2016 11 370 nr48

2016 lapkritis #48

Daddy Was A Milkman: vietoj pieno – kokybiškos popmuzikos kokteilis LARP: apie tai, kas vyksta matuojantis kitų gyvenimus Pasiklydę Tvin Pykse (dar kartą)

(Ne)matomi Imanto Selenio miestai

Greg Jenner Milijonas metų per vieną dieną

Nuo akmens amžiaus iki telefono eros.

Kaip atrodė pirmasis laikrodis?

Kas išrado lovą?

Kada ir kaip pradėjome valytis dantis?

Kas atsirado pirmiau: klozetas ar tualetinis popierius?

Kur ieškoti vyno ir alaus ištakų?

Isabelle Thomas, Frederique Veysset Prancūziška elegancija

Kasdien, nuo tos akimirkos, kai ryte mus pažadina žadintuvas, iki tol, kol vėlų vakarą galvą priglaudžiame prie pagalvės, atliekame kelių tūkstančių metų senumo ritualus. Knygoje šmaikščiai ir nuotaikingai tyrinėjama žmonijos istorija, atskleidžiami kasdienių ir, atrodo, savaime suprantamų veiksmų ištakos ir raida.

Mados, stiliaus, dailios eisenos ir batų paslaptys Kodėl mums taip patinka batai?

Kaip susikurti savo stilių ir atrodyti madingai?

Kaip prisijaukinti aukštakulnius?

O berniukiškus batus?

Visoms progoms tinkančios lengvo stiliaus pamokos. Nuostabios nuotraukos, atrinktos atsižvelgiant į įkvepiantį prancūzišką stilių ir madą. Profesionalų patarimai, kad kiekviena atrastumėte savo pėdai tinkantį batą.

„Taip pat manęs niekas niekada neįtikino, kad per didelis moteriškumas ir grožis kenkia protui!“ Christian Louboutin

Ruta Sepetys Druska jūrai Ruta Sepetys gimė ir užaugo Jungtinėse Amerikos Valstijose, Mičigane. Gimusi lietuvio ir amerikietės šeimoje R. Sepetys kūrybinio įkvėpimo sėmėsi Lietuvos istorijoje. Pirmame jos romane „Tarp pilkų debesų“ pasakojama apie lietuvių tremtinių kančių kelią Sibire, o „Druska jūrai“ skirta Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių, tarp kurių buvo ir tūkstančiai lietuvių, nutylėtoms ir užmirštoms istorijoms atskleisti.

Javier Marías Įsimylėjimai Javier Marías - vienas garsiausių šių dienų Ispanijos rašytojų, devyniolikos metų išleidęs savo pirmąjį romaną, jo knygos išverstos į 43 pasaulio kalbas, o jo rašymo stilius prilyginamas paties Gabrielio Garsíos Márquezo rašymo stiliui.

Pasakotoja ir pagrindinė veikėja Marija Dols dirba vienoje Madrido leidykloje ir kelerius metus kiekvieną rytą pusryčiaudama kavinėje stebi nepažįstamą tobulą porą. Bet ateina vasara, pora dingsta iš jos akiračio, o ji atsitiktinai sužino, kad vyriškis tapo žiauraus pasikėsinimo auka. Marija išdrįsta pareikšti užuojautą našlei, netikėtai susipažįsta su jos bičiuliu ir aistringai jį įsimyli.

Javier Maríasas gilinasi ne tik į brutalų nusikaltimą, bet užburiančia proza apmąsto įsimylėjimo būseną, kuri, regis, pateisina viską: ne tik kilnius ir nesavanaudiškus veiksmus, bet ir protu sunkiai suvokiamus kraštutinumus, smurtą ir niekšybes. Ar įmanoma sužinoti tikrąją tiesą, jei mes amžinai dvejojame, o mūsų mintys nuolat kinta? „Tobulas kūrinys. Demaskuojantis, sąmojingas, kartais gluminantis, kartais juokingas, bet meistriškai ir sumaniai parašytas.“ The New York Times Book Review

...1945 metų žiema. Keturi jauni žmonės: du vokiečiai, lietuvė, lenkė. Keturios paslaptys.

Jų keliai susikerta bėgant su tūkstančiais kitų nuo puolančios sovietų kariuomenės.

Jų tikslas – pakliūti į „Wilhelm Gustloff“, laivą, turintį juos išgelbėti nuo okupantų.

Karo girnose negailestingai sumalti tūkstančių paprastų žmonių, ypač vaikų, likimai, daugiausiai gyvybių laivybos istorijoje pasiglemžusi katastrofa ir net pražuvęs Gintaro kambarys – visa tai R.Sepetys meistriškai įaudė į sukrečiantį ir realistinį istorinio romano audinį.

#48 NUMERIO BENDRADARBIAI: PAULIUS ANDRIUŠKEVIČIUS Dailus dailiai dailę dailinantis dailėtyrininkas Rašė: Jurgita Kviliūnaitė

TAUTĖ BERNOTAITĖ

Apie prisikėlimą ir nemokamą actą Š

ios akimirkos, kai prisėsiu rašyti po pustrečių metų pertraukos atgimstančio žurnalo „37O“ redakcijos skilties, laukiau virpančia širdimi. Ko gero, ne mažiau su žurnalo bendraautoriais ir leidėjais jaudinsimės atsiversdami dažais kvepiantį pirmąjį, arba, kaip mes vadiname, prisikėlimo, numerį. Prisikėlimo, kuris buvo planuotas spalį, bet buvo nukeltas į lapkričio pradžią. Mums, lyg studentams prieš svarbų egzaminą, pritrūko šiek tiek laiko visoms bėdoms išspręsti. Bet juk geriau vėliau negu NIEKADA, ar ne? Į tą NIEKADOS šalį nukeliavo daugybė visokiausių leidinių – ir įdomių, ir protingo žmogaus dėmesio nevertų. Ir blizgiais viršeliais, ir spausdinamų ant prasčiausio laikraštinio popieriaus. Greičiausiai jų redaktoriai, autoriai ir leidėjai nebeišgyvens to pakilaus atgimimo jausmo, kokį dabar išgyvename mes, 37O-iečiai.

Paskutinis (iki šiandien) „37O“ numeris pasirodė 2014-ųjų kovą. Nežinojome, kad jis paskutinis.

Juolab kad viskas, regis, judėjo tinkama linkme – reklamos puslapių daugėjo, trečius metus iš eilės pavyko gauti paramą projektui iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo. Tačiau tą kovą buvo nuspręsta eutanaziją taikyti „37O“ mamai – dienraščiui „Vilniaus diena“, kuris, deja, nerado savo skaitytojo. Kartu su „Vilniaus diena“ buvo nuspręsta numarinti ir „37O“ – smalsiems protams skirtą NEMOKAMĄ priedą, kuris skaitytojus surasdavo ne tik Vilniaus, bet ir Kauno bei Klaipėdos kavinėse, baruose, restoranuose, universitetuose. Žodį „nemokamai“ pabrėžiau neatsitiktinai. Kaip visi žinome, nemokamas būna tik sūris pelėkautuose. Rusai dar turi posakį apie actą, kuris veltui gaunamas tampa saldus. Kažkuria prasme mes buvome, esame ir ateityje ketiname būti tokiu actu: mūsų tekstai gana rūgštūs (nelendame skaitytojams į subines, pateikdami vienadienes sensacijas iš susireikšminusių popkultūros atstovų gyvenimo, o kuriame tokį turinį, kuris sujaukia smegenis gerąja prasme – neįkyriai verčiame pasidomėti tuo, kas vyksta kultūriniame šalies gyvenime, supažindiname su naujomis meno formomis ir jų kūrėjais, ugdome pilietiškumą ir patriotizmą, padedame atrasti dalykus, kurių tiesiog nė neįsivaizdavote egzistuojant), o saldžiais mus galima pavadinti tik dėl to, kad leidinys nemokamas. Žurnalo turinį kuriame stengdamiesi perlipti visas įmanomas ribas, nes jų mums tiesiog niekas nenubrėžė – už tai esame dėkingi tiek buvusiems, tiek esamiems leidėjams. Jiems taip pat esame skolingi už galimybę egzistuoti popieriuje (ir ne bet kokiame!), o tai šiais laikais yra didelė prabanga.

Kiek leidėjai galės sau leisti tokią prabangą, deja, priklauso ne nuo mūsų, t. y. žurnalo kūrybinės komandos. Kad neiškeliautume į nebūtį visiems laikams, „37O“ reikia ne tik leidėjų, bet ir visuomenės palaikymo – tiek valstybinių institucijų, tiek komercinių organizacijų, tiek jūsų, mieli skaitytojai.

Visi puikiai žinote tą baisiai nuvalkiotą Friedricho Nietzsche’s frazę: „Kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius.“ Nežinau, ar stipresni prisikėlėme, – kad ir kaip banaliai (ir vėl) skambėtų, tai parodys laikas.

Kurdami prisikėlimo numerį, gyvenome tvinpyksiškomis nuotaikomis: kažkas kažkur vyksta, bet nieko – iki galo aiškaus ir suprantamo.

Beje, paskutiniajame numeryje prieš savo mirtį šią mistinę dramą prisiminėme, nes pasigirdo gandų, kad serialas atgimsta. Tiesa, tuomet ir patys nelabai tikėjome, kad kultinis „Tvin Pykso miestelis“ (angl. „Twin Peaks“) bus prikeltas iš mirusiųjų. Bet per tuos pustrečių metų, kol klaidžiojome savajame tvinpykse, serialas buvo nufilmuotas. Žurnalo bendraautorė Jorė Janavičiūtė šiame numeryje pasistengė atskleisti visas žinomas detales apie „Tvin Pykso miestelio“ prisikėlimą. Ji taip pat parengė dešimt rekomendacijų laukiantiesiems „Scanoramos“. Ir tai dar ne viskas, jei kalbėsime apie kiną, – Karolis Vyšniauskas, kuris nuo šiol „37O“ apžvelgs naujausius muzikos albumus, pakalbino dokumentinio filmo „Irano reivas“, kurį kitų metų pradžioje bus galima pamatyti šalies kino teatruose, režisierę Susanne Reginą Meures. Šis filmas rodytas ir besibaigiančiame festivalyje „Nepatogus kinas“.

Labai džiaugiamės pasikalbėję su lietuviškos scenos atradimu pelnytai vadinamu atlikėju Daddy Was A Milkman, kuris kaip tik ruošiasi pristatyti savo debiutinį albumą koncertuose Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Dar spausdiname interviu su dviem konkurso „Pirmoji knyga“ nugalėtojais – Dovile Bagdonaite ir Mindaugu Jonu Urbonu, taip pat Pauliaus Andriuškevičiaus pasivaikščiojimo su fotografu Imantu Seleniu (ačiū jam už nuostabų viršelį!) rezultatus, naujausių knygų ir spektaklių recenzijas. Na, ir dar šio bei to jūsų smagiems vakarams su atgimusiu „37O“. Gero skaitymo!

Atsakomybė rašyti smalsiam skaitytojui – ir pavojingiausias žarsteklis, ir saldžiausias zefyras

GODA DAPŠYTĖ Tamsta dėstytoja, jaunosios kartos teatro kritikė

JORĖ JANAVIČIŪTĖ Budinti audiovizualinio skyriaus tyrėja

SANDRA KLIUKAITĖ Alisos stebuklų lentynos turinio ekspertė

IMANTAS SELENIS Vaizdų architektas, viršelio autorius

JURGA TUMASONYTĖ Gaudo istorijas, kurios gali pasirodyti įdomios smalsiems protams

DEIMANTĖ TAMUTYTĖ Jaučią malonumą paskęsti idėjose

KAROLIS VYŠNIAUSKAS Klauso muziką, kad jums nereikėtų

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kauno.diena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Dirbame Aguonų 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31074 Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 25 000 37O už reklamų turinį neatsako #48, lapkritis, 2016 Reklaminiai straipsniai žymimi

>>>>Žirklės Žirklės

Daddy Was A Milkm kokybiškos popmu Jeigu bent kiek domitės lietuviška muzika, tas keistokas pseudonimas Daddy Was A Milkman, po kuriuo slepiasi vienas scenos naujokas, tikrai bent kartą užkliudė ausį ar akį. Tiesą sakant, apibūdinimas „lietuviška“ pernelyg riboja, nes jo dainas mielai groja Latvijos ir Estijos radijo stotys, vokiečiai atranda „Spotify“, o komplimentai kūrėjui per šiuolaikines technologijas atskrieja net iš tolimojo Barbadoso.

I

lgą laiką tyrinėjant lietuvišką muzikos sceną (kalbu ne apie alternatyviąją, o apie populiariąją) lengva pasidaryti skeptiškam ir nejautriam. Tarsi mantrą norisi kartoti legendinę šviesaus atminimo kompozitoriaus Benjamino Gorbulskio frazę: „Visa muzika sugrota, tik ne visi pinigai paimti.“ „Dainas kuriu negalvodamas apie komercinę sėkmę. Žinoma, noriu, kad jas išgirstų kuo daugiau žmonių“, – šypsosi 36-erių vilnietis Ignas Pociūnas, kuris ir slepiasi po Daddy Was A Milkman pseudonimu (liet. „Mano tėvelis buvo pienininkas“).

Iškalbingi skaičiai Tiesą sakant, jo dainos sklinda taip plačiai, kad pavydėti gali ir scenos senbuviai. Pavyzdžiui, originali jo dainos „Breathe In“ versija „YouTube“ perklausyta per 933 tūkst. kartų, ta pati daina perdainuota sykiu su „Radistais“ – per milijoną kartų. Kitų vasarą išleisto albumo „Daydreaming“ dainų perklausų skaičiai kuklesni, bet vis tiek perkopia 200 tūkst., ir tai yra gera priežastis džiūgauti – pagaliau kažkas naujo ir gaivaus lietuviškos muzikos pasaulyje.

Iš tiesų turime didelę bėdą su popmuzikos kūrėjais. Vieni jų dainas rašo tik sau arba, kaip sakoma, į stalčių, o kiti nebespėja tenkinti visų šalies dainininkų poreikių. Pastarųjų į valias prigamino televizijų žvaigždžių fabrikai.

Ignas neslepia svarstęs dalyvauti viename muzikinių televizijos projektų, tik ne su koveriu, o su savo kūriniu. Dabar nesigaili pasirinkęs kitą kelią, nes anuoju, ko gero, toli ir nebūtų nuėjęs – ten ieškoma dainininkų, o ne muzikos autorių.

Atlikėjas tikina, kad muzikinėje scenoje atsirado atsitiktinai ir genų įtakos nesureikšmina (mama šoko ansamblyje „Lietuva“, tėvas dirba M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje), nors būdamas vaikas pats pasiprašė į muzikos mokyklą – norėjo išmokti pūsti trimitą kaip Louisas Armstrongas. Tiesa, po metų kantrybė išseko. „Iki šiol manau, kad pasielgiau teisingai. Labai gerbiu tuos, kurie muzikai atidavė daug metų, – mokėsi mokyklose, konservatorijose, akademijose. Į mano gyvenimą muzika atėjo ne per natas, o kažkur giliai iš širdies“, – aiškina jis.

Vėliau sekė mėgėjiški muzikavimai draugams – laužas, gitara, puikiai žinomos svetimos dainos. Po to – ekonomikos studijos ir kelionė svetur. Beje, rašyti dainas ir dėti jas į stalčiuką atlikėjas ėmė prieš dešimt metų, gyvendamas JAV. Viena pirmųjų – „Sleeping Alone“ – skirta mylimai moteriai. „Ilgėjausi Lietuvoje likusios savo draugės, dabar ji mano žmona.

Dainą įrašiau namuose tiesiog telefonu ir nusiunčiau jai“, – pirmą mėgėjišką įrašą prisimena jis.

4 //

Atsitiktinumas po atsitiktinumo Pirmasis profesionalus įrašas (albumo singlas „Seasons“) taip pat gimė žmonos dėka – „Electronic I“ nario Vito Vaičiulio įrašų studijos kuponas buvo jos dovana Kalėdų proga. „Paskambinęs į studiją sutariau, kad jokių koverių nedainuosiu ir atsinešiu savo gitarą“, – šypsodamasis pažintį su pagrindiniu savo dainų aranžuočių kūrėju prisimena Ignas.

V.Vaičiuliui niekam nežinomo atlikėjo kūryba paliko įspūdį – jis paklausė, ar Ignas neturi daugiau dainų. Parodžius antrą kūrinį, sekė dar malonesnis pasiūlymas – įrašyti visą albumą. „Kad albumas atsirado, kaltas ne jaunatviškas entuziazmas – man 36-eri, mėgstu viską pasverti. Juk yra darbas, šeima, reikia teisingai susidėlioti prioritetus. Sakyčiau, kad albumas gimė iš paprasčiausio smalsumo. Iš pradžių buvo įdomu tiesiog įrašinėti. Paskui buvo smalsu, kaip dainą priims nepažįstami žmonės. Dar vėliau į radiją pakvietė – Vitui viskas gerai, jis jau pripratęs, o man – vėl nauja patirtis, kažkiek nedrąsu, bet labai įdomu. Iš tiesų niekuo nerizikavau – juk niekas rimtai naujoko nevertina, neturi ko prarasti. Jeigu pirmosios dainos nebūtų taip įsisukusios per radiją, turbūt įrašų būtų gerokai mažiau. Ir ką gi – nieko nenutiktų“, – kalba pašnekovas.

