Sveikata 2017 Žiema

2017 žiema Nr. 17

SVEIKAME KŪNE – SVEIKA SIELA

veidas

Už ką Beata Nicholson dievina maistą, savo šeimą ir Kauną?

klasta Slidinėjimo

tikslas Svarbiausia sutuoktinių

unikalu Jauna mokslininkė

paieškos Meilė internetu –

pažadas Šiemet sportuoti

nauda Už kryžiažodį – prizas,

virusas pargriauna ir paguldo į lovą

Kaune augina... inkstą

9 772424 411007

1,60 Eur

nepradėjau, bet kitąmet – tai jau tikrai!

pareiga – geri santykiai šeimoje

realybė ar vienišių iliuzija?

paisant horoskopo – gera sveikata

Sveikatos gerinimo programa

Sveikatos gerinimo programa

ŽIEMA I

ŽIEMA II

¢

¢

u Gydytojo konsultacija u 1 nakvynė jaukiame dviviečiame kambaryje u Švediški pusryčiai (1 k.), vakarienė (1 k.) u Po 5 procedūras kiekvienam: – Šokoladinis nugaros arba pečių juostos masažas (1 k.)

– Perlinė vonia su apelsinų arba cinamono ekstraktu (1 k.)

– Baseinas (1 k. 1 val.)

– Žiemos vaistažolių kokteilis (1 k.)

– Muzikos aromaterapija (1k.)

Kaina vienam – 66 Eur Kaina dviems – 110 Eur

u Gydytojo konsultacija u 2 nakvynės jaukiame dviviečiame kambaryje u Švediški pusryčiai (2 k.), pietūs (1 k.), vakarienė (2 k.) u Po 9 procedūras kiekvienam: – Šokoladinis nugaros arba pečių juostos masažas (1 k.)

– Perlinė vonia su apelsinų arba cinamono ekstraktu (1 k.)

– Baseinas (2 k. po 1 val.)

– Žiemos vaistažolių kokteilis (2 k.)

– Parafino vonelė rankoms / kojoms arba fangoparafino 1 lauko aplikacija (1 k.)

– Muzikos aromaterapija (2 k.)

Kaina vienam – 115 Eur Kaina dviems – 188 Eur

Sveikatos gerinimo programa

Sveikatos gerinimo programa

ŽIEMA III

ŽIEMA IV

¢

¢

u Gydytojo konsultacija u 3 nakvynės jaukiame dviviečiame kambaryje u Švediški pusryčiai (3 k.), pietūs (2 k.), vakarienė (3 k.) u Po 12 procedūrų kiekvienam: – Aromaterapinis nugaros masažas arba pečių juostos masažas (2 k.)

– Perlinė vonia su apelsinų arba cinamono ekstraktu (2 k.)

– Baseinas (3 k. po 1 val.)

– Žiemos vaistažolių kokteilis (2 k.)

– Parafino vonelė rankoms / kojoms arba fangoparafino 1 lauko aplikacija (1 k.)

– Muzikos aromaterapija (2 k.)

Kaina vienam – 170 Eur Kaina dviems – 280 Eur

u Gydytojo konsultacija u 4 nakvynės jaukiame dviviečiame kambaryje u Švediški pusryčiai (4 k.), pietūs (3 k.), vakarienė (4 k.) u Po 17 procedūrų kiekvienam: – Vanilinis nugaros arba pečių juostos masažas (3 k.)

– Perlinė vonia su apelsinų arba cinamono ekstraktu (2 k.)

– Baseinas (4 k. po 1 val.)

– Žiemos vaistažolių kokteilis (3 k.)

– Parafino vonelė rankoms / kojoms arba fangoparafino 1 lauko aplikacija (2 k.)

– Muzikos aromaterapija (3 k.)

Kaina vienam – 211 Eur Kaina dviems – 347 Eur

Kuršių takas 1, Palanga. Tel. 8 686 43 419 www.energetikas.lt

TURINYS 26

Jau­na kau­nie­tė moks­li­nin­kė pra­de­da au­gin­ti inks­tą

40

Uni­ka­lios gy­do­mo­sios te­ra­pi­jos Drus­ki­nin­kuo­se

6 18 26 32 35 40 42 44 48 52 55 56 62 66 70 72 76 78 80 81

Bea­ta Ni­chol­son no­rė­tų bū­ti kau­nie­te Pat­rau­kus net ir plo­niau­sią gi­ją, re­zo­nan­sas – vi­sa­me or­ga­niz­me Jau­na kau­nie­tė moks­li­nin­kė pra­de­da au­gin­ti inks­tą Mo­der­niau­sios he­mo­dia­li­zės pro­ce­dū­ros – še­šio­li­ko­je „Dia­ve­rum“ cent­rų Sli­di­nė­ji­mas – mėgs­ta­mas dar­bas, už­bu­rian­ti pra­mo­ga ir ke­lias į li­go­ni­nę Uni­ka­lios gy­do­mo­sios te­ra­pi­jos Drus­ki­nin­kuo­se Di­džiau­sias po­lik­li­ni­kos tur­tas – me­di­kai ir jų pa­cien­tai Ko­dėl no­ri­me, bet ne­pradeda­me spor­tuo­ti? Į spor­to sa­lę su­grį­žo po ke­lio­li­kos me­tų per­trau­kos Odė šiuo­lai­ki­niams vy­rams ir lai­min­gos šei­mos re­cep­tas Ino­va­ty­vi pro­fi­lak­ti­ka ir dan­tų at­kū­ri­mas Vai­kų skaus­mas: ma­ma, man bai­su ir la­bai šal­ta Įžieb­ti ir iš­sau­go­ti: iš­ma­nio­sios tech­no­lo­gi­jos mei­lės fron­te Ka­lė­dos: do­va­nų ar ste­buk­lų me­tas?

Ka­vos? Taip!

O gal vis dėl­to ar­ba­tos?

Svei­ka­tos ho­ros­ko­pas 2018 me­tams Die­ta, tem­pe­ra­men­tas ir am­žius bei tru­pu­tis ast­ro­lo­gi­jos Kryžiažodis Užk­ri­tu­sių akių vo­kų ope­ra­ci­jos – ne­mo­ka­mai?

52

Odė šiuo­lai­ki­niams vy­rams ir lai­min­gos šei­mos re­cep­tas

66

Ka­lė­dos: do­va­nų ar ste­buk­lų me­tas?

76

Svei­ka­tos ho­ros­ko­pas 2018 me­tams

TikrinTi(s) būTina Kartą per dvejus metus 50-69 metų moterys, pagal Krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programą, turi galimybę nemokamai pasitikrinti, ar neserga krūties vėžiu.

Nuo 2018 m. sausio mėnesio šis tyrimas bus atliekamas ir Respublikinėje Kauno ligoninėje.

Jau dabar galite registruotis!

6

prIežAstys Krūtų rentgenologInį tyrImą AtlIKtI respublIKInėje KAuno lIgonInėje 1. Dėmesingumu pacientui pagrįsta aptarnavimo kultūra.

2. tyrimas atliekamas naujos kartos skaitmeniniu mamografu.

3. tyrimus vertina aukštos kompetencijos gydytojai radiologai.

4. papildomos ištyrimo galimybės (krūtų echoskopija, mrt).

5. greiti tyrimų atsakymai.

6. tyrimai atliekami ir savaitgaliais.

KAs gAlI KreIptIs? į ligoninę dėl profilaktinio krūtų patikrinimo gali kreiptis ne tik Kauno miesto, bet ir kitų lietuvos miestų ir miestelių gyventojai, turintys šeimos gydytojo ar gydytojo specialisto siuntimą.

Respublikinė Kauno ligoninė Hipodromo g. 13, Kaunas (Aukštieji Šančiai) Konsultacijų poliklinikos registratūra (darbo laikas I–V 7.30–19.00) (8 37) 342 170 (8 37) 200 401 Informacijos centras (darbo laikas I–V 8.00–16.30) (8 37) 568 237 info@kaunoligonine.lt www.kaunoligonine.lt

REDAKTORĖS Fotografija: Artūro Morozovo

ŽODIS Ger­bia­mie­ji, puikių ar­tė­jan­čių di­džiau­sių me­tų šven­čių!

Juk jos – jau čia pat, vos už de­šim­ties die­nų, o mes „Kau­no die­nos“ ir „Klai­pė­dos“ dien­raš­čių pre­nu­me­ra­to­riams jau pa­ren­gė­me do­va­ną – nau­ją „Svei­ka­tos“ žur­na­lo nu­me­rį. Pas­te­bė­jo­te, kad jis – ge­ro­kai sto­ res­nis? Pa­ly­gin­ti su tuo, koks bu­vo pir­ma­sis, šis – ga­na so­li­dus, nes pir­mą­kart yra 84 pus­la­pių. Juo­se til­po te­mų spekt­ras nuo kas­die­nių pa­pras­čiau­sių veiks­mų, sau­gan­čių svei­ka­tą, iki moks­li­nin­kų te­zių apie or­ga­niz­mo vi­su­mą, nes ja­me kiek­vie­na ląs­te­lė yra rei­ka­lin­ga ir svar­ bi. Ne­ga­na to, glau­džiai su­si­ju­si su ki­to­mis ir to­dėl tuo­met, kai, pa­v yz­ džiui, skau­da gal­vą, prie­žas­tis ga­li bū­ti vi­sai ne jo­je. Moks­li­nin­kai sa­ ko, kad, pa­žei­dus vie­ną or­ga­ną, re­zo­nan­sas ga­li bū­ti jau­čia­mas vi­sai ki­ta­me.

Ar pa­v yks moks­li­nin­kams ap­gau­ti or­ga­niz­mą ir, nu­sto­jus veik­ti ku­ riam nors or­ga­nui, pa­v yz­džiui, inks­tams, iš ke­lių ląs­te­lių užau­gin­ti ki­ tą – nau­ją ir svei­ką? Neį­ti­kė­ti­na, bet jie tuo ti­ki, ne­ga­na to, tai jau da­ ro, ir tai yra rea­ly­bė, o ne Ka­lė­dų nak­ties ste­buk­lai.

O kur dar psi­cho­lo­gi­nė svei­ka­ta?! Ge­ros emo­ci­jos nea­be­jo­ti­nai stip­ ri­na ir fi­zi­nę, ir dva­si­nę svei­ka­tą. Tai ir­gi įro­dy­ta moks­li­nin­kų. Šven­ tės – poil­sio, ge­rų emo­ci­jų, dė­me­sio vie­ni ki­tiems lai­kas. Neap­si­ri­ki­ te: net ir Ka­lė­dos – ne gau­saus sta­lo ir per­si­val­g y­mo, o dva­sios puo­tos lai­kas. Ir ne­tgi gar­sio­sios ku­li­na­rės ir kon­di­te­rės Bea­tos Ni­chol­son šei­ mos šven­ti­nis sta­las tik­rai ne­lūš nuo pa­tieka­lų gau­sy­bės. Ką ji pa­tieks sa­vo vy­rui ir vai­kams?

Vi­sa tai ir dar dau­giau – apie mei­lę ir skaus­mą, li­gas ir svei­ka­tą – šia­ me žur­na­lo nu­me­ry­je. Jums, mie­li skai­ty­to­jai, mū­sų iš­ti­ki­mie­ji drau­ gai, atei­nan­čiais 2018-ai­siais lin­kiu mei­lės be skaus­mo, svei­ka­tos be li­ gų, o jų neiš­ven­gus – pa­sveik­ti kuo grei­čiau.

Te­gul Ka­lė­dų nak­ties ste­buk­lai ne­si­bai­gia, kiek­vie­nam lin­kiu jų pa­tir­ ti jei ne kas­dien, nors ši­tai įma­no­ma (nes sva­jo­nės tik­rai pil­do­si), tai vie­ną ypatingą – bent kar­tą per me­tus.

Nuo­šir­džiai

Marijana Jasaitienė „Sveikatos“ redaktorė

Redaktorė Marijana Jasaitienė Fotografija: Vilmanto Raupelio, Vy­tau­to Liaudanskio, Akvilės Snarskienės, Evaldo Šemioto, „Scanpix“, „Shutterstock“ Dizaineriai: Romualdas Latvis, Dalia Šalnienė Techninė redaktorė Dalia Šalnienė Kalbos redaktorės: Vilija Jokūbaitienė, Daiva Miliuvienė, Viktorija Šenbergs Tiražas 31 000

Redakcija: I.Kanto g. 18, 44296 Kaunas Tel. (8 37) 302 250 Faksas (8 37) 423 404 Reklamos pardavimo skyrius Tel. (8 37) 302 230, (8 46) 397 715 Platinimo tarnyba Tel. (8 37) 302 242, (8 46) 397 713 Leidėjas UAB „Diena Media News“ Spausdino „Lietuvos ryto“ spaustuvė

Viršelyje: Beata Ni­chol­son

Raidėmis pažymėti straipsniai yra užsakyti ir apmokėti.

Žurnalas platinamas su „Kauno diena“, „Klaipėda“

2017 žiema

L

Sveikata

ie­tu­vė iki sie­los gel­mių. Tri­jų vai­kų ma­ma, jų au­gi­ni­mą va­ di­nan­ti pa­lai­ma. Sma­li­žė nuo ma­žens, mėgs­tan­ti ka­lo­ri­jų bom­bą – bren­džiu api­pi­la­mą ir už­de­ga­mą Ka­lė­dų kek­są, bet tu­rin­ti tvir­tą po­žiū­rį į svei­ ką gy­ven­se­ną ir ži­nan­ti, kas yra lai­mė. Vi­sa tai yra daug dau­giau, nei iš te­le­vi­zi­jos pa­ žįs­ta­me lai­dų ve­dė­ją ir pa­tie­ ka­lų re­cep­tų kū­rė­ją Bea­tą.

Bea­ta Ni 6

no­rė­tų bū­t

2017 žiema

Sveikata

tekstas: Ma­ri­ja­nos Ja­sai­tie­nės

To­kia kaip vi­si?

At­v i­ras žvilgs­nis su tar­si šo­kan­čio­mis džiaugs­mo ki­birkš­tė­lė­mis aky­se, ran­kos spus­te­lė­ji­mas pa­si­svei­k i­nant tar­si bū­tų se­na pa­žįs­ta­ma – to­k ia Bea­ta Ni­chol­son, mo­te­ris, ži­no­ma iš te­le­v i­zi­jos ek­ra­nų. Taip, ji at­pa­žįs­ ta­ma gat­vė­je, par­duo­tu­vė­je, juo­lab su­si­ti­kus Ni­chol­so­nų šei­mos res­to­ra­ne „Jur­gis ir dra­ ko­nas“. Iš­kart priei­na­me prie iš­va­dos: ačiū te­le­v i­zi­jai, ku­ri jo­je ma­to­mus žmo­nes pa­de­ da at­pa­žin­ti iš to­lo lyg sa­v us. „Taip aš svei­k i­nuo­si su pa­žįs­ta­mais žmo­ nė­mis. Su ma­ni­mi taip pat svei­k i­na­si, ir tai man su­pran­ta­ma“, – sa­ko Bea­ta.

O ką gal­vo­ja apie tuos, ku­rie jai už nu­ga­ ros kuž­da­si: „Žiū­rėk, žiū­rėk, čia ta, iš te­li­ ko“? Bea­ta pa­t vir­ti­na, kad taip bū­na, ji tai gir­di ir pa­ste­bi, bet sten­gia­si ne­pa­si­duo­ ti blo­goms emo­ci­joms. Jai ne­ma­lo­nu, kai tai jau­čia šei­ma, ta­čiau Bea­ta to­k ių smal­suo­lių ne­kal­ti­na. „Tai ma­no dar­bo vie­šu­mo­je re­zul­ta­tas.

No­rė­tų­si, kad ne­si­šnib­žė­tų – juk aš toks pa­ts žmo­g us kaip vi­si“, – aky­se šmės­te­li su­si­mąs­ ty­mo še­šė­lis, bet jis kaip­mat dings­ta, ir mo­ te­ris pri­si­me­na, kaip ka­dai­se ėmė in­ter­v iu iš Lie­tu­vos Pre­zi­den­te ta­pu­sios Da­lios Gry­ baus­kai­tės.

Nuo­šir­džiai pri­si­pa­žįs­ta, kaip tuo­met jau­ di­no­si, net dre­bė­jo, o da­bar Pre­zi­den­tė, nuo­ lat ma­to­ma per te­le­v i­zi­ją, Bea­tai at­ro­do to­ kia ar­ti­ma, pui­k iai pa­žįs­ta­ma, lyg bū­tų gi­ mi­nai­tė.

Bea­tos Ni­chol­son asmeninio archyvo nuotr.

Ni­chol­son

ū­ti kau­nie­te

Prie bend­ro sta­lo vys­to­mi san­ty­kiai, tvir­tė­ja šei­ma. Man mais­tas svar­bus kaip bend­ra­vi­mo prie­mo­nė.

Vir­tu­vės žur­na­lis­tė B.Ni­chol­son – ne pre­zi­den­tė. Ir jo­k ia žvaigž­ de sa­vęs ne­lai­ko, nors yra at­pa­žįs­ta­ma ir su­ si­tar­šiu­siais plau­kais, ko­k ia ne­bū­na te­le­v i­zi­ jo­je, juo­lab de­monst­ruo­da­ma mais­to ga­mi­ ni­mą, ir be gri­mo.

Ji, te­le­v i­zi­jos lai­dų ve­dė­ja ir pro­jek­tų da­ly­ vė, kny­g ų au­to­rė, žur­na­lų sa­v i­nin­kė,

7

2017 žiema

Sveikata

dai­nių, mer­gai­tės sa­vait­ga­liais su tė­vais at­ va­žiuo­da­vo į Kau­ną kaip į ar­ti­miau­sią did­ mies­t į: ap­si­pirk­ti, pa­si­vaikš­čio­ti po Lais­vės alė­ją. „Pri­si­me­nu ka­v i­nę „Pa­sa­ka“, – nu­r y­ja sei­ lę Bea­ta, sma­li­žė nuo ma­žų die­nų.

Nuo ma­žens Ir ne tik sma­li­žė. Bea­tos tė­vams nie­ka­da ne­ rei­kė­jo iš pa­skos se­k io­ti su šaukš­tu ir pra­šy­ ti iš­si­žio­ti, kad su­val­g y­tų dar vie­ną kąs­ne­lį – už se­sę, ma­mą ar mo­čiu­tę. Mer­gai­tė nie­ka­da ne­sto­ko­jo ge­ro ape­ti­to, jo ne­trūks­ta ir da­bar. „Mėg­da­vau pa­t i da­ly­vau­t i ga­m i­nant mais­t ą. Nuo ma­ž ens ma­čiau, kaip tė­vai au­ gin­da­vo dar­ž o­ves, vai­sius, uo­gas, rau­g in­ da­vo, kon­ser­v uo­da­vo, ga­m in­da­vo deš­ras.

Ir da­bar tė­t is jas ga­m i­na bei rū­ko. Man vi­

Ga­min­da­mas šei­mai ir sa­vo drau­gams įde­di daug mei­lės, ga­li su­teik­ti val­gan­tie­siems daug ge­rų emo­ci­jų, pa­da­ry­ti juos lai­min­ges­nius.

8

Sa­ko, kad jo ne­nu­kon­ku­ra­vo nei Lon­do­ nas, nei Vil­nius, ku­ria­me da­bar gy­ve­na. „Kau­nas uni­ka­lus, jis ke­lia ypa­tin­g ų sen­ ti­men­tų. Ne­se­niai bu­vau nuo­sta­bio­je eks­ kur­si­jo­je po Kau­ną – kiek daug įdo­maus su­ ži­no­jau apie jo tar­pu­ka­rio is­to­ri­ją, ar­chi­tek­ tū­rą. Tai Ame­ri­ka! Kau­nas tu­ri ypa­tin­go, tik­ro vers­lu­mo“, – lai­k i­no­sios sos­ti­nės sta­ tu­są tu­rin­čiam mies­tui komp­li­men­tus be­ria daug pa­sau­lio ma­čiu­si B.Ni­chol­son.

Pa­tai­kau­ja, nes ne­se­niai čia ati­da­rė penk­ tą­jį sa­vo šei­mos res­to­ra­ną? „Nee...“ – nu­tę­sia ir už­si­sva­jo­ja.

Pa­si­ro­do, Kau­nas – Bea­tos ir jos se­sers Ode­tos vai­k ys­tės pra­mo­g ų mies­tas. Nuo ma­žens au­g u­sios Jos­vai­niuo­se, prie pat Kė­

Bea­tos Ni­chol­son asmeninio archyvo nuotr.

vers­li­nin­kė, sa­ve va­di­na vir­tu­vės žur­na­ lis­te. Tai tie­sio­gi­nis ver­ti­nys iš ang­lų kal­bos. Šį ter­mi­ną Bea­ta iš­gir­do bū­tent Lon­do­ne – mies­te, ku­ris jos gy­ve­ni­mui ir kar­je­rai pa­da­ rė di­džiu­lės įta­kos. „Aš nie­ka­da ne­bu­vau pa­li­ku­si Lie­tu­vos, dar­bo te­le­v i­zi­jo­je“, – pa­prieš­ta­rau­ja Bea­ta, pra­dė­ju­si dirb­ti LNK dar bū­da­ma Čič­kaus­ kai­tė, ir pri­du­ria, kad Kau­nas jai – ypa­tin­ gas mies­tas.

2017 žiema

sa tai bu­vo įdo­mu, mais­tas man vi­sa­d a bu­ vo svar­bus“, – jau vie­nuo­l i­kos Bea­ta kep­d a­ vo py­ra­g us. Šei­mo­je bu­vo toks pa­si­skirs­t y­mas: Ode­ ta tvar­k y­da­vo kam­ba­rius, o Bea­ta ga­min­ da­vo val­g į. Stu­di­jų me­tais, jau Vil­niu­je, jos drau­gams ba­dau­ti ne­te­ko, ži­no­da­vo, kad pas Bea­tą vi­sa­da ras ko pa­val­g y­ti. Mer­gi­na iš tė­ vų at­si­vež­da­vo vi­so­k ių gė­r y­bių, su mei­le ga­ mi­no ir, bū­da­ma nuo­šir­duo­le, dos­niai vai­ ši­no. Ta­čiau stu­di­ja­vo ne mais­to ga­my­bos tech­no­lo­gi­jas, o žur­na­lis­ti­ką. „Nie­k a­da ne­sva­jo­jau apie to­k ią pro­fe­si­ ją kaip vi­rė­jos. Juk tai ne pres­t i­ž as. Vi­są­ laik no­rė­jau bū­t i žur­na­lis­te, gal­vo­jau, nie­ ko ne­veik­siu, tik bend­rau­siu, kal­bė­siu, ra­šy­ siu“, – skam­biai nu­si­juo­k ia Bea­ta, nuo vai­ kys­tės pa­si­ž y­mė­ju­si smal­su­mu ir ko­mu­ni­ ka­bi­lu­mu.

Sveikata

9

2017 žiema

Sveikata

Bea­tos Ni­chol­son asmeninio archyvo nuotr.

10

Bea­tos sva­jo­nė iš­si­pil­dė – bai­gė žur­na­ lis­ti­kos stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te ir pra­ dė­jo dirb­ti te­le­v i­zi­jo­je. Iš­v y­ka į Lon­do­ną ap­ lan­k y­ti ten stu­di­ja­v u­sios drau­gės bu­vo lem­ tin­ga. „Su­ti­kau To­mą, įsi­my­lė­jo­me. Ta­da jis pra­ dė­jo skrai­dy­ti pas ma­ne, pa­si­pir­šo. Aš dir­ bau lai­dos „Ma­x i­ma­ni­ja“ ve­dė­ja, tai po fil­ ma­v i­mo skris­da­vau dviem sa­vai­tėms į Lon­ do­ną, – sa­vo mei­lės is­to­ri­ją la­ko­niš­kai pa­sa­ ko­ja Bea­ta. – Ei­da­vo­me į res­to­ra­nus, sma­giai lei­do­me lai­ką. Gal­vo­jau, iš­te­kė­siu, o kaip bus to­liau? Ne­ga­lė­siu dirb­ti BBC, ši pro­fe­ si­ja vi­sur gei­džia­ma, o kai ang­lų kal­ba – ne gim­to­ji, nie­kas ne­priims į sve­ti­mos ša­lies te­ le­v i­zi­ją.“ Tuo­met Bea­tai bu­vo 22-eji, bet mąs­tė ji kaip su­bren­du­si ir pri­t y­ru­si mo­te­ris. „Jau­čiu har­mo­ni­ją su sa­v i­mi“, – ap­svars­ čiu­si ke­lis vers­lo pro­jek­tus, Bea­ta priė­jo prie iš­va­dos, kad sri­tis, ku­ri jai tik­rai įdo­mi, yra mais­tas.

Lon­do­ne ji ma­tė daug kny­g ų ir žur­na­lų apie mais­tą, jų re­cep­tų. Pa­gal­vo­jo: o ko­dėl Lie­tu­vo­je taip nė­ra? Kur­sai, su­si­kur­tas tink­ la­raš­tis, ku­riam sau­sį bus de­šimt me­tų, ta­po tramp­li­nu į vir­tu­vės žur­na­lis­tės olim­pą.

Vi­si ju­da­me per ma­žai ir val­go­me per daug. Pas mus per­ne­lyg di­de­lis mais­to pa­si­rin­ki­mas.

Be­lie­ka dė­ko­ti vi­sa­ga­lei mei­lei ir To­mui Ni­chol­so­nui? Bea­ta nu­si­k va­to­ja, kad jos vy­ ras neat­si­sa­ko lau­r ų. Ir vi­sai rim­tai pri­du­ria: „Taip su­si­k los­tė, gal ir ne­bū­čiau pa­su­ku­si į mais­to sri­t į.“

Mais­tas yra vais­tas Kas yra mais­tas? Ke­lias į vy­ro šir­dį, ener­gi­ jos pa­grin­das ar ne­tgi, kaip da­bar sa­ko­ma, vais­tas, kai val­go­me ne bet ką. Dau­g y­bės re­ cep­tų au­to­rė ir pro­pa­g uo­to­ja B.Ni­chol­son pri­ta­ria: „Taip, mais­tas yra vais­tas.“

Ji tu­ri ome­ny­je ne tik mais­to pro­duk­tų su­ dė­t į, bet ir val­g y­mo kul­tū­rą, tra­di­ci­jas. „Prie bend­ro sta­lo vys­to­mi san­t y­k iai, tvir­ tė­ja šei­ma. Man mais­tas svar­bus kaip bend­ ra­vi­mo prie­mo­nė. Ga­min­da­mas šei­mai ir sa­ vo drau­gams įde­di daug mei­lės, ga­li su­teik­ti val­gan­tie­siems daug ge­rų emo­ci­jų, pa­da­r y­ti juos lai­min­ges­nius“, – įsi­ti­k i­nu­si Bea­ta.

Bet grįž­k i­me prie pa­tie­ka­lų. B. ir T. Ni­ chol­so­nų res­to­ra­nai „Jur­gis ir dra­ko­nas“ gar­sė­ja nea­po­lie­tiš­ka pi­ca. Kaip tri­jų vai­kų ma­ma, tei­k ian­ti reikš­mės mais­to ko­k y­bei, ver­ti­na to­k į pa­tie­ka­lą? Bea­ta ne­sle­pia, kad šios pi­cos idė­ja ki­lo jos gal­vo­je. „Mums Lie­tu­vo­je trū­ko res­to­ra­no, kur nu­si­ves­ti vai­kus. Tai­gi, vis­ką kū­rė­me kaip sau. To­mas net į Nea­po­lį skri­do mo­k y­tis kep­ti šią pi­cą“, – ra­miai kal­ba Bea­ta apie vie­ ną pa­grin­di­nių res­to­ra­no pa­tie­ka­lų, ku­rio teš­la bran­di­na­ma ga­na il­gai, mil­tai ir po­mi­ do­rai – iš Ita­li­jos.

Pa­ti Bea­ta vi­sus res­to­ra­ne ga­mi­na­mus pa­ tie­ka­lus – sriu­bas, sa­lo­tas, de­ser­tus yra pa­to­ bu­li­nu­si pa­ti, na­mi­nių le­dų ga­my­bos mo­kė­si Pie­tų Ita­li­jo­je. „Tai mū­sų šei­mos vers­las, man svar­bu, kad vis­kas bū­tų ge­rai“, – pa­brė­žia.

2017 žiema

Sveikata

Mes la­ bai daug dė­me­sio ski­ria­me mais­tui, bet nė ne­pa­gal­voja­me, kad ant­ svo­ris – dėl tin­gi­ nys­tės ir vi­sa ko per­tek­ liaus.

Bea­tos Ni­chol­son asmeninio archyvo nuotr.

Pi­ca nė­ra blo­gai

12

Į prie­kaiš­tą, kad pi­ca vai­kams – ne­svei­ka, at­sa­ko taip pat ra­miai, nes vi­sų pir­ma, pa­ brė­žia, tai nė­ra kas­die­nis pa­tie­ka­las.

Ant­ra, var­di­ja Bea­ta, mes la­bai daug dė­ me­sio ski­ria­me mais­tui, bet nė ne­pa­gal­vo­ja­ me, kad ant­svo­ris – dėl tin­gi­nys­tės ir vi­sa ko per­tek­liaus. „Vi­si ju­da­me per ma­žai ir val­go­me per daug. Pas mus per­ne­lyg di­de­lis mais­to pa­si­

rin­k i­mas. Ita­lai val­go ma­ka­ro­nus ir pi­cą, bet nė­ra nu­tu­kę. Pi­cą ga­li­ma val­g y­ti kad ir kas­ dien, bet jei daug ju­dė­si, ne­ger­si sal­džių gė­ ri­mų, nie­ko blo­go neat­si­tiks. Rei­k ia su­pras­ti, kad mais­to pa­grin­das yra dar­žo­vės“, – Bea­ ta, Lon­do­ne iš­k lau­siu­si kur­sus apie svei­ką mi­t y­bą, bai­g u­si ku­li­na­ri­jos me­no stu­di­jas ir tu­rin­ti jų dip­lo­mą, sa­vo veik­lo­je la­bai ven­ gia di­dak­ti­kos ir va­do­vau­ja­si prin­ci­pu, kad kiek­v ie­nas tu­ri nu­spręs­ti, ką jam val­g y­ti, o ko – ne.

B. ir T. Ni­chol­so­nų šei­mos pus­r y­čiai la­ bai pa­pras­ti: ko­šė ar­ba gra­no­la – pa­skru­ din­ti avi­ži­niai dribs­niai. Vai­kai, vie­nuo­li­kos Isa­bel­la Mei­lė ir de­v y­ne­rių Jur­gis Geor­ge’as mėgs­ta kok­tei­lius iš ba­na­nų ar ki­to­k ių vai­ sių, pie­no, ke­f y­ro. Su­sip­la­ka pa­t ys. Ma­žiau­ sia­jam Har­ri­so­nui dar tik aš­tuo­ni mė­ne­siai.

Jis, be ma­mos pie­no, jau gau­na ir ko­šės, vai­ sių, dar­žo­v ių. „Mėgs­ta­me ir ang­l iš­k us pus­r y­čius – kiau­ši­nie­nę. Sa­vait­ga­l iais iš­ke­pu bly­nų.

2017 žiema

je­ros, kon­cer­tai, į ku­riuos gau­nu daug pa­ kvie­ti­mų, nė­ra prio­ri­te­tas. Man svar­biau­sia šei­ma, vai­kai, Ha­ris, ku­ris yra ma­žiau­sias.

Juos au­gi­na­me kar­tu. Kai fil­muo­ju lai­das, vai­kus pa­de­da pri­žiū­rė­ti auk­lė Ni­jo­lė, bet in­ten­sy­v iau­sias dar­bas bū­na ke­tu­rias die­nas per mė­ne­sį. Tuo­met ma­nęs nė­ra na­muo­se nuo ry­to iki va­ka­ro“, – B.Ni­chol­son LRT te­ le­v i­zi­jo­je ve­da lai­dą „Bea­tos vir­tu­vė“.

Tai, ką ga­mi­na ete­r y­je, vi­suo­met bū­na iš­ ban­džiu­si na­muo­se. Daž­niau­siai sa­vait­ga­ liais, kai pie­tums pa­si­k vie­čia drau­g ų. Pa­ tie­ka­lo idė­ja bū­na jos, bet pa­siū­lius, pa­v yz­ džiui, kiau­lie­nos vy­nio­ti­nį ar­ba įdarytą an­ tį, ga­lu­ti­nį spren­di­mą prii­ma vi­sa ko­man­da: pro­diu­se­rė ir re­dak­to­rės. „Ma­no dar­bas yra ma­no gy­ve­ni­mas“, – sa­ko Bea­ta, bet jai svar­bu kar­tą ar du per mė­ne­sį ir su drau­gė­mis su­si­tik­ti, o pa­k laus­ ta, ar daug jų tu­ri, at­sa­ko, kad vis dėl­to ge­ riau­sia drau­gė yra se­suo.

Kar­tais val­go­me su­muš­t i­n ius, kar­tais – skre­bu­čius“, – pa­g y­r us „Bea­tos“ duo­ną su sėk­lo­m is, mo­te­r is at­sa­ko, kad jos var­du pa­ va­d in­tos duo­nos na­m ie bū­na vi­sa­d a.

Šei­mos dar­na Aki­vaiz­du, kad nuo­lat be­si­šyp­san­čios, at­v i­ rai ir nuo­šir­džiai bet ku­ria te­ma kal­ban­čios Bea­tos šei­mo­je – de­mok­ra­ti­ja. „Mes su To­mu ne­si­skirs­to­me vaid­me­ni­ mis, kad jis vy­ras, aš žmo­na. Tu­ri­me sa­vo pa­rei­gas, bet nė­ra taip, kad aš pri­va­lau jam marš­k i­nius ly­gin­ti. Nė kar­to nė­ra pa­pra­šęs tai pa­da­r y­ti ar pa­sa­kęs, kad tai ma­no dar­ bas“, – at­v i­rau­ja jau­na gra­ži mo­te­ris.

O To­mas jai yra su­k ne­les ly­gi­nęs? Bea­ta skam­biai nu­si­k va­to­ja: „Ži­no­ma, ir ne kar­ tą!“ Šio­je šei­mo­je su­tuok­ti­niai be žo­d žių su­ pran­ta vie­nas ki­tą ir da­ro tai, kas jiems pa­ tin­ka. Pa­v yz­džiui, To­mui Lie­tu­vo­je la­biau pa­tin­ka kal­bė­ti ang­liš­kai, nors jau su­si­kal­ ba ir lie­tu­v iš­kai, kai rei­k ia tvar­k y­ti rei­ka­lus. „Pa­v yz­džiui, ne­se­niai už­re­gist­ra­vo au­to­mo­ bi­lį „Re­git­ro­je“ pa­ts“, – gi­ria vy­rą Bea­ta. Su vai­kais ji kal­ba tik lie­tu­v iš­kai, To­mas – ang­ liš­kai. Isa­bel­la ir Jur­gis lan­ko tarp­tau­ti­nę mo­k yk­lą – toks bu­vo tė­v ų spren­di­mas, per­ si­kė­lus gy­ven­ti į Lie­tu­vą. „Aš esu minkš­ta ma­ma. Jei vai­kai ne­pa­ da­ro, ko jų pra­šau, krei­piuo­si į sa­vo vy­rą, kad jis pa­veik­tų“, – mo­ti­niš­ką be­jė­giš­ku­mą pri­pa­žįs­ta veik­li mo­te­ris.

Iš kur ji tu­ri tiek daug ener­gi­jos? Be­je, nak­ti­niuo­se klu­buo­se Bea­tos ne­pa­ma­t y­si. „Man nak­ti­niai klu­bai ne­r ū­pi, teat­r ų prem­

Sveikata

Ka­lė­doms – bū­ti­nai ka­la­ku­tas

Ma­nau, fi­zi­nė svei­ka­ta ge­ra ta­da, kai ge­ra emo­ci­nė. Tai tar­pu­sa­vy­je la­bai su­si­ję.

Dar la­bai svar­bu mi­ty­ba, poil­sis, mie­gas.

Di­džio­sios me­tų šven­tės su ar­ti­mai­siais Bea­ tai la­bai svar­bios. Re­li­gi­nės – taip pat. Bea­ta pa­t vir­ti­na esan­ti ti­k in­ti, jos vy­ras – taip pat. „Vi­sa­da val­go­me Kū­čias. Lon­do­ne gy­ve­ nant ir­gi ga­min­da­vau vi­sus dvy­li­ka pa­tie­ka­ lų pa­gal lie­tu­viš­kas tra­di­ci­jas ir ma­no vy­ras tai pa­va­di­no sil­kės ir aguo­nų šven­te“, – Bea­ta var­di­ja Kū­čių pa­tie­ka­lus: sil­kė, aguo­nų pie­ nas, vir­ti­nu­kai su aguo­no­mis, kū­čia ir ki­tus.

Jei vai­kai ko nors ir ne­mėgs­ta, pa­ra­gau­ti vis vien pri­va­lo. Bea­tai la­bai svar­bu

13

2017 žiema

Sveikata

Bea­tos Ni­chol­son asmeninio archyvo nuotr.

14

tra­di­ci­jos, to­dėl Kū­čių pa­tie­ka­lų ne­to­bu­ li­na ir ne­mo­der­ni­na. „Esu skai­čiu­si, kad su­šiai la­bai tin­ka Kū­ čioms. Aš su tuo ne­su­tin­ku, nes tai ne lie­ tu­v iš­kas pa­tie­ka­las“, – Bea­ta pa­brė­žia ir tai, kad la­bai svar­bu su­si­kon­cent­ruo­ti į šven­tės lau­k i­mą, ge­rus dar­bus.

Sa­ko, kad net Ka­lė­dų Se­ne­lio do­va­nų jos šei­ma ne­su­reikš­mi­na. Ar­gi jų Bea­tos ir To­ mo vai­kai ne­gau­na? „Vėl­gi – jau­čia­me per­tek­lių. Tik­rai ne­le­ pi­nu vai­kų do­va­no­mis, jos bū­na pra­ktiš­kos, pa­v yz­džiui, pi­ža­mos ar šle­pe­tės“, – Bea­ta sa­ ko, kad jos vai­kai ra­šo Ka­lė­dų Se­ne­liui laiš­ kus, ir jis su do­va­no­mis atei­na nak­t į, ran­da jam pa­lik­tų mor­kų, aguo­nų pie­no, sau­sai­ nių, ku­riuos bū­na iš­ke­pę pa­t ys vai­kai.

Ka­lė­dos šio­je šei­mo­je iš­skir­ti­nai ang­ liš­kos. Pir­miau­sia per te­le­v i­zi­ją žiū­ri­ma ir klau­so­ma­si Ang­li­jos ka­ra­lie­nės kal­bos, po to val­go­mi tra­di­ci­niai bri­tų pa­tie­ka­lai. „Ang­li­jo­je vi­sa ša­lis val­go tą pa­t į. Ke­tu­ri penk­ta­da­liai ke­pa ka­la­ku­tą, li­ku­sie­ji – žą­sį, an­t į ar­ba jau­tie­nos did­keps­nį“, – pa­brė­žia už bri­to jau be­veik prieš pen­k io­li­ka me­tų iš­te­ kė­ju­si lie­tu­vė.

Ji ke­pa ka­la­ku­tą. Prie šio pa­tie­ka­lo bū­ti­nai tu­ri bū­ti span­g uo­lių, mė­sos ir duo­nos pa­da­

žų, kep­tų pa­ster­no­kų, an­ties ar žą­sies tau­ kuo­se kep­tų bul­v ių, dar bū­ti­nai briu­se­li­nių ir rau­do­nų­jų troš­k in­tų ko­pūs­tų. Tai­gi, pa­tie­ ka­lą su­da­ro mė­sa, tri­jų rū­šių pa­da­žas ir tri­ jų rū­šių dar­žo­vės bei bul­vės. „Vi­sa tai yra bū­ti­na. Kaip ir Ka­lė­dų pu­ din­gas – šla­pias džio­v in­tų vai­sių kek­sas, už­ de­ga­mas api­py­lus bren­džiu, val­go­mas su kon­ja­ko svies­tu ir grie­ti­nė­le. Ka­lo­ri­jų – 5 000, bet juk tai Ka­lė­dos!“ – nu­si­k va­to­ ja Bea­ta ir pri­du­ria, kad per šias šven­tes dar įpras­tai val­go­mas mė­ly­na­sis sū­ris ir ge­ria­ mas po­r tvei­nas.

Gro­žio pa­slap­tys Bea­tos fi­g ū­ra ka­lo­ri­jų per­tek­liaus neats­pin­ di. Ar vir­tu­vės žur­na­lis­tė daug spor­tuo­ja?

Ji tai da­ro, bet ne dėl gro­žio, o dėl svei­ka­ tos, ge­ros sa­v i­jau­tos. Spor­tuo­ja na­mie. Pus­ va­lan­dį ei­na bė­gi­mo ta­ke­liu, tris ki­lo­met­rus, ir dar pi­la­te­so pra­ti­mus at­lie­ka. „Man tai la­bai pa­t in­k a, taip pa­si­mankš­ ti­nu­si jau­čiuo­si pui­k iai. Ma­nau, fi­zi­nė svei­ ka­ta ge­ra ta­da, kai ge­ra emo­ci­nė. Tai tar­pu­ sa­v y­je la­bai su­si­ję. Dar la­bai svar­bu mi­t y­ ba, poil­sis, mie­gas. Ku­r ie ma­no, kad daug mie­go­t i ne­rei­k ia, sa­ve kan­k i­na“, – įsi­t i­k i­ nu­si Bea­ta.

Ji nuo gi­mi­mo vi­sus tris vai­kus pri­pra­ti­ no prie pa­sto­vaus mie­go re­ži­mo: 19.30 val. – vo­nia, po to – pie­nas, 20.30 val. – jau lo­vo­se. „Pa­g ul­dau, ap­kam­šau, trum­pa pa­sa­ka, la­ ba­nak­tis, mie­g u­tis, ir ta­da jau Ha­riu­kas pa­ts pa­k rebž­da, pa­dū­sau­ja, pa­mur­ma ir mie­ga, o ma­ma gu­li ir te­le­fo­nau­ja, iš­ke­de­na emei­

Bea­tos fi­gū­ra ka­lo­ri­jų per­tek­liaus neats­pin­di. Ar vir­tu­vės žur­na­lis­tė daug spor­tuo­ja? Ji tai da­ro, bet ne dėl gro­žio, o dėl svei­ka­tos.

2017 žiema

Sveikata

Šven­ti­nio ka­la­ku­to re­cep­tas „Ga­liu aš – ga­li vi­si!“ ■■ Ko­dėl ma­ri­nuo­ja­me sū­ry­me? Nes drus­ka iš mė­sos ląs­te­lių iš­trau­ kia van­de­nį ir ta­da į su­si­da­riu­sią tuš­tu­mą tas sū­ry­mas vėl grįž­ta, bet jau su vi­sais prie­sko­niais ir ska­nu­mais.

■■ Ga­li­ma paukš­tį įtrin­ti tik drus­ka ir pi­pi­rais, pa­lik­ti šal­dy­tu­ve 24 va­lan­ doms. Bet ma­ri­nuo­jant skys­ty­je ka­la­ku­tie­na įgy­ja dau­giau sko­nio ir minkš­tu­mo. Drus­ka, cuk­rus ir ac­tas – to­bu­la ma­ri­na­vi­mo tri­ju­lė.

Pa­ta­riu ka­la­ku­tą ma­ri­nuo­ti di­de­ lia­me mai­še, jį tvir­tai už­riš­ti. Tin­ka ir di­de­lis puo­das. Drą­siai ka­la­ku­tą kep­ki­te ir jūs, tik­rai pa­vyks!

Rei­kės: ■■ 5–6 kg „Ar­vi ka­la­ku­tai“ ka­la­ku­to, ■■ 3 svo­gū­nų, ■■ 2–3 lau­rų la­pų, ■■ sa­lie­ro lap­ko­čio.

Ma­ri­na­tui rei­kės: ■■ 2,5 l van­dens, lus, feis­bu­kus ir ra­šo kur nors ką nors. Mie­ gas yra nuo­sta­bus rei­ka­las ne tik vai­kams, bet ir suau­g u­sie­siems“, – tvir­ti­na tri­jų vai­ kų ma­ma.

Ji sa­ko, kad ne­bu­vo sun­ku vai­kus au­gin­ti, net ir vy­res­niuo­sius, kai jie bu­vo ma­ži, nors tarp jų – pu­sant­r ų me­tų skir­tu­mas. Tą lai­ką pri­si­me­na kaip nuo­sta­bų, pa­lai­min­gą. „Atos­to­gos, vi­siš­ka sa­na­to­ri­ja. Gal tik man taip pa­si­se­kė, nes vi­si trys ma­no vai­kai iki me­tų bu­vo la­bai ra­mūs, la­bai ge­rai mie­ga ir la­bai ge­rai val­go“, – džiau­gia­si Bea­ta.

Jos nuo­mo­ne, ne tik Lon­do­ne, bet ir Lie­tu­ vo­je au­gin­ti vai­kus są­ly­gos yra pui­kios. Vil­ niu­je ne­tgi ma­žes­ni at­stu­mai, ir ji su Ha­ris­so­ nu lan­ko ba­sei­ną – lan­ky­da­vo ir su vy­res­niai­ siais, kai jie bu­vo ma­ži. Lie­tu­vo­je, pa­brė­žia, šva­res­nė gam­ta, daug ža­lu­mos, to­dėl rei­kia ver­tin­ti tai, ką tu­ri­me ge­ro, o ne niurz­gė­ti. Bū­ da­ma op­ti­mis­tė iš pri­gim­ties, Bea­ta pri­si­pa­ žįs­ta esan­ti emo­cin­ga, bet pyk­čiu nie­ka­da ne­ ver­da ir jo grei­tai at­si­kra­to, ga­lė­tų gy­ven­ti bet kur – tik ar no­rė­tų? Jai la­bai ge­ra tė­v y­nė­je.

Yra iro­niš­kas po­sa­k is, kad vals­t y­bę val­ do vi­rė­jos. Ne per te­le­v i­zi­jos ek­ra­ną, o prie puo­de­lio ar­ba­tos pa­bend­ra­v u­si su vir­tu­vės žur­na­lis­te B.Ni­chol­son, bal­suo­čiau už ją per rin­k i­mus į vals­t y­bės val­dy­mo po­stą.

■■ 300 g drus­kos, ■■ 500 g cuk­raus, ■■ 250 ml obuo­lių ac­to, ■■ 4 lau­rų la­pų, ■■ 8 kva­pių­jų pi­pi­rų žir­ne­lių, ■■ 8 gvaz­di­kė­lių, ■■ 1 šaukš­to mai­rū­nų, ■■ 1 šaukš­to kmy­nų, ■■ 1 šaukš­to ka­lend­rų.

Ga­mi­na­me: ■■ 1,5 l van­dens su­mai­šo­me su ac­tu, drus­ka, cuk­ru­mi ir prie­sko­ niais. Pa­kai­ti­na­me, kad drus­ka ir cuk­rus iš­tirp­tų. Pa­lie­ka­me tru­pu­tį at­vės­ti. Su­pi­la­me li­ku­sį van­de­nį ir įmer­kia­me ka­la­ku­tą ar­ba de­da­ me jį į mai­šą, už­pi­la­me ma­ri­na­tu ir už­ri­ša­me. De­da­me į šal­dy­tu­vą ma­žiau­siai 24 va­lan­doms ar­ba dviem die­noms. Ge­riau­sia tai pa­ da­ry­ti Kū­čių iš­va­ka­rė­se.

■■ 2. Iši­ma­me ka­la­ku­tą iš ma­ri­na­to, nu­sau­si­na­me. Ode­lę įtri­na­me minkš­tu svies­tu.

■■ 3. Sup­jaus­to­me tris svo­gū­nus ir de­da­me į skar­dą. Ten pat įme­ta­me 2–3 lau­rų la­pus, sa­lie­ro lap­ko­tį. Įde­da­me ka­la­ku­tą krū­ti­nė­le į vir­šų.

