kos moks­lo ins­ti­tu­to di­rek­ to­rius pro­fe­so­rius Ar­mi­nas Ra­gaus­kas. Ši au­to­ma­ti­nė hi­po­ten­zi­jos kri­zių pro­ gno­za­vi­mo ir anks­t y­vo­jo per­spė­ji­mo kom­ piu­te­ri­nė sis­te­ma prieš ke­lio­li­ka mi­nu­čių ar ne­tgi prieš va­lan­dą pro­gno­zuo­ja hi­po­ten­zi­ jos kri­zę ir apie tai pra­ne­ša gy­dy­to­jams.

Ga­li­my­bė nu­ma­t y­ti svei­ka­tos po­k y­čius lei­ džia im­tis tin­ka­mų pre­ven­ci­jos prie­mo­nių.

Dvi­gu­ba nau­da

i­nin­kai

i­gų paū­mė­ji­mą gi­mas ar al­pi­mas, o sun­kiais at­ve­jais ga­li su­ kel­ti pa­vo­jų gy­v y­bei. Krau­jos­pū­dis že­miau nei nor­ma­li ri­ba daž­nai nu­kren­ta in­ten­sy­ viosios te­ra­pi­jos me­tu ir ky­la ta­chi­kar­di­jos, šir­dies iše­mi­jos grės­mė. Dar blo­giau: dest­ ruk­ty­viai pa­vei­kia­mos ne tik sme­ge­nys, bet ir ki­ti gy­v y­bi­niai or­ga­nai, nes žmo­gaus or­ga­ niz­mas ne­gau­na krau­jo at­ne­ša­mo de­guo­nies ir mais­to me­džia­gų, ku­rių neį­si­sa­vi­nus, neu­ ro­nai sme­ge­ny­se žūs­ta per ke­lias mi­nu­tes. „Hi­po­ten­zi­ja yra pa­sau­li­nio mas­to pro­ble­ ma. Mums kar­tu su Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­

Nor­ma­lus suau­gu­sio žmo­gaus krau­jos­pū­ dis yra apie 120/80 mmHg. Hi­po­ten­zi­ja kons­ ta­tuo­ja­ma, kai krau­jos­pū­dis žemes­nis kaip 90/60 mmHg. Dau­ge­liu at­ve­jų ši būk­lė pa­ si­reiš­kia dėl to, kad žmo­gaus cent­ri­nė ner­vų sis­te­ma ne­ga­li su­re­gu­liuo­ti krau­jos­pū­džio ar­ ba neįs­ten­gia to pa­da­ry­ti pa­kan­ka­mai grei­tai.

Hi­po­ten­zi­ją ga­li su­kel­t i nėš­tu­mas, šir­ dies ir en­dok­ri­ni­nės li­gos, di­de­lio krau­jo kie­k io ne­tek­t is, krau­jo už­k rė­t i­mas, stip­ ri aler­g i­nė reak­ci­ja, mais­to me­d žia­g ų trū­ ku­mas mi­t y­bo­je. Ser­gan­t ie­ji Par­k in­so­no ir kai ku­rio­mis šir­d ies li­go­mis, cuk­ri­niu dia­ be­tu taip pat pri­k lau­so ri­zi­kos gru­pei, ku­ riems atei­t y­je taip pat ga­li iš­si­v ys­t y­t i hi­po­ ten­zi­ja. Že­mam krau­jos­pū­d žiui įta­kos tu­ri ir am­žius, kai ku­rie me­d i­k a­men­tai.

Anot pro­fe­so­riaus A.Ra­gaus­ko, li­go­ niams, gy­do­miems in­ten­sy­v io­sios te­ra­pi­jos sky­riu­je ir iš­k i­lus hi­po­ten­zi­jos kri­zės grės­ mei bei ją nu­sta­čius, pri­tai­ko­mos pre­ven­ci­ jos prie­mo­nės. Taip jos iš­ven­gia­ma, be to, ge­ro­kai su­trum­pė­ja in­ten­sy­v io­sios te­ra­pi­ jos truk­mė. ES vie­no li­go­nio die­nos in­ten­ sy­v io­sios te­ra­pi­jos kai­na vi­du­ti­niš­kai yra 1 900 eu­r ų. Hi­po­ten­zi­nių kri­zių su­ke­lia­mi nuo­sto­liai svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­mai ver­ ti­na­mi mi­li­jar­dais eu­r ų per me­tus.

Pat­vir­tin­ta moks­li­niais ty­ri­mais „Tri­jo­se Lie­t u­vos me­d i­ci­nos įstai­go­se at­ li­ko­me še­šias­de­šim­t ies jų pa­cien­t ų pro­ spek­t y­v i­nę stu­d i­ją. Pa­gal įro­dy­mais pa­ grįs­tos me­d i­ci­nos me­to­do­lo­g i­ją – pro­ce­ są, ku­r io me­t u sis­te­m in­gai per­žiū­r i­mos, ver­t i­na­mos ir nau­do­ja­mos kli­ni­k i­nių ty­ ri­mų iš­va­dos, sie­k iant op­t i­ma­l ios kli­ni­ ki­nės prie­žiū­ros li­go­niams, ši stu­d i­ja yra pir­mas įro­dy­mas, kad tech­no­lo­g i­ja veiks­

sveikata

min­ga. Re­zul­ta­tai pa­ro­dė, kad ji iš tie­sų vei­k ia la­bai ge­rai“, – pa­si­d žiau­g ia pro­fe­so­ rius A.Ra­gaus­k as.

Jis pri­dū­rė, kad tech­no­lo­gi­jai veik­ti ne­rei­ kia pa­pil­do­mų prie­tai­sų ar įren­gi­nių. Už­ten­ka pro­gra­mi­nę įran­gą įdieg­ti į esa­mas me­di­kų pa­cien­tų fi­zio­lo­gi­nio mo­ni­to­rin­go sis­te­mas.

Trys pa­ten­ti­nės šios tech­no­lo­gi­jos pa­ raiš­kos jau už­re­gist­ruo­tos Jung­ti­nė­se Ame­ ri­kos Vals­ti­jo­se, Eu­ro­po­je ir Pa­sau­lio in­te­ lek­ti­nės nuo­sa­v y­bės or­ga­ni­za­ci­jo­je. „Ar­ti­mo­je atei­t y­je šios tech­no­lo­gi­jos lau­ kia tarp­tau­ti­nės dau­gia­cent­rės pro­spek­t y­ vi­nės kli­ni­k i­nės stu­di­jos ES cent­ruo­se ir su­kur­tos ino­va­ci­jos per­da­v i­mas kli­ni­k i­nei pra­kti­kai“, – pri­dū­rė A.Ra­gaus­kas.

Pas­ka­ti­no as­me­ni­nė pa­tir­tis „Vie­nin­te­lis bū­das nu­ga­lė­ti bai­mę yra in­ for­ma­ci­ja“, – sa­ko Po­v i­las Si­da­ra­v i­čius, ku­ rio su­kur­ta „Breath­count“ tech­no­lo­gi­ja siū­ lo spren­di­mą ast­mos prie­puo­lių pre­ven­ci­jai.

KTU moks­li­nin­kai su­kū­rė ne­di­de­lį, į del­ną tel­pan­t į plau­čių funk­ci­jos ma­tuok­lį, ku­ris iš vie­no kvėp­te­lė­ji­mo įver­ti­na žmo­gaus plau­čių būk­lę, o duo­me­nis be­ laidžiu ry­šiu per­siun­čia į iš­ma­nų­jį įren­gi­ nį. Ten juos ap­do­ro­ja mo­bi­lio­ji pro­gra­ma.

P.Si­da­ra­v i­čius di­džiuo­ja­si, kad to­k io pa­to­ gaus var­to­to­jui prie­tai­so iki šiol ne­bu­vo nei Lie­tu­vos, nei pa­sau­lio rin­ko­je. „Su­lau­k ia­me ne­ma­ž ai už­k lau­sų iš tė­v ų, ku­riems ga­li­my­bė ži­no­t i sa­vo vai­ko svei­ ka­tos būk­lę ir nu­ma­t y­t i gre­sian­t į ast­mos prie­puo­l į at­ro­do tik­ras iš­si­gel­bė­ji­mas“, – tei­g ia „Breath­count“ idė­jos su­ma­ny­to­jas ir kū­rė­jų ko­man­dos va­do­vas.

Pats su­si­dū­ręs su šia li­ga jau­na­sis vers­li­ nin­kas tei­gia, kad li­go­nis la­biau­siai pa­žei­ džia­mas, kol dar nė­ra iš­mo­kęs gy­ven­ti su ast­mos su­ke­lia­mais iš­šū­k iais.

Idė­ja su­kur­ti elekt­ro­ni­nį plau­čių funk­ci­ jos ma­ta­vi­mo įren­gi­nį P.Si­da­ra­vi­čiui ki­lo, kai tarp se­nų sa­vo daik­tų ra­do me­cha­ni­nį tos pa­čios pa­skir­ties ma­tuok­lį. Šis įren­gi­nys, PEF met­ras, dau­ge­liu at­ve­ju nau­do­ja­mas iki šiol, yra ne­pa­to­gus, nes pa­ro­dy­mus rei­kia už­ra­šy­ti pa­tiems, juos kaup­ti, ana­li­zuo­ti ir pa­teik­ti gy­dy­to­jams per kon­sul­ta­ci­ją. „Pas­vars­čiau: ne­jau­gi nie­ko ge­res­nio neį­ ma­no­ma su­kur­ti? Pas­kam­bi­nau drau­g ui, elekt­ro­ni­kos in­ži­nie­riui, ir pa­k lau­siau, kiek lai­ko už­truk­tų pa­ga­min­ti vei­k ian­t į elekt­ro­ ni­nio ma­tuok­lio pro­to­ti­pą. Vie­no pul­mo­ no­lo­gi­jos pro­fe­so­riaus pa­si­tei­ra­vau, ar 17

2015 ruduo

Sveikata

ria Kau­ne su­kur­tas mo­de­lis len­k ia kon­ku­ ren­tus. „Pa­sau­ly­je yra ži­no­mi gal tik du ma­ tuok­lių mo­de­liai. Vie­nas jų priei­na­mas tik me­di­ci­nos įstai­goms, ki­tas, skir­tas ir in­ di­v i­dua­liems var­to­to­jams, yra ne­pa­to­ gus nau­do­ti ir la­bai bran­g us, kai­nuo­ja apie tūks­tan­t į do­le­rių“, – tei­gia P.Si­da­ra­v i­čius.

Lie­tu­v ių su­kur­ta tech­no­lo­gi­ja ne tik per­ spė­ja, kad ga­li iš­tik­ti prie­puo­lis, bet ir gy­ dy­to­jams pa­suf­le­ruo­ja nu­sta­tant vais­tų do­ zes, re­ko­men­duo­jant veik­lą, ku­rios li­go­niui veng­ti, ar­ba, prie­šin­gai, to­k ią, ku­ria de­rė­ tų už­siim­ti.

Iš­ga­ny­mas be­dan­čiams

Nau­da: pro­fe­so­rių J.Lie­sie­nės ir G.Juodž­ba­lio va­do­vau­ja­mi moks­li­nin­kai, su­kū­rę kau­lo pa­kai­ta­lą, ieš­ ko nau­jų, dar to­bu­les­nių spren­di­mų tri­ma­tė­je erd­vė­je.

Beatos Ba­raus­kai­tės nuo­tr.

do­min­tų to­k ia tech­no­lo­gi­ja“, – pa­sa­ko­ ja P.Si­da­ra­v i­čius.

Po ke­lių mė­ne­sių idė­ją pa­v y­ko iš­plė­to­ti iki pro­to­ti­po.

Pir­mi­nio mo­de­lio iš­ban­dy­mai „Breath­count“ pro­to­t i­pą, va­d i­na­mą­jį al­fa – ban­do­mą­jį – mo­de­l į, kū­rė­jai jau

Ma­žu­tis: plau­čių funk­ci­jos ma­tuok­lis tel­pa į del­ną.

18

pra­de­da tiek­t i var­to­to­jams, re­g ist­r uo­ja jų at­si­l ie­pi­mus ir nuo­lat to­bu­l i­na. „Tė­vai, ku­rie da­ly­vau­ja mū­sų vyk­do­mo­je ap­k lau­so­je, tei­gia, kad jiems svar­biau­sia – iš anks­to su­ži­no­ti apie prie­puo­lio grės­mę. Aler­gi­ne ast­ma ser­gan­t ys žmo­nės pa­siū­lė į sis­te­mą in­teg­ruo­ti pro­gno­zę apie ga­li­mą aler­ge­nų po­vei­k į“, – var­to­to­jų pa­ siū­ly­mus at­sklei­džia P.Si­da­ra­v i­čius.

Vie­nas pa­gal jų po­rei­k ius ge­ne­ruo­tų pa­ to­bu­li­ni­mų – at­min­ties funk­ci­ja yra ypač ak­tua­li vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms, ku­rie re­tai nau­do­ja­si iš­ma­niai­siais te­le­fo­nais. Ši funk­ci­ja bus įtrauk­ta į mo­de­lį, su­rink­tą in­ for­ma­ci­ją ga­lės per­skai­t y­ti gy­dy­to­jas ar ki­ tas li­go­nio įga­lio­tas as­muo, tu­rin­tis iš­ma­ nų­jį įren­gi­nį.

Pa­to­g us elekt­ro­ni­nio plau­čių funk­ci­ jos ma­tuok­lio var­to­ji­mas – sa­v y­bė, ku­

Pir­mą­ją kau­lo blo­ko per­so­di­ni­mo ope­ra­ci­ ją at­li­ko olan­dų chi­rur­gas Jo­bas van Mee­ ke­re­nas 1668 m. Jis į gal­vą su­žeis­tam ka­ rei­v iui kau­ko­lės kau­lą pa­kei­tė šuns kau­ko­ lės kau­lo blo­ku. Šis pa­kai­ta­las bu­vo pa­ša­ lin­tas po dve­jų me­tų pa­cien­to rei­ka­la­v i­mu.

Ko­dėl? Jis tie­siog vėl no­rė­jo lan­k y­tis baž­ ny­čio­je, nuo ku­rios bu­vo at­skir­tas už to­k ią sun­k ią nuo­dė­mę. Šian­dien kau­lo at­kū­ri­mo pro­ce­dū­ ros yra vie­na daž­niau­siai at­lie­ka­mų au­di­ nio transp­lan­ta­v i­mo ope­ra­ci­jų, sa­vo po­ pu­lia­ru­mu nu­si­lei­džian­ti tik kau­lų čiul­pų transp­lan­ta­ci­jai. Kau­lo pa­kai­ta­lų po­rei­k is yra la­bai di­de­lis odon­to­lo­gi­jo­je.

KTU moks­li­nin­kė, Che­mi­nės tech­no­lo­ gi­jos fa­kul­te­to Po­li­me­r ų che­mi­jos ir tech­ no­lo­gi­jos ka­ted­ros pro­fe­so­rė Jo­lan­ta Lie­ sie­nė ir jos va­do­vau­ja­ma moks­li­nin­kų gru­ pė, bend­ra­dar­biau­da­mi su LSMU Vei­do ir žan­di­kau­lių chi­rur­gi­jos kli­ni­kos pro­fe­ so­riaus Gin­ta­ro Juodž­ba­lio va­do­vau­ja­ma aka­de­mi­ne chi­rur­g ų-re­zi­den­tų ko­man­da, su­kū­rė uni­ka­lios su­dė­ties kom­po­zi­tą – sin­ te­ti­nį kau­lo pa­kai­ta­lą. Su­da­r y­tas iš gam­ti­ nio po­li­me­ro – ce­liu­lio­zės ir hid­rok­sia­pa­ti­ to, sa­vo struk­tū­ra ir sa­v y­bė­mis jis ati­tin­ka na­tū­ra­lų. Tai jau su­lau­kė tarp­tau­ti­nio pri­ pa­ži­ni­mo.

Kai dėl trau­mos ar li­gos kau­las yra pa­ žei­džia­mas, jis ima silp­nė­ti ir nyk­ti. Žan­ di­kau­lio kau­las ga­li nyk­ti ne­tgi tin­ka­mai ir lai­ku neiš­g y­džius dan­tų šak­nų ka­na­ lų, pa­veik­tas li­gos, pa­v yz­džiui, pe­rio­don­ti­ to, ir jo ne­pa­kan­ka dan­tų imp­lan­tui įsrieg­ ti. Moks­li­nin­kų su­kur­tas pa­kai­ta­las – tie­ siog iš­ga­ny­mas be­dan­čiams, nes ta­da, kai žan­di­kau­lio kau­lo ne­pa­kan­ka, at­lie­ka­ma jo priau­gi­ni­mo ope­ra­ci­ja.

2015 ruduo

Sveikata

Nau­do­ja or­ga­ni­nes me­džia­gas „Tarp­t au­t i­nė­je rin­ko­je eg­zis­t uo­ja įvai­ro­ vė kau­lo pa­k ai­t a­lų, nuo­lat to­bu­l i­na­mos tech­no­lo­g i­jos, ku­r ia­mos nau­jos me­d žia­ gos. Mes taip pat ti­r ia­me, ku­r ia­me, ban­ do­me, to­bu­l i­na­me. Svar­biau­sia ne bū­t i pir­mam, bet lanks­č iam ir tu­rė­t i uni­k a­lų, ge­r iau­sią spren­d i­mą, ku­r io tuo me­t u rei­ kia rin­k ai“, – sa­ko pro­fe­so­rė J.Lie­sie­nė.

Kau­lo pa­kai­ta­lui kur­ti mū­sų ša­lies moks­li­nin­kai nau­do­jo ne sin­te­ti­nius, o gam­ti­nius po­li­me­rus. Tai su­da­ro ga­li­my­ bę ap­link dirb­ti­nį kau­lą su­si­for­muo­ti krau­ ja­g ys­lių tink­lui ir ataug­ti au­to­lo­gi­niam de­ fek­to vie­to­je. Sve­tim­kū­nis jam už­lei­d žia vie­tą, pa­ma­žu nyk­da­mas ir ne­pa­lik­da­mas jo­k ių kenks­min­g ų iri­mo pro­duk­tų. Šiuo pro­duk­tu moks­li­nin­kai neap­si­ri­bo­ ja ir žen­gia to­liau: jau ku­ria ne kau­lo pa­ kai­ta­lus gra­nu­lė­mis, o 3D blo­kais, ku­riuos chi­rur­gas skal­pe­liu pa­ts ga­li pjaus­t y­ti ir for­muo­ti pa­gal rei­ka­lin­g us pa­ra­met­rus. „Ki­taip nei IT sri­t y­je, bio­me­di­ci­no­ je neuž­ten­ka vien ge­r ų idė­jų ir po­ten­cia­ lo spar­čiai aug­ti. Rei­k ia įro­dy­mų, to­dėl tu­ ri­me at­lik­ti iš­sa­mius, su­dė­tin­g us ir la­bai bran­gius in vit­ro ir in vi­vo ty­ri­mus. Kai ku­ rie iš jų yra uni­ka­lūs, at­lie­ka­mi tik Švei­ca­ ri­jo­je. Be to, kol įmo­nė ne­tu­ri pa­tir­ties ir ne­pa­sie­kė fi­nan­si­nio sta­bi­lu­mo, ten­ka nuo­ lat įro­di­nė­ti, kad esi per­spek­t y­v us, ver­ tas pa­si­ti­kė­ji­mo, kad įmo­nės tur­tas yra ne įdar­bin­tų žmo­nių kie­k is, o jų ku­ria­ma pri­ dė­ti­nė ver­tė“, – kal­ba nau­juo­sius pro­duk­ tus ga­mi­nan­čios įmo­nės va­do­vė Kris­ti­na Lie­sė.

Kre­do: „Vie­nin­te­lis bū­das nu­ga­lė­ti bai­mę yra in­for­ma­ci­ja“, – įsi­ti­ki­nęs jau­na­sis moks­li­nin­kas P.Si­da­ra­vi­čius.

Matuoklis: šiuo­lai­ki­nio CNS mul­ti­mo­da­li­nio mo­ni­to­riaus or­ga­ni­za­vi­mo prin­ci­pas – įren­gi­nių sig­na­lai per spe­cia­lias sąsajas (stan­dar­ti­zuo­tas ry­šio prie­mo­nes tarp elekt­ro­ni­nės skai­čia­vi­mo ma­ši­nos įren­ gi­nių, angl. interface) jun­gia­mi su CNS mo­ni­to­riu­mi. Šio­je sis­te­mo­je nu­ma­to­ma nau­do­ti pa­siū­ly­tą hi­ po­ten­zi­jos pro­gno­zės in­for­ma­ci­nę tech­no­lo­gi­ją.

Laikas: 7 min.

Laikas: 12 min.

Laikas: 147 min.

Laikas: 248 min.

Kontrolė: pa­siū­ly­to ori­gi­na­laus tri­ma­čio hi­po­ten­zi­jos pro­gno­zės žy­mens po­ky­čiai prieš hi­po­ten­zi­jos epi­zo­dą, ku­ris įvy­ko pa­cien­to ste­bė­se­nos 271 mi­nu­tę. Prog­no­za­vi­mo in­for­ma­ci­nė sis­te­ma au­to­ma­ tiš­kai ana­li­zuo­ja šio žy­mens po­ky­čius ir pa­skel­bia aliar­mą ke­lias­de­šimt mi­nu­čių prieš pra­si­de­dant hi­po­ten­zi­nei kri­zei.

19

2015 ruduo

Sveikata

Eko­lo­gi­j ap­lin­ko­je, lėkš­tė­je ir

20

2015 ruduo

Sveikata

Žmo­gaus svei­ka­ta yra tie­sio­giai su­si­ju­si su ap­lin­ka, ku­rio­je gy­ve­na­me, ir su mi­ty­ba. Ar svei­ka mi­ty­ba ir svei­kas mais­tas – ly­gia­reikš­miai da­ly­kai? Per­kant ta­ria­mai svei­kus pro­ duk­tus žmo­gaus lū­kes­čiai ga­li pra­si­lenk­ti su rea­ly­be.

TEKSTAS ir fotografija: Ka­ro­li­na Dai­ny­tė

Svei­ka mi­ty­ba ar svei­ki pro­duk­tai

j­a

kū­ne

Svei­kos mi­t y­bos spe­cia­lis­tė Vi­li­ja Ved­lū­ gie­nė, šiuo me­tu stu­di­juo­jan­ti fi­zi­nį ak­t y­ vu­mą ir svei­ką gy­ven­se­ną, ak­t y­v iai do­mi­si sa­vo pro­fe­si­ne sri­ti­mi. „No­rė­da­mas svei­k iau mai­tin­tis žmo­ gus ne­re­tai iš­si­gąs­ta: ką jam da­bar val­g y­ti?

Al­ter­na­t y­v ų vi­sa­da yra, tik rei­k ia ieš­ko­ti, klaus­ti, kon­sul­tuo­tis su spe­cia­lis­tais“, – tei­ gia mo­te­ris.

Svei­ką mi­t y­bą žmo­nės su­vo­k ia skir­tin­ gai: vie­niems tai ve­ge­ta­riš­kas ar ve­ga­niš­kas me­niu, ki­ti sten­gia­si var­to­ti dau­giau grū­ di­nių pro­duk­tų, tre­ti jų at­si­sa­ko. Dar ki­ tiems svar­biau­sia yra su­ba­lan­suo­ta mi­t y­ba.

V.Ved­lū­gie­nės nuo­mo­ne, žmo­nės daž­nai ne­k rei­pia dė­me­sio nei į pro­duk­tų ko­k y­bę, nei į jų de­ri­ni­mą. Daž­nai su­mai­šo­ma per daug pro­duk­tų, ti­k in­tis dau­giau nau­dos.

Ne­pa­si­do­mi­ma, kaip svei­k iau var­to­ti vie­ną ar ki­tą mais­to pro­duk­tą. Žmo­gaus fi­zi­nė būklė ir emo­ci­nė bū­se­na yra la­bai glau­džiai su­si­ju­sios su mi­t y­ba. Vi­ li­jos nuo­mo­ne, į žmo­g ų rei­kė­tų žiū­rė­ti kaip į vi­su­mą, ne­skirs­t y­ti jo į da­lis: „Jei­g u yra dar­na žmo­gaus gal­vo­je, mi­t y­bo­je ir ju­de­sy­ je, ta­da ir svei­ka­ta yra ge­ra.“ Mi­t y­ba yra la­bai svar­bi. Kaip au­to­mo­bi­ liui rei­k ia de­ga­lų, taip žmo­g ui rei­k ia mais­ to, nes jis tei­k ia ener­gi­jos. V.Ved­lū­gie­nė per­spė­ja, kad tu­ri­me bū­ti la­bai ati­dūs, nes ap­lin­ka nė­ra šva­ri, mais­tas nė­ra ko­k y­biš­ kas ir na­tū­ra­lus, dėl to li­gos spar­čiai jau­nė­ ja, jau vai­kai tu­ri ant­svo­rio.

Svei­kos mi­t y­bos pa­grin­das – mais­ti­nių me­d žia­g ų ver­tė or­ga­niz­mui. Eko­lo­giš­k i pro­duk­tai šių me­džia­g ų tu­ri ge­ro­kai dau­ giau ir yra kur kas so­tes­ni nei nee­ko­lo­giš­k i ir au­gin­ti che­mi­zuo­tuo­se ūkiuo­se. Že­mės ūkio mi­nis­te­ri­jos duo­me­ni­mis, Lie­tu­vo­je eko­lo­gi­nės ga­my­bos ūkių yra 2 445. Iš jų 929 – gy­v u­li­nin­k ys­tės, 1 527 – miš­r ūs au­ga­li­nin­k ys­tės ir gy­v u­li­nin­k ys­tės, 569 – pie­no ūkiai. Pa­gal dir­ba­mos že­mės plo­tą Lie­tu­vos eko­lo­gi­niai ūkiai su­da­ro

šiek tiek dau­giau nei 5 pro­c. Šiuo me­tu Lie­ tu­vo­je eko­lo­gi­niu lai­ko­mas tik visiškai che­ mikalų nenaudojantis eko­lo­gi­nis ūkis.

Vi­li­ja Ved­lū­gie­nė:

Žmo­nes gąs­di­na eko­lo­giš­kų pro­duk­tų kai­na, bet to­kių su­ val­go­me ma­žiau.

Pir­miau­sia – už šva­rą Ūki­ne veik­la už­sii­man­ti Vi­jo­lė Alek­na­v i­ čie­nė su šei­ma į kai­mą at­si­k raus­tė be­veik prieš de­šimt­me­t į. Ta­da te­ko priim­ti spren­ di­mą, ko­k į ūki­nin­ka­v i­mą pa­si­rink­ti. Il­gai svars­t y­ti jiems ne­rei­kė­jo: „Bu­vo keis­ta ger­ti van­de­nį, ku­ria­me gau­su trą­šų ir drus­kų.“ Eko­lo­gi­niu ūki­nin­ka­vi­mu šei­ma nu­spren­ dė už­siim­ti to­dėl, kad čia ne­nau­do­ja­mi che­ mi­ka­lai. O tai nau­da svei­ka­tai ir ap­lin­kai.

Kaip tik tuo me­tu pra­dė­jo po­pu­lia­rė­ti eko­lo­ gi­nės idė­jos, at­si­ra­do dau­giau in­for­ma­ci­jos. „Mū­sų pa­si­r in­k i­mas bu­vo šva­r ūs pro­ duk­tai ir šva­r i gam­ta“, – pa­brė­žia ūki­ nin­kė.

21

2015 ruduo

Sveikata

„Ami­no rūgš­t ys – kaip ir na­tū­ra­lus pro­ duk­tas. Jos ga­li bū­ti pa­pil­dy­tos tais mik­ roe­le­men­tais, ku­rių trūks­ta dir­vo­že­my­je ar ku­rių rei­k ia au­ga­lui“, – pa­ste­bė­jo ūki­nin­kė V.Alek­na­v i­čie­nė.

Be to, eko­lo­gi­nis ūkis tu­ri tu­rė­ti ap­sau­ gi­nę zo­ną. Tai 4–10 m že­mės juos­ta, ski­ rian­ti eko­lo­gi­nį lau­ką nuo ga­li­mo tar­šos ob­jek­to, pa­v yz­džiui, nuo che­mi­zuo­to lau­ ko. Ji ap­sau­go nuo kai­my­nys­tė­je ga­lbūt nau­do­ja­mų che­mi­nių pre­pa­ra­tų. Ar tei­sin­ ga, kad ta juos­ta, ne­duo­dan­ti jo­k ių pa­ja­mų, yra eko­lo­giš­kai ūki­nin­kau­jan­čių­jų nuo­sa­ vy­bė? Už­sie­ny­je ją bend­ru su­si­ta­ri­mu pa­si­ da­li­ja pu­siau.

Au­ga­lai ap­si­gi­na pa­tys Mes la­bai iš­ba­lan­suo­ti sko­nio stip­rik­lių, E621, kon­ser­van­tų.

Ne­be­jau­čia­me na­tū­ra­laus pa­pras­to po­mi­do­ro iš mo­čiu­tės dar­žo sko­nio.

Eko­lo­gi­nia­me ūky­je ga­li­ma nau­do­ti spe­cia­lias ser­ti­fi ­kuo­tas trą­šas. Ga­li­ma ne­ tręš­ti nie­kuo, tik pa­rink­ti sė­jo­mai­ną, nes kiek­v ie­nas au­ga­las pa­lie­ka po sa­vęs tam tik­r ų mik­roe­le­men­tų, or­ga­ni­kos jun­gi­nių. Ūki­nin­kas tu­ri ste­bė­ti ei­liš­ku­mą, kas kei­ čia­si, kuo ki­tas au­ga­las min­ta. „Ap­do­ro­ja­mas che­mi­nė­mis me­džia­go­mis au­ga­las il­gai­niui tam­pa neats­pa­rus vi­ru­sams ir bak­te­ri­joms, nes yra dirb­ti­nai pa­lai­ko­mas, ne­be­ge­ba na­tū­ra­liai įsi­sa­vin­ti rei­ka­lin­gų me­ džia­gų“, – ži­nio­mis da­li­ja­si ūki­nin­kė Vi­jo­lė.

Ji tei­gia, kad trę­šia­mi au­ga­lai spė­ja įsi­ sa­v in­ti tik da­lį che­mi­nių me­d žia­g ų, o ki­ ta da­lis lie­ka dir­vo­že­my­je. Vis­kas pri­k lau­ so nuo gam­tos są­ly­g ų. Esant lie­tin­gam se­ zo­nui trą­šos iš­plau­na­mos, nu­te­ka į grun­ ti­nius van­de­nis, į upes, eže­rus. Jei­g u la­bai sau­sa, trą­šos taip pat neį­si­sa­v i­na­mos. Re­ zul­ta­tas – dau­giau ter­šia­mas dir­vo­že­mis, nei su­tei­k ia­ma nau­dos au­ga­lams.

22

Pa­vo­jin­ga kai­my­nys­tė „Pi­ni­gai ne­ma­ži, o re­zul­ta­tų, ko­k ių dau­g u­ ma ti­k i­si, ne­pa­sie­k ia­ma, – pa­ste­bi ūki­nin­ kė. – Trą­šos gal­būt veiks­min­ges­nės ma­žuo­ se dar­žuo­se, kur puo­se­lė­ji kiek­v ie­ną au­ga­ lą. Ta­čiau vėl­gi neaiš­ku, ar jis au­ga dėl trą­ šų, ar dėl žmo­gaus mei­lės.“ Ieš­kan­tie­siems eko­lo­giš­kų pro­duk­tų bai­ mę ke­lia ir ap­lin­k i­niai che­mi­zuo­ti ūkiai.

Juk vė­jas iš jų ga­li per­neš­ti purš­k ia­mus che­mi­ka­lus į kai­my­ni­nį eko­lo­gi­nį. Vis dėl­ to ūki­nin­kai ra­mi­na: yra nu­ma­t y­ti tam tik­ri tech­no­lo­gi­niai rei­ka­la­v i­mai, pa­v yz­ džiui, ne­ga­li­ma purkš­ti per aukš­tai, esant vė­juo­tam orui. Ir eko­no­mi­niu požiūriu nė­ ra nau­din­ga pra­ras­ti da­lį tik­rai ne­ma­žai kai­nuo­jan­čios ag­ro­che­mi­jos. Be to, da­bar yra or­ga­ni­nių ar pu­siau or­ga­ni­nių trą­šų mi­ši­nių, įvai­rių ami­no rūgš­čių, ku­rias nau­ do­ja ir eko­lo­gi­niai, ir che­mi­zuo­ti ūkiai.

Vis dėl­to eko­lo­gi­nio ūkio pa­grin­das yra sė­ jo­mai­na. Ta­da ne­rei­k ia jo­k ių her­bi­ci­dų nuo pikt­žo­lių – aukš­tes­ni au­ga­lai, pa­v yz­džiui, ru­giai, jas nu­stel­bia. Pa­pil­dy­ti dir­vo­že­mį ir ap­si­gin­ti nuo li­g ų bei pikt­žo­lių au­ga­lai ga­ li skir­tin­gais bū­dais. Pa­v yz­d žiui, gars­t y­ čios sa­vo ašt­riais alie­jais iš­nai­k i­na mik­ro­ bus, gry­be­li­nes li­gas. Do­bi­lai pa­pil­do dir­ vo­že­mį azo­tu. „Daug ge­r ų da­ly­kų, ku­rie bu­vo ži­no­mi se­niai, yra už­mirš­ta. Žmo­nės anks­čiau taip ir au­gin­da­vo vis­ką, kol ne­su­si­v i­lio­jo trą­šo­ mis, – tei­gia Vi­jo­lė. – So­v iet­me­čiu, kai trą­ šos bu­vo da­li­ja­mos ne­mo­ka­mai, nie­kas ne­ su­ko gal­vos. Kai pra­si­dė­jo in­di­v i­dua­lus ūki­nin­ka­v i­mas, spar­čiai ki­lo trą­šų kai­nos, jų rei­kė­jo vis dau­giau. Pa­sė­liai li­ko nua­ lin­ti, dėl che­mi­ka­lų dau­gė­jo li­g ų, o au­ga­ lų to­le­ran­ci­ja che­mi­ka­lams di­dė­jo. Rei­kė­ jo di­din­ti nor­mas ir keis­ti į dar stip­res­nius tok­siš­kus che­mi­ka­lus, nes pa­sė­lių ken­kė­jai įgau­na imu­ni­te­tą“, – at­sklei­džia ūki­nin­kė.

Lie­tu­vo­je pa­grin­di­niai che­mi­zuo­tų ūkių sukultūrinti grū­di­niai augalai yra va­sa­ri­ niai ir žie­mi­niai kvie­čiai, žie­mi­niai ir va­ sa­ri­niai rap­sai. Juos nuo­lat trę­šiant ir purš­ kiant nuo li­g ų der­lius ga­li bū­ti la­bai di­de­lis.

Ru­giai ko­mer­ciš­kai nė­ra pa­k lau­si kul­ tū­ra ir juos daž­niau­siai au­gi­na eko­lo­gi­niai ūkiai, nes jie, kaip mi­nė­ta, yra aukš­ti ir stel­bia pikt­žo­les.

Mais­to pro­duk­tai ir grū­dai yra tik­ri­na­ mi la­bo­ra­to­ri­jo­se. De­ja, ne vi­sa­da der­lius ati­tin­ka lū­kes­čius. „Kai ne­ga­li nau­do­ti che­mi­nių prie­mo­nių li­goms mal­šin­ti, grū­dų kla­sė ga­li bū­ti že­ mes­nė, ir šie tam­pa pa­ša­ri­niai“, – pa­sa­ko­ja V.Alek­na­v i­čie­nė.

2015 ruduo

Sveikata

Trę­šia­mi ja­vai, pri­kau­pę che­mi­nių me­džia­g ų, tam­pa at­spa­r ūs li­goms, ir jų kla­sė lie­ka mais­ti­nė. Koks bus der­lius, ūki­ nin­kas iš anks­to ne­ga­li ži­no­ti, nes vis­kas pri­k lau­so nuo oro są­ly­g ų – drėg­mės ir oro tem­pe­ra­tū­ros. „Eko­lo­gi­nė pro­duk­ci­ja yra bran­ges­ nė, nes jos der­lius ma­žes­nis, ta­čiau mais­ ti­niu po­žiū­riu ji daug tur­tin­ges­nė ir vi­siš­ kai svei­ka, be jo­k ių che­mi­ka­lų ar prie­dų“, – pra­na­šu­mus var­di­ja ūki­nin­kė. „Ekoag­ros“ duo­me­ni­mis, eko­lo­giš­ko­se dar­žo­vė­se bal­t y­mų yra net 18 pro­c., o vi­ta­ mi­no C – 20 pro­c. dau­giau. „Žmo­nes gąs­di­na eko­lo­giš­kų pro­duk­tų kai­na, bet to­k ių su­val­go­me ma­žiau. Svei­kas mais­tas yra so­tes­nis“, – pa­brė­žia mi­t y­bos spe­cia­lis­tė V.Ved­lū­gie­nė.

Anot jos, ki­ta pro­ble­ma, sie­k iant mai­tin­ tis svei­kai, tik­rai eko­lo­giš­kų mais­to pro­ duk­tų sto­ka ir ne­są­ži­nin­gi tie­kė­jai. Ga­ran­ tas – eko­lo­gi­nio ūkio ser­ti­fi ­ka­tas. Jei ūki­ nin­kas jį tu­ri, pro­duk­tai tik­rai eko­lo­giš­k i.

Eko­lo­gi­niai ūkiai tik­ri­na­mi du kar­tus daž­ niau nei pa­pras­ti, pa­tik­ri­ni­mai bū­na pla­ni­ niai ir ne­ti­kė­ti.

Sup­rie­šin­ta vi­suo­me­nė Eko­lo­gi­nio ūkio sa­v i­nin­kai pri­va­lo lai­k y­ tis įsi­pa­rei­go­ji­mų. Pak­laus­ta, ar tai sun­ku, ūki­nin­kė Vi­jo­lė at­sa­kė: „Rei­k ia pa­si­r yž­ti.“ Di­džiau­sių sun­ku­mų ūki­nin­kams su­ke­ lia ne tai­syk­lės, o nuo­la­ti­nė jų kai­ta ir in­ terp­re­ta­ci­jos. „Ne vi­sa­da pa­gau­ni už uo­de­gos vi­sus po­ ky­čius, – tei­gia V.Alek­na­v i­čie­nė. – Ūki­nin­ kas juk nė­ra biu­dže­ti­nis dar­buo­to­jas ar tei­ si­nin­kas, ku­ris tuos po­k y­čius ir nau­jie­nas nuo­lat se­ka.“ Ūki­nin­kai pri­va­lo pil­dy­ti dau­g y­bę do­ ku­men­tų, juo­se at­spin­dė­ti vi­sus rei­ka­la­v i­ mus, po­k y­čius, nu­ro­dy­ti tiks­lų dar­bo pla­ ną, nu­ma­t y­ti po­k y­čius ir juos fik­suo­ti, ra­ šy­ti ata­skai­tas.

Pak­laus­ta, kaip ska­ti­na­mi eko­lo­gi­niai ūkiai, Vi­jo­lė at­sa­kė, kad yra at­v irkš­čiai – jau­čia­mas di­de­lis spau­di­mas, tar­si tik ir te­ lau­k ia­ma, kol kas pa­da­r ys ko­k ią klai­dą. O juk eko­lo­giš­kai ūki­nin­kau­ja­ma ne tik iš eko­no­mi­nių pa­ska­tų, bet ir dėl sie­k io gy­ ven­ti svei­ko­je ap­lin­ko­je.

V.Alek­na­v i­čie­nės ūkio pa­g rin­das – grū­ dai, ta­čiau šei­ma taip pat au­g i­na avių, bi­ čių, viš­t ų, tu­ri ir dar­ž ą, so­dą. Avių mė­sos kaip eko­lo­g iš­kos ūki­nin­kė par­duo­t i ne­ ga­li, nes ne vi­sos apy­lin­kė­se esan­čios pie­ 24

Vi­jo­lė Alek­na­vi­čie­nė:

Ap­do­ro­ja­mas che­ mi­nė­mis me­džia­ go­mis au­ga­las il­ gai­niui tam­pa neats­pa­rus vi­ru­sams ir bak­te­ri­joms. vos yra ser­t i­fi ­kuo­tos kaip eko­lo­g i­nės. Val­ di­nin­k ų po­žiū­ris į ūki­nin­kus juos žei­d žia, slo­pi­na eko­lo­g inį ūki­nin­k a­v i­mą ir ver­t i­ na ne pa­gal esa­mą si­tua­ci­ją, o pa­gal sau­ sas tai­syk­les. „Keis­tai at­ro­do, kad tie pa­t ys val­di­ nin­kai tei­k ia pir­me­ny­bę kuo svei­kes­ niems pro­duk­tams, die­v i­na na­tū­ra­lius dar ­li­ku­sius gam­tos kam­pe­lius, ta­čiau ne­su­si­ mąs­t y­da­mi „ker­tą gal­vą“ eko­lo­gi­nes idė­jas pro­pa­g uo­jan­čiam žmo­g ui, nuo ku­rio pri­ klauso pa­ties val­di­nin­ko ar jo vai­ko svei­ka mi­t y­ba“, – pa­ste­bi V.Alek­na­v i­čie­nė.

Che­mi­zuo­ti pro­duk­tai – li­gų šal­ti­nis Svei­kais lai­ko­mi tie pro­duk­tai, ku­rie yra mi­ ty­bos pi­ra­mi­dė­je, ta­čiau jų ko­ky­bė neak­cen­ tuo­ja­ma. Net ir vai­sius bei dar­žo­ves rei­kia var­to­ti sai­kin­gai, nes per di­de­lis jų kie­kis, per­spė­ja mi­ty­bos spe­cia­lis­tė V.Ved­lū­gie­nė, ga­li su­kel­ti aler­gi­ją, žar­ny­no li­gas. „Ypač at­sar­giems rei­k ia bū­ti be­si­mė­gau­ jan­tie­siems eg­zo­ti­niais vai­siais, nes jie yra purš­k ia­mi, o ge­rai nu­plau­ti ne­pa­sis­ten­gia­ me“, – at­k rei­pia dė­me­sį spe­cia­lis­tė.

Ji vai­sius ir uo­gas re­ko­men­duo­ja plau­ ti su so­da, jos įbė­rus į van­de­nį. Vai­sius to­ kia­me tir­pa­le rei­k ia pa­mir­k y­ti 15 mi­nu­čių.

Obuo­lius pa­ta­ria val­g y­ti nu­lup­tus. V.Ved­ lū­gie­nė siū­lo, kiek lei­džia ga­li­my­bės, mai­ tin­tis pa­gal se­zo­niš­ku­mą, vie­ti­nė­mis dar­ žo­vė­mis, vai­siais ir uo­go­mis.

Eko­lo­giš­kus pro­duk­tus taip pat rei­k ia plau­ti, ta­čiau mir­k y­ti nė­ra rei­ka­lo. Jiems tu­rė­tų bū­ti tei­k ia­ma pir­me­ny­bė, bet ren­ka­ si pa­t ys var­to­to­jai, daž­niau­siai at­si­ž velg­da­

mi į kai­ną. Gra­ži pa­kuo­tė ne vi­sa­da by­lo­ja apie mais­to ver­tin­g u­mą. „Ūki­nin­kams daž­nai tie­siog trūks­ta lai­ ko su­pa­kuo­ti, su­fa­suo­ti ir gra­žiai es­te­tiš­ kai pa­teik­ti sa­vo pro­duk­tus. Tam rei­ka­ lin­ga pa­pil­do­ma dar­bo jė­ga. O as­me­niš­kai man per­tek­li­nė pa­kuo­tė ne­tgi ker­ta­si su eko­lo­gi­niais prin­ci­pais. Juk pro­duk­tai pa­ kuo­ja­mi ne tam, kad juos su­nau­do­jus lik­tų kuo dau­giau šiukš­lių“, – pa­brė­žia V.Alek­ na­v i­čie­nė.

Šva­rus sko­nis Mi­t y­bos spe­cia­lis­tė Vi­li­ja įsi­ti­k i­nu­si, kad kiek­v ie­nas žmo­g us tu­rė­tų rink­tis kuo na­ tū­ra­les­nį mais­tą, do­mė­tis, ką val­go.

Eko­lo­giš­kų pro­duk­tų len­t y­no­se ga­li­ma pa­ma­t y­ti įvai­raus mais­to, taip pat ir sal­du­ my­nų. „Jei žmo­gus lin­kęs val­gy­ti ne­vi­sa­ver­tį ir nee­ko­lo­giš­ką mais­tą, ke­li kąs­niai ge­rų pro­ duk­tų di­de­lės nau­dos ne­duos. Pra­dė­jus mai­ tin­tis svei­kai, svar­bu kiek­vie­nas pro­duk­tas“, – tvir­ti­na mi­ty­bos spe­cia­lis­tė V.Ved­lū­gie­nė.

Val­gant ne­na­tū­ra­lų mais­tą žmo­gaus or­ ga­niz­mas blaš­ko­si: pa­val­gius sū­riai, no­ri­ si sal­džių pro­duk­tų, o pa­val­gius sal­džiai, min­t ys vėl ieš­ko, kaip pa­ten­k in­ti sko­nio re­ cep­to­rius, jau­čia­mas nuo­la­ti­nis al­k is. Su­ ba­lan­sa­v us mi­t y­bą, spe­cia­lis­tės tei­gi­mu, to ne­be­lie­ka. Tik val­gant tik­rą, na­tū­ra­lų mais­tą žmo­g us pa­jun­ta so­tu­mą. „Mes la­bai iš­ba­lan­suo­ti sko­nio stip­rik­ lių, E621, kon­ser­van­tų. Ne­be­jau­čia­me na­ tū­ra­laus pa­pras­to po­mi­do­ro iš mo­čiu­tės dar­žo sko­nio. Jau­čia­me kva­pą, bet sko­nis per silp­nas, tad žmo­g us pri­de­da drus­kos, pi­pi­r ų, alie­jaus“, – pa­ste­bi V.Ved­lū­gie­nė.