Paklaustas, kodėl tekstus kuria anglų, o ne gimtąja kalba, atlikėjas sako, kad tai irgi veikiau atsitiktinumas nei apgalvotas žingsnis. „Ne aš pasirinkau kalbą, o ji mane. Ją gerai moku, anglų kalboje – daugiau šiltų sąskambių, alegorijų, lengviau reikšti mintis. Kita vertus, dainuojant lietuviškai klausytojas yra priverstas gilintis į tekstą, nors nebūtinai to nori. Kai dainuoji angliškai, ne visi į žodžius įsiklauso, balsą priima kaip dar vieną instrumentą. Nors skiriu ypač didelį dėmesį tekstams, man smagu, kad juos klausytojai atranda ne iškart. Mano dainos labai atviros ir asmeniškos – dainuoju apie šeimą, jausmus, kasdienius potyrius. Pačiam keista ir kartu gera, kad kažkas juose atranda save. Kartą sulaukiau atsiliepimo iš Barbadoso – žmogus rašė, kad

patyrė netektį, o „Breathe In“ padėjo ją išgyventi. Iš tiesų su mirtimi daina neturi nieko bendra. Atvirkščiai, ji gimė ankstyvą pavasarį. Žinote, būna tokia diena kartą per metus, kai išėjęs įtrauki oro į plaučius ir supranti – pavasaris. O juk tai tarsi kažko naujo pradžia. Iškvepi viską, kas tau kėlė nerimą ar slėgė, ir gyveni toliau su nauja energija ir nusiteikimu, – apie tai ir daina“, – dėsto Ignas.

Savo muziką jis apibūdina kaip intelektualią ir kultūringą popmuziką, kurios pagrindas – elektronika. „Esu tos kartos, kuri klausėsi Marijono Mikutavičiaus, Andriaus Mamontovo, „Airijos“, „Bix“. Visada atrodė, kad dainos negali būti tuščios, tekstai turi turėti prasmę“, – kalba Daddy Was A Milkman.

Nekilnojamojo turto srityje dirbantis Ignas tikina, kad, nepaisant sėkmingai besiklostančios muzikinės karjeros, kostiumo į spintą kabinti nežada. „Kad viską suspėju. Žinoma, kartais kitą dieną akys varva, kai studijoje ilgiau naktimis pasėdi. Bet ir savęs tik muzikanto kailyje neįsivaizduoju. Iš pirmo žvilgsnio atlikėjų gyvenimas atrodo be galo patrauklus, bet yra ir kita pusė. Mano nuomone, muzikinė veikla ir kūryba teikia malonumą ir yra tikra tol, kol nesi priverstas ieškoti kompromisų su savimi, savo vertybėmis. Galinčių tai sau leisti muzikantų Lietuvoje nėra labai daug. Lietuva maža, atitinkama ir muzikos rinka su savo taisyklėmis ir tvarka. Didžioji dalis atlikėjų turi nuolat apie save kažkur priminti, dalyvauti renginiuose, šmėžuoti televizijoje ir yra tiesiogiai nuo to priklausomi. Tampa sunku mėgautis tuo, ką darai, o tai nėra gerai nei kuriantiesiems, nei klausantiesiems“, – aiškina jis.

Neapsiriboja Lietuva Beje, su žurnalistais jis pats per tuos dvejus muzikinius metus bendravo vos kelis kartus, nors jį globojanti kompanija „Live Nation Lietuva“ dėl dažnesnio bendravimo su žiniasklaidos atstovais tikrai neprieštarautų. Beje, šiai kompanijai Ignas sako esąs už daug ką dėkingas – tiek už sėkmingus pasirodymus festivaliuose „Granatos Live“ ir „Positivus“, tiek už pasirengimą būsimiesiems albumo pristatymams Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, tiek už tai, kad apskritai nepabijojo dirbti su nauju atlikėju, kuris, negana to, dainuoja tik angliškai. „Teko bendrauti su dviem prodiuserių kompanijomis, kurios sakė, kad bus itin sunku, jei nedainuosiu ir lietuviškai.

Į mano gyvenimą muzika atėjo ne per natas, o kažkur giliai iš širdies.

© 370

man: vietoj pieno – uzikos kokteilis

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Nuotraukos: „Egle Berruti Photography“

Esu tos kartos, kuri klausėsi Marijono Mikutavičiaus, Andriaus Mamontovo, „Airijos“, „Bix“.

Visada atrodė, kad dainos negali būti tuščios, tekstai turi turėti prasmę.

Mane tokie argumentai labai nustebino – kaip galima kalbėti apie tai dabar, kai tiek daug galimybių, kai kūriniai keliauja į „Spotify“ (beje, šioje svetainėje didžiausi Daddy Was A Milkman kūrybos gerbėjai po lietuvių yra vokiečiai – red. past.), „Deezer“ ar kitas muzikos platformas, tad sklaidos galimybės yra didesnės nei bet kada anksčiau. Suprantama, galimybes reikia įvertinti, tikrai ne visiems ta tarptautinė karjera galima, tačiau turime ir tikrai sėkmingų pavyzdžių. Susidarė įspūdis, kad didesnė dalis Lietuvos muzikos vadybininkų tvirtai jaučiasi tik Lietuvoje. Tai suprantama, įdirbiui už šalies ribų reikia ir tinkamos muzikos, ir nuoseklių pastangų, tačiau kodėl nepabandžius? Juk nieko neprarasime“, – kalba I.Pociūnas.

Nenuostabu, kodėl jam anglų kalba sava it gimtoji – JAV Ignas gyveno net septynerius metus. Išbandė įvairias profesijas, tarp jų ir pienininko, – ši patirtis ir inspiravo keistoko pseudonimo atsiradimą. „Tėtis pienininkas skamba geriau

nei tėtis statybininkas ar padavėjas. Be to, buvo ir kitų sąsajų – mano močiutė ir senelis dirbo pienininkais Pakruojyje“, – juokiasi atlikėjas.

Scenos naujoką glumina klausimai apie tai, kaip pasikeitė jo gyvenimas tapus žinomam, nes išskirtinis jis gali pasijusti nebent po koncertų, kai žiūrovai paprašo autografų ar kartu nusifotografuoti. „Žinoma, malonu, jei ir gatvėje atpažįsta, vadinasi, tam žmogui mano muzika svarbi. Vis dėlto man atrodo, kad mano dainos ne tokios, dėl kurių norėtųsi su manim glėbesčiuotis. Na, ne kaip Marijono – su juo aš pats ėjau fotografuotis, kai kartu grojome „Granatos Live“.

O mano paties gyvenime, kai pradėjau dainuoti, niekas nepasikeitė. Aš keliuosi, einu į darbą, vaikus pasiimu iš darželio, kartu su šeima vakarieniauju, retkarčiais žaidžiu tenisą“, – šypsosi jis.

Tiesa, kartais būna išimčių – į darbą nuvažiuoja vėliau, jeigu užsimano ryte balso stygas pamankštinti, arba grįžta

namo anksčiau, jei atsiranda įkvėpimas parašyti naują dainą. „Apskritai po JAV mano požiūris į darbą pasikeitė. Padirbti visada spėsi – jei ne šiandien, tai rytoj užbaigsi. Reikia nepamiršti ir savo šeimos, ir mėgstamų užsiėmimų“, – kalba jis.

Pastaruoju metu visos jo mintys sukasi apie būsimus koncertus. Daddy Was A Milkman lapkričio 23 d. koncertuos Nacionaliniame Kauno dramos teatre, lapkričio 24 d. – Klaipėdos koncertų salėje, gruodžio 1 d. – „Palladium“ salėje Rygoje ir gruodžio 6 ir 8 d. Vilniaus klube „Tamsta“.

>>>>Žirklės Žirklės

Kas slepiasi po žodžiu „rašytojas“?

Kalbėjosi: Jurga Tumasonytė

Apie tai kalbamės su šių metų konkurso „Pirmoji knyga“ (PK) nugalėtojais – Rašytojų sąjungos leidykloje poezijos knygą „Mėlynojo banginio širdis“ neseniai išleidusia Dovile Bagdonaite ir Mindaugu Jonu Urbonu, kurio prozos rinktinė „Dvasių urna“ taip pat visai neseniai atkeliavo iš spaustuvės.

– Rašytojo profesija, ko gero, yra viena iš nepelningiausių profesijų, todėl net neabejoju, kad, be rašymo, užsiimate ir kitomis veiklomis. Ką veikiate gyvenime, kaip atrodo įprasti jūsų šiokiadieniai?

D.: Užsiimu dar viena nepelninga veikla – vizualiaisiais menais. Knygos anotacijoje paskelbiau, jog ieškau darbo, bet niekas neatsiliepė, taigi įstojau į Vytauto Didžiojo universiteto meno doktorantūros studijas. Tačiau, jei kas turite kokių pasiūlymų, labai laukiu, kreipkitės.

M.: Rašytojo profesija tokia nepelninga, kad netgi nuostolinga. Aišku, jeigu kalbėsime apie materialius dalykus. Mūsų rinka tokia, jog norint šiuos nuostolius kompensuoti, net ir populiariausi Lietuvos rašytojai turi dirbti kitus darbus, o rašymas tampa antraeile veikla. Aš – ne išimtis. Šiuo metu dirbu vienoje progimnazijoje lietuvių kalbos mokytoju. Sako, kad tai irgi ne itin pelninga profesija, tačiau itin vertinu naujo darbo patirtį. Apie mokytojo patirtį ir jo šiokiadienius (ir savaitgalius) reikėtų atskiros knygos. Kas žino, gal netrukus tai taps nauju kūrybiniu šaltiniu.

– Kada pradėjote rašyti? Ir kaip atrodė jūsų mokymosi rašyti procesas?

D.: Nebuvo konkretaus mokymosi rašyti proceso. Greičiau tai buvo mokymosi kurti procesas, kuris tęsiasi iki šiol, o eilėraščiai – viena iš tos kūrybos formų. Daug skaičiau, tekstai įkvėpdavo labiau nei vizualaus meno kūriniai (galbūt todėl, kad pasirinkimas ir priėjimas prie jų geresnis). Iš nematomo stalkerio pozicijos šiek tiek sekiau Lietuvos literatūrinį gyvenimą. Kai stojau, svyravau tarp filologijos ir meno studijų.

Studijų metu beveik nerašiau, išskyrus tekstus parodų anotacijoms, atsiskaitymams, kūriau ir redagavau tekstus kolegoms. Žaidžiau slėpynių su rašymu, bet tas noras rašyti taip ir nepraėjo.

M.: Maždaug penkiolikos metų. Pamenu, rašiau į storą sąsiuvinį, didžiulių ambicijų ir audringos vaizduotės vedamas. Žinoma, nebaigiau. Vėliau suvokiau, kad tik skaitymas iš esmės yra geriausias būdas mokytis rašyti. Kuo daugiau kokybiškesnės literatūros perskaitai, tuo aukštesnius reikalavimus rašydamas keli sau pačiam.

6 //

– Kodėl sugalvojote dalyvauti PK konkurse? Ar tai buvo pirmas kartas?

D.: Antras. Pirmas kartas buvo prieš metus – pamačiau skelbimą likus mėnesiui iki pabaigos. Tada prasiveržė impulsas pagaliau viską išrašyti. Turiu blogą savybę – kad ką nors nuveikčiau, motyvacijai man reikia aiškaus tikslo, galutinio termino – šis konkursas ir buvo tai. Per mėnesį parašiau tiek, kiek reikia knygai, visą tą šūsnį ir pridaviau. Galvojau, jei atrinks, tada ir sugalvosiu pavadinimą ir visa kita. Smagu prisiminti tą mėnesį, jis buvo labai kūrybiškai intensyvus. Rašiau naktimis, dieną reikėjo užsiimti kita veikla. Neturėjau ko prarasti, manęs niekas nepažinojo ir šiaip niekas nieko nežinojo. Neatrinko (tuo dabar džiaugiuosi), o atsiėmusi rankraščius viename radau pastabą, jog „mergaitė, nepaneigsi, labai kūrybinga, tačiau viską reikėtų dar parašyti, o esamus eilėraščius perrašyti“. Nusprendžiau atsižvelgti, pusę eilėraščių išbraukiau, kai ką perrašiau, kai ką palikau, parašiau naujų, sugalvojau ir knygos koncepciją, tačiau šįkart iki pat pabaigos abejojau, ar vėl nešti.

M.: Kažkada, prieš daugelį metų, kai ambicijos buvo kur kas didesnės nei dabar, nunešiau eilėraščių rankraštį. Ačiū Dievui, jo neišrinko, nes šiandien būtų gėda skaityti tą knygą. Na, o šį rankraštį siunčiau sąmoningai kažin ko nesitikėdamas, maniau, jeigu neišleis, pasiūlysiu keletą tekstų periodiniams spaudos leidiniams. Ramia sąžine apmąstęs, kad ir po dešimties metų nebus gėda atsiversti knygą, nutariau dalyvauti konkurse.

© 370

– Turbūt nervinantis klausimas, bet papasakokite, apie ką jūsų knyga.

D.: Apie įvairias patirtis. O šiaip – visa knyga yra tarsi išnaša iš vieno eilėraščio, kurį

galima rasti paskutiniame knygos skyriuje.

M.: Tai nėra nervinantis klausimas, bet trikdantis, nes autorius yra priverstas suspausti visą knygos pasaulį į keletą reikšmingų sakinių. Tai visada sudėtinga, nes kur kas lengviau nusakyti kitų kūrinius nei savo. Mano „Dvasių urna“ – tai mistifikuotos giminės istorijos, artimųjų gyvenimai ir mirtys, paženklinti autentiškais jų daiktais. Mane visada sukrečia tas egzistencinis suvokimas, kada eini pro parduotuvių vitrinas, kur tiek pilna įvairiausių daiktų, kai pajauti, kad jie bus ir rytoj, ir poryt, ir netgi tada, kai manęs nebebus. Knygoje daiktų simbolika mano atmintyje pratęsia artimų žmonių būtį. Jeigu paprasčiau, tai „Dvasių urna“ yra knyga apie emocinę ir daiktinę ryšių bei santykių atmintį.

– Per kiek laiko atsirado tekstai, sudėti į knygą? Ar daug prisidėjo kalbos redaktorė arba artimieji su savo kritiškomis pastabomis?

D.: Į pirmą klausimą daugmaž atsakiau prieš tai buvusiame atsakyme. Buvo malonu bendrauti su redaktore – ji davė gerų pastabų, ištaisė klaidas ir sudėliojo skyrybą taip, kad ši išlaiky-

De­ja, „Ma­dos in­ jek­ci­jos“ ne­lai­mė­jo, ta­čiau ne­nu­ Asmeninio archyvo nuotr.

nužudyti žmoguje rašytoją ilgiems metams ar net visam gyvenimui?

D.: Prisipažinsiu – bijau. Esu pati sau labai savikritiška. Kartu kyla noras prieš kritiką maištauti. Maištaujant kartais suprasti, kad kritika buvo teisinga. Kartais – ne. Išmokau nepaisyti pripažintų autoritetų. Kartu vertinti tą kritiką, kuri yra tiksli, išsakyta be paniekos ir asmeniškumų. Manau, aštri kritika kartais gali ir nužudyti arba bent ilgam sustabdyti, nors vyrauja populiari nuomonė, kad tikras talentas bet kokiu atveju išliks. Tai labai priklauso nuo žmogaus jautrumo ir pasitikėjimo savimi, socialinės aplinkos.

M.: Kritikos nebijau. Kūrinys jau nebe mano. Tekstų molis išminkytas ir urna – jau kitų rankose. Kritikuoja ne mane, o kūrinį, todėl nesileidžiu į asmeniškumus, nes svarbu suprasti, kad autorius nėra jo kūrinys. Žiaurios recenzijos ir antipremijos šiandien gali tapti netgi sėkminga reklamos kampanijos dalimi, nors aš sąmoningai tokio kelio nesirinkčiau. Kitų noras tyčia trypti kūrinius, suvedant asmenines sąskaitas, iš esmės manęs negąsdina. Juk pats žmogus viešai puldamas ir kuldamas išduoda savo būdą.

Skaitytojai nėra kvaili, jie skiria, kur yra pelnyta kritika, o kur arogancijos padiktuoti sakiniai. Man pačiam teko girdėti, kad yra tokių rašytojų, kuriuos ignoravo ir netgi puolė kiti rašytojai, ir tai tikrai nepadėjo kūrėjui nei tobulėti, nei jaustis visaverčiu rašytoju.

Nikolajaus Petunovo nuotr.

tų vientisą stilių per visus eilėraščius. Kai kurias eilutes pasiūlė išbraukti. Artimieji nieko nežinojo, slėpiau, jog rašau.

M.: Tekstai susidėliojo per kelerius pastaruosius metus. Prieš dalyvaudamas PK konkurse ne daug kam rodžiau rankraščius, tačiau buvau sulaukęs kelių draugų palaikymo. Daugumą savo tekstų trūkumų aš pats suvokiau, todėl su pastabomis sutikau. Kalbos redaktorius –    joks priešas. Netgi priešingai – aukso vertės pamokos, nes redaktoriaus pastabos, kad ir kaip jų nenorėjau priimti redagavimo pradžioje, davė daug naudos, tad šiandien jaučiuosi daug ko išmokęs.

Ypač teksto disciplinos.

– Bijote kritikos? Kaip manote, ar žiaurios recenzijos, antipremijos ir kitų gildijos narių arogancija gali

– Jums svarbu bendravimas su kitais rašytojais?

