370 nr 57

2017 rugpjūtis #57

Vasaros liūdesys Kaip pagauti įkvėpimo žuvį Kas yra karas?

Kaune nebe nykoka

Iliustracija Saulės Pribušauskaitės (instagram.com/saulepri)

Prisijaukinti mirtį

Rašė Jurgita Kviliūnaitė

Išnaudoti viršvalandžius

#57 NUMERIO BENDRADARBIAI: ELŽBIETA BANYTĖ Laisvai samdoma rašytojų skaitytoja

GODA DAPŠYTĖ Tamsta mokslų daktarė, jaunosios kartos teatro kritikė

EDVINAS GRIN Rašo iš Kauno ir apie Kauną

Jorė JANAVIČIŪTĖ

„Aš numirsiu vis tiek“, – ši 22 metų senumo daina iš kadaise itin mėgtos grupės „Fojė“ repertuaro mano galvoje ima skambėti tomis akimirkomis, kai... Ne, neatspėjote – ne kai liūdna, o kai beprotiškai gera.

Budinti audiovizualinio skyriaus tyrėja

SANDRA KLIUKAITĖ

Alisos stebuklų lentynos turinio ekspertė

Kartodama tarsi mantrą labiausiai įsiminusias dainos eilutes (Aš numirsiu vis tiek, mano laikas ateis / Tik dar būtų smagu susitikt su draugais / Pasėdėti per naktį dar būtų puiku / Pamatyti akis artimiausių žmonių), aš prašau TO, kuris yra (arba nėra – aš dar neapsisprendžiau, kuri versija man patinka labiau) ten, kažkur aukštai, leidimo kuo ilgiau pabūti šiame pasaulyje. Gal net savotiškų viršvalandžių – kas gi žino, kiek duota. Ypač šitam ritualui tinkamos rugpjūčio naktys, kai lyja žvaigždėmis ir gera yra tiesiog šiaip, be jokios priežasties...

Liepos pabaigoje, prieš išvažiuodama trumpučių atostogų į bene nuodėmingiausią pasaulio miestą – Amsterdamą, į kuprinę kažkodėl įsimečiau labai seniai pradėtą skaityti, tačiau vėliau į šalį numestą paskutiniąją Jurgos Ivanauskaitės knygą „Viršvalandžiai“, kurioje ji aprašė dramatiškus savo paskutinius gyvenimo metus: ligonines, operacijas, skausmą, maldas, tikėjimą, kančią, viltis...

Liūdnas sutapimas: Jurga nuo vėlai pastebėtos ir itin klastingos sarkomos mirė kaip tik per mano gimtadienį (nesakysiu kelintą, bet tai buvo šioks toks jubiliejus). Garbės su ja pabendrauti asmeniškai turėjau vos keletą kartų, bet bendrų pažįstamų buvo ne vienas. Natūralu, kad jie vietoj suplanuotų mano gimtadienio linksmybių rinkosi atsisveikinimą su J.Ivanauskaite, kuris irgi buvo beveik suplanuotas. „Laikas – kiekvienos akmirkos kaina (golden minutes). (...) Gaila laiko TV, laikraštienai, blogoms knygoms, prastiems filmams. Noras keisti namų erdvę, jei turėčiau šiek tiek jėgų, pulčiau daryti remontą“, – dienoraščio forma parašytoje knygoje likusias minutes skaičiavo beveik mano bendravardė.

Prie tų auksinių minučių ji priskyrė ir smagius pasisėdėjimus prie skaniais valgiais ir geru vynu nukrauto stalo kone iki paryčių jau Švedijoje, kur buvo gydoma lietuvių gydytojų pastangomis. „Pasėdėti per naktį dar būtų puiku“ – kas žino, gal ir ligos iškankintos Jurgos galvoje tokiomis akimirkomis skambėjo šios pernelyg neįmantrios, bet iki pat širdies nukeliaujančios dainos eilutės...

Saulė pribušauskaitė Minimalistinio viršelio autorė

AUKSĖ PODOLSKYTĖ Kino žinovė ir mylėtoja

JURGA TUMASONYTĖ Gaudo istorijas, kurios gali pasirodyti įdomios smalsiems protams

KAROLIS VYŠNIAUSKAS Klauso muzikos, kad jums nereikėtų

LINA ŽUKAUSKAITĖ „Pati savęs klausiu, kam ir kodėl rašau šį tekstą. Kas bus jo skaitytojai? (...) Tiems, kuriuos erzina specifinė epitafijų ir laidotuvių vainikų užrašų stilistika, „Viršvalandžių“ geriau neskaityti. Tačiau neapsirikite, mano rašymas skirtas ne rimtuoliams, o tiems, kurie mėgsta ir moka juoktis“, – rašoma knygos anotacijoje. Tik ji mokėjo apie liūdnus dalykus rašyti linksmai.

Rugpjūtis – nuostabus laikas, kai norisi, kad ne tik diena, bet ir naktis niekada nesibaigtų. O mes lyg tyčia net keliuose straipsniuose kalbame apie depresiją, savižudybę, senatvę, mirtį... Ir visiškai rimtai, be jokių juokų. Ar šios temos bus įdomios jaunai mūsų skaitytojų auditorijai, ką tik pravėdinusiai galvas muzikos festivaliuose?

Bet negalėjau uždrausti muzikos apžvalgininkui Karoliui Vyšniauskui naujų albumų apžvalgų skiltyje parašyti epitafiją Chesteriui Benningtonui. Puikiai žinau, kiek daug jo kartai reiškė „Linkin Park“. Visą pasaulį sukrėtusi šios grupės vokalisto savižudybė Karolį pastūmėjo pasikalbėti su buvusia meno centro „Rupert“ kuratore Maya Tounta, išleidusia depresiją dekonstruojančią knygą „A Solid Injury to the Knees“. Negana to, teatro apžvalgininkei Godai Dapšytei teko garbė pakalbinti Dominicą Huberį, itin „Sirenose“ laukiamo spektaklio „Nachlass, kambariai be žiūrovų“ bendraautorį. Tame spektaklyje irgi kalbama apie žmones, dėl skirtingų priežasčių žvelgiančius mirčiai į akis.

Taip pat rasite Jurgos Tumasonytės diskusiją su menininke Gabriele Labanauskaite-Diena apie kūrybinį rašymą, Edvino Grin pokalbį su gatvės meno festivalio NYKOKA organizatoriais, Jorės Janavičiūtės interviu su Šarūno Barto filme „Šerkšnas“ debiutuojančiais jaunaisiais aktoriais Mantu Jančiausku ir Lyja Maknavičiūtė bei kitas temas.

Geros likusios vasaros be viršvalandžių darbe ir su daug žvaigždžių. Grįšime pas jus rugsėjį!

Kultūringa žurnalistė, sugebanti prakalbinti net akmenį

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 1, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 10, 12, 13, 14, 16, 17, 18, 19, 20, 22 p.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kaunodiena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė Tiražas 10 000 37O už reklamų turinį neatsako #57, rugpjūtis, 2017 Reklaminiai straipsniai žymimi

>>>>Žirklės Žirklės

Kaip pagauti įkvėpimo žuvį

Rašė Jurga Tumasonytė Nuotrauka Tomo Tereko Stilius Indrės Kuršvietytės

Gabrielė Labanauskaitė-Diena – žmogus, kurio kūrybinė energija kunkuliuoja ir kaskart nustebina vis kita forma ir tema. Šįkart sutariame pasikalbėti apie kūrybinį rašymą, kurį Gabrielė dėsto jau trečius metus K.Simonavičiaus universitete ir įkvepiančiose vietose organizuoja stovyklas „Iš tylos“. Mudvi pakylame liftu į 22 aukštą – nors abi prisipažįstame bijančios aukščio. „Net kai ir jaučiu baimę, dažnai priartėju prie krašto – tai tinka daugeliui aspektų“, – sako ji, kai pažvelgiame žemyn į miesto arterijas.

4 // © 37O

– Tau patinka save provokuoti?

– Mėgstu daryti, ko nemėgstu, arba atrasti mėgstamą dalyką ir jo atsisakyti.

Tai leidžia atrasti naujas būsenas. Labiausiai patinka eksperimentuoti dramaturgijoje – tarkim, anksčiau nekenčiau monologų, todėl nusprendžiau parašyti monodramą, kad perprasčiau jos principus. Kartais simpatijos ir antipatijos susijusios su kompetencija arba jos stoka, todėl bandau susipažinti, priartėti ir suvokti, ar man tai iš tiesų nepatinka, o gal tiesiog trūko žinių, kad įsigilinčiau ir suprasčiau.

– Pamenu, kaip vieno vakarėlio metu pabūdavai su žmonėmis, o tada nerdavai į kitą kambarį rašyti pjesės. Arba esi pasakojusi, kad kažkada rašei bakalauro darbą naktiniuose klubuose. Tavęs netrikdo pašaliniai?

– Dažniausiai – ne, tačiau pamenu supykusį klubo savininką, kuris, pamatęs mane marginančią lapus po baro lempa, išjungė šviesą ir paaiškino, kad klube žmonės turi linksmintis, o ne dirbti (juokiasi). Šiaip galiu susikaupti arba visiškoje tyloje ir vienumoje, arba sklindant viską užgožiančiam triukšmui.

Todėl garsinis fonas kavinėje ar vakarėlyje ypatingai neblaško, nebent grotų labai prasta muzika. O namuose, kad ir vienas, tačiau artimas žmogus pritraukia daugiau dėmesio, negu tau norėtųsi dirbant. Todėl kartais geriau išeiti iš namų ir pakeisti darbo aplinką.

– O paros laikas svarbu?

– Esu darbingiausia ryte iki pietų arba vakare, kai įgaunu antrą kvėpavimą.

Daugelio net pačių žinomiausių pasaulio rašytojų dienos darbingumo vidurkis yra trys keturios valandos, tad būtų naivu tikėtis produktyvaus kūrybingumo visą parą. Stengiuosi ryte rašyti didžiausio susikaupimo reikalaujančius dalykus, o vakarui palikti perrašymo, planavimo ar kitokius malonesnius darbus. Todėl dažnai pirmą dienos pusę skiriu moksliniam, o antrą – grožiniam tekstui. Žinoma, būna visko – nevisada pavyksta darbus taip sustyguoti, tačiau savo darbingumo viršukalnes ir smegduobes naudinga žinoti kiekvienam.

– Kūrybinis rašymas man asocijuojasi su mokymusi rašyti. Kas buvo tavo mokytojai?

– Rašyti pradėjau tada, kai išmokau rašyti. Dar būdama pradinukė siunčiau savo tekstukus į įvairius vaikų laikraščius ir žurnalus. Už pirmąją publikaciją honorarą gavau iš tėčio, kuris įteikė vokelį su doleriais. Tik vėliau supratau, kad honorarų vokeliuose doleriais nedalija. Toks buvo tėčio paskatinimas, kuris pradedančiajam yra labai svarbus. O didžiausia mano kritikė buvo ir tebėra močiutė – literatūros pedagogikos profesorė, savo juodu humoru vienus tekstus iškeldavusi į aukštybes, kitus negailestingai sutriuškindavusi.

Prieš penkiolika metų parašiau pirmą pjesę ir buvau pakviesta į amerikiečių dramaturgo Erico Ehno seminarą Vilniuje. Įkvėpta šio įstabaus mokytojo, pradėjau dar labiau domėtis dramaturgijos žanru, ieškoti rašymui scenos menams skirtų dirbtuvių Lietuvoje ir užsienyje. Per tą laiką susiformavo mano kūrybinio rašymo dėstymo metodologija, kurią laiko keturi banginiai – lankytų edukacinių veiklų patirtis, doktorantūroje tyrinėti naratyvo konstravimo principai, kūrybinio rašymo pagrindus pristatanti literatūra, įvairialypės žinių perdavimo ir kūrybingumo skatinimo formos.

– Kokias knygas apie kūrybinį rašymą rekomenduotum?

– Jų yra daug, taip pat rekomendacijos

priklausytų nuo to, ar domintų konkrečios teksto kompozicijos, pasakojimo struktūros, stiliaus, veikėjų, perspektyvos kūrimo ir panašios žinios, ar tiesiog įkvėpimą ir kūrybą skatinančios knygos. Į lietuvių kalbą turime išverstas Natalie Goldberg „Apie rašymą: kaip išlaisvinti vidinį rašytoją“ („Žmogaus psichologijos studija“, 2015), Julios Cameron „Kūrėjo kelią“ („Alma littera“, 2014) – abi autorės derina kūrybinį rašymą su metafizine kryptimi. Taip pat apie rašymą, kaip išlaisvinti vidinį rašytoją, – Laimos Vincės knyga „Rašyti gali kiekvienas“ („Baltos lankos“, 2010) ir Sandros Bernotaitės „Laisvojo rašytojo elementai“ („Jovaro tiltai“, 2016). Iš kiekvienos jų galima pasisemti aktualiausios informacijos ir atmesti tai, kas nepriimtina.

O tiems, kuriems mokomoji literatūra kelia alergiją, siūlyčiau bent perversti Davido Lyncho knygą „Pagauti didžiąją žuvį“ („Tyto alba“, 2013), kurioje teigiama, kad kūryba yra kaip žvejyba – jeigu nuoširdžiai ir susikaupęs žvejosi, tau tikrai užkibs idėjų ir įkvėpimo žuvis.

– Tau nekeista, kad lietuvių rašytojų bendruomenė ne visuomet palankiai žiūri į kūrybinį rašymą?

– Nekeista. Visų pirma, mes neturime kūrybiniam rašymui ar bet kokiam specializuotam rašymui skirtų studijų, tad rašymas Lietuvoje netgi nėra laikomas tam tikru mokslu, kurio verta ar įmanoma išmokti.

Vadinasi, rašytojai vis dar yra, kaip Renesenso laikais, Dievo pateptieji, apdovanoti didžiuliu talentu, kurio neįmanoma nei išmokti, nei perimti. Ir nors šiais laikais mes labai dažnai sakome, kad sėkmingam kūriniui reikia 99 proc. darbo ir 1 proc. talento, tačiau rašymas, ypač poezijos, vis dar yra iškirtinių asmenų privilegija, kurie, kaip buvo manoma Antikoje, tiesiog yra mediatoriai, iš dangaus perduodantys žmonėms jiems siunčiamą žinutę. Kūrybinis rašymas ir apskritai XXI a., kuriame filmuoti, fotografuoti ir rašyti gali kiekvienas, demistifikuoja tokį kūrėjo statusą.

Gal ir gerai, nes toks mitas pridaro ir nemažai žalos – kol rašymas nebus laikomas profesija, kaip ir visos kitos, tol jis nebus adekvačiai apmokamas ir vertinamas darbas.

– Kaip suvoki žodį „talentas“?

– Kaip gebėjimą sukurti kažką savitu, išskirtiniu būdu arba tai, ko negali kiti. Tačiau vien talento nebeužtenka. Žvelgiant į skirtingas kūrėjų biografijas, matome, kad vieni pasiekė daug, o kiti, nors ir talentingi, liko užnugaryje. Galbūt likusiuosius šešėlyje dar įvertins laikas, tačiau vis tiek, be įgimtų ar išpuoselėtų gabumų, reikia ir nuoseklaus darbo, intuicijos, bendro meninio konteksto suvokimo ir konkrečių savo lauko žinių, kad nebeišradinėtum dviračio. Nebegalioja sovietinių laikų bohemos suvokimas – poetas guli apsvaigęs prie žvakių, o jo mūzos laukia, kol galės kūrėją parsivesti namo. Niekam net nebeįdomios tavo kūrybinės kančios ar depresijos – kiekvienas turi savo galutinius terminus ir žino, kada turi baigti kūrinį, nesvarbu, ar atėjo mistiškasis įkvėpimas, ar liko kabėti debesyse. Taigi, ir kapitalistinis mąstymo būdas demistifikuoja talentą – arba sugebi laiku ir kokybiškai užbaigti savo darbą, arba ne. O kai sėdi prie ilgesnio teksto, turi atrasti savo metodiką, įpročius ir ritualus. Tad rašymo rutiną aš lyginu su sporto kasdienybe. Reikia mankštinti raumenis, o norint nubėgti maratoną – kasdien daryti apšilimo pratimus ir įveikti bent nedidelę distanciją.

– Koks tavo požiūris į feisbuke vešinčią leknickinę poeziją?

– Priklauso nuo to, iš kokios pozicijos vertinčiau – ar kaip literatūros kritikė, ar kaip poezijos mylėtoja, ar tiesiog – socialinio tinklo dalyvė, po kažkieno pusryčių nuotraukos aptikusi mano nuotaiką atitinkantį tekstą. Galimybė laisvai reikštis bet kokioje srityje laisvai norinčiai ar norinčiam atspindi šio amžiaus fenomeną, kad kūrėjais gali būti visi. Ir, nepaisant skirtingos kūrinių kokybės, esu linkusi manyti, kad šis fenomenas atneša daugiau naudos negu žalos.

– Kūrybinius sumanymus žmonėms turbūt sutrukdo ne tik atkaklumo trūkumas, bet ir finansinės galimybės.

Kaip jautiesi gyvendama šių laikų kapitalistinėje visuomenėje?