Ji pa­ta­ria mais­tą gar­din­ti žo­le­lė­mis.

Drus­kos taip pat ga­li­ma var­to­ti, bet sai­ kin­gai. Kai žmo­g us pri­pran­ta prie na­tū­ra­ laus mais­to, jo jus­lė paašt­rė­ja ir kiek­v ie­na žo­le­lė ar dar­žo­vė at­si­sklei­džia sa­vo tik­ruo­ ju sko­niu. „Pa­pil­do­mų sko­nio stip­rik­lių ne­be­rei­k ia. Žmo­g us bū­na ap­si­va­lęs“, – at­sklei­džia mi­ ty­bos spe­cia­lis­tė V.Ved­lū­gie­nė. Žmo­nės daž­niau­siai tik ta­da su­si­mąs­to, kai priau­ga svo­rio ar li­ga pra­de­da stuk­sen­ti į nu­ga­rą. Bū­ti­na įsi­są­mo­nin­ti, kad mais­tas tu­ri su­teik­ti jė­g ų, o ne jas atim­ti. „Ga­li­ma iš mais­to gau­ti ener­gi­jos, bū­ ti so­čiam ir lai­min­gam, – tvir­ti­na mi­t y­bos spe­cia­lis­tė V.Ved­lū­gie­nė. – Pa­kei­tus me­niu, ma­no pa­sau­lis nu­švi­to ki­to­mis spal­vo­mis, ir šis pa­sau­lis man la­bai pa­tin­ka.“

2015 ruduo

Sveikata

Be skaus­mo gy­ven­ti

tik­rai įma­no­ma

N

ež­mo­niš­kai ge­lia są­na­rius?

Su­su­ko spran­dą? Taip su­ ra­k i­no stu­bu­rą, kad net iš lo­vos iš­lip­ti sun­ku? Sau­jo­ mis ge­ria­me tab­le­tes nuo skaus­mo, tri­na­me skau­da­mą vie­tą te­pa­lais.

Tam kar­tui, re­gis, skaus­mas at­lėgs­ta, bet atei­na ki­ta die­na, ir vėl žen­gia­me per tą pa­t į kan­čios slenks­t į. Kaip iš­si­va­duo­ti iš šio už­ bur­to lė­ti­nio skaus­mo ra­to? Ži­no­mas gy­dy­to­jas Al­ber­tas Al­bert­ja­nas, vie­nin­te­lis skaus­mo gy­dy­mo spe­cia­lis­tas Va­ka­r ų Lie­tu­vo­je, tei­gia, kad svar­biau­sia – ne­dels­ti, ne­ken­tė­ti, nes skaus­mas sa­vai­me ne­praeis. Juo­lab kad ken­tė­ti nė­ra jo­k io rei­ ka­lo. Kva­li­fi ­kuo­tą me­di­ci­ni­nę pa­gal­bą ga­li gau­ti kiek­v ie­nas žmo­g us. Ir be jo­k ių ei­lių.

Apie gy­dy­to­jo A.Al­bert­ja­no uni­ka­lią gy­dy­ mo me­to­di­ką, de­ri­nant tra­di­ci­nę ir ne­tra­di­ci­ nę me­di­ci­ną, yra gir­dė­ję ir pa­si­nau­do­ję dau­ ge­lis klai­pė­die­čių, ta­čiau ki­tų Lie­tu­vos vie­to­ vių gy­ven­to­jams tai ga­li bū­ti ge­ra nau­jie­na.

In­jek­ci­jos iš­va­duo­ja nuo skaus­mo Gy­dy­to­jo tei­gi­mu, pas jį at­v yks­ta daug il­gai ken­tu­sių skaus­mą li­go­nių. Jiems sun­k iau pa­dė­ti ar­ba gy­dy­mas ne­duo­da trokš­ta­mų re­zul­ta­tų. „Skaus­mas – nei­gia­ma emo­ci­ ja. Jei jis il­gai trun­ka, at­si­ran­da psi­cho­lo­ gi­nių niuan­sų. Tad skaus­mą bū­ti­na gy­dy­ti.

Kuo anks­čiau li­go­nis krei­pia­si, tuo pa­gal­ba efek­t y­ves­nė“, – pa­brė­žė gy­dy­to­jas. Vais­tų in­jek­ci­jos į stu­bu­rą, me­di­ka­men­ti­nės blo­ ka­dos – jo kas­die­nis dar­bas.

Pa­cien­tai krei­pia­si ne tik dėl nu­ga­ros skaus­mų. Daugelį žmo­nių ka­muo­ja są­na­ rių skaus­mas. „Gal ne vi­si ži­no, kad yra to­kia me­to­di­ka, kai tam tik­ri me­di­ka­men­tai su­lei­ džia­mi į pa­tį są­na­rį. Pa­v yz­džiui, spor­ti­nin­ kams, ku­rie daž­nai pa­ti­ria trau­mų, yra at­lie­ ka­mos hia­lu­ro­no rūgš­ties in­jek­ci­jos. Aš at­ lie­ku kiek ki­to­kių me­di­ka­men­tų – kond­ro­ti­ dų – in­jek­ci­jas. Šis sa­vo vei­ki­mu į hia­lu­ro­no rūgš­tį pa­na­šus, bet daug efek­ty­ves­nis vais­ tas var­to­ja­mas esant skaus­min­goms są­na­rių pa­to­lo­gi­joms, at­si­ra­du­sioms dėl de­ge­ne­ra­ci­ nių po­trau­mi­nių li­gų, to­kių kaip os­teoart­ ri­tas, ar esant są­na­rio de­for­ma­ci­jai. Jis tar­si su­te­pa są­na­rį, kad jis ma­žiau trin­tų­si ir kar­

tu ma­žiau skau­dė­tų“, – pa­sa­ko­jo A.Al­bert­ ja­nas. Anot gy­dy­to­jo, po kond­ro­ti­dų in­jek­ci­ jos są­na­rių skaus­mai ga­li bū­ti nu­mal­ši­na­mi iki vie­nų me­tų, o per jo pra­kti­ką ne kar­tą yra bu­ vę, kad pa­cien­tas skaus­mo ne­ju­to ir dve­jus me­ tus. „Aiš­ku, tai pri­klau­so ir nuo pa­to­lo­gi­jos, ir nuo žmo­gaus gy­ve­ni­mo bū­do – kaip jis el­gia­si, ar sau­go są­na­rius, stu­bu­rą“, – sa­kė gy­dy­to­jas.

Aiš­ku vie­na – po to­kių in­jek­ci­jų la­bai pa­ge­rė­ja žmo­gaus gy­ve­ni­mo ko­ky­bė, jis ne­bea­li­na sa­vo or­ga­niz­mo kas­die­ne sau­ja tab­le­čių, ati­tols­ta są­ na­rių kei­ti­mo dirb­ti­niais pa­kai­ta­lais ope­ra­ci­ja.

Gy­do pa­ties pa­cien­to krau­jo plaz­ma Dar vie­nas svar­bus komp­lek­si­nio skaus­mo gy­dy­mo ele­men­tas – gy­dy­mas kon­cent­ruo­ tos plaz­mos in­jek­ci­jo­mis, dar va­di­na­mas or­ to­ki­no­te­ra­pi­ja. Vi­sas pro­ce­sas vyks­ta taip: iš pa­cien­to pai­ma­ma 20 ml ve­ni­nio krau­jo, po to, in­ku­buo­jant krau­ją spe­cia­liuo­se mė­gin­tu­ vė­liuo­se nuo 6 iki 9 val., su­si­da­ro iki 140 kar­ tų dau­giau me­džia­gų, sau­gan­čių nuo už­de­ gi­mų, nei įpras­tai yra žmo­gaus krau­jy­je. Šis kon­cent­ra­tas su­lei­džia­mas į pa­žeis­tą vie­tą. „Po in­jek­ci­jos ma­žė­ja už­de­gi­mas, ma­žė­ja ir skaus­mas. Taip gy­do­me są­na­rius, saus­ gys­les, stu­bu­rą“, – sa­kė skaus­mo gy­dy­to­jas A.Al­bert­ja­nas. Šią sau­gią skaus­mo gy­dy­mo pro­ce­dū­rą, ne­tu­rin­čią jo­k io ša­lu­ti­nio po­ vei­k io ir ga­lin­čią tap­ti pui­k ia skran­dį ir ki­ tus or­ga­nus ža­lo­jan­čių tab­le­čių var­to­ji­mo al­ter­na­t y­va, jis pra­dė­jo tai­k y­ti prieš dve­jus me­tus vie­nas pir­mų­jų Lie­tu­vo­je. „Anks­čiau krep­ši­nin­kai iš Ame­ri­kos skris­da­vo į Vo­k ie­ti­ją at­lik­ti šių pro­ce­dū­ rų. Da­bar krau­jo plaz­mos in­jek­ci­jos priei­ na­mos vi­siems. Štai ma­no kai­my­nas po šių in­jek­ci­jų, ne­jaus­da­mas są­na­rio skaus­mo ir ne­ger­da­mas tab­le­čių, gy­ve­na jau pu­sant­r ų me­tų. Tai jis da­bar dar ir se­se­rį at­ve­dė pas ma­ne“, – su šyp­se­na pa­sa­ko­jo gy­dy­to­jas.

Be­je, įdo­mi de­ta­lė – or­to­k i­no­te­ra­pi­ja bu­vo gy­do­mas ir po­pie­žius Jo­nas Pau­lius II.

Ap­siei­na­ma be tab­le­čių Pa­sak gy­dy­to­jo, vi­sais skaus­mo mal­ši­ni­mo at­ve­jais re­zul­ta­tą su­stip­ri­na kar­tu nau­do­ja­ma ozo­no te­ra­pi­ja. „Ozo­nas pa­de­da gy­dant są­na­

Klai­pė­die­tis skaus­mo gy­dy­to­jas A.Al­bert­ja­nas at­lie­ka vie­ną iš skaus­mo gy­dy­mo pro­ce­dū­rų – mio­fas­ci­nių t­ri­ge­ri­nių taš­kų in­jek­ci­jas.

rių, stu­bu­ro, mig­re­ni­nius gal­vos skaus­mus.

At­lie­ku ozo­no in­jek­ci­jas į stu­bu­rą, są­na­rius.

Ozo­no fo­nas gy­dant lė­ti­nį skaus­mą ar ki­tas li­gas su­ma­ži­na vi­zi­tų pas gy­dy­to­jus skai­čių ir su­var­to­ja­mų vais­tų kie­kį. Tai pa­sau­ly­je se­niai ži­no­ma svei­ka­ti­ni­mo ir gy­dy­mo me­to­di­ka.

De­ja, pas mus žmo­nės dar ma­žai ži­no apie tai ir, ne­gau­da­mi pa­gal­bos, ken­čia“, – tvir­ti­no klai­pė­die­tis skaus­mo gy­dy­to­jas.

Gy­dy­mas – be ei­lių Į klau­si­mą, ar bran­gios šios skaus­mo ma­ži­ ni­mo pro­ce­dū­ros, gy­dy­to­jas A.Al­bert­ja­nas at­sa­ko at­v i­rai: „Mes my­li­me sa­vo pa­cien­ tus ir no­ri­me jiems pa­dė­ti. Ypač gai­la su­ ries­tų skaus­mo gar­baus am­žiaus žmo­nių, ku­rie ga­lė­tų gy­ven­ti ne­si­ka­muo­da­mi, jei lai­ku su­lauk­tų tin­ka­mos me­di­ci­ni­nės pa­ gal­bos. Taip, už pro­ce­dū­ras rei­k ia mo­kė­ti.

Gy­dy­ti nau­do­ja­me nau­jau­sius pre­pa­ra­tus, o jie kai­nuo­ja ne­pi­giai. Ta­čiau ko­k ia su­ma įver­tin­tu­mė­te, pa­v yz­džiui, gy­ve­ni­mą pu­ sant­r ų me­tų be skaus­mo? Vais­tams ir me­ di­kų pa­slau­goms per tą lai­ką iš­lei­si­te daug dau­giau. Bū­na, kad skaus­mas žmo­nėms po gy­dy­mo pas mus at­lėgs­ta ir ke­liems mė­ne­ siams, ir ke­liems ar net ke­lio­li­kai me­tų. Tai pri­k lau­so nuo įvai­rių fak­to­rių. At­v yks­tant į kli­ni­ką ne­rei­k ia jo­k ių siun­ti­mų, bet pa­ tar­ti­na at­si­vež­ti sa­vo li­gos is­to­ri­ją: iš­ra­šus, nuo­trau­kas ir kt. Taip grei­čiau pra­dė­si­me gy­dy­mo pro­ce­są“, – sa­kė me­di­kas.

Pa­sak pri­va­čiai kli­ni­kai va­do­vau­jan­čio gy­ dy­to­jo A.Al­bert­ja­no, čia na­tū­ra­lūs, sau­gūs gy­ dy­mo me­to­dai de­ri­na­mi su tra­di­ci­niu gy­dy­ mu ir pri­tai­ko­mi konk­re­čiam pa­cien­tui. Bū­ tent to­kia tak­ti­ka duo­da ge­riau­sių re­zul­ta­tų.

Dėl skaus­mo gydymo kreip­ki­tės į Dr. A.Al­bert­ja­n kli­ni­ką – Pa­r y­žiaus Ko­mu­nos g. 2A, Klai­pė­da, tel. 8 606 91 183.

25

2015 ruduo

Sveikata

Pro­ce­sas: in­for­ma­ci­ja apie au­rą su­ren­ka­ma nuo pirš­tų spe­cia­liu apa­ra­tu, jį ap­den­gus nuo pa­ša­li­nės švie­sos.

Pas­lap­tin­go­ji Žvilgs­nis į kū­n

Tai, ko pli­ka aki­mi ma­ty­ ti ne­ga­li­me, vi­sa­da skam­ba mis­tiš­kai. Žmo­gaus au­ra yra vie­nas iš pa­slap­tin­gų reiš­ki­ nių, ne­pai­sant, kad moks­li­ nin­kai jau ku­rį lai­ką nau­do­ ja spe­cia­lius įren­gi­nius jai fik­suo­ti.

TEKSTAS ir fotografija: Ka­ro­li­na Dai­ny­tė 26

Kau­nie­tis tech­ni­kos moks­lų dak­ta­ras Ar­tū­ras Dab­ke­v i­čius au­ros diag­nos­ti­kos sri­t y­je dir­ba nuo 2009 m. Au­ros nuo­trau­ką pa­si­da­rė pa­ts. Il­gai gi­li­nę­sis tiek į teo­ri­ją, tiek į tech­ni­nes ga­li­my­bes, au­ros diag­ nos­ti­kai pa­si­tel­kė S.Kir­lia­no me­to­dą, ku­rį tai­kant nau­do­ja­ma spe­cia­li apa­ra­tū­ra ir pro­gra­mi­nė įran­ga.

Kas yra au­ra? „Au­ra – tai žmo­gaus ener­goin­for­ma­ci­nis lau­kas, ku­ris su­pa fi­zi­nį kū­ną. Ta­me lau­ke at­si­spin­di žmo­gaus bioener­ge­ti­ka, ko­k ios psi­choe­mo­ci­nės būk­lės jis yra, ir ap­skri­

tai su­tei­k ia įdo­mios in­for­ma­ci­jos apie žmo­gų“, – aiš­k i­na A.Dab­ke­v i­čius.

Ar žmo­g us ga­li vi­sai ne­tu­rė­ti au­ros?

Spe­cia­lis­tas tvir­tai at­sa­kė: „Ne. Ji ga­li bū­ti la­bai silp­na, bet vis tiek yra.“ Diag­nos­ti­ko tei­gi­mu, žmo­g us gims­ta su au­ra. Jei nau­ja­gi­mis svei­kas, ne­pa­t y­ręs gim­dy­mo trau­mos, ji yra stip­ri ir ga­lin­ga, daug di­des­nė nei suau­g u­sio­jo. Au­ros nuo­ trau­ko­je ma­to­mas lau­ko dy­dis, for­ma, yra in­for­ma­ci­jos apie čak­ras. Čak­ra (san­skri­to kal­ba – „dis­kas, ra­tas“) įvar­di­ja­ma kaip bioe­ner­gi­nis cent­ras. Ener­ gi­nę čak­r ų sis­te­mą su­da­ro nuo ke­lių iki ke­ lių šim­tų čak­r ų, ta­čiau pa­grin­di­nė­mis yra

2015 ruduo

Sveikata

Ka­va ir ci­ga­re­tės

Pra­džia: kom­piu­te­r y­je ap­link kiek­vie­ną pirš­tą ma­ty­ti au­ros lau­kas, ku­ris vė­liau ati­tin­ka­mai pro­jek­tuo­ja­mas vi­sam kū­nui.

Aki­vaiz­du: kar­tu su au­ra nu­sta­to­mas ir čak­rų dy­dis bei po­slin­kis nuo pa­grin­di­nės ašies. Vi­sa tai pa­vaiz­duo­ta gra­fiš­kai.

au­ra.

ną ir sie­lą lai­ko­mos sep­t y­nios. Jos iš­si­dės­čiu­sios išil­ gai stu­bu­ro, pra­de­dant nuo uo­de­gi­kau­lio, ky­lant aukš­t yn iki pat vir­šu­gal­v io. Sep­tin­ to­ji yra šiek tiek virš jo. Čak­ros sie­ja­mos su kū­no or­ga­nais, ner­ vi­niais raiz­gi­niais, en­dok­ri­ni­nė­mis liau­ ko­mis. Pa­v yz­džiui, pa­grin­di­nė čak­ra Mu­ lad­ha­ra, pri­k lau­so­mai nuo jos in­ten­sy­v u­ mo, sie­ja­ma su iš­li­k i­mu, ko­va už bū­v į, fi­zi­ ne svei­ka­ta. Čak­ros ryš­ku­mas, ba­lan­sas ir dy­dis nu­ro­do, kaip šie da­ly­kai pa­si­reiš­k ia žmo­gaus gy­ve­ni­me. „Au­ro­je ir čak­ro­se ma­t y­ti vi­sų ne­ga­la­ vi­mų užuo­maz­gos. Au­ros diag­nos­ti­ka pa­ de­da su­stab­dy­ti jų vys­t y­mą­si pa­kei­tus gy­

Žmo­gaus au­ra – su­dė­tin­ga struk­tū­ra, su­da­ry­ta iš ke­lių tar­pu­sa­vy­je per­si­ klo­jan­čių sluoks­nių. ve­ni­mo bū­dą, ne­ga­t y­v ias min­tis ir emo­ci­ jas trans­for­ma­v us į po­zi­t y­v ias“, – aiš­k i­na A.Dab­ke­v i­čius.

■■ Ru­sų moks­li­nin­kai, at­li­kę ty­ri­ mą, pa­ste­bė­jo, kad su­rū­kius ci­ga­re­tę su­si­lpnė­ja bioener­ ge­ti­ka gerk­lės ir plau­čių sri­ty­se, o vi­siš­kai at­si­ku­ria maž­daug po ke­tu­rių va­lan­ dų. Vi­sų pri­klau­so­my­bių prie­žas­tys yra psi­cho­lo­gi­ nės. Rū­ky­mas tar­si su­tei­kia ne­prik­lau­so­my­bę, bū­da­mas kom­pa­ni­jo­je žmo­gus ga­li išei­ti tam, kad pa­rū­ky­tų. Jis tar­si tam­pa iš­skir­ti­nis. Vis dėl­to, ko­dėl jam rei­kia to dė­me­sio, tos ne­prik­lau­so­my­ bės? Gal­būt jis tai pa­są­mo­ nin­gai de­monst­ruo­ja sa­vo ma­mai ar tė­čiui. Gal­būt tė­vai jo net ne­ma­to, bet jau­nuo­lis taip kom­pen­suo­ja dė­me­sio ar mei­lės, ku­rios ne­gau­na iš tė­vų, trū­ku­mą, sa­ko spe­cia­ lis­tas. Ka­va, ku­ri taip pat su­ke­lia pri­klau­so­my­bes, yra sti­mu­liatorius. Iš­gė­rus puo­de­lį ka­vos bioener­ge­ti­ka kiek pa­ kin­ta, ta­čiau po pus­va­lan­džio vis­kas daug­maž vėl su­si­ba­ lan­suo­ja.

Spe­cia­lis­tas tei­gia, kad žmo­gaus akis ga­ li ma­t y­ti tik la­bai ma­ž ą gam­to­je eg­zis­tuo­ jan­čio elekt­ro­mag­ne­ti­nio spekt­ro da­lį: nuo 400 iki 700 na­no­met­r ų ban­gos il­g į. Tai yra spal­vos, ku­rias mes su­pran­ta­me: rau­do­na, oran­ži­nė, ža­lia, mė­ly­na, vio­le­ti­nė ir pan. Įvai­riais prie­tai­sais ir da­v ik­liais yra nu­sta­ ty­ta, kad žmo­gaus kū­no iš­spin­du­liuo­ja­mas elekt­ro­mag­ne­ti­nių ban­g ų dia­pa­zo­nas la­bai pla­tus ir di­džio­ji jų da­lis žmo­g ui ne­ma­to­ ma. Au­rą su­da­ro ult­ra­v io­le­ti­nių, inf­ra­rau­ do­nų­jų spin­du­lių, ra­di­jo ir mik­ro­ban­g ų vi­ su­ma“, – pri­du­ria A.Dab­ke­v i­čius.

Vis dėl­to, nors pa­si­tai­ko žmo­nių, tei­ gian­čių, kad ga­li ma­t y­ti au­rą pli­ka aki­mi, diag­nos­ti­ko nuo­mo­ne, tai, ką jie ma­to, yra su­bjek­t y­v u. „Tai komp­lek­si­nis klau­si­mas, bet toks fe­ no­me­nas eg­zis­tuo­ja, ir man te­ko su to­k iais žmo­nė­mis su­si­tik­ti, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si spe­cia­lis­tas. – Daž­nai ge­bė­ji­mas ma­t y­ti 27

2015 ruduo

Sveikata

Diag­nos­tas: „Jei­gu au­ro­je yra sky­lių, fi­zi­nia­me kū­ne ga­li iš­si­vys­ty­ti su­tri­ki­mų“, – tei­gia tech­ni­kos moks­lų dak­ta­ras A.Dab­ke­vi­čius.

pri­k lau­so nuo tos aki­mir­kos būk­lės, ap­ lin­kos są­ly­g ų. Dėl to yra su­kur­ta apa­ra­tū­ ra, ku­ri ga­li ob­jek­t y­v iai įver­tin­ti, nu­fo­tog­ ra­f uo­ti žmo­gaus au­rą ir pa­teik­ti įdo­mius duo­me­nis apie žmo­gaus fi­zi­nę, psi­choe­mo­ ci­nę, ne­tgi dva­si­nę bū­se­ną.“

Kaip ji fo­tog­ra­fuo­ja­ma?

Praė­ju­sio am­žiaus vi­du­r y­je Ru­si­jos fi­zio­te­ ra­peu­tas, me­di­ci­ni­nės apa­ra­tū­ros meist­ras Se­mio­nas Kir­lia­nas pra­dė­jo eks­pe­ri­men­tuo­ ti fo­tog­ra­fuo­da­mas įvai­rius ob­jek­tus aukš­ tos įtam­pos elekt­ro­mag­ne­ti­nia­me lau­ke.

Po il­g ų ban­dy­mų S.Kir­lia­nas su­kū­rė me­ to­dą, ku­ris bu­vo ap­ra­šy­tas ir pa­skelb­tas 1964 m. iš­leis­to­je kny­go­je. Eks­pe­ri­men­ti­nių ty­ri­mų re­zul­ta­tai bu­vo pa­skelb­ti ir pa­skli­do po vi­są pa­sau­lį. Moks­li­nio ty­ri­mo ins­ti­tu­ tai įsi­kū­rė Vo­k ie­ti­jo­je, Ita­li­jo­je, JAV, Bra­zi­ li­jo­je, So­vie­tų Są­jun­go­je – Mask­vo­je, Ki­je­ve.

Nors fo­tog­ra­fa­v i­mo me­to­di­ka aukš­tos įtam­pos elekt­ro­mag­ne­ti­nia­me lau­ke iki šiol iš­li­ko ta pa­ti, nau­do­ja­mos tech­no­lo­gi­ jos ir apa­ra­tū­ra la­bai pa­si­kei­tė. Šiais lai­kais nau­do­ja­mos skait­me­ni­nės tech­no­lo­gi­jos ir ka­me­ros, ku­rios ge­ro­kai pra­noks­ta anuo­ met nau­do­tas ana­lo­gi­nes, kai tek­da­vo eks­ po­nuo­ti, o vė­liau ryš­k in­ti bei fik­suo­ti nuo­ trau­kas, dėl to bū­da­vo pa­k lai­dų. Pa­ti­k i­mu­ mo ir ob­jek­t y­v u­mo šiais lai­kais su­tei­k ia ir nau­do­ja­ma pro­gra­mi­nė įran­ga, ku­ria už­ fik­suo­ja­mas kiek­v ie­nas nuo­trau­ko­je esan­ tis taš­kas – pik­se­lis.

Iš­to­bu­lin­ta tech­no­lo­gi­ja lei­džia įver­tin­ ti žmo­gaus psi­cho­fi­zio­lo­gi­nę bū­se­ną ir įvai­ rių fak­to­rių po­vei­kį. Šiuo me­tu vis svar­bes­ni tam­pa pre­ven­ci­niai ir grei­ti diag­nos­ti­kos me­ to­dai, sie­jan­tys elekt­ro­fi­zio­lo­gi­nes ir ana­to­mi­nes or­ga­niz­mo cha­rak­te­ris­ti­kas, 28

pa­v yz­džiui, elekt­roen­ce­fa­log­ra­ma (EEG) ar elekt­ro­kar­diog­ra­ma (EKG). S.Kir­lia­no me­to­ das – taip pat pri­pa­žin­tas kaip vie­nas iš greitų diag­nos­ti­kos me­to­dų, per ke­le­tą mi­nu­čių ga­ lin­tis pa­teik­ti vi­są in­for­ma­ci­ją apie žmo­gaus funk­ci­nę, ener­gi­nę, psi­choe­mo­ci­nę būk­lę.

Spe­cia­lis­tas ka­me­rą diag­nos­t i­k ai pa­r uo­ šia kas kar­tą ją spe­cia­liai ka­lib­r uo­da­mas.

Tai da­ro­ma dėl to, kad re­zul­ta­tai bū­t ų pa­ ti­k i­mi, at­si­k ar­to­jan­t ys ir juos bū­t ų ga­li­ma ly­g in­t i tar­pu­sa­v y­je, da­r y­t i ati­t in­k a­mas iš­ va­das, at­lik­t i ste­bė­se­ną. Ka­lib­ra­v i­mas pa­ de­da nu­sta­t y­t i ob­jek­t y­v ius duo­me­nis.

Au­ro­je ir čak­ro­se ma­ty­ti vi­sų ne­ga­la­vi­mų užuo­maz­gos. Au­ ros diag­nos­ti­ka pa­de­da su­ stab­dy­ti jų vys­ty­mą­si pa­kei­tus gy­ve­ni­mo bū­dą, ne­ga­ty­vias min­tis ir emo­ci­jas trans­for­ma­ vus į po­zi­ty­vias.

Gy­ve­na­me bend­ra­me ener­gi­nia­me lau­ke Žmo­gaus au­ra – su­dė­tin­ga struk­tū­ra, su­ da­r y­ta iš ke­lių tar­pu­sa­v y­je per­si­k lo­jan­čių sluoks­nių.

Pats gru­biau­sias – mums ge­rai pa­žįs­ta­ mas fi­zi­nis kū­nas, po to ei­na ete­ri­nis, ar­ba ener­gi­nis, kū­nas, pa­skui – ast­ra­li­nis (emo­ ci­nis), men­ta­li­nis, kar­mi­nis ir dva­si­nis kū­ nai. Tai, kas ma­tuo­ja­ma fotografuojant au­ rą, yra ener­gi­nis, ar­ba ete­ri­nis, kū­nas, ar­ čiau­siai fi­zi­nio kū­no esan­tis ir la­bai ne­di­

de­lis sluoks­nis. Svei­ko žmo­gaus ete­ri­nis kū­nas vi­du­ti­niš­kai su­da­ro apie ke­lis cen­ti­ met­rus virš fi­zi­nio kū­no. Stip­raus žmo­gaus ete­ri­nis kū­nas ga­li bū­ti ir 10 cm, silp­no – vos ke­le­tas mi­li­met­r ų. O emo­ci­nis kū­nas yra daug di­des­nis, ga­li siek­ti net iki pu­sės met­ro ar 70 cm.

Vie­ne­tai, ku­riais ma­tuo­ja­ma, yra san­ty­ ki­niai, – pik­se­liai, t. y. švie­sūs taš­kiu­kai, ku­ riuos iš­spin­du­liuo­ja žmo­gaus kū­nas elekt­ ro­mag­ne­ti­nia­me lau­ke ir ku­riuos už­fik­suo­ ja ka­me­ros ob­jek­ty­vas. Per il­gus ty­ri­nė­ji­ mo me­tus bu­vo at­ras­ta, kad in­for­ma­ci­ją apie žmo­gaus fi­zi­nę bei psi­choe­mo­ci­nę būk­lę ga­ li­ma nu­skai­ty­ti nuo skir­tin­gų žmo­gaus kū­no vie­tų – pė­dų, au­sų, kak­tos, bet tiks­liau­sius duo­me­nis pa­tei­kia žmo­gaus plaš­ta­ka. Pas­ta­ ruo­ju me­tu ga­mi­na­mos ka­me­ros in­for­ma­ci­ ją nu­skai­to nuo ran­kų pirš­tų. Pa­gal ją ga­li­ma spręs­ti, koks ener­gi­nio lau­ko dy­dis, for­ma, si­met­ri­ja ir ki­ti pa­ra­met­rai, iš to da­ry­ti diag­ nos­ti­nes iš­va­das, teik­ti re­ko­men­da­ci­jas. „Įvai­rūs bioe­ner­ge­ti­kai au­ros dy­dį ver­ti­na skir­tin­gai: vie­ni sa­ko, kad žmo­gaus au­ra yra met­ras, ki­ti – kad 20 met­rų. Ir abu ga­li bū­ti tei­sūs, nes pri­klau­so, ku­rį sluoks­nį ma­tuo­ja­ me, – tei­gia A.Dab­ke­vi­čius. – Be to, vi­si esa­me bend­ra­me že­mės ener­gi­nia­me lau­ke, bend­ra­ me žmo­ni­jos lau­ke. Ga­li­me ma­tuo­ti ete­ri­nio kū­no plo­tą, bet ne bend­rą au­ros dy­dį.“

Sa­vi­jau­tos at­spin­dys Pak­laus­tas, ar au­ra vei­k ia fi­zi­nį kū­ną, ar jis vei­k ia au­rą, A.Dab­ke­v i­čius at­sa­ko: po­ vei­k is vie­nas ki­tam yra vie­no­das. Vis dėl­ to yra dve­jo­pas po­žiū­ris. Pa­gal idea­lis­ti­nį – sie­la tu­ri kū­ną ir au­ra yra tos sie­los at­spin­ dys, pa­gal ma­te­ria­lis­ti­nį – kū­nas tu­ri sa­vo ener­gi­ją, ku­rią ir fik­suo­ja prie­tai­sas. Jei­g u au­ro­je yra tam­sių dė­mių ar sky­lių, il­gai­niui ga­li su­si­for­muo­ti ir fi­zi­nių pro­ble­mų – taip bū­tų pa­gal idea­lis­ti­nį po­žiū­rį. Pa­gal ma­te­ ria­lis­ti­nį – jei­g u fi­zi­nis kū­nas tu­ri su­tri­k i­ mų, jie at­si­spin­dės ir au­ro­je, spin­du­lia­v i­ mas bus su­tri­kęs. „Esu idea­lis­tas ir ti­k iu, kad eg­zis­tuo­ ja Kū­rė­jas, o mes tu­ri­me jo da­le­lę, ki­birkš­ tį, ir atei­na­me į kū­ną, – at­v i­rau­ja A.Dab­ke­ vi­čius. – Jei­g u au­ro­je yra sky­lių, fi­zi­nia­me kū­ne ga­li iš­si­v ys­t y­ti su­tri­k i­mų. Tai­gi, au­ra yra pir­mi­nis sluoks­nis, ku­ris tar­si ap­sau­go nuo ne­ga­t y­vaus išo­ri­nio po­vei­k io.“ At­li­kus au­ros diag­nos­ti­ką, ga­li­ma pa­ ma­t y­ti tiek fi­zi­nius, tiek psi­choe­mo­ci­nius su­tri­k i­mus. Tam nau­do­ja­mos skir­tin­gos kom­piu­te­ri­nės pro­gra­mos, ku­rios ap­do­ro­

2015 ruduo

ja nu­fo­tog­ra­f uo­tus duo­me­nis. Pa­gal juos spe­cia­lis­tas da­ro iš­va­das, tei­k ia re­ko­men­ da­ci­jas.

Nus­ta­tant ener­gi­nį lau­ką ir čak­ras, įver­ ti­na­ma ir vi­sų or­ga­nų bei sis­te­mų funk­ci­ nė būk­lė. Duo­me­nys, iš jų ir ener­gi­jos sto­ ka ar per­tek­lius, pa­tei­k ia­mi aiš­k iai su­pran­ ta­mo­je for­mo­je – len­te­lė­je. Psi­cho­lo­gi­nėms pro­ble­moms nu­sta­t y­ti yra su­kur­ta spe­cia­li pro­gra­ma ir me­to­di­ka. „Ši­zof­re­ni­ja yra as­me­ny­bės su­si­dve­ji­ni­ mas, ir ser­gan­čių­jų šia li­ga au­ra la­bai įdo­ mi. Ji gal­vos sri­t y­je yra daug di­des­nė nei prie kū­no, o vir­šu­gal­v y­je tar­si su­ski­lu­si ir at­ro­do kaip du pus­ru­tu­liai“, – pa­sa­ko­ja A.Dab­ke­v i­čius.

Tra­d i­ci­nės diag­nos­t i­kos – rent­ge­no, to­ mog­ra­fi­jos, mag­ne­t i­nio re­zo­nan­so ir ki­tais me­to­dais fo­tog­ra­f uo­ja­mi or­ga­nai, o gy­dy­ to­jai nu­sta­to or­ga­ni­nio ly­g io pro­ble­mas.

Vis dėl­to tai yra jau galinė sto­te­lė. „Jei ser­ga fi­zi­nis kū­nas, va­di­na­si, min­t ys ir emo­ci­jos jau se­niai nė­ra ge­ros“, – tvir­ti­ na A.Dab­ke­v i­čius.

Ku­ri spal­va ryš­kiau­sia „Au­ra ga­li bū­ti ke­lių spal­v ų, bet vie­na yra do­mi­nuo­jan­ti. Spal­vos su­tei­k ia in­for­ma­ci­ją apie žmo­g ų, pa­ro­do, koks jis yra“, – aiš­k i­ na spe­cia­lis­tas.

Tam tik­ru lai­ku gi­mę žmo­nės tu­ri skir­ tin­gą pa­sau­lė­žiū­rą. Tai, ko­k ie da­ly­kai, ko­ kios pro­ble­mos kar­tais yra svar­biau­sia, at­ si­spin­di ir au­ro­je. „Mū­sų se­ne­liams la­biau­siai rū­pė­jo iš­li­ ki­mo klau­si­mai, hi­pių lai­kais, esant so­vie­ ti­niam re­ži­mui, au­gu­siems mū­sų tė­vams – lais­vė, o da­bar – sa­vi­rea­li­za­ci­ja. Pa­v yz­džiui, in­di­go vai­kai, ku­rie, tei­gia­ma, tu­ri in­di­go spal­vos au­rą, sa­ky­čiau, yra laik­me­čio ten­ den­ci­ja“, – svars­to A.Dab­ke­vi­čius.

Svar­bu, kad čak­ros veik­tų op­ti­ma­liu re­ ži­mu. Jei čakros išsi­ba­lan­sa­v usios, tai rodo, kad žmo­g us ar­ba per­si­sten­gia, ar­ba kaž­ką sa­v y­je nu­slo­pi­na. Tai pri­k lau­so, į ku­rią pu­ sę ener­gi­nis cent­ras yra pa­si­slin­kęs.

Kal­bė­da­mas apie čak­ros dy­dį spe­cia­lis­tas pri­du­ria: „Jei­gu silp­na kaž­ku­rios čak­ros ener­ gija, ta­da ati­tin­ka­ma gy­ve­ni­mo sri­tis ne­vi­siš­ kai funk­cio­nuo­ja. Žmo­gus ga­li tu­rė­ti ta­len­tą, bet ne­tu­ri są­ly­gų jį iš­reikš­ti, rea­li­zuo­ti. Pa­vyz­ džiui, silp­na tre­čio­ji (Ma­ni­pu­ra) čak­ra, at­sa­ kin­ga už drą­są, va­lią, ryž­tin­gu­mą ir so­cia­lu­ mą, ga­li ro­dy­ti, kad žmo­gus bus ne­ryž­tin­gas, ati­dė­lios spren­di­mus, ne­ga­lės pri­siim­ti at­sa­ ko­my­bės, vengs vie­šu­mo ir pa­na­šiai.“

Mies­tas ir kai­mas XXI a. va­di­na­mas įtam­pos, stre­so, dep­re­si­ jos laik­me­čiu. Vi­sa tai ma­t y­ti ir au­ros nuo­ trau­ko­se. Vis dėl­to, spe­cia­lis­to pa­ste­bė­ji­mu, ga­li­ma iš­skir­ti mies­to ir kai­mo žmo­nes.

Pro­v in­ci­jo­je stre­so ly­gis yra daug že­mes­nis nei mies­te. Ypač iš­si­ski­ria did­mies­čiai Kau­ nas ir Vil­nius – šiuo­se mies­tuo­se stre­so ly­ gis aukš­tes­nis dėl nuo­la­ti­nio sku­bė­ji­mo. Čia žmo­nių bioener­ge­ti­ka silp­nes­nė. „Kai­mo apy­lin­kė­se žmo­nės ra­mes­ni, bet nu­ga­ra, stu­bu­ras yra ne­svei­k i, pra­sta krau­ jo­ta­ka“, – pa­ste­bi spe­cia­lis­tas.

Mo­te­rims, su­lau­ku­sioms 40 me­tų, pra­ de­da trik­ti en­dok­ri­ni­nės sis­te­mos, skyd­ liau­kės ir kiau­ši­džių veik­la. Vy­res­nio am­ žiaus žmo­nes ima kan­k in­ti ke­pe­nų, tul­žies li­gos, ypač jei jie var­to­ja al­ko­ho­lį. Šiais lai­kais po­pu­lia­rė­ja ve­ge­ta­riš­ka, ve­ ga­niš­ka, gliu­te­no ir ki­tos die­tos, kai at­si­sa­ ko­ma kai ku­rių mais­to pro­duk­tų. A.Dab­ ke­v i­čiaus pa­ste­bė­ji­mu, žmo­gaus mi­t y­bos įpro­čiai au­ro­je neat­sis­pin­di. Skir­tu­mas bu­ vo pa­ste­bė­tas tik ke­le­tu at­ve­jų. „Kiek­v ie­nas esa­me in­di­v i­dua­lus. Jei­g u tin­ka val­g y­ti la­ši­nu­kų ar ce­pe­li­nų su spir­ gu­čiais, tai ir val­g y­k i­me. Jei­g u žmo­g us, at­ si­sa­kęs mė­sos, val­g ys tik ko­šę ir jau­sis blo­ gai, tai ma­t y­sis ir ener­ge­ti­ko­je, ir au­ro­je.

Ta­čiau jei žmo­g us jau­čia­si ge­rai ne­val­g y­ da­mas mė­sos, tu­ri dau­giau ener­gi­jos, ta­da ir bioener­ge­ti­ka bus ge­ra“, – tvir­ti­na spe­ cia­lis­tas. Jis tu­ri nuo­mo­nę ir apie or­ga­niz­ mo va­ly­mą, nes yra at­li­kęs au­ros dia­gos­ti­ ką prieš va­ly­mą ir po jo. „Va­ly­ti bu­vo pa­si­telk­tas bal­ta­sis mo­lis, ku­ris nu­grem­žia žar­ny­no sie­ne­les. Iš tie­sų or­ga­niz­mas iš­si­va­lo ir fi­ziš­kai, ir ener­giš­ kai“, – pa­ste­bi A.Dab­ke­v i­čius.

Ža­lin­gi įpro­čiai Išs­k ir­ti­nai žmo­gaus au­rai ken­kia al­ko­ho­lis ir nar­ko­ti­kai. Spe­cia­lis­tas pa­sa­ko­jo at­li­kęs su stip­riai­siais gė­ri­mais eks­pe­ri­men­tą, per ku­rį ti­ria­ma­jam kas 10–15 mi­nu­čių iš­gė­rus po 50 g bren­džio bu­vo fo­tog­ra­fuo­ja­ma au­ra.

Dvi va­lan­das tru­ku­sio eks­pe­ri­men­to pra­ džio­je au­ros plo­tas pa­di­dė­jo. Tai, anot diag­ nos­ti­ko, na­tū­ra­lu, nes iš­gė­rus al­ko­ho­lio suak­ty­vė­ja krau­jo­ta­ka, ner­v ų sis­te­mo­je pa­ ge­rė­ja elekt­ri­niai im­pul­sai. Ta­čiau po va­lan­ dos au­ros plo­tas pra­de­da ma­žė­ti, o po pu­ sant­ros ener­ge­ti­ka su­ma­žė­ja itin smar­k iai ir iki eks­pe­ri­men­to pa­bai­gos ­bū­na daug ma­ žes­nė ne­gu pra­džio­je. Au­ro­je at­si­ran­da įtrū­

Sveikata

ki­mų, ap­krau­na­mos ke­pe­nys, inks­tai. Spe­ cia­lis­tas pa­ste­bi, kad iš­vaiz­da ne­bū­ti­nai ati­tin­ka jo au­rą. Žmo­g us ga­li bū­ti tvar­k in­ gas ir gra­žus, o au­ra sky­lė­ta. Vis­kas pri­ klau­so nuo gy­ve­ni­mo bū­do. Įta­kos tu­ri ne tik ža­lin­gi įpro­čiai, bet ir poil­sis, van­dens var­to­ji­mas, emo­ci­nė har­mo­ni­ja, dva­si­nė bū­se­na. Nar­ko­ti­kų ža­la yra stul­bi­nan­ti. „Vie­na­me fes­ti­va­ly­je žmo­nės pri­si­pa­ži­no var­to­ję am­fe­ta­mi­no ir ki­to­k ių mil­te­lių. Ži­ no­ma, tai at­si­spin­dė­jo ir au­ro­je“, – A.Dab­ ke­v i­čiaus tei­gi­mu, nar­ko­ti­kus var­to­jan­čių žmo­nių au­ra yra vi­siš­kai su­dar­k y­ta, ma­to­ mos di­de­lės sky­lės.

Iš išo­rės jau­no ir gra­žaus žmo­gus au­ra iš tie­sų yra tar­si li­go­nio. Spe­cia­lis­tas al­ko­ho­ lio ir nar­ko­ti­kų var­to­ji­mą įvar­di­ja kaip sa­va­ ran­kiš­ką ėji­mą į mir­tį. Jo nuo­mo­ne, tu­ri­me klaus­ti – iš kur tai ky­la? Įta­kos ga­li tu­rė­ti šei­ mo­je pa­tir­ti ne­ma­lo­nūs įvy­kiai, abor­tai, neiš­ ne­šio­ti kū­di­kiai, sa­vi­žu­dy­bės. Dėl šių prie­ žas­čių vai­kas ar anū­kas, no­rė­da­mas pa­leng­ vin­ti naš­tą sa­vo tė­vams ar se­ne­liams, iš mei­ lės daž­niau­siai vi­siš­kai ne­są­mo­nin­gai pri­ sii­ma kal­tę ir taip pra­de­da var­to­ti kvai­ša­lus.

To­kiu at­ve­ju ga­li pa­gel­bė­ti psi­cho­te­ra­pi­ja.

Au­ros fo­tog­ra­fa­v i­mas ne­tu­ri nei­gia­mo po­vei­k io, bet to da­r y­ti ne­ga­li­ma žmo­nėms, ku­riems imp­lan­tuo­ti kar­dios­ti­mu­lia­to­riai ar ki­ti elekt­ro­ni­niai prie­tai­sai, ne­re­ko­men­ duo­ja­ma – pa­sku­ti­niais mė­ne­siais be­si­lau­ kian­čioms mo­te­rims.

Mei­lė gy­do ■■ Pro­fe­so­rius Kons­tan­ti­nas Ko­rot­ko­vas yra at­li­kęs eks­ pe­ri­men­tą, kai į au­rą fo­tog­ra­ fuo­jan­čią ka­me­rą du žmo­nės dė­jo po vie­ną pirš­tą. Vie­ni žmo­nės bu­vo at­si­tik­ti­niai, ki­ti – įsi­my­lė­ję. Pir­muo­ju at­ ve­ju fo­tog­ra­fi­jo­je už­fik­suo­tas dvie­jų žmo­nių au­ros spin­du­ lia­vi­mas li­ko vie­nas prie ki­to, o my­lin­čių žmo­nių – su­si­jun­ gęs. Tei­gi­nys, kad mei­lė gy­do, pa­tvir­ti­na: įsi­my­lė­ję žmo­nės vie­nas ki­tam duo­da ir ima vie­nas iš ki­to, taip kom­pen­ suo­da­mi trū­ku­mus ir per­tek­lių.

Jei vie­nas su­kau­pęs per daug ener­gi­jos tam tik­ra­me cent­re, ją ga­li per­duo­ti ki­tam, o jei kaž­ko trūks­ta – paim­ti. To­kiu bū­du vyks­ta gy­dy­mas mei­le.

