2016 04 05 sveikata

TURINYS

17

Ir se­nat­vė­je, ir sun­kiai ser­gant pa­de­da iš­lik­ti oriam

4

Trys va­lan­dos su maest­ro A.Ku­li­kaus­ku – ne tik apie mu­zi­ką

apie ku­rias daž­nai nie­ko ne­ži­no­me

11

„Re­laks Bal­tic“ čiu­ži­niai – šven­tie­siems, nu­si­dė­jė­liams, die­vai­čiams ir iš­min­čiams

36

Nu­ga­ros skaus­mas iš­nyks­ta be vais­tų

38

Kau­no Cent­ro po­lik­li­ni­ko­je – vi­sa­pu­siš­kas dė­me­sys vai­kui ir šei­mai

40

Iš­pil­dan­tys sva­jo­nę tar­si gand­rai

42

Klau­sos apa­ra­tai ga­li su­lė­tin­ti de­men­ci­ją

44

Ku­ror­tu al­suo­jan­čio­je Pa­ne­mu­nė­je – ato­kvė­pis sen­jo­rams

46

Tas bau­gi­nan­tis žo­dis „dep­re­si­ja“

48

Į ko­vą su on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis – tra­di­ci­niais ir na­tū­ra­liais me­to­dais

52

Mi­tas su­griau­tas: ko­šės – vy­rų mais­tas

54

Vi­sa tie­sa apie il­ga­lai­kį ma­kia­žą

58

Mi­ne­ra­li­nis van­duo: ku­rį ger­ti ge­riau­sia?

60

Kiaul­pie­nė lai­mi prieš žen­še­nį

60

Kiaul­pie­nė lai­mi prieš žen­še­nį

12

A.La­sy­tė: kar­tais tin­giu dy­ka­duo­niau­ti

14

Sie­kiant ma­žin­ti eko­no­mi­nius skir­tu­mus, bū­ti­na ma­žin­ti ir svei­ka­tos ap­sau­gos ne­to­ly­gu­mus

16

Pas gy­dy­to­ją – ne­lau­kiant, kol ims skau­dė­ti

17

Ir se­nat­vė­je, ir sun­kiai ser­gant pa­de­da iš­lik­ti oriam

22

28

Min­ti­mis val­do­ma ran­ka jau ta­po sa­va

Techninė redaktorė Dalia Šalnienė Kalbos redaktorės: Vilija Jokūbaitienė, Daiva Miliuvienė, Viktorija Šenbergs Tiražas 30 000

Ge­ra svei­ka­ta – bend­ras pa­cien­to ir jo gy­dy­to­jo rū­pes­tis

26

Svar­biau­sia – tu­rė­ti mei­lės ir ją spin­du­liuo­ti

28

Min­ti­mis val­do­ma ran­ka jau ta­po sa­va

33

Kas svar­biau­sia kal­bant apie aler­gi­ją me­ta­lui

34

Išk­ri­tę dan­tys: ty­kan­čios svei­ka­tos pro­ble­mos,

Dizaineriai: Svetlana Montvilė, Dalia Šalnienė, Algė Varnaitė

24

Fotografija: Eli­jus Knie­žaus­kas, Tomas Ragina, Evaldas Šemiotas, BFL, „Shutterstock“

Redaktorė Marijana Jasaitienė

Pas­veik­ti be vais­tų – XXI am­žiaus pa­na­cė­ja

Redakcija: I.Kanto g. 18, 44296 Kaunas Tel. (8 37) 302 250 Faksas (8 37) 423 404 Reklamos pardavimo skyrius Tel. (8 37) 308 863 (8 46) 397 715 Platinimo tarnyba Tel. (8 37) 302 242, (8 46) 397 713 Leidėjas UAB „Diena Media News“ Spausdino UAB „Lyderio grupė“

Viršelyje: Ais­tė La­sy­tė Fotografija: Ro­ber­tas Ria­bo­vas Žurnalas platinamas su „Kauno diena“, „Klaipėda“

2016 pavasaris

Sveikata

Trys va­lan­dos su maest­r

Tiks­las: „No­riu su­ži­no­ti ver­dik­tą, kas man yra“, – pa­klaus­tas, ko­dėl jis – Kau­no kli­ni­ko­se, at­sa­kė A.Ku­li­kaus­kas.

4

2016 pavasaris

o A.Ku­li­kaus­ku –

ne tik apie mu­zi­ką

Sveikata

Dėl mu­zi­kan­to And­riaus Ku­li­kaus­ko, vie­no Dai­nos teat­ro kū­rė­jų, li­gos šios tru­pės kon­cer­tai nu­ke­lia­mi į ru­de­nį, rug­sė­jo mė­ne­sį.

Kas at­si­ti­ko maest­ro, ku­ris nie­ka­da ne­si­skun­dė svei­ka­ ta, ne­gar­sė­jo skan­da­lais, o sce­no­je ža­vė­jo vir­tuo­ziš­ku akor­deo­no val­dy­mu ir ori­ gi­na­lio­mis pra­smin­go­mis dai­no­mis?

TEKSTAS: Ma­ri­ja­na Ja­sai­tie­nė fotografija: evaldas Šemiotas

No­rė­jo iš­girs­ti ver­dik­tą Pap­ras­tas, kuk­lus, ne­pai­sant am­žiaus: va­ sa­rą, lie­pos 30-ąją, su­kaks 65-eri. At­v i­ ras. Nuo­šir­dus. Do­ras. Są­ži­nin­gas. Pat­rio­ tas, tik­ras lie­tu­v is. O gal – že­mai­tis? Anot ant­ro­po­lo­g ų, že­mai­čių kau­ko­lė yra di­des­ nė. Gal bū­tent ji di­di­na įspū­din­gą maest­ro A.Ku­li­kaus­ko še­ve­liū­rą? Kas dar iš Lie­tu­ vos vy­r ų tu­ri to­k ią?

Ne­pai­sant ži­no­mu­mo, kom­po­zi­to­riui, dai­ni­nin­kui, aran­žuo­to­jui A.Ku­li­kaus­kui, aki­vaiz­du, sve­ti­mas po tam­siais aki­niais be­si­sle­pian­čios ta­ria­mos žvaigž­dės sind­ ro­mas: maest­ro po­kal­bio siū­lo įsi­kur­ti vie­ na­me Kau­no kli­ni­kų ves­ti­biu­lių, nors ja­me zu­ja li­go­niai ir me­di­kai.

Tak­sis­tas iš­kart nu­ ve­žė ma­ne į li­go­ni­ nę Laz­dy­nuo­se. Ten įvy­ko re­pe­ti­ci­ja su la­še­li­ne. Vais­tams kap­sint su­vo­kiau, koks men­kas pa­da­ rė­lis esu.

5

2016 pavasaris

Sveikata

Gar­bin­gą pa­cien­tą pa­ste­bė­jęs pro­fe­so­ rius Aras Puo­džiu­k y­nas pa­siū­lo sa­vo ka­bi­ ne­tą. Maest­ro A.Ku­li­kaus­ką te­ko įti­k i­nė­ ti, kad pa­si­nau­do­tų nuo­šir­d žiu pa­siū­ly­mu, juo­lab kad ves­ti­biu­ly­je – skers­vė­jai ir ko­ sin­t ys, čiau­din­t ys li­go­niai.

Ko­dėl vil­nie­tis mu­zi­kan­tas A.Ku­li­kaus­ kas at­si­dū­rė li­go­ni­nė­je, Kau­no kli­ni­ko­se? „No­riu iš­girs­ti ver­dik­tą, ką aš gy­ve­ni­me ne­tei­sin­gai da­rau“, – api­bend­rin­tai at­sa­ko sa­vo mu­zi­ka, o ne da­ly­tais in­ter­v iu ži­no­ mas vy­ras.

Iš­ties straips­nių apie jo gy­ve­ni­mą, kū­ ry­bą nė­ra tiek daug, kaip apie dau­g y­bę vos ant sce­nos už­li­pu­sių pa­ne­lių gi­lio­mis iš­ kirp­tė­mis ir mi­ni si­jo­nais. „O, Ku­li­kaus­kas! Tu su juo kal­bė­jai, apie jį ra­šai?“ – ža­vė­jo­si ar­ti­mie­ji ir bal­to pa­v y­ do ne­slė­pė ko­le­gos.

Tą die­ną, val­gant pie­tus Trys po­kal­bio su A.Ku­li­kaus­ku va­lan­dos pro­fe­so­riaus A.Puo­d žiu­k y­no ka­bi­ne­te pra­ bė­go la­bai grei­tai. Bent man. Tą va­ka­rą, sa­kė maest­ro And­rius, jis tu­ri daug lais­ vo lai­ko. Pa­la­to­je jo te­lau­kė tos die­nos laik­ raš­čiai. „Koks bus ver­dik­tas – ne­ži­nau. At­liks ty­ri­mus, ta­da paaiš­kės. Da­bar ži­nau, kad man – arit­mi­ja, vir­pa kaž­koks prie­šir­ džio skil­ve­lis, ku­ris ro­do sis­to­li­nį spau­di­ mą, – apie sa­vo svei­ka­tos būk­lę ban­do aiš­ kin­ti A.Ku­li­kaus­kas. – Tru­pu­t į ap­si­švie­ čiau, tiks­liau, gy­dy­to­jai man, kaip mu­zi­ kan­tui, išaiš­k i­no, kad skil­ve­lis kaip plak­tu­ vas su­ka krau­ją, ku­ris su­te­ka iš ki­to skil­ve­ lio. Kai skil­ve­lis su­v ir­pa, su­si­da­ro kre­šu­liu­ kas. Taip krau­jas kre­šė­jo, kre­šė­jo, ir at­si­ti­ ko toks da­ly­kas.“ Praė­ju­sių me­tų lapk­ri­čio 29-ąją A.Ku­ li­kaus­ką iš­ti­ko iše­mi­nis in­sul­tas. Krau­jo kre­šu­lys už­k im­šo krau­ja­g ys­lę. Iki tos die­ nos maest­ro ne­ži­no­jo, kad šir­dis šlu­buo­ja. „Gal­vo­jau kaip mu­zi­kan­tas: pla­ka dis­ko sti­liu­mi, ir ge­rai, – And­rius nu­si­k va­to­ja ir su­rim­tė­jęs pri­du­ria: – Ne­bū­da­vo, kad šir­d į dur­tų ar dar kaž­kas.“ Tą die­ną jis pie­ta­vo Vil­niaus cent­re, ki­ nų ka­v i­nė­je prie Moks­lei­v ių rū­mų. Gat­vė­je lau­kė tak­si – mu­zi­kan­tas pla­na­vo va­žiuo­ti iš vie­nos re­pe­ti­ci­jos į ki­tą. Val­gant sriu­bą iš ran­kos iš­k ri­to šaukš­tas. Ne dėl sku­bė­ji­mo. „Len­k iau­si pa­kel­t i šaukš­to – nuo kė­dės nu­si­ri­tau vos ne ant akor­deo­no, ku­r į bu­ vau pa­si­dė­jęs gre­ta. Pa­da­vė­ja pa­ma­tė, pa­ 6

kvie­tė du ki­nus, kad man pa­dė­t ų. Nu­ve­dė į tak­si ir pa­sa­kė: jo­k ių re­pe­t i­ci­jų – tik į li­go­ ni­nę“, – pri­si­me­na And­rius.

Gal ir ge­rai, kad pa­ts au­to­mo­bi­lio ne­vai­ ruo­ja. Su mu­zi­kos inst­ru­men­tais tro­lei­bu­ sais ne­pa­va­ži­nė­si, to­dėl mu­zi­kan­tas nau­do­ ja­si vie­nos bendrovės tak­si ir daug jų vai­ ruo­to­jų ta­po pa­žįs­ta­mais. „Tak­sis­tas iš­kart nu­ve­žė ma­ne į li­go­ni­nę Laz­dy­nuo­se. Ten įvy­ko re­pe­ti­ci­ja su la­še­li­ ne. Vais­tams kap­sint su­vo­k iau, koks men­ kas pa­da­rė­lis esu“, – su­si­mąs­to maest­ro A.Ku­li­kaus­kas.

Tai, kas nu­ti­ko man, yra per­ spė­ji­mas su­ma­žin­ti ap­su­kas, ne­be­sid­ras­ky­ti kaip nu­va­ry­ tam ark­liui, la­biau sa­ve my­lė­ ti. Bet kol neuž­li­pi ant grėb­ lio, gal­vo­ji, kad tau neat­si­tiks nie­ko blo­go.

Opos, vais­tai ir nuo­var­gis Kaip gy­ve­no maest­ro A.Ku­li­kaus­kas iki šiol?

Vai­k ys­tė­je bu­vo svei­kas kaip ri­di­kas, nors žie­mą nuo kal­niu­kų čiuo­ži­nė­jant kel­ nės su­šlap­da­vo ir į ra­gą su­šal­da­vo. Jau­nys­ tės me­tais skran­dy­je ir dvy­li­ka­pirš­tė­je bu­ vo at­si­ra­dę opų. Te­ko mai­tin­tis vien ma­nų ko­še. Gy­dy­to­jai pa­sky­rė vais­tų, ir And­rius pa­svei­ko. Net­gi tų vais­tų rek­la­mos vei­du ta­po, iki šiol pri­si­me­na, kaip jie va­di­na­si. „Da­bar prieš kon­cer­tą ne­ga­liu val­g y­t i.

Bi­jau su­val­g y­t i ką nors ne­ge­ro. Tarp mu­zi­ kan­t ų po­pu­lia­ri to­k ia tab­le­t i­kė – „Omep­ ra­zol Ac­ta­v is“. Jei kaž­k as ne­ge­rai, rė­muo ėda ar dar kas, iš­ge­ri, ir nu­ge­si­na tą pro­ce­ są“, – iš mei­lės že­mai­čių tar­mei ma­ž y­bi­nių žo­d žių for­mų ne­ven­g ia A.Ku­li­k aus­k as.

At­v i­rau­ja, kad po kon­cer­to kar­tais jau­ čia­si kaip iš­gręž­tas sku­du­ras – sė­di gri­mo kam­ba­r y­je ir net pa­ju­dė­ti sun­ku. „Rei­k ia su­si­pa­kuo­ti inst­ru­men­tus, o taip tin­gi­si! – nu­tę­sia. – Iš Pa­lan­gos prieš vi­du­ nak­t į iš­va­žiuo­ji, Vil­niu­je bū­ni tre­čią ar pu­ sę ket­v ir­tos. Pa­ke­liui ku­ria­me nors „Sta­ toil“ ka­vos įka­li“, – to­k ia, anot And­riaus, net ir vy­res­nio­sios kar­tos mu­zi­kan­tų gy­ ven­se­na.

Aki­vaiz­du, kad me­ni­nin­kams rei­k ia dis­ cip­li­nos. Kai And­rius va­žiuo­ja iš Vil­niaus į Klai­pė­dą trau­k i­niu, te­su­r ū­ko vie­ną ci­ga­ re­tę, iš­li­pęs Šiau­liuo­se. O na­muo­se per tas ke­lias va­lan­das, oho, kiek bū­tų su­trau­kęs!

Da­bar maest­ro pri­pa­žįs­ta: rū­k y­mas – tik­ rai ne­ge­rai, bet at­si­k ra­t y­ti šio įpro­čio ne­lei­ džia nuo­lat pa­ti­ria­mas stre­sas. „Dir­bi nak­ti­mis, kai pa­dai svy­la, nes rei­kė­ jo pa­da­ry­ti va­kar. Sė­di su au­si­nė­mis prie mo­ ni­to­riaus ek­ra­no iki pen­kių ry­to. Nuei­ni gul­ ti šeš­tą, o vie­nuo­lik­tą vėl ke­lie­si. Toks iš pra­ džių tin­gė­ji­mas, o pa­skui ali­ni­ma­sis, sa­vęs ne­tau­py­mas pri­šau­kia li­gą. Pas­ta­ruo­ju me­tu sten­giau­si lai­ky­tis tre­jy­bės for­mu­lės: aš­tuo­ nios va­lan­dos mie­gui, aš­tuo­nios poil­siui ir aš­tuo­nios dar­bui. Ne­pa­v y­ko“, – pri­si­pa­žįs­ta.

Apie mu­zi­ką ir tvar­ką Maest­ro A.Ku­li­kaus­kas – ne tik akor­deo­no vir­tuo­zas, dai­ni­nin­kas ir kom­po­zi­to­rius, su­kū­ręs ne vie­ną įsi­min­ti­ną kū­ri­nį. „Tam ta­ra­ram, ta­ra­ra ra­ra“, – pa­niū­niuo­ja po­pu­ lia­rio­sios dai­nos „Gin­ta­rai“ me­lo­di­ją, ku­ri gi­mė stai­ga ir ne­ti­kė­tai. „Tai bu­vo prieš 35 me­tus. Nei iš šio, nei iš to, nak­t į, kaž­kur ket­v ir­ta­me Fil­har­mo­ ni­jos aukš­te, kur re­pe­ta­vo­me, su­skam­bo min­t y­se me­lo­di­ja. Be žo­džių. Ta­da ka­se­tę nu­ne­šė­me poe­tui Al­fon­sui Bu­kon­tui, ir at­ si­ra­do ta dai­na“, – me­na kom­po­zi­to­rius.

Ar­ba štai „Atei­na Die­vas“, ku­rią pa­ts at­ lie­ka. Pas­te­bė­jus, kad tai – A.Ku­li­kaus­ko hi­tas, su­ba­ra: rei­k ia kal­bė­ti lie­tu­v iš­kai.

Reik­lu­mas, at­sa­ko­my­bė, ku­ri, kaip sa­ko­ ma, trūks plyš ver­čia at­lik­ti pa­ža­dė­tą dar­ bą, – dar vie­nas maest­ro bruo­žas, ko ge­ro, ne itin bū­din­gas me­ni­nin­kams, lau­k ian­ tiems įkvė­pi­mo. Aran­žuo­tės – A.Ku­li­kaus­ ko ho­bis, iš­li­kęs nuo ta­da, kai va­do­va­vo „Vil­niaus ai­dų“ an­samb­liui, kar­tu su švie­ saus at­min­imo maest­ro Vy­tau­tu Ker­na­giu įkū­rė Dai­nos teat­rą. „Kū­ri­nių aran­žuo­tės Fil­har­mo­ni­jo­je bū­ da­vo pri­va­lo­mos, per me­tus rei­kė­da­vo su­ kur­ti apie 25“, – pri­si­me­na ir pri­si­pa­žįs­ta, kad itin sun­ku dirb­ti aran­žuo­jant ne­pa­tin­ kan­čią dai­ną.

Bet reik­lu­sis maest­ro pri­si­ver­čia dirb­ti ir įsi­jau­čia. „Kai įgro­ju skait­me­ni­nius mu­zi­kos fai­lus, kiek­vie­ną gar­so ta­ke­lį iš­mė­si­nė­ju kaip mė­si­ nin­kas ge­rą keps­nį, iš­me­tu, kas ne­ge­rai. Bū­ tų ga­li­ma pa­lik­ti ir tai gir­dė­čiau tik aš, dar po­ra drau­gų, ku­rie tai su­pran­ta, bet pa­lik­ ti ne­ga­liu. Sie­kiu, kad bū­tų kiek įma­no­ma

2016 pavasaris

Sveikata

šva­ru, tvar­kin­ga. Dėl to dė­lio­ju gar­sus po kruo­pe­ly­tę, dėl 40 sekundžių mu­zi­kos pra­sė­džiu prie to ta­ke­lio tris va­lan­das. Tai nė­ra ma­zo­chiz­mas. Pri­va­lai su­tvar­ky­ti, tai ta­vo pres­ti­žo rei­ka­las“, – kū­r y­bi­nės dirb­tu­ vės du­ris at­ve­ria maest­ro A.Ku­li­kaus­kas.

Dirb­da­mas su mu­zi­ka jis la­bai kruopš­ tus. Kur­da­mas par­ti­tū­ras ka­me­ri­niam ar aran­žuo­tes kla­si­k i­niam or­kest­rui, kiek­ vie­ną na­ti­kę, kaip pa­ts sa­ko, įpa­kuo­ja kaip sal­dai­nu­ką. Už­tat jo kam­ba­r y­je – ab­so­liu­ti kū­r y­bi­nė ne­t var­ka, bet vis­kas po ran­ka. „Di­džiau­sia tra­ge­di­ja, kai iš­va­žiuo­ju į kon­cer­tą dviem trims die­noms ir grį­žęs ran­du kam­ba­rį su­t var­k y­tą. Tuo­met grie­ biuo­si už gal­vos: kaip aš da­bar ra­siu te­le­ fo­no nu­me­rį, ku­rį už­si­ra­šiau iš­va­žiuo­da­ mas, ki­tus už­ra­šus?!“ – juo­k ia­si maest­ro, bet tvir­ti­na, kad tvar­k y­to­jams, o tai daž­ niau­siai bū­na jau­nes­ny­sis sū­nus, man­da­ giai pa­dė­ko­ja.

Be­je, kai sū­nus bu­vo de­šim­to­kas, And­ rius nu­pir­ko jam gi­ta­rą, kad ga­lė­tų pa­gro­ ti pa­ne­lėms, kai nu­va­žiuos su drau­gais prie eže­ro. „Sa­k iau – kad bū­t um pa­noms pa­t s įdo­m iau­sias“, – ar­g u­men­t a­vo dvie­jų sū­ nų tė­v as.

Įp­ro­čiai ir vėl – mu­zi­ka Apie mu­zi­ką A.Ku­li­kaus­kas ga­li kal­bė­ti va­lan­dų va­lan­das, pa­mir­šęs ir skil­ve­lių vir­ pė­ji­mą, ir rū­k y­mą, bet ma­no, kad ža­lin­g ų įpro­čių ne­ga­li­ma at­si­k ra­t y­ti stai­ga. „Rei­k ia pa­laips­niui, – tvir­ti­na And­rius, nes ži­no tra­giš­kų abs­ti­nen­ci­jos pa­da­ri­nių. – Ne­ga­li­ma kaip kir­v iu nu­k irs­ti.“ Su mu­zi­ka – ki­taip. Ten, sa­ko, ne­ria­ma­ si iš kai­lio ren­giant ir re­pe­tuo­jant kon­cer­ti­ nes pro­gra­mas. „Mu­zi­kan­tai pa­siū­ly­da­vo nau­jų niuan­ sų. Koks nors gi­ta­ris­tas sa­ko: gal pa­ban­do­ me to­je vie­to­je ki­taip? Iš pra­d žių prieš­ta­ rau­ji, gi­ni sa­vo tie­są, o ki­tą die­ną, švie­žiai iš­gir­dęs, įsi­ti­k i­ni, kad tei­sin­gai sa­kė, – yra ge­riau. Toks pro­ce­sas – ko­lek­t y­v i­nis, kaip Dai­nos teat­re. Ar­ba džia­ze, kai, pa­v yz­ džiui, išei­na gro­ti tri­se. Pra­de­da nuo nu­lio, be na­tų. Kaž­kas sak­so­fo­nu pa­gro­ja ke­lis gar­sus, kaž­kas – gi­ta­ra, ir pra­si­de­da, ir ima bur­bu­liuo­ti lyg ant ma­žos ug­nies pa­sta­t y­ tas vir­du­lys“, – vaiz­d žiai pa­sa­ko­ja A.Ku­li­ kaus­kas.

Aki­vaiz­du, kad jis ne­ga­li gy­ven­ti be mu­ zi­kos. Pas­te­bė­jus, kad mak­si­ma­lus at­si­da­ vi­mas sa­vo dar­bui ali­na, ko­ne su­pyks­ta.

8

Svei­ka­ta: praė­ju­sių me­tų lapk­ri­tį kon­cer­tuo­da­mas Či­ka­go­je A.Ku­li­kaus­kas jau­tė­si pui­kiai, o kai 24-erių ta­po „Vi

„Tai ne­grok, jei­g u ali­na“, – pa­sa­ko, bet po aki­mir­kos skar­džiai nu­si­k va­to­ja.

Yra įsi­t i­k i­nęs, kad ne­ga­li­ma tam­py­t i liū­ to už ūsų, rei­k ia da­r y­t i tai, kas Die­vo duo­ ta. And­riui duo­ta gro­t i nuo penk­tos kla­ sės, kai Plun­gė­je at­si­da­rė mu­zi­kos mo­ kyk­la. „Ma­ma ma­ne į ją nu­ve­dė, aš ne­si­prie­ ši­nau. Va­d i­na­si, man pa­t i­ko, nors kar­t ais skau­du bū­d a­vo, kad kie­mo drau­gai ei­d a­ vo žais­t i fut­bo­lo, o aš tu­rė­jau mo­k y­t is ga­ mų“, – pri­si­me­na.

Gro­ti akor­deo­nu vai­kui ne­bu­vo gė­da – vi­sa Lie­tu­va šiais inst­ru­men­tais ta­da gro­ jo. Be to, su akor­deo­nu ne­tgi bu­vo ga­li­ma už­si­dirb­ti. Maest­ro ne­si­bo­di pa­sa­ko­ti, kaip try­li­ka­me­tis ta­po vers­li­nin­ku. „Bū­da­vo ves­tu­vė­se to­k ie pa­rėd­kos pie­ tūs. Per juos ap­link sta­lą siųs­da­vo lėkš­tę, į ją dė­da­vo pi­ni­g ų mu­zi­kan­tams. Mes spe­ cia­liai pirš­liui duo­da­vo­me 25 rub­lius, kad ki­tiems bū­tų gė­da ma­žiau įdė­ti“, – apie psi­ cho­lo­gi­nio po­vei­k io efek­tą And­rius su­ži­ no­jo dar vai­k ys­tė­je.

Akor­deo­nu vie­toj or­kest­ro Tuo­met, kai pra­s i­d ė­j o big­bi­t o epo­ cha, vi­s i ėjo iš pro­t o dėl „Rol­l ing Sto­ nes“ mu­z i­k os, anot A.Ku­l i­k aus­k o, dro­ž ė elekt­r i­nes gi­t a­r as. Iš­lup­d a­vo te­le­fo­no ra­ ge­l ius iš gat­vė­s e sto­vė­ju­s ių bū­d e­l ių, da­ rė gar­s o nuė­m ik­l ius, net for­t e­pi­j o­no sty­

gas iš­lup­d a­vo, kad ga­l ė­t ų mu­z i­k uo­t i bū­ tent taip. „Tuo me­tu ir man akor­deo­nas bu­vo nei šis, nei tas. Iki šių lai­kų mu­zi­kan­tams jis yra neaiš­kus inst­ru­men­tas“, – šyp­te­lė­ja akor­deo­no vir­tuo­zas.

Jis sa­ko ga­lė­jęs tap­ti pia­nis­tu, bet ne­si­ sten­gė, nors akor­deo­nui jo jau­nys­tė­je net re­per­tua­ro ne­bu­vo, iš­sky­rus As­to­rą Piaz­ zol­lą. Baig­da­mas mu­zi­kos mo­k yk­lą, And­ rius gro­jo vi­są Geor­ges’o Bi­zet „Kar­men“ uver­tiū­rą, nors iš­gir­dęs, kad tai įpras­tai at­ lie­ka vi­sas or­kest­ras, ko­ne 200 žmo­nių, bu­ vo šo­k i­ruo­tas. „Ar­ba štai gro­ji de­ši­ne ran­ka Jo­han­ną Se­bas­tia­ną Ba­chą var­go­nams. Jų kla­v ia­tū­ra il­ga, tai aš, ją pa­bai­gęs, per­jun­giu plo­nes­nį re­gist­rą ir puo­lu at­gal. Taip ir gro­jau ra­tu, vai­din­da­mas lyg gro­čiau var­go­nais“, – da­ bar juo­k ia­si And­rius.

Jis pri­pa­žįs­ta, kad jau­čia sko­lą akor­deo­ nui, nes daug dau­giau jo kū­r y­bos skir­ta for­te­pi­jo­nui. Gy­ve­ni­mo sko­los, ne­gan­dos, nei­gia­mos emo­ci­jos nie­kur, anot And­riaus, ne­dings­ta, krau­na­si į vie­ną skry­nią. Pra­ ra­dęs di­de­lį drau­gą – V.Ker­na­g į, And­rius praė­ju­sį ru­de­nį, vi­są mė­ne­sį vie­nas kon­ cer­ta­vęs Ame­ri­ko­je, at­si­svei­k i­no su bu­v u­ siu Dai­nos teat­ro smui­k i­nin­ku Min­dau­ gu Gab­riu.

Dėl to spe­cia­liai skri­do į To­ron­tą, nors šia­me mies­te kon­cer­tas ir ne­bu­vo suor­ga­ ni­zuo­tas, o skry­džiai iš vie­no mies­to į ki­tą kė­lė ne­ma­žai rū­pes­čių.

2016 pavasaris

vo. Pas­ta­ra­sis pro­ce­sas – kaip te­ra­pi­ja, kai nie­ko ne­gal­vo­ji, tik plū­dę ste­bi.

Ta­čiau tuo­met, kai, val­čiai plū­du­riuo­ jant vi­du­r y eže­ro, su­skam­ba te­le­fo­ nas ir kas nors pa­pra­ šo: „And­riau, gal ga­ li ry­toj va­ka­re pa­gro­ ti?“, anks­ti ry­tą sė­da į trau­k i­nį ir va­žiuo­ja į Vil­nių. Žmo­na ne­ pyks­ta, ji pui­k iai ži­ no me­ni­nin­kų vir­tu­ vę. O And­rius ne­ga­li pa­sa­k y­ti: „ne­ga­liu“. Ir tai da­ro ne dėl at­ly­gio, ne dėl pi­ni­g ų. Nie­ka­ da nie­kam ne­sa­ko, kiek kai­nuo­ja jo mu­zi­ka. „Aš ne­su tak­sis­t as ir ne­t u­r iu skai­t ik­l io, ku­r is pa­ro­do, kiek mo­kė­t i. Ren­ l­niaus ai­dų“ va­do­vu, apie jė­gų tau­so­ji­mą tik­rai ne­gal­vo­da­vo. gi­n ių or­ga­n i­z a­v i­mo agen­t ū­roms sa­k au: ne­mui­l in­k i­te man sme­ge­nų, nes tu­r i­te sa­ vo biu­d že­t ą ir tik­r ai esa­te su­pla­na­vę iš­ „Min­d au­gas gu­lė­jo li­go­n i­nė­je, jau­čiau, lai­d as, o aš ne­su tak­sis­t as. Tai man pa­de­ kad tai pa­sku­t i­n is mū­sų su­si­t i­k i­mas. Dar da bū­t i są­ž i­n in­gam, ne­no­r iu, kad va­d in­ prieš jį te­le­fo­nu sa­k iau: ne­ban­dyk špo­syt, tų ma­ne lu­pi­k u“, – A.Ku­l i­k aus­k as at­v i­r as, pa­lauk ma­nęs, pa­si­ro­kuo­sim. Aš į Lie­t u­ kad ir kur po­k al­bis nu­k ryp­t ų. vą grį­ž au lapk­r i­čio 24-ąją, pas V.Ker­na­ gį jis iš­ke­l ia­vo gruo­d žio 12-ąją“, – And­ rius išė­ju­sius ko­le­gas mi­n i kuo gra­žiau­ siais žo­d žiais.

Va­sa­ros prie Pla­te­lių Grį­žęs iš JAV, po pen­k ių die­nų And­rius at­ si­dū­rė li­go­ni­nė­je. Iš­g y­ve­no, kad po sa­vai­tės Šv.Kot­r y­nos baž­ny­čio­je tu­rė­jo kon­cer­tuo­ ti su ak­to­re Ni­jo­le Nar­mon­tai­te, dar po sa­ vai­tės – su dai­ni­nin­ke In­ga Va­lins­k ie­ne. Jai pa­si­se­kė: maest­ro A.Ku­li­kaus­kas jau bu­vo iš­leis­tas į na­mus ir vie­ną kū­ri­nį, la­bai pra­ šo­mas, at­li­ko. „Sup­ran­tu rin­ko­da­ros plo­ny­bes, o ir man nie­ko blo­go neat­si­ti­ko“, – pa­ste­bi klau­sy­to­jų my­li­mas at­li­kė­jas.

Ar jis už­dir­ba tiek, kad ga­lė­tų sau leis­ ti pail­sė­ti, pa­si­le­pin­ti ko­k io­je nors sa­na­to­ ri­jo­je? „Vie­ni va­žiuo­ja į Kroa­ti­ją, ki­ti – į Te­ne­ ri­fę ir tau­po pi­ni­g us to­k ioms ato­sto­goms.

Man Pla­te­liai įau­gę į krau­ją – nuo jau­nys­ tės vi­sas va­sa­ras ten pra­lei­d žiu. Ir ma­no vai­kų ato­sto­gos ten pra­bė­go“, – už­si­sva­jo­ ja vy­ras.

So­dy­bos jis ten ne­tu­ri, tik drau­g ų. Anks­ čiau už­si­sa­k y­da­vo kam­ba­rį Odos ga­myk­los poil­sia­v ie­tė­je ir gry­bau­da­vo, meš­ke­rio­da­

Ne­be mu­zi­ka ma­no sva­jo­ nė. Daug me­tų ren­ku pri­si­mi­ ni­mus, me­mua­ris­ti­nę li­te­ra­tū­rą apie Lie­tu­vos praei­tį.

Di­džiau­sias maest­ro tur­tas Ar ne to­dėl jis neuž­g y­ve­no di­de­lių tur­tų, kuo di­d žiuo­ja­si šiuo­lai­k i­nio šou vers­lo at­ sto­vai?

Maest­ro A.Ku­li­k aus­k as jau­čia­si tur­t in­ gas: iš Fil­har­mo­ni­jos ga­vo, vė­liau už in­ ves­t i­ci­nius če­k ius iš­si­pir­ko tri­jų kam­ba­ rių bu­tą, tu­ri du šau­nius sū­nus, tei­k ian­čią džiaugs­mo pro­fe­si­ją. Ir pri­pa­žįs­ta, kad la­ bai di­de­lis tur­tas – svei­k a­ta. „Jau tuo­met su­pra­tau, nuo ko su­ser­ ga­ma. Bū­da­vo, bai­g ia­si pi­ni­gai šei­mo­ je, o vai­k ams vis­ko rei­k ia. Rū­pi­nie­si, nie­ kam ne­rei­k a­lin­gas, ne­po­pu­lia­r us jau­t ie­si.

Ir taip vi­są­laik ant įtemp­tos gys­los. Bū­tent

Sveikata

tuo­met dar ir Dai­nos teat­ras su­g riu­vo“, – sun­k ų lai­ko­tar­pį pri­si­me­na And­rius.

Sun­k iau­sia jam iš­veng­t i stre­so, įtam­ pos, nors da­bar, po in­sul­to, jau mo­ko­si sa­ ve tau­so­t i, pa­sa­k y­t i „ne“, kai kvie­čia kon­ cer­t uo­t i. „Da­bar sa­kau: at­si­pra­šau, bet esu li­go­ ni­nė­je. Ir tuo­met ma­nęs at­si­pra­šo, kad pa­ skam­bi­no, o man ne­be­rei­k ia tei­sin­tis“, – juo­k ia­si A.Ku­li­kaus­kas.

Kai į gim­tą­ją Že­mai­ti­ją kvie­čia, tai net šir­dis su­v ir­pa. Šis kraš­tas – maest­ro krau­ jy­je, jo lū­po­se – že­mai­tiš­ka tar­mė. „Ji to­k ia gy­va, neiš­po­pin­ta. Man tas že­ mai­tiš­kų žo­džių žais­mas la­bai gra­žus, skie­ me­nys trum­pi, la­bai leng­va to­k ius žo­džius dė­ti prie dai­nos“, – And­rius ku­pi­nas pa­ trio­tiz­mo.

Jo ma­ma ki­lu­si iš Lin­ku­vos, tė­ve­lis – iš Al­sė­džių. Vi­sus ke­tu­ris vai­kus tė­vai užau­ gi­no do­rais žmo­nė­mis. And­rius – pir­ma­ sis, vy­riau­sias. Maest­ro la­bai ne­sma­g u, kai, jį pa­ži­nę, me­di­kai bū­tent jam ski­ria dau­ giau dė­me­sio. „Aš paei­nu, man ve­ž i­mė­l io ne­rei­k ia.

Pri­v i­le­g i­jos tu­r i bū­t i skir­tos sun­k iems li­ go­n iams, – tvir­t ai ta­r ia And­r ius ir ste­bi­ si, kad da­bar ma­d in­g i VIP, rau­do­n i ki­l i­ mai, ki­toks mū­sų tau­t ai sve­t i­mų ver­t y­ bių pro­pa­ga­v i­mas. – Tu­r i pi­n i­g ų – nu­si­ pirk bi­l ie­t ą į ren­g i­n ius „Sie­mens“ are­no­ je vi­siems me­t ams, o ne ieš­kok kaž­ko­k ių VIP lo­ž ių.“

Die­vas tu­ri bū­ti vie­nas „Rei­k ia lė­tin­ti tem­pą – mes la­bai sku­ba­me.

Tai, kas nu­ti­ko man, yra per­spė­ji­mas su­ ma­žin­ti ap­su­kas, ne­be­sid­ras­k y­ti kaip nu­ va­r y­tam ark­liui, la­biau sa­ve my­lė­ti. Bet kol neuž­li­pi ant grėb­lio, gal­vo­ji, kad tau neat­si­ tiks nie­ko blo­go“, – bū­da­mas Kau­no kli­ni­ ko­se kal­bė­jo A.Ku­li­kaus­kas.

Ar maest­ro, dai­nuo­da­mas apie Die­vą, ti­ ki jį? „Ti­k iu Aukš­čiau­sią­jį vi­sa­tos pro­tą. Pa­ sau­lio meist­rą. Die­vas – per­ne­lyg pa­nau­do­ tas ter­mi­nas. Aš ti­k iu tuo, kad yra kaž­kas aukš­tai virš mū­sų, ku­ris, kaip teat­re, re­ ži­suo­ja kiek­v ie­no mū­sų gy­ve­ni­mą. Tik­rai taip yra“, – ne­dve­jo­ja maest­ro.

Jis sa­ko ne­su­vo­k iąs vie­no: ko­dėl nie­kas ne­ban­do įro­dy­ti, kad Die­vas yra vie­nas.

Tuo­met baig­tų­si vi­si ka­rai, nes juk da­bar kiek­v ie­nas ban­do įpirš­ti sa­vo Die­vą. And­ rius no­rė­tų, kad tiek že­mai­čiai, tiek, 9

2016 pavasaris

Sveikata

Ko­le­gos: A.Ku­li­kaus­kas – vie­nas Dai­nos teat­ro, ku­rio kon­cer­tai nu­kel­ti į ru­de­nį, įkū­rė­jų. Ak­to­riai Vi­das Ba­rei­kis ir Ilo­na Bal­sy­tė nu­si­tei­kę maest­ro kant­riai lauk­ti.

Vy­tau­to Ker­na­gio fon­do ar­chy­vo nuo­tr.

pa­v yz­džiui, ta­jai ga­lė­tų mels­tis bend­ ram Die­v ui.

Dar no­rė­t ų, kad Lie­t u­vos biu­d že­tas bū­ tų skirs­to­mas re­g io­nams pa­gal juo­se gy­ ve­nan­čių­jų skai­čių, o ne nu­sės­t ų dvi­ miesty­je. „Ko­dėl aš, mo­kes­č ių mo­kė­to­jas, ne­ tu­r iu tei­s ės pa­rei­k a­lau­t i de­r a­mai at­l ik­ ti dar­bą, už ku­r į ap­mo­k a­ma iš ma­no ki­ še­nės?“ – klau­sia mu­zi­k an­t as ir pa­tei­k ia pa­v yz­d į.

Kar­tą jam Vil­niaus sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros sky­riu­je rei­kė­jo do­ku­men­tų. Pa­bel­dęs į du­ ris pa­k lau­sė, ar ga­li­ma įei­ti. Dvi mo­te­r ys ir vy­ras gė­rė ka­vą. And­riui nu­ro­dė pa­ lauk­ti. „Aš sa­kau: man rei­k ia pa­ra­šo, aš sku­bu, o jos man vėl įsak­miai: pa­

lau­k i­te. Tuo­met pra­trū­kau: sa­kau, jūs gau­ na­te al­gą iš ma­nęs, nes aš mo­ku mo­kes­čius, nuo kiek­v ie­no ma­no dar­bo iš­skai­čiuo­ja, kad iš­lai­k y­tų jus. Po­nios įsi­žei­dė, nu­ste­bo: kas tu toks, kad drįs­ti taip kal­bė­ti! Jei vi­si žmo­nės pra­dė­tų rei­ka­lau­ti dirb­ti at­sa­k in­ gai, gerb­ti vie­ni ki­tus, bū­tų tvar­ka“, – įsi­ti­ ki­nęs A.Ku­li­kaus­kas.

„Žve­jo­ja“ po že­me Gal ir nai­v us klau­si­mas, ko­k ia yra di­džiau­ sia maest­ro sva­jo­nė, ta­čiau jis at­sa­ko nuo­ šir­d žiai ir at­v i­rai. „Ne­be mu­zi­ka ma­no sva­jo­nė. Daug me­tų ren­ku pri­si­mi­ni­mus, me­mua­ris­ti­nę li­te­ ra­tū­rą apie Lie­tu­vos praei­tį. Kai skai­ tai ne is­to­ri­ko ar ty­ri­nė­to­jo, o gy­ vo liu­di­nin­ko at­si­mi­ni­mus, to­k ia me­džia­ga yra tik­ra“, – įsi­ti­k i­nęs A.Ku­li­kaus­kas ir at­sklei­džia esąs pa­k vai­šęs dėl dar vie­no da­ly­ko.

Jis įsi­gi­jo pro­fe­sio­na­lų me­ta­lo de­tek­to­rių ir neužd­raus­to­se te­ri­ to­ri­jo­se pa­gal Kul­tū­ros pa­ vel­do de­par­ta­men­to ak­ ty­v ų že­mė­la­pį „žve­jo­ ja“ po že­me.

Ieš­ko ne lo­bių, o is­to­ri­ją liu­di­jan­čio pa­li­ ki­mo. Kar­tą Pla­te­liuo­se, bu­v u­sio­je so­dy­bo­ je, ap­ti­ko ak­me­nį, nu­glu­din­tą kaip te­ni­so ka­muo­liu­kas. Il­gai svars­tė, kaip jis ga­lė­tų bū­ti toks glot­nus ir tai­syk­lin­gas. Ir nu­ste­ bo, kai, pa­ro­dęs vie­nai ar­cheo­lo­gei, su­ži­no­ jo, kad tai ma­lū­nė­lis. „Pa­si­ro­do, gū­džiais ru­dens va­ka­rais pa­ nos, ne­tu­rė­da­mos ką veik­ti, ant gir­na­pu­sės ak­me­niu smul­k in­da­vo ka­na­pes ar ru­gius, kvie­čius. Nuo to pro­ce­so ak­muo pa­si­da­rė idea­liai ap­va­lus“, – pasakoja And­rius.

Jis ži­no ir tai, kad Es­t i­jo­je ren­g ia­m i se­ mi­na­r ai, ar­cheo­lo­g ų inst­r uk­t a­ž ai, kaip ieš­ko­t i is­to­r i­n ių ra­d i­n ių. Ga­v us lei­d i­ mą šiai veik­lai ir ra­dus ver­t in­gą daik­ tą, jis už­re­g ist­r uo­ja­mas Kul­t ū­ros pa­vel­ do de­par­t a­men­te, nu­fo­tog­r a­f uo­ja­ma ra­ di­n io vie­t a. „Esu kaip ar­cheo­lo­g ų, ty­ri­nė­to­jų pa­gal­ bi­nin­kas“, – api­bend­ri­na And­rius. Jis jau yra ra­dęs ne tik uni­ka­lų ak­me­nį, bet ir Pir­ mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro lai­kų ran­kų dar­bo dal­g į.

Kom­po­zi­to­rius, aran­žuo­to­jas, dai­ni­ nin­kas. Ir is­to­ri­kas? Tik­ras lie­tu­v is, pi­lie­ tis. Toks yra maest­ro A.Ku­li­kaus­kas. Duok Die­ve, jam svei­ka­tos.

Šei­ma: „Ne­bu­vau tas bo­he­mos at­sto­vas, ku­ris iš­ti­sai ei­na per ka­vi­nes“, – And­rius ma­no, kad taip iš­sau­go­jo san­tuo­ką su my­li­mą­ja Iru­te, ku­rią ve­dė 1978 m.

10

2016 pavasaris

sveikata

„Re­laks Bal­tic“ čiu­ži­niai –

šven­tie­siems, nu­si­dė­jė­liams, die­vai­čiams ir iš­min­čiams

M

ie­gas – gam­tos bal­za­mas.

Taip yra pa­sa­kęs gar­sus ang­lų poe­tas ir dra­ma­ tur­gas Wil­lia­mas Sha­ kes­pea­re’as. Šis bal­za­mas sėk­min­gai vei­k ia tik pa­to­giai iš­si­mie­go­jus, o tam bū­ti­nas ko­k y­biš­kas čiu­ži­nys.

Pri­sii­ma vi­sus įsi­pa­rei­go­ji­mus Vo­k iš­ka ko­k y­bė. Taip ga­li­ma api­bū­din­ti „Fey“ ir „Met­ze­ler“ čiu­ži­nius, ku­rie ga­mi­ na­mi ne Bang­la­de­še, Ki­ni­jo­je, Viet­na­me ar Pa­k is­ta­ne, bet pa­čio­je Vo­k ie­ti­jo­je. „Nie­ko ne­sup­ran­tan­tie­siems apie čiu­ži­ nius pa­sa­ky­siu vai­ruo­to­jams su­pran­ta­ma kal­ba, – šyp­te­lė­jo ko­ky­biš­kais vo­k ie­čių ga­ my­bos čiu­ži­niais pre­kiau­jan­čios, 2008 m. įkur­tos didmeninės prekybos bend­ro­vės „Re­laks Bal­tic“ va­do­vė Li­na Ka­ra­le­vi­čiu­tė. – „Fey“ čiu­ži­niai – tar­si nau­jas, pa­ti­k i­mas, ge­ ras ir po­pu­lia­rus „Volks­wa­gen“, o „Met­ze­ ler“ – kaip iš­skir­ti­nis, pra­ban­gus, ko­ky­biš­ kas ir dau­ge­lio vai­ruo­to­jų iš­sva­jo­ta­sis „Lam­ borg­hi­ni“, „Bu­gat­ti“ ar „Fer­ra­ri“.

La­bai svar­bu ne tik iš­si­rink­ti tin­ka­mą čiu­ži­nį už pa­trauk­lią kai­ną, bet ir par­da­vė­ją. „Re­laks Bal­tic“ ir po par­da­v i­mo siū­lo vi­ są ser­v i­są ir kiek­v ie­no klien­to pa­to­g u­mui in­di­v i­dua­liai spren­džia pro­ble­mą, jei to­k ia iš­k y­la. Nors „Fey“ čiu­ži­niams su­tei­k ia iki 5 me­tų, o „Met­ze­ler“ – net 15 me­tų ga­min­to­ jo ga­ran­ti­ją!

Di­džiuo­ja­si AGR ser­ti­fi­ka­tu „Lie­tu­vo­je maž­daug 80 pro­c. ga­min­to­jų apie 300 eu­r ų kai­nuo­jan­tis čiu­ži­nys ati­tin­ ka kai­nos ir ko­k y­bės san­t y­k į“, – pa­ste­bė­jo L.Ka­ra­le­v i­čiu­tė.

Ji pa­ta­rė čiu­ži­nį iš­si­rink­ti kruopš­čiai, nes ne vi­si vie­no­dai pri­tai­k y­ti vi­siems žmo­nėms. Neat­si­tik­ti­nai „Re­laks Bal­tic“ pa­siū­la – itin pla­tus įvai­riau­sių čiu­ži­nių asor­ti­men­tas. „Nu­ga­ros skaus­mai – XXI a. pro­ble­ma, nes daug žmo­nių dir­ba sė­di­mą dar­bą, va­ ži­nė­ja au­to­mo­bi­liais, jiems trūks­ta fi­zi­nės veik­los. Tu­rin­tie­siems nu­ga­ros pro­ble­mų itin svar­bu tin­ka­mai pa­si­rink­ti čiu­ži­nį, ku­

ris per nak­t į ga­li pa­dė­ti at­sta­t y­ti stu­bu­ro slanks­te­lius į sa­vo vie­tą, – ne­pa­mirš­ti svar­ baus fak­to ra­gi­no Li­na. – „Met­ze­ler“ čiu­ži­ niai su po­liu­re­ta­ni­nė­mis spy­ruok­lė­mis tu­ri spe­cia­lų, pui­k iai Vo­k ie­ti­jo­je ži­no­mą AGR ser­ti­fi ­ka­tą, ku­ris su­teik­tas tik la­bai ne­dau­ ge­liui ga­min­to­jų.“ AGR ser­ti­fi ­ka­tą po kruopš­taus ty­ri­mo spe­cia­lis­tai su­tei­k ia tiems pro­duk­tams, ku­ riuos nau­do­jant ge­rė­ja svei­ka­ta. „Ke­li šim­tai žmo­nių, tu­rė­ję nu­ga­ros pro­ ble­mų, bu­vo ti­ria­mi naudojant „Met­ze­ler“ čiu­ži­nius, – pa­sa­ko­jo L.Ka­ra­le­v i­čiu­tė. – Po to jie ju­to aki­vaiz­dų pa­ge­rė­ji­mą.“

Net spy­ruok­lės iš sau­lėg­rą­žų alie­jaus „Met­ze­ler“ čiu­ži­niai, ku­rių ženk­las – dramb­lys, sim­bo­li­zuo­ja stip­r y­bę ir il­gaam­ žiš­ku­mą, ga­mi­na­mi iš po­liu­re­ta­no. Ši gar­si įmo­nė nė­ra tik čiu­ži­nių ga­min­ to­ja: po­liu­re­ta­ną jie tie­k ia sun­k ia­jai pra­mo­ nei, trau­k i­nių, lėk­tu­v ų ir itin gar­sių spor­ti­ nių au­to­mo­bi­lių sė­dy­nių ga­min­to­jams. „Jų po­liu­re­ta­nas – ne sin­te­ti­ka ir ga­mi­ na­mas jis ne iš naf­tos pro­duk­tų, – pa­brė­žė L.Ka­ra­le­v i­čiu­tė ir me­tė dar vie­ną ko­zi­rį. – Ši vo­k ie­čių pro­duk­ci­ja ne tik itin ko­k y­biš­ ka. Čiu­ži­niai ga­mi­na­mi iš na­tū­ra­lių eko­lo­ giš­kų me­d žia­g ų ir net „Met­ze­ler“ spy­ruok­ lės pa­ga­min­tos iš sau­lėg­rą­žų alie­jaus.“ Tie­sa, ne vi­siems žmo­nėms tin­ka spy­ ruok­li­niai čiu­ži­niai, ki­tiems pa­ta­ria­ma nau­do­ti pil­na­v i­du­rius. Ir neuž­ten­ka, kad mie­ga­ma­ja­me, kaip re­ko­men­duo­ja spe­cia­ lis­tai, bū­tų tik idea­li kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ ra 16–18 laips­nių ši­lu­mos, o oro drėg­mė – 45–60 pro­c. „Spy­ruok­li­niai čiu­ži­niai vė­di­na, nes su kiek­vie­nu ju­de­siu vyks­ta oro cir­ku­lia­ci­ja. O tai la­bai svar­bu smar­kiai pra­kai­tuo­jan­tiems, stam­bes­nio su­dė­ji­mo žmo­nėms, spor­tuo­jan­ tiems, daž­niau­siai – vy­rams, – aiš­ki­no Li­na. – Net ir la­bai ko­ky­biš­ki, pil­na­vi­du­riai čiu­ži­niai su 3D iš­pjaus­ty­mu ge­riau su­lai­ko ši­ lu­mą ir ga­li ska­tin­ti pra­kai­ta­vi­mą. Jie – tar­ si karš­tos ar­ba­tos gurkš­nis žmo­nėms An­ tark­ti­do­je, ku­riems šą­la ran­kos ir ko­jos. Daž­ niau­siai mo­te­rys guo­džia­si, kad joms nuo­lat trūks­ta ši­lu­mos, to­dėl ant to­kio čiu­ži­nio jos daug grei­čiau su­šils ir mie­gas bus sal­des­nis.“

Nau­din­gi pa­ta­ri­mai 1926 m. įkur­tos įmo­nės „Fey“, 1957 m. – „Met­ze­ler“ ga­mi­na­mi čiu­ži­niai pri­tai­k y­ti įvai­raus su­dė­ji­mo žmo­nėms. „Daž­nai da­ro­me klai­dą pirk­da­mi čiu­ži­ nį ir neat­siž­velg­da­mi į sa­vo su­dė­ji­mą, to­dėl kar­tais tirps­ta ran­kos, ken­čia pe­čiai, jun­ ta­mi nu­ga­ros skaus­mai“, – pa­ste­bė­jo L.Ka­ ra­le­v i­čiu­tė.

