Sveikata 2017 Ruduo

2017 ruduo veidas

Nr. 16

Profesorius R.Kėvalas – prieš smurtą

Talentai Kompensacija už aklumą

Namuose

9 772424 411007

1,60 Eur

Kaip gydo gėlės

SVEIKAME KŪNE – SVEIKA SIELA

Viso stuburo MRT tyrimas – išsami viso stuburo diagnostika!

Viso stuburo magnetinio rezonanso tomografija (MRT) – tai neinvazinė patikra, kurios metu, naudojant greitas magnetinio rezonanso impulsų sekas, matomi viso stuburo vaizdai. Šio tyrimo metu nėra naudojama jonizuojanti spinduliuotė. Be to, tyrimas tinkamas ne tik sergančių, bet ir sveikų pacientų apžiūrai.

5 svarbiausi viso stuburo MRT tyrimo faktai:

Viso stuburo MRT tyrimo metu iš karto skenuojamas visas žmogaus stuburas, t. y., vienu metu gaunama išsami informacija apie visą stuburą.

Atlikti viso stuburo MRT tyrimą yra pigiau ir greičiau (tyrimas trunka apie 45 minutes), nei atlikti tris atskirų stuburo segmentų tyrimus.

Viso stuburo MRT tyrimas naudojamas vizualizuoti visas žmogaus stuburo dalis/segmentus – stuburo slankstelius, nugaros smegenis bei stuburą supančius minkštuosius audinius.

Viso stuburo MRT tyrimas naudotinas skoliozės, degeneracinių pakitimų, disko išvaržų, metastazių į stuburą ar nugaros smegenis, mielopatijos, išsėtinės sklerozės spinalinės formos bei kitų stuburo ligų diagnostikai.

Viso stuburo MRT tyrimas gali būti naudojamas kaip prevencinė priemonė sveikiems pacientams, kurie nerimauja dėl savo sveikatos būklės ir nori pasitikrinti, ar jų stubure nėra MRT tyrimu matomų pakitimų, arba tiems pacientams, kuriems reikia nustatyti išplitusius pirminius navikinius susirgimus, metastazes ir pan.

Viso stuburo MRT tyrimą galite atlikti šiuose „AFFIDEA LIETUVA“ diagnostikos centruose: KAUNE, adresu Josvainių g. 2, Kaunas.

Tel. +370 37 367977 arba +370 649 17940. ŠIAULIUOSE, adresu V. Kudirkos g. 99, Šiauliai.

Tel. +370 41 399456 arba +370 612 42899.

www.affidea.lt

TURINYS 60

Kam­ba­ri­niai au­ga­lai na­mus ne tik puo­šia

18

Žiū­ro­vų ne­re­gin­tys dai­ni­nin­kai jo­di­nė­ja žir­gais, va­ži­nė­ja dvi­ra­čiais, ei­na į krep­ši­nio rung­ty­nes

4

Pro­fe­so­rius R.Kė­va­las: vi­sa ko pra­džia yra ten, to­li vai­kys­tė­je

38

Gy­dy­to­jo gar­bė ir sa­vi­gar­ba, ar­ba Jė­ga – vie­ny­bė­je

15

Svei­ka­tin­gu­mo ir te­ra­pi­jos cent­ras

Dar­bas ir svei­ka­ta

18

Žiū­ro­vų ne­re­gin­tys dai­ni­nin­kai jo­di­nė­ja žir­gais, va­ži­nė­ja dvi­ra­čiais, ei­na į krep­ši­nio rung­ty­nes

40 42

44

Kau­no kli­ni­ki­nė li­go­ni­nė – tarp uro­lo­gi­jos ly­de­rių

Krio­sau­nos (krio­ka­bi­nos) tai­ky­mas stip­ri­na at­spa­ru­mą aler­gi­nėms li­goms ir dep­re­si­jai

46 48

Svei­ka­tos mo­ko nuo ma­žu­mės

55

Me­di­nis na­mas – pa­ts svei­kiau­sias

58

Naujoji psichiatrija Lietuvoje žengia kartu su neuromokslu

60

Kam­ba­ri­niai au­ga­lai na­mus ne tik puo­šia

66

Kryžiažodis

48

Van­ta iš­ge­na niū­rias ru­de­niš­kas min­tis

25

26 28

Ko­dėl rei­ka­lin­gi krau­jo ty­ri­mai?

29 30

Krau­jas – or­ga­nas ir sim­bo­lis

32

Jau­nys­tė ir svei­ka­ta glū­di mu­my­se

36

Liek­nė­ji­mo at­ra­di­mas, ku­riuo no­ri­si da­ly­tis

Redaktorė Marijana Jasaitienė

Apie vė­žio ri­zi­kos ge­nus

Vienas kraujo donoras – trys išgelbėtos gyvybės

Van­ta iš­ge­na niū­rias ru­de­niš­kas min­tis

29

Krau­jas – or­ga­nas ir sim­bo­lis

Redakcija: I.Kanto g. 18, 44296 Kaunas Tel. (8 37) 302 250 Faksas (8 37) 423 404

Fotografija: Akvilės Snarskienės, Elijaus Kniežausko, Artūro Morozovo, Vy­tau­to Pet­ri­ko,Vilmanto Raupelio, BFL, „Shutterstock“

Reklamos pardavimo skyrius Tel. (8 37) 302 230, (8 46) 397 715

Dizaineriai: Lilija Boldyševa, Dalia Šalnienė

Platinimo tarnyba Tel. (8 37) 302 242, (8 46) 397 713

Techninė redaktorė Dalia Šalnienė

Leidėjas UAB „Diena Media News“

Kalbos redaktorės: Vilija Jokūbaitienė, Daiva Miliuvienė, Viktorija Šenbergs

Spausdino

Tiražas 31 000

Sau­ja skir­tin­gų vais­tų – tik­sin­ti bom­ba?

„Lietuvos ryto“ spaustuvė

Viršelyje: Rimantas Kėvalas Žurnalas platinamas su

Raidėmis pažymėti straipsniai yra užsakyti ir apmokėti.

2017 ruduo

Sveikata

Artūro Morozovo nuotr.

Pro­fe­so­rius R.K

vi­sa ko pra­džia yra ten, t 4

2017 ruduo

Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je gar­saus vai­kų li­gų gy­dy­to­jo Ri­man­to Kė­va­lo pa­šau­ki­mas – ne tik gy­dy­ti, bet ir, poe­to Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus žo­džiais ta­riant, ki­tus pri­deng­ti nuo skaus­mo, prie­var­tos, me­lo, ne­pai­sant, kad tai yra sun­ kiau­sia pa­rei­ga.

TEKSTAS: Ma­ri­ja­nos Ja­sai­tie­nės

R.Kė­va­l as:

n, to­li vai­kys­tė­je

Sveikata

Atos­to­gos Ket­v ir­tą va­lan­dą po­piet, kai dau­g u­ma ne­ bu­din­čių me­di­kų bai­gia dar­bą, Kau­no kli­ ni­kos ap­t y­la, li­go­niams – po­pie­čio mie­gas, Vai­kų li­g ų kli­ni­kos va­do­vas R.Kė­va­las ga­lė­ tų ei­ti na­mo. Ta­čiau pro­fe­so­rius – sa­vo dar­ bo ka­bi­ne­te. „Bu­vo la­bai įtemp­tas kon­si­liu­mas dėl itin sun­kaus li­go­nio“, – tars­te­li vai­kų li­g ų gy­dy­ to­jas, o aky­se – toks rū­pes­tis, kad, aki­vaiz­ du, ne­va­lia skau­din­ti ir klau­si­nė­ti, kas tam li­go­niui, nors ir la­bai smal­su.

O kas pa­čiam pro­fe­so­riui nu­ti­ko, kad ta­ po ko­le­g ų – Kau­no kli­ni­kų gy­dy­to­jų – pa­ cien­tu? „Dėl se­nos spor­ti­nės trau­mos te­ko pro­te­ zuo­ti klu­bo są­na­rį. Tai­gi tai bu­vo se­niai, va­ sa­rą, per ato­sto­gas“, – pa­ga­liau nu­si­šyp­so, nors, at­ro­dy­tų, po to­k ios ope­ra­ci­jos dar tu­ rė­tų skau­dė­ti ir de­rė­tų bū­ti sa­na­to­ri­jo­je ar bent jau na­muo­se, nes ne­dar­bin­g u­mo pa­šal­ pa pri­k lau­so ke­lis mė­ne­sius.

Kas tai – ge­le­ži­ nė va­lia, mei­lė dar­ bui ar pi­ni­gams? Pa­ ga­liau, kad ir kaip bū­tų, juk svei­ka­ta – bran­giau už vis­ką?

Pro­fe­so­rius R.Kė­va­las, ku­riam šio­mis die­ no­mis, spa­lio 3-ią­ją, su­ka­ko 56-eri, sa­ko ne­ ga­lin­tis sau leis­ti bū­ti ne­dar­bin­gam. Ope­ ruo­tas per ato­sto­gas, nes ser­gant iš­mo­kos mū­sų ša­ly­je juk ma­žes­nės už at­ly­gi­ni­mą ir vi­sai ne­svar­bu nei be­veik 30-ies me­tų dar­bo sta­žas, nei moks­li­nis laips­nis. „Dar už są­na­rį tu­rė­jau su­si­mo­kė­ti pust­re­ čio tūks­tan­čio eu­r ų, to­dėl gy­dy­mui­si ga­lė­jau skir­ti dau­giau­sia tris sa­vai­tes“, – at­v i­rau­ja pro­fe­so­rius, ne­lau­kęs vals­t y­bės kom­pen­suo­ ja­mo en­dop­ro­te­zo, ku­ris kai­nuo­ja 400 eu­r ų. Į klau­si­mą, ko­k ia šio pi­gaus en­dop­ro­te­ zo ko­k y­bė, neat­sa­ko, tik su­skai­čiuo­ja, kad po ope­ra­ci­jos su ra­men­tais vaikš­čio­jo vos sep­t y­nias die­nas. Sa­ko, kad jie la­bai truk­ dė, o kai po tri­jų sa­vai­čių grį­žo į dar­bą, nie­ kas nė ne­pas­te­bė­jo, kad šlub­čio­tų ar ken­tė­ tų skaus­mą.

Kas tai – ge­le­ži­nė va­lia, mei­lė dar­bui ar pi­ni­gams? Pa­ga­liau, kad ir kaip bū­tų, juk svei­ka­ta – bran­giau už vis­ką?

Pro­fe­so­r ius pro­vo­k a­ci­jai ne­pa­si­duo­da ir ra­m iai at­sa­ko, kad kiek­v ie­no or­ga­niz­mas yra in­d i­v i­dua­lus, jis tik­rai ge­rai jau­tė­si, ga­ lė­jo vaikš­čio­t i ir dirb­t i, to­dėl, pa­t y­ręs 5

2017 ruduo

Sveikata

Kli­ni­ko­je: įtemp­tas dar­bas prie sta­lo, ato­kvė­pis – su puo­de­liu ka­vos ar bal­ko­ne, iš kur at­si­ve­ria Kau­no pa­no­ra­ma.

Akvilės Snarskienės nuotr.

di­de­l ių iš­lai­dų, pa­si­r in­ko ga­l i­my­bę gau­ ti vi­są at­ly­g i­n i­mą, o ne pu­sę jo. Priei­na­ me prie iš­va­dos, kad dar­bas pa­de­d a sveik­ ti, o stip­r y­bė pri­k lau­so nuo nu­si­tei­k i­mo ir mąs­t y­mo.

Įver­ti­ni­mas Šie­me­tė va­sa­ra pro­fe­so­riui R.Kė­va­lui įsi­min­ ti­na ne tik dėl sun­k ios ope­ra­ci­jos. Vai­kų li­ gų gy­dy­to­jas ap­do­va­no­tas gar­bin­g u Lie­tu­vos 6

di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio Ge­di­mi­no or­di­no Ri­ te­rio kry­žiu­mi.

Ar tik ne už smur­to prieš vai­kus iden­ti­fi­ka­ vi­mą? Juk pro­fe­so­rius, dar prieš 25-erius me­ tus pra­dė­jęs dirb­ti Vai­kų li­gų kli­ni­kos In­ten­ sy­vio­sios te­ra­pi­jos ir rea­ni­ma­ci­jos sky­riaus va­do­v u, ėmė kel­ti vie­šu­mon šią skau­džią pro­ ble­mą, prieš ku­rią vi­si bu­vo už­si­mer­kę. „Kai su­ži­no­jau, kad bū­siu ap­do­va­no­tas, in­ter­ne­te pa­si­skai­čiau, už ką ski­ria­mas šis or­di­nas. Pa­si­ro­do, kad už il­ga­me­t į uo­lų są­

ži­nin­gą dar­bą ir ak­t y­v ią vi­suo­me­ni­nę veik­ lą. Ne­su di­de­lis vi­suo­me­ni­nin­kas, dėl uo­laus ir są­ži­nin­go dar­bo ne man spręs­ti – dir­bau taip, kaip mo­kė­jau. Skau­du­lį – smur­tą – lei­ dau sau iš­kel­ti į vie­šu­mą ir pa­ro­dy­ti, kad ka­ ra­lius yra nuo­gas“, – svars­to R.Kė­va­las.

Anot jo, smur­to bu­vo, yra ir bus, tik pro­ ble­ma ne­bu­vo spren­džia­ma. Šie­met pa­ga­liau su­si­r ū­pin­ta, priim­ti tei­sės ak­tai, įver­tin­tas pro­fe­so­riaus rū­pi­ni­ma­sis li­go­niais, ku­rie pas gy­dy­to­jus pa­ten­ka su­ža­lo­ti pa­čių ar­ti­miau­

2017 ruduo

Anks­čiau ne­ bu­vo kom­piu­ te­rių, mo­bi­ lių­jų te­le­fo­nų, kuk­liau gy­ ve­no­me, bet emo­ci­nė ir psi­ chi­nė svei­ka­ta bu­vo ge­res­nė.

Da­bar el­gia­ mės taip, kad, at­ro­do, ryt po­ ryt – pa­sau­lio pa­bai­ga.

Sveikata

Pro­fe­so­riaus R.Kė­va­lo dar­bo dos­jė ■■ 1985–1987 m. – Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­to Vai­kų li­gų ka­ted­ros kli­ni­ki­nis or­di­na­to­rius.

■■ 1986–1992 m. – Kau­no aka­de­mi­nių kli­ni­kų Vai­kų rea­ni­ma­ci­jos-in­ten­sy­vio­ sios te­ra­pi­jos sky­riaus gy­dy­to­jas.

■■ 1992–2013 m. – Vai­kų rea­ni­ma­ci­jos-in­ten­sy­vio­sios te­ra­pi­jos sky­riaus va­ do­vas.

■■ 2000–2001 m. – Mel­bur­no ka­ra­liš­ko­sios li­go­ni­nės (Aust­ra­li­ja) Vai­kų in­ ten­sy­vio­sios te­ra­pi­jos sky­riaus vyr. re­zi­den­tas ir Vai­kų sku­bios pa­gal­bos sky­riaus gy­dy­to­jas kon­sul­tan­tas.

■■ Nuo 2001 m. – Kau­no kli­ni­kų Vai­kų li­gų kli­ni­kos va­do­vas, Vai­kų sku­bios pa­gal­bos sky­riaus va­do­vas.

Vi­suo­me­ni­nės pa­rei­gos ■■ Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos gy­dy­to­jas kon­sul­tan­tas-eks­per­tas.

■■ Ame­ri­kos šir­dies aso­cia­ci­jos kur­sų „Sku­bi spe­cia­li­zuo­ta pa­gal­ba vai­kams“ inst­ruk­to­rius.

■■ UNI­CEF eks­per­tas.

sių, juos sau­go­ti nuo li­g ų ir pa­vo­jų pri­va­lan­ čių žmo­nių.

Pro­vo­kuo­ja­mas, kad gy­dy­to­jai pri­va­lo gy­ dy­ti, o ne ko­vo­ti su vi­suo­me­nės pro­ble­mo­

SĄNARIŲ GYDYMAS

mis, pro­fe­so­rius ko­ne pa­si­pik­ti­na: „Vai­kų li­ gų gy­dy­to­jas ša­lia sa­vo tie­sio­gi­nio dar­bo tu­ri at­sto­vau­ti ir vai­ko tei­sėms. Kas ma­žam žmo­ gui at­sto­vaus, kai jis su­muš­tas, su­ža­lo­tas, ne­

pri­žiū­ri­mas? Tė­vai, ku­rie pa­t ys ža­lo­ja?“ Vai­kų li­g ų kli­ni­kos va­do­vas sie­k ia, kad smur­tas prieš vai­kus bū­tų iden­ti­fi ­kuo­tas, smur­tau­to­jai nu­baus­ti, esant pa­vo­jui,

Iki spalio 31 d. HR injekcijos į sąnarį už PUSĘ KAINOS!

y Hialurono rūgšties (HR) injekcijos; y PRP (trombocitų praturtinta plazma) injekcijos; y Paties paciento mezenchiminės kamieninės ląstelės, kurios geba regeneruotis į naują kremzlinį audinį.

Gydytojo chirurgo konsultacija – 30 Eur. Atliekant injekcijas – NEMOKAMA.

Registruokitės dabar!

Tel.: (8 5) 212 4433, 8 652 28 008.

Injekcijos atliekamos Vilniuje ir Klaipėdoje.

www.futurage.lt 7

2017 ruduo

Sveikata

iš ku­rių bran­giaus­ i žmo­nės, i­kas, o jam tė­vai – va is l e­ t in­ ­ n vie – s as tė­vam Vien­tur­tis: Ri­man­t s nuotr.

Akvilės Snarskienė ­ra­li­nes ver­ty­bes. meninio archyvo, pe­rė­mė aukš­tas mo Ri­man­to Kė­va­lo as

vai­kai eli­mi­nuo­ja­mi iš smur­tau­jan­čios šei­mos, o ne grą­ži­na­mi į ją, kaip daž­nai bū­ na, ir dar to­k iems tė­vams mo­ka­mi pi­ni­gai už jų vi­sam gy­ve­ni­mui su­ža­lo­to vai­ko ne­ ga­lią.

Smur­tas „Mes smur­tą su­pran­ta­me tik kaip fi­zi­nį, bet yra ke­tu­rios jo rū­šys. Tai ne­prie­žiū­ra, fi­zi­nis bei psi­cho­lo­gi­nis smur­tas ir sek­sua­li­nis iš­ nau­do­ji­mas“, – ši te­ma R.Kė­va­lui dar skau­ des­nė nei vai­kų li­gos ir apie ją pro­fe­so­rius ga­li kal­bė­ti la­bai daug. Štai Kau­no kli­n i­k ų Sku­bios pa­g al­b os sky­r iu­j e R.Kė­v a­lo ini­c ia­t y­v a įdar­bin­t as so­c ia­l i­n is dar­buo­t o­j as – to nė­r a nė vie­ no­j e ša­l ies vai­k ų gy­d y­mo įstai­go­j e. Tai ne jų, o sa­v i­v al­d y­bių kom­p e­t en­c i­j a, to­d ėl R.Kė­v a­l as, iš me­d i­k ams ap­k ar­p y­t ų lė­š ų įstei­g ęs pu­s ę so­c ia­l i­n io dar­buo­t o­j o eta­ 8

to ir su­pra­t ęs, kad tai la­š as jū­r o­j e, pa­s i­ kal­b ė­j o su Kau­no me­r u Vis­v al­du Ma­t i­j o­ šai­č iu. Šis pui­k iai su­pra­t o rei­k a­lo es­m ę ir iš sa­v i­v al­d y­b ės biu­d že­t o mo­k a at­l y­g i­n i­ mą Sku­bios pa­g al­b os sky­r iu­j e dir­b an­č iai so­c ia­l i­nei dar­buo­t o­j ai. Ji sa­k o neį­s i­v aiz­ da­v u­s i, kad ga­l i bū­t i tiek daug so­c ia­l i­n ių skau­du­l ių.

Ne­su muš­tas.

Vi­siš­kai, nie­ka­da, nors au­gau Vi­li­jam­ po­lė­je ir su kai­my­ nais vis­ko pri­si­gal­vo­ da­vo­me.

„Iki šiol bū­da­vo taip, kad vi­si ga­lai – į van­de­nį. La­bai ap­mau­du, kad vėl blo­kuo­ ja­mi įsta­t y­mų įgy­ven­di­na­mie­ji tei­sės ak­tai dėl vai­ko tei­sių ir prie­žiū­ros, to­dėl no­riu su­ si­t var­k y­ti bent sa­vo kie­me“, – pro­fe­so­rius R.Kė­va­las ren­gia­si iš olan­dų pirk­ti spe­cia­lią mo­k y­mo pro­gra­mą, kaip me­di­kams iden­ti­ fi­kuo­ti smur­tą.

Jo esa­ma la­bai už­slėp­to, su­bti­laus, nė neį­ta­r ia­mo. Tai ne tik mė­ly­nės ant kū­no.

Pro­fe­so­r ius pa­sa­ko­ja apie de­v y­ne­r ių me­t ų pa­cien­tę, ku­r ios ma­ma su­si­r ū­pi­nu­si krei­ pė­si į me­d i­k us dėl stai­ga ir la­bai in­ten­sy­ viai pra­dė­ju­sio aug­t i duk­ters kū­no svo­r io.

Ar įtar­t u­mė­te, kad to prie­ž as­t is ga­l i bū­t i smur­tas?

Pa­si­ro­do, ga­li. Ma­ma pa­kei­tė gy­ve­ni­mo par­tne­rį, jis ėmė sek­sua­liai prie­ka­biau­ti prie mer­gai­tės. Bai­mę, stre­są ji pra­dė­jo mal­šin­ti ne­sai­k in­g u val­g y­mu, to­dėl stai­ga pra­dė­jo di­ dė­ti kū­no svo­ris. „Tai la­bai žiau­rus smur­tas. Kiek­v ie­ną ry­ tą kon­sul­tuo­ju pa­cien­tus Sku­bios pa­gal­bos sky­riu­je ir ma­tau, kaip ne­tin­ka­mai el­gia­ si kai ku­rie tė­vai, at­ve­žę ser­gan­čius vai­kus.

Iš­v il­kus į die­nos švie­są paaiš­kė­ja, kad jie smur­tau­ja ne tik prieš vai­kus, bet ir su­tuok­ ti­nį“, – sun­k iai at­si­dūs­ta pro­fe­so­rius R.Kė­ va­las.

Jis ne­tei­gia, kad vai­kai tu­rė­tų aug­ti be tė­v ų. Svar­biau­sia, sa­ko, yra iden­ti­fi ­kuo­ ti smur­tą ir so­cia­li­nė in­va­zi­ja į šei­mą, ku­ rio­je sa­vo dar­bą tu­ri at­lik­ti so­cia­li­niai dar­ buo­to­jai.

2017 ruduo

Sveikata

Ver­ti­ni­mas: Vai­kų li­gų kli­ni­kos va­do­vas mak­si­ma­liai pa­si­ti­ki sa­vo ko­lek­ty­vu.

