2015 11 durys

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2015 LAPKRITIS / Nr.11 (23)

„Klaipėdos“ laikraščio mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2015 lapkritis / Nr. 11(23) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713 LEIDĖJAS © 2015 UAB „Sorestum“ SPAUSDINO UAB „Diena Media Print“ TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai ISSN 2351-5848 Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2015 4 psl. – Isroildžono Baroti keramikos kompozicija „Ganytojas“ (fragmentas).

Baroti galerijos archyvo nuotr. ŽURNALĄ REMIA

Turinys TEATRAS Valentina ŽIGIENĖ. G.Padegimas: visada leidžiu, kad aktorius ir vaidmuo lyg netyčia susitiktų

4

Jūratė GRIGAITIENĖ. Tarp etiketo ir fiziologijos

9

MUZIKA Daiva KŠANIENĖ. Oratorija pakylėjo dvasią

11

MENO MARŠRUTAIS Loreta NARVILAITĖ. Pajūrio muzikos švyturys – Europos scenose

16

KINAS Aivaras DOČKUS. Nepatogaus kino metai

19

FOTOGRAFIJA Danguolė RUŠKIENĖ. R.Treigio „Teritorijos“. Sugrįžimai

22

DAILĖ Sondra SIMANAITIENĖ. Sugipsuoto drugelio namai

27

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Beveidis piemuo, arba negerk iš avinuko pėdos...

30

GINTARO LAŠAI Romualdas SKUNČIKAS. Gyvenimas šiapus ir anapus debesų: rašytojas R.Černiauskas

36

Dainius VANAGAS. Šviežumo? Še.

40

Mindaugas VALIUKAS. Jesus / Super / Market

41

Rossas MACDONALDAS. Galtono byla

45

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS Beatričė JUŠKAITĖ. Ritualinis pasivaikščiojimas prie jūros

50

KELIAS Kristina SADAUSKIENĖ. S.Jokužys: verslas be kūrybos ir avantiūrizmo prieskonių neįdomus

52

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI Aušra KAVALIAUSKIENĖ. Folkloro popietė muziejuje: gyvosios tradicijos paieškos

56

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Pamėgtais maršrutais po senosios Klaipėdos apylinkes. Karklė ir Nemirseta

60

LANGAS „Dangė“ dainavo Prahoje

15

Pristatymas „Arkoje“

25

Rašto meno kelionės

29 3

TEATRAS

Pakeliui į didžiąją sceną pirmoji rekonstruoto Klaipėdos dramos teatro premjera – Arvydo Juozaičio istorinė drama „Karalienė Luizė“. Ažiotažas neįtikėtinas – bilietai į penkis gruodžio spektaklius išpirkti per kelias dienas, vos atvėrus teatro duris.

Tačiau žiūrovai naująjį spektaklį galės pamatyti dar ir sausį bei vasarį. O belaukiant premjeros – pokalbis su spektaklio režisieriumi Gyčiu Padegimu.

Nerijaus Jankausko nuotr.

4

TEATRAS

G.Padegimas: visada leidžiu, kad aktorius ir vaidmuo lyg netyčia susitiktų Valentina ŽIGIENĖ

Režisuoja ir sceną – Susidomėjimas „Karaliene Luize“ didžiulis, todėl gal galėtumėte nors truputį praskleisti scenos uždangą ir kažkiek papasakoti apie artėjančią premjerą?

– Spektaklis bus netikėtas tiems, kurie per aštuonerius metus įprato prie statiškos Žvejų kultūros rūmų scenos. Ten buvo pastatyta labai neblogų aktorinių spektaklių, tačiau teatro atmosferos, tos šventės sukurti nebuvo įmanoma. Todėl kai kurie režisieriai net sakė: „Kol nebus teatro, spektaklių nestatysime“.

Mums skirtas uždavinys suformuluotas dar šviesaus atminimo ilgamečio teatro vadovo Gedimino Pranckūno. Šiuo spektakliu, kuris atvers primirštą arba ir nežinomą Mėmelio istorijos puslapį, mes atversime ir teatro galimybes, tarp jų – ir technines. Dėl to dabar „maloniai“ kankinamės su grindimis, scena, ją režisuojame, ji įnoringai neklauso arba netikėtai pasiūlo kažkokį sprendimą, kuris mus nudžiugina.

Tai labai įdomus darbas. Antra vertus, mes norime parodyti ir trupės galimybes, nes vaidina labai daug aktorių. Lenkiu galvą prieš Vytautą Paukštę, kuriam medikai lie-

pė važiuoti į sanatoriją, o jis atidėjo. Vaidmuo nedidelis, bet nori dalyvauti tame ansamblyje. Su mumis ir kiti vyresnės kartos aktoriai – Nijolė Sabulytė, Aleksandras Šimanskis, taip pat jaunieji Povilo Gaidžio studentai. Visų kartų aktoriai. Šio spektaklio uždavinys sutelkti žmones, kurie ilgus metus neturėjo namų. Todėl norisi palinkėti teatrui gero naujo starto.

Mes puikiai bendradarbiaujame su teatro vadovu Tomu Juočiu, kuris, atrodo, prioritetu laiko kūrybą ir kūrybinius procesus.

Kitokia kombinacija – Paminėjote primirštą arba ir nežinomą Mėmelio istorijos puslapį.

– Labai svarbu, ir mes jau tam pribrendome, kad skaitytume savo istoriją, kaip centristinės Lietuvos, ypač tokioje vietoje, kaip Klaipėda – Mėmelis. Kad mes suvoktume, jog gyvename ir vokiškuose namuose, ir dar senųjų medžių likę, ir tos dvasios. Ir tai mus tik praturtina, jeigu apmąstome, susintetiname ir einame toliau. O ne atsiribojame. Na ir kas, kad ne ta kalba kažkada buvo kalbėta. Gilindamasis į pjesę, skaitydamas istorinę medžiagą, buvau labai nustebintas, kad princai savo tėvui karaliui Frydrichui Vilhelmui III čia, Mėmelyje, jo gimtadienio proga padovanojo lietuvių kalbos žodyną.

– Štai prieiname prie pjesės, taip pat ir spektaklio turinio. Kas jums iš tų istorinių 1807–1808 metų, kai Prūsijos karališkoji pora gyveno Mėmelyje, padarė giliausią įspūdį?

– Karalienė. Ji mitologizuota, kaip mūsų Barbora Radvilaitė. Tačiau, atmetus visus romantinius mitus, didingus, pagražintus portretus, kurių daug ir net veido bruožų susekti neįmanoma, vis dėlto per detales galima „prisikasti“, kad tai buvo charizmatiška moteris, pranokusi savo laiką, puiki rašytoja. Mes ne veltui į spektaklio programėlę įdėjome jos laišką tėvui. Tai buvo labai įvairiapusė moteris. Mane tai ir sužavėjo. Anuomet, kai didieji valdovai Napoleonas ir Aleksandras raikė Europą, gyveno moteris, kuri pasipriešino kėslams sunaikinti Prūsiją kaip valstybę. Vienos moters valia, grožis ir gudrumas sugebėjo istorijos ratą pasukti kitaip. Nuo to žemiausio taško prasidėjo Prūsijos atgimimas. Juk Berlyno Humboldtų universitetas įsteigtas 1810 m. Tais metais mirė karalienė Luizė, bet dėl pradėtų reformų buvo pasirašyti ir baudžiavos panaikinimo, miestų savivaldos ediktai, kurie pasklido visoje Europoje. Tai buvo XIX a. laisvėjimą, demokratėjimą lėmęs procesas, prie kurio ištakų stovėjo ši moteris.

Ji – ne vien karalienė. Ji – eksperimentuotoja, mąstytoja, naujos visuomenės kūrėja. Čia derėtų paaiškinti, kodėl pakviečiau aktorę Ingą Jankauskaitę, nes ilgai buvo svarstyta, kas turėtų Karalienę vaidinti. ► 5

TEATRAS

◄ Labai gerai pažįstu Klaipėdos teatro moteris, labai jas myliu, ne vieną spektaklį esu pastatęs vien tik moterims. Bet čia norėjosi kitokios kombinacijos ir pačiam teatrui, kad Luizė būtų iš kitur, kaip atskridęs meteoras, kad ateitų kitokia šviesa. Ir mes buvome teisūs. Visi partneriai žavisi Ingos drausme, atsakingumu. Ji labai talentinga.

Mano praktikoje dar taip nebuvo – po repeticijos jai staiga gimsta eilės ir muzika. Tie įkvėpimo ratilai pasiekia ir kitus kolegas.

Visa yra viena Spektaklio „Karalienė Luizė“ kūrybinė grupė keliavo karalienės Luizės keliais. Piktupėnų senosios bažnyčios vietoje (evangelikų liuteronų bažnyčia nugriauta 1944 m.).

Buvusios klebonijos kieme: kompozitorius G.Kizevičius, aktoriai N.Sabulytė, K.Macijauskas ir režisierius G.Padegimas.

Prie du šimtmečius augančių Luizės liepų Piktupėnų klebonijos kieme.

6

– Prieš kraustantis į rekonstruotą teatrą pastebėdavau vilties ir džiugesio žiburėlius aktorių akyse. Ar dabar repeticijose tai matote ir jūs?

– Be abejo, pastebiu. Tačiau reikia suprasti kraustymosi rūpesčius, kai mes repetuojame tarp dėžių, kai laikas suskaičiuotas iki minučių, turime laiku baigti, kad įleistume darbininkus, technikus, šviesų specialistus. Žodžiu, atmosfera dar ne pati palankiausia kūrybai. Bet tas noras, tas tikėjimas savo namais ir būsimu spektakliu duoda savo.

Aš vis laukiu repeticijų.

Klaipėdos dramos teatras, likimas ir daug kitų aplinkybių man padovanojo išskirtinę galimybę kurti tokį didelį spektaklį. Esu režisavęs Tūkstantmečio dainų šventę. Man labai patinka dirbti su daug ir įvairių žmonių. Čia yra tokių aktorių, kurie turi tik po vieną mizansceną. Tačiau kiekvienas savo vaidmenį kuria labai atsakingai. Šio spektaklio kūrimas mums yra ir didelis edukacinis procesas. Į daug ką turėjome gilintis, atrasti, keliavome į Tauralaukį, Piktupėnus, Panemunę, kad nors per spygliuotą vielą pasižiūrėtume į Tilžę, Karalienės Luizės tiltą per Nemuną. Visa tai nedingsta, atsideda, veikia, toji informacija aktoriuose auga. Aš tokius dalykus labai vertinu. Ir pats dabar apsikrovęs knygomis apie Klaipėdą.

Labai vertinu Jovitos Saulėnienės antrąją knygą „Nugrimzdusi Klaipėda“. Mes mėginame prikelti „nugrimzdusios“ Klaipėdos pojūtį, o ir teatro rūmai yra iš to laikmečio.

Kaip sakė senovės indai: „Tad edit vam“ – „Visa yra viena“. Žmonės yra skirtingų tautybių, mentaliteto, iš skirtingų laikų ir erdvių, bet yra vienas vardiklis – mūsų gyvenimas trapus, kupinas iššūkių, tenka kovoti, kad neprarastum žmogiškumo.

TEATRAS

Todėl, jeigu kas tikisi mūsų Karalienę ir Karalių pamatyti ant pjedestalo, – to nebus. Tai paprasti žmonės, kurie ir aiškinasi santykius kažkur kamputyje, ir pykstasi...

Dievo režisūra – Jūs turite savo metodiką, jau dabar iš pasakojimo atsiskleidžia, kad skaitote įvairią literatūrą, važiuojate į istorines vietas, po kruopelytę ir tikslingai arba net ir spontaniškai renkate reikalingą informaciją.

Papasakokite apie tą metodiką daugiau.

– Metodika ir yra tokia: visą tą periodą, kai statau spektaklį, kartu su aktoriais privalau gyventi ir išgyventi, tik, žinoma, ne buitiniu požiūriu, ne prie stikliuko ar dar kažkur. Tuo laiku turiu kurti bendrą atmosferą. Privalau būti visame cikle čia ir dabar ir kurti reikalingą terpę aktoriams. „Repeticija – mano meilė“, – sakė Anatolijus Efrosas, iš kurio labai daug išmokau studijuodamas Maskvoje. Aš irgi tą patį galiu pasakyti. O ką reiškia tas aktoriaus vedimas?.. Aš visada leidžiu, kad aktorius ir vaidmuo lyg netyčia, savaime susitiktų. Tai vadinu Dievo režisūra. Stipriausi momentai dažniausiai įvyksta savaime, išauga iš bendro buvimo emociniame, intelektiniame lygmenyje, kurį aš kaip režisierius arba kaip koks sielos sodininkas kuriu. Man tai labai svarbu. Bandau išsaugoti kantrybę, neprimesti, nors viską matau ir žinau. Noriu, kad aktorius rezultatą pasiektų tarsi savaime. Jeigu aktorius spontaniškai sugalvoja kažką netikėtesnio, įdomesnio nei aš, iš karto priimu.

Jaunystėje nepriimdavau, o dabar, kai esu pastatęs 107 spektaklius, tai tikrai galiu leisti sau „numirti aktoriuose“. „Meno kūriniui yra geriau, kai jo idėja yra ištirpinta meniniame vandenyje“, – pasakė vienas mąstytojas, ir man ši citata patinka.

Nenori būti madingas – Jūs kuriate aktorinį teatrą, kurio dabar labai pasigendama.

– Taip. Juk vis dėlto išskirtinis teatro instrumentas yra aktorius, gyvo žmogaus atsivėrimas čia ir dabar. Kuo gyvenimas

labiau keliasi į virtualią erdvę, kuo daugiau technologijos mus užvaldo, tuo lyg Šagrenės oda traukiasi tikrasis bendravimas gyvenime ir scenoje ir tuo jis brangesnis. Aš nenoriu būti madingas režisierius. Noriu būti tikras. Tikiu tuo, ką darau.

– Ir jeigu neriate, tai jau neriate giliai?

– Visada neriu tiek, kiek galiu. Kartais tas gylis būna toks, kad gal ir neišneriu, tik ratilai nuvilnija ir publikai sunku susivokti.

Esu neseniai susidūręs su tokiu paradoksu.

Nekonkretizuosiu, bet Vilniuje pastačiau spektaklį ir tikrai jis buvo savitas, netikėtas. Bet per premjerą po 10 minučių jauna pora pakilo ir išėjo. Labai nustebau, pats nedrįsau, bet nusiunčiau paklausti kodėl.

Ir žinote, koks buvo atsakymas: „Ne, ne.

Ne dėl to, kad neįdomu. Čia reikia mąstyti, o mes tam nepasiruošę“.

– Jeigu užbėgtume įvykiams už akių, o „Karalienėje Luizėje“ ar reikės mąstyti?

– Reikės ir mąstyti, ir labai daug pajausti, nes ir pjesė intelektuali, ir mūsų aktoriai jausmingi.

Pasiilgęs teatrališkumo – Prakalbus apie mąstymą ir potyrius, ar verta būtų žmonėms, prieš ateinant pasižiūrėti premjerinio spektaklio, šiek tiek pasidomėti istoriniais faktais?

– Be abejo. Galima ir paguglinti apie Luizę, jos vyrą Frydrichą Vilhelmą III, Rusijos imperatorių Aleksandrą, apie karą, juk šiemet visa Europa minėjo Vaterlo mūšio 200-ąsias metines. Tuomet galima spektaklį kompetentingai vertinti, polemizuoti, diskutuoti. Tik reikia nepamiršti, kad mes pateikiame A.Juozaičio interpretaciją. Nepretenduojame į istorinį objektyvumą. Tai yra mūsų versija. Dirbome trimis etapais.

Pirmiausia skaitėme kiekvieną sceną ir analizavome, ginčijomės, lyg kokie detektyvai mėginome suprasti, kodėl vienas ar kitas personažas taip pasielgė, kokios buvo aplinkybės. Aš apskritai mėgstu naudoti psichoanalizę. Kiek vėlėliau, dar repetuodami Žvejų kultūros rūmuose, pabandėme įvairiose pastato salėse, koridoriuose tam tikras scenas paimprovizuoti. O dabar jau kuriame spektaklio struktūrą. Nuo ryto iki vakaro dirba dailininkė Birutė Ukrinaitė.

Vizitinė kortelė Teatro režisierius, aktorius, pedagogas, profesorius Bernardas Gytis Padegimas gimė 1952 m. vasario 17 d. Alytuje.

Išsilavinimas: 1959–1970 m. mokėsi Kauno 1-ojoje vidurinėje mokykloje. 1970– 1975 m. studijavo Maskvos valstybinio A.Lunačiarskio teatro meno instituto (GITIS) Režisūros fakultete (dabar – Rusijos teatro meno akademija).

Darbas: 1975– 1980 m. – Vilniaus jaunimo teatro režisierius, 1980–1986 m. – Kauno dramos teatro režisierius, 1988–1993 m. – Šiaulių dramos teatro vyriausiasis režisierius, 1993–1999 m. – Kauno akademinio dramos teatro vadovas.

Kūryba: režisavo 107 spektaklius – Valstybiniame jaunimo teatre, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Šiaulių dramos teatre, Kauno nacionaliniame dramos teatre, Kauno muzikiniame teatre, Panevėžio J.Miltinio dramos teatre, Klaipėdos dramos teatre, Alytaus dramos teatre, taip pat užsienio teatruose.

Spektakliai, režisuoti Klaipėdos dramos teatre: M.Sergejevo „Tuopoms žydint“(1977), T.Wilderio „Naktinio traukinio vagonas „Hajavata” (1999), M.McDonagho „Lineino grožio karalienė” (2001), M.Carr „Mėja“ (2008), R.Everetto „Demonai“ (2012), C.Churchill „Top Girls“ (2013).

Pedagoginė veikla: nuo 1992 m. dėsto Klaipėdos universitete. Dėstomi dalykai – režisūra ir vaidyba, režisūra, režisūros istorija, M.Čechovo aktorinė mokykla. 2005– 2010 m. parengė režisierių kursą. 2007 m. Režisavo Klaipėdos universiteto Menų fakulteto režisūros katedros III kurso režisierių improvizacijų spektaklį „Miestas“, 2008 m. – A.Landsbergio „Vaikai gintaro rūmuose“.

Kompozitorius Gintaras Kizevičius dalyvauja repeticijose, paklauso, kaip skamba jo sukurta muzika, bėga į namus dar kažką pataiso, perrašo. Kostiumai siuvami ir teatre, ir dar keliose Klaipėdos ateljė, Kauno muzikiniame teatre. Tai yra sunku, bet jaučiuosi laimingas, kad vėl verda tikras, visavertis teatro gyvenimas. Aš jau pavargęs nuo tų spektaklių apie depresiją, susvetimėjimą, incestą, apie kuriuos byloja šio sezono kitų teatrų premjeros. Visiškas gyvenimo negatyvas, tarsi mes gyventume ne apokalipsėje, bet jau net ir už jos. Kažkokioje atmatų duobėje. Yra ir tų aspektų, bet teatre aš jau esu pasiilgęs teatrališkumo, šventės, ne vien tų pilkų rūbelių, stalo, trijų kėdžių, bet ir kažkokio kostiumo, gebėjimo jį dėvėti. Žodžiu – teatro, kuris mus perkelia į kitą realybę. ► 7

TEATRAS

Gytis Padegimas: Aš nenoriu būti madingas režisierius.

Noriu būti tikras.

Tikiu tuo, ką darau.

Pro medžių lajas matyti senoji Piktupėnų klebonija, kurioje buvo apsistojusi karalienė Luizė pakeliui į Tilžę.

◄ Ne apgauna, bet praplečia mūsų buvimo čia ribas. Nesuprantu, kodėl reikia rodyti scenoje, ką aš matau gatvėje? Kas čia tada? Visiškas natūralizmas? Taigi šis etapas buvo XIX a. pabaigoje natūralistų teatre. Jis ėjo ir praėjo.

Dvasinės problemos visada išlieka. Jos tik turi kitą rūbą. Tad statydamas „Karalienę Luizę“, jos santykiuose su vyru F.Vilhelmu III, Aleksandru I, su visais kitais randu sąsajų su tuo, kas mums ir dabar skauda, kas mūsų visuomenėje, mūsų šeimose kuria problemas. Tačiau imdamas tą medžiagą, visko pernelyg nesušiuolaikinu ir turiu daugiau išmatavimų, daugiau projekcijų.

Jaučiasi klaipėdiečiu

Ekskursiją vedė kraštotyrininkas ir leidėjas Kęstutis Demereckas (centre).

Prie valstybės sieną žyminčio ženklo visi norėjo pažvelgti į kitame Nemuno krante esančią Tilžę (Sovetskas, Rusija).

Algirdo Kubaičio / Klaipėdos dramos teatro archyvo nuotr.

8

– Maestro, dar pakalbėkime apie Klaipėdą – kiek ji jums svarbi? Bet ne emociškai, kad čia labai gražus miestas, jūra ir visa kita. Jūs čia esate daug darbų nuveikęs, dėstote universitete.

– Pirmąjį spektaklį šitame teatre pastačiau 1977-aisiais – M.Sergejevo „Tuopoms žydint“. Dabar čia skaičiuoju jau bene septintąjį savo pastatymą. Dalyvauju visuose šio teatro gyvenimo perioduose.

Esu dėkingas ir Danutei Vaigauskaitei, kuri mane pakvietė dėstyti Klaipėdos universiteto Menų fakultete (dabar – Menų akademija). Su Dariumi Meškausku išleidome režisierių kursą. Mūsų studentė Loreta Vaskova šiame teatre pastatė I.Vyrypajevo pjesę „Girti“. Ir kiti mokiniai dirba kituose teatruose, taip pat Klaipėdoje. Dar studijuojant Maskvoje dėstytojai man sakė, kad praktiką derinsiu su teorija. Man patinka dėstyti studentams. Esu dėkingas universitetui už skirtas vienerių metų kūrybines atostogas, parašiau kelias mokomąsias knygas, kurios netrukus bus išspausdintos.

Minint Klaipėdos 750 metų sukaktį, buvau pakviestas režisuoti Giedriaus Ku-

TEATRAS

previčiaus oratoriją „Miestas ir žmonės“.

Drįstu pasakyti, kad į Klaipėdos gyvenimą esu stipriai įaugęs. Ir kartą mane labai stipriai įžeidė, kai, svarstant klaipėdietiškus apdovanojimus Teatro dienos proga, kažkas pasakė: jis juk ne klaipėdietis, todėl nereikia apdovanoti. Man buvo skaudu.

Jaučiuosi esąs klaipėdietis. Kai tik turiu laiko, einu į Klaipėdos koncertų salę, išgyvenu tų senųjų medžių kirtimus, lankausi renginiuose Ievos Simonaitytės bibliotekoje, visai neseniai kino klubo pakviestas pristačiau filmą „Dangus virš Berlyno“ Kultūros fabrike.

Daug kur dalyvauju. Tik turėjau proto neiti į miesto tarybą, nes buvo pasiūlyta kandidatuoti, sakyta, kad tik kartą per mėnesį galėsiu pasirodyti. Bet nesu tas žmogus, kuris gali kažką daryti tik kartą per mėnesį. Formaliai nieko daryti nemoku.

Netrukus viena televizija rodys laidą „Kelias į namus“. Mane filmavo Kaune, kur yra mano namai, tačiau ir Kaune esu papasakojęs tokią istoriją – ėjau Laisvės alėja ir toptelėjo mintis: „Noriu namo, į Klaipėdą“.

Ir kai vis dėlto manęs klausia, kur mano namai, atsakau: „Lietuva, kurios niekada nepaliksiu ir neišduosiu“.

Labai mėgstu Klaipėdą ir pajūrio gamtą. Nuo pavasario iki rudens gyvenu Juodkrantėje. Po repeticijų ten važiuoti, klausytis klasikos ir matyti briedžius, lapes yra ypatingi potyriai. Pažįstu vietinius ir jie mane pažįsta, bendraujame. Tai vienas svarbesnių mano gyvenimo aspektų.

Tačiau esu susijęs ir su kitais miestais.

Mano spektakliai rodomi Kaune, Vilniuje, Šiauliuose ir Klaipėdoje. Esu statęs visuose Lietuvos teatruose, išskyrus Rusų dramos teatrą ir lėlių teatrus.

Dar tokia viena veikla, kurios neafišuoju, – paskaitos vadybininkas. Štai neseniai Kultūros fabrike vedžiau trijų valandų seminarą Vakarų medienos grupei. Tai yra paklausu, ir aš kalbu apie humanistines vertybes, apie žmogiškuosius santykius, jų psichologiją, apie bendravimo psichologiją, apie kūrybiškumą.

Taigi esu klaipėdietis ne mažiau kaip kaunietis ar šiaulietis. Tik Vilnius toliau.

Man jis per didelis. Ten galiu išgyventi tik vieno spektaklio kūrimo periodą. Ten negaliu susikoncentruoti. O čia – Klaipėdoje – man yra nuostabu. Galvoju: „Dieve, už ką man tokia malonė?! Rytą vakarą apsuku senamiestį, pasižiūriu į Danės vandenį.

Kokia laimė čia būti!”

Tarp etiketo ir fiziologijos Iki šiol daugumai žinomas kaip gabus jaunas aktorius Marius Pažereckas lapkričio 6-ąją Klaipėdos pilies teatre įvykusia „Skerdynių dievo“ premjera apsigynė magistrinį darbą ir publikai pareiškė apie dėmesio vertus režisūrinius savo gebėjimus.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Atpažįstamumo efektas Tai jau antrasis šiuolaikinės prancūzų dramaturgės ir aktorės Yasminos Rezos (g.

1959) kūrinio pastatymas uostamiestyje.

Prieš metus režisierius Alvydas Vizgirda Klaipėdos dramos teatre pastatė pirmąją dramaturgės pjesę „Po atsisveikinimo“ (1987). „Skerdynių dievas“ – paskutinis ir naujausias šios autorės sceninis veikalas, sukurtas 2006-aisiais. Po aktorystės studijų Paryžiaus konservatorijoje pradėjusi rašyti Y.Reza, iš karto atkreipė į save literatūrologų dėmesį, yra pelniusi ne vieną garbų įvertinimą: Moljero premiją Prancūzijoje, Laurenco Olivje – Didžiojoje Britanijoje ir „Tony“ apdovanojimą JAV. Tik iš pirmo žvilgsnio „Skerdynių dievo“ siužetas atrodo paprastas, kasdieniškas ar net kiek banalokas. Dviejų viena kitos nepažįstančių šeimų tėvai susitinka prie arbatos puodelio aptarti incidento, įvykusio mokykloje, detalių ir ramiai išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių susimušė jų sūnūs.

Pokalbio metu tarp keturių suaugusių žmonių žodis po žodžio išsilukštena daug gilesnis ir ne toks patrauklus šiuolaikinio sociumo portretas. Skirtingų socialinių sluoksnių berniukų muštynės mokykloje apnuogina susvetimėjusios vartotojiškos

visuomenės, besidangstančios etiketo ir padorumo kaukėmis, piktžaizdes. Turtinguosius ir prasčiokus, talentingus ir nevykėlius dažnai vienija ir valdo tie patys fiziologiniai instinktai, troškimai, baimės, noras pasirodyti geresniam, įvairūs kompleksai, ligos ar kiti prigimtiniai dalykai. Manyčiau, pjesė sulaukė stulbinamo pasisekimo dėl ryškaus atpažįstamumo faktoriaus.

Pastaruoju metu teatre stebima tendencija, kad žiūrovus traukia ir jaudina ne naujos meno formos, originalumas ar siekis šokiruoti, o žmogiška galimybė atpažinti – save, kaimyną, bendradarbį ar iki skausmo žinomą situaciją. Atpažįstamumas veikia kaip tam tikra terapija, kai suvokiama, jog ne tave vieną, o daugelį žmonių kamuoja panašios problemos ir kompleksai.

Darnus aktorių kvartetas Klaipėdiečių spektaklyje gerai parinkti aktorių tipažai – jų įgimti psichofiziniai duomenys dera ir gražiai papildo kuriamų personažų charakterius. Aktorių kvartetas – darnus, jie įsiklauso ir išgirsta vieni kitus, žiūri ir pamato, aktyviai veikia žodžiu, siekdami įrodyti savo tiesą. Galima sakyti, kad režisierius ištirpsta arba yra gerai matomas įtaigiai vaidinančiame aktoriuje, kai jis bando įveikti personažo emocinius lūžio taškus. ► 9

TEATRAS

Scena iš Y.Rezos „Skerdynių dievo“ (rež. M.Pažereckas) premjeros Klaipėdos pilies teatre. Veronika – J.Vaikšnoraitė, Mišelis – M.Urbonas, Anetė – K.Švenčionytė, Alenas – K.Bručkus.

Vytauto Liaudanskio nuotr. ◄ Jaunas aktorius Kęstutis Bručkus, sukūręs respektabilaus verslininko Aleno, nepaleidžiančio iš rankų mobiliojo telefono, personažą, turbūt mažiausiai iš vaidinančio ketvertuko apsimeta kažkuo kitu, geresniu nei yra iš tikrųjų. Situacijos nedramatizuoja, priima adekvačiai, be pagražinimų. Į visai kitokį – aukos, mokytojos ir taikos pasaulyje sergėtojos vaidmenį įsijaučia aktorė Justina Vaikšnoraitė, vaidinanti Veroniką. Tai jos sūnų lazda paauklėjo turtingųjų šeimos atžala. Išdžiūvusi, nervingų judesių, besiplaikstančiais garbanotais plaukais moteriškė ilgai tramdo savo tikruosius jausmus po padorumo ir mandagumo kauke, kol galų gale spektaklio pabaigoje isteriškai pratrūksta.

Aktorės Kristinos Švenčionytės elegantiškoji Anetė tarsi sugeriamasis popierius visą laiką bando laviruoti tarp savo vyro, Veronikos ar Mišelio ir švelnina situaciją, kol neatlaikiusi kambaryje tvyrančios įtampos ar nuo suvalgyto keistos receptūros pyrago gabalėlio apsivemia visų akivaizdoje, šlykščiu turiniu apdergdama šeimininkės stalą ir jos 10

brangius žurnalus. Techniškai šis gana komplikuotas veiksmas buvo atliktas tiesiog tobulai. Tačiau po kulminacinio taško atsirado „duobė“, kuri, laimė, neužtruko labai ilgai.

Minimaliomis priemonėmis sukurtas spektaklis persmelktas prancūziško lengvumo ir humoro.

Kentėdamas emocinius žmonos ir svečių smūgius taikų pokalbį bando palaikyti aktoriaus Mikalojaus Urbono Mišelis. Bet tik tol, kol nepaliečiamas jo Achilo kulnas – į gatvę išmestas dukters mylimas žiurkėnas. Visi veikėjai tampa labai pažeidžiami, kai tik nuvalomas etiketo „grimo“ apsauginis sluoksnis. Pati pjesės autorė viename interviu yra sakiusi, kad jai įdomu privesti personažą iki kulminacijos, nuplėšti kaukę ir pamatyti, kaip jis palūžta.

Be jokių pagražinimų Minimaliomis priemonėmis sukurtas spektaklis persmelktas prancūziško lengvumo ir humoro. Tinkamai parinkta erdvė. Veiksmas vyksta čia ir dabar, be jokių papildomų režisūrinių priemonių, šviesų dizaino, įmantrių dekoracijų ar kitų pagražinimų.