29

2015 ruduo

Sveikata

Mu­mio –

svei­ka­tos elik­sy­ras iš kal­nų

Kal­nų bal­za­mas, gy­vy­bi­nės ener­gi­jos už­tai­sas, gam­tos do­va­na, uo­lų krau­jas – tai tik ke­li iš dau­ge­lio epi­te­tų, ku­riais šiuo me­tu va­di­na­ mas kal­nų ply­šiuo­se su­si­da­ ran­tis bal­za­mas – mu­mio.

Ry­tų ci­vi­li­za­ci­jo­se jau prieš šimt­me­čius ver­tin­ta me­ džia­ga šian­dien vis pla­čiau nau­do­ja­ma ne tik svei­ka­tai stip­rin­ti, bet ir dia­be­tui, lū­ žiams gy­dy­ti ar net or­ga­niz­ me su­si­da­ran­tiems ak­me­ nims tirp­dy­ti.

TEKSTAS: Ra­sa Ver­sec­k ai­tė

MAŽA, BET GALINGA Na­tū­ra­liai kal­nuo­se su­si­da­ran­ti ir ke­lias de­ šim­tis mi­ne­ra­lų ir mik­roe­le­men­tų tu­rin­ ti me­džia­ga vis la­biau įsi­tvir­ti­na ho­lis­ti­nė­je me­di­ci­no­je.

Už­da­ro­sios ak­ci­nės bend­ro­vės „Eko­vi­ sa“ va­do­vė Edi­ta Mau­ra­gai­tė pa­ste­bė­jo, kad, vis po­pu­lia­rė­jant mu­mio, ne­daug kas iš­ski­ria itin ver­tin­gą šios gam­tos do­va­nos ing­re­dien­ tą – ful­vo rūgš­tį.

Anot pa­šne­ko­vės, far­ma­ko­lo­gai yra pri­pa­ ži­nę, kad mu­mio me­džia­ga yra tik­ra na­tū­ra­ lios au­ga­li­jos, ku­ri pri­so­tin­ta ful­vo rūgš­ties, tvir­to­vė.

Vi­so pa­sau­lio moks­li­nin­kai ir gy­dy­to­jai, su­si­pa­ži­nę su ful­vo rūgš­ti­mi, pra­de­da pri­pa­ žin­ti jos neei­li­nį po­ten­cia­lą. „Šis pro­ver­žis di­dės, nes nuo­lat pa­si­ro­do vis nau­jų ty­ri­mų re­zul­ta­tų, pa­tvir­ti­nan­čių iš­ skir­ti­nes ful­vo rūgš­ties sa­v y­bes“, – pa­ti­ki­no E.Mau­ra­gai­tė.

Ful­vo rūgš­tis – pa­čios gam­tos su­kur­ta to­ bu­la prie­mo­nė, ku­ri ap­rū­pi­na ląs­te­les rei­kia­ mo­mis me­džia­go­mis, kar­tu pa­ša­lin­da­ma iš 30

ląs­te­lės tai, kas ne­rei­ka­lin­ga. Ji yra itin ma­žos mo­le­ku­li­nės ma­sės, to­dėl leng­vai pra­si­skver­ bia pro žmo­gaus au­di­nius ir ląs­te­les. „Re­zul­ ta­tai yra tie­siog fe­no­me­na­lūs“, – kons­ta­ta­vo pa­šne­ko­vė.Rūgš­tį iš­tir­pi­nus že­mo­je tem­pe­ ra­tū­ro­je, iš­lie­ka vi­sos ver­tin­go­sios ir bū­ti­ niau­sios sa­v y­bės. Ruo­šiant skys­tus mu­mio pre­pa­ra­tus, nau­do­ja­mos itin pa­žan­gios tech­ no­lo­gi­jos, kad iš­gry­nin­to­je mu­mio me­džia­ go­je lik­tų vi­sos ge­riau­sios ful­vo rūgš­ties sa­ vy­bės.

Mu­mio ži­no­ma nuo se­no „Mu­mio yra ži­no­ma nuo se­nų se­no­vės ir dėl pui­kios su­dė­ties nau­do­ja­ma kaip pui­ki me­ džia­ga or­ga­niz­mui at­jau­ninti“, – pa­ste­bė­ jo vais­ti­nin­kas ir žo­li­nin­kas Vir­gi­li­jus Skir­ ke­vi­čius.

Paš­ne­ko­vo tei­gi­mu, ši kal­nų do­va­na yra itin nau­din­ga vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms ir il­gai dia­b e­t u ser­gan­t ie­siems, nes mu­ mio – itin leng­v ai or­ga­n iz­mo įsi­s a­v i­na­ ma me­d žia­ga.

Uo­lų krau­ju ti­tu­luo­ja­mas mu­mio ge­rai at­ nau­ji­na or­ga­niz­mo me­džia­gų apy­kai­tą, stip­ ri­na imu­ni­te­tą, di­di­na fi­zi­nę iš­tver­mę, su­tei­ kia jė­gos ir stip­ry­bės, pa­pil­do kiek­vie­ną or­ ga­niz­mo ląs­te­lę rei­ka­lin­go­mis bioak­ty­vio­mis me­džia­go­mis.

Mu­mio siū­lo­ma var­to­ti ne tik vy­res­niems ar įvai­rių li­gų ka­muo­ja­miems, bet ir kas­dien ak­ty­viai dir­ban­tiems ir no­rin­tiems ge­rą sa­vi­ jau­tą iš­sau­go­ti žmo­nėms.

rei­kia ne­daug Anot V.Skir­ke­vi­čiaus, ne­di­de­lį gry­nos me­ džia­gos kie­kį – ant pei­lio ga­liu­ko – iš­tir­pi­nus stik­li­nė­je šil­to van­dens iš­ger­ti pa­kan­ka vie­ną kar­tą per die­ną.

Toks tir­pa­las pa­de­da at­gau­ti jė­gas po sun­ kių li­gų, inks­tų sis­te­mos už­de­gi­mų, taip pat skaus­min­gai šla­pi­nan­tis.

Mu­mio re­ko­men­duo­ja­ma var­to­ti ir ne­se­ niai iš­ken­tu­sie­siems kau­lų lū­žius, saus­gys­lių, rau­me­nų ply­ši­mus. Šią me­džia­gą re­ko­men­ duo­ja­ma nau­do­ti apie mė­ne­sį. „Moks­li­niai ty­ri­mai ro­do, kad mu­mio pa­ grei­ti­na re­ge­ne­ra­ci­ją, pa­de­da grei­čiau at­si­

kur­ti pa­žeis­tiems au­di­niams“, – pa­ste­bė­jo V.Skir­ke­vi­čius.

ge­ras pa­ly­do­vas Vi­siš­kai na­tū­ra­liai su­si­da­ran­ti me­džia­ga itin ver­tin­ga kaip kas­die­nis ge­ros svei­ka­tos šal­ti­ nis ir sie­kiant iš­si­va­duo­ti iš ki­tų li­gų gniauž­ tų. Me­džia­ga iš kalnų tin­ka­tiems, ku­riems rei­kia tirp­dy­ti ak­me­nis tul­žies pūs­lė­je ar inks­tuo­se.

Pašnekovas pabrėžė, kad mumio tiži­ na organizme susidariusius akmenis, todėl smarkiai mažėja tulžies kanalo užkimšimo ir inkstų ar tulžies pūslės priepuolių rizi­ ka, kuri atsiranda akmenis tirpdant įpras­ tu būdu. „Nau­do­jant pre­pa­r a­t us, tirp­d an­č ius ak­me­n is, rei­k ė­t ų var­to­t i ir mu­m io, nes jis ne­lei­d žia tirps­t an­t iems ak­me­n ims ju­ dė­t i, o ver­č ia juos tiž­t i, jie ne­ten­k a ašt­r ių kam­pų“, – paaiš­k i­no ge­r ai ži­no­mas spe­ cia­l is­t as.

Uo­lų krau­ju ne­re­t ai vadinamą me­d žia­ gą pa­t ar­t i­na var­to­t i ir kar­t u su ki­t ais žo­ li­n iais pre­pa­r a­t ais, nes mu­m io pa­ge­r i­na jų įsi­s a­v i­n i­m ą.

Veiks­min­giau­sias – na­tū­ra­lus Šiuo me­t u esa­ma ne tik įvai­r ių rū­šių pa­ čios me­d žia­gos, bet ji ir pa­tei­k ia­ma įvai­ riai. Mu­m io da­bar ga­l i­ma įsi­g y­t i kap­su­ lė­m is, tab­le­tė­m is bei skys­to pa­v i­d a­lo.

Paš­ne­ko­vo tei­g i­mu, efek­t y­v iau­siai me­ džia­ga įsi­s a­v i­na­ma ir vei­k ia ją nau­do­ jant to­k ios kon­sis­ten­c i­jos, ko­k ios ir yra iš­gau­na­ma iš kal­nų. Ga­m i­nant kap­su­les ar tab­le­tes nau­do­ja­ma aukš­t a tem­p e­r a­t ū­ ra, pa­pil­do­mos me­d žia­gos, to­dėl ga­l i bū­ ti pra­r an­d a­mos ver­t in­go­sios mu­m io sa­ vy­b ės. „Ver­tė­t ų rink­t is ma­ž iau apdorotą mu­ mio. Ta­d a ir me­d žia­gos kie­k io rei­k ia ma­ žiau“, – pa­s te­b ė­jo V.Skir­ke­v i­č ius.

„Sekret Mumio“ atstovas Lietuvoje – UAB Ekovisa. Tel.: 8 606 84 524, info@mumio.lt, www.mumio.lt

2015 ruduo

sveikata

Blo­gas bur­nos kva­pas – rim­tos li­gos po­žy­mis

D

aug įvai­raus am­žiaus žmo­nių skun­džia­si, kad re­čiau ar daž­ niau, stip­riau ar silp­niau jiems iš bur­nos sklin­da ne­ma­lo­nus kva­pas. Jį jau­čia ir pa­ts žmo­gus, ir ap­lin­k i­niai. Tai va­di­na­ma ha­li­to­ze. Ma­no­ ma, kad apie 25 pro­c. žmo­ni­jos ken­čia nuo šio itin ne­ma­lo­naus simp­to­mo. Daž­niau­siai ne­ ma­lo­nų bur­nos kva­pą dau­ge­lis žmo­nių ban­ do slo­pin­ti kram­ty­da­mi gu­mą ar ska­lau­da­ mi bur­ną įvai­riau­siais ska­lik­liais, ta­čiau no­ ri­mo re­zul­ta­to ne­pa­sie­k ia. Ne­re­tai pa­cien­tai ne­pa­ti­ria jo­k ių ne­ma­lo­nių po­jū­čių: nei ne­ ma­lo­naus kva­po, nei skaus­mo, o tik šio­k į to­ kį krau­ja­vi­mą iš dan­te­nų va­lant dan­tis. Daž­ nam at­ro­do, kad nie­ko grės­min­go čia nė­ra, ir ne­ma­no, kad ver­tė­tų su­ne­rim­ti. Ta­čiau šie simp­to­mai yra lė­ti­nės dan­te­nų li­gos – gin­gi­ vi­to – pra­džia. Ši li­ga ne­g y­do­ma pro­gre­suo­ja ir tam­pa kur kas sun­kes­nės for­mos – pe­rio­ don­ti­tu. Tai yra ne tik dan­tį su­pan­čių dan­te­ nų, bet ir pe­rio­don­to raiš­čio, o vė­liau ir kau­ lo už­de­gi­mas, ku­riam už­si­tę­sus per­ne­lyg il­ gai, dan­tis pra­ran­da sta­bi­lu­mą ir ima kli­bė­ ti. Anks­čiau ši li­ga bu­vo va­di­na­ma pa­ro­don­ to­ze. Ja sirg­ti ga­li įvai­raus am­žiaus žmo­nės.

De­ja, dėl per­ne­lyg minkš­to ir sal­daus mais­to su šia li­ga su­si­du­ria vis jau­nes­ni, nors anks­ čiau tai bu­vo vy­res­nių žmo­nių bė­da.

Ki­ta vie­ta, kur smar­kiai kau­pia­si ir dau­gi­ na­si pa­to­ge­ni­niai mik­roor­ga­niz­mai, yra užpa­ kalinė lie­žu­vio da­lis. Tik­riau­siai re­tas iš mū­ sų, va­ly­da­mi dan­tis, nu­va­lo­me ap­na­šą nuo lie­ žu­vio.

Gin­gi­vi­to ir pe­rio­don­ti­to su­kė­lė­jai yra bak­ te­ri­jos, be­si­dau­gi­nan­čios ant su­si­kau­pu­sio minkš­to dan­tų ap­na­šo, ku­ris ne­va­lo­mas kie­ tė­ja ir tam­pa dan­tų ak­me­ni­mis. Be­je, šių bak­ te­ri­jų veik­los pro­duk­tai su­ke­lia ir ka­rio­zi­nius dan­tų pa­žei­di­mus. Tiek minkš­tos, tiek kie­tos dan­tų ap­na­šos ir ten esan­čios bak­te­ri­jos su­ke­ lia lė­ti­nį už­de­gi­mą, ku­rio ne­gy­dant, pa­laips­ niui pra­de­da gi­lė­ti dan­te­nų ki­še­nės, kur ne­ re­tai for­muo­ja­si pū­li­niai, tirps­ta pe­rio­don­to raiš­tis, o vė­liau ir kau­las. Re­zul­ta­tas: nuo blo­ go bur­nos kva­po ir krau­juo­jan­čių dan­te­nų – iki dan­tų pa­slan­ku­mo ir jų ne­te­k i­mo.

Ta­čiau ge­ra ži­nia yra ta, kad dėl šių die­nų me­di­ci­nos moks­lo pa­sie­ki­mų ir tech­no­lo­gi­ jų tiek gin­gi­vi­tas, tiek pe­rio­don­ti­tas yra sėk­ min­gai gy­do­mi ar su­stab­do­mas šios li­gos pro­gre­sa­vi­mas.

Pir­miau­sia bur­nos hi­gie­nis­tas pa­ša­li­na su­ si­kau­pu­sias dan­tų ap­na­šas ir dan­tų ak­me­nis.

Jei­gu yra ka­rie­so pa­žeis­tų dan­tų, ne­ko­ky­biš­kų pro­te­zų, po ku­riais be­si­kau­pian­čio ap­na­šo neį­ ma­no­ma gerai iš­va­ly­ti, ne­tai­syk­lin­gų plom­bų (su va­di­na­mai­siais ka­ban­čiais kraš­tais), bur­nos hi­gie­nis­tas nu­kreips pas gy­dy­to­ją odon­to­lo­gą.

Kad efek­t y­v iai bū­tų de­zin­fe­kuo­tos dėl už­de­gi­mo su­si­da­riu­sios dan­te­nų ki­še­nės, yra nau­do­ja­ma spe­cia­li „Fo­to­San Blue“ po­ li­me­ri­za­ci­jos lem­pa su spe­cia­lia fo­toak­t y­via su­bstan­ci­ja „Blue“ ri­bof­la­vi­nu. Tai yra ge­lis, ku­ris įve­da­mas į jau iš­va­ly­tą nuo ap­na­šų ir ak­me­nų dan­te­nų ki­še­nę, „Fo­to­San Blue“ lem­pa ak­t y­v i­na­mas, dėl to iš­si­ski­ria ak­ ty­v us de­guo­nis, ku­ris suar­do pa­to­ge­ni­nių bak­te­ri­jų memb­ra­ną, ir jos žūs­ta. Tai la­bai efek­t y­v i de­zin­fek­ci­ja, neturinti ša­lu­ti­nio po­vei­k io ir, skir­tin­gai nuo ge­ria­mų ar vie­ tiš­kai nau­do­ja­mų an­ti­mik­ro­bi­nių pre­pa­ra­ tų, ne­su­ke­lian­ti bak­te­ri­jų at­spa­ru­mo.

Esant ne­sun­k iai gin­gi­v i­to for­mai, pa­ kan­ka vie­no de­zin­fek­ci­jos sean­so. Jei li­ga įsisenėjusi, ga­li pri­reik­ti dvie­jų ar tri­ jų kar­tų. Be abe­jo­nės, tais at­ve­jais, kai yra gi­lios dan­te­nų ki­še­nės ir dan­tų pa­slan­ku­mas, ga­li pri­reik­ti ir chi­rur­gi­nio gy­dy­mo – lo­po ope­ra­ci­ jos. Ta­čiau pra­džio­je pri­tai­k ius gy­dy­mą „Fo­to­San Blue“ lem­pa ir tir­pa­lu, gi­ji­mas yra grei­tes­nis, už­de­gi­mas nu­slo­pi­na­mas efek­t y­v iau. To­dėl, jei ir pri­rei­k ia chi­ rur­gi­nio gy­dy­mo, daž­nai jis at­lie­ka­mas ge­ro­kai ma­žes­nės apim­ties ir gi­ji­mas po ope­ra­ci­jos yra grei­tes­nis. Šis gy­dy­mo me­to­d as efek­t y­v us pe­ riimp­lan­t i­to at­ve­ju, kai dan­te­nų už­de­g i­ mas ir ki­š e­nės for­muo­ja­si ap­l ink imp­lan­ tą. Ne­g y­d ant pe­r iimp­lan­t i­to, tirps­t a kau­ las ap­l ink imp­lan­t ą ir jis ga­l i iš­k ris­t i.

Ži­no­ma, be pa­ties pa­cien­to kas­die­nių pa­ stan­gų re­zul­ta­tas ne­bus ge­ras. Ta­čiau, iš­mo­ kus tai­syk­lin­gos bur­nos hi­gie­nos, nau­do­jant tin­ka­mas prie­mo­nes ir re­gu­lia­riai lan­kan­tis pas bur­nos prie­žiū­ros spe­cia­lis­tą, šių ne­ma­ lo­nių simp­to­mų ir li­gų ga­li­ma iš­veng­ti.

Tai­gi, at­li­ko­me bur­nos hi­gie­ną, de­zin­fe­ ka­vo­me dan­te­nų ki­še­nes, nu­va­lė­me lie­žu­vį, iš­mo­ko­me tai­syk­lin­gai va­ly­ti dan­tis. Ar to pa­kan­ka? Juk vi­so­mis šio­mis prie­mo­nė­mis iš­nai­ki­no­me blo­gą­sias bak­te­ri­jas. Da­bar rei­ kia, kad jų vie­to­je ap­si­g y­ven­tų ge­ro­sios bur­ nos ert­mės bak­te­ri­jos, ku­rių pa­kan­ka­mas kie­kis su­ku­ria ne­pa­lan­kią ter­pę blo­go­sioms bak­te­ri­joms at­si­ras­ti ir dau­gin­tis. Tai tas pa­ ts, kai po gy­dy­mo an­ti­bio­ti­kais mes var­to­ja­ me pro­bio­ti­kus, kad at­kur­tu­me su­trik­dy­tą žar­ny­no mik­rof­lo­ros pu­siaus­v y­rą.

Da­bar jau yra pro­bio­ti­kai „Pro­lac­San“, pa­ga­min­ti pa­sti­lių for­ma, skir­ti bur­nos ert­ mės mik­rof­lo­rai at­kur­ti. Re­ko­men­duo­ja­ma vie­ną mė­ne­sį su­čiulp­ti po vie­ną pa­sti­lę per die­ną po dan­tų va­ly­mo, kad bur­nos ert­mės bak­te­ri­jų ba­lan­sas bū­tų nor­ma­li­zuo­tas. Jei gy­ve­na­te įtemp­tai, ne vi­sa­da ga­li­te tin­ka­mai mai­tin­tis ir pri­žiū­rė­ti bur­nos ert­mę, „Pro­ lac­San“ ga­li­ma nau­do­ti net ir bai­gus mė­ ne­sio gy­dy­mo kur­są. Pa­kan­ka su­čiulp­ti po vie­ną pa­sti­lę du ar tris kar­tus per sa­vai­tę. Be to, pro­bio­ti­kai tu­ri net ke­le­tą la­bai svar­bių sa­v y­bių. Pir­miau­sia, jie pa­den­gia mū­sų bur­ nos glei­vi­nę, užim­da­mi vie­tas, kur ga­lė­tų kaup­tis ir dau­gin­tis pa­to­ge­ni­nės bak­te­ri­jos.

Taip pat jie iš­ski­ria ak­ty­vius ne­spe­ci­fi­nius bak­te­ri­nius tok­si­nus, ku­rie nai­ki­na blo­gą­ sias bak­te­ri­jas. Ir svar­biau­sia, kad pro­bio­ti­ ka stip­ri­na mū­sų imu­ni­nę sis­te­mą, ne­leis­ da­mi dau­gin­tis blo­gai mik­rof­lo­rai tiek bur­no­je, tiek žar­ny­ne. Juk bur­nos ert­mė yra pir­ma­sis bar­je­ras ir var­ tai į mū­sų or­ga­niz­mą, ku­rie su­lai­ko ar­ba pra­lei­džia in­fek­ci­ją. Nuo bur­ nos ert­mės svei­ka­tos la­bai pri­k lau­so vi­so or­ga­niz­mo svei­ka­ta, at­spa­ru­mas li­goms, bend­ra sa­vi­jau­ta.

Pri­žiū­rė­ki­me ir gy­dy­ki­me ne tik dan­tis, bet ir dan­te­nas, kad bur­nos ert­mė, o kar­tu ir vi­sas or­ga­niz­mas bū­ tų svei­kes­ni, ne­var­gin­tų blo­gas kva­ pas ar bai­mė šyp­so­tis dėl ap­leis­tos li­gos ne­te­kus dan­tų.

31

2015 ruduo

Sveikata

Ve­nų ope­ra­ci­jos lazeriu:

nei pjū­vių, nei ran­dų

į na­mus. Prieš ope­ra­ci­ją pa­cien­to ne­rei­kia spe­cia­liai pa­reng­ti: ga­li­ma val­gy­ti, ger­ti, gy­ven­ti įpras­tą gy­ve­ni­mą. Vie­nin­te­lis dar­bas, ku­rį tu­ri at­lik­ti pa­cien­tas, tai pa­ša­lin­ti plau­ kus nuo ko­jos, jei­gu jų yra. Poo­pe­ra­ci­nis pe­ rio­das leng­vas, nes be­veik ne­jau­čia­ma skaus­ mo, dau­giau nei 90 pro­c. pa­cien­tų ne­rei­kia skaus­mą mal­ši­nan­čių vais­tų. Nep­ra­ran­da­ma dar­bin­gu­mo, nes ga­li­ma vaikš­čio­ti ir at­lik­ti leng­vus dar­bus iš kar­to po ope­ra­ci­jos.

TEKSTAS: Jus­tė Ki­bu­ry­tė

G

rei­tas nuo­var­gis ir sun­ku­ mo jaus­mas ko­jo­se, skaus­ mas ne tik il­gai sto­vė­jus, bet ir sė­dė­jus, pa­ti­nu­sios ko­jos po dar­bo die­nos – ar dėl to kal­ti vien ne­pa­to­g ūs ba­tai? Į šį ir ki­tus klau­si­mus apie ko­jų pro­ble­mas pa­pra­šė­me at­sa­k y­ti „La­zerk­li­ni­ka Klai­pė­da“ gy­dy­to­jo, me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­ro, la­ze­ri­nio en­do­ vas­ku­li­nio ve­nų gy­dy­mo pra­di­nin­ko Lie­ tu­vo­je, at­li­ku­sio dau­giau nei 3000 sėk­min­ gų ve­nų ope­ra­ci­jų, krau­ja­g ys­lių chi­rur­go Ro­lan­do Da­gi­lai­čio.

– Ne­gal­vo­ju, kad ma­ne už­klu­po ko­kia nors li­ga. Per­ku kuo pa­to­ges­nius ba­tus, bet jie ne­ pa­de­da: ko­jas skau­da, jos tins­ta. Ką da­ry­ti?

– Sun­ku­mo jaus­mas ko­jo­se, nuo­var­gis, ti­ni­ mas ga­li bū­ti ko­jų ve­nų li­gos po­žy­miai. Jei ir ko­jų poo­di­nių ve­nų pie­ši­nys pa­ryš­kė­jęs, nak­ti­mis su­trau­kia mėš­lun­gis, pa­ki­tu­si ko­jų odos spal­va, juo­lab at­si­ra­do opų ar žaiz­dų apa­ti­nė­je ko­jos da­ly­je, nea­be­jo­ti­nai tai yra ve­ nų li­ga – va­ri­ko­zė. Ji daž­nai bū­na pa­vel­di­ma.

– Va­di­na­si, man rei­kia ei­ti pas gy­dy­to­ją?

– Ne­sii­mant jo­kių gy­dy­mo prie­mo­nių li­ga pro­gre­suo­ja, ko­jos vis daž­niau tins­ta, su­si­da­ro pa­vir­ši­nis krau­ja­g ys­lių tink­le­lis, vė­liau iš­r yš­kė­ja ve­nų maz­gai. Il­gai­niui at­si­ran­da mėš­lun­giš­kas skaus­mas, ky­la pa­vo­jin­gos komp­li­ka­ci­jos – ve­nų už­de­ gi­mai, eg­ze­ma, ga­li for­muo­tis kre­šu­liai, trom­boem­bo­li­jos.

– O kaip li­ga ir ga­li­mos komp­li­ka­ci­jos nu­sta­to­mos?

– Ty­ri­mo me­to­dai ult­ra­gar­su lai­ko­mi pa­čiais mo­der­niau­siais ir tiks­liau­siais diag­no­zuo­jant ve­nų li­gas. Dvi­gu­bo ske­na­ vi­mo ty­ri­mas – pa­ts tiks­liau­sias nein­va­ zi­nis me­to­das. Juo ga­li­ma ne tik ap­žiū­rė­ti krau­ja­g ys­lę, iš­ma­tuo­ti krau­jo­ta­kos grei­tį, kryp­tį, bet ir la­bai tiks­liai diag­no­zuo­ti pa­žeis­to seg­men­to lo­ka­li­za­ci­ją, įver­tin­ti konk­re­taus vož­tu­vo būk­lę.

32

– Ko­kie gy­dy­mo me­to­dai tai­ko­mi? La­bai bi­jau ope­ra­ci­jos.

– Nai­ki­na­mos tik pa­vir­ši­nės ve­nos, ku­rio­mis pra­te­ka tik iki 5 pro­c. ko­jos ve­ni­nio krau­jo, o va­ri­ko­zės at­ve­ju tos ve­nos ir taip ne­funk­cio­ nuo­ja. Pag­rin­di­nį vaid­me­nį ve­ni­nė­je ko­jos krau­jo­ta­ko­je at­lie­ka gi­lių­jų ve­nų sis­te­ma, ku­ri kom­pen­suo­ja šį ne­di­de­lį pra­ra­di­mą.

Vi­siems ži­no­ma kla­si­ki­nė chi­rur­gi­nė ve­nų ope­ra­ci­ja. To­bu­lė­jant tech­no­lo­gi­joms, at­si­ ra­do pa­žan­ges­nių me­to­dų, ku­rie už­tik­ri­na pui­kius kli­ni­ki­nius re­zul­ta­tus, ge­rą poo­pe­ ra­ci­nę sa­vi­jau­tą ir la­bai grei­tai su­grą­ži­na dar­bin­gu­mą. Pats mo­der­niau­sias pa­sau­ly­je la­ze­ri­nis en­do­vas­ku­li­nis ko­jų ve­nų va­ri­ko­ zės gy­dy­mas vyks­ta pa­nau­do­jant su­dė­tin­gas la­ze­ri­nes tech­no­lo­gi­jas. Šio ope­ra­ci­nio gy­ dy­mo me­tu la­ze­ri­nė ener­gi­ja dėl uni­ka­laus švie­so­lai­džio iš vi­daus suar­do ve­nos sie­ne­lę ir to­kiu bū­du ve­na yra su­nai­ki­na­ma.

– Va­di­na­si, la­z e­r i­nis gy­dy­mas daug pra­na­šes­nis prieš stan­dar­ti­nę chi­r ur­g i­nę ope­ra­ci­ją?

– Nea­be­jo­ti­nai. Gy­dant šiuo me­to­du kli­ni­ ki­nis efek­tas yra šim­tap­ro­cen­ti­s, už­ten­ka vie­nin­te­lės pro­ce­dū­ros. Pui­kus kos­me­ti­nis efek­tas: nė­ra pjū­vių, nė­ra siū­lių, nė­ra ran­dų.

Ope­ra­ci­ja at­lie­ka­ma pa­nau­do­jant vie­ti­nę ne­ jaut­rą, pa­cien­tai po ope­ra­ci­jos iš­kart vyks­ta

– Ar aš ga­lė­siu pra­šy­ti, kad man tai­ky­tų la­ ze­ri­nį ko­jų ve­nų va­ri­ko­zės gy­dy­mo me­to­dą?

– Ve­nų la­ze­rių yra la­bai daug rū­šių ir ti­pų, taip pat ir ke­li ti­pai švie­so­lai­džių, nuo ku­rių la­bai daug pri­klau­so ope­ra­ci­ jos re­zul­ta­tai ir sa­vi­jau­ta po ope­ra­ci­jos.

Spe­ku­lia­ci­jos, kad vi­si la­ze­riai vie­no­di, o ban­gos il­gis yra tik ko­mer­ci­nis triu­kas, yra ab­so­liu­čiai klai­di­nan­tys. Taip yra ir su švie­so­lai­džiais. Pa­vyz­džiui, mū­sų „La­zerk­ li­ni­ko­je“ nau­do­ja­mas ant­ros kar­tos 1470 nm ban­gos la­ze­ris su mo­der­niau­siu dvie­jų žie­dų švie­so­lai­džiu.

– O kaip gy­do­ma už­sie­ny­je, kas nau­jo gy­ dant poo­di­nių ve­nų va­ri­ko­zę pa­sau­ly­je?

– La­ze­ri­nis ve­nų va­ri­ko­zės gy­dy­mas iš­lie­ka mo­der­niau­sias ir pa­žan­giau­sias gy­dy­mo bū­das, ta­čiau pa­to­bu­lė­jo švie­so­lai­dis – su­ kur­tas dvie­jų žie­dų. Jis yra pa­žan­ges­nis, pra­ na­šes­nis už iki tol bu­vu­sį žie­di­nį švie­so­lai­dį.

– Tai jūs to­kį tu­ri­te?

– Anks­čiau dvie­jų žie­dų švie­so­lai­dis bu­vo nau­do­ja­mas tik įsisenėjusiai va­ri­ko­zei gy­dy­ ti, kai ve­nos stam­bios ir vie­no žie­do švie­so­ lai­džiu neį­ma­no­ma iš­gy­dy­ti. Tai­kant dvie­jų žie­dų švie­so­lai­dį la­ze­rio spin­du­lys pa­vei­kia ve­ną du kar­tus: pir­miau­sia ve­ną su­siau­ri­na, po to ją suar­do. Dvi­žie­dis švie­so­lai­dis dar sau­ges­nis ir efek­ty­ves­nis bei pui­kiai tin­ka net la­bai iš­si­plė­tu­siai ve­nai.

Nuo šių me­tų ru­dens „La­zerk­li­ni­ka Klai­ pė­da“ at­si­sa­kė žie­di­nio švie­so­lai­džio ir pe­rė­ jo prie dvie­jų žie­dų švie­so­lai­džio, už­tik­rin­ da­ma mak­si­ma­lią la­ze­ri­nio gy­dy­mo ko­ky­bę ir siek­da­ma iš­lik­ti mo­der­niau­sia kli­ni­ka Va­ ka­rų Lie­tu­vo­je gy­dant ve­nų va­ri­ko­zę.

2015 ruduo

A

k­nė yra la­bai daž­na odos pro­ ble­ma, su ku­ria su­si­du­ria apie 85 pro­c. gy­ven­to­jų. Bren­di­mo me­tu vy­riš­kų ly­ti­nių hor­mo­ nų (and­ro­ge­nų) ga­my­ba pa­di­ dė­ja ir mer­gai­tėms, ir ber­niu­kams, ta­da la­ biau sti­mu­liuo­ja­mos rie­ba­li­nės liau­kos. Di­ dė­ja odos rie­ba­lų ga­my­ba, siau­rė­ja rie­ba­lų liau­kų la­ta­kė­liai, trin­ka rie­ba­lų iš­si­sky­ri­ mas iš liau­kų.

Ak­nę pa­pras­tai su­ke­lia Pro­pio­ne­bac­te­rium Ac­nes – bak­te­ri­ja, min­tan­ti odos rie­ba­lais. Šios bak­te­ri­jos iš­ski­ria rie­bią­sias rūgš­tis ir ki­ tas me­džia­gas, su­ke­lian­čias rie­ba­lų liau­kų už­ de­gi­mą.

Ak­nė ga­li bū­ti įvai­rių sun­ku­mo for­mų.

Tai pri­k lau­so nuo ser­gan­čio­jo odos prie­ žiū­ros, imu­ni­nės sis­te­mos, pre­ven­ci­jos, gy­ dy­mo ir ki­tų veiks­nių. Stre­sas, vi­di­nė įtam­ pa, emo­ci­niai iš­g y­ve­ni­mai ga­li pa­blo­gin­ ti li­gos ei­gą. Li­gai pro­gre­suo­jant su­si­for­ muo­ja už­de­gi­mo su­kel­ti pū­lin­gi bė­ri­mai, skaus­min­gi rau­do­ni maz­ge­liai ar di­des­ni pū­lin­gi in­fi lt­ra­tai – cis­tos.

Pa­l an­k us lai­k as gy­dyti – ru­duo, nes ma­ž ė­ja UV ak­t y­v u­mas, gy­dy­mas sau­ gesnis.

sveikata

Ru­duo – tin­ka­miau­sias lai­kas ak­nei gy­dy­ti Gy­dy­mas yra il­ga­lai­kis ir in­di­vi­dua­lus, rei­ka­ lau­jan­tis nuo­la­ti­nės gy­dy­to­jo prie­žiū­ros, nes gy­ dy­mo sche­ma pa­ren­ka­ma pa­gal li­gos sun­ku­mą.

Ak­nė gy­do­ma Vais­ti­niais pre­pa­ra­tais: • an­ti­bio­ti­kais – li­gai paū­mė­jus, • ge­ria­mai­siais sin­te­ti­niais re­ti­noi­dais, ma­ži­nan­čiais rie­ba­li­nių liau­kų sek­re­ci­ją, • hor­mo­ni­nė­mis kont­ra­cep­ti­nė­mis tab­le­tė­mis.

Gy­dy­mas vais­tais vi­du­ti­niš­kai trun­ka apie 2–3 mėn., kar­tais ir il­giau.

La­ze­riu ar in­ten­sy­via pul­si­ne švie­sa (IPŠ) – tai vie­nas iš nau­jau­sių gy­dy­mo me­to­dų.

Gy­dy­mo es­mė – su­nai­kin­ti ak­nę su­ke­lian­ čias bak­te­ri­jas, pa­keis­ti imu­ni­nį at­sa­ką į jas ir pa­veik­ti ša­lia už­de­gi­mo su­kel­to pa­žei­di­ mo esan­čias krau­ja­g ys­les. Ak­nę su­ke­lian­čios bak­te­ri­jos ga­mi­na ir kau­pia po­rfi­ri­nus, ku­ rie su­ge­ria la­ze­rio ar IPŠ ener­gi­ją. Šiuo at­ve­ju ska­ti­na­mas reak­ty­vių lais­vų­jų ra­di­ka­lų, ku­

J. Zembrickio g. 6 Klaipėda Tel. (8 46) 210099 Mob. +370 682 12222 info@lazerklinika.lt

www.lazerklinka.lt

rie su­nai­ki­na bak­te­ri­jas, su­si­da­ry­mas. Gy­dy­ mo es­mė – su­ma­ži­na­mas rie­ba­li­nės liau­kos dy­dis, dėl to su­ma­žė­ja rie­ba­lų Gy­do­mo­sios pro­ce­dū­ros su hid­rok­si­rūgš­ ti­mis su­ma­ži­na ke­ra­ti­ni­za­ci­ją, mik­ro­bų kie­kį, pa­ge­ri­na iš­vaiz­dą. Jau po pir­mų pro­ce­dū­rų – aki­vaiz­dūs re­zul­ta­tai.

Ko­kias di­džiau­sias klai­das da­ro pa­cien­tai?

Pa­t ys ban­do įvai­rius kre­mus ar te­pa­lus, ne­ si­k rei­pia į gy­dy­to­ją der­ma­to­ve­ne­ro­lo­gą kon­sul­tuo­tis.

Spau­džia spuo­gus. Neteisin­gai at­lie­ka kos­ me­ti­nes pro­ce­dū­ras.

Mak­si­ma­lių re­zul­ta­tų pa­sie­kia­ma daž­niau­ siai tai­kant komp­lek­si­nį gy­dy­mą ati­tin­ka­mais lai­ko in­ter­va­lais, at­si­žvel­giant ne tik į pa­cien­to odos būk­lę, bet ir ati­tin­ka­mus krau­jo ty­ri­mų duo­me­nis – tai ga­li už­tik­rin­ti tik kva­li­fi­kuo­to gy­dy­to­jo spe­cia­lis­to gy­dy­mas.

Moderniausios lazerinės operacijos

Vaikų lazerinė chirurgija

Injekcinės procedūros

Esame vieninteliai vidurio ir vakarų Lietuvoje, atliekantys: • Kojų varikozinių venų gydymą lazeriu, taikant dvižiedį šviesolaidį • Hemorojaus gydymą lazeriu, taikant specialų šviesolaidį

Esamе vieninteliai vidurio ir vakarų Lietuvoje, atliekantys: • Vaikų įgimtų hemangiomų gydymą Nd:YAG lazeriu

Lazerinė estetinė medicina

Vaikų ir suaugusiųjų odos ligų gydymas

Esamе vieninteliai vidurio ir vakarų Lietuvoje, atliekantys: • Kojų išsiplėtusių kapiliarų šalinimą pasaulyje pripažintu efektyviausiu vieninteliu Nd:YAG lazeriu • Veido raudonio korekciją lazeriu ir/ar intensyvia pulsine šviesa • Plaukų šalinimą • Fotoatjauninimą • Pigmentinių dėmių šalinimą • Akne/rožinių spuogų gydymą • Odos darinių šalinimas lazeriu: аpgamų; papilomų; karpų; užkrečiamų moliuskų; keratomų; ksanteliazmų

Profesionalūs gydytojai moderniausia įranga ir priemonėmis tiria ir gydo: • Apgamus, taikant kontaktinę siaskopiją • Akne • Alergines odos ligas • Plaukų slinkimą • Grybelines odos ir nagų ligas

Mūsų klinikoje tik profesionalūs gydytojai atlieka: • Veido, kaklo raukšlių korekciją • Lūpų didinimą • Skruostų pakėlimą/ didinimą • Idividualias mezoterapines programas • Plaukų slinkimo gydymą „mezošautuvu“ • Padidinto prakaitavimo korekciją • Strijų gydymas „mezošautuvu“ • PRP – trombocitais praturtinta plazma

DIRBAM PROFESIONALIAI IR ATSAKINGAI 33

2015 ruduo

Sveikata

Gar­si žo­li­nin­kė Ža­na Jan­kovs­ka­ja pa­ty­rė, kad vais­tin­gie­ji au­ga­lai da­ro di­de­lį po­vei­kį žmo­gaus fi­zi­niam ir dva­si­niam kū­nui. Kaip ir ka­da juos var­to­ti? Kas yra tie­sa, o kas – mitas? At­sa­ky­mai – „Svei­ka­tos ka­len­do­riu­ je“, žo­li­nin­kės su­kur­ta­me pa­gal Jung­ti­nių Tau­tų, Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­ jos ir Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bės skel­ bia­mų at­min­ti­nų die­nų, skir­tų at­kreip­ti dė­me­sį į pla­čiai pa­pli­ tu­sias li­gas, są­ra­šą.

Lapkričio 12 d.

Pasaulinė plaučių uždegimo diena

Tiesa: medicininės taurės ant nugaros, garstyčių lapeliai ant nugaros ir krūtinės, nugaros ir krūtinės įtrynimai kėnių aliejumi, kojų kaitini­ mas druskos tirpale. Čiobrelių, šalpusnių, islandinių kerpenų, pelynų arbatos, alijošių sultys su medumi, kakavos milteliais, sviestu. mitas: medetkų arbatos, inhaliacijos.

Lapkričio 14 d.

Pasaulinė diabeto diena

TIESA: mitybos balansavimas, mėlynių ūglių, varnalėšų šaknų, stevijų, puplaiškių, dilgėlių arbatos.

Mitas: visiškas saldumynų atsisakymas.

Gruodžio 3 d.

Pasaulinė neįgaliųjų žmonių diena

Tiesa: kineziterapija, meno terapija, geros knygos ir geri filmai, ajerų šakniastiebių, inkstažolių, gauromečių, asiūklių vaistažolių arbatos.

Mitas: kompiuteriniai žaidimai.

Nuo šv. Kalėdų iki Trijų karalių Skiriamas ypatingas dėmesys žarnynui, inkstams, kraujagyslėms, imunitetui. Šiuo periodu rekomenduojama vaistažolių arbata: ajerų šakniastiebių, gudobelių vaisių, dirvinių asiūklių. Po pusę valgomojo šaukšto visų šių vaistažolių užpilti puse litro verdančio vandens, palik­ ti pritraukti nakčiai termose. Ryte nukošti. Išgerti per dieną.

Vasario 4 d.

Pasaulinė vėžio diena

Tiesa: beržo grybas ir rupūžės užpilas.

Kenksmingas mitas: musmirės, maudos, ugniažolių sultys, medus.

Atsargiai: šviežiai spaustos sultys – ne daugiau nei trečdalis sti­ klinės per dieną.

Vasario 9 d.

Tarptautinė odontologų diena Tiesa: skrandžio rūgštingumas gali sukelti parodontozę. Soda ba­ lina dantis ir reguliuoja burnos terpę. Burnos skalavimas propolio užpilu (tinktūra). mitas: peroksidas balina dantų emalę.

Vasario 14 d.

Europos epilepsijos diena Tiesa: bitkrėslės, valerijonų šaknys, našlaitės, debesylų šaknys padeda sumažinti priepuolių skaičių. mitas: epilepsija nepagydoma.

34

SVEIKATO Vasario 28 d.

Europos retųjų ligų diena

Tiesa: emocinis komfortas, vonios, kvapų terapija, biblioterapija, geri santykiai šeimoje. mitas: genetinės ligos nepagydomos.

Kovo 3 d.

Tarptautinė ausų ir klausos diena

Tiesa: ajerų šakniastiebių arbata, fitožvakutės ausims, karštos vo­ nios su druska. mitas: kraujagysles plečiantys medikamentai.

Kovo 12 d.

Pasaulinė glaukomos diena

Tiesa: česnakų užpilas su degtine, asiūklių, akišveičių arbatos. mitas: lašinti į akis druskos tirpalą.

Kovo 13 d.

Pasaulinė inkstų diena

Tiesa: jonažolės, beržų lapai, linų sėmenys, inkstažolės, ajerų ša­ kniastiebiai. mitas: tai, kad negalima gerti daug skysčių.

Kovo 24 d.

Pasaulinė tuberkuliozės diena Tiesa: liaudies medicinos receptai su alijošiais, sviestu, kakavos milteliais, čiobrelių, šalpusnių, asiūklių arbatos. mitas: imbierai, degtinė, medus, šokoladas, dūdos pūtimas, dainavimas.

Balandžio 2 d.

Pasaulinė autizmo diena

Tiesa: trikerčių žvaginių, ajerų šakniastiebių, šalavijų arbatos; meninis lavinimas. mitas: ramybė, bendravimo nebuvimas, raminamieji medikamentai.

Balandžio 7 d.

Pasaulinė sveikatos diena. Tema „Maisto sauga“

Tiesa: maisto produktų derinimas, mityba pagal kraujo grupę. mitas: šviežiai spaustos sultys nekenkia.

Balandžio 11 d.

Tarptautinė sergančiųjų Parkinsono liga diena

Tiesa: česnakų užpilas degtine, šalavijų arbata, fizinis krūvis gry­ name ore. mitas: raminamieji cheminiai medikamentai, ramybė.

Balandžio 29 d.

Imunologijos diena

Tiesa: česnako skiltelė, pakabinta ant kaklo; perpjautas svogūnas šalia lovos miegant, trintos spanguolės su medumi, virtos morkos su burokėliais.

Kenksmingas mitas: imbierai su medumi.

Gegužės 5 d.

Pasaulinė astmos diena Tiesa: valerijonų šaknų, dirvinių ir trispalvių našlaičių, šalpusnių lapų arbatos, verdamų bulvių garų inhaliacijos, virtų bulvių kompresai ant krūtinės, kojų kaitinimas druskos tirpale. mitas: imunitetą gerinančios priemonės.

2015 ruduo

Sveikata

OS KALENDORIUS Gegužės 7 d.

Europos širdies nepakankamumo diena

Rugsėjo 15 d.

Pasaulinė kovos su prostatos vėžiu diena

Tiesa: petražolės, raudonojo vyno actas, gudobelių vaisiai, sukatžolės. mitas: citrinos, gudobelių žiedai, konjakas.

Gegužės 10 d.

Pasaulinė raudonosios vilkligės diena

Tiesa: moliūgų sėklos, sojos, ajerų šakniastiebiai, tuopų pumpurai, karštos vonios su soda ir jodu. mitas: grūdinimasis šaltame vandenyje.

Tiesa: debesylų, varnalėšų šaknų, našlaičių arbatos, šiluma. mitas: imunitetą skatinančios priemonės, šaltis.

Tiesa: atsipalaidavimas, neįtempta protinė veikla, česnakų užpilas, trikerčių žvaginių, saldymedžių, ajerų šakniastiebių arbatos. mitas: tonizuojančios priemonės – imbierai, ginkmedžiai, eleuterokokai.

Gegužės 17 d.

