2016 12 370 nr49

2016 gruodis #49

Tichu, tungakas ir vizionieriško meno sprendimai „Autarkioje“

Kaip filmai atsiranda kino teatre?

Ateitį kurs dirbtinis intelektas, vartotojai ir radikalūs kūrybininkai (Žurnalas) Kaunui

Igoris Kofas: Dabar mano gyvenime daugiau šviesių spalvų

#49 NUMERIO BENDRADARBIAI: PAULIUS ANDRIUŠKEVIČIUS Dailus dailiai dailę dailinantis dailėtyrininkas

MARIUS BUROKAS Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Iliustracija: Tomo Mozūros

Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

Ne chaltūrai, taip – popkultūrai „O tu stebukle“, – pagalvojau per „Labo ryto“ laikraščių apžvalgą išgirdusi cituojant „Kauno dienos“ straipsnį apie Kalėdų eglutės įžiebimo renginį, kuriame dalyvavę tūkstančiai kauniečių ir miesto svečių su malonumu stebėjo ne tradicinius mūsų vietinių muzikos žvaigždučių pasistaipymus pagal fonogramą, o prancūzų teatro trupės „La Compagnie des Quidams“ pasirodymą su teatro, šokio ir cirko elementais. Tiesą sakant, tą akimirką netgi pasigailėjau, kad nepasidomėjau šiuo renginiu anksčiau. Gal net būčiau nurūkusi į Kauną pasižmonėti. „Šiek tiek įdomesnės mūsų estrados žvaigždės kainuoja didelius pinigus, be to, tokiu laikotarpiu jos labai užimtos. Šiemet atsisakėme koncertų, kurie žmones aikštėje įšaldo kelioms valandoms“, – apie netradicinį sprendimą pasakojo šventės organizatorius Remigijus Knabikas.

Jis pamiršo pridurti, kad tos mūsų žvaigždės ne tik labai brangios. Liūdna, bet net ir tos, įdomesnės, dažnai pasirodo pagal fonogramą (neva per šalta dainuoti gyvai, neva dar kas nors), o tai tikrai neįeina į terminą „kultūra“, čia veikiau tiktų jaunimo mažai vartojama svetimybė „chaltūra“.

Prisipažinsiu, kad niekada nebuvau tokių masinių renginių gerbėja. Pasakysiu dar griežčiau – jie mane netgi nervina, nes bent jau Vilniuje jų pasižiūrėti iš miegamųjų rajonų į centrą išlenda girti gezai, kurių šiaip jau mieste nepamatysi. Mane tokia kompanija net ir šviesiuoju paros metu gerokai gąsdina, o ką jau kalbėti apie tamsius žiemos vakarus. Žinoma, toje minioje būna ir normalių žmonių – bilietams į mokamus renginius nesukrapštančių pensininkų, šeimų su vaikais ar kultūringo jaunimo. Bet, kaip sakoma, šaukštas deguto ir medaus statinę pagadina.

Tokiems medaus gadintojams Vilniuje eilinį kartą buvo uždegta žalia šviesa per Katedros aikštėje vykusią eglutės įžiebimo šventę, kurios programa buvo daugiau nei tradicinė, nes estrados žvaigždės dar buvo perrengtos pasakų personažais. Plačiau papasakoti negaliu, nes nebuvau, bet užtat miesto centre sutikusi keletą sunkiai paeinančių ir labai

GODA DAPŠYTĖ Tamsta dėstytoja, jaunosios kartos teatro kritikė

EDVINAS GRIN Rašo iš Kauno ir apie Kauną

JORĖ JANAVIČIŪTĖ Budinti audiovizualinio skyriaus tyrėja

SANDRA KLIUKAITĖ Alisos stebuklų lentynos turinio ekspertė

garsiai besikeikiančių kompanijų suskubau emigruoti į „Loftą“, kur grojo vis daugiau gerbėjų surenkantis „Solo ansamblis“ (kada nors apie šį aktorių kolektyvą tikrai parašysime). Ir šis koncertas, mano supratimu, buvo tikrai arčiau kultūros.

Tiesa, terminas „kultūra“ ten, aukščiau, valdžioje, dažnai suprantamas gana siaurai. Valstybinį finansavimą savo projektams dažniausiai gauna tik rimtojo meno kūrėjai, o vadinamoji popkultūra Lietuvoje visą laiką buvo ir yra našlaitės vietoje. Tikrai neteigiu, kad būtina šerti pinigais popkultūros atstovus (daugelis jų tikrai nebadauja, o kai kurių kūrybą sunku įtalpinti net ir į terminą „popkultūra“), bet bent jau kartais kiek nors dėmesio reikėtų parodyti. Bet, gink Dieve, ne taip, kaip tai padarė buvęs kultūros ministras Šarūnas Birutis, padiskutuoti apie valstybės politiką muzikos industrijos srityje pasikvietęs Egidijų Dragūną-Selą. Pastarojo viešnagė Kultūros ministerijoje daugeliui užkliuvo ne vien tik dėl nekultūringų poelgių – meskite akmenį tie, kurie jaučiatės šventi.

Bet ar žmogus, kuris pats vargu ar sugrotų bent „Du gaidelius“, gali kalbėti apie muzikos industrijos padėtį? Žinoma, kam vargti, kai muziką tau rašo geriausi prodiuseriai (su kuriais neretai pamirštama atsiskaityti), o koncertuose tereikia papildyti fonogramą, t. y. dainuoti, liaudiškais terminais kalbant, ant viršaus. Nežinau, ar tokie pasirodymai, kad ir su daug garso ir šviesų, verti net ir termino „popkultūra“. Aš tai pavadinčiau chaltūra.

Reikia tikėtis, kad naujoji kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jannson nepasiklys tarp kultūros ir chaltūros, o mes, 37O-iečiai, pažadame mažinti atskirtį tarp kultūros ir popkultūros (ne chaltūros). Šį pažadą pradėjome vykdyti jau nuo šio numerio, pakalbindami jaunimui gerui žinomą humoristą Olegą Šurajevą, kuris sugeba juokauti išvengdamas antro galo temų, ir elektroninės popmuzikos kūrėją Igorį Kofą, kurio dainas vargu ar galima pavadinti banaliomis.

Svečiavomės naujoje Vilniaus menų mekoje „Autarkioje“, vartėme dar neišleistą „Žurnalą Kaunui“, vaikščiojome po spektaklius, klausėmės muzikos, domėjomės, kaip filmai patenka į kino teatrus. Gero skaitymo ir kultūringų Kalėdų jums, mielieji.

ALGIS KRIŠČIŪNAS Vaizdų architektas, viršelio autorius (HAPPY365)

DEIMANTĖ TAMUTYTĖ JaučiA malonumą paskęsti idėjose

KAROLIS VYŠNIAUSKAS Klauso muziką, kad jums nereikėtų

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kauno.diena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Dirbame Aguonų 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 10 000 37O už reklamų turinį neatsako #49, gruodis, 2016 Reklaminiai straipsniai žymimi

>>>>Žirklės Žirklės

Igoris Kofas:

Dabar mano gyvenime Su „Lemon Joy“ lyderiu Igoriu Kofu artimai bičiuliaujamės daugiau nei 20 metų. Kai susipažinome, aš rengiau pirmuosius straipsnius, o „Lemon Joy“ ruošėsi įrašyti savo pirmąjį albumą. Tik šis faktas vargu ar palengvina užduotį parengti paprastą, formalų interviu naujo albumo „Willkommen“ išleidimo ir artėjančių koncertų proga, mat kai žinai apie pašnekovo gyvenimą daugiau nei likusi visuomenės dalis, kyla nenumaldomas noras pasikalbėti iš širdies (ir ne vien tik apie muziką), o nubrėžti atvirumo ribas labai sudėtinga. Tačiau skaitytojams, tikiuosi, tai veikiau pranašumas nei trūkumas: neabejoju, kad skaitydami šį interviu jie sužinos šį bei tą naujo apie vieną paslaptingiausių Lietuvos muzikos pasaulio asmenybių.

Rašė: Jurgita Kviliūnaitė Nuotraukos: Algio Kriščiūno

– Kai susipažinome gūdžiais 1995 m., tu buvai labiau dailininkas nei muzikantas. „Labiau“ tai ta prasme, kad tai buvo tavo nuolatinis darbas. Ir dar todėl, kad esi baigęs dailės mokyklą, o muzikos niekada nesimokei.

– Dailės mokyklai, nejaučiu jokių sentimentų – ten mane tik įstatė į rėmus. Matyt, taip būtų nutikę ir su muzika, jeigu būčiau pradėjęs lankyti muzikos mokyklą. Dailės mokyklą baigiau tik todėl, kad mama įkalbėjo. Nuo to laiko ir nebepiešiu.

Na, nebent, kai kalbu telefonu, apipiešiu kokį žurnalą – kam nors šukuoseną pakeičiu, ūsus pripiešiu ar Boy George (ryškų moterišką makiažą mėgstantis dainininkas, neslepiantis savo homoseksualumo) paverčiu. (Juokiasi.)

O tas darbas animacijos studijoje, kurį tu prisimeni, buvo labai linksmas, bet labai nekūrybiškas. Turėjau daryti tik tai, ką man sako, o ir dirbti reikėjo su jau kažkieno nupieštais vaizdais.

Bet užtat susipažinau su Sauliumi Drunga (Kanų apdovanojimą už filmo„Anarchija Žirmūnuose“ scenarijų pelnęs režisierius, buvęs įvairių indie scenos grupių muzikantas – aut. past.), su kuriuo dirbdami klausydavomės daug muzikos. O svarbiausia, kad jis mane supažindino su „The Smiths“ kūryba, kuri man padarė didelę įtaką.   – Įtaka buvo tokia didelė, kad išgirdusi per radiją „The Smiths“ (tuomet aš pati buvau menkai susipažinusi su šios grupės muzika) dainą pagalvojau, kad su „Lemon‘s Joy“ (čia ne klaida, iš pradžių grupė taip vadinosi – aut. past.) įrašėte naują dainą, tik man apie tai nepranešėte. Bet grįžkime prie etatinių darbų. Esi pasakojęs, kad dirbai Rusų dramos teatre...

– Rusų dramos teatre dirbau dailininko padėjėju. Tuomet man buvo 15 ar 16 metų. Kiek padirbęs, tame pačiame teatre perėjau prie man mielesnio užsiėmimo – tapau garso operatoriumi. Šis darbas irgi nebuvo labai kūrybiškas – tereikėjo sekti aktorių dialogus ir kartkartėmis paleisti muzikos įrašus. Neretai nieko nesakęs režisieriui paleisdavau ir savo sukurtos muzikos. Kartais dėl jos pagirdavo, kartais velnių gaudavau.

– Tuo metu jau muzikavai su pirma savo grupe „Etaž 3“ (liet. „Aukštas 3“), kuri grojo rusiško roko įkvėptą muziką.

– Taip, su ja ir repetuodavome tame pačiame teatre, kur dirbau, – turėjau tokį operatoriaus kambarėlį. Maždaug tuo pat metu, beje, susipažinau su biplanais (grupės „Biplan“ nariais – aut. past.), kurie dar ir nebuvo biplanai. Bet jau muzikavo, ir mes su jais labai smagiai laiką leisdavome kartu. Kaip tada susidraugavome, taip iki šiol draugaujame.

4 // © 370

– Rusiškas rokas, britiškas rokas, o paskui elektroninė popmuzika (angl. electropop). Kažkada netgi labai pykau, kad taip kardinaliai pasikeitė „Lemon Joy“ stilius, nes man labiau patinka gitaros, bet niekada nedrįsau paklausti, kodėl taip nutiko?

– Stilius pasikeitė, kai mes išmokome groti klavišiniais, studijoje atsirado pirmasis kompiuteris, o vėliau ir „groove box“. Mes pradėjome kurti elektroninę popmuziką, kuri man labiausiai patinka nuo pat vaikystės – mėgau ir mėgstu „Depeche Mode“, „Pet Shop Boys“, „Erasure“ ir kt. Deja, ilgą laiką to negalėjome daryti, nes temokėjome brazdinti gitaromis. (Šypsosi.)

Reikia pripažinti, kad įtakos apsisprendimui toliau groti būtent tokiu stiliumi turėjo ir buvęs „Foje“ narys Arnoldas Lukošius, kuris mums padėjo įrašyti dainą „Balta meilė“, pridėdamas elegantiškų sintezatoriaus garsų. Be to, man atrodo, kad dainuo-

jant elektroninės popmuzikos dainas mano balsas skamba geriausiai. Aišku, kai kurių stilių net ir nesu bandęs – pavyzdžiui, bliuzroko ar sunkiojo metalo.

(Juokiasi.)

– Kada supratai, kad muzikoje nori ir gali nuveikti daugiau nei groti rūsyje rusišką roką?

– Ko gero, tai buvo mano pirmas matytas „Foje“ koncertas Vilniaus Sporto rūmuose. Tada mes dar nebuvome pažįstami su Andriumi Mamontovu. Išsikėliau tikslą su juo susipažinti ir daug ko iš jo išmokti.

– Turbūt laikas grįžti į dabartį – juk yra apie ką kalbėti, nes ką tik išleidote „Willkommen“. Tiesą sakant, net man, senai bičiulei, žinia apie naują albumą buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus – maniau, kad prireiks dar bent dvejų metų, kol tu jį sukrapštysi. Nepaisant to, kad jau praėjo pusšeštų metų nuo paskutiniojo albumo „Stebuklas“ išleidimo...

– Tikrai dar turbūt dvejus metus būčiau krapštęsis, jei ne Vaidas Stackevičius iš M.P.3, kuris ėmė klausinėti, ar neturiu naujų dainų. Vieną dieną aš ryžausi parodyti jam tas dainas ir išgirdau: „Taigi jau yra albumas.“ – Albumas vadinasi kaip ir viena iš jo dainų – „Willkommen“. Jau ir ano albumo single „Kažkada“ skambėjo vokiečių kalba. Iš kur ta meilė jai, jeigu net vokiškai nemoki?

– Jaučiu didelius sentimentus vokiečių elektroninei muzikai – pradedant nuo visiems gerai žinomos grupės „Kraftwerk“.

– Skirtingai nei „Stebuklas“, šis albumas yra gana vientisas, čia nėra tokių išsiskiriančių dainų kaip „Kažkada“, kuri tapo bene didžiausiu jūsų pasta-

rojo meto hitu.

– Iš tiesų šis albumas labai vientisas. O daugiau neturiu ko pridurti: kaip ir visuomet – daug šaltos elektronikos ir mano išgyvenimų. Kalbant apie „Kažkada“... Tai daina, kuri patinka net ir vaikams. Bet tokių dainų naujame albume nėra. Na, aš nesu iš tų, kurie pasiima gitarą į rankas su mintimi „va, dabar hitą sukursiu“. Kaip jau išeina, taip.

– Esi prisipažinęs, kad „Kažkada“ norėjai atiduoti dainuoti kitiems...

– Man atrodė, kad „Kažkada“ man visai netinka, juolab kad ir tekstas iš pradžių buvo šiek tiek kitoks. Kadangi neatsirado norinčiųjų priedainį dainuoti falcetu, teko tai daryti pačiam. (Šypsosi.)

– Žinau, kad tavo stalčiuje paprastai guli ne viena daina. Kiek dabar jų esi prikaupęs?

– Mažiausiai dar vienam albumui      . (Šypsosi.)

– Tu niekada neleidai savo albumų prodiusuoti kitiems, nors tavo mėgstama „Depeche Mode“ prodiuserius keičia kaip kojines, kone prieš kiekvieną albumą. Ar įmanoma bent įsivaizduoti, kad tu leisi kam nors prikišti nagus prie savo kūrybos?

– Įmanoma. Leisčiau savo albumą prodiusuoti žmogui, kurio kūryba man asmeniškai labai imponuoja ir kuris tikrai gerai nusimano šioje srityje. Pavyzdžiui, Leonui Somovui.

– Kai gerai pagalvoji, kam tuos albumus iš viso leisti – juk koncertuose vis tiek geriausiai priima senus gerus kūrinius.

– Yra tokių, kurie ir tegroja senus hitus, pavyzdžiui, „Nazareth“. Iš tiesų dauguma naujų dainų koncertuose skamba tik todėl, kad mes to norime. O senas groja-

me žmonėms, tikrai ne sau. (Šypsosi.)

– Ar būsiu teisi teigdama, kad naujasis albumas neatspindi dabartinio tavo gyvenimo, kuriame kur kas daugiau šviesių spalvų nei anksčiau?

– Iš dalies, taip. Juk jos atspindi pastarųjų penkerių metų nuotaikas. Iš tiesų per juos buvo visko – ir visiškos nevilties, ir džiaugsmo. Visa tai ir užfiksuota „Willkommen“.

