2015 12 durys by Diena Media News

KULTŪROS IR MENO ŽURNALAS / 2015 GRUODIS / Nr.12 (24)

„Klaipėdos“ laikraščio mėnesinis kultūros ir meno žurnalas 2015 gruodis / Nr. 12(24) www.durys.diena.lt REDAKTORĖ Rita Bočiulytė Tel. (8 46) 397 729 r.bociulyte@kl.lt LITERATŪRINĖS DALIES SUDARYTOJAS Gintaras Grajauskas grajauskas@gmail.com DIZAINERĖS-MAKETUOTOJOS Jelena Jefišova, Alma Pušinskaitė KALBOS REDAKTORĖS Dalia Kaunienė, Vilija Nastopkienė TECHNINĖ REDAKTORĖ Jelena Jefišova

Turinys ERDVĖS Daiva JANAUSKAITĖ. Restauratorių pagimdė aistra praeičiai

KELIAS Danutė VAIGAUSKAITĖ. Teatro katedra – Lietuvai ir pasauliui: 40 metų patirtis

FESTIVALIS Jūratė GRIGAITIENĖ. „Aitvarai“ pažėrė mokyklinio teatro gėrybių

MUZIKA Rita BOČIULYTĖ. Išdainavusiems Lietuvai laisvę

adresas Naujojo Sodo g. 1 A, „K centras“, 92118 Klaipėda REKLAMOS SKYRIUS Tel.: (8 46) 397 715, (8 46) 397 711 PLATINIMO TARNYBA Tel. (8 46) 397 713

Dainius JUOZĖNAS, Daiva KŠANIENĖ. Komentarai

Laima SUGINTIENĖ. V.Noreika: širdyje aš esu klaipėdietis

DAILĖ

TIRAŽAS 7 500 Platinamas su laikraščiu „Klaipėda“ kiekvieno mėnesio paskutinį ketvirtadienį, kitomis dienomis „Duris“ galima įsigyti „Klaipėdos“ laikraščio redakcijos skyriuose Klaipėdoje arba užsiprenumeruoti atskirai

SVEČIAS Jovita NAVICKAITĖ. A.Khaindrava: muzikoje svarbiausia išvengti formalumo

Kristina JOKUBAVIČIENĖ. Japonų lėlės – tradicijos, meistrystė ir grožis

Dalia KARATAJIENĖ. Susitikimas su klasika: J.Švažas

KINAS Aivaras DOČKUS. „007 Spektras“ – licencija sunaikinti Bondą

Kristina SADAUSKIENĖ. M.Šidlauskas: turėjau iliuziją, kad bus paprasta klausimų ir atsakymų knyga

Rankraščiai nerecenzuojami ir negrąžinami

Dainius VANAGAS. Kartais ir literatūros kieme – Kalėdos 46

ŽURNALĄ REMIA

GINTARO LAŠAI

ISSN 2351-5848

VIRŠELyje 1 psl. – Mindaugo Petrulio kaligrafijos kūrinys. 2015 4 psl. – Vytauto Petriko nuotr.

Nijolė DRUNGILAITĖ. Eilėraščiai

Monika Šulcaitė. Kad būtų ką vardu pašaukti

Rossas MACDONALDAS. Galtono byla

JAUNŲJŲ KŪRYBOS KONKURSO LAUREATAI Laimėjo trys poetai

Nerijus CIBULSKAS. Eilėraščiai

Ernestas NOREIKA. Eilėraščiai.

Lina BUIVIDAVIČIŪTĖ. Eilėraščiai

KULTŪROS ISTORIJA Jovita SAULĖNIENĖ. Žiemos šventes pasitinkant. Pagal senųjų Rytprūsių papročius

60 3

ERDVĖS

Restauratorių pagimdė aistra praeičiai Praeities ir abejingumo apnašu apaugusius rūmus, dvarus, bažnyčias, pilis bei vilas naujam gyvenimui prikeliantys restauratoriai dažnukart yra ne tiek statybininkai, kiek menininkai. Įveikti biurokratines kliūtis, ankstesniųjų statytojų klaidas ir suteikti tokiems pastatams naują, ne ką blogesnį gyvenimą, nei tai padarė pirmtakai, yra restauratoriaus pašaukimo savyje nenumarinusio Aldo Kliuko darbas. Įkūręs vienintelę Vakarų Lietuvos regione profesionalią kultūros paveldo objektų restauravimo bendrovę „Pamario restauratorius“, vyras įsitikinęs, kad jo amžiui įdomaus ir reikalingo darbo nepritrūks.

Daiva JANAUSKAITĖ

Svajonės statybos nesužlugdė

manau, kad mano gimtoji aplinka suformavo tokią mano aistrą. Juk ten tiek dvarų, visas miestelis spinduliuoja garbingą praeitį. Pagal išsilavinimą esu statybininkas – baigiau Vilniaus inžinerinį statybos institutą, bet į grynąją statybą nebuvau linkęs. Visada pagalvodavau, kad restauracija būtų man tas darbas, kurio norėčiau.

– Paveldo objektų restauravimo darbai reikalauja ne tik kvalifikacijos, bet ir ypatingos pagarbos praeičiai. Kaip jūs suderinate statybas ir istoriją? – Restauravimo darbai, taip pat kaip ir statybos, yra verslas. Skirtumas vis dėlto yra. Restauruojantiems verslininkams būtina domėtis istorija ir ją išmanyti, turėti darbuotojų, kurie supranta meną. „Pamario restauratoriaus“, kurio vadovas esu, atveju aš pats nuo mažumės domiuosi istorija ir ją labai mėgstu. Augau Švėkšnoje, todėl

– Ar sudėtinga sukurti gerą vardą turinčią įmonę? – Norint sukurti įmonę, kurios darbas yra restauruoti paveldo objektus, reikia daugiau dirbti, nei kuriant bet kurią kitą verslo bendrovę. Čia negana vien sutvarkyti įregistravimo formalumus ir pradėti dirbti. Reikia kur kas daugiau kantrybės. Senų, restauratoriaus išmanymo reikalaujančių objektų nėra daug. Kad gautum tokį užsakymą, reikia pelnyti pripažinimą, turėti gerą vardą ir susikurti prekės ženklą. Garbingą ir nesunkiai

atpažįstamą „Pamario restauratoriaus“ vardą kūrėme dešimtmetį. Nenoriu puikuotis, bet mūsų įmonės vardas jau puikiai žinomas. Reikia kantrybės ir atsidavimo, šios srities versle rezultatai nėra pasiekiami taip greitai, kaip statančiųjų naujus objektus versle. – Gal esate pripažintas savo srities specialistas? – Pirmiausia reikia kantriai laukti savojo objekto, o neretai juos net „auginti“. Tiek aš, tiek mano kolega Algimantas Zokaitis esame kultūros paveldo objektų būklės nustatymo ekspertai. Abu dalyvaujame Kultūros paveldo departamento komisijos darbe. Aptariame, ar objektas turi vertingų savybių. Dalyvaujame paveldo išsaugojimo procese įvairialypiai. Ne tik atliekame užsakymus, bet ir esame kviečiami į konferencijas, skaitome pranešimus. Visiškai neseniai važiavome į visos Lietuvos paveldosaugininkų sąskrydį, kur buvome paprašyti pasisakyti apie šį darbą iš praktinės pusės. Kalbėjome apie sunkumus mūsų darbe. Kai aptariama, kokų sunkumų gali kilti restauruojant kažkokį objektą, kalbama, kokios medžiagos tinka, o kokios ne, – paaiškinti esame kviečiami mes.

Paveldosaugininkai nėra baubas – Kokie jūsų, kaip praktiškai su saugotinais dalykais dirbančio žmogaus, santykiai su paveldosaugininkais?

ERDVĖS

Senuosius, itin vertingus pastatus restauruojančios įmonės „Pamario restauratorius“ vadovas A.Kliukas nori dovanoti Klaipėdai tik ypatingas dovanas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

– Visaip būna, tenka ir pasiginčyti, ir įrodinėti savo tiesą, bet galiausiai prieiname prie bendros nuomonės. Tai yra visiškai normalu. Susidūriau su realybe, kad neretai iš kultūros paveldo saugotojų dirbtinai

daromas baubas. Dažnai kalbėdamas su projektuotojais ar tokio turto savininkais girdžiu baimės gaideles. Visi bijo, jei turimame objekte bus rastas bent koks saugotinas elementas. Problema yra vie-

nintelė – reikia laikytis nustatytų taisyklių. Negaliu patvirtinti, kad kaskart dirbant su saugotinais dalykais savininkas patiria daugiau išlaidų. Tiesiog reikia žinoti, ką sako įstatymas, kas ten yra saugoma. ► 5

ERDVĖS

◄ Be abejo, archeologiniai tyrimai kainuoja. Bet daugeliu kitų atvejų reikia daryti, kas priklauso, dirbant su saugotinais dalykais. Bet tai sukuria ir papildomą vertę, kuria jaukumą, keičia mikroklimatą. Todėl nėra čia ko bijoti.

– Koks buvo pirmasis „Pamario restauratoriaus“ objektas? – Pirmas mūsų darbas buvo Tiškevičių koplyčia Kretingos kapinėse, kur po daugelio metų buvo rasti grafo ir jo žmonos palaikai. 2001-aisiais mes restauravome šią koplyčią ir joje rastus tris karstus. Tada tie karstai buvo padėti ant tokių mūrinių rumbų, kurios atrodė kaip pakylos. Niekas nepagalvojo, kad jose yra tikrųjų dvaro šeimininkų palaikai. Kai mes dirbome, rastieji palaikai buvo ne Tiškevičių, antropologai tada išsiaiškino, kad tai kažkokio vaiko, anglų kalbos mokytojos, bene pavarde Senkler, ir Užutrakio dvaro dvarininko griaučiai. O beveik po 15 metų paaiškėjo, kad toje pat koplyčioje buvo ir didikų palaidojimai.

Daugiausia darbo turime Vakarų Lietuvoje. Tiesa, kartą esame dirbę Šakių rajone, Zyplių dvare. Mus kviečia ir į Vilnių. Kuo toliau nuo Klaipėdos, tuo sunkiau prižiūrėti darbus. Kol kas aplinkui Klaipėdą dar yra nemažai įdomių objektų, daugelį jų labai norėtųsi restauruoti.

Plastikinių puošmenų nenaudoja – Kur įgijote restauratoriaus patirties? – Prieš įkurdamas šią bendrovę aštuonerius metus dirbau „Klaipėdos restauratoriuje“. Padirbėjau visuose postuose iki generalinio direktoriaus. Po to sukūriau savo verslą – įmonę „Pamario restauratorius“. Mūsų veiklos sritis – išskirtinai darbai kultūros paveldo objektuose. Tai apima ir restauraciją, ir remontą, ir kita. Mūsų devizas – tikroji restauracija. – Ar šiame versle didelė konkurencija?

Plungės rūmuose restauratoriai atkūrė laiko sunaikintą interjerą. 6

– Atestatus, suteikiančius teisę restauruoti, turi daug kas, bet tokių įmonių, kurios iš tikrųjų atlieka restauraciją, vis mažėja. O kai prasideda kalba apie darbus dvaruose, kur reikia atnaujinti ir lipdinius, ir drožybos, senojo stiuko gaminius, konkurentų lieka visai nedaug. – Ar jūsų įmonė, restauruodama paveldo objektus, dirba senosiomis technologijomis? – Šiais laikais yra labai daug naujų būdų, kaip atlikti tą patį darbą. Mūsų srityje itin daug tokių pagundų. Senosios technologijos, tikros medžiagos dažniausiai naudojamos senuosiuose dvaruose. Kita vertus, dabar yra visokių naujovių, daugelį puošybos elementų galima nusipirkti pagamintų iš plastiko ar silikono. Klasika nesikeičia, tad Europoje galima įsigyti tokių plastikinių gaminių. Bet įsivaizduokime juos Plungės rūmuose ar Gintaro muziejuje – Tiškevičių dvare. Pirmiausia, niekas neleistų to daryti. Mes naudojame tikras medžiagas, turime savo darbuotojus, kurie atlieka visą procesą, kaip tai būdavo daroma pastato statybos laikais: nusipiešiame eskizus, juos suderina-

ERDVĖS

Raginome pastato valdytojus pasiklausyti, ar ne per daug jie ūžia. Jei garsas bus nepakeliamai stiprus, pažadėjome šiuos vargonus truputį užkimšti. Palangos „Anapilio“ vila dvelkė paslaptimis, kurių vieną pavyko išsaugoti.

me su projektuotojais, meno taryboje prie Kultūros paveldo departamento juos apsiginame, tada darome kodelį, pagal jį – formą ir tik tuomet jau patį lipdinį iš senuoju būdu pagaminto stiuko. Visa tai atlieka mūsų žmonės. Drožiniai taip pat padaromi rankomis, tiesa, būna ir staklių darbo, kuris jomis atliekamas pagal duotą programą. Tapybai restauruoti savo žmonių neturime, atestuotus restauratorius samdome konkretiems darbams, tokių užsakymų būna nedažnai.

Rūmus atkūrė iš ataskaitų – Kuris iš pastarųjų metų jūsų įmonės restauruotų pastatų jums brangiausias? – Neabejotinai Plungės Mykolo Oginskio rūmai. Ten teko atlikti daugiausia restauravimo darbų per visą mūsų įmonės veiklos laiką. Po Antrojo pasaulinio karo pabaigoje šiuos rūmus nuniokojusio gaisro lubos juose įgriuvo, liko plikos sienos. Šis statinys tarybiniais metais buvo pritaikytas mokyklai, o vėliau technikumui. Jame daugelyje vietų buvo pakeistos pertvaros, neliko centrinės laiptinės. Paprasčiau sakant, vidinis pastato planas sunyko. Buvę labai puošnūs rūmai tapo elementariu, paprastu statiniu. Pirmosios jo restauracijos metu bene 1958 m. buvo atstatyti stogai, išorinės skulptūros. Europinis projektas leido mums atkurti buvusį autentišką rūmų vaizdą išorėje ir viduje. – Kokie šaltiniai jums leido susidaryti vaizdą, kaip rūmai atrodė jų pastatymo metu?

– Nuotraukų beveik nebuvo likę, matėme balkono, pagrindinės salės fotografijas. Liko detalūs rūmų vidaus aprašymai. Lipdinių šiame pastate padarėme daugiausia iš visų iki šiol mūsų restauruotų pastatų. Atkūrėme istorinį tinką. Tai buvo unikalus darbas vien todėl, kad nieko autentiško viduje nebuvo likę, teko viską atkurti pagal projektą. Centrinių rūmų architekto Karlo Lorenso meistras vokietis M.Oginskiui rašė itin detalias ataskaitas, kokiomis kainomis kas padaryta, kur paklotas parketas, kokie jo raštai, kokie laiptų drožiniai, kaip atrodė mozaikos, lipdiniai. Viskas aprašyta pagal patalpas. Man buvo labai įdomu, kad jau tais laikais buvo nurodyta, kiek pinigų išleista papildomiems darbams, ko ir dabar neįmanoma išvengti. – Vadinasi, restauratoriams teko atkurti ne tik pokariu sunaikintas vidines erdves, bet ir puošnią rūmų puošybą? – Šiuose rūmuose visi darbai yra tik restauracija. Sunaikinome pokarines betonines perdangas, atstatėme centrinę laiptinę, marmuro grindis, ąžuolines duris, plokštes su drožiniais, labai daug lipdybos. Salėse – trejos didžiulės ąžuolinės durys, kiekvienose jų – po šešis individualius drožinius. Kiekvienoje salėje – 31 drožinys plokštėse. Skydinis mozaikinis parketas, jo raštas rinktas iš raudonmedžio, uosio, ąžuolo. Be galo daug darbo buvo gaminant laiptus, juose daug drožinių. Taip vardydamas noriu pasakyti, kad rankų darbo ten buvo daugiau negu pakankamai. Skulptūrų restauravimas buvo mažiausiai triūso pareikalavusi darbo dalis. Pagrindinės jų buvo išlikusios, tik kai kurioms figūroms trūko piršto, arfos gabaliuko. Tokių detalių

„priauginimas“ mums yra įprastas dalykas. Tiesa, viena skulptūrinė kompozicija iš žirgyno pusės pagaminta iš naujo. Buvo išlikusi tik jos nuotrauka, kurią didinant vaizdas išnykdavo. Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvydas Bakanauskas per spaudą kreipėsi į vietos gyventojus, prašydamas plungiškių paieškoti savo archyvuose tarpukariu fotografuotų rūmų atvaizdų. Bet tokių nuotraukų neatsirado. Atkūrėme šią skulptūrą iš to, ką įžiūrėjome iš tolo darytoje fotografijoje. – Ar Plungės rūmuose jums dar liko darbo? – Taip, jeigu ten įsikūręs Žemaičių dailės muziejus gaus pinigų, teks atkurti šoninių fligelių antrąjį ir trečiąjį aukštus, dalį rūsio patalpų. Dar netvarkytos abi oficinos, restauravimo laukia ir žirgynas.

Dirbo su originaliais brėžiniais – Ar turėjote panašaus vargo dirbdami Palangos gintaro muziejuje? – Tiškevičių rūmuose, paverstuose Gintaro muziejumi, viskas išliko, radome autentiškus dalykus, tad kūrybai vietos beveik nebuvo. Sustiprinome perdangas, atnaujinome viską, kas išliko. Sužinoti apie tai, kas neišliko, padėjo Vokietijos archyve išlikę brėžiniai, piešiniai, eskizai. Net dabar tokios medžiagos niekas nekaupia. Kiekviena detalė buvo parodyta, beliko jas tik atkurti. Kai žinai, kaip ką daryti, yra lengva. Kai nežinai, kankiniesi galvodamas, ar gerai padarei. ► 7

ERDVĖS

Palangoje Tiškevičių rūmų restauracija vyko laikantis senųjų piešinių bei planų.

Europoje galima įsigyti tokių plastikinių gaminių. Bet įsivaizduokime juos Plungės rūmuose ar Gintaro muziejuje. ◄ – Bene Palangoje jūsų įmonei teko darbuotis ir Botanikos parke? – Taip. Atkūrėme visą mažąją architektūrą – rožyno kaltą tvorelę, aštuonias dirbtinio marmuro vazas pagrindiniame parteryje. Beje, iš tokio malto marmuro masės dirbinius darėme ir Plungės rūmams. Ši medžiaga iškart parodo kokybę, matyti, kad tai ne betonas ir ne cementas, dirbiniai yra gražūs ir patvarūs. Palangoje pagaminome naujus tiltelius per tvenkinius, įėjimų į parką vartus, tvorą.

– Ar jūsų įmonės darbuotojai yra sulaukę kokių komentarų iš vietinių žmonių? – Palangoje tokių atvejų nepasitaikė. 8

Kretingoje tokių žinovų radosi labai daug. Mat ten buvo tokia mįslė – radome sieninę tapybą Kretingos dvaro sodybos ūkvedžio namo apačioje įrengtoje patalpoje. Kas ir kokiu tikslu taip gražino šį pastatą, iki šiol kvalifikuotai neatsakyta. Kretingiškiai pripasakojo mums labai daug visokių pasakų, dalį jų buvo girdėję iš savo senelių. Dažnai tai nėra tikrovė. Teko išgirsti net absurdišką versiją – esą tapybos meistrai pirma miklino ranką, kad vėliau galėtų dekoruoti naujuosius rūmus. Bet šią versiją atmetėme iškart, nes pastatas, dabar vadinamas ūkvedžio namu, pastatytas šimtmečiu anksčiau, o tapyba jame atsirado prieš pusšimtį metų, iki kol iškilo pagrindiniai rūmai, maždaug 1842-aisiais. Mano versija kita. Po baudžiavos panaikinimo visoje Lietuvoje nuo 1880 iki 1890 m. dvarininkai pasistatė naujus rūmus. Tas pats atsitiko ir Kretingoje. Gali būti, kad prieš dvarą pastatant didikai gyveno dabar ūkvedžio namu vadinamuose pastatuose. Neįtikėtina, kad ūkvedžio gyvenamąjį namą ištapyti būtų pasamdytas dailininkas.

Vargonų galėjo ir neatpažinti – Dar vienas jūsų įmonės neseniai restauruotas gerai žinomas mūsų krašto žmonėms pastatas – „Anapilis“ Palangoje. Kuo jums buvo ypatingas šis darbas? – Tai – ne dvaras, o vila, padovanota Sofijai Tiškevičienei. Medinis pastatas turi šiek tiek fachverko elementų, su šveicariškais bokšteliais, tiesa, jo rūsiai – betoniniai. Labai lengvai atpažįstami statinio rekonstrukcijų etapai. Jų būta nemažai, galiausiai tarybiniais metais pristatyta legendinė Vytauto Kernagio salė. Mums buvo iškilęs ne vienas klausimas, ką daryti. Stogas kažkada buvo dengtas skiedromis. Bendraudami su paveldosaugininkais aptarinėjome – pirmiausia normos neleido viso stogo dengti skiedromis. Kita vertus, jos ne ilgalaikės. Vėliau stogas buvo dengtas skarda. Specialistai konstatavo, kad

ERDVĖS

skiedrų stogas nėra saugotinas elementas. Taip „Anapilis“ gavo sendintos skardos stogą. – Fantaziją vis dar kaitina istorija apie tai, kaip restauratoriai atrado vėjų vargonus. Gal galite ją priminti? – Prieš pradedant atgaivinti medinį pastatą iš jo teko iškuopti daug puvėsių, sutrešusių sienojų, perdangų. Vieną dieną technikos direktorius pradėjo pasakoti apie bokštelyje rastus keistus dalykus. Ardydami jo stoglangius mūsų žmonės pamatė neįprastas skardines dėžutes. Jos buvo tam tikros formos, ten pat buvo išdrožti smuiko raktai. Ir visa tai padaryta vienodai iš visų pusių. Pradėję labiau domėtis „Anapilio“ šeimininkės pomėgiais bei pasakojimais apie ją supratome, kad tai vėjų vargonai. XX a. pradžioje iš Europos atėjo mada gyventi bohemiškai – domėtis spiritizmu, kviesti dvasias per veidrodžius, kurti namuose neįprastus dalykus. Pasakojimuose buvo užfiksuotas toks kūrinys, kaip vėjų vargonai – tai yra menininkų žaidimas. Galime tik įsivaizduoti, kas būtų atsitikę, jeigu darbininkai nebūtų į juos atkreipę dėmesio. Jie galėjo tiesiog išmesti keistus, paprastam žmogui neatpažįstamus daiktus kartu su kitais puvėkais. Sėkmingas atsitiktinumas, kad mes juos radome ir atkūrėme. Raginome pastato valdytojus pasiklausyti, ar ne per daug jie ūžia. Jei garsas bus nepakeliamai stiprus, pažadėjome šiuos vargonus truputį užkimšti. Atkūrėme juos lygiai tokius, kokių formų radome.

Pažabojo šaltinį po teatru – Pagaliau galime įvertinti naujausią „Pamario restauratoriaus“ darbą – Klaipėdos dramos teatrą. Kas buvo visų sudėtingiausia čia dirbant ir dėl ko labiausiai bijojote? – Visiems klaipėdiečiams gerai žinoma, kad iš senojo teatro yra likusios trys sienos: iš Teatro aikštės, Teatro gatvelės ir vakarinės pusės, dabar atsidūrusi pastato viduje. Prieš tai buvusios rekonstrukcijos metu statinys buvo perstatytas. Jei atidžiau įsižiūrėtumėte į teatro fasadą, pamatytumėte, kad jo karnizai išsikraipę, pasmukę. Kai įjungiamas vakaro apšvietimas, gerai matoma, koks negražus yra tinkas. Bet reikėtų nepamiršti, kad tai tikroji, autentiška

senojo teatro dalis, jos negalima nuardyti ir padaryti iš naujo. Pradžioje didžiulis iššūkis buvo nugriauti tai, ką reikėjo, be didesnio triukšmo ir dulkių. Pylėme tonas vandens, kad negirdėtume priekaištų. Griovimo darbai pavyko net sklandžiau nei tikėjomės. Kasėme gruntą po scena, po žiūrovų sale. Duobė siekė keturis metrus, upės lygis buvo dviem metrais aukščiau. Vien polių sukalėme septynis kilometrus. Buvau sutikęs darbų vykdytoją, kuris dirbo ankstesnės rekonst-rukcijos metu. Jis prisipažino, kad kalant polius keli jų nulūžo, atsitrenkę į senus pamatus. Tada jie nusprendė nevargti, šalia polių padarė paprastus juostinius pamatus. Taip išėjo, kad vienoje vietoje pamatai laikėsi stabiliai, o kitoje sėdo, ir pastatas plyšo. Todėl teko viską nugriauti, visur sukalti polius, padaryti įgilinimus naujai scenai. ►

Kretingos dvaro sodybos ūkvedžio namelio sienų tapyba A.Kliukui užminė mįslių. 9

erdvės

◄ – Teko girdėti, kad turėjote nemažai vargo su šaltiniu, kuris srūva po teatru? – Šaltinio neiškasi, vaga ir dabar eina po rūsio grindimis, bet jis mums gerokai pagadino nervų, kol su juo susidorojome. Mes jį tiesiog įbetonavome. Buvo padarytas savotiškas šulinys, į kurį įstatėme siurblį ir iki paskutinės akimirkos pumpavome iš jo vandenį, kad neišplautų betono. Galiausiai užbetonavome visas rūsio grindis, to šulinio dangtį užvirinome ir užbetonavome su visu siurbliu jo viduje. Priestate,

Nenorime primikimauzinti miesto. Šiuo metu šaunios idėjos ir tinkamos vietos jai neturime, todėl laikinai sustojome.

kuriame dabar yra bilietų kasos ir rūbinė, buvo avarinė situacija, gelžbetonis linko. Teko šią vietą „sukarpyti“. Darbininkai vos pajudino – visa siena ir nugriuvo. Kai pamatėme, kiek ten tebuvo armatūros, supratome, kad ant žmonių visa perdanga galėjo nukristi bet kada.

Kūryba duoda netikėtų rezultatų – Vienas pastarųjų įmonės darbų yra besibaigiantis Klaipėdos piliavietės rytinės kurtinos įtvirtinimas. Girdėjome, padėjote archeologams? – Rytinė kurtina yra ta, kurią visi matome važiuodami Pilies gatve. Ten netrukus pradės veikti konferencijų centras. Šis darbas gerokai skyrėsi nuo kitų. Tik pats objektas

yra kultūros paveldo sąraše, o darbas buvo pati paprasčiausia statyba. Dėl pernelyg ilgos gaišaties su konkursu laiko turėjome be galo mažai. Restauracijos ten kaip ir nebuvo, išskyrus archeologų tyrimus. Mūsų bendras darbas su archeologais yra praėjusių metų Lietuvos archeologijos topas. Mokslininkai juo puikuojasi, pasakoja konferencijų metu, nes tokios didžiulės apimties darbų per tokį trumpą laiką jiems dar neteko atlikti. Jei neklystu, pavyko aptikti maždaug 30 tūkst. radinių. Archeologų kasinėjimams ir visai statybai buvo likę tik 14 mėnesių. Mokslininkai ketino kasti dvejus metus. Neliko kitos išeities, kaip jiems padėti. Davėme daug savo žmonių, kad jie kastų, o mokslininkai fiksavo radinius. Buvo momentų, kai mes kasėme greičiau, nei jie suskubdavo daryti savo darbą. Tik tokiu būdu spėjome per mums duotą laiką ir pasiekėme bendrą rezultatą. Gruodžio mėnesį ši piliavietės dalis bus pristatoma visuomenei ir specialistams. Baiminausi, kad po žeme bus slogu. Bet paaiškėjo, kad ten geras mikroklimatas, puikus garsas. Buvo įdomu, kad vadinamajame dažų sandėlyje radome daugybę pertvarų. Paaiškėjo, kad Antrojo pasaulinio karo metais ten būta jūrų minų sandėlio. Kitąmet mūsų laukia šiaurinė kurtina. – „Pamario restauratorius“ klaipėdiečiams puikiai pažįstamas ne tik restauravimo darbais, bet ir dovanomis miestui. Prašytume apie tai papasakoti. – Turime seną tradiciją dalį pelno atiduoti savo miestui, jo bendruomenei, menininkams. Miestui dovanojome kelias skulptūras. Kai kurios jų tapo labai mėgstamos miestiečių: berniuko su šuniuku skulptūra „Vaikystės svajonė“ Kruizinių laivų terminale, „Vaiduoklis“ prie pasukamojo tiltelio, „Senamiesčio sargas“ ir „Kaminkrėtys“ miesto širdyje, Klaipėdos universiteto teritorijoje stovi „Eglė žalčių karalienė“. Man asmeniškai labiausiai patinka „Vaiduoklis“. Yra ir kitų mažmožių, kurių gal neverta vardyti. Turėjome norą kasmet miestui dovanoti po skulptūrą. Lyg ir galimybių būtų, bet reikia turėti gerą idėją, kad darbas būtų vertas Klaipėdos. Nenorime primikimauzinti miesto. Šiuo metu šaunios idėjos ir tinkamos vietos jai neturime, todėl laikinai sustojome.

Dirbdami Klaipėdos dramos teatre restauratoriai taisė svetimas klaidas. Dalios Grikšaitės ir Vytauto Liaudanskio nuotr. 10

KELIAS

Teatro katedra – Lietuvai ir pasauliui: 40 metų patirtis Klaipėdos universiteto Menų akademijos Teatro katedra šį gruodį šventė savo 40metį. Ta proga universiteto mokomajame teatre buvo rodomi jos studentų kūrybiniai darbai, surengta šventinė valanda Teatro katedros promenadoje. Danutė VAIGAUSKAITĖ

Pirmieji padėjo pagrindus Tie keturi dešimtmečiai katedrai buvo kupini ieškojimų ir atradimų, svajonių ir jų išsipildymo, įdomūs ir prasmingi. Per tuos metus čia mokslus baigė 711 absolventų – teatro, renginių režisierių, aktorių, pasklidusių po Lietuvą ir pasaulį. 1975 m. Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose surinkus pirmąją režisierių laidą, su pirmuoju Režisūros katedros vedėju Zenonu Buožiu darbavosi ir pirmieji katedros pedagogai – režisieriai G.Šimkus, K.Mačiulis, A.Milinis, T.Maceinienė, A.Radvilavičius (režisūra ir vaidyba), A.Imenavičienė (vokalas), E.Savickis ir E.Savukynaitė (scenos judesys, fechtuotė, pantomima), I.Žitkutė, E.Jankutė, N.Juočerienė, J.Kempinas (scenos kalba), S.Kanaverskytė (scenografija), V.Taurinskienė (dailės ir kostiumo istorija). ►

Klaipėdos universiteto Režisūros katedros pedagogai 2010 m.

Asmeninio archyvo nuotr. 11

KELIAS

◄ Kartu dirbo Klaipėdos dramos teatro meistrai – P.Gaidys, V.Paukštė, H.Andriukonis, B.Juškevičius, V.Jasinskas, B.Barauskas, R.Nedzveckas, A.Šimanskis, N.Narijauskaitė, N.Sabulytė, J.Sakalaitė, humanitarinių m. dr. doc. V.Zabarauskas. Kartu su studijų planais ir mokymo programomis buvo sparčiai kuriama ir katedros materialinė bazė – teatrinės auditorijos ir mokomasis teatras. Pagrindinėje Režisūros katedros gyvavimo arterijoje – mokomajame teatre – nuo tol praktiškai realizuojami pedagogų ir studentų kūrybiniai sumanymai. Čia studentai įgyja pirmųjų praktinių spektaklio statymo įgūdžių, įtvirtina vaidybos, scenos technikos, scenografijos žinias. Visą mokymosi laikotarpį jie mokomajame teatre „dirba“ apšvietėjais, scenos darbininkais, rekvizitininkais, režisieriaus padėjėjais, kad praktiškai įsisavintų visą spektaklio kūrimo eigą ir teatrinės veiklos organizavimą. Be to, kad statomi ir rodomi spektakliai, čia vyksta įvairaus pobūdžio renginiai: katedros absolventų teatro festivaliai „Auksinis Amūras“ (suaugusiųjų kolektyvams), „Svirplio teatras“ (vaikams), režisierių ir skaitovų olimpiados, įspūdingos Teatro dienos šventės, kūrybinės laboratorijos, mokslinės konferencijos ir kt.

