2015 10 durys by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2015 SPALIS / Nr.10 (22)

„Klaipėdos“ laikraščio mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2015 spalis / Nr. 10(22) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2015 UAB „Sorestum“ SPAUSDINO UAB „Diena Media Print“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

Turinys TEATRAS Valentina ŽIGIENĖ. I.Jankauskaitė: gebėti pasakoti – svarbiausias aktoriaus įgūdis

Inga JANKAUSKAITĖ. Karalienės Luizės tema

Danguolė VILIDAITĖ. Šou plius vienuolynas lygu „Šounuolynas“ Jūratė GRIGAITIENĖ. Klaipėdos jaunimo teatras keičiasi

9 12

MUZIKA Daiva KŠANIENĖ. Kompozitorės L.Narvilaitės muzikinės aistros

FESTIVALIS „Permainų muzika 2015“: dalyvių ir klausytojų įspūdžiai

KINAS Aivaras DOČKUS. „Marsietis“ – išmani sumanaus optimisto istorija

DAILĖ Kristina JOKUBAVIČIENĖ. C.Knaufas, Nidos tapytojas

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Du bangos motyvai

GINTARO LAŠAI Dainius VANAGAS. Ir taip jau gulinčios literatūros spardymas

Jovita SAULĖNIENĖ. Meilės samprata S.Dacho eilėse

Rašytojai išsirinko tą patį vadą

ISSN 2351-5848

Sondra SIMANAITIENĖ. Eilėraščiai

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Rossas MACDONALDAS. Galtono byla

„Baltiją“ vartys ir vaikai

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2015 4 psl. – scena iš D.Goggino muzikinės komedijos „Šounuolynas“ pastatymo Klaipėdos muzikiniame teatre. Vytauto Petriko nuotr. ŽURNALĄ REMIA

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Donatas PAVLOVAS. Eilėraščiai

INICIATYVA Kristina SADAUSKIENĖ. Trečiųjų metų slenkstis Klaipėdos knygų mugei

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Pamėgtais maršrutais po senosios Klaipėdos apylinkes. Kalotė

LANGAS Pilies teatras gastroliavo Azijoje

B.Šarkos filmai – Vokietijoje

29 3

TEATRAS

I.Jankauskaitė: ge svarbiausias aktor Klaipėdos dramos teatras jau keliauja į savo tikruosius namus. Lagaminai, dėžės, spektaklių kostiumai, dekoracijos, rekvizitas, – kas sudėliota, kas dar dėliojama. Visa tai – kraustymosi džiaugsmai ir vargai. Tačiau svarbiausi darbai nesustoja. Režisierius Gytis Padegimas kuria spektaklį pagal Arvydo Juozaičio pjesę „Karalienė Luizė“. Ši premjera atvers teatrą naujam gyvenimui, nuties taką ilgai lauktam atgimimui. Belieka pasitelkti kantrybę. Tačiau jau dabar pasitaikė puiki proga pasikalbėti su Karalienės Luizės vaidmenį kuriančia aktore, dainų tekstų autore, dainininke, televizijos laidų vedėja Inga Jankauskaite.

Valentina ŽIGIENĖ

Vaidmuo išrašytas – Pokalbį noriu pradėti nuo karalienių. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre esate sukūrusi Marijos Stiuart vaidmenį Jono Vaitkaus spektaklyje pagal Friedricho Schillerio tragediją „Marija Stiuart“. Dabar – Karalienė Luizė. Vis dėlto manau, kad tik išskirtiniais atvejais pasitaiko tokie vaidmenys, o čia dar su Klaipėda susijusios, legendomis apipintos asmenybės – Prūsijos karalienės. Prūsija mums yra mistinė šalis. Režisierius G.Padegimas, siekdamas gilesnio suvokimo, kvietė istorikę Silvą Pocytę visai kūrybinei grupei skaityti paskaitą, aktoriams pasiūlė įsigilinti į įvairią literatūrą. Tad įdomiausia ir būtų sužinoti, kokia koncepcija gimė, kaip sekasi kurti vaidmenį? – Yra daug specifinių dalykų, kai lietiesi prie realiai egzistavusio asmens. Lygi4

nant Stiuart su Luize, jas vienija tai, kad nėra jokios filmuotos medžiagos, niekas juk nežino, kaip jos kalbėjo, vaikščiojo, kokius įpročius turėjo. Paprastai tokios asmenybės būna istorikų pateiktos jau su tam tikrais subjektyviais vertinimais arba dažniausiai labai stipriai romantizuotos. Istorinė figūra ir žmogus yra du skirtingi dalykai, todėl labai įdomu, kas slypi už to trafareto. Vienas dalykas – žmogaus buitis, jo įpročiai, jo kasdienybė, jo būdas mylėti, jo vertybių skalė, ir visai kas kita – jo politiniai žingsniai, kurie tikrąją prasmę ir svorį dažnai įgyja tik po šimto ar kelių šimtų metų, kai jau galima lyginti, pažiūrėti iš atstumo. Todėl tokie vaidmenys tik iš pažiūros įrėminti, o iš tikrųjų yra gana daug laisvės. Istorinė medžiaga labai svarbi, kaip ir visi kiti frontai – muzika, to meto literatūra. Pavyzdžiui, mes žinome, kad Luizės mėgstamiausias rašytojas buvo F.Schilleris. Tai vaisinga informacija, nes padeda pajusti to laikmečio atmosferą, tai kuriant personažą, man atrodo, svarbiausia. Nesunku ir įsivaizduoti, kaip tuolaik atrodė Mėmelis, jos buvimo metu – drėgna, šalta, tamsu. Repetuojant teko išgirsti vertinimų neva nemalonu,

kad Luizė apie Mėmelį atsiliepė labai jau nekaip. Kad tai prakeikta vieta, kad tai apleistas užkampis. Bet aš čia negirdžiu nieko įžeidaus, nes realiai taip ir buvo, tik tai nebuvo susiję su žmonėmis. Čia prabuvusi metus, ji pamilo juos, ypač tuos, kurie padėjo, priglaudė, rūpinosi jos vaikais. Bet viso to net iš tolo negalima lyginti su ta aplinka, kurioje karališkoji šeima gyveno prieš tai. Tuos metus Mėmelyje jie neturėjo ne tik komforto, bet ir primityviausių buitinių dalykų – šviesos, šilumos. Turint mintyse šią klimatinę zoną, jie, ko gero, turėjo nuolat sirgti. Luizė ir sirgo. Visos šios aplinkybės ir yra tas fonas, kuriame vyksta pjesės veiksmas. Taigi istorinė literatūra labai svarbi, tačiau šiaip ar taip koncentruotis turi į konkrečią pjesę, į konkrečią medžiagą ir konkrečias aktorines užduotis. Ir šiuo atveju keliu kepurę prieš A.Juozaitį, nes kuo toliau žengiame kurdami spektaklį, tuo labiau matau, koks platus ir įvairialypis, kaip kruopščiai išrašytas vaidmuo. Jis nėra nei padrikas, nei fragmentiškas. Jis suteikia galimybę man, – ačiū Dievui už šią dovaną, – tapyti labai plonu teptuku. ►

TEATRAS

ebėti pasakoti – oriaus įgūdis

Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr. 5

TEATRAS

Luizė pranoko laiką ◄ – Perskaičiusi pirmąjį pjesės variantą pagalvojau, kad tiek daug ir kartu po truputį sudėta į Luizės vaidmenį. Tai karalienė alpsta, tai staiga apsivelka karžygio drabužiais ir joja gelbėti politinės šalies situacijos, tai ji švelni mylinti motina, tai gražuolė koketė... Kaip viską sutalpinti į kelių valandų spektaklį? Kaip sukurti personažą? – Taip atrodo, kol skaitai popieriuje. Pirmiausia reikėtų nepamiršti, kad realiai viskas vyko ne taip ir staiga. Vis dėlto buvo vieneri metai karališkojo dvaro buvimo Mėmelyje. Antra – moteris juk visada yra viskas vienu metu, ir būtent tai ją daro moterimi. Neįmanoma skirtukais atskirti – dabar aš mama, dabar – meilužė, dabar – kareivis. Viskas kartu, viskas visada. Galiausiai juk akivaizdu, kad nė viena specialiai nenusprendžia būti stipri. Ji tokia tampa, nes neturi pasirinkimo. Tai ir su Luize tas pats. Negana to, ji pranoko savo laiką. Šiandien tokie poelgiai atrodytų tikėtini ir absoliučiai normalūs, o tada tai buvo neįtikėtinai drąsu, net skandalinga. Vyrai, kurie ją supo, – jie nesuspėjo paskui ją. Jie nesugebėjo jos „perskaityti“ ir suprasti, ką ir kodėl ji daro, nesugebėjo nieko patarti. O ji kliovėsi širdimi. Sunku suvokti, kiek jai reikėjo pastangų, kad „peržengtų per save“ ir atlaikytų visos aplinkos opoziciją, net savo vyro. Patys jie nebūtų drįsę net pa-

siūlyt nuvykti vienai pas Napoleoną ir dvi valandas praleisti su juo akis į akį. Beje, nėra jokių žinių, ką jiedu ten veikė ir ką kalbėjo, tačiau žinoma, kad praėjus dviem valandoms karalius Frydrichas Vilhelmas III neištvėrė – įžengė ir nutraukė susitikimą, tuo viską sugadindamas. Bet man gražu, nes tai puiki santykių, karališkos poros meilės iliustracija. Jie labai mylėjo vienas kitą. Tikra, realia, prieraišia meile. Tačiau, kaip daugeliui porų būna, vienas myli, o kitas labiau leidžiasi mylimas. Man regis, Frydrichui Luizė buvo viskas – esmė, prasmė, pradžia ir pabaiga – jo kaip vyro, kaip karaliaus, kaip tėvo. O ji vis dėlto mokėjo žiūrėti į šachmatų lentą iš viršaus...

Bus į ką pažiūrėti – Taip pagaviai pasakojate apie karalienę Luizę, kad, atrodo, jau esate susigyvenusi su personažu, įsijautusi į šį vaidmenį? – Nežinau, ar įsi..., bet, kad gyvenu juo, tai tikrai taip. Procesas vyksta ir negaliu jo išjungti arba vėl įjungti. Jis tiesiog vyksta nuolat. Iš to gimsta eilės, dainos, kurias veikiausiai mes įpinsime į bendrą spektaklio gobeleną. Luizė intuityviai man labai artima. Man regis, suprantu, iš kokio „audinio“ ji padaryta: požiūris į šeimą, į lojalumą, į gyvenimą pagal savo prigimtį, neneigiant jos. Pažįstu ir pasiutusio azarto, „va bank“ jausmą, kuris kažkokiu stebuklingu

Vizitinė kortelė Aktorė Inga Jankauskaitė gimė 1981 m. sausio 10 d. Kaune. 1987–1997 m. mokėsi J.Naujalio muzikos mokykloje (fortepijono klasė). 1997–1999 m. mokėsi Kauno V.Kudirkos vidurinėje mokykloje. 1999–2002 m. ir 2004–2005 m. aktoriaus meistriškumo specialybę studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurso vadovas prof. J.Vaitkus. 2009 m. baigė vaidybos magistrantūros studijas. Svarbiausi vaidmenys teatre: Berta Th.Walserio „King Kongo dukterys“ (2001, rež. J.Vaitkus, Naujosios dramos akcija), Marija Stiuart F.Schillerio „Marija Stiuart“ (2004, rež. J.Vaitkus, LNDT), Liza F.Dostojevskio „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“ (2005, rež. J.Vaitkus, LNDT), Rožė A. de Sent Egziuperi „Mažasis princas“ (2006, rež. S.Mykolaitis, LNDT), Džuljeta „Meilė ir mirtis Veronoje“ (2007, rež. A.Giniotis), Odrė „Vilnius–Dakaras“ (2008, rež. K.Smoriginas), Dulsinėja „Žmogus iš La Mančos“ (2009, rež. A.Večerskis). Svarbiausi vaidmenys kine: Pušelė „Vienui vieni“ (2004, rež. J.Vaitkus), Mėta „Nekviesta meilė“ (2006–2009, rež. A.Šlepikas, S.Balandis), Lika „Zero II“ (2009, rež. E.Vėlyvis), Vilija „Kaip pavogti žmoną“ (2013, rež. D.Ulvydas). Įvertinimai: 2005 m. nominuota Auksiniam scenos kryžiui kaip geriausia jaunoji menininkė už Marijos Stiuart vaidmenį; 2010 m. pristatyta „Sidabrinei gervei“ metų geriausios antro plano aktorės nominacijoje už Likos vaidmenį E.Vėlyvio vaidybiniame filme „Zero II“. Šeima: vyras – notaras Marius Stračkaitis, sūnus Kostas (13), dvyniai Jonas ir Marija (4). 6

Marija Stiuart F.Schillerio dramoje „Marija Stiuart“ (rež. J.Vaitkus, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2004).

būdu visai nesipyksta su pareigingumu ir atsakomybe. O visa tai verda, nė akimirkos negalvojant, kad esi pasaulio ašis. – Dėl šio vaidmens skaitėte ir F.Schillerį? – Jis parašė „Mariją Stiuart“, įdomu tiesa? Dėsningas tęsinys, tarsi eitum ratais. Viskas labai susiję. – Spektaklyje kostiumas irgi yra labai svarbus dalykas, ypač istorinis. Jis kuria atmosferą, galiausiai ir aktorių įpareigoja tam tikrai laikysenai, galbūt ir kalbėjimo manierai. „Karalienei Luizei“ siuvama daugiau nei 50 kostiumų. Gal jau galite nors truputį atskleisti, ką vilkėsite ir kokių pojūčių suteikia karalienės drabužiai? – Dailininkė Birutė Ukrinaitė nuostabi – suknios bus fantastiškos! Man teks net 12 kartų keisti kostiumą, todėl tikrai bus į ką ir pasižiūrėti. Žinau, žiūrovams labai ilgu ir tikros sceninės estetikos. Tokių pastatymų, kuriuose figūruoja istorinis kostiumas, – labai labai mažai. O jis tiek daug duoda! Tai taip gražu ir taip moteriška – tiesi nugara, korsetai. Teatre jau esu susidūrusi su istoriniais kostiumais, man tai labai priimtina, aš jaučiuosi labai gerai su jais. – Pirmą kartą vaidmenį kuriate Klaipėdos dramos teatre. Kokią atmosferą jaučiate?

TEATRAS

– Praktikuojančiam žmogui buvimas kaskart naujame kolektyve yra įprastas ir natūralus dalykas. Visada sakiau ir sakysiu, kad žmonės susidraugauja tikrai ne prie kavos puodelio, o dirbdami. Jeigu ir pasitaiko kažkokių išankstinių reikalų, tai jie išsyk nubyra išėjus į aikštelę. Viskas paaiškėja akimirksniu. Kas apie ką galvoja, kas ką gali ir kas ko vertas. Taip jau yra.

Pasiilgo teatro – Paskutinis jūsų darbas teatre įvyko 2009-aisiais. Sukūrėte Dulsinėjos vaidmenį Adolfo Večerskio spektaklyje „Žmogus iš La Mančos“. Pirmą kartą mums susitikus jau čia, Klaipėdos dramos teatre, pasakėte, kad pasiilgote teatro. Kas lėmė tą šešerių metų pertrauką? – Pasiilgau teatro, ir tai tiesa. O priežastys labai paprastos, labai moteriškos. Gimė daugiau vaikų, nei tikėjausi. O aš laikausi nuomonės, jog nėščiai ar maitinančiai motinai ne vieta scenoje. Viskam turi būti skirta laiko dėl visų dalyvaujančiųjų sveikos psichikos. Antra vertus, Lietuvos teatro situacija gana aiški. Žanrų ir stilistikos pasiūla yra tokia, kokios aš jau nebenoriu, nes tai jau gana ilgai dariau. Kalbu apie komercinius komedinius pastatymus. O tokių, kaip pasiūlymas vaidinti Karalienę Luizę, negali būti dažnai arba pasitaiko kartą gyvenime. Šioje vietoje jaučiuosi globojama, nes man neteko kurti epizodinių vaidmenų. Paprastai krūviai būna dideli. Ta pati Dulsinėja ir Marija Stiuart, ir Liza Fiodoro Dostojevskio „Demonuose“ – jų vaidmenų negalima sukurti fragmentiškai, jos priverčia įsivelti į procesą. – Daugiausia dirbote su režisieriumi Jonu Vaitkumi. Štai vaidmenys: Berta Theresie’o Walserio „King Kongo dukterys“, Marija Stiuart F.Schillerio „Marija Stiuart“, Liza F.Dostojevskio „Demonai. Nelabieji. Apsėstieji. Kipšai“, Pušelė vaidybiniame filme „Vienui vieni“. Tai jūsų režisierius? – Jis – mano DIDYSIS MOKYTOJAS. Buvo, yra ir bus, nes kai kuriuos jo sakytus dalykus iš tiesų suvokiu tik dabar. Šiaip ar taip už visa tai, ką galiu, kur esu, kas „atidaryta“, be mano šeimos, jo indėlis didžiausias, ir nėra jokių abejonių.

– Ne visi aktoriai linkę filosofuoti. Paklausus, ar teatras turi turėti kažkokią misiją, nes įdomus individualus požiūris, neretas atsako, kad ne arba apskritai nenori ta tema kalbėti, esą svarbu geras spektaklis ir gera publikos reakcija. Kokį jūs matote šiandieninį teatrą? Ar jis turi atspindėti gyvenimo aktualijas, ar vis dėlto turi turėti kažkokią kitą misiją? – Teatras neabejotinai turi savo misiją, ir tai jokia filosofija. Nes pavojinga manyti, kad teatras turi rodyti gyvenimą tiksliai tokį, koks jis ir taip yra. Publiką reikia gydyti, globoti, duoti jai viltį ir nepaprastai mylėti. Galima šokiruoti, supurtyti, bet ir nepamiršti to pagrįsti. Kitąkart šokas yra būtinas, kad atkreiptum dėmesį. Šiuolaikiniai žmonės, – ir aš pati tai matau iš savo vaikų, jaunesnių kolegų, – sunkiau susikaupia, sunkiau „persijungia“, beje, labai nenoriai išjungia mobilujį telefoną teatre. Tai nėra smulkmena, viskas susiję. Aš ir dainuodama romansus, ir kasmet leisdamasi į koncertinį turą turiu tik vieną tikslą – priminti svarbiausias tiesas. Tik priminti. Todėl, kad kuo toliau, tuo labiau žmonėms reikia tarpininko. Jie nebegali patys perskaityti pjesės, nebegali patys jos išanalizuoti. Jie nebegali patys pasiimti pamokų arba patirties, kuri sudėta į knygas nuo labai seniai. Jiems reikia išversti ir įdėti į juos. Va čia yra aktoriaus ir režisieriaus misija. Išversti ir įdėti. Ir pagydyti.

Nešti šviesą – Prakalbote apie svarbiausias tiesas. Kokios jos? Tos, kurios svarbios jums, iš širdies sklindančios, apie kurias kalbate ir publikai. – Pagrindinė kūrėjo žinutė žiūrovams yra akivaizdžiai rodyti, kad tu nesi vienas savo išgyvenimuose, kad visa, ką jauti, kuo abejoji, kokius rebusus sprendi, klaidas darai, – tai buvo ir vakar, ir prieš šimtą, ir prieš du tūkstančius metų. Tu nesi vienintelis su savo nelaimėmis, nesi vienas ypatingai nelaimingas. Ir jokios didesnės misijos nei gydomoji, psichoterapinė negali būti. Aistros, pavydas, visos žmogiškos ydos, sielos didybė, heroizmas, sugebėjimas atsisakyti savęs dėl kito – iki tavęs buvo labai daug žmonių, kurie jautėsi taip pat, nepriklausomai nuo laikmečio. ►

Inga JANKAUSKAITĖ

Karalienės Luizės tema Karaliau, mylėk mane, karaliau, Juk viskas, ko tau reikia – manyje. Kai tiek šešėlių krenta mūsų daliai, Mes ne vieni, mes – vienas kitame. Aš žuvusiems mama ir atpirkėja Žiauriausių išdavystės nuodėmių. Tikėk manim, prancūzą niekadėją Tik širdimi supančioti galiu. Karai tai ne žemėlapio rodyklės, Tai tu ir aš ir mudviejų vaikai. Kaip spindi virš karių kapų žaltvykslės, Karaliau, nejau tu nematai? Per šaltį, per ledą tarsi lyną, Per žvangesį galąstų ašmenų, Paleisk mane, išgert ši kartų vyną Dėl Prūsijos vaikų viena turiu. Karaliau, tikėk manim, karaliau, Juk viskas, ko jiems reikia – manyje. Nors ištremti, pažeminti, bedaliai, Tautos karūna vis dar manyje! *** Dabar tamsiausia valanda, Juodžiausios gelmės tik prieš aušrą, Bet kol viltis dar tolima Meldžiu lietaus į šitą sausrą. Meldžiu švenčiausių angelų Į mano Prūsiją sugrįžti, Ir kiek bebus tų valandų, Šviesos einu aš pasitikti. Sūpuoja nerimas mane, Lyg baikščią stirną sumedžiojęs. Sūpuoja vėjais ir tamsa, Apie vaikus nepagalvojęs. *** Esu aš ragana, o ne šventoji. Mylėta velnio, pamiršta dievų. Krauju užlieta motina gimtoji, Manoji žemė apsupta vilkų. Aš per silpna, menka mano didybė, Sudužus čia prie Mėmelio krantų. O praradimų jūros begalybė Mane sugers ištroškusi aukų.

TEATRAS

◄ Ir čia mane stebina kiekvieną dieną, kokia skausmingai aktuali ši pjesė „Karalienė Luizė“, kalbant apie šiandieninį geopolitinį foną ir žmogiškus dalykus, apie dviejų žmonių meilę, gebėjimą ją išsaugoti šitiek metų, apie didelę šeimą. Dešimt Luizės nėštumų per penkiolika metų – visais matavimais yra beprotiškai daug. Štai ir yra tos tiesos. Paprastos ir praktiškos.

– Koks yra jūsų kūrybinis kredo, kūrybinė filosofija, ar kurtumėte vaidmenį, ar dainuotumėte romansus? – Beveik ir atsakiau. Noriu nešti šviesą, kurti pokyčius. – Jūsų gyvenime labai svarbi muzika. Mokėtės J.Naujalio muzikos mokykloje, fortepijono klasėje. Pasukote į aktorystę ir sakote, kad tai yra tas pats. Vis dėlto esate aktorė, dainų autorė ir atlikėja, televizijos laidų vedėja. Tad kokie prioritetai, ar viskas „verda“ viename katile? – Kartais bendrame katile, nes esu moteris, ir mes nuo to pradėjome pokalbį. Visa tai yra to paties daržo uogos. Man juokingas toks agresyvus teatro ir televizijos priešpastatymas. Nes dažniausiai tai tereiškia viena – nesugebėjimą būti ir ten, ir ten. Kiek daug yra pavyzdžių, kai talentingi, patys geriausi aktoriai, išėję į televiziją, tampa piemenukais, nes galų gale reikėtų suprasti, kad tai yra visiškai kita profesija. Jos turi labai daug bendro, jos puikiai gali papildyti viena kitą, bet tai yra kita, atskira profesija. Keturias valandas dirbti tiesioginiame eteryje yra ne tas pats, kas vaidinti spektaklyje.

Būti, o ne imituoti – Noriu jūsų paklausti apie romansus. Tai labai intymus vokalinis žanras. Kodėl jį pasirinkote? – Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad jau seniai repertuare ne tik jie. „Čiupinėju“ įvairius žanrus, net fado, o romansų specialiai nesirinkau, aš juos girdžiu savyje. Tai mano išraiška. Gaila, bet šis žanras yra labiausiai paveiktas stereotipų ir štampų. Ir va kas manyje gali sukelti tikrą agresijos pliūpsnį, tai kai girdžiu, kaip visi atkakliai ir metodiškai tyčiojasi iš šio žanro. 8

Publiką reikia gydyti, globoti, duoti jai viltį ir nepaprastai mylėti. Neįmanoma romanso padainuoti nebūnant aktoriumi, nes tai niekada nebus nei paveiku, nei intymu, nei aišku apie ką. Neįmanoma! Jame reikia būti, o ne imituoti, kad tu jame esi. Romansas – tai pasakojimas apie save. O aktoriui mokėti pasakoti yra visų svarbiausias įgūdis, esu tuo visiškai tikra. Lygiai taip ir visi vaidmenys yra pasakojimas apie save, nes tavo instrumentas esi tu pats. Žinoma, galima mistifikuoti, kalbėti, kad įvyksta persikūnijimai ar kažkokios dvasios pradeda skraidyti. Gal kam ir pradeda, bet šiaip ar taip pagrindinę vaidmens architektūrinę konstrukciją statai vis tiek per save ir savo patirtimi kalbi.

Improvizacija – duotybė – Jums nesvetima improvizacija, žaibiška reakcija ir sprendimai. Tai ypač pastebima televizijos laidose. Manyčiau, kad ne kiekvienas aktorius gali improvizuoti, todėl ir noriu klausti, ar jums tai duota, ar režisierius J.Vaitkus studijų metais įspaudė kažkokius improvizacijos pagrindus? – Gal ir duotybė, nežinau. Be to, aš visuomet koncentruojuosi į pagrindinį dalyką – veiksmą ir tikslą, ko šitoje ar kitoje scenoje reikia, apie ką ji yra, ką žiūrovai turi suprasti, ką ji įneša į bendrą spektaklio mezginį. Ir kai visa tai tiksliai žinai – tai ir yra tas raudonas strypas, ta vidinė architektūra. Tada tu ir Shakespeare’ą savais žodžiais gali suvaidinti. Tačiau, jeigu spektaklio metu įvyksta kokių nors nesklandumų, nuo tokių improvizacijų spektaklis gali lygiai tiek ir pralošti, kiek išlošti, o tai jau labai rizikinga. Todėl geriau tegul improvizacija būna suplanuota, tegul jai būna pasiruošta. Nes, be abejonės, tokiame spektaklyje, kuriame yra ir labai ribinių, aštrių, labai dramatiškų vietų, tu tikrai ne viską gali surepetuoti, turi kažką paleisti, kas užaugtų savaime, nes kitaip tai bus tik forma. Bet tam, kad toje vietoje spyruoklė iššautų, tu turi prieš tai paruošti

dirvą. Ir aš manau, kad tik šitas dalykas yra talentas. Tik šitas! Nes visi kiti yra profesija. Todėl lenkiu galvą prieš savo pedagogą J.Vaitkų už tai, kad šitą supratimą jis į mane įdėjo. O dabar kasdien praktikuodama ir dirbdama su G.Padegimu, susiduriu su visai kitu požiūriu ir metodais, nei buvau patyrusi. Pamačiau, kiek daug galima pasiekti švelnumu, diplomatija, begaliniu pasitikėjimu, ne tik provokacijomis, muštru ir reikalavimais. Ir tai labai branginu.

Turi būti šventė – Retai rodotės viešumoje. Kiek jums įdomus ir svarbus Klaipėdos kultūrinis gyvenimas? Ką apie jį manote? – Pirmiausia tu gyveni savo kultūrinį gyvenimą, o ne miesto. O jame jau viskas susideda į mozaiką: kas matyta, skaityta, girdėta, patirta. Kiekvieno asmeninis reikalas – susirasti dominančius dalykus, kad tik jų būtų, ir sudėlioti į asmeninį kultūrinį gyvenimą, kuris susideda ne vien iš spektaklio, koncerto, parodos, bet ir maldos, poilsio, knygų. Bet aš suprantu, ko išties norite paklausti. Tikra tragedija miestui tiek metų neturėti savo teatro. Net teatro kaip pastato, nes teatras be pastato yra mirštanti besiatrofuojanti organizacija. Ir ačiū Dievui, kad jau pagaliau. Žmonėms reikia įpročio eiti į teatrą. Įprotis yra formuojamas. Auginu vaikus. Norisi nuvesti į spektaklius, bet jokia šventė eiti į Žvejų kultūros rūmus. Eini vos ne užsimerkęs. O turi būti šventė. Turi norėtis pasipuošti. Moterys turi norėti persiauti batelius, atėjusios į teatrą. – Ar moterys turėtų ateiti vilkėdamos ilgas sukneles ir avėdamos batelius? Ar tai nekonservatyvu? – Į tai žiūriu labai praktiškai. Ypatingai praktiškai, turint mintyse mūsų nedidelį miestą. Moteriai būtina proga pasipuošti. Kur dar, jeigu ne į teatrą? Pasipuošti, susikaupti, pasiruošti žiūrėti spektaklį. Tai labai svarbu. Seniai žinoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Šitos tiesos jau atrastos ir bet kas, kas mėgina sulaužyti šį mechanizmą, nutolsta nuo teatro tokio, koks jis turi būti.

TEATRAS

Šou plius vienuolynas lygu „Šounuolynas“

D.Goggino „Šounuolynas“ (rež. J.Staniunas, 2015) Klaipėdos muzikiniame teatre.

Vytauto Petriko nuotr.

Šių dienų amerikiečių kompozitoriaus Dano Goggino „Šounuolynas“, kurio premjera Klaipėdos muzikiniame teatre įvyko birželio 12-ąją, yra dar vienas miesto skonį atitinkantis spektaklis – spalvingas, linksmas, nereikalaujantis ypatingų intelekto pastangų. Taip jau Klaipėdoje priimta, kad lengvi, pramoginio charakterio pasirodymai sutinkami palankiausiai. Nors komediją pastatyti yra ne ką lengviau nei dramą. Danguolė VILIDAITĖ

Spektaklis rodomas įsigijus „Samuel French, INC“ licenciją. Jo pastatymas 1985-aisiais Niujorke, Brodvėjuje, ir 1987aisiais Londone susilaukė didelės sėkmės. Jis tapo savotišku muzikiniu reiškiniu ir vėliau buvo pradėtas statyti įvairiuose kraštuose, išverstas daugiau nei į 20 kalbų, dabar, praėjus trims dešimtmečiams, – ir į lietuvių. Kuo gi ši dviejų veiksmų muzikinė komedija įdomi, kuo taip patraukė publikos dėmesį? Priežasčių, manyčiau, daug.

Pirmiausia turbūt dėl siužeto. Jis juokingas, gana keistas, nerealus ir, kaip būdinga komiškiems žanrams, labai dinamiškas, kupinas keisčiausių situacijų.

Hobokeno paslaptys Čia kalbama apie vienuolių gyvenimą, jų rengiamą talentų šou. Šou tikslas – surinkti lėšų laidotuvėms. Svogūniene apsinuodijusios mirė beveik visos šio vienuolyno sesės, išskyrus tas kelias, kurios buvo išvykusios žaisti bingo. Tiesa, ši problema beveik išspręsta, nemažai pinigų uždirbta

pardavinėjant atvirukus. Liko tik keturios dar į anapilį nepalydėtos (nes už tuos pinigus nupirktas televizorius bei vaizdo kamera), jų kūnai savo eilės dar laukia virtuvės šaldiklyje. „Dangiški“ reikalai, tradiciniai šiam luomui, regėjimai ir pamaldumas nuspalvinami realiais, žmogiškais pagrindinių veikėjų jausmais, prisiminimais, charakterio netobulumais. Tai irgi traukia. Hobokeno mažųjų seserų ordino vienuolyne susipina įdomiausi likimai. Sakykime, apkūnioji vienuolyno vyresnioji Marija Regina (Jadvyga Grikšienė) jaunystėje dirbo cirko akrobate – „dvi tonos ant lyno“. ► 9

TEATRAS

Dainavimas, šokio judesys ir vaidinimas čia harmoningai dera, papildo vienas kitą. Nerealus „kvintetas“.

J.Grikšienė – Marija Regina.

R.Ulteravičiūtė – Marija Amnezija.

E.Lozdovskaja – Marija Leonarda. 10

B.Ignatavičiūtė – Ona Roberta.

L.Ramelienė – Marija Huberta.