Tomo Raginos nuotr.

Prie­žas­tys Iš kur mu­my­se tiek pyk­čio, nea­py­kan­tos?

Gy­dy­to­jas R.Kė­va­las su­si­mąs­to. „Anks­čiau ne­bu­vo kom­piu­te­rių, mo­bi­lių­ jų te­le­fo­nų, kuk­liau gy­ve­no­me, bet emo­ci­nė ir psi­chi­nė svei­ka­ta bu­vo ge­res­nė. Da­bar el­ gia­mės taip, kad, at­ro­do, ryt po­r yt – pa­sau­ lio pa­bai­ga: am­ži­nas sku­bė­ji­mas, gob­šu­mas, pui­k y­bė, bend­ra­v i­mas – tik so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. Dva­sin­g u­mas ne­be­ma­din­gas, ne­ be­rei­ka­lin­gas“, – pa­brė­žia pro­fe­so­rius ir čia pat pri­pa­žįs­ta, kad ži­no daug pui­k ių šei­mų, au­gi­nan­čių po ke­tu­ris pen­k is vai­kus ir auk­ lė­jan­čių juos la­bai gra­žiai, nuo­šir­d žiai.

R.Kė­va­las su­tin­ka, kad san­t y­k ius šei­mo­je ir svei­ka­tą la­bai daug le­mia vals­t y­bės po­li­ti­ ka, ta­čiau pa­k laus­tas, kaip ver­ti­na jos po­k y­ čius, nu­si­ste­bi: „Pir­miau­sia po­k y­čių tu­ri bū­ ti, ta­da ga­lė­čiau at­sa­k y­ti. Da­bar jų nė­ra. Vai­ kų svei­ka­tos prie­žiū­ros sri­t y­je? Bai­k it, ko­k ie po­k y­čiai?!“ Va­ka­r ų pa­sau­ly­je vai­kų svei­ka­tos prie­žiū­ ros sri­t y­je pir­mau­ja Šve­di­ja, iš ku­rios ga­lė­ tu­me im­ti pa­v yz­d į, jei ne­su­ge­ba­me tvar­k y­tis pa­t ys. Ten vai­kų iki de­v y­ne­rių me­tų pa­grin­ di­nė mir­ties prie­žas­tis – on­ko­lo­gi­nės li­gos, o pas mus – išo­ri­nės prie­žas­t ys. Jos Šve­di­jo­je mir­ties prie­žas­čių re­gist­re ima do­miuo­ti tik 10–14 me­tų lai­ko­tar­piu. „Jei pas mus bū­tų kaip Šve­di­jo­je, kas­ met iš­gel­bė­tu­me 170–180 vai­kų gy­v y­bių. Jei kas ban­do įro­dy­ti, kad mū­sų vai­kų svei­ka­ tos prie­žiū­ros sis­te­ma yra ge­ra – la­bai klys­ta.

Am­žiaus gru­pė­je nuo nu­lio iki ke­tu­rio­li­kos 10

me­tų Šve­di­jo­je mirš­ta 29 vai­kai iš 100 tūkst., Lie­tu­vo­je – 64. Išo­ri­nės mir­ties prie­žas­t ys – tai ne tik tie­sio­giai už­muš­ti vai­kai, bet ir nu­ sken­dę, su­de­gę, pa­si­ko­rę“, – itin skaus­min­ gus fak­tus var­di­ja pro­fe­so­rius R.Kė­va­las.

Va­ka­rų pa­sau­ly­je vai­kų svei­ka­tos prie­ žiū­ros sri­ty­je pir­mau­ ja Šve­di­ja, iš ku­rios ga­lė­tu­me im­ti pa­vyz­ dį, jei ne­su­ge­ba­me tvar­ky­tis pa­tys.

Juos pa­grin­džia skai­čiais: per vie­nus me­ tus Lie­tu­vo­je au­toa­va­ri­jo­se žu­vo try­li­ka vai­ kų, vie­nuo­li­ka nu­si­žu­dė, še­ši nu­sken­do, du žu­vo dėl elekt­ros po­vei­k io, vie­nas nu­k ri­to iš di­de­lio aukš­čio. „Aust­ra­li­jo­je, pa­me­nu, kai ten dir­bau, nu­sken­do vie­nas vai­k as – mo­k yk­lo­se iš­k art bu­vo įves­tos pri­va­lo­mos plau­k i­mo pa­mo­ kos“, – gy­dy­to­jas pa­brė­žia, kad vai­k ų ne­ prie­žiū­ra yra vie­na iš smur­to for­mų.

O juk ga­lė­jo pro­fe­so­rius R.Kė­va­las lik­ti Aust­ra­li­jo­je, kur Mel­bur­no ka­ra­liš­ko­jo­je li­ go­ni­nė­je dir­bo pu­sant­r ų me­tų. Bū­tų var­tę­ sis, anot liau­dies pa­tar­lės, kaip inks­tas tau­

kuo­se: ne­se­niai pa­v yz­di­ne pa­sau­ly­je lai­ko­ ma li­go­ni­nė per­si­kė­lė į nau­jus pa­sta­tus, ku­ rių sta­t y­ba ir įren­gi­mas, glo­bo­ja­mi pa­čios Ang­li­jos ka­ra­lie­nės Elž­bie­tos II, kai­na­vo 5 mlrd. do­le­rių. Ma­žiau nei mū­sų ša­lies svei­ ka­tos sis­te­mos biu­dže­tas me­tams.

– Ne­pa­gal­vo­jo­te, kad blo­gai pa­da­rė­te grįž­ da­mas į Lie­tu­vą? – klau­siu pro­fe­so­riaus.

– Gal­vo­ju, kad ge­rai pa­da­riau.

– Esa­te pa­trio­tas?

– Idio­tas, – at­sa­ko, o spren­di­mą grįž­ti įvar­di­ja pa­dik­tuo­tu bran­dos, nes vy­rai, sa­ ko, su­bręs­ta maž­daug 40-ies, kiek jam ta­ da bu­vo.

Jau rim­tai pro­fe­so­rius sa­ko į Aust­ra­li­ ją skri­dęs mo­k y­tis. Nie­ka­da ne­si­gai­lė­jo, kad grį­žo. Įgy­tą pa­tir­t į pri­tai­kė sa­vo dar­be: su­ kū­rė pa­v yz­di­nę vai­kų li­g ų gy­dy­mo mo­k yk­ lą, su­bū­rė sa­vo dar­bui at­si­da­v u­sių pro­fe­sio­ na­lų ko­lek­t y­vą, ku­ris per me­tus kon­sul­tuo­ja ir gy­do ar­ti 100 tūks­t. pa­cien­tų. „Jei ne­bū­si su­kū­ręs svei­ka­tos pa­slau­g ų tei­ ki­mo po­li­ti­kos, ideo­lo­gi­jos, tak­ti­kos ir stra­ te­gi­jos, dar­bo sti­liaus, sėk­mės ne­bus“, – Vai­ kų li­g ų kli­ni­kos va­do­vas pa­brė­žia mak­si­ ma­lų pa­si­ti­kė­ji­mą ko­lek­t y­v u, ku­riam ten­ ka sun­k iau­si li­go­niai iki aš­tuo­nio­li­kos me­tų am­žiaus iš vi­sos Lie­tu­vos.

Vai­kys­tė Iš kur vi­sa tai? Ar ge­nuo­se ir gys­lo­se – me­ di­kų krau­jas? „Tė­tis – šalt­kal­v is, ma­ma – siu­vė­ja. Gi­mi­ nė­je me­di­kų ne­bu­vo, o man fi­zi­ka ir ma­te­

2017 ruduo

ma­ti­ka ne­pa­ti­ko, to­dėl į Po­li­tech­ni­kos, da­ bar – Tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­tą ne­ti­kau“, – į jau­nys­tę grįž­ta R.Kė­va­las.

Pri­si­pa­žįs­ta, kad ne­bu­vo auk­si­nis ber­niu­ kas ir iš­dai­g ų iš­k rės­da­vo. Kaip tuo­met tė­vai baus­da­vo? „Ne­su muš­tas. Vi­siš­kai, nie­ka­da, nors au­ gau Vi­li­jam­po­lė­je ir su kai­my­nais vis­ko pri­ si­gal­vo­da­vo­me“, – me­na Ri­man­tas.

Vie­na di­džiau­sių ei­bių įvar­di­ja žo­lės de­gi­ ni­mą. Tai pa­da­r y­ti su­gal­vo­jo, nes ug­nis bu­ vo gra­žu. Bet, sa­ko, tė­tis pa­si­so­di­nęs griež­ tai paaiš­k i­no, ko­k ie ga­li bū­ti pa­da­ri­niai, kad gy­v y­bė ug­ny­je žūs­ta, ir Ri­man­tui to, kad blo­gai ne­be­sielg­tų, už­te­ko. Šian­dien R.Kė­va­las, tri­jų duk­te­r ų tė­vas, ste­bi­si ir ža­v i­si sa­vo tė­vais. Abu ki­lę iš kai­ my­ni­nių kai­mų Prie­nų ra­jo­ne, ne­bai­gę jo­ kių uni­versi­te­tų, iš­siug­dė ir iš­sau­go­jo la­bai aukš­tas mo­ra­li­nes ver­t y­bes. Ri­man­tas me­na jau am­ži­ny­bėn iš­ke­lia­v u­sios mo­čiu­tės iš ma­ mos pu­sės pa­sa­ko­ji­mus apie po­ka­rį, kai į se­ ne­lių na­mų pa­miš­kė­je du­ris ir lan­g us nak­ tį bels­da­vo­si Lie­tu­vos gy­nė­jai, die­ną ati­duo­ ti pa­sku­ti­nį kąs­nį rei­ka­lau­da­vo so­v ie­ti­niai oku­pan­tai. „Iš mo­čiu­tės jau vai­k ys­tė­je ži­no­jau tik­ rą Lie­tu­vos is­to­ri­ją, o ne tą, ku­rios mus mo­ kyk­lo­je mo­kė“, – pro­fe­so­rius at­k rei­pia dė­ me­sį, kad po­ka­rio Lie­tu­vos kai­mas nei pra­

Sveikata

Be išei­gi­nių: gy­dy­to­jai pa­cien­tų nie­ka­da ne­pa­lie­ka vie­nų, bu­di ir sa­vait­ga­liais, ir per šven­tes, to­dėl jas pa­žy­mi kar­tu.

Ri­man­to Kė­va­lo asmeninio archyvo nuotr.

si­gė­rė, nei vais­tų ner­vams nuraminti pas gy­ dy­to­jus bė­go, o da­bar vi­sus žu­dan­čio stre­so pa­t y­rė la­bai daug.

Ri­man­tas – vien­tur­tis, di­de­lis džiaugs­mas tė­vams, nors yra gal­vo­jan­čių, kad jiems dar

la­biau pa­si­se­kė: vie­nas sū­nus – gy­dy­to­jas, o ki­tas – vys­ku­pas, Kęs­tu­tis Kė­va­las. „Ma­ma pra­dė­jo aiš­k in­tis gi­mi­nys­tės ry­ šius, paaiš­kė­jo, kad vys­ku­pas ki­lęs iš gre­ti­ mo kai­mo“, – pro­fe­so­rius nu­si­šyp­so ir

Vienintelis Kauno mieste šeimai skirtas baseinas siúlo öiltà kelià ì Sveikatà ir harmonijà Baseino patalpose komfortiškai jaučiasi ir mamos, ir patys mažiausi kūdikėliai, nes šalia visada dirba kvalikuoti kūdikių ir vaikų kineziterapeutai.

} Kūdikių / vaikų iki 3,5 metų plukdymas baseine } Nėščiųjų terapija vandenyje, paremta kineziterapijos ir jogos principais } Individualūs užsiėmimai vandenyje šeimai } Individualūs masažai kūdikiams } Dovanų kuponai REGISTRUOKITĖS tel. 8 696 17 171 Darbo laikas: I−V 10.00−19.30 val.

kudikiu.spa@gmail.com www.kudikiuspa.lt

11

2017 ruduo

Sveikata

pa­si­džiau­gia pui­k io­mis sa­vo duk­te­ri­mis: Gin­ta­rė – gy­dy­to­ja gast­roen­te­ro­lo­gė, Jur­gi­ta – eko­no­mis­tė, va­do­vau­jan­ti ga­my­bi­niam re­gio­ni­niam pa­da­li­niui.

Sa­ko, kad žen­tai pui­kūs, ir dar šau­nes­ ni du anū­kai. Tik jo ma­ž y­lei Jus­ti­nai – dar pen­ke­ri. Tri­jų duk­te­r ų tė­tis įsi­ti­k i­nęs, kad lai­kas, pra­leis­tas kar­tu su vai­ku, as­me­ni­nis pa­v yz­dys yra ge­riau­sia in­ves­ti­ci­ja į jo atei­t į. „Pa­jaus­ti, pa­žin­ti, su­pras­ti sa­vo vai­ką kar­ tais ga­na sun­ku. Rei­k ia daug bū­ti kar­tu, bend­rau­ti, o ne te­le­fo­ną pa­duo­ti, kad juo ra­ miai sau žais­tų ir ne­truk­dy­tų“, – pro­fe­so­rius pri­si­pa­žįs­ta, kad auk­lė­da­mas, draus­min­da­ mas duk­ras, yra ir per­ne­lyg griež­tas bu­vęs, ir bal­są pa­kė­lęs, bet da­bar tai­ko ki­to­k ią prak­­ti­ ką: su­sier­zi­nęs ty­li, kol su­skai­čiuo­ja iki pen­ kio­li­kos, ar­ba nu­si­ra­min­ti išei­na į lau­ką.

kai­č ia­v us mo­kes­č ių. Tai to­t a­lus pa­si­t y­č io­ ji­mas. Bet su­dė­jus šios gy­dy­to­jos at­ly­g i­n i­ mą su Lie­t u­vos ban­ko val­dy­to­jo Vi­to Va­si­ liaus­ko vi­dur­k is bus ne­blo­gas. Nie­k as ne­ pak­lau­sia, kiek gy­dy­to­jai dir­ba, net ne­pa­ gal­vo­ja, kad nuo ke­l ių eta­t ų krū­v io jie yra ties iš­pro­tė­ji­mo ri­ba.“

Pro­fe­so­rius pa­tvir­ti­na, kad nė vie­nas gy­dy­to­jas ne­ba­dau­ja, bet ži­no, kad vi­sus me­di­kus žei­džia vals­ty­bės po­žiū­ris: nie­kas jums at­ly­gi­ni­mų ne­di­ dins ir jū­sų vel­nias neims, nes vi­si jūs ky­ši­nin­kai.

Pi­ni­gai Bend­ra­uti su vai­kais rei­k ia lai­ko. O jei daug dir­ba­me, nes rei­k ia už­si­dirb­ti ne tik sau, bet ir vai­kams?

Py­ra­gą, anot R.Kė­va­lo, rei­k ia pa­da­ly­ti: dar­bui, šei­mai, tė­v y­nei. Ta­čiau ką da­r y­ti, kai net ir pro­fe­so­riaus, kli­ni­kos va­do­vo už­dirb­ tas py­ra­gas nė­ra toks di­de­lis, kad jo pa­kak­ tų bū­ti­noms reik­mėms, ne­pi­giai kai­nuo­jan­ čiam pa­pil­do­mam vai­kų la­v i­ni­mui, pra­mo­ goms, vi­sa­ver­čiam poil­siui? Tuo­met di­di­na­ mas tas ga­ba­las, ku­ris yra dar­bo lai­kas, ir jo ne­lie­ka bend­ra­v i­mui su šei­ma. „Ma­ne la­bai siu­t i­na, kai sa­ko, kad Lie­ tu­vo­je gy­dy­to­jai vi­du­t i­n iš­k ai už­d ir­ba pu­ sant­ro tūks­t an­č io eu­r ų, – aki­vaiz­du, kad tai dar vie­na la­bai skau­d i te­ma pro­fe­so­r iui R.Kė­va­lui. – Sa­ko­ma, kad Lie­t u­vo­je mi­n i­ ma­lus at­ly­g i­n i­mas – 380 eu­r ų, o vi­du­t i­n is, at­skai­č iavus mo­kes­č ius, – 645. Štai mū­sų Kli­n i­ko­je dir­ban­t i vai­k ų he­ma­to­lo­gė on­ko­ lo­gė gau­na 733 eu­r us už vie­ną eta­t ą, neats­

Au­gin­ti­nis: lai­kas su avi­ga­niu – tar­si re­lak­sa­ci­ ja po sun­kios dar­bo die­nos.

Akvilės Snarskienės nuotr.

12

Pro­fe­so­rius pa­t vir­ti­na, kad nė vie­nas gy­ dy­to­jas ne­ba­dau­ja, bet ži­no, kad vi­sus me­di­ kus žei­džia vals­t y­bės po­žiū­ris: nie­kas jums at­ly­gi­ni­mų ne­di­dins ir jū­sų vel­nias neims, nes vi­si jūs ky­ši­nin­kai. Pri­si­me­na, kai pir­ mai­siais sa­vo dar­bo me­tais po de­šimt­me­ čio me­di­ci­nos stu­di­jų gau­da­vo 90 rub­lių per mė­ne­sį, o jo tė­tis, šalt­kal­v is, – 400, ma­ma, siu­vė­ja, – 200. Kli­ni­ko­se at­ly­gi­ni­mai sta­t y­ bi­nin­kams bū­da­vo iš­mo­ka­mi be ei­lės, o gy­ dy­to­jai lauk­da­vo jo­je. „Toks po­žiū­ris į gy­dy­to­jus nuo so­v iet­me­ čio, ir jis ab­so­liu­čiai ne­si­kei­čia“, – ap­gai­les­ tau­ja R.Kė­va­las ir vi­lia­si, kad, li­kus de­šimt­ me­čiui iki išė­ji­mo į pen­si­ją, su­spės ati­ duo­ti pa­sko­lą ban­kui.

Pri­si­pa­žįs­ta ir tai, kad vi­sai ne­se­ niai ga­vo vi­lio­jan­t į pa­siū­ly­mą pa­ dir­bė­ti tur­tin­go­je už­sie­nio ša­ly­je.

Per mė­ne­sį jam siū­lo tiek, kiek Kli­

ni­ko­se už­dir­ba per me­tus. Ar ne­su­si­v i­lios? „Ko ge­ro, lai­k i­nai emig­ruo­siu, kad ga­lė­čiau grei­čiau grą­žin­ti sko­las ir pa­si­tau­py­ti oriai se­nat­vei“, – ryž­tin­gai iš­ta­ria ir net ati­ma ža­ dą ape­liuo­ti į pa­trio­tiz­mą bei mū­sų ser­gan­ čius vai­kus.

Be­lie­ka pa­k laus­ti, ką da­r y­ti Lie­tu­vo­je lie­ kan­tiems dirb­ti me­di­kams? Pro­fe­so­riaus at­ sa­k y­mas vie­na­reikš­mis: strei­kuo­ti. Anot jo, po 10–12 me­di­ci­nos stu­di­jų me­tų gy­dy­to­jai tu­ri gau­ti ne ma­žiau kaip 2 tūkst. eu­r ų į ran­ kas. Tiek, kiek gau­na kai­my­nai es­tai. „Va­sia pjau­na žo­lę mies­te, gau­na pu­sę tūks­tan­čio eu­r ų į ran­kas, jam kaip ir už­ten­ ka. Jis dir­ba gry­na­me ore, gal­vos su­kti ne­ rei­k ia, dar ir pa­si­mankš­ti­na kar­tu. Kai kal­ ba­me apie gy­dy­to­jų at­ly­gi­ni­mą, vals­t y­bei tu­ rė­tų bū­ti gė­da“, – nu­ker­ta R.Kė­va­las.

Griež­tai pa­si­sa­ko ir prieš po­li­ti­kus. Į Sei­ mą nie­ka­da nei­tų, o kiek­v ie­nas svei­ka­tos ap­ sau­gos mi­nist­ras įne­ša vis dau­giau chao­so, to­dėl sis­te­ma ne­ju­da. „Spren­džia­mos al­ko­ho­lio kie­k io ke­f y­re, gi­ro­je pro­ble­mos, o es­mi­nių, žu­dan­čių žmo­ gų, ne­ma­to­ma. Kai mū­sų vals­t y­bė­je bus ver­ ti­na­mas kiek­v ie­nas pa­pras­tas jos pi­lie­tis, ta­ da pra­si­dės tei­gia­mi po­k y­čiai. Da­bar, kai as­ me­ni­niai pa­čių po­li­ti­kų in­te­re­sai yra aukš­ čiau vi­suo­me­nės, man ne­priim­ti­na, ne­su­ tam­pa su ma­no mo­ra­li­nė­mis ver­t y­bė­mis“, – tvir­tai ta­ria pro­fe­so­rius R.Kė­va­las, ku­rio se­ ne­lis iš tė­čio pu­sės ka­te­go­riš­kai at­si­sa­kė sto­ti į ko­lū­k į, že­mes atė­mus, ark­lį ir kar­vę au­gi­ no miš­ke.

2017 ruduo

Sveikata

13

2017 ruduo

Sveikata

Lais­va­lai­kis: kal­nai, van­duo, gam­ta ap­skri­tai pro­fe­so­rių R.Kė­va­lą įkve­pia nau­jiems dar­bams ir idė­joms.

Pa­šau­ki­mas Kad ir koks są­ži­nin­gas, prin­ci­pin­gas, ak­t y­ vus bū­tų, R.Kė­va­las tvir­ti­na, kad jo vie­ta – ne tarp po­li­ti­kų, Sei­me ar mi­nis­te­ri­jo­je, o li­ go­ni­nė­je, mi­si­ja – gy­dy­ti vai­kus.

Pro­fe­so­riaus kas­die­ny­bė pa­pras­ta. Kas ry­ tą ke­lia­si pu­sę še­šių. Pa­si­mankš­ti­na. Anks­ čiau, kai dar ne­ka­ma­vo klu­bo są­na­rio skaus­ mai, daug spor­ta­vo. Už­siė­mė Ry­tų ko­vo­mis, bet ne dėl dir­žo, o dėl sa­vęs, ge­ros sa­v i­jau­tos. „Tė­vas Sta­nis­lo­vas vi­są gy­ve­ni­mą dė­vė­ jo pa­pras­t ą ser­mė­gą, o kaip spin­dė­jo jo vi­ dus“, – gar­bė, anot R.Kė­va­lo, ne lau­rai ir ti­ tu­lai, o žmo­gaus pro­tas ir dva­sin­g u­mas.

Sa­ko, kad nie­ka­da gy­ve­ni­me nė­ra išė­jęs iš na­mų be pus­r y­čių. Jiems ren­ka­si varš­kę, jo­g ur­tą, vai­sius. Mėgs­ta sau­sus pus­r y­čius.