– Kad jau prakalbome apie nuotaikas...

Lygiai prieš metus Lietuvą apskriejo žinia, kad atsidūrei ligoninėje: tuo pat metu ilgai slėpta, tačiau, mums, tavo draugams, gerai žinoma problema išlindo į viešumą. Neklausiu, kaip tu jauteisi tuomet – pati mačiau, o kitiems to žinoti nebūtina. Bet juk neneigsi, kad visa tai išėjo į naudą, nes netrukus po to visiškai atsisakei alkoholio.

– Sakydamas, kad aš galiu bet kada sustoti, save apgaudinėjau pastaruosius keletą metų. Bet po tų įvykių pribrendau sau pripažinti, kad vis dėlto negaliu, todėl užtenka meluoti sau ir reikia tiesiog pabaigti draugystę su alkoholiu.

– Kas pasikeitė atsisakius alkoholio?

– Pasakysiu banaliai, kaip sako visi: kai negalvoji apie tai, kaip apsisvaiginti, atsiranda gerokai daugiau laiko darbui, sportui, kitiems maloniems dalykams.

O jeigu rimčiau... Tiesiog atsirado noras gyventi, neliko juodų minčių. Man patinka lankytis koncertuose, spektakliuose, parodose, kino teatruose – dabar viskas labai įdomu. Pasirodo, įmanoma gyventi be tų rožinių akinių, kai į gyvenimą žiūri pro vyno ar kito alkoholinio gėrimo butelio stiklą. Iš pradžių tikrai nebuvo lengva – vis aplankydavo mintys nueiti ir nusipirkti alkoholio – gal tuomet ir mūza kokia aplankys. Bet nepalūžau ir tuo labai džiaugiuosi.

Pasirodo, įmanoma gyventi be tų rožinių akinių, kai į gyvenimą žiūri pro vyno ar kito alkoholinio gėrimo butelio stiklą.

daugiau šviesių spalvų

– Mūsų bendras bičiulis A. Mamontovas yra sakęs, kad nėra parašęs nė vienos dainos būdamas apsvaigęs. O tu?

– Aš irgi nerašiau dainų būdamas apsvaigęs. Tačiau į sceną lipau daug kartų būdamas neblaivus. Visų žmonių, kuriuos kažkada įžeidžiau ar nuvyliau, po tų įvykių aš asmeniškai (ir labai nuoširdžiai) atsiprašiau. Labai viliuosi, kad tokie dalykai daugiau niekada nebepasikartos.

– Ko gero, ir draugų ratas pasikeitė – jame neliko tų, kurie mėgdavo su tavimi kartu taureles kilnoti.

– Matyt, jie ir nebuvo mano draugai, tik sugėrovai. Tikri draugai liko ir liks visada šalia, kad ir kas su tavimi nutiktų.

– Skirtingai nei kitos pramogų verslo garsenybės, kurios po TŲ įvykių ir tavo problemą viešai aptarė, tu pats bent jau socialiniuose tinkluose neatrodai labai pilietiškas – nieko neauklėji, nesigiri savo gerais darbais. Kaip tu pats supranti pilietiškumą ir patriotiškumą? Ar bent rinkimuose balsavai?

– Taip, balsavau, nes tai man svarbu. O patriotiškumą ir pilie-

tiškumą visi ir suvokiame, ir parodome skirtingai. Labai patiko kažkieno pasakyta mintis, kad į šiukšliadėžę įmesta nuorūka yra didesnė patriotizmo apraiška nei ant automobilio veidrodėlio prikabinta trispalvė.

Be to, aš nuo paauglystės esu didelis Lietuvos patriotas, kad ir kaip tai keistai skambėtų. Dar besimokydamas mokykloje visus sąsiuvinius buvau apipiešęs trispalvėmis – ir ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Estijos. Mokykla, kurioje mokiausi, tais laikais buvo tokia tarybinė! Tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl jos nebaigiau ir nuėjau mokytis į vakarinę. Žinoma, anuomet turbūt prie tų jausmų dar prisidėjo ir paaugliškas maištas – norėjosi eiti ne pasroviui, o prieš srovę. Ir šviesaus atminimo Viktoras Cojus su savo tekstais nemažą įtaką padarė.

Na ir kas, kad esu rusų kilmės, bet gimiau Lietuvoje ir ją labai myliu. Nacionalizmo apraiškų iš lietuvių pusės esu sulaukęs tik paauglystėje, bet dėl to iš dalies ir pats kaltas buvau, labai prastai kalbėjau lietuviškai. O dabar tarp mano draugų netgi daugiau lietuvių nei rusų. Iš tiesų tautybė nėra svarbi, kur kas svarbiau yra aplinka, kurioje užaugi, ir kokiomis vertybėmis vadovaujiesi.

P.S. Po interviu Igoris sidabriniu žymikliu skuba raityti dedikaciją ant salotinio „Lemon Joy“ kompaktinės plokštelės „Willkommen“ knygelės lapo. „Pačiai mylimiausiai ir artimiausiai žurnalistei“, – perskaitau ir jau beveik pasipiktinu. „Pridėjau žodį „žurnalistė“ tik tam, kad neskambėtų taip intymiai. Juk tu puikiai žinai, kas mes esame vienas kitam“, – šypsosi jis.

>>>>Žirklės Žirklės

O.Šurajevas: nėra blogų temų. Yra tik neįdomūs pastebėjimai Rašė: Deimantė Tamutytė

Dažniausiai spausdinant interviu pašnekovo kalba yra smarkiai redaguojama, siekiant skaitytojui pateikti patrauklų tekstą. Olego Šurajevo atveju šią taisyklę galima ir sulaužyti. Žinomas komikas dalijasi mintimis apie kūrybos procesus, atskleidžia kylančias dilemas ir apmąsto santykį su žiūrovais. Žinoma, kalbamės ir apie politiką. O.Šurajevas be jos būtų ne O.Šurajevas.

6 //

Rasti, kas bendra ir aktualu „Iš esmės yra du dalykai: natūralus domėjimasis ir apskaičiavimas, kas žmonėms bus aktualu, įdomu“, – dar pokalbio pradžioje, paklaustas, ar specialiai domisi pasaulio aktualijomis, apie kurias kalba pasirodymuose, savo humoro kūrimo formulę pateikia Olegas.

Ko reikia geram stand-up ir apskritai humorui? Komikas mano, kad pasirodymo sėkmė labai priklauso nuo temos unikalumo ir asmeninio santykio su tema.

Vis dėlto, pabrėžia Olegas, temą reikia rinktis atsargiai: „Reikia ieškoti naujų pastebėjimų, bet nenuklysti į šoną, kad tai būtų suprantama tik tau. Turi stebėti, kas žmonėms aktualu, nes, pavyzdžiui, juokai apie tai, kad dabar Venesuela apimta finansinės krizės ar kad Nicolas Sarkozy nepateko į antrąjį Prancūzijos premjero rinkimų turą, lietuviams nebus įdomūs.“ Anot jo, taip pat svarbu, kad žmonės būtų asmeniškai susidūrę su problemomis, apie kurias kalbama. „Jeigu pradėsi kalbėti, kaip sunku rašyti bajerius, 90 proc. žmonių nesupras tavęs, nes tai yra tavo specializacija. Juk jei santechnikas klaustų, ar pastebėjote, kaip sunku pakeisti šalto vandens čiaupą, visi atsakytų: ne, nepastebėjome, nes mes to niekada nedarėme“, – palygina pašnekovas.

Pasak Olego, kurdami pasirodymus komikai ieško bendrų sąlyčio taškų su žiūrovais, todėl dažnai jų taikiniu tampa šeima, alkoholis, politika, sportas, santykiai. „Nėra blogų temų. Yra tik neįdomūs pastebėjimai. Ar pastebėjote, kad moterys labai blogai vairuoja? Visi pastebėjo, tai ne pastebėjimas. Tai yra šūdas.

Niekam tai nei įdomu, nei unikalu, nei juokinga“, – emocingai dėsto pašnekovas. Jis priduria, kad negalima susikoncentruoti vien tik į žiūrovo poreikius: reikia atrasti balansą tarp to, ką nori iš tikrųjų pasakyti (žinoma, jei turi ką pasakyti), ir tarp to, ko nori publika. „Dažniausiai komikai yra tokie žmonės, kurie jautriai reaguoja į visuomenės trūkumus, tragedijas ir tuos neigiamus dalykus paverčia teigiama emocija, o tai auditorijai savotiškai padeda. Kai mes juokiamės, tarsi paleidžiame tą problemą, į ją pažiūrime iš kito kampo. Tokia klasikinio komiko užduotis“, – dėsto pašnekovas. Klausiu Olego, kokia jo užduotis. „Kartais elgiuosi taip, kaip papasakojau, kartais – kitaip. Aš ne visada būnu komikas, kartais ir rimčiau pakalbu. Pavyzdžiui, laidoje „Apie“ aš labai rimtai kalbu“, – savo nenorą apsiriboti vienu formatu aiškina vaikinas.

Olegas nemano, kad turi kažkokių ypatingų gebėjimų stebėti pasaulį: „Kiekvienas žmogus yra unikalus, kiekvieno suvokimas ir supratimas yra labai skirtingas ir, man atrodo, nebūna žmonių, kurie negalėtų pajuokauti, negalėtų atsistoti ant scenos, nes kiekvienas turi savo požiūrį. Bet vėlgi: reikia tą savo požiūrį kažkaip kristalizuoti, suprasti, kur yra tavo unikalus taškas, nuo kurio tu atsispiri savo kūryboje.“

© 370

Kai humoras virsta patyčiomis Pasak jo, kurti gerą humorą – nelengvas užsiėmimas, todėl Lietuvoje niekam nepavyksta kas savaitę sukurti kažką gero: „Užtenka paskaičiuoti – vienai situacijų komedijos minutei reikia nuo penkių iki dešimties bajerių. Lietuvoje to neįmanoma

Kiekvienas žmogus yra unikalus, kiekvieno suvokimas ir supratimas yra labai skirtingas ir, man atrodo, nebūna žmonių, kurie negalėtų pajuokauti, negalėtų atsistoti ant scenos, nes kiekvienas turi savo požiūrį.

tiesiog fiziškai padaryti, nes nėra tiek autorių“, – humoro virtuvės paslaptis dėsto pašnekovas. Nepaisant to, kokybės kartelę siekiama kelti vis aukščiau: „Per pateikiamas aktualijas mes pabandome kalbėti apie esmę. Jei Pitrėnienė padaro kažkokią klaidą, tai, man atrodo, nėra esminis įvykis. Taip, jis yra garsus, juokingas, bet tai labiau patyčios nei humoras, nes iš esmės tokią klaidą gali padaryti bet kas.“ „Tu gali būti nuostabus žmogus, geras kompanijos žmogus, geras humoristas, kuris vienąkart per pusę metų gali pateikti gero turinio humorą, bet kurti humorą konvejerio principu Lietuvoje yra labai sunku“, – netiesiogiai kitus Lietuvos humoristus kritikuoja Olegas. Jis kritiškas ir savo paties atžvilgiu – pamatęs, kad laidos temos išsisėmė, jos tiesiog atsisako. Dieną prieš mūsų susitikimą buvo paskutinė jo laidos „Apie“ serija. „Kai kūryba tampa konvejeriu, po to ilgą laiką pradedu kažko nebejausti. Iš vienos pusės, darbas turi nešti tau pelną, nes iš to gyveni. Iš kitos pusės, turi nepamiršti apie socialinę atsakomybę, jeigu į tave daug žmonių žiūri. Turi perduoti kažkokią žinutę. Na, bet tai daro ne visi. Yra įvairių komikų“, – akcentuoja jis.

Pokalbio su Olegu susitarėme susitikti 12.30 val. Eidama svarsčiau, ar tai jo rytas, ar jau įpusėjusi darbo diena.

Radau jį su puodeliu arbatos, knyga ir užrašų knygute, kurioje žymėjo taikinius savo naujam projektui. Komikas sako, kad jei nėra ankstyvų susitikimų, atsikelia apie 10–11 val. ir nuo 12 val. pradeda dirbti. „Jei tikrai nori kažką gerai parašyti, turi atsiriboti nuo feisbuko, interneto – to man 90 proc. laiko nepavyksta padaryti. Bet reikia atsiriboti, parašyti viską, kas tau tik lenda į galvą, belenką“, – paaiškina O.Šurajevas ir priduria, kad sunkiausia kuriant pasirinkti temas ir surasti unikalius taškus.

sirodymo metu reikia surasti ryšį su publika – suprasti, kokie žmonės atėjo ir ko jie tikisi. Pradžioje būna daug improvizacijos. „Iš esmės tu turi būti atviras, neužsidėti kažkokios kaukės. Jeigu jaudiniesi, tai ir jaudinkis. Kartais tai gali atrodyti nelabai profesionalu, nes susiformavo toks požiūris, kad komikas turi būti užtikrintas. Taip, geriau būti užtikrintam, bet jeigu jautiesi kitaip, nieko nepadarysi. Jei būsi atviras su žmonėmis, suprasi juos, tada, manau, ryšys atsiras“, – tikina pašnekovas.

Per kelerius metus trunkančią komiko karjerą Olegas sako pastebėjęs, kad labai dažnai žmonės į humoro pasirodymus ateina pasityčioti arba pajuokauti patys. „Buvo toks pasirodymas, kai, pradėjus sakyti: „Žinot, jums nebūna juokinga tokia situacija, kai...“, kažkoks vyras sako: „Ne, nebūna juokinga“ Bandau tęsti, o jis vis sako „nejuokinga“ ir bando juokauti pats. Man trūksta kantrybė ir sakau: „Ar jums nebūna juokinga tokia situacija, kai vienas debilas trukdo visiems žiūrėti pasirodymą?“ Ir visi juokiasi, o jis nelabai supranta kodėl. Kodėl taip nutiko? Paprasčiausiai jis jau atėjo ne taip bioenergetiškai nusiteikęs. Jam neįdomu, ką tu kalbėsi, juokausi sėkmingai ar ne. Jis ne humoro čia atėjo. Tu, aišku, gali iš to žmogaus sukurti antagonistą salėje – žiūrovai bus tavo pusėje ir tuomet tai taps šou dalimi“, – pasakoja Olegas.

Jis sako, kad stengiasi suprasti ir priimti visus žiūrovus, nes mano, kad tokių baltų varnų bus visada, ypač kamerinėje aplinkoje. „Aš norėčiau, kad žmonės ateitų įvertinti humoro. Ne žaisti žaidimo, kad mes čia va tokie, davaj linksmink.

Juk 50 proc. atmosferos sukuria žiūrovas, o kitus 50 proc. – komikas. Jeigu žiūrovai nenori kurti atmosferos, joks komikas jų neprajuokins. Kartais būna priešingai – ateini ant scenos, tave mažai kas žino. Tu bandai užsitarnauti dėmesį ir užsitarnauji. Išeini kaip nugalėtojas.

Bet dažniausiai man tos kovos jau nebeįdomios“, – aiškina standuperis.

50 proc. sėkmės – žiūrovai Pasak jo, nesvarbu, kokią gerą medžiagą esi parengęs, iš pradžių gyvo pa-

Trumpai apie D.Trumpą Šią vasarą Olegas su komanda JAV kūrė serialą „Vatnikas“. Vaidindamas pačiuo-

Vido Černiausko nuotr.

De­ja, „Ma­dos in­ jek­ci­jos“ ne­lai­mė­jo, ta­čiau ne­nu­

Barackas Obama Peru susitiko su Vladimiru Putinu, pakalbėjo keturias minutes, ir visi apie tai parašė. Ką galima per keturias minutes pakalbėti? Mes jau kalbamės 40 minučių ir dar ne iki galo kažką suformulavome.

Asmeninio archyvo nuotr.

žusį propagandiniam Rusijos TV kanalui dirbantį žurnalistą ir kurdamas neįprastas situacijas gatvės praeiviams, jis turėjo galimybę iš arčiau pažinti vietos gyventojus. Jį labai nustebino amerikiečių reakcija į kameras: „Jei Lietuvoje atsistoji su mikrofonu ir kamera, dauguma žmonių atsisako filmuotis, nes mūsų televizija suformavo stereotipą, kad bus filmuojama kokia nors nesąmonė. Amerikoje – priešingai: dauguma žmonių nori filmuotis. Jie yra atviresni.“ Komiką, viešint JAV, sužavėjo ir nuomonių įvairovė bei tai, kad ten mažiau jaučiamas kartų skirtumas.