D.: Svarbus man bendravimas su žmonėmis, o su rašytojais dažniausiai bendrauju knygų puslapiuose, nes nelabai jų pažįstu, nors su kai kuriais iš jų būčiau nieko prieš susipažinti. Nors ne visada ir tai įmanoma, nes dažnai kai kurie jau būna ne šiame pasaulyje .

M.: Tiesą sakant, neturiu rašytojų draugų, nors mano paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ pilna rašytojų. Man asmeniškai svarbu būti kažkur greta, stebėti procesus, reikalui esant – kreiptis.

Manau, kiekvienam rašančiam svarbu, jeigu ne bendrauti su kitais rašytojais, tai bent turėti bendraminčių, savo patikimą skaitytoją, kuriam bet kada gali nusiųsti pastraipą, kad perskaitytų ir įvertintų.

Vis dėlto matau, kad rašytojai gana glaudžiai bendrauja ir tai juos, mano galva, daro kur kas stipresniais kūrėjais. 

   

Kažkada, prieš daugelį metų, kai ambicijos buvo kur kas didesnės nei dabar, nunešiau eilėraščių rankraštį. Ačiū Dievui, jo neišrinko, nes šiandien būtų gėda skaityti tą knygą.

– Kaip manote, nuo kada galima vadintis rašytoju?

D.: Gal kaip objektas galerijoje automatiškai tampa meno kūriniu, taip žmogus, išleidęs knygą, rašytoju? O meno kūrinių / rašytojų būna įvairių. Iš tikrųjų nežinau, šis klausimas tikrai   nervina.

M.: Tai labai individualu, tačiau esu linkęs manyti, kad rašytojas gali niekada ir neišleisti savo knygos. Tu rašai, keliesi kasryt kaip rašytojas, skaitai kitų tekstus kaip rašytojas, vertini kaip rašytojas, ieškai idėjų kaip rašytojas, kankiniesi dėl paskutinės eilutės kaip rašytojas. Tavo būdas galiausiai tampa kaip rašytojo, tačiau jeigu tave leidyklos atmeta, tai nereiškia, kad esi prastas rašytojas, tiesiog rašytojo profesija tokia nedėkinga. Žinau, tai menkai paguodžia pradėjusius rašyti ir jau spėjusius nusivilti, tačiau rašytojas – ne tiek profesija, kiek žmogaus gyvenimo būdas, kitas pajautos ir požiūrio kampas. Knyga – tai dar ne rodiklis, nes ir vaikus šiandien moko, kad kartais gyvenime svarbiau pats procesas, o ne rezultatas. Tik klausimas, kiek esi pasiryžęs gyventi vien procesu ir kaupti tekstus stalčiuje. Bet kokiu atveju, jeigu gyveni kaip rašytojas, ar dar kyla klausimas, ar tu esi rašytojas?

– Kokios knygos, autoriai jums svarbūs pastaruoju metu?

D.: Nemėgstu kalbėti apie svarbius man autorius, tai per daug intymu. Dėl to, matyt, kaltas procesas – skaitau viena, ir dar lovoje.

M.: Žvelgiu į praėjusios vasaros skaitinius ir norėčiau išskirti J. M.Coetzee – tai vienas stipriausių atrastų autorių, o jo knyga „Barbarų belaukiant“ paliko didžiulį įspūdį. Užvertęs pamaniau: kokia laimė, kad ją perskaičiau, ir kokia nelaimė, kad pats niekada negalėsiu parašyti. Didelį malonumą turėjau skaitydamas Marinos Stepnovos „Italų pamokas“ – yra ko pasimokyti iš jos. Žinoma, iš lietuvių autorių – Danutės Kalinauskaitės „Skersvėjų namai“. Adamo Johnsono „Našlaičių prižiūrėtojo sūnus“ labai mane sukrėtė.

– Na, ir pabaigoje – ko palinkėtumėte žmonėms, kurie norėtų išmokti gerai rašyti, išleisti knygą ir tapti rašytojais?

D.: Savikritikos ir saviironijos. Aistringai domėtis kuo skirtingesniais dalykais. Negalvoti, kad rašytojas yra iš didžiosios raidės. Per daug netingėti. Dar galima nelaimingai įsimylėti.

Rašyti irgi nevertėtų užmiršti. Ir pati sau viso to palinkėčiau, išskyrus priešpaskutinį dalyką.

M.: Klaidas ir nusivylimą paversti pamokomis.

>> blizgė

(Ne)matomi Imanto Selenio miestai Su Imantu Seleniu pradėjau bendrauti maždaug prieš dvejus metus. Tada jis buvo tik ką sugrįžęs iš Londono, į kurį pabėgo 2011 m., turėdamas idėją kurti nepriklausomą šiuolaikinę fotografiją.

Rašė: Paulius Andriuškevičius Nuotraukos: Imanto Selenio

I

ki to – teisės studijos ir penkeri metai „Swedbank“ padalinyje Vilniuje, kuriant bankines valdymo sistemas, marino estetinius krūminius jutimus, ilgą laiką kerojusius Imanto sąmonės dirvose. Klajonės Londono labirintais ir distopinis žvilgsnis pro Canon objektyvą jauną fotografą privertė mobilizuotis, o meninė intuicija leido pakelti užkardą, už kurio plytėjo miglotas, tačiau smalsumą žadinantis meno laukas.

8 // © 370

Pasivaikščiojimai po lėktuvų sparnais Tuomečiai mūsų pasibastymai po Vilniaus miegamuosius rajonus pasibaigdavo lokalaus meno lauko apmąstymais ir semiabstrakčiomis fotografijos projektų idėjomis. Nedidelė jų dalis įgavo vienokią ar kitokią meninę formą, kurią Imantas skrupulingai atspausdavo ant plačiaformačio Hahnuhle photo rag fotografinio popieriaus. Pasivaikščiojimų metu greta kultūrinių miesto paskalų ir skandalėlių, kurių verpeto epicentre, beje, yra tekę pasisukti ir jam (praėjusių metų balandžio mėnesį vieno skaitomiausių britų dienraščio „The Guardian“ „Instagram“ paskyroje „Guardian Cities“ pasirodžiusios Imanto nuotraukos, vaizduojančios Vilniaus mikrorajonus, sukėlė „emigrantės Monikos“ ir didžiausio Lietuvos interneto portalo komentatorių rūstybę ir vienai savaitei tapo diskutuojamu klausimu, palietusiu Vilniaus vaizdavimo etiketą), aptarinėdavome autoriaus kuriamų vaizdų turinį, formą, kompoziciją ir subjektus.

Ilgą laiką pagrindiniais Imanto fotografijų personažais tapdavo urbanistiniai artefaktai ir modernistinio kolorito miesto erdvės – pilkos chruščiovkės, televizijos bokštai, apleisti sandėliai, industriniai aparatai, pramoniniai karjerai. Griežta, iš pirmo žvilgsnio nuobodokų miesto paminklų ir erdvių artikuliacija tapo Imanto vizitine kortele, kurią jis be patoso įteikdavo savo kūrybos mėgėjams ir pirkėjams, beveik be išimties gyvenantiems užsienyje. Šiose platumose į monumentalius urbanistinius peizažus meno kolekcininkai reaguodavo vangiai, šie kėlė (tebekelia?) įtarimų.

Kaip minėtoje diskusijoje rašė fotografas ir kelionių vadovų leidėjas Vytautas Kandrotas, „tokių nuotraukų vertę galima prilyginti lėktuvo sparno nuotraukai, darytai iš laineryje sėdinčio keleivio vietos“. Į tai Imantas atsakė gūžtelėdamas pečiais ir dar ne vieną kartą spustelėdamas juodą Canon mygtuką, o už kie-

Imantas Selenis

kvieną vykusį paspaudimą į kišenę krito po apdovanojimą arba nominaciją: „The Guardian“, „Vogue“, „Photolux“, „Uncanny“, CBRE Urban Photographer Of The Year.

Lankstus formatas Priešingai nei V.Kandrotas, I.Selenio nuotraukų vertę lyginu su šiuolaikinės meninės / dokumentinės fotografijos korifėjų Gregory Crewdsono ir Philipo Lorcos DiCorcios darbais. Už išmaniuoju telefonu įamžintas lėktuvo sparnų briaunas Imanto fotografijose preciziškesnės pilko, skendinčio rūke, šalto miesto formos, individualūs individualybę praradusių žmonių portretai, sumišę su reklaminiais internetinių vaizdų likučiais, generuoja gana stiprų ikonologinį krūvį.

Vizualinių klišių sveriamą šiuolaikinį žiūrovą iš popkultūros baseinų traukia autoriai, gebantys kalbėti nutylėdami, siūlantys žvilgtelėti į erdvę už kadro, kurioje asociacijų ir fantazijų genamos užgimsta gyvybingos meno kūrinių interpretacijos. Gana lankstus, kad įsispraustų į ankštus Lietuvos popmeno marškinius, ir kartu nepataikaujantis plačiosios publikos geidžiamiems formatams, I.Selenis yra retas minėtojo tipo autoriaus pavyzdys.

Distopiškas miestas ir jo žaidėjai Mūsų pasivaikščiojimai tęsiasi. Iš miegamųjų rajonų persikraustėme į centrinius – iš modernizmo sugrįžome į baroką. Mus (jį kaip autorių, mane kaip vizualiųjų menų komentatorių) tebemasina monumentalūs architektūros paminklai ir laiko dūžių jiems daroma žala.

Pastatai vaiduokliai, kurių pasivaidenimo žegnodamiesi baidosi urbanistai vizionieriai, intuityviai tampa viliojančia žaidimų aikštele tiek praktikuojantiesiems vienokią ar kitokią meno discipliną, tiek plečiantiesiems teorinį miesto diskursą. Juk būtent į šių miesto šmė-

klų nuplikusius pakaušius laikas galanda dantis ilgai ir (ne)nuobodžiai. Fotografijos žanras ne tik dokumentuoja, tačiau ir restauruoja. Kita vertus, būtų naivu teigti, kad Imanto fotografijose miesto paminklai prikeliami naujam gyvenimui, jiems verčiau suteikiamas šansas dar kartelį pasirodyti (ne)visu (ne) gražumu.

Kaip šioje abstrakčioje fotografinėje visatoje apibūdinamas individas?

Jis, kaip ir jį gaubiantis architektūrinis peizažas, yra tiek pat tikras, kiek ir išgalvotas (čia derėtų paminėti, kad I.Selenis nėra iš tų fotografų, kurie budi laukdami tobulos fotografijai akimirkos, o veikiau iš tų, kurie tą akimirką sukuria patys). Nuotraukų personažai reflektuoja pažįstamus jausmus, tačiau jie yra atsieti nuo žmogiškojo aš. Tarytum tuščiaviduriai manekenai labiau nei tikrus individus jie drauge įkūnija šiuolaikinio miesto gyventojo archetipą. Šį

atsietos individualybės aspektą žiūrovas tikriausiai gali išgyventi žvelgdamas į fotografijose kuriamą miestą, kuriame azartiškas nepriklausomybės ir unikalumo siekis be perstojo maišosi su troškimu būti ko nors dalimi.

Laikinai Pirmajam atsikūrusio leidinio „37O“ numeriui pasirinkta šešių nuotraukų selekcija, cituojant Imantą, „interpretuoja prisikėlimą per laiko tėkmės prizmę.

Nuotraukose vaizduojamos tarpinės būsenos, nuasmeninti patyrimai, kuriuos sunku apibrėžti per priežasties ir pasekmės logiką“. Individualūs kadrai žymi skirtingus autoriaus kūrybinės raidos etapus ir yra atitinkamų erdvių ir laiko signifikantai. Prikelti 2016 m. lapkričio mėnesį, selektyvūs I.Selenio pastarųjų kelerių metų darbai per vizualinę sinergiją (vaizdinį) teksto skaitytojui kalba apie tarpinį laiką, kuriame jis / ji gyvena.

>> sapnavau dali Rašė: Tautė Bernotaitė Nuotrauka: Neringos Rekašiūtės

Virsmo vedlė „Jokumas (iš žodžio „joks“) – tai tas būvis, kuris apibūdina tarpinį, tarppozicinį buvimą. Ir iš kurio – vienodai plačios ir atviros galimybės patraukti į bet kurią pusę.

Joks – tai ne neturintis talentų ir genijų, bet greičiau – visa galintis, į nieką nelinkęs.“ Šią – jokumo – sąvoką 2007 m. aktorė Elžbieta Latėnaitė pristatė straipsnyje, rašytame vienai interneto svetainei. Vėliau, 2009 m., sąvoką plačiau aprašė savo pirmoje knygoje „Apsichė“.

Galimybę neprisirišti prie vieno talento ši kūrėja įžiūrėjo anksti: mokykloje lankė fortepijono klasę, vėliau išstojo iš M.K.Čiurlionio menų gimnazijos ir netrukus pradėjo lankyti teatro studiją „Elementorius“, kad eitų aktorystės meistriškumo keliu. Ėjo juo – įstojo į Rimo Tumino kursą Muzikos ir teatro akademijoje. Vėliau patraukė spalvų savajam portretui pridėti Londone – įgijo patirties ten eidama į atrankas dėl vaidmenų.

Tuomet grįžo į akademiją Lietuvoje, tačiau į savo, kaip kūrėjos, kraitį dar pridėjo operinio dainavimo studijų patirties. Paraleliai parašė knygą. Šis įvairiakryptis lavinimasis šiuo metu daugiausia pasitelkiamas vaidmenims teatre ir kine kurti. Dar – gyvūnų gerovės idėjoms skleisti. Naujausios Elžbietos aktorinės patirtys – laidų vedėjos vaidmuo Kristijono Vildžiūno filme „Senekos diena“, dainuojanti britė Gabrielės Tuminaitės spektaklyje „Bedalis ir Labdarys“, karalienė Elžbieta Artūro Areimos spektaklyje „Marija Stiuart“ ir vasarą Maskvoje kurtas Mamos vaidmuo režisieriaus Konstantino Bogomolovo 2017 m. pasirodysiančiame filme „Nastia“. Štai tau ir jokumas. Be kita ko, šiam numeriui Elžbieta susapnavo Dali.

Kur ieškai grožio?

Kaip kada.

Kur randi grožį?

Tik jį radusiuose.

Kas būna, kai keitiesi?

Tampu tuo, kas visada buvau.

Ko nesuvaidinsi?

To, ko nežinai.

Kokią papildomą discipliną įvestum į mokyklą?

Meditaciją.

Kaip gyvena Apsichė?

Girdėjau, atgijo iš šaligatvio.

Per kiek minučių užmiegi?

Aš pernelyg retai prabudusi.

Ką tu sau leidi?

Gyventi.

Kada suaugusysis yra vaikas?

Kai turi pretenzijų ar nuoskaudų.

Kada vaikas yra suaugusysis?

Kai mes jį supančiojame.

Kaip žiūri kamera?

Kaip operatorius.

Kodėl visi vyrai nėra kiaulės?

Nes kiaulė intelektu prilygsta trejų metų žmogui, tai greičiau visi trimečiai yra kiaulės, bet DNR neatitinka.

Kaip sutaupyti pinigų?

Baigti norėti.

Ką parsiveži lauktuvių iš gastrolių?

Ar nutolai nuo jokumo?

Prisipildymą.

Taip, bet ir jis juda pirmyn.

Ką skaitai šią akimirką aplink?

Kada negalima juoktis?

Apdovanojimus už atsidavimą.

Kai be meilės.

Kada žiemą šilčiausia?

Ko svarbu neimti keliaujant?

Kai šypsomės.

Nusistatymų.

Per kiek laiko suprantama?

Kokia deivė kiečiausia?

Per milijonus metų arba per žybsnį.

Radha.

Kas, be tavęs, yra labiausiai Elžbieta?

Labai daug kas, pavyzdžiui, šeimos nariai Ar nemesti kelio dėl takelio?

Tai aišku, jei tik išeina! arba mėnulis.

Kairė pianino pusė ar dešinė?

Viena ranka ten, kita ten.

Kas būna anksti ryte?

Tiesa.

Kaip suprasti, kad esi laimingas?

Kai per paprasta, kad suprastum.

Kodėl liūdna vakarėliuose?

Destrukcija.

Ką kalba karvės?

Prašo pakasyti pasmakrę.

Apie ką?

Apie meilę.

>> ŪSAI

Rašė: Deimantė Tamutytė Nuotraukos: „Minsk Larp Festival“, „Tartum be ribų“

S

kandinavijoje apie larpus žino net senukai: kai vyksta larpų festivalis, pagrindinė Oslo aikštė būna okupuota trims dienoms, Danijoje netgi yra mokykla, kurioje visokių dalykų mokoma pasitelkiant būtent šiuos žaidimus, o prieš kelerius metus vykusio didžiausio šių žaidimų renginio tema buvo „Larpai gali išgelbėti pasaulį“. Kažkokie žaidimų fanatikai, gali pamanyti.