Ieškojo naujų formų Docentas G.Šimkus katedrai vadovavo aštuonerius metus (1980–1988). Tai buvo ryškūs pedagoginės ir kūrybinės veiklos metai. Kolektyvą papildė nauji dėstytojai: doc. P.Bielskis, R.Vikšraitis, L.Ciunis, L.Vismantaitė, jaunieji dramos teatro aktoriai – R.Šaltenytė, N.Savičenko, D.Meškauskas ir kiti. Vyko įdomūs netradicinio teatro formų ieškojimai. G.Šimkus subūrė studentiškas Vežimų, Vandens, Akmenų teatro trupes, P.Bielskis įkūrė Agluonėnų klojimo teatrą, rengė respublikines Klojimo teatro krivūles. S.Kanaverskytė kūrė scenografiją Klaipėdos dramos teatro spektakliams, aktyviai bendradarbiavo su mėgėjais, rengė personalines parodas. V.Zabarauskas paskelbė maždaug 250 straipsnių bei recenzijų, sukūrė scenos įrangos projektus 64-iems kultūriniams teatriniams objektams. Katedros absolventė D.Vaigauskaitė Maskvos sąjunginiame menotyros moksliniame12

V.Masalskis surinko naują aktorių kursą, kartu su savo kūrybine komanda atnešdamas naują – muzikuojančios, šokančios ir dainuojančios aktorystės – mokyklą. tiriamajame institute apgynė pirmąją (ir kol kas vienintelę) Lietuvoje menotyros daktaro disertaciją, skirtą mėgėjų teatro meninės veiklos problemoms. Pedagogų kūrybinė-metodinė patirtis deramai buvo įvertinta aštuoniose katedros surengtose respublikinėse ir tarptautinėse konferencijose bei seminaruose. 1988 m. doc. G.Šimkus buvo išrinktas Choreografijos ir teatro meno fakulteto dekanu, o katedros vedėju tapo žymus pantomimos meistras doc. E.Savickis (a. a.). Turėdamas didelę pantomimos teatro aktoriaus patirtį, jis kūrybiniuose darbuose akcentavo aktoriaus kūno plastiką, atskleisdamas naujas, dar nepanaudotas spektaklio kūrimo galimybes. Nuo 1992 m. Režisūros katedrai vadovauja hum. m. dr. doc. D.Vaigauskaitė. Sujungus Renginių režisūros ir Režisūros katedras, pastaroji pasipildė naujais kūrybingais pedagogais. Į katedrą įsiliejo režisierės R.Lukoševičiūtė, D.Kanclerytė, scenos kalbos pedagogės L.Gasiūnienė ir N.Kliušenkova, lėlių teatro režisierė, B.Dauguviečio ir Kristoforo premijų laureatė J.Januškevičiūtė, renginių dramaturgė ir scenaristė doc. dr. I.Bierontaitė, vaidybos, judesio ir fechtavimo specialistas L.Zubė. Pedagogų įvairovė suteikė galimybę ruošti platesnio profilio specialistus – dramos režisierius, įgyjančius papildomą renginių, lėlių teatro ir pantomimos teatro režisūros specializaciją. 1999 m. pirmą kartą Lietuvoje čia buvo surinktas lėlių teatro režisierių kursas (vadovė doc. J.Januškevičiūtė), 2001 m. – pantomimos teatro režisierių kursas (vadovas doc. E.Savickis), 2002 m. – renginių režisierių kursas (vadovė doc. R.Lukoševičiūtė), 2003 m. – dramos teatro aktorių kursas (vadovas doc. P.Gaidys, pedagogė doc. E.Savukynaitė). 2001 m. buvo surinktas pirmasis tarptautinis vienerių metų trukmės teatro

režisierių kursas. Šią studijų programą jau baigė šešios laidos, kuriose mokėsi 35 studentai iš Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Danijos, Kanados, Zimbabvės, Ugandos, Farerų salų, Slovėnijos, Gruzijos, Latvijos ir Lietuvos. 2005 m. pirmą savo pedagoginio darbo biografijoje režisierių kursą surinko prof. G.Padegimas. 2006–2010 m. Latvijos kultūros ministerijos užsakymu Klaipėdos universiteto Režisūros katedroje buvo parengtas latvių dramos teatro aktorių kursas Liepojos teatrui (kurso vadovai – Vytautas ir Velta Anužiai).

Dėsto žinomi kūrėjai Režisūros katedros pedagogai – menininkai prof. G.Padegimas, prof. V.Masalskis, prof. P.Gaidys, doc. G.Šimkus, L.Zubė, aktoriai R.Šaltenytė-Reklaitienė, Š.Juškevičius stato spektaklius ir vaidina profesionaliuose Lietuvos teatruose, kino ir TV filmuose, lėlių spektakliuose, o doc. dr. I.Bierontaitė ir D.Rabašauskas kuria scenarijus ir režisuoja renginius, L.Gasiūnienė rengia skaitovų programas. Savo kūrybinę patirtį pedagogai pristato įvairiuose seminaruose, kursuose, festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje. Prof. G.Padegimas nuolat veda Michailo Čechovo kūrybinio metodo seminarus tarptautiniuose teatro renginiuose (ryškiausi – Paryžiuje (2007), Strasbūre (Prancūzija, 2009), Birmingeme (Didžioji Britanija, 2010), Monake (2009), Rygoje (Latvija, 2010), Maskvos dramos meno mokykloje (2010) ir kitur). Doc. dr. D.Vaigauskaitė kasmet dalyvauja teatro ekspertų darbe tarptautiniuose mėgėjų teatrų festivaliuose, vadovavo spektaklių aptarimams Danijoje, Vokietijoje, Švedijoje (2007), Suomijoje, Kuboje, Latvijoje (2008), Islandijoje, Čekijoje, Monake (2010), Norvegijoje (2011), veda kūrybines sceninio balso lavinimo laboratorijas Lietuvos ir užsienio teatro mėgėjams, kultūros darbuotojams, mokytojams. Katedros pedagogų meninė veikla ne kartą buvo įvertinta įvairiais apdovanojimais. Garbingas Klaipėdos kultūros magistro vardas, Auksinis scenos kryžius už gyvenimo nuopelnus įteiktas prof. P.Gaidžiui. Klaipėdos miesto „Padėkos kaukės“ nominacijoje „Metų aktorius“ nugalėtojais yra tapę L.Zubė (2006) ir Š.Juškevičius (2009). ►

KELIAS

Iš katedros istorijos

Vaidybos programos studentų spektaklis „Batai“ (rež. V.Masalskis, 2013).

Lėlių režisūros programos studentų spektaklis „Rankos“ (rež. K.Jurkštaitė, 2014).

Vaidybos programos studentų spektaklis „Kita mokykla“ (rež. V.Masalskis, 2014).

1971 m. įkurtas Šiaulių K.Preikšo pedagoginio instituto Klaipėdos muzikos fakultetas. Prie Lietuvių kalbos ir literatūros katedros įsteigta Režisūros sekcija ir nauja specialybė – lietuvių literatūra ir režisūra (LLR). Režisūros sekcijos vadovas – doc. Z.Buožis. 1975 m. režisūros sekcija atsiskyrė, o jos vietoje įkurtos dvi – Klubininkystės ir Teatrinio meno katedros (vedėjas doc. Z.Buožis). 1975 m. surinkta pirmoji liaudies teatro režisierių laida (kurso vadovė T.Maceinienė). Klaipėdos fakultetai prijungti prie Lietuvos valstybinės konservatorijos (vėliau – Lietuvos muzikos akademija (LMA), dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Šie metai laikomi Režisūros katedros gyvavimo pradžia. 1977 m. surinkta pirmoji aktorių laida Klaipėdos dramos teatrui (vadovas P.Gaidys). Aktorių kursai Klaipėdos dramos teatrui taip pat surinkti 1992, 2003, 2013 m. 1979 m. įkurtas Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos teatrinio meno fakultetas (dekanas doc. V.Zabarauskas). 1980 m. Teatrinio meno katedra reorganizuota į Režisūros (vedėjas doc. G.Šimkus) ir Teatro pedagogikos (vedėjas doc. J.Kempinas) katedros. 1988 m. Teatrinio meno fakulteto dekanu išrinktas doc. G.Šimkus. Režisūros katedros vedėju tapo doc. E.Savickis. 1992 m. Režisūros katedros vedėja išrinkta doc. dr. D.Vaigauskaitė. 1994 m. surinktas režisūros kursas su lėlių teatro, renginių, pantomimos specializacijomis. 1994 m. LMA Klaipėdos fakultetai reorganizuoti į LMA Klaipėdos muzikos ir teatro pedagogikos institutą. 1995 m. LMA Klaipėdos muzikos ir teatro pedagogikos institutas tapo Klaipėdos universiteto (KU) dalimi. 1997 m. surinkta pirmoji dramos režisūros magistro studijų laida. 1999 m. surinktas pirmasis lėlių teatro režisierių kursas (vadovė doc. J.Januškevičiūtė). Lėlių teatro režisierių kursai surinkti ir 2008, 2012 m. 2001 m. surinktas pirmasis tarptautinis vienerių metų režisūros studijų kursas. 2001–2012 m. surinktos 6 laidos, mokėsi 35 studentai. 2001 m. surinktas vienintelis pantomimos teatro režisierių kursas (vadovas doc. E.Savickis). 2002 m. surinktas pirmasis renginių režisierių kursas (vadovė doc. R.Lukoševičiūtė). Renginių režisierių kursai taip pat surinkti 2005, 2013, 2014 m. 2005 m. pirmąjį režisierių kursą surinko prof. G.Padegimas. 2006 m. Latvijos kultūros ministerijos užsakymu surinktas vaidybos kursas Liepojos teatrui (vadovai V. ir V.Anužiai). 2007 m. surinktas pirmasis režisūros („karuselinis“) kursas, kuriame kasmet keitėsi režisūros ir vaidybos pedagogai. 2011 m. pirmąjį vaidybos kursą surinko prof. V.Masalskis. 2015 m. KU Menų fakultetas pervardytas į Menų akademiją, o Režisūros katedra – į Teatro katedrą. 13

KELIAS

◄ Nacionaline kultūros ir meno premija bei Kultūros ministerijos ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ įvertintas prof. V.Masalskis. Už aktyvią įvairiapusišką veiklą teatro srityje valstybiniu apdovanojimu – ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ įvertinta katedros vedėja doc. dr. D.Vaigauskaitė (2006). 2010 m. Režisūros katedros pedagogų gretas papildė žymus teatro ir kino aktorius prof. V.Masalskis, kartu atsivesdamas savo kūrybinę komandą – kompozitorę Nijolę Sinkevičiūtę, scenografę Renatą Valčik, modernaus šokio specialistę Loretą Juodkaitę. Drauge su V.Masalskiu tęsti vaidybos studi-

Katedros paruošti specialistai sėkmingai įsitvirtina šalies kultūriniame gyvenime, pastebimai turi įtakos teatrinės kultūros procesams.

jas į Klaipėdą atvyko gausus būrys jaunimo iš Vilniaus kolegijos. Šio kurso pagrindu buvo įkurtas teatras – trupė „p.s.“. 2011 m. V.Masalskis Režisūros katedroje surinko naują aktorių kursą, kartu su savo kūrybine komanda atnešdamas naują – muzikuojančios, šokančios ir dainuojančios aktorystės – mokyklą. 2015 m. kursas baigė studijas su 14 spektaklių ir įsteigė Klaipėdos jaunimo teatrą. V.Masalskio ir visos kūrybinės komandos ieškojimai neatpažįstamai pakeitė Klaipėdos miesto kultūrinį veidą. Kasmet rengiamos „Turgaus naktys“ su nemokamais koncertais ir vaidinimais senamiesčio turguje; vaišės Klaipėdos motinoms ant Danės pakrantės pievos, skirtos Motinos dienai; tradiciniais tapę tarptautiniai teatrų festivaliai „Jauno teatro dienos“ ir kt. Baigę magistro studijas, katedros pedagogų gretas 2012 m. papildė trys jauni dėstytojai: E.Mažulienė (scenos kalba), J.Jukonytė (vaidyba ir režisūra), A.Chomičius (vaidyba). Prof. P.Gaidys 2013 m. surinko dar vieną aktorių kursą Klaipėdos dramos teatrui.

Tarptautinio režisūros kurso kiemo teatro spektaklis „Kvailių kaimas“ (rež. G.Šimkus, 2002).

Tarptautinis režisūros kursas (2003). 14

2014 m. doc. V.V.Landsbergis surinko aktorių kursą, kurio studentai mokosi rankų šešėlių valdymo technikos pas Gruzijos meistrą Gela Kandelaki. Prof. V.Masalskis 2015 m. surinko antrąjį aktorių kursą. Po įvykusios reorganizacijos Režisūros katedra ilgametį savo pavadinimą šiemet pakeitė į Teatro katedrą, kadangi jis tiksliau atitinka katedros studijų programų apimtis.

Po studijų įsteigė teatrus Teatro katedra, sukaupusi turtingą teatrinės pedagogikos patirtį, rengia kvalifikuotus aktorius, dramos teatro, renginių, lėlių teatro režisierius – bakalaurus ir magistrus, gebančius kurti spektaklius su profesionaliais aktoriais ir teatro mėgėjais; galinčius inicijuoti ir vykdyti režisieriaus kompetencijų reikalaujančias veiklas kultūros ir švietimo įstaigose; mokančius kritiškai mąstyti, analizuoti, vertinti ir paveikti teatrinės aplinkos reiškinius. Absolventai gali dirbti aktoriais, lėlių, renginių ir teatro režisieriais; vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų dramos kolektyvų vadovais kultūros ir švietimo įstaigose; renginių organizatoriais, režisieriais ir vedėjais, vaidybos, scenos kalbos, scenos judesio konsultantais, teatro ekspertais. Katedros paruošti specialistai – teatro ir renginių režisieriai, dramos teatro aktoriai, lėlių teatro režisieriai – sėkmingai įsitvirtina šalies kultūriniame gyvenime, pastebimai turi įtakos teatrinės kultūros procesams. Daugelis jų subūrė savivaldybių teatrus ir teatrines studijas: A.Armonas – Kelmės mažąjį teatrą, J.Korenka ir J.Buziliauskas – Rokiškio savivaldybės teatrą, A.Butkus – Joniškio vaikų teatrą „Bendraamžiai“, L.Valskienė ir P.Valskys – Kuršėnų vaikų teatrą „Ikaras“, R.Matulis ir S.Matulienė – Plungės vaikų ir jaunimo teatrą „Saula“, D. ir V.Dargiai – Šiaulių moksleivių centro teatrinę studiją „Kompanija šauni“, V.Vadoklytė – Skapiškio vaikų, suaugusiųjų ir senjorų teatrus, J.Andriulevičius – Jonavos savivaldybės teatrą, D.BudrytėSamienė – Jurbarko K.Glinskio teatrą, K.Krasnickas – Kalvarijos mėgėjų teatrą „Titnagas“, J.Daraškevičius – Garliavos moksleivių teatro studiją „Vaidyba“, J.Mažeikienė – Panevėžio kurčiųjų teatrą

KELIAS

Katedros studijų programos Nuo 1975 m. – liaudies teatro režisūra, režisūra. Nuo 1977 m. – vaidyba. Nuo 1994 m. – režisūra su teatro, lėlių teatro, renginių, pantomimos specializacijomis. Nuo 1997 m. – dramos režisūros magistro studijos. Nuo 1999 m. – režisūra (lėlių teatro režisūra). Nuo 2001 m. – tarptautinė teatro režisūra (vienerių metų). Nuo 2002 m. – režisūra (renginių režisūra).

Katedros absolventai

Režisūros katedros studentų pantomimos spektaklis „Akimirkos“ (rež. E.Savickis, 2004).

1975–2015 m. Teatro katedra parengė 44 režisierių laidas – 487 specialistus. Iš jų: teatro režisūra – 302 studentai, lėlių režisūra – 17 studentų (2 laidos), renginių režisūra – 27 studentai (2 laidos), pantomimos – 9 studentai (1 laida). Neakivaizdines studijas baigė 76 studentai (9 laidos). Taip pat parengė: 8 dramos teatro aktorių laidas – 119 specialistų, 17 dramos režisūros magistrų laidų – 70 specialistų, 6 tarptautinio teatro režisierių laidas – 35 specialistus. 80 proc. režisūros programos absolventų vadovauja mėgėjų teatrams, vaikų ir jaunimo teatrinėms studijoms. 98 proc. vaidybos programos studentų dirba Lietuvos ir Latvijos profesiniuose teatruose.

Katedros renginiai

Vaidybos programos studentų spektaklis „Šypsenos“ (rež. P.Gaidys, 2005).

„Akimirka“, R.Jacunskas – Birštono mėgėjų teatrą, A.Daukantaitė, R.Kutaitė ir G.Radvilavičiūtė – Klaipėdos lėlių teatrą, G.Kazlauskaitė ir E.Kazickaitė – Apeirono teatrą Klaipėdoje, L.Vyšniauskas, K.Kondrotaitė – Klaipėdos klounų teatrą „Dulidu“. Galima būtų vardyti dar daugybę kitų katedros absolventų suburtų teatrinių kolektyvų, kurie gyvena intensyvų kūrybinį gyvenimą, savo spektakliais džiugindami, neretai ir stebindami šalies bei užsienio žiūrovus.

Katedros absolventai prisideda prie Lietuvos teatrinės kultūros koordinavimo ir teatro specialistų rengimo: I.Maciulevičienė vadovauja Lietuvos liaudies kultūros centro Teatro poskyriui, J.Andriulevičius yra Lietuvos mėgėjų teatro sąjungos prezidentas, Klaipėdos universitete teatro krypties specialistus ugdo doc. dr. D.Vaigauskaitė, doc. L.Zubė, lektorė E.Barzdžiukienė, asistentė S.Burneikaitė. Vaidybos studijų absolventai dirba ne tik Klaipėdos dramos teatre,

Katedros mokomajame teatre sukurta per 100, suvaidinta per 500 spektaklių. Organizuota 15 absolventų suaugusiųjų teatrų festivalių „Auksinis Amūras“, 10 absolventų vaikų ir jaunimo teatrų festivalių „Svirplio teatras“. Surengti trys tarptautiniai aukštųjų teatrinių mokyklų festivaliai „Baltijos skrydis“ (1994, 1995, 1996).

bet ir nacionaliniuose Vilniaus ir Kauno dramos teatruose, Panevėžio J.Miltinio, Šiaulių ir Liepojos dramos teatruose. Renginių organizavimo įmones įsteigė ir puikiai vykdo įvairius kultūrinius projektus M.Tumšys, K.Pronckus, T.Račkauskis, V.Kvedaras ir daugelis kitų katedros auklėtinių. Sėkmingas absolventų profesinių žinių taikymas įvairiapusėje dvasinės kultūros sferoje – aukščiausias katedros pedagoginio darbo įvertinimas. 15

FESTIVALIS

Klaipėdos jaunimo centro vaidybos studija „Trepsė“ vaidino J.Mačiukevičiaus „Bitę Mają“ (rež. R.Svytytė) ir laimėjo festivalio pereinamąjį prizą.

„Aitvarai“ pažėrė mok Tradicinis šalies mokyklinių teatrų festivalis „Aitvarai 2015“ Klaipėdoje į savąją alma mater vėl subūrė lietuvių filologijos ir režisūros specialybės absolventus. Jie suvažiavo iš visos Lietuvos kartu su savo ugdytiniais atsiveždami naujausius spektaklius ir buvo apdovanoti didžiuliu jaunos publikos dėmesiu.

Jūratė GRIGAITIENĖ

Ugdymo aspektai Suprantama ir natūralu, kad kultūrinėje spaudoje didžiausias dėmesys skiriamas profesionalaus meno sklaidai ir analizei. Tačiau neretai visai nepelnytai pamirštama taip pat labai reikšminga, tik mažiau arba beveik nematoma ugdomoji-edukacinė dailės, muzikos, choreografijos, teatro meno pusė. Įdomu, kiek Lietuvoje šiandien turėtume garsių menininkų, jei vaikystės ir jaunystės metais jie nebūtų sutikę mokytojų iš didžiosios raidės, kantriai diena po dienos už labai mažą atlygį dirbančių muzikos ar dailės mokyklose, šokio ar teatro studijose.

„Aitvarų 2015“ festivalio atidaryme etiudą rodė Klaipėdos universiteto lietuvių filologijos ir režisūros studijų programos antrojo ir trečiojo kursų studentai. 16

Keli teatrinio ugdymo aspektai išryškėjo lapkričio 27-ąją surengto tradicinio šalies mokyklinių teatrų festivalio „Aitvarai 2015“ metu. Festivalis, turintis senas ir gražias tradicijas, vyksta su nedidelėmis pertraukomis jau daug metų. Jo ištakos siekia XX a. aštuntąjį dešimtmetį, kai tuometės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose per moksleivių pavasario atostogas buvo kviečiami lietuvių filologijos ir režisūros (toliau LFR) specialybės absolventai atvykti į savo alma mater pasidalyti kūrybinės veiklos su vaikais ir jaunimu rezultatais, aptarti iškylančias problemas, susitikti su bendramoksliais ir dėstytojais. Pačiai vaikystės metais teko ne kartą dalyvauti šioje gražioje šventėje, kai vaidinau Gargždų statybinių medžiagų kombinato lėlių teatre „Arlekinas“, kuriam daugiau kaip dešimtmetį vadovavo dabar žymi lėlininkė, dramaturgė ir lėlių

Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos teatro studijos „Ištaško“ spektaklis „Nei riešutų, nei duonos“ (rež. R.Rusteikienė) – pagal S.Šaltenio „Riešutų duoną“.

FESTIVALIS

„Aitvarų“ festivalio archyvo nuotr.

yklinio teatro gėrybių teatro mokyklos Klaipėdoje įkūrėja Jūratė Januškevičiūtė. Nepriklausomybės metais, susikūrus Klaipėdos universitetui (KU), ši tradicija nenutrūko, bet įgavo naujų bruožų: simboliškai pavadintas „Aitvarų“ festivaliu renginys vyksta nebe pavasarį, bet paskutinį lapkričio penktadienį ir skiriamas tarptautinėms Studentų ir Humanitarų dienoms paminėti, E.Balsio menų gimnazijos mokiniai rengia aitvarų parodą, kariškiai dalyvius vaišina gardžia koše... Šiemet KU Menų akademijos mokomajame teatre vykusiame „Aitvarų“ festivalyje dalyvavo net aštuoni KU Humanitarinių mokslų fakulteto LFR studijų programos absolventų mokykliniai teatrai iš Panevėžio, Tauragės, Kretingos, Gargždų, Sedos, Laukuvos ir Klaipėdos, LFR specialybės baigiamojo kurso studentai ir du skaitovai iš uostamiesčio „Ąžuolyno“ gimnazijos. Kad motyvacijos ir teatrinio azarto

nepritrūktų, teatrai kasmet varžosi dėl Literatūros katedros pereinamosios taurės. Jų pasirodymus vertino kompetentinga komisija, kurią šiemet sudarė KU doc. režisierius Gediminas Šimkus, teatro mokytoja ekspertė Audra Lenkauskienė ir Literatūros katedros vedėja prof. Roma Bončkutė. Mokyklinio teatro vertinimo kriterijai, skirtingai nei profesinio teatro, orientuoti ne tiek į vaidybos kokybę, kiek į naujų mokyklinio teatro specifikos galimybių paiešką ir atvertį scenoje bei tematinęidėjinę platformą.

Salė buvo pilnutėlė Kuo išskirtinis šiemetis festivalis? Pirmiausia jaunosios publikos susidomėjimu ir gausa. Nuo pat ryto iki vėlaus vakaro mo-

Tauragės „Pilies teatras“ atvežė spektaklį „Pinklės“, pastatytą pagal S.Zarr romaną „Kaip išsaugoti gyvenimą“ (inscen. aut., rež. J.Kazlauskienė).

komojo teatro salė buvo pilnutėlė, o prieš pat spektaklį atėjusiems žiūrovams tekdavo ilgokai paieškoti, kur atsisėsti, arba stovėti. Festivalio spektaklius galima būtų suskirstyti į kelias kategorijas: pjesių pastatymai, literatūrinių kūrinių inscenizacijos ir pačių moksleivių kūryba. Džiugu, kad vaidinimuose atsiranda daugiau optimizmo, jauni žmonės nori matyti ir mato šviesiąją gyvenimo pusę. Prieš kelerius metus teatro pedagogai negalėjo atsiginti nuo užplūdusio depresyvios, destruktyvios tematikos srauto – narkomanija, savižudybės, smurtas ir pan. Panašu ir laimė, kad juodasis periodas pamažu grimzta į praeitį. Ypač įdomios ir savitos buvo literatūrinių kūrinių inscenizacijos, kurios kėlė aktualias jaunų žmonių problemas, – apie komplikuotus tėvų ir vaikų santykius, patyčias, pirmosios meilės ir išdavystės, tapatybės paieškas ir pan. ►

Panevėžio J.Miltinio gimnazijos „Aitvaruose“ pristatytas spektaklis sukurtas pagal moksleivės M.Blaževičiūtės pjesę „#Gyvenimas“ (rež. A.Želvys). 17

FESTIVALIS

Pavyzdžiui, Kretingos vaikų ir jaunimo teatras „Atžalynas“ inscenizavo sovietmečiu garsią V.Železnikovo apysaką „Baidyklė“ (rež. Auksė Antulienė), pagal kurią 1984 m. buvo susuktas to paties pavadinimo filmas, režisuotas Rolano Bykovo. Patyčių tema spektaklyje gvildenama ne tik dialogų, bet ir ritminio bei spalvinio kontrasto principais. Klasės erdvė formuojama iš juodų kėdžių, sinchroniškai linija judėdamos jos veikia kaip artėjanti grėsmės nuojauta ar bausmės įrankis, o sukrautos scenos centre simbolizuoja egzekucijos laužą. Juodą spalvą paryškino raudona / kraujo spalva, atsispindinti veikėjų kostiumų detalėse. Dėmesio vertas buvo ir festivalio debiutantų – Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos teatro „Ištaško“ vaidinimas „Nei riešutų, nei duonos“ pagal S.Šaltenio apysaką „Riešutų duona“ (rež. Rasa Rusteikienė). Jaunatviška ir energinga net 22 gimnazistų grupė raiškia teatro kalba papasakojo gerai žinomą dviejų jaunų žmonių pirmosios meilės istoriją – lietuviškąją Romeo ir Džuljetos versiją, kai dviejų dėl karvės kariaujančių šeimų atžalos įsimyli viena kitą, patirdamos daug neteisybės iš aplinkinių, skaudžių išbandymų bei išgyvenimų. Spektaklyje daug judesio, vizualiai gražiai tarpusavyje derančių mizanscenų, masinių scenų, ritmo, muzikinių ir choreografinių intarpų. Tauragės moksleivių namų „Pilies teatro“ režisierė Jolanta Kazlauskienė jau ne pirmą kartą imasi literatūros inscenizacijos. Spektaklio „Pinklės“ pagal S.Zarr romaną „Kaip išsaugoti gyvenimą“ centre – vienos šeimos drama. Mylimą vyrą palaidojusi moteris netektį bando kompensuoti į savo šeimą priimdama jaunutę besilaukiančią merginą, kuri pasiryžusi svetimiems žmonėms atiduoti tik gimusį savo kūdikį. Beveik detektyvinė intriga užsimezga, kai paaiškėja kai kurios pikantiškos detalės. Nėščia mergina, pabėgusi nuo motinos ir ją seksualiai išnaudojusio patėvio, pati gerai nežino, kas yra jos būsimo kūdikio tėvas. Nevilties pramaišiui su viltingu lyriškumu gaidelės skambėjo poetinėje kompozicijoje holokausto tema „Vaikai, norėję gyventi“, kurią parodė Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos teatro grupė (rež. Laura Rojutė-Maselskienė). ◄

Įdomūs reiškiniai Įdomus ir gana novatoriškas reiškinys mokykliniame teatre – tai spektakliai pagal pačių moksleivių sukurtas pjeses. Panevėžio Juozo Miltinio gimnazija ne tik viena pirmųjų Lietuvoje dar 1993 m. įsteigė teatro klases, bet, pasak gimnazijos direktoriaus Vytauto Raišio, ir analogų Europoje neturintį jaunųjų dramaturgų konkursą, kuris vyksta kas antri metai nuo 1997-ųjų. Savo sukurtas pjeses jam gali siųsti visi moksleiviai.

„Trepsės“ spektaklis „Bitė Maja“ sužavėjo nuoširdžia mažųjų vaidyba, improvizaciniais perliukais, šviesiu humoru, optimizmu, teatrališkumu ir žaisme. Gimnazijoje sukaupta jau daugiau nei 300 pjesių, o įdomiausios sėkmingai statomos įvairiuose šalies vaikų ir jaunimo teatruose. Festivalyje panevėžiečiai parodė dvi vienaveiksmes pjeses, sukurtas moksleivių, – M.Blažytės „#Gyvenimas“ ir G.Žebrytės „Balkonas“ (rež. Algis Želvys), kuriose išryškėja jaunų žmonių problemos: dėmesio stoka, vienatvė, lyčių antagonizmas, pirmosios išdavystės ir kt. Žinoma, pradedančiųjų dramaturgų darbai neprilygsta W.Shakespeare’ui, tačiau pats faktas labai vertingas ir skatintinas. Klaipėdos jaunimo centro (JC) „Aušros“ teatro studija vaidino absurdo dramos pavyzdį „Laukiamasis“. Teatro vadovas Gediminas Milinis atkakliai teigia, kad spektaklio kūrėjai – visi dalyviai, o režisieriaus apskritai nėra. Atlikimas nebuvo idealus, trūko spalvų personažų charakteriuose, galima buvo labiau išgryninti žanrinius niuansas, tačiau pati pjesės idėja atrodė labai originali ir netikėta. Keturi uždaroje patalpoje laukiantys personažai nežino, kas jie yra, ką veikia, atsiranda iš niekur ir išnyksta nežinia kur, mano esantys amžini, nes juos savo vaizduotės galia sukuria Autorius. Netikėtas vaidinimo posūkis, – kai veikėjai,

įgiję šiokį tokį suverenitetą, pradeda reikalauti savo teisių ir nebenori paklusti visagalio Autoriaus įgeidžiams. Žiūrovus veikia uždara vaizduotės erdvė, paslaptingos, niekur nevedančios durys, veidrodis, atspindintis gyvenimo realybę, ir kt. Pagal J.Mačiukevičiaus pjesę sukurtas vienintelis jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams skirtas Klaipėdos JC vaidybos studijos „Trepsė“ spektaklis „Bitė Maja“ (rež. Rimutė Svytytė) publiką sužavėjo nuoširdžia mažųjų vaidyba, improvizaciniais perliukais, šviesiu humoru, optimizmu, teatrališkumu ir žaisme. Ypač funkcionaliai panaudota paprasta, bet vizuali dekoracija. Kelios scenoje kabančios melsvos virvės nuolat transformuojasi įvairiais pavidalais, sukurdamos reikalingą atributiką ar erdvę veiksmui. „Bitė Maja“ komisijos išskirtas ir apdovanotas pereinamuoju prizu – kaip ryškus mokyklinio teatro pavyzdys, visais atžvilgiais atitinkantis vaikų teatro formato viziją. Tradiciškai nekonkursinėje programoje pasirodė ir KU LFR studijų programos baigiamojo kurso studentai, parodę kursinį spektaklį – A.Saalbach „Šokių pamoką“ (kurso vadovas Linas Zubė). Išskirtinai merginų kursui tinkamai parinkta medžiaga kėlė asociacijas apie svajonės tapti balerina ar bent grakščia šokėja nepasiekiamumą, absurdiškumą. Kai kam atrodė, kad kalbama ir apie mūsų pedagogikos spragas apskritai, kai nėra elementariausių sąlygų, kad jaunų žmonių svajonės materializuotųsi. Ne tik dalyviams, bet ir žiūrovams širdys plakė smarkiau, matant beveik pusantro šimto jaunųjų teatralų, kurie atsidavusių vadovų kantriai už rankos vedami pajuto galingą gyvojo teatro trauką. Festivalio metu nesužybsėjo ir nesuskambėjo nė vienas mobilusis telefonas, nors vedėjai prieš spektaklius žiūrovų ir neįspėdavo, kad juos išjungtų. Todėl nesvarbu, kokią profesiją jaunieji aktoriai pasirinks ateityje, tačiau tikrai bus išprusę žiūrovai, mėgstantys ir suvokiantys magiškąjį teatro meną. „Aitvaruose“ išryškėjo toji nematoma, bet labai reikalinga ir prasminga ugdomoji teatro pedagogikos pusė.

MUZIKA

Išdainavusiems Lietuvai laisvę

Asmeninio archyvo nuotr.

Kelis dešimtmečius brandinta, ketverius metus rašyta ir šiemet išleista muzikologės, Klaipėdos universiteto profesorės dr. Danutės Petrauskaitės monografija „Lietuvių muzikinė kultūra Jungtinėse Amerikos Valstijose 1870–1990. Tautinės tapatybės kontūrai“ jau pristatyta Lietuvoje ir JAV. Knyga – įspūdingos apimties ir turiniu, ir forma. Į 1088 puslapius sudėta 120 metų egzilio Lietuvos ir gyvo jos muzikinio gyvenimo. ► 19

MUZIKA

Rita BOČIULYTĖ

Prasidėjo nuo Klaipėdos ◄ – Kaip kilo šios knygos, kurią, beje, išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla, idėja? Kokie buvo motyvai ją parašyti? – Idėja parašyti knygą kilo prieš dešimtmetį, kai susikaupė pakankamai istorinės ir muzikologinės medžiagos šia tema. O viskas prasidėjo nuo Klaipėdos. Kai 1980-aisiais apsigyvenau uostamiestyje ir pradėjau domėtis čia 1923 m. S.Šimkaus įkurta konservatorija, sužinojau, kad nemažai jos

Knygos pristatyme Vilniuje spalio 22-ąją.

absolventų ir pedagogų Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasitraukė į Vakarus. Tuomet ir ėmė po truputį vertis iki tol man neregėtas JAV lietuvių muzikinės kultūros vaizdas. – Kiek užtruko šis didžiulis darbas apie iki šiol mažai žinomą išeivijos muzikos pasaulį? – Medžiagą rinkau kelis dešimtmečius, rašydama knygas bei straipsnius apie Amerikoje besidarbavusius lietuvių vargonininkus, kompozitorius, chorvedžius bei dainininkus. Tuomet ir kilo mintis į išeivijos muzikinį gyvenimą pažvelgti ne fragmentiškai, bet sistemingai ir nuosekliai, atsispiriant nuo kertinio taško – tautinės tapatybės formavimo bei puoselėjimo egzilyje. Pats knygos rašymas užtruko ketverius metus.