Mėgstama Olego juokų ir ne tik juokų tema – politika. Domiuosi, ar turi pastebėjimų dėl JAV prezidento rinkimų. „Už Donaldą Trumpą balsavo tie, kurie nori avantiūristinės Amerikos. Tokie „ai, nu gal pabandom“. JAV dauguma žmonių yra tokie“, – dėsto jis. Tačiau jį rinkimų kampanijos metu ne mažiau erzino spaudos vienašališkumas H.Clinton atžvilgiu. „Kodėl žmonės balsavo už D.Trumpą? Todėl, kad daugelis ekspertų, nuomonės lyderių įkalbinėjo ir nurodinėjo, kaip reikia balsuoti, kaip suprasti tam tikrų frazių kontekstą. Ir dėl to amerikiečiai sakė:   fuck off: Mums nereikia nurodinėti, mes turime savo galvas“, – dėsto komikas. Beje, Olegas teigia ir savo pasisakymais nenorintis nieko mokyti, jei to nėra tiesiogiai prašoma.

Vis dėlto besidomintieji Olego kūryba žino, kad su politika susijusius vertinimus jis pateikia dažnai. „Aš turiu savo nuomonę. Jei matau, kad tai Kremliaus propaganda, turiu apie tai pasakyti“, – į mano pastebėjimą sureaguoja komikas. Kai kalba pasisuka apie politiką, Olegas teigia neskubantis daryti skubotų išvadų ir kritikuoja kitus taip darančius: „Barackas Obama Peru susitiko su Vladimiru Putinu, pakalbėjo keturias minutes, ir visi apie tai parašė. Ką galima per keturias minutes pakalbėti? Mes jau kalbamės 40 minučių ir dar ne iki galo kažką suformulavome.“ „Mano laikas suplanuotas ir jis, deja, kainuoja pinigus“, – sako Olegas, kai, baigiantis pokalbiui, klausiu, kaip sekasi laikytis deadlainų. Kadangi smalsu, kaip jis organizuoja savo veiklą, dar paklausiu, ar lengva gyvenime priimti sprendimus. „Visaip būna – priklauso nuo to, kokio lygio tas sprendimas“, – sako komikas.

Pasak jo, būna, kad sugalvoja kažką ir padaro jau kitą dieną. Nutinka ir taip, kad idėja, kol bus realizuota, laukia metus. „Jei idėja gera, ji nepraranda patrauklumo praėjus ir nemažai laiko. Kūryba vyksta tokiu principu: sugalvoji 100 idėjų ir 95 iš jų bus šūdinos    . Ir tik penkios bus tokios, kurias gali įgyvendinti“, – atskleidžia komikas.

Pokalbis baigtas. Pakylu nuo staliuko, o Olegas vėl įsitraukia į idėjų paieškas savo naujam projektui. O jūs ar jau sugalvojote šimtą idėjų? Na, bent penkiasdešimt?

>> daiktų anatomija

Ateitį kurs dirbtinis intelektas, vartotojai ir radikalūs kūrybin Biohakeriai, futuristai, technologijų filosofai, ateities tendencijų tyrinėtojai, kūrybos vadovai, dizaineriai ir kiti kūrybinių industrijų specialistai, kuriantys naujus pasaulius ir vartotojų patirtis, – tokie pranešėjai užkūrė futuristinę pirtį menų fabrike „Loftas“ dvi dienas vykusioje ateities tendencijų konferencijoje „What’s Next“.

Rašė: Sandra Kliukaitė

P

asaulis pasikeitė. Kas toliau?

Dirbtinis intelektas ir kūrybingumas – dvi ryškiausios tendencijos, su kuriomis gyvensime ne tik ateityje.

Nauji pasauliai vyksta jau DABAR. Bene labiausiai smegenis užkabinę pranešėjai – kultinės agentūros SNASK įkūrėjas Magnusas Bergas ir lietuvis Andrius Grigorjevas, dirbantis su tendencijų tyrimais ir inovacijų dirbtuvėmis. A.Grigorjevas buvo pasiruošęs tiek netradicinių tarpindustrinių pavyzdžių, kad perduoti ir suvirškinti juos per vieną pranešimą nesuspėjo nei jis, nei žiūrovai. Čia surinkome tik keletą jų.

8 // © 370

Prikėlė Rembrandtą iš numirusiųjų Ar gali dirbtinis intelektas laimėti Kanų Auksinį liūtą? O iš karto du Kanų Auksinius liūtus? O prikelti prieš šimtmečius mirusį dailininką ir priversti jį nutapyti savo paveikslą dabartyje? Siekdama panaikinti ribas tarp meno ir technologijų, Amsterdamo agentūra „J.Walter Thompson“ tai padarė sukūrusi „The Next Rembrant“, už ką ir susirinko du Kanų Auksinius liūtus. JWT sukūrė programą, analizuojančią visus įmanomus Rembrandto aspektus: tapybos techniką, manierą, potėpius, proporcijų pojūtį, šešėlių, spalvų ir erdvės panaudojimą. Taip gimė sudėtingais algoritmais ir 3D technologijomis nutapytas paveikslas. Barzdotas XVII a. vyro portretas su balta apykakle ir juoda skrybėle susideda iš beveik 170 tūkst. Rembrandto kūno tapybos fragmentų ir 148 mln. pikselių. Ir šis paveikslas ne dvimatis, o trijų dimensijų tūrio, lyg naujas tapybos kūrinys.

Akivaizdu, kad gyvename ant linijos, kurioje nyksta riba tarp to, kas yra kibernetika ir realybė. Tai, ką anksčiau matėme filmuose, jau egzistuoja ir tobulėja. Štai Čilėje veikia „The Not Company“, kurios įkūrėjai pasitelkė išmaniąsias technologijas, norėdami išgelbėti mūsų planetą. Galima sakyti, jie plėtoja išmaniąją žemdirbystę, kuri ateityje gali pakeisti mūsų valgymo įpročius, o gal ir sumažinti globalinį atšilimą. Pagrindinis mokslininkas čia yra kompiuteris – dirbtinis intelektas, užprogramuotas tapti protingiausiu maisto mokslininku pasaulyje.

Jis mokosi suprasti maistą molekuliniu lygiu, analizuoja žmogaus skonio suvo-

Andrius Grigorjevas

kimo procesus ir programuoja skanios, bet nebrangios ir tvarios mitybos principus, kai naudojama mažiau vandens, žemės, energijos, gyvūnų mėsos. Ateities maistas gaminamas tik iš augalų, tačiau yra įprasto maisto skonio – mėsos, pieno, sūrio ar kiaušinių. „IntelligentX“ yra alaus darykla Londone, kurioje verdamas aukščiausios klasės alus pasitelkiant algoritmus. Tai pirmasis pasaulyje alus, pagamintas dirbtinio intelekto. Paragavę keturių skonių į stiklinius buteliukus supilstyto alaus, jūs galėsite papasakoti dirbtiniam intelektui savo įspūdžius ir jis į tai atsižvelgs tobulindamas savo kitą alaus partiją.

Taip ši kompanija greičiau nei bet kas kitas rinkoje gali reaguoti į vartotojų pokyčius.

Vartotojų įsitraukimo amžius Pasaulį keičia ne tik dirbtinis intelektas, keičiasi ir patys vartotojai: jie nori patirti daugiau ir kitaip. Jiems patinka tai, kas neišbandyta, kas radikalu. „Kickstarter“ ir kitos finansavimo platformos parodė, kad žmonės nori dalyvauti produkto kūrimo procese ir turėti išskirtines teises gauti pirmines produkto versijas, – teigia A. Grigorjevas, kalbėdamas apie vartotojų įpročius. – Žaidimų industrijoje įsitvirtino „early access“ modelis, kai žaidėjai gali paremti ir išbandyti dar nebaigtus kurti žaidimus, panaši tendencija atsirado ir muzikos industrijoje – albumai parduodami dar nebaigti kurti.“ Gyvename laike, kai kasdien mums pristatoma milijonai prekių. Pavyzdžiui, išleidžiama šimtai tūkstančių knygų. Kaip išsirinkti tarp tokios gausybės? Kaip nustebinti vartotoją? Radikaliai. Kaip prabangiame Ginzos rajone Tokijuje esantis knygynas „Morioka Shoten“ unikalus tuo, kad radikaliai apriboja pasirinkimą ir savo pirkėjams pateikia vieną vienintelę knygą, kuri, knygyno nuomone, yra tikrai vertinga.

MUJI

SNASK

Kiekvieną savaitę ta knyga yra pakeičiama nauja.

Niujorko drabužių gamintojas „Zady“ vartotojams siūlo tik drabužius, kurie nepaklūsta trumpalaikiams mados vėjams, ir dėl aukštos kokybės tarnauja kone visą gyvenimą, o platforma „Buymeonce“ pateikia prekių kategorijas, kuriose pirkėjai gali rasti tik visą gyvenimą tarnaujančius daiktus, pavyzdžiui, beveik amžino galiojimo trukmės ketinį puodą.

Berlyno prekybos centras „Original Unverpackt“ savo pirkėjams supaprastina pasirinkimą pateikdamas tik sveriamus aukščiausios kokybės produktus be jokių pakuočių. Taip jie palaiko „Zero Waste“ judėjimą, tačiau ir panaikina prekės ženklų identitetą. Na, bet yra ir tokių prekės ženklų, kurie patys nori būti nematomi kaip japonų MUJI – įžymiausias ne-

SNASK

, ninkai Zady

SNASK

matomas prekės ženklas. Už jį įžymesnis nebent nematomasis „Bansky“. „MUJI prekės ženklo filosofija – kurti gerai apgalvotus, funkcionalius ir patvarius daiktus, kurie neturėtų jokio išskirtinio identiteto ir nebūtų pristatomi jokiomis ekstravagantiškomis rinkodaros priemonėmis. Jų prekės ženklas yra tik numanomas ir slepiasi už pačių produktų“, – teigia Andrius.

Desertui – „SNASK“ Kone geriausias radikalaus kūrybingumo pavyzdys, parodęs kaip rinkoje būti kitokiam ir išlikti pastebimam tiek vartotojų, tiek klientų, į „Loftą“ atvažiavo pats. M.Bergas – vienos kontroversiškiausių pasaulio reklamos agentūrų SNASK kūrybos vadovas. Agentūros, kuri į pasaulį leidžia netradicinio ir labai ryškaus turinio idėjas, o save pristato kaip ateities romaną ir naująją tvarką, kuri seną konservatyvų pasaulį laiko didžiausiu priešu.

Magnusas yra bičas, ne kartą susimovęs ir ne kartą patyręs stulbinančią verslo sėkmę. Kadaise jis svajojo tapti ledo ritulininku, klausė „Nirvanos“, o ant jo kambario sienos kabėjo plakatas su Kurtu Cobainu. Tada jis baigė grafinį dizainą Anglijoje, gavo darbą vienoje Švedijos reklamos agentūroje, netrukus jį metė ir su draugu Freddie įkūrė SNASK. Dabar SNASK viską daro savaip. Čia viskas lyg disneilendas kūrybininkui. Reklamos agentūra veikia šiuolaikinio roko grupės principu. Jie turi savo įrašų kompaniją ir manifestą, leidžia savo knygas ir firminius rožinius dviračius, rengia savo dizaino festivalį, skaito paskaitas, ir stipriausia dalis – verda savo alų nuosavoje alaus darykloje. Taigi, kam patikėtumėte savo skonio receptorius – jokių standartų nepaisančios reklamos agentūros išvirtam alui „PangPang“ ar dirbtiniam intelektui iš Londono?

The Not Company

IntelligentX-team

Morioka Shoten

>> ŪSAI

(ŽURNALAS) KAUNUI Rašė: Edvinas Grin Nuotraukos: Fabiano Weisso

Kai išsidaviau, kad rašysiu į atgimusį „37O“, pažįstami kauniečiai ėmė džiaugtis: „O! tai gal ir apie Kauną pagaliau kas parašys...“ Reikia pripažinti, nervinimasis buvo pagrįstas – žurnalo branduolys įsitaisęs Vilniuje ir rašo labiau apie sostinę. Nieko neįprasto. Taigi, redaktorei leidus, kauniečiams paliepus, taip ir likau įpareigotas rašyti „apie“ ir „iš“ Kauno.

Iškeps Kauno KEKSas* ar neiškeps, akivaizdu, kad pastaruosius kelerius metus miestas išties pradėjo rūpintis savo įvaizdžiu. Džiugu, kad konkuruoti su Vilniumi ir vice versa pamažu tampa blogo tono ženklas. Ir net jei vis dar pasvajojame, nesvarbu kur – Kaune ar Vilniuje – gyventume, kad jau tuoj, dar kokie metai ar dveji, ir būsime naujas Berlynas, nieko baisaus. Mes tokie ne pirmi ir ne paskutiniai. Tokiomis akimirkomis psichologai rekomenduoja giliai įkvėpti ir atsigręžti į tai, ką turime ir kas esame čia ir dabar.

Nenuginčijamas ir neperspjaunamas kelių pastarųjų metų Kauno prekės ženklas – tarpukario modernizmo architektūra. Gvardija solidžių, sėkmingų, anšlaginių projektų. Nuo gaivių „Ekskurso“ komandos ekskursijų, netikėtų projekto „Lost and found Kaunas“ architektūros fotografijos rakursų iki ryškiausių kultūrinių festivalių, nukreipiančių žibintus į modernistinį miesto betoną. Kartą paragavęs negali sustoti. Akivaizdu, šis reiškinys (nuo kurio jau net kiek koktu darosi, kad ir koks atsidavęs Kauno modernizmo gerbėjas būčiau) dar pareikalaus atskiro teksto. Bet šįkart ne apie tai. Puslapį apie Kauną siūlau atversti ne iš fasadinės, bet iš vidinės kiemo pusės. „Backyards“ – būtent tokia buvo Kauno fotografijos galerijos kuruojamų kūrybinių dirbtuvių „Žurnalas Kaunui“ tema.

Organizatoriai kartu su nepriklausomo vokiško žurnalo FROH! leidėjais sukvie-

tė margą kylančių fotografų, žurnalistų ir dizainerių komandą atsiriboti nuo vyraujančių miesto įvaizdžių ir pasakoti istorijas, slypinčias už to, kas akivaizdu. Negana to, įrodė, kad per stulbinamai trumpą laiką (aštuonias dienas!) galima sukurti unikalaus turinio (178 puslapių!) leidinį.

Apie FROH!C/ „Publish Yourself!“ Dirbtuves vedė trijų kietų, nesusireikšminusių profesionalų komanda. Visi jie nepriklausomo vokiško žurnalo FROH! leidėjai: Sebastianas Pranzas, sociologijos daktaras, tiriantis, kaip medijos transformuoja visuomenę; Klausas Neuburgas, studijavęs architektūrą ir dirbantis dizaineriu bei leidėju. Jo leidybinė veikla buvo įvertinta „Red Dot“ dizaino apdovanojimu; Fabianas Weissas, laisvai samdomas fotografas, dirbantis su nacionaliniais bei tarptautiniais leidiniais, savo individualiuose projektuose tiriantis kultūrinius pokyčius asmeninėse struktūrose platesniame juos supančios kultūros kontekste. Keliaudami kartu su savo sukurtų tarptautinių kūrybinių dirbtuvių ciklu „Publish Yourself!“ jie siekia kurti alternatyvias viešąsias sferas ir taip visuomenėje įkvėpti kūrybinius procesus. Nes nuoširdžiai tiki, kad nepriklausoma ir vietinė žurnalistika užima kertinį vaidmenį įgalinant žmones veikti ir vykdyti pokyčius. Apie visa tai, Fabianui ištaikius laisvą akimirką, turėjau progą pasikalbėti gyvai.

– Ką turi omenyje, minėdamas alternatyvias viešąsias sferas?

– Šiuolaikinės žurnalistikos pasaulyje, kuris vis labiau centralizuotas ir valdomas kelių pagrindinių leidėjų, mums atrodo labai svarbu įgalinti žmones, padėti jiems išmokti technikų ir įgyti įgūdžių, kaip patiems kurti turinį. Ypač šiais laikais, kai medijoje gausu alternatyvių erdvių ir galimybių reikšti savo mintis, kelti klausimus, kalbėti apie tai, kas svarbu.

Tai ir kuria tas alternatyvias sferas, stojančias į kitą barikadų pusę nei žiniasklaida ir tie keli privilegijuoti leidėjai.

– Kaip suprantu, kalbi ne tik apie nepriklausomos leidybos formato specifiką, bet ir alternatyvų turinį, kurio paieškas skatinate?

– Taip, būtent. Žurnalas FROH! ir gimė iš idėjos sukurti erdvę istorijoms, kurias girdime iš draugų, bet nematome medijoje. Tad tiek savo žurnale, tiek dirbtuvėse mes vadovaujamės šiuo principu.

Norime suteikti erdvę temoms, kurios nebus publikuotos tradicinėje medijoje.