Yra dvi pagrindinės larpų rūšys. Pirmoji – kai žaidėjai pasineria į magišką pasaulį ar senovės kovas. Pasaulyje yra galybė tokių žaidimų mėgėjų, kurie ruošdamiesi larpams gaminasi ginklus, aprangą, kartu renkasi gludinti kovų menų įgūdžių ar netgi kuria projektus sutelktinio finansavimo platformoje „Kickstarter“, pavyzdžiui, tam, kad galėtų nusipirkti pilį ir joje žaisti, nes galbūt atsibodo lakstyti po laukus kartu su keliatūkstantine minia. Kita žaidimų grupė mažiau pompastiška. Šios rūšies žaidimų ašis sukasi aplink santykius tarp veikėjų, įvairias intrigas ir vidinius žaidėjo išgyvenimus bei patyrimus. Galima pasakyti, kad jie orientuoti į tai, kas vyksta, kai nieko nevyksta. Būtent tokių žaidimų didžiausi gerbėjai ir kūrėjai yra skandinavai.

LARP: apie

tai, kas vyksta matuojantis kitų gyvenimus 10 // © 370

LARP (angl. live action role-playing) yra vaidmenų žaidimai, kurių dalyviai patys atlieka visus arba didžiąją dalį kuriamo personažo veiksmų, užuot juos atpasakoję žodžiu ar naudodami kortas, figūrėles ir pan. Žinau, kažkam išgirdus tokį apibūdinimą gali kilti noras pasakyti „a...“ ir nukreipti dėmesį kažkur kitur. Visgi mes apie bet ką nerašome, todėl tiesiog skaitykite toliau.

Žaidimas be laimėtojų Jurgita Rudėnaitė ir Andrius Ūdra prieš ketverius metus atsitiktinai atrado larpus ir jais taip susižavėjo, kad šią, dar kitaip vadinamų patyriminių arba skandinaviškų simuliacijų kultūrą siekia įtvirtinti ir Lietuvoje. Kaip jie mato larpus?

J.: Tai patyriminiai vaidmenų žaidimai, kai tu gauni tam tikrą formą, vaidmenį, situaciją ir juose veiki. Ir tie tikslai, su kuriais veiki, dažniausiai yra tavo vidiniai tikslai. Tai žaidimai, kurie neturi konkretaus rezultato ir sužaidęs negali pasakyti, ar tu laimėjai, ar pralaimėjai. Tu tiesiog išsineši patirtį.

A.: Mes sukuriame situacijas, kuriose dalyviai gali pamatyti save ir aplinkinius iš kito kampo, kitos perspektyvos.

J.: Kai kuriuose žaidimuose kostiumai taip pat naudojami, bet vis tiek labiau akcentuojami vidiniai žmogaus išgyvenimai, patiriami tam tikrose situacijose.

O išgyvenimai labai įvairūs. Pavyzdžiui, apsigyvendamas Heliantus (liet. – saulėgrąža) šalyje patenki į autoritarinę sektą, kurios nariai dirba nykius darbus, garbina stabą ir yra nuolat lydimi balso, paaiškinančio, ką ir kodėl jiems reikia daryti. Kartais iškyla pavojų, bet svarbiausia žinoti, kad „Heliantus mus myli, Heliantus mus saugo, Heliantus mumis rūpinasi“. Kitas žaidimas siūlo apsigyventi mažame miestelyje, kurio viename iš bunkerių po atominės bom-

bos sprogimo besislepiantys gyventojai ieško būdų, kaip kartu išgyventi, susitaikyti su artimųjų pražūtimi ir galima pasaulio pabaiga. Dar Jurgita ir Andrius siūlo pasinerti į 1917 m. Rusijos revoliucijos verpetus, XIX a. Prancūzijos intrigas, tylos analizę arba, jei norite ko nors visiškai priešingo, – reklamos kūrimą. Kitų šalių larpų organizatoriai siūlo išmėginti savo tikėjimo tvirtumą, karo žiaurumus ar pabėgėlio dalią. Taigi, kaip matote, fantazijai ribų nėra.

Kas įvyko?

Išgirdę frazę „vaidmenų žaidimas“, daugelis pirmiausia pagalvoja apie „Mafiją“ – Lietuvoje plačiai žinomą draugų susibūrimų užsiėmimą. Ar „Mafiją“ galima vadinti larpu?

A.: „Mafija“ labai jau paprastas žaidimas.

Tiesiog reikia sėdėti ir meluoti. Larpuose daugiau dimensijų.

J.: Mūsų žaidimuose vyksta labai įdomių dalykų ,bet juos galima labai greitai praleisti, jei nebūsi atidus. Dažnai nutinka, kad larpą žmogus perpranta net ne per žaidimą, bet po jo. Žaisdamas tu pamatai kažkokias detales. O kaip tu gebi reflektuoti? Ar moki pažiūrėti iš šalies ir suvesti santykį, kas tu esi, kaip tu elgeisi? Kaip realiai tokiose situacijose norėtum elgtis?

Pasak Jurgitos, jei „Mafiją“ veda labai patyręs vedėjas, ji gali turėti refleksinę dalį. Tuo tarpu larpuose siekiant kuo geresnės patirties yra net trys dalys – įvedamieji žaidimai, pats larpas ir patirties apmąstymas. Įvadas yra skirtas sukurti tinkamai nuotaikai ir pasipraktikuoti veikti panašiai taip, kaip reikės veikti žaidime. Taip pamirštama gatvės patirtis ir įsijaučiama į žaidimo nuotaiką. Taip pat šioje dalyje dalyviai plačiau sužino, kokia istorija vystysis žaidime, pasidalija vaidmenimis ir mintyse pabando į juos įsijausti. Kartais, jei to reikalauja žaidimas, vaidmenys atskleidžiami prieš kelias dienas, kad būtų galima pasiruošti tinkamą aprangą. Tačiau dažniausiai nieko ruoštis nereikia. Paties žaidimo metu vedėjai stebi dalyvius ir kartkartėmis per kažkurį veikėją pakreipia vyksmą. Galiausiai būna refleksija, kurios metu aptariama, kaip jautėsi veikėjai, ką pastebėjo.

Kraujas dėl demokratijos Andrius dar plačiau užsimena apie žaidimo poveikį dalyviui, kurį vadina kraujavimu (angl. bleed).

A.: Yra dviejų būdų kraujavimai, kai realus gyvenimas kraujuoja į žaidimą ir kai žaidimas kraujuoja į gyvenimą. Pirmas variantas – kai kurdami veikėją ar situaciją mes negalime atsiriboti nuo savęs.

Antras, kai žaidimas būna toks stiprus, kad tu negali atsiriboti nuo jo. Ir tie patyrimai gali paveikti gyvenimą.

J.: Dažnai mes gyvename komforto zonoje, susikūrę tam tikras aplinkas, o mūsų žaidimai, jų situacijos nuveda į tokius taškus, kurie yra labai ribiniai, žmogus iš tos komforto zonos turi labai toli išeiti.

Tada labai stipriai išryškėja savybės, charakteriai, požiūriai.

A.: Tai yra teatras be žiūrovų ir be lūkesčių, tu gali išgyventi emocijas, kurias matai filmuose, teatre, knygose. Tai gyvenimai, kurių tu paprastai negyventum. Patyrimai, kurių tu neturi ir galbūt neturėsi. Gali pamatyti, kaip griūva socialinis

Jurgita Rudėnaitė

Andrius Ūdra

konstruktas, žmonių pasaulio suvokimas ir tarpusavio kontaktai, kai viskas absoliučiai pasikeičia.

pasakojo apie žaidimą „Sarabanda“ ir įdomius potyrius, kurie kyla, kai gali visiškai išreikšti emocijas: „Keturias valandas turi mylimąją, esi vienas kito gyvenimas. Žaidimas baigiasi. O aš jos nė nepažįstu. Labas, o koks tavo vardas?

Tada įeina jos vaikinas, jie pasibučiuoja. Labai keistas patyrimas, labai juokinga.“ Žinoma, būtų galima sutikti su skeptiškai nusiteikusiaisiais, kad žaidimas nėra tikras gyvenimas, ir kelti klausimą, ar įmanoma taip įsijausti į situacijas, kad potyriai jose prilygtų realybei. Andrius pripažįsta, kad kartais būna nepasisekusių žaidimų. Dažnai tai įvyksta todėl, kad žaidėjai nesilaiko jiems pasiūlytų taisyklių. Bet ne tik.

Dėl pašnekovų minėtų priežasčių skandinavai larpus mato kaip įrankį, padedantį kurti teigiamus pokyčius visuomenėje.

Tad esama tokių žaidimų kūrimo dirbtuvių, kurios orientuotos būtent į socialinių problemų nagrinėjimą. Lietuvoje keletą metų iš eilės vasaromis vyksta larpų kūrimo dirbtuvės baltarusiams, kuriose siekiama per žaidimus išmokyti mūsų kaimynus kritinio mąstymo ir padėti suvokti demokratines vertybes. Dar kituose skandinavų organizuojamuose renginiuose būna kuriamos simuliacijos, skirtos politikams geriau įsigilinti į visuomenės problemas ir žaidimo metu ieškoti sprendimo būdų. Ar yra juos žaidžiančių politikų? Andrius sako, kad Skandinavijoje prie politikų prieiti lengviau nei pas mus. Ir apskritai...

A.: Tikslas nėra play to win, bet play to loose. Aš savo personažą įmetu į kažkokias situacijas, kad po to turėčiau suvokti, kaip iš jų ištrūkti.

Atviri ir slapti ieškojimai Ar galima larpuose atrasti meno? Ši klausimą Jurgita ir Andrius kels festivalyje „Metamorfozės“, kuris kitąmet vyks Vilniuje. Organizatoriai žada pristatyti į meną orientuotus žaidimus arba tokius, kuriuos sukūrė menininkai. Bus siekiama ieškoti atsakym, kada larpas tampa meno kūriniu, ir gilinamasi į eksperimentinius žaidimus. Kad lengviau būtų įsivaizduoti, eksperimentinis larpas – tai kažkas tarp performanso, teatro ir vaidmenų žaidimų. Bent jau taip savo renginius pristato Danijoje vykstantis festivalis „BlackboxCph“.

Apskritai larpininkus būtų galima apibūdinti kaip eksperimentų mėgėjus, nes su augančia patirtimi keičiasi požiūris į žaidimus.

J.: Yra galbūt tokie pagrindiniai taškai, kuriuos gali pamatyti žaisdamas pirmą kartą. Antrą kartą tau bus įdomu juos patikrinti. Bet po dešimties metų tau įdomu, kur jie plečiasi, kur dar galima eiti. Labai skiriasi ir tavo, ir žaidimo galimybės. Žaidžiantieji ilgesnį laiką išmoksta atsiriboti nuo savo charakterių, nepriimti išgyvenimų labai asmeniškai. Būtent jiems skiriamos psichologiškai paveikesnės, sudėtingesnės temos, tokios kaip karas ar žudymai. Kaip larpą pažengusiesiems Andrius paminėjo patyrimą pagal Larso von Triero filmą „Antikristas“, trukusį kelias dienas. Įdomu tai, kad norintiesiems nepertraukiamai gyventi alternatyvioje realybėje, sukuriamos visos sąlygos tai padaryti – žaidimo erdvėje jie gali net ir valgyti bei miegoti. Beje, neretai dalyviai pasirašo sutartis apie savo įspūdžius niekam nepasakoti.

Ribų trynimas Žinant filmo scenarijų, galima visaip įsivaizduoti, kas vyko žaidžiant „Antikristą“. Visgi kai žaidimai yra susiję su stipresniais vidiniais išgyvenimais, tokiais kaip meilė ar konfliktai, yra tam tikros taisyklės ir metodai emocijoms išreikšti. Pavyzdžiui, jei emocijos sukyla ir personažas nori trenkti kitam personažui – jis ploja, o jei nori bučiuoti, tai daro per ranką. Andrius

mūsų žaidimai, jų situacijos nuveda į tokius taškus, kurie yra labai ribiniai, žmogus iš tos komforto zonos turi labai toli išeiti.

Tada labai stipriai išryškėja savybės, charakteriai, požiūriai.

A.: Kiekvienas patyrimas yra toks, kokį susikuri. Mes norime, kad žmonės ateitų ir bandytų dalyvauti. Bet jeigu jie nori tokios pramogos, kur tereikia žiūrėti, tegu eina į teatrą ar kiną.

Jurgita ir Andrius įkūrė viešąją įstaigą „Tartum be ribų“, kurios veikla – ne tik socialines problemas nagrinėjantis forumo teatras, bet ir larpų sklaida Lietuvoje.

J.: Bet kuris drąsus žmogus, kuriam jis pats yra įdomus, yra puikiausias žaidėjas. Norime kurti laisvų, atvirų žmonių bendruomenę Lietuvoje, duoti įrankį jiems augti, priimti save. Kad po dešimties metų nebekiltų klausimų, kas yra larpai. Kad viskas būtų tartum be ribų.

Vikipedijoje pristatant larpus yra pateikiamas žavus pastebėjimas, kad iš esmės dauguma žaidimų vaikystėje yra larpai, nors jie taip ir nevadinami. Jei taip, kaip jums mintis sugrįžti į vaikystę? Juk intriguojančių temų žaidimams netrūksta ir dabar. Beje, ir žaidimas greičiausiai būtų rafinuotesnis – turbūt sukaupėte nemažai patirties statydami bei žiūrėdami, kaip griaunamos jūsų „smėlio pilys“.

>> KLAUSYKLA

Recenzavo: Karolis Vyšniauskas

MĖNESIO ALBUMAI.

Bon Iver 22, A Million Jagjaguwar

Justinas Vernonas, pasakodamas apie pirmąjį „Bon Iver“ albumą po penkerių metų pertraukos, tarė: „Jei nustočiau kurti muziką, atidaryčiau mažą pusryčių kavinę, gročiau ten man patinkančias dainas, naktimis organizuočiau koncertus. Žmonės galėtų gerti viskį. Man tai skamba kaip svajonė.“ Muzikos žvaigždės gyvenimasVernonui toli nuo svajonės: jis jam sukėlė depresiją ir panikos priepuolius. Šis romus barzdočius niekada negalvojo, kad viskas taip susiklostys. Kad jis taps kartos herojumi, pavyzdiniu lamberseksualu, „Grammy“ laimėtoju, Kanye Westo scenos draugu, grojančiu Vemblio stadione. Šlovė slegia.

Bet ir išlaisvina. Vernonas gali kurti nebijodamas prarasti gerbėjų, nes jų ir taip turi daugiau, nei drįso svajoti. To rezultatas yra „22, A Million“, hiperfuturistinis albumas, nusileidęs iš kitos eros nei trobelėje su akustine gitara įrašytas, klasika jau tapęs „For Emma, Forever Ago“. Naujieji „Bon Iver“ žaidžia efektais, Vernonas kompiuterizuoja balsą, naudoja semplus, dirgina klausytojų ausis ir netgi akis – iš skaičių ir simbolių sudarytų albumo dainų pavadinimų neminėsiu, kad nesulaukčiau kalbos redaktorės skambučio. „22, A Million“ yra XXII a. folkloras. Vargšas Vernonas. Jis norėjo pabėgti nuo visko, ką kūrė anksčiau, bet šis albumas jį padarys tik dar labiau geidžiamą.

Algis Fediajevas Mano bičiuli nerime Resonating Wood Recordings

Važiavau autobusu, kelio – dar valandos. Gali klausytis muzikos arba miegoti. Arba miegoti klausantis muzikos. Žinai tą būseną, kai „tik prisimerki“, bet išties jau esi nebe čia? Patekau į ją. Algio Fediajevo albumas sukosi ausinėse. Nuramino, užliūliavo ir išvalė mintis.

Taip, kaip geras psichodelinio folko albumas ir turi padaryti. Šis žanras mums nėra gerai pažįstamas. Mes įpratę prie kitokio folko – jį vadiname dainuojamąja poezija.

Klajoklis, būsimas filosofijos daktaras, alternatyviosios scenos antižvaigždė Fediajevas turi tuos pačius instrumentus kaip ir šio žanro kūrėjai: akustinę gitarą, balsą, lūpinę armonikėlę, smuiką. Bet su jais, scenos draugų padedamas, sukuria kitokį skambesį. Tokį, kurį girdi 60-ųjų pabaigos kontrkultūros albumuose. „Mano bičiuli nerime“ yra autsaideriškas įrašas. Svetimkūnis šiandienos Lietuvoje, kur tikimasi, kad kūrėjas bus madingas, sėkmingas ir savimi pasitikintis – kad ir kaip išties jis jaustųsi viduje. Fediajevas nebijo dainuoti apie nerimą kaip nuolatinį palydovą. Jis parodo, kad galima ir kitaip. Vienas didžiausių Fediajevo įkvėpėjų, britų gitaristas Roy Harperis, buvo pavyzdys grupėms „Led Zeppelin“ ar „Pink Floyd“, bet pats niekada netapo jų masto figūra. Turbūt toks likimas ištiks ir Fediajevą. Bet dėl to jis per daug nerimo nepatirs.

Kertinė daina: 22 (OVER S∞∞N)

Kertinė daina: Mano bičiuli nerime 87

81

100

100

Solange A Seat at the Table Saint, Columbia

Against Me! Shape Shift With Me Total Treble Music

Peršokti per save – tokią užduotį gavo kadaise ir jaukiausioje Vilniaus skylėje, rūsyje „XI20“, groję, vėliau į meinstrymą įsiveržę, bet idealų neišsižadėję Floridos pankrokeriai „Against Me!“ Ankstesnis grupės albumas buvo toks, kokį gali sukurti kartą gyvenime. Vokalistė ir pagrindinė dainų autorė Laura Jane Grace atsiskleidė esanti transseksuali ir apie tai parašė triumfuojantį „Transgender Dysphoria Blues“. Tai buvo albumas, sujudinęs pankroko sceną, kurioje transseksualių žmonių balsas beveik nebuvo girdimas. Naujasis „Against Me!“ darbas „Shape Shift With Me“ pasakoja, kaip gyvenimas klostosi po atsiskleidimo: kaip keičiasi santykiai, meilė, seksas. Kaip esi tikrinama oro uoste, nes tavo lytis nebeatitinka to, kas įrašyta pase. Kaip su tavimi kiti vis dar elgiasi kaip su „some f*cking boyfriend“. Kaip nori būti „tikresnė už visus“, kad įrodytum esanti lygiavertė. Albumas skamba ramiau, labiau postpankiškai, tamsiau.