– Akivaizdu, kad renkant medžiagą ir tyrinėjant egzodo muzikinę kultūrą jums teko daug keliauti po svečius kraštus, nemažai laiko praleisti jų archyvuose, muziejuose – ko ten ieškojote ir ką atradote naujo? – Pagrindinė mokslinės medžiagos rinkimo vieta buvo JAV. Ne vieną mėnesį praleidau J.Žilevičiaus ir J.Kreivėno lietuvių muzikos archyve Čikagoje, Amerikos lietuvių kultūros archyve (ALKA) Putname, daug minčių suteikė apsilankymas prie Niujorko esančiame Eliso salos Imigracijos muziejuje, Čikagos istorijos muziejuje, susitikimai su Amerikos lietuvių muzikais – J.Augaityte, P.Bičkiene, S.Baru, S.Citvaru, A.Giedraičiu, J.Kačinsku, A.Kučiūnu, D.Lapinsku, V.Marijošiumi, K.Skaisgiriu, F. ir V.Stroliomis bei kitais. Knygos būčiau

Lemonte su dirigentu Alvydu Vasaičiu, kuris publikai detaliai pristatė klaipėdietės knygą.

Apie savo knygą D.Petrauskaitė lapkričio 8-ąją pasakojo Pasaulio lietuvių centre Lemonte.

D.Petrauskaitės knygos sutiktuvės Klaipėdos universitete surengtos lapkričio 24-ąją. Mintimis apie kolegės darbą dalijosi prof. emeritė dr. Daiva Kšanienė. 20

MUZIKA

neparašiusi ir be Lietuvos bibliotekų bei archyvų. Ypač daug vertingos medžiagos sukaupiau Klaipėdos universiteto dr. K.Pemkaus bibliotekoje, kur saugomi unikalūs periodiniai leidiniai bei dokumentai, iš JAV į Klaipėdą atkeliavusiame V.Strolios archyve, Lietuvos centriniame archyve radau įdomių fotografijų, kurias ir įdėjau į savo knygą. – Ar būta staigmenų, kas jus pačią nustebino, kažkaip pakreipė knygos vagą? – Visiškai neketinau rašyti skyriaus „Svečiai iš „anapus“. Nemaniau, kad į mano tyrinėjimų lauką turėtų pakliūti iš sovietinės Lietuvos į JAV koncertuoti atvykę atlikėjai. Tačiau susidūrusi su išeivijos reakcija į svečius iš tėvynės, negalėjau apeiti šio reiškinio. ►

Komentarai Dainius JUOZĖNAS Kolosali knyga – 1088 puslapių. Kolosalus triūsas. Perversta tūkstančiai laikraščių, įvairių valstybinių ir privačių archyvų medžiagos. Monografija, netelpanti į muzikologijos mokslo rėmus. Tikras socialinės istorijos pavyzdys. Įdomu viskas: mažiausios detalės, emocijos, bilietų kainos, laivų koncertų programėlės ir šipkortės, demonstracijos, eisenos, kultūrų skirtumuose susipynę elgsenos, papročių, sociumo mechanizmai. Nepaprastai įdomu skaityti, kalba gyva, individuali, nė iš tolo nepanašu į pakylėtą sterilų akademinį stilių. Akivaizdžiai matyti, kad ir profesorei tai nepaprastai įdomu, iš čia ir gyvas santykis su nagrinėjama medžiaga. Beskaitant iškyla keletas dalykų, kuriuos, turbūt, svarbu suvokti, norint giliau suprasti, kokia buvo toji „antroji Lietuva“ už tolimojo Atlanto. Ir ne tik muzikos barų erdvėse... Meilė Lietuvai, savo šaknų ir kilmės gynimas kaip egzistencinė gyvenimo ir veiklos prielaida. Tautinio ir kultūrinio aktyvumo siekis, sumanus naudojimasis visomis galimomis raiškos priemonėmis Valstijose, kūrybos pavyzdys ir etalonas pavergtai Tėvynei. Įdomūs liudijimai apie aistras, anekdotiškas situacijas ir įtampas, kylančias sovietinės Lietuvos kultūrininkų viešnagių JAV metu. Kai Tėvynė laisva – intensyvėja emigrantų srautai į Lietuvą, kultūriniai mainai, Lietuvos ir JAV išeivių organizacijų kontaktai. Autorė atskleidžia mažai kam žinomą neilgą intarpą nuo 1913 m. pavasario iki 1914 m. rudens, kai išvykę iš Rusijos imperijos emigrantai gavo teisę aplankyti Lietuvą, vėliau savo įspūdžius aprašė išeivijos laikraščiuose. Išsamiai aprašyti vis didėjantys „amerikonų“ turistų srautai į Lietuvą 1920–1940 m. Atrodytų, ką tai turi bendra su JAV lietuvių muzikine veikla, kodėl prof. D.Petrauskaitę žinių verpetai įsuka vis platyn? Tačiau toji socialinė istorija juk nepaprastai įdomi, tai išties tai, ko esame išsiilgę – žvilgsnio tarsi iš arti, nusileidžiant iš akademinės kalbos aukštumų į dienraščių skiltis. (Antroji Lietuva ir jos muzika, www.muzikosantena.lt, 2015 12 10) Daiva KŠANIENĖ

Per knygos pristatymą „Draugo“ redakcijoje Čikagoje spalio 30-ąją su lietuvių kilmės garsiu amerikiečių dainininku Arnoldu Voketaičiu.

Po knygos sutiktuvių Klaipėdoje. Asmeninio archyvo ir Vytauto Petriko nuotr.

Šiuo didžiuliu moksliniu darbu muzikologė, profesorė dr. D.Petrauskaitė užpildė buvusią milžinišką lietuviškosios diasporos kultūros spragą, iš esmės ištirdama ir apibendrindama, galima sakyti, „antrosios“, mums nežinomos arba labai mažai žinomos, svetur (JAV) susibūrusios Lietuvos turtingą muzikinį gyvenimą. Kai kuo panašų į Tėvynės, bet ir daug kuo dėl visiems žinomų priežasčių besiskiriantį, ypač po Antrojo pasaulinio karo. Įspūdingo veikalo pasirodymas būtent šiuo metu aktualus ne tik kaip išsamus tyrimas, moksliškai pagrįstas net kelių lietuvių emigracijos bangų, t. y. daugelio išeivių kartų siekio svečioje šalyje išsaugoti lietuviškumą ir savo tapatybę padedant įvairialypei muzikinei veiklai. Kartu tai labai laiku atliktas bei reikšmingas darbas šiuolaikinių realijų kontekste. D.Petrauskaitė yra pirmoji Lietuvos muzikologė, išsamiai, kruopščiai ištyrusi turtingą, be galo įvairią, apimančią daugiau nei 100 metų lietuvių muzikinę veiklą JAV. Svarbiausia, pateikė ją plačiame istoriniame, socialiniame, humanitariniame, JAV imigracinės politikos, pačių lietuvių emigrantų politinės priešpriešos kontekste. Knyga atveria išsamų, nepagražintą, neidealizuotą mūsų išeivijos kultūrinį gyvenimą, atskleisdama daugelio muzikų pasiaukojamą lietuvišką veiklą svetimų kultūrų apsuptyje bei veikiamą amerikonizmo. Mokslininkė vaizdžiai, kaip rašytoja romanistė, remdamasi autentiškais šaltiniais, aprašė lietuvių emigrantų keliones į užjūrius, jų vargus, sunkią pradžią, adaptacijos problemas, jausmus ir išgyvenimus pakliuvus į pasaulio kultūrų katilą. Ji laipsniškai atskleidė įdomų paveikslą nuo pirmųjų carinės Rusijos imperijoje gyvenusių lietuvių išeivių kuklių muzikinių pomėgių iki brandžių, pasaulinio muzikos meno standartus atitinkančių lietuvių pasiekimų. Muzikologė nuosekliai pateikė JAV lietuvių muzikinio gyvenimo raidą nuo nedrąsios pradžios XIX a. pab. – mėgėjiškų pasidainavimų saliūnuose, pavienių atlikėjų (pirmiausia vargonininkų) koncertų ir kt. – iki plataus lietuvių profesionalaus bei mėgėjų muzikos meno klestėjimo XX a., patiems susikūrus palankią socialinę ir kultūrinę terpę. Autorė vaizdžiai aprašė pirmosios ekonominių pabėgėlių iš carinės Rusijos engiamos Lietuvos emigracinės bangos (XIX a. pab. – XX a. pr.) vargus. Nemokėdami kalbos, dar tik dairydamiesi jiems neįprastoje aplinkoje, ieškodami bet kokio juodo darbo, jie nedaug ką nuveikė ugdydami lietuviškumą, skleisdami savąją kultūrą bei muziką. Beveik vienintelė ir saugiausia užuovėja bei sąlyčio su muzika vieta jiems tuomet buvo bažnyčia (beje, ji visada buvo svarbi lietuvių gyvenimo dalis Amerikoje). Atsivežę stiprų religinės tapatybės pojūtį, vienas prie kito glaudęsi lietuviai ėmė statyti savo bažnyčias. Natūralu, kad ilgai mėgstamiausias ir svarbiausias muzikos instrumentas buvo vargonai. Apie tai plačiai ir sistemingai autorė rašo daugelyje knygos skyrių. Lietuviai vargonininkai-chorvedžiai prie bažnyčių ėmė burti ir chorus, kurių repertuarą sudarydavo ne tik liturginiai, sakraliniai, bet ir pasaulietiniai kūriniai. Mokslininkė nuodugniai aprašo gausių bažnytinių bei pasaulietinių lietuvių instrumentinių ansamblių, orkestrų, veiklą, repertuarą, klausytojų auditoriją. Įdomu skaityti apie jau ten gimusių lietuvių – profesionalių muzikų – pasiekimus ir pasirodymus garsiausiose JAV koncertų salėse bei operų teatruose. Knygoje muzikologė aptaria įvairiausių sričių atlikėjų (dainininkų, smuikinininkų, pianistų, dirigentų, pūtikų, akordeonistų), chorų, orkestrų veiklą JAV, lietuvių dainų šventes ir kt. Vaizdžiai, išsamiai muzikologė aprašo ir mažai žinomus sovietinės Lietuvos atlikėjų apsilankymus Amerikoje, išeivių reakciją į juos. Iškili D.Petrauskaitės monografija yra neįkainojamas indėlis į Lietuvos muzikologijos mokslą, atskleidęs JAV lietuvių išeivių kultūrinio muzikinio gyvenimo savitumus bei pasiekimus.

MUZIKA

◄ Teko apsilankyti net Ypatingajame archyve Vilniuje, kuriame saugomi KGB dokumentai, ir sužinoti, kad į Ameriką buvo siunčiami saugumiečių užverbuoti agentai, tarp jų buvo ir garsūs muzikai, pasiųsti rinkti informacijos apie „reakcingos“ išeivijos politines nuotaikas. Taip knyga po truputį plėtėsi ir storėjo.

žinių apie emigracines bangas, lietuviškos bažnyčios vaidmenį išeivijoje, net lietuviško turizmo apraiškų.

Mūsų garbės reikalas

– Ką jums reiškia šio darbo pabaiga – knyga? Kitos pradžią? Juk jūsų gyvenime jau taip yra buvę, kai vienos knygos rašymas inspiravo kitą? – Taip. Knyga „Klaipėdos muzikos mokykla 1923–1939“ inspiravo knygą „Jeronimas Kačinskas. Gyvenimas ir muzikinė veikla“, o pastaroji – knygą „Petras Armonas muzikinių kultūrų kryžkelėse“. Naujausias darbas vėl gimdo naujus sumanymas. Idėjų ir medžiagos yra dar bent trims ar keturioms knygoms.

– Papasakokite apie šios studijos struktūrą – ką ji aprėpia? Ji pasikeitė nuo pradinio sumanymo, ar tvirtai jo laikėtės? – Pradžioje skendau sukauptos medžiagos vandenyne. Sunkiausia buvo suręsti logišką struktūrą, kurioje tilptų 120 išeivijos muzikinio gyvenimo metų. Kurta įvairiausių variantų, bet kai galiausiai pavyko suformuoti pagrindinius tris skyrius, monografijos sandara daugiau nesikeitė. Pirmajame skyriuje „Prie ištakų“ apžvelgiamos emigracijos priežastys bei pasekmės, emigrantų kelionės per svečias šalis į išsvajotą Ameriką bei jų gyvenimo pokyčiai po svetima padange; antrajame analizuojama lietuvių muzikinė kultūra XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmojoje pusėje; trečiajame – XX a. antrojoje pusėje. Į knygos pabaigą sudėjau priedus, kuriuose yra suregistruotos JAV veikusios lietuviškos parapijos, chorai bei orkestrai. – Kas rašant jums buvo įdomiausia, kas uždegė ir vedė? – Buvau nustebinta daugelio išeivių noro išsaugoti lietuvybę ir nepakliūti į tautų lydymo katilą. Tad norėjau įamžinti šias jų pastangas, kurios nemažai pasitarnavo ir kuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę. – Kas finansavo šios solidžios knygos atsiradimą? Turbūt tai labai brangus projektas? Ar sunku buvo rasti jam rėmėjų? – Pirmiausia reikėjo laimėti Lietuvos mokslo tarybos paskelbtą visuotinės dotacijos projekto, finansuojamo Europos socialinio fondo, konkursą. Man pavyko. Todėl turėjau galimybę ne tik rinkti medžiagą JAV, bet ir skaityti pranešimus apie išeivijos muzikinę kultūrą tarptautinėse konferencijose Romoje ir Vienoje. O projekto išties būta brangaus. Vien knygos išleidimas kainavo daugiau nei 13 tūkst. eurų. 22

– Kokių egzodo autorių kūryba pati žavitės? – Negaliu likti abejinga kompozitoriui bei pianistui V.Bacevičiui ir modernizmo pradininkui išeivijoje D.Lapinskui.

Džiaugiuosi ne tiek dėl savęs, kiek dėl galimybės priminti visiems išeivijos nuveiktus, bet daugelio pamirštus darbus.

– Jūsų nuomone, kodėl mūsų kultūrai svarbu atrasti tautinės tapatybės kontūrus ir egzodo muziką anapus vandenyno? – Nejau mums neįdomu, ką veikė ir kaip gyveno mūsų tautiečiai kituose kraštuose, kuo jie prisidėjo prie lietuviškos kultūros raidos, kaip juos vertino kitataučiai? Tai juk mūsų garbės reikalas. Ir reikia stengtis kuo greičiau atverti mums nežinomus išeivijos kultūrinės veiklos klodus bei integruoti juos į bendrą mūsų tautos istoriją. Nors padalyta bei išsibarsčiusi tauta, bet kultūra – viena.

Platus kontekstas – Kaip ši monografija turėtų pasitarnauti mokslui ir kas joje galėtų sudominti paprastus muzikos gerbėjus? – Šia knyga galėtų naudotis pedagogai, dėstantys lietuvių muzikos istoriją, atlikėjai, norintys daugiau sužinoti apie išeivijos kūrybą bei ryškiausias scenos žvaigždes. Kiti skaitytojai gali joje atrasti

– Savo knygą jau pristatėte ne tik Lietuvoje – „Santaros-Šviesos“ suvažiavime, Vilniuje ir Klaipėdoje, bet ir JAV lietuviams. Įdomu, kokie jūsų įspūdžiai iš knygos pristatymų čia ir Čikagoje bei Lemonte? Ypač smalsu, kaip knygą sutiko Amerikos lietuviai; kokia ten tautiečių bendruomenė, su kuria jau seniai esate pažįstama? – Buvo malonu, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijos J.Karoso salė buvo beveik pilna, tačiau atsakomybė pristatyti knygą savo buvusiems profesoriams ir kolegoms – didžiausia. Čikagoje ir Lemonte išeiviai nuoširdžiai surengė knygos sutiktuves. Man asmeniškai buvo malonu susitikti su gyvais jos herojais. Džiugu, kad į knygos pristatymą Klaipėdos universitete atvyko visa jo vadovybė. Džiaugiuosi ne tiek dėl savęs, kiek dėl galimybės priminti visiems išeivijos nuveiktus, bet daugelio pamirštus darbus. – Įstrigo jūsų knygos dedikacija – „skiriu tiems, kurie dainomis išdainavo Lietuvai laisvę“. Kaip manote, ar dabar dainos, muzikos galia tebėra tokia didelė? – O kaipgi?! Tai įrodė ir Sąjūdžio metais Lietuvą išgarsinusi Dainuojančioji revoliucija, ir šiuo metu Europoje vykstantys terorizmo aukų atminimui skirti mitingai, kuriuose skamba žmones vienijančios dainos.

V.Noreika: širdyje aš esu klaipėdietis

MUZIKA

Vienintelis ir nepakartojamas. Įtaigus ir charizmatiškas. Talentingas ir įvairiapusiškas. Jį 2011 m. prestižinis „Metropolitan Opera“ žurnalas „Opera News“ 9-ajame numeryje paskelbė 12-os žymiausių pasaulio XX a. tenorų, šiame teatre dainavusių Edgardo partiją Gaetano Donizetti operoje „Liučija di Lamermur“, sąraše. Šalia Enriko Caruso, Nicolai Geddos, Placido Domingo, Luciano Pavarotti ir kitų pasaulinio garso dainininkų. Scenos uždanga jam atsivėrė apie 3000 kartų. Rampos šviesoje jis stovėjo daugiau kaip 5000 valandų. Scenoje „mirė“ daugiau kaip 200 kartų. Operos spektaklių – per 900. Vaidmenų – 46. Operos scenoje dainavo 55 metus. Už šių faktų ir skaičių – Virgilijus Noreika. ►

Vytauto Petriko nuotr. 23

MUZIKA

Lietuviškos sutiktuvės Palangos oro uoste 1972 m. sausį. Ką tik išlipęs iš lėktuvo V.Noreika – pirmas iš kairės, K.Kšanas – trečias iš kairės.

Laima SUGINTIENĖ

◄ Šis ruduo buvo skirtas V.Noreikai:

televizija ir radijas be paliovos transliavo jo koncertų, spektaklių įrašus, kartojo laidas, kuriose dalyvavo žymusis maestro, ką tik pasirodė spaustuvės dažais tebekvepianti Viktoro Gerulaičio knyga „Virgilijus Noreika: „Ir kur benueičiau...“, iš kurios ir „pasiskolinau“ minėtus skaičius. Jį sveikino valstybės vadovai – Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, premjeras Algirdas Butkevičius. Visa tai skirta gerbiamo (garbinamo?) tenoro 80 metų jubiliejui. ...„Tas rankų švelnuuumas...“, – liejasi iš televizoriaus Algimanto Raudonikio daina, tapusi Lietuvos tenorų tenoro vizitine kortele. Dar ir dar kartą žaviuosi V.Noreikos meistryste įprasminti kiekvieną žodį, kiekvieną natą, vos juntamomis detalėmis išryškinti muzikinę mintį, net paprastoje dainoje atskleisti didžiulius lobius ir gilias prasmes. Kai tuo metu telefono ragelyje išgirstu dirigento Stasio Domarko balsą ir klausimą: „Laima, ar nevertėtų?..“, nedvejodama sakau „taip“. Taip, turime priminti, bent trumpai apžvelgti Klaipėdoje nuveiktus jo darbus. Taip, nes čia jo dažnai koncertuota, čia (ir ne tik čia) jis buvo ir yra visada laukiamas. Taip, nes išvardytuose skaičiuose slypi garsiausio šalies tenoro ir Klaipėdoje padainuoti koncertai, sukurti ir atlikti vaidmenys.

Artisto triumfo skrydis 1972-ieji – V.Noreikos triumfo metai, jis buvo ypač puikios vokalinės formos. Vien 1971–1972 m. sezoną įrašyti 58 operos 24

1972 m. sausis. V.Noreika (centre su gėlėmis), lydimas Liaudies operos kolektyvo narių, atvyko į tuometį „Klaipėdos“ viešbutį.

spektakliai, 14 solinių ir 30 bendrų koncertų. Jis geidžiamas daugelyje garsiausių scenų, jo tvarkaraštis perkrautas koncertų, spektaklių ir gastrolių. Jo populiarumas tuo metu buvo stulbinantis, apie jį žinojo gūdžiausioje Lietuvos provincijoje, visoje TSRS, Europoje, net Japonijoje. 29-erių dainininkas tapo Lietuvos nusipelniusiu artistu, po trejų metų – jau liaudies artistu, vos 35-erių (1970) – jauniausiu TSRS artistu. Tuo metu dar būdamas ir nepartinis! „1971-aisiais Šventojoje lankiau dirigentą Vytautą Viržonį, ten tuo metu daug menininkų turėjo poilsiavietes, tarp jų – ir V.Noreika. Bevaikščiodami kopose sutikome besiilsintį dainininką, mus supažindino ir aš ekspromtu pakviečiau jį sudainuoti Barinkajų mūsų Liaudies operos J.Strausso „Čigonų barono“ pastatyme, – pasakojo prof. Kazimieras Kšanas. – Dar pasiteiravau, ar neišsigąs tokiomis sunkiomis sąlygomis – juk tai mėgėjų kolektyvas, vos vienas kitas profesionalas. „Ne, – atsakė, – juk jau pastatėte.“ Palanku buvo ir tai, kad Vilniuje taip pat ėjo šis spektaklis, be to, tos pačios redakcijos, ir V.Noreika jame dalyvavo. Populiarusis solistas pažadėjo ir žodį tesėjo. Gerai pamenu jo atvykimą. Tuomet buvo madinga iš Vilniaus į Palangą skristi. Mūsų delegacija pilnu autobusu su gėlėmis (ir ne tik...) vyko į Palangos oro uostą jo pasitikti. 1972 m. sausio 10 ir 11 dienomis įvyko net du spektakliai su V.Noreika. Bilietai buvo išpirkti akimirksniu, o salė buvo sausakimša. Į jo dalyvavimą žiūrėjome kaip į likimo dovaną. Jis mums padovanojo net du spektaklius! Pagarbiai elgėsi su visu kolektyvu, sakė komplimentus scenos partneriams, dirigentui, apskritai – lengvai „įėjo“ į spektaklį. Mums tai buvo didelis akstinas, visi buvome tarsi ant sparnų. Tai buvo pirmoji, tačiau pati ryškiausia kvies-

tinė žvaigždė Liaudies operoje. Beje, net neužsiminė apie honorarą, nekalbėjo apie atlyginimą, nesidomėjo pinigais, o į mus žiūrėjo kaip į entuziastus. Tąkart pabuvo keturias dienas, dalyvavo ir repeticijoje. Beje, prasidainavo mūsų bute, kad net sietynas susiūbavo... Tai buvo įvykis mūsų mieste, pamenu, „Bilduke“ surengtame priėmime po spektaklio dalyvavo visa miesto valdžia, partijos veikėjai. 1984-aisiais pakviečiau V.Noreiką padainuoti Alfredą G.Verdi „Traviatoje“. Antrasis susitikimas buvo jau kitoks. Kultūros rūmuose (dabar Muzikinis teatras) vyko remontas, tad teko prisitaikyti Dramos teatro scenoje. Iškilo daug techninių sunkumų. O V.Noreika jau buvo LNOBT direktorius, paskendęs rūpesčiuose. Tačiau jei buvo pažadėjęs – visada laikėsi žodžio. Net neturėjo laiko repeticijai, tik aptarėme kupiūras ir – į sceną. Buvo anšlagas. Ir tąsyk nesidomėjo honoraru, tiesiog įsiūliau.“

„Dirbt, dirbt, dirbt!“ S.Domarkas, dainininką pažinęs dar studijų metais, pirmą kartą su V.Noreika kaip scenos partneriu susitiko senajame Vilniaus operos ir baleto teatre, dar J.Basanavičiaus gatvėje. Ką tik grįžęs po studijų tuomečiame Leningrade prisistatė Vilniaus publikai diriguodamas „Traviatą“. Pats ironiškai („buvau labai mandras“) prisimena jauno dirigento norą savaip interpretuoti operą, keisti įprastus tempus. Sulaukė dainininkų replikų. O V.Noreika, ką tik grįžęs iš stažuotės garsiojoje Milano „La Scaloje“ (jis buvo tik trečias lietuvis, ten pakliuvęs!), kreipėsi į kolegas: „Draugai (buvo 1967-ieji...) solistai! Atlikime kaip prašo dirigentas. Kokie mes meninin-

MUZIKA

1972 m. J.Strausso „Čigonų baronas“. Barinkajus – V.Noreika (pirmas iš dešinės).

kai, jei negalime to padaryti, prisitaikyti prie jo tempų, siūlomų interpretacijų!“ Studijų metais S.Domarkui daug teko dirbti prie P.Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“, jau pirmaisiais metais ją dirigavo operos studijoje. Daug įvairiausių atlikėjų teko matyti dainuojant Lenskio partiją ir garsiajame Marijos teatre. Ir tik išgirdęs „noreikišką“ Lenskį sakė supratęs, kas yra tas Lenskis, koks šis personažas iš tikrųjų. „Buvo žodžio, jausmo ir muzikos sintezė. Tuomet supratau, kad šioje srityje

Tai persiduodavo visiems. Tai ir yra ta šventė, tas stebuklas, kurį jis sugebėjo sukurti.

jis yra absoliutus genijus. V.Noreika viską perskaito savaip, sukuria savo unikalią interpretaciją, ar tai būtų don Chosė, ar Lenskis,“ – sakė dirigentas. Suprantama, vien talento neužteka, kad pasiektum tokias profesines aukštumas, kuriose šiandien yra garbusis visų mylimas jubiliatas. Tam būtinas visas derinys įvairiausių gebėjimų bei savybių. Nemažai įtakos turi ir asmeninės savybės. „Reiklus sau, – pirmiausia paminėjo S.Domarkas, – susikaupęs, susikoncentravęs, tolerantiškas ir taktiškas. Niekada nepastebėjau jo replikuojant. Nors ir labai pavargęs, niekada neatsisakydavo po spektaklio pasilikti, dalyvauti susitikimuose. O juose visada būdavo savas ir draugiškas. Kalbėdavo tik apie meninius reikalus. Tai rodo didelio žmogaus neišsididinimą.“ Vartant jau minėtą knygą stebina, kad nuo pat pirmųjų žingsnių scenoje, po kie-

1984 m. Dramos teatre. G.Verdi „Traviata“. Alfredas – V.Noreika, Žermonas – S.Šniukšta (dešinėje).

kvieno pasirodymo V.Noreika dienoraštyje išsamiai analizavo visas savo klaidas. Ir įvardijo jas kaip pats griežčiausias kritikas. „Dirbt, dirbt, dirbt!“ – sakė solistas, paklaustas, kaip pavyko pasiekti tokio pripažinimo, apie jo būdus ir metodus.

Inspiravo naują operą S.Domarkas, jau gyvendamas Klaipėdoje, Herkaus Manto gatvėje, eidamas ja ne kartą praėjo Vytauto Mačiuikos skulptūrą prūsų sukilimo vadui Herkui Mantui. O kartą kažkodėl stabtelėjo, iš visų pusių apžiūrėjo monumentalų, didingą karžygį su kardu. Mintyse pradėjo atsigaminti motyvai iš Giedriaus Kuprevičiaus muzikos Marijono Giedrio filmui „Herkus Mantas“, – mat dar dirbdamas Kaune ne kartą dirigavo kauniečio kūrinius, tarp jų ir chorines ištraukas iš minėto filmo. „Ir kuo labiau žiūriu – lyg pats V.Noreika stovi įsikibęs į kardą. Milžinas toks, jo povyza, jo visa fizinė struktūra. Tuomet ir pagalvojau: jei mes turėtume šį dainininką, tai galėtų gimti nacionalinė opera, – dėstė S.Domarkas. – Kilo mintis skambinti G.Kuprevičiui ir pasiūlyti, kad parašytų operą apie Herkų Mantą. Su sąlyga, kad šį vaidmenį atliktų V.Noreika. Kompozitorius iškart „sugriebė“ mintį ir pradėjo ją vystyti. Viskas pajudėjo: opera buvo rašoma gana greitai. Gavę dainininko sutikimą, žinodami apie jo darbštumą, talentą ir, jei neklystu, didelį norą, sparčiai yrėmės. Repeticijos vyko sklandžiai, visa trupė buvo labai susitelkusi, o pats dainininkas negailėjo pagyrų, džiaugėsi ramia, darbinga atmosfera, dirbo labai geranoriškai. Jo dalyvavimas visiems darė ypatingą įtaką, mums buvo didelė garbė kurti kartu. Solistas nepaisydamas didžiulio užimtumo, atvažiuodavo į visas repeticijas,

Violeta – V.Kuraitė, Alfredas – V.Noreika. Kazio Kšano asmeninio archyvo nuotr.

kiek tik jų buvo suplanuota. Ir tuomet buvo ryškūs jo pagrindiniai kūrybiniai principai – medžiagą perleidžia per save protu ir jausmu, labai įsigilindamas. Nė vienos formalios gaidos! Viskas labai apmąstytasolisto.

Teatro pakilimo metai 1997-ieji. „Prūsai“ – pirmoji lietuviška opera, pastatyta nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Jos premjeroje apsilankė prezidentai Algirdas Brazauskas ir Valdas Adamkus. Tai buvo didelio pakilimo metai Klaipėdos muzikiniame teatre. Ne be pagrindo tuomet kalbinti operos autorius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas negailėjo pagyrų ir trupei, ir jos vadovui S.Domarkui. Tuomet G.Kuprevičius pastebėjo: „Kauno muzikinis išgyvena giliausią krizę, Vilnius kviečiasi garsenybes – J.Jurašą ir kitus – kad tik sudirgintų žiūrovą! O čia, uostamiestyje, vykdoma labai vientisa politika: nuo klasikinių operų, nuo labai reikšmingos koncertinės veiklos, nuolat atliekamos Lietuvos autorių muzikos“. ► 25

MUZIKA

◄ Jam antrino V.Noreika. „Tai geras tea-

tras. Man patiko choras. Orkestrui neturiu jokių priekaištų. Apskritai manau, kad Klaipėda „suvystyssolisto visus kitus miestus. O jūsų Muzikinis teatras, manau, jau lenkia Kauno teatrą, nors šis ir turi senas, gilias tradicijas. Šiaip širdyje aš esu klaipėdietis. Man čia labai patinka, todėl čia dažnai būnu“, – beveik prieš du dešimtmečius duotame interviu teigė vokalo legenda. Ir G.Kuprevičius neabejojo dėl Klaipėdos pasirinkimo: „Manau, kad „Prūsus“ objektyviai buvo galima statyti tik Klaipėdoje. Čia susidarė labai palanki situacija, aš čia jaučiu net to regiono dvasią. Man regis, ir kolektyvas artimas šiam veikalui tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Man nereikėjo įtikinėti, S.Domarkas pats užsakė kūrinį savo teatrui. Aš sakau „savo“, nes tai yra S.Domarko teatras, manau, kad Klaipėda dar nelabai įsivaizduoja, kokį žmogų ji turi jo asmenyje“.

„Darom ką nors istoriško“

Scenos iš G.Kuprevičiaus operos „Prūsai“ Klaipėdos muzikiniame teatre. Herkus Mantas – V.Noreika, Kristina – A.Krikščiūnaitė. 1995 m.

Kompozitorius prisimena dirigento nuolatinį raginimą: „Darom ką nors istoriško, didelio, reikia rimtos operos“. Kurdamas „Prūsus“ G.Kuprevičius jau žinojo, kad Manto partiją atliks V.Noreika. Tokio meistro dalyvavimas spektaklyje jam buvęs didžiausias paskatinimas ir įvertinimas: „Rašiau specialiai jam, nors jis iš pradžių to nežinojo. Aš nuvažiavau į Vilnių, jis išklausė, ką aš ten dainavau, rėkiau, išsakė labai vertingų pastabų. Aš, gerbdamas jo amžių (cha, ką šiandien besakytų

kompozitorius... Ir po tiek metų garbiojo tenoro balsas tebeskamba fantastiškai! Aut. past.), nenorėjau užkankinti aukštomis natomis. Tačiau šiandien repeticijoje jis apie dešimt kartų dainavo aukštąją „si“. Turint omenyje ir emocijas, tai jis dainavo „do“! Ir tai darė be jokio vargo. Jo pageidavimu partiją „paaukštinau“. „Repetuodami mes bičiuliškai redagavome kai kuriuos numerius. Aš negaliu sakyti, kad labai daug ką dariau, apie bendraautorystę nėra nė kalbos, – kukliai savo indėlį vertino prūsų sukilėlio vado vaidmens atlikėjas ir paaiškino, kodėl ėmėsi Manto vaidmens: – Šis vaidmuo tiko mano amžiui. Jei vėl būtų pasiūlę, pavyzdžiui, Lenskį, turbūt nebūčiau sutikęs. O Mantui gali būti ir 45-eri, ir 55-eri, jis gali mylėti jauną moterį. Fizinė būklė leido man sutikti atlikti šį vaidmenį. Antra vertus, vokalo partija apima visą tenoro diapazoną. Čia reikia geros atlikimo technikos, o man tai dar kol kas įveikiama. Patraukė ir patriotinė tematika, ypač sukrėtė tai, kad nykstanti gentis dainuoja apie išnykusią („Išnykusių atminimui, nykstančių perspėjimui“ – skelbė operos epigrafas partitūros tituliniame lape. Aut. past).