– Jaučiuosi dviprasmiškai. Esu laiminga gyvendama savo socialiniame burbule, tačiau užtenka įlipti į troleibusą ir prisimenu, kad asmeninė utopija neatitinka realybės. Daugelio žmonių pyktis ar nepasitenkinimas, išreiškiamas per agresiją aplinkinių atžvilgiu, kyla ne iš laimės ar gero gyvenimo. Menininkai irgi yra tik žmonės, kasdien kuriantys tikrai ne prioritetiniame valstybės finansavimo lauke. Kai kurie jų dėsto skirtingose institucijose, užsidirba darydami papildomus darbus, kai kurie – tiesiog dirba kitokį, visai nemenišką darbą, o rašo priešokomis, kai gali tam skirti laiko. Lietuvoje, priešingai nei Vokietijoje ar Amerikoje, autoriams nemokama už dalyvavimą renginiuose, kuriuose jie skaito savo kūrybą, tad vis dar manoma, kad poetai ir rašytojai gyvi duona ir vandeniu. Trūksta ne tik padorios inf-

Įkvėpimo žuvų yra įvairių, tačiau jų nepagausi nepradėjusi ar nepradėjęs žvejoti

rastruktūros, bet ir apskritai pagarbaus požiūrio į kūrėjo laiką – lyg menininkai būtų nieko neveikiantys dykaduoniai.

Tačiau mokesčiai, jeigu jau kūrėjas gauna honorarą, nuskaičiuojami rimčiau nei už bet kokį kitą darbą.

Išlikimo klausimą prisimenu ir tada, kai prasideda žinomų mūsų poetų linčiavimas, ypač už sovietiniam režimui sukurtas odes. Bet juk ir dabar vyksta panašūs procesai, kai projektai tam, kad būtų gautas finansavimas, bandomi pritempti prie Europos Sąjungos reikalavimų ar Lietuvos valstybės šimtmečio, kitokių nacionalinių minėjimų.

Kai kurie menininkai dirba reklamų agentūrose ir savo talentus parduoda kurdami prekių ženklus. Kas nors pasakys – taip, gal ir yra panašumų tarp sovietmečio ir šių laikų, bet dabar mes neišduodame savo šalies. Tačiau išlikimo, noro gyventi komfortiškai ir laimingai klausimas buvo aktualus visais laikais.

– Ar gali apibrėžti auditoriją, kuri ateina į tavo kūrybinio rašymo paskaitas?

– Sunku rasti vieną vardiklį. Ateina tie, kurie nori pradėti rašyti arba jau rašo.

Taip pat tie, kurie turi daug literatūrologijos žinių, tačiau nori artimiau susipažinti su kūrybiniu rašymu. Kiti neturi didelių lūkesčių, tiesiog nusprendžia lavinti raštingumą ir stilių. Taigi, žmonių interesai ir tikslai yra labai įvairūs. Mano, kaip dėstytojos, užduotis – suvokti kiekvieno potencialą ir lūkesčius, o tada jau nuosekliai judėti pasirinkta kryptimi.

– Kokiose įsimintiniausiose kūrybinio rašymo dirbtuvėse teko būti?

– Minėto dramaturgijos guru E.Ehno organizuotose dirbtuvėse. Jos vyko Niujorko užmiesčio name, kuriame tarp nepažįstamų žmonių teko prabūti keturias paras tyloje. Per tą laiką gaudavome rašymo užduotis, tačiau paskui mūsų tekstų niekas neskaitė ir nekoregavo.

Atsispirdama nuo šios patirties, rengiu kūrybinio rašymo stovyklas „Iš tylos“, tačiau jos kiekvieną kartą turi skirtingą temą ir programą, o tylime protarpiais tarp užsiėmimų ir kitų veiklų.

– Tau patinka dirbti triukšmingose erdvėse? Ar turi mėgstamiausias?

– Tinkamiausios darbui erdvės, kaip ir darbingiausių valandų pasirinkimas yra labai svarbus. Kartais erdves renkamės intuityviai, o kartais galime tuo pasirūpinti sąmoningai. Mėgstu rašymo rezidencijas, tačiau kartais nereikia laukti nei institucijų, nei rašytojų namų skelbiamų kvietimų ar konkursų. Kartą tiesiog savaitei apsigyvenau draugės sodyboje ant ežero kranto, nuomojausi studiją, retsykiais apsistoju tuščiuose draugų namuose tuo metu, kai jie išvykę arba dirba. Esu išbandžiusi mobilios studijos variantą – nusipirkau staliuką, kėdę ir galėjau rašyti visur, kur norėjau, – žvelgdama į gražiausius Vilniaus vaizdus.

– Ir niekas netrukdė?

– Ne, priešingai, nei skaitant knygą kur nors parke ant suoliuko, visada atsiranda smalsuolių, pasiteiraujančių, ką gi jau taip įdėmiai skaitau. Esu dirbusi bibliotekose, ypač tuo metu, kai rašiau disertaciją. Tačiau bibliotekos man nepatinka. Apskritai nemėgstu skolintis knygų, nes jas suskaitau – pribraukau, prirašinėju pastabų, kad kitąkart atsivertusi greitai rasčiau norimas citatas.

– Dažniau rašai ranka ar kompiuteriu?

– Ilgesnius tekstus – kompiuteriu, trumpesnius – ranka. Pradėjusi domėtis kūrybiniu rašymu, sužinojau, kad dauguma jo mokytojų pataria daugiau rašyti ranka – į sąsiuvinius, popieriaus lapus ir t.t., nes taip atsiveria visai kitoks mąstymo laukas. Be to, kompiuterio ekranas mums tapo kasdienybe, varginančia akis ir daugeliui susisiejančia labiau su sekinančiu darbu nei malonia kūryba. Net kai kūryba tampa darbu, teksto perrašinėjimas iš sąsiuvinio į kitokią laikmeną suteikia galimybę dar kruopščiau jį peržiūrėti ir koreguoti. Pagaliau ne viskas, ką sukuriame, yra verta būti išsaugotu ar publikuotu šedevru.

– Kaip patartum tiems, kurie užstrigę ir nebegali kurti, atsikratyti rašymo bloko?

– Pirmiausia reiktų suvokti rašymo bloko atsiradimo priežastis, o tada jau spręsti, kaip to atsikratyti. Dažniausiai rašymo blokas tiesiogiai susijęs su sumažėjusia motyvacija, idėjų stoka, pagaliau asmenine psichine būsena ar fizine būkle. Tokiu atveju linkiu būti sąžiningai sau pačiai ir atsakyti, ar ši tema man tikrai aktuali ir įdomi, ar iki galo susiformulavau, ką ir kaip noriu rašyti, o galbūt tiesiog esu pervargusi ir reikėtų pailsėti, pakeisti aplinką. Kartais, jeigu leidžia aplinkybės, verta palikti tekstą kelis mėnesius ramybėje.

Be to, net kai nepatiri jokios kūrybinės krizės, verta ieškoti įkvėpimo šaltinių ir daug skaityti. Stephenas Kingas yra rašęs, kad vienas iš jo mokinių skundėsi neturintis laiko knygoms, tuomet rašytojas paklausė, kaip, neturėdamas laiko skaityti, jis žada atrasti laiko rašyti. Įkvėpimo žuvų yra įvairių, tačiau jų nepagausi nepradėjusi ar nepradėjęs žvejoti.

>>>>Žirklės Žirklės

Rašė Goda Dapšytė

Šiuolaikiniame mene vis daugėja kūrinių, į kuriuos galima tiesiog pasinerti, kurie žada į kitą realybę perkelti ne filosofine ar perkeltine prasme, o gana tiesiogiai. Būtent tokius darbus mėgsta kurti šveicarų scenografas ir režisierius Dominicas Huberis. Nors kuria ir klasikinei scenai, jis teigia mėginantis publiką įtraukti į sistemas ir tyrinėti santykius su aplinka.

Prisijaukinti mirtį T

ai viena iš priežasčių, kodėl jis nuolat bendradarbiauja su vokiečių teatro grupe „Rimini Protokoll“. Šiai daugelį nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų pelniusiai ir po įvairiausius pasaulio kampelius nuolat keliaujančiai teatro kūrėjų grupei būdinga į savo kuriamus spektaklius kaip veikėjus įtraukti realius žmones, kurie su publika dalijasi savo patirtimis ir išgyvenimais. Su šios įprastinius teatro rėmus plečiančios grupės darbais Lietuvos publika jau galėjo susipažinti ne kartą. Prieš keletą metų „Sirenos“ kvietė į ekskursiją po kitokią sostinę „Remote Vilnius“, o šiemet, pirmąją spalio savaitę, kvies apsilankyti Menų spaustuvėje įkurdintame viename naujausių jų projektų – „Nachlass, kambariai be žmonių“. Šis kūrinys pasakoja apie žmones, dėl skirtingų priežasčių žiūrinčius mirčiai į akis.

Kurdami šį projektą D.Huberis ir idėjos bendraautoris režisierius Stefanas Kaegi lankėsi ligoninėse, mokslinėse laboratorijose, laidojimo namuose, pas teismo daktarus ir notarus, neurologus ir programuotojus, religinėse bendruomenėse, senelių namuose ir dokumentavo besirengiančių mirčiai žmonių gyvenimus bei pagal tai parengė aštuonis individualias istorijas pasakojančius kambarius.

6 // © 37O

– Didžiąją Jūsų kūrybos dalį sudaro įtraukaus meno projektai. Teigiate, kad publikos režisavimas nelabai skiriasi nuo aktorių režisavimo. Kokias istorijas siekiate papasakoti, į kokias situacijas viliojate savo publiką?

– Faktiškai visi „Rimini Protokoll“ spektakliai sukurti remiantis dokumentine medžiaga, istorijos, kurias pasakojame, – tikros. Savo asmeninėje kūryboje esu linkęs išbandyti ir literatūros teikiamas galimybes. Tačiau, kai kalbame apie publiką, jų patiriamos situacijos visada yra tikros, nes jie visada yra savimi. Publika ateina ir tyrinėja. Tyrinėja save sukurtoje situacijoje ir tai mane be galo žavi. Neturiu intencijų užtempti publiką ant scenos ir panardinti juos į gąsdinančią situaciją, nes nesiekiu jų

sugluminti. Noriu, kad kuriamos situacijos į teatrą ar kitą salę atėjusiems žmonėms atrodytų pažįstamos: įeini į kambarį ir pamatai stalą, gali prie jo atsisėsti, jautiesi patogiai – būtent tai ir yra įdomi teritorija istorijos pasakojimui – ir nesvarbu, sukurtam ar dokumentiniam. Man šios teritorijos kūrimas yra svarbiausias dalykas, į kurį norisi pakviesti publiką.

– Apibūdinant Jūsų paties darbus kartais naudojamas terminas „naratyvinės erdvės“. Ar sutinkate su tokiu apibūdinimu?

– Mėgstu kurti erdves, kurias publika gali patyrinėti, patikrinti, ar jos tikros, pavyzdžiui, pabeldžiant į sieną. Ir nors tokiu atveju lengva pereiti į hiperrea-

lizmą, vis dėlto publika visuomet gali suabejoti. Tad sukuriama iliuzija, fikcinė erdvė tokiu atveju jau yra bendras mano ir publikos kūrybos vaisius.

Nesiekiu vien pateikti gražų vaizdą ant scenos. Noriu sukurti galimybę įeiti, apžiūrėti ir pajusti, ar visa tai tikra, ir labai sąmoningai pasiduoti iliuzijai. Būtent tuomet šios sukurtos erdvės ima pasakoti istorijas, net jei jose taip ir nepasirodo protagonistas, kaip, pavyzdžiui, mūsų projekte „Nachlass, kambariai be žmonių“, kur pačios erdvės tampa veikėjais.

– Kaskart susidūrus su „Rimini Protokoll“ kūriniais kyla klausimas, kiek manipuliuojama realybe ir kiek pati realybė manipuliuoja kuriamomis situacijomis?

– Taip, nuolat kyla klausimų, ar tai tikrai tikra, ar pasakojama istorija autentiška, ar sugalvota režisierių. Pagrindinis tokių darbų šaltinis – ilgas meninio tyrimo procesas, kuriame visuomet dalyvauja ir protagonistai. Rengdamiesi spektakliui atliekame ne vieną interviu. Kurdami „Nachlass, kambariai be žmonių“ su kai kuriais iš protagonistų aktyviai bendravome apie porą metų, kad išgvildentume galutinį pasakojimą. Siekėme išsiaiškinti, ką jie norėtų papasakoti, ką paslėpti, kaip turėtų atrodyti jiems skirti kambariai. Tad, žinoma, realybė transformuojasi, bet būtent šio glaudaus bendradarbiavimo proceso metu. Kūrybinė grupė tikrai nesiekia

primesti savo idėjų svetimiems pasakojimams. Mūsų darbų atveju scenaristais esame ir mes, ir mūsų protagonistai.

Kurdami šį projektą, nuolat susidurdavome su mirtimi: kalbėjome apie mirtį, mirtinas ligas, priežastis dėl kurių atsiduriama greta mirties

– O jūsų sukurtas pasakojimas yra labiau apie mirtį ar apie gyvenimą?

– Per tuos dvejus metus, kurdami šį projektą, nuolat susidurdavome su mirtimi: kalbėjome apie mirtį, mirtinas ligas, priežastis, dėl kurių atsiduriama greta mirties. Aplankėme daug ligoninių ir slaugos namų. Mūsų instaliacijoje visi protagonistai kalba apie savo gyvenimus. Pastebėjau, kad didžioji publikos dalis iš mūsų sukurtų kambarių išeina pagyvėjusi. Tad manau, kad spektaklis vis dėlto labiau apie gyvenimą nei mirtį.

– Pristatydami šį Lozanoje sukurtą projektą teigiate, kad Šveicarijoje mirties yra tikimasi, ji analizuojama, jai pasirengiama. Kodėl taip yra?

– Tai susiję su šveicarų mąstysena, kuriai būdingas poreikis kontroliuoti. Šveicarijoje yra nemažai kapitalo ir nekilnojamojo turto, kuris nekito šimtmečiais. Šioje šalyje nevyko karų, kurie būtų pakeitę nuosavybės koncepciją. Tad yra visiškai įprasta turtą perduoti ateinančioms kartoms, ir tam sukurtas sklandžiai veikiantis mechanizmas. Tačiau kalbos apie mirtį laikomos tabu. Tai du labai kontrastingi reiškiniai. Šveicarų visuomenėje justi spaudimas gyventi gerai, būti sėkmės lydimam, efektyviai funkcionuoti, daug uždirbti. Apskritai

Organizatorių archyvo nuotr.

sada sudarome sutartis ir mokame honorarą tam, kad būtų aišku, kad tai, ką darome, yra meninis bendradarbiavimas kartu kuriant bendrą kūrinį. Šį kartą buvo labai svarbu užmegzti santykius ir su mūsų veikėjų giminėmis ir artimaisiais. Viena mūsų veikėja jau mirė, tad jos sūnus paveldėjo teises į jos kambarį, lankėsi spektaklyje jau po mamos mirties. Manau, tai būtina.

Kai kurios iš mūsų pasakojamų istorijų gana slegiančios. Pavyzdžiui, mirti besirengiantis tėvas turi paauglę dukrą. Jis vis dar gyvas ir gana gerai jaučiasi. Pasirodyme jis lankėsi kartu su dukra, mat jo pasakojama istorija skirta būtent jai.

Todėl mums buvo labai svarbu, kad tokiam tėčio sprendimui dukra pritartų, kad jos tai negąsdintų ir nestebintų.

Dalis mūsų veikėjų jau mirė, kiti sėkmingai gyvena. Kūrybinė komanda taip pat gyvena toliau, kaip ir mūsų bendras kūrinys, kuris laikui bėgant kinta ir įgauna jau savo gyvenimą.

viskas turi gerai veikti. O mirtis visam tam prieštarauja. Taigi Šveicarijoje nekalbama apie mirtį ir pinigus.

Kita vertus, mūsų protagonistai apie mirtį kalbėjo gana laisvai. Ypač vyresnieji. Jie buvo susirūpinę, kaip po savo mirties nepalikti netvarkos, kaip tinkamai pasirengti. Kai kurios pagyvenusios moterys jau buvo susimokėjusios už savo laidotuves, kad vaikams nereikėtų dėl to rūpintis.

– Daugeliui žmonių suvokti ir priimti savo laikinumą gana sunku, daugelis iš mūsų turime komplikuotus santykius su mirtimi. Kokius išgyvenimus teko patirti kuriant tokį darbą?

– Iš pradžių, kai ėmėme plėtoti šią idėją, jai priešinausi. Pažinojau menininkų, kurie anksčiau dirbo su mirštančiaisiais, ir buvau įsitikinęs, kad rengdamas tokį projektą privalai turėti tam tikros stiprybės. Medikas privalo būti sveikas tam, kad galėtų gydyti pacientus. Taigi, prieš pasinerdamas į tokį darbą, turi būti tvirtai apsisprendęs, kad to nori.

Man regis, po dviejų trijų susitikimų visi mano klausimai ir nuogąstavimai visiškai išgaravo. Supratau, kad labai lengva sugriauti tą stiklo sieną ir įžengti į erdvę, kurioje kalbėtis apie mirtį – normalu ir natūralu. Viskas dėl žmonių, su kuriais teko bendrauti, atvirumo. Visi žmonės, su kuriais bendravome, jau buvo susitaikę su savo liga ar senatve. Žinoma, man neteko susidurti su mirtina diagnoze, tad šis košmaras vis dar tūno kažkur pasąmonėje. Kad ir kaip būtų, tai buvo labiau guodžianti nei gąsdinanti patirtis.