Tačiau tai vis dar tie patys „Against Me!“, viena galingiausių gitaromis grojančių grupių šiandienos scenoje.

Jie toliau rašo puikias melodijas, o Lauros balsas skamba taip pat įkvepiančiai ir griaunančiai, kaip esame įpratę. Žinant, per kokį asmeninį ir viešą spaudimą Laura turėjo pereiti, „Shape Shift With Me“ yra pergalė grupei ir malonumas mums.

„Tai, kad didžiuojuosi juodųjų kultūra, nereiškia, kad esu prieš baltuosius. Kažkas pasakys: „Atvirkščias rasizmas! Jie mini „Juodosios istorijos mėnesį“, bet mes neturime „Baltosios istorijos mėnesio“! Bet juk viskas, ko mus visą laiką mokė, ir yra baltųjų istorija. Tad kodėl pykti?“ Šių žodžių autorė yra Beyonce ir Solange mama.

Jie užfiksuoti trečiajame Solange albume „A Seat at the Table“, kuriuo dainininkė nusikrato Beyonce sesės šešėlio ir įsirašo į istoriją kaip individuali, už šiandienos Amerikos juodaodes moteris kalbanti kūrėja. Albumas atiduoda duoklę ritmenbliuzo, soulo, fanko muzikos tradicijoms.

Dainos nuramina: nedaug instrumentų, mažai prodiusavimo. Nėra radijo hito, tokio kaip „Losing You“. Sakytum, foninė muzika. Bet labai suklystum. Solange galia slypi žodžiuose: ji dainuoja apie tai, kaip jaučiasi: pradėdama nuo to, kad turi slėpti savo emocijas, kad tik nesupykdytų kitų (daina „Mad“), baigdama tuo, kaip kiti nori paliesti jos plaukus („Don‘t Touch My Hair“). Šią daugeliui juodaodžių merginų įgrisusią patirtį ji pasitelkia kaip metaforą mandagiai sakančią: „Nelysk“. Nors daina, žinoma, ne tokia tiesmuka. Ypač reikalingas albumas Donaldo Trumpo gerbėjų okupuotoje Amerikoje. Norėdamas pajusti „A Seat at the Table“ galią, turi skirti jam laiko, o jo mes nė vienas neturime. Tad bent pažiūrėkite albumo dainoms sukurtus vaizdo klipus. Jei po jų nepamesite galvos dėl Solange – tuomet turbūt balsavote už TT. Kertinė daina: Interlude: Tina Taught Me + Don‘t Touch My Hair

91 100

Kertinė daina: 333

72

12 // © 370

kisielius kefyras

Reprise Records

Gera girdėti, kad „Green Day“ atsitiesė. Matyti Billie Joe Armstrongą scenoje daužantį gitarą, vėliau prisipažįstantį apie priklausomybę nuo alkoholio ir tablečių nuo nemigos buvo baugu. Tada sekė albumų trilogija „¡Uno!, ¡Dos!, ¡Tré!“, kurią iki galo perklaususio žmogaus dar nesutikau. „Green Day“ prarado save ir tai liūdino.

Jie verti daugiau. Be šios grupės modernus rokas nebūtų toks, koks tapo. Jų albumas „American Idiot“ pavyzdingai reprezentavo Busho Amerikos bukumą, kultinė „Wake Me Up When September Ends“ „MySpace“ kartai parodė Irako karo beprasmybę. Pasauliui trūko „Green Day“.

Ir su naujuoju albumu „Revolution Radio“ jie atsistojo ant kojų. Na, bent ant vienos. Nors ir vėl dainuodama apie socialines temas – šlovės norinčius žudikus, „Black Lives Matter“ protestus – grupė nebėra vedlė, paskui kurią sektų milenialai. Bet jie vis dar geba parašyti poppankiškų himnų – to jų gerbėjams labiausiai ir norėjosi visus tuos metus. Albume atsirado vietos ir akustinei baladei, it pamestai gražiosios „Time of Your Life“ sesei. Išliko ir pompastikos – „Green Day“ tiesiog negali būti paprasta grupe, jų simpatijos Brodvėjui („American Idiot“ buvo tapęs miuziklu) to neleis. Nieko tokio. Svarbiausia, kad pagaliau sulaukėme grupės albumo, kurio klausaisi ne iš reikalo, o todėl, kad nuoširdžiai patinka. Dabar laukia pasaulinis turas. Kas žino, gal užsuks ir Billie, ne tik „Nickelback“?

Kertinė daina: Bang Bang

100

Visus albumus galite išgirsti „Spotify“, „Apple Music“ ir „Deezer“ platformose, išskyrus „Mano bičiuli nerime“. Šio albumo ieškokite „Pakartot.lt“ arba „Bandcamp“.

0°

Green Day Revolution Radio

80

70 absentas

100

100 spiritas

>> ateitis

Žmogus, kuris žino, koks pasaulis bus po 1OO metų Lapkričio 4–5 d. Vilniuje vyksiančioje kūrybingumo ir ateities tendencijų konferencijoje „What‘s Next?“ šiemet dalyvių laukia išskirtinė pažintis su futuristu, technologijų filosofu ir vienu labiausiai patyrusių ateities ekspertų Gray Scottu.

Rašė: Indrė Pavilionytė

P

– Trumpai papasakokite apie save. Kaip susidomėjote futurizmu ir dirbtiniu intelektu?

– Mane galima pristatyti futuristu-technologijų filosofu. Siekdamas populiarinti futurizmo idėjas, pastaruosius penkerius metus daug dirbau žiniasklaidoje, kine ir televizijoje – nuo laidų „Discovery“ kanale iki publikacijų „VICE Motherboard“ leidiniui. Futurizmu susidomėjau, kai 2012 m. patekau į „World Future Society“ konferenciją. Netrukus apie naujausias technologijas pradėjau rašyti svetainei SeriousWonder.com, kurioje didžiausias dėmesys skiriamas sparčiai besivystančioms ateities inovacijoms.

Mane visuomet domino, kaip vystosi žmonija. Būtent todėl daugiausia ir kalbu apie tai, kaip mūsų visuomenė tvarkosi su nuolat tobulėjančiomis technologijomis. Mūsų santykiai su tokiomis inovacijomis, kaip, pavyzdžiui, dirbtinis intelektas, kosmoso kelionės, robotai humanoidai, patys vairuojantys automobiliai, genų mutacijos ir panašiai, yra pagrindinė mano interesų ir darbo sritis. Technologijos ir spartus jų vystymasis yra labai natūralus procesas. Mes patys esame technologijos, todėl privalome jas suprasti ir pažinti, jei siekiame tobulinti dirbtinį intelektą.

– Kokie yra ateities tyrinėjimo metodai? Kaip jūs sujungiate taškus pristatydamas vieną ar kitą idėją?

Ar tai gali daryti visi?

– Yra daugybė skirtingų futuristų. Vieni kuria mokslinę fantastiką. Kiti kaip tendencijų ekspertai dirba su korporacijomis ar valdžia. Kad ir kaip būtų, kiekvienas futuristas privalo suprasti, kad kaita yra neišvengiama. Manau, kad futuristai turėtų pasižymėti labai plačia pasaulėžiūra ir sąmoningumu. Nesu tikras, ar kiekvienas gali būti geru futuristu – tam reikia itin didelio susikaupimo ir kantrybės. Kiekvieną savaitę privalai peržiūrėti ir perskaityti daugybę mokslinių straipsnių ir dokumentų. Išmokau juos tyrinėti kreipdamas dėmesį į kultūrų skirtumus ir kylančias tendencijas. Tikrasis futuristo darbas yra numatyti ne artimos, o labai labai tolimos ateities idėjas. Man tai yra pati sudėtingiausia ir kartu įdomiau-

Organizatorių nuotr.

ats atskristi iš Niujorko į Vilnių G.Scottas nespės, tačiau pasitelkęs technologijas realiu laiku pristatys pranešimą robotų tema. „37O“ pasinaudojo pažintimis ir gavo progą dar prieš renginį pasišnekučiuoti su šiuo niujorkiečiu apie futuristo darbo ypatumus ir, žinoma, ateitį. Tą, kurios daugelis mūsų greičiausiai jau nesulauks.

Kūdikiai su nepaprastai protingo žmogaus intelektu gali būti sukurti jau visai netrukus.

Ar mes esame pasiruošę priimti tuos naujuosius žmones?

Kūdikiai su nepapras-

sia futurologijos dalis. Privalai numatyti 50 ar 100 metų į priekį ir logiškai pagrįsti, kas tuo metu vyks ar nevyks. Ir galiausiai  – privalai būti gana drąsus, kad atlaikytum spaudimą ir sugebėtum kitus įtikinti savo tyrimų teisingumu.

– Ar tikite, kad vieną dieną dirbtinis intelektas bus toks pats sąmoningas kaip ir žmogus?

– Tikiu, kad dirbtinis intelektas gali tapti savarankiškas – mąstantys robotai ateityje naudos pažangius žmogaus sąmonės modelius. Tačiau jeigu tie robotai ir turės realią sąmonę, jie nebūtinai prilygs ateities visuomenėms. Įsivaizduokite, kad sąmoningi robotai atrodo visaip kaip vaikas ar naminis gyvūnėlis. Įsivaizduokite tikrus jausmus tarp realaus žmogaus ir mąstančių robotų. Nėra taip sunku suvokti, kokią nepaprastą įtaką tai galėtų daryti mūsų visuomenei. Mes jau dabar galime stebėti neįprastus virtualius santykius tarp žmogaus ir dirbtinio intelekto skaitmeniniame formate. Bet įsivaizduokite robotą, kuris verkia arba šaukia iš skausmo. Tai būtų  nuostabu. Jei ateities robotai įtikins mus savo unikaliu sąmoningumu, tai visame pasaulyje sujauks mums įprastą kasdienybę, nes atskleis visai kitokių santykių galimybes. Santykių tarp žmogaus ir roboto. Tai neblogai iliustruoja tokie šiuolaikiniai filmai kaip „Ji“ („Her“) ar „Eksmašina“ („Ex Machina“).

– Ar toks spartus technologijų vystymasis gali sukelti pavojų ateities kartoms?

– Technologijų vystymasis yra sąmoningos žmonijos kultūros atspindys. Visa tai, kas esame mes, atsispindi ir atsispindės žmogaus sukurtuose robotuose. Kai jie taps savarankiški, tai bus tarsi įrodymas, kaip toli pažengė žmonija. Kūdikiai su nepaprastai protingo žmogaus intelektu gali būti sukurti jau visai netrukus. Ar mes esame pasiruošę priimti tuos naujuosius žmones? Kaip pasaulio bendruomenės į tai reaguos? Visai tikėtina, kad pamatysime daug smurto, diskriminacijos ir bandymų teisinėmis priemonėmis užkirsti kelią jų egzistavimui.

Santykiai tarp žmonių ir jų sukurtų inovatyvių robotų nulems mūsų ateitį. Vis dėlto didžiausią susirūpinimą kelia ne tai, ką mums gali padaryti mūsų pačių išradimai, o tai, kaip mes į tai reaguosime. Taigi viskas priklauso tik nuo mūsų.  

   

Dar daugiau kvapą gniaužiančių Gray Scotto ir kitų pranešėjų minčių išgirsite jau lapkričio 4–5 d. vyksiančioje konferencijoje „What‘s Next?“ Konferencija šiemet vyks menų fabrike „Loftas“ ir naujose erdvėse virš fabriko.

>> svetur

Reivas už

laisvę Kaip reivinti šalyje, kur „amorali“ vakarietiška muzika uždrausta? Ieškodama atsakymo Vokietijos režisierė stebėjo du Irano didžėjus ir sukūrė vieną įspūdingiausių metų dokumentinių filmų „Irano reivas“ („Raving Iran“).

Režisierė Susanne Regina Meures Vilniuje.

>> Skaitykla

Kęstutis Navakas „VYNO KOPIJA“ Vilnius, „Tyto alba“, 2016.

14 // © 370

Pirmąjį romaną „Vyno kopija“ poetas, vertėjas ir eseistas Kęstutis Navakas aplinkiniams pristato mįslingai. Tai knyga, kurios nesuprasite! Tokia drąsa gali supainioti, nors iš tiesų bent kiek susipažinusiam su autoriaus kūryba viskas yra truputį paprasčiau. Tai pasakojimas apie Kauno Žaliakalnyje gyvenantį rašytoją K. (numanomą autoriaus alter ego), po mirties parai sugrąžintą į Žemę. Užuot kūręs netikėtus planus ir išnaudojęs daugybę galimybių, kaip ją praleisti, jis ima ir... nuolat užsnūsta. Taip veiksmo vietos išsiplečia, o laikas trumpam netenka reikšmės. Šioje knygoje K.Navakas pabrėžia savo poziciją – nepripažinti pastovumo ir nuobodų dalyką paversti įvykiu. Romane daug sapnų lyg atskirų nuotykingų kūrinių, fiksuojamų skirtingais žanrais ir nuotaikų registrais. Susipina laiškai mylimosioms ir nenusisekusių santykių dramos, čia išlieka mirties baimė ir vienatvė, o juos prablaško pokalbiai nors ir su Petru I. „Tik užrašyk ir bus“, – teigia mums autorius, kviesdamas svarstyti, kada viskas tampa tikra. Turbūt labiausiai mėgina gvildenti, kas lemia mūsų žvilgsnį į save ir pasaulį. „Vyno kopijoje“ beveik neegzistuoja kasdienybės pavidalai, bet vis dar kamuoja egzistencinės problemos. Tenka pralaužti pažinto pasaulio ribas ir tyrinėti vaizdingą pasąmonę tikint, kad kiekvieno žmogaus vidinis gyvenimas daug intensyves-

nis ir įspūdingesnis nei išorinis. Sapnas, kaip ir atmintis, tam pasiduoda: visada pateikia tam tikrą interpretaciją, tik versiją. Ne patį vyną, tik jo kopiją. Pastaroji, skaitant K.Navako kūrybą, pasirodo ne mažiau ypatinga.

Kaip įveikti barjerus ir priversti mus patikėti? Autoriui padeda Charles’o Baudelaire’o linkėjimas svaigintis, išmanomi pasaulinės literatūros, meno kontekstai ir jo paties šmaikštus, visko nesuskausminantis stilius, dėl kurio mišku gali sušlamėti degtukai.

Net jei romanas primena karuselę, „Vyno kopija“ mums leidžia ne vien stebėtis, bet ir stebėti. Pasakojimas teatrališkas, apšviestas rampų šviesos, išties vizualus, jį puošia daug aiškių nuorodų į seną gerą kiną, klasikinę muziką, kuriuos lyg foną K.Navakas parenka kiekvienam skyriui. Todėl visai nebaisu nirti iš vieno sapno į kitą ir tikėtis intrigų, sutikti Telmą ir Luizą, grafą Pti ir kitus. Šis romanas gali pritraukti tiek neišrankų, tiek gurmaniškos literatūros mėgėją. Tikriausiai tai įvertino ir komisija, romaną įtraukusi į pastarųjų metų geriausių Metų prozos knygų penketuką.

Rašė: Karolis Vyšniauskas

Grojikai, mes žinome jūsų bėdas. Publika leidžia pinigus brangiems kokteiliams, bet išsisukinėja, kai už įėjimą į klubą paprašai poros eurų. Jūsų muzikos selekcija niekam per daug nerūpi. Plačiajai visuomenei jūsų amatą reprezentuoja nuo realybės atitrūkęs milijonierius, kurio pavardė prasideda raide G.

Organizatorių nuotr.

Tai nervina. Tačiau, palyginti su didžėjų realybe Irane, vakariečių problemos, anot „Irano reivo“ režisierės Susanne Reginos Meures, tėra lukewarm piss (liet. drungnas šlapimas).

Justės Urbonavičiūtės nuotr.

Apsimetė turiste Susanne, arba Sue, Vokietijoje užaugusi, Šveicarijoje gyvenanti režisierė ir muzikos gerbėja apie slaptus Vidurio Rytų reivus sužinojo perskaičiusi mažą straipsnelį žurnale. Jos galvoje liko vizija: jauni žmonės, šokantys dykumoje, viduryje niekur. Tarsi „Burning Man“, tik su daug daugiau rizikos.

Kad nufilmuotų dokumentinį filmą ji kelis kartus skrido į Iraną apsimesdama turiste ir ieškojo čia pogrindžio sceną palaikančių žmonių. Pakvietusi juos filmuotis, iš daugumos gavo neigiamus atsakymus. Iraniečių baimė suprantama. Jų šalyje net savo „iPhone“ klausytis vakarietiškos muzikos yra nelegalu – nors nėra jokios problemos šį telefoną, Vakarų kultūros simbolį, turėti. Tad apie tokios muzikos viešą sklaidą negali būti nė kal-

bos. Pagaus, būsi areštuotas, mokėsi baudą, užtrauksi negarbę sau ir šeimai.