Dainavo tautos laidotuves Dainininkas neslėpė susižavėjimo kūriniu: „Pirmąkart per mano gyvenimą kolektyvas nekritikuoja kūrinio, o sako liuks! Visiems baisiai patinka. (...) Ta liaudies dainos citata apie ąžuolėlį... Aš nežinau, ar esu gir-

Scenos iš G.Bizet operos „Karmen“ Klaipėdos muzikiniame teatre. Karmen – I.Linaburgytė, Don Chosė – V.Noreika, Mikaela – N.Grigalavičiūtė. 1998 m. Juozo Baltiejaus / KVMT archyvo nuotr. 26

MUZIKA

dėjęs gražesnę liaudies dainą...“. Ir nustebo sužinojęs, kad tai ne citata: „Tuo didesnė garbė G.Kuprevičiui!“ Dirigentas, buvęs arčiausiai pagrindinio vaidmens atlikėjo, matydavo, kaip, skambant šiai finalinei choro dainai, nebuvo nė vieno karto, kad ją dainuodamas atlikėjas neverktų: „Bėgdavo didžiulės ašaros. Jis dainavo ne dainą, jis dainavo tautos laidotuves. Balsas ėjo su jausmu, gilia mintimi ir protu kartu. Balsas atsirasdavo ne iš gerklės, ne iš pilvo, ne iš diafragmos, o iš proto ir jausmo, sąmonės ir pasąmonės sintezės. Tai persiduodavo visiems. Tai ir yra ta šventė, tas stebuklas, kurį jis sugebėjo sukurti. Šį spektaklį visuomet vaidindavome laukdami to stebuklo. Žiūrovų visada būdavo. V.Noreika 100 procentų atnešė šį vaidmenį į mūsų sceną. Kas buvo „Prūsai“? Tai buvo V.Noreika“. Iš tiesų V.Noreika buvo šio veikalo „ašis“. Jis akivaizdžiai „vežė“ spektaklį, iš jo sklindantys impulsai persiduodavo visai trupei, jis akumuliavo viso spektaklio energiją. Jis koncentravo, būrė ir įkvėpė visą trupę. Stebėjau ne vieną šios operos repeticiją. Kartą nugirdau choro dainininkę sakant, kad, stovėdama scenoje šalia V.Noreikos ir ji jaučiasi balsą turinti... Beje, prieš „Prūsų“ premjerą kalbintas apie vokalo prigimtį jis teigė: „Gimiau su balsu, norėjau dainuoti ir dainavau!“ Dar ir dabar ausyse skamba V.Noreikos balsas ir intonacija. „Ponia! Dainininku reikia gimti! Yra daug gražių balsų, bet mažai „gražių“ dainininkų“, – sakė maestro, taip paneigdamas tarp muzikų paplitusį teiginį apie 99 procentus darbo ir 1 procentą gabumų. „Absoliuti nesąmonė“, – kirste nukirto. „Jis ne-gi-mė dainuot!“ – išskiemenavo.

Didi talento paslaptis Aštuntajame dešimtmetyje „ant bangos“ buvo ne tik teatras. Mūsų ryškiausias ir populiariausias dainininkas po poros metų pertraukos, kai dirbo Venesueloje, tarsi įgavęs antrą kvėpavimą galinga srove sugrįžo į krašto koncertinį gyvenimą: įspūdingi rečitaliai, žymintys prasmingas maestro gyvenimo datas – 60-metį (minėtą ir Klaipėdoje), kūrybinės veiklos 40-metį, pilnas klausytojų sales sukviesdavo ir jo klasės studentų koncertai. Dainininkas yra sakęs: „Labai mėgstu

V.Noreika su žmona L.Bartusevičiūte-Noreikiene po koncerto Klaipėdos koncertų salėje 2008 m. Darijos Vasiliauskienės / KKS archyvo nuotr.

dainuoti solinius koncertus, nes ten esu grynas kūrėjas. Pasirinkdamas kūrinius esu laisvas“. Tačiau viskas prasidėjo gerokai anksčiau. Prof. Daivos Kšanienės knygoje „Apie muziką ir laiką“ (1965–2005) V.Noreikos pavardė paminėta beveik tris dešimtis kartų. Čia aprašomi dažni jo rečitaliai – pirmas įrašas 1972 m., kai dainininko rečitalio klausėsi pilnutėlė Klaipėdos filharmonijos (dabar – Marijos Taikos Karalienės bažnyčia) salė. Po ilgesnės pertraukos atlikėjas surengė rečitalį 1993 m., o 1997 m. atvyko su savo klasės studentais. O kur dar kasmetės (!), dažnai ilgiau nei savaitę Klaipėdoje trukdavusios Vilniaus operos ir baleto teatro gastrolės, kurių nuolatinis dalyvis ir puošmena būdavo V.Noreika. Jo pasirodymai vadinti „visų gastrolių kulminaciniu momentu“, „labiausiai lauktu“. Pasirodė jis ir festivalyje „Klaipėdos muzikos pavasaris“ (1979, 1997). Solistas dar kartą grįžo ir į Klaipėdos muzikinio teatro sceną su Don Chosė vaidmeniu G.Bizet operoje „Karmen“ (1998). „V.Noreika pateisino visus lūkesčius. Muzikinis ir artistinis universalumas padėjo jam įkūnyti vientisą, įtikinamą pagrindinio herojaus vaidmenį“, – rašė spauda.

Kūrybinio darbo 50 metų jubiliejų maestro minėjo kartu su žmona Loreta Bartusevičiūte- Noreikiene. „Tai buvo didžio artisto, mylinčio vyro ir tikro džentelmeno gestas“, – cituoju V.Gerulaitį. Ta proga 2008 m. ir Klaipėdos koncertų salės (KKS) afišos pakvietė į koncertą „Virgilijus Noreika ir Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė: 50 + 30 kūrybos metų“. Teko garbė vesti šį koncertą ir ne tik dar kartą žavėtis maestro talentu, bet ir pagarbiu, šiltu poros bendravimu. Kaskart į koncertų programas įtraukdamas ir lietuviškus kūrinius, tąkart pirmenybę jis teikė lietuviškai dainai ir lietuviškam poetiniam tekstui. Pastaruoju metu artistas KKS koncertavo su savo studentais, akompanuojant Vytautui Lukočiui, o pastarajam diriguojant dainavo „Švyturio“ arenoje. Po vieno iš klaipėdietiškų koncertų D.Kšanienė rašė: „Klausydamasis V.Noreikos visada stebiesi, kaip susiję jo kūrybos emocinė tiesa ir racionalumas, dramaturginis įprasminimas, stilingumas, kokia intonacijų ir plastiškumo vienybė, poetinio žodžio ir meloso sintezė, vokalo grožis, virtuoziškumas – visa tai, kas, matyt, yra neįspėjama talento paslaptis“. Matyt... 27

SVEČIAS

A.Khaindrava:

muzikoje svarbiausia išvengti formalumo

Dirigentas A.Khaindrava tvirtino, kad kelios minutės euforijos, kai ploja šimtai žmonių, vertos pačių didžiausių pastangų. Vytauto Petriko nuotr. 28

SVEČIAS

Čekijoje gyvenančio ir dirbančio gruzinų kilmės dirigento, kontrabosininko, profesoriaus Aleksandro Khaindravos vardas klaipėdiečiams melomanams, ko gero, girdėtas. Prieš metus jis buvo pakviestas diriguoti Klaipėdos muzikinio teatro orkestrui vakare, skirtame komiko ir kino legendos Charlie Chaplino kūrybai. Praėjusią vasarą drauge su žmona – Sankt Peterburgo Marijos operos teatro primadona Marina Shaguch dalyvavo tarptautinio festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ didžiajame koncerte. O lapkritį jis atvyko klaipėdiečiams pristatyti „Romantinės operos genijų“ muzikos programą – žymiausius G.Verdi ir P.Čaikovskio opusus. Jovita NAVICKAITĖ

Temperamentingo muziko biografiją žymi įdomūs karjeros vingiai. Muzikanto karjerą pradėjęs gimtojoje Gruzijoje, A.Khaindrava greitai tapo žinomas kaip vienas aktyviausių ir ryškiausių kontrabosininkų, džiazo ir akademinės muzikos atlikėjų. Ilgai jis dirbo Sankt Peterburge (Rusija), grojo šio miesto Marijos teatro orkestre. Tačiau vien kontraboso gabiam muzikui buvo maža. „Klasika, romantizmas, šiuolaikinė muzika – visos kryptys traukte traukė“, – prisipažino A.Khaindrava. Studijuoti orkestro dirigavimo išvyko į Estiją, kurį laiką dirbo Talino operos teatre. Po kelerių metų grįžęs į gimtinę, subūrė valstybinį kamerinį orkestrą „Gruzijos sinfonietta“, tuo metu dirigavo ir Gruzijos nacionaliniame operos teatre, dėstė Tbilisio muzikos akademijoje. Prieš trejus metus, kaip pats sakė, dėl asmeninių ir politinių priežasčių A.Khaindrava išvyko gyventi ir dirbti į Čekijos sostinę Prahą. Ten drauge su žmona įkūrė Tarptautinį scenos menų centrą (operos studiją), kur šiandien tobulinasi muzikai iš viso pasaulio. A.Khaindrava ir toliau keliauja, dirba su įvairiais Europos teatrų, filharmonijų simfoniniais orkestrais. Džiugu, užsuka ir į Klaipėdą.

Iš Gruzijos – į Čekiją – Aleksandrai, panašu, jog esate įpratęs iš esmės keisti kūrybinę aplinką. Kuri šalis savo tradicijomis, kultūra, profesinėmis galimybėmis jums vis dėlto artimiausia?

– Žinoma, visais atžvilgiais man artimiausia gimtoji Gruzija. Tačiau taip jau susiklostė aplinkybės, jog šiuo metu gyvenu Čekijoje, kurią profesiniu požiūriu laikau sau labai priimtina, „patogia“, jei taip galima vadinti, šalimi: čia daugybė orkestrų, operos teatrų, įvairių muzikinių kolektyvų. Įdomi šalis, kurios kultūrinis gyvenimas nėra sukoncentruotas vien sostinėje Prahoje. Priešingai, jis išplitęs, gyvas visoje šalies teritorijoje. Apskritai man patinka pažinti skirtingas kultūras. Neseniai teko dirbti Japonijoje. Po koncerto Klaipėdoje vyksiu į Briuselį, „La Monnaie“ teatrą, kuriame statysime šiuolaikinę, modernią operą. Džiaugiuosi kiekviena galimybe. – Užsiminėte, jog sprendimą išvykti į Čekiją lėmė ne tik asmeninės, bet ir politinės aplinkybės. Jei ne paslaptis, kokios? – Vengiu kalbėti apie politiką, tačiau gyvenime ne visada pavyksta išvengti „nepatogių“ temų. Šiandien Gruzija išgyvena nelengvus laikus. Iš tiesų bene labiausiai man kelia nerimą žodžio laisvės ribojimas. Vis dėlto tikiu, kad Gruzijos visuomenė per tuos pokyčių metus subrendo ir nesitaikstys su esama padėtimi. Sveikas protas turi nugalėti. Jei muzikantas, menininkas ar bet kurios kitos profesijos žmogus neturi teisės laisvai išsakyti savo nuomonės apie valstybėje vykstančius reiškinius, dėl to blogai absoliučiai visiems. Neseniai buvo uždarytas vienas profesionaliausių, progresyviausių, žiūrimiausių TV kanalų Kaukazo regione, nes valdžiai nepatiko ten skelbiama informacija. Sakyčiau, tai tas pats, kaip daužyti veidrodį vien todėl, kad vaizdas jame nedžiugina. Ukrainos patirtis parodė, kad politiniame procese kultūros atstovai gali lengvai tapti manipuliacijos įrankiu. Norisi tikėti, kad Gruzijoje meno žmonės pakils virš savo asmeninių interesų ir ims ginti visuomeninį,

valstybės interesą. Gruzija yra europietiška šalis, kurioje gyvena europietiška kultūra ir vertybėmis besivadovaujantys žmonės. Mūsų piliečiai ne kartą buvo išreiškę savo nuostatą dėl integracijos į Europą. Ji neprivalo mūsų tuoj pat priimti. Pirmiausia turėtų vystytis bendri kultūriniai reiškiniai, įvykiai, ryšiai. Deja, kai šalį ištinka tokie kataklizmai, nebelieka vietos įdomiems meno projektams, tenka laukti „geresnių laikų“. O laikas – reliatyvi sąvoka.

Apie kultūros kryptį – Kiek visuomenės ugdymo požiūriu, jūsų manymu, apskritai gali nuveikti kultūra? – Esu įsitikinęs, jog negatyviems reiškiniams, kurie šiuo metu vyksta pasaulyje, turi įtakos kultūros stoka plačiąja šių žodžių prasme. Kitaip tariant, kultūringi žmonės taip nesielgtų. Jei žmogus lanko koncertus, spektaklius, mato ir girdi grožį aplink save, netikiu, jog jis po pusvalandžio išeis į gatvę ir atliks kokį nors pyktį, neapykantą sėjantį veiksmą. Kai kurios Vakarų šalys seniai suprato šias tiesas ir ne be reikalo didelę dalį biudžeto skiria būtent kultūrai – muzikai, dailei, kitiems menams. Štai anomalija laikau tai, jog dalis žmonių apskritai niekad nėra buvę koncerte, nėra matę operos ar baleto. Iš čia ir kyla agresija. Neteigiu, jog mūsų, muzikantų, misija yra auklėti, šviesti visuomenę. Mes tiesiog, kaip ir visų kitų profesijų atstovai, turime gerai dirbti savo darbą. Manau, jog šiuolaikinio pasaulio užduotis būtų sugrąžinti tą modelį, kai teatras, koncertų salės buvo įprasta visuomenės susibūrimų vieta. Juk buvo laikai, kai bankininkai, inžinieriai, medikai ir kitų profesijų atstovai į spektaklius nešdavosi partitūras ir atidžiai jas sekdavo. ► 29

SVEČIAS

◄ Jie buvo pakankamai išsilavinę. Gal aš idealistas, bet norėčiau, kad kultūra judėtų būtent tokia kryptimi. Tuomet ir agresijos, ir karų bus mažiau. Esminis kultūros progreso matas, mano manymu, yra išsilavinimas. Visa profesionalioji, akademinė muzika reikalauja tam tikro intelektualinio pasirengimo, žinių, informacijos. Todėl muzikinis švietimas svarbus nuo pat mažų dienų – tiek šeimoje, tiek mokykloje. Kita vertus, greta akademinės muzikos turi teisę egzistuoti ir populiarioji muzika, ir džiazas, ir daugybė kitų žanrų tol, kol tai neša prasmę ir šviesą. Kažkada buvo paplitęs posakis: gražu kaip „Didžiajame“ (Maskvos didžiajame teatre – aut. past.). Ir šiandien muzikinis vyksmas pirmiausia turi būti gražus, pozityvus.

– Kaip manote, ar jūsų paties muzikinį formavimąsi veikė liaudies muzika, gruzinų folkloras, kuris, esate minėjęs, nepaprastai turtingas? – Manau, kad gimtosios šalies folkloras veikia, formuoja muzikantą nesąmoningai, sakyčiau, genetiniu lygiu. Nors niekad neteko prisiliesti, tačiau nuo vaikystės girdėjau liaudies muziką, ji turėjo įtakos mano muzikiniam augimui, tobulėjimui. Apskritai gruzinų folkloras unikalus, jis labai sudėtingas, daugiabalsis. Kitataučiams dažnai tenka įrodinėti, jog tai liaudies, o ne akademinė muzika.

Visąlaik buvo maža – Ir vis dėlto, kodėl, būdamas džiazmenas, žinomas kontrabosininkas, nusprendėte pereiti prie akademinės muzikos ir pats stoti prie orkestro vairo? – Pirmiausia noriu pasakyti, jog džiazas nėra populiarioji ar estradinė muzika. Mano galva, džiazas yra labai svarbi klasikinės muzikos sudedamoji dalis. Jei kalbame apie kokybę, atlikimo techniką ar fantaziją improvizuojant, jos vienodai reikšmingos abiem – tiek džiazui, tiek klasikai. Esu iš tų, kuriems visąlaik buvo maža. Klasika, romantizmas, šiuolaikinė muzika – visos kryptys traukte traukė. Dirigentai turi daugybę nuostabaus, labai turtingo repertuaro: operinės, simfoninės muzikos. Nei kontrabosininkai, nei smuikininkai 30

ir net pianistai tokiu plačiu repertuaru pasidžiaugti negali. Galbūt pasirinkimą pereiti prie dirigavimo lėmė ir mano asmeninės savybės – mėgstu didelius formatus – teatras, orkestras, scena. Nors neretai diriguoju simfoniniams orkestrams, jaučiu, kad vis labiau linkstu prie operinės muzikos. Čia viskas kompleksiška – daug funkcijų, užduočių, daug atlikėjų. Tačiau apskritai nestojau prie orkestro vien dėl to, kad pasipuoščiau „pagrindinio“, „vyriausiojo“ ordinais. Man tai atrodo kvailystė. Egzistuoja daugybė kitų užsiėmimų, kuriuose gali pasijausti pagrindinis. Už juos, beje, ir moka daugiau (juokiasi). – Dirbate su skirtingais kolektyvais, didesniais ir mažesniais orkestrais, operos solistais. Ar turite universalių taisyklių, kuriomis vadovaujatės? – Bet koks kolektyvinis menas remiasi komunikacija. Iškart perprasti teatro, simfoninį ar kamerinį orkestrą, su kuriuo pirmąkart dirbi, praktiškai neįmanoma. Tad taip, tam tikrų taisyklių esama. Pirmiausia stengiuosi būti korektiškas, daryti tai, ką manau esant reikalinga ir niekam nepataikauti. Apskritai dirigento kompetenciją patvirtina jo darbo rezultatai ir ne jis orkestrą, o jį orkestras turi priimti. Tai profesija, kelianti psichologinių iššūkių ir daugiausia priklausoma nuo asmeninių žmogaus savybių. Būna atvejų, kai keletas žmonių orkestre bando palaužti valią. Dirigentas visur ir visada turi išlikti profesionalus, turėti savą koncepciją. Ir vis dėlto ne jis laiko rankose instrumentą.

Kas natomis neužrašyta – Tuomet teoriškai profesionalus orkestras galėtų groti ir be dirigento? – Prieš tapdamas dirigentu ir aš taip maniau (juokiasi). Be abejonės, orkestras gali groti ir be dirigento, tačiau kyla technikos, kokybės klausimų. Neužtenka pagroti, visiems kartu pradėti ir baigti kūrinį. Ne toks atlikėjo tikslas. Muzika gimsta tada, kai yra ją sujungianti vizija. Patys genialiausi žmonijos istorijoje sukurti muzikos kūriniai – J.S.Bacho, L. van Beethoveno, W.A.Mozarto – partitūrose, popieriuje, jie yra mirę. Gyvenimui juos prikelia atli-

kėjai. Dirigento užduotis – aptikti tai, ko kompozitorius natose neužrašė, pirmiausia sau, o po to ir orkestrui atskleisti partitūros paslaptį, pačią esmę. Ne be reikalo istorijoje esama atvejų, kai dirigentai ir kompozitoriai dirba kartu. Pavyzdžiui, garsusis kompozitorius D.Šostakovičius dirigentui J.Mravinskiui ne tik patikėdavo atlikti savo genialiausius kūrinius, bet ir atidžiai įsiklausydavo į pastabas. Muzika – tai kolektyvinis menas, bendrystė, kurioje svarbiausia išvengti formalumo.

Diriguodamas jaučiuosi išties visavertis, galintis į tą stebuklą, kurį išgirsta klausytojai, įdėti ir dalį savęs. – Garsusis austrų dirigentas Herbertas von Karajanas, dešimtmečius vadovavęs Berlyno filharmonijos orkestrui, teigė, kad egzistuoja keli atvejai, kai demokratija yra žalinga, – tai muzika ir kariuomenė. – Jei kalbėsime apie disciplinos svarbą orkestre ir kariuomenėje, visiškai su juo sutinku – čia turi būti geležinė tvarka. Taip pat ir dirigento pozicija turi būti aiški ir nekvestionuojama. Kita vertus, pasaulis pasikeitė, ir tokie būdai, kuriais kažkada su orkestrais dirbo maestro H. von Karajanas ar A.Toscanini’s, šiandien nebeįmanomi. Dirigentai vadovaudavo orkestrui iki gyvos galvos. Spektakliai ar koncertai būdavo repetuojami tiek, kiek tik norisi ir reikia. O dabartiniai orkestrai iki koncertų teturi vos tris ar keturias repeticijas. Pastatymui – mėnuo. Gyvenimo tempas daug ką pakoregavo. Galiausiai atsirado profsąjungos, dirigentai dirba pagal terminuotąsias sutartis. Ir apskritai baimė žmogų veikia tik kurį laiką.

Tikslas – pakeisti požiūrį – Trečiajam savo apsilankymui ir koncertui Klaipėdoje pasirinkote G.Verdi ir P.Čaikovskio operų muziką. Kodėl būtent ją? – Dėl įvairių techninių aplinkybių koncerto programą keletą kartų koregavome, tačiau esminė idėja išliko. Puikiai suprantu,

SVEČIAS

Koncertas „Romantinės operos genijai“ Klaipėdos muzikiniame teatre: orkestras, solistai Aurelija Dovydaitienė, Loreta Ramelienė, Valerija Balsytė, Rita Petrauskaitė (Klaipėda), Valentinas Dytiukas (Ukraina), dirigentas A.Khaindrava (Čekija). Vytauto Petriko nuotr.

kad visame pasaulyje teatro orkestras – tai didelį krūvį patiriantis kolektyvas, grojantis pačių įvairiausių žanrų muziką galybėje spektaklių, tačiau dažniausiai girdimas iš orkestrinės, liekantis atokiau nuo žiūrovų akių ir dėmesio. Per daugelį metų kai kurie muzikiniai momentai atrofuojasi: mažėja atsakomybė, prastėja kokybė ir pan. Štai todėl teatrų orkestrams būtini didieji koncertai, kuriuose jie turi galimybę pasirodyti scenoje. Mano tikslas – kokybiškai pakeisti požiūrį į muzikos atlikimą. Kaskart atvykęs į Klaipėdos muzikinį teatrą įsitikinu, kad bendras darbas teigiamai veikia orkestrą, muzikantų požiūrį, orkestro potencialas auga. Mano tvirtu įsitikinimu, muzikoje lygiai taip pat veikia inercijos dėsnis: jei nėra judėjimo pirmyn, inercijos jėga traukia žemyn. Šiuo požiūriu teatrų orkestrams koncertai būtini. – Jei jūsų minėtą inercijos sąvoką taikytumėme operos žanrui, kokias tendencijas įžvelgtumėte Europos teatruose? – Dažnai pasigirsta teiginių, jog operos populiarumas mažėja, tačiau Europos operos teatruose vis dar lankosi įvairaus amžiaus publika, be kita ko, ir jaunimas. Ar šis žanras šiandien susiduria su problemomis? Taip. Atsiranda vadinamųjų operos novatorių, kurie iš jos nori padaryti stebuklą blogąja šio žodžio prasme. Eksperimentas vien dėl eksperimento, dėl

skandalo, dėl didesnių pardavimų nėra meno išraiška. Šiandieninių prodiuserių interesas vienas – gauti pelno. Skandalinga sėkmė jiems irgi sėkmė. Gaila, kad ir muzikoje daug ką lemia piaras – XXI a. liga.

Ką mėgsta ir sugeba – Neseniai Prahoje drauge su žmona įkūrėte Tarptautinį scenos menų centrą. Kaip sekasi burti jaunuosius muzikantus? – Sulaukiame operos solistų iš įvairių šalių. Ne visi iš jų yra pradedantieji, kai kurie dainuoja garsiuose Europos operos teatruose ir vis tiek ieško galimybių pasitobulinti. Sutinkame daug perspektyvių atlikėjų, tačiau sunku prognozuoti, kaip susiklostys jų profesinis gyvenimas. Savaime balsas tėra fizinis dėmuo, mažai ką turintis bendro su muzikiniu talentu. Reikia komplekso savybių. Įsteigę privačią operos studiją suvokėme, kiek daug spragų yra pedagogikoje, jei net Italijoje studijuojantys solistai neranda sau tinkamų pedagogų, ieško jų svetur. Matyt, kažkuriame istorijos etape pedagoginis darbas prarado prestižą, mokyti dainavimo tapo nebepopuliaru, maža to – tai menkai apmokama. Su laiku pedagogų vietas užėmė žmonės, neturintys patirties, nė karto nestovėję sce-

noje arba dainavę chore. Tiesa, mokytojų gretose yra ir profesionalių solistų, tačiau ne visi moka savo žinias perduoti kitiems. Operos solisto karjera gana trumpa ir labai trapi. Jei iki 40 metų balsas skamba, tai po 40 – vien fizinių pastangų nebepakanka, reikia iš tiesų mokėti dainuoti. Ryškus pavyzdys – Luciano Pavarotti’s, sugebėjęs dainuoti iki paskutiniųjų savo gyvenimo dienų, puikiai žinojęs, kaip tą daryti. – Pokalbio metu keletą kartų užsiminėte apie materialiąją muzikantų profesijos pusę. Jei versle galioja pinigų, socialinio statuso, karjeros, pripažinimo ir kiti motyvai, tai kas motyvuoja jus? – Gyvenime noriu daryti tai, kam turiu kompetencijų. Muzika yra tai, ką mėgstu ir sugebu. Džiugina pojūtis, kai įdėtas darbas sukuria pokytį, kažkas iš jo išauga. Kiekvienas scenos žmogus veikiausiai sutiks, kad visam gyvenimui atsiranda priklausomybė nuo adrenalino. Pripažinkime, artistai nėra patys kukliausi žmonės (šypsosi). Kelios minutės euforijos, kai tau ploja šimtai žmonių, vertos pačių didžiausių pastangų. Galiausiai prisilietimas prie genialių kūrinių savaime yra laimė. Diriguodamas jaučiuosi išties visavertis, galintis į tą stebuklą, kurį išgirsta klausytojai, įdėti ir dalį savęs. Tik kūryboje patiriamas neapsakomas pasitenkinimas. Tiesa, jis gana greitai ima blėsti, todėl pradedu vis naują etapą. Taip ir klojasi kūrybinis gyvenimas. 31

DAILĖ

Japonų lėlės – tradicijo Daugiau nei mėnesį – nuo lapkričio 27 d. iki 2016 m. sausio 11 d. – Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje rodoma Japonijos fondo kilnojamoji paroda „Japonijos lėlės“. Jai atrinkti ryškiausi šiuolaikinių meistrų įvairių žanrų pavyzdžiai – per 70 lėlių, suskirstytų į 14 teminių grupių.

Visterijų mergelė.

Stovinčios Hina matsuri lėlės.

Kristina JOKUBAVIČIENĖ

Svarbi kultūros dalis Japonijos fondas aktyviai plėtoja tarptautinius kultūrinius mainus ir bendradarbiauja su daugiau nei 130 šalių visame pasaulyje. Populiarindamas Japonijos meną ir kultūrą, kartu su užsienio šalių muziejais jis rengia tradicinio ir šiuolaikinio japonų meno parodas, organizuoja kilnojamąsias tapybos, keramikos, amatų, graviūrų ir fotografijų parodas, keliaujančias po pasaulį. Tarpininkaujant Japonijos ambasadai Lietuvoje, keliaujanti lėlių paroda pasiekė ir Klaipėdą. Tai lėlės, vaizduojančios vaikus, imperatorius ir rūmų didikus, karius ir karžygius, dievus, demonus, pasakų, legendų, no ir kabukio teatro veikėjus. Akivaizdu, kad lėlių gamybai naudojamos pačios įvairiausios medžiagos: medis, popierius, keramika, įvairūs audiniai, net chrizantemų žiedlapiai, jos dekoruojamos pasitel32

Kokeshi.

kiant laką, gipsą, trintas kriaukles, dažus ir turi vienam ar kitam personažui būdingus priedus. Japonų lėlių paprastai ramios ir malonios veidų išraiškos, spalvingi, dailūs drabužiai, sudėtingos šukuosenos, tad jų kostiumai ir jų priedai yra tikra Japonijos mados istorija, atspindinti tradicijas, aprangos stiliaus ir grožio suvokimo raidą.

Lėlės visais laikais buvo svarbi japonų kultūros, kasdieninio ir dvasinio gyvenimo dalis. Seniausi Japonijos teritorijoje rasti lėlių pavyzdžiai (molinės ir akmeninės figūrėlės) priskiriami Jomono kultūrai ir datuojami 3000 m. pr. Kr. Heiano laikotarpio (794–1185) viduryje jau buvo žinomos kelios lėlių rūšys –

DAILĖ

os, meistrystė ir grožis

Shiokumi, Tatsugoro, Shibaraku.

Momotaro.

Pirmoji kario kova.

mergaitės žaisdavo su lėlėmis ir lėlių namais, moterys darydavo jas, siekdamos apsaugoti vaikus ir vaikaičius, lėlės buvo naudojamos religinėse ceremonijose, taip pat kaip amuletai ir ištvermės bei sėkmės ženklai, išstatomos per šventes. Nuo seno buvo tikima, kad jos nugali blogąsias dvasias.

Manoma, kad pirmieji profesionalūs lėlių kūrėjai buvo šventyklų skulptoriai, puikūs medžio drožimo meistrai. Jie darė vaikų, moterų ir vyrų pavidalų medines lėles, kurių baltus veidelius dengė specialiu laku iš smulkiai sutrintų kriauklių ir klijų, o kūnus – brangių medžiagų apdarais. Lėlių gamyba suklestėjo Edo laikotarpiu

(1603–1867). Tuo metu Japonija buvo pasauliui uždara šalis. Joje netrūko kruopščių meistrų ir turtingų žmonių, mielai perkančių lėles tradicinėms šventėms, namų puošimui ar dovanoms. Meistrų darbą reglamentavo griežtos taisyklės, įpareigojančios laikytis nustatytų tradicinių medžiagų, technikų ir dydžių reikalavimų. ► 33

DAILĖ

Ištakos – šventėse ◄ Viena pagrindinių lėlių įvairovės ir populiarumo ištakų yra nacionalinė Mergaičių šventė (Hina matsuri), švenčiama kasmet kovo 3-iąją. Šis gražus paprotys gyvuoja tūkstantį metų. Jau vasarį kiekviena šeima, kurioje auga mergaitės, įrengdavo namuose raudonu audeklu uždengtą 7 pakopų platformą, ant kurios sudėliojama 15 lėlių, vaizduojančių tradiciniais Heiano laikotarpio dvaro daugiasluoksniais kimono aprengtus imperatorių ir imperatorę, rūmų damas, ministrus, patarnautojus, samurajus, muzikantus. Visos lėlės paprastai turi aksesuarus, liudijančius apie jų užimamą vietą ir pareigas rūmuose, – vėduokles, kardus, muzikos instrumentus, šluotas; ant pakopų dedamos įvairios dėžutės papuošalams, dirbtinės gėlės, žydinčių sakurų ir apelsinų medeliai. Dukterims linkima šeimyninės laimės. Dekoracijos nuimamos vos tik šventei pasibaigus, nes tikima, kad uždelsus mergaičių laukia vėlyva santuoka. Mergaičių šventės dekoracijai parodoje atstovauja auksinės širmos fone sėdinčios imperatoriaus ir jo žmonos lėlės, abipus jų stovi po popierinį žibintą. Mergaičių šventei prilygo Berniukų šventė, vadinta Tango no Sekku. 1948 m. pervardyta Kodomo no Hi, ji tapo nacionaline švente, skirta visų vaikų ir tėvų pagerbimui. Berniukų šventės metu ant stiebo keliamos žuvies (karpio) formos vėliavos, po vieną – tėvui, motinai ir kiekvienam sūnui; namuose išstatomos lėlės, dažniausiai vaizduojančios mažus berniukus, raitus ant karpio. Kintaro lėlių tradicija kilo

nuo Heiano laikotarpio herojaus, narsaus samurajaus, kuris jau vaikystėje pasižymėjo ypatinga jėga. Eksponuojamos kostiumuotos karių figūros, šalmai, miniatiūriniai ginklai. Sūnums linkima užaugti tvirtiems ir narsiems, tokiems kaip visų mylimas pasakų didvyris Momotaro, linksmas jaunuolis, kuris atsirado iš didžiulio persiko kauliuko ir pagarsėjo savo žygdarbiais prieš žmones skriaudžiančias pabaisas. Karių lėlės gaminamos taip pat, kaip ir klasikinės hina lėlės. Jos drožiamos iš medžio, turi lankstomas rankas, stiklines akis, tikrus ar šilko gijų plaukus, tik jų konstrukcija yra žymiai sudėtingesnė, nei dailiai stovinčių ar ant tatamio sėdinčių hina lėlių. Kariai (vyrai ir moterys) dažnai stovi, sėdi ant žygio kėdžių ar joja ant žirgų. Šarvai, šalmai, ginklai yra daromi iš laku dengto popieriaus, puošiami metalinėmis detalėmis. Tai ir imperatorius Jinmu, dvasių saugotoja Shoki, pasakų ir legendų veikėjai – jau minėtas berniukas persikiukas Momotaro, auksinis berniukas Kintaro ir kiti. Kartu su puošnia kario, pasiruošusio savo pirmajai kovai, lėle tai yra vieni įspūdingiausių parodos eksponatų.