– Ar pasikeitė Jūsų požiūris į savo paties mirtingumą?

– Žinoma. Klausėte, ar spektaklis yra labiau apie mirtį, ar apie gyvenimą. Žinoma, kad apie gyvenimą, nes nežinome, kas nutinka po mirties. Man asmeniškai tapo aišku, kad mirti yra visiškai normalu. Tai nutiks man, tai nutiks mano artimiesiems. Įsisąmoninau, kad tai tiesiog gyvenimo dalis.

– Taigi „Nachlass, kambariai be žmonių“ pasakojamos istorijos apie sąmoningą mirtį?

– Taip, žinoma, nes žmonės, su kuriais dirbome, yra priversti galvoti apie savo mirtį ir kaip jai pasiruošti. Kita vertus, jie kalba apie dalykus, kurie daugiau ar mažiau sąmoningai, bet rūpi kiekvienam iš mūsų. Tiesiog šie žmonės yra priversti apie tai galvoti ir gali apie tai kalbėti, nes jiems pasirengimas mirčiai tapo labai realus ir kai kuriais atvejais visiškai neišvengiamas.

K

auno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras siekia skatinti Kauno mieste veikiančias maitinimo įstaigas tiekti klientams sveikatai palankų maistą. Kavinės, barai, restoranai ir kitos viešojo maitinimo įstaigos kviečiamos dalyvauti konkurse bei prisidėti prie sveiko miesto kūrimo.

Šia iniciatyva raginama į valgiaraščius įtraukti daugiau patiekalų iš daržovių ir vaisių, taip pat atkreipti dėmesį į tam tikriems produktams alergiškus žmones, vegetarus, skatinti vandens vartojimą. Konkurso nugalėtojai bus apdovanoti skiriamosiomis lentelėmis „Kartu kuriame sveiką miestą“, kurios taps nuoroda lankytojams – ieškantieji sveikesnių patiekalų, desertų, lengvai ras tai, ko ieško.

Konkursas vyksta dviem etapais. Kavinių, barų, restoranų, picerijų ar kitų viešojo maitinimo įstaigų atstovai, norintys dalyvauti I konkurso etape „Nemokamas vanduo dienos pietų metu“ gali teikti paraiškas iki rugpjūčio 21 d. II etapo „Sveikatai palankus patiekalas“ dalyviai paraiškas gali siųsti iki rugsėjo 18 d. II etape varžomasi 5 grupėse: + + + + +

alergiškiems žmonėms nekenkiantis patiekalas; vaikų sveikatai palankus patiekalas; vitaminų bomba (kokteilis arba salotos); maistingas patiekalas vegetarams; sveikas desertas sportuojantiesiems.

Paraiškas reikia siųsti į biurą e. paštu: healthycities@kaunovsb.lt. Visos I etape dalyvaujančios viešojo maitinimo įstaigos bus apdovanotos skiriamosiomis lentelėmis, o II etapo nugalėtojus išrinks nešališka komisija. Rugsėjo 22 d. Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro tinklalapyje www.kaunovsb.lt bus paskelbti visi konkurso nugalėtojai.

Elektroninėje paraiškoje pretendentai turi nurodyti savo maitinimo įstaigos pavadinimą, kontaktinius duomenis bei kurioje kategorijoje siekia įvertinimo. II etape dalyvaujančios įstaigos prie paraiškos turi pridėdami sveikuoliškų patiekalų ar gėrimų sudėtį, gamybos proceso aprašymą ir nuotrauką.

Konkurso nuostatai ir paraiškų formos pateikti Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro puslapyje www.kaunovsb.lt renginių skiltyje.

Daugiau informacijos teirautis e. paštu: healthycities@kaunovsb.lt.

Hanso Jörgo Walterio nuotr.

– Kaip jau minėjote, protagonistai aktyviai dalyvavo kuriant jiems skirtus kambarius. O kaip į šį sumanymą reagavo jų artimieji?

– Apie tai pagalvojome nuo pat pradžių. Protagonistų vaikai ir artimieji žinojo apie mūsų kūrybinį procesą, sudarėme su jais sutartis. Tokio tipo projektuose labai svarbu su protagonistais išlaikyti profesionalius santykius, kaip ir su kitais komandos nariais, todėl vi-

Konkursas „Kartu kuriame sveiką miestą“

Daugiau informacijos: Jūratė Jackytė, visuomenės sveikatos specialistė, tel.: (8 37) 45 47 17, el. p. stebesena@kaunovsb.lt

>> Ir šviesa telydi Rašė Edvinas Grin Nuotraukos Lino Mykolaičio

Gatvės menas tampa nebeatsiejama miestų įvaizdžio dalimi. Remiantis pašnekovų – festivalio NYKOKA organizatorių Tado Šimkaus ir Godos Skėrytės prognozėmis, visai gali būti, kad po šimto metų šiandienis gatvės menas bus vadinamas miesto liaudies menu ar miestiečių folkloru.

nei meras, nei Tadas. Tie pokyčiai vyko žingsnis po žingsnio. Tokios tendencijos – ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

Prieš porą mėnesių buvau Romoje – ta pati situacija, gatvės meno kūrinys – ant turistams skirtos brošiūros. Gatvės menas tampa labai stipria miestų įvaizdžio dalimi.

Kaune nebe NYKOKA – Kaip gimė NYKOKA? Kaip jūsų pačių gyvenimuose atsirado gatvės menas?

T.: Jau paauglystėje susidomėjau grafičių kultūra, gerdavau alų su jų kūrėjais ir vandalindavau šiek tiek. Tada pamačiau Banksy trafaretą, kuriame žmogus meta gėles vietoj Molotovo kokteilio. Ir mane, tokį jauną, protestuoti ir keisti pasaulį norintį žmogų, užkabino ta mintis, kad gatvės menas gali siųsti pozityvias žinutes, turėti tam tikrą jėgą.

Pamenu, kai pirmąsyk nuėjome į „paveldą“ (Kultūros paveldo departamentas – aut. past.), mums pasakė, kad gal geriau rengti ne gatvės meno, o pastatų renovacijos festivalį ir pridūrė: vaikeli, niekas ant pastatų nepaišo. Mane tiesiog išvarė, niekam, ką siūliau, nepritarė. Kas buvo įdomu, kad tokia institucinė reakcija padėjo suprasti, kad reikia užnugario. Paprašiau, kad ateitų Architektų, Dailininkų ir Fotomenininkų sąjungų pirmininkai. Buvo sušauktas žilų dėdžių apskritasis stalas. Visi susėdom su „paveldu“ ir kas gi atsitiko? Didžioji dauguma siūlytų eskizų buvo patvirtinti.

G.: Aš baigiau fotografiją ir medijas Vilniaus dailės akademijoje. Porą metų teko pagyventi Londone. Ten gyvenant ir kilo mintis susisieti savo veiklą su gatvės menu. Būtent tuo metu susipažinau su Banksy veikla. Paliko įspūdį būtent tas jo darbas, kurį Tadas ir paminėjo. Mane įkvėpė mintis, kad gatvės menas gali būti kitoks – siųsti socialinę žinutę. Kai grįžau į Lietuvą studijuoti kūrybinių industrijų, į savo studijų darbus vis įtraukdavau gatvės meno temas.

Po to pastebėjau, kad Kaune organizuojamas gatvės meno festivalis, taip ir prisijungiau.

8 // © 37O

– Ar sutinkate, kad gatvės mene labai svarbią dalį užima pasipriešinimas ir protestas?

T.: Iš dalies taip. Gatvės menui labai svarbios maištingos grafičių ir hiphopo kultūros. Tačiau dabar gatvės menas suvokiamas labai plačiai, jis gali būti priimamas ir kaip miestiečių folkloras. Žmonės nebūtinai turi protestuoti prieš kažką, gal jie tiesiog nori pasipuošti savo kiemą ar aplinką. Tai irgi gatvės menas. Iš vienos pusės, tai kaip šiuolaikinis liaudies menas. Iš kitos pusės, yra nemažai menininkų, kurie kuria norėdami perduoti tam tikrą žinutę. Pavyzdžiui, apipiešiamas apleistas namas, norima atkreipti į tai dėmesį ir kartu spręsti problemą. Sakyčiau, protesto žinutėmis ar aštresniu matymu labiau pasižymi gatvės meno darbai Vilniuje. Kaune gatvės menas dekoratyvesnis.

– Pavasarį pristatėte didelį ir reikšmingą projektą – katalogą „Kauno gatvės meno gidas“...

T.: „Kauno gatvės meno gidas“ žymi vieną svarbų įvykį – gatvės menas tapo istorijos dalimi. Tai laikinas menas, šiandien jis yra, rytoj gali ir nebebūti.

Todėl labai svarbu jį užfiksuoti.

G.: Kaip Tadas ir pastebėjo, gatvės meno darbai kinta, blunka, išnyksta. Norėjosi juos užfiksuoti ir įamžinti. Į darbo sukūrimą menininkai įdeda labai daug jėgų. Todėl šis leidinys – tarsi savotiška duoklė gatvės menininkams.

Norėjosi, kad jie galėtų atsiversti šį albumą ir parodyti savo vaikams ar anūkams. Taip pat labai smagu, kad ir Kauno miesto savivaldybė įvertino šį leidinį kaip gana svarbų, miestą reprezentuojantį projektą. Kitas momentas – praktinis. Žmonės dažnai klausia, apie ką tas ar tas kūrinys, o dabar visada gali atsakyti: atsiverskite gidą ir paskaitykite. Tai savotiška ekskursija po Kauno gatvės meno kūrinių galeriją. „Senelis Išminčius“ („Gyva grafika“)

„Jis ir ji“ (aut. G.Andrijauskaitė)

– Ar nemanote, kad šiuo metu itin populiarus gatvės meno kuravimas, legalizavimas, tam tikra prasme ir instucionalizavimas gana ryškiai keičia gatvės meno funkciją ir veidą?

T.: Galima sakyti, kad tikrasis gatvės menas yra nesankcionuotas, be leidimų, žmonės tiesiog tai, ką mąsto, gražiai ar negražiai, išsako ir tuo šis menas yra gyvas. Bet niekas nedraudžia to daryti. Mes patys to neskatiname ir nepropaguojame, festivalis orientuojamas į didelio formato darbus. Dideli viešų erdvių plotai mieste – ne tavo butas ir ne tavo namo siena. Todėl atsiranda įvairios atsakomybės, galbūt natūraliai atsiranda kažkokie rėmai. Tai neišvengiama.

– Kiekviena meno sritis turi tam tikrus vertinimo kriterijus. Kaip vertinti gatvės meną?

T.: Gatvės mene labai svarbi tampa erdvė, vieta ir prie jos priderintas piešinys, o tik kita dalis – piešinio technika, atlikimas. Labai svarbu kontekstas, kur darbas atsiranda. Čia ir masteliai kiti, ir erdvės didelės. Namie paveikslą pakabinsi ant vienos sienos, perkabinsi ant kitos. Su gatvės menu kitaip. Sukuri kūrinį ir jis, kaip ir paveikslas kambaryje, veikia tavo aplinką, tik kur kas didesniu

„Langai“ (aut. L.Kazilionis)

mastu. Ne mažiau svarbi ir žinutė, pasiekiamumas. Atėjęs į šiuolaikinio meno parodą dažniausiai nieko nesuprantu. Kad suprasčiau kūrinį, dažnai turiu praleisti daug laiko skaitydamas paaiškinimą. Gatvės mene svarbu, kad žmogui nereikėtų to paaiškinimo. Gatvės menas turi būti pritaikytas paprastam žmogui, neturinčiam to pasiruošimo.

Tai gali būti įvairūs kūriniai. Bet man labai svarbus kriterijus, ar kūrinys paveikia žmogų emociškai.

– Neseniai Kauno turizmo informacijos centras įtraukė gatvės meno objektus į turistinį Kauno žemėlapį. Kaip tai vertinate? Ar tai galima laikyti tam tikru lūžio tašku?

T.: Kaunas visada pozityviai reagavo.

Tik anksčiau nebuvo pasiūlos. Niekas nedarė ir niekas nereagavo. Lūžio taškas ir buvo 2013 m. piešinys „Senelis Išminčius“ (piešinys, atsidūręs ant Kauno turistinio žemėlapio viršelio – aut. pastaba). Tai buvo kažkas realaus, nupiešto ne ant popieriaus, o ant labai didelės sienos.

G.: Manau, kad per beveik ketverius festivalio metus įvyko didelių pokyčių. Jei kas būtų prieš penkerius metus pasakęs, kad taip bus, manau, niekas nebūtų patikėjęs. Nei savivaldybė,

Iš pradžių norėjome šaukti ir būti matomi, o dabar norime paveikti daugiau žmonių, kurie gyvena rajonuose

– Neseniai paskelbėte atvirus konkursus eskizams sienoms Pilies gatvėje ir Šilainių mikrorajone. Kodėl nuo centro tolstate į miegamuosius rajonus?

T.: Iš pradžių norėjome šaukti ir būti matomi, o dabar norime paveikti daugiau žmonių, kurie gyvena rajonuose. Šilainiuose gyvena apie 50 tūkst. žmonių. Didžiulės erdvės, didžiuliai plotai, didžiulis pasiekiamumas. Mano tėtis jau dešimt metų nebuvo Laisvės alėjoje. Norisi pasiekti ir sudominti tokius žmones, kurie tiesiog nebūna centre.

G.: Ypač gerai, kai aktyviai veikia mikrorajonų bendruomenės. Šilainiai – puikus pavyzdys!

T.: Mane žavi, kad kurdamas gatvės meną tu jautiesi taip, kad gali kažką pakeisti. Ypač rajonuose. Nesi tik kažkoks mažas varžtelis, gali tiesiogiai prisidėti prie erdvės ir po truputį burti bendruomenę, spręsti aktualias problemas. Juk gatvės menas tikrai nėra vien tik puošyba. Tam tikra prasme tai kaip feisbukas – gali bendrauti, siųsti tam tikras žinutes ir mintis.

G.: Smagu, kad mieste atsiranda vis daugiau gatvės meno iniciatyvų ir kad nesame vieninteliai. Džiugina Vytenio Jako įkurta „Kiemo galerija“, menininko Morfai „Mažųjų sienų projektas“, Tado Vincaičio-Plūgo „Kekto“ inciatyva. Tai šiuo metu labiausiai matomi ir žinomi projektai Kaune. Tikimės, kad jie išsilaikys ir tęs savo veiklą. Pati bendradarbiauju su jais ir padedu, kuo galiu. Visi kartu kuriame gatvės meno bendruomenę.

– Turbūt žymiausiu gatvės menininku pasaulyje galima laikyti legendomis ir mitais apipintą Banksy. Kokius mažiau žinomus, bet ne mažiau įdomius gatvės menininkus rekomenduotumėte patyrinėti „37O“ skaitytojams?

T.: Hyuro, Ricky Lee Gordoną, Seth, Phlegm, Aryz, El Mac, Sam3, Evol, Escif, Roa, Jr, ETAM CRU, NEVERCREW...

>> teatras

Viskas yra cirkas

kas ir kodėl šovė mintis rengti dar vieną festivalį, G.Aleksa teigia pirmiausia kaip režisierius susižavėjęs cirko artistais: „Šiuolaikinio cirko atlikėjai – beribiai. Jie domisi viskuo ir nuolat plečia savo mentalinį ir fizinį (kartu ir kūrybinį) akiratį. Tai neapsakomai žavi. Bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad jiems režisierius nėra būtinas, todėl žaviuosi šiuo žanru kaip žiūrovas ir noriu jo daugiau matyti savo mieste ir šalyje, o tai pagrindinė priežastis, kodėl vyksta mūsų festivalis. Tokia patirtimi norisi dalytis, nepasilikti sau. Dabar be galo masina sužinoti, koks galėtų būti lietuviškas šiuolaikinis cirkas.“

Beieškant atsakymų apie šiuolaikinį cirką

G.Aleksai antrina ir festivalio „Naujojo cirko savaitgalis“ vadovė Gintarė Masteikaitė. Kaip žaviausias cirko savybes ji įvardija fiziškumą, universalumą ir laisvę. „Tai meno forma, kuri sujungia visas scenos meno sritis. Šiuolaikinio cirko bendruomenė gyvena tikrai sunkiausiomis sąlygomis, lyginant su kitomis scenos meno bendruomenėmis, bet išlieka be galo draugiška, daugiakultūrė ir atvira“, – teigia G.Masteikaitė.

Pasak jos, cirko ateitis Lietuvoje priklausys nuo to, ar po studijų užsienyje grįš profesionalais tapę lietuviai atlikėjai ir ar jiems pavyks padėti pamatus šiuolaikinio cirko mokyklai, ar prie šio proceso prisidės tradicinio cirko bendruomenė. Pasak festivalio vadovės, jau dabar matyti, kad šiuolaikinis cirkas sudomina vis daugiau teatro ir šiuolaikinio šokio profesionalų, o tai, pasak G.Masteikaitės, labai geras ženklas.

Rašė Goda Dapšytė

Prabilus apie cirką ne vienas mažiau su scenos menais susidūręs pažįstamas vis dar pasitikslina, ar „čia tas su meškutėmis“. Įdomu, ar tai tolimas, dar XIX a. netoli Vilniaus, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje, Smurgainyse, veikusios „Meškų akademijos“ aidas, ar efektyvus Kaune veikusio „Ąžuolyno meškučių cirko“ įdirbis?