Sunkesniu atveju – sėsi į kalėjimą.

Nėra taip, kad paskelbi renginį feisbuke ir visi norintieji susirenka – būtų pernelyg pavojinga.

Draudimas galioja ne tik muzikai. Irane negalima platinti vakarietiškų filmų, knygų, rodyti teatro spektaklių. Metų pradžioje – ir tai nėra pokštas – Irano vyriausybė uždraudė knygose vartoti žodį „vynas“. Vėliau atėjo eilė Valentino dienos simbolikai: jokių širdučių ir Amūrų viešumoje.

Oficialus tokios politikos tikslas yra „apsaugoti iraniečius nuo dekadentiškos Vakarų kultūros“. O koks tikrasis, mums paaiškina Sue: „Kai praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje konservatoriai atėjo į valdžią, kultūros kontrolė buvo būdas atimti iš Irano visuomenės bet kokius malonumus.

Rašė: Neringa Butnoriūtė

Günter Grass „SKARDINIS BŪGNELIS“

Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Sugrįžėlis „37O“ rekomenduoja kitą sugrįžėlį – „Skardinį būgnelį“. Yra knygų, kurių skaitytojams pavydžiu. Juk kažkas jas skaitys pirmą kartą. Taip nutinka tik laiko išmėgintiems ir įvertintiems kūriniams, kurie po daugybės metų sulaukia naujų leidimų. Toks yra legendinis vieno garsiausių vokiečių prozininko Günterio Grasso romanas „Skardinis būgnelis“. Kai kam galbūt bus pažįstamas iš Volkerio Schlöndorffo ekranizacijos, 1979 m. pelniusios tiek „Oskarą“, tiek Auksinę palmės šakelę. Klausti, kas svarbesnis, nesirengiu, – romanas yra nepralenkiama savybė savyje susukti atskirą istoriją.

O apie ką? „Skardinis būgnelis“ pasakoja apie 1924–1954 m. laisvojo miesto Dansingo, tuomet priklausiusio Vokietijai, gyvenimą. Į pasaulio literatūros lobyną įrašytas romanas įvertina pergales ir katastrofas, nuotaikas ir stojikos, beprotybės atmosferą, kurią G.Grassas užfiksuoja per iš pirmo žvilgsnio į didvyrį nepanašaus trisdešimtmečio Oskaro brendimą. Jis „gimęs po elektros lemputėmis, trejų metų tyčia nustojęs augti, gavęs būgną, gurinęs balsu stiklą, uostęs vanilę, kosėjęs bažnyčiose, maitinęs Liuci, stebėjęs skruzdėles, pasiryžęs augti, palaidojęs būgną, išvažiavęs į Vakarus, praradęs Rytus, <...> suimtas, nuteistas, izoliuotas, paskui išteisintas“. Pagrindinė jo ypatybė – savo noru būdamas neūžauga, Oskaras aplinką

stebi suaugusiojo protu. Neįprasta veikėjo padėtis padeda sukurti ypatingą požiūrį į to meto tikrovę: užgimstantį nacizmą, mirtį ir žiaurumą, pokarį, pervertinti žmogiškuosius santykius. „Skardinis būgnelis“ nėra dar vienas istorinių įvykių foną menantis romanas apie XX a. Tai, anot apžvalgininkų, ir yra XX a. Kūrinys išsiskiria ypatinga magiškojo realizmo vaizduote, primena viso XX a. alegoriją, perteiktą sodriais aprašymais ir sudėtingais, sukrečiančiais veikėjų likimais. Ko vertas jo bulvienojuose sėdinčios senelės, dėvinčios keturis sijonus ir po jais paslėpusios dezertyrą, paveikslas! Arba įsimintina scena, kai nacių susirinkime būgneliu Oskaras permuša niūrų paradų ritmą ir karinis orkestras ima griežti džiaugsmingą čarlstoną „Jimmy the Tiger“.

Tad kartoju – pavydu G.Grasso literatūros atradėjams. Kartu džiugu, kad pakartotas leidimas jį pavers labiau prieinamą. „Skardinis būgnelis“ priklauso vadinamajai „Dansingo trilogijai“, tad artimiausiu metu bus pakartoti ir kiti du šio autoriaus kūriniai.

>> svetur

Viskas dėl galios. Irano valdžia nori riboti užsienio kultūros įtaką, kad galėtų žmonėms skiepyti savas idėjas.“ Bet nėra draudimo, kurio negalėtum apeiti – net ir Irane.

Jauni žmonės čia masiškai klauso tarptautinės popmuzikos, atranda ir tokius pogrindžio stilius kaip technomuzika. Jie tai daro naudodami VPN serverius, atveriančius duris į oficialiai uždraustus „YouTube“, „Facebook“ ar „SoundCloud“ tinklus.

Iš kur mes tai žinome? Sue galiausiai sutiko du didžėjus, kurie papasakojo. Jų vardai yra Anooshas ir Arashas, arba „Blade&Beard“. Jie yra „Irano reivo“ herojai.

Organizatorių nuotr.

Įslaptintos linksmybės „Jų organizuojami vakarėliai dažniausiai rengiami privačiuose namuose, toliau už miesto centro, kartais – dykumoje. Ateina tik draugai ir draugų draugai. Nėra taip, kad paskelbi renginį feisbuke ir visi norintieji susirenka – būtų pernelyg pavojinga.

Merginos ateina slėpdamos plaukus, visą kūną dengiančiais drabužiais, o į šokių aikštelę žengia su aukštakulniais, mini sijonais, pasidažiusios. Visų šių dalykų gali nusipirkti vietinėse parduotuvėse, bet negali jų dėvėti viešai“, – sako Sue. Mums mini sijonai, makiažas ir aukštakulniai yra klubo „Buda“ publikos atributai, o Irane tai – protesto stilius. Mums technomuzika dažnai skamba maroziškai, Irane ji – progresyvumo, laisvo ir savarankiško gyvenimo muzika. „Irano reive“ režisierė fiksuoja viską: diskotekas, Anoosho ir Arasho pasiruošimą joms, jų džiaugsmą grojant ir neviltį nesėkmingai bandant paskleisti savo muziką į viešumą, kai dėl kiekvieno menkniekio reikia prašyti valstybės leidimo, kurio galiausiai negauni. Filme matome ir jų pabėgimą iš šalies. Jie nebeištvėrė. Tik dėl šios priežasties filme galime matyti didžėjų veidus.

Filme muzikos nėra tiek daug, kaip tikėtumeisi. Tai nėra muzikinio turizmo propaganda „o, varom į Iraną, ten geri nelegalūs tūsai!“ Visų pirma – tai filmas apie laisvę ir ją ribojantį režimą. „Viliuosi, kad filmas pakeis žmonių požiūrį į imigrantus. Jis parodo, kad egzistuoja ne tik pabėgėliai nuo karo ar ekonominės situacijos, bet yra ir socialiniai pabėgėliai – žmonės, kurie negali gyventi šalyje, nes jų asmeninė laisvė suvaržyta tiek, kad nebepakelia“, – paaiškina Sue. Kad užfiksuotų šią istoriją, režisierė turėjo veikti ypač slaptai.

Po kiekvieno filmavimo fotoaparatu pakeisdavo kortelę į kitą, kurioje – turistiniai kadrai. Tikrąją kortelę slėpė liemenėlėje.

Dalį scenų ji nufilmavo telefonu, įtaisiusi jį į savo marškinius.

Režisierė negalėjo apsistoti pas draugus, nes nenorėjo sukelti jiems rizikos. Kurį laiką gyveno bažnyčioje, kol ten dirbantys žmonės, pamatę, kuo ji užsiima, paprašė išvykti. Viešbučiai taip pat nebuvo geras variantas – per didelė grėsmė būti su-

sektai. „Galiausiai tiesiog miegodavau kieno nors namuose.

Ir taip – mėnesių mėnesius“, – prisimena ji.

Imsis naujų iššūkių Nemažas vargas buvo išvežti nufilmuotą medžiagą iš Irano. „Sumokėjau užsienyje studijuojantiems Irano studentams, kad pasiimtų kietuosius diskus su savimi. Medžiaga atsidūrė skirtingose Europos šalyse, iš kur galiausiai pasiekė mane Ciuriche“, – pasakoja Sue. „Irano reivo“ gimimas buvo sunkus ir rizikingas procesas, bet vertas kiekvienos minutės. Šiemet filmas keliauja po pasaulį, lydimas puikių recenzijų. Jis jau parodytas dokumentinių filmų festivaliuose Australijoje, Pietų Afrikoje, Kanadoje ir daugelyje Europos miestų. Neseniai įvyko filmo premjera Berlyne, Europos technomuzikos sostinėje. Anooshas ir Arashas buvo seanse, o paskui didžėjavo šiame viename liberaliausių pasaulio miestų. Kai kam galbūt tai buvo dar vienas vakarėlis Berlyne. Jiems – svajonės išsipildymas. „Turbūt dabar į Iraną negrįši ilgai – net jei norėtum“, – paklausiau Sue. – Tikrai nebandyčiau to daryti. Buvo gera ten

rasti draugų, kurie buvo šio nuotykio dalimi. Bet dabar metas imtis ko nors nauja. Užkariauti kitą pasaulio dalį.“ Režisierė dar nenusprendė, į kokią šalį keliaus dabar. Neatrodo, kad ji norėtų mažiau adrenalino. Diskotekos Šiaurės Korėjoje? Tik idėja...

Lietuvoje „Irano reivą“ galima pamatyti besibaigiančiame žmogaus teisių kino festivalyje „Nepatogus kinas“ (paskutinis seansas – lapkričio 5 d. Klaipėdos „Kultūros fabrike“).

Nespėjusiesiems pamatyti bus daug kitų šansų: filmą planuojama rodyti Lietuvos kino teatruose kitų metų pradžioje.

Tomas Tranströmer „PER SVYRUOJANTĮ PASAULĮ. POEZIJA IR PRISIMINIMAI“ Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

16 // © 370

Kitas Nobelio premijos laureatas švedas Tomas Tranströmeris lietuvių skaitytojams yra pažįstamas iš melsvos kvadratinės knygelės „Prisiminimai regi mane“ (1997).

Ji taip pat seniausiai spėjo išnykti nuo prekystalių ir buvo pamėgta ne vieno poezijos mylėtojo. Šiemet vertėja Zita Mažeikaitė parengė dar vieną leidinį, gerai atspindintį šio poeto kūrybą. Nauja tai, kad publikuojami ir nebaigti T.Tranströmerio prisiminimai.

Skaityti atrinktą vertingo kūrėjo palikimą – savotiška privilegija. „Per svyruojantį pasaulį“ yra poezijos rinktinė, sudaryta iš įvairių poeto knygų, todėl gali parodyti visą jo kūrybos raidą. Visada smagu ir vertinga matyti, kaip modernus poetas bręsta, kaip kinta ir įgauna daugiau tyrinėtojų pastebėto mistiškumo, eilutės trumpėja tarytum skandinaviški haiku. Šią poeziją norisi pavadinti gėlavandene. „Per svyruojantį pasaulį“ įprasmina koncentruotas, šiek tiek šerpetotas kraštovaizdis su Baltijos jūra, išsilavinusio miestiečio buitis, tačiau egzistenciškai platus minčių, potyrių repertuaras, kuris ir esant paprasčiausioms situacijoms įskelia įtampą: „laiko erdvė / kelių minučių ilgio / ir penkiasdešimt aštuonerių metų pločio“. Rašoma apie kasdienybę, keliaujama iki egzotiškų kraštų, bet pro visumą lyg nutolinantis aidas vis prasimuša vienatvė:

„Milžiniškas miestas tolumoj – ilgas žiburiuojantis sniegynas, / iš šalies matoma spiralinė galaktika“, „O aplink: vandens platybė, be jokių durų, atverta siena, / ji vis labiau plečiasi, / kai tu pats stiebiesi aukštyn“. T.Tranströmeris geba triukšme surasti tylos užutėkį, aptikti kartais saugaus, o kartais – baugaus savęs teritorijas ir jas mandagiai išvaikščioti. Šalia dera ir pagarbus santykis su klasikine muzika, kuri mokėjusiam skambinti autoriui teikė dvasinių impulsų. Juos, kaip ir ryšį su vaikyste, pirmuoju skvarbiu pasaulio pažinimu atskleidžia prozos intarpai, kuriose nestinga pastabumo, paradoksų, lemiančių jų atmosferą.

Rodos, T.Tranströmerio tekstai parašyti paprastai, tačiau pribloškia netikėtais rakursais. Jie primena, kad mąstymas apie pasaulį ir egzistenciją nėra išsemtas.

Kauno diena 2017 metų prenumeratos akcija!

DOvanos*

600 knygų

200 kvietimų

TIK

eur *Daugiau informacijos

Kauno diena

Kaunodiena.lt

Rašė: Jorė Janavičiūtė Iliustracija: Tomo Mozūros

Pasiklydę „Tvin Pykse“ (dar kartą) 2014-ųjų kovą išleidome paskutinį „37O“ numerį. Viena jo temų, padiktavusi ir viršelį, buvo „Tvin Pykso miestelio“ (originalus pavadinimas „Twin Peaks“) sugrįžimas. Serialo gerbėjų skaičiavimu, 2014 m. kovo 27-oji buvo ta diena, apie kurią FTB specialiajam agentui Deilui Kuperiui užsiminė mirusi gražuolė Lora Palmer: „Susitiksime po 25-erių metų“ (angl. „I`ll see you again in 25 years“).

T

as dviprasmiškas angliškas žodis „you“...

Niekas nesitikėjo, kad „Tvin Pyksas“ iš tikrųjų sugrįš.

Kaip ir „37O“.

Ilgos ir skandalingos derybos Serialo trečiojo sezono išleidimo data dar ir dabar gana abstrakti – 2017-ieji. Todėl „Tvin Pyksas“ (leiskite mums jį taip vadinti – red. past.) ateinančiais metais mus užklupti gali beveik bet kada (nors teigiama, kad sugrįžimas įvyks pirmoje metų pusėje), kaip ir žinios apie jo sugrįžimą. Gandų nuo 2014-

ųjų būta visokių, netgi tokių, kad serialo visai nebus. 2015 m. balandį savo paskyroje socialiniame tinkle „Twitter“ režisierius Davidas Lynchas publikavo įrašą, kad pasitraukia iš serialo kūrėjų komandos, mat naujų epizodų (taip originalo kalba vadinamos serialo dalys (serijos) – red. past.) gamybą finansuojantis televizijos kanalas „Showtime“ skiria mažiau

pinigų, negu reikia jo scenarijui įgyvendinti. Tačiau vėliau režisieriui ir kanalui pavyko susitarti. Naujausiais duomenimis, pasirodys aštuoniolika naujų serialo epizodų (kai serialo išleidimas buvo planuojamas 2016-aisiais, buvo skelbiama, kad bus tik devyni epizodai), kuriems scenarijų parašė ir prodiusavo filmo pradininkai – D.Lynchas ir Markas Frostas. Teigia-

Rašė: Jorė Janavičiūtė. Nuotraukos: organizatorių archyvo

„Scanorama 2O16“ rekomendacijų

1O

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks Vilniuje lapkričio 3–13 d., Kaune – lapkričio 10–20 d., Klaipėdoje – lapkričio 11–17 d., o Šiauliuose – lapkričio 17–20 d. Gero kino!

A

trinkti įdomiausius „Scanoramos“ filmus sudėtinga: bene visos šiame festivalyje rodomos juostos yra kažkuo ypatingos, tad net ir atsitiktinis pasirinkimas greičiausiai maloniai nustebins. Vis dėlto pabandėme tai padaryti ir paruošėme dešimt rekomendacijų tiems, kurie neturi laiko žvalgytuvėms internete.

„Ateitis“

(„Things to Come“; „L‘Avenir“),

„Laimingiausia diena Oli Maki gyvenime“

(„The Happiest Day in the Life of Olli Mäki“; „Hymyilevä mies“),

18 // © 370

rež. Juho Kuosmanenas, 2016 m., Suomija, Švedija, Vokietija, 93 min.

Tie, kurie mano, kad suomių kinas yra tik Aki Kaurismäki (ir jį mėgsta), turėtų pasižiūrėti šį suomiško humoro prisotintą, bet kartu ir melancholišką jauno režisieriaus J.Kuosmaneno filmą, Kanuose šiais metais laimėjusį „Un Certain Regard“ programą.

1962-ieji, suomių boksininkas Oli Maki ruošiasi svarbiausiai savo gyvenimo dvikovai su amerikiečių čempionu. Ir netyčia jis sutinka žavią, bet kartu paprastą Raiją, kuriai glamūrinis miesto gyvenimas visai nerūpi. Nieko negali pridurti – tai pats blogiausias laikas įsimylėti. Filmas papirks ne tik jautria savo istorija, bet ir precizišku bei stilingu laikmečio atkūrimu.

rež. Mia Hansen-Løve, 2016 m., Prancūzija, Vokietija, 100 min.

Istorijos centre – pagyvenusi paryžietė, filosofijos mokytoja Nathalie, įkūnijama aktorės Isabellės Huppert. Moteris myli savo darbą ir bando išmokyti vaikus mąstyti savarankiškai. Ji taip pat rūpinasi silpstančia ekscentriška savo motina, bendrauja su vaikais, vyru bei buvusiu mokiniu, kuris įkvėptas jos irgi pasirinko studijuoti filosofiją. Nathalie – tvirta moteris, ji gyvena vadovaudamasi savo mėgstamų filosofijų mintimis, tačiau vieną dieną vyras praneša ją paliekantis dėl kitos moters. Ir tai tik visko pradžia...