Nesuklysiu sakydama, kad po užsitęsusios metaforų ir simbolių teatrinės epochos publika yra pasiilgusi būtent tokio atviro aktorinio teatro, kai tema ir mintis perduodama žiūrovams be jokių tarpininkų ar įmantrių kodų.

Ne trukdė, o tik padėjo tai, kad jauni aktoriai tarsi tabula rasa dar neturi savo profesinės istorijos – patirties šleifo.

Greta sėdėjęs režisierius Gytis Padegimas prasitarė, kad šis studijų baigiamasis darbas įtikino labiau nei „Skerdynių dievo“ pastatymas Šiaulių dramos teatre. Ar gali būti didesnis komplimentas jauniems, tik savo aktorinę karjerą pradedantiems aktoriams ir, žinoma, šio pastatymo režisieriui?..

MUZIKA

Oratorija pakylėjo dvasią Šiemet Klaipėda nepaprastu koncertu pasitiko jau 40-ąjį kartą minėtą Tarptautinę muzikos dieną: perpildytoje Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje skambėjo monumentalus klaipėdiečio kompozitoriaus, Klaipėdos universiteto Menų akademijos profesoriaus Remigijaus Šileikos naujausias kūrinys – sakralinė oratorija „Tavo žodis – šviesa mano takui“ skaitovui, sopranui, baritonui, mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui. ►

R.Šileikos oratorija „Tavo žodis – šviesa mano takui“ uostamiestyje nuskambėjo rugsėjo 27-ąją Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje.

Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr.

11

MUZIKA

Daiva KŠANIENĖ

Įveikė pavojingus rifus ◄ Didingąja premjera maestro R.Šileika

pasitiko savo 65-ąjį gimtadienį, simboliškai sutampantį su Muzikos diena, kartu padovanojo klausytojams nedažnai pastaruoju metu profesionalių kompozitorių darbuose gimstantį didelei atlikėjų sudėčiai skirtą sakralinį veikalą. Dauguma muzikos kūrėjų šiais laikais, net ir rašydami musica sacra, koncentruojasi į kamerinę instrumentinę muziką.

Apskritai šiandieninėje Lietuvoje nedaug profesionalių kompozitorių, savo meninį pašaukimą matančių religinėsliturginės ar sakralinės muzikos kūryboje. Šis žanras labiau paplitęs tarp kompozitorių mėgėjų – chorvedžių, vargonininkų.

Jie rašo giesmes, mišias ir kt. Tačiau tai jau kito meninio rango kūryba. Tarp profesionalų, iškilių sakralinės muzikos kūrėjų, išsiskiria kompozitoriai Algirdas Martinaitis, Kristina Vasiliauskaitė, Vidmantas Bartulis, Feliksas Bajoras, Onutė Narbutaitė, Raminta Šerkšnytė, Alvidas Remesa ir dar vienas kitas (tarp jų – praeities kompozitoriai Juozas Naujalis, Česlovas Sasnauskas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir kiti, neminint lietuvių išeivijos muzikos kūrėjų).

Tai nestebina, nes per 50 sovietinės okupacijos metų draustas sakralinės muzikos žanras buvo nuslopintas. Tad ir šiandien dar ne kiekvienas drįsta prie jo prisiliesti.

Rašyti sakralinę muziką neužtenka tik noro, racionalaus sumanymo; reikia ir kūrėjo dvasinės brandos, religinės nuostatos, tikėjimo.

Daugeliui musica sacra asocijuojasi su grynai bažnytine, apeigine, išryškinančia liturgijos vyksmą ir prasmę muzika. Vis dėlto sakralinės muzikos samprata kur kas platesnė. Juk ji gali turėti ir tik numanomą religinę tematiką, religinę pagavą.

Naujojoje R.Šileikos oratorijos muzikoje, tiesioginiais, tematiniais ryšiais taip pat nesusijusioje su liturgika, klausytojai neabejotinai užčiuopė sakralumo matmenį bei pajuto jaudinančią transcendenciją.

Oratorijoje R.Šileika sėkmingai įveikė dar vieną šiuolaikinės sakralinės muzikos 12

kūrėjams pasitaikantį pavojingą rifą. Muzikos kalboje nenaudojant novatoriškiausių kraštutinio modernizmo apraiškų, avangardinės raiškos, kompozitoriui pavyko sukurti šiuolaikišką, tačiau klausytojams prieinamą ir suprantamą veikalą.

Religinės muzikos tyrinėtoja, muzikologė Danutė Kalavinskaitė, turėdama galvoje kūrėjų polinkį į gana modernią muzikos kalbą, yra sakiusi, kad „žvelgiant ne į konservatyviąją, o į moderniąją šiuolaikinę religinę kūrybą, matyti kita problema:

ši muzika yra publikai nesuprantama, taigi negali jai perteikti ir jokių sakralių reikšmių“. R.Šileika šios problemos natūraliai išvengė.

Daug metų brandinta Lėmė ir tai, kad sakralinės oratorijos „Tavo žodis – šviesa mano takui“ gimimas kompozitoriui buvo ne netikėtas impulsas, ne

Kūrinį atliko solistai J.Gedmintaitė (sopranas) ir M.Gylys (baritonas), skaitovas (evangelistas) – kunigas dr. choras ir orkestras. Dirigavo R.Šervenikas.

MUZIKA

staigus, akimirksnio sumanymas, o daugelį metų brandinta idėja.

Autorius sakė, kad galvoti apie tokį gilių dvasinių gelmių kūrinį (dar neturėjusį nei aiškių kompozicinių kontūrų, nei žanrinės krypties), pradėjo maždaug 1990-aisiais, lėtai, įdėmiai apmąstydamas perskaitytą Bibliją. Nuo tada Šventasis Raštas R.Šileikai tapo svarbiausia knyga, kurią nuolat vartydavo, skaitinėdavo, žymėdavosi; prisipažino, kad ją atidžiai skaitė tris kartus,

jausdamas vis didesnį potraukį, įžvelgdamas vis gilesnių prasmių. Įsigilinęs į Bibliją, kūrėjas daug ką permąstė, rado atsakymus į kai kuriuos egzistencinius klausimus, suvokė žodžio galią („giliai į širdį įstrigo apaštalo Pauliaus Himnas meilei“).

Ne veltui savo oratoriją autorius, kiek perfrazavęs, pavadino žodžiais iš Psalmės 119, 105: „Tavo žodis – mano kojoms žibintas ir šviesa mano takui“.

S.Stumbra, Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro

Be Šventojo Rašto, kompozitorius skaitė begalę pasaulinės poezijos eilių, specifinių teologinių leidinių, taip pamažu kaupdamas medžiagą, galinčią papildyti ir praturtinti meninį sumanymą. Per visus pastaruosius 25 metus R.Šileika nuolat kūrė ir kitus opusus.

Juk jo kūrybos kraitėje – bene pusantro šimto įvairiausio žanro kompozicijų, kurios skambėjo ne tik Lietuvoje, bet ir maždaug 20-ies užsienio šalių festivaliuose, konkursuose, koncertuose (Vokietijoje, Švedijoje, Austrijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Italijoje, Lenkijoje, Suomijoje ir kitur).

Tarp jų yra veikalų, kuriuose kompozitorius vienaip ar kitaip bandė dvasiškai atsigręžti gal ne į tiesiogiai liturginę, bet į sakralumo bei pasaulietiškumo santarvės ženklų turinčią muziką. Jie pamažu ruošė oratorijos radimąsi.

Prie tokių drįsčiau priskirti net R.Šileikos „Musica ricordanca“ („Atminties muzika“) smuikui, violončelei ir fortepijonui, sukurtą motinos atminimui (1993). Šio kūrinio sakralumo matmuo išryškėja perteikiamuose praeities, gyvenimo prasmės apmąstymuose (dalys: „Giesmė“, „Prisiminimas“, „Atsisveikinimas“). Apie kūrėjo potraukį religinei sakralinei muzikai dar aiškiau byloja jo 1999 m. sukurtas „Requiem“ sopranui, mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui, turintis gilią dvasinę potekstę (iš 16 lotyniško teksto dalių autorius atrinko devynias: „Requiem aeternam“, „Dies irae“, „Tuba mirum“, „Rex tremendae“, Ingemisco“, „Lacrimosa“, „Sanctus“, „Agnus Dei“ ir „Lux aeterna“). 2010 m. parašytoje kompozicijoje fortepijonui „Viražai miraže“, kaip minėjo pats kūrėjas, taip pat norėjo perteikti žmogaus būties trapumą, laikinumą ir citavo jį įkvėpusias eilutes iš Senojo Testamento Trečiosios Psalmių knygos, kurios, beje, pasikartoja ir naujosios oratorijos V dalyje „Virvės mirties“: „Žmonės yra tik rūkas, mirtingieji – tik regimybė.

Visi sudėti ant svarstyklių, jie tesvertų mažiau už rūką“.

Tiesmukai nedeklaruojami, tarsi užslėpti sakralumo ženklai juntami ir kai kuriuose kituose R.Šileikos opusuose: „Prisikėlimas“ mišriam chorui ir vargonams (ž.

Aido Marčėno, 1997), „Tikiu!“ (ž. Jono Jakšto) ir kt. ► 13

MUZIKA

Didinga, šviesu, tikra ◄ Daug metų kaupęsis transcendentiškumo siekis visa jėga prasiveržė didingąja oratorija „Tavo žodis – šviesa mano takui“ skaitovui (evangelistui), sopranui, baritonui, mišriam chorui ir nedideliam simfoniniam orkestrui (styginiai, fleita, obojus, du klarnetai, valtorna, du trimitai, trombonas, perkusija / timpanai, 13 smulkiųjų mušamųjų). Veikalas sukurtas pagal tekstus iš Šventojo Rašto bei įvairių poetų eiles, atliepiančias transcendentinę gyvybę.

Pats kompozitorius sakė, kad dėl oratorijos žanro, jos sudėties, kompozicijos struktūros apsisprendė tik prieš porą metų: „Mąsčiau apie dramaturgiją, kontrastus („kad nebūtų nuobodu Viešpa-

R.Šileikai šios iškilios oratorijos niekas neužsakė; brandino ir rašė ją vedamas savo širdies. čiui“). Matyt, prireikė laiko subręsti ir kaip žmogui. Taip išsikristalizavo penkių dalių, valandos trukmės oratorija, kurią intensyviai kūriau pastaruosius dvejus metus“.

R.Šileikos oratoriją „Tavo žodis – šviesa mano takui“ atliko skaitovas (evangelistas) – kunigas dr. Saulius Stumbra, solistai Joana Gedmintaitė ir Mindaugas Gylys, Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ (vadovas Tomas Ambrozaitis), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras (vyr. chormeisteris Vladimiras Konstantinovas), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras. Dirigavo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Robertas Šervenikas.

Oratorijos atlikimu rūpinosi Klaipėdos muzikinis teatras.

Kompozitorius 14-os padalų oratorijos kompoziciją suskirstė į penkias stambias dalis. Kiekviena jų prasideda evangelisto tekstu, įvedančiu į Šventojo Rašto minties gelmes. Skaitovas (evangelistas) – kunigas S.Stumbra, turintis artistinę prigimtį, raiškaus, prasmingo skaitymo dovaną, asmeninio krikščioniškojo tikėjimo autentiškumą, puikiai atliko savo vaidmenį.

14

Kompozitorius R.Šileika savajai oratorijai medžiagą kaupė ketvirtį amžiaus, o intensyviai ją kūrė pastaruosius dvejus metus.

Klaipėdos muzikinio teatro archyvo nuotr.

Pirmoji dalis (keturių padalų: „Jis ištiesia šiaurę ant tuštumos“, „Šaltinius į upes išlydi“, „Duodi jiems, atveri delnus, ir valgo lig soties“, „Šlovink Viešpatį!“) – iškilmingai paslaptingas „Viešpaties šlovinimas“ psalmių tekstais išreiškia atsidavimą Aukščiausiajam, nuostabą Dievo galybe.

Antroji dalis „Eisena (Kelias)“ (trijų padalų: „Kas eina ten šalia tavęs?“ (ž. Thomo Stearnso Elioto), „Į šitą tolumą beribę žvelk kur angelai plevena“ (ž. Antano A.Jonyno), „Kur tie žmonės eina, jei to, kas juos veda, nemato?“ (ž. Edmondo Kelmicko) – rami, sukaupta, atliepianti kompozitoriaus dvasinius potyrius, kuriuos galima apibūdinti teologo Fabio Ciardi mintimi: „Kristus apšviečia mūsų kelią iš vidaus ir vadovauja mūsų veiksmams. Mumyse Jis tampa „Kelias“, kuriuo esami kviečiami eiti“ (F.Ciardi. Tavo Žodis – ugnis. Kaip gyventi Evangelija. Katalikų pasaulio leidiniai. Roma, 2004, p. 106).

Trečioji dalis „Kada mes būsime tenai?

(Dievo karalystėje)“ (trijų padalų: „Šventa tyla“ (ž. Bronės Liniauskienės), „Ar tu žinai tą šalį?“ (ž. Johanno Wolfgango Goethe’s),

„Ten kosmoso galybės viešpatauja“ (ž.

Harry’o Martinsono) – viltinga, teikianti dvasinę stiprybę – „Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“.

Ketvirtoji dalis „Virvės mirties“ (trijų padalų: „Kai aš pas tėvelį“ (intermedija, ž. lietuvių liaudies dainų), „Dabar stoviu vienas, be vietos aš“ (ž. Jono Meko), „Virvės mirties apipynė mane“ (psalmių žodžiai) prasideda neįprastai – baritono solo a cappella „Kai aš pas tėvelį“. Tačiau toks iš pirmo žvilgsnio netikėtas liaudies dainos įsiterpimas nešokiruoja, nes labai logiškai ir žmogiškai susijusi su prieš tai buvusia nuotaika. Santūriai, ramiai M.Gylio solo atliekama lietuviška daina įneša paprastumo, žemiško tikrumo; lyg atsitraukimas nuo dangiškų minčių į save.

Vientisa finalinė, apibendrinanti penktoji dalis „Viešpaties šlovinimas II“ – iškilminga, pakili bei didinga, vienintelė parašyta pagal lotynišką liturginį šlovinimo himno „Te Deum laudamus“ („Tave, Dieve, šlovinam“) tekstą.

langas

Iš vidinės idėjos Oratorijos muzikinė kalba, nesikertanti su ankstesnių R.Šileikos kūrinių stilistika, šiame veikale atrodė itin tinkama, patraukli ir priimtina klausytojams, graži, širdinga. D.Kalvinskaitė tvirtino, kad žmonės „atpažįsta tik tuos muzikinius įvykius, kurie rezonuoja su ankstesniais religiniais ar egzistenciniais mūsų potyriais“, t. y., jei nėra labai avangardiški. Šia proga gal net verta prisiminti profesionalaus, daug koncertuojančio vargonininko Balio Vaitkaus mintį, primenančią, kad „nūdienos iškreiptomis rinkos sąlygomis kompozitoriai pradėjo laukti, kol kas nors jiems užsakys kūrinius, ir sielose atsirado tam tikras vangumas“. Galiu patikinti, kad R.Šileikai šios iškilios oratorijos niekas neužsakė; brandino ir rašė ją vedamas savo širdies.

Kurdamas veikalą kompozitorius tame tarsi matė savo misiją; per daug nenutoldamas nuo susiklosčiusių tradicinių sakralinės muzikos normų, kūrė dainingą, sklandžią muzikos tėkmę.

Autorius, teigdamas, kad oratorijos dramaturgiją grindžia kontrasto tarp dalių bei padalų principu, yra teisus, tačiau vis dėlto tai nėra ir negali būti itin ryšku; tai ne minusas, o privalumas.

Esami subtilūs kontrastai pagrįsti, logiškai pervedantys iš vienos būsenos į kitą, todėl kompozicija susilieja į vieningą muzikinį audinį.

Oratorijos muzikos kalba santūriai šiuolaikiška, joje remiamasi išplėstiniu tonalumu, paįvairinant jį kvartiniais sąskambiais, įvairių dermių atspalviais, minimalistiniais momentais. Klausytojus kūrinio muzika patraukia savitu, šileikišku, gražiu melodingumu, visų atlikėjų, choro balsų, orkestro instrumentų polifoniškai lineariškai besipinančiomis linijomis. Pagrįsta kompozicijos dinamizacija, tempų, garsinės įtampos, intonacijų intensyvumo kaita ir pan. – taip pat svarbios muzikos išraiškos priemonės. Tokiu būdu oratorijos muzikos pagava kyla ne iš kažkokio technologinio naujumo, įmantrumo, bet iš kūrėjo vidinės idėjos, išreiškiamos jam artima, mintį atitinkančia garsine technine raiška.

Puikūs oratorijos atlikėjai – solistai J.Gedmintaitė ir M.Gylys, Klaipėdos

muzikinio teatro choras bei orkestras, Šiaulių choras „Polifonija“, daug prisidėjo prie veikalo sėkmės. Pilnutėlėje puikios akustikos Klaipėdos Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje, įsijautusiai ir pakiliai diriguojant R.Šervenikui, tauriai skambėjo abiejų solistų balsai bei didžiulis, galingas, niuansuotas choras; profesionaliai grojo orkestras.

Oratorijoje visi atlikėjai – lygiaverčiai; muzikinis „krūvis“ įžvalgiai tolygiai paskirstytas solistams, chorui bei orkestrui. Visi jie vienodai svarbūs. Be abejo, labiausiai „apkrautas“ choras, didelę svarbą įgyjantis prasminėse bei dramaturginėse kulminacijose.

Klausantis oratorijos, juntama lyg tarp eilučių paliečiama, bet neginčytinai akivaizdi dar viena visą Šventąjį Raštą persmelkianti, turbūt jo svarbiausia mintis – visaapimanti Meilė. „Daugybė Rašto žodžių telpa vieninteliame – mylėk!“, – sakė teologas F.Ciardi. Nors atskirós dalies, skirtós Meilei oratorijoje nėra, tačiau kompozitorių R.Šileiką kūrybos procese vedė būtent ji. Pradžioje kompozitorius net galvojo veikale išryškinti pirmiausia Meilės temą; jį įkvėpė ne tik Šventojo Rašto eilutės, bet ir jaudinantys Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II laiškai, liudijantys Meilę. Tačiau vėlesnė kompozitoriaus minčių eiga nuvedė savu keliu.

Valandą trunkanti įspūdinga R.Šileikos oratorija „Tavo žodis – šviesa mano takui“, žodžiais neafišuojant jos sakrališkumo, yra būtent tokia. Jos muzika perteikia gilų religinį, dvasią keliantį jausmą, gėrio kupinas mintis bei stiprina tai, kas labai svarbu sakralinėje muzikoje – žmonių bendruomeniškumą.

Aišku, tai ne liturginis kūrinys, bet jame išreikšta religinė meditatyvinė menininko pozicija pakylėtai veikia klausytojų dvasią.

R.Šileikos oratorijos „Tavo žodis – šviesa mano takui“ nacionalinė premjera įvyko 2015 m. liepos 17-ąją Tytuvėnų vasaros muzikos festivalyje, o spalio 11ąją ji skambėjo Mažeikių tarptautiniame muzikos festivalyje.

„Dangė“ dainavo Prahoje Klaipėdos Žvejų rūmų moterų choras „Dangė“ (nuotr.), vadovaujamas doc. Juditos Kiaulakytės, dalyvavo 29-ajame tarptautiniame chorų konkurse-festivalyje „Praga Cantat 2015“ (Čekija), kuris vyko spalio 28–31 d. Prahos Nacionaliniuose rūmuose. Šis renginys turi gilias tradicijas ir yra išskirtinis tuo, kad jame gali dalyvauti ir jauni, ir solidūs chorai. Tarptautinė žiuri ne tik vertina pasirodymus, bet ir suteikia vertingų rekomendacijų chorvedžiams. Šiemet konkurse varžėsi per 20 kolektyvų iš Austrijos, Kroatijos, Čekijos, Gruzijos, Slovėnijos, Slovakijos, Danijos, Norvegijos, Airijos, Latvijos, Lietuvos, Vokietijos, Indonezijos.

Choras „Dangė“ pateikė programą vienoje iš septynių – sakralinės muzikos kategorijoje. Klaipėdietės paruošė keturių skirtingų epochų kūrinius. Choro pasirodymas buvo įvertintas kaip įdomus ir sudėtingas. Ypač žiuri patiko G.Kalino giesmė „Ave Maria“. „Dangė“ pelnė „Sidabrinės juostos“ apdovanojimą ir specialųjį prizą už ypatingą konkurso programą.

Didįjį prizą laimėjo Karintijos mišrus jaunimo choras iš Austrijos.

Dainininkės susipažino su auksinės Prahos istorija, aplankė įžymiausias miesto vietas, W.A.Mozarto ir L.Beethoveno gyvenimo ir kūrybos rezidencijas. Dar viena nuostabi kelionės dovana buvo galimybė sugiedoti lietuviškąją „Tėve mūsų“ Šv. Vito katedroje, esančioje senosios Prahos pilies didingame ansamblyje.

▪

15

MENO MARŠRUTAIS

„Gaidos“ festivalyje Klaipėdos kamerinis orkestras grojo labai sudėtingą ir įvairialypę programą. Rolandos Kunskės nuotr.

Garsioji Ciuricho „Tonhalle“. Didžiulėje pusantro tūkstančio klausytojų talpinančioje šios koncertų salės erdvėje KKO grojo antrąsyk.

Pajūrio muzikos švytur Loreta NARVILAITĖ „Klaipėdos kamerinis orkestras – pajūrio muzikos švyturys – debiutuoja svarbiausiame Lietuvos šiuolaiki- „Gaidoje“ – efektingai nės muzikos festivalyje“ – šią žinią rudens pradžioje skelbė Spalio 26-ąją Vilniuje įvykęs klaipėdiečių koncertas įsiminė daugumai „Gaidos“ reklama. Ambimelomanų, tą vakarą gausiai susirinkucingi koncertiniai projektai sių Šiuolaikinio meno centre. Kartu su uostamiesčio orkestrą šiemet LMTA Muzikos inovacijų studijų centru „Gaidos“ festivalyje pristatytame projekvedė ne tik į šalies sostinę. Jis te buvo siekiama įkūnyti multidimenmuzikavo festivalyje Estijo- sinį orkestro skambesį realioje erdvinio sferoje. Kiekvienam kūriniui buvo je, buvo išvykęs į koncertinį garso kuriamas specialus garso dizainas (autoturą Šveicarijoje. rius Julius Aglinskas). Publika klausėsi

„Murten Classics“ festivalio koncertai vyko viduramžiškoje Murteno pilyje.

16

muzikos, sklindančios iš devynių ją apgaubusių šaltinių.

Projektas buvo ambicingas ne tik dėl šios priežasties, bet ir dėl pačios programos.

Joje skambėjo pripažintų užsienio šiuolaikinės muzikos kūrėjų opusai – Kaijos Saariaho „Nymphéa Reflection“ styginių orkestrui ir Davido Lango „Pierced“ violončelei, fortepijonui, mušamiesiems ir styginiams. Pastarojo kūrinio solo partijas atliko violončelininkas ir orkestro meno vadovas Mindaugas Bačkus, pianistė Guoda Gedvilaitė bei perkusininkas Pavelas Giunteris.

Efektingai erdvės požiūriu suskambo K.Saariaho kompozicija, kurios pabaigoje orkestrantams teko griežiant rečituoti Arsenijaus Tarkovskio tekstą. Aštriu cha-

Originalios festivalio „Murten Classics“ reklamos sunku nepastebėti.

MENO MARŠRUTAIS

P.Čaikovskio Serenada styginiams C-dur KKO pademonstravo meistrišką ir menišką grojimą nuostabia akustika garsėjančioje „Tonhalle“ scenoje.

Klaipėdiečiai orkestrantai po koncerto prie „Tonhalle“.

Klaipėdos koncertų salės archyvo nuot.

rys – Europos scenose rakteriu, energijos pulsacija ir kampuota ritmika visus užbūrė D.Lango kūrinys.

Koncerte orkestras atliko ir dvi premjeras – Egidijos Medekšaitės „Âkâsha“ bei Ričardo Kabelio „Bolé LT“, pasižymėjusias itin savotiškais mikropasauliais.

E.Medekšaitės kompozicija įnešė naujų atspalvių į styginiais instrumentais išgaunamą garsyną. R.Kabelio kūrinys klausytojus ilgam panardino į monotonišką ir monolitinį sonorinį audinį, o atlikėjams tapo tikru išbandymu, nes reikėjo 20 minučių nepertraukiamai ritmiškai groti vieną natą...

Tačiau ambicingiausia buvo tai, jog šią labai sudėtingą ir įvairialypę programą Klaipėdos kamerinis orkestras (KKO) meistriškai atliko be dirigento, tuo pelnydamas didelį muzikos kritikų palankumą

ir publikos ovacijas. Juolab kad šių metų „Gaidoje“ buvo nemažai tokių pasirodymų, kai dirigento prireikdavo keturių ar penkių atlikėjų ansambliui. Tačiau dvi dešimtys uostamiesčio orkestrantų kartu su trimis solistais, įsiklausydami vienas į kitą, sugebėjo įtikinamai sugroti net ritmiškai labai komplikuotą ir sinchrono reikalaujantį D.Lango opusą.

Muzikologė Paulina Nalivaikaitė koncerto recenzijoje rašė: „Klaipėdos kamerinis orkestras, manau, galėtų tapti lygiaverčiu festivalio kolektyvu. Matyti, jog tai yra sąmoningą ir atsakingą požiūrį į šiuolaikinę muziką brandinantis kolektyvas – žinoma, ne be entuziastingo vadovo indėlio“. Pasak muzikologės Laimutės Ligeikaitės komentaro feisbuko paskyro-

Diriguojant festivalio meno vadovui K.Zehnderiui, klaipėdiečių orkestras grojo W.A.Mozarto muziką.

je, „po jų pasirodymo „Gaidoje“ visi jau įsimylėję Klaipėdos orkestrą“.

Tartu festivalio aidas Po savaitės, lapkričio 4-ąją, KKO laukė dar vienas išbandymas sostinėje – šį kartą Lietuvos nacionalinės filharmonijos (LNF) salėje, kur kolektyvas atliko konceptualią programą „Carl Philipp Emanuel versus Johann Sebastian“. Joje buvo gretinami du kūrėjai iš garsiosios Bachų giminės – tėvas Johannas Sebastianas ir sūnus Carlas Philippas Emanuelis, baroko epochos genijus, polifonijos meistras ir klavyrinėmis kompozicijomis pasižymėjęs ankstyvojo klasicizmo atstovas. ►

KKO baroko muzikos programą „Murten Classics“ festivalyje dirigavo Ch.Knüselis.

17

MENO MARŠRUTAIS

Koncerte skambėjo J.S.Bacho „Contrapunctus I“ iš ciklo „Fugos menas“, Koncertas dviem smuikams, styginiams ir basso continuo d-moll bei „Brandenburgo koncertas“ Nr. 3 G-dur.

C.Ph.E.Bacho kūrybai atstovavo Simfonija styginiams Nr. 5 h-moll ir Koncertas violončelei a-moll. Solo partijas griežė M.Bačkus, koncertmeisteris Linas Valickas bei jo kolega Aidas Strimaitis; klavesino partiją atliko Reinutas Teppas (Estija).

LNF generalinė direktorė Rūta Prusevičienė pasidalijo įspūdžiais: „Pasveikinau Mindaugą su itin sparčiu orkestro tobulėjimu, motyvacija, turtinga (barokine) muzikavimo emocija. Labai džiaugiausi, kad parteris prisipildė būriu muzikantų, muzikologų, ištikimų KKO gerbėjų – tvyrojo puiki nuotaika, kurią užfiksavo ir LRT kameros“.

Muzikologė Justa Adomonytė-Šlekaitinė teigė: „Koncertas fantastiškas, vienas geriausių mano METŲ patyrimų. Tiesiog nemoku žodžiais apsakyti. „Brandenburgo koncerto“ Nr. 3 atlikimas buvo lyg perliukas ir bisas – J.S.Bacho Arija – atlikta itin stilingai (daugelis šį populiarų kūrinį labai „nusaldina“, o čia to nebuvo). Norėčiau dar kartą viską tokios meninės kokybės išklausyti (o taip būna retai!)“.

Tą pačią programą „Carl Philipp Emanuel versus Johann Sebastian“ orkestras išvakarėse sugrojo Klaipėdos koncertų salėje, o pirmąkart ją pristatė liepos 12-ąją Tartu mieste Estijoje vykusiame „Glasperlenspiel“ festivalyje. Beje, „Estonian Record Productions“ organizuojamo renginio pavadinimą inspiravo Hermanno Hesse’s romanas „Stiklo karoliukų žaidimas”.

◄

Ciuriche ir Murtene Rugpjūčio 22–27 dienomis KKO buvo išvykęs į koncertinį turą Šveicarijoje. Po praėjusiais metais įvykusių itin sėkmingų pasirodymų Ciuricho „Tonhalle“ ir „Murten Classics“ festivalyje Murtene kolektyvas vėl buvo pakviestas minėtose scenose pristatyti naujas koncertines programas.

Rugpjūčio 23-iąją prestižinėje „Tonhalle“ klaipėdiečių orkestras koncertavo 18

su „tikru fortepijono poetu“ pramintu solistu Andrew Tysonu (JAV). Beje, su šiuo pianistu orkestras pernai Klaipėdos ir Rygos scenose atliko Ludwigo van Beethoveno Koncertą fortepijonui Nr. 4. Šiemet A.Tysonas Ciuriche vykusiame Gézos Andos pianistų konkurse laimėjo pirmąją vietą, publikos bei Mozarto prizus. Tad jo pasirodymas su KKO, organizuotas „Theater Club“, „JTCTheater&Reisen AG“, buvo viena iš konkurso dovanų pianistui.

Tai, ką geriausio ir gražiausio orkestras išgirdo, parengė bei atliko šalies ir užsienio scenose, turtina kolektyvo repertuarą ir skamba Klaipėdoje.

KKO ir A.Tysonas „Tonhalle“ scenoje emocingai interpretavo Frédérico Chopino Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 e-moll. Į programą taip pat buvo įtraukti Wolfgango Amadeuso Mozarto Divertismentas Nr. 3 F-dur, Jeano Sibeliaus „Valse Triste“ bei Piotro Čaikovskio Serenada styginiams C-dur, suteikusi progą orkestrui pademonstruoti meistrišką ir menišką grojimą nuostabia akustika garsėjančioje salėje. Kaip ir pernai, ir šiemet šilta klausytojų reakcija išprovokavo bisą – M.Bačkaus violončele solo su orkestru atliktą Ennio Morriccone’s „Once Upon a Time“.

Rugpjūčio 25-ąją „Murten Classics“ festivalyje, diriguojant jo meno vadovui Kasparui Zehnderiui (Šveicarija), KKO atliko W.A.Mozarto Koncertus fortepijonui Nr. 12 A-dur ir Nr. 14 Es-dur. Viduramžiškos Murteno pilies amfiteatre vykęs koncertas buvo finalinė festivalio organizuoto jaunųjų pianistų konkurso „VALIANTforum – Piano 2015“ dalis.