K

10 //

Šiandien vietos po saule užtenka ir tradicijas puoselėjantiems klasikinio cirko paveldėtojams, ir naujojo cirko kūrėjams, ir šiuolaikinio cirko propaguotojams. Dalis cirko trupių aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Ko verti vien „Švedijos klounai be sienų“, keliaujantys po krizių ištiktas pasaulio šalis ir regionus! Lietuvoje vaikus ligoninėse lanko ir šypsenomis gydo „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“.

© 37O

AuvoTakkineno nuotr.

Massao Mascaro nuotr.

Šiuolaikinis cirkas Lietuvoje Daliai Lietuvos publikos naujojo ar šiuolaikinio cirko terminai dar nėra iki galo aiškūs, tačiau jis jau sutraukia pilnutėles arenas (ar dar yra negirdėjusiųjų apie „Cirque du Soleil“?). Šiuolaikinį cirką nuo asociacijų su vaikiška pramoga kantriai siekia atskirti „Menų spaustuvė“, kuri jau daugiau nei dešimtmetį rugsėjo pradžioje naują sezoną pasitinka tarptautiniu festivaliu „Naujojo cirko savaitgalis“. Pastaraisiais metais bent kartą per sezoną šiuolaikinio cirko spektaklius gali pamatyti jau ne tik Vilniaus, bet ir Kauno bei Klaipėdos publika. Be to, galima pasidžiaugti daugeliui tikriausiai netikėtu faktu, kad Lietuva dėmesiu cirkui išsiskiria Baltijos šalyse, nes turime net du vien cirkui skirtus tarptautinius festivalius.

Aistės Matuzaitės nuotr.

Pačioje XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje nuo tradicinio cirko ėmė atsiskirti nauja kryptis, vėliau pavadinta naujuoju cirku. Dalis cirko artistų ėmė siekti savo numeriais ne tik stulbinti publiką, bet ir kalbėti apie tai, kas jiems svarbu, suteikti cirko menui prasmę ir emocinį turinį. Naujasis cirkas įprastus numerius ėmė pildyti psichologinėmis ir socialinėmis prasmėmis bei pasakoti istorijas, taip artėdamas prie šiuolaikinio teatro ir šokio. Šiais laikais vaidinti šapit’o (taip vadinamos cirko palapinės – red. past.) renkasi vos penktadalis trupių, o naujojo ir šiuolaikinio cirko spektaklius galima stebėti teatrų scenose, arenose, gatvėse ar net ekranuose.

Aistės Matuzaitės nuotr.

Labai trumpai apie istoriją Dar Romos imperijos arenose pirmuosius žingsnius žirgų žingine žengęs cirkas viduramžiais tapo neatsiejama turgaus aikščių ir miestų gatvių pramoga, tačiau dar nebuvo toks, kurį daugiau ar mažiau pažįstame, o tik pavienių cirko menų numeriai, atliekami keliaujančių artistų. Toks, kokį šiandien vadiname tradiciniu, cirkas susiformavo XIX a. viduryje ir maždaug iki 1900 m. tapo visiems prieinama miestietiška pramoga, o ne vien atrakcija vaikams, kokiu dažnai laikomas dar ir šiandien. Metams bėgant iš gatvių ir aikščių cirkas persikėlė į specialius pastatus su apskrita arena ir pasipuošė sunkiomis minkštomis raudonomis užuolaidomis.

Angelso Melange nuotr.

ad ir kaip būtų, ši sąsaja – iš praeities, mat visai neseniai Seime buvo įregistruotas siūlymas uždrausti Lietuvoje vykstančiuose cirko pasirodymuose naudoti laukinius gyvūnus. Tokie draudimai jau galioja Estijoje, Latvijoje ir Lenkijoje bei dar daugiau nei 20-yje Europos šalių.

Festivalį „Cirkuliacija“ Kaune trečius metus rengiantis režisierius, teatro trupės „Teatronas“ vadovas Gildas Aleksa šiuolaikinio cirko situaciją Lietuvoje įvardija kaip „žemo starto stadiją“. Paklaustas, kuo jį traukia šiuolaikinis cir-

Pirmosios profesionalės Festivalių vadovų viltis galima gana tiesiogiai sieti su dviem jaunomis, žaviomis merginomis, kurios cirko mokslus krimto užsienyje, o į šią vasarą Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje vykusį „Cirkuliacijos“ festivalį jau atvyko su spektakliais. Jos abi sutartinai teigia, kad cirkas nebuvęs sąmoningas pasirinkimas. Šiuolaikinio šokio studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusi, vėliau Briuselyje metus klounados tarptautinėje teatro mokykloje LASSAAD pasimokiusi, o šiuo metu Philippe‘o Gaulier tarptautinėje teatro-klounados mokykloje Paryžiuje studijuojanti Marija Baranauskaitė teigia, kad cirko nesirinko, o tiesiog daro tai, kas jai šiuo metu atrodo svarbu, reikalinga ir smagiausia: „Prieš kelerius metus įkvėpta organizacijos „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ pakviestų lektorių iš užsienio, išvykau studijuoti klounados – fizinio teatro žanro, nes norėjau būti ten, kur galėčiau daug juoktis. Su tikrais cirko artistais, tiesą sakant, susidūriau atsitiktinai – apsigyvenusi su ESAC šiuolaikinio cirko mokyklos studentais. Taip, galima sakyti, beveik netyčia gimė ir mūsų trupė „Wet Kiss Company“ ir atsirado spektaklis COFFECLATCH, kurį šią vasarą rodėme ir Lietuvoje. Viskas buvo juokais, nes smagu, o po to kažkaip žiūri, kad tą tavo smagumą žmonės labai rimtai įvertina.“ Apie krypties pasirinkimą, kaip teigia, daug nemąstė ir jau dvi cirko mokyklas – Menų universitetą „Codarts“ Nyderlanduose ir vieną geriausių Europoje cirko mokyklų „Le Lido“ Prancūzijoje – baigusi Monika Neverauskaitė: „Cirkas mane patraukė tuo, kad jame galėjau surasti viską, kuo domėjausi iki tol: teatrą, šokį, muziką, sportą. Be to, tiksliai pati tuo metu nežinojau, kas yra šiuolaikinis cirkas, o man patinka išbandyti naujus dalykus, todėl ir pasiryžau. Nuoširdžiai norėjau daryti tai, kas man būtų gera ir įdomu.“ Skirtingose mokyklose skirtingas technikas studijavusios merginos kaip pagrindinę cirko studijų užsienyje vertybę įvardija laisvę. „Labiausiai džiaugiuosi, kad turėjau daug laiko praktikuotis, kaip nepamiršti nežiūrėti į save per daug rimtai, suprasti, kad didžiausias gyvenimo pagalbininkas yra žaidimas, o taisyklių kūrėjas esi tu, lieka tik išmokti pralaimėti, nes kiekviename pralaimėjime slypi dovana“, – studijų užsienyje atradimais dalijosi M.Baranauskaitė. Jai antrina ir M.Neverauskaitė – primena, kad didelė visuomenės dalis net neįsivaizduoja, kad egzistuoja cirko mokyklos ir universitetai. „Apie šiuolaikinio cirko studijas galiu pasakyti, kad jos gerokai skiriasi nuo kitų universitetinių studijų. Beveik visa mūsų veikla yra susijusi su fiziniu judėjimu. Kartais atrodo, kad esame didelėje vaikų žaidimo aikštelėje. Bet ten ne tik žaidimai vyksta. Tai daug energijos, fizinio darbo, disciplinos ir motyvacijos reikalaujanti profesija“, – teigia jaunoji artistė.

Nepaisant festivalių rengėjų vilčių, dar neaišku, ar mokslus baigusios cirko damos sugrįš patirtimi dalytis su kolegomis Lietuvoje, bet į cirko ateitį mūsų šalyje jos žvelgia optimistiškai. Kaip teigia M.Neverauskaitė, šviesią ir gražią, ir pilną cirko: „Nes viskas yra cirkas!“

Tolesnei pažinčiai rekomenduojama rugsėjo 5–10 d. apsilankyti „Naujojo cirko savaitgalyje“ Vilniuje arba kitąmet nepraleisti „Cirkuliacijos“ renginių Kaune.

>> už kadro

Kas yra karas?

Rašė Jorė Janavičiūtė

Rugpjūčio 15 dieną Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti naujas lietuvių režisieriaus Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“, kurio tarptautinė premjera įvyko Kanų kino festivalyje.

Jame pagrindinius vaidmenis atlieka du jauni lietuvių aktoriai – Lyja Maknavičiūtė, vaidybos bakalauro trečio kurso studentė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ir teatro režisūros magistro antrame kurse ten pat besimokantis Mantas Jančiauskas. Susitikome su jais pasikalbėti apie filmą ir tai, kaip jie patys suvokia karą.

J

auna pora Rokas ir Inga, draugo paprašyti nugabenti siuntinį su humanitarine pagalba, vyksta link fronto linijos Ukrainoje. Apie karą, sovietų okupaciją, represijas jie žino tik iš istorijos pamokų. Pasikeitus planams, jie atsiduoda likimo valiai ir yra priversti blaškytis po įšalo ir karo sukaustytą Donecko regioną.

Ieškodami sąjungininkų ir pastogės, jie susiduria su žmonėmis, kurių gyvenimą pakeitė karas. Artėdami prie fronto linijos Rokas ir Inga artėja ir vienas prie kito. Karo akivaizdoje jaunuoliai ima suvokti gyvybės trapumą ir meilės vertę.

– Kaip tapote pagrindiniais „Šerkšno“ aktoriais?

Mantas Jančiauskas (M.J.): Š.Bartas turėjo filmuoti istorinį filmą „Dovydo akmuo“. Tam filmui jie rengė aktorių atranką. Aš nuėjau ir mane atrinko. Vaidinau filmo anonse. Tai buvo pirmas kartas, kai dirbau su Š.Bartu.

Matyt, kažkas sulipo, kad jis pasikvietė mane ir į „Šerkšną“.

12 // © 37O

Lyja Maknavičiūtė (L.M.): Aš nuėjau į aktorių atranką, kurią organizavo režisieriui priklausanti „Studija Kinema“.

Per atranką man davė užduotį žiūrėti į kamerą. Turėjau žiūrėti gal 10 minučių.

Po to prie manęs priėjo filmo prodiuserė Jurga Dikčiuvienė ir Š.Bartas ir pasakė, kad jiems manęs reikia. Visi kartu važiavome į režisieriaus sodybą, kur ilgai kalbėjome apie filmą, apie tai, kuo gyvenu.

Ir vėliau mane pakvietė vaidinti.

– Ar tai buvo jūsų pirmas vaidmuo kine?

M.J.: Aš vaidinau anksčiau minėtame Š.Barto filmo „Dovydo akmuo“ anonse.

Vėliau į Lietuvą filmuoti atvažiavo čekų kilmės režisierė iš Prancūzijos Bojena Horackova, kuri čia kūrė filmą apie pereinamąjį laikotarpį Lietuvoje, kai iš Sovietų Sąjungos respublikos tapome nepriklausoma šalimi. Siužete susidūrė dvi pusės – tie, kurie netikėjo, kad Lietuva gali būti nepriklausoma, ir tie, kurie dėl to kovojo. Aš jame vaidinau jauną vaikiną, kuris netiki nepriklausomybe.

Tas filmas dar nepasirodė.

L.M.: Aš anksčiau vaidinau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studentų filmuose.

– Tai pirmas ilgametražis filmas jums abiem, kuriame gavote pagrindinius vaidmenis. Filmavimas vyko keliose šalyse, dirbo didelė komanda. Kaip jautėtės?

M.J.: Man pagrindinė motyvacija dirbti šiame filme buvo tai, kad važiuosime į Ukrainą, į frontą. Mano bakalauro darbas pagal Wolfgango Borcherto pjesę „Lauke už durų“ buvo apie vaikiną, kuris grįžta po Antrojo pasaulinio karo į pokario Vokietiją. Man ši tema buvo labai įdomi. Norėjau savo akimis pamatyti, kas yra karas. Didelė motyvacija buvo ir tai, kad dirbsiu su Š.Bartu.

Kai filmavome, supratau, kas yra kino vaidyba. Kai yra kamera, žaidimo taisyklės visiškai kitokios nei teatre. Labai vertinu šią galimybę. Prieš filmavimus buvo nemažai nerimo.

L.M.: Be abejonės, man tai irgi buvo labai gera patirtis. Aš taip pat labai jaudinausi prieš pradėdama dirbti su Š.Bartu. Bet, manau, tai normalu. Bijojau filmavimų Ukrainoje, nes nežinojome, kas bus. Juk vykome link fronto linijos. Aš karą įsivaizdavau visai kitokį.

Iš istorijos vadovėlių, iš knygų, kaip ir filmo herojai. Kai pamatai, kaip yra iš tikrųjų... Tai iš tikrųjų baisu. Iš tiesų tų žmonių situacija labai sudėtinga.

– Papasakokite daugiau apie pačius filmavimus. Mano žiniomis, jums teko nuvažiuoti apie 13 tūkst. kilometrų.

M.J.: Vykome iš Lietuvos per Lenkiją. Iš Lenkijos atvykome į Kijevą, toliau judėjome į Rytus, į Dniepropetrovską, kur vyko didžiausia dalis filmavimų. Gyvenome nuostabiame Ukrainos kaimelyje, esančiame apie 200 km nuo Donecko.

– Niekada prieš tai nebuvote Ukrainoje?

L.M.: Ne.

M.J.: Ne. – Kokia Ukraina jums pasirodė?

L.M.: Paslaptinga. Kijevas – pilnas žmonių, o kaimuose – tuščia. Vien tik senukai.

M.J.: Man ji pasirodė labai daugiasluoksnė. Jos gamta nuostabi, labai kinematografiška. Pačiame Kijeve labai jaučiasi, kad ukrainiečiai neseniai išgyveno Maidaną, kuriame žuvo daug žmonių. Patys ukrainiečiai šia tema jau labai daug kalbėjo ir savo filmuose, ir

kitų meno rūšių kūriniuose, ir politikoje. Ko gero, jie jau pavargo nuo šios temos. Bet, kai rodėme „Šerkšną“ Odesos kino festivalyje, jie pamatė visai kitokį požiūrio tašką – iš europiečių pusės. Š.Bartas į tai ir norėjo atkreipti dėmesį – kaip mūsų karta, kuri gimė po nepriklausomybės paskelbimo, kuri negyveno sovietmečiu, mato karą. Tai vienintelis karas, kuris dabar vyksta Europoje. Kai tai eksploatuoja žiniasklaida, žmonės atkreipia į jį dėmesį. Kai žiniasklaida apie karą nekalba, tuomet ir visuomenė pamiršta apie jį. Patys ukrainiečiai siekia išsilaisvinti. Tai, kad jie 1991-aisiais atgavo nepriklausomybę, nieko nereiškia, nes dar 20 metų po to jie tiek politiškai, tiek ekonomiškai buvo priklausomi nuo Rusijos. Gatvėse matyti jų patriotizmas. Visur labai daug vėliavos spalvų atributikos, labai daug užrašų „Euro“, „Freedom“.

– Filmuojant vieną filmo scenų, jūs buvote priartėję prie pat fronto linijos, girdėjote šūvius...

L.M.: Buvo didelis rūkas. Visa komanda susirinko prie apleisto pastato plynuose laukuose. Komanda pasistatė kamerą. Mums vienas karininkas rodė, kaip reikia žygiuoti, turėjome eiti paskui jį. Aš turėjau Mantą paimti už rankos.

Staiga iš gretimo pastato pradėjo šaudyti. Visa komanda krito ant žemės.

Norėjau kuo greičiau iš ten dingti. Buvau labai išsigandusi. Tos vietos labai pavojingos. Tu negali išlipti iš autobuso, nes aplink – minų laukai.

– O kaip viskas baigėsi?

„Studijos Kinemos“ nuotr.

su tokių plojimų girdėjęs. Gal seniau taip būdavo per Eimunto Nekrošiaus spektaklius. Labai džiaugiuosi dėl Š.Barto.

– Nesulaukėte naujų pasiūlymų vaidinti?

M.J.: Užsirašė mūsų kontaktinius duomenis, bet dar neatėjo tie pasiūlymai (juokiasi).

L.M.: Man atrodo, čia normalu. Gal paskambins po metų, niekada negali žinoti.

M.J.: Kai buvome Odesos kino festivalyje, po filmo Š.Bartui paskambino ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica ir pasakė, kad labai geras filmas ir pagrindinis vaidmuo. Kai tave pagiria ukrainiečių kino mohikanas, tai tikrai pasidaro net kažkaip šilta... Tai buvo didžiausias komplimentas.

Jei nesi buvęs kare – apie jį susidarai įspūdį iš to, kaip jį pateikia žiniasklaida.

O ji labai dažnai jį pateikia labai banaliai

– Aktorė Vanessa Paradis, kuri taip pat pasirodo „Šerkšne“, yra minėjusi, kad jai buvo labai malonu su tavimi, Mantai, vaidinti. Kokie tavo įspūdžiai dirbant su ja? Kaip jauteisi sužinojęs, kad vaidinsite bendrą sceną?

M.J.: Man jau seniai labai patiko keli jos personažai. Pavyzdžiui, filme „Café de Flore“ jos vaidmuo nuostabus.