Dar­be sten­gia­si neuž­si­sė­dė­ti, nuo­lat išei­ na iš ka­bi­ne­to į sky­rių, lan­ko vai­kus pa­la­to­ se, bend­rau­ja su jų tė­vais. Be to, dir­ba ir pe­ da­go­gi­nį dar­bą, o jau­ni­mas – tai ju­dė­ji­mas.

Tik sa­vait­ga­liais, jei ne­bu­di už vi­są Kau­no zo­ną nei Sku­bios pa­gal­bos sky­riu­je, sten­gia­ si at­si­ri­bo­ti nuo me­di­ci­nos. Te­le­fo­no neiš­ jun­gia, bet ko­le­gos be ypa­tin­go rei­ka­lo ir ne­ skam­bi­na.

Te­le­v i­zo­riaus pro­fe­so­rius be­veik ne­žiū­ri.

Sa­ko, kad di­džio­ji dau­g u­ma ro­do­mų lai­dų – sme­ge­nims des­ta­bi­li­zuo­ti. Anks­čiau žiū­rė­ da­vo tik ži­nias, da­bar ir jų at­si­sa­kė, ne­bent ko­k ią ki­no ko­me­di­ją ro­do.

14

„Lai­ko te­le­v i­zo­riui gai­la, – sa­ko R.Kė­va­ las, daž­nai pri­vers­tas va­žiuo­ti į Vil­nių, Svei­ ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­ją, nes yra kvie­čia­ mas da­ly­vau­ti įvai­rio­se dar­bo gru­pė­se ak­ tua­liems klau­si­mams svars­t y­ti ir spren­di­ mams priim­ti.

Aš gam­tos vai­kas.

Mėgs­tu bū­ti vie­nas.

Prie jū­ros – iš­vis fan­tas­ti­ka.

Tai, kad daž­niau­siai daug kas da­ro­ma tik dėl kal­bų, pro­fe­so­rius va­di­na lai­ko gai­ ši­ni­mu ir kaip pa­v yz­dį pri­si­me­na so­v ie­ti­nį anek­do­tą.

Ko­lū­k io val­dy­ba svars­to du klau­si­mus: fer­mų sta­t y­bą ir ko­mu­niz­mo kū­ri­mą. „Ka­ dan­gi pi­ni­g ų sta­t y­bai nė­ra, tai iš kar­to pe­ rei­si­me prie ant­ro­jo klau­si­mo“, – to­k ia bu­vo ir daž­nai pas mus pa­na­ši te­bė­ra pa­si­ta­ri­mų die­not­var­kė.

Pro­fe­so­rius R.Kė­va­las ci­tuo­ja ir ja­po­nų pa­tar­lę: „Jei no­ri bū­ti lai­min­gas vie­ną die­ ną – pri­si­gerk, me­tus – vesk, jei vi­są gy­ve­ni­ mą – au­gink so­dą.“ Ir už­si­sva­jo­ja, re­gė­da­ mas min­t y­se di­de­lį ža­lią so­dą, ku­ria­me jis au­gi­na, skie­pi­ja me­džius, ste­bi, kaip jie au­ga, sklei­džia la­pus ir žie­dus. „Aš gam­tos vai­kas. Mėgs­tu bū­ti vie­nas.

Prie jū­ros – iš­v is fan­tas­ti­ka“, – pro­fe­so­riaus aky­se ima šo­k i­nė­ti ki­birkš­tė­lės.

O kai va­ka­rais sė­di sa­vo na­mų te­ra­so­je, ša­lia at­si­g u­la šuo ir pa­de­da gal­vą ant ko­jų, bū­se­na pri­lygs­ta me­di­ta­ci­jai. Sie­lo­je įsi­v y­ rau­ja ra­my­bė, kad su nau­jo­mis jė­go­mis pra­ dė­tų ki­tą dar­bo die­ną.

Vai­kų li­g ų kli­ni­kos va­do­v ui pro­fe­so­riui R.Kė­va­lui svar­biau­sia, kad Lie­tu­vos vai­kai aug­tų svei­k i ir lai­min­gi. To­k ia mi­si­ja žmo­ gaus, ku­rio įsi­ti­k i­ni­mams at­lie­pia di­dis poe­ tas J.Mar­cin­ke­v i­čius: „Vi­sa ko pra­džia, man at­ro­do, yra ten, to­li vai­k ys­tė­je, kur žmo­g us pir­mą kar­tą su­pran­ta, kad pa­sau­ly­je jis gy­ ve­na ne vie­nas, kad jo ran­kos ir šir­dis pri­va­ lo ką nors pri­deng­ti nuo skaus­mo, prie­var­ tos, me­lo, kad jis pri­va­lo bū­ti žmo­g u­mi. Tai aukš­čiau­sia ir sun­k iau­sia pa­rei­ga.“

2017 ruduo

Sveikata

Ri­man­to Kė­va­lo asmeninio archyvo, Vytauto Petriko nuotr.

Svei­ka­tin­gu­mo ir te­ra­pi­jos cent­ras

S

vei­ka­tin­g u­mo ir te­ra­pi­jos cent­ ro svei­ka­tos prie­žiū­ros spe­cia­lis­tų ko­man­da pa­si­r y­žu­si jums pa­dė­ti, jei tu­ri­te svei­ka­tos pro­ble­mų, no­ ri­te iš­lai­k y­ti op­ti­ma­lią svei­ka­tos būk­lę ar ją pa­ge­rin­ti. Svei­ka­tin­g u­mo ir te­ra­ pi­jos cent­ras tei­k ia rea­bi­li­ta­ci­jos, ki­ne­zi­te­ra­ pi­jos ir ma­sa­žo pa­slau­gas.

Svei­ka­tin­g u­mo ir te­ra­pi­jos cent­ro ki­ne­zi­ te­ra­peu­tų ko­man­da re­mia­si funk­ci­nės me­di­ ci­nos ir moks­lu grįs­tos pra­kti­kos prin­ci­pais gy­dant, ba­lan­suo­jant ar tre­ni­ruo­jant žmo­ gų. Vi­so mū­sų ki­ne­zi­te­ra­peu­tų ko­lek­t y­vo pa­stan­go­mis pa­siek­si­te mak­si­ma­lų re­zul­ta­ tą per trum­piau­sią įma­no­mą lai­ką gy­dan­tis ar spor­tuo­jant. Mū­sų cent­re vi­sos tei­k ia­mos gy­dy­mo ir fi­zi­nio ak­t y­v u­mo kryp­t ys re­mia­ si ki­ne­zi­te­ra­pi­jos prin­ci­pais ir tei­sin­go ju­de­ sio kon­cep­ci­ja.

Svei­ka­tin­gu­mo cent­re fi­zi­nis ak­t y­v u­mas vys­to­mas ke­lio­mis kryp­ti­mis: 1. Tre­ni­ruok­lių sa­lė: ■■ In­di­v i­dua­li ki­ne­zi­te­ra­pi­ja (vai­kai, suau­ gu­sie­ji).

2. Gru­pi­niai už­siė­mi­mai: ■■ Gru­pi­nė ki­ne­zi­te­ra­pi­ja-kū­no pu­siaus­v y­ ros už­siė­mi­mai.

3. Neį­ga­lių­jų fi­zi­nis ak­t y­v u­mas:

■■ EIK ei­se­nos tre­ni­ruok­lis (me­di­ci­ni­nis ei­se­nos tre­ni­ruok­lis).

4. Fi­zi­nis ak­t y­v u­mas iki ir po gim­dy­mo.

Svei­ka­tin­gu­mo cent­ro gy­dy­mo, rea­bi­li­ ta­ci­jos ir ki­tos kū­no prie­žiū­ros pa­slau­gos: 1. Ma­nua­li­nė te­ra­pi­ja.

2. Elekt­ro­te­ra­pi­ja (TENS, FES, ult­ra­gar­sas, la­ze­ris).

3. „Sce­nar“ ref­lek­so­te­ra­pi­ja.

4. Ma­sa­žai: gy­do­mie­ji, va­kuu­mi­niai.

5. Ki­ne­zi­te­ra­pi­nis tvars­t y­mas.

6. Pa­sy­v io­ji ki­ne­zi­te­ra­pi­ja („Red­cord“ neu­ ro­rau­me­ni­nė sti­mu­lia­ci­ja).

6. Op­ti­ma­lios mi­t y­bos ko­rek­ci­ja, tei­sin­gas pa­pil­dų pa­rin­k i­mas.

TEI­K IA­MOS KOMP­LEK­SI­NĖS GY­DY­MO PAS­LAU­GOS: ■■ esant ūmiam ar lė­t i­niam stu­bu­ro kak­ li­nės, juos­me­ni­nės, krū­t i­ni­nės sri­t ies skaus­mui; ■■ po pe­ties, ke­lio, klu­bo, al­kū­nės, rie­šo są­ na­rių trau­mų; ■■ esant są­na­rio ne­sta­bi­lu­mui, su­ma­žė­ju­siai amp­li­tu­dei ar rau­me­nų to­nu­sui; ■■ po stu­bu­ro iš­var­žų ope­ra­ci­jų, kau­lų lū­ žių, ner­v ų sis­te­mos li­gų; ■■ poo­pe­ra­ci­nė rea­bi­li­ta­ci­ja po ki­tų ju­da­ mo­jo-at­ra­mos apa­ra­to pa­žei­di­mų.

VšĮ Sveikatingumo ir terapijos centras Adresas: Savanorių pr. 350, LT-49385 Kaunas. Tel. 8 620 48 811.

E.paštas info@sveikatingumoterapija.lt

15

2017 ruduo

Sveikata

Žiū­ro­vų ne­re­gin­tys dai­ni­nin­kai

jo­di­nė­ja žir­gais, va­ži­nė­ja dvi­ra­čiais, ei­na į krep­ši­nio rung­ty­nes Pa­sau­li­nio gar­so dai­ni­nin­kas And­rea Bo­cel­li sa­vo bal­su pa­ ver­gia di­džiau­sias mi­nias, bet jų ma­ty­ti ne­ga­li. Jis ak­las. Jo li­ ki­mo drau­gai Lie­tu­vos dai­ni­nin­kai liu­di­ja neį­ti­ki­mą žmo­gaus ge­bė­ji­mą – vie­nos jus­lės pra­ra­di­mą kom­pen­suo­ti ki­to­mis.

TEKSTAS: Jur­gi­tos Ša­kie­nės

Ant­ra­sis vi­zi­tas ■■ Į pir­mą­jį kon­cer­tą Kau­ne A.Bo­cel­li at­skri­do pri­va­čiu lėk­tu­vu, oro uos­te nu­ si­lei­do iki kon­cer­to li­kus vos ke­lioms va­lan­doms.

■■ Kar­tu su dai­ni­nin­ku tą­kart bu­vo at­vy­ku­si jo žmo­na Ve­ro­ni­ca ir duk­ra Vir­ gi­nia, ku­riai da­bar – pen­ke­ri su pu­se. Kau­ne jie neuž­si­bu­vo, iš­vy­ko iš­kart po kon­cer­to.

■■ Tuo­met pa­klau­sy­ti šir­dį vir­pi­nan­čių dai­nų su­si­rin­ko pil­na Kau­no „Žal­gi­rio“ are­nos sa­lė. Ne­leng­va pra­si­lenk­ti bu­vo ir už­ku­li­siuo­se.

■■ At­li­kė­jui tal­ki­no 25 jo ko­man­dos dar­buo­to­jai, dau­giau kaip 60 Pet­ro Bin­ge­lio va­do­vau­ja­mo Kau­no vals­ty­bi­nio cho­ro cho­ris­tų ir 60 Gin­ta­ro Rin­ ke­vi­čiaus va­do­vau­ja­mo Lie­tu­vos vals­ty­bi­nio sim­fo­ni­nio or­kest­ro mu­zi­kan­tų, dvi dai­ni­nin­kės.

■■ Ren­gė­jai skel­bė, kad prieš kon­cer­tus ra­my­bę mėgs­tan­tis ir kal­bė­ti ven­ gian­tis A.Bo­cel­li at­si­sa­kė „Žal­gi­rio“ are­nos VIP per­si­ren­gi­mo kam­ba­rio, esan­čio ša­lia sce­nos. Pa­si­rin­kęs esan­tį ato­kiau­siai jis ti­kė­jo­si dau­giau­sia ra­my­bės ir ge­riau­sios ga­li­my­bės su­si­kaup­ti prieš pa­si­ro­dy­mą.

■■ A.Bo­cel­li kon­cer­to or­ga­ni­za­to­rių pa­pra­šė nuo pat ry­to per­si­ren­gi­mo kam­ ba­r y­je vir­ti ka­vą, kad šis įgau­tų dai­ni­nin­ko mėgs­ta­mą kva­pą. At­li­kė­jas taip pat pa­gei­da­vo ras­ti ge­rą esp­re­so ka­vos apa­ra­tą, daug bal­to­jo bi­raus cuk­raus, gim­nas­ti­kos ka­muo­lio ir oro drė­kin­tu­vo.

■■ Žie­da­dul­kėms aler­giš­ko dai­ni­nin­ko pra­šy­mu per­si­ren­gi­mo kam­ba­r y­je ne­bu­vo jo­kių gė­lių, o kad bū­tų pa­to­gu ir sau­gu ju­dė­ti, vi­du­r y­je ne­tu­rė­jo stovėti jo­kių bal­dų.

18

Lem­tin­gas smū­gis į gal­vą Te­no­rą A.Bo­cel­li re­gė­ji­mo bė­dos ly­dė­jo nuo vai­k ys­tės. Jis gi­mė sirg­da­mas glau­ko­ma. Vi­ siš­kai apa­ko bū­da­mas vos 12 me­tų, kai pa­ ty­rė trau­mą. „Bu­vau la­bai gy­vas vai­kas. Mė­gau žais­ ti fut­bo­lą. Vie­ną die­ną per rung­t y­nes man į vei­dą stip­riai pa­tai­kė ka­muo­liu. Tie­siai į de­ ši­nę akį, vie­nin­te­lę, ku­ria dar ga­lė­jau ma­t y­ti švie­są ir spal­vas“, – yra pa­sa­ko­jęs žur­na­lis­ tams ita­las.

„Kai bu­vau pen­ke­rių, ma­ma at­ra­do, kad vie­nin­te­lis bū­das ma­ne pa­guos­ti dėl glau­ko­ mos bu­vo leis­ti man klau­sy­tis kla­si­ki­nės mu­zi­kos“, – pri­si­mi­ nė dai­ni­nin­kas.

A.Bo­cel­l i ne kar­t ą yra už­si­m i­nęs, kad ne­ re­tai su­lau­k iąs klau­si­mų, ar tarp jo ak­lu­mo ir ge­bė­ji­mo dai­nuo­t i bei vir­pin­t i žmo­nių šir­d is eg­zis­t uo­ja koks nors ry­š ys. „Re­gė­ji­mo pra­ra­di­mas ne­tu­ri nie­ko bend­ro su mei­le mu­zi­kai“, – tvir­ti­no dai­ni­nin­kas, dai­nų au­to­rius ir kom­po­zi­to­rius.

Gal­būt nė­ra nie­ko bend­ro su mei­le mu­zi­ kai, bet ne su jo ta­len­tu. Juk kū­ne vis­kas su vis­kuo su­si­ję, o re­gė­ji­mo pra­ra­di­mas jį su­ve­ dė su kla­si­k i­ne mu­zi­ka. „Kai bu­vau pen­ke­rių, ma­ma at­ra­do, kad vie­nin­te­lis bū­das ma­ne pa­g uos­ti dėl glau­ ko­mos bu­vo leis­ti man klau­sy­tis kla­si­k i­nės mu­zi­kos“, – pri­si­mi­nė dai­ni­nin­kas.

Apie sa­vo as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą ir svei­ka­tą per­ne­lyg neat­v i­rau­jan­tis A.Bo­cel­li yra kal­ bė­jęs, kad ak­lu­mas jam lei­do pa­žin­ti ki­to­ kį pa­sau­lį. „Ak­lie­ji tu­ri po­ten­cia­lų rak­tą į ki­to­k į ir kur kas la­biau su­dė­tin­gą priė­ji­mą prie vaiz­ do – tai yra vaiz­duo­tė“, – įsi­ti­k i­nęs di­džiau­ sias pa­sau­lio sa­les sa­vo bal­su kas­kart pa­ver­ gian­tis at­li­kė­jas.

Ak­lų­jų vaiz­duo­tė­je su­si­kur­tą že­mė­la­ pį pa­pil­do in­for­ma­ci­ja, ku­rią jiems su­tei­k ia gar­sai, kva­pai ir ki­ti po­jū­čiai. Moks­li­niais ty­ri­mais įro­dy­ta: sme­ge­nys, kai jų ne­pa­sie­ kia in­for­ma­ci­ja iš vie­nos jus­lių, su­ge­ba per­ si­t var­k y­ti taip, kad li­kę po­jū­čiai bent iš da­ lies kom­pen­suo­tų pra­ras­tą­ją, bū­tų jaut­res­ nės ir teik­tų dau­giau in­for­ma­ci­jos.

Bū­da­mas jau­nas A.Bo­cel­li iš pra­džių ma­ nė, kad dėl ak­lu­mo ne­ga­lės dai­nuo­ti sce­no­ se, to­dėl pa­si­rin­ko tei­sės stu­di­jas. Vis dėl­to nu­ga­lė­jo mei­lė mu­zi­kai ir jis pra­dė­jo lan­k y­

2017 ruduo

Sveikata

ti vo­ka­lo pa­mo­kas. Šian­dien jis ne tik dai­ nuo­ja, bet ir pui­k iai gro­ja ne vie­nu inst­ru­ men­tu. Pa­sau­li­nė jo šlo­vės va­lan­da iš­mu­šė, kai jį, dai­nuo­jan­t į ba­re, iš­gir­do po­pžvaigž­ dė Zuc­che­ro. „Kar­je­ros ne­ga­lė­jau pra­dė­ti įpras­tu bū­ du, bet vis tiek man ne­lai­mė išė­jo į ge­ra. Juk su­lau­k iau sėk­mės!“ – op­ti­miz­mo ne­sto­ko­ jo A.Bo­cel­li.

Po ra­my­bės kau­ke Pa­sau­li­nio gar­so dai­ni­nin­kas spin­du­liuo­ ja ne tik op­ti­miz­mu, bet ir ra­my­be. Pas­ta­ro­ ji sa­v y­bė, kaip ir iš­skir­ti­nis bal­sas, jau se­niai yra ta­pu­si jo vi­zi­ti­ne kor­te­le.

A.Bo­cel­li va­dy­bi­nin­kai ra­gi­na bū­ti drą­ ses­nį sce­no­je, ta­čiau jis daž­niau­siai ir to­liau ren­ka­si kuk­lų įvaiz­dį. Vis dėl­to po ra­my­bės kau­ke ne­re­tai ver­da aist­ros. A.Bo­cel­li yra pa­ sa­ko­jęs, kad nuo­lat pa­ti­ria sce­nos bai­mę. Ir ji kan­k i­na vi­są pa­si­ro­dy­mą. Vie­nin­te­lis bū­das jos at­si­k ra­t y­ti – lip­ti į sce­ną ir ti­kė­tis. „Ad­re­na­li­nas vis dar vei­k ia. Iki to­k io ly­ gio, kad ne­ga­liu mie­go­ti. Gal­vo­je te­be­ver­da įspū­džiai iš ren­gi­nių, vie­šų ir pri­va­čių, dau­ gy­bės su­si­ti­k i­mų, ku­rie virs ma­lo­niais pri­si­ mi­ni­mais“, – da­li­jo­si įspū­d žiais po vie­no iš sa­vo tu­r ų at­li­kė­jas.

Vis dėl­to A.Bo­cel­li ne­trūks­ta ryž­to ir drą­ sos. Jis sli­di­nė­ja, jo­di­nė­ja ir, ne­pai­sant ak­lu­ mo bei vi­suo­ti­nės ne­re­tai var­gi­nan­čios sėk­ mės, ban­do gy­ven­ti įpras­tą gy­ve­ni­mą. „Na­muo­se lau­k ia ar­ti­mie­ji ir drau­gai, taip pat ir ma­no my­li­mi žir­gai“, – ra­šė sa­vo in­ ter­ne­to sve­tai­nė­je dai­ni­nin­kas.

Te­no­ras – ant­rą­kart ve­dęs, tu­ri du suau­ gu­sius sū­nus Amo­są ir Mat­teo bei ma­ža­ me­tę duk­rą Vir­gi­ni­ą. Ves­tu­ves su il­ga­me­te drau­ge ir va­dy­bi­nin­ke Ve­ro­ni­ca Ber­ti iš­kė­lė prieš tre­jus me­tus, kar­tu at­švęs­da­mi ir ant­ rą­jį po­ros duk­ters gim­ta­die­nį.

A.Bo­cel­li kon­cer­tas Kau­ne lapk­ri­t į – taip pat ant­ra­sis Lie­tu­vo­je.

Lais­va­lai­kis: tarp A.Bo­cel­li jud­rių po­mė­gių – jo­di­nė­ji­mas.

Šeš­ta­sis po­jū­tis „Ne­ma­tau, bet tu­riu ge­rą klau­są ir uos­lę, ir tai man pa­de­da orien­tuo­tis“, – sa­kė nuo gi­ mi­mo ne­re­gin­ti kau­nie­tė Onu­tė Ma­tu­se­v i­ čiū­tė, Kau­no ak­lų­jų ir silp­na­re­gių bei Prie­ nų ak­lų­jų ir silp­na­re­gių vo­ka­li­nių an­samb­ lių „Cre­do“ bei „Pu­rie­na“ va­do­vė, dai­ni­nin­ kė ir pia­nis­tė.

Mo­te­riai diag­no­zuo­ta ner­v ų at­ro­fi­ja.

Orien­tuo­tis ir su­si­gau­dy­ti, kur esan­ti, ar tei­ sin­g u ke­liu ei­na, Onu­tei pa­de­da gar­sai, kva­ pai. Ir ne vien tik jie. Mo­te­ris tu­ri ir šeš­tą­jį po­jū­t į, kai, priar­tė­ju­si prie me­d žio, stul­po ar ki­to­k ios kliū­ties, tai kaž­kaip pa­jau­čia. „Lyg kaž­koks še­šė­lis jie man at­ro­do“, – pa­ti ne­ga­li paaiš­k in­ti, kaip ne­ma­t y­da­ma su­ ge­ba iden­ti­fi ­kuo­ti.

19

2017 ruduo

Sveikata

Ta­len­tas: O.Ma­tu­se­vi­čiū­tė skam­bi­na pia­ni­nu ir dai­nuo­ja, be to, va­do­vau­ja dviem cho­rams.

Onu­tės klau­sa, kaip ir ki­tų li­k i­mo drau­ gų, to­k ia jaut­ri, kad ski­ria net men­k iau­sias bal­so to­na­ci­jas ir at­spal­v ius. „Iš bal­so ga­liu pa­sa­k y­ti, ar cho­ris­tai yra ge­ros nuo­tai­kos, ar jiems kas nors ke­lia ne­ri­ mą. Kar­tais ne­tgi juo­kais pa­k lau­siu, ko ku­ ris nors toks su­si­rau­kęs“, – nu­si­šyp­so­jo ab­ so­liu­čią mu­zi­k i­nę klau­są tu­rin­ti mo­te­ris.