Po pasirodymo vyko vertinimo komisijos posėdis ir buvo paskelbti nugalėtojai. Jais tapo Rusijai atstovavusi pianistė Daria Korotkova, ukrainietė Natalia Šapošnyk ir japonas Shintaro Kawahara, groję solo partijas šiame koncerte. Ryškiausia iš jų buvo pirmosios

vietos laimėtoja D.Korotkova, pelniusi daugiausia tiek orkestro ir vertinimo komisijos, tiek klausytojų simpatijų.

Neįkainojama patirtis Ten pat rugpjūčio 26-ąją nuskambėjo antroji klaipėdiečių orkestro programa, išimtinai skirta barokinei muzikai. Ją sudarė Georgo Friedricho Händelio „Wassermusik“ II siuita bei „Feuerwerksmusik“, Michelio-Richardo Delalande’s V Siuita iš „Symphonies pour les soupers du Roy“, Jano Dismaso Zelenkos „Hipocondrie“ ir C.Ph.E.Bacho I Simfonija. Šią programą preciziškai dirigavo šveicarų dirigentas Christianas Knüselis. Orkestro sudėtį abiejuose festivalio koncertuose papildė jo vadovaujamo Bazelio simfoninio orkestro (Neues Orchester Basel) pučiamųjų grupė. Šiuo koncertu su Klaipėdos kameriniu orkestru atsisveikino jo įkūrėja, ilgametė meno vadovė ir altų grupės koncertmeisterė Liuda Kuraitienė.

Nuostabi muzika, ypač deranti senovinės pilies kontekste, pakylėta renginio atmosfera turbūt ilgam įsimins ne tik jai, bet ir visiems kitiems, Murtene praleidusiems įspūdingą nutolstančios vasaros vakarą.

Daugiau nei 2500 klausytojų apsilankė klaipėdiečių orkestro koncertuose Ciuriche ir Murtene. Šios gastrolės jam buvo neįkainojama patirtis, leidusi įvertinti esamą kolektyvo raidos situaciją, pasitikrinti menines ir asmenines vertybes ir ambicingai pradėti naują koncertinį sezoną. Užsimezgusi kūrybinė partnerystė su Ch.Knüseliu inspiravo „Naujametinius linkėjimus iš Europos“, kurie gruodžio 31-ąją Klaipėdos koncertų salėje palydės koncerto klausytojus į Naujuosius metus. Pasak M.Bačkaus, „programa perteiks geriausių europinių naujametinių koncertų tradicijas“.

Tai, ką geriausio ir gražiausio orkestras išgirdo, parengė bei atliko šalies ir užsienio scenose, turtina kolektyvo repertuarą ir skamba Klaipėdoje. Pajūrio muzikos švyturys šviečia savo miestui ir jo žmonėms.

Nepatogaus kino metai

KINAS

Problemiškiausiomis situacijomis ir sudėtingiausiomis apmąstymų pozomis lapkritį Klaipėdą užklupęs kino festivalis „Nepatogus kinas“ švystelėjo į ekranus virtinę vidinei ramybei nepalankios dokumentikos. Ir pakišo po kojomis jau senokai gemalo formoje susigūžusią, bet maištingai besispardančią mintį – kinas (tiek nepriklausomas, tiek įspūdingo biudžeto) sistemingai realistiškėja, niūrėja, tamsėja, žiaurėja, vis rečiau siūlo optimistines formules ir atomazgas.

Kitaip tariant, kinas kasmet vis nepatogesnis. Tad sveiki atvykę į nepatogų himną nepatogiam kinui, kuris kaskart sutraukia vis daugiau gerbėjų. Pakalbėkime apie šiuolaikinio kino nepatogumus.

Aivaras DOČKUS

Nepatogiųjų pranašumas Nieko nuostabaus, kad kiekvienas naujas kino sezonas mums siūlo istorijas, kurių daugelis įtakingųjų nenorėtų nei matyti, nei girdėti. Šalia nepatogių vandens duobių naiviai tikisi praplaukti tūkstančiai lengvatikių, kuriuos nežinojimas atleidžia nuo nemigos naktų ir girgždančių smegenų.

Tokie paprasčiausiai užsimerkia ir ignoruoja provokuojančius filmus. Juostų apie delfinų skerdynes („Įlanka“) arba tautos dalies sunaikinimą („Žudymo aktas“) jiems kaip nebūta. Diskusijas keliantys vaidybiniai projektai „Penktoji valdžia“ ir „Gera žmogžudystė“ užmėtomi neigiamomis recenzijomis dar iki jų pasirodymo. Negelbsti ir garsūs aktorių ar režisierių vardai.

Kai kurių temų liesti negalima. Iš esmės skiriasi tik nepatogių temų nugalabijimo būdai. Demokratiškieji amerikiečiai gerokai praplėtę pavojingų siužetų ribas. Sumani taktika veikia nepriekaištingai – kitų šalių nusikaltimus linksniuok kiek telpa, o savas žaizdas aitrink apdairiai ir atsakingai. JAV cenzūra išmokusi „Oskarų“ vertos cenzūros triukų: žiūrovai įsivaizduoja, kad leidžiama viskas. Kūrėjai žino, kad tai netiesa. Neparankiausiųjų sąraše – režisierius Michaelas Moore’as (ne per seniausiai burbtelėjęs, jog publikos ir kritikų pamėgtas „Amerikos snaiperis“ propaguoja ir šlovina žudymą) ir aktorius Seanas Pennas, kuris, paragavęs drąsinančių svaigalų, nuo prestižinių renginių scenos rėžia nepatogią tiesą be jokių užuovėjų. Amerikiečiai nesklandumus užglaisto tolerantiškai tykiai: nepatogūs nacionalinio saugumo ir įvaizdžio klausimais filmai tiesiog nesulaukia didesnio žiūrovų susidomėjimo, tačiau į festivalius – prašom, vežkite, rodykite, piktinkitės. ►

Kadrai iš filmo „Siriška meilės istorija“ (2015, rež. S.McAllisteris).

19

KINAS

Kadras iš filmo „Tylos žvilgsnis“ (2014, rež. J.Oppenheimeris). ◄ Rusijoje elgiamasi stačiokiškai ir paprastai: nepatogūs kino kūrėjai negauna valdžios finansavimo ir priversti bendradarbiauti su nepriklausomomis užsienio kompanijomis. Jei dar nenurimsta – viešai išvadinami keistais, nesuprantamais ir netalentingais. Taip meilė kinui virsta kova už išgyvenimą. Nepatogieji mokosi koduoti idėjas, kuria užsienyje, džiaugiasi keliais nepriklausomais, bet iš kino žemėlapio neištrinamais festivaliais. Dar vienas apynasris suįžūlėjusiems saviškiams arba didžios šalies žaizdas draskantiems užsieniečiams – filmas nerodomas Rusijos teritorijoje dėl jame vaizduojamos iškreiptos tiesos. Taip nutiko su ukrainiečių drama „Haytarma“, pasakojančia apie Krymo totorių ištrėmimą. Japonai dar tiesmukesni – delfinų žudymas yra tik jų pačių reikalas, jei skverbsis kitos šalys ir organizacijos, pasipils tarptautinės sankcijos.

Ir vis dėlto – nepatogus kinas išsikovoja vis stipresnes pozicijas, pramušdamas gilias spragas darniai veikiančiose sistemose. Šių metų festivalis „Nepatogus kinas“ pataikė tiesiai į dešimtuką, į programą įtraukdamas britų režisieriaus Seano McAllisterio penkerius metus kurtą dokumentinę dramą „Siriška meilės istorija“. Nepatogu tiems, kurie gula ant bėgių, kad tik jų šalies neužplūstų pabėgėlių ordos. Nepatogu ir tiems, kurie pasiruošę

Nepatogaus kino metai, vaiduokliškai slinkdami prie pabaigos, žada, kad kiti metai bus dar nepatogesni.

20

Kadras iš filmo „Leviatanas“ (2015, rež. A.Zviagincevas).

atvykėlius šiltai apkabinti ir pamaitinti iš sąžiningų mokesčių mokėtojų kišenės.

Toks ir turi būti dokumentinis kinas, atspindintis ir pasveriantis visų pusių argumentus. Klaustukus, šauktukus, kablelius ir daugtaškius susidėlios patys žiūrovai, iš arti pajutę realybės alsavimą. Tikrovė tikrai ne vien bespalvė, kaip politikų parašai ant veidmainiškų sutarčių. Realybėje daugelį dalykų nulemia pustoniai arba vos jaučiamos sekundės dalys. „Siriška meilės istorija“ – daugiasluoksnis dokumentikos kūrinys, nesuteikiantis bergždžių vilčių, jog problemos greitai bus išspręstos.

Atvirkščiai. Šioje interesų konfliktų ir sugniuždytų likimų raizgalynėje veriasi neišmatuojamos galimybės nesibaigiančioms bedugnėms. Ir nesustabdomai nepatogaus kino siužetų invazijai.

Nepatogios tendencijos Šiuos metus drąsiai galime paskelbti nepatogaus kino metais. Apie tai bylojo jau pati metų pradžia, kurią tradiciškai paženklino prestižiškiausieji „Oskarų“ apdovanojimai.

Konkrečiau – nominacijos. Režisieriaus iš Mauritanijos Abderrahmane’o Sissako juosta „Timbuktu“ surengė menišką „antskrydį“ prieš religinį fanatizmą. Gruzinai ir estai suvienijo jėgas, kad pasaulis dar kartą prisimintų „Plonytės raudonos linijos“ idėją – karas kaip absurdiška beprasmybė rieda ir rieda nepakeliamu Sizifo akmeniu per proto niekaip neįgaunančias naujas žmonių kartas. Sizifo akmuo įgyja nepatogią kruvinų „Mandarinų“ formą.

Ir pagaliau – visur ir visaip aptarinėtas ir išdarinėtas Andrejaus Zviagincevo „Le-

viatanas“. Prabangių automobilių vilkstinė neišsklaidomu blogio rūku apgaubia naujutėlaitę cerkvę. Mažo žmogelio gyvenimą sulaužęs miesto meras cinišku veidu postringauja sūnui apie Jėzų Kristų.

Ko gero, vienas nepatogiausių visų laikų filmų, nepaliekantis jokių vilties atplaišų. Totalitarinė blogio gravitacija visais dažniais ir lygmenimis. Argentiniečio Damiano Szifrono „keršto novelių“ rinkinys „Šiuolaikiniai žvėrys“ tamsiausias žmogiškosios prigimties grimasas paverčia šėtoniška klouno šypsena. Nuoširdžiai kvatodamasis gerklėje nustveri nemalonų pragaro tvaiką. „Šiuolaikiniai žvėrys“ – apverstas, sudaužytas šiuolaikinės visuomenės veidrodis, susidedantis iš kasdienybės siaubo kruopelyčių.

Nepatogaus kino dominavimas priverčia prizų dalytojus kapituliuoti dokumentikos sektoriuje ir pro sukąstus dantis iškišti „Oskaro“ statulėlę Lauros Piotras juostai „Pilietis Edwardas Snowdenas“.

Apie tai, kaip bebaimė režisierė amerikietė, gabendama medžiagą filmui, slapstėsi nuo JAV slaptųjų tarnybų ir sensacingus epizodus montavo įslaptintame kambarėlyje Berlyne, būtų galima sukurti atskirą dokumentinį ar net vaidybinį trilerį.

Galingųjų valstybių valdžios nemėgsta nepatogios tiesos. Bet kinas nepalieka jiems išeities ir tenka nuryti tą nepatogiąją „Matricos“ piliulę.

Spalvingi ir šviesūs laikai, kai Betmenas dviprasmiškai draugavo su Robinu puošnių dekoracijų apsuptyje, baigėsi.

Atėjo Nolanas ir atsivedė tamsių filmų gerbėjų-kūrėjų kariauną. Užsuko tiesmukai laimingų pabaigų čiaupelius. Dabar net superherojiniai epai kloja dvigubus ir trigubus dugnus, o jų pagrindiniai

KINAS

personažai pavojingai daugiaveidiški ir net antiherojiški. Kaip jums Tomo Hardy įkūnytas kultinis dykumų karys postapokaliptiniame epe „Pašėlęs Maksas: įtūžio kelias“? Aplinkybės nesuteikia jam galimybės būti klišiniu „geriečiu“, jis veikia taip, kaip tą sekundę jam adrenalinas tvinkteli į galvą. Ir šiaip – kiek šiame fenomenalios stilistikos filme suskaičiavote patogiai teigiamų veikėjų?

Ar gali Kanų festivalyje triumfuoti odė džiaugsmui, jeigu komisijai vadovauja tragikomedijų genijai broliai Coenai? Žinoma – ne. Svarbiausius titulus susirenka dramatiškas prancūzo Jacqueso Audiardo pasakojimas apie pabėgėlių likimus „Dheepan“ ir lediniu šalčiu deginanti odą holokausto istorija „Saulo sūnus“, kurią pristatė vengras Laszlas Nemesas. Dvigubas nepatogaus kino triumfas. Nepatogus kinas laimi į vienus vartus. Jei atrodys maža, pažiūrėkite Danijoje reziduojančio amerikiečio Joshua Oppenheimerio „Žudymo akto“ tęsinį „Tylos žvilgsnis“ – po seanso ilgai ir nepatogiai tylėsite.

Nepatogūs serialai Kad ir kaip būtų keista, ryškiausias nepatogaus kino įsigalėjimo įrodymas glūdi... populiariausiuose užsienio televizijos serialuose. Į suglumusių „Vaikštančių numirėlių“ gerbėjų riksmus, „kodėl nužudėte vieną pagrindinių herojų?“, 14 mln. žiūrovų premjeros vakarą prie ekranų sutraukiančio serialo kūrėjai šaltai filosofiškai atšovė: „Nesitikėkite, jog pabaigos visada bus laimingos“. Reitingai ne kartą parodė, jog tamsiausios ir kruviniausios serijos – pačios žiūrimiausios. „Vaikštantys numirėliai“ tamsėja sulig kiekvienu sezonu ir serija, šis juodasis progresas primena nepagydomos ligos sunkėjimo stadijas.

Scenaristai atvirai deklaruoja: išeities nėra.

Viena herojė serijos pradžioje „užstato“ kepti pyragą. Kiti herojai serijos pabaigoje išjungia „taimerį“ ir orkaitę. Per tą laiką įvyksta kanibališkos skerdynės. Žiauriai nepatogus kinas.

Daugybę apdovanojimų nustvėręs serialas „Tėvynė“ nuolatos palieka žiūrovus nustėrusius ir be moralinio pasitenkinimo

Teleserialas „Amerikietiška siaubo istorija“ – žmogiškųjų silpnybių ir blogybių studija.

laimikio. Ypatingųjų situacijų analitikė Kerė (pribloškiamai įtaigus Claire Danes vaidmuo) – neurotiška asmenybė, draskoma vidinių prieštaravimų, aukojanti žmones lyg figūras šachmatų lentoje, ryjanti vaistus ir ne visada kovojanti dėl akivaizdžiai skaidrių tikslų. JAV ir kitų įtakingų šalių politika vaizduojama kaip purvinų interesų bei aferų minų laukas. Geri kėslai dažnai abejotini, o Amerikos kišimasis į kitų šalių reikalus sulaukia tragiškų pasekmių. Terorą bandoma nugalėti teroru, šis uždaras ratas sukasi traiškydamas nekaltas gyvybes. „Tėvynėje“ nėra nė vieno patogiai gero veikėjo. Jokio valdžios šlovinimo ir patriotizmo. Lygiai tą patį galima pritaikyti serialui „Kortų namelis“ su Kevinu Spacey’u. Kaip visa tai praleidžia akyloji JAV cenzūra? Skaudžiai nepatogūs siužetai. O ką išdarinėja į penktąjį sezoną įšokusios „Amerikietiškos siaubo istorijos“ kūrėjai Ryanas Murphy ir Bradas Falchukas?! Visa įmanoma bjaurastis vienoje vietoje. Žmogiškųjų silpnybių ir blogybių studija. Tragiška pabaiga čia net ne išimtis, o taisyklė. Pats žaidimas reikalauja stiprių nervų ir išankstinio susitaikymo su šokiruojančiomis provokacijomis. Serialas be iliuzijų teigia – štai koks supuvęs žmogaus vidus. Ir šias iškreiptos pasąmonės pamėkles aprengia nepatogiais juodojo humoro skarmalais.

Nepatogaus kino metai, vaiduokliškai slinkdami prie pabaigos, žada, kad kiti metai bus dar nepatogesni. Pasaulyje – tamsi sumaištis, tad nepatogių temų nepritrūks.

Bijantys nepatogumų – nenusiminkite, žiūrėkite lietuvišką vaidybinį kiną ir serialus. Štai kur patogumo oazė! Joje labai patogiai įsitaiso naujausias Šarūno Barto filmas „Ramybė mūsų sapnuose“. Iš patogumo gali ramiai snūstelėti. Tik čia tyko vienas pavojus – o jeigu staiga susapnuosite nepatogų kiną?

„Tėvynė“ nuolat palieka žiūrovus nustėrusius ir be moralinio pasitenkinimo laimikio.

21

FOTOGRAFIJA

R.Treigio „Terito

R.Treigys. Kambarys II. Tonuotas sidabro želatininis atspaudas, 1996.

Stulpas su namu (geltonas). Tonuotas sidabro želatininis atspaudas, 2015.

22

Spalio pabaigoje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose atidaryta klaipėdiečio fotomenininko Remigijaus Treigio personalinė paroda „Teritorijos: fotografijos 1987–2015“. Tai – pirmoji šio autoriaus retrospektyvinė paroda, eksponuojama Klaipėdoje, kurią sudaro daugiau nei 100 darbų – nuo kūrybos pradžioje sukurtų fotografijų iki naujausių, atspaustų vos prieš kelis mėnesius.

FOTOGRAFIJA

orijos“. Sugrįžimai Kreivytės, Agnės Narušytės, Peeterio Linnapo, Jeroslawo Sieradzki’o tekstai ir Ričardo Šileikos interviu su menininku.

R.Treigio fotografijų albumas šį pavasarį buvo pristatytas Vilniuje ir Kaune. Ta proga Kauno fotografijos galerijoje organizuota ir jo personalinė paroda, kurioje buvo eksponuojama šiuo metu KKKC vykstančios parodos dalis. Paroda Klaipėdoje veiks iki 2016 m. sausio 3 d.

Tai gali būti bet kur

Mėlynas namas. Tonuotas sidabro želatininis atspaudas, 1988.

Danguolė RUŠKIENĖ

Parodos atidarymo metu buvo pristatytas ir praeitais metais išleistas fotografijų albumas „Remigijus Treigys.

Fotografijos“ (sudarytojai – R.Treigys, Gytis Skudžinskas). Pirmajame tokios apimties leidinyje (leidėjas – Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas) apžvelgiama R.Treigio kūryba nuo jo kūrybinės veiklos pradžios iki 2012-ųjų. Albume publikuojami Laimos

Teritorijos – daugiau ar mažiau aiškias ribas turintys plotai. Jos būna sausumos ir vandens, privačios arba viešos, saugomos ar nesaugomos, brangios ir bevertės. Galimos įvairios šių teiginių korekcijos, tačiau jos esmės nepakeis.

Teritorija vienaip ar kitaip – žemės paviršiaus iškarpa, žemėlapyje vaizdžiai apibrėžiama riebiais kontūrais, kurie tikrovėje peržengiami beveik nesusimąstant. Bent jau taip stebime realybėje. ►

Stotis. Tonuotas sidabro želatininis atspaudas, 2003.

23

FOTOGRAFIJA

Fotografija A. Tonuotas sidabro 탑elatininis atspaudas, 1988.

Balkonas. Sidabro 탑elatininis atspaudas, 1987.

24

langas

◄ Kalbant apie R.Treigio „Teritorijas“,

tenka ignoruoti įprastas sąvokų reikšmes.

Pirmiausia dėl to, kad šio menininko teritorijos yra beribės. Gamtos ar miestų peizažai, asmeninės ar svetimos erdvės, daiktai ir kt. rikiuojami horizontaliai, užpildant fotolakštą nuo vieno krašto iki kito. Kartais objektais, bet dažniausiai – tuščiomis, virpančiomis erdvėmis.

Teritorijos čia ribojamos nebent paties fotografijos atspaudo kraštų. Kai kuriais atvejais Remigijus palieka juodą platų kontūrą kurioje nors kūrinio pusėje.

Tačiau jis čia – ne kaip riba, bet kaip užkadrio erdvė, siūlanti įžengti į kitą, nematomą fotografijos sluoksnį.

Menininko kūriniuose nėra jokių užuominų ne tik apie fotografuojamų teritorijų ribas. Daugeliu atvejų neatpažintomis lieka ir fiksuojamos vietovės ar objektai. Jeigu tai ir nurodoma kūrinių pavadinimuose, tai lakoniškai ar net klaidžiai (pvz. „Septintoji gatvė“, tokiu pavadinimu gatvė realybėje neegzistuoja). Dažniausiai Remigijus įvardija tik

Tik per tam tikrą atstumą gali patekti į R.Treigio teritorijas. Tai nėra paprasta. Tačiau patekus ištrūkti tampa neįmanoma.

bendrines fiksuojamų vietų ar objektų sąvokas („Prieplauka“, „Gatvė“, „Augalas“ ir kt.). Kaip teigė pats autorius, jam visiškai nesvarbu, kur tai yra, vyko ar buvo pastebėta. Tai gali būti bet kur, bet kuriame mieste ar bet kuriame bute.

Tai – sąlygiškai universalios teritorijos.

Viena vertus – labai asmeniškos, bet kartu – bendros visiems.

Remigijus savo fotoaparatu fiksuoja realų vaizdą. Tačiau po kūrybinio proceso fotolaboratorijoje jis pateikia asmeninį įspūdį, sampratą apie tą vietovę ar reiškinį. Fiksuodamas tokius miestus kaip Berlynas, Niujorkas, Venecija ar Vilnius, jis išryškina ne šių miestų identifikavimo žymes, bet fotografinį vaizdą konstruoja taip, kad vietovės atpažinimas vyktų ne akivaizdžiai. T. y. būtų veikiau nujaučiamas nei regimas („Paskutinė diena Venecijoje“, „Miestas iš atminties.

Vilnius“). Taip konkreti vieta ar erdvė jos fotografijoje tampa abstrakčia universalia vietove, talpinančia žymiai daugiau nei galėtų sutilpti viename mieste ar vienoje vietoje.

Tai gali vykti bet kada Ne mažiau komplikuotas čia yra ir laikas. Remigijaus fotografijose sunku nuspėti ne tik metų laiką, bet ir paros metą.

Autoriaus pamėgtas ir dažnai naudojamas apšvietimas iš šono, itin atsargiai atidengiantis daiktų paviršius, dar šiek tiek gelbsti uždarose erdvėse. Tokiu būdu imituojami ankstyvo ryto pirmieji šviesos šuorai, jautriai nuglostantys pabodusių kambarių ar dar neperprastų erdvių sienas. Kartais šis apšvietimas tampa toks intensyvus (ankstyvojo periodo darbuose), kad nesunkiai mezga asociacijas su kaitria pietų saule ir, žinoma, šiluma. Tą įspūdį dar labiau sustiprina gana sodrūs rausvai rusvi tonai.

Autoriaus fotografijos leidžia nuklysti dar toliau. Jos sužadina nuojautas, užsimena apie primirštas svajones ar primena senus sapnus. Remigijus savo kūrinius pasiūlo kaip konkrečius įrankius abstrakčiam, bet paslankiam turiniui apdoroti. Čia įmanoma ne tik susidėlioti R.Treigio būties viziją, bet ir atpažinti savąją, sulipdytą iš asmeninių patirčių ir suvokimų.

Dar kitokį laiką autorius konstruoja savo peizažuose, kur šviesos šaltinis (kaip laiko liudininkas) beveik pranyksta. Viskas – namai, medžiai, tiltai ar jų fragmentai apsitraukia tiršta migla ir palengva panyra į rūką. Detalės pamažu nyksta, plokštumos niveliuojasi ir galiausiai tampa viena, nedaloma visuma, masinančia paslaptimi.

Pilkasis arba nespalvotos fotografijos periodas, kiek anksčiau vyravęs Remigijaus kūryboje, padiktavo autoriui dar kitokius sprendimus. Čia rūką, aptirpdantį objektų kontūrus, išstūmė tamsa („Miestas iš atminties. Vilnius“, „Daiktai tamsoje, arba fotografija apie nieką“ ir kt.). Klampų, minkštą fotografijos paviršių pakeitė varinė, čaiži ir veik neperregima uždanga, kuri tik kur ne kur suteikia galimybę žvilgsniui prasibrauti į kadro gilumą. ►

Pristatymas „Arkoje“ „Arkos“ galerijoje Vilniuje lapkričio 5–28 d. pristatomas jungtinis visų Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) galerijų projektas „Retrospektras“, dedikuotas LDS 80-mečiui. Jame „Klaipėdos galerijai“ atstovauja Anatolijaus Klemencovo kūrinių paroda „Pažink svetimšalį“ (nuotr.).

LDS vienija penkias galerijas Vilniuje, po vieną Kaune, Klaipėdoje ir Panevėžyje. „Retrospektre“ į vientisą kultūrvaizdį sujungtos atskirų galerijų ekspozicijos ir per vizualinį pavidalą pristatoma jų veikla.

Dailininkų sąjungos galerija tapytojų Kosto Dereškevičiaus, Arvydo Šaltenio, Algimanto Kuro, Algimanto Švėgždos, Algirdo Taurinsko darbus sujungė parodoje „Pirmoji“. Šv. Jono gatvės galerija pristato Rimanto Milkinto objektus iš medžio, taip pat foto- ir videodokumentaciją apie įdomiausius galerijos projektus. Galerija „Kairė – dešinė“ išskleidė Petro Repšio litografijas, priklausančias Lietuvos dailės aukso fondui. Pati „Arka“ intriguoja Dalios Kasčiūnaitės tapyba. Kauniečių „Meno parkas“ eksponuoja Agnės Jonkutės ir Patricijos Gilytės instaliacijas, foto- ir videodokumentaciją apie galerijos dalyvavimą šiuolaikinio meno mugėse. Panevėžiečių „Galerija XX“ atkreipia dėmesį į Ramūno Grikevičiaus tapybą, Andriaus Kviliūno videomeną ir Juozo Lebednyko kūrinius. „Klaipėdos galerija“ pristato A.Klemencovo tapybą, kaligrafiją ir instaliacijas – kūrinius iš ciklų „Miesto misterija“, „Laiškai Luise-Camille“, „Metamorfozės“ bei instaliacijas „Amžinosios tiesos“ ir „1 Klem Vol. 2“.

▪

25

FOTOGRAFIJA

Iškrovimo vieta. Sidabro želatininis atspaudas, 2010.

Namai. Sidabro želatininis atspaudas, 2011. ◄ Tokie sprendimai leidžia meninin-

kui išplėsti laiko sąvoką iki begalybės.

Kaip teigė Remigijus, jo pasakojamos istorijos gali vykti ne tik bet kur, bet ir bet kada, praeityje, dabartyje ar net ateityje.

Tai, kas bendra ir sava Dar vienas svarbus momentas, įprastai fotografijai nebūdingas, bet vis dažniau aptarinėjamas analizuojant šiuolaikinės fotografijos reiškinius – garsas. 1988 m.

Remigijus pirmą kartą „įgarsino“ savo fotografiją („Fotografija A“). Po to buvo 26

įvairių periodų, kai jo „įgarsinimo“ formos varijavo nuo brūkšnių prie taškų, nuo grubesnių iki smulkesnių paviršiaus pažeidimų, nuo vos pastebimų iki ryškių centruotų ratilų („Stotis“). Tačiau kokias tik vizualias garso išraiškas Remigijus pasirinktų, pirmiausia jis paruošia tam pagrindą, t. y. apvalo savo fotografiją nuo užfiksuotam vaizdui būdingo garsinio fono. Suvaldoma ne tik šviesa, bet ir jau minėtame rūke, prietemoje ar visiškoje tamsoje nuskandinami įprasti garsai. Ir tik tada, įsivyravus absoliučiai tylai, kuriamas savas garsinis sluoksnis, vizualiai papildantis fotografinį vaizdą nekokybės triukšmais ar atsitiktinumo raizgalais.

Beribės, belaikės, unikalaus garso pripildytos R.Treigio teritorijos šioje parodoje netikėtai lyginamos tarpusavyje. Greta ankstyvųjų, pačioje kūrybos pradžioje sukurtų kūrinių atsiranda vos prieš kelerius metus ar kelis mėnesius atspaustos fotografijos. Tai – sugrįžimai.

Ne į tas pačias, bet į tokias pat vietas.

Panašias ne vizualiai, bet asociatyviai.

Remigijui yra svarbiausios kelios teritorijos, į kurias jis sugrįžta nuolat.

Tai – tranzitinės zonos – stotys, tiltai, keliai ir su autoriumi asmeniškai susijusios erdvės. Pastarosiose vaizdo sąrangą organizuoja pats menininkas. Atlikdamas ne tik fiksuojamų objektų atranką, bet ir iš dalies režisuodamas situacijas.

Draperijos, stiklainiai, kėdės ir kt. čia dėliojama taip, kad išbalansuotų tikrovės įspūdį ir pereitų į kitą, universalų lygmenį, kuriame įmanoma žymiai daugiau nei kasdienis, rutininis egzistavimas.

Net ir kalbėdamas labai asmeniška kalba, pasirinkdamas dienoraščio ar laiško formą („Diena“, „Šverino dienoraštis“ (parodoje – video-); „Laiškai iš Eken(es) o“), autorius savo dėmesį koncentruoja į bendrinius dalykus. Fiksuoja viešas teritorijas, jų fragmentus. Ir tik per tokią vizualaus kalbėjimo formą jis leidžia priartėti prie jo paties pojūčių.

Ekspozicijos pradžioje – iš kino juostos kontaktiniu būdu atspaustų fotografijų (10x10 mm) eilė („Linija“). Net iš labai arti sunku įžiūrėti, kas jose užfiksuota. Turinys čia svarbus tik tiek, kiek jis reikalingas pulsuojančiai linijai sudėlioti, ritmingam įspūdžiui sukurti. Paskutinėse salėse fotografijų plokštumos išsiplečia tiek, kad, norint jas aprėpti žvilgsniu, tenka atsitraukti.

Tik per tam tikrą atstumą gali patekti į Remigijaus teritorijas. Tai nėra paprasta.

Tačiau patekus ištrūkti tampa neįmanoma. Nes tai – savos, net jeigu ir nepažintos, teritorijos.

DURŲ p. s. Spalį R.Treigys ne tik spėjo pristatyti savo parodą ir knygą Klaipėdoje, bet ir dalyvavo Bialystoko tarptautiniame fotografijos festivalyje (Lenkija) su personaline paroda „Laiko patirtis“.

Joje klaipėdietis eksponavo 40 darbų.

DAILĖ

Sugipsuoto drugelio namai „M art“ galerijoje Klaipėdoje spalio 22 – lapkričio 15 dienomis veikė čionykščio tapytojo Tomo Karkalo jubiliejinė paroda. Šiais metais tai jau trečioji jo paroda.

Pirmosios dvi buvo eksponuotos Žemaitijos dailininkų sąjungos galerijoje ir Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos Muzikos skyriuje.

Sondra SIMANAITIENĖ „M art“ galerijoje pristatyta T.Karkalo paroda „Mano veidrodžiai“.