Ji pa­ta­rė pa­si­do­mė­ti, iš ko ga­mi­na­mas čiu­ži­nys, ir ne­pirk­ti pra­stos ko­k y­bės čiu­ži­ nio. Idea­lu kas tris ar bent kas še­šis mė­ne­ sius čiu­ži­nį ap­vers­ti ar­ba ap­suk­ti. „Kas dve­jus tre­jus me­tus re­ko­men­duo­ja­ ma iš­skalb­ti čiu­ži­nio už­val­ka­lą. Tuo­met at­ si­sta­to jo mat­me­nys, čiu­ži­nys pa­si­da­ro stan­ des­nis, – pa­ta­rė „Re­laks Bal­tic“ va­do­vė. – Ga­li­ma nau­do­ti ir hi­gie­ni­nius už­tie­sa­lus.“ Dar vie­na svar­bi de­ta­lė: lo­vos dug­nas tu­ rė­tų bū­ti iš ko­k y­biš­kų ir lanks­čių len­te­lių, ku­rios čiu­ži­nį amor­ti­zuo­tų. „Įsi­vaiz­duo­k i­te nau­ją ge­rą au­to­mo­bi­lį.

Bet jei iš sa­lo­no jis iš­va­žiuos be amor­ti­za­ to­rių?“ – re­to­riš­kai klau­sė L.Ka­ra­le­v i­čiu­tė.

Kaip ge­riau mie­go­ti: ant pil­vo, nu­ga­ros, šo­no? „Spe­cia­lis­tai ne­pa­ta­ria mie­go­ti ant pil­ vo ir ti­k i­na, kad svei­k iau­sia mie­go­ti ant šo­ no, – tei­gė „Re­laks Bal­tic“ va­do­vė L.Ka­ra­ le­v i­čiu­tė. – Ki­nų iš­min­čiai tvir­ti­na, kad ant nu­ga­ros mie­ga šven­tie­ji, ant pil­vo – nu­si­ dė­jė­liai, ant de­ši­nio šo­no – die­vai­čiai, o ant kai­rio­jo – iš­min­tin­gie­ji.

Prekybos vietos Kaune: Miego Centras Savanorių pr. 290, II a. www.miegocentras.lt Selene – Čiužiniai Savanorių pr. 366 www.selene.lt Inmondus Savanorių pr. 214A www.inmondus.lt Lauksva Taikos pr. 125B www.lauksva.lt Baldai Namams Savanorių pr. 192B www.baldainamams.lt

Gerų baldų fabrikas Taikos pr. 125B www.gbf.lt I.R. Interjerai M. Valančiaus g. 7 www.interjerai.eu Liūtana Vytauto g. 67, Garliava www.liutana.lt Asrida Taikos pr. 141, III a. www.abaldas.lt

11

2016 pavasaris

sveikata

A.La­sy­tė: kar­tais tin­giu dy­ka­duo­niau­ti

Re­cep­tas: Ais­tė pa­ta­ria pa­siim­ti žiū­ro­nus, jei yra ne­pa­sie­kia­ma tai, ko trokš­ta­me.

12

2016 pavasaris

Prieš Ka­lė­das dėl ply­šu­sios gal­vos sme­ge­nų krau­ja­gys­lės stai­ga at­si­dū­ru­si li­go­ni­nė­je Ve­ly­kas me­lo­ma­nų nu­my­lė­ ti­nė, „Liūd­nų sli­bi­nų“ vo­ ka­lis­tė Ais­tė La­sy­tė su­ti­ko pa­va­sa­riš­kai nu­si­tei­ku­si.

Ji – svei­ka!

TEKSTAS: MA­RI­JA­NA JA­SAI­TIE­NĖ fotografija: RO­BER­TAS RIA­BO­VAS – Ais­te, kaip jau­čia­tės po žie­mos ne­gan­dų?

Ar pri­ta­ria­te tei­gi­niui, kad svei­ka­ta yra bran­giau­sias tur­tas, nors taip daž­niau­siai sa­ko vy­res­nio am­žiaus žmo­nės?

– Mano svei­ka­ta, kaip ir vi­sų žmo­nių, įvai­ri.

Bet konk­re­čiai da­bar, kai at­sa­kau į šį klau­si­ mą, ga­liu pa­sa­ky­ti, kad ma­no svei­ka­ta pui­ki, jau­čiuo­si žva­li ir gy­vy­bin­ga. Šiam tei­gi­niui, kad svei­ka­ta yra bran­giau­sias tur­tas, ir pri­ ta­riu, ir ne­pri­ta­riu.

Ma­nau, kad jei žmo­gui kaž­ko la­bai trūks­ta, dėl ko jis ken­čia – tas jam ir at­ro­do bran­ giau­sias tur­tas. Jei ser­gi, ne­ga­li da­ry­ti kaž­ko, ką da­ro ki­ti ar­ba ką pa­ts vi­sai ne­se­niai da­rei, o da­bar ne­be­ga­li. Tuo­met at­ro­do, kad svei­ ka­ta yra bran­giau­sia.

Jei ne­ten­ki ar­ti­mo žmo­gaus, ta­da juk ne­pa­ sa­ky­si: „Ai, nie­ko to­kio, svar­bu, kad svei­ka­ ta ge­ra.“ Gal tuo­met žmo­gus yra bran­giau­ sias? To­dėl ne­no­rė­čiau skirs­ty­ti ver­ty­bių, ku­ri iš jų tu­ri dau­giau­sia ver­tės. Vis­kas, kas mus su­pa ar įvyks­ta, ir yra tas tur­tas su vi­so­ mis lai­mė­mis ir ne­lai­mė­mis.

Jei dėl mu­zi­kos bū­ čiau pa­te­ku­si į li­ go­ni­nę, tuo­met tai mu­zi­kai tik pa­dė­ ko­čiau, nes jei ne­ bū­čiau li­go­ni­nė­je, nie­kas ma­nęs juk neiš­gy­dy­tų. ku­riuo lan­ky­si­mės Klai­pė­do­je ba­lan­džio 15 d., tiek su sa­vo drau­gų gru­pe „Liūd­ ni sli­bi­nai“. Šiuo me­tu kaip tik ren­gia­me mu­zi­ki­nį tu­rą su mū­sų nau­jau­sia akus­ti­ ne pro­gra­ma la­bai po­zi­ty­via te­ma – apie mir­tį.

Sveikata

Ti­kiuo­si, neiš­gąs­di­nau, o jei iš­si­gan­do­te, tai už­su­ki­te ir įsi­ti­kin­si­te, kad be rei­ka­lo bi­jo­ jo­te (juo­kia­si). Kas ne­spė­jo už­suk­ti Kau­ne ir Klai­pė­do­je, tai ži­no­ki­te, kad pa­va­sa­ris vis la­biau pa­va­sa­rė­ja ir dar tu­ri­te ga­li­my­bę eks­kur­si­jai į Pa­ne­vė­žį ba­lan­džio 10-ąją, į Šiau­lius – ba­lan­džio 17-ąją ir į Vil­nių – 24 d. Kas at­vyks, pa­si­ma­ty­si­te, o kas ne, tai ki­tą kar­tą jau tik­rai (juo­kia­si). Žo­džiu, yra ką veik­ti. Kar­tais dir­bu, kar­tais daž­nai dir­bu, kar­tais pie­šiu, kar­tais dy­ka­ duo­niau­ju, o kar­tais ir dy­ka­duo­niau­ti tin­giu (juo­kia­si). Svar­bu ne­pa­mirš­ti, kad jei kas nors at­ro­do ne­pa­sie­kia­ma ir per to­li vi­sa­da pa­dės žiū­ro­nai (kva­to­ja).

– Mu­zi­kui rei­kia daug dirb­ti ar pa­kan­ka vien ta­len­to?

– Apsk­ri­tai žmo­gui, kad ir kuo jis bū­tų – mu­zi­kas ar san­tech­ni­kas, rei­kia dirb­ti tiek, kiek jam rei­kia. Svar­bu, kad nors tru­pu­tį rei­kė­tų, ta­da ir ta­len­to už­teks.

– Ko­kia jū­sų die­not­var­kė, ką vei­kia­te be mu­zi­kos?

– Ma­no die­not­var­kė la­bai įvai­ri. Rei­kė­ tų dau­g y­bės po­pie­riaus la­pų kiek­vie­nai die­nai ap­ra­šy­ti. Jei trum­pai, tai tu­riu ne­ ma­žai sau mie­los veik­los. Ne­re­tai vis ten­ka ke­liau­ti į ko­kį nors Lie­tu­vos mies­tą tiek su imp­ro­vi­za­ci­jos teat­ru „Ki­tas kam­pas“, su

Vyginto Skaraičio / BFL nuotr.

– Ar ne­kal­ti­na­te mu­zi­kos dėl to, kad bu­vo­te at­si­dū­ru­si li­go­ni­nė­je?

– Man mu­zi­ka nie­ko blo­ga ne­pa­da­rė, kad ją kal­tin­čiau (juo­kia­si). Apsk­ri­tai ką nors kal­ tin­ti yra ab­sur­diš­ka. Bet jei dėl mu­zi­kos bū­ čiau pa­te­ku­si į li­go­ni­nę, tuo­met tai mu­zi­kai tik pa­dė­ko­čiau, nes jei ne­bū­čiau li­go­ni­nė­je, nie­kas ma­nęs juk neiš­gy­dy­tų (juo­kia­si).

13

2016 pavasaris

sveikata

Sie­kiant ma­žin­ti eko­no­mi­nius skir­tu bū­ti­na ma­žin­ti ir svei­ka­tos ap­sau­gos n Vie­nas iš Vy­riau­sy­bės įsi­pa­rei­go­ji­mų – vyk­dy­ti li­gų pre­ven­ ci­ją, už­tik­ri­nant žmo­nių svei­ka­tos ap­sau­gą ir vi­suo­me­nės svei­ka­tin­gu­mą. To­dėl, pa­nau­do­jant vi­sus žmo­giš­kuo­sius ir fi­nan­si­nius pa­jė­gu­mus, įskai­tant ir ES struk­tū­ri­nių fon­dų lė­šas, pir­miau­sia dė­me­sį tu­ri­me skir­ti ša­lies sa­vi­val­dy­bėms, ku­rio­se svei­ka­tos ro­dik­liai yra pra­sčiau­si, o mir­tin­gu­mo sta­tis­ti­ka – di­džiau­sia.

Ju­ras Po­že­la Svei­ka­tos

ap­sau­gos mi­nist­ras

Ne­to­ly­gu­mai Šian­dien pa­ste­bi­me, kad di­d žiau­si svei­ka­ tos prie­žiū­ros ne­to­ly­g u­mai Lie­tu­vo­je yra tarp di­džių­jų mies­tų ir kai­mo bei ra­jo­no gy­ven­to­jų.

Ly­giai taip pat, kaip sie­k ia­ma ma­žin­ti eko­no­mi­nius skir­tu­mus, bū­ti­na ma­žin­ti ir svei­ka­tos ap­sau­gos ne­to­ly­g u­mus tarp mies­ tų ir re­gio­nų. Ša­lies vie­to­vė­se, pa­si­ž y­min­ čio­se di­džiau­siais prieš­lai­k i­nio (iki 64 me­ tų) mir­tin­g u­mo nuo lė­ti­nių li­g ų (krau­jo­ta­ kos sis­te­mos, on­ko­lo­gi­nių) ir išo­ri­nių mir­ ties prie­žas­čių ro­dik­liais, pa­nau­do­dami ES lė­šas siek­si­me už­tik­rin­ti pre­ven­ci­nes prie­ mo­nes – anks­t y­vą li­g ų pro­fi ­lak­ti­ką ir ko­ ky­biš­ką diag­nos­ti­ką bei gy­dy­mą. Juk žmo­ gui pri­va­lo­me pa­dė­ti ne ta­da, kai jau per vė­lu, bet tuo­met, kai pa­ste­bi­mi pir­mie­ji li­ gos simp­to­mai. Šian­dien tu­ri­me at­li­kę vi­sos svei­ka­tos prie­žiū­ros sis­te­mos ana­li­zę, iden­ti­fi ­ka­vę svei­ka­tos sek­to­riaus pro­ble­mas. Vyk­dant re­for­mas kai ku­rie spren­di­mai ga­li pa­si­ro­ dy­ti skaus­min­gi ir ne­po­pu­lia­r ūs, ta­čiau jie bū­ti­ni sie­k iant il­ga­lai­k io re­zul­ta­to.

Klas­te­riai Sie­k iant efek­t y­v iau nu­sta­t y­ti ir gy­dy­ti li­ gas, su­ke­lian­čias anks­t y­vą mir­t į ar il­ga­lai­ 14

kį ne­dar­bin­g u­mą, nu­spręs­ta vi­sas li­go­ni­ nes – uni­ver­si­te­tų, res­pub­li­k i­nes, re­gio­nų ir sa­v i­val­dy­bių – su­jung­ti į funk­ci­nius su­ si­v ie­ni­ji­mus – klas­te­rius. Tai su­da­r ys są­ly­ gas kuo sku­biau teik­ti rei­ka­lin­gą pa­gal­bą žmo­nėms.

Su­dė­tin­ga ope­ra­ci­ja bus at­ lie­ka­ma aukš­čiau­sio ly­gio gy­dy­mo cent­re Vil­niu­je ar Kau­ne, o to­liau pa­cien­to gy­ dy­mas tę­sia­mas ant­ri­nio ly­gio svei­ka­tos pa­slau­gas tei­kian­ čio­je li­go­ni­nė­je, ar­čiau jo gy­ ve­na­mo­sios vie­tos.

Pa­v yz­džiui, su­dė­tin­ga ope­ra­ci­ja bus at­ lie­ka­ma aukš­čiau­sio ly­gio gy­dy­mo cent­re Vil­niu­je ar Kau­ne, o to­liau pa­cien­to gy­dy­ mas tę­sia­mas ant­ri­nio ly­gio svei­ka­tos pa­ slau­gas tei­k ian­čio­je li­go­ni­nė­je, ar­čiau jo gy­ve­na­mo­sios vie­tos. Tai ne tik už­tik­rins de­ra­mą svei­ka­tos ap­sau­gą, bet ir ga­ran­tuos efek­t y­v ų li­go­ni­nių re­sur­sų pa­nau­do­ji­mą, to­ly­ges­nį lė­šų ir me­di­ci­ni­nės apa­ra­tū­ros pa­skirs­t y­mą, li­go­ni­nių ir me­di­kų tar­pu­sa­ vio bend­ra­dar­bia­v i­mą – to šian­dien mums la­bai trūks­ta.

To­k ie klas­te­riai jau pra­dė­ti steig­ti pen­ kio­se sri­t y­se – šir­dies krau­ja­g ys­lių, neu­ro­ lo­gi­jos, trau­mų ir ūmių mir­čių, on­ko­lo­gi­ jos ir neo­na­to­lo­gi­jos (nau­ja­gi­mių svei­ka­tos prie­žiū­ros). Tai yra di­de­lis žings­nis į prie­k į už­tik­ri­nant li­g ų ar net mir­čių pre­ven­ci­ją, ta­čiau tai tik di­de­lės per­t var­kos svei­ka­tos prie­žiū­ros sis­te­mo­je pra­džia. Šio­je Sei­mo se­si­jo­je siū­ly­si­me už­baig­ti li­go­ ni­nių tink­lo op­ti­mi­za­vi­mo pro­ce­są, kad gy­ dy­mo pa­slau­gos bū­tų leng­viau pa­sie­kia­mos gy­ven­to­jams, o jų ko­ky­bė – daug ge­res­nė.

Rei­k ia su­pras­ti, kad op­ti­mi­za­v i­mas ne­ reiš­k ia, jog bū­ti­no­ji me­di­ci­nos pa­gal­ba nu­ tols nuo žmo­nių. Prie­šin­gai, in­ves­tuo­si­ me dau­giau lė­šų komp­lek­si­nių svei­ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­g ų priei­na­mu­mui ge­rin­ti, ypač se­ny­vo am­žiaus žmo­nėms.

Al­ko­ho­liz­mas Svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­ma – ne tik tra­di­ci­ nių li­g ų už­kar­dy­mo ar jų gy­dy­mo sis­te­ma.

Tu­ri­me žvelg­ti pla­čiau ir gi­liau.

Svei­ka­tos ap­sau­gos sis­te­ma tu­ri pri­si­dė­ ti ir puo­se­lė­jant svei­ką vi­suo­me­nės gy­ven­ se­ną. Liūd­na kons­ta­tuo­ti, ta­čiau mū­sų vi­ suo­me­nės svei­ka­tai (kal­bu ir apie psi­chi­ nę žmo­gaus bū­se­ną) di­de­lę ža­lą da­ro ne­sai­ kin­gas al­ko­ho­lio var­to­ji­mas. Al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų priei­na­mu­mas net ir ne­pil­na­me­ čiams sun­k iai kont­ro­liuo­ja­mas.

Al­ko­ho­liu pikt­nau­džiau­jan­t ys as­me­nys, ypač pra­de­dan­t ys tai da­r y­ti bū­da­mi jau­ni, ke­lia grės­mę šei­moms, vie­tos bend­ruo­me­ nėms, pla­čia­jai vi­suo­me­nei. Kri­mi­na­li­nė­ se su­ves­ti­nė­se kas­dien ra­si­me dau­g y­bę nu­ si­kal­ti­mų, ku­riuos įvyk­dė ap­svai­gę as­me­ nys. Daž­nai ne tik nu­ken­tė­ju­sie­siems nuo ne­blai­v ių as­me­nų, bet ir pa­tiems smur­tau­ to­jams pri­rei­k ia me­di­kų pa­gal­bos. Drįs­ tu teig­ti, kad ne­re­tai gir­tau­jan­tiems as­me­ nims iš­blai­v y­ti ir pri­žiū­rė­ti ski­ria­mas me­ di­kų dė­me­sys ga­li atim­ti laiką, kurį būtų galima skirti sun­k ios li­gos ar trau­mos ka­

2016 pavasaris

sveikata

u­mus, e­to­ly­gu­mus

muo­ja­mam pa­cien­tui. To­dėl bū­ti­na priim­ti Al­ko­ho­lio kont­ro­lės įsta­t y­mo pa­kei­ti­mus, pir­miau­sia ri­bo­jant svai­ga­lų priei­na­mu­mą.

Svei­ka­ti­ni­mas Griež­tin­da­mi al­ko­ho­lio priei­na­mu­mą, dar dau­giau dė­me­sio tu­ri­me skir­ti vai­kų svei­ kai gy­ven­se­nai ug­dy­ti, jau­ni­mo švie­ti­mo pro­gra­moms, so­cia­li­nei rek­la­mai.

Nu­ma­to­ma rem­ti pre­ven­ci­nes veik­las, ku­ rios bū­tų nu­kreip­tos į sie­k į kiek ga­li­ma il­ giau iš­lai­ky­ti ge­rą žmo­nių svei­ka­tą, pa­ge­rin­ ti jų gy­ve­ni­mo ko­ky­bę ir su­da­r y­ti ga­li­my­bes iš­lik­ti ak­ty­viems dar­be, bend­ruo­me­nė­je.

Be to, sie­kiant, kad aukš­čiau nu­ro­dy­tos pre­ven­ci­jos stip­ri­ni­mo prie­mo­nės pri­si­dė­ tų prie as­me­nų, gy­ve­nan­čių kai­miš­ko­sio­se vie­to­vė­se, svei­ka­tin­gu­mo di­di­ni­mo, yra pla­ nuo­ja­ma ska­tin­ti pa­cien­tų, ne­v y­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų, vie­tos bend­ruo­me­nių ir svei­ka­ tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­tų bend­ra­dar­bia­vi­mą, įtrau­ki­mą į įvai­rias svei­ka­ti­ni­mo veik­las.

Pa­v yz­d žiui, nu­ma­to­ma rem­ti bend­ruo­ me­nių ini­cia­t y­vas svei­ka­tos iš­sau­go­ji­mo ir pro­fi ­lak­ti­ko­s srityse, skir­tas bend­ruo­me­ nės gy­ven­to­jų svei­ka­tai ge­rin­ti, al­ko­ho­lio ir ki­tų psi­chot­ro­pi­nių me­džia­g ų var­to­ji­mo, išo­ri­nėms mir­ties prie­žas­tims ma­žin­ti. Čia rei­kės ir pa­čių vie­tos bend­ruo­me­nių ge­ros va­lios bei no­ro ge­rin­ti si­tua­ci­ją sa­vo gy­ve­ na­mo­sio­se vie­to­vė­se. Tik šių prie­mo­nių de­ ri­nys ir pa­čių žmo­nių va­lia pa­dės ma­žin­ ti bend­rą al­ko­ho­lio su­var­to­ji­mą ir da­ro­mą ža­lą vi­suo­me­nės svei­ka­tai.

Pre­ven­ci­ja Aud­rin­ga dis­ku­si­ja vi­suo­me­nė­je ver­da dėl skie­pų. Skie­pai daž­niau­siai yra veiks­min­ giau­sia pre­ven­ci­nė prie­mo­nė už­k re­čia­mo­ sioms li­goms, ypač epi­de­mi­jų lai­ko­tar­piais. Štai jau da­bar vyk­do­me pa­si­ren­gi­mą gri­ po epi­de­mi­jai atei­nan­tiems me­tams, ren­ gia­mas Tu­ber­ku­lio­zės ri­zi­kos gru­pių as­me­

Svar­bu: vie­nas prio­ri­te­ti­nių mi­nist­ro J.Po­že­los tiks­lų – pa­siek­ti, kad gy­dy­mo pa­slau­gos bū­tų leng­viau prieinamos, o jų ko­ky­bė – daug ge­res­nė.

Ka­ro­lio Bin­ge­lio nuo­tr.

nų pro­fi ­lak­ti­nio tik­ri­ni­mo ap­ra­šas, vyk­do­ ma ŽIV / AIDS ir ly­tiš­kai plin­tan­čių in­fek­ ci­jų pro­fi ­lak­ti­kos ir kont­ro­lės 2015–2017 m. veiks­mų pla­no įgy­ven­di­ni­mo ste­bė­se­na.

Ki­tas la­bai svar­bus as­pek­tas, ku­rį no­rė­ čiau pa­ž y­mė­ti, yra tas, kad bus pa­reng­tas šir­dies li­g ų ir dia­be­to ri­zi­kos gru­pės as­me­ nų svei­ka­tos stip­ri­ni­mo tvar­kos ap­ra­šas, ku­ris įpa­rei­gos as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­g ų gy­dy­to­jus siųs­ti šių li­g ų ka­muo­ja­ mus pa­cien­tus da­ly­vau­ti svei­ka­tos stip­ri­ni­ mo, gy­ven­se­nos kei­ti­mo pro­gra­mo­je. Bus ste­bi­mi da­ly­vau­jan­čiųjų jo­je svei­ka­tos ro­

dik­lių po­k y­čiai, žmo­nės mo­ko­mi pa­t ys rū­ pin­tis sa­vo svei­ka­ta ir esa­mų li­g ų pro­gre­ so pre­ven­ci­ja. Ži­no­ma, vi­sų pro­ble­mų iki nau­jos Vy­ riau­sy­bės for­ma­v i­mo iš­spręs­ti ne­pa­v yks, ta­čiau tu­ri­me už­tik­rin­ti li­g ų pre­ven­ci­ją ne tik atei­nan­tiems sep­t y­niems mė­ne­siams, bet ir de­šim­čiai bei dau­giau me­tų į prie­ kį. Da­bar yra lai­kas, per ku­rį tu­ri­me dis­ku­ tuo­ti ir nu­ma­t y­ti ge­rą stra­te­gi­ją, ku­ri tap­ tų rea­liu pa­grin­du, ne­lei­sian­čiu blaš­k y­tis, ir spręs­tų il­ga­lai­kes, įsi­se­nė­ju­sias svei­ka­tos ap­sau­gos pro­ble­mas.

15

2016 pavasaris

sveikata

Pas gy­dy­to­ją – ne­lau­kiant,

kol ims skau­dė­ti

pa­kan­ka­mas, kai no­ri­ma ma­žin­ti jo do­zes, vais­ta­žo­lės yra ne­pa­mai­no­mas pa­gal­bi­nin­ kas“, – kal­bė­jo R.Bo­ri­so­v ie­nė. Žo­le­lės la­bai pa­de­da esant mie­go, ne­ri­ mo su­tri­k i­mams – o juk tai taip pat in­ten­ sy­vaus, stre­so ku­pi­no gy­ve­ni­mo rezultatas.

TEKSTAS: SAND­RA LU­KO­ŠE­VI­ČIŪ­TĖ fotografija: To­m as Ra­gi­na

N

et ir ge­rai jau­čian­tis ne­rei­ kė­tų pa­mirš­ti ke­lio į gy­dy­ to­jo ka­bi­ne­tą. „Šiais lai­kais, kai kas­die­nia­me gy­ve­ni­me pa­ti­ria­me tiek daug stre­ so, už­terš­ta ap­lin­ka, kai dau­ge­lio gy­ven­se­ na anaip­tol nė­ra tinkama, pro­fi­lak­tiš­kai pa­ si­tik­rin­ti svei­ka­tą rei­kė­tų kas­met“, – pa­ta­ria Ra­sos kli­ni­kos di­rek­to­rė ir vi­daus li­g ų gy­ dy­to­ja Ra­sa Bo­ri­so­v ie­nė.

At­ra­do inks­tų na­vi­ką Ne­tie­sa, kad ge­rai jau­čian­tis ei­ti pas gy­dy­to­ jus – ne­rei­ka­lin­gas sa­vo ir jų lai­ko gai­ši­mas.

Pro­fi­lak­ti­niai ty­ri­mai pa­de­da ap­tik­ti pra­di­ nius nu­kry­pi­mus, pa­ki­ti­mus, ku­riems pa­ša­ lin­ti pa­kan­ka mi­ni­ma­lių pa­cien­to ir gy­dy­to­jų pa­stan­gų. Kai ku­rios grės­min­gos li­gos pro­gre­ suo­ja la­bai grei­tai ir daž­nai, be jo­kių iš­skir­ti­ nių ne­ri­mą ke­lian­čių simp­to­mų. Li­gas ap­tik­ti pa­de­da krau­jo, šla­pi­mo ty­ri­mai, echos­ko­pi­ja, kar­diog­ra­ma ar ki­ti spe­cia­lūs ty­ri­mai. „Mū­sų kli­ni­ko­je pri­si­ra­šiu­siems pa­cien­ tams echos­ko­pi­jas at­lie­ka­me ne­mo­ka­mai.

Pa­v yz­džiui, kar­tą vy­rą at­lik­ti pro­fi­lak­ti­ nę vi­daus or­ga­nų echos­ko­pi­ją te­ko il­go­kai įkal­bi­nė­ti. Ją at­lik­da­mi ra­do­me inks­tų na­ vi­ką. Lai­mė, tai bu­vo pir­mos sta­di­jos inks­ tų aug­lys, jis bu­vo sėk­min­gai išo­pe­ruo­tas“, – džiau­gė­si R.Bo­ri­so­vie­nė.

Jei­g u ne gy­dy­to­jos at­kak­lu­mas, neaiš­ku, ka­da na­v i­kas bū­tų bu­vęs pa­ste­bė­tas ir kiek jis bū­tų spė­jęs iš­si­ke­ro­ti bei pa­kenk­ti or­ga­ niz­mui. Li­ga kū­ne vis la­biau plin­ta ir vis la­ biau jį silp­ni­na, tad gy­dy­mas tam­pa dvi­g u­ bai sun­kes­nis, jo rei­k ia ag­re­sy­ves­nio.

Ti­ria ne­mo­ka­mai Pro­f i­lak­ti­niai ty­ri­mai – bū­das už­k irs­ti ke­ lią rim­tiems ne­ga­la­v i­mams. Re­g u­lia­r ūs pa­ tik­ri­ni­mai neu­žims daug lai­ko, o, anks­ti ap­ti­kus li­gą, jos gy­dy­mas truks trum­piau, pa­tir­si­te ma­žes­nių fi­nan­si­nių nuo­sto­lių ir ne­rei­ka­lin­gos bai­mės bei įtam­pos.

16

Rau­gin­ti ko­pūs­tai – pa­si­vaikš­čio­jus Iš­va­da: R.Bo­ri­so­vie­nė ne kar­tą įsi­ti­ki­no, kad pro­fil­ak­ti­niai svei­ka­tos ty­ri­mai, ku­rie yra ne­mo­ ka­mi, gelbs­ti gy­vy­bes.

Juo la­biau kad gy­dy­mo įstai­go­se, prie ku­rių esa­te pri­si­ra­šę ir ku­rios tu­ri su­tar­tis su te­ri­to­ ri­ne li­go­nių ka­sa, šei­mos ir dau­ge­lio gy­dy­to­jų spe­cia­lis­tų kon­sul­ta­ci­jos yra ne­mo­ka­mos.

R.Bo­ri­so­v ie­nė itin tei­gia­mai ver­ti­na pro­ fi­lak­ti­nių svei­ka­tos tik­ri­ni­mų pri­va­lo­mu­ mą. Pa­si­rin­kus at­sa­k in­g us gy­dy­to­jus, to­k ie tik­ri­ni­mai, pa­ra­gi­nus darb­da­v iui, yra pui­ ki svei­ka­tos kont­ro­lės prie­mo­nė. „La­bai džiau­giuo­si, kad vis dau­gė­ja at­sa­ kin­gų darb­da­vių, ku­rie kom­pen­suo­ja dar­ buo­to­jų pro­fi­lak­ti­nius ty­ri­mus, jų pa­tik­ri­ni­ mą su­reng­da­mi tie­siog dar­bo vie­to­je. In­ves­ ti­ci­ja į dar­buo­to­jų sa­vi­jau­tą ir svei­ka­tą at­si­ per­ka su kau­pu“, – ti­k i­no pa­ty­ru­si me­di­kė.

De­ri­na su vais­ta­žo­lė­mis R.Bo­ri­so­v ie­nė pa­ta­ria kas­met at­lik­ti pil­ vo or­ga­nų echos­ko­pi­ją, šir­dies elekt­ro­kar­ diog­ra­mą, krū­ti­nės ląs­tos rent­ge­nog­ra­mą, krau­jo, šla­pi­mo ty­ri­mus.

Lie­tu­vo­je, kaip ir vi­sa­me pa­sau­ly­je, la­bai pa­pli­tu­sios kar­dio­vas­ku­li­nės sis­te­mos li­ gos, tad nuo­lat rei­kė­tų pa­si­tik­rin­ti cuk­raus, cho­les­te­ro­lio, ka­lio ir nat­rio kie­k į krau­jy­je.

Ra­sos kli­ni­ko­je ne­mo­ka­mai at­lie­ka­mos ir ki­tos vals­t y­bės fi­nan­suo­ja­mos spe­ci­fi­nės pro­fi ­lak­ti­nės pa­tik­ros pro­gra­mos.

Be­je, kli­ni­ko­je ga­li­ma įsi­g y­ti vais­ti­nin­ kės ir žo­li­nin­kės Jad­v y­gos Bal­vo­čiū­tės su­ da­r y­tų įvai­rių vais­ti­nių au­ga­lų mi­ši­nių. „Pa­v yz­džiui, ne vi­si žmo­nės no­ri ger­ti vais­tus nuo cho­les­te­ro­lio. Vais­ta­žo­lės vais­ tų ne­pa­keis, bet kai vais­to po­vei­k is yra ne­

Leng­v iau ne­su­sirg­ti, nei su­si­rgus pa­sveik­ ti. Tad R.Bo­ri­so­v ie­nė, kaip ir jos ko­le­gos, svei­k i­na vals­t y­bės ir įvai­rių or­ga­ni­za­ci­jų dė­me­sį įvai­riems svei­ka­ti­ni­mo pro­jek­tams, pa­v yz­džiui, fi­zi­niam ak­t y­v u­mui di­din­ti. „Apie fi­zi­nį ak­t y­v u­mą ir jo nau­dą daug kal­ba­ma, bet žmo­nės no­ri grei­to efek­to, grei­tų re­zul­ta­tų ir pa­si­rink­tą veik­lą ne­re­tai ap­lei­džia jau po pir­mo­sios ar ke­lių sa­vai­ čių“, – ap­gai­les­ta­vo gy­dy­to­ja.

Ji iš as­me­ni­nės pa­tir­ties ga­li pa­sa­ky­ti: re­gu­ lia­rus sai­kin­gas spor­tas ne tik ke­lia nuo­tai­ką, ge­ri­na fi­zi­nę būk­lę, bet ir stip­ri­na psi­chi­ką. „Pas­por­ta­v u­si du mė­ne­sius pa­ste­bė­jau, kad ėmiau ne­k reip­ti dė­me­sio į da­ly­kus, dėl ku­rių anks­čiau aki­vaiz­džiai su­dirg­da­vau“, – pa­tei­kė pa­v yz­dį R.Bo­ri­so­vie­nė.

Su­ma­žin­ti kas­dien ly­din­tį stre­są, ku­ris il­ gai­niui ga­li iš­pro­vo­kuo­ti įvai­rius ne­ga­la­vi­ mus, – sun­ki už­duo­tis, ta­čiau ga­li­ma pa­keis­ti sa­vo or­ga­niz­mo reak­ci­ją į įvai­rius dir­gik­lius. „Ne­rei­k ia gy­ve­ni­mo iš kar­to ap­vers­ti aukš­t yn ko­jo­mis. Rei­k ia pra­dė­ti nuo smul­ kių da­ly­kų. Pa­v yz­džiui, pui­k i pro­fi ­lak­ti­nė prie­mo­nė nuo vė­ži­nių su­si­rgi­mų – rau­gin­ti ko­pūs­tai su alie­ju­mi ir svo­g ū­nais“, – gy­dy­ to­ja ra­gi­no at­k reip­ti dė­me­sį ir į mi­t y­bą.

Dir­ba vi­sa ko­man­da ■■ Ra­sos kli­ni­ko­je pa­cien­tus kon­ sul­tuo­ja ne pa­vie­niai me­di­kai, o vi­sa ko­man­da. Pa­vyz­džiui, R.Bo­ri­so­vie­nė, kaip vi­daus li­gų gy­dy­to­ja, dir­ba kar­tu su kom­pe­ten­tin­ga chi­rur­go, aku­ še­rio-gi­ne­ko­lo­go ir pe­diat­ro ko­man­da. Šio­je kli­ni­ko­je tei­ kia­ma ir odon­to­lo­gi­nė bei ki­ta rei­ka­lin­ga pa­gal­ba.

2016 pavasaris

Sveikata

Pa­gal­ba: kau­nie­tį Dai­nių na­muo­se ap­lan­kė Pa­lia­ty­vios me­di­ci­nos cent­ro spe­cia­lis­tų ko­man­da (iš de­ši­nės) – bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­ja Edi­ta Za­ka­re­ vi­čie­nė, pa­lia­ty­vio­sios me­di­ci­nos gy­dy­to­ja Gre­ta Chle­bo­pa­še­vie­nė ir so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Bi­ru­tė Nau­jo­kai­tė.

Ir se­nat­vė­je, ir sun­kiai ser­gant

pa­de­da iš­lik­ti oriam Anks­čiau se­ne­lių na­mais va­din­tos so­cia­li­nės glo­bos įstai­gos yra ta­pu­sios ne tik vie­ni­šų ser­gan­čių se­no­lių prie­bė­ga. Čia rū­pi­na­ma­si ir jų gy­ven­to­jų svei­ka­ta, ir lais­va­lai­kiu. Ne­ma­žai pa­slau­gų sun­kūs li­go­niai ga­li gau­ti ir na­muose.

TEKSTAS: Do­vi­lė Pranc­k ai­t y­tė fotografija: To­m as Ra­gi­na

Ne­ge­ba sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti So­cia­li­nės glo­bos įstai­g ų dar­buo­to­jai ne­ sle­pia: pas juos daž­niau­siai ap­si­g y­ve­na ser­ gan­t ys, pa­t ys sa­v i­mi ne­be­ga­lin­t ys pa­si­r ū­ pin­ti sen­jo­rai. „Daž­niau­siai to­k iu se­no­liu ne­tu­ri ga­li­my­bės pa­si­r ū­pin­ti ir ar­ti­mie­ji.

Juk no­rint nuo­la­tos rū­pin­tis sun­k iu 17

2016 pavasaris

Sveikata

kiš­kes­nį, vi­sa­ver­tiš­kes­nį gy­ve­ni­mą. Or­ga­ni­ zuo­ja­me jiems pra­mo­gas, už­siė­mi­mus: lais­ va­lai­kiu se­no­liai pie­šia, ku­ria rank­dar­bius, skai­to kny­gas, žai­džia šaš­kė­mis.“ „Už­ga­vė­nėms vi­si kar­tu ga­mi­na­me kau­ kes, Ve­ly­koms mar­gi­na­me mar­gu­čius, Jo­ni­ nėms pi­na­me ąžuo­lo la­pų vai­ni­kus, su vals­ ty­bin­gu­mu su­si­ju­sioms šven­tėms ga­mi­na­ mės vė­lia­vė­les, ki­tą at­ri­bu­ti­ką“, – pri­si­mi­nė so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Mi­ran­da But­k ie­nė.

Nie­kam neat­si­ra­do pra­gu­lų

Ruo­šia­si: Glo­bos ir prie­žiū­ros cent­ro sen­jo­rai su M.But­kie­ne ju­bi­lia­tui pi­na kle­vo la­pų vai­ni­ką.

li­go­niu rei­kė­tų at­si­sa­k y­ti dar­bo, – at­ krei­pė dė­me­sį Kau­ne vei­k ian­čių so­cia­li­nės glo­bos na­mų Glo­bos ir prie­žiū­ros cent­ro di­rek­to­rė Ais­tė Prans­kai­t y­tė-Bie­le­v i­čie­nė. – Pas mus daž­niau­siai pa­ten­ka vy­res­nio am­žiaus žmo­nės po in­sul­tų, trau­mų, po ku­rių žmo­g us pa­ti­ria ju­dė­ji­mo sun­ku­mų ar su­si­lpnė­ja jo pro­ti­nė veik­la, taip pat ser­ gan­tie­ji įvai­rio­mis de­men­ci­jos for­mo­mis.“ Ra­mio­je Ža­lia­kal­nio gat­vė­je įsi­kū­ru­sio Glo­bos ir prie­žiū­ros cen­tro gy­ven­to­jų am­ žiaus vi­dur­k is – 80 me­tų. Vy­riau­sia gy­ven­ to­ja, Vla­dis­la­va, per­nai at­šven­tė 96-ąjį gim­ ta­die­nį. „Vla­dis­la­va – švie­saus pro­to žmo­

gus, jai la­bai pa­tin­ka šven­tės. Pu­sę me­tų prieš gim­ta­die­nį ji pra­de­da sa­vo šven­tę pla­ nuo­ti: pra­šo, kad bū­tų or­ga­ni­zuo­ja­mos vai­ šės, kad bū­tų daug už­kan­džių ir net tau­rių­ jų gė­ri­mų, kad vi­si su­sės­tų prie bend­ro sta­ lo ir grei­tai neiš­sis­k irs­t y­tų“, – su šyp­se­na apie se­no­lę pa­sa­ko­ja glo­bos na­mų va­do­vė. „Mū­sų ko­lek­ty­vas – ne­di­de­lis, gy­ven­to­jų taip pat ne­daug. Gy­ve­na­me kaip vie­na šei­ ma. Aš pa­ti, šiuo me­tu bū­da­ma mo­ti­nys­tės ato­sto­go­se, daž­nai už­su­ku į dar­bą. Kar­tu ir gim­ta­die­nius, ir ki­tas šven­tes šven­čia­me, – pa­sa­ko­jo A.Prans­kai­ty­tė-Bie­le­vi­čie­nė. – Sie­ kia­me, kad sen­jo­rai gy­ven­tų kuo sa­va­ran­

Pa­ten­ka­ma dviem bū­dais ■■ Į so­cia­li­nės glo­bos na­mus ga­li­ma pa­tek­ti dviem bū­dais: as­me­ni­niu su­si­ta­ri­ mu ar­ba pa­gal su­tar­tis su sa­vi­val­dy­bė­mis. Mė­ne­si­nis mo­kes­tis už gy­ve­ni­mą ir čia gau­na­mas pa­slau­gas skir­tin­guo­se glo­bos na­muo­se sie­kia nuo 500 iki 1 000 eu­rų. As­me­ni­niu su­si­ta­ri­mu prii­ma­mi as­me­nys mo­ka vi­są kai­ną.

■■ Jei as­me­niui nu­sta­to­mas so­cia­li­nės glo­bos po­rei­kis, mo­kes­tis už pa­slau­gas iš­skai­čiuo­ja­mas iš as­mens pen­si­jos, ki­tų pa­ja­mų ir tu­ri­mo ne­kil­no­ja­mo­jo tur­ to, o trūks­ta­mą mo­kes­čio da­lį pa­den­gia su­tar­tį su glo­bos na­mais su­da­riu­si sa­vi­val­dy­bė.

■■ So­cia­li­nės glo­bos na­muo­se tei­kia­mos trum­pa­lai­kės (iki še­šių mė­ne­sių) ir il­ga­ lai­kės (ne­ter­mi­nuo­tą lai­ką) so­cia­li­nės glo­bos pa­slau­gos. Ne iš sa­vi­val­dy­bių biu­dže­tų iš­lai­ko­mi glo­bos na­mai gy­ven­to­jus prii­ma iš vi­sos Lie­tu­vos.

18

Glo­bos na­mų dar­buo­to­jos džiau­gia­si, kad nė vie­nas gy­ven­to­jas čia neį­gi­jo pra­g u­lų. „Sten­gia­mės, kad jų neat­si­ras­tų – vi­si li­go­ niai gu­li ant spe­cia­lių pra­g u­lų pro­f i­lak­ti­ kai nau­do­ja­mų čiu­ži­nių, ga­lin­čiuo­sius sė­ dė­ti so­di­na­me, ima­mės ki­tų prie­mo­nių.

Tie­sa, bu­vo ke­le­tas at­ve­jų, kai žmo­nės pas mus jau pa­te­ko su pra­g u­lo­mis. Jas sėk­min­ gai iš­g y­dė­me. Vie­na mo­te­ris pa­te­ko su to­ kia žaiz­do­ta ko­ja, kad me­di­kai siū­lė ją am­ pu­tuo­ti. Ko­ją pa­v y­ko iš­sau­go­ti“, – džiau­gė­ si įstai­gos va­do­vė.

Sie­kia­me, kad sen­ jo­rai gy­ven­tų kuo sa­va­ran­kiš­kes­nį, vi­sa­ver­tiš­kes­nį gy­ve­ni­mą.

Ne­tu­rin­t ys ju­dė­ji­mo su­tri­k i­mų šių glo­ bos na­mų gy­ven­to­jai su as­me­ni­niu asis­ten­ tu išei­na į mies­tą pa­si­vaikš­čio­ti, ap­si­pirk­ti. Įs­tai­gos dar­buo­to­jai at­k rei­pė dė­me­sį, kad se­no­lius iš pu­siaus­v y­ros bu­vo iš­vedęs na­ cio­na­li­nės va­liu­tos pa­si­kei­ti­mas – sen­jo­rai ne­sup­ra­to, ko­dėl stai­ga su­ma­žė­jo jų tu­ri­mų pi­ni­g ų su­mos ir kai­nos.

Glo­bos ir prie­žiū­ros cent­ras bend­ra­dar­ biau­ja su Kal­nie­čių po­lik­li­ni­ka. „Šei­mos gy­dy­to­ja nuo­lat vi­zi­tuo­ja mū­sų gy­ven­to­jus, ją kvie­čia­me ir sku­biais at­ve­jais. Iš Kal­nie­ čių po­lik­li­ni­kos pas mus at­v yks­ta neu­ro­ lo­gai, oku­lis­tai, psi­chiat­rai, kiek­v ie­ną die­ ną – slau­g y­to­ja. Jei rei­k ia, ji per­ri­ša žaiz­ das, da­ro la­šeli­nes. Esant po­rei­k iui, mū­sų gy­ven­to­jus kon­sul­tuo­ja ir Kau­no kli­ni­kų me­di­kai“, – pa­sa­ko­jo Glo­bos ir prie­žiū­ros cent­ro di­rek­to­rė.

2016 pavasaris

Sveikata

Glo­bos na­muo­se dir­ban­čios as­me­ni­nės asis­ten­tės sen­jo­rus ap­ren­gia, pa­mai­ti­na, nu­ prau­sia, at­lie­ka ki­tas šva­ros pro­ce­dū­ras. Šios įstai­gos gy­ven­to­jus ap­lan­ko Ka­ra­liaus Min­ dau­go pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro moks­lei­ viai – daro sen­jo­rams ma­sa­žus ir tie­siog pa­ bend­rau­ja. Sen­jo­rai džiau­gia­si vie­to­je ga­lė­da­ mi iš­klau­sy­ti šv.Mi­šių – kar­tą per mė­ne­sį jas cent­re au­ko­ja Pa­lai­min­to­jo Jur­gio Ma­tu­lai­čio baž­ny­čios kle­bo­nas Dai­nius Lu­ko­nai­tis.

Di­de­lis dė­me­sys Kau­no ra­jo­ne, Gi­rai­tė­je, erd­v ia­me jau­k ia­ me pa­sta­te įsi­kū­ru­sius „Gi­rai­tės na­mus“ ren­ka­si na­mus pri­me­nan­čios ap­lin­kos ieš­ kan­t ys se­no­liai ir jau­nes­ni – tie, ku­riems rei­k ia glo­bos pa­slau­g ų. Prieš pu­sant­r ų me­ tų pa­sta­tas bu­vo re­konst­ruo­tas – pri­tai­k y­ tas šioms pa­slau­goms teik­ti. Tri­jų aukš­tų na­me įreng­tas lif­tas, ga­lin­tis kel­ti ir li­go­ nius trans­por­tuo­ja­mo­se lo­vo­se, kiek­v ie­na­ me aukš­te – po vir­tu­vė­lę sve­čiams, erd­v ų poil­sio kam­ba­rį. Šil­tuo­ju me­tų lai­ku „Gi­rai­tės na­mų“ gy­ ven­to­jai ne­ma­žai lai­ko pra­lei­džia už­da­ra­me kie­me. Čia šven­čia­mos šven­tės, vyks­ta kon­ cer­tai, sen­jo­rai mėgs­ta pa­sė­dė­ti pa­vė­si­nė­je. Šiuo me­tu „Gi­rai­tės na­muo­se“ gy­ve­na 40 gy­ven­to­jų, dir­ba 29 dar­buo­to­jai: slau­g y­to­ jai, jų pa­dė­jė­jai, so­cia­li­niai dar­buo­to­jai ir ki­ti. „Sie­k ia­me su­kur­ti oraus gy­ve­ni­mo są­ ly­gas. Di­de­lį dė­me­sį ski­ria­me mū­sų gy­ven­ to­jų prie­žiū­rai. Bė­gant lai­kui, at­si­rin­ko­me sa­vo dar­bą my­lin­čius dar­buo­to­jus“, – pa­ brė­žė vie­šo­sios įstai­gos „Gi­rai­tės na­mai“ di­rek­to­rė Dai­va Ma­ri­ja Alek­na­v i­čie­nė. Ji ir di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja Vir­gi­ni­ja Ro­žu­k ie­ nė – me­di­kės, vi­daus li­g ų gy­dy­to­jos. „Ma­ no aki­mis, žmo­g ui ne me­di­kui su­dė­tin­ga bū­tų steig­ti se­ne­lių na­mus. Mes ir šios sri­ ties įsta­t y­mus iš­ma­no­me, ir tu­ri­me pra­kti­ kos, ga­lio­jan­čias vi­daus li­g ų gy­dy­to­jų li­ cen­ci­jas – esant po­rei­k iui, „Gi­rai­tės na­mų“ gy­ven­to­jus kon­sul­tuo­ja­me pa­čios“, – už­si­ mi­nė V.Ro­žu­k ie­nė.

Trys ket­vir­ta­da­liai šių glo­bos na­mų gy­ ven­to­jų – mo­te­r ys. „Taip yra dėl to, kad vy­ rai ne­si­rū­pi­na sa­vo svei­ka­ta ir kur kas ma­ žes­nis jų pro­cen­tas su­lau­k ia gar­baus am­ žiaus. Be to, su­si­rgu­sį, prie li­gos pa­ta­lo pri­ kaus­t y­tą vy­rą mo­te­r ys daž­niau ryž­ta­si slau­ gy­ti pa­čios“, – pa­ste­bi D.M.Alek­na­vi­čie­nė. „At­v yks­ta žmo­nės po trau­mų, in­sul­tų.

Kiek įma­no­ma, ban­do­me juos pa­sta­t y­ti ant ko­jų“, – apie per­so­na­lo pa­stan­gas už­si­me­na di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja.

Kar­tu: „Gi­rai­tės na­muo­se“ gi­mę šil­ti jaus­mai Va­len­ti­nai ir Ge­di­mi­nui pa­de­da sveik­ti.

Mei­lė pa­de­da sveik­ti Ema – vie­na iš tų, ku­rių svei­ka­ta, pa­te­kus į „Gi­rai­tės na­mus“, pa­si­tai­sė. Į Gi­rai­tę iš Kau­no kli­ni­kų at­v y­ku­si iš­sė­ti­ne skle­ro­ze ser­gan­ti mo­te­ris pa­ti net ne­nu­lai­kė šaukš­ to – ją mai­ti­no per­so­na­las. „Da­bar aš pa­ti pa­val­gau, pa­kel­ta sė­džiu – aną die­ną bu­vau nu­va­žia­v u­si ve­ži­mė­liu iki lif­to. Ateis lai­ kas, ir vaikš­čio­siu“, – įsi­ti­k i­nu­si Ema.

At­vyks­ta žmo­nės po trau­mų, in­sul­tų. Kiek įma­no­ma, ban­ do­me juos pa­sta­ty­ti ant ko­jų.

Jau­niau­sia čia gy­ve­nan­ti po­ra – 59 me­tų mo­te­ris ir 56 me­tų vy­ras. Pa­na­šaus li­k i­mo Va­len­ti­na ir Ge­di­mi­nas (var­das pa­keis­tas) – abu pa­t y­rę in­sul­tus, iš­si­sky­rę – su­si­ pa­ži­no „Gi­rai­tės na­muo­se“. „Pra­šiau Die­vo, kad vėl ga­lė­čiau val­dy­ti de­ši­nę kū­no pu­sę.

Ta­da su­ti­kau Ge­di­mi­ną. Jam pa­ra­ly­žiuo­ ta de­ši­nė, man – kai­rė kū­no pu­sė. Tai­gi, iš mū­sų abie­jų išei­tų vie­nas svei­kas žmo­gus“, – šyp­so­si Va­len­ti­na. Įsi­žie­bę šil­ti jaus­ mai ir, pa­sak Va­len­ti­nos, pui­k i prie­žiū­ra po­rai pa­de­da sveik­ti: į Gi­rai­tę at­va­žia­v u­si

mo­te­ris ne­si­kė­lė iš lo­vos, o da­bar kiek­vie­ ną ry­tą sė­da į ve­ži­mė­lį, juo daž­nai iš­rie­da į lau­ką. „Ge­di­mi­nai, ka­da man pa­si­pir­ši? Ka­ da mū­sų ves­tu­vės?“ – šiais klau­si­mais Ge­ di­mi­ną juo­kais prie sie­nos re­mia Va­len­ti­ na. Ge­di­mi­nas po in­sul­to dar ne­kal­ba, to­ dėl jis la­bai at­sar­giai, iš lė­to ren­ka žo­džius, dau­giau šyp­so­si nei kal­ba. Ta­čiau, net ir su­ ne­ga­la­vęs, neap­lei­džia šva­ros pro­ce­dū­rų: kiek­v ie­ną die­ną pa­ts sku­ta­si, prau­sia­si.