Klau­sa ne­re­g iui ga­li pa­suf­le­r uo­t i, ko­ kio dy­d žio kam­ba­r ys, na­mas, ko­k ie pa­vo­ jai gre­sia. „Kar­t ą va­ž ia­v au su drau­g ais jų au­t o­ mo­bi­l iu. Iš­g ir­d au, kad va­r ik­l is sklei­d žia 20

Moks­li­niais ty­ri­mais įro­dy­ta: sme­ge­nys, kai jų ne­pa­sie­kia in­for­ma­ci­ja iš vie­nos jus­lių, su­ge­ba per­si­tvar­ky­ti taip, kad kiti po­jū­čiai bent iš da­lies kom­pen­suo­tų pra­ras­tą­ją.

Akvilės Snarskienės nuo­tr.

kaž­k o­k į įtar­t i­n ą gar­s ą. Kai pa­s a­k iau tai vai­r uo­t o­j ui, jis į ma­n o pa­s ta­b ą tik nu­s i­ šyp­s o­j o, bet po po­r os die­nų pa­s kam­bi­ no ir pa­s a­k ė, kad bu­v au tei­s i, au­t o­m o­bi­ lis su­g e­d o“, – pri­s i­m i­n ė is­t o­r i­j ą O.Ma­t u­ se­v i­č iū­t ė.

Silp­n a­r e­g iams ir ak­l ie­s iems dar vie­ nas itin svar­b us po­j ū­t is – ly­t ė­j i­m as. Ne­ ma­ž ai Onu­t ės pa­ž įs­t a­m ų dir­b a ma­s a­ žuo­t o­j ais. Jie pirš­t ais, ku­r ie yra daug jaut­r es­n i nei svei­k ų­j ų, ga­l i pa­j aus­t i la­b ai daug. Bū­t ent pirš­t ais skai­t o­m as Brai­ lio raš­t as.

2017 ruduo

Sveikata

Mu­zi­kos ne­keis­tų į re­gė­ji­mą O.Ma­tu­se­v i­čiū­tė sa­vęs ne­kan­k i­na ban­dy­ da­ma at­sa­k y­ti į klau­si­mą, už ką tu­ri gy­ven­ ti tam­so­je. Mo­te­ris įsi­ti­k i­nu­si, kad Die­vas kiek­v ie­nam at­sei­kė­ja tiek, kiek tas ga­li pa­ kel­ti. „Juk ir re­gin­tie­ji ne­bū­na vi­sa­da vi­siš­kai lai­min­gi. Kiek­v ie­nas žmo­g us tu­ri vie­no­k ių ar ki­to­k ių bė­dų, ar­ba pa­t ys jas iš­pu­čia. Pir­ miau­sia rei­k ia mo­kė­ti džiaug­tis tuo, ką tu­ ri“, – vi­siems pa­ta­rė cho­ris­tė.

Ji džiau­gia­si, kad Die­vas da­vė ge­rą pro­tą, ju­dė­ji­mą, svei­kas ko­jas, klau­są, bal­są ir mu­ zi­ką. Pas­ta­ro­ji – ir jos ho­bis, ir mėgs­ta­mas dar­bas. Mo­te­ris svars­tė, kad re­gė­da­ma gal­ būt bū­tų nuė­ju­si vi­sai ki­tu ke­liu. Gal blo­ga link­me? O.Ma­tu­se­v i­čiū­tė nie­ka­da ne­dve­jo­ jo, kad ga­li­my­bės dai­nuo­ti, gro­ti ir klau­sy­tis mu­zi­kos ne­keis­tų ne­tgi į re­gė­ji­mą.

Gal esa­te pa­ste­bė­ ję, kad ak­la­sis, įė­ jęs į pa­tal­pą, kar­tais sprag­te­li pirš­tais?

Pa­gal ai­dą daug ką ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie pa­tal­pą. „Nie­ka­da ne­bu­vau re­gin­ti. Ak­la gi­miau.

Jei­g u ma­t y­čiau, kaip vis­kas bū­tų? Ne­ži­nau.

Gal su mu­zi­ka nie­ko bend­ro da­bar ne­tu­rė­ čiau. Džiau­giuo­si, kad at­ra­dau to­k ią ter­pę.

Mu­zi­ka rei­ka­lin­ga nuo gi­mi­mo iki kars­to.

Ji ly­di, ir kai links­ma, ir kai liūd­na“, – dės­tė veik­li op­ti­mis­tė.

Mu­zi­kuo­ti ją la­bai ska­ti­no tė­vai ir mo­k y­ to­ja. Gro­ti akor­deo­nu iš­mo­ko sa­va­ran­k iš­ kai. Pra­dė­jo rink­ti gar­sus, ir jie kaž­kaip su­ si­rink­da­vo. Pri­si­me­na, kad vė­liau mo­k y­to­jai tu­rė­jo bė­dos, kol iš­mo­kė skam­bi­nant pia­ni­ nu tei­sin­gai lai­k y­ti ran­kas. Jei­g u ne mu­zi­ka, Onu­tė grei­čiau­siai bū­tų ta­pu­si ve­te­ri­na­re. „My­l iu gy­v ū­nus. Kai au­gau kai­me pas mo­čiu­tę, nuo ma­ž ų ver­šiu­k ų neat­sip­lėš­d a­ vau. Koks ma­lo­nu­mas juos glos­t y­t i, ka­sy­ ti“, – už­si­sva­jo­jo cho­r is­tė.

Ža­vi­si krep­ši­niu Kon­cer­tuo­jan­čiai O.Ma­tu­se­v i­čiū­tei ne­truk­ do tai, kad ne­ma­to žiū­ro­v ų. „Šir­di­mi jau­čiu, ar ma­ne žmo­nės prii­ma, ar ne. Dar nie­kas nė­ra nu­švil­pęs“, – juo­kė­ si mo­te­ris.

22

Be­je, ak­lu­mas, anot jos, kai ka­da tik pa­ de­da. Sto­jant į Mu­zi­kos aka­de­mi­ją eg­za­mi­ na­vo gar­sūs at­li­kė­jai. „Po vie­no eg­za­mi­no pa­dai­na­v u­si išė­jau, o drau­gai jau­di­na­si, sa­ ko, juk Vla­di­mi­ras Prud­ni­ko­vas ko­mi­si­jo­je.

Man vie­no­dai, ne­ma­čiau ir ne­si­jau­di­nau“, – šyp­te­lė­jo kau­nie­tė.

Jos po­mė­giai ne to­k ie ekst­re­ma­lūs, kaip A.Bo­cel­li, bet ad­re­na­li­nas su­k y­la. Onu­tė – Kau­no „Žal­gi­rio“ krep­ši­nio ko­man­dos sir­ ga­lė. Ei­na į Eu­ro­ly­gos rung­t y­nes. Dėl ad­re­ na­li­no. Ne­re­giui, aiš­ku, pa­to­giau, kai rung­ ty­nes per te­le­v i­zi­ją ko­men­tuo­ja, bet ji ei­na į are­ną su drau­gais, nes taip sma­giau, gir­di emo­ci­jas. „Ši spor­to ša­ka – di­na­mi­nė, ga­li vis­kas grei­tai ap­si­vers­ti aukš­t yn ko­jom. Tai ma­ne ža­v i“, – ti­k i­no O.Ma­tu­se­v i­čiū­tė.

Lie­t u­v os ak­lų­j ų ir silp­n a­r e­g ių są­j un­ gos Kau­n o sky­r iaus pir­m i­n in­k ės Ro­m os Gir­n ie­n ės įsi­t i­k i­n i­mu, ry­š ys tarp re­g ė­j i­ mo ne­g a­l ios ir mu­z i­k a­lu­m o yra in­d i­v i­ dua­lus. „Nuo psi­cho­lo­gi­jos pri­k lau­so, kaip žmo­ gus su­ge­ba pri­si­tai­ky­ti, priim­ti ak­lu­mą. Pir­ miau­sia paašt­rė­ja ly­tė­ji­mas, klau­sa. Vie­niems – grei­čiau, ki­tiems – lė­čiau. Prik­lau­so nuo to, kaip žmo­gus nu­si­tei­kęs“, – kal­bė­jo pir­mi­nin­ kė, pa­ti ne­dai­nuo­jan­ti ir ne­mu­zi­kuo­jan­ti.

Grei­čiau­siai la­vė­ja klau­sa. Ji dau­giau­sia ga­li pa­dė­ti orien­tuo­tis erd­vė­je. Klau­sai­si, uo­di, lie­ti sie­nas, bal­dus, jei­g u esi pa­tal­po­ je, ir taip orien­tuo­jie­si. Po to iš­si­v ys­to at­stu­ mo po­jū­tis. „Tie­siog pa­jau­ti, kad ne­tru­kus bus sie­na, du­r ys. Gal esa­te pa­ste­bė­ję, kad ak­la­sis, įė­jęs į pa­tal­pą, kar­tais sprag­te­li pirš­tais? Pa­gal ai­dą daug ką ga­li­ma pa­sa­k y­ti apie pa­tal­pą. Daug ką pa­jau­čia­me ir ko­jo­mis – vib­ra­ci­ją, ke­lio nuo­žul­nu­mą. Orien­t y­ras ga­li bū­ti ir ke­lio dan­ga, pa­v yz­džiui, vie­ta, kur bai­gia­si ply­te­ lės“, – var­di­jo R.Gir­nie­nė.

to­bu­lė­ju, bet žiū­rė­da­mas į ki­tus sun­k iai pa­ gau­nu, kaip ką rei­kė­tų da­r y­ti, – pa­si­g uo­dė vai­k i­nas. – Esu dir­bęs su Ma­riu­mi Jam­pols­ kiu. Jam bu­vo la­bai sun­ku, nes ne­pa­v y­ko iš ma­nęs iš­gau­ti tam tik­r ų ju­de­sių. Dėl to nu­ ken­čia šou.“

Mu­zi­ką at­ra­do po trau­mos Jau­na­sis ta­len­tas Graž­v y­das Si­di­niaus­kas, sun­k iai re­gin­tis nuo vai­k ys­tės, ir dai­nuo­ja, ir gro­ja, ir ku­ria mu­zi­ką. Šiuos sa­vo ta­len­tus jis at­ra­do po krau­pios trau­mos. Iki tol la­ biau do­mė­jo­si fut­bo­lu nei me­nais. „Jei­g u ge­riau ma­t y­čiau, be jo­k ios abe­ jo­nės, bū­čiau lai­min­ges­nis. Tik ne­ži­nau, kaip tai at­ro­dy­tų“, – kal­bė­jo vai­k i­nas.

Jis vi­suo­met sva­jo­jo vai­ruo­ti au­to­mo­ bi­lį, de­ja, re­gė­ji­mo ne­ga­lia su­da­ro daug kliū­čių. „Neuž­mez­g u kon­tak­to su žiū­ro­vais. Man tai – pa­ts di­džiau­sias truk­dys. Be to, ne­sup­ran­tu tam tik­ rų ju­de­sių. Prieš veid­ ro­dį dirb­da­mas šiek tiek

Lū­žis: G.Si­di­niaus­kas mu­zi­ka rim­čiau su­si­do­mė­jo po lem­tin­gos trau­mos.

Rai­mun­do Adž­gaus­ko nuo­tr.

Magnetinio rezonanso tomografija (MRT)– pažangi diagnostika nuo galvos iki pirštų galiukų!

Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) – tai vienas pažangiausių, efektyviausių ir saugiausių diagnostikos metodų šiuolaikinėje medicinoje, skirtas neskaidriems organizmo dariniams atvaizduoti ir jų pokyčiams aptikti bei nustatyti. Tai – neinvazinis tyrimo metodas, kurio metu, priešingai nei atliekant rentgenodiagnostinius ar kompiuterinės tomografijos tyrimus, nėra naudojama jonizuojančioji spinduliuotė. MRT naudojama norint diagnozuoti labai platų diapazoną pačių įvairiausių patologijų visose kūno srityse – onkologinius susirgimus, sąnarių, raumenų ar kaulų ligas, insultą, širdies ir kraujagyslių ligas, stebėti kitus vidaus organų sutrikimus. Be to, nauja programinė įranga bei aparato techninės galimybės leidžia skenuoti ir visą žmogaus kūną – nuo galvos iki pirštų galiukų (viso kūno MRT tyrimas).

Magnetinio rezonanso tomografai gali būti uždarojo ir atvirojo tipo. Uždarojo tipo MRT aparatų konstrukcija sukuria kur kas stipresnį magnetinį lauką, nei kad atvirojo tipo magnetinio rezonanso tomografuose. Be to, magnetinio rezonanso tomografai klasifikuojami ir pagal savo magnetinio lauko stiprumą.

Jie gali būti silpno, kuomet galingumas neviršija 0,5 teslos (paprastai 0,1 – 0,5 T), vidutinio (nuo 0,5 T iki 1,0 T), stipraus, kurių magnetinio lauko galingumas siekia 2,0 teslos ir ultrastipraus (daugiau kaip 2,0 T) lauko sistemos. Praktikoje pagal ekonominį naudingumą (kuomet vertingas ir išsamus tiek pats tyrimas, tiek tyrimo kaštai nėra patys didžiausi) dažniausiai naudojami 1,5 T magnetinio rezonanso tomografai.

Verta pažymėti, kad registruojantis tyrimui reikėtų pasidomėti, kokio stiprumo aparatu Jums bus atliekamas MRT tyrimas, kadangi silpnesniu tomografu (pvz., 0,2 T stiprumo atviro tipo tomografu) atliktus tyrimus dažnai tenka kartoti 1,5 T stiprumo aparatu.

Pagrindinis MRT privalumas yra tas, jog šio tyrimo metu nenaudojama jonizuojančioji spinduliuotė (priešingai nei kad atliekant rentgenodiagnostikos ar kompiuterinės tomografijos tyrimus). Taip pat, gaunami vaizdai yra gerokai ryškesni. Taikant šį diagnostikos metodą, pacientą galima tirti trimis plokštumomis – ašine, priekine ir šonine. Be to, MRT tyrimo metu naudojamos kontrastinės medžiagos yra

kur kas saugesnės, nes pagrindinė sudedamoji dalis yra ne jodas, kaip kad kompiuterinėje tomografijoje, o gadolinis.

Kaip ir visi kiti tyrimai, taip ir MRT turi keletą kontraindikacijų, dėl kurių pacientams tyrimas negali būti atliekamas. Pagrindinė kontraindikacija – paciento kūne esantis širdies stimuliatorius, kūne įstrigusios metalinės skeveldros, neaiškūs metaliniai implantai.

Dažna problema, dėl ko į gydymo įstaigą besikreipiantiems asmenims šis tyrimas nebūna atliktas – uždarų patalpų baimė (klaustrofobija).

“Affidea Lietuva”* diagnostikos centruose, esančiuose adresu Savanorių pr. 184 ir Josvainių g. 2, MRT tyrimai atliekami moderniais 1,5 T galingumo aparatais. Tyrimus vertina aukščiausios kvalifikacijos, ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje pripažinimą turintys specialistai. „Affidea Lietuva“ gydytojai radiologai specializuojasi ir dirba labai siauroje srityje, todėl yra tikri savo srities profesionalai ir įvairias patologijas pacientams diagnozuoja ypač tiksliai.

*„Affidea Lietuva“ įmonių grupė radiologinės diagnostikos paslaugas (MRT, kompiuterinė tomografija, rentgenodiagnostika, ultragarso tyrimai, mamografija) teikia Vilniuje, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Utenoje ir Druskininkuose. Tyrimai atliekami aukščiausius tarptautinius kriterijus atitinkančiais aparatais.

Diagnostikos centruose atliekami tiek teritorinių ligonių kasų kompensuojami (reikalingas gydytojo specialisto siuntimas), tiek ir mokami tyrimai.

Daugiau informacijos www.affidea.lt

2017 ruduo

Sveikata

Pla­nai: „Jau­čiu, kad aukš­tes­nės jė­gos ma­ne sau­go di­de­liam tiks­lui“, – mąs­to G.Si­di­niaus­kas.

Per kon­c er­t us ir šiaip ap­l in­k o­j e jis va­d o­v au­j a­s i klau­s a. Net ir va­ž i­n ė­d a­m as dvi­r a­č iu. Daug žmo­n ių, ži­no Graž­v y­d as, nu­s tem­b a su­ž i­no­j ę, kad sun­k iai ma­t an­ tis lyg nie­k ur nie­k o mi­n a dvi­r a­t į, bet jis tai da­r o.

Mu­z i­k i­n ė klau­s a ir mu­z i­k a­lu­m as – jo ge­nuo­s e, kaip ir ne­lem­t a glau­k o­m a. Se­ ne­l is tu­r ė­j o ab­s o­l iu­č ią klau­s ą. Tie­s iog taip su­t a­p o, kad rim­č iau do­m ė­t is mu­z i­ ka pra­d ė­j o tik po ne­l ai­m ės, vi­s iš­k ai apa­ kęs. Dėl glau­k o­mos Graž­v y­d as iki tol šiek tiek ma­t ė. „Laks­t y­da­vau dvi­ra­čiu, siaus­da­vau krep­ ši­nio aikš­te­lė­je ir kaip be mau­dy­nių, šuo­lių į van­de­nį?“ – pri­si­mi­nė po­mė­gius ta­len­tas.

Vie­nas šuo­lių nuo bokš­te­lio į eže­rą Kai­ šia­do­r y­se bai­gė­si itin ne­sėk­min­gai. Kiek pa­ me­na, at­si­tren­kė į žmo­g ų – šis ne­spė­jo pa­si­ trauk­ti. Pa­da­ri­niai siau­bin­gi. Tu­rė­jo mo­k y­ tis pa­sau­lį pa­žin­ti iš nau­jo, ne­be­pa­sik­liau­ jant aki­mis. Vė­liau jam pa­v y­ko su­si­grą­žin­ ti da­lį bu­v u­sio re­gė­ji­mo, ir tai tik dėl di­de­lio me­di­kų pro­fe­sio­na­lu­mo.

24

Šo­kas, kad ne­be­ma­to, pri­ver­tė Graž­v y­dą suaug­ti anks­čiau lai­ko. „Pra­dė­jau do­mė­tis mu­zi­ka. Gal anks­čiau tie­siog ne­bu­vau at­ra­ dęs sa­vęs? Bu­vau pri­vers­tas kaž­ko im­tis, vis­ ką per­gal­vo­ti“, – pa­sa­ko­jo vai­k i­nas ir pri­si­ mi­nė la­bai skau­di­nu­sias bend­raam­žių pa­ ty­čias.

Se­ne­lis gro­jo ar­mo­ni­ka ir pa­siū­lė anū­kui su­si­drau­gau­ti su šiuo inst­ru­men­tu, ga­lin­čiu pa­dė­ti nu­v y­ti ša­lin niū­rias min­tis.

Mu­zi­ki­nė klau­sa ir mu­zi­ka­lu­mas – jo ge­nuo­se, kaip ir ne­ lem­ta glau­ko­ma. Se­ ne­lis tu­rė­jo ab­so­liu­ čią klau­są.

Karolio Kavolėlio / BFL nuo­tr.

„Pa­ban­d žiau. Sek­da­vo­si pa­tai­k y­t i į na­ tas“, – apie mu­zi­k i­n į ke­l ią kal­bė­jo vai­k i­nas, vė­l iau bai­gęs ir mu­zi­kos mo­k yk­lą.

Da­bar jis gro­ja for­te­pi­jo­nu, sak­so­fo­nu, ku­ku­le­le, ha­va­jie­tiš­ka gi­ta­ra, bet mu­zi­ka­v i­ mas ir kū­r y­ba – ant­ro­je vie­to­je. Graž­v y­dui svar­biau­sia – dai­na­v i­mas. „Ma­nau, kad ne vel­tui man taip nu­ti­ko, – kal­bė­jo ir apie li­gą, ir apie ne­lai­mę. – Daug esu pa­t y­ręs ir ge­r ų, ir blo­g ų da­ly­kų. Vi­sa­ da kaž­kaip iš­si­su­ku, iš­g y­ve­nu. Jau­čiu, kad aukš­tes­nės jė­gos ma­ne sau­go di­de­liam tiks­ lui. Gal tu­rė­čiau bū­ti ži­no­mas at­li­kė­jas?

Bent jau no­rė­čiau toks bū­ti.“ Jei­g u ne re­gos su­tri­k i­mai, tik­riau­siai bū­tų ta­pęs fut­bo­li­nin­ku. Ad­re­na­li­no troš­k i­mas jį ir to­liau val­do. „Ke­lio­nės žiau­riai įkve­pia. Kal­nai at­ve­ria ki­to­k į mąs­t y­mą, to­k iu ne­si­va­do­vau­ju kas­ die­ny­bė­je“, – už­si­sva­jo­jo at­li­kė­jas.

Jis net ne­ven­gia šuo­lių į van­de­nį. Kar­tais nu­va­žiuo­ja pa­šo­k i­nė­ti nuo to pa­ties bokš­te­ lio, kur įvy­ko skau­di ne­lai­mė. Vai­k i­no pla­ nuo­se – ir šuo­lis pa­ra­šiu­tu.

Krio­sau­nos (krio­ka­bi­nos) tai­ky­mas stip­ri­na at­spa­ru­mą aler­gi­nėms li­goms ir dep­re­si­jai

C

entro „Grand SPA Lie­tu­va“ rea­bi­li­ta­ci­nio gy­dy­mo ko­man­ da (gy­dy­to­jai rea­bi­li­to­lo­gai, ki­ne­zi­te­ra­peu­tai, gy­dy­to­jas die­to­lo­gas, me­di­ci­nos psi­cho­ lo­gas, slau­g y­to­jos), rem­da­ma­si il­ga­lai­ke dar­ bo pa­tir­ti­mi, ga­li drą­siai teig­ti, kad tai­kant krio­ka­bi­nos pro­ce­dū­ras su­stip­rė­ja at­spa­ru­ mas aler­gi­nėms li­goms ir grei­čiau su­ma­ži­na­ ma dep­re­si­ja, nuo­la­ti­nė įtam­pa bei stre­sas.