Mišrią ekspoziciją sudarė dešimt naujausių aliejinės tapybos darbų, šeši – skaitmeninės tapybos kūriniai, viena grynoji fotografija ir vienas aliejinis paveikslas, nutapytas 1995 m.

Savo parodas Tomas vadina ciklais. Prieš tai daug metų pildė ciklus „Savęs suvokimas“ ir „Sugipsuotas drugelis“. Tomas niekada nerašo prie savo darbų pavadinimų, nes pavadinimai nukreipia žiūrovų mintis pasiūlyta linkme ir neleidžia jiems patiems atrasti to, kas svarbiausia. Tapytojas siekia,

kad darbas rodytųsi nuogas ir tikras, be jokių išankstinių nuorodų. Savo darbų jis nepasirašo, teigdamas, kad autorius kartu yra ir žiūrovas, todėl jo parašas nutapytoje erdvėje būtų kaip svetimkūnis, kliudantis patekti į paveikslo erdvės tikrovę. „Parašas užrakina erdvę. Kaip pasirašyti po malda ar meditacija?“ – klausė Tomas.

Naujas ciklas „Mano veidrodžiai“ sietinas su Tomo sugrįžimu prie aliejinės tapybos. Nuo 2000 m. dailininkas gilinosi į skaitmeninės tapybos galimybes ir subtilumus, o šiais metais grįžo prie klasikinės technikos, kurios pagrindus įsavino mokydamasis dar Klaipėdos dailės mokykloje. Tapybą jam dėstė Algirdas Taurinskas. ►

T.Karkalo nutapyti namai ir vaizdai išnyra iš jo surinkto miesto rūko. Jis netapo iš natūros ar nuotraukų. Jo paveikslai – be pavadinimų ir autoriaus parašo.

27

DAILĖ

Vizitinė kortelė Tomas Karkalas gimė 1955 m. balandžio 14 d. Kaune.

Mokėsi Vilniuje ir Klaipėdoje. Įgijo fotografo aukščiausiąją kategoriją.

1974 m. patyrė traumą, po kurios susidomėjo meno terapija.

1993 m. išleido aforizmų, eilėraščių, fragmentiškų gyvenimo pastebėjimų bei apmąstymų knygą „Dienoraštis“.

Parašė eseistinių miniatiūrų knygą „Sugipsuotas drugelis“.

Romoje jaučiasi kaip namie.

Mėgsta stiprią kavą ir linksmus pašnekovus.

Yra Žemaitijos dailininkų sąjungos narys.

Kūrybos sritys: aliejinė tapyba, skaitmeninė akvarelė, fotografija.

Vedęs, turi dukrą ir sūnų, du anūkus.

◄ Mokytojas būsimam menininkui perteikė spalvos gyvybės pajautimą, suformavo potėpio ir tapybiškumo sampratas. Dviejų dailininkų draugystė tęsiasi iki šiol.

Dar viena draugystė, kuri Tomui yra svarbi ir kuri nutrūko dėl žmogaus kūniško trapumo, tai šviesaus atminimo dailininkės Renatės Lūšis bendrystės dovana, kuria ji dalijosi su savo bičiuliais,

28

rengdama tarptautinius akvarelės plenerus ir dirbdama dailės terapeute psichoneurologijos dispanseryje. Įdomu, kad Tomas po patirtos galvos traumos įkūrė žmonių, turinčių negalią, reabilitacijos sąjungą „Svaja“. Po kelerių metų sąjungos veikla nuslopo. Tuomet į dailės terapijos sritį atėjo dirbti Renatė. Ji pasikvietė Tomą prisijungti prie jos veiklos, taip iš naujo prikeldama jo idėją. Renatės ir Tomo

draugystė išsiskleisdavo bendrose parodose, kurių metu jie vaišindavo bičiulius drauge iškepta duona.

Kodėl Tomas po 15 metų grįžo prie acetono kvapo ir aliejinių dažų? Tai įvyko spontaniškai. Tarsi sugrįžimas prie prisiminimų apie tai, ką jis jautė anksčiau. Jis vėl pradėjo gyventi spalva ir šviesa. Nors tapytojas sako, kad nėra jokio skirtumo, kokią techniką naudoji, svarbu,

langas

Rašto meno kelionės

T.Karkalo skaitmeninė akvarelė.

Iš T.Karkalo fotografijų serijos „Gatvės veidai“.

ar žmogus mato vaizdą, ar ne. Juk dažnai nutinka taip, kad turi akis, bet nemato, turi ausis, bet negirdi.

Paklaustas, nuo ko pradeda tapyti savo namus, Tomas atsakė: „Nuo šviesos degimo, nuo centro. O viskas, kas yra šalia šviesos, tarnauja jos išryškinimui“. Šviesa išryškina fachverkinius namus, kurie niekada netapomi iš natūros ar nuotraukos. Jie išnyra iš Tomo surinkto

Išties Tomo paveiksluose kompozicija kartais užveria gilesnės erdvės perspektyvą. Priekyje išdygsta vargšas medis ar skylė. Jie tampa pagrindiniais personažais, „kalbančiais“ su šviesos centru, reaguojančiais, geriančiais šviesą ir taip išlaikančiais kaimynystę su namu ir jame gyvenančia Skudurine Onute. Darbų potėpis dinamiškas, atrodo, susikoncentravęs į autoriaus minties bėgius, kad tik nenuslystų. Tomas stebi virpantį orą. „Virpesys neturi spalvos, bet ir turi...“ – samprotavo dailininkas.

Po vernisažo savo pastebėjimais pasidalijo filosofas Vytautas Valevičius: „T.Karkalo parodoje pateikti trys gana skirtingi meno kūrybos blokai. Pirmasis, jau senokai žinomas, yra kompiuterio padedamas ir autoriaus iš dėmių formuojamas vaizdas. Čia svarbi ne tik spalva, bet ir forma. Kita, nors nelabai plačiai pristatyta grupė: ją vadinčiau realizmo implantacija. Joje vyrauja konkretus daiktas neįprastoje ar kiek pakeistoje aplinkoje. Ši kryptis santykinai gana nauja, labai patraukli, nes patraukia visokio amžiaus žmonių dėmesį. Trečioji grupė darbų – tarsi pradedančio tapybos mokinio. Tačiau nereikia skubėti vertinti. Nors ir keista, paveikslai, vaizduodami konkrečias Klaipėdos vietas, sugeba apibendrinti. O tai jau gero paveikslo požymis“.

Tomas Karkalas: Virpesys neturi spalvos, bet ir turi... miesto rūko. Juose gyvena skudurinės onutės. Tomas jas pažįsta, bet žiūrovai turi patys atrasti. Kaip ta maža mergaitė su mama, – vaikštinėdamos po parodą, jos ieškojo namų akių ir krykštavo prie kiekvieno paveikslo jas atradusios.

Galerijos savininkė Virginija Martusevičienė pastebėjo, kad, žiūrovų nuomone, šių darbų autorius turėtų būti jaunas žmogus. Pakalbinau į galeriją netikėtai užsukusį tapytoją Ramūną Kraniauską. „Tomas yra išskirtinis skaitmenine akvarele, o ne aliejine tapyba. Šiandien visi kuria panašiu stiliumi – ekspresyviai, ryškiai, o jo skaitmeninė akvarelė virtuoziška, turi savitą „kampą“. Tomo miesto motyvai perteikia jo mąstymą, bet kai kuriuose darbuose man kliūva kompozicija“, – pasidalijo įspūdžiais R.Kraniauskas.

Klaipėdiečių surengta 5-oji tarptautinė Lietuvos kaligrafijos ir rašto meno paroda, skirta K.Donelaičio 300-osioms ir spaudos lietuviškais rašmenimis atgavimo 110-osioms metinėms, iki lapkričio 30-osios eksponuojama Latvijoje, Liepojos universitete.

Ekspozicija išdėstyta net trijose erdvėse, jos dizaineris – dailininkas, VDA Klaipėdos fakulteto docentas Mindaugas Petrulis.

Atidarymo metu (nuotr.) parodos kuratoriai Lidija Kuklienė ir M.Petrulis Liepojos universiteto akademinei bendruomenei pristatė Klaipėdoje leidžiamus „Kaligrafijos sąsiuvinius / Calligraphy Notebooks“, kurių nuo 2006-ųjų pasirodė jau 10 numerių. Jų komplektai ir parodos katalogai, Kristinos Jokubavičienės knyga „Tarp atėjimo ir išėjimo“ apie klaipėdietį kaligrafą Algį Kliševičių padovanoti Liepojos universiteto bibliotekai. Latvių studentus ir dėstytojus sudomino Klaipėdoje vykstančių projektų „Kaligrafija ant burių“ prezentacija ir visų nuo 1992 m. rengiamų rašto meno parodų apžvalga. Nuvykę į Liepoją lapkričio pabaigoje, klaipėdiečiai kaligrafai planuoja surengti kūrybinį užsiėmimą Menų fakulteto studentams.

5-oji tarptautinė Lietuvos kaligrafijos ir rašto meno paroda startavo 2014 m. vasarą Klaipėdoje. Joje dalyvauja 45 autoriai iš Lietuvos ir dar devyni iš užsienio šalių, pristatoma per 100 kūrinių – nuo klasikinės vakarietiškos ir rytietiškos kaligrafijos iki abstrakčių rašto meno darbų bei instaliacijų. Šiemet kovą jie buvo eksponuojami Vilniaus „Arkos“ galerijoje, o gruodį projektas bus baigtas.

▪

29

DAILĖ

Beveidis piemuo, arba negerk iš avin I.Baroti. Lygiadienis, I, II.

Isroildžonas Baroti, ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvoje garsus keramikas, kiek netikėtai, lyg ir be jokios progos, spalio 23-iąją pakvietė į parodos „Lygiadienis“ atidarymą (Baroti galerijoje veikė iki lapkričio 24 d.). Jis personalines parodas rengia palyginti retai, nėra jų kolekcininkas, tad beveik visos buvusios susijusios su jubiliejais. Pretekstu „Lygiadieniui“ galėjo būti ką tik peržengtas 25-asis kūrybinės veiklos metų slenkstis. Tai patvirtintų parodos pavadinimas ir ją lydintis autoriaus tekstas, kuriame kalbama apie lygsvarą, evoliuciją ir polemiką, tarsi liudijantys, kad šiuo metu išgyvenamas svarbių, gal net kardinalių pokyčių etapas.

Skaitovas.

30

Gausybės indas.

DAILĖ

nuko pėdos...

Kristina Jokubavičienė

Lyg rytietiškas šokis Nors ir nesišvaistantis personaliniais kūrybos pristatymais, I.Baroti nuolat dalyvauja bendrose parodose. 1984 m. baigęs keramikos studijas Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės aka-

demija) ir apsistojęs Klaipėdoje, dailininkas visada vystė aktyvią kūrybinę veiklą, jos rezultatus pristatydamas ir gimtojoje Tadžikijoje, ir antrąja tėvyne tapusioje Lietuvoje, ir kitose šalyse – Latvijoje, Turkmėnijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Danijoje, Suomijoje, Švedijoje.

Jau pirmieji keramiko darbai, kompozicijos iš akmens masės ir šamoto, atkreipė dėmesį savitomis, statiškomis ir monumentaliomis formomis. Šiurkštaus keraminio paviršiaus plastika, dekoro

pobūdis, natūrali žemės ir gamtos tonų spalvinė gama, raiškus siluetas atliepė bendrąsias lietuvių moderniosios keramikos tendencijas. Kartu juose slypėjo Rytų dvasia, vos pagaunami Šumero zikuratų, Asirijos reljefų, Vidurinės Azijos dykumų platybių, rūsčios ir egzotiškos archaikos atgarsiai. Devintasis XX a. dešimtmetis, dailininko studijų ir kūrybinio braižo formavimosi tarpsnis, sutapo su svarbiu šiuolaikinės lietuvių keramikos raidos laikotarpiu. ►

Dailininkas keramikas I.Baroti kūrybinės veiklos 25-metį šventė pristatydamas savo naujų darbų parodą, inspiruotą praėjusios vasaros kelionės į gimtinę įspūdžių.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

31

DAILĖ

Ruduo.

Maldininkas.

Iš ciklo „Horizontai“.

Žvėrelis.

32

Ganytojas.

DAILĖ

Žiema.

◄ Buvo ieškoma netradicinių keraminės medžiagos apdorojimo būdų, atsigręžta į senų civilizacijų, tolimų kraštų keramikos formas ir technologijas. Šiame kontekste iš gimtosios žemės atsinešta keramikos tradicija buvo aktuali ir produktyviai plėtojama.

Nors dailininko meninis braižas per kelis kūrybos dešimtmečius nuolat keitėsi, bet pagrindas, ant kurio jis buvo auginamas, išliko toks pat stabilus. Tik greta architektūrinių formų pamažu gausėjo antropomorfinių ir zoomorfinių motyvų, įvairesnius ir laisvesnius pavidalus įgavo paukščiai, avinėliai ar tiesiog gyvūnai, kilo monumentalios moterų, vyrų galvos. Šio laikotarpio darbuose ryškėjo sudėtingesni, kartu ir minkštesni, lyg rytietiško šokio arabeskų, siluetai.

Keramikas vis stebino Sukaupęs technologijų ir technikų patirtį, nestingantis originalių idėjų, įtvirtinęs savąją kūrybą tarp šiuolaikinės lietuvių keramikos kūrėjų, dailininkas vis stebino. Pasiektas stiliaus stabilumas vedė ne pasitenkinimo savimi, bet naujų kūrybinių ieškojimų ir eksperimentų link. 2007 m. jubiliejinėje parodoje dėmesį traukė neįprasti spalviniai sprendimai, ryškios, blizgančios glazūros, centrinį motyvą ir simetriją pakeitęs laisvas objektų grupavimas plokštumoje, kuriant apgaulingą keraminės medžiagos „tikroviškumo“, pakeistos realybės įspūdį.

Po penkerių metų surengtoje parodoje (2013) karaliavo sunkios, grubios vyriškos ir moteriškos padermės žmogėnų figūros, atliekančios keistus, gal ritualinius, o gal ir visai banalius veiksmus. Skulptūriško monumentalumo užuomazgų būta visoje I.Baroti kūryboje, bet šiose stovylose tai prasiveržė tiesiog brutalia jėga, per drastišką dykumos / dykros išbyrėjimo, visiškos tuštumos metaforą.

Greta figūrų tuomet rodytos daugiaspalvės plokštės, atrodo, buvo pirmas bandymas kurti keraminius reljefus.

Atspirties tašku joms tapo sena Vidurinės Azijos tautų liaudies tekstilės tradicija, vadinamieji „suzani“ – rankomis siuvinėti, spalvingi, gausiai ornamentuoti dideli ir maži kilimai, užklotai, aprangos detalės.

Reljefuose buvo akcentuojamos „suzani“ būdingos ryškios spalvos, o autentiškas vingrus ornamentas laisvai interpretuotas, jį apibendrinant ir multiplikuojant. ► 33

DAILĖ

◄ Kurdamas įspūdį, kad reljefuose tarsi išdidinami pirmavaizdžio fragmentai, keramikas dėliojo juos į naujas centriškas, simetriškas, frizines struktūras, kurių smulki ir turtinga faktūra – molio „siūlai“ ir glazūros „dygsniai“ – kūrė asociacijas su siuvinėtu audiniu.

Subtili improvizacija Rytų tema, užuominos į šiuolaikinę ir vakarietišką pasaulėjautą bylojo apie originaliai interpretuotą Rytų ir Vakarų susipynimą.

Tradicijų nykimo, atgaivinimo, tęstinumo, savojo identiteto apmąstymas buvo pats vertingiausias parodos švelniu pavadinimu „Suzani“ aspektas.

„Lygiadienio“ atradimai Kažkaip nelimpa dailininkui kalbėjimas apie brandų amžių, jaunatviška eksperimentatoriaus dvasia skatina ieškoti, nenurimti. Kūrybinės paieškos yra visų menininkų dalia, tik ne visiems duota atrasti. Tokių atradimų autorius gau-

Troškulys.

34

siai pažėrė ir parodoje „Lygiadienis“.

Pirmiausia technikų ir technologijų požiūriu (matiniai ir blizgūs įvairių faktūrų paviršiai, „tarkuotos“ molio masės ažūras, spalvų kontrastai ir subtilūs deriniai). Parodos kūriniuose atsispindi kūrybos tendencijos ir kelionės į gimtinę įspūdžiai, ryškėjantys per kraštovaizdžio ir aplinkos motyvus.

Anotacijoje buvo rašoma: „Lygiadienis – tai pusiausvyra. Harmonija tarp šviesos ir tamsos, menininko pozicija ir opozicija sau pačiam. Lygiadienis – tai lygsvara tarp kontrastų. Tarp sukurtos formos ir jos prototipo, tarp realizuojamos idėjos ir jos archetipo. Tarp medžiagos ir išraiškos.

Siekdamas paryškinti šias paraleles keramikos projekte, autorius naudoja tik dvi spalvas, tik dvi kontrastingesnes briaunas, dvi plokštumas, dvejopą skirtingo grūdėtumo akmens masę“.

Tikrą tiesą sakė keramikas viename iš savo interviu – vien vazų kūrėju jis negalėtų būti. Pastarųjų dešimtmečių keramikos meno raidai būdingas taikomųjų savybių nykimas ir vaizduojamojo prado stiprė-

jimas. I.Baroti kuriamų objektų forma pajungiama konceptualių idėjų raiškai. Į „Lygiadienį“ susirinko įvairi ir kartu gana gimininga draugija. Masyvių figūrų liniją tęsia matinio, grublėto paviršiaus „Mūza“ ir „Maldininkas“. Keliose ant sienų kabančiose plokštėse dar suvingiuoja „suzani“ menančių ornamentų modifikuoti fragmentai (iš ciklo „Ženklai“), o kituose vos reljefiškų paviršių darbuose susiliejančių tapybiškų glazūrų deriniai kuria abstrahuoto kraštovaizdžio vizijas (iš ciklo „Horizontai“, „Lygiadienis“, I, II). Ir reljefuose, ir erdviniuose darbuose svarbi vieta tenka spalvingumui, kartu pastebimas ir spalvų ribojimas ar visiškas jų atsisakymas.

Kelia daug asociacijų Idėjiniu parodos kūriniu galima laikyti kompoziciją „Ganytojas“, kurios minties ir motyvo atgarsiai atsikartoja keliuose darbuose. Metaforiška piemens ir bandos

DAILĖ

Iš ciklo „Ženklai“.

Tikrą tiesą sakė keramikas viename iš savo interviu – vien vazų kūrėju jis negalėtų būti. tema kelia daug asociacijų ir yra stebėtinai aktuali šiandieniniame gyvenime.

Antikos poezijoje išmintingo ir rūpestingo piemens, ganančio savo bandą, įvaizdis simbolizavo saugumą, prarastus idiliškus laikus, kai gyventa harmonijoje su gamta ir pasauliu. Motyvo atsparos tašku gali būti krikščioniškojoje ikonografijoje plėtojama alegorija apie pasiklydusias aveles ir gerąjį piemenį, kuris jas globoja ir gelbsti, užtikrindamas saugų, ramų gyvenimą. Pavadinimas „Ganytojas“ ir paties dailininko užuomina viename interviu apie apaštalus tai lyg ir patvirtina. Nors ganytojas gali būti tas, kuris paprasčiausiai gano. Svarbiau, kodėl ir kaip jis gavo tokias „pareigas“.

O jei piemuo nėra tobulas ir jo veiksmai remiasi autoritarizmu, bizūno ir meduolio principu, jei „bandos vedliu“ jis tapo ne dėl išskirtinių savybių, o tik panaudojęs jėgą? O gal beveidis piemuo yra tos pačios bandos produktas, paprasčiausiai visus apkvailinęs, pasak George’o Orwello, „visi gyvuliai lygūs, bet vieni gyvuliai yra lygesni už kitus“? Verta prisiminti ir

lietuviškų patarlių išmintį: „žabalas būdamas kitam kelio nerodyk“, „aklas aklą netoli tenuves“ ir panašiai.

Beveidžio piemens ganomos avelės patikliai kelia juoduosius snukelius į vedlį.

Daugumai jų visai nesvarbu, kas ir kaip.

Figūrų plastika minkšta, apibendrinta, aptakiai sruvenanti, naudojamos tik dvi spalvos. Monochromiškumas dar labiau sustiprina saitus, jungiančius mažąją bendruomenę, kurios veikimo erdvė ir būdai aiškiai apibrėžti ir nuspėjami. Banda suvokia save kaip menką makrokosmoso dalelę (o ką mes, maži, galime...). Jai visai nesvarbu, kad tokių grupelių gali būti nesuskaičiuojamai daug. Autorius ne tik polemizuoja pats su savimi, bet, pasitelkdamas nesudėtingą, iškalbingą ir daugiaprasmį motyvą, į polemiką įtraukia ir žiūrovus.

Perfrazuojant populiarų posakį, kuo giliau į bandą – tuo daugiau avių. „Skaitovas“, „Maldininkas“, „Žvėrelis“, „Troškulys“ ir net keistai personifikuotos medžių grupės („Ruduo“, „Žiema“) tarsi plėtoja prisitaikymo, supanašėjimo ir susitaikymo su lemtimi idėją. Nors parodos tekstai deklaruoja tik dvi spalvas ir dvi kontrastingas briaunas, žvalgantis po „Lygiadienio“ pievas, jų gali atrasti žymiai daugiau. Gebėjimas kurti intrigą, kalbėti apie žmogaus būtį, jos prasmę, buvimą tarp kitų žmonių, bet ne oriai rimtu mentoriaus veidu, o su gera sveikos ironijos ir saviironijos doze, yra išskirtinė ir vertinga kūrėjo savybė.

Mūza.

35

GINTARO LAŠAI

Gyvenimas šiapus rašytojas R.Černia Šių metų saulėtą ir jaukų rudenį jam būtų sukakę 65-eri. Poetės D.Bielskytės sukviesti Rimanto Černiausko (1950–2011) gimimo dieną į uostamiesčio viešąją biblioteką rinkosi jo bičiuliai, kolegos rašytojai, draugai ir kūrybos gerbėjai.

Romualdas SKUNČIKAS

Susitikimo dalyvius pasitiko gyvai skambanti prof. P.Narušio muzika ir P.Šmito nuotraukų paroda, retrospektyviai nušvietusi šios spalvingos asmenybės gyvenimo akimirkas. Rimanto kaip kūrėjo, šilto, šiek tiek ironiško ir daugiaplanio žmogaus portretą savaip papildė D.Kanclerytės sukurtas dokumentinis filmas. Susirinkusieji pilnutėlėje bibliotekos salėje mielai dalijosi prisiminimais ir mintimis apie Rimantą – nuoširdų, jautrų ir gerą žmogų, bičiulį, mokytoją, savitą prozininką – novelistą, vaikų rašytoją, vertėją, aktyvų Klaipėdos kultūrinio gyvenimo dalyvį.

Tądien jis, atrodo, buvo drauge su mumis, čia ir dabar, nematomas, bet jaučiamas, su švelniai ironiška šypsena stebintis mūsų pokalbį, nes juk ir jam išėjus kūrybinį gyvenimą pratęsė pasirodžiusios naujos rašytojo novelių knygos „Miestelio istorijos“ (2012) ir „Tolminkiemio istorijos“ (2014).

Vadinasi, gyvenimas tęsiasi – šiapus ir anapus debesų...

36

Kultūros erdvėse R.Černiauskas gimė Dzūkijoje, Daugų miestelyje, čia ir prabėgo pirmieji vaikystės metai, o vėliau jis su tėvais persikėlė į mamos gimtąją Švėkšną, kur Rimantas ir baigė vidurinę mokyklą. Iš Klaipėdos savaitgaliais pasislėpti nuo miesto šurmulio jis skubėdavo į tėvų namus ūksmingame parke, prie grafo Pliaterio rūmų, prie didingos šimtametės bažnyčios. Šio miestelio kapinaitės 2010-ųjų vasaros pradžią Rimantą priglaudė ir amžino poilsio… Į Klaipėdą jis atvyko 1973-iaisiais, baigęs Vilniaus universiteto Matematikos ir mechanikos fakultetą. Rimantas prisimindamas rašė: „Įstojau mokytis matematikos į Vilniaus universitetą ir tik tada supratau, kad esu ne savo vėžėse. Bet baigiau, nes esu įpratęs nemesti darbo pusiaukelėje“.

Gerą dešimtmetį dirbo matematikos mokytoju: iš pradžių dabartinėje „Ąžuolyno“ gimnazijoje, vėliau – Respublikinėje suaugusiųjų aklųjų mokykloje. Apie šią situaciją rašytojas yra ironizavęs „Gusto istorijose“: „Į Gembinės miestelį aš patekau pabaigęs aukštąją mokyklą {...} Likimo ironija! Vienintelę vietą mieste išplėšė mano bičiulis Gustas, kurio tėvai iki šiol tebelaukia grįžtant sūnaus – diplomuoto pedagogo.

Mokytojauti už draugą nūnai teko man“.

Pedagogo darbu Rimantas nesibodėjo, o ir su mokiniais jaunas mokytojas dažniausiai rasdavo bendrą kalbą: gal tai buvo pedagogų tėvų genai, o gal šviesios vaikystės mokslo metų ir puikių mokytojų darbo patirtys Švėkšnos vidurinėje mokykloje. Mokyklos suole gimė ir pirmieji literatūriniai bandymai. „Nuo mažens mėgau ir mokėjau pasakoti, kurti istorijas, draugai eidavo man iš paskos parnešti pieno ir dirbdavo kitus man skirtus darbus, kad aš tik pasakočiau jiems apie įvairiausius nuotykius.

Gaila, dabar neprisimenu, apie ką aš jiems šnekėdavau... Mano bičiulis Severinas iki šiol miestelio svečiams rodo kelmą, prie kurio gimė, girdi, rašytojas Černiauskas – toje vietoje vaikystėje aš jiems sekdavau savo pasakas. Ko gero, didžiausią įtaką man darė perskaitytos knygos ir draugai, su kuriais galėjau pasidalyti nauja knygine patirtimi“, – pasakojo Rimantas. Sudėtingi mokinių bei mokytojų santykiai, šiuolaikinio paauglio, dabarties mokyklos problemos vėliau tapo daugelio R.Černiausko knygų pamatinėmis temomis.

Beveik keturis dešimtmečius jis buvo aktyvus Klaipėdos literatūrinio-kultūrinio gyvenimo dalyvis. Klaipėdoje aktyviai įsijungė į jaunųjų rašytojų sekcijos veiklą, o nuo 1987-ųjų buvo nepakeičiamas Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas. Tiesa, kolegos rašytojai savo cecho vadovui paskutiniais metais yra ir papriekaištavę, jog jis galbūt šiek tiek išsisėmė, kad jo veikloje stinga kūrybingesnių idėjų, naujesnių ir originalesnių užmojų.

Apie šią kontroversišką situaciją dabartinis miesto rašytojų vedlys J.Šikšnelis yra taip samprotavęs: „Kaip šioje vietoje pamiršti pasaką apie nepakeičiamus. Juokas juokais, bet įtariu jubiliatą turint pavydėtiną sugebėjimą – visiems įtikti, na, ne visiems – daugeliui. Sakysite, tokie žmonės nieko verti, minkštakūniai, amebos, neturintys stuburo ar nuomonės? Net nemanydamas vizginti uodegos, atsakingai pareiškiu, kad R.Černiauskas, turėdamas stuburą, savo nuomonę ir visa kita, ko reikia ambicingam, save gerbiančiam piliečiui, nedraugų turi kur kas mažiau nei statistinis lietuvis. Kažkas mistiško jame yra, kas verčia atleisti net akivaizdžias šunybes ar kur kas baisesnį dalyką – į akis žeriamą tiesą.

Paaiškinti šios paslapties nemoku...“ O juk jo iniciatyva kasmet vyko tarptautiniai „Novelės rudens“, „Poezijos pavasario“

GINTARO LAŠAI

ir anapus debesų: uskas

Prozininkas R.Černiauskas (centre) su gerais bičiuliais – vaikų rašytoju Vytautu Račicku ir literatūrologu R.Skunčiku.

renginiai, nuo 1992 m. jis, galima sakyti, pats redagavo literatūrinį-kultūrinį almanachą „Baltija“; su Kaliningrado rašytojais kelerius metus drauge rengė dvikalbį kultūros žurnalą „Paralelės“, ugdydami abiejų Baltijos miestų jaunuosius literatus.

Už tai jis pelnė ne tik miestiečių pagarbą, bet ir Klaipėdos kultūros magistro žiedą, I.Simonaitytės literatūrinę premiją, o jaunieji skaitytojai, tarsi nusilenkdami jo talentui, dvi paskutiniąsias knygas „Slieko pasaka“ bei „Vaikai ir vaiduokliai“ išrinko

Petro Šmito nuotr.

šalies Metų knygomis. Sunku susitaikyti, kad Rimanto jau nepamatysi bendruose miesto kultūros renginiuose su dailininkais, kompozitoriais, teatralais, literatais, pedagogais kaip aktyvaus bei iniciatyvaus jų organizatoriaus ir dalyvio. ► 37

GINTARO LAŠAI

Kūrybos kontūrai ◄ R.Černiauskas priklauso žymiajai mūsų 1950-ųjų prozininkų kartai, formavusiai XX a. pabaigos bei pastarųjų dešimtmečių lietuvių literatūros kraštovaizdį, laisvai ir nesuvaržytai polemizavusiai su literatūrine tradicija. Tačiau ir šios kartos rašytojai yra gana skirtingi: pvz., R.Gaveliui, J.Kunčinui kūrybinės savimonės atspirtimi tapo individualistinis laisvėjimas, vertybių reliatyvizmas; tradiciškesnė humanistinių vertybių tąsa regima P.Dirgėlos, A.Ramono, V.Juknaitės, B.Vilimaitės, D.Kalinauskaitės kūryboje.

Prie pastarosios prozininkų atšakos glaustųsi ir R.Černiauskas. Rašytojo kūrybos kraityje yra septynios knygos vaikams ir devynios suaugusiesiems. Nelengva būtų pasverti, kurioje literatūrinės kūrybos srityje jo nuopelnai didesni; be abejonės, visa tai atrinks ir išryškins visagalis laikas. Tiesa, paskutiniais gyvenimo metais pokalbyje Rimantas yra prasitaręs: „Suaugusiesiems norėjau rašyti nuo tada, kai ėmiausi to amato. Klausimas tik – ar vertėjo?“.

Be to, du jo apsakymų rinkiniai pasirodė rusų kalba. Aptardama rusų kalba išėjusį rinkinį „Karingas charakteris“, 1989 m. „Literaturnaja gazeta“ rašytojo prozą apibūdino kaip „gerą ir labai sąžiningą“.

(Beje, ši knyga pelnė M.Gorkio premiją).

Apskritai R.Černiausko kūryba versta į anglų, vokiečių, lenkų, rusų, švedų, kroatų, ukrainiečių, latvių kalbas.