■■ 4. Or­kai­tę įkai­ti­na­me iki 210 °C. Pa­šau­na­me ka­la­ku­tą, pir­mas 20 mi­nu­čių ke­pa­me 210 °C tem­pe­ra­ tū­ro­je, pa­skui kait­rą su­ma­ži­na­me iki 180 °C ir ke­pa­me dar 3 va­l. ir 10 mi­n. Ta­da ga­li­me iš­jung­ti or­kai­ tę ir ka­la­ku­tą pa­lik­ti jo­je. Ge­riau­sia bū­tų leis­ti jam iš­jung­to­je or­kai­tė­je pail­sė­ti 10 mi­n. Pas­kui iši­ma­me, su­vy­nio­ja­me į fo­li­ją ar nu­py­lę skys­tį ja pri­den­gia­me. Ant vir­šaus ga­li­ma už­dė­ti rankš­luos­tį, kad mė­sa per daug neat­vės­tų. Taip ka­la­ku­tą pa­lie­ka­me dar 20 mi­n. ar il­giau – mė­sa tam­pa minkš­tes­nė, sko­nis – sod­res­nis.

■■ 5. Sul­tis, ku­rios su­si­da­rė ke­pant, nu­pi­la­me, nu­ko­šia­me. Skys­tį ga­li­ma nau­do­ti kaip pa­da­žą, net ne­su­tirš­tin­tą. Jei ka­la­ku­tą kep­ si­te ma­ri­nuo­tą sū­ry­me, pa­ju­si­te, kad nuo sū­ry­mo sul­tys ta­po sal­ džia­rūgš­tės, tik­rai ska­nios.

15

2017 žiema

Sveikata

Kep­tų ba­ta­tų ir gri­kių sa­lo­tos su ab­ri­ko­sais ir ka­la­ku­tie­na

Ci­na­mo­ni­nė pa­na­ko­ta su kriau­šė­mis

■■ De­ri­nys tu­rė­tų pa­tik­ti tiems, ku­rie mėgs­ta bent tru­ pu­tė­lį pla­nuo­ti iš anks­to, nes rei­kės iš­si­vir­ti gri­kius, iš­si­kep­ti ba­ta­tus ir ka­la­ku­tie­ną.

■■ Ita­liš­kas vir­to kre­mo de­ ser­tas, kai grie­ ti­nė­lė su įvai­ riais prie­dais už­vi­ri­na­ma ir su­sting­do­ma.

Pa­si­ga­min­ti la­bai pa­pras­ta, o sve­čiams pa­ tiek­ti – efek­tin­ ga. Grie­ti­nė­lę ga­li­ma mai­šy­ti su įvai­riais sko­niais (net su ka­va), bet žie­mą, ypač per Ka­lė­das, te­gul ci­na­mo­ nas bū­na pa­grin­di­nis ing­re­dien­tas – šia­me minkš­ ta­me de­ser­te jo sko­nis jun­ta­mas ir grie­ti­nė­lė­je, ir kriau­šių už­pi­le.

■■ Ba­ta­tai yra la­bai ver­tin­ga dar­žo­vė, kon­sis­ten­ci­ja pri­ me­nan­ti bul­vę, o sko­niu – sal­džiau­sią mor­ką. Ži­nau, kad kol kas ne kiek­vie­no­je par­duo­tu­vė­je ra­si­te ba­ta­tų, to­dėl drą­siai ga­li­te juos keis­ti mo­liū­gais ar mor­ko­mis.

■■ Džio­vin­ti ab­ri­ko­sai dė­ lio­ja sal­du­mo ak­cen­tus, bet vietoj jų tiks ir džio­vin­tos sly­ vos, span­guo­lės ar ra­zi­nos.

Rei­kės:

■■ ■■ ■■ ■■ ■■ ■■ ■■ ■■

■■ 100 g vir­tų gri­kių (maž­ daug 60 g ne­vir­tų), 100 g ba­ta­tų ar­ba mo­liū­gų, ar mor­kų, 1 šaukš­te­lio aly­vuo­gių alie­jaus, 120 g ka­la­ku­tie­nos ar­ba viš­tos krū­ti­nė­lės, žiups­nio ka­rio prie­sko­nių, mal­tos ait­rio­sios pa­pri­ kos, rau­do­nė­lių, drus­kos, mėgs­ta­mų paukš­tie­nos prie­sko­nių, 2 džio­vin­tų ab­ri­ko­sų, sau­jos graž­gars­čių ar špi­na­tų (apie 30 g).

600 ml pla­ka­mo­sios grie­ti­nė­lės, 200 ml pie­no, 50 g cuk­raus, 16 g že­la­ti­nos, 2 ci­na­mo­no laz­de­lių.

Kriau­šių už­pi­lui:

■■ 1 šaukš­to bal­to­jo vy­no ac­to (ga­li­te keis­ti ir rau­do­ nuo­ju ar obuo­lių ac­tu, ar­ba cit­ri­nų sul­ti­mis), ■■ 1 šaukš­te­lio aly­vuo­gių alie­jaus.

■■ ■■ ■■ ■■

Ga­mi­na­me:

Ga­mi­na­me:

■■ 1. Mė­są api­bars­to­me prie­sko­niais ir de­da­me į skar­dą kep­ti or­kai­tė­je ar­ba iš­ke­pa­me kep­tu­vė­je su tru­pu­čiu alie­jaus.

■■ 2. Ba­ta­tus la­bai ge­rai nu­plau­na­me, su­pjaus­to­me skil­te­lė­mis ir de­da­me kar­tu su ka­la­ku­tie­na kep­ti 190 °C tem­pe­ra­tū­ros or­kai­tė­je apie 30 mi­n.

■■ 3. Gri­kius iš­ver­da­me pa­sū­dy­ta­me van­de­ny­je. Už­ teks maž­daug 10 mi­n., ne­rei­kia jų per­vir­ti.

■■ 4. Ab­ri­ko­sus nu­plau­na­me ir su­pjaus­to­me plo­no­mis juos­te­lė­mis ar­ba ma­žais ku­be­liais, kad val­gant sa­ lo­tas jų tek­tų kiek­vie­nam kąs­niui.

■■ 5. Sa­lo­tas nu­plau­na­me ir nu­sau­si­na­me.

■■ 6. Pa­da­žui aly­vuo­gių alie­jų su­mai­šo­me su vy­no ac­ tu ir ati­de­da­me.

■■ 7. Į lėkš­tę ar in­de­lį de­da­me sa­lo­tas, gri­kius, kep­tas dar­žo­ves ir ka­la­ku­tie­ną, už­be­ria­me ab­ri­ko­sų. Prieš val­gy­da­mi pa­šlaks­to­me pa­da­žu.

■■ 1. Že­la­ti­ną už­pi­la­me 100 ml šal­to pie­no ir pa­lie­ka­ me iš­brink­ti 10 mi­n.

Pa­da­žui:

16

Rei­kės: ■■ ■■ ■■ ■■ ■■

2 kriau­šių, 10 g svies­to, 20–30 g ru­do­jo cuk­raus, žiups­ne­lio ci­na­mo­no.

■■ 2. Už­ver­da­me grie­ti­nė­lę su li­ku­siu pie­nu ir cuk­ru­mi, įme­ta­me ci­na­mo­no laz­de­les ir kai­ti­na­me iki mi­ni­mu­ mo su­ma­ži­nę kait­rą apie 5–7 mi­n.

■■ 3. Išb­rin­kin­tą že­la­ti­ną su­kre­čia­me į karš­tą grie­ti­nė­lę ir ge­rai iš­mai­šo­me. Per­ko­šia­me, kad ne­lik­tų gu­mu­liu­kų.

Su­pils­to­me į gra­žias stik­li­nes ir de­da­me į šal­dy­tu­vą su­sting­ti.

■■ 4. Kriau­šes nu­lu­pa­me ir su­pjaus­to­me ku­be­liais.

Kep­tu­vė­je iš­tir­pi­na­me svies­tą, su­be­ria­me kriau­šes, cuk­rų ir ci­na­mo­ną. Troš­ki­na­me ant di­de­lės ug­nies, kol kriau­šės su­minkš­tės. Pa­lie­ka­me at­vės­ti (pa­tie­ kiant jos ga­li bū­ti vos vos šil­tos).

■■ 5. Į kiek­vie­ną in­de­lį įde­da­me kriau­šių – de­ser­tas pa­ruoš­tas.

Sveika ir Skani šventinė

naujiena!

Gaminys be glitimo, be miltų ir su migdolo riešutų sviestu

Alaušo g. 11, Kaunas

Veiverių g. 139, Kaunas (Verslo centras SITIS)

Tel. (8 37) 337 808. Darbo laikas I–VII 8–20 val.

Tel. 8 673 74 287. Darbo laikas I–V 8–19 val., VI 8–18 val., VII 9–17 val.

Vytauto pr. 19, Kaunas

Tel. (8 37) 205 278. Darbo laikas I–VI 8–19 val., VII 9–17 val.

Draugystės g. 8C, Kaunas (PC „Senukai“)

Tel. (8 37) 453 332. Darbo laikas I–V 9–18 val., VI 9–17 val., VII nedirba

Laisvės pr. 125, Vilnius (pasažas „Pas Juozapą“)

Tel. 8 682 49 387. Darbo laikas I–V 8–20 val., VI 8–16 val., VII 9–15 val.

Konstitucijos pr. 12, Vilnius (išėjus iš VCUP trečio aukšto)

Tel. 8 614 86 487. Darbo laikas I–V 9–19 val., VI 9–16 val., VII 9–15 val.

www.tortai-pyragai.lt

2017 žiema

Ž

Sveikata

mo­gaus kū­nas – neį­ti­ki­mai uni­ver­sa­li vi­su­ma. Or­ga­nai, sis­ te­mos, me­cha­niz­mai yra glau­džiai su­si­ ję. Pa­žei­dus vie­ną gran­dį, jos funk­ci­jas pri­vers­ta pe­rim­ti ki­ ta. Pa­va­duo­ti ga­li tik lai­ki­nai, to­dėl nie­ ko ne­da­rant griū­va vi­sas or­ga­niz­mas.

Tai įro­do ir Lie­tu­vos moks­li­nin­kai.

Pro­ce­sas: ju­dė­ji­mas ak­ty­vi­na at­spa­ru­mo, virš­ki­ni­mo pro­ce­sus ir pro­ti­nius ge­bė­ji­mus.

„Scanpix“ nuotr.

Pat­rau­kus net ir plo­niau­sią gi­ją,

18

re­zo­nan­sas – vi­sa­me or­ga­niz­me

2017 žiema

Teks­tas: Jur­gi­tos Ša­kie­nės

Bū­ti­na ver­tin­ti vi­su­mą Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­to Spor­to moks­lo ir ino­va­ci­jų ins­ti­tu­to pro­fe­so­riaus Jo­no Liu­ do Po­de­rio dar­bo ka­bi­ne­tas – leng­vo­sios at­ le­ti­kos ma­nie­že, prie pat bė­gi­mo, šuo­lių į to­ lį ta­ke­lių, kad čia pat ga­lė­tų tes­tuo­ti spor­ti­ nin­kus.

Spor­to fi­zio­lo­gas su­kaup­tą pa­tir­t į per­duo­ da ke­lių aukš­tų­jų mo­k yk­lų stu­den­tams, o su ša­lies ir už­sie­nio moks­li­nin­kais la­bo­ra­ to­ri­jo­se ima­si komp­lek­si­nių moks­li­nių ty­ri­ mų, su­si­ju­sių su žmo­gaus svei­ka­tos ge­ri­ni­ mu, rau­me­nų krau­jo­ta­kos ir dar­bin­g u­mo, komp­lek­si­niu or­ga­niz­mo funk­ci­nės būk­lės ver­ti­ni­mu, ku­ria įran­gą fi­zio­lo­gi­nių pro­ce­ sų ste­bė­se­nai na­tū­ra­lios dar­bi­nės veik­los są­ ly­go­mis.

Kai ku­rios or­ga­niz­mo sis­te­mų są­sa­jos ir po­vei­k is vie­nų ki­toms iš pir­mo žvilgs­nio at­ ro­do sun­k iai įti­k i­ma, ta­čiau nau­do­ja­mos ne tik svei­ka­ti­ni­mui, bet ir spor­ti­nin­kų pro­fe­ sio­na­lu­mui kel­ti. „Kai ku­rie pro­ce­sai at­le­tų or­ga­niz­me yra to­k ie grei­ti, kad tre­ne­riui jų neį­ma­no­ma sek­ti aki­mis ar pa­ma­tuo­ti chro­no­met­ru“, – pa­sa­ko­jo J.L.Po­de­r ys, kaip Lie­tu­vos olim­ pi­nės ko­man­dos na­r ys da­ly­va­vęs ket­ve­rio­se olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se.

Jo­se ver­ti­no spor­ti­nin­kų pri­si­tai­k y­mą prie stai­ga pa­si­kei­tu­sių lai­ko, geog­ra­fi­nių ir kli­ma­to są­ly­g ų bei tai, ka­da at­le­tų or­ga­niz­ mas pa­si­ren­gęs rung­t y­niau­ti di­d žiau­sio in­ ten­sy­v u­mo są­ly­go­mis.

Kū­no kaip komp­lek­si­nės vi­su­mos su­pra­ti­ mas, anot pro­fe­so­riaus, pa­de­da tiks­liau įver­ tin­ti or­ga­niz­mo būk­lę, pa­rink­ti tin­ka­miau­ sią tre­ni­ruo­čių ar svei­ka­ti­ni­mo pro­gra­mą.

Moks­li­nin­kas ir pe­da­go­gas pa­ste­bė­jo, kad fi­zi­niai pra­ti­mai yra tai­ko­mi spren­d žiant vi­ sas ke­tu­rias pa­grin­di­nes me­di­ci­nos už­duo­ tis: gy­dy­mui, rea­bi­li­ta­ci­jai, li­g ų pro­fi ­lak­ti­kai ir stip­ri­nant svei­ka­tą. „Jei tai ir neišsp­ren­d žia svei­ka­tos pro­ble­ mos, tai bent su­lė­ti­na li­gos pro­gre­sa­v i­mą“, – apie fi­zi­nio ak­t y­v u­mo nau­dą kal­bė­jo moks­ li­nin­kas.

– Esa­te at­li­kęs dau­gy­bę moks­li­nių ty­ri­mų.

Kas jus kaip moks­li­nin­ką la­biau­siai yra nu­ ste­bi­nę ir gal­būt te­bes­te­bi­na iki šiol? – pa­klau­sė­me J.L.Po­de­rio.

– Išs­kir­čiau bent tris sri­tis. Pir­ma, tai se­niai ži­no­ma ir dek­la­ruo­ja­ma or­ga­niz­mo funk­ci­jų vie­no­vė. Ant­ra, dau­ge­lio dės­nių uni­ver­sa­lu­ mas – apie tai iš­sa­miai kal­ba po­pu­lia­rė­jan­ti komp­lek­si­nių sis­te­mų teo­ri­ja. Tre­čia, ką pri­skir­čiau prie ste­bi­nan­čių da­ly­kų, – stip­rus ap­lin­kos po­vei­kis, bū­tent mū­sų or­ga­niz­mo jaut­ru­mas že­mės geo­mag­ne­ti­nio lau­ko vir­ pe­siams.

Sveikata

Nė vie­na mo­le­ku­lė, pa­te­ku­si į or­ga­niz­mą, ne­dings­ta be pėd­sa­ko.

Pa­vyz­džiui, dėl ne­svei­ko dan­ties už­de­gi­mą su­kė­lu­sios me­džia­gos su krau­ju iš­ke­liau­ja po vi­są or­ga­niz­mą ir pri­da­ro šu­ny­bių.

Dau­ge­lis fi­zio­lo­gų se­niai pa­brė­žia, kad ne­ pel­ny­tai pa­mirš­ta­me or­ga­niz­mo vie­nu­mo prin­ci­pą. Vi­si me­cha­niz­mai, sis­te­mos yra la­ bai tar­pu­sa­vy­je su­si­ję, o at­ski­ri me­cha­niz­mai, apie ku­riuos kal­ba­me, vi­suo­met yra ki­to, di­ des­nio, su­dė­tin­ges­nio me­cha­niz­mo su­dė­ti­nė da­lis. Vi­sų są­sa­jų moks­las dar neiš­siaiš­ki­no, dar ne vis­ką ži­no­me, per ko­kius me­cha­niz­ mus sis­te­mos, kaip sa­ko­me, su­si­šne­ka, bet ty­ri­mai aiš­kiai ro­do, kad, kin­tant būk­lei ir priė­jus tam tik­rą ri­bą, vi­sa­da įsi­jun­gia ki­ti me­cha­niz­mai, ku­rie pa­de­da spręs­ti si­tua­ci­ ją, nors pa­gal mū­sų lo­gi­ką to lyg ir ne­tu­rė­tų bū­ti.

Nė vie­na mo­le­ku­lė, pa­te­ku­si į or­ga­niz­mą, ne­dings­ta be pėd­sa­ko. Pa­vyz­džiui, dėl ne­svei­ ko dan­ties už­de­gi­mą su­kė­lu­sios me­džia­gos su krau­ju iš­ke­liau­ja po vi­są or­ga­niz­mą ir pri­da­ro šu­ny­bių. Ir spor­ti­nin­ko, ir bet ku­rio ki­to žmo­gaus dan­tys ir ton­zi­lės tu­ri bū­ti be pro­ble­mų. Dar ki­tas pa­vyz­dys. Or­ga­niz­ mui pa­ti­riant vis di­des­nį fi­zi­nį krū­vį, šir­dis per­pum­puo­ja vis dau­giau krau­jo. Bet ga­lų ga­le šir­dies vai­ni­ki­nės krau­ja­gys­lės ne­su­ge­ba pa­ten­kin­ti di­dė­jan­čio mio­kar­do (šir­dies rau­ mens) po­rei­kio ir jos dar­bin­gu­mas pra­de­da ma­žė­ti. Ta­da mū­sų šir­de­lei ban­do pa­dė­ti pe­ri­fe­ri­nės krau­ja­gys­lės. Jos ima plės­tis

Šir­dies li­gų pro­fi­lak­ti­kai ■■ Šir­dies ir krau­jo­ta­kos sis­te­mos li­gų, nuo ku­rių mirš­ta dau­giau­sia žmo­nių, ri­zi­kos veiks­niai ge­ rai ži­no­mi. Tai ant­svo­ris, rie­bus mais­tas, pa­di­dė­jęs cho­les­te­ro­lio kie­kis krau­jy­je, per di­de­lis krau­ jos­pū­dis. Fi­zi­nio ak­ty­vu­mo trū­ku­ mas – tik vie­nas iš veiks­nių, bet jis tie­sio­giai pro­por­cin­gai vei­kia ir su­stip­ri­na ki­tus veiks­nius. Pa­ vyz­džiui, pa­spor­ta­vus at­si­pa­lai­ duo­ja krau­ja­gys­lės ir su­ma­žė­ja krau­jos­pū­dis, api­ma ma­lo­ni sa­ vi­jau­ta. Spor­tuo­jant stip­ri­na­mos šir­dies ir krau­ja­gys­lių sis­te­mos ga­li­my­bės: jų tamp­ru­mas, ge­bė­ ji­mas keis­ti sa­vo spin­dį. Fi­zi­nis krū­vis tu­ri įta­kos ir me­džia­gų apy­kai­tai, jis pa­de­da at­si­kra­ty­ti ant­svo­rio. Da­rant fi­zi­nius pra­ti­ mus suak­ty­vė­ja dau­ge­lio me­cha­ niz­mų veik­la.

■■ Vis dėl­to per­ne­lyg di­de­li fi­zi­niai krū­viai ar ne­tin­ka­mai pa­si­rink­tas pra­ti­mų at­li­ki­mo bū­das šir­džiai ga­li ir pa­kenk­ti. Pa­vyz­džiui, ga­li su­sto­rė­ti šir­dies rau­muo, dėl to šir­dies ka­me­rų tū­ris su­ma­žė­ja

ir su­si­trauk­da­ma šir­dis iš­stu­ mia ma­žiau krau­jo. Va­di­na­si, jos dar­bo efek­ty­vu­mas su­ma­žė­ja.

Nep­ro­por­cin­ga at­ski­rų šir­dies da­lių hi­pert­ro­fi­ja, pa­vyz­džiui, de­ši­nio­jo skil­ve­lio, ga­li su­nai­ kin­ti krau­jo ro­ta­ci­jos funk­ci­ją. Šir­dis su­konst­ruo­ta taip, kad krau­ją iš­me­ta, jį pa­suk­da­ma.

Kai šaukš­te­liu mai­šo­me ar­ba­tą, vi­sos kie­to­sios da­le­lės su­plau­kia stik­li­nės ar puo­de­lio vi­du­rin. Taip ir krau­jui su­kan­tis vi­si jo kū­ne­liai plau­kia krau­ja­gys­lės vi­du­je ir šir­ džiai leng­viau at­lik­ti sa­vo dar­bą.

Prie­šin­gu at­ve­ju – sun­kiau.

19

2017 žiema

Sveikata

30

pro­c.

– Yra pri­pa­žin­ta, kad tiek pa­ge­rė­ja pro­ti­niai ge­bė­ji­mai pa­kan­ka­mai ge­riant van­dens. už­spau­dus ku­rią nors kū­no da­lį, ji gau­na ma­ žiau ar­ba vi­sai ne­be­gau­na krau­jo, jos būk­lė pra­stė­ja ir pra­si­de­da pro­ble­mos. Tai ga­lio­ja vi­soms sis­te­moms: ir re­gė­ji­mui, ir vi­daus or­ga­nams, ir kt. Fi­zi­nio krū­vio me­tu ir po jo krau­jo­ta­ka suak­ty­vė­ja vi­sa­me kū­ne ir dau­giau krau­jo gau­na dau­ge­lis or­ga­niz­mo sis­te­mų.

Su­si­re­gu­liuo­ja jų mi­ty­ba.

Pras­mė: J.L.Po­de­rys kar­tu su ko­le­go­mis pa­de­da spor­ti­nin­kams siek­ti aukš­tu­mų, kar­tu pa­leng­vin­ ti ir li­go­nių da­lią.

tam, kad krau­jas leng­viau te­kė­tų, ir taip sten­gia­si pa­leng­vin­ti šir­dies dar­bą. Tai, aiš­ku, nė­ra pa­ts ge­riau­sias ir op­ti­ma­lus bū­das re­ zul­ta­ty­vu­mui siek­ti, bet kū­ne eg­zis­tuo­ja to­kie kom­pen­sa­ci­niai me­cha­niz­mai, ir jie yra la­bai jaut­rūs, la­bai su­bti­lūs ir dar ne vi­si jie mums ge­rai pa­žįs­ta­mi.

20

– Įdo­mu, kad už krau­jo per­pum­pa­vi­mą at­ sa­kin­ga ne tik šir­dis.

– Yra sa­ko­ma, kad žmo­gus tu­ri dvi šir­dis: daug pa­gal­bos šir­dis su­lau­kia iš rau­me­nų, va­ di­na­mo­sios pe­ri­fe­ri­nės šir­dies. Su­sit­rauk­da­mi rau­me­nys me­cha­niš­kai spau­džia krau­ja­gys­les, ir krau­jas, esan­tis ve­no­se, stip­riai stu­mia­ mas šir­dies link. Šve­dų moks­li­nin­kų at­lik­tais skai­čia­vi­mais, toks rau­me­nų dar­bas per pa­rą at­lie­ka apie 55 pro­c. vi­so krau­jo me­cha­ni­nio per­va­ry­mo dar­bo.

Jei­gu žmo­gus ne­ju­da, ne­spor­tuo­ja, sė­di, va­di­ na­si, rau­me­nys yra neak­ty­vūs, jie pa­dė­ti ne­ga­li, tad šir­džiai ten­ka dirb­ti dvi­gu­bai dau­giau, ji pa­vargs­ta. Už­ten­ka ko­jų ju­de­sė­lių, kad veik­tų ta rau­me­nų po­mpa. Bū­tent dėl tos pa­čios prie­ žas­ties pasiekus fi­ni­šą stai­ga ga­li­ma apalp­ti. Kai kū­no rau­me­nys ne­be­pum­puo­ja krau­jo, sme­ ge­nys jo stai­ga gau­na la­bai ma­žai ir są­mo­nė iš­si­jun­gia. Pasiekus fi­ni­šą ir iš kar­to ne­sus­to­jus sme­ge­nys gaus pa­kan­ka­mai krau­jo, o dėl ak­ty­ ves­nės krau­jo­ta­kos grei­čiau vyks ir or­ga­niz­mo at­si­ga­vi­mo pro­ce­sai. Be­je, krau­jo per­pum­pa­vi­ mas – tik vie­na iš dau­ge­lio šir­dies funk­ci­jų.

– Kuo ju­dė­ji­mas svar­bus kal­bant apie ki­tas kū­no sis­te­mas?

– Jei­gu nor­ma­li krau­jo­ta­ka, ne­sut­ri­ku­si skys­ čių apy­ta­ka, or­ga­nas pui­kiai funk­cio­nuo­ja.

Esant blo­gai lai­ky­se­nai ar po­zai, pa­vyz­džiui,

– Ju­dė­ji­mas ge­ri­na ir virš­ki­ni­mą?

– Fi­zi­nio krū­vio me­tu vi­daus or­ga­nų krau­jo­ ta­ka su­lė­tė­ja. O po jo krau­ja­gys­lės ple­čia­si ir krau­jo­ta­ka juo­se suak­ty­vė­ja. Taip krau­ja­gys­ lės mo­ko­mos val­dy­ti sa­vo spin­dį ir krau­jo­ta­ kos in­ten­sy­vu­mą. Val­dy­mo rei­kia, nes vie­nu me­tu vi­siems or­ga­nams, rau­me­nims, sme­ge­ nims ap­rū­pi­ni­mo krau­ju ne­pa­kan­ka. Vie­ną aki­mir­ką krau­ja­gys­lės la­biau pa­mai­ti­na vie­ną seg­men­tė­lį, vė­liau – ki­tą. Yra toks žais­mas.

Spor­tuo­da­mi krau­ja­gys­les iš­mo­ko­me gra­žiau žais­ti, val­dy­ti krau­jo­ta­ką ati­tin­ka­mai pa­gal or­ga­nų ir au­di­nių po­rei­kius.

Pa­val­gius pra­si­de­da krau­jo per­si­skirs­ty­mas or­ga­niz­me – krau­jas plūs­te­li į virš­ki­ni­mo sis­te­mos seg­men­tus. Jei­gu pra­de­da­me spor­ tuo­ti iš kar­to po val­gio, tarp virš­ki­ni­mo ir ju­dė­ji­mo sis­te­mų pra­si­de­da ko­va dėl krau­jo.

Vyks­ta ka­ras, ku­ri sis­te­ma jo lai­mės dau­giau.

– Kaip fi­zi­nis ak­ty­vu­mas su­si­jęs su at­min­ti­ mi, pro­to ašt­ru­mu, imu­ni­te­tu?

– Vie­na­reikš­miš­kai įro­dy­ta, kad fi­zi­nis ak­ ty­vu­mas di­di­na pro­ti­nius ge­bė­ji­mus, ge­ri­na imu­ni­te­tą, jei­gu ne­per­sis­ten­gia­ma. Jei­gu kū­ nas iš­se­kin­tas fi­zi­nių krū­vių ar­ba ne­spor­tuo­ ja­me, kū­nas iš­de­rin­tas, ap­ker­pė­jęs, su­tri­kęs kenks­min­gų me­džia­gų ša­li­ni­mas – ser­ga­ma daž­niau, lė­čiau sveiks­ta­ma ir at­si­gau­na­ma po trau­mų.

Spor­tuo­jant, ju­dant at­si­ran­da di­des­nis troš­ ku­lys, rei­kia dau­giau ger­ti, skys­čių apy­kai­ta suin­ten­sy­vė­ja. Van­duo iš or­ga­niz­mo ša­li­na me­džia­gų apy­kai­tos pro­duk­tus, tok­si­nus ir ki­tas kenks­min­gas me­džia­gas. Tai pa­ska­ti­ na ir pra­kai­ta­vi­mas fi­zi­nio ak­ty­vu­mo me­tu,

2017 žiema

o su­si­da­ran­ti pie­no rūgš­tis neut­ra­li­zuo­ja dau­ge­lį kenks­min­gų me­džia­gų. Nes­por­tuo­ jant ar­ba ma­žai ju­dant vi­si šie pro­ce­sai la­bai su­lė­tė­ja.

Yra pri­pa­žin­ta, kad, pa­kan­ka­mai ge­riant van­ dens mo­kan­tis, pro­ti­niai ge­bė­ji­mai pa­ge­rė­ja iki 30 pro­c. Ne­gau­nant pa­kan­ka­mai van­dens ar­ba jį iš­pra­kai­tuo­jant su­ma­žė­ja cir­ku­liuo­jan­ čio krau­jo kie­kis. Vi­si or­ga­nai gau­na ma­žiau krau­jo, kar­tu su juo – ir de­guo­nies bei mais­ti­ nių me­džia­gų. Dėl to ma­žė­ja dar­bin­gu­mas.

Di­džio­ji da­lis imu­ni­nės sis­te­mos yra žar­ny­ne.

Jos funk­cio­na­vi­mui taip pat la­bai svar­bi nor­ ma­li krau­jo­ta­ka. Ko­dėl su­si­rgus pa­ta­ria­ma gu­lė­ti? Gu­lint ne­dir­ba rau­me­nys, tad žar­ny­ nas gau­na dau­giau krau­jo, ak­ty­vė­ja veik­la, stip­rė­ja imu­ni­nė sis­te­ma.

– Kaip or­ga­niz­mą, mū­sų veik­los re­zul­ta­tus vei­kia stre­sas? Jau­du­lys prieš star­tą spor­ti­ nin­kui ga­li vi­siš­kai su­ga­din­ti var­žy­bas, bet ga­li duo­ti ir daug nau­dos?

– Su­ti­kus vil­ką mums rei­kia nuo jo pa­bėg­ti.

Taip Die­vu­lio su­tver­ta, kad to­kiu at­ve­ju vi­sas or­ga­niz­mas mo­bi­li­zuo­ja­si, vi­si rau­me­nys dir­ba kuo efek­ty­viau, kad juos pa­siek­tų kuo dau­giau krau­jo. Sme­ge­nys sten­gia­si gau­ti tą pa­tį krau­jo, de­guo­nies ir mais­tin­gų­jų me­

Sveikata

Ypač di­de­lio stre­so me­tu iš­si­ski­ria va­di­na­mie­ji stre­so hor­mo­nai – ka­te­cho­la­mi­nai, ku­rie vei­kia ne­vie­na­reikš­miš­kai. Jie blo­kuo­ja de­guo­nies apy­kai­tos fer­men­tus, dėl to ga­li iš­tik­ti va­di­na­mo­ji stre­si­nė mir­tis. džia­gų kie­kį, bet vi­sų vi­daus or­ga­nų, odos ir poo­di­nių au­di­nių krau­ja­gys­lės su­siau­rė­ja ir taip lai­ki­nai ap­ri­bo­ja­mas į juos pa­ten­kan­čio krau­jo kie­kis, tad dau­giau krau­jo ati­ten­ka rau­me­nims. Šiuo at­ve­ju rau­me­nys tam­pa lyg va­gi­mi, ap­va­gian­čiu ki­tus or­ga­nus, taip pat ir vi­daus.

Tai bū­ti­na, nes anks­čiau nuo rau­me­nų pri­ klau­sy­da­vo, iš­si­gel­bės žmo­gus nuo mir­ti­no pa­vo­jaus, ar ne. Iš­si­gel­bė­jus, pa­si­bai­gus stre­si­nei si­tua­ci­jai, pra­si­de­da at­si­ga­vi­mo pro­ce­sas – krau­ja­gys­lės ple­čia­si, pa­duo­da dau­giau krau­jo.

Sai­kin­gas stre­sas yra nau­din­gas ir dėl ki­tų prie­žas­čių. Han­sas Sel­je (jam pri­ski­ria­mas šio ter­mi­no su­kū­ri­mas) stre­su pa­va­di­no ne­spe­ci­fi­nę fi­zio­lo­gi­nę or­ga­niz­mo reak­ci­ ją. Moks­li­nin­kas at­li­ko ty­ri­mą su pe­lė­mis.

Vie­nos gru­pės pe­les su­ža­lo­jo ir ne­lei­do žaiz­ doms už­g y­ti, jas at­nau­jin­da­mas. Ki­tai gru­pei ne­da­rė nie­ko. Po kiek lai­ko abie­jų gru­pių pe­les ap­švi­ti­no rent­ge­no spin­du­liais. Iš­g y­ve­ no tos gru­pės pe­lės, ku­rioms kas­dien bu­vo ke­lia­mas stre­sas. Tai­gi stre­so­rius, vei­kian­tis or­ga­niz­mą, ge­ri­na imu­ni­nę sis­te­mą, suak­ty­ vi­na or­ga­niz­mo gy­ny­bi­nius pro­ce­sus.

Vi­su­ma: or­ga­niz­me vyks­tan­tys pro­ce­sai neat­sie­ja­mi vie­ni nuo ki­tų, tačiau daug įtakos mūsų dvasinei ir fizinei sveikatai turi ir aplinka, ir tarpusavio bendravimas. „Scanpix“ nuotr.

21

2017 žiema

Sveikata

Elekt­ro­kar­diog­ra­mą re­gist­ruo­ja marš­ki­nė­liai LSU Spor­to moks­lo ir ino­va­ci­jų ins­ti­tu­to dar­buo­to­jai su Pran­cū­zi­jos, Bel­gi­jos ir ki­tais Lie­tu­vos par­tne­ riais, pa­nau­do­da­mi sa­vo moks­li­nius ty­ri­mus, įpu­sė­jo kur­da­mi ir to­bu­lin­da­mi iš­ma­niuo­sius marš­ki­nė­lius, ku­rie kom­piu­te­rio ar te­le­fo­no ek­ra­ne fik­suo­ja šir­dies dar­bą – re­gist­ruo­ja elekt­ro­kar­diog­ra­mą.

Tai tarp­tau­ti­nio „Eu­re­ka“ pro­jek­to „Iš­ma­nio­ji ap­ran­ga spor­tui ir svei­ka­tai“ da­lis.

Moks­li­nin­kai pa­sa­ko­jo, kad ap­ran­ga yra ar­čiau­siai kū­no esan­tis ob­jek­tas, to­dėl la­bai tin­ka kū­no funk­ci­jų ste­bė­se­nai, o spar­čiai to­bu­lė­jan­čios šiuo­lai­ki­nės tech­ no­lo­gi­jos su­da­ro ga­li­my­bę dieg­ti šias tech­no­lo­gi­jas į ku­ria­mus iš­ma­niuo­sius dra­bu­žius.

To­kia ap­ran­ga, anot kū­rė­jų, tu­rė­tų bū­ti itin tin­ka­ma ne tik spor­tuo­jan­tiems ar be­si­mankš­ti­nan­tiems žmo­nėms,

Testas: J.L.Po­de­rys, pa­si­tel­kęs moks­li­nius ty­ri­mus, vertino olim­pie­čio bok­si­ni n­ko Ev

Fi­zi­niai pra­ti­mai kaip ir vais­tai: per ma­žai – nee­fek­ty­vu, per daug – ža­lin­ga.

Pas­kir­tis: bok­si­nin­kas To­mas Ol­ber­kis, pa­de­da­mas ty­rė­jos K.Po­de­rie­ nės, iš­ban­dė, kaip vei­kia kau­nie­čių bai­gia­ma kur­ti šir­dies funk­ci­nės būk­lės ir fi­zi­nio ak­ty­vu­mo iš­ma­nio­sios ste­bė­se­nos sis­te­ma.

Ne vel­tui per gri­po epi­de­mi­ją pa­ta­ria­ ma ap­si­trin­ti šal­tu van­de­niu, at­ver­ti lan­gą, pa­si­mankš­tin­ti – su­kur­ti dir­gik­lį or­ga­niz­mui.

Fi­zi­niai pra­ti­mai yra ge­rai val­do­mas dir­gik­lis, pa­di­di­nan­tis or­ga­niz­mo at­spa­ru­mą dau­ge­liui nei­gia­mų veiks­nių.

22

– Sa­ko­ma, kad il­ga­lai­kis stre­sas or­ga­niz­mą vei­kia nei­gia­mai.

– Ypač di­de­lio stre­so me­tu iš­si­ski­ria va­di­ na­mie­ji stre­so hor­mo­nai – ka­te­cho­la­mi­nai, ku­rie vei­kia ne­vie­na­reikš­miš­kai. Jie blo­kuo­ja de­guo­nies apy­kai­tos fer­men­tus, dėl to ga­li iš­tik­ti va­di­na­mo­ji stre­si­nė mir­tis. Iš­sis­ky­rus ypač di­de­lei ad­re­na­li­no do­zei, blo­kuo­ja­mi de­guo­nies apy­kai­tos fer­men­tai ir au­di­niai ne­be­ga­li įsi­sa­vin­ti de­guo­nies. Toks va­rian­tas ga­li­mas ir stip­riai su­si­py­kus.

Il­ga­lai­kis per di­de­lio stre­s o po­vei­kis vėl­g i ki­toks. Iš­sis­ki­r iant ga­na di­de­lėms ka­te­cho­

bet ir sen­jo­rų ir ki­tų nuo­to­li­nei prie­žiū­rai, rea­bi­li­ta­ci­jai, svei­ka­ti­ni­mui.

Ban­dy­mų kur­ti iš­ma­nią­ją ap­ran­gą, taip pat ir spor­tui skir­tus marš­ki­nė­lius pa­sau­ly­je yra la­bai daug, ta­čiau

la­mi­nų do­zėms, la­b ai pa­di­dė­ja de­guo­nies po­rei­kis, ypač mio­kar­de. Te­kant krau­jui ko­ro­na­r i­nė­mis krau­ja­g ys­lė­mis, krau­j o ne­ ša­mas de­guo­nis su­nau­do­ja­mas anks­čiau, nei krau­jas pa­sie­kia smul­kiau­sius vai­ni­ki­ nių krau­ja­g ys­lių rez­g i­nius, to­dėl mio­kar­ do sri­ty­s e, ku­r ias mai­ti­na la­bai smul­kios krau­ja­g ys­lės, ga­li for­muo­t is ne­kro­zės ži­di­niai.

– Ko­dėl stre­so me­tu dre­ba ran­kos?

– Stre­sas suak­ty­vi­na vi­sus kū­no rau­me­nis. Jie įsi­tem­pia, o kai vi­si rau­me­nys no­ri da­ly­vau­ti at­lie­kant ku­rį nors ju­de­sį, jie vie­ni ki­tiems truk­do, to­dėl ir at­si­ran­da dre­bu­liu­kas. No­rint pa­siek­ti ge­rų re­zul­ta­tų spor­te, tu­ri da­ly­ vau­ti tik tie rau­me­nys, ku­rių rei­kia. Ta­čiau ne­di­de­lė sai­kin­ga stre­so do­zė yra rei­ka­lin­ga.

Ji lei­džia iš­lai­ky­ti dė­me­sį, su­si­kaup­ti ku­riam nors vie­nam tiks­lui.

– No­rė­da­mi val­dy­ti stre­są ne­ma­žai žmo­nių nau­do­ja al­ko­ho­lį. Kaip tai ver­ti­na­te?

– Al­ko­ho­lis, kaip ir rū­ky­mas, vei­kia vi­są or­ga­ niz­mą, jį ap­nuo­dy­da­mas. Kū­nas tam, kad ap­ si­va­ly­tų, pri­vers­tas pa­nau­do­ti da­lį sa­vo gy­vy­bi­ nės ener­gi­jos. Kal­bant apie al­ko­ho­lį, jis ne­ga­li bū­ti nau­do­ja­mas kaip ener­gi­nė me­džia­ga, nors tu­ri daug ka­lo­ri­jų. Jis su­lė­ti­na me­džia­gų apy­ kai­tą, vi­sas reak­ci­jas, dėl to or­ga­niz­mas lė­čiau at­si­gau­na po krū­vio. Al­ko­ho­lio mo­le­ku­lę vers­ da­mi ener­gi­ja iš­se­ki­na­me fer­men­tų at­sar­gas.

Fer­men­tai yra pa­ti ak­ty­viau­sia pa­sau­ly­je ži­no­ ma me­džia­ga, jie grei­ti­na che­mi­nes reak­ci­jas.

Al­ko­ho­liui iš­se­ki­nus or­ga­niz­mo su­kaup­tas fer­men­tų at­sar­gas, il­gam su­lė­tė­ja me­džia­gų apy­kai­tos pro­ce­sai, kol or­ga­niz­mas spė­ja su­ si­nte­tin­ti pa­kan­ka­mai fer­men­tų. Jie rei­ka­lin­gi kiek­vie­nai or­ga­niz­me vyks­tan­čiai reak­ci­jai.

Spor­ti­nin­kui su­si­rgus ir dvi sa­vai­tes pra­gu­lė­ jus lo­vo­je, la­bai kren­ta fer­men­ti­nis ak­ty­vu­

2017 žiema

Sveikata

23

bok­si­ni n­ko Eval­do Pet­raus­ko svei­ka­tos būk­lę, kad ga­lė­tų pa­teik­ti pa­sta­bų dėl tre­ni­ruo­čių pro­gra­mos.

po­pu­lia­ru­mo rin­ko­je jie iki šiol ne­su­lau­kė. Tik kau­nie­čiams pa­vy­ko pa­siek­ti, kad šva­rus sig­na­las bū­tų fik­suo­ja­mas ir fi­zi­ nio krū­vio me­tu, duo­me­nys iš kar­to ap­do­ro­ja­mi ir ro­do, kaip to­liau elg­tis. „Ki­taip ta­riant, var­to­to­jui ne­rei­ka­lin­ga jo šir­dies elet­ro­kar­ diog­ra­ma, jam rei­ka­lin­gi tiks­liai su­for­mu­luo­ti nu­ro­dy­mai, kaip tu­rė­tų mankš­tin­tis, kad sau ne­kenk­tų ir pa­siek­tų ge­ riau­sių re­zul­ta­tų“, – aiš­ki­no ty­rė­ja moks­lų dak­ta­rė Kris­ti­na Po­de­rie­nė. Šir­d ies funk­c i­n ės būk­lės ir fi­z i­n io ak­t y­v u­m o iš­m a­n io­ sios ste­b ė­s e­n os sis­t e­m ą su­d a­r o iš­m a­n ie­ji elekt­r o­k ar­ diog­r a­m ą re­g ist­r uo­jan­t ys marš­k i­n ė­liai, ku­r iuo­se – ju­d e­s io kie­k io ju­t ik­liai ir be­laidė duo­m e­n ų per­d a­v i­m o į iš­m a­n ų­jį te­le­f o­n ą sis­t e­m a, taip pat me­t o­d ai ana­li­z ei ir pro­g ra­m i­n ė įran­g a.

K.Po­de­rie­nė de­monst­ra­vo, kaip kom­piu­te­ry­je

mas. Jam po to rei­kia maž­daug pu­sės me­tų tre­ni­ruo­čių, kad kū­nas su­grįž­tų į bu­vu­sią būk­lę. Įsi­vaiz­duo­ki­te, kad to­kį po­vei­kį tu­ri vie­na tau­re­lė al­ko­ho­lio.

Be to, al­ko­ho­lis su­nai­ki­na krau­jo per­skirs­ ty­mo me­cha­niz­mą. Pa­vyz­džiui, jums šal­ta.

Iš­ge­ria­te. Pa­si­da­ro šil­čiau, ma­lo­niau, bet iš tie­sų taip švais­to­ma ener­gi­ja. Kai šal­ta, krau­jo apy­ta­ka odo­je ir pa­vir­ši­niuo­se kū­no sluoks­ niuo­se au­to­ma­tiš­kai ap­ri­bo­ja­ma, kū­nas tau­po ener­gi­ją. Įsi­jun­gia krau­jo­ta­kos re­gu­lia­vi­mo me­cha­niz­mas. Spor­te jis la­bai reikš­min­gas.

Rau­me­nims rei­kia kuo dau­giau krau­jo, jo gau­na­ma iš odos ir poo­di­nės krau­jo­ta­kos.

Iš­gė­rus reak­ci­ja prie­šin­ga. Rau­me­nys ne­ten­ka da­lies jiems tie­kia­mo krau­jo, nes jis pra­de­da te­kė­ti į odą ir poo­di­nius sluoks­nius.

– Grįž­ki­me prie ju­dė­ji­mo. Ko­dėl ne­re­tai la­ bai sun­ku pri­si­vers­ti ne tik už­siim­ti il­ges­ne

Vil­man­to Rau­pe­lio nuo­tr.

ar iš­ma­nia­ja­me te­le­fo­ne įver­ti­na­mas šir­dies dar­bas ir var­ to­to­jui nuo­lat tei­kia­ma in­for­ma­ci­ja, ko­kiu in­ten­sy­vu­mu jis tu­rė­tų mankš­tin­tis at­si­žvel­giant į jo tre­ni­ruo­tu­mą, net į tos konk­re­čios die­nos funk­ci­nę būk­lę, pa­vyz­džiui, pa­si­kei­tus lai­ko zo­nai, po ne­mie­go­tos nak­ties ar sir­gu­liuo­jant.

La­bai svar­bi marš­ki­nė­lių funk­ci­ja – per­spė­ti apie gy­vy­bei pa­vo­jin­gas si­tua­ci­jas, iki joms at­si­tin­kant. „Fi­zi­niai pra­ti­mai kaip ir vais­tai: per ma­žai – nee­fek­ty­vu, per daug – ža­lin­ga. To­dėl, kur­da­mi iš­ma­niuo­sius marš­ki­ nė­lius, sie­kia­me, kad spor­tuo­jan­tis ar be­si­mankš­ti­nan­tis žmo­gus gau­tų grįž­ta­mą­ją in­for­ma­ci­ją apie sa­vo funk­ci­nę būk­lę ir, at­si­žvel­gęs į tai, di­din­tų ar ma­žin­tų fi­zi­nį krū­vį, ar­ ba spor­tuo­tų tuo pa­čiu in­ten­sy­vu­mu“, – tei­gė J.L.Po­de­rys ir už­si­mi­nė apie pla­nus kur­ti spor­tuo­jan­tiems žmo­nėms skir­tus ba­te­lius, ke­pu­rai­tes, pirš­ti­nes.

2017 žiema

Sveikata

kai mąs­to­me, esa­me su­si­kau­pę, už­re­gist­ruo­ja­mi tam tik­ri sme­ge­nų daž­niai.

Įran­ga: geo­mag­ne­ti­nio lau­ko po­vei­kį or­ga­niz­mui sten­gia­ma­si iš­nau­do­ti kiek įma­no­ma efek­ty­viau.

fi­zi­ne veik­la, bet ir pa­da­ry­ti trum­pą mankš­tą ry­te?

– No­ras ju­dė­ti yra ir tu­ri bū­ti na­tū­ra­lus da­ ly­kas. Jei tam trūks­ta mo­ty­va­ci­jos, va­di­na­si, žmo­gus ne vi­sai įsi­ti­ki­nęs, kad fi­zi­nis ak­ty­ vu­mas jam pa­dės. Ver­ta ži­no­ti, kad mankš­ ti­nan­tis at­si­ran­da dau­giau lais­vo lai­ko, nes pa­ge­rė­ja dar­bin­gu­mas ir tuos pa­čius dar­bus pa­vyks­ta at­lik­ti grei­čiau, ko­ky­biš­kiau.

24

– Dar ki­ta at­ski­ra jū­sų do­mė­ji­mo­si srit­ is – geo­mag­ne­ti­nio lau­ko po­vei­kis žmo­gaus or­ga­niz­mui. Ko­dėl jus kaip fi­zio­lo­gą tai su­do­mi­no?

– Tai rea­ly­bė, su ku­ria su­si­du­ria­me kas­dien.

Aš dir­bu su Lie­tu­vos olim­pi­nės rink­ti­nės spor­ti­nin­kais, ku­riems rei­kia pa­ta­ri­mų ne tik dėl fi­zi­nių krū­vių, bet ir kaip grei­čiau at­si­gau­ ti po jų. Ma­to­me, kad dau­ge­lio pa­sau­lio ša­lių, kaip ir Lie­tu­vos, spor­ti­nin­kai, vyk­da­mi į

at­sa­kin­gas var­žy­bas, at­si­ve­ža mag­ne­ti­nį lau­ką ge­ne­ruo­jan­čių čiu­ži­nių, kė­džių, ki­tų pa­na­šių prie­tai­sų, įran­gos. Jie pa­de­da reikš­min­gai pa­ grei­tin­ti at­si­ga­vi­mo pro­ce­sus.

Mū­sų ty­ri­mai aki­vaiz­džiai pa­tvir­ti­na, kad žmo­gaus or­ga­niz­mas yra stip­riai pri­klau­ so­mas ir nuo be­si­kei­čian­čių mė­nu­lio fa­zių, že­mės geo­mag­ne­ti­nio lau­ko, jo svy­ra­vi­mų.