Nuo se­nų lai­kų šal­tis bu­vo nau­do­ja­mas kaip gy­dy­mo prie­mo­nė. Apie tei­gia­mą šal­ čio efek­tą sa­vo kū­ri­niuo­se mi­nė­jo ži­no­mi se­ no­vės gy­dy­to­jai, to­kie kaip Hi­pok­ra­tas, Ga­ le­nas, Avi­ce­na ir kt. Mes pui­k iai ži­no­me, kad le­do komp­re­sas pa­nai­k i­na skaus­mą ir ti­ni­mą, at­si­ra­du­sius po saus­g ys­lių pa­tem­pi­mų, su­mu­ ši­mų bei ki­tų trau­mų. Nuo se­no žmo­nės grū­ di­no­si mau­dy­da­mie­si šal­ta­me van­de­ny­je. Vi­ sais lai­kais bu­vo spren­džia­mas klau­si­mas, kaip mak­si­ma­liai iš­nau­do­ti šal­dy­mo efek­tą žmo­gaus or­ga­niz­mui. Moks­li­nin­kai dir­bo iš­ ti­sus me­tus, kol ga­liau­siai pa­sie­kė no­ri­mą re­ zul­ta­tą – su­kū­rė krio­ka­bi­ną! Krio­te­ra­pi­jos (šal­dy­mo) pro­ce­dū­ros pla­čiai tai­ko­mos kos­ me­to­lo­gi­jo­je ir me­di­ci­no­je. Šios pro­ce­dū­ros da­ro di­džiu­lį sta­bi­li­za­vi­mo po­vei­k į imu­ni­ niams ir me­džia­gų apy­kai­tos pro­ce­sams. Me­ di­ci­nos li­te­ra­tū­ro­je mi­ni­mos per­spek­ty­vios kryp­tys: pul­mo­no­lo­gi­ja (bron­chi­nė ast­ma, lė­ ti­nis bron­chi­tas, lė­ti­nė pneu­mo­ni­ja), gi­ne­ko­ lo­gi­ja (ne­vai­sin­gu­mas, abor­to pa­da­ri­nių ša­li­ ni­mas, kli­mak­sas, en­do­met­rio­zė), nu­de­gi­mų gy­dy­mas, chi­rur­gi­ja (pro­kto­lo­gi­ja ir trau­ma­ to­lo­gi­ja), gast­roen­te­ro­lo­gi­ja, ver­ter­bo­lo­gi­ja, spor­to me­di­ci­na, der­ma­to­lo­gi­ja ir kt. Krio­te­ ra­pi­ja jau il­gą lai­ką tai­ko­ma Vo­k ie­ti­jo­je, Ja­po­ ni­jo­je, Ru­si­jo­je ir kt. pa­sau­lio ša­ly­se.

Krio­ka­bi­nos efek­ty­vu­mas: ■■ Bend­ro or­ga­niz­mo to­nu­so pa­lai­k y­mas.

■■ Imu­ni­te­to stip­ri­ni­mas.

■■ Or­ga­niz­mo nu­si­lpu­sių funk­ci­jų re­ge­ ne­ra­ci­ja.

■■ Odos to­ni­za­v i­mas.

■■ Efek­t y­v i an­ti­ce­liu­li­ti­nė pro­ce­dū­ra.

■■ Ka­lo­ri­jų de­gi­ni­mas (vie­nos pro­ce­dū­ros me­tu – nuo 500 iki 2 000 kcal).

■■ Stre­so, nuo­la­ti­nės įtam­pos, dep­re­si­nės bū­se­nos ma­ži­ni­mas.

■■ Pa­gi­rių ne­ga­la­v i­mų ša­li­ni­mas ( vie­nas sean­sas).

■■ Krau­jo­ta­kos ge­ri­ni­mas.

■■ Ge­ri­na cent­ri­nės ir ve­ge­ta­t y­v i­nės ner­v ų sis­te­mos veik­lą.

■■ Ats­pa­ru­mas aler­gi­nėms li­goms.

■■ Stu­bu­ro li­g ų pro­fi ­lak­ti­ka.

■■ En­dok­ri­ni­nių ir imu­ni­nių lė­ti­nių li­g ų pro­fi ­lak­ti­ka.

■■ Ūmių res­pi­ra­to­ri­nių, šir­dies krau­ja­g ys­ lių, plau­čių ir bron­chų li­g ų pro­fi ­lak­ti­ka.

■■ Spor­ti­nei for­mai pa­lai­ky­ti ir rea­bi­li­ta­ci­jai po trau­mų bei fi­zi­nių krū­vių (skaus­mo ir rau­ me­nų spaz­mų ša­li­ni­mas, ti­ni­mo ma­žė­ji­mas).

Svei­ka­tos kur­są su­da­ro 10–15 sean­sų per dvi tris sa­vai­tes, ku­rių me­tu pro­ce­dū­rai skir­ tas lai­kas ga­li kis­ti nuo 0,5 iki 3 mi­nu­čių.

Svei­ka­tos kur­są su­da­ro 5, 10 ar­ba 15 sean­sų, ku­rių me­tu pro­ ce­dū­rai skir­tas lai­kas ga­li kis­ti nuo 0,5 iki 3 mi­nu­ čių.

Nau­do­tis šio­mis pro­ce­dū­ro­mis drau­džia­ma: jei pa­cien­tas karš­čiuo­ja, ser­ga ūmia in­fek­ ci­ne li­ga, tu­ber­ku­lio­ze, dia­be­tu, šir­dies ar krau­ja­g ys­lių ne­pa­kan­ka­mu­mu ar kt. li­go­ mis, ku­rių ei­gai ken­k ia me­džia­g ų apy­kai­tos spar­ti­ni­mas, yra aler­giš­kas šal­čiui.

Tai­syk­lin­gai nau­do­jan­tis krio­sau­na šal­tis nie­ka­da ne­pri­da­r ys bė­dos.

Krio­ka­bi­no­je, vei­kiant dirb­ti­niam šal­čiui, ku­ rio tem­pe­ra­tū­ros re­ži­mas svy­ruo­ja nuo –130 0C iki –150 0C, iš or­ga­niz­mo ša­li­na­mas ne van­duo, o ka­lo­ri­jos. Jei­gu po ap­si­lan­ky­mo krio­ka­bi­no­ je bus mai­ti­na­ma­si su­ba­lan­suo­tai, t.y. per die­ ną ne­bus su­var­to­ja­ma dau­giau kaip 1000–1500 kcal, ne­tru­kus bus ma­to­mi re­zul­ta­tai.

Pa­ren­gė FMR gy­dy­to­ja Dalia Vo­sy­lie­nė

UAB „Grand SPA Lietuva“ V.Kudirkos g. 45, Druskininkai LT-66120, Lietuva Te.: +370 313 51200 e. paštas reservation@grandspa.lt; www.grandspa.lt 25

2017 ruduo

Sveikata

Apie vė­žio ri­zi­k

Pa­vel­di­mo vė­žio sind­ro­mas yra ge­ne­ti­nė li­ga, ku­rią su­ke­lia pa­vel­dė­ta vie­no ar ke­lių ge­nų, su­si­ju­sių su vė­žio iš­si­vys­ty­mu, mu­ta­ci­ja. „Pa­vel­dė­ta mu­ta­ci­ja ne­su­ke­lia vė­žio, ta­čiau reikš­ min­gai pa­di­di­na ri­zi­ką juo sirg­ti, – tei­gia Nacionalinio vėžio instituto gydytoja genetikė Olga Liaugaudienė. – Iki 10 pro­c. vi­sų na­vi­kų yra pa­vel­dė­ti.“ Esant pa­vel­di­mo vė­žio sind­ro­mams bū­din­ga ne tik di­des­nė vė­žio ri­zi­ka, bet ne­re­tai ir sun­ kes­nė komp­li­kuo­ta li­gos ei­ga, dau­gy­bi­niai na­ vi­kai. Pa­vel­di­mo vė­žio sind­ro­mai nė­ra daž­ni, ta­čiau, esant sind­ro­mui, ri­zi­ka su­si­rgti on­ko­lo­ gi­ne li­ga pa­di­dė­ja nuo ke­lių iki ke­lio­li­kos kar­tų.

Pa­sak gy­dy­to­jos ge­ne­ti­kės O.Liau­gau­die­ nės, pa­vel­di­mo vė­žio sind­ro­mai įta­ria­mi anks­ti (jau­no am­žiaus) vė­žiu su­si­rgu­siems pa­cien­tams, esant ke­lių lo­ka­li­za­ci­jų na­v i­ kams, kar­to­jan­tis tai pa­čiai ar­ba ge­ne­tiš­kai su­si­ju­siai on­ko­lo­gi­nei li­gai šei­mo­je ir esant tam tik­ro re­to ti­po na­v i­kams.

ge­nai mutuoja Vė­ž ys – sun­k i li­ga, pa­lie­čian­ti ne vie­ną šei­ mą. Dėl li­gos kal­ti­na­me kenks­min­g us ap­ lin­kos veiks­nius, ža­lin­g us įpro­čius ir, aiš­ ku, ge­nus. Tik­ra tie­sa, vė­ž ys – ge­nų po­k y­ čių su­kel­ta li­ga. Dau­ge­liu at­ve­jų šie po­k y­čiai įvyks­ta per gy­ve­ni­mą kau­pian­tis kenks­min­ gų veiks­nių pa­da­ri­niams, bet kar­tais pa­k i­tę ge­nai yra tie­siog pa­vel­di­mi. Pa­vel­dė­tas pa­k i­ tęs vė­žio ri­zi­kos ge­nas anks­čiau ar vė­liau ga­ li pa­si­reikš­ti kaip pa­vel­di­mo vė­žio sind­ro­ mas, su­kel­da­mas on­ko­lo­gi­nę li­gą ar net ke­ le­tų jų. Ne­sun­k iai ra­si­me šei­mų, ku­rio­se ta pa­čia on­ko­lo­gi­ne li­ga ser­ga ke­lios kar­tos ar vė­ži­nės li­gos yra tie­siog daž­nes­nės nei įpras­ ta. Už šią liūd­ną gi­mi­nės lem­t į daž­niau­siai at­sa­k in­gas vie­nas pa­k i­tęs ge­nas.

Ne vi­sų vė­žio ri­zi­kos ge­nų mu­ta­ci­jos vie­no­ dai grės­min­gos. „Tie ge­nai, ku­rių mu­ta­ci­jos pa­di­di­na ri­zi­ką sirg­ti vė­žiu dau­giau nei ke­tu­ris kar­tus, pa­ly­gin­ti su bend­ra po­pu­lia­ci­ne ri­zi­ ka, pri­ski­ria­mi prie di­de­lės vė­žio ri­zi­kos ge­nų, – aiš­ki­na gy­dy­to­ja ge­ne­ti­kė. – Šių ge­nų mu­ta­ ci­jų su­ke­lia­ma įvai­rių lo­ka­li­za­ci­jų vė­žio ri­zi­ka yra ge­rai ži­no­ma, su­da­ry­tos spe­ci­fin ­ ės il­ga­lai­ kio ste­bė­ji­mo ir ri­zi­kos ma­ži­ni­mo re­ko­men­da­ ci­jos, o ge­nų mu­ta­ci­jų iš­ty­ri­mo nau­da yra nea­ be­jo­ti­na. Čia ga­li­ma pa­mi­nė­ti ge­nų mu­ta­ci­ jas BRCA1 ir BRCA2, ku­rios yra pa­grin­di­niai ir svar­biau­si krū­ties ir kiau­ši­džių vė­žio ge­ne­ ti­niai ri­zi­kos veiks­niai. Juos iš­si­tir­ti re­ko­men­ 26

duo­ja­ma vi­soms mo­te­rims, tu­rin­čioms šei­mi­ nę krū­ties ar kiau­ši­džių vė­žio is­to­ri­ją.“ Vi­du­ti­nės ar ma­žos vė­žio ri­zi­kos ge­nai on­ ko­lo­gi­nės li­gos grės­mę pa­di­di­na ne taip pa­ste­ bi­mai. „Pap­ras­tai yra ži­no­ma jų su­ke­lia­ma ri­ zi­ka su­si­rgti bent vie­nos lo­ka­li­za­ci­jos na­vi­kais, ta­čiau dau­ge­liu at­ve­jų jų po­vei­kis vis dar iš­lie­ ka dis­ku­si­jos ob­jek­tu, – tei­gia gy­dy­to­ja O.Liau­ gau­die­nė. – Dėl to nė­ra griež­tai api­brėž­tų, moks­li­niais ty­ri­mais pa­tvir­tin­tų ri­zi­kos ma­ži­ ni­mo, ste­bė­ji­mo re­ko­men­da­ci­jų ne­di­de­lės vė­ žio ri­zi­kos ge­nų mu­ta­ci­jų ne­šio­to­jams.“ Šie vė­žio ri­zi­kos ge­nai ma­žiau iš­t y­ri­nė­ ti. Jie ga­li lem­ti vė­žio ri­zi­ką šei­mo­se, ku­rio­se vė­žio at­ve­jai pa­si­kar­to­ja kiek­v ie­no­je kar­to­je, ta­čiau ne­bu­vo nu­sta­t y­ta ge­ne­ti­nių mu­ta­ci­jų,

nes po­pu­lia­riau­sių vė­žio ge­nų ty­ri­mai da­ vė nei­gia­mą at­sa­k y­mą, o re­tie­ji ge­nai tie­siog ne­bu­vo ti­ria­mi. „Pas­ta­ruo­ju me­tu vis dau­ giau po­pu­lia­ru­mo įgau­na po­li­ge­ni­nis vė­žio pa­vel­di­mu­mo mo­de­lis, pa­gal ku­rį pa­vel­di­ mą po­lin­k į sirg­ti vė­žiu ga­li nu­lem­ti ke­lių ne­ di­de­lės ri­zi­kos ge­nų mu­ta­ci­jų su­mi­nis po­ vei­k is“, – sa­ko O.Liau­gau­die­nė. Šiuo me­tu kli­ni­ko­je vis daž­niau tai­ko­mi nau­jau­si ge­ne­ti­nės ana­li­zės me­to­dai lei­džia iš­tir­ti net ir re­tų­jų ge­nų mu­ta­ci­jas ir pa­t vir­ tin­ti šei­mi­nio vė­žio sind­ro­mo diag­no­zę. Na­ cio­na­li­nia­me vė­žio ins­ti­tu­te ne­se­niai pra­dė­jo veik­ti nau­jau­sia įran­ga ap­rū­pin­ta Ge­ne­ti­nės diag­nos­ti­kos la­bo­ra­to­ri­ja. Per tris la­bo­ra­to­ ri­jos dar­bo mė­ne­sius dėl pa­vel­di­mos BRCA ge­nų mu­ta­ci­jos tik­ri­no­si apie 150 mo­te­rų. „Aš­tuo­nioms mo­te­rims jau pir­mo­jo ty­ri­mo me­tu nu­sta­tė­me BRCA1 ge­no mu­ta­ci­ją, ki­ tų mė­gi­nius te­ko ana­li­zuo­ti de­ta­liau, tai­kant nau­jos kar­tos se­kos­kai­tą, – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ ja ge­ne­ti­kė. – Nus­ta­tė­me ne vie­ną ki­tais ty­ ri­mais ne­pas­te­bė­tą BRCA1 ge­no mu­ta­ci­ją, o gre­ta to iden­ti­fi­ka­vo­me dvi BRCA2 mu­ta­ci­ jos ne­šio­to­jas, nors šiaip šio ge­no mu­ta­ci­jos gan re­tos ir Lie­tu­vo­je ma­žai ty­ri­nė­tos.“

Ką ži­no­me apie pro­sta­tos vė­žio pa­vel­di­mu­mą

Ol­ga Liau­gau­die­nė:

Aš­tuo­nioms mo­te­ rims jau pir­mo­jo ty­ ri­mo me­tu nu­sta­tė­me BRCA1 ge­no mu­ta­ci­ ją, ki­tų mė­gi­nius te­ko ana­li­zuo­ti de­ta­liau, tai­kant nau­jos kar­tos se­kos­kai­tą.

Apie pro­sta­tos vė­žio pa­vel­di­mu­mą pa­sa­ko­ ja Na­cio­na­li­nio vė­žio ins­ti­tu­to di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja moks­lui ir plėt­rai pro­f. So­na­ta Jar­ma­lai­tė. „Pros­ta­tos vė­ž ys – daž­niau­sia vy­r ų on­ko­ lo­gi­nė li­ga Lie­tu­vo­je ir dau­ge­ly­je Va­ka­r ų pa­ sau­lio ša­lių. Kas­met Lie­tu­vo­je diag­no­zuo­ja­ ma dau­giau kaip 2,5 tūkst. nau­jų pro­sta­tos vė­žio at­ve­jų.

Pas­ta­ruo­ju me­tu vis daž­niau kal­ba­ma, kad BRCA ge­nų mu­ta­ci­jos pa­di­di­na ne tik krū­ ties ir kiau­ši­džių vė­žio ri­zi­ką, bet ga­li bū­ti ir pa­vel­di­mo pro­sta­tos vė­žio ri­zi­kos prie­žas­ti­ mi. Ge­ne­ti­niai ty­ri­mai ro­do, kad apie ket­vir­ ta­da­lį vi­sų pro­sta­tos vė­žio at­ve­jų ga­li­ma sie­ti su pa­vel­di­mų mu­ta­ci­jų per­da­vi­mu. Šve­di­jo­ je at­lik­tas po­pu­lia­ci­nis ty­ri­mas pa­ro­dė, kad ri­zi­ka su­si­rgti pro­sta­tos vė­žiu du tris kar­tus di­des­nė, kai ser­ga bro­lis ar tė­vas, bet jei ser­ga abu – pro­sta­tos vė­žio ri­zi­ka išau­ga iki aš­tuo­ nių su pu­se kar­to. Ak­t y­viai ieš­ko­ma šių pro­ sta­tos vė­žio ri­zi­kos ge­nų, ta­čiau dau­gu­ma jų yra gan re­ti, ma­žos vė­žio ri­zi­kos, tad sun­k iai nu­sta­to­mi at­lie­kant po­pu­lia­ci­nius ty­ri­mus.

2017 ruduo

zi­kos ge­nus Pro­f. So­na­ta Jar­ma­lai­tė:

Na­cio­na­li­nio vė­žio ins­ti­tu­to spe­cia­lis­tai, spręs­da­mi šei­mi­nio vė­žio pro­ble­mas, de­ da vi­sas pa­stan­gas kuo anks­čiau įspė­ti apie li­gos ri­zi­ką.

Tarp šių ne­di­de­lės pro­sta­tos vė­žio ri­zi­kos ge­ nų yra ir BRCA ge­nai, anks­čiau sie­ti tik su mo­te­rų on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis. Paaiš­kė­jo, kad, esant pa­vel­dė­tai BRCA2 ge­no mu­ta­ci­jai, ri­zi­ka su­si­rgti pro­sta­tos vė­žiu sie­k ia iki 20 pro­c., o BRCA1 – 9,5 pro­c.

Ka­dan­gi tai ma­žos vė­žio ri­zi­kos ge­nai, aki­ vaiz­du, kad tarp pro­sta­tos vė­žiu ser­gan­čių vy­ rų šių ge­nų mu­ta­ci­jų ne­šio­to­jų nė­ra daug. Iš­ ty­rus dau­giau kaip 2 tūkst. pro­sta­tos vė­žiu sir­ gu­sių vy­rų, nu­sta­ty­ti tik 79 BRCA ge­nų mu­ ta­ci­jų ne­šio­to­jai. Ta­čiau šis ty­ri­mas at­sklei­dė sva­rią prie­žas­tį, ko­dėl vy­rams rei­kė­tų tik­rin­ tis dėl BRCA mu­ta­ci­jos pa­vel­dė­ji­mo. Pa­to­ge­ ni­nių BRCA ge­nų mu­ta­ci­jų ne­šio­to­jams daug daž­niau bu­vo diag­no­zuo­ja­ma ag­re­sy­vios ei­ gos me­tas­ta­zi­nė li­ga, jų trum­pes­nė iš­g y­ve­ni­ mo truk­mė. At­lie­kant šį ty­ri­mą va­di­na­mie­ ji BRCA nei­gia­mi pa­cien­tai, diag­no­za­vus pro­ sta­tos vė­žį, vi­du­ti­niš­kai iš­g y­ve­no apie try­li­ka me­tų, o BRCA2 ge­no mu­ta­ci­jos ne­šio­to­jai – per­pus trum­piau – še­še­rius su pu­se me­tų.

Kli­ni­cis­tai ir moks­li­nin­kai ak­t y­v iai dis­ ku­tuo­ja apie PSA tes­to, pro­sta­tos spe­ci­fi­nio an­ti­ge­no ty­ri­mo, nau­dą ir ty­ri­mų in­ten­sy­

vu­mą vy­rams – pa­to­ge­ni­nių BRCA mu­ta­ci­ jų ne­šio­to­jams. Ka­dan­gi mu­ta­ci­jos tu­rė­ji­mas ne­daug pa­di­di­na li­gos ri­zi­ką, tad ir ty­ri­mų in­ten­sy­v u­mas ne­tu­rė­tų bū­ti la­bai di­de­lis.

Ta­čiau kai ku­rio­se ša­ly­se vy­rams, ku­riems nu­sta­t y­ta BRCA2 ge­no mu­ta­ci­ja, re­ko­men­ duo­ja­ma PSA ty­ri­mą at­lik­ti kas­met, re­g u­lia­ riai kon­sul­tuo­tis su gy­dy­to­ju uro­lo­g u, kar­ tu nu­ma­t y­ti pro­sta­tos vė­žio ri­zi­kos įver­ti­ ni­mo stra­te­gi­ją, ap­tar­ti anks­t y­vos diag­nos­ ti­kos bū­dus. Svar­bu ži­no­ti ir tai, kad BRCA ge­no mu­ta­ci­jos ne­šio­to­jas ga­li pa­k i­tu­sį ge­ną per­duo­ti ne tik vy­riš­kai, bet mo­te­riš­kai pa­ li­kuo­nių li­ni­jai, pa­di­din­da­mas jų krū­ties ar kiau­ši­džių vė­žio ri­zi­ką. Gy­dy­to­jo ge­ne­ti­ko kon­sul­ta­ci­jos to­k ioms šei­moms, ku­rio­se pa­ si­reiš­k ia pa­vel­di­mo vė­žio sind­ro­mai, yra di­ de­lė pa­gal­ba ir bū­ti­ny­bė.