96-erių Pet­ras į „Gi­rai­tės na­mus“ at­v y­ ko iš Ky­bar­tų. „Svei­ka­ta skųs­tis ne­ga­liu – skai­tau, te­le­v i­zo­rių žiū­riu be aki­nių. Tik, va, ko­jas skau­da. Tris­de­šimt me­tų ne sa­ vo no­ru pra­lei­dau prie Lap­te­v ų jū­ros Si­bi­ ro šiau­rė­je. Sun­k iai dir­bo­me, trū­ko mais­to, bet gam­ta, oras ten bu­vo ne­pap­ras­tai šva­ rūs. Tai­gi, ne­ga­liu sa­k y­ti, kad ten vien svei­ ka­tą su­ga­di­nau – ir pa­tai­siau“, – po­zi­t y­vaus po­žiū­rio į gy­ve­ni­mą ne­sto­ko­ja se­no­lis. „Kiek įsi­k a­bi­ni į gy­ve­ni­mą, tiek lai­k ai­ si, – šyp­so­si 83 me­t ų Sta­nis­lo­va. – Mai­ ti­na čia mus ge­rai, rū­pi­na­si ge­rai. Aš ne­ vaikš­tau, tai ma­ne iš lo­vos – į ve­ži­mė­l į ir kur no­r iu – nu­ve­ž a.“ Sen­jo­rė pri­si­pa­ži­no daž­niau­siai pra­šan­t i nu­vež­t i ją prie te­le­ vi­z o­r iaus.

Ne­ma­žai gy­ven­to­jų „Gi­rai­tės na­muo­se“ iš pra­džių ap­si­sto­ja trum­pam – tar­si tes­tuo­ da­mi šiuos na­mus. Glo­bos na­mai pa­pras­tai šį tes­tą įvei­k ia – dau­ge­lis sen­jo­rų vė­liau su­ si­t var­ko il­ga­lai­kės glo­bos do­ku­men­tus.

19

2016 pavasaris

Sveikata

Or­ga­ni­zuo­ja­me daug veik­ los: mankš­tas, at­min­ties la­ vi­ni­mo tre­ni­ruo­tes, įvai­rius žai­di­mus ir te­ra­pi­jos už­siė­mi­mus.

Drau­giš­ki: „Sen­jo­rų vi­los“ per­so­na­las ir gy­ven­to­jai šven­čia kar­tu.

Lai­ką lei­džia so­de Ki­to­je Kau­no ra­jo­no pu­sė­je, Gar­lia­vo­je, įsi­ kū­rę so­cia­li­nės glo­bos na­mai „Sen­jo­r ų vi­ la“. Įs­tai­ga įsi­kū­ru­si ne­to­li pa­grin­di­nės mies­te­lio gat­vės, ją leng­va pa­siek­ti mies­to vie­šuo­ju trans­por­tu.

Vie­nas iš „Sen­jo­r ų vi­los“ pra­na­šu­mų – di­džiu­lis, du pa­sta­tus su­pan­tis 40 arų kie­ mas su gė­ly­nais ir so­du, kur šil­tuo­ju me­tų lai­ku sen­jo­rai pra­lei­d žia daug lai­ko. „Už­ siau­gi­na­me sa­vo obuo­lių, vyš­nių, vy­nuo­ gių. Tu­ri­me šilt­na­mį, svei­kes­ni gy­ven­to­jai čia au­gi­na dar­žo­ves, lau­ke – vais­ta­žo­les, iš jų ver­da­mės ar­ba­tą. Va­sa­rą lau­ke pie­tau­ja­ me, šven­tes šven­čia­me“, – pa­sa­ko­jo įstai­gos di­rek­to­rė Da­lia Van­se­v i­čie­nė.

Da­lis „Sen­jo­r ų vi­los“ kie­mo ap­t ver­ ta, pri­tai­k y­ta de­men­ci­ja ir Alz­hei­me­rio li­ ga ser­gan­t iems se­no­liams, ki­ta – pri­tai­k y­ ta va­žiuo­t i neį­ga­lių­jų ve­ži­mė­liais. „Dau­ge­ lis mū­sų gy­ven­to­jų – iš­si­la­v i­nę, tvar­k in­ gai gy­ve­nę, da­bar pa­se­nę žmo­nės. Esa­me sa­va­ran­k iš­k a įstai­ga, to­dėl ge­rian­čių ar ne­t var­k in­gai gy­ve­nu­sių­jų sten­g ia­mės ne­ priim­t i“, – pa­brė­ž ė D.Van­se­v i­čie­nė.

Glo­bos na­mai „Sen­jo­r ų vi­la“ įsi­kū­ rę dvie­juo­se kor­pu­suo­se. Vie­na­me gy­ve­na sun­kes­ni li­go­niai, ku­riems rei­k ia me­di­ci­ ni­nės prie­žiū­ros, ant­ra­ja­me po re­konst­ruk­ ci­jos su­da­ro­ma ei­lė ap­g y­ven­din­ti svei­kes­ nius, ener­gin­ges­nius gy­ven­to­jus, ku­riems ne­rei­k ia nuo­la­ti­nės, in­ten­sy­v ios spe­cia­lis­ tų prie­žiū­ros“, – pa­sak di­rek­to­rės, at­si­ž vel­ giant į tai, čia įreng­ti erd­ves­ni kam­ba­riai su WC. Yra vir­tu­vė­lė, ku­rio­je sen­jo­rai pa­ tys ga­li pa­si­ga­min­ti val­g y­ti.

D.Van­se­v i­čie­nės žo­d žiais, at­sky­rus sun­ kios svei­ka­tos ir svei­kes­nius gy­ven­to­jus, pa­pras­čiau or­ga­ni­zuo­ti ir jų veik­las, už­siė­ 20

mi­mus. Svei­kes­ni sen­jo­rai no­ri bend­rau­ ti su pa­na­šiais kaip jie, su sun­kes­niais li­go­ niais spe­cia­lis­tai daž­niau dir­ba in­di­v i­dua­ liai. „Tu­ri­me di­džiu­lę bib­lio­te­ką. Po­rą kar­ tų per mė­ne­sį sen­jo­rams vyks­ta kon­cer­tai, kas­dien – mankš­tos, įvai­rios užim­tu­mo va­lan­dė­lės, pa­šne­ke­siai. Sen­jo­rai la­bai šil­tai bend­rau­ja su Ne­ve­ro­nių, Gar­lia­vos mo­k yk­ lų ir gim­na­zi­jų moks­lei­v iais, ku­rie daž­ni mū­sų lan­k y­to­jai. Svei­kes­nie­ji daug dai­nuo­ ja“, – pa­sa­ko­jo „Sen­jo­r ų vi­los“ di­rek­to­rė.

Svei­kes­nie­ji gy­ven­to­jai gy­ve­na po du, la­ biau pa­si­li­go­ję ne­re­tai – po tris ke­tu­ris.

Pas­te­bė­ta, kad, ma­t y­da­mi vie­ni ki­tus, sun­ kes­nie­ji gy­ven­to­jai iš­lie­ka so­cia­les­ni, ge­res­ nės at­min­ties. „Per vi­sas šven­tes mus ap­ lan­ko ku­ni­gas, pas sta­čia­ti­k ius at­v yks­ta jų šven­ti­kas. Tad nė­ra ko sė­dė­ti po vie­ną na­ muo­se, pri­si­jun­k i­te prie mū­sų bend­ruo­me­ nės“, – kvie­tė „Sen­jo­r ų vi­los“ di­rek­to­rė.

Ta­po spe­cia­li­zuo­ta įstai­ga Mu­niš­k ių glo­bos na­mai – bu­v u­si Kau­ no ra­jo­no sa­v i­val­dy­bės biu­dže­ti­nė įstai­ga.

Prieš tre­jus me­tus jie pa­kei­tė sta­tu­są – ta­po spe­cia­li­zuo­ta vie­šą­ja įstai­ga. Glo­bos na­mų di­rek­to­rė Ire­na Au­go­nie­nė vi­sa­da prie­ši­ no­si idė­jai po tuo pa­čiu sto­g u ap­g y­ven­din­ ti ri­zi­kos gru­pei pri­k lau­san­čius ir įvai­rios ne­ga­lios as­me­nis: „Tek­da­vo ir konf­lik­tuo­ ti dėl ri­zi­kos gru­pei pri­k lau­san­čių as­me­ nų ap­g y­ven­di­ni­mo. Sie­k iau už­tik­rin­ti silp­ nes­nių glo­bo­ti­nių in­te­re­sus, o ypač – sen­ jo­r ų ar dar­bin­go am­žiaus as­me­nų, ser­gan­ čių Alz­hei­me­r io li­ga, įvai­r io­m is de­men­ ci­jos for­mo­m is ar tu­r in­č ių­jų pro­to ne­ga­ lią. To­d ėl, mū­s ų glo­b os na­m ams kei­č iant sta­t u­s ą, ta­p o­me spe­c ia­l i­z uo­t ais so­c ia­l i­

Džiugina: šviesos terapijos, kaniterapijos ir kiti užsiėmi

nės glo­b os na­m ais, skir­t ais šiems žmo­nėms.“ Pa­sak di­rek­to­rės, dirb­ti su to­k iais li­go­ niais pa­ska­ti­no ir su­pra­ti­mas, ką jų ar­ti­ mie­ji iš­g y­ve­na slau­g y­da­mi juos na­muo­se.

Glo­bos na­mų per­so­na­lą mo­t y­v uo­ja ir tai, kad iš spe­cia­li­zuo­tų li­go­ni­nių pas juos at­ va­žiuo­jan­t ys ne­vaikš­tan­t ys, vi­siš­kai apa­tiš­ ki žmo­nės daž­nai at­si­gau­na ir po ku­rio lai­ ko net šo­ka. „Kai to­k į žmo­g ų pa­v yks­ta pra­ džiu­gin­ti, su­do­min­ti, pri­kel­ti iš lo­vos – jau­ tie­si rei­ka­lin­gas. Anks­čiau to­k ius li­go­nius siųs­da­vo tik į psi­cho­neu­ro­lo­gi­jos pen­sio­na­ tus. Mes sa­vo veik­la įro­do­me, kad to da­r y­ti ne­rei­k ia, kad ne­rei­k ia to­k ių žmo­nių nuo­lat fik­suo­ti prie lo­vos ir slo­pin­ti vais­tais. Sa­ko­ ma, kad to­k ie žmo­nės bū­na ag­re­sy­v ūs. Bet ag­re­si­ja ne­re­tai ky­la dėl to, kad tam žmo­ gui kaž­kas ne­ge­rai – gal jam ką skau­da, o jis pa­ts jau ne­be­su­ge­ba to pa­sa­k y­ti“, – pa­ šne­ko­vės žo­džiais, ser­gan­čiuo­sius rei­k ia ste­bė­ti, ieš­ko­ti to­k io el­ge­sio prie­žas­ties ir mė­gin­ti ją pa­ša­lin­ti.

Gy­do dė­me­sys Mi­nė­to­mis li­go­mis ser­gan­tiems as­me­nims ypač svar­bus užim­tu­mas, bend­ra­v i­mas, ge­ ros emo­ci­jos. „Dėl to daug dė­me­sio ski­ria­

2016 pavasaris

Sveikata

imai, vykstantys Muniškių globos namuose, senjorams suteikia daug įspūdžių.

me kas­die­niam glo­bo­ti­nių užim­tu­mui – or­ga­ni­zuo­ja­me daug veik­los: mankš­tas, at­ min­ties la­v i­ni­mo tre­ni­ruo­tes, įvai­rius žai­ di­mus ir te­ra­pi­jos už­siė­mi­mus. Tai­ko­me ju­de­sio, švie­sos, kva­pų, mu­zi­kos, me­no, dar­bo te­ra­pi­jas, – pa­sa­ko­jo I.Au­go­nie­nė. – Bū­na, kad žmo­g us apa­tiš­kas, nie­ko ne­no­ri.

Pa­duo­di spal­vo­tą pieš­tu­ką, o jis, pa­mir­šęs, ką su juo da­r y­ti, var­to ran­ko­se. Pa­ro­dai, kad ga­li­ma brauk­ti, pieš­ti – koks džiaugs­ mas žmo­g ui!“ Ket­v ir­ti me­tai Mu­niš­k ių glo­bos na­ muo­se vyks­ta ka­ni­te­ra­pi­jos, ar­ba gy­dy­ mo su šu­ni­mis, už­siė­mi­mai. Nuo ba­lan­ džio ­mo­k y­ti šu­nys glo­bos na­muo­se lan­k y­ sis daž­niau, mat čia įdar­bin­tas ka­ni­te­ra­pi­ jos spe­cia­lis­tas. „Šie už­siė­mi­mai tei­gia­mai vei­k ia sen­jo­r ų emo­ci­jas ir svei­ka­tą. Po šu­ niu­kų ap­si­lan­k y­mo dar ke­le­tą die­nų mū­sų sen­jo­rai kal­ba, kaip tas šu­niu­kas juo džiau­ gė­si, ką da­rė. Pas­te­bė­jo­me, kad mū­sų sen­ jo­rus po­zi­t y­v iai vei­k ia ir nuo­trau­kų, ku­rio­ se už­fi k­suo­ti to­k ie džiu­g ūs mo­men­tai, per­ žiū­ra, – at­k rei­pė dė­me­sį di­rek­to­rė. – To­ dėl or­ga­ni­zuo­ja­me vaiz­di­nius už­siė­mi­mus, ku­riuo­se per­žiū­ri­mos at­rink­tos nuo­trau­ kos iš įvai­rių šven­čių, ki­tų džiu­gių mo­men­ tų. Tai pa­de­da at­kur­ti pri­si­mi­ni­mus, ge­ri­ na dė­me­sio kon­cent­ra­ci­ją.“

Tei­kia pa­gal­bą na­muo­se Ser­gan­tie­siems gy­ve­ni­mą trum­pi­nan­čia, ne­ pa­g y­do­ma, pro­gre­suo­jan­čia li­ga, ne­no­rin­ tie­siems gy­ven­ti glo­bos na­muo­se ar leis­ ti die­nas li­go­ni­nė­se vals­ty­bė ga­ran­tuo­ja ne­ mo­ka­mą pa­gal­bą na­muo­se – va­di­na­mą­sias am­bu­la­to­ri­nes pa­lia­ty­vio­sios me­di­ci­nos pa­ slau­gas. „Mes gy­do­me simp­to­mus. Sie­k ia­me kiek įma­no­ma nu­mal­šin­ti tiek fi­zi­nį, tiek dva­si­nį skaus­mą. Nes­var­bu, ko­k ia ir kiek pa­žen­gu­si li­ga, koks gy­dy­mas jau tai­ky­tas, vi­suo­met lie­ka ga­li­my­bė pa­ge­rin­ti li­go­nio li­ ku­sio gy­ve­ni­mo ko­ky­bę“, – pri­me­na šias pa­ slau­gas Kau­ne sep­ty­ne­rius me­tus tei­k ian­ čio Pa­lia­ty­vios me­di­ci­nos cent­ro di­rek­to­rė Ire­na Da­nie­lie­nė. Pa­lia­ty­vią pa­gal­bą cent­ras daž­niau­siai tei­kia as­me­nims, ser­gan­tiems on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis, iš­sė­ti­ne skle­ro­ze. Ar šios pa­slau­gos as­me­niui pri­k lau­so, spren­ džia gy­dan­tis gy­dy­to­jas, gy­dy­to­jų kon­sul­ ta­ci­nė ko­mi­si­ja. Pa­lia­ty­vio­ji pa­gal­ba tei­kia­ ma at­si­žvel­giant į li­go­nio svei­ka­tos būk­lę, jį slau­gan­čių ar­ti­mų­jų po­rei­kius.

Spe­cia­lis­tų ko­man­da, ku­rią su­da­ro pa­lia­ty­ vio­sios me­di­ci­nos gy­dy­to­jas, bend­ro­sios pra­ kti­kos slau­gy­to­jas ir so­cia­li­nis dar­buo­to­jas, pir­mo vi­zi­to at­vyks­ta kar­tu. Vė­liau ko­man­dos na­riai pa­gal­bą tei­kia in­di­vi­dua­liai. Esant po­

rei­kiui, pas li­go­nį vyks­ta­ma kas­dien: įver­tin­ti būk­lę, leis­ti vais­tus, la­še­li­nes, per­riš­ti žaiz­das, at­lik­ti pra­gu­lų pro­fi­lak­ti­ką, li­go­nio as­mens hi­ gie­nos pro­ce­dū­ras ir tie­siog pa­bend­rau­ti.

Pas iš­sė­ti­ne skle­ro­ze ser­gan­t į kau­nie­ tį Dai­nių vi­sa Pa­lia­t y­v ios me­di­ci­nos cent­ro ko­man­da at­v y­ko kar­tu. Tre­jus me­tus iš lo­ vos ne­pa­k y­lan­t į sū­nų slau­go ma­ma Va­le­ri­ ja. Ją Pa­lia­t y­v ios me­di­ci­nos cent­ro dar­buo­ to­jai va­di­na sa­vo ko­man­dos da­li­mi. Dai­ niaus ma­ma pri­si­pa­žįs­ta: jei ne nuo­la­tos at­v yks­tan­ti cent­ro spe­cia­lis­tų ko­man­da, slau­g y­ti sū­nų na­muo­se bū­tų neį­ma­no­ma.

Am­bu­la­to­ri­nės pa­lia­t y­v io­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos pa­slau­gos kom­pen­suo­ja­mos iš te­ ri­to­ri­nių li­go­nių ka­sų. Įkai­niai ma­ži, ne­ kom­pen­suo­ja­ma ir tai, kiek kai­nuo­ja nu­ vyk­ti pas li­go­nį. „Mū­sų dar­buo­to­jai dir­ba iš idė­jos, čia ei­na­me ant­raei­les pa­rei­gas“, – at­k rei­pė dė­me­sį I.Da­nie­lie­nė.

Ki­ta pro­ble­ma – ne­kom­pen­suo­ja­ma psi­ cho­lo­go, ki­tų spe­cia­lis­tų pa­gal­ba na­muo­se.

Pa­lia­t y­v ios me­di­ci­nos cent­ras ra­do išei­t į – su­bū­rė sa­va­no­rių ko­man­dą, ku­rių dau­g u­ ma – psi­cho­lo­gai. „Emo­ci­nės pa­ra­mos tiek li­go­niams, tiek jų ar­ti­mie­siems la­bai rei­k ia.

Kar­tais rei­k ia pa­dė­ti su­si­tai­k y­ti su min­ti­ mi, kad gy­ve­ni­mo pa­bai­ga – neiš­ven­gia­ ma“, – už­si­mi­nė cent­ro va­do­vė.

21

2016 pavasaris

sveikata

Pas­veik­ti be vais­tų –

XXI am­žiaus pa­na­cė­ja

Efektas: kineziterapeutė Vilija Žigienė ir klinikos vadovė D.Pažėrienė maloniai nustebintos, kaip greitai jų pacientas A.Skersis E-LINK sistema susigrąžino rankos judrumą.

Vis dau­giau žmo­nių ren­ka­si rea­bi­li­ta­ci­nį gy­dy­mą. Yra itin efek­ty­vių me­to­dų, ku­rių neats­to­ja jo­kie vais­tai. Tai pa­tvir­ti­ na Res­pub­li­ki­nės Kau­no li­go­ni­nės pa­tir­tis.

TEKSTAS: JUS­TĖ KI­BU­RY­TĖ fotografija: ELI­JUS KNIE­ŽAUS­KAS, TO­MAS RA­GI­NA

Kuo už­sii­ma vy­rai Suau­gęs vy­ras žai­džia kom­piu­te­ri­nius žai­ di­mus. Ir dar kur – li­go­ni­nė­je?! Sa­k y­si­te, me­di­kai švais­to lė­šas, jei sa­vo pa­cien­tams, užuo­t juos gy­dę, su­g ul­dę į lo­vas, lei­d žia taip pra­mo­gau­ti?

Res­pub­li­k i­nės Kau­no li­go­ni­nės Rea­bi­ li­ta­ci­jos kli­ni­kos va­do­vė Dai­va Pa­žė­rie­nė tik nu­si­juo­kė dėl to­k ios kri­ti­kos. E-LINK kom­piu­te­ri­nė sis­te­ma – tai vie­nas nau­jau­ sių ir pa­žan­giau­sių rea­bi­li­ta­ci­nio gy­dy­mo me­to­dų. Jis da­ro ste­buk­lus, nes prie kom­ piu­te­rio sė­din­tis vy­ras dar vi­sai ne­se­niai bu­vo la­bai sun­kus li­go­nis.

Su­si­pa­ži­no­me: tai 57-erių kau­nie­tis trans­por­to va­dy­bi­nin­kas Gin­tau­tas Sker­sis.

Prieš pu­sant­ro mė­ne­sio jį bu­vo iš­ti­kęs in­ sul­tas. Jis su­kaus­tė ran­ką, bet per vie­nuo­li­ ka 30 mi­n. truk­mės už­siė­mi­mų prie kom­ piu­te­rio vy­ras ją taip iš­mik­li­no, kad me­di­ kų ski­ria­mos rea­bi­li­ta­ci­jos už­duo­t ys jau ta­ po ne­tgi per leng­vos.

22

„Pir­mą kar­tą prie kom­piu­te­rio at­si­sė­dus bu­vo la­bai sun­ku tuos ru­tu­liu­kus pa­gau­ ti ir dėl ne­jud­rios ran­kos, ir dėl li­gos su­lė­ tin­to mąs­t y­mo, – pri­si­pa­ži­no Gin­tau­tas ir paaiš­k i­no, kad jam rei­k ia su­rink­ti ek­ra­ne ju­dan­čius ka­muo­liu­kus.

Da­bar juos su­gau­do re­kor­di­niu grei­čiu ir ne­tgi į at­ski­ras dė­žu­tes pa­gal spal­vą, kad bū­tų su­dė­tin­giau. „Šia žai­di­mo for­ma pa­cien­tas la­v i­na ran­ kos jė­gą, dė­me­sio kon­cent­ra­ci­ją ir pa­žin­ ti­nes funk­ci­jas“, – api­bend­ri­no gy­dy­to­ja D.Pa­žė­rie­nė.

Ji aiš­k i­no, kad tre­ni­ruo­tė vyks­ta nau­do­ jant di­na­mo­met­rą. Juo ma­tuo­ja­ma ran­kos rau­me­nų jė­ga. Pa­gal tai pri­tai­ko­ma kom­ piu­te­ri­nė pro­gra­ma – ati­tin­ka­mo su­dė­tin­ gu­mo žai­di­mas. Pa­pil­do­mi da­v ik­liai fik­ suo­ja net men­k iau­sius pirš­tų, vi­sos ran­kos, są­na­rių ju­de­sius, sie­k iant at­lik­ti veiks­mą, tar­k i­me, pa­gau­ti ka­muo­liu­ką. Vien ma­t y­ da­mas, kad jis su­ju­da, li­go­nis su­vo­k ia sa­vo ga­li­my­bes, ir tai jam su­tei­k ia vil­ties.

„Vi­sas dė­me­sys su­tel­k ia­mas į žai­di­mą, o ne­svei­ka ran­ka at­lie­ka tiks­lin­gą ju­de­sį, to­ dėl pro­ce­dū­ra tam­pa ne to­k ia mo­no­to­niš­ ka, ne taip grei­tai pa­bos­ta“, – pa­ste­bė­jo gy­ dy­to­ja D.Pa­žė­rie­nė.

Pir­mie­ji Lie­tu­vo­je „Mes 2014 m. pa­bai­go­je įsi­gi­jo­me ir pir­ mi Lie­tu­vo­je pra­dė­jo­me tai­k y­ti rea­bi­li­ta­ci­ jai tiks­li­nius kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus. Tai nė­ra vien tik žai­di­mai. Šiais me­to­dais ob­ jek­t y­v iai ga­li­me diag­no­zuo­ti su­tri­ku­sią ju­ dė­ji­mo funk­ci­ją, rau­me­nų jė­gą ir pa­gal tai pri­tai­k y­ti in­di­v i­dua­lią pro­gra­mą“, – sa­kė Res­pub­li­k i­nės Kau­no li­go­ni­nės ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius do­cen­tas Li­nas Vit­kus.

Di­rek­to­rius idė­ją pri­tai­k y­ti li­go­ni­nė­je in­te­rak­t y­v ius gy­dy­mo me­to­dus par­si­ve­žė iš Vo­k ie­ti­jo­je vy­ku­sios tarp­tau­ti­nės me­di­ ci­nos įran­gos pa­ro­dos. „In­for­ma­ci­ją apie in­te­rak­t y­v ias kom­ piu­te­ri­nes pro­gra­mas, ku­rias me­di­kai ga­ li tai­k y­ti įvai­raus am­žiaus pa­cien­tams gy­ dy­ti, par­si­ve­žė­me iš Diu­sel­dor­fo. Me­di­kai, nau­do­da­mie­si šio­mis prie­mo­nė­mis, at­ku­ ria pra­ras­tus ju­de­sius, rau­me­nų jė­gą, la­v i­ na pa­žin­ti­nes funk­ci­jas.“ Do­cen­to L.Vit­kaus tei­gi­mu, die­gia­mos nau­jo­vės tu­ri bū­ti ne tik įper­ka­mos li­go­ni­ nei, bet ir pa­trauk­lios pa­cien­tams. Atei­t y­je pla­nuo­ja­ma vystyti ir į te­le­rea­bi­li­ta­ci­ją. Tai

2016 pavasaris

me­to­das, kai te­le­ka­me­rą ir pri­si­jun­gi­mo su li­go­ni­nės Rea­bi­li­ta­ci­jos kli­ni­ka ga­li­my­bę tu­rin­tis pa­cien­tas ga­lės tre­ni­ruo­tis net nei­ šei­da­mas iš na­mų. „Pa­cien­tų sėk­mės is­to­ri­jos drą­siai lei­d žia teig­ti, kad tai­ko­mi nau­ji gy­dy­mo bū­dai ir tech­no­lo­gi­jos pa­si­tei­si­na“, – tei­gė li­go­ni­nės ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius.

Po insulto atsitiesia greičiau Li­go­ni­nės Sta­cio­na­ri­nės rea­bi­li­ta­ci­jos sky­riu­ je yra 20 lo­vų. Čia svei­ka­ta ne­me­di­ka­men­ ti­niais me­to­dais grą­ži­na­ma ser­gan­tie­siems ner­vų sis­te­mos ir ju­da­mo­jo-at­ra­mos apa­ra­ to li­go­mis. Daž­niau­siai – pa­ty­ru­sie­siems gal­ vos sme­ge­nų in­sul­tą, po įvai­rių są­na­rių li­gų ir ne­di­de­lių art­ros­ko­pi­nių ope­ra­ci­jų. „Tei­k ia­me vi­sas rea­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­gas: fi­zio­te­ra­pi­ją, ki­ne­zi­te­ra­pi­ją, er­go­te­ra­pi­ją, psi­cho­te­ra­pi­ją, lo­go­te­ra­pi­ją, esant rei­ka­lui, pa­cien­tus kon­sul­tuo­ja vi­sų sri­čių gy­dy­to­jai spe­cia­lis­tai, so­cia­li­niai dar­buo­to­jai“, – aiš­ ki­no L.Vit­kus.

Sta­cio­na­ri­nės rea­bi­li­ta­ci­jos truk­mė pri­ klau­so nuo li­gos sun­ku­mo: mi­ni­ma­li – 18 die­nų, mak­si­ma­li – 40. Me­to­dai pa­ren­ka­ mi pa­gal li­gos po­bū­dį ir sun­ku­mą.

Sky­riu­je tai­ko­ma ne tik E-LINK sis­te­ ma, bet ir ki­tas kom­piu­te­ri­nės rea­bi­li­ta­ci­jos me­to­das – „Ma­t yk sa­ve“. Prieš di­de­lį te­le­ vi­zi­jos ek­ra­ną sto­v in­čiam li­go­niui rei­k ia jį, tar­si ap­ra­so­ju­sį, nu­va­ly­ti, ta­čiau be jo­k ios šluos­tės ir per at­stu­mą. Pa­si­ro­do, pa­kan­ka pa­ju­din­ti ran­ką, ir ruo­žas jau šva­rus. Už­ duo­tis – nu­va­ly­ti vi­są ek­ra­ną, to­dėl ran­kos ju­de­sys tu­ri bū­ti koor­di­nuo­tas. „Tai la­v i­na ju­de­sius, pu­siaus­v y­rą, koor­ di­na­ci­ją. Šis me­to­das skir­tas vy­res­nio am­ žiaus pa­cien­tams, la­bai tin­ka po in­sul­to“, – pa­ko­men­ta­vo rea­bi­li­to­lo­gė D.Pa­žė­rie­nė.

Ji pa­ste­bė­jo, kad net ir gar­baus am­žiaus pa­cien­tai neiš­si­gąs­ta kom­piu­te­rio.

Am­bu­la­to­ri­nės rea­bi­li­ta­ci­jos sky­riaus pa­cien­tai – jau­nes­nio am­žiaus nei sta­cio­ na­ri­nio. Dau­g u­ma jų čia atei­na dėl stu­bu­ ro, nu­ga­ros, są­na­rių pro­ble­mų. Jos ne­re­tai iš­k y­la po trau­mų, lū­žių.

Vie­no­je am­bu­la­to­ri­nės rea­ bi­li­ta­ci­jos sa­lių taip pat su­ mon­tuo­ta E-LINK sis­te­ ma ir nau­ja kom­piu­te­ ri­nė sis­te­ma, skir­ ta tai­syk­lin­gos sė­dė­se­nos įpro­čiams

Sveikata

for­muo­ti. Be šios pa­slau­gos, nu­ga­ros skaus­ mams mal­šin­ti ir stu­bu­ro pro­ble­moms ša­ lin­ti li­go­ni­nė­je siū­lo­mos ir ki­tos pro­ce­dū­ros: van­dens te­ra­pi­ja ver­ti­ka­lio­je vo­nio­je, kil­pų sis­te­ma ir pan.

nė­mis, plau­čių li­go­mis, iš jų pneu­mo­ni­ja, bron­chi­ne ast­ma, bei pa­t y­ru­siems trau­mas. „Dia­be­tas per me­tus paū­mė­ja ne kar­tą, gli­ke­mi­ja iš­si­ba­lan­suo­ja ga­na daž­nai, to­ dėl pa­grin­di­nį dė­me­sį ski­ria­me pa­cien­tams mo­k y­ti“, – pa­brė­žė gy­dy­to­ja en­dok­ri­no­lo­ gė J.Ru­dzins­k ie­nė.

Ma­žie­ji pacientai, bū­da­mi ligoninėje, su­ ži­no, kaip svei­kai mai­tin­tis, jiems aiš­k i­na­ ma, ko­k ią įta­ką cuk­raus kie­k iui krau­jy­je tu­ri mais­tas, ku­rį val­go, ir fi­zi­nis ak­t y­v u­ mas. Bū­da­mi Vai­kų rea­bi­li­ta­ci­jos sky­riu­je, vai­kai jiems pri­tai­k y­to­je vir­tu­vė­lė­je pa­t ys ga­mi­na­si mais­tą: skai­čiuo­ja ka­lo­ri­jas, ang­ lia­van­de­nių, bal­t y­mų, rie­ba­lų san­t y­k į. Pa­ ga­min­tą po­rci­ją pa­si­sve­ria, po val­gio pa­si­ ma­tuo­ja gli­ke­mi­ją.

Gy­dy­to­ja J.Ru­dzins­k ie­nė at­k rei­pė dė­me­ Li­nas Vit­kus: sį, kad vis dau­giau vai­kų var­gi­na ir ki­ta en­ dok­ri­ni­nė li­ga – nu­tu­k i­mas. „Šie vai­kai ne­leng­vai pa­ten­ka į li­go­ni­nę, nes net kai ku­rie gy­dy­to­jai ma­no, kad nu­ tu­k i­mas – ne li­ga“, – ap­gai­les­ta­vo kli­ni­kos va­do­vė ir pri­dū­rė, kad mo­ko­mo­ji vir­tu­vė­lė bei gra­žiai re­no­v uo­ta sky­riaus val­g yk­la la­ bai pa­si­tar­nau­ja val­g y­mo kul­tū­rai ug­dy­ti.

Vai­kams po trau­mų la­bai veiks­min­ga ir Ka­čer­gi­nė­je vei­k ian­ti E-LINK sis­te­ma.

Ją tu­ri ne tik šis, bet ir ki­tas li­go­ni­nės vai­ kų rea­bi­li­ta­ci­jos pa­da­li­nys – V.Tu­mė­nie­nės sek­to­rius Pa­ne­mu­nė­je. Ma­žie­siems itin pa­ Ką pa­sė­si, tą ir pjau­si tin­ka nau­do­tis įran­ga „Ma­t yk sa­ve“: va­lant ek­ra­ną miš­ke ieš­ko­ti bė­gio­jan­čių žvė­re­lių, „Nuo vai­k ys­tės sau­gant svei­ka­tą, ji il­giau žve­jo­ti žu­v is ir pan. iš­lie­ka ge­ra“, – prieš kal­bant apie li­g ų ša­li­ Vai­kų rea­bi­li­ta­ci­jos sky­riaus „Ži­bu­tė“ ni­mo padarinius, kad ir be vais­tų, per­spė­jo sek­to­riu­je vei­k ia ir dar vie­na kom­piu­te­ri­niu Res­pub­li­k i­nės Kau­no li­go­ni­nės Vai­kų li­g ų prin­ci­pu pa­rem­ta sis­te­ma – in­te­rak­t y­v ūs kli­ni­kos va­do­vė Jū­ra­tė Ru­dzins­k ie­nė. tre­ni­ruok­liai, la­bai efek­t y­v ūs rea­bi­li­tuo­jant Kli­ni­ko­je su­da­r y­tos pui­k ios są­ly­gos su­ po plau­čių li­g ų. Įran­gą su­da­ro plan­še­ti­ si­grą­žin­ti ir stip­rin­ti svei­ka­tą vai­kams, ser­ nis kom­piu­te­ris su spe­cia­lio­mis pro­gra­mo­ gan­tiems en­dok­ri­ni­nė­mis, neu­ro­lo­gi­ mis, au­si­nė­mis su prie­tai­su, ku­rį rei­ kia pūs­ti žai­džiant. Taip ven­ti­liuo­ ja­mi plau­čiai. „Šios nau­jo­vės kol kas ki­to­se Lie­tu­vos gy­dy­mo įstai­go­se dar nė­ ra“, – at­k rei­pė dė­me­sį li­go­ni­nės ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius L.Vit­kus.

Dar vie­na in­te­rak­t y­v i sis­te­ma skir­ta fi­zi­niam ak­t y­v u­mui ska­tin­ ti. Ji va­di­na­si „Aš šo­ku“. Vai­kas at­ si­sto­ja ant ki­li­mė­lio su ke­tu­rio­ mis ro­dyk­lė­mis. Ek­ra­ne ma­ to už­duo­tis. Rit­min­gai mu­ zi­kai gro­jant ju­da. Kaip sta­ ty­ti ko­jas, nu­ro­do ro­dyk­lės. Įdo­mu: „Ži­bu­tės“ sek­to­riu­je Tai vai­kams sma­g us už­siė­ vai­kai į mo­der­nias rea­bi­li­ta­ci­ jos pro­ce­dū­ras verž­te ver­žia­si. mi­mas.

Pa­cien­tų sėk­mės is­ to­ri­jos drą­siai lei­ džia teig­ti, kad tai­ ko­mi nau­ji gy­dy­mo bū­dai ir tech­no­lo­gi­ jos pa­si­tei­si­na.

23

2016 pavasaris

sveikata

Ge­ra svei­ka­ta – bend­ras pa­ci

S

vei­ka­ta – bran­giau­sias mū­sų tur­ tas. Taip by­lo­ja lie­tu­vių liau­dies pa­tar­lė, taip ma­no­me ir mes, Kau­ no Dai­na­vos po­lik­li­ni­kos me­di­ kai. To­dėl vi­sa­da esa­me pa­si­ruo­ šę jums pa­tar­ti ir pa­dė­ti iš­sau­go­ti tai, ką tu­ri­ me bran­giau­sio. Juk svei­kas žmo­gus – tai lai­ min­gas žmo­gus ir lai­min­ga vi­suo­me­nė.

Pro­fe­sio­na­lu­mas ir nuo­šir­du­mas Rū­pin­tis sa­vo svei­ka­ta yra kiek­vie­no žmo­ gaus pa­rei­ga. Atė­ję su sa­vo rū­pes­čiais į Kau­ no Dai­na­vos po­lik­li­ni­ką ga­li­te bū­ti tik­ri – jū­sų svei­ka­ta yra pa­ti­ki­mo­se ran­ko­se. Di­de­lė pro­fe­si­nė pa­tir­tis, aukš­ta kva­li­fi­ka­ci­ja ir pa­ žan­giau­sia me­di­ci­nos įran­ga lei­džia mums pro­fe­sio­na­liai pa­si­rū­pin­ti jū­sų svei­ka­ta.

Kau­no Dai­na­vos po­lik­li­ni­ka – tar­si ant­ rie­ji na­mai, ku­riuo­se ne­trūks­ta nuo­šir­daus rū­pi­ni­mo­si, pa­gar­bos, jau­ku­mo ir ši­lu­mos.

Sup­ran­ta­me, kad kiek­v ie­nas pa­cien­tas yra uni­ka­lus, to­dėl siū­lo­me pa­gal­bą ir gy­dy­mo me­to­dus, ku­rie ge­riau­siai ati­tiks jū­sų po­ rei­k ius ir lū­kes­čius.

Pa­sak po­lik­li­ni­kos di­rek­to­riaus pa­va­ duo­to­jos gy­dy­mui Ane­lės Čaks­tie­nės, vi­sas kva­li­fi ­kuo­tas, ko­k y­biš­kas ir lai­ku tei­k ia­ mas pa­slau­gas pa­cien­tas čia ga­li gau­ti vie­ no­je vie­to­je, o mo­der­ni kom­piu­te­ri­zuo­ta me­di­ci­nos įran­ga lei­d žia gy­dy­to­jui iš kar­to ma­t y­ti at­lik­tų ty­ri­mų re­zul­ta­tus. Nors pa­ sta­ruo­ju me­tu vis po­pu­lia­res­nės tam­pa šei­ mos kli­ni­kos, dau­ge­lis jų nei mo­der­niau­sia me­di­ci­nos įran­ga, nei iš­sa­miais ty­ri­mais pa­si­gir­ti ne­ga­li, to­dėl daž­niau­siai pa­cien­ tai iš­si­tir­ti siun­čia­mi į po­lik­li­ni­kas ar ki­tas pla­tes­nio pro­fi ­lio gy­dy­mo įstai­gas.

24

Mi­si­ja: „Mū­sų rū­pes­tis, kad su­si­rgę pa­cien­tai kuo grei­čiau pa­sveik­tų“, – tvir­ti­na Dai­na­vos po­lik­li­ni­kos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja gy­dy­mui A.Čaks­tie­nė.

Ty­ri­mai – gy­dy­to­jų akys Pa­gal at­lie­ka­mų ty­ri­mų įvai­ro­vę Dai­na­vos po­lik­li­ni­ka yra vie­na pir­mau­jan­čių mies­te. Čia pa­cien­tas ga­li gau­ti iš­sa­mius ra­dio­lo­gi­ nių, echos­ko­pi­nių, en­dos­ko­pi­nių ir kli­ni­k i­ nių fi­zio­lo­gi­nių ty­ri­mų re­zul­ta­tus. Kli­ni­k i­ nė­je diag­nos­ti­kos la­bo­ra­to­ri­jo­je at­lie­ka­mi bend­rie­ji, he­ma­to­lo­gi­niai, imu­no­lo­gi­niai, ci­to­lo­gi­niai ir bio­che­mi­niai ty­ri­mai. „Pa­cien­to iš­t y­ri­mas yra la­bai svar­bi li­gos gy­dy­mo da­lis, ir šiuo po­žiū­riu mes ga­li­ me pa­siū­ly­ti la­bai pla­tų spekt­rą įvai­rių ty­ ri­mų“, – pa­brė­žė di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja gy­dy­mui A.Čaks­tie­nė.

Dai­na­vos po­lik­li­ni­ko­je nuo­lat die­gia­mi nau­ji ty­ri­mų me­to­dai, at­nau­ji­na­ma me­di­ ci­nos įran­ga. Ne­se­niai po­lik­li­ni­ka įsi­gi­jo nau­jos kar­tos elekt­ro­neu­ro­miog­ra­fą, ku­ris pa­de­da įver­tin­ti rau­me­nų ir ner­v ų pa­žei­di­

mus bei diag­no­zuo­ti neu­ro­lo­gi­nius su­sir­ gi­mus. Nau­do­ja­me pa­žan­giau­sius ty­ri­mų me­to­dus der­ma­to­lo­gi­jo­je, įsi­gi­jo­me nau­jos kar­tos skait­me­ni­nį „Fo­to­fin­der“ der­mas­ ko­pą ir skait­me­ni­nį ult­ra­gar­si­nį ske­ne­rį, ku­rie žy­miai pa­leng­v i­no įvai­rių odos na­v i­ kų diag­nos­ti­ką bei kont­ro­lę. Įsi­gy­tas komp­re­si­nės te­ra­pi­jos apa­ra­ tas krau­jo­ta­kos su­tri­ki­mams gy­dy­ti, taip pat daug ki­tos me­di­ci­nos įran­gos, ku­ri lei­džia gy­ dy­to­jams tiks­liai diag­no­zuo­ti ir gy­dy­ti li­gas.

Pa­vyz­džiui, po­lik­li­ni­ko­je yra vyk­do­ma anks­ ty­va su­dė­tin­gų ir lė­ti­nių akių li­gų diag­nos­ti­ka mo­der­niu op­ti­niu ko­he­ren­ti­niu to­mog­ra­fu.

Sie­kiant už­tik­rin­ti pa­žan­ges­nę au­sų, no­ sies, gerk­lės li­gų diag­nos­ti­ką įsi­g y­ta au­to­ma­ ti­zuo­ta oto­ri­no­la­rin­go­lo­go dar­bo vie­ta. Mo­ der­niu aukš­tos ko­ky­bės elekt­roen­ce­fa­log­ ra­fu at­lie­ka­mas funk­ci­nės gal­vos sme­ge­nų būklės ty­ri­mas, re­gist­ruo­jant jų bioe­lekt­ro­ ni­nius pro­ce­sus. Elekt­roen­ce­fa­log­ra­fi­jos at­ lie­ka­mos diag­no­zuo­jant epi­lep­si­ją, ži­di­ni­ nius gal­vos sme­ge­nų pa­ken­ki­mus, ku­riuos su­ke­lia aug­liai, krau­ja­g ys­lių už­de­gi­mai.

Vi­sos rea­bi­li­ta­ci­jos pro­ce­dū­ros Po­lik­li­ni­ka sa­vo pa­cien­tams tei­kia komp­lek­ si­nes pa­slau­gas, to­dėl di­de­lį dė­me­sį ski­ria­ me ne tik li­goms gy­dy­ti, bet ir rea­bi­li­ta­ci­jai.

Fi­zi­nės me­di­ci­nos ir rea­bi­li­ta­ci­jos sky­riu­je sa­vo pa­cien­tams tei­k ia­me įvai­rias svei­ka­ tos grą­ži­ni­mo pa­slau­gas. Prik­lau­so­mai nuo in­di­ka­ci­jų ga­li bū­ti ski­ria­mos įvai­rios svei­ ka­ti­ni­mo pro­ce­dū­ros: ma­sa­žai, ki­ne­zi­te­ra­ pi­ja, hid­ro­ma­sa­žas ba­sei­ne, lim­fod­re­na­žas, er­go­te­ra­pi­ja, pur­vo ap­li­ka­ci­jos, me­cha­no­te­ ra­pi­jos prie­mo­nės, ult­ra­v io­le­ti­nių spin­du­

2016 pavasaris

sveikata

en­to ir jo gy­dy­to­jo rū­pes­tis lių, švie­sos te­ra­pi­ja ir kt. Nau­jo­vė – ki­ne­zi­ te­ra­pi­ja „Red­cord“ apa­ra­tu, tai­ko­ma griau­ čių ar rau­me­nų pa­žei­di­mams gy­dy­ti. Vi­sos rea­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­gos yra tei­k ia­mos am­ bu­la­to­riš­kai, to­dėl pa­cien­tai ga­li stip­rin­ti svei­ka­tą nie­kur neiš­va­žiuo­da­mi.

Po­lik­li­ni­kos Odon­to­lo­gi­jos sky­riu­je tei­ kia­mos vi­sos suau­gu­siųjų ir vai­kų te­ra­pi­ nio odon­to­lo­gi­nio gy­dy­mo pa­slau­gos, taip pat es­te­ti­nio plom­ba­vi­mo, bur­nos hi­gie­nis­ to pa­slau­gos. Po­lik­li­ni­ko­je pri­si­ra­šiu­siems pa­cien­tams taip pat at­lie­ka­mas dan­tų pro­ te­za­vi­mas nui­ma­mais ir ne­nui­ma­mais pro­ te­zais. Taip pat kon­sul­tuo­ja ir gy­do gy­dy­to­ jas pe­rio­don­to­lo­gas ir en­do­don­to­lo­gai, at­ lie­ka­mi su­dė­tin­gi dan­tų šak­nų ka­na­lų per­ gy­dy­mai, nau­do­jant chi­rur­gi­nį „Carl Zeiss“ mik­ros­ko­pą, ult­ra­gar­si­nį ska­le­rį, su­ka­muo­ sius ma­ši­ni­nius inst­ru­men­tus ir skait­me­ni­ nę ra­dio­vi­zua­li­za­ci­jos sis­te­mą. Pa­cien­tai ga­ li nau­do­tis ir gy­dy­to­jo or­to­don­to pa­slau­go­ mis, ku­ris at­lie­ka są­kan­džio ko­rek­ci­jos gy­ dy­mą nui­ma­mais or­to­don­ti­niais apa­ra­tais.

Pro­fi­lak­ti­ka, rea­bi­li­ta­ ci­ja, in­for­ma­ci­ja Siek­da­ma ma­žin­ti gy­ven­to­jų ser­ga­mu­mą sun­k io­mis li­go­mis, Dai­na­vos po­lik­li­ni­ka ak­t y­v iai vyk­do na­cio­na­li­nes pre­ven­ci­nes pro­gra­mas: gim­dos kak­le­lio, krū­ties vė­žio, prie­ši­nės liau­kos vė­žio, šir­dies ir krau­ja­g ys­ lių li­g ų pre­ven­ci­jos, sto­ro­sios žar­nos vė­žio.

At­siž­vel­giant į gy­ven­to­jų, ser­gan­čių cuk­ ri­niu dia­be­tu, skai­čiaus di­dė­ji­mą, po­lik­li­ni­ ko­je ak­ty­viai tei­k ia­ma slau­g y­to­jo dia­be­to­ lo­go kon­sul­ta­ci­nė pa­gal­ba. Šis spe­cia­lis­tas ypa­tin­gą dė­me­sį ski­ria pa­cien­tams, ku­riems cuk­ri­nio dia­be­to diag­no­zė nu­sta­ty­ta pir­mą

kar­tą. Po­lik­li­ni­ko­je taip pat tei­k ia­mos plas­ ti­kos chi­rur­go pa­slau­gos, ku­rių daž­niau­siai pri­rei­k ia žmo­nėms po trau­mų, nu­de­gi­mų ar su­dė­tin­gų chi­rur­gi­nių ope­ra­ci­jų.

Kau­no Dai­na­vos po­lik­li­ni­ka – tar­ si ant­rie­ji na­mai, ku­riuo­se ne­trūks­ ta nuo­šir­daus rū­pi­ ni­mo­si, pa­gar­bos, jau­ku­mo ir ši­lu­mos.

Dai­na­vos po­lik­li­ni­ko­je mo­der­nė­ja ne tik gy­dy­mas, diag­nos­ti­ka, bet ir vi­sas pa­cien­tų ap­tar­na­v i­mas. Vaikš­tant po­lik­li­ni­kos ko­ ri­do­riais neį­ma­no­ma ne­pas­te­bė­ti, kad XXI a. tech­no­lo­gi­jos stip­riai įlei­do šak­nis į kas­ die­nį įstai­gos gy­ve­ni­mą. Apie svei­ka­tos ak­ tua­li­jas ir nau­jie­nas pa­cien­tus nuo­lat in­for­ muo­ja po­lik­li­ni­kos in­for­ma­ci­niai mo­ni­to­ riai. Sie­k iant pa­grei­tin­ti gy­dy­mo pa­slau­g ų su­tei­k i­mą yra įdieg­tos pa­žan­gios elekt­ro­ ni­nės tech­no­lo­gi­jos. Po­lik­li­ni­ka sėk­min­gai nau­do­ja­si išanks­ti­nio re­gist­ra­v i­mo sis­te­ ma „Ser­g u.lt“, per ku­rią pa­cien­tas ga­li už­ si­re­gist­ruo­ti vi­zi­tui pas gy­dy­to­ją in­ter­ne­tu, taip pat ga­li­ma re­gist­ruo­tis te­le­fo­nu.

Tiks­las – bū­ti svei­kiems Trum­po­sio­mis ži­nu­tė­mis pa­cien­tas yra in­ for­muo­ja­mas apie jam pa­skir­tą vi­zi­tą, taip

pat ga­li­mas at­lik­ti pre­ven­ci­nes svei­ka­tos tik­ ri­ni­mo pro­gra­mas. Gy­dy­to­jas apie ga­li­mus pa­cien­tui at­lik­ti pro­fi­lak­ti­nius ty­ri­mus ga­li in­for­muo­ti tik vie­nu myg­tu­ko pa­spau­di­mu.

Au­gan­tį Dai­na­vos po­lik­li­ni­kos po­ten­cia­ lą ro­do ne tik sta­bi­lus pa­cien­tų skai­čius, bet ir ne­se­niai pra­dė­jęs veik­ti no­va­to­riš­kas ir mo­ der­nus Psi­chi­kos die­nos sta­cio­na­ras. Šia­me po­lik­li­ni­kos pa­da­li­ny­je, ku­ris yra įsi­kū­ręs Pet­ra­šiū­nuo­se, tei­kia­ma pa­gal­ba psi­chi­kos ir el­ge­sio su­tri­ki­mų tu­rin­tiems as­me­nims.

Po­lik­li­ni­kos Jau­ni­mo cent­ras – uni­ka­lus ir vie­nin­te­lis to­kio po­bū­džio cent­ras vi­sa­me mies­te. Šio­je įstai­go­je su­telk­tos vi­sos į psi­ cho­lo­gi­nę pa­gal­bą orien­tuo­tos komp­lek­si­ nės pa­slau­gos paaug­liams ir jau­ni­mui. Cent­ ras ge­ro­kai pri­si­de­da prie vals­ty­bės svei­ka­ tos po­li­ti­kos įgy­ven­di­ni­mo. Čia 13–26 me­tų am­žiaus jau­nuo­liams tei­kia­mos ne­mo­ka­mos psi­cho­lo­gų, so­cia­li­nių dar­buo­to­jų, gi­ne­ko­ lo­gės, uro­lo­go, bend­ruo­me­nės slau­g y­to­jos kon­sul­ta­ci­jos, vyks­ta už­siė­mi­mai gru­pė­se, pa­skai­tos, dis­ku­si­niai se­mi­na­rai. „Esa­me pa­si­ruo­šę pa­dė­ti kiek­v ie­nam, į po­lik­li­ni­ką be­si­k rei­pian­čiam žmo­g ui. Mū­ sų rū­pes­tis, kad su­si­rgę pa­cien­tai kuo grei­ čiau pa­sveik­tų ir kad ge­ra svei­ka­ta bū­tų nuo­la­ti­nė kau­nie­čių gy­ve­ni­mo pa­ly­do­vė“, – sa­kė Kau­no Dai­na­vos po­lik­li­ni­kos di­rek­to­ riaus pa­va­duo­to­ja gy­dy­mui A.Čaks­tie­nė.