Filme kuriamos moters portretas realistiškas, bet kartu ir ironiškas. M.HansenLøve už šios intelektualios, tragikomiškos ir be galo žmogiškos istorijos režisūrą pelnė Berlyno Sidabrinį lokį.

„Nepažįstamoji“

(„The Unknown girl“; „La Fille inconnue“),

rež. Jeanas Pierre‘as Dardenne‘as ir Lucas Dardenne‘as, 2016 m., Prancūzija, Vokietija, 113 min.

Broliai Dardenne`ai yra broliai Dardenne`ai. Tai beveik netgi atskiras žanras – socialinė drama, kurioje sprendžiamos universalios etinės problemos. Dėl to ir eisime žiūrėti naujausio jų filmo, pristatyto šių metų Kanų kino festivalyje. Jo centre – jauna gydytoja, kuri bando išsiaiškinti emigrantės merginos, kuri buvo rasta mirusi po to, kai jos neįsileido į kliniką, tapatybę.

„Povaizdis“

(„Afterimage“; „Powidoki“),

Andrzejus Wajda, 2016 m., Lenkija, 98 min.

Dar viena didelė netektis lenkų ir pasaulio kiną ištiko visai neseniai – spalio 10-ąją. Užgeso lenkų kino grando, režisieriaus Andrzejaus Wajdos gyvybė. „Scanoramoje“ bus pristatomas jo paskutinis filmas. Tai biografinė drama apie lenkų avangardistą Wladyslawą Strzeminskį, kuris dėl savo naujoviškų meno idėjų kovoja ne tik su stalinistinėmis doktrinomis, bet ir su savo paties negalia.

ma, kad visus epizodus režisuoja pats D.Lynchas. Ką gi, velniškai gera kava ir vyšnių pyragas visiems! Šių metų balandžio mėnesį oficialioje „Twin Peaks“ paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbta, kad „kameros jau nustojo suktis“, o šalia šios žinios pasirodė ir ilgas, net 217 vardų siekiantis seriale pasirodysiančių asmenų sąrašas. Tarp jų – buvusios serialo žvaigždės, tokios kaip Kyle`as MacLachlanas, Sheryl Lee, Mädchen Amick, Sherilyn Fenn, Ray Wise`as ir tokios garsenybės kaip Monica Bellucci, Jimas Belushi, Naomi Watts, „Pearl Jam“ vokalistas Eddie Vedderis, „Nine Inch Nails“ lyderis Trentas Reznoras, fotografas ir režisierius Larry Clarke`as, atlikėjos Sky Ferreira, Sharon Van Etten bei Lietuvoje šį spalį jau antrą kartą koncertavusi, D. Lyncho mūza vadinama Chrysta Bell, taip pat ir pats serialo režisierius bei daugybė kitų. Ilgame sąraše yra ir vienas lietuviškas vardas – Lino Phillipso, lietuvių kilmės amerikiečių aktoriaus ir režisieriaus, kurio filmas „Kelyje į Niujorką“ buvo rodytas „Kino pavasaryje“ 2014 m. „SPOILER ALERT!“ tiems, kurie nenori žinoti naujo sezono turinio arba nėra matę ankstesnių epizodų, rekomenduojame kitą pastraipą praleisti.

Tiesą sakant, apie naująjį serialo sezoną žinių galime pateikti nedaug. Mat tik spalio 18 d. išleista nauja M.Frosto knyga „Slapta „Tvin Pykso“ istorija“ (angl. „The Secret History of Twin Peaks“), tad perskaityti ją iki žurnalo kelionės į spaustuvę neturėjome šansų, o jos anotacijoje išduodamos vos kelios naujojo sezono pradžios detalės. Iš to, kad agentas D.Kuperis paskutinį kartą buvo pastebėtas Juodosios ložės prieigose, serialo gerbėjai daro išvadą, kad ten jis ir išbuvo visus 25 metus. O naujasis sezonas, jeigu tikėsime knygos anotacija, prasideda nuo to, kad po 25 metų (tiek praėjo po D.Kuperio L.Palmer mirties bylos tyrimo) FTB

gauna dėžę su daugybe dokumentų, susijusių su Tvin Pykso miesteliu. Dėžės kilmė ir savininkas – nežinomi. FTB agentė paprašoma išanalizuoti viduje esančius dokumentus ir visa kita, kas susiję su šiuo keistu miesteliu. Ji taip pat turi rasti žmogų, kuris surinko šiuos dokumentus. Analizuodama ji išsiaiškina Tvin Pykso gyventojų paslaptis ir tiria informaciją, susijusią su D.Kuperio dingimu.“ Jau čia gerbėjai susiduria su daug klausimų, kas bus ši nauja agentė ir kas tas anoniminis archyvaras.

Aišku, kad neaišku Rugsėjį vykusiame D.Lyncho kuruojamame festivalyje „Disruption“, kuriame jis ir kai kurie „Tvin Pykso“ aktoriai susitiko su publika, buvo tikimasi išgirsti daugiau detalių apie serialą.

Pagrindinį herojų įkūnijęs K.MacLachlanas kalbėjo, kad jį labai jaudina pats serialo atgimimo faktas, nes D.Kuperis yra mėgstamiausias jo gyvenimo personažas, kurį jam yra tekę vaidinti. Dar pasakojo, kaip jis buvo pasiilgęs darbo su D. Lynchu ir kaip jiems buvo smagu filmuoti. Kitaip tariant, nieko konkretaus. D.Lynchas, susitikęs su gerbėjais, kurie tikėjosi sužinoti ką nors nauja apie serialą, buvo dar žiauresnis.

Jis kalbą pradėjo žodžiais: „Aš labai laukiau šio vakaro, kad papasakočiau jums slaptos informacijos apie „Tvin Pyksą“.

Vėliau metė žvilgsnį į užkulisius ir tęsė: „O ne, mūsų laikas baigėsi. Viso gero!“ Regis, viską sužinosime tik kitais metais. Dabar galime mėgautis ne itin daug pasakančiu serialo tyzeriu, kuriame miško fone serialo garso takelį jausmingai atlieka jo kompozitorius, „Grammy“ laureatas Angelo Badalamenti, o pabaigoje išnyra L.Palmer nuotrauka. Iš šių vaizdų galima suprasti nebent tai, kad serialas greičiausiai bus nufilmuotas skaitmenine vaizdo technika. Beje, įdomu, kaip tai pakeis serialo estetiką.

Be galo keista: „Tvin Pyksui“ 25-eri, t.y. tiek pat, kiek ir man. „Susitiksime po 25-erių metų“, – sako L.Palmer. O manęs tada dar net nebuvo! Nepaisant to, mano kartai (bent jau tiems, kurie nors kiek domisi kinu) „Tvin Pyksas“ yra neatsiejama identiteto dalis. Kone kiekvienas yra išgyvenęs tą ypatingą naktį – kai baigi žiūrėti serialą ir nori dar ir dar. Puoli ieškoti, žiūrėti filmų apie serialo kūrimą, skaitai gerbėjų teorijas ir paaiškinimus, kas yra kas iš tiesų... Kol prašvinta... Garbės reikalas yra per Helovino ar kitą teminį vakarėlį persirengti kuriuo nors serialo personažu, o nuvykus į Berlyną bėgti tiesiai į Raudonojo kambario stiliumi įrengtą bohemišką ir nuolat cigarečių dūmuose skendintį barą „The Black Lodge“.

Taigi mes tikrai laukiame 2017-ųjų. O laukdami geriame kavą ir kepame vyšnių pyragą, kuris buvo patiekiamas legendinėje Tvin Pykso užkandinėje „Double R“.

Kone kiekvienas yra išgyvenęs tą ypatingą naktį – kai baigi žiūrėti serialą ir nori dar ir dar.

„Karalija“

(„Kingdom“; „Riget“),

„Baden Badenas“ („Baden Baden“),

„Kosmosas“

rež. Rachel Lang, 2016 m., Belgija, Prancūzija, 95 min. Šviežio ir gaivaus kino ištroškusiesiems „Scanorama“ siūlo šį jaunos prancūzų režisierės filmą. Jo centre – jauna mergina, vardu Ana. Ji veža garsią aktorę į filmavimo aikštelę prabangia sportine mašina.

Kai filmo prodiuseris ima ant jos rėkti, tą pačią akimirką nusprendžia mesti darbą ir išvažiuoja pas savo močiutę į Strasbūrą, kur visą vasarą ji valgo morkas su pomidorų padažu, mėgina pakeisti močiutės vonią į dušo kabiną, o paskui sugrįžta pas savo buvusį vaikiną. 2015-ųjų vasara priklauso jai.

(„Cosmos“),

rež. Andrzejus Zulawskis, 2015 m., Prancūzija, Portugalija, 103 min. Šių metų „Scanorama“ pristato lenkų kino legendos A.Zulawskio, kurio pasaulis neteko šių metų vasario mėnesį, retrospektyvą. Iš jo filmų ką nors rekomenduoti taip pat labai sunku, mat visi šio režisieriaus filmai yra vertingi. Todėl tiesiog atkreipiame jūsų dėmesį į šią retrospektyvą ir sakome: „Eikite!“, siūlydami pamatyti naujausią ir, deja, paskutinį jo kūrinį „Kosmosas“, kuris 2015 m. pelnė jam geriausio režisieriaus prizą Lokarno kino festivalyje. Tai komiška, absurdiška, romantiška, seksuali, į savitą A.Zulawskio kino pasaulį įtraukianti istorija, sukurta pagal lenkų autoriaus Witoldo Gombrowicziaus to paties pavadinimo romaną.

„Gyveno kartą Uvė“

(„A Man Called Ove“; „En man som heter Ove“),

rež. Larsas von Trieras, 1994 ir 1997 m., Danija, Italija, Vokietija, Prancūzija, Norvegija, Švedija, Olandija, 286 min.

Serialų mėgėjams – nuolatinio kino pasaulio ramybės drumstėjo Larso von Triero serialo „Karalija“ naktinė peržiūra kino ekrane. Visų pirma tai nauja žiūrėjimo patirtis – juk ne visi naktį galite pamatyti šį serialą dideliame ekrane ir juolab žiūrėti jį kartu su grupe kino mylėtojų. „Karalija“ – tai 8 serijų, dviejų epizodų danų televizijai (pirmasis sezonas – 1994 m., antras – 1997 m.) sukurtas mini serialas apie itin modernią pagrindinę šalies ligoninę, jos neurochirurgijos skyrių, pavadintą „Karalija“, bei jo darbuotojus ir pacientus. Skyriuje prasideda keisti reiškiniai – žmogiški ir antgamtiški.

„Komivojažierius“

(„The Salesman“; „Forushande“),

Asgharas Farhadi, 2016 m., Iranas, Prancūzija, 125 min. „Oskarą“ už geriausią filmą („Išsiskyrimas“) užsienio kalba pelnęs iranietis Asgharas Farhadi sugrįžta su filmu „Komivojažierius“. Kanuose jis pelnė prizą už geriausią scenarijų, o filme pagrindinį vaidmenį suvaidinęs Shahabas Hosseini buvo pripažintas geriausiu aktoriumi. Klasika tapusia Arthuro Millerio pjese „Komivojažieriaus mirtis“ paremtas filmas pasakoja apie jauną iraniečių porą, kuri apsigyvena naujame bute. Netrukus jie sužino, kad anksčiau čia gyveno moteris, kuri aktyviai užsiėmė prostitucija. Poros santykius aukštyn kojomis apverčia žiaurus ir piktavališkas įvykis, apnuoginantis gyvus nervus ir leidžiantis įsigalėti gėdos jausmui. „Komivojažierius“– itin meistriškai sukurta ir labai paveiki drama.

rež. Hannesas Holmas, 2016 m., Švedija, 116 min.

Tiems, kurie „Scanoramoje“ ieško už širdies griebiančių dramų su spalvingais veikėjais ir skandinaviško juodojo humoro potėpiais, patiks vienas žiūrimiausių švedų 2016 m. fil„Nesibaigianti poezija“ mų – „Gyveno kartą Uvė“, kuris sukurtas re(„Endless Poetry“; „Poesía sin fin“), miantis populiaraus švedų autoriaus Fredriko rež. Alejandro Jodorowsky, 2016 m., Čilė, Japonija, PranBackmano romanu. Uvė yra vienišas, užsicūzija, Didžioji Britanija, 248 min. spyręs niūraus būdo pensininkas, dienas leiČilės kino režisieriaus ir intelektualo A.Jodorowsky gerbėjams džiantis pagal paties nusistatytas taisykles, puiki žinia – „Scanoramoje“ jie turės progą pamatyti jo nauvis lankantis žmonos kapą. Tačiau vieną dieją juostą. Į filmo siužetą jis žiūri per autobiografinę prizmę ir ną jis netikėtai susidraugauja su naujais kaipasakoja apie 5-ojo dešimtmečio Čilės bohemą, kai menininmynais, netyčia pervažiavusiais jo paškai ieškojo išsilaisvinimo iš savo pačių limitų, kad galėtų pato dėžutę. Ši draugystė apverčia jo pasaulį tirti pasaulį autentiškai ir laisvai. Tai ir siurrealistinis, ir gyvas aukštyn kojomis. kino pasaulis, kuriame režisierius ieško grožio ir tiesos.

>> išklotinė

teatras Recenzavo Goda Dapšytė Lauros Vansevičienės nuotr.

REKONSTRUOTI Repertuarą rasite www. menuspaustuve.lt

Jau daugiau nei dešimtmetį ruduo Menų spaustuvėje – debiutantų metas, mat jam besibaigiant čia imami pristatyti programai „Atvira erdvė“ sukurti pirmieji (dažniausiai) jaunųjų darbai. Kol laukiame šių metų debiutų, galima prisiminti ir praėjusių metų laidą. Menų spaustuvės repertuare jau metus rodomas debiutinis Miglės Praniauskaitės šokio spektaklis „Rekonstruoti“.

Tai tipinis šiuolaikinio šokio spektaklis. Ir tai šiuo atveju komplimentas. Tačiau netipinis debiutas. Netipinis jis savo išbaigtumu ir koncentracija, formos aiškumu. Tai vadinamajam grynojo šokio žanrui priskirtinas darbas. Jis nesiūlo pramogos, nepradeda ir politinių ar socialinių debatų. Spektaklyje kalbama apie informacinį ir komunikacinį triukšmą, išreiškiamą ne tik garso takelyje vis nuskambančiais grupės „Savages“ dainos „Shut Up“ fragmentais, bet ir mechaniškais, trumpais, nutrūkstančiais ir vėl atsinaujinančiais Miglės Praniauskaitės, Karolinos Indrės Žvinytės ir Vincentos Gurauskaitės trio judesiais. Kartkartėmis su maža paklaida atliekami judesiai ba-

lansuoja ant sinchroniško šokio ir kanono ribos. Tai žavu, nes šokėjos tą pačią judesių kombinaciją atlieka ne unifikuotai, bet su lengvu individualumo prieskoniu.

Juodais kostiumais vilkinčios ir baltoje erdvėje judančios (dailininkė Eglė Ališauskienė) šokėjos suteikia galimybę prisiminti, kaip gera scenoje matyti tiksliai judantį kūną, stebėti išbaigtą judesį, apgalvotą (ne išjaustą) choreografinį piešinį. Teigti, kad jis itin sudėtingas, nebūtų teisinga. Tačiau spektaklio choreografija aiški, apskaičiuota, o judesiai išvalyti ir pasirenkami nesiekiant peržengti galimybių ribų, todėl atliekami kokybiškai. Bene vienintelė šios choreografinės konsteliacijos paklaida – ištęstas finalinis pačios M.Praniauskaitės solo, kuris iš esmės atkartodamas anksčiau užkabintas temas „nusodina“ spektaklio energiją. Kad ir kaip būtų, šis spektaklis – debiutas, kuris maloniai nustebino ne tik savo kokybe, bet ir Lietuvai vis rečiau būdingos šokio estetikos pasirinkimu. Tokių spektaklių dažniau tikiesi ir jų nemažai yra Vokietijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Estijoje. Ir taip, žinoma, tai taip pat komplimentas.

Rekomenduojama išgrynintus judesius šokyje vertinantiems labiau už emocijas.

Nerekomenduojama nemėgstantiems šiuolaikinio šokio grynuoju pavidalu.

Tai tipinis šiuolaikinio šokio spektaklis. Ir tai šiuo atveju komplimentas.

Recenzavo: Goda Dapšytė Lauros Vansevičienės nuotr.

GODOS

Repertuarą rasite www.aura.lt

20 // © 370

Vienas naujausių Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklių „Godos“ – tarptautinė koprodukcija su Oslo šokio teatru „Panta Rei“. Spektaklis jau pristatytas Norvegijoje, Italijoje ir JAV bei pelnęs pripažinimą Rokiškio teatrų festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ (kad ir kaip netikėtai dėliotųsi ši gastrolių grandinė). Pirmąją spektaklio dalį šokėjai kūrė Norvegijoje su choreografėmis Pia Holden ir Anne Ekenes, o antrąją – Lietuvoje su choreografe Birute Letukaite. Pasak autorių, kuriant spektaklį kelti klausimai apie istorijos svarbą asmenybei ir praeities poveikį tapatybės formavimuisi.