Pasaulinė hipertenzijos diena

Tiesa: krapų sėklų, gudobelių vaisių, asiūklių arbatos, rytinė mankšta, tvarkinga mityba, nervų sistemą stiprinantys faktoriai. mitas: kepenų valymas citrinų ir obuolių sultimis, ginkmedžių preparatai.

Atsargiai: kraujospūdį didina dilgėlių, jonažolių, erškėčių vaisių, čiobrelių, eleuterokokų, ginkmedžių arbatos, imbierai.

Gegužės 19 d.

Pasaulinė hepatito C diena

Tiesa: ugniažolių, medetkų, ajerų šakniastiebių arbatos, kepenis tausojanti mityba, šiltų skysčių vartojimas. mitas: įvairūs kepenų valymo būdai, hormoniniai preparatai.

Gegužės 28 d.

Tarptautinė moterų sveikatos gerinimo diena

Tiesa: kraujažolių, ramunėlių, medetkų, dilgėlių arbatos. mitas: dažni lytiniai santykiai, maudynės šaltame vandenyje.

Gegužės 31 d.

Pasaulinė diena be tabako

Tiesa: knyga „Lengvas būdas mesti rūkyti“, pleistrai. mitas: nervų sistemą stiprinančios priemonės.

Liepos 28 d.

Pasaulinė hepatito diena

Tiesa: dažnas, bet saikingas valgymas, rūkytų, aštrių maisto produktų atsisakymas, šiltų skysčių gėrimas. Arbatos: šlamučių, pipirmėčių, šalavijų. mitas: įvairūs kepenų valymo būdai.

Rugpjūčio 1–7 d.

Pasaulinė kūdikių maitinimo krūtimi savaitė

Tiesa: pieno pagausės nuo ramunėlių, dilgėlių, kraujažolių arbatų, kokybiško miego. mitas: kmynų sėklos, karvės pienas, chalva.

Rugsėjo 1 d.

Lietuvos psichiatrai siūlo minėti kaip ,,Dieną be alkoholio"

Tiesa: anoniminių alkoholikų patarimai ir susitikimai su jais, Minesotos programa, kodavimas. Arbatos: čiobrelių, ajerų šakniastiebių. mitas: galima be žmogaus žinios ir noro atpratinti jį nuo alkoholio.

Rugsėjo 10 d.

Pasaulinė savižudybių prevencijos diena

Tiesa: tikėjimas, šeimos parama, kunigai, psichologai, bendravimas, šilti santykiai, palaikymas. Vitaminų ir mineralų kompleksai, poilsis. mitas: nervų sistemą slopinantys vaistai.

Rugsėjo 21 d.

Spalio 1 d.

Tarptautinė Alzheimerio ligos diena

Europos depresijos diena

Tiesa: bendravimas, dalyvavimas įvairiuose viešuose renginiuose, poilsis, pagalba. Jonažolių, medetkų, saldymedžių, apynių arbatos. mitas: dideli kiekiai sintetinių slopinamųjų vaistų.

Antrasis spalio ketvirtadienis

Pasaulinė regėjimo diena

Tiesa: buvimas gryname ore, medetkų žiedų arbatos kompresai, akišveičių arbata, mėlynių uogos. mitas: miltelinio cukraus pūtimas į akis.

Spalio 8 d.

Tarptautinė paliatyviosios pagalbos diena

Tiesa: prisilietimas, išklausymas, meno terapija, pagalba artimiesiems. mitas: vengimas, pasitraukimas, nusisukimas.

Spalio 12 d.

Pasaulinė artrito diena Tiesa: tempimo ir izometrinės mankštos, dviratis; želatina su apelsinų sultimis, šildantys kompresai ir kremai, tuopų ir beržų pumpurai, juodųjų ridikų sultys su medumi. mitas: šaltis, bėgimas, baseinas.

Spalio 16 d.

Pasaulinė stuburo diena

Tiesa: kineziterapija, vertikalios vonios, rytinė mankšta; čiobrelių, varnalėšų šaknų arbatos, juodųjų ridikų sultys su medumi. mitas: judėjimo apribojimas.

Spalio 20 d.

Tarptautinė osteoporozės diena

Tiesa: salotų ir petražolių lapai, abrikosai, persikai, kietasis sūris, tofu bei fetos sūris, želė iš vaisių, juodieji ridikai, morkos. Asiūklių, čiobrelių, medetkų arbatos. mitas: karvės pienas, varškė.

Spalio 29 d.

Pasaulinė žvynelinės diena

Tiesa: maistas be baltymų, atsisakymas alkoholio ir rūkymo, poilsis, streso vengimas. Debesylo šaknų, ugniažolių, gauromečių, saldymedžių, lakišių arbatos. mitas: tepimas hormoniniais kremais.

35

2015 ruduo

Sveikata

chirurgija be krau­jo,

Pa­siau­ko­jęs: pro­fe­so­rius R.Gu­das, prie ku­rio ka­bi­ne­to du­rų Kon­sul­ta­ci­nė­ je po­lik­li­ni­ko­je nu­si­drie­kia re­kor­di­nės ei­lės, su­spė­ja vi­sur – ir gy­dy­ti, ir nar­dy­ti moks­lo nau­jo­vių jū­ro­je.

transp­lan­ta­ci­jos – tik sa­vų ląs­te­lių Ten­ka ne­trum­pai lauk­ti klu­bo, ke­lio ar ki­tų są­na­rių ope­ra­ci­jos, kol li­go­nių ka­sos kom­pen­suos en­dop­ro­te­zą, o la­bai grei­tai ga­li bū­ti, kad nei šių pro­te­zų, nei ope­ra­ci­jų ne­be­rei­kės ar­ba jų po­rei­kis la­bai su­ma­žės. Są­na­rį ga­li iš­ sau­go­ti ląs­te­lių te­ra­pi­ja. Ji jau tai­ko­ma, ir ne tik šio­je sri­ty­je.

TEKSTAS: Ma­ri­ja­na Ja­sai­tie­nė fotografija: To­mas Ra­gi­na 36

Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to Or­ to­pe­di­jos trau­ma­to­lo­gi­jos kli­ni­kos Spor­to trau­mų ir art­ros­ko­pi­jos sek­to­riaus ir Spor­ to ins­ti­tu­to va­do­vas or­to­pe­das trau­ma­to­lo­ gas pro­fe­so­rius Rim­tau­tas Gu­das sa­ko, kad dar vi­sai ne­se­niai mi­ni­ma­lios in­va­zi­jos re­ konst­ruk­ci­nės ope­ra­ci­jos vi­so­se or­to­pe­di­ jos ir trau­ma­to­lo­gi­jos sri­t y­se bu­vo nau­jie­ na, o da­bar jos spar­čiai to­bu­lė­ja, de­ri­na­ mos su pa­žan­gią­ja ląs­te­lių te­ra­pi­ja.

Art­ros­ko­pi­ja – ope­ra­ci­nis me­to­das, ku­riuo gy­dy­to­jas ga­li pa­žiū­rė­ti į bet ku­rį są­na­rį tar­ si iš vi­daus, nu­sta­ty­ti pa­to­lo­gi­ją ir ją pa­ša­lin­ti be pjū­vių. Ši tech­no­lo­gi­ja, anot pro­fe­so­riaus R.Gu­do, lei­do pa­da­ry­ti di­de­lį šuo­lį spor­to trau­ma­to­lo­gi­jo­je, diag­no­zuo­ti iki šiol ne­ži­no­ mas są­na­rio li­gas, grei­čiau ir efek­ty­viau jas iš­gy­dy­ti, ne­re­tai pa­si­tel­kiant ląs­te­lių te­ra­pi­ją.

– Kas yra to­ji ląs­te­lių te­ra­pi­ja?

– Tai me­to­das, kai la­bo­ra­to­ri­jo­se išau­gin­ tas spe­ci­fi­nio au­di­nio ląs­te­les, memb­ra­nas, ki­tus bio­lo­gi­nius da­ri­nius mi­ni­ma­lios in­va­ zi­jos bū­du imp­lan­tuo­ja­me į pa­žeis­tą vie­tą.

– Pa­vyz­džiui, į pa­žeis­tą kremz­lės vie­tą są­ na­ry­je? Tai la­bai ak­tua­lu vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms, kol są­na­rys dar nė­ra su­di­lęs.

– Jau da­bar klu­bo, ke­lio, pe­ties, al­kū­nės, čiur­nos, rie­šo są­na­ry­je at­lie­ka­mos mi­ni­ma­ liai in­va­zi­nės art­ros­ko­pi­nės ope­ra­ci­jos, nors dar prieš ke­le­tą me­tų or­to­pe­dams tai bu­vo ta­bu. Jei są­na­rio kau­las su­di­lęs, pa­ki­tęs, ląs­ te­lių te­ra­pi­ja ne­be­pa­dės, są­na­rį rei­kia keis­ti pro­te­zu. Memb­ra­ną ga­li­ma imp­lan­tuo­ti, bet ji ne­pri­gis, kaip sėk­la neiš­dygs iš­džiū­vu­sio­ je že­mė­je. Są­na­rio kau­lo būk­lė ne­prik­lau­so

2015 ruduo

nuo am­žiaus. Jei­gu ir ge­ro­kai pa­gy­ve­nu­sio žmo­gaus kau­las svei­kas, tik kremz­lė pa­žeis­ ta – ląs­te­lių te­ra­pi­ja tin­ka. Gai­la, kad pas mus žmo­nės pa­gal­bos atei­na per vė­lai, kai jau ne­be­ga­li ken­tė­ti.

– Va­di­na­si, ne­bū­ti­na sku­bė­ti są­na­rius pro­ te­zuo­ti, kaip da­ro­ma da­bar?

– Są­na­rio kremz­lė dė­vi­si dėl įvai­rių prie­žas­ čių: di­de­lių krū­vių, trau­mų, su­tri­kus po ja esan­čiai kau­lo krau­jo­ta­kai. Blo­giau­sia, kad kremz­lė­je nė­ra jo­kių krau­ja­gys­lių, ner­vų, to­dėl, jai įtrū­kus, žmo­gus nie­ko ne­jau­čia.

Tik ta­da, kai są­na­riai lie­ka be ap­sau­gi­nio kremz­lės sluoks­nio, pra­de­da kan­kin­ti skaus­ mai. Kol kremz­lė dar tik įtrū­ku­si, ją ga­li­ma at­kur­ti, įtrū­ku­sias ir nu­si­dė­vė­ju­sias vie­tas už­pil­dant su­kur­tų memb­ra­nų, ląs­te­lių mi­ši­ niais ar ki­tais bū­dais.

– Ar įma­no­ma nu­sta­ty­ti kremz­lės būk­lę?

– Mes vie­nin­te­liai Bal­ti­jos ša­ly­se tu­ri­me apa­ra­tą są­na­rio kremz­lės būk­lei įver­tin­ti art­ros­ko­pi­nės ope­ra­ci­jos me­tu: de­ge­ne­ra­ci­ nius po­ky­čius, au­di­nio gy­vy­bin­gu­mą. Pa­gal tai nu­sta­to­me, ar pa­cien­tui bū­ti­na są­na­rio kremz­lės at­ku­ria­mo­ji ope­ra­ci­ja, o gal­būt – transp­lan­ta­ci­ja, ar nie­ko da­ry­ti su ja ne­rei­kia. Kar­tu ši sis­te­ma pa­de­da įver­tin­ ti, kaip są­na­rio kremz­lės au­di­nys rea­guo­ja į fi­zi­nį krū­vį ir ki­tas ap­kro­vas, ir lei­džia pro­gno­zuo­ti, ar atei­ty­je rei­kės są­na­rio en­ dop­ro­te­zo. Tai ypač ak­tua­lu spor­ti­nin­kams: įver­ti­nę są­na­rio kremz­lės būk­lę, ga­li­me pa­tar­ti, kaip ją ap­sau­go­ti, ir re­ko­men­duo­ti op­ti­ma­lų fi­zi­nį krū­vį.

– At­ku­ria­mo­ji ope­ra­ci­ja – tai ga­li bū­ti ir iš­ma­nio­sios memb­ra­nos imp­lan­ta­ci­ja. Ją ga­li­ma įso­din­ti bet kur?

– Re­ge­ne­ra­ci­nių memb­ra­nų ir ląs­te­lių yra įvai­rių, dau­gu­mą jų su­da­ro toks pa­ts au­di­ nys kaip ir svei­ko­je kremz­lė­je. Imp­lan­ta­vus to­kį au­di­nį į de­fek­to vie­tą, jis tar­si kvie­čia žmo­gaus ląs­te­les, ku­rios rei­ka­lin­gos tam au­di­niui: atei­ki­te čia, mes jums su­da­ro­me są­ly­gas, jūs dirb­ki­te sa­vo dar­bą. Taip gre­ta esan­čios svei­kos kremz­lės ląs­te­lės įau­ga į įso­din­tą memb­ra­ną ir at­ku­ria­mas bio­lo­gi­nis kremz­lės au­di­nio pu­siaus­vy­ros pa­lai­ky­mo pro­ce­sas. Ląs­te­lių te­ra­pi­ja tu­ri bū­ti de­ri­na­ ma su mi­ni­ma­lia in­va­zi­ja įso­di­nant ląs­te­les.

Tai da­rant at­vi­ruo­ju ope­ra­ci­niu me­to­du trau­ma bū­tų di­des­nė už efek­tą, nes jos pa­ ža­din­ti už­de­gi­mo me­cha­niz­mai į ląs­te­les ar memb­ra­ną žiū­rė­tų kaip į prie­šą ir imu­ni­nės ląs­te­lės pul­tų jį nai­kin­ti. To­dėl tai­ko­mas

mi­ni­ma­lios in­va­zi­jos me­to­das – en­dos­ko­pu, pro ma­žą sky­lu­tę. Be to, bū­ti­na įso­din­ti kuo spar­čiau, kad ne­su­ža­din­tu­me ap­sau­gi­nės imu­ni­nės reak­ci­jos.

Tai me­to­das, kai la­bo­ra­to­ri­ jo­se išau­gin­tas spe­ci­fi­nio au­ di­nio ląs­te­les, memb­ra­nas, ki­tus bio­lo­gi­nius da­ri­nius mi­ni­ ma­lios in­va­zi­jos bū­du imp­lan­ tuo­ja­me į pa­žeis­tą vie­tą.

– Kur ir kaip au­gi­na­mos tos ląs­te­lės, va­di­ na­mo­ji iš­ma­nio­ji memb­ra­na?

– Iš pa­cien­tų paim­tas ląs­te­les šiuo me­tu ve­ža­me au­gin­ti į Ita­li­ją ar­ba Da­ni­ją. Ten jos pa­dau­gi­na­mos ir grą­ži­na­mos mums. Ku­ria­ mi ląs­te­lių klas­te­riai, sie­kia­me, kad ląs­te­lės bū­tų au­gi­na­mos Lie­tu­vo­je. Ban­do­me su­vie­ ny­ti bio­lo­gus, bio­tech­no­lo­gus, imu­no­lo­gus, or­to­pe­dus trau­ma­to­lo­gus bend­rai pa­žan­ giai ląs­te­lių te­ra­pi­jai tai­ky­ti. ES pra­šo, kad uni­ver­si­te­tų moks­lo po­ten­cia­las šio­je sri­ty­je bend­ra­dar­biau­tų kar­tu su vers­li­nin­kais, ku­ rie už­sii­ma au­di­nių in­ži­ne­ri­ja, ląs­te­lių te­ra­ pi­ja ir ki­tais jos pro­duk­tais. Tai per­spek­ty­vu ir at­si­ran­da vil­ties, kad ka­da nors pa­žan­gią ląs­te­lių te­ra­pi­ją bus ga­li­ma tai­ky­ti vi­sus bio­lo­gi­nius pa­kai­ta­lus ga­mi­nant sa­vo ša­ly­je.

Ku­ria­me sis­te­mą, ku­ri bū­tų kon­ku­ren­cin­ga ki­tų ša­lių bio­lo­gi­niams pro­duk­tams. Ta­da bus ga­li­ma gal­vo­ti ir apie eks­por­tą.

Mū­sų uni­ver­si­te­to Fi­zio­lo­gi­jos ir far­ma­ko­lo­ gi­jos ins­ti­tu­to Fi­zio­lo­gi­jos ir far­ma­ko­lo­gi­jos moks­li­nė­je la­bo­ra­to­ri­jo­je au­gi­na­me ir kul­ti­ vuo­ja­me ląs­te­les, jas įso­di­na­me į gy­vu­liu­kų mo­de­lius, ana­li­zuo­ja­me ge­ne­ti­nes, ląs­te­lių ga­li­my­bes bio­lo­gi­niam au­di­niui pri­gy­ti ir

Sveikata

dau­gin­tis. Svar­biau­sia – at­kur­ti, re­ge­ne­ruo­ti pa­žeis­tą au­di­nį. Ga­li­ma per­so­din­ti do­no­rų ląs­te­les, me­nis­kų, raiš­čių, kremz­lės ir kau­lo do­no­rys­tė jau se­niai tai­ko­ma. Apie pa­sie­ki­ mus skel­bia­me pa­sau­lio moks­lo lei­di­niuo­se, kong­re­suo­se, kon­fe­ren­ci­jo­se, da­ly­vau­ja­me ne vie­na­me moks­li­nia­me pro­jek­te. No­ri­me su­kur­ti pa­žan­gios ląs­te­lių te­ra­pi­jos cent­rą.

Jis pa­si­tar­naus ir ge­ro­kai pa­gy­ve­nu­siems žmo­nėms.

– Pa­mi­nė­jo­te me­nis­kų do­no­rys­tę. Kas tai?

– Da­bar ma­din­gos me­nis­kų art­ros­ko­pi­nės ope­ra­ci­jos, daž­nai juos tie­siog pa­ša­li­nant.

De­ja, dėl to kremz­lė ne­be­su­ge­ba at­rem­ ti są­na­riui ten­kan­čio krū­vio ir pra­si­de­da neį­ga­lu­mą su­ke­lian­ti są­na­rio li­ga – os­te­ oart­ro­zė. Pas­ta­ruo­ju me­tu pa­sau­ly­je šiai pro­ble­mai spręs­ti ski­ria­ma daug in­te­lek­ti­ nių ir fi­nan­si­nių pa­jė­gų. Sie­kiant at­kur­ti pa­ ša­lin­to me­nis­ko funk­ci­ją, daž­nai at­lie­ka­mos me­nis­kų transp­lan­ta­ci­jos ope­ra­ci­jos, ku­rių me­tu ko­re­guo­ja­mos ir me­nis­kų pa­žei­di­mus su­kė­lu­sios gre­tu­ti­nės li­gos ar or­to­pe­di­niai sind­ro­mai. Me­nis­ko per­so­di­ni­mo ope­ra­ci­ jos at­lie­ka­mos ta­da, kai pa­cien­tui dėl pa­ša­ lin­to me­nis­ko pa­grei­tė­ja są­na­rio kremz­lės de­ge­ne­ra­ci­ja – os­teoart­ro­zė. Pa­sau­ly­je šios ope­ra­ci­jos da­ro­mos jau se­niai, Lie­tu­vo­je, mū­sų kli­ni­ko­je, dėl do­no­r ys­tės pro­gra­mų ir eko­no­mi­nių ap­ri­bo­ji­mų joms at­lik­ti – tik iš­skir­ti­nai re­tais at­ve­jais. Tai su­dė­tin­ga ope­ ra­ci­ja, ku­rios me­tu į bu­vu­sio me­nis­ko vie­tą rei­kia įso­din­ti ki­tą me­nis­ką. Svar­bu, kad jis bū­tų ly­giai to­kio pa­ties dy­džio, for­mos, sto­ rio, koks ir bu­vo, to­dėl tiek prieš ope­ra­ci­ją, tiek per ją at­lie­ka­ma la­bai daug ma­te­ma­ ti­nių ir geo­met­ri­nių skai­čia­vi­mų. Me­nis­ ką bū­ti­na įso­din­ti į są­na­rį jo neat­ve­riant.

Svar­biau­sia – sta­bi­liai ir sau­giai jį pri­tvir­ tin­ti. Tam nau­do­ja­mi spe­cia­lūs imp­lan­tai, įve­da­mi pro ap­link ke­lio są­na­rį esan­čius ner­vus ir krau­ja­gys­les. Jei me­nis­ko au­di­nys sėk­min­gai pri­gy­ja ir in­teg­ruo­ja­si į

Moks­las: la­bo­ra­to­ri­jo­je au­gi­na­mos rau­me­ni­nės kil­mės ka­mie­ni­nės ląs­te­lės. Nes­pal­vo­to­je nuo­trau­ko­je – ne­di­fe­ren­ci­juo­tos ka­mie­ni­nės, spal­vo­to­je – tos pa­čios ka­mie­ni­nės ląs­te­lės, au­gi­na­mos mio­ge­ni­nė­je ter­pė­ je, virs­ta rau­me­ni­nė­mis. Tos pa­čios ląs­te­lės, au­gi­na­mos spe­cia­lio­je rie­ba­li­nė­je ter­pė­je, – rie­ba­li­nė­mis.

37

2015 ruduo

Sveikata

Eks­pe­ri­men­tai: Fi­zio­lo­gi­jos ir far­ma­ko­lo­gi­jos moks­li­nė­je la­bo­ra­to­ri­jo­je JAV pra­dė­tus dar­bus tę­sia do­cen­tas Ar­vy­das Ūsas.

įso­din­tą ke­lio są­na­rį, žmo­gus ga­li gy­ ven­ti vi­sa­ver­tį gy­ve­ni­mą be jo­kių ap­ri­bo­ji­ mų, o svar­biau­sia – su­stab­do­ma de­ge­ne­ra­ ci­nė są­na­rio li­ga – os­teoart­ro­zė.

– Jūs la­bai daug dir­ba­te su spor­ti­nin­kais, esa­te Lie­tu­vos krep­ši­nio rink­ti­nės gy­dy­to­ jas. Nau­jau­sių me­di­ci­nos tech­no­lo­gi­jų am­ žiu­je ir di­dė­jant spor­ti­nin­kų fi­zi­niam krū­ viui, la­bai daž­nos ke­lio są­na­rio kryž­mi­nių raiš­čių trau­mos. Ar jos la­bai pa­vo­jin­gos?

– Re­konst­ruk­ci­nės ke­lio są­na­rio kryž­mi­ nių raiš­čių ope­ra­ci­jos kas­met to­bu­lė­ja, vos spė­ja­me su nau­jau­sio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis.

Pa­ly­gin­ti, kaip bu­vo ope­ruo­ja­ma kad ir prieš pen­ke­rius me­tus, pa­si­kei­ti­mai aki­ vaiz­dūs. Ne­se­niai iš nau­jo ap­tik­ti pa­pil­do­mi ana­to­mi­niai raiš­čiai ir ki­ti gre­ta esan­tys ana­to­mi­niai bei bio­me­cha­ni­niai ke­lio są­na­rį sta­bi­li­zuo­jan­tys raiš­čiai, ir vi­sa ke­lio są­na­rį sta­bi­li­zuo­jan­ti sis­te­ma ta­po reikš­min­gu at­ra­di­mu spor­to trau­ma­to­lo­gi­jo­je. Tai jau pa­si­tar­na­vo gy­dant spor­ti­nin­kus ir spor­tuo­ jan­čius žmo­nes. Anks­čiau tai­ky­tais gy­dy­mo me­to­dais kas penk­ta są­na­rio kryž­mi­nių raiš­čių ope­ra­ci­ja ne­bu­vo sėk­min­ga, o da­bar to ne­bė­ra.

– Kaip tai­ko­mas šis nau­ja­sis me­to­das?

– Pa­vyz­džiui, vie­nas iš au­di­nių in­ži­ne­ri­jos ir mi­ni­ma­lios in­va­zi­jos sim­bio­zės me­to­dų yra toks: ima­me krau­ją, jį cent­ri­fu­guo­ja­me, iš­ski­ria­me plaz­mą, trom­bo­ci­ti­nę ar­ba kon­ di­cio­nuo­tą au­to­lo­gi­nę, kur daug au­gi­mą ir gi­ji­mą sti­mu­liuo­jan­čių fak­to­rių, ir į tą nau­jai at­ras­tą raiš­tį įšvirkš­čia­me. Kar­tu, ži­no­ma, at­lie­ka­mos kom­bi­nuo­tos pa­žeis­tų raiš­čių 38

re­konst­ruk­ci­jos. Tai tik vie­nas iš dau­ge­lio pa­vyz­džių. Vi­sus iš­var­dy­ti bū­tų su­dė­tin­ga.

Ku­rį tai­ky­ti, pri­klau­so nuo konk­re­čios pa­ cien­to trau­mos ar or­to­pe­di­nės li­gos.

Kvie­čia žmo­gaus ląs­te­les, ku­rios rei­ ka­lin­gos tam au­ di­niui: atei­ki­te čia, mes jums su­da­ro­me są­ly­gas, jūs dirb­ki­te sa­vo dar­bą.

– Ir tai da­ro­ma Kau­ne?

– Taip, mū­sų kli­ni­ko­je tai da­ro­me jau se­ no­kai. Aš pa­ts nau­jo­vių mo­kau­si jau se­niai.

Esu Miun­che­ne vyk­do­mų šių me­to­dų mo­ ky­mo kur­sų inst­ruk­to­rius. Ten vi­sos nau­ jie­nos iš­ban­do­mos ir vė­liau per­tei­kia­mos vi­siems, ku­rie no­ri to iš­mok­ti. Bū­tų ge­rai ir pas mus tu­rė­ti to­kią la­bo­ra­to­ri­ją, bet ju­ri­ diš­kai ir eko­no­miš­kai kol kas tai per daug su­dė­tin­ga. Ta­čiau nea­be­jo­ju, kad atei­ty­je tai įgy­ven­din­si­me.

– Vi­sa tai, at­ro­do, skir­ta moks­lui, o ak­ty­ viai spor­tuo­jan­tys žmo­nės ken­čia nuo vis daž­niau pa­ti­ria­mų trau­mų. Net vai­kai.

Ko­dėl esa­me to­kie ne­pat­va­rūs?

– Iš­ties la­bai daž­na trau­ma – ke­lio są­na­rio gir­ne­lės iš­ni­ri­mas. Jau­ni žmo­nės anks­ti ir

la­bai in­ten­sy­viai pra­de­da spor­tuo­ti pa­si­ rin­kę įvai­rias kon­tak­ti­nes ir jė­gos spor­to ša­kas. Neį­ver­ti­nus įgim­tos gir­ne­lės for­mos, ku­ri ga­li bū­ti ki­to­kia, pa­laips­niui at­si­ran­da nuolatinis gir­ne­lės ne­sta­bi­lu­mo sind­ro­mas ir ky­la ri­zi­ka iš­nir­ti. Tai tik vie­nas iš ne­dau­ ge­lio pa­vyz­džių, ko­dėl ak­ty­viai spor­tuo­jan­ tys žmo­nės ken­čia nuo trau­mų. Lai­mė, šiuo me­tu jau yra efek­ty­vių mi­ni­ma­liai in­va­zi­nių bū­dų gir­ne­lės sta­bi­lu­mui at­kur­ti. Mes juos tai­ko­me, ir jau­ni žmo­nės vėl sėk­min­gai ga­li spor­tuo­ti.

Išaiš­kė­jo ir nau­jų pe­ties ne­sta­bi­lu­mą nu­le­ mian­čių ana­to­mi­nių fak­tų, to­dėl ra­di­ka­liai kei­čia­si ir ope­ra­ci­jų me­to­di­kos, nors anks­ čiau tai at­ro­dė be­veik neį­ti­ki­ma. Dau­gu­mą pe­ties są­na­rį sta­bi­li­zuo­jan­čių re­konst­ruk­ci­jų at­lie­ka­me art­ros­ko­pi­niu bū­du – be pjū­vių.

Tai la­bai su­dė­tin­ga. Pas­ta­ruo­ju me­tu paaiš­ kė­jo, kad no­rint sta­bi­li­zuo­ti pe­ties są­na­rį ne­beuž­ten­ka vien tik su­siū­ti ply­šu­sius raiš­ čius, bet dėl tam tik­rų įgim­tų ar dėl trau­mos įgy­tų są­na­rio de­fek­tų ten­ka per­so­din­ti kau­lą, ir vi­sa tai jau da­ro­me en­dos­ko­piš­ kai – neat­ver­da­mi są­na­rio. Dėl to trum­pes­ nė rea­bi­li­ta­ci­ja, grei­tes­nis gi­ji­mas, ma­žiau skaus­mo.

Neat­ve­riant są­na­rio ga­li­ma per­so­din­ti ir čiur­nos są­na­rio kremz­lę, ir re­konst­ruo­ti raiš­ čius. Dar­bas kom­piu­te­riu, sta­ty­bo­se, lau­ko ar sta­lo te­ni­sas, bad­min­to­nas ali­na al­kū­nės są­na­rius. Jiems ten­ka di­de­lė ap­kro­va. Be to, jie nu­ken­čia il­gai bū­nant vie­no­je pa­dė­ty­je.

To­bu­lė­jant tech­no­lo­gi­nėms ga­li­my­bėms, al­ kū­nės są­na­rio pa­to­lo­gi­jos taip pat vis daž­niau gy­do­mos art­ros­ko­pi­nė­mis ope­ra­ci­jo­mis. Pas­ veiks­ta­ma po to­kių ope­ra­ci­jų ga­na grei­tai.

2015 ruduo

Sveikata

Lie­tu­vo­je vyk­do­mos pre­ven­ci­nės svei­ka­tos pro­gra­mos pavadinimas

Kam skir­ta

kaip vykdoma

Gim­dos kak­le­lio vė­žio pre­ven­ci­nė pro­gra­ma

Mo­te­rims nuo 25 iki 60 me­t ų

Kar­tą per 3 me­tus at­lie­ka­mas ci­to­lo­gi­nio te­pi­ nė­lio ty­ri­mas. Ga­v us jo re­zul­ta­tus ga­li bū­t i at­lie­ ka­ma biop­si­ja, lei­d žian­t i ob­jek­t y­v iai pa­t vir­t in­ti ar­ba pa­neig­t i li­gos diag­no­zę.

Krū­ties vė­žio pre­ven­ci­nė pro­gra­ma

Mo­te­rims nuo 50 iki 69 me­t ų

Kar­tą per 2 me­tus at­lie­ka­mas ma­mog­ra­fi ­nis ty­ ri­mas. Ga­v us šei­mos gy­dy­to­jo siun­t i­mą jį at­lik­ ti, ga­li­ma iš anks­to už­si­re­gist­r uo­t i (at­v y­kus ar­ba te­le­fo­nu) ma­mog­ra­fi­jos įren­gi­nį tu­rin­čio­je gy­ dy­mo įstai­go­je. Ty­ri­mo re­zul­ta­tus pra­ne­ša šei­ mos gy­dy­to­jas, ga­vęs juos iš ty­ri­mą at­li­ku­sios

įstai­gos.

Prie­ši­nės liau­kos (pro­sta­tos) vė­žio pre­ven­ci­nė pro­gra­ma

Vy­rams nuo 50 iki 75 me­t ų ir vy­rams nuo 45 me­tų, jei jų tė­vai ar bro­liai sir­go prie­ši­nės liau­kos vė­žiu

Kar­tą per 2 me­tus at­lie­ka­mas krau­jo ty­ri­mas, pa­ro­dan­t is pro­sta­tos spe­ci­fi ­nio an­t i­ge­no (PSA) kon­cent­ra­ci­ją krau­jy­je. Jei PSA kie­k is vir­ši­ja nor­mą, šei­mos gy­dy­to­jas iš­duo­da siun­t i­mą kon­ sul­tuo­t is pas uro­lo­gą, o šis pri­rei­kus at­lie­ka tam tik­rą ty­ri­mą – prie­ši­nės liau­kos biop­si­ją.

Šir­dies ir krau­ja­g ys­lių li­g ų pre­ven­ci­nė pro­gra­ma

Vy­rams nuo 40 iki 55 me­t ų ir mo­te­rims nuo 50 iki 65 me­tų

Kar­tą per me­tus šei­mos gy­dy­to­jas nu­sta­to ri­ zi­kos veiks­nius ir, jei rei­k ia, su­da­ro in­di­v i­dua­lų šir­dies ir krau­ja­g ys­lių li­g ų pre­ven­ci­jos pla­ną. Jei nu­sta­to­ma, kad šių li­g ų ti­k i­my­bė yra di­de­lė, pa­ cien­tas siun­čia­mas į spe­cia­li­zuo­tus centrus.

Sto­ro­sios žar­nos vė­žio pre­ven­ci­nė pro­gra­ma

50–74 me­tų am­žiaus žmo­nėms

Kar­tą per 2 me­tus pa­cien­tui at­lie­ka­mas slap­to krau­ja­v i­mo tes­tas. Jei jo at­sa­k y­mas nei­gia­mas – pa­cien­tas yra svei­kas, jei – tei­gia­mas, šei­mos gy­ dy­to­jas iš­duos siun­t i­mą pas gy­dy­to­ją spe­cia­lis­ tą. Ko­lo­nos­ko­pi­ja ir, pri­rei­kus, biop­si­ja yra bū­dai ob­jek­t y­v iai pa­t vir­t in­t i šio vė­žio diag­no­zę.

Vai­kų krū­mi­nių dan­tų den­gi­mo si­lan­ti­nė­mis me­d žia­go­mis pro­gra­ma

Vai­kams nuo 6 iki 14 me­t ų

Vai­kų dan­t is si­lan­tais ga­li pa­deng­t i gy­dy­to­jai odon­to­lo­gai ar­ba bur­nos hi­gie­nis­tai, dir­ban­t ys gy­ dy­mo įstai­go­se, su­da­riu­sio­se su­tar­t is su te­ri­to­ri­nė­ mis li­go­nių ka­so­mis dėl šių pa­slau­g ų fi­nan­sa­v i­mo.

P. S. vi­si šie ty­ri­mai at­lie­ka­mi ne­mo­ka­mai, – pa­cien­tams tai nie­ko ne­kai­nuo­ja, nes už vis­ką su­mo­ka li­go­nių ka­sos Pri­va­lo­mo­jo svei­ka­tos drau­di­mo fon­do (PSDF) lė­šo­mis.

Rū­pi­mus klau­si­mus ga­li­ma pa­teik­ti e. pa­štu info@vlk.lt ar­ba li­go­nių ka­sų in­for­ma­ci­jos te­l. 8 700 88 888.

39

2015 ruduo

Sveikata

Kau­lų čiul­pų transp­lan­ta­ci­ja –

jau Kau­ne

Gar­bė: sve­čias iš Vo­kie­ti­jos, gar­sus moks­li­nin­kas A.D.Ho, la­bai aukš­tai įver­ti­no Kau­no kli­ni­kų me­di­kų pa­si­ren­gi­mą per­so­din­ti krau­jo­da­ros ka­mie­ni­nes ląs­te­les.

Vo­kie­ti­jos Hei­del­ber­go uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Ant­ho­ny D.Ho – krau­jo­da­ros ka­mie­ni­nių ląs­te­lių transp­lan­ta­ci­jos mo­ky­to­jas. Vie­šė­da­mas Kau­no kli­ni­ko­se, kur įdieg­tas šis gy­dy­mo me­to­das, sve­čias ne tik pri­sta­tė nau­jau­sius krau­jo li­gų gy­dy­mo bū­dus, bet ir su­ti­ko at­sa­ky­ti į „Svei­ka­tos“ žur­na­lo klau­si­mus.

TEKSTAS: Mil­da Damb­raus­kie­nė fotografija: To­mas Ra­gi­na – Kau­nie­čiai gy­dy­to­jai dė­kin­gi už ži­nias, ku­rių su­tei­kė­te jiems žen­giant pir­muo­sius sa­va­ran­kiš­kus žings­nius krau­jo­da­ros ka­ mie­ni­nių ląs­te­lių transp­lan­ta­ci­jos sri­ty­je.

Kaip ver­ti­na­te sa­vo mo­ki­nius?

40

– Mus vie­ni­ja ta pa­ti aist­ra me­di­ci­nai, mes vi­si rū­pi­na­mės pa­cien­tų ge­ro­ve. Per la­bai trum­pą lai­ką Kau­no kli­ni­ko­se krau­jo­da­ ros ka­mie­ni­nių ląs­te­lių transp­lan­ta­ci­jos pro­ce­dū­ros pra­dė­tos di­džiu­liu tem­pu –

iš­kart net pen­kiems pa­cien­tams. Tu­rė­jau ga­li­my­bę juos kon­sul­tuo­ti ir ma­ty­ti, kad vis­kas at­lik­ta la­bai ge­rai. Me­di­kų pro­ver­žis įspū­din­gas.

Transp­lan­ta­ci­joms pa­si­reng­ta pui­kiai: yra mo­der­niau­sia me­di­ci­nos įran­ga, rei­ka­lin­ga inf­rast­ruk­tū­ra, aukš­ta me­di­kų kva­li­fi­ka­ci­ja.

Man di­džiu­lį įspū­dį pa­da­rė šio­je li­go­ni­nė­je tei­kia­mos me­di­ci­nos pa­gal­bos ko­ky­bė ir at­mos­fe­ra.

– Krau­jo­da­ros ka­mie­ni­nių ląs­te­lių transp­lan­ta­ci­ja vis dėl­to yra su­dė­tin­gas pro­ce­sas?

– Li­go­nių gy­dy­mas yra komp­lek­si­nis, api­ma prieš­transp­lan­ta­ci­nę aukš­tų do­zių imu­no­ che­mo­te­ra­pi­ją, esant rei­ka­lui, spe­cia­li­zuo­tą spin­du­li­nę te­ra­pi­ją ar chi­rur­gi­nį gy­dy­mą,

2015 ruduo

au­to­lo­gi­nę krau­jo­da­ros ka­mie­ni­nių ląs­te­lių transp­lan­ta­ci­ją ir gy­dy­mą po jos. Nau­ji vais­ tai, nau­jos tech­no­lo­gi­jos, taip pat ir krau­jo­ da­ros ka­mie­ni­nių ląs­te­lių transp­lan­ta­ci­jos su­tei­kia daug ga­li­my­bių me­di­kams. Pui­ku, kad pa­cien­tai jais pa­si­ti­ki. Tai itin svar­bu ser­gant on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis. Anks­čiau jos bu­vo lai­ko­mos grės­min­go­mis gy­vy­bei, da­bar va­di­na­mos lė­ti­nė­mis li­go­mis. Tech­ no­lo­gi­jos to­bu­lė­ja, ar­ti­miau­sio­je atei­ty­je, kar­tu tai­kant ge­ne­ti­nės in­ži­ne­ri­jos me­to­ dus, bus ga­li­ma taik­liau pa­veik­ti na­vi­ki­nes ląs­te­les. Li­go­niai iš­gy­ve­na ir gy­ve­na ga­na ko­ky­biš­ką gy­ve­ni­mą, nors dar ne­ga­li­ma iš­gy­dy­ti pa­čios li­gos.

Ne­pai­sant, kad Kau­no kli­ni­ko­se yra ga­li­my­ bė at­lik­ti iki 30 kau­lų čiul­pų transp­lan­ta­ci­jų per me­tus, to­kiai ša­liai kaip Lie­tu­va rei­kė­tų ma­žiau­siai dvie­jų cent­rų. Juk krau­jo­da­ros ka­mie­ni­nių ląs­te­lių transp­lan­ta­ci­jų in­di­ka­ ci­jos ple­čia­si, me­to­das yra bent tris kar­tus pi­ges­nis nei gy­dy­mas vais­tais.

– Pas jus, Vo­kie­ti­jo­je, ka­mie­ni­nių ląs­te­lių transp­lan­ta­ci­ja yra po­pu­lia­rus gy­dy­mo me­to­das?

– Hei­del­ber­go transp­lan­ta­ci­jų cent­re per me­tus at­lie­ka­ma apie 350 krau­jo­da­ros ka­ mie­ni­nių ląs­te­lių transp­lan­ta­ci­jų. Nuo praė­ ju­sių me­tų dau­gi­ne mie­lo­ma ser­gan­tiems pa­cien­tams pro­ce­dū­ros at­lie­ka­mos ir am­ bu­la­to­riš­kai. Nau­ji vais­tai nuo šios li­gos yra itin bran­gūs ir juos rei­kia dve­jus me­tus var­ to­ti kas­dien. Au­to­lo­gi­nė krau­jo­da­ros ka­mie­ ni­nių ląs­te­lių transp­lan­ta­ci­ja yra veiks­min­ga ir eko­no­miš­ka al­ter­na­ty­va – ji kai­nuo­ja tiek, kiek vais­tų kur­sas dviem mė­ne­siams. Prieš transp­lan­ta­ci­ją ga­li bū­ti tai­ko­mas vi­so kū­no švi­ti­ni­mas. Kiek man ži­no­ma, Lie­tu­vo­je šiam spin­du­li­nio gy­dy­mo bū­dui są­ly­gas tu­ri tik Kau­no kli­ni­kų on­ko­lo­gai. Mū­sų cent­ro pa­tir­tis ro­do, kad spin­du­li­nis gy­dy­mas kai ku­rių lim­fo­mų – lim­foi­di­nio au­di­nio na­vi­kų at­ve­ju ga­li pa­dė­ti su­ma­žin­ti po che­mo­te­ra­ pi­jos li­ku­sį na­vi­ką.

– Ka­da, jū­sų nuo­mo­ne, Kau­ne bū­tų ga­li­ma pra­dė­ti alo­ge­ni­nes transp­lan­ta­ci­jas, tai yra to­kias, kai krau­jo­da­ros ka­mie­ni­nių ląs­te­lių do­no­ras yra ki­tas žmo­gus?

– Tu­rint ome­ny­je jū­sų per­so­na­lo kom­pe­ ten­ci­ją, at­si­da­vi­mą ir en­tu­ziaz­mą, ma­ nau, tai rea­lu po dve­jų me­tų. Ka­dan­gi ši pro­ce­dū­ra ga­li bū­ti tai­ko­ma vis di­des­niam li­gų spekt­rui, du jū­sų ša­lies cent­rai ga­lė­tų šį gy­dy­mo me­to­dą tai­ky­ti skir­tin­goms li­gų gru­pėms.

Elo­na Juo­zai­ty­tė On­ko­lo­gi­jos ir klin ­ i­kos va­do­vė

E

he­ma­to­lo­gi­jos

sa­m e lai­m in­g i, kad mus ge­rai įver­ti­n o Va­k a­rų spe­c ia­lis­tai. Esa­m e su­ rin­k ę stip­rią ko­m an­d ą, ku­ri jau ne vie­n us me­tus vyks­ta mo­k y­tis ir sem­tis pa­tir­ties už­ sie­n io ša­lių on­k o­h e­m a­to­lo­g i­jos

Sveikata

cent­ruo­s e Vo­k ie­ti­jo­je, Ita­li­jo­je, Šve­d i­jo­je, Di­d žio­jo­je Bri­ta­n i­jo­je.

Mes pa­s i­ren­g ę už­tik­rin­ti ko­k y­b iš­ ką pa­g al­b ą vi­s ais eta­p ais: at­lie­ kant įva­d i­n ę che­m o­te­ra­p i­ją ar spin­d u­li­n ę te­ra­p i­ją, su­ren­k ant, ap­d o­ro­jant, už­š al­d ant ir sau­g ant ka­m ie­n i­n es krau­jo­d a­ros ląs­te­les, už­tik­ri­n ant jų ko­k y­b ės sis­te­m ą ir at­lie­k ant au­to­lo­g i­n ę krau­jo­d a­ros ka­m ie­n i­n ių ląs­te­lių transp­lan­ta­ ci­ją, taip pat vyk­d ant pa­c ien­tų, kuriems atlikta transplan­tacija, to­les­n ę ste­b ė­s e­n ą. Su mu­m is krau­jo­d a­ros ka­m ie­n i­n ių ląs­te­lių transp­lan­ta­c i­jų sri­ty­je bend­ra­ dar­b iau­ja di­d žiu­lės pa­tir­ties tu­rin­tis bu­v ęs Pa­s au­lio kau­lų čiul­p ų transp­lan­ta­c i­jos bend­ri­jos pre­z i­d en­tas pro­fe­s o­rius Diet­g e­ris Nie­d er­w ie­s e­ris, Leip­c i­g o uni­v er­ si­te­to li­g o­n i­n ės On­k o­lo­g i­jos ir he­m a­to­lo­g i­jos kli­n i­k os va­d o­v as.

Kau­nie­čių mo­ky­to­jas – gar­sus moks­li­nin­kas ■■ Pro­fe­so­rius A.D.Ho nuo 1998 m. va­do­vau­ja He­ma­to­lo­gi­jos, on­ko­lo­gi­jos ir reu­ma­to­lo­gi­jos kli­ni­kai Hei­del­ber­go uni­ver­si­te­to li­go­ni­nė­je, ak­ty­viai da­ly­vau­ja ka­mie­ni­nių ląs­te­lių transp­lan­ta­ci­jų, ser­gant leu­ke­mi­ja ir lim­ fo­ma, kli­ni­ki­niuo­se ir moks­li­niuo­se ty­ri­muo­se. Jo do­mė­ji­mo­si ir ty­ri­mų sri­tis – me­zen­chi­mi­nių ląs­te­lių pa­nau­do­ji­mas re­ge­ne­ra­ci­nė­je me­di­ci­no­ je. Hei­del­ber­go uni­ver­si­te­to li­go­ni­nė­je pir­mo­ji krau­jo­da­ros ka­mie­ni­nių ląs­te­lių transp­lan­ta­ci­jos pro­ce­dū­ra at­lik­ta 1985 m. Pro­fe­so­rius A.D.Ho su bend­ra­dar­biais pir­mie­ji pa­sau­ly­je pres­ti­ži­nia­me žur­na­le „Blood“ iš­spaus­di­no straips­nį apie sėk­min­gą transp­lan­ta­ci­jų iš pe­ri­fe­ri­nio krau­jo su­rink­tų ka­mie­ni­nių ląs­te­lių pra­džią. Per 30 me­tų Hei­del­ber­go li­go­ni­nė ta­po vie­nu di­džiau­sių transp­lan­ta­ci­jos cent­rų Vo­kie­ti­jo­je.