VšĮ Kau­no Dai­na­vos po­lik­li­ni­ka ad­re­sas: Pra­mo­nės pr. 31, LT- 51270 Kau­nas.

Po­lik­li­ni­kos re­gist­ra­tū­ros tel. (8 37) 403 900.

E. pa­štas info@dainavospoliklinika.lt

25

2016 pavasaris

sveikata

Svar­biau­sia – tu­rė­ti m e

Pa­gar­ba žmo­gui, alt­ruiz­mas ir aukš­tas pro­fe­sio­na­lu­mas – pa­grin­di­niai prie­sa­kai no­ rin­tie­siems stu­di­juo­ti Kau­no ko­le­gi­jos Me­di­ci­nos fa­kul­ te­te (KK MF). Tai jau­ni­mo ne­bau­gi­na, anaip­tol, pa­žan­ giau­siais ir pa­trauk­liau­siais stu­di­jų me­to­dais pri­trau­kia de­šim­te­rio­pai dau­giau, nei yra stu­di­jų vie­tų.

TEKSTAS: JUS­TĖ KI­BU­RY­TĖ Fotografija: Eval­das Še­mio­tas

Di­džiau­sias fa­kul­te­tas ša­ly­je KK MF – se­niau­sia bu­v u­si me­di­ci­nos mo­ kyk­la Lie­tu­vo­je, po ket­ve­rių me­tų mi­ nė­sian­ti me­di­ci­nos spe­cia­lis­tų ren­gi­mo 100-me­t į, ma­lo­niai nu­ste­bi­na šiuo­lai­k iš­ ku­mu: mo­der­nia pra­kti­nio mo­k y­mo ba­ze, nau­jau­sio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis ir stu­den­tų smal­su­mu ir bran­du­mu. „Neį­si­vaiz­duo­ju, kas bū­tų, jei neį­v yk­tų du trys pra­kti­niai už­siė­mi­mai iš ei­lės. Jau po pir­mo klaus­tų, kas at­si­ti­ko, ka­da ga­lės ati­ dirb­ti. Mū­sų stu­den­tai la­bai reik­lūs, at­sa­kin­ gi, iš­pru­sę“, – čia stu­di­juo­jan­tį jau­ni­mą api­ bū­di­na fa­kul­te­to de­ka­nas Ju­lius Do­v y­dai­tis.

Stu­di­jų ko­k y­bės va­do­vė Dan­g uo­lė Grū­ no­v ie­nė ant­ri­na: „Pas­kai­tos iš kny­gos ar už­ra­šų ne­pas­kai­t y­si. Mū­sų stu­den­tams įpras­ta mąs­t y­ti, gin­č y­tis, dis­ku­tuo­ti. Dės­ ty­to­jas tu­ri bū­ti ved­lys, pa­siū­lan­tis, nu­k rei­ pian­tis, ak­cen­tuo­jan­tis.“ Iš tie­sų, vos įžen­g us pro du­ris į pa­grin­ di­nius MF rū­mus K.Pet­raus­ko gat­vė­je, aki­ vaiz­du, kad tai vie­nas ly­de­riau­jan­čių Lie­tu­ vos aukš­tų­jų mo­k yk­lų fi­lia­lų. „Me­di­ci­nos fa­kul­te­tas – aka­de­mi­nis ko­le­gi­ jos pa­da­li­nys, įgy­ven­di­nan­tis stu­di­jų ir moks­ lo, teo­ri­jos ir pra­kti­kos vie­no­vės prin­ci­pus, su­ tei­kiantis ga­li­my­bių kiek­vie­no jos na­rio sa­vi­ raiš­kai ir sa­viug­dai, puo­se­lė­jantis sa­vi­tą kul­tū­ rą, grįs­tą pa­si­ti­kė­ji­mu ir de­mok­ra­tiš­ku­mu“, – sa­ko MF de­ka­nas gy­dy­to­jas J.Do­vy­dai­tis.

26

Net 1 800 stu­den­tų, dvy­li­ka stu­di­jų pro­ gra­mų – tai di­džiau­sias fa­kul­te­tas ne tik Kau­ no ko­le­gi­jo­je, bet ir vi­so­je Lie­tu­vo­je iš tų, ku­ rie ren­gia me­di­kus. No­rin­čių­jų čia mo­ky­tis skai­čiai įspū­din­gi: per­nai į vie­ną stu­di­jų vie­ tą pre­ten­da­vo be­veik de­šimt abi­tu­rien­tų (9,8).

Tai vi­dur­kis, o, pa­v yz­džiui, no­rin­čių­jų stu­di­ juo­ti kos­me­to­lo­gi­ją bu­vo net 32 į vie­ną vie­tą!

KK MF fa­kul­te­to tre­čio kur­so stu­den­tė, bū­si­mo­ji bur­nos hi­g ie­nis­tė Vy­tau­tė Stir­by­ tė sa­ko nie­k a­da ne­sva­jo­ju­si stu­d i­juo­t i kur nors ki­tur.

De­ka­nas tarp stu­den­tų – sa­ vas tarp sa­vų. Gal dėl to čia aki­vaiz­džiai vy­rau­ja pa­si­ti­kė­ ji­mo, kū­ry­biš­ku­mo dva­sia. „Čia yra geriausia: puiki, moderni mo­ kymo bazė, praktika – nuo pat pirmojo kurso. Juk praktika duoda labai daug, vien iš vadovėlių dirbti neišmoksi“, – įsitikinusi V.Stirbytė, užaugusi odontologų šeimoje.

Dar­bas – tai kū­ry­ba Aki­vaiz­du, kad KK MF stu­den­tai di­džiuo­ ja­si sa­vo al­ma ma­ter. Ir ne tik Vy­tau­tė. Bū­ si­ma­sis dan­tų tech­ni­kas Vai­nius Bi­zū­ne­v i­ čius, dar mo­k y­da­ma­sis Kau­no dai­lės gim­ na­zi­jo­je, pra­dė­jo reng­tis dan­tų tech­ni­kų ma­nua­li­nių ge­bė­ji­mų eg­za­mi­nui. „Pas­tan­gos pa­tek­ti į šį fa­kul­te­tą pa­si­tei­si­ no, nes čia stu­di­juo­da­mi gau­na­me ab­so­liu­čiai vis­ką: yra pui­ki ba­zė, me­džia­gos, drau­giš­ki, nuo­šir­dūs dės­ty­to­jai“, – džiau­gia­si Vai­nius.

Jis nė kar­to ne­sud­ve­jo­jo pa­si­rink­ta pro­fe­ si­ja ir yra įsi­ti­k i­nęs, kad dan­tų tech­ni­kas ga­ li la­bai daug: su­kur­ti gra­žų, na­tū­ra­lų, uni­ ka­lų dan­tį su vi­sais kau­bu­rė­liais, va­ge­lė­mis. „Dan­tų tech­ni­kų dar­bas – tai kū­r y­ba.

Ne vi­si tai ga­li. Per eg­za­mi­nus ver­ti­na­mi ma­nua­li­niai sto­jan­čių­jų ge­bė­ji­mai“, – pa­ ste­bi ka­ted­ros ve­dė­ja Dai­va Ma­čiu­lie­nė.

Au­di­to­ri­jos, ku­rio­se mo­ko­si bū­si­mie­ji gy­dy­to­jų odon­to­lo­g ų pa­dė­jė­jai, dan­tų tech­ ni­kai, bur­nos hi­gie­nis­tai, ste­bi­na šiuo­lai­ kiš­ka mo­der­nia įran­ga, ko­k ią tu­ri ne vi­

si odon­to­lo­gi­jos ka­bi­ne­tai, tik pa­cien­tai kai kur – ne tik­ri, o ma­ne­ke­nai.

MF stu­di­juo­ja­ma tre­jus me­tus, tik Aku­še­ ri­jos ir Bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gos stu­di­ jos – pus­ket­vir­tų. Sėk­min­gai bai­gu­sie­siems stu­di­jas su­tei­kia­mas kva­li­fi­ka­ci­nis pro­fe­si­nio ba­ka­lau­ro laips­nis ir pro­fe­si­nė kva­li­fi­ka­ci­ja. „Svei­ka­tos prie­žiū­ros ir so­cia­li­nio dar­bo pa­slau­gos pri­ski­ria­mos prie glau­džių kon­ tak­tų „žmo­g us – žmo­g ui“, to­dėl itin svar­ bu, kad sto­jan­tie­ji tu­rė­tų vi­di­nę mo­t y­va­ci­ją dirb­ti su žmo­nė­mis“, – sa­ko J.Do­v y­dai­tis.

Be­ne jaut­riau­sia šia pra­sme – slau­gos stu­di­jų kryp­tis. Kaž­ka­da va­din­tų gai­les­tin­ go­sio­mis se­se­lė­mis, da­bar – slau­g y­to­jų po­ rei­k is di­dė­ja. Gy­ve­ni­mo truk­mei il­gė­jant, vi­suo­me­nei sens­tant, jai slau­gos rei­k ia vis dau­giau, ji tam­pa iš­plės­ti­nė, pe­ri­man­ti kai ku­rias gy­dy­to­jų funk­ci­jas. „Pa­cien­to gy­v y­bi­nių funk­ci­jų ste­bė­ji­ mas, ver­ti­ni­mas, re­cep­tų iš­ra­šy­mas – vi­sa tai su­ge­ba kom­pe­ten­tin­gos slau­g y­to­jos“, – pa­brė­žia de­ka­nas ir tar­si rū­pes­tin­gas tė­vas ap­gai­les­tau­ja, kad jau­ni spe­cia­lis­tai, ku­pi­ni mei­lės, pa­siau­ko­ji­mo li­go­niams la­bai grei­ tai tar­si su­de­ga, su­si­dū­rę su at­ly­gio už dar­ bą, so­cia­li­nė­mis pro­ble­mo­mis, pa­si­jau­čia ne­ver­ti­na­mi ir emig­ruo­ja.

De­ka­nas pri­si­pa­žįs­ta: jis guo­džia­si vien tuo, kad iš Lie­tu­vos iš­v y­kę bu­vę ko­le­gi­ jos stu­den­tai įsi­dar­bi­na pa­gal pro­fe­si­ją. Jis pa­ta­ria ab­sol­ven­tams, išė­ju­siems į sa­va­ ran­k iš­ko gy­ve­ni­mo ke­lią, ne­tap­ti pre­ten­ zin­giems, dest­ruk­t y­v iems, iš­lik­ti oriems, gerb­ti sa­vo pro­fe­si­ją, ir tvir­ti­na, kad sa­vo dar­bą my­lin­t ys me­di­kai už jį tu­ri gau­ti to­k į at­ly­g į kaip ir vi­so­je ES. „Kai trūks pa­slau­g ų, neuž­tik­rin­si­me ko­ ky­bės, ta­da kils vi­suo­me­nės ne­pa­si­ten­k i­ ni­mas. Jau da­bar me­di­kai sku­ba, per­var­gę.

Ar ši­to rei­k ia, kad juos pra­dė­tų ver­tin­ti?“ – ne vien re­to­riš­kai klau­sia de­ka­nas.

Toks KK MF va­do­vo po­žiū­ris – tar­si bal­ za­mas ken­čian­tie­siems dėl šiuo­lai­k i­nės svei­ka­tos sis­te­mos so­pu­lių.

Ją ab­sol­ven­tai iš­si­ne­ša ir į dar­bą. Ko­le­gi­ ją bai­g u­sios aku­še­rės sa­va­ran­k iš­kai pri­žiū­ ri nėš­čią­sias ir gim­dy­ves, ver­ti­na vai­siaus būk­lę, at­lie­ka inst­ru­men­ti­nius ty­ri­mus ir pro­ce­dū­ras, prii­ma nor­ma­lų gim­dy­mą, at­ pa­žįs­ta pa­to­lo­gi­ją, asis­tuo­ja gy­dy­to­jui aku­ še­ri­nių ope­ra­ci­jų me­tu, kon­sul­tuo­ja šei­mos pla­na­v i­mo, ly­ti­nio švie­ti­mo klau­si­mais.

2016 pavasaris

sveikata

ei­lės ir ją spin­du­liuo­ti

Nuo­mo­nė: „Prak­ti­ka – nuo pat pir­mo kur­so vien iš va­do­vė­lių dirb­ti neiš­mok­si“, – tvir­ti­na bū­si­mie­ji bur­nos hi­gie­nis­tai.

Įgi­ju­sie­ji ki­ne­zi­te­ra­peu­to kva­li­fi ­ka­ci­ ją, ga­li įver­tin­ti pa­cien­to fi­zi­nę ir psi­chi­nę būk­lę, ma­sa­žo, gy­do­mo­sios, fi­zi­nės kul­tū­ ros ir ki­ne­zi­te­ra­pi­jos pro­ce­dū­ro­mis pa­de­da li­go­niams grą­žin­ti svei­ka­tą. Šių spe­cia­lis­tų, kaip ir ko­le­gi­jo­je ren­gia­ mų er­go­te­ra­peu­tų, pro­fe­si­nę kom­pe­ten­ci­ją ir ge­bė­ji­mus le­mia tvir­tos ana­to­mi­jos ir fi­ zio­lo­gi­jos ži­nios.

Kai nuei­na­me į vais­ti­nę, nė ne­pa­gal­vo­ ja­me, kad daž­niau­siai mums vais­tus pa­ duo­da KK MF bai­gę vais­ti­nin­kų pa­dė­jė­jai.

Jie čia, vie­nin­te­lė­je ša­lies mo­k y­mo įstai­go­ je, ren­gia­mi jau ly­giai 70 me­tų. Far­ma­ko­ tech­ni­kų kom­pe­ten­ci­ja – kon­sul­tuo­ti vais­ tų pir­kė­jus, iš­duo­ti ne­re­cep­ti­nius vais­tus, tvar­k y­ti do­ku­men­ta­ci­ją, ga­min­ti vais­tus. Įgi­ju­sie­ji bio­me­di­ci­nos diag­nos­ti­kos tech­ no­lo­go kva­li­fi­ka­ci­ją dir­ba svei­ka­tos prie­žiū­ ros ins­ti­tu­ci­jo­se, vi­suo­me­nės svei­ka­tos cent­ ruo­se, moks­li­nių ty­ri­mų ins­ti­tu­tuo­se ir ki­ to­se įstai­go­se.

Pir­mo­ji ra­dio­lo­gi­jos tech­no­lo­gų lai­da Šian­d ien jau vi­si ži­no, kas yra so­cia­li­ niai dar­buo­to­jai ir kaip jų vi­siems rei­k ia.

Klien­to so­cia­li­nių po­rei­k ių ver­t i­ni­mas ir pro­ble­mų nu­sta­t y­mas, so­cia­li­nės pa­ra­mos pla­na­v i­mas ir tei­k i­mas, pre­ven­ci­nis dar­ bas, at­sto­va­v i­mas klien­to in­te­re­sams įvai­ rio­se ins­t i­tu­ci­jo­se, so­cia­li­nės pa­ra­mos tei­ ki­mas – tai dar­bų ba­rai, ku­rie la­bai pla­t ūs mū­sų sens­tan­čio­je, iš­v y­ku­sių­jų į pa­sau­l į

Nuo­šir­du­mas: Me­di­ci­nos fa­kul­te­to va­do­vai, dės­ty­to­jai ir stu­den­tai – tar­si vie­na šei­ma, kurioje dominuoja šilti tarpusavio santykiai.

lai­mės ieš­ko­t i pa­lik­t ų tė­v ų vi­suo­me­nė­je.

Kar­di­na­liai prie­šin­ga po­pu­lia­rio­ji gro­žio te­ra­pi­jos stu­di­jų kryp­tis, ta­čiau Lie­tu­vai rei­ kia ir vie­nų, ir ki­tų spe­cia­lis­tų. Juo­lab kad bū­si­mie­ji kos­me­to­lo­gai mo­ko­mi ne pa­pras­ to, vien de­ko­ra­ty­vaus, o svei­ko gro­žio pro­ce­ dū­rų. Jie ge­ba įver­tin­ti ir diag­no­zuo­ti dau­g y­ bę svei­ka­tos pro­ble­mų. Pas­ta­ruo­ju me­tu, be vei­do, kū­no gra­ži­ni­mo pa­slau­gų, kos­me­to­lo­ gai mo­ko­si ne­tgi sti­liaus įvaiz­džio. „Kos­me­to­lo­gi­jos pro­gra­mos tiks­las – pa­ reng­ti gro­žio te­ra­pi­jos spe­cia­lis­tą, tu­rin­t į ho­lis­ti­nį po­žiū­rį į svei­ka­tą, api­mant svei­ ką gy­ven­se­ną, gro­žio te­ra­pi­ją, kū­no mo­de­ lia­v i­mą, liek­ni­ni­mą, SPA ir aro­ma­te­ra­pi­ ją, kad žmo­g us bū­tų to­bu­las“, – pa­brė­žė fa­ kul­te­to de­ka­nas J.Do­v y­dai­tis.

Pir­mo­ji ir vie­nin­te­lė Lie­tu­vo­je, nau­jau­sia šim­ta­me­čia­me MF – ra­dio­lo­gi­jos pro­gra­ ma. Šie­met šias stu­di­jas baigs pir­mo­ji ab­ sol­ven­tų lai­da. „Ra­dio­lo­gi­jos tech­no­lo­go dar­bas ypa­č svar­bus – at­lik­ti diag­nos­ti­nes ir gy­do­mą­sias ra­dio­lo­gi­nes pro­ce­dū­ras, už­tik­ri­nant jų ko­ ky­bę bei pa­cien­tų ir ki­tų as­me­nų ra­dia­ci­nę sau­gą, ga­ran­tuo­jant hos­pi­ta­li­nės in­fek­ci­jos kont­ro­lės prin­ci­pų tai­ky­mą“, – pa­brė­žia stu­ di­jų ko­ky­bės va­do­vė D.Grū­no­vie­nė, šios stu­ di­jų pro­gra­mos ren­gi­mo ini­cia­to­rė.

Stu­den­tai tu­ri sa­vo ba­zę, pra­kti­ką at­lie­ka dau­giau nei 210 Kau­no mies­to ir dau­giau kaip 230 ša­lies svei­ka­tos prie­žiū­ros ir so­cia­li­nių pa­slau­gų įstai­gų. Pa­gal mai­nų pro­gra­mas vie­ ną se­mest­rą ga­li stu­di­juo­ti ar­ba at­lik­ti pra­kti­ ką Šve­di­jo­je, Suo­mi­jo­je, Nor­ve­gi­jo­je, Por­tu­ga­

li­jo­je, Bel­gi­jo­je, Tur­ki­jo­je, Lat­vi­jo­je, Es­ti­jo­je ar ki­to­se už­sie­nio ša­ly­se.

Net ir bai­gus stu­di­jas bend­ra­dar­bia­vi­mas su ab­sol­ven­tais ne­nut­rūks­ta. Fa­kul­te­te puo­ se­lė­ja­mos il­ga­me­tės po­dip­lo­mi­nių stu­di­jų tra­di­ci­jos. Čia rea­li­zuo­ja­mos iš­ly­gi­na­mo­sios ir da­li­nės stu­di­jos ab­sol­ven­tams, tu­rin­tiems aukš­tes­nio­jo moks­lo dip­lo­mą. Tęs­ti­nių stu­ di­jų sky­riu­je ša­lies me­di­ci­nos dar­buo­to­jai ga­li to­bu­lin­ti pro­fe­si­nę kva­li­fi­ka­ci­ją.

Fa­kul­te­to dės­t y­to­jai ir stu­den­tai vyk­do tai­ko­muo­sius ty­ri­mus. „Me­di­ci­na yra moks­las ir me­nas, me­niš­ kiau­sias iš vi­sų me­nų. Virš vi­so to tu­ri spin­ du­liuo­ti mei­lė, pa­gar­ba žmo­gui, alt­ruiz­ mas. Jei su­ge­bi spin­du­liuo­ti – bū­si lai­min­ gas ir bus ge­rai tam, ku­riam ski­ri sa­vo dar­ bą“, – to sa­vo stu­den­tams lin­k i KK MF de­ ka­nas J.Do­v y­dai­tis ir vi­si pe­da­go­gai.

Stu­di­jų pro­gra­mų – dvy­li­ka ■■ Aku­še­ri­ja, Far­ma­ko­tech­ni­ka, Bend­ ro­sios pra­kti­kos slau­ga, Bio­me­di­ci­ nos diag­nos­ti­ka, Ra­dio­lo­gi­ja, Dan­ tų tech­no­lo­gi­ja, Bur­nos hi­gie­na, Odon­to­lo­gi­nė prie­žiū­ra, Er­go­te­ra­ pi­ja, Ki­ne­zi­te­ra­pi­ja, Kos­me­to­lo­gi­ja, So­cia­li­nis dar­bas.

27

2016 pavasaris

sveikata

Tiks­las: sva­jo­nę val­dy­ti nors vie­ną ran­ką M.Gi­ru­lis

pa­sie­kė per tre­jus me­tus.

Mar­ty­no Gi­ru­lio asmeninio archyvo nuotr.

Min­ti­mis val­do­ma ran­ka

jau ta­po sa­va 28

2016 pavasaris

„Sa­ky­kit, ką no­ri­te, bet gy­ve­ni­mas yra nuo­sta­bus“, – per tre­jus me­tus įsi­ti­ki­no Mar­ty­nas Gi­ru­lis. Pri­kaus­tęs pa­sau­lio dė­me­sį sa­vo bio­ni­ne ran­ka, nes sa­vų­jų ne­val­dė nuo gi­mi­mo, šian­dien 23-ejų vai­ki­nas di­džiuo­ja­si sa­va­ran­kiš­ku­mu.

TEKSTAS: JUR­GI­TA ŠA­KIE­NĖ

Iš­ryš­kė­jo de­fek­tas Su Mar­t y­nu kal­bė­tis ta­rė­mės dar sau­sį, bet po­kal­bį te­ko ati­dė­ti dėl jo ke­lio­nės į Aust­ri­ ją. Ten jis lan­kė­si pas tuos pa­čius spe­cia­lis­ tus, ku­rie pri­tai­kė bio­ni­nę ran­ką. Vi­zi­tas – ne man­da­g u­mo, bet vis­kas bai­gė­si ge­rai. „Ne dėl ma­no kal­tės at­si­ra­do ran­kos de­ fek­tas. Pa­ra­šiau laiš­ką, jie pa­k vie­tė at­v yk­ ti ir at­lik­ti ser­v i­są. Tai bu­vo me­cha­niz­ mo elekt­ro­ni­kos de­fek­tas. Ran­ką pa­v yk­da­ vo val­dy­ti lė­čiau, nei no­rė­jo­si“, – pa­sa­ko­jo vai­k i­nas, gy­ve­nan­tis Tau­ra­gė­je.

Su Mar­t y­nu šne­kė­jo­mės vė­lų va­ka­rą.

Vai­k i­nas na­mo par­si­ra­do tik aš­tun­tą va­ lan­dą. „Bu­vau pa­skai­to­se. Tru­pu­t į už­tru­kau“, – pa­sa­ko­jo M.Gi­ru­lis.

Vai­k i­nas Kau­no ko­le­gi­jos Tau­ra­gės sky­ riu­je stu­di­juo­ja įmo­nių ir įstai­g ų ad­mi­nist­ ra­v i­mą. „Pa­tin­ka, kad ten­ka daug dirb­ti kom­piu­ te­riu ir šiaip trau­k ia to­k ia spe­cia­ly­bė. Įdo­ miau­sios pa­skai­tos? Dar tik pir­mas kur­sas, bend­ri da­ly­kai, ne­ga­liu pa­sa­k y­ti, kas įdo­ miau­sia“, – kal­bė­jo tau­ra­giš­k is.

Iš ša­l ies at­ro­dy­t ų, kad jis – ei­l i­n is stu­ den­tas. Ta­čiau tam, kad su­ge­bė­t ų at­l ik­ ti, at­ro­dy­t ų, sa­vai­me su­pran­ta­mus veiks­ mus – paim­t i puo­de­l į ir at­si­ger­t i, ap­k a­bin­ ti ma­mą, įteik­t i mer­g i­nai gė­lę – jam rei­kė­ jo pe­rei­t i ug­n į ir van­de­n į.

bu­vo sun­ku iš­mok­ti vaikš­čio­ti. Li­ga bu­vo su­su­ku­si jo pė­das. Tie­sin­ti jos ban­dy­tos gip­ suo­jant be­veik nuo gi­mi­mo tre­jus me­tus, ta­ čiau nau­dos iš to ne­bu­vo jo­kios. „Su­gip­suo­tas ko­jas vai­kui la­bai skau­dė­jo.

Nak­t ys bu­vo be­mie­gės. Jį be­veik iš­ti­sai rei­kė­jo su­pti“, – yra pa­sa­ko­ju­si Mar­ ty­no ma­ma D.Gi­ru­lie­nė.

Ji ne­ga­li pa­mirš­ti sū­naus no­ro ap­siau­ti nu­si­žiū­rė­tus ba­tu­kus.

Neį­ga­lios ran­kos, prie ku­rios vė­liau ir bu­vo pri­tvir­tin­ta bio­ ni­nė ran­ka, am­pu­ta­ci­ja, pa­ ly­gin­ti su šia ope­ra­ci­ja, bu­vo pa­pras­ta.

„Kai Mar­ty­nui bu­vo pust­re­čių me­tų, jis par­duo­tu­vė­je pa­ma­tė ba­tu­kus. Jų ne­šio­ti ne­ ga­lė­jo, bet nu­pir­ko­me. Ža­dė­jo­me, kad ap­ siaus juos, kai iš­gis. Mar­ty­nas mie­go­da­vo tuos ba­tus pa­si­dė­jęs ša­lia“, – kal­bė­jo mo­te­ris.

Vaikš­čio­ti ber­niu­kas pra­dė­jo tik bū­da­ mas še­še­rių, po še­šių ope­ra­ci­jų, ku­rias at­ li­ko Šve­di­jos me­di­kai. Abi ran­kos taip pat bu­vo ne­veiks­nios, jis pa­ts nie­ko ne­ga­lė­jo nei paim­ti, nei ką nors jo­mis pa­da­r y­ti.

Pa­žei­dė ir ko­jas, ir ran­kas

ra­do in­ter­ne­te

Mar­t y­nas bu­vo jau­niau­sias vai­kas Dan­ guo­lės ir Ri­mo Gi­ru­lių šei­mo­je. Dvi vy­res­ nės Mar­t y­no se­sės gi­mė ir au­go svei­kos, o jam vos gi­mu­siam bu­vo diag­no­zuo­ta re­ ta sun­k i li­ga – art­rog­ri­po­zė. Gy­dy­to­jai tė­ vams tuo­met siū­lė Mar­t y­ną pa­lik­ti vai­kų na­muo­se ir ne­varg­ti jį au­gi­nant.

Dėl li­gos bu­vo de­for­muo­tos ber­niu­ko ran­kos ir ko­jos, pa­žeis­ti pe­čių, al­kū­nių, rie­šų, čiur­nų rau­me­nys. Dėl to Mar­t y­nui

Vai­k i­nas pri­si­me­na, kad, bū­da­mas ma­žas ir aug­da­mas, steng­da­vo­si ne­gal­vo­ti ir ne­ klaus­ti, ko­dėl bū­tent jam taip nu­ti­ko. Ne­ pai­sy­da­mas ne­ga­lios, Mar­t y­nas į gy­ve­ni­mą ka­bi­no­si iš vi­sų jė­g ų. „Da­bar, kai stu­di­juo­ju, ne­la­bai jau­čia­si, kad esu ki­toks. O anks­čiau bū­da­vo vis­ko.

Paaug­lys­tė­je vai­kai žiau­ro­k i – su­lauk­da­vau pa­šai­pų“, – Mar­t y­nui ne­sma­g u pri­si­min­ ti mo­k yk­lą.

Sveikata

Kaip rea­g uo­da­vo į už­gau­lio­ji­mus? Muš­ tis juk ne­pul­da­vo? „Ne… Na, ko­ją pa­kel­da­vau, įspir­da­vau“, – pri­si­pa­žįs­ta vai­k i­nas, na­mo ne­re­tai grįž­da­vęs ap­si­ver­kęs.

Ma­ma jam nuo­lat pa­tar­da­vo vis­ką da­r y­ti kuo lė­čiau: „Būk pa­sku­ti­nis, kad neuž­gau­ tų.“ Ta­čiau Mar­t y­nas ver­žė­si bū­ti kuo sa­ va­ran­k iš­kes­nis. Iš­mo­kęs skai­t y­ti, se­kė nau­ jau­sius me­di­ci­nos pa­sie­k i­mus ir vis lau­kė pro­gos, pa­kei­sian­čios jo gy­ve­ni­mą.

Kom­piu­te­rio kla­v ia­tū­ra nau­do­jo­si ko­ jo­mis. „Se­niai ži­no­jau, kad tik­rai val­dy­siu nors vie­ną ran­ką“, – sa­kė vai­k i­nas, in­for­ma­ci­jos apie bio­ni­nes ran­kas ra­dęs in­ter­ne­te ir su­ si­sie­kęs su moks­li­nin­kais. „Iš pra­džių tai at­ro­dė ne­pa­sie­k ia­ma kaip kos­mo­sas. Bet Aust­ri­jos me­di­kai su­ti­ko pa­ dė­ti, nors iki tol jie dir­bo tik su svei­kais žmo­nė­mis, pa­t y­ru­siais trau­mas, o ne ran­ kų ne­val­džiu­siais nuo gi­mi­mo“, – pa­sa­ko­ jo Mar­t y­nas.

Jis pa­me­na, kaip šią ži­nią pra­ne­šė tė­ vams. Nu­li­po iš ant­ro aukš­to šauk­da­mas: „Ma­ma, ra­dau ran­kas!“

Pus­me­tį – elekt­ros smū­giai M.Gi­ru­liui iš pra­džių pri­rei­kė kant­r y­bės ir at­kak­lu­mo įti­k in­ti ap­lin­k i­nius, kad ir šie pa­ti­kė­tų jo pla­nu gau­ti ran­ką. Vė­liau pri­ rei­kė kant­r y­bės iš­mok­ti ran­ką val­dy­ti.

Vai­k i­nas dėl sa­vo sva­jo­nės gy­ven­ti sava­ rankiškai pa­si­r y­žo at­lai­k y­ti ir iš­kęs­ti dau­ gy­bę su­dė­tin­g ų ope­ra­ci­jų. Vie­nos me­tu į vir­šu­ti­nę de­ši­nės ran­kos da­lį bu­vo per­so­ din­ti ko­jos ner­vai ir rau­me­nys, nes iš ran­ kos bu­vo per silp­ni. Kol au­di­niai pri­gi­jo, Mar­t y­nas pu­sę me­tų jau­tė vien skaus­mus ir tar­si elekt­ros smū­gius. Bu­vo ki­lęs klau­si­ mas, ar žmo­g us, nie­ka­da ne­val­dęs ran­kos, ge­bės val­dy­ti dirb­ti­nę.

Neį­ga­lios ran­kos, prie ku­rios vė­liau ir bu­vo pri­t vir­tin­ta bio­ni­nė ran­ka, am­pu­ta­ci­ ja, pa­ly­gin­ti su šia ope­ra­ci­ja, bu­vo pa­pras­ta.

Vis dėl­to pa­grin­di­nė kliū­tis, su ku­ria su­ si­dū­rė jau­nuo­lis, – pi­ni­g ų trū­ku­mas.

Pro­te­zas kai­na­vo 92 tūkst. eu­r ų. Ope­ra­ ci­ja, per ku­rią per­so­di­no ner­v us ir rau­me­ nis, – 21 tūkst. eu­r ų. Am­pu­ta­ci­ja at­siė­jo 5 tūkst. eu­r ų. Šei­ma par­da­vė ūkį, trak­to­rių, ta­čiau gau­ta su­ma bu­vo tik ma­žas la­šas, pa­ly­gin­ti su ta, ko­k ios rei­kė­jo.

Pra­d ė­t i min­t i ki­t i pi­n i­g ų paieš­kos ke­ liai. Da­l į rei­k ia­mų lė­š ų suau­ko­jo 29

2016 pavasaris

Sveikata

Panaudojimas: M.Girulis labiausiai norėjo išmokti pasisveikinti – tvirtai paspausti ranką kitam žmogui.

ge­r i žmo­nės, da­l į pa­d en­gė vals­t y­b ė.

Ta­č iau bu­vo daug mo­men­t ų, kai at­ro­d ė, kad sva­jo­nė nu­plauks ir Mar­t y­n as liks pu­siau­k e­lė­je tik su sa­vo vil­t i­m is ir my­ lin­č ia šei­m a.

Ran­ką val­do min­ti­mis Da­bar vi­sa tai Mar­t y­nui at­ro­do nie­kai, pa­ ly­gin­ti su emo­ci­jo­mis, už­plū­du­sio­mis pir­ mą kar­tą pa­ju­di­nus bio­ni­nę ran­ką. Jaus­ mas – neap­sa­ko­mas. Ga­lė­jo ap­čiuop­ti, paim­ti daik­tus! „La­biau­siai no­rė­jau pa­si­svei­k in­t i. Nor­ ma­liai paim­t i ir pa­spaus­t i ran­k ą. Iki tol nie­k a­da ne­ga­lė­jau to vy­riš­k ai pa­da­r y­t i.

Ne­rea­lus jaus­mas, at­si­ra­dus to­k iai ga­li­my­ bei“, – at­si­du­so Mar­t y­nas.

Bend­ra­v i­mas jam la­bai svar­bus. „Žmo­g us be žmo­gaus ga­li su­pū­ti“, – sam­pro­ta­vo stu­den­tas.

Iš pra­džių Mar­t y­nas tu­rė­jo iš­mok­ti min­ ti­mis val­dy­ti lai­k i­ną­ją bio­ni­nę ran­ką. Tai pa­ruo­šia­mo­ji da­lis.

Bio­ni­nė ran­ka yra val­do­ma ner­v i­niais sig­na­lais. Į juos rea­g uo­jan­t ys elekt­ro­dai yra pri­jung­ti prie odos to­je ran­kos vie­to­je, kur bu­vo per­so­din­ti ner­vai ir rau­me­nys.

Svei­kas žmo­g us ran­ką val­do še­šiais sen­ so­riais, Mar­t y­nas – dviem. Tad jam daug su­dė­tin­giau. Prieš at­lie­kant ko­k į nors veiks­mą ten­ka su­si­kon­cent­ruo­ti. „Pats tu­rė­jau vis­ką iš­mok­ti. Nie­kas ne­ mo­kė – iš­mok­ti ga­li tik pa­ts, steng­da­ma­ 30

Laimingas: M.Girulis ypač dėkingas jį operavusiam profesoriui Oskarui Aszmannui.

Mar­ty­no Gi­ru­lio asmeninio archyvo nuotr.

sis at­lik­ti vie­ną ar ki­tą ju­de­sį“, – pa­sa­ko­ jo vai­k i­nas.

Kas bu­vo sun­k iau­sia, kol iš­mo­ko val­dy­ ti ga­lū­nę? Pa­si­ro­do, di­džiau­sia kliū­tis – ne­ kant­ru­mas. „No­rė­jau vis­ką iš­mok­ti la­bai grei­tai, o tai neį­ma­no­ma. Tik lė­tai, po tru­pu­t į“, – pri­si­ mi­nė Mar­t y­nas.

Šei­ma par­da­vė ūkį, trak­to­rių, ta­čiau gau­ta su­ma bu­vo tik ma­žas la­šas, pa­ly­ gin­ti su ta, ko­kios rei­kė­jo.

Ga­v us iš­sva­jo­tą nuo­la­ti­nę tik jam pri­tai­ ky­tą bio­ni­nę ran­ką kiek­v ie­na die­na at­neš­ da­vo nau­jie­nų. Vis iš­mok­da­vo ką nors nau­ jo. Iš pra­džių, paė­męs ir pa­kė­lęs stik­li­nę, iš jos ger­da­vo per šiau­de­lį. Be jo ger­ti bu­vo ri­ zi­k in­ga, nes, neaps­kai­čia­vęs sa­vo ga­li­my­ bių, jis ga­lė­jo ne tik ap­si­pil­ti, bet ir iš­si­muš­ ti dan­tis. Vi­si Mar­t y­no dan­t ys – vie­to­je, ta­ čiau ne­lai­mių mo­kan­tis val­dy­ti ran­ką pa­ ty­rė ne vie­ną ir ne dvi.

Kar­tą im­da­mas vir­du­lį ap­si­py­lė. Po to at­sar­g u­mas ir bai­mės jaus­mas jo il­gai

neap­lei­do. Be­je, prie nau­jos ran­kos tu­rė­ jo pri­pras­ti ne tik pa­ts jos sa­v i­nin­kas, bet ir jo au­gin­ti­nis. Ka­ly­tė la­bai keis­tai rea­ga­vo į šei­mi­nin­ko po­k y­čius. „Su­lau­k iau įdo­mios reak­ci­jos. Keis­tas žvilgs­nis bu­vo“, – nu­si­juo­kė stu­den­tas.

Pa­si­kei­tė kar­di­na­liai Iš­mo­kus val­dy­ti ran­ką, Mar­t y­no gy­ve­ni­ mas pa­si­kei­tė kar­di­na­liai, nors ji tik vie­na ir neats­to­ja tik­ros. „Vi­sus dar­bu­kus ga­liu at­lik­ti tik iš lė­ to, ta­čiau nuo­sta­bu, kad ga­liu paim­ti tai, ką no­riu. Ga­liu da­r y­ti tai, ką no­riu. Jau su­ge­ bu iš­nau­do­ti vi­sas ran­kos ga­li­my­bes. Jau­ čiu, kad ji tik­rai yra ma­no kū­no da­lis. Be sa­vo šei­mos, ar­ti­mų­jų ir vi­sų ki­tų žmo­nių, ku­rie pa­dė­jo, ne­bū­čiau nie­ko pa­sie­kęs“, – dė­ko­jo vai­k i­nas.

Ko jis ne­ga­li, bet la­bai no­rė­tų­si? „Ne­ži­nau, rei­k ia pa­gal­vo­ti. Pa­val­g y­ti, at­si­ger­ti pa­ts ga­liu. Na, už­trauk­tu­ko už­ trauk­ti ne­ga­liu – per smul­k ios de­ta­lės, kad ga­lė­čiau su­čiu­pi­nė­ti. Bet la­bai svar­bu, kad vis dėl­to ga­liu la­bai daug“, – džiau­gė­si stu­ den­tas.

Per pa­skai­tas pa­pil­do­mos pa­gal­bos jam ne­rei­k ia, nes ne­bū­ti­na daug už­si­ra­šy­ti. In­ for­ma­ci­ją dės­t y­to­jai at­siun­čia skaid­rė­se.

Per at­si­skai­t y­mus ir­gi ne­rei­k ia daug ra­šy­ ti. Daž­niau­siai bū­na tes­tai, kai rei­k ia pa­ž y­ mė­ti tei­sin­g us at­sa­k y­mus.

Lais­va­lai­kis ir mei­lė Dvy­lik­tą kla­sę Mar­t y­nas bai­gė Kau­no suau­g u­sių­jų mo­k y­mo cent­re. Vi­du­ri­nio moks­lo ates­ta­tą pa­siė­mė jau bio­ni­ne ran­ka.

Kaip se­kė­si Mar­t y­nui eg­za­mi­nai, ku­riems tu­rė­jo ruoš­tis, ban­dy­da­mas pri­si­tai­k y­ti prie nau­jos ran­kos ir ko­vo­da­mas su dėl to ky­lan­čio­mis įvai­rio­mis emo­ci­jo­mis? „Bu­vo ką mo­k y­tis. Ne­la­bai sun­ku. Vis­ kas nor­ma­liai“, – vy­riš­kai ne­daug­žo­d žia­ vo stu­den­tas.

Pa­ž y­mių vi­dur­k is – aš­tuo­ni. Lai­kė lie­tu­ vių kal­bos ir fo­tog­ra­fi­jos eg­za­mi­nus. Ko­dėl ne in­for­ma­ti­kos, ku­ri pa­tin­ka? „Sud­ve­jo­jau“, – tars­te­lė­jo Mar­t y­nas.

Lais­va­lai­k iu jis mėgs­ta skai­t y­ti, tam ski­ ria ne­ma­žai lai­ko. Mėgs­ta pa­si­vaikš­čio­ti po gam­tą, po miš­ką.

Vie­nas vaikš­ti­nė­ja? „Su drau­ge“, – ne­slė­pė vai­k i­nas.

Ji kau­nie­tė, pa­ra­me­di­kė. Po­ra su­si­pa­ži­ no prieš me­tus. „Per feis­bu­ką vi­sa­ga­lį“, – šyp­te­lė­jo Mar­ ty­nas.

Sim­pa­ti­jos sklei­dė­si iš lė­to, po tru­pu­tė­lį. „Kiek­v ie­nas žmo­g us no­ri mei­lės, su­kur­ti šei­mą. Aš – ne išim­tis. Su­ža­vė­ti sten­giau­si pa­pras­tu­mu, nuo­šir­du­mu, tik­rai ne šust­ru­ mu“, – nu­si­juo­kė jau­nuo­lis.

Dar vie­nas mėgs­ta­mas lais­va­lai­k io už­ siė­mi­mas – plau­k io­ti.

Kai Mar­ty­nui bu­vo pust­re­čių me­tų, jis par­ duo­tu­vė­je pa­ ma­tė ba­tu­kus.

Jų ne­šio­ti ne­ ga­lė­jo, bet nu­ pir­ko­me. Ža­ dė­jo­me, kad ap­siaus juos, kai iš­gis. Mar­ ty­nas mie­go­da­ vo tuos ba­tus pa­si­dė­jęs ša­lia.

To­bu­lė­ti ir neap­si­leis­ti Jo pa­sau­lį ap­ver­tu­sią nau­ją­ją ran­ką Mar­t y­ nas su­si­ra­do pa­ts. Ko­k ių dar po­k y­čių sau yra nu­ma­tęs?

Įvertinimas: Martynas prezidentūroje buvo apdovanotas kaip konkurso „Herojai tarp mūsų“ vienas nugalėtojų.

2016 pavasaris

Sveikata

„Ma­nęs dar lau­kia dve­ji su pu­se me­tų stu­di­ jų, o po to gal koks dar­bas at­si­ras“, – ne­sku­ba pla­ nuo­ti ir gy­ven­ti vai­ki­nas.

Ti­k i­si ras­ti to­k į dar­ bą, ku­ris ne tik at­neš šiek tiek pa­ja­mų. Dar­bas tu­ri ir pa­tik­ti. „No­rė­čiau, kaip ir dau­ gu­ma žmo­nių, dar­bo, šei­ mos, vai­kų. No­riu bū­ti žmo­g u­mi, ku­ris su­pran­ta gy­ve­ni­mą. No­riu to­bu­lė­ ti, ne­leis­ti sau liū­dė­ti, ap­si­ leis­ti“, – Mar­t y­nas nu­si­tei­ kęs ryž­tin­gai.

Kad ir koks di­de­lis ste­ buk­las yra jo nau­jo­ji ran­ka, tarp la­biau­siai džiu­gi­nan­čių da­ly­kų nea­be­ jo­ti­nai fi­gū­ruo­ja ar­ti­mų­jų ge­ro­vė. „Džiu­gi­na, kai vis­kas jiems ge­rai, kai ma­ma svei­ka“, – Mar­t y­nas nie­ka­da ne­ pa­mirš, kad šei­ma pa­lai­kė jį net ir pa­čiais sun­k iau­siais gy­ve­ni­mo mo­men­tais.

Pats daug pa­t y­ręs ir iš­t vė­ręs, vil­ties jis no­ri įkvėp­ti ir ki­tiems.

Palaikymas: šeimos parama ir pagalba M.Giruliui, dėl ligos gimusiam su deformuotomis galūnėmis, – gyvybiškai svarbi.

Mar­ty­no Gi­ru­lio asmeninio archyvo nuotr.

„Kad ir ko­k ia sun­k i si­tua­ci­ja at­ro­dy­tų, rei­k ia ne­pra­ras­ti ti­kė­ji­mo. Vi­są lai­ką sau sa­kau, kad vis­kas bus ge­rai. Stre­sas nie­ko ge­ro ne­duo­da. Aiš­ku, per daug at­si­pa­lai­ duo­ti ir­gi ne­ga­li“, – įsi­ti­k i­nęs vai­k i­nas.

Iš kur tiek ener­gi­jos, pa­si­ti­kė­ji­mo? „No­riu gy­ven­ti vi­sa­ver­t į gy­ve­ni­mą, ne­si­

skir­ti nuo ki­tų, ne­bū­ti ki­toks“, – sa­kė Mar­ ty­nas. Gal jau ap­lan­ko min­t ys, kad rei­kė­tų pra­dė­ti žy­gius ir ant­rai ran­kai gau­ti? „Ne­gal­vo­ju apie tai. Džiau­giuo­si tuo, ką tu­riu. Man pa­kan­ka vie­nos ran­kos“, – kal­ bė­jo vai­k i­nas, gy­ve­ni­me su­lau­kęs di­džiu­ lio ste­buk­lo.

��U������ P���������������

��������������������

32

2016 pavasaris

Sveikata

Kas svar­biau­sia kal­bant

apie aler­gi­ją me­ta­lui

Jū­ra­tė Stai­kū­nie­nė

Lie­tu­vos aler­go­lo­gų ir kli­ni­ki­nių imu­no­lo­gų draug ­ ij­os pre­zi­den­tė, Aler­gi­jos kli­ni­kos CD8 klin ­ i­ka gy­dy­to­ja aler­go­lo­gė ir kli­ni­ki­nė imun ­ ol­og ­ ė med­ ic ­ in ­ os moks­lų dak­ta­rė do­cen­tė

G

al­būt rei­kė­tų pra­dė­ti nuo to, kad šian­dien su aler­gi­ja ga­li su­si­dur­ti kas penk­tas žmo­g us iš de­šim­ties. Va­di­ na­si, tai daž­na būk­lė, ir rei­ kė­tų apie tai pa­gal­vo­ti ne tik ta­da, kai at­si­ ran­da to­k ių po­ž y­mių kaip už­si­tę­su­si slo­ga, čiau­du­lys ar il­gas čiau­dė­ji­mas, niež­ti no­sį ar­ba ji la­bai daž­nai už­g u­lu­si – sun­ku kvė­ puo­ti. Be abe­jo, mū­sų oda taip pat daž­nai rea­g uo­ja: jei­g u ją iš­be­ria, pa­tins­ta, niež­ti, tie bė­ri­mai ga­li bū­ti įvai­riau­si ir truk­ti nuo ke­ lių va­lan­dų iki ke­lių die­nų ar mė­ne­sių, ar net iš­ti­sus me­tus. Jų ga­li bū­ti įvai­rio­se kū­ no vie­to­se, pri­k lau­so­mai nuo to, ko­k ia aler­ gi­jos for­ma ir koks aler­ge­nas. Jei oda iš­ber­ta to­se vie­to­se, kur ne­šio­ja­me aus­ka­rus, kak­ lo pa­puo­ša­lus, kel­nių me­ta­li­nes sag­tis, apy­ ran­kes, laik­ro­dį, įta­ria­mas daž­niau­sias me­ ta­lo aler­ge­nas – ni­ke­lis. Daž­nai žmo­g us net ne­ži­no, kad jį var­gi­na aler­gi­ja, nes apie tai ne­pa­gal­vo­ja. Bur­nos ir lie­žu­v io de­gi­ni­mas, sau­su­mas, skaus­mas, ope­lės, at­si­ra­dę su­k ie­ tė­ji­mai bur­no­je, lū­pų pa­rau­di­mas, ski­li­nė­ ji­mas, dan­tų imp­lan­to ar me­ta­li­nio pro­te­zo ne­pri­gi­ji­mas ir­gi ga­li reikš­ti aler­gi­ją. Daž­ niau­siai tai aler­gi­jos me­ta­lui po­ž y­miai.

Ni­ke­lis, ko­bal­tas ir chro­mo drus­kos yra daž­niau­si me­ta­lų aler­ge­nai. Mes kas­dien su­si­du­ria­me su me­ta­lais, to­dėl, me­tams bė­ gant, di­dė­ja ti­k i­my­bė, kad iš­si­v ys­t ys aler­

gi­ja me­ta­lui. Ve­ria­mi aus­ka­rai, ne­šio­ja­mie­ ji kom­piu­te­riai, mo­bi­lie­ji te­le­fo­nai, odi­niai dra­bu­žiai, klu­bo, ke­lio są­na­rių pro­te­za­v i­ mo, krau­ja­g ys­lių šun­tai ir dan­tų imp­lan­ ta­ci­jos te­cho­lo­gi­jos pa­di­di­no kon­tak­tą su me­ta­lais ir kar­tu aler­gi­jos ti­k i­my­bę. Net 17 pro­c. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų, ku­riems pa­si­reiš­ kia lė­ti­nis odos bė­ri­mas, yra jaut­r ūs ni­ke­ liui – ki­to­se Eu­ro­pos ša­ly­se aler­gi­ja ni­ke­ liui nu­sta­to­ma net treč­da­liui ser­gan­čių­jų.

Gy­dy­to­jai tai va­di­na aler­gi­ne eg­ze­ma, ar­ba aler­gi­niu kon­tak­ti­niu der­ma­ti­tu. Šiai eg­ze­ mai bū­din­gas šla­piuo­jan­tis niež­tin­tis bė­ri­ mas la­bai daž­nai ant vei­do ir ran­kų, bet ga­ li iš­plis­ti ir po vi­są kū­ną. Aler­gi­ja ni­ke­liui daž­nes­nė tarp mo­te­r ų, o aler­gi­ja ko­bal­tui daž­niau nu­sta­to­ma vy­rams, chro­mo drus­ kos aler­gi­zuo­ja abie­jų ly­čių at­sto­v us vie­no­ dai. Ko­bal­to ran­da­ma ne tik me­ta­li­niuo­se daik­tuo­se, bet jo yra ir kos­me­ti­kos, plau­ kų ir odos da­žų, net vi­ta­mi­no B12 su­dė­t y­ je. Chro­mo drus­kų yra me­ta­luo­se, ce­men­ te, ba­tuo­se, odos, dra­bu­žių da­žuo­se, net deg­tu­kuo­se. Pa­la­dis ir auk­sas yra ju­ve­ly­ri­ nių dir­bi­nių, at­ku­ria­mų­jų me­ta­li­nių dan­tų kom­po­nen­tų aler­ge­nai, daž­nai su­ke­lian­t ys bur­nos sau­su­mą, glei­v i­nės už­de­gi­mą, lie­ žu­v io pa­žei­di­mus. Gyv­si­dab­rio – dar vie­no aler­gi­zuo­jan­čio me­ta­lo, anks­čiau nau­do­to ga­mi­nant ter­mo­met­rus, plom­buo­jant dan­ tis, iki šiol yra de­zin­fe­kuo­jan­čių tir­pa­lų, vak­ci­nų su­dė­t y­je. Pro­fe­si­nė­je ap­lin­ko­je ga­ li bū­ti įvai­riau­sių ar spe­ci­fi­nių ke­lių me­ta­ lų aler­ge­nų, pa­v yz­džiui, sta­t y­bi­nin­kai, da­ žy­to­jai, va­ly­to­jai, teks­ti­lės, me­ta­lo ir odos pra­mo­nės dar­buo­to­jai tam­pa aler­giš­k i ke­ liems me­ta­lams.