Vytauto Petriko nuotr.

langas

◄ O Marija Leonarda (Evelina Lozdovskaja) vis svajoja apie baletą, nes kažkada šoko profesionalioje scenoje. Ona Roberta (Beata Ignatavičiūtė) – tikras gatvės vaikas, ji žino tokių dalykų, kad ohoho... Marijos Amnezijos (Rasa Ulteravičiūtė) praeitis neaiški. Ši sesė atmintį prarado, kai jai ant galvos nukrito kryžius. Santūrioji Marija Huberta (Loreta Ramelienė), labiausiai, atrodo, atitinkanti vienuolės įvaizdį, finale tarsi trūkte pratrūksta ugningu solo „Esu labai šventa“ – ji tikrai moka linksmintis. Ir visi šie personažai, kas jau tikrai keista, anot D.Goggino, turi savo originalius prototipus. Lietuvos vienuolijose mačiau įvairių padūkėlių, bet tokių – niekada.

Klaipėdietiška maniera Klaipėdietiškojo pastatymo stiprioji pusė yra ne tik spektaklio dinamiškumas, šmaikščios mizanscenos, bet ir nuolatinis aktorių bendravimas su publika. Tas nuoširdus kontaktas, „ėjimas į žmones“ matomas nuolat. Kad ir kvietimas pažaisti krepšinį, klausimų viktorina žiūrovams (su religinėmis dovanėlėmis), į šį vyksmą, dialogą įtraukiamas ir dirigentas. Pats šou pasirodymas pagal siužetą irgi skirtas publikai. Žavi šių jau minėtų atlikėjų (vaidina tik jos penkios) mokėjimas įsijausti, prasmingai užpildyti sceną, veiksmo įtampą išlaikyti iki pat jo pabaigos. Dainavimas, šokio judesys ir vaidinimas čia harmoningai dera, papildo vienas kitą. Nerealus „kvintetas“. Tame įžiūriu didelį režisieriaus Johno Staniuno nuopelną (jis – ir šio spektaklio choreografas). Spektaklyje skamba daug išmoningo ir improvizuoto teksto. Štai tik kelios „sparnuotos“ mintys: „Kinas nuramina tarsi dozė aspirino“, „Juk orkestrui vadovauja ne tas, kuris groja būgnais, ne dydis čia svarbu“, „Ne Steponas, ne Rapolas, o stepas gydo nuo visų ligų“. O jau receptų pavadinimai iš reklamuojamos receptų knygos „Gaminame su ŠMM“ (su Švenčiausiąja Mergele Marija) – vienas už kitą įmantresni. Tik vargu ar labai vaidinimą praturtino nepadorūs juokeliai ir užuominos – pernelyg lengvas kelias siekiant prajuokinti.

Visi būdai geri Muzikinė medžiaga irgi marga. Tradicinę šiam žanrui kalbą šmaikščiais intarpais tarsi inkliuzais puošia gerai žinomų kūrinių citatos – G.Gershwino Klaros lopšinės, W.A.Mozarto Nakties karalienės ar visiems gerai žinomos „Rožinės panteros“ temos. Religinę atmosferą kuria varpų garsai, giesmės lotynų kalba (Veni creator spiritus, Ave Marija, Hosanna in excelsis, Gloria), spiričiuelio „Kai Viešpats vėl garbėj ateis“ ir iškilmingojo G.H.Händelio choro „Aleliuja“ fragmentai. Orkestro vaidmuo šioje muzikinėje komedijoje pritariamasis. Panaudojama nedidelė jo grupė, sudaryta iš kelių styginių ir mušamųjų instrumentų, vyrauja pučiamieji. Scenografija (Marijus Jacovskis) minimali, net labai buitiška. Krepšinio stovas, durys, treniruoklis, baro kėdės, stalas, lova ir pan. Joje nėra nieko ypatingo, nieko pernelyg ryškaus ar blizgančio. Beveik kiekvienas scenos daiktas vėliau bus pagal paskirtį panaudotas. Tik kam skirti stacionarūs plaukų džiovintuvai, taip ir liko neaišku. Gal jie užsiliko po miuziklo „Džiaze tik merginos“ (anot libreto, scena jam kaip tik ir buvo paruošta), o gal tai tik kokia nors dekoratyvinė detalė. Kiekvieno personažo charakteris vainikuojamas vienu ar keliais ryškiais solo pasirodymais. Bene labiausiai įsiminė Marijos Amnezijos pasakojimas (dialogas su marionete-vienuole), vienuolyno vyresniosios juoko scena (prisiuosčius buzo), Marijos Leonardos „Rytas vienuolyne“ su šlepetėmis ir sukiniais ant puantų – toks naivus ir efemeriškas, „Mirštančios gulbės“ šokis, jau minėtas Marijos Hubertos finalinis „Esu labai šventa“. Ona Roberta, kaip koks dinaminis varikliukas, šmėkščiojo, figūravo visą spektaklį – nepakartojamas jos etiudas su nuometu, solo „Kadaise du keliai“ viliojančiai mojuojant raudona skepetaite. Ir pabaigai. „Šounuolyną“ mačiau jau ne vieną kartą ir eičiau dar – pasisemti geros nuotaikos, optimizmo, linksmai praleisti laiką ir pasmalsauti, pasižiūrėti, kaip toliau laikosi Hobokeno mažųjų seserų ordino vienuolės. Tokios pašėlusios ir labai labai simpatiškos.

Pilies teatras gastroliavo Azijoje

Klaipėdos pilies teatras 31-ąjį kūrybinį sezoną pradėjo gastrolėmis Azijos valstybėse. Tarptautinio monodramų forumo kvietimu jis vaidino Kirgizijoje ir Mongolijoje. Rugsėjo 9–13 d. Biškeke (Kirgizija) vyko tarptautinis mažų formų teatro festivalis „Impulse“, kuriame dalyvavo teatrai iš Kazachstano, Lietuvos, Rusijos, Ukrainos ir Švedijos. Pilies teatras festivalyje parodė vieną populiariausių savo spektaklių – Alvydo Vizgirdos režisuotą D.Fo ir F.Rame komediją „Aš laukiu tavęs, mielasis“, kurioje spalvingą personažą kuria Jolanta Puodėnaitė (nuotr.). Aktorė ir teatras pelnė festivalio apdovanojimą už naujų sceninės išraiškos formų paieškas. Šiuolaikinis teatras naujų nišų ieško ir tokiose mūsų akimis egzotiškose šalyse kaip Mongolija. Jos sostinėje Ulan Batore spalio pradžioje pirmąkart surengtas tarptautinis monodramų festivalis „UB – The Parade Of Winners“ („Nugalėtojų paradas“), siekiantis pristatyti Europos modernųjį teatrą. Šio festivalio publika žiūrėjo Pilies teatro spektaklį „Amokas“ pagal austrų rašytojo S.Cveigo apsakymą. Jame sudėtingą vaidmenį kuria jaunas aktorius Gabrielius Zapalskis. Ulan Batore, be šeimininkų, dar vaidino Kirgizijos, Moldovos ir Švedijos teatrai. Grįžus namo, režisierius A.Vizgirda repetuoja naują spektaklį „Prisiminimai apie Kiaulių gatvės gyventojus“ pagal J.Grušo noveles, o Marius Pažereckas Pilies teatre stato prancūzų dramaturgės Y.Reza „Skerdynių dievą“. Abi premjeros planuojamos jau lapkričio pradžioje.

▪

TEATRAS

Klaipėdos jaunim Liaudyje sakoma, kad viščiukus skaičiuoja rudenį. Todėl gana simboliška Klaipėdos jaunimo teatro veiklą aptarti tokiu metų laiku. Jūratė GRIGAITIENĖ

Žymus aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis prieš kelerius metus su grupe Vilniaus kolegiją baigusių studentų iš sostinės atvykęs į Klaipėdą spėjo nuveikti didelių darbų ir įsitvirtinti uostamiesčio kultūros erdvėje. Klaipėdos universitete (KU) jis parengė jau dvi aktorių laidas, jų pagrindu sukūrė Klaipėdos jaunimo teatrą, kurio repertuarą šiandien sudaro žanriniu požiūriu įvairūs spektakliai jaunimui, vaikams ir visai šeimai. Neatsitiktinai šiemet rugsėjo 1-ąją, pradedant naujus mokslo metus, V.Masalskiui įteikta KU rėmėjos Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos KLASCO premija už originalią ir reikšmingą kūrybinę veiklą.

Repertuaras išsiplėtė Jaunimo teatro kūrybinės raidos dinamiką galima būtų schematiškai įvardyti keliais sakiniais. Meninę veiklą pradėjęs nuo gana 12

Antiopera „Pamoka“ pagal E.Ionesco (dirig. E.Lazdovskaja, 2014).

abstrakčių muzikinių-ritminių judesio spektaklių („Žinia“, „Kalnas“, „Batų istorijos“, „Gaidos“, „Kopėčios“), jis perėjo prie ryškiais charakteriais pasižyminčių, aiškaus siužeto socialinių dramų (Mindaugo Nastaravičiaus „Paukštyno bendrabutis“, „Kita mokykla“). Pats V.Masalskis nevisiškai sutinka su tokiu griežtu žanriniu skirstymu. Anot režisieriaus, visos pjesės (net ir klasikinės W.Shakespeare’o, A.Čechovo ir kitų) yra socialinės dramos, kurių metu atsiveria gilūs filosofiniai egzistenciniai klausimai. Teatras kaip visuomenės veidrodis nuolatos turi kelti aktualias problemas ir kalbėti šiuolaikinį žmogų jaudinančiomis temomis. Keletą metų šios dvi – muzikinė-ritminė judesio ir socialinė dominavo, tapdamos išskirtiniu šio teatro bruožu – vizitine kortele. Dabartiniu metu Klaipėdos jaunimo teatro repertuaras gerokai išsišakojo ir išsiplėtė. Šį pokytį parodė KU Menų fakulteto (nuo šio rugsėjo – Menų akademija) vaidybos studijų programos antrosios laidos baigiamieji diplominiai darbai, vykę gegužės 23–25 dienomis Kultūros fabrike. Jų afišoje puikavosi net šeši labai

Vytauto Petriko nuotr.

skirtingų žanrų ir stilistikos spektakliai. Diplomantai startavo novatorišku interaktyviu pojūčių spektakliu „Akmuo, vanduo, geluonis“, naudodami senosios lietuvių mitologijos elementus ir sakmes (rež. Karolina Žernytė). Spektaklyje užkoduotas fatališkas gyvenimo ir mirties motyvas – kaip laumės lėmė, ten tavo likimo siūlas veda. Aktoriai savo veiksmais švelniai provokuoja dalyvius paklusti likimui, žaisti su juo ar priešintis. Pagrindinis veikėjas – dalyvių fantazija sukuria individualų spektaklio vaizdinį ne scenoje, o vaizduotės ekrane. Aktorių po erdvę vedžiojami savanoriai dalyviai užrištomis akimis iš naujo mokosi pažinti savo kūną, išlaisvindami vaizduotę ir atverdami įvairiems potyriams savo pojūčius. Patirtis ir suvokimas ateina per lytėjimą, kvapus, skonio receptorius, klausą, kai savotiškai „praregima“ visiškoje tamsoje. Šis spektaklis jau rodytas „Sirenų“ festivalyje Vilniuje ir šį rudenį įvertintas Lietuvos kultūros ministerijos įsteigta šviesaus atminimo režisierės Dalios Tamulevičiūtės premija.

TEATRAS

mo teatras keičiasi Iš vidinio poreikio Jaunimo teatro užauginto dramaturgo M.Nastaravičiaus pjesė „Man netinka tavo kostiumas“ taip pat reikalauja kitokios vaidybos ir režisūros leksikos. Postdramine maniera sukurtas vaidinimas išsiskiria nelinijine struktūra, kurioje susikerta du pasauliai – realusis ir metafizinis / anapusinis. Veiksmas vyksta laidojimo namuose, tačiau personažų bendravimas nėra kontaktinis tiesioginis. Laidojimo salėje pašarvotas jaunas vaikinas (akt. Donatas Stakėnas), pamindamas žmogiškosios logikos dėsnius, gyvai „bendrauja“ ir „sprendžia“ įvairias žemiškas problemas su savo artimaisiais – tėvu, draugu (akt. Gytis Šimelionis), mergina ir kitais. Galioja sąlygiškos žaidimo taisyklės, nes pagrindinio veikėjo žiūrovai nemato, tik girdi iš kažkur aukštai tamsoje sklindantį sodrų vyrišką tembrą. Spektaklis gimė iš kūrėjų vidinio poreikio aptarti kai kurias tėvo ir sūnaus santykių peripetijas. Pastatymas nesiremia konkrečia istorija arba siužetu, bet susitelkia ties lemtingais žmogaus gyvenimo virsmais / lūžiais, kurie dažnai provokuoja žiūrovus, laužydami stereotipinį mąstymo būdą. Vaidinimas iš socialinės plotmės perauga į filosofinį-egzistencinį lygmenį, kuris reikalauja jau šiek tiek kitokios aktorių vaidybos raiškos, taip pat adekvačių medžiagai režisūrinių akcentų bei muzikinio (komp. Nijolė Sinkevičiūtė) ar scenografinio (dail. Renata Valčik) sprendimo. Margame diplominių darbų peizaže gražiai įsikomponavo ir klasikinis absurdo dramos pavyzdys E.Ionesco „Pamoka“. Jauni aktoriai Marija Žemaitytė ir Donatas Želvys gerokai sodresne nei realistinė psichologinė vaidybos raiška sukūrė įsimintinus pagrindinius vaidmenis. Unifikuotas choras scenoje veikia ir juda kaip vienas asmuo, nes aktorių judėjimo laisvę apriboja bendras kostiumas. Spektaklis per absurdiškus mokytojo ir mokinės tarpusavio santy-

M.Nastaravičiaus „Kita mokykla“ (rež. V.Masalskis, 2013).

Vytauto Petriko nuotr.

M.Nastaravičiaus „Man netinka tavo kostiumas“ (rež. V.Masalskis, 2014). Dmitrijaus Matvejevo / Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

kius atskleidžia ne tik bendravimo, bet ir šiuolaikinės pedagogikos spragas, tam tikrą jos neįgalumo laipsnį. Turinio, bet ne formos aspektu „Pamoka“ turi tam tikrų sąsajų su visai kitos realistinės stilistikos „Kita mokykla“ (rež. V.Masalskis), kurioje taip pat per gana absurdiškas situacijas gvildenama šiuolaikinės mokyklos problematika. ► 13

TEATRAS

„Akmuo, vanduo, geluonis“ (rež. K.Žernytė, 2014). ◄ Pagrindinis konfliktas tarp senosios / sustabarėjusios ir naujosios / nežinia kur vedančios pedagogikos sprendžiamas per aštraus siužeto vingius bei komplikuotus mokytojų ir mokinių tarpusavio santykius. Nevengiama natūralistinių vaizdelių, riebesnių keiksmažodžių, gatvės slengo, atviro smurto ir agresijos proveržių, kurie, pasak mokinių (ne mokytojų), nėra svetimkūniai šiuolaikinėje mokykloje.

V.Masalskio mokykla Pagrindinis V.Masalskio kaip režisieriaus ir pedagogo tikslas, jo paties žodžiais tariant, – ugdyti kūrybines asmenybes. Neatsitiktinai teatro aktoriai ne tik daug vaidina, dainuoja, užsiima vadyba, bilietų platinimu, teatro reklama, bet ir bando patys režisuoti, kurti. Pavyzdžiui, Neringa Krunglevičiūtė, paraginta bibliotekos darbuotojų, su kolegomis pastatė žaismingą spektaklį vaikams „Pasakų personažai atgyja“. Šeši gerai vaikų pažįstami knygų personažai (Karlsonas, Pepė Ilgakojinė, Batuotas Katinas ir kiti) savo energija užkrečia mažuosius žiūrovus, išradingai įtraukdami juos į teatrinių žaidimų erdvę. Aktoriai, viešėdami Prancūzijoje, pastatė gatvės teatro spektaklį, rengia įvairias akcijas mieste („Turgaus naktis“, „Patiekalas kito mamai“ ir kt.), kasmet pavasarį organizuoja festivalį „Jauno teatro dienos“, šiuo metu savarankiškai repetuoja naują pasirodymą 14

jogos ir suzuki pratimų pagrindu ir t. t. V.Masalskio ir jo suburtos komandos darbo su aktoriais metodika labai individuali, specifinė. Pasak režisieriaus, teatre, kaip orkestre, svarbus ansamblis, o ne individas, todėl nuo pat pirmo kurso kiekvienas bendrai grupėje atliekamas teatrinis pratimas ar žaidimas siekia tapti mini spektakliu / mažos apimties meno kūriniu, spektaklio dalimi, pritaikyta žiūrovams stebėti. Niekas nedaroma šiaip sau. Tokiu natūraliu metodu (iš apačios į viršų) gimė visi muzikiniai šio teatro judesio spektakliai. Pradžioje daugelis kolegų nuogąstavo, kad aktoriai gali užstrigti atrastame stiliuje ir toliau nebetobulėti savo profesijoje. Tačiau įžvalgusis kurso vadovas (galbūt ir pats pajutęs tam tikrą pavojų) laiku pastebėjo ir pakvietė bendradarbiauti jauną poetą ir dramaturgą M.Nastaravičių. Konstruktyviai ir kūrybingai dirbant kartu su trupe buvo sukurti trys spektakliai. Nauda abipusė. Trupė turėjo įtakos M.Nastaravičiaus pjesių literatūrinės / žodinės formos virsmui scenine / veiksmine, o dramaturgas savo tekstais privertė jaunus aktorius pagaliau prabilti scenoje ne tik dainomis, judesiu, ritmu, bet ir žodžiu bei sceniniu veiksmu. V.Masalskis teigė, kad teatras yra apgaulė / melas, o pagrindinis aktorių tikslas scenoje – išmokti apgauti publiką. Tačiau jei tas melas pasidaro pernelyg akivaizdus, atsiranda nepagarba žiūrovams, kartais perauganti į panieką. Todėl Klaipėdos jaunimo teatre vyresnius personažus vaidina

„Kopėčios“ (rež. V.Masalskis, 2014).

ne jaunimas, bet vyresni kolegos aktoriai. Taip atsirado įdomūs vaidmenys: „Kitoje mokykloje“ mokyklos direktorių sukūrė V.Masalskis, vaidinime „Man netinka tavo kostiumas“ tėvą – aktorius Valerijus Jevsejevas, „Sudie, idiotai!“ – aktorius ir režisierius Kęstutis Žilinskas. Tai dar vienas išskirtinis jauno teatro bruožas. Ateityje V.Masalskis svajoja suburti įvairaus amžiaus ir skirtingų kartų aktorius, nes vienos kartos bendraamžių kolektyvas yra pasmerktas amžiams likti studentišku teatru. Svarbus ir kartų perimamumas, kai jaunimas mokosi iš vyresniųjų, perimdamas jų tradicijas, kultūrą, sceninę ir grynai žmogišką gyvenimo patirtį.

Talento problema Pasak režisieriaus, aktoriumi tampama ne tuojau po studijų baigimo, o maždaug 30ies metų, kai įgyjama tam tikros sceninės patirties. Ir tai tik tada – jei aktorius vaidina ir yra nuolat užimtas spektakliuose. Tačiau jis neturi virsti pigia prostitute, galinčia dirbti bet ką ir su bet kuo. V.Masalskis dėkingas režisieriui Jonui Vaitkui, kuris išmokė siekti kūryboje maksimalaus rezultato. Todėl ir savo aktorius moko to paties – kūrybinio maksimalizmo ir pasakyti griežtą „ne“, jei sąlygos netenkina kūrėjo. Vidutinių gabumų aktoriai turi surasti nišą gyvenime ir savo kūrybines ambicijas realizuoti kitais būdais – pedagogika, poezijos skaitymais ir pan.

TEATRAS

„Knygų personažai atgyja“ (rež. N.Krunglevičiūtė, 2014).

Pokalbio metu iškilo talento problema. V.Masalskio tvirtu įsitikinimu, talentas nieko nereiškia. Jis yra tik įrankis, pavyzdžiui, peilis aktoriaus rankose. Juo galima atpjauti duoną, išdrožti skulptūrą, išpjauti ligoniui apendicitą, tačiau lygiai taip pat juo galima sužaloti save ar net nužudyti žmogų. Talentas dažniau yra rimta problema nei didelė laimė. Pasikeliama į puikybę, ir talento „peilis“ pradeda naikinti patį šeimininką, tarnauti beprasmiškam savo vardo ir pavardės raidžių raižymui ant sienos. Yra ir buvo daug talentingų žmonių, kuriuos nužudė jų pačių talentas. Pasak režisieriaus, nėra netalentingų žmonių, tik yra dar neatradusių savojo talento. Talentai gali būti įvairiausi ir nebūtinai pasireiškiantys meno srityje. Pavyzdžiui – tarnauti kitiems, pedagoginis, kulinarinis ir pan. Režisierius ne tik leidžia, bet ir skatina savo auklėtinius bandyti jėgas vaidinant kituose teatruose su kitais režisieriais, nes aktoriai turi būti nuolat užimti, užsidirbti duonai ir neaptingti. Keli Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai jau sukūrė vaidmenis Apeirono, „Dulidu“ ir kitose uostamiesčio teatro trupėse. Kalbant apie šiemet vaidybos studijas baigusį aktorių kursą, reikėtų pasakyti, kad dar ne visi absolventai turėjo vienodas galimybes visapusiškai atsiskleisti. Galbūt šiame etape neatsirado jų aktorinio balso tembro atitinkančios solo partijos. Beje, aktorinis tembras nėra tipažo sinonimas. Režisierius prisipažino, kad pats visą gyvenimą vaidino ekstremalius personažus (Kaligula, Pamišėlis, Manjara ir kiti), todėl su-

kurti kitokio plano vaidmenį būdavo gana keblu. Pasak V.Masalskio, operoje tenoras negali atlikti boso partijos ir atvirkščiai. Režisierius teatrą lygina su visų menų motina muzika, todėl nenuostabu, kad savo kalboje dažnai naudoja daug muzikinių terminų ir sąvokų. Jo teigimu, pagrindinius vaidmenis diplominiuose spektakliuose gavę aktoriai šiuo metu geriau pasireiškė, greičiau įvaldė amatą, todėl nusipelnė pasitikėjimo ir didesnio dėmesio. Tačiau gyvenimas reliatyvus, viskas teka, nuolat keičiasi, todėl ateityje jėgos gali persiskirstyti visai kitaip nei yra šiandien.

Eksperimento sąlygomis Artimiausioje perspektyvoje Klaipėdos jaunimo teatro nemažos 20 aktorių trupės laukia nauji darbai, gastrolės ir, žinoma, dideli iššūkiai. Ką tik teatras pakvietė žiūrovus į „Ledo“ (rež. Paulius Ignatavičius) pagal V.Sorokiną premjerą ir jau stato spektaklį „Šauktiniai“. Tačiau pagrindinė šio sezono užduotis – išsilaikyti finansiškai ir užsidirbti pinigų. Tai bus savotiškas eksperimentas – išgyventi iš kūrybos, gaunat minimalią dotaciją iš miesto. Režisierius teigė, kad Klaipėdos miesto Kultūros skyriaus skiriamos dotacijos užtenka tik 14 žmonių 0,5 etato išlaikyti per metus, o kitus pinigus tenka užsidirbti patiems iš parduodamų bilietų. Tokiomis pat eksperimento ir nežinios nuotaikomis pirmąjį savo pusmetį gyvena

Vytauto Petriko nuotr.

V.Masalskis svajoja suburti įvairaus amžiaus ir skirtingų kartų aktorius, nes vienos kartos bendraamžių kolektyvas yra pasmerktas amžiams likti studentišku teatru. neseniai duris menininkams atvėręs Kultūros fabrikas, kuriame šiuo metu reziduoja ir repetuoja Klaipėdos jaunimo teatras. Nors daugelis kūrėjų kritikuoja fabriką dėl pernelyg didelių nuomos kainų, tačiau, pasak Kultūros fabriko direktorės Raimondos Laužikienės, pelno nesiekiama, o tik išsilaikyti už savikainą ir įgyti šiokį tokį finansinį stabilumą. Ambicinguose teatro planuose – gastrolės, įtraukiant vis daugiau Klaipėdos regiono žiūrovų. Pastarieji keleri metai buvo skirti repertuaro formavimui, dabar atėjo laikas meninę produkciją pristatyti kuo platesnei publikai. Kartu su naujuoju direktoriumi Tomu Jankausku siekiama suderinti verslumą ir meną, pritaikant rinkos ekonomikos dėsnius teatre. Režisieriaus V.Masalskio įsitikinimu, teatras turi keisti publikos mentalitetą. Niekam nekyla klausimas, kai reikia susimokėti už prekes parduotuvėje. Lygiai tokie patys dėsniai ateityje turi įsigalioti ir mene. Laikas parodys, ar ambicingiems Klaipėdos jaunimo teatro užmojams ir svajonėms lemta išsipildyti. 15

MUZIKA

Kompozitorės L.Narvilaitės muzikinės aistros Klaipėda, kaip ir visa Lietuva, gyvendama masinės kultūros apsuptyje, dar gali džiaugtis, turėdama, deja, negausų – tik penkių, vis retėjantį ryškių profesionalių kompozitorių būrelį. Tarp jų – originalaus meninio mąstymo, garsėjanti ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje užsienio šalių kompozitorė Loreta Narvilaitė, savo meninę prigimtį dalijanti dviem rimtosios muzikos sferoms – kūrybai bei akademinio koncertinio gyvenimo vadybai reprezentacinėje Klaipėdos koncertų salėje.

Daiva KŠANIENĖ

Kompozitorė L.Narvilaitė, kaip retas daug pasiekęs Lietuvos menininkas, gyvena ir kuria Klaipėdoje; visiškai nesiveržia nei į Vilnių, nei į kitus Europos miestus, kuriuose verda gerokai intensyvesnis muzikinis gyvenimas. Tai jai tik padeda, suteikia daugiau kūrybinių impulsų. Beje, pasaulyje daug kūrėjų palieka milijoninius didmiesčius ir įsikuria jaukesnėje aplinkoje. Jai Klaipėda brangi: „Čia esu gimusi, čia gyvena daug mano artimųjų, čia mano namai, čia dirbu kūrybinį darbą, taigi turbūt esu čia reikalinga. Nors Vilniuje taip pat yra mano namai, ten dažnai nuvykstu pasikrauti kūrybinės energijos, kurią grįžus į Klaipėdą tenka atiduoti kitiems“. Pripažindama, kad Vilnius yra Lietuvos kultūrinio gyvenimo megapolis, o kitų miestų kultūrinis gyvenimas kur kas skurdesnis, L.Narvilaitė sostinėje lanko įdomiausius renginius, koncertus, festivalius. Gyvenimas tarp Klaipėdos ir Vilniaus jai patinka ir net padeda kūrybai. Vilniuje laks16

to, bėga, „pasikrauna“ įspūdžių, o Klaipėdoje nusiramina ir sėda rašyti muziką. „Būtų blogai, jei gyvenčiau vien čia ar vien ten. Dabartinėje situacijoje ir slypi originalumas. Klaipėda tam tikru požiūriu man yra pasaulio kraštas, bet įtampa tarp jos ir Vilniaus – geras akstinas veikti. Juokauju, kad gyvenu autostradoje“, – šypsojosi kompozitorė.

Būdas išreikšti save Pasitaiko, kad jaunuoliai, baigę aukštuosius kompozicijos mokslus, gavę diplomą, tuo ir pabaigia savo kūrėjo kelią, dažniausiai atsidėdami vien pedagoginiam darbui. L.Narvilaitė ne iš tų. Jai muzikos kūryba – ne tik įgyta profesija, bet ir aistra, gyvenimo būdas. Kartą menininkė bandė atsakyti į klausimą, kodėl pasirinko bent tuo metu buvusią gana vyrišką, visų dvasios jėgų ir daug laiko reikalaujančią specialybę: „Matyt, kažkas viduje yra kitaip ir čia matau prasmę. Poreikis kurti slypi asmenybės viduje ir negali nepaisyti savo šauksmo. Todėl rašai muziką ir taip išreiški save. Taip gimsta gyvenimo ir kūrybos pilnatvė“.

L.Narvilaitė jau ankstyvoje jaunystėje žinojo, kad nori tapti būtent kompozitore: „Specialybę pasirinkau pati, juolab giminėje nė vieno menininko iki tol nebuvo. Tėveliai palaikė mano sprendimą, sudarė puikias sąlygas studijuoti Vilniuje ir po to grįžti į Klaipėdą. Beje, ir mano dukra Ieva pasirinko kompozicijos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ši specialybė vis dėlto yra išskirtinė, ypatingai motyvuojanti ir įkvepianti. Ji suteikia galimybę ir išreikšti save muzika, ir kūrybiškai dirbti pedagoginį ar administracinį darbą. Jai reikia ne tik pasirinkimo, bet ir pašaukimo“. Entuziastingai kūrusi muziką konservatorijos suole, jau daugiau kaip 25 metus su neblėstančiu užsidegimu, nelaukdama dangaus siunčiamo įkvėpimo, ji kasdien dirba, ieško, kuria. Ne veltui L.Narvilaitė, prabėgus tik trejiems metams po studijų baigimo, 1992-aisiais buvo priimta į Lietuvos kompozitorių sąjungą. Daug kam, norint tapti šios kūrybinės sąjungos nariu, tenka kur kas ilgiau padirbėti, kol pavyksta įrodyti savo talentą ir nuopelnus. Pasiekti aukštumų, įtvirtinti save tarp geriausiųjų, gyvenant ne Vilniuje, kompozitoriui yra nelengva. ►

MUZIKA

Vytauto Petriko nuotr. 17

MUZIKA

Vizitinė kortelė Kompozitorė, muzikologė, pedagogė L.Narvilaitė gimė 1965 m. spalio 2 d. Klaipėdoje. Miesto 2-ojoje vaikų muzikos mokykloje mokėsi skambinti fortepijonu, 1980–1984 m. – S.Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar S.Šimkaus konservatorija) – muzikos teorijos specialybės. Būsimosios kūrėjos mėgstamiausias dalykas buvo kompozicija (dėstė kompozitorius Jonas Paulikas). 1984–1989 m. studijavo kompoziciją Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) kompozicijos klasėje pas prof. Julių Juzeliūną. Toliau žinias gilino (lygiagrečiai jau dirbdama gimtojoje Klaipėdoje) toje pačioje institucijoje ir 1996 m. baigė asistentūrą-stažuotę taip pat vadovaujant prof. J.Juzeliūnui. Nuo 1989 m. S.Šimkaus konservatorijoje dėsto lietuvių ir šiuolaikinės muzikos istoriją bei kompoziciją. Siekdama suaktyvinti muzikinį gyvenimą, priartinti Klaipėdos publiką prie moderniosios muzikos, L.Narvilaitė 1994–1999 m. organizavo penkis šiuolaikinės muzikos festivalius „Kopa“ ir buvo jų menine direktore. Nuo 2005 m. dirba Klaipėdos koncertų salės direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai, yra keturių šios įstaigos rengiamų muzikos festivalių programų sudarytoja. Kuria įvairių žanrų muziką, kuri atliekama koncertuose Lietuvoje ir užsienyje. Kūriniai įrašyti į daugiau nei 10 kompaktinių plokštelių. 2010 m. išleido autorinę kompaktinę plokštelę – dvigubą albumą „Šauksmas – šviesa“. Paskelbė daug straipsnių, recenzijų, anotacijų.

Po koncerto su pianistu Petru Geniušu. 18

◄ „Jei esi kompozitorė iš Klaipėdos, tave mažiau mato, mažiau gauni užsakymų ir turi žymiai daugiau dirbti, kad pastebėtų ir įvertintų“, – kalbėjo L.Narvilaitė. Tačiau dėl veržlumo ir kūrybinio aktyvumo ji tapo „matoma“ ne tik sostinėje. Kompozitorė džiaugiasi, kad yra įrašyta į aktyviai kuriančių Lietuvos kompozitorių gretas: leidinyje „24 Lithuanian Contemporary Composers“ ji vienintelė atstovauja Klaipėdai. Kompozitoriai Vidmantas Bartulis bei Zita Bružaitė – iš Kauno, visi kiti – vilniečiai. O iš viso Lietuvos kompozitorių sąjungoje yra daugiau nei 100 kompozitorių. L.Narvilaitės kūryba geriau žinoma svečiose šalyse bei Vilniuje, nei savojoje Klaipėdoje; pernelyg retai čia atliekamos savitos ir meniškai vertingos jos kompozicijos. Kūrėja neslepia: „Norisi darbais įsilieti į aplinką ir būti reikalingi. Džiaugiuosi, kai mano kūriniai atstovauja Lietuvai, nes garbinga būti jos kultūros dalimi“. Pasiteiravus, kodėl ji, sudarydama Klaipėdos koncertų salės koncertų programas, nepasinaudoja savo „tarnybine“ padėtimi, sakė: „Klaipėdoje mano kūriniai skamba tada, kai patys atlikėjai įtraukia juos į savo programas. Šį sezoną atlikėjų iniciatyva Klaipėdos koncertų salėje bus atliktos trijų mano kūrinių premjeros. Jie tas programas pristatys ir kitose Lietuvos bei užsienio salėse“.