R.Černiauskas debiutavo 1980 m. drauge su dabar gerai žinomais mūsų literatūros kūrėjais D.Kajoku, K.Plateliu, V.Račicku, J.Sprindyte, tragiško likimo poete D.Paulauskaite. (Tiesa, pirmoji literatūrinė publikacija – eilėraščiai! – pasirodė 1973 m. „Komjaunimo tiesoje“.) Pirmasis apsakymų rinkinys „Šiapus debesų“ tarsi nubrėžė esminius literatūrinio vaizdavimo kontūrus, kurie savaip buvo plėtojami ir kitose autoriaus knygose. Dažniausiai siužetas kūriniuose sukasi mažame miestelyje, o veikėjų charakteriai veriasi kasdienybės verpetuose, t. y. „šiapus debesų“. Rašytojas nekūrė įmantrios, intriguojančios fabulos, koncentruodamas dėmesį į realias situacijas, apčiuopdamas aštrius vaiko ir suaugusiojo dvasios vingius; pastebimas autoriaus rūpestis psichologine detale, dėmesys motyvuotam pasakojimui, atskiro segmento, sakinio frazuotei, jo ritmikai. Štai apsakymo „Lubinų šviesa“ pradžia: 38

„Jis mato, kaip vaikas bėga žydru lubinų lauku, pakreipęs ant šono galvytę, aukštai keldamas kojas, stypčiodamas kaip gandras, kad aštrios usnys nebadytų padų. Basas lubinų lauku jis atbėga, palikdamas tik siaurutę brydelę ir raudonus kraujo karoliukus lubino lapeliuose. Graži žydruma skaudžiai duria. Šypsena virpa jo lūpose, ir lūpų kampučiai linksta žemyn, skausmo grimasa šmėsteli vaiko veidu...

Jis dar nežino, kad skausmas auga su žmogaus metais bemiegėmis naktimis. Jis tik bėga ir šypsosi.“ R.Černiauskas buvo linkęs į trumpąją novelę, kurios pagrindą sudaro koncentruotai, su ryškiomis detalėmis eksponuojamas vienas ar kitas įvykis, situacija.

Rimantas yra prisipažinęs: „Stiliaus lakoniškumas greičiausiai atėjo iš matematikos, o iš prigimties – noras laužyti, skaidyti vaizdą į smulkesnius gabalėlius ar fragmentus“. Lokalizuotas ir kondensuotas tokio kūrinio veiksmas turėtų būti susijęs su gerai apgalvota ir atrinkta viso kūrinio vaizdų sistema. Tačiau esama tekstų, kur pasakotojas, pasiduodamas inercijai, nepagrįstai nutolsta nuo pagrindinio įvykio, ima kalbėti apie antraeilius ir nuo apsakymo struktūrinės ašies nutolusius dalykus – tai ardo kūrinio vientisumą, jo konceptualumą. Ryškėja, jog autorius taikliai parinko nepriekaištingą detalę, sukūrė motyvuotą situaciją, bet ne visada ji pagrįstai įsikomponavo į bendrą kūrinio meninę visumą.

Panašius trūkumus yra akcentavęs žymus novelistikos tyrinėtojas A.Zalatorius, aptardamas dar pirmąjį R.Černiausko apsakymų rinkinį „Šiapus debesų“: „Kūrinio visuma, jo koncepcija, prasmė, stiliaus grakštumas ir švarumas – pagrindiniai R.Černiausko ateities rūpesčiai“.

Etapinė knyga R.Černiausko kūrybinėje biografijoje, be abejonės, yra „Gusto istorijos“ (1983), tapusios jo kūrybos vizitine kortele (antras papildytas leidimas – 1997 m.). Šiose grotesko novelėse veikia apibendrintas ir drauge sąlygiškas personažas Gustas, kurį autorius tarsi stebi iš šalies, stengdamasis atsiriboti nuo jo (brechtiškojo teatro situacija) ir suteikdamas jam savarankiško veikimo, transformacijos, mus supančios tikrovės vertinimo laisvę.

Todėl groteskuose pavaizduoti paradoksalūs, groteskiški įvykiai, situacijos, apmąstymai atskleidžia aštresnius, gilesnius mūsų kasdienio gyvenimo kampus, „kurių negalima iškomentuoti pagal empirinio ti-

kroviškumo logiką“ (V.Kubilius). Novelėse apie Gustą realus pasaulis dažnai transformuojamas tarsi iškreiptame ir išdidintame veidrodyje, todėl kūriniuose keliamos mintys bei idėjos hipertrofuojamos ir drauge nuvainikuojamos: „Savo eilėraštyje Gustas šildė visus miestelio žmones, stovėjo taikos sargyboje vienu metu ant visų Gembinės apylinkės kalvų, viena ranka glostė plaukus visiems miestelio vaikams, o kita taisė stogą senutei, kurios ožka duoda riebiausią pieną miestelyje (ožkos pienas taiso sveikatą), o širdyje jis patalpino visą Gembinės tautą su miestelio tvorom, tiltu, upe, siauruoju geležinkeliu ir, žinoma, valdžia“ („Gusto koncertas“). Šiuo požiūriu taiklus rašytojo J.Mikelinsko pastebėjimas, jog R.Černiauskas gebėjo „kone vonegutiškai parodijuoti žmogaus silpnybes ir tuo pačiu parodyti apie jį daug tiesos“.

Literatūrinės kritikos ir skaitytojų neliko nepastebėtos ir rašytojo pastarųjų metų knygos: „Laužai palėpėse“, 1996 m. autoriui pelniusi I.Simonaitytės literatūrinę premiją; intriguojamai pavadintas novelių romanas „Samdomo žudiko išpažintis“ (2004), atspindintis šiuolaikinės penkiasdešimtmečių kartos gyvenimo peripetijas, bei apsakymų rinkinys „Koridorių vilkas“ (2007).

Pastarojoje knygoje išsiskyrė šešių novelių ciklas „Tolminkiemio istorijos“ apie mūsų literatūros klasiką K.Donelaitį (po rašytojo mirties išleista atskiru leidiniu). Kaip knygos pristatymo metu taikliai pastebėjo literatūros tyrinėtojas V.Sventickas, tų istorijų išskirtinumą atskleidžia „mažmožiai, giliai dvasioje glūdintys principai, iškilaus žmogaus pajautos ir kasdienės priedermės. Įspūdį daro ramus pasakojimo tonas, be „išmislų“, „atradimų“. Tiesa, kritikas, palankiai vertindamas keliamas amžinas, nesenstančias žmogiškąsias vertybes, pažymėjo, jog novelėse beveik nėra išgalvotų istorijų ir likimų, o knygos pirmosios dalies kūriniams tarsi trūksta „stiprių, nestandartinio mąstymo ir neįprasto likimo herojų, kuriais norėtųsi sekti, kurie išjudintų dvasią“.

Vaikų literatūroje R.Černiauskas lietuvių vaikų literatūroje pirmiausia gerai žinomas kaip realistinio apsakymo vaikams kūrėjas. Jis išleido keturias šio žanro knygas, pelniusias tiek jaunųjų skaitytojų, tiek vaikų literatūros

GINTARO LAŠAI

kritikos dėmesį: „Senelės išdaigos“ (1984), „Tikrieji miestelio vyrai“ (1990), „Jūra yra sūri“ (1997), „Kairiarankių šalis“ (2000).

R.Černiauskas savo kūrinių objektu pasirinko šių dienų paauglius, bene patį komplikuočiausią amžių žmogaus gyvenime. Paauglystė, sintezuojanti vaikystės ir suaugusiojo žmogaus bruožus, kai savarankiškumo siekis, savojo „aš“ įtvirtinimas kolektyve, šeimoje, tampa lemiamu gyvenimo veiksniu, ir patraukė rašytoją. Jis atidžiai stebėjo paauglį įvairiose situacijose – mokykloje, žaidimų aikštelėje, suaugusiųjų aplinkoje, draugų būrelyje – tarsi norėdamas įspėti, kur slypi jo poelgių netikėtumas ir spontaniškumas, charakterio dygumas, kodėl dažnai šio amžiaus žmogus konfliktuoja su visu jį supančiu aplinkiniu pasauliu – tėvais, mokytojais, bendraamžiais. Nelengva į tai atsakyti vienu ar kitu kūriniu. Todėl rašytojas buvo pamėgęs atskiras noveles jungti į ciklus, siekdamas įvairiapusiškiau, giliau bei vientisiau atskleisti vaiko charakterį. Cikliškumas apskritai būdingas rašytojo prozai.

Atidesnis skaitytojas tikriausiai įsiminė penkių apsakymų ciklą apie mokytoją Jurkaitį (rinkinys „Šiapus debesų“), kurio paveikslas atskleidžia nemažai opių šiuolaikinės mokyklos problemų; o aktualios ir paradoksalios istorijos apie Gustą!..

Sunku būtų kalbėti apie R.Černiausko prozos vaikams raidą ar ieškoti jo kūryboje meninio brendimo – jo kūriniuose iš esmės nekinta vaiko ir vaikystės koncepcija. Išleidęs septynias knygas vaikams, man regis, autorius tarsi tęsė tą pačią knygą, stebėdamas ir analizuodamas nuošalaus, nedidelio miestelio jaunesniųjų paauglių (penktokų–šeštokų) gyvenimą (išimtį sudarytų nonsensiškos literatūrinių pasakų knygos). Štai kad ir apsakyme „Langas“ – veiksmas plėtojamas mažame Vilkėnų miestelyje (primenančiame Švėkšną), kuris mažajam herojui įspūdingas ir nepakartojamas: „Vilkėnų miestelį puošia net šeši mūriniai pastatai. Tokie rūmai stovi tik dideliuose miestuose. Dažnai, eidamas pro paštą ar ūkinių prekių parduotuvę, Gediminas sustoja ir spokso, užvertęs galvą, į trečio aukšto langus... Tada jis įsivaizduoja, kad yra ne Vilkėnuose, o Vilniuje, Kaune ar Santa Kruse, kur dažnai plaukia Arvydo tėtis. Dar verta paminėti miestelio mokyklą ir bažnyčią, kuri dunkso tarsi senovės pilis, įrėmusi į dangų du smailius bokštus. Ji tokia didelė ir aukšta, kad akmeniu nepermestum“. Tokia konkreti kūrinių veiksmo

erdvė leido rašytojui atidžiau narplioti paaugliškai vaikišką (nevaikišką?!) patirtį, jo dvasines kolizijas.

Retai R.Černiausko kūryboje vaikams pasitaiko tekstų, kurie turėtų labiau išplėtotą siužetą, atskleistų vaiko charakterio formavimosi raidą. Rašytojas dažnai pasitenkino iš pažiūros menka smulkmena, menine detale arba, atrodo, neiškalbinga situacija, kuri veikėjo išgyvenimų tėkmėje atveria netikėtus jo sielos judesius, charakterio slinktį, verčia susimąstyti apie visuotinesnius dalykus. R.Černiausko kūriniuose pasakojimas konkretus, tikslus, realus, net sausokas; atrodo, pasigendi spontaniškumo, fantazijos žaismės, realybės ir fantastikos dermės, būdingos geriausiai šiuolaikinei vaikų prozai. Tačiau R.Černiauskas liko ištikimas sau kurdamas novelę, pagrįstą koncentruotu įvykiu, konkrečia vieta ar situacija, gyvu veikėjų dialogu, charakteringa detale. Štai kad ir personifikuotas matematikos mokytojos paveikslas, piešiamas taiklia, iškalbinga, personifikuota veiksmažodine charakteristika: „Vos įskridusi į klasę, ji susuka nosį, nutupia ant kėdės, ima zirzti, sumosuoja rankomis ir išskrenda į koridorių“ (apsakymas „Musė“).

Naujas etapas R.Černiausko kūryboje buvo posūkis į literatūrinę pasaką.

Nonsensiškoji pasaka – šiandien neabejotinai populiariausias ir vienas iš svarbiausių literatūrinės pasakos tipų.

Ji remiasi „keistumo estetika“, savitu komizmu, alogišku, paradoksaliu pasakojimu, nestandartine pasaulio jausena.

Vaizduojamasis pasaulis tokiose pasakose gana sudėtingas, prieštaringas, galima sakyti, – universalus. Jis įdomus įvairiam adresatui, nes sudėtingesnė idėja, mintis ar potekstė gali būti suvokta pagal skaitytojo gyvenimiškąją ir literatūrinę patirtį.

R.Černiausko nonsensu grįstose literatūrinėse pasakose mėgstama žaisti realaus ir stebuklinio pasaulio metamorfozėmis – čia daug kas netikėta, neįprasta, paradoksalu.

Tokio pasakojimo iliustracija galėtų būti lakoniško kūrinėlio „Sliekas meškerioja“ pradžia iš pirmosios literatūrinių pasakų knygos „Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams“ (2003), gal kiek primenančio liaudies pasakojimus šiurpes: „Kitą kartą sliekai eidavo meškerioti. Prisigaudo mažų vaikų, sukemša į skardines ir važiuoja prie jūros žvejoti. Išima vaiką, apspjaudo, kad geriau kibtų žuvys, ir pririša už plaukų prie geležinio kablio. Paskui tik pūkšteli į vidurį

jūros. Spokso, kaip vaikas skęsta, leisdamas oro burbulus“...

2007 m. pasirodė „Slieko pasaka“, pelniusi rašytojui geriausios Metų knygos vaikams vardą. Pavaizduotas pasaulis čia tarsi apverstas „aukštyn kojom“ – tai istorija apie mokinius, kurie labai nori mokytis ir eiti į mokyklą, bei mokytojus, kurie, deja, pritingi juos mokyti, todėl spendžia įvairiausias pinkles, kad mokiniai nepatektų į mokyklą. Juk ne naujiena, kad mokytojai – taip pat žmonės, jie irgi pavargsta, jiems taip pat „reikia atostogų“: – Bus blogai, – išsigando Veronika, – mūsų mokytojams važiuoja stogas.

– Jie pakvaišo, – sumurmėjo Jurgutis.

– Jie pavargo, – palingavo galvą sliekas Zigmutis.

– Jie jau nori atostogų, – pritarė liūdna mergaitė Ievutė.

– Žinoma, – sumosavo sparnais vanagų vanagas, – net ir mokytojams reikia atostogų.

Visi šie jau vaikų pamėgti veikėjai (berniukas Petriukas, liūdna mergaitė Ievutė, vanagų vanagas, sliekas Zigmutis, senelis Monas, neįprasti ir keistoki mokytojai – Kobra, Priesaga, Boružėlė bei kiti) atsidūrė ir naujoje R.Černiausko knygoje „Vaikai ir vaiduokliai“ (2009). Tai apysaka-pasaka ne tik jau apie pažįstamus ir spalvingus herojus, bet ir apie tikrus ir netikrus, vaikų laukiamus ir šiek tiek juos bauginančius vaiduoklius, kurių „nepagausi, nes jie laisvi kaip debesėliai“. Žinia, kad Varnėnų mokykloje yra vaiduoklis, „turėjo išgarsinti visą miestelį!“ Tai knyga apie tikėjimą paslaptimi, vaiko vaizduotėje susikurto stebuklo laukimu ir apskritai žmogaus gerumu. Juk pamatyti vaiduoklį gali tik tas vaikas, kuris turi lakią vaizduotę, tiki jo egzistavimu ir nebijo su juo bendrauti, o už gerumą net vaiduoklis gali atsilyginti gerumu: „Juk vaiduoklius mato tik tie, kurie gali matyti keistus ir nepastebimus dalykus“. Be abejonės, tokiuose kūriniuose per žaidimo nonsensu stilistiką prasišviečia aktuali jauniesiems skaitytojams edukacinė prasmė, be to, tokios knygos skatina ugdyti vaikų kūrybiškumo kompetencijas. *** „Manau, kad pagrindinis rašytojo darbas yra rašyti ir stengtis tai daryti kuo geriau: pagauti, užčiuopti nelauktą, netikėtą temą, susikurti savitą stilistiką, padaryti kažką, ko iki tavęs dar niekas nėra atlikęs“, – yra sakęs R.Černiauskas.

39

GINTARO LAŠAI

Šviežumo? Še.

Mykolas Sauka. Grubiai. Apsakymai. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2015, 124 p.

Dainius VANAGAS

Apskritai su žmonėmis yra taip: iš pradžių juos jūsini, tada tujini ir galiausiai šūdini. Kartais, silpnumo akimirką, dar ir pagūglini („Panta rhey“).

Pirmosios knygos konkurso nugalėtojų kūriniai yra bene vienintelės intriguojančios knygos, išleidžiamos Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje. Šiais metais prozos sekcijoje triumfavo skulptorius Mykolas Sauka, debiutavęs apsakymų rinkiniu „Grubiai“.

Galiniame viršelyje autorius rašo: „Tų, kurie ruošiasi paimti šią knygelę plikomis rankomis ir perskaityti nuo pradžios iki galo, laukia Sizifo meet'as.

Mat ji plonais viršeliais, piršto storumo – tuoj susilankstys, išsiteps, iširs po vieną lapą“. Autorius nemeluoja: kol perskaitai knygą, ši susilanksto, išsitepa ir išyra. O kai knyga išyra, atrodo, kad skaitei ją šimtus naktų, vėl ir vėl čiupinėdamas, vėl ir vėl ridendamas puslapius į priekį. Taip. „Grubiai“ yra išties erzinanti knyga: manieringa, klampinanti, tauzijanti, kankinanti, užsižaidžianti, užsiforminanti, stebinanti, pagaunanti, paleidžianti, pagaunanti, paleidžianti – tai bruožai, taip dažnai ir taip natūraliai lydintys naują literatūrą.

O „Grubiai“ yra nauja literatūra. Tai – knyga nesąmonė. Knyga, primenanti išblyškusias smegenų dėmes, pietų likučius, sporadinius apsireiškimus ir šaudymą su nulenktu vamzdžiu.

Ją skaitydamas jautiesi nepatogiai, niežti sprandą, norisi palysti po dušu, persirengti. Vis skamba įkyrus balsas: ką čia darai? Lauke šviečia saulė, virtuvėje aušta maistas, pasaulyje – čia jau kaip skaičiuosi – yra 193 valstybės, o tu štai sėdi ir skaitai kažkokią rakštį.

40

Bet kas gi po velniais nutiko. Kodėl niekas neinformavo apie pasikeitusias žaidimo taisykles? Kas pakeitė kodą?

Nes šifrai neveikia. Arba veikia, kaip nesitiki.

Mat rideni, rideni puslapius ir perskaitai: „Apskritai moterys panašios į patalpas: jos būna didelės kvadratūros arba mažos kvadratūros, su aukštomis lubomis arba ankštos, su ir be san. mazgo, būna brangios ir pigios, išnuomojamos ir parduodamos, būna strategiškai geroje vietoje, būna ir nepatogioje vietoje, pelkynuose, prie garažų, būna ir su autonominiu dujiniu šildymu arba centriniu šildymu, arba visai be šildymo, arba, jei po apačia prateka šiluminis vamzdis, visus metus karštos, būna tamsios ir šviesios, būna su ventiliacija ir be jos, su elektros įvadu ir be jo, būna su gyventojais ir be jų („Dezodorantas“, p. 42)“.

Mirksi akimis, o mirksėdamas girdi džeržgiant plastikiniais langais apšiltintą mergiotę: „Žinok, man tai atrodo nesąmonė visi tie dalykai. Nu tipo tauta, nacija, čia tipo vau, next level shit. Mes su Berta per nepriklausomybės dieną nuėjom į „Humaną“. Nes vėliava – toks pat skuduras. O valstybė – taip pat iš antrų rankų. Iš trečių. Abiejų tautų respublika, carinė Rusija, tarpukario Lietuva, tarybinė Lietuva. Nu tipo, nuo kelių lavonų nutraukti šitie skarmalai? Čia tau ne maudymukas nuo seksy skenduolės Kosta Rikoje („.lt“, p. 67)“.

Ką nori, tą galvoji. Bet galvoji.

M.Saukos tekstai panašūs į karpinius, retai susilydančius į vientisą paveikslą.

Apsakymai lukštenasi fragmentiškai, priešokiais: pastraipos jungiamos tai personažu, tai juokeliu, tai garsu, tai citata, tai lipnia juostele, tai pastalės guma, tai mintimi, kad visata ir taip jau yra nedalomas vienis. Kur pažvelgsi – ten nuolatinė autoriaus pastanga

vargais negalais sumauti išsibarsčiusius elementus ant to paties iešmo. Na, gerai. Iešmas tas pats. Bet kas yra bendra tarp ant iešmo sumauto trečio ir septinto šašlyko gabaliuko? Nebent kiaulė.

Knygos anotacijoje rašoma: „Pirmoje autoriaus prozos knygoje atsiskleidžia ironiškas ir skvarbus jauno žmogaus, puoselėjančio kūrybines intencijas, žvilgsnis į save, pasaulį ir kitus, daugiausia savo bendraamžius“. Kaip?

Kaip galima taip neįdomiai parašyti.

Anotacija, mieloji, iš kokio brūzgyno tu išlindusi, kas gi akis tau išlupo, nosį sugurino, lūpas nutampė? Toliau: „Ironija pasitelkiama išryškinti neatitikimą tarp mūsų siekių ir galimybių, tarp rupios tikrovės ir naivių intelektualinių pretenzijų“. Na, va kaip viskas gražiai sudėliota. Autorius verčiasi per galvą norėdamas sukurti gerą kalbinį mėsgalį, paleisti vadeles, pavaikščioti vandeniu, patikrinti ribas, patikrinti patikrinimus, o čia pyst ir vienu sakiniu tamsiausios redakcijos pelės išgliaudo visus, o ypač – pačius kiečiausius riešutus. Kuo toliau, tuo toliau: „Novelėse dažnai priartėjama prie absurdiškų situacijų, ribinių psichikos būsenų, tačiau veriasi ne tiek žmogiškoji veikėjų pusė, kiek kalbinis bei kultūrinis idiotizmas, įsišakniję „meninės“ sąmonės prietarai“. Mykolas Sauka – kultūrinių mitų griovėjas (receptų knyga įgudusioms šeimininkėms).

Niekada neskaitykite anotacijų.

Anotacijos skirtos tiems, kurie neskaito knygų.

Ir vis dėlto kaip recenzuoti knygą, kuri juokiasi iš recenzijos? Šitaip? „...per platų kolorito spektrą plėtoja šiuolaikinio post-ekspresyvumo tematiką, kuria daugiasluoksnę interpretavimo erdvę žiūrovui [skaitytojui – D.V.], sujungdamas abstrakčią tapybą [literatūrą – D.V.] su abstra-

Jesus / Super / Market

GINTARO LAŠAI

(libretas operai) huotais sociokultūriniais motyvais, bei per neramų faktūrų [žodžių – D.V.] virpėjimą, savotiškas žemėlapiavimo nuorodas subordinuoja muzikalią vidinę sąrangą. Na ir tikriausiai sutiksi su manimi, Nojau [Mykolai – D.V.], kad kas jau kas, bet pastoziški potėpiai tikrai yra pagrindiniai morfologiniai elementai tos kalbos, kuria tu perteiki savo potyrius, inspiracijas, paimtas iš sociokultūrinio, šiuolaikinio aplinkos stebėjimo lauko, kurdamas asociatyvų, filosofinių prasmių tinklą, apibendrindamas, palikdamas tik pirminį išgrynintą motyvą... („Penki epizodai iš dailininko [rašytojo – D.V.] kasdienybės“, p. 104“). Kaip recenzuoti? Neaiškiai.

Neaiškiai apie neaiškų.

M.Saukos apsakymų rinkinys „Grubiai“ yra labai erzinanti knyga: kupina erzinančio humoro, erzinančio filosofavimo, erzinančio nuobodumo, erzinančio epizodinio įstabumo. Jei erzina, tai gal visai nieko? Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla priėmė puikų sprendimą išleisdama šią knygą.

Mindaugas VALIUKAS

du iki aušros

1 Nuo sutemų iki aušros nuo sutemų iki aušros aš skaičiuoju nuo sutemų iki aušros aš skaičiuoju savo batus vienas du nuo sutemų iki aušros aš skaičiuoju batus vienas nuo sutemų

2 ar eisi su manim medžioti ar tu eisi su manimi medžioti šaldiklių baltais kailiukais šaldiklių baltais kauliukais eisi ar eisi su manim iš pat ryto ankstaus medžioti viryklių viryklių viryklių rykliuviryklių? eisi medžioti su manim medžioti baltakailių rykliuviryklių eisi? ► 41

GINTARO LAŠAI

◄

3 kokie vargonai kokie vamzdžiai virš mano galvos jie siurbia mane jie siurbia jie vamzdžiai virš mano galvos jie siurbia tave jauti vamzdžiai galvos kokie vargonai vamzdžiai jie siurbia tie vargonai vargonai tie vamzdžiai virš tavo galvos jauti jauti vargonai siurbia tave iš vamzdžių galvos ar tu jauti kaip vargonai iš vamzdžių galvos siurbia tave

4 dėmesio dingo vaikas dėmesio vardas retas negirdėtas pasimetusiojo vaiko vardas jėzus jėzus jėzus jėzau kuris pasimetė prekybos centre jūsų laukia prekybos centre jūsų laukia ne lauke centre prekybos laukia labai jei girdite labai jūsų jūsų labai laukiantis tėvas

jėzau jūsų ieško tėvas prekybos centre dėmesio pasimetė vaikas vardu jėzus vaikas jėzaus vardu ar kas matė vaiką vardu jėzus jo ieško tėvas tėvo vardas... dingo vaikas vardu jė-zus prekybos centre jėz-aus ieško tėvas vardu tėvas...

Artūro Valionio nuotr.

42

GINTARO LAŠAI

jėzų atpažinsite iš jėzų atpažinsite iš jėzaus žymės jėzaus žymės jūs turite ją jėzaus žymę kas ras jėzų prekybos centre kas jį atras prekybos centre tam radybų tam bonus kartoju bonus kas ras jėzų arba jo bones tam bonusbonus bonus for bones

5 aukštyn žemyn aukštyn žemyn aukštyn žemyn aukštyn žemyn vaikas rastas rastas vaikas aukštyn žemyn vaikas jėzus rastas jis važinėjo keltuvu aukštyn žemyn aukštyn žemyn aukštyn žemyn aukštyn žemyn tuo metu kai tėvas aukštyn žemyn aukštyn žemyn skelbė paiešką tuo metu aukštyn žemyn kai tėvas jo ieškojo vaikas važinėjosi aukštyn žemyn eskalatoriumi aukštyn žemyn ir keltuvu kai tėvas aukštyn žemyn ieškojo laukė skelbė vaikas važinėjosi aukštyn žemyn aukštyn žemyn keltuvu ir eskalatoriumi rastas vaikas vaikas jėzus rastas

6 Vaike, tu ne jėzus? Vaike? Vaike tu ne...

Tavęs laukia.

Tavęs ieško. Ko, ko, ko... Tavęs vaike.

Bet kas tu?

Vaike kur jis? Jėzus. Vaike, kas ...išėmė...

Iš tavęs jį. Kas išinstaliavo iš tavęs vaiką?

Vaikas rastas. Važinėjantis keltuvu aukštyn žemyn. Be jėzaus.

Kas išinstaliavo iš tavęs? Ar gali eskalatorius išimti jėzų.

Ar gali keltuvas iškelti jį iš tavęs. Vaike, tu vienas, kur jėzus?

Ar gali tie vamzdžiai vargonai virš mano galvos išsiurblinti jėzų?

Visos programos išinstaliuotos.

Kas iš tavęs išėmė jėzų?

Jėzau, tave išinstaliavo iš manęs.

Keltuvas? Vamdžiai triūbos

7 tėve kur tavo sūnus tu jį pametei tu jį apleidai tu pametei sūnų skelbi din go

Jam neperpjovė gerklės Jam nenuleido kraujo. Laimės kūdikis!

Jo nespėjo paskerst sukapot ir sumalti Nes niekas nelaukė ir nesitikėjo Lordo Lordas it perkūnas iš giedro dangaus!

Perkūnui niekas neperpjauna gerklės perkūno niekas nesukapoja į gabalus nesumala perkūno. Nesumalė ir Lordo Tiesiog stebuklas, Lordas rastas Šiek tiek įpjautu šonu Sveikas, lorde. Būk pasveikintas Mes tave radom! – Bonusasmumsbonusasmums!

Bonusasmums Bonusas Mums

10 8 dėmesio dingo šuo koks jo vardas lordas dėmesio dingo šuo lordas kas ras tam bonusas kas ras tam bonusas

Kai berniukas jėzus užėjo į mėsos skyrių tėvas dar nebuvo paskelbęs paieškos Mėsininkams berniukas buvo kaip perkūnas Iš giedro dangaus Jie nespėjo jam nieko padaryti jėzus liko sveikas beveik toks kaip buvo Dar didesnis perkūnas mėsininkams buvo prašymas jėzaus berniuko Prašymas buvo labai netikėtas skerdėjams ragavusiems visko

šuneli lordai šaukiamės tavęs mes norim bonuso mes norim bonuso

Berniukas paprašė išimti Berniukas paprašė išimt Berniukas paprašė

o lorde šunie kuris esi prekybos centre

Išimt iš jo jėzų ir palikti tiktai berniuką Berniukas paprašė išimt iš jo jėzų Ir palikti berniuką

9 Šunelio Lordo artimųjų dėmesiui Lordas rastas Lordas rastas prekybos centre, mėsos skyriuje Gyvas ir sveikas Lordas ne tik gyvas, bet visiškai sveikas Kaip bebūtų keista, o stebukle, Lordas gyvas Jam nespėta. Mėsos skyriuje jam nespėta nieko padaryti

Lengvą, linksmą berniuką O jėzų Išimti Kaip mums išimti tave jėzau berniuk Klausė skerdėjai Kaip iš berniuko jėzų išimti

11 Išimsite mane peiliais aštriais į taures surinksite mano kraują ► 43

GINTARO LAŠAI

◄ kad nė lašas

perniek nenutikštų nes geriau jau tėvas nuo stogo nei lašas pro šalį ar girdit mane ir nieks nesuuos ir niekas nesužinos nes aš išsivesiu berniuką iš čia tuščią ir spindintį pakelsiu keltuvais eskalatoriais aukštyn aukštyn aukštyn aukštyn aukštyn aukštyn

12 išimkite viską iš manęs viską išimkite plieno peiliais aštriais sidabro šaukštais išgrandykit kol liks tik tuščias berniukas tuščias berniukas aš jį išsivesiu lengvą tuščią ir spindintį galėsite pasikabinti tokius ant sienų galėsite pasikabinti tokius ant sienų miegamuosiuose savo ir savo folksvagenuose ir opelomegose ant veidrodėlių o jėzų išimkit išimkit mane iš manęs išlupkit mane iš manęs sumalkite smulkiai mikliai sumalkite smulkiai mane! o tada valgykit valgykit rykite

44

valgykit rykit ir patys ir duokit kitiems valgykit patys bet ir duokit kitiems gal labiau duokit nei imkite patys nebūkite spynos nebūkite spynos

13 mano kūnas ano mėsa ano kūnas mano mėsa imkite ir valgykite jos visi nes tai yra mano kūnas kuris už jus atiduodamas už jus atiduodamas kraują mano nuleistą imkit ir gerkit visi nes tai yra mano kraujas kuris už jus ir visus išlietas nuodėmėms atleisti gerkite ir valgykite valgykite ir gerkite bon apetit bon apetit bon apetit! Ir na zdrowie! ir du tūkstančius metų būkite ramūs būkite ramūs ramybės jums! ir du tūkstančius metų nereiks jums raminamųjų

14 ir aš tuščias pamaitinęs pagirdęs atpirkęs visus prekybos centro lankytojus ir personalą administraciją ir gyvūnėlių parduotuvę pakilsiu eskalatoriumi aukštyn pakilsiu eskalatoriumi aukštyn ir vamzdžiai lubose mane

ir vamzdžiai lubose mane susiurbs vargonai mane tos triūbos virš tavo galvos berniuką tuščią ir spindintį gražų mažą berniuką eskalatoriumi aukštyn žemyn aukštyn žemyn keltuvu aukštyn žemyn aukštyn žemyn aukštyn žemyn, aukštyn žemyn...