Tai pa­ste­bi ir me­di­kai – per pil­na­tį įvyks­ta dau­giau ne­lai­min­gų nu­ti­ki­mų, daž­niau su­si­ ža­lo­ja­ma, paū­mė­ja tam tik­ros li­gos.

Mus stip­riai vei­kia ir geo­mag­ne­ti­nio lau­ko svy­ra­vi­mai. Žmo­gaus or­ga­niz­mas jau­čia ir se­ka lo­ka­laus geo­mag­ne­ti­nio lau­ko ki­ti­mus ir nuo to pri­klau­so jo sa­vi­jau­ta, dar­bin­gu­ mas, ne­tgi mąs­ty­mas, su­si­kau­pi­mas. Yra la­bai įdo­mių dar­bų, ku­riais išaiš­kin­tos šios są­sa­jos.

Pa­vyz­džiui, kai mąs­to­me, esa­me su­si­kau­pę, už­re­gist­ruo­ja­mi tam tik­ri sme­ge­nų daž­niai.

Pas­te­bė­ta, kad jie ko­re­liuo­ja su geo­mag­ne­ti­

geomagnetism.org nuotr.

nio lau­ko svy­ra­vi­mais. Jei­gu mums pa­vyks­ta prie jų pri­si­de­rin­ti, tam­pa daug leng­viau gy­ven­ti ir kū­ry­biš­kai dirb­ti. At­si­ra­dus disp­ro­ por­ci­jų, jau­čia­me truk­džius, esa­me suir­zę.

Spor­ti­nin­kams pa­ta­riu ne­ka­riau­ti su sa­vo bio­lo­gi­ne pri­gim­ti­mi. Net ir la­bai keis­ta tre­ ni­ruo­čių pro­gra­ma ga­li duo­ti tei­gia­mą efek­tą (nes tre­ni­ruo­ja­mės), ta­čiau pa­siek­si­me daug dau­giau, jei­gu ne­ka­riau­si­me su sa­vo pri­gim­ti­ mi, pri­si­tai­ky­si­me prie pa­ros rit­mo, ap­lin­kos, ku­rio­je gy­ve­na­me.

Ir prie nak­ti­nio dar­bo žmo­gus pri­pran­ta.

Tai su­vok­ti pa­de­da va­di­na­ma­sis kas­dien per­so­di­na­mo me­de­lio fe­no­me­nas. Kai dar­ bi­nin­kai kas­dien per­so­di­na me­de­lį, ku­ris pri­pran­ta prie šios ne­są­mo­nės ir ne­nu­vys­ ta, ga­li­ma jį bet ka­da per­vež­ti ir pa­nau­do­ti įvai­rių ren­gi­nių ap­lin­kai pa­gra­žin­ti. Bet tai ne­reiš­kia, kad tai op­ti­ma­lios są­ly­gos jam aug­ti ir kles­tė­ti.

Simboliu „Rakto skylutė“ ženklinami maisto produktai, kuriuose yra mažiau riebalų, cukraus, druskos, daugiau skaidulų. Šių produktų kriterijus parengė ir patvirtino Sveikatos apsaugos ministerija.

Ieškokite parduotuvėse

2017 žiema

P

Sveikata

o dve­jų me­ tų su­kaks pu­sė šimt­me­čio, kai Lie­tu­vo­je at­lie­ ka­mos inks­tų transp­lan­ta­ci­jos.

Pa­sau­lio moks­li­ nin­kai ma­no, kad po dvie­jų de­ šimt­me­čių li­go­ niui bus ga­li­ma imp­lan­tuo­ti iš jo ląs­te­lių užau­gin­ tą nau­ją inks­tą.

To­kių pra­dme­nų jau šian­dien ima­ si Lie­tu­vos moks­ li­nin­kų ko­man­da, ku­rio­je dir­ba ir jau­na Kau­no kli­ ni­kų gy­dy­to­ja.

Gy­dy­to­ja: dok­to­ran­tę A.Gry­guc, be at­si­da­vi­mo li­go­nių gy­dy­mui, la­bai do­mi­na moks­li­nė veik­la.

Jau­na kau­nie­tė

pra­de­da au­g TEKS­TAS: Ma­ri­ja­nos Ja­sai­tie­nės

Kai inks­tų veik­la su­trin­ka

26

Sta­ž uo­t ė Ja­p o­n i­j o­j e, Ku­m a­mo­t o uni­ver­ si­t e­t e, Ag­nei Gry­g uc su­t ei­k ė uni­k a­l ią ga­ li­my­b ę im­t is to, ko mū­s ų ša­l y­j e dar ne­

da­r o nie­k as, o Eu­r o­p o­j e yra tik ke­le­t as šias me­t o­d i­k as iš­m a­n an­č ių moks­l i­n in­k ų.

Lie­t u­vos svei­k a­t os moks­lų uni­ver­s i­t e­t o (LSMU) Fi­z io­lo­g i­j os ir far­m a­k o­lo­g i­j os la­ bo­r a­t o­r i­j o­j e jau­n a ne­f ro­lo­g i­j os spe­c ia­l is­t ė au­g ins ląs­t e­les, ku­r ios tu­r ė­t ų pa­k eis­t i ne­ svei­k as ūmios li­gos pa­ž eis­t a­me inks­t e.

Da­bar inks­tų transp­lan­ta­ci­jos Lie­tu­vo­je lau­

2017 žiema

Sveikata

LSMU li­go­ni­nė­je Kau­no kli­ni­ko­se li­go­ nių, gy­dy­tų dėl sun­kaus ūmi­nio inks­tų pa­ žei­di­mo, skai­čius per pa­sta­ruo­sius pen­k io­li­ ka me­tų pa­di­dė­jo dau­giau nei tris kar­tus „Nus­ta­ty­ta, kad už­dels­ta ne­fro­lo­go kon­sul­ ta­ci­ja ar­ba jos ne­bu­vi­mas yra su­si­ję su di­des­ niu mirš­ta­mu­mu, pri­k lau­so­my­be nuo pa­kai­ ti­nės inks­tų te­ra­pi­jos. To­k ie pa­cien­tai yra pa­ tys sun­k iau­si ir gy­do­mi in­ten­sy­vio­sios te­ra­ pi­jos sky­riuo­se. Li­te­ra­tū­ros duo­me­ni­mis, jau ke­le­tą de­šimt­me­čių mirš­ta­mu­mas nuo ūmi­ nio inks­tų pa­žei­di­mo ir ypač rei­ka­lau­jan­čio pa­kai­ti­nės inks­tų te­ra­pi­jos iš­lie­ka di­de­lis ir vir­ši­ja 50 pro­c., o da­liai iš­g y­ve­nu­sių pa­cien­tų inks­tų funk­ci­ja taip ir neat­si­ku­ria“, – pa­vo­jus pa­brė­žia pro­fe­so­rė I.A.Bumb­ly­tė.

Lie­tu­vių am­bi­ci­jos ir ga­li­my­bės

Rei­kia nuo­lat tik­rin­ti, kaip au­ga odos ląs­te­lės, jas mai­tin­ti – keis­ti ter­pes, pa­ša­lin­ti su­si­da­riu­sias at­lie­kas ir taip to­liau.

Ak­vi­lės Snars­kie­nės nuo­tr.

e­tė moks­li­nin­kė

u­gin­ti inks­tą kia 150 li­go­nių. Kai šis or­ga­nas ne­be­vei­k ia, tai yra vie­nin­te­lė są­ly­ga gy­ven­ti. Pa­kai­ti­ nė te­ra­pi­ja – he­mo­dia­li­zė, kai vie­toj inks­ tų krau­ją va­lo apa­ra­tai, yra lai­k i­na išei­tis, o prie­žas­čių, pa­ken­k ian­čių inks­tams, – la­bai daug. „Ūmi­nį inks­tų pa­žei­di­mą, kai stai­ga su­ trin­ka šio or­ga­no veik­la, elekt­ro­li­tų ir skys­

čių pu­siaus­v y­ra bei me­ta­bo­liz­mas, o tai ke­ lia grės­mę gy­v y­bei, ga­li iš­pro­vo­kuo­ti ir hi­ per­ten­zi­ja, ir hi­po­ten­zi­ja, šir­dies, ke­pe­nų ne­ pa­kan­ka­mu­mas, sep­sis, hi­po­vo­le­mi­ja, vy­ res­nis am­žius, lė­ti­nė inks­tų li­ga, kai ku­rie me­di­ka­men­tai“, – ri­zi­kos veiks­nius var­di­ja LSMU Nef­ro­lo­gi­jos kli­ni­kos va­do­vė pro­fe­ so­rė In­ga Arū­nė Bumb­ly­tė.

Pa­s au­l io me­d i­c i­nos moks­l i­n in­k ų am­bi­c i­ jos su­r as­t i nau­jų gy­dy­mo me­to­dų, kad bū­ tų iš­veng­t a li­go­n ių mir­č ių, ne­s ve­t i­mos ir lie­t u­v iams. La­bai daug vil­č ių sie­ja­ma su ląs­te­l ių te­r a­pi­ja – nau­ja me­d i­c i­nos moks­ lo ša­k a.

Ar ga­li lie­tu­v iai bū­ti ly­gia­ver­čiai pa­sau­ lio moks­li­nin­kų par­tne­riai? Pa­gal ma­te­ria­ li­nę ty­ri­mų ba­zę – ne, bet pa­gal in­te­lek­ti­ nį po­ten­cia­lą – nea­be­jo­ti­nai. Tai pa­t vir­ti­ na LSMU Nef­ro­lo­gi­jos kli­ni­kos gy­dy­to­jos A.Gry­g uc sta­žuo­tė Ja­po­ni­jo­je. Šios ša­lies moks­li­nin­kai at­k rei­pė dė­me­sį į Lie­tu­vą jau se­niai. Kau­no kli­ni­kos juos su­ do­mi­no aukš­to ly­gio kli­ni­k i­ne veik­la. „Bū­ti ir kli­ni­cis­tu, ir moks­li­nin­ku iš ša­ lies at­ro­do neį­ma­no­ma, ta­čiau mū­sų ša­ly­ je neį­ma­no­ma ki­taip“, – nu­si­juo­k ia LSMU pro­fe­so­rius, Nef­ro­lo­gi­jos kli­ni­kos gy­dy­to­jas Ro­mal­das Ma­čiu­lai­tis, jau se­niai vyk­dan­tis moks­li­nius ty­ri­mus ir ūmi­nio inks­tų pa­žei­ di­mo, ir ląs­te­lių te­ra­pi­jos sri­t y­se.

Pro­fe­so­rius sa­ko, kad ka­mie­ni­nės ląs­te­lės ži­no­mos se­niai, he­ma­to­lo­gai jas transp­lan­ tuo­ja gy­dy­da­mi krau­jo vė­žį. „Paaiš­kė­jo ir dau­g iau sri­čių, kur ga­li­ma pa­nau­do­t i ka­mie­ni­nes ląs­te­les, juo­lab emb­ rio­ni­nes, ku­rios tin­k a dau­g y­bės or­ga­nų gy­ dy­mui. Tai pri­ly­go re­vo­liu­ci­jai, bet iš­k i­lo eti­nių pro­ble­mų, nes emb­rio­nas yra žmo­ gaus pra­d žia“, – at­k rei­pia dė­me­sį R.Ma­čiu­ lai­t is ir pri­du­ria, kad šios ląs­te­lės ga­li tap­ ti vė­ži­nės.

Odos ląs­te­lių fe­no­me­nas Ja­po­nų at­ra­di­mas, kaip į pir­mykš­tę būk­lę – emb­rio­no sta­di­ją su­grą­žin­ti žmo­gaus odos ląs­te­les, įver­tin­tas No­be­lio pre­mi­ja.

Tai me­to­das, kai odos ląs­te­lė – fib­rob­las­ tas, įde­da­ma į mė­gin­tu­vė­lį ir ap­do­ro­ja­ma spe­cia­lio­mis che­mi­nė­mis me­džia­go­mis.

27

2017 žiema

Sveikata

At­mi­ni­mui: A.Gry­guc vi­są gy­ve­ni­mą pri­si­mins sta­žuo­tę Ja­po­ni­jo­je ir moks­li­nin­kus, iš ku­rių pe­rim­tą pa­tir­tį tai­kys Lie­tu­vo­je.

28

Šios pri­ža­di­na pir­mykš­čius ge­nus ląs­te­lė­ se ir jos pra­de­da dau­gin­tis. „Taip pa­bu­du­si ląs­te­lė ne­pri­si­me­na, kad ji yra odos ląs­te­lė, ir ga­li bū­ti bet ku­rio or­ ga­no: šir­dies, plau­čių, inks­tų ar ku­rio ki­to. Šios ląs­te­lės pa­va­din­tos in­du­kuo­to­mis plu­ri­ po­ten­ti­nė­mis ka­mie­ni­nė­mis ląs­te­lė­mis. Ta­ čiau moks­li­nin­kai ne­tru­ko at­ras­ti, kad jos ga­li tap­ti ir vė­ži­nės. Dėl šios grės­mės kol kas nu­spręs­ta dirb­ti su pu­siau pa­jė­gio­mis ląs­te­ lė­mis, va­di­na­mo­mis mul­ti­po­ten­ti­nė­mis. Jos be­veik ne­vė­žė­ja, bet ga­li at­kur­ti li­gos pa­žeis­ tą or­ga­ną, ir tai yra daug ge­riau nei che­mi­ niai vais­tai“, – su­dė­tin­g us pro­ce­sus aiš­k i­na pro­fe­so­rius R.Ma­čiu­lai­tis.

Pa­va­sa­rį Is­pa­ni­jo­je, Mad­ri­de, vy­ku­sia­me tarp­tau­ti­nia­me kong­re­se pro­fe­so­rė gir­dė­jo pro­gno­zių, kad pir­ma­sis inks­tas ga­li bū­ti užau­gin­tas jau po po­ros de­šimt­me­čių.

Bū­tent šio odos ląs­te­lių au­g i­ni­mo me­to­ do ir in­du­kuo­t ų inks­to au­d i­nių his­to­lo­g i­ nės bei ge­nų eksp­re­si­jos ana­li­zės gy­dy­to­ja

A.Gry­g uc mo­kė­si Ja­po­ni­jo­je. Da­bar mul­t i­ po­ten­t i­nes ląs­te­les au­g ins Kau­ne.

Pro­fe­so­rė I.A.Bumb­ly­tė pa­ste­bi, kad gy­dy­

In

2017 žiema

Eks­pe­ri­men­ti­nė far­ma­ko­lo­gi­ja Ja­po­ni­jo­je, ma­tė gy­dy­to­ja A.Gry­g uc, ląs­te­lių paė­mi­mas, in­du­ka­v i­mas trak­tuo­ja­mas kaip ne­su­dė­tin­gas tech­ni­nis dar­bas ir tai pa­ti­kė­ta ati­tin­ka­moms įmonėms.

Moks­l i­nin­k ams tam gaiš­t i lai­ko ne­ver­ ta. Da­bar jų tiks­las – iš­mo­k y­t i ląs­te­lę virs­t i inks­t u. Va­d i­na­si, užau­g in­t i šį or­ga­ną? „Bū­t ų ge­r iau­sia užau­g in­t i inks­t ą iš pa­t ies li­go­n io odos ląs­te­l ių. Taip tik­rai bus atei­t y­ je“, – įsi­t i­k i­nu­si pro­fe­so­rė I.A.Bumb­ly­tė.

Pa­va­sa­rį Is­pa­ni­jo­je, Mad­ri­de, vy­ku­sia­me tarp­tau­ti­nia­me kong­re­se pro­fe­so­rė gir­dė­ jo pro­gno­zių, kad pir­ma­sis inks­tas ga­li bū­ti užau­gin­tas jau po po­ros de­šimt­me­čių. Kau­ nie­čių ry­šiai su ja­po­nais su­tei­k ia ga­li­my­bę vi­sa tai ma­t y­ti iš ar­čiau. „Ja­po­ni­jo­je me­di­ci­na, ypač eks­pe­ri­men­ti­ nė­je, re­ge­ne­ra­ci­nė­je, ka­mie­ni­nių ląs­te­lių sri­ ty­je yra la­bai aukš­to ly­gio“, – pa­ste­bi pro­fe­ so­rius R.Ma­čiu­lai­tis, už­k rė­tęs moks­lo vi­ru­ su Ag­nę, bu­v u­sią vie­ną pa­žan­giau­sių kur­so stu­den­čių.

Ag­nės Gry­guc asmeninio archyvo nuotr.

to­jui die­nų die­nas sė­dė­ti la­bo­ra­to­ri­jo­je – la­ bai nepalankus dar­bas. Eks­pe­ri­men­to me­tu jau­no­ji spe­cia­lis­tė A.Gry­g uc po dar­bo su li­ go­niais ko­ne vi­są li­ku­sį pa­ros lai­ką tu­ri pra­ leis­ti la­bo­ra­to­ri­jo­je. „Rei­kia nuo­lat tik­rin­ti, kaip au­ga odos ląs­ te­lės, jas mai­tin­ti – keis­ti ter­pes, pa­ša­lin­ti su­ si­da­riu­sias at­lie­kas ir taip to­liau“, – pa­siau­ko­ jan­tį dar­bą trum­pai pa­ko­men­tuo­ja A.Gry­guc.

Ar tai reiš­k ia, kad užau­gin­tos ląs­te­lės bus in­je­kuo­tos į ne­svei­ką inks­tą? „Mū­sų mo­de­lis – ūmi­nio pa­žei­di­mo gy­ dy­mas. To­k iu at­ve­ju inks­tas nė­ra žu­vęs. Jį ga­li­ma at­gai­v in­ti“, – pa­brė­žia pro­fe­so­rius R.Ma­čiu­lai­tis.

Gar­bė: lie­tu­ vai­tė A.Gry­ guc Ja­po­ni­ jo­je mo­kė­si iš Ku­ma­mo­to uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riaus R.Ni­chi­na­ka­ mu­ros.

Sveikata

Ta­čiau čia pat far­ma­ko­lo­gi­jos pro­fe­so­rius ir ne­fro­lo­gi­jos kli­ni­cis­tas R.Ma­čiu­lai­tis pa­ ste­bi, kad moks­lui rei­k ia ne tiek de­šim­tu­kų, kiek ana­li­ti­nio mąs­t y­mo, smal­su­mo ir at­ra­ dė­jo sa­v y­bių. „Moks­las moks­lui ne­ly­g u. Me­d i­ci­no­ je ne­t u­r i­me daug lais­vės imp­ro­v i­z a­ci­joms, nors tai leis­t i­na far­ma­ci­jo­je, bio­lo­g i­jo­je ar tech­n i­kos moks­luo­se, kur ga­l i­ma eks­pe­r i­ men­t uo­t i. Me­d i­ci­no­je nu­k ryp­si nuo pa­t ik­ rin­to da­ly­ko – žmo­gaus ne­tek­si“, – per­spė­ ja R.Ma­č iu­lai­t is, daug nu­vei­kęs kli­n i­k i­nės ir eks­pe­r i­men­t i­nės far­ma­ko­lo­g i­jos sri­t y­se.

Lie­tu­vos far­ma­ko­lo­gi­ja at­sa­k in­ga už vais­ tų pa­tik­ri­ni­mą, ver­ti­na juos. Eks­pe­ri­men­ tams šio­je sri­t y­je ga­li­my­bės yra di­džiu­lės, de­ja, Lie­tu­vos eko­no­mi­nė­mis są­ly­go­mis ir tai yra ne­rea­lu, ge­riau­siu at­ve­ju – ri­bo­ta. „Są­ly­gos eks­pe­ri­men­ti­nei ląs­te­lių far­ma­ ko­lo­gi­jai Eu­ro­po­je vys­t y­ti yra li­be­ra­les­nės, pa­lan­kes­nės. Daug eks­pe­ri­men­tų ga­li­ma at­ lik­ti nau­do­jan­tis mi­ni­ma­liais iš­tek­liais, to­ dėl ir mes įšo­ko­me į šį trau­k i­nį“, – si­tua­ci­ ją moks­li­niams ty­ri­mams mū­sų ša­ly­je pa­ko­ men­tuoja R.Ma­čiu­lai­tis.

29

2017 žiema

Sveikata

Pir­myn: pro­fe­so­riai R.Ma­čiu­lai­tis ir I.A.Bumb­ly­tė vi­sa­da ran­da lai­ko at­sa­ky­ti į bu­vu­sios jų stu­den­tės, da­bar – gy­dy­to­jos A.Gry­guc klau­si­mus ne­fro­lo­gi­jos moks­lo vys­ty­mo sri­ty­je.

Ak­vi­lės Snars­kie­nės nuo­tr.

Sal­džios moks­li­nin­kų sva­jo­nės

30

LSMU moks­l i­n in­k ai jau ne vie­n i me­ tai bend­r a­d ar­biau­j a su ko­l e­g o­m is iš Ja­ po­n i­j os.

Už tai jie dė­k in­gi pro­fe­so­riui Ma­ko­to Asas­hi­mai, Ja­po­ni­jos na­cio­na­li­nio pa­žan­ gaus pra­mo­nės moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų ins­ti­ tu­to Ka­mie­ni­nių ląs­te­lių in­ži­ne­ri­jos moks­lo ty­ri­mų cent­ro di­rek­to­riui, To­k i­jo uni­ver­si­te­ to pro­fe­so­riui eme­ri­tui, To­k i­jo moks­lo uni­ ver­si­te­to vi­cep­re­zi­den­tui, vie­nam iš­k i­liau­ sių pa­sau­lio moks­li­nin­kų ne­fro­lo­gi­jos sri­t y­ je. Šis gar­sus žmo­g us nuo 2014-ųjų ak­t y­v iai da­ly­vau­ja įvai­rio­se Lie­tu­vos moks­lo ir stu­di­ jų ini­cia­t y­vo­se. „Pro­fe­so­rius, lan­k y­da­ma­sis Kau­no kli­ ni­ko­se ir ma­t y­da­mas mū­sų di­de­l į no­rą to­ bu­lė­t i, re­ko­men­da­vo mus vie­nam ge­riau­ sių uni­ver­si­te­t ų Ja­po­ni­jo­je, ku­ris spe­cia­li­ zuo­ja­si inks­t ų re­ge­ne­ra­ci­jos sri­t y­je. Ku­ma­ mo­to uni­ver­si­te­to Mo­le­ku­li­nės emb­rio­lo­g i­ jos ir ge­ne­t i­kos ins­t i­tu­te pro­fe­so­rius Ryui­ chi Ni­chi­na­k a­mu­ra su­t i­ko ma­ne priim­t i ir su­teik­t i ži­nių apie nau­jau­sias tech­no­lo­g i­ jas, su­si­ju­sias su ka­mie­ni­nė­mis ląs­te­lė­mis.

Taip pra­si­dė­jo ma­no neį­k ai­no­ja­mos pa­t ir­ ties pra­d žia“, – min­t i­mis į Ja­po­ni­ją grįž­ta A.Gry­g uc.

Jau­na gy­dy­to­ja ne­sle­pia, kad, ga­v us šį pa­ siū­ly­mą, bu­vo ir ne­ri­mo. Ja­po­nų kal­bos Ag­ nė ne­mo­ka, šios ša­lies kul­tū­ros ne­pa­žįs­ta.

Ta­čiau vis­ką kom­pen­sa­vo ja­po­nų nuo­šir­ dus drau­giš­ku­mas, glo­bė­jiš­kas dė­me­sin­g u­ mas. Dau­giau­sia lai­ko lie­tu­vė pra­lei­do la­bo­

„Ja­po­nų kul­t ū­ra sie­ja­ma su mais­tu. Man bu­vo su­reng­tos vai­šės su tra­d i­ci­niais ja­po­ niš­k ais pa­t ie­k a­lais“, – Ag­nė pa­t y­rė nuo­šir­dų sve­t in­g u­mą, bet pa­ste­bė­jo, kad uni­ver­si­te­te la­bai griež­ta hie­rar­chi­ja, pri­va­lo­ma lai­k y­t is nu­sta­t y­t ų tai­syk­lių.

Ku­ma­mo­to – Vil­niaus dy­džio mies­tas, ta­čiau pa­gal Ja­po­ni­jos mas­te­lį jis yra ma­žas. Ja­me daug šven­tyk­lų. Ag­nė gy­ve­no stu­den­tų moks­li­nin­kų

Ar ga­li lie­tu­viai bū­ti ly­gia­ver­čiai pa­sau­lio moks­li­nin­kų par­tne­riai?

Pa­gal ma­te­ria­li­nę ty­ri­mų ba­zę – ne, bet pa­gal in­te­lek­ti­nį po­ten­cia­lą – nea­be­jo­ti­nai. ra­to­ri­jo­je: ne­pai­sė nei dar­bo va­lan­dų, nei sa­ vait­ga­lių. Be­je, sa­kė Ag­nė, taip dir­ba ir ja­po­ nai: jai la­bai di­de­lį įspū­dį pa­da­rė šių žmo­nių darbš­tu­mas.

bend­ra­bu­ty­je. Pas­te­bė­jo, kad dau­ge­lis ja­po­nų yra la­bai ra­mūs ir emo­ci­jų ne­de­monst­ruo­ja.

To­liau tę­siant bend­ra­dar­bia­v i­mą su Ku­ ma­mo­to uni­ver­si­te­to Mo­le­ku­li­nės emb­rio­

2017 žiema

150 – tiek li­go­nių Lie­tu­vo­je lau­kia inks­tų transp­lan­ta­ci­jos.

Pa­žei­di­mai vi­sam gy­ve­ni­mui?

■■ Ūmi­nis inks­tų pa­žei­di­mas nuo se­no yra lai­ko­mas sun­kiu svei­ ka­tos su­tri­ki­mu. XX a., per abu pa­sau­li­nius ka­rus, dau­gy­bei jau­nų su­žeis­tų ka­rei­vių iš­si­vys­tė ūmi­nis inks­tų pa­žei­di­mas, ar­ba va­di­na­ma­sis ka­ro ne­fri­tas – taip jis bu­vo va­din­tas tuo­met dėl šo­ko, rab­do­mio­li­zės ir sep­sio. Ir da­bar ūmi­nis inks­tų pa­žei­di­mas yra daž­nas vi­sa­me pa­sau­ly­je, su­si­jęs su di­de­liu ser­ga­mu­mu, mir­tin­gu­mu, il­ges­ne sta­cio­na­ri­za­ vi­mo truk­me.

■■ Kas­met pa­sau­ly­je dau­giau kaip 13 mln. žmo­nių su­ser­ga ūmi­niu inks­tų pa­žei­di­mu, nuo jo per me­tus mirš­ta apie 1,7 mln. žmo­ nių. Tai daž­na pa­to­lo­gi­ja, pa­si­ tai­kan­ti 21 pro­c. sta­cio­na­ri­zuo­tų pa­cien­tų vi­sa­me pa­sau­ly­je ir su­ si­ju­si su di­desniu ser­ga­mu­mu, mir­tin­gu­mu ir iš­lai­do­mis. Ūmi­nio inks­tų pa­žei­di­mo pa­pli­ti­mas pa­sau­ly­je di­dė­ja ir, ma­no­ma, per atei­nan­tį de­šimt­me­tį pa­dvi­ gu­bės.

lo­gi­jos ir ge­ne­ti­kos ins­ti­tu­to Inks­tų vys­t y­mo ka­ted­ra, nu­ma­to­mi Ja­po­ni­jos moks­li­nin­kų vi­zi­tai į Lie­tu­vą, kon­fe­ren­ci­jos, se­mi­na­rai ir bend­ri moks­li­niai pro­jek­tai.

O kai iš­mok­si­me užau­gin­ti or­ga­nus, gal­ būt, iš­gė­rę ge­nus val­dan­čią tab­le­tę, vėl tap­ si­me jau­ni? „Tai la­bai sal­di min­tis“, – nu­si­šyp­so pro­fe­ so­rė I.A.Bumb­ly­tė.

Sveikata

■■ Jau nuo 1950 m. bu­vo ap­ra­šo­ mi at­ve­jai apie su­tri­ku­sią inks­tų funk­ci­ją pa­cien­tams, iš­gy­ve­nu­ siems po ūmi­nio inks­tų pa­žei­ di­mo, rei­ka­lau­jan­čio pa­kai­ti­nės inks­tų te­ra­pi­jos, o nuo 2009 m. pa­skelb­ti epi­de­mio­lo­gi­niai ty­ri­ mai pa­ro­dė stip­rų ry­šį tarp šio

31

pa­žei­di­mo ir lė­ti­nės inks­tų li­gos.

Tiems, ku­rie iš­gy­ve­no po ūmi­nio inks­tų pa­žei­di­mo, jų funk­ci­ja ga­li at­si­kur­ti vi­siš­kai – su­grįž­ta į ly­gį, bu­vu­sį prieš li­gą, ne vi­sai ar­ba iš da­lies, kai funk­ci­ja yra su­ma­ žė­ju­si, bet he­mo­dia­li­zių to­liau ne­rei­kia. Tre­čia gru­pė – kai funk­ ci­ja ne­beats­iku­ria, to­dėl dia­li­zių po­rei­kis iš­lie­ka.

■■ Kai ku­riems pa­cien­tams inks­ tų funk­ci­ja po ūmi­nio inks­tų pa­žei­di­mo ga­li at­si­kur­ti vi­siš­kai, tačiau vis tiek ga­li išlikti didesnė lė­ti­nės inks­tų li­gos iš­si­vys­ty­mo ri­zi­ka, to­dėl to­kius pa­cien­tus bū­ti­na to­liau ste­bė­ti, tir­ti inks­tų funk­ci­ją.

2017 žiema

P

Sveikata

rieš vie­nuo­li­ka me­tų veik­lą ša­ly­je pra­dė­ju­si inks­tų prie­žiū­ros pa­ slau­gų tei­kė­ja „Dia­ve­rum“ Lie­tu­ vo­je įdie­gė pa­žan­giau­sias ir mo­ der­niau­sias gy­dy­mo he­modia­li­ze tech­no­lo­gi­jas ir pro­ce­dū­ras.

Mo­ d er­ n iau­ s ios he­mo­dia­li­zės pro­ce­dū­ros –

še­šio­li­ko­je „Dia­ve­rum“ cent­rų

32

Įmo­nė ne tik stip­riai pa­ge­ri­no sun­k io­mis inks­tų li­go­mis ser­gan­čių pa­cien­tų sa­v i­jau­tą ir jų gy­ve­ni­mo ko­k y­bę, bet ir nuo­lat in­ves­ tuo­da­ma į pa­cien­tų ir dar­buo­to­jų švie­ti­mą su­kū­rė ana­lo­g ų Lie­tu­vo­je ne­tu­rin­čią pa­cien­ tų edu­ka­ci­jos pro­gra­mą.

Pir­muo­sius žings­n ius Lie­t u­vo­je tarp­ tau­t i­nė kom­p a­n i­ja „Dia­ve­r um“ žen­gė 2006 m. Šian­d ien UAB „Dia­ve­r um kli­ ni­kos“ pri­k lau­s o še­š io­l i­k a he­mo­d ia­l i­

zės cent­r ų įvai­r iuo­s e Lie­t u­vos mies­t uo­s e. „Dia­ve­r um“ he­mo­d ia­l i­z ės kli­n i­ko­s e Lie­ tu­vo­je dir­b a virš 200 dar­buo­to­jų, yra dia­ li­z uo­ja­m i 30 pro­c . Lie­t u­vos pa­c ien­t ų. Ša­ lia he­mo­d ia­l i­z ės pa­s lau­g ų bend­ro­vė­je ne­ mo­k a­m ai tei­k ia­mos ne­f ro­lo­go ir an­g io­ chi­r ur­go kon­sul­t a­c i­jos. Kli­n i­kos Lie­t u­ vo­je nuo­l at at­n au­ji­n a­mos, in­ves­t uo­ja­m a į nau­jus he­modia­l i­z ės apa­r a­t us, me­d i­k ų ži­ nias ir kva­l i­f i­k a­c i­j ą.

Gy­dy­mo ko­ky­bė Atė­ju­si į Lie­tu­vą „Dia­ve­rum“ įdie­gė mo­der­ nias gy­dy­mo he­mo­dia­li­ze tai­syk­les ir pro­ce­ dū­ras, ku­rių yra griež­tai lai­ko­ma­si kas­die­nia­ me dar­be. Sie­kiant to­bu­lin­ti pro­fe­si­nius įgū­ džius, nuo­lat at­lie­ka­mi vi­di­niai ir tarp­tau­ti­ niai au­di­tai. Or­ga­ni­zuo­ja­mos slau­g y­to­jų iš­ vy­kos į ki­tų ša­lių kli­ni­kas, sie­kiant pa­si­da­ly­ ti pro­fe­si­ne pa­tir­ti­mi. UAB „Dia­ve­rum kli­

2017 žiema

pro­ce­dū­ros, ku­rios pa­ge­ri­na pa­cien­tų sa­vi­jau­ tą pro­ce­dū­ros me­tu, pa­de­da su­ma­žin­ti fos­fo­ro kie­kį krau­jy­je, su­ma­ži­na hi­po­ten­zi­jos epi­zo­ dų skai­čių gy­dy­mo he­mo­dia­li­zė­mis me­tu, ge­ riau pa­ša­li­na ure­mi­jos tok­si­nus iš or­ga­niz­mo. Ši pro­ce­dū­ra tai­ko­ma tiems pa­cien­tams, ku­ riems pa­si­reiš­kia po­li­neu­ro­pa­ti­ja, kren­ta kū­ no svo­ris, var­gi­na nie­žu­lys, dėl ku­rio su­trin­ ka mie­gas. Atei­ty­je ti­ki­ma­si, kad to­kių pro­ce­ dū­rų bus at­lie­ka­ma iki 50 pro­c. Džiau­gia­mės, kad Lie­tu­vo­je esa­me ver­ti­na­mi už dar­bo ko­ ky­bę ir dė­me­sį kiek­vie­nam pa­cien­tui“, – pa­ sie­ki­mais da­li­jo­si bend­ro­vės me­di­ci­nos di­rek­ to­rė As­ta Kan­to­ra­vi­čie­nė. „Dia­ve­rum“ kli­ni­ko­se dia­li­zuo­ja­ma di­de­ lė da­lis pa­cien­tų, lau­k ian­čių inks­to transp­ lan­ta­ci­jos. Džiau­gia­mės, kad per de­šimt­me­ tį bu­vo transp­lan­tuo­ti inks­tai dau­giau kaip 200 pa­cien­tų, ku­rie buvo dia­li­zuojami mū­ sų kli­ni­ko­se.

30

pro­c.

– tiek „Dia­ve­rum“ he­mo­dia­li­zės kli­ni­ko­ se yra dia­li­zuo­ja­ma Lie­tu­vos pa­cien­tų.

ni­kos“, bū­da­ma tarp­tau­ti­nės kom­pa­ni­jos da­ li­mi, ku­ri pa­slau­gas tei­kia dau­giau kaip 32 tūkst. pa­cien­tų 20-yje ša­lių vi­sa­me pa­sau­ly­je, re­mia­si ge­riau­sio­mis pa­sau­li­nė­mis pra­kti­ko­ mis kas­die­nia­me dar­be. Pro­ce­dū­rų me­tu nau­ do­ja­mi tik aukš­to pra­lai­du­mo dia­li­za­to­riai.

Nuo­lat at­nau­ji­na­mi įmo­nės tech­ni­niai iš­tek­ liai – he­modia­li­zės apa­ra­tai kei­čia­mi nau­jais, die­gia­mi vis nau­jes­ni van­dens va­ly­mo įren­gi­ niai. Vis pla­čiau tai­ko­mos he­mo­dia­filt­ra­ci­jos

Sveikata

dar­bus ir pa­di­din­ti ver­tę pa­cien­tams, su­lau­ kia­mi tie­sio­giai iš dar­buo­to­jų, ku­rie ge­riau­ siai iš­ma­no sa­vo dar­bą, o ge­rą­ja pra­kti­ka kli­ni­kos da­li­ja­si tar­pu­sa­v y­je.

Dia­li­zuo­ja­mo­jo kor­te­lė – ke­lias į sau­ges­nę pa­cien­to atei­tį „Dia­ve­r um“ kli­ni­k ų pa­cien­tai ne­šio­ja­si su sa­v i­m i kor­te­les, ku­r io­se įra­š y­ta, kad šis as­ muo yra dia­l i­zuo­ja­mas. Be as­mens duo­me­ nų, kor­te­lė­se yra įra­š y­ta krau­jo gru­pė, dia­ li­z a­to­r iaus plo­tas, he­pa­r i­no do­z ė, ar­t i­mo­jo te­le­fo­nas ir per­spė­ji­mas dėl skys­čių sky­r i­ mo šiam pa­cien­t ui. To­k ia pa­cien­to kor­te­lė jau pa­dė­jo iš­gel­bė­t i gy­v y­bę ir su­teik­t i in­ for­ma­ci­jos apie pa­cien­t ą jam esant be są­ mo­nės.

Pas­lau­gos priei­na­mu­mas

Atos­to­gų dia­li­zė

Kom­pa­ni­ja sten­gia­si plė­to­ti he­mo­dia­li­zės cent­rus ne tik di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se, bet ir ma­žuo­se ša­lies mies­te­liuo­se, taip priar­ tin­da­ma pa­slau­gą ar­čiau pa­cien­tų ir jiems dėl bū­ti­nų pro­ce­dū­r ų ne­be­rei­k ia vyk­ti į did­ mies­čius po ke­lias de­šim­tis ki­lo­met­r ų. Inks­ tų he­modia­li­zės pro­ce­dū­ra at­lie­ka­ma tris kar­tus per sa­vai­tę po ke­tu­rias va­lan­das per die­ną, tad kli­ni­ka ar­ti na­mų stip­riai pa­ge­ri­ na pa­cien­tų gy­ve­ni­mo ko­k y­bę.

Dia­li­zuo­ja­miems pa­cien­tams ga­li bū­ti keb­ lu pla­nuo­ti ato­sto­gas, tad bu­vo su­kur­ta pro­ gra­ma d.HO­LI­DAY, ku­ri už­tik­ri­na ga­li­my­ bę su­pla­nuo­ti ke­lio­nes efek­t y­v iai. Tu­rė­da­ma pla­tų kli­ni­kų tink­lą vi­sa­me pa­sau­ly­je, „Dia­ ve­rum“ ga­li priim­ti pa­cien­tus skir­tin­go­se ša­ly­se, už­tik­rin­da­ma, kad pa­cien­to me­di­ci­ ni­niai duo­me­nys ne­pa­sik­lys tarp skir­tin­g ų or­ga­ni­za­ci­jų, o su­teik­ta pa­slau­ga bus to­k ios pa­čios ko­k y­bės.

Procedūrų metu naudojami tik aukšto pralaidumo dializatoriai.

Vis plačiau taikomos hemodiafiltracijos procedūros.

Nuo­la­ti­nis to­bu­lė­ji­mas „Dia­ve­rum“ su­kū­rė ana­lo­g ų Lie­tu­vo­je ne­ tu­rin­čią pa­cien­tų edu­ka­ci­jos pro­gra­mą, gy­ dy­to­jai ir slau­g y­to­jos ga­li nuo­lat to­bu­lė­ti žiū­rė­da­mi in­te­rak­t y­v ią mo­k y­mo­si me­džia­ gą elekt­ro­ni­nė­je plat­for­mo­je d.ACA­DE­MY. „Dia­ve­rum“ slau­g y­to­jų mo­k y­mo­si pro­gra­ma 2017 m. bu­vo ak­re­di­tuo­ta EDTNA/ERCA (Eu­ro­pos dia­li­zės ir transp­lan­ta­ci­jos slau­g y­ to­jų aso­cia­ci­jos / Eu­ro­pos inks­tų prie­žiū­ros aso­cia­ci­jos). „Dia­ve­rum“ vi­so­se ša­ly­se ska­ti­na „Lean“ kul­tū­rą, ku­rios es­mė – ne tik nuo­la­ti­nis to­ bu­lė­ji­mas, bet ir dar­buo­to­jo įga­li­ni­mas teik­ ti pa­siū­ly­mus ieš­kant ge­riau­sio veik­los mo­ de­lio. Pa­siū­ly­mai, kaip efek­t y­v iau at­lik­ti

Pa­cien­tas – dė­me­sio cent­re „Dia­ve­rum“ mi­si­ja yra nuo­lat ge­rin­ti inks­tų li­go­mis ser­gan­čių pa­cien­tų gy­ve­ni­mo ko­ky­ bę, tad vi­sas bend­ro­vės dar­bas ir dar­buo­to­ jų dė­me­sys yra ski­ria­mas pa­cien­tui. Jis nuo­lat yra dė­me­sio cent­re, o pa­cien­tų pa­si­ten­ki­ni­ mas yra nuo­lat ste­bi­mas vi­so­se ša­ly­se. At­nau­ ji­nant kli­ni­kas vi­sa­da sten­gia­ma­si už­tik­rin­ ti jų jau­ku­mą, o kad pa­ti pro­ce­dū­ra ne­prailg­ tų – vi­so­se kli­ni­ko­se vei­k ia be­lai­dis in­ter­ne­ tas, yra te­le­vi­zo­riai, ša­lia – nuo­lat pa­si­ruo­šu­ sios pa­dė­ti slau­g y­to­jos. Nuo­la­ti­nis dė­me­sys pa­cien­tui, sie­kiant jam su­teik­ti vi­sa­pu­siš­ką ap­tar­na­vi­mą, už­tik­ri­na aukš­čiau­sią pa­slau­gų ko­ky­bę ir įmo­nės il­ga­lai­kę sėk­mę.

33

2017 žiema

Ž

Sveikata

ie­ma Lie­tu­vo­je neį­si­vaiz­duo­ja­ma be snie­ go ir spe­ci­fi­nių pra­mo­gų, pa­vyz­džiui, sli­ di­nė­ji­mo. Jis su­tei­kia nuo­sta­bių emo­ci­jų, stip­ri­na kū­ną, bet už nea­ti­du­mą ir per­ne­ lyg di­de­lį pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vo jė­go­mis ga­li skau­džiai nu­baus­ti.

Sli­di­nė­ji­ma mėgs­ta­mas dar­bas, už­bu­rian­ti pra­mo­ga ir Teks­tas: Jur­gi­tos Ša­kie­nės

Ir dar­bas, ir pra­mo­ga

34

Pra­kal­bus apie sli­di­nė­ji­mą, ne vie­nam iš at­ min­ties dar nė­ra iš­di­lu­si tra­ge­di­ja, kai prieš ket­ve­rius me­tus kal­nuo­se sun­k ią gal­vos trau­mą pa­t y­rė le­gen­di­nis lenk­t y­ni­nin­kas Mi­chae­lis Schu­ma­che­ris.

Skel­bia­ma, kad smū­g io me­t u jam bu­vo smar­k iai pa­ž eis­tos sme­ge­nys. Vy­ras iš­g y­ ve­no, jo svei­k a­tos būk­lės ar­t i­m ie­ji ne­ko­ men­t uo­ja. Nuo to lai­ko jis nie­k ur nė­ra vie­ šai pa­si­ro­dęs.

Už­sie­ny­je la­bai mėgs­ta­mas sli­di­nė­ji­mas vis la­biau po­pu­lia­rė­ja ir tarp lie­tu­v ių. Vie­ ni pa­si­ren­ka pro­fe­sio­na­laus spor­ti­nin­ko ke­ lią, ki­ti tam ski­ria daug lais­va­lai­k io, taip ne tik sma­giai pra­leis­da­mi lai­ką, bet ir stip­rin­ da­mi kū­ną.

Džiaugs­mo ir pa­vo­jų, ty­kan­čių šliuožiant sli­dėmis, snieg­len­tėmis, pa­t y­rė ma­ra­to­ni­ nin­kė, olim­pie­tė biat­lo­ni­nin­kė ir sli­di­nin­kė, Lie­tu­vos sli­di­nė­ji­mo rink­ti­nės vy­riau­sio­ji tre­ne­rė, dvie­jų pro­fe­sio­na­lių sli­di­nin­kų ma­ ma Ka­zi­mie­ra Stro­lie­nė bei Lie­tu­vos fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jos Na­cio­na­li­nės fut­bo­lo aka­de­mi­jos Spor­to me­di­ci­nos cent­ro di­rek­to­rius, fi­zi­nės

me­di­ci­nos ir rea­bi­li­ta­ci­jos gy­dy­to­jas Vy­te­nis Trum­pic­kas, ku­rį sli­di­nė­ji­mas už­val­dęs ir ne­pa­lei­džia jau tris de­šimt­me­čius.

Lapk­ri­t į K.Stro­lie­nė su rink­ti­ne Suo­mi­ jo­je tre­ni­ruo­čių sto­v yk­lo­je in­ten­sy­v iai ruo­ šė­si bū­si­miems olim­pi­niams star­tams, o V.Trum­pic­kas įpras­tai lau­kė nau­jo­jo pra­mo­ gi­nio sli­di­nė­ji­mo se­zo­no.

Jo sli­dės bū­na pa­ruoš­tos dar pa­va­sa­rį. „Pas­tarąjį kar­t ą sli­d i­nė­jau ge­g u­ž ės 5-ąją, – tiks­l iai pri­si­m i­nė gy­dy­to­jas, ku­ ris sa­vo ži­nio­m is yra pa­dė­jęs pa­cien­tams sveik­t i, o mū­sų ša­l ies krep­ši­nio rink­t i­nės na­r iams – pa­si­r ū­pin­t i svei­k a­ta.

2017 žiema

Sveikata

35

fis-ski.com nuotr.

Lū­žį lė­mė at­si­tik­ti­nu­mas

mas –

ga ir ke­lias į li­go­ni­nę

Vy­te­nis Trum­pic­kas: Esu par­kri­tęs ne tik mo­ky­da­ma­sis sli­di­nė­ti, bet ir jau gana ge­rai mo­kė­da­mas – di­de­liu grei­čiu šliuož­da­mas pa­tai­kiau ant le­do ir sly­dau.

V.Trum­pic­kas mėgs­ta sli­di­nė­ti Lie­tu­vos ly­ gu­mo­se, ta­čiau sem­tis ad­re­na­li­no vyks­ta į kal­nus už­sie­ny­je.

Lie­tu­vo­je nė­ra kal­nų, bet sli­di­nė­ja, kai tik iš­tai­ko pro­gą. Kar­tais net ir kas­dien. Pa­ sak V.Trum­pic­ko, svar­biau­sia – ne­no­rė­ti per daug ap­žio­ti, be to, jis ak­cen­ta­vo ati­du­mą ir at­sar­g u­mą. „La­bai svar­bu ne­per­lenk­t i laz­dos, įver­ tin­t i sa­vo ga­l i­my­bes, pa­si­r ink­t i sau­g ų grei­t į lei­d žian­t is. Sup­ran­t i, kuo vis­k as ga­l i baig­ tis. Esu par­k ri­tęs ne tik mo­k y­da­ma­sis sli­d i­ nė­t i, bet ir jau gana ge­rai mo­kė­da­mas – di­ de­l iu grei­čiu šliuož­da­mas pa­tai­k iau ant le­ do ir sly­dau“, – pa­sa­ko­jo apie ne­ma­lo­nią aki­m ir­k ą gy­dy­to­jas.

Per di­de­lis pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vo jė­go­mis, bai­ mės jaus­mo ig­no­ra­v i­mas, per­spė­jo pa­šne­ ko­vas, ga­li skau­džiai at­si­rūg­ti. Daž­niau­sios trau­mos – pa­čios įvai­riau­sios: nuo du­bens ir stu­bu­ro lū­žių iki ke­lių, čiur­nų pa­žei­di­mų.

V.Trum­pic­kas pa­ste­bė­jo, kad vai­kų, paaug­lių, ku­rie sun­ko­kai nu­ken­tė­jo sli­di­nė­ da­mi, yra ma­tęs vos ke­lis. „Jie plas­t iš­kes­ni, ma­žiau sve­r ia ir jų trau­ mos leng­ves­nės. Be to, vai­k ai at­sar­ges­ni, nes tu­r i dau­g iau bai­m ių, jų sa­v i­sau­ga di­ des­nė“, – ly­g i­no rea­bi­l i­to­lo­gas ir pri­dū­rė: jei­g u va­do­vau­ja­ma­si sa­v i­sau­gos jaus­mu,

2017 žiema

Sveikata

trau­mos iš­t in­k a la­bai re­tai. Vos pra­dė­jęs sli­di­nė­ti V.Trum­pic­kas trau­mų iš­ven­gė, nors griu­vo ne kar­tą. „Bet vė­liau šok­da­mas nuo tramp­li­nu­ko esu su­si­lau­žęs čiur­ną. Ne­lai­min­gas at­si­tik­ti­ nu­mas“, – ne­lai­mę įver­ti­no gy­dy­to­jas.