Mums svarbu, kad žmonės ir jų patirtys būtų išgirstos, kad kalbėtų apie savo asmenines, jiems rūpimas patirtis, ieškotų netikėtų požiūrio taškų. Skatintų atradimo džiaugsmą ir dialogą.

– Ateities žurnalistika. Kokia ji?

– Manau, žurnalistikos ateitis yra atsiriboti nuo žiniasklaidos ir kurti į internetą panašią sferą, kur visi gali reikštis, burtis į nepriklausomos leidybos bendruome-

nes, aprėpiančias kuo įvairesnių profesijų ir interesų žmones. Tai siekiame atspindėti ir kūrybinėse dirbtuvėse. Man atrodo, leidyba išgyvena labai įdomų tarpsnį.

Tradiciniai leidėjai praranda skaitytojus, todėl yra priversti ieškoti kūrybiškų būdų kurti ir pateikti turiniui. Socialiniai tinklai turi galią parodyti žmonėms, kad tu esi ne tik vartotojas, bet ir pats gali kurti ir esi medijos (turinio) kūrėjas. Aš pažįstu fotografų, kurių feisbuko ar instagramo paskyros turi daugiau sekėjų nei daugumos žurnalų. Medijos monolitas griūna. Žurnalistas jau seniai nebė-

>> Skaitykla

Douglas Adams KELIAUTOJO AUTOSTOPU GIDAS PO GALAKTIKĄ

Rimantas Kmita PIETINIA KRONIKAS

Esama knygų, kurios tiesiog pasmerktos būti kultinės. Jos pergyvena ne vieną kartą, autorių, jos išdalijamos į citatas, o jų gerbėjai atpažįsta vienas kitą iš pusės žodžio ar frazės. Viena iš tokių knygų Vakarų pasaulyje laikoma ir JAV fantasto Douglaso Adamso kultinė knyga „Keliautojo autostopu gidas po Galaktiką“. Šį romaną jau anksčiau buvo išleidusi kažkada sėkmingai dirbusi, o dabar mirusi ar merdėjanti „Eridano“ leidykla, bet vertimas buvo šiaip sau, tad leidykla „Kitos knygos“ (regis, užsibrėžusi pagaliau lietuviams pateikti kokybišką mokslinės fantastikos aukso fondą) išleido „Gidą“ iš naujo. Vertimas taip pat naujas ir šį kartą tikrai geras.

Romanas prasideda su užmoju – ateiviai sunaikina Žemę, nes ji trukdė tiesti hipererdvinį greitkelį. Išsigelbsti tik Arturas Dentas, jo draugas Fordas Prefektas, kuris, pasirodo, esąs ateivis, renkantis medžiagą kosminių kelionių gidui, ir Trilijana, Galaktikos prezidento Zafodo Bibl-

Anksčiau ar vėliau pasirodo knygos, kurios, ir šiaip būdamos geros, dar pataiko ir į vienos kurios nors kartos sentimentus. Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ – kaip tik tokia. Šiauliečių tarme parašyta vieno vaikino brendimo istorija turėtų pataikyti tiesiai į visų dabartinių keturiasdešimtmečių širdis ir kepenis (turint omenyje gariūnmečio degtinės kokybę). „Pietinia kronikas“ – pasakojimas apie paprastą bachūrą. Kožos ir treningai, babkės ir meilė, „2 Unlimited“ ir Van Dammas, regbis ir kašė, na ir, žinoma, visas kitas, „laukinio kapitalizmo“ grožis ir siaubas. „Teisingi treningai paroda tava požiūrį į neramų gyvenamąjį metą“, –

Iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka. Kaunas, „Kitos knygos“, 2016.

10 // © 370

brokso mergina. Šis ketvertukas, lydimas maniakine depresija sergančio roboto Marvino, leidžiasi į keistus, beprotiškus ir paradoksalius kosminius nuotykius. Adamso romanas žaižaruoja humoru, absurdiškomis situacijomis, jame žaidžiama fantastikos klišėmis, erdvės ir laiko paradoksais, kalba. Rašytojas šaiposi iš žmonijos kvailumo ir susireikšminimo, tyčiojasi iš biurokratijos ir vartotojiškumo.

Jei norite sužinoti atsakymą į visų svarbiausią klausimą, pasiklausyti (neduok Dieve!) vogonų poezijos, papietauti restorane visatos pakraštyje – leiskitės į kelią su Douglasu Adamsu.

Popromanas. Vilnius, „Tyto Alba“, 2016 m.

rašo autorius. Įdomiausi, ir turbūt sentimentams bei laikui atspariausi, šios gariūnmečiui ir Šiauliams skirtos knygos dalykai – pasakojimas apie sportą (regbį) ir pasakojimas apie tai, kaip „paprastas bachūrs“ atranda literatūrą. „Pietinia kronikas“ – tikra giesmė sportui. Tokių poetiškų jam skirtų romano puslapių lietuvių literatūroje gal dar ir nebuvo. R.Kmita rašo apie regbį – sportą, kuris Lietuvoje iki šiol šešėlyje, jis kalba apie komandinio žaidimo grožį ir dvasią, apie jo poveikį žmogui – „regbis moke susitvarkyt‘ su galva“.

Literatūra, kurią taip nenorom ėmė skaityti šio romano herojus, taip pat moko jį susitvarkyti su galva ir jausmais. Per literatūros kūrinius parodytas ir herojaus brendimas, jam palaipsniui atsiveriantis platesnis suvokimo ir jausmų laukas.

Manau, romanas sukels šiokį tokį sujudimą glotniame ir apsnūdusiame lietuvių prozos tvenkinyje. Na, ir atvers į literatūrą kelią miesto šnektoms, paprastam bazarui ir slengui.

FROH! komanda (iš kairės į dešinę): Sebastianas Pranzas, Fabianas Weissas, Klausas Neuburgas

ra tai, kas padaro informaciją prieinamą.

Tam turime „Google“. Žurnalistika turi suburti žmones, skatinti juos domėtis tuo, kas vyksta. Įkvėpti dalytis istorijomis ir patirtimis.

Nuo balandžių iki laiptų Paklausus, koks pirmas įspūdis apie Kauną, Fabienas atsakė, kad čia jie pasijuto labai laukiami. Pridūrė, kad labai daug dirbo ir neturėjo laiko geriau pažinti miesto, bet Kauną pavadintų atviru ir alternatyviu. Nedrįsčiau nesutikti. Įdomu, kokia miesto įvaizdžio pers-

pektyva atsivertų žiūrint šiuo kampu.

Galiausiai kūrybinės dirbtuvės finišavo žurnalo (tiesa, kol kas tik virtualus, konceptualus leidinys bus išleistas gruodžio antroje pusėje 500 vnt. tiražu) pristatymu ir pažėrė daug įdomių, netikėtų, vizualių ir asmeniškų požiūrių į tą patį miestą. Vieni pabandė be išankstinių nusistatymų pažvelgti į daugiabučių kiemuose esantį mėgėjišką vietinių gyventojų meną. Rengė interviu su keistų šlaitinių-pusinių namų, itin paplitusių Vilijampolės rajone, šeimininkais.

Iškėlė opų klausimą, kodėl Kauno kie-

mai tapo socialinio konflikto erdve ir vieta pasistatyti automobilį. Skyrė dėmesio nykstančiam Kauno medinės architektūros grožiui. Mieste ieškojo ir fikcijos, ir realybės. Klajojo po vidinius vaikystės kiemus. Ir galinius tarpukario architektūros fasadus. Visą dieną stebėjo kaimynus. Sukūrė kolekciją alternatyvių suvenyrų, kurie primena, koks būna miestas apsvaigus. Atrado sekmadieninį balandžių turgų. Pakvietė susitikti ant daugiabučių laiptinių suoliukų. Leidosi į asmeninių kiemų tyrinėjimą ir iškėlė klausimą, ar pagal kiemą galima nuspėti jo gyventoją. Suskaičiavo Kaune esančius laiptus. 62! Tiek ir dar daugiau būdų išlaipioti Kauną. Jei būtų mano valia, šis sąrašas jau dabar atsidurtų turizmo centre.

Grįžtant prie tarpukario architektūros (regis, kalbant apie Kauną ši tema neišvengiama), įdomu, kad Fabianą labiausiai nustebino faktas, jog skirstome istoriją pagal karus. Pirma, nustebau, kad tai pastebėjo vokietis. Antra, kad kitur pasaulyje taip nedaroma. Ir nenustebčiau, jei tokią išvadą jam įpiršo būtent Kauno tarpukario modernizmo šmėklos. Taigi, kai kitą kartą atvažiuosite į Kauną, atsukite joms nugarą. Išlipę Geležinkelio stotyje, užuot pasukę Centro link, pakilkite į Aukštuosius Šančius ir antrame „Aibės“ aukšte suvalgykite skaniausią veganišką picą. Arba leiskitės į turą ieškodami keistų pusnamių Vilijampolėje, sekmadieninio balandžių turgaus ar naiviojo meno skulptūrų miegamųjų rajonų kiemuose. Svarbiausia – kuo daugiau laipiokite laiptais. *„Kaunas – Europos kultūros sostinė“

įrodė, kad per stulbinamai trumpą laiką (aštuonias dienas!) galima sukurti unikalaus turinio (178 puslapių!) leidinį.

Rašė: Marius Burokas

Günter Grass SVOGŪNO LUPIMAS

Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 m.

Audringame XX a. gyvenusio garsaus žmogaus prisiminimai visuomet slepia kokią nors nepatogią paslaptį. Klausimas tik vienas – ar tas žmogus ją atskleidžia pats, ar laukia, kol tai padarys kokie nors landūs ainiai.

Nobelio premijos laureatas Günteris Grassas nusprendė savo didžiąją paslaptį ir gėdą išpažinti pats. Lietuviškai ką tik pasirodžiusiame prisiminimų romane „Svogūno lupimas“, jis pasakoja, kaip savanoriškai tapo nacių kariuomenės kareiviu, tarnavo Wafen SS daliniuose. Šis jo prisipažinimas sukėlė audrą Europoje, buvo siūloma net atimti iš rašytojo Nobelio premiją.

G.Grassas nesigina savo kaltės: jis teigia, kad didžiausia jo nuodėmė – tylėjimas ir buvimas tokiam kaip visi. Jis sakosi tikėjęs viskuo, ką sakė to meto propaganda.

Vis dėlto ši, pasak Grasso, „sarmata ir gėda“ – ne pagrindinis knygos motyvas. Rašytojas pasakoja apie savo vaikystę Dancige (dabartiniame Gdanske), apie tarnavimą kariuomenėje,

apie gyvenimą amerikiečių įkurtoje karo belaisvių stovykloje, apie klajones po sugriautą ir skurdžią pokario Vokietiją. Jis neskubėdamas porina, kaip ėmė kurti: pasakoja apie savo piešinius, akmentašio profesiją, apie skulptūrą, mokslus meno akademijoje, kaip ėmė rašyti. Knygos pabaigoje trumpam šmėstelėja ir ne vieno garsaus to meto vokiečių rašytojo pavardė, pateikiamas kolektyvinis to meto Vokietijos ir Europos kultūros žmonių portretas.

G.Grassas – meistriškas pasakotojas, jo proza neskubri, šakota, su daug nukrypimų, pasvarstymų, detalių. Jis santūriai sąmojingas ir (auto) ironiškas. Puiki klasikinės prozos knyga ir pavyzdys, kaip reikėtų elgtis su praeitimi, kalte ir gėda.

Yuval Noah Harrari SAPIENS. GLAUSTA ŽMONIJOS ISTORIJA Iš anglų kalbos vertė Tadas Juras. Kaunas, „Kitos knygos“, 2016 m.

Kaip žmogus tapo tuo, kuo tapo? Kodėl mes tokie, o ne kitokie? Iš kur visos mūsų bėdos ir džiaugsmai? Kaip mes, ponai, tiesą sakant, prie to priėjome? Į visus šiuos klausimus atsakymai pateikiami Jeruzalės profesoriaus Yuvalio Noah Harari knygoje „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“. Nors ne, meluoju. Perskaičius knygą jums kils dar daugiau klausimų. Bet tai gerai. Nes ši knyga – puiki proto mankšta.

Knygoje nuosekliai, glaustai ir itin žaismingai pasakojama, kokią įtaką žmonijai padarė trys svarbios revoliucijos: prieš 70 tūkst. metų įvykusi kognityvinė, prieš 12 tūkst. metų kilusi žemės ūkio ir vos prieš 500 metų prasidėjusi mokslo revoliucija. 400 puslapių knygoje papasako-

jamas visas žmonijos nueitas kelias – nuo žmogbeždžionių iki ateities post-žmogaus.

Y.N.Harrari savo knygoje sugriauna daug mums įprastų tiesų ir moko pažvelgti į visuotinai priimtinus faktus kitu kampu. Jis teigia, kad tapęs žemdirbiu žmogus netapo nei geresnis, nei laimingesnis, tai tik padėjo jam pasklisti po pasaulį. Jis tvirtina, kad mūsų mąstymas nuo neatmenamų laikų nepasikeitė. Autorius taip pat rašo, kad žmonija išliko ir suklestėjo, nes ją suvienijo tik mūsų vaizduotėje ir fantazijoje esančios struktūros – religija, tautos, pinigai, žmogaus teisės. Trumpai tariant, mes klestime, nes esame tvirtai įtikėję savo pačių išgalvotais dalykais.

Hipotezės drąsios, jas galima kritikuoti, bet juk tam ši knyga ir parašyta – kad trumpam paliktume jaukų pasaulėlį.

>> KLAUSYKLA

Recenzavo: Karolis Vyšniauskas

LAPKRIČIO ALBUMAI.

Deeper Upper Mirrors s/r

Po hito „Unity“ sėkmės vilniečiai „Deeper Upper“ turėjo du kelius: arba toliau pop‘inti savo garsą, arba atsigręžti į tamsias grupės ištakas. Pasirinko sunkesnį antrąjį ir nesuklydo. Debiutinis vaikinų albumas „Mirrors“ yra netikėtai raminantis, paslaptingas ir filosofiškas.

Bet neapsigaukit, šokti čia yra pagal ką. Būtent naujuoju amplua jie sukūrė vieną gražiausių kada nors šioje šalyje parašytų dainų „The Chase“, kurios puikumą kol kas pražiūrėjo visi. DU rado savo unikalumą Lietuvos indie roko scenoje iš jos pabėgdami. „Mirrors“ dominuoja sintezatoriai, o ne gitaros. Jokia kita grupė Lietuvoje negroja tokio dinamiško synthpopo. Ir jokia kita neturi taip profesionaliai prodiusuoto ir įrašyto albumo. Vilniaus studijos „Ymir Audio“ prodiuseris Snorre Bergerudas galėtų drąsiai būti įvardytas penktuoju DU nariu – jo indėlis į „Mirrors“ grožį milžiniškas. DU sektųsi dar labiau, jei jie atsipalaiduotų. Geras brolis „Mirrors“ kompanijai būtų šiemet išleistas britų šelmių „Wild Beasts“ įrašas „Boy King“. Ten užfiksuotas seksualumas, saviironija, žodžių tiesmukumas yra geros nuorodos kur dyperiams judėti, kad susikurtų artimesnį santykį su klausytojais. Kol kas „Mirrors“ veidrodžiai, kurių po vieną yra ir albumo dėžutėje (išleistoje tik 300 kopijų tiražu – griebkit progai esant!), nukreipti į pačius DU, užuot leidę klausytojams grupės muzikoje pamatyti save.

Sheep Got Waxed Pushy Tilto namai

„Tas pirmas mūsų albumas… na, neina jo klausyti. Pakartot“, – radijo studijoje pasakė blogiausias viešųjų ryšių specialistas ir nuoširdžiausias Lietuvos gitaristas Paulius „Waxed“ Vaškas. Melas! Pirmasis „Sheep Got Waxed“ albumas buvo antidžiazo grynuolis, trijų muzikantų šėlsmas, kokio seniai nebuvo vietos scenoje. „Pushy“ yra kitoks. Jis daug ambicingesnis. Pradėję dirbti su geriausia naujos kartos Lietuvos muzikos vadybininke Gabriele Tamutyte, šypai atgimė ir... nurimo. Jie pradėjo flirtuoti su elektronika, taip atverdami naują dimensiją. Kartais grupė pataiko į aukso vidurį. Apokaliptinė kompozicija „Forro“, kuriai sukurtas ir vienas išskirtiniausių pastarųjų metų lietuviškų muzikinių klipų, kelia pagaugus. Melodingos „Miss“ ir „Visitor“ įrodo, kad dramą gali sukurti ir grodamas ramiai. „Handwriting“ yra brutaliai destruktyvi – grupės ištakos vis dar gyvos. „Pushy“ turi tik vieną, bet esminę bėdą: devynios kompozicijos, sudėtos į vientisą albumą, neperduoda didesnės žinutės, išskyrus „Šypai dabar groja ir elektroniškai“. Ne visi albumai privalo turėti žinutę. Dažnai užtenka vieną po kitos klausytis geras dainas ir jomis džiaugtis. „Pushy“ tai suteikia. Bet ši trijulė turi potencialą sukurti kažką labai monumentalaus, vientiso, įeisiančio į istoriją greta lietuviškos muzikos didžiųjų. „Sheep Got Waxed“ jau rado tam įrankius. Talento jiems niekada netrūko. Dabar reikia tik šiek tiek (savi)kontrolės.