Buvo jaudulio, bet kai tik susitikome naktį prieš filmavimą, bendravome su ja, Š.Bartu ir kitais aktoriais, supratau, kad ji nėra žvaigždė, kuri gyvena kažkokiame kitokiame pasaulyje, o paprastas žmogus. Kai bendrauji paprastai, sulauki tokio paties atsako. Ir scena, kurią kartu vaidinome, buvo labai paprasta.

L.M.: Būdavo, važiuoji gatve ir girdi šūvius.

M.J.: Arba išėjęs parūkyti.

– Ar prieš filmavimus jums pasakė, kad vyksite į tikrą karo zoną ir galite nukentėti? Nebuvo dvejonių dėl to?

M.J.: Sakė. Aš dėl to ir norėjau.

Agatos Dabrowskos nuotr.

M.J.: Mus prižiūrėjęs karininkas vis sakydavo, kad jei kas į mus šaudys, geriausia reakcija yra kristi ant žemės. Nieko kito nedaryti, nebėgti. Tada tu užimi ir pasiduodančiojo poziciją, ir mažesnė tikimybė, kad kulka tave kliudys. Mums po to paaiškino, kad tai buvo perspėjimas. Kaip tik tuo metu temo. O kai temsta, jie pradeda karinius veiksmus, kad neatsektų, iš kur kas šaudo. Ir ačiū Dievui, kad mus perspėjo...

– Filmas baigtas, premjera Kanuose buvo šiltai priimta. Spėju, jums tai buvo pirmas tokio masto festivalis. Kokie įspūdžiai iš ten?

M.J.: Kai pirmą kartą pamačiau „Šerkšną“, buvo jį labai sunku žiūrėti kaip filmą. Tai buvo tarsi dienoraštis. Man vis iškildavo atsiminimai, kas vyko. Pačiuose Kanuose buvome labai trumpai. Š.Bartas sakė, kad nėra po savo filmo girdėjęs tokių ovacijų. Žmonės plojo gal 10 minučių. Aš net teatre ne-

Audriaus Solomino nuotr.

L.M.: Mama labiau jaudinosi, sakė, kad nevažiuočiau. Pradžioje buvo baisu. Bet gal dėl studijų labiau. Juk turėjau ne tik filmuotis, bet ir nuolat vytis bendrakursius.

– Lyja, tu vaidinai su garsiu lenkų aktoriumi Andrzejumi Chyra. Na, tavo scena filme gal kiek sudėtingesnė... Kaip tu prisimeni šitą patirtį?

L.M.: Iš A.Chyros galima labai daug pasimokyti kaip iš aktoriaus. Aš stebėdavau, kaip jis elgiasi aikštelėje, – visada ramus. Tačiau mūsų scena buvo tikrai sudėtinga. Sunku buvo, nes tai buvo pirmas kartais, kai turėjau nusirengti prieš kamerą ir visą komandą, ir kartu galvoti apie tai, kokią emociją skleidžiu.

– Filmas turi daug stambių kadrų. Ar dėl to jums, aktoriams, buvo sudėtingiau?

M.J.: Aktoriui, esančiam kadre, visiškai nesvarbu, kokio stambumo jis yra. Ar filmuojamas bendras, ar stambus planas, visą laiką sieki to paties. Visą laiką sieki tiesos, kad ir kaip banaliai tai skambėtų. Tiesa – tai nemelavimas sau pačiam. Dabartinėje filmo versijoje buvo daugiau stambių planų, nei rodytoje Kanuose. Jie pabrėžia filmo atmosferą, taip pat gali geriau matyti aktoriaus akis, mimiką. Tai kalba geriau nei žodžiai.

L.M.: Aš nežinojau, kad yra filmuojama tokiu stambiu planu, kad kamera yra taip arti. Kai žiūrėjau filmą Odesos kino festivalyje, buvo labai keista save matyti iš taip arti.

– Kaip matote savo personažus – Roką ir Ingą?

Mantas: Angliškas filmo pavadinimas yra „Frost“ (liet. „Įšalas“). Tai ne tik karo, gamtos, bet ir santykių įšalas. Filmas kalba ir apie paradoksalų dviejų personažų santykį.

– Ar režisierius jums leido būti savimi, ar aiškiai nurodė, kokie yra jūsų personažai?

L.M.: Aš klausiau režisieriaus, ar galiu galvoti, mąstyti apie kitus filmus, imti pavyzdį iš vaidybos autoritetų. Š.Bartas sakė, kad ne. Ingos personažą kūriau palaipsniui. Sako, pamatysi, kad pati keitiesi. Aš tikrai jaučiau, kad aš keičiuosi per tuos tris mėnesius, kai vyko filmavimai.

– Dialogai buvo parašyti?

M.J.: Buvo, bet jų nereikėjo. Reikėjo tiesiog jausti situaciją ir būti joje. Man gal tai ir buvo sunkiausia – ne mąstyti, o tiesiog būti.

– Kaip suvokimas apie karą pasikeitė po filmavimų Ukrainoje ir filmo?

M.J.: Jei nesi buvęs kare – apie jį susidarai įspūdį iš to, kaip jį pateikia žiniasklaida. O ji labai dažnai jį pateikia labai banaliai. Mirtis – statistika. Karas vyksta ir Sirijoje, ne tik Ukrainoje, plūsta pabėgėliai. Viskas yra labai subanalinta – naujienų apie tai srautas pasidarė toks natūralus, kad mes kalbėdami apie kavą, o po to apie mirtį nebekeičiame savo tonacijos.

L.M.: Dabar suprantu, kaip jautėsi mano seneliai, pasakoję istorijas apie karo metus. Sunku įsivaizduoti, kai nesi matęs karo.

– Ką išmokote iš Š.Barto?

M.J.: Laukti, matyti ir nebijoti nežinoti.

L.M.: Pagarbos, pasitikėjimo, domėjimosi, mąstymo.

>> KLAUSYKLA

Visus albumus galite išgirsti „Spotify“ arba „Bandcamp“

Rašė Karolis Vyšniauskas

Tragiškas sutapimas atvėrė akis. Mes, apie muziką kalbantieji, dažnai remiamės klišėmis bandydami suprasti grupes. Taip lengviau. „Linkin Park“ klišė – kad jie yra grupė, amžiams įkalinta nu-metalo rėmuose, išgyvenusi savo pasakiškos sėkmės laiką, kuris baigėsi ir niekada nebesugrįš. Tai, kas 2001-aisiais, klausantis „Hybrid Theory“, atrodė kaip gyvenimo prasmę atskleidžianti muzika – nes tau pačiam buvo penkiolika – šiandien skamba ciniškai ir netikrai. Matydamas Chesterį ir 2017-aisiais dainuojantį „Why is everything so heavy?“, tu nepriėmei to rimtai. Galvojai, kad „nagi, žmogau, tau 41-i, tu pardavęs 70 milijonų albumų, o tavo grupė vis dar koncertuoja pagrindinėse scenose Europos festivaliuose. Tau viskas negali būti „heavy“.

MĖNESIO ALBUMAI.

Bet realybė yra daug sudėtingesnė. Ir Chesterio žinia tai priminė skaudžiausiu įmanomu būdu. Jam išties buvo sunku, nepaisant to, kaip jo grupei sekėsi topuose, kiek dolerių ir gerbėjų jis turėjo. Tik mums buvo sunku tuo patikėti, nes esame įpratę galvoti, kad muzikos pasaulyje viskas surežisuota. Jeigu „emo“ grupė dainuoja apie depresiją – jie turbūt taip daro, nes turi taip daryti. Mes nepagalvojame, kad galbūt jie iš tikrųjų tai jaučia. Panašiai buvo ir su „Linkin Park“. Galbūt dalis jų kūrybos buvo sufabrikuota, kad patiktų nepritapusiems paaugliams. Tačiau, kaip rodo nuolatinė paties Chesterio kova su depresija ir dar paauglystėje patirta vyresnio draugo prievarta, apie kurią irgi sužinojau per vėlai, jis tikėjo tuo, ką dainuoja. Tai nebuvo poza.

Chesteris Benningtonas (1976–2017) „Bet yra žmonių, kuriems sekasi ir blogiau, – „One More Light“ pakilo į pirmąją JAV albumų topo vietą“, – rašiau prieš mėnesį šiame pačiame puslapyje, kalbėdamas apie naują „Linkin Park“ albumą. Dieną, kai recenzijos nuotrauka pasidalijau feisbuke, Chesteris Benningtonas – „Linkin Park“ vokalistas, dainų žodžių autorius, širdis ir siela – pasitraukė iš gyvenimo.

ABUDU Akys žvyro pilnos

ARCADE FIRE Everything Now

s/r

Chesterio pasitraukimas suteikė progą po daugelio metų vėl įsijungti „Faint“ ar „Lying From You“. Tos dainos savo žodžių paprastumu, melodingumu ir trankumu buvo idealus paauglystės pykčio garso takelis. Kuriant radijo laidą apie Chesterį, buvo netikėta sužinoti, kiek daug dabartinių Lietuvos muzikantų ir muzikos gerbėjų, klausančių, atrodo, sofistikuotą muziką, išties užaugo su „Linkin Park“. Grupės vokalisto balsas įgarsino daugelio mūsų gyvenimą, prieš atsirandant feisbukui, tik tapome per daug suaugę, kad tai pripažintume. Neabejoju, kad Chesteris pats jautė šį keistą „Linkin Park“ statusą.

Grupės, kuri buvo svarbi milijonams, bet tik vienetai išdrįsdavo tai pripažinti garsiai. „One More Light“ vis dar skamba kaip nesusipratimas „Linkin Park“ diskografijoje. Tačiau, turint omeny psichologinę būseną, kurios būdamas Chesteris albumo dainas rašė, jis vertingas kaip vienas skaudžiausių mūsų dienų popmuzikos įrašų. Apgaulingai laimingos dainos su tragiškais žodžiais. Tokiais, į kuriuos dabar jau įsiklausysi.

I‘m holding on Why is everything so heavy?

Holding on So much more than I can carry I keep dragging around what‘s bringing me down If I just let go, I‘d be set free Holding on Why is everything so heavy?

Ilsėkis ramybėje, Chesteri.

VINCE STAPLES Big Fish Theory

Columbia Records

Def Jam Recordings

14 //

„YouTube“ klajoja 2015-ųjų žiemą filmuotas įrašas, kuriame „Abudu“ nariai susėdę kalėdiškame kambaryje akustiškai atlieka savo žavuolę dainą „Patinka“. Jaukus pasirodymas, tinkantis greta „Baltojo kiro“ „Lūpyčių“ ar „Garbanoto Bosisto“ „Oh, My Brother“. Šiandien peržiūrėtas 60 tūkst. kartų, jis užtikrino, kad „Abudu“ taps viena iš naujų mėgstamiausių lietuviškų grupių. Todėl ausys prisipildo žvyro girdint, kaip debiutiniame albume Šakių talentai iš, atrodo, šimtaprocenčio hito sugebėjo išsiurbti gyvybę. Pirmas tris minutes jis skamba kaip vis neįsibėgantis intro, tada pereina į mažiausiai lauktas shoegaze gitaras ir… baigiasi. O atrodo, kad taip ir neprasidėjo. „Patinka“ atvejis įkūnija esminę bėdą su „Akimis...“ Užuot tapęs pareiškimu, kas ir apie ką yra „Abudu“, albumas pristato grupę, neapsisprendžiančią, ar jiems pakeliui su Macu DeMarco, ar su „My Bloody Valentine“. O tarp šių dviejų praraja tokia milžiniška, kad bandyti ją užpildyti nei įmanoma, nei verta. „Akys...“ turi puikių atskirų elementų, kaip triuškinantis „Purve sėdėti“ rifas, vėjavaikiška „Pavargau“ priedainio energija ar pavyzdinė jangle gitara „Agnės“ pradžioje. Būtent pastarosios dainos padiktuota kryptis atrodo arčiausiai „Abudu“ DNR. Kodėl nuo to bėgti? „Abudu“ starto pozicijos pavydėtinos: jų vokalistas gimęs būti frontmenu, iš elektroninės muzikos (ex – „Napo“) atėjęs klavišininkas yra šiuolaikinės muzikos enciklopedija, jų balsai net dainuojant saldybes neskamba atstumiamai. „Abudu“ yra jauni, kūrybingi ir jau pamilti. Tegu shoegaze jiems tebūna fazė. Tai nuostabus muzikos subžanras, tačiau norėdama jį groti „Abudu“ turi tapti iš esmės kita grupe. Ar tikrai verta?

„Infinite Content“ (nesibaigiantis turinys) dainuoja „Arcade Fire“ dviejose savo penktojo albumo dainose.

Kanadiečių supergrupei įgriso, kad muzika tampa tik dar vienu „turinio“ matu interneto vandenyne. Jie su tuo kovojo sukurdami keisčiausią albumo reklamos kampaniją. Norite turinio – imkite: AF išleido albumo vardo „fidget spinnerį“, parašė išankstinę (neigiamą) albumo recenziją tinklalapiui „Stereoyum“ (atsakas į tikrą straipsnį „Ar pamenate, kai „Arcade Fire“ buvo gera grupė?“ realiame „Stereogum“ tinklalapyje). Šiame kontekste bet koks kalbėjimas apie albumą tėra dar vienas skaičiukas į nesibaigančio turinio matricą. Tad išeikime iš jos. Ir tiesiog paklausykime „Everything Now“. O jis, deja, nuliūdina. AF toliau eina link devintojo dešimtmečio šokių muzikos, tačiau, pasiskolinant puikaus muzikinio podcasto „Sound Opinions“ autorių nuomonę, skamba „kaip baltųjų grupė, bandanti groti disko“. Muzikos istorijoje buvo viena grupė, kuriai tai sekėsi išties gerai, – jie buvo iš Švedijos, ir jūs juos žinote.

Titulinė „Everything Now“ daina sulaukė pelnytų palyginimų su ABBA, tačiau pastarųjų dainose esančio lengvumo ir grūvo AF nepavyksta perduoti. Kai kurios dainos vis tiek yra pavyzdingos – kaip „Signs of Life“ ar „Creature Comfort“. AF yra tokio stiprumo mašina, kad net jų vidutinis albumas yra stipresnis už daugelio kitų grupių geriausią. Tačiau įsijungęs „Funeral“ ar „Suburbs“ jauti, kad ta jėga, kurią „Arcade Fire“ turėjo nepriekaištinguose pirmuose trijuose įrašuose, jų nebeaplanko. Vokalistas Winas Butleris tviteryje rašė, kad „tikri albumai atsiskleidžia bėgant laikui. Šis nėra kitoks“. Ką gi, palaukim.

Nauja amerikietiško repo banga tokia didelė, kad, norint joje nepaskęsti, reikia tam skirti vasarą.

Tačiau jos ignoruoti nevalia. Būtent šioje scenoje jau kuris laikas vyksta labiausiai intriguojantys muzikos judesiai. Kalifornijos reperis Vince‘as Staplesas, repavęs, kad „nebėgu nuo nieko, tik nuo policijos“ (pirmo jo albumo bomba „Norf Norf“) yra vienas tų vardų, kuriuos reikia išgirsti. Antrasis jo albumas „Big Fish Theory“ gali būti vartai į naują hiphopą tiems, kuriems Stapleso draugas, irgi kalifornietis Kendrickas Lamaras, atrodo per daug sudėtingas, piktas ir eksperimentinis. „Big Fish Theory“ yra albumas, pagal kurį gali šokti. Tačiau tai nėra bukas EDM. Pats Vince’as savo hiphopą juokais vadina afrofuturizmu. Ritmai iš ateities. Nors albumas trunka vos 36 minutes, čia sutelpa daugiau ambicijos, žaismingumo ir melodijų, nei esame įpratę klausydamiesi iš pilkumos sunkiai besivaduojančio vietinio hiphopo.

Laiminga žuvis, kuri atsidūrė ant albumo viršelio, – ji nežino, kokia įžymi tapo. O kam į hiphopą reikia vartų iš roko pasaulio – klausykite Stapleso naujajame apokaliptiniame „Gorillaz“ albume „Humanz“. Ten jo daina „Ascension“ – viena smagiausių. „Gorillaz“ ir „Blur“ vokalistas Damonas Albarnas yra vienas iš „Big Fish Theory“ prodiuserių. Kaip ir Justinas Vernonas iš „Bon Iver“. Jeigu vis dar yra manančiųjų, kad hiphopas – atskira teritorija, laikas perlipti sieną savo galvoje. Jeigu pečiai nepradės judėti pagal „I was up late night ballin‘...“ (dainos „Big Fish“ priedainis), pasitikrinkite ausines. Laidas atsijungė.

Geriausia daina: „Pavargau“ (iki 3.08 min.)

Geriausia daina: „Signs of Life“

Geriausia daina: „Big Fish“

© 37O

0° kisielius kefyras

72

100

77

100

92 100

70 100 absentas

spiritas

>> ŪSAI Rašė Karolis Vyšniauskas Nuotraukos Andrejaus Vasilenko ir G.Prinos

Vasaros liūdesys „Depresija nėra asmeninis pralaimėjimas. Ji – padarinys to, kaip šiandien veikia politika ir ekonomika“, – sako Maya Tounta, buvusi meno kuratorė „Rupert“ meno centre Vilniuje, sudariusi depresiją dekonstruojančią knygą „A Solid Injury to the Knees“ (liet. „Kietas smūgis į kelius“). Depresija mums vis dar yra tabu tema. Kaip pradėti apie ją kalbėtis?