Svar­bu ži­no­ti aler­gi­jos po­žy­mius. Kai po­ žy­mius ži­no­me, aler­gi­ją rei­kia gy­dy­ti. Su pa­cien­tu su­da­ro­mas jo gy­dy­mo pla­nas: pir­ ma, veng­ti aler­ge­no, ant­ra, at­pa­žin­ti bū­din­ gus simp­to­mus, tre­čia, tei­sin­gai var­to­ti vais­ tus, ku­riuos pa­ski­ria gy­dy­to­jas aler­go­lo­gas.

Svar­bu ne­si­g y­dy­ti pa­čiam, o lai­ky­tis gy­dy­ to­jo nu­ro­dy­mų. Ar ni­ke­lio yra me­ta­lo su­ dė­ty­je, ga­li­ma pa­tik­rin­ti at­li­kus ne­su­dė­tin­ gą di­me­tilg­liok­si­mo (DMG) tes­tą, ku­rį ga­li­ ma įsi­g y­ti ir Lie­tu­vo­je: už­la­ši­nus tir­pa­lo ant daik­tų, ku­riuo­se yra ni­ke­lio, po ke­lių mi­ nu­čių tir­pa­lo spal­va tam­pa ro­ži­nė. Ku­riam

aler­ge­nui žmo­gus aler­giš­kas ir ku­ris aler­ ge­nas su­kė­lė li­gą, nu­sta­to­ma at­lie­kant odos aler­gi­nius mė­gi­nius. Tai ne­skaus­min­gas ty­ ri­mas, at­lie­ka­mas bet ku­rio am­žiaus žmo­ gui – dviem pa­roms ant odos kli­juo­ja­mi aler­ge­nai ir po to gy­dy­to­jas ver­ti­na re­zul­ ta­tą. Aler­gi­jos me­ta­lams ne­ga­li­ma nu­sta­ty­ ti at­lie­kant krau­jo ty­ri­mus. Odos mė­gi­niai pa­tvir­ti­na ar­ba pa­nei­gia aler­gi­ją konk­re­ čiam me­ta­lui – pa­de­da iš­veng­ti ne­rei­ka­lin­ gų bran­gių pa­kar­to­ti­nių chi­rur­gi­nių ope­ra­ ci­jų. Dėl to iš­tir­ti dėl aler­gi­jos me­ta­lams pa­ ta­ria­ma prieš pla­nuo­ja­mą dan­tų ly­gi­ni­mą ka­bė­mis, klu­bo, ke­lio są­na­rio pro­te­za­vi­mo, dan­tų imp­lan­ta­ci­jos ope­ra­ci­ją tam, kad bū­tų pa­rink­tas tin­ka­mas, aler­gi­jos ne­su­ke­lian­tis me­ta­li­nis sve­tim­kū­nis.

Bėrimas: aler­gi­jos me­ta­lui po­žy­mis.

ALERGIJOS IR ASTMOS KLINIKA Konsultuoja patyrę ir kvalifikuoti specialistai Atliekami visi alergijos tyrimai Mes nustatome alergijos priežastį ir ją gydome

Mus rasite Savanorių pr. 245, Kaunas Išankstinė registracija telefonu +370 609 97 880 arba internetu www.cd8klinika.lt

33

2016 pavasaris

sveikata

Išk­ri­tę dan­tys ty­kan­čios svei­ka­tos pro­ble­mos, apie ku­rias daž­nai tie­ji ne­prie­kaiš­tin­go es­te­ti­nio vaiz­do ren­ka­ si dan­tų imp­lan­ta­v i­mo pro­ce­dū­rą. Aki­vaiz­ du, kad iši­ma­mi dan­tų pro­te­zai se­niai ne­ be­vi­lio­ja šiuo­lai­k i­ne imp­lan­to­lo­gi­ja be­si­do­ min­čių pa­cien­tų ir ska­ti­na rink­tis mo­der­ nius me­to­dus“, – pa­sa­ko­ja A.Stumb­ras.

pra­de­da nyk­ti žan­di­kau­lio kau­las

Ar­tū­ras Stumb­ras:

Ne­te­kus vie­no ar ke­ lių dan­tų ir lai­ku ne­ si­krei­pus į bur­nos chi­rur­gą, pra­ran­da­ mas kau­las.

Ir jau­ni, ir pa­gy­ve­nę Pa­sak odon­to­lo­g ų, bent vie­no dan­t ies ne­ tu­ri apie 5–18 pro­c. vi­sų 20-me­čių, o be­ dan­te bur­na skun­d žia­si net iki 56 pro­c.

76–87 me­t ų žmo­nių.

Ne­te­kus vie­no ar ke­lių dan­tų, at­si­ran­da įpro­tis slėp­ti šyp­se­ną – pri­si­deng­ti ran­ka ar nuo­lat gal­vo­ti apie bur­nos vaiz­dą kal­bant su ap­lin­k i­niais. Kli­ni­kos „Gro­žio chi­rur­ gi­ja“ bur­nos chi­rur­gas Ar­tū­ras Stumb­ras sku­ba įspė­ti, kad iš­k ri­tę dan­t ys ga­li su­kel­ti ne tik es­te­ti­nių, bet ir svei­ka­tos pro­ble­mų.

Vie­nos iš to­k ių – nyks­tan­tis žan­di­kau­lio kau­las ir virš­k i­ni­mo or­ga­nų su­tri­k i­mai. „Daž­niau­siai dan­tų ne­ten­ka­ma bū­nant vy­res­nio am­žiaus. Ver­ti­nant pa­gal me­tus, jau­nes­nio am­žiaus pa­cien­tai įpras­tai krei­ pia­si dėl pa­vie­nių dan­tų ne­te­k i­mo, o vy­res­ nio am­žiaus – dėl di­de­lių dan­tų ei­lių de­fek­ tų ir žan­di­kau­lio de­for­ma­ci­jų. No­rin­tie­ji su nau­jais dan­ti­mis jaus­tis pa­to­giai ir sie­k ian­ 34

Net ir vie­no dan­ties pra­ra­di­mas ga­li su­kel­ ti rim­tų svei­ka­tos pro­ble­mų, ku­rios ga­li bū­ ti sun­kiai pa­ste­bi­mos iš pir­mo žvilgs­nio. Dėl lai­ku neat­lik­tos imp­lan­ta­ci­jos po tru­pu­tį ima nyk­ti iš­kri­tu­sio dan­ties vie­to­je esan­tis kau­las ir iš­ky­la žan­di­kau­lio de­for­ma­ci­jos grės­mė. „Daž­nai žmo­nės neį­ver­ti­na ri­zi­kos ir yra lin­kę lauk­ti vy­res­nio am­žiaus tam, kad ga­ lė­tų vie­nu me­tu su­si­t var­k y­ti kuo dau­giau iš­k ri­tu­sių dan­tų. Ne­te­kus vie­no ar ke­lių dan­tų ir lai­ku ne­si­k rei­pus į bur­nos chi­rur­ gą, pra­ran­da­mas kau­las. Vė­liau dėl šio pa­ ki­ti­mo kar­tu su imp­lan­ta­ci­ja rei­k ia at­lik­ti ir kau­lo priau­gi­ni­mo pro­ce­dū­ras“, – pa­sa­ ko­ja bur­nos chi­rur­gas.

Virš­ki­ni­mo or­ga­nų su­tri­ki­mai Gy­dy­to­jo tei­gi­mu, ne­te­kus dan­tų su­ma­žė­ ja kram­t y­mo efek­t y­v u­mas, mais­tas blo­gai su­k ram­to­mas, o skran­dis ir žar­ny­nas ap­ krau­na­mi pa­pil­do­mu dar­bu.

Dėl skran­džio ir žar­ny­no ap­kro­vos at­si­ ran­da įvai­rių virš­ki­ni­mo or­ga­nų su­tri­ki­mų: skran­džio skaus­mai, pa­di­dė­jęs rūgš­tin­gu­ mas ir pra­stas bur­nos kva­pas. Dar vie­na pro­ ble­ma – ri­zi­ka ne­tek­ti ša­lia esan­čių dan­tų. „Gre­ta esan­tys dan­tys ban­do kom­pen­suo­ ti iš­kri­tu­sių­jų funk­ci­ją, to­dėl jie ap­krau­na­ mi di­des­niu dar­bu ir grei­čiau dy­la. Krū­mi­ niai dan­tys, ypač pir­mie­ji, yra pa­grin­di­niai kram­to­mie­ji dan­tys, to­dėl ne­te­kus šių dan­tų ir no­rint iš­veng­ti virš­k i­ni­mo bei ša­lia esan­ čių dan­tų pro­ble­mų ypač svar­bu ne­dels­ti ir lai­ku juos su­tvar­ky­ti“, – tvir­ti­na kli­ni­kos „Gro­žio chi­rur­gi­ja“ bur­nos chi­rur­gas.

ne­skaus­min­gas gy­dy­ mas ir grei­tes­nis gi­ji­mas Šian­die­nė­je odon­to­lo­gi­jo­je nau­do­ja­mos mo­der­nios gy­dy­mo me­džia­gos ir me­to­dai lei­džia dan­tų imp­lan­ta­v i­mo ir kau­lo priau­ gi­ni­mo ope­ra­ci­jas at­lik­ti ma­žai in­va­zy­v io­ mis prie­mo­nė­mis.

Tai su­ma­ži­na dis­kom­for­tą po ope­ra­ci­jos, pa­grei­ti­na gi­ji­mą ir lei­džia pa­siek­ti ge­res­ nius es­te­ti­nius re­zul­ta­tus. „Mū­sų kli­ni­ko­je nau­do­ja­mi šiuo­lai­k i­niai dan­tų imp­lan­tai su­tei­k ia ga­li­my­bę grei­tai ir ne­skaus­min­gai įstatyti naują dantį. Į tuš­ čią vie­tą įsrie­gia­mas varž­te­lis, ku­ris at­sto­ ja dan­ties šak­nį, o ant varž­te­lio už­de­da­mas vai­ni­kė­lis iš me­ta­lo ke­ra­mi­kos ar­ba cir­ko­ nio“, – pa­sa­ko­ja A.Stumb­ras.

Apie kli­ni­ką „Gro­žio chi­rur­gi­ja“ ■■ Kaune įsikūrusioje klinikoje „Grožio chirurgija“ dirbantys burnos chirur­ gai, odontologai ir ortodontai gali atsakyti į visus su dantų problemomis susijusius klausimus ir pritaikyti geriausią gydymo metodą. „Grožio chirurgijos“ specialistų Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancū­zijoje, Vokietijoje ir kitur įgyta patirtis bei pažan­giausia medicinos technika leidžia pasiūlyti efektyviausius ir saugiausius gydymo būdus.

2016 pavasaris

sveikata

ys:

nie­ko ne­ži­no­me Imp­lan­ta­ci­jos ei­ga ir truk­mė Pa­ren­k ant gy­dy­mą bur­nos chi­r ur­gas pir­ miau­sia įver­t i­na kram­t y­mo apa­r a­t ą, rau­ me­nų jė­gą ir žan­d i­k au­l io būk­lę. Jei gy­dy­ to­jas ne­su­ge­ba nu­sta­t y­t i, koks krū­v is teks imp­lan­t ams, žmo­g us ga­l i tu­rė­t i pro­ble­ mų atei­t y­je.

Pa­s ak A.Stumb­ro, imp­lan­t a­ci­jos ei­ ga bei truk­mė yra in­d i­v i­dua­l i ir pri­k lau­ so nuo esa­mos si­t ua­ci­jos, de­fek­to ti­po ir gre­t i­mų dan­t ų būk­lės. Jei­g u dan­t ų pro­ ble­mo­m is bu­vo su­si­r ū­pin­t a lai­k u, ga­l i­ma pri­t ai­k y­t i ­mo­men­t i­n į dan­t ies ro­v i­mą kar­ tu su imp­lan­t a­ci­ja, prie­šin­g u at­ve­ju pir­ miau­sia bū­t i­na priau­g in­t i pra­r as­t ą kau­lą ir tik po ku­r io lai­ko imp­lan­t uo­t i dan­t į.

Pra­ras­tas kau­las ga­li bū­ti at­ku­ria­mas Kli­n i­kos „Gro­ž io chi­r ur­g i­ja“ spe­cia­l is­t ai tei­k ia vi­s as su odon­to­lo­g i­ja su­si­ju­sias pa­ slau­gas, įskai­t ant ir bur­nos chi­r ur­g i­ją.

Kli­n i­ko­je tai­ko­m i mo­der­nūs gy­dy­mo me­to­d ai, nau­do­ja­ma pa­ž an­g iau­sia me­d i­ ci­nos įran­ga ir šiuo­lai­k i­nės tech­no­lo­g i­jos.

Kai rei­k ia priau­g in­t i pra­r as­t ą kau­lą, ga­ li bū­t i pri­t ai­ko­m i mo­der­n iau­si kau­lo de­ fek­t ų re­konst­r uk­ci­jos me­to­d ai – pra­r as­ to kau­lo at­k ū­r i­mas nau­do­jant ka­m ie­n i­ nes ląs­te­les. „Mū­sų kli­n i­ko­je pa­cien­t ui ga­l i bū­t i pri­ tai­ko­ma mo­der­n iau­sia al­ter­na­t y­va stan­ dar­t i­nei pra­r as­to kau­lo re­konst­r uk­ci­ jai. Šiuo iš­skir­t i­n iu at­ve­ju pra­r as­t as kau­ las yra at­k u­r ia­mas nau­do­jant ka­m ie­n i­nes ląs­te­les, iš­skir­t as iš to pa­t ies žmo­gaus rie­ ba­lų“, – tvir­t i­na kli­n i­kos „Gro­ž io chi­r ur­ gi­ja“ bur­nos chi­r ur­gas.

Anot dan­t ų imp­l an­t a­v i­m ą pa­s i­r in­k u­ sių pa­c ien­t ų, ši pro­c e­dū­r a yra ne­s kaus­ min­g a ir sa­vo su­d ė­t in­g u­mu pri­l ygs­t a dan­t ų plom­b a­v i­mui. Pa­c ien­t ai įsi­t i­k i­ nę, kad po at­l ik­t os pro­c e­dū­r os la­biau­ siai pradžiugina at­s i­r a­du­s i ga­l i­my­b ė vėl

visos burnos ertmės rekonstrukcija ■■ Pacientei buvo pašalinti kai kurie protezuoti netinkami dantys, atliktos kaulo priauginimo ir sinuso pakėlimo operacijos bei trūkstamų dantų implantacija. Dėl žemos dantenų linijos buvo pritaikyta dantenų plastika.

Praėjus 10 mėn. po visų šių procedūrų buvo atliktas protezavimas nuolatiniais protezais. Visi dantys ir implantai buvo protezuojami cirkonio keramikos vainikėliais, modeliuojant naujas šypsenos proporcijas.

Pra­ras­to dan­ties at­kū­ri­mo imp­lan­tais pro­ce­dū­ra ■■ Pris­ta­to­me „Gro­žio chi­rur­gi­ja“ kli­ni­kos gyd. odon­to­lo­go-bur­nos chi­rur­go Ar­tū­ro Stumb­ro pra­ras­ to dan­ties at­kū­ri­mo imp­lan­tais pro­ce­dū­rą. Pa­cien­tė krei­pė­si dėl dvie­jų pra­ras­tų dan­tų, ta­čiau at­si­žvel­giant į fi­nan­si­nes ga­li­my­ bes ir es­te­ti­nės zo­nos prio­ri­te­ tiš­ku­mą bu­vo pra­dė­ta nuo vir­ šu­ti­nia­me žan­di­kau­ly­je esan­čių pro­ble­mų. Bu­vo pa­ša­lin­ta ski­lu­si dan­ties šak­nis vir­šu­ti­nia­me žan­ di­kau­ly­je, at­lik­ta la­te­ra­li­nė kau­lo aug­men­ta­ci­ja ir „Srau­mann“ imp­lan­tu at­kur­tas dan­tis. Vė­liau pa­cien­tės lau­kia ir apa­ti­nia­me žan­di­kau­ly­je pra­ras­to dan­ties at­kū­ri­mo pro­ce­dū­ra imp­lan­tu. val­g y­t i bet ko­k io ti­p o, net ir itin kie­ tą mais­t ą, ne­v ar­ž o­m ai šyp­s o­t is ir tu­r ė­ ti to­bu­lus, iden­t iš­k us na­t ū­r a­l iems, svei­ kus dan­t is.

Su­si­v ie­n i­ję imp­lan­to­lo­g i­jos sri­t ies gy­ dy­to­jai ir moks­l i­n in­k ai nuo­lat pri­sta­to re­vo­l iu­ci­nes nau­jo­ves, tai­ko skait­me­n i­nę diag­nos­t i­k ą, tiks­l iau­sius pro­te­z ų ant imp­ lan­t ų pri­t ai­k y­mo bū­dus, tai­g i, pa­cien­t ai ne­jun­t a, kad jų bur­no­je yra sve­t im­k ū­n ių.

Iki šiol nė­r a pa­ž an­ges­n io ir na­t ū­r a­les­n io dan­t ų at­k ū­r i­mo me­to­do.

UAB „Gro­žio chi­rur­gi­ja“ Sa­va­no­rių pr. 284 / Partizanų g. 17, Kau­nas LT-49475.

Tel. 8 650 93 333.

E. pa­štas info@groziochirurgija.lt E. sve­tai­nė www.gro­zio­chi­rur­gi­ja.lt www.facebook.com/groziochirurgija.lt 35

2016 pavasaris

sveikata

Nu­ga­ros skaus­mas

iš­nyks­ta be vais­tų

Šiuo­lai­ki­nės vi­suo­me­nės įvai­raus am­žiaus žmo­nės, gy­ve­nan­tys stre­so są­ly­go­mis, vis daž­niau skun­džia­si nu­ga­ros skaus­mu. Jis ka­muo­ja apie pu­sę ci­vi­li­zuo­tos Eu­ro­pos gy­ven­to­jų. Ko­dėl?

Prie­žas­čių – daug Re­mian­tis ap­k lau­sų duo­me­ni­mis, ma­no­ ma, kad nu­ga­ros skaus­mas yra sa­vo­tiš­ka kai­na už žmo­gaus ga­li­my­bę vaikš­čio­ti sta­ čiam ir pa­sy­v ų gy­ve­ni­mo bū­dą.

Skaus­mai ka­muo­ja ir dėl ydin­gos lai­k y­se­ nos, mie­go­ji­mo ant minkš­to čiu­ži­nio, ant­ svo­rio, ku­ris per­ne­lyg ap­k rau­na ir pa­žei­ džia tarps­lanks­te­li­nius dis­kus. Dar­bas, ne­ pa­ky­lant nuo kė­dės, il­gas va­lan­das pra­lei­ džiant au­to­mo­bi­ly­je ar poil­sis ant pa­to­gaus fo­te­lio prie te­le­vi­zo­riaus su­si­lpni­na nu­ga­ros rau­me­nis ir to­dėl nu­ken­čia stu­bu­ras.

Nu­ga­ros skaus­mą ga­li su­kel­ti dau­g y­bė prie­žas­čių: trau­mos, krū­v is stu­bu­rui ir jo iš­k ry­pi­mas, rau­me­nų pa­tem­pi­mas, ne­tai­ syk­lin­ga lai­k y­se­na, fi­zi­nis pa­sy­v u­mas ar ne­tai­syk­lin­gas fi­zi­nis ak­t y­v u­mas, de­ge­ne­ ra­ci­nių li­g ų pa­žeis­ti stu­bu­ro slanks­te­liai ar ki­tų kau­lų po­k y­čiai.

Skaus­mas – ne tik var­gi­nan­tis ju­ti­mas, jis ri­bo­ja žmo­gaus dar­bin­g u­mą, blo­gi­

na gy­ve­ni­mo ko­k y­bę, ne­lei­džia už­siim­ti mėgs­ta­ma veik­la.

Stai­ga apė­męs ūmus skaus­mas ga­li bū­ ti sun­k iai pa­ke­lia­mas, kai ne­ga­li net ju­dė­ti.

Skaus­mą ma­ži­na šal­čio komp­re­sai, skaus­ mo mal­ši­na­mie­ji vais­tai. Daž­niau­siai ūmus skaus­mas grei­tai ir praei­na. Lė­ti­nis skaus­ mas var­gi­na nuo­lat, su­stip­rė­da­mas ir vėl at­slūg­da­mas. Jo prie­žas­t į tu­rė­tų iš­siaiš­k in­ ti gy­dy­to­jas ir gy­dy­mą skir­ti pri­k lau­so­mai nuo skaus­mo po­bū­džio.

Nuo­lat dau­gė­jant žmo­nių, be­si­skun­ džian­čių nu­ga­ros skaus­mu, di­dė­ja ir rea­bi­ li­ta­ci­jos bei ki­ne­zi­te­ra­pi­jos cent­r ų po­rei­k is.

Da­lį rea­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­g ų tei­k ia pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros cent­rai, ku­riuo­se gy­ dy­to­jai pa­cien­tams am­bu­la­to­riš­kai ski­ria fi­zio­te­ra­pi­jos pro­ce­dū­ras, ma­sa­ž ą, gru­pi­ nes mankš­tas.

Dėl svei­ka­tos prie­žiū­ros sis­te­mos tau­py­ mo po­li­ti­kos iš sa­vo gy­dy­to­jo pa­pras­tai ga­ li­ma gau­ti ne dau­giau kaip vie­ną siun­ti­mą fi­zio­te­ra­pi­jai (šeši gy­dy­mo sean­sai). Dau­ ge­lio li­g ų at­ve­ju tai yra ge­ro­kai per ma­žai! Šios prie­mo­nės pa­leng­v i­na simp­to­mus, bet duo­da ga­na trum­pa­lai­k į efek­tą. Pa­cien­ tams, var­gi­na­miems ne­spe­ci­fi­nio nu­ga­ros skaus­mo, tin­ka­mos pre­ven­ci­jos ir te­ra­pi­jos prie­mo­nės yra ypač svar­bios.

Pir­miau­sia – pul­ti ar­ba bėg­ti

Diag­nos­ti­ka: tes­ta­vi­mas „Back–Check“ ir „Bio­ dex“ apa­ra­tais aki­vaiz­džiai pa­ro­do, ku­ris rau­ muo kiek iš­vys­ty­tas, o ku­rį, nu­si­lpu­sį po li­gos ar trau­mos, bū­ti­na mankš­tin­ti.

36

Mū­sų kū­nas rea­g uo­ja į ne­ga­t y­v ias emo­ci­ jas. Pir­mo­ji reak­ci­ja į bet ko­k į stre­są, pa­sak Ab­ro­miš­k ių rea­bi­li­ta­ci­jos li­go­ni­nės psi­cho­ lo­gės Da­lios Pet­raus­kai­tės, – įgim­tas ins­ tink­tas pul­ti ar­ba bėg­ti.

Rau­me­nys įsi­tem­pia, ir pir­mo­ji į stre­ są, ne­ri­mą, kal­tės jaus­mą bei ki­tus nei­gia­ mus iš­g y­ve­ni­mus rea­g uo­ja nu­ga­ra. At­pa­ lai­da­v us kū­ną ir min­tis su­ma­žė­ja rau­me­nų

įtam­pa, su­lė­tė­ja pul­sas, kvė­pa­v i­mas, pa­ge­ rė­ja mie­gas. Ne­ri­mo ar bai­mės bū­se­na yra ne­su­de­ri­na­ma su at­si­pa­lai­da­v i­mu.

No­rė­da­mi nu­si­ra­min­ti tu­rė­tu­me iš­mok­ ti ke­le­tą ne­su­dė­tin­gų re­lak­sa­ci­jos pra­ti­mų.

Psi­cho­lo­gai Ab­ro­miš­kių rea­bi­li­ta­ci­jos li­go­ ni­nės pa­cien­tams tai­ko įvai­rias re­lak­sa­ci­ jos me­to­di­kas. Už­siė­mi­mai vyks­ta vie­nin­ te­liuose Lie­tu­vo­je vaš­ko, mu­zi­kos ir aro­ma­ te­ra­pi­jos kam­ba­riuo­se. Vyks­ta pa­cien­tų pa­ mėg­ti ir ypač veiks­min­gi psi­cho­gim­nas­ti­ kos už­siė­mi­mai. Nu­ga­ros skaus­mų ka­muo­ ja­mus žmo­nes psi­cho­lo­gai mo­ko pro­gre­suo­ jan­čios dvie­jų žings­nių rau­me­nų re­lak­sa­ ci­jos: pa­leng­va įtem­piant ir at­pa­lai­duo­jant įvai­rių gru­pių rau­me­nis, su­tel­kiant dė­me­sį į skir­tin­gus po­jū­čius. Iš­mo­kę at­si­pa­lai­da­vi­ mo me­no žmo­nės ga­li ati­trūk­ti nuo stre­so ir su­grį­žę po gy­dy­mo į na­mus klau­sy­da­mie­si psi­cho­lo­gų pa­ruoš­to re­lak­sa­ci­jos įra­šo.

Ab­ro­miš­k ių rea­bi­li­ta­ci­jos li­go­ni­nė­je gy­ dy­ti tai­ko­mos komp­lek­si­nės prie­mo­nės.

Pa­t y­rę rea­bi­li­ta­ci­jos ko­man­dos spe­cia­ lis­tai įver­ti­na pa­cien­tų skun­dus, tes­tuo­ja svei­ka­tos būk­lę, iša­na­li­zuo­ja kom­piu­te­ri­ nė­mis rau­me­ny­no diag­nos­ti­kos pro­gra­mo­ mis gau­tus re­zul­ta­tus ir su­da­ro in­di­v i­dua­ lų tre­ni­ruo­čių pla­ną. Nuo­lat ko­re­g uo­ja­ma pa­gal rei­ka­lą ir be­si­tę­sian­ti nu­ma­t y­tą gy­ dy­mui lai­ką rea­bi­li­ta­ci­jos pro­gra­ma lei­džia pa­siek­ti il­ga­lai­k ių ir ge­r ų re­zul­ta­tų.

Kiek­vie­nas žmo­gus, su­si­dū­ręs su skaus­ mu, ti­ki­si grei­tos, kom­pe­ten­tin­gos ir il­gą lai­ ką veiks­min­gos pa­gal­bos, ko­kią ga­lė­tų gau­ti il­ga­me­tę pa­tir­tį tu­rin­čio­je įstai­go­je. Mankš­ tos šiuo­lai­kiš­ka įran­ga ap­rū­pin­to­se ki­ne­zi­te­ ra­pi­jos sa­lė­se, taip pat ba­sei­ne, ki­ne­zi­te­ra­pi­ jos už­siė­mi­mai at­nau­jin­to­je ver­ti­ka­lio­je vo­ nio­je, psi­cho­lo­gi­nė re­lak­sa­ci­ja, įvai­rios van­ dens pro­ce­dū­ros, svei­ka­tos mo­ky­mas, pa­pil­ dan­čios gy­dy­mą fi­zio­te­ra­pi­jos pro­ce­dū­ros, ma­sa­žai, o svar­biau­sia – ge­ra­no­riš­kas čia

2016 pavasaris

Sveikata

Ap­lin­ky­bės: Ab­ro­miš­kių rea­bi­li­ta­ci­jos li­go­ni­nė gar­sė­ja ne tik efek­ty­viu gy­dy­mu, bet ir pui­kio­mis są­ly­go­mis bei gra­žia ap­lin­ka.

dir­ban­čių spe­cia­lis­tų ko­man­dos dė­me­sys ir pa­stan­gos yra skir­tos pa­cien­tui, kad jis su­si­ grą­žin­tų svei­ka­tą ir jaus­tų­si ge­riau.

in­di­vi­dua­lus pla­nas Ga­li­ma tik pa­si­džiaug­ti, kad pa­sta­ruo­ ju me­tu dau­ge­ly­je ša­lių gy­dy­mas ju­dė­ji­mu, mankš­ta vis po­pu­lia­rė­ja, ka­dan­gi nein­fek­ ci­nės ju­da­mo­jo at­ra­mos apa­ra­to, są­na­rių li­gos jau pa­sie­kė epi­de­mi­nį ly­g į. Vis dėl­to žmo­nėms, ku­rių nu­ga­ros rau­me­nys stip­ rūs, jos gre­sia ma­žiau.

Ab­ro­miš­kė­se iš­sa­miai iš­ti­ria­mos net ir nuo­lat spor­tuo­jan­čių žmo­nių, at­v y­ku­sių rea­bi­li­ta­ci­jos po trau­mų, ope­ra­ci­jų ar tie­ siog dėl nu­ga­ros skaus­mų, daž­nai su­kel­tų rau­me­nų dis­ba­lan­so, nu­si­skun­di­mų prie­ žas­t ys ir su­da­ro­mas tin­ka­mas in­di­v i­dua­lus rea­bi­li­ta­ci­nio gy­dy­mo pla­nas.

Rau­me­nų tes­ta­vi­mas mo­der­niau­siais „Back-Check“ ir „Bio­dex“ apa­ra­tais aki­vaiz­ džiai pa­ro­do, ku­ris rau­muo kiek iš­v ys­ty­tas, o ku­rį, nu­si­lpu­sį po li­gos ar trau­mos, bū­ti­na mankš­tin­ti. Šiais apa­ra­tais Ab­ro­miš­k ių rea­ bi­li­ta­ci­jos li­go­ni­nės fi­zi­nės me­di­ci­nos ir rea­ bi­li­ta­ci­jos bei spor­to me­di­ci­nos gy­dy­to­jas Ar­v y­das Ga­len­tas at­lie­ka ir ju­de­sio ty­ri­mus, pa­ly­gi­na, ar vi­sos rau­me­nų gru­pės su­ba­lan­ suo­tos. Spe­cia­lis­tas tu­ri ga­li­my­bę sek­ti vi­są rea­bi­li­ta­ci­jos pro­ce­so ei­gą ir efek­ty­vu­mą, at­ lik­ti pa­kar­to­ti­nius tes­ta­vi­mus.

Vie­na svar­biau­sių rea­bi­li­ta­ci­jos kryp­čių gy­dant nu­ga­ros skaus­mus yra iš­mo­k y­ti pa­ cien­tą koor­di­nuo­tai ir tin­ka­mai at­lik­ti ju­ de­sį ir ak­t y­v uo­ti gi­liuo­sius stu­bu­ro rau­me­ nis – to sun­ku pa­siek­ti tre­ni­ruo­jan­tis pa­ pras­tais tre­ni­ruok­liais.

Ki­ne­zi­te­ra­pi­jos sky­riaus ve­dė­jas Gin­tas Ja­ ku­baus­kas džiau­gia­si, kad Ab­ro­miš­kių rea­ bi­li­ta­ci­jos li­go­ni­nė­je be­si­g y­dan­tys ne­spe­ci­fi­ nių nu­ga­ros skaus­mų ka­muo­ja­mi pa­cien­tai

ga­li iš­mok­ti at­lik­ti pra­ti­mus tei­sin­gai dirb­ da­mi su „Dr.Wolff“ tre­ni­ruok­liais, tu­rin­čiais at­ga­li­nio ju­de­sio at­sa­ko da­vik­lius. Pag­rin­di­ nis tre­ni­ruo­čių dė­me­sys tu­ri bū­ti ski­ria­mas gi­lie­siems stu­bu­ro rau­me­nims ak­ty­vuo­ti.

Tin­ka­mos pre­ven­ci­jos ir te­ra­pi­jos prie­mo­ nės yra ypač svar­bios sie­kiant iš­veng­ti ir su­ ma­žin­ti nu­ga­ros skaus­mą. Nau­jau­si tarp­ tau­ti­niai ty­ri­mai įro­dė tei­gia­mą po­vei­kį seg­ men­ti­nei gi­lių­jų stu­bu­ro rau­me­nų sta­bi­li­za­ ci­jai. Pro­fe­sio­na­lūs ki­ne­zi­te­ra­peu­tai, dir­ban­ tys Ab­ro­miš­kė­se, jau ke­le­tą me­tų rem­da­mie­ si šiais re­zul­ta­tais tai­ko šį pa­žan­gų me­to­dą sa­vo kas­die­nia­me dar­be. Mū­sų pa­tir­tis pa­ tvir­ti­na, kad pa­žan­gi nu­ga­ros te­ra­pi­jos tre­ ni­ruok­lių sis­te­ma yra ne tik ino­va­ty­vi, bet ir ypač veiks­min­ga bei lei­džia pa­siek­ti ge­rų re­ zul­ta­tų per neil­gą rea­bi­li­ta­ci­jos lai­ką.

Sug­rį­žus na­mo Gre­ta mi­nė­tų prie­mo­nių mankš­tos pra­ti­mai at­lie­ka­mi ir su RED­CORD te­ra­pi­jos įran­ga.

Tai­ko­ma mankš­ta pa­rem­ta vi­so kū­no ar at­ ski­rų kū­no da­lių lais­vo ky­bo­ji­mo kon­cep­ci­ja.

Ga­li­mos pla­čios te­ra­pi­jos ga­li­my­bės: nu­ sta­to­mas ju­de­sių su­tri­k i­mas, rau­me­nų jė­gos silp­nu­mas, ga­li­ma at­lik­ti rau­me­nų at­pa­lai­ da­v i­mo, tem­pi­mo, jė­gos ir iš­t ver­mės, ju­de­ sių koor­di­na­ci­jos bei amp­li­tu­dės di­di­ni­mo ir la­v i­ni­mo pra­ti­mus, stip­rin­ti są­na­rius sta­ bi­li­zuo­jan­čius rau­me­nis, šir­dies ir krau­ja­ gys­lių sis­te­mą. Spe­cia­lis­tai tiks­liai ir kryp­ tin­gai do­zuo­ja krū­v į, mo­t y­v uo­ja pa­cien­tą sveik­ti ir iš­mo­ko pra­ti­mų, lei­džian­čių rū­ pin­tis sa­vo svei­ka­ta su­grį­žus į na­mus, kol pa­cien­tas at­v yks ki­to rea­bi­li­ta­ci­jos kur­so.

Ne­rei­kė­tų pa­mirš­ti mėgs­ta­mos gy­dy­to­jo A.Ga­len­to sen­ten­ci­jos: nė vie­nas vais­tas ne­ ga­li pa­keis­ti fi­zi­nio ak­t y­v u­mo, o tin­ka­mai tai­ko­mas fi­zi­nis ak­t y­v u­mas ga­li pa­keis­ ti da­lį vais­tų! Pa­si­rū­pin­ki­te sa­vi­mi, net jei esa­te iš tų vis re­čiau su­tin­ka­mų lai­min­gų­jų, ku­rie ne­ži­no, kas yra nu­ga­ros skaus­mai. Juk ma­žiau kai­nuo­ja sau­go­ti svei­ka­tą, nei su­ sirgus ją su­si­grą­žin­ti!

Rau­me­nys įsi­tem­pia, ir pir­mo­ji į stre­ są, ne­ri­mą, kal­tės jaus­ mą bei ki­tus nei­gia­mus iš­gy­ve­ni­mus rea­guo­ja nu­ga­ra.

Są­ly­ga: žmo­nėms, ku­rių nu­ga­ros rau­me­nys stip­rūs, ju­da­mo­jo at­ra­mos apa­ra­ to li­gos ne tokios grės­min­gos.

37

2016 pavasaris

sveikata

Kau­no Cent­ro po­lik­li

vi­sa­pu­siš­kas dė­me­sys vai­ku Kau­no Cent­ro po­lik­li­ni­kos pa­da­li­ny­je Nep­rik­lau­so­my­ bės a. 10 dir­ban­čių me­di­kų iš­skir­ti­nis dė­me­sys vai­ko ir vi­sos šei­mos svei­ka­tai, li­gų pre­ven­ci­ja, o su­si­rgus – prie­ žas­čių paieš­kos, jų ša­li­ni­mas bei li­gos gy­dy­mas pa­grįs­ta glau­džiais ry­šiais tarp vi­sų sri­čių me­di­kų ir su pa­cien­ tais. Kaip pa­vy­ko tai pa­siek­ ti, pa­sa­ko­ja trys gy­dy­to­jos.

Do­vi­lė Mor­kū­nai­tėČe­re­kie­nė

Iš­siaiš­ki­na­me ne­pa­ gei­dau­ja­mos psi­ cho­lo­gi­nės reak­ci­jos prie­žas­tis, pa­ta­ria­ me, kaip ko­re­guo­ti elg­se­ną, ir išei­na vi­ si lai­min­gi – ir tė­vai, ir vai­kas. mės, siek­da­mi, kad bū­tų priim­tas tei­sin­gas spren­di­mas. On­ko­lo­gi­nės li­gos au­kų ne­si­ ren­ka ir ga­li pa­lies­ti kiek­v ie­ną. To­dėl vi­sa me­di­kų ko­man­da, taip pat ir aku­še­riai-gi­ ne­ko­lo­gai, sten­gia­si, kad vi­sos mo­te­r ys bū­ tų pa­tik­rin­tos, ar ne­ser­ga gim­dos kak­le­

S

gy­dy­to­ja aku­še­rė-gi­ne­ko­lo­gė

vei­ka šei­ma – vai­kas, ma­ma ir tė­tis, jų fi­zi­nė ir dva­si­nė svei­ka­ ta yra mū­sų dar­bo tiks­las. Kau­ no Cent­ro po­lik­li­ni­kos pa­da­li­ ny­je Nep­rik­lau­so­my­bės a. 10 pa­ slau­gas tei­k ia aku­še­riai-gi­ne­ko­lo­gai, vai­kų li­g ų gy­dy­to­jai, šei­mos gy­dy­to­jas, gy­dy­to­ jai spe­cia­lis­tai. Mū­sų gy­ve­ni­mas le­k ia pa­ šė­lu­siu rit­mu. Ir štai nėš­tu­mas pa­leng­va pa­ spau­džia stab­dį ir jį su­lė­ti­na. Aku­še­riams ir gy­dy­to­jams aku­še­riams-gi­ne­ko­lo­gams tuo lai­ko­tar­piu pa­ti­kė­tas bran­giau­sias tur­ tas – mo­ters svei­ka­ta. Jai tir­ti ir pri­žiū­rė­ ti nėš­tu­mo me­tu yra at­lie­ka­mi la­bo­ra­to­ri­ niai ty­ri­mai ir ult­ra­gar­si­nė pre­na­ta­li­nė pa­ tik­ra. Nėš­čių­jų mo­k yk­lė­lė­je da­ly­vau­ja vai­ kų li­g ų gy­dy­to­jai ir bū­si­mie­ji tė­ve­liai jau čia ga­li su­si­pa­žin­ti su bū­si­mo­jo vai­ke­lio gy­dy­ to­ja ir slau­g y­to­ja.

Aku­še­riai ir gy­dy­to­jai gi­ne­ko­lo­gai daž­ nai at­lie­ka ir psi­cho­lo­gi­nį dar­bą. Me­di­ kas ne­ga­li bū­ti abe­jin­gas, kai be­si­lau­k ian­ čios mo­te­r ys atei­na neap­sisp­ren­du­sios dėl nėš­tu­mo. Tuo­met daug kal­ba­mės, aiš­k i­na­ 38

Nuo­šir­du: Psi­chi­kos svei­ka­tos cent­ro, va­do­vau­ja­mo V.Ma­tu­lio­nie­nės (ant­ra iš de­ši­nės), me­di­kų ko­man­da – nuo­šir­dūs pa­cien­tų drau­gai, su ku­riais ga­li­ma pa­ si­tar­ti bet ko­kiu klau­si­mu.

lio vė­žiu. Nuo 25 iki 60 me­tų mo­te­rims pa­ gal pro­fi ­lak­ti­kos pro­gra­mą gim­dos kak­le­ lio ty­ri­mas yra ne­mo­ka­mas. Kau­no Cent­ro po­lik­li­ni­kos Mo­te­r ų kon­sul­ta­ci­jo­je yra at­ lie­ka­mas vė­žio žy­me­nų ty­ri­mas iš krau­jo, žmo­gaus pa­pi­lo­mos vi­ru­so ty­ri­mas. Bend­ ra­dar­biau­jant su Vil­niaus pa­to­lo­gi­jos Cent­ ro la­bo­ra­to­ri­ja at­lie­ka­mi gim­dos kak­le­lio ci­to­lo­gi­niai ty­ri­mai skys­to­je ter­pė­je. Ra­dus pa­k i­ti­mų gim­dos kak­le­ly­je Kau­no Cent­ro po­lik­li­ni­kos gy­dy­to­jai gi­ne­ko­lo­gai at­lie­ka biop­si­jas, ku­rios pa­de­da grei­čiau diag­no­ zuo­ti ir pra­dė­ti gy­dy­ti li­gą.

Nuo šių me­tų rug­sė­jo 1 d. vie­nuo­li­kos me­tų mer­gai­tės bus skie­pi­ja­mos nuo žmo­ gaus pa­pi­lo­mos vi­ru­so ne­mo­ka­ma vak­ci­ na. Ge­riau­sia tai da­r y­ti, kol nė­ra tie­sio­gi­ nio kon­tak­to su vi­ru­su iki ly­ti­nio gy­ve­ni­ mo pra­džios. Skie­py­tis nuo žmo­gaus pa­pi­ lo­mos vi­ru­so ga­li­ma vi­sais am­žiaus tarps­ niais, ta­čiau ci­to­lo­gi­nis gim­dos kak­le­lio vė­žio ty­ri­mas vis tiek bū­ti­nas.

2016 pavasaris

sveikata

i­ni­ko­je –

ui ir šei­mai Vi­da Ma­tu­lio­nie­nė psi­chi­kos svei­ka­tos cent­ro va­do­vė

V

al­g y­mo su­tri­k i­mai, įvai­rios bai­ mės, ne­pri­ta­pi­mas dar­že­ly­je ar mo­k yk­lo­je, konf­lik­tai na­muo­se ir su bend­raam­žiais, mo­k y­mo­ si sun­ku­mai – daž­niau­sios pro­ ble­mos, ku­rios vai­kus, paaug­lius at­ve­da pas psi­chiat­rus. Džiau­gia­mės, kad atei­na tė­vai, bu­vę pa­cien­tai, ir at­si­ve­da sa­vo vai­kus pa­ si­kon­sul­tuo­ti dėl įvai­rių klau­si­mų: ne­no­ ro ei­ti į dar­že­lį, reak­ci­jos į bro­lio ar se­su­ tės gi­mi­mą, konf­lik­tų šei­mo­je. Iš­siaiš­k i­na­ me ne­pa­gei­dau­ja­mos psi­cho­lo­gi­nės reak­ ci­jos prie­žas­tis, pa­ta­ria­me, kaip ko­re­g uo­ti elg­se­ną, ir išei­na vi­si lai­min­gi – ir tė­vai, ir vai­kas. Sma­g u, kad pas mus no­riai lan­ko­si jau­ni­mas. Da­bar vi­si su­pran­ta, kad rū­pin­tis psi­chi­kos svei­ka­ta rei­k ia taip pat, kaip ir su­ tri­kus šir­dies ar ki­tų or­ga­nų veik­lai. Į mū­ sų vai­kų ir paaug­lių psi­chiat­rą, psi­cho­lo­gą,

Ar­ti: gy­dy­to­ja A.Rui­bie­nė (de­ši­nė­je) ne­re­tai sa­vo pa­cien­tes pa­ly­di pas ko­le­gę D.Mor­kū­nai­tę-Če­re­ kie­nę, o ji džiau­gia­si su­ti­ku­si bu­vu­sių pa­cien­čių kū­di­kius, glo­bo­ja­mus pe­diat­rų.

Eval­do Še­mio­to nuo­tr.

psi­cho­te­ra­peu­tą, me­no te­ra­peu­tą krei­pia­ si pri­si­ra­šiu­sie­ji ne tik prie Kau­no Cent­ro po­lik­li­ni­kos, bet ir prie ki­tų gy­dy­mo įstai­ gų. Vai­kams daž­niau­siai ski­ria­mi psi­cho­ lo­gi­niai, psi­cho­te­ra­pi­niai gy­dy­mo me­to­ dai. Me­di­ka­men­ti­nis gy­dy­mas tai­ko­mas tik bū­ti­niau­siais at­ve­jais. Tai­ko­me žai­di­mų, me­no te­ra­pi­ją. Ji pa­de­da at­si­skleis­ti, at­si­ plai­duo­ti, kont­ro­liuo­ti sa­vo el­ge­sį, stip­ri­na bend­ra­v i­mo įgū­džius. Lė­lių na­mai, įvai­r ūs žais­lai te­mi­niams už­siė­mi­mams la­bai pa­ trauk­lu vai­kams, jie no­ri atei­ti ir ki­tą kar­tą.

Ne­re­tai vai­ko el­ge­sio pro­ble­mos ky­la ne dėl sa­vo, o dėl ki­tų šei­mos na­rių emo­ci­nės bū­se­nos: dep­re­siš­ku­mo, ne­ri­mo, stre­so po­ vei­k io. Tai iš­siaiš­k i­nę, sten­gia­mės su­teik­ti pa­gal­bą tė­čiui ar ma­mai.

La­bai svar­bus anks­ty­vas psi­cho­lo­gi­nių pro­ble­mų spren­di­mas. Jei at­ro­do, kad ma­ žo­ji ar paau­gu­si at­ža­la virs­ta ar­šiuo­ju na­mų dik­ta­to­riu­mi ar­ba, at­virkš­čiai, tam­pa už­da­ ra ir liūd­na, ne­pa­si­ti­k in­ti sa­vi­mi ir ap­lin­k i­ niais, jei ky­la ki­tų įvai­rių vai­kų auk­lė­ji­mo klau­si­mų, juos ga­li­ma iš­spręs­ti mū­sų cent­re.

As­ta Rui­bie­nė

K

vy­res­nio­ji vai­kų li­gų gy­dy­to­ja

au­no Cent­ro po­lik­li­ni­ka – be­ ne vie­nin­te­lė Kau­ne, ku­rio­je yra tiek daug – net de­šimt – pe­diat­ rų. Mū­sų ko­man­do­je – gau­sus vai­kų li­gų spe­cia­lis­tų bū­r ys: neu­ ro­lo­gai, oku­lis­tai, au­sų, no­sies, gerk­lės li­gų gy­dy­to­jai, pul­mo­no­lo­gai, lo­go­pe­dai, en­dok­ ri­no­lo­gai, lo­go­pe­das, kar­dio­lo­gas, echos­ko­ puo­to­jas, vai­kų psi­chiat­ras ir odon­to­lo­gas.

Ma­žų­jų pa­cien­tų, tu­rin­čių rai­dos su­tri­k i­ mų, rea­bi­li­ta­ci­ja rū­pi­na­si spe­cia­li­zuo­ta ko­ man­da iš anks­t y­vo­sios ko­rek­ci­jos tar­ny­bos.

Tu­ri­me pui­k ias są­ly­gas dar­bui ir pa­cien­tų pa­to­gu­mui: įreng­tas kū­di­k ių vys­t y­mo ka­ bi­ne­tas, pa­tal­pa kū­di­k iui pa­mai­tin­ti, zo­na su spe­cia­liais už­rak­tais ve­ži­mė­liams. Išp­lė­ to­ta imu­nop­ro­fi­lak­ti­kos pro­gra­ma, tu­ri­me vi­sas Lie­tu­vo­je re­gist­ruo­tas vak­ci­nas. Pe­ diat­rai de­da daug pa­stan­g ų, kad vai­ku­čiai bū­tų pa­skie­py­ti. Ne­re­tai po il­g ų dis­ku­si­jų tė­ve­liai su­pran­ta skie­pų svar­bą ir pa­skie­pi­ ja vai­ku­čius, nors anks­čiau to bu­vo at­si­sa­ kę. Tuo la­bai džiau­gia­mės, nes skie­pai – pa­ grin­di­nė prie­mo­nė in­fek­ci­nėms li­goms su­ val­dy­ti. Kas­me­tę mo­k i­nių svei­ka­tos pa­tik­rą pra­de­da­me jau nuo sau­sio ir tai da­ro­me ne dėl pa­žy­mos. Ten­ka ap­gai­les­tau­ti, kad pa­gal svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­ro įsa­ky­mą vai­ko iki 18 me­tų nė kar­to ne­rei­k ia nu­k reip­ti au­ sų, no­sies, gerk­lės, neu­ro­lo­go, lo­go­pe­do, en­ dok­ri­no­lo­go kon­sul­ta­ci­joms. Įsa­ky­mai kei­ čia­si, to­dėl ti­k i­mės, kad į tai bus at­k reip­tas dė­me­sys. Pro­fi­lak­tiš­kai svar­bu ne tik pe­ rio­di­nis vai­kų svei­ka­tos tik­ri­ni­mas, bet ir švie­ti­mas. Or­ga­ni­zuo­ja­me pa­mo­kė­les tė­ vams, bū­si­mo­sioms ma­moms. Kuo dau­giau tė­vai gir­di, su­ži­no, tuo dau­giau do­mi­si, rū­ pi­na­si. Net­gi pa­pras­ta pa­sta­ba, kad vai­kui nu­ra­min­ti ar užim­ti yra tam skir­ti žais­lai, už­siė­mi­mai, o ne mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas, pri­ ver­čia tė­ve­lius su­si­mąs­t y­ti.

Su vai­kų tė­vais ir ne­tgi se­ne­liais kal­ba­ me apie vis­ką: kaip iš­sau­go­ti tie­sų stu­bu­rą, sau­go­ti akis, kaip svar­bu lan­k y­ti kū­no kul­ tū­ros pa­mo­kas, bū­ti gry­na­me ore. Bend­ ras dar­bas su aku­še­riais-gi­ne­ko­lo­gais, vai­ kų psi­chiat­rais ir psi­cho­lo­gais – grei­tas ir ko­k y­biš­kas pro­ble­mos spren­di­mo bū­das.

Ir vis­kas čia pat ir tuoj pat – ta­me pa­čia­me pa­sta­te. Kvie­čia­me pas mus pri­si­ra­šy­ti ir pa­tiems tuo įsi­ti­k in­ti.

39

2016 pavasaris

sveikata

Iš­pil­dan­tys sva­jo­nę tar­si

„Juos vi­sus jungia vie­nas tiks­las – no­ras su­si­lauk­ti kū­di­kio.

Pir­mie­ji mū­sų su­si­ti­ki­mai daž­nai bū­na il­gi – su dau­gy­be klau­si­mų ir at­sa­ky­mų. Jie jau­di­na­si, ne­ri­mau­ja ir kar­tais pra­virks­ta. Jiems rei­kia pa­lai­ky­mo, pa­si­ti­kė­ji­mo ir ti­kė­ji­mo, kad pa­vyks“, – šil­tas Vai­sin­gu­mo kli­ni­kos dak­ta­rės Re­dos Ver­bic­kie­nės bal­sas ra­mi­no.

TEKSTAS: MAR­TA MUI­ŽIE­NĖ fotografija: Evaldas Šemiotas

Aki­vaiz­dūs pra­na­šu­mai

Psi­cho­lo­gi­niai su­bti­lu­mai

Vai­sin­g u­mo kli­ni­kos sky­rius Kau­ne at­vė­ rė sa­vo nau­jų pa­tal­pų Sa­va­no­rių pro­spek­te du­ris. Bal­tos ir ža­lios spal­vos de­ri­nys kli­ni­ kų in­ter­je­re neat­si­tik­ti­nis. Ža­lia spal­va su­ tei­k ia sta­bi­lu­mo ir iš­t ver­mės. Li­k i­mo čia at­blokš­tie­siems šių sa­v y­bių la­bai pri­rei­k ia.

Nuė­ję šį ke­lią ne­leis me­luo­ti, kad po­ros, ku­rioms ten­ka iš­ban­dy­mas – ne­vai­sin­g u­ mas, anks­čiau ar vė­liau su­si­du­ria su įtam­ pa, emo­ci­nė­mis duo­bė­mis, ne­su­si­kal­bė­ji­ mu. Vie­ni tai įvei­k ia, ki­ti pa­lūž­ta.