Na­cio­na­li­nio vė­žio ins­ti­tu­to spe­cia­lis­tai, spręs­da­mi šei­mi­nio vė­žio pro­ble­mas, de­da vi­sas pa­stan­gas kuo anks­čiau įspė­ti apie li­gos ri­zi­ką. Ins­ti­tu­to tink­la­la­py­je www.nvi.lt ra­si­ te in­for­ma­ci­ją apie BRCA ge­nų ty­ri­mus ir ka­ da juos rei­kė­tų at­lik­ti. Vi­sų pir­ma, kai on­ko­ lo­gi­nė li­ga (krū­ties, kiau­ši­džių, pro­sta­tos, ka­ sos, ki­ti na­vi­kai) nu­sta­to­ma iki 50 me­tų ir kai ar­ti­miau­si gi­mi­nės (tė­vas, mo­ti­na, bro­lis, se­ suo) ser­ga ar sir­go on­ko­lo­gi­ne li­ga. Diag­no­za­ vus vė­žį, ge­ne­ti­nio ty­ri­mo re­zul­ta­tai ga­li pa­ dė­ti gy­dy­to­jams on­ko­lo­gams ap­si­spręs­ti pa­ si­ren­kant gy­dy­mo stra­te­gi­ją. Be to, rei­k ia at­ min­ti, kad vė­žys, diag­no­zuo­tas anks­ty­v ų sta­ di­jų, dau­ge­liu at­ve­jų yra pa­g y­do­ma li­ga. Ge­ ne­ti­nio ty­ri­mo in­for­ma­ci­ja ne ma­žiau svar­bi ir li­go­nio šei­mos na­riams. Pa­to­ge­ni­nės mu­ta­ ci­jos ne­šio­to­jo pir­mos ei­lės gi­mi­nės taip pat tu­rė­tų pa­si­kon­sul­tuo­ti su gy­dy­to­ju ge­ne­ti­ku dėl ge­ne­ti­nio iš­ty­ri­mo svar­bos, ap­si­lan­ky­ti pas šei­mos gy­dy­to­ją ir ap­tar­ti anks­ty­vos vė­ žio diag­nos­ti­kos prie­mo­nes ir bū­dus.“

Sveikata

pro­ce­dū­ras, to­dėl mū­sų li­go­niai gau­na eu­ ro­pi­nio ly­gio diag­nos­ti­nį iš­t y­ri­mą prieš ski­ riant gy­dy­mą nau­jau­siais vais­tais. Per tris la­bo­ra­to­ri­jos dar­bo mė­ne­sius iš­t y­rė­me be­ veik 150 na­v i­kų. Nus­ta­čius ti­ria­mo ge­no mu­ta­ci­ją li­go­niams bu­vo pa­skir­ta mo­der­ni tai­k i­nių te­ra­pi­ja, ku­ri veiks­min­gai gy­do net pa­žen­g u­sių sta­di­jų me­tas­ta­za­v u­sį vė­žį.“ „Pas­ta­ro­jo de­šimt­me­čio moks­lo pa­sie­k i­ mai lei­do nu­sta­t y­ti kri­ti­nes me­la­no­mų vys­ ty­mą­si le­mian­čias mu­ta­ci­jas ir su­kur­ti į mu­ tan­ti­nį bal­t y­mą nu­k reip­tą gy­dy­mą – va­di­ na­mą­ją tai­k i­nių te­ra­pi­ją. Pa­žen­g u­sių sta­di­ jų me­la­no­mai gy­dy­ti nau­do­ja­mi nau­jos kar­ tos vais­tai, blo­kuo­jan­t ys mu­tan­ti­nių BRAF ir MEK bal­t y­mų veik­lą (BRAF ir MEK in­hi­ bi­to­riai), slo­pi­na na­v i­ko au­gi­mą ir pli­ti­mą. Šių vais­tų kom­bi­na­ci­ja ga­li bū­ti ski­ria­ma tik tiems pa­cien­tams, ku­rių me­la­no­mą su­kė­lė BRAF ge­no mu­ta­ci­ja“ , – paaiš­k i­na ge­ne­ti­kė.

Ge­ne­tiš­kai iš­t y­rus anks­t y­v ų­jų sta­di­jų me­ la­no­ma ser­gan­čius pa­cien­tus pa­ste­bė­ta, kad kri­ti­nė mu­ta­ci­ja, le­mian­ti li­gos pro­gre­sa­v i­ mą, at­si­ran­da ge­ro­kai anks­čiau, nei da­bar­ti­ nės sche­mos lei­džia pa­skir­ti tai­k i­nių te­ra­pi­ ją. „Ti­k i­mės, kad mū­sų ty­ri­mai pa­dės su­for­ muo­ti nau­jas veiks­min­ges­nes gy­dy­mo sche­ mas ir taip pa­ge­rins vė­žiu ser­gan­čių li­go­nių iš­g y­ve­na­mu­mą“, – sa­ko dr. R.Sa­ba­liaus­kai­tė.

Nau­jie­nos gy­dant me­la­no­mą Apie ki­tus ge­ne­ti­nius ty­ri­mus, vyk­do­mus Na­cio­na­li­nio vė­žio ins­ti­tu­to Ge­ne­ti­nės diag­ nos­ti­kos la­bo­ra­to­ri­jo­je, kal­ba­me su la­bo­ra­ to­ri­jos ve­dė­ja dr. Ra­sa Sa­ba­liaus­kai­te. „Na­cio­na­li­nio vė­žio ins­ti­tu­te yra vi­sos ga­ li­my­bės at­lik­ti iš­sa­mų ge­ne­ti­nį na­v i­ko iš­t y­ ri­mą, nu­sta­t y­ti šiai li­gai spe­ci­fi­nes ge­nų mu­ ta­ci­jas ir pa­skir­ti efek­t y­v ų šiuo­lai­k i­nį gy­dy­ mą, – sa­ko la­bo­ra­to­ri­jos ve­dė­ja dr. Ra­sa Sa­ ba­liaus­kai­tė. – Ne­se­niai įkur­to­je Ge­ne­ti­nės diag­nos­ti­kos la­bo­ra­to­ri­jo­je įdie­gė­me stan­ dar­ti­zuo­tas, tarp­tau­ti­nį ly­g į ati­tin­kan­čias

Dr. Ra­sa Sa­ba­liaus­kai­tĖ:

Pas­ta­ro­jo de­šimt­me­ čio moks­lo pa­sie­ki­ mai lei­do nu­sta­ty­ ti kri­ti­nes me­la­no­mų vys­ty­mą­si le­mian­čias mu­ta­ci­jas.

27

2017 ruduo

Sveikata

Ko­dėl rei­ka­lin­gi krau­jo ty­ri­mai?

N

uo­lat sku­bė­da­mi ne­re­tai pa­ mirš­ta­me sa­vo svei­ka­tą. At­ ro­do, kad vi­sas pro­ble­mas iš­spren­d žia gy­dy­to­jo pa­ skir­ta vais­tų tab­le­tė ar iš­ po­pu­lia­rė­ję mais­to pa­pil­dai, to­dėl daž­nai net ne­pas­te­bi­me iš pa­sa­lų pri­slin­ku­sios klas­tin­ gos li­gos, ku­rios po­ž y­mių neiš­da­vė nei simp­ to­mai, nei pa­ti mo­der­niau­sia inst­ru­men­ti­ nės diag­nos­ti­kos įran­ga. Apie tai, ko­dėl svar­ būs krau­jo ty­ri­mai ir ko­k ias li­gas ga­li­ma juos pa­si­tel­kus ap­tik­ti, kal­ba­mės su Me­di­ci­nos diag­nos­ti­kos ir la­bo­ra­to­ri­nių ty­ri­mų aso­cia­ ci­jos pre­zi­den­te, la­bo­ra­to­ri­nės me­di­ci­nos gy­ dy­to­ja Dan­gi­ra Ba­bens­k ie­ne.

– Ko­dėl svar­būs krau­jo ty­ri­mai?

– Kiek­vie­nas žmo­gaus or­ga­nas or­ga­niz­me at­lie­ka tam tik­rą funk­ci­ją ir į krau­ją iš­ski­ria ati­tin­ka­mų me­džia­gų. Pa­vyz­džiui, skyd­liau­ kė iš­ski­ria ke­tu­ris hor­mo­nus, to­dėl, no­rint pa­tik­rin­ti skyd­liau­kės veik­lą, tu­ri­me at­lik­ti krau­jo ty­ri­mus ir žiū­rė­ti, kiek hor­mo­nų skyd­ liau­kė iš­ski­ria. Šiuo at­ve­ju svar­bu at­lik­ti ne tik vie­no hor­mo­no ty­ri­mą, nes ga­li bū­ti, kad vie­no iš­ski­ria­ma, kiek rei­kia, bet ki­tų – ne.

Pa­da­rius vi­sų skyd­liau­kės hor­mo­nų ty­ri­mus, gau­na­me re­zul­ta­tą, kiek šių me­džia­gų yra mū­sų krau­jy­je. Jei per ma­žai ar per daug, va­ di­na­si, yra pro­ble­ma ir žmo­gus gy­do­si.

– Kiek­vie­nas tu­ri­me sa­vo šei­mos gy­dy­to­ją.

Ar vien jo už­ten­ka no­rint pa­si­rū­pin­ti sa­vo svei­ka­ta?

– Šei­mos gy­dy­to­jo ga­lios yra la­bai ri­bo­tos.

Pap­ras­tai šei­mos kli­ni­ko­se ne­mo­ka­mai at­ lie­ka­ma vos ke­le­tas ty­ri­mų: bend­ras krau­jo, šla­pi­mo, cho­les­te­ro­lio ir elekt­ro­li­tų. Šie ty­ri­mai bend­ros or­ga­niz­mo būk­lės neatsk­ lei­džia. Pa­vyz­džiui, vie­nas bend­ro cho­les­te­ro­lio ty­ri­mas yra vi­siš­kai nein­for­ma­ty­vus. Rei­kia at­lik­ti li­pi­dog­ ra­mos ty­ri­mą, ku­

28

ris su­si­de­da iš ke­tu­rių cho­les­te­ro­lio frak­ci­jų, to­dėl kons­ta­ta­vi­mas, jog pa­di­dė­jęs bend­ra­sis cho­les­te­ro­lis, dar ne­reiš­kia, kad yra kaž­kas blo­gai, nes ga­li bū­ti pa­di­dė­ju­si ge­ro­ji frak­ ci­ja, o tai yra la­bai ge­rai. Va­di­na­si, šei­mos gy­dy­to­jo ski­ria­mų ty­ri­mų vi­siš­kai ne­pa­kan­ka iš­sa­miai iš­tir­ti svei­ka­tą.

– Ar la­bo­ra­to­ri­niai ty­ri­mai – nau­jas da­ ly­kas? Dau­ge­lis ne­ži­no, kad atlikus krau­jo tyrimus, ga­li­ma pa­si­tik­rin­ti svei­ka­tą.

Pir­miau­sia rei­kė­ tų at­lik­ti tuos ty­ri­ mus, ku­rie pa­de­da diag­no­zuo­ti di­de­lį mirš­ta­mu­mą Lie­tu­vo­ je su­ke­lian­čius ligas, t.y. pa­si­tik­rin­ti nuo to, nuo ko daž­niau­ siai mirš­ta žmo­nės.

– La­bo­ra­to­ri­nė­s diag­nos­ti­ko­s srityje la­bai spar­čiai pa­žen­gė tech­no­lo­gi­jos, iš­si­plė­tė la­bo­ ra­to­ri­nės diag­nos­ti­kos ga­li­my­bės, bet kol kas apie tai trūks­ta in­for­ma­ci­jos. Ne tik pa­cien­tai, bet ir gy­dy­to­jai ne­ži­no da­bar­ti­nės la­bo­ra­to­ ri­nės diag­nos­ti­kos ga­li­my­bių. Jei ly­gin­si­me su au­to­mo­bi­liu – rei­kia tiks­liai ži­no­ti, ku­rią de­ta­lę keis­ti no­rint iš­spręs­ti pro­ble­mą. Ži­ no­ma, ga­li­ma eks­pe­ri­men­tuo­ti, iš pra­džių pa­keis­ti bet ku­rią vie­ną de­ta­lę, jei dar barš­ka, keis­ti ki­tą ir t.t. Ly­giai taip pat ir su gy­dy­mu.

Jei ne­tiks­liai diag­no­zuo­ji ligą, eks­pe­ri­men­ tuo­ji, ski­ri bran­gius ir ne­pa­de­dan­čius vais­tus, tai uži­ma lai­ko, ima blo­gė­ti pa­cien­to svei­ka­ta, iš­lei­džia­ma daug pi­ni­gų.

– Kiek ne­tiks­li diag­no­zė yra lem­tin­ga?

– Ma­nau, kad ne­ma­žą mir­čių nuo li­gų at­ve­jų skai­čių su­da­ro ne­tiks­li diag­no­zė.

Gal rei­kė­tų to klaus­ti pa­to­lo­gų? Lai­ku neat­lik­ti ty­ri­mai – per grei­tos pa­cien­tų mir­tys.

– Ko­kia si­tua­ci­ja Lie­tu­vo­je, kal­bant apie pro­fi­lak­ti­nius ty­ri­mus?

– To­kių ty­ri­mų at­lie­ka­ma la­bai ma­žai, o anks­ty­vos mir­tys vir­ši­ja ES vi­dur­kį. Vals­ty­ bė nuo­lat jų ne­vyk­do, jie ne­pri­va­lo­mi, vis­kas pa­lik­ta li­ki­mo va­liai. Daž­nai pro­fi­lak­ti­niai ty­ri­mai at­lie­ka­mi tik ta­da, kai rei­kia pa­teik­ti sa­ni­ta­ri­nes kny­ge­les ar­ba ri­zi­kos gru­pėms.

Ma­no ma­ny­mu, toks pro­fi­lak­ti­nis pa­tik­ri­ni­ mas – per men­kas. Žmo­gui, be­si­rū­pi­nan­čiam sa­vo svei­ka­ta, rei­kė­tų at­lik­ti iš­sa­mes­nius krau­jo ty­ri­mus.

– Vi­suo­me­nė­je po­pu­lia­rė­ja svei­ko gy­ve­ni­mo bū­do idė­jos. Ar tai pa­di­dins no­rą pro­fi­lak­ tiš­kai tir­tis?

– Jau da­bar tai vyks­ta, žmo­nės su­pran­ta svei­ ko gy­ve­ni­mo svar­bą. Pa­cien­tai pra­šo me­di­kų skir­ti ty­ri­mus pro­fi­lak­tiš­kai, ypač grį­žę iš už­sie­nio. Pap­ras­tai no­rin­čių­jų pro­fi­lak­tiš­kai pa­si­tik­rin­ti svei­ka­tą am­žius svy­ruo­ja nuo 30 iki 50 me­tų. Vy­res­ni žmo­nės tik­ri­na­si dar daž­niau, nes li­gų pa­si­tai­ko daž­niau.

– Ko­kius krau­jo ty­ri­mus re­ko­men­duo­tu­ mė­te at­lik­ti pir­miau­sia ir ko­kie yra pa­tys svar­biau­si?

– Pir­miau­sia rei­kė­tų at­lik­ti tuos ty­ri­mus, ku­ rie pa­de­da diag­no­zuo­ti di­de­lį mirš­ta­mu­mą Lie­tu­vo­je su­ke­lian­čias ligas, t.y. pa­si­tik­rin­ti nuo to, nuo ko daž­niau­siai mirš­ta žmo­nės.

Tu­ri­me dvi di­de­les rykš­tes – šir­dies ir krau­ ja­g ys­lių li­gas bei on­ko­lo­gi­nes. Tad cho­les­te­ ro­lio ir jo frak­ci­jų, vy­rų pro­sta­tos ir mo­te­rų kiau­ši­džių vė­žio žy­me­nų, mik­roe­le­men­tų kie­kio bei bend­rak­li­ni­ki­niai krau­jo ty­ri­mai, ma­ny­čiau, yra pa­tys svar­biau­si. Kaip ro­do duo­me­nys, re­gu­lia­riai at­lie­kan­tie­ji ty­ri­ mus ir be­si­rū­pi­nan­tie­ji sa­vo svei­ka­ta ser­ga re­čiau.

– Koks Lie­tu­vo­je vei­kian­čių me­di­ci­nos diag­nos­ti­kos la­bo­ra­to­ri­jų ly­gis, pa­ly­gin­ti su Va­ka­rų ša­li­mis?

– Ne­ma­nau, kad mes at­si­lie­ka­me. Dir­ba­me pa­gal tuos pa­čius ISO stan­dar­tus, ku­rie pa­ tvir­tin­ti vi­so­je Eu­ro­po­je: vyk­do­ma ko­ky­bės kont­ro­lė, dar­buo­to­jų mo­ky­mai, dir­ba kva­li­fi­ kuo­ti spe­cia­lis­tai. Džiu­gu tai, kad Kau­ne tu­ri­ me pir­mą­ją Bal­ti­jos ša­ly­se vi­siš­kai ro­bo­ti­zuo­ tą ir au­to­ma­ti­zuo­tą la­bo­ra­to­ri­ją – tai di­de­lis žings­nis į prie­kį.

2017 ruduo

Krau­jas – or­ga­nas ir

K

rau­jas ir šir­dis – or­ga­nai, ku­rie nuo se­no žmo­gaus są­mo­nė­je tu­ri ypa­ tin­gą pra­smę. Ne­pai­sant, kad krau­ jas yra spe­ci­fi­nio kva­po, šiek tiek sū­ro­kas klam­pus skys­tis, cir­ku­liuo­ jan­tis po vi­są or­ga­niz­mą, jis žmo­ni­jos is­to­ri­jo­ je yra ypa­tin­gas sim­bo­lis. Per krau­ją ak­cen­tuo­ ja­ma gi­mi­nys­tė, su­lie­tus dvie­jų žmo­nių krau­ją tam­pa­ma va­di­na­mai­siais krau­jo bro­liais. Krau­ ju duo­ta prie­sai­ka lai­ko­ma am­ži­na. Sim­bo­li­ nė yra rau­do­na krau­jo spal­va: su­ža­lo­ji­mai, net mir­tis ko­vo­jant va­di­na­ma krau­jo pra­lie­ji­mu.

Ir vis dėl­to kas yra krau­jas?

■■ Krau­jas (lot. san­guis) – cir­ku­liuo­jan­ tis jun­gia­ma­sis au­di­nys, su­da­r y­tas iš skys­tos tarp­ląs­te­li­nės me­džiagos – plaz­mos, krau­jo ląs­te­lių (rau­ do­nų­jų ir bal­tų­jų krau­jo kū­ne­lių) ir krau­jo plokš­te­lių (trom­bo­ci­tų).

■■ Krau­jas cir­ku­liuo­ja krau­jo in­dais krau­jo­ta­kos sis­te­mo­je, va­ro­mas šir­ dies rau­mens su­si­trau­ki­mų.

■■ Nau­ja­gi­mis tu­ri apie 0,2 lit­ro krau­ jo, suau­gęs žmo­gus – apie 5 lit­rus.

■■ Apie 3,5–4 lit­rus krau­jo cir­ku­liuo­ja krau­ja­gys­lė­mis.

■■ Ket­vir­ta­da­lis vi­so mū­sų or­ga­niz­me esan­čio krau­jo yra rau­me­ny­se, ket­vir­ta­da­lis – inks­tuo­se, 15 pro­c. – žar­ny­no sie­ne­lių krau­ja­gys­lė­se, 10 pro­c. – ke­pe­ny­se, 8 pro­c. – sme­ ge­ny­se, 4 pro­c. – krau­ja­gys­lė­se, 13 pro­c. plau­čiuo­se ir ki­tuo­se or­ga­nuo­se.

■■ Kiek­vie­nas erit­ro­ci­tas tu­ri maž­daug 270 mln. he­mog­lo­bi­no mo­le­ku­lių.

Erit­ro­ci­to gy­ve­ni­mas trun­ka 90–125 die­nas, leu­ko­ci­tų – nuo ke­lių va­lan­ dų iki po­ros die­nų.

■■ Per pa­rą pa­si­kei­čia apie 25 g krau­jo.

■■ Per vi­są gy­ve­ni­mą mū­sų or­ga­niz­ mas pa­ga­mi­na apie 450 kg rau­do­ nų­jų krau­jo kū­ne­lių.

funk­ci­jos:

■■ ap­rū­pin­ti au­di­nius de­guo­ni­mi, mais­to ir ki­to­mis me­džia­go­mis, ■■ iš­ga­ben­ti iš au­di­nių ang­lies dvi­de­gi­nį ir ki­tas me­džia­gų apy­kai­tos at­lie­kas, ■■ da­ly­vau­ti or­ga­niz­mo ap­sau­gi­nė­se reak­ci­jo­se, ■■ ko­vo­ti su li­gas su­ke­lian­čiais mik­ roor­ga­niz­mais, ■■ at­lik­ti ter­mo­re­gu­lia­ci­nę funk­ci­ją,

Sveikata

sim­bo­lis ■■ pa­dė­ti re­gu­liuo­ti or­ ga­niz­mo or­ga­nų sis­te­mos veik­lą.

Diag­nos­ti­kai

■■Pa­gal krau­jo su­dė­tį nu­sta­to­ma dau­gy­bė li­gų. Vie­na jų – ma­žak­rau­ jys­tė, kai su­ma­žė­ja he­mog­lo­bi­no.

■■ Pa­gal bal­tų­jų krau­jo kū­ne­lių – leu­ ko­ci­tų, ku­rių yra ke­le­tas rū­šių, o kiek­vie­na rū­šis at­lie­ka tam tik­rą funk­ci­ją, kie­kį ga­li­ma pre­li­mi­na­riai spręs­ti, ar li­go­nis ser­ga bak­te­ri­ne, ar vi­ru­si­ne in­fek­ci­ja, nes į kiek­vie­ ną in­fek­ci­ją kiek­vie­nas leu­ko­ci­tas su­rea­guo­ja ati­tin­ka­mai.

■■ Trom­bo­ci­tų kie­kis per­spė­ja, kad žmo­gus ga­li nu­krau­juo­ti ar­ba vys­ to­si on­ko­lo­gi­nė li­ga.

■■ CRB yra C reak­ty­vu­sis bal­ty­mas, ku­ris ro­do už­de­gi­mo pro­ce­są or­ga­ niz­me.

li­gos

■■ Krau­jas yra or­ga­nas, ku­ris taip pat ga­li sirg­ti.

■■ Krau­jo li­gos yra ane­mi­ja, krau­jo vė­žys, leu­ke­mi­ja, lim­fo­ma.

IKI IKIGEROS GEROSSAVIJAUTOS SAVIJAUTOSTIK TIKVIENAS VIENASŽINGSNIS! ŽINGSNIS! SPECIALIAI SPECIALIAIJUMS JUMSSUKURTOS SUKURTOSTYRIMŲ TYRIMŲPROGRAMOS PROGRAMOS SVEIKESNIAM SVEIKESNIAMGYVENIMUI GYVENIMUI

IS IS KTIN KTIN FILA FILA PRO PRO ERSERS MOT MOT S S RIMA RIMA IŠTYIŠTY

www.kraujotyrimai.lt www.kraujotyrimai.lt

IS IS KTIN KTIN FILAFILA O PRO O PRO VYRVYR S S RIMA RIMA IŠTYIŠTY

IS IS KTIN KTIN FILAFILA O PRO O PRO VAIK VAIK S S RIMA RIMA IŠTYIŠTY

29 8 700 8 700 55511 55511

2017 ruduo

Sveikata

Pa­žan­ga: moks­lų dak­ta­rė D.Re­mei­kie­nė nea­be­jo­ja, kad ne­tru­kus vi­sa krau­jo do­no­rys­tė bus neat­ly­gin­ti­na, nes vi­suo­me­nės alt­ruiz­mas aki­vaiz­džiai di­dė­ja.