Teatro personažai Lėlių įvairovę praturtino japonų tradicinio teatro – no ir kabukio – personažai. Teatro vaidinimuose legendos ir mitai susipynė su realiu gyvenimu. Jūros gelmėse gyvenantis paslaptingas raudonveidis raudonplaukis dievas Shojo, sakės mėgėjas, žmonių

palankumo nusipelnė už savo dosnumą. Garsiajame no vaidinimo šokyje Shojo ištikimam sūnui dovanoja gertuvę su niekada nesibaigiančia sake. Mylimas ir gerbiamas buvo narsuolis samurajus Shibaraku su įmantria šukuosena, puikia kario apranga ir kardu – jis neleisdavo piktadariams bauginti žmonių, jų skriausti. Doriems žmonėms padėdavo du narsuoliai liūtai, gyvenantys aukštai kalnuose. Po spektaklių buvo gaila išsiskirti su tokiais šauniais veikėjais, tad pradėtos gaminti lėlės, kurios ir toliau džiugino vaikus ir suaugusiuosius. Kabukio teatras buvo toks populiarus, kad net viena lėlių rūšis pavadinta XVIII a. kabukio aktoriaus Sanogawa Ichimatsu garbei. Pradžioje ichimatsu lėlės vaizdavo suaugusius žmones, bet vėliau pasirodė ir vaikų lėlės, skirtos laikyti rankose. Viena ichimatsu lėlių grupė, vadinamosios draugystės lėlės, primena reikšmingą ne tik lėlių, bet ir Japonijos ir JAV diplomatinių santykių istorijos puslapį. XX a. trečiąjį dešimtmetį, siekiant geresnio abiejų šalių žmonių tarpusavio supratimo (ypač po 1924 m. JAV priimto Imigracijos akto), Jungtinėse Valstijose buvo surinktos ir iškilmingai japonų vaikams padovanotos 12 739 „mėlynakės“ lėlės. Japonija atsiliepė į šį geros valios gestą. Geriausi, pripažinti meistrai pagamino 58 lėles – vaiko dydžio, 81 cm aukščio, su natūraliais plaukais ir stiklinėmis akimis. Jos buvo aprengtos šilkiniais kimono, apautos stilingais raižytais mediniais sandalais. Lėles lydėjo gausūs priedai – sandalų pora, dailios lako dėžutės, veidrodėliai, vėduoklės, skėčiai, sulankstomos širmos, popieriniai žibintai,

Per ilgus šimtmečius lėlės iš vaikų žaislų ir švenčių dalyvių virto tikrais meno kūriniais. Jos eksponuojamos parodose, jomis domisi muziejai. Sumo imtynininkas. 34

Osome ir Hisamatsu.

DAILĖ

Mergaitė.

Gražiausios lėlės iš degto molio pradėtos gaminti XVII a. Kiūšiū, trečioje pagal dydį Japonijos saloje esančioje Hakatos vietovėje. Tradicinės Hakatos lėlės yra tikri keramikos meno kūriniai, pasižymintys subtiliomis formomis, vėliau – ir tokia pat subtilia tapyba. Būtent Hakatos lėlės buvo eksponuotos 1890 m. nacionalinėje pramonės parodoje Japonijoje, sulaukė didžiulio pasisekimo 1900 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje. 1925 m. tarptautinėje pramonės ir taikomųjų menų parodoje Paryžiuje jaunų dailininkų sukurtos Hakatos lėlės laimėjo aukso ir sidabro medalių. Ilgainiui populiarios lėlės prarado savo meniškumą – jos buvo gaminamos masiškai, paprastinant gamybos technologiją.

Šliaužiantis kūdikis.

Menas ir suvenyrai

Imperatoriaus rūmų lėlės.

indai arbatos gėrimo ceremonijai, metalo vazos ir kita. Kiekviena draugystės lėlė atspindėjo Japonijos regionų, miestų ir vietovių kultūrinę įvairovę. Draugystės lėlės ichimatsu buvo padovanotos JAV muziejams ir bibliotekoms. Po šios akcijos įsitvirtino jau klasikiniu tapęs ichimatsu lėlės vaizdas – daili ir švelni mergaitė su tradiciniu kimono. Parodoje eksponuojama vienos iš 58 draugystės lėlių kopija.

Labiausiai vertinamos Putlius, meilius kūdikius paprastai vaizduoja vadinamosios imperatoriaus rūmų lėlės. Kadaise tokios lėlės būdavo eksponuojamos imperatoriaus rūmuose Kiote, iš čia kilo ir jų pavadinimas. Dėl baltos odos, mielos veido išraiškos šios lėlės dažniausiai dovanojamos įvairiomis progomis. Japonijos senosios sostinės Kioto lėlių gamintojai visada garsėjo savo meistryste, iki šiol šiame mieste pagamintos lėlės yra labiausiai vertinamos. Kioto lėlėms mote-

rims būdinga išskirtinė elegancija. Gracingos kaip visterijos šakelė, jos groja įvairiais muzikos instrumentais, nuobodžiauja prie knygos, ilsisi mėnulio šešėlyje, žaidžia, šoka priėmimuose, o kostiumai ir šukuosenos turi itin daug įmantrių detalių. Lėlės, vaizduojančius kabukio teatro moterų personažus, išsiskiria ryškiais charakteriais ir vaizduojamų žanrinių situacijų įvairove. Pirmosios kimekomi lėlės buvo pagamintos maždaug 1736–1741 m. Kamigamo šventykloje Kiote iš gluosnio skiedrų, likusių nuo dėžių, darytų kasmetei šventei, ir šventikų apdarų skiaučių. Jos pasižymi savita gamybos technika. Mediniuose lėlių korpusuose išraižomi siauri grioveliai, į kuriuos įspraudžiami ir klijais įtvirtinami šilkinio brokato ar krepo audeklo gabalėlių krašteliai. Tai suteikia lėlės kostiumui tikroviškumo įspūdį. Pradžioje jos buvo vadinamos Kamigamo lėlėmis, vėliau prigijo gamybos būdo techninis terminas kimekomi, nusakantis audinio įterpimo į medieną būdą, savotišką „lėlės aprengimą“. Šiuolaikinėms kimekomi lėlėms gaminti dažnai naudojamos su klijais supresuotos kininės paulovnijos medžio pjuvenos.

Kokeshi lėlės yra palyginti „jaunos“, gaminamos didžiausioje Honšiu saloje tik nuo XIX a. vidurio. Medinės, ištekintos tradicine technika iš medžio ir vaizduojančios mergaites, pradžioje jos buvo skirtos valstiečių vaikams, todėl pasižymėjo nesudėtingomis formomis. Lėlės neturi nei rankų, nei kojų, tik didelę galvą ir cilindro formos kūną, visas paviršius ištapytas raudona, juoda, geltona spalvomis ir padengtas vašku. Iki šiol tradicinių kokeshi meistrai perduoda patirtį savo mokiniams. Šiuolaikinės kokeshi lėlės išpopuliarėjo Japonijoje po Antrojo pasaulinio karo. Gaminant lėles, pasitelkiamos originalios technologijos, lėlės vertinamos kaip unikalūs meno kūriniai, o masiniu būdu pagamintosios tapo nepakeičiamais suvenyrais turistams. Bėgant amžiams, mitų, folkloro, teatro, literatūros ir kitų senų tradicijų pagrindu Japonijoje susiformavo savita lėlių kultūra. Per ilgus šimtmečius lėlės iš vaikų žaislų ir švenčių dalyvių virto tikrais meno kūriniais. Jos eksponuojamos parodose, jomis domisi muziejai. Šiuolaikinių meistrų sukurtos lėlės Japonijoje vertinamos kaip aukšto lygio dailusis amatas. Lėlių parodos tampa meninėmis varžybomis, kuriose meistrai demonstruoja savo gebėjimus ir išradingumą. Daugybė žmonių įsigyja tradicinio stiliaus lėlių, kurias tebegamina sumanūs meistrai, naudodami senus lėlių gamybos būdus. Kartu su autorinėmis, profesionalių menininkų kuriamomis lėlėmis jos užima reikšmingą vietą šiuolaikiniame japonų mene, suartindamos praeitį su dabartimi. 35

DAILĖ

Susitikimas su k Susitikti su meno kūriniu – ne tik malonumas, bet ir savotiškas sukrėtimas. Ypač tuo atveju, jei prieš akis – klasika. Į tokį susitikimą lapkričio 27ąją pakvietė Baroti galerija, kurioje atidaryta Jono Švažo (1925–1976) paveikslų, priklausančių Lietuvos tapybos aukso fondui, paroda.

Dalia KARATAJIENĖ

Paroda surengta menininko 90-osioms gimimo metinėms ir ją lydi solidus J.Švažo tapybos albumas, kadangi Irenos Kostkevičiūtės monografija „Jonas Švažas“, išleista 1985-aisiais, iš tikrųjų jau yra tapusi bibliografine retenybe. Naują J.Švažo tapybos knygą išleido Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerija, su dailininko šeima – žmona Marija ir sūnumi Sauliumi – bendradarbiaujanti jau 15 metų. Ši galerija rūpinasi J.Švažo kūrybinio

palikimo sklaida, kartu su tapytojo šeima, pasitelkusi dizainerę Jūratę Bizauskienę, solidų albumą rengė pastaruosius dvejus metus. Jis tūkstančio egzempliorių tiražu meistriškai atspausdintas taip pat Klaipėdoje – Sauliaus Jokužio leidykloje-spaustuvėje.

Peizažų gelmės Išsiskleidusi ir subrendusi XX a. 6–8 dešimtmečiais J.Švažo kūryba atstovauja tapybos atsinaujinimo sąjūdžiui,

Dvigubas portretas. 1962.

J.Švažas. Sudraskytas medis. 1968. 36

Moteris melsvais rūbais. 1961.

DAILĖ

klasika: J.Švažas orientavusiam paveikslą į ekspresyvią plastinę metaforą ir modernius formos eksperimentus. Koloristinis proveržis, būdingas dailininko drobėms, liudija poetinį, net romantišką jo žvilgsnį į aplinką, suartindamas jį ne tik su tapybos bendraminčiais, bet ir su kitų sričių menininkais. Matyt, jausdamas vidinį artumą dailininko siekiams, poetas Justinas Marcinkevičius 1978 m. J.Švažo parodos atidaryme atkreipė dėmesį į pamėgtą jo motyvą – medį, įžvelgdamas jame „tragišką laikotarpio sublimaciją, ženklą, simbolį“ ir taip

Medžiai žydi. 1975.

Kosminis peizažas. 1976.

nurodydamas bene svarbiausią tapytojo kūrybos žanrą – peizažą. Gamtos vaizdas, atsidūręs J.Švažo akiratyje, atsiskleidė prieš žiūrovų akis kaip ryškiaspalvė apibendrintų formų ritminė visuma, nedisponuojanti nė menkiausia natūralizmo užuomina. Nedetalizuota žiūra į realybę toje tikrovėje atvėrė tai, ką paprastai paslepia smulkmeniškas vaizdo naratyvas. Nėra per drąsu sakyti, kad J.Švažas prabilo apie vidinę, kasdieniam žvilgsniui nepasiekiamą aplinkos vaizdų potenciją, parodydamas ją esant ne tik medžiuose, kalnuose bei vandenyse, bet

ir namuose, kiemuose, tiltuose, gamyklų bokštuose ir sandėliuose. Galinga forma ir gryna spalva J.Švažo tapyboje sušvitę pramoniniai, industriniai objektai ano meto spaudoje dažniausiai buvo vertinami kaip odė socialistinei tikrovei. Tačiau jei tai būtų buvę tik anų laikų idealų heroizavimas, vargu ar galėtume dailininko kūrinius laikyti klasika. Juk klasika yra tai, kas nepasilieka kalėti ideologiniuose ar socialiniuose rėmuose, priešingai – juos viršija ir atlaiko istorinio laiko aktualijų atakas. ►

Medžių kamienai. 1976.

Tunisas. Egzotiškas peizažas. 1970. 37

DAILĖ

Žmogus tarp sienų. 1975.

◄ Dar Antanas Gudaitis pastebėjo, kad kai kurie J.Švažo paveikslai primena Giorgio de Chiriko – italų metafizinės tapybos kūrėjo – drobes, kuriose akivaizdi anaiptol ne tuščių gatvių patetika, bet grėsmės tikrovei, žmogaus ir aplinkos susvetimėjimo nuojauta. Šiandien žvelgdami į J.Švažo kūrinius turime teisę manyti, jog dailininko vaizdai iš tikrųjų neretai bylojo perspėjimo balsu, signalizavusiu apie besaikio industrializavimo grėsmę.

Veikia išsyk

Kelyje II. 1975.

Galimybė kūrinio idėją laikui slenkant kaskart interpretuoti naujai, atrandant savam laikmečiui reikšmingų temų, yra viena iš patikimiausių nuorodų į meninę kūrinių vertę. Juk tokiu sinergetiniu, kaskart atsinaujinančiu aktualumu pasižymi tik laiko tėkmei atspari klasika. Joje kiekviena epocha netikėtai aptinka tai, kas jai svarbu. Tačiau drauge tai yra ir pakankamai aiškus orientyras žiūrovams: J.Švažo paveikslų tema nėra tas raktas, kuris atrakintų kūrinių unikalumo supratimą. Juk iš tiesų tai, kokiais objektais „kalbama“ paveiksle, ne visada sutampa su tuo, kas jais yra „sakoma“. Kitaip tariant, nors ir neprarasdama reikšmės,

Šiandien žvelgdami į J.Švažo kūrinius turime teisę manyti, jog dailininko vaizdai iš tikrųjų neretai bylojo perspėjimo balsu. Lakūnai. 1973.

J.Švažo pastelės. 38

kūrinio tema tampa antraeilė formos atžvilgiu. Kaip tik joje ir yra susitelkęs J.Švažo kūrinių originalumas. Atsisakydamas gilios perspektyvos, dailininkas „sutrumpino“ paveikslo vaizdų kelią iki adresato – žiūrovo. Sustiprinti ryškios spalvos grynumu paveikslo pavidalai veika išsyk, apeliuodami į emocinę žiūrinčiojo pagavą. Tačiau jausminį gaivalingumą įkūnijantis paveikslų kolorizmas anaiptol nereiškia spontaniško spalvinio stichiškumo ir nežaboto jo siausmo. Turėdamos aiškią formą, neretai paryškintą juodu kontūru, intensyviai spindinčios spalvinės paveikslų dėmės įgyja aiškią ritminę struktūrą, ir taip yra sukuriama dramatinė paveikslo įtampa: viena vertus – spalvos emocingumas, kita vertus – piešinio griežtumas. Apibendrinta forma, daiktų masės perteikimas nesinaudojant šviesotamsos modeliavimo principais priverčia paveikslus regėti kaip dekoratyvų reginį. Tačiau jausmiškai sugestyvios spalvos bei formos griežtumo priešprieša byloja apie anaiptol nedekoratyviai tikrą, kaip reta įtaigią kūrinių nuotaiką. Tokių priešybių darna drobių kompozicijose pripildo jas prasmingo pilnatvės pojūčio, ir čia jau nėra labai svarbu, ar regime vakaro vaizdą Gurzufe, ar egzotišką medžių peizažą, rąstus naktį, sudraskytą medį, ar kosminį sūkurį. J.Švažo tapybos ekspozicija Baroti galerijoje nėra didelė – ją sudaro 15 drobių bei kelios dailininko pastelės, reprezentuojančios beveik visus jo kūrybinio kelio etapus. Turint omenyje J.Švažo paveikslų poveikio intensyvumą, parodos apimtis yra pakankama, kad patirtum pilnatvės jausmą ir iš jos išeitum sklidinas tikros vidinės atgaivos. J.Švažo tapybos paroda Klaipėdoje bus eksponuojama iki metų pabaigos.

KINAS

„007 Spektras“ – licencija sunaikinti Bondą

Pagrindinį Džeimso Bondo vaidmenį naujajame bondiados filme „007 Spektras“ (2015, rež. S.Mendesas) sukūrė aktorius D.Craigas.

Aivaras DOČKUS Lapkritį pasirodęs 24-asis filmas apie britų superšnipo Džeimso Bondo nuotykius „007 Spektras“ bemat užkariavo Vidurys viso pasaulio kino teatrų topus. ...Pažvelgiu į laikrodį mobiliajame telefone Pagrindinį vaidmenį aktorius ir matau, kad nuo 24-ojo bondiados filmo Danielis Craigas atliko jau pradžios prabėgo valanda ir 24 minutės. ketvirtajame bondiados filme, o Išankstinė skeptiko veido išraiška gėrežisieriui Samui Mendesui tai dingai ir tyliai paslėpta po kėde, mintyse žaismingą palyginimą, kuris buvo antrasis darbas šioje epo- pasižymiu turėtų virsti būsimos recenzijos pamatais: pėjoje. Ir vėl – nesėkmingas. geriausias „Operacijos „Skyfall“ epizo-

das buvo įžanginė Adele daina liejantis titrams; blogiausia „Spektro“ vieta – Samo Smitho titulinis kūrinys „Writings on the wall“. Pagaliau jiems tai pavyko: sujungti šiuolaikinio Džeimso Bondo niūrumą ir brutalumą su nerūpestingu senuoju stiliumi: mašinos, gaudynės, žaisliukai, kraštovaizdžiai, merginos, nuotykiai. D.Craigas pagaliau įdomiai užsivilko agento 007 kostiumą ir, jeigu po šios dalies įvyks tradicinis aktoriaus pasikeitimas, jis nužengs į bondiados istoriją aukštai pakelta galva ir kritikai atspariu kostiumu, kuris bet kurią akimirką gali įgauti kritikai atsparaus astronauto skafandro pavidalą. ► 39

KINAS

Pabaiga ◄ Finalinės „007 Spektro“ raidės ir

skaičiai. Apsigavusio optimisto kaukė nervingai sutrypta ir įgrūsta į kukurūzų spragėsių dėžutę. JIE tiesiog nužudė Džeimsą Bondą. Trys scenarijaus autoriai ir režisierius licencijuotai nužudė tą, kuris turi išskirtinę licenciją žudyti. Kaip kai kurioms futbolo komandoms pakanka vieno sėkmingo kėlinio ar vos kelių genialių minučių nulemti viso mačo baigtį, taip „Spektro“ kūrėjai atliko nužudymo ritualą per ne visą valandą. Nužudė ne tik šiame filme, bet ir visame naujausiame D.Craigo – Bondo kvadrate. O dar prieš valandą maniau visiškai priešingai – pagaliau Bondas išgelbėtas ir sugrįžęs! Gerklėje įstrigo globalus prislėgto lokalinio kino kritiko šauksmas – tokią tragišką pabaigą nuspėjau dar pasirodžius

NAUJAS FILMAS Pavadinimas: „007 Spektras“ („007 Spectre“). Žanras: veiksmo, trileris, nuotykių. Šalys: Didžioji Britanija, JAV. Kompanija: „Eon productions“. Trukmė: 2 val. 28 min. Amžiaus cenzas: N13. Premjeros data: 2015 m. lapkričio 6 d. Režisierius: S.Mendesas. Scenarijaus autoriai: Nealas Purvis, Johnas Loganas, Robertas Wade’as. Prodiuseriai: Barbara Brocoli, Michaelis G.Wilsonas. Aktoriai: D.Craigas, Ch.Waltzas, L.Seydoux, B.Whishaw, R.Fiennes. Operatorius: Hoyte’as von Hoytema. Montažas: Lee Smithas. Kompozitorius: Thomas Newmanas. Biudžetas: 250 mln. JAV dolerių. Siužetas: gavęs užduotį iš naujojo M ir siekdamas atsakyti į asmeninius klausimus, Džeimsas Bondas iškeliauja į Meksiką, Austriją ir Maroką, vaikydamasis slaptą organizaciją, iš kai kurių užuominų – dar galingesnę nei „Quantum“. Kol kas Bondas žino tik jos pavadinimą – „Spektras“. Tačiau netrukus susipažįsta ir su žmogumi, kuris galbūt vadovauja šiai pavojingai organizacijai...

„Paguodos kvantui“. Kas iš to. Tokiu atveju tampi panašus į klišinį fantastinių filmų herojų aiškiaregį, kuris numato, kas įvyks, bet negali pakeisti likimo ir kitų žmonių ateities. Nepramušamo stiklo uždanga nusileidžia, ir tu lieki stebėti kitoje ekrano pusėje.

Pradžia Bondažudystė prasidėjo beveik prieš dešimtmetį. Prasidėjo bandymu... prikelti Džeimsą Bondą iš pusiau komiksinio paskutiniųjų juostų su Pierce’u Brosnanu įvaizdžio. Kūrėjų logikos kreivė parodė nepadorų gestą filmo „Pasveikink mirtį kitą dieną“ link: stilistika išsemta nuo konservantų ir skonio stipriklių sugraužtos Madonnos dainos iki prie animacinių filmukų faktūros priartėjusių personažų.

Bondiados teisių turėtojai suprato – laikas keistis ir modernėti. Pirmasis žingsnis – „Casino Royale“, tapęs tvirčiausiu atramos tašku, – griežtas naujųjų laikų trileris. Stiprus darbas. Bet... ne Bondas. Kitas filmas su kitu personažu. Tiek to – epopėjai 007 pasitarnaus kaip jungiamasis tiltas tarp praeities ir ateities. Tęsinys „Paguodos kvantas“ jau visai kito molio drėbinys. Jeigu ūkiškai buitiškai – nesusipratimas arba nedidelio ūgio drama. „Operacija „Skyfall“, kuria į „bondiadą“ teatrališku stiliumi įsiveržė „Oskaro“ laureatas S.Mendesas, – jau didžiulė dramatiška nelaimė. Pripažintas skausmingų ir ironiškų dramų meistras, atkeliavęs į kiną iš teatro scenos, tarsi paspaudė mygtuką „skip“ veiksmo epizoduose ir elegantiškai nardė giliausiuose herojų vidinių pasaulių vandenyse. Epinės statiškos scenos priminė klasikinių pjesių ekranizacijas.

KINAS

Juostos pabaiga sėkmingai emigravo iš šventinių filmų valdovo „Vienas namuose“. Šekspyriškas klausimas – ar koks kitas režisierius (pvz., Guy Ritchie) sugebėtų išspausti nors kiek žiūrėti vertą vaizdų srėbalą iš tokio paliegusio scenarijaus? Bondiados žlugdytojai nesuprato savo klaidų – akis jiems gražiai uždengė milijardas ir šimtas milijonų JAV dolerių pasaulio kino teatruose. Tokia daili nulių grūstis iškuopė iš prodiuserių galvų bet kokias abejones dėl pragariško epopėjos nulis nulis septyni riedėjimo greitkeliu šeši šeši šeši. Robotiškai nejautriame D.Craigo – Džeimso Bondo veide ėmė tvinkčioti džiaugsmingos aukso gyslos, numatydamos neribotą biudžetą naujam filmui ir lengvai nuspėjamus, kone ranka pasiekiamus 24-osios bondiados dalies lankomumo rekordus. Publika mėgsta efektingai supakuotas prekes, nors ten ramiai sau gali tupėti juoda katė, pasprukusi iš juodo maišo. Primityvus fanatizmas pasireiškia nesulaikoma perkamąja galia. Klausimas iš visai kitos operos – o jūs girdėjote šioje recenzijoje jau minėtos britų dainų kūrėjos ir atlikėjos Adele naujausią albumą „25“, sulaužiusį ir tebemušantį muzikos pardavimų rekordus? Perklausius šį žiniasklaidos išstaugtą darbą, susidaro įspūdis, jog visi tariamieji melomanai (gal geriau juos vadinti muzikos vartotojais) įsigijo vakuumą, pripildytą ankstesnių dainininkės albumų likučių. Bet grįžkime prie 24-ojo Bondo ir prie to, kas nutiko iki valandos dvidešimt keturių minučių ir po to.

Prieš „007 Spektras“ pagaliau suteikia klasikinę pirmosios Bondo veiksmo scenos paslaugą – „Paguodos kvante“ ir „Operacijoje „Skyfall“ regėjome apgailėtinas parodijas. Tiesa, S.Mendesas nepraleidžia progos šiek tiek pasišaipyti iš senosios bondiados mokyklos. Pradiniai kadrai įsibėgėja vėžliškai lėtai, agentas ir jo palydovė skinasi kelią per minią septynias amžinybes. Vėliau jis sugaišta dar septynis gyvenimus lipdamas laiptais – ima dingotis, jog prie šio epizodo nagus

artimai prikišo Holivudo kino parodijų kūrėjai Jasonas Friedbergas ir Aaronas Seltzeris. Bet toliau reikalai nusigiedrija – bondoskeptikams į akis paleidžiama įspūdinga sraigtasparnio scena. Sulig kiekvienu epizodu vis smarkiau vaidenasi, jog S.Mendesas ir jo scenaristų komanda rado tą reikalingą sujungimą tarp senojo ir naujojo 007: drama susilieja su trileriu, teatrališkai lėtos scenos tarantiniškai staigiai pereina į adrenalinu pulsuojantį veiksmą. Dar vienas teigiamas papildas – Bondo nuotykiai tampa

24-ojo Bondo inžinieriai atliko neįmanomą misiją – nuskandinti banalybių, kvailysčių ir žiovulio prarajoje tai, kas taip sėkmingai rutuliojosi į sensacingą sėkmę.

ne tik įspūdingi, persmelkti britiško humoro, bet ir detektyviškai įdomūs. Bene pirmąjį kartą superagento nepažeidžiamumas susvyruoja, ir užvaldo intriguojantis „nežinia, kas įvyks toliau“ pojūtis. Gera žinoti, jog pergalė nebus tokia lengva. Gracinga poros šūvių scena su Monica Bellucci, mistikos kupinas ir „vau“ momentu užsibaigęs apsilankymas chameleoniškoje Christopho Waltzo draugijoje, šmaikštūs pokalbiai su puikų Q charakterį sukūrusiu Benu Whishaw, biudžetą gerokai pataškiusios gaudynės snieguotuose kalnų peizažuose (štai kur tikrasis Džeimsas Bondas!), susitikimas su Lea Seydoux (bandyta „išlaužti“ kitokios moters portretą, bet pabaiga tradicinė), neprastos muštynės traukinyje... Ir štai dabar – lemtingas žvilgsnis į laikrodį. Valanda dvidešimt keturios. Čia „007 Spektrą“ galima ir sustabdyti.

scenaristų idėjos, nebelieka nė cento iš oficialiai paskelbto 250 mln. JAV dolerių biudžeto. 250 milijonų? Kaip tikras lietuvis priekaištingai aimanuoju – arba jie meluoja, arba „nuplovė“ pinigus. Iš akies vertas daugiausiai 125 milijonų. Pagal reginio mastą. Pirmoje filmo pusėje. Antroje – vien tušti plepalai, skiedalai, bergždžias ekrano laiko ir ploto švaistymas. Pinigus „suvalgė“ aktorių honorarai, o scenaristai iškeliavo atostogauti į „007 Spektre“ rodomas vietoves? Antroji filmo pusė negailestingai suardo pirmąją nevykusiais lengvai nuspėjamų apgavysčių triukais, herojų pokalbiais apie nieką, banaliais juokeliais bei keliais pusėtinais palakstymais ir pasidaužymais. Netalentinga, nuobodu, negyva. Nesuveikia nė viena septintoji fokuso. Tiesą pasakius, 24ojo Bondo inžinieriai atliko neįmanomą misiją – nuskandinti banalybių, kvailysčių ir žiovulio prarajoje tai, kas taip sėkmingai rutuliojosi į sensacingą sėkmę. Istorijos, charakteriai ir linijos nesivysto, kraštovaizdžiai nesikeičia, herojai vaikšto pasakėlių iš rūsio prietemoje, nebeatsekdami siužeto virvių galų. Kam įdomūs tolimi Bondo praeities užkaboriai, randai ir žaizdos? Betrūksta tik muilo operų „flashbackų“ su rūpintojėliškais rypavimais. Paskutinysis „007 Spektro“ pusvalandis – tamsi duobė mano atmintyje. Pamenu tik nelogišką išsivadavimą ir mėgėjiško lygio kumštynes. Išvada – prasčiausias Bondas ever. Bond is dead. Pažvelgiu į perspektyvas ir susiraukiu kaip D.Craigas. Šis rimtuolis turi kontraktą dar vienai bondiados daliai. Nauja viltis – režisierius S.Mendesas ruošiasi sugrįžti į teatrą. Scenaristų sektoriuje vilties mažai. Ko gero, teatralų komanda jau stumdo dekoracijas naujam rimtam spektakliui. Brangus J.J.Abramsai, kalėdiškai tikiu, kad septintieji „Žvaigždžių karai“ įkrės į kailį naujausiai dviejų nulių ir vieno septintuko daliai.

Tiesiog ties šia laiko padala viskas ir baigiasi. Ne tik baigiasi. Pradedama griauti tai, kas buvo pastatyta. Išsenka 41

Vytauto Petriko nuotr.

GINTARO LAĹ AI

GINTARO LAŠAI

M.Šidlauskas: turėjau iliuziją, kad bus paprasta klausimų ir atsakymų knyga Kristina SADAUSKIENĖ Šių metų spalio pradžioje buvo minimas vienos iš kertinių lietuviško literatūros pasaulio figūrų, žymios „Vartai į abi puses“ skaitytojus įtraukia įdomia struktūra – tai iš tiesų laiškais literatūrologės, profesorės augę pokalbiai, o ne tradicinis klausimą Viktorijos Daujotytės 70 sekančio atsakymo formatas. Knyga jaumetų jubiliejus. Šventinius dina profesorės atvirumu pasakojant apie metus simboliškai įprasmino jos gyvenimo patirtis, nepaprastai gyva kalba, intriguoja prisilietimais prie garsių ir „Alma littera“ leidykloje kultūros asmenybių. išleista knyga „Vartai į abi „Mūsų knyga sumanyta būtent kaip galimybė viešai pristatyti žmogaus tapsmą, puses: Viktoriją Daujotytę profesorės asmens portretą“, – įžanginiame kalbina Marijus Šidlausžodyje rašo M.Šidlauskas. Jį ir pakvietėme kas“. Su seniausiu Lietuvoje papasakoti apie tai, kaip gimė „Vartai į abi Vilniaus universitetu, taigi puses“, iššūkius ir atradimus, lydėjusius knygos rengimą, bei pasidalyti metus truir su sostine siejamą literakusio pokalbio su V.Daujotyte įspūdžiais. tūros mokslininkę kalbino jauniausiame šalies universitete Klaipėdoje dirbantis Gimė iš laiškų literatūros kritikas, docentas. Skaitant knygą aiškėjo, kad tarp sostinės ir uostamiesčio – Gal galite prisiminti, kada, kaip ir kodėl atsirado paskata šiai knygai? besitęsiančio pokalbio ašis – Šioje istorijoje, bent iš mano pusės, dažnai svyra į žemaitiškąją esama ir avantiūros elemento. Gyvenime šalies dalį, V.Daujotytės vai- nesvajojau, kad dalyvausiu tokiame nuokystės žemę. Iš ten ir nuo ten tykyje, o priežastis akivaizdi – kultūrinio svorio, kūrybinio potencialo ir pelnyto kaatkilo ne viena dviejų akade- pitalo skirtumas. Ji dabar mūsų iškiliausia mikų pokalbio atšaka. literatė ir humanitarė, kurios darbų laukas

fenomenaliai platus ir gilus (daugiau nei 300 knygų autorė ir bendraautorė, galite įsivaizduoti?), pripažintas autoritetas. O štai ima Šidlauskas ir ją kalbina. Viskas susiklostė laipsniškai. Yra toks jaunatviškas literatų studentų, doktorantų susiėjimas „Literatūros salos“. 2014 m. vasarą to renginio metu gyvenome viename kambaryje su Dariumi Kuoliu, šnekučiavomės, kad artėja V.Daujotytės jubiliejus, jis ir iškėlė pakalbinimo idėją. Pasvarstėme, kad tai būtų įdomu, o jis leido suprasti, kad ir profesorė neprieštarautų, jei ją kalbinčiau. Man tai buvo siurprizas. Nejau sakysiu ne. Sutrikau, nes iš karto supratau, ką tai reiškia, kokia didelė atsakomybė. Paskui pamaniau, kad nėra ko kompleksuoti. Jei gyvenimas siūlo tokią progą – reikia ją imti. Paskui prasidėjo darbas. V.Daujotytės geranoriškumas buvo begalinis – tai matyti iš to, kiek ji dėmesio skiria kitiems. Ir šiuo atveju to išankstinio prielankumo klausinėtojui buvo, man regis, per daug. – Kaip vyko jūsų pokalbiai? Kurią jų dalį sudarė bendravimas gyvai, o kurią – susirašinėjimas? Įdomu ir tai, koks bendravimo būdas – gyvai ar raštu – buvo produktyvesnis, kodėl? – Kalbėjomės maždaug metus ir įvairiomis formomis, bet daugiausiai bendravome elektroniniais laiškais. Man tai buvo gana sunku, modernių komunikacijų atžvilgiu aš prieštvaninis. ► 43

GINTARO LAŠAI

◄ Pirmą kartą po apsisprendimo rengti knygą su profesore susitikome Biržuose vykusioje lituanistų konferencijoje. Mudu vaikščiojome aplink Širvėnos ežerą, daug šnekėjomės. Būtent vaikščiojant ir užsimezgė knygos struktūriniai branduoliai. Pastebėjau, kad ji labai mėgsta vaikščioti. Kaip tie Aristotelio peripatetikai. Jos vaikščiojimas yra ir mintijimo būdas. Taip pat ir egzistencijos būdas, ir su kalba susiję – vaikščiojant gera kalbėti. Šiuo metu nežinau kito žmogaus, kuris būtų taip tobulai įvaldęs lietuvių kalbos galias – sintaksę, ritmiką, potekstes, gebėjimą mąstyti žodžiais, žodžio pagaulumą, jo svarumą ir sykiu spontanišką virpesį. Galiu pateikti pavyzdį – būdavo, kad rašau savaites, prakaituoju, kol sugalvoju klausimus. Išsiunčiu naktį vėluodamas, o kitą rytą randu, kad ji man jau atpylusi 20 puslapių atsakymą. Viena yra žinoti, kad žmogus didelis – juk visi žinome, kas yra V.Daujotytė, – bet tai žinai tarsi teoriškai, dar nejausdamas gyvojo tūrio. O kai pabendrauji šitaip, pradedi justi, užčiuopti. Tai nelengva įvardyti. Man tai buvo neužmirštamas dvasinis patyrimas. Gal neskambės patetiškai, jei pasakysiu, kad įgavau išminties, patyriau nerašytų žmogiško susipratimo pamokų.