41

2015 ruduo

Sveikata

Atei­tį me­di­kei iš­p lie­tu­vių kal­bos Žavi, vi­suo­met ele­gan­tiš­ka ir profesionali – to­kia Lietuvos gydytojų sąjungos Kauno filialo vadovė pe­diat­rė Vir­gi­ni­ja Luk­šie­nė kas­dien ke­liau­ja į dar­bą, ku­rį bei aktyvią visuomeninę veiklą va­di­na tik­ruo­ju gy­ve­ni­mo pa­šau­ki­mu.

TEKSTAS: Ša­rū­nė Ku­tins­k ai­tė-Bū­da­vie­nė

poreikis Rū­pintis

„Iš­ties vis­kas pra­si­dė­jo dar mo­k yk­lo­je, kai su­si­rgau pir­mo­sio­mis rim­tes­nė­mis vai­k iš­ ko­mis li­go­mis. Pa­me­nu, kan­k i­no siau­bin­ gas, kok­liu­šui bū­din­gas ko­su­lys. Tą­kart šir­dį spau­dė nuo min­ties, kad ir ki­ti vai­ kai ga­li pa­tir­ti pa­na­šių kan­čių“, – V.Luk­ šie­nė ti­k i­no jau tuo­met jau­tu­si po­rei­k į rū­ pin­tis ki­tais.

Nuos­ta­bi vai­kys­tė Kiek­v ie­ną ry­tą ža­d in­tu­vas prie ži­no­mos Kau­no me­d i­kės lo­vos su­skam­ba šeš­tą va­ lan­dą. Nė mi­nu­te anks­čiau ar vė­liau.

Stik­li­nė kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ros van­ dens, avi­ži­niai dribs­niai su jo­g ur­tu ir pa­si­ ti­k in­čios mo­ters žvilgs­nis į veid­ro­d į prieš už­ve­riant na­mų du­ris. Ste­bint Kau­no Kal­ nie­čių po­lik­li­ni­kos pe­diat­rę, ku­rią ma­žie­ ji pa­cien­tai ne­re­tai švel­niai kvie­čia „dak­ta­ ry­te“, api­ma leng­vas pa­v y­das – ji vi­suo­met ži­no­jo, ko no­ri, ir tiks­lin­gai link to ėjo nuo pat ma­žų die­nų. „Tu­rė­jau iš­ties nuo­sta­bią vai­k ys­tę, nors ir bu­vau as­fal­to vai­kas, – pa­to­giai įsi­tai­siu­ si minkš­ta­suo­ly­je kal­bė­jo mo­te­ris. – Kai­ mas man bu­vo ana­pus Ne­mu­no – ten, kur gy­ve­no pro­se­ne­lė. Pas ją vi­suo­met sku­bė­ da­vau.“ Kau­ne gi­mu­si, au­g u­si ir da­bar čia gy­ ve­nan­ti mo­te­ris pri­si­mi­nė, kaip vai­k ys­ tė­je raus­da­vo na­mų vais­ti­nė­lę, ieš­ko­da­ ma ga­ba­lė­lio va­tos ir juos­te­lės bin­to ne­ga­ luo­jan­čiai lė­lei ar pliu­ši­niam meš­k iui. Iš po kriauk­lės iš­trauk­ti tuš­ti pie­no bu­te­liai ir stik­lai­niu­kai dak­ta­rę žai­d žian­čiai mer­ gai­tei virs­da­vo pa­čiais tik­riau­siais la­bo­ra­ to­ri­niais in­dais. Ži­no­ma, ma­žo­ji sva­jo­to­ ja troš­ko įsi­spir­ti ir į ba­le­ri­nos puan­tus, ir iš­ban­dy­ti pe­da­go­go duo­ną, ir, be abe­jo­nės, kaip vi­sos to­k io am­žiaus mer­gai­tės, stum­ dy­da­ma lė­lių ve­ži­mą, bū­ti ma­ma. Vis dėl­ to aukštesnės jė­gos Vir­gi­ni­ją trau­kė me­di­ ci­nos link.

42

Iš­si­pil­dė: dar vai­kys­tė­je Vir­gi­ni­ja pa­ra­šė „Bū­siu dak­ta­rė.“ Pe­diat­re ji dir­ba jau 35-erius me­tus.

2015 ruduo

pra­na­ša­vo mo­ky­to­ja Ji bu­vo pir­mo­ji, ku­ri ap­ka­bin­da­vo nu­ skriaus­tą vai­ką ir sku­bė­da­vo guos­ti ver­ kian­čio bend­rak­la­sio. Ma­žo­ji Vir­gi­ni­ja bu­ vo itin daž­na vieš­nia ir pa­gal­bi­nin­kė mo­ kyk­los odon­to­lo­gės ka­bi­ne­te. „Mies­te gy­ve­nant daug obuo­lių ne­tek­da­ vo val­g y­ti, o ir pie­no daž­nai ne­ra­gau­da­vau, to­dėl dan­t ys ne­bu­vo iš stip­rių­jų“, – prie­šin­ gai nei ki­ti vai­kai, V.Luk­šie­nė ti­k i­no nie­ka­ da ne­bi­jo­ju­si sės­ti į odon­to­lo­go kė­dę.

Ma­ža to, ji nuo­la­tos drą­sin­da­vo bi­čiu­ lius vy­ti ša­lin sa­vo bai­mes ir lai­ku pa­si­tik­ rin­ti dan­tis.

Neaiš­ku, juo­kais ar ne, ma­ty­da­ma mer­gai­ tės neįp­ras­tą trau­ką me­di­ci­nai, kar­tą lie­tu­ vių kal­bos mo­ky­to­ja jai ta­rė: „Tau dirb­ti tik su vai­kais.“ Gal to­dėl pa­k laus­ta, kuo no­rė­tų bū­ti užau­gu­si, ma­žo­ji Vir­gi­ni­ja į mo­kyk­li­ nį už­duo­čių są­siu­vi­nį už­tik­rin­tai brūkš­te­lė­jo sa­vo di­džią­ją sva­jo­nę: „Bū­siu dak­ta­rė.“

Sveikata

Ne­tek­tys ir at­ra­di­mai Už­sib­rėž­to tiks­lo link mer­gi­na ėjo ne­k lup­ da­ma. Moks­lai se­kė­si pui­k iai, tad už­vė­ru­ si vi­du­ri­nės mo­k yk­los du­ris ji be di­des­nių kliū­čių įsto­jo į Me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą. „Bu­vau la­bai ak­t y­v i stu­den­tė. Lan­k iau vai­kų chi­rur­gi­jos, kar­dio­lo­gi­jos bū­re­lius.

Po tre­čio kur­so iš­ban­džiau ir slau­gės duo­ ną“, – ke­lią link to, kuo da­bar yra, pri­si­mi­ nė V.Luk­šie­nė.

Iš po kriauk­lės iš­ trauk­ti tuš­ti pie­no bu­te­liai ir stik­lai­ niu­kai dak­ta­rę žai­ džian­čiai mer­gai­tei virs­da­vo pa­čiais tik­ riau­siais la­bo­ra­to­ri­ niais in­dais. Šeš­ta­me kur­se mer­gi­na pa­si­rin­ko pe­ diat­ri­ją, o dar po me­tų ga­vo pa­sky­ri­mą į Pa­ne­vė­žio vai­kų po­lik­li­ni­ką, tuo me­tu tu­ rė­ju­sią ne itin ge­rą var­dą. „Vi­sa ma­no jau­nys­tė juk pra­bė­go Kau­ ne, Vy­tau­to pro­spek­te, kar­tu su tė­vais, to­ dėl kaip ir daž­nas ma­no am­žiaus jau­nuo­ lis troš­kau pa­spruk­ti iš na­mų. Tai ir pa­da­ riau, deja… Po me­tų ne­te­kau my­li­mos ma­ mos ir grį­žau at­gal į Kau­ną“, – mo­ters aky­ se su­spin­do aša­ros, o bal­se pa­si­gir­do širdį gniau­žian­tis il­ge­sys.

Die­vas atė­mė – Die­vas ir da­vė. Pa­ne­vė­ žy­je iš­vaiz­di mer­gi­na at­ra­do ki­tą gy­ve­ni­ mo rams­t į – bū­si­mą vy­rą Juo­zą. „Esu lai­min­ga mo­te­ris. Ša­lia ma­nęs – pa­ti­k i­mas, neiš­le­pin­tas, už­grū­din­tas žmo­ gus. Man iš­ties la­bai pa­si­se­kė“, – apie di­ džią­ją gy­ve­ni­mo mei­lę, ku­rio ran­ką sa­vo del­ne spaudžia jau ket­v ir­tą de­šim­t į, kal­bė­ jo lai­min­ga mo­te­ris.

Grū­di­nan­ti pa­tir­tis Grį­žus at­gal į gim­tą­jį mies­tą, jau­nai me­ di­kei bu­vo iš­kel­tas ul­ti­ma­tu­mas: ar­ba mo­ kyk­la, ar­ba grei­to­ji me­di­ci­nos pa­gal­ba.

Vie­to­je ne­nus­t ygs­tan­ti mer­gi­na su­pra­to, kad sės­lus gy­dy­to­jos dar­bas mo­k yk­lo­je 43

2015 ruduo

Sveikata

tik­rai ne jos cha­rak­te­riui, tad il­gai ne­ svars­čiu­si pa­si­rin­ko ant­rą­jį va­rian­tą. „Bu­vo daug ir vis­ko. Kai ko iki da­bar pa­ mirš­ti ne­ga­liu. Ar bu­vo bai­su? Ga­liu pa­sa­ ky­ti, kad tai ma­ne už­grū­di­no“, – įgy­ta pa­ tir­ti­mi džiau­gė­si V.Luk­šie­nė.

Lem­tin­gas jau­nai spe­cia­lis­tei ta­po 1980ųjų spa­lis. Tą­kart Kal­nie­čių po­lik­li­ni­kai pri­rei­kė pe­diat­ro. „Čia ir pra­bė­go tris­de­šimt pen­ke­ri me­tai, o at­ro­do lyg vie­na die­na“, – lė­tai vers­da­ma nuo­trau­kų al­bu­mo pus­la­pius pri­si­mi­ni­ muo­se sken­dė­jo vai­kų dak­ta­rė.

Tad ir at­sa­k y­mas į klau­si­mą, ar, su­grą­ži­ nus lai­ką at­gal, ji ką nors keis­tų, bu­vo leng­ vai nu­spė­ja­mas. „Ži­no­te, kaž­ka­da var­t y­da­ma se­ną die­ no­raš­t į vie­na­me pus­la­py­je ra­dau vai­k iš­ ka ran­ke­le iš­rai­t y­tą sva­jo­nę: bū­siu dak­ta­ rė ir tu­rė­siu tris vai­kus“, – žo­d žiai mo­ters gerk­lė­je už­stri­go, o lai­k i­nai įsi­v y­ra­v u­si ty­la lei­do su­pras­ti, kad gy­ve­ni­me ji da­rė ir da­ ro tai, kas va­di­na­ma tik­ruo­ju žmo­gaus pa­ šau­k i­mu.

Iš­li­ko skau­džių pri­si­mi­ni­mų Dar vai­k ys­tė­je puo­se­lė­tos sva­jo­nės iš­si­pil­dė su kau­pu – me­di­ke ji ta­po. Ger­bia­ma, my­ li­ma ir ži­no­ma. „Per vi­sus tuos me­t us daug ko ma­ čiau. Pa­si­kei­tė ne tik mū­sų dar­b o spe­ ci­f i­k a, bet ir pa­c ien­t ai. Anks­č iau pa­s ta­ rie­ji į mus kreip­d a­vo­si lyg į tė­v us, da­bar jie atei­na pa­t a­r i­mo su išanks­t i­nė­m is ži­

nio­m is iš in­ter­ne­to, ku­r ios ne­re­t ai bū­ na klai­d in­gos“, – apie vir­t ua­laus pa­s au­l io ža­l ą vai­k us au­g i­nan­t iems tė­v ams kal­b ė­ jo spe­c ia­l is­tė.

Vis dėl­to nuo­šir­d žių pa­cien­t ų bu­vo ta­da, yra ir da­bar. Kas sa­vo kur­to­mis ei­lė­mis, skir­to­mis me­d i­kei už ne­su­vai­d in­tą emo­ci­ ją ir pro­fe­sio­na­lu­mą, kas pa­t ies ta­py­tu pa­ veiks­lu už lai­ku su­teik­tą pa­gal­bą pri­si­me­ na pe­d iat­rę.

Už­sib­rėž­to tiks­lo link mer­gi­na ėjo ne­klup­da­ma.

Moks­lai se­kė­si pui­kiai, tad už­vė­ru­si vi­du­ri­nės mo­kyk­los du­ris ji be di­des­nių kliū­čių įsto­jo į Me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą.

„Ar at­m in­t y kas įstri­go? Tur­būt me­d i­ kai – žmonės, ku­r iems žy­m ių pa­l ie­k a ne to­k ie gra­ž ūs da­ly­k ai“, – at­si­du­so pa­šne­ ko­vė.

Ket­v ir­tą de­šim­t į me­tų pe­diat­re dir­ban­ti mo­te­ris pri­si­mi­nė at­ve­jus, kai sto­vė­jo ša­lia mirš­tan­čių vai­kų ir su­pra­to sa­vo be­jė­giš­ ku­mą – pa­dė­ti juk ne­be­ga­li. „Tu­ri bū­ti be šir­dies, kad, esant to­k iai si­ tua­ci­jai, iš­lik­tum ra­mus“, – skau­džia pa­tir­ ti­mi da­li­jo­si spe­cia­lis­tė.

Moks­li­nin­kai: sū­nus Kęs­tu­tis su mar­čia Dai­va – ir tė­ve­liai, ir moks­lų dak­ta­rai, tik jau ne me­di­ci­nos.

44

Užau­gi­no do­rus vai­kus Iš­si­pil­dė ir ant­ro­ji mo­ters sva­jo­nė – ji bu­vo ap­do­va­no­ta mo­ti­nys­te. Tris kar­tus.

Duk­ra Mil­da gi­mė, kai V.Luk­šie­nei bu­ vo 25-eri. Po dve­jų me­tų bu­v u­sio­je žy­dų li­ go­ni­nė­je riks­mu pa­sau­lį svei­k i­no ir ant­ro­ji duk­ra Da­lia. Dar po dve­jų Kau­no kli­ni­ko­ se ji pa­gim­dė sū­nų Kęs­tu­t į. „Kaip da­bar at­si­me­nu: aš gim­dyk­lo­je, o do­cen­tė šau­k ia per vi­są ko­ri­do­rių: „Atei­k it čia – gim­do ko­le­gė!“ – juo­kė­si Vir­gi­ni­ja.

Da­bar žvelg­da­ma į jau suau­gu­sių ir šei­mas su­kū­ru­sių vai­kų nuo­trau­kas mo­te­ris džiau­ gia­si vi­sas tris at­ža­las išau­gi­nu­si do­rais ir iš­ min­tin­gais žmo­nė­mis. Vy­res­nio­ji pa­su­ko jos pė­do­mis, tad da­bar ne­re­tai ma­ma ir duk­ra pra­si­len­kia Kau­no kli­ni­kų ko­ri­do­riuo­se. Vi­ du­ri­nio­ji duk­ra bai­gė svei­ka­tos psi­cho­lo­gi­ją, o jau­nė­lis krem­ta ma­te­ma­ti­ko duo­ną. „Kar­tu su vai­kais ir jų šei­mo­mis pra­lei­ džia­me iš­ties ne­ma­žai lai­ko. Šven­čių tu­ri­ me ko­ne kiek­v ie­ną mė­ne­sį. Mū­sų juk tiek daug!“ – gau­sia šei­my­na džiau­gė­si mo­te­ris.

Pas­k ai­č iuo­k i­me: trys vai­k ai, tiek pat jų ant­r ų pu­sių ir aš­t uo­n i anū­k ai. Vy­r iau­ siam – try­l i­k a, ma­ž iau­siai – vos ke­t u­r i mė­ne­siai. Be­je, smar­k iai pa­gau­s ė­ju­sio­je šei­my­no­je yra ir dau­g iau me­d i­k ų. An­t ai vy­res­nė­lės duk­ros vy­r as – chi­r ur­gas. Vis dėl­to drau­ge su­s ė­dę prie sta­lo dar­bo rū­ pes­č ius sa­vo sri­t ies asai pa­l ie­k a už du­r ų.

Kal­bė­t i tik­r ai yra apie ką!

Ak­ty­vus lais­va­lai­kis „Ži­no­te, kas dar pa­de­da bent šiek tiek ati­ trūk­ti nuo dar­bo ru­ti­nos ir vei­k ia lyg ener­ gi­nis už­tai­sas? Spor­tas, šo­k iai ir ba­sei­nas.

Ban­dau į šią veik­lą įtrauk­ti ir ko­le­gas. Tie­ sa, sun­k iai se­ka­si – vi­si įni­kę į sa­vo dar­ bus“, – kal­bė­jo mo­te­ris.

Ar pa­ti­kė­si­te, kad pra­kai­tą spor­to klu­be ji lie­ja tris kar­tus per sa­vai­tę ir jei tik tu­rė­ tų dau­giau lais­vo lai­ko, spor­ti­nį krep­šį per pe­t į užsimestų dar daž­niau. „Ži­no­ma, jei il­giau ei­nu bė­gi­mo ta­ke­liu, ne­va­lin­gai pra­de­du dė­lio­ti die­nos pla­nus, kaip vi­sur su­spė­ti ir nie­ko ne­pra­leis­ti“, – ne­tru­kus pra­si­ta­rė dar­bo­ho­li­kė.

Ji ne tik Kal­nie­čių po­lik­li­ni­kos vai­kų gy­ dy­to­ja, bet ir il­ga­me­tė Lie­tu­vos gy­dy­to­jų są­ jun­gos Kau­no fi­lia­lo va­do­vė, mo­te­rų klu­bo, ku­ris re­mia ga­bų Lie­tu­vos jau­ni­mą, na­rė. „Tu­ri­me daug veik­los, ta­čiau mo­ka­me ir pra­mo­gau­ti. Kart­kar­tėmis va­žiuo­ja­me į

2015 ruduo

Sveikata

Ry­šys: duk­ra Da­lia su vy­ru Al­gi­man­tu ir sa­vo vai­kais – daž­ni sve­čiai Juo­zo ir Vir­gi­ni­jos na­muo­se, ku­riuos jau se­no­kai pa­li­ko.

ple­ne­rus“, – vis dėl­to per plau­ką nuo per­ ga­lės „Me­tų kau­nie­tės“ rin­k i­muo­se li­ku­si me­di­kė pra­si­ta­rė, kad dai­li­nin­kė iš jos ne­ ko­k ia.

Dar vai­k ys­tė­je ma­žo­sios Vir­gi­ni­jos silp­ ny­bė bu­vo pie­ši­mo pa­mo­kos ir dai­ly­raš­tis. „Ne pa­slap­tis, kad me­di­kų raš­tą sun­ku skai­ty­ti. Ga­li bū­ti, kad ne­sėk­mė dai­liai ra­ šant bu­vo dar vie­nas ženk­las, kad bū­siu tuo, kas esu“, – juo­ka­vo sėk­mės ly­di­ma mo­te­ris.

ty­ta li­te­ra­tū­ra sun­k iai ­tel­pa len­t y­no­se. „Ži­no­te, kaip vai­k ys­tė­je iš­mo­kau skai­t y­ ti? Iš laik­raš­čio. Nuo ta­da kny­gas tie­siog ri­ jau“, – at­v i­ra­vo mo­te­ris.

Anks­čiau ji skai­tė daug pro­fe­si­nės li­te­ra­ tū­ros, da­bar mie­lai ren­ka­si is­to­ri­nes, psi­ cho­lo­gi­nes kny­gas ar ge­rą de­tek­t y­vą.

Dar vie­na ne­nus­t ygs­tan­čios me­di­kės aist­ra – ke­lio­nės. Lenk­da­ma pirš­tus mo­te­ ris skai­čiuo­ja ap­lan­k y­tus pa­sau­lio kam­pe­

lius ir ti­k i­na ne­ža­dan­ti su­sto­ti. Spar­nus ji ke­lia ne tik į sve­čias ša­lis. Vai­kų gy­dy­to­ ja įsi­ti­k i­nu­si, kad kiek­v ie­nas žmo­g us pir­ miau­sia tu­ri ge­rai pa­žin­ti sa­vo gim­ti­nę. „Tu­riu bū­rį bi­čiu­lių, su ku­riais drau­ge šo­ku į bai­da­res ir mai­šau Lie­tu­vos upes. Su jais ir pir­ties ma­lo­nu­mais džiau­giuo­si. Na ir kas pa­sa­k ys, kad gy­ve­ni­mas nė­ra gra­ žus?“ – pa­k i­lios nuo­tai­kos po­kal­bį bai­gė ji.

Daik­tams ne­ver­gau­ja Dau­g u­ma mū­sų per įtemp­tus dar­bus ne­re­ tai pa­mirš­ta ne tik ar­ti­muo­sius, bet ir pa­ čius sa­ve, tačiau ži­no­ma mo­te­ris ti­k i­no sau vi­suo­met ran­dan­ti lai­ko. „Apie sa­ve vi­sada rei­kia gal­vo­ti. Kas dau­ giau tai pa­da­rys?“ – pa­brė­žė me­di­kė, ku­riai ga­li­ma pa­v y­dė­ti ne tik atkaklumo sie­kiant už­si­brėž­to tiks­lo, bet ir ge­bė­ji­mo my­lė­ti sa­ve.

Rink­tis vei­do va­ly­mą rūgš­ti­mi, at­pa­lai­ duo­jan­tį ma­sa­žą karš­tais ak­me­ni­mis ar ne­ var­žan­tį ap­si­pir­k i­mą dra­bu­žių par­duo­tu­vė­ je? Ele­gan­ci­ja ir ža­ve­siu dvel­k ian­ti me­di­kė ti­k i­na, kad tai kiek­vie­nos mo­ters as­me­ni­nis pa­si­rin­k i­mas. Ji pir­me­ny­bę tei­k ia vi­di­niam gro­žiui to­bu­lin­ti, tad lais­v u me­tu ren­ka­ si kny­gą. Daug kny­g ų. Tie­sa, da­bar me­di­kė ėmė sa­ve ri­bo­ti pirk­da­ma jas, nes per­skai­

Ko­le­gos: duk­ra Mil­da ir žen­tas Žil­vi­nas – gy­dy­to­jai. Kas ži­no, gal di­nas­ti­ją pra­tęs anū­kai?

45

2015 ruduo

Sveikata

Dar vie­na stai­gios mir ir au­toa­va­ri­jų prie­žas­tis

nau­ja li­ga Ly­gia­me ke­ly­je įvy­kus au­toa­va­ri­jai ir vai­ruo­to­jui žu­vus sa­ko­ma, kad jis bu­vo la­bai pa­var­gęs ir už­mi­go. Ry­tą lo­vo­ je ra­dus nak­tį mie­gant mi­ru­sį žmo­gų kons­ta­tuo­ja­ma, kad stai­ga su­sto­jo jo šir­dis. Šiuos du at­ve­jus ga­li sie­ti ta pa­ti prie­žas­tis, ir ver­ta į tai at­kreip­ti de­ra­mą dė­me­sį.

TEKSTAS: Ma­ri­ja­na Ja­sai­tie­nė fotografija: To­m as Ra­gi­na

Per aš­tuo­nias va­lan­das Dėl mū­sų ša­ly­je dar ne­pa­kan­ka­mai įver­ tin­to obst­ruk­ci­nės mie­go ap­nė­jos sind­ro­ 46

mo mirš­ta ne tik nuo jo ken­čian­tie­ji, bet ir žūs­ta nie­kuo dė­ti žmo­nės.

Lie­t u­vos svei­k a­t os moks­lų uni­ver­s i­t e­ to (LSMU) pro­fe­s o­r ius Rai­mun­d as Sa­ ka­l aus­k as pa­t vir­t i­no, kad sind­r o­m as

itin pa­vo­jin­g as to­l i­mų­j ų rei­s ų vai­r uo­ to­j ams. „Grei­čio ma­tuok­liai ne­be­lei­džia vai­ruo­ti il­giau nei aš­tuo­nias va­lan­das per pa­rą, bet ir per tą lai­ką mie­go ap­nė­ja ser­gan­tis vai­ ruo­to­jas ne­pa­jun­ta, kaip už­mie­ga prie vai­ ro. To­k ių fak­tų – la­bai daug. Tai pa­sau­li­nė pro­ble­ma“, – pa­brė­žė pro­fe­so­rius R.Sa­ka­ laus­kas, LSMU Pul­mo­no­lo­gi­jos ir imu­no­ lo­gi­jos kli­ni­kos va­do­vas.

Neat­si­tik­ti­nai Eu­ro­pos Par­la­men­tas ir Ta­r y­ba jau prieš me­tus pa­t vir­ti­no nau­ją di­ rek­t y­vą dėl vai­ruo­to­jo pa­ž y­mė­ji­mų iš­da­ vi­mo. „Nuo di­rek­t y­vos priė­mi­mo 2006 m. įgy­ ta nau­jų moks­lo ži­nių apie svei­ka­tos su­tri­ ki­mus, da­ran­čius po­vei­k į tin­ka­mu­mui vai­ ruo­ti“, – ra­šo­ma nau­jo­jo­je di­rek­t y­vo­je.

2015 ruduo

r­ties s–

Sveikata

Dar apie mie­gą ir ne­mi­gą ■■ Na­cio­na­li­nis mie­go fon­das at­li­ko ty­ri­mus, ku­rie at­sklei­dė, kad ma­žiau­ siai 40 mln. ame­ri­kie­čių ken­čia nuo dau­giau nei 70 skir­tin­gų mie­go su­ tri­ki­mų. Be to, 60 pro­c. suau­gu­sių­jų ir 69 pro­c. vai­kų su­si­du­ria su vie­na ar dau­giau mie­go pro­ble­mų per sa­vai­tę.

■■ Dau­giau nei 40 pro­c. suau­gu­sių­jų jau­čia­si tiek mie­guis­ti die­ną, kad tai truk­do jų veik­lai. 20 pro­c. tei­gia pa­ti­rian­tys mie­guis­tu­mą net ke­lias die­ nas per sa­vai­tę.

■■ Ko­ky­biš­kas mie­gas sie­ja­mas su ge­res­ne at­min­ti­mi, il­ges­niu gy­ve­ni­mu, išau­gu­siu kū­r y­biš­ku­mu, di­des­niu kon­cent­ra­ci­jos ly­giu, ma­žes­niu stre­su, su­ma­žė­ju­siu ko­fei­no ir ki­to­kių sti­mu­lia­to­rių po­rei­kiu, ma­žes­ne ne­lai­min­ gų at­si­ti­ki­mų ir dep­re­si­jos ri­zi­ka.

■■ At­si­kel­ti 5 val. ry­to nė­ra lai­mė­ji­mas, jei­gu ėjo­te gul­ti tik prieš tris va­lan­ das. Il­gai taip ne­temp­si­te. Ener­gi­jai kom­pen­suo­ti ga­li­te nau­do­ti sti­mu­lia­ to­rius, bet il­gai­niui jū­sų svei­ka­ta vi­sai pa­šlis.

■■ Ne­mi­ga diag­no­zuo­ja­ma, kai at­si­gu­lus neuž­mie­ga­ma 30 min., kai pra­ bun­da­ma nak­tį ir vėl sun­ku už­mig­ti, kai pra­bun­da­ma anks­ti ry­te, o bend­ra mie­go truk­mė ma­žes­nė nei 6 val.

Lai­kas: jei ke­lia­tės penk­tą va­lan­dą ry­to, bet gu­la­tės po vi­dur­nak­čio – ne­pai­sant mie­go ko­ky­bės, nė­ra kuo di­džiuo­tis. „Shut­ters­tock“ nuo­tr.

Vei­kia la­bo­ra­to­ri­ja Mie­go su­tri­k i­mo prie­žas­čių yra la­bai daug.

Obst­ruk­ci­nė mie­go ap­nė­ja yra daž­niau­sia iš di­de­lį mie­g uis­tu­mą su­ke­lian­čių li­g ų.

Pa­sau­ly­je ji sėk­min­gai gy­do­ma dau­giau kaip tris­de­šimt me­tų, ta­čiau pas mus pra­ dė­ta diag­no­zuo­ti pa­ly­gin­ti ne­se­niai. Apie pa­da­ri­nius, jos ne­g y­dant, pra­bil­ta tik da­ bar. O iš­sau­go­ti gy­v y­bę ir iš­veng­ti fi­nan­si­ nių nuo­sto­lių yra vi­sai ne­sun­ku: ar­ti­mie­ siems te­rei­k ia at­k reip­ti dė­me­sį į gre­ta mie­ gan­čio­jo kvė­pa­v i­mą ir pa­ska­tin­ti pa­si­tik­ rin­ti svei­ka­tą. „Žmo­nės daž­nai su­ta­pa­ti­na mie­go ap­ nė­ją su knar­k i­mu. Ta­čiau tai skir­tin­gi reiš­ ki­niai ir pa­sta­ra­sis tet­ruk­do su­tuok­ti­nių mie­g ui, ga­li bū­ti tik akus­ti­nis fe­no­me­nas,

bet ne­ken­k ia žmo­gaus svei­ka­tai. Obst­ruk­ ci­nė mie­go ap­nė­ja – sind­ro­mas, pa­vo­jin­gas ne tik ser­gan­čia­jam, bet ir vi­suo­me­nei“, – ak­cen­ta­vo pro­fe­so­rius R.Sa­ka­laus­kas.

LSMU Pul­mo­no­lo­gi­jos ir imu­no­lo­gi­jos kli­ni­ko­je nuo 2000 m. vei­k ia Mie­go la­bo­ra­ to­ri­ja. Jo­je ti­ria­mi ir gy­do­mi pa­cien­tai, ku­ riems įta­ria­mi kvė­pa­v i­mo su­tri­k i­mai mie­ gant, tarp jų ir obst­ruk­ci­nė mie­go ap­nė­ja.

Vais­tų nuo obst­ruk­ ci­nės mie­go ap­nė­jos nė­ra, ven­ti­lia­to­rių li­ go­nių ka­sos ne­kom­ pen­suo­ja.

„Ma­nau, kad šei­mos gy­dy­to­jai yra pa­si­ ren­gę įtar­ti obst­ruk­ci­nę mie­go ap­nė­ją. Jei žmo­g us jau­čia­si mie­g uis­tas, iš­se­kęs, o at­li­ kus ty­ri­mus ki­tų prie­žas­čių – li­g ų, mie­go hi­gie­nos ar re­ži­mo pa­žei­di­mų – ne­ran­da­ ma, jį rei­k ia siųs­ti kon­sul­tuo­tis pas pul­mo­ no­lo­gą“, – sa­kė LSMU Pul­mo­no­lo­gi­jos ir imu­no­lo­gi­jos kli­ni­ko­je vei­k ian­čios Mie­go la­bo­ra­to­ri­jos ly­de­rė moks­lų dak­ta­rė Guo­da Pil­kaus­kai­tė.

Ti­ria­ma tik mie­gant Mie­go la­bo­ra­to­ri­jo­je – spe­cia­liai mie­go ty­ ri­mams pri­tai­k y­tos pa­la­tos su tam skir­ta apa­ra­tū­ra. Gre­ti­mo­je pa­tal­po­je – kom­piu­ te­riai. Jų mo­ni­to­rių ek­ra­nuo­se – krei­vės, diag­ra­mos, už­re­gist­ruo­tos mie­go me­tu.

Pa­ma­tęs sa­vą­sias ne vie­nas vai­ruo­to­jas yra juo­ka­vęs: da­bar aiš­ku, ko­dėl Len­k i­jos ke­liai to­k ie ne­ly­g ūs. „Ne ke­lio dan­go­je bė­da. Vie­nas pa­grin­di­ nių obst­ruk­ci­nės mie­go ap­nė­jos simp­to­mų – mie­guis­tu­mas die­ną. Bū­na ir to­kių pa­cien­tų, su ku­riais ne­ga­li baig­ti šne­kos, nes už­mie­ga“, – at­sklei­dė gy­dy­to­ja G.Pil­kaus­kai­tė.

Me­to­das, ku­riuo ti­ria­mi kvė­pa­v i­mo su­ tri­k i­mai mie­gant, va­di­na­mas po­li­som­nog­ ra­fi­ja. Pa­sau­ly­je ji pra­dė­ta tai­k y­ti dar praė­ ju­sio šimt­me­čio sep­tin­ta­ja­me de­šimt­me­t y­ je, ta­čiau iki šiol nau­do­ja­ma kaip pa­grin­ di­nė mie­go cent­ruo­se, la­bo­ra­to­ri­jo­se.

Ant vi­deo­ka­me­ra ste­bi­mo­je pa­pras­to­je pa­la­to­je gu­lin­čio ti­ria­mo­jo kū­no tvir­ti­na­ mi elekt­ro­dai. Jais at­lie­ka­ma en­ce­fa­log­ra­fi­ ja – re­gist­ruo­ja­ma sme­ge­nų veik­la ir daug gy­v y­bi­nių funk­ci­jų mie­gant. „Ma­to­me, ar pa­cien­tas mie­ga, ka­da at­ si­bun­da. Obst­ruk­ci­nė mie­go ap­nė­ja at­si­ ran­da bū­tent mie­gant“, – pa­brė­žė G.Pil­ kaus­kai­tė, obst­ruk­ci­nės mie­go ap­nė­jos ty­ ri­mams ir gy­dy­mui pa­sky­ru­si sa­vo, kaip moks­li­nin­kės, kar­je­rą.

47

2015 ruduo

Sveikata

Pro­fe­sio­na­lė: pa­gal krei­vė­mis, diag­ra­mo­mis už­re­gist­ruo­tus kvė­pa­vi­mo ir ki­tų or­ga­niz­mo funk­ci­jų ro­dik­lius moks­lų dak­ta­rė G.Pil­kaus­kai­tė obst­ruk­ci­nę mie­ go ap­nė­ją diag­no­zuo­ja la­bai leng­vai.

Re­gist­ruo­ja kvė­pa­vi­mą ir de­guo­nies kie­kį Tie­ses, krei­ves ir zig­za­g us mo­ni­to­riu­je ver­ ti­na ne tik gy­dy­to­jos G.Pil­kaus­kai­tė, Jo­li­ta Ved­ric­kai­tė, bet ir bend­ro­sios pra­kti­ kos slau­g y­to­jos Vi­da Gri­nie­nė, Jū­ra­tė Ki­ sie­lie­nė, Jur­gi­ta Sam­sa­na­v i­čie­nė, Kris­ti­na Vaiš­v y­lai­tė.

Mie­gą ro­do vie­no­k ios amp­li­tu­dės ir daž­ nio vir­pe­siai, pra­bu­di­mą – aki­vaiz­d žiai ki­to­k ios. Ma­tuo­ja­ma, kiek lai­ko žmogus būna pra­bu­dęs. Me­di­kės pa­ko­men­tuo­ja, kad trum­pa­lai­k io pra­bu­di­mo, ku­ris trun­ka ma­žiau nei 15 sek., mes neat­si­me­na­me. Jei pra­bun­da­ma il­ges­niam lai­kui ir daž­nai – toks mie­gas jau ne­bė­ra ko­k y­biš­kas.

Oro srau­to da­v ik­lis re­gist­ruo­ja kiek­v ie­ ną įkvė­pi­mą ir iš­k vė­pi­mą. Ly­giag­re­čiai su kvė­pa­v i­mu brė­žia­mos krū­ti­nės ir pil­vo ju­ de­sių krei­vės. Mik­ro­fo­nas už­ra­šo gar­sus, jei ti­ria­ma­sis, pa­v yz­d žiui, kos­te­lė­ja ar su­ šne­ka. Spaus­tu­kas, už­dė­tas ant pirš­to, ma­ tuo­ja de­g uo­nies kie­k į krau­jy­je. „Štai de­g uo­nies ro­d ik­lis – 95 pro­c., ir tai yra ge­rai, nes nor­ma – nuo 100 iki 92 pro­c., – vie­no pa­cien­to ty­ri­mo duo­me­ nis ko­men­ta­vo moks­lų dak­ta­rė G.Pil­k aus­ kai­tė.

48

Pa­gal krei­ves ji ma­to, ka­da pa­cien­tas už­ mi­go, kaip kvė­puo­ja, ir tai, kad pra­de­da pra­­bus­ti vis daž­niau. „Tai pui­kus obst­ruk­ci­nės mie­go ap­nė­ jos pa­v yz­dys“, – ro­dė gy­dy­to­ja ir skai­čia­vo: štai pa­cien­tas še­šis kar­tus įkvė­pė ir iš­k vė­ pė, ir kvė­pa­v i­mas nu­trū­ko.

Pau­zė tru­ko 23 sek. De­g uo­nis nu­k ri­ to iki 83 pro­c. Tai or­ga­niz­mui blo­gai, nes be de­g uo­nies ken­čia ne tik sme­ge­nys, bet ir vi­daus or­ga­nai – šir­dis, ke­pe­nys.

Ga­li su­kel­ti hi­per­ten­zi­ją Sus­to­jus kvė­pa­v i­mui ir dūs­tant mie­gan­ ty­sis pra­bun­da, tar­si pa­šo­ka, kad ga­lė­tų įkvėp­ti. „Štai net 55 sek., kai žmo­g us ne­k vė­ puo­ja, – ki­to pa­cien­to krei­vę ro­dė gy­dy­ to­ja G.Pil­k aus­k ai­tė. – Kai tai kar­to­ja­si la­ bai daž­nai, žmo­g us per nak­t į ne­k vė­puo­ja il­g iau, nei kvė­puo­ja. Pa­da­ri­niai, be­si­k au­ pian­t ys il­g us me­tus, la­bai ža­lin­g i.“ Dėl obst­ruk­ci­nės mie­go ap­nė­jos trin­ ka sme­ge­nų veik­la, žmo­nės skun­džia­si ne tik mie­go sto­ka, bet ir at­min­ties blo­gė­ji­ mu, dė­me­sio su­tri­k i­mu. Moks­li­nin­kų nu­ sta­t y­ta, kad de­g uo­nies sto­ka ir daž­ni pra­ bu­di­mai ga­li su­kel­ti ar­te­ri­nę hi­per­ten­zi­

ją. Anks­čiau bu­vo ma­no­ma, kad su­lau­kus ke­tu­rias­de­šim­ties di­dė­jan­tis krau­jos­pū­dis yra nor­ma­lu, ir jam ma­žin­ti be jo­k ių dve­jo­ nių bu­vo ski­ria­mi vais­tai. Ta­čiau nu­sta­t y­ta, kad ant­ri­nę ar­te­ri­nę hi­per­ten­zi­ją ga­li su­ kel­ti obst­ruk­ci­nė mie­go ap­nė­ja.

Obst­ruk­ci­nės mie­go ap­nė­jos pa­pli­ti­mo sta­tis­ti­kos kol kas nė­ra ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir vi­ so­je Eu­ro­po­je. Ame­ri­ko­je šis sind­ro­mas bū­din­gas 6–25 pro­c. gy­ven­to­jų, daug daž­niau – vy­rams.

„Tai, ką daž­niau­siai va­di­na­me pir­mi­ne ar­te­ri­ne hi­per­ten­zi­ja, kai šei­mos gy­dy­to­jas ją nu­sta­to vos pa­ma­ta­vęs krau­jos­pū­dį, ga­li bū­ti su­kel­ta ki­tų prie­žas­čių: en­dok­ri­ni­nių ar inks­tų li­g ų, bet ly­giai taip pat ir obst­ ruk­ci­nės mie­go ap­nė­jos. Apie šio sind­ro­mo po­vei­k į ke­pe­nims ir­gi šne­ka­ma, bet vie­na­ reikš­mių įro­dy­mų kol kas nė­ra“, – pa­ste­bė­ jo gy­dy­to­ja G.Pil­kaus­kai­tė ir at­k rei­pė dė­

2015 ruduo

me­sį, kad dar la­bai daug li­go­nių neiš­tir­ta ir dėl šio sind­ro­mo.

Obst­ruk­ci­nės mie­go ap­nė­jos pa­pli­ti­mo sta­tis­ti­kos kol kas nė­ra ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir vi­so­je Eu­ro­po­je. Ame­ri­ko­je šis sind­ro­ mas bū­din­gas 6–25 pro­c. gy­ven­to­jų, daug dažniau – vy­rams.

Kai pra­ran­da to­nu­są Ir vis dėl­to ko­dėl iš­si­v ys­to šis sind­ro­mas? „Me­tams bė­gant ne tik oda su­drim­ ba, raukš­lių ant vei­do at­si­ran­da, bet ir vi­ daus or­ga­nai pra­ran­da to­nu­są. No­sia­r yk­ lė ir vir­šu­ti­niai kvė­pa­v i­mo ta­kai su­glem­ba ir mie­gant su­siau­rė­ja kvė­pa­v i­mo ta­kai“, – pro­fe­so­rius R.Sa­ka­laus­kas paaiš­k i­no, ko­dėl ir ap­nė­ja, ir knar­k i­mas bū­din­gas vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms.

Knar­k i­mas su­si­jęs su vy­riš­kais hor­mo­ nais, to­dėl daug dau­giau knar­k ian­čių vy­r ų nei mo­te­r ų. Šios pra­de­da knark­ti po me­ no­pau­zės, o jau­ni žmo­nės – dėl skyd­liau­ kės, gi­ne­ko­lo­gi­nių li­g ų, su­si­ju­sių su hor­ mo­nų būk­le. „Pa­v yz­džiui, po­li­cis­ti­nis kiau­ši­d žių sind­ro­mas iš­k rei­pia hor­mo­ni­nę pu­siaus­v y­ rą, to­dėl mo­te­r ys knar­k ia“, – pri­dū­rė Pul­ mo­no­lo­gi­jos ir imu­no­lo­gi­jos kli­ni­kos va­ do­vas R.Sa­ka­laus­kas.

Jei knar­k i­mas yra lai­ko­mas dau­giau akus­ti­ne pro­ble­ma, leng­vą mie­go ap­nė­ją ga­li­ma įveik­ti į pi­ža­mą įsi­siuvus lau­ko te­ ni­so ka­muo­liu­ką. Jis ne­leis­tų mie­go­ti ant nu­ga­ros, nes daž­niau­siai knar­k ia­ma gu­lint to­k ia po­za. Sun­k i obst­ruk­ci­nė mie­go ap­nė­ ja tu­ri bū­ti at­sa­k in­gai gy­do­ma.

Ven­ti­lia­to­rius va­di­na komp­re­so­riais Obst­ruk­ci­nė mie­go ap­nė­ja gy­do­ma ne­nut­ rūks­ta­mo oro srau­to ven­ti­lia­ci­ja. „Prie lo­vos sta­to­ma dė­žu­tė – ven­ti­lia­to­ rius, jun­gia­ma žar­na, ant no­sies de­da­ma kau­kė. Vy­rai tą dė­žu­tę juo­kau­da­mi va­di­ na komp­re­so­riu­mi. Pa­lai­kant tam tik­rą su­ slėg­to oro slė­g į kvė­pa­v i­mo ta­kai neuž­si­ ve­ria ir nak­t į mie­go­da­mi žmo­nės ga­li ne­ trik­do­mai kvė­puo­ti. Nor­ma­liai iš­si­mie­ga, ir die­ną nė­ra bė­dų“, – ven­ti­lia­ci­jos vei­k i­ mo me­cha­niz­mą aiš­k i­no gy­dy­to­ja G.Pil­ kaus­kai­tė. Šie ven­ti­lia­to­riai iš­ras­ti prieš 30 me­tų.

Iki šiol nie­ko pa­žan­ges­nio pa­sau­ly­je ne­ su­gal­vo­ta. Vais­tų nuo obst­ruk­ci­nės mie­ go ap­nė­jos nė­ra, ven­ti­lia­to­rių li­go­nių ka­

sos ne­kom­pen­suo­ja. Lie­tu­vo­je šian­dien jie kai­nuo­ja apie 450 eu­r ų. Lai­mei, yra il­ga­lai­ kio nau­do­ji­mo, bet kau­kės, kai ku­rios ki­tos prie­mo­nės yra vien­kar­ti­nės. Gy­dy­to­jai sie­ kia, kad šie jų pa­cien­tai ne­bū­tų disk­ri­mi­ nuo­ja­mi, ir ini­ci­juo­ja gy­dy­mo kom­pen­sa­v i­ mą, ta­čiau kol kas jų bal­sas ne­gir­di­mas. Už iš­t y­ri­mą li­go­nių ka­sos ap­mo­ka, pa­tiems li­ go­niams mo­kė­ti ne­rei­k ia.

Tuo­met, kai mie­go su­tri­k i­mo prie­žas­tis yra ana­to­mi­niai po­k y­čiai, ypač kai vie­nas žan­di­kau­lis yra ma­žes­nis, ga­li­ma ko­rek­ci­ja chi­rur­gi­niu bū­du, bet jis tai­ko­mas la­bai re­ tai, tik pa­v ie­niais at­ve­jais. „Jei li­ga leng­va, kar­tais tai­ko­mi chi­rur­ gi­jos me­to­dai, ra­dio­daž­nu­mi­nė ab­lia­ci­ja, bet kal­bant apie sun­k ią li­gos for­mą – vi­ sas pa­sau­lis jai gy­dy­ti ope­ra­ci­jų at­si­sa­ko, nes tai ga­li bū­ti ža­lin­ga“, – pa­brė­žė moks­lų dak­ta­rė G.Pil­kaus­kai­tė.

Knar­ki­mas su­si­ jęs su vy­riš­kais hor­ mo­nais, to­dėl daug dau­giau knar­kian­ čių vy­rų nei mo­te­rų.