Už­bur­ta iki šiol Sli­d i­nė­ji­mas ir vaikš­čio­ji­mas ar bė­g i­mas yra vi­siš­k ai skir­t in­g i da­ly­k ai, dirba vi­sai ki­t i rau­me­nys. Pir­muo­ju at­ve­ju ge­r iau iš­ lai­ko­ma pu­siaus­v y­ra, įsi­tem­pia vi­sas kū­ nas. Neį­g u­du­siam ir anks­čiau ant so­ fos pri­pra­t u­siam leis­t i va­k a­r us pra­ de­d an­čia­jam čiuo­ž ė­jui po pus­d ie­ nio ant sli­d žių ga­l i im­t i maus­t i vi­ są kū­ną. „Jei­g u ge­ra tech­ni­ka, vi­sai ne­pa­ vargs­ti. Aiš­ku, ko­jos – ke­tur­gal­v iai rau­me­nys, blauz­dos vi­sa­da dir­ba. Žiū­rint, kiek kas mo­ka sli­di­nė­ ti, tiek ir pa­vargs­ta“, – re­ziu­ma­vo V.Trum­pic­kas.

Sli­di­nė­ji­mo tech­ni­ka dar svar­bes­ nė yra B.Stro­lie­nės ir jos ko­le­g ų pro­fe­ sio­na­lių sli­di­nin­kų gy­ve­ni­me. „Pir­mą kar­t ą iš­v y­k us sli­d i­nė­t i su ko­man­ da vi­si spor­t i­n in­k ai – ant sli­d žių, ir nu­ šliuo­ž ė į miš­k ą, o aš ir li­k au pa­m iš­kė­je, nes dar ne­mo­kė­jau sli­d i­nė­t i. Ta­d a su­pra­tau, kad grei­tai bė­gant ne­pa­k an­k a bū­t i ge­r u sli­ di­nin­k u, bū­t i­na įval­dy­t i sli­d i­nė­ji­mo tech­ni­k ą“, – pa­sa­ko­jo bu­v u­si ma­ra­ to­ni­nin­kė.

Sli­di­nė­ji­mą ji pa­si­rin­ko jau da­ ly­vau­da­ma bė­gi­mo var­ž y­bo­se. „Pa­ma­č iau gra­ž ias kur­s o drau­gės plas­t i­k i­nes sli­des ir su­ si­do­mė­jau ga­l i­my­b e iš­v yk­t i sli­ di­nė­t i į Ru­si­ją, į Ura­l ą“, – apie sa­vo kaip spor­t i­n in­k ės, o vė­l iau kaip tre­ne­rės kar­je­

esacademy.eu , Gedimino Bartuškos nuotr.

Pa­si­ren­gi­mas: B.Stro­lie­nė tei­gė, kad sli­di­nė­ji­mo se­ zo­nui ge­riau­sia pra­ dė­ti ruoš­tis jau va­sa­rą.

36

Ka­zi­mie­ros Stro­lie­nės asmeninio archyvo nuotr.

ros pra­d žią pa­s a­ko­jo B.Stro­l ie­nė. Ji dau­g y­ bę me­t ų sky­nė lau­r us ma­r a­to­no, po to – biat­lo­no, vė­l iau – tik sli­d i­nė­ji­mo tra­ so­je. Nuš­l iuo­ž ė ne­sus­k ai­č iuo­ja­mai daug ki­lo­met­r ų. „Sli­di­nė­ji­mas ma­ne vis dar už­bū­ręs. Tai di­na­miš­ka spor­to ša­ka, žie­mą – pa­ts tin­ka­ miau­sias pa­si­rin­k i­mas, jei­g u no­ri­ma ak­t y­ viai pa­bū­ti gam­to­je“, – kal­bė­jo olim­pi­nės rink­ti­nės tre­ne­rė.

Be­s i­k ei­č ian­t ys vaiz­d ai, rel­j e­f as, įvei­ kiant įkal­nes ir sėk­m in­g ai nu­s i­lei­dus nuo kal­no, jai iki šiol su­t ei­k ia daug ge­r ų emo­ ci­j ų, už­t ik­r i­n a ge­r ą sa­v i­j au­t ą. B.Stro­l ie­ nė pa­s te­b ė­j o, kad at­s i­r a­dus ga­l i­my­b ei iš­ vyk­t i į kal­nus Eu­r o­p o­j e, kal­nų sli­d i­n ė­ji­ mas tarp lie­t u­v ių la­b ai iš­p o­pu­l ia­r ė­j o ir kai ku­r iems ta­p o ma­d os, prin­c i­p o rei­k a­lu taip leis­t i ato­s to­g as.

2017 žiema

Sveikata

37

Sli­di­nė­ji­mas ir vaikš­čio­ji­mas ar bė­gi­mas yra vi­siš­ kai skir­tin­gi da­ ly­kai, dirba vi­sai ki­ti rau­me­nys.

otr.

„Tiks­las – nu­si­leis­t i nuo kal­no, o į kal­ ną už­ke­lia kel­tu­vai. Sli­d i­nė­jant ly­g u­mo­mis į pa­k i­li­mus ir kal­vas rei­k ia pa­čiam už­šliuož­ ti, o tai sun­ku...“ – sim­pa­t i­jų pa­si­skirs­t y­mą ar­g u­men­ta­vo pa­šne­ko­vė.

Ruoš­tis rei­kia nuo va­sa­ros Sli­d i­nė­jant ly­g u­mo­m is trau­mų ma­ž iau, bet jų vis tiek neiš­ven­g ia net ir pro­fe­sio­na­

Ka­zi­mie­ra Stro­lie­nė: Sli­di­nė­ji­mas ma­ne vis dar už­bū­ręs.

Tai di­na­miš­ka sporto ša­ka, žie­mą – pa­ts tin­ka­miau­sias pa­si­rin­ki­mas, jei­gu no­ri­ma ak­ty­viai pa­bū­ti gam­to­je.

lūs spor­t i­n in­k ai. Daž­n iau­siai pa­tem­pia­m i raiš­č iai, o va­sa­r ą, kai tre­n i­r uo­ja­ma­si sli­des pa­kei­č iant į rieds­l i­des ir ant as­fal­to, dau­ giau­sia ne­ma­lo­nu­mų bū­na, jei­g u ne­t y­č ia už­si­ker­t a rieds­l i­d žių ra­t u­k ai ar ant

2017 žiema

Sveikata

Trau­mos: V.Trum­pic­ko nuo­mo­ne, dau­giau­sia ža­los pa­da­ro per di­de­lis pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi.

neteisingai

38

ju­dė­ti – svar­bu, bet dar svar­biau – ne­per­sis­teng­ti, pra­dė­ti nuo leng­viau­sio krū­vio ir jį po tru­pu­tį di­din­ti. ne daug ke­l iau­ja po tre­ni­r uo­čių sto­v yk­las ir da­ly­vau­ja var­ž y­bo­se. „Vi­sa­da sten­giuo­si ak­t y­v iai ju­dė­ti, pa­lai­ ky­ti ge­rą fi­zi­nę for­mą. Da­bar sli­di­nė­ji­mas tei­k ia vien ma­lo­nu­mą“, – pa­sa­ko­jo tre­ne­rė.

Anks­čiau ji sli­dė­mis į tra­są leis­da­vo­si kar­ tu su šei­ma. Abu sū­nūs, Man­tas ir Taut­v y­ das, ta­po pro­fe­sio­na­liais sli­di­nin­kais ir lais­ va­lai­k iu ren­ka­si ki­tus po­mė­gius.

Dar vie­nas da­ly­k as, į ką pra­de­dan­t ie­ siems ir pa­žen­g u­sie­siems ver­tė­t ų at­k reip­t i dė­me­sį, – ko­k y­biš­k a ava­ly­nė ir pa­to­g us in­ ven­to­rius. „Tai la­bai svar­bu ir psi­cho­lo­gi­niu po­žiū­ riu su­tei­k ia dau­giau pa­si­ti­kė­ji­mo sa­v i­mi“, – kal­bė­jo B.Stro­lie­nė. Lais­va­lai­k io jai lie­k a la­ bai ma­ž ai. Dirb­da­ma su sli­d i­nė­ji­mo rink­t i­

teisingai

Pri­rei­kė ope­ra­ci­jos

telegraph.co.uk nuotr.

pa­si­t ai­ko kliū­č ių – rieds­l i­dės ne­t u­r i stab­d žių. „Spor­ti­nin­kams vi­sa­da kar­to­ju, kad bū­ ti­na ge­rai ap­ši­lti. Pra­de­dan­tie­siems sli­di­nė­ ti ar šliuož­ti snieg­len­tė­mis stip­rin­ti kū­ną pa­ ta­riu jau va­sa­rą ar bent ru­de­nį, nes sli­di­nė­ji­ mas rei­ka­lau­ja ge­ro fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo, ae­ ro­bi­nės iš­t ver­mės, o tai ga­li­ma pa­siek­ti tik ak­t y­v iai ju­dant – bė­gio­jant, va­žiuo­jant dvi­ ra­čiu, irk­luo­jant, plau­k iant ar pa­pras­čiau­siai spar­čiai vaikš­čio­jant“, – dės­tė rink­ti­nės vy­ riau­sio­ji tre­ne­rė. Ji ak­cen­ta­vo, kad ju­dė­ti – svar­bu, bet dar svar­biau – ne­per­sis­teng­ ti, pra­dė­ti nuo leng­v iau­sio krū­v io ir jį po tru­pu­t į di­din­ti.

Ak­to­rius, lai­dų ve­dė­jas ir fil­mų įgar­sin­to­jas Džiu­gas Siau­ru­sai­tis sa­kė jau re­tai be­pri­si­ me­nąs ko­jos trau­mą, ku­rią pa­t y­rė prieš ke­le­ rius me­tus sli­di­nė­da­mas Liep­kal­ny­je Vil­niu­ je. Sa­vai­tę jis pra­lei­do li­go­ni­nė­je, ko­ją ope­ra­ vo, vė­liau il­gai te­ko varg­ti su­gip­suo­tam. „Kar­tais dar pa­mau­džia. Smar­k iau pa­ spor­ta­v us, po di­des­nės ap­k ro­vos“, – sa­kė Dž.Siau­ru­sai­tis.

Jis ma­no, kad ne­lai­mę lė­mė at­si­t ik­t i­nu­ mas, nors tą­k art ant sli­d žių sto­jo po il­gos per­t rau­kos. Vy­ras su­si­ž a­lo­jo at­si­t ren­kęs į me­d į.

2017 žiema

Sveikata

39

„Ne­su la­bai pa­t y­ręs, bet sli­di­nė­ti mėgs­ tu, tik ne­daž­nai ran­du tam lai­ko. Su­si­ruoš­ ti rei­k ia. Ap­ran­gos rei­k ia, spe­cia­lių ba­tų, sli­ džių. Da­bar jau ir iš­si­nuo­mo­ti ga­li­ma, bet kol iš­si­ren­k i... Ne­tu­riu tiek no­ro, kad nu­ ga­lė­čiau vi­sus tuos ne­pa­to­g u­mus“, – kal­bė­ jo ak­to­rius.

Jis tei­gė, kad žie­m ą mėgs­t a vyk­t i į už­ sie­n į, kur šil­t a. Ši žie­ma Dž.Siau­r u­s ai­č iui ypa­t in­ga – pir­mo­ji su­l au­k us tre­č io­sios at­ ža­los. Jo žmo­na, taip pat ak­to­rė Li­na Ras­ to­k ai­tė, lie­pą pa­g im­dė sū­nų. Dž.Siau­r u­ sai­t is iš anks­tes­nės san­t uo­kos tu­r i duk­r ą ir sū­nų.

Ne­sėk­min­gai: vie­nas Dž.Siau­ru­sai­čio pus­die­nių ant sli­džių bai­gė­si li­go­ni­nė­je.

Gedimino Bartuškos nuotr.

2017 žiema

Sveikata

G

ra­žiau­sias ir di­džiau­sias Lie­tu­vos ku­ror­tas Drus­ki­ nin­kai kvie­čia pa­bėg­ti nuo dar­bų bei pa­si­mė­gau­ti gy­ do­mo­sio­mis ir SPA te­ra­pi­jo­ mis, ku­rių ku­ror­te ne­trūks­ ta iš­ti­sus me­tus.

Uni­ka­lios gy­do­mo­sios te­ra­pi­jos

Drus­ki­nin­kuo­se Drus­k i­nin­kai – gau­siai gam­tos ap­do­va­no­ tas ku­ror­tas, jau 224 me­tus ver­ti­na­mas dėl gam­tos ir gy­do­mų­jų iš­tek­lių. Il­ga­me­te ku­ ror­to­lo­gi­jos pa­tir­ti­mi, efek­t y­v ia mi­ne­ra­li­nio van­dens, pur­vo ir kli­ma­to te­ra­pi­ja, pa­trauk­ lia tu­ris­ti­ne inf­rast­ruk­tū­ra bei pa­slau­g ų ko­ ky­bės ir kai­nos san­t y­k iu Drus­k i­nin­kai pri­ lygs­ta ge­riau­siems Eu­ro­pos ku­ror­tams.

Ku­ror­te vei­k ian­čio­se sa­na­to­ri­jo­se ir SPA cent­ruo­se, nau­do­jant la­bo­ra­to­riš­kai pa­t vir­ tin­tus, tei­gia­mą įta­ką žmo­nių svei­ka­tai at­ kur­ti tu­rin­čius, gy­do­muo­sius veiks­nius, tei­ kia­mos pro­fe­sio­na­lios pa­slau­gos. Tūks­tan­ čiai žmo­nių čia su­si­grą­ži­no svei­ka­tą, at­ga­vo fi­zi­nę ir dva­si­nę pu­siaus­v y­rą bei ta­po mū­sų iš­ti­k i­mais sve­čiais ir drau­gais.

40

Gin­ta­ras pra­skaid­ri­na nuo­tai­ką Dar se­no­vės Grai­ki­jo­je bu­vo ži­no­mas tei­gia­mas gin­ta­ro po­vei­kis svei­ka­tai. Šis ak­muo pui­kiai vei­kia vi­sas ak­ty­vias žmo­gaus kū­no zo­nas, stip­ ri­na, ra­mi­na, pa­ša­li­na skaus­mą. Ae­ro­zo­lio pa­vi­ da­lu įkve­pia­ma gin­ta­ro rūgš­tis, di­din­da­ma lai­ mės hor­mo­no se­ro­to­ni­no kon­cent­ra­ci­ją krau­jy­ je, gelbs­ti nuo slo­gios ru­de­niš­kos nuo­tai­kos.

Drus­k i­nin­kuo­se Lie­tu­vos auk­su va­di­na­ mas ak­muo sėk­min­gai nau­do­ja­mas svei­ka­tai stip­rin­ti. Čia siū­lo­mos įvai­rios gin­ta­ro te­ra­ pi­jos, at­lie­ka­mos nau­do­jant kre­mus ir alie­jus su gin­ta­ro dul­kė­mis, gin­ta­ro ga­ba­liu­kais pri­ pil­dy­tus čiu­ži­nius ar ma­sa­žo sta­lus su gin­ta­

ro ins­ta­lia­ci­jo­mis. Skam­bant at­pa­lai­duo­jan­ čiai mu­zi­kai, pa­cien­tas mė­gau­ja­si ra­my­be ir gin­ta­ro iš­ski­ria­mo ae­ro­zo­lio kva­pais.

Drus­k i­nin­kuo­se su­kur­ta ir uni­ka­li spin­ du­li­nė-ener­gi­nė gin­ta­ro te­ra­pi­ja, vyks­tan­ti gin­ta­rui są­vei­kau­jant su inf­ra­rau­do­nai­siais spin­du­liais. Šią te­ra­pi­ją ga­li­ma iš­ban­dy­ti gin­ta­ro inf­ra­rau­do­nų­jų spin­du­lių sau­no­je. Šio me­to­do kū­rė­jai tei­gia, kad toks vei­k i­mo prin­ci­pas ne­tu­ri ana­lo­g ų šios rū­šies pa­slau­ gų sfe­ro­je vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Šal­tis ge­ri­na krau­jo­ta­ką Krio­te­ra­pi­ja – tai fi­zio­te­ra­pi­jos gy­dy­mo me­ to­das, pa­grįs­tas sti­mu­liuo­jan­čiu šal­čio po­

Dėl gau­sios jo­do kon­cent­ra­ci­jos drus­kin­go­je pa­tal­po­je, ha­lo­te­ra­pi­ja itin tin­ka skyd­liau­kės li­gų pro­fi­lak­ti­kai

2017 žiema

Ki­ne­zi­te­ra­pi­ja mo­ko val­dy­ti kū­ną

vei­k iu žmo­gaus kū­no pa­v ir­šiui. Te­ra­pi­ja at­ lie­ka­ma spe­cia­lio­je ka­me­ro­je, va­di­na­mo­ je krio­sau­na, ku­rio­je oro tem­pe­ra­tū­ra sie­k ia net –160 0C. To­k io­je sau­no­je pra­lei­dus vos 2 mi­nu­tes odos tem­pe­ra­tū­ra stai­ga nu­k rin­ ta iki –1 0C. Po te­ra­pi­jos mū­sų or­ga­niz­mas sku­ba su­šil­ti, in­ten­sy­v iai ga­min­da­mas ši­ lu­mą. Iš­sip­le­čia krau­ja­g ys­lės, pa­raus­ta oda, ge­rė­ja vi­sų or­ga­niz­mo au­di­nių ap­r ū­pi­ni­mas de­g uo­ni­mi, ve­ni­nė krau­jo­ta­ka.

Trum­pa­lai­k is odos pa­v ir­šiaus at­šal­dy­mas efek­t y­viai ma­ži­na skaus­mą, už­de­gi­mą, stip­ ri­na imu­ni­te­tą, to­dėl sėk­min­gai tai­ko­mas at­ ra­mos ir ju­dė­ji­mo, odos bei lė­ti­nių kvė­pa­v i­ mo sis­te­mų li­goms gy­dy­ti ir jų pro­fi­lak­ti­kai.

Drus­ka pa­leng­vi­na kvė­pa­vi­mą Drus­ka – vie­nin­te­lis mi­ne­ra­las, nau­do­ja­mas na­tū­ra­lus, be jo­k io che­mi­nio ap­do­ro­ji­mo.

Pa­sau­ly­je ži­no­ma apie 14 tūkst. tie­sio­gi­nio ir ne­tie­sio­gi­nio drus­kos pa­nau­do­ji­mo sri­čių.

Drus­k i­nin­kuo­se drus­kos ra­si­te ne tik mi­ne­ ra­li­nio van­dens su­dė­t y­je: jos gau­su spe­cia­ liai įreng­tuo­se drus­kų kam­ba­riuo­se, ku­riuo­ se at­lie­ka­ma drus­kos te­ra­pi­ja (ha­lo­te­ra­pi­ja).

Te­ra­pi­ja ski­ria­ma ser­gant lė­ti­nė­mis plau­čių, no­sies, gerk­lės, odos li­go­mis, sveiks­tant po plau­čių už­de­gi­mo ir, ži­no­ma, kvė­pa­v i­mo ta­ kų li­g ų pro­f i­lak­ti­kai. Dėl gau­sios jo­do kon­ cent­ra­ci­jos drus­k in­go­je pa­tal­po­je, ha­lo­te­ra­ pi­ja itin tin­ka skyd­liau­kės li­g ų pro­f i­lak­ti­kai.

Drus­kos ae­ro­zo­lio pri­so­tin­tas oras turi nuo už­de­gi­mų saugantį ir imu­ni­te­tą re­g u­liuo­ jan­t į po­vei­k į.

De­guo­nis stip­ri­na rau­me­nis Ba­ro­te­ra­pi­jos me­tu or­ga­niz­mas pri­so­ti­na­ mas kiek­v ie­nam žmo­g ui gy­v y­biš­kai bū­ti­no de­g uo­nies op­ti­ma­lia do­ze. Te­ra­pi­ja at­lie­ka­ ma stik­li­nė­je ba­ro­ka­me­ro­je, ku­rio­je pa­cien­ tas, gu­lė­da­mas ir kvė­puo­da­mas de­g uo­ni­mi pri­so­tin­tu oru, ga­li at­si­pa­lai­duo­ti. Šią te­ra­pi­

Sveikata

ją ren­ka­si spor­ti­nin­kai, na­rai ir di­de­lės oro tar­šos są­ly­go­mis gy­ve­nan­t ys as­me­nys.

De­g uo­nis ska­ti­na žaiz­dų, opų ir lū­žių gi­ ji­mą, ląs­te­lių ir au­di­nių re­ge­ne­ra­ci­ją. De­ tok­si­kuo­ja or­ga­niz­mą, tin­ka gy­dant cuk­ ri­nio dia­be­to komp­li­ka­ci­jas, ke­pe­nų li­gas, sme­ge­nų krau­jo­ta­kos su­tri­k i­mus, mig­re­ni­ nį skaus­mą, stip­ri­na pa­var­g u­sius rau­me­nis. Ši pro­ce­dū­ra itin veiks­min­ga ir ko­vo­jant su ant­svo­riu, prieš­lai­k i­niu odos se­nė­ji­mu, dep­ re­si­ja bei per­var­gi­mu.

Mu­zi­ka kaip ma­sa­žas Drus­k i­nin­kuo­se ga­li­ma iš­girs­ti neįp­ras­tų inst­ru­men­tų gar­sų: mu­zi­kos te­ra­pi­jos me­tu čia gy­vai skam­bi­na­ma ar­fa ar­ba kank­lė­mis.

Ar­fos te­ra­pi­jos sean­są ga­li­ma pa­ly­gin­ti su ma­sa­žu, nes klau­san­tis šio nuo­sta­baus inst­ ru­men­to jun­ta­ma fi­zi­nė vib­ra­ci­ja vi­sa­me kū­ ne. Ar­fos te­ra­pi­ja pla­čiai tai­ko­ma ma­ži­nant skaus­mus, iš­gąs­t į, įtam­pą, pa­di­dė­ju­sį or­ga­ niz­mo to­nu­są, gy­dant dep­re­si­ją.

Me­di­ta­ci­nė kank­lių mu­zi­ka at­pa­lai­duo­ja, pri­ver­čia pa­mirš­ti kas­die­nius rū­pes­čius, su­ ža­di­na ma­lo­nius pri­si­mi­ni­mus. Dėl inst­ru­ men­to sklei­džia­mų vib­ra­ci­jų žmo­gaus sie­la pail­si ir at­si­gau­na.

No­rin­tie­ji tu­rė­ti svei­kus są­na­rius ir stu­bu­ rą tu­rė­tų iš­mok­ti jaus­ti sa­vo kū­ną ir val­dy­ ti jį kas­die­nia­me gy­ve­ni­me. Įval­dy­ti šį me­ną pa­dės ki­ne­zi­te­ra­pi­jos pro­gra­mos, ku­rių me­ tu spe­cia­lis­tai patars, kaip at­kur­ti ir iš­lai­k y­ti tai­syk­lin­gą lai­k y­se­ną. „Schroth“ tri­jų di­men­si­jų te­ra­pi­ja su­si­de­ da iš po­zi­cio­na­v i­mo, or­to­pe­di­nio kvė­pa­v i­ mo ir pri­tai­k y­tų pra­ti­mų, esant sko­lio­zei.

Tai tre­ni­ra­v i­mo­si kur­sas, ku­ris pa­dės su­t vir­ tin­ti nu­ga­rą, iš­plės­ti krū­ti­nės ląs­tą, at­kur­ti du­bens li­ni­jas ir at­lik­ti ki­tas bū­ti­nas lai­k y­se­ nos ko­rek­ci­jas.

Jei­g u ligos prie­žas­tis yra vie­nas iš vi­daus or­ga­nų, tai­ko­ma vis­ce­ra­li­nė ma­nua­li­nė te­ ra­pi­ja. Ji at­ku­ria pa­žeis­to or­ga­no funk­ci­ją ir kartu, ypač tuš­čia­v i­du­rių or­ga­nų at­ve­ju, yra efek­t y­v i ref­lek­so­te­ra­pi­jos for­ma, pa­ša­li­nan­ti skaus­mi­nį sind­ro­mą.

Dė­lės su­tei­kia ener­gi­jos Drus­k i­nin­kuo­se puo­se­lė­ja­mi lai­ko pa­tik­rin­ ti na­tū­ra­lios me­di­ci­nos me­to­dai. Vie­nas jų – hi­ru­do­te­ra­pi­ja, ar­ba gy­dy­mas dė­lė­mis. Įkan­ di­mo me­tu dė­lė su­lei­džia į žmo­gaus krau­ją apie 150 bio­lo­giš­kai ak­t y­v ių me­džia­g ų, ku­ rios tei­gia­mai vei­k ia vi­są or­ga­niz­mą: ma­ ži­na cho­les­te­ro­lio ir cuk­raus kie­k į krau­jy­ je, kraujospūdį, bei gy­do aler­gi­nes li­gas. Iš smul­k ių­jų krau­ja­g ys­lių dė­lės iš­siur­bia už­si­ sto­vė­ju­sį krau­ją ir nuo­dus. Hi­ru­do­te­ra­pi­ja pa­ge­ri­na mie­gą, pa­di­di­na dar­bin­g u­mą ir su­ tei­k ia ener­gi­jos. Šis na­tū­ra­lus gy­dy­mo me­to­ das ne­tu­ri jo­k io ša­lu­ti­nio po­vei­k io.

No­rė­da­mi su­ži­no­ti dau­giau apie uni­ka­lias Drus­ki­nin­kų te­ra­pi­jas, ap­si­lan­ky­ki­te Drus­ki­nin­kų tu­riz­mo ir vers­lo in­for­ma­ci­jos cen­tro sve­tai­nė­je http://info.drus­ki­nin­kai.lt.

G.Simanavičienės, Reabilitacijos centro UPA, GRAND SPA LIETUVA, Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centro AQUA nuotr.

41

2017 žiema

Sveikata

No­va­to­rius: idė­ja pa­to­bu­lin­ti po­lik­li­ni­ko­je at­lie­ka­mus ty­ri­mus rent­ge­nu gi­mė gy­dy­to­jo ra­dio­lo­go Ar­vy­do Rač­kaus­ko gal­vo­je ir da­bar re­zul­ta­tais džiau­gia­ si ab­so­liu­čiai vi­si.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Di­džiau­sias po­lik­li­ni­kos tur­tas –

me­di­kai ir jų pa­cien­tai

K

al­nie­čių po­lik­li­ni­ko­je ir lai­ko nu­glu­din­ti dar­bo me­to­dai, ir nau­jau­sios tech­no­lo­ gi­jos tar­nau­ja žmo­gui – kiek­vie­nam dar­ buo­to­jui bei kiek­vie­nam pa­cien­tui.

Tekstas: Jus­tės Ki­bu­ry­tės

Svar­biau­sia yra žmo­nės

42

„Po­lik­li­ni­kos tur­tas – ne pa­sta­tai, ka­bi­ne­tai, o žmo­nės: čia dir­ban­tys ir atei­nan­tys pa­gal­bos“, – šis Kau­no Kal­nie­čių po­lik­li­ni­kos di­rek­to­rės Ra­ sos Aba­riu­vie­nės kre­do api­bend­ri­na es­mi­nes gy­dy­mo įstai­gos funk­ci­jas ir sie­kius.

Tai ma­lo­niai nu­ste­bi­na, to­k ios nuo­sta­tos jau ket­v ir­tą veik­los de­šimt­me­t į skai­čiuo­jan­ čio­je po­lik­li­ni­ko­je – tik į ge­ra. „La­bai svar­bu pa­gar­ba žmo­nėms, ku­rie at­lie­ka dar­bą“, – pa­brė­žia gy­dy­to­ja R.Aba­ riu­v ie­nė.

Ir paaiš­k i­na: la­bai no­ri­si, kad gy­dy­to­jai ir slau­g y­to­jai dirb­tų sau­giai, jaus­tų­si ver­ti­ na­mi, bū­tų pa­ten­k in­ti sa­vo pa­rei­go­mis. To­ kiai fi­lo­so­fi­jai įsi­v y­rau­jant ko­lek­t y­ve, tei­gia­

Ta­čiau po­lik­li­ni­kos va­do­vė R.Aba­riu­vie­nė – pui­k i stra­te­gė, tad sie­k ia dar dau­giau. „Pa­ten­kin­tas pa­cien­tas re­čiau kei­čia gy­dy­ to­ją ir gy­dy­mo įstai­gą, la­biau lin­kęs nau­do­tis jos pa­slau­go­mis atei­ty­je, re­ko­men­duos ją ki­ tiems ar bent jau tei­gia­mai at­si­lieps“, – po šiais R.Aba­riu­vie­nės tei­gi­niais sly­pi atsidavimas sa­vo po­lik­li­ni­kai ir rū­pi­ni­ma­sis jos atei­ti­mi.

Tai rū­pi­ni­ma­sis ir ko­lek­t y­v u, vi­sais dar­buo­

mų po­k y­čių ne­tru­ko pas­te­bė­ti ir me­di­kų pa­ cien­tai. „Juk gy­dy­to­jų pa­si­ten­k i­ni­mas dar­bu su­ si­jęs su pa­cien­tų pa­si­ten­k i­ni­mu svei­ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­go­mis. No­riu, kad at­v y­ ku­sį pa­cien­tą pa­si­tik­tų drau­giš­kas per­so­na­ las, kad kiek­v ie­nas lai­ku gau­tų jam su­pran­ ta­mą in­for­ma­ci­ją, ko­k y­biš­ką, pro­fe­sio­na­lią pa­slau­gą“, – to­liau dar­bo tiks­lus var­di­ja Kal­ nie­čių po­lik­li­ni­kos va­do­vė.

Svei­ki­na kar­di­na­lius po­ky­čius Dė­me­sys pa­gar­biems pa­cien­tų ir me­di­kų san­t y­k iams, pa­si­ti­kė­ji­mui vie­ni ki­tais – są­ ly­ga su­grą­žin­ti de­ra­mą kil­niau­sios pro­fe­si­jos at­sto­v ų įvaiz­dį, ku­ris mū­sų vi­suo­me­nė­je yra su­men­k in­tas jau dau­giau kaip pu­sę am­žiaus.

Pra­džia: „Pir­mi­nė as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ra yra prio­ri­te­ti­nė sri­tis“, – pri­me­na V.Pla­tū­kie­nė.

2017 žiema

to­jais, ku­rie, kad ir kur dirb­tų, no­ri bū­ti ra­ mūs dėl ry­to­jaus. Be­je, ne­ri­mo šiais me­tais bū­ta vi­so­se mies­to po­lik­li­ni­ko­se, nes nuo Nau­jų­jų jos bus reor­ga­ni­zuo­tos – su­jung­tos į vie­ną Kau­no mies­to as­mens svei­ka­tos prie­ žiū­ros įstai­gą. Kal­nie­čių po­lik­li­ni­kos di­rek­ to­rė R.Aba­riu­v ie­nė se­niai įti­k i­no dar­buo­to­ jus, kad tai – tik į ge­ra. „Tai, kas pa­sta­ruo­ju me­tu vyks­ta Kau­ne – la­bai svei­kin­ti­na. Bū­da­mi di­de­li ir vie­nin­gi ga­ li­me bū­ti pa­trauk­les­ni as­mens svei­ka­tos prie­ žiū­ros pa­slau­gų įvai­ro­ve, iš­ty­ri­mo ga­li­my­bė­ mis. Jei anks­čiau kiek­vie­na įstai­ga kon­ku­ra­vo tar­pu­sa­v y­je, tai da­bar da­li­ja­si ge­rą­ja pa­tir­ti­mi, kar­tu spren­džia iš­ki­lu­sias pro­ble­mas. Tai svar­ biau­si veiks­niai, ku­rie su­da­ro są­ly­gas nuo­lat to­bu­lė­ti“, – api­bend­ri­na R.Aba­riu­vie­nė.

To­bu­la pa­žan­ga To­bu­lė­ji­mas li­g ų diag­nos­ti­kos sri­t y­je Kal­ nie­čių po­lik­li­ni­ko­je – aki­vaiz­dus. Vi­sai ne­ se­niai, lapk­ri­čio pa­bai­go­je, čia su­mon­tuo­ti in­teg­ruo­ja­mie­ji be­lai­d žiai de­tek­to­riai ra­dio­ lo­gi­niams vaiz­dams skait­me­nin­ti rent­ge­no apa­ra­tu „Qan­tum Q-RAD“. „Rent­ge­no apa­ra­tas, ku­rį tu­ri­me, vaiz­dus pro­jek­tuo­da­vo spe­cia­lio­se ka­se­tė­se su fos­fo­ ri­niais ek­ra­nais. Šios ka­se­tės bū­da­vo de­da­ mos ša­lia pa­cien­to. Po eks­po­zi­ci­jos jos bū­ da­vo per­ke­lia­mos į spe­cia­lų rent­ge­no vaiz­ dų skai­t y­tu­vą, kur vaiz­das bū­da­vo skait­me­ ni­zuo­ja­mas ir lai­di­niu bū­du per­siun­čia­mas į gy­dy­to­jo ra­dio­lo­go dar­bo vie­tą“, – tai, kaip iki šiol diag­no­zuo­ta rent­ge­no spin­du­liais, aiš­k i­na po­lik­li­ni­kos Spe­cia­li­zuo­tų pa­slau­g ų cent­ro ad­mi­nist­ra­to­rė Ro­ma Lei­ku­v ie­nė.

Rent­ge­no apa­ra­tu gau­tus vaiz­dus gy­dy­ to­jai ap­ra­šy­da­vo ir ar­chy­v uo­da­vo, kad ki­tą­ kart ap­si­lan­k ius gy­do­mam pa­cien­tui ir pa­ kar­to­jus ty­ri­mą, bū­tų ga­li­ma įver­tin­ti svei­ ka­tos būk­lę bei gy­dy­mo efek­t y­v u­mą.

Da­bar nau­jie­ji in­teg­ruo­ja­mie­ji be­lai­d žiai de­tek­to­riai rent­ge­no vaiz­dus skait­me­ni­zuo­ ja iš kar­to ir WI-FI ry­šiu per­duo­da į im­tu­vą.

Iš jo jau anks­tes­niu ke­liu – lai­di­niu ry­šiu ke­ liau­ja į gy­dy­to­jo ka­bi­ne­tą. „Rent­ge­no technologui dirb­ti leng­v iau, nes ne­rei­k ia kil­no­ti – įdė­ti ir išim­ti – ne­ma­ žai sve­rian­čių ka­se­čių. Nuo­lat ju­di­na­mos jos ga­li su­si­brai­ž y­ti, o nuo to pra­stė­ja vaiz­ do ko­k y­bė. Dėl to ka­se­tes rei­k ia at­nau­jin­ ti, keis­ti“, – trū­ku­mus var­di­ja R.Lei­ku­v ie­nė ir gai­li specialisčių, ku­rios dar­bo die­nai bai­ gian­tis dėl ka­se­čių kil­no­ji­mo bei ne­šio­ji­mo jaus­da­vo rie­šo, pe­ties są­na­rių skaus­mus.

Su­mon­ta­v us de­tek­to­rius, ka­se­tės ne­rei­ka­ lin­gos, rent­ge­no vaiz­dai gau­na­mi aki­mirks­ niu, yra pui­k ios ko­k y­bės. „Rent­ge­no technologei, pa­cien­tą pa­ren­ gus ty­ri­mui, lie­ka pa­spau­ti myg­tu­ką. De­tek­ to­riai ne tik pa­leng­v i­na, bet ir pa­grei­ti­na šių spe­cia­lis­tų dar­bą“, – Spe­cia­li­zuo­tų pa­slau­g ų

Sveikata

ne, ku­r io­je veikia to­k ia pa­ž an­g i ra­d io­lo­ gi­nė įran­ga. Tai lei­d žia už­t ik­r in­t i dar ge­ res­nę rent­ge­no vaiz­dų ko­k y­b ę, pa­leng­v i­na diag­nos­t i­k ą ir gy­dy­to­jo dar­bą.

Pir­mi­nės gran­dies svar­ba

At­sa­ko­my­bė: po­lik­li­ni­kos va­do­vei R.Aba­riu­vie­ nei svar­biau­sia yra dar­buo­to­jai ir pa­cien­tai.

cent­ro ad­mi­nist­ra­to­rė R.Lei­ku­v ie­nė džiau­ gia­si, kad Rent­ge­no sky­rius da­bar ga­li ap­tar­ nau­ti dau­giau pa­cien­tų, jiems ne­ten­ka lauk­ti ty­ri­mo il­go­je ei­lė­je.

Pir­mo­ji Kau­ne In­teg­ruo­ja­mie­ji be­lai­džiai de­tek­to­riai yra ka­se­tės for­ma­to, jie su­de­ri­na­mi su rent­ge­ no sis­te­mo­mis ir tu­ri­ma kom­piu­te­ri­ne įran­ ga. Iki tol Kal­nie­čių po­lik­li­ni­ko­je daug me­tų vei­kė skait­me­ni­niai rent­ge­no apa­ra­tai. „Jau se­niai at­si­sa­ky­ta ka­dai­se nau­do­tų rent­ge­no fil­mų. Kiek­v ie­nas po­lik­li­ni­ko­je dir­ ban­tis gy­dy­to­jas, tu­rin­tis priei­gą prie duo­ me­nų ba­zės, ga­li kom­piu­te­r y­je ma­t y­ti bet ku­rio pa­cien­to ty­ri­mo rent­ge­nu vaiz­dus, pa­ts juos ana­li­zuo­ti ir ver­tin­ti, o ne tik pa­si­k liau­ti ra­dio­lo­go ap­ra­šy­mu“, – nau­jų­jų tech­no­lo­gi­jų pra­na­šu­mus pa­brė­žia R.Lei­ku­vie­nė.

Skait­me­ni­zuo­tus vaiz­dus ga­li­ma sau­go­ti bet ko­k io­se skait­me­ni­nė­se laik­me­no­se, ser­ ve­riuo­se ir per­siųs­ti in­ter­ne­tu į bet ku­rį že­ mės kam­pe­lį, tu­rin­t į in­ter­ne­to ry­šį. „De­tek­to­r iai yra dar vie­nas tech­no­lo­g i­jų pa­ž an­gos žings­n is, pa­de­d an­t is gau­t i grei­ tai la­bai ko­k y­biš­k us me­d i­c i­n i­n ių ty­r i­mų rent­ge­nu duo­me­n is bei juos per­duo­t i“, – džiau­g ia­si spe­c ia­l is­tė R.Lei­k u­v ie­nė.

Kal­n ie­č ių po­l ik­l i­n i­k a kol kas pir­mo­ji Kau­

Nau­jo­ves sa­vo pa­cien­tams pir­mie­ji pri­sta­to ir ne­re­tai mo­der­niems ty­ri­mams nu­k rei­pia šei­mos gy­dy­to­jai. Jiems vis daž­niau ten­ka at­sa­k y­ti į klau­si­mus dėl Kau­no mies­to po­ lik­li­ni­kų su­jun­gi­mo. „Sa­vo pa­cien­tams mes aiš­k i­na­me, kad daug me­tų dir­bo­me at­ski­rai, bet mus jun­ gė tie pa­t ys me­to­dai, svei­ka­tos ap­sau­gos mi­ nist­ro įsa­k y­mai, Vy­riau­sy­bės įsa­kai ir nu­ ta­ri­mai. Da­bar, siųs­da­mi pa­cien­tus konsul­ tuotis pas spe­cia­lis­tus, mes ga­lė­si­me pa­siū­ ly­ti jiems re­gist­ruo­tis ten, kur kon­sul­ta­ci­jos teks lauk­ti trum­piau ar bus ga­li­ma ją gau­ti ne­lau­k iant. Taip ga­lė­si­me daug grei­čiau nu­ sta­t y­ti li­gos diag­no­zę ir pa­skir­ti gy­dy­mą“, – aiš­k i­na Kal­nie­čių po­lik­li­ni­kos Šei­mos kli­ ni­kos administratorė gy­dy­to­ja Vio­le­ta Pla­ tū­k ie­nė.

Ji įsi­ti­k i­nu­si, kad šei­mos gy­dy­to­jai, tu­rė­ da­mi pla­tes­nes li­g ų diag­nos­ti­kos ga­li­my­bes, bend­rai nau­do­da­mie­si vi­sų pen­k ių mies­ to po­lik­li­ni­kų ba­ze, ir spar­tes­nį priei­na­mu­ mą prie jos, ga­lės sa­va­ran­k iš­kai iš­spręs­ti dar dau­giau pa­cien­tų svei­ka­tos pro­ble­mų. „Jau šiais me­tais ko­le­gia­liai bu­vo spren­džia­ mi iš­ky­lan­tys klau­si­mai, nes yra po­sa­kis: vie­ na gal­va – ge­rai, o ke­lios – dar ge­riau. Ren­gi­ ma­sis šei­mos kli­ni­kos ak­re­di­ta­ci­jai pa­ska­ti­no pa­si­temp­ti kiek­vie­ną dar­buo­to­ją vi­so­se sri­ty­ se. Juk pir­mi­nė as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ra yra prio­ri­te­ti­nė sri­tis“, – at­sa­ko­my­bės ne­sto­ko­ja Šei­mos kli­ni­kos va­do­vė V.Pla­tū­kie­nė.

Ji la­bai pri­ta­ria slau­gy­to­jų vaid­mens svei­ka­ tos sis­te­mo­je di­di­ni­mui, nes tai yra kva­li­fi­kuo­ ti spe­cia­lis­tai, ku­rie daug ką ga­li at­lik­ti sa­va­ ran­kiš­kai. V.Pla­tū­kie­nė nea­be­jo­ja, kad šei­mos gy­dy­to­jo ins­ti­tu­ci­ja iš­liks vie­na pa­grin­di­nių nau­jo­jo­je Kau­no mies­to po­lik­li­ni­ko­je, ku­rio­je Kal­nie­čių fi­lia­las bus ly­gia­ver­čiu par­tne­riu, o gal ir ly­de­riu, sau­gant kau­nie­čių svei­ka­tą.

Nau­da: in­teg­ ruo­ja­mie­ji be­lai­ džiai de­tek­to­riai rent­ge­no vaiz­ dus skait­me­ni­ zuo­ja iš kar­to, ir tai yra pa­to­giau bei grei­čiau.

43

2017 žiema

K

Sveikata

aip pri­si­vers­ti mė­gė­jiš­kai spor­tuo­ti? Kaip, pra­dė­jus spor­tuo­ti, ne­pra­ras­ti no­ro tai da­ry­ti? Kaip pa­si­rink­ti tin­ka­mą spor­to ša­ką?

Ko­dėl no­ri­me, bet ne­pradeda­me spor­tuo­ti?

Pa­si­rin­ki­mas: tiems, ku­rie ne­mėgs­ta mankš­tin­tis spor­to sa­lė­je

TEKS­TAS: Vai­dos Mil­ko­vos Į klau­si­mus at­sa­ko ir pa­ta­ria, kaip keis­ ti įpras­tą el­ge­sį, so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ras, Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Ro­ mual­das Ma­li­naus­kas. „Tu­rė­k i­te rea­lų tiks­ lą, mė­gau­k i­tės, ne­per­si­temp­k i­te, ne­ly­gin­k i­ te sa­vęs su ki­tais, tau­py­k i­te lai­ką, at­ly­gin­k i­ te sau“, – pro­fe­so­rius pa­ta­ria, kaip ne­pra­ras­ ti no­ro spor­tuo­ti.

44

– Yra daug žmo­nių, ku­rie su­pran­ta spor­to nau­dą, ta­čiau ne­pri­si­ver­čia spor­tuo­ti vis ati­dė­lio­da­mi: nuo Nau­jų­jų me­tų, nuo Rug­ sė­jo 1-osios, nuo ki­to mė­ne­sio ir pan. Taip

tę­sia­si me­tai iš me­tų. Jū­sų pa­ta­ri­mas, kaip pri­si­vers­ti spor­tuo­ti?

– Gal­būt no­ri­te spor­tuo­ti, bet ne­si­se­ka pra­dė­ ti, vis ati­dė­lio­ja­te. Ne­nu­si­min­ki­te, nes ne­sėk­ mės – ne nuo­spren­dis. Nau­jau­sios pa­sau­lio spor­to moks­lo ty­ri­mų iš­va­dos apie žmo­nių mo­ty­va­ci­ją spor­tuo­ti ro­do, kad žmo­nėms pa­ tin­ka sti­mu­lų kai­ta, jie ven­gia nuo­bo­du­lio. Žmo­nėms, ku­rie no­ri pra­dė­ti spor­tuo­ti, rei­kia su­da­ry­ti są­ly­gas ar­ba jie pa­tys tu­ri su­si­da­ry­ti są­ly­gas veik­ti, ta­da pa­jun­ta sa­vo pa­čių ga­li­my­ bes, rea­li­zuo­ja kom­pe­ten­ci­jos po­rei­kį, iš­gy­ve­na tei­gia­mas emo­ci­jas. Ty­ri­mais įro­dy­ta, kad ap­si­ spren­di­mo mo­ty­va­ci­ja, ypač vi­di­nė, kai žmo­nės da­ro tai, ką pa­tys no­ri da­ry­ti, yra glau­džiai su­si­

ju­si su ak­ty­ves­niu spor­tu. Tarp išo­ri­nės mo­ty­va­ ci­jos, grįs­tos ap­do­va­no­ji­mais, at­ly­giu, tik­ro­mis ar ta­ria­mo­mis baus­mė­mis ir mė­gė­jiš­ko spor­to nu­sta­ty­tas at­virkš­ti­nis ry­šys. Apie tin­ka­mų są­ly­gų ir nuo­sta­tų su­si­da­ry­mą pa­kan­ka­mai daug pri­ra­šy­ta: tu­rė­ki­te rea­lų tiks­lą, mė­gau­ki­tės, ne­per­si­temp­ki­te, ne­ly­gin­ki­te sa­vęs su ki­tais, ne­gaiš­ki­te lai­ko nu­si­gau­ti į spor­to klu­ bą – spor­tuo­ki­te na­mie, pa­mirš­ki­te, kad spor­ tuo­ti ati­dė­lio­jo­te, įti­ki­nė­ki­te sa­ve, at­ly­gin­ki­te sau – pa­tys sa­ve pra­džiu­gin­ki­te tuo, ką mėgs­ta­te.

Ty­ri­mais įro­dy­ta, kad mo­ty­va­ci­jos ža­di­ni­mas, t.y. no­ro pri­si­vers­ti pra­dė­ti spor­tuo­ti stip­ri­ni­ mas, yra la­bai sun­kus už­da­vi­nys. Vie­nas tai da­ry­ti ska­ti­nan­čių bū­dų, kai ra­gi­na ar­ti­mas

2017 žiema

Sveikata

45

spor­to sa­lė­je, re­ko­men­duo­ja­mi bent jau il­gi pa­si­vaikš­čio­ji­mai.

Ro­mual­das Ma­li­naus­kas: Jei pa­tin­ka spor­to klu­bai, ei­ki­te į juos.

Jei ne­pa­tin­ka, ei­ki­te pa­si­vaikš­čio­ti į par­ką. Jei jus džiu­gi­na bend­ra­vi­mas, pa­si­rin­ki­te jums pa­trauk­lius spor­ti­nius žai­di­mus ir pri­si­jun­ki­te prie ko­man­dos.

Eval­do Vir­ke­čio nuo­tr.

2017 žiema

Sveikata

Pa­si­rin­ki­mas: nu­sta­ty­ta, kad spor­to žai­di­mus ren­ka­si ekst­ra­ver­tai, o int­ra­ver­tams, me­lan­cho­li­kams la­biau tin­ka in­di­vi­dua­lios spor­to ša­kos.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

ar svar­bus žmo­gus. Jo po­zi­ty­vios ar­gu­men­ tuo­tos pa­sta­bos ga­li su­stip­rin­ti no­rin­čio­jo pra­ dė­ti spor­tuo­ti mo­ty­va­ci­ją. Vis dėl­to tas žmo­gus tu­ri elg­tis ap­dai­riai, nes no­rin­tis pra­dė­ti spor­tuo­ ti as­muo, klai­din­gai su­pra­tęs ki­tų pa­sta­bas, ga­li pra­ras­ti mo­ty­va­ci­ją. Tai ga­li ne­ga­ty­viai pa­veik­ti jo pa­ties ge­bė­ji­mą mo­ty­vuo­ti sa­ve, be to, no­ras pra­dė­ti spor­tuo­ti taip ir tę­sis me­tai iš me­tų.

Ką da­ry­ti, jei to­kio žmo­gaus nė­ra ša­lia? Ga­ li­ma su­si­ras­ti as­me­ni­nį tre­ne­rį spor­to klu­be.