Pagrindinė daina: „The Chase“

Pagrindinė daina: „Forro“ 87

100

85

100

Petrol Girls Talk of Violence Bomber Music

Repetitor Gde Ceš Moonlee Records

Kokio kietumo tai albumas. Belgrade susibūrę serbai „Repetitor“ porą kartų buvo Vilniuje. Tie, kurie matė juos gyvai, toliau neskaitykit, jūs ir taip viską žinot. Nesutikau žmogaus, kuris, išgirdęs šiuos tris jaunus žmones scenoje, netaptų jų gerbėjais. Aukštaūgis vokalistas-gitaristas Borisas jaukiausiai jaučiasi ant scenos aparatūros, bosistė Ana Marija grodama yra savo stichijoje, būgnininkė Milena kala taip, kad prižadintų lavoną. Kartu jie turi laukinę jėgą, grąžinančią garažinį roką į pačias jo ištakas, pas hipių idėjų mirtį, kažkur greta Iggy Popo ir „The Stooges“. Kaip ir pastarieji, „Repetitor“ dažnai groja primityviai, pateisindami savo pavadinimą kartoja tuos pačius dainų elementus, nesistengia eksperimentuoti su garsu. Tačiau to ir nereikia. Dainos „Ako te ikada“ pradžioje muzika sekundei nustoja ir Milena sušunka: „Aaa!“ Tai yra momentas, į kurį telpa „Repetitor“ esmė. Europos roko scenoje sunku rasti kitą tokią galingą grupę. Britų kritikai svajoja kažką tokio turėti pas save – roko šalyje! „Repetitor“ dainuoja serbiškai-kroatiškai, ir tu nesupranti nė žodžio.

Bet vėlgi: ir nereikia. Jėga Boriso balse yra universaliai suprantama. Kai vietinė muzika nusibosta, o tarptautinė scena atrodo per daug britiška-amerikietiška-skandinaviška, „Repetitor“ yra čia, pasiruošę jus išgelbėti. Beje, albumą išleidusi įrašų kompanija „Moonlee Records“ yra slovėnai – taip pat verti atskiros inspekcijos.

Tarp Austrijos ir Didžiosios Britanijos kuriantys „Petrol Girls“ verti dėmesio ne tik todėl, kad grupės bosistė Liepa užaugo Vilniuje. Šiandien jie yra tarp garsiausių feminizmo balsų Europos pogrindžio muzikoje.

Bet vien šia žinute neapsiriboja. Debiutinis grupės albumas „Talk of Violence“ kalba apie smurtą, kurį muzikantai mato visuomenėje: nuo politinės prievartos, nukreiptos į mažiau turtingus ar bėgančius nuo karo, iki socialinio spaudimo prieš moteris. „Petrol Girls“ neateina padiskutuoti, jie tuo netiki. Jie sako savo tiesą taip, kad suprastum. „Paliesk mane dar kartą ir aš fucking tave nužudysiu“, – išrėkia vokalistė Ren iš visos širdies dainoje „Touch Me Again“ apie seksualinę prievartą. Buvo smalsu stebėti, kaip „Petrol Girls“ atliko šias dainas apšildydami „Dead Kennedys“ Kelne. Oldskūliniai Vokietijos pankai iš pradžių žiūrėjo įtariai, bandydami suprasti, kas šie jauni žmonės scenoje ir kodėl jie tokie pikti. Į koncerto pabaigą jie jau rėkė kartu. Daug kas „Petrol Girls“ mėgs – arba nekęs – dėl jų politikos. Vis dėlto už agresijos ir hardkorinio triukšmo čia yra pakankamai gerų melodijų ir gilios lyrikos, apdainuojančios raganas, harpijas, bet čia pat – ir nesąžiningą ekonomiką. Pasaulį keičia ta muzika, kuri ne tik turi ką pasakyti, bet ir sako tai taip, kad norisi šaukti kartu. „Petrol Girls“ muzika yra tokia.

Pagrindinė daina: „Touch Me Again“

93 100

Pagrindinė daina: „Gde Ćeš“ 12 //

© 370

0° kisielius kefyras

Freaks on Floor Waves s/r

„Freaks on Floor“ padarė tai, ko niekas iš jų nebesitikėjo: jie vėl tapo cool. Dukart gavę M.A.M.A. kaip geriausia Lietuvos roko grupė – nes galbūt tai vienintelė roko grupė, kurią tokie apdovanojimų komisijos ekspertai kaip Vaitulionis žino – su paskutiniu albumu jie, atrodė, numarino savo karjerą. Pavadino įrašą „Life“, o paskutinę jo dainą – „The End“. Rokenrolas baigėsi? Nė velnio. „Waves“ superhitas „Star“ davė naują pradžią fryksams. Albume yra ir tokie džiaugsmai kaip triuškinantis „Adolescence“, pakilus „Give It All“, gospeliškas „Body & Soul“, įrašytas kartu su choru. Grupės lyderis Jarutis niekada neslėpė simpatijų Amerikai, bet dažnai to rezultatas būdavo B lygos RHCP. Šiame albume jis išlaisvino savo vidinį Springsteeną ir Vedderį ir sukūrė roko himnų rinkinį. Kaip jam tai pavyko? Vėl reikia atiduoti duoklę „Ymir Audio“. Įvyko esminis pokytis. Anksčiau Lietuvoje „prodiuseris“ buvo keiksmažodis, reiškiantis, kad ateis nieko apie muziką nesuprantantis žmogus ir iš tavo idėjų padarys bavariją. Snorre parodė, kodėl prodiuseris albumui reikalingas: jis padėjo ištraukti geriausius elementus, kuriuos fryksai turėjo, tik patys nežinojo, kaip juos suvaldyti. „Waves“ yra įrodymas, kaip grupė gali sužydėti, jei randa teisingą pagalbą. Po dešimties metų „Freaks on Floor“ pagaliau skamba taip, kaip visada buvo verti.

Pagrindinė daina: „Adolescence“

90

100

Visus albumus, išskyrus „Pushy“, galite išgirsti „Spotify“, „Apple Music“, „Deezer“ platformose. „Pushy“ klausykite „Bandcamp“ platformoje.

88

70 absentas

100

100 spiritas

>> Ir šviesa telydi

Tichu, tungakas ir vizionieriško meno sprendimai „Autarkioje“ Neseniai Vilniuje (Naugarduko g., Gedimino technikos universiteto Elektronikos fakulteto vidiniame kieme, buvusios valgyklos patalpose) duris ir langines atvėrė menininkų dienos centras, interesų klubas, menamų patirčių, meškos paslaugų ir įsivaizduojamų sprendimų biuras, eksperimentinės gastronomijos bistro, meno galerija ir projektų vystymo viešbutis „Autarkia“. Apie naujai atsivėrusią šiuolaikinio meno erdvę kalbuosi su „Autarkios“spaudos atstove Alberta Vengryte ir institucijos įkūrėju, menininku Robertu Narkumi.

Rašė: Paulius Andriuškevičius Nuotraukos: Andrejaus Vasilenkos

14 //

– Žodis „autarkija“ reiškia savipakankamumą. Kokia lingvistinė ir kultūrinė šio žodžio etimologija ir kaip jis atspindi / koreliuoja su naujai įsteigtos kultūros institucijos misija?

A.V.: Tiesa, pavadinimą kildiname iš graikiškojo „autarkhia“ arba „autarkhein“ – „save valdantis“. Originaliai ši sąvoka apibrėžia etinę ir politinę sampratą, žyminčią konkrečios sistemos savipakankamumą. Vilniaus Naujamiestyje įsikūrusi „Autarkios“ erdvė taip pat ženklina tam tikrą meninę, kultūrinę, bendradarbiavimo ir bendrabūvio sistemą. Esame šiuolaikinio meno galerija ir projektų vystymo viešbutis, periodiškai siūlome menininkams įsikurti antrame aukšte esančiose studijose, kuriose gali būti plėtojami meno, mokslo, filosofijos, naujųjų technologijų ir kiti aktualūs tarpsritiniai projektai. Veikiame kaip daugiafunkcė erdvė, kviečianti į parodų (performansų, instaliacijų, akcijų ir t.t.) bei asmenybių ir idėjų pristatymus (netrukus startuos kassavaitiniai susitikimai su šiuolaikinio meno kūrėjais), siūlome užeiti tiesiog pabendrauti, padiskutuoti, paragauti menininko Jono Paleko ruošiamos sriubos, gaminamos paraleliai veikiančiame „Eksperimentinės Coolinarijos“ bistro, galbūt atrasti čia pat dirbančius žmones, kurie ateityje taps idėjiniais partneriais, padėsiančiais menines idėjas paversti materija.

R.N.: „Autarkia“ prasidėjo kaip viena iš menininkų įdiegimo programos „Vizionierius“ atšakų (programos manifestą galite rasti adresu www.vizonierius.lt).

Plėtojame projektą, kurio metu bandome sukurti šviečiančius, autorinius menininkų augalus. Filosofas Vaidas Gecevičius sukūrė hidroponinės sistemos prototipą, kuriame šie augalai kerojosi, o bioinžinierius Šarūnas Paškevičius dirbo su augalais, kurie dėl tam tikrų genetiniu manipuliacijų ėmė švytėti. Vėliau pasikviečiau menininką Caną Ahmetą Boyaną remiksuoti – nulaužti šias inžinerines sistemas, paverčiant jas skulptūrine instaliacija. Dar vėliau, pradėjus ieškoti lokacijos, kur galėtume šį projektą pristatyti, „Autarkia“ tapo metaekonominiu eksperimentu, turinčiu adresą Naujamiestyje.

© 370

– Kiaurą dieną gurkšnoti tungaką1 ir pliekti tichu2 – tarsi šiuolaikinės idilės įgyvendinimas, tačiau kartu iš autarkinio naujosios institucijos aprašy-

mo3 prasišauna nostalgija, dedikuota senajam pasauliui, kuriame tvyrojo klasių kova ir kurio po kaulelį nerakinėjo šešiapirštės rankos. Ar „Autarkia“ siekia žengti į ateitį, ar į praeitį, o gal pirmyn į praeitį arba atgal į ateitį?

Ir ar gali būti taip, kad „Autarkia“ turi ne tik kultūrinių, tačiau ir sociopolitinių ambicijų?

A.V.: Galbūt visa tai ir skamba svajingai, tačiau siūlyčiau į šią mizansceną pažvelgti kaip į tam tikrą išvirkščią alegoriją. Nebūtina iš tiesų nuo ryto ligi vakaro atsidėjus pliekti tichu, kad sutelkęs žvilgsnį į aplinką ilgiau nei 5 sek. pastebėtum tam tikrus specifinius šiuolaikybės ritualus ir praktikas, kurių visuma ir suformuoja bendras sociokultūrines ir bendražmogiškas (santykių) tendencijas, kuriomis kasdien manipuliuojame. Matau čia daugiau ironijos ir tam tikro sofistikuoto kičo negu bet kokių nostalgiškų aspiracijų į praeitį – jau kviesdami į „Autarkios“ atidarymą širdingai raginome ateičiai ruoštis iš anksto. Kitaip tariant, kurti ir išgyventi ją tiesiog dabar, per šiuolaikinį meną atrandant naujas suvokimo ribų partitūras. Cituojama situacija savaime nėra bloga ar gera. Tačiau mano vaiz-

Meno pasaulyje Vilnius turi mitologinio miesto statusą, tai yra viena iš meno mekų, į kurią privaloma užsukti bent kartą.

duotėje ji funkcionuoja labiau kaip apibendrintas šiuolaikinio vangumo (kai viskas tampa nemokama, pagaminta ir dar paduota, kovoti nebėra nei dėl ko, nei su kuo), niekur nevedančio patogumo, pseudointelektinės perprodukcijos ir nuolatinės parakomunikacijos įvaizdis. Jei leistumės į politines diskusijas, galėčiau nevykusiai pajuokauti, kad būtent šio pasakojimo herojus, pasibodėjęs pradėti dar vieną partiją ar pasipildyti stiklą tauriu gėrimu, tiesiog pakilo nuo fotelio ir pabalsavo už Donaldą Trumpą per JAV prezidento rinkimus. Kalbu

apie situaciją, kai egzistencinis nuobodulys tampa toks nepakeliamas, kad pirmas prajuokinęs klounas tampa mesiju.

R.N.: Menininkų vaidmuo visuomenėje nuolatos keičiasi ir tam tikrais visuomenės raidos etapais jie turi prisiimti daugiau atsakomybės už pokyčius. Juk būtent menininkai yra tie, kurie parodo, kad yra būdų gyventi kitaip, nepriklausomai nuo įvairių ideologijų diktato. Pavyzdžiui, Olandijoje Antrojo pasaulinio karo metais, visuotinės moralinės krizės metu, menininkų bendruomenė tapo pagrindine žydus gelbėjusia jėga. Nereikė-

„Autarkios“ gyvavimas įrodo, kad šiuolaikinis menas nėra pavaldus iki tol egzistavusios kultūrinės geografijos reglamentui – kartu su juo pokyčius išgyvena ir meno auditorija – o užgyventos erdvės (ne tik lokacijos) unikalumą norime pasitelkti kaip tam tikrą idėjos kūną, kuriame augs ir savo gyvenimą gyvens atskiri jos organai.

R.N.: Vilnius – vienintelis augantis miestas Baltijos regione, tad kultūrinės visatos pakraščiai jame natūraliai slenkasi. Vis dėlto miesto galimybės iki galo neišnaudojamos, Vilnius galėtų priimti dar bent penkias nepriklausomas menininkų erdves, kurios gebėtų greitai reaguoti į besikeičiančią kultūrinę situaciją ir reprezentuotų įvairias idėjas. Miesto savivaldybei derėtų registruoti visas nenaudojamas patalpas ir išnuomoti jas kūrėjams už simbolinį mokestį. Vilnius galėtų sėkmingai įgyvendinti netgi tam tikrą legalių skvotų politiką.

– „Autarkioje“ veiks restoranas, tiesa?

Kas bus gaminama ir kas gamins? Kaip planuojate patiekti?

R.N.: – Taip, tai tiesa. Atidarymą planuojame gruodžio viduryje. Prie vairo – smagi trijulė: Jonas Palekas, Kipras Dubauskas ir Eglė Razumaitė. Pasakysiu tik tiek, kad tai bus pirmoji pasaulyje vieta, kurioje galėsite paragauti tikros tungakos.

Milda Zabarauskaitė ir Robertas Narkus.

Norėdamas būti menininku turi turėti drąsos, nuolatos pūsti prieš vėją. „Autarkia“ šiame kontekste yra visuomenės atspindys ir užuovėja.

– Jau ilgą laiką gyvenu Vilniuje, apsidairau aplink – visi čia menininkai, visi didžėjai, filosofai, modeliai, startaperiai, dizaineriai, santechnikai ir vizionieriai. Ką, jūsų manymu, tai kalba apie laiką ir erdvę, kuriuose gyvename?

A.V.: Kasdien vis labiau pasiilgstu žmonių, kurie būtų ne tik kažkurios srities profesionalai, bet iš tiesų aplinkai, subtekstui, kito neišsakymui, didelėms idėjoms jautrios asmenybės. Kalbėdama apie jautrumą neturiu omenyje anų laikų taurumo, asmenybės sentimentalumo ar paprasčiausio trivialumo – mane glumina tai, kaip retai realiame gyvenime sutinkame santechniką vizionierių, modelį filosofą ar tiesiog dvidešimtmetį, kuris nereikštų jausmų emoticonais.

Kita vertus, kiekvienas šiandien gali būti tuo, kuo svajoja.

R.N.: Meno pasaulyje Vilnius turi mitologinio miesto statusą, tai yra viena iš meno mekų, į kurią privaloma užsukti bent kartą.