Tar­si už­da­ra gran­di­nė Cent­ri­nė mie­go ap­nė­ja ir įvai­rios plau­čių li­gos taip pat su­ke­lia kvė­pa­v i­mo su­tri­k i­mų mie­gant. Mie­go me­di­ci­nos spe­cia­lis­tai tu­ri pa­cien­tų, ser­gan­čių ke­lio­mis li­go­mis vie­nu me­tu, o tai ga­li su­kel­ti ir kri­ti­nę būk­lę.

Gy­dy­to­ja G.Pil­kaus­kai­tė at­k rei­pė dė­me­ sį, kad mir­čių nuo obst­ruk­ci­nės mie­go ap­ nė­jos ne­kons­ta­tuo­ja­ma. Ry­tą lo­vo­je ra­dus ne­g y­vą žmo­g ų, mir­ties prie­žas­ti­mi įvar­di­ ja­ma su­sto­ju­si šir­dis. „Kaip mes pa­tik­rin­si­me, kad tai bu­ vo mie­go ap­nė­ja, jei šis su­tri­k i­mas ne­bu­vo diag­no­zuo­tas? Nie­kaip. Kvė­pa­v i­mo su­tri­ ki­mas ga­li su­stab­dy­ti šir­dį. Ši bė­da kar­tais ne­pa­vo­jin­ga, o kar­tais – mir­ti­na“, – per­ spė­jo G.Pil­kaus­kai­tė.

Pa­sau­lis kal­ba apie me­ta­bo­li­nius su­tri­ ki­mus. Tai ir cuk­ri­nis dia­be­tas, ir ar­te­ri­nė hi­per­ten­zi­ja, nu­tu­k i­mas. Prie šio sind­ro­mo pri­jun­gia­ma ir obst­ruk­ci­nė mie­go ap­nė­ ja, nes tai – už­bur­tas ra­tas, kai vie­na pa­to­

Sveikata

lo­gi­ja sun­k i­na ki­tą, kol ši gran­di­nė ne­nut­ rau­k ia­ma. Pa­v yz­džiui, gy­dant obst­ruk­ci­nę mie­go ap­nė­ją iš es­mės pa­si­kei­čia gy­ve­ni­mo ko­k y­bė. Net­gi svo­ris su­ma­žė­ja, nes iš­si­mie­ go­jęs žmo­g us tam­pa ak­t y­v us, pa­ge­rė­ja me­ džia­g ų apy­kai­ta.

Di­rek­ty­va gy­vy­bei sau­go­ti LSMU pro­fe­so­rius R.Sa­ka­laus­kas kar­tu su ki­tais kli­ni­kos gy­dy­to­jais šie­met da­ly­va­ vo jau tre­čio­jo­je Bar­se­lo­no­je vy­ku­sio­je Eu­ ro­pos res­pi­ra­to­lo­g ų są­jun­gos ir Eu­ro­pos mie­go ty­ri­mų drau­gi­jos, ku­rių na­riais jie yra, or­ga­ni­zuo­to­je kon­fe­ren­ci­jo­je „Mie­gas ir kvė­pa­v i­mas“. Jo­je ne­ma­žai dė­me­sio bu­ vo skir­ta Eu­ro­pos Par­la­men­to ir Ta­r y­bos di­rek­t y­vos pa­kei­ti­mams dėl vai­ruo­to­jo pa­ žy­mė­ji­mų.

Pa­gal šią di­rek­t y­vą no­rin­čių­jų gau­ti vai­ ruo­to­jo pa­ž y­mė­ji­mą svei­ka­ta bus tik­ri­na­ ma ir dėl obst­ruk­ci­nės mie­go ap­nė­jos. Iki 2017 m. pra­džios ES na­rės tu­ri pa­reng­ti tvar­ką, pa­gal ku­rią tai­k ys di­rek­t y­vą. „Tai Eu­ro­po­je lai­ko­ma di­de­liu pa­sie­k i­ mu“, – džiau­gė­si moks­lų dak­ta­rė G.Pil­ kaus­kai­tė.

Vie­nas iš di­rek­t y­vos pa­ren­gi­mo ini­cia­to­ rių – bu­vęs Eu­ro­pos res­pi­ra­to­lo­g ų są­jun­gos pre­zi­den­tas Vol­te­ris McNi­cho­las ak­cen­ta­ vo, kad šis do­ku­men­tas skir­tas ne baus­ ti ser­gan­čiuo­sius obst­ruk­ci­ne mie­go ap­nė­ ja, o at­v irkš­čiai – in­for­muo­ti apie šią li­gą, ap­sau­go­ti ne tik li­go­nius, bet ir ki­tus žmo­ nes. Juo­lab kad dėl šio sind­ro­mo įvyks­ta dau­giau au­toa­va­ri­jų nei dėl al­ko­ho­lio var­ to­ji­mo.

Gy­dy­mas: ant no­sies de­da­ma kau­kė, prie lo­vos sta­to­mas ven­ti­lia­to­rius. Tie­kiant tam tik­ ro slė­gio orą, kvė­pa­vi­mo ta­kai neuž­si­ve­ria ir žmo­gus pui­kiai iš­si­mie­ga.

49

2015 ruduo

sveikata

„Pag­rin­di­nis pra­na­šu­mas, kad ši tech­no­ lo­gi­ja au­gin­ti emb­rio­nus nei­ši­mant jų iš in­ ku­ba­to­riaus. Tai nu­le­mia jų ko­ky­bę ir pa­ de­da juos at­rink­ti“, – aiš­ki­no emb­rio­lo­gas.

Mė­gin­tu­vė­ly­je už­si­mez­gu­siai gy­v y­bei su­ kur­ta ne­si­kei­čian­ti ap­lin­ka, va­di­na­si, jis ne­ pa­ti­ria jo­kio stre­so. Stre­so ir bet ko­kių ki­tų po­ky­čių įta­ką net ir na­tū­ra­liai už­si­mez­gu­ siai gy­v y­bei moks­li­nin­kai įro­dė ne kar­tą.

Gi­lyn į pra­džią

Per­vers­mas emb­rio­lo­gi­jo­je

Dar, at­ro­do, vi­sai ne­se­niai moks­li­nei fan­tas­ti­kai ga­lė­jo­me pri­ skir­ti fil­mus, ku­riuo­se bu­vo de­monst­ruo­ja­ma gy­vy­bės užuo­ maz­ga ir vys­ty­ma­sis. Da­bar tai rea­ly­bė, o nau­jau­si tech­no­lo­gi­ niai pa­sie­ki­mai emb­rio­lo­gi­jos sri­ty­je leidžia ženkliai padidinti galimybę nevaisingoms šeimoms susilaukti savo vaiko.

Nau­jau­sios ten­den­ci­jos Sta­tis­ti­ka ne­si­kei­čia jau ke­le­tą me­tų – Eu­ ro­po­je maž­daug kas penk­ta po­ra ne­ga­li su­ si­lauk­ti vai­kų. Ši pro­ble­ma daž­nai spren­ džia­ma tai­kant pa­gal­bi­nio ap­vai­si­ni­mo me­to­dus. Vie­nas iš bū­dų yra ap­vai­si­ni­mas mė­gin­tu­vė­ly­je: emb­rio­nai au­gi­na­mi in­ku­ ba­to­riu­je ir per­ke­lia­mi į mo­ters gim­dą. „Vai­sin­g u­mo kli­ni­kos“ emb­rio­lo­gas Pau­ lius Sa­ka­laus­kas mi­ni nau­jau­sias pa­sau­ li­nes ten­den­ci­jas. „Pa­sau­li­nių ten­den­ci­jų emb­rio­lo­gi­jos sri­t y­je nau­jie­nų są­ra­še pir­ mau­ja „ti­me-lap­se“, ar­ba lai­ko tėk­mės me­ to­das. Ta­čiau karš­čiau­sia nau­jie­na – PGS, t.y. preimp­lan­ta­ci­nė ge­ne­ti­nė ana­li­zė nau­ do­jant nau­jau­sios kar­tos DNR sek­ve­na­to­ rių“, – dės­tė P.Sa­ka­laus­kas.

Vi­sa tai nau­ja ir vi­sa tai Lie­tu­vo­je. „Ti­ me-lap­se“, ar­ba pe­rio­di­nio fo­tog­ra­fa­v i­mo me­to­das lei­džia ste­bė­ti emb­rio­nų vys­t y­mą­ si bet ku­riuo mo­men­tu, imp­lan­ta­v i­mui at­ ren­kant tik pa­čius ge­riau­sius emb­rio­nus.

50

„Vai­sin­g u­mo kli­ni­ka“ – vie­nin­te­lė Lie­tu­vo­ je tu­ri šį emb­rio­nų in­ku­ba­to­rių.

Ste­bė­ji­mo kont­ras­tas Pap­ras­tuo­ju bū­du au­gi­na­mi emb­rio­nai taip pat au­ga in­ku­ba­to­riu­je, ta­čiau ste­bi­mi pro mik­ros­ko­pą. Ste­bė­ji­mui emb­rio­nai bū­na iši­ma­mi iš in­ku­ba­to­riaus. Tai spe­cia­lis­tai pa­pras­tai da­ro du kar­tus per die­ną, tad kol per­ke­lia­mi į mo­ti­nos gim­dą ap­žiū­ri­mi gal de­šimt kar­tų.

P.Sa­ka­laus­kas iš­dės­to skir­tu­mą tarp pa­ pras­to ir „ti­me-lap­se“ me­to­dų: „Ti­me-lap­se“ me­to­du mes gau­na­me iš nuo­trau­kų pa­da­ ry­tą vaiz­do me­džia­gą. Nu­fo­tog­ra­fuo­ta bū­ na 2 000 kar­tų ir dau­giau per vi­są emb­rio­no au­gi­mo lai­ko­tar­pį, tai lei­džia mums ste­bė­ ti emb­rio­ną bet ku­riuo jo vys­ty­mo­si eta­pu, nei­ši­mant emb­rio­no iš in­ku­ba­to­riaus.“ Nau­do­da­mi se­nuo­sius me­to­dus pa­gal mor­fo­lo­gi­nes ląs­te­lių cha­rak­te­ris­ti­kas emb­ rio­lo­gai at­ren­ka po­ten­cia­liai ge­riau­sius.

P.Sa­ka­laus­kas, ne­slėp­da­mas džiaugs­mo, pra­kal­bo apie svar­biau­sią pa­sau­li­nę nau­jie­ ną emb­rio­lo­gi­jos sri­ty­je. PGS – preimp­lan­ ta­ci­nė ge­ne­ti­nė ana­li­zė, nau­do­jant nau­jau­ sios kar­tos DNR sek­ve­na­to­rių. „Pag­rin­di­nė pro­ble­ma au­gi­nant emb­rio­nus la­bo­ra­to­ri­jo­ se yra ta, kad apie 50 pro­c. jų yra ge­ne­tiš­kai pa­k i­tę. Ste­bė­da­mi jų vys­ty­mąs, mes ne­ma­ to­me jų ge­ne­ti­nės struk­tū­ros, ga­li­me ver­ tin­ti tik išo­ri­nius mor­fo­lo­gi­nius po­žy­mius.

Kar­tais, net jei­gu emb­rio­nas mor­fo­lo­giš­kai at­ro­do nor­ma­lus, iš­ty­rus paaiš­kė­ja, kad jis ge­ne­tiš­kai pa­ki­tęs“, – aiš­ki­no P.Sa­ka­laus­kas.

PGS me­to­das – tai dar vie­nas moks­li­nis tech­no­lo­gi­nis šuo­lis. Ko­kią in­for­ma­ci­ją emb­ rio­lo­gams su­tei­kia PGS? Emb­rio­nui da­ro­ma biop­si­ja, pai­ma­mos ke­lios ląs­te­lės ir, iš­ty­rus jų DNR, gau­na­mas at­sa­ky­mas, pa­gal ku­rį ma­to­ ma, ar tai ge­ne­tiš­kai tei­sin­gas emb­rio­nas, ar ne. „Tai yra nau­ja ir bran­gi tech­no­lo­gi­ja. Ta­ čiau mes Lie­tu­vo­je ją jau įsi­sa­v i­no­me ir tai­ ko­me. Tai da­ro­me pir­mie­ji ir ti­k i­mės ge­ riau­sių re­zul­ta­tų. Su­jun­g us šiuos „ti­melap­se“ ir PGS me­to­dus pa­sto­ji­mo pro­cen­tas bū­na ga­na di­de­lis“, – apie di­de­lę pa­žan­gą kal­bė­jo P.Sa­ka­laus­kas.

Tik­ro­ji ko­ky­bė Emb­rio­lo­gas P.Sa­ka­laus­kas nea­be­jo­ja, kad PGS – at­sa­ky­mas apie emb­rio­no ge­no­mą ga­ran­tuo­ja tik­rą­ją ko­ky­bę. Au­gi­na­mi vi­ si pa­cien­to emb­rio­nai, gau­ti vie­no pa­gal­bi­ nio ap­vai­si­ni­mo cik­lo me­tu. Vi­si au­gi­na­mi „ti­me-lap­se“ me­to­du ir iš­ren­ka­mi­tik vie­nas ar du, ku­rie per­ke­lia­mi į gim­dą. „Mū­sų tiks­ las šią pro­ce­dū­rą siū­ly­ti tiems pa­cien­tams, ku­ riems jau yra anks­čiau ne­pa­vy­kę vie­nas ar ke­li dirb­ti­nio ap­vai­si­ni­mo cik­lai, ar­ba vyks­ta daž­ ni per­si­lei­di­mai. Ga­li bū­ti, kad per­si­lei­di­mai įvyks­ta bū­tent dėl ne­tin­ka­mų ge­ne­ti­nių emb­ rio­no cha­rak­te­ris­ti­kų. At­rink­da­mi ge­ne­tiš­kai ge­riau­sią emb­rio­ną mes ge­ro­kai pa­di­di­na­me įsi­tvir­ti­ni­mo ti­ki­my­bę“, – apie emb­rio­lo­gi­jos moks­lo pro­gre­so nau­dą aiš­ki­no P.Sa­ka­laus­kas.

2015 ruduo

Sveikata

Kai pa­si­rin­ki­mas ir pa­tir­tis per­duo­da­ma

G

y­dy­to­jo pro­fe­si­ja – vie­na iš ne­dau­ge­lio, ku­ri tam­pa gi­ mi­nės pro­fe­si­ja iš kar­tos į kar­tą. Vai­sin­g u­mo kli­ni­ ko­je ir­gi dir­ba dvie­jų me­ di­kų di­nas­ti­jų at­sto­vai. Penkiolikos me­tų veik­los su­kak­t į mi­nin­čios „Vai­sin­g u­mo kli­ ni­kos“ po­li­ti­ka – per­duo­ti pa­tir­t į jau­niems ir ga­biems spe­cia­lis­tams.

Pa­si­rin­ki­mo ke­lias Vai­k ys­tė­je nuo­lat gir­di­mi tė­v ų ir sve­čių po­kal­biai apie me­di­ci­ną, dis­ku­si­jos apie gy­dy­to­jo pa­šau­k i­mą, įgū­džius, to­bu­lė­ji­mą daž­ną vai­ką įsu­ka taip, kad jo­k io ki­to pa­si­ rin­k i­mo, ro­dos, ir ne­ga­li bū­ti. To ne­nei­gia ir tik pa­t vir­ti­na gy­dy­to­jai, nuė­ję sa­vo tė­v ų pra­min­tais ke­liais. „Gy­dy­to­jai ne tik ma­ma ir tė­tis. Aš, ga­ li­ma sa­k y­ti, ket­v ir­tos kar­tos gy­dy­to­jas“, – šyp­te­lė­jo dr. Ma­rius Dir­žaus­kas, gy­dy­to­jas aku­še­ris-gi­ne­ko­lo­gas. Vir­gi­ni­jus Dir­žaus­ kas be­veik nuo pat „Vai­sin­g u­mo kli­ni­kos“ įkū­ri­mo čia dar­buo­ja­si. „Vai­sin­g u­mo kli­ ni­ko­je“ Klai­pė­do­je da­bar jau dar­buo­sis ir tė­tis, ir sū­nus. „Vai­k ys­tė­je vi­si po­kal­biai šei­mo­je su­ko­si apie me­di­ci­ną, man tai bu­vo įdo­mu“, – ne­ dve­jo­da­mas iš­dės­tė M.Dir­žaus­kas. Pa­na­šią pra­d žią mi­ni ir gy­dy­to­ja aku­še­rė-gi­ne­ko­lo­ gė And­rė Am­šie­jie­nė, gy­dy­to­jų Aud­ro­nės ir Al­gir­do Uso­nių duk­ra. „Aš gal aš­tun­to­je kla­sė­je su­gal­vo­jau, kad no­riu stu­d i­juo­t i me­d i­ci­ną. Iš pra­d žių tė­vai ma­ne at­k al­bi­nė­jo. Ma­ma sa­kė, kad varg­

marius Dir­žaus­kas:

Gy­dy­to­jai ne tik ma­ ma ir tė­tis. Aš, ga­li­ ma sa­ky­ti, ket­vir­tos kar­tos gy­dy­to­jas.

Dau­giau po­zi­ty­vu­mo

And­rė Am­šie­jie­nė:

Tėvai at­kal­bi­nė­ jo, bet kai pa­ma­tė, kad esu rim­tai ap­si­ spren­du­si, pa­lai­kė. šai tie gy­dy­to­jų vai­k ai – ne­ma­to ki­to ke­ lio. At­k al­bi­nė­jo, bet kai pa­ma­tė, kad esu rim­tai ap­si­spren­du­si, pa­lai­kė“, – pri­si­mi­ nė A.Am­šie­jie­nė. Aku­še­riui-gi­ne­ko­lo­g ui To­mui Lū­ž ai, prie­šin­gai nei ko­le­goms, te­ ko rink­t is tarp mu­zi­kos ir me­d i­ci­nos, o ir gy­dy­to­jų šei­mo­je ne­bu­vo. „Moks­lai se­kė­ si ge­rai. Sto­jau ir įsto­jau. Nie­k a­da ne­si­gai­ lė­jau dėl šio pa­si­rin­k i­mo“, – toks „Vai­sin­ gu­mo kli­ni­kos“ Vil­niu­je spe­cia­lis­t ų gre­tas pa­pil­d žiu­sio T.Lū­žos ke­lias.

Vi­sus šiuos dar ir ki­to­se dar­bo­v ie­tė­se dir­ ban­čius jau­nus gy­dy­to­jus jun­gia dar­bas „Vai­sin­g u­mo kli­ni­ko­je“. „Ši­tas dar­bas ki­ toks. La­bai spe­ci­f i­nis. Daktaras negali ne­ sijaudinti matydamas, kaip gims­ta kū­di­k is, kaip džiau­gia­si jo tė­vai. O kai ži­nai, kad tiems žmo­nėms sun­k iai se­kė­si, kad jie tu­ rė­jo nuei­ti il­gą ke­lią, kol su­si­lau­kė to vai­ ke­lio, at­ro­do, kad jie dar la­biau džiau­gia­ si ir ver­ti­na“, – aiš­k i­no San­ta­riš­k ių kli­ni­kų Aku­še­ri­jos sky­riu­je dir­ban­ti A.Am­šie­jie­nė.

Jai pri­ta­rė ir M.Dir­žaus­kas: „Kiek­v ie­na mo­te­ris yra uni­ka­li ir prie kiek­v ie­nos priei­ ti rei­k ia skir­tin­gai.“ T.Lū­ža šyp­te­lė­jo, kad sva­jo­nės kar­tais pil­ do­si: „Ma­ne pa­kvie­tė čia dirb­ti, o tai di­ džiau­sia ir mo­der­niau­sia ne­vai­sin­gu­mo gy­ dy­mo įstai­ga.“ 2000 m. lie­pos mė­ne­sį Vil­niu­ je pra­dė­ju­si sa­vo veik­lą „Vai­sin­gu­mo kli­ni­ ka“ Lie­tu­vo­je tu­ri pa­da­li­nius Vil­niu­je, Kau­ne ir Klai­pė­do­je. Jau gruo­džio mė­ne­sį kau­nie­ čiams kli­ni­ka at­vers du­ris nau­jo­se pa­tal­po­se.

Vi­lio­jan­čios pla­tu­mos „Ko­dėl aku­še­ri­ja-gi­ne­ko­lo­gi­ja? Taip su­si­ klos­tė, kad mo­kan­tis te­ko daug gi­lin­tis į šią sri­t į. Be to, tai la­bai pla­ti sri­tis. Pra­de­dant chi­rur­gi­ja ir tę­siant iki on­ko­lo­gi­nių li­g ų“, – mo­t y­va­vo T.Lū­ža. „Jau sto­d a­m a į me­d i­c i­n ą ži­no­j au, kad no­r iu to­k ios kaip ma­no ma­mos spe­c ia­ ly­b ės, to­d ėl per daug ne­b e­g al­vo­j au. Gal dėl vai­k iš­k o ža­vė­ji­mo­s i ma­m a ži­no­ jau, kad bū­s iu to­k ia kaip ji“, – pa­s a­k o­j o A.Am­š ie­jie­n ė, pra­d ė­ju­s i dirb­t i „Vai­s in­ gu­mo kli­n i­k o­j e“ Vil­n iu­j e ir ta­pu­s i ma­ mos ko­le­ge.

M.Dir­ž aus­k as at­v i­r a­vo, kad pa­suk­ ti tė­vo pė­do­m is pa­ska­t i­no ir ki­t i da­ly­k ai. „Ren­k an­t is spe­cia­l i­z a­ci­ją bū­tent ši pa­si­ ro­dė įdo­m i ir dau­g iap­r as­mė. Čia yra ir chi­r ur­g i­ja, ir ne­vai­sin­g u­mas, ir en­dok­ ri­no­lo­g i­ja, tiks­l iau, toks di­de­l is gre­t i­mų spe­cia­ly­bių mi­ši­nys“, – aiš­k i­no M.Dir­ žaus­k as.

To­mas Lū­ža:

Mane pakvietė čia dirbti, o tai di­ džiausia ir moder­ niausia nevaisingu­ mo gy­dymo įstaiga.

info@vaisingumas.lt Klaipėda: mob. tel. 8 650 444 45 Kaunas: mob. tel. 8 652 000 02 Vilnius: mob. tel. 8 656 444 40 www.vaisingumas.lt 51

2015 ruduo

Sveikata

Of­tal­mo­lo­g

Bū­ti kuo „Sten­gia­mės nau­do­ti tech­no­lo­gi­jas, ku­rios ar­ba tik pa­si­ro­dė rin­ko­je, ar­ba jo­je pa­si­ro­dys ar­ti­miau­sio­je atei­ty­je. Mums la­bai svar­bus pa­cien­to sau­gu­mas, tad ku­rį lai­ką nau­ją tech­no­ lo­gi­ją ste­bi­me, ir jei­gu re­zul­ta­tai ati­tin­ka lū­kes­čius, ne­dels­da­mi ima­mės ją dieg­ti. Dėl tos pa­čios prie­žas­ties dir­ba­me tik su pa­tik­rin­tų ga­min­to­jų įran­ga ir pro­duk­tais“, – sa­ko tarp­tau­ ti­nio of­tal­mo­lo­gi­jos kli­ni­kų tink­lo „Nau­jas re­gė­ji­mas“ sa­vi­nin­kas Ole­gas Kovriguine.

Sten­gia­si ženg­ti prie­ky­je Vo­k ie­ti­jo­je gi­męs bal­ta­ru­sis vers­li­nin­kas O.Kovriguine sa­vo da­bar­ti­nę veik­lą pra­dė­ jo 1996 m. Vers­lą iki tol plė­to­jęs Bal­ta­ru­ si­jo­je, 2007 m. jis ati­da­rė akių li­g ų kli­ni­ką Vil­niu­je, ku­ri ta­po tarp­tau­ti­nio of­tal­mo­lo­ gi­jos tink­lo cent­ru. „Vi­si ži­no, kas yra ko­rek­ci­ja la­ze­riu, ta­ čiau vi­sa, kas bu­vo iki šian­dien, vi­sa įran­ ga, tu­ri­ma Eu­ro­po­je, pa­se­no, – drą­siu to­ nu apie ino­va­ci­jas, ku­rios jau die­gia­ mos jo va­do­vau­ja­mo­se kli­ni­ko­se, kal­ba O.Kovriguine. – Džiau­gia­mės, kad dir­ba­ me su 2012 m. įkur­ta Vo­k ie­ti­jos kom­pa­ni­ja „Ka­ta­na Tech­no­lo­gies“, ku­ri rin­kai pa­tei­

52

kia nau­ją re­gos ko­rek­ci­jos tech­no­lo­gi­ją, kai nau­do­ja­mas ne įpras­tas ek­si­me­ri­nis, o tvir­ tų­jų kū­nų la­ze­ris.“ Ek­si­me­ri­nis la­ze­ris ope­ra­ci­jos me­tu su­ šil­dy­da­vo akį 1–4 laips­niais, o tai nė­ra itin nau­din­ga. Nau­jo­ji tech­no­lo­gi­ja – šal­ta, va­ di­na­si, pro­ce­dū­ros me­tu akies tem­pe­ra­tū­ra ne­kei­čia­ma. Ji taip pat de­šimt kar­tų tiks­ les­nė nei se­no­ji. „Pro­jek­tuo­jant nau­ją me­d i­ci­nos įran­ gą, ją ku­rian­t i kom­pa­ni­ja ren­k a­si re­fe­ren­ ti­nę kli­ni­k ą ar spe­cia­lis­tus, ku­rie pa­de­da su­for­muo­t i tech­ni­nius rei­k a­la­v i­mus. Pir­ mą­jį to­k į nau­jos kar­tos la­ze­r į Bal­t i­jos ša­ ly­se gau­si­me mes, nes bend­ra­dar­bia­vo­me su kom­pa­ni­ja ku­riant šią įran­gą“, – sa­ko O.Kovriguine.

Vie­toj aki­nių Nau­ja tech­no­lo­gi­ja, ne­tru­kus pa­siek­sian­ ti Bal­ti­jos ša­lis, pa­de­da ko­vo­ti su pres­bio­pi­ ja (se­nat­vi­ne to­lia­re­gys­te). Dau­ge­liui žmo­ nių, ku­rie ne­tu­ri re­gos bė­dų, su­lau­kus 47–50 me­tų iš­si­v ys­to pres­bio­pi­ja – akies ref­rak­ci­jos ano­ma­li­ja, kai pri­rei­kia aki­nių skai­ty­ti iš ar­ti.

Vie­toj pe­rio­diš­kai stip­ri­na­mų aki­nių me­di­kai siū­lo va­di­na­mą­ją „B-vi­sion“ tech­ no­lo­gi­ją – dirb­ti­nio mul­ti­fo­ka­li­nio lę­šiu­ko (fo­ku­suo­jan­čio ir iš ar­ti, ir iš to­li) imp­lan­ ta­ci­ją į ra­ge­ną. To­k ia vie­nos akies ope­ra­ci­ja Va­ka­r ų ša­ly­se kai­nuo­ja apie 4–5 tūkst. eu­ rų, Lie­tu­vo­je jos kai­na – 1,3 tūkst. eu­r ų. „Nau­jo re­gė­ji­mo“ kli­ni­kų tink­las jau 20 me­tų dir­ba su bri­tų kom­pa­ni­ja „Ray­ner“, ku­ri 1946 m. iš­ra­do dirb­ti­nį akies lę­šiu­ką. „Mes pir­mie­ji Lie­tu­vo­je ėmė­mės da­r y­ti va­ di­na­mą­sias „B-vi­sion“ ope­ra­ci­jas, ir re­zul­ ta­tai pui­kūs“, – džiau­gia­si O.Kovriguine. „Lie­tu­vo­je la­bai aukš­tas of­tal­mo­lo­gi­jos ly­gis ir daug kli­ni­kų ša­ly­je ko­k y­biš­kai at­ lie­ka ka­ta­rak­tos ope­ra­ci­jas. Ta­čiau mes pir­ mie­ji pra­de­da­me ope­ruo­ti ka­ta­rak­tą, ne­ nau­do­da­mi ult­ra­gar­so. Vie­toj jo nau­do­ja­ me van­dens srau­tą. Tai lei­džia ope­ra­ci­ją at­ lik­ti de­li­ka­čiau ir sau­giau“, – sa­ko „Nau­jo re­gė­ji­mo“ kli­ni­kos sa­v i­nin­kas.

2015 ruduo

Sveikata

gi­jos kli­ni­kų sa­vi­nin­kas:

ar­čiau pa­cien­to Bū­ti ar­čiau pa­cien­to

Ki­tas dar­bo prin­ci­pas – bū­ti kuo ar­čiau pa­cien­to. „Ma­no mo­bi­lio­jo nu­me­rį gau­ na kiek­v ie­nas pa­cien­tas, ku­riam at­lie­ka­ma ope­ra­ci­ja. Nors ma­no te­le­fo­nas yra sa­vo­tiš­ ka skun­dų kny­ga, nu­si­skun­di­mų su­lau­k iu la­bai re­tai“, – šyp­so­si kli­ni­kų tink­lo sa­v i­ nin­kas ir pri­pa­žįs­ta, kad pa­cien­tai įpras­tai skam­bi­na tik la­bai ypa­tin­gais at­ve­jais, kai rei­k ia sku­baus pa­ta­ri­mo, o gy­dy­to­jas tuo me­tu ne­ga­li at­si­liep­ti. „Kai bu­vau še­še­rių, ėmė blo­gė­ti re­gė­ji­mas, ir tik vi­siš­kai nu­si­lpęs jis sta­bi­li­za­vo­si prieš sep­ty­ne­rius me­tus. Su­ži­no­ju­si apie kli­ni­ką, at­va­žia­vau čia. Gy­dy­to­jas And­re­jus Radz­ko at­li­ko re­gė­ji­mo ko­rek­ci­ją. Jau po pa­ros pa­ju­ tau, kad re­zul­ta­tas stul­bi­nan­tis. Da­bar re­gė­ ji­mas idea­lus, o ma­no dar­be tai la­bai svar­ bu“, – džiu­giai pa­sa­ko­jo Vil­niaus „Nau­jo re­ gė­ji­mo“ kli­ni­kos re­gist­ra­tū­ro­je su­tik­ta Ana, dir­ban­ti plau­kų ko­lo­ris­te Dub­li­ne. Įku­riant mo­der­nias kli­ni­kas se­nuo­se pa­ sta­tuo­se, įren­gia­mos šiuo­lai­k iš­kos oro va­ ly­mo, drėg­mės, tem­pe­ra­tū­ros pa­lai­k y­mo sis­te­mos. Tam, kad oro tar­ša, dul­kės iš gat­ vės ne­pa­tek­tų į pa­tal­pas, kli­ni­ko­se oro slė­ gis pu­sant­ro kar­to di­des­nis nei lau­ke. „Nau­jo­re­gė­ji­mo“ sa­v i­nin­kas tei­gia, kad jo tink­lo kli­ni­kos ne­pa­na­šios į ti­piš­kas li­ go­ni­nes. In­ter­je­re ma­žiau juo­dos ir bal­tos spal­v ų, dau­giau švel­nių pus­to­nių. Po­zi­t y­ viai nu­tei­k ia ra­mi ap­lin­ka, ga­li­my­bė iš­ger­ti ka­vos, pa­bend­rau­ti su per­so­na­lu. „Tir­da­mi vai­kų re­gė­ji­mą tai­ko­me ne­ kon­tak­ti­nius me­to­dus, nie­ko ne­k i­ša­me į akis. Prie­tai­sai su šyp­se­na ant įren­gi­nio re­ gos pro­ble­mą nu­sta­to per ne­bau­gi­nan­t į at­ stu­mą“, – sa­ko O.Kovriguine.

Jau­niau­sias iš kli­ni­ko­se ope­ruo­tų pa­ cien­tų – dvie­jų die­nų kūd­k is, vy­riau­sia – 115 me­tų se­nu­tė.

Akių li­gos, ku­rių gy­dy­mą ap­mo­ka li­go­nių ka­sos, kli­ni­ko­je Lie­tu­vos pi­lie­čiams gy­do­ mos ne­mo­ka­mai. Vals­ty­bi­nės ins­ti­tu­ci­jos tų kvo­tų skai­čių šiai kli­ni­kai kas­met di­di­na.

Be pla­ni­nių ope­ra­ci­jų, „Nau­jo re­gė­ji­mo“ kli­ni­ko­se vei­k ia ir trau­mų gy­dy­mo sky­

riai. Jie at­si­ra­do po spro­gi­mų Mins­ko met­ ro. Be­ga­lę dar­bo toks sky­rius tu­ri Ki­je­vo kli­ni­ko­je, kur gy­do­mi ka­ro veiks­mų zo­no­je nu­ken­tė­ję ka­riš­k iai ir ci­v i­liai.

Ole­gas Kovriguine:

Prie­tai­sai su šyp­se­ na ant įren­gi­nio re­ gos pro­ble­mą nu­sta­ to per ne­bau­gi­nan­tį at­stu­mą.

Val­dy­mas iš Vil­niaus „Vi­sų ki­tų kli­ni­kų ope­ra­t y­v i­nis val­dy­mas vyk­do­mas iš Vil­niaus šiuo­lai­k i­nė­mis ko­ mu­ni­ka­ci­jos prie­mo­nė­mis. Kom­piu­te­r y­je tie­sio­giai ste­biu, kas vyks­ta kli­ni­ko­se ki­to­ se ša­ly­se, ga­liu per­k lau­sy­ti te­le­fo­no po­kal­ bių įra­šus, per­žiū­rė­ti vie­šų­jų pa­k lau­si­mų ir at­sa­k y­mų in­ter­ne­te iš­k lo­ti­nes“, – var­di­ja dar­bo kont­ro­lės prie­mo­nes O.Kovriguine ir pa­brė­žia, kad vi­sų kli­ni­kų dar­buo­to­ jai ži­no apie jas.

Lie­tu­vo­je esan­ti kli­ni­ka kol kas vie­nin­te­lė ir la­bai ne­di­de­lė, bet pla­nuo­ja­ma sta­t y­ti nau­jas. Bal­ta­ru­si­jo­je „Nau­jo re­gė­ji­mo“ („No­vo­ je zre­ni­je“) tink­las uži­ma 60 pro­c. of­tal­mo­lo­gi­jos pa­slau­g ų

rin­kos. Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je vei­k ia ke­tu­ rios tink­lo kli­ni­kos, Nor­ve­gi­jo­je – dvi. „Tem­piu in­ves­tuo­to­jus į Lie­tu­vą. No­riu kuo dau­giau lai­ko pra­leis­ti čia – tai ma­no sa­va­nau­diš­k i in­te­re­sai. Kai bu­vo sta­to­ma kli­ni­ka Ki­je­ve, ten per me­tus te­ko skris­ ti 73 kar­tus, tai uži­ma daug lai­ko“, – nu­si­ šyp­so O.Kovriguine, pa­k laus­tas apie ga­li­ mą tink­lo plėt­rą Lie­tu­vo­je.

Tink­lo kli­ni­ko­se dir­ba apie 800 žmo­ nių. Vil­niu­je – 50 dar­buo­to­jų, iš jų tik trys gy­dy­to­jai už­sie­nie­čiai. Bend­ro­vės pla­nai – su­kur­ti 450 nau­jų dar­bo vie­tų Lie­tu­vo­je.

Tai bū­tų kli­ni­ka, ap­tar­nau­jan­ti ne tik di­de­ lį kie­k į vie­tos pa­cien­tų, bet ir kuo dau­giau už­sie­nie­čių.

Pi­ni­gai ten­ka Lie­tu­vai Vil­niu­je esan­ti „Nau­jo re­gė­ji­mo“ kli­ni­ka, pa­sak jos sa­v i­nin­ko, tu­ri di­džiu­lį me­di­ci­ nos pa­slau­g ų eks­por­to po­ten­cia­lą. Per­nai šio­je kli­ni­ko­je ap­si­lan­kė dau­giau kaip 3 tūkst. pa­cien­tų iš ki­tų ša­lių.

Me­di­ci­ni­nio tu­riz­mo tiks­lais į Lie­tu­vą at­v yks­tan­t ys pa­cien­tai čia pa­lie­ka sa­vo pi­ ni­g us: ap­si­sto­ja vieš­bu­čiuo­se, įsipi­la­de­ga­ lų, val­go, ap­si­per­ka. Pa­sak bal­ta­ru­sių vers­ li­nin­ko, Lie­tu­va – su­grįž­ta­mo­jo tu­riz­mo ša­lis: „Čia su rei­ka­lais pa­bu­vo­ję žmo­nės vė­liau grįž­ta, nes jiems pa­ti­ko ko­k ia nors šven­tė, fes­ti­va­lis ar pa­ti ša­lis, gra­žūs mies­ tai, nuo­sta­bi gam­ta, šva­rus oras.“ O.Kovriguine tei­gia, kad, vis ple­čiant tink­lą ir ku­riant nau­jas kli­ni­kas ki­to­se ša­ ly­se, sta­t y­bų ir įren­gi­mo dar­bai už­sa­ko­mi Lie­tu­vos bend­ro­vė­se. Vien Ki­je­ve kli­ni­kos sta­t y­bos dar­bams Lie­tu­vos kom­pa­ni­jos ga­ vo 5 mln. eu­r ų ver­tės už­sa­k y­mų.

Lie­t u­v ą pa­m i­lęs bal­t a­r u­sių vers­l i­n in­k as džiau­g ia­ si, kad jo va­do­v au­ja­ mų kom­pa­n i­jų ba­ lan­s as kon­s o­l i­duo­ tas ir to­dėl vi­si pa­g rin­d i­n iai mo­ kes­č iai su­mo­k a­m i Lie­t u­vo­je.

53

2015 ruduo

sveikata

Dan­tų trū­ku­mas – ne tik e Ką da­ry­tu­mė­te ne­te­kę prie­ ki­nio dan­ties? Tik­riau­siai kuo sku­biau kreip­tu­mė­tės į odon­to­lo­gą, kad grei­čiau jį at­kur­tų. Pir­miau­sia – dėl iš­vaiz­dos. Ta­čiau, ne­te­kę ku­ rio nors krū­mi­nio dan­ties, per daug ne­sku­ba­te vie­toj jo įsta­ty­ti nau­jo, nes juk ne­si­ ma­to, o kram­ty­ti ir­gi ga­li­te.

Odon­to­lo­gai įspė­ja: dan­tų trū­ku­mas nė­ra tik es­te­ti­nė pro­ble­ma, nes už­del­sus ga­li tap­ti rim­ta svei­ka­tos pro­ble­ ma ir ne­ma­žu psi­cho­lo­gi­niu iš­ban­dy­mu.

Asociatyvi nuotrauka.

MA­LO CLINIC|DPC va­do­vas gy­dy­to­jas Si­mo­nas Ban­kaus­kas tei­gia, kad dan­tų būk­lė ga­li lem­ti žmo­gaus sa­vi­ver­tę ir so­cia­li­nio gy­ve­ni­mo ko­ky­bę.

Išk­ri­tus vie­nam ar ke­liems dan­tims, žmo­ gaus bur­no­je pra­si­de­da ne­pas­te­bi­mi po­ ky­čiai, ku­rie vyks­ta pa­laips­niui – per ke­le­ tą mė­ne­sių ar me­tų, to­dėl dan­ties ne­te­kęs žmo­g us daž­niau­siai jų iš­kart ne­pas­te­bi. Ne­ siė­mus at­kur­ti trūks­ta­mų dan­tų, ga­li­ma su­ si­dur­ti su rim­to­mis bė­do­mis.

Virš­ki­ni­mo pro­ble­mos Žmo­gaus or­ga­niz­mas – tai har­mo­nin­ga sis­ te­ma, ener­gi­ją gau­nan­ti su mais­tu. Dėl to dan­t ys – svar­bus mais­to virš­k i­ni­mo sis­te­ mos ele­men­tas, nes, prieš nu­r y­jant bet ko­ kį mais­t ą, jį rei­k ia ge­rai su­smul­k in­t i. Tam rei­k a­l in­g i vi­si ar bent dau­g u­ma dan­t ų, nes, iš­k ri­t us ke­l iems, ne­be­ga­l i­me nei at­si­k ąs­t i, nei tin­k a­mai su­k ram­t y­t i mais­to. Pa­laips­ niui ky­la grės­mė skran­d žiui, ku­r is ne­pa­ jė­g ia ap­do­ro­t i ru­paus mais­to ir il­gai­n iui tai ga­l i su­kel­t i gast­r i­t ą ar net opą. Ži­no­ma, žmo­nės pri­si­tai­ko kram­t y­t i ir ke­l iais li­k u­ 54

siais dan­t i­m is ar­ba at­si­sa­ko kie­to mais­to, ta­čiau val­g y­t i vien tik ko­šes – men­k as ma­ lo­nu­mas.

lan­tuo­jan­tis gy­dy­to­jas S.Ban­kaus­kas, MA­LO CLINIC|DPC va­do­vas.

Sun­kes­nis gy­dy­mas

Be­dan­čiai grei­čiau sens­ta

Ki­ta pro­ble­ma, ku­ri ky­la ne­te­kus vie­no ar ke­lių dan­tų, – į trūks­ta­mo dan­ties vie­tą pa­ ma­žu ima svir­ti gre­ta esan­tys dan­tys. Jiems iš­ kry­pus, su­si­da­ro ni­šos, ku­rias bū­na sun­ku iš­va­ ly­ti ir ku­rio­se leng­viau kau­pia­si ap­na­šos ir bak­ te­ri­jos, o dan­tys grei­čiau gen­da. Už­del­sus at­kur­ti trūks­ta­mą dan­tį iš­kri­tu­sio­jo vie­to­je, vė­liau teks tie­sin­ti pa­svi­ru­sius gre­ti­mus dan­tis. To­kia pro­ ce­dū­ra už­truks il­giau ir bus bran­ges­nė. Per il­gai lau­kiant, il­gai­niui ima tirp­ti ar re­tė­ti ap­kro­vos ne­te­ku­si žan­di­kau­lio vie­ta. „Ži­no­ma, ne­te­kus da­lies dan­tų, rim­tes­nės pro­ble­mos neat­si­ran­da per mė­ne­sį ar me­tus, ta­ čiau po pen­ke­rių me­tų pra­si­de­da ra­di­ka­li žan­di­ kau­lio at­ro­fi­ja, dėl ku­rios vė­liau da­ro­si su­dė­tin­ ges­nė imp­lan­ta­ci­jos pro­ce­dū­ra“, – pa­ste­bi imp­

Dis­kom­for­tas bur­no­je – tai pir­mo­ji pro­ble­ ma, jau­čia­ma ne­te­kus vie­no dan­ties, ta­čiau ne­te­kus dau­giau dan­tų pa­si­kei­čia net vei­do bruo­žai. At­ro­fuo­jan­tis žan­di­kau­liams, į prie­ kį at­si­k i­ša smak­ras, įdum­ba skruos­tai, su­ma­ žė­ja rau­me­nų to­nu­sas. Jei iš­kren­ta prie­ki­niai dan­tys, bruo­žai pa­k in­ta itin smarkiai. Lū­pos tam­pa tar­si per di­de­lės, įdum­ba, pa­gi­lė­ja no­ sies, lū­pų ir smak­ro raukš­lės, su­trin­ka vei­do pro­por­ci­jos. Dėl šių vei­do po­ky­čių žmo­gus at­ro­do se­nes­nis. Stai­gus išo­ri­nis se­nė­ji­mas, be abe­jo, su­trik­do as­mens psi­cho­lo­gi­nę bū­ se­ną. Žmo­gus ne­be­si­šyp­so, ven­gia kal­bė­ti ir ap­skri­tai at­si­ri­bo­ja nuo so­cia­li­nio gy­ve­ni­mo.

Ne­re­tai to­kie žmo­nės už­si­da­ro na­muo­se tarp ke­tu­rių sie­nų. Ir tai su­pran­ta­ma, nes dan­

2015 ruduo

es­te­ti­nė pro­ble­ma tys at­lie­ka svar­bią funk­ci­ją kal­bant – ta­riant gar­sus į juos at­re­mia­mas lie­žu­vis. Kai dan­ tų ne­bė­ra – pra­de­da­ma švep­luo­ti, ne­va­lin­gai švilp­čio­ti, spjau­dy­tis, kai ku­riuos gar­sus iš­ tar­ti tam­pa la­bai sun­ku. „Svar­bu su­pras­ti, kad dan­tys yra neats­k i­ ria­ma žmo­gaus fi­zi­nės ir psi­cho­lo­gi­nės dar­ nos da­lis. Jei jų ne­ten­ka­me – iš­ky­la grės­mė ne tik mū­sų svei­ka­tai, bet ir vi­sa­ver­čiam so­ cia­li­niam gy­ve­ni­mui“, – sa­ko imp­lan­tuo­jan­ tis gy­dy­to­jas Si­mo­nas Ban­kaus­kas.

mų 6–8 imp­l an­t ų, nau­d o­j a­m i tik ke­t u­r i.

Tai iš es­m ės kei­č ia vi­s ą gy­d y­mo ei­g ą, su­ trum­pi­n a pro­c e­dū­r ų lai­k ą ir ma­ž i­n a iš­ lai­d as. Šis bū­d as lei­d žia ne­n au­d o­t i su­d ė­ tin­g ų kau­lo priau­g i­n i­mo pro­c e­dū­r ų. Vie­ no vi­z i­t o pas gy­d y­t o­j ą me­t u įsrie­g ia­m i imp­l an­t ai ir ant jų tvir­t i­n a­m i nau­ji, pa­ to­g ūs, tvir­t i ir kram­t y­mo funk­c i­j ą vi­s iš­ kai at­k u­r ian­t ys lai­k i­n i ar­b a net ir nuo­l a­ ti­n iai dan­t ys. Taip gy­d y­t i ga­l i­m a bet ko­ kio am­ž iaus žmo­nes.