Esmė – tarp natų L.Narvilaitės kūryboje atsiskleidžia išskirtinai savitas, novatoriškas, atliepiantis laikmečio pulsą bei muzikinės kalbos naujoves

Loreta Narvilaitė: Klaipėda tam tikru požiūriu man yra pasaulio kraštas, bet įtampa tarp jos ir Vilniaus – geras akstinas veikti. stilius. Kompozitorės fantazija neišsemiama; nuostabą kelia ir kūrybinių sumanymų įvairovė, ir beribis koncepcijų, atlikėjų sudėčių, reiškiamų emocijų laukas. Tik pati kūrėja žino, iš kur semiasi idėjų, kas pastūmėja įgyvendinti vieną ar kitą kūrybinį sumanymą. Mums belieka spėlioti. Gal visa tai kyla iš daugelio dalykų: artimos sielai poezijos, minčių, vidinių dvasinių būsenų, sukauptos intelektualinės patirties, pažintų kultūrinių, istorinių klodų, ateities vizijų bei horizontų, taip pat iš kasdienio gyvenimo reiškinių, aplinkos, santykio su žmonėmis ir pan. Kompozitorė lakoniškai prasitarė: „Įkvėpimas yra gyvenimas ir visa, kas su manimi ar aplink mane vyksta. Kaip uostamiesčio vaiką mane įkvepia miestas (nebūtinai Klaipėda) ir jūra. Kūryba yra puiki dvasinė terapija, todėl dažnai ja gydausi“. Kiekviena L.Narvilaitės kompozicija yra kitokia, turinti skirtingą poveikio klausytojui „krūvį“. Autorė aiškino: „Muzikinio kūrinio esmė yra tarp natų, toje jas jungiančioje ir klausytojams išspinduliuojamoje energetikoje, o ne tekstuose apie jį (nors konceptualios kūrybos šalininkai turbūt tam prieštarautų). Dažnai pastebiu, kad naujas kūrinys gimsta tam tikru gyvenimo momentu, kada jam ateina laikas, kai susiklosto palankios jam aplinkybės. Kita vertus, turiu „įsimylėti“ kū-

Su „Permainų muzikos 2008“ videoklubo viešnia kompozitore Onute Narbutaite.

MUZIKA

rinio idėją, giliai tikėti tuo, ką darau. Negaliu rašyti šiaip bet ką ir bet kada“. Intensyviai kurianti L.Narvilaitė rašo pačių įvairiausių žanrų muziką, tad nelengva trumpai apibrėžti jos muzikos stilistiką, kuri nuolat kinta, varijuoja, priklausomai nuo sumanymo, bendros būsimo veikalo koncepcijos. Pati kūrėja pabrėžė: „Man artimiausia minimalistinė stilistika, gal iš dalies todėl, kad ji geriausiai atliepia lietuvišką pasaulėjautą. Mūsų liaudies dainose labai daug paprastų motyvų kartojimo, mirgančios statikos būsenos. Man tai yra gražu. Minimalizmas man patinka ne tik muzikinėje kūryboje, bet ir kitose meno srityse, interjere, aprangoje...“ Muzikologai, rašę apie L.Narvilaitės kūrybą, beveik vieningai pažymėjo, kad dar studijų metais susiformavęs jos kūrybos principų racionalumas bei originalumas dominuoja ir vėlesniuose opusuose: griežta, apgalvota tvarka, grafinių linijų ar matematinių skaičių sekos, neapribojančios fantazijos erdvės ir meninės intuicijos. Juose svarbi kiekviena detalė, tačiau ypač imponuoja aktyvūs ritmai, tembrinis spalvingumas, dinaminės linijos. Visiškai sutinkant su tokiu apibūdinimu, būtina pridurti, kad šiuolaikiško meninio mąstymo kompozitorės darbuose (ypač vėlesniuose) nestokojama vidinės šilumos, emocingų, sielos gelmes paliečiančių momentų, daug ekspresijos, gyvybės. Racionalumo ir poetiškumo santarvę L.Narvilaitės muzikoje tarsi patvirtina jautrūs, subtilūs, daugiaprasmiai bei giliaminčiai kūrinių pavadinimai. Juos autorė dažniausiai ima iš poezijos eilučių, kurių emocijos vedama kuria.

Miesto žmogus Kiekvienam klausytojui įdomu kompozitoriaus darbo „virtuvė“: kas pradžioje gimsta – idėja, sumanymas, koncepcija ar racionaliai sugalvojama, kokiam instrumentui, kokiai jų sudėčiai rašys; ar iš anksto numatoma kūrinio trukmė? Klausimų daug. O atsakymai gali būti įvairiausi. Kiekvieno kūrėjo – kitokie. L.Narvilaitė atsakė paprastai, bet kaip savo vertę jaučianti kūrėja: „Turiu daug idėjų, kurias norėčiau perteikti garsais, ir instrumentų, kuriems norėčiau parašyti. Kai atlikėjų prašymai ar festivalių užsakymai atitinka mano sumanymus, imuosi darbo. Kartais tenka pasiūlymų atsisakyti, nes jie tolimi mano kūrybinėms vizijoms“. Vos baigusi studijas, jaunoji kompozitorė prabilo puikiu kūriniu „Praeinanti nata“ 15ai styginių, apie kurį pati sakė: „Tai – bandymas surasti griežtą muzikos organizavimo tvarką. Kūrinio išeities tašku man tapo paukščio įvaizdis. Grafinės idėjos įprasminimui panaudotos dvi dvylikatonės serijos su paeiliui praleistais garsais ir dvi skaičių sekos“. Netrukus išgirdome įspūdingą „Con variationi“ varinių pučiamųjų kvintetui. Gaila, nedažnai L.Narvilaitė imasi kūrinių simfoniniam orkestrui. Nes 1996-aisiais sukurtas „Atviras miestas“ – vienas puikiausių jos ankstyvajame periode, atveriantis jai svarbią urbanistinę temą. Kompozitorė yra prisipažinusi, kad yra miesto žmogus, „ji myli miestą su visu tuo, kas jame yra. Ją traukia svaiginantis gyvenimo tempas, miesto išorinis margumas, savitas Klaipėdos, gimtojo miesto, klimatas, žmonių

įvairovė ir kt. Visa tai atsispindi „Atvirame mieste“, kuriame yra ir daugiau giluminių prasmių, panašių į M.K.Čiurlionio pasakiškų miestų vizijas – „link bokštų ir žiburių akcentų“ (Antanas A.Budriūnas). Išskirtinis yra ir prieš porą metų L.Narvilaitės parašytas „Miesto labirintas“ sopranui, skaitovui ir simfoniniam orkestrui, kuriam panaudoti Jurgos Ivanauskaitės ir Algimanto Mackaus tekstai. Autorei abu šie orkestriniai kūriniai miesto tema labai brangūs. „Atviras miestas“, atliekamas Noršiopingo simfoninio orkestro, yra skambėjęs ir Švedijoje, o „Miesto labirintas“ sukurtas „Gaidos“ festivalio užsakymu. Abi „Miesto labirinto“ premjeras Vilniuje ir Klaipėdoje dirigavo Modestas Pitrėnas, o pagrindinį kūrinio semantinį krūvį perteikiančią skaitovo partiją atliko aktorius Darius Meškauskas. Ovacijomis „Gaidos“ festivalio klausytojai 2000-aisiais sveikino išradingą, ritmo aktyvumu ir energija prikaustantį kompozitorės veikalą „Šauksmas – šviesa“ dviem trimitams ir dviem fortepijonams. Šis opusas autorei yra vienas iš brangiausių, tad vėliau, kaip pasakojo kompozitorė, atsirado dar penkios jo versijos, nors ne visos buvo atliktos koncertuose. Trys versijos skamba jos autorinėje kompaktinėje plokštelėje, kuri taip ir pavadinta – „Šauksmas – šviesa“. Net savo mobiliojo telefono signalui ji pasirinko šio kūrinio motyvą. Savo neįprastam, rafinuoto naujojo romantizmo dvasia sukurtam kūriniui „Liūdesio sodai“ trims perkusininkams L.Narvilaitė taip pat jaučia dideles simpatijas. Minėtoje plokštelėje taip pat įrašytos dvi kūrinio versijos (antroji – su vaizdo projekcija).

Emocinis laukas

Paryžiuje – susitikimas su pianistu Alexanderiu Paley šiemet birželį.

Palankių kritikos vertinimų susilaukė ir kiti L.Narvilaitės kūriniai: „Pragydo vėjas“ obojui ir kameriniam orkestrui, „Ryto rasa krito“ fleitai, smuikui, altui, violončelei ir fortepijonui, jaudinanti, neoromantiška kompozicija „Tavo blakstienos paliečia mano prisiminimų lūpas“ obojui solo, kurios pavadinimui paimta A.Mackaus poezijos eilutė. Kūrinio atlikėjas obojininkas Robertas Beinaris sakė: „L.Narvilaitė čia trumpam išsižada kompozicinio griežtumo, privilegiją teikdama romantiškai, ilgesingai instrumento melodijai“. ► 19

MUZIKA

◄ Savitai įdomios kompozicijos „Visby-Bike“ klarnetui, smuikui, violončelei ir fortepijonui, kuri buvo rašoma Visbio kompozitorių namuose Gotlando saloje (Švedija), „Kai liepto nebus pereisiu upę“ (poeto Sigito Parulskio poetinė inspiracija) smuikui, violončelei ir fortepijonui, „Banga palydi paukščio skrydį“ smuikui solo ir daugelis kitų. Kompozitorės meninei prigimčiai artima vokalinė bei chorinė muzika, kuri daug pasako apie jos kūrybą supantį emocinį lauką. Čia labai svarbu poetinis žodis. Individualių minčių bei idėjų raiškai ji renkasi savo dvasia jai artimus lietuvių poetinės minties grandus: „Žiemos moteris“ (ž. Leonardo Gutausko) balsui ir fortepijonui, „Nemirtingumas“ (ž. Henriko Radausko) balsui, saksofonui ir fortepijonui, „Kranto trupinys. Žiemos žaidimai“ mišriam chorui (ž. Rolando Rastausko), „Atsisėsk po raudonu šermukšnio medžiu. Viršum aukštų pušų spalvos“ balsui, smuikui ir fortepijonui (ž. Antano A.Jonyno). Muzikologė Gražina Daunoravičienė pastebėjo, kad pastarojoje „kur kas daugiau impulsyvumo, nevaržomos natūralios muzikos tėkmės, „nubarstytos“ ritminiais krentančių šermukšnių lašais“. Šiuolaikiniams kompozitoriams techniškai daug pagelbėja ir padeda kompiuteris. Kartais galima išgirsti skeptiškai sakant: „Ką jie čia kuria? Viską už juos padaro kompiuteris“. Iš tikrųjų taip nėra. L.Narvilaitė sakė: „Kompiuterį naudoju tik kaip natų užrašymo priemonę akustinei muzikai kurti, nors pastebiu, kad jis daro įtaką meniniams sprendimams. Kartais melodiją, harmoniją ar ritmą užsirašau ir natų popieriuje arba ieškau jų sėdėdama prie pianino“. L.Narvilaitės kūriniai skambėjo pasaulio šiuolaikinės muzikos forumuose: tarptautiniame naujos muzikos festivalyje „Arsenals“ (Ryga), Bulgarijos festivalyje „ppIANISSIMO“, Kijevo „Jaunimo muzikos forume“ bei „Season Premieres“, Lvovo „Velvet Curtain“, „Festival Alexandre Paley et ses amis“ (Moulin d’Andé, Prancūzija), festivaliuose „Švedijos garsai“, „Lietuvių muzikos pavasaris“, „Gaida“, „Jauna muzika“, „Iš arti“, „Kopa“ , „Muzika sugrįžta“, „Permainų muzika“, „Vargonų vasara“ , „Druskomanija“, VI būgnų ir perkusijos festivalyje, Pažaislio muzikos festivalyje, VI E.Griego ir M.K.Čiurlionio muzikos festivalyje, „Marių klavyruose“, „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ ir kituose. Jei tik gali, kompozitorė vyksta į kūrinių atlikimus Lietuvoje, kartais jai tenka jų klau20

sytis ir užsienyje. 2002–2004 m. tris kartus po mėnesį ji gyveno ir kūrė Visbio tarptautiniame kompozitorių centre (Švedija).

Strategija ir taktika Gal ne visi besilankantys koncertuose žino, kad L.Narvilaitė užima labai svarbias, turbūt vieninteles tokio pobūdžio pareigas mieste. Ji jau 10 metų yra reprezentacinės Klaipėdos koncertų salės direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai. Pareigų apibūdinimas nedaug ką pasako; po juo slypi sudėtingas, itin kūrybiškas darbas, reikalaujantis daug fantazijos, gilaus muzikos istorijos pažinimo, profesionalaus orientavimosi beribiame rimtosios muzikos pasaulyje. Juk būtent L.Narvilaitė yra šios įstaigos meninės muzikinės veiklos strategė, formuojanti jos ir miesto koncertinę politiką. Ji, taikydama pačius aukščiausius atlikimo meno kriterijus, parenka, užmezga ryšius ir kviečia miesto koncertų salėje koncertuoti žymiausius šių dienų Lietuvos bei daugelio pasaulio valstybių (Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Suomijos, Lenkijos, Čekijos, Nyderlandų, Izraelio, JAV, Austrijos, Jungtinės Karalystės, Estijos, Latvijos, Rusijos ir kitų) atlikėjus – simfoninius bei kamerinius orkestrus, chorus, ansamblius, solistus, su jais tariasi, derina ir aptaria programas. Suprantama, kad šiame greitai kintančiame pasaulyje nestovi vietoje ir muzikinis gyvenimas, išryškėja jauni talentai. Kaip, kur, kokiu būdu L.Narvilaitė suranda tuos perliukus? Vien interneto galimybės, kiti informaciniai šaltiniai čia bejėgiai. Pasikliaujant jais labai lengvai galima apsirikti, pakliūti į klastingas reklamines pinkles ir „nusipirkti katę maiše“. L.Narvilaitė turi savo daug laiko reikalaujantį, tačiau labai efektyvų, kūrybišką, manau, jai pačiai malonų, daug muzikinių įspūdžių (svarbių ir kaip kompozitorei) teikiantį metodą. Ji daug keliauja, bet ne ilsėtis ar pramogauti, o dirbti: lankosi įvairiausių Europos miestų koncertų salėse, klausosi begalės koncertų. Na, o Vilniaus muzikinis gyvenimas, Lietuvos kompozitorių kūryba, geriausi šalies atlikėjai jai pažįstami turbūt kaip šeimos nariai. L.Narvilaitė aiškino: „Lietuvos ir užsienio šalių koncertų salėse ir festivaliuose dažniausiai lankausi Klaipėdos koncertų salės programų, kūrinių ir atlikėjų paieškos tiks-

Po „Miesto labirinto“ premjeros 2013 m. „Gaidos“ festivalyje Vilniuje.

L.Narvilaitės autorinio dvigubo albumo „Šauksmas – šviesa“ (2010) aštuoni kūriniai skamba audioplokštelėje, o du publikuoti ir DVD formatu.

lais arba su Klaipėdos kameriniu orkestru. Ypač daug keliavau pernai: darbo reikalais pabuvau Islandijoje, Norvegijoje, Šveicarijoje, Latvijoje, Estijoje, Suomijoje. Šiemet vėl aplankiau Šveicariją ir Prancūziją. Net ir asmeninių kelionių ar atostogų metu mane traukia koncertai, tarkime, šiuolaikinės muzikos festivalio koncertas garsiajame Milano La Scalos teatre...“ Remdamasi savo patirtimi, išlavintu meniniu skoniu, girdėdama ir pažindama gausybę gyvai skambančios muzikos, tiesiog nardydama jos vandenyne, L.Narvilaitė priima sprendimus: „Svarbiausias kriterijus – atlikėjų profesionalumas, programų meninis vertingumas. Esu labai smalsus žmogus, tad nuolat domiuosi, kas vyksta Lietuvos ir užsienio akademinės muzikos pasaulyje. Džiaugiuosi, kai tuos geriausius atlikėjus, kūrėjus bei jų projektus pavyksta atvežti į Klaipėdą. Taip klaipėdiečiai įgyja

MUZIKA

Su festivalio „Permainų muzika 2006“ videoklubo svečiu kompozitoriumi Broniumi Kutavičiumi.

Prie Milano katedros kartu su marčia Ugne, sūnumi Martynu ir dukra Ieva šių metų spalį.

galimybę visa tai pamatyti ir išgirsti savo mieste, niekur toli neišvykdami“. Domintis Klaipėdos koncertų salės veikla akivaizdu, kad L.Narvilaitės sumanymams, naujovių ieškojimams pritaria šios koncertinės įstaigos direktorė Danutė Žičkuvienė; manau, tai puikus, vienas kitą suprantantis, tandemas. Be abejo, prie sėkmingos veiklos nuoširdžiai prisideda visi darbuotojai. L.Narvilaitė su visa Klaipėdos koncertų salės komanda jau dešimtmetį kasmet rengia tris skirtingo pobūdžio tarptautinius muzikos festivalius: tęsia seniausią Lietuvoje (pirmasis įvyko 1975 m.) festivalį „Klaipėdos muzikos pavasaris“, kuris pasižymi didingu klasikos skambesiu; festivalis „Permainų muzika“ šiuolaikinės muzikos garsais kas rudenį skelbia naujo Klaipėdos koncertų salės sezono pradžią; paskutinį metų mėnesį šventiniai „Salve

Po koncerto su dirigentu Modestu Pitrėnu.

Musica“ akordai kuria kalėdinę nuotaiką. L.Narvilaitė pridūrė, kad nuo pernai – ir ketvirtojo – Klaipėdos kariliono festivalio programų sudarymas yra jos rūpestis: „Klaipėdos kariliono festivalis, vykstantis ilgiausią metų dieną, perkelia mūsų organizuojamus renginius į viešumą, atvirą erdvę. Kiekvienam festivaliui turiu parinkti tinkamiausią programą. Tai labai kūrybingas ir atsakingas darbas. Minėti festivaliai vyksta skirtingais metų laikais ir perteikia viso koncertinio sezono renginių dinamiką“. Apmaudu, kad klaipėdiečiai ne visada įvertina tai, ką turi; kai kuriuose Klaipėdos koncertų salės koncertuose būna nemažai tuščių kėdžių. Kartais suspurda širdis pagalvojus, kokia būtų Klaipėdos akademinės muzikinės kultūros padėtis, jei neturėtume Koncertų salės. O štai „Švyturio“ arena lūžta nuo žiūrovų, kai ten pasirodo populiariosios muzikos atlikėjai. Paklausus

Asmeninio archyvo nuotr.

L.Narvilaitės, kaip ji galėtų apibūdinti tokio „masinės kultūros triumfo“ priežastis, negi rimtoji muzika skirta tik intelektualiajam elitui, kompozitorė santūriai atsakė, kad „masinė kultūra triumfuoja ne tik „Švyturio“ arenoje, bet ir kitose šalies arenose, scenose bei TV ekranuose. Kiekvienas pagal savo vertybes pasirenka, kokio koncerto klausytis, kokį spektaklį ar filmą žiūrėti. Dauguma meną supranta tik kaip pramogą, todėl tokie renginiai klesti. Klaipėdoje intelektualaus elito nėra daug, nes tai jūrinės pramonės ir pramogų miestas“. Turbūt dažnam gali kilti klausimas, kaip kompozitorė visur ir viską spėja. Tiek darbų, kelionių, užauginti du puikūs vaikai – Martynas ir Ieva... Kada gi ji kuria? Pati sakė, kad nuo 2005-ųjų, pradėjusi dirbti Klaipėdos koncertų salėje, nebegalinti tiek daug laiko skirti kūrybai, nes ji gimsta vienatvėje ir tam reikia atiduoti daug valandų... 21

FESTIVALIS

„Permainų muzika dalyvių ir klausytoj Klaipėdos koncertų salės šiuolaikinės muzikos festivalis „Permainų muzika“ šiemet rugsėjo 15 – spalio 1 dienomis intrigavo geriausiais XX–XXI a. muzikos pavyzdžiais ir moderniausiomis raiškos formomis. 11-ojo festivalio programos septyniuose koncertuose susiliejo kūriniai, lėmę praėjusio amžiaus muzikos istorijos permainas, ir šių dienų autorių muzikiniai ieškojimai.

„Permainų muzikos“ užsakymu kompozitorius Š.Nakas parašė kūrinį „Geismo mašina“ – taip buvo pavadintas ir šių metų festivalio pradžios koncertas. 22

„Geismo mašina“: Klaipėdos kamerinis orkestras, M.Bačkus (meno vadovas, violončelė), R.Sviackevičius (akordeonas), dirigentas V.Lukočius.

FESTIVALIS

2015“: jų įspūdžiai

„Žmogaus balsas“: R.Camarinha (sopranas, Portugalija), Y.Héreau (fortepijonas, Prancūzija).

Vertingas siekis Raimondas SVIACKEVIČIUS akordeonistas Pačiame festivalio pavadinime „Permainų muzika“ užkoduotas renginio tikslas, kurio, mano akimis žiūrint, sėkmingai siekiama. Tikslas gana abstraktus, sakyčiau. Juk permainos neišvengiamos muzikoje, kaip ir visose srityse, todėl pats noras keisti su muzika, pats procesas siūlant klausytojams pačius netikėčiausius projektus, yra svarbus ir turi ypatingą vertę. Puiki atmosfera tiek atlikėjams tiek klausytojams, Koncertų salės – kaip namų, šeimos, draugų aura kompensuoja visus mažyčius praktinius nesklandumus, labiau susijusius su individualiais atlikėjų vidiniais trūkumais, kurie šiaip kitur yra neišvengiami, o čia jie tampa šiltai, buitiškai, šeimyniškai ir labai natūraliai išsprendžiamais pozityviais pokalbiais, net jų nepastebint. Nauja muzika Klaipėdoje nelengvas iššūkis visais

Vytauto Petriko nuotr.

atžvilgiais, bet kai tik išgirsti „Permainų muzika“ Klaipėdoje, viskas būna aišku. Gyvuokite!

Intelekto išbandymas

Kaip užsienyje

Ir šiais metais „Permainų muzika“ pateikė daug įvairaus žanro ir stilių muzikos. Pradedant XX a. pasaulio, mūsų krašto geriausiais pavyzdžiais, vadinamąja šiuolaikinės muzikos klasika, baigiant pastarųjų metų kompoziciniais atradimais, Klaipėdos melomanams tapusiais savotišku testu, muzikinio skonio ir intelekto išbandymu (kad ir Daniele’io Ghisi garso ir vaizdo instaliacija „Laiko eksperimentas“). Vertingiausia festivalio dalimi vis dėlto laikyčiau lietuviškų opusų atlikimą. Nes kuriame gi kitame Klaipėdos festivalyje ar koncerte dar galime išgirsti tiek daug lietuvių dabarties kūrėjų (o prieškoncertiniuose susitikimuose, į kuriuos šis festivalis pakviečia, net su jais susitikti, pabendrauti)?.. Įsimintiniausiu profesionalumo ir meninės įtaigos požiūriu man tapo koncertas „Muzika laiko pabaigai“ su fortepijoniniu trio „FortVio“, styginiu kvartetu „Art Vio“ ir klarnetininku Vytautu Giedraičiu. ►

Šarūnas NAKAS kompozitorius Mano atvykimai į Klaipėdą visada turi kažkokį intriguojantį momentą. Jaučiuosi it užsienyje, man labai patinka naujoji architektūra, neperkrautas horizontas, šviesa, ramybė. Kaskart pajuntu sunkiai nusakomą miesto tobulėjimą, tarsi skaidrėjimą. Nežinau, kas konkrečiai tai lemia, bet mane tai maloniai įkvepia. Žaviuosi Klaipėdos klausytojų kantrybe ir atidumu, ugdytu, ko gero, ne vieną dešimtmetį. Jei dėl nežinia kokių priežasčių tektų bėgti iš Vilniaus, norėčiau būti Klaipėdos kompozitoriumi. Kitas klausimas, ar įtikčiau šiam slėpiningam ir nedaugiakalbiam miestui.

Danguolė VILIDAITĖ muzikologė

FESTIVALIS

◄ Jų muzikavime net Olivier Messiaeno kvartetas suskambo paprasčiau ir suprantamiau, kartu skaidriau, giliau, tarsi dar labiau išgrynintas, dar labiau pakylėtas. O Justės Janulytės „Naktų ilgėjimo“ styginių orkestrui interpretacija (Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas Modestas Pitrėnas) šįkart, sakyčiau, buvo verta geriausių pasaulio scenų – tas nepaprastas erdvės skambėjimas ir pajautimas...

Proga lavinti skonį Rūta VILDŽIŪNIENĖ muzikologė

„Laiko eksperimentas“: D.Ghisi (Prancūzija, Italija) pristatė savo garso ir vaizdo instaliaciją.

„Permainų muzika“ yra nepaprastai reikalingas festivalis, kurio metu turime galimybę susipažinti su šiuolaikiniais lietuvių ir pasaulio kompozitorių kūriniais, juos gyvai išgirsti. Ne viskas, t. y. ne visi kūriniai privalo patikti ar klausytojus sužavėti. Tai gera proga pratinti savo ausį, lavinti skonį prie besikeičiančios sampratos, kas yra muzika, kokius raiškos būdus ji renkasi. Dar svarbiau, kokias emocijas ir mintis ji žadina. Modernią, šiuolaikišką muziką, besiremiančią disonansais, derminiu neapibrėžtumu, dažnai poliritminiu pulsavimu, apiberti gražiais epitetais nėra įprasta. Profesionalumu, muzikos poteksčių ryškumu pasižymėjo fortepijoninio trio „FortVio“ ir styginių kvarteto „Art Vio“ pateikta programa. Be pasaulinę šlovę pelniusio ir koncerte atlikto O.Messiaeno opuso „Muzika laiko pabaigai“, įspūdingai skambėjo F.Latėno ir A.Šenderovo kvartetai. Manau, jog daugelį klausytojų nuostabiai veikė baigiamojo koncerto programa. Skambėjusi muzika leido ja mėgautis. Visi

„SISU USIS“: „SISU Percussion Group“ (Norvegija). 24

kūriniai, atliekami Klaipėdos kamerinio orkestro ir SISU perkusijos grupės, diriguojant M.Pitrėnui, skambėjo įtikinamai ir efektingai. Jautrumu išsiskyrė J.Janulytės kompozicija „Naktų ilgėjimas“. Ne visų koncertų kūrinius norėtųsi klausytis dar kartą. Tačiau festivalio tikslas – pristatyti nepažintą muziką – yra sveikintinas.

Naudinga patirtis Tomas NILSONAS „SISU Percussion Group“ meno vadovas SISU savo dalyvavimą „Permainų muzikos“ festivalyje laiko vertingu įvykiu. Festivalio programa buvo turtinga renginių ir bendradarbiavimo. Tai buvo džiaugsmingas patyrimas tiek SISU, tiek klausytojams.

Vytauto Petriko nuotr.

FESTIVALIS

„Naktų ilgėjimas“: „SISU Percussion Group“ (Norvegija), Klaipėdos kamerinis orkestras, dirigentas M.Pitrėnas.

Mes dalyvavome dviejuose koncertuose Klaipėdos įstaigose ir grojome jaunimo auditorijai miesto Koncertų salėje. Festivalis baigėsi ypatingu bendros kūrybos projektu, kurį parengėme su Klaipėdos kameriniu orkestru. Kartu atlikome dviejų kūrinių premjeras perkusijai ir kameriniam orkestrui. Tai buvo labai vertinga patirtis, tapusi finaliniu festivalio akcentu.

Sąlygos – puikios Daniele’is GHISI kompozitorius „Laiko eksperimentas“ yra turbūt tas projektas, kuris šiuo metu man labiausiai rūpi. Ir todėl man labai malonu, kad galėjau jį

pristatyti Klaipėdoje šį rugsėjį. Tam buvo sudarytos puikios sąlygos, koncertų salė buvo labai graži, festivalio organizatorių, technikų ir kitų žmonių rūpestingumas ir gerumas paliko tobulą įspūdį. Aš nuoširdžiai tikiu, kad ateityje vėl turėsiu galimybę bendradarbiauti su „Permainų muzika“.

Džiugino atlikimas Jurgita MIEŽELYTĖ kompozitorė Kadangi viso festivalio muzikos negirdėjau, o buvau tik paskutiniame koncerte, su kuriuo pati esu susijusi, tad sunkokai sekėsi surasti „teisingą“ būdą pasidalyti įspūdžiais...

Festivalio „Permainų muzika“ baigiamajame koncerte skambėjo įvairi muzika, ir būtent įvairovė leido išgyventi plačią jausmų amplitudę: nuo meditacijos, beveik transo būsenos iki kelionės laiku atgal į vaikystę. Koncerto svečiai – norvegų mušamųjų trio SISU taip pat suteikė netikėtumo atspalvį, išplėsdami koncertinę erdvę – muzikos garsai skambėjo ne tik nuo scenos, bet ir tarp žiūrovų. Džiugino aukšta kūrinių atlikimo kokybė – tiek Klaipėdos kamerinis orkestras, tiek SISU, paklusę jautriam ir subtiliam maestro M.Pitrėno muzikavimui, papildė vieni kitus darniais sąskambiais bei gyvu muzikos pajautimu. Koncerte skambėjo šiuolaikinė muzika, tačiau kūrinių įvairovė galėjo atliepti tiek šiuolaikinės muzikos gerbėjų, tiek tiesiog klausytojų, atvirų netradiciniams muzikiniams potyriams, poreikius. 25

KINAS

Kadrai iš filmo „Marsietis“ (2015, rež. R.Scottas) su aktoriumi M.Damonu pagrindiniame vaidmenyje.