Ar­gi pa­mir­šo­me, kaip pir­mo­ji ža­lu­ma pa­va­sa­rį nu­tei­k ia ryž­tui iš­gel­bė­ti pa­sau­ lį? Bū­tent ža­lia spal­va aso­ci­juo­ja­si su au­ gi­mu, gai­va, jau­nat­v iš­ku­mu, iš­ti­k i­my­be, har­mo­ni­ja ir gi­ji­mu. Ža­lia pa­de­da nu­si­ra­ min­ti, nu­tei­k ia poil­siui, taip pat pa­de­da su­ pras­ti ir iša­na­li­zuo­ti nau­ją in­for­ma­ci­ją. Se­ no­vės egip­tie­čiai ža­liai da­ž y­da­vo šven­t yk­ lų grin­dis.

Lie­tu­vo­je di­džiau­sios Vai­sin­g u­mo kli­ ni­kos pa­da­li­nio Kau­ne ko­lek­t y­vas be­veik vien­­bal­siai su­ta­rė, kad ne tik spal­v ų har­ mo­ni­ja yra jų pra­na­šu­mas. Be­ne pa­grin­ di­nis šios Kau­no kli­ni­kos pra­na­šu­mas – geog­ra­fi­nė vie­ta. „Čia pa­to­g u at­v yk­ti vi­ sos ša­lies gy­ven­to­jams. Tu­ri­me pa­cien­tų iš Aly­taus, Ma­ri­jam­po­lės ir ki­tų mies­tų, ku­ riems iki Vil­niaus ar Klai­pė­dos ge­ro­kai to­ liau“, – su­ta­rė dak­ta­rės.

Pag­rin­di­nis kli­ni­kos ak­cen­tas – vai­sin­ gu­mas, ta­čiau gy­dy­to­jos pa­mi­nė­jo, kad čia lau­k ia­mos ne tik vai­sin­g u­mo pro­ble­mų tu­ rin­čios pa­cien­tės. Tei­k ia­mos vi­sos am­bu­la­ to­ri­nės gi­ne­ko­lo­gi­nės pa­slau­gos, pri­žiū­ri­ mos nėš­čio­sios – tiek tos, ku­rios pa­sto­jo po Vai­sin­g u­mo kli­ni­kos spe­cia­lis­tų gy­dy­mo, tiek pa­sto­ju­sios na­tū­ra­liai.

Gy­dy­to­jos ge­ro­kai pa­si­kuk­li­no sa­vo gy­dy­ mo įstai­gos pra­na­šu­mu įvar­dy­da­mos spal­ vas, geog­ra­f i­nę pa­dė­t į. Žo­dis po žo­džio dak­ta­rės at­si­vė­rė kal­bė­da­mos apie sa­vo po­ žiū­rį į pa­cien­tus, tei­k ia­mą pa­gal­bą ir gy­dy­ mą bei jo ga­li­my­bes.

Ne­vai­sin­goms po­roms ten­ka sto­ti į akis­ta­ tą su ga­na ne­ma­lo­niais, skaus­min­gai ap­nuo­

40

Dai­na Vi­soc­kie­nė:

Mū­sų spe­cia­lis­tai ne ma­žiau kaip kar­tą ar du per me­tus to­bu­ li­na­si da­ly­vau­da­mi įvai­rio­se Eu­ro­pos ir pa­sau­lio kon­fe­ren­ci­jo­ se, kong­re­suo­se, taip siek­da­mi aukš­čiau­sios kva­li­fi­ka­ci­jos.

gi­nan­čiais tik­ruo­sius jaus­mus ir tar­pu­sa­vio san­ty­kių tvir­tu­mą at­ra­di­mais. Vai­sin­gu­mo kli­ni­kos gy­dy­to­joms Kau­ne la­bai svar­bus jų pa­cien­tų psi­cho­lo­gi­nis kom­for­tas. „Tai žmo­nės, daž­nai nuo ap­lin­k i­nių sle­ pian­t ys sa­vo pro­ble­mą. Jie jau­čia gė­dą, nes ma­no, kad ne­vai­sin­ga mo­te­ris – ma­ žiau mo­te­riš­ka, o vy­ras – ma­žiau vy­riš­kas.

Sten­gia­mės išaiš­k in­ti, kad ne­vai­sin­g u­mas yra li­ga, o ne gė­da. Mū­sų pa­cien­tai ypač ver­ti­na kon­fi­den­cia­lu­mą ir mes da­ro­me vis­ką, kad šis jų pa­gei­da­v i­mas bū­tų įgy­ven­ din­tas“, – dės­tė R.Ver­bic­k ie­nė.

Gy­dy­to­ja su­ti­ko, kad daž­ni vi­zi­tai pas me­di­kus rei­ka­lau­ja ir emo­ci­nių, ir fi­zi­nių pa­stan­g ų, ypač jei pro­ce­dū­ra ne­si­bai­gia trokš­ta­mu re­zul­ta­tu. Ta­čiau pa­cien­tai yra iš­si­la­v i­nę žmo­nės, to­dėl daž­nai dis­ku­tuo­ja­ ma, ko­dėl pa­si­ren­ka­mas vie­nas ar ki­tas gy­ dy­mo me­to­das. „Mū­sų kli­ni­kos pa­cien­tai iš­skir­ti­niai. Tai pa­cien­tai, ku­riuos ir esant la­bai sun­k iai si­tua­ci­jai rei­k ia ras­ti už ką pa­gir­ti, pa­lai­k y­ti, kad tiks­lą pa­siek­ti bū­tų leng­v iau“, – įsi­ti­k i­nu­si R.Ver­bic­k ie­nė.

Daž­nai ke­lia­mas klau­si­mas, ar yra psi­ cho­lo­gi­nės kil­mės ne­vai­sin­g u­mas? „De­ ja, bend­ro at­sa­k y­mo į šį klau­si­mą nė­ra, tai dis­ku­si­jų ob­jek­tas. Ži­no­ma, kad po­ros, pa­ lai­do­ju­sios sa­vo vai­kus, mo­te­r ys, ku­rios ne­si­jau­čia sau­gios su sa­vo par­tne­riu ar yra ne­sub­ren­du­sios mo­ti­nys­tei, pa­sto­ja sun­ kiau. Jei po­ros, be gy­dy­mo­si, dar lan­ko­si ir pas psi­cho­lo­gą – pa­sto­ji­mo re­zul­ta­tai ge­ res­ni“, – svars­tė R.Ver­bic­k ie­nė.

Mo­der­nu­mo pra­na­šai Moks­lui spar­čiai ju­dant į prie­k į ne­vai­sin­ gu­mo gy­dy­mo sri­t y­je, vys­tan­tis ge­ne­ti­kai, ne­vai­sin­goms po­roms tie­sia­ma pa­gal­bos ran­ka. Ėji­mas vie­nu žings­niu su to­bu­lė­jan­ čiais gy­dy­mo me­to­dais – toks tu­rė­tų bū­ti kiek­v ie­no gy­dy­to­jo kre­do. „Mū­sų spe­cia­lis­tai ne ma­žiau kaip kar­ tą ar du per me­tus to­bu­li­na­si da­ly­vau­da­ mi įvai­rio­se Eu­ro­pos ir pa­sau­lio kon­fe­ren­ ci­jo­se, kong­re­suo­se, taip siek­da­mi aukš­ čiau­sios kva­li­fi ­k a­ci­jos. Ga­li­me ly­g iuo­t is į bet ku­rią pa­sau­lio vai­sin­g u­mo kli­ni­k ą.

Dau­ge­lis mū­sų gy­dy­to­jų yra Eu­ro­pos žmo­ gaus vai­sin­g u­mo ir emb­rio­lo­g i­jos drau­g i­ jos ESH­R E na­riai“, – dar aukš­čiau kva­li­

2016 pavasaris

sveikata

i gand­rai fi­k a­ci­jos kar­te­lę kils­te­lė­jo gy­dy­to­ja Dai­na Vi­soc­k ie­nė.

Pa­gal­bi­nio ap­vai­si­ni­mo la­bo­ra­to­ri­ja – svar­bus kli­ni­kos dar­bo pa­da­li­nys. Bū­tent čia pa­gal­bi­nio ap­vai­si­ni­mo bū­du su­ku­ria­ ma gy­v y­bė. Pa­sak D.Vi­soc­k ie­nės, la­bo­ra­ to­ri­jos įran­ga nuo­lat at­nau­ji­na­ma at­si­ž vel­ giant į nau­jau­sius šios sri­ties moks­lo lai­ mė­ji­mus. „Be įpras­tos to­k iai la­bo­ra­to­ri­jai įran­gos, ga­li­me pa­si­gir­ti gana ne­se­niai įsi­g y­tu mo­ der­niau­siu emb­rio­nų in­ku­ba­to­riu­mi va­di­ na­mu emb­rios­ko­pu, kur emb­rio­no vys­t y­ mą­si spe­cia­lis­tai ga­li ste­bė­ti mo­ni­to­riaus ek­ra­ne, in­for­ma­ci­ją nu­fi l­muo­ti ir iš­sau­go­ti, neiš­ke­liant lėkš­te­lių su emb­rio­nais iš jiems pa­lan­k iau­sios ap­lin­kos – in­ku­ba­to­riaus.

Emb­rio­nai to­k ia­me emb­rios­ko­pe ste­bi­mi, kol per­ke­lia­mi mo­te­riai į gim­dą“, – paaiš­ ki­no D.Vi­soc­k ie­nė.

Pa­gal­bi­nės akys – mik­ros­ko­pai su spe­cia­lia pro­gra­ma, lei­džian­čia pa­di­din­ti vaiz­dą iki 7 200 kar­tų ir pa­ma­ty­ti sper­ma­to­zoi­do vi­di­nę san­da­rą – mor­fo­lo­gi­ją. Iki 7200 kartų didi­ nantis mikroskopas naudojamas IMSI proce­ dūros metu. Ne­se­niai Vai­sin­gu­mo kli­ni­ko­je pra­dė­ta tai­ky­ti PGS – preimp­lan­ta­ci­nis ge­ne­ ti­kos ty­ri­mas, kai emb­rio­nas, prieš per­ke­liant mo­te­riai į gim­dą, iš­ti­ria­mas ge­ne­tiš­kai. „Taip pat vie­nin­te­liai iš Lie­tu­vos vai­sin­ gu­mo kli­ni­kų at­lie­ka­me la­ze­ri­nę išo­ri­nio emb­rio­no dan­ga­lo ko­rek­ci­ją („as­sis­ted hat­ ching“). Ji yra pra­na­šes­nė už me­cha­ni­nius ir che­mi­nius me­to­dus tuo, kad ne­pa­di­di­ na ho­mo­zi­go­ti­nių dvy­nių ti­k i­my­bės, nė­ra tok­siš­ka emb­rio­nui ir ne­su­ke­lia me­cha­ni­ nių ir ter­mi­nių pa­žei­di­mų, o pro­ce­sas yra griež­tai kont­ro­liuo­ja­mas“, – mo­der­nią kli­ ni­kos įran­gą mi­nė­jo D.Vi­soc­k ie­nė.

Psi­cho­lo­gi­ja: „Sten­gia­mės išaiš­kin­ti, kad ne­vai­sin­gu­mas yra li­ga, o ne gė­da“, – aiš­ki­no gy­dy­to­ja R.Ver­bic­kie­nė.

tai, kad dau­g u­mai po­r ų prio­ri­te­tu tam­pa iš­si­la­v i­ni­mas, dar­bas, ge­ro­vės su­kū­ri­mas ir tik po to – šei­ma ir vai­kai“, – gy­ve­ni­mo po­k y­čiais per pa­sta­ruo­sius de­šimt­me­čius rė­mė­si gy­dy­to­ja Eg­lė Ja­šins­k ie­nė.

Ji pa­brė­žė dar vie­ną svar­bų mo­men­tą – gy­ve­ni­mo bū­dą. Dar­bo krū­vis, stre­sas, ma­ žas fi­zi­nis ak­ty­vu­mas, nu­tu­ki­mas, rū­ky­mas, al­ko­ho­lio var­to­ji­mas, nar­ko­ti­kai, che­mi­nės me­džia­gos, po­žiū­ris į ly­ti­nį gy­ve­ni­mą taip pat tu­ri di­de­lės įta­kos žmo­gaus svei­ka­tai ir vai­sin­gu­mui. Vi­si šie veiks­niai yra su­si­ję. „Apie kiek­v ie­ną veiks­nį bū­tų ga­li­ma kal­ bė­ti la­bai daug, re­mian­tis moks­li­niais ty­ ri­mais, ap­ž val­go­mis. Ta­čiau api­bend­ri­nant

no­rė­tų­si pa­sa­k y­ti, kad nuo mū­sų gy­ve­ni­ mo bū­do pri­k lau­so mū­sų svei­ka­ta, rep­ro­ duk­ci­nė funk­ci­ja. Svar­biau­sia, kad gy­ve­ ni­mo bū­dą mes pa­t ys ga­li­me keis­ti“, – ža­ lios ir bal­tos Vai­sin­g u­mo kli­ni­kos Kau­ne ap­lin­ko­je dak­ta­rės E.Ja­šins­k ie­nės žo­džiai skam­bė­jo įti­k i­na­mai.

Di­džiau­sia ne­vai­sin­g u­mo gy­dy­mo įstai­ ga Lie­tu­vo­je, at­lie­kan­ti dau­giau­sia pa­gal­ bi­nio ap­vai­si­ni­mo pro­ce­dū­r ų ša­ly­je, Vai­ sin­g u­mo kli­ni­ka sa­vo veik­lą pra­dė­jo prieš dau­giau nei pen­k io­li­ka me­tų. Kli­ni­kos duo­me­ni­mis, per šį lai­ko­tar­pį po at­lik­tų pa­gal­bi­nio ap­vai­si­ni­mo pro­ce­dū­r ų gi­mė dau­giau nei 1 tūkst. vai­kų.

Ga­li­me keis­ti pa­tys Epi­de­mio­lo­gi­nių ty­ri­mų duo­me­ni­mis, Lie­ tu­vo­je yra apie 50 tūkst. ne­vai­sin­gų šei­mų.

Kas­met jų pa­dau­gė­ja 2 tūkst. Pag­rin­di­nės ne­vai­sin­gu­mo prie­žas­tys iš­lie­ka tos pa­čios, var­di­ja­mos nuo pat ne­vai­sin­gu­mo ty­ri­nė­ji­ mo pra­džios, ta­čiau vis dau­giau tarp­tau­ti­nė­ se kon­fe­ren­ci­jo­se kal­ba­ma apie rep­ro­duk­ci­ nei funk­ci­jai la­bai svar­bų veiks­nį – am­žių. „Lie­tu­vo­je taip pat dau­gė­ja vy­res­nio am­ žiaus po­r ų, ku­rios krei­pia­si į spe­cia­lis­tus dėl ne­vai­sin­g u­mo. Vie­na iš prie­žas­čių yra

Pas­tan­gos: gy­dy­to­ja E.Ja­šins­kie­nė pri­minė, kad nuo gy­ve­ni­mo bū­do pri­klau­so mū­sų svei­ka­ta.

41

2016 pavasaris

sveikata

Klau­sos apa­ra­tai

ga­li su­lė­tin­ti de­men­ci­ją Eval­das But­kus

P Gy­dy­to­jas

a­ži­ni­mo funk­ci­jos yra bū­ti­nos, kad žmo­g us nor­ma­liai funk­cio­ nuo­tų. Tai sme­ge­nų ge­bė­ji­mas gau­ti, per­dirb­ti, in­teg­ruo­ti, iš­ lai­k y­ti ir at­ga­min­ti in­for­ma­ci­ją, orien­tuo­tis lai­ke, vie­to­je, sa­v y­je, įsi­min­ti bei nau­do­tis sa­vo ži­nio­mis, in­te­lek­tu.

Daž­niau­sia prie­žas­tis De­men­ci­ja yra sun­kus pro­gre­suo­jan­tis at­ min­ties ir ki­tų pa­ži­ni­mo funk­ci­jų su­tri­k i­ mas, pa­ken­k ian­tis as­me­ny­bei bei kas­die­ nei veik­lai.

Kas pen­ke­rius me­tus pa­sau­ly­je de­men­ci­ ja ser­gan­čių as­me­nų skai­čius pa­dvi­g u­bė­ja. Ši li­ga diag­no­zuo­ja­ma be­veik kas ant­ram vy­res­niam nei 85 me­tų žmo­g ui. Lo­t y­nų kal­bos žo­dis de­men­ci­ja (lot. „de­men­tia“) – be­pro­t y­bė. Kas­die­nė­je kal­bo­je daž­niau yra var­to­ja­mas ter­mi­nas „silp­nap­ro­t ys­tė“. Pa­ ži­ni­mo funk­ci­jų su­tri­k i­mas ir klau­sos blo­ gė­ji­mas yra neu­ro­lo­gi­nės būk­lės, su­si­ju­sios su am­žiu­mi, su­ke­lian­čios fi­zi­nių, emo­ci­ nių, so­cia­li­nių pro­ble­mų, ma­ži­nan­čios sa­ vi­ver­tės jaus­mą, ve­dan­čios link dep­re­si­jos, so­cia­li­nės izo­lia­ci­jos.

Prog­re­suo­jan­tis, su am­žiu­mi su­si­jęs klau­ sos blo­gė­ji­mas yra daž­niau­sia suau­gu­sių­jų pri­kur­ti­mo prie­žas­tis. Se­nat­v i­nis pri­kur­ti­ mas yra tre­čia daž­niau­sia pa­g y­ve­nu­sių as­ me­nų lė­ti­nė būk­lė po art­ri­to ir hi­per­ten­zi­ jos. Ge­ro­kai pa­blo­gė­ju­si klau­sa yra apie 50 pro­c. as­me­nų, vy­res­nių nei 60 me­tų, ir dau­ giau ne­gu 80 pro­c. su­lau­ku­sių­jų 85-erių.

Tie­sio­gi­nis ry­šys Tik 1989 m. pir­mą kar­tą pa­skelb­ti duo­me­ nys apie klau­sos blo­gė­ji­mo ir de­men­ci­jos tie­sio­gi­nį ry­šį.

Il­gai­niui su­kaup­ta vis dau­giau duo­me­ nų, pa­t vir­ti­nan­čių šią pri­k lau­so­my­bę. 2011 m. pa­skelb­ta, kad yra tie­sio­gi­nė pri­k lau­so­ my­bė tarp klau­sos ne­te­k i­mo laips­nio ir de­ men­ci­jos pro­gre­sa­v i­mo. Įro­dy­ta, kad esant leng­vo laips­nio klau­sos ne­te­k i­mui de­men­ ci­jos ti­k i­my­bė pa­di­dė­ja du kar­tus, esant vi­du­ti­nio laips­nio – tris, o esant di­de­lio laips­nio klau­sos ne­te­k i­mui de­men­ci­jos ti­ ki­my­bė pa­di­dė­ja pen­k is kar­tus.

Ra­dio­lo­gi­niai sme­ge­nų ty­ri­mai ro­do, kad klau­sos blo­gė­ji­mas le­mia pro­gre­suo­jan­ tį sme­ge­nų au­di­nio ny­k i­mą klau­sos cent­rų sri­t y­je ir grei­tes­nį vi­sų sme­ge­nų tū­rio ma­ žė­ji­mą. Klau­sos cent­rai yra glau­džiai su­si­ję su sme­ge­nų zo­no­mis, at­sa­k in­go­mis už kal­ bą, se­man­ti­nę at­min­tį, sen­so­ri­nę in­teg­ra­ci­ ją, o sme­ge­nų tū­rio ma­žė­ji­mas šio­se da­ly­ se yra glau­džiai su­si­jęs su pa­ži­ni­mo funk­ci­ jų pra­stė­ji­mu ir Alz­hei­me­rio li­ga. Nus­ta­t y­ta ir tai, kad blo­ga klau­sa 7–12 kar­tų per 3–10 me­tų lai­ko­tar­pį pa­di­di­na ti­k i­my­bę iš­si­v ys­ ty­ti Alz­hei­me­rio li­gai. Moks­li­nin­kai taip pat nu­sta­tė blo­gos klau­sos ir dep­re­si­jos ry­šį 40–49 me­tų am­žiaus gru­pė­je.

Vi­di­nės ir išo­ri­nės prie­žas­tys Se­nat­v i­niam klau­sos ne­te­k i­mui pro­gre­suo­ ti svar­bu vi­di­nės ir išo­ri­nės prie­žas­t ys.

Daž­niau­sios vi­di­nės prie­žas­tys yra lė­ti­nės sis­te­mi­nės li­gos: hi­per­ten­zi­ja, cuk­ri­nis dia­ be­tas, me­ta­bo­li­nės li­gos, Ahl ge­no mu­ta­ci­ja 10-oje chro­mo­so­mo­je, au­sų li­gos. Ap­lin­kos 42

triukš­mas (kaip pro­fe­si­nis fak­to­rius mu­ zi­kan­tams, vai­ruo­to­jams, me­džio­to­jams ir kt.), ne­tin­ka­ma mi­ty­ba, vais­tų, ga­lin­čių pa­ veik­ti klau­sos ner­vą, var­to­ji­mas, rū­ky­mas yra pri­ski­ria­mi prie išo­ri­nių prie­žas­čių.

JAV bu­vo at­lik­ti du il­gai tru­kę ty­ri­mai, ku­rie pa­ro­dė, kad to­ni­nės au­diog­ra­mos slenks­čių pa­di­dė­ji­mas 25 dB ati­tin­ka sep­ ty­ne­riais me­tais blo­ges­nes pa­ži­ni­mo funk­ ci­jas, pa­ly­gin­ti su nor­ma­liai gir­din­čiais as­ me­ni­mis. Iš­t y­rę 60–69 me­tų am­žiaus gru­ pės as­me­nis moks­li­nin­kai šiais me­tais nu­ sta­tė, kad ti­ria­mo­je gru­pė­je klau­sos pa­blo­ gė­ji­mas tik 10 dB su­ma­ži­no so­cia­li­nį ak­t y­ vu­mą 52 pro­c. Klau­sos su­si­lpnė­ji­mas to­ly­ gus so­cia­li­nio ak­t y­v u­mo su­ma­žė­ji­mui.

Vais­tų nė­ra, tik klau­sos apa­ra­tai Šiuo me­tu ne­tu­ri­me efek­ty­vių vais­tų se­nat­ vi­niam klau­sos ne­te­k i­mui gy­dy­ti ir pre­ven­ ci­jai. Klau­sos apa­ra­tų nau­do­ji­mas lai­ku yra efek­ty­viau­sia prie­mo­nė stab­dy­ti se­nė­ji­mo pro­ce­sus sme­ge­ny­se. Moks­li­nin­kai dar 1990 m. nu­sta­tė, kad, nau­do­jant klau­sos apa­ra­tus, jau po ke­tu­rių mė­ne­sių pa­ge­rė­jo pa­ži­ni­mo funk­ci­jos ir so­cia­li­nis ak­ty­v u­mas.

Yra trys klau­sos apa­ra­tų gru­pės: užau­ si­niai, įau­si­niai ir int­ra­ka­na­li­niai. Klau­ sos apa­ra­tų ga­li­my­bės ir stip­ri­na­mo gar­ so ko­ky­bė pri­k lau­so nuo elekt­ro­ni­kos ti­po.

Yra iš­ski­ria­mi ana­lo­gi­niai ir skait­me­ni­niai klau­sos apa­ra­tai. Skait­me­ni­niai – tech­no­lo­ giš­kai pra­na­šes­ni, jų ga­li­my­bės nuo­lat au­ga.

Da­lis pa­cien­tų dėl įvai­rių, daž­niau­siai eko­ no­mi­nių prie­žas­čių ren­ka­si pro­ble­mos spren­ di­mą iš da­lies – vie­ną klau­sos apa­ra­tą. Ge­ riau­si funk­ci­niai re­zul­ta­tai pa­sie­kia­mi ir di­ džiau­sias pa­cien­tų pa­si­ten­ki­ni­mas bū­na esant bi­nau­ra­li­niam gir­dė­ji­mui, kai nau­do­ja­mi du klau­sos apa­ra­tai ir adek­va­čiai kom­pen­suo­ja­ mas abie­jų au­sų klau­sos su­si­lpnė­ji­mas.

Ge­riau­si re­zul­ta­tai pa­sie­k ia­mi nau­do­ jant du skait­me­ni­nius klau­sos apa­ra­tus su CROS ir BiC­ROS tech­no­lo­gi­jo­mis, kai pa­ si­tel­kus be­lai­dį ry­šį su­de­rin­ti klau­sos apa­ ra­tai kon­tak­tuo­ja tar­pu­sa­v y­je ir su ap­lin­ka, su­kur­da­mi to­bu­lo gir­dė­ji­mo po­jū­t į.

2016 pavasaris

sveikata

Ku­ror­tu al­suo­jan­čio­je Pa­ne­mu­nė­je –

ato­kvė­pis sen­jo­rams Ra­my­bė: Pa­ne­mu­nės se­ne­lių na­mai įsi­kū­rę gam­tos prie­globs­ty­je.

Prie pat pu­šy­no, kur itin gry­nas oras, be­veik tris de­šimt­me­ čius vei­kian­čiuo­se Pa­ne­mu­nės se­ne­lių na­muo­se sa­vi­mi ne­ be­ga­lin­tys pa­si­rū­pin­ti ar­ba vie­ni­ši sen­jo­rai ne tik pa­si­tin­ka sau­lė­ly­dį, bet ir at­ran­da nau­ją gy­ve­ni­mą.

TEKSTAS: Ona Lit­vi­nai­tė fotografija: Eli­jus Knie­ž aus­kas

Me­to­dai: įvai­rūs te­ra­pi­jos už­siė­mi­mai gelbs­ti ser­gan­čiuo­sius.

44

Svar­biau­sia – ne­lik­ti vie­nam Bend­rau­da­mi, mankš­tin­da­mie­si, šok­da­ mi, dai­nuo­da­mi, mo­k y­da­mie­si ir už­siim­ da­mi sa­vo mėgs­ta­ma veik­la – rank­dar­biais ar so­do dar­bais, 64 se­ne­lių na­mų gy­ven­to­ jai ne­tu­ri lai­ko ka­da sa­vo gal­vas kvar­šin­ti liūd­no­mis min­ti­mis apie gy­ve­ni­mo pa­bai­ gą. Su­lau­kę dė­me­sio, at­si­k ra­tę var­gi­nan­čių bui­ties dar­bų, jie jau­čia­si rei­ka­lin­gi ir vis dar pil­ni jė­g ų. „Se­nat­vė bū­na gra­ž i, kai se­nu žmo­g u­ mi yra kam pa­si­r ū­pin­t i, kai jam ne­stin­ ga ši­lu­mos, at­jau­tos, mei­lės. Kiek­v ie­nas žmo­g us, ap­si­g y­ve­nęs se­ne­l ių glo­bos na­ muo­se, tu­r i sa­vo gy­ve­n i­mo is­to­r i­ją, ku­r i juos čia ir at­ve­dė. Vie­n i ne­t u­r i ar­t i­mų­jų, ki­t i, ir juos tu­rė­d a­m i, ne­r an­d a ra­my­bės sa­vo na­muo­se, dar ki­t i pa­sku­t i­n ius gy­ve­ ni­mo me­t us no­r i pra­leis­t i pa­na­šių žmo­ nių drau­g i­jo­je. Gy­ve­n i­mas se­ne­l ių glo­bos na­muo­se su­tei­k ia ga­l i­my­bę at­si­r i­bo­t i nuo bui­t ies rū­pes­č ių, dau­g iau bend­r au­t i, sun­ kią va­lan­d ą pa­si­g uos­t i. Čia kar­t ais su­t in­ ka­ma ir vė­ly­vo­ji mei­lė“, – sa­ko Pa­ne­mu­ nės se­ne­l ių na­mų di­rek­to­rė Al­do­na Kri­ nic­k ie­nė.

Mo­te­ris džiau­gia­si, kad po tru­pu­t į žmo­ nės at­si­k ra­to se­ne­lių na­mus per­se­k io­jan­

2016 pavasaris

Sveikata

čio ste­reo­ti­po, kad tai yra pa­sku­ti­nė vie­ta, į ku­rią rei­kė­tų kel­ti ko­ją – kad ge­riau varg­ti vie­ni­šam, bet gy­ven­ti sa­vo na­muo­se. Anot jos, žmo­nėms rei­k ia bend­rau­ti – tai lyg jau­ nys­tės elik­sy­ras.

Se­nat­vei rei­kia ruoš­tis „La­bai džiu­g u, kad tu­ri­me ga­li­my­bę bū­ tent Pa­ne­mu­nė­je sen­jo­rams pa­siū­ly­ti įvai­ rią pa­gal­bą, pri­k lau­so­mai nuo to, ko­k io am­žiaus ir svei­ka­tos jie yra. Ak­t y­v ūs, vie­ ni­ši, ieš­kan­tie­ji bend­ra­v i­mo, pra­mo­g ų ir pa­žin­čių ga­li lan­k y­ti Die­nos cent­rą Pu­šų gat­vė­je. Tie, ku­riuos už­k lu­po se­nat­v i­nė de­ men­ci­ja, vi­są die­ną iš­bū­na spe­cia­lia­me, tik per­nai pa­čiuo­se se­ne­lių na­muo­se įreng­ta­ me Die­nos cent­re „De­men­ci­ja“. Tai gal šo­ ki­ruo­jan­ti ir ar­ti­muo­sius su­k re­čian­ti li­ga, dėl ku­rios žmo­nės dažnai ne­ga­li vie­ni lik­ ti na­muo­se. To­dėl mes juos sa­vo trans­por­ tu at­si­ve­ža­me, vi­są die­ną rū­pi­na­mės, spe­ cia­lis­tai ve­da už­siė­mi­mus, pa­mai­ti­na­me, o va­ka­re nu­ve­ža­me at­gal į na­mus“, – pa­sa­ko­ jo A.Kri­nic­k ie­nė.

64 sen­jo­rai, ku­r iems rei­k a­l in­ga nuo­la­ ti­nė slau­ga ar iš da­l ies sa­va­ran­k iš­k i, vy­ res­ni nei 75 me­t ų, Pa­ne­mu­nės se­ne­l ių na­ muo­se gy­ve­na nuo­lat. Tie, ku­r ie ga­l i pa­t ys ju­dė­t i, lai­ko gu­lė­t i lo­vo­je ne­t u­r i. Jų die­ not­var­kė­je – mankš­tos, po­k al­biai su psi­ cho­lo­gais, te­ra­pi­jos, me­no, mu­zi­kos už­ siė­m i­mai.

Stip­riau­sie­ji išei­na pa­si­vaikš­čio­ti į Pa­ne­ mu­nės ši­le esan­t į Sen­jo­r ų par­ką, pa­le­sin­ti gul­bių, dar­buo­ja­si se­ne­lių na­mų te­ri­to­ri­jo­ je įkur­ta­me so­de, pri­žiū­ri šilt­na­my­je au­gi­ na­mas dar­žo­ves. Su slau­go­mais gy­ven­to­jais vyks­ta in­di­v i­dua­lūs ki­ne­zi­te­ra­peu­to, psi­ cho­lo­go, so­cia­li­nio dar­buo­to­jo už­siė­mi­mai. „Apsk­ri­tai man la­bai pa­t in­k a Pa­ne­mu­ nė, ku­ri nuo se­no bu­vo lai­ko­ma ku­ror­t i­ne vie­ta. Vi­sa inf­rast­r uk­t ū­ra da­bar čia pui­ kiai pri­tai­k y­ta sen­jo­rams – Sen­jo­r ų par­ kas, dviračių takai, lau­ko tre­ni­r uok­liai, baž­ny­čia, vie­šo­jo mai­t i­ni­mo įstai­gos, pui­ kus su­si­sie­k i­mas, gra­žus bend­ra­v i­mas tarp kai­my­nų. Lan­k y­da­mi Die­nos cent­rą sen­jo­ rai da­ly­vau­ja se­ne­lių na­mų bend­r uo­se ren­ gi­niuo­se, su­si­pa­žįs­ta su se­ne­lių na­mų at­ mos­fe­ra, esa­ma tvar­k a, pra­t i­na­si, gal­būt pla­nuo­ja čia pra­leis­t i li­ku­sias die­nas. Ne­ ga­li gal­vo­t i, kad gy­ven­si am­ži­nai ne­prik­ lau­so­mas, gal ateis ir to­k ia die­na, kai ne­ga­ lė­si sa­v i­mi pa­si­r ū­pin­t i, o jei ne­bū­si to ap­ gal­vo­jęs ar pa­si­r uo­šęs, ga­li bū­t i la­bai liūd­ na“, – sa­kė A.Kri­nic­k ie­nė.

At­jau­nė­ja: Pa­ne­mu­nės se­ne­lių na­muo­se vy­rau­ja šil­tas bend­ra­vi­mas ir skam­ba juo­kas.

Dau­gė­ja lan­ky­to­jų Juo­lab kad se­nat­vės ir se­no žmo­gaus įvaiz­ dis taip pat kei­čia­si. Vi­suo­me­nė, ypač jau­ ni­mas, su­pran­ta, kad sen­jo­ras nė­ra tik kaž­koks vis­kuo ne­pa­ten­k in­tas niurzg­lys, sė­d in­t is prie te­le­v i­zo­riaus ek­ra­no.

A.Kri­nic­kie­nė pa­ste­bi, kad Pa­ne­mu­nės se­ne­lių na­muo­ se nuo­lat dau­gė­ja jų gy­ ven­to­jus lan­kan­čių žmo­nių: atei­na mo­ki­nu­kų, stu­den­ tų, šei­mų su vai­kais, įvai­rių klu­bų na­rių.

A.Kri­nic­k ie­nė pa­ste­bi, kad Pa­ne­mu­nės se­ne­lių na­muo­se nuo­lat dau­gė­ja jų gy­ven­ to­jus lan­kan­čių žmo­nių: atei­na mo­k i­nu­kų, stu­den­tų, šei­mų su vai­kais, įvai­rių klu­bų na­rių, no­rin­čių pa­bend­rau­ti su se­no­liais, ini­cia­t y­v ūs žmo­nės čia ren­gia kon­cer­tus ir įvai­rius ren­gi­nius. Anot jos, į Lie­tu­vą iš Va­ka­r ų atei­na ge­ra ten­den­ci­ja, kai da­lį sa­ vo lais­vo lai­ko žmo­nės ski­ria vi­suo­me­ni­ nei veik­lai. „Gruo­d žio mė­ne­sį vos spė­da­vau re­gist­ ruo­ti vi­sus no­rin­čiuo­sius čia ap­si­lan­k y­ ti. Jau ne vie­nus me­tus bend­ra­dar­biau­ja­me su mo­k yk­lo­mis: vai­kai atei­na pa­svei­k in­ti čia gy­ve­nan­čių se­no­lių su­lau­kus gim­ta­die­ nio, siun­čia jiems at­v i­ru­kus, ra­šo laiš­kus,

klau­so­si jų is­to­ri­jų. Kas pa­pa­sa­kos apie Lie­ tu­vos praei­t į, jei ne šie žmo­nės, ku­rie bu­ vo vi­so to liu­di­nin­kai?“ – pa­sak di­rek­to­rės, no­riai su se­no­liais bend­rau­ja stu­den­tai, ne­ ma­žai jų – at­v y­kę iš už­sie­nio.

Iš­lais­vi­na kū­ry­bą „Tu­ri šie na­mai ir sa­vo tra­di­ci­jų. Šven­čia­ mos vi­sos di­džio­sios ka­ta­li­k iš­kos šven­tės, ju­bi­lie­ji­niai gim­ta­die­niai. Ta­čiau vi­si se­ne­ liai la­biau­siai lau­k ia, kad juos kas nors lan­ ky­tų, pa­sė­dė­tų ša­lia, pa­kal­bin­tų, iš­k lau­sy­ tų“, – sa­kė A.Kri­nic­k ie­nė.

Prieš pat Ve­ly­kas Pa­ne­mu­nės se­ne­lių na­ mų gy­ven­to­jai ke­lias die­nas iš ei­lės įvai­ria tech­ni­ka mar­gi­no kiau­ši­nius, taip ne tik la­ vin­da­mi sa­vo pro­tą ir ran­kas, bet ir bend­ rau­da­mi tar­pu­sa­v y­je. Taip kal­bant, žiū­rėk, ku­riam nors ir no­ras pa­dai­nuo­ti at­si­ra­do, o ki­ti pri­tar­da­vo ir vei­dai nu­švis­da­vo. „Vie­ni se­ne­liai lin­kę gė­rė­tis ar­tė­jan­čiu pa­va­sa­riu lau­ke, vaikš­ti­nė­ti pu­šy­ne, o štai ki­ti ma­lo­niai lai­ką lei­d žia sa­vo kam­ba­r y­je, mez­ga, klau­so­si ra­di­jo ar da­ly­vau­ja mu­zi­ kos, mankš­tos už­siė­mi­muo­se. Iš­lais­v in­da­ mi iš bui­ties rū­pes­čių, mes jiems padeda­ me ski­r ti lais­vo lai­ko sa­v iug­dai, pa­mąs­t y­ mams, kū­r y­bai“, – pa­sa­ko­jo A.Kri­nic­k ie­ nė ir ro­dė ko­ri­do­riuo­se ant sie­nų iš­ka­bin­ tus nu­ta­py­tus, nu­lip­dy­tus, pa­siū­tus, iš sa­g ų pa­da­r y­tus se­no­lių pa­veiks­lus.

Daugiau informacijos rasite: Kauno Panemunės senelių namai Kurtinių g. 1D, LT-45431 Kaunas www.kaunoseneliai.lt Tel. (8 37) 407 514, 345 255 e. p. info@kaunoseneliai.lt 45

2016 pavasaris

sveikata

Tas bau­gi­nan­tis Kas bū­din­ga daž­niau­siai

Ra­mu­nė Ma­za­liaus­kie­nė Gy­dy­to­ja

psi­chiat­rė ir psi­cho­te­ra­peu­tė

Š

i li­ga tu­r daug vei­dų ir kai ku­riuos jų ne­leng­va at­pa­žin­ti. Tai li­ga, ku­ rią rei­k ia gy­dy­ti, nes ken­čian­tis žmo­gus į vis­ką rea­guo­ja dva­si­niu skaus­mu. Pa­ta­ri­mai su­siim­ti ga­li tik pa­kenk­ti. Gy­dy­ti yra pa­ti­k i­miau.

Ko­kia ta dep­re­si­ja?

Oda blyš­k i, ga­lū­nės šal­tos, kar­tais cia­no­tiš­ kos. Vei­de su­stin­g u­si skaus­min­ga iš­raiš­ka.

Lū­pos kie­tai su­spaus­tos, jų kam­pai nu­leis­ ti, an­ta­k iai su­rauk­ti, tarp jų at­si­ra­du­sios raukš­lės, aky­se kau­pia­si aša­ros.

Taip apie dep­re­si­ja ser­gan­t į žmo­g ų maž­ daug prieš 100 me­t ų ra­šė ne­ži­no­mas au­ to­rius. Šiais lai­k ais to­k ią bū­se­ną pa­ma­t y­ ti ga­li­ma re­tai, nes dep­re­si­jų diag­no­za­v i­ mo ir gy­dy­mo ga­li­my­bės per dau­g y­bę me­ tų stip­riai išau­go. Šios bū­se­nos daž­nu­mas, kaip su­pra­to­te iš įžan­gos, au­ga ir tam­ pa vis di­des­ne naš­ta vi­suo­me­nei, nes su­si­ jęs tiek su tie­sio­g i­nė­mis gy­dy­mo iš­lai­do­ mis, tiek su ne­t ie­sio­g i­nėmis: ne­dar­bo die­ nos, in­va­li­du­mas ir t. t. Be to, šis su­t ri­k i­ mas pa­vei­k ia ne tik pa­t į ser­gan­t į as­me­nį, bet ir jo šei­mą.

Tai­g i dep­re­si­jos daž­nu­mas ne­su­ma­ž ė­ jo. Svar­bu ir tai, kad dep­re­si­ja tu­r i daug vei­dų, ku­r ių po­bū­d į kar­tais nulemia ne tik bio­lo­g i­n iai veiks­n iai, bet ir mū­sų kul­ tū­r i­nės ar šei­mos tra­d i­ci­jos. Ne vi­si dep­ re­si­jos vei­dai at­pa­žįs­ta­m i, todėl pa­gal­bos neieš­ko­ma, li­ga už­si­tę­sia, su­t ri­n ka dar­bi­ nė veik­la, san­t y­k iai šei­mo­je tampa skaus­ min­g i. Kar­tais depresija išprovokuoja sa­ vi­žu­dy­bę.

46

Vi­sa­da rei­k ia at­si­min­ti, kad dep­re­si­ ja yra li­ga, ku­ri ga­li bū­ti sėk­min­gai gy­do­ ma. Svar­bu ją lai­ku at­pa­žin­ti, to­dėl šia­me straips­ny­je trum­pai ap­tar­si­me kai ku­riuos dep­re­si­jos po­ž y­mius ir ypa­tu­mus, apie ku­ riuos re­čiau kal­ba­ma.

Pra­džio­je apie tai, kas daž­niau­siai bū­ din­ga dep­re­si­jai. Po­ž y­mis, ar­ba simp­to­mas, apie ku­rį ži­no be­veik vi­si, yra blo­ga nuo­tai­ ka. Ji, ypač sun­kes­niais at­ve­jais, pa­si­ž y­mi tam tik­rais ypa­tu­mais, ku­rie lei­džia diag­ no­zuo­ti li­gą. Žy­mus vo­k ie­čių psi­chiat­ras Han­sas Jör­ gas Weitb­rech­tas ra­šė taip: „Tai bend­ro ju­ ti­mo jaus­mas, ne­su­si­jęs su jo­k ia or­ga­nų sis­ te­ma. Be­veik vi­si pa­cien­tai ją api­bū­di­na tais pa­čiais žo­džiais. Lo­ka­li­za­ci­ja – daž­niau­siai krū­ti­nė, re­čiau kak­las ar gal­va.“ Ste­bė­da­mi dep­re­si­ja ser­gan­čius as­me­nis daž­nai ga­li­me ma­ty­ti, kaip jie, net ne­pak­laus­ti apie ne­ma­ lo­nius po­jū­čius, daž­nai po­kal­bio me­tu spau­ džia ran­kas prie krū­ti­nės, sa­vo­tiš­kai siųs­da­ mi ži­nią apie sa­vo skaus­min­gą bū­se­ną. Įdo­mu tai, kad esant kai ku­r ioms dep­ re­si­jos for­moms, pa­v yz­d žiui, vy­res­ niems žmonėms ser­gant aži­t uo­ta dep­re­si­ja (simp­to­mai – di­de­l is ne­r i­mas, bai­mė, ne­ nus­t y­g i­mas), bū­d in­ga ne­r i­mo lo­k a­l i­z a­ci­ja klu­bų sri­t y­je.

Ne vien blo­ga nuo­tai­ka Kar­tais pa­blo­gė­ju­sią nuo­tai­ką ly­di dirg­lu­ mas, ne­pa­si­ten­k i­ni­mas. Daž­nai ver­k ia­ma ne­sant tam aki­vaiz­džių prie­žas­čių, ta­čiau tai, kad ge­bė­ji­mas verk­ti iš­nyks­ta, kar­tais ga­li bū­ti sun­kė­jan­čios būk­lės po­ž y­mis.

La­bai daž­nai dep­re­si­ja pa­si­reiš­kia ne jai bū­din­gu slo­pi­ni­mu (lė­tas mąs­ty­mas, van­ gūs ju­de­siai), o ne­ri­mu. Tuo­met su­si­du­ria­ me su va­di­na­mą­ja ne­ri­mas­tin­gą­ja dep­re­si­ja.

Ne­ri­mas pa­kei­čia įpras­tą dep­re­si­jos vei­dą.

Toks žmo­gus ne­nus­tygs­ta vie­no­je vie­to­je, o kar­tais, ne­ri­mo ge­na­mas, ga­li įveik­ti ne­tgi di­de­lius at­stu­mus pės­čio­mis. Iš tie­sų, esant ne­ri­mui, dep­re­si­ja ser­gan­tys as­me­nys ga­na daž­nai krei­pia­si pa­gal­bos, nes to­kia bū­se­na yra ypač ne­ma­lo­ni ar net skaus­min­ga.

Kar­tais blo­ga ar slo­gi nuo­tai­ka nė­ra pa­ grin­di­nis li­go­nio, ser­gan­čio dep­re­si­ja, nu­

si­skun­di­mas. To­k iu at­ve­ju liūd­na nuo­tai­ka yra sa­vo­tiš­kai nu­stu­mia­ma į ša­lį ir pra­de­da vy­rau­ti ki­ti po­ž y­miai.

Klai­di­nan­tys ir aki­vaiz­dūs po­žy­miai Dep­re­si­ja daž­nai pa­si­reiš­k ia so­ma­ti­niais ir ve­ge­ta­ci­niais simp­to­mais, ku­rie kei­čia pa­ ties su­si­rgi­mo vei­dą, o pa­cien­tus ir jų ar­ti­ muo­sius klai­di­na, nes to­k iais at­ve­jais pa­ gal­bos ieš­ko­ma ne pas psi­chiat­rus, ku­rie tu­ri vi­sas ga­li­my­bes efek­t y­v iai pa­dė­ti, o pas ki­tų spe­cia­ly­bių gy­dy­to­jus.

Trum­pai ga­li­ma pa­mi­nė­ti šiuos po­žy­mius: ne­ma­lo­nūs ju­ti­mai kak­lo ir pa­kau­šio sri­ty­je; spau­di­mo jaus­mas šir­dies plo­te ir gal­vo­je; du­si­ni­mas; gal­vos svai­gi­mas, gal­vos skaus­mas; po­ten­ci­jos su­ma­žė­ji­mas; sau­sos akys, re­tas mirk­sė­ji­mas.

Dep­re­si­jai yra bū­din­gi tam tik­ri pa­ros svy­ra­v i­mai: sa­v i­jau­ta daž­niau ge­res­nė va­ ka­re, o ry­te bū­na ypač sun­ku. Kai ku­riems pa­cien­tams ypa­tin­gas pri­slėg­tu­mas ste­bi­ mas ne tik ry­tais, bet ir po­pie­ti­nė­mis va­ lan­do­mis, ypač po die­nos mie­go.

Dep­re­si­jai ypač bū­din­gi įvai­rūs mie­go su­ tri­k i­mai. Kar­tais ir pa­ti dep­re­si­ja ga­li pa­ si­reikš­ti bū­tent tik mie­go su­tri­ki­mais, yra ne­tgi iš­ski­ria­ma at­ski­ra jos for­ma. To­kius žmo­nes daž­nai var­gi­na anks­ty­vi pra­bu­di­ mai, stip­rus ne­ri­mas. Ga­li­būti sunku ir už­ mi­gti, kai gal­vo­je su­ka­si ne­ra­mios min­tys, at­ro­dy­tų, apie vi­sai ne­reikš­min­gus da­ly­kus.

Iro­niš­ko­ji li­gos for­ma Vie­na iš pa­vo­jin­giau­sių, daž­nai su­si­ju­si su di­de­le sa­v i­žu­dy­bės ri­zi­ka, yra va­di­na­mo­ ji iro­niš­ko­ji dep­re­si­ja („be­si­šyp­san­ti dep­ re­si­ja“). Jau pa­ts jos pa­va­di­ni­mas ro­do, kad daž­nai su­si­du­ria­me ne su mi­nė­tais simp­to­ mais, o su liūd­na šyp­se­na kar­tu su kar­čia iro­ni­ja dėl sa­vo bū­se­nos. Ste­bi­mas ir ne­v il­ ties jaus­mas dėl sa­vo bū­se­nos.

Alt­ruis­ti­nei dep­re­si­jai yra bū­din­ga pro­ jek­ci­ja: ne tik sa­ve, bet ir kai ku­riuos ar­ti­ mus žmo­nes toks as­muo ver­ti­na kaip kan­ ki­nius, ku­rie ver­ti užuo­jau­tos ir gai­les­čio.

To­k ia bū­se­na ga­li bū­ti iš­plės­ti­nės sa­v i­žu­dy­ bės prie­žas­ti­mi.

2016 pavasaris

sveikata

žo­dis „dep­re­si­ja“ Ki­ta iš­skir­ti­nai skaus­min­ga dep­re­si­ jos for­ma yra anes­te­ti­nė dep­re­si­ja, ku­riai bū­din­gas ne liū­de­sys ar pri­slėg­tu­mas, o skaus­min­gas sa­vo vi­di­nės tuš­tu­mos iš­g y­ ve­ni­mas ir jaus­mas, kad pra­ras­ti bu­vę jaus­ mai net pa­tiems ar­ti­miau­siems žmo­nėms.

Kar­tais jau­čia­mas ir ap­lin­kos pa­si­kei­ti­mas. „Su­vo­ki­mai daž­nai įgau­na po­bū­dį kaž­ ko sve­ti­mo, ne­ma­lo­naus, pa­si­kar­to­jan­čio.

Vis­kas ma­to­ma pil­kai, daik­tai sto­vi sker­sai, mais­tas pra­ran­da sko­nį“ (Eu­ge­nas Bleu­le­ris).

To­kių simp­to­mų at­si­ra­di­mas kei­čia dep­re­ si­jos struk­tū­rą: ne­bū­na di­de­lio liū­de­sio, ne­ krei­piama dė­me­sio į blo­gą nuo­tai­ką, ne­bū­na mo­to­ri­nio už­slo­pi­ni­mo, mi­mi­ka su­stin­gu­si, vei­das neliū­dnas. De­ja, to­kios bū­se­nos ypač pa­vo­jin­gos sa­vi­žu­dy­bės pra­sme.

Įky­ru­mo bū­se­nos Pas­ta­ruo­ju me­tu daug kal­ba­ma apie įky­ ru­mo bū­se­nas. Dep­re­si­nių su­tri­k i­mų me­ tu bū­se­nos ga­li bū­ti su­si­ju­sios su įky­rio­mis min­ti­mis, veiks­mais.

Pa­v yz­d žiui, rū­pi vis tik­rin­ti ir tik­rin­ti, ar už­ra­k in­tos du­r ys, be pa­lio­vos plau­ti ran­kas ar­ba nuo­lat gal­vo­ti apie įvai­rius ne­ri­mą ke­ lian­čius da­ly­kus, pa­v yz­džiui, pa­vo­jų pei­liu su­ža­lo­ti vai­ką.

To­k ia yra anan­kas­ti­nė dep­re­si­ja, ku­riai bū­din­gas įky­ru­mo ir dep­re­si­nių simp­to­mų de­ri­nys. Įky­ru­mas pa­si­žy­mi tam tik­ra spe­ ci­fi­ka ir at­spin­di ne­ma­lo­nias li­go­nių nuo­ jau­tas. Pa­žiū­rė­ję į že­mę jie ma­to ka­pą, į vir­ vę – gal­vo­ja apie sa­vi­žu­dy­bę ir pan. Tai ga­ na ri­zi­k in­ga pa­cien­tų gru­pė, nes dep­re­si­jos simp­to­mų kar­tais ne­pas­te­bi­ma dėl įky­ru­mo (pa­cien­tai pa­tys sle­pia pei­lius, vir­ves ir t. t.), o ma­nant, kad įky­ru­mas yra re­tai rea­li­zuo­ ja­mas, ga­li­ma pra­žiop­so­ti sa­vi­žu­dy­bę.

Pa­kei­tus gy­ve­na­mą­ją vie­tą Dep­re­si­jos po­žy­mių ga­li at­si­ras­ti as­me­ nims, ku­rie pa­t y­rė skaus­min­g ų iš­g y­ve­ni­ mų. To­k ia dep­re­si­ja yra va­di­na­ma reak­t y­ vi­ne dep­re­si­ja, o ją pa­ti­rian­čio as­mens nu­ si­skun­di­muo­se at­si­spin­di skaus­min­gus iš­ gy­ve­ni­mus su­kė­lu­si si­tua­ci­ja ir la­bai daž­nai ją iš­si­spren­dus dep­re­si­jos po­žy­miai praei­na. Šiuo­lai­ki­nia­me ne­ra­mia­me pa­sau­ly­je, au­gant

Su­si­du­ria kas tre­čias ■■ 2013 m., Lie­tu­vai pir­mi­nin­kau­jant ES, Vil­niu­je or­ga­ni­zuo­to­je kon­fe­ren­ ci­jo­je psi­chi­kos svei­ka­tos te­ma, Mi­chae­las Hu­be­las, Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos di­rek­to­ra­to at­sto­vas, tei­gė, kad 38,2 pro­c. ES po­pu­lia­ci­jos kiek­vie­nais me­tais su­si­du­ria su psi­chi­kos su­tri­ki­mais.