Nau­ji dan­tys per die­ną Pir­m ie­ji Lie­tu­vo­j e Šiuo­lai­k i­nė imp­lan­to­lo­gi­ja lei­d žia iš­spręs­ti pra­ras­tų dan­tų pro­ble­mas daug pa­pras­čiau ir grei­čiau. MA­LO CLINIC|DPC va­do­vas S. Ban­kaus­kas pa­pa­sa­ko­jo, kad kli­ni­ko­je nau­do­ja­mi imp­lan­tai, ku­riais dan­tis ga­li­ma at­kur­ti vos per vie­ną die­ną. Į ką tik pa­ša­lin­to dan­ties šak­nies vie­tą srie­gia­mas imp­lan­tas ir ant jo iš kar­to tvir­ ti­na­mas lai­k i­na­sis dan­tis. „Lai­k i­no­jo dan­ties iš­vaiz­da ir funk­ci­jos ne­si­ski­ria nuo nuo­la­ti­nio – gra­žiai at­ro­do, juo iš kar­to ga­li­ma kram­t y­ti, o po ke­lių mė­ ne­sių lai­k i­na­sis dan­tis pa­kei­čia­mas nuo­la­ti­ niu“, – sa­ko gy­dy­to­jas S.Ban­kaus­kas.

Imp­lan­tas pa­pras­tai įsrie­gia­mas per 10– 15 mi­nu­čių, o bend­ra pro­ce­dū­ros truk­mė pri­k lau­so nuo in­di­v i­dua­laus at­ve­jo su­dė­tin­ gu­mo. Po šios pro­ce­dū­ros pa­cien­tui su­tei­ kia­ma imp­lan­to ga­min­to­jo vi­so gy­ve­ni­mo ga­ran­ti­ja.

Vos ke­tu­ri imp­lan­tai MA­LO CLINIC|DPC Lie­tu­vo­je tai­ko uni­ ka­lų me­to­dą „vi­si ant ke­t u­r ių“, ku­r io me­t u vi­s i vie­no žan­d i­k au­l io dan­t ys tvir­t i­n a­ mi vos ant ke­t u­r ių imp­l an­t ų. Nau­d o­j ant šį me­t o­d ą, vie­t o­j e tra­d i­c iš­k ai srie­g ia­

MA­L O CLINIC|DPC pir­m ie­ji Lie­t u­vo­j e pra­d ė­j o nau­d o­t i skruos­t i­k au­l i­n ius imp­ lan­t us vir­š u­t i­n io žan­d i­k au­l io dan­t ims at­k ur­t i. Tra­d i­c iš­k ai to­k iai pro­c e­dū­r ai rei­k ia priau­g in­t i vir­š u­t i­n io žan­d i­k au­l io kau­l ą. Tai yra sun­k iau kont­r o­l iuo­j a­m a pro­c e­dū­r a, ku­r iai bū­t i­n a spe­c ia­l i prie­ žiū­r a. Sie­k iant iš­veng­t i to­k ių su­d ė­t in­g ų pro­c e­dū­r ų ir ga­l i­mų komp­l i­k a­c i­j ų, bu­vo su­k ur­t i spe­c ia­lūs skruos­t i­k au­l i­n iai imp­ lan­t ai, ku­r iuos nau­d o­j ant su­m a­ž ė­j a ga­ li­mų komp­l i­k a­c i­j ų ri­z i­k a ir su­t rum­p ė­j a gi­ji­mo lai­k as. Šie skruos­t i­k au­l i­n iai imp­ lan­t ai yra il­ges­n i nei įpras­t i­n iai ir tvir­t i­ na­m i skruos­t i­k au­l y­j e, ku­r is yra pa­k an­ ka­m ai kie­t as tam, kad at­l ai­k y­t ų kram­t y­ mo krū­v į.

Gy­dy­m as mie­gant Ne­ma­ž ai vai­k ų ir suau­g u­sių­jų dėl įvai­r ių prie­ž as­č ių bi­jo gy­dy­t is dan­t is. Dan­t ų kli­ ni­k a MA­L O CLINIC|DPC jaut­r iems pa­ cien­t ams ir vai­k ams siū­lo gy­dy­t i dan­t is tai­k ant se­d a­c i­ją ar­ba bend­r ą­ją ne­jaut­r ą.

Se­d a­c i­ja – tai sau­g us są­mo­nės pri­slo­pi­n i­ mas, nau­do­jant ra­m i­na­muo­sius vais­t us.

Me­d i­k a­men­t ais pa­c ien­t ui su­ke­l ia­ma bū­

Apie MA­LO CLINIC|DPC 2015 m. Dan­tų prie­žiū­ros cent­ras su­si­jun­gė su pa­sau­lio imp­lan­to­lo­gi­jos ly­de­ riais MA­LO CLI­NIC ir ta­po MA­LO CLINIC|DPC. ■■ Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je vei­kia 7 MA­LO CLINIC|DPC fi­lia­lai.

■■ Tai di­džiau­sias odon­to­lo­gi­jos kli­ni­kų tink­las Lie­tu­vo­je.

sveikata

MA­LO CLINIC|DPC tei­kia­mos pa­slau­gos ■■ Imp­lan­ta­ci­ja ■■ Anes­te­zi­ja ■■ Pro­te­za­vi­mas ■■ En­do­don­ti­nis gy­dy­mas ir per­gy­dy­mas ■■ Chi­rur­gi­nės pro­ce­dū­ros ■■ Or­to­don­ti­nis gy­dy­mas ■■ Te­ra­pi­nis dan­tų gy­dy­mas ■■ Pe­rio­don­to ir bur­nos glei­vi­nės li­gų gy­dy­mas ■■ Pro­fe­sio­na­li bur­nos hi­gie­na ■■ Rent­ge­no­lo­gi­niai ty­ri­mai ■■ Dan­tų ba­li­ni­mas, pa­puo­ša­lai, ka­pos ■■ Vai­kų dan­tų gy­dy­mas bei pro­fi­lak­ti­ka

se­na, lei­d žian­t i ne­k reip­t i dė­me­sio į ne­ma­ lo­n ias odon­to­lo­g i­nes pro­c e­dū­r as. Pro­c e­ dū­ros me­t u pa­c ien­t as nu­r ims­t a, at­si­pa­lai­ duo­ja, ne­b e­jau­č ia įtam­p os ir bai­mės, tam­ pa mie­g uis­t as ar net už­m ie­ga.

Pa­s ak MA­L O CLINIC|DPC va­do­vo, se­ da­c i­ja ypač efek­t y­v i tais at­ve­jais, kai rei­ kia at­l ik­t i di­des­nę ar il­ges­nę pro­c e­dū­r ą, pa­v yz­d žiui, imp­lan­t uo­jant. Są­mo­nė ga­ li bū­t i slo­pi­na­ma ir itin jaut­r iems pa­c ien­ tams, ku­r ie iš anks­to la­bai ne­r i­mau­ja dėl bū­si­mos pro­c e­dū­ros. Jie ne­no­r i ži­no­t i, kas vyks­t a įvai­r ių odon­to­lo­g i­n ių pro­c e­dū­ rų me­t u ir jaus­t i chi­r ur­g i­n ių in­ter­ven­c i­jų.

Kai ku­r ie ne­ga­l i ra­m iai iš­s ė­dė­t i odon­to­lo­ go kė­dė­je il­ges­n į lai­k ą, ki­t i tu­r i stip­r ų py­ ki­n i­mo, žiaug­č io­ji­mo ir sprin­g i­mo jaus­ mą, že­m ą skaus­mo slenks­t į ar la­bai jaut­ rius dan­t is.

Gy­ven­to­jai su­ge­du­siais dan­t i­m is – tai vie­na di­d žiau­sių šiuo­lai­k i­nės vi­suo­me­nės pro­ble­mų, o, vys­t an­t is me­d i­c i­nos tech­no­ lo­g i­joms, dan­t ų imp­lan­t a­v i­mas ne­to­l i­mo­ je atei­t y­je taps įpras­t a ir bū­t i­na gy­dy­mo pro­c e­dū­r a.

55

2015 ruduo

Sveikata

Ak­ro­ba­ti­nė jo­ga – min­čių ir ju­de­sio lais­vė, ar­ba Kaip tap­ti lai­min­gam

Kas yra jo­ga, ži­no vi­si. Jos rū­šių ant vie­nos ran­kos pirš­tų ne­sus­kai­čiuo­si.

Vie­na ga­na ne­se­niai į Lie­tu­vą at­kly­ du­si jo­gos ša­ka ža­vi ne tik jo­gos mė­gė­jus, bet ir es­te­tus.

TEKSTAS: Ka­ro­li­na Dai­ny­tė

Lie­tu­vo­je – ket­vir­ti me­tai „Ak­ro­ba­ti­nė jo­ga su­si­de­da iš ak­ro­ba­ti­kos, jo­gos ir gy­do­mų­jų me­nų. La­biau­siai priim­ ti­nas ir api­bend­ri­nan­tis ter­mi­nas yra po­zi­ ci­ja, to­dėl jį daž­niau­siai ren­ka­mės no­rė­da­ mi api­bū­din­ti ju­de­sį už­sii­mant šios rū­šies jo­ga“, – pri­sta­to Ka­ro­lis Va­lic­kas, įkvėp­tas šios jo­gos rū­šies nau­din­g u­mo bei gro­žio ir pra­dė­jęs ją po­pu­lia­rin­ti Lie­tu­vo­je.

Ak­ro­ba­ti­nė jo­ga at­si­ra­do 1999 m. Mon­ rea­ly­je. Jos įkū­rė­jai – Eu­ge­ne Po­ku ir Jes­ se Gold­ber­gas ak­cen­ta­vo ak­ro­ba­ti­ką, jo­gą ir šo­k į. Ant­ro­ji ak­ro­ba­ti­nės jo­gos at­ša­ka gi­ mė 2006 m. Ka­li­for­ni­jo­je. Šo­k į pa­kei­tęs ta­ jų ma­sa­žu Ja­so­nas Ne­meras su­kū­rė pa­sau­ lį už­ka­ria­v u­sį me­to­dą, ku­rio pa­grin­das yra 56

gy­do­mie­ji me­nai: rau­me­nų stip­ri­ni­mas, tem­pi­mas ir są­na­rių ap­sau­ga. K.Va­lic­kas šią jo­gos rū­šį at­ra­do 2011 m. pra­džio­je. „Vie­na­me se­mi­na­re apie tai iš­gir­dęs su­ pra­tau: bū­tent to aš ieš­ko­jau. Nors daug me­tų už­siė­miau ko­vos me­nais, jų trū­ku­ mas bu­vo im­pul­sų trum­pa­lai­k iš­ku­mas“, – pri­pa­žįsta spor­tuo­jan­tis vy­ras.

Jo­ga bu­vo ge­riau­sias at­ra­di­mas ieš­kant sta­bi­lu­mo po įtemp­to dar­bo įmo­nė­je. „Te­ra­pi­nio skrai­dy­mo pro­ce­sas, jį pa­bai­ gus, ne­si­bai­gia. Žmo­g us jau­čia tęs­ti­nu­mą.

Tuo­met vyks­ta at­si­pa­lai­da­v i­mas“, – pa­sa­ ko­ja spe­cia­lis­tas.

Apie ak­ro­ba­ti­nę jo­gą iš pir­mų­jų mo­k y­ to­jų jis tik su­ži­no­jo, o ne iš­mo­ko jos. Do­ mė­jo­si sa­va­ran­k iš­kai. „Tai bu­vo tie­siog ki­ tas ap­val­ka­las. Kai pa­si­kei­tė fi­lo­so­fi­nis ap­

val­ka­las, pa­si­kei­tė veiks­mų se­ka, at­si­ra­do prie­žas­tis, ko­dėl vie­ni ar ki­ti da­ly­kai da­ro­ mi“, – aiš­k i­na Ka­ro­lis.

Net­ru­kus jis įkū­rė „Ac­roYo­ga LT“ bend­ ruo­me­nę. At­sa­kin­gu­mas – pa­grin­di­nis jos veik­los bruo­žas. Įkū­rė­jas daug ta­ria­si su me­ di­kais. Bend­ruo­me­nė­je yra ki­ne­zi­te­ra­peu­ tų. Jie bei ak­ro­ba­ti­nės jo­gos spe­cia­lis­tai įver­ti­ na nau­jų na­rių svei­ka­tą ir pa­gal jos pro­ble­mas pa­ren­ka pra­ti­mus. „Ac­roYo­ga LT“ vie­nin­te­liai Eu­ro­po­je šia te­ma at­lie­ka moks­li­nius ty­ri­mus.

Ne­ga­li bū­ti vie­nas Šį tri­jų kom­po­nen­t ų sin­te­z ės spor­tą su­ da­ro ak­t y­v io­ji da­lis rau­me­nims stip­rin­t i ir tem­pi­mai. Tai yra ak­ro­ba­t i­k a ir tik šiek tiek jo­ga.

2015 ruduo

pa efek­t y­v us“, – ori­gi­na­lią me­to­di­ką pri­ sta­to Ka­ro­lis.

Anot jo, jo­ga rei­ka­lau­ja pa­si­r y­ži­mo ir at­si­da­v i­mo. Re­zul­ta­tai pa­jau­čia­mi po ke­ lių mė­ne­sių, tik ta­jų ma­sa­žas at­pa­lai­duo­ ja iš kar­to. „Jo­ga – ne spor­tas, o gy­ve­ni­mo bū­das.

Ak­ro­ba­ti­nė jo­ga api­ma pro­tą, min­tis, kū­no jė­gą, są­na­rių lanks­tu­mą ir, skir­tin­gai nei ki­toks spor­tas, nė­ra in­di­v i­dua­li, – pa­brė­žia K.Va­lic­kas. – Šis spor­tas yra so­cia­li­nis, jis įtrau­k ia. Vie­nas už­siim­ti ne­ga­li. Šios rū­šies jo­ga pra­si­de­da nuo dvie­jų.“ Ak­ro­ba­ti­nė jo­ga ne­tin­ka in­di­vi­dua­lis­ tams. Kiek­vie­nas esa­me vi­suo­me­nės da­lis, no­ri­me to ar ne. Ne­bū­da­mi at­si­sky­rę, duo­ da­mi gau­na­me: jei šyp­sai­si, ap­link ta­ve at­ si­ran­da vis dau­giau be­si­šyp­san­čių žmo­nių.

To­kia ak­ro­ba­ti­nės jo­gos fi­lo­so­fi­ja. Ji mo­ko pa­si­ti­kė­ti, o tai pa­nai­ki­na žmo­gu­je su­si­kau­ pu­sią įtam­pą. Ak­ro­ba­ti­nė jo­ga stip­ri­na žmo­ gaus ry­šį ne tik su ki­tais, bet ir su sa­vi­mi, stip­rė­ja mo­to­ri­nės funk­ci­jos. Žmo­gus ge­rai su­vo­kia, kas ir ko­dėl vyks­ta su kū­nu, kar­tu ir pro­tas ima veik­ti ašt­riau, ge­rė­ja krau­jo­ta­ka.

Svar­biau­sia – pa­si­ti­kė­ji­mas

„Kai rau­muo trum­pė­ja, jis stip­rė­ja, tam­ pa ga­lin­gas, mes įgau­na­me dau­giau jė­gos, ta­čiau tam­pa­me ma­žiau at­spa­r ūs trau­ moms“, – ži­no ak­ro­ba­ti­nės jo­gos meist­ras K.Va­lic­kas.

Jo tei­gi­mu, tvir­ti­nant rau­me­nis, juos rei­ kia iš­temp­ti. Taip ne­ten­ka­me jė­gos, ta­čiau įgy­ja­me sau­gu­mo ir svei­ka­tos. Bū­tų vis­kas ge­rai, bet dėl to ap­krau­na­mi są­na­riai. Bū­tent tre­čia­sis kom­po­nen­tas – gy­do­mie­ji me­nai – skir­ti są­na­riams ap­sau­go­ti nuo už­de­gi­mų, ga­ran­tuo­ja­mi op­ti­ma­lūs ju­de­siai, iš­ven­gia­ ma atau­gų, tai yra ypač ak­tua­lu stu­bu­rui. „Gy­do­mų­jų ma­sa­žų ne­rei­kė­tų įsi­vaiz­ duo­ti tie­sio­giai, kaip tra­di­ci­nių. Tai dar va­ di­na­ma tin­gi­nių jo­ga, nes ju­de­sius už ta­ve at­lie­ka ki­tas žmo­g us. Svar­biau­sia – vi­siš­ kai at­si­pa­lai­duo­ti. Tik ta­da tem­pi­mas tam­

„Jei­g u mes esa­me ne au­ga­lai, va­di­na­si, kaž­ kas iš gy­v ū­ni­jos pa­sau­lio. Mes lin­kę gy­ ven­ti gru­pė­mis: dir­ba­me kar­tu, kad pa­ siek­tu­me re­zul­ta­tų, spe­cia­li­zuo­ja­mės sri­t y­ se ir siek­da­mi bend­ro gė­rio ku­ria­me bend­ rą re­zul­ta­tą. Šis spor­tas tai ska­ti­na“, – dar vie­ną as­pek­tą at­sklei­džia ak­ro­ba­ti­nės jo­gos meist­ras K.Va­lic­kas.

Jo tei­gi­mu, šis spor­tas ska­ti­na bend­ra­ dar­bia­uti, o kon­ku­ruo­jan­tie­siems čia ne vie­ta. Tik ieš­kant bend­ru­mo, de­ri­ nan­tis, ge­bant iš­k lau­sy­ti ga­li­ ma pa­siek­ti re­zul­ta­tų. Svar­ biau­sias da­ly­kas čia yra pa­ si­ti­kė­ji­mas, ku­ris žmo­ nėms, ypač lie­tu­v iams, yra la­bai sun­k iai su­pran­ ta­mas ir su­dė­tin­gas. „Vi­sų pir­ma žo­džio „pa­si­ti­kė­ji­mas“ reikš­mė yra iš­k reip­ta. Dau­g u­ma žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mą pai­ nio­ja su ži­ no­ji­mu, įsi­ti­k i­ni­

Sveikata

mu, kad, pa­v yz­džiui, jis tai pa­da­r ys“, – tei­ gia K.Va­lic­kas.

Ta­čiau tik­ra­sis pa­si­ti­kė­ji­mas at­si­ran­da ta­da, kai ne­ži­nai, kaip vis­kas vyks, ko­k ios žmo­gaus ga­li­my­bės, ir pa­si­ti­k i juo. Ne­jau­ čian­tis pa­si­ti­kė­ji­mo žmo­g us veiks­mo nė ne­pra­de­da – jam rei­k ia ži­no­ji­mo. „Už­sii­mant ak­ro­ba­ti­ne jo­ga rei­ka­lin­gas pa­si­ti­kė­ji­mas. Ži­no­ma, ki­tas taip pat tu­ ri pa­da­r y­ti sa­vo dar­bą, ta­čiau jei­g u ne­pa­ si­ti­kė­si – kri­si“, – tvir­ti­na ak­ro­ba­ti­nės jo­ gos meist­ras.

Tai ne­tu­ri bū­ti kan­čia Tra­di­ci­nės jo­gos fa­na­ti­kai skep­tiš­kai ver­ti­na nau­jas jo­gos rū­šis, pa­v yz­džiui, juo­ko jo­gą. „Pas mus ši pra­kti­ka nau­do­ja­ma, nes kaip ki­taip žmo­g ų iš­mo­k y­si kvė­puo­ti? Jei liep­si kvė­puo­ti diaf­rag­ma, kaip dai­ni­nin­ kui, jis at­sa­k ys – aš ne dai­ni­nin­kas. O jei pa­k lau­si: ar juok­tis mo­k i? Aiš­ku, mo­ka.

Taip be­si­juok­da­mi jie iš­moks­ta kvė­puo­ti pil­v u“, – aiš­k i­na Ka­ro­lis.

Vis dėl­to kai kam ak­ro­ba­ti­nė jo­ga pri­ me­na cir­ką ar žai­di­mą. To­k iems ne­ver­ta kan­k in­tis, nors mū­sų vi­suo­me­nė­je bū­din­ga bū­ti au­ka. K.Va­lic­kas pa­ste­bi, kad daug kas sa­vo kan­čią iš­reiš­k ia spor­tuo­da­mi ir guos­ da­mie­si, kaip jiems tai sun­ku. „Jei tau sun­ku bė­gio­ti ry­te – bė­giok va­ ka­re ir būk lai­min­gas. Mū­sų tiks­las – kad žmo­g us pa­tir­tų džiaugs­mą ir lai­ mę, kad tai bū­ tų vie­ta, į ku­rią atė­jęs ga­li juok­tis, jaus­tis ma­lo­niai“, – dar dau­giau ak­ro­ba­ti­nės jo­gos pranašu­mų at­sklei­džia meist­ras.

Sau­g u­mą ga­ran­tuo­ja pa­t ys jos prin­ci­pai. Žmo­g us, ku­ris pa­si­ren­ka ne­tai­syk­lin­gą po­zi­ci­ ją, neiš­si­lai­ko ir pa­pras­čiau­siai nu­ kren­ta. Tre­ne­ris ne­tu­ri bū­ti griež­tas.

Mi­ni­ma­lią ak­ro­ba­ti­nės jo­gos po­ zi­ci­ją ga­li su­da­r y­ti trys žmo­nės: pa­ grin­das (daž­niau­siai tai gu­lin­tis ant že­mės ir ko­jo­mis bei ran­ko­mis ke­ lian­tis as­muo), skrai­duo­lis (ku­rį ke­ lia) ir ste­bė­to­jas-ser­gė­to­jas. Ži­no­ma, ga­li bū­ti ir dau­giau, pa­skirs­tant ke­ lian­čiuo­sius ir skrai­duo­lius.

57

2015 ruduo

Sveikata

Pats svar­biau­sias ko­man­do­je – ste­bin­tis as­muo, ku­ris su­tei­k ia vi­są psi­cho­lo­gi­nę pa­ gal­bą, sau­g u­mą.

At­pa­lai­duo­ja min­tis „Jei žmo­gui pa­tin­ka da­r y­ti kaž­ką gra­žaus, tai džiu­gi­na, ne­prik­lau­so­mai, ar ta­vo sie­la me­niš­ka, ar ne. Jei­gu svar­bu me­di­ta­ci­ja, čia atė­jęs jis at­ran­da pu­siaus­v y­rą, ga­li at­si­pa­lai­ duo­ti“, – su su­si­ža­vė­ji­mu var­di­ja meist­ras.

Pa­sak Ka­ro­lio, už­siim­da­mas ak­ro­ba­ti­ne jo­ga žmo­g us įgy­ja ga­li­my­bę pa­siek­ti neįp­ ras­tą me­di­ta­ci­nę bū­se­ną, kai at­si­pa­lai­duo­ja tam tik­ro­je neįp­ras­to­je po­zi­ci­jo­je. Į tra­di­ci­ nės me­di­ta­ci­jos už­siė­mi­mus atė­ję žmo­nės ne­re­tai ne­su­ge­ba ati­trauk­ti sa­vo min­čių nuo kas­die­ny­bės ir dar­bų, pro­tas ne­spė­ja iš­si­va­ly­ti ir iš­si­ba­lan­suo­ja ne­tgi dar la­biau. „Tie­siog mū­sų rit­mas yra per di­de­lis, kad per pen­kias mi­nu­tes pa­da­ry­tu­me tai, ką jo­gai prieš tūks­tant­me­čius da­ry­da­vo ke­lias die­nas.

Mes tu­ri­me po­ten­cia­lą, tu­ri­me su­vo­ki­mą, bet prie to priei­ti rei­kia ki­taip“, – sa­ko Ka­ro­lis.

Bū­da­mas ak­ro­ba­ti­nės jo­gos po­zo­s žmo­ gus ne­ga­li gal­vo­ti apie mo­kes­čius ar ki­tas pro­ble­mas, nes ta­da pa­pras­čiau­siai neiš­lai­ kys pu­siaus­v y­ros. Tik su­tel­kęs vi­są dė­me­sį jis ga­li iš­si­lai­k y­ti. Tai pa­de­da iš­si­va­ly­ti pro­ tą ir pa­jaus­ti sa­vo kū­ną.

Iš pra­džių mo­k i­nys pra­ti­na­si bū­ti čia, sa­ va­me kū­ne, ir tik po kiek lai­ko įgu­dęs at­si­ pa­lai­duo­ja. Ta­čiau ta­da jis jau yra iš­mo­kęs pa­leis­ti min­tis, su­si­telk­ti į esa­mą aki­mir­ką, jam ne­be­rei­k ia nie­ko da­r y­ti. Toks at­si­pa­ lai­da­v i­mas pa­de­da te­kė­ti ener­gi­jos srau­tui kū­ne, są­na­riai su­ba­lan­suo­ja­mi. Tai, anot K.Va­lic­ko, vi­so cik­lo už­siė­mi­mas, pir­ma­sis pa­sau­ly­je, vie­nin­te­lis šian­dien.

Po kiek­vie­nos po­zos – pa­grin­do, skrai­ duo­lio ar ser­gė­to­jo – kei­čia­ma­si vie­to­mis.

To­k iu prin­ci­pu vi­si at­lie­ka kiek­vie­ną vaid­ me­nį ir ga­li pa­bū­ti ki­to kai­ly­je. K.Va­lic­kas pa­ste­bi, kad žmo­gus, už­sii­man­tis ak­ro­ba­

58

Ka­ro­lis Va­lic­kas:

Jei tau sun­ku bė­gio­ti ry­te – bė­giok va­ka­re ir būk lai­min­gas. Mū­ sų tiks­las – kad žmo­ gus pa­tir­tų džiaugs­ mą ir lai­mę. ti­ne jo­ga, ma­to la­bai to­li­mas per­spek­t yas, pla­nuo­ja, su­vo­k ia veiks­mus ir ato­veiks­mius.

Itin nau­din­ga va­do­vams Iš­siug­dę šias sa­v y­bes žmo­nės pri­tai­ko jas kas­die­ny­bė­je. Jo­gos meist­ras pa­ste­bi, kad tai ypač nau­din­ga va­do­vams, nes iš­moks­ ta­ma su­teik­ti lais­vės sa­vo pa­val­di­niams, pa­si­ti­kė­ti jais. Šios rū­šies jo­go­je Ka­ro­lį la­biau­siai ža­v i tai, kad ga­li­ma pe­rei­ti iš vie­nos po­zi­ci­jos į ki­tą, ir pa­ti di­na­mi­ka, kai, kei­čiant po­zi­ci­ jas, dir­ba skir­tin­gi rau­me­nys: vie­ni at­si­pa­ lai­duo­ja, ki­ti įsi­tem­pia. „Kai kul­tū­ris­tai spor­to sa­lė­je dir­ba su tre­ni­ruok­liais, jie su­tel­k ia jė­gas tik į tam tik­rą rau­me­nų gru­pę, o mū­sų tiks­las – kad rau­me­nys į veik­lą įsi­jung­tų vie­nas pa­skui ki­tą“, – aiš­k i­na K.Va­lic­kas.

Jo tei­gi­mu, ne­rei­k ia da­r y­ti nie­ko neį­ti­k i­ mo, ga­li pa­kak­ti nuo že­mės pa­kil­ti pen­kis cen­ti­met­rus. Tai, kad šiuo­lai­ki­nis žmo­gus,

dir­ban­tis sė­di­mą dar­bą, ne­ga­li pa­da­r y­ti tam tik­rų jo­gos pra­ti­mų, yra na­tū­ra­lu. Ta­da, kai at­si­ra­do jo­ga, žmo­nės bu­vo svei­kes­ni. „Jie anks­čiau ga­lė­jo sau­giai ir ant gal­vos sto­vė­ti. Da­bar tai tie­siog neį­ma­no­ma, net ir re­mian­tis ran­ko­mis, – sa­ko spe­cia­lis­tas. – Mū­sų kak­las yra pa­kry­pęs ki­tu kam­pu ir sto­ vė­ji­mas ant gal­vos ne­beat­lie­ka tos funk­ci­jos, ku­rią tu­rė­tų at­lik­ti. Aš ne­drau­džiu, bet ir ne­ re­ko­men­duo­ju žmo­nėms tai da­ry­ti.“

Neį­ver­ti­na­me sa­vo ga­li­my­bių „Mes Eu­ro­po­je ku­ria­me tre­čią kryp­t į. Lie­ tu­vo­je su­reng­ti ak­ro­ba­ti­nės jo­gos mo­k y­ mai tru­ko de­šimt die­nų, juo­se da­ly­va­vo 39 žmo­nės iš de­v y­nių vals­t y­bių“, – džiau­gia­ si K.Va­lic­kas.

Ak­t y­v iai po­pu­lia­ri­nan­tis ak­ro­ba­ti­nę jo­ gos kryp­t į jis ne­se­niai sie­kė re­kor­do – kė­ lė stip­riau­sią pa­sau­ly­je žmo­g ų Žyd­r ū­ną Sa­ vic­ką. Re­kor­das bu­vo už­re­gist­ruo­tas, ta­ čiau ne vien šlo­vė – es­mė. Tai at­sklei­džia, kad žmo­gaus ga­li­my­bės, kū­nui esant tai­ syk­lin­go­je pa­dė­t y­je, su­tel­kus dė­me­sį ir pro­tą, ga­li pra­nok­ti lū­kes­čius. Šiuo at­ve­ ju dvi­g u­bai leng­ves­nis žmo­g us pa­kė­lė stip­ riau­sią pa­sau­lio žmo­g ų. „Dvi­gu­bai už sa­ve sun­kes­nį žmo­gų be di­ des­nių pro­ble­mų ga­li pa­kel­ti kiek­vie­nas.

Ma­ne, sve­rian­tį 86 kg, leng­vai pa­ke­lia mer­ gai­tės, nes vis­kas yra gal­vo­je, – tvir­ti­na ak­ ro­ba­ti­nės jo­gos eks­per­tas. – Jei­gu yra tech­ni­ ka, at­si­ran­da pa­si­ti­kė­ji­mas ir dings­ta bai­mė.“ Neį­ti­ki­moms ga­li­my­bėms at­skleis­ti rei­kia su­pras­ti ir pa­žin­ti sa­vo kū­ną. Rem­da­mie­si tai­syk­lė­mis, vien ant ran­kų ga­li­me iš­lai­ky­ti apie 500 kg. To mo­ko ak­ro­ba­ti­nė jo­ga.

Pak­laus­tas, kaip pa­si­keis­tų pa­sau­lis, jei vi­si už­siim­tų ak­ro­ba­ti­ne jo­ga, K.Va­lic­kas at­sa­kė: „Sus­tip­rė­tų ry­šis, at­si­ras­tų di­des­ nis bend­ruo­me­niš­ku­mas ir di­dė­tų pro­duk­ ty­v u­mas.“

2015 ruduo

sveikata

Ši­lai­nių po­lik­li­ni­kos me­di­kų cre­do – ho­lis­ti­nis po­žiū­ris „Sus­to­ki­te sku­bė­ję“, – sa­ko Kau­no Ši­lai­nių po­lik­li­ni­ kos gy­dy­to­jai. Įveik­ti stre­są, gy­dy­tis be vais­tų, juo­lab ne tik kū­ną, bet ir sie­lą – pa­ti svei­kiau­sia nau­jo­vė. Žmo­gus – gam­tos vai­kas Mū­sų vi­sų gy­ve­ni­mas – nuo­la­ti­nis sku­bė­ ji­mas. Ge­na rū­pes­čiai, pa­rei­gos, sėk­mės ir ne­sėk­mės. Bėg­da­mi dir­ba­me, bėg­da­mi bend­rau­ja­me, bėg­da­mi val­go­me bei mie­ga­ me ir... bėg­da­mi gy­ve­na­me.

O gy­ve­ni­mas ne­lie­ka mums sko­lin­gas: gau­siai „ap­do­va­no­ja“ įvai­riais svei­ka­tos su­tri­k i­mais ir ligomis, ver­čia nuo­bo­d žiai vars­t y­ti gy­dy­mo įstai­g ų du­ris ir klau­sy­tis gy­dy­to­jų pa­ta­ri­mų.

Spe­cia­lis­tai pui­k iai at­lie­k a sa­vo dar­bą – diag­no­zuo­ja, ša­li­na pro­ble­mą, ir jų pa­cien­ tas grįž­ta į na­mus gy­dy­t is am­bu­la­to­riš­k ai, ta­čiau po su­dė­t in­g ų gy­dy­mo pro­ce­sų dar il­gą lai­k ą juos ly­d i įvai­r ūs ne­ma­lo­nūs reiš­ ki­niai. De­ja, daž­niau­siai me­d i­k ų dė­me­ sys su­tel­k ia­mas į pa­žeis­tą or­ga­ną, bet ne į pa­t į or­ga­niz­mą. Tai – pa­t i opiau­sia šiuo­ lai­k i­nės me­d i­ci­nos pro­ble­ma. La­bai re­tai pri­si­me­na­mas ho­lis­t i­nis po­žiū­ris į žmo­g ų kaip į bendrą vi­su­mą, į su­ba­lan­suo­tą sis­te­ mą, į gam­tos ląs­te­lę, ku­ri sėk­min­gai funk­ cio­nuo­ja ne at­ski­ro­mis da­li­mis, bet kaip vien­t i­sas de­ri­nys. Kai žmo­gaus or­ga­niz­ me vyks­ta ne­t var­k in­g i po­k y­čiai, suar­do­ mas vien­t i­sas funk­cio­na­v i­mo me­cha­niz­ mas, kū­nas į fi­zi­nį ir psi­cho­lo­g i­nį stre­są rea­g uo­ja li­ga.

Skaus­mą mal­ši­na be vais­tų Vi­sa­pu­siš­kas dė­me­sys pa­cien­tui – Ši­lai­nių po­lik­li­ni­kos me­di­kų dar­bo pa­ma­tas. Mo­ der­ni ir al­ter­na­t y­v i me­di­ci­na čia ne­kon­ku­ ruo­ja, o su­tar­ti­nai vei­k ia ieš­kan­čio­jo pa­gal­ bos nau­dai.

„Po mū­sų po­lik­li­ni­kos sto­g u tra­di­ci­ niai, vi­siems įpras­ti gy­dy­mo me­to­dai pui­ kiai derinami su Ajur­ve­dos mo­k y­mu. Li­ gos gy­do­mos vi­sais ly­giais: fi­zi­niu, emo­ci­ niu, pro­ti­niu ir dva­si­niu“, – at­k rei­pia dė­ me­sį Kau­no Ši­lai­nių po­lik­li­ni­kos Fi­zi­nės me­di­ci­nos ir rea­bi­li­ta­ci­jos sky­riaus ve­dė­ jos pa­rei­gas ei­nan­ti gy­dy­to­ja, bio­me­di­ci­nos moks­lų dak­ta­rė Gied­rė Sa­ka­laus­k ie­nė.

Se­niai ži­no­ma, kad kai ku­rių vais­tų do­ zes įma­no­ma su­ma­žin­ti, o skir­tų gydytis nuo skaus­mo bei už­de­gi­mo ga­li­me vi­sai iš­ veng­ti pa­si­tel­kę fi­zi­k i­nius veiks­nius: ult­ra­ gar­są, la­ze­rio švie­są, įvai­rias elekt­ros sro­ vės mo­di­fi ­ka­ci­jas bei mag­ne­ti­nius lau­kus. Šiais veiks­niais gy­do­mi jun­gia­mo­jo au­di­ nio, ske­le­to – rau­me­nų sis­te­mos su­si­rgi­mai, ko­re­guo­ja­mi įvai­rūs už­de­gi­mų pro­ce­sai, kurie sukelia skaus­mą, pa­ti­ni­mus, su­tri­kdo ju­dė­ji­mą, ne­ri­mą, dep­re­si­ją.

Ko ge­ro, pa­čiu pa­slap­tin­giau­siu fi­zi­k i­niu veiks­niu iš­lie­ka la­ze­ris. „Že­mo daž­nio la­ze­rio spin­du­lys tiks­liai nu­k rei­pia­mas į pa­to­lo­gi­nį ži­di­nį ar­ba į ref­ lek­so­ge­ni­nes sri­tis. Švi­ti­nant au­di­niams per­duo­da­mas tam tik­ras la­ze­ri­nio spin­ du­lia­v i­mo ener­gi­jos kie­k is, to­dėl pa­žeis­ to­se ląs­te­lė­se ge­rė­ja me­ta­bo­li­niai pro­ce­sai, veiks­min­gai mo­du­liuo­ja­ma už­de­gi­mo ei­ga, ska­ti­na­mas au­di­nių gi­ji­mas. Vi­sa tai vyks­ ta dėl informacinio–energinio–sis­te­mi­nio po­vei­k io or­ga­niz­mui“, – aiš­k i­na moks­lų dak­ta­rė, Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­ si­te­to do­cen­tė G.Sa­ka­laus­k ie­nė.

Vie­nin­te­lė Bal­ti­jos ša­ly­se Aku­punk­tū­ra ar­ba ref­lek­so­te­ra­pi­ja – tai se­ no­vės ki­nų me­di­ci­nos me­to­das, grin­džia­ mas gy­v y­bi­nės gy­ve­ni­mo jė­gos teo­ri­ja.

Sut­ri­kus šios jė­gos ener­gi­jos pa­si­skirs­t y­ mui, žmo­g us su­ser­ga. Dir­gi­nant bio­lo­giš­ kai ak­t y­v ius taš­kus sten­gia­ma­si su­grą­žin­ti ener­gi­jos ba­lan­są.

Kau­no Ši­lai­nių po­lik­li­ni­ka – be­ne vie­ nin­te­lė Lie­tu­vo­je ir Bal­ti­jos ša­ly­se, kur šis gy­dy­mo me­to­das yra sėk­min­gai in­teg­ruo­ tas į mo­der­nią­ją me­di­ci­ną. Ref­lek­so­te­ra­pi­ jos pro­ce­dū­ras at­lie­ka vie­nas žy­miau­sių mū­

sų ša­lies ref­lek­so­te­ra­pi­jos spe­cia­lis­tų Il­ja Sel­ di­nas bei jo mo­ki­niai.

Ma­sa­žuo­jant ge­rė­ja au­di­nių krau­jo­ta­ka ir re­ge­ne­ra­ci­ja, di­dė­ja rau­me­nų elas­tin­gu­mas, su­si­trau­ki­mas ir iš­tver­mė. „Po­lik­li­ni­ko­je at­lie­ka­mos ne tik gy­do­mo­ jo, bet ir svei­ka­tą ge­ri­nan­čio ma­sa­žo pro­ce­ dū­ros, to­dėl į mus ga­li kreip­tis ir tie as­me­nys, ku­rie ne­tu­ri svei­ka­tos su­tri­ki­mų, bet no­ri su­ stip­rin­ti sa­vo or­ga­niz­mą“ – pri­du­ria do­cen­tė G.Sa­ka­laus­kie­nė.

Įvei­kia stu­bu­ro Ligas Pui­kūs stu­bu­ro li­gų gy­dy­mo re­zul­ta­tai pa­ sie­k ia­mi stu­bu­ro tem­pi­mo apa­ra­tais „DRX900 “ ir „DRX950“. Šiuo bū­du pa­ laips­niui ša­li­na­mi stu­bu­ro ner­v i­nių šak­ne­ lių su­spau­di­mo simp­to­mai, su­si­ję su spran­ do, pe­čių bei juos­me­ni­nės stu­bu­ro da­lies skaus­mu. Skaus­mas ma­žė­ja, nes pa­ma­žu pla­ ti­na­mas int­ra­dis­ki­nis tar­pas, ja­me pa­lai­ko­ mas nor­ma­lus spau­di­mas, su­ma­ži­na­ma ar vi­siš­kai išgydoma iš­var­ža, o su­stip­rė­ję išo­ri­ niai stu­bu­ro raiš­čiai ne­lei­džia iš­var­žai su­si­ for­muo­ti pa­kar­to­ti­nai.

Ge­rų re­zul­ta­tų pa­de­da pa­siek­ti glau­dus šiuo­lai­ki­nės ki­ne­zi­te­ra­pi­jos ir gy­do­mo­sios jo­ gos ry­šys. Jo­ga – tai in­ter­ven­ci­ja į psi­chi­ką ir kū­ną, pa­rem­ta in­dų fi­lo­so­fi­niu mo­ky­mu, fi­ zi­niais pra­ti­mais ir me­di­ta­ci­ja. Po­lik­li­ni­ko­je or­ga­ni­zuo­ja­mi va­ka­ri­niai gy­do­mo­sios jo­gos už­siė­mi­mai.

No­va­to­riš­kas tra­di­ci­nės ir al­ter­na­ty­vios me­di­ci­nos są­ly­tis Ši­lai­nių po­lik­li­ni­ko­je iš­ ple­čia tiek me­di­ci­nos pa­gal­bos, tiek pro­fi­lak­ ti­kos bei svei­ka­ti­ni­mo ho­ri­zon­tus čia be­si­ lan­kan­tiems pa­cien­tams. Ho­lis­ti­nis po­žiū­ ris į žmo­gų kei­čia įstai­go­je dir­ban­čių me­di­kų dar­bo ir bend­ra­vi­mo me­to­dus, for­muo­ja ko­ man­di­nės veik­los įgū­džius.

Fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriaus vedėja, biomedicinos mokslų daktarė Giedrė Sakalauskienė.

Kauno Šilainių poliklinika Baltų pr. 7, Tel. (8 37) 377 771, mob. (8 697) 08 888 59

2015 ruduo

Sveikata

Eko­lo­giš­k au­to­mo­bi­liu į šva­res­nę ap­lin­ką!

Įspūdžiai: hibridinius automobilius „Toyota“ išbandžiusį G.Bielskų sužavėjo tyla salone, mažos degalų sąnaudos ir mašinos ekologiškumas.

„Ne­pa­miršk, kad tau jau ne dvi­de­šimt. Lai­kas pra­dė­ti la­biau rū­pin­tis sa­vo kū­nu“, – ve­da­mas šio iš­min­tin­ gos me­di­kės pa­ta­ri­mo kas ry­tą šo­ku į sport­ba­čius ir ris­te­le pa­si­lei­džiu į sma­gią ke­lio­nę Ąžuo­ly­no ta­ke­liais.

Pa­sik­ro­vęs ener­gi­jos, ro­dos, ga­liu kal­nus nu­vers­ti. Ta­čiau vie­ną ry­tą ge­ros nuo­tai­kos do­zė iš­ga­ra­vo il­gam.

TEKSTAS: Zig­m as Ju­re­vi­čius fotografija: To­m as Ra­gi­na 60

Pro­ga su­si­mąs­ty­ti Grįž­tant į na­mus pro ša­lį pra­švil­pė au­ to­mo­bi­lis, lyg ty­čia man prieš pat no­ sį drioks­te­lė­jęs to­k į dū­mų už­tai­są, kad net už­si­ko­sė­jau. Jau ke­ti­nau pa­grū­mo­ti nu­le­ kian­čiam mur­ziui, kai su­si­vo­k iau, kad tas va­žiuo­jan­tis dū­mų fab­ri­kas – ma­no au­to­ mo­bi­lis, o prie vai­ro – ma­no bran­giau­sio­ji.

Grū­mo­ti ne­be­bu­vo pra­smės – vai­ruo­jan­ti mo­te­ris ver­ta ypa­tin­gos pa­gar­bos – ta­čiau pro­ga pa­mąs­t y­ti tik­rai at­si­ra­do.

Ko­k iu au­to­mo­bi­liu, po ga­lais, aš va­ži­nė­ ju? Aš, sa­ve lai­kan­tis są­mo­nin­g u pi­lie­čiu, be­si­r ū­pi­nan­čiu ap­lin­ka, uo­liai rū­šiuo­jan­čiu šiukš­les, ne­mo­jan­čiu ran­ka į liūd­nas ži­nias apie kli­ma­to po­k y­čius, ku­riam ne vis vien, ko­k ią gam­tą pa­lik­siu sa­vo vai­kams.

Kaip tik tą­dien su­si­ta­riau su­si­tik­ti su se­no­ kai ma­ty­tu bi­čiu­liu, ži­no­mu ša­lies fo­tog­ra­fu.

Min­dži­kuo­da­mas prie ka­vi­nės net krūp­te­lė­jau vi­sai gre­ta iš­gir­dęs žva­lų jo bal­są – įdo­mu, ko­ dėl neiš­gir­dau,kaip jis pri­va­žia­vo? „Tai hib­ri­do pra­na­šu­mai. Jei il­giau už­si­sė­dė­si­me ka­vi­nė­ je, pa­ts tuo įsi­ti­kin­si – ta­ve prie na­mų pri­ve­šiu taip ty­liai, kad nė šuo ne­su­los“, – nu­si­juo­kė jis, lip­da­mas iš sa­vo­sios „Toyo­ta Prius“. Ir pri­dū­ rė: „Gud­rus žmo­gus gal­vo­ja apie šian­die­ną, iš­ min­tin­gas – ir apie ryt­die­ną.“ Ne­nuos­ta­bu, kad jau po ke­le­to die­nų ma­ no ke­liai nu­ve­dė į eko­lo­giš­kais au­to­mo­bi­liais pre­kiau­jan­čios įmo­nės „Au­to­to­ja“ sa­lo­ną.

Skai­čiai ke­lia ne­ri­mą Ati­džiau įsi­žiū­rė­jęs į mū­sų gat­vė­se zu­jan­ čius au­to­mo­bi­lius kar­tais priei­nu prie nuo­ mo­nės, kad dau­ge­lis mū­sų ne­mąs­to­me ne tik apie tai, ko­k iu oru kvė­puo­si­me po ke­le­ rių me­tų ar de­šimt­me­čių, bet net ir apie sa­

2015 ruduo

vo da­bar­t į. Kiek šlamš­to įkve­pia­me į or­ga­ niz­mą kas­dien vien to­dėl, jog iš taš­ko A į taš­ką B ke­liau­ja­me mū­sų ap­lin­ką der­gian­ čio­mis trans­por­to prie­mo­nė­mis.

Re­mian­tis moks­li­niais duo­me­ni­mis, pa­ sta­ruo­ju me­tu oro tar­ša yra to­k ia di­de­lė, kad gam­ta pa­ti sa­vai­me jau ne­ga­li ap­si­va­ly­ti.