Yra tie vartai, ir juos varstė ji pati, patikliai atverdama, bet neatlapodama. Ši knyga yra daugiausiai jos įsimąstymas. Jos kalbėjimas yra patirtinis, fenomenologinis, plėtojamas augalo principu. Augalinį mąstymą profesorė perėmė iš Boriso Pasternako. Mano nuomone, tai pakankamai įspūdinga intelektualinė autobiografija, kurią galima lyginti su Algirdo Juliaus Greimo ir Aleksandros Kašubienės laiškais ar Vandos Zaborskaitės autobiografija. – Intelektualinės autobiografijos terminas pas mus nėra dažnai skambantis. Gal galite jį kiek plačiau išskleisti? – Tai tam tikras žanras. Sakyčiau, kad lietuvių literatūroje intelektualinės autobiografijos vieta gana tuščia. Turime labai daug valstietiškų biografijų, socialinių, ide44

ologizuotų, parodomųjų, o intelektualinė – retenybė. Kodėl? Mat jai reikia intelekto, kultūrinio konteksto, asmenybės brandos. Pirmasis intelektualinės autobiografijos bandymas galėtų būti Maironio libretas „Kame išganymas“, kurį pats poetas laikė mėgstamiausiu, rimčiausiu ir geriausiu iš visų savo veikalų. Juk per literatūros kūrinius išsisakoma giliausiai ir esmingiausiai. Intelektualinėje autobiografijoje svarbiausia – žmogaus tapsmas: dvasinis, kultūrinis, intelektualinis. Tapsmas paprastai vyksta per praradimą, per skausmą, vidinę dramą. Tai produktyvus žanras, juk romanuose įdomiausia yra žmonių istorijos. Jei jos plokščios, be dvasinio, intelektualinio podirvio – nepatraukia.

Netrukdyti atsiverti – Minite A.J.Greimo ir A.Kašubienės „Laiškus“, prie jų kelis kartus knygoje sugrįžtama. Galima nujausti analogiją tarp „Laiškų“ ir „Vartų į abi puses“, bet jei susirašinėjimas tarp A.J.Greimo ir A.Kašubienės buvo spontaniškas senų draugų bendravimas, jūsiškis pokalbis turėjo labai aiškią intenciją – tapti knyga. Gal galite papasakoti, kaip planavote knygos struktūrą – ji augo organiškai ar iš anksto turėjote tam tikras atspirtis? Viename iš savo laiškų V.Daujotytei beveik knygos viduryje išsidavėte, kad vis dar nežinote, kaip viską reikės suguldyti. – Kaip ir profesorės kalbėjimas, knyga plėtojosi augališkai. Jos struktūra klostėsi po pirmųjų V.Daujotytės atsakymų. Tiesą sakant, gavęs juos buvau šiek tiek išmuštas iš vėžių. Iš atsakymų suvokiau, kad labai daug dalykų nereikia nė klausti – ji kalba pati, o jos laisvojo mąstymo stichija ir stilistika yra didžiausia pašnekesio vertybė. Sunerimau, koks tuomet mano vaidmuo, ką man daryti, procesas juk jau prasidėjęs. Profesorė pati paliesdavo jai rūpimas, aktualias temas, sugrįždavo prie jų. Kai ką akivaizdžiai išprovokuodavo, tarkime, diskusiją apie Žaliąjį tiltą. Ir įžanginiame žodyje rašiau, kad knyga augališka, improvizuoto pobūdžio, padiktuota pačios jos subjekto ir objekto – V.Daujotytės asmens. Mano tikslas galiausiai toks ir buvo – netrukdyti jai išsiskleisti. Knygoje daug intymaus asmeniškumo. Ži-

nodamas kai kuriuos kontekstus ir potekstes, galėjau tą asmeniškumą provokuoti, bet neužmiršau ir profesorės pamokų – ji labai subtiliai jaučia ribas. Kalbėti atvirai, bet neatvirauti. Būti smalsiam, bet nesmalsauti. Neįsijausti į vaidmenis. Vieną iš tokių pamokų užfiksavau, ji man atrodė labai svarbi – nerašyti to, kuo netiki. Ji tai suformuluoja tiesiai šviesiai, tai padaro įtaigiai kalbėdama apie savo pačios graužatis ir kluptelėjimus, kuriuos linkusi išdidinti. – V.Daujotytė susirašinėjimo pradžioje kviečia per daug vienas kitam nelinkčioti, nebūti formaliems, atsakydama kalba atvirai, bet kartu galima nujausti labai aiškias ribas. Net ir knygos pavadinime esanti vartų figūra, vėliau ne kartą sugrįžtanti pokalbiuose, yra ne tik atvėrimo, bet ir atsiribojimo žymė. Kaip jums, provokuojant pokalbio linijas, sekėsi prisitaikyti prie tų ribų? – Taip, ji labai ramiai brėžė tas ribas. Aš jai tiesiog rašydavau, kad jei norite, galite atsakyti, jei ne – galite neatsakyti. Gavęs atsakymą matydavau, ką atsakė, o ko ne. Mirštantys iš smalsumo gali žiūrėti meksikietiškus serialus. Tie čiuopiamieji intymumai – juk banalybė, jie kartojasi tūkstantmečius. Gal kai kam įdomu, bet tai žiūrėjimo pro rakto skylutę intriga. V.Daujotytė yra tokia figūra, kad man ir nekilo minčių perdėtai smalsauti. Yra tie vartai, ir juos varstė ji pati, patikliai atverdama, bet neatlapodama. – Kas jums buvo sunkiausia kalbinant profesorę? – Ji viską sudėliojo, suriktavo, sustruktūravo. O aš ką – parengdavau klausimų-svarstymų depešas (dažnai tai būdavo ir klausimai sau, kartais sunkesni, kartais lengvesni), ir tiek. Turėjau iliuziją, kad bus paprasta klausimųatsakymų knyga. Vienas du klausimėliai – atsakymas, viskas skaidru ir paprasta. Bet taip neatsitiko. Yra mano klausimų blokas, po to eina atsakymų blokas, kartais net per du spaudos lankus. Buvau išsigandęs, kad kyla pavojus knygos (vis dėlto pašnekesys!) struktūrai, bet pamačiau, kad man pačiam įdomu skaityti, tekstas pulsuoja: V.Daujotytė žemės ūkio darbuose, jodinėja ant žirgo, užsimena apie erotines paauglystės vizijas – apie viską pasakoja atvirai ir jautriai, su rupiomis detalėmis, o svarbiausia, vidujai rišliai, savaimingai, tarsi lietųsi akvarelė ar griežtų smuikas.

GINTARO LAŠAI

Stengiausi tramdyti save ir jai netrukdyti. Nors gal ir pasitaikydavo, kad kartais trukdžiau. Būdavo visokių nutikimų – rašo man: „Aš, Marijau, vis laukiu, kada paklausi apie Valdemarą Kukulą“. O taip ir nepaklausiau...

Ištiesė ranką – Kas, jūsų nuomone, dar yra svarbaus tų nepaklaustų dalykų sąraše? – Yra tų nepaklausimų. Ir nemažai. Tarkime, nepaklausiau arba nestumtelėjau ta linkme – pakalbėti apie profesorės vizitus į Klaipėdą, paskaitas universitete, jos pastangas ir pagalbą klaipėdiečiams. Kai ji atvažiuodavo skaityti paskaitų, auditorijos būdavo pilnos. Gyveno Sportininkų gatvėje, nykiame kambaryje šiaurinėje pusėje. Pasakojo kartą, kad po paskaitų pas ją atėjo Erika Drungytė su Rimantu Kmita ir klausinėjo apie tai, kas yra poezija, kas yra gyvenimas, kas yra mirtis. Vėliau abu pas V.Daujotytę rašė disertacijas. Parašė, šauniai apsigynė, tapo žinomais literatais. – Klaipėdai ji iš tiesų yra daug padėjusi, rėmusi jauną universitetą, globojusi jo ugdytinius. – Tokių prielankumo gestų patyrė daug jaunų gabių žmonių. Apskritai toks jau profesorės būdas, kad ji labiau pasitiki ne kritika, bet empatija. Globojanti ir jautri, įsiklausanti. – Profesorę pažįstate maždaug tris dešimtmečius – smalsu, kaip susipažinote, kokios buvo pažinties aplinkybės? Įdomu ir tai, ar pokalbiai rengiant knygą leido ją pažinti kitaip, naujai? Viename iš laiškų jau gerokai įsibėgėjus jūsų kalbėjimuisi prasitariate: „Vis dėlto mįslė Jūsų charakteris“... – Buvau pirmasis jos doktorantas. Ji mane prisiėmė su tam tikra rizika – mat buvau, galima sakyti, vaikinas iš gatvės, mane pas ją nuvedė ir parekomendavo Vaidotas Daunys. Nemeluosiu prisipažindamas, kad jos charakteris ir dabar tebėra didžia dalimi neįminta mįslė. Jau buvau užsiminęs apie transcendentinę liekaną. Kai žmogus didelis, kai jo pasaulis didelis – gali tik prisiliesti, ne visada pajusi gelmes. Pirmiausia V.Daujotytę pažinau iš straipsnių. Knyga „Kas tu esi, eilėrašti?“ – viena pirmųjų pažinčių. Buvo įdomios jos recenzijos. Studijuojant pirmame kurse V.Daujotytė buvo mano kambario draugo, lituanisto, kurso kuratorė. Tuomet ji

debiutavo kaip dėstytoja. Grįžęs iš paskaitų kambario draugas pasakodavo apie ją. Ilgai ir nenuobodžiai. O man tįsdavo seilė, atrodė, kad pas juos įdomiau nei pas mus, anglistus. Kai baigiau mokslus, literatūros kritiko duona negrėsė – aštuonerius metus atkaliau mokykloje, bet paskui užsinorėjau ko kitko. Pajutau, kad jei nieko nekeisiu, nusialinsiu ir gyvenimas tiesiog praeis pro šalį. Pradėjau rimčiau skaityti, galvoti apie disertaciją, reikėjo vadovės. V.Daunys apsiėmė mus supažindinti. Iš pradžių buvo nelengva. Buvau jau sumitęs vyrukas, įpusėjęs ketvirtą dešimtį, abu sūnūs jau gerokai ūgtelėję. Įsiminė profesorės geranoriškumas ir subtilumas. Pamenu, kaip jaudinosi per mano disertacijos svarstymą. O aš nesukau galvos, maniau, jei reikės – pataisysiu, nepriims – irgi nieko tokio, grįšiu namo pas vaikus ir viskas bus gerai. Buvau žymiai lengvabūdiškesnis. V.Daujotytė rūpinosi, kad apsiginčiau savo disertaciją. Buvau ją kiek atstūmęs, įtraukė rutina, o atsitraukus sunku sugrįžti. Buvo praėję pusantrų metų nuo to mano pasitraukimo, ji paskambino, tyliai pasakė kelis įsidėmėtinus sakinius, ir su žmona pakalbėjo, kad mane paragintų. Šįkart jau buvo kitas, tikiuosi, iš mano pusės sąmoningesnis bendravimo etapas. Gilesnis ir švelnesnis. Svarstau, su kuo jį sulyginti. Jei žmogų su savo paslaptimi ir gelme prilyginsime miškui, tai į mišką paprastai įeini kaip naivokas grybautojas, prisibijai pasiklysti ir pan., o išeini pakvėpavęs miško oru, pasigėrėjęs jo tyla ir ūksme, išeini kaip iš vietos, į kurią norisi sugrįžti. Mūsų bendravimas man buvo panaši patirtis. O ir knygos pavadinimas „Vartai į abi puses“, kurį iš profesorės pirmąkart išgirdau telefonu ir nesumojau, kaip reaguoti, man vis labiau patinka.

Žemaitiškumo substratas – Kalbindamas profesorę vis raginote ją atsigręžti į vaikystės laiką – kuo svarbus šis tolimas gyvenimo etapas? – V.Daujotytės mėgstami žodžiai – „grįžinėjimai“, „atsigręžimai“. Iš knygos aiškėja, kad žmogaus asmenybinis branduolys yra vaikystės patirtys, kažkas pirminio, tai, kas pamatyta, išgirsta ir įsiminta visam gyvenimui. ►

„...Tebegirdžiu motinos balsą, skubiai ir nenoriai atkalbantį man mano priešistorę. Žinau, kad gimiau lyg įlūžusiame laike, tamsiame jo dugne. Mano jauna motina nieko iš jo nebegalėjo tikėtis. Ir savo kūdikiui nieko. Senovinė žemaičių troba dar su moline asla tvino moterų sielvartu, ašaromis. Bet man užteko šilumos ir rūpesčio, kad įsikabinčiau...“ (p. 58) „...Tas rašymas, tas savojo pasaulio slėpimas kalboj gal labiau iš to, kad visa, kas kaip nors buvo mano, man svarbu, – vietos, gyvenimai, žmonės – pernelyg anksti ėmė nykti. Mano pasaulis, kaip man atrodo, nyko labiau nei kitų. <...> Iš to pasaulio nykimo, iš to, kad nieko nebėra, nieko, atsiranda kažkoks noras (Juozas Aputis ištartų – kažkoks pasiutimas) kiek įmanoma susiimti, susigrobti, užsidaryti sakiniuose, ritmuose, pasakojimuose. Užsidaryti ir turėti...“ (p. 62) „...Turiu savyje tą užslėptą baimę – jei užmiršiu, jei jau su visai užmiršiu savo namų kalbą, kaip begalėsiu gyventi, gal visa manyje sunyks, skaitysiu, o nebesuprasiu, žiūrėsiu, nebematysiu, klausysiuosi, o nebegirdėsiu. Ir sumenks mano vidinė vaizduotė, be namų kalbos ji neišsilaikys. Tie teksteliai savo tarme – juk labiausiai iš namų kalbos ilgesio, ne tarmės, o namų kalbos, prigimtinės kalbos. Nekalbėjau tarme, kalbėjau kalba...“ (p. 64) „...Esu jau išėjusi, grįšiu vis rečiau ir rečiau, bet vieta iš manęs niekada neišeis. Ji liks susitelkusi į atskiras laiko atkarpas: kada ėjau, su kuo, kada mačiau, iš kur atsimenu. Jaučiu, kad dabar esu lyg kokioj laiko gelmėj, o juk pačiame paviršiuje...“ (p. 142) „...Ar nėra taip, kad ateina toks žmogaus laikas, kai sąmonės vartai ima darinėtis į abi puses, kai esi lyg kokioje būties pusiausvyroje: jau turi praeities, jau gali ją apmąstyti, jau prisiminimų rasa vilgo pavargusias akis, bet dar turi ir ateities, dar kažkas atsidaro. Dar nenoriu sakyti, kad mano sąmonė darinėjasi tik į praeitį. Ne, dar turiu darbo, dar turiu ką veikti šiame pasaulyje, vis dar pilname spalvų ir vis dar įžiūrimų atspalvių...“ (p. 148) „...Pati savimi kaip persona tikrai mažai tesidomiu, neatrodau sau patraukli, išskyrus tuos retus momentus, kai einu (ne tik į kokį kalniuką, bet ir per Vilniaus širdies liniją, palei Arsenalą, Gedimino kalną, palei Vilnią, pro Katedrą ir universitetą) ir staiga pajuntu savyje ritmą, lyg mačerniškąjį ritmavimą, ir manyje (manimi) ima eiti kalba, kalbėjimas...“ (p. 192) 45

GINTARO LAŠAI

◄ Profesorė ir pati nuolat grįžta, iš to laiko semia ir į jį atsiremia. Ten ji mato asmenybės pamatus, rankas, laikančias mūsų likimo siūlą.

– Vaikystės laikas susijęs su vaikystės vieta, kuri šiuo atveju yra žemaitiškame areale. Jūsų nuomone, kiek svarbus buvo ir yra profesorės tapsmui priklausymas šioms vietovėms? – Jos žymėtosios vietos yra Girgždūtės piliakalnis ir Alkupio upelis, gimtinės medžių ūksmė ir pievų takai. Vaikystės ir jaunystės kalnas turi savo vertikalę, atliepiančią ir asmenybės augimo kryptį. Šiose vietose buvo patirti išgyvenimai, kurie formuoja visą tolimesnio gyvenimo struktūrą, vertybių ir pasirinkimų sanklodą. Atkreipsiu dėmesį, kad dauguma V.Daujotytės poezijos knygų (už poeziją 2010 m. jai paskirta Jotvingių premija) parašytos žemaitiškai. Ir šiemet jubiliejiniame vakare aktorė Liucija Zorūbaitė profesorės eilėraščius skaitė būtent žemaitiškai. Ji pati viešai niekur nesiafišuoja esanti poetė, laiko šią raišką periferine, bet man atrodo, kad būtent ten skleidžiasi autentiškoji V.Daujotytės prigimtis. Ir jei skleidžiasi žemaitiškai – vadinasi, šis pasirinkimas principinis. (Kai atvykusį į Lietuvą A.NykąNiliūną čionykščiai rašytojai pagyrė už gražią lietuvių kalbą, šis atsakė, – tai dėl to, kad lietuvių kalbos neišmokau, moku tik tarmę.) Jei ji renkasi sakyti ne „senolė“, bet „babūnėlė“ – tai autentiška ir asmeniška. Toji kalba atėjo kartu su esminėmis patirtimis, su pirmavaizdžiais. Jau minėjau, kad profesorė turi absoliutų kalbos jausmą. Kai yra toks pojūtis, formalus kalbos taisyklingumas nebėra absoliutus diktatorius, o kokia nors „svetimybė“ (kuri vaikui buvo natūrali savastis) ar nenorminis vingis tik suteikia tekstui stilistinio rupumo. Tai yra gyva, tikra, gražu. V.Daujotytė neeksponuoja ir neidealizuoja žemaitiškumo. Jai žemaitiškumas tiesiog reiškia egzistencinį ir kalbinį įsišaknijimą, teikia atraminį savosios žemės – vienintelės ir nepakeičiamos – pojūtį. – Rašydama jums, V.Daujotytė pasakoja ne tik apie vaikystės laiką, vietą, bet ir apie namų kalbą bei vienatvę, kuri atsiranda pasitraukiant ta kalba kalbėjusiems žmonėms. Kaip vertinate šį pri(si)pažinimą? – Taikliai pastebėjote. Vienas iš argumentų, kodėl ji tiek daug apie tai kalba, ir yra siekis išsaugoti, išlaikyti, kad tai neišnyktų. Nes liudininkų jau likę mažai. Tos mokyklėlės, kurioje profesorė mokėsi, jau nebėra, žmo46

nių nebėra, nebėra ir jų kalbos. O jai viskas tebeskamba. V.Daujotytė turi fenomenalią atmintį. Yra man sakiusi, kad žodis žodin prisimena, ką jai pasakodavo babūnėlė. Ir poetinė kūryba – iš to skambėjimo, iš tų atmintyje girdimų balsų, sambalsių, kurie prašosi užrašomi. Viena knyga net ir vadinasi „Perrašai“. Prisimenu, per savo 60-mečio minėjimą profesorė pabrėžė, kad yra vietinė, vietinės reikšmės, bet išvedė, kad tai tik privalumas, kad tuo didžiuojasi. O, kad taip vietinę reikšmę suvoktų mūsų globaliai susireikšminę VIP-ai, o ir šiaip ne vienas kai kas...

Sunkiai portretuojama – Rašėte, kad jums buvo svarbu atskleisti asmenybės tapsmą. Kaip manote, ar pavyko tai padaryti, juk tapsmas nurodo į nuolatinį judesį? – Jei žiūrėsime filosofiškai, tuomet taip, viskas yra tapsmas. Tai pripažinus galima nusiraminti. Jei galvosi, kad nieko neužfiksuosi – įsivarysi kompleksą. Gali pavykti tapsmą atskleisti, o gali ir ne... Tai priklauso ne tik nuo rašančiojo, bet ir nuo skaitytojo sąveikos su tekstu. Žmogui, panardintam į informacinę virtualybę ir geidžiančiam tik pramogų, užsimiršimo, visa tai nerūpės. Bet tam, kas ieško savo ir kitų buvimo prasmės, kam įdomi literatūra, kultūra, tautos ir žmogaus likimas, pagaliau tam, kas tebeturi neužtrenktą moralinę ir kultūrinę klausą – tam tiesiog nepavyks praleisti pro ausis sakomų svarbių dalykų. O kaip pavyko atskleisti jos asmenį... Gal atkreipėte dėmesį į Algimanto Aleksandravičiaus darytą V.Daujotytės nuotrauką su pačios profesorės prierašu: „Sunkiai portretuojama“? Taip ir yra. Ji portretuojama sunkiai. Jos asmuo turtingas, gelmingas, turintis švelniai banguojantį paviršių ir savo giliąsias versmes. Pabandyk suportretuoti tokį! Su šiuo sunkumu susidūriau rašydamas įžanginį žodį. Bandžiau gudrauti, sakydamas, kad šio fenomeno reikia ieškoti kažkur „tarp“ – jis gyvas, sprūstantis. Galima prisiminti, kad panašiai profesorius Kęstutis Nastopka kalbėjo apie eilėraščio prasmę – išsprūstanti. Tai klasikiniai, amžini dalykai. Gyvenimas turi paslapties, transcendencijos liekaną. Pastangą ją sugauti galima sulyginti su balandžio gaudymu. Kai gaudai – išsprūsta, kai nurimęs atsuki nugarą – pats nutupia ant peties.

Kartais kieme –

Antanas Šileika. Pirkiniai išsimok Dainius VANAGAS

Ar žinote tą jausmą, kai skaitomas kūrinys nepalieka ramybėje? Žinoma, kad žinote, tik klausimas, kada paskutinį sykį jį patyrėte. Rytas, 10 valanda, priešaky dar daug darbų, kažkas pavyksta, kažkas ne, žodžiu, įprasta diena rojuje. Tačiau probėgšmais, lyg tarp kitko jauti, kad nesvarbu, kas šiandien nutiks – vakare vis tiek lauks didis malonumas. Malonumas, tampantis dienos vardikliu ir leidžiantis sutrikdyti monotonišką laiko tėkmę. Lauki, svajoji, bandai įsivaizduoti, nuspėti. Galiausiai atsiverti ir darkart įsitikini, kad laukta ne be priežasties. Kanadoje išeivių iš Lietuvos šeimoje gimęs rašytojas Antanas Šileika skaitytojams jau yra pažįstamas. Į lietuvių kalbą išverstos trys jo knygos: romanai „Pogrindis“, „Bronzinė moteris“, o dabar ir pats naujausias kūrinys – „Pirkiniai išsimokėtinai“. Šioje knygoje, kurią sudaro 13 tarpusavyje susijusių apsakymų, vaizduojamos nuo karo ir tremties pabėgusių emigrantų pastangos įsikurti ir pritapti Vakarų pasaulyje. Novelių centre – spalvinga ir kontrastinga šeima: rūstus, valdingas, bet taurios, alkoholiu vis pavilgomos širdies tėvas; išsilavinusi motina, kuriai tenka nuolat kęsti šeimos vyrų užtraukiamą gėdą; vyresnysis sūnus Džeris, mojuojantis kumščiais vos progai pasitaikius, vidurinysis Deivas (kurio asmeniu ir yra pasakojama) bei jaunėlis Tomas, kuris, tarsi pasakoje, yra tas „trečiasis“, keistuolis. A.Šileika yra tikras pasakojimo meistras: konteksto įvestis, intrigos konstravimas, preciziškas trinties eksponavimas, reikšmės lygmenų valdymas, dialogų sandara, siužetiniai lūžiai, griežta medžiagos atranka – visa tai daroma

ir literatūros – Kalėdos

GINTARO LAŠAI

kėtinai. Romanas. Versus Aureus, Vilnius, 2014, 256 p. nepriekaištingai. Įdomu. Autorius nesiima jokių eksperimentų, netaiko jokių inovacijų, pasakojimo forma, pavadinkime, yra visiškai klasikinė, o tekstai skaidrūs iki akių perštėjimo. Rezultatas? Kone matematišku tikslumu sukonstruoti kūriniai, kuriuose nėra žodžių, aprašymų pertekliaus, nevelkamas joks tekstus prailginantis balastas – galima tik įsivaizduoti, kaip atkakliai autorius grūmėsi su kiekvienu parašytu sakiniu, kaip gludino jį iki maksimalaus aštrumo. Norisi parodyti, pateikti pavyzdžių, ištraukų – tačiau besklaidant puslapius nekyla ranka nė vienos „iškirpti“. Viskas taip glaudžiai suausta, kad rodyti ištrauką reikštų plėšyti rūbą. Na, bet geriau tebūnie skiautė rankoje nei drabužis parduotuvėje: „Kai ponas Teiloras iš savo namo anapus gatvės atėjo pasikalbėti su tėvu, staiga pasijutome tarsi nuogi. Mes jį atidžiai stebėjome, bet nė nepamanėme, kad šis taip pat mus stebi. – Jūsų katė, – pasiskundė ponas Teiloras, – bėgioja po mano pievelę. Tėvas klausiamai pažvelgė į mudu su Džeriu, norėdamas įsitikinti, ar teisingai suprato tai, kas buvo pasakyta angliškai. Džeris patraukė pečiais. Tėvas susimąstė. Jis niekaip negalėjo suvokti, kas bendro tarp mūsų katės ir pono Teiloro pievelės, todėl tylėdamas čiulpė tuščią pypkę. Stojusioje tyloje girdėjosi tiktai šleikštus nikotino dervos gargėjimas. Akivaizdu, kad kažkas buvo negerai, antraip šitas „angliškas“ kaimynas, pasipuošęs marškiniais ir kaklaraiščiu, nestovėtų ratų vėžėse prie mūsų pusrūsio. Tėvas kaip įmanydamas bandė įsivaizduoti, kas ponui Teilorui kelia nepasitenkinimą. – Ji šika ant tavo pievelės? Mudu su Džeriu iš gėdos panorome skradžiai žemėn prasmegti. Pono Teiloro veidas irgi raustelėjo, nes 1953-aisiais

žmonės tokių žodžių nevartodavo. Mudu su Džeriu tai žinojome, bet tėvas – ne. – Ne, ne, – sumišo ponas Teiloras. – Ji myža ant tavo gėlių? – Ji tik vaikšto. Nenoriu, kad jūsų katė vaikščiotų po mano pievelę. Tai buvo viskas, ką ponas Teiloras galėjo pasakyti nevartodamas tų pačių vulgarių frazių kaip ir jo kaimynas. Tėvas nebūtų supratęs tokių išsireiškimų kaip tuštintis ar šlapintis. Lingvistinis pono Teiloro išrankumas įvarė jį į kampą. [...] – Tuoj sutvarkysiu, – patikino tėvas. Ponas Teiloras būtų jautęsis laimingas taip užbaigęs šį reikalą, pasidžiaugęs pergale prieš svetimšalį ir sugrįžęs prie savo vakarinio laikraščio, jeigu ne tėvas, rankos mostu parodęs jam likti ten, kur stovi, o pats laiptais nusileidęs į mūsų požeminį namą. Jis grįžo už pakarpos laikydamas katę – negi jis, kilęs iš ūkininkų, glaus ją prie savęs kaip kokia moterėlė ar sumiesčionėjęs lepšis – ir ištiesė katę ponui Teilorui. – Liepiau jai nevaikščioti per tavo pievelę, bet bjaurybė manęs neklauso. Pats liepk. Katė kybojo ore įsitempusi ir atkišusi kojas, tačiau snukučio išraiška atrodė rami. Ponas Teiloras suspaudė lūpas. – Žinai, jeigu ji dar vaikščios per tavo pievelę, gali užmušti. Ponas Teiloras pasuko vėžėmis išraizgytu keliu link žvyruotos gatvės ir nužirgliojo namo. – Aš pats ją užmušiu, jeigu tu nori. Tik pasakyk ir aš ją užmušiu! – šaukė tėvas tolstančiam kaimynui, tačiau jis neatsigręžė“ („Mokomės vaikščioti tiesiai“, p. 9–11). Kaip galima suprasti iš ištraukos, humoras ir ironija yra šios knygos pagrindas, ant kurio išsidėsto visi kiti vertingi sluoksniai:

1. Šeštojo ir septintojo dešimtmečių emigrantų gyvenimas Kanadoje. Čia gimę išeivių vaikai aplinkinį pasaulį priima kaip savaiminę duotybę, jaučiasi jame patogiai, lengvai perpranta žaidimo taisykles, tačiau jų tėvas – Lietuvos, „tos senos, dingusios šalies“ sūnus, tvirtai laikosi įsikibęs savo tradicijų ir auklėjimo metodų. Ši kultūrinė priešprieša – svarbiausias apsakymų konfliktas. 2. Gerovės genezė. Kiekviename apsakyme gyvenimo sąlygos gerėja: daugiau pinigų – daugiau laisvo laiko – daugiau pramogų. Maistas tampa sveikesnis, atsiranda televizorius, muzikos plokštelės, galiausiai šeima, kelerius metus gyvenusi pusrūsyje, apsigyvena name – šie niuansai iš esmės pakeičia šeimos gyvenimo ritmiką, drauge iliustruodami sąmonės pokyčius klasikinėje kapitalizmo visuomenėje. 3. Ribinės situacijos – pirmoji meilė, mirties fakto pripažinimas, skurdas, aistringas troškimas pažinti pasaulį ir t. t. – realizuojamos originaliais autoriaus sprendimais. Laikantis pasirinktos pasakojimo linijos A.Šileika turėjo šimtus progų nuklysti į banalumą ar tiesmukiškumą. Tačiau abiejų išvengta. „Pirkiniai išsimokėtinai“ palieka visapusiškai gerą įspūdį – neatsitiktinai šis apsakymų romanas pateko ir į Metų knygos nominantų penketuką. Ir tikrai nebūtų keista, jei laimėtų šiuos rinkimus.

GINTARO LAŠAI

Nijolė DRUNGILAITĖ

*** Aš laimėjau mūšį, ir pergalės ditirambai Ligi šiol skamba gatvėse. Mano ilgą apsiaustą neša mažieji topmodeliai. Jų galvos auksinės, rankos iš porceliano. Deimanto akys šviečia iš mano žiedų ir apyrankių. Safyrai, rubinai nieko jau nebestebina. Eldorado šaly būsiu laiminga. Atklydau iš barbarų krašto, kur lino drobės, senos vilkės nuplikęs kailis, Šerniukų odelių diržas buvo brangiausias turtas, Kur vietoje vyno geria šaltinio ledinį vandenį, Valgo tik trupinius – tarsi būtų ne žmonės, o paukščiai, tarsi užtektų lesalo. Na, dar žuvies – jos pačios plaukia į susuktą bučių tarp meldų. Nugalėtojų eisena mirų šakelių pavėsyje, Marmuro sostas. Ligi ryto visi kalbės apie mano jūros gelmės akis, baltą odą, Apie rugio supintus plaukus. Gūžčios pečiais – kokio tolimo krašto dukra Su kariauna atklydo į jų ramų užutėkį auštant! Jų kardas ir skydas – ne iš Damasko plieno, Jų segės – tik žalvario, Arkliai mažaūgiai – kojos velkas žeme. Ak, kaip jie galėjo suklysti? Sužvangėjus ginklams, po pirmojo kirčio, Reikėjo šauktis pagalbos – kalniečiai būtų tokius įveikę. Puikybė buvo jų pragaištis. Sukandę dantis, kels puotą po puotos. Vaišins nematytais valgiais: Moliuskais ir austrių geldelėm, aštuonkojų melsvais gabaliukais, Rodys ryklius ir vėžlius, geltonus, raudonus ir juodus ikrus Teps ant sūrio. Atsiųs man dailius ir saldžius kaip medus jaunikaičius, Kariams – po gražuolę. Trys naktys bus tartum stebuklas. Po to pasitrauksim atgal į savo atšiaurų kraštą, Palikę nustebusią minią, Kuri pasirodė mums mirusi, nes buvo jau Rojuj. Ir Dievas čia neturėjo ką veikti.