15 tėve kuris esi prekybos centre jūsų berniukas rastas rastas jūsų apleistas sūnus jis eskalatoriumi – aukštyn žemyn aukštyn žemyn aukštyn žemyn aukštyn žemyn... jis keltuvu – aukštyn žemyn aukštyn žemyn aukštyn žemyn aukštyn žemyn gražus ir spindintis neklaužada berniukas spindintis ir netgi tviskantis – bonusas mums bonusas mums bonusasmums bonusasmums!

16 tėve kodėl mane apleidai? aš atleidžiu tau aš atleidžiu aš tau atleidžiu aš padariau savo darbą aš atleidžiu atleidžiu atleidžiu atleidžiu tėve tave tu atleistas Jūs atleistas.

2010

GINTARO LAŠAI

Galtono byla Rossas MACDONALDAS

(Tęsinys. Pradžia – DURYS, 2015 liepa, Nr. 7(19)

Tryliktas skyrius Buvo po penkių, kai pasiekiau Redvud Sitį.

Kas kelios minutės į pietus pajudėdavo vežiojantys žmones į darbą traukiniai. O važinėjantieji su nuolatiniais bilietais, visi tarytum su uniformomis, – skrybėlė ant galvos, odinis lagaminėlis rankoje, laikraštis po pažastim, – nuobodžiai žingsniavo prie laukiančių vagonų. Budintis eismo reguliuotojas-faras kampe šalia stoties išaiškino man, kaip nuvažiuoti į Šervudo kelią.

Tai buvo jaunesniųjų vadovaujančių kadrų gyvenamasis kvartalas, keliais hierarchijos laipteliais aukščiau už Marvistos kelio. Namai stovėjo laisvai išsimėtę ir toliau vienas nuo kito, skyrėsi architektūrinėmis detalėmis. Kiemuose besivaržančios nuolatiniame konkurse žydėjo gėlės.

Ant žalios vejos priešais Matisonų namą gulėjo dviratis. Pabeldžiau, ir duris atidarė nedidelis berniukas. Juodos akys, kaip ir jo motinos, ir rudi plaukai, kurie styrojo po visą jo galvą kaip akivaizdaus susijaudinimo ženklas.

– Aš dariau atsispaudimus, – sunkiai kvėpuodamas ištarė jis. – Jūs tikriausiai norėjo’ tėvelio. Jo nėra, vadinasi – dar negrįžo namo iš miesto.

– Ar tavo mama namuose?

– Nuvažiavo jo pasitikti į stotį. Jie turėtų grįžti maždaug po vienuolikos minučių.

Toks mano amžius.

– Vienuolika minučių?

– Vienuolika metų. Praėjusią savaitę buvo mano gimimo diena. Norit pažiūrėt, kaip aš darau atsispaudimus?

– Gerai!

– Eime į vidų, aš parodysiu.

Nuėjau paskui jį į svetainę, kurioje

Artūro Valionio nuotr.

aiškiai išsiskyrė didelis plytų židinys su paaukštintu žaizdru. Viskas kambaryje buvo taip nauja ir švaru, baldai taip rūpestingai išstatyti aplinkui, jog atrodė bauginančiai.

Berniukas krito, ištiesęs žemyn rankas, ant

žalio austo plačiomis staklėmis kilimo: – Žiūrėkit!

Darė atsispaudimus, kol nesulinko rankos. Pakilo stipriai lekuodamas, kaip šuo karštą dieną. ► 45

GINTARO LAŠAI

◄ – Dabar, kai įgudau, galėčiau daryti atsispaudimus visą naktį, jei norėčau...

– Tik nenorėk – visai išsektum.

– Nieko tokio – aš stiprus. Ponas Stylas sako, kad aš, kaip savo amžiuj, labai stiprus. Svarbu suderinti judesius. Prašau pačiupinėti, kokie raumenys!

Pasitraukė aukštyn džersinio drabužio rankovę ir įtempė bicepsą – iššoko kiaušinio dydžio gumbas. Spustelėjau jį pirštais: – Kietas.

– Tai nuo atsispaudimų. Jūs manot, kad aš didelis, kaip savo amžiuj, ar tik vidutinis?

– Gana didelio ūgio, pasakyčiau.

– Toks didelis kaip jūs, kai buvote vienuolikos?

– Maždaug toks.

– Koks dabar jūsų ūgis?

– Šešios pėdos su trupučiu.

– O kiek sveriat?

– Apie šimtą devyniasdešimt.

– Kada nors žaidėt futbolą?

– Šiek tiek, vidurinėj mokykloj.

– Kaip jūs galvojat, ar aš kada nors būsiu futbolo žaidėjas?

– Nematau, kodėl negalėtum...

– Tai mano siekis – tapti futbolo žaidėju! Šoko iš kambario ir akimirksniu vėl atsirado jame su futbolo kamuoliu, kurį nuo slenksčio metė man.

– Aš – Vai. Ei. Taitlas1! – sušuko.

Sugavau kamuolį ir atkirtau: – Hjudžas Makelhinis2!

Tai jį labai prajuokino. Taip užsikvatojo, kad net parkrito. Atsiradęs reikiamoj pozoj, padarė kelis atsispaudimus.

– Nustok. Jau nuo to vaizdo aš jaučiuosi pavargęs.

– Aš niekad nepavargstu, – pasigyrė visai išsisėmęs. – Kai baigsiu tuos, apibėgsiu aplink visą kvartalą. Įvažiavimo keliuke pasirodė automobilis. Berniukas pašoko ant kojų.

– Tai mamytė ir tėvelis. Pasakysiu jiems, kad jūs čia, pone Stylai.

– Mano pavardė – Arčeris. Kas yra ponas Stylas?

– Mano treneris Jaunesniųjų lygoj. Matyt, sumaišiau jį su jumis.

Jis dėl to visai nesusijaudino, bet susirūpinau aš. Taip buvo išreikštas pasitikėjimas Vai. Ei. Taitlas... – Y.A.Title (g. 1926), amer. prof. futbolo žaidėjas, 1948–1964 m. žaidęs trijuose klubuose, nuo 1951 iki 1961 m. – San Francisko „49ers“.

2 Hjudžas Makelhinis (Hugh McElhenny, g. 1928), 1952–1964 m. – komandos „49ers“ narys. Keturiasdešimt devintųjų – orig. Forty-niners – 49-ųjų [metų žmonės]: įkurtas 1946 m. klubas pavadintas taip Kalifornijos aukso ieškotojų veiklos (pradžia – 1849 m.) garbei.

1

46

manimi, o aš nežinojau, ką turėsiu padaryti su jo motina.

Ji įėjo viena. Momentaliai veidas sustingo suliesėjo, kai tik pamatė mane: – Ko jūs dar norit?! Ką darot su mano sūnaus kamuoliu?

– Laikau. Metė jį man – pagavau.

– Mes – vienoj komandoj – „49-ųjų“! – šūktelėjo berniukas. Bet daugiau nesijuokė.

– Palikit mano sūnų ramybėj, jūs girdit mane?! – Pasisuko į berniuką. – Džeimsai, tėvelis yra garaže. Gali jam padėti įnešti pirkinius. Ir pasiimk su savim tą kamuolį.

– Prašau. – Numečiau jam kamuolį. Nešė jį taip, tarsi tasai būtų pagamintas iš geležies.

Durys už jo užsidarė. – Mielas berniukas.

– Labai jums rūpi, jeigu atvažiuojat čia manęs kamuoti. Aš kalbėjausi su policija šiandien rytą. Su jumis neprivalau!

– Bet aš pagalvojau, galbūt norėtumėt...

– Negaliu. Mano vyras – jis nežino...

– Ko jis nežino?

– Prašau. – Greitai priėjo prie manęs, bet sunkiai, lyg tuoj turėtų nugriūti, ir sugriebė mano ranką. – Ronas ateis bet kurią minutę. Jūs nepriversite manęs kalbėti prie jo?

– Išsiųskite kur nors.

– Kaip? Turiu jam paruošus pietus – jis valgys.

– Jums staiga kažko prireikė iš parduotuvės...

– Bet mes ką tik grįžom iš jos.

– Sugalvokite dar ką nors.

Jos akys susiaurėjo – du juodi blizgantys plyšiai.

– Koks bjaurus! Tu čia atvarei, kad man sugriautum gyvenimą! Ką aš padariau, kad užsitraukiau tokią nemalonę?

– Štai į tą klausimą ir reikia atsakyti, ponia Matison.

– Negalit jūs išeiti ir ateit vėliau?

– Vėliau aš turiu padaryti kitus dalykus.

Atlikim vieną kartą, ir bus baigta.

– Taip, labai noriu, kad baigtume...

Išgirdau, kad atsidarė durys iš kiemo. Atšoko nuo manęs. Jos veidas išsilygino, tapo nejudantis, kaip veidas mirštančio žmogaus.

– Jų’ sėskit! – mestelėjo. – Nestovėki’ taip!

Aš atsisėdau ant kraštelio stipriai prikimštos gilios sofos, uždengtos sunkiu blizgančiu žaliu brokatu. Žingsniai perkirto virtuvę, sušiugždėjo popierius. Išgirdome pakeltą vyro balsą: – Mariana, kur esi?

– Aš čia, – sausai atsiliepė ji.

Tarpduryje pasirodė jos vyras. Matisonas buvo liesas nedidelis vyras pilku

kostiumu; jis atrodė maždaug penkeriais metais jaunesnis už savo žmoną. Žvelgė į mane pro akinius su tokiu būdingu žemiems žmonėms karingumu. Kreipėsi į savo žmoną: – Aš nežinojau, kad turi svečią...

– Ponas Arčeris, jis ‘ra Seli Arčer vyras...

Pasakojau tau apie Seli Arčer, Ronai. – Nepaisydama jo, kaip nieko nesuprantančio, išvaizdos, tęsė toliau: – Buvau pažadėjusi, kad atsiųsiu jai tortą bažnytinei vakarienei, ir pamiršau iškept’. Ką man daryti?

– Nesvarbus dalykas.

– Aš negaliu. Ji manim pasitiki. Roni, gal nuvažiuotum į miestą ir atvežtum man tortą, o ponas Arčeris nuveš ir paduos Seli?

Prašau tavęs...

– Dabar?

– Tortas – šiam vakarui. Seli jo laukia.

– Tegul sau laukia.

– Aš negaliu tai’ padaryt. Juk tu nenorėtum, kad aplink pasklistų – aš nepadariau, ką pažadėjau.

Pasiduodamas skėstelėjo rankas.

– Kokio dydžio turi būti tas tortas?

– Toks už du dolerius bus geras. Šokoladinis. Tu žinai tą kepyklą prekybos centre.

– Bet kelio – per visą miestą, jis – kitoj pusėj.

– Tortas turi būti geras, Roni. Tu tikrai nenori, kad man būtų gėda prieš savo draugus...

Tuose žodžiuose tilpo kažkiek jos tikro jausmo. Jis smeigė žvilgsnį į mane – skubiai grįžo ir įsižiūrėjo į žmonos veidą, tyrinėdamas jį.

– Klausyk, Mariana, kodėl toks rūpestis?

Ar tu gerai jautiesi?

– Žinoma, gerai. – Sugebėjo išspausti šypseną. – Na, dabar bėk kaip geras berniukas ir atvežk man tą tortą. Pasiimk kartu ir Džimį, o kai grįšit, aš būsiu paruošus vakarienę.

Matisonas išėjo, trenkdamas protesto ženklan durimis. Išgirdau, kaip įjungia variklį, ir atsisėdau.

– Gerai jį ištreniravot...

– Prašau nevelti į tą reikalą mano vyro.

Jis nenusipelnė jokių rūpesčių.

– Ar jis žino, kad čia buvo policija?

– Ne, bet kaimynai pasakys. Ir tada vėl turėsiu sugalvot kokį nors melą... Taip nekenčiu melo.

– Tai nustokit meluot.

– Ir pasisakyt’ jam, kad esu įpainiota į žmogžudystę? Tai būtų nuostabu.

– Apie kokią žmogžudystę kalbate?

GINTARO LAŠAI

Žiobt! Automatiškai kilst ranką – prisidengs. Su matoma prievarta nuleido ranką sau prie šono ir stovėjo labai ramiai, kaip sargybinis, saugojantis šeimos židinį.

– Kaligeno? – spėjau. – Ar Džono Brauno?

Krūpt! Ta pavardė sukrėtė ją kaip smūgis į veidą. Buvo per daug sujaudinta, minutėlę negalėjo kalbėti. Paskui sukaupė visas jėgas, išsitiesino ir pareiškė: – Aš nepažįstu jokio Džono Brauno!

– Jūs sakėte, kad nekenčiat melo, bet vis tiek meluojat. Dirbote pas jį 1936 metų vasarą, prižiūrėjot jo kūdikį ir žmoną...

Ji tylėjo. Išsiėmiau vieną iš turimų Entonio Galtono nuotraukų ir kyštelėjau prie pat jos akių.

– Ar neatpažįstate jo?

Susitaikiusi su padėtimi, linktelėjo galvą.

– Atpažįstu. Tai ponas Braunas.

– Ir jūs dirbote pas jį, ar ne?

– Nu, tai kas? Dirbti pas ką nors – ne nusikaltimas!

– Žmogžudystė, apie kurią kalbame, – nusikaltimas. Kas jį nužudė, Mariana? Ar Kaligenas?

– Kas sako, kad jį kažkas nužudė?

Susikrovė daiktus ir išvažiavo. Visa šeima išsikraustė.

– Braunas toli nenuvažiavo – tik pėdą ar dvi po žeme. Jie iškasė jį praėjusį pavasarį, visus griaučius, tik be galvos. Galvos toj vietoj nerado. Kas ją nukirto, Mariana?

To poelgio žiaurumas kambaryje kilo kaip dūmai, užpildydamas tolimiausius kampus, pritemdydamas šviesą prie lango.

Tas bjaurumas įėjo į moterį ir suteršė jos akis. Pajudino lūpas bandydama rasti žodžius, padėsiančius atsikratyti jo. Pasakiau: – Sudarysiu su jumis sandėrį ir laikysiuos jo, jeigu galėsiu. Aš nenoriu įskaudinti jūsų berniuko. Neturiu nieko prieš jus ar jūsų vyrą. Bet įtariu, kad buvote esminis nužudymo liudininkas. Gal teismas tai pavadins bendrininkavimu...

– Ne! – Staigiai papurtė galvą. – Aš neturiu su tuo nieko bendra!

– Gal ir ne. Nesu aš suinteresuotas ką nors prisegti jums. Jeigu papasakosite visą teisybę – viską, kiek žinote. Tačiau tai turi būti visa tiesa, ir aš turiu sužinot ją dabar.

Nuo to daug kas priklauso.

– Kaip gali daug priklausyti po visų tų metų?

– O kodėl Kaligenas buvo nužudytas praėjus tiek daug metų? Aš manau, kad tos dvi mirtys yra susietos. Taip pat manau, kad jūs galite papasakoti, kokiu būdu.

Jos gilesnė šiurkštesnė asmenybė išplaukė į paviršių: – O kas, jūs manot, aš esu – krištolo kamuolys?

– Baikit išsisukinėt! – paliepiau aštriai.

– Mes turime tik kelias minutes. Jeigu jūs nekalbėsite dabar, kai čia esu tik aš, galėsit pasiaiškinti prie savo vyro.

– O kas, jeigu iš viso atsisakysiu kalbėti?

– Apturėsit antrą farų vizitą. Prasidės čia, o baigsis teisme. Ir visi į vakarus nuo Uolinių kalnų turės progą perskaityti viską apie tai laikraščiuose. Dabar kalbėkit.

– Turiu minutėlę pagalvoti...

– Jau turėjot. Kas nužudė Brauną?

– Aš nežinojau, kad jį nužudė, nebuvau tikra. Po tos nakties Kaligenas neleido man sugrįžti atgal į namus. Jis pasakė: „Braunai išvažiavo su visa manta.“ Netgi norėjo man duoti pinigų, kuriuos, kaip jis pasakė, jie paliko man.

– Iš kur jų gavo?

Po tylos minutėlės išpyškino: – Jis pavogė iš jų.

– Ar jis nužudė Brauną?

– Ne Kaligenas. Neišlaikytų jo nervai.

– Tai kas?

– Buvo dar vienas vyras? Tai turėjo būti jis.

– Kokia jo pavardė?

– Aš nežinau.

– Kaip jis atrodė?

– Aš sunkiai prisimenu. Mačiau jį tik naktį, ir tai tik vieną kartą.

Jos pasakojimas darėsi neaiškus, ir tai sukėlė mano įtarimą.

– Ar esa’ tikra, kad ten buvo ir kitas žmogus?

– Tai aišku, buvo!

– Įrodykit.

– Jis buvo recidyvistas, – atseit prisiminė. – Pabėgo iš San Kventino. Priklausė tai pačiai gaujai, kaip ir Kaligenas.

– Kokia tai buvo gauja?

– Negalėčiau pasakyti. Iširo ji daug anksčiau negu ištekėjau už Kaligeno. O jis niekad nekalbėjo apie savo gaujos dienas.

Aš nesidomėjau...

– Grįžkime atgal prie to žmogaus, kuris pabėgo iš „K“. Privalėjo turėt kažkokią pavardę. Kaligenas kažkaip jį turėjo vadinti.

– Aš neprisimenu kaip.

– Pasistenkit labiau.

Ji pažiūrėjo lango pusėn. Netekusioje blizgesio šviesoje jos veidas atrodė sublogęs.

– Stiprius. Atrodo, vadino Stiprium.

– O pavardė.

– Aš neatsimenu. Man rodos, Kaligenas niekad prie manęs nesakė.

– Kaip jis atrodė?

– Jis buvo didelis vyras, tamsiaplaukis.

Niekada jo aiškiai nemačiau, prie šviesos...

– Kas jus verčia galvoti, kad jis nužudė Brauną?

Atsakė tyliu balsu, kad negirdėtų jos namų sienos: – Aš girdėjau, kaip jie ginčijosi tą naktį, pačiam nakties vidury. Sėdėjo prie namo mano automobilyje ir ginčijosi dėl pinigų.

Tas kitas vyras – Stiprius – pagrasino, kad užmuš ir Pitą, jeigu tasai nesutiks su jo sąlygomis. Girdėjau, kai šitaip sakė. To namelio, kuriame mes gyvenome, sienos buvo plonos kaip popierius. Tas Stiprius turėjo tokį skvarbų balsą – ėjo kiaurai per sienas kaip peilis. Norėjo, kad visi pinigai tektų jam ir didesnė dalis brangenybių.

Pitas sakė, kad taip neteisinga, kad jis viską sugalvojo ir kad jie turi pasidalyti po lygiai. Reikėjo jam tų pinigų, irgi, Dievas žino, kaip reikėjo. Jam visada reikėjo pinigų. Kalbėjo, kad pora pavogtų rubinų – nepaverstų į pinigus – jam nieko verti. Štai šitaip aš atspėjau, kas atsitiko. Mažoji ponia Braun turėjo tuos didelius raudonus brangakmenius, aš visada maniau, kad jie stikliniai. Tačiau tai buvo rubinai.

– Kas atsitiko su tais rubinais?

– Tas kitas vyras pasiėmė juos, atseit labai reikia. Kaligenas pasitenkino kažkelinta pinigų dalimi, spėju... Turėjo jų pakankamai, bet neilgai.

– Ar kada nors jo klausėt, iš kur?

– Ne. Aš bijojau.

– Bijojot Kaligeno?

– Jo paties... tai nelabai. – Bandė kalbėti toliau, bet žodžiai užstrigo gerklėje. Peštelėjo kaklo odą, lyg norėdama išjudinti juos. – Aš bijojau tiesos, bijojau to, ką jis turėjo pasakyti man. Ir, rodos, nenorėjau patikėti tuo, kas atsitiko. Tas ginčas, kurį girdėjau prie mūsų namo... Aš bandžiau įsikalbėti, jog tai yra tiktai sapnas. Tada aš mylėjau Kaligeną. Be to, negalėjau susitaikyti su tuo, kad bendrininkauju...

– Turite omeny tą faktą, kad apie savo įtarimus nepranešėte policijai?

– Irgi pakankamai blogai, bet aš padariau dar blogiau. Aš viena buvau atsakinga už tą visą dalyką. Gyvenau su tuo, gulinčiu man ant sąžinės, daugiau nei dvidešimt metų. Ir visa mano klaida – kad nelaikiau prikandus savo ilgo liežuvio. – Nužiūrėjo mane nuo kojų iki galvos, savo degančių iš skausmo akių žvilgsniu. – Gal dabar turėčiau jį laikyti... ► 47

GINTARO LAŠAI

◄ – Kaip jūs esate atsakinga?

Nuleido galvą dar žemiau. Akys pasislėpė už juodų antakių.

– Aš pasakiau Kaligenui apie pinigus... – ištarė. – Ponas Braunas laikė juos plieninėje dėžutėje savo kambaryje. Pamačiau, kai man mokėjo. Ten turėjo būti keletas tūkstančių dolerių. O aš turėjau nueiti ir pasakyti savo vy... pasakyti Kaligenui. Geriau būčiau nusipjovus liežuvį. – Ji pradėjo kelti galvą, lėtai, lyg stengdamasi išlaikyti pusiausvyroje kažkokį svorį ant jos. – Taigi jūs žinot viską.

– Ar ponas Braunas kada nors sakė jums, iš kur jis gavo tuos pinigus?

– Ne, tikrai. Paleido juoką apie juos – pavogiau, pasakė. Bet jis nebuvo toks žmogus, kad vogtų...

– O koks jis buvo?

– Ponas Braunas buvo džentelmenas, iš prigimties – tikrai. Kol nevedė tos savo žmonos. Aš nežinau, ką jis matė joje, išskyrus gražų veidą. Buvo visiškai kvaila, jeigu jau turėčiau atsakyti į jūsų klausimą.

O jis buvo labai protingas, mokėjo gražiai kalbėti...

Staiga įkvėpė. Ją sukrėtė nužudymo vaizdo baisingumas.

– Dieve! Nupjovė jam galvą? – Ji klausė ne manęs. Klausė baisių prisiminimų, plūstančių iš jos gyvenimo rūsio.

– Ar gyvam, ar mirusiam – mes nežinome kaip. Jūs sakėte, kad niekada daugiau negrįžot į tą namą?

– Niekad negrįžau. Mes išvažiavom į San Franciską.

– Ar žinote, kas atsitiko kitiems šeimos nariams, žmonai, sūnui?

Ji papurtė galvą.

– Aš bandžiau negalvoti apie juos. O kas jiems atsitiko?

– Nesu tikras, bet manau, kad jie nuvažiavo į Rytus. Yra ženklų, kad saugiai, šiaip ar taip.

– Dėkui Dievui už tai. – Ji pabandė nusišypsoti – nepavyko. Jos akys dar buvo įsižiūrėjusios į nusikaltimo atsiminimus.

Sėdėjo įbedusi žvilgsnį tai į vieną, tai į kitą sieną, lyg jos būtų permatomos. – Aš spėju, kad jūs svarstote, kokia esu moteris, jeigu galėjau taip palikti žmones, kuriuos prižiūrėjau. Nemanykite, jog tai manęs nejaudino. Tą žiemą aš vos neišprotėjau.

Būdavo, pabusdavau vidury nakties, klausydavau Kaligeno kvėpavimo ir norėdavau... kad nustotų. Bet po to dar penkerius metus laikiausi prie jo. Paskui išsiskyriau.

48

– O dabar jis jau nustojęs kvėpuoti...

– Ką jūs norite tuo pasakyti?

– Jūs galėjot pasamdyt žudiką, kad pašalintų jį. Grasino jums, kad padarys nemalonumų. Turite daug ką prarasti. – Netikėjau tuo, bet norėjau pamatyti, kaip išsisuks.

Ji tik kilst abi rankas prie krūtų – žiauriai sugriebė jas.

– Aš?! Jūs galvojat, galėčiau padaryti taip?

– Kad neišskirtų su vyru ir sūnum, galėtumėt... Ar ne?

– Ne. Dėl Dievo meilės – ne.

– Tai gerai.

– Dėl ko jūs taip kalbat? – Jos akys apsiblausė – jautė šleikštumą dėl praeities.

– Kadangi noriu, kad išlaikytumėte tai, ką turite.

– Tik nedarykit man jokių malonių.

– Bet aš padarysiu. Pasistengsiu išbraukti jus iš Kaligeno bylos. O tą informaciją, kurią man suteikėt, paliksiu išskirtinai savo privačiam naudojimui. Ir tai man būtų lengviau padaryti, jeigu aš...

– Taigi norite, kad jums būtų atsilyginta už rūpesčius, ar ne taip?

– Taip, tačiau ne pinigais. Aš noriu, kad jaustumėte man pasitikėjimą ir kad suteiktumėt bet kurią kitą informaciją apie tą reikalą.

– Bet nieko daugiau nėra. Tai jau viskas.

– Kas atsitiko su tuo Stipriumi?

– Aš nežinau. Turėjo kažkur išvažiuoti.

Daugiau nieko apie jį negirdėjau.

– Kaligenas niekad jo neminėjo?

– Ne. Garbės žodis.

– Ir jūs pati niekad nekalbėjot ta tema?

– Ne. Buvau per daug didelė bailė. Įvažiavimo keliuke pasirodė automobilis.

Ji stryktelėjo ir priėjo prie lango. Šviesa jau pasidarė blausiai pilka. Kieme skersai gatvės rožės degė tokiu raudoniu kaip anglys. Moteris patrynė krumpliais akis, lyg norėdama išvalyti iš jų visus praeities išgyvenimus ir toliau dorai gyventi dorame pasaulyje.

Pro duris įpuolė berniukas. Įkandin jo pasirodė Matisonas abiem rankom pusiausvyroje nešdamas torto dėžutę.

– Nagi, atvežiau tą prakeiktą tortą. – Padavė dėžutę man. – Bažnyčios vakariene pasirūpinta.

– Dėkoju.

– Nėra už ką, – metė šiurkščiai ir pasisuko į žmoną. – Vakarienė paruošta? Esu išalkęs.

Ji stovėjo tolimoje kambario dalyje, atskirta nuo jo tos prisiminimų bjaurasties.

– Dar neparuošiau vakarienės...

– Tu neparuošei?! Kaip suprasti? Pasakei – bus paruošta, kai grįšiu.

Kažkokios paslėptos jėgos tąsė jos veidą, ištempdamos lūpas, įbrėždamos gilias linijas tarp akių. Staiga moters akys apako nuo ašarų. Ašaros išsiliejo ir nutekėjo veido raukšlėmis. Kūkčiodama ji atsisėdo ant briaunos židinio apačioje, kaip neklaužada berniūkštis ant šaligatvio krašto.

– Mariana? Kas tau atsitiko? Kokie rūpesčiai, vaikeli?

– Aš... aš tau nesu gera žmona...

Matisonas nuėjo skersai kambario pas ją.

Atsisėdo šalia ir apkabino per pečius. Ji pasisuko į jį ir paslėpė veidą jam ant sprando.

Berniukas pajudėjo jų pusėn, paskui grįžo pas mane.

– Kodėl Mamytė verkia?

– Žmonėms kartais reikia...

– Aš niekad neverkiu, – pasigyrė jis.

Keturioliktas skyrius Važiavau atgal skersai kalvų virtinės į paskutinę blėstančią šviesą danguje. Kelyje, kuris vyniojosi žemyn į Luna Bei, pravažiavau pro senį su storo audeklo maišu ant pečių. Jis buvo vienas iš tų senųjų laikų keliaujančių sezoninių darbininkų, kurie seka paskui saulę kaip migruojantys paukščiai. Bet paukščiai skrenda, o žmonės eina. Paukščiai poruojasi ir suka lizdus – seni žmonės neturi lizdų. Jie išeina iš savo gyvenimų žingsniuodami šalikele.

Sustojau, pavažiavau atgal ir padaviau jam tortą.

– Labai didelis ačiū. – Jo burna atrodė kaip proplėša gauruotame kailyje. Įsidėjo tortą į maišą. Pigi dovana, taigi daviau jam dar dolerį, kad tiktų prie torto.

– Gal norit – pavešiu į miestą?

– Ne, labai didelis ačiū. Užsmardinčiau jums mašiną...

Nuėjo nuo manęs ilgu, lėtu, siūbuojančiu betiksliu žingsniu, paskendęs svajose apie belaikę erdvę. Kai lenkiau jį, nepakėlė apaugusio barzda veido. Atrodė kaip judanti kraštovaizdžio dalis mano priekinių šviesų pluošto pakrašty.

Tokioj pigioj keptų patiekalų užeigoj suvalgiau žuvį su bulvių lazdelėmis ir nuėjau į policijos poskyrį. Laikrodis ant sienos virš Mangeno stalo rodė aštuonias.

Jis pakėlė galvą nuo savo popierių.

GINTARO LAŠAI

– Kur jūs buvote? Tas Brauno vaikis jūsų ieškojo.

– Noriu su juo pasimatyt. Ar žinote, kur nuėjo?

– Pas gydytoją Dainyną į namus. Jie – gana geri draugai. Jis pasakojo man, kad gydytojas mokė jį, kaip reikia žaisti šachmatais. Tas žaidimas visada buvo man per daug protingas. O padalink man ranką pokerio – bet kada supilsiu.

Apėjau aplink užtvaros ir patenkinau jo norą žaisti pokerį, tam tikru atžvilgiu.

– Paklausinėjau aplinkui, kelių žmonių.

Paaiškėjo pora dalykų, kurie turėtų jus dominti. Sakėte, kad ketvirto dešimtmečio pradžioje pažinojot šiose vietose kelis gangsterius. Ar pavardė Kaligenas jums ką nors sako?

– Te-ei. Laimingu Kaligenu jį vadino.

Priklausė „Raudono arklio“ gaujai.

– Kas buvo jo sėbrai?

– Pagalvosiu. – Mangenas pasikrapštė masyvų smakrą. – Ten buvo Rosis, Stiprius Nelsonas, Kairys Dijebornas... visi jie – Lempio samdomi. Kaligenas buvo daugiau visokių manipuliacijų tipas, bet mėgo pasišvaistyt su ginklais.

– O Stiprius Nelsonas?

– Tas – tai kiečiausias niekšas visoj gaujoj. Net draugeliai jo bijojo... – Mangeno akyse pasirodė vaikiško žavėjimosi pėdsakas. – Mačiau, kaip vieną naktį talžė Kaligeną – liko košė. Abu norėjo tos pačios panelės...

– Kokios panelės?

– Vienos iš tų, kur gyveno „Raudonam arkly“, viršuje. Nežinojau vardo. Nelsonas kurį laiką gyveno susimetęs su ja, girdėjau.

– Kaip tas Nelsonas atrodė?

– Buvo didelis vyras, beveik toks kaip aš.