Jei spor­to klu­bas per to­li ir per bran­giai kai­nuo­ja, ga­li­ma su­si­ras­ti mo­de­lį (žmo­gų, iš ku­rio el­ge­sio ga­li­ma pa­si­mo­ky­ti) kny­go­je, žur­na­le ar in­ter­ne­te ir spor­tuo­ti na­mie.

46

– Kas la­biau­siai mo­ty­vuo­ja – svei­ka­tos su­ tri­ki­mai, no­ras at­ro­dy­ti gra­žiau, jau­niau, ge­rai jaus­tis? Ar vy­rai ir mo­te­rys ima spor­ tuo­ti dėl skir­tin­gų prie­žas­čių?

– Tei­sin­gai sa­ko­ma, kad yra ga­ly­bė prie­žas­čių spor­tuo­ti ir šim­tai – ne­spor­tuo­ti. Sa­ky­ti, kad svei­ka­tos su­tri­ki­mai mo­ty­vuo­ja la­biau, nei no­ras at­ro­dy­ti gra­žiau, jau­niau, bū­tų ne­ko­ rek­tiš­ka, nes vie­nas gal ne­tu­ri tų su­tri­ki­mų, o kitas gal iš pri­gim­ties yra gra­žuo­lis.

Kai ką la­biau­siai mo­ty­vuo­ja spor­tuo­ti vie­šas įsi­pa­rei­go­ji­mas ar­ti­mie­siems, drau­gams, bend­ra­dar­biams. Čia kal­bu ne apie so­cia­li­nius tink­lus. Ne­ma­nau, kad, jei spor­ti­nės veik­los ke­ti­ni­mus vie­šin­si­me so­cia­li­nia­me tink­le, tai bū­si­me la­biau mo­ty­vuo­ti. Ne­pa­mirš­ki­me, kad so­cia­li­niai tink­lai taip pat su­ke­lia pri­klau­so­ my­bę ir ga­li ati­trauk­ti nuo spor­to ir su­si­l­ pnin­ti mo­ty­va­ci­ją spor­tuo­ti. Nau­jau­si ty­ri­mai ro­do, kad kom­piu­te­ri­niai žai­di­mai, ku­rie fik­suo­ja žai­dė­jo kū­no ju­de­sius ir ver­čia jį bū­ti fi­ziš­kai ak­ty­vų, taip pat yra abe­jo­ti­na prie­mo­ nė mo­ty­vuo­ti vai­kus im­tis spor­ti­nės veik­los.

Lie­tu­vos svei­ka­tos uni­ver­si­te­to moks­li­nės gru­pės ty­ri­mo duo­me­nys pa­ro­dė, kad vy­rams bū­din­ga di­des­nė mo­ty­va­ci­ja siek­ti sėk­mės ne­gu mo­te­rims. Įro­dy­ta, kad vy­rams la­biau bū­din­gas po­lin­kis de­monst­ruo­ti var­žy­mą­si, siek­ti sėk­mės, to­dėl jie ir spor­tuo­ja dėl šių

Yra ga­ly­bė prie­žas­čių spor­tuo­ti ir šim­tai – ne­spor­tuo­ti. prie­žas­čių, o mo­te­rys – daž­niau dėl so­ cia­li­nių mo­ty­vų: no­ro bend­rau­ti, at­ro­dy­ti gra­žiau, bū­ti gi­ria­moms ir la­biau my­li­moms.

Atsk­leis­ta, kad lan­kan­tys spor­to klu­bą vy­rai ir mo­te­rys sky­rė­si pa­gal vi­di­nę mo­ty­va­ci­ją siek­ti to­bu­lu­mo ir pa­gal išo­ri­nę mo­ty­va­ci­ją iden­ti­fi­kuo­tis (spor­tuo­ju, nes spor­tas yra ge­ ras bū­das iš­mok­ti to­kių da­ly­kų, ku­rie ga­lė­tų bū­ti nau­din­gi ki­to­se gy­ve­ni­mo sri­ty­se), pa­gal išo­ri­nę mo­ty­va­ci­ją – tie­sio­gi­nį išo­ri­nį re­gu­lia­ vi­mą (spor­tuo­ju, nes ma­ne su­pan­tys žmo­nės ma­no, kad svar­bu bū­ti ge­ros fi­zi­nės for­mos).

– Ne­re­tai ke­le­tą kar­tų ap­si­lan­kę tre­ni­ruo­tė­se pra­de­dan­tie­ji (daž­niau mo­te­rys) tre­ni­ruo­tes me­ta. Kaip, pra­dė­jus spor­tuo­ti, ne­pra­ras­ti no­ro tai da­ry­ti?

– Ap­sisp­ren­di­mo mo­ty­va­ci­jos teo­ri­ją pa­grin­ džian­čiais ty­ri­mais at­skleis­ta, kad žmo­nės jau­čia, jog, kai juos kaž­kas kont­ro­liuo­ja pa­ si­nau­do­da­mas ap­do­va­no­ji­mais, daž­niau­siai ky­la konf­lik­ti­nė bū­se­na. As­me­nys, ku­riems bū­din­ga vi­di­nė mo­ty­va­ci­ja, jau­čia, kad jie da­ro tai, ką pa­tys no­ri da­ry­ti, o išo­ri­niai ap­do­va­no­ji­mai tuo­met nė­ra svar­būs. Kai žmo­nės jau­čia, kad jie yra kont­ro­liuo­ja­mi ap­do­va­no­ji­mų (pvz., no­ras at­ro­dy­ti gra­žiau, jau­niau ir su­lauk­ti iš ki­tų dėl to dė­me­sio), sa­vo veik­la daž­nai nu­si­vi­lia, nes spor­tuo­ jant pa­gei­dau­ja­mi re­zul­ta­tai ne taip grei­tai iš­ryš­kė­ja, trokš­ta­mo dė­me­sio ir pa­gy­ri­mų taip ir ne­su­lau­kia­ma (tai bū­din­giau mo­te­

rims). Tei­gia­mas grįž­ta­ma­sis ry­šys (in­for­ma­ ci­ja apie pa­žan­gą, ti­kė­ji­mą, kad tai, ką da­rai, yra tei­sin­ga) ska­ti­na vi­di­nę mo­ty­va­ci­ją. Ki­ta ver­tus, nei­gia­mas grįž­ta­ma­sis ry­šys (tre­ne­rio ar ar­ti­mo žmo­gaus pa­sta­bos pa­si­da­ro kaip baus­mės) ma­ži­na vi­di­nę mo­ty­va­ci­ją la­biau nei at­ve­jais be jo­kio grįž­ta­mo­jo ry­šio.

Kai kal­ba­ma apie vai­ko, paaug­lio ar jau­nuo­lio mo­ty­va­vi­mą spor­tuo­ti, tai ty­ri­mai ro­do, kad ne­ga­ty­vus yra kont­ro­liuo­jan­tis ap­do­va­no­ji­mų po­bū­dis, t.y., kai as­muo ma­no, kad suau­gu­ sie­ji jį kont­ro­liuo­ja pa­si­nau­do­da­mi išo­ri­niais ap­do­va­no­ji­mais (ko­kiu nors at­ly­giu ar baus­ mė­mis). Tuo­met tik­rai bus pra­ras­tas no­ras ir mo­ty­va­ci­ja lan­ky­ti tre­ni­ruo­tes.

Nau­jau­si pa­sau­li­nio ly­gio moks­lo ty­ri­mai pa­ tei­kia ke­le­tą pa­siū­ly­mų, kaip ga­li­ma su­stip­rin­ti vai­kų, paaug­lių ir jau­nuo­lių vi­di­nę mo­ty­va­ci­ją lan­ky­ti spor­to tre­ni­ruo­tes. Rei­kia leis­ti pa­tir­ti sėk­mę, nes su­vok­ta sėk­mė su­stip­ri­na as­mens kom­pe­ten­ci­jos jaus­mą; su­teik­ti tei­gia­mą grįž­ta­mą­jį ry­šį apie tai, ką žmo­gus ypač ge­rai at­lie­ka; skir­ti ap­do­va­no­ji­mus ne­ti­kė­tai, nes su­ sie­ti ap­do­va­no­ji­mus su tam tik­ru el­ge­siu tam, kad bū­tų ga­li­ma jiems su­teik­ti in­for­ma­ci­nį (apie pa­siek­tą pa­žan­gą, apie įgy­tus ge­bė­ji­mus), o ne kont­ro­liuo­jan­tį po­bū­dį; tai­ky­ti žo­di­nius ir ne­žo­di­nius pa­gy­ri­mus; nes pa­gy­ri­mas stip­ri­na tei­gia­mą grįž­ta­mą­jį ry­šį ir pa­de­da to­liau steng­ tis to­bu­lė­ti; spor­tuo­jant re­ko­men­duo­ja­ma, kiek tai įma­no­ma, keis­ti pra­ti­mų se­ką ir tu­ri­nį, nes mo­no­to­niš­ka spor­ti­nė veik­la (tie pa­tys pra­ti­mai) ga­li at­si­bos­ti ir var­gin­ti, o pra­ti­mų tu­ri­nio bei se­kos kai­ta – bū­das, kaip ga­li­ma bū­tų iš­veng­ti mo­no­to­niš­ku­mo.

– Ar svar­bi pa­si­rink­ta spor­to ša­ka, kad žmo­ gus spor­tuo­da­mas jaus­tų­si ge­rai?

– Pa­si­rink­ta spor­to ša­ka yra pa­grin­di­nė są­ly­ga. No­rint, kad žmo­gus spor­tuo­da­mas jaus­tų­si ge­rai, ji tu­ri bū­ti tin­ka­ma. Tuo­met žmo­gus pa­ti­ria sėk­mę, o su­vok­ta sėk­mė su­stip­ri­na kom­pe­ten­ci­jos jaus­mą. Sėk­mė tar­si tei­kia tei­gia­mą grįž­ta­mą­jį ry­šį, pa­ro­ do, ką žmo­gus ypač ge­rai at­lie­ka. Pa­si­rin­kęs tin­ka­mą spor­to ša­ką as­muo su­lauks dau­giau žo­di­nių ir ne­žo­di­nių pa­gy­ri­mų. Tie pa­gy­ri­ mai stip­rins tei­gia­mą grįž­ta­mą­jį ry­šį ir pa­dės to­liau steng­tis spor­tuo­ti, to­bu­lė­ti.

– Ar iš tie­sų tam tik­ro tem­pe­ra­men­to žmo­ nėms la­biau tin­ka konk­re­čios spor­to ša­kos?

– Yra tie­sos. Jei pa­tin­ka spor­to klu­bai, ei­ki­te į juos. Jei ne­pa­tin­ka – ei­ki­te pa­si­vaikš­čio­ti į par­ką. Jei jus džiu­gi­na bend­ra­vi­mas, pa­si­rin­ ki­te jums pa­trauk­lius spor­ti­nius žai­di­mus ir pri­si­jun­ki­te prie ko­man­dos.

Jei žmo­gus la­biau san­gvi­niš­ko tem­pe­ra­men­to, jam bū­din­ga ekst­ra­ver­si­ja (po­lin­kis bend­rau­ti), tai, be abe­jo, jis la­biau rink­sis spor­to žai­di­mus.

Jei žmo­gus už­da­ras (int­ra­ver­tas), la­biau me­ lan­cho­liš­ko ar cho­le­riš­ko tem­pe­ra­men­to, jam la­biau tin­ka in­di­vi­dua­lios spor­to ša­kos.

2017 žiema

K

Sveikata

au­nie­tė Vai­ va pri­si­pa­žįs­ta į spor­to sa­lę su­grį­ žu­si po ke­lio­li­kos me­tų per­trau­kos, kai su­si­dū­rė su svei­ka­tos pro­ble­ mo­mis. Kau­no kli­ni­kų ki­ne­zi­ te­ra­peu­tas do­ cen­tas Lai­mo­nas Šiup­šins­kas pa­ nei­gia mi­tą, esą spor­tuo­ti, ak­ty­ viai ju­dė­ti bū­ti­na bent nuo 40-ies.

Rezultatas: sportuojantieji yra laimingesni ne tik dėl išsiskiriančių endorfinų – ir dėl to, kad jaučiasi investavę į save, į savo sveikatą, prasmingai leidę laiką.

Vytauto Liaudanskio nuotr.

48

2017 žiema

Į spor­to sa­lę su­grį­žo po ke­lio­li­kos me­tų per­trau­kos

TEKS­TAS: Vai­dos Mil­ko­vos

Spor­tuo­ti pri­ver­tė trau­ma Kau­nie­tė Vai­va spor­tuo­ti – lan­k y­ti ka­la­ne­ ti­kos tre­ni­ruo­tes – pra­dė­jo prieš me­tus. Iki tol la­bai il­gai sau ža­dė­jo: nuo Nau­jų­jų me­tų, nuo ki­to pir­ma­die­nio tik­rai tik­rai už­suks į spor­to sa­lę! „Taip pra­lė­kė ke­lio­li­k a me­t ų nuo ma­no pa­sku­t i­nio ap­si­lan­k y­mo tre­ni­r uok­lių sa­lė­ je. Kas ta­da ma­ne nuo jos at­bai­dė? Tvy­ran­ tis pra­k ai­to kva­pas, sa­vo at­le­t iš­k ų kū­nų at­ spin­d žiais sa­lės veid­ro­d žiuo­se be­si­ž a­v in­

tys vy­rai ir bū­t i­ny­bė lai­k y­t is gra­fi ­ko, – ją at­bai­d žiu­sias prie­ž as­t is var­d i­jo Vai­va, api­ bū­d i­nan­t i sa­ve kaip žmo­g ų, mėgs­tan­t į lais­ vą gra­fi ­k ą. – Prieš tai ban­d žiau ae­ro­bi­k ą – neuž­k a­bi­no. Vie­nai su­k ti ra­tus sta­d io­ne ar dvi­ra­čiu ap­lėk­t i ar­t i­miau­sią kvar­ta­lą taip pat nė­ra ma­no mėgs­ta­mas už­siė­mi­mas.“ Taip iki 41 me­tų spor­ta­v u­si tik pė­din­da­ ma į ar­ti­miau­sią par­duo­tu­vę ar ka­v i­nę, pa­ju­ tu­si, kad da­ro­si su­stin­g u­si ir su­gle­bu­si, mo­ te­ris prieš me­tus su­si­ra­do ka­la­ne­ti­kos tre­ne­ rę. Pri­si­pa­žįs­ta: gal­būt ir tuo­met ne­bū­tų pri­ si­ruo­šu­si, jei ne ne­di­de­lė ke­lio trau­ma ir gy­ dy­to­jų pa­ta­ri­mas ko­jos rau­me­nims nuo­la­tos duo­ti dar­bo.

Sveikata

„Nors tam la­biau tik­tų tre­ni­ruok­lių sa­ lė, pa­si­rin­kau ka­la­ne­ti­ką iš tin­gi­nys­tės. Mat nuo na­mų iki tre­ni­ruo­čių vie­tos man, vaiz­ džiai ta­riant, – po­ra žings­nių“, – prie­žas­ties, lė­mu­sios, ko­dėl pa­si­rin­ko bū­tent ka­la­ne­ti­ką, ne­sle­pia pa­šne­ko­vė.

Pir­mo­sio­se tre­ni­ruo­tė­se ir po jų bu­vo la­ bai sun­ku. Skau­dė­jo vi­są kū­ną. Vai­va ma­tė, kad rau­me­nų tem­pi­mo pra­ti­mų, ku­rie ir yra šių tre­ni­ruo­čių es­mė, ji ne­su­ge­ba at­lik­ti nei taip il­gai, nei taip ge­rai, kaip šių už­siė­mi­mų sen­bu­vės. „Nuo­lat mu­šė pra­kai­tas, vir­pė­jo rau­me­ nys ar­ba tos vie­tos, ku­rio­se jie tu­rė­jo bū­ ti. Po mė­ne­sio tre­ni­ruo­čių pa­si­da­rė šiek tiek leng­v iau, po pus­me­čio pra­dė­jau jaus­ti ma­lo­ nu­mą, kad jau tiek daug pa­da­rau. At­si­ra­do no­ras da­lį pra­ti­mų at­lik­ti kiek­v ie­ną die­ną na­muo­se“, – me­tus at­gal pri­si­mi­ni­mų laik­ ro­dį at­su­ka Vai­va.

Da­bar ji kiek­v ie­ną die­ną nors 10 mi­nu­čių mankš­ti­na­si na­muo­se.

Dau­giau gy­ve­ni­mo džiaugs­mo Ste­bint jau­nas mer­g i­nas, va­sa­rą gat­vė­se, vi­ sus me­t us – sau­no­se, ba­sei­nuo­se de­monst­ ruo­jan­čias ge­rai iš­t re­ni­r uo­t us kū­nus ir to­ li gra­žu ne vi­sa­da iš jų vei­dų trykš­tan­t į in­ te­lek­t ą, mo­te­r į kan­k i­no abe­jo­nės. „Bai­m i­ nau­si, kad, pra­dė­jus spor­t uo­t i, ir man vie­na ki­ta sme­ge­nų raukš­lė iš­si­ly­g ins. Da­bar ga­ liu pa­sa­k y­t i, kad ši bai­mė nebu­vo ­pag­r įs­ta.

Prie­šin­gai – pa­ste­bė­jau tik tei­g ia­mą spor­to po­vei­k į sme­ge­nims: pa­ge­rė­jo at­m in­t is (gal­ būt pa­dė­jo ir tai, kad pra­dė­ju­si spor­t uo­t i ėmiau griež­čiau lai­k y­t is ir mie­go re­ži­mo).

Tie­sa, ne kar­t ą te­ko at­si­sa­k y­t i tre­ni­r uo­tės me­t u vyks­tan­čio spek­tak­l io ar kon­cer­to, me­luo­t i drau­gėms, ko­dėl ne­ga­l iu da­ly­vau­ ti iš anks­to pla­nuo­ta­me va­k a­rė­ly­je, nes ne­ jau­g i pri­si­pa­žin­si, kad ge­r ų drau­g ių kom­ pa­ni­ją iš­kei­t i į spor­to sa­lę?“ – svars­tė pa­ šne­ko­vė.

Ji pa­ste­bi po­k y­čius: nors du va­k a­r us per sa­vai­tę, kai su­k a į tre­ni­r uo­čių sa­lę, jai ten­ ka de­rė­t is su ma­mos ne­no­r in­čia pa­leis­t i dar­ž e­l i­nu­ke duk­ra. Ne­pai­sant to ir pa­d i­dė­ ju­sio užim­t u­mo, mo­te­r is jau­čia­si lai­m in­ ges­nė.

Bai­mi­nau­si, kad, pra­dė­jus spor­tuo­ti, ir vie­na ki­ta sme­ge­nų raukš­lė iš­si­ly­gins.

49

2017 žiema

Sveikata

Ten­den­ci­ja: pa­sak L.Šiup­šins­ko (kairėje), vis dau­giau di­de­lių kom­pa­ni­jų sam­do ki­ne­zi­te­ra­peu­tus ir tre­ne­rius, ku­rie sė­di­mą dar­bą dir­ban­tiems žmo­nėms per­trau­kų me­tu ve­da mankš­tą.

Vilmanto Raupelio nuotr.

„Da­bar ma­no gy­ve­ni­me net ir tam­siuo­ ju, liūd­nuo­ju me­tų lai­ku at­si­ra­do dau­giau gy­ve­ni­mo džiaugs­mo, po­zi­t y­v u­mo ir ma­ žiau nuo­var­gio. Nie­ka­da ne­bu­vau to­bu­los fi­ gū­ros, ta­čiau da­bar esu la­biau pa­ten­k in­ta sa­ vo kū­nu, ne­bė­ra nu­dri­bu­sio pil­vo, su­t vir­tė­ jo rau­me­nys. Su­lau­k iau komp­li­men­tų iš sa­ vo vy­ro ir drau­gių, ką čia slėp­ti – pa­gau­nu ir vy­r ų žvilgs­nių gat­vė­je. Jau­čiuo­si gra­žes­nė, la­biau pa­si­ti­k iu sa­v i­mi, – at­v i­ra­vo pa­šne­ko­ vė. – Spor­to sa­lė­je kar­tu su ma­ni­mi pra­kai­tą lie­ja ir jau­nes­nės, ir vy­res­nės mo­te­r ys. Paž­ vel­g u­si į vy­res­nes, ne kar­tą sau sa­k iau: no­rė­ čiau ir aš, bū­da­ma jų am­žiaus, at­ro­dy­ti taip, kaip jos. Ir ko­dėl gi ne? Vi­sai rea­lu.“

Po­pu­lia­rė­ja mankš­tos dar­be

50

Kau­no kli­ni­kų ki­ne­zi­te­ra­peu­tas do­cen­tas Lai­mo­nas Šiup­šins­kas pa­nei­gia mi­tą, esą spor­tuo­ti, ak­t y­v iai ju­dė­ti bū­ti­na su­si­grieb­ti bent nuo 40-ies. „Ju­dė­t i svar­bu vi­sais am­žiaus tarps­niais.

Ski­ria­si tik fi­zi­nio krū­v io in­ten­sy­v u­mas: dar­že­li­nu­k as tu­rė­t ų ju­dė­t i tris va­lan­das per die­ną, moks­lei­v is – vie­ną va­lan­dą. Suau­gęs žmo­g us bent po pus­va­lan­d į per die­ną pen­ kias die­nas per sa­vai­tę tu­ri bū­t i fi­ziš­k ai ak­ ty­v us tam, kad jo or­ga­niz­mas iš­lai­k y­t ų sa­ vo funk­cio­na­lu­mą, kad jis fi­ziš­k ai ne­deg­ra­ duo­t ų. Ši re­ko­men­da­ci­ja ga­lio­ja iki 65 me­

tų. Vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms, sen­jo­rams taip pat re­ko­men­duo­ja­ma ju­dė­t i bent pus­ va­lan­d į per die­ną pen­k ias die­nas per sa­vai­ tę, ta­čiau jiems rei­k ia at­lik­t i dau­g iau rau­ me­nų jė­gos pra­t i­mų tam, kad il­g iau iš­lik­t ų

my­bę bū­ti svei­kes­niam, – gy­dy­to­jas už­si­me­ na, kad rei­kia at­si­žvelg­ti ir į tai, kiek žmo­gus ju­da dar­be. – Jei žmo­gus dir­ba sė­di­mą dar­ bą, užuo­t va­žia­vęs lif­tu, tu­rė­tų kop­ti laip­tais, per pie­tų per­trau­ką pa­si­vaikš­čio­ti, o trum­pas

Dar­že­li­nu­kas tu­rė­tų ju­dė­ti tris va­lan­das per die­ną, moks­lei­vis – vie­ną va­lan­dą. Suau­gęs žmo­gus bent po pus­va­lan­dį per die­ną pen­kias die­nas per sa­vai­tę tu­ri bū­ti fi­ziš­kai ak­ty­vus. fi­ziš­k ai sa­va­ran­k iš­kes­ni“, – aiš­k i­na do­cen­ tas L.Šiup­šins­k as ir pa­brė­žia, kad tiek ju­dė­ ti re­ko­men­duo­ja Pa­sau­lio svei­k a­tos or­ga­ni­ za­ci­ja.

Kal­bė­da­mas apie rei­ka­lin­gą kas­die­nę fi­zi­ nę veik­lą, gy­dy­to­jas lin­kęs nau­do­ti ne spor­ to, o fi­zi­nio ak­t y­v u­mo ter­mi­ną. Juo api­brė­ žia­ma to­k ia kas­die­nė veik­la kaip ūkio dar­ bai so­de, dar­že ir pa­n. „Žmo­gus fi­ziš­kai ak­ty­vus ir ta­da, kai, užuo­t va­žia­vęs au­to­bu­su, ren­ka­si ke­lio­nę pės­ čio­mis, vie­to­je au­to­mo­bi­lio į par­duo­tu­vę va­ žiuo­ja dvi­ra­čiu. Vi­sa tai taip pat su­tei­kia ga­li­

per­trau­kė­les iš­nau­do­ti mankš­tai“, – pa­ta­ria L.Šiup­šins­kas.

Jis sa­ko, kad da­bar vis dau­g iau di­de­lių kom­ pa­ni­jų sam­do ki­ne­zi­te­ra­peu­tus ir tre­ne­rius, ku­rie sė­d i­mą dar­bą dir­ban­t iems žmo­nėms per­t rau­k ų me­tu ve­da mankš­tą. Lai­ko, ku­ rį dar­buo­to­jai pra­lei­d žia mankš­t in­da­mie­si, darb­da­v iai ne­tu­rė­t ų nu­ra­šy­t i į nuo­sto­lius.

Ne tik dėl to, kad pa­si­mankš­t i­nęs dar­buo­to­ jas – ener­g in­ges­nis. Aps­k ai­čiuo­ta, kad tuo­ met, kai žmo­g us nėra fi­ziš­k ai ak­t y­v us, iš­lai­ dos svei­k a­tai pa­lai­k y­t i ir gy­dy­mui per me­ tus ga­li siek­t i apie 2 tūkst. eu­r ų.

2017 žiema

„Tai­gi, darb­da­v iai, in­ves­tuo­da­mi į dar­ buo­to­jų svei­ka­tą, in­ves­tuo­ja ir į dar­bo na­ šu­mą, ma­žes­nį sirg­tų die­nų skai­čių. Tai yra įmo­nės in­ves­ti­ci­ja, o ne lab­da­ra“, – tei­gia L.Šiup­šins­kas.

Iš pra­džių – pas gy­dy­to­ją Kai ku­riuos žmo­nes, tu­rin­čius ant­svo­rį, pa­ di­dė­ju­sį ar­te­ri­nį krau­jos­pū­d į ar ki­tų svei­ ka­tos bė­dų, nuo spor­to sa­lės daž­nai at­bai­ do bai­mė, kad jų svei­ka­ta pra­dė­jus spor­tuo­ ti pa­blo­gės.

Pa­sak gy­dy­to­jo, to­k ie žmo­nės ne­tu­rė­tų bi­ jo­ti už­suk­ti į spor­to sa­lę, ta­čiau prieš tai tu­ rė­tų pa­si­tar­ti su šei­mos gy­dy­to­ju, at­lik­ti rei­ kia­mus ty­ri­mus. „Jei gy­dy­to­jas ne­ma­t ys prie­žas­čių, dėl ku­ rių žmo­g us ne­ga­lė­tų pra­dė­ti gy­ven­ti ak­t y­ viau, ar­ba tas prie­žas­tis pa­ž y­mės, at­k reips į jas tre­ne­rio dė­me­sį, pa­rin­kus tin­ka­mą fi­zi­ nį krū­v į, žmo­g us ga­lės spor­tuo­ti“, – ska­ti­na L.Šiup­šins­kas. Šiais lai­k ais nea­be­jo­ja­ma, kad kiek­v ie­nas žmo­g us ga­l i spor­t uo­t i, tik nuo jo svei­k a­ tos būk­lės ir fi­zi­n io pa­si­ren­g i­mo ly­g io pri­ klau­so spor­t i­nės veik­los in­ten­sy­v u­mas bei truk­mė. „Fi­zi­nis ak­t y­v u­mas – tai lanks­tu­mo, pu­ siaus­v y­ros ar jė­gos pra­ti­mai. Kal­bant apie in­ten­sy­v u­mą, jei tai yra ėji­mas, bė­gi­mas, va­ žia­v i­mas dvi­ra­čiu, rei­k ia pai­sy­ti šir­dies pul­ so. Jei tai jė­gos pra­ti­mai, la­bai svar­bu ke­lia­ mas ar­ba stu­mia­mas svo­ris, pra­ti­mų skai­ čius ir t.t. Taip pat svar­bi truk­mė – kiek lai­ ko, ko­k iu in­ter­va­lu žmo­g us tu­rė­tų at­lik­ti pra­ti­mus“, – pa­sak ki­ne­zi­te­ra­peu­to, tai pa­ grin­di­niai da­ly­kai, api­brė­žian­t ys, kaip ir kiek žmo­g us ga­li spor­tuo­ti.

Dir­ba ke­tu­rios sis­te­mos Žmo­g ui esant fi­ziš­kai ak­t y­v iam, in­ten­sy­ viai dir­ba šir­dies ir krau­ja­g ys­lių, rau­me­nų ir griau­čių, ner­v ų bei kvė­pa­v i­mo sis­te­mos. Šios ke­tu­rios sis­te­mos ju­de­sio me­tu dir­ ba ak­t y­v iau­siai. Spor­tuo­jant jo­se vyks­ta di­ džiau­si po­k y­čiai, nes joms ten­ka di­d žiau­ sias krū­v is. Ku­ri šių sis­te­mų tu­rės di­d žiau­ sios nau­dos, pri­k lau­so nuo at­lie­ka­mos fi­zi­ nės veik­los.

Ne pa­slap­tis, kad spor­tuo­jan­tie­ji jau­čia­ si lai­min­ges­ni. To prie­žas­tis – iš­si­ski­rian­ tys va­di­na­mie­ji lai­mės hor­mo­nai en­dor­fi­nai.

Ki­ta ge­ros sa­v i­jau­tos po fi­zi­nės veik­los prie­ žas­tis – jie jau­čia­si in­ves­ta­vę į sa­ve, į sa­vo svei­ka­tą, pra­smin­gai lei­dę lai­ką. O ste­reo­ti­ pas, dėl ku­rio lie­tu­v iai kar­tais ven­gia spor­to sa­lės, esą jo­je su­tiks tik kul­tū­ris­tus ir nu­si­ kal­tė­lius, pa­sak L.Šiup­šins­ko, vi­siš­kai pra­si­ len­k ia su fak­tais.

Sveikata

Ke­li pa­ta­ri­mai pra­de­dan­tie­siems ■■ Jei sun­ku su­si­ruoš­ti į spor­to sa­lę, ki­ne­zi­te­ra­peu­tas pa­ta­ria pra­dė­ti nuo ak­ty­vu­mo kas­die­ nė­je veik­lo­je: pa­si­vaikš­čio­ji­mo, pa­si­va­ži­nė­ji­mo dvi­ra­čiu ir pan. Šian­dien ap­stu leng­vai pa­sie­ kia­mų įren­gi­nių, skai­čiuo­jan­čių ak­ty­viai pra­leis­tą lai­ką, – jais ga­li­me sek­ti, kiek lai­ko bu­vo­me ak­ty­vūs. Jei ku­rį lai­ką pa­vy­ko bū­ti fi­ziš­kai ak­ty­viam bent 30 mi­nu­čių per die­ną, gal­vo­ki­te, ką dar ga­lė­tu­mė­te da­ry­ti, kas jums yra mie­la, įdo­mu: žais­ti te­ni­są, mau­dy­tis ba­sei­ne ar mankš­tin­tis tre­ni­ruok­lių sa­lė­je. Taip bus leng­ viau pra­dė­ti spor­tuo­ti.

■■ Il­gai ne­spor­ta­vu­siam, ne­bu­vu­ siam fi­ziš­kai ak­ty­viam žmo­gui ne­pa­ta­ria­ma pir­mą­kart ap­si­lan­ kius spor­to sa­lė­je mankš­tin­tis vi­są va­lan­dą. Re­ko­men­duo­ja­ma lai­ky­tis laips­niš­ku­mo prin­ci­po.

Atė­jus į spor­to klu­bą, pir­miau­ sia rei­kia ne grieb­ti ir iš­ban­dy­ti vis­ką, kas yra ap­link, o pa­si­tar­ti su tre­ne­riu ir po tru­pu­tė­lį krū­vį di­din­ti.

■■ Rei­kia įsi­klau­sy­ti į sa­vo or­ga­niz­ mą, paa­na­li­zuo­ti, kaip jau­čia­ tės ki­tą die­ną po fi­zi­nio krū­vio.

Rei­kia pra­dė­ti nuo ma­žiau, nei įsi­vaiz­duo­ja­te, kad ga­li­te. Tuo­ met ne­pa­da­ry­si­te klai­dos: bū­si­te ra­mūs, kad pa­da­rė­te ne per daug. Ir, at­si­žvelg­da­mi į tai, kaip jau­čia­tės, ga­lė­si­te pa­ma­žu di­din­ ti krū­vį. Di­džiau­sia klai­da – per di­de­lis in­ten­sy­vu­mas, per di­de­lis krū­vis. Ir ta­da žmo­nės nu­si­vi­lia: pa­jun­ta skaus­mą, ki­tus neigia­ mus sig­na­lus iš or­ga­niz­mo, ir nu­spren­džia, kad jiems tai yra blo­gai, ža­lin­ga, ri­zi­kin­ga. Ir pra­ de­da gal­vo­ti: spor­tas – ne man.

51

2017 žiema

K

Sveikata

as yra vy­riš­ku­ mas?! Ar tai ga­li bū­ti svars­ty­ti­na? – taip į klau­ si­mą apie vy­ro sta­tu­są šiuo­lai­ki­ nė­je vi­suo­me­nė­ je ir šei­mo­je at­ sa­kė psi­cho­lo­gė Ža­ne­ta Žal­kaus­ kai­tė, ir pla­nuo­ tas po­kal­bis apie tai, ko­dėl šiuo­lai­ ki­niai vy­rai ne­vy­ riš­ki, nu­kry­po į lai­min­gos šei­mos mo­de­lio paieš­ kas. Bet juk ir ši te­ma ak­tua­li?

Odė Dar­na: ge­ri san­ty­kiai šei­mo­je yra iš­sau­go­mi dar­bu, kai jį at­lie­ka visi jos nariai.

tekstas: Ma­ri­ja­nos Ja­sai­tie­nės

52

– Vis dėl­to šian­dien vy­rai ki­to­kie, nei bu­vo prieš šim­tą me­tų? Ir jų vaid­muo šei­mo­je ki­toks? – ban­do­me iš­pro­vo­kuo­ti psi­cho­lo­gę Ž.Žal­kaus­kai­tę įver­tin­ti šian­die­nius stip­rio­ sios ly­ties at­sto­vus.

– Kas­dien ei­na­me į prie­kį ir po­žiū­ris į daug ką kei­čia­si. Kas yra vy­riš­ka šian­dien? Kiek­ vie­nas ver­ti­na per sa­vo pri­zmę, bet bend­ro api­brė­ži­mo tik­rai nė­ra.

Ar verk­ti ne­vy­riš­ka? Anks­čiau sa­ky­da­vo, kad vy­rai iš vi­so ne­ver­kia, o da­bar ra­gi­na­ mi pa­ro­dy­ti jaus­mus, iš­reikš­ti emo­ci­jas. Ta vy­riš­ku­mo są­vo­ka lai­kui bė­gant ki­to ir dar kis. Vie­no stan­dar­to nė­ra. Ga­li­ma pa­klaus­ti, kas yra mo­te­riš­ka, kas – ne­mo­te­riš­ka? Tai cha­rak­te­ri­zuo­ja bruo­žai, ku­rie žmo­gui svar­ būs, reikš­min­gi. Bū­tent tai ir ak­cen­tuo­ja­ma.

Mo­te­ris su­si­ku­ria vy­ro idea­lą, ir tie bruo­žai, ku­riuos ji no­ri ma­ty­ti, jai yra svar­būs. Jos su­ pra­ti­mu, vy­riš­ku­mas yra konk­re­čios sa­vy­bės.

Vy­ras ga­li pa­klaus­ti: bran­gio­ji, kas tai yra?

Ko­kiam man bū­ti? Dir­bu, šei­mą ap­rū­pi­nu, ta­ve my­liu – kas ne­vy­riš­ka?

– Įvar­di­jo­te sa­vy­bę ap­rū­pin­ti šei­mą. Vy­ro at­sa­ko­my­bė už šei­mos ge­ro­vę jam pri­skir­ti­na nuo Ado­mo ir Ie­vos lai­kų, ir, sa­ko­ma, blo­gai jau­čia­si tie, ku­rie už­dir­ba ma­žiau už žmo­ną.

– Čia vei­k ia ste­reo­t i­p ai. Jie kin­t a. Daug įta­kos pa­d a­ro mo­te­r ys. Rei­k ia pa­k laus­t i sa­vęs: ko mes no­r i­me? La­b ai no­rė­j o­me bū­ ti ly­g ios su vy­rais, užim­t i aukš­t as pa­rei­g as, sa­v a­ran­k iš­kai priim­t i spren­di­mus. Da­b ar vi­s a tai tu­r i­me. Vy­ras yra ly­g ia­ver­t is par­ tne­r is. Mo­te­r is ga­li už­dirb­t i tiek pat, kiek ir jis, ga­l i vai­r uo­t i au­to­mo­bi­l į, net iš­ma­ny­ ti apie jį. Vy­ras ga­li pa­s a­ky­t i: gal ga­min­t i mais­to pa­t ie­ka­lus yra ne­v y­r iš­ka?

– Sa­ko­ma, kad vy­rai yra ge­res­ni ku­li­na­rai...

– Tai­gi, ko mes, mo­te­rys, no­ri­me, ar ver­ta dis­ku­tuo­ti apie tai?

– Bet mes no­ri­me, kad vy­ras, stip­res­nis fi­ziš­ kai, vi­so­se sri­ty­se bū­tų lyg at­ra­ma, užuo­vė­ja.

– Ir vy­ras ga­li no­rė­ti, kad mo­te­ris jį pa­lai­ky­tų.

Tos pa­čios ver­ty­bės ga­lio­ja ir vy­rams, ir mo­ te­rims. Mo­te­ris ga­li už­dirb­ti dau­giau, ir kas ga­li pa­sa­ky­ti, kad tai ne­nor­ma­lu?

– Ir vy­rams steng­tis bū­ti gra­žiems, lan­ky­tis gro­žio sa­lo­nuo­se yra nor­ma­lu?

– O ką, ne­nor­ma­lu? Oho, dar ir kaip vy­rai gra­ži­na­si. Anks­čiau ne­kal­bė­jo­me apie vy­rų ma­das ar kal­bė­jo­me tik pa­kuž­do­mis, o da­bar vy­rui bū­ti ma­din­gam – la­bai nor­ma­lu. Tai dar kar­tą pa­tvir­ti­na, kad vy­ras ir mo­te­ ris – ly­gia­ver­čiai par­tne­riai. Mo­te­riai rei­kia at­sa­ky­ti sau, ko­kio vy­ro ji no­ri: kad jis dirb­tų, iš­lai­ky­tų šei­mą, o ji bū­tų na­mų šei­mi­nin­kė, ar ki­to­kio – ly­gia­ver­čio par­tne­rio.

– At­ro­do, kad ly­gia­ver­tiš­ku­mas neiš­sau­go nei mei­lės, nei san­tuo­kos: la­bai daug šei­mų ski­ria­si – to anks­čiau ne­bu­vo.

2017 žiema

Sveikata

šiuo­lai­ki­niams vy­rams ir lai­min­gos šei­mos re­cep­tas 53

hdgwalls.com nuo­tr.

– Da­bar žmo­nės su­tri­kę. Tu­ri­me la­bai daug lais­ vės. Štai mes dis­ku­tuo­ja­me apie vi­sa tai, o mū­sų mo­čiu­tės sa­ky­tų: mer­gai­tės, apie ką jūs čia? Tu­ ri­te lai­ky­tis ge­le­ži­nių tai­syk­lių, ir baig­ta šne­ka.

– Sa­ko­ma, kad tvir­tes­nės tos šei­mos, ku­rio­se vie­nas su­tuok­ti­nių, daž­niau­siai vy­ras, yra ly­de­ris, o žmo­na – pa­klus­ni, nuo­lan­ki?

pa­si­bai­gia, su­si­du­ria­ma su pro­ble­mo­mis, ku­rias įveik­ti rei­kia pa­stan­gų, kas­die­nio dar­bo.

– Priei­na­me prie glo­ba­lios pro­ble­mos?

– Taip, žmo­nės ne­kant­rūs, grei­tai me­ta, ką pra­dė­ję, jei bent kiek ne­si­se­ka, la­bai grei­tai vis­kas at­si­bos­ta. At­sig­rę­žus at­ga­lios rei­kia

Anks­čiau sa­ky­da­vo, kad vy­rai iš vi­so ne­ver­kia, o da­bar ra­gi­na­mi pa­ro­dy­ti jaus­mus, iš­reikš­ti emo­ci­jas.

– Pa­lai­kant bet ko­kius san­ty­kius rei­ka­lin­gas nuo­lan­ku­mas, tiks­liau, la­vi­ra­vi­mas, juo­lab no­rint iš­sau­go­ti lai­min­gą san­tuo­ką. Ry­tą pa­bu­dai ir gal­vok, kad tu­rė­si steng­tis, dirb­ti, jei no­ri ge­rų san­ty­kių. O pas mus su­tuok­ti­ niai to dar­bo ne­no­ri. Kom­for­tas po ves­tu­vių

pri­pa­žin­ti, kad sky­ry­bų bu­vo ma­žiau. Da­bar gal­vo­ja­ma: su­si­dū­riau su sun­ku­mais, kam varg­ti, ken­tė­ti?

– Ku­riam spren­di­mui pri­ta­ria­te?

– Pir­miau­sia rei­kia už­duo­ti sau es­mi­nį

klau­si­mą: ar aš tą žmo­gų my­liu, ar no­riu, ar steng­siuosi bū­ti su juo? Abu tu­ri iš­kel­ti sau tą klau­si­mą. Jei abu no­ri iš­sau­go­ti šei­mą – ban­ do kaž­ką da­ry­ti. Jei no­ri tik vie­nas – nie­ko ne­bus. Tuo­met ge­riau sky­ry­bos.

– O vai­kai? Jiems rei­kia abie­jų tė­vų.

– La­bai daug pri­klau­so nuo to, kaip su­ge­ba­ ma iš­si­skir­ti. Ki­tas eta­pas – pa­lai­ky­ti ry­šius iš­si­sky­rus, nu­ma­ty­ti bend­ra­vi­mo dėl vai­kų, jų auk­lė­ji­mo tai­syk­les. Kad ir kaip bū­tų, tė­vų sky­ry­bos vai­kus la­bai pa­vei­kia, pa­da­ro jiems la­bai nei­gia­mą įta­ką.

– Bet jei jie ma­to šei­mo­je nuo­lat konf­lik­tuo­ jan­čius tė­vus?

– Rei­kia mo­ky­tis pa­gar­bos ir to­le­ran­ci­jos vie­nas ki­tam, su­ge­bė­ti at­leis­ti. Juk bu­vo lai­ko­ tar­pis, kai po­ra ne­konf­lik­ta­vo. My­lė­jo vie­nas ki­tą, priė­jo prie san­tuo­kos. Va­di­na­si, rei­kia ban­dy­ti iš­siaiš­kin­ti konf­lik­tų prie­žas­tis ir jas pa­ša­lin­ti.

2017 žiema

Sveikata

Svar­biau­sia – jaus­mai: ar tu ge­rai jau­tie­si, ar my­li. Tai es­mi­niai klau­si­mai.

To­le­ran­ci­ja: Ž.Žal­kaus­kai­tės pa­ta­ri­mas – ne­draus­ki­me žmo­nėms bū­ti lai­min­giems, skleis­ki­me gė­rį.

– Va­di­na­si, jū­sų ver­dik­tas – ne­si­skir­ti?

– Kiek­vie­nas at­ve­jis yra in­di­vi­dua­lus ir vie­na­ reikš­miš­kai at­sa­ky­ti ne­ga­liu. Pa­kar­to­siu: tė­vų sky­ry­bos vai­kams – la­bai di­de­lė psi­cho­lo­gi­nė trau­ma. Jei tė­vai gal­vo­ja, kad čia nie­ko to­kio, jie la­bai klys­ta. Vai­kai to ne­pa­ro­do, bet la­bai iš­gy­ve­na, pro­tes­tuo­ja sa­vo el­ge­siu. Taip de­ monst­ruo­ja, kad jiems blo­gai. Ži­no­ma, yra šei­mų, ku­rios iš­si­ski­ria be di­de­lių konf­lik­tų. Bet dau­gu­ma pi­la pur­ vą vie­nas ant ki­to, o vai­kas sė­di ir klau­so.

Tuo­met ima ma­ni­pu­liuo­ti, nes tas, ku­ris jį au­gi­na, yra blo­ga­sis, o su ku­riuo su­si­tin­ka per šven­tes ir bū­na api­pi­la­mas do­va­no­mis, yra ge­ra­sis. Pas­ta­ra­sis iš­si­sky­ri­mą kom­pen­ suo­ja pir­ki­niais, nuo­lai­džiau­ja, iš­de­ri­na na­mų tai­syk­les. Toks auk­lė­ji­mas vai­kui la­bai ža­lin­gas.

54

– Daž­niau vai­kai lie­ka su ma­ma?

– Ir tė­ve­liai tik­rai le­pi­na vai­kus, kai ma­to juos re­tai. Bu­vę su­tuok­ti­niai tu­rė­tų lai­ky­tis bend­rų tai­syk­lių. Ži­nau at­ve­jų, kur vy­rai la­bai pa­vyz­din­gi, at­sa­kin­gai vie­ni auk­lė­ja ne tik sū­nus, bet ir duk­ras. Ar vai­kai daž­niau lie­ka su ma­ma? Daž­niau­siai taip, bet sta­tis­ti­ kos ne­ži­nau.

– Bet mo­te­rys ge­res­nės pe­da­go­gės, tra­di­ciš­ kai dau­giau už­sii­ma vai­kų auk­lė­ji­mu?

– Ne­ly­gin­siu, ku­ris ge­riau. Vai­kui rei­kia abie­jų tė­vų. Da­bar vy­rai ir saus­kel­nes kei­čia, ir su­muš­ti­nius te­pa, ir ka­sas duk­roms pi­na.

Vy­rau­ja par­tne­rys­tės prin­ci­pas. O juk dar vi­ sai ne­se­niai di­džiau­sią nuo­sta­bą kė­lė tė­vys­tės ato­sto­gos. Jų ei­nan­tys vy­rai, vie­nų aki­mis, bu­vo did­vy­riai, ki­tų – ne­vy­riš­ki. Tai ro­do, kaip kin­ta vy­riš­ku­mo są­vo­ka.

Ry­tą pa­bu­dai ir gal­vok, kad tu­rė­si steng­tis, dirb­ti, jei no­ri ge­rų san­ty­kių.

– Bet vie­ną pra­na­šu­mą mo­te­ris prieš vy­rus tu­ri. Tai gim­dy­mas, ko ne­ga­li vy­rai.

– Taip, tai ga­li tik mo­te­ris.

– Gal dėl to jas ga­li­ma pa­le­pin­ti?

Ak­vi­lės Snars­kie­nės nuo­tr.

– Kiek­vie­na šei­ma tu­ri sa­vo mo­de­lį. Pa­ti mo­ te­ris ren­ka­si, ko­kia no­ri bū­ti: stip­ri ar tra­pi, le­pi­na­ma ar sa­va­ran­kiš­ka. Bū­na, kad kai­my­ nai žiū­ri iš šo­no į šei­mą ir ap­ta­ri­nė­ja: ji iš­lai­ko vi­sus na­mus, o vy­ras tin­gi­niau­ja. Bet jei jiems taip ge­rai – va­lio! Tai svar­biau­sia, tai jų as­me­ ni­nis rei­ka­las. Svar­bu, kad jie lai­min­gi.

Mū­sų vi­suo­me­nė dar la­bai daug tei­sia, pri­ku­ria tai­syk­lių. Bet jei su­tuok­ti­niams ge­rai – vis­kas, ko dau­giau no­rė­ti? Kaip il­gai ita­lai su tė­vais gy­ve­na! Tai ga­li at­ro­ dy­ti ne­v y­riš­ka, bet jiems yra ge­rai, jų toks pa­si­rin­ki­mas. Ne­ga­li bū­ti vie­nos tai­syk­lės.

Svar­biau­sia – jaus­mai: ar tu ge­rai jau­tie­si, ar my­li. Tai es­mi­niai klau­si­mai ir jie tu­ri bū­ti svar­biau­si.

– Jūs, kaip psi­cho­lo­gė, pri­ta­ria­te ir vie­na­ly­ tei šei­mai?

– Lai­min­gas žmo­gus ku­ria gė­rį, trans­liuo­ ja į ap­lin­ką ge­ras emo­ci­jas – kam rei­kia to pyk­čio? Mes daug ką no­ri­me keis­ti, lau­žy­ti, draus­ti, bet ne­draus­ki­me žmo­nėms bū­ti lai­ min­giems. Bu­vau kar­tą šv.Mi­šio­se, gir­dė­jau ku­ni­gą sa­kant: džiau­ki­mės gy­ve­ni­mu. Ne­bū­ ti­nai lai­mė – tik per kan­čią. Bū­ki­me tie­siog lai­min­gi.