Iš pasakų skrynios dugno Dažnai ji vaikščiodavo po rūmus. Buvo įkalinta savo vaidmenyje. Ilga pūsta suknelė vilkdavosi marmurinėmis plokštėmis. Čežėdavo šilkas, kurpaitės vos vos girgždėdavo, kulniukai tak, tak. Bet to garso užtekdavo, kad juokdarys šoktų nuo krėslo, Vaipydamasis suktų ratus, sukeldamas iš miego prabudusių tarnų šypsenas. Virėjos skubėdamos ruošdavo valgį, Nors žinojo, kad niekas nebus paliesta, 48

Joks maistas aukso induose nesugundys, Gėrimas Venecijos stiklo taurėse liks neragautas. – Iš kito ji laiko, – sakys, apkalbės. Karalius surado eglėje sėdinčią. Tokio grožio akių, tokio raudonio lūpose dar nebuvo matęs. Tokio liauno kūno... Kuris atsispirtų vyras? Vestuvių puota tęsės septynias dienas ir naktis. O kai gimė sūnus, o kai gimė dukra, dengė stalus net vargšams. Ko dar reikėtų? Atlekia paukštis, meta plunksnas prie pat vitražų. Kviečia, liepia skristi namo. Pati mačiau, karalienė į saują dėjo plunksną prie plunksnos. Išskris, Kai atvers vitražu puoštus langus. Išskris. Kaip sukutis suksis sutrikęs juokdarys. Kaip sukutis. Ir prabudę iš miego akimirką juoksis tarnai ir virėjos, net karalius šyptels, O paskui ilgai ir nelaimingai gyvens karalystė.

*** Sena karalienė ledine šypsena Vis dar oriai apeina menes. Apleistoje pilyje, panašioje į Disneilendą, Tik be mikimauzų, minkštų šuniukų, Išpampusiais pilvais pingvinų, bilietų pardavėjų. Tokia tuštuma ligi lūžtančių kaulų. Sena karalienė norėtų numirti sapne, būti nunuodyta, Jai galėtų nukirsti galvą jaunas budelis. Vėjy draikytųs raudonas apsiaustas, Violetinis vakaras kristų visiems į širdį. – Ak, kaip buvo gražu, – sakytų minia ir gliaustų saulėgrąžas. – Nieko panašaus nebuvome matę. Vis dėlto karalienė... Krakmolas seniai išsitrynė. Menėse vis daugiau rūdijančių lapų. Suskilo veidrodžiai, parketą išgraužė lauko pelės, Lenda šildytis po patalais. – Ar ir jums taip bus senatvėje? – klaus, kai paskambins Užu jūrų gyvenantiems princams, princesėms. – Jau buvo, jau buvo, kai sode neužaugo kanapės, kai išuostėm visas dulkes, Sušniurkštėm miltelius. Jau buvo svečiuos vienatvė, Ir dabar jau nebijome nieko. Sena karalienė rytoj vėl iš naujo Kartos ritualą, svajos apie mirtį, Kurią išsiblaškęs Dievas Atsiuntė man gimtadienio proga.

GINTARO LAŠAI

Almos Riebždaitės nuotr.

*** Padėk galvą man ant peties – Jau buvai stiprus, Jau nugalėjai slibiną, Išplėšei jo širdį ir numetei ant akmens miniai pasidžiaugti. Liutnios, arfos, lazdyno birbynės šokdino ir jauną, ir seną – Daug metų jie laukė šios šventės. Bet dabar jau tamsu, Rytas dar greit neužklups. Gali verkti. Inkšti tarsi šunytis. Aš paglostysiu tavo plaukus. Labai atsargiai. Beveik nejusi. Akimirką net pagalvosi, kad vėjas perbėgo tavo garbanom. Triumfo valandą taip nekrūpčiojai, Kaip dabar, kai nereikia vaidinti didvyrio, Kai kuždi, kad norėjai kitokio gyvenimo – Prie upės, kur šokinėja upėtakiai, Prie tamsžalių eglių, Prie pilkų akmenų,

Prie laužo, kuris sušildo sniege aptirpusį kūną – Tik tiek. Tik tiek. Bet žynys man sakė, kad šitaip atrodo laimė... *** Pagelto uosiai gatvėj. Ir rimas supasi nostalgiškai su voru, Kurio voratinklis – toks lauktas kadras – Sidabro servetėlė lyg iš oro. Ir miesto chaose suspindi Rugsėjo spindulys – dar šiltas. Ir nuveji įkyrią mintį – Atgal neliks tau jokio tilto. Ir tik dabar šią vaiskią dieną Esi liūdnoji karalienė, svečias. Ragauk – dar liko lašas vienas. Geltoni lapai ligi vėtrų šviečia. ► 49

GINTARO LAŠAI

◄

Pokalbis Mūsų pokalbis slysta paviršiumi, Balerinos lengvais žingsneliais neįlaužtumei luobo. Snygis sodo žiedais prie užgęstančio mėlyno lango Nesuvirpina žodžių, nepakeičia Balso ir ritmo. Tuoj apvers kitą laikrodžio pusę, Kad užgriozdintų kambarį smėlis kaip upė Su daiktais dovanotais, kurių nepaneši, į kelionę neimsi, Su veidais, su Venecijos pirklio nuderėtomis kaukėmis, Su aksomo suknelėm, išpuoštom karoliukais, Su džinsais, aukštakulniais bateliais ir šliurėm. Vienkartiniais plastikiniais indais. Mūsų pokalbis slysta paviršiumi. Tyčia žaidžiam šešėliais, blankiais atspindžiais. Ir taisyklė viena – Neįleisti į vyzdį gelmės, Neįleisti į lūpas atodūsių, pauzių. Kad paskui pavydėtumei man, Kad paskui pavydėčiau tau Ilgo ilgo, laimingo gyvenimo, Kurį išgalvojome šiandien. *** Kaštonai į žemę bumbsės. Suskilusios rudos geldelės Išplauks su lietum kaip valtelės Ir burėmis lapų švytės. Kiek kartų jau bėgai tolyn Nuo spalio, nuo lapkričio vėjo. O jis pasivijo lietum, iš niekur atėjo Ir jau nenuėjo šalin.

Kad būtų ką

Dalia Bielskytė. Vardas debesies. Eilėraščiai. S.Jokužio leidyklaMonika ŠULCAITĖ

„Moters dalis ir dalia“ – taip vieną iš savo knygų pavadino profesorė, literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotytė. Lietuvių literatūrologijos kontekste netrūksta diskusijų, svarstymų apie moterį kūrėją, jos kūrybinės sąmonės (savi)raišką, galimybes. Neseniai dvi žymios lietuvių rašytojos Laura Sintija Černiauskaitė ir Renata Šerelytė sukomponavo bendrą novelių rinkinį „Hepi Fjūčer“, lyg patvirtindamos lietuviškos moteriškosios kūrybos grandies tęstinumą. Šioms gretoms pelnytai priklauso ir klaipėdietė poetė Dalia Bielskytė, 2014-aisiais išleidusi trečiąją savo poezijos rinktinę „Vardas debesies“. Rinktinėje, kurią skyrė buvusiam gyvenimo bendražygiui dailininkui Arūnui Mėčiui, autorė lieka ištikima pagrindinei savo kūrybos temai. Tai – meilė, tiksliau – amžina meilės ir mirties kova. Ji knygoje „Vardas debesies“ atveria ekspresyvų, gyvybingą, tačiau sykiu persmelktą laikinumo, ilgesio, neretai – aštraus žodžio poetinį pasaulį. Probleminė eilėraščių šerdis yra amžina meilės ir mirties byla. Nesunku pajusti, kad autorei meilė – svarbiausia gyvenimo vertybė, varijuojanti nuo pirmapradės nuodėmės iki bandymo užčiuopti dviejų žmonių ryšį, nuolat lydima liūdesio, ilgesio, išsiskyrimo nuojautų: „Kaip tirpo prisilietimai / taip ir negimę tamsoj... / Vakar praėjo šiandien / ir jos nebebus rytoj“ (p. 21). Rašyti apie vyro ir moters santykius, švelniai tariant, rizikinga. Kai kurie eilėraščiai kartais svyruoja ant sentimentalumo ribos, pavyzdžiui, „Po tiulio užuolaida mirė...“, tačiau autorė sykiu sugeba rasti tam tikrą išeitį – ironiją: „Ir uždegu aš baltą žvakę, nes / Vienatvę pranašauja tartum lietų / Sinoptikai per vakaro

žinias“ (p. 29). Svarbu, kad nepamirštama ir sveikos saviironijos: „Stropiai laistomas mano liūdnumas / Užaugo ligi dangaus – / Kaip pupa. / Tai lipsiu dabar juo / į rojų / Tai šoksiu su angelais menuetą!“ (p. 20). Itin ryškios ironijos, pereinančios prie kandaus sarkazmo, intonacijos pasigirsta paskutiniame knygos eilėraštyje: „Apie ką tu kalbi? / Apie nieką. / Apie nieką aš neverkiu čia. / Ir niekam o niekam / Nedėkui, kad / Gimiau ir akla, ir kurčia“ (p. 61). Eilėraščio situaciją dar labiau užaštrina leksinis žodžių „apvertimas“ („Apie nieką aš neverkiu čia“). Knygoje „Vardas debesies“ nevengiama ir pereinančio į kandų sarkazmą kalbėjimo. Tačiau autorės žodis, nors ir gana rupus, aštrus, vis dėlto nėra destruktyvus, nepataikauja šiandienos postmodernioje visuomenėje bei mene įsigalinčiai agresijos bei mirties kultūrai. Sarkazmas, kaip ir ironija

GINTARO LAŠAI

vardu pašaukti

- spaustuvė, Klaipėda, 2014, 64 p. (ar saviironija), įgalina objektyviau pažvelgti į savas patirtis, išgyvenimus ar net į pačią mirtį. Pavyzdžiui, viename eilėraštyje vienatvės, mirties tema atsiveria per fantasmagorišką, kiek primenančią teatrališką Henriko Radausko poezijos pasaulį, situaciją: „Ateina rytas. / Tuštumą užpildo. / Bet pėdose jo – vėlei tuštuma. / Ir stačia galva metasi nuo tilto / Prasmės gyvenimo neradusi dama“ (p. 28). Knygoje „Vardas debesies“ yra nemažai tamsos, niūrumo įvaizdžių: „pikti garvežiai“, „nemiga“, „juodos viešnios“, „lapkritis“, „liūdesio drobulėn“, „juodų debesų“ ir t. t. Nesunku pastebėti, kad dominuoja nelaimingos, neišsipildžiusios meilės motyvai: „Supuvo mūsų ilgesio grūdai. / Jau nebėra ką pjauti / <...> / Jau pažadai visi – neištesėti“ (p. 41). Tačiau drįsčiau teigti, kad jie reflektuoja ne tiek mirties tragizmą, kiek išryškina būties, meilės laikinumo, trapumo suvokimą: „Laimė trumpa ir blyški, / Vos įžiūrima“ (p. 9). Gyvenimo turinį ir ritmą kuria pats žmogus, tačiau ne viskas yra jo valioje: „Kaip eilėraštis mano gyvenimas – / <...> / Tiksi meilės ritmu. / Ir galūnes / Dievas žiauriai gražiai surimuoja.“ (p. 59). Tačiau, nors eilėraščiuose ir dominuoja tamsos, niūrumo motyvai, būtų klaidinga teigti, kad tai – nevilties triumfas. Lyg patvirtindami amžiną meilės ir mirties kovą, eilėraščiuose švysteli ne tik tamsos, bet ir šviesos motyvai: „spindi saulėj dangus nulytas“, „liepa balta“, „žydės vėdrynai“. Kažkur giliai tarp ir už eilučių prasišviečia šviesos, vilties ilgesys. Ši netiesioginė poetinė (o gal veikiau gyvenimiška?) nuostata tarsi atliepia poeto Donaldo Kajoko viename interviu išsakytą mintį, kad „vis dėlto šviesos greitis visuomet yra šiek tiek didesnis už tamsos greitį“. Knygoje „Vardas debesies“ ryškėja nemažai poetinių D.Bielskytės kūrybos principų, atsiskleidusių ir ankstesnėje

lyrikoje. Pavyzdžiui, nesunku užčiuopti bendrąsias klasikos ir romantikos atramas: „Dar šypsausi tau, o širdis / Po audros pavargusi miega – / Šešėlio melsvam patale / Sapnuoja šalną ir sniegą“ (p. 10). Dažni romantiniai įvaizdžiai galbūt ne visada yra itin originalūs: „Ant mano delno – / Šalto kaip naktis“ (p. 10). Tačiau greta dažnai blyksteli tikrumo, nesumeluoto jausmo pajauta, neretai tampanti viso eilėraščio vertikale: „Rodos, nebekvepia ir ilgesiais. / Tik ant anglėjančių pabėgių liko / Du vinimi įrašyti vardai / Ir kapeikėlės sidabriškas blikas“ (p. 11). Šiose eilutėse išryškėja ir dar viena D.Bielskytės poezijai būdinga ypatybė – dėmesys kalbai, ritmikai, skambesiui. Eilėraščiai dažnai pasižymi gana tikslia ritmika, dikcija: „Ir pirmą kartą šiemet sninga / Ant žiedo saulės spindulio spalvos, / Stagaruose paklydusios galvos“ (p. 23). Rinktinėje „Vardas debesies“ vis dėlto neišvengta ir pasikartojimų, tam tikro nudailinto neoromantinio literatūriškumo, kuris poezijoje greitai gali virsti inercija. Akivaizdi, jau pirmajame eilėraščių rinkinyje išryškėjusi, romanso trauka šioje eilėraščių rinktinėje nebeatrodo tokia autentiška ir originali. Pavyzdžiui, viename eilėraštyje susitapatinama su Egle žalčių karaliene: „Tavo žaltys jau / Seniai užkapotas, / Tavo vaikai / renkas lietų ir vėją“ (p. 9). Kyla klausimas, ar tai – savita archetipinio moteriškumo išraiška, ar labiau literatūrinė klišė? Atrodo, iš trečiojo poetės rinkinio jau būtų galima laukti ir kitokio atsinaujinimo. Vis dėlto nepamirština, kad literatūroje ne nuo kas, o nuo kaip prasideda didžioji rašytojo meistrystės viršūnė (ar veikiau jos siekis), atverianti esminius, vertybinius gimtosios kalbos bei literatūros laimėjimus. Kita vertus, galima pasidžiaugti netiesioginėmis poetinio autentiškumo paieškomis

(pripažinkime, apie meilę rašyti išties nelengva). D.Bielskytė nesibodi atvirai pažvelgti ne tik į meilę, bet ir į mirtį, išsiskyrimą. Toks žiūros taškas kiek primena naujausio režisierės Giedrės Žičkytės filmo „Meistas ir Tatjana“ leitmotyvą. Filme dažnai pro padidinamąjį stiklą žvelgiama į 7–8 dešimtmečių fotografijas: matyti ne tik dviejų žmonių veidai, situacijos, bet ir nuotraukų paviršius, menkiausi jo nelygumai. Gyvenimiškųjų įtrūkių įmanu užčiuopti ir skaitant kai kuriuos D.Bielskytės eilėraščius. Kalbant apie knygą „Vardas debesies“, sunku nepaminėti svarbiausio jos motyvo – dangaus. Tai pasufleruoja ir pats rinkinio pavadinimas. Kodėl debesis? Atsakymą, atrodo, bus padiktavusi pati autorė: „Yra tokia legenda apie krentantį debesį. Senovėje virš kaimo pakibdavo debesis ir grasindavo sunaikinti visą kaimą. Sakydavo, kad reikia atspėti debesies vardą, tada jis nurims ir virs ežeru. Lygiai taip ir mano knyga. Ji grūmojo jau daug laiko“. Minties atošauka viename trumpiausių „Vardas debesies“ eilėraščių: „Pašaukiau debesį / Tavo vardu – / Ir nukrito / Ašarų / Ežeras“ (p. 49). Reikšminga, kad trečiojoje D.Bielskytės poezijos rinktinėje esantys eilėraščiai surinkti per 12 metų kūrybinį periodą. Kūrėjo sąmonė yra imli, fiksuojanti tiek teigiamas, tiek neigiamas patirtis. Pastarosios, nelyg didžiulė gyvenimo grėsmė (o gal neišvengiamybė?), nuolat kybo virš žmogaus. Tai gali būti ir meilė, ir nemeilė, ir gyvybė, ir mirtis. Tačiau poetinis žodis turi galią išgryninti gyvenimiškąją realybę bei suteikti jai universalesnį pamatą. Turi galią ir grūmojantį debesį paversti ramiu ežeru.

GINTARO LAŠAI

Galtono byla Rossas MACDONALDAS

(Tęsinys. Pradžia – DURYS, 2015 liepa, Nr. 7(19)

Penkioliktas skyrius Gydytojas Dainynas atidarė duris apsirengęs senoviniu smokingu, pasiūtu iš raudono aksomo, kuris man priminė pliušinius senų keleivinių vagonų apmušalus; jo raukšlėtas veidas įgavęs susikaupimo išraišką. Nekantriai žvelgė į mane: – Kas atsitiko? – Aš manau, mes atpažinome jūsų griaučius. – Tikrai? Kaip? – Pagal lūžius peties kaule. Daktare Dainynai, tai ponas Seiblas. Ponas Seiblas yra advokatas, kuris atstovauja to negyvo vyro šeimai. – Kas per šeima? Atsakė Seiblas: – Tikroji jo pavardė buvo Entonis Galtonas. Jo motina – misis Henry Galton iš Santa Terezos. – Ką jūs sakot! Aš matydavau tą pavardę bendruomenės puslapiuose. Kažkada yra sujaudinus ne vieną vyrą... – Įsivaizduoju, kad jaudino, – sutiko Seiblas. – Dabar ji senutė... – Visi me’ senstam, ar ne? Betgi – įeikite, ponai. Pasitraukė į šoną, leisdamas mums įeiti. Kreipiausi į jį koridoriuje: – Ar yra pas jus Džonas Braunas? – Taip, yra. Atrodo, bandė surast jus truputį anksčiau šį vakarą. Šiuo metu sėdi mano kabinete ir studijuoja šachmatų lentą. Tai duos jam nemažai naudos. Pažadėjau, kad nugalėsiu jį šešiais ėjimais. – Ar galite, daktare, skirti valandėlę pokalbiui – tik mes trise? 52

– Jeigu tai svarbu, o aš suvokiu, jog taip, tai prašom. Nuvedė mus į valgomąjį, apstatytą senais raudonmedžio baldais. Šviesa iš geltonuojančio krištolinio sietyno krito ant tamsaus medžio ir sidabrinio arbatos komplekto, kuris stovėjo geometrine tvarka ant aukšto bufeto. Kambarys priminė man tą jausmą, kurį patyriau rytą: kad gydytojo namas yra solidžios praeities anklavas. Jis atsisėdo stalo gale, o mums pasiūlė vietas sau iš šonų. Seiblas pasilenkė pirmyn virš stalo kampo. Šios ir vakarykščios dienos įvykiai kaip galąstuvas užaštrino jo profilį: – Gal galėtumėte pasakyti mums savo nuomonę apie to jaunuolio moralinį charakterį? – Aš priimu jį savo namuose. Tai turėtų atsakyti į jūsų klausimą. – Jūs laikote jį draugu? – Taip, laikau. Nesu įpratęs priiminėti pas save atsitiktinius nepažįstamus. Mano amžiaus žmogus negali sau leisti eikvoti laiką antros kategorijos žmonėms. – Ar tai reiškia, kad jis – asmuo pirmos kategorijos? – Taip atrodytų... – Gydytojas vos vos nusišypsojo – beveik neatskirsi, gal tik susiraukė. – Jis bent jau turi reikiamų savybių. Negalima reikalauti kažko ypatingo iš jaunuolio, kuriam tik dvidešimt dveji... – Ar seniai jūs pažįstate jį? – Visą jo gyvenimą, jeigu įskaitysime tą pirmąjį susitikimą... Ponas Arčeris tikriausiai sakė jums, kad aš priėmiau jį, ateinantį į pasaulį. – Ar jūs esate tikras, jog šis yra tas pats berniukas, kurį jūs priėmėt? – Neturiu jokios priežasties abejoti tuo. – Ar pakartotumėt tai, davęs priesaiką, daktare? – Jeigu reikėtų. – Gali prireikti. Jo tapatybės klausimas – nepaprastai svarbus. Įtraukti labai dideli pinigai... Senasis vyras šyptelėjo arba vėl susiraukė. – Atleiskite, jeigu tai nepadarė pernelyg didelio įspūdžio. Pagaliau pinigai yra tiktai

pinigai. Aš nemanau, kad Džonas ypač jų trokštų. Tiesą sakant, ta išvada, kurią gavome, jam bus smūgis. Jis atvažiavo čia su viltimi surasti tėvą... ir gyvą... – Jeigu jį laikysime paveldėtoju, – pradėjo išvadą Seiblas, – jam tai turėtų būti paguodimas. Buvo jo tėvai oficialiai susituokę, ar jūs nežinote? – Taip viskas susiklostė, kad galiu iškart atsakyti į šį klausimą – teigiamai. Džonas jau pats kažkiek klausinėjo. Ir tik praeitą savaitę jis surado duomenų, kad Džonas Braunas ir Teodora Geivin susituokė Benišoje, civilinėje ceremonijoje 1936 metų rugsėjį. Tai įrodo, nors beveik paskutiniu momentu, kad jis – santuokinis sūnus. Minutėlę Seiblas sėdėjo tylėdamas. Žvelgė į Dainyną kaip prokuroras, besistengiantis įvertinti liudininko patikimumą. – Gerai, – pasakė senasis vyras. – Ar jūs patenkintas? Nenoriu pasirodyti nesvetingas, bet aš anksti keliuosi, todėl man laikas judėti lovos pusėn. – Dar pora dalykų, jeigu jūs truputį palauksite, daktare. Aš svarstau, pavyzdžiui, kodėl jūs esate taip gerai susipažinęs su to vyruko reikalais. – Nes taip noriu, – trumpai nukirto Dainynas. – Dėl ko? Gydytojas pažiūrėjo į Seiblą, parodydamas – man jau pradeda nepatikt. – Mano motyvai neturi jums rūpėti, advokate. Tas jaunuolis pasibeldė į mano duris prieš mėnesį, ieškodamas savo šeimos pėdsakų. Natūralu, jog padariau viską, kas nuo manęs priklauso, kad padėčiau jam. Jis turi moralinę teisę gauti savo šeimos apsaugą ir paramą. – Jeigu jis gali įrodyti, kad yra tos šeimos narys... – Dėl to, rodos, negali kilti jokio klausimo. Aš manau, kad jūs be reikalo esate taip kietai nusistatęs jo atžvilgiu, ir nematau jokios priežasties, kodėl turėtumėte tęsti tokiu stiliumi. Neabejotinai, nėra

GINTARO LAŠAI

Artūro Valionio nuotr.

jokių požymių, kad jis galėtų būti apgavikas. Turi savo gimimo liudijimą, kuriame nurodyti jo gimimo faktai. Jame – ir mano pavardė, kaip prižiūrėjusiojo gimdymą gydytojo. Štai dėl ko jis pirmiausiai atėjo pas mane. – Gimimo liudijimo blanką lengva gauti, – įsiterpiau aš. – Gali žmogus kreiptis raštu, užmokėti pinigus ir pasirinkti... – Manau, kad gali, jeigu jis yra apgavikas ir nenaudėlis. Mane piktina ta potekstė, kad šis vyrukas yra toks. – Prašau nesipiktinti, – pasakė Seiblas nurimusiu balsu. – Kaip ponios Galton advokatas laikau savo pareiga reaguoti skeptiškai į tuos tvirtinimus.

– Džonas nepareiškė jokių tvirtinimų. – Galbūt dar ne. Bet pareikš. Į tą dalyką įtraukti labai svarbūs veiksniai, žmogiški, taip pat finansiniai. Ponia Galton yra silpnos sveikatos. Visiškai neketinu pristatyti jai tokią situaciją, kuri paveiktų kaip smūgis į veidą. – Aš netikiu, kad mūsų toks atvejis. Jūs prašėte manęs pareikšti nuomonę – štai turite ją. Tačiau nė viena žmogiškoji situacija nėra visiškai tiksliai numatoma, ar ne? – Senasis vyras palinko pirmyn – kelsis. Jo nuoga galvos oda krentančioje iš sietyno šviesoje sublizgo kaip poliruotas akmuo. – Jūs norėsite pakalbėti su

Džonu, aš manau. Pasakysiu jam, kad jūs čia. Jis išėjo ir grįžo su jaunuoliu. Džonas vilkėjo flanelines kelnes ir pilką megztinį ant prasegtakaklių marškinių. Atrodė kaip nesenas universiteto absolventas, kokiu, kaip pats sakė, buvo, tačiau šitoje situacijoje laisvai nesijautė. Akys be perstojo šokinėjo nuo mano veido prie Seiblo. Dainynas stovėjo šalia jo, beveik globėjo pozoje. – Tai ponas Seiblas, – pristačiau neutraliu tonu. – Ponas Seiblas yra advokatas iš Santa Terezos, jis labai domisi tavimi... Seiblas žengė į priekį ir trumpu judesiu paspaudė jam ranką. ► 53

GINTARO LAŠAI

– Malonu susipažinti su tavim. – Malonu susipažinti su jumis. – Pilkos Džono akys buvo tokios pat budrios, kaip ir Seiblo. – Aš supratau, kad jūs žinote, kas mano tėvas yra... – Buvo, Džonai, – patikslinau. – Mes identifikavome tuos kaulus policijos poskyryje, visiškai tiksliai. Jie priklausė vyrui, pavarde Entonis Galtonas. Visi požymiai sako, kad jis buvo tavo tėvas. – Bet mano tėvo pavardė buvo Džonas Braunas. – Jis naudojosi ta pavarde, taip. Iš pradžių tai buvo jo literatūrinis slapyvardis... – Žvilgtelėjau į advokatą šalia. – Bet mes galime pripažinti, ar ne taip, kad Galtonas ir Braunas buvo tas pats asmuo ir kad jis buvo nužudytas 1936 metais? – Taip atrodo... – Seiblas padėjo savo suturinčią ranką man ant peties. – Norėčiau, kad pabaigti leistum man. Tame reikale įsipynę ir teisiniai klausimai... Jis kreipėsi į jaunuolį, kuris atrodė taip, lyg dar nebūtų suvokęs savo tėvo mirties fakto. Gydytojas apkabino vaikiną per pečius. – Labai man gaila dėl to, Džonai. Aš žinau, kiek daug tas dalykas tau reiškia. – Labai keista, bet aš jaučiuosi taip, lyg tai man nieko nereikštų. Niekada nepažinojau savo tėvo. Tiesiog tai tik žodžiai apie kažkokį nepažįstamą. – Aš norėčiau pakalbėti su tavim asmeniškai, – tarė Seiblas. – Kur galėtume? – Manau, kad mano kambaryje. Apie ką mes kalbėsime? – Apie tave. Jis gyveno darbininkų pensionate kitoje miesto pusėje. Tai buvo aptriušęs medinis karkasinis namas, jis stovėjo tarp kitų, kurie tik priminė geresnes dienas. Prie durų mums kelią pastojo šeimininkė. Dideliakrūtė portugalė su žiedais ausyse ir specifiško kvapo atodūsiu. Kažkas jaunuolio veide vertė ją klausti: – Kassitiko, Džonai? Tau – kokie rūpesčiai? – Nieko panašaus, ponia Džordželo, – atsakė jis su priverstiniu laisvumu. – Šitie vyrai – mano draugai. Ar bus gerai, jeigu pakviesiu juos į savo kambarį? – Tai tavo kambarys – tu moki nuomą. Sutvarkiau jį šiandien, tikrai gražiai. Prašom įeiti, ponai, – pakvietė karališka intonacija. Ir ne taip karališkai ji kumštelėjo Džonui į šoną, kai tas ėjo pro ją koridoriuje. – Aukštyn tą savo ilgą veidą, Džonai. Atrodai kaip Paskutinio teismo dieną...

◄

Jo kambarys pasirodė esąs mažas vienvietis kambariukas antrame aukšte iš kiemo pusės. Spėjau, kad kažkada, kai namas buvo privati rezidencija, jis būdavo skiriamas tarnui. Išplėšytos ir dėmėtos sienpopierių vietos tarp išblukusių rožių darė aliuziją į ilgą nuosmukio istoriją. Kambariuke stovėjo geležinė lova, uždengta kareiviška antklode, dėmėta pušinė komoda – ant viršaus aprasojęs veidrodis, – svyruojanti drabužių spinta, stalas, o prie jo virtuvinė kėdė. Neskaitant gulinčių ant stalo knygų, kažkas šio kambariuko atmosferoje man priminė tą negyvą vyrą Kaligeną. Galbūt dvokas – mišinys slaptų nešvarumų ir drėgmės bei seno prasto vyriško kvapo. Mano mintys perbėgo į didžiulį ponios Galton dvarą. Būtų didelis šuolis iš šio kambariuko į ten. Pasvarsčiau, ar jaunuolis ruošiasi tam... Jisai stovėjo prie vieno lango žiūrėdamas į mus lyg ir su iššūkiu. Tai yra jo kambarys, rodos, tvirtino savo visa laikysena, ir mes galime eiti sau arba priimti jį tokį. Pakėlė virtuvinę kėdę ir pasuko ją nugara į stalą. – Sėskitės, jei norite. Vienas iš jūsų gali atsisėsti ant lovos. – Ačiū, aš pastovėsiu, – pasakė Seiblas. – Ilgai čia važiavau ir ruošiausi šiąnakt grįžti. Jaunuolis šaltai tarė: – Atsiprašau, kad per mane turite tiek vargo. – Niekai. Tai mano darbas – nėra jokio asmeniškumo. Kaip aš suprantu, tu turi čia tą gimimo liudijimą. Galiu žvilgtelėti? – Žinoma. Ištraukė viršutinį komodos stalčių ir paėmė iš ten sulankstytą dokumentą. Seiblas užsidėjo akinius raginiais rėmais – perskaitys jį. Aš skaičiau jam per petį. Dokumentas tvirtino, kad Džonas Braunas jaunesnysis gimė Blaf kelyje, San Matėjo apygardoje, 1936 metų gruodžio 2; tėvas – Džonas Braunas, motina – Teodora Geivin-Braun; gimdymą prižiūrėjo gydytojas dr. Džordžas Dainynas. Seiblas pakėlė akis, greitu mostu nusiimdamas akinius kaip sakysiantis kalbą politikas: – Tu suvoki – tas dokumentas pats savyje nieko nereiškia? Kiekvienas gali kreiptis dėl gimimo liudijimo išdavimo – bet kokio gimimo liudijimo. – Šitas – mano liudijimas, pone.

– Matau, kad jis buvo išduotas tik praėjusį kovą. Kur tu buvai kovo mėnesį? – Vis dar An Arbore. Gyvenau ten daugiau nei penkerius metus. – Visą laiką studijuodamas universitete? – paklausiau aš. – Didesnę dalį. Iš pradžių, pusantrų metų, lankiau vidurinę mokyklą, paskui iškart perėjau į universitetą. Baigiau jį šitą pavasarį. – Jis nutilo ir prikando pilną apatinę lūpą. – Aš manau, kad jūs visą šitą tikrinsit, todėl turiu pasakyti, kad į mokyklą ėjau, prisiėmęs ne savo pavardę. – Kodėl? Argi nežinojai savo tikros pavardės? – Aišku, kad žinojau. Aš visada žinojau. Jeigu jūs norite, kad paaiškinčiau detaliau, aš paaiškinsiu. – Aš manau, šito labai norėtume, – tarė Seiblas. Jaunuolis pakėlė nuo stalo vieną knygą. Pavadinimas – Modernizmo drama. Atvertė ją priešlapyje ir parodė mums pavardę „Džonas Lindzis“, užrašytą ten rašalu. – Tokia buvo mano pavardė, kuria tada vadinausi – Džonas Lindzis. Vardas, žinoma, liko mano. Pavardė – pono Lindzio, kuris priglaudė mane savo namuose. – Jis gyveno An Arbore? – paklausė Seiblas. – Taip, Hil gatvė, numeris 1028, – jaunuolio balso tonas buvo lengvai ironiškas. – Gyvenau čia su juo kelerius metus. Jo pilna pavardė – Gabrielis R.Lindzis. Buvo mokytojas ir vidurinės mokyklos teisinis patarėjas. – Ar tai ne keista, kad naudojaisi jo pavarde? – Aš taip nemanau, įvertinus mano aplinkybes. Tai jos buvo keistos – pavadinus švelniai, – o ponas Lindzis buvo tas žmogus, kuris iš tikrųjų pasirūpino mano byla. – Tavo byla? Jaunuolis kreivai šyptelėjo. – Gerai – aš pats buvau byla. Per tuos penkerius metus nuėjau ilgą kelią, ačiū ponui Lindziui. Buvau vienas siaubas, kai pasirodžiau toje vidurinėje – nieko gero daugeliu atžvilgių. Dvi dienas praleidęs kelyje, neturėjau tinkamų drabužių – nieko. Savaime suprantama, nebūtų manęs priėmę. Neturėjau jokio mokslo pažymėjimo ir nenorėjau pasakyti pavardės. – Dėl ko? – Aš mirtinai bijojau, kad mane nuveš atgal į Ohają ir uždarys pataisos namuose. Buvo jau taip pasielgę su keliais berniu-

GINTARO LAŠAI

kais, kurie pabėgo iš prieglaudos. Be to, direktorius nemėgo manęs. – Prieglaudos direktorius? – Taip. Jo pavardė buvo ponas Meriveteris. – Kaip vadinosi ta prieglauda? – „Kristal Springs“. Tai netoli Klivlando. Tik jie nevadino jos prieglauda. Vadino Namais. Kas nė kiek nepadėjo, kad ten būtų namų atmosfera... – Tu sakei, kad ten tave nuvežė motina? – pasitikslinau aš. – Kai buvau ketverių metų. – Ar prisimeni savo mamą? – Žinoma. Prisimenu, ypač jos veidą. Buvo labai išblyškęs ir liesas, mėlynos akys. Aš manau, kad jinai sirgo. Stipriai kosėjo. Balsas prikimęs, labai žemas ir švelnus. Prisimenu paskutinius žodžius, kuriuos pasakė man: „Tavo tėvo pavardė taip pat buvo Džonas Braunas, o tu gimei Kalifornijoj“. Nežinojau tada, kas ta Kalifornija ir kur jinai yra, bet prisiminiau tą pasakymą. Galite suprasti, kodėl galų gale aš atvažiavau čia. – Jo balse, rodos, atsiliepė visi ankstesnieji išgyvenimai. Seiblo nepaveikė Džono jausmai. – Kur ji pasakė tai? – Direktoriaus kabinete, prieš palikdama ten mane. Žadėjo grįžt ir pasiimti mane, bet niekada negrįžo. Aš nežinau, kas jai atsitiko. – Bet prisimeni jos žodžius, nors buvai tiktai ketverių? – Buvau labai protingas, kaip savo amžiui, – dalykiškai paaiškino. – Esu protingas ir visai to nesigėdiju. Tai man labai padėjo, kai norėjau įstoti į vidurinę mokyklą An Arbore. – Kodėl pasirinkai An Arborą? – Nes girdėjau, kad gera mokykla, gausiu išsilavinimą. Mokytojai tuose Namuose buvo pora nemokšiškų pagyrūnų. O aš norėjau mokytis, labiau nei ko nors kitko. Ponas Lindzis pravedė priėmimo testą ir nusprendė, kad aš vertas lavinimo, nors ir neturėjau jokio išrašo. Jis tiesiog perėjo visą mūšį, kad mane priimtų į vidurinę. O paskui dar turėjo kovoti su socialinės rūpybos darbuotojais. Tie norėjo mane nuvežti į nepilnamečių pataisos namus arba surasti priimančią šeimą. Ponas Lindzis įtikino juos, kad užteks jo globos, nors ir neturi žmonos. Jis buvo našlys. – Pagal tavo pasakojimą – geras žmogus? – pastebėjau.