Moterys stengėsi dėl jo, taigi joms turėjo atrodyti gražus. Bet man jis niekada nepatiko. Toks piktai atrodantis šunsnukis, ilgas liūdnas veidas ir žlibos akys. Jisai, Rosis ir Dijebornas buvo pasodinti tuo pačiu metu.

– Į Alkatrazą?

– Ten pateko tik Lempis, kai jo bylą perėmė federalinė valdžia. O anie buvo pričiupti už vagystę. Pagrobė transporto priemonę su prekėmis. Visi trys nuvežti į San Kventiną.

– Kas jiems vėliau atsitiko?

– Aš nesekiau jų kelių. Tuo metu dar nedirbau policijoj. Kur, kaip reikia manyti, visa tai veda?

– Žudikas, kurio jūs ieškote, gali būti Stiprius Nelsonas, – pasakiau. – Ar jūsų Redvud Sičio padalinys gali turėti jo bylą?

– Aš abejoju. Nesigirdėjo čia apie jį jau daugiau nei dvidešimt penkeri metai. Ta byla buvo valstijos.

– Tada jo byla turėtų būti Sakramente.

Galite pavesti Redvud Sičio poskyriui, kad telegrafuotų jiems...

Mangenas praskėtė ant stalo rankas ir atsistojo, iš lėto kraipydamas į šonus didelę galvą.

– Jeigu viskas, ką jūs turite, yra tik įtarimai, negalite naudotis tarnybiniais kanalais, kad jums patikrintų.

– Aš maniau, kad mes bendradarbiaujame...

– Aš tai bendradarbiauju. Jūs su manim – ne. Aš kalbu, o jūs tiktai klausotės. Ir tai tęsiasi jau kuris laikas...

– Aš pasakiau jums, kad mūsų žudikas – tikriausiai Nelsonas. Tai gana svarbūs žodžiai.

– Vieni jie man neduoda nieko gero.

– Duotų, jeigu jais pasinaudotumėt.

Bandykite pasitikrint Sakramente.

– Koks jūsų informacijos šaltinis?

– Aš negaliu jums pasakyti.

– Tik šitaip, ką?

– Gaila, bet taip.

Mangenas nusivylęs pažiūrėjo į mane.

Ne nustebęs – tik nusivylęs. Jau buvome padarę gražios draugystės pradžią, bet aš pasirodžiau nevertas jos.

– Tikiuosi, jog žinote, ką darote...

– Tikiuosi, jog taip. Jūs pagalvokite apie šitą mano požiūrį į Nelsoną. Verta užsiimti. Užsidirbtumėte labai gražios reklamos...

– Man nusispjaut į tą reklamą.

– Tuo geriau jums.

– O jūs galit eit po velnių.

Nesmerkiau jo, kad taip keiktelėjo. Labai nelengva pusę metų plūktis su byla, o paskui stebėti, kaip jinai pabėga pas kokį atsitiktinį klausinėtoją...

Tačiau negalėjau taip pasielgti – palikti jį, jaučiantį nusivylimą. Dar daugiau – ir nenorėjau. Perėjau į tą interesantų užtvaros pusę ir atsisėdau ant medinio suolo prie sienos. Mangenas užėmė savo vietą už stalo ir nežiūrėjo net mano pusėn. Sėdėjau aš čia kaip atgailautojas, o tuo metu minutinė laikrodžio rodyklė vogė mažyčius šokčiojančius amžinybės kąsnelius.

Aštuntą trisdešimt penkios Mangenas pakilo ir atliko detaliai parengtą vaidinimą, kaip jis netikėtai čia surado mane: – Tu vis dar čia?

– Laukiu vieno draugo... advokato iš Pietų. Sakė, kad bus čia devintą...

– Kam? Kad padėtų pasisavinti mano mintis?

– Aš nesuprantu, dėl ko jūs susierzinote, Mangenai. Tai didelė byla, didesnė negu pačiam atrodo. Nė vienas, dirbdamas atskirai, jos neišspręs.

– Kas ją daro tokia didele?

– Žmonės, kurie yra įtraukti, pinigai ir pavardės. Vienoje pusėje turime „Raudono arklio“ gaują arba tai, kas iš jos liko; kitoje – vieną iš turtingiausių ir seniausių šeimų Kalifornijoje. Tai jų šeimos advokato aš laukiu, vyro, pavarde Seiblas.

– Tai kas? Turiu pult ant kelių prieš jį?

Aš prieš nieką nesilankstau, visus vienodai vertinu.

– Ponas Seiblas galbūt galės identifikuoti tuos jūsų kaulus...

Mangenas nepajėgė paslėpti susidomėjimo.

– Jis – tas žmogus, su kuriuo kalbėjai telefonu?

– Taip, tas.

– Tu tiri tą bylą jam?

– Jis mane pasamdė. Ir jis gal atveš kai kuriuos medicinos duomenis, kurie padės mums identifikuoti palaikus.

Mangenas grįžo atgal prie savo „popierinio“ darbo. Po kelių minučių nerūpestingai paporino: – Jeigu pats dirbi advokatui, tai viską keičia. Turi tokią pat teisę išlaikyti privatumą, kaip ir advokatas. Tikriausiai nežinai to, bet aš truputį studijavau teisę...

– Tai man naujiena... – atsidusdamas sumelavau.

O jis kilniaširdiškai tarė: – Apskritai žmonės, net ir policininkai, nežino visų teisės plonybių...

Jo išdidumas ir principingumas buvo patenkinti. Paskambino į apygardos teismą ir paprašė, kad gautų iš Sakramento trumpą ataskaitą apie Nelsoną.

Gordonas Seiblas įėjo be penkių minučių devynios. Vilkėjo rusvą lietpaltį, rudą „Homburgo“ skrybėlę ir geltonas kiaulės odos vairuotojo pirštines. Jo pilkų akių vokai buvo truputį raustelėję. Lūpų kampai nusileidę žemyn; pavargimą rodančios raukšlės kilo nuo jų iki šnervių.

– Greitai atvažiavai, – tariau.

– Per greitai, kaip mano skoniui. Tik prieš pat tris pavyko išsiveržti.

Apsižvalgė po tą nedidelę kontorėlę, lyg abejotų, ar buvo verta keliauti. Mangenas pakilo ir palaukė.

– Ponas Seiblas – šerifo pavaduotojas Mangenas.

Vyrai paspaudė rankas, pasidalydami vertinančiais žvilgsniais. ► 49

GINTARO LAŠAI

◄ – Malonu susipažinti su jumis, – pasakė Mangenas. – Ponas Arčeris sakė man, kad jūs turite kažkokios medicininės informacijos apie šitą... tuos palaikus, kuriuos mes iškasėme pavasarį.

– Gali būti. – Seiblas metė šoninį žvilgsnį. – Kiek daugiau detalių jūs aptarėte?

– Tik tą ir kad šeima žymi. Nuo šiol negalėsime išlaikyti jos anonimiškumo.

– Suprantu, – burbtelėjo. – Bet pirma atlikime identifikaciją, jei galėsit. Prieš išvažiuodamas pakalbėjau su gydytoju, kuris sustatė lūžusį petį. Jis padarė rentgeno nuotrauką, tik, deja, nuotrauka neišliko.

Bet jis turėjo lūžio aprašą ir pateikė man jo... hm hm... esmines ypatybes. – Seiblas išsitraukė iš vidinės kišenės sulankstytą popieriaus lapą. – Švarus dešinio peties lūžis du coliai virš alkūnės. Berniukas nukrito nuo arklio.

Mangenas tarė: – Atitinka.

Seiblas pasisuko į jį.

– Gal galėtumėte apžiūrėti palaikus, apie kuriuos kalbame?

Mangenas nuėjo į galinį kambarį.

– Kur berniukas? – pusbalsiu paklausė Seiblas.

– Vieno draugo namuose žaidžia šachmatais.

– Ar iš tikrųjų manai, kad jis – Tonio sūnus?

– Dar nežinau. Laukiu, kol protas apsispręs ir pasakys man.

– Remiantis tuo, ką parodys kaulai?

– Iš dalies. Aš radau dar vieną daiktinį įrodymą, kuris tinka mums. Brauną atpažino iš vienos Tonio Galtono nuotraukos.

– Nesakei man, kai skambinai...

– Tada dar nežinojau...

– Kas tavo liudininkas?

– Viena moteris, pavarde Matison, iš Redvud Sičio. Jinai – buvusi Kaligeno žmona ir buvus’ Galtonų auklė. Daviau pažadą, kad nepateiksiu jos pavardės oficialiam bylos tyrimui, kurį vykdo policija.

– Ar tai protinga? – Seiblo balsas skambėjo aštriai ir nemaloniai.

– Protinga ar ne, turi bū’ taip, kaip yra.

Dar minutėlė, ir mes ginčysimės. Gerai, kad į kambarį grįžo Mangenas ir užkirto ginčui kelią. Jo daiktinių įrodymų dėžutėje barškėjo kaulai. Užkėlė ją ant pertvaros viršaus ir atvožė dangtelį. Seiblas pažvelgė žemyn į Džono Brauno likučius. Jo veidas buvo rimtas.

Mangenas išėmė tą peties kaulą ir padėjo šalia ant pertvaros. Nuėjo prie 50

savo darbo stalo ir grįžo paėmęs plieninę liniuotę su colių padalomis. Pamatavo.

Lūžis – tiksliai už dviejų colių nuo galo.

Seiblo kvėpavimas padažnėjo. Prakalbo valdydamas susijaudinimą: – Labai tikėtina, kad mes suradome Tonį Galtoną. Kodėl nėra kaukolės? Kas jam buvo padaryta?

Mangenas papasakojo jam, kaip rado palaikus. Pakeliui pas Dainyną į namus aš papasakojau Seiblui, ką nuveikiau toliau.

– Turiu pasveikinti tave, Arčeri. Rezultatai yra.

– Jie tiesiog įkrito man į glėbį. Ir padėjo vienas dalykas, dėl ko pasidariau žymiai įtaresnis. Susirinko į krūvą per daug sutapimų: Kaligeno nudūrimas, BraunoGaltono nužudymas, tas Brauno-Galtono sūnaus pasirodymas, jeigu jis tikrai yra tas, kuo dedasi... Negaliu atmest’ ir tokios nuojautos, kad visas reikalas buvo suplanuotas iš anksto, kad šitaip sektų įvykiai.

Prisiminkime, kad čia įsivėlus gauja. Tie berniukai kartais numato labai toli į priekį ir sugeba ilgai laukti išmokos.

– Išmokos?

– Galtono pinigų. Manau, jog Kaligeno nudūrimas – gaujų sąskaitų suvedimas. Ir manau, jog neatsitiktinai prieš tris mėnesius Kaligenas pradėjo dirbti pas tave. Tavo namai jam buvo puiki slėptuvė ir tokia vieta, iš kurios jis galėjo sekti, kas vyksta Galtonų šeimoje.

– Kuriam tikslui?

– Mano mintys dar nesiekia taip toli, – nuraminau jį. – Bet esu beveik visiškai tikras, kad Kaligenas pateko pas tave vedamas ne savo asmeninio noro.

– Kas jį atsiuntė?

– Tai ir yra klausimas. – Po pauzės dar pridūriau: – Tarp kitko, kaip laikosi ponia Seibl?

– Nekaip. Turėjau ją nuvežti į slaugos namus. Negalėjau palikti vienos namuose.

– Tik spėju – ar Kaligeno mirtis taip ją paveikė?

– Gydytojai linkę manyti, jog tai buvo kibirkštis, kuri išprovokavo jos nervų sistemos sutrikimą. Bet ir anksčiau ji turėjo emocinių sunkumų...

– Kokios rūšies emocinių sunkumų?

– Nenorėčiau kol kas apie juos kalbėti, – niūriai užbaigė Seiblas.

(Tęsinys – kitame numeryje) Iš anglų k. vertė Jeronimas BRAZAITIS

Rituali prie jūr Beatričė JUŠKAITĖ

Juodkrantė yra mistiška. Žinau tai. Jei Bergmanas būtų buvęs lietuvis, tai būtų buvusi ta visų filmų vieta. Jei Tarkovskis būtų buvęs lietuvis, tai būtų buvę tie peizažai. Šis miestelis – tyla ir sentimentai, prūsiški kryžiai mit Gott in ruhig ir nesibaigiantis miškas. Ir jūra.

Ji plyti visur. Jei viskas buvo nesibaigiantis chaosas, Baltijos jūra sėmė visą žemės rutulį. Jei žemės rutulį tvėrė žmogysta, tai tik nuo šiuo kranto. Jei jūroj stūksojo rūmai, tai gintaro skeveldros atsidurdavo būtent šitam krante. Dabar Jūratės ašaras surenka močiutės ir iš jų veria karolius. Tada parduoda šurmulingose kurortų gatvėse.

Viso to žiemą nėra. Gatvės tuščios, jokių geltonų aksesuarų siūlytojų, suguldytų spenių vyzdžių spoksojimo, paukščius primenančių rakečių muselių barškesio, nuogalyčių vaikų straksėjimo. Gelbėtojų štabas primena Hoperio tapytus vaiduoklius.

Dėl to atvažiavau. Žiemą Juodkrantė vėl įgauna savo mistišką pavidalą, nuo kurio ir buvo pradėta. Pasaulis vėl tampa vienalytis. Audros bangos nuplauna visus plepalus nuo kasdienybės ir kerpes nuo kryžių – esu viena.Turiu atsikratyti šito kvailo įpročio vaizduotis, jog esu kino filme. Vaikštau palei krantą ir laukiu nušvitimo.

Dar prieš pat sėdant į autobusą paskambina draugė ir įgelia, jog važiuoju viena. Aš sau nenusibostu, bandau aiškinti. Patikėti manimi jai sunku, nes neseniai rado naują sugulovą. Apie liguistą mano potraukį narstyti savo aš net neužsimenu. Jai labiausiai patinka narstyti kitų vidurius.

Ir jūra šįkart į krantą išplukdė vien tik svetimų gyvenimų išnaras. Plūdurais tapę higieniniai įklotai, odiniai sandalai kvadratine pakulne, tuščios sausainių ir šampūno pakuotės, automobilio padanga. Nesvarstysiu, ką tai sako apie mūsų civilizaciją, nes ir taip

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSAS

nis pasivaikščiojimas os aišku, kad nieko gero. Apskritai šitas fikcinis mes. Mūsų civilizacija, mūsų miestas, mūsų kultūra, mūsų likimas. Tik jūra mano.

Tikiu, kad galima nemažai pasakyti apie žmogų pagal tai, kas jam jūra. Berods, Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“ veikėjas nuvažiuoja prie jūros nusikirpti nagų. Airisės Merdok jūra tokia vieniša ir izoliuota. Sorrentino filme „Didis grožis“ jūros liūliuojamas pagrindinis veikėjas Džepas Gambardella po romietiškų vakarėlių siautulio medituoja senus „et“ atodūsius. Aš marširuoju palei krantą ir mano gambardeliški atodūsiai virsta klyksmu. Siautėjant audrai balsas slopsta, kol jį pasiglemžia mūša. Jei apie žmogų galima pasakyti nemažai pagal tai, kas jam jūra, tai apie tą, kuris ją savinasi, negalima pasakyti nieko gero. Jis kaip tas prisirpęs įklotas, kuris dedasi esąs plaustas. Niekas čia niekam nepriklauso.

Gal dėl to slankioju po sustingusį kurortą ir taip prustiškai veriu išsileidusio laiko karolius – kad pajausčiau savo vientisumą.

Išgalvočiau jį. Tik visam šitam stichijų performansui glamžant mano kūną iš visų pusių jaučiu, jog mane laipsniškai palieka tai, kas man nepriklauso, bet gviešiasi būti išgirsta. Visos tos nesąmonės, kurios kaip įkyrios musės zuja po ausimis. Tik pamanykite – įžymybės, tobulo gyvenimo emigracijoje pranašystės, skandalai dėl viešai pasibučiavusių vyrų, bukletų dalintojos akropolyje, užsienio rojų vilionės. Visi šitie įkyrūs šešėliai seka tokiu klastumu, jog vienintelis būdas jų atsikratyti atrodo atsigulti nugara į tą audringą jūrą ir prisisiurbus oro plūduriuoti kaip kokiam gremėzdiškam odiniam čiužiniui. Galbūt imtų vykti difuzija ar osmosas ir visas tas šlamštas pamažu mane paliktų, kol likčiau tik grynaveislė siela.

Vargu. Batai sminga smėlin ir, jei regiu save ryžtantis šiam apsivalymo ritualui, įsivaizduoju, kaip visas šlamštas – priešingai – pro intelekto spragas iš jūros plūsta į mane ir aš pučiuosi kaip kempinė, kol sprogstu, ir

Almos Riebždaitės nuotr.

tampu dar vienu srutos gabalėliu jūroj. Po audros žmonės renka gintarus ir tuos gabalėlius rūšiuoja šalin kaip netinkamus. Mes ieškome ne to, sako. Aš suprantu. Žinoma, kad ne to. Pasauly ir taip pakanka tokių prisitaikėlių, kurie negali atsilaikyti atrakcioniško pasaulio pūtimuisi. Tada jie atvažiuoja prie jūros tikėdamiesi, jog bent čia pavyks atsikratyti viso to, kas jiems nepriklauso. Atvažiavę veria save kaip sutrūkusią apyrankę, kad įgytų bent kokio vientisumo.

Jūra plyti visur, ir imu pavydėti jai stichiškumo. Net ir išplukdžiusi visas tas išnaras į krantą semia savo mistiškos Atlantidos krantus ir net visokio plauko atskalūnų mindoma nepraranda savo esmės. Aš priešingai – primityvėju, tampu kita savimi, nusišneku bet kokiems nepažįstamiems išsilaipinus į mano krantus. Toliau atkakliai tikiu nušvitimu. Nustoju vaikščioti ir sukryžiavusi kojas prisėdu ant smėlio. Užsimerkiu.

Pakėlusi rankas suvedu smilių su nykščiu.

Viena akimi stebiu situacijos abejingumą, tokį mistišką ir paprastą. Galų gale vieną po kitos rankioju jūros išplukdytus rakandus ir kraunu vieną ant kito krūvon. Niekieno nefiksuojama statau tokį prieštvaninį Babelį ir su kiekvienu nukertu po aštrų žodį.

Žiniasklaidos paistalai, įžymybės, tobulo gyvenimo emigracijoje pranašystės, skandalai dėl viešai pasibučiavusių vyrų, bukletų dalintojos akropolyje, užsienio rojų vilionės.

Visas tas šlamštas, kuris cholesteroliškai apkloja mano sielą, su užkeikimais gula į jūros išplautų daiktų bokštą. Nuo šiol vėl mėgausiuosi pati savo kompanija. Tai štai kas man ta jūra. Apsivaliau?

Paradoksaliai tikėdama šito sizifiškai nesąmoningo ritualo reikšme greit išvykstu namo.

Tik dabar jūra rami. Tik dabar Juodkrantėje galimi visi šie ritualai, nes jau ima šilti. Greit kurortą užplūs nuogaspenės moterys ir jų straksintys sūnūs pripučiamais plauktukais.

Greit prekystalius, kaip ir kasmet, atidengs gintarus pardavinėjančios moteriškės. Skaičiuoju klimpstančius žingsnius, o man nematant fiksuojama, kaip vėjas pakėlęs išdrasko vaidilutišką šiukšlių kauburėlį.

Juodkrantė vis dar yra mistiška. Matot?

Jei Bergmanas būtų buvęs lietuvis, tai būtų buvus ta visų filmų vieta. Jei Tarkovskis būtų buvęs lietuvis, tai būtų buvę tie peizažai. Šis miestelis – tyla ir sentimentai, prūsiški kryžiai mit Gott in ruhig, nesibaigiantis miškas ir ritualai. Dar jūra.

Mano jūra.

51

KELIAS

S.Jokužys: verslas b ir avantiūrizmo pri

Spaustuvininkas ir fotomenininkas S.Jokužys mano, kad pirmiausia versle reikia kūrybiškumo, gebėti bendrauti, laviruoti, ieškoti naujovių ir drįsti jas išbandyti.

Vytauto Petriko nuotr.

52

KELIAS

be kūrybos ieskonių neįdomus Prieš 25 m. Klaipėdoje buvo įkurta pirmoji nepriklausomoje Lietuvoje privati spaustuvė.

Neįmanoma atsekti, kiek jos atsiradimo faktą lėmė tai, kad uostamiestis dėl jūros vartų į pasaulį visada buvo kiek atviresnis nei kiti šalies miestai, ar kiek svarbi spaustuvės įkūrėjo Sauliaus Jokužio charizma ir tam tikra avantiūristo gyslelė. Per visus gyvavimo metus spaustuvė tvirtai įleido šaknis klampioje pajūrio žemėje, nuolat plečia savo paslaugų arsenalą ir geografinį aprėpties arealą.

Kristina SADAUSKIENĖ

Miestiečiams ši spaustuvė turbūt žinomiausia dėl drugeliais iliustruotų kalendorių, bet mažai kas žino, kad veik 60 procentų spaustuvės darbo yra eksportuojama į užsienį, kur laikui einant išsikovotas tikrų savos srities profesionalų vardas.

Spaustuvės gimtadienio proga susitikome su jos įkūrėju ir ilgamečiu vadovu, vienu žymiausių uostamiesčio verslininkų, taip pat ir fotomenininkų, Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyriaus nariu S.Jokužiu, kuris sutiko papasakoti apie verslo pradžią, ypatybes, kūrybiškumo svarbą ir svajonę sukurti spaustuvininkų dinastiją.

Pirmiausia – fotografija S.Jokužys prisipažino, kad augdamas tikrai nesvajojo apie spaustuvininko ateitį – jaunystės metais viliojo fotografijos paslaptys.

Dar mokykloje jis priklausė fotografijos mėgėjų būreliui, tyrinėjo įvairias vaizdo fiksavimo galimybes. Mokykloje turėta ir

fotolaboratorija, kur buvo galima ryškinti juostas. „Tuomet tik imta kalbėti apie Lietuvos fotografijos mokyklą“, – prisiminė S.Jokužys. Fotografijos tyrinėjimus jis su bendraminčiais tęsė ir baigęs mokyklą.

Susibūrę Klaipėdos fotografai diskutavo, mokėsi vieni iš kitų. Kaip svarbų savo kaip fotografo augimo etapą ir vieną kelių, vedusių spaustuvės įkūrimo link, spaustuvininkas minėjo fotokorespondento darbą savaitraštyje „Lietuvos žvejys“ bei laikraštyje „Klaipėda“. „Laikraštyje buvo tempas, įdomu – pačios įvairiausios temos. Įsivaizduok, kaip įdomu fotografuoti pasižymėjusius darbo herojus – kas daugiausia linų prikūlė ir panašiai“, – kiek ironizavo S.Jokužys. Paklaustas apie to meto fotokorespondento darbo ypatumus, jis minėjo ne skirtingas technologijas, bet cenzūrą. „Dabar apie tokius dalykus nepagalvotum, bet tuomet tai buvo svarbu – kas gali būti matoma kadre, o kas ne. Kokiu rakursu fotografuoti, kad būtų tinkamai užfiksuota vieta ir žmonės. Ar žinai, kad, pavyzdžiui, buvo svarbu nenufotografuoti kartono fabriko kaminų, kad priešai negalėtų tuo pasinaudoti orientacijai, arba, kad ne visi kariuomenės žmonės galėjo atsidurti kadre? Pamenu, toks pulkininkas kažkada piktinosi, kad po vienos šventės jis nebuvo

pavaizduotas nuotraukoje – ir tas yra, ir anas, o jo nėra. Tiesa, anais laikais nebuvo „Photoshop“ programos, bet buvo žirklės ir cheminis pieštukas“, – juokėsi S.Jokužys, patikindamas, kad fotografai prireikus visada galėjo retušuoti nuotraukas.

Darbas laikraštyje treniravo ne tik greitą reakciją, akylumą, bet ir atsakomybę. „Net jei redakcijoje būtų likęs tik fotografas ir vairuotojas – žinojome, kad numeris privalo išeiti laiku“, – sakė fotografas. Dirbant fotokorespondentu, S.Jokužiui neretai tekdavo nuvežti numerį į spaustuvę – ten smalsus vyras pirmą kartą ir susipažino su spaudos procesais: „Turėjau tokį mėlyną, kiaurą „žiguliuką“, veždavau juo laikraščio medžiagą: ranka pakoreguoti tekstai, cenzoriaus pažymėti, kad leidžiama spausdinti. Patiko spaustuvės kvapai, procesai“.

Trispalvių burių atvirukai Pirmieji žingsniai, matuojantis spaustuvininko rūbą, žengti 1989 m., kai į Klaipėdos uostą grįžo trys Atlantą perplaukusios, trispalvėmis burėmis pasipuošusios lietuvių jachtos – „Lietuva“, „Audra“ ir „Dailė“. ► 53

KELIAS

◄ „Sumaniau įamžinti šį legendinį įvykį, išleisti atvirukų seriją. Nufotografavau, tereikėjo išspausdinti, bet likus porai savaičių iki termino spaustuvės atstovas atsisakė – pasiteisino, kad neturi priemonių. Manyje prabudo žemaitiškas užsispyręs žvėriukas, tad pats viską padariau, nuėjau visą būtiną kelią – radau medžiagų, prižiūrėjau procesą. Dabar tam žmogui esu dėkingas – dėl to, kad jis atsisakė, man pačiam teko visko išmokti“, – prisiminė S.Jokužys. Atgavus nepriklausomybę atsirado ir spaustuvė. Spaustuvės idėją S.Jokužys pirmiausia pristatė laikraščio vadovybei, bet toji nutarė, kad ji nereikalinga. Atsigręždamas atgal S.Jokužys jiems dėkoja kaip ir atvirukų nespausdinusiam spaustuvės darbuotojui.

Prasidėjus nepriklausomybės laikotarpiui reikėjo lietuviškų blankų, pačių įvairiausių dokumentų formų biurokratiniams reikalams – naujai įkurtos spaustuvės darbuotojai stengėsi patenkinti šiuos poreikius. S.Jokužys pasakojo, kad tie metai įsiminė beprotišku tempu, pastangomis kuo daugiau išmokti, tobulėti – geriausia poligrafinė literatūra buvo vokiečių kalba, specialistai tuo metu Lietuvoje dar nebuvo rengiami. „Taip ir vokiečių kalbą išmokau, reikėjo perprasti technologinius procesus, skaičiau vokiškas instrukcijas – turėjau atsirinkti, kurios frazės, kokie terminai, pataikyti, kuri žodžio reikšmė iš galimų yra tinkama kiekvienu atveju“, – prisiminė spaustuvės savininkas. Kitas verslą pradedančiam šiuolaikiniam žmogui sunkiai suprantamas dalykas, su kuriuo susidūrė tuomet spaustuvę kūręs S.Jokužys, – ištekliai. Anuomet bėda buvo ne tik finansų, bet ir reikalingų medžiagų, technologijų trūkumas. Popieriaus, dažų – viską reikėjo kažkur rasti ir įsigyti.

Teorinės žinios nebūtinos Prisimenant S.Jokužio spaustuvės pradžią, neišvengiamai kirbėjo klausimas apie paties verslo teorijos, procesų išmanymą. Yrant vienai ekonominei sistemai, visa šalis persiorientavo į kitą, vakarietiškas kapitalistinis modelis buvo naujovė. Šiandien verslo teorijos žinios prieinamos ne vienoje mokymo įstaigoje, savo paslaugas siūlo privatūs lektoriai, rengiami kursai, panorus mokytis galima 54

S.Jokužio leidykloje-spaustuvėje dienos šviesą išvydo ne vienas kraštiečių fotomenininkų darbus reprezentuojantis albumas.

ir internetu. S.Jokužys šypsojosi, esą, su nuostaba keliamą klausimą, kaip jis mokėsi „verslauti“, ne kartą teko girdėti iš pažįstamų ekonomistų. Jo paties nuomone, teorinės žinios kuriant verslą nėra privalomos: „Tai įdomus klausimas.

Juk galima verslo mokytis universitete, bet būna, kad kai patys dėstytojai ima „daryti“ verslą – jis iškart subyra, jiems nepasiseka. Žinių lyg ir yra, bet kažkas neveikia. Teorija nėra svarbiausia. Tas pats, kad reikia mokėti skaičiuoti, bet verslininkas visada gali susirasti, kas skaičiuos geriau už jį. Manau, kad pirmiausia verslininkui reikia kūrybiškumo, gebėti bendrauti, laviruoti, ieškoti naujovių ir drįsti jas išbandyti. Pavyzdžiui, leidyba Brailio raštu. Kai pradėjome mokytis tai daryti, buvo bambančių, kam to reikia, vėl tas Jokužys kažko prisigalvojo, juk tai – sudėtingas, sunkus procesas.

Bet kai naujovės įdiegimas pasitvirtina, kai pavyksta – visi džiaugiasi ir visiems gera“. Nuolatinis idėjų generavimas, kaita S.Jokužiui labai svarbu. „Niekada nenorėjau, kad spaustuvė būtų kaip kaliošų fabrikas. Norėjau, kad man pačiam būtų įdomu“, – sakė jis.

Spaustuvininkas sutinka, kad verslo reikėjo mokytis, o ir šiuolaikiniai verslo vadovėliai yra perversti, bet kuriant verslą viskas vyko praktiniu būdu, be to, tuo metu kitaip gyventi ir dirbti mokėsi visi.

Verslininkas svarstė, kad turbūt svarbiausia, jog techninės srities žinios ir žmogaus gebėjimai susijungtų į visumą.

Grįždamas į praėjusį laiką S.Jokužys minėjo, kad prieš 25 metus viskas buvo kitaip: „Tuomet buvo labai svarbu garbės žodis, pasižadėjimas. Mes mušėmės į krūtinę, kad apsiėmę atliksime užsakymą, klientai mušėsi į krūtinę, kad paims spaudinius ir už juos sumokės. Pirmiausia atlikdavome darbą, o tik po to buvo sumokama už jį. Šiais laikais į garbės žodį žiūrima kiek kitaip: žodis yra mano, tad galiu jį duoti, bet panorėjęs galiu ir atsiimti“.

Skandinaviškos kokybės „Kalendoriai yra tarsi spaustuvės veidas, sėkmingas receptas. Pas mus jie siūlomi patys įvairiausi ir visų poreikiams. Tai – jau įkalta vinis ir dabar ant jos galima kabinti ką prireiks“, – įsitikino spaustuvės savininkas. Plačiajai visuomenei mažiau žinoma, kad pagrindinė spaustuvės duona yra užsakymai iš užsienio – apie 60 procentų spaustuvės darbo yra eksportuojama į kitas šalis: „Didelę dalį užsakymų sudaro prabangi spauda, pavyzdžiui, Skandinavijos šalių įmonėms. Tai – įvairūs reprezentaciniai įmonių leidiniai, rinkodarinė spaudos produkcija. Tokiems užsakovams

KELIAS

Saulius Jokužys: Niekada nenorėjau, kad spaustuvė būtų kaip kaliošų fabrikas. Norėjau, kad man pačiam būtų įdomu.

„Kalendoriai yra tarsi spaustuvės veidas, sėkmingas receptas“, – įsitikinęs S.Jokužys.

Vytauto Petriko nuotr.

svarbu kokybė, tikslumas, patikimumas“.