Ino­va­ty­vi pro­fi­lak­ti­ka

ir dan­tų at­kū­ri­mas

N

uo dan­tų būk­lės pri­k lau­so, kaip ge­ rai su­k ram­to­mas mais­tas, o tai le­ mia, ar or­ga­niz­mas su­ge­ba įsi­sa­ vin­ti gau­na­mas nau­din­gas me­d žia­gas, ku­rių trūks­tant il­gai­niui ga­li iš­si­v ys­t y­ti įvai­rios li­gos, at­si­ras­ti blo­ga sa­v i­jau­ta. Odon­to­lo­gi­ jos kli­ni­kos AL­TA­DEN­TA specialistai siūlo modernius sprendimus, pa­tar­ia, kaip va­ly­ti dan­tis, kad jie kuo ma­žiau ges­tų. Šiuo­lai­k i­ nės tech­no­lo­gi­jos siū­lo išei­t į net ir tuo at­ve­ ju, jei­g u dan­t į te­ko pa­ša­lin­ti.

Pro­fi­lak­ti­kos sis­te­ma Vi­si ži­no­me, kaip svar­bu va­ly­tis dan­tis, tik ne vi­si mo­ka­me tai da­r y­ti tei­sin­gai. Ty­ri­mai ro­do, kad 95 pro­c. bak­te­ri­jų, ku­rios su­ke­lia dan­te­nų už­de­gi­mą, dan­tų ėduo­nį ir pa­ro­ don­to­zę (kau­lo tir­pi­mą, pa­si­bai­gian­t į dan­ ties pra­ra­di­mu), kau­pia­si tarp­dan­čiuo­se, kur dan­tų še­pe­tė­lis ne­pa­sie­k ia.

SO­LO PRO­FI­LAK­TI­KOS sis­te­ma – vos ke­lių prie­mo­nių rin­k i­nys, rei­ka­lin­gas kas­ die­nei dan­tų prie­žiū­rai na­muo­se, ku­riai ne­ bū­ti­nas įpras­tas dan­tų še­pe­tė­lis, pa­sta ar siū­las. Dan­tų va­ly­mas tam­pa įdomus, ne­rei­ ka­lau­jan­tis daug pa­stan­g ų ir ypač efek­t y­v us. Įp­ras­tas dan­tų prie­žiū­ros prie­mo­nes pa­ kei­tus į vie­no dan­ties še­pe­tė­lį ir spe­cia­liai pa­rink­tus tarp­dan­čių še­pe­tė­lius bei nau­do­ jant SO­LO va­ly­mo tech­ni­ką, ga­li­me kont­ro­ liuo­ti 70 pro­c. ėduo­nies ir net 100 pro­c. pa­ ro­don­to­zės vys­t y­mo­si at­ve­jų. „Ga­li­me tik pa­si­džiaug­ti, kad vis dau­giau žmo­nių ieš­ko bū­dų, kaip ap­si­sau­go­ti nuo dan­tų ge­di­mo ir pa­mirš­ti dan­tų skaus­mą“, – tei­gė kli­ni­kos AL­TA­DEN­TA bur­nos hi­gie­nis­ tai ir SO­LO pro­fi­lak­ti­kos spe­cia­lis­tai Man­tas Ja­tau­tas ir Jua­na Bar­kaus­kie­nė.

Imp­lan­ta­ci­ja: AL­TA­DEN­TOS bur­nos chi­rur­gas M.Le­vic­kas ak­cen­ta­vo, kad at­kur­ti dan­tis bū­ti­na ne tik dėl es­te­ti­nių prie­žas­čių.

Kli­ni­kos AL­TA­DEN­TA, Eval­do Še­mio­to nuo­tr.

Pas­lau­gos ■■ Kli­ni­ko­je įdieg­ta mo­der­ni nau­ jau­sių tech­no­lo­gi­jų įran­ga.

Ap­žiū­ra su ra­dio­vi­ziog­ra­fi­ne ka­me­ra lei­džia at­lik­ti anks­ty­vą­ją dan­ties ėduo­nies diag­nos­ti­ką vai­kams ir suau­gu­sie­siems.

■■ Pro­fe­sio­na­li bur­nos hi­gie­na Konk­re­men­tų (ak­me­nų) ša­li­ni­ mas, dan­tų pa­vir­šiaus po­li­ra­vi­ mas, nau­do­jant air-flow sis­te­mą, in­di­vi­dua­lus bur­nos hi­gie­nos ap­mo­ky­mas.

■■ Pe­rio­don­to­lo­gi­ja Dan­te­nų, bur­nos glei­vi­nės li­gų gy­dy­mas, gi­lu­mi­nis kiu­re­ta­žas, dan­te­nų plas­ti­ka.

■■ Te­ra­pi­nis gy­dy­mas Dan­tų gy­dy­mas esant skaus­mui, dan­tų plom­ba­vi­mas nau­do­jant aukš­tos ko­ky­bės plom­bas be bis­fe­no­lio.

■■ En­do­don­ti­ja Dan­tų ka­na­lų gy­dy­mas ir ne­ko­ ky­biš­kai už­plom­buo­tų ka­na­lų

Dan­tų at­kū­ri­mas Jei­g u te­ko pa­ša­lin­ti dan­t į, AL­TA­DEN­TOS bur­nos chi­rur­gas Min­dau­gas Le­v ic­kas pa­ ta­rė dan­t į at­kur­ti. Tai bū­ti­na ne tik dėl es­te­ ti­nių prie­žas­čių. Ne­te­kus dan­ties, žan­ di­kau­lis ne­gau­na kram­t y­mo krū­ vio, ima nyk­ti kau­las, li­kę dan­t ys pra­de­da keis­ti pa­dė­t į dan­tų ei­lė­je.

Dan­ties ar dan­tų at­kū­ri­mui re­ko­ men­duo­ja­ma pa­si­rink­ti imp­lan­ta­ ci­ją, nes tai ga­li­my­bė at­kur­ti ne­ sa­mus dan­tis ne­pa­žei­džiant savų dan­tų.

M.Le­vic­kas ak­cen­ta­vo, kad imp­lan­ta­ci­ja – tik da­

■■

■■

■■

■■

per­gy­dy­mas, ka­na­luo­se li­ku­sių lū­žių frag­men­tų pa­ša­li­ni­mas.

Pro­ce­dū­ros at­lie­ka­mos su den­ta­ li­niu mik­ros­ko­pu „Lei­ca 320“.

Bur­nos chi­rur­gi­ja Pro­ti­nių, re­ti­nuo­tų dan­tų ir šak­nų ša­li­ni­mas, cis­tos ope­ra­ci­jos, dan­ tų šak­nų re­zek­ci­jos.

Pro­te­za­vi­mas Dan­ties vai­ni­ko at­kū­ri­mas, pro­te­ za­vi­mas ant imp­lan­tų nau­do­jant aukš­tos ko­ky­bės me­džia­gas, pa­ren­kant fik­suo­tų ar iši­ma­mų konst­ruk­ci­jų pro­te­zus kiek­vie­nu in­di­vi­dua­liu at­ve­ju.

Dan­tų ba­li­ni­mas Dan­tis ba­li­na­me nau­do­da­mi WHI­TE smi­le PO­WER WHI­TE­ NING sis­te­mą, ku­ri yra sau­gi ir ne­su­ke­lia dan­tų jaut­ru­mo.

Pa­no­ra­mi­nės, den­ta­li­nės (vie­no dan­ties) nuo­trau­kos da­ro­mos su­ma­žin­tos ra­dia­ci­jos rent­ge­no apa­ra­tais.

lis komp­lek­si­nio bur­nos gy­dy­mo. Siekiant kokybiškos implantacijos rezultato, prieš tai rekomenduojama dantis ir dantenas iš­ gydyti.

Vie­no imp­lan­to įsrie­gi­mas trun­ka kiek dau­giau nei pus­va­lan­dį, 4–6 imp­lan­tų – iki po­ros va­lan­dų. Imp­lan­tai vi­siš­kai pri­g y­ja per 2–3 mėn., ta­čiau žmo­g us bū­na dar­bin­ gas jau ki­tą die­ną po ope­ra­ci­jos.

Mums svar­bu su­teik­ti rei­kia­mą pa­gal­bą, iš­klau­sy­ti. Ti­ki­me, kad dirb­da­mi at­sa­kin­ gai ga­li­me Jums pa­dė­ti ge­rai jaus­tis ir pla­čiai šyp­so­tis. Pa­cien­tus kon­sul­tuo­ja ir gy­do aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos spe­cia­lis­tai.

2017 žiema

T

Sveikata

rys is­to­ri­jos. Tik­ros, au­ten­tiš­kos iki kiek­ vie­nos smulk­me­nos, tik var­dai pa­keis­ ti. Jie dar vai­kai.

Paaug­liai, ne­pil­na­ me­čiai. Jie ne­kal­ti, kad gim­dy­to­jų, anot Auk­sės, bu­vo pa­spir­ ti ko­ja. Kiek jų to­kių?

Kaip jiems pa­dė­ti?

Vai­ k ų skaus­ m ma­ma, man bai­su ir la­ba Auk­sė, 15 me­tų: ma­ma grįž­da­vo kas­kart su ki­tu vy­ru

K

56

ai min­ti­mis grįž­tu į sa­vo vai­k ys­tę, o gi­miau ir au­gau kai­me, šir­d į už­lie­ ja lau­k i­mo jaus­mas. Au­gau tik su ma­ma, o jos nuo­lat ne­bū­da­vo na­muo­se. Ga­ li­ma sa­k y­ti, aš au­gau vie­na, bet ma­mai mo­ ti­nys­tės tei­sės ap­ri­bo­tos tik da­bar, kai aš esu

sa­va­ran­k iš­ka. Jau tik­rai man ge­riau ne­ma­t y­ ti nuo­lat ne­blai­v ios, iš­si­tar­šiu­siais plau­kais, kaž­ką ne­riš­laus veb­le­nan­čios ma­mos. Ant­ ra ver­tus, ją to­k ią, il­gai lauk­tą, ka­da pa­reis ir duos man val­g y­ti, pa­k laus, ko­dėl ver­k iu, me­nu nuo vai­k ys­tės. Bet ji nie­ko ne­k laus­ da­vo. Pa­rei­da­vo ne vie­na, kas­kart vis su ki­ tu vy­ru. Iš jų im­da­vo pi­ni­g us, bet už elekt­rą ne­su­mo­kė­da­vo ir mū­sų na­muo­se bu­vo tam­ su, šal­ta.

Man tam­so­je, ypač nak­t į, bū­da­vo la­bai bai­su. Ne­ga­lė­da­vau už­mig­ti, pil­vas urgz­da­ vo iš al­k io, ne­bu­vo kuo už­si­k lo­ti. Va­sa­rą – dar nie­ko, bet žie­mą... Ge­riau ne­pri­si­min­ti.

Kai pra­dė­jau lan­k y­ti mo­k yk­lą, ma­no gy­ ve­ni­mas pra­švie­sė­jo. Ir mo­k iau­si ge­rai, mo­ ky­to­ja ma­ne pa­gir­da­vo. Tu­rė­jau daug drau­ gų. At­ro­do, bu­vo­me jau penk­to­je kla­sė­je, kai Va­sa­rė pa­siū­lė pa­bėg­ti iš pa­mo­kų. Tai bu­vo nuo­t y­k is, ku­ris man pa­ti­ko. Ir vy­nas, ku­rio

2017 žiema

Sveikata

nuo ba­do ir šal­čio, bet jis ap­si­me­tė, kad ma­ nęs ne­pa­žįs­ta.

Užp­lū­dus krau­ją sting­dan­tiems at­si­mi­ni­ mams, kad bu­vau at­stum­ta žmo­gaus, ku­ris pa­šau­kė ma­ne į šį pa­sau­lį, pa­šau­kė ir, man atė­jus, pa­spy­rė ko­ja, kai apim­da­vo ne­pa­ke­ lia­mas skaus­mas, ban­džiau žu­dy­tis. Ne­sėk­ min­gai, to­dėl pa­te­kau į psi­chiat­ri­jos li­go­ni­ nę. Iš jos išė­ju­si gy­ve­nau ga­na lais­vai, ke­lis mė­ne­sius – pas suau­g u­sį drau­gą. Jis pa­r ū­ pin­da­vo nar­ko­ti­kų. Griež­ti glo­bos na­mų pe­ da­go­gai nu­k rei­pė ma­ne į Prik­lau­so­my­bės li­ gų cent­rą. Čia pra­lei­dau me­tus. Ne­be­no­riu ma­t y­ti ma­mos – ji daž­nai bū­na iš­gė­ru­si, mo­ra­li­zuo­ ja ma­ne, o pa­ti at­sa­ko­my­bės ne­pri­sii­ma.

Aš no­riu gy­ven­ti blai­v iai. No­riu baig­ti moks­lus, įgy­ti pro­fe­si­ją, su­kur­ti šei­mą.

Aus­tė­ja, 16 me­tų: sa­ko, kad aš – prie­var­tos au­ka

G

s­­baimšal­as: ta pa­siū­lė vy­res­nių­jų kla­sių ber­niu­kai. Pa­si­ju­ tau kaip suau­g u­si, kaip ma­ma.

Gė­riau, kai tik kas duo­da­vo iš­ger­ti, nes la­ bai no­rė­jau, kad ma­ma tai pa­ma­t y­tų. Dar dau­giau – no­rė­jau ją nu­baus­ti, to­dėl, pa­ban­ džiu­si nar­ko­ti­kų ir pa­ju­tu­si jų po­vei­k į, ske­ ry­čio­jau­si prieš ma­mą. Ne kar­tą su­si­pjaus­ čiau ran­kas ir jai de­monst­ra­vau upe­liu srū­ van­t į krau­ją – nuo ma­žens ma­t y­da­vau su­ ža­lo­tas ma­mos ran­kas, klau­si­nė­da­vau, kas

ją nu­skriau­dė, jos gai­lė­da­vau, o ji neat­sa­k y­ da­vo.

Ma­no tė­vas? Su juo ne­pa­lai­kau jo­k ių ry­ šių. Jis bu­vo nar­ko­ma­nas. Su ma­ma iš­si­sky­ rė, kai bu­vau vi­sai ma­ža. Jis muš­da­vo ma­ mą. Bu­vau su­si­ti­ku­si su tė­v u, kai bu­vau de­ šim­ties me­tų, bet jis ne­pa­ro­dė jo­k io no­ro bend­rau­ti su ma­ni­mi. Dar vė­liau, pa­ma­čiu­ si ei­nant mū­sų kai­mo gat­ve, bė­gau prie jo ran­kas iš­tie­su­si, gal­vo­jau, gal iš­gel­bės ma­ne

y­ve­nu pas mo­čiu­tę. Anks­čiau gy­ ve­nau su tė­vais, jie abu gė­rė, ma­ma svai­gi­no­si dar ir nar­ko­ti­kais. Mū­sų na­mai nuo­lat bū­da­vo pil­ni sve­ti­mų žmo­nių, bu­vo daug triukš­mo, or­gi­jų, smur­to. „Esi prie­var­tos au­ka“, – nuo­lat man sa­k y­ da­vo ma­ma ir taip trenk­da­vo per vei­dą, kad su­žai­ža­ruo­da­vo aky­se. Už­ra­k in­da­vo rū­sy­je, te­ro­ri­zuo­da­vo, muš­da­vo, kur pa­k liu­vo: per gal­vą, nu­ga­rą, ran­kas, ko­jas. Net ke­lis kar­tus dėl to gu­lė­jau li­go­ni­nė­je. Me­di­kai pra­neš­da­ vo po­li­ci­jai ir Vai­kų tei­sių ap­sau­gos tar­ny­ bai. Šios ma­ne iš­va­da­vo: ma­no glo­bą pa­ve­dė mo­čiu­tei. Tuo­met bu­vau 11 me­tų.

Ma­no­te, ma­no pa­sau­lis nu­švi­to? Mo­čiu­tė gy­ve­na ne­pa­si­tu­rin­čiai, aš at­ro­džiau var­ga­ nai, ir mo­k yk­lo­je iš ma­nęs vi­si ty­čio­jo­si.

Pa­ban­džiu­si nar­ko­ti­kų ir pa­ju­tu­si jų po­vei­kį, ske­ry­čio­jau­si prieš ma­mą. Ne kar­tą su­si­pjaus­čiau ran­kas ir jai de­monst­ra­vau upe­liu srū­van­tį krau­ją.

57

2017 žiema

Sveikata

Dėl ma­no ap­ran­gos, dėl itin ma­žo kū­no svo­rio. Va­din­da­vo su­d žiū­vė­le, pa­lie­gė­le, ne­ tgi be­na­me, pa­si­lei­dė­le, nar­ko­ma­ne.

Ne­tu­rė­jau drau­gių. Dėl vis­ko la­bai iš­g y­ ve­nau. Din­go ape­ti­tas, su­si­rgau ano­rek­si­ja ir bu­li­mi­ja. Ne­be­no­rė­jau gy­ven­ti.

Džiaugs­mo ir vil­ties su­tei­kė drau­gas.

Tiks­liau, jo pa­siū­ly­ti nar­ko­ti­kai. Prob­le­mos iš­ny­ko. Pa­sau­lis nu­švi­to mei­le. Bū­čiau ta­pu­ si ma­ma, ne­svar­bu, kad man bu­vo tik ke­tu­ rio­li­ka. De­ja, įvy­ko per­si­lei­di­mas. Skau­dė­jo vis­ką. Gel­bė­jo nar­ko­ti­kai. Kai ne­tu­rė­jau už ką jų nu­si­pirk­ti, pi­ni­g ų duo­da­vo vy­rai. Už per­mie­go­tą nak­t į ar kar­tu pra­leis­tas ke­lias va­lan­das. Ne­ži­nau, ar aš gra­ži. Ne­ži­nau, ko­ dėl vy­rai, ku­riems at­si­duo­da­vau, ma­ne dar ir prie­var­tau­da­vo. Kai prie­ši­nau­si – muš­da­ vo, že­min­da­vo. No­rė­jau nu­si­žu­dy­ti. Vis ne­ pa­v yk­da­vo.

Psi­chiat­ri­jos li­go­ni­nės, į ku­rią bu­vau pa­ gul­dy­ta net še­šis kar­tus, pri­si­min­ti ne­no­riu.

Mo­čiu­tė su­gal­vo­jo, kad man ge­riau ga­li pa­ dė­ti Prik­lau­so­my­bės li­g ų cent­ras.

Per de­šimt mė­ne­sių, pra­leis­tų čia, su­grį­žo pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi. Prab­lai­vė­jau. Sup­ra­tau, kad aš ga­liu gy­ven­ti ki­taip. Sup­ra­tau, kad to no­riu. Ban­dy­siu. Ma­nau, man pa­v yks.

Ai­va­ras, 13 me­tų: uos­tau kas ant­rą die­ną

M

58

a­no tė­vas gy­ve­na at­ski­rai, aš – su ma­ma ir bro­liu vien­k ie­my­je. Jie nuo­lat gir­tau­ja, mu­ša­si, mu­ša ir ma­ne. Tė­vas gal ma­ne ap­gin­tų, bet jis ir­gi kas­dien ge­ria.

Aš ne­no­riu ei­ti į mo­k yk­lą, nes kla­sės drau­gai sa­ko, kad aš gir­tuok­lių vai­kas, ma­ no dra­bu­žiai ne­šva­r ūs, smir­da. Sa­ko, kad aš ma­žas, su­lin­kęs. Ir dar iš ma­nęs juo­k ia­si, kad aš čiul­piu nykš­t į. Bet ką man da­r y­ti, jei aš taip nu­si­ra­mi­nu? Ir dar man ge­riau pa­si­ da­ro, kai pauos­tau. Ben­zi­no ar kli­jų. Ko­dėl taip da­rau? Kai­my­nas iš­mo­kė, jau se­niai. Jis ir ci­ga­re­čių duo­da, jau se­niai. Rū­kau ir uos­ tau jau ko­k ie penk­ti me­tai. Pri­si­me­nu, pir­ mą ci­ga­re­tę su­r ū­k iau per gim­ta­die­nį, kai man suė­jo de­šimt me­tų. Ir iš­gė­rėme ta­da.

Nes­ka­nu, bet ge­ra, tik ne vi­sa­da tu­riu pi­ni­g ų deg­ti­nei ar alui nu­si­pirk­ti.

Ben­zi­no ras­ti leng­v iau, jo ne­sun­k iai pa­va­ giu iš kai­my­nų. Kai jo tu­riu, kai­fuo­ju vie­nas.

Ner­vai api­ma, kai ma­ma ir bro­lis gir­ti, to­ dėl bė­g u iš na­mų ir uos­tau. Prip­ra­tau, be to ne­be­ga­liu gy­ven­ti, uos­tau maž­daug kas ant­ rą die­ną.

Da­bar jau pri­pra­tau prie to­k io gy­ve­ni­mo ir dė­ko­ju ma­mai, kad iš­trau­kė ma­ne iš to Prik­lau­so­my­bės li­g ų cent­ro. Ja­me gy­ve­nau tris mė­ne­sius. Ge­rai, kad be tė­v ų su­ti­k i­mo čia lai­k y­ti ne­ga­li.

2017 žiema

Sveikata

Alek­sand­ra, 16 me­tų: bi­jo­jau užaug­ti

Š

Ak­vi­lės Snars­kie­nės nuo­tr.

Pra­si­dė­jo vi­so­kie san­ty­kiai, bend­ra­vi­mas su daug vy­res­niais žmo­nė­mis. Nak­ti­mis, iki pa­ry­čių, kol ga­liau­siai at­si­dū­riau psi­chiat­ri­jos li­go­ni­nė­je, nes no­rė­jau nu­si­žu­dy­ti.

ei­mo­je, kiek ži­nau, bu­vau lauk­tas vai­ kas. Nuo pat gi­mi­mo gy­ve­nau su ma­ ma ir tė­čiu, bet iš to lai­ko­tar­pio ne­ pa­me­nu nė vie­nos gra­žios aki­mir­kos. La­bai daž­nai verk­da­vau, nes tė­tis ne­grįž­da­vo nak­ vo­ti ir ma­ma ir­gi iš­va­žiuo­da­vo. Da­bar tai man at­ro­do lyg bai­sus sap­nas.

Ma­čiau ne­ma­žai smur­to, la­bai daž­nai tek­da­vo ba­dau­ti, kar­tais net ke­lias die­nas.

Mais­to ne­bu­vo, bet ma­čiau, kaip tė­vai var­to­ da­vo al­ko­ho­lį. Mū­sų na­mas su­de­gė ir mes su ma­ma per­si­kė­lė­me gy­ven­ti pas te­tą. Be tė­ čio, nes jie su­si­py­ko.

Vė­liau ke­liau­da­vo­me iš vie­nos gy­ve­na­mo­ sios vie­tos į ki­tą. Daž­niau­siai tai bū­da­vo ma­ mos bi­čiu­lių na­mai ar­ba ji tie­siog pa­lik­da­ vo ma­ne bet kur, o pa­ti ding­da­vo vi­sai die­ nai. Vė­liau ma­ma su­si­ra­do drau­gą. Pas jį gy­ ve­no­me ke­le­rius me­tus. Ten taip pat ma­čiau smur­tą ir al­ko­ho­lį, nar­ko­ti­kus, ken­čiau al­k į.

Daž­nai su ma­ma bėg­da­vo­me iš tų na­mų, nes jos drau­gas pa­si­da­r y­da­vo la­bai ag­re­sy­v us, gra­sin­da­vo nu­žu­dy­ti ma­ne. Jis mus su­si­ras­ da­vo ir įkal­bė­da­vo ma­mą su­grįž­ti at­gal.

Pa­me­nu, kai kar­tą tas vy­ras ma­mą su­ mu­šė, jį už­da­rė į areš­ti­nę. Po ke­lių pa­r ų pa­ lei­do, ma­ma ėjo jo pa­si­tik­ti ir ve­dė­si ma­ ne. Man bu­vo keis­ta, kad ji vis grįž­da­vo pas žmo­g ų, dėl ku­rio kiek­v ie­ną die­ną ken­tė­da­ vo. Lai­min­ga bu­vau vie­ną kar­tą, per gim­ ta­die­nį, nes ta­da su­lau­k iau dė­me­sio. Ma­ma sa­kė, kad aš jau di­de­lė, bet tam prie­ši­nau­ si, nes bi­jo­jau užaug­ti. Sa­k iau, kad aš vi­sa­da bū­siu ma­ža, kad ma­ma ma­nęs ne­pa­lik­tų.

De­ja, ma­no gy­ve­ni­mas su ma­ma bai­gė­si, kai man bu­vo pen­ke­ri. Vi­są tą die­ną na­mie bu­vau vie­na, tik su di­de­liu šu­ni­mi, ir la­bai ver­k iau, nes to šuns vi­sa­da bi­jo­jau. Va­ka­rop at­va­žia­vo ma­ma su pa­tė­v iu ir dar vie­nu vy­ ru. Iš pra­džių jie bend­ra­vo, pa­skui su­si­k i­ vir­či­jo. Man bu­vo la­bai bai­su. To sve­čio tarp gy­v ų­jų ne­be­li­ko, ma­ne iš­ve­žė į glo­bos na­ mus, o ma­mą – į pa­tai­sos įstai­gą.

Glo­bos na­muo­se man ne­pa­ti­ko, bet bu­vo šil­ta, ga­lė­jau pa­val­g y­ti ir su­lauk­da­vau dė­me­ sio. Vė­liau ma­ne įsi­vai­ki­no te­ta, ma­mos se­ suo. Pir­mi me­tai su ja bu­vo la­bai sma­gūs, ma­ ne le­pi­no, skir­da­vo daug dė­me­sio. Jau­čiau­ si lai­min­ga, de­ja, tai tru­ko neil­gai: te­ta ma­ne bar­da­vo, kad ir ką da­ry­čiau, vis­kas bu­vo ne­ge­ rai. Jei gau­da­vau ma­žes­nį pa­žy­mį nei sep­ty­ni, bu­vo la­bai blo­gai. Ei­da­ma na­mo iš mo­kyk­los mels­da­vau­si, kad tik te­ta bū­tų ge­ros nuo­tai­ kos, ne­si­pyk­tų su dė­de. Ne­pa­dė­jo. Po še­še­rių me­tų, per ku­riuos bu­vo ne­ma­žai ir gra­žių aki­ mir­kų ir ku­rias ma­lo­nu pri­si­min­ti, te­ta man pra­ne­šė, kad ma­ne ati­duo­da at­gal į glo­bos na­ mus. Man ta­da bu­vo dvy­li­ka me­tų.

59

2017 žiema

Sveikata

Ža­ne­ta Žal­kaus­kai­tė Kau­no pri­klau­so­my­bės li­gų cent­ro Vai­kų ir jau­ni­mo sky­riaus va­do­vė

T

aip, tai mū­sų pa­cien­tų is­to­ri­jos. Dėl mer­gai­čių – kiek ra­miau. Jos už­bai­gė vi­są rea­bi­li­ta­ci­jos pro­gra­mą.

Gy­dy­mo­si lai­ko­tar­piu iš­mo­ko lai­ky­tis tai­syk­lių, die­not­var­kės, val­dy­ti im­pul­sy­vias reak­ci­jas, at­si­pa­lai­duo­ti. Ag­re­si­ja ir dep­re­ sy­vi nuo­tai­ka ne­beužk­lup­da­vo, mer­gai­tės iš­lais­vė­jo, ėmė da­ly­tis sa­vo jaus­mais, min­ti­mis. Iš­lei­do­ me iš mū­sų ge­ban­čias kri­tiš­kai mąs­ty­ti, už­megz­ti nuo­šir­dų ry­šį su to ver­tais, at­si­rink­ti drau­gus.

Svar­biau­sia – jos jau tu­ri sva­jo­ nių baig­ti mo­kyk­lą, įgy­ti pro­fe­si­ ją, su­kur­ti šei­mą.

Liūd­na dėl ber­niu­ko. Jo ma­ma nuo­lat skam­bin­da­vo į sky­rių ir

Ver­k iau, nes vi­sus tuos me­tus, kol gy­ve­ nau pas te­tą, bū­tent to ir bi­jo­jau. Glo­bos na­ muo­se bu­vo sun­ku, nes bu­vau la­bai už­si­da­ riu­si, ne­ži­no­jau, kaip bend­rau­ti. Kai su­si­ drau­ga­vau, kar­tu su mer­gi­no­mis pra­dė­jau

60

rei­ka­lau­da­vo iš­leis­ti sū­nų na­mo.

Nuo­lat bend­ra­vo­me su ra­jo­no, ku­ria­me šei­ma gy­ve­na, so­cia­li­ne dar­buo­to­ja. Pra­šė­me: da­ry­ki­te ką nors, nes mes ma­mai vai­ko ne­ga­li­me nea­ti­duo­ti, kai ji to rei­ka­lau­ja. So­cia­li­nė dar­buo­to­ja pra­šė lauk­ti.

Praė­jo ke­li mė­ne­siai ir te­ko vai­ką ati­duo­ti, ne­bai­gus rea­bi­li­ta­ci­jos kur­so, ku­ris aki­vaiz­džiai bu­vo efek­ty­vus. Be to, pas mus gau­ da­vo šil­to mais­to, bu­vo šva­rus, pri­žiū­rė­tas, mo­kė­si. Klau­sia­me, kaip da­bar? De­ja, ga­li­me tik įsi­ vaiz­duo­ti... So­cia­li­nių tar­ny­bų ir žmo­nių, no­rin­čių pa­dė­ti yra, bet ne­pa­kan­ka­mai, o šei­mų, ku­rioms rei­kia pa­gal­bos, – dau­gy­bė.

var­to­ti al­ko­ho­lį. Bū­da­ma try­li­kos, jau pui­ kiai ži­no­jau jo sko­nį. Man tai pa­ti­ko, nes mal­ši­no dva­si­nį skaus­mą.

Pra­si­dė­jo vi­so­k ie san­t y­k iai, bend­ra­v i­mas su daug vy­res­niais žmo­nė­mis. Nak­ti­mis, iki

pa­r y­čių, kol ga­liau­siai at­si­dū­riau psi­chiat­ri­ jos li­go­ni­nė­je, nes no­rė­jau nu­si­žu­dy­ti.

Rea­bi­li­ta­ci­jos kli­ni­ko­je gy­džiau­si apie de­ šimt mė­ne­sių. Čia ga­vau tai, ką tu­rė­jau gau­ ti vai­k ys­tė­je. Jau­čiau­si sa­va ir sau­gi, my­li­ma žmo­nių, ku­rie su ma­ni­mi dir­bo. Ži­no­jau, kad grįž­ti į glo­bos na­mus bus sun­ku. Išt­vė­ riau vos ke­lis mė­ne­sius, ir vėl at­k ri­tau. Vėl – rea­bi­li­ta­ci­ja. Taip – tris kar­tus.

Gal tre­čias kar­tas ne­me­la­vo, o gal užau­ gau, kad su­pra­tau: nie­kas už ma­ne ma­no gy­ ve­ni­mo tei­sin­gai ne­nu­g y­vens, to­dėl tu­riu steng­tis pa­ti. Tai su­pras­ti pa­dė­jo pri­k lau­so­ my­bių gy­dy­mas, ir esu la­bai dė­k in­ga už tai, kad tu­rė­jau ga­li­my­bę ten bū­ti. Nors šian­dien gy­ve­nu glo­bos na­muo­se, ne­si­jau­čiu blo­ges­nė už ki­tus. Ži­no­ma, bū­na vi­so­k ių die­nų, bet aš mo­kau­si, sten­giuo­si, at­ran­du vis nau­jų ge­ rų da­ly­kų. Ir ga­liau­siai džiau­giuo­si kiek­v ie­ na die­na.

Ži­no­ma, bū­na vi­so­kių die­nų, bet aš mo­kau­si, sten­giuo­si, at­ran­du vis nau­jų ge­rų da­ly­kų.

Lem­tis: tei­sę į lai­mę tu­ri vi­si, bet lai­min­gą bi­lie­tą gim­da­ mas gau­na ne kiek­vie­nas.

Ak­vi­lės Snars­kie­nės nuo­tr.

2017 žiema

Š

Sveikata

iais lai­kais kaip nie­ka­da daug ga­ li­my­bių už­megz­ti pa­žin­tis, ro­man­tiš­ kus san­ty­kius net ir nei­šei­nant iš na­ mų, ta­čiau vie­ni­šų žmo­nių yra ne­tgi dau­giau nei anks­ čiau. Su psi­chiat­ ru, psi­cho­te­ra­peu­ tu Ole­gu La­pi­nu kal­ba­mės apie tai, kuo tech­no­lo­gi­jos nau­din­gos ieš­ kan­tie­siems ar jau su­ra­du­sie­siems ant­rą­ją pu­sę. Ta­ čiau gal tai tik iliu­zi­ja?

Teks­tas: Jur­gi­tos Ša­kie­nės

Svar­bu pa­na­šūs bruo­žai

62

Ka­lė­dos vi­sų pir­ma – šei­mos šven­tė. Vie­ni­ šiai vi­lia­si, kad ki­tais me­tais su­ras šir­d žiai mie­lą žmo­g ų.

Ga­l i­my­b ė su­si­p a­ž in­t i, bend­r au­t i, tie­sio­ giai ma­t y­t is su žmo­nė­m is, esan­č iais ne­ tgi ki­t a­me pa­s au­l io kraš­t e, vil­t is ne­sun­ kiai su­r as­t i ant­r ą­j ą pu­s ę tu­rė­t ų pa­vers­ ti rea­ly­b e.

Vis dėl­to iš­m a­n io­sios tech­no­lo­g i­jos vie­ nais at­ve­jais mums pa­d e­d a tvar­k y­t i šir­ dies rei­k a­lus, ki­t ais pa­d a­ro meš­kos pa­ slau­g ą.

Įžieb­ t i ir iš iš­ma­nio­sios te

mei­lės f

Mei­lė iš pir­mo žvilgs­nio, O.La­pi­no tei­gi­ mu, nė­ra pra­si­ma­ny­mas. Va­di­na­si, už­ten­ka pa­ma­t y­ti – ir įsi­my­li­ma? Ko­dėl mei­lei taip svar­bu vi­zua­li­nis po­jū­tis? „Kai žiū­ri­me į žmo­g ų, pir­miau­sia ver­ti­na­ me jo vei­dą ir tur­būt di­des­nę lai­ko da­lį kal­ bė­da­mi ste­bi­me jį, akis“, – at­k rei­pė dė­me­sį psi­chiat­ras ir psi­cho­te­ra­peu­tas.

Jo tei­gi­mu, pa­są­mo­nė­je ver­ti­na­me vei­do pa­ na­šu­mą į mū­sų pa­čių, į mums bran­gių praei­ty­ je žmo­nių, glo­bė­jų, tu­rė­tų anks­ty­vo­je vai­kys­tė­ je. Kuo dau­giau at­ran­da­ma pa­na­šu­mų, tuo ar­ ti­mes­nis mums at­ro­do ką tik su­tik­tas žmo­gus. „La­bai di­de­lį vei­do pa­na­šu­mą tu­rin­tis žmo­g us mums iš kar­to at­ro­do bran­g us ir sa­ ko­me: įsi­my­lė­jau iš pir­mo žvilgs­nio“, – kal­ bė­jo O.La­pi­nas.

Mei­lė iš pir­mo laiš­ko?

O ko­k ią įta­ką tu­ri vi­zua­li­nio įver­ti­ni­mo re­ zul­ta­tai? Ar iš pa­žiū­ros svei­kas, stip­rus žmo­ gus lei­džia ma­ny­ti, kad su juo bus ga­li­ma su­si­lauk­ti svei­kų pa­li­kuo­nių? Juk tai yra svar­biau­sia gam­to­je?

Anot O.La­pi­no, rei­k ia at­skir­ti gro­žio su­ pra­ti­mą ir įsi­my­lė­ji­mą. Daug žmo­nių mums ga­li at­ro­dy­ti gra­žūs, bet jų neį­si­my­lė­si­me.

Bus vie­nas, ku­ris ki­tiems gal neat­ro­dys gra­ žus, bet ja­me ra­si­me kaž­ką ar­ti­mo, ir mums pa­k irs ko­jas. „Yra ob­jek­t y­v ių po­ž y­mių, pa­gal ku­riuos skirs­to­me žmo­nes į gra­žius, dai­lius, vi­du­ ti­nio­kus, bjau­rius. Ir yra su­bjek­t y­v us jaus­ mas, ku­ris ne­su­tam­pa su ob­jek­t y­v iais kri­

2017 žiema

iš­ s au­ g o­ t i: tech­no­lo­gi­jos

s fron­te

te­ri­jais. Pa­na­šus žmo­g us su­kels stip­res­nį mei­lės jaus­mą nei tas, ku­rio vei­das liu­di­ja to­bu­lą svei­ka­tą, bet į jus yra vi­sai ne­pa­na­ šus“, – dės­tė O.La­pi­nas.

Jis pa­tei­kė pa­v yz­dį, kad taip daž­nai at­ si­tin­ka su dai­lios fi­g ū­ros gra­žuo­lė­mis. Jų bruo­žai kal­ba apie ge­rą svei­ka­tą, ge­rą ge­ ne­ti­ką, bet ne­bū­ti­nai jas įsi­my­li­me.

Psi­cho­te­ra­peu­to tei­gi­mu, pa­na­šu­mų po­ten­cia­lia­me par­tne­r y­je tik­riau­siai ieš­ ko­me ti­kė­da­mie­si, kad su ar­ti­mu žmo­g u­ mi ge­riau de­rės mū­sų ge­nai, leng­v iau bus pra­tęs­ti gi­mi­nę. „Gal­būt to­k ia yra mū­sų pa­są­mo­nės lo­ gi­ka?“ – svars­tė pa­šne­ko­vas.

Jei­g u eg­zis­tuo­ja mei­lė iš pir­mo žvilgs­ nio, gal šiais lai­kais eg­zis­tuo­ja ir mei­

Sveikata

lė nuo pir­mo laiš­ko ar pir­mo­jo te­le­fo­no po­ kal­bio? „Gal ir eg­zis­tuo­ja, juo­lab tuo­met, jei įskai­ to­me iš ži­nu­čių ar tarp pa­sa­k y­tų žo­džių kaž­ ką la­bai ar­ti­mo. Ieš­ko­me, kad bū­tų pa­na­šios pa­žiū­ros, sko­nis, gal­būt net pa­na­šios pro­ble­ mos. Ta­da žmo­gaus na­tū­rą lai­ko­me tin­ka­ma ir ga­li­me pa­jus­ti mei­lę taip pat, kaip jį pa­ ma­tę“, – ver­ti­no O.La­pi­nas.

Di­džiau­si skai­po trū­ku­mai Kad ir kaip bū­tų pa­to­g u ir eko­no­miš­ka pa­ laikyti ryšį nuo­to­li­niu bū­du, O.La­pi­no tei­ gi­mu, bendraudami skai­pu susiduriame tik su da­li­niu žmo­gaus vaiz­du, o bendraudami tik te­le­fo­nu apie jį gau­na­me dar ma­žiau in­ for­ma­ci­jos.

Taip pra­ran­da­me da­lį svar­bios in­for­ma­ ci­jos, ku­rią mums su­tei­k ia bend­ra­v i­mas tie­ sio­giai, ir ne­ga­li­me su­si­da­r y­ti vi­sos nuo­mo­ nės apie jį. „Daug in­for­ma­ci­jos gau­na­me iš pri­si­lie­ ti­mo. Bend­rau­jant tie­sio­giai ki­taip skam­ ba bal­sas, ki­to­k ia el­ge­sio ma­nie­ra. Ga­lų ga­le yra to­k ie da­ly­kai kaip kva­pas, ne­ti­kė­ti pri­ si­lie­ti­mai, kaip žmo­g us el­gia­si esant si­tua­ ci­joms, kai gal­vo­ja, kad mes jo ne­ma­to­me.

Bend­ra­v i­mas skai­pu virs­ta tar­si dvi­ma­čiu pla­nu, spek­tak­liu, ku­ria­me žmo­g us ga­li vai­ din­ti“, – dės­tė psi­cho­te­ra­peu­tas.

Bend­ra­v i­mas vien tik nuo­to­li­niu bū­du yra ne­v i­sa­ver­tis ir ne­re­tai mus net su­k lai­di­na.

In­for­ma­ci­jos sto­ką pri­pil­do­me pa­t ys, žmo­ gui su­teik­da­mi sa­v y­bių, ku­rių jis ne­tu­ri.

Ole­gas La­pi­nas: Bend­ra­vi­mas skai­pu virs­ta tarsi dvi­ma­čiu pla­nu, spek­tak­liu, ku­ria­me žmo­gus ga­li vai­din­ti, ir ne­gauname da­lies in­for­ma­ci­ jos, koks jis yra.

63

2017 žiema

Sveikata

Dėl to ten­ka nu­si­v il­ti. „Ga­lu­ti­nį vaiz­dą bai­gia­me kur­ti pa­t ys, į jį per­kel­da­mi tai, ką no­rė­tu­me ma­t y­ti, tai, ką ge­ro esa­me pa­t y­rę bend­rau­da­mi su ki­ tais žmo­nė­mis, su tė­vais, bu­v u­siais par­tne­ riais. Ar­ba nau­do­ja­mės ste­reo­ti­pais. Tar­k i­ me, su­ži­no­ję, kad žmo­g us yra tam tik­ros ra­ sės, tau­t y­bės, pro­fe­si­jos, stai­ga at­šą­la­me, nes apie jų at­sto­v us jau iš anks­to tu­ri­me su­si­ for­ma­vę tam tik­rą nei­gia­mą nuo­mo­nę. Taip pra­ran­da­mas in­di­v i­dua­lu­mas. Užuot matę žmo­g ų ma­to­me sche­mą, ka­te­go­ri­ją“, – aiš­k i­ no O.La­pi­nas.

Vie­nin­te­lis bū­das iš­siaiš­k in­ti, kiek rea­lus jū­sų su­si­kur­tas sim­pa­ti­jos įvaiz­dis, yra su­si­ tik­ti su juo akis į akį. Dau­g u­ma žmo­nių taip ir da­ro. „Pra­dė­ję bend­rau­ti te­le­fo­nu ar skai­pu, jie ne­tru­kus ski­ria pa­si­ma­t y­mus ir su­si­tin­ka gy­vai. Ir dau­giau nei kas ant­ro fan­ta­zi­jos iš­ si­sklai­do – iš­si­rink­ta­sis ar iš­si­rink­to­ji iš­bro­ kuo­ja­mi“, – sta­tis­ti­kos pa­žė­rė O.La­pi­nas.

Ga­li­my­bės su­ke­lia var­go Išb­ro­ka­vę vie­ną iš­rink­tą­jį ar iš­rink­tą­ją, lei­ džia­mės į ki­to paieš­kas. Pa­žin­čių po­r ta­lai, anot O.La­pi­no, yra tik pir­mi­nė pa­gal­bi­nė prie­mo­nė. Ji pra­ple­čia pa­žįs­ta­mų, tiks­liau, pir­mi­nių pa­žin­čių ra­tą. Tai ne­reiš­k ia, kad daug jų pe­raugs į tvir­tas ir il­gai be­si­tę­sian­ čias pa­žin­tis. „Se­nais lai­kais var­g u ar jūs bū­tu­mė­te ga­ lė­ju­si iš­siųs­ti laiš­ką ne­pa­žįs­ta­miems žmo­

Pra­dė­ję bend­rau­ti te­le­fo­nu ar skai­pu, jie ne­tru­kus ski­ria pa­si­ma­ty­mus ir su­si­tin­ka gy­vai. Ir dau­giau nei kas ant­ro fan­ta­zi­jos iš­si­sklai­do. nėms. Da­bar ga­li­te kai ku­rio­se ap­li­ka­ci­jo­ se iš kar­to vie­nus at­mes­ti, ki­tus priim­ti. Bet kar­tu su tuo atei­na ir daug var­go, kaip vyk­ dy­ti at­ran­ką“, – re­ziu­ma­vo psi­cho­te­ra­peu­tas.

Dar vie­nas di­džiu­lio pa­si­rin­k i­mo trū­ku­ mas – in­for­ma­ci­jos per­tek­lius var­gi­na ir su­ ke­lia ne­rei­ka­lin­gą įtam­pą, be to, di­de­lis pa­ si­rin­k i­mas ma­ži­na pa­si­ti­kė­ji­mą sa­v i­mi. „Ten­ka nuo­lat rink­tis, priim­ti spren­di­ mus. Suk­ly­dus be­lie­ka kal­tin­ti sa­ve. Jei­g u tu­rė­tu­mė­te tik vie­ną ke­lią, kad, pa­v yz­džiui, su­lau­kė­te tam tik­ro am­žiaus, at­si­ra­do vai­k i­ nas, suar­tė­jo­te, jaus­tu­mė­te di­des­nį pa­si­ti­kė­

ji­mą, nes jis pa­ts atė­jo pas jus, na­tū­ra­liai taip su­si­k los­tė“, – aiš­k i­no O.La­pi­nas.

Tad žmo­g us pra­de­da pa­v y­dė­ti ki­tiems, grauž­tis, kad kaž­ką da­ro ne taip, nes iš­si­ren­ ka vis ne tą žmo­g ų.

Ga­li­me sau leis­ti vie­ni­šu­mą Tu­rint tiek daug pa­si­rin­k i­mo ga­li­my­bių, vie­ni­šų žmo­nių pa­sau­ly­je ne tik ne­ma­žė­ja, bet ir dau­gė­ja. „Taip yra to­dėl, kad eko­no­ miš­kai gy­ve­na­me ge­riau ir ga­li­me iš­g y­ven­ti vie­ni“, – tei­gė O.La­pi­nas.

Pa­si­rin­k i­mo gau­sa tar­si lei­džia grei­tai vie­ ną žmo­g ų pa­keis­ti ki­tu, ir tai yra po­pu­lia­ru.

Ma­din­gos trum­pa­lai­kės pa­žin­t ys, ži­nant, kad jos nie­kur ne­ves, kad ne­bus ve­dy­bų ir vai­kų gim­dy­mo. „Tą žmo­g ų var­to­ji kaip, pa­v yz­džiui, mo­ bi­lio­jo ry­šio te­le­fo­ną. Nu­si­bo­dus jį pa­kei­ ti ki­tu, tik nau­jes­nio mo­de­lio“, – įvy­k ių se­ką mo­de­lia­vo psi­cho­te­ra­peu­tas.

64 Po­vei­kis: tech­no­lo­gi­jos pa­de­da iš­lai­ky­ti san­ty­kius, bet kar­tu su­ku­ria są­ly­gas tap­ti dar la­biau vie­ni­šam ir ne­pa­si­ti­kin­čiam sa­vi­mi.

2017 žiema

Kar­tu vis di­dė­ja at­sa­ko­my­bė, kaip sek­ sis šį­kart, di­dė­ja ir bai­mė. At­si­ran­da ne­gi­lių san­t y­k ių kul­tas, bi­jo­ma­si il­ga­lai­k ių par­tne­ rys­čių, nes abe­jo­ja­ma, ar joms jau su­bręs­ta, pa­si­ruoš­ta, ar nau­ja­sis par­tne­ris bus tas, ku­ rį pa­si­rin­kus ne­rei­kės gai­lė­tis. Įvai­rios ry­šio prie­mo­nės pa­de­da ne tik už­ megz­ti san­t y­k ius, bet ir juos pa­lai­k y­ti per at­stu­mą. Tai yra itin svar­bu da­bar­ti­nė­mis są­ly­go­mis, kai daug žmo­nių dir­ba už­sie­ny­je, to­li nuo šei­mos, iš­rink­tų­jų. „Vie­nas iš po­rei­k ių, ku­riuos ten­k i­na­me kal­bant apie san­t y­k ius, yra bū­ti su žmo­g u­ mi. Tai su­ke­lia sau­g u­mo jaus­mą ir gy­do nuo vie­nat­vės. Jei­g u par­tne­rio daž­nai nė­ra ša­lia, jo ne­ma­tai, tas po­rei­k is lie­ka ne­pa­ten­k in­tas.

Ta­da mes ieš­ko­me pa­kai­ta­lo, mums rei­k ia ki­to žmo­gaus, kad jaus­tu­mė­mės sau­ges­ni, ir tai silp­ni­na san­t y­k ius. Sa­vo jaus­mus pra­de­di skir­ti ki­tiems žmo­nėms, ap­vog­da­mas tą vie­ nin­te­lį“, – ak­cen­ta­vo O.La­pi­nas.