L

ana Del Rey hitu „Summertime Sadness“ („Vasaros liūdesys“) it skalpeliu įpjovė į daugelio vasarą liūdinčiųjų širdis. FB ir IG nori matyti mus mylinčius gyvenimą, tačiau vis daugiau žmonių Vakarų pasaulyje patiria depresiją. Lietuvoje – vienas iš 262, dvigubai daugiau nei prieš porą dešimtmečių.

Maya, pati išgyvenusi depresiją ir įkvėpta „Depression Quest“ žaidimo kūrėjos Zoe Quinn, sudarė knygą „A Solid Injury to The Knees“. Joje kuratorė surinko specialiai šiai knygai parašytus menininkų, kuratorių, teoretikų tekstus, tyrinėjančius depresiją mene ir kūryboje. Knyga yra nemokamai įdėtą „Rupert“ tinklalapyje ir dalijama šio meno centro renginiuose.

Su Atėnuose užaugusia, meno istorijos ir filosofijos studijas baigusia kuratore kalbėjausi prieš jai baigiant karjeros epizodą „Rupert“ centre.

Maya garantavo, kad į augančią Lietuvos meno sceną ji sugrįš.

– Kodėl nusprendei išleisti knygą, analizuojančią depresiją?

– Idėja atėjo iš kitos knygos: „Depression: A Public Feeling“ („Depresija: vieša būsena“), kurią parašė amerikiečių lingvistė Ann Cvetkovich. Joje perskaičiau mintį, kad depresija yra viešas, o ne privatus fenomenas. Tradiciškai mes galvojame, kad pats žmogus sau depresiją ir susikuria. Cvetkovich teigia, kad depresija daugeliu atvejų yra sistemiška. Kad žmogų į šią būseną panardina šiandienės ekonomikos ir politikos taisyklės. Pritariu tam. Jeigu depresiją jaučia vis daugiau žmonių visame pasaulyje, vadinasi, kažkas iš esmės yra negerai.

Turime žiūrėti į bendras problemas, kurios šią ligą sukelia.

Jeigu depresiją jaučia vis daugiau žmonių visame pasaulyje, vadinasi, kažkas iš esmės yra negerai

Rašant knygą veikė ir mano asmeninė patirtis. Pati sirgau depresija ir kalbėjau su žmonėmis, kurie sirgo. Bet mane nuliūdino informacija, kurią rasdavau internete ar formalios psichologijos knygose. Cvetkovich knyga parodė alternatyvą. Ji žiūrėjo į depresijos istoriją tiek mediciniškai, tiek sociologiškai.

Ji dekonstravo „depresijos“ terminą ir paaiškino jį šiandienio pasaulio kontekste.

Aš irgi siekiau šviežio požiūrio į šią būseną. Norėjau iš naujo permąstyti, kas yra depresija ir kokia jos funkcija šiandieniame pasaulyje.

16 //

Mano esminė mintis tokia: depresija turėtų būti matoma ne kaip asmeninė nesėkmė. Tau neturėtų būti gėda, jeigu ją patiri. Depresiją, kaip ir bet kokią kitą bendražmogišką problemą, reikėtų analizuoti sistemiškai, klausti, kodėl visuomenėje ji egzistuoja. Ir imtis veiksmų tam spręsti.

© 37O

Žvelgiant į depresiją iš esmės tai yra liga, atakuojanti žmogaus produktyvumą ir kūrybiškumą. Sergantis depresija žmogus tiesiog negali būti produktyvus. O būti produktyviam iš jo reikalauja eko-

nominė sistema, darbas. Depresija yra kaip protestas prieš visa tai. Juk sirgdamas tu negali ne tik kurti – vos gali atsikelti iš lovos ir išeiti apsipirkti.

– Knygos pavadinimą pasiskolinai iš Zoe Quinn, kompiuterinių žaidimų kūrėjos, siaubingos patirties. Ji, pati anksčiau sirgusi depresija, sukūrė žaidimą „Depression Quest“, kurio tikslas – padėti žaidėjams geriau suprasti depresiją patiriantį žmogų. Tačiau Quinn buvo melagingai apkaltinta, jog miega su žaidimų industrijos žurnalistais, kad sulauktų pozityvių jos žaidi-

mų recenzijų. Neapykanta jai tarp žaidimų industrijos trolių pasiekė tokį lygį, kad Quinn turėjo išsikraustyti iš namų. Vienas iš grasinimų, kurių ji sulaukė, skambėjo taip: „Kitą kartą, kai ateis į žaidimų konferenciją, sužeiskite ją taip, kad niekada nepagytų. Duokit gerą kietą smūgį į kelius. Sakyčiau, tiktų ir smegenų sukrėtimas, bet mes nenorime, kad ji taptų retarde, kuri mūsų nebebijo.“ Kaip tave paveikė Quinn istorija?

– „Depression Quest“ yra labai neįprastas kompiuterinis žaidimas. Jį net sunku tokiu pavadinti – žaidimas remiasi tekstu, žaidėjams pateikiamos istorijos, leidžiančios išgyventi depresiją virtualiai. Tai nėra maloni patirtis, bet žmogui, nepatiriančiam depresijos, jis leidžia pajusti, ką jaučia tie, kurie patiria.

Tai labai empatiškas, švelnus žaidimas.

Bet jo kūrėja gaudavo anonimiškų grasinimų ją nužudyti. Buvo nueita iki to, kad Quinn reikėjo 24 valandų per parą policijos apsaugos. Tai mane šokiravo, bet ir daug ką atskleidė.

>> sapnavau dali Juk daugybė kompiuterinių žaidimų yra ypač agresyvūs. Kodėl kažkas tokio švelnaus sukėlė žaidėjų bendruomenėje tiek daug agresijos? Supratau, kad čia yra kažkas daugiau nei tik mizoginija, žaidėjų vyrų pyktis, kad tokias moteris kaip Quinn lydi sėkmė vyrų kontroliuojamoje industrijoje. Buvo kažkas kito, kas varė jų neapykantos kampaniją į priekį.

Mano spėjimas toks: Quinn, sukurdama žaidimą apie depresiją, užmynė ant žaizdos žaidėjų pasąmonėje. Manau, kad daugelis ją atakavusiųjų patys buvo patyrę latentinę depresiją. Agresija, nukreipta į Quinn pusę ar žaidžiant žiaurius kompiuterinius žaidimus, buvo jų būdas savo depresiją numalšinti.

Jie suprato depresiją kaip silpnybę, kaip pažeidžiamumą, todėl nedrįso apie tai kalbėtis. Žinoma, tai gali būti netiesa. Tačiau depresija sergančiųjų skaičius auga kasmet. Kas dešimtas žmogus Amerikoje sako sergantis psichikos ligomis, ir aš manau, kad šis skaičius yra dar didesnis, nes daugelis vis dar nekalba apie tai viešai. Šis nekalbėjimas ir Quinn žaidimas man tapo inspiracija knygai parašyti.

Norėjau grasinimą jai – „A Solid Injury to the Knees“ reaproprijuoti. Įdėti į naują, įgalinantį kontekstą.

– Ką pameni iš to laiko, kai pati sirgai depresija?

– Niekada nelaikiau savęs silpnesne dėl to, kad sirgau. Mačiau tai kaip stiprybę: kad gebu realistiškai suprasti savo situaciją. Pastebiu, kad žmonės žvelgia į depresiją ar viešą kalbėjimą apie ją kaip kažką gėdingo, pažeidžiančio, netinkamo. O man atrodė, kad jeigu nagrinėju šią temą, turiu savo pavyzdžiu būti atvira. Dažnai apie depresiją kalba mokslininkai, bet jų tekstuose ji yra užkoduojama pasitelkiant mokslinę kalbą. Skaitai ir jauti, kad ši informacija ne tau. Jeigu užaugai, sakykim, Marijampolėje ir neturi draugų, kurie eitų pas psichoterapeutą, o tada pamatai mokslinį depresijos apibrėžimą – tau sunku suprasti, kad depresija gali būti ir apie tave.

Gebėjimas būti atviram sau ir publikai ypač svarbu meno pasaulyje. Pradedu matyti, kad menininkų asmenybės pristatomos labai nudailintai, koreguotai.

Tai slegia pačius menininkus. Taip ne-

Depresija: faktai Lietuvoje depresija serga vienas iš 262-ejų žmonių; Žmonių, sergančių depresija Lietuvoje per 20 metų padidėjo beveik dvigubai; Lyginant su 1980-aisiais, 74 proc. JAV paauglių sunkiau užmiega; JAV studentų, jaučiančių, kad negali susitvarkyti su studijų ir asmeninio gyvenimo reikalavimais, skaičius išaugo 50 proc.; Depresija sergančių žmonių pasaulyje yra 300 milijonų. Prognozuojama, kad skaičius toliau augs ir 2020 m. depresija taps pirmaujančia liga pasaulyje, pralenkdama širdies ir kraujagyslių ligas. Šaltiniai: Bernardinai.lt, San Diego universitetas

turėtų būti. Menas turėtų būti vieta eksperimentuoti ir maištauti. Savo kūryboje turėtum būti įgalintas kalbėti apie psichikos problemas. Būti atviras joms.

– Lietuvoje kol kas taip nėra – kalbėjimosi apie psichikos problemas kultūros ir meno pasaulyje trūksta. Ar tiesa, kad knygos pristatymai tapo savotiškais psichoterapijos seansais, nes su atėjusiaisiais nebijojai garsiai kalbėti apie depresiją?

– Atsitiko kažkas, ko tikrai nesitikėjau.

Pamačiau, kad kai mūsų renginių aprašymuose atsirasdavo žodis „depresija“ ar kiti panašūs raktiniai žodžiai, žmonės ateidavo. Daug, daug žmonių. Juk, dirbdami meno organizacijoje jaučiame, kiek lankytojų įprastai ateina į renginius ir kokie jie. Į šiuos renginius susirinko daug jaunų žmonių – nebūtinai iš meno pasaulio.

Karalienė be skeptro

Tai daug ką pasakė. Kaip ir diskusijos, kildavusios po renginių. Žmonės ateidavo prie manęs ir kolegų sakydami, kad knyga padėjo jiems kalbėti apie depresiją atviriau, nes jie patys nuo jos buvo kentėję. Tokių žmonių buvo tikrai daug. Pradėjau suprasti, kad depresijos tema yra labai aktuali. Įdomu, kad dauguma atėjusiųjų iš šalies atrodė puikiai funkcionuojantys, kad jiems kūrybiškai sekasi.

Lietuvos, ir ne tik jos, menininkų bendruomenėse vis dar nemažai išankstinių nusistatymų ir baimių, kalbant apie psichikos problemas. Manau, kad būtent mene ir kultūroje svarbu pradėti šias diskusijas ir taip jas pamažu perkelti į didesnes auditorijas. Kad ir šis interviu. Jis galbūt įkvėps kažką iš ne meno srities susidomėti knyga, jos idėjomis ir stoti į akistatą patiems su savimi.

– Kodėl ir meno pasaulyje žmonės bijo kalbėti apie psichikos ligas? Juk kur, jei ne mene, gali kalbėti atvirai ir be tabu?

– Manau tai rezultatas to, kad daug sėkmės mene yra susieta su brendingu, menininku kaip prekės ženklu. Menininką turi lydėti sėkmė. Vieši išsipasakojimai apie nesėkmes, neproduktyvumą, neužtikrintumą nedera su neoliberalizmo ideologija, kurios dalimi menas tapęs. Jie matomi kaip kontrproduktyvūs kuriant sėkmingo tavo, kaip menininko, prekės ženklą.

Tad visų pirma turėtume kvestionuoti patį prekės ženklo reikalingumą. Akivaizdu, kad pasaulis išgyvena moralinę ir politinę krizę. Žmonės ieško ideologinio pasikeitimo. Galbūt prasidėjęs kalbėjimasis apie emocijas gali būti maža to dalis. Mums būtų naudinga, jeigu atvirai pradėtume kalbėti apie emocijas ir jas tyrinėtume, o ne nuo jų nusisuktume.

Kol kas mes nusisukame net ir nuo pozityvių emocijų. Knyga labiau kreipė dėmesį į neigiamas, bet reikia suprasti ir pozityvas emocijas: iš kur jos ateina ir kaip tampa preke. Pavyzdžiui, dirbant „McDonalds“, tau moka ne tik už tiesioginį darbą – moka ir už tai, kad šypsotumeisi. Turi parduoti ne tik produktą, bet ir savo laimės įspūdį.

Reikia kalbėti daugiau apie tai, kokias emocijas šiandienėje ekonomikoje mes galime išreikšti, kokios emocijos laikomos vertingomis, o kokias neva reikėtų slėpti. Mūsų patiriamos emocijos nėra mūsų asmeninis reikalas. Jos irgi yra viešoji erdvė, kartais dar viešesnė už įprastas viešąsias erdves, pavyzdžiui, mieste.

Turime apie jas viešai kalbėtis – taip bus lengviau.

Rašė Lina Žukauskaitė

A

ktorės Kristinos Švenčionytės valdos – „Apeirono“ teatro beribė1 ir Klaipėdos jaunimo teatro kopėčios, nuo kurių ji skirtingomis intonacijomis taria vaidybinius post scriptum. Per erdvios sunkiasvorėms regalijoms, bet tinkamos nusimesti scenarijaus naštą.

– Sapnų viešbutis?

– Grybelių kaimo vyšnių sodas.

proto“. Aš sakau: daug vyno – maža logikos – daug vaizduotės.

– Lėtumo gatvė?

– Traukinio bėgiai rūke (tarkuojant su Tarkovskiu, žinoma).

– Vidinis dubleris?

– Mama. Tekstus žinau. Belieka pasirinkti, sekti scenarijų ar improvizuoti.

– Tinginystės ložė?

– Išsilydęs laikrodis.

– Drąsos valdos?

– Mano Galos teritorija.

– Tylos buduaras?

– Pauzė po fortissimo.

– Vandens pavidalas?

– Su krantu.

– Susiklausymo pavėsinė?

– Siekiamybė.

– Įtrūkęs rėmas?

– Negadina paveikslo.

– Jausmų aksomas?

– Tylus mylimo žmogaus buvojimas ryte – kad nepažadintų.

– Žodis kulka?

– Kulka. Juokauju.

– Akiračių balkonas?

– Sako, kad Kastaneda viską sukūrė neišeidamas iš bibliotekos.

– Kasdienybės skeptras?

– Būdama penkerių pamečiau skeptrą.

Iš pradžių verkiau, o dabar be jo daug paprasčiau.

– Ilgesio indas?

– Fortepijonas.

– Nykumos dykra?

– Dykuma, kur liliputas melas neranda oazės.

– Atminties numeris?

– Kur mano raktai?!

– Paslapčių biblioteka?

Raukšlėtas mano nuodėmklausys.

– Atidumo nėrinys?

– Kalėdinė kojinė.

– Baldas sostas?

– Supamas prosenelės krėslas. Vaikystėje užmigdavau tik jame. Gal tame soste ir skeptrą palikau.

– Karališka rutina?

– Kava.

– Vienatvės vonia?

– Maloni, kai šalia Bendrystės upė.

– Vaizduotės vynas?

– Menandras sako: ,,Daug vyno – maža

– Augalas antrininkas?

– Nežinau, bet norėčiau būti paparčio žiedas.

– Sakinys graviūra?

– ,,Only Lovers Left Alive“ (,,Išgyvena tik mylintys“) (Jimas Jarmushas).

1

Negimininga bedugnei.

>> Raidžių dėlionės

Stambulo kasdienybės pokyčiai gatvės prekeivio akimis Nuotraukos ir tekstas Auksės Podolskytės

Stambulas yra miestas, kuriam užsieniečių širdis užkariauti nesunku. Todėl daugeliui tokių „sužeistųjų“ turkų rašytojo Orhano Pamuko knygų skaitymas yra tarsi vaistai, padedantys sugrįžti į prieštaravimų pripildytą, tačiau nepaprastai gyvą skruzdėlyną. Visai neseniai Lietuvos knygynų lentynas papildė dar vienas žymiausio turkų rašytojo kūrinys „Tos keistos mano mintys“ („Kafamda Bir Tuhaflık“, 2014). Kas geriau, jei ne ilgametis autoriaus kūrybos vertėjas gali paaiškinti turkiškojo Umberto Eco sukurtus pasaulius? Pokalbio pasikviečiu Justiną Pilkauskaitę-Kariniauskienę, iš turkų kalbos išvertusią penkis autoriaus kūrinius.

P

ristatyti O.Pamuko nereikia – jo kūryba mus pasiekė 2005-aisiais, kai buvo išversta „Juodoji knyga“: („Kara Kitap“, 1990), t.y. šiek tiek anksčiau, nei jis gavo Nobelio premiją. Apdovanojimas, ko gero, paskatino lietuvių kalba atsirasti kitus autoriaus kūrinius – 2009 m. pasirodė „Stambulas: prisiminimai ir miestas“ („İstanbul: Hatıralar ve Şehir“, 2003), po metų – „Nekaltybės muziejus“ („Masumiyet Müzesi“, 2008), vėliau – „Mano vardas Raudona“ („Benim Adım Kırmızı“, 1998), „Sniegas“ („Kar“, 2002), o devintasis romanas „Tos keistos mano mintys“ Lietuvos knygynuose pasirodė vos prieš porą mėnesių. Nedaugelis žino, tačiau šis romanas nėra naujausias autoriaus darbas, tačiau apie šviežiausią kūrinį – šiek tiek vėliau. Verčiau grįžkime prie keistų minčių.