■■ Tai su­da­ro 20,2 pro­c. su­si­rgi­mų.

■■ Jau šiuo me­tu dep­re­si­ja yra vie­na iš tri­jų pa­grin­di­nių neį­ga­lu­mą su­ke­ lian­čių prie­žas­čių ES. Pla­nuo­ja­ma, kad 2030 m. ji su­da­r ys di­džiau­sią da­lį bend­ros li­gų naš­tos.

ka­ro pa­bė­gė­lių skai­čiui, ver­tė­tų pa­mi­nė­ti pra­ ras­tų šak­nų dep­re­si­ją. Jai bū­din­ga il­ga­lai­kė ei­ ga su įvai­rio­mis bai­mė­mis, iš­se­ki­mu, dar­bin­ gu­mo pra­ra­di­mu. Tai vie­na iš didesnio mir­ tin­gu­mo tarp šių as­me­nų prie­žas­čių.

Rei­k ia at­ski­rai pa­mi­nė­ti gy­ve­na­mo­sios vie­tos pa­kei­ti­mo dep­re­si­ją, ku­ri daž­niau­ siai ste­bi­ma tarp vy­res­nio am­žiaus žmo­nių.

Ja leng­vai su­ser­ga vie­ni­ši se­nu­kai, iš­va­žia­ vę gy­ven­ti pas sa­vo vai­kus, taip ne­tek­da­mi vis­ko, prie ko bu­vo įpra­tę. To­k ia dep­re­si­ja daž­nai lie­ka ne­pas­te­bė­ta, nes dau­ge­lio svei­ kų žmo­nių se­ną žmo­g ų su­vo­k ia kaip liūd­ ną. Toks po­žiū­ris ne­tei­sin­gas, nes dep­re­si­ja, ne­prik­lau­so­mai nuo am­žiaus, ta­čiau ir at­si­ žvel­giant į jį, ga­li ir tu­ri bū­ti gy­do­ma.

Tie, ku­rie pa­ti­ria il­ga­lai­kę emo­ci­nę įtam­pą ar daug psi­cho­lo­gi­nių trau­mų, ga­li su­si­dur­ti su iš­se­k i­mo dep­re­si­ja. Jai bū­din­ga liūd­nai bai­min­ga ar niū­riai apa­tiš­ka nuo­ tai­ka kar­tu su jau mi­nė­tais ve­ge­ta­ci­niais simp­to­mais.

Kaip pa­ste­bė­ti?

Jei dep­re­si­ja dar nė­ra vi­siš­kai apė­mu­ si žmo­gaus, ga­li­mas tam tik­ras es­te­ti­nis jaus­mas. Leng­ves­niais at­ve­jais to­k ie li­go­ niai su­ge­ba at­lik­ti sa­vo kas­die­nius dar­bus, rū­pin­tis šei­ma ir ne­tgi pa­si­ž y­mi dirb­ti­ niu links­mu­mu – tai rei­ka­lau­ja ypa­tin­gos draus­mės ir stip­r y­bės.

Vė­liau su­trin­ka ir šie ge­bė­ji­mai, si­tua­ci­ ja kei­čia­si. Ne­g y­dant ar ne­tin­ka­mai gy­dant dep­re­si­ją, ga­li at­si­ras­ti lie­ka­mų­jų jos po­ž y­ mių, daž­niau­si: mie­go su­tri­k i­mai, su­ma­ žė­jęs ma­lo­nu­mo ju­ti­mas, in­te­re­sų pra­ra­di­ mas, silp­nu­mas, mo­t y­va­ci­jos sto­ka, ener­gi­

jos pra­ra­di­mas. Ypač rei­k ia at­k reip­ti dė­me­ sį į su­ma­žė­ju­sį ma­lo­nu­mo po­jū­t į. Pas­ta­ra­ sis net ir tai­kant efek­t y­v ų gy­dy­mą su­grįž­ta ga­na lė­tai.

Tai­gi, no­rint pa­ste­bė­ti dep­re­si­ją, ver­ta už­ duo­ti klau­si­mą: ar ma­no (ar ma­no ar­ti­mo žmo­gaus) gy­ve­ni­mas vi­sa­da bu­vo toks? Be džiu­ge­sio, be no­rų, su ne­ri­mas­tin­go­mis min­ ti­mis, pra­smės pra­ra­di­mu, kri­tu­sia sa­vi­ver­te ir ne­su­vo­kia­mu ne­no­ru gy­ven­ti? Jei toks klau­si­ mas ky­la, ver­ta pa­si­kon­sul­tuo­ti su spe­cia­lis­tais.

De­ja, psi­chiat­ri­jos bai­mė vis dar ga­na ga­ ji, nors vis dau­giau žmo­nių drą­siai krei­pia­si pa­gal­bos, ku­ri šiais lai­kais yra ir komp­lek­ siš­ka, ir at­ski­ra. Sug­rą­žin­ti svei­ka­tą pa­de­da tiek me­di­ka­men­ti­nis gy­dy­mas, ku­ris, prie­ šin­gai įvai­riems mi­tams, yra ir efek­t y­v us, ir sau­gus, įvai­rios psi­cho­te­ra­pi­jos rū­šys, taip pat to­k ios prie­mo­nės kaip mu­zi­kos, me­no te­ra­pi­ja, re­lak­sa­ci­nės me­to­di­kos.

Dep­re­si­ja – liga, ku­rį rei­kia gy­dy­ti. De­ja, la­bai daž­nai ši bū­se­na neat­pa­žįs­ta­ma, o jei at­pa­žįs­ta­ma, ne­ver­ti­na­ma pa­kan­ka­mai rim­ tai net pa­čių ar­ti­miau­sių žmo­nių. Daž­nai ar­ti­mų­jų re­ko­men­da­ci­jos dep­re­si­ją pa­ti­rian­ čiam as­me­niui skam­ba kaip re­ko­men­da­ci­ jos su­siim­ti, pra­si­blaš­ky­ti, suim­ti sa­ve į ran­ kas, to­dėl rei­kė­tų pri­min­ti žy­maus psi­chiat­ ro E.Bleu­le­rio žo­džius: „La­bai at­sar­giai rei­ kia elg­tis bandant iš­blaš­ky­ti ligonį. Išblaš­ kymas vi­sa­da kenks­min­gas, nes pa­cien­tas į vis­ką rea­guo­ja dva­si­niu skaus­mu.“ Pa­cien­to neišb­laš­ky­si, kol jo ma­lo­nu­mo ju­ti­mas už­ slo­pin­tas. Gy­dy­ti yra pa­ti­ki­miau.

47

2016 pavasaris

sveikata

Į ko­vą su

na­tū­r

Vė­žys – tar­si Die­vo rykš­tė, ku­ri pla­ka la­bai skaus­min­gai.

Pir­mas klau­si­mas su­si­rgus: ko­dėl aš? Ant­ras – kaip pa­leng­ vin­ti kan­čias, dva­si­nes ir fi­zi­nes? At­sa­ky­mų į šiuos ir ki­tus pa­na­šius klau­si­mus ieš­ko­me kar­tu su „Na­tu­ra Mun­da“ na­ tū­ra­lio­sios me­di­ci­nos kli­ni­kos gy­dy­to­ja Ro­ma Mel­ni­kie­ne.

TEKSTAS: Jus­tė Ki­bu­ry­tė fotografija: Evaldas Šemiotas

48

– Vis dau­giau žmo­nių at­si­grę­žia į gam­tą, na­tū­ra­lu­mą, bio­lo­gi­nius gy­dy­mo me­to­ dus. Kaip jūs, bū­da­ma ne spe­cia­li­zuo­to, o pla­taus pro­fi­lio – vi­daus li­gų gy­dy­to­ja, ma­ tan­ti vi­są žmo­gaus or­ga­niz­mą, ir gy­dy­to­ja ho­meo­pa­tė, gy­dan­ti ne­che­mi­niais vais­tais, aiš­ki­na­te vė­žio at­si­ra­di­mo prie­žas­tis?

– Yra daug prie­žas­čių, ku­rios nu­le­mia ląs­ te­lių su­pik­ty­bė­ji­mą. Tai bak­te­ri­jos, vi­ru­sai, gry­be­liai. Pa­vyz­džiui, He­li­co­bac­ter py­lo­ri bak­te­ri­ja šiuo me­tu lai­ko­ma vie­na pa­grin­ di­nių skran­džio ir dvy­li­ka­pirš­tės žar­nos

2016 pavasaris

on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis – tra­di­ci­niais ir ­ra­liais me­to­dais

sveikata

pa­ša­li­ni­mas, pa­vel­dė­tas ar iš­si­vys­tęs ne­ko­ky­ biš­kas pa­ki­tu­sių ge­nų at­si­kū­ri­mo me­cha­niz­ mas ir, sa­vai­me aiš­ku, dva­sios, pro­to, kū­no stre­sas, bai­mė, di­de­lė įtam­pa, nuo­var­gis.

„He­li­xor“ pa­pil­ do tra­di­ci­nę on­ko­ lo­gi­nių li­gų te­ra­pi­ ją ša­lia chi­rur­gi­jos, ra­dio­te­ra­pi­jos ir che­mo­te­ra­pi­jos.

– Kai ku­rių prie­žas­čių lyg ir ga­lė­tu­me iš­veng­ ti, bet ko­dėl spar­čiai be­si­vys­tan­tis me­di­ci­nos moks­las ne­ga­li mums pa­dė­ti, kai su­ser­ga­me dėl ap­lin­ky­bių, ne­prik­lau­san­čių nuo mū­sų?

– Įvai­rių ša­lių moks­li­nin­kai priė­jo prie bend­ ros nuo­mo­nės, kad on­ko­lo­gi­nes li­gas pro­vo­ kuo­ja anae­ro­bi­nė gli­ko­li­zė mi­to­chond­ri­jo­se.

– Kaip tai su­pras­ti?

– Tai reiš­kia, kad de­guo­nies trū­ku­mas ląs­te­ lė­je ir rūgš­ti or­ga­niz­mo ter­pė nei­gia­mai vei­ kia mi­to­chond­ri­jas, o šios tie­sio­giai at­sa­kin­ gos už ATF sin­te­zę. Dėl to su­trin­ka pi­ru­vo rūgš­ties ok­si­da­ci­nis ka­ta­bo­liz­mas ir kar­tu ATF sin­te­zė. Ląs­te­lės funk­ci­ja nu­si­lpsta iki mi­ni­mu­mo, to­dėl ląs­te­lė ga­li įgy­ti neop­las­ ti­nių bruo­žų. Pro­ce­sui už­si­tę­sus, su­ža­di­na­ ma ląs­te­lės dis­funk­ci­ja, o dar vė­liau per

kar­ci­no­mos prie­žas­čių. Ka­na­dos ir JAV moks­li­nin­kai nu­ro­do, kad Strep­to­coc­cus bo­vis bak­te­ri­ja pa­di­di­na ti­ki­my­bę su­si­rgti žar­ny­no ir ke­pe­nų vė­žiu nuo 25 iki 80 pro­c.

Ki­tos prie­žas­tys – lais­vų­jų ra­di­ka­lų gau­sa, o tai yra ok­si­da­ci­nis stre­sas, rūgš­čių ir šar­mų ba­lan­so su­tri­ki­mas, dar įvar­di­ja­mas kaip or­ga­niz­mo už­rūgš­tė­ji­mas. O kur dar ra­dia­ ci­ja, smo­gas, rū­ky­mas, der­vos, mu­ta­ge­nai, vie­na­rū­šė per daug ka­lo­rin­ga mi­ty­ba, pra­ stas mais­to su­virš­ki­ni­mas, ne­pa­kan­ka­mas tarp­ląs­te­li­nių me­džia­gų apy­kai­tos pro­duk­tų 49

2016 pavasaris

Sveikata

Pokytis: vis daugiau ligonių atsigręžia į gamtą, biologinius gydymo metodus, medikai – į holistinę mediciną.

de­ge­ne­ra­ci­jos sta­di­ją at­si­ran­da na­vi­ki­nė ląs­te­lė. Tai­gi, trum­pai ta­riant, mi­to­chond­ ri­jų dis­funk­ci­ja ve­da prie de­ge­ne­ra­ci­nių su­si­rgi­mų, taip pat ir on­ko­lo­gi­nių.

– Moks­las at­ra­do efek­ty­vių vė­žio gy­dy­mo me­to­dų, ta­čiau ne­re­tai li­go­niams sun­ku iš­tver­ti che­mo­te­ra­pi­ją, ku­ri žu­do on­ko­lo­gi­ nes ląs­te­les, bet ali­na vi­są or­ga­niz­mą. Kuo ga­li pa­dė­ti na­tū­ra­lio­ji me­di­ci­na?

Mo­di­fi­kuo­da­mi ir sta­bi­li­zuo­ da­mi kar­ci­no­ge­nų pa­žeis­tą DNR, dau­ge­liu at­ve­jų ama­lų pre­pa­ra­tai ma­ži­na ci­to­tok­siš­ ku­mą tu­mo­ro ląs­te­lė­se, ma­žė­ ja re­ci­dy­vų ir me­tas­ta­za­vi­mo pa­vo­jus.

– Li­go­niams, ser­gan­tiems de­ge­ne­ra­ci­nė­ mis li­go­mis, taip pat ir on­ko­lo­gi­nė­mis, ad­ju­van­ti­niam (pa­pil­do­mam) gy­dy­mui in­di­kuo­ti­na spe­ci­fi­nė ir se­lek­ty­vi­nė cit­ ri­nų rūgš­ties (Kreb­so) cik­lo sti­mu­lia­ci­ja.

Be to, sie­kia­ma at­kur­ti mi­to­chond­ri­jų funk­ci­ją. Mū­sų kli­ni­ko­je gy­dy­mui tai­ko­mi po­ten­ci­juo­ti ir di­na­mi­zuo­ti bio­ka­ta­li­za­ to­riai. Jie su­lei­džia­mi in­fu­zi­jos bū­du. Ši 50

te­ra­pi­ja ga­li­ma tiek tai­kant che­mo­te­ra­pi­ją, tiek pe­rio­du po spin­du­li­nio ir / ar che­ mo­te­ra­pi­nio gy­dy­mo. At­lie­kant in­fu­zi­jas pa­pil­do­mai su­lei­džia­mi in­di­vi­dua­liai pa­ rink­ti am­pu­li­niai var­di­niai ho­meo­pa­ti­niai pre­pa­ra­tai. Jie skir­ti ke­pe­nų, inks­tų, glei­ vi­nių būk­lei ge­rin­ti ir imu­ni­nei sis­te­mai stip­rin­ti. Tam nau­do­ja­ma 3D ne­li­ni­ji­nių sis­te­mų ar­ba R.Fo­lio kom­piu­te­ri­zuo­ta diag­nos­ti­ka.

Ind­vi­dua­liai pa­ren­ka­mi ir an­tiok­si­dan­tai, pa­vyz­džiui, se­le­nas, vi­ta­mi­nai E, D, be­ta ka­ro­ti­nas ar ki­ti. Pa­ren­ka­mos ir vais­ta­žo­lės, pa­vyz­džiui, smil­ty­ni­nio šla­mu­čio žie­dai, gau­ro­me­čio, kar­čio­jo kie­čio žo­lės, ber­žo gry­bo van­de­ni­nės ar­ba spi­ri­ti­nės iš­trau­kos, di­džio­sios dil­gė­lės, sė­ja­mo­sios pet­ra­žo­lės, kar­po­to­jo ber­žo la­pai.

– Tai stip­ri­na or­ga­niz­mą ir stab­do li­gą?

– Vi­suo­met pa­ta­ria­ma pa­cien­tams še­šių dienų laikotarpiu at­lik­ti šla­pi­mo pH tes­tą.

Pa­gal gau­tus duo­me­nis ko­re­guo­ja­ma mi­ty­ba bei, rei­ka­lui esant, su­da­ro­ma or­ga­niz­mo šar­mi­ni­mo pro­gra­ma. Pa­cien­tams re­ko­ men­duo­ja­ma kuo dau­giau bū­ti gry­na­me ore – vaikš­čio­ti po pu­šy­nus, ka­da­gy­nus, už­siim­ti leng­vu spor­tu, pa­vyz­džiui, jo­ga ar šiau­rie­tiš­kuoju ėji­mu.

La­bai svar­biu pre­pa­ra­tu mū­sų pra­kti­ko­je taikant on­ko­lo­gi­jos ad­ju­van­ti­nį gy­dy­mą ta­po „Vis­cum al­bum (He­li­xor)“ ekst­rak­tas.

Tai stan­dar­ti­zuo­tas van­de­ni­nis ekst­rak­tas iš švie­žių bal­tauo­gio ama­lo vai­sių, ga­mi­na­mas ne­nau­do­jant fer­men­ta­ci­jos.

– Da­bar apie ama­lą kal­ba­ma vis pla­čiau.

Pre­pa­ra­tai iš jo iš tie­sų la­bai veiks­min­gi?

– „He­li­xor“ ga­mi­na­mas tri­jų rū­šių, iš skir­tin­gų ama­lo at­mai­nų: „He­li­xor A“ – iš eu­ro­pi­nių kė­nių, „He­li­xor M“ – iš obe­lų, „He­li­xor P“ – iš pu­šų. Jie var­to­ja­mi skir­tin­ gų on­ko­lo­gi­nių li­gų ad­ju­van­ti­niam gy­dy­ mui. Daug moks­li­nių stu­di­jų pa­tvir­ti­no, kad „He­li­xor“ su­ža­di­na spe­ci­fi­nius ir ne­spe­ci­ fi­nius imu­ni­nius me­cha­niz­mus. Vei­kiant pre­pa­ra­tui, pa­si­reiš­kia imu­no­mo­du­lia­ci­nis efek­tas. Mo­di­fi­kuo­da­mi ir sta­bi­li­zuo­da­mi kar­ci­no­ge­nų pa­žeis­tą DNR, dau­ge­liu at­ve­jų ama­lų pre­pa­ra­tai ma­ži­na ci­to­tok­siš­ku­mą tu­ mo­ro ląs­te­lė­se, ma­žė­ja re­ci­dy­vų ir me­tas­ta­ za­vi­mo pa­vo­jus. Kli­ni­ki­niai ty­ri­mai pa­ro­dė, kad, var­to­jant „He­li­xor“, pail­gė­ja gy­ve­ni­mo truk­mė, pa­ly­gin­ti su at­ve­jais, kai jis ne­tai­ky­ tas. Tai įro­dy­ta at­li­kus krū­ties ir ko­lo­rek­ta­li­ nio bei skran­džio vė­žio stu­di­jas.

Vais­tas ge­ri­na gy­ve­ni­mo ko­ky­bę: pa­ge­rė­ja bend­ra sa­vi­jau­ta, ape­ti­tas, pa­di­dė­ja kū­no svo­ris, ge­rė­ja mie­gas, su­ma­žė­ja nuo­var­ gis ir aug­lio su­kel­ti skaus­mai. „He­li­xor“ pa­pil­do tra­di­ci­nę on­ko­lo­gi­nių li­gų te­ra­pi­ją ša­lia chi­rur­gi­jos, ra­dio­te­ra­pi­jos ir che­ mo­te­ra­pi­jos. Pre­pa­ra­tas ap­sau­go nor­ma­ lias imu­ni­nes ląs­te­lias nuo su­pre­si­nio bei mu­ta­ge­ni­nio che­mo­te­ra­pi­jos ir ra­dio­te­ra­ pi­jos po­vei­kio: ke­lia kū­no tem­pe­ra­tū­rą ir leu­ko­ci­to­zę, su­ma­ži­na po­lin­kį in­fek­ci­jai, to­dėl ge­riau to­le­ruo­ja­ma che­mo­te­ra­pi­ja.

Pa­ge­rė­ja bend­ra sa­vi­jau­ta, ryš­kė­ja anal­ge­ti­ nis po­vei­kis.

– Ar šis pre­pa­ra­tas ne­ga­lė­tų už­kirs­ti ke­lio on­ko­lo­gi­nių li­gų vys­ty­mui­si?

– Ki­nų me­di­ci­no­je yra po­sa­kis: „Ge­ras gy­ dy­to­jas ne tas, ku­ris gy­do li­gas, o tas, ku­ris ne­lei­džia joms at­si­ras­ti.“ On­ko­lo­gi­nių li­gų prie­žas­čių yra daug, to­dėl jų iš­veng­ti nė­ra pa­pras­ta. Dau­gy­bei mū­sų kli­ni­kos pa­cien­tų pa­sky­rus gy­dy­mą vais­tu „He­li­xor“, kai jiems kar­tu bu­vo tai­ko­ma ir che­mo­te­ra­pi­ja, pre­ pa­ra­tas pa­dė­jo la­bai efek­ty­viai. Tais at­ve­jais, kai pa­cien­tai vi­siš­kai ne­to­le­ra­vo che­mo­te­ra­ pi­jos, taip pat bu­vo ge­ri re­zul­ta­tai.

Vie­nai mūsų pa­cien­tei prieš sep­ty­ne­rius me­tus dėl vė­žio pa­ša­lin­ta du treč­da­liai skran­džio. Po to mo­te­ris bu­vo pra­dė­ta gy­ dy­ti che­mo­te­ra­pi­ja, bet li­go­nė iš­tvė­rė vos dvi pro­ce­dū­ras ir jų at­si­sa­kė. Nep­raė­jus nė me­tams te­ko pa­ša­lin­ti krū­tį dėl me­tas­ta­zių jo­je. Tuo­met mo­te­ris krei­pė­si į mū­sų kli­ni­ ką ir pa­si­rin­ko jai pa­siū­ly­tą gy­dy­mą mū­sų tai­ko­mais na­tū­ra­liais me­to­dais. Pa­cien­tė iki šiol dar­bin­ga, jau­čia­si ge­rai.

2015 vasara

KOSMETINĖ TEKSTILĖ SPORTUI IR KIEKVIENAI DIENAI. DAILESNIS KŪNAS, ANTICELIULITINIS POVEIKIS.

ntis liuoja e d o M kis povei

DĖVĖKITE, KAD bŪTUMĖTE SVEIKOS! MODELIUOjANčIOS

EMANA

®

TAMPRĖS

LIEKNINA mAžINA NUOVArGĮ

eMana veiksMas • SUmAžINA NUOVArGĮ •SUAKTYVINA mIKrOCIrKULIACIjĄ •TONIzUOjA •LIEKNINA

tekstilės veiksMas mODELIUOjANTIS Ir KVĖPUOjANTIS AUDINYS

SErTIFIKUOTA

PAGAmINTA ITALIjOjE

tekstilės sudėtis

kvėpuojantis audinys

Italų gamintojo itin aukštos kokybės ir sertifikuota kosmetinė tekstilė „body&Co“ – odą puoselėjantis ir dailias kūno linijas formuojantis poveikis.

Kofeino mikrokapsulės atlieka riebalų deginimo ir skysčių šalinimo funkciją.

Stiprus kompresinis audinys iškart sumažina apimtį iki 2 dydžių ir išryškina figūrą. Puikiai tinka sportui, pralaidžios orui. Galima dėvėti kasdien.

Poveikis: • modeliuoja kūno formas, • lieknina, mažina apimtį, • veikia prieš celiulitą, • stangrina odą – mažina kojų nuovargį, • aktyvina kraujo mikrocirkuliaciją.

Dėvėkite, kad būtumėte sveikos!

Atrodykite lieknesnės ir dailesnių formų!

100 proc. pagaminta Italijoje.

kokyBė

TONIzUOjA

Sveikata

GaMyBa 100 % PAGAmINTA ITALIjOjE

BIOAKTYVIŲ mINErALINIŲ KrISTALŲ PLUOŠTAS

Balandžio mėnesį perkant bet kurį modelį –

os ideali ti o u sport

DOVANA kofeino užpildymo kapsulė.

Įsigyti galite grožio salonuose arba atstovybėje – UAB „AESTHETA“, Ateities g. 31B, Vilnius, „Ateities Trio“ verslo centras, 3 aukštas.

Tel.:+37067 0 14 455, +370 607 73 030, e. p. info@aestheta.lt.

Taip pat užsakyti galite e. parduotuvėje www.aestheta.lt.

mODELIUOjANTYS mINI ŠOrTAI SU KOFEINO mIKrOKAPSULĖmIS

TAmPrĖS SU KOFEINO mIKrOKAPSULĖmIS

mODELIUOjANTYS ŠOrTAI SU KOFEINO mIKrOKAPSULĖmIS

63 www.aestheta.lt

2016 pavasaris

sveikata

Mi­tas su­griau­tas:

ko­šės – vy­rų mais­tas

Dau­giau nei prieš pen­ke­rius me­tus spor­tą at­ra­dęs vil­nie­tis Ar­tu­ras Swa­nas su­kū­rė pro­jek­tą „Mo­ty­vuo­ti at­le­tai“ ir pa­ de­da ki­tiems at­ras­ti sa­vo ke­lią į svei­ką gy­ven­se­ną. Pa­ty­ręs ir trau­mų, ir nu­si­vy­li­mų, vy­ras iš­mo­ko svar­bių pa­mo­kų. Vie­ na iš jų – tin­ka­ma mi­ty­ba.

TEKSTAS: Ona Lit­vi­nai­tė No­rė­da­mas ge­riau su­pras­ti, kas yra tin­ka­ ma mi­t y­ba ir koks jos po­vei­k is or­ga­niz­mui, sa­va­moks­lis at­le­tas, pra­ban­gių laik­ro­džių eks­per­tas, dir­ban­tis įmo­nė­je „Lai­mės til­ tas“, A.Swa­nas nuo­to­li­niu bū­du mo­kė­si JAV Vun­der­bil­to uni­ver­si­te­te, ku­ria­me ne tik įgi­jo mi­t y­bos ir die­tų pa­grin­dus, bet ir su­ ba­lan­suo­tos mi­t y­bos esk­per­to ser­ti­f i­ka­tą.

Pro­jek­tas „Mo­t y­v uo­ti at­le­tai“ nė­ra vil­ nie­čio pra­g y­ve­ni­mo šal­ti­nis – la­biau ho­ bis. Jis en­tu­zias­tin­gai pa­si­nė­rė į šią veik­lą iš aist­ros spor­tui ir la­bai no­rė­da­mas pa­dė­ ti ki­tiems. Vy­ras kon­sul­tuo­ja spor­to ir su­ ba­lan­suo­tos mi­t y­bos klau­si­mais, jei rei­k ia, su­da­ro in­di­v i­dua­lius mi­t y­bos pla­nus. „Vis dėl­to mi­t y­bos pla­nas yra la­bai pa­ se­nęs da­ly­kas. Daž­nas su­si­du­ria su pro­ble­ ma, kai ne­ga­li lai­k y­tis nu­ro­dy­to pla­no ar­ba 52

tie­siog pa­vargs­ta ir po mė­ne­sio jau pra­de­da val­g y­ti bet ką. Svar­biau­sia – su­vok­ti, ko­ kius pro­duk­tus ir kaip ga­li­ma val­g y­ti. Tuo­ met ne­su­dė­tin­ga pa­tiems sek­ti ir re­g u­liuo­ti sa­vo mi­t y­bą“, – sa­ko A.Swa­nas.

– Kaž­ka­da kar­di­na­liai pa­kei­tė­te sa­vo gy­ ve­ni­mą ir da­bar keis­tis mo­ty­vuo­ja­te ki­tus.

Kiek svar­bi yra mi­ty­ba? Ar ga­li ge­rai jaus­ tis, po tre­ni­ruo­tės su­val­gęs ce­pe­li­nų?

– Koks bu­vau prieš pra­dė­da­mas spor­tuo­ti ir šian­dien – tur­būt du skir­tin­gi žmo­nės. Tiek išo­re, tiek ver­ty­bė­mis. Spor­tas ir ak­ty­vus gy­ve­ ni­mo bū­das ma­ne la­bai pa­kei­tė į ge­rą­ją pu­sę.

Pir­miau­sia įvei­kiau nu­ga­ros skaus­mus, su­ stip­rė­jau ir, aiš­ku, tai su­tei­kė man dau­giau pa­si­ti­kė­ji­mo. Ki­tas la­bai svar­bus da­ly­kas, ku­rį pa­mi­nė­jo­te, – mi­ty­ba. Pra­dė­jęs spor­

tuo­ti to ne­su­vo­kiau, to­dėl re­zul­ta­tai ne­bu­vo to­kie ge­ri, ko­kių dau­ge­lis ti­ki­mės. Yra ma­žai gam­tos ap­do­va­no­tų žmo­nių, ku­riems pa­si­ se­ka jaus­tis ir at­ro­dy­ti pui­kiai val­gant pra­stą mais­tą, o ki­tai žmo­ni­jos da­liai tai yra du neat­sie­ja­mi da­ly­kai.

Mi­ty­ba yra svar­bi ne tik sie­kiant iš­vaiz­dos po­ky­čių, bet ir svei­ka­tos. Ge­ras mais­tas, ypač spor­tuo­jan­čiam žmo­gui, su­tei­kia ener­gi­jos, pa­de­da su­si­grą­žin­ti jė­gas, ap­rū­pi­na or­ga­niz­ mą mi­ne­ra­lais ir vi­ta­mi­nais. Jei­gu val­gy­si­me ce­pe­li­nus ar grei­tą­jį mais­tą, ku­ria­me nė­ra ląs­te­lie­nos, mi­ne­ra­lų ir bal­ty­mų, ne ry­toj, bet praė­jus kiek dau­giau lai­ko jau­si­mės pri­slėg­ti ir de­mo­ty­vuo­ti, mie­gas pra­stės, nuo­var­gis di­dės ir sėk­mės spor­to sa­lė­je ne­ver­ta ti­kė­tis.

– Ko­kie bu­vo jū­sų mi­ty­bos įpro­čiai? Ko sun­ kiau­sia bu­vo at­si­sa­ky­ti ar ką pra­dė­ti val­gy­ti?

– Bai­su pri­si­min­ti, kaip ne­tin­ka­mai mai­ ti­nau­si. La­bai daž­nai, kaip ir vi­si sė­din­tie­ji prie kom­piu­te­rio ar žiū­rin­tie­ji penk­ta­die­ nio fil­mą, rink­da­vau­si bul­vių traš­ku­čius su ko­ka­ko­la. O ska­niau­sias mais­tas bu­vo mė­sai­nis ir šo­ko­la­di­niu le­dų kok­tei­lis ar­ba alaus bo­ka­las ir ke­tu­rių sū­rių pi­ca.

Pra­dė­jus spor­tuo­ti mi­ty­ba tik­rai ne­pa­si­kei­ tė, nes ne­bu­vo žmo­gaus, ku­ris pa­tar­tų, to­dėl

2016 pavasaris

Ver­ti­nu gri­ kius, pa­si­ti­ kiu „Ga­lin­tos“ eko­lo­giš­kų gri­kių kruo­pų ko­ky­be, to­ dėl ren­kuo­si šį pa­ti­ki­mą ir iš­ban­dy­tą ga­ min­to­ją bei jo pro­duk­tus.

Iš­va­da: at­le­tas A.Swa­nas, at­ra­dęs ko­šes, sa­ko, kad jos – vi­sų lai­kų ge­riau­sias mais­tas.

ste­bė­jau­si, ko­dėl jau­čiuo­si silp­nas ir pri­slėg­ tas. Spor­ta­vau, bet apie mais­tą ne­gal­vo­jau.

Po ke­le­rius me­tus tru­ku­sių įvai­rių ban­dy­mų pra­dė­jau do­mė­tis mi­ty­ba, skai­ty­ti kny­gas ir kar­di­na­liai keis­ti įpro­čius. Sun­kiau­sia bu­vo at­si­sa­ky­ti pa­mėg­tų sal­du­my­nų ir už­kan­džių: bul­vių traš­ku­čių, sū­re­lių, sau­sai­nių ir pan.

Pa­me­nu, kad sau­si pus­ry­čiai su už­ra­šu „Fit­ ness“ man at­ro­dė to­kie svei­ki, kaip da­bar avi­ži­nė ar gri­kių ko­šė. De­ja, bu­vau ne­tei­sus.

Sun­kiau­sia bu­vo pri­si­vers­ti val­gy­ti dar­žo­ves, ku­rių ne­mė­gau. Nie­ka­da ne­ga­lė­jau pa­gal­ vo­ti, kad aš jas iš­vis pa­mėg­siu. Ta­čiau, pra­ dė­jus svei­kiau mai­tin­tis, jos duo­da so­tu­mo.

– Kas yra su­ba­lan­suo­ta mi­ty­ba? Ko tik­rai rei­kė­tų at­si­sa­ky­ti, no­rint jaus­tis svei­kam?

Ko­kie pro­duk­tai ar me­džia­gos tu­rė­tų su­da­ ry­ti ak­ty­vaus žmo­gaus mais­to pa­grin­dą?

– Kiek­vie­nas svei­ka­tą su­pran­ta skir­tin­gai, to­dėl yra tiek daug ta­ria­mai svei­kų bū­dų mai­tin­tis: pa­leo­mi­ty­ba, ve­ge­ta­riz­mas, ve­ga­ niz­mas, ža­lia­val­gys­tė ir t.t. Žiū­rint ei­li­nio žmogaus aki­mis, rei­kė­tų tai su­vok­ti kaip mi­ty­bą gry­nais pro­duk­tais. Sup­ran­ta­ma, kraš­tu­ti­nu­mai ža­vi la­bai trum­pai ir daž­niau­siai pa­slys­ta­me, to­dėl su­ba­lan­suo­ta mi­ty­ba tin­ka bū­tent to­kiems žmo­nėms.

Mi­ty­bą tu­rė­tų su­da­ry­ti su­kul­tū­rin­tų grū­di­nių au­ga­lų pro­duk­tai, ku­riuo­se yra la­bai daug lė­ tai įsi­sa­vi­na­mų ang­lia­van­de­nių. Paukš­tie­no­je, ki­to­je mė­so­je ir žu­vy­se yra mums rei­ka­lin­gų bal­ty­mų. Be abe­jo, svar­bu dar­žo­vės ir vai­siai, kuriuose gausu po­li­fe­no­lių ir vi­ta­mi­nų. Svar­ biau­sia at­si­sa­ky­ti per­dirb­to mais­to, ku­ria­me yra la­bai daug ne­rei­ka­lin­gų prie­dų. Jei­gu skai­to­te informaciją eti­ke­tėje ir jums ji ne­ sup­ran­ta­ma, ge­riau to­kio mais­to ne­val­gy­ti.

– Kiek kar­tų per die­ną jūs val­go­te?

– La­bai daž­nai vi­sus sten­gia­ma­si įtal­pin­ ti į rė­mus. Sa­ko­ma, kad rei­kia val­gy­ti tris, pen­kis ar de­šimt kar­tų per die­ną. Iš tik­rų­jų ga­lio­ja tai­syk­lės, pri­klau­so­mai nuo tiks­lų ar me­džia­gų apy­kai­tos sa­vy­bių, ta­čiau sėk­ min­gai mes­ti ar au­gin­ti svo­rį ga­li­ma įvai­riai.

Tam, kad ne­si­jaus­čiau al­ka­nas ir ga­lė­čiau pro­duk­ty­viai dirb­ti, man už­ten­ka val­gy­ti ke­tu­ris pen­kis kar­tus per die­ną. Ne­rei­kė­tų ban­dy­ti val­gy­ti aš­tuo­nis kar­tus, jei­gu jū­sų veik­la tam truk­do. Pa­si­rin­ki­te lai­ką ir daž­ nu­mą pa­gal sa­vo ga­li­my­bes. Re­ko­men­duo­ čiau val­gy­ti ne ma­žiau kaip ke­tu­ris kar­tus per die­ną ir steng­tis ma­žiau už­kan­džiau­ti.

– O jei­gu spor­tuo­ji, ar nuo­dė­mė kar­tais nuei­ti į grei­to­jo mais­to res­to­ra­ną?

– Vie­niems – taip, ki­tiems – ne. Tai pri­klau­ so nuo tiks­lų. Jei­gu me­ta­te svo­rį ir esa­te la­ bai pri­klau­so­mi nuo grei­to­jo mais­to, tuo­met vie­ną kar­tą pa­ra­ga­vęs ne­ga­lė­si­te su­sto­ti. Bet, kaip ir mi­nė­jau, su­ba­lan­suo­tai mai­ti­nan­tis, vie­nas kar­tas per mė­ne­sį ža­los ne­pa­da­rys.

– Sa­vo pa­si­sa­ky­muo­se ir tink­la­raš­čiuo­se rea­bi­li­ta­vo­te su­kul­tū­rin­tų grū­di­nių au­ga­lų pro­duk­tus ir ko­šes. Ar tai tik­rai ne tik dar­ že­li­nu­kų mais­tas?

– Ma­ny­čiau, kad tai yra vi­sų lai­kų ge­riau­ sias mais­tas. Su­kul­tū­rin­tų grū­di­nių au­ga­lų pro­duk­tai, daž­niau­siai ko­šės, yra mū­sų ener­ gi­jos šal­ti­nis. Bū­tent jas mū­sų or­ga­niz­mas įsi­sa­vi­na per il­ges­nį lai­ką ir su­tei­kia ener­gi­jos il­gam, prie­šin­gai nei ba­to­nas ar šo­ko­la­das.

Sveikata

gi­jos šal­ti­niai, ge­ri­na virš­ki­ni­mą ir pa­de­da ma­žin­ti cho­les­te­ro­lio kie­kį krau­jy­je.

– Ko­kius šiuo me­tu rin­ko­je esan­čius pro­ duk­tus ga­li­te re­ko­men­duo­ti?

– Ver­ti­nu gri­kius, pa­si­ti­kiu „Ga­lin­tos“ eko­lo­ giš­kų gri­kių kruo­pų ko­ky­be, to­dėl ren­kuo­si šį pa­ti­ki­mą ir iš­ban­dy­tą ga­min­to­ją bei jo pro­ duk­tus. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad var­to­siu che­miš­kai neap­do­ro­tas kruo­pas, ku­rios dėl tra­di­ci­nės ga­my­bos tech­no­lo­gi­jos iš­sau­go sa­vo ge­riau­ sias mais­ti­nes sa­vy­bes. Juo­lab kad „Ga­lin­ta“ pra­dė­jo ga­min­ti iki šiol par­duo­tu­vė­se re­tai ap­tin­ka­mus ypač ver­tin­gus ža­lius, ne­skru­din­ tus eko­lo­giš­kus gri­kius. Kaip spor­ti­nin­kas, re­ ko­men­duo­čiau iš­ban­dy­ti to pa­ties ga­min­to­jo „Fit­nie“ pen­kių grū­dų dribs­nius su sė­le­no­ mis. Tiek avi­žų, tiek kvie­čių sė­le­nų skai­du­li­ nės me­džia­gos ge­ri­na virš­ki­ni­mą, ne­lei­džia kaup­tis rie­ba­lams, ma­ži­na cho­les­te­ro­lio kie­kį krau­jy­je ir va­lo tok­si­nus iš or­ga­niz­mo.

– Kaip tei­sin­gai rei­kia juos ruoš­ti, kad iš­ sau­go­tu­me mais­tin­gą­sias me­džia­gas?

– Pir­miau­sia vi­sas kruo­pas rei­kia ge­rai nu­plau­ ti. Jei­gu sku­ba­te, vi­suo­met ga­li­te jas iš anks­to pa­merk­ti van­de­ny­je. Jos iš­brinks ir grei­čiau iš­virs. Yra du pa­grin­di­niai bū­dai ruoš­ti ko­šes: ver­dant van­de­ny­je ar­ba ga­ruo­se. Ma­no­ma, kad ver­da­mos ko­šės pra­ran­da da­lį mi­ne­ra­lų – juos pa­sii­ma van­duo, to­dėl ge­riau­sia vir­ti ga­ruo­se.

– Vy­rai sa­ko: ko­šės – ne vy­rų mais­tas.

Jiems esą rei­kia ir rie­ba­lų, ir mė­sos. Ar ga­ li­ma ko­šes kaž­kaip pa­stip­rin­ti?

– At­virkš­čiai, ma­no ma­ny­mu, ko­šės yra vy­rų mais­tas. Kaip ir mi­nė­jau, tai pa­grin­di­ nis ener­gi­jos šal­ti­nis, ku­rios vy­rams rei­kia už­sii­mant fi­zi­ne veik­la. Gai­la, kad dau­ge­ liui ko­šės at­ro­do ne­ska­nios ir ne­nau­din­gos.

Su­ba­lan­suo­tai mai­ti­nan­tis la­bai svar­bu, kad kiek­vie­na­me pa­tie­ka­le bū­tų ang­lia­van­de­nių (kruo­pos, grū­dai), bal­ty­mų (mė­sa) ir svei­kų­ jų rie­ba­lų. Kai ga­min­si­te gri­kius, pa­mė­gin­ ki­te pa­troš­kin­ti juos su viš­tie­nos krū­ti­nė­le ir aly­vuo­gė­mis. Pap­ras­ta, grei­ta ir la­bai ska­nu.

– Ko­kios ko­šės ver­tin­giau­sios?

– Ver­tin­giau­sios – gri­kių ir avi­žų ko­šės.

Avi­žas mėgs­tu ir pa­ta­riu val­gy­ti pus­ry­čiams, o gri­kiai tin­ka vi­sais gy­ve­ni­mo at­ve­jais. Juos ga­li­ma val­gy­ti tiek pus­ry­čiams, pie­tums, tiek va­ka­rie­nei. Gri­kiuo­se yra la­bai daug skai­du­li­nių me­džia­gų, ka­lio ir ru­ti­no, ku­rie rei­ka­lin­gi šir­dies ir krau­jo­ta­kos veik­lai. Aiš­ ku, ver­ta pri­si­min­ti, kad vi­sų su­kul­tū­rin­tų grū­di­nių au­ga­lų pro­duk­tai yra pui­kūs ener­ 53

2016 pavasaris

Sveikata

Vi­sa tie­sa

apie il­ga­lai­kį ma­kia­žą Ati­džiai per­žiū­rė­ki­te spe­cia­lis­to dar­bų fo­tog­ra­fi­jas, įver­tin­ ki­te, ar ne­pa­dir­bė­ta fo­to­šo­pu, pa­si­do­mė­ki­te meist­ro iš­si­la­vi­ ni­mu. Šie grožio terapeutės El­los Sa­ka­laus­kie­nės pa­ta­ri­mai ver­tes­ni už bū­si­mą gro­žį.

– Kas nu­ti­ko, kad Dai­lės aka­de­mi­jos ab­sol­ ven­tė pa­su­ko il­ga­lai­kio ma­kia­žo pro­fe­si­jos link?

– Ma­nau, kad ke­lias į šią pro­fe­si­ją – lem­ tis. Dar stu­di­juo­da­ma Lie­tu­vos dai­lės aka­de­mi­jo­je lan­kiau ma­kia­žo kur­sus, stu­di­ja­vau vei­do mor­fo­lo­g i­ją. Bu­vau krapš­tu­kė – pie­šiau gra­f i­nes mi­nia­tiū­ ras, dir­bau stik­lo ju­ve­ly­r i­kos sfe­ro­je, iliust­ra­vau kny­gas. Ga­liau­siai gy­ve­ni­mas pa­me­tė­jo no­rą įgy­t i bend­ro­sios pra­kti­kos slau­g y­to­jos ir gro­žio te­ra­p eu­tės spe­cia­ly­ bes, ku­r ios žings­nis po žings­nio priar­ti­no prie šios pro­fe­si­jos. Jau ta­da tu­rė­jau aiš­ kiai su­si­for­ma­vu­sias ver­ty­b es: gra­ži­nan­ čias in­ter­ven­ci­nes pro­ce­dū­ras pri­va­lu at­lik­ti su di­džiau­sia at­s a­ko­my­b e, nes jos nu­le­mia ne tik žmo­gaus es­te­t i­nę iš­vaiz­dą, bet ir svei­ka­t ą.

– Ar tu­ri­te sa­vo dar­bo mo­to?

– No­rė­da­ma pa­siek­ti aukš­čiau­sią dar­bo re­zul­ta­tą, ne­nu­vil­ti klien­čių, dir­bu pa­gal as­ me­ni­nę kon­cep­ci­ją – sa­vo ma­lo­nu­mui, at­si­ žvelg­da­ma į sie­los, pro­to ir kū­no po­rei­kius. Ži­nau, kad žmo­gus dar­bin­gas ir kū­ry­bin­gas ga­li bū­ti tik tam tik­rą kie­kį va­lan­dų per pa­rą ir taip pa­siek­ti ge­riau­sių re­zul­ta­tų. Jam rei­ka­lin­gas ne tik tur­tin­gas ži­nių ba­ga­žas, bet ir stip­ri svei­ka­ta, kū­ry­bi­nė ener­gi­ja bei mo­ty­va­ci­ja.

Nie­ka­da ma­kia­žo ne­sii­mu čia ir da­b ar – prieš pro­ce­dū­rą su klien­te ap­t a­r ia­ me dau­g y­b ę niuan­sų: pie­ši­nio (pro­p or­ci­ jos, si­met­r iš­ku­mas), spal­vos svar­bą, vei­do prie­žiū­rą na­muo­s e ir taip to­liau. Jei­gu ma­t au ko­kią nors pro­ble­mą, bū­ti­nai įver­ 54

Il­ga­lai­kis ma­kia­žas pa­si­tar­nau­ja su­grą­ ži­nant vei­do gy­vy­ bin­gu­mą po che­mo­ te­ra­pi­jos, nu­de­gi­mų, trau­mų, ser­gant alo­ pe­ci­ja, ken­čiant dėl vi­ru­so Her­pes simp­ lex pa­lik­tų žy­mių. ti­nu odos būk­lę pa­si­nau­do­da­ma mik­ros­ ko­pu, tik ta­da pa­ren­ku ma­kia­žo at­li­ki­mo bū­dą.

Dar vie­n as da­ly­k as: jei­g u įžvel­g iu, kad klien­tei gam­t a ne­su­tei­kė sti­l iaus, har­ mo­n i­j os po­jū­č io, sten­g iuo­s i ne­p a­s i­duo­t i jos dik­t a­tui dėl pro­c e­dū­ros me­to­d i­kos pa­r in­k i­m o, at­l i­k i­m o tvar­kos. Tie­s iog pa­s a­k au to­k iam žmo­g ui, kad mums ne pa­ke­l iui.

– Jau 20 me­tų su­ka­tės il­ga­lai­kio ma­ kia­ž o sri­ty­je. Ar ga­lė­tu­mė­te pa­ly­g in­ti anks­tes­nes ir šiuo­lai­ki­nes to­kio ma­kia­ž o ten­den­ci­jas?

– Įdo­miau­sia tai, kad ten­den­ci­jos ne­si­kei­ čia – ta­da ir da­bar meist­rai sie­kė ge­riau­sio re­zul­ta­to, o klien­tai – veid­ro­dy­je ma­ty­ti to­bu­lus vei­do bruo­žus. Tie­sa, dai­lio­ji ly­tis šian­dien la­biau do­mi­si nau­jie­no­mis, gi­li­na­ si į nau­jų me­to­di­kų pra­na­šu­mus ir trū­ku­ mus, daž­nai ren­ka­si tai, kas mo­der­niau­sia.

Tai, be abe­jo, yra svei­kin­ti­na, ta­čiau ak­las mer­gi­nų, mo­te­rų įsi­ti­ki­ni­mas, kad joms rei­kia bū­tent to­kia, o ne ki­to­kia tech­ni­ka at­lik­to il­ga­lai­kio ma­kia­žo, kar­tais pa­ki­ša ko­ją. Ne­pai­sant vei­do odos, bruo­žų su­bti­ ly­bes at­sa­kin­gai įver­ti­nu­sio pro­fe­sio­na­lo pa­siū­ly­mų, pa­ta­ri­mų, il­ga­lai­kis ma­kia­žas ne­pa­tei­si­na lū­kes­čių.

Ir prieš ke­lio­li­ka me­tų ma­kia­žo at­li­ki­mo tech­ni­kų bu­vo įvai­rių, ta­čiau, tech­no­lo­ gi­joms spar­čiu žings­niu žen­giant į prie­kį, su­kur­ta mo­der­nių dar­bą leng­vi­nan­čių ir pro­ce­dū­ros re­zul­ta­tą ge­ri­nan­čių apa­ra­tų, at­si­ra­do dau­giau įvai­rių pig­men­tų, skir­tin­ gų sto­rių ir mo­di­fi­ka­ci­jų ada­tų.

– Ar tie­sa, kad il­ga­lai­kis ma­kia­žas šian­ dien po­pu­lia­rus kaip nie­ka­da ir ko­kios to prie­žas­tys?

– Šios gro­žio pro­ce­dū­ros pa­ki­li­mas iš­ties jun­ta­mas. Ma­nau, kad vie­na pa­grin­di­nių prie­žas­čių yra pa­šė­lęs gy­ve­ni­mo tem­pas – toks ma­kia­žas tau­po lai­ką. Ga­lų ga­le ir pi­ni­gus, nes ge­ros ko­ky­bės de­ko­ra­ty­vi­nė kos­me­ti­ka nė­ra pi­gi.

Dar vie­na il­ga­lai­kio ma­kia­žo po­pu­lia­ru­ mo prie­žas­čių – spar­čiai di­dė­jan­tis sa­vo fi­zi­ne būk­le be­si­rū­pi­nan­čių mo­te­rų ra­tas.

Juk sma­giau spor­tuo­ti, kai jau­tie­si gra­ži ir ži­nai, kad ma­kia­žas ne­nu­bėgs nei, tar­kim, pra­kai­tuo­jant spor­to klu­be, nei plau­kio­jant ba­sei­ne.

– Ko­kiais dar at­ve­jais il­ga­lai­kis ma­kia­žas yra pui­ki išei­tis?

2016 pavasaris

Sveikata

Meistrė E.Sa­ka­laus­kie­nė dirba: Grožio namuose „Elstina“, Olandų g. 19–1, Vilnius,

SPA centre „Saulėja“,

K.Donelaičio g. 27, Kaunas.

Tel. registruotis: 8 650 74 227

Ženk­lai: E.Sa­ka­laus­kie­nės tei­gi­mu, aukš­to ly­gio pro­fe­sio­na­lo po­žy­miai – il­gos klien­tų ei­lės ir aukš­ta pro­ce­dū­ros kai­na.

55

2016 pavasaris

Sveikata

Gerai

Pa­da­ri­niai: tin­ka­mai at­lik­tas il­ga­lai­kis ma­kia­žas tau­po ne tik lai­ką, bet ir pi­ni­gus, o pra­sto spe­cia­lis­to dar­bas ne tik dar­ko vei­dą, bet ir ža­lo­ja svei­ka­tą.

– Na, pa­vyz­džiui, jei­gu mo­te­ris ar mer­gi­ na (re­tais at­ve­jais il­ga­lai­kį ma­kia­žą da­ro­si ir vy­rai) jau­čia­si it bjau­ru­sis an­čiu­kas. To­kiais at­ve­jais į dar­bą kim­bu su dvi­gu­ba jė­ga ir džiaugs­mu, nes ži­nau, kad pri­va­lau at­skleis­ti sly­pin­tį gro­žį. Daž­nai to­kiais at­ve­jais min­ti­ ju: tu neį­si­vaiz­duo­ji, ko­kia esi gra­ži, ne­tru­ kus tuo įsi­ti­kin­si.

Il­g a­l ai­k is ma­k ia­žas pui­k iai pa­ke­l ia bran­džios mo­ters sa­v i­ver­tę. Tos, ku­r iai ne­mie­l a ma­t y­t i raukš­l ė­t ą, kon­tū­r us, skais­tu­mą pra­ra­du­s į, tar­s i iš­plau­ku­s į vei­d ą. Ne­ga­liu ne­p a­m i­nė­t i to­k ių at­ve­jų, kad il­ga­l ai­k is ma­k ia­ž as pa­s i­t ar­nau­j a su­g rą­ži­nant vei­d o gy­v y­bin­g u­mą po che­ mo­te­ra­pi­j os, nu­d e­g i­mų, trau­mų, ser­g ant alo­p e­ci­j a, ken­čiant dėl vi­r u­s o Her­pes simp­lex pa­lik­tų žy­mių.