Dėl to ky­la sun­kiai spren­džia­mų eko­lo­gi­nių pro­ble­mų, di­dė­ja žmo­nių ser­ga­mu­mas.

Di­džiau­sias oro ter­šė­jas Eu­ro­po­ je yra ke­lių trans­por­tas, to­dėl au­to­mo­bi­lių pra­mo­nė neiš­ ven­gia­mai at­si­ve­ria eko­lo­ gi­jos idė­joms. Dar va­ kar ap­lin­ką tau­so­ jan­tys au­to­mo­bi­ liai at­ro­dė neį­ kan­da­ma pra­ ban­ga ir to­ li­ma atei­tis, o šian­dien tiems, ku­rie ren­ka­si šva­ res­nę atei­tį, pa­žan­gios au­to­ mo­bi­lių tech­no­lo­gi­ jos tam­pa są­mo­nin­gu pa­si­rin­ki­mu.

Pa­gal sta­tis­ti­ką lie­tu­ viai apie 90 pro­c. ki­lo­met­ rų nu­ke­liau­ja au­to­mo­bi­liais, vie­ša­jam mies­ to trans­por­tui ten­ka 8 pro­c., o trau­k i­nių da­ lis ne­sie­k ia ir pro­cen­to. To­kie nau­do­ji­mo­si trans­por­tu įpro­čiai kai­nuo­ja: ken­k ia žmo­ nių svei­ka­tai ir ap­lin­kai. Juk au­to­mo­bi­lių iš­ me­ta­mų­jų du­jų vamz­džiai pa­sklei­džia apie 200 che­mi­nių jun­gi­nių, ku­rių dau­ge­lis la­bai pa­vo­jin­gi svei­ka­tai. Ypač – ang­lies ir azo­to ok­si­dai (NOx), ang­lia­van­de­ni­lis, al­de­hi­dai (PM), sie­ros du­jos, suo­džiai. Šian­dien trans­ por­to sek­to­riui pri­k lau­so 22 pro­c. vi­sų pa­ sau­lio CO2 emi­si­jų, pa­ten­kan­čių į gam­tą.

ku –

Tau­so­ji ap­lin­ką, tau­so­ji sa­ve Oro ter­ša­lai ga­li dir­gin­ti akis, no­sį, gerk­lę, su­kel­ti gal­vos skaus­mą, py­ki­ni­mą, aler­gi­nę reak­ci­ją. Dėl jų ga­li pa­sun­kė­ti kvė­pa­vi­mas, kil­ti pa­vo­jus su­si­rgti vir­šu­ti­nių kvė­pa­vi­mo ta­kų in­fek­ci­nė­mis li­go­mis (bron­chi­tu, plau­ čių už­de­gi­mu), iš­si­v ys­ty­ti kvė­pa­vi­mo ta­kų li­ gos. Au­to­mo­bi­lių ke­lia­mas triukš­mas truk­do pail­sė­ti, aukš­tas triukš­mo ly­gis trik­do krau­ jo­ta­ką, di­di­na opa­li­gės, už­de­gi­mų ti­ki­my­bę.

Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos duo­me­ ni­mis, oro tar­šą su­ma­ži­nus 50 pro­c., gy­ven­

to­jų am­žius vi­du­ti­niš­kai pail­gė­tų 3–5 me­ tais, ser­ga­mu­mas vė­žiu ir kvė­pa­v i­mo sis­te­ mos li­go­mis su­ma­žė­tų 20–30 pro­c., o krau­ jo­ta­kos sis­te­mos li­go­mis – apie 10 pro­c.

Sie­kiant, kad bū­tų iš­sau­go­ta šva­ri ap­lin­ka pa­sau­ly­je, kar­tu – ir Lie­tu­vo­je, vis la­biau po­ pu­lia­rė­ja ap­lin­kai ne­kenks­min­gi au­to­mo­bi­ liai. Tarp eko­lo­giš­kų au­to­mo­bi­lių la­biau­siai pa­pli­tu­sios hib­ri­di­nės trans­por­to prie­mo­nės, pa­si­žy­min­čios uni­ka­lia ga­li­my­be nau­do­ti du al­ter­na­ty­vius ener­gi­jos šal­ti­nius: daž­niau­siai vi­daus de­gi­mo va­rik­lį ir elekt­ri­nius aku­mu­ lia­to­rius, va­ran­čius elekt­ri­nius va­rik­lius. „Tau­so­ti ap­lin­ką kiek­vie­nas ga­li­me ke­liais bū­dais: eko­lo­giš­kai vai­ruo­da­mi ar­ba pirk­da­ mi eko­lo­giš­kus, ma­žai ter­ša­lų iš­me­tan­čius au­to­mo­bi­lius. To­dėl sa­vo klien­tams siū­lo­me ir re­ko­men­duo­ja­me hib­ri­di­nius au­to­mo­bi­ lius, ku­rių dėl to­bu­lai su­de­rin­to elekt­ri­nio ir ben­zi­ni­nio va­rik­lių iš­ski­ria­mo ang­lies dvi­ de­gi­nio kie­kis pra­si­de­da nuo 75 g/km, o PM ir NOx ter­ša­lų kie­kis – vos 5,8 mg/km. Šei­ my­ni­nių au­to­mo­bi­lių kla­sė­je – tai itin ma­ži ro­dik­liai“, – dės­tė To­mas No­rei­ka.

UAB „Au­to­to­ja“, ofi­cia­lio­sios „Toyo­ta“ ir „Le­xus“ at­sto­v y­bės Kau­ne „Toyo­ta“ par­ da­v i­mo va­do­vas pa­tei­kė iš­kal­bin­gą pa­v yz­ dį – kai au­to­mo­bi­lis va­ro­mas vien elekt­ra, va­žiuo­jant iki 50 km/val. grei­čiu, į ap­lin­ ką ap­skri­tai ne­pa­ten­ka nė gra­mo ter­ša­lų – dau­giau CO2 iš­ski­ria net iš­leis­tas ba­lio­nas!

Ra­my­bė prie vai­ro Hib­ri­di­niuo­se „Toyo­ta“ mo­de­liuo­se mon­ tuo­ja­mi du va­rik­liai – ben­zi­ni­nis ir elekt­ ri­nis, ku­riems vei­k iant kar­tu už­tik­ri­na­ma dar di­des­nė ga­lia ir, kai rei­k ia, ge­res­nis su­ ki­mo mo­men­tas. Elekt­ri­nis va­rik­lis įkrau­ na­mas stab­dant, ar­ba, esant po­rei­k iui, jį ga­li įkrau­ti ben­zi­ni­nis va­rik­lis. Hib­ri­di­nė tech­no­lo­gi­ja iš nau­jo pa­nau­do­ja kau­pia­mą ener­gi­ją, taip pa­siek­da­ma pui­k ius de­ga­lų eko­no­miš­ku­mo ro­dik­lius. „Su­ža­vė­jo! Tie­siog ab­so­liu­ti ty­la. Net va­ žiuo­jant mies­te at­ro­dė, kad va­rik­lis neuž­ves­ tas“, – pa­sa­ko­jo hib­ri­di­nius „Toyo­ta Au­ris“ ir „Toyo­ta Ya­ris“ iš­ban­dęs S.Da­riaus ir S.Gi­rė­no spor­to cent­ro va­do­vas Gied­rius Biels­kus.

Sė­dė­da­mas bi­čiu­lio „Prius“ sa­lo­ne sa­ vo au­si­mis įsi­ti­k i­nau, kad va­žiuo­jant šiais au­to­mo­bi­liais iš­ties ga­li­ma mė­gau­tis ty­la, nes su­k i­nė­jan­tis mies­to gat­vė­mis ne­di­de­ liu grei­čiu hib­ri­di­niai au­to­mo­bi­liai vei­k ia elekt­ri­niu re­ži­mu. Pa­di­di­nus grei­t į, elekt­ri­ nio va­rik­lio vei­k i­mą pa­pil­do sklan­džiai įsi­ jun­gęs ben­zi­ni­nis va­rik­lis.

Sveikata

Įdo­miau­sia, jog su­sto­jus, kad ne­bū­tų be rei­ ka­lo eik­vo­ja­ma ener­gi­ja va­rik­liams dir­bant tuš­čią­ja ei­ga, abu va­rik­liai au­to­ma­tiš­kai iš­jun­ gia­mi. „Sma­gu ži­no­ti, kad ne tik va­žiuo­da­mas, bet ir sto­vė­da­mas prie švie­so­fo­ro eik­vo­ji kur kas ma­žiau de­ga­lų nei ki­ti vai­ruo­to­jai“, – dar vie­ną pra­na­šu­mą pa­ste­bė­jo fo­tog­ra­fas.

Nau­da ir pi­ni­gi­nei Va­žiuo­jant mies­te dau­ge­lio au­to­mo­bi­lių ben­zi­no są­nau­dos pa­di­dė­ja. Ta­čiau su­de­rin­ tas „Toyo­ta“ ben­zi­ni­nio ir elekt­ri­nio va­rik­lių vei­ki­mas le­mia ypač ma­žas de­ga­lų są­nau­das: hib­ri­di­nis „Ya­ris“ 100 km su­var­to­ja 3,3 lit­ ro ben­zi­no, o man pui­kiai žinomas toks pa­ts ben­zi­ni­nis va­rian­tas – 4,9 lit­ro. Pa­sak ži­no­ vų, net ir to­kius įspū­din­gus hib­ri­di­nio au­to­ mo­bi­lio ro­dik­lius ga­li­ma dar la­biau su­ma­ žin­ti va­žiuo­jant eko­no­mi­niu re­ži­mu. „Esu glau­džiai su­si­jęs su spor­tu, to­dėl svei­ka­ta ir šva­ri ap­lin­ka – itin ak­tua­lios te­ mos, – tei­gė G.Biels­kus, ren­gian­tis „Ąžuo­ly­ no bė­gi­mą“. – Ma­no ban­dy­tuo­se automobi­ liuose „Toyo­ta“ pa­nau­do­ja­ma va­rik­lių ener­ gi­ja yra per­dir­ba­ma, vėl nau­do­ja­ma, to­dėl su tuo pa­čiu de­ga­lų kie­kiu aš nu­va­žiuo­da­ vau dau­giau. O min­tis, kad tau­so­jama mū­sų gam­ta, nu­tei­kia ypač sma­giai.“ Anot „Au­to­to­jos“ at­sto­vų, hib­ri­di­nių au­ to­mo­bi­lių nau­dą įver­ti­no ir dau­ge­lis ša­lies įmo­nių, nuo­lat at­nau­ji­nan­čių sa­vo au­to­mo­ bi­lių par­kus. Bend­ro­vė „Švy­tu­rys“, pra­dė­ju­si nau­do­ti 32 hib­ri­di­nius au­to­mo­bi­lius, ap­skai­ čia­vo, kad įmo­nės au­to­mo­bi­lių par­ko de­ga­ lų są­nau­dos su­ma­žės nuo 11 iki 26 pro­c., o nau­ji au­to­mo­bi­liai per me­tus į ap­lin­ką iš­mes maž­daug 49 to­no­mis ma­žiau CO2.

Be­je, eko­lo­giš­kų au­to­mo­bi­lių eksp­loa­ta­ ci­jos są­nau­dos taip pat yra ma­žes­nės. Dėl hib­ri­di­nės trans­mi­si­jos au­to­mo­bi­ly­je nė­ra san­ka­bos, ge­ne­ra­to­riaus, pa­va­ros dir­žo. Jo­ kio­je hib­ri­di­nio au­to­mo­bi­lio da­ly­je ne­nau­ do­ja­mas hid­rau­li­nis skys­tis ener­gi­jai per­ duo­ti, to­dėl jų vi­siš­kai ne­rei­k ia pri­žiū­rė­ti.

Stab­dant elekt­ri­niu va­rik­liu stab­džių ka­la­ dė­lės su­si­dė­v i kur kas ma­žiau ir jas rei­k ia keis­ti tik kas 100 tūkst. km ar net re­čiau. „Ži­no­te, dau­ge­lis klien­tų, be­si­dai­ran­t ys nau­jo au­to­mo­bi­lio, iš­gir­dę apie hib­ri­di­nius mo­de­lius, žvel­gia at­sar­giai, o ne­re­tai net ir skep­tiš­kai. Ta­čiau juos iš­ban­džiu­sie­ji ma­ lo­niai nu­stem­ba, – tei­gė T.No­rei­ka. – Be to, da­bar žmo­nės nea­be­jin­gi ap­lin­kai, tad sten­gia­si ją sau­go­ti ir ma­žin­ti tar­šą, to­dėl pa­sta­ruo­ju me­tu hib­ri­di­nių mo­de­lių pa­ klau­sa vis la­biau au­ga.“ 61

2015 ruduo

Sveikata

Pras­tai jau­čia­tės? Ga­li bū­ti,

nu­žiū­rė­jo vam­p

Ar tik­rai mū­sų svei­ka­ta ir nuo­tai­ka pri­klau­so nuo mū­sų pa­čių? Gal­būt mus val­do mis­ti­nės jė­gos, ener­ gi­niai lau­kai, da­ran­tys nei­ gia­mą įta­ką? Tai įta­ria ne tik kai­mo mo­čiu­tės, bet ir moks­li­nin­kai.

TEKSTAS ir fotografija: Ka­ro­li­na Dai­ny­tė

Pa­va­di­no sa­ve va­ly­to­ju „Bioe­ner­ge­t i­kos ana­l i­z ė yra spe­c i­f i­nė kū­ no ir pro­to te­r a­pi­ja. Ji mal­ši­na chro­n iš­ kus skaus­mus, ko­re­g uo­ja ap­l in­kos po­vei­ kį, pa­de­d a at­si­k ra­t y­t i dep­re­si­jos, sek­sua­ li­n ių pro­ble­mų, įgau­t i bend­r a­v i­mo pil­ nat­vės“, – sa­ko bioe­ner­ge­t i­kos spe­c ia­l is­ tas Arū­nas Ža­ba­l iū­nas.

Ir at­sklei­džia dar­bo me­to­dus: bioe­ner­ge­ ti­kos spe­cia­lis­tas skai­to kū­ną, re­zo­nuo­ja su jo ener­gi­ja, jau­čia emo­ci­jas, klau­so, gir­di ir at­sa­ko. Pa­gal kū­no kal­bą su­ren­ka in­for­ma­ ci­ją apie žmo­gaus as­me­ny­bę nuo praei­ties per da­bar­t į iki atei­ties. Ana­li­zuo­jant in­di­ kuo­ja­mos tiek fi­zi­nės, tiek psi­cho­lo­gi­nės trau­mos, sie­k ia­ma pa­ša­lin­ti jų prie­žas­tis ir su­grą­žin­ti ener­gi­ją, mei­lę gy­ve­ni­mui.

Pats A.Ža­ba­liū­nas spin­du­liuo­ja ge­rą nuo­tai­ką ir op­ti­miz­mą. Pap­ra­šy­tas pri­si­ sta­t y­ti, vy­ras at­sa­ko šmaikš­čiai: „Esu va­ ly­to­jas. Va­lau ener­ge­ti­ką. Ma­ne va­di­na bioe­ner­ge­ti­ku, bet aš ne­ži­nau, kas tai yra.

Aš pa­pras­čiau­siai ieš­kau prie­žas­ties, ko­ dėl žmo­nėms ne­si­se­ka, ko­dėl jie ne­no­ri gy­ ven­ti.“ A.Ža­ba­liū­no tei­gi­mu, svar­biau­sia yra iš­ siaiš­k in­ti, kas ir ko­dėl vyks­ta. Jis sa­ko, kad dir­ba su ne­ma­to­mais da­ly­kais, nes ma­to­ mus žmo­nės pa­t ys ga­li pa­lies­ti ir su­si­t var­ ky­ti. „Mes juk po­jū­čių bū­t y­bės. Tie, ku­riems vis­kas ge­rai, pas ma­ne ne­va­žiuo­ja“, – pa­ brė­žia bioe­ner­ge­ti­kas.

Amu­le­tai ir neut­ra­li­za­to­riai ■■ Ti­kin­tie­ji bioener­ge­ti­ka ir ga­li­my­be bū­ti ap­sau­ go­tiems, ne­re­tai ren­ka­si amu­le­tus. Amu­le­tas – tai pa­ka­bu­tis ar pa­puo­ša­las, ku­ris jo sa­vi­nin­ką ap­sau­go nuo blo­gio ir pik­tų­jų jė­gų.

■■ Skir­tin­gai nei ta­lis­ma­nų, ku­rie, ti­ki­ma, pri­trau­kia sėk­ mę, amu­le­to funk­ci­ja yra ap­sau­go­ti. Tei­gia­ma, kad jį ne­šio­jan­čio as­mens in­tui­ci­ja su­stip­rė­ja, jis pa­jun­ta, kur jam rei­kia bū­ti, o iš kur de­rė­tų išei­ti.

Amu­le­tas ska­ti­na žmo­gų la­biau mąs­ty­ti, stip­rė­ja jo są­mo­nin­gu­mas.

■■ Amu­le­tai pa­pli­tę vi­sa­me pa­sau­ly­je nuo neat­me­na­mų lai­kų, Lie­tu­va – taip pat ne išim­tis. Is­to­ri­niai šal­ti­niai ir ar­cheo­lo­gi­niai ra­di­niai by­lo­ja apie šio ma­giš­ką ga­lią tu­rin­čio pa­puo­ša­lo nau­do­ji­mą jau nuo neo­li­to lai­kų.

Amu­le­tu daž­niau­siai tap­da­vo me­džiok­lės me­tu nu­dob­to gy­vū­no dan­tis.

■■ Šiais lai­kais amu­le­tus žmo­nės pa­pras­tai lin­kę tie­siog nu­si­pirk­ti.

62

Iš­duo­da ener­gi­jos daž­nis

Pen­ke­rius me­tus už­sii­man­tis be­veik mis­ ti­ne veik­la, A.Ža­ba­liū­nas pri­pa­žįs­ta, kad šiuo ke­liu pa­su­ko ga­na ne­ti­kė­tai.

Jį iš­me­tė iš dar­bo. Su­mo­kė­jo išei­ti­nę kom­pen­sa­ci­ją. Bu­vo ge­g u­žės mė­nuo. „Aš pa­si­džiau­giau: va­lio! – juo­k ia­si Arū­ nas. – Kai sme­ge­nys il­si­si, kai ga­li ra­miai iš­si­mie­go­ti ir ne­bū­ti uja­mas, kai pa­ts ku­ri sa­vo gy­ve­ni­mą, be di­džiu­lių pa­stan­g ų pra­ si­plau­na sme­ge­nys. Nu­rims­ti. Ta­da pra­de­ di ei­ti į prie­k į.“

Dir­ba su ne­ma­to­ mais da­ly­kais, nes ma­to­mus žmo­nės pa­tys ga­li pa­lies­ti ir su­si­tvar­ky­ti.

Arū­nas pra­dė­jo dirb­t i ma­sa­žuo­to­ju, vė­ liau, su­si­pa­ži­nęs su kai ku­r iais žmo­nė­ mis, paė­mė vir­g u­lę į ran­k as. Nau­do­da­ma­ sis vir­g u­le, bioe­ner­ge­t i­k as nu­sta­to žmo­ gaus ener­g i­jos daž­n į. Pa­gal tai, sa­ko, ga­ li­ma gau­t i la­bai daug in­for­ma­ci­jos apie žmo­g ų.

Pro­fe­s o­r ius Da­v i­d as Haw­k in­s as (1927– 2012) kny­go­je „Ga­l ia ir jė­ga“ pa­tei­k ė va­ di­na­m ą­jį są­mo­nės že­mė­la­pį – daž­n ių ska­lę su reikš­mė­m is. Kai daž­n is že­mas, žmo­g us yra ap­sup­t as zom­bių, jo gy­ve­n i­ mas – ap­gai­lė­t i­nas, ly­g is – gė­d in­gas, pa­ ti­r ia­mos emo­c i­jos – vien pa­ž e­m i­n i­mas, pro­c e­s as – eli­m i­na­c i­ja. Jei­g u žmo­gaus ener­g i­jos daž­n is idea­lus, jis jau­č ia­si Die­ vo my­l i­mas, jo gy­ve­n i­mas sėk­m in­gas, emo­c i­jos – tik tei­g ia­mos. De­ja, pa­pras­ tai žmo­gaus daž­n is nė­r a idea­lus ir jį ten­ ka su­de­r in­t i.

2015 ruduo

Sveikata

, kad jus

­py­rai Va­do­vė­lis: A.Ža­ba­liū­no ran­ko­se – D.Haw­kin­ so kny­ga „Ga­lia ir jė­ga“, ku­rio­je iš­spaus­din­ tas va­di­na­ma­sis są­mo­nės že­mė­la­pis.

Pak­laus­tas, ar ne­bi­jo už­si­k rės­ti blo­ga ener­gi­ja, A.Ža­ba­liū­nas at­sa­ko: „Kiek­v ie­ną kar­tą už­si­k re­čiu ir kar­tu su ti­ria­muo­ju ap­ si­va­lau. Aš jau­čiu tą pa­t į, ką ir jis. Kai jam ge­rė­ja – ge­rė­ja ir man. Mes kar­tu pa­sie­k ia­ me tą idea­lų ener­gi­jos daž­nį.“ Žmo­nės pas bioe­ner­ge­ti­ką at­v yks­ta dėl mi­t y­bos, mei­lės, vers­lo. Jie no­ri su­ži­no­ti, ko­dėl ky­la pro­ble­mų dar­be, ko­k ia ko­man­ dos bioe­ner­ge­ti­ka. „Jei­g u vi­so ko­lek­t y­vo ener­gi­jos daž­nis yra idea­lus, va­di­na­si, jį ly­di sėk­mė. Jei­g u že­mas – ko­man­dos na­riai apim­ti bai­mės ir ne­ri­mo. Ati­tin­ka­mai pa­gal daž­nio ska­ lę ga­li­ma pa­sa­k y­ti, ka­da dar­buo­to­jai pro­ ble­mas ku­ria, ka­da jas spren­d žia“, – aiš­k i­na A.Ža­ba­liū­nas.

Am­žius – ne­svar­bu Kiek­v ie­na gy­va bū­t y­bė tu­ri sa­vo bioener­ ge­ti­ką, ku­ri, de­ja, ga­li bū­ti su­jauk­ta, ir tai vi­sai ne­prik­lau­so nuo am­žiaus. Vos gi­mę kū­di­k iai ga­li bū­ti nu­žiū­rė­ti. Tai ga­li įvyk­ ti net gim­dy­mo me­tu. Pa­da­ri­niai – kū­di­k io irz­lu­mas, daž­nas verks­mas. „Pas mus nie­k as ne­mo­ko su­pras­t i, kas tu esi. Me­d i­ci­na ša­li­na simp­to­mus.

Diag­nos­ti­ka: A.Ža­ba­liū­nas su vir­gu­le nu­sta­to klien­to bai­mes.

63

2015 ruduo

Sveikata

Tai tas pa­ts, kas trū­k i­nė­jan­čias na­ mo sie­nas pa­slėp­t i po tin­ku. Bet tin­kuo­ to­jas nė­ra sta­t y­bos va­do­vas ir ne­ma­to, kad pa­ma­tai su­t rū­k i­nė­ję. Jis su­t var­ko tas sie­ nas, nu­da­žo, bet po me­t ų jos vėl su­ski­li­nė­ ja. To­k iu prin­ci­pu va­do­vau­ja­si mū­sų me­d i­ ci­na“, – įsi­t i­k i­nęs Arū­nas.

Jis gy­dė vy­rą, ku­ris bu­vo pa­te­kęs į psi­ chiat­ri­jos li­go­ni­nę, nes skel­bė­si esąs mo­te­ ris. Bioe­ner­ge­ti­ko tei­gi­mu, vy­ras bu­vo ap­ sės­tas zom­bių ir vam­py­r ų. „Zom­biai nė­ra tik mis­ti­nės bū­t y­bės. Tai žmo­nės, su ku­riais su­si­tin­ka­me, bend­rau­ ja­me, gal­būt dir­ba­me kar­tu. Jie pa­t ys yra pa­veik­ti nei­gia­mos ener­gi­jos, bet to ne­ži­ no“, – pa­brė­žė A.Ža­ba­liū­nas.

Vam­py­rais ga­li bū­ti ir mi­ru­sių­jų dva­ sios, va­di­na­mos už­stri­gė­lė­mis. Jos min­ ta žmo­gaus ener­gi­ja. Kuo žmo­g ui blo­giau, tuo joms ge­riau. Bioe­ner­ge­ti­kas ti­k i­na, kad vam­py­r ų ir zom­bių ga­li­ma at­si­k ra­t y­ti, ta­ čiau ap­sės­ta­sis tu­ri no­rė­ti keis­tis.

Te­ra­pi­jos me­tu bū­ti­nas pa­si­ti­kė­ji­mas, nes at­sa­k y­mų ieš­ko­ma kar­tu.

Pas Arū­ną atei­na žmo­nių, nu­grimz­du­ sių į gi­lią dep­re­si­ją, ne­pa­ten­k in­tų nei dar­ bu, nei na­mais, tie­siog nuo­lat jau­čian­čių skaus­mą. „Kam mes esa­me su­kur­ti: kan­čiai ar mei­ lei? Kai ku­rie gal­vo­ja, kad kan­čiai. To­k iems ken­tė­ti aš neužd­rau­siu, o su sie­k ian­čiai­siais mei­lės at­sa­ky­mų ieš­ko­me kar­tu. Ga­li­my­bių ją ras­ti yra, pa­tir­ties, su­ge­bė­ji­mų – taip pat.

Tad gal mes lai­mė­si­me? Daž­niau­siai lai­mi­ me“, – su šyp­se­na tvir­ti­na Arū­nas.

Vis dėl­to ne­ma­žai žmo­nių vi­sa tai ver­ ti­na skep­tiš­kai. A.Ža­ba­liū­nas sa­ko, kad skep­ti­kai pas jį ne­va­žiuo­ja. At­v y­ku­siuo­sius te­rei­k ia stum­te­lė­ti, pa­dė­ti at­ras­ti prie­žas­t į, pa­mo­k y­ti pa­tiems tvar­k y­tis. „Ma­no dar­bas – ieš­ko­ti at­sa­k y­mų į klau­ si­mus. Jei, pa­v yz­džiui, be­ria spuo­gai – ga­ li­ma juos už­pud­ruo­ti, bet jie neiš­nyks. Rei­ kia pa­ša­lin­ti prie­žas­t į – su­re­g u­liuo­ti mi­t y­ bą, ir spuo­gai nu­stos var­gin­ti. Tas pa­ts ir su vi­di­nė­mis pro­ble­mo­mis, vam­py­rais, zom­ biais. Yra spe­cia­lių mal­dų, bet jo­se ir aš tu­ riu da­ly­vau­ti kaip tar­pi­nin­kas. Žmo­gaus no­ras, mal­da ir aš – mes tri­se vei­k ia­me ir at­jun­gia­me vam­py­rus ir zom­bius.“

Kaip ap­si­sau­go­ti nuo pik­tos akies? Žmo­gaus fi­zi­nė ir emo­ci­nė būk­lė la­bai daug pri­k lau­so nuo jo at­spa­ru­mo išo­ri­ nėms jė­goms. Tai le­mia ir poil­sis, mie­go 64

Vos gi­mę kū­di­kiai ga­li bū­ti nu­žiū­rė­ti. Tai ga­li įvyk­ti net gim­dy­mo me­tu. Pa­da­ri­ niai – kū­di­kio irz­lu­mas, daž­nas verks­mas.

pen­kio­li­kos vam­py­rų. Klien­tą iš­gy­džiau, bet, gal­vo­ju, kaip jam to­liau elg­tis to­kia­me ko­lek­ ty­ve? Ta­čiau jau ki­tą die­ną jis man pa­skam­bi­ no ir pa­sa­kė: „Arū­nai, aš pa­gal­vo­jau, kad ma­ no gy­ve­ni­mas yra vie­nas, ko­dėl aš tu­riu tas er­kes šer­ti? Išei­nu iš dar­bo. Te­gul jie vie­ni ki­ tais min­ta“, – bioener­ge­ti­kas pri­si­pa­žįs­ta pa­ts bu­vęs nu­ste­bin­tas.

Kur sta­ty­ti lo­vą? ko­k y­bė. Nuo­lat pa­ti­ria­mas nuo­var­gis su­ jau­k ia žmo­g ų, jis tam­pa neap­dai­rus. „Ta­da ne­su­tel­k i dė­me­sio, pyks­ti, ne­ be­ma­tai gro­žio pa­sau­ly­je. Ei­ni, už­k liū­v i, griū­ni. Kai esi ge­ros fi­zi­nės būk­lės ir ge­rai jau­tie­si emo­ciš­kai, ma­tai kliū­tis ir jas apei­ ni“, – aiš­k i­na A.Ža­ba­liū­nas.

Stip­raus ir pail­sė­ju­sio žmo­gaus bioener­ ge­ti­ka tvir­ta ir jis ne­pa­lau­žia­mas. To­k ių vam­py­rai ne­lie­čia, jie ren­ka­si silp­nes­nius.

Silp­nam da­ro įta­ką ir šei­ma, ap­lin­ka. „Mie­gan­tie­ji geo­pa­to­ge­ni­nė­je zo­no­je ne­ pail­si, per­vargs­ta ir nu­si­lpsta. Ir vis­kas – ta­ve jau ga­li­ma val­g y­ti“, – per­spė­ja bioe­ ner­ge­ti­kas ir pa­tei­k ia pa­v yz­džių.

Ne­re­tai žmo­g us sa­ve tei­si­na, esą yra pri­ klau­so­mas nuo dar­bo, ne­ga­li keis­ti nei gy­ ve­na­mo­sios, nei mie­go­ji­mo vie­tos, nei drau­g ų. Psi­cho­lo­gai tai įvar­di­ja kaip bai­mę pa­lik­ti zo­ną, ku­rio­je žmo­g us jau­čia­si sau­ gus, nors ir ne vi­sa­da lai­min­gas. Kar­tais pa­kan­ka pa­keis­ti bent vie­ną ap­lin­k y­bę, kad vis­kas sto­tų į sa­vo vie­tas. „Iš­siaiš­ki­no­me, kad vie­nas ma­no klien­tas dar­be ken­tė­jo nuo

Že­mės pla­ne­ta yra pil­na geo­pa­to­ge­ni­nių zo­nų, li­ni­jų ir ban­g ų, ku­rios su­si­k irs­da­ mos su­da­ro mat­ri­cos tink­lą, vei­k ian­t į mū­ sų bioener­ge­ti­ką. Vie­nos ga­lin­giau­sių ir pa­grin­di­nių – Hart­ma­no, Cur­r y, Wit­ma­no tink­lai, po­že­mi­nis van­duo, geo­lo­gi­niai lū­ žiai. Jie vi­si vei­k ia mū­sų kū­ną. „Vei­ki­mas pa­na­šus į mik­ro­ban­gų kros­ne­ lės: kai mais­tas jo­je šil­do­mas, ląs­te­lės ju­da mi­li­jo­ną kar­tų grei­čiau, to­dėl įkais­ta vos per po­rą mi­nu­čių, bet tam­pa ne­ver­tin­gas. Mais­ tas tu­ri bū­ti kai­ti­na­mas ant ug­nies. Tas pa­ts – ir su žmo­gu­mi. Ži­no­ma, ląs­te­lės ne­ pra­de­da ju­dė­ti mi­li­jo­ną kar­tų grei­čiau, bet sta­tis­ti­ka liu­di­ja: 57 pro­c. žmo­nių, mie­gan­ čių geo­pa­to­ge­ni­nė­je zo­no­je, ser­ga leng­vo­mis li­go­mis, 33 pro­c. – sun­k io­mis, 4 pro­c. iš­tin­ ka mir­tis. Ir tik 5 pro­c. nė ne­sup­ran­ta, kas tai yra, ir jų šios zo­nos ne­vei­kia. Jei­gu Hart­ ma­no tink­las mie­gant yra po gal­va – dep­re­ si­ja ga­ran­tuo­ta“, – ti­ki­na A.Ža­ba­liū­nas.

Iš tie­sų daž­niau­siai jau­čia­me, kur mums tin­ka­miau­sia vie­ta mie­go­ti. Anot bioe­ner­ge­ ti­ko, neiš­ven­gus geo­pa­to­ge­ni­nės zo­nos, ga­li­ ma nau­do­ti neut­ra­li­za­to­rių, ku­ris vei­kia met­ ro spin­du­liu ir vie­ta tam­pa ne­be­kenks­min­ga.

Me­ta­mor­fo­zės: vie­nas iš žmo­gaus ener­gi­jos ba­lan­sa­vi­mo bū­dų – gar­so ma­sa­žai, kai spe­cia­lis­tas gro­ja du­be­ni­mis, pa­dė­tais ant gu­lin­čio žmo­gaus kū­no. Gar­so vib­ra­ci­ja per­si­smel­kia į kū­ną, su­kel­ da­ma ne­pap­ras­tų po­jū­čių. Vos per pen­kias mi­nu­tes pa­ge­rė­ju­sią sa­vi­jau­tą iš­duo­da gar­sų gau­de­ sys, ku­ris iš rė­žian­čio au­sį tam­pa skam­bus.

2015 ruduo

Žmo­nės bi­jo gra­žuo­lių Žmo­gaus bioener­ge­ti­ką ypač kei­čia bai­mė.

Ji for­muo­ja mū­sų el­ge­sį, su­stab­do nuo vie­ nų ar ki­tų veiks­mų. Įvei­kus mus stab­dan­čius bar­je­rus, at­si­ ve­ria pla­tūs ke­liai sie­k iant tiks­lų. Bai­mė – gi­lus psi­cho­lo­gi­nis jaus­mas, ku­rį pa­pras­ tai žmo­g us pri­sii­ma ne­są­mo­nin­gai, ir la­bai daž­nai yra atė­jęs iš vai­k ys­tės. „Pri­si­dirb­ti ir bū­ti nu­baus­tam – tai bai­ mė, ku­rią dau­g u­ma su­si­ku­ria nuo ma­žų die­nų, o mes, suau­g u­sie­ji, to­liau ją ne­šio­ja­ mės“, – pa­ste­bi A.Ža­ba­liū­nas.

Per bioe­ner­ge­ti­kos ana­li­zę spe­cia­lis­tas, pa­si­telk­da­mas vir­g u­lę, pa­tei­k ia ti­ria­ma­ jam dau­g y­bę klau­si­mų, bet ga­li pa­nau­do­ ti ir bai­mių są­ra­šą. Pa­gal vir­g u­lės ju­dė­ji­ mo kryp­t į su­ži­no­mas at­sa­k y­mas: taip ar­ba ne. Taip žmo­g us iš­siaiš­k i­na sa­vo bai­mes, ku­rių nė ne­ma­nė tu­rin­tis. Šių bai­mių at­si­ kra­to­ma sean­so me­tu su­kal­bė­jus pa­pras­ tą mant­rą.

Bioener­ge­ti­kas at­sklei­džia, kad di­džiau­sią bai­mę ke­lia gra­žūs vy­rai ir mo­te­r ys bei ge­ri žmo­nės. Neg­ra­žių, pa­si­ro­do, bi­jo­ma re­tai. „Mes esa­me tar­si pro­gra­muo­to­jai, su­si­ ku­ria­me bai­mes ir pa­mirš­ta­me, kad pa­t ys ga­li­me jų at­si­k ra­t y­ti. Ir yra bū­das, kaip tai pa­da­r y­ti. La­bai pa­pras­tas, bet mes jo ne­ži­ no­me ir gy­ve­na­me nuo­lat jaus­da­mi bai­mę.“

Svei­ka, bet ne vi­siems Bioe­ner­gija ir nuo­tai­ka la­bai su­si­ju­sios su žmo­gaus mi­t y­ba ir van­dens trū­ku­mu or­ga­ niz­me. Išo­ri­nius su­tri­k i­mus pa­ste­bė­ti leng­ viau, o kad tu­ri­me emo­ci­nių, ga­li­me ir ne­ sup­ras­ti.

Dep­re­si­ja taip pat yra vie­nas iš ne­tin­ka­ mos mi­t y­bos pa­da­ri­nių. Kai žmo­gus jau­čia ener­gi­jos trū­ku­mą, apa­ti­ją, yra irz­lus, ti­kė­ ti­na, kad tu­ri virš­k i­ni­mo sis­te­mos su­tri­k i­ mų. Spe­cia­lis­to tei­gi­mu, svar­bu su­re­gu­liuo­ ti in­di­v i­dua­lią mi­t y­bą, o vi­suo­me­nė­je pri­ pa­žin­ti svei­kais pro­duk­tai tin­ka ne vi­siems. „Kar­tą pa­skam­bi­no mer­gi­na iš už­sie­nio ir pa­pra­šė pa­gal­bos. Ji mai­ti­no­si svei­kai, val­gė tik lie­są mė­są, dar­žo­ves, bet ją kan­ ki­no spuo­gai, vo­t ys – ne­tgi ant vei­do. At­sa­ ky­mas bu­vo pa­pras­tas: jai ne­bu­vo ga­li­ma ger­ti ža­lio­sios ar­ba­tos ir val­g y­ti pro­duk­tų, pa­ga­min­tų iš kvie­ti­nių mil­tų“, – pa­sa­ko­ jo Arū­nas.

Pak­laus­tas, kaip tai su­ži­no­jo, at­sa­kė trum­pai: jis mo­ka diag­no­zuo­ti.

Sveikata

akis ie vaist­ us ir p a s o s ­ ie t ­ u­mo sen Šimt­me­čio

N

o­rint tu­rė­ti ge­ras gy­ dy­mo pa­sek­mes, rei­k ia šven­tai pil­dy­ti nu­ro­dy­tus gy­dy­mo bū­dus. Jei ku­rių nors vais­tų per daug įde­ da­ma, ar­ba ma­žiau, taip kaip rei­k ia, tai to­k ie vais­tai tan­k iai nie­ko ne­gelbs­ta. Ar­ ba ki­ti žmo­nės sa­ko: „Ką čia ger­si po la­ še­lį, iš­ger­siu iš kar­to.“ Ne­duok Die­ve, taip ne­da­r y­k it, nes ga­let nu­si­nuo­dyt.

Kaip už­lai­k y­ti akis, idant il­giaus ir ge­ riaus re­gė­ti? Kaip pa­vo­jin­ga žiū­rėt sta­čiai į sau­lę, taip pa­ vo­jin­ga ir il­gai dar­buo­tis prie men­kos švie­sos. Vos tik gims­ta kū­ di­k is, pri­žiū­rė­to­ja rū­pi­na­si, kad jam ne­ pa­kenk­tų švie­sa; kam­ba­rį, ku­ria­me gu­ li nau­jai gi­męs, rū­pi­na­si pa­da­r yt tam­siu.

Pir­mo­se die­no­se toks stip­rus ap­sau­go­ji­ mas nuo švie­sos, ži­no­ma, bū­ti­nai rei­ka­ lin­ga, nes lig kū­di­k io gi­mi­mui jo re­gė­ji­ mo ner­vas ir se­te­lė dar nie­ka­dos ne­ma­tė švie­sos spin­du­lių ir neiš­ga­lė­tų be blo­g ų pa­sek­mių per­nešt sau­lės švie­sos.

Jau pa­bai­goj pir­mo­sios sa­vai­tės ga­li­ma lan­g us už­tęs­ti bal­tu ar­ba dar ge­riau pil­ ku rū­bu. Pil­kas svei­k iau, nes bal­tas dar per daug per­lei­džia švie­sos ir ne­v ie­no­dai, o pro pil­ką vie­no­dai švie­čia, kas daug svei­k iau ma­žu­čio kū­di­k io akims.

Gul­dy­k it kū­d i­k į (ne tik nau­jai gi­mu­sį, bet ir vi­sus vai­kus) taip, kad jam pra­bu­dus ne­ bū­t ų prieš akis nei švie­saus lan­go die­ną, nei lem­pos ar­ba žva­kės nak­t y. Neuž­den­k it lo­vos jo­k io­mis gar­d i­ no­mis, marš­ko­mis, ku­rios tik orą už­tu­ri.

Vi­siems mums yra ži­no­mas tas ne­ma­ lo­nus jau­ti­mas, ku­rį mes da­ti­ria­me, pra­ bun­dant iš mie­go, jei vie­nu kar­tu ati­da­ro lan­gi­nės ar­ba fi­ran­kas, pro ku­rias į kam­ ba­rį, lig tol tam­sų, įsi­gru­da daug švie­sos.

Toks ne­ti­kė­tas per­si­mai­ny­mas akims ne­ ma­lo­nus, o silp­niems ir li­go­niams dar la­ bai kenks­min­gas.

Jei ko­k ia­me nors na­me ar mo­k yk­ loj pa­lan­gės la­bai že­mos ar lan­gai sie­k ia grin­dis, tai ta­da ei­na švie­sa iš apa­čios, ne­ma­lo­ni ir kenks­min­ga jau ir dėl to, kad ji ne­prip­ras­ta akims. An­ta­k iai ir ap­skri­ tai vi­sos ki­tos ap­ske­čian­čios akį da­lys ap­ gi­na ją nuo švie­sos iš vir­šaus; iš apa­čios akies nie­kas neap­gi­na, o tai dėl to, kad gam­toj iš apa­čios švie­sa re­tai es­ti ir akys prie to­k ios švie­sos ne­ prip­ra­tu­sios. Pa­mė­ gink svei­kas pa­vaikš­ čio­ti va­ka­re po kam­ ba­rį, ant ku­rio grin­dų su­sta­t y­tos ke­lios žva­ kės, ir pa­ma­t y­si pa­ts, ko­k ia dy­v i­na ir ne­ma­ lo­ni iš apa­čios švie­sa.

Akims darbas kur-tai lengvesnis prie dienos apšvietimo, nekaip prie pramany­ to; prie vidutinės dienos šviesos sveikos akys gali daug, daug darbuoties, net ir su smulkiais daiktais ir tai labai ilgai.

Skai­t y­mą gu­lint lo­vo­je ne­ga­li­ma pa­ girt, nes gu­lint ant šo­no pri­sei­na skai­t yt tu­rint švie­są že­miau akių ir iš šo­no, tu­rėt kny­gą že­mai ir daug į ša­lį, o prie to dar akis rei­k ia la­bai iš­tempt ir vie­na akis ap­ švies­ta dau­giau ki­tos. „Na­mi­nis gy­dy­to­jas ir ap­tie­ka ar­ba „Dak­ta­riš­ka kny­ga“, 1910 m., (kalba netaisyta) 65

2015 ruduo

Sveikata

Maja Gogulan. „Auksinė sveikata“: 6 sveikatos taisyklės.

Mitybos mitai.

Naujas požiūris į kraujotaką.

Organizmo valymas.

Revoliuciniai gydymo metodai.

Vertikaliai: 1. Limfoidinio audinio sankaupos burnos gale, tonzilės. 2. Nuodingas visžalis pelkinis augalas, kurio nuovirais ir užpilais gydomos odos ligos, bronchitas, podagra, reumatas.

3. Aliejinis augalas, kurio sėklų užpilu skalaujama gerklė sergant angina. 4. Puskrūmis, augantis pelkėtose vietose (girtuoklė), kurio džiovintų uogų užpilu gydomas gastritas. 7. Organas, gaminantis reikalingas medžiagas arba šalinantis žalingas. 8. Kūno dalis, kurioje yra virškinimo organai. 9. Savaiminis nėštumo nutrūkimas.

10. Kaulų čiulpų uždegimas. 16. Sutinusi vieta.

17. Plutelė, susidariusi žaizdos ar opos paviršiuje. 22. Inkstų uždegimas. 23. Gerklų išduodamas garsas. 24. Audinio organas, traukydama-

sis sukeliantis judesius. 25. Daugiametis visžalis miškų augalas, kurio žolė ir sporos liaudies medicinoje bei homeopatijoje vartojamos kepenų ir virški­namojo trakto ligoms gydyti. 29. Sudėjimas, figūra. 30. Antroji akies plėvelė, kurioje daug kraujagyslių.

Horizontaliai: 5. Kosmetinė procedūra-odos šveitimas, gilusis odos valymas. 6. Chirurginis peiliukas trumpu plačiu galu ir aštriais ašmenimis. 11. Priemonės ir būdai žmogaus išvaizdai gražinti. 12. Labai aktyvios aliejaus dalelės, įsiskverbiančios į giliausius odos sluoksnius ir ją maitinančios, esančios kosmetikos priemonėse. 13. Vieta po nosimi. 14. Gyva ar užmušta

Norėdami laimėti Majos Gogulan knygą „Auksinė sveikata“, atsakymus iki lapkričio 24 d. siųskite: „Kauno diena“, I.Kanto g. 18, Kaunas; „Klaipėda”, Naujojo Sodo g. 1A, Klaipėda, arba e. paštu info@kaunodiena.lt.

Nurodykite miestą, telefoną arba e. pašto adresą. Laimėtojus išrinksime burtais ir paskelbsime lapkričio 25 d.

66

mikrobų kultūra, naudojama apsaugai nuo infekcinių ligų. 15. Iš smegenų einanti skaidulų siste­ma, reguliuojanti organizmo veiklą. 18. Užpakalinė kojos pėdos dalis. 19. Lietuvos teismo medicinos ekspertas profesorius Antanas Algirdas ... . 20. Prieša­k inė žmogaus galvos dalis.

21. Subrendusi lytinė ląstelė. 26. Pėdos viršaus pakilioji dalis. 27. Vienas žymiausių Senovės Romos gydytojų. 28. Poilsio būsena. 31. Poodinių liaukų išskiriamas sūrus skystis. 32. Širdies raumuo-vidurinis raumeninis širdies sienos sluoksnis. 33. Pilvaplėvės klostė, prilaikanti žarnas. 34. Ūminis galvos smegenų kraujo apytakos nepakankamumas.

Sudarė Gintautas Muraška