18 // © 37O

Devintąjį romaną, kuris buvo pradėtas kaip apsakymas, tačiau tapo daugiau kaip 600 puslapių knyga, melancholiškasis Stambulo istorijų pasakotojas rašė šešerius metus. Galite palyginti su romano „Nekaltybės muziejus“, pagal kurį rašytojas sukūrė muziejų, rašymu, kuris užtruko kiek ilgiau – dešimtmetį.

J.Pilkauskaitė-Kariniauskienė pasakojo, kad knygą „Tos keistos mano mintys“ perskaitė be galo greitai, o vertimui jai prireikė lygiai 62 dienų. Kai kurie atsakytų, kad greitai. Dar viena įdomi detalė – pati vertėja nėra O.Pamuko kūrybos gerbėja.

Disciplinuoto autoriaus kasdienybę įsivaizduoti nesunku. Stambulo Cihangiro rajone esančiame bute, apsuptas knygų, rašytojas dirba kasdien. Rašo daug ir pagal nuolatinį grafiką. Už jo lango – įkvėpimo šaltinis arba, galima sakyti, užtarnautas vaizdas, žydri Bosforo ir Marmuro jūros vandenys. Vos 15 min. atstumu, Çukurcuma rajone, pūpso tamsiai raudonų sienų pastatas, ku-

riame jau penkerius metus veikia Nekaltybės muziejus.

Pagrindinis romano veikėjas prekeivis Mevliutas lyg miesto raštininkas (ar lyg pats O.Pamukas), vaikščiodamas miesto gatvėmis, stebi pokyčius: kaip akmenimis grįstos gatvės virsta asfaltuotomis, triaukščius pastatus keičia aukštesni statiniai, radijo programas – televizija, kaip keičiasi netgi žmonės – tylūs pilko veido stambuliečiai virsta spalvinga ir judria minia. Mevliutas, kaip ir jo tėvas, yra gatvės prekeivis – prekiavo jogurtu, plovu, o dabar parduoda bozą. „(...) boza – iš raugintų sorų ruošiamas tirštas, malonaus kvapo, gelsvas, alkoholio turintis tradicinis Azijos šalių gėrimas“, – pirmoje knygos dalyje paaiškina pasakotojas. Šį apibūdinimą galima praplėsti tuo, kad tradiciškai gėrimas pagardinamas skrudintais avinžirniais ir cinamonu, o alkoholio koncentracija jame gali svyruoti nuo 1 iki 6 proc. Bozą turkai dažniausiai geria šaltuoju metu laikotarpiu (nors pats gėrimas yra šaltas), tačiau dabar, kaip autorius pastebi, šį senovinį gėralą žino ne kiekvienas jaunas stambulietis, o bozos pardavėjų, šaukiančių „booo-zaa“, miesto gatvėse vis mažiau, mat nostalgiškojo gėrimo galima įsigyti parduotuvėje. Taigi iš tikrųjų boza – tik paviršius, už kurio slepiasi sudėtinga tradicija. Anot O.Pamuko, bozininko pasikvietimas į namus turtingesniesiems dažnai tarsi primindavo apie mieste gyvenančius vargšus arba praėjusius osmanų laikus.

– Justina, O.Pamukas yra sakęs, kad nemėgsta rašyti romanų ta pačia maniera. Jei žiūrėtume į jo kūrybą, kokius formos ir stiliaus skirtumus pastebėtume?

– Maniera, sakyčiau, visur yra ta pati.

Imi į rankas knygą ir pagal sakinius supranti, kad jų autorius yra O.Pamukas.

autoriui buvo labai sunku sukurti niekuo neypatingą, niekuo neišsiskiriantį iš minios žmogelį, kuris būtų asmenybė ir todėl skirtųsi nuo visų

Kai skaitai, neatkreipi dėmesio, bet kai susiduri su tekstu ir tau reikia jį išversti, tada suvoki, kad sintaksinė struktūra yra viražai ir pasažai. Dvi pastraipas užima vienas sakinys ir galvoji, nuo ko pradėti, gaudai siūlo galą. Ilgi sakiniai, manau, yra pagrindinis O.Pamuko bruožas, o kalbant apie tai, kad jis sakė nemėgstantis taip pat rašyti ar to paties, tai galbūt galima būtų sakyti, kad jis nemėgsta rinktis tos pačios tematikos: vienas jo romanas yra apie miniatiūrininkus, senąjį Stambulą, kitame, lietuviškai neišleistame romane „Naujas gyvenimas“ kalbama apie Stambulo paauglius, ieškančius paslėptos knygos. Iš esmės tema visur kaip ir ta pati, Stambulas ir jo istorija, socialinis gyvenimas, bet apvalkalas, figūratyvumas visai kitas. Daugumoje jo romanų galima aptikti detektyvų. Tiesa, paskutinis išverstas yra kitoks.

– Kokie Turkijos kritikų atsiliepimai apie šį, devintąjį, jo romaną „Tos keistos mano mintys“?

– Nėra taip, kad šis romanas kritikuojamas taip, kaip „Sniegas“. Jeigu žiūri paviršiumi, šiame nieko nerasi. Bet po šios knygos ir po perversmo O.Pamukas pradėjo vis dažniau pasisakyti prieš valdžią. Todėl jo knyga nėra reklamuojama, apie ją pasirodė mažai straipsnių.

Radau vos kelis interviu, tačiau juose rašoma ne apie pačią tematiką, bet apie stilistikos ypatybes – pavyzdžiui, kad tekste kalba ne tik pasakotojas, bet įsiterpia veikėjai.

– Kuo ypatingas šis romanas? Kodėl jis laikomas pačiu stambuliškiausiu autoriaus kūriniu?

– Man, tiesą sakant, ši knyga patiko labiausiai. Kodėl jis pats stambuliškiausias? O.Pamukas yra sakęs, kad kuo to-

tam tikras vietas?

– Nişantaşı rajonas, kuriame užaugo O.Pamukas, man asmeniškai niekuo neypatingas – turčių rajonas su daug parduotuvėlių ir butikų. Knyga „Tos keistos mano mintys“ ypatinga tuo, kad joje aprašomas Taksimas, kurį aplanko visi turistai, ir jo apylinkės. Rašoma, kaip atsirado rajonas, kaip ten viskas keitėsi.

Sužinai istoriją, kad kažkada po žeme ten tekėjo upeliai. Ir tebeteka – tik juos uždengė betoninių namų kvartalai. Vienas iš upelių visąlaik buvo vadinamas šaltupiu, vėliau tapo šūdupiu – sužinai, kodėl taip atsitiko. Einant nuo Taksimo Nişantaşı link atsiduri tarpiniame Şişlio rajone. Autorius pasakoja, kodėl ten tokie mažiukai nameliai, kaip jie atsirado, kas juose gyveno, daug dėmesio skiria graikų istorijai. Manau, kad įspūdingiausia Pamuko kūryboje yra tai, kad jis rašo ne paviršutiniškai, o eina į gylį. Esmė – ne konkreti vieta, o jausmas.

O.Pamukas yra sakęs, kad kuo toliau, tuo labiau jis tampa pedantišku Stambulo metraštininku liau, tuo labiau jis tampa pedantišku Stambulo metraštininku. Jo manymu, didmiestis atspindi visos Turkijos chronologiją – ne tik vizualiniais pokyčiais ar infrastruktūra, bet ir pasikeitusiais gyventojais. Po šitos knygos man atsivėrė akys – tiek sykių važiavau į Stambulą ir mane be galo erzindavo tie gatvių prekeiviai, kurie lenda.

Kai, pavyzdžiui, vaikai bando įbrukti kokias popierines nosinaites ar žiebtuvėlį... Nesuprasdavau jų, atrodo tarytum elgetos pakampėse... Kas tušinuką parduoda, kas marškinėlius, keistas dalykas. Išvertusi „Tos keistos mano mintys“ aš supratau, kas yra tie žmonės, iš kur jie atkeliavo ir kaip jie gyvena.

Dažnai merginoms Stambule pasitaiko, kad einant gatve kažkas užkalbina, į tai nekreipi dėmesio, o tada pajunti, kad tave seka. Knygoje aprašyta, kodėl ir iš kur tai atsirado.

– Autorius yra minėjęs, kad šis kūrinys – jo pirmasis feministinis romanas.

Kaip knygoje pasireiškia feminizmas?

– Priklauso nuo to, kaip feminizmą suprasime. Sakyčiau, kad Turkijoje pati pirmoji moteriška knyga apie laisvą ir už savo teises kovojančią moterį buvo lietuviškai išleista Reşato Nuri Güntekino „Čiauškutė“ („Çalıkuşu“, 1922).

Kodėl O.Pamukas sako, kad knyga feministinė? Galbūt todėl, kad pagrindi-

nė veikėja yra labai savarankiška. Ji savo noru sugeba atsisakyti vyro, sugeba pati pasirinkti būsimąjį, kovoja už savo teises ir už savo turtą, ji drįsta nusirišti skarą.

– Jei apskritai kalbėtume apie moterų personažus O.Pamuko kūryboje, kokias išvadas galima padaryti? Kaip jis vaizduoja moteris?

– Visos moterys blankios, jų personažai nėra išvystyti. Tarkime, „Sniege“ buvo dvi moterys, kurios yra užguitos, gyvena pagal socialinius rėmus, sukurtas taisykles, bet tiesa ta, kad jeigu imsime standartinę vidutinybę, tokios turkės ir yra. Naujausioje knygoje priešingai – čia moterys išdrįsta kalbėti apie save ir pasirodyti. Yra vienas skyrius „Ar teisinga?“, kuriame pasakojama apie veikėją Vedichą, kuri yra užguita savo vyro. Gyvena taip, kaip tikra Stambulo uždaros šeimos moteris. Vieną dieną neapsikentusi ji pratrūksta ir visas skyrius yra pilnas klausimų – ar teisinga, kad jūs elgiatės taip, o aš turiu reaguoti, ar teisinga, kad aš darau taip, o jūs manęs neįvertinate? Tai yra moteriškas proveržis, kai jau nebegali išlaikyti. Ji viską išsako ir nusiramina. Jos gyvenime niekas nepasikeičia, bet ji išdrįsta pasisakyti. Dauguma tokių moterų tiesiog tyli nepaisydamos to, kad jų neklauso vaikai, kad jas smerkia už se-

rialų žiūrėjimą, kad vyrai muša, kad turi kitą moterį ar kad neriasi iš kailio, tačiau yra neįvertinamos.

– O.Pamukas pasakojo, kad bozos pardavėjo personažą kūrė kalbindamas tikrus bozos prekiautojus, nes pats su jais nebuvo daug susidūręs. Kokio prekeivio portretą jam pavyko sukurti? Kaip apibūdintumėte pagrindinį veikėją Mevliutą?

– O.Pamukas aprašo kitus gatvės prekeivius, kurie yra labai gudrūs, verslūs ir susikrauna didelius turtus. Kodėl Mevliutui nepasisekė? Kaip rašoma pirmame skyriuje, daug kas tiesiog laikytų jį naivuoliu. Sakyčiau, kad jis ne tiek naivus žmogus, kiek per daug geras. Jis nepraktiškas, nes yra jausmo žmogus.

Gal todėl ir sugeba pamilti moterį, kuri yra šalia, ar dėl to nesugeba apgauti savo seserų ir jų vyrų, kad pasipelnytų. Dėl to nieko gyvenime ir neturi.

– Labai įdomu, kad O.Pamukas pereina prie paprastų žmonių vaizdavimo. Juk visų jo romanų veikėjai yra vidurinės ar aukštesnės klasės atstovai, kaip, beje, ir jis pats.

– Viename interviu turkiškam šaltiniui O.Pamukas sakė, kad sukurti Mevliuto personažą jam buvo intelektualinis išbandymas. Visų pirma, reikėjo sukurti personažą iš žemesnio sluoksnio, o ne vidurinio, kuriame yra dauguma, t. y. statistinis vidurkis, kur visi vieni į kitus panašūs – rengiasi taip pat, klausosi tos pačios muzikos. Kita kliūtis – žemesnio sluoksnio žmogus, kuris yra neišsilavinęs, labai retai būna asmenybė iš didžiosios raidės. Todėl autoriui buvo labai sunku sukurti niekuo neypatingą, niekuo neišsiskiriantį iš minios žmogelį, kuris būtų asmenybė ir todėl skirtųsi nuo visų.

– Stambulas – beveik nuolatinis O.Pamuko istorijų veikėjas.

Jis mini daugybę įvairių miesto vietų ir rajonų. Ką, be Nekaltybės muziejaus, vertėtų pamatyti? Ar būtų galima išskirti

– „Tos keistos mano mintys“ nėra naujausia O.Pamuko knyga. Praėjusiais metais Turkijoje pasirodė „Raudonplaukė“ („Kırmızı Saçlı Kadın“, 2016), o šių metų rugsėjį knyga bus prieinama anglakalbei skaitytojų auditorijai. Gal galėtum plačiau papasakoti apie šį kūrinį?

–Taip, tai naujausia O.Pamuko išleista knyga, tačiau Turkijoje – tyla, užsienyje – irgi. Šis trumpas romanas, kurį perskaičiau gana greitai, yra labai politiškas – aprašo eilinio, engiamo, neturtingo turko priespaudą. Būtent tai, ką dabar dauguma turkų ir jaučia, kai vyksta politiniai persekiojimai. Tai ne šių laikų problema, ji tęsiasi amžių amžius. Kūrinio centre – paprastos šeimos berniukas.

Jo tėvas vaistininkas palieka savo žmoną.

Kai po skyrybų tėvai nebegyvena kartu, vaikui dėl to susiformuoja kaltės jausmas, jį kamuoja psichologinės problemos, kurios yra labai dažnos Turkijoje.

– Už Turkijos ribų kita populiari rašytoja yra Elif Shafak. Ką šių dviejų autorių kūryba turi bendro ir kuo ji skiriasi?

– Abu rašytojai yra pabaigę tą patį universitetą, rašo vakarietiškus romanus, tačiau įterpia turkiškų motyvų ir egzotikos. E.Shafak kūryboje vyrauja senasis Stambulas arba senoji Turkija ir sufizmas, misticizmo filosofija. O.Pamuko kūryba yra aukštoji, rimtoji literatūra, o E.Shafak – populiarioji. Skaityti jos knygą yra tas pats, kas pasižiūrėti lengvą gero režisieriaus komediją su laiminga pabaiga ir paskui dvi dienas vaikščioti lyg trenktam, mąstant apie gyvenimo prasmę.

– Ar yra planų dėl kitų turkų rašytojų kūrybos vertimo į lietuvių kalbą?

– Kartu su leidykla nuolat ieškome įdomių autorių ir kūrinių. Žinoma, remdamasi savo asmenine nuomone, aš pasakau „taip“ arba „ne“. Dabartiniai turkų rašytojai rašo labai niūrius kūrinius, kurie liečia socialines temas, politiką, juose vyrauja minčių srautas. Jų kūryba atrodo literatūriškai nebrandi. Susidaro įspūdis, tarsi jie neskaitytų pasaulio autorių, nežiūrėtų, kas vyksta literatūriniame gyvenime, nesektų tendencijų. O.Pamukas iš karto pasakė, kad „Tos keistos mano mintys“ jam buvo iššūkis, nes siekė sukurti naują stilistiką. Nežinia, kaip jam pavyko, gerai ar blogai, bet, anot jo, pasaulyje šitaip rašyti dar niekas nebandė.

O kitų autorių kūryboje – klišės, todėl ji nepatraukia akies. Turkų poezija yra labai aukšto lygio. Iš turkų poezijos į lietuvių kalbą yra išversta tik keletas eilėraščių „Poezijos pavasariui“, ir viskas. Tačiau turkų poeziją išversti būtų beprotiškai sunkus darbas.

>> Skaitykla

Rašė Elžbieta Banytė

Kamel Daoud Merso. Naujas tyrimas

Iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė.

Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m.

Tai pirmoji Alžyre gimusio rašytojo knyga, apdovanota prestižiniu Prancūzijos Goncourt‘ų premijos apdovanojimu. Ji sulaukė kritikų susižavėjimo dėl, mano galva, labai paprastos priežasties – aktualios pokolonialistinės pozicijos. Šis romanas – klasikinio egzistencialistinio romano „Svetimas“, parašyto Albert’o Camus XX a. viduryje, perrašymas. Jo pasakotojas yra brolis to arabo, kurį Merso nužudė paplūdimyje. Brolis jaučia pareigą įvykdyti „pusiausvyros teisingumą“, todėl norėtų A.Camus istoriją perrašyti „ta pačia kalba, tik iš dešinės į kairę“, ir teigia būtent tam išmokęs prancūziškai. Kitaip tariant, tai bandymas įsigilinti į A.Camus romane bevardį likusį arabą ir jo istoriją, taip tarsi susigrąžinant teisę į balsą, į pasakojimą, į tapatybę.