Roberto Narkaus ateities receptas Kortų žaidimas Spaudos pranešimas, skelbiantis apie „Autarkios“ atidarymą

1 2 3

tų pamiršti, kad vienas garsiausių XX a. menininkų Joshepas Beuysas įkūrė pirmąją žaliųjų partiją pasaulyje ir t.t. Nors menas ir gali būti nepolitiškas, bet kūrėjas privalo. Norėdamas būti menininku turi turėti drąsos, nuolatos pūsti prieš vėją. „Autarkia“ šiame kontekste yra visuomenės atspindys ir užuovėja.

– Vilniuje veikia įvairaus profilio kultūros ir meno institucijų, kai kurios jų sėkmingai funkcionuoja miesto periferijoje ir papildo lokalų kultūros kontekstą (pvz., „Rupert“, „Sodų 4“, Kirtimų

kultūros centras). Kaip Vilniaus kultūros burbulą ketina pūsti „Autarkia“?

A.V.: Muilo burbulų pūtimą paliksime žiniasklaidai! Nėra naujiena, kad daugelyje Europos didmiesčių (pradedant Londonu ir baigiant Berlynu, Stokholmu, Amsterdamu ar Madridu) panašus šiuolaikinio meno ir apskritai miesto gyvenimo poslinkis į anksčiau periferinėmis laikytas sritis vyksta jau kurį laiką.

Vilnius to laukė ganėtinai ilgai. Nesileisdama į nuoseklią urbanizacijos ir institucijų sąveikos analizę, norėčiau akcentuoti konkrečią Naujamiesčio ir „Autarkios“

situaciją. Paminėjus šį rajoną (ar dar ant liežuvio galo ne apsitrynusį Aukštamiestį) daugelio asociacijos išsenka ties „Loftas“, „loftai“, „daiktų viešbutis“, „ofisai“, „dizaineriai“, „kūrybininkai“ ir panašiais kultūriniais konstruktais, kurių, reikia pripažinti, nei paneigsi, nei pakeisi. Tai ir nėra mūsų tikslas. Imdamiesi meno institucijos vaidmens šiame rajone, puikiai suvokėme dabartinę jo aplinką, buitį ir bendruomenę. Siekiame tapti visaverte jo dalimi, matydami aiškių pranašumų, o ne trūkumų, tokių kaip tolimesnis atstumas ar meno galerijai netikėta lokacija.

>> sapnavau dali

>> kinas

Ugningas vandenynas Deklamuojamas posmas?

Surimuota filosofo Algio Mickūno mintis: „Kam pyktis ir liūdėti, jeigu galima mylėtis!“ Žodis visraktis?

Dievas.

Atminties prieigos?

Kai žodis tampa kūnu – įsijautimas.

Atvira erdvė?

Menas.

Tiesiausi klystkeliai?

Klaidos, iš kurių pasimokoma.

Nuodingas vaisius?

Valdžios troškimas.

A

ktorės Gabijos Urniežiūtės sapnai degūs, degantys, deginantys. Juose liepsnoja ir gyvenimo geismo sklidini veikėjai, ir neramus vandenynas. Tik slaptame sode tyliai žydi vynuogynai, miramedžiai, granatmedžiai ir figmedžiai.

Erdviausios durys? Į ateitį. Kai išdrįsti atleisti.

Kartus saldumas?

Kondensuotas pienas.

Prabangos laikas?

Be interneto, be telefono, be...

Poilsio įlanka? Šventosios menų inkubatorius „Jonpapa“.

Dienų purslai?

Neištesėti pažadai.

Slaptas sodas? „Giesmių giesmėje“ apdainuojamas.

16 //

Baldas-karalystė?

Vonia.

© 370

Vanduo maudynėms?

Lietuvos ežerai.

Mitinis gyvūnas?

Slibinas.

Netikėtas radinys?

Senekos knyga „Laiškai Lucilijui“.

Kasdienybės rekvizitas?

Tėčio dovanota briedė ant kaklo.

Ypatingos aplinkybės?

Meilė. Ji nepakaltinama.

Vyksmo vieta?

Filmo „Svajotojai“ butas Paryžiuje. Žavėjimosi stygos?

Labai suderintos.

Vaizduotės dagtys? Žodžiai: „Galima, kodėl gi ne, pabandykime.“ Grakštus akibrokštas?

Sėkmė.

Vaidmens įgeidžiai? Žūtbūt – arba gausiu tai, ko noriu, arba tegul mane nužudo. Šuolis į aukštį?

Neišvengiamai tik atsispyrus nuo dugno.

Nuobodulio buveinė?

Blogų įpročių rutina.

Baimės silpnybė?

Alkoholis.

Sunkiausia uždanga?

Mirties. Kai ji nusileidžia, niekas neateina nusilenkti.

Rašė: Jorė Janavičiūtė Nuotraukos: kino platintojų archyvo

Ap sk ie k ai in to o ek m k ra nu T e in ūrim v t o a ą te ien se? čiau ervi , g at i fi u a rų lm Ka iš k su my s ir a b ki i ro vyk ur i reži ą p no r s s d r i k pl om ta p aip eria ika l at i, o fi is bė in to o k to, lma , ak ta jų iti ka i to g ,o – i fi ats ria ana jie ne lm ira is, n pa ? K as nd pr em a o l sa au su d až ko sia ku pač ius ai ja m ria iu er – v . S e m os ia i a L e is.. s at it b ietu s? k sip ac v Ko ino . d al k ( os ai a ki ėl du ng no ok l. ite – ). .

Maloni banalybė?

Aš tave myliu.

K at ai si p f ra il m n te ki d ai at no a re ?

Rašė: Lina Žukauskaitė

Menas ar pramoga?

Kaip į ekraną patenka filmai, pirmiausia nusprendėme paklausti kino teatrų atstovų. „Forum Cinemas“ projektų vadovas Gintaras Plytnikas lyg žirnius išberia svarbiausius filmo kelio į ekranus etapus: „Režisieriai kuria, prodiuseriai rūpinasi finansavimu ir randa platintojus (arba tampa platintojais patys), platintojai pateikia filmus kino teatrams, kurie renkasi iš daugybės pasiūlymų, bet linkę pasitikėti tais platintojais, kurie savo veikla įrodo galintys tinkamai išreklamuoti net ir sunkiausiai parduodamus (mažo populiarumo) filmus.“ Pasak jo, apsispręsti, kurie filmai bus populiarūs, o kuriuos žiūrovai ignoruos, padeda ir kasmet augantys statistikos skaičiai. „Nustatant žiūroviškumą vertinami aktoriai (aukščiausias kriterijus), režisieriai (antra pozicija), prodiuseriai (jeigu žinomi, tai padeda), bet finalas – visagalė filmo peržiūra. Joje dalyvauja žmonės, kurie daug metų žiūri ir vertina (ne žavisi ar myli, o vertina) filmus kaip prekę (taip, tai kultūros prekė)“, – teigia G.Plytnikas.

Vis dėlto, anot „Forum Cinemas“ projektų vadovo, klysta ir pardavėjai (nuo prodiuserio ar platintojo iki kino rodytojo), bet dauguma pasirinkimų būna teisingi, nes suprasti pirkėjo poreikius, psichologiją ir t.t. yra išmokstama. „Kaip ir muzikos atveju, egzistuoja pramoginė ir meninė atšakos. Pramoginė užima dominuojančias pozicijas, o elitinė (arba meninė, autorinė) lieka paraštėse. Kartais šios dvi atšakos susipina, bet dažniausiai juda atskirais vektoriais. Autorinis kinas įsitvirtina festivalių, pramoginis – reguliaraus repertuaro pavidalu. Laisvose visuomenėse paklausa diktuoja pasiūlą“, – sako jis.

Autoriniam kinui – kitos taisyklės „Skalvijos“ kino centro programų koordinatorė Sonata Žalneravičiūtė sako, kad šiame kino teatre pirmiausia laukiama kokybiškų lietuviškų filmų, tinkamų kino teatro auditorijai, o užsienio filmai, neskaitant specialių renginių, dažniausiai į repertuarą atkeliauja iš dviejų trijų platintojų, su kuriais kino teatras nuolatos bendradarbiauja. Šie platintojai filmų siūlo gana nemažai, todėl ir iš jų atsirenka tikrai ne visas siūlomas juostas.

Kino teatras jau yra įpratinęs savo publiką prie autorinio kino. „Esu bandžiusi įtraukti į repertuarą trilerius, karinius ir fantastinius filmus, bet paaiškėjo, kad „Skalvijos“ publika jais nelabai domisi. Taip rizikuoti dažnai tiesiog negalime.

Gal situacija būtų kitokia, jeigu mėgintume rodyti įdomią, kitokią, o ne grynai žanrinę mokslinę fantastiką“, – svarsto S.Žalneravičiūtė.

Jos teigimu, repertuaro sudėliojimas pirmiausia priklauso nuo metų laiko ir festivalių išsidėstymo – filmo sėkmę dažnai lemia ne pats filmas, o jo išleidimo data. Kaip pavyzdį ji pateikia Toddo Solondzo filmą „Taksiukas“, kuris pagal įprastus kriterijus turėjo būti gerai žiūrimas. Ir vis dėlto šis filmas liko nepastebėtas – greičiausiai todėl, kad buvo rodomas iškart po Europos kino forumo „Scanorama“. „Skalvijos“ programų koordinatorė pastebi, kad kiekvienais metais auditorija, jos poreikiai keičiasi, publika tampa vis atviresnė. „Žiūrovai vis labiau išprusę: jie gilinasi, į kokius filmus eina, jiems neužtenka paskaityti aprašymą „Skalvijos“ brošiūroje, kad tai nauja juosta, kurioje vaidina garsūs aktoriai. Prieš eidami į filmą, jie paskaito atsiliepimus internete, pasižiūri anonsus. Žiūrovai labiau gilinasi ir todėl, kad Vilniuje labai didelis pasirinkimas, kur galima kultūringai praleisti laiką. Todėl kino teatrui reikia labiau įtikinėti žiūrovą, ieškoti būdų, kaip plačiau paskleisti informaciją apie filmą“, – pasakoja pašnekovė.

Anot S.Žalneravičiūtės, kai kurie platintojai įdeda daugiau pastangų į tai, kad filmas pasiektų žiūrovą, kiti – mažiau: „Tradiciškai didieji deda mažiau jėgų: tik parengia paketą – plakatą, vertimą, anonsą, reklaminę juostą ir pan.

Tie, kuriems mūsų auditorija yra tikslinė, tariasi su mumis, kaip komunikuoti, kada rodyti filmą ir pan. Kritiškai vertinu kai kuriuos platintojus, nes jie deramai nedirba su filmais, nededa maksimalių pastangų sklaidai. Tada rodytojui reikia dėti daugiau pastangų.“ Koordinatorė prisipažįsta neretai apgailestaujanti, kad daug filmų, ir netgi labai gerų, tiesiog išnyksta nepastebėti.

Pasikliauja ir intuicija Bendrovė „Prioro pramogos“ (toliau – „Prior“) suderina ir komercinio, ir autorinio kino platinimą. Lietuvių žiūrovams jie parodė tokius filmus kaip „Mano karalius“, „Naujausias testamentas“, „Aukšta klasė“, „Neoninis demonas“, „Florence“

ie į L ža us e m atv ben Fil ą ai , ta ei v ž ų tu a vi e v yem o n m n dr u o isa s a n v e či ki s sig sas ja a ėg o n o p m m t a a lė d vo t sa

Geri filmai – nepopuliarūs Viena kino platinimo bendrovių, su kuria „Skalvija“ bendradarbiauja daugiausia, yra „AOne Films Baltic“, platinanti filmus visose trijose Baltijos šalyse, ir, pasak S.Žalneravičiūtės, atvežanti į Lietuvą pačius rizikingiausius. Ši bendrovė lietuviams parodė tokias juostas kaip „Amy“, „Chuljeta“, „Gimme Danger“, „Toni Erdmanas“ ar „Viktorija“.

Pasak „A-One Films Baltic“ direktorės Giedrės Krikščiūnaitės, jos pagrindinis kriterijus atrenkant filmus yra tai, kad juosta jai pačiai patiktų: „Gana ilgai dirbau kino gamybos srityje, todėl nemažai suprantu apie kiną. Žinau, kaip jis kuriamas, jaučiu, kuris filmas yra geras ir apie tikrai aktualius dalykus. Žiūriu filmus festivaliuose, kino platintojams ir kitiems kino industrijos darbuotojams skirtose mugėse. Seku man patinkančių režisierių kūrybą – ieškau, kur rodys jų naujausias juostas, ir ten važiuoju. Man labai imponuoja Jimas Jarmuschas, Maren Ade, Paolo Sorrentino ir t.t. Dabar laukiu kelių režisierių naujų filmų, kurie pasirodys Berlyno kino festivalyje. Būtinai ten važiuosiu.“ Anot jos, į „A-One“ platinamus filmus ateina 1–7 tūkst. žiūrovų, priklausomai nuo to, ar filmus rodo kino multipleksai. „Jei filmą pažiūri 3 tūkst. žmonių, tai, man atrodo, yra labai gerai. Ne visi pasirengę 3 val. trukmės filmui, tokiam kaip „Toni Erdmanas“. Kai kuriems reikia vadinamųjų popkorninių filmų. Mano filmai nelabai tinka multipleksams, jie orientuoti į mažesnius kino teatrus“, – kalba „A-One“ direktorė. Jos nuomone, tokios juostos neturi būti labai populiarios, kaip ir geros muzikos atlikėjai neprivalo turėti daug gerbėjų.

>> kinas

ir daugybę kitų. „Prior“ pirkimo ir gamybos direktorius Robertas Stukas teigia, kad jo bendrovė yra maža ir filmų išleidžia palyginti nedaug: „Komerciniai filmai reikalingi, nes mes esame pelno siekianti įmonė. Tačiau vadinamieji mainstream arthouse filmai (tik santykinai galima laikyti arthouse atstovais) įrodė, kad taip pat gali pasiekti gerų finansinių rezultatų. Pavyzdžiui, mūsų platintą „Didįjį grožį“ pažiūrėjo apie 13 tūkst. žiūrovų, „Niujorko šešėlyje“ – 9 tūkst., „Atkirtį“ – 5, 5 tūkst., „Laukines atostogas“ – 3 tūkst. ir t.t.“ Pasak jo, visuomet norisi mūsų šalies žiūrovams pasiūlyti tikrai gerus filmus, turinčius išliekamąją vertę, o tokius aptikti kartais padeda ir intuicija: „Būna, kad filmą pamatai festivalyje ir supranti – jį turi pamatyti kino gerbėjai Lietuvoje.“ „Prior“ pirkimų ir gamybos direktorius mielai papasakoja apie kitus filmo kelionės į ekranus etapus: „Paprastai pirmiausia pabendraujama su filmo pardavimo agentu, išsiaiškinama, ar teisių į pasirinktą filmą dominančioje teritorijoje neturi kiti platintojai. Tada deramasi dėl kainos, pasirašoma sutartis, planuojama geriausia galima išleidimo data Lietuvoje, rengiama reklaminės kampanijos strategija, bendraujama su kino teatrais ir tuomet jau filmas rodomas žiūrovui.“ Vienos didžiausių kino platinimo bendrovių Lietuvoje „Acme Film“ kino skyriaus vadovė Asta Martinonytė teigia, kad „Acme“ yra pelno siekianti organizacija, o tai ir lemia filmų pasirinkimą. Pastaruoju metu ši bendrovė lietuvių auditorijai pristatė tokius filmus kaip „Atvykimas“, „Fantastiniai gyvūnai ir kaip juos rasti“, „Švyturys tarp dviejų vandenynų“, „Pjūklo ketera“ ar „Kalifornijos svajos“. „Natūralu, kad mes filmus renkamės šiek tiek kitaip nei festivaliai ar butikiniai kino teatrai – juk ieškome juostų, kurios bus komerciškai sėkmingos“, – teigia ji. Vis dėlto pats filmų rinkimosi procesas panašus – jų komanda taip pat važiuoja į kino festivalius, muges, tik bendrauja su kitais pardavimo agentais.

Pasak pašnekovės, „Acme Film“ svarbiausia, kad filmas būtų aktualus kritinei auditorijai – vadinamam auksinio bilieto pirkėjui – nuolatiniam kino lankytojui. A.Martinonytės manymu, šis apibrėžimas apima gana plačią auditoriją, tačiau įprasta, kad nuolatinis kino lankytojas yra jaunas žmogus, dar nesukūręs šeimos, neturintis finansinės naštos. Tiesa, dar egzistuoja filmai, skirti vaikams ir jų tėvams, ir ši auditorija taip pat nemaža.