V

Vienas kraujo dono trys išgelbėtos gyvy

Kau­no kli­ni­kų Krau­jo cent­ras – pa­ts jau­niau­sias iš tri­jų Lie­ tu­vo­je vei­kan­čių krau­jo cent­rų, šį pa­va­sa­rį mi­nė­jęs pen­ke­rių me­tų su­kak­tį. Kil­nią mi­si­ją – im­ti iš do­no­rų krau­ją ir jį pa­ ruoš­ti sun­kių li­go­nių gy­vy­bei gel­bė­ti – ko­lek­ty­vas at­lie­ka su di­džiau­sia at­sa­ko­my­be ir ak­ty­vu­mu.

TEKSTAS: JUS­TĖS KI­BU­RY­TĖS

Krau­jo far­ma­ci­nin­kai ne­ga­mi­na „Do­no­r ų skai­čius nuo­lat au­ga: praė­ju­siais me­tais krau­jo ir jo kom­po­nen­tų da­vė be­ veik 9 tūkst. žmo­nių. Se­kant ki­tų iš­si­v ys­čiu­ sių ša­lių pa­v yz­džiu ir vyk­dant Neat­ly­gin­ti­ nos krau­jo do­no­r ys­tės pro­gra­mą, di­dė­ja ir neat­ly­gin­ti­nų do­na­ci­jų skai­čius – šiuo me­tu jis sie­k ia 85 pro­c.“, – vi­suo­me­nės są­mo­nin­ gu­mu ir ko­lek­t y­vo dar­bo sėk­me džiau­gia­si Kau­no kli­ni­kų Krau­jo cent­ro va­do­vė, moks­ lų dak­ta­rė Dia­na Re­mei­k ie­nė.

30

Do­no­r ų krau­jas – nie­kuo ne­pa­kei­čia­mas vais­tas. Jo ne­ga­mi­na jo­k ia far­ma­ci­jos kam­ pa­ni­ja. Kai li­go­nio gy­v y­bę ga­li iš­gel­bė­ti tik krau­jas, jo tie­sio­giai iš do­no­ro per­pil­ti ne­va­ lia. Krau­jas tu­ri bū­ti iš­tir­tas, iš­skir­ti jo kom­ po­nen­tai, to­dėl bū­ti­nos at­sar­gos. „Nuo­lat sie­k ia­me dar­bą or­ga­ni­zuo­t i taip, kad do­no­rams bū­t ų kuo pa­to­g iau. Krau­ jo cent­ras dir­ba ir šeš­ta­d ie­niais, o dvi die­ nas per sa­vai­tę, ant­ra­d ie­niais ir ket­v ir­ta­ die­niais, dar­bo lai­k ą pail­g i­no­me iki 19 val.

Nuo­lat or­ga­ni­zuo­ja­me krau­jo do­no­r ys­tės ak­ci­jas įstai­go­se ir or­ga­ni­za­ci­jo­se bei vie­šo­

se erd­vė­se“, – apie itin svar­baus dar­bo or­ga­ ni­za­v i­mą pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ja trans­f u­zio­lo­gė D.Re­mei­k ie­nė.

Pri­lygs­ta ste­buk­lams Džiu­g u, kad žmo­nės vis la­biau su­pran­ta krau­jo do­no­r ys­tės svar­bą ir ak­t y­v iau įsi­jun­ gia į do­no­r ų gre­tas. „Dar prieš ke­le­tą me­tų di­des­nio do­no­r ų skai­čiaus bu­vo ga­li­ma ti­kė­tis tik ži­niask­lai­ do­je pa­si­ro­džius in­for­ma­ci­jai apie ne­lai­min­ gą, vi­suo­me­nę su­k rė­tu­sį įvy­k į, o šiuo me­tu vien pa­skel­bus, kad krau­jo trūks­ta, su­lau­ kia­me do­no­r ų suak­t y­vė­ji­mo. Esa­me be ga­ lo dė­k in­gi šiems žmo­nėms“, – pa­brė­žia spe­ cia­lis­tė. Šian­dien jau vi­si ži­no, kad do­no­r ų krau­jo ga­li pri­reik­ti smar­k iai su­si­ža­lo­jus, ope­ra­ci­ jos me­tu, ser­gant on­ko­lo­gi­nė­mis ir lė­ti­nė­mis li­go­mis, pra­si­dė­jus įvai­rios kil­mės krau­ja­v i­ mui. La­bai daž­nai bū­na at­ve­jų, kad be do­no­ rų krau­jo gy­dy­to­jai pa­si­jaus­tų be­jė­giai ir li­ go­niai žū­tų.

2017 ruduo Ko­dai, kont­ro­lė, lai­kas

Krau­jo cent­ras dir­ba ir šeš­ta­ die­niais, o dvi die­nas per sa­ vai­tę, ant­ra­die­ niais ir ket­vir­ta­ die­niais, dar­bo lai­ką pail­gi­no­ me iki 19 val.

Sveikata

■■ Krau­jo do­no­rais ga­li bū­ti as­me­nys nuo 18 iki 65 me­tų. Ei­nant duo­ti krau­jo, bū­ti­na tu­rė­ti as­mens do­ku­men­tą, nes do­no­rą bū­ti­na iden­ti­fi­kuo­ti, kad ne­duo­ tų krau­jo daž­niau, nei lei­džia­ma, ir ne­pa­kenk­tų sau. Ant­ra prie­žas­tis – ne ma­žiau kaip 30 me­tų pri­va­lo­ma sau­go­ti duo­me­nis, kad bū­tų ga­li­ma at­sek­ti, ko­kiam pa­cien­tui ko­kio do­no­ro koks krau­jo kom­po­nen­tas pa­nau­do­tas. He­ pa­ti­tas C, ku­riuo už­si­kre­čia­ma per krau­ją, ga­li pa­si­reikš­ti ne iš kar­to, o po ke­lias­de­šim­ties me­tų.

■■ Re­gist­ra­tū­ro­je už­re­gist­ruo­tam do­no­rui su­tei­kia­mas ko­das. Taip už­tik­ri­na­mas žmo­gaus kon­fi­den­cia­lu­mas, o esant blo­giems krau­jo, ku­rio kom­po­nen­tams taip pat su­tei­kia­mas ko­das, ro­dik­liams ar li­go­niui pa­reiš­kus pre­ten­zi­jų dėl jam pa­nau­do­to do­no­rų krau­jo, pa­gal ko­dus su­ran­da­mas do­no­ras.

■■ Už­si­re­gist­ra­vęs bū­si­ma­sis do­no­ras už­pil­do an­ke­tą, at­sa­ky­da­mas į klau­si­mus apie sa­vi­jau­tą, svei­ka­tą ir pan. Tuo­met iš pirš­to pai­ma­mas la­šas krau­jo ir per ke­lias mi­nu­tes nu­sta­to­ma krau­jo gru­pė, re­zus fak­to­rius, he­mog­lo­bi­no kie­kis. Pas­ta­ra­sis ro­dik­lis mo­te­rims tu­ri bū­ti ne ma­žiau kaip 125 g/l, vy­rams – ne ma­žiau kaip 135 g/l. Esant ma­žes­niam he­mog­lo­bi­no kie­kiui krau­jo nei­ma­ma, kad ne­bū­tų pa­kenk­ta do­no­rui.

■■ Jei vi­si ro­dik­liai ge­ri, pa­ma­tuo­ja­mas krau­jos­pū­dis, kū­no svo­ris, iš­siaiš­ki­na­ma, ko­kius vais­tus žmo­gus var­to­ja, ar per pa­sta­ruo­sius še­šis mė­ne­sius ne­si­ta­tui­ra­ vo kū­no, ne­si­vė­rė aus­ka­rų, nes šios pro­ce­dū­ros ga­li įneš­ti in­fek­ci­ją.

■■ Pir­mie­ji 20–30 ml krau­jo te­ka į at­ski­rą mai­še­lį. Taip ap­sau­go­ma nuo bak­te­ ri­nio krau­jo kom­po­nen­tų už­terš­tu­mo ir pai­ma­mi mė­gi­niai in­fek­ci­niams žy­me­ nims nu­sta­ty­ti dėl vi­ru­si­nių he­pa­ti­tų B ir C, si­fi­lio ir ŽIV. ■■ Vie­na do­no­ro krau­jo do­zė – 450 ml. Tiek jo ga­li­ma duo­ti ne daž­niau kaip kar­tą per du mė­ne­sius, per me­tus – ne dau­giau kaip še­šis kar­tus vy­rams, ke­tu­ris kar­tus mo­te­rims.

Vil­man­to Rau­pe­lio nuotr.

noras – vybės Šiuo­lai­k i­nė­je me­di­ci­no­je pro­fe­sio­na­lūs gy­dy­to­jai da­ro ste­buk­lus: do­no­r ų krau­jas per­pi­la­mas net ir ne­gi­mu­siems kū­di­k iams.

Aukš­ta­jam pi­lo­ta­žui pri­lygs­ta vai­siaus įsčio­ se gy­dy­mas. Vie­nas pa­v yz­d žių – Kau­no kli­ ni­ko­se dar ne­gi­mu­siam kū­di­k iui do­no­r ų krau­jas bu­vo per­pil­tas net pen­k is kar­tus. Tai iš­gel­bė­jo vai­siaus, ku­riam bu­vo diag­no­zuo­ ta bend­ro­ji van­de­nė ir sun­kaus laips­nio ma­ žak­rau­jys­tė, gy­v y­bę. Dėl ma­žak­rau­jys­tės su­ ke­lia­mo de­g uo­nies trū­ku­mo su­trin­ka vai­ siaus au­gi­mas, pa­žei­d žia­mi vi­daus or­ga­nai ir dar ne­gi­męs žmo­g u­tis ga­li žū­ti.

Kau­no kli­ni­k ų gy­dy­to­ja trans­f u­zio­lo­gė D.Re­mei­k ie­nė tei­g ia, kad, su­si­k los­čius šiai si­tua­ci­jai, itin svar­bus aku­še­rių gi­ne­ko­lo­g ų ir Krau­jo cent­ro dar­buo­to­jų bend­ra­dar­bia­ vi­mas, nes do­no­r ų krau­jo pa­r uo­ši­mas vai­ siui yra ypa­t in­gas: tin­k a tik I gru­pės re­zus nei­g ia­mo do­no­ro krau­jas, jis tu­ri bū­t i ap­ švi­t in­tas, be to, tirš­tes­nis ir švie­žias – ne se­ nes­nis kaip tri­jų pa­r ų. Jeigu ne donorinis kraujas, kūdikio gyvybei būtų grėsęs dide­ lis pavojus.

■■ Mai­še­lis su do­no­rų krau­ju to­je pa­čio­je pa­tal­po­je at­vė­si­na­mas iki 22–23 oC tem­pe­ra­tū­ros ir iš­ne­ša­mas į Krau­jo kom­po­nen­tų ga­my­bos sek­to­rių. Čia krau­ jas cent­ri­fu­guo­ja­mas, kad at­si­skir­tų jo kom­po­nen­tai: erit­ro­ci­tai, trom­bo­ci­tai ir leu­ko­ci­tai, plaz­ma. Jų po­rei­kis li­go­niams pri­klau­so nuo ligos: vie­nam ga­li bū­ti rei­ka­lin­gi trom­bo­ci­tai, ki­tam – erit­ro­ci­tai, ku­rie ap­rū­pi­na au­di­nius de­guo­ni­mi, pa­vyz­džiui, ser­gant ane­mi­ja, tre­čiam – plaz­ma. Iš pa­sta­ro­sios iš­skir­tas spe­cia­ lus kom­po­nen­tas kriop­re­ci­pi­ta­tas nau­do­ja­mas ypa­tin­gais at­ve­jais, kai trūks­ta vie­no iš kre­šė­ji­mo veiks­nių. Krau­jo iš­ty­ri­mas už­trun­ka apie pa­rą.

■■ Tik tuo­met, kai at­lik­ti vi­si ty­ri­mai dėl krau­jo kom­po­nen­tų ko­ky­bės ir sau­gu­mo, jie ga­li bū­ti in­je­kuo­ti li­go­niams.

■■ Krau­jas, ku­ria­me su­ras­ta ko­kia nors in­fek­ci­ja, nai­ki­na­ mas, do­no­rui apie tai ir pa­vo­jų jo svei­ka­tai pra­ne­ša­ma as­me­niš­kai.

■■ Di­džiau­sia pa­klau­sa – erit­ro­ci­tų. Jei do­no­rais bū­tų vi­si, kas jais ga­li bū­ti, tai yra maž­daug kas šeš­tas mū­sų ša­ly­je gy­ve­ nan­tis žmo­gus, do­no­rų krau­jo ne­trūk­tų.

■■ Dau­giau kaip pu­sė­je pa­sau­lio ša­lių krau­jo do­no­r ys­tė yra neat­ly­gin­ti­na. Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­ja sie­kia, kad 2020 m. tik to­kia do­no­r ys­tė bū­tų ab­so­liu­čiai vi­sur.

Vie­nai li­go­nei – 300 do­no­rų Moks­lų dak­ta­rė D.Re­mei­k ie­nė pa­tei­k ia ir ki­tą iš­skir­ti­nį pa­v yz­dį. „Yra si­t ua­ci­jų, kai li­go­n is ne­pas­veiks­ ta, bet gy­ve­na vien tik krau­jo do­no­r ų dė­ ka. Pa­v yz­d žiui, vie­nai gar­baus am­ž iaus pa­ cien­tei, ku­r iai dėl įgim­tos krau­ja­g ys­l ių pa­ to­lo­g i­jos pro­t ar­piais pa­si­reiš­k ia gau­sūs krau­ja­v i­mai, gy­v y­bę pa­v yks­t a iš­sau­go­t i tik perpilant erit­ro­ci­t us. Vien per pa­sta­r uo­ sius ke­le­r ius me­t us šiai pa­cien­tei per­pil­t a apie 150 vie­ne­t ų erit­ro­ci­t ų, o per vi­s ą gy­

ve­n i­mą – dau­g iau kaip 300. Arit­me­t i­k a pa­ pras­t a: vie­nai li­go­nei jau rei­kė­jo 300 krau­ jo do­no­r ų“, – pa­sa­ko­ja gy­dy­to­ja D.Re­mei­ kie­nė.

Yra tei­gia­ma, kad vie­nas krau­jo do­no­ras ga­ li iš­gel­bė­ti tris gy­v y­bes. Nea­be­jo­ti­na, kad šios Kau­no kli­ni­kų pa­cien­tės gy­v y­bę krau­jo do­no­ rai kar­tu su gy­dy­to­jais, slau­g y­to­jais, la­bo­ra­to­ ri­jos dar­buo­to­jais iš­gel­bė­jo dau­g y­bę kar­tų.

Do­no­r ų krau­jo Kau­no kli­ni­ko­se rei­k ia kas­dien ir dau­g y­bei pa­cien­tų. Kai su­si­rgę sku­ba­me gy­dy­tis, svei­k i bū­da­mi ga­li­me pui­ kiai in­ves­tuoti į sa­vo atei­t į ap­si­lan­kę Krau­ jo cent­re.

31

2017 ruduo

Sveikata

Jau­nys­tė ir svei­ka­t a atstatoma drėgmė

mažėja raukšlėtumas

elastingumo atsistatymas

hialurono rūgšties atsistatymas

odos skaistumas ir apsauga nuo ultravioletinių spindulių Pokyčiai: trombocitų koncentrato su augimo faktoriais (PRGF) Endoret® poveikis odai.

Ž

mo­g us sa­vo pri­gim­ti­mi yra svei­ kas ir gra­žus. Di­de­lę reikš­mę mū­ sų gro­žiui ir svei­ka­tai da­ro ap­lin­ ka, ku­rią mes pa­t ys, kaip ir sa­ve, kei­čia­me.

Se­nė­ji­mas nė­ra li­ga Pa­k i­tu­sios ap­lin­kos po­vei­k is ne vi­sa­da yra pa­lan­kus žmo­gaus or­ga­niz­mui. Bė­gant me­ tams mū­sų or­ga­niz­mas tam­pa jaut­res­nis ne tik ap­lin­kai, bet ir gy­ve­ni­mo bū­dui, mi­t y­bai.

Or­ga­niz­mo se­nė­ji­mas nė­ra li­ga, to­dėl kal­ bė­da­mi apie at­jau­ni­ni­mą daž­niau­siai tu­ri­me gal­vo­je išo­ri­nių ir vi­di­nių veiks­nių iš­raiš­ ką. Šiuo­lai­k i­nis žmo­g us gy­ve­na to­k io­je ap­ lin­ko­je, kad dėl išo­rės veiks­nių net vi­du­ti­nis am­žius ar anks­t y­va se­nat­vė pa­lie­ka pėd­sa­kų mū­sų vei­de. Kar­tais ap­lin­ka ir mū­sų gy­ve­ni­ mo bū­das le­mia, kad šie po­k y­čiai tam­pa li­g ų prie­žas­ti­mis ir jas ten­ka gy­dy­ti.

Vei­das – tar­si kny­gos vir­še­lis. Į jį žvilg­te­ lė­ję ga­li­me pa­sa­k y­ti, ar žmo­g us ge­rai jau­čia­ si, ar pail­sė­jęs, ar jam nie­ko ne­skau­da. Vi­sa tai iš­duo­da vie­nas iš di­d žiau­sių mū­sų or­ga­ nų – oda. Tik svei­ka oda ga­li at­ro­dy­ti gra­ žiai, pa­trauk­liai ir tin­ka­mai ap­sau­go­ti mus 32

nuo ap­lin­kos ža­lin­go po­vei­k io. Tai vie­na pa­ grin­di­nių odos funk­ci­jų. Šiuo­lai­k i­nės tech­no­lo­gi­jos, far­ma­ci­jos ir me­di­ci­nos pa­sie­k i­mai lei­džia rink­tis iš ke­ le­to skir­tin­g ų bū­dų. Skirs­to­me juos į na­tū­ ra­lius ir ne­na­tū­ra­lius, in­va­zi­nius ir nein­va­ zi­nius.

Ele­men­ta­ri kos­me­ti­ka odai ga­li bū­ti ir nau­din­ga, ir net ža­lin­ga, o ką jau kal­bė­ti apie in­va­zi­nes prie­mo­nes: che­mi­nių me­džia­ gų in­jek­ci­jas, gro­žio chi­rur­gi­ją. Ne­ga­li­ma pa­neig­ti, kad vi­sos jos yra sau­gios ir efek­t y­ vios, juo­lab bet ku­rios jų tu­ri tei­gia­mą po­ vei­k į ir ne­pa­gei­dau­ja­mą efek­tą.

Tar­k i­me, hia­lu­ro­no rūgš­ties in­jek­ci­jos yra bū­das lo­ka­liai pa­pil­dy­ti odą van­de­niu. Ta­ čiau šios in­jek­ci­jos ga­li bū­ti nau­do­ja­mos tik gi­lioms raukš­lėms iš­ly­gin­ti, au­di­nių kon­ tū­rui pa­keis­ti. Bo­tu­li­no tok­si­no pre­pa­ra­tai silp­ni­na mi­mi­kos rau­me­nų jė­gą ir taip iš­ly­ gi­na kai ku­rias raukš­les, ta­čiau kar­tais vei­dą pa­kei­čia neat­pa­žįs­ta­mai. Oda tam­pa ly­gi, bet vei­das – ma­žai jud­rus, iš­nyks­ta mi­mi­ka, at­spin­din­ti emo­ci­jas, ir jis pra­de­da pri­min­ti kau­kę. Abi šios prie­mo­nės yra tar­si simp­to­ mi­nis gy­dy­mas – ko­va su raukš­lė­mis. Ta­čiau ne­da­ro­ma nie­ko, kad tų raukš­lių neat­si­ras­

tų. O ko­k ie odos po­k y­čiai yra jos se­nė­ji­mas ir kas ga­li juos pa­nai­k in­ti?

Au­to­he­mo­te­ra­pi­jos ste­buk­las Dar Hi­pok­ra­to lai­kais bu­vo lai­ko­ma­si vie­ no iš svar­biau­sių prin­ci­pų me­di­ci­no­je – pri­ mum non no­ce­re (liet. svar­biau­sia – ne­pa­ kenk­ti).

Pats na­tū­ra­liau­sias mū­sų or­ga­niz­mo gy­ duo­lis yra krau­jas. Sut­ri­kus jo cir­ku­lia­ci­jai su­ser­ga­ma, o į pa­žeis­tas kū­no vie­tas pri­te­ka dau­giau krau­jo, kad pra­si­dė­tų ir grei­čiau vyk­ tų svei­ki­mo pro­ce­sas. Krau­jas – gy­v y­bės ir svei­ka­tos šal­ti­nis. Iki šių die­nų sklin­da le­gen­ dos apie Kleo­pat­rą ir ki­tas gar­sias mo­te­ris, ku­rios sa­vo gro­žį puo­se­lė­jo krau­jo vo­nio­se.

Tai krau­po­k i me­to­dai ir šian­dien apie juos ne­kal­ba­me, ta­čiau jie įro­do, kad krau­jo įta­ ka ir po­vei­k is bu­vo nu­ma­no­mas ir apie tai ži­no­ta se­niai. Šiuo­lai­k i­nė­je me­di­ci­no­je jau se­niai tai­ko­mas gy­dy­mo me­to­das – au­to­ he­mo­te­ra­pi­ja. Jos po­vei­k is pa­grįs­tai paaiš­ ki­na­mas, to­dėl nau­do­ja­mas iki šių die­nų.

Dau­giau su­ži­no­jus apie krau­ją ir ja­me esan­ čias me­džia­gas – au­gi­mo fak­to­rius, su­kur­tos

2017 ruduo

Sveikata

­t a glū­di mu­my­se uni­ka­lios me­to­di­kos. Šie ele­men­tai iš­ski­ria­ mi su krau­jo plaz­ma ir nau­do­ja­mi gy­dy­mui.

Au­gi­mo fak­to­riai – me­d žia­gos, ku­rios ne­sie­ ja­mos tie­sio­giai vien su or­ga­niz­mo au­gi­mu. Šios me­džia­gos, tiks­liau, jų vi­su­ma, su­ku­ria pa­lan­k ias są­ly­gas or­ga­niz­mo au­di­niams at­ si­kur­ti. Vei­do odos se­nė­ji­mas – raukš­lių at­ si­ra­di­mas, odos sau­su­mas ir pig­men­ta­ci­jos su­tri­k i­mai – vys­to­si dėl se­nų odos ląs­te­lių ir ki­tų ele­men­tų ny­k i­mo bei at­si­kū­ri­mo pu­ siaus­v y­ros su­tri­k i­mo. At­si­kū­rus at­si­nau­ji­ni­ mo pro­por­ci­jai, oda at­gau­na funk­ci­ją, struk­ tū­rą ir iš­vaiz­da at­jau­nė­ja.

Trom­bo­ci­tų kon­cent­ra­tas su au­gi­mo fak­ to­riais (PRGF) (angl. pla­te­let rich growth fac­tors) – prie­mo­nė, ga­mi­na­ma iš pa­cien­to krau­jo. Au­gi­mo fak­to­rių gau­sa pa­si­ž y­min­ ti plaz­ma ga­mi­na­ma pa­gal spe­cia­lią Endo­ ret® tech­no­lo­gi­ją. Ji su­kur­ta ir pra­dė­ta tai­k y­ ti vie­na­me iš Is­pa­ni­jos bio­tech­no­lo­gi­jų ins­ti­ tu­tų, kur jos vei­k i­mas bei efek­t y­v u­mas bu­vo pa­grįs­tas ir įro­dy­tas moks­li­niais ty­ri­mais.