Romanas parašytas pokalbio su skaitytoju forma: jis nuolat raginamas išgerti, įdėmiai paklausyti, skaityti, nueiti į Ora-

no sodą, kuriame mėgo lankytis nužudytasis Musa, kartais tarsi persakomi menami pašnekovu tapusio skaitytojo klausimai: „Kas nutiko? Ilga istorija. Pamečiau siūlo galą.“ Tokia ypatinga forma kuria gyvo „čia ir dabar“ šnekėjimo įspūdį, todėl skaityti įdomu, nors tame įdomume esama ir kažkokio reiklumo – štai, žiūrėk, nebepabėgsi, išgirsi ir kitos pusės istoriją, papasakotą ne A.Camus būdinga šalta beaistre kalba, kaip sakė kritikas Rolandas Barthesas, „nuliniu rašymo laipsniu“, o emocingą, įtaigią, kartais netgi komišką.

Antroji knygos dalis skirta specifiškai arabiškam ar veikiau alžyrietiškam absurdo suvokimui: Musos brolis Harunas irgi įvykdo žmogžudystę – tik ne antrą dienos, o nakties, ir šviečia jam ne ryški akinanti saulė, o mėnulis. Nužudo jis, be abejo, prancūzą, kuris, priešingai negu arabas A.Camus romane, turi vardą. Problema – nepriklausomybės kovos jau pasibaigusios, todėl Harunas tėra paprastas žudikas, o ne nacionalinis herojus, koks būtų tapęs per karą.

Taigi romane šiomis opozicijomis – Harunas prieš Merso, diena prieš naktį, Alžyras prieš Prancūziją, arabas prieš prancūzą – žaidžiama nuolat. Fanatizmas smerkiamas kaip beprasmis, todėl nenuostabu, kad rašytojas buvo persekiojamas kaip religijos ir šalies išdavikas, tačiau iš Alžyro neišvažiavo.

Taigi „Merso. Naujas tyrimas“ – išvirkščioji A.Camus „Svetimo“ istorija – yra neabejotinai vertas dėmesio tekstas.

Belieka palinkėti malonaus skaitymo.

„Algirdas Julius Greimas.

Asmuo ir idėjos. I tomas“ Sudarė Arūnas Sverdiolas, Vilnius, „Baltos lankos“, 2017.

20 // © 37O

2017-uosius UNESCO paskelbė Algirdo Juliaus Greimo metais, mat šiemet Paryžiaus semiotikos mokyklos kūrėjui butų sukakę šimtas. Labai džiaugiuosi šiuo minėjimu, mat A.J.Greimas iki šiol yra savotiška terra incognita – dviem kalbomis, lietuviškai ir prancūziškai, visai kitokius tekstus rašęs teoretikas iki galo neperskaitytas nei prancūzų, nei lietuvių. Mums ilgą laiką buvo neprieinami jo prancūziškieji tekstai, o dabar didelė jų dalis yra prancūziškai skaitančiųjų privilegija. Prancūzai savo ruožtu stebisi lietuviškuoju A.J.Greimu ir ikisemiotiniu A.J.Greimu – iš lietuvių kalbos verstą straipsnių rinktinę šiemet išleido prestižinė Prancūzijos leidykla. Na, o mes, semiotika ir Lietuvos minties istorija besidomintieji, turime galimybę su šiuo intelektualu – jo idėjomis ir asmeniu – išsamiau susipažinti skaitydami prof. Arūno Sverdiolo sudarytą knygą – kol kas tik pirmąjį tomą, bet jo solidi 775 puslapių apimtis yra puikus medžiagos šaltinis ir tyrėjams, ir tiesiog besidomintiesiems.

Knygoje esama penkių skyrių: „Autobiografika“, „Pokalbiai“, „Laiškai“, „Atsiminimai“, „Biografijos bruožai“. Kaip matyti, yra ir paties A.J.Greimo rašytų tekstų (skyreliuose „Autobiografika“ ir „Laiškai“), ir iššifruotų interviu, ir jį pažinojusiųjų atsiminimų. Kai kurie tekstai rašyti lietuviškai, o kai kurie – prancūziškai ir į lietuvių kalbą išversti specialiai šiai rinktinei, taigi mūsų kalba pasirodo pirmą kartą. Kiti, lietuviškieji, gulėjo archyvuose ir publikuoti taip pat nebu-

vo. Taigi ši medžiaga – unikali, autentiška, tikiuosi, kad atsiras ją įdėmiai tyrinėjančiųjų, nes ji tikrai puikiai atrinkta ir atskleidžia A.J.Greimą kaip įvairialypę asmenybę. Jis buvo ne tik leksikografas, mitologas, semiotikas, lingvistas, bet ir publicistas, į išeivijos, o vėliau ir į nepriklausomos Lietuvos spaudą rašęs įvairiomis kultūros temomis. Iš laiškų Aleksandrai Kašubienei, Tomui Venclovai ir kt. aiškėja, kad A.J.Greimas tiesiog fanatiškai domėjosi ne tik tuo, kas susiję su semiotika, bet ir Lietuva apskritai – prašė siųsti kultūrinę spaudą, konferencijų programas ir kt.

Be to, iš autobiografikos ir prisiminimų matyti, kad tai buvo be galo įdomi ir savitai komplikuota asmenybė. Galbūt kada nors turėsime romaną apie A.J.Greimą?..

Bernardas Gailius Džeimsas Bondas: mitas ir politika Vilnius, „Aidai“, 2017 m..

Lietuvos akademinių knygų padangėje ši studija – labai retos rūšies paukštis.

Netgi norėtųsi vadinti jį migruojančiu, mat populiarioji kultūra, kuriai priskiriama ir bondiada, Lietuvos akademiniame diskurse nefigūruoja, tik kartais šmėstelėja kaip „tas kitas laukas“ arba entuziastų pastangomis. Ką ten nefigūruoja – ji sąmoningai išstumiama, ir yra buvę atvejų, kai žmogus, bandantis stoti į doktorantūrą ir analizuoti populiariąsias knygas, neįstoja dėl abejotino projekto. Įvade Bernardas Gailius rašo, kad intelektualai yra nusigręžę nuo visuomenės, nuo to, kas jai įdomu ir aktualu, – sunku su tuo nesutikti. Todėl šią studiją apie Džeimsą Bondą galima laikyti svarbia vien dėl jos naujumo ir aktualumo Lietuvoje, dėl bandymo atsigręžti ir permąstyti tai, kas įdomu daugeliui, o ne siauram ir specifiniam vadinamųjų specialistų rateliui.

Tyrimas tarpdisciplininis, peraugantis

kurią nors konkrečią teoriją ar mokyklą. Į Bondą žvelgiama kaip į sekuliarios mūsų laikų mitologijos herojų, todėl siekiama analizuoti šio mito reikšmes, atsiremiant į jo neišvengiamą politiškumą.

Mitas, kaip žinome, aiškina ir įprasmina pasaulį, tad mūsų dienų mito analizė padeda aiškiau ir pagrįsčiau kalbėti apie tai, kokie esame ir kokiame pasaulyje gyvename. Todėl, kaip ir dera kokybiškai studijai, apmąstomas ne vien pasirinktas tyrimo objektas – šiuo atveju filmai ir knygos apie Bondą, bet ir šiuolaikinis žmogus: jo santykis su visuomene, politika, gėrio ir blogio klausimais, transcendencija.

Studija suskirstyta į septynis skyrius: nuo 001 iki paskutiniojo 007, kuriame viskas apibendrinama – Bondo mito giliausiame sluoksnyje įžvelgiamas rizikos principas, kuris struktūruoja šį modernų mitą ir pasiūlo savitą žmogaus buvimo pasaulyje sampratą. Skyriai dar skyla į poskyrius ne mažiau žaismingais pavadinimais, pvz., „Šaltai distiliuota kava ir Flemingo realizmas“. Įdomumo knygai suteikia ir kalba: autorius vartoja tik tas akademines sąvokas, kurių neįmanoma išvengti, bet prieš tai jas aiškiai apibrėžia, todėl skaityti labai įdomu ir tikrai nesudėtinga. Akivaizdu, kad knyga parašyta su meile savo objektui ir entuziazmu. Todėl drįstu studiją rekomenduoti ir besidomintiesiems akademiniu Lietuvos gyvenimu, ir tiesiog Bondo mėgėjams.

Richard Flanagan Siauras kelias į tolimąją šiaurę Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Vilnius, „Baltos lankos“, 2017.

Kai ši knyga 2014 m. gavo prestižinę „Man Booker“ premiją, anglakalbėje spaudoje kilo diskusijų – atsirado kritikų, teigiančių, kad ji pernelyg pretenzinga, tuštoka, todėl neverta tokio apdovanojimo. Kiti, netgi premijos komisijos nariai, ėmėsi knygą ginti, savo nuomonę grįsdami tuo, kad ji nėra vien tik žiaurias darbo stovyklos Birmoje Antrojo pasaulinio karo metais vaizduojantis istorinis romanas. Čia svarstomos gėrio ir blogio, šeimyninės atsakomybės, meilės temos, – tos amžinosios, kurios aktualios nuo Homero epų iki dabar, ir į kurias įdomu gilintis, jei tik siužetas išmoningai supintas. „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ pasakoja apie priverstinius darbus statant Birmos geležinkelį Antrojo pasaulinio karo metais. Tekstas paremtas ir patirtimi: iš Tasmanijos salos kilusio Flanagano tėvas išgyveno linija vadinamo geležinkelio siaubus. Jam – kaliniui 335 – ir dedikuotas romanas. Nors jame išties daug natūralistinių vaizdų ir žiaurumo (reikia paminėti, kad pagrindinis veikėjas Dorigas Evansas yra chirurgas), turbūt įdomiausia dalis yra sekti veikėjų gyvenimus pasibaigus karui. Sadistiškas generolas Kota, mėgęs kapoti galvas, ironiška, dirba kraujo perpylimo centre; Dorigas Evansas, belaisvių australų būrio vadas, tampa nacionaliniu herojumi, žvelgiančiu į visuomenę iš reklamų ar labdaros akcijų reklamų, tačiau yra neištikimas savo žmonai; belaisvius žiauriai kankinęs korėjietis, kalinių pravardžiuotas Varanu, pakariamas; jam įsakymus davęs Nakamura tampa „geru žmogumi“, švelniu tėvu ir sutuoktiniu, nes su suklastotais doku-

mentais sulaukia karo nusikaltimų teismo proceso pabaigos.

Nuolatinis šokinėjimas laiku ir erdve, Alfredo Tennysono, Katulo, japonų poezijos citatos, gana komplikuota ir sodri kalba, meistriškai perteikta vertėjos Vilijos Tauragienės, suteikia romanui intelektualumo ir grožio, kuris įspūdingai kontrastuoja su nelaimėlių belaisvių žiauria ir sekinančia kasdienybe.

Be abejo, knygoje yra tam tikro teziško kalbėjimo, kurį kai kurie kritikuoja – tik imk ir cituok ištraukas – tačiau, kadangi pasakojama iš skirtingų veikėjų perspektyvų, parodomas tų (ar bet kurių kitų) tezių reliatyvumas. Išties ši knyga neieško gerųjų ir blogųjų: ieškomas karo nusikaltėlis Nakamura elgiasi su savo žmona daug padoriau negu didžiavyriu tituluojamas Dorigas Evansas.

Kitaip tariant, šis tekstas kelia daugiau klausimų, negu pateikia atsakymų, ir parodo žmogaus patirčių reliatyvizmą – atmintis klastoja, ja negali pasitikėti. Būtent todėl „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ labai rekomenduojamas visiems sunkių ir gerokai slegiančių knygų nesibaidantiems skaitytojams.

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Tokių keistų dalykų ant lentynos dar nesame statę. Japonų nindzių ir samurajų įkvėpta maistinė plėvelė, žiedas meteoritas, pasakojantis apie perlų medžiotojas amas, kulinarinė knyga apie lietuviškų sušių dizainą su dešrelių, šprotų ir kotletų fragmentais. Dar šiek tiek Tailando kvapų, japoniško hiphopo garsų ir bomberių, o pabaigai – dar ir dubenėlis sriubos… Kiek Lietuvoje telpa Azijos, metru nepamatuosime, bet štai šeši lietuviškos kilmės stebuklai, įkvėpti Azijos. Konnichiwa! .. . .

Papuošalų kolekcija „Planeta Kasumi“ LIETUVA Diz. Giedrė Kosė www.fromanchovy.com

Planeta Kasumi kilusi ne iš kosmoso, o iš ledinių Japonijos vandens gelmių, į kurias be jokios kvėpavimo įrangos neria drąsiosios japonų amos – perlų medžiotojos. Įkvėpta amų moterų ir jau beveik išnykusios jų profesijos, lietuviško prekės ženklo „Anchovy“ autorė Giedrė Kosė sukūrė mistišką papuošalų planetą – Kasumi, kur reti gėlavandeniai raukšlėtieji perlai atrodo netobuli, lyg mažyčiai meteoritai, susiporavę su auksu ir nusileidę ant pirštų.

Julijos Goyd nuotr.

Nindzių plėvelė „Ninjaplast“ ŠVEDIJA/LIETUVA Diz. „Kurppa Hosk“, Richard the Gray, Asta Ostrovskaja www.ninjaplast.se

Rimtai?! Ant lentynos – maistinė plėvelė? Taip, nes sukurta Stokholmo dizainerių, perpratusi japoniškus šriftus ir samurajų istorijas, o viduje turi paslėptą pjovimo diską, kuris kerta it samurajaus kardas. Čia kalbame apie bušido virtuvėje ir lyg japonų nindzės maištaujančią plėvelę, kuriai fotosesiją sumeistravo kiečiausia Švedijos kūrybinė agentūra SNASK kartu su lietuve Asta Ostrovskaja. Į grafikos dizainerių disneilendą ji pateko kaip internė, o japoniško stiliaus „Ninjaplast“ tapo vienu iš jos spalvingųjų darbų Švedijoje.

Astos Ostrovskajos nuotr.

Kvapų kolekcija „MEWANGO“

LIETUVA Diz. Giedrė Ona Apanavičienė, Aidas Šumskas, Birutė Bikelytė www.agoatelier.com

Kai norisi savo erdvę iki lubų užsipildyti Tailandu, gali pakakti uždegti rankų darbo, natūralaus sojų vaško žvakę ar namų kvapo lazdelę MEWANGO. Tiesa, šitas Tailandas kvepės ne vištiena su kokosų pienu, o rytietiškomis gėlėmis ir prieskoniais. Subtilaus lietuviško dizaino pakuotėse susitinka bergamotės, jazminai, kvapniosios kanangos (ylang ylang), lelijos ir kitos gėlės, prie jų prikimba santalas, charizmatiškasis pačiulis, kedras, gintaras, muskusas ir egzotiški rytietiški prieskoniai.

A.GO nuotr.

Rameno dubenys „Ramenas ir pagaliukai“ LIETUVA Diz. Liutauras Čeprackas www.ramen.lt

Lietuviški sušiai su knyga „Eastern European Sushi“

LIETUVA Diz. Martynas Karpovičius, Aidas Šumskas www.easterneuropeansushi.com

22 // © 37O

„Sasyska Maki“, „Shprot Nigiri“, „Kotlet Surpriz“, „Cepelinaki“ ar „Kijefornia sušis“ su Kijevo kotletu – tik nedaugelis „japoniškų“ receptų, užrašytų avangardine Rytų Europos „ingliš“ kalba. „Eastern European Sushi“ – šešerių metų amžiaus kūrybinės agentūros „Clinic 212“ kulinarinis projektas, gimęs kaip originali dovana klientams, vėliau tapęs receptų knyga, interneto svetaine, programėle, „karoche“, bestseleriu, apkeliavusiu visą pasaulį ir susišlavusiu krūvą originalumo apdovanojimų. Paragauti lietuviškų sušių gali internetu ar bandyti pasigaminti namuose.

Linos Gavėnaitės nuotr.

Drabužių kolekcija „THSMN“ LIETUVA Diz. THSMN FB: THSMN

Ką bendro gali turėti hiphopas, japonai ir lietuviški drabužiai? Šiaip nieko, kol nepaklausai DJ Krush iš Tokijo ir jo atmosferinio japoniško hiphopo. Hiphopas iš Amerikos į Japoniją atėjo 9-ajame dešimtmetyje ir driokstelėjo kaip dar viena bomba (po Hirošimos ir Nagasakio), tik šį kartą padariniai buvo kultūriniai. O štai pernai jaunų kūrėjų iš Lietuvos užkurtas drabužių ženklas „This is mine-ish‘“ (THSMN) pristatė 9-ojo dešimtmečio hiphopo judėjimo įkvėptą, limituotą drabužių kolekciją. Su jų bomberiais negėda būtų pralėkti nei per Tokijo Ginzą, nei per Šindžiuku, nei per japniško hiphopo sceną.

Sriubos dubuo ant Alisos lentynos dar niekada negaravo, bet kartais ir virtuvės šefą galima pavadinti dizaineriu. „Ramenas ir pagaliukai“ makaronų dubenys būti šitame puslapyje nusipelnė už tai, kad importavo ramen kultūrą iš Azijos į Lietuvą, kad tapo pirmuoju japoniškų ramen makarų baru, parsisiuntė čia makaronų gaminimo mašiną – vienintelę tokią Baltijos šalyse, ir kasdien gamina juos šviežius, į kiekvieną dubenį sudėdami 35 m makaronų. Ir dar už tai, kad pilnus skonio dubenis pasikvietė fotografuoti fotografę Martyną Jovaišaitę ir neprašliurpino pro šalį.

THSMN nuotr.

Martynos Jovaišaitės nuotr.