18 // © 370

Rodo ir internete Lietuvoje filmus platina ir patys kino teatrai bei festivaliai. Kino teatro „Pasaka“ direktorė Greta Akcijonaitė teigia, kad kino teatras nuo įprasto platintojo skiriasi tuo, kad turi ne tik suplanuoti, kada juostą rodys savo salėse, bet ir pasiūlyti geras sąlygas kitiems rodytojams. „Pasaka“ platino tokius filmus kaip „Taksiukas“, „Asfaltas“, „Dvi naktys iki ryto“, „Kriaušių pyragėliai su levandomis“ ir t. t.

Pasak G.Akcijonaitės, pats platinimu užsiimantis kino teatras garantuoja filmui ilgesnį gyvenimą. „Dažnai filmai kino teatrų repertuaruose pabūna tik savaitę. Filmą pats platinantis kino teatras gali vieną ar kitą juostą rodyti labai ilgai, tik ilgainiui mažinti seansų kiekį. Paprastai filmai mūsų ekrane išsilaiko aštuonias savaites ar daugiau. Yra buvę atvejų, kai filmas repertuaruose išbuvo net pusantrų metų. Mūsų pasirinktas modelis filmui suteikia antrą kvėpavimą, nes šiaip jau filmų platinimas yra greitai besisukantis konvejeris“, – dėsto „Pasakos“ direktorė. Kitas pranašumas – kino teatras pats turi nemažai komunikacijos priemonių – tai ir anonsai ekranuose,

plakatai, socialiniai tinklai ir t.t.

Anot jos, daug mažų kino teatrų Baltijos šalyse užsiima filmų platinimu.

Lietuvoje, be „Pasakos“, filmas dar platina „Skalvija“, Panevėžio „Garsas“, Kauno „Romuva“. „Pasaka“ neseniai atidarė ir kino teatrą internete „E.kinopasaka“. Taigi nuo šiol savo platinamus filmus ši nedidelė bendrovė gali tą pačią dieną rodyti ir kine, ir internete. Įprasti platintojai kol kas bijo tai daryti, kad neprarastų pajamų. G.Akcijonaitė teigia, kad tai daryti verta dėl kelių priežasčių: pirmiausia, prasiplečia žiūrovų auditorija, o antra, kino gurmanai turi galimybę filmą pažiūrėti nepirataudami: „Tokiu būdu naujausi filmai gali legaliai pasiekti žmones, gyvenančius ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir vietose, kur arti nėra kino teatrų. “ Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ antrinė festivalio platinimo kompanija „Kino pavasaris Distribution“ mums kino teatruose jau po festivalio parodė tokius filmus kaip „Mustangės“, „Avinai“, „Mamytė“, „Ramybė mūsų sapnuose“, „Feniksas“, „Amžinai stilingos“ ir t. t. „Mūsų programos sudarytojai visus metus viso pasaulio kino festivaliuose žiūri filmus ir iš jų išrenka tik tuos, kurie tikrai verti Lietuvos kino gurmanų vertinimo. Festivalis gyvuoja jau trečią dešimtmetį, todėl jau esame įsigilinę į Lietuvos publikos norus, galime nuspėti, koks filmas bus populiarus, o koks – lietuvių skoniui netinkamas“, – teigia festivalio filmų platinimo vadovė Rita Stanelytė Pasak jos, „Kino pavasaris“ įsigyja juostas, visų pirma skirtas festivaliui ir jo žiūrovams, – kiekvienas filmas jau paties festivalio metu parodomas maždaug dešimtyje salių skirtinguose miestuose. Labai svarbu ir tai, kad festivalio publikai labai patikusį filmą po festivalio dar galima pamatyti ir kino teatrų repertuare. Be to, daugelis filmų vasarą keliauja po visą Lietuvą projekto „Kino karavanas“ metu. „Taigi juos pamato išties daug žmonių, ir ne tik kino teatruose“, – teigia „Kino pavasario“ filmų platinimo vadovė. „Tai, kad filmas yra atrinktas festivaliui „Kino pavasaris“, jau sukuria išankstinį kokybiško kino lūkestį. Iš kitos pusės, festivalis gali rinktis drąsesnius, keistesnius filmus, nes žinome, kad publika to tikisi“, – teigia ji.

Kodėl nematėme „Kambario“?

Filmus į Lietuvą atveža nemažai bendrovių, tačiau ne vienas kino mylėtojas visada pasiges savo mėgstamo. Pavyz-

džiui, ne vienas kino gurmanas pasigedo filmo „Kambarys“ (2015), kuris praėjusiais metais padėjo pagrindinei aktorei Brie Larson pelnyti „Oskarą“. „Prior“ pirkimų ir gamybos direktoriaus R.Stuko teigimu, taip nutinka nebūtinai dėl Lietuvos kino platintojų nepastabumo: „Žinoma, lyginant su JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Australijos, Kanados kino produkcija, kitų šalių filmai dažniausiai yra nišiniai, nedidelio biudžeto ir labiau tinkantys festivalių rinkai, – kalba jis. – Yra ir kitų priežasčių – dažnai tiesiog negali susitarti su filmo pardavimo agentu ar negali filmui garantuoti tinkamos išleidimo datos Lietuvoje, mat mūsų šalyje kino teatrų yra mažiau nei mes galime pasiūlyti gerų filmų.“ „Man ir pačiam labai gaila, kad Lietuvoje nebuvo parodytas „Kambarys“. Stengėmės, bet nepavyko...“ – sako jis. Vis dėlto pašnekovas linkęs manyti, kad Lietuvos žiūrovai dažniausiai turi galimybę pamatyti faktiškai visus geriausius pasaulio filmus. „Acme Films“ kino skyriaus vadovė A.Martinonytė turi kelis paaiškinimus, kodėl kai kurie filmai neatkeliauja į Lietu-

Trys filmai gruodžiui Rašė: Jorė Janavičiūtė Nuotraukos: Kino platintojų archyvo

G

ruodis – už lango atšiauri juoda tamsa, geliantis šaltis... Kartu tai – bene geriausias laikas eiti į kino teatrą!

Galbūt todėl šį mėnesį kino teatrų repertuaruose žybtelės ne vienas ekranų perlas. Per švelniai pasakyta – suksis tiek gerų filmų, kad sunku išsirinkti, todėl mes jums skubame į pagalbą ir rekomenduojame.

„Gimme Danger“ rež. Jimas Jarmuschas, USA, 2016, 108 min.

Režisieriaus J.Jarmuscho ir rokenrolo dievaičio Iggy Popo draugystė trunka jau maždaug 25-erius metus. Atlikėjas pasirodė tokiuose jo filmuose kaip „Negyvėlis“ ar „Kava ir cigaretės“, tad nieko nuostabaus, kad savo antrajam pilnametražiam dokumentiniam filmui J.Jarmuschas pasirinko būtent savo bendravardį (tikrasis Iggy Popo vardas – Jimas Osterbergas – aut. past.) ir jo grupę „The Stooges“ – vieną įtakingiausių praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigos – 8-ojo pradžios roko grupių. Filme pasakojama grupės istorija nuo jos pradžios iki išsiskirstymo, o paskui pratęsiama nuo jos atsikūrimo 2003 m. Naujas dokumentinis filmas toli gražu neprimena poetiškų, keistais veikėjais apgyvendintų režisieriaus vaidybinių filmų – čia jis pasakoja istoriją naudodamas tradicinius dokumentikos žanro elementus: interviu, muziką, koncertų ištraukas, fotografijas, taip pat specialiai filmui sukurtą animaciją bei įvairias 7-ojo dešimtmečio televizijos ir filmų ištraukas. Tačiau tai jis daro su humoru ir taip, kaip gali tik toks sinefilas kaip J.Jarmuschas. Filmas patiks ne tik visiems režisieriaus ir grupės gerbėjams, bet ir tiems, kurie ketina amžinai išlaikyti rokenrolo dvasią kaip Iggy.

„Seklūs vandenys“ „Slack Bay“, rež. Bruno Dumont‘as, Prancūzija, Vokietija, 2016, 122 min.

vos kino ekranus: „Pirmiausia Lietuvoje gyva piratavimo kultūra – žmonės nesuvokia to kaip nusikaltimo.

Kai kurie filmai nepasiekia mūsų, nes tuo metu, kai jie turėtų būti pristatomi, žiūrovai juos jau būna pamatę kokiose nors piratinėse svetainėse. Kaip žinote, platinimo išlaidos yra didelės, todėl tokiais atvejais neapsimoka pirkti. Dėl to tikrai labai liūdna.“ Kai kurios temos – tabu A.Martinonytė akcentuoja, kad kita svarbi priežastis yra ta, kad kai kurios aktualios pasaulyje temos yra tabu lietuvių žiūrovams. „Pavyzdžiui, apie dviejų moterų meilę pasakojanti istorija „Kerol“, nominuota šešioms „Oskaro“ statulėlėms, buvo rodoma „Kino pavasaryje“, kur žiūrovai ją mielai žiūrėjo.

Po to didžiuosiuose kino teatruose šis filmas nebuvo rodomas.

Atsakymo toli ieškoti nereikia – žiūrovai nemėgsta juostų šia nepatogia tema“, – pastebi A.Martinonytė. Pašnekovės teigimu, svarbus faktorius yra ir kalba: „Negalime rodyti gerų prancūziškų filmų, nes jaunas žiūrovas nemoka šios kalbos ir

jau yra atpratęs skaityti titrus.“ Kino teatro „Pasaka“ direktorė G.Akcijonaitė pastebi, kad pasaulyje atsiranda naujų kino platinimo tendencijų – populiarėja „Event cinema“ – renginių, koncertų, sporto įvykių ir pan. rodymas kino teatre ar specialūs seansai, kai filmas kino teatre rodomas tik vieną kartą ir visur vienu metu. Vis dažniau iš naujo perleidžiama ir rodoma repertuaruose kartu su naujais filmais kino klasika.

Kino centro „Skalvija“ programų koordinatorės S. Žalneravičiūtės nuomone, pasaulyje kino platinimo tendencijos priklauso nuo to, koks kinas yra kuriamas. „Tai jau kita istorija – ką perka ir ką pavyksta gauti mūsiškiams. Tačiau mes laimingi, kad turime daug festivalių.“ Ji prisimena, kad anksčiau būdavo tokių mėnesių, kai nebūdavo iš ko sudaryti repertuarą, tačiau dabar veikia daug ambicingų platintojų, todėl situacija daug geresnė. „Skalvijos“ programų koordinatorės nuomone, naujiems platintojams rinkoje nebeužtektų vietos, nes jau dabar mažesni platintojai gali išsilaikyti tik platindami filmus visose Baltijos šalyse.

Prancūzų režisierius Bruno Dumont`as neria į jam neįprastus komedijos vandenis ir su džiaugsmu juose nardo, nors jie ir „seklūs“. Režisierius lietuvių auditorijai pažįstamas iš tokių lėtų, tamsių savo filmų kaip „Kamilė Klodel, 1915“ ar „Flandrija“, kur pinasi bjaurumo estetika ir psichologinės ar seksualinės prievartos vaizdai, jau antrą kartą keliauja į komedijos teritoriją, šįkart ji detektyvinė, kostiuminė ir siurreali.

1910-ieji nedideliame Šiaurės Prancūzijos pajūrio miestelyje. Ant kalvos įsikūrusioje viloje atostogauja aristokratų šeima, slėnyje gyvena žvejai. Vieną dieną netikėtai pradeda dingti poilsiautojai. Inspektoriai Mačinas ir Malfojus atvyksta į miestelį tirti šių įvykių. Spalvingi miestelio gyventojai įsitraukia į audringų jausmų kupiną detektyvą. „Seklūs vandenys“ – vienas juokingiausių filmų, lapkritį rodytų Europos kino forume „Scanorama“, todėl neabejotinai praskaidrins tamsų, nors į akį durk gruodžio vakarą.

Naujienos iš Marso planetos

„News From Planet Mars“, rež. Dominikas Mollas, Prancūzija, Belgija, 2016, 101 min.

Filmas, skirtas pasiilgusiems intelektualių komedijų. Istorija klasikinė – vienišas pagyvenęs vyras Filipas Marsas stengiasi gyventi racionalų gyvenimą, kasdien eina į vis į tą patį, ne itin įdomiai atrodantį darbą, kuriame dirba bene nuo karjeros pradžios, stengiasi būti geru tėvu savo vaikams, gražiai bendrauti su buvusia žmona ir seserimi. Tačiau vieną dieną jo gyvenimas palieka jam įprastą orbitą – jo sūnus virsta karingu vegetaru, o dukra – tikra karjeriste. Jis nesugeba su jais užmegzti ryšio, o prie viso to dar prisideda pas jį nusprendžiantis persikraustyti jo psichiškai nestabilus kolega, per kurį Filipas vos nepraranda ausies, ir šio, švelniai tariant, radikali mylimoji. Tarytum visas pasaulis kvieste kviečia Filipą veikti. Prancūzų režisierius D.Mollas, įvilkdamas istoriją į satyriško juodo humoro apdarą, siūlo mums naujai pasižiūrėti į šeimos vertybes.

>> išklotinė

teatras

Recenzavo: Goda Dapšytė

Nuotrauka: Lauros Vansevičienės

(G)ROUND ZERO

Repertuaras www.facebook.com/groundzerodanceperformance Pastaruoju metu padaugėjo spektaklių, kurių reklamos kampanija – kūrinio dalis. Vienas ryškesnių pavyzdžių – šokio spektaklis-projektas „(g)round zero“. Jam jėgas sujungė du kauniečiai šokėjai Mariai: gatvės šokiui atstovaujantis Marius Paplauskas ir šiuolaikinio šokio šalininkas Marius Pinigis.

Nors tai toli gražu ne pirmas bandymas į profesionaliąją sceną perkelti gatvės šokio kalbą, ją jungiant su kitais stiliais net ir Lietuvoje (šioje srityje aktyviai veikia urbanistinio šokio teatras „Low Air“), vis dėlto dalį publikos tai vis dar stebina.

Atsinešę savo profesines patirtis į sceną abu šokėjai netrukus ima vienas su kitu konkuruoti, ir veiksmas natūraliai perauga į dvikovą. Kaip ir buvo detaliai žadėta spektaklio anonsuose, čia nesunku atpažinti nuorodas į šokėjams vaikystėje įtakos turėjusius „Rokį“, „Terminatorių“, „Gelbėtojus“, Bruce’ą Lee, Muhammadą Ali, Michaelą Jacksoną, Jimį Hendrixą ir kitus išgalvotus bei tikrus populiariosios kultūros herojus. M.Paplausko ir M.Pinigio duetas intensyvus, energingas ir išraiškingas. Regis, šokėjai siekia maksimaliai išbandyti kiekvienas savo ir vienas kito fizines bei plastines galimybes ir visa tai daro su malonumu bei azartu.

Tik stebėtina, kad dvikova čia greitai tampa sąjunga ir dėl to spektaklis, vos spėjęs įsibėgėti, nustoja vystytis. Sustojęs ties sutariančio, vienas kitą papildančio dueto nata, jis nebetenka vidinės dinamikos, o pasakojimas – tikslo. Žaviems, charizmatiškiems ir energingiems šio spektaklio kūrėjams nu-

tiko tai, kas dažniausiai atsitinka atlikėjams, panūdusiems spektaklį kurti be režisieriaus (teatro atveju), choreografo (šokyje) ar dramaturgo (abiem atvejais), – pristigo žvilgsnio iš šalies. Žvilgsnio, kuris būtų pastebėjęs, kad ringo ir kovos formą duetas pameta nuo pat pradžių, o jei jau vyrai nesirungia, o tiesiog šoka drauge, tuomet jau vertėtų mėginti vystyti jų santykius kitais rakursais, gvildenti papildomas temas. Ir tokių pasimetusių ar praslydusių detalių čia išties nemažai. Tad nors spektaklio sumanymas įdomus, o reklamos kampanija buvo itin žavi ir intriguojanti, kūrėjams, deja, pristigo gebėjimo suvaldyti koncepciją ir struktūrą, išvystyti kūrinio mintį.

Rekomenduojama tiems, kuriems šiuolaikinis šokis atrodo per sudėtingas, o skirtingų šokio stilių sąjunga vis dar naujiena.

Nerekomenduojama tiems, kuriems nieko nesako ir sentimentų nesukelia tokie pavadinimai kaip „Rokis“, „Terminatorius“, „Gelbėtojai“, „Mirtina kova“ ir kt.

Regis, šokėjai siekia maksimaliai išbandyti kiekvienas savo ir vienas kito fizines bei plastines galimybes ir visa tai daro su malonumu bei azartu.