Pri­va­tu­mo ne­be­li­ko Vis dėl­to ab­so­liu­tus pa­sie­k ia­mu­mas 24 va­ lan­das per pa­rą ga­li trik­dy­ti ir as­me­ni­nį gy­ ve­ni­mą, ir po­ros san­t y­k ius. Iš­ma­nie­ji te­le­ fo­nai trik­do in­t y­mu­mą, nes nuo jų re­tai at­ si­trau­k ia­me net ir bū­da­mi kar­tu su ant­rą­ja pu­se. Tu­ri­me žūt­būt perskai­t y­ti gau­tas SMS, ne­ga­li­me neat­si­liep­ti į skam­bu­čius. „Šian­dien yra to­k ia si­tua­ci­ja, kad bū­ti­na nuo­lat bū­ti priei­na­mam. Žmo­nės įsi­žei­d žia, jei­g u neat­si­lie­pi te­le­fo­nu ar­ba neat­sa­kai į ži­ nu­tę. Žmo­gaus pri­va­tu­mas vis siau­rė­ja, jis da­ro­si vis la­biau ma­to­mas ki­tiems. Tu tie­ siog tu­ri bū­ti ma­to­mas. Tai yra nor­ma. Kai ku­rie žmo­nės la­bai gė­di­na­si aiš­k in­da­mi, kad jie no­ri bent šiek tiek pri­va­tu­mo, bet tai yra na­tū­ra­lu“, – pa­ste­bė­jo O.La­pi­nas.

San­ty­kiams truk­do ir as­me­ni­nio pri­va­tu­mo ne­tu­rė­ji­mas, kai ant­ra­jai pu­sei nė­ra jo­kių ri­bų. „Dar vie­nas san­ty­kių po­rei­k is yra tu­rė­ti sa­ vo lais­vę, sa­vo erd­vę, bū­ti sa­vi­mi. Kad ir koks bū­tų ge­ras su­tuok­ti­nis, jis tu­ri lū­kes­čių, po­ rei­k ių, ir mes tu­ri­me prie jo de­rin­tis. To­dėl pre­ten­duo­ja­me į da­li­nę san­ty­k ių lais­vę, kad par­tne­ris ne­nu­ro­di­nė­tų, kur ir ką tu­riu da­ ry­ti 100 pro­c., o kur – tik 80 pro­c. Už tuos 20 pro­c. ga­li­me pra­dė­ti ko­vą ar­ba dėl jų net ryž­ tis sky­r y­boms“, – įsi­ti­ki­nęs psi­cho­te­ra­peu­tas.

Per­ne­lyg di­de­lio ki­ši­mo­si į par­tne­rio as­ me­ni­nį gy­ve­ni­mą po­ž y­miai – ži­nu­čių, e.pa­ š­to, me­sen­dže­rio tik­ri­ni­mas, klau­si­nė­ji­mas, ko­dėl šis ką nors pa­v ie­ši­no so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, ko­dėl ku­riuo nors at­ve­ju pa­spau­ dė „pa­tin­ka“.

Feis­bu­kas įdo­miau nei drau­gas Šian­die­nė vi­suo­me­nė daž­nai kal­ti­na­ma su­ sve­ti­mė­ji­mu. Pa­v yz­džiui, prie vie­no sta­lo ar

Sveikata

65

Tie­sio­gi­nis po­kal­bis da­ro­si ne­be toks įdo­mus? Jis vyks­ta per lė­tai?

Daug dau­giau ga­li­ma pa­tir­ti, su­ži­no­ti pa­ni­rus į so­cia­li­nius tink­lus? vie­na­me au­to­mo­bi­ly­je sė­din­t ys žmo­nės ne­ re­tai yra su­k i­šę no­sis į te­le­fo­nus ir tar­pu­sa­ vy­je per­si­me­ta vos vie­nu ki­tu žo­džiu.

Tie­sio­gi­nis po­kal­bis da­ro­si ne­be toks įdo­ mus? Jis vyks­ta per lė­tai? Daug dau­giau ga­ li­ma pa­tir­ti, su­ži­no­ti pa­ni­rus į so­cia­li­nius tink­lus? „Taip, yra tie­sos. Žmo­g us įdo­mus ir feis­ bu­kas yra įdo­mus. Žmo­g us pa­ten­k i­na pa­ži­ ni­mo, feis­bu­kas – smal­sa­v i­mo po­rei­k į. Pa­ ži­ni­mas ei­na į vis ma­žes­nį ir ma­žes­nį su­pra­ ti­mą, kas tas žmo­g us yra. Tik­ras pa­ži­ni­mas neat­sa­ko į vi­sus klau­si­mus, o tik iš­ke­lia jų vis dau­giau“, – aiš­k i­no O.La­pi­nas.

Mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas iš kar­to at­sa­ko į klau­ si­mą, o žmo­gaus pa­ži­ni­mas – at­v irkš­čiai: ži­

nant apie jį daugiau, iš­k y­la vis dau­giau klau­ si­mų. „Te­le­fo­nas gal yra tik pa­si­tei­si­ni­mas, kad ma­žiau do­mi­mės vie­nas ki­tu. Iš tie­sų tas do­ mė­ji­ma­sis su­ma­žė­jo ge­ro­kai anks­čiau, nei į pa­gal­bą atė­jo mo­bi­lie­ji te­le­fo­nai“, – ma­no psi­cho­te­ra­peu­tas.

Anot jo, san­t y­k ių pa­gi­lė­ji­mas ir­gi ne­reiš­ kia, kad žmo­g us tam­pa aiš­kes­nis. Ta­da jis nu­sto­tų bū­ti ža­v in­gas. „Mus do­mi­na ir int­ri­g uo­ja, ka­da žmo­g us da­ro­si vis ma­žiau ir ma­žiau pa­ži­nus, kai vis la­biau ir la­biau ke­lia nuo­sta­bą, nau­jus klau­ si­mus. Gi­lus san­t y­k is, kaip ir gi­lus pa­ži­ni­ mas, ne­ga­li bū­ti pa­keis­tas feis­bu­ku“, – ak­ cen­ta­vo O.La­pi­nas.

Por­nog­ra­fi­ja – taip pat in­ter­ne­te ■■ Dar vie­nas so­cia­li­nių tink­lų ir in­ter­ne­to pla­ty­bių jau­kas – sek­ sua­li­zuo­ti vaiz­dai. Kaip tai vei­ kia san­ty­kius? „Jei­gu už­sii­ma sek­su, var­gu ar žmo­nės la­bai žiū­ri į tuos pa­veiks­liu­kus. Jei­gu yra gy­vas kū­nas, var­gu ar kam nors ap­si­mo­kė­tų jį pa­keis­ti po­rnog­ra­fij­a. Kū­nas yra dau­ giau nei jo vaiz­das“, – tei­gė O.La­pi­nas.

■■ Daž­niau­siai, jo nuo­mo­ne, pa­ pil­do­mi sek­sua­li­zuo­ti vaiz­dai tam­pa rei­ka­lin­gi, kai at­si­ran­da dis­funkci­ja, iš­nyks­ta po­trau­kis ar­ba par­tne­ris ne­bet­rau­kia. Kai su­ma­žė­ja geis­mas, sek­sua­li­zuo­ ti vaiz­dai tam­pa nau­ju jau­du­lio šal­ti­niu ir ga­li at­gai­vin­ti po­ros san­ty­kius, bet tai nė­ra prie­žas­tis, dėl ko at­šą­la jaus­mai su­tuok­ti­ niui, kal­bė­jo psi­cho­te­ra­peu­tas.

2017 žiema

Š

Sveikata

v.Ka­lė­dos ir Nau­jie­ji me­tai vis dėl­to yra di­džiau­sios me­tų šven­ tės. Gal dėl to, kad jos – gre­ta, gal dėl lū­kes­čių, su­si­ ju­sių su Kris­ taus gi­mi­mu ir nau­ju gy­ve­ni­ mo ra­tu.

Ka­ l ė­ d os: do­va­nų ar ste­buk­lų me­tas?

O gal dėl do­va­nų? Jas įpras­ta gau­ti ab­so­liu­čiai vi­siems, ir taip bū­na tik kar­tą per me­tus. Ne per Ve­ly­kas, o per šv.Ka­lė­das. Įdo­mu, ką gau­ na ir ką do­va­no­ja ar­ti­mie­siems mū­sų my­li­mi gy­dy­to­jai? Ką bran­ giau­sio yra ga­vę?

Ol­ga Va­si­liaus­kie­nė Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to Šei­mos me­di­ci­nos kli­ni­kos gy­dy­to­ja

J

66

au vi­sai ar­ti šv.Ka­lė­dos. Vos apie jas pa­gal­vo­jus, aky­se iš­k y­la šei­ mos prie bend­ro sta­lo vaiz­das, šir­dy­je su­k ir­ba be­siar­ti­nan­čio ste­ buk­lo nuo­jau­ta. Tai jaus­mas, ku­rio ne­ga­li­ma ap­sa­k y­ti pa­pras­tais žo­džiais, paaiš­k in­ti, kas vi­du­je at­si­tin­ka. Tik vė­liau su­pran­ti: ste­buk­ las įvy­ko, ir kaip ge­rai, kad įvyks­ta kiek­v ie­nais me­tais.

Ka­lė­dos man – tai vi­si kar­tu: tė­vai, vai­kai, lau­k ian­t ys ste­buk­lo, juo­kas ir po­kal­biai, vi­sus su­jun­gian­ti bend­ra mal­da, pa­plo­tė­lio pa­si­da­li­ji­mas, pa­lin­kė­ji­mai. Dar bū­ti­nai Pie­me­nė­lių šv. Mi­šios, po ku­rių ne­ši na­mo šir­dy­je džiaugs­mą ir sva­jo­nes. Ir tvir­tą ti­kė­ji­mą, kad vis­kas bus ge­rai.

Dėl do­va­nų – sun­kus klau­si­mas. Jos vi­sai ne­svar­bu. Svar­biau­sia – ste­buk­las ir sva­jo­nė.

Dėl do­va­nų – sun­kus klau­si­mas.

Jos vi­sai ne­svar­bu.

Svar­biau­sia – ste­buk­las ir sva­jo­nė.

2017 žiema

Sveikata

Gy­tis Rin­kū­nas Kau­no kli­ni­ki­nės li­go­ni­nės Uro­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­jas

K

a­lė­dos – šven­tė, su­bu­rian­ti vi­są šei­mą. Man di­džiau­sia do­ va­na – bu­v i­mas kar­tu su ar­ti­miau­siais žmo­nė­mis. Pap­ras­tai mes pa­ruo­šia­me do­va­nas vi­siems, ku­rie su­si­ren­ka prie Kū­ čių sta­lo. Po Kū­čių va­ka­rie­nės jau­niau­sias šven­tės da­ly­v is jas da­li­ja ir kiek­v ie­nas pa­ro­do, ką ga­vo. Įs­pū­din­giau­sia do­va­na man bu­vo Pau­liaus Jan­kū­no fir­mi­niai marš­k i­nė­liai. Sū­nus, ži­no­da­mas ma­no aist­rą krep­ši­niui, „Žal­gi­riui“ ir ma­no mėgs­ta­miau­sią „Žal­gi­rio“ žai­dė­ją, spe­cia­liai už­sa­kė šią do­va­ ną. La­biau­siai to­k iu at­ve­ju jau­di­na pa­stan­gos, o ne ma­te­ria­li iš­raiš­ka.

67

Įs­pū­din­giau­sia do­va­na man bu­vo Pau­liaus Jan­kū­no fir­mi­niai marš­ki­nė­liai.

Edi­ta Juodž­ba­lie­nė Kau­no kli­ni­kų gy­dy­to­ja on­ko­lo­gė-che­mo­te­ra­peu­tė

Š

ven­čių neak­cen­tuo­ju, nes ma­nau, kad ar­t i­muo­sius rei­k ia my­ lė­t i, jiems skir­t i dė­me­sio vi­są lai­k ą, kas­d ien, o ne vien per šven­tes.

Mū­sų šei­mo­je do­va­nos daž­niau­siai bū­na sim­bo­li­nės, val­go­mos ar su­dė­v i­mos, su­nau­do­ja­mos. Da­bar yra įvai­rių svei­ka­ti­ni­mo prie­mo­ nių – jas la­bai tin­ka do­va­no­ti.

Vy­res­niems šei­mos na­riams, pa­v yz­džiui, ma­mai, do­va­no­ju net ne daik­tus, o bi­lie­tą į kon­cer­tą, suor­ga­ni­zuo­ju su­si­ti­ki­mą su jos drau­gė­ mis prie ka­vos ar kaž­ką pa­na­šaus. Ka­dan­gi esu svei­ko mais­to ša­li­nin­kė, vai­kams sal­dai­nių ne­do­va­no­ju. Ne­mėgs­tu daik­tų, ku­rie il­gai­niui tam­ pa dul­kių rin­kyk­lo­mis. Pa­ti ge­riau jau rink­čiau­si ak­ty­vų poil­sį, net prie jū­ros gu­lė­ti neišt­ve­riu. Ma­no dar­bas įtemp­tas, su žmo­nė­mis, to­dėl šur­ mu­ly­je ne­pail­siu. Ge­rų įspū­džių nie­ka­da nė­ra per daug.

Akvilės Snarskienės nuotr.

„Shutterstock“ nuotr.

Da­bar yra įvai­rių svei­ka­ti­ni­mo prie­mo­nių – jas la­bai tin­ka do­va­no­ti.

2017 žiema

Sveikata

To­mas Bir­žie­tis Kau­no kli­ni­kų gy­dy­to­jas aku­še­ris-gi­ne­ko­lo­gas

G

ra­žiau­sia prieš­ka­lė­di­niu lai­ko­tar­piu – šven­tės lau­k i­mas ir ar­tė­jan­čio kū­di­kė­lio Jė­zaus gim­ta­die­nio nuo­tai­ka.

Nors tas lai­ko­tar­pis pa­sta­rai­siais me­tais įga­vo ko­mer­ci­nį at­spal­v į (pri­si­pa­žin­siu, mes taip pat neiš­ven­gia­me do­va­nų ma­ni­jos ver­pe­tų), vis tiek lie­ka la­bai švie­sus ir šven­tas. Pra­bė­ga tas lai­kas la­ bai grei­tai ir pa­do­va­no­ja mums tai, kad tuo me­tu dau­giau gal­vo­ja­me apie ar­ti­mus žmo­nes.

Kū­čių va­k a­rą ir šv.Ka­lė­dų ry­tą gra­žiau­sia do­va­na, ku­rią gau­nu, – tai, kad su­si­ren­k a­me kar­tu. De­ja, net ir to­k ią die­ną kar­tais ten­k a dirb­t i, bet dėl to tik dar la­biau ją ver­t i­nu.

Do­va­nų Ka­lė­dų Se­ne­lis at­ne­ša ir mums, ir nuo mū­sų, bet konk­re­čias iš­skir­ti ne­leng­va. O gal ir ne­rei­kia. Kam čia įdo­mu? O jei įdo­mu – la­bai mie­la man kai­li­nė ke­pu­rė be sna­pe­lio ir sa­gos, ku­ri šil­do gal jau sep­ty­ne­ rius me­tus. Vi­sam lai­kui įsi­mins ne­ti­kė­tai do­va­nų gau­ta la­bai gra­ži ža­ lias­ka­rė (lin­kė­ji­mai nykš­tu­kams, įvei­ku­siems ne­leng­vą ke­lią nuo miš­ko į mū­sų na­mus). La­bai gra­ži do­va­na kiek­vie­nam mū­sų – va­ka­ri­nės Pie­me­ nė­lių šv.Mi­šios. O ir ga­li­my­bė pa­si­kal­bė­ti su gy­vū­nė­liais – taip pat svar­ bu. Tai tik­rai ste­buk­lų me­tas. Lin­kiu vi­siems sa­vo­jo ste­buk­lo.

Kū­čių va­ka­rą ir šv.Ka­lė­dų ry­tą gra­žiau­sia do­va­na, ku­rią gau­nu, – tai, kad su­si­ren­ka­me kar­tu.

Ais­tė Či­ko­tie­nė Res­pub­li­ki­nės Kau­no li­go­ni­nės Te­ra­pi­jos kli­ni­kos Neu­ro­lo­gi­jos sky­riaus ve­dė­ja

S

a­vo ar­ti­mie­siems sten­giuo­si ruoš­ti do­va­nė­les iš anks­to, nes man di­džiau­sias ma­lo­nu­mas jas do­va­no­ti, o ne gau­ti.

Tė­vams, ar­ti­mie­siems do­va­no­ ju bi­lie­tus į ko­k į ren­gi­nį, kon­cer­tą ar SPA pro­ce­dū­roms, vai­kams, be sal­ du­my­nų, ko­k ią nors mo­der­nią nau­ją tech­no­lo­gi­nę nau­jie­ną. Įsi­min­t i­niau­sią do­va­ną esu ga­v u­ si iš sa­vo vai­k ų. Jie su­kū­rė ka­len­do­ rių su savo nuo­t rau­ko­mis ir pa­lin­kė­ ji­mais ki­t iems me­tams.

Jo­nas And­riuš­ke­vi­čius Res­pub­li­ki­nės Kau­no li­go­ni­nės Die­nos chi­rur­gi­jos sky­riaus ve­dė­jas

Į

68

s­pū­din­giau­sia do­va­na, ku­rią esu ga­vęs, tai skry­dis mo­ ko­muo­ju reak­t y­v i­niu ka­ri­niu lėk­tu­v u. Grei­tis, ma­nev­ rin­g u­mas ir per­k rū­v iai – tai pa­grin­di­nis skry­džio žav­ e­sys. Šią do­va­ną ga­vau iš vie­no ge­riau­sių Lie­tu­vos ka­ro la­kū­nų, ku­ris sėk­min­gai su­grį­žo į ri­k iuo­tę po ope­ra­ci­jos.

Gy­vas šu­n iu­k as bu­vo la­bai mie­la do­va­na. Tas šu­n iu­k as bu­vo toks drau­g iš­k as, pro­t in­g ų ge­r ų akių, nie­k aip ne­no­rė­jo išei­t i iš ka­ bi­ne­to.

Neįp­ras­ta do­va­na – gy­va žą­sis. Rie­bi pil­ka­kak­lė, taip pat drau­giš­ ka, la­bai pa­ti­ko ma­no dve­jų me­tų anū­kui Ig­nui. De­ja, ne­ga­lė­jo­me jos ap­g y­ven­din­ti mū­sų bu­te, ir dar prieš Ka­lė­das...

2017 žiema

Sveikata

Ilo­na Jo­ne­liū­nie­nė Kau­no kli­ni­ki­nės li­go­ni­nės vy­res­nio­ji aku­še­rė

P

er kiek­v ie­nas Ka­lė­das ma­ne ma­lo­niai nu­ste­bi­na gau­na­mos šil­tos trum­po­sios ži­nu­tės, ku­rias net ir praė­jus ke­le­riems me­ tams po gim­dy­mo pa­ra­šo bu­v u­sios pa­cien­tės.

Mie­la, kad jos ne­pa­mirš­ta tos svar­bios joms die­nos ir aku­še­rių, ku­ rios bu­vo ša­lia atei­nant į pa­sau­lį nau­jam žmo­g u­čiui. Man tai la­bai bran­gios do­va­nos.

Per kiek­vie­nas Ka­lė­das ma­ne ma­loniai nu­ste­bi­na gau­na­mos šil­tos trumpo­sios ži­nu­tės.

Evaldo Šemioto nuotr.

Da­rius Va­raš­ke­vi­čius Kau­no kli­ni­ki­nės li­go­ni­nės Vai­kų priė­mi­mo, sku­bios pa­gal­bos ir in­ten­sy­vio­sios te­ra­pi­jos sky­riaus ve­dė­jas

K

a­lė­dų do­va­nė­lės yra dau­giau dė­me­sys ar­ti­mie­siems, jo ma­te­ ria­li iš­raiš­ka. Ir tai ga­li bū­ti bet kas – juk suau­g u­siam žmo­ gui įsi­g y­ti rei­ka­lin­gą daik­tą yra pa­pras­čiau.

Kas ki­ta vai­kai, ku­rių gy­dy­to­jas esu. Man at­ro­do, jiems ir skir­tas tas ste­buk­lo lau­k i­mas, lū­kes­čiai, pa­ra­šius laiš­ką Ka­lė­dų Se­ne­liui. Aš no­riu, kad Ka­lė­dos ir Nau­jie­ji me­tai at­neš­tų kuo dau­giau svei­ka­tos ma­ž y­liams ir nu­v y­tų ne­ma­lo­niau­sias li­gas. Ir vi­si pri­si­min­tų, kad la­ biau­siai svei­ka­ta pri­k lau­so nuo mū­sų pa­čių.

Do­va­no­ti vi­sa­da mie­liau, bet iš­ rink­ti do­va­nas yra me­nas, ku­rio aš ne­ga­liu įval­dy­ti iki šiol. To­dėl daž­ niau­siai kas nors pa­de­da. Leng­ viau­sia bu­vo do­va­nų ar­ti­mie­siems ir drau­gams par­vež­ti iš Af­ga­nis­ta­ no: tai įvai­rios sta­tu­lė­lės, šil­ko ska­ ros, pa­puo­ša­lai, kad ir gra­ni­to ske­ veld­ros ar pa­pras­čiau­si ak­me­nys, sim­bo­li­zuo­jan­t ys stip­r y­bę ir am­ ži­nu­mą.

Aš no­riu, kad Ka­lė­dos ir Nau­jie­ji me­tai at­neš­tų kuo dau­giau svei­ka­tos ma­žy­liams.

69

„C&D Style“ nuotr.

Ka­vos?

Taip!

R

y­tas ir ka­va – tar­si si­no­ni­mai.

Daug kam ka­va at­sto­ja mankš­ tą, nes pa­de­da pa­bus­ti, iš­nyks­ ta tin­gi­nys­tė, su­stip­rė­ja kon­ cent­ra­ci­ja, at­si­ ran­da ener­gi­jos ir no­ri­si ei­ti į dar­bą. Taip jau­ čia­si ne vie­nas.

Ta­čiau dis­ku­si­jos dėl ka­vos nau­ dos, jos kie­k io, ne­da­ran­čio ža­los svei­ka­tai, – se­nos kaip pa­sau­lis.

Ka­va at­ras­ta la­bai se­niai, ją ge­ ria jau­ni­mas, vi­du­ti­nio am­žiaus žmo­nės, mė­gau­ja­si se­no­liai. Tai­gi ar ka­va, na­tū­ra­lus pro­duk­tas, ga­li bū­ti ža­lin­ga?

Svar­biau­sia pre­kė Ka­va bu­vo at­ras­ta Etio­pi­jo­je ir vė­liau iš­pli­to po vi­są pa­sau­lį.

Ka­va tu­ri di­de­lę pa­klau­są ir yra vie­na gau­siau­ siai par­duo­da­mų pre­kių pa­sau­ly­je.

Dau­giau­sia ka­vos au­gi­na­ma Bra­zi­li­jo­je, Ko­lum­ bi­jo­je ir Viet­na­me, ne­ma­žai – Aust­ra­li­jo­je, Ki­ni­jo­ je ir kai ku­rio­se Eu­ro­pos ša­ly­se.

Sie­kiant pa­ten­kin­ti di­džiu­lę ka­vos pa­klau­są, šio­je pra­mo­nė­je dir­ba mi­li­jo­nai žmo­nių.

Ka­vai, ku­rią ge­ria­me kas­dien, di­de­lės įta­kos tu­ri tiek ka­vos au­gin­to­jai, tiek jos skru­din­to­jai, tiek jos par­da­vė­jai.

Ka­va – su­dė­tin­gas pro­duk­tas, to­dėl jos ke­ly­je nuo pu­pe­lės iki puo­de­lio ypa­tin­gas dė­me­sys tu­ri bū­ti ski­ria­mas kiek­vie­nam žings­niui.

Kaunas: Laisvės al. 45, 8 620 530 26; PC „MOLAS“, 8 614 5

Pra­na­šu­mai ir trū­ku­mai

Pir­miau­sia, no­rint pa­ga­min­ti pui­kią ka­vą, rei­kia rink­tis tin­ka­mą van­de­nį.

Jis tu­ri bū­ti minkš­tas. Ka­vai ruoš­ti pui­kiai tin­ka ne­ga­ zuo­tas van­duo, per­ka­mas par­duo­tu­vė­je, be che­mi­nių prie­mai­šų, be kal­kių. Jei nau­do­ja­te van­de­nį iš čiau­ po, pra­var­tu jį prieš tai už­šal­dy­ti ar­ba bent už­vi­rin­ti ne elekt­ri­nia­me vir­du­ly­je. Ka­va tu­ri bū­ti ruo­šia­ma nau­do­ jant 95 laips­nių tem­pe­ra­tū­ros van­de­nį, bet ne ver­dan­tį.

Pu­pe­lės Svar­biau­sia – iš­si­rink­ti jums pa­tin­kan­čias ka­vos pu­ pe­les.

Ren­kan­tis rei­kia ra­gau­ti, de­gus­tuo­ti įvai­rių plan­ta­ci­jų, skir­tin­go skru­di­ni­mo ka­vą, kol at­ra­si­te sa­vo mėgs­ta­mą.

Ne­bi­jo­ki­te eks­peri­men­tuo­ti – kuo dau­giau įvai­rios ka­ vos ra­gau­si­te, tuo la­biau iš­la­vin­si­te sa­vo sko­nį. Ra­gau­ ki­te tik švie­žiai mal­tą ka­vą, ge­riau­sia – iš na­muo­se jū­sų pa­čių su­mal­tų švie­žiai skru­din­tų pu­pe­lių. Jei per­ka­te mal­tą ka­vą, rei­kė­tų ją lai­ky­ti la­bai san­da­ria­me in­de ne il­giau kaip dvi sa­vai­tes, kad ne­pra­ras­tų sa­vo aro­ma­to.

„C&D Style“ nuotr.

Grai­kų moks­li­nin­kai nu­sta­tė, kad vie­nas puo­de­lis ka­ vos ga­li su­ma­žin­ti pa­di­dė­ju­sį krau­jos­pū­dį.

Bri­tų ty­rė­jų duo­me­ni­mis, ka­va pa­de­da iš­lik­ti bud­riam vi­są nak­tį.

Ja­po­nų moks­li­nin­kai per­spė­ja, kad di­de­lis ka­vos kie­kis yra ža­lin­gas šir­džiai.

Flo­ri­dos uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kų ty­ri­mo iš­va­da: du puo­de­liai ka­vos per die­ną ga­li ap­sau­go­ti nuo Alz­hei­me­rio li­gos.

Ame­ri­ko­je at­lik­tu ty­ri­mu nu­sta­ty­ta, kad trys puo­de­liai ka­vos per die­ną ga­li pa­dė­ti iš­veng­ti tul­žies pūs­lės ak­men­ li­gės. Šve­di­jos moks­li­nin­kai at­ra­do, kad dau­giau kaip trys puo­de­liai ka­vos per die­ną ga­li su­ma­žin­ti mo­ters krū­tis, o ke­tu­ri per vie­ną die­ną di­di­na ri­zi­ką su­si­rgti vė­žiu ir art­ri­tu.

Ja­po­ni­jos moks­li­nin­kai iš To­ki­jo skel­bia, kad pen­ki puo­de­liai ka­vos ga­li su­ma­žin­ti ke­pe­nų pa­žei­di­mo ri­zi­ką.

Tie pa­tys Ja­po­ni­jos ty­rė­jai per­spė­ja, kad per vie­ną die­ną iš­ger­ti pen­ki puo­de­liai ka­vos ga­li su­kel­ti grės­mę su­si­rgti os­teo­po­ro­ze – kau­lų re­tė­ji­mo li­ga.

Det­roi­to moks­li­nin­kų duo­me­ni­mis, še­ši puo­de­liai ka­vos per die­ną ga­li su­ma­žin­ti ri­zi­ką su­si­rgti odos vė­žiu.

Vis dė­to, skel­bia tie pa­tys moks­li­nin­kai, ge­rian­tie­siems še­šis puo­de­lius ka­vos kas­dien ga­li iš­si­vys­ty­ti inks­tų ak­men­li­gė.

Ka­vos sko­nis Van­duo

Kaip vir­ti?

„C&D Style“ nuotr.

Skru­di­ni­mo ly­giai Ka­vos skru­di­ni­mo ly­gis nu­sta­to to­kius fak­to­rius kaip švel­nu­mas, rūgš­tu­mas, sod­ru­mas ir kar­tu­mas, ta­čiau ne­tu­ri nie­ko bend­ra su ka­vos stip­ru­mu.

Prieš skru­di­ni­mo pro­ce­są ža­lios ka­vos aro­ma­tas pri­me­na švie­žiai nu­pjau­tos žo­lės kva­pą, ji yra be­veik be­sko­nė.

Skru­di­na­mos ka­vos pu­pe­lės ne­ten­ka van­dens, iš­ski­ ria aro­ma­ti­nių alie­jų, jo­se esan­ti sal­džio­ji me­džia­ga ka­ra­me­li­zuo­ja­si. Pu­pe­lės svo­ris pa­kin­ta, ji tam­pa daug leng­ves­nė.

Leng­vai skru­din­ta ka­va pa­si­žy­mi sau­su­mu, leng­vu­mu, to­dėl pui­kiai tin­ka ger­ti su pie­nu.

Vi­du­ti­nis skru­di­ni­mas su­tei­kia tvir­tą sko­nį, pa­de­da at­skleis­ti už­slėp­tas pu­pe­lių sa­vy­bes. To­kia ka­va pa­si­ žy­mi sal­džiu, iš­raiš­kin­gu aro­ma­tu.

Stip­riai skru­di­na­mos pu­pe­lės įgau­na tam­siai rus­vą at­spal­ vį ir ant jų pa­vir­šiaus su­si­da­ro vos įžiū­ri­mas alie­jaus sluoks­ nis. Ši ka­va – stip­raus sko­nio su kar­tu­mo prie­sko­niu.

Dvi­gu­bo skru­di­ni­mo pu­pe­lės – juo­dos ir alie­jin­gos. Ši ka­va pa­si­žy­mės kar­tu­mu, ku­rio ne­pa­nai­kins net ir pie­nas.

Na­muo­se tu­rin­tie­ji ka­vos apa­ra­tą ga­li ją pa­si­ga­min­ti pa­pras­čiau ir leng­viau.

Ir taip ruo­šiant ka­vą bū­ti­nas jai tin­ka­mas van­duo, ku­rį jau ap­ta­rė­me. Apa­ra­tas tu­ri bū­ti iš­va­ly­tas, pa­ša­lin­tos kal­kės. Pa­tik­rin­ki­te, ar ka­vos ma­li­mo ma­lū­nė­lis vei­kia tin­ka­mai ir kaip su­ma­la ka­vos pu­pe­les. Dau­gu­ma ka­vos apa­ra­tų ga­min­to­jų siū­lo pa­si­rink­ti ka­vos kie­kį puo­de­liui – į tai ir­gi at­kreip­ki­te dė­me­sį: ar šis kie­kis jums ne per ma­žas, ar, at­virkš­čiai, ne per stip­ru.

Pli­ky­mas puo­de­ly­je – vie­nas po­pu­lia­riau­sių ka­vos ruo­ši­mo bū­dų Lie­tu­vo­je. Tin­ka tik ru­pi ka­va, ją už­pil­ki­te ne­ver­dan­čiu van­de­niu.

Ame­ri­kie­tiš­kuo­ju (filt­ri­niu) ka­vos apa­ra­tu ga­li­ma pa­ ruoš­ti dau­giau nei vie­ną puo­de­lį ka­vos iš­kart, ka­vo­je ne­lie­ka tirš­čių. Taip ruo­šiant ka­vą ir­gi re­ko­men­duo­ti­na ją rink­tis ru­piai su­mal­tą. Ka­vą re­ko­men­duo­ti­na iš­ger­ti per 30 mi­nu­čių, nes šil­do­ma įgau­na rūgš­tu­mą.

Mo­kos esp­re­so ka­vi­nu­kas ga­li bū­ti elekt­ri­nis ar­ba sta­to­mas ant vi­ryk­lės. Tai pui­ki bran­gių ka­vos apa­ ra­tų al­ter­na­ty­va. Dau­gu­ma is­pa­nų ge­ria tik to­kia­me ka­vi­nu­ke ruoš­tą ka­vą, nes ji be­veik pri­lygs­ta pui­kiam tik­ram esp­re­sui. Į tur­kiš­kos ka­vos vi­ri­mo – smė­lio laik­ro­džio for­mos va­ ri­nį ar­ba žal­va­ri­nį – in­de­lį su ran­ke­na pi­la­ma smul­kaus ma­li­mo ka­vos ir šal­to van­dens. Kai­ti­na­ma, kol pra­de­da pu­to­ti, tuo­met nu­ke­lia­ma nuo ug­nies, po mi­nu­tės dar kar­tą už­kai­ti­na­ma, bet ne­ga­li­ma už­vir­ti. Ska­naus! Šal­ti­nis: ka­vos­zi­no­vai.lt

, 8 614 550 35; PC „AKROPOLIS“, 8 618 394 23; Klaipėda: PC „AKROPOLIS“ 8 676 780 58. www.cdstyle.lt

Ge­riau­sia – po­rce­lia­nas ar­ba fa­jan­sas Ar­bat­žo­lė­se yra al­ka­loi­dų (ko­fei­no dau­giau­sia – 2–4,4 pro­c.), ang­lia­van­de­nių, bal­ty­mų, fer­men­tų, mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų, or­ga­ni­nių rūgš­čių, rau­gi­nių me­džia­gų, daug vi­ta­mi­nų: A, C, B1, B2, PP, P. Ar­ba­tos sko­nis, spal­va ir aro­ma­tas pri­klau­so nuo ar­ba­tos la­pų fer­men­ta­ci­jos laips­nio ir au­ga­lo pa­ruo­ ši­mo.

Ge­riau­sia, kai ar­ba­ta už­pli­ko­ma ne­di­de­lia­me spe­ cia­lia­me po­rce­lia­no ar fa­jan­so ar­ba­ti­nu­ke. Ja­me ne­ga­li­ma vir­ti jo­kių ki­tų gė­ri­mų. Van­de­nį ge­riau­sia var­to­ti minkš­tą, filt­ruo­tą, jis kai­ti­na­mas iki už­vi­ri­mo, il­gai vi­rin­ti ne­ga­li­ma. Ma­žą ar­ba­ti­nu­ką rei­kia kuo la­ biau įkai­tin­ti, į jį įpi­la­ma ver­dan­čio van­dens, pa­lai­ko­ ma, kol įkais, ir iš­pi­la­ma.

Kar­tu su ar­bat­žo­lė­mis į ar­ba­ti­nu­ką ga­li­ma įdė­ti ga­ba­liu­ką cuk­raus – ar­ba­ta bus ge­ro­kai stip­res­nė.

Užp­li­ky­tų ar­bat­žo­lių ne­rei­kia sta­ty­ti ant karš­tos vi­ ryk­lės: nors nuo­vi­ras bus stip­res­nis, sko­nis ir aro­ma­ tas be­veik vi­sai iš­nyks.

„C&D Style“ nuotr.

„C&D Style“ nuotr.

O gal vis dėl­to ar­ba­tos?

„C&D Style“ nuotr.

Ža­lio­ji ar­ba­ta ati­to­li­na mir­ties ri­zi­ką ir šir­dies li­gas, ge­ri­na šir­dies dar­bą, krau­jo t­ e­kė­ji­mą ar­te­ri­jo­se, pa­ de­da iš­veng­ti ate­rosk­le­ro­zės, su­ma­ži­na in­fark­to ir in­sul­to ri­zi­ką. Žmo­nės, išgerian­tys še­šis ir dau­giau ža­lio­sios ar­ba­ tos puo­de­lius per die­ną, ma­žiau ri­zi­kuo­ja su­si­rgti II ti­po cuk­ri­niu dia­be­tu. Ža­lio­jo­je ar­ba­to­je esan­čios me­džia­gos nau­din­gos de­gi­nant rie­ba­lus. Ža­lio­ji ar­ba­ta stip­ri­na kau­lus, bet su vie­na są­ly­ga – or­ga­niz­me ne­ga­li trūk­ti vi­ta­mi­no D. Ža­lio­ji ar­ba­ta – vė­žio pre­ven­ci­jos prie­mo­nė.

„C&D Style“ nuotr.

Ar­ba­tos nau­da pa­gal pro­fe­so­rių Al­vy­dą Uni­kaus­ką

Kaunas: Laisvės al. 45, 8 620 530 26; PC „MOLAS“, 8 614

Re­cep­tai Juo­do­ji ar­ba­ta

„C&D Style“ nuotr.

Ruo­šiant juo­dą­ją ar­ba­tą į sau­są ar­ba­ti­nu­ką įbe­ria­ma ar­bat­žo­lių ir lai­ko­ma 2–3 min., kol įkais. Ar­ba­ti­nu­ kas lai­ko­mas ant vi­ryk­lės ar­ba virš ga­rų, ne­lei­džiant at­vės­ti. Po to už­pi­la­ma ver­dan­čio van­dens, kad jis bū­tų 1 cm virš ar­bat­žo­lių ir lai­ko­ma šil­tai 2–3 min., ta­da įpi­la­ma kiek van­dens ir lei­džia­ma ar­ba­tai nu­ si­sto­ti (1–2 min.). Vi­sas pro­ce­sas, pra­de­dant nuo to mo­men­to, kai ar­bat­žo­lės pir­mą kar­tą už­pli­ko­mos ver­dan­čiu van­de­niu, tu­ri truk­ti 3,5–4 min.

Ar­ba­tą pli­ky­ti rei­kia ne ma­žiau nei 30 sek., bet ne dau­giau kaip 5 min., nes il­giau pa­lai­kius iš­si­ski­ria daug ta­ni­nų ir ar­ba­ta ap­kars­ta. Sti­mu­liuo­jan­tis ar­ba­ tos po­vei­kis at­si­ran­da lai­kant 3 min., o ra­mi­nan­tis – 5 min.

„C&D Style“ nuotr.

Ža­lio­ji ar­ba­ta Ža­lio­ji ar­ba­ta ruo­šia­ma il­giau nei juo­do­ji. Ver­dan­čiu van­de­niu už­pi­la­ma 3–4 kar­tus taip, kad už­pli­ky­mo pro­ce­sas truk­tų 8–10 min. Van­dens tem­pe­ra­tū­ra ža­lia­jai ar­ba­tai – 80–85 laips­niai. Kad ar­ba­ta iš­kart neat­šal­tų, in­das, ku­ria­me ji yra pli­ko­ma, taip pat tu­ri bū­ti pa­šil­dy­tas.

Ne­re­ko­men­duo­ja­ma mai­šy­ti ar­ba­tos, kol ji yra pli­ko­ ma, taip pat spaus­ti pa­sku­ti­nių la­šų iš ar­ba­tos mai­ še­lių, nes stip­ru­mui tai įta­kos ne­da­ro: taip iš­trau­kia­ ma ta­ni­no rūgš­tis, ku­ri ga­li su­ga­din­ti ar­ba­tos sko­nį.

Ar­ba­ta pa­pras­tai ge­ria­ma su cuk­ru­mi, me­du­mi, cit­ri­na, dže­mu ar uo­gie­ne, mėgs­ta­ma su pie­nu, ro­ mu. Pie­nas, kaip ma­no­ma, neut­ra­li­zuo­ja ta­ni­nus ir ma­ži­na rūgš­tin­gu­mą. Ne­re­ko­men­duo­ti­na ar­ba­ta su grie­ti­nė­le, nes ši už­go­žia ar­ba­tos sko­nį, ne­bent tai bū­tų la­bai stip­rios rū­šys.

Gurkš­no­ki­te ar­ba­tą iš lė­to taip, kaip de­gus­tuo­da­mi vy­ną.

Tūks­tan­tis me­tų prieš mū­sų erą Pa­sa­ko­ja­ma, kad Gau­ta­ma Bu­da at­ra­do ar­ba­tą, kai jam me­di­tuo­jant so­de kren­tan­tis la­pas nu­si­lei­do į jo puo­de­lį.

Ar­ba­ta kil­di­na­ma iš Piet­ry­čių Azi­jos, kur au­go lau­ki­ niai jos krū­mai. Dau­gu­ma is­to­ri­kų tei­gia, kad ar­ba­tos gim­ti­nė yra Ki­ni­ja, nes ten ji pra­dė­ta var­to­ti nuo 1000 me­tų pr. m. e. iki III m.e. am­žiaus. Ar­ba­ta, ruo­šia­ma iš švie­žių ar­bat­žo­lių, bu­vo var­to­ja­ma kaip vais­tas ar to­ni­ zuo­jan­tis gė­ri­mas.

Ja­po­ni­jo­je ar­ba­ta au­gi­na­ma nuo IX a. Au­gi­ni­mo ir pa­ ruo­ši­mo bū­dai bu­vo pe­rim­ti iš ki­nų, ta­čiau vė­liau ja­po­nai ar­ba­tos kul­tū­ra kai ku­rio­se sri­ty­se ki­nus net pra­len­kė.

Spė­ja­ma, kad pir­mie­ji eu­ro­pie­čiai, su­si­dū­rę su ar­ba­ta, bu­vo ar­ba jė­zui­tai, gy­ve­nę Pe­ki­ne ir lan­kę­si pa­sku­ti­nių Min­gų im­pe­ra­to­rių rū­muo­se, ar­ba po­rtu­ga­lų ty­ri­nė­to­

jai, ku­rie lan­kė­si Ja­po­ni­jo­je 1560 m. Grei­tai ar­ba­ta at­si­ra­do Eu­ro­po­je ir la­bai iš­po­pu­lia­rė­jo Pran­cū­zijos bei Ny­der­lan­dų tur­tin­gų­jų sluoks­niuo­se. Ang­li­jo­je ar­ba­ta pra­dė­ta var­to­ti apie 1650 m.

Iki XIX a. Ki­ni­ja bu­vo vie­nin­te­lė ar­ba­tos eks­por­ tuo­to­ja pa­sau­ly­je.

Da­bar ar­bat­žo­lės au­gi­na­mos Ki­ni­jo­je, In­di­jo­je, Bang­la­de­ še, Ira­ne, Ko­rė­jo­je, Šri Lan­ko­je, Tai­va­ ne, Ja­po­ni­jo­je, In­ do­ne­zi­jo­je, Ne­pa­le, Aust­ra­li­jo­je, Ar­gen­ ti­no­je ir Ke­ni­jo­je.

MOLAS“, 8 614 550 35; PC „AKROPOLIS“, 8 618 394 23; Klaipėda: PC „AKROPOLIS“ 8 676 780 58. www.cdstyle.lt

2017 žiema

Sveikata

Bū­ti­nai su pie­nu

74

„La­bai po­pu­lia­ri ir po­pie­čio ar­ba­ta, jos mi­ši­niai yra leng­ves­ni. Ge­ria­ma iš po­rce­lia­ni­nių puo­de­lių, už­kan­da­ma ma­žais su­muš­ti­niais su dže­mu, – Š.Ben pa­sa­ko­ja, kad pa­va­ka­re, ypač sa­vait­ga­liais, bri­tai ei­na ger­ti ar­ba­tos ne­tgi į res­to­ra­ną. – Ma­ne vai­kai bu­vo pa­kvie­tę į pra­ban­gų res­to­ra­ną bū­tent po­pie­čio ar­ba­tos ma­no gim­ta­die­nio pro­ga.“ Nau­jie­na Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je – ža­lio­ji ma­čia ar­ba­ta, va­di­na­ma su­per­mais­tu. Pa­ti ža­lia­va yra la­ bai smul­ki, kaip mil­te­liai, gė­ri­mas tirš­tas, pa­na­šus į kre­mi­nę sriu­bą. „Man pa­tin­ka ši ar­ba­ta, bet la­bai daž­nai na­muo­se vi­sa šei­ma ge­ria­me čiob­re­lių, ra­mu­nė­lių, me­li­są ir ki­tų žo­le­lių, užau­gin­tų ma­no ma­mos so­de Lie­tu­ vo­je, ar­ba­tą. Kai vai­ši­na­me drau­gus bri­tus, jie šią vais­ta­žo­lių ar­ba­tą la­bai gi­ria“, – lie­tu­viš­kas tra­di­ ci­jas Lon­do­ne pro­pa­guo­ja Š.Ben.

„C&D Style“ nuotr.

„Kad ir kas pas pas mus atei­tų – me­di­ci­nos se­ se­lė ap­lan­ky­ti mū­sų nau­ja­gi­mės, san­tech­ni­kas su­tvar­ky­ti van­den­tie­kio ge­di­mo ar trum­pam už­ bėg­tų kai­my­nė, pir­miau­sia pa­siū­ly­čiau ar­ba­tos.

Pak­laus­čiau, kiek dė­ti cuk­raus, bet pie­no įpil­čiau bū­ti­nai“, – pa­klaus­ta apie ko­ne na­cio­na­li­niu bri­tų gė­ri­mu ta­pu­sią ar­ba­tą pa­sa­ko­ja du de­šimt­me­čius Lon­do­ne gy­ve­nan­ti lie­tu­vė Ša­rū­nė Ben. Ji pri­du­ria, kad Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je vir­tu­vės spin­ te­lė­je ga­li­ma ne­tu­rė­ti ka­vos, bet pri­stig­ti ar­ba­tos jau bū­tų ne­tak­tiš­ka. Tie­sa, da­bar ir šio­je ša­ly­je iš­ge­ria­ma dau­giau ka­vos nei ar­ba­tos. Ka­vą la­biau mėgs­ta jau­ni­mas, ji ge­ria­ma iš ry­to. Po dvy­lik­tos tra­di­ciš­kai ge­ria­ma va­di­na­mo­ji pus­ry­čių ar­ba­ta – juo­da ar­ba juo­da su ber­ga­mo­tėmis, ang­liš­ka, ai­riš­ ka, ško­tiš­ka. Mai­šo­mos įvai­rios stip­rios juo­do­sios ar­ba­tos.

-ies su 20ktais, s ė l i t Pas ekstra i ių e žolel edumi b s m i a j i v šala

2017 žiema

Ž

Sveikata

mo­gus – vi­sa­tos da­lis. Jis su­da­ry­tas iš tų pa­čių che­mi­ nių ele­men­tų kaip ir žvaigž­dės, taip pat pa­klūs­ta am­ži­ nie­siems ju­dė­ji­mo dės­niams. Nes­ var­bu, kaip va­din­ si­te tą bend­ru­mą: die­viš­kuo­ju pra­du, mak­ro­kos­mo­su ar tie­siog po­jū­čiu.

Tai, kas už­ra­šy­ta žvaigž­dė­mis, at­si­ spin­di, įvyks­ta, su­ skam­ba ir Že­mė­je.

Svei­ka­tos ho­ros­ko­pas

2018 me­tams Tekstas: ast­ro­lo­gės Skir­mos Lie­pie­nės

Trum­pi svei­ka­tos pa­ta­ri­mai dvy­li­kai Zo­dia­ko ženk­lų ar­tė­jan­tiems me­tams

Avi­nas

76

Lan­k y­tis spor­to sa­lė­je, lai­k y­tis die­tų ža­dės vi­si. Ta­čiau ne vi­ siems tas lem­tin­gas pir­ma­die­nis, nuo ku­rio vis­kas pra­si­dės, ateis. Ge­ros nuo­tai­kos sū­py­nes ret­sy­k iais pa­sū­puos im­pul­sy­ vu­mas, gar­ses­nis juo­kas, o kar­tais ir per­ša­li­mo li­gos su ko­ su­liu. Jos nie­ko ne­ste­bins žie­mos pe­rio­du, ne­pe­reis į il­ga­lai­ kes. Va­sa­ra bus pui­k i, ku­pi­na nuo­t y­k ių ir pa­žin­čių. Kar­tu tai links­mi va­ka­rė­liai, puo­tos. Pa­tau­so­k i­te inks­tus, neapk­rau­k i­

te jų pa­pil­do­mu dar­bu. Alų pa­li­k i­te ki­tai va­sa­rai. Ru­de­nį ten­ den­ci­jos kei­sis ir šla­pios ko­jos ga­li tap­ti šla­pi­mo pūs­lės už­de­ gi­mų prie­žas­ti­mi.

Jau­tis

Ku­pi­ni ne­ti­kė­tu­mų me­tai dau­ge­ly­je gy­ve­ni­mo sri­čių. Ne­ nuos­ta­bu, kad la­biau­siai priim­ti­ni bus ne­tra­di­ci­niai gy­dy­mo me­to­dai, no­rė­sis kaž­ko nau­jo, neįp­ras­to ir gal­būt ne vi­sai pa­ ti­k i­mo. Ge­ra ži­nia ta, kad nuo­mo­nę jūs grei­tai kei­si­te, jei tik bus sva­r ūs ar­g u­men­tai. Me­tų pra­džia sun­ko­ka: imu­ni­nės, hor­mo­ni­nės ir krau­jo­ta­kos sis­te­mų pro­ble­mos taps daž­nes­ nės. Va­sa­rą pa­si­sten­k i­te dau­giau lai­ko pra­leis­ti gam­to­je, už­si­ šal­dy­k i­te miš­ko uo­g ų, pa­si­ruoš­k i­te fer­men­tuo­tų ar­ba­tų. Imu­ ni­te­to stip­ri­ni­mas – ge­ros sa­v i­jau­tos pa­grin­das.