Pirmoji dalis prasideda penkioms juodai vilkinčioms moterims stovint ties sava dirbtinių, rudeninių lapų krūva (kostiumų dailininkas Thomas Bara). Toliau viskas gana nuspėjama: lapai pažyra ant baltų grindų formuodami nuolat judantį margumą, o moterys tai po vieną, tai po kelias šoka išilgintais grakščiais judesiais. Elegantiška, tik, deja, nuobodu. Tiesa, atliepiant projekto koncepciją, įpusėjus pirmajai daliai pasigirsta ir tekstas. Verta paminėti, kad šiame spektaklyje šoka dvi japonės Kirie Oda ir Haruka Suzuki, vokietė Laura Witzleben, o Lietuvai atstovauja Ema Nedobežkina ir Gintarė Marija Ščavinskaitė. Tad ir spektaklyje jos kalba kiekviena sava kalba, taip, matyt, atliepiant tapatybės klausimą.

Antrojoje dalyje vaizdas pasikeičia. Erdvę čia praplečia Sauliaus Paliuko sukurtos projekcijos. Šioje dalyje jas stebėti įdomiausia. Ekrane skaitmenizuotai atkuriamos lietuviškos

Elegantiška, tik, deja, nuobodu.

tautinės juostos ir jų motyvai. Išradingai derinant ir vis labiau skaitmeninant, jie virsta brūkšniniais ir QR kodais. Ėjimas paprastas, bet taiklus ir paveikus. Senuosius raštus keičia naujieji, jie pinasi ir taip ne tik pratęsia vieni kitus, bet ir papildo. Gal todėl kūno spalvos, individualumą niveliuojančių kostiumų suvienodintos šokėjos, grupelėmis nardančios po sceną, ima priminti šaudykles staklėse. Tik ką tarp jų įsimaišęs veikia labiausiai fauną primenantis Love Hellgreno personažas, tiksliai pasakyti sunku. Tad istorijos poveikis tapatybei pasiklysta tarp labai aiškių ir tiesioginių, ir tolimų bei kiek mistifikuotų kodų.

Rekomenduojama prisiekusiems „Auros“ gerbėjams.

Nerekomenduojama linkusiems rinktis naujoves.

Recenzavo: Goda Dapšytė Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ Repertuarą rasite www.teatras.lt arba www.okt.lt

Sezoną sielai treniruoti paskyręs Lietuvos nacionalinis dramos teatras kaip liaudies medicinos priemonę pasirinko ne vieną pasaką: „Raudonkepurė“ (rež. Paulius Tamolė) ir „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ (rež. Jonas Tertelis) bus skirti vaikams, o štai „Eglė žalčių karalienė“ – suaugusiesiems. Bendradarbiaujant su OKT / Vilniaus miesto teatru pristatytas naujausias Oskaro Koršunovo spektaklis sukurtas kartu su pavasarį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jo vadovaujamame kurse studijas baigusiais jaunaisiais aktoriais.

Atsispyrus nuo tikrų įvykių ir antikine drama paremtos Nobelio premijos laureatės Elfriede Jelinek pjesės „Prašytojai“, reaguodama į lietuviškų naujienų portalų komentarus ir ieškodama nepakantumo kitam ištakų tautos atmintyje, gausi kūrybinė komanda įspūdingai instaliavo buvusios Raudonojo Kryžiaus ligoninės Vilniuje Naujagimių skyrių, paversdami jį karų ir nuo jų bėgančiųjų įspūdžių, atsiminimų ir asociacijų labirintu. Įeinant į spektaklio erdvę, pasitinka tiesioginių nuorodų rinkinys: raitoji ir riaušių policija, tarnybiniai šunys (taip, deja, norom nenorom vis dar imi dairytis kokio Komskio), užrašas „Arbeit macht frei“ ir ilgas stovėjimas eilėje. Trys pastato aukštai pilni įvairių pabėgėlių krizės, XX a. karų, autokratinių režimų ir įvairių religinių nuotrupų. Pabėgėliams – atėjūnams – skirtos erdvės užpildomos irklais, vandeniu, gelbėjimo liemenėmis ir kitais tiesiogines asociacijas keliančiais atributais (tai primena ne tik žiniasklaidos kanalų nuolat transliuojamus vaizdus, bet ir prieštaringai vertinamas kinų menininko Ai Weiwei instaliacijas šia tema). Šalia jų atsiduria nuorodos į Antrąjį pasaulinį karą, nacizmo ir komunizmo nusikaltimus ir karo veiksmus Ukrainoje. Papildomai to nekomentuojant, visi karai ir nuo jų nukentėjusieji čia sulyginami. Aušvicą primenančios batų ir drabužių krūvos, samanose įsitaisiusi paslaptinga nuoga moteris (žaltys?), ne mažiau nuogas plaunamas moters lavonas, tolerancija nepasižyminčios pankroko grupės kon-

certas, striptizo šokėja, šampane paskendus nuotaka, nuogi vaikinai, žaidžiantys „Tvisterį“, tikėjimo žodžio giesmės… Vis vaizdai, kambarys po kambario besikeičiantys vaizdai. Kol tarp daugybės beveidžių personažų ima ryškėti tautiniu kostiumu pasidabinusios šiuolaikinės nacionalistės Eglės ir beisbolo lazdas įsikibusių jos brolių veidai.

Efektingas apleisto pastato apgyvendinimas, vaizdų ir daiktų gausa, pasakojimo daugiasluoksniškumas ir logiškas, bet kartu netikėtas sprendimas apie šiuolaikines socio- ir geopolitines problemas kalbėti neperžengiant liaudies pasakos ribų – įspūdinga ir intriguoja. Tačiau šiam darbui trūksta apsisprendimo ir konkrečios krypties formuojamos minties atžvilgiu. „Eglės žalčių karalienės“ forma, jei kalbėsime neribojami valstybių sienų, nėra nauja. Tokius ar panašius sprendimus renkasi ne vienos šalies kūrėjai, ir jie dažniausiai skyla į dvi grupes: spektaklius-ekskursijas, kuriuose veiksmas keliauja kartu su žiūrovais, ir teatrines instaliacijas, kuriose veiksmas vyksta nuolat, atskirose erdvėse vis kartojant ar vystant tą patį segmentą (pavyzdžiui, ne kartą Lietuvoje viešėjusios trupės „Rimini Protokoll“ spektaklis-instaliacija „Soko Sao Paulo“, kuriame pristatomas Vokietijos ir Brazilijos policininkų darbas ir praktikos). Pirmuoju atveju žiūrovams pateikiamas daugiau ar mažiau nuoseklus pasakojimas pagal autorių pasirinktą logiką, o antruoju – kiekvienas žiūrovas pasakojimą ir patį spektaklį konstruojasi pats. „Eglėje žalčių karalienėje“ pateikiamas šių dviejų variantų bendras vardiklis – gluminantis. Ekskursiją po instaliaciją baigiantis vestuvių / virsmo ritualas į visumą elementų iki galo nesujungia, bet kartu nebeleidžia ir žiūrovams improvizuoti, konstruojant savo pasakojimo išvadą. Ši konceptualaus apsisprendimo ir atidos individualiems žiūrovų sprendimams stoka (būdinga visam kūriniui) kuria netolygumo, nekoordinuotumo ir lengvo chaoso įspūdį. Tad noromis nenoromis kaip tam po truputį vidun slenkančią publiką pasitinkančiam, butaforiniame kryžiuje įkalintam pabėgėliui norisi sušukti: „Koks Dievas čia gyvena ir už visa tai atsako?“

konceptualaus apsisprendimo ir atidos individualiems žiūrovų sprendimams stoka (būdinga visam kūriniui) kuria netolygumo, nekoordinuotumo ir lengvo chaoso įspūdį.

Rekomenduojama dar neturintiems tvirtos nuomonės apie tai, kaip reikėtų spręsti pabėgėlių problemą ir nebijantiems dalyvauti kūrybiniame procese.

Nerekomenduojama kankinamiems agorafobijos ir nemėgstantiems tiesiogiai įsitraukti (ar būti įtrauktiems) į teatrinį veiksmą.

Recenzavo Goda Dapšytė A.Areimos teatro archyvo nuotr.

MEDĖJOS KAMBARYS Repertuarą rasite www.areimosteatras.lt

Nuo dėmesio Edinburgo „Fringe“ festivalyje apsvaigęs (ar bent jau taip tvirtino pranešimai spaudai) režisierius Artūras Areima sezoną pradėjo spektaklio „Medėjos kambarys“ premjeromis Kaune ir Vilniuje.

Kartu su pavasarį studijas Vytauto Didžiojo universitete baigusiais jaunaisiais aktoriais sukurtas spekta-

klis sukonstruotas atsispiriant nuo antikinio Medėjos mito. Nors būtų tiksliau teigti, kad atsispiriama nuo šios mitinės moters – vaikžudės – žiaurumo, kito naikinimo akto. „Medėjos kambaryje“ vienas po kito inscenizuojami tikri ir menami visų įmanomų žanrų smurto atvejai ir reakcijos į juos. Aplinkinių abejingumas pasirenkamas kaip dominuojanti norma. Abejingo stebėtojo vaidmuo primetamas ir publikai, kartu (paradoksalu!) nuolat jai dėl to priekaištaujant. Spektaklyje ne kartą kartojami keturi aktorystės / teatro teorijos klausimai. Jie ne tik leidžia įžvelgti ne iki galo ryžtingą mėginimą formuoti manifestą, bet ir paryškina publikai suteiktą vaidmenį: sėdintieji salėje ne tik atstovauja abejingai smurto proveržius stebinčiai visuomenei, bet ir teatriniams procesams nejautriai, abstrakčiai publikai. Tačiau (ir vėl paradoksalu) su publika nemezgamas dialogas, net ir tuomet, kai į ją tiesiogiai kreipiamasi, nes, kad ir ką atsakytum, spektaklis judės sava linkme, o tu norom nenorom liksi priskirtas abejingiesiems. Todėl publika čia ne tik adresatas, bet ir savotiškas atpirkimo ožys, o gal – tikroji auka. „Medėjos kambaryje“ neieškoma žiaurumo ištakų, neanalizuojamos kiekviename iš mūsų pažadinti žvėrį leidžiančios ypatybės, slypinčios kažkur žmogiškosios prigimties užkaboriuose. Scena po scenos smurtas tiesiog eksponuojamas, juo ekshibicionistiškai mėgaujamasi. Todėl po kurio laiko klausytis muštynių, prievartavimo, žudymo ir panašių atpasakojimų ir stebėti visa tai imituojantį veiksmą tampa nuobodu: ne veltui sakoma, kad 5-ojo puslapio aktualijos greitai atbukina.

Jaunieji aktoriai į šią smurto anatomijos demonstraciją pasineria stačia galva, su azartu ir beatodairišku atsidavimu (tiesa, šiek tiek pavojingu jų pačių saugumui). Tad veiksmas scenoje itin realistinis, ir gali pasitaikyti, kad ne visas kraujas dirbtinis.

Rekomenduojama aktorinio meistriškumo studentams (ar svajojantiems apie šią profesiją) pažintiniais tikslais.

Nerekomenduojama žiaurumui, smurtui ir kraujui jautriems žmonėms bei tiems, kurių nedomina 5-ojo puslapio aktualijos ir aktorystės teorija. Žinoma, ir nepilnamečiams.

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė: Sandra Kliukaitė

MARCH nuotr.

ACME nuotr.

.. .

„BrainMonk“ nuotr.

Visą spalio lentyną prigrūdome prisiminimų ir naujų prisikėlimų. Dizaino feniksai, daiktų evoliucijos ir istorijos marinavimo pavyzdžiai bei dalykai, kurie nemirtingi kaip Dankanas Maklaudas-Kalnietis.

Mes esame už renesansą, kad ir kur jis nutiktų, ir jei prisikėlė brangus popierius, kurį čia dabar skaitote, žinokite, prisikelti gali bet kas.

.

KASEČIŲ GROTUVAS „ELBOW“ LIETUVA

Diz. Andrius Žemaitis ir Marius Paulikas („BrainMonk“)

29,99 Eur Diz. Julius Bučelis („ACME Europe“)

AMŽINA POPIERINĖ STALTIESĖ „MARCH“ LIETUVA

Betmenas ausims – lietuvišką pilietybę turinti garso kolonėlė, kurią itin lengva valdyti.

Ilgintuvai – pamiršk juos, jie buvo vakar ar net užvakar. Naujoji BAT turi bluetooth ryšį, tad ją prijungsi prie bet kurio šią technologiją palaikančio prietaiso ir klausysi muzikos nuotoliniu būdu. Dar BAT kabo aukštyn kojom ir yra atspari vandens lašams, todėl idealiai tinka šokėjams, mėgstantiems privačias diskotekas lietuje.

www.march.lt

45 Eur Diz. Martynas Kazimierėnas (MARCH)

Keliauji pas draugus su dvylika veganiškų patiekalų? Ieškai, kaip gražiai įkomponuoti prancūzišką batoną? Nori ir iškylaudamas mėgautis estetika? Pradžiugink skrandį ir akis MARCH skalbiamo popieriaus staltiese.

Staltiesė neužima vietos, atrodo kaip popierius, bet nė vienas medis dėl to neiškeliavo į medžių rojų. Ir jos neperplėši, net jei vaikštai į sporto klubą.

Kai po pietų, iškylos ar darbo vakarėlio staltiesė išsitepa, tiesiog įmesk ją į skalbimo mašiną ir ištrauk beveik sausą. Ir jokio lygintuvo! Skanaus.

MARCH nuotr.

119 Eur www.silelis.com

„Vai Kai“ nuotr.

IŠMANIEJI ŽAISLAI „AVAKAI“ LIETUVA / VOKIETIJA / LENKIJA

133 Eur Diz. Matas Petrikas, Justyna Zubrycka www.vaikai.com

22 // © 370

„Sunki vaikystė, mediniai žaislai, ir tie patys prikalti prie grindų“, – anų laikų klasikai, taip sakydami, kažin ar pagalvojo, kad medinukai sukels revoliuciją žaislų rinkoje ir taps išmanesni už Pinokį, skaičiuotuvą ar robotą-siurblį, o pirštą prie to bus prikišęs lietuvis! Berlyne gyvenantis elektroninės muzikos kūrėjas Matas Petrikas (atsimenate tokią grupę „Exem“?) ir lenkų dizainerė Justyna Zubrycka 2014 m. spalį pagimdė pirmąjį išmanųjį medinuką, kurį pavadino Avakai.

Japonų tradicinės kokeši lėlytės ir rusiškos matrioškos hibridas gali jausti, reaguoti į prisilietimus, garsus, šviesas, bendrauti bluetooth ryšiu ar nusiųsti žinutę kitame pasaulio gale esančiam Avakai. Šiandien – 2016-ųjų spalis. Avakai gaminami masiniu būdu.

LED PROJEKTORIUS „ŠILELIS P-1“ LIETUVA / KINIJA

Televizorių legenda „Šilelis“ vėl įjungtas! Po 20ies metų pertraukos mažylis televizoriukas, kadaise turėjęs vos 15 cm įstrižainę, šiandien atgimsta 33 kartus didesniu ekranu! Ir kitu pavidalu – LED vaizdo projektoriumi. Puikaus dizaino, tyliai ošiantis, kompaktiškas, lengvai valdomas ir net taupantis elektrą. Tiesa, naujasis „Šilelis“ pagamintas ne Kaune, o Kinijoje, bet 5 m įstrižainės kino teatras namuose (kad ir kinas lietuvišku vardu) atrodo tikrai gerai!

RUDENS GĖRYBĖS: KONSERVUOTI DŽINSAI UKRAINA / NORVEGIJA / JAV Diz. „Reynolds and Reyner“ www.sonsofchristiania.com

Kas konservuoja agurkus, kas – pomidorus, o ukrainiečiai iš Kijevo kūrybinės agentūros užkonservavo džinsus.

Amerikietiškus, bet iš tikrųjų skandinaviškus, nes jų istorija prasidėjo prieš 100 metų, kai norvegų emigrantų šeima iš atšiauraus Oslo (tada vadinto Kristianija) atklydo į Brukliną ieškoti amerikietiškos svajonės. Jensas Ingebretsenas, įkvėptas močiutės siuvėjos Elnos, sukūrė džinsų prekės ženklą „Sons of Christiania“, o ukrainiečiai jam sukūrė įspūdingą vizualinį identitetą. Jie užkonservavo ne tik džinsus, bet ir amžiną emigrantų istoriją, kuri tęsiasi iki šių dienų.

„Reynolds and Reyner“ nuotr.

www.acme.eu

„Silelis.com“ nuotr.

NEŠIOJAMOJI BELAIDĖ GARSO KOLONĖLĖ „BAT“ LIETUVA

Pakelkite alkūnes, kas atsimenate kasetes? Laikus, kai muziką leidome iš magnetofonų ir narpliodavome susipynusių juostelių miškus. Juk būtų smagu vėl pasileisti plaukus ir nuo paauglystės užsilikusią kasetę? Tuo tikslu melomanai sukūrė gražaus dizaino, superminimalistinį kasetinio grotuvo konceptą ELBOW, kuris šiame skaitmeniniame amžiuje leis prisiminti senovinės juostos malonumus, gėrėtis mechaniniu kasetės judesiu ir net fiziškai valdyti grojimo procesą.