– Nuo ko pri­klau­so pro­ce­dū­ros re­zul­ta­tas?

– Nuo meist­ro pro­fe­sio­na­lu­mo, ana­to­mi­ 56

nių vei­do zo­nų, pa­si­r ink­tų da­žų ko­ky­b ės ir spal­vos in­ten­sy­vu­mo, žmo­gaus odos ti­p o, am­žiaus, ap­s au­gi­nės or­ga­niz­mo reak­ci­jos, vei­do prie­žiū­ros po pro­ce­dū­ros (la­bai svar­bu vyk­dy­t i meist­ro nu­ro­dy­ mus). Įta­kos tu­r i ir tai, ar pir­mą kar­t ą

Ak­las mer­gi­nų, mo­ te­rų įsi­ti­ki­ni­mas, kad joms rei­kia bū­ tent to­kia, o ne ki­to­ kia tech­ni­ka at­lik­to il­ga­lai­kio ma­kia­žo, kar­tais pa­ki­ša ko­ją.

at­lie­ka­mas ma­kia­žas, ar pa­kar­ to­ti­nai.

Kiek il­gai jis iš­liks, la­biau­siai pri­klau­so nuo at­li­ki­mo tech­ni­kos (pa­gal bend­ras ten­den­ci­jas, kla­ si­ki­nis il­ga­lai­kis ma­kia­žas iš­lie­ka trejus–penkerius me­tus, at­lik­tas pa­gal tech­ni­kas „omb­re“, „soft sha­ ding“ – nuo pu­sant­rų iki tre­jų me­tų, o pa­gal „mic­rob­la­ding“ tech­ni­ką – nuo pu­sės iki pu­sant­rų me­tų).

Rei­kia ži­no­ti, kad akių sri­ty­je pro­fe­sio­ na­liai at­lik­tas il­ga­lai­kis ma­kia­žas iš­lie­ka net trejus–septynerius me­tus (ne­suk­ly­siu jį pa­va­din­da­ma ta­tui­ruo­te).

– Ar vi­soms mo­te­rims tin­ka il­ga­lai­kis ma­kia­žas?

– Ži­no­ma. Tik yra dvi pa­grin­di­nės są­ ly­gos: jis tu­ri bū­ti at­lik­tas ko­ky­biš­kai ir pa­tik­ti klien­tei.

2016 pavasaris

Sveikata

blogai

– Ru­tu­lio­ja­si min­tis, kad ri­zi­kin­ga il­ga­ lai­kį ma­kia­žą pa­ti­kė­ti, tar­kim, į aki­ra­tį pa­puo­lu­siai in­ter­ne­to sve­tai­nė­je pa­slau­gas siū­lan­čiai spe­cia­lis­tei?

– De­ja, taip. Nep­ro­fe­sio­na­liai at­lik­to il­ga­ lai­kio ma­kia­žo to­kie pa­da­ri­niai, kaip lū­pų, akių kam­pu­čių ar an­ta­kių asi­met­ri­ja, ne­to­ ly­gi spal­va ir pa­na­šiai, iš­ryš­kė­ja la­bai grei­tai.

Il­gai­niui oda pri­me­na apie pra­stos ko­ky­bės pig­men­tą, o vei­do au­di­nių pa­ki­ti­mai, ran­ dė­ji­mai iš­duo­da, kad pro­ce­dū­ra bu­vo at­lik­ta šiurkš­čiai, ne­mok­šiš­kai.

Kad ir kaip bū­tų liūd­na, bet dėl to nu­si­mi­ nu­sios klien­tės ma­no sa­lo­no du­ris pra­ve­ria gan daž­nai. Kar­tais at­ro­do, kad neį­ma­no­ ma pa­ko­re­guo­ti su­dar­ky­tų vei­do bruo­žų, ta­čiau, pa­si­tel­kusi į pa­gal­bą ži­nias, pa­tir­tį, kant­r y­bę, pa­pras­tai ran­du išei­tį. Tie­sa, ne vi­sa­da pa­vyks­ta 100 pro­c. iš­tai­sy­ti a la meist­ro klai­das, ta­čiau bent jau gy­ve­ni­ mo džiaugs­mą klien­tės at­gau­na. La­bai tuo

džiau­giuo­si, nes ži­nau, kad ne vis­kas yra ma­no va­lio­je. Ypač, jei­gu pik­tą dar­bą jau pa­da­ręs dau­gy­bė­je il­ga­lai­kių da­žų esan­tis svei­ka­tai pa­vo­jin­gas kom­po­nen­tas – ti­ta­no diok­si­das. Jis ne­pa­si­ša­li­na iš or­ga­niz­mo, to­dėl jei­gu jo kon­cent­ra­ci­ja da­žuo­se vir­ši­ja nor­mos ri­bas, il­gai­niui jis apie sa­ve ir daž­ niau­siai vi­są gy­ve­ni­mą pri­me­na balkš­vo­mis dė­me­lė­mis.

– Va­di­na­si, pa­no­rė­jus vei­do bruo­žus pa­ dai­lin­ti il­ges­niam lai­kui ir kar­tu ne­pa­kenk­ ti ne tik gro­žiui, bet ir svei­ka­tai, svar­biau­ sia iš­si­rink­ti pro­fe­sio­na­lų meist­rą?

– Taip, tai pa­grin­di­nė už­duo­tis žmo­gui, gal­ vo­jan­čiam apie il­ga­lai­kį ma­kia­žą.

– Kaip ne­suk­lys­ti, pa­si­ren­kant il­ga­lai­kio ma­kia­žo meist­rą?

– Nes­ku­bė­ki­te. Ati­džiai per­žiū­rė­ki­te spe­cia­ lis­to dar­bų fo­tog­ra­fi­jas, pa­mė­gin­ki­te at­skir­ti,

kur de­ko­ra­ty­vi­nis ma­kia­žas, kur pa­dir­bė­ta fo­to­šo­pu, o kur ma­ty­ti rea­lus pro­ce­dū­ros re­zul­ta­tas.

Pa­si­do­mė­ki­te konk­re­taus meist­ro iš­si­la­ vi­ni­mu (di­de­lis pra­na­šu­mas – aukš­to­jo moks­lo stu­di­jos kos­me­to­lo­gi­jos sri­ty­je), fo­ru­muo­se skel­bia­mais at­si­lie­pi­mais apie jo dar­bus, bend­ra­vi­mo me­ną. Su­si­dū­ru­sie­ji akis į akį pa­pras­tai nuo­mo­nę iš­sa­ko tie­siai švie­siai, pla­čiau pa­ko­men­tuo­ja ir pa­čią pro­ce­dū­rą. Ženk­l ai, kad meist­r as – aukš­to ly­g io pro­fe­s io­n a­l as, yra il­gos klien­tų ei­l ės ir, ži­n o­m a, pro­c e­dū­ros kai­n a. Ją le­m ia dar­b o prie­m o­n ių ko­ky­b ė, meist­ro kva­ li­f i­k a­c i­j a, pa­t ir­t is, pa­s ie­k i­m ai. No­r iu at­k reip­t i dė­m e­s į į tai, kad ne­re­t ai ak­ ci­j os, abe­j o­n ių ke­l ian­t i per­n e­lyg že­m a kai­n a įspė­j a, kad meist­r as sto­ko­j a dar­b o.

Ir no­r iu pa­l in­kė­t i sėk­m ės ieš­k ant tik­ro pro­fe­s io­n a­l o!

57

2016 pavasaris

sveikata

Mi­ne­ra­li­nis van­duo: ku­rį ger­ti ge­riau­sia?

N

et vai­k ai ži­no, kad van­ de­n į ger­t i svei­k a. Jau se­ niau­siais žmo­ni­jos gy­va­ vi­mo lai­k ais mi­ne­ra­l i­nis van­duo bu­vo var­to­ja­mas ir gy­dy­mo tiks­lais.

Iš sau­gių šal­ti­nių Šian­dien, kai esa­me per­si­so­ti­nę che­miš­ kai ap­do­ro­tų ir per­dirb­tų mais­to pro­duk­tų ir gė­ri­mų, vis la­biau at­si­grę­žia­me į tai, kas na­tū­ra­lu ir mums duo­ta gam­tos.

Vie­toj sal­džių­jų gė­ri­mų ren­ka­mės šal­ti­nio, šu­li­nio van­de­nį ar ne­tgi te­kan­tį iš čiau­po. Vis dėl­to ver­tin­giau­sias yra mi­ne­ra­li­nis van­duo. „Mi­ne­ra­li­nis van­duo yra prieš mi­li­jo­ nus me­tų na­tū­ra­liai su­si­for­ma­vęs van­duo, iš­gau­na­mas tik iš griež­tai kont­ro­liuo­ja­ mų po­že­mi­nių grę­ži­nių, ku­rie yra pra­mo­ nės ir žmo­gaus ūki­nės veik­los ne­pa­lies­to­se te­ri­to­ri­jo­se“, – tei­gia mi­ne­ra­li­nio van­dens „Her­mis“ ga­min­to­jai.

Mi­ne­ra­li­nis van­duo iš skir­tin­gų grę­ži­nių pa­si­žy­mi uni­ka­lia mi­ne­ra­linių medžiagų kon­ cent­ra­ci­ja, dėl ku­rios ski­ria­si jo sko­nis ir che­ mi­nės sa­vy­bės.

Prieš 500 mln. me­tų Ne­daug kas ži­no, kad prieš 500–600 mln. me­ tų ties da­bar­ti­niais Drus­ki­nin­kais į že­mę 17 km/sek. grei­čiu at­si­tren­kė 0,5 km skers­mens me­teo­ri­tas. Geo­lo­gų at­ras­tas tik 1970 m., vie­ nas se­niau­sių ži­no­mų me­teo­ri­tų Eu­ro­po­je lė­

mė, kad šian­dien Drus­ki­nin­kai yra va­di­na­mi Lie­tu­vos mi­ne­ra­li­nio van­dens sos­ti­ne.

Mil­ži­niš­kos jė­gos spro­gi­mas, me­teo­ri­tui at­si­tren­kus į Že­mę, su­tru­pi­no po­že­mi­nių kris­ta­li­nių uo­lie­nų sluoks­nį ir at­vė­rė ke­lius mi­ne­ra­lų pri­so­tin­toms po­že­mi­nėms vers­ mėms kil­ti ar­čiau že­mės pa­v ir­šiaus. 7 km skers­mens me­teo­ri­to kra­te­rio ri­bo­se šian­ dien ir yra iš­gau­na­mas uni­ka­laus sko­nio na­tū­ra­lus mi­ne­ra­li­nis van­duo „Her­mis“.

Che­miš­kai neap­do­ro­tas Mi­ne­ra­li­nis van­duo „Her­mis“ pils­tant nė­ra ap­do­ro­ja­mas ozo­nu, tai­gi, nė­ra už­kon­ser­vuo­ ja­mas, to­dėl iš­lie­ka mik­ro­bio­lo­giš­kai vi­sa­ver­ tis – toks, ko­kį su­kū­rė gam­ta. Dėl šių sa­vy­bių ne­ga­zuo­to „Her­mio“ van­dens var­to­ji­mo ter­ mi­nas – še­ši mė­ne­siai, o be­veik vi­sų ki­tų – tiek lie­tu­viš­kų, tiek im­por­tuo­ja­mų – dve­ji me­tai. Šian­dien kai ku­rie mi­ne­ra­li­nio van­dens ga­ min­to­jai va­do­vau­ja­si tei­gi­niu, kad di­de­lis mi­ ne­ra­lų kie­kis yra ge­rai. Ki­ti, prie­šin­gai, ra­gi­na rink­tis itin ma­žai mi­ne­ra­li­zuo­tą van­de­nį.

Ko ge­ro, tie­sa – kaž­kur per vi­du­rį. Juk mi­ne­ra­lai rei­ka­lin­gi žmo­gaus svei­ka­tai, ta­ čiau, anot die­to­lo­g ų, kas­dien daug var­to­ti itin stip­rios mi­ne­ra­li­za­ci­jos (dau­giau kaip 2 g/l) van­dens nė­ra nau­din­ga.

Pa­gal mi­ne­ra­li­za­ci­jos ly­gį van­de­nį ga­li­ ma skirs­t y­ti į tris ka­te­go­ri­jas: ma­žos mi­ne­ ra­li­za­ci­jos (iki 0,5 g/1 l), vi­du­ti­nės (0,5–1,5 g/l) ir aukš­tos (dau­giau kaip 1,5 g/l). Ma­ žos mi­ne­ra­li­za­ci­jos van­duo tu­ri pa­ly­gin­ti ne­daug iš­tir­pu­sių mi­ne­ra­li­nių me­džia­g ų ir

Dar ke­li fak­tai ■■ Vie­na van­dens stik­li­nė nu­slo­pi­na vi­dur­nak­čio al­kį.

■■ Aštuonios–dešimt van­dens stik­li­nių per die­ną ga­li la­bai sumažinti nu­ga­ ros ir są­na­rių skaus­mus.

■■ Vos 2 pro­c. su­ma­žė­jęs van­dens kie­kis or­ga­niz­me ga­li trum­pa­m sutrik­ dyti at­min­tį, truk­dy­ti at­lik­ti pa­pras­čiau­sius arit­me­ti­nius veiks­mus, su­telk­ti dė­me­sį į mo­ni­to­riaus ek­ra­ną ar spaus­din­tą pus­la­pį.

■■ Pen­kios stik­li­nės van­dens kas­dien žar­ny­no vė­žio ri­zi­ką su­ma­ži­na 45 pro­c., krū­ties vė­žio – 79 pro­c., dvi­gu­bai su­ma­ži­na ri­zi­ką su­si­rgti pūs­lės vė­žiu.

■■ Van­dens var­to­ji­mas ser­gant gri­pu ar per­ša­li­mu su­trum­pi­na li­gos lai­ką iki dvie­jų tri­jų die­nų.

58

pri­lygs­ta pa­pras­tam ge­ria­ma­jam van­de­niui iš čiau­po. Išs­k ir­ti­nė­mis gy­do­mo­sio­mis sa­ vy­bė­mis toks van­duo pa­pras­tai ne­pa­si­žy­mi.

Vi­du­ti­nės mi­ne­ra­li­za­ci­jos van­de­ny­je iš­tir­ pu­sių mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų kon­cent­ra­ci­ja di­des­nė nei įpras­ta­me ge­ria­ma­ja­me sta­lo van­ de­ny­je. Toks van­duo pui­kiai tin­ka kas­dien var­to­ti ir pa­pil­do žmo­gaus or­ga­niz­mą bū­ti­ no­mis mi­ne­ra­li­nė­mis me­džia­go­mis. Esant to­ kiam mi­ne­ra­li­za­ci­jos ly­giui, jau­čia­mas mi­ne­ ra­li­nio van­dens sko­nis, kar­tes­nis ar­ba sū­res­ nis, pri­klau­so­mai nuo mi­ne­ra­lų su­dė­ties.

Di­de­lės mi­ne­ra­li­za­ci­jos van­dens sko­nio sa­v y­bės la­bai stip­rios, to­del pa­pras­tai var­ to­to­jams jis tie­k ia­mas pa­pil­dy­tas ang­lies dvi­de­gi­niu (ga­zuo­tas).

Pa­si­rin­kus tin­ka­mos mi­ne­ra­li­za­ci­jos van­de­nį, jo rei­k ia ger­ti dau­giau, nei mes ge­ria­me, – net 75 pro­c. žmo­nių or­ga­niz­mas yra chro­niš­kai de­hid­ra­vę­sis. Net­gi silp­na de­hid­ra­ci­ja su­lė­ti­na or­ga­niz­mo me­ta­bo­liz­ mą ma­žiau­siai 3 pro­c. Van­dens trū­ku­mas yra pir­mo­ji nuo­var­gio die­ną prie­žas­tis. Be to, dau­giau nei kas tre­čio mū­sų troš­ku­lio me­cha­niz­mas toks silp­nas, kad troš­ku­lys daž­nai pa­lai­ko­mas al­k iu.

dvi auk­so žvaigž­dės „Her­mio“ mi­ne­ra­li­nio van­dens ko­k y­bę pa­ tvir­ti­na ir pro­fe­sio­na­lų įver­ti­ni­mai.

Neat­si­tik­ti­nai 2014 m. Tarp­tau­ti­nio sko­ nio ir ko­k y­bės ins­ti­tu­to eks­per­tai „Her­ mio“ van­de­niui už uni­ka­lų sko­nį ir ko­k y­ bę su­tei­kė vie­ną aukš­čiau­sių ap­do­va­no­ji­mų ku­li­na­ri­jos pa­sau­ly­je – dvi auk­so žvaigž­ du­tes iš tri­jų ga­li­mų. Nau­do­ja­ma žvaigž­du­ čių sis­te­ma yra pa­rem­ta „Mi­che­lin“ res­to­ ra­nų ver­ti­ni­mo me­to­di­ka. Žvaigž­du­tė­mis ap­do­va­no­ja­mi tik pa­t ys ge­riau­si pro­duk­tai.

Tarp­tau­ti­nio sko­nio ir ko­k y­bės ins­ti­tu­ to Briu­se­ly­je, di­džiau­sios ne­prik­lau­so­mos tarp­tau­ti­nės vir­tu­vės še­f ų ir so­mel­jė or­ga­ ni­za­ci­jos atstovai, mais­to pro­duk­tus ir gė­ ri­mus iš vi­so pa­sau­lio jau de­šimt­me­t į ver­ ti­na ak­lai, ne­ži­nodami pro­duk­to pa­va­di­ni­ mo. Šio ins­ti­tu­to įver­ti­ni­mo nuo­lat sie­k ia žy­miau­si pa­sau­lio mais­to pro­duk­tų ir gė­ ri­mų ga­min­to­jai „Co­ca Co­la“, „Pep­si­Co“, „Uni­le­ver“, „Ba­car­di“ ir ki­ti.

natūralus mineralinis vanduo iš druskininkų, Geriausių europos šefų ir somelje įvertintas už skonį ir kokybę

2016 pavasaris

Sveikata

At­sa­kin­gai: Ma­rius daug lai­ko pra­lei­džia žo­liau­da­mas ir ne­re­tai – su kny­ga, kad pa­si­tiks­lin­tų ži­nias apie tai, ką ran­da gam­to­je.

Kiaul­pie­nė lai­mi prieš žen­še­nį 60

2016 pavasaris

Ma­riui La­sins­kui – dar tik 31-i, bet jis – žo­li­nin­kas. „Kai ma­ne pa­ma­to, nu­stem­ ba, nes ti­ki­si, kad žo­li­nin­ kas – tai se­ne­lis su barz­da ar mo­čiu­tė, ap­si­kai­šiu­si vais­ta­ žo­lių ry­šu­lė­liais“, – juo­kia­si Ma­rius.

– To­dėl iš vais­ti­nės išė­jau, su­si­ra­dau dar­bą far­ma­ci­jos įmo­nė­je. Ma­niau, kad ten ra­siu vi­sus at­sa­ky­mus, nes tie, ku­rie vais­tus ga­mi­ na, rek­la­muo­ja, vis­ką apie juos ži­no. De­ja, at­sa­ky­mų ne­ga­vau. Ne­ga­na to, su­pra­tau, kad man ne­priim­ti­nas far­ma­ci­jos bend­ro­ vių po­žiū­ris į žmo­gaus svei­ka­tą. Išė­jau ir iš to dar­bo, kur gau­da­vau ge­rą at­ly­gi­ni­mą, nau­do­jau­si pui­kiu tar­ny­bi­niu au­to­mo­bi­liu.

Bu­vo sunk­me­tis, šir­dy­je – tuš­čia. Su­vo­kiau, kad tu­riu klau­sy­ti sa­vo šir­dies, pa­dė­ti žmo­ nėms bū­ti svei­kiems, ieš­ko­ti li­gų prie­žas­čių: ei­ti į mū­sų šak­nis, pra­džių pra­džią.

– Juk sin­te­ti­niams vais­tams – tik ke­li šim­tai me­tų?

Štai, pa­pras­čiau­sia kiaul­pie­nė tu­ri to­kią gau­sy­bę ge­rų ypa­ty­ bių, kad net žen­še­nį pra­len­kia, o mes jos ne­ver­ti­na­me.

TEKSTAS: MA­RI­JA­NA JA­SAI­TIE­NĖ – Ir vis dėl­to ko­dėl jūs, jau­nas vy­ras, esa­te žo­li­nin­kas?

– No­rė­jau stu­di­juo­ti me­di­ci­ną, iš uni­ ver­si­te­te siū­lo­mų spe­cia­ly­bių iš­si­rin­kau far­ma­ci­ją. Juk vais­ti­nin­kas ži­no vi­sus at­sa­ ky­mus į klau­si­mus apie li­gų gy­dy­mą. Dar stu­di­juo­da­mas pra­dė­jau dirb­ti vais­ti­nė­je ir la­bai grei­tai pa­ste­bė­jau, kad žmo­gus, pir­kęs vais­tų, pa­vyz­džiui, nuo pa­di­dėjusio skran­ džio rūgš­tin­gu­mo, po sa­vai­tės atei­na ir vėl jam duok tų vais­tų. Net­gi stip­res­nių, nes tie ne­pa­de­da. Atei­na po mė­ne­sio, ir jau ne tik rūgš­tin­gu­mas ke­lia pro­ble­mų, bet ir inks­tai pra­dė­jo silp­niau veik­ti, ir nuo ke­pe­nų vais­ tų duok.

Nors stu­di­jas bai­giau la­bai ge­rais pa­žy­miais, ne­ra­dau at­sa­ky­mo, ko­dėl vais­tai tik vie­ną ar ki­tą li­gos simp­to­mą pa­leng­vi­na, bet iš es­mės li­gos ne­pa­vei­kia.

– Dip­lo­muo­tas far­ma­ci­nin­kas su­dve­jo­jo far­ma­ci­jos ga­li­my­bė­mis?

– Taip, o iki tol bu­vo gy­do­ma­si gam­tos vais­tais – žo­le­lė­mis. Pra­dė­jau tuo do­mė­tis, ir man at­si­vė­rė gam­tos pa­sau­lis. Su­si­pa­ži­ nau su nuo­sta­biais vais­ti­nin­kais Ed­var­du Kaz­laus­kiu, Jad­vy­ga Bal­vo­čiū­te, žo­li­nin­kais Liud­mi­la Va­si­liaus­kie­ne, Ja­ni­na Da­nie­lie­ne, Da­nu­te Kun­čie­ne ir ki­tais. Jie man daug pa­ pa­sa­ko­jo, pa­ve­džio­jo po pie­vas. Pa­nau­do­jau uni­ver­si­te­te įgy­tas ži­nias ir su­si­dė­lio­jo ma­no po­žiū­ris į žmo­gų, svei­ka­tą. Pra­dė­jau rink­ti vais­ta­žo­les, au­gin­ti tas, ku­rių nė­ra gam­to­je.

Už­si­re­gist­ra­vau in­di­vi­dua­lią veik­lą, skai­tau pa­skai­tas.

– Ko­kiai au­di­to­ri­jai, kur?

– Ma­no pa­skai­tų klau­sy­to­jai – nuo ket­ve­rių me­tų am­žiaus iki šim­to ket­ve­rių (juo­kia­si).

Skai­tau vai­kų dar­že­liuo­se, mo­kyk­lo­se, vi­ suo­me­nės svei­ka­tos biu­ruo­se. Aiš­ki­nu, kad vis­ką ga­li­ma ras­ti gam­to­je, tik svar­bu ži­no­ti, kaip vais­tin­guo­sius au­ga­lus at­pa­žin­ti, kaip juos su­rink­ti, kaip var­to­ti. Lie­tu­vai Die­vas da­vė la­bai daug, te­rei­kia nau­do­tis, ver­tin­ti tas do­va­nas. Štai pa­pras­čiau­sia kiaul­pie­nė tu­ri to­kią gau­sy­bę ge­rų ypa­ty­bių, kad net žen­še­nį pra­len­kia, o mes jos ne­ver­ti­na­ me, ieš­ko­me kaž­ko at­vež­to iš už­sie­nio, kuo

Sveikata

bran­ges­nio. Tai su­vo­kęs ra­dau sa­vo veik­los pra­smę: tai, ką at­ra­dau, – da­ly­tis su ki­tais.

– Va­di­na­si, jūs gy­do­te žmo­nes?

– Gy­dy­mo pra­smė yra ki­ta, daug pla­tes­ nė. Gy­dy­ti – tai ves­ti li­go­nį už ran­kos, žiū­rė­ti, kaip jis mai­ti­na­si, kaip bend­rau­ja su ar­ti­mai­siais, ko­kį dar­bą dir­ba. Leng­va pa­sa­ky­ti: gy­dau, iš­g y­dau. Aš to ne­da­rau, tik pa­de­du, pa­si­da­li­ju in­for­ma­ci­ja, nu­krei­ piu tam tik­ra link­me. Kiek­vie­nas žmo­gus pa­ts ge­riau­siai ži­no, kas yra jo gy­ve­ni­me, šir­dy­je. Sa­ko, pa­g y­dyk ma­ne, bet juk svar­ biau­sia – tai, koks jis vi­du­je, kaip mąs­to, kuo gy­ve­na.

– Va­di­na­si, pa­de­da­te su­si­vok­ti? Ir vais­tai, kad ir ko­kie bū­tų, ne­pa­dės, jei sa­vo gy­ve­ni­ me nie­ko ne­kei­si­me?

– Pa­sa­kė­te es­mi­nį da­ly­ką. Žo­le­les ga­li­te ger­ti ki­log­ra­mais, ap­si­kars­ty­ti mi­ne­ra­lais, nuo ry­to iki va­ka­ro da­r y­ti įvai­rias pro­ ce­dū­ras, bet jei ne­ži­no­si­te tik­ro­sios li­gos prie­žas­ties, nie­kas ne­si­keis. Aš sa­kau, kad pa­jaus­tas ne­ga­la­vi­mas yra Die­vo at­siųs­ta ži­nu­tė. Pa­vyz­džiui, rūgš­tin­gu­mas pra­dė­ jo di­dė­ti – tai ži­nu­tė: su­klusk, žmo­gau, ne­val­gyk prieš mie­gą tri­jų ce­pe­li­nų. Jei tą ži­nu­tę su­pra­si – kei­si mi­ty­bą, gy­ve­ni­mo bū­dą, dar­bą ar san­ty­kius su tais, su ku­riais bend­rau­ji.

– Mes no­ri­me, kad mus iš­gy­dy­tų ki­ti, be mū­sų as­me­ni­nių pa­stan­gų.

– Daug leng­viau per­kel­ti at­sa­ko­my­bę ki­tam žmo­gui. Ma­no­me, kad me­di­kai pri­va­lo mus pa­gy­dy­ti, kad tik pa­tiems nie­ko ne­rei­kė­tų da­ry­ti. Sup­ran­tu, kad ne­leng­va pa­keis­ti mi­ ty­bą, dar­bą ar san­ty­kius. Tai skaus­min­gas ir il­gas pro­ce­sas. Kai vais­ti­nė­je dir­bau, li­go­nių klaus­da­vau, kiek me­tų ser­ga. Sa­ko, de­šimt.

O no­ri pa­sveik­ti per die­ną? Ma­no dės­ty­to­jas Tau­ras Me­kas yra sa­kęs: per kiek me­tų li­ga atei­na, per tiek ir išeis.

Bet ko­kie po­ky­čiai ne­bū­na sma­gūs, išei­ti iš kom­for­to zo­nos ne­leng­va. Aš su žmo­na pa­si­žiū­riu se­no­vi­nius fil­mus. Kaip ta­da žmo­nės gy­ve­no? Jie daug var­go, ka­rų pa­ty­rė, o mo­kė­jo džiaug­tis pa­pras­tais kas­ die­niais da­ly­kais. Va­ka­rais dai­nuo­da­vo, o ir dar­bus dirb­da­vo su dai­na. Va­sa­rą triūs­ da­vo, žie­mą il­sė­da­vo­si. Pas mus vis­kas ap­ si­ver­tę. Per žie­mą, o ir vi­sus me­tus aria­me, kad va­sa­rą po­rai sa­vai­čių nu­va­žiuo­tu­me prie jū­ros. Vi­sur no­ri­me pa­to­gu­mo, tin­gi­ me pa­ju­dė­ti – jei ga­lė­tu­me, au­to­mo­bi­liu į pa­tį pre­ky­bos cent­rą įva­žiuo­tu­me.

61

2016 pavasaris

Sveikata

dan­tis to­dėl, kad rei­kia ei­ti į ne­mėgs­ta­mą dar­bą, pra­si­de­da SMS ata­ka. Že­mas krau­ jos­pū­dis, va­di­na­si, neik į dar­bą, kaž­ko ne­da­ ryk, bet iš­ge­ri puo­de­lį ka­vos, kad dirb­ti­nai sti­mu­liuo­tu­m save, ir ei­ni. Pas­kui dar­be iš­ge­ri dar puo­de­lį, kad ga­lė­tum dirb­ti. Dar per pie­tus puo­de­lį ir dar vie­ną, kad pa­kak­tų jė­gų pa­rei­ti na­mo. Rei­kia rink­tis: ne­mėgs­ta­ mas dar­bas ir li­gų mai­šas, ar mėgs­ta­mas, bet ma­žes­nis at­ly­gi­ni­mas, ge­res­nė svei­ka­ta ir kuk­les­nis gy­ve­ni­mas.

Žo­ly­nai: anot M.La­sins­ko, Lie­tu­vai Die­vas da­vė la­bai daug, te­rei­kia ver­tin­ti tas do­va­nas, nau­do­tis jo­mis.

– Mi­ty­bą, gy­ven­se­ną pa­keis­ti ga­li­ma, bet at­si­sa­kius ali­nan­čio dar­bo, nes darb­da­ viai rei­ka­lau­ja mak­si­mu­mo, šiais lai­kais ga­li lik­ti be jo­kio. Ką tuo­met da­ry­ti?

62

– Taip, darb­da­viai dik­tuo­ja są­ly­gas. Ne­sid­ ras­ky­si, sa­kys – esi lais­vas, o juk rei­kia iš­lai­ ky­ti šei­mą. Jei dir­bi su mei­le – ir tau, ir va­ do­vui bus ge­rai. Bet jei ke­lie­si ry­tą su­kan­dęs

– O jei mėgs­ta­mas, bet krū­vis la­bai di­de­lis?

Keis­ti po­žiū­rį?

– La­bai daug pri­klau­so nuo po­žiū­rio, tiks­ liau – vis­kas nuo jo pri­klau­so. Dar tuo­met, kai dir­bau vais­ti­nė­je, net ir tab­le­tę duo­da­ mas pa­tar­da­vau paa­na­li­zuo­ti sa­vo min­tis, el­ge­sį, per­žiū­rė­ti mi­ty­bą, pa­si­vaikš­čio­ti par­ke, kad, pa­vyz­džiui, an­ti­dep­re­san­tų ne­ rei­kė­tų.

– Va­di­na­si, che­mi­nių vais­tų ne­rei­kia tiek daug, kiek jų var­to­ja­me?

– Tam pri­ta­riu, bet yra at­ve­jų, kai jų rei­kia.

Nuė­jęs pas odon­to­lo­gą ne­sa­kau, kad mė­tos

2016 pavasaris

la­pe­lį su­kram­ty­siu, ir trau­ki­te nors ir vi­sus dan­tis. Sa­kau, su­leis­ki­te ir man vais­tų nuo skaus­mo. Bet yra at­ve­jų, kai tik­rai ne­rei­kia sku­bė­ti grieb­tis vais­tų. O juk yra žmo­nių, ku­ rie, vos su­si­ner­vi­nę ir krau­jos­pū­džiui pa­ki­lus, tuoj deda tab­le­tę į bur­ną. Pas­kui kai ku­rie gy­dy­to­jai sa­ko: li­ga ne­pa­gy­do­ma, vais­tus var­to­si­te vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą. Taip ati­ma­ma vil­tis pa­sveik­ti ir man dėl to la­bai gai­la.

– Ga­li­ma su­ma­žin­ti krau­jos­pū­dį žo­le­lė­mis?

– Ga­li­ma. Svar­bu su­pras­ti, dėl ko jis pa­ki­lo.

Jei že­mas, va­di­na­si, kaž­ką da­rai ne taip, nes nė­ra ener­gi­jos. Jei aukš­tas – kaž­ko per daug, per­si­sten­gi, už­si­krau­ni ki­tų naš­tą, ne­pa­ve­ži, ir krau­jas už­ver­da. Krau­jos­pū­dį ma­ži­na pa­ pras­to­ji su­kat­žo­lė, me­det­ka. Me­li­sa ra­mi­na, pa­de­da nuo ne­mi­gos.

– Sau­jo­mis gė­rus che­mi­nius vais­tus var­gu ar žo­le­lės pa­dės?

– Se­niau iš pra­džių bu­vo gy­do­ma žo­le­lė­mis, pa­skui – sin­te­ti­niais pre­pa­ra­tais, o jei ir jie ne­pa­de­da – pei­liu. Pas mus yra at­virkš­čiai.

Pir­miau­sia ski­ria­mi sin­te­ti­niai vais­tai, o kai jie ne­pa­de­da, ieš­ko­ma žo­li­nin­kų. Jei jau taip yra, žo­le­lės ga­li pa­gel­bė­ti var­to­jant gre­ta, tar­ki­me, an­ti­dep­re­san­tų. Yra bu­vę, kad po pus­me­čio ar me­tų pa­kan­ka vien žo­le­lių. Ta­čiau jas var­to­ti rei­kia tin­ka­mai ir sis­te­min­gai. Pa­vyz­džiui, žo­le­lių mi­ši­nį ge­ri 21 die­ną, da­rai sep­ty­nių die­nų per­trau­ką ir vėl iš nau­jo. Ži­nia, tam rei­kia pa­stan­gų: už­pli­ky­ti ar­ba­tą, pa­lauk­ti, kol pri­trauks. Su tab­le­tė­mis pa­pras­čiau: makt į bur­ną, ir vis­kas. Dar vie­na bė­da, kad gy­dy­to­ jai ne­gau­na ži­nių apie au­ga­lus, tik vais­ti­nin­kai to mo­ko­mi. Bū­tų pui­ku, jei vie­na­me ka­bi­ne­te sė­dė­tų ir gy­dy­to­jas, ir vais­ti­nin­kas.

– Ne­tei­sin­gai var­to­ja­mos vais­ta­žo­lės ga­li ir pa­kenk­ti?

– Vais­ta­žo­lės tik­rai gy­do, va­di­na­si, tu­ri ir ne­pa­gei­dau­ja­mą po­vei­kį. Jis bū­tų ma­žes­ nis, jei bū­tu­me svei­ki, ta­čiau kai pa­žeis­tas vie­nas ar ki­tas or­ga­nas, vie­ną gy­dant, ki­tam ga­li­ma pa­kenk­ti. Pa­vyz­džiui, jei skran­ džio rūgš­tin­gu­mas yra per di­de­lis – tin­ka gau­ro­me­tis, ta­ka­žo­lė, svi­la­ro­žė, bet mė­tų dė­ti ne­va­lia. Jei daug tul­žies iš­si­ski­ria – vėl ki­to­kių au­ga­lų rei­kia, to­dėl sa­vi­ veik­la ne­ge­rai, rei­kia pa­si­tar­ti su žo­li­nin­ku. Jei su vie­nu ki­tu mė­ tos ar me­li­sos la­pe­liu ret­kar­čiais ar­ba­tos ge­ri – nie­ko to­kio, bet jei ar­ba­to­mis gy­dai­si me­tus – bū­ti­na vais­ta­žo­les tar­pu­sa­vy­je de­rin­ti. Tai me­nas.

– Yra daug nuo­din­gų au­ga­lų?

– Iš Lie­tu­vo­je au­gan­čių 1,5 tūkst. au­ga­lų 99 yra nuo­din­gi, bet tu­ri gy­do­mų­jų ypa­ty­bių.

To­dėl juos rei­kia var­to­ti la­bai at­sar­giai! Toks yra žal­čia­lun­kis, vil­kauo­gė, dė­mė­to­ji mau­da.

Ir su ug­nia­žo­le rei­kia elg­tis la­bai at­sar­giai, o kai žmo­nės pri­si­skai­to straips­nių ir vais­tus pra­de­da ga­min­ti pa­tys – var­to­da­mi nu­si­de­ gi­na, plau­kai nu­slen­ka.

Tei­sin­gai nau­do­ja­ma ug­nia­žo­lė yra nuo­ sta­bus vais­tas: spaz­mus nu­mal­ši­na kaip noš­pa, ska­ti­na tul­žies iš­si­sky­ri­mą, tin­ka ke­pe­nų veik­lai ge­rin­ti, ne­tgi ser­gant on­ko­ lo­gi­nė­mis li­go­mis. Kai ma­to­me, kad žmo­ gus ne­pa­si­ren­gęs elg­tis at­sa­kin­gai, sa­ko­me to­kiam, kad ug­nia­žo­lė nuo­din­ga, ir taš­kas.

Bi­jo­me, kad ne­pa­kenk­tų sau. Te­gul te­pa ug­nia­žo­lė­mis kar­pas, nuo­spau­das, ir ga­na.

Pap­ras­ta­sis ama­las taip pat nuo­din­gas, stip­riai vei­kian­tis, bet kai ži­nai, ką su juo da­r y­ti, kaip pa­ruoš­ti var­to­ti, vei­kia kaip kap­top­ri­lis – mažina aukš­tą krau­jos­pū­dį.

– Vie­ni ge­ria vais­ta­žo­lių ar­ba­tas, ki­ti už­ pi­la spi­ri­tu ir var­to­ja po ke­lis la­šus. Kaip efek­ty­viau?

Sveikata

– Aš spi­ri­tiz­mu neuž­sii­mu. Pap­ra­šy­tas pa­ da­rau va­le­ri­jo­nų iš­trau­ką, bet la­bai re­tai.

Spi­ri­tas iš­trau­kia gy­do­mą­sias me­džia­gas, kon­cent­ra­tas yra stip­res­nis ir or­ga­niz­mas gal ne­tgi įsi­sa­vi­na grei­čiau, kaip, pa­vyz­džiui, šir­dies la­šus. Taip ir pa­to­giau, bet ge­rai, jei žmo­gus var­to­ja pa­gal tai­syk­les. O bū­na to­kių, ku­rie la­ši­na­si ir la­ši­na­si. Kai dir­bau vais­ti­nė­je, ma­čiau to­kių mė­gė­jų. Ir tuo­met sun­ku su­pras­ti, ko la­biau rei­kia: žo­le­lių ar spi­ri­to? Spi­ri­ti­niai už­pi­lai vai­kams die­gia po­trau­kį al­ko­ho­liui nuo pat ma­žens. Ati­ tik­me­nį vi­sa­da ga­li­ma ras­ti – ir spi­ri­ti­niam, ir sin­te­ti­niam vais­tui: la­pą ga­li­ma su­kram­ ty­ti, mil­te­lius – van­de­niu už­ger­ti. Kam to spi­ri­to?

– Pa­mi­nė­jo­te on­ko­lo­gi­nes li­gas, ku­rio­mis ser­gan­tie­ji ieš­ko įvai­riau­sių gy­dy­mo­si bū­dų ir ger­tų bet ką, kad tik pa­sveik­tų. Ne­ re­tai žo­li­nin­kai jiems ža­da ste­buk­lus.

– Vais­ta­žo­lės ge­riau­siai tin­ka vė­žio pro­ fi­lak­ti­kai. Išp­ra­šy­ti li­gą sun­kiau, kai ji pa­žen­gu­si. Žo­li­nin­kas ga­li bend­ra­dar­biau­ti su gy­dy­to­ju on­ko­lo­gu, ga­li pa­dė­ti pa­cien­tui stip­rin­ti or­ga­niz­mą po che­mo­te­ra­pi­jos

Ste­buk­las pa­ pras­tas: žmo­ gus pa­ro­dė sa­vo or­ga­ niz­mui dė­me­ sį, pu­sę me­ tų ar me­tus gė­rė žo­le­les, kas ry­tą sa­ kė sau: „No­ riu pa­sveik­ti, dar daug ge­ rų dar­bų pa­ da­ry­ti.“

63

Gy­dy­ti – tai ves­ti li­go­nį už ran­kos, žiū­rė­ ti, kaip jis mai­ ti­na­si, kaip bend­rau­ja su ar­ti­mai­siais, ko­kį dar­bą dir­ba.

ar spin­du­li­nės te­ra­pi­jos. Me­di­ci­na jau pri­pa­žįs­ta ama­lą – ga­li­ma nau­do­ti švie­žią ar džio­vin­tą, yra ir in­jek­ci­joms skir­ tų iš jo pa­ga­min­tų vais­tų. Tai re­tas at­ve­jis, kad au­ga­lus nau­do­tų ly­giai kaip sin­te­ti­nius vais­tus. Ama­lo nau­da pa­tvir­tin­ta moks­li­ niais ty­ri­mais.

– Kaip su­pran­tu, jūs ne­sa­ko­te, kad gy­do­te on­ko­lo­gi­nes li­gas?

– Ne. Dar ne. Yra li­go­nių, ku­rie nuo on­ ko­lo­gų per­si­me­ta pas žo­li­nin­kus. Svar­bu, kaip žmo­gus žiū­ri į li­gą, gy­dy­mą­si. Vie­ nam rei­kia sin­te­ti­nių vais­tų, ope­ra­ci­jos.

Ki­ti dai­ro­si ir žo­le­lių gre­ta. Tre­ti ren­ka­si kuo na­tū­ra­les­nius bū­dus. Pas­ta­rie­ji pa­si­ kliau­ja vien žo­li­nin­kais. Ta­čiau vais­ti­nin­ kai yra ren­gia­mi uni­ver­si­te­te, o žo­li­nin­ kai – sa­va­moks­liai. Ne­tei­giu, kad jie ži­no ma­žai. Jie ga­li tu­rė­ti stip­rų ry­šį su gam­ta, pe­rė­mę sa­vo se­ne­lių, pro­se­ne­lių pa­tir­tį.

Ne­tu­rė­da­mi dip­lo­mo ga­li ži­no­ti dau­giau už dip­lo­muo­tą specialistą. Pas ko­kį žo­li­ nin­ką pa­tek­si, sun­ku pa­sa­ky­ti. Ge­rais jų var­dais pa­si­nau­do­ja ir šar­la­ta­nai. Jei pa­te­

Re­cep­tai ■■ Pu­šų, eg­lių ir ka­da­gių spyg­liai ga­li pa­ gel­bė­ti esant per­ša­li­mui, ko­sint, slo­guo­jant, nu­si­ lpus imu­ni­te­tui, nuo vi­so to, kas nu­tin­ka šal­tuo­ju se­zo­nu.

■■ Paim­ki­te šva­rio­je vie­to­je su­rink­tus spyg­lius (pa­to­giau­sia pu­šų), nu­plau­ki­te te­kan­čiu van­de­niu ir dė­ki­te į bur­ną, kram­ty­ki­te. Tai pui­ki ska­la­vi­mo prie­mo­nė bur­nai, ne­tgi vie­to­je kram­to­mo­sios gu­mos. Jei glei­vi­nė ne­pa­žeis­ta, ge­rai su­kram­tę nu­r y­ki­te. Tai pa­ge­rins virš­ki­ni­mą, gau­si­te vi­ta­mi­no C ir ki­tų nau­din­gų me­džia­gų.

■■ Sau­ją spyg­lių už­pil­ki­te 1 l karš­to van­dens, ter­mo­se pa­lai­ ky­ki­te 3–4 va­lan­das ir ger­ki­te su me­du­mi.

■■ Iš­si­kas­ki­te kiaul­pie­nės šak­nį, ge­rai nu­plau­ki­te že­mes, su­ pjaus­ty­ki­te ga­ba­liu­kais po 1 cm ir iš­džio­vin­ki­te 40 laips­ nių tem­pe­ra­tū­ro­je. Kram­ty­ki­te per die­ną po 1–2 ga­ba­liu­ kus. Ga­li­te su­si­mal­ti ir var­to­ti kaip prie­sko­nius.

■■ No­ri­te ka­vos pa­kai­ta­lo? Tuos džio­vin­tus ga­ba­liu­kus pa­ skru­din­ki­te kep­tu­vė­je be alie­jaus 2–3 mi­nu­tes ir su­mal­ki­te.

Gau­si­te pui­kiau­sią kiaul­pie­nių ka­vą.

■■ Ne tik kiaul­pie­nių šak­nys, bet ir la­pai, stie­be­liai, žie­dai – vis­kas duo­da nau­dos. 2010 m. Ja­po­ni­jo­je at­li­kus au­ga­lų ty­ri­mą nu­sta­ty­ta, kad kiaul­pie­nė yra vie­nas ge­riau­sių pa­sau­lio au­ga­lų.

■■ Dau­ge­liui sin­te­ti­nių vais­tų ga­li­me ras­ti ati­tin­ka­mą au­ga­lą: krau­jos­pū­džiui grei­tai su­ma­žin­ti tin­ka pa­pras­ta­sis ama­ las, pa­pras­to­ji su­kat­žo­lė, rūgš­tin­gu­mui ma­žin­ti – siau­ra­ la­pis gau­ro­me­tis, vais­ti­nė svi­la­ro­žė, nuo aler­gi­jų – tris­ kiau­tis la­ki­šius ir kt.

kai pas blo­gą žo­li­nin­ką – li­ga ga­li pro­gre­suo­ti.

– Jūs bent vie­nam on­ko­lo­g i­ne li­ga ser­gan­čiam žmo­g ui esa­te efek­ty­viai pa­ dė­jęs?

– Ne, aš to net ne­ban­dau. Iš ki­tų žo­li­nin­kų esu gir­dė­jęs, kad sir­gu­sie­ji vė­žiu nuo žo­le­lių pa­svei­ko. Ma­nau, jei žmo­gus su­pra­to, kad rei­kia pra­dė­ti gy­ven­ti svei­kai, pa­kei­tė gy­ ven­se­ną ir var­to­jo vais­ta­žo­les, efek­tas ga­li bū­ti. Bū­na, kad ir gy­dy­to­jus nu­ste­bi­na, kai ne­bė­ra ko švi­tin­ti. Sa­ko­ma, kad įvy­ko ste­ buk­las. O juk iš tie­sų ste­buk­las pa­pras­tas: žmo­gus pa­ro­dė sa­vo or­ga­niz­mui dė­me­sį, pu­sę me­tų ar me­tus gė­rė žo­le­les, kas ry­tą sa­kė sau: „No­riu pa­sveik­ti, dar daug ge­rų dar­bų pa­da­r y­ti.“ – Vis la­biau pri­pa­žįs­ta­ma min­ties ga­lia?

– Mes ku­ria­me pa­sau­lį min­ti­mis, žo­džiais ir dar­bais, o min­tis juk yra pir­mi­nė. Neį­ ma­no­ma vis­ko paaiš­kin­ti vien tik pro­tu, moks­liš­kai. Vis daž­niau tu­ri­me klau­sy­tis šir­dies.

BONA VITA sojos produktai – neišsenkantis sveikatos bankas

K

as gali būti bendro tarp maisto produktų ir banko? – paklausite jūs.

Ryšys tiesioginis. Tiesiog naudojamės nūdienos leksika: jeigu kalbama apie bankus, vadinasi, svarbu. Viena banko funkcijų – mokėti procentus nuo įdėtos sumos. Su šia mintimi ir grįžkime prie maisto produktų. Keli tūkstantmečiai prieš Kristų pasaulio civilizacijoms dar nebuvo žinomas žodis „bankas“, tačiau senovės rytų kultūroms jau tada savaime suprantamas buvo požiūris: „Žmogus tampa tuo, ką jis valgo.“ Kitaip tariant, jo galimybės kariauti, pratęsti giminę, ilgai bei kokybiškai gyventi didele dalimi priklauso nuo maisto. Augalinis maistas tose kultūrose visada buvo labai svarbus, ir rezultatai akivaizdūs iki šių dienų: Japonijoje ir Kinijoje daugiausia ilgaamžių, ten itin retos krūties ir prostatos vėžio ligos.

Taigi kokybiškas maistas ir yra mūsų SVEIKATOS BANKAS. Ten mes investuojame ir tikimės grąžos (aišku, jei turime pakankamai žinių ir sveiko proto).

Sveikatą įvairiais pavidalais dabar siūlo visi, kas netingi. O teisingai pasirinkti – tai jau mūsų pačių reikalas.

Vienintelė įtikinama pasiūlymų kalba turėtų būti argumentų, skaičių ir faktų.

Taigi, kodėl verta pasitikėti BONA VITA sojos produktų sveikatos banku?

Kodėl mes tikime, kad BONA VITA suteiks mums ilgalaikį sveikatos polisą?

Perskaitykite klausimus bei atsakymus ir jūs nuspręsite teisingai.

Kodėl man tai turėtų būti įdomu ir naudinga?

Todėl, kad amžių patikrinta. Jau daugiau nei 4 tūkst. metų prieš Kristų Kinijos, Japonijos, Rytų Azijos, Filipinų gyventojai maistui naudojo SOJOS produktus. O Europoje soja paplito tik XIX amžiuje. Dabar palyginkime šių šalių gyventojų tankumą. Kurie jaučiasi sveikesni ir laimingesni? Tie, kurie su soja gauna daug augalinių estrogenų, o šie saugo nuo vėžį sukeliančių hormoninių pokyčių.

KAS tai yra, kokia sojos stebuklo paslaptis?

BONA VITA – jau pats pavadinimas kalba už save – „Geras gyvenimas“ (isp.).

O geras jis todėl, kad sveikas.

Sojos pupelės – didžiausias augalinių baltymų, riebalų ir angliavandenių sandėlis gamtoje.

Itin svarbus sojos baltymų privalumas – juose nėra cholesterolio. Ir ne tik.

Sojos produktai – vitaminų ir mineralų pagrindinis šaltinis: a) ypač vertingi iš jų vitaminai A, B, D, kurie gerina mūsų regėjimą ir atsparumą šiuolaikiniams stresams; b) šiuose produktuose gausu kalcio, stiprinančio mūsų kaulus; kalio, kuris reguliuoja kraujospūdį; magnio – reikalingo širdies ir raumenų veiklai; geležies – būtinos kraujo gamybai.

Ir visa tai su soja organizmas pasisavina labai lengvai.

Todėl sojos produktai ypač tinka aktyviai gyvenantiems ir norintiems sulieknėti.

Taigi, aktyvus, gražus, savimi pasitikintis žmogus = geras gyvenimas – BONA VITA! KAM tai suteikia daugiausiai naudos?

Visiems. O ypač ribinių ir ekstremalių amžiaus grupių žmonėms – paaugliams, nėščioms moterims, vyresnėms moterims klimakteriniu laikotarpiu, sergantiesiems diabetu bei turintiesiems antsvorio. Kodėl?

Todėl, kad: a) visiems – augantiems, bręstantiems, senstantiems yra būtinos sojoje esančios nepakeičiamos amino rūgštys; b) sojoje esančios medžiagos stabdo osteoporozę; c) sojoje yra lytinių hormonų pakaitalų, lengvinančių menopauzės problemas.

Lek­to­rius: M.La­sins­kas daž­nai skai­to pa­skai­tas, nes jau ra­do daug at­sa­ ky­mų į jį do­mi­nu­sius klau­si­mus apie žmo­gaus svei­ka­tą ir li­gų gy­dy­mą.

Ma­riaus La­sins­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

KAIP, kokiu pavidalu sojos produktai gali mus pasiekti, kaip juos naudoti?

Labai įvairiai. Sojoje baltymų yra 1,5–2 kartus daugiau nei mėsoje. Todėl: labai sėkmingai vartojame sojos mėsą – paplotėlių, faršo, kepsnelių pavidalu; sojos pienas ir grietinėlė – maistingi, nekaloringi, lengvai virškinami produktai, puiki alternatyva negalintiems gerti karvės pieno.

BONA VITA = Geras gyvenimas!

2015 vasara

Sveikata

65