2017 žiema

Dvy­niai

Šie me­tai bus daug leng­ves­ni, pa­pras­tes­ni nei anks­tes­nie­ji.

Dau­giau ju­dė­ji­mo, dau­giau įdo­mių žmo­nių, su­si­ti­k i­mų ir nau­ din­g ų pa­žin­čių. Vis­kas klo­sis leng­vai, pa­pras­tai, ta­čiau tu­rės nau­ją kryp­tį, ku­ri iš kar­to dar bus sun­k iai su­pran­ta­ma. Gre­ta jū­sų at­si­ras žmo­nių, pro­pa­guo­jan­čių ak­t y­ves­nį, la­biau orien­ tuo­tą į svei­ką mi­t y­bą gy­ve­ni­mą. Iš pra­džių jus tai er­zins, vė­ liau da­lį jų pa­ta­ri­mų pri­tai­k y­si­te sau. Ta­čiau tai ne­ga­li bū­ti stai­g ūs, neap­gal­vo­ti pa­kei­ti­mai. Juo la­biau kad ne­trūks už­de­ gi­mų, pa­tir­si­te vie­ną ki­tą ne­di­de­lę trau­mą. Ne vis­kas, kas sa­ ko­ma ar ra­šo­ma, yra tie­sa. Ne vis­kas jums tin­ka. At­si­rin­k i­te.

Vė­žys

Sveikata

ru­duo bus gra­žus, šil­tas, ak­so­mi­nis. Il­gi pa­si­vaikš­čio­ji­mai, to­ li­mos ke­lio­nės net ne­pri­mins anks­tes­nių ne­ga­la­v i­mų.

Skor­pio­nas

Ge­ras ape­ti­tas ir šiek tiek di­des­nis kū­no svo­ris nei įpras­tai. Nie­ ko bai­saus, tie­siog ne­rei­k ia pa­mirš­ti, kad ma­gi­ja kaž­kur tu­ ri tilp­ti. Liek­nas žmo­gus ne vi­sa­da aso­ci­juo­ja­si su ma­gi­ja, nes jai, kaip ir stip­riam bal­sui, rei­ka­lin­ga jė­ga. Pil­nė­ji­mo pe­rio­ das baig­sis vė­lai ru­de­nį ir ta­da su­ma­žės su­si­ti­ki­mų, ke­lio­nių bei pra­si­dės sės­laus gy­ve­ni­mo pe­rio­das. Ru­de­nį per­ša­li­mai bus ne­ma­lo­nūs – su drėg­nu ko­su­liu, kiek daž­niau var­gins są­na­rių skaus­mai ir ner­v ų šak­ne­lių už­de­gi­mai. Pa­si­rū­pin­ki­te iš anks­to sto­ro­mis ko­ji­nė­mis, pirš­ti­nė­mis, ke­pu­rės ir­gi rei­kė­tų.

Jū­sų no­rai nė­ra įsta­t y­mas nei na­miš­k iams, nei bend­ra­dar­ biams, kad ir ko­k ie svar­būs bū­tu­mė­te. Daug kas pri­k lau­ so nuo jū­sų pa­čių nu­si­tei­k i­mo, nuo­tai­k ų, ban­dy­mų iš­veng­ ti konf­lik­t i­nių si­tua­ci­jų. Svar­biau­sia – emo­ci­nė bū­se­na. Pir­ ma­sis me­t ų treč­da­lis bus kiek ner­v in­ges­nis, la­biau įtemp­tas.

Tai sie­sis su si­tua­ci­ja dar­be. To­dėl trum­pos ato­sto­gos va­sa­r į – pri­va­lo­mos. Pa­va­sa­r į jau­si­tės ge­riau, dar­bai ne­t rik­dys, nuo­ tai­kos ra­mes­nės, o va­sa­ra – itin dar­bin­ga. Toks ne­sta­bi­lu­mas ga­li iš­de­rin­t i ne tik ner­v ų sis­te­mą, bet ir su­t rik­dy­t i žar­ny­no veik­lą. At­si­sa­k y­k i­te kep­t ų pa­t ie­k a­lų va­k a­rais (ypač ru­de­nį) ir ma­žin­k i­te gė­ri­mų su ang­lia­r ūgš­te.

Me­tai pra­si­dės verž­liai, in­ten­sy­v iai, bet ne itin sta­bi­liai. Ir jau sau­sio ant­ro­je pu­sė­je bus di­des­nė įvai­rių in­fek­ci­nių li­g ų, hor­mo­ni­nių su­tri­k i­mų, ypač mo­te­rims, ti­k i­my­bė. Ta­čiau tai trum­pa­lai­k iai da­ly­kai, nes ba­lan­dį vis­kas pa­si­mirš (ar­ba ra­si­ te prie­mo­nių tam val­dy­ti). Pa­va­sa­ris ir va­sa­ra pa­lan­kūs ak­t y­ ves­nio gy­ve­ni­mo bū­do įpro­čiams for­muo­tis, po­žiū­riui į svei­ ką mais­tą keis­ti. Ru­de­nį ne­pa­mirš­k i­te ap­si­r ū­pin­ti obuo­lių sul­ ti­mis, ku­rios itin pra­vers gruo­dį, kai ko­su­lys bus stip­rus, su komp­li­ka­ci­jo­mis, pe­rei­nan­tis į plau­čių li­gas.

Liū­tas

Ožia­ra­gis

Kiek­vie­nam sa­vo. Tai me­tai, kai tu­rė­tu­mė­te tei­sin­gai įver­tin­ti sa­vo am­žių ir fi­zi­nes ga­li­my­bes. Tai ne­tu­ri nie­ko bend­ro su tuo, kaip jau­čia­tės, kad sie­lo­je – vis dar 20. Su­si­tai­ky­ki­te su sa­vo rea­ liu am­žiu­mi ir šie me­tai bus jū­sų pa­sie­ki­mų me­tai. Rei­kia su­ pras­ti, kad kau­lai, są­na­riai, raiš­čiai dė­vi­si, o dan­tys kei­čia­si tik vai­kys­tė­je. Nau­do­ki­te kal­cio pre­pa­ra­tus, sai­kin­gai spor­tuo­ki­te, ju­dė­ki­te, bet ne­si­sten­ki­te per­ženg­ti sa­vo ga­li­my­bių ri­bų. Trau­ mų ti­ki­my­bė di­de­lė, ypač ba­lan­dį. Ta­čiau ir va­sa­rą ne­pa­mirš­ki­ te, kad šuo­liai pa­ra­šiu­tu, su gu­ma, ak­ro­ba­ti­niai pra­ti­mai, jė­gos ait­va­rai skir­ti tik tiems, kie­no svei­kas stu­bu­ras.

Mer­ge­lė

Dar­žas ant pa­lan­gės, švie­ži ir džio­vin­ti prie­sko­niai, šiek tiek eg­zo­ti­kos kas­die­ny­bė­je ir nau­jų pa­tie­ka­lų de­gus­ta­ci­jos – štai kas ga­li džiu­gin­ti jus šiais me­tais. Dar­bas pui­k iai de­ri­na­mas su poil­siu, moks­las – su ke­lio­nė­mis, o nau­ji žmo­nės jū­sų ap­lin­ko­ je at­si­ras tam, kad dar kaž­ko iš­mok­tu­mė­te, su­ži­no­tu­mė­te. Vis­ kas bū­tų pui­ku, jei tai ne­nu­sės­tų smė­liu­ku inks­tuo­se, ak­me­nė­ liais tul­žies pūs­lė­je. Iš­lai­k y­k i­te pu­siaus­v y­rą tarp ma­te­ria­lių ir dva­si­nių ver­t y­bių. Neuž­sik­rau­k i­te pa­pil­do­mų rū­pes­čių, ne­pa­ ta­ri­nė­k i­te, jei nie­kas ne­k lau­sia. Jei tu­ri­te žar­ny­no bė­dų, var­to­ ki­te mū­sų pla­tu­mo­se au­gan­čius au­ga­lus.

Svars­tyk­lės

Tai, kas anks­čiau bu­vo teo­ri­ja, da­bar tam­pa pra­kti­ka. Tai, apie ką anks­čiau kal­bė­jo­te, dis­ku­ta­vo­te, da­bar pri­tai­ko­ma kas­die­nia­me gy­ve­ni­me. Jū­sų ra­cio­ne at­si­ras vis dau­giau vi­ sa­ver­čių grū­dų, mė­są rink­si­tės lie­ses­nę, o va­ka­rie­nė taps pa­ pras­tes­nė. Tai vyks sa­vai­me, ne­si­dai­rant į ap­lin­k i­nius, ne­ klau­sant pa­pil­do­mų pa­skai­tų ar rek­la­mos. To­k ie or­ga­niz­mo po­rei­k iai. Trum­pos va­sa­ros nak­t ys pri­vers šir­dį plak­ti stip­ riau. Gal tai mei­lė, o gal ka­lio trū­ku­mas. Ne­žiop­so­k i­te, nes

Šau­lys

Žie­mos pe­rio­das bus ak­t y­v us, ku­pi­nas ju­dė­ji­mo, to­li­mų marš­ru­tų, sli­di­nė­ji­mo ir ki­tų pra­mo­g ų. Pa­va­sa­rį tem­pas su­ lė­tės, bus ap­ri­bo­tas bend­ra­v i­mas, ku­ris at­si­lieps ne tik vi­ suo­me­ni­niam gy­ve­ni­mui, bet ir svei­ka­tai. Ar­ba svei­ka­ta taps prie­žas­ti­mi, dėl ku­rios jūs re­čiau lan­k y­si­te drau­g us. Šal­tą pa­ va­sa­rį rei­kė­tų pa­sau­go­ti są­na­rius, dė­vė­ti pirš­ti­nes, ne­si­kaps­ ty­ti dir­vo­je, ne­sku­bė­ti so­din­ti, ra­vė­ti. Mig­re­ni­niai skaus­mai taip pat bus stip­res­ni šiuo lai­ko­tar­piu. Va­sa­ra iš­g y­dys šiuos ne­ga­la­v i­mus ir ru­de­nį pa­si­tik­si­te su nau­ju ener­gi­jos už­tai­su.

Van­de­nis

Ap­sau­gos me­cha­niz­mas įsi­jungs ir ten, kur vi­sai ne­bū­ti­na. Dau­ gy­bė da­ly­kų, ku­riuos no­rė­si­te ati­dė­ti ne­ri­bo­tam lai­kui. Daž­niau­ siai – ne­ma­lo­nius spren­di­mus. Nus­tum­ti iki va­sa­ros, o jei pa­si­ seks, ir iki ru­dens. Ne vien bui­ti­nius ar ju­ri­di­nius rei­ka­lus, bet ir me­di­ci­nos pro­ce­dū­ras. To­dėl la­bai ti­kė­ti­na, kad pla­ni­nes ope­ra­ ci­jas ban­dy­si­te per­kel­ti ke­le­tą kar­tų, kol va­sa­rą tai virs ekst­ra in­ ter­ven­ci­jo­mis. Spren­džia­te jūs. Va­sa­ros pa­bai­ga ir rug­sė­jo pra­ džia pa­rei­ka­laus pa­pil­do­mo dė­me­sio svei­ka­tai, fi­nan­siš­kai tai ir­ gi bus nuo­sto­lin­ga. Lau­kia rea­bi­li­ta­ci­jos ir ke­lio­nės. Su­si­ju­sios su svei­ka­tin­gu­mo pro­gra­mo­mis, jos nu­si­kels į vė­ly­vą ru­de­nį.

Žu­vys

Su­si­r ū­pi­ni­mas dėl dar­bų, dėl be­si­kei­čian­čios si­tua­ci­jos su­ trik­dys mie­gą, pa­di­dins dirg­lu­mą. Ir ga­li bū­ti, kad po Nau­jų­ jų me­tų jums teks ieš­ko­ti pa­gal­bos, kad ga­lė­tu­mė­te ge­rai iš­ si­mie­go­ti, pail­sė­ti. Žo­li­niai pre­pa­ra­tai, įvai­rios ar­ba­tos, pė­ dų ma­sa­žas ir van­dens pro­ce­dū­ros pa­leng­v ins si­tua­ci­ją. Ke­ liaudami, per to­li­mus skry­džius ne­pa­mirš­k i­te komp­re­si­nių ko­ji­nių, kad ap­sau­go­tu­mė­te ko­jų ve­nas. La­bai ne­blo­gi me­tai, ta­čiau rū­pin­tis sa­v i­mi, ne­pro­vo­kuo­ti ekst­ra si­tua­ci­jų ir ne­ri­zi­ kuo­ti ten, kur ne­rei­k ia, tu­ri­te pa­t ys.

77

2017 žiema

V

Sveikata

i­si pri­klau­so­me tai pa­čiai vi­sa­tai, esa­ me su­da­ry­ti iš tų pa­čių ele­men­tų ar hu­mo­rų (taip se­ no­vė­je va­di­no or­ ga­niz­me sly­pin­čias sti­chi­jas, ener­gi­jas, skys­čius).

Die­ t a, tem­pe­ra­men­tas ir am­žius

bei tru­pu­tis ast­ro­lo­gi­jos

Eg­zis­tuo­ja tam tik­ros bend­ros ten­den­ci­jos, glau­džiai su­si­ju­sios su tem­pe­ra­men­tais, me­tų lai­kais ir žmo­gaus gy­ve­ni­mo tarps­ niais. Kiek­vie­nu am­žiaus lai­ko­tar­piu suak­t y­vė­ja vie­nas ar ki­ tas tem­pe­ra­men­tas. Jis pa­ko­re­guo­ja pri­gim­ti­nį žmo­gaus tem­ pe­ra­men­tą. Pa­gal am­žių ga­li­ma re­ko­men­duo­ti die­tą. To­k ie pa­ ta­ri­mai mi­t y­bai – pro­f i­lak­ti­ka, lei­džian­ti ati­to­lin­ti li­gas, pa­ge­ rin­ti fi­zi­nę ir dva­si­nę sa­v i­jau­tą bei jaus­tis lai­min­ges­niems.

Re­mian­tis do­mi­nuo­jan­čio­mis cha­rak­te­rio sa­v y­bėmis iš­k i­ ria­mi ke­tu­ri cha­rak­te­rių ti­pai: ■■ san­g vi­niš­kas (ati­tin­kan­tis oro sti­chi­ją, karš­tas ir drėg­ nas, va­di­na­mas krau­jo hu­mo­ru); ■■ cho­le­riš­kas (ati­tin­kan­tis ug­nies sti­chi­ją, karš­tas ir sau­sas, va­di­na­mas gel­to­no­sios tul­žies hu­mo­ru); ■■ fleg­ma­tiš­kas (ati­tin­kan­tis van­dens sti­chi­ją, šal­tas ir šla­ pias, va­di­na­mas fleg­mos hu­mo­ru); ■■ me­lan­cho­liš­kas (ati­tin­kan­tis že­mės sti­chi­ją, šal­tas ir sau­ sas, va­di­na­mas juo­dosios tul­žies hu­mo­ru).

Hu­mo­rai – pa­grin­di­nė struk­tū­ra tra­di­ci­nė­je me­di­ci­ni­nė­ je ast­ro­lo­gi­jo­je. Jie api­bū­di­na žmo­giš­ką­jį gy­ve­ni­mą me­di­ci­ ni­niu, so­cia­li­niu, psi­cho­lo­gi­niu po­žiū­riu, pa­de­da su­vok­ti, kas bū­tent ga­li iš­si­de­rin­ti or­ga­niz­me, su­tri­kus hu­mo­ra­li­nei pu­ siaus­v y­rai.

Skir­ma Lie­pie­nė: Kiek­vie­nu am­žiaus lai­ko­tar­piu suak­ty­vė­ja vie­nas ar ki­tas tem­pe­ra­men­tas. Jis pa­ko­re­guo­ja pri­gim­ti­nį žmo­gaus tem­pe­ra­men­tą.

Cha­rak­te­rio ti­pai ir žmo­gaus am­žius Sang­v i­niš­k a­sis – žmo­gaus gy­ve­ni­mo vai­k ys­tė ir jau­nys­ tė. Pa­va­sa­r is, kai vis­k as pra­de­da aug­t i ir žy­dė­t i. Lai­k as, kai gam­to­je už­ten­k a drėg­mės, ku­r ios dar neiš­d žio­v i­no va­sa­ ros karš­t is. Tai pa­ts har­mo­nin­g iau­sias lai­k as, kai vi­sur tvy­ ro pu­siaus­v y­ra. Vai­k ų links­mu­mas, žais­m in­g u­mas, lais­v u­ mas, drau­g iš­k u­mas, sun­k iai prii­ma­mos tai­syk­lės ir ne­jau­ čia­m i ap­r i­bo­ji­mai. Leng­vai už­mez­ga­m i nau­ji ry­šiai, vis­k as ap­l ink įdo­mu. Tai pui­k iai ati­t in­k a san­g vi­niš­k ą­jį hu­mo­rą, oro sti­chi­ją.

Cho­le­riš­k a­sis – karš­tas ir sau­sas hu­mo­ras ati­t in­k a va­sa­ rą. Tai ant­ro­ji bren­d i­mo fa­z ė, paaug­lys­tė. Šiuo lai­ko­tar­piu ug­nis pa­si­reiš­k ia la­bai ryš­k iai: paaug­l iai sten­g ia­si at­lais­v in­t i šei­m i­nius ry­šius, iš­si­ko­vo­t i dau­g iau lais­vės. Gar­ses­nė kal­ba, pa­si­t i­kė­ji­mas sa­v i­m i, spau­d i­mas ap­l in­k ai. Ug­nis tu­r i ras­ ti ga­l i­my­bę rea­l i­zuo­t is, pa­v yz­d žiui, per ak­t y­v ią fi­zi­nę veik­ lą (šo­k iai, spor­tas ir ki­t i už­siė­m i­mai, rei­k a­lau­jan­t ys pa­pil­do­ mų fi­zi­nių jė­g ų).

Me­lan­cho­liš­k a­sis, ru­dens tarps­nis, bran­da, žmo­gaus gy­ ve­ni­me – 40–60 me­tų. Tai di­de­lės at­sa­ko­my­bės ir sun­k ių įsi­ pa­rei­go­ji­mų me­tas. Pro­fe­si­niai pa­sie­k i­mai ar­tė­ja prie ze­ni­ to, vai­kai dar neu­žau­gę, o tė­vams rei­ka­lin­ga pa­ra­ma. Žmo­ gus tu­ri ak­t y­v iai dirb­ti, bet jau su­pran­ta ir prii­ma sa­vo bū­ties ri­bo­tu­mą. Gy­v y­bi­nė ener­gi­ja ir­gi ne­be ta, at­si­ran­da pir­mie­ ji fi­zi­niai ri­bo­ji­mai, ku­riuos rei­k ia įver­tin­ti. Šis lai­kas yra tą­sa to, kas pra­dė­ta, įsi­pa­rei­go­ta. So­cia­li­nia­me gy­ve­ni­me – ne pa­ts ak­t y­v iau­sias gy­ve­ni­mo tarps­nis. Tai pui­k iai ati­tin­ka juo­do­ sios tul­žies pri­gim­t į, sau­su­mas nu­trau­k ia ry­šius ir me­di­ci­ni­ ne, ir psi­cho­lo­gi­ne pra­sme.

Fleg­ma­t iš­k a­sis – šal­tas ir šla­pias hu­mo­ras, žie­mos lai­ kas. Pas­ku­t i­nis gy­ve­ni­mo eta­pas. Ener­g i­jos nė­ra la­bai daug, bet jis pui­k iai už­mez­ga ir pa­lai­ko ry­šius. Gi­lūs jaus­mai ir iš­ gy­ve­ni­mai, emo­cio­na­lūs san­t y­k iai su šei­ma, sve­t i­mais žmo­ nė­mis. Tai be­for­mis, iš­sky­dęs lai­k as. Švel­nus drau­g iš­ku­mas, ku­ris pui­k iai ma­t y­t i kai ku­rių se­ny­v ų žmo­nių cha­rak­te­riuo­ se. Daž­nas at­si­k renkš­t i­mas yra per di­de­lės drėg­mės pa­si­ša­ li­ni­mas.

Kaip iš­lai­k y­ti karš­to ir šal­to, sau­so ir drėg­no pu­siaus­v y­rą vie­nu ar ki­tu am­žiaus tarps­niu? Vie­nas iš bū­dų – die­ta. Mais­ to pro­duk­tai, kom­pen­suo­jan­t ys trū­ku­mą ar slo­pi­nan­t ys per­ tek­lių. Tai ga­li­ma pri­tai­k y­ti ne tik pa­gal am­žių, bet ir vy­rau­ jant vie­nam iš tem­pe­ra­men­tų cha­rak­te­r y­je.

2017 žiema

Sveikata

Die­ta pa­gal tem­pe­ra­men­tą* Šal­ti ir drėg­ni pro­duk­tai (esant gel­to­no­sios tul­žies per­tek­liui, ar­ba paaug­lys­tė­je) ■■ Šal­tas van­duo, kiau­ši­nių bal­ty­mai, so­jų pie­nas, iš­rū­gos, so­jų pu­pe­lės, so­jų varš­kė (to­fu), agur­kai, pu­pe­lės, žir­niai, mo­liū­gai, cu­ki­ni­jos, man­ gai, vi­si vai­siai ir vai­sių sul­tys (iš­sky­rus vy­nuo­ges, ser­ben­tus, avie­tes ir ger­vuo­ges), kriau­šės ir obuo­ liai (sal­dūs – šil­tes­ni, rūgš­tūs – sau­ses­ni), špi­na­tai, po­mi­do­rai, sa­lo­tos, švie­ži ( jau­ni) ir minkš­ti sū­riai, varš­kė, mo­liū­gų sėk­los, žu­vis (iš­sky­rus upė­ta­kius), jū­ri­niai dumb­liai, ver­šie­na, avie­na, kiau­lie­na, gry­bai, sau­lėg­rą­žų alie­jus, so­rų kruo­pos, ko­ko­sų pie­nas.

■■ Esant gel­to­no­sios tul­žies per­tek­liui taip pat re­ko­men­ duo­ja­ma: fi­zi­nis krū­vis, spor­tas, neil­gi sau­sos sau­nos sean­sai, mau­dy­ma­sis ne itin karš­ta­me van­de­ny­je.

Ne­var­to­ti al­ko­ho­lio. Veng­ti aukš­tos tem­pe­ra­tū­ros, aud­rin­gų emo­ci­jų. Sek­sua­li­nis ak­ty­vu­mas ir­gi vė­si­na or­ga­niz­mą.

■■ Mė­ly­na ir ža­lia spal­vos slo­pi­na gel­to­ną­ją tul­žį, kaip ir kon­tak­tas su van­de­niu.

■■ Ug­nis iš­reiš­kia sa­ve per drą­sų el­ge­sį, už­si­spy­ri­mą, kon­ku­ren­cin­gu­mą, ak­ty­vią fi­zi­nę veik­lą.

Šal­ti ir sau­si pro­duk­tai (kai per daug krau­jo, ar­ba vai­kys­tė, jau­nys­tė) ■■ Sa­lo­ti­nės ci­ko­ri­jos (trū­ka­žo­lės), per­li­nės kruo­pos, van­ duo, cit­ri­nos ir apel­si­nai, ru­giai, ag­ras­tai, ser­ben­tai, rūgš­tūs obuo­liai ir kriau­šės (vi­si rūgš­tūs vai­siai), lę­šiai, ta­ma­rin­dai, ci­ko­ri­jos, briu­se­li­niai ko­pūs­tai, vy­nuo­gių la­pai, jau­tie­na, ža­lio­sios aly­vuo­gės, ka­la­fio­rai, bro­ko­li­ niai ko­pūs­tai, ka­vos gė­ri­mai iš gi­lių, ci­ko­ri­jų ar mie­žių.

■■ Esant per­ne­lyg di­de­liam krau­jo kie­ kiui re­ko­men­duo­ja­ma: ma­žin­ti mais­to kie­kį, ri­bo­ti so­cia­li­ nį ak­ty­vu­mą, de­rin­ti pro­ti­nį dar­bą ir poil­sį, ak­ty­vus poil­sis veiks­min­ges­nis (pvz., dar­ži­nin­kau­jant).

Tin­ka sau­sa sau­na (pa­de­da pa­ša­lin­ti pa­pil­do­mą kie­kį drėg­mės).

■■ Poil­sis, dis­cip­li­na, sai­kin­gu­mas – pa­grin­di­nės tai­syk­lės.

Karš­ti ir drėg­ni pro­duk­tai (esant juo­do­sios tul­žies per­tek­liui, ar­ba 40–60 me­tų žmo­gui) ■■ Kiau­ši­nių try­niai, fi­gos, aly­vuo­gių alie­jus, svies­tas, ra­ zi­nos, bal­ta­sis vy­nas, ba­zi­li­kai, kvie­ti­nių mil­tų ir spel­tų pro­duk­tai, ro­pės, špa­ra­gi­nės pu­pe­lės, žir­niai, avin­žir­ niai, mor­kos, bu­ro­kė­liai, rie­šu­tai, vy­nuo­gės, ger­ vuo­gės, avie­tės, minkš­ti ne­bran­din­ti sū­riai, an­tie­na, viš­tie­na, lau­ki­niai paukš­čiai, el­nie­na, avie­na, triu­šie­na, kre­ve­tės ir ki­tos jū­rų gė­ry­bės, upė­ta­kiai, gra­na­tai, ko­ko­sų rie­šu­tai.

■■ Me­lan­cho­li­jos per­tek­lių pui­kiai su­ma­ži­na bu­ro­kė­lių sul­ tys, spel­tų ir kvie­ti­nių mil­tų ga­mi­niai bei bal­ta­sis vy­nas (vy­ną ga­li­ma pa­kai­tin­ti, kad al­ko­ho­lis iš­ga­ruo­tų).

■■ Rei­kia veng­ti di­de­lio fi­zi­nio krū­vio, di­de­lio kont­ras­to tarp ši­lu­mos ir šal­čio, su­re­gu­liuo­ti dar­bi­nio krū­vio ir poil­sio pu­siaus­vy­rą. Taip pat rei­kė­tų daž­niau bū­ti tarp žmo­nių, bend­rau­ti, su­si­ti­ki­nė­ti su drau­gais, gy­ven­ti ak­ty­ves­nį so­cia­li­nį gy­ve­ni­mą. La­bai svar­bu, kad žmo­ gus tu­rė­tų sri­tį, ku­rio­je ga­lė­tų sa­ve iš­reikš­ti (bet tai ne dar­bas). Juo­do­sios tul­žies kie­kį di­di­na ir in­ten­sy­vus sek­sua­li­nis gy­ve­ni­mas (ypač vy­rams).

■■ Gel­to­ni, oran­ži­niai at­spal­viai taip pat tu­ri tei­gia­mos įta­kos, kaip ir vė­juo­tas oras. Daž­niau gal­vo­ki­te, kad gy­ve­ni­mas yra šven­tė ir neapk­rau­ki­te sa­vęs nei­gia­ mo­mis min­ti­mis, emo­ci­jo­mis, sa­vig­rau­ža.

Karš­ti ir sau­si pro­duk­tai (kom­pen­suo­jan­tys fleg­mos per­tek­lių, se­ny­vo am­žiaus žmo­nėms) ■■ Pi­pi­rai, svo­gū­nai, čes­na­kai, im­bie­ras, ka­ris, me­dus, krie­nai, ci­na­mo­nas, mus­ka­tai, gars­ty­ čios, ne­ra­fi­nuo­tas cuk­rus, drus­ka, ja­po­ni­niai ri­di­kai, pa­pri­kos, džio­vin­tos da­tu­lės, laz­dy­nų rie­šu­tai, pis­ta­ ci­jos, pet­ra­žo­lės, ri­di­kė­liai, ri­di­kai, mor­kos, po­rai, pa­ star­no­kai, smid­rai, sa­lie­rai, apel­si­nų ir cit­ri­nų žie­ve­lė, any­žių sėk­los, pan­ko­liai, bran­dūs sū­riai, ar­ti­šo­kai, šo­ko­la­das, bak­la­ža­nai, juo­do­sios aly­vuo­gės, sū­dy­ta žu­vis, ku­ku­rū­zai, rau­do­na­sis vy­nas, bas­ma­ti ry­žiai, avi­žos, ož­kie­na, šo­ni­nė, sū­dy­ta mė­sa, la­ši­niai, vi­si ašt­ rūs ir gau­siai pa­gar­din­ti prie­sko­niais pa­tie­ka­lai.

■■ Esant per di­de­liam fleg­mos kie­kiui pa­tar­ti­na veng­ti šal­ čio, daž­niau šal­tuo­ju me­tų lai­ku bū­ti prie ši­lu­mos šal­ti­ nių, pa­vyz­džiui, ži­di­nio, at­si­sa­ky­ti plau­kio­ji­mo (van­duo vė­si­na or­ga­niz­mą), ne­val­gy­ti ža­lių pro­duk­tų (neap­do­ ro­tų), re­gu­lia­riai da­ry­ti mankš­tą, trum­pin­ti mie­go lai­ką.

■■ Fleg­mos kie­kį ma­ži­na ir ryš­kiai rau­do­na spal­va bei auk­si­niai at­spal­viai.

■■ Ar­ti­mi ir šil­ti emo­ci­niai san­ty­kiai, su­ge­bė­ji­mas iš­si­pa­ sa­ko­ti, o kar­tais ir aša­ros pa­leng­vi­na si­tua­ci­ją.

■■ Įvai­rūs prie­sko­niai, drus­ka šal­tus pro­duk­tus pa­ver­čia šil­tes­niais, kaip ir ga­mi­nant.

■■ Karš­ti pro­duk­tai tam­pa vė­ses­ni, jei val­go­mi ža­li ar­ba ne­daug ter­miš­kai pa­ruoš­ti ir su ma­žes­niu prie­sko­nių kie­kiu.

■■ Vi­so grū­do pro­duk­tai ver­tin­ges­ni nei mil­ti­niai. Mil­ti­niai pro­duk­tai rūgš­ti­na ir stip­riai drė­ki­na. Grū­di­niai ir ankš­ ti­niai yra ge­rai su­ba­lan­suo­ti ener­giš­kai.

■■ Drus­kos ir rie­ba­lai sti­mu­liuo­ja ši­lu­mos su­si­da­ry­mą.

■■ Pries­ko­ni­niai, šil­ti ir sū­dy­ti pa­tie­ka­lai su­ku­ria ši­lu­mą, o rūgš­tūs ir kar­tūs – šal­tį.

Tai nė­ra die­ta ar mais­to pro­duk­tų są­ra­šas. Tie­siog tai ga­li­my­bė tru­pu­tį ki­taip įver­tin­ti sa­vo mi­ty­bos įpro­čius, pa­gal­vo­ti, ko­dėl mėgs­ta­me vie­nus ar ki­tus pro­duk­tus ir ko ga­lė­tu­me at­si­sa­ky­ti, kad jaus­tu­mės ne tik svei­kes­ni, bet ir lai­min­ges­ni. * Die­ta, au­ga­lų de­ri­nių, mi­ne­ra­lų, me­ta­lų pa­puo­ša­lams pa­rin­ki­mas pa­gal as­me­ni­nį žmo­gaus ho­ros­ko­pą tiks­les­nis.

79

2017 žiema

Sveikata

Vertikaliai: 1. Kūno ertmė, kurioje yra širdis ir plaučiai. 2. Bičių klijai. 3. Chirurgas onkologas, pirmasis Lietuvoje pradėjęs praktikuoti fibrogastroskopiją Eugenijus ... . 5. Pūlinis piršto uždegimas. 6. Svarbiausias jungiamojo audinio baltymas, kurio yra sausgyslėse, aortos sienelėse.

9. Nereceptinis vaistas, malšinantis galvos, nugaros, reumatinį skausmą, lengvina diskomfortą peršalus, sergant gripu, mažina temperatūrą. 10.

Vidaus organuose susidariusios druskos kristalas.

11. Galvos smegenų pusrutulių gilesni grioveliai.

14. Kaktos dalis aukščiau akiduobės.

16. Receptinis vaistas, sergantiems lengva ir vidutine demencija, papildomam ūžesio ausyse gydymui (ginkmedžių sausasis ekstraktas). 17. Nosies pertvaros kaulas. 20. Gydomoji dantų pasta

80

(pav.). 22. Dekoratyvinė, dažinė gėlė, kurios žieduose gausu karotino, o jos preparatais gydomos žaizdos, sumušimai, virškinimo trakto sutrikimai. 23. Kūno ertmių arba audinių išgrandymai.

24. Neurono trumpoji atauga. 25. Vieta, kurią chromosomoje užima vienas genas. 28. Grybelio sukeliama odos liga (susas, niežai). 30. Kiemo pašalys. 31. Vienodas funkcijas atliekančių tokios pat sandaros ląstelių grupė. 34. Medvilninis audinys žaizdoms rišti.

Horizontaliai: 4. Tiesiosios žarnos uždegimas.

7. Veido dalis aukščiau akių. 8. Žirnio pavidalo nuryjami vaistai. 12. Užkrečiama vaikų liga, pasireiškianti raudonų susiliejančių dėmelių išbėrimu. 13. Audinio plėvelė, gaubianti organą, jo

dalį, auglį. 15. Ertmė tarp lūpų ir gerklės. 18. Storosios žarnos uždegimas. 19. Malonus kvapas.

21. Daugiametis kvapus dekoratyvinis, prieskoninis, medingas puskrūmis, kurio lapuose esantis antibiotikas (salvinas) turi antiseptinį poveikį, o jo preparatais gydoma angina, kvėpavimo takų ligos, dantenų uždegimas, išoriškai-žaizdoms, nudegimams, reumatui gydyti. 26. Ląstelės ar jos vidaus dalių apvalkalas. 27. Subrendusios lytinės ląstelės. 29. Kaulinis liemens apačios žiedas.

32. Raumeninės skaidulos baltymas. 33. Kasos hormonas, nuo kurio stokos sergama diabetu.

35. Patologinė gleivinės išauga. 36. Nevalingas pasikartojantis raumenų trūkčiojimas. 37. Galvos vieta tarp ausies ir akies.

Sudarė Gintautas Muraška

Norėdami laimėti „Microlife“ kraujospūdžio matuoklį, atsakymus iki 2018 m. sausio 12 d. siųskite: „Kauno diena“, I.Kanto g. 18, Kaunas; „Klaipėda”, Naujojo Sodo g. 1A, Klaipėda, arba e. paštu info@kaunodiena.lt. Nurodykite miestą, telefoną arba e. pašto adresą.

Nugalėtoją išrinksime burtais ir paskelbsime 2018 m. sausio 16 d. dienraščiuose „Kauno diena“ ir „Klaipėda“ bei informuosime asmeniškai.

prieš po

D

au­g y­bė žmo­nių ma­no, kad už­k ri­tę akių vo­kai – tai es­te­ti­nė pro­ble­ma, ku­rios spren­di­mas ga­li­mas tik pla­ čiai at­vė­rus pi­ni­gi­nę bran­gioms kos­me­ti­kos prie­mo­nėms ir pro­ce­dū­roms kos­me­to­lo­gi­ jos ka­bi­ne­tuo­se. Res­pub­li­k i­nės Kau­no li­go­ ni­nės of­tal­mo­lo­gės Vik­to­ri­jos Sla­v ins­k y­tės tei­gi­mu, pir­miau­sia ver­tė­tų kreip­tis į akių li­ gų gy­dy­to­ją. Jis įver­tins, ar tai nė­ra ir funk­ ci­nė pro­ble­ma, ku­rios gy­dy­mas net ga­li bū­ti kom­pen­suo­ja­mas li­go­nių ka­sų. „Žmo­nėms, ku­rių vo­kai už­k ri­tę, daž­ nai sun­ku skai­t y­ti, žiū­rė­ti te­le­v i­zo­rių, grei­ tai pa­vargs­ta akys. Odos per­tek­lius ga­li bū­ti toks di­de­lis, kad odos klos­tės den­gia vyz­džio kraš­tą, dėl to ma­žė­ja re­gė­ji­mo lau­kas“, – pa­ sa­ko­ja V.Sla­vins­k y­tė.

To­k ių vo­kų šei­mi­nin­kams ne­pa­to­gu ne­ šio­ti aki­nius, vo­kų oda tam­pa jaut­ri, net ky­la už­de­gi­mo pa­vo­jus dėl pra­kai­to su­si­kau­pi­mo ir mik­ro­bų dau­gi­ni­mo­si. Žmo­gus na­tū­ra­liai steng­da­ma­sis kom­pen­suo­ti šį trū­ku­mą, nuo­ lat ke­lia an­ta­k ius – tuo­met dėl įtam­pos pra­ si­de­da kak­tos sri­ties skaus­mai. Ma­žai kas ži­ no, ta­čiau pa­cien­tams, su­si­dū­ru­siems su to­ kio­mis pro­ble­mo­mis, ga­li bū­ti ski­ria­mas ne­ mo­ka­mas chi­rur­gi­nis akių vo­kų gy­dy­mas.

Kam rei­ka­lin­gos akių vo­kų ope­ra­ci­jos?

Jei ma­to­me žmo­g ų, ku­rio vei­do iš­raiš­ka liu­ di­ja, kad jis pik­tas ir pa­var­gęs, tai ne­bū­ti­ nai tik­ro­ji jo bū­se­na. Gal­būt tai tik akių vo­ kų odos per­tek­lius. Dėl tos pa­čios prie­žas­ties jau­nas žmo­gus ga­li at­ro­dy­ti ge­ro­kai se­nes­nis.

Gy­dy­to­jos tei­gi­mu, vo­kų odos per­tek­lius ir dėl to ky­lan­čios pro­ble­mos vie­no­dai var­gi­ na tiek vy­rus, tiek mo­te­ris, ta­čiau į gy­dy­to­ jus daž­niau krei­pia­si mo­te­rys. Žmo­nės ban­do įvai­riau­sias kos­me­ti­nes prie­mo­nes ir pro­ce­dū­ ras, ta­čiau jos ne­su­tei­kia no­ri­mo efek­to. Užk­ ri­tu­sių vo­kų ir dėl to su­kel­tas pro­ble­mas efek­ ty­viai iš­spręs­ti ga­li tik chi­rur­gi­nis gy­dy­mas. „Tai spren­di­mas, ku­ris duos ga­ran­tuo­tą ir il­ ga­lai­kį efek­tą“, – sa­ko gy­dy­to­ja V.Sla­vins­ky­tė.

Po ope­ra­ci­jos dings­ta ne­vi­sa­ver­tiš­ku­mas Pap­ras­tai ope­ruo­ja­mi vy­res­ni nei 35 me­tų pa­cien­tai, ta­čiau, pa­sak gy­dy­to­jos, kar­tais ten­ka ope­ruo­ti ir jau­nes­nius žmo­nes, kai dėl įgim­tos pa­to­lo­gi­jos nu­k ri­tęs vir­šu­ti­nio vo­ ko kraš­tas akį da­ro sun­k ią, ma­žes­nę, ri­bo­ja­

2017 žiema

Sveikata

Užk­ri­tu­sių akių vo­kų ope­ra­ci­jos –

ne­mo­ka­mai? mas ma­t y­mas ir akip­lo­tis. Jau­nuo­liai dėl šios pro­ble­mos la­bai iš­g y­ve­na, puo­la į ne­v il­t į, ban­do su dis­kom­for­tu su­si­tai­k y­ti, bet į gy­ dy­to­ją kreip­tis ne­drįs­ta. Dau­g u­ma žmo­nių įsi­ti­k i­nę, kad už­k ri­tę vo­kai yra tik vy­res­nių žmo­nių pro­ble­ma. Gy­dy­to­ja V.Sla­v ins­k y­ tė yra pa­ste­bė­ju­si ne vie­ną jau­nuo­lį, ku­ris po ope­ra­ci­jos ne­ga­lė­jo at­si­džiaug­ti re­zul­ta­tais.

Vaiz­das, ku­rį pa­cien­tas iš­v ys­ta žiū­rė­da­mas į sa­ve veid­ro­dy­je (ži­no­ma, praė­jus tam tik­ram lai­kui po ope­ra­ci­jos), pra­noks­ta lū­kes­čius. Tai su­grą­ži­na pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi ir vi­siš­kai ki­ tą gy­ve­ni­mo ko­ky­bę. Be to, jau­ni pa­cien­tai po ope­ra­ci­jos grei­čiau grįž­ta prie įpras­ti­nio gy­ ve­ni­mo rit­mo, nes jų au­di­niai at­si­ku­ria ir gy­ja ge­ro­kai spar­čiau. Gy­dy­to­ja of­tal­mo­lo­gė drą­si­ na ne­dve­jo­ti ir kreip­tis į spe­cia­lis­tus vi­sus jau­ nuo­lius, ku­riuos var­gi­na už­kri­tę vo­kai, nes ši pro­ble­ma tik­rai iš­spren­džia­ma.

Ne­ma­tyti ran­dų Pa­sak V.Sla­v ins­k y­tės, vie­nos ope­ra­ci­jos me­ tu ga­li bū­ti ope­ruo­ja­mi tik vir­šu­ti­niai ar­ba tik apa­ti­niai vo­kai. O kar­tais šios ope­ra­ci­ jos kom­bi­nuo­ja­mos vie­nu me­tu. Bai­min­tis dėl ran­dų ne­rei­k ia, nes spe­cia­lis­tai kruopš­ čiai juos pa­sle­pia. At­lie­kant vir­šu­ti­nių vo­kų ope­ra­ci­ją pjū­v iai for­muo­ja­mi ir pa­sle­pia­mi na­tū­ra­lio­je vo­ko raukš­lė­je, o apa­ti­nių vo­kų ope­ra­ci­ja at­lie­ka­ma iš vi­di­nės vo­kų pu­sės, tad ran­dų vi­siš­kai ne­si­ma­t ys.

Vir­šu­ti­niai vo­kai ope­ruo­ja­mi esant odos raukš­lių per­tek­liui, rie­ba­li­nėms san­kau­poms, dėl ku­rių ne tik vei­das at­ro­do pa­var­gęs, niū­ rus ir liūd­nas, bet tai truk­do re­gė­ji­mui.

Apa­ti­niai vo­kai ope­ruo­ja­mi, jei pa­di­dė­ja odos ar­ba aki­duo­bės rie­ba­lai, po aki­mis su­ si­for­muo­ja mai­še­liai ir raukš­lės. Ope­ra­ci­jos me­tu pa­ša­li­na­mi šie rie­ba­li­niai mai­še­liai ir, jei rei­k ia, odos per­tek­lius.

Kar­tais akių vo­kuo­se dėl tam tik­r ų or­ga­ niz­mo su­tri­k i­mų ir dėl silp­no odos jun­gia­ mo­jo au­di­nio su­si­for­muo­ja ypač di­de­lės rie­ ba­li­nės iš­var­žos. To­k iu at­ve­ju ope­ra­ci­ja yra ge­ro­kai su­dė­tin­ges­nė, nes neuž­ten­ka at­lik­ti pa­v ir­ši­nę vo­kų odos plas­ti­ką, bet ten­ka ša­ lin­ti ir gi­les­nius au­di­nius. Ša­li­nant iš­var­žas, gy­dy­to­jas su­for­muo­ja na­tū­ra­lią vo­ko raukš­lę ir su­t vir­ti­na jun­gia­mą­jį au­di­nį. To­k ios ope­ ra­ci­jos trun­ka virš dvie­jų va­lan­dų.

Kar­tais už­k ren­ta ne tik vo­kai, bet ir an­ ta­k iai. Ši pro­ble­ma daž­niau var­gi­na vy­rus.

Ope­ra­ci­jos me­tu an­ta­k iai pa­ke­lia­mi, jei rei­ kia, at­lie­ka­ma ir vo­kų plas­ti­nė ope­ra­ci­ja.

Gy­dy­to­ja pa­brė­žia, kad ope­ra­ci­jos me­tu ga­li­ ma pa­ša­lin­ti ne tik dėl am­žiaus at­si­ra­du­sius vo­kų po­ky­čius, gel­to­nas dė­mes, išau­gė­les vo­ kų per­tek­li­nė­je odo­je, bet ir įgim­tus de­fek­tus.

Prie dar­bų – po sa­vai­tės Ne­jaut­ros šioms ope­ra­ci­joms pa­kan­ka vie­ti­ nės. Po at­lik­tos ope­ra­ci­jos, ku­ri trun­ka apie dvi va­lan­das, pa­cien­tas li­go­ni­nė­je pra­lei­džia dar apie tris ke­tu­rias va­lan­das, tuo me­tu vo­ kai vė­si­na­mi. Pa­cien­tas jau tą pa­čią die­ną ga­li ke­liau­ti na­mo.

Na­tū­ra­lu, kad po ope­ra­ci­jos ku­rį lai­ką ga­ li bū­ti sun­ku už­si­merk­ti, var­gin­ti akių sau­ su­mas, akių per­štė­ji­mas, ga­li­mos poo­di­nės krau­jos­ru­vos (mė­ly­nės), pa­ti­ni­mas. Pa­tar­ ti­na ne­šio­ti aki­nius nuo sau­lės, apie sa­vai­tę ne­re­ko­men­duo­ja­ma ne­šio­ti kon­tak­ti­nių lę­ šių. Mi­nė­ti simp­to­mai ga­li var­gin­ti apie tris sa­vai­tes, kar­tais ir il­giau, tai pri­k lau­so nuo in­di­v i­dua­lių or­ga­niz­mo sa­v y­bių. Praė­jus sa­ vai­tei po at­lik­tos ope­ra­ci­jos iši­ma­mi siū­lai ir la­bai daž­nai žmo­g us ga­li su­grįž­ti prie įpras­ ti­nio gy­ve­ni­mo rit­mo.

Gy­dy­to­ja V.Sla­v ins­k y­tė įspė­ja, kad kai ku­ riais at­ve­jais vie­nos ope­ra­ci­jos ne­pa­kan­ka.

Sie­k iant kuo ge­res­nio re­zul­ta­to, ope­ruo­ja­ma dviem eta­pais. Šios ope­ra­ci­jos yra sau­gios ir re­zul­ta­tai daž­ nai džiu­gi­na tiek pa­cien­tus, tiek gy­dy­to­jus, ta­ čiau rei­kė­tų ne­pa­mirš­ti, kad vis dėl­to tai nė­ ra ste­buk­lin­gas jau­nys­tės elik­sy­ras, ir dėl na­ tū­ra­lių se­nė­ji­mo pro­ce­sų pro­ce­dū­rą ga­li tek­ti kar­to­ti. Bet ko­kiu at­ve­ju, anot me­di­kės, re­zul­ ta­tai ga­li iš­si­lai­ky­ti net iki dešimt me­tų.

Juo­lab po ope­ra­ci­jos smar­k iai pa­ge­rė­ja gy­ve­ni­mo ko­k y­bė, ne tik pra­si­ple­čia re­gė­ji­ mo lau­kas, bet ir pa­gra­žė­ju­si iš­vaiz­da tei­gia­ mai pa­vei­k ia žmo­gaus sa­v i­ver­tę. Res­pub­li­ ki­nės Kau­no li­go­ni­nės gy­dy­to­ja of­tal­mo­lo­ gė V.Sla­v ins­k y­tė pa­ste­bi, kad po ope­ra­ci­jos žmo­nės dau­giau šyp­so­si, žva­liau ir jau­nat­ viš­k iau at­ro­do.

Jei ne­sa­te tik­ri, ar jums rei­ka­lin­ga už­kri­ tu­sių akių vo­kų plas­ti­nė ope­ra­ci­ja, drą­siai re­gist­ruo­ki­tės į Res­pub­li­ki­nės Kau­no li­go­ni­nės Kon­sul­ta­ci­jų po­lik­li­ni­kos of­tal­ mo­lo­go kon­sul­ta­ci­ją tel. (8 37) 342 170, (8 37) 200 401, o dar pa­to­giau ir pa­pras­ čiau – www.ser­gu.lt sis­te­mo­je.

Tu­rin­tie­siems šei­mos ar gy­dan­čio gy­dy­ to­jo siun­ti­mą kon­sul­ta­ci­ja ne­mo­ka­ma.

81

Keptas vištienos „sūris” – užkandis ant šventinio stalo