Pa­cien­to krau­jo pro­duk­tas nau­do­ja­mas in­ jek­ci­joms į vei­do odą. Skam­ba gąs­di­na­mai, ta­ čiau šios pro­ce­dū­ros ne­skaus­min­gos ir sau­ gios, o svar­biau­sia – pa­kan­ka tri­jų pro­ce­dū­rų per me­tus (kas mė­ne­sį), kad efek­tas truk­tų vi­ sus me­tus. Au­gi­mo fak­to­riai suak­ty­vi­na odos re­ge­ne­ra­ci­jos pro­ce­sus ir di­džiau­sias efek­tas pa­sie­kia­mas tai­kant bū­tent PRGF in­jek­ci­jas.

Yra pa­na­šių me­to­di­kų ak­ty­viai krau­jo plaz­ mai pa­ga­min­ti, ta­čiau bū­tent PRGF, iš­gau­na­ ma nau­do­jant Endoret® tech­no­lo­gi­ją, pa­si­žy­ mi di­džiau­sia au­gi­mo fak­to­rių kon­cent­ra­ci­ja.

Me­džia­gos – tik na­tū­ra­lios Yra ke­le­tas svar­bių odos struk­tū­r ų, ku­rios at­sa­k in­gos už svei­ką odą. Ele­men­ta­riau­sias veiks­nys – odos drėg­mė.

Vei­do odos sau­su­mas pri­k lau­so nuo na­ tū­ra­lios, esan­čios odo­je, hia­lu­ro­no rūgš­ties.

Po PRGF in­jek­ci­jų vi­so­je vei­do odo­je at­si­ku­ ria na­tū­ra­lus odos hia­lu­ro­no rūgš­ties kie­k is ir vi­sa oda ly­giai pri­kau­pia drėg­mės. Efek­tas iš­lie­ka il­gam.

At­si­kū­rus at­si­nau­ji­ni­ mo pro­por­ci­jai, oda sa­vai­me at­gau­na funk­ci­ją, struk­tū­rą ir iš­vaiz­da at­jau­nė­ja.

Odos se­nu­mą iš­duo­da jos su­gle­bi­mas.

Sens­tan­ti oda tar­si vys­ta. Iš da­lies tai vyks­ta dėl drėg­mės trū­ku­mo, o svar­biau­sia – oda pra­ran­da na­tū­ra­lias elas­ti­nes skai­du­las ir jų pa­grin­dą – ko­la­ge­ną. Au­gi­mo fak­to­rių vei­ kia­ma oda at­ku­ria na­tū­ra­lias elas­ti­nes skai­ du­las, neiš­nyks­ta ko­la­ge­nas, to­dėl vei­de iš­ nyks­ta smul­k ios raukš­le­lės, ku­rios ir su­da­ ry­da­vo pa­se­nu­sios odos įspū­dį. At­si­kū­rus odos to­nu­sui, elas­tin­g u­mui ir tamp­ru­mui bei pa­di­dė­jus drėg­mės kie­k iui, pa­ti oda prie­ ši­na­si raukš­lė­ji­mui­si ir se­nat­vei. Šiuo me­to­ du pa­sie­k ia­mas odos apy­ta­kos ba­lan­sas, to­ dėl odo­je esan­čios pig­men­ti­nės ląs­te­lės ne­ si­kau­pia kaip pig­men­ti­nės dė­mės. Au­gi­mo fak­to­rių įta­ka – oda įgau­na na­tū­ra­lų at­spa­ ru­mą ult­ra­v io­le­ti­niams spin­du­liams. Net­ gi ki­tą die­ną po pro­ce­dū­ros ga­li­ma ke­liau­ ti į pa­plū­di­mį. Ne­tei­sin­ga teig­ti, kad vi­siš­ kai ne­rei­ka­lin­ga ap­sau­ga nuo ult­ra­v io­le­ti­nių spin­du­lių, ta­čiau, spe­cia­liai ne­si­de­gi­nant, pa­pil­do­ma ap­sau­ga kas­die­nia­me gy­ve­ni­me tam­pa ne­bū­ti­na.

Efek­tas: odos po­ky­čiai po tri­jų pro­ce­dū­rų, ku­rios bu­vo at­lie­ka­mos vie­ną kar­tą per mė­ne­sį.

Tai­kant PRGF tech­no­lo­gi­ją odos po­k y­ čiai pa­ste­bi­mi jau po pir­mo­sios pro­ce­dū­ros.

Maž­daug po sa­vai­tės oda pa­k in­ta. Pa­cien­ tai teigia, kad ne­ga­li­pa­sa­k y­ti, kas pa­si­kei­tė, bet vei­das at­jau­nė­jo, oda ta­po skais­tes­nė. Iš tik­r ų­jų, ly­gi­nant su kos­me­ti­nė­mis prie­mo­ nė­mis, ku­rias pa­nau­do­jus oda tam­pa bliz­gi, PRGF su­grą­ži­na tik­rą­jį odos na­tū­ra­lu­mą: ji ne­bliz­ga, tam­pa švel­ni, ma­ti­nė ir ly­gi.

Odo­je esan­čios ope­lės, spuo­gai la­bai sėk­ min­gai gy­do­mi tai­kant šią me­to­di­ką. Daž­ nai ir jau­nus, ir bran­džius žmo­nes var­gi­nan­ tys vei­do ir ki­tų kū­no vie­tų spuo­gai ypač pa­ blo­gi­na gy­ve­ni­mo ko­k y­bę. Tai­kant PRGF in­jek­ci­jas, jau po pir­mo­jo sean­so pa­sie­k ia­ ma, kad neat­si­ras­tų nau­jų bė­ri­mų, o ir esa­ mi gy­ja spar­čiau, ne­pa­lie­ka ran­dų, pig­men­ ta­ci­jos ir, svar­biau­sia, negrei­tai at­si­nau­ji­na. Ži­no­ma, vi­sa­da at­si­ran­da skep­ti­kų, ku­rie ma­no, kad pa­na­šios prie­mo­nės yra tik rek­ la­mos triu­kas. Gin­ta­ro Ja­nu­žio kli­ni­ko­je tai­ ko­mos prie­mo­nės pa­si­ž y­mi na­tū­ra­lu­mu.

Vie­nas iš pa­grin­di­nių prio­ri­te­tų, nau­do­jant PRGF, yra bio­su­de­ri­na­mu­mas. Šios prie­mo­ nės ne­tu­ri jo­k ių pa­ša­li­nių po­vei­k ių ir yra sau­gios. Bai­mė su­si­rgti on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­ mis dėl au­gi­mo fak­to­rių nau­do­ji­mo ne­pag­ rįs­ta. Tai­kant šią me­to­di­ką ne­nau­do­ja­mos jo­k ios išo­rės me­džia­gos, o pasitelkiami tik nuo­sa­v i mū­sų or­ga­niz­mo iš­tek­liai.

■■ Pa­va­sa­ris – pui­ki pro­ga at­si­nau­jin­ti, pa­si­ruoš­ti va­sa­rai ir pa­ si­rū­pin­ti sa­vo svei­ka­ta bei gro­žiu.

Vi­sos šios pa­slau­gos tei­kia­mos Gin­ta­ro Ja­nu­žio kli­ni­ko­je, Sa­va­no­rių pr. 151, Kau­ne, www.gin­tarok­li­ni­ka.lt.

Kon­sul­ta­ci­joms ir pro­ce­dū­roms ga­li­ma re­gist­ruo­tis te­le­fo­nu +370 640 44 360. Ga­ran­tuo­ja­mas sau­gus ir efek­ty­vus gy­dy­mas.

Me­to­das: odos spuo­gų gy­dy­mas au­gi­mo fak­to­rių plaz­mos kon­cent­ra­tu.

33

PRARASTI DANTYS – Netekus vieno ar kelių dantų, atsiranda įprotis slėpti šypseną ir nuolat galvoti apie burnos išvaizdą bendraujant. Tačiau naujausia medicina leidžia visiškai atstatyti ne tik pavienius dantis, bet ir bedantį žandikaulį, o po dantų atkūrimo procedūrų vėl galima valgyti bet kokio tipo maistą ir nevaržomai šypsotis. Apie šiuolaikinės implantologijos galimybes pasakoja klinikos „Grožio chirurgija“ specialistai: burnos chirurgas Artūras Stumbras ir gydytojas odontologas ortopedas – ortodontas Robertas Kirlys.

KENČIA IR JAUNI, IR PAGYVENĘ Kasmet pasaulyje apie 10 milijonų žmonių gydoma dantų implantais, o Lietuvoje jų įdedama apie 50 tūkstančių. Odontologų teigimu, bent vieno danties neturi apie 5–18 proc. visų 20-mečių, o bedante burna skundžiasi net iki 56 proc. 76–87 metų žmonių.

Burnos chirurgas A. Stumbras įspėja, kad prarasti dantys gali sukelti ne tik estetinių, bet ir rimtų sveikatos problemų, tokių kaip tirpstantis žandikaulio kaulas, netaisyklingas sąkandis, apatinio žandikaulio sąnario skausmai ar virškinimo organų sutrikimai. „Jaunesnio amžiaus pacientai įprastai kreipiasi dėl pavienių dantų netekimo, o vyresnio amžiaus – dėl didesnių dantų eilių ir

facebook.com/groziochirurgija.lt

žandikaulio defektų. Siekiantys praktiškumo, patogumo ir nepriekaištingo estetinio vaizdo renkasi dantų implantavimo procedūrą.

Akivaizdu, kad išimami dantų protezai seniai nebevilioja pacientų, o šiuolaikinės implantologijos galimybės skatina rinktis modernius metodus“, – pasakoja A. Stumbras.

DELSIANT KYLA KOMPLIKACIJŲ GRĖSMĖ Sveikatos problemos gali kilti net ir praradus tik vieną dantį. Atidedant prarastų dantų implantaciją po truputį ima nykti iškritusio danties vietoje esantis kaulas. „Dantys, esantys šalia prarasto danties, yra labiau apkraunami, nes jie turi atlikti ir nesamo danties funkciją. Dėl šios apkrovos ilgainiui gali būti pažeisti ir likę sveiki dantys. Sumažėjus kramtymo efektyvumui, didesnė apkrova tenka ir žandikaulio sąnariui, o tai gali sukelti skausmus“, – įspėja A. Stumbras.

Gydytojas odontologas ortopedas – ortodontas R. Kirlys pastebi, kad žmonės ne visada įvertina riziką, kylančią delsiant atlikti prarastų dantų atkūrimą. „Pacientai laukia vyresnio amžiaus, kad vienu metu galėtų susitvarkyti

GYD. ARTŪRAS STUMBRAS:

„Netekus vieno ar kelių dantų ir laiku nesikreipus į specialistą, gali pasislinkti šalia esantys dantys, susiformuoti žandikaulio defektas ir kamuoti apatinio žandikaulio sąnario skausmai.“

ne tik estetinė problema kuo daugiau iškritusių dantų, tačiau delsimas dažnai lemia užsitęsusį gydymą ir didesnes finansines išlaidas“, – teigia jis. „Praktikoje tenka susidurti su situacijomis, kai pacientui netekus vieno ar kelių dantų ir laiku nesikreipus į burnos chirurgą, prarandamas kaulas. Vėliau dėl šio pakitimo kartu su implantacija reikia atlikti ir kaulo priauginimo procedūras. Taip pat neretai pasitaiko, kad dėl uždelsto gydymo dantys, esantys šalia prarastojo, pradeda slinkti į bedantę zoną.

Tokiu atveju gali prireikti ir papildomo gydymo breketais“, – praktine patirtimi dalijasi R. Kirlys.

Pasak specialistų, netekus kelių dantų gresia ir virškinimo organų sutrikimai, tokie kaip padidėjęs rūgštingumas, skrandžio skausmai ar nemalonus burnos kvapas.

IŠGYDYTI – GREITA IR NESKAUSMINGA Gydytojas atkreipia dėmesį, kad kiekvieno paciento atvejis yra individualus, o gydymo eiga ir trukmė visuomet priklauso nuo

esamos situacijos. „Pavyzdžiui, esant žandikaulio defektui, klinikoje „Grožio chirurgija“ pacientui gali būti taikoma moderniausia alternatyva standartinei prarasto kaulo rekonstrukcijai – kaulinio audinio atkūrimas naudojant augimo faktorius, išskirtus iš paties paciento kraujo“, – inovatyvų gydymo metodą pristato A. Stumbras.

Anot pacientų, procedūra yra greita ir neskausminga, po kurios jie gali nevaržomai kramtyti net ir kietą maistą bei džiaugtis estetiškai patrauklia šypsena.

Implantologijos srities gydytojai ir mokslininkai nuolat ieško naujų būdų, leidžiančių sumažin-

ti paciento jaučiamą diskomfortą dėl esamų svetimkūnių burnoje. „Praktikoje naudojame pažangiausią ir natūraliausią iki šiol sukurtą dantų atkūrimo metodą, užtikrinantį implantuotų dantų ilgaamžiškumą, patrauklų estetinį vaizdą ir jaučiamo diskomforto sumažinimą iki minimumo. Dantų implantavimas yra ilgalaikė investicija, visapusiškai gerinanti žmogaus gyvenimo kokybę“, – teigia R. Kirlys.

GYD. ROBERTAS KIRLYS:

„Netekus daugiau dantų, ilgainiui gali pasikeisti net veido forma, atsirasti raukšlių, o blogai sukramtant maistą – kilti virškinimo organų sutrikimų.“

APIE KLINIKĄ „GROŽIO CHIRURGIJA“ AP Vilniuje ir Kaune įsikūrusiose klinikose „Grožio chirurgija“ dirbantys burnos chirurgai, odontologai ir ortodontai gali atsakyti į visus su dantų problemomis susijusius klausimus ir pritaikyti geriausią gydymo metodą. Klinikos „Grožio chirurgija“ specialistų Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur įgyta patirtis bei klinikoje naudojama pažangiausia medicinos technika leidžia pasiūlyti efektyviausius ir saugiausius gydymo būdus.

2017 ruduo

Sveikata

Įp­ras­tai liek­nė­ji­mas aso­ci­juo­ ja­si su sa­vęs kan­ki­ni­mu – ali­ nan­čios die­tos, sal­du­my­nų at­si­sa­ky­mas, in­ten­sy­vios tre­ni­ ruo­tės. De­ja, bet daž­nai, ne­pai­ sant pa­čių di­džiau­sių pa­stan­gų, re­zul­ta­tai bū­na itin trum­pa­ lai­kiai. Su­tuok­ti­nių po­ra As­ta ir Gin­ta­ras Ze­le­niai prieš­ta­ rau­ja šiam mi­tui ir tei­gia kar­tu su „Co­lon­Well“ skai­du­lo­mis at­ra­dę vi­siš­kai ki­to­kį po­žiū­rį į liek­nė­ji­mą. Pa­si­ro­do, at­si­kra­ ty­ti pa­pil­do­mų ki­log­ra­mų ga­li bū­ti kaip nie­ka­da pa­pras­ta.

Prieš

Po

Liek­nė­ji­mo at­ra­di­mas, ku­riuo no­ri­si da­ly­tis

Liek­nė­ti pri­ver­tė ap­lin­ki­niai ir ap­sun­kęs ju­dė­ji­mas

Ali­nan­čias die­tas iš­kei­tė į mais­ti­nes skai­du­las

Pap­ras­tai no­rint su­liek­nė­ti rei­kia stip­raus pa­ ska­ti­ni­mo, ku­ris pri­vers­tų ženg­ti pir­mą­jį žings­ nį. As­ta at­vi­rau­ja, kad bū­da­ma stu­den­tė nie­ka­ da ne­pa­gal­vo­jo, kad kaž­ka­da tu­rės bė­dų su ant­ svo­riu. De­ja, vė­liau su­lė­tė­jo me­džia­gų apy­kai­ta ir svo­ris pra­dė­jo aug­ti. „Ga­lu­ti­nis taš­kas, kai su­ pra­tau, kad tu­riu pra­dė­ti mes­ti svo­rį, bu­vo ta­da, kai ap­lin­ki­niai ėmė klau­si­nė­ti, ar aš ne nėš­čia.

Pa­ti­kė­ki­te, ne­bu­vo sma­gu“, – juo­kia­si As­ta.

Gin­ta­ras pri­de­da, kad jo gy­ve­ni­mo lū­žis įvy­ko ta­da, kai pa­ju­to, jog ant­svo­ris truk­do gy­ven­ti įpras­tu rit­mu, – jam da­rė­si sun­ku pa­si­lenk­ti, vaikš­čio­ti ir pan. „Ants­vo­ris pra­ dė­jo truk­dy­ti gy­ven­ti ir ėmė­me ieš­ko­ti svei­ kų bū­dų, kaip nu­mes­ti ne­pa­gei­dau­ja­mus ki­ log­ra­mus“, – pri­si­me­na Gin­ta­ras.

Gin­ta­ras pa­sa­ko­ja, kad jis nė­ra iš tų, ku­ rie mėgs­ta ban­dy­ti nau­jus pro­duk­tus (ypač liek­nė­ji­mo!), to­dėl „Co­lon­Well“ pa­ra­ga­vo ne iš­kart. „Pir­mą kar­tą apie „Co­lon­Well“ iš­gir­ dau pa­ro­do­je, kon­sul­tan­tai pa­pa­sa­ko­jo daug gra­žių liek­nė­ji­mo is­to­ri­jų, bet aš, aiš­ku, ne­ pa­ti­kė­jau. Kai po sa­vai­tės pa­ma­čiau šias skai­du­las pas drau­g us ir iš­gir­dau, kaip jiems pa­v y­ko su­liek­nė­ti, pra­dė­jau ti­kė­ti. Pap­ra­šiau pa­ra­gau­ti ir po ke­lias­de­šimt mi­nu­čių iš tie­sų jau­čiau­si so­tes­nis“, – apie pa­žin­t į su „Co­lon­ Well“ kal­ba Gin­ta­ras. „La­biau­siai nu­ste­bi­no tai, kad ne­rei­kė­ jo įti­k i­nė­ti vy­ro ger­ti „Co­lon­Well“, nes pa­ts to no­rė­jo. Mums abiem bu­vo ra­mu, kad pro­ duk­tas ne­tu­ri ša­lu­ti­nio po­vei­k io ir yra aiš­ ku, iš ko jis pa­da­r y­tas, vi­sos na­tū­ra­lios žo­le­ lės iš­var­dy­tos su­dė­t y­je“, – džiau­gia­si As­ta.

Pak­laus­ti, ką jaus­da­vo iš­gė­rę „Co­lon­Well“, su­tuok­ti­niai tvir­ti­na, kad la­biau­siai juos džiu­ gi­no pro­duk­to su­tei­kia­mas so­tu­mo jaus­mas va­ka­re, kai kar­tu su „Co­lon­Well“ iš­ny­ko nak­ ti­nio per­si­val­g y­mo pro­ble­ma. Be­je, Gin­ta­ras pa­brė­žia, kad ne ma­žiau svar­bi ir nau­da žar­ ny­no veik­los dar­bui. „Var­to­ji pro­duk­tą no­rė­ da­mas su­liek­nė­ti, be to, dar jau­ti, kaip dings­ta virš­ki­ni­mo pro­ble­mos, ge­rė­ja žar­ny­no veik­la.

Ar ga­li bū­ti ge­riau?“ – de­ta­li­zuo­ja Gin­ta­ras.

15

– tiek kilogramų greitai ir lengvai atsikratė Gintaras.

36

Ne­sun­ku, ta­čiau va­lios rei­kia

As­ta juo­kia­si, kad priaug­ti svo­rio, de­ja, leng­ viau nei nu­mes­ti, ta­čiau džiau­gia­si, kad į pa­ gal­bą atė­jus „Co­lon­Well“ ko­va su ant­svo­riu ta­ po leng­ves­nė. „Tik­rai ne­ma­niau, kad taip leng­ vai me­siu svo­rį. Pir­ma, tai da­ry­ti leng­viau, kai me­ta­me svo­rį kar­tu su vy­ru, nes mes vie­nas ki­tą pa­lai­ko­me. Į svo­rio me­ti­mą žiū­ri­me kaip į žai­di­mą, ku­ris nu­mes dau­giau. Ant­ra, vi­sa­da sun­ku val­gy­ti ma­žiau mėgs­ta­mo mais­to, ta­ čiau „Co­lon­Well“ su­tei­kia­mas so­tu­mo jaus­mas tie­siog pa­de­da ma­žiau to mais­to no­rė­ti“, – As­ ta at­sklei­džia sėk­min­go liek­nė­ji­mo prie­žas­tis.

Gin­ta­ras tei­gia, kad nė­ra di­des­nės mo­t y­ va­ci­jos nei tirps­tan­t ys ki­log­ra­mai: „Per pir­ mus mė­ne­sius nu­k ri­to apie 7 kg, vė­liau svo­ ris sta­bi­li­za­vo­si – nu­liū­dau, kad ir čia re­zul­ ta­tai bus trum­pa­lai­k iai. Ta­čiau su­ži­no­jau, kad tai nor­ma­lu, ir ga­liau­siai svo­ris to­liau sėk­min­gai kri­to, tik jau ma­žes­niais tem­pais.

Ma­nau, kad de­ri­nant mi­t y­bą su „Co­lon­ Well“ ir spor­tu re­zul­ta­tai iš tie­sų ste­bin­tų!“

Gy­ve­ni­mas su „Co­lon­Well“ ir to­liau Pak­laus­ti, ar atei­t y­je ža­da var­to­ti „Co­lon­ Well“, su­tuok­ti­niai ne­pa­si­me­ta ir džiau­gia­si, kad šis pro­duk­tas nė­ra vien­kar­ti­nis spren­ di­mas, o ta­po svei­ko gy­ve­ni­mo pa­grin­du.

2017 ruduo

Sveikata

Ką apie skai­du­las tu­ri ži­no­ti kiek­vie­nas?

■■ Kas tai?

Mais­ti­nės skai­du­los (si­no­ni­mai: ląs­te­lie­na, skai­du­li­nės me­džia­gos) – tai ang­lia­van­de­niai (po­li­sa­cha­ri­dai), ku­rių yra tik au­ga­li­niuo­se pro­ duk­tuo­se ir ku­rių ne­skai­do žmo­gaus virš­ki­ni­mo fer­men­tai, o skai­do sto­ro­sios žar­nos mik­rof­lo­ra.

■■ Ko­dėl svar­bu var­to­ti?

1. Leng­vai nu­mal­šin­si­te al­kio jaus­mą ir svei­kai liek­nė­si­te – skran­dy­ je iš­brin­ku­sios mais­ti­nės skai­du­los ma