Nuotrauka: Eglės Sabaliauskaitės

NEMOTYVACINIAI LAIŠKAI

ŽIŪRĖKITE KLAIPĖDOS KULTŪROS FABRIKE (Bangų g. 5A, Klaipėda) Repertuaras www.teatras.vdu.lt

20 // © 370

Kam kada nors teko ieškotis darbo, greičiausiai yra parašęs ne vieną motyvacinį laišką. Tie, kuriems teko rašyti, galėjo įsitikinti, kad šis užsiėmimas netrukus ir visai lengvai gali tapti gana absurdiškas. Kažką panašaus greičiausiai bus pajutęs ir vizualiųjų menų srityje dirbantis prancūzų menininkas Julienas Prévieux, kuris septynerius metus atsiliepdamas į darbo skelbimus rašė nemotyvacinius laiškus – išradingas reakcijas asmeniškai ir tiesiogiai priimant darbo skelbimų tekstą kaip rašytą jam asmeniškai su neįtikėtinais ir net absurdiškais motyvais, kodėl jo siūlomas darbas nedomina. Būtent šie laiškai ir tapo pagrindu kito prancūzo – Vincent‘o Thomasset spektakliui „Nemotyvaciniai laiškai“, kurį Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje pristato teatras „Mens Publica“ kartu su Vytauto Didžiojo universiteto teatru.

Spektaklis ir yra sudarytas iš šių laiškų ir atsakymų į juos, kuriuos įvairiais žanrais ir stiliais atlieka aktoriai Laima Akstinaitė, Goda Piktytė, Monika Poderytė, Petras Venslovas ir architektas Linas Tuleikis. Sceninis veiksmas konstruojamas iš monologų (paįvairinamų ansambliais, mikrofonais ar choreografinėmis iliustracijomis), tekstų ekrane ir plastinių scenų.

Spektaklis savo atmosfera ir atlikimu savotiškai artimas performansui, tačiau kartu išlaikomi visi teatro spektakliui būtini elementai. Tiesa, dalis aktorių čia priversti pasitelkti mūsų teatro spektakliams nebūdingą šiuolaikinio šokio judesių kalbą. Didžiausia šokio scena, patikėta G.Piktytei, atskleidė

„Nemotyvaciniuose laiškuose“ viskas lengva, tarsi eitų paviršiais, lyg užkabinant stygas pirštų galais. šią aktorę dar nematytu rakursu, o jos pasakų senelės balsu skaitomas vienas iš laiškų tapo bene žaviausiu spektaklio momentu.

Palyginti su mums įprastais spektakliais socialinėmis temomis, šiame – viskas lengva, tarsi praeitų paviršiais, lyg užkabintų stygas pirštų galais. „Nemotyvaciniai laiškai“ yra atliekami, kaip muzikinė pjesė iš natų: scenoje vis ieškoma naujo būdo perskaityti dar ir dar vieną laišką, pateikiant asociacijas keliančius akcentus, o įprasminti visa kita jau paliekama publikai.

Rekomenduojama tiems, kuriems šiuo metu arba ką tik buvo aktualios darbo paieškos ar streso darbovietėje problema.

Nerekomenduojama nemėgstantiesiems prancūziškos virtuvės (ir perkeltine, ir tiesiogine prasme).

Nuotraukos: Lauros Vansevičienės

SIELOS VIRTUVĖ

ŽIŪRĖKITE VILNIAUS KAMERINIAME TEATRE (Konstitucijos pr. 23, Vilnius) Repertuaras www.vkamerinisteatras.lt Lietuvos teatro padangėje sušvito naujas vardas – „Vandenyno dirbtuvės“. Naujas neformalus kolektyvas debiutavo Jimo Morrisono asmenybės ir „The Doors“ muzikos inspiruotu spektakliu „Sielos virtuvė“.

Aktoriaus Ainio Storpirščio režisuotas spektaklis pripildytas dorsų muzikos, gaivališko šėlsmo ir neaprėpiamo idealizmo.

Scenoje toks mokyklos / studijų laikų „bendo“ rūselis – Džimo virtuvė (scenografė Neringa Keršulytė), kurioje ir kuriama, ir geriama, ir miegama, ir svajojama apie bohemą, ir... Sieną čia puošia įvairiausių sektinų herojų nuotraukos ir plakatai, tarp kurių daugiausia, žinoma, J.Morrisono. Yra čia ir durys, kurios dar spektaklio pradžioje užsitrenkia ir, nors nuolat varstomos, rūselio gyventojams neatsidaro (tai kažkodėl man primena ankstyvąsias Tado Vidmanto pjeses).

Scenoje veikia šeši vyrukai ir mergina. Visi jie – Džimai. Svajotojai, klajotojai, idealistai, iš vietos nepajudantys savitai aukštų idealų sekėjai. Atrodo, kad gausūs ir sudėtingi jų pokalbiai sukonstruoti iš minėtųjų sektinų herojų citatų, parafrazių ir improvizacijų. Spektakliui įsibėgėjant galima mėginti atpažinti vyrus įkvėpusių asmenybių vardus: Vincentas van Goghas, Friedrichas Nietzsche, Jackas Kerouacas… (visų išduoti neverta, spektaklio finale patys prisipažins).

Kodėl spektaklio veikėjams niekaip nepavyksta prasiveržti pro užtrenktas duris? Galbūt todėl, kad už jų – tikrasis pasaulis, kuriame tenka būti savimi. Ir čia jau už Džimo ar menininko kaukės nebepasislėpsi. Gal dėl to, nepaisant originalios dramaturginės medžiagos, kurią suvaldyti A.Storpirščiui padėjo nuolatinė režisieriaus Vido Bareikio bendradarbė, dramaturgė Austėja Lunskytė-Yildiz, kūrybos tema pasirenkama kalbėti išlaikant pagrindines žaidimo „mes vaidiname, jūs žiūrite“ taisykles ir vis dėlto saugų atstumą nuo publikos (net ir tada, kai braunamasi į ją). Kita vertus, spektaklyje gausu įdomių

Nuotraukos: Dmitrijaus Matvejevo

GYVŪNAS (KUKŪ)

ŽIŪRĖKITE LIETUVOS NACIONALINIAME DRAMOS TEATRE (Gedimino pr. 4, Vilnius) Repertuaras www.teatras.lt Pastaruosius maždaug penkerius metus Lietuvos nacionalinis dramos teatras vadavosi iš primityvaus, miesčioniško teatro įvaizdžio ir drąsiai žengė progresyvaus, provokatyvaus europietiško teatro link, o naujieji šio sezono spektakliai tarsi rodo, kad jis tokiais pat dideliais žingsniais keliauja atgal (regis

epizodų, netikėtų, mūsų šalies scenai ne itin būdingų sprendimų ir istorinių bei meno kūrinių citatų junginių. Tad, nepaisant dar likusios erdvės tobulėti, nuoširdus kūrybinis šėlsmas scenoje gali įkvėpti.

Tiesa, yra vienas bet... Mergina, tiksliau, Gabijos Urniežiūtės kuriama Moteris. Ne, ji ne George Sand, ne Virginia Woolf, ne Frida Kahlo ar kuri kita įkvepianti kūrėja. Ji – moteris, Venera, ji – mūza ir geismo objektas, bet ne asmenybė. Ji jaučia, o ne mąsto, ir atrodo, kad tuo didžiuojasi. Toks požiūris žvelgiant į XXI a. skaičiuojantį kalendorių kiek stebina, tačiau, kita vertus, žinom, kas neseniai laimėjo svarbiausius pasaulyje rinkimus. Tad nepykite, vyrai, bet ir Giedrius Drukteinis, ir Donaldas Trumpas jumis didžiuotųsi... Kad ir kaip būtų, make Lietuvos teatras great again, ir #viskasbusgerai.

spektaklyje gausu įdomių epizodų, netikėtų, mūsų šalies scenai ne itin būdingų sprendimų ir istorinių bei meno kūrinių citatų junginių.

Rekomenduojama jauno, eksperimentuojančio (nepainioti su eksperimentiniu!) teatro mėgėjams.

Nerekomenduojama visavertėmis kūrėjomis save laikančioms moterims ir jas palaikantiesiems.

„Eglė žalčių karalienė“ buvo tik fashbackas). Neadekvačioje ir nemotyvuotoje religinėje ekstazėje paskendusį Jono Vaitkaus „Apreiškimą Marijai“ sekė knygų ryšeliais apstatytas Pauliaus Markevičiaus „Kuprelis“, o pastarąjį – Rolando Atkočiūno „Gyvūnas (KUKŪ)“.

Pagal jaunos latvių dramaturgės Agnesės Rutkevičos pjesę sukurtas spektaklis pasakoja apie du po motinos mirties laike ir buityje užstrigusius brolius. Tuštėjančio ir liūdinčio kaimo kasdienybę čia praskaidrina nebent radijo garsai, o jame skambančio balso savininkė tampa svajonių objektu.

Apleisto kaimo būtį savimi įkūnijančių brolių vaidmenis kuria vieni stipriausių nacionalinės trupės narių – skirtingų kartų aktoriai Marius Repšys ir Arūnas Sakalauskas. Žinoma, smagu, kai scenoje veikia vienas kitą suprantantys partneriai, vaidmenų kūrimą gebantys paversti žaviu žaidimu. Tačiau čia pat jis gali peržengti ribas, tapti žongliravimu klišėmis ir prarasti gerą skonį. To išvengti turėtų padėti režisierius.

Tačiau ne šį kartą. O ypač kai į sceną įžengia joje retai bepasirodantys aktoriai.

R.Atkočiūno receptas paprastas: aprengi juos kaip baikerius (dailininkas Martiņis Vilkarsis) ir leidi daryti, ką tik nori (juk scenos vilkai), dar dėl smagumo pridedi gerą saują keiksmažodžių – ir, prašom, publika leipsta juokais. Na, bet gal ne visa.

Kad ir kaip būtų, būtent tokie scenoje pasirodo ilgamečiai šio teatro aktoriai Rimantas Bagdzevičius ir Ramutis Rimeikis. Elegantiškiausiai iš šios nepalankios sceninės situacijos išsisuka Toma Vaškevičiūtė, kuriai bene vienintelei pavyksta išvengti blogo skonio ir išlaikyti stilingai iškeltą galvą absurdiškomis šio spektaklio aplinkybėmis.

Jeigu „Apreiškimas Marijai“ iš paskutiniųjų veržiasi į aukštybes, tai „Gyvūnas“ stačia galva neria žemyn. Scenoje pateikiamas toks tarpinis variantas tarp kriminalinių kronikų, įvairiausio plauko gelbėtojų laidų ir „Dviračio žinių“. Be brolių tarpusavio santykių, likusias siužetines linijas sekti gana sunku, o ir viso šio pasakojimo tikslas ne itin aiškus. Jaunajai dramaturgei galima atleisti kiek staigokus siužeto posūkius, bet pjesę pasirinkusiam patyrusiam režisieriui – nelabai.

Rekomenduojama „TV pagalbos“ ir panašių laidų gerbėjams.

Nerekomenduojama iš teatro besitikintiems daugiau nei iš lietuviškų televizijų.

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė: Sandra Kliukaitė

ATSIKELI IR VARAI nuotr.

LA NAYA nuotr.

Atsikeli – ir Kalėdos. O dovanų tai nėra... Ne apokalipsė, žinoma, bet visi suprantate, ką reikštų nieko nerasti po egle. Net jei tau jau per kem. Dovanomis geriau pasirūpinti viena kita para prieš Jėzaus gimimo metines, todėl dalijamės keliomis dovanų idėjomis. Beje, apskaičiuota, kad, gavus dešimt dovanų, viena iš dešimties vis tiek bus sudaužyta, sulaužyta ar kaip kitaip sugadinta. Tad nesukite galvos, atsipalaiduokite ir ramiai laukite klausimo: „Kur Naujuosius?“ .. . .

Kojinės „ATSIKELI IR VARAI“ LIETUVA

12 Eur Diz. Aušra Šeduikytė www.atsikeliirvarai.lt

Mažai kas paneigs, kad kojinės yra ne tik Kalėdų, bet ir apskritai dovanojimo istorijos klasika. Lietuviškas prekės ženklas ATSIKELI IR VARAI nusprendė palengvinti kalėdinės karštinės keliamą galvos skausmą ir pačiu laiku numezgė savo firmines kojines. Jos turi viską, ko reikia: juodą spalvą, pasiilgtą rajono aidą ir kasdienį priminimą, kad tu atsikeli ir varai. Yra ir vyrams, ir moterims.

Šokoladas „LA NAYA“ LIETUVA

3,49 Eur Diz. Gabija Platūkytė, „Graphic a lot“

DiY magnetofonas „The Berlin Boombox“ VOKIETIJA

www.berlinboombox.com

9-asis dešimtmetis į pasaulio istoriją įsirėžė dėl daugelio priežasčių, viena jų – legendinis gatvės magnetofonas būmboksas. Berlyno dizainerio A.Pfaenderio dėka dabar kiekvienas būmboksą gali pasidaryti pats. Rinkinyje yra kartoninis maketas, kurio dizainą galima įvairiai apipavidalinti, vokiški garsiakalbiai, garso stiprintuvas, kuriuos sujungus su išmaniuoju telefonu išgaunamas rajoną drebinantis garsas. Galima klausyti bet kokios dainos, o pats magas beveik nesveria, nors gatvėje akivaizdžiai matomas. Dovanodamas „The Berlin Boombox“ neprašausi, kad ir kam dovanosi: draugei, mamai, tetai, kaimynui ar rajono gezui. Juk visi mėgsta klausytis muzikos visu garsu. Ypač per Naujuosius metus!

Berlinboombox.com nuotr.

„Noema Paper House“ nuotr.

Laikrodžiai „FAUST“ LIETUVA

Darbo knygos ir užrašinės „Noema Paper House“ LIETUVA

Kalėdiniai objektai „House of Naïve“ LIETUVA

www.noemapaperhouse.com

www.houseofnaive.com

Nuo 8 Eur Diz. Aistė Stragytė, Žydra Pintverytė

22 // © 370

„Noema“ pamiršo tikslias datas, skaičius ir susitelkė ties žmogumi. Kiekvienas mėnuo – nauja idėja, nauja kelionė, kurio žemėlapio autorius – TU. Tai daugiau nei gražaus dizaino užrašinės ar laiko planavimo knygos. „Noema Paper House“ knygų tikslas – padaryti jos savininką laimingą. Būtent tam kurti popierinius asistentus buvo pakviesti mindfulness psichologai ir žinomi menininkai: Leonas Somovas, Ieva Narkutė, Mantvydas Leknickas, Marina Warner, Kirkas Trumanas, pasidaliję patarimais, kaip būti laimingiems šitame beprotiškai greitai besisukančiame pasaulyje.

@nefoto nuotr.

Nuo 69 Eur Diz. Axelis Pfaenderis

Esate egoistas? Puiku. Čia dovana jums, ir sveiki atvykę į egoizmo pusiasalį, kuriame pagamintas šis ekologiškas rankų darbo kūrinys. Gaminant šokoladą buvo atliktos slaptosios emotifikacijos (angl. bean-to-emotion) procedūros, kurių metu jis papildytas mitologiškai galingu ingredientu – pistacijomis. Senovės raštuose jos simbolizavo turtus ir šlovę. Susapnavę pistacijas, žmonės džiaugdavosi greitai praturtėsiantys ir pasieksiantys šlovę. Todėl ragaukite drąsiai ir pajauskite tobulą egoizmo emociją.

35 Eur Diz. „House of Naïve“

Prieš Kalėdas dažną asmenį ištinka nostalgija. Grįžta vaikystės prisiminimai, vienas kurių – sovietiniai eglutės papuošalai: kankorėžiukas, grybukas, pelėdžiukas ir kiti veikėjai. Girdėjome, kad yra segmentas žmonių, kurie tuos žaisliukus kolekcionuoja ir net mainosi internete. Kadangi tokių lengvai negausi, čia pasiūlymas tiems, kuriems ne vis tiek, kaip atrodys jų Kalėdų eglutė. „Naïve“ keramikiniai, rankų darbo žaisliukai – tokie kaip vaikystėje, tik modernizuoti ir adaptuoti šiuolaikiniam žmogui.

169 Eur Diz. Rolandas Žigonis

www.faustwatches.com

Ekstremaliai retas atvejis, kai ant riešo gali užsisegti lietuviško dizaino laikrodį, kokio pavydėtų net japonų dizaineris. Ir dar tas jausmas, kai žinai, kad jo viduje tiksi tikras japoniškas mechanizmas „Miyota 2S60“. Tai FAUST – laiką matuojantys estetai arba penki laikrodžių modeliai, gimę Lietuvoje iš dviejų skirtingų draugų patirčių. Sukurti atsižvelgiant į šiuolaikinį gyvenimo būdą, tačiau išsaugoję laiko suformuotas klasikines idėjas. Įsiterpę tarp praeities ir ateities, bet žymintys dabarties akimirką.

„House of Naïve“ nuotr.

www.lanayachocolate.com