„Marsietis“ – išm sumanaus optimis Šįkart – apie naująjį kino grando Ridley’o Scotto filmą pagal bestseleriu tapusią Andy’o Weiro knygą „Marsietis“. Ši fantastiška kelionė veda į tolimos raudonosios planetos smėlynus ir priverčia patikėti, kad net beviltiškiausiose situacijose tu niekada nesi vienas, anot R.Scotto, vis tiek atsiras žmonių, kurie norės tau padėti. 26

Aivaras DOČKUS

Kritiškas pasiaiškinimas Kosminiu greičiu atsakau į jūsų klausimą – kodėl ši recenzija ne apie naujausius lietuviško kino kūrinius „Edeno sodas“ ar „Dėdė, Rokas ir Nida“? Viskas paprasta – raidės kartais pavargsta raitytis neigiamomis mintimis besitaškančiuose sakiniuose. Kritiko strėlėms pabosta smigti tais pačiais kampais į tas pačias vietas. Atšimpa fantazija, atbunka smegenys, sugrumba pirštai. Rašyti apie

blogus lietuviškus filmus – tai tarsi dirbti valytojo darbą, kai stengiesi pastebėti mažiausius krislelius, o tave nuolatos užverčia kalnais grėmėzdiškų svetimkūnių. Mūsų kino liga vis labiau panašesnė į tą neišgydomą Lietuvos futbolo federacijos virusą: visi giriasi, kad dirba ir siekia rezultatų, reklamuojasi, lyg būtų sukūrę šedevrą, o premjeros arba rungtynių vakarą belieka graudžiai nusijuokti ir riebiai nusikeikti. Laikui bėgant ir nevykstant pokyčiams, iš sirgalių ir žiūrovų akių pradingsta ir juokas, ir graudulys, o prie lūpų nebenuplėšiamai prilipusi keiksmažodžių etiketė velkasi palei žemę kaip gelžbetoninis šešėlis. O baisiausia, kad nematyti net permatomo tolimos pasikeitimų vilties

KINAS

mani isto istorija spindulėlio. Kita premjera (kitos rungtynės) – kita tamsi bedugnė, palaipsniui nebesukelianti jokių emocijų, tik statišką abejingumą. Ar įmanoma kažko tikėtis iš šių dviejų save lėtai kramtančių ir tuo sadistiškai patenkintų struktūrų? Vargu bau. Dar yra ir trečioji į niekur judanti (arba niekur nejudanti, lyg senoje nuotraukoje sustingusi) struktūra, kuri iš dalies atspindi Lietuvos kino veidą. Televizija. O su ja – kraupiai nevykę lietuviški serialai apie moteris, vyrus, mėnulius, kiaules, kopijas ir kopijų kopijas. Įsijungęs lietuviškus telekanalus išsigąsti, kad gyveni ne tokioje šalyje ir ne tokioje visuomenėje, kurioje įsivaizduoji esąs. Tada trumpam tampi stebėtoju ir tyrinėtoju – apklausinėji draugus,

gimines, pažįstamus ir atsitiktinai kokiame nors renginyje sutiktus asmenis. Visi jie tokie pat išsigandę ir taip pat nuodugniai tyrinėja tave. Netrukus visi ištirpstame bendramintiškame ir bendrakritiškame džiugesyje. Sutartinai įvardijame lietuviškų televizijų programas ledynmečio eros transliacijomis pingvinams, o vietinę kino produkciją – nesėkmingais bandymais pamėgdžioti scenarijų rašymą, režisūrą ir vaidybą. Taip kalba ir patys televizijos serialų bei kino aktoriai, pateisindami kūrėjus ir savo neišrankumą tuo, kad projektų gausa užtikrina darbą ir uždarbį. Nepasiginčysi. Filmus ir serialus mūsiškiai kepa prekybos centrų mastais. Su tuo pačiu aliejumi. O kartais ir visai be jo. ►

Naujas filmas Pavadinimas: „Marsietis“ („The Martian“). Premjera Lietuvoje: 2015 m. spalio 2 d. Amžiaus cenzas: N13. Šalis: JAV. Gamybos kompanijos: „Scott Free Productions“, „Kinberg Genre“. Prodiuseriai: Simonas Kinbergas, R.Scottas. Žanras: mokslinė fantastika. Trukmė: 130 min. Režisierius: R.Scottas. Scenarijaus autorius: D.Goddardas. Pagal A.Weiro romaną „Marsietis“. Pagrindiniai aktoriai: M.Damonas, J.Chastain, Kristen Wiig, J.Danielsas, S.Beanas. Operatorius: Dariuszas Wolski’s. Montažas: Pietro Scalia. Kompozitorius: Harry’s GregsonasWilliamsas. Biudžetas: 108 mln. JAV dolerių. Siužetas: ambicingą NASA misiją Marse nutraukia galinga kosminė audra, todėl astronautų įgula nedelsiant evakuojama į Žemę. Deja, evakuacijos metu nuo įgulos netikėtai atsiskiria astronautas Markas Votnis. Įgulai grįžus į Žemę, NASA vadovams tenka pranešti liūdną žinią: astronautas žuvo.  Tačiau iš tiesų Markas vis dar gyvas. Jis išgyveno audrą Marse ir dabar su siaubu suvokia, jog kosmose liko vienui vienas. Jo kosminis laivas sugadintas, ryšys su NASA nutrūkęs. Kaip išsikviesti pagalbą? Markas žino, kad net ir užmezgus ryšį, pagalba atkeliautų tik po ketverių metų… 27

kinaS

◄ Visiems mums – bendraminčiams arba bendrapikčiams kaip rūgštis kyla klausimas – kas visa tai žiūri? Kokiems vaiduokliams skirtos lietuviškos laidos, serialai ir filmai? Vis dėlto bendrapiktiškumo džiugesys apgaulingas, nes greitai perauga į liūdesį, o iš jo pereina į pavojingiausią formą – abejingumą. Manęs niekaip neįtikinsite, kad lunatiškai privalau eiti į nacionalines filmų premjeras (taip pat kaip į futbolo rinktinės rungtynes) – paremti lietuviško kino. „Edeno sodo“ ir „Dėdės, Roko ir Nidos“ atveju – geriausiai palaikysiu lietuvišką kiną apie jį nerašydamas. Palikdamas už kadro ir užribyje visas dešimtis kartų talžytas mūsų kino problemas, kurios nuo tų smūgių tik dar labiau ištino ir dar giliau įleido šaknis. Tad šį kartą pozityviai: „Marsietis“.

Skirtingomis trajektorijomis Keliaudamas į naujausią režisūros grando R.Scotto filmą, taip pat neišvengiu lūkesčių prieštaros. Iš vienos pusės – maestro grįžo namo, į fantastikos teritoriją, kurioje jaučiasi patogiausiai. Kita Mėnulio pusė tamsesnė: režisieriaus filmografija – kaip amerikietiškieji kalneliai – revoliuciniai šuoliai, vidutinės aukštumos ir pilkoka gravitacija daugumos žiūrovų akių lygyje. Nors net žemiausiuose taškuose R.Scotto meistriškumas niekur nedingsta. 77 metų britas (didžiajame kine debiutavęs 1977-aisiais) kiekviename savo produktyvios kino veiklos dešimtmetyje paliko ryškius pėdsakus, o daug kur, kaip ir jo sąmojingasis herojus „Marsietyje“ Markas Votnis, buvo pirmasis arba tarp pirmųjų. „Svetimas“ ir „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ – fantastikos, „Juodojo vanago žūtis“ – karinio kino, „Gladiatorius“ – istorinio nuotykių epo klasika. Prieš trejus metus sunkiai išgyvenęs brolio – taip pat puikaus, unikalų braižą turėjusio režisieriaus Tony’o Scotto savižudybę, Ridley’s nenusigręžė nuo kino industrijos. Atvirkščiai: jis tarsi rado prieglobstį filmavimo aikštelėse ant režisieriaus kėdės. Su dar įnirtingesniu intensyvumu ir užsidegimu. Nors juostos „Prometėjas“, „Patarėjas“ ir „Egzodas: dievai ir karaliai“ sulaukė aštriausių kritikos dūrių, filmai tikrai nebuvo beviltiškai 28

prasti. Tiesiog iš kultinių kino statinių inžinieriaus vis kaskart tikimasi neregėtų šedevrų. Kitaip ir negali būti, kai kartelė pakelta iki Marso tolumų. Jei perversime kino istorijos puslapius, R.Scotto autografą rasime beveik visose kategorijose. Jis – vizualumo etalonas, dekoracijų ir apšvietimo perfekcionistas, atmosferos ir įtampos auginimo dirigentas, montažo virtuozas, bauginančios muzikos ir blogą nuojautą paskleidžiančių garsų įdiegimo novatorius. Jis naudoja kaip įmanoma daugiau kamerų, kad pagautų geriausius kadrus ir nepraleistų nė vienos galimybės sugriebti įdomiausius vaizdus. Ridley’s mėgsta pasirinkimo laisvę. Tiksliai savo paties nubraižytų kadruočių rėmuose. Kam kitam, jei ne jam valdyti sudėtingą A.Weiro bestselerio „Marsietis“ ekranizacijos procesą. Nepranokstamas tikroviškumo ieškotojas R.Scottas glaudžiai bendradarbiauja su NASA, astronautikos specialistams skirdamas atsakingas konsultantų pareigas. Beje, NASA atstovai liko sužavėti fantastinio A.Weiro romano, neaptikę jame jokių mokslo ir logikos spragų. Knyga taip pat sėkmingai užbūrė R.Scottą ir M.Votnio vaidmens atlikėją – Mattą Damoną, kuris pastaruoju metu įprato skraidyti į kosmosą („Eliziejus“, „Tarp žvaigždžių“) ir retai svečiuojasi Žemės planetoje. Filmavimo darbams buvo pasirinktas režisieriaus pamėgtas ir jau ne kartą eksploatuotas modernus „Korda studios“ kino studijų kompleksas Vengrijoje su viena didžiausių pasaulyje garso studijų, taip pat nepamainomas Marso „simuliatorius“ Holivudo projektuose – įstabaus laukinio grožio Wadi Rum dykuma Jordanijoje, tapusi raudonąja planeta filmuose „Misija: Marsas“, „Raudonoji planeta“ ir „Paskutinės dienos Marse“.

Kelios vertingos pamokos Nenuilstantis kino asas R.Scottas „Marsietyje“ pateikė kelias vertingas scenarijaus perteikimo ir režisūros pamokas, kurios pelnytai turėtų atsidurti jaunųjų kino kūrėjų išmaniosiose užrašinėse. Pamoka Nr. 1. Tempas ir pirmasis – esminis įvykis. Tiems, kurie skaitė A.Weiro knygą, tiems, kurie jos akyse neregėjo, bet matė filmo trailerį, tiems, kurie patingėjo

peržiūrėti trailerį, bet permetė žvilgsniu trumpą aprašymą, ir pagaliau tiems, kurie kur nors ir kaip nors susidūrė su „Marsiečio“ plakatu, kaip dieną aišku, kad juostos esmė – kažkokiu būdu Marse vienui vienas atsidūręs vyrukas. Ridley’s žino, kad žiūrovai pradinėje stadijoje jau žino labai daug. Net per daug. Smalsesnieji numano, kad visą filmą teks stebėti, kaip astronautas patenka į Marsą ir, nesėkmingai sugulus aplinkybėms, lieka ten kovoti

„Marsietis“ – daugybę teigiamų emocijų suteikianti optimistinė istorija, kokios labai reikia karų, nelaimių, teroro aktų ir pabėgėlių problemų suskaldytam pasauliui. už išgyvenimą. Štai ir visas filmas. Tai ką ten daugiau nei dvi valandas žiūrėti? Laba diena, mums sako didmeistris Scottas. Sveiki atvykę į raudonąją planetą: pusvalandinės – valandinės įžangos nebus! Per dešimt minučių susipažinsime su kosminę misiją vykdančia įgula ir paleisime ją gravituoti beribiuose visatos tyruose. Pirmąjį – esminį įvykį Ridley’s patėškia be pacackų ir gumos žiaumojimo, užbėgdamas už akių tiems skeptiškiems niurzgliams, kurie tikėjosi, krapštydami spragėsius, nuobodžiauti, belaukdami, kol palengva, išsivysčius siužetui, pagrindinis herojus liks vienišiausioje dykynėje. Režisierius greitai suvedė sąskaitas su visais žiniukais ir žiniuoniais. Ir įstūmė save į dar sudėtingesnę situaciją. Dvi valandas M.Damonas – vienui vienas Marse? Pamoka Nr. 2. Ekranizuojamoje medžiagoje slypi istorijos stuburas. Kartais jis būna akivaizdus, o kartais ne toks jau matomas, o tada reikia leistis gilyn į seismines pasakojimo zonas. Kaip į šulinį – kad ištrauktum kertinius – pamatinius akmenis ir išspaustum iš jų labiausiai intriguojančius syvus. Kai pamatai kameros registruojamus M.Damono pojūčius, būsenas ir sumanymus, iškyla grynų gryniausia paralelė (ko gero, visa paralelių paletė) su Danny’o Boyle’o režisuota išgyvenimo drama „127

langas

valandos“. Nesudūzgia net ploniausia abejonės bitė, kad Damonas gali būti toks pat šokiruojamai įtaigus kaip tarp uolų įstrigęs Jamesas Franco, tačiau antra tokia pati istorija toli gražu nebe taip įdomi. O R.Scottas ir nesiruošė kartotis. Su scenaristu Drew Goddardu (neaišku, kieno nuopelnai kosmiškesni) ištraukė iš A.Weiro romano komiškumo gyslą ir tarsi akrobatai virve jie kopia aukštyn ir aukštyn, išdarinėdami smagiausius triukus. Neperspaustas, gražiai ironiškas humoras netikėtai tapo „Marsiečio“ stuburu. Matau, kaip kai kurie knygos ir pažodinio originalo perpasakojimo gerbėjai grūmoja dėl gerokai palengvėjusio stiliaus. Bet čia kosmosas, ponai, nereikalingo balasto ir perkrovų būtina atsisakyti. Štai taip sąmoningai ir taikliai išgyvenimo drama virto šviesia optimisto istorija. Ekstremaliai kitokiu filmu nei „127 valandos. Pasirinktas kitoks sprendimas ir jam neprieštarauja vidinė personažo logika (ji nepriekaištinga ir smulkių išskirtinių niuansų pripildyta aktoriaus M.Damono). Ašarų spaudyklė išjungta – prieš mus realistiškai mąstantis M.Votnis, kurio Žemėje nelaukia žmona su penkiais vaikais. Privalomo sentimentalumo duoklę jis atiduoda žinutėje tėvams ir toliau eina kautis už išgyvenimą, skatindamas save juokeliais ir saviironija. Toks tipažas turi teisę egzistuoti, kaip ir visi tie depresuoti apsiverkėliai. Šis filmas ne apie juos. Ir šį filmą nepaprastai gera žiūrėti. Pamoka Nr. 3. Minimalizmas ir išgryninimas. „Marsiečio“ veiksmas nelygiais kilogramais padalytas į tris dalis: Votnis Marse, įgula kosmose, NASA komanda Žemėje. Jeigu Christopherio Nolano kosminiame epe „Tarp žvaigždžių“ galėjai paklysti linijų ir atšakų raizgalynėje, R.Scotto „Marsietyje“ priešingai – viskas juda viena į tris dalis suskirstyta kryptimi. Toji kryptis išgryninta iki blizgesio. Ji minimaliai minimali. Kai kur susiaurėjanti iki nuotaikingo nepriklausomo filmo ir nutolstanti nuo Holivudo „megablokbasterio“ proporcijų. Pasiduodamas šiam minimalistinio grynumo žaidimui, jauti begalinį kinomanišką malonumą. Lyg sėdėtum gurmaniškame minimalistinės muzikos koncerte, kuriame pro ausis nepraslysta nė vienas garsas. Tikrai atsiras sriūbautojų, kuriems pasivaidens, kad kitiems aktoriams, tarp kurių – daugybę unikalių charakterių sukūrę Jessica Chastain, Chivetelis Ejio-

foras, Jeffas Danielsas ir Seanas Beanas, neskirtos plačios erdvės pasireikšti. BET. Šiuo atveju jie visi yra antraplaniai instrumentai, kaip reikalauja istorija. Joje jie skamba puikiai ir kiekvienas išgauna nors trumpą, bet savitą garsą. Pamenu rusų režisieriaus Aleksandro Mitos istoriją apie tai, kaip vienos juostos filmavimo metu vietiniai aktoriai improvizavo lįsdami iš kailio, o kviestinis amerikietis daugelio nusivylimui šaltai ir preciziškai laikėsi griežtai apibrėžtos herojaus linijos. Prasidėjus montažui, Mita suprato, kad rusų aktorių darbus teks „iškirpti“ dėl jų nenuoseklumo, o jis turi vienintelį tikrą dalyką – stiprų ir išbaigtą amerikiečio sukurtą charakterį. Pamoka Nr. 4. Nepamiršk stebuklingo žodžio „netikėtai“ ir naudokis „priešingai – atvirkščiai“ sistema. R.Scottas puikiausiai išmano, kas yra įdomumo skalė ir neleido „Marsiečiui“ užsitempti komedijos skafandro. M.Votnio laukia kliūtys, nusivylimai, išbandymai. Visada tuo metu, kai jis, kaip ir žiūrovai, pradeda jaustis patogiai. Taukšt – ir jūs nesvarumo būklėje. Paukšt – tuoj visi planai sugrius. Galvosite vienaip, o pasisuks priešingai. Netikėtas ir garso takelis, kurį iš dalies lėmė įgulos lyderės muzikos skonis. Disko muzikos „hitai“ tapo atskira filmo ironijos kasykla. Pavyzdžiui, „Eurovizijos“ čempionė – ABBA daina „Waterloo“ skamba tuo metu, kai labiausiai norisi tikėjimo pergale. Pamoka Nr. 5. Įtampa. Įtampa. Įtampa. Paskutinį filmo pusvalandį Ridley’s jos pažeria kaip žvaigždžių naktiniame vasaros danguje. Gauname didingo reginio, plūstančio adrenalino ir iš gerklės besiveržiančių šūksnių „ne, tik ne tai!“, „jis per toli!“, „jam turi pavykti!“ mišinį. Mission Complete. Trumpai drūtai, „Marsietis“ – daugybę teigiamų emocijų suteikianti optimistinė istorija, kokios labai reikia karų, nelaimių, teroro aktų ir pabėgėlių problemų suskaldytam pasauliui. Geriausiai savo darbą apibūdino pats R.Scottas: „Šis filmas apie tai, jog net beviltiškiausiose situacijose tu niekada nesi vienas, vis tiek atsiras žmonių, kurie norės tau padėti“. Ir tai filmas, kuriame S.Beano herojus nežūva.

B.Šarkos filmai – Vokietijoje

Uostamiesčio menininkas Benas Šarka rugsėjo 23–26 d. dalyvavo Manheimo trumpų filmų festivalyje. Tarptautiniame renginyje jis pristatė tris savo darbus. „BermudaSHORTS“ festivalis Vokietijoje vyko ketvirtą kartą, o jame jau sykį pabuvojo ir kitas uostamiesčio filmų kūrėjas Arūnas Eimulis. Tiesa, šįkart B.Šarka atskleidė kiek kitokią Klaipėdos kūrėjų pusę, pristatydamas savo netradicinius trumpo metro filmus „Pilka beveik balta“, „Siena siela“ bei Jūros šventės retrospektyvą – „Žvilgsniai ir kojų padai“. Keturių dienų vizito metu Gliukų teatro įkūrėjas dalyvavo ne tik kino peržiūrose, bet ir kūrybinėse dirbtuvėse, bendravo su kitų šalių kūrėjais, susitiko su Manheimo miesto politiniais ir visuomenės veikėjais. Tarptautinis renginys, skatinantis įvairių pasaulio šalių miestų partnerių bendradarbiavimą, sutraukė kūrėjus iš Izraelio, Turkijos, Lenkijos, Kanados, Moldovos, Kinijos ir Vokietijos. Filmai buvo rodomi kelias dienas, o pripažintasis geriausiu pelnė pagrindinį prizą – tūkstantį eurų. Jį laimėjo režisierius iš Izraelio, kuriantis objektų teatrą ir pristatęs panašios koncepcijos filmą. Klaipėdos ir Manheimo partnerystės sutartis pasirašyta 2002 m. Nuo tol miestai aktyviai bendradarbiauja ir vykdo kultūrinius mainus. Keturių dienų viešnagė Vokietijoje, paties B.Šarkos teigimu, buvusi naudinga. Jo pastebėjimu, dauguma festivalyje dalyvavusių režisierių kuria komercinį produktą, todėl, priešingai nei jis, gauna nemenką finansavimą. „Pagaliau vokiečiai pamatė ir kitokį Klaipėdos veidą“, – džiaugėsi kūrėjas.

▪

DAILĖ

Kuršių marios prie Nidos. Maždaug 1925–1930 m.

C.Knaufas. Kurėnas pakrantėje. Maždaug 1930 m.

C.Knaufas

Pirmieji kontaktai, užsimezgę tarp Lietuvos dailės muziejaus Prano Domšaičio galerijos Klaipėdoje ir Rytprūsių krašto muziejaus Liuneburge (Vokietija) beveik prieš dešimtmetį, išaugo į prasmingą dviejų muziejų bendradarbiavimą, kurio rezultatas – jau šeštoji paroda, aktualizuojanti Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto dailės paveldą.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Grįžo savo paveikslais Klaipėdos visuomenė jau turėjo galimybę susipažinti su pamirštų, o dažnam visai nežinomų iš šio krašto kilusių, jame kadaise kūrusių dailininkų darbais: Nidos dailininkų kolonijos dalyvių (2006), Juknaičiuose gimusio Horsto Skodlerrako (2007), P.Domšaičio amžininko ir bičiulio Alexanderio Koldės (2009), Klaipėdoje gimusių seserų Annos ir Nathali Sinnhuber (2011) ir Karlo Eulensteino (2013). 2015 m. Rytprūsių krašto muziejus Klaipėdoje pristato tapytojo Carlo Knaufo (1893–1944) kūrybą. Parodoje, kuri P.Domšaičio galerijoje veiks iki lapkričio 30

22-osios, rodomi C.Knaufo paveikslai iš Rytprūsių krašto muziejaus rinkinių, dalį eksponatų jai paskolino Vokietijoje gyvenantys privatūs kolekcininkai. Vyrauja Kuršių nerijos, Klaipėdos krašto vaizdai, eksponuojama keletas peizažų, sukurtų kelionių po Alpes ir Maroke metu. Kopos, kurėnai mariose, prie žemės prigludusios žvejų trobelės, saulėtų ir apniukusių dienų, brėkštančio ryto ir vakaro ramybės vaizdai – beveik neaprėpiama būsenų įvairovė skleidžiasi tapytojo drobėse. Tvirtais potėpiais, sodriomis spalvomis C.Knaufas perteikė kur kas gilesnį, nei įprasta impresionizmo atstovui, ir individualų žvilgsnį į nuolat kintantį smėlio, vandenų ir debesų pasaulį. C.Knaufas gimė 1893 m. Godesberge (dab. Bad Godesbergas). Tapybos mokėsi Diuseldorfo dailės akademijoje, kurį laiką kūrė teatro dekoracijas Altenburge (Tiuringija). Kaip kareivis Pirmojo pasaulinio

karo metais pateko į Klaipėdos kraštą. Po karo gyveno Karaliaučiuje, jau 1921-aisiais jo paveikslai buvo eksponuoti kasmetėje Karaliaučiaus meno sąjungos parodoje (paskutinė paroda, kurioje jis dalyvavo, vyko Karaliaučiuje 1943 m.).

Čia pasistatė namą Pasak parodos kuratoriaus Rytprūsių krašto muziejaus direktoriaus pavaduotojo dr. Jörno Barfodo, 1920–1944 m. C.Knaufas buvo populiariausias Nidos dailininkas. Pirmasis iš Nidos magijos paviliotų menininkų 1931 m. ant Uošvės kalno, netoli rašytojo Thomo Manno vasarnamio, jis pasistatė namą-studiją (Skruzdynės g. 15, valstybės saugomas nekilnojamojo kultūros paveldo objektas). Tarpukariu Klaipėdoje dirbusio architekto Herberto Reismanno (1895–1961, jis projektavo ir Th.Manno vasarnamį) suprojektuotą pamario stiliaus namelį dailininkas buvo pavertęs tikra vietovės puošmena – su kiaurapjūviu pjaustinėtomis medinėmis detalėmis, vėjalentėmis ir žirgeliais, profiliuotomis verandos kolonomis pastato išorėje, polichromuotomis ir dekoruotomis kolonomis ir balkiais bei kesonus imituojančiomis lubomis viduje. Parodoje eksponuojamas vienas paveikslas, kuriame dailininkas nutapė savo kambario fragmentą.

DAILĖ

Žvejų kaimelis Kuršių nerijoje. Maždaug 1930 m.

P.Lindenau laivų statykla Klaipėdoje. Maždaug 1925–1930 m.

s, Nidos tapytojas Čia jis vasarodavo su žmona Friedele Knauf, čia sugrįždavo iš kelionių. C.Knaufas buvo silpnos sveikatos, daug metų sirgo tuberkulioze, tad žiemas dažniausiai praleisdavo šiltuose kraštuose – Maljorkoje, vykdavo į Italiją, pasiekdavo Šiaurės Afriką, Maroką arba apsistodavo kurioje nors Alpių vietovėje. Čia, gražiajame savo name, sulaukęs vos 51 metų, tapytojas ir mirė 1944 m. balandžio 1 d. Amžinojo poilsio atgulė Nidos žvejų kapinaitėse. Manoma, kad buvo palaidotas netoli nuo dailininkų globėjo ir garsiojo viešbučio savininko Hermanno Blodės kapo.

Primins simbolinis kryžius Iš kitų šalių tapytojas visada parsiveždavo naujų peizažų. Tačiau Kuršių nerijos ir Klaipėdos krašto motyvai buvo svarbiausi C.Knaufo kūryboje. Vasarotojai mielai įsigydavo jo paveikslų, primindavusių malonias vasaras, praleistas nuostabiame ir unikaliame gamtos kampelyje. Nė vienas kitas dailininkas Nidoje neparduodavo tiek savo darbų, kaip C.Knaufas. Teigiama, kad jo paveikslai būdavo išgraibstomi, nespėjus nuimti nuo molberto. Pats dailininkas, nors ir priklausęs Nidos

Dr. J.Barfodas prie kryžiaus C.Knaufo atminimui Nidos senosiose kapinėse.

dailininkų kolonijos branduoliui, nemėgo šurmulio, laikėsi nuošalyje, o tapydamas visiškai pasinerdavo į savo kūrybą. Todėl ir archyvinės medžiagos, dokumentų ar prisiminimų apie dailininką liko palyginti nedaug. Geopolitiniai pokyčiai, kuriuos po Antrojo pasaulinio karo patyrė mūsų šalis, ištrynė ar niveliavo ir taip negausius pėdsakus – nors namelis, daugiau ar mažiau pasikeitęs, išliko iki mūsų dienų (po Antrojo pasaulinio karo jame buvo įsikūrusi girininkija), kapo vieta sunyko. Todėl toks svarbus ne tik C.Knaufo, bet ir visos Nidos dailininkų kolonijos atminimui yra jo kapavietės, kad ir numanomos, atkūrimas. ►

C.Knaufo namelis Nidoje.

Kristinos Jokubavičienės nuotr. 31

DAILĖ

Du ba

◄ Kryžius buvo iškilmingai pastatytas ir

evangelikų liuteronų bažnyčios Neringos parapijos vadovo kunigo Jono Liorančo pašventintas šiemet spalio 2-ąją, išvakarėse Klaipėdoje atidarius dailininko parodą. Kryžiaus, savotiško kenotafo, pastatymą finansiškai parėmė Vokietijos ambasada Vilniuje ir Neringos miesto savivaldybė.

Vilniaus drugelis.

Gražų rugsėjį Klaipėdos meno padangėje gražiai sutapo dvi dailės parodos. Prano Domšaičio galerijoje veikė skulptoriaus Vlado Kančiausko jubiliejinė mažosios plastikos ir pastelių paroda „Atplaukęs laivas“, o po kelių dienų Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose buvo atidaryta tapytojo Edvardo Malinausko paroda „Marinisto ruduo“. Tai, kad skulptorius pasidarbuoja ir su dažais, o tapytojas buvo sukūręs monumentalų ąžuolo reljefą „Kuršiai“, iki 2007-ųjų puošusį parduotuvės „Aitvaras“ fasadą, nėra svarbiausia dviejų kūrėjų jungtis. Abu dailininkai yra tos pačios kartos atstovai, susiję su Klaipėda ir, žinoma, su jūra.

Smėlio laikrodis.

Žilvinas. Lapas.

Skleidžia ypatingą magiją Iš Kuršių nerijos motyvų C.Knaufą labiausiai traukė begalinės smėlio kopos ir tradiciniai vietos žvejų laivai, kurėnai. Ypatinga nuotaika ir apšvietimas, kuris tarp marių ir jūros plytinčioje siauroje smėlio juostoje jau XX a. pradžioje buvo lyginamas su Viduržemio jūros regionui būdinga atmosfera, C.Knaufo tapybos darbuose atsiskleidė visa pilnatve. Jis vienas pirmųjų tapė labiausiai žinomą ir visų Kuršių nerijoje kūrusių menininkų pamėgtą Nidos kraštovaizdžio motyvą, vadinamąjį „itališką vaizdą“ – žvilgsnį nuo Uošvės kalno pro grakščiai palinkusią pušį į marias su laiveliais apačioje. Iš tikrųjų vandens plotų ir žydro dangaus fone ryškėjantis medžio siluetas primena Italiją. Klasikiniu C.Knaufo motyvu galima pavadinti ir stambiu planu nutapytus vieną ar kelis kurėnus marių pakrantėse su puikiais, vandens paviršiuje raibuliuojančiais gražaus laivo atspindžiais. O kur dar, kaip ir „itališkame“ žvilgsnyje, iš aukšto žiūros taško pavaizduotos Nidos žvejų trobelės ir už jų atsiveriančios marių platybės. Neliko dailininko nepastebėtos ir kopūstų lysvės prie žvejų namų, Nemuno deltos gyventojų būstai, didingai ant stapelių stovintis laivas Pauliaus Lindenau laivų statyklos dokuose Klaipėdoje. Akį traukia jam būdinga sodri, gilių žemės tonų gama, tvirtas, energingas potėpis. Tarpukariu, 1928 ir 1932 m. Klaipėdoje, Roberto Schmidto knygyne, buvo surengtos dvi C.Knaufo parodos. Dienraštyje „Memeler Dampfboot“ paskelbtoje parodos recenzijoje dailininkas buvo pavadintas impresionistu, kuris ne tik fiksuoja optinius įspūdžius, bet ir kuria tikrą „herojinį peizažą“. C.Knaufo drobės skleidžia ypatingą tapybos magiją. Kaip ir praėjusiame amžiuje, taip ir šiandien, praėjus septynioms dešimtims metų po dailininko mirties, jo paveikslai yra vertinami ir pageidaujami kolekcininkų, aukštai kotiruojami ir Vokietijos, ir Lietuvos meno rinkose; retai aukcionuose bepasirodantys, visada yra išgraibstomi. 32

V.Kančiauskas. Rūta.

Anuna

DAILĖ

angos motyvai

akai.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Ten, kur širdis V.Kančiauskas gimė Klaipėdoje 1945 m. Pasak skulptoriaus, jis buvęs ketvirtas ar penktas naujagimis po karo ištuštėjusiame mieste. Gyveno Puodžių gatvėje 11 metų, tad vaikystė prabėgo pajūryje. Vėliau tėvai persikėlė į Kauną, 1968–1974 m. Vilniaus valstybiniame dailės institute (dab. Vilniaus dailės akademija) Vladas studijavo skulptūrą, o baigęs mokslus liko gyventi sostinėje. 1980 m. tapęs Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, 1989–1990 m. skulptorius tobulinosi Moderniojo meno studijoje Niujorke, 1995 m. lankė šiuolaikinio meno studiją Romoje. Sukūrė monumentalių skulptūrų, kurios pasklidusios po Lietuvą ir visą pasaulį. Šiandien V.Kančiauskas gyvena kaime prie Riešės ežero, supamas ne tik gamtos, bet ir savo kūrinių. Sodybos kieme įkurtoje „Kranto“ galerijoje jis eksponuoja skulptūras iš akmens ir metalo, čia laukiami visi norintys pabūti gamtos ir meno aplinkoje. Nors nuo 1975 m. V.Kančiauskas dalyvavo daugelyje parodų Lietuvoje, Vokietijoje, Rusijoje, JAV, Japonijoje, kitose

Svarbiausi V.Kančiausko kūryboje yra bangos ir pajūrio kopos motyvai.

šalyse, personalinę parodą Klaipėdoje jis surengė pirmą kartą. Tačiau uostamiestyje jo kūryba žinoma. 2012 m. senamiestyje buvo pastatyta V.Kančiausko kompozicija „Fortepijonas-banga“ – skulptoriaus ir Klaipėdos pilies džiazo festivalio dovana gimtajam miestui. „Mano skulptūros stovi ant Ramiojo ir ant Atlanto vandenynų pakrančių, bet jau seniai norėjau, kad mano darbai atsirastų ir ant Baltijos jūros kranto, kur mano širdis“, – tuomet teigė autorius. Solidų jubiliejų pažymintis kūrėjas savo darbų pristatymą pradėjo nuo gimtojo

Žalio lapo medus.

Vytauto Petriko nuotr.

Plastiškomis formomis V.Kančiauskas byloja apie žmogaus ir vandens, tylos ir muzikos harmoniją. miesto, spalį paroda simboliniu pavadinimu „Atplaukęs laivas“ iškeliavo į Paryžių, o lapkritį bus surengta Vilniuje.

Atspindžiai vandenyje Svarbiausi V.Kančiausko kūryboje yra bangos ir pajūrio kopos motyvai. Iš vaikystės atsinešti įspūdžiai plastiškomis formomis byloja apie žmogaus ir vandens, tylos ir muzikos harmoniją. Skulptoriaus kūrybos kataloge rašoma: „Pagrindinis dalykas, kuris išskiria jo skulptūras iš kitų, yra plastinėje kalboje kylančios įtampos, kurios nusako laukimą, gyvenimo ir mirties susipynimą“. Ir monumentaliuose darbuose, ir mažojoje plastikoje atsiskleidžia skulptoriaus gebėjimas derinti skirtingas medžiagas – akmenį, poliruotą plieną, granitą, atskleisti kiekvienos jos ypatumus, pasiekti visumos dermės. ► 33

DAILĖ

Tokia ji – įvairi ir nenusakoma jūra vaizduojama E.Malinausko drobėse. ◄ Jo kūriniams būdingi išraiškingi siluetai, plaukiančios linijos, poliruotų paviršių atspindžiai ir išraiškingi spalviniai deriniai. Žiemą V.Kančiauskas prisėda prie didelio formato dekoratyvių pastelių, kuriose pajūrio kopų, bangos motyvai susipina su moters kūno linkiais, tuo tarsi pabrėždami gamtos ir žmogaus vienovę. V.Kančiauskas vadina save simbolistu, jis nuolat ieško naujų skulptūros raiškos būdų, o mintis ir idėja yra jam svarbiausi kūrybos komponentai: „Aš norėčiau pakalbėti apie akies rainelę ir apie vandenį bei atspindžius

jame, nes pasaulis prasidėjo nuo vandens. Vanduo yra daugelio istorinių įvykių liudininkas, turintis didelę galią. Akis ieško malonumo ir grožio, o kai randa, išskiria ašaras, nes grožį norisi paliesti ir paglostyti. Taip ir skulptoriaus darbas – jeigu jį norisi paglostyti, jis yra gražus. Mano menas – tai ėjimas nuo konkretaus prie abstraktaus, nes abstrahavimas yra aukščiausia žmonijos mąstymo forma. Aukščiausia meno išraiška – simbolis, jis atspindi pasaulio kultūrą ir meną kartu“.

Efektinga branda Tapytojas E.Malinauskas gimė Radviliškyje, o 1945 m. su tėvais persikėlė gyventi į miestą prie jūros. 1963 m. baigęs tapybos studijas Vilniaus valstybiniame dailės institute, grįžo į Klaipėdą ir, paskyręs jai savo kūrybą, tapo žinomu, visos šalies mastu nuosekliausiai marinistinę temą plėtojančiu dailininku. 1987 m. E.Malinauskui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo, o 2006 m. – Klaipėdos kultūros magistro vardas. Jo darbų turi įsigiję Lietuvos ir užsienio muziejai, kolekcininkai. Nors dailininkas tapo ir portretus, ir istorines kompozicijas, jūra tikrai yra jo „mylimiausia pozuotoja“. Marinistinis žanras visada buvo ir lieka populiarus. Romantiška, rami, audringa, paslaptinga – tokia jūra veriasi marinistų paveiksluose nuo XVII a. iki mūsų dienų. Tokia ji, įvairi ir nenusakoma, vaizduojama E.Malinausko drobėse. Jūros peizažas, kaip joks kitas tapybos žanras, labai lengvai gali tapti širdį veriančiu gamtos vaizdeliu. Viena yra jūros grožis realybėje, kita jo fiksavimas

DAILĖ

Nuotaikų ir būsenų skalė E.Malinausko jūros peizažuose tokia pat beribė, kaip ir pati gamta. paveiksluose, reikalaujantis ir amato, ir talento. Vienas garsiausių praėjusio amžiaus lietuvių marinistų Česlovas Janušas 1972 m. taip rašė apie jūros vaizdavimą: „Tai lengviausia – kas nors pasakys, bet štai ką aš manau: jūrą piešti nori? Turi perskaityti daug knygų, turi turėti nuovoką apie vėją, vandenį, judesį, virpėjimą, mechanines jėgas, dar ir žinoti – kodėl gi bangos virsta,

ir dar – stebėti pačią jūrą, mėnulį, mėnesienas, saulėlydžius...“ Ilgame kūrybos kelyje E.Malinauskas pažino visus jūros būvius ir nuotaikas. Atmesdamas antraeiles detales, jis susikaupia ties vandens ir dangaus akistata, sumaniai panaudoja apšvietimo, saulėlydžio, audros, rūko teikiamus efektus, priešpastato ekspresiją ir ramybę, meistriškai tapo jūros bangą. Labai reti konkretesni akcentai – akmenys, tupinti žuvėdra, kurie padeda kurti išskirtinę nuotaiką. Nuotaikų ir būsenų skalė tapytojo peizažuose tokia pat beribė, kaip ir pati gamta. Toks ilgo stebėjimo, patyrimo ir tapymo technikos tobulinimo rezultatas. Paroda „Marinisto ruduo“ tai dar kartą patvirtino: dar ne ruduo, o puiki, efektinga branda. 35

GINTARO LAŠAI

Ir taip jau gulinči literatūros spardym Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė. Hepi Fjūčer. Novelės. Lietuvos rašytojų sąjungos Dainius VANAGAS

Vis dažniau atrodo, kad lietuvių literatūra nepriklauso meno kategorijai, kad tėra specifinė laikraščio atmaina. Ką girdėjau, mačiau – tai užrašiau. Kaip girdėjau, mačiau – taip užrašiau. Jokių tyrinėjimų, ieškojimų, eksperimentavimų, bandymų įsiskverbti, kur skverbiamasi retai arba niekad. Dvi rašytojos – Laura Sintija Černiauskaitė ir Renata Šerelytė – suvienijo jėgas (ar veikiau tekstus, nes reikėjo gi kažkaip išspausti tuos 150 p.) ir išleido 18 novelių knygą „Hepi Fjūčer“. L.S.Černiauskaitė rašo apie vargšes moteris ir vyrus, R.Šerelytė – apie niekšingus pasaulio galinguosius ir, pavadinkime, baugias ateities vizijas. Pirmosios tekstai – švelnūs, sentimentalūs, antrosios – griežti, satyriški. Abiem atvejais skaityti yra nepakeliamai liūdna. Ilgainiui šis liūdesys tampa pykčiu, o pyktis – kai jau nustoji trankyti galvą į sieną – tampa energija, užliejančia kiekvieną odos centimetrą, kiekvieną kraujagyslę ir širdies tvinksnį vienintele mintimi – priešintis šiam kultūriniam farsui. „Ne, tai ne griaustinis, tai vilkikas sudundėjo“, – sušnibždėjo ji priešais veidrodį, užsisegdama neklusnią sagutę. Sagutė žvilgėjo lyg vabaliukas, tokius traiškydavo tetos darže“ („Mėsytė“, p. 48); „Negalėjo atsikratyti šitos baisios minties, ji persekiojo lyg piktas šuo“ („Pražuvęs kūdikis“, p. 140); „Rudens vakaras buvo šiltas, miestas miegojo, ir pro atvertas orlaides besiskverbiantys garsai nemigos išaštrintai ausiai atrodė itin skvarbūs“ 36

(„Nepaprastas žmogus“, p. 59). Rašytojas, užrašęs tokius ir šimtus panašių sakinių, nėra rašytojas. Jis yra žodžių krovėjas. Žodžiai kraunami tam, kad išeitų šūsnis lapų. Tada lapai gabenami redaktoriui – redaktorius paruošia krovinį, cechas atspausdina, sunkvežimiai išvežioja, lentynos priglaudžia. Ar tai blogai? Jokiu būdu. Jei iš to žmonės gali užsidirbti ar bent sau pramogą pasidaryti, vadinasi, tai yra labai ir net labai gerai. Tik nereikia įsivaizduoti, kad už šio apytakos rato slepiasi kokia nors unikali, aukščiau visko iškilusi vertė. Nes taip nėra. Autorių tekstuose galima išbraukti bet kuriuos sakinius, bet kurias pastraipas – niekas nepasikeis. Net galima skaityti nuo kairiojo viršutinio kampo įstrižai iki dešiniojo apatinio kampo, po 1–2 žodžius eilutėje – viskas aišku, lengvai pagaunama, stilistiškai atpažįstama. Tada tą patį tekstą, palyginimui, verta perskaityti nuosekliai, kaip ir įprasta, žodis į žodį, ir patikrinti – galbūt pirminis įspūdis buvo klaidingas? Galbūt nuoseklus žvilgsnis atskleidžia kažką, ko paviršutiniškas nepastebėjo? Ne, neatskleidžia. Visame pasaulyje menas stengiasi išsijuosęs: pranokti, viršyti, rasti, atskleisti, leisti patirti daugiau, atverti, kas paslėpta, išryškinti, kas nepastebėta. Ir ne (tik) dėl tuštybės, ne (tik) dėl noro atkreipti dėmesį kartais imamasi net pačių keisčiausių, radikaliausių priemonių, o dėl kasdien persimainančio pasaulio, dėl troškimo rasti geriausią, gryniausią kalbą, leidžiančią jį pažinti. Apsilankius šiuolaikinio kino, teatro, muzikos festivaliuose lengva pajusti tą žaižaruojantį polėkį, tą neišdildomą jausmą, kad dalykai keičiasi. Mes keičiamės. Ir norint susikalbėti nebeužtenka

žodžių, kuriuos žinojome vakar. Ir tai nėra dabarties, ateities aukštinimas ar praeities žeminimas, išsižadėjimas: tie vakarykščiai žodžiai nėra blogi – jie puikūs, ir tuo laiku įnešę neįkainojamą indėlį. Tačiau jų nebeužtenka. L.S.Černiauskaitės ir R.Šerelytės pasirinkta rašymo kryptis bei tematika yra niekuo dėtos – jau vien dėl to, kad temos, sakoma, yra universalios. Blogiausia, kad autorės rūpinasi vien minčių, kuriomis nori pasidalyti su skaitytojais, tiesmuku išdėstymu. Kalba, kompozicija, stilius, sakinių jungtys, grafinė teksto išraiška, skirtingų perskaitymų galimybės – visi šie parametrai yra apleisti ir pamiršti. Abi rašytojos neįstengia (arba nesistengia) sukurti absoliučiai jokio efekto, jokios užvaldančios, pavergiančios atmosferos.

ios mas leidykla, Vilnius, 2015, 160 p. Pamirškime personažus ir jų eilines dramas, pamirškime, kad jos tikros, svarbios, ir daugelis mūsų jas išgyvena kasdien (tai kas?). Juk tekstas, greta reikšminių tinklų ir autoriaus pastangų atkreipti dėmesį į, jo galva, svarbias socialines problemas, taip pat yra ir estetinis, pasigėrėjimą, grožėjimąsi žadinantis objektas. Galima rašyti apie ką tik nori – apie dėl sūnaus gerovės kovojančią motiną ar apie dviejų valandų apsipirkinėjimą prekybos centre, bet jei pirmasis tekstas parašytas prastai, tai ta vadinamoji rimta tema jo nepadaro geresnio nė per nago juodymą. Tai yra šlamštas – nors tu kūliais verskis, nors ir pačių geriausių, tyriausių ketinimų vedamas buvai. Knyga yra organiška visuma – tai, ką norima pasakyti, tėra viena daugiasluoksnės struktūros dalis. Tačiau dėl kažkokių mistinių priežasčių nemažai lietuvių autorių yra nusprendę, kad tai – vienintelis knygos aspektas, vertas jų dėmesio. Galbūt dėl to, kad literatūra nebėra laikoma meno kūriniu, o tik plepėjimu ant popieriaus? Dainavimui štai reikia šiokių tokių duomenų, vaidybai, šokiui – irgi, jau nekalbant apie grojimą, tapymą, režisavimą... O rašymui, atrodo, tereikia spaudyti klavišus. „Hepi Fjūčer“ mindo ir taip jau žemai smukusį literatūros statusą. Lyginant su kitais menais, grožinė literatūra išraiškos plotmėje yra bene labiausiai suvaržyta. Būtent todėl jos autoriai, jei nenori, kaip rašo R.Šerelytė savo futuristinėje novelėje „Antrasis dangus“, su visomis knygomis ir bibliotekomis būti išgrūsti į giliausius požemius, privalo ne juokais susiimti. Mat kol kas, skaitant tokias knygas kaip ši, ima atrodyti, kad tas išgrūdimas yra ne tik logiškas, bet ir sveikintinas.

GINTARO LAŠAI

Klaipėda – vienas iš nedaugelio miestų, kuriame stovi paminklas meilei. Tai Teatro aikštę puošiantis paminklas Simonui Dachui (1605–1659) ir amžinos meilės grožį šlovinančiai jo dainai „Taravos Anikė“.

Meilės samprata S.Dacho eilėse Jovita SAULĖNIENĖ

Daina atnešė šlovę Šiandien sukanka 410 metų, kai gimė S.Dachas. O legendinė daina pirmąjį kartą nuskambėjo 1636-ųjų 13-ąjį

sekmadienį po šv. Trejybės per Johaneso Portacijaus ir 17-metės gražuolės Anikės Neander jungtuves. Kitais metais nuo jos premjeros sueis 380 metų. Išspausdinta ji buvo vėliau – 1642-aisiais, prieš 373 metus. Kodėl pradėjome nuo „Taravos Anikės“ dainos? Todėl, kad atsakytume į vieną iš pagrindinių mūsų nagrinėjamos meilės sampratos S.Dacho eilėse klausimų: ar Anikė yra S.Dacho eilių mūza? ► 37

GINTARO LAŠAI

Senasis Karaliaučiaus universitetas.

Karaliaučiaus katedra, kurios šiaurinės pusės sienoje, universiteto profesorių arkoje, buvo palaidotas S.Dachas.

◄ Atsakymas slypi skaitytojų ar klausytojų šios dainos vertinime. Čia svarbūs du aspektai. Pirmasis – dainos autorystės klausimas. Rankraštis neišlikęs ir beveik nuo dainos pasirodymo ginčijamasi, kas jos autorius. Yra manančiųjų, jog tą dainą sukūrė vargonininkas H.Albertas, kilęs iš Saksonijos. Šiai nuomonei pritarė ir S.Dacho raštų leidėjas W.Ziesemeris. J.G.Herderis „Taravos Anikę“ laikė liaudies daina. Dar kitų nuomone, „Taravos Anikė“ – bendra Karaliaučiuje veikusios literatūrinės draugijos „Moliūgų trobelė“ autorių kūryba. Šiandien „Taravos Anikė“ paplitęs kaip S.Dacho kūrinys, o tas prikabintas legendinis šleifas apie gražuolę Anikę, tą Taravos laukų nuostabų žiedą, saugo nuo užmaršties poeto vardą. Tai legendinis kūrinys, o legendinių kūrinių prigimtis – įtvirtinti praeitį dabartyje, iškeliant atvirus klausimus, vedančius į tiesos ieškojimą. Taigi nuomonių įvairovė dėl dainos „Taravos Anikė“ autorystės ne tik nenubraukia S.Dacho vardo, bet atvirkščiai – jį įtvirtina. Antra. Daina „Taravos Anikė“ atnešė nemirtingą šlovę S.Dachui. Tačiau yra teigiančiųjų, jog „būtent daina apie 38

Karaliaučiaus universiteto naujieji rūmai (1862–1945).

Anikę išliko populiari, o ne „Anikė“ kaip S.Dacho kūrinys“. Gal jie ir teisūs? Juk atsakymo ieškojimas vis primena S.Dachą kaip šios meilės dainos autorių. Matyt, taip bus amžinai, kol gyvensime meile, kol būsime, F.Schillerio žodžiais tariant, „meile Dievų verti“. O atsakymas į klausimą, ar Anikė S.Dacho eilių mūza, – vienareikšmis. Tai būdinga XVII a. meilės daina, kurioje tas požiūris aiškiai išsakytas kad ir šiame posme: Meilė nebus amžinybės verta, Jei atskira liks širdis ir burna. Jeigu kivirčai ir barniai dažni, Santarvė tartum katės su šunim. Mes to nenorim, Anike, daryt, Mano avike, balande, vištyt. Šios dainos herojė Taravos Anikė nėra

dainiaus S.Dacho mūza, kaip, sakysime, Petrarkai Laura ar Dantei Beatričė ir pan. Šis kūrinys savo menine raiška iškrenta iš S.Dacho kūrybos konteksto. Nerasime jo kūryboje ir kitų populiariais XVII a. Silvijos, Lesbijos, Arismenės, Rasilės, Grėtės bei kitais vardais pavadintoms moterims skirtų eilių. Meilės sampratos S.Dacho eilėms rakto reikia ieškoti kitur.

Pažinimo kodas S.Dachas – žymiausias XVII a. Prūsijos dainius. Jo kūryba – senosios literatūros palikimas, kuriam taikomi specifiniai nagrinėjimo dėsniai. Nors menas, ar jis būtų senųjų ar dabartinių laikų, nėra

GINTARO LAŠAI

tikrovės veidrodis, tačiau senųjų autorių kūrybos negalima giliau pažinti be jų laikų visuomeninės, kultūrinės aplinkos, dominavusios literatūrinės tradicijos, kūrėjų biografijos bei asmenybės atskleidimo. Todėl S.Dacho kūrybai suvokti būtini komentarai. Tai reikalauja nemažai pastangų, bet tai ir yra pagrindinis S.Dacho eilių pažinimo kodas, atkeliantis vartus ir S.Dacho meilės eilių supratimui. Bene labiausiai komentarų reikalauja S.Dacho laikų visuomeninė jo gyvenimo aplinka, kuri itin paveikė jo meilės eiles. XVII a. Prūsijai nepagailėjo tragiškų įvykių. 30 metų karas (1618–1648), švedų invazija (1626–1629), penkios didelės maro epidemijos (1602–1603, 1620, 1624–1625, 1629, 1653–1654, 1657–1658) nusinešė daug žmonių gyvybių. Prūsija neteko daugiau nei trečdalio gyventojų. Trūko mokesčių mokėtojų ir karingoje valstybėje karių. Kasdienė nekviesta viešnia – mirtis turėjo įtakos žmonių gyvenimams, skatino žiūrėti į mirtį kaip į „vienintelę, tikrą žemiškos išminties šaltinį ir gyventi „memento mori“ akivaizdoje“. Tokia situacija valdovus vertė imtis neatidėliotinų priemonių, kad pagausėtų gyventojų. Tam atsigręžta į šeimą ir visų pirma – į moterį. Skelbta, jog moteriai būti nėščiai ir gimdyti vaikus – jos priedermė. Tokia šeimos paskirtis. O ir patys valdovai rodė pavyzdį. Jų sutuoktinės gimdė po 15–17 vaikų, jie mielai pozavo dailininkams su meilužėmis… 1650 m. vasario 14 d. buvo išleistas įsakas, leidžiantis vyrui turėti dvi žmonas. Atsidarė daug viešnamių tokiais pavadini-

mais kaip „Raudonasis siurblys“, „Aštrusis kampas“, „Šluboji varlė“, „Šlubis odminys“, „Gerovė ir viltis“... Šalyje susiformavo specifiniai šeimos, liaudies švenčių, ypač vestuvių papročiai, kurie turėjo skatinti gimstamumą. Sakysime, populiarūs vestuviniai priežodžiai ant jaunosios lėkštės buvo tokie, kaip „Juo labiau bučiuoji, juo smarkiau reikia“; „Būčiau aš blusa, norėčiau tupėti linksmiausioje vietelėje“; „Leisk čiulpti viršuje, bet mieliau pasislinkti žemyn“... Šiurkštūs buvo jaunavedžiams skirti eilėraščiai, vulgarūs erotiniai pokštai po gultuvių. Šitame amžiuje susiformavo brutaliai realizuojamas gamtos dėsnis. Anot tų laikų papročių tyrinėtojo E.Fukso, „vyravo dėsnis mėgautis gyvenimu. Iš to kilo filosofinė pažiūra, pavadinta meilės technikos kalba. Meilės technikos kulto dėsnis turėjo tik vieną paragrafą: „Daryk tai gerai“. Meilės supratimas kaip malonumo, pirmiausia kaip lytinio malonumo, dominavo ilgai. Pavyzdys – viduramžių laikų tekstai. Sakysime, jų „Carmina burana“ primena, kad „iš savo lanko meilė paleidžia penkias švilpiančias strėles; tai penki būdai, kuriais ji mus pavergia: regėjimas, pokalbis, prisilietimas, švelnūs bučiniai ir galutinis etapas – visų geriausias“ (Jeanas Verdo). Visuomeniniai veiksniai paveikė ir meną. Literatūroje atsirado moters grožio kultas. Imta giedoti himnus moters krūtims, šlaunims, rankoms, delnams, blauzdoms ir t. t. Tai atskira išraiškinga pagundų tema (pvz., įvaizdžiai „krūtys – laimės iškyšuliai“, „krūtų uolų rankų teisės“ ir pan.). Tų laikų realistinį, neretai vulgaroką ir šiurkštoką literatūrinį skonį

gerai iliustruoja bažnytinių giesmių kūrėjo, palaidoto 1709 m. Klaipėdoje, Cristianno Schwartzo (1652–1709) meilės eilėraščių posmai, kuriuos pacitavo J.Zembrickis: Nepridenk cukraus rutulių, Nesutrukdyk, Amaranthe, mano žvilgsniui, Kuriam aš visiškai sutrikęs Leidžiu ant šių apvalių rutulių kristi... „Apie Amaranthės gražias krūtis“ Dorimenė miegojo žalumoj, Laikė rankutę tarp kojų. Jos krūtys pupsojo nuogos, Primindamos laikrodį, Kuris visą laiką juda Ir tai aukštyn, tai žemyn muša. Nuo malonaus dvelkimo Atsidengė jos keliai, Kuriuos ji taip praskėtė, Kad būtų (aš nežinau kas) matyti. Šita gražuolė gulėjo beveik nuoga Ir miegojo be jokių rūpesčių „Užmigusi Dorimenė“ Tiek dažnai, kiek tu savo kojas krutini, Tai pastebima, kad tu balzamą mėgsti Lygiai taip pat kaip grubus valstietis; Joks pieno sūris mums nepadvelkia taip skaudžiai, Kaip tavo kojų tarpupirščių kvapas, Smarvės neįmanoma pernešti. „Apie bjauriąją Nigridę“

Suformuotas universiteto Kaip S.Dachas atsiliepė į visuomeninės aplinkos aktualijas ir kokia literatūrine tradicija? Atsakymų į šiuos ir panašius klausimus reikia ieškoti Karaliaučiuje. ►

Kneiphofo saloje Priegliaus pakrantėje, netoli Medaus tilto, kompozitoriaus H.Alberto sodelyje, žymieji Karaliaučiaus menininkai susibūrė į literatūrinę draugiją „Moliūgų trobelė”. Ten, kur jie rinkdavosi, augo išsikeroję moliūgai, todėl vieta ir buvo taip pavadinta. 39

GINTARO LAŠAI

◄ Karaliaučius – jo studijų, gyvenimo ir kūrybos miestas, kuriame S.Dachas gyveno nuo 14 metų iki mirties. S.Dacho gyvenimiškąsias, literatūrines pažiūras bei literatūrinį skonį formavo du pagrindiniai veiksniai. Pirmas: S.Dachas – Karaliaučiaus universiteto suformuotas menininkas. Universitete jis studijavo filosofiją, teologiją ir klasikinę poeziją. Neabejotina, jog jo eilėse ryškus renesanso aukštinimas, istoriškumo principas, antikinių įvaizdžių gausa – tai vis universiteto įtaka. 1639 m. jis tapo šio universiteto poezijos profesoriumi ir pirmąją paskaitą paskyrė Horacijaus meno poetikai. 1640 m. rudenį, siekdamas magistro laipsnio Karaliaučiaus universitete, jis gynė tris tezes: 1. Poezija turėtų atspindėti tiesą, todėl poetas negali būti melagis; 2. Tragedijos pabaiga gali būti ne tik tragiška, bet ji gali baigtis ir laimingai; 3. Nepadorūs poezijos vaizdai neturėtų būti vadinami poezija, ji turi

būti morali. Taigi S.Dachui svarbus buvo menininko tiesos ir teisingumo kriterijus, pozityvi gyvenimiška pozicija, o poezijoje jis vertino dorovingumą, moralę. Į poezijos profesoriaus pareigas įėjo ir proginių kūrinių rašymas. Jie privalėjo apdainuoti didžiąsias universiteto šventes, tam tikromis progomis eilėmis pašlovinti didžiąsias asmenybes. Proginiai eilėraščiai ir muzikos kultivavimo tradicija ilgam įsitvirtino Rytprūsių kultūroje. Juos kūrė ir XVIII a. tokie garsūs šio universiteto literatūros profesoriai kaip J.Pietschas (1690–1733), Ch.Gelertas (1715–1769) bei kiti. Lietuvių literatūroje tų laikų proginė poezija siejama su A.Šimelpenigio (1699– 1763) vardu. S.Dachas sukūrė daugiau nei 1000 proginių kūrinių, kurių didelei daliai buvo pritaikytos melodijos. Beje, pirmasis Klaipėdos ir Klaipėdai skirtas poetinis kūrinys ir yra proginė vestuvių daina „Johannui Christoffui Rehefeldui ir Annai Cörber“, kurioje jaunavedžiams dainius linki

Lietuviškos kilmės J.Zembrickis nurodė Dachus buvus lietuviškos kilmės ir lietuviškąją genealogijos šaknį jis kildino iš tėvo senelio. Poeto prosenelis Benediktas Dochas 1533 m. sausio 8 d. iš kunigaikščio Albrechto gavo ūkį Bachmano dvare. Augino 10 žirgų, 2 jaučius,14 karvių, 4 veršius, 9 avis, 4 ožkas, 14 kiaulių. Mirė 1556 m. Bachmano žemėje. Turėjo tris vaikus: sūnus Sebastianą, Hansą ir dukterį Paulą, kurios sūnus gyveno Mėmelyje. Poeto senelis Sebastianas Dachas gyveno Bachmano dvare. Kartu su broliu Hansu vežiojo arkliais Herzogo tarnybinį paštą į Vilnių, Varšuvą, Kuršą, Gotlandą. Mirė 1603 m. maro epidemijos metu. Vedęs buvo du kartus. Turėjo penkis vaikus. Vaikai iš pirmosios santuokos: sūnus Johannesas, kuris 1600 m. perėmė dvarą ir mirė 1602 m. Jo našlė nutekėjo į Mėmelį, vaikai – Friedrichas ir Danielius. Vaikai iš antrosios santuokos: poeto tėvas Simonas (1580–1640) 1602 m. buvo žinomas kaip vertėjas iš kuršių, lenkų ir vokiečių kalbų. Vedė du kartus: Anną Lepler, o 1622 m. – Dortheą, kuri po jo mirties nutekėjo į Tauralaukio dvarą už Antono Schroeterio. Iš pirmosios santuokos – sūnus Simonas, iš antrosios santuokos – Johannesas. Tai vertėjas, kurio sūnus Valentinas, baigęs Karaliaučiaus universitetą, dirbo Kretingoje, vėliau Karaliaučiaus pilies bažnyčioje. Poetas Simonas 1641 m. vedė R.Pohl, su ja turėjo septynis vaikus – Christophą, Simoną, Robertiną, Reginą, Christianą, Johannesą, Sophią.

Gimtasis S.Dacho Bachmano dvaras įtrauktas į Lietuvos kultūros vertybių registrą. 40

„ramybės, „pasitenkinimo jausmų gražių“, džiaugsmo, „skaidrios buities“ , „prideramo vaisingumo“ ir „didžių dorybių“.

Mirties dainius Proginėse vestuvių dainose ir atsiskleidžia S.Dacho meilės samprata, kurią kiek koregavo antrasis jam turėjęs įtakos veiksnys – draugystė su Karaliaučiaus menininkais. Artimi jo bičiuliai buvo kompozitorius ir poetas, katedros vargonininkas Heinrichas Albertas (1604–1651), poetai Robertas Robertini’s (1600–1648), Valentino Thilo (1607–1662), kapelmeisteris Johannas Stobaeusas (1580–1646) ir kiti. R.Robertini’s įkūrė garsią Karaliaučiaus literatūrinę „Mirties neišvengsiančiųjų draugiją“ („Gesellschaft der Sterblichkeit Beflissner“), kuri dar žinoma „Moliūgų trobelės“ („Kürbishüte“) vardu. H.Alberto sode, kur jie rinkdavosi, augo išsikeroję moliūgai, todėl vieta ir buvo taip pavadinta. Šis žalias, gražus sodelis buvo tas mūzų kalnas, kur įkvėpimo ieškojo ir rado 12 žymiausiųjų Karaliaučiaus poetų ir muzikų. S.Dacho žodžiais, „namelio prie Priegliaus užstalėje – visas pagarbintas Karaliaučius!“ Draugijos pavadinimas – iškalbingas. Taip pasivadinti, be jokios abejonės, paskatino kasdienė akistata su mirtimi Karaliaučiuje (vien 1629 m. maras nusinešė 4000 žmonių gyvybių). Mirties tema jų kūryboje atliepė tų laikų situaciją ir atskleidė žmogaus gyvenimo trapumą: Kokio pavojaus apsuptas, žmogau, esi Neatsitraukia nė akimirkai mirtis. (...) Mirtis įsiskverbia į mažmožį kiekvieną, Su tavimi į lovą gulas ir prie stalo sėda. Taip rašė S. Dachas, istorijoje pripažintas mirties dainius, liudijęs eilėmis, jog jo epochos žmogus – tai „garsas, dūmas, vėjas, blyksnis, taškas“, nuolat kėlęs klausimus, kas toji nekviestoji „lemtingoji ranka“, kaip būti „nuolat mirčiai pasirengus“, tvirtinęs, jog žmogaus „teisybės kelio“ esmė – išvysti „per mirtį gyvenimą kitą“, t. y. „sunykus kūnui – prisikelti Kristuje“. Dievas, tikėjimas juo – pagrindinė skleidžiama idėja, padedanti suvokti, jog žmogus šiame pasaulyje tik „piligrimas ir svetys“... Mirties dainos, mano nuomone, meniškiausia jo eiliuoto palikimo dalis, kurioje ryškūs vėlyvojo baroko poezijos bruožai.

GINTARO LAŠAI

Kėlė, stiprino dvasią

Jautėsi laimingas?

Su meilės tema susijęs „Mirties neišvengsiančiųjų draugijos“ kūrėjų požiūris į kūrybos paskirtį. Jų nuomone, kūryba turi kelti, stiprinti dvasią, todėl eilėse reikia skelbti džiugų požiūrį į gyvenimą. To itin reikėjo karų, marų epidemijų ir kitokių negandų kamuojamiems šalies gyventojams. S.Dachui taip pat buvo svarbu, kad kūryba atneštų „džiaugsmo ir ramybės“, gaivintų žmonių širdis: Kurkite savas dainas. Tegu jos atneša džiaugsmą ir ramybę „Carmina secessum scribentis et ocia quaerunt“ Karaliaučiaus menininkams svarbios buvo tikėjimo, vilties, draugystės, meilės idėjos. Savo kūryboje jie aukštino šeimos temą. Šeima – tikroji meilės sala. R.Robertini’s, turėjęs didelės įtakos S.Dachui tiek gyvenime, tiek kūryboje, skelbė: Viskas šiame pasaulyje susiję su meile: Dangus, jūra arba žemė. Meilė. Ne veltui ją rimuoja krauju. „Pavasario daina“ Jie nepasidavė epochos tradicijai erotizuoti meilės temą ir vulgariam tonui. S.Dachas savo eilėse šlovino meilės galią, aukštino jos džiaugsmus, ragino nesipriešinti „amžinajam įstatymui“ ir pasiduoti „kaitriai aistros liepsnai“: Jei drovumas ima viršų, Atmink, manoji puošmena, Esu aš tai, kas tu esi, Ir bučinys šis mums ne pirmas... S.Dacho dainų mylimoji – džiaugsmų šaltinis. Ji džiaugiasi „linksma daina“, o ne „auksu tviskančiais drabužiais“, yra ištikima, gera. S.Dacho apdainuojamoji meilė – „natūrali ir deginanti jausmus kaip židinio ugnis“ (Karlas Volskelis). Tačiau kartais ji – neatspėjama („Meilė kupina nerimo ir baimės“). Tada pasigirsta liūdnoka širdies melodija. Tačiau jis nesigilino į originalios širdies tonus. Kartais S.Dacho dainose šmėkšteli ir slaptingas moters paveikslas: Kas mano priešas, klastingam smūgiui užsimojęs? Laimė išdidžioji. Kas nugalėjo? Paveikslas moters. „Sustinet inconcussa minas sapientia sortis“ Širdžiai gražu tai, kas yra tolima ir nepasiekiama...

S.Dachui pati didžiausia žmogui vertybė – šeimos laimė. Pats jis, sulaukęs 36-erių, 1641 m. vedė Karališkųjų rūmų advokato dukrą Reginą Phol. Atrodo, šeimoje jis jautėsi laimingas. Susilaukė jie penkių sūnų ir dviejų dukterų. Matyt, ir asmeninė patirtis lėmė, taip pat ir pagal tų laikų madą proginiuose eilėraščiuose jis teigė, jog vedybos neša palaimą, džiaugsmą, „padorią aistrą“: Ir vis dėlto šiame pasaulyje Negali nieks atstot vedybų. Jos nuovargį sušvelnina. Vedybos – tarsi amžinybės atspindys: Nors jos ir slepia spygliukus, Bet jos ir rožėmis nuklotos. „Georgo Anderseno ir Maria’s Salbertin vestuvių proga“ Kaip yra pastebėję S.Dacho poezijos tyrinėtojai, „kiekvienas jo proginis eilėraštis prilyginamas nedidelei amžinos vokiškosios poezijos odei“. Jis ne tik šlovino šeimyninį guolį, džiaugėsi mažais gyvenimo džiaugsmais, bet nevengė apskaičiuoti ir vedybų ūkiškosios pusės. („Ludwigui Kepleriui ir Anai Reimer“ ir kt.) Dauguma S.Dacho meilės dainų lengvos, muzikalios, nes jos dažniausiai ir buvo kuriamos ne tik muzikalaus kūrėjo, bet ir su muzika. Jose nemažai antikinių įvaizdžių, sentencijų. Tai nuoširdžios, paprastos, neretai liaudiško charakterio eilės. Tačiau jose – meilės gyvastis rusenanti. Šiandien bene labiausiai skaitytojus jaudina paties S.Dacho renesansinis, meilę išaukštinantis požiūris. Jo manymu, kūrėjas ir meilė – neatsiejami. S.Dacho žodžiais tariant, tik „nevykėlis eiliakalys negali būti apdovanotas meile“. Vietoj išvados – aforizmas: meilė kaip ir ašara, prasideda akyje, o įkrenta į širdį. Ar S.Dacho meilės eilės įkris širdin, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Parengta pagal pranešimą, skaitytą literatūriniame seminare „Meilės lyrika: nuo S.Dacho iki G.Grajausko“ 2015 m. liepos 29 d.

Rašytojai išsirinko tą patį vadą

Rašytojas J.Šikšnelis LRS Klaipėdos skyriui vadovaus dar ketverius metus.

2011 m. išrinkto Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) Klaipėdos skyriaus pirmininku rašytojo Juozo Šikšnelio ketverių metų kadencija, numatyta skyriaus įstatuose, baigėsi šiemet. Rugsėjo 29 d. buvo sušauktas LRS Klaipėdos skyriaus ataskaitinis susirinkimas, kuriame skyriaus pirmininkas atsiskaitė už savo veiklą, pažymėdamas, kas buvo nuveikta ir ko nepavyko pasiekti. O nuveikta išties nemažai: skyrių papildė keturi rašytojai, organizuojamos tradicinės šventės – „Poezijos pavasaris“ bei „Prozos ruduo“, treti metai vyksta haiku konkursas ir skaitymai. Sukurtas skyriaus tinklalapis, firminis stilius, rengiamos skyriaus narių naujų knygų sutiktuvės, organizuojami jubiliejiniai renginiai, ženklais ir simboliais pažymimos literatūrinės Klaipėdos vietos. Skyriaus rašytojų kūryba vertinama šalyje. Tai liudija dvi Vyriausybės kultūros ir meno premijos, Vytauto Kubiliaus, „Poezijos pavasario“ premija už kūrybą vaikams bei keturios literatūrinės Ievos Simonaitytės premijos, kasmet per šventę „Proza rudenį“ įteikiamos vieno banknoto ir euro premijos. Į LRS Klaipėdos skyriaus pirmininko postą pretendavo tik buvęs pirmininkas J.Šikšnelis. Daugiau kandidatų nebuvo. Balsuodami visi vieningai atidavė balsus už pretendentą. J.Šikšnelis liko vadovauti LRS Klaipėdos skyriui antrąją kadenciją. LRS Klaipėdos skyrius dabar vienija 26 rašytojus.

▪

GINTARO LAŠAI

Sondra Simanaitienė

** Galiu užsivesti rašyti eilėraštį perskaičius šeštadienio laikraštį šoktelti tarp dviejų trijų keturių pušų kamienų laikydamasi už užsilikusio nuo tamsios nakties abejingumo žvaigždėms kyštelti galvą virš kopos ir vėl žnektelti kakta ant kambario medinių grindų užkaltų lakuotu kartonu kurį norėčiau nuplėšti bet milžiniški tarpai tarp juodlenčių ir aš nedrįstu – neturiu tarpinės medžiagos tik laikraštį jame aprašyta poezijos valstybė kuri kartais iššoka aukščiau politinės aukščiau manęs iššokusios virš pušų horizonto skaitančios poetinės valstybės laikraštį ir norinčios tapti jos piliete Todėl ir rašau prašymą priimti į poezijos valstybę moterį kuri nedrįsta atplėšti kartono ir išvaduoti medinių juodlenčių iš amžinojo nešviesos rato moterį kuri prisiskaičius Silvijos P. guli ant pušų viršūnių ir leidžiasi drauge su vilnijančiu horizontu į poetinės valstybės aerouostą. Tik ji neturi jokio dokumento kuris leistų jai žengti pirmąjį žingsnį už vartų jokių garantijų net ir jokių pretenzijų ta moteris trokšta vienintelio – nusileisti saugiai nors gerai supranta kad jos troškimas gyventi saugiai yra politinis pareiškimas poetinėje valstybėje 42

už kurį numatoma vienintelė bausmė – mirtinas abejingumas. Nors kai pagalvoju, numetusi Silviją P. nuo pušų horizonto, gyvenimas poetinėje valstybėje yra ta pati mirtis kiekvieną dieną kiekvieną naktį išsiliejus džiaugsmo epilepsijai siaurame praėjime tarp stalo ir dujinės plytelės kur kartais nukrentu ir įkuriu nykštukinę poetinę valstybę ant medinių juodlenčių kurių juk žinai niekada neatversiu šviesai. ** Kai man kalba ir aš nenoriu girdėti suserga mano ausis. Užsikemša juoda pasipriešinimo siera, ir aš ieškau gydytojo kad išgydytų mano sergančią užsikišusią ausį nuo nepasitikėjimo žmonėmis, kurie nesustoja man reikšti savo pozicijų opozicijų ir tvirtų nuomonių, nuo kurių mano vargšė ausis užsibarikaduoja juodąja siera ir net aš pati nebeturiu galios jai pasakyti, ką galvoju ir ką norėčiau pakeisti. **

nežinau bet juk daug medūzų ant kranto, koja nuspiriu akmenį kūną grąžinu jūrai. Mama, juk ji negyva. Kaip ir kitos, dukra, medūzos.

** Trys moterys ravi pievą nuo sparčiai pūvančių vasarinių kriaušių. Pro šalį praeina prieš mėnesį miręs vienos iš jų vyras, uždusęs nuo jį ravėjusios moters kruopštumo, kitas stovi ir stebi debesis, panašius į ant jo krūtinės besiraitančius plaukus, trečias visai nepraeina, nes jo nelaukia, jis galvoja taip apie visas moteris, ravinčias pievą nuo pūvančių kriaušių širšių geluonių įskiepytomis rankomis.

** Tavo ar bet kurio kito įsitikinimu aš esu negailestinga tai moteriai ir visoms kitoms moterims bet labiausiai esu negailestinga sau pačiai, moteriai kuri nemyli kitų moterų ir jų neužjaučia moteriškai

** Vilnei

Negyvos medūzos ir akmenukai vartomi vandens jau seniai nuglūdinti jie pritaikyti nepalikti įdrėskimų tik siaubą dukros akyse – medūza prispausta akmens perplėšta pusiau. Kas galėjo taip padaryti?

Iš mūsų miesto išvažiavo poetai. Paliko jį verslininkams undinėms ir vaiduokliams. Mūsų miestas sulinkęs po kranų saule apsodintas haskių išmatomis šiandien atrodo labai poetiškai.

GINTARO LAŠAI

** Vaikų žaidimo aikštelė po mano langais užtroškusi nuo paauglių glamonių norėtų sulaukti mažų vaikų rankyčių čiupinėjančių pynučius ir čiuožyklos pakraščius. Spjaudalai jau užliejo pamatus ir senučių nervus po mano langais

tęsiasi dvi dienas. Dvi dienas kai tarp žemės ir dangaus

neišsitiesia Atlanto stuburas. Tik vakare nedrąsiai sušlampa langas

** Berniukai juodais kostiumais vaikšto po miestą ir siūlo nemirtingos sielos garantijas. Eidami pro sporto aikštelę pasikabina žemyn galva padaro penkis prisitraukimus ir nusileidžia prie baltapūkės močiutės – jums geroji naujiena. Ji įsikiša žurnalą į rankinę ir pakviečia šunį namo. Vyrukai pramankština savo juodus kostiumus tris kartus per savaitę ir močiutei prakuroms užtenka.

** Pažįsti oro dažnį vibracijas kai tuoj pliūptels lietus plaučiai kvėpuoja lašaliniu būdu tvyro grėsmingos vakarienės violetas vandens alsavimas įmagnetina miesto augalus stogus aikščių ir skverų skulptūras benamių šunų liežuvius ir kačių letenėles. Tokia nuotaika

Artūro Valionio nuotr. 43

GINTARO LAŠAI

Galtono byla Rossas MACDONALDAS (Tęsinys. Pradžia – DURYS, 2015 liepa, Nr. 7(19)

Dešimtas skyrius Prieš palikdamas gydytoją Dainyną, gavau iš jo rekomendacinį laiškelį vietinės šerifo kontoros budėtojui, parašytą ant recepto blanko, ir adresą tos benzino kolonėlės, kur dirbo Džonas Braunas jaunesnysis. Skubiai nužingsniavau atgal į vaistinę. Bolingas vis dar sėdėjo prie fontano; kairėj rankoj laikė pakepinto sūrio suglaustinį, o dešinėje pieštuką. Vienu metu ir kramtė tą suglaustinį, ir kažką paskubomis rašė užrašų knygelėje. – Atsiprašau, kad taip ilgai teko laukti... – Atleiskit, aš rašau poemą. Ir skubiai rašė toliau. Kol baigė, aš nekantriai suvalgiau tokį pat suglaustinį, paskui nutempiau Bolingą į lauką prie mašinos. – Aš noriu parodyti jums vieną žmogų; kas jis – paaiškinsiu vėliau. – Įjungiau variklį ir, kiek pavažiavęs greitkeliu, pasukau į pietus. – Apie ką jūsų poema? – Apie žmogaus miestą. Didelis prasilaužimas į teigiamą pusę. Ji bus gera – pirma gera poema per kelerius pastaruosius metus... Toliau pasakojo apie ją, tokia kalba, kurios aš nesupratau. Tą vietą, kurios ieškojau, radau pietiniame miesto pakraštyje. Nedidelė savarankiška benzino kolonėlė, trys siurbliai, vienas patarnautojas. Tasai vilkėjo balto tiko darbo drabužius. Radau jį užsiėmusį – leido degalus į krovininį pikapą, kurio kėbule pamačiau šūsninę krūvą žvejo tinklų. Sustojau už tos mašinos ir stebėjau jaunuolį. Jokios abejonės – panašus į Entonį Galtoną! Tokios pat šviesios akys – tarp 44

jų didokas tarpas – tokia pati tiesi nosis ir storos lūpos. Tik plaukai skyrėsi: jaunuolio – tamsūs ir tiesūs. Bolingas sėdynėje palinko pirmyn. – O, Kristau! Ar ten Braunas? Negali būt’ jis... Braunas buvo beveik mano metų! – Jis turėjo sūnų, prisimenat? – Ar šitas – jo sūnus? – Manau, jog taip. Ar jūs prisimenat, kokie buvo kūdikio plaukai? – Buvo tamsūs, nors tada – labai nedaug... Kaip motinos. Bolingas pasimuistė – tuoj išlips. – Palaukit minutėlę, – paprašiau. – Tik nesakykit jam, kas jūs esat. – Aš noriu paklausti jo apie tėvą. – Jis nežino, kur jo tėvas. Be to, dar laukia tapatybės nustatymas... Noriu išgirsti, ką jis pasakys be jokių užminimų. Bolingas nužiūrėjo mane nusivylusiu žvilgsniu, bet liko automobilyje. Pikapo vairuotojas sumokėjo už degalus ir nuburzgė savo keliu. Aš privažiavau prie siurblių ir išlipau, kad geriau įsižiūrėčiau į jaunuolį. Man pasirodė, kad jam dvidešimt vieneri ar dveji. Išvaizda – graži, vyriška, kokia buvo ir jo spėjamo tėvo. Šypsena patraukli. – Kuo galėčiau būti naudingas, pone? – Iki pilno bako. Tilps tiktai pora galonų. Užvažiavau čia, nes noriu, kad patikrintumėte tepalą. – Mielai, pone, patikrinsiu. Įspūdis – paslaugus berniukas. Prileido kiek trūko, nuvalė stiklą – nė dėmelės. Tačiau kai pakėlė variklio dangtį – tikrins tepalą, – negalėjo rasti lygio matuoklio. Parodžiau, kur yra. – Seniai čia dirbate? Atrodė sutrikęs. – Dvi savaites. Dar nespėjau perprasti visų tų naujų automobilių... – Neimk į galvą. – Žvilgtelėjau skersai greitkelio į vėjo šluojamą krantą, kur dužo ilgos didelės bangos. – Graži ta vietovė. Būčiau nieko prieš, jei tektų čia apsigyventi... – Ar jūs iš San Francisko?

– Mano draugas iš ten. – Parodžiau į Bolingą, kuris vis dar sėdėjo snausdamas automobilyje. – Aš atvažiavau vakar vakare iš Santa Terezos... Nesureagavo į tą pavadinimą. – Kam priklauso ta paplūdimio teritorija už autostrados? – Atsiprašau, bet aš nežinau. Mano šeimininkas tikriausiai žino... – Kur jis yra? – Ponas Tarnelas nuėjo priešpiečių. Turėtų gana greitai grįžti, jeigu jūs norit su juo pakalbėti. – Už kiek laiko? Jis žvilgtelėjo į pigų laikrodį ant riešo. – Gal už penkiolikos, dvidešimt minučių. Jo priešpiečių valanda nuo vienuoliktos iki dvyliktos. Dabar dvidešimt po vienuoliktos. – Galėčiau sau ramiai jo palaukti. Niekur neskubu... Bolingas jau aiškiai kentė skausmą – matėsi. Konspiraciniu gestu pakvietė mane prie automobilio. – Ar jis – Brauno sūnus? – paklausė teatriniu šnabždesiu. – Galėtų būti... – Kodėl jo nepaklausiat? – Laukiu, kol pats man pasakys. Elkitės ramiai, pone Bolingai. – Galiu su juo pakalbėt? – Geriau ne. Tai delikatus reikalas. – Aš nesuprantu, dėl ko ne. Arba jis yra, arba nėra. Jaunuolis priėjo ir sustojo už manęs. – Ar kas nors negerai, pone? Ką nors daugiau gal reikia padaryti?.. – Nieko – į abu. Aptarnavimas – puikus. – Ačiū. Įdegusiame veide blykstelėjo dantys. Tačiau šypsnys – nenatūralus... Atrodo, kad jis pajuto manyje ir Bolinge augančią įtampą. Ištariau taip geraširdiškai, kaip tik sugebėjau: – Ar jūs iš tų vietų? – Manau, galėčiau pasakyti taip. Gimiau kelios mylios nuo čia... – Bet nesate vietinis?

GINTARO LAŠAI

Artūro Valionio nuotr.

– Tai tiesa. Iš ko jūs nusprendėte? – Iš tarsenos. Sakyčiau, jog augote Vidurio Vakaruose... – Augau. – Mano dėmesys, rodos, jam teikė malonumą. – Tik šią vasarą atvažiavau iš Mičigano. – Ar studijavote kur nors? – Turit omeny, universitete? Faktiškai – taip. Kodėl jūs klausiate? – Nes pagalvojau, kad jūs galėtumėt veikti kažką geriau negu manevruoti su tuo degalų siurbliu... – Tikiuosi, kad galėčiau, – viltingai pritarė. – Žiūriu į tą darbą kaip į laikiną... – O kokį darbą norėtumėt dirbti?

Jis pasvyravo, raustelėdamas po įdegiu. – Mane domina vaidyba. Žinau, kad skamba gana juokingai. Tikriausiai pusė žmonių, kurie atvažiuoja į Kaliforniją, nori tapti aktoriais... – Dėl to ir jūs... į Kaliforniją? – Tai buvo viena iš priežasčių. – Taigi šitas darbas – tik tarpinė stotelė pakeliui į Holivudą? – Gal ir galima taip pasakyti... – Jo veidas tarytum užsivėrė. Per daug klausimų padarė jį įtarų. – Kada nors buvote Holivude? – Ne, aš nebuvau. – Ar turite vaidybos patirties?

– Būdamas studentu... – Kur? – Mičigano universitete. Jau turėjau tai, ko norėjau: galėjau patikrinti jo buvusią aplinką, jeigu sakė teisybę; jeigu ne – galimybę įrodyti, jog melavo. Universitetai laikė visas savo studentų bylas. – Aš klausiu jūsų tiek daug klausimų dėl to, – nusprendžiau paaiškinti, – jog turiu kontorą Sanseto bulvare Holivude. Domiuosi talentingais žmonėmis ir atkreipiau dėmesį į jūsų išvaizdą... Jis aiškiai nudžiugo. – Ar jūs esate agentas? – Ne, bet pažįstu daug agentų. – Stengiausi išvengti tiesioginio melo – tokį turėjau pagrindinį įsitikinimą, – todėl įtraukiau į pokalbį ir Bolingą. – Mano draugas – žinomas rašytojas. Ponas Čiadas Bolingas. Tikriausiai girdėjote apie jį... Bolingas sumišo. Jam, kaip jautriam žmogui, kėlė susirūpinimą toks mano gudrus priėjimas prie jaunuolio. Išsilenkė iš automobilio ir padavė jam ranką. – Malonu susipažinti. – O man labai malonu susipažinti su jumis. Mano pavardė – Džonas Braunas, tarp kitko. Ar jūs dirbate kino versle? – Ne. Bolingas negalėjo daug kalbėti, nes aš pageidavau, kad nieko nesakytų tiesiai. Jaunuolis lakstė žvilgsniu nuo Bolingo prie manęs, svarstydamas, ką tokio padarė ne taip, kad sugadino bendravimą. Bolingas jo pasigailėjo. Metęs į mane maištingą žvilgsnį, paklausė: – Ar jūs pasakėte, kad jūsų pavardė Džonas Braunas? Kadaise pažinojau vieną Džoną Brauną, jis gyveno Luna Bei. – Tokia buvo mano tėvo pavardė. Jūs turėjote pažinoti mano tėvą... – Manau, jog taip. – Bolingas išlipo iš automobilio. – Žinai, aš pažinojau tave, kai buvai dar labai mažas kūdikis... Stebėjau Džoną Brauną. Jo veidas įkaito, paraudo. Pilkos akys švietė iš džiaugsmo, paskui sudrėko dėl gilesnių jausmų. Turėjau priminti sau, jog neseniai prisipažino, kad nori tapti aktoriumi... Jis paspaudė Bolingo ranką antrą kartą. – Tik įsivaizduok – jūs pažinojot mano tėvą! Kada jūs matėt jį paskutinį kartą? – Prieš dvidešimt dvejus metus... seniai. – Tai jūs nežinot, kur jis dabar gali būti? – Bijau, kad ne, Džonai. Jis dingo visiems iš akių, supranti, netrukus po tavo gimimo. ► 45

GINTARO LAŠAI

◄ Jaunuolio veidas sustingo.

– O Ma-ma? – Balsas užlūžo jam tariant šį žodį. – Tas pats, – įsiterpiau. – Neprisimeni nė vieno iš savo tėvų? Atsakė nenoriai: – Aš prisimenu savo motiną. Ji paliko mane našlaičių prieglaudoj Ohajuje, kai buvau ketverių. Žadėjo, kad grįš ir mane paims, bet niekada negrįžo. Praleidau netoli dvylikos metų toje įstaigoje, laukdamas jos sugrįžimo... – Nuo jausmų antplūdžio jo veidas patamsėjo. – Tada nusprendžiau, kad ji turbūt mirė. Ir pabėgau. – Kur tai buvo? – tikslinausi. – Kokiame mieste? – Kristal Springse, mažam miestely prie Klivlando. – Ir tu sakai – pabėgai iš ten? – Taip, kai sulaukiau šešiolikos. Patraukiau į An Arborą Mičigane, nes norėjau ten mokytis. Mane priglaudė vienas žmogus, vardu Lindzis. Neįsūnijo, bet leido man prisiimti jo pavardę. Lankiau mokyklą vadindamasis Džonu Lindziu... – Kodėl pasikeitei pavardę? – Aš nenorėjau vadintis savo tikrąja. Turėjau rimtą priežastį... – Ar esi tikras, kad buvo ne atvirkščiai? Kad tavo tikra pavardė buvo Lindzis, ir tik vėliau pasikeitei į Brauną? – Kam aš tą daryčiau? – Gal kas pasamdė – užmokėjo tau?.. Jis stipriai paraudo. – Kas jūs esat? – Privatus detektyvas. – Jeigu jūs esat detektyvas, kam ta visa raizgalynė apie Holivudą ir Sanseto bulvarą? – Nes aš turiu kontorą Sanseto bulvare. – Bet pasakėte taip ir mane specialiai suklaidinot. – Nesijaudink taip daug dėl to. Man reikėjo tam tikros informacijos, ir ją aš gavau. – Galėjot manęs tiesiai paklausti. Neturiu ko slėpti. – Tai dar paaiškės... Tarp mūsų įžengė Bolingas, apimtas pykčio, pursliodamas į mane: – Jūs dabar palikit vaikiną ramybėj! Jis – aiškiai tas, kuo pasivadino. Turi net savo tėvo balsą! Jūsų potekstės – žmogaus įžeidimas! Nesiginčijau su juo. Iš tikrųjų buvau net linkęs patikėti, kad jis teisus. Jaunuo46

lis žengtelėjo nuo mūsų į šalį, lyg mes būtume pagrasinę jo gyvybei. Jo akys tapo pilkai melsvos, aplink šnerves iššoko balti apvadai. – Ką visa tai reiškia? – Tik nesijaudink, – atrėmiau kirtį. – Aš visai nesijaudinu. – Visas drebėjo. – Jūs atvažiavot čia, užvertėt mane krūva klausimų ir dar sakot, kad pažinojot mano tėvą. Natūralu – aš noriu žinot, ką tai reiškia. Bolingas priėjo prie jo ir palaikymo gestu, impulsyviai, uždėjo ranką jam ant peties. – Tau, Džonai, tai gali reikšti labai daug. Tavo tėvas yra kilęs iš labai turtingos šeimos... Jaunuolis nusikratė jo rankos. Kai kuriais atžvilgiais buvo dar jaunas, kaip savo amžiui. – Man visai nerūpi! Aš noriu pamatyt savo tėvą. – Dėl ko tau taip svarbu... pamatyt? – paklausė Bolingas. – Aš niekad neturėjau tėvo. – Jo stipriai paveiktas veidas liudijo jausmo tikrumą. Skruostais žemyn riedėjo ašaros. Piktai brūkštelėjo jas į šonus. Nudaviau, kad patikėjau juo, ir baigdamas kaip atpildą pasakiau: – Gana, daugiau neklausinėsiu, Džonai. O tarp kitko – ar kalbėjai su vietine policija? – Taip, kalbėjau. Ir aš žinau, kur link jūs krypstat. Policijos skyriuj jie turi dėžę kaulų. Kai kurie tvirtina, jog tai – mano tėvo kaulai, bet aš jais netikiu. Tuo netiki ir pavaduotojas Mangenas. – Ar tu nori dabar nuvažiuoti ten su manim? – Negaliu, – tarė jis. – Neturiu teisės uždaryti kolonėlės. Ponas Tarnelas neleidžia man palikti darbo vietos. – Kelintą valandą tu baigi? – Apie pusę aštuonių, popietinė savaitė. – Kur galėčiau rasti tave po darbo vakare? – Aš gyvenu pensionate, maždaug mylia nuo čia. Pas ponią Džordželo. – Pasakė adresą. – Ar jūs nepasakysit jam, kas buvo jo tėvas? – pasirūpino Bolingas. – Pasakysiu, kai bus patvirtinta, kad jis – sūnus. Eime, Bolingai. Mano kelionės draugas nenoriai įsėdo į automobilį.

Vienuoliktas skyrius Vietos policijos poskyris atrodė kaip aptinkuota batų dėžutė, stovėjo jis tiesiai per gatvę nuo liūdnai atrodančio užmiesčio viešbučio. Bolingas pasakė, kad pasilieka automobilyje, kadangi skeletai baugina jį: – Jau vien ta mintis, kad ir aš turiu tokį, šiurpina mane. Priešingai nei Vebsteris misterio Elioto poemoje, aš mėgstu likti nesuvokęs, kad po oda turiu kaukolę... Niekada nesužinojau, ar tada Bolingas nesišaipė iš manęs. Šerifo pavaduotojas Mangenas buvo didelis vyras, puse galvos aukštesnis už mane, su tokiu veidu kaip nepabaigta skulptūra. Prisistačiau jam, pasakiau, kuo užsiimu, ir padaviau Dainyno rekomendacinį raštelį. Kai perskaitė jį, ištiesė ranką virš plačios pertvaros lentiniu viršumi, kuri dalijo nedidelę jo kontorėlę, ir sulaužė visus mano plaštakos kaulus: – Kiekvienas gydytojo Dainyno draugas yra ir mano draugas. Apeikit aplink tą pertvarą ir papasakokit man, koks reikalas. Apėjau, prisiartinau ir atsisėdau į kėdę, kurią jis pastatė prie savo stalo galo: – Visas reikalas – kažkokie kaulai, kurie buvo rasti Marvistos teritorijoje. Aš suprantu, kad padarėte parengtinę identifikaciją... – Aš taip toli nesiekčiau... Gydytojas Dainynas mano, kad jie – vieno vyro, kurį pažinojo... vyruko, pavarde Džonas Braunas. Gerai, tai tiktų, atsižvelgiant į griaučių radimo vietą. Bet negalėjom jokiais būdais tai įrodyti. Bėda ta, kad niekad šiuose kraštuose nebuvo skelbta apie tokio žmogaus dingimą. Taip pat neužtikome jokių jo šeimos pėdsakų. Savaime aišku – dar dirbame prie šios bylos. Platus Mangeno veidas buvo rimtas. Kalbėjo kaip patyręs mentas, o akys atrodė skvarbios kaip smeigtukai. Aš tariau: – Mes galime padėti vieni kitiems, sprendžiant tą problemą... – Mes priimsime kiekvieną pagalbą, kokią jūs galite suteikti. Tas reikalas jau tęsiasi penkis mėnesius, greitai bus šeši. – Metė tokį greitą „kabliukinį“ klausimą: – Jūs galbūt atstovaujat jo šeimai? – Aš atstovauju vienai šeimai... Bet jie prašė, kad neskelbčiau pavardės. Ir dar neatsakytas klausimas, ar jie tikrai yra rasto negyvo žmogaus šeima... Gal su kaulais rasti kokie nors kiti daiktiniai įrodymai? Laikrodis arba žiedas? Batai? Drabužiai?

GINTARO LAŠAI

– Nieko. Nė kokios medžiagos dygsnelio. – Aš manau, per dvidešimt dvejus metus viskas galėjo supūti... O sagos? – Jokių sagų. Mūsų teorija – kad buvo palaidotas toks, koks atėjo į šitą pasaulį... – Tik be galvos. Mangenas rimtai palingavo galvą. – Gydytojas Dainynas viską jums pasakė, ką? Pats nuolat svarstau apie tą galvą. Prieš kelias savaites į mus kreipėsi vienas jaunuolis; tvirtino, kad yra Džono Brauno sūnus... – O jūs nemanot, kad yra? – Elgėsi panašiai kaip sūnus. Kai parodžiau kaulus, labai nuliūdo. Deja, žino apie savo tėvą ne daugiau už mane. Tai reiškia, nieko, visiškai nieko. Mes žinome, kad tasai Džonas Braunas 1936 metais kelis mėnesius gyveno prie senojo Stataus Kranto kelio, ir tai viskas. Be viso to – vyrukas netiki, jog tai – jo tėvo kaulai. Ir jis gali būti teisus. Kaip jau sakiau, daug galvojau apie tai... Štai tas klausimas apie galvą. Apžiūrėję pirmą kartą, mes nusprendėme, kad jis buvo nužudytas nukertant jam galvą. – Mangenas išleido tokį „čeksintį“ garsą, sukurtą tarp liežuvio ir gomurio, paskui perskrodė orą savo didžiulio delno ašmenimis. – Gal jis ir buvo. O gal jo galvą atkirto po mirties, kad būtų neįmanoma identifikuoti. Jūs žinote, kaip labai tas darbas priklauso nuo dantų ir plombų. Tada, ketvirtajame dešimtmetyje, kol dar nebuvo išvystyta mūsų šiuolaikinė laboratorinė technika, dantys ir plombos buvo pagrindinis dalykas, kuris padėdavo identifikuoti. Jeigu mano hipotezė yra teisinga, žudikas buvo profesionalas. Tai tinka ir prie kai kurių kitų faktų. Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose Stataus Kranto kelio teritorija buvo dažnai lankoma visokio plauko gobtuvagalvių nusikaltėlių. Faktiškai iki visiškai netolimo laiko. O anuo metu garsėjo kaip visokio blogio židinys. Sausojo įstatymo laikais žymesnę dalį slapta parduodamo San Franciske alkoholio atplukdydavo jūra, ir kaip tik pro Luna Bei jis patekdavo toliau. Be alkoholio, atveždavo ir kitokių dalykų – pavyzdžiui, narkotikų ir moterų iš Meksikos bei Panamos. Jūs kada nors girdėjote apie „Raudono arklio“ užeigos namus? – Ne. – Jie stovėjo pakrantėj, gal už mylios į pietus nuo tos vietos, kur mes radome

griaučius. Nugriovė juos prieš porą metų, kai mes padarėme jiems galą. Tas pastatas turėjo istoriją. Iš pradžių buvo viešbutis atostogaujantiems, pasiturintiems iš Miesto ir viso Pusiasalio. Paskui, trečiame dešimtmetyje, jį perėmė uždraustų svaigalų įvežėjai. Pavertė jį namu, vykdančiu trieigę operaciją: rūsyje – alkoholio sandėlis, pirmame aukšte veikė barai ir azartinių lošimų salės, palipus laiptais aukštyn, laukė moterys. Aš dėl to tiek daug žinau apie jį, nes ten apie 1930 metus pirmąkart paragavau alkoholio. Ir turėjau pirmą savo moterį... – Jūs neatrodote toks senas... – Buvau tada šešiolikos. Aš manau, tai buvo viena iš priežasčių, dėl ko vėliau įstojau į įstatymų taikymo tarnybą. Norėjau tokius šunsnukius kaip Lempis „išimti iš apyvartos“. Trečiame dešimtmetyje Lempis buvo gangsterių bosas, tos vietos šeimininkas. Asmeniškai pažinojau jį, bet teisėtvarka pričiupo jį anksčiau negu aš priaugau iki jo. Patupdė jį už pajamų mokesčio vengimą 1932-aisiais; praėjus dvejiem metams, Uoloj1 ir numirė. Tuo pat metu pasodino ir kelis gorilas iš jo ginkluotos apsaugos. Pažinojau tuos vyrukus, suprantate, čia ir esmė, dėl ko pasakoju. Žinojau, ką jie sugeba. Užmušinėjo dėl pinigų ir dėl to, kad jiems patiko. Gyrėsi viešose vietose, kad niekas neišdrįs jų paliesti. Prireikė federalinio kaltinamojo akto, kad Lempį pričiuptų. Tuo metu daugybė žmonių prarado gyvybes. Mūsų ponas Skeletas galėjo būti vienas iš jų... – Bet jūs sakėt, kad Lempis su savo pakalikais buvo nusiųsti už grotų 32-aisiais. Mūsų žmogų nužudė 36-aisiais... – Mes nežinome to. Šoktelėjom prie tos išvados, remdamiesi tuo, ką pasakė gydytojas Dainynas, bet neturime jokių konkrečių daiktinių įrodymų, kad galėtume toliau laikytis jos. Pats gydytojas Dainynas pripažįsta, kad, atkreipęs dėmesį į tokią ypatingą šio krašto dirvos cheminę sudėtį, jis negali palaidojimo datos nustatyti tiksliau nei su penkerių metų paklaida į vieną ar į kitą pusę. Ponas Skeletas galėjo būti nužudytas jau 1931 metais. Aš sakau, galėjo būti... – Arba tik 1941-aisiais? – pasiūliau. – Teisingai. Jūs matote, kiek nedaug mes žinome, kad galėtume tęsti tyrimą. 1 ...Uoloj... – orig. the Rock – slenginis Alkatraso kalėjimo pavadinimas.

– Ar galėčiau pamatyti tai, ką jūs turite? – Kodėl ne? Mangenas nuėjo į galinį kambarį ir sugrįžo tempdamas metalinę dėžę, tokio dydžio kaip kraičio skrynelė. Pastatė ją ant savo stalo viršaus, atrakino, pakėlė dangtelį. Dėžutės turinys gulėjo joje susimaišęs kaip medžio prakuros. Tik šonkauliai buvo suverti ant vielos ir susukti į viją gulėjo ant krūvelės viršaus kaip gyvatės skeletas. Mangenas parodė tą vietą, kur kažkokiu aštriu įrankiu buvo nukirstas kaklo slankstelis. Didesnieji kaulai buvo pažymėti kortelėmis su užrašais: „kairysis šlaunikaulis“, „kairysis šeivikaulis“ ir taip toliau. Mangenas išrinko tokį sunkų, maždaug pėdos ilgio kaulą; jis buvo pažymėtas lentele su užrašu „dešinysis žastikaulis“. – Tai yra kaulas iš viršutinės peties dalies, – paaiškino man anatomijos dėstytojo tonu. – Paeikime ten prie lango. Noriu jums kai ką parodyti... Palaikė kaulą priešais šviesą. Prie pat jo gumbuoto galo įžiūrėjau siaurą kaip linija plyšelį; jį gaubė sluoksnis kalkių, prilindusių ir į patį plyšelį. – Čia lūžis? – pasitikslinau. – Daug vilčių, jog taip. Sugijęs lūžis – vienintelis neįprastas dalykas visame skelete. Dainynas sako, jog kaulas buvo sustatytas patyrusių rankų, gydytojo. Jeigu mes sugebėtume rasti tą gydytoją, kuris jį sustatė, gautume atsakymą į kai kuriuos iš mūsų klausimų. Taigi, jeigu jūs turite kokių minčių... – Mangenas leido savo balsui nutilti, bet nepasuko nuo manęs kieto žvilgsnio. – Turiu paskambinti telefonu. – Galite pasinaudoti mano aparatu... – Mokamas telefonas-automatas man labiau tiktų... – Jeigu taip jums geriau... Yra vienas per gatvę, viešbutyje. Radau telefono kabiną aptriušusio viešbučio vestibiulio gilumoje ir užsakiau pokalbį su Santa Tereza. Seiblo sekretorė sujungė su juo pačiu. – Kalba Arčeris, vieno asmens paieškos būrys, – prisistačiau. – Aš ‘su Luna Bei. – Tu ‘si kur? – Luna Bei. Tai mažas miestelis pakrantėj, į pietus nuo San Francisko. Turiu tau porą dalykų: negyvo vyro kaulus ir gyvą vaikiną. Pradėkime nuo kaulų... – Kaulų? ► 47

GINTARO LAŠAI

◄ – Kaulų. Atsitiktinai buvo iškasti maždaug prieš šešis mėnesius ir dabar laikomi vietos policijos būstinėje. Dar asmenybė nenustatyta, bet yra daug šansų, kad jie – to žmogaus, kurio aš ieškau. Taip pat nemaža tikimybė, kad jis buvo nužudytas prieš dvidešimt dvejus metus. Ragelyje – tyla. – Ar pagavai, Seiblai? Jis tikriausiai buvo nužudytas. – Girdėjau viską. Bet tu sakai, kad palaikai nebuvo identifikuoti... – Štai čia tu gali man padėt, jeigu nori. Geriau užsirašyk. Dešiniajame žastikaulyje yra lūžis, netoli alkūnės. Akivaizdu, kad kaulą sustatė koks nors gydytojas. Aš noriu paprašyti tavęs, kad patikrintum, ar Toniui Galtonui kada nors buvo lūžęs dešinysis petys. Jeigu taip, kas buvo tas gydytojas, kuris jį sustatė. Galėjo tai būti Hauvelas, tada nesunku patikrint. Perskambinsiu tau po penkiolikos minučių. – Palauk. Tu minėjai vaikiną... Ką jis turi bendra su visu šituo? – Tai dar turi paaiškėti. Jis tvirtina, kad yra to negyvo vyro sūnus. – Tonio sūnus? – Taip, bet nėra visiškai tuo tikras. Jis atvažiavo čia iš Mičigano, tikėdamasis sužinoti, kas buvo jo tėvas. – Ar tau atrodo, kad jis – Tonio sūnus? – Nesilažinčiau iš savo santaupų, kad yra. Tačiau ir nestatyčiau lažybose už tai, kad nėra. Labai panašus į Tonį. Iš kitos pusės – jo istorija silpnoka. – Kokią istoriją jis pasakoja? – Telefonu išaiškinti per ilga ir gana komplikuota. Užaugo prieglaudoj, sako jis, studijavo universitete prisiimta pavarde, čia atvažiavo prieš mėnesį, kad įsitikintų, kas iš tikrųjų yra. Aš nesakau, jog negalėjo taip būti, kaip jis kalba, bet šitą dar reikia patikrinti. – Koks jis vyrukas? – Protingas, kalba taisyklingai, gana geros manieros. Jeigu ir yra apgavikas-artistas, tai geras, kaip savo amžiui. – Kiek jam metų? – Dvidešimt dveji. – Tavo darbas labai greitas, – pagyrė mane. – Man pasisekė. O kas pas tave? Ar Traskas gavo kokių nors žinių apie mano autą? – Taip. Jį rado pamestą San Luise Obispe. – Sudaužytas? – Pasibaigę degalai. Būklė puiki, pats mačiau. Traskas liepė jį uždaryti apygardos garaže. 48

– O kas girdėt apie tą vyrą, kur jį pavogė? – Nieko apibrėžto. Jis tikriausiai San Luise nušvilpė kitą autą. Vienas ten dingo vakar vėlai vakare. Tarp kitko, Traskas sako, kad tas jaguaras, žudiko autas, kaip jis vadina, irgi buvo nuvarytas. – Kas jo savininkas? – Neturiu supratimo. Šerifas perdavė, kad ieškotų pagal variklio numerį. Pakabinau ragelį ir praleidau beveik visas penkiolika minučių svarstydamas apie Marianą Kaligen-Matison ir jos padorų gyvenimą Redvud Sityje – į jį aš ruošiausi vėl įsiveržti. Paskui paskambinau dar kartą Seiblui. Telefonas užimtas. Pabandžiau vėl po dešimt minučių, ir mane sujungė. – Pakalbėjau su gydytoju Hauvelu, – pradėjo jis. – Tonis susilaužė dešinį petį dar privačioj parengiamojoj mokykloj. Hauvelas sustatė ne pats, bet jis pažįsta gydytoją, kuris tai atliko. Šiaip ar taip, tai buvo žastikaulio lūžimas. – Pažiūrėk, ar jie negalėtų rasti rentgeno nuotraukos, gerai? Paprastai taip ilgai jų nelaiko, bet pabandyti verta. Tai – vienintelis būdas atlikti teisingą asmenybės nustatymą. – O kaip dantys? – Jokių kūno dalių virš kaklo nerasta. Užėmė valandėlę, kol Seiblas įsisąmonino tai. Tada pasigirdo: – O Dieve! Po kitos pauzės: – Gal turiu viską mest ir atvažiuoti? Kaip tu manai? – Nebloga mintis. Ta proga vietoj galėsi pasikalbėti su vaikinu. – Manau, taip ir padarysiu. Kur jis yra dabar? – Darbe. Dirba benzino kolonėlėj miesto pakrašty. Kiek laiko tau užims čia atvažiuoti? – Aš būsiu ten tarp aštuonių ir devynių. – Susitiksim policijos poskyryje devintą. O ar tu neprieštarautum, jeigu patikėsiu tą visą reikalą ir šerifo pavaduotojui? Jis – geras vyras. – Geriau nereikia. – Bet negalima išspręsti nužudymo bylos be viešumo... – Suvokiu tai, – rūgščiai nukirto Seiblas. – Bet mes juk tikrai nežinome, kad auka – Tonis, ar ne? Kol sugebėjau pasiųsti kokį nors prieštaraujantį argumentą – klakt, Seiblas padėjo ragelį.

Dvyliktas skyrius Aš paskambinau į Santa Terezos apygardos valdžios pastatą. Po valandėlės paistalinių derybų kitame laido gale turėjau patį šerifą Traską. Balsas – kaip išsekusio žmogaus: – Kas atsitiko? – Gordonas Seiblas ką tik pranešė man, kad jūs sekėte tą žudiko automobilį Kaligeno byloje... – Nieko iš to nepešėm. Jis buvo pavogtas San Franciske užvakar vakare. Vagis pakeitė registracijos numerius... – Kas jo savininkas? – Vienas vyras iš San Francisko. Kaip tik dabar svarstau, ar neišsiųsti ką nors, kad pakalbėtų su juo. Kiek man žinoma, jis nepranešė apie vagystę. – Tai skamba įtartinai. Dabar esu netoli San Francisko, Luna Bei miestely. Ar nenorėtumėt, kad pažiūrėčiau, kas jis toks? – Būčiau dėkingas. Neturiu nė vieno laisvo žmogaus. Jo pavardė – Rojus Lembergas. Gyvena viešbutyje „Sasekso herbas“. Praėjus valandai, įvažiavau į garažą po Junjen aikšte. Bolingas atsisveikino su manim prie įvažos: – Sėkmės jūsų byloje. – Sėkmės kuriant tą poemą. Ir dėkui. „Sasekso herbas“ buvo dar vienas šoninės gatvės viešbutėlis, panašus į tą, kur aš nakvojau pirmąją naktį. Jis stovėjo keliais kvartalais arčiau Market gatvės ir buvo žymiai labiau nutriušęs. Registratorius žvelgė didelėmis pilnomis liūdesio akimis ir pasižymėjo labai lanksčiomis manieromis, lyg jau būtų perėjęs per visus gyvenimiškų aplinkybių gręžtuvus. Pasakė, kad ponas Lembergas tikriausiai yra darbe. – O kur jis dirba? – Dirbo lyg ir automobilių pardavėju. – Lyg ir? – Kadangi nemanau, kad jam gerai sekas. Dirba už procentus pas naudotų automobilių prekybos agentą. Žinau dėl to, kad bandė parduoti vieną man. – Sukikeno, lyg būtų laikęs savyje paslaptį, kaip geriau persikelti iš vienos vietos į kitą. – Ar Lembergas čia ilgai gyvena? – Porą savaičių, daugmaž. Gal jūs pas jį kokiu nors policiniu reikalu? – Noriu su juo pasimatyti asmeniniu reikalu. – Gal ponia Lemberg yra viršuje, savo kambaryje. Paprastai būna...

GINTARO LAŠAI

– Prašom patikrinti, gerai? Mano pavardė Arčeris. Norėčiau pirkti jų automobilį. Nuėjo prie komutatoriaus ir perdavė tą žinią. – Ponia Lemberg sako, kad galite pakilti – tinka. Kambarys – trys vienuolika. Galite pasinaudoti liftu. Trūkčiojantis liftas užkėlė mane į trečią aukštą. Pilkai rudos spalvos koridoriaus gale kaip miražas sumirgėjo blondinė rožiniu chalatėliu. Priėjus arčiau, jos blizgesys man pasirodė blausesnis. Tik juodavo plaukai prie šaknų, šypsena rodė lengvą nusivylimą. Ji laukė, kol aš beveik neužmyniau jai ant pirštų, paskui – aah, žiovtelėjo ir kartu lanksčiai pasiraivė. Iškvėptame ore – miego ir vyno aromatas. Bet figūra labai gera, prašmatnios krūtys, siaura talija. Spėjau pasvarstyti, ar ta figūra – pardavimui, ar tiktai savininko išstatyta parodai. – Ponia Lemberg? – Taai’. Kas čia su tuo jagu? Šiandien rytą kažkas paskambino, sako – pavogtas. O jūs dabar norit jį pirkti. – Tai buvo pavogtas? – Ai, eilinis Rojaus paistalas. Galybę prisirinkęs... Jūs rimtai dėl pirkimo? – Tik jeigu švarus nuosavybės teisės dokumentas... – nudaviau nerimaujantį. Pasirodęs kaip neįnoringas, sužadinau joje didesnį norą parduoti, – kaip tik to ir siekiau. – Užeikit, pakalbėsim apie tai. Tas jagas – jo pavarde, bet finansinius sprendimus priimu aš. Įėjau paskui ją į nedidelį kambarį. Pro užtrauktų žaliuzių plyšius į vidų kaip šnipė žvilgčiojo dienos šviesa. Ji įjungė lempą ir neaiškiu gestu pabangavo į kėdę. Ant jos atlošo kabojo vyriški marškiniai. Šalia ant grindų stovėjo puspilnis pusės galono talpos ąsotis muskato. – Atsisėskit, atsiprašau už netvarką. Tas visas darbas ne namuose užima tiek laiko, kad neturiu kada susitvarkyti čia... – O ką jūs dirbate? – Aš – modelis. Nagi, pirmyn, sėskitės. Tuos marškinius ir taip ruošiau skalbyklai. Aš atsisėdau, atsirėmiau į marškinius. Ji tiesiog metėsi ant lovos – kūnas automatiškai visas sukrito į gundančią pozą pusnuogių moterų nuotraukose. – Ar jūs galvojate mokėti grynais? – Jeigu pirksiu... – Mums, aišku, praverstų geras gabalas grynų. Apie kokią kainą galvojat?

Tik perspėju iš anksto – per daug pigiai neatiduosiu. Tas ‘ra mano pagrindinis atsigaivinimas gyvenime – išvažiavimas už miesto. Tie medžiai ir panašiai... – Atrodė, kad ją supainiojo jos pačios žodžiai. – Bet nereiškia, kad jis dažnai mane ten nuveža. Dabar beveik to jago nematau. Brolelis visiškai užvaldė. Rojus toks minkštas, visai nesinaudoja savo teise, juk jis galėtų. Kaip užvakar vakare... – Kas atsitiko užvakar vakare? – Tas pats, kas visada. Atėjo Tomis, pilnas įprastos kalbos. Jis turi dar vieną baisiai gero darbo pasiūlymą! – didžiulė proga, kokios niekad neišdega. Ir nieko jam netrūksta, tik mašinos, supranti, ir jis momentaliai paraus maišą pinigų! Taigi Rojus – prašau, paskolina jam, taip paprastai. Tomis tai jau moka dantis užkalbėt... – Ar seniai tas buvo? – Užvakar, ma’ rodos. Pamečiau skaičių tų dienų ir naktų... – Aš nežinojau, kad Rojus turi brolį... – paskatinau ją. – Ta-aip, turi tokį brolelį. – Jos balsas įgavo duslumo. – Tomis ‘ra kaip susirakinęs su tuo broleliu, kol mirtis mūs’ neišskirs. Mes toliau būtume Nevadoj, gyventume kaip tas O’Reilis, jeigu ne anas šuniūkštis. – Kaip tai? – Aš per daug kalbu. – Bet pasikartojanti nedalia atbukino jos protą, o blogas vynas atrišo liežuvį. – Suaugusiųjų teismas pasakė, kad paleis jį lygtinai, jeigu susiras ką nors, kas panorės prisiimti atsakomybę už jį. Taigi mes grįžome atgal į Kaliforniją, kad sukurtume Tomiui namus... Aš pagalvojau: „Šitie... namai?“ Ji pagavo mano žvilgsnį. – Mes ne visada čia gyvenom. Paėmėm išsimokėtinai tikrai gražų namelį Deili Sityje. Bet Rojus vėl pradėjo gert, ir neužteko įmokoms. – Ji apsivertė ant pilvo ir parėmė smakrą delnu. Jos porceliano mėlio akys prieš tą kambario šviesą atrodė sutrūkinėjusios. – Ne tai, kad aš kaltinu jį, – užbaigė švelniai. – Tas jo brolelis ir šventąjį patrauktų gerti. Rojus savo gyvenime niekad nieko nenuskriaudė. Išskyrus mane, tačiau to galima tikėtis iš kiekvieno vyro. Mane sujaudino jos niekuo nepridengtas naivumas. Ilga šlaunies ir klubo linija, puikūs krūtinės bruožai atrodė maskuojantys prigąsdintą paauglę joje. – Už ką Tomis kalėjo? ►

„Baltiją“ vartys ir vaikai

Spalio 21-ąją Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos kavinėje „Pauzė“ surengtos Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus leidžiamo literatūrinio-kultūrinio almanacho „Baltija“ šiemečio numerio sutiktuvės. Dalyvavo sudarytojai, leidėjai ir autoriai. „Baltija“ – pamario kultūros veidrodis, kuris gyvuoja jau ketvirtą dešimtmetį, keisdamasis ir likdamas toks pat patrauklus, reikalingas visiems norintiems pajusti čionykštę kultūrinę atmosferą. Jeigu jubiliejinis 2014 m. almanachas buvo skirtas įsimintiniausioms publikacijoms per 30 metų, tai didžioji dalis 2015 m. leidinio netikėtai atiduota vaikų literatūrai – publikuojami vietinių ir svečių kraštų rašytojų kūriniai mažiesiems, iliustruoti nuotaikingais piešiniais. Be to, užtenka ir kitokio pobūdžio medžiagos. Čia galima rasti Arvydo Juozaičio įžvalgų, jubiliatams ir jų kūrybai skirtą kampelį, dvi istorines publikacijas – Egidijaus Bacevičiaus apie vėtrunges bei Aušros Kavaliauskienės apie lietuvininkų aprangą pagal Ievą Simonaitytę. Meno skyrelyje – menotyrininko Petro Šmito straipsnis apie skulptorę Violetą Skirgailaitę, o marinistikos puslapiuose – jūrų kapitono Sigito Šilerio esė. Gausi įvykių rubrika bei kultūrinio gyvenimo kronika. Almanacho rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė, jį atspausdino „Druka“, projekto vadovas – Juozas Šikšnelis, sudarytoja – Irma Antanaitytė, redaktorė – Rita Maksimavičienė, dizainerė – Aida Zybartė, iliustracijos – Viktorijos Dambrauskaitės.

▪

GINTARO LAŠAI

◄ – Sumušė tokį bičelį ir atėmė piniginę. Toj piniginėj buvo tik trys žali – Tomį pasodino šešiems mėnesiams. – Apskaičiavus – penkiasdešimt centų per mėnesį. Tomis turėtų būti didelio proto žmogus... – Ta-ai’, o paklausytumėt, kaip apie tai pasakoja. Turėjo sėdėti ilgiau, bet aš spėju, kad yra geras, kai sėdi uždarytas ir kas nors dar saugoja. Kai laisvėje, blogiau... – Gaidiškai pakreipė galvą į šoną, ir šviesūs plaukai užkrito ant rankos. – Nežinau, dėl ko jums pasakoju visa šita. Kiek esu patyrus, daug kalba vyrukai. Spėju – todėl, kad jūsų toks veidas, klauso ir atsiliepia. – Prašom ir toliau juo naudotis... – Labai didelis ačiū. Bet jūs atėjote čia pirkti mašinos. Buvau beveik pamiršus. Daug rūpinuos – pamirštu daug dalykų. – Jos žvilgsnis nuslydo mano veidu žemyn prie muskato ąsočio. – Ir pagėriau kelis gurkšnius, jeigu po teisybei... – Užsitraukė plaukų sruogą sau ant akių ir pro ją žiūrėjo į mane. Jos koketiška nuotaika slėgė mane. Teištariau: – Kada galėsiu pamaty’ tą jaguarą? – Manau, kada tik norit. Bet gal geriau pirma pasikalbėt su Rojum. – Kur galiu jį rasti? – Tik neklauskit manęs. Sakau jums teisybę – aš net nežinau, ar Tomis jau atidavė... – O dėl ko Ronis pasakė, kad tą automobilį pavogė? – A’ než’nau. Buvau pusiau mieganti, kai jis išėjo. Nepaklausiau jo. Ta mintis apie miegą sukėlė jai žiovulį. Nuleido galvą ir gulėjo ramiai. Eismo atgarsis iš gatvės panėšėjo į priešo armijos maršą. Paskui koridoriuje pasigirdo žingsniai, jie nutilo prie durų. Kažkoks vyras švelniai paklausė: – Tu ‘žimta, Fren? Ji pakilo remdamasi rankomis kaip boksininkas, besiklausantis tolimo skaičiavimo. – Tai tu, mielasi’? – Taip. Tu ’žimta? – Ne ypač. Pirmyn – įeik! Atidarė duris, pamatė mane ir sudvejojo kaip žmogus, kuris kišasi į svetimus reikalus. – Atsiprašau. Jo tamsios akys buvo žvitrios, bet neužtikrintos. Gal truputį virš trisdešimt, bet išvaizdoje – žymė, neapčiuopiama, tačiau apibrėžta, kaip kvepalų aromatas. Išvaizda – tokio žmogaus, kuris nepataikė už ko 50

nors užsikabinti ir slysta žemyn. Kostiumas dailiai išlygintas, bet ilgai nebuvęs valykloj. Pats jo veido putlumas teikė anam tokį lydytų kiaulės taukų inertiškumą, lyg būtų pradėjęs jau į nieką nereaguoti, išskyrus nesėkmes. Jo veidas sudomino mane. Nebent būčiau papaikęs dėl šeimyninio panašumo – jo veidas buvo vyresnė ir minkštesnė versija to vyruko, kuris pavogė mano automobilį. Tik truputį retesnės ir liaunesnės juodos garbanos. Ir vietoj jaunesnio brolio įsiūčio šiame – susierzinimas. – Sakei man, kad nesi užimta, – priminė žmonai. – Aš nesu. Tiktai ilsiuosi. – Pasivertė ant pečių ir atsisėdo. – Šitas ponas nori pirkti jaguarą. – Jis neparduodamas. – Lembergas uždarė paskui save duris. – Kas jums pasakė, kad parduodam? – Girdėjau kalbant... – Ką dar jūs girdėjot? Jis greitai suvokė. Negalėjau tikėtis, kad ilgai kalbėdamas jį suvystysiu, todėl iškart smogiau į jautrią vietą: – Tavo brolelį užgriuvo nemalonumai. Jo žvilgsnis nukeliavo ant mano peties, paskui – rankų, burnos ir tada sustojo ties akimis. Sprendžiau, kraštutiniu atveju noriai trenktų man. Tačiau, matyt, suprato, kad lengvai perlaužčiau jį pusiau. Vis dėlto pyktis ar planų suardymas privertė jį sukvailioti: – Ar patį Švarcas atsiuntė, kad man tą pasakytum? – Kas? – Nevaidin’ kvailio. Oto Švarcas. – Tą pavardę išgargaliavo. – Jeigu jis tave atsiuntė, gali nunešt atgal jam žinią – nuo manęs. Pasakyk, tegul nešdinas’ į Trakį Riverį, – tai padarys visiems mums paslaugą! Aš atsistojau. Instinktyviai vienas Lembergo petys kilst! – užsidengs veidą. Tas gestas man pasakė daug apie jį ir jo aplinką. – Tavo brolį užgriuvo labai dideli nemalonumai. Spaudžia ir tave. Vakar jis nuvažiavo į pietus ir nužudė žmogų. Tu aprūpinai autu... – Aš nežinojau, khą... – Atvipo jam žiauna – klakt! susičiaupiant. – Kas tu esi? – Šeimos draugas. Pasakyk man, kur Tomis? – Bet aš nežinau. Ne savo kambary. Negrįžo. Moteris paklausė:

– Ar jūs esate iš Suaugusiųjų teismo? – Ne. – Kas tu esi?! – pakartojo Lembergas. – Ko tu nori? – Tavo brolio! Tomio. – Aš nežinau, kur Tomis. Prisiekiu. – Ką Oto Švarcas turi bendra su tavim ir Tomiu? – Aš nežinau. – Pats ištarei tą pavardę! Ar Švarcas pasamdė Tomį, kad nužudytų Kaligeną? – Ką tokį? – atsiliepė moteris. – Kas, kaip jūs sakėt, buvo nužudytas? – Piteris Kaligenas. Pažįstat jį? – Ne, – už ją atsakė Lembergas. – Mes jo nepažįstam. Paspaudžiau jį: – Tu meluoji, Lembergai. Geriau nesispyriok – papasakok man viską apie tai. Tomiui – nemalonumai ne vienam. Tu esi bendrininkas – visų nusikaltimų, kuriuos jis padarė. Pamažu pradėjo trauktis atgal, kol blauzdomis nepalietė lovos. Tada pažiūrėjo žemyn į savo žmoną, lyg ji būtų vienintelis jo išsigelbėjimo šaltinis. O ji tuo metu žiūrėjo į mane: – Ką, jūs sakėte, Tomis padarė? – Jis nužudė žmogų. – O jackau! – sukamu judesiu nuleido kojas ant grindų, atsistojo ir pasisuko į vyrą. – O tu paskolinai jam autą! – Turėjau. Tai buvo jo automobilis. Tik užrašė mano pavardę... – Kadangi buvo paleistas lygtinai? – aiškinausi toliau. Jis neatsakė. Ta moteris sugriebė jį už rankos ir patrūkčiojo. – Pasakyk tam žmogui, kur jis. – Aš nežinau, kur jis yra! – Lembergas pasisuko į mane: – Sakau gryniausią teisybę... – O kaip su tuo Švarcu? – Tomis dirbo pas jį, kai mes gyvenom Reno. Visada įkalbinėjo, kad grįžtų atgal į darbą... – Kokį ten dirbo? – A, visokie bjaurūs dalykai, kokie tik Švarcui ateidavo į galvą. – Įskaitant ir žudynes? – Tomis niekad nieko nenužudė. – Prieš tą vakarykštį, nori pasakyt? – Aš patikėsiu tuo tik tada, kai pats iš jo išgirsiu. Moteris suaikčiojo: – Tik nebūk idiotas iki gyvenimo galo.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

Ką jis kada nors tau padarė gero, Rojau? – Jis ‘ra mano brolis. – Tikiesi iš jo gauti žinią? – pasidomėjau aš. – Turiu viltį, ka’ duos... – Jeigu gausi – praneši man? – Tai aišku, aš pranešiu, – sumelavo. Nusileidau liftu žemyn ir padėjau dešimties dolerių banknotą ant stalo priešais registratorių. Jis pakėlė mieguistą antakį. – Už ką tas? Norite kambario? – Ačiū, ne šiandien. Tai jūsų liudijimas, kad priklausote Federalinio Tyrimų Biuro agentų draugijai, jaunesniųjų grupei. Rytoj gausite vidutiniosios grupės liudijimą... – Kitą dešimkę? – Greitai pagaunat. – Ką aš turėsiu už tai padaryti? – Atsiminti, kas ateis pas Lembergą, jeigu turės svečių. Ir visus telefono pokalbius, ypač tarpmiestinius. – Bus padaryta. – Greitai šmėstelėjo ranka – dešimkė virpt iš akių. – Kaip dėl jos svečių? – Daug jų būna? – Jie tik ateina ir išeina. – Ji moka pačiam, kad leidi jiems ateiti ir išeiti? – Tas tik tarp manęs ir jos. Ar jūs esate faras? – Tik ne aš, – išpyliau taip, lyg tas klausimas būtų įžeidimas. – Taigi stebėkit – geriausiai, kaip tik sugebat. Jeigu viskas vyks sėkmingai, gal skirsiu jums premiją... – Jeigu kas vyks sėkmingai? – Visi įvykiai. Taip pat aš paminėsiu jus savo atsiminimuose. – Tai tiesiog puiku! – Kokia jūsų pavardė? – Džeris Farnsvortas. – Rytoj rytą budėsit? – Kokiu laiku rytą? – Bet kuriuo. – Už premiją galiu būt’. – Papildomai – penki, – pažadėjau ir išėjau. Gatvių kampe priešais stovėjo spaudos kioskas. Perkirtau gatvę, nuėjau ir nusipirkau „Saturday Review“. Pradūriau viršelyje skylę ir gal valandą ar daugiau stebėjau „Sasekso herbo“ fasadą, įsitikinęs, kad Lembergas neperpras mano literatūrinio maskavimosi. Bet Lembergas neišėjo. (Tęsinys – kitame numeryje) Iš anglų k. vertė Jeronimas BRAZAITIS

Donatas PAVLOVAS

paskutinis. mano mieste pasimetė kryžius, pasiklydo vėliau ir trys besibeldžiančios paskui šunį paskui pasiuntė gerdamos vien tik druską pasimirė prarado viltį pamiršo degantys karai mūsų karas priminė kaip pasimetė kryžius bičiuli imk ir pats mane pasiimk lyg mažą mažutį ant rankelių paklok neklausk kas buvo, kas atsitiko tik paklausk ir vėliau pats atsakyk kaip iš tiesų gyventi *** cigaretės lengvas vėjas salsvas vynas žiūrinti jau visa moteris iš to pačio kviečiasi einu atsidavęs tegu šnekasi pasaulis mes tik juokėmės ir vejame pelėdas manau būsiu dar šalia trumpam akimirkai metuose *** ir sėdėdama žaisdama žiežirbą fotografavosi žinoma grožį man atrodo tavo kuode apsigyveno mieganti pelėda tavo mintyse tegu ir taip atsirado šauksmas

*** iš tavo aukščio slaptoje kambario ugnyje buvo visi tavo mama kalbanti knygomis brolis ieškantis kito teptuko tavo veidrodis ramiai lyg ant smilgų džiūdama tavo siela ilsisi nuo kūno *** mažieji ir didieji vagys vogdami kates iš namų pjaudavo odą, rišdami naktį lopinėja tavo rankos mano kūną ne taip lyja kur neturiu būti aš ten pamirščiau skėtį kabanti tu ant turėklų rūkai gesindama juodą sužiebi žvaigždes kosulys, išsiduodu krisdamas žemyn pasislėpti *** imti vogti turėti jau matau kaip žvaigždės prasidrasko iš užuolaidos mėnulio ir jo šviesoje tu manęs nesusirasdavai negrąžink tik grįžti be žaizdų matyti kojas žinau kaip keliauja vanduo per akmenį akmuo į vandenį jis vakar buvo geras *** nerūkė cigaretės. negėrė. važiavom ir važiavom dykumose ir palmėse vis dar viskas svetima o mano numarinimas viskas tai pat kyla ir braunasi į kiekvieną detalę ►

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

◄

*** prisimenu išprotėjau tapau kareiviu važiuoju į nežinomą misiją dar ir vis daugiau chaoso bijau *** bučiuodama mane ir dabar per vyną, cigaretes, muziką ji nežino kur jis dingo kuris yra jis tai mano ar jo šokantys šešėliai užmigdo

***

jis buvo druskos šaukštelis pernelyg mylėdamas pražilo per ilgai ieškodamas manęs vagis taip ir neatsirado žinau, kad ir be kūno ji tyliai su manimi geria vyną tuomet ji bijojo manęs – mylima juoda jo – atsidavusio draugo

tą dieną jei atneščiau dažus ji tapė ir mano ir svetimo veidus o paskui tai pavirto į katiną nakties akimis ji žiūri dabar į tavo veidą sapne aš grįžtu ir tave iškėlęs nustumiu į aukštį tu skrendi pakyli ir leidies

*** sutikau gyvatę įkandus man į nykštį ji pradėjo spjaudytis ir keiktis Niekše mane apnuodijai Man atrodo šiandien netyčia Vilniuje snigo

šią naktį tiek daug žvaigždžių su prisegtais laiškais krenta tavo esantis laikas kai susitikome užkasėme laikrodžius *** bėgimas nevykęs pabėgimas nuo socialinių drugelių išsibarstė, savo geluonį aplinkui

Artūro Valionio nuotr. 52

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

besibučiuojantys galvom mano paukštis auginęs mane kas rytą nuo mirties, užaugo į deguonį pilnesniu nei aš sukapojo mane į mažus atomus kažkurį uždarę į degtukų dėžutes gyvenk ir gyvenk taip žmogau, nesužinojęs kas greičiausiai užgęsta ir nežinom kodėl *** išstumk mane iš autobuso neleisk daryti to kas pakenktų naivumui kad rašysiu gyvensiu savo kambaryje su tyliu vynu kalbančiu šunimi ir masturbacijomis į mirtį kai išgirsti kvailiausią klausimą tada labiausiai būni nuogas Ar broli gyveni *** prisišnekėti savo maldomis išlaužtas iš oro kaip kadais vaikiškai uždegti ugnį miške ir pabėgti tas jausmas dar tik ugnis dar tik mažas iki dangaus vėliau hipnozė gaisro verkiantys medžiai tu paskui gaudai elnią apgautas įžeistas miškas iškasė man purvo ten po plačiausiomis liepomis mažėju ligi šaknų nes kažkodėl nebelyja ir vis labiau skęstu gilyn *** buvau man atrodo pasiklydęs kai įsikandai į lūpas kraujo lašais lašais bandžiau parašyti laišką tik darbais ir taškais be žodžių prisipažinti kad sudeginau tavo autoportretą

*** mokykimės vaikščioti tyliai niekas nesuranda iš dabarties paukščio skeletas mėtomas į dangų ir vėl lyja ir kalba stiklas visur šaknys mūsų gimimo *** suvynioti į tą patį tabaką pasaulį rasti jo gimimo ženklą per pliką galvą mušti žalčiais troškinti žaibais šiandien vėl lyja tik druskom ir smėliu malda turėtų nuraminti rankų trikampio ženklas turi būti šešėlis bet kai supranti kad ten tik kūną kryžiuoja bet tai siela iš kraujo atspėsite į vielą įsisuka gimti vėl šiemet neišeina būna žmogus ir išeina kūno plevėsavimas laike kybo pasaulis dega išpučiu dūmus gyvenkime ant žarijų *** radai kiaurą langą ar už stiklo paslėpsi pavargusias akis delnuose tik užsimerkusios žarijos suspaudžia skausmą randu dešinio peties kaule pliauskas kalto medžio taip ten prikaliau kūdikį galvos viduryje išskobdamas duobutes jau nebegirdžiu rėkimo širdies ir jos augančiais spygliais prašau grįžkime į salą tu prie samanų audinių aš ant kelių mūsų niekas nesuras niekam nereikia mūsų gali ilsėtis jau turim valtį išdeginta pūliais dar neplaukime Girdi, dar šiek tiek toli noriu gyventi

ji visada mane lydi žinau, kad ten nieko nepirksime tik vagiu savo mintims miegui pokalbiui su kitais tėvas po viršvalandžių nubaustas vaiko verksmo žiemą ieško žaislo nežinau ir nežinosiu vėlų vakarą dirbančios parduotuvės kuri pamaitins godumą Vaikystės tik keli atšvaitai *** užsimerkime nuogais pilvais į debesis toli namai pamirškime savo vardus iš praeities žinau kad žaizdos negyja dar šiek tiek vėjo degančiom pėdom ėjai iki pasaulio žinau kad vėl esame toliau nuo vidurio tolyn toli šaukia gerai kad neišgirdau vardo *** manau kad esi arčiau suskaldęs visus brūkšnius rašai kad rašytum gyveni veltui mano namai dega užbėgsiu dar kavos su ugnimi tuščiai tuščiai rašai kovodamas su dabartimi maukis batus sunkią dėžę ant pečių nemaitink aklų minčių ieškodamas savo laisvės neberašyk daugiau ant voko galinio adreso *** momentiniai magnetai įžiebia dešimtis metų kovą paskui tiesiog nugalim pažinę vienas kitą arčiau lyg gležnom rankom nustumi visą trukusį pažinimą

*** imu ranką žinau, kad ne aš lydžiu mamą į saldainių parduotuvę 53

INICIATYVA

Trečiųjų metų sle Klaipėdos knygų Spalio 1–3 dienomis Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje vyko jau trečioji uostamiesčio knygų mugė. Ją, kaip ir buvusias prieš tai, rengė Lietuvos mažų ir vidutinių leidėjų asociacija bei minėta biblioteka, puoselėjančios šią bendrą iniciatyvą. Vaikštant mugės erdvėse šiemet buvo galima pastebėti, kad lankytojus ji jau prisijaukino – knygų mėgėjai plūste plūdo, noriai dairėsi, domėjosi, pirko.

Kristina SADAUSKIENĖ

Proga nematomoms

Trečiojoje Klaipėdos knygų mugėje buvo galima įsigyti ir uostamiesčio leidyklų knygų, sutikti jų leidėjus. 54

Šiemet mugėje dalyvavo 16 leidyklų iš visos Lietuvos, tarp jų – ir klaipėdiečiai leidėjai („Libra Memelensis“, „Eglė“, S.Jokužio leidykla-spaustuvė, „Baltic Printing House“ bei Klaipėdos universiteto leidykla). Mugės programa buvo kiek sausesnė ir lakoniškesnė nei pernykštė – dėmesys buvo sukoncentruotas į knygas, jų pristatymus, susitikimus su autoriais. O praėjusiais metais buvo kiek daugiau periferinių kultūrinių judesių, pavyzdžiui,

enkstis mugei S.Paradžanovo atminimui skirti renginiai... Pagrindinis Klaipėdos knygų mugės išskirtinumas yra jos dalyvių sąrašas – tai mažos ir vidutinės Lietuvos leidyklos. Nereikia būti labai akylam norint pastebėti, kad didieji ir kai kuriose vietovėse vieninteliai knygynai yra tiesiogiai susiję su didžiosiomis šalies leidyklomis. Natūralu, kad geriausia vieta eksponuojant knygas tokiu atveju atitenka arba susijusiai leidyklai, arba tiems, kas turi pakankamai išteklių susimokėti už matomumą. Pastarasis neišvengiamai susijęs su pardavimais. Ant stalo „veidu“ į pirkėjus padėta knyga turi daugiau galimybių būti pastebėta ir paimta į rankas, nei ta, kuri glūdi kur nors šeštosios lentynos dešiniajame kampe – atskleisdama tik savo lakonišką nugarėlę. Knygų prekybos monopolis yra įsisenėjusi ir skaudi tema mažesnių leidyklų atstovams, o kad tai neišsigalvota problema, aiškėjo vos ėmus dairytis po Klaipėdos knygų mugę. Stalus gausiai dengė, ko gero, ne man vienai dar niekada nematytos knygos. Nejau tiek naujienų? Bet ne, kai kurios beveik dešimtmečio senumo, tiesiog niekada neturėjusios savo šanso knygynuose. Ši knygų mugė ypatinga tuo, kad jos dalyvių gretose – vien mažos ir vidutinės leidyklos. Tai proga skaitytojams atrasti knygynuose dažnai sunkiau randamas ar išvis nerandamas knygas.

INICIATYVA

Knygų mugę atidarė Lietuvos mažų ir vidutinių leidėjų asociacijos prezidentas Sigitas Ladukas ir Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos direktorius rašytojas Juozas Šikšnelis.

Knygų mugės atidaryme dalyvavo ir Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas.

Saugus formatas Mugės vyksmas skleidėsi bibliotekos erdvėse. Prie savo stalų su siūloma produkcija stovėjo leidyklų atstovai, buvo įrengtas kampelis susitikimams su autoriais, vyko kelios diskusijos, šūsnies knygų pristatymai, koncertas ir kino peržiūra. ►

Atidarymo metu skambėjo Jono Kavaliausko atliekamos Klaipėdos krašto dainos. 55

INICIATYVA

Knygų mugėje buvo galima rasti pačios įvairiausios lektūros. Leidėjai turėjo ką pasiūlyti ir suaugusiesiems, ir vaikams. ◄ Toli nesidairant apibūdinimo mugės pasirinktam formatui atklysta epitetas „saugus“. Tai – tradicinis, orus renginys, be ypatingų įmantrybių, atradimų, provokacijų ar netikėtumų. Ir toks būvis nėra blogai. Bet jis visada vilioja svajoti apie kažką daugiau. Prisėdus autorių kampelyje pas poetę Daivą Molytę-Lukauskienę, ji džiaugėsi muge tokia, kokia ji yra, įžvelgdama jos formos grynume nenuginčijamą dėmesio koncentracijos į knygas privalumą. Bet lygiai taip pat poetė akimoju svėrė galimus mugės programos plėtinius – gal autoriai gali ne kukliai, tyliai sėdėti paskir-

Klaipėdos knygų mugė lankytojams suteikė progą pasišnekučiuoti su Zigmo Gėlės premijos laureate poete Dalia Bielskyte (kairėje).

toje vietoje, o per mikrofoną skaityti savo kūrinius arba... Jau apie pačią mugės dienotvarkę kalbėdamas panašiai potencialios raidos gaires žymėjo ir mugės šeimininkas – I.Simonaitytės bibliotekos direktorius J.Šikšnelis: „Man, kaip šeimininkui, pritrūko ryškesnės kultūrinės programos, kuri paprastai pritraukia daugiau lankytojų. Kol kas nedrąsiai veikė mugės radijas, atlikdamas vien informacinę funkciją, bet jį buvo galima panaudoti daug plačiau, tarkime, per radiją rašytojai galėjo skaityti savo kūrybą, o autoriai, kurių knygomis

buvo prekiaujama mugėje, galėjo reklamuoti savo opusus arba būti kalbinami kritikų. Plačiau panaudoti galima buvo ir mugės tinklalapį. Tobulumui ribų nėra“. Klasikinis ne tik mugės turinys, bet ir rūbas – nuo šiemet mugė puošis dizainerės Jūratės Bizauskienės sukurtu solidžiu tapatybės ženklu. Galima pastebėti, kad nors ir daugiau pastangų dedama į vizualinę komunikaciją – ji nė iš tolo negali lygiuotis su panašių renginių raiška sostinėje. Kaip vienas iš pasiteisinimų atskamba resursų trūkumas, bet yra ir kitas, lygiai tiek pat svarbus dalykas – tai potencialūs lanky-

Susitikimas su knygų „12 talentų, drakonais lakstančių” bei „Subtilieji kūnai ir čakros” autore Loreta Stonkute. 56

INICIATYVA

Iškart po atidarymo visi buvo pakviesti į Klaipėdos S.Jokužio leidyklos-spaustuvės jubiliejinės spaudinių parodos pristatymą bei susitikimą su pirmosios po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje privačios leidyklos-spaustuvės įkūrėju Sauliumi Jokužiu.

tojai, skaitytojai, į kuriuos ir kreipiamasi muge, bei tai, kaip pati mugė yra įsivaizduojama, kokios jos deklaruojamos vertybės ir t. t.

Lankytojo projekcija Paprastai akimis peržvelgus renginio programą ir vizualinės komunikacijos ypatybes, galima iškart susidaryti numatomo lankytojo paveikslą. Bibliotekos direktorius tvirtino, kad mugės rengėjai

tikrai galvojo apie potencialų lankytoją, kuris, jų nuomone, yra nykstančios, bet kol kas niekaip neišnykstančios skaitytojų padermės atstovas. „Tai – mokantis skaityti ir mėgstantis šį užsiėmimą pilietis. Juk sutikti mugėje nemokantį ir nemėgstantį knygų žmogų, pripažinkite, būtų keista? Tad mūsų mugės lankytojas – tas retas visuomenės narys, kuris „serga“ knygų skaitymu“, – sakė J.Šikšnelis. Bet galima sutikti, kad „skaitytojas“ yra labai amorfinis apibūdinimas. Vieni skaito pakeliui iš vieno elektroninės muzikos festivalio į kitą, kiti po darbo susiraitę

lovoje, vieni skaito populiariąją literatūrą, kiti klasikinius veikalus, dar kiti mėgaujasi desperatiškais sergančios visuomenės simptomų ieškotojais ir maištautojais, o kur dar mokslinės literatūros gerbėjai. Sąrašą galima tęsti be galo, bet to daryti nereikia, nes žvelgiant į jau vykusios Klaipėdos mugės programą matyti, kad įsivaizduojamas skaitytojas yra greičiausiai toks pat solidus kaip ir mugės ženklas. Kiekvienas pasirinkimas yra svarbus – bardų muzika vietoj roko ar avangardo, susitikimas su autoriumi skaitykloje – vietoj susitikimo kavinėje. ►

Viktoras Šapurovas ir Daiva Ausėnaitė klaipėdiečius intrigavo savo knyga „Pokalbiai apie seksą“. 57

INICIATYVA

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos atvežtos knygos atkreipė į save dėmesį ir nedidelėmis kainomis. ◄ Tradicinis knygos pristatymas (leidėjo žodis, autoriaus žodis, kūrinio ištraukos, aplodismentai, gėlės) – užuot pasistengus rasti netikėtą supažindinimo su knyga kelią (tiesa, jo paieškota Liudos Petkevičiūtės knygos „Voveriukas Tindiriukas“ teatralizuotose sutiktuvėse).

Renginys jau įsišaknijo, dabar jis turės augti ir kviesti skaitančiuosius augti kartu. Šios pastabos dėl renginio solidumo kyla reaguojant į gana dažnai suskambančią dejonę dėl uostamiestyje varganai derančių jaunųjų kūrėjų, kartu ir menko skaitytojų derliaus. Mat klasikinė reakcija į tokią situaciją turėtų būti pastanga rasti būdą šiek tiek „užnorinti“ jaunimą. Akivaizdu, ir tai jau žino literatūros perlais mokinius bandantys pamaitinti mokyto-

Su Klaipėdos knygų mugės lankytojais bendravo I.Simonaitytės literatūrinės premijos laureatė poetė D.Molytė-Lukauskienė (kairėje).

jai: apsvaidant mokinius sunkiasvorėmis klasikos plytomis, jie ne rinks jas ir statys proto rūmą, o bėgs ieškoti priedangos. Tas pats ir su tradiciniu mugės rūbu; rimta jos programa – ji tiks rimtiems skaitytojams, bet neprisidės prie nykstančių skaitytojų gretų tvirtinimo. Be to, gal tos skaitytojų gretos yra gana plačios, bet visų poreikiai ir interesai yra skirtingi, t. y., kalbant agrariniais terminais, ne visi ganosi tose pačiose ganyklose. Pora savaičių iki Klaipėdos knygų mugės pradžios Vilniuje vyko jau dešimtasis tarptautinis audiovizualinės poezijos festivalis „Tarp“, kurio rengėjai ne aprauda gęstančią rašytinio žodžio šviesą, o bando pastebėti naujas literatūrinės minties raiškos transformacijas. Prieš prasidedant Klaipėdos knygų mugei buvo aiškūs ir Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) rengiamo pirmosios knygos konkurso laureatai. Ši leidykla šiemet mugėje pristatė Aldonos Ruseckaitės biografinį romaną „Žemaitės paslaptis“ bei Editos Barauskienės knygą „Tolminkiemio sodininkas“ – vien šie į

gana tolimą praeitį žvelgiantys pavadinimai patvirtina, kad potencialus skaitytojas ne tik rengėjų, bet ir leidėjų akimis yra jau kiek apsinešęs laiko patina (nors čia nereikia nė svarstyti – pakanka apžvelgti susirinkusiųjų auditoriją). Kodėl ne susitikimas su Mykolu Sauka, vienu iš LRS pirmosios knygos konkurso laureatų, kurio drąsią prozą jau kurį laiką buvo galima sekti periodinėje kultūros spaudoje?

Trečias kartas... „Meilė trunka trejus metus“ – skelbė antrojo tūkstantmečio pradžioje Lietuvos skaitytojus pasiekusio kandžiojo prancūzo Frederico Beigbederio romano pavadinimas. Romanas buvo populiarus. Net labai. Bet galiausiai jis liko atmintyje būtent dėl pavadinimo, ilgainiui prigijusio jaunus įsimylėjėlius bauginančia ir provokuojančia kliše. Ar peržengus trejų metų slenkstį paaiškės, kad viskas tebuvo greitai išsisklaidąs

Viannos Stibal knygos „Teta gydymas“ pristatymas sulaukė būrio besidominčiųjų dvasinėmis praktikomis. 58

INICIATYVA

hormonų dūksmas, ar kažkas rimtesnio, kam apibūdinti reikėtų bent kelių šimtų puslapių romano kitu pavadinimu?.. Trečiasis Klaipėdos knygų mugės apsilankymas mieste į atmintį grąžina šią klišę. Pirmieji dveji metai buvo dvejone dėl ateities atmieštas teritorijos žvalgymas, trečiaisiais rengėjai jau drąsiai prakalbo apie mugės tradiciją. Tuos pirmuosius metus galima sulyginti su inkubaciniu periodu – džiaugiamasi, kad iniciatyva atsirado, kad prigijo. Bet kiti metai bus žiauresni – renginys jau įsišaknijo, dabar jis turės augti ir kviesti skaitančiuosius augti kartu. Kaip vienintelis mūsų mieste tokio pobūdžio reiškinys, Klaipėdos knygų mugė turi potencialą tapti vienu svarbiausių kultūrinių vyksmų mieste (nedera pamiršti, kad 2017 m. Klaipėda bus Lietuvos kultūros sostinė). Vienas iš svarbiausių dalykų, kurį įvardijo ir patys rengėjai, – kuo glaudesnis Lietuvos mažų ir vidutinių leidėjų asociacijos bei I.Simonaitytės bibliotekos bendradarbiavimas. Mat, kaip pripažįstama, rengiant mugę šiemet, būta tam tikros skubos, kuri neleido atsidėti rimtesniam planavimui. Šiemečiai mugės rezultatai rengėjų neliūdino, nors bibliotekos direktorius negailėjo ir kritikos: „Jei mugės partnerė – Lietuvos mažų ir vidutinių leidėjų asociacija būtų buvusi aktyvesnė, veiklesnė, darbštesnė, būtų labiau pasistengusi, rezultatai būtų dar įspūdingesni“.

Aprimus pirmus trejus metus siautusioms endorfinų audroms dėl paties Klaipėdos knygų mugės atsiradimo ir egzistavimo fakto, jau galima ruoštis žengti toliau už besąlygiškos meilės slenksčio. Mugė turės arba pateisinti į ją dedamas viltis – augs, plėsis, eksperimentuos, arba pasirinks likti santūriu renginiu nykstančiai skaitytojų rūšiai. „Įsivaizduoju šviesią mugės ateitį. O jeigu rimtai, tai panašiam renginiui reikėtų ruoštis iš anksto, neskubant, nepuolant imti, kas lieka nuo kitų, kad tik užpildytume tuščias vietas, negailint laiko bei kitokių išteklių. Ir, be abejo, kas ypač svarbu, abiejų pusių – turiu galvoje asociaciją ir biblioteką – glaudus

ryšys, turime siekti, kad tai vienodai rūpėtų ir vienodai „skaudėtų“ abiem pusėms. Tik tada viskas pasiseks“, – ateities lūkesčiais dalijosi J.Šikšnelis. Klaipėdos knygų mugė bibliotekai yra įrankis populiarinti biblioteką, Lietuvos mažų ir vidutinių leidėjų asociacijai – pristatyti savo leidėjų produkciją. Kol kas trūko, bet kitais metais norisi tikėtis augančio ambicingo poreikio mugę kurti kaip svarbų reprezentacinį renginį. O su tuo poreikiu turėtų būti vystomos ir pastangos išžvalgyti tą tariamai nykstančių skaitytojų arealą, rasti tuos, kurie dar neaptikti, bei prabilti į juos jiems sava kalba.

Liudos Petkevičiūtės knygos „Voveriukas Tindiriukas” sutiktuvės virto teatralizuotu renginiu, įtraukusiu visus – didelius ir mažus. Vytauto Petriko ir Eugenijaus Maciaus / I.Simonaitytės bibliotekos archyvo nuotr. 59

KULTŪROS ISTORIJA

Pamėgtais maršrutai Klaipėdos apylinkes. Mėgstantiesiems iškylauti gamtoje siūlome susipažinti su Kalote, Karkle ir Nemirseta. Anot menotyrininko ir architektūros istoriko Jono Tatorio, šias pajūrio gyvenvietes galvota siauruoju geležinkeliu sujungti su Palanga. Bet ši idėja taip ir liko siūlymu. Iškylautojams – tai ne problema. Svarbu gera nuotaika ir noras patirti gražių įspūdžių. Tad gerai nusiteikus pirmyn į Kalotę. Žingsniuokime Kalotės keliu.

Į Kalotę.

Jovita SAULĖNIENĖ

Užgrūdinti žygeiviai Senasis XVI a. minimas Kalotės kelias, prie kurio rasti akmens riboženkliai su Ordino kryžiais, ženklino Didžiojo Tauralaukio ribas ir veikė iki 1868 m. (žr. Kęstutis Demereckas. Kalotės dvaras. Urbanistinė struktūra). Kelias į Kalotę, pasak K.Demerecko, vedė „nuo Tilto vartų tiesiai į šiaurę, o ties Aulaukio-Scharlotenhofo dvaru kirto Smėlio pylimą“ ir „nuo Vasaros estrados iki Girulių jo konfigūracija, sankasos daugelyje vietų išliko nepakitusios iki šių dienų“. 60

Vėjo malūnas prie Kalotės.

Tačiau šįkart paeikime „užgrūdintų žygeivių“ Kalotės keliu. Taip vadinti tie keliautojai, kurie norėjo susipažinti su kelionių vadovuose neaprašytais Klaipėdos apylinkių maršrutais ir kuriems buvo nesvarbu, „koks kelias dulka po jų kojomis“ (Georgas Grentzas). Kelionių vadovų sudarytojai buvo susitelkę į Kuršių nerijos kryptimi išsidėsčiusius objektus. 1935 m. kelionių vadove po Klaipėdą ir jos apylinkes Palangos kryptimi nurodytas tik Nemir-

setoje buvęs J.Karnowskio kurhauzas. Apie priešinga Kuršių nerijos kryptimi keliaujančiųjų įspūdžius rašė daugiausia „Memeler Dampfboot“ žurnalistai. Nusiteikę, jų žodžiais tariant, išžvalgyti „tolimesnes apylinkes“, numatydavo kelionės tikslą, o pasiekę jį, su skaitytojais pasidalydavo savo mintimis ir įspūdžiais, prisistatydami „užgrūdintais žygeiviais“. Susipažinkime su G.Grentzo išvyka prie Kalotės ežero.

KULTŪROS ISTORIJA

is po senosios . Kalotė

Kalotės ežeras.

Kalotės dvaras. Iliustracijų kopijos iš Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo

Tikslas – ežeras Išvyką pėsčiomis prie Kalotės ežero G.Grentzas siūlė pradėti nuo Liepojos vartų ir žingsniuoti Vynerio promenada. Šiame kelyje – keturios miesto istorijos ar gamtos grožiu užburiančios stotelės. Pirmoji stotelė – prie buvusių kareivinių (dabar Klaipėdos universitetas). Čia galėjai išvysti didžiąją karinių pratybų aikštę su šaudymo treniruočių stendais

ir sukastais pylimais kulkoms sulaikyti. Pylimų papėdėse telkšojo mažytės kūdros, kuriose kaip „niekur kitur nesiveisė tiek vandens blusų, dafnijų ir ciklopų, kiek čia, aukštų beržų ir alksnių apsuptuose tvenkinukuose“. Netoliese – skaudžią istoriją primenantis „vienišas kapas, kur ilsisi dvi rusės moterys, Pirmojo pasaulinio karo metais apkaltintos šnipinėjimu rusams ir sušaudytos“. Atidesnis dar galėjo įžiūrėti dviejų pušų kamienuose išlikusius kulkų tada padarytus randus...

Antrasis žvalgytuvių objektas – palvėje stovintis „vienišas ir, regis, be jokios paskirties, aukštas medžio statinys, bakenas, žinomas Kartuvių bakeno vardu“. Tai buvusi populiari mokinių ekskursijų lankoma ir pamėgta jų fotografavimosi vieta. Kodėl toks bakeno pavadinimas, neaišku. G.Grentzo manymu, čia niekada nestovėjusios kartuvės, nes per didelis atstumas nuo miesto. O ir ši kalva niekur nepažymėta kaip bausmės vykdymo vieta. Trečiasis stabtelėjimas, paėjus į dešinę nedidelį lankstą, – tai, anot G.Grentzo, „vien pasigrožėjimui skirtas lankas“. Čia galėjai akis paganyti į atsiveriančius Šarlotės (Aulaukio) dvaro tvenkinį ir žemėlapyje pažymėtą Šarlotės ežerą. Ketvirtoji stotelė – kelelis per mišką, kuris užsibaigia priešais Girulių geležinkelio stotelę buvusį Labrenciškių žirgyno maniežą. Paskui išplatėjęs, žole apaugęs kelias, prie kurio įsikūrę nauji vasarnamiai, atokios ūkininkų sodybos, vadintos „Kuckel-Brot“, veda į senais ąžuolais apaugusią kalvą, nuo kurios iškylautojams dar pakilus į neaukštą kalvelę, prieš akis nusidriekia didelis vandens plotas: „Gražus ir vaizdingas? Tai jau tikrai ne. Didokas vandens telkinys tarp rūgščių, pelkėtų pievų su daugybe įsiterpusių žolės ir meldų salelių. Pamažu, bet negrįžtamai užželiantis, sausuma virstantis ežeras. Bendras paviršius galėtų būti kelių hektarų dydžio, bet matomas vandens paviršius žymiai mažesnis, nes nendrių ir meldų žiedas stumiasi nuo tikrojo kranto dešimtis metrų gilyn į ežerą, kurio viduryje irgi plūduriuoja nendrių salos. Net ir gražiausiam orui esant šis didžiausias apylinkių ežeras skleidžia vienatvės, užmaršties ir nevilties nuotaikas. Tolumoje miško masyvo apibrėžtos pelkėtos pievos palieka nederlingumo, tuštumos ir melancholijos įspūdį“. Toks G.Grentzo Kalotės ežeras. Tačiau yra ir kitoks požiūris. ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

Tai sena gyvenvietė, rašytiniuose šaltiniuose minima 1253 m., vos metais vėliau, nei buvo sudaryta sutartis dėl Memelburgo pilies.

Kalotės ežeras.

Apipintas legendomis ◄ Medžiuose paskendęs Kalotės ežeras ne vieną viliojo savo grožiu. Atvirukai, paveikslai įprasmino šio ežero žavesį. Tačiau ežeras – ne tik kraštovaizdžio dalis. Kalotės ežeras – pajūrio įžymybė. Nepaprastas, vertas prisiminimo ir pasididžiavimo šio ežero išskirtinumas atsiveria iš gausių padavimų apie jį. Padavimai apie Kalotės ežerą – tai ypatingos praeities, palikusios neišdildomą žymę ežere, raiška. Štai padavime apie nugrimzdusią pilį, stovėjusią šio ežero saloje, jos savininkas puotos Perkūno garbei metu nubaustas už tai, jog netikėjo kryžiuočio vienuolio naujuoju Dievu... Kitame padavime pasakojama, kaip ežere magiško prakeiksmo galia nugrimzdo dvaras… Susiduriame ir su mitologiniu pasaulėvaizdžiu, kurį įkūnija pagrindiniai padavimų veikėjai – piemuo ir velnias. Prie ežero yra didelis 1,3 m aukščio, 2,3 m ilgio akmuo, vadinamas Velnio akmeniu. Pasakojama, jog jį išvilko nelabasis, supykęs ant gudriojo kerdžiaus... Beje, Kalotės Velnio akmuo tarsi brolis Tauralaukio Velnio akmeniui... Įdomus dar vienas pasakojimas apie Kalotės ežero akmenis: „Žiloje senovėje du dideliu akmenu šalia viens antro viduryje ežero gulėję, tai kartą velnias iš kasžin kokios priežasties vieną į pietų, kitą į šaurės pusę išmetęs, bet tuodu jau seniai suplaišintu ir šalin nugabentu esą“. „Dede sene, kur dabar yr Kalotės ežers, buvo dede didils dvars, ir tas pons niekep nagalėjo gevent. Ans susimislijo pasirašyti 62

Nežinomo dailininko piešinys

velnio, ir ans žinojo, kad pasirašys velnio, tad ans suteks pažyčioti pinigų. Tep ans ir padar. Vėną naktį int zėgori dvyliko ans nuėjo už savo skūnė, kur vels visumet atėjo, ir jis paklausė: „Kū nori?“ – Dvaro pons prašė, kad paskolintų pinigų. Vels sutiko ir paklausė: „Kėk ir kep ilgo tu nori?“ Dvaro pons saki: „Na, kokį šimtą tūkstantį ir kokėms dešimt metų“. Vels saki: „Tu atek rytą naktį į to patį vėtą, int to patį česą, tad tu gausi“. Ketą naktį nuėjo dvaro pons ir gavo pažadėtus pinigus. Iš pradžių jis gyveno gerai, bet kap prėjo dešimtį metų, atėjo vels ir saki: „Atidok pinigus!“ Dvaro pons neturėjo iš ko, ir vels ėme ir užkeikė pono dvarą, ir tas dvaras nugrimzdo į amžiną bedugnį, ir į to dvaro vietą yra dabar didelis Kalotės ežeras“ (Velnias pasiima poną. Užrašyta 1935 m. Tautosakos darbai. VII. Kaunas. 1940).

Istorinė pajūrio gyvenvietė Metas pagaliau pasižvalgyti ir pačioje Kalotėje. Tai sena gyvenvietė, rašytiniuose šaltiniuose minima 1253 m., vos metais vėliau, nei buvo sudaryta sutartis dėl Memelburgo pilies. Pro Kalotę, kaip ir pro Karklę, ėjo senasis pašto kelias iš Prūsijos į Livoniją. Čia veikė karčema, apie kurią pirmosios rašytinės žinios mus pasiekia iš 1552 m. Kalotės senosiose kapinėse rasti kapai su akmenų vainikais. Jų amžius siekia I tūkst. m. po Kristaus gimimo. Anot istoriko Dainiaus Elerto, XV a. Kalotės gyventojų „bent pusė buvo baltiškos

kilmės“. Dalis čia gyvenusiųjų priklausė nuo Klaipėdos pilies. D.Elerto pastebėjimu, „apie 10 gyventojų, Klaipėdos komtūrui įsakius, apsiginklavę didžiąja ietimi privalėjo tarnauti karinėse pajėgose. Tik vienas iš jų „Jannas Seducksas arba Jannis Sadeicke buvo pajėgus mokėti činšą ir laikyti arklį“. Tikėtina, jog dauguma Kalotės gyventojų vertėsi žvejyba bei gintaro gaudymo amatu. Apie Kalotės žvejų gyvenimo būdą, tradicijas, papročius konkrečių duomenų užtikti neteko. Apie gintarą kaip „vieną geriausių dalykų, kuriais Dievas leido žmogui naudotis“ (Matas Pretorijus), ir „išgarsinusiu Prūsiją pasaulyje“, galima kalbėti irgi apibendrintai. Kalotės pajūrį, kur randama gintaro, tokių „puikių brangakmenių“, anot M.Pretorijaus, dievai turi ypatingai mylėti... 1895 m. Kalotėje atidaryta mokykla. XIX a. pab. nutiesus geležinkelį, įkurta geležinkelio stotis. 1996 m. dalis Kalotės prijungta prie Klaipėdos miesto.

Dvaras – paveldo sąraše Įdomi kulminio Kalotės dvaro istorija. Dvaras iškilo po XV a. žemių surašymo ir veikė iki XIX a. Kam pirmajam buvo suteikta Kulmo teisė valdyti žemės plotą, kuriame išaugo dvaras, klausimas atviras. Istorikas D.Elertas išvardijo buvusius šio dvaro savininkus straipsnyje „Kalotės dvaras“ (žr. „Klaipėdos dvarai“, 2005). Dvarvietę sudarė gyvenamųjų ir ūkinių pastatų kompleksas. Šalia ošė parkas. Dvaras išlaikė Klaipėdoje 1258 m. pastatytą Šv. Mikalojaus bažnyčią (Bronius Kviklys). Po karo buvusioje dvarvietėje įsikūrė gamybinis centras, dalis pastatų buvo nugriauta. Išlikęs Kalotės dvaro gyvenamasis namas, keletas buvusių ūkinių pastatų, kurie, kaip ir senosios kapinės, įtraukti į kultūros paveldo sąrašą.

INICIATYVA

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8