S.Jokužys pasakojo, kad siekiant įtikinti užsakovus savo darbo profesionalumu teko nemažai pasistengti – įrodyti, kad spaustuvė dirba kokybiškai, kad galima spausdinti tokios pat aukštos kokybės spaudinius, kaip, pavyzdžiui, tai daro suomiai. „Jei jau koks suomis pasako, kad mes spausdiname taip pat gerai kaip jie, tai suprask, kad spausdiname geriau nei jie“, – juokėsi spaustuvininkas.

Klausiamas, kodėl spaustuvė oficialiai neišsivystė ir į leidyklą, S.Jokužys nedelsdamas atvertė ką tik išleistą sodrios mėlynos spalvos viršeliu pasipuošusią istorikės Zitos Genienės knygą, kurioje aprašoma Klaipėdos jūros švenčių istorija. „Kasmet ką nors išleidžiame, pasitvirtiname, kad galime tai daryti ir kad tai darome gerai. Galėčiau ir atvirukų leidimu užsiimti – pasiimčiau dieną per savaitę fotografavimui... Bet ką tuomet darys kiti? Nereikia visko vienam aprėpti“, – mano jis. Pirmoji spaustuvės išleista knyga buvo skirta Klaipėdos miesto jubiliejui – jos tiražas buvo šiandieniam lietuviui knygų leidėjui sunkiai įsivaizduojami 20 tūkst. egzempliorių, kuriuos veik visus akimoju išgraibstė skaitytojai. „Įsivaizduoji tokį dalyką šiais laikais?“ – retoriškai klausė S.Jokužys.

Kalbėdamas apie spaustuvės ateitį, jis minėjo jau ne kartą garsiai deklaruotą norą – sulaukti patvirtinimo, kad pavy-

ko Klaipėdoje užmegzti spaustuvininkų dinastiją. „Dinastija bus, kai jau anūkai darbuosis“, – sukonkretino. Anot jo, įkūrus spaustuvę laikui einant augo ir supratimas, kad tai tauri profesija, tad norisi tą pojūtį įskiepyti ir jaunajai kartai.

Terapinis užsiėmimas Kaip fotomenininkas S.Jokužys geriausiai žinomas iš savo fotografuotų aktų. Moteris savo fotografijomis jis tyrinėja jau daugybę metų – nuo 1978-ųjų vystomame cikle „Nepažintas moters pasaulis“.

Kaip pats pripažino, lemiamu impulsu pasirenkant fotografijų objektą buvo pažintis su Rimanto Dichavičiaus kūryba. „Fotografija man dabar terapinis užsiėmimas. Mažina kraujo spaudimą. Kai randu laiko, tuomet ir fotografuoju. Moteris gana anksti pradėjau fotografuoti. Kad ir ką kas sakytų, pasaulį valdo moterys, viskas prasideda nuo jų, nuo jų įsčių. Jų rankose – tikroji galia. Ir man paslaptingos atrodo jos visos – paslaptis jų plaukuose, akyse, visose kūno kertelėse“, – teigė fotomenininkas, kurio kūrybinėje sąskaitoje – dalyvavimas maždaug 20 parodų, šūsnis apdovanojimų iš Lietuvos ir užsienio.

Kalbėdamas apie fotografiją, S.Jokužys pasakojo, kad jį traukia dokumentika, kai

tinkamai susiklosčius aplinkybėms kadre užfiksuojama šviesos nutvieksta laiko akimirka, atverianti naują prasmės klodą. Bet įdomios ir visos postmodernios fotografijos atšakos, fotomanipuliacijos. Kaip pats atkreipė dėmesį ir paskutinėje fotografijos mėgėjų lankytoje jo parodoje, aktai tikrai nebuvo klasikiniai – juose dominavo transformuoti kūnai, įvairūs plastinio lygmens žaidimai, trinantys bet kokią fotografijų subjekto asmeniškumo žymę.

Manipuliacijas fotografijomis S.Jokužys, be visa ko, paaiškino ir praktinėmis priežastimis, dėl kurių negalima išduoti modelių tapatybės: „Lietuva vis dar labai puritoniškas ir susikaustęs kraštas – gal kada nors būsime kitokie“.

S.Jokužio leidykloje-spaustuvėje dienos šviesą išvydo ne vienas kraštiečių fotomenininkų darbus reprezentuojantis albumas – Vaclovo Strauko, Vyto Karaciejaus ir kitų, bet paties S.Jokužio fotografijų knyga dar neišleista. LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkui prasitarus, kad šio fotografo sukaupta dokumentinė medžiaga tikrai įdomi ir verta dėmesio, natūraliai kilo klausimas, ar jis niekada neplanavo ir ar neplanuoja ja pasidalyti su kitais, besidominčiais fotomenu ir savo miesto istorija. „Skaudus klausimas. Čia kaip tas batsiuvys be batų. Klaipėdoje esu išleidęs veik visų kolegų fotoalbumus. Pats dažnai būnu visokiose komisijose, ir taip jau yra, kad kai atsisuki į savo kūrybą, esi kritiškesnis ir reiklesnis sau nei kitiems.

Taip, turiu tokią svajonę – atrinkti ir parodyti kažką iš to praėjusio laikotarpio.

Bet reikia laiko, gal ir impulso stipresnio, kažko, kas pastūmėtų tai padaryti. Būtų įdomu surinkti įvairią sukauptą medžiagą, išleisti venoje vietoje. Pavyzdžiui, tas pats žmogus viename puslapyje deda gėles prie Lenino paminklo, o kitame – jis jau visai kitomis aplinkybėmis. Ir nieko čia blogo – tiesiog tokie buvo laikai“, – apie galimus užmojus atsargiai svarstė S.Jokužys.

55

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

Folkloro popietė gyvosios tradicijo

Veltinio delmonų parodos „Baltų mitologinės dievybės“ atidarymas Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje. Muziejaus direktorius dr. J.Genys, parodos autorė tautodailininkė V.Benetienė, prof. dr. R.Balsys.

2015-ųjų paskelbimas Etnografinių regionų metais ne vieną privertė susimąstyti apie etnografinio regiono, kuriame gyvename, istorinę praeitį, dabartį ir ateitį. Apie lietuvininkų tarmę, folklorą jau įprasta kalbėti būtuoju laiku ir vyriausybės nutarimais ar šūkiais to nebepakeisime. Ir vis dėlto, jei čia, Mažosios Lietuvos regione, prie jūros ir marių gyvenantiesiems dar smalsu, kokių dievybių globos kadaise šauktasi audrų bangoms numaldyti, kokias paslaptis slepia didingasis Rambynas ar kodėl gi „sukliko gulbelė ant marių“, regiono kultūra pulsuoja ir veda savosios tapatybės pažinimo link.

56

muziejuje: os paieškos Aušra KAVALIAUSKIENĖ

Spalio 29-ąją uostamiesčio Mažosios Lietuvos istorijos muziejus sukvietė publiką į folkloro popietę. Jos metu buvo atidaryta tautodailininkės Violetos Benetienės (Rusnė) veltinio delmonų paroda „Baltų mitologinės dievybės“. Renginyje dalyvavo lietuvių ir prūsų mitologijos tyrinėtojas prof. dr. Rimantas Balsys (Klaipėdos universitetas). Parodos atidarymo metu solo partiją iš Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ šoko tarptautinio baleto ir šiuolaikinio šokio festivalio-konkurso „Allegro 2014“ laureatė Barbora Dubickaitė (Rasos Želnytės baleto klasė).

Klaipėdos valstybinės kolegijos folkloro teatras „Aitvaras“ pristatė poetinį muzikinį spektaklį „Metų garsai: pavasaris, vasara...“.

Mitologijos intriga Tautodailės dirbiniai dabar branginami ne tik kaip tradicijų ir savasties liudytojai, bet ir kaip neatsiejami šiandieninio gyvenimo reikmenys. Todėl tautodailės parodos muziejuose visuomet išliks aktualios ir lankytojų mėgstamos. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys, atidarydamas rusniškės tautodailininkės V.Benetienės veltinio darbų parodą „Baltų mitologinės dievybės“ pasidžiaugė, kad Rusnėje esama talentingų žmonių, kūrybiškai besigilinančių į istorinius siužetus. Pasak direktoriaus, muziejaus darbas ir siekiamybė yra tuos žmones pakviesti pristatyti savo kūrybą kuo platesniam lankytojų ratui.

Rengdama parodą V.Benetienė kūrybinių impulsų sėmėsi skaitydama Pranės Dundulienės ir Irenos Čepienės etnologinius veikalus, tačiau gyvai pabendrauti su mitologijos tyrinėtojais jai dar nebuvo tekę. Tad Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Kalbotyros ir etnologijos katedros profesoriaus dr.

R.Balsio apsilankymas parodos atidaryme autorei buvo išties didelė ir maloni staigmena. Savo ruožtu lietuvių ir prūsų mitologijos tyrinėtojas taip pat džiaugėsi turininga pažintimi, pabrėždamas, kad V.Benetienės darbai yra verti atsirasti etnologijos leidiniuose kaip iliustracijos.

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

Iš rusniškio A.Deivilaičio sužinotą istorinį siužetą apie aukščiausiųjų prūsų dievų – Perkūno, Patrimpo ir Pikulio – trejybę tautodailininkė V.Benetienė perkėlė ant veltinio delmono.

Prūsų dievų atvaizdai Naujausioje savo knygoje „Lietuvių ir prūsų pagonybė: alkai, žyniai, stabai“ R.Balsys pažymėjo, jog pavyko rasti pakankamai argumentų, leidžiančių iš esmės reabilituoti ikikrikščioniškojo laikotarpio lietuvių ir prūsų religiją, laikyti ją lygiaverte bet kuriai kitai kurios nors tautos bet kuriuo metu išpažintai religijai.

Simono Grunau kronikoje, kuri parašyta XVI a., bet joje pavaizduoti VI–XVI a. Prūsijos teritorijoje vykę procesai, be visų kitų prūsų religijos elementų, aprašyta ir svarbiausioji prūsų šventvietė bei joje stovėję trijų aukščiausiųjų prūsų dievų atvaizdai.

Ikikrikščioniškuoju laikotarpiu (VI a. duomenimis) prūsų garbintas dievas Perkūnas buvęs piktas vidutinio amžiaus vyras su garbiniuota barzda, ugniniu veidu, liepsnojančia karūna. Jo garbei dieną naktį buvo kūrenama ąžuolinių malkų ugnis. Patrimpas – jaunas, linksmas, su varpų vainiku ant galvos. ►

V.Benetienės delmone įamžinta deivė Lada apibūdinama kaip dangaus ir žemės tarpininkė, lietaus davėja, žemės globėja.

Deivė Laima. Dabar deivė įsivaizduojama kaip išskirtinio grožio moteris. Tačiau archajiški mitiniai vaizdiniai byloja ką kita.

57

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

Kartu prisilietėme prie trapių Mažosios Lietuvos regiono kultūrinių ištakų ir pasijautėme dvasiškai sustiprėję, daugiau pažinę. ◄ Jo ženklu buvo puode laikoma ir vaidilučių pienu penima gyvatė (žaltys), uždengta javų pėdais. Patulas – senas vyras žila barzda, vainikuotas balta skara, susukta į turbaną, su žmogaus, arklio, karvės kaukolėmis.

Apie prūsų aukščiausiųjų dievų trejybę rusniškiai ne taip seniai dar galėję sužinoti ir iš senojo žvejo, Dievo žodžio sakytojo, paskutiniu „prūsu“ Rusnės saloje save laikiusio Augusto Deivilaičio (gimė 1897 m. Šyškrantės kaime, mirė 1968 m., palaidotas Šyšos kapinėse) pasakojimų. Perkūnas, pasak rusniškio žvejo, buvęs su geltona skraiste ant pečių, juoda barzda, o rankose laikęs „vilyčias“ – žaibus. Jauniausias dievas Patrimpas – žaliai „aprėdytas“. Mirusiųjų dievą ir požemių valdovą Rusnėje vadino Pikuliu. Šis blyškiaveidis senis buvo panašus į numirėlį ir mėgavosi žmonių nelaimėmis, laukdavo, kada žmogus mirs.

Rusnėje nuo 1957 m. gyvenantis žurnalistas Romualdas Mažutis – tautodailininkės V.Benetienės brolis, siekdamas, kad mitologiniai pasakojimai būtų patrauklesni skaitytojams, anuomet paprašęs sesers juos iliustruoti. Pirmosios iliustracijos – grafikos darbai, sulaukę didelio skaitytojų susidomėjimo. Malonūs atsiliepimai ir 58

E.Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ solo partiją „Sugrįžimas namo“ muziejaus folkloro popietėje šoko jaunoji balerina B.Dubickaitė.

dėmesys įkvėpė tautodailininkę pratęsti mitologinių siužetų temą ir vėliau, kuriant veltinio delmonų kolekciją.

Apie deivių grožį Kaip pastebėjo tautosakininkė Bronislava Kerbelytė, visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose ir lietuvių gyvenamosiose vietose už Lietuvos ribų užrašyta nemažai sakmių, kuriose vaizduojami žmonių susidūrimai su prieštaringa moteriška mitine būtybe. Tokios mitinės būtybės sakmėse dažniausiai vadinamos laumėmis, rečiau deivėmis, o Mažojoje Lietuvoje yra žino-

mas ir laumės bei deivės sinonimas „morė“.

Vis dėlto išskirtinė reikšmė teiktina deivei; senojoje lietuvių raštijoje „deivė“ vartojama ir šalia konkrečių moteriškų būtybių vardų kaip statusą žymintis epitetas.

Iš žurnalisto Otto Glagau kelionės per Rytprūsius ir Kuršių neriją apybraižų, paremtų autoriaus stebėjimais ir įspūdžiais, sužinome apie XIX a. antroje pusėje lietuvininkų puoselėtą meilę deivei Laimai, kurios įvaizdis aptinkamas lietuvių mitologinėse sakmėse, pasakose, patarlėse ir priežodžiuose. Pasak keliautojo, deivės Laimos buveinė buvusi ant Rambyno kalno. Laima garbinta kaip likimo deivė ir pagalbos teikėja gimdant. Prisiartinančios prie Laimos altoriaus moterys turėjo vilkė-

ETNOGRAFINIŲ REGIONŲ METAI

ti švarius drabužius ir šventiškai pasipuošti. Jaunavedžiai kopdavo į kalną melsdami palaimos savo santuokai, o gimdyvės – dėkodamos už sėkmingą gimdymą ir prašydamos palaiminimo naujagimiui. Sakmėse deivė Laima įprasminta kaip moteris vištos kojomis. Tai žinant, galima numanyti, kad Mažosios Lietuvos gyventojai, kurie dar XX a. gimdyvę būtinai stengėsi pamaitinti specialiai išvirta vištiena, tęsė senas, su gimdymo ritualais susijusias tradicijas.

Kas stiprina širdis Lankytojus sukviečiant į renginius muziejuje, neretai tenka svarstyti, kur slypi pristatomų temų aktualumo ir patrauklumo visuomenei paslaptys. Kodėl, užuot pasirinkę ramų poilsį namuose prie televizoriaus ekrano ar nutraukę dalykinių temų paieškas internete, žmonės turėtų žūtbūt suskubti į kultūrinę popietę muziejuje? Ko gero, neįmanoma atsispirti tik ypatingiems dvasiniams potyriams, emocijų ir vaizduotės pliūpsniams, kuriuos kolektyvinė dvasia

tik sustiprina. Folkloro popietės muziejuje metu jaunosios balerinos B.Dubickaitės atlikta solo partija iš E.Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ nepaliko abejingų ir, tikėtina, net didžiausiam skeptikui, neigiančiam bet kokią mitinių būtybių vizualizacijos prasmę, atvėrė emocinio pažinimo vartus neatrastųjų mitų link.

O dvejojantiesiems, ar šiandieną jaunų žmonių širdis dar gali suvirpinti rugiapjūtės daina apie pasaulio medį Jovarą arba nostalgiška vestuvinė „Jau auš aušružės“ gaida, reikėtų būtinai pamatyti Klaipėdos valstybinės kolegijos studentiško folkloro teatro poetinį muzikinį spektaklį „Metų garsai: pavasaris, vasara...“, kuriame greta lietuvių poetų K.Binkio, A.Churgino, E.Matuzevičiaus, J.Meko, V.MykolaičioPutino, B.Pūkelevičiūtės, H.Radausko kūrybos, pianisto Aurimo Martinkaus improvizacijų, neįprastai suskamba ir iš pirmapradžių gamtinių medžiagų (akmenukų, šiaudo, nendrės, beržo tošies) pasigamintų instrumentų garsai. Spektaklio scenarijaus autoriaus ir režisieriaus Jono Kavaliausko pateiktas meninis sumany-

mas – garsai ir tekstai aidi beveik aklinoje tamsoje – privertė įsiklausyti ir išgirsti, kad šiaudo birbynė gali ne tik piemeniškai tirliuoti, bet ir neįtikėtinai tiksliai atkartoti kūdikio gugavimus, o paprastą beržo tošies skiautelę virpinančios lūpos gali priminti giedrame pavasario danguje klykaujančių paukščių porelę...

Nuoširdžiausi vertintojai neabejotinai yra vaikai. Šio renginio metu jaukus vaikų būrelis, susispietęs arčiau vaidintojų, tapo išties reikliausiu ir smalsiausiu kritiku.

Per valandą trukusią akistatą su poezija ir folkloru mažieji nepabūgo nei tamsos, nei čaižaus ir gergždžiančio terkšlės braškesio (anksčiau terkšlėmis piemenėliai baidydavo alkanus vilkus, kad neišpjautų avių).

Ne veltui etnologų pastebėta, kad mūsų tradicinė kultūra patraukli yra pažvelgus vaiko akimis...

Folkloro popietė Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje sutraukė neįprastai daug norinčiųjų pabūti kartu. Tai džiugina. Kartu prisilietėme prie trapių Mažosios Lietuvos regiono kultūrinių ištakų ir pasijautėme dvasiškai sustiprėję, daugiau pažinę.

Studentiško folkloro teatro „Aitvaras” spektaklyje „Metų garsai: pavasaris, vasara...“ poezijos ir muzikos garsų sintezė priverčia įsiklausyti ir išgirsti pamirštus garsus, metaforinius žodžius...

Aidos Dulkienės ir Aušros Kavaliauskienės / MLIM archyvo nuotr.

59

KULTŪROS ISTORIJA

Pamėgtais maršrutais po sen

Karklė ir Nemirseta

Kelias į Karklės bažnyčią.

O dabar iš Kalotės žingsniuokime į už 6 km esančią Karklę, etnografo Martyno Purvino žodžiais tariant, tą „savotišką etnokultūrinį rezervatą – ten gyvavo tradicinis ir unikalus pajūrio krašto žvejų bei laukininkų kaimas“.

Paskui pajūriu dar nukeliaukime į už 7 km esančią Nemirsetą, buvusį Prūsijos pasienį. Ir nenusivilsime.

Jovita SAULĖNIENĖ

Pajūrio kaimas Įdomu, jog Karklės gyvenvietės pavadinimas kito skirtingais istoriniais laikais.

Pirmiausia ji vadinta Karkelbeck, išvertus reiškia karklais apaugusią vietovę prie upe60

Karklės bažnyčia.

Svečių namai Karklėje.

lio. Arčiausiai kaimo – Rikinės, kiek tolėliau vinguriuojantys Tydiko, Cypos upeliai.

1923–1938 m. šis kaimas jau vadintas Karklininkais. Po karo labiau nusistovėjo Karklės pavadinimas, nors nepamirštas ir Karklininkų vietovardis.

Karklė – sena gyvenvietė, rašytiniuose šaltiniuose, kaip ir Kalotė, minima 1253 m. XVI a. čia veikė smuklė, senuoju pajūrio keliu keliavusiesiems suteikdavusi nakvynę. Ir ne tik. Smuklėse vyko ir

prekyba. Deja, užtikti istorijų apie Karklės smuklę neteko.

XVIII a. daugiausia sodybų buvo įsikūrusios Karklės pietinėje dalyje ties Olando Kepure ir vadinosi kulmiškąja Karkle, nes čia gyveno Kulmo teises gavę gyventojai.

Karklė ypač išaugo XIX a. ir tapo ilgiausia, nusidriekusia nuo Girulių iki Nemirsetos, Rytprūsių gyvenviete. Šis 9 km ilgio kaimas priklausė dviem parapijoms – dalis sodybų buvo priskirta Klaipėdos, kita dalis – Kre-

KULTŪROS ISTORIJA

nosios Klaipėdos apylinkes.

Nemirseta. Prūsijos ir Rusijos siena.

Nemirsetos muitinė.

tingalės parapijai. Kiekvienas kiemas turėjo savo priėjimą prie jūros. Atskiros sodybos ar jų grupės net vadinosi vardais, dažniausiai ten gyvenusiųjų pavardėmis. Gyventojų skaičius nuolat kito. 1848 m. čia stovėjo 73 gyvenamieji namai. Bene daugiausia gyventojų būta 1939 m. – net 900.

XIX a. Karklei ir Nemirsetai buvo suteiktas kurorto statusas.

1778 m. Karklėje atidaryta pradinė mokykla. 1785 m. joje mokėsi 135 mokiniai.

XIX a. čia jau veikė trys pradinės mokyklos. Buvo dvi smuklės. XIX a. pastatyta gelbėjimo stotis ir gyvenvietei suteiktas kurorto statusas.

1910 m. išaugo Karklės evangelikų liuteronų bažnyčia. 1944 m. bombardavimo metu buvo apgriautas jos bokštas, išdaužti langai, tačiau visa bažnyčia nugriauta po karo. Liuteronų evangelikų bendruomenė viliasi ją atstatyti.

Karklės, priklausančios Pajūrio regioniniam parkui, istorinė bei etnokultūrinė vertė neišsaugota. Pasak M.Purvino, „iš buvusio unikalaus kaimo dabar teliko menki fragmentai, iš kurių išsiskiria nelengvai pasiekiamos pietinės kapinaitės“.

Vertėsi žvejyba Gyventojai vertėsi žvejyba, mažiau – žemdirbyste. Žvejų sodybėlės buvo kuklūs mediniai ar mūriniai pastatai, kurių rūsiuose buvo laikomos sugautos žuvys, apdėtos

J.Karnowskio kurhauzas Nemirsetoje.

ledo gabalais. Nedideliuose daržuose ganydavosi ožkos, pravardžiuojamos „žvejų karvėmis“. Tačiau Karklėje buvo ir gražių, gėlėse paskendusių sodybų.

Karklės žvejams pūtė jūrinis, o ne marinis vėjas. Šie palangiškių ir rytinio pamario žvejų skirtingi vakarų vėjų terminai byloja ir apie kitoniškus žvejybos būdus.

Karklės žvejai plaukdavo valtimis žvejoti į jūrą, o ne „išbėgdavo“ su bradinėmis ar kuršvaltėmis į Kuršių marias kaip Kuršių nerijos žvejai. Tačiau žuvis visi parduodavo Klaipėdos žuvų turguje. Tikėtina, jog ir pajūrio žvejų papročiai, tarp jų ir pamėgti burtai, kad tinklai būtų žuvingi, panašūs.

Tačiau tai atskira įdomi tema.

Kuo dar savita ši gyvenvietė? Karklė buvo, anot Georgo Grentzo, „tikras žvejų kaimas, nors už tariamą gerovę ne vien jūros palaiminimui dėkoti reikia. Geriau jau neužduoti pernelyg tiesmukų klausimų vietiniams – kodėl gi kartais tamsią naktį išplaukia valtys ir po kelių valandų tylutėliai grįžta be tinklų ir žuvų. Juk kone kiekvienas klaipėdietis

žinojo, kur galima įsigyti konjako ir kitų stiprių gėrimų be muito banderolės. Visa kita tegu lieka paslaptis“. Tos paslapties ir mes nepraskleisime – istorija nutyli. Be to, pajūrio žvejų kontrabanda – atskira kalba.

Olando Kepurė 24 m virš jūros lygio kalnagūbris Olando Kepurė (dar vadinamas Olandų Kepure) susiformavo prieš 12–15 tūkst. metų. Anksčiau ji vadinosi Melnmuiže, išvertus – Juodasis dvaras. Olando Kepurė seniau buvo puikus orientyras įplaukiantiems laivams į Klaipėdos jūrų uostą. Kadangi iš jūros kalnagūbris savo forma priminė olandišką kepurę, todėl ir gimė toks pavadinimas, kuris oficialiai buvo įteisintas 1818 m. Šios vietovės kraštovaizdžio grožis priverčia pamiršti vieną iš stichijų – vėjų pustomus smėlynus, su kuriais nuolat grūmėsi anksčiau čia gyvenusieji. ► 61

KULTŪROS ISTORIJA

Liudvikas RĖZA

Nemirseta Nemirsetoje prie baltų pajūrio Nuo ryto iki vakaro bangos dūžta, Joks medis nežaliuoja ant plyno smėlio, Nežydi gėlelė prie vėsaus šaltinio, Ir niekada, niekada sėkla čia nedygsta, Nors artumei nuo ryto ligi vėlumos, Lakštingalų dainų neatkartoja Nuskurdę krūmai ir miškai reti.

Išvertė Rasa KRUPAVIČIŪTĖ Rašytojas E.Swarsas su savo mokiniais 1922 m. ◄ Siela atsiveria Olando Kepurės išlakiais medžiais apaugusiems „kalnams“, nuolat vidinių upeliūkščių ar jūros bangų ardomiems. Žvilgsnis nukrypsta ir į jūros pakrantėje stūksančius didžiulius riedulius, suteikiančius rūstoko laukinio grožio.

Napoleonmečiu tą vietą pamėgo ir dažnai Olando Kepurėje lankėsi Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas III ir karalienė Luizė su sosto įpėdiniais. Jiems vietovė priminė grenlandišką kraštovaizdį.

Olando Kepurė įtraukta į gamtos paveldo objektų sąrašus. Įtaigiai Olando Kepurę savo poemėlėje apdainavo klaipėdietė rašytoja Rita Latvėnaitė-Kairienė.

Per Olando Kepurės kalvų grandinę iškylautojams nusidriekia du keliai: vienu keliauji į Girulius, kitas, nuo Karklės paėjus truputį į šiaurę, veda Nemirsetos link.

Pastarasis kelias eina „per savotišką kopų kraštovaizdį su vėjo iškedentomis, sukrypusiomis pušimis, pustomo smėlio išverstais mirusiais medžiais. Nuogi, kieta aštria žole apžėlę, stepes primenantys smėlynai, kur ne kur pasklidusios žvejų trobelės, nepaliaujamai besigrumiančios su vėju ir smėliu...“ (G.Grentzas). Belieka pasirinkti, kuriuo keliu pasukti į Nemirsetą.

Pavadinimo versijos Nemirseta – buvęs Prūsijos pasienio punktas, todėl čia atkilę pirmiausia ieškojo būdingų paribio gyvenimo ypatybių. Čia ne kartą lankęsis Liudvikas Rėza yra paskyręs eilėraštį šiai įdomios istorijos vietovei.

Stebina ir daugybė aiškinimų, kodėl taip ji pavadinta.

62

Vienų nuomone, pavadinimas kilęs iš kuršių kalbos žodžių „niemirs“ ir „sata“, reiškiančių nesantaikos sodybą. Kiti kildina iš kuršių žodžių „nemiršėle“ ir „sata“.

Išvertus – pelkinės neužmirštuolės sodyba.

Anot enciklopedininko Broniaus Kviklio, vietovei vardą davęs čia gyvenęs bajoras Nemira, todėl ir vadinosi Nemirskiemio vardu. Yra manančiųjų, jog Nimmerasatt reiškia – besočiai. Besočių sodyba – galbūt savotiška užuomina į 1504 m. Wilhelmo fon Meleno įgytą teisę statyti namą priemiestyje su sklypu pirčiai, įrengti anglių sandėlį, taip pat teisę prekiauti maistu, žvejoti mariose bei Kulmo teisės pagrindu atidaryti Nemirsetos smuklę. Gal? Dar viena versija. XIX a. pr. Nemirsetoje paštas ir Lembkės sodo restoranas vadinosi Immersatt. Manoma, jog šis pavadinimas atsirado Prūsijos karaliaus F.Wilhelmo III, valdžiusio 1797–1840 m., laikais. Pasakojama, kai kartą, grįždamas iš Rusijos, karalius apsistojo Nemirsetoje pas pašto stoties savininką Meleną, tasai paprašęs valdovo: „Aš visada esu sotus (vok. visada sotus – „immer satt“) ir prašau mano nuosavybę taip pavadinti“. Karalius sutikęs suteikti tokį pavadinimą Nemirsetos pašto stočiai. Vėliau taip pasivadinęs Lembkės sodo restoranas. Restorano viduje buvo iškabintos Johanno Wolfgango von Goethe’s eilės: „Draugingas įeiki vidun ir linksmas vėl pasišalink“. Restoranas stovėjo miestelio pietinėje dalyje, prie vieškelio, kitoje pusėje – gyvenamieji namai.

Ne kartą karalius F.Wilhelmas III su karaliene Luize Nemirsetoje sutiko Rusijos imperatorių Aleksandrą I, ne kartą Nemirsetoje kirto Rusijos sieną, vykdami į Peterburgą…

Pasienio gyvenvietė Nemirseta – sena gyvenvietė. Jos kapinėse aptikta geležies amžiaus senkapių, III–IV a. archeologinių radinių ir Romos imperijos monetų. Nuo XIII a. priklausiusi Kryžiuočių ordinui Nemirseta buvo tipiška pasienio gyvenvietė. 1422 m. Melno taika Kryžiuočių ordino valstybės riba užsibaigė ties Nemirseta, kuri tapo pasienio su Žemaitija punktu. Čia buvo įkurta pasienio sargybos būstinė. 1434 m. atsidarė smuklė. Nemirseta iki 1945 m. buvo labiausiai į šiaurę nutolęs Vokietijos taškas.

Nemirseta kūrėsi prie pašto kelio, vedusio iš Karaliaučiaus į Rygą. XVIII a. čia buvo devynios sodybos. 1774 m. pastatyta smuklė, paštas, vėjo malūnas. Išlikęs senosios gelbėjimo stoties pastatas įtrauktas į kultūros vertybių registrą. 1773 m. įsteigta pradinė mokykla. Nemirsetoje mokytojavo rašytojas Ewaldas Swarsas (1890–1962). Tai buvo auganti gyvenvietė. 1848 m. Nemirsetoje stovėjo 20 gyvenamųjų namų, gyveno 228 evangelikai, 9 katalikai ir 3 žydai.

1885 m. jau buvo 40 gyvenamųjų namų.

XIX a. trečiąjį dešimtmetį Nemirseta paskelbta kurortu, kur daugiausia ramybės ieškojo nervų ligomis sirgę žmonės. Senosios smuklės vietoje, prie kelio iš Klaipėdos į Palangą, pastatytas garsusis Johno Karnowskio kurhauzas. Klaipėdiečiai mėgo čia užsukti pietų, o azartinių žaidimų mėgėjai, anot žurnalisto Pulgio Andriušio, čia rado „ruletės lošėjų rojų“.

Gamtos mėgėjai galėjo pasivaikščioti gražiame kurhauzo sode. Žinoma, laiką galima buvo smagiai praleisti prie biliardo stalo ar žaidžiant tuo laiku itin pamėgtais kėgliais.

1958 m. Nemirseta prijungta prie Palangos.

INICIATYVA

63

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8