– Pats geriausias iš visų, ir aš tą patyriau. Gyvenau su juo beveik ketverius metus. Kūrenau ir prižiūrėjau centrinio šildymo katilą, vasarą šienavau žalią veją, dirbau visokius darbus aplink namus, kad atsilyginčiau jam už maistą ir kambarį. Bet maistas ir kambarys – tai mažiausia, ką jis davė man. Buvau mažas valkata, kai priėmė mane. Padarė iš manęs padorų žmogų... Jis nutilo, ir jo akys nubėgo už mūsų, tūkstančius mylių. Paskui jos nukrypo į mane: – Neturėjau jokios teisės anksčiau pasakyti jums, kad niekad nepažinojau tėvo. Geibas Lindzis buvo man tėvas. – Norėčiau susipažinti su juo, – pasakiau. – Kad patikrintumėt tai, ką pasakiau? – Nebūtinai. Tik nepriimk to labai jautriai, Džonai. Kaip pasakė ponas Seiblas, nieko asmeniško. Surinkti faktus – mūsų darbas. – Jau per vėlu, kad gautumėt jų iš pono Lindzio. Ponas Lindzis numirė užpernai žiemą. Jis buvo geras man iki pat savo dienų galo ir po to. Paliko pakankamai pinigų studijoms užbaigti. – Kiek jis paliko tau? – paklausė Seiblas. – Du tūkstančius dolerių. Dar šiek tiek turiu. – Nuo ko jis mirė? – Plaučių uždegimo. Mirė Universiteto ligoninėje An Arbore. Buvau su juo, kai mirė. Galite patikrinti. Kitas klausimas. Išgirdome ironiją, jaunatvišką, sumišusią su įsižeidimu. Bet ji nepajėgė užmaskuoti Džono jausmo. Pagalvojau: jeigu jo jausmas dirbtinis, nereikalingi jam Galtonų pinigai – gali susikrauti turtų dirbdamas akrotiumi. – Koks motyvas tave atvedė čia, į Luna Bei? – paklausė Seiblas. – Tai negalėjo būti grynas atsitiktinumas. – Kas sako, kad buvo? – spaudžiamas kryžminių klausimų, pradėjo neatlaikyti. – Turėjau teisę atvažiuoti čia. Juk šičia aš gimiau, ar ne? – Gimei čia? – Neseniai matėte mano gimimo liudijimą. – Kaip jį gavai? – Aš parašiau į Sakramentą. Ar tame yra kažkas bloga? Pateikiau jiems savo gimimo datą, ir jie galėjo pasakyti, kur aš gimiau. – Kodėl kilo toks staigus susidomėjimas, kur gimei? – Jis nebuvo staigus. Paklauskit bet kurio našlaičio – kaip jam svarbu, kur gimė. Vienintelė staigi mintis, protinga mano

mintis, – parašyt į Sakramentą! Anksčiau neatėjo į galvą... – Kaip tu sužinojai savo gimimo datą? – Tikriausiai mano mama pasakė prieglaudos žmonėms. Jie visuomet gruodžio antrą dieną duodavo man gimimo dienos dovaną. – Vėl kreivokai šyptelėjo. – Žieminių apatinių baltinių... Seiblas irgi nusišypsojo, gal net prieš savo valią. Pamojavo priešais veidą ranka, lyg norėdamas išsklaidyti tą įtampą kambaryje. – Ar tu patenkintas, Arčeri? – Taip, kol kas. Mes visi turėjome sunkią dieną. Gal visi gulsimės miego? – Aš negaliu. Turiu paskirtą oficialų testamento patvirtinimą, rytoj rytą, dešimtą. Prieš tai reikia pakalbėti su teisėju jo kabinete. – Pasisuko staiga į jaunuolį. – Ar tu vairuoji? – Neturiu savo, bet vairuot moku. – Kaip tau patiktų – nuvežt mane į Santa Terezą? Dabar. – Ir likti ten? – Jeigu viskas eisis gerai. Aš manau, išsispręs. Tavo močiutė labai norės pamatyti tave. – Bet ponas Tarnelas tikisi, kad aš ateisiu į darbą... – Susiras kitą pagalbininką, – atseit garantavau aš. – Geriau važiuok, Džonai. Tavęs laukia dideli pasikeitimai, ir šiandien bus pradžia. – Duodu tau dešimt minučių susidėt daiktus, – pritarė Seiblas. Minutėlę jaunuolis stovėjo apstulbęs. Apžvelgė to menko nedidelio kambariuko sienas, lyg nebūtų norėjęs palikti jį. Gal bijojo atlikti tokį didelį šuolį... – Nagi, – paragino Seiblas. – Gyviau! Džonas nusikratė apatijos ir išsiėmė iš spintos seną odinį lagaminėlį. Mes stovėjome ir stebėjome, kaip krauna į jį savo palaikį turtą: kostiumą, kelis marškinius, kojines, skutimosi reikmenis, gal tuziną knygų, savo vertingąjį gimimo liudijimą. Svarsčiau, ar darome jam paslaugą. Į Galtonų dvarą iš neišsenkančio rezervuaro tekėjo vamzdžiais karšti ir šalti pinigai. Bet pinigų niekas niekada veltui negavo. Kaip ir už kitus patogumus, už juos reikėjo mokėti... (Tęsinys – kitame numeryje) Iš anglų k. vertė Jeronimas BRAZAITIS 55

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOs KONKURSo laureatai

Laimėjo trys poetai Baigėsi 2015 m. „Gintaro lašų“ jaunųjų kūrybos konkursas: sveikiname laureatus! Dienraščio „Klaipėda“ literatūriniam leidiniui „Gintaro lašai“ jau dešimtį metų jauni rašytojai iš visos Lietuvos siunčia tekstus kasmečiam konkursui. Jaunųjų kūrybos konkursas, savo pradžią skaičiuojantis nuo 2006-ųjų sausio, iškart susilaukė net patiems organizatoriams kiek netikėto populiarumo. Per dešimtmetį redakciją pasiekė beveik šeši šimtai rankraščių. Kaip ir kasmet, šiemet buvo atrinkti stipriausieji autoriai, kurių tekstai publikuoti „Klaipėdos“ dienraščio kultūros ir meno žurnalo „Durys“ literatūrinėje dalyje „Gintaro lašai“. Tokių šįkart buvo 12 – septyni poetai ir penki prozininkai. Su malonumu pristatome 2015-ųjų konkurso laureatus. Jais tapo: I vieta – Nerijus Cibulskas. II vieta – Ernestas Noreika. III vieta – Lina Buividavičiūtė. Konkurso nugalėtojai bus apdovanoti „Durų“ žurnalą remiančios bendrovės „Diena Media News“ įsteigtais piniginiais prizais: pirmosios vietos laimėtojas – 250 Eur, antrosios vietos – 150 Eur, trečiosios – 100 Eur premijomis. Sveikiname laureatus ir paskutiniame šių metų leidinyje siūlome geriau su jais susipažinti, paskaityti dar truputį jų kūrybos.

Nerijus CIBULSKAS I vieta

Gimiau 1987-ųjų vasarį Kaišiadorių miestelyje, strategiškai idealiai įsitaisiusiame viduryje dviejų didmiesčių. Viename iš jų prabėgo lituanistikos studijų metai, čia pat, universiteto bibliotekoje, teko keletą metų darbuotis, klydinėti po kasdien vis artimesnėmis virstančias spaudinių saugyklas. 2012-ųjų rudenį pasirodė mano pirmoji eilėraščių knyga „Nutrinami“, šiuo metu pamažu kasuosi, artėju prie antrosios finišo. Pažintys, pasibuvimai su bičiuliais sostinėje – vienas geriausių dalykų, įnešančių gaivalo kūrybai. Kai grįžti namo ir norisi aprašyti net nereikšmingiausias pokalbių nuotrupas. O šiaip pamažu apie poeziją šnekėti tampa sunkiau. Tačiau ją rašyti – laisviau.

*** Geležinkeliečių namai, netoliese – pušyno kalva, nusvidinta šarmotais pragarais lekiančių rogučių.

Iš paskos neatsilikdamas bėga oranžinis beprotybės šunelis, mėgina įsikabinti į ratą.

Ruduo, kuris lėtai šliaužia tuneliu lyg paskutinis priemiesčio autobusas.

Kai nepaveja – loja mūsų balsais.

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOs KONKURSo laureatai

Vasaros namai Žalia, medinė veranda markstos įsauly, virpa stiklai pravažiuojant lėtiems birželio traukiniams. Tvanku, įprastas pogulis. Iš mažos, šviesiai dažytos sapno kajutės pamatai atrodo dar giliau nugrimzdę į žolę. Dabar jau žinome, kad namai ramiai keliauja su savo žmonėmis, palengva plaukia vasaros jūromis. Paslaptingas gelmių centras – iš paslaptingo metalo. Jis yra priežastis, kodėl čia norėtume išmesti sunkų, įmagnetintą laukimo inkarą. Daugiametis šaltmėčių keras, vėsi širdis, glunda prie aptrupėjusios sienos. Ji plaka su pietų vėju, plaka neišvengiamai galvodama apie uostą, kurio niekada nepriplauksim.

Ernestas NOREIKA II vieta Esu poetas, reperis, eseistas, vienas iš kultūrine veikla užsiimančios asociacijos „Slinktys“ įkūrėjų. Užaugau Pravieniškėse – geležinių erškėčių krašte. Vilniuje, Lietuvos edukologijos universitete, baigiau lietuvių filologijos studijas. Ten pat ir gyvenu, aktyviai įsitraukęs į barų kultūrą ir kultūrinę veiklą.

personažai Įkalčiai Baltos pilnaties iškarpa. Laukinės pievų alėjos, drėgnos daubos – kiekvienas tardančioj šviesoj tuština vasarą iš kišenių. Greitkelis auga lyg stalaktitas, vogčiomis artinasi prie nieko neįtariančių miestų. Šių trumpų valandų pakaks iškrėsti vienišiems viešbučiams. Juose – mūsų daiktai. Vaikigaliai išplėstomis akimis, nutverti su nakties šokoladu ant lūpų.

šioj erdvėj klykia sunkūs ligoniai, kad baigiasi karas, prie jų lovų po kibirą debesiui spjauti iš lūpų, čia baronas miunhauzenas skrist su seselėmis tarias, bet pasiuvęs paklodžių balioną prieš skrydį suklupo, šioj erdvėj po koridorių laksto šachmatų figūros, krenta bokštai – subyra – arkliai, žėk, pakampėse stimpa, čia yra netgi to, ko erdvė iš savęs nesukūrus, nes kiekvienas savy užauginęs bepročio instinktą, čia neleidžia turėt veidrodukų, kad tyčia nebūtum, liepia sėsti ratu, plot kol plaštakos ima liepsnoti, greitai tinstančių moterų sodą apželdina rūtom ir sugirdo iš sodo mirties pilnutėlį ąsotį, skulptūras prie pat sienų vaidinantys net nekvėpuoja, juos nakties suanglėjęs lavonas palaiko už rankos, rūko plunksnas indėnas, žarijos nudegina koją, debesų kambary, sienos kruvinos, galvą sau trankos mažas senis nukandęs liežuvį, išlaisvinęs sraigę, per naktis tarsi dūžtantys indai jo dantys kalenas, balerinos palatų dėžutėse šokti nebaigia visai nakčiai prisukę save rakteliu porceliano ► 57

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOs KONKURSo laureatai

◄

vėliavos gedulo vėliavų pūvantys dantys apgraužia rudenėjančias sienas, dvasią įspraudžia į temstantį kūno kevalą, medžių šešėliai vaidina nudobtus brūkšnius, kurie – mus – visados išskiria, tiesioginėje pokalbių transliacijoje, dulkėtų raidžių katakombose, žodžių kambariuose - tik juose susijungiam, tik tenais pasikalbam, kai rašau, kad pasėjau nukarpytus tavo rankų nagus

šiame žemės plotely, kad užaugtų

ir būna tarsi dega žemė pusnims rūdijant

tavo žydinčių rankų obelys

ir ima kaltis pro gatves metalo gėlės,

ir paskutinįkart apkabintų

tada kažkas trumpam mane suranda, tarkim, katės mėgina atsikąsti,

prieš klykiančią sausrą

(tada jaučiuos labiausiai gyvas), po to tas garsas lyg kažkas užvožtų lietui į žandikaulį - -

neįkandamas

aplink krūva pabirusių lašų kaulinių - -

aš metalinis paukštis girgždančiu mechanizmu atlipęs nuo dangaus magneto,

krūvelė kruvinų dantukų

sparnais drėgmės pakąstais nuo žemės stebintis bangavimą lapelių metalinių, metalo snaigės kietos, skimbtelna, įlenkia korpusą, o kartais negyvai užpusto

ir katės savo snukiais ištuštėjusiais kraujuotom dantenom ir kailiu ant sniego bando sumedžiot raudoną savo bado dėmę

Pauliaus Sadausko nuotr. 58

GINTARO LAŠAI / JAUNŲJŲ KŪRYBOs KONKURSo laureatai

Lina BUIVIDAVIČIŪTĖ III vieta Pradėsiu nuo banalybių: esu Lina. Buividavičiūtė. Man – 29-eri (jau!)... Gimiau Černobylio katastrofos metais, tą mėnesį ir dieną, kai susidegino Romas Kalanta. Va, iš kur ta autentiška katastrofinio modernizmo jausena. Studijuoju Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto lietuvių literatūros krypties doktorantūroje, paskutiniame kurse. Esu mama, namų darkytoja, ištikimiausia siurblio draugė. Turiu labai išskirtinių pomėgių – tai knygos, kinas, teatras, kelionės. Na, gal toks įprastesnis – pilvo šokiai. O jeigu apie esmę – velniai ar dievai tą esmę supaisys. Ne mes. Bet vis dėlto. Iš vieno tokio žmogaus pavogiau saviidentifikacijos kodą – būties valkata. Manau, tinka. Esu. Dažnai – keistomis formomis su keistais nutikimais. Kvėpuoju išraiška – kūno, proto, širdies. Kartais taip giliai panirstu į save – kad nematau pasaulio. O kartais – taip giliai panirstu į buvimą, kad pavirstu Češyro katiniūkščiu. O tada – siurbiu – balsus, kvapus, jaudulius ir juodulius. Slapčiomis ir viešai – su tuo paradoksaliu šypsniu. Kartais – springstu nuo gausios polifonijos. O tada – rašau. Kad būčiau. Ir būnu – kad rašyčiau.

Žiemos miegas, arba būtasopė Žiemą užmiega kiaulės, uolos, sielos. Užsnūsta aitvarai, akivarai ir laumės, šypsniu užknarkia budos, Petras ir džihadas, sapnus smuikuoja kalviai, kūdikiai, mergelės. Žiemą užmiega vyndariai, dūdamaišiai, amūrai, užsnūsta kelininkai, kelias, degalinės, šypsniu užknarkia sakmės, pasakos ir bylos, sapnus smuikuoja tas, kuris dar net negimęs. Žiemą užmiega raišiai, romūs ir pražuvę, užsnūsta badas, blakės, aukso žuvys, šypsniu užknarkia mitas, maras ir sidabras, sapnus smuikuoja tas, kuris nebuvęs. Nors gal pavasaris, gal žydi, gal – nėr ledo. Viduj sapnuotojų – tik baltmės, cenzūruotas kinas, išbrauktos visos šiurpmės, sendaikčiai, mirimas, ir net būtasopė miegojime nurimus.

Ei, aš numiręs ir ieškau Kovarskio Kažin, kokį sindromą šitose smegenaitėse rastų Vytelio išgirtas Kovarskis?.. Mieliausiasis patologoanatome, gerai pažiūrėkit, man smalsu, ir Jums bus vertinga, – gal ten slepias bulimija sergantis baubas, gal dėl stiklo žaidimo niaunas Elektra su Edipu, gal ten šaipos raitoji gražuolė Godiva, gal Dalila audžia drobes iš Samsono plaukų, gal į garuojančių išmatų duobę krinta karvutė, gal Elena besotė tampo savo brolius su dešimt žirgų, gal Medėja ten pakaria meilę?.. Ką sakai??? Mano smegenaitėse įsiveisusi patenkinta kriuksi kiaulė egzistencialistė???

Apie kiaulės egzistencialistės sindromą Esmi lietuviška tvartinė – kiaulė egzistencialistė, tapsiu per dalbajobišką purvą su guminiais bateliais. Esmi kiaulė-egzistencialistė – pankuojanti – per dienas elegantiškai ir elegiškai knisu lietuvišką žemę su žieduota knysle. Esmi kiaulė egzistencialistė – gyvas (kol kas) bulvės metafizikos įrodymas, teorinis (kol kas) Kamiuko aprašyto brolių-sesių maro lakmuso šmotas. Esmi kiaulė egzistencialistė – per dienas laukdama, kol šeimininkas pakasys paausį ir pripils į lovį saldžiausio nektaro, galvoju apie įmestį ir atmestį, apie niekį ir ėdalą, apie peilį ir pasaulio šaltumą, ausimis lapnodama, mąstau apie ontologinę pilkumą, (nes dangus apsiniaukė), apie esminį instinktą (šeimininkas dar neatvedė kuilio), voliojuosi mėšle, aktualizuodama būties sau ir savaime skirtumą kriūkiu iš ilgesio, keliu knyslę į mėnulainį, kur kadaise nesėkmingai skrido mano gentainė (vieta jau buvo užimta karvės). Tokia štai esmi lietuviška kiaulė egzistencialistė.

Atsakymas visada B Mano močiutė mindavo smetonišką mįslę: pas bekoną – priešaky, pas kleboną – vidury, pas bobutę – dvi.

O aš menu egzistencinę: pas Linutę – priešaky, pas Linutę – priešaky, pas Linutę – priešaky. Baimė. Baimė. Baimė. Laikai keičiasi – atsakymas vienas – B. 59

KULTŪROS ISTORIJA

Žiemos šventes pasit Pagal senųjų Rytprū Ką gi, atėjo metas, kaip sakoma, padėti kelionių lazdą, nors dar įdomių maršrutų po senosios Klaipėdos apylinkes liko neaptartų. Laikas jau susikaupti ir žiemos šventėms. Svarbu bent trumpai prisiminti kai kuriuos Rytprūsiuose paplitusius papročius, kurių buvo laikomasi ir Mėmelyje. Jovita SAULĖNIENĖ

Gruodis – linkėjimų ir sveikinimų mėnuo. Mėnuo, kai dovanojame savo nuomonę, skonį, sąmojį artimiesiems, linkėdami jiems sėkmės ar atvirai išreikšdami pagarbą iškilioms asmenybėms, nepamirštant poeto Joachimo Ringelnatzo šventinio priminimo: „Atminki, jog tavoji dovana / Esi tu pats“.

Prie Kalėdų eglės

Eglės – kaip gyvybės medžio – puošyba riešutais, obuoliais buvo siekiama padidinti vaisingumą, žvakėmis – pagarbinti šviesą. 60

Rytprūsiuose Kalėdų eglutę imta puošti XIX a. miestuose ir didžiuosiuose dvaruose. Dailininko Josefo Kelbnerio paveiksle, tapytame prieš 1800-uosius, užfiksuota šeimos šventiška nuotaika prie Kalėdų eglutės ir tradiciniais saldumynais apdėto stalo. Iš istorinių šaltinių žinome, jog nuo 1800 m. grafas Carlas Ludwigas Alexanderis Dohna-Schlodienas ūkio samdiniams ir jų vaikams kasmet rengdavo Kalėdų eglutės šventę. XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje vaško žvakėmis, saldumynais, obuoliais, riešutais, popieriniais papuošalais, lėlėmis ir kitomis dovanomis apkabinėtą Kalėdų eglę jau buvo galima išvysti turtuolių namuose Oberlando ir Natangos žemėse. O jau maždaug 1848 m. Karaliaučiuje kiekvienuose namuose žibėjo Kalėdų eglutė. Rytprūsių rytinėje dalyje Kalėdų eglės paprotys įsigalėjo tik maždaug 1870 m. Iš pradžių tai buvo mažas vazone pasodintas medelis. Natangoje mažiau

pasiturintys žmonės sumeistraudavo savotišką švenčių puošmeną, vadintą žiemos medeliu (Wintajreensbooke). Tai buvo trys viršum vienas kito išdėstyti ir medžio lazdelėmis sujungti obuoliai. Žemutinis obuolys remdavosi trimis lazdelėmis lyg kojytėmis, o ant viršutinio būdavo prilipinama žvakelė. Obuolius uždengdavo žiemos augalų kuokštais, kartais juos ir paauksindavo. Vėliau eglutė jau pradėta puošti įvairiau, suteikiant papuošalams simbolinę prasmę. Eglės – kaip gyvybės medžio – puošyba riešutais, obuoliais buvo siekiama padidinti vaisingumą, žvakėmis – pagarbinti šviesą ir pan. Bet prieš tai būdavo adventas, kuris prasidėdavo, kaip ir dabar, nuo šv. Andriejaus dienos. Pirmoji advento diena – lapkričio 30-oji – burtų diena. Po to – keturių savaičių tylos, susikaupimo ir vertybių perkainojimo laikotarpis. Buvimas su savimi. Giesmių giedojimo metas. Tas dienas iki šiol savotiškai lydi simbolinis, iš eglišakių nupintas advento vainikas (Advenkrans), puoštas raudonais kaspinais ir keturiomis raudonomis žvakėmis. Kiekvieną advento sekmadienį uždegama po vieną žvakę. Paskutinioji, ketvirtoji, įžiebiama per Kalėdas, o nuo jos – ir Kalėdų eglutė.

Garsieji marcipanai Apie pasiruošimą Kalėdoms rašė nemažai Rytprūsių rašytojų. Tai Erichas Grimoni (1908–1974), Johanesas Bobrovskis

KULTŪROS ISTORIJA

itinkant. ūsių papročius (1917–1965), Agnes Miegel (1879–1964) ir daugybė kitų, suteikusių įdomios, vertingos medžiagos apie žiemos šventes. Daugelis jų kalba apie prieškalėdinę nuotaiką, kuri būdavo kuriama ruošiant kalėdinius valgius iš anksto. Ilgokai tekdavo pasidarbuoti prie baltojo žlėgtainio, šaltienos, sūdytos mėsos. O tešla pipiriniams pyragaičiams, vadintiems meduoliais, būdavo užmaišoma jau spalį. Anot rašytojos Agnes Marie Luise Gabrielle Harder (1864–1939), apie tuos meduolius „keliavo iš lūpų į lūpas legenda, jog Torunės pyragėliai „katariniukai“, išrasti to paties vardo vienuolės, brinko 100 metų“. Paskutinę savaitę prieš Kalėdas šeimininkės atiduodavo kepiniams. Namuose gamindavo marcipaną ir gruzdintus migdolus, pastaruosius dar vadintus „Brėmeno pakinktais“. Manoma, jog marcipaną (Marci panis – Morkaus duona) Vokiečių ordino riteriai į Prūsiją atgabeno iš Jeruzalės. Legendiniame pasakojime tvirtinama, jog marcipanas atsiradęs per riterių pilies apgultį, kai iš pasigrobto laivo krovinio bebuvo likę tik migdolų ir cukraus. Apgultieji trynė migdolus, maišė su cukrumi ir kepė sausainius. Rašytoja A.M.L.G.Harder detaliai aprašė iškilmingą marcipanų kepimą: „Mūsų namuose migdolų plikymas karštu vandeniu ir tarkavimas, cukraus sijojimas, tešlos minkymas būdavo atliekamas tokiais iškilmingais judesiais, jog iš tiesų prilygo apeiginiams veiksmams. Paskui kočiojimas ant akinamai baltai nušiūruotos lentos, figūrų – širdelių, pusmėnulių, pailgų ar keturkampių gabaliukų – pjaustymas iš tešlos, kraštelių rantymas ir marginimas stora adata...“ Kepama būdavo vakarais ant varinio trikojo. Čia vėl pratęskime rašytojos A.M.L.G.Harder pasakojimą: „Kiekvienas marcipano gabalėlis būdavo įstatomas į balto popieriaus lopšelį, idant nepridegtų. Tik išrantytas pakraštys turėdavo paru-

duoti, likusioji dalis – spindėti sniego baltumu. Iškepusi partija atsargiai nuimama nuo apačioje pakloto balto popieriaus ir padedama ant lentos. Tarnaitės gardumynus nunešdavo į gerąjį kambarį, idant jie per naktį atvėstų. Kitą dieną būdavo ruošiamas užpilas. Namuose pasklisdavo rožių vandens kvapas. Skysčiui pasiekus reikiamą tirštumo būseną, laikas marcipanų daubeles juo pripildyti“. Iš marcipanų tešlos likučių kepdavo vadinamuosius arbatos saldainius, mažyčius kubelius ir pailgas figūrėles arba „bulvytes“, apibarstytas kakava. Marcipanams sukietėjus prasidėdavo puošyba. Konservuotų vyšnių, erškėtuogių, kriaušių, slyvų gabaliukais arbatiniu šaukšteliu jie būdavo apdėliojami. Kiekvienos šeimininkės garbės reikalas, kad marcipanai taptų kuo gražesni – jie bus išstatyti švenčių dienomis besilankančių svečių apžiūrai. Itin garsūs buvo Karaliaučiaus marcipanai. Čia jie būdavo kepami įspūdingi, net iki kvadratinio metro dydžio. Pasak liudininkų, marcipanai atrodydavo tarsi „milžiniški meno kūriniai“, „lyg paveikslai“, kuriuose „atgimdavo“ ne tik briedžiai, iškildavo net Karaliaučiaus pilies atvaizdas... Sakoma, jog „supakuoti į dėžes tie „meno kūriniai“ būdavo išvežami į užsienį“.

Valgė žirnius ir giedojo Kaimo vietovėse buvo išlikę nemažai ikikrikščioniškų papročių. Pirmąją Kalėdų dieną valgydavo žirnių patiekalą, vadintą „Wiehnachtsarfte“. Naminius paukščius irgi lesindavo žirniais. Bartoje žirnius valgydavo ir Naujųjų metų dieną. Tikėta, jog šis patiekalas atneš laimės žmonėms ir gyvuliams. ►

Paskutinioji, ketvirtoji, advento vainiko žvakė Rytprūsiuose būdavo įžiebiama per Kalėdas, o nuo jos – ir Kalėdų eglutė. 61

KULTŪROS ISTORIJA

Arno HOLZAS*

Prieš Kalėdas

Meduoliai, marcipanai, gruzdinti migdolai buvo Kalėdų stalo puošmena. ◄ Prūsų Yluvos apskrityje, Landsbergo apylinkėse, dar XIX–XX a. sandūroje buvo kepamos gyvūnų figūrėlės iš tešlos ir jomis Kalėdų dieną šeriami naminiai gyvuliai ir paukščiai. Labai įdomių papročių buvo laikomasi per pačias Kalėdas. Vienas jų – Sembijoje, Karaliaučiuje, kai kuriose Natangos dalyse pamėgtos „eglių močių“ ir „eglių vaikų“ eitynės. Po 1870 m. šis paprotys nuėjo į užmarštį. XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje vadinamosios eglių bobos („Dannerviewer“) arba eglių vaikai („Dannekinder“) vaikščiojo gatvėmis ir į namus užsukdavo

Rytprūsiuose Kalėdų eglutę imta puošti XIX a. miestuose ir didžiuosiuose dvaruose. nešini margomis juostomis, blizgučiais ir išpuošta maža eglute. Rašoma, jog Karaliaučiui jų monotoniškas giedojimas, pagal kurio ritmą į vieną ir kitą pusę medeliais linguodavo, kadaise buvo toks pat įprastas kaip ir žuvimis prekiaujančių moteriškių šūksniai gatvėse. Rytprūsių pietinėje dalyje iki pat karo per Tris Karalius vaikščiodavo „šternzingeriai“, vadinami žvaigždžių berniokais ar Rytų šalies išminčiais. Vienas iš jų nešdavo kartį su viršuje 62

besisukančia popierine žvaigžde, kurioje švietė žiburiukas. Žvaigždės nešiotojo palydovai buvo trys karaliai. Jie būdavo apsivilkę baltais marškiniais, ant galvų – auksu blizgančio popieriaus karūnos arba aukštos, smailėjančios popierinės kepurės. Vienas eitynių dalyvis, kuriam atitekdavo maurų šalies karaliaus vaidmuo, išsipaišydavo veidą juodai. Neretai toks personažas nešiodavosi kraujo spalva smaigalyje nudažytą kardą, turėjusį priminti Erodo sukeltas vaikų žudynes, ir mažytį žaislinį lopšelį su gulinčia lėle. Kitas grodavo savotišku „kontrabosu“ – triukšmą keliančiu instrumentu, kurį pasigamindavo ant lentelės ir rezonansinį dugną atstojančios cigarų dėžės užtempdamas vielos ar virvelių stygas. Kai kur „šternzingeriai“ nešiodavosi „gaudžiantį puodą“ – tam tikrus garsus skleidžiančią statinaitę, kurios dugnas būdavo aptemptas kiaulės pūsle ar oda, o per vidurį iškištas ašutų kuokštas. „Žvaigždžių berniokai“ pritardavo monotonišku rečitatyvu atlikdami senovines giesmes, dažniausiai prasidedančias tokiomis eilutėmis: Žengiame vidun be mažiausios pajuokos! Gražaus, gero vakaro mums Dievas teduoda, Gražaus, gero vakaro, laiko smagaus, Kaip duota mums Viešpaties Jėzaus! „Šternzingerių“ eitynės ir Trijų Karalių vaidinimai kildinami iš vėlyvųjų viduramžių bažnytinių vaidinimų.

Bet gražiausia, kai prieš pat Kalėdas, anksti ryte tik iš miegų pakirdus visi namai užkvipdavo marcipanų širdutėmis, iškart po mažu, keturkampiu, tamsuojančiu gegutės uoksu viršuj, ant plokščios, lygios, gličiai numintos plytų dėlionės, tankiai priešais kresną, senovinę, suskilinėjusią, atitarnavusią, išmuštruotą viryklę, virš kurios iš andainykščių, nirtaus senojo Frico laikų, kur dar linksmas, pamišęs, žaismingai kraugeriškas nykštukas su peruku, čia užkaboriuose šeimininkavo, šmėklinėjo ir baladojosi, tarp dėžių ir skrynių, šalia visokiausio šlamšto, po rakandais ir niekniekiais replės žarijoms maišyti, kastuvėlis anglims, ir visos susisukusios, susiraukšlėjusios, apipelijusios dumplės tįsojo, o netoliese radau blizgų, apskritą, baltą, smailiaviršūnį, lyg iš vienų žiburių žiburiukų, žvaigždžių atplaišėlių, lyg iš grynų cukraus pudros kruopelyčių sudėliotą, supūstą, tarsi stikluotą sniego kauburį. Tuokart Spindėjo jis nelyg konditerio kepurė! (Iš eilėraščių rinkinio „Kindheitsparadies“ / „Vaikystės rojus“, 1924) Iš vokiečių k. vertė Rasa KRUPAVIČIUTĖ * A.Holzas gimė 1863 m. Rastenburge. Studijavo Berlyne, kur vėliau dirbo ne vieno žinomo laikraščio redaktoriumi. Buvo žinomas kaip natūralizmo meno srovės poetas. Mirė 1929 m. Berlyne.

INICIATYVA

ISSN

2 3 5 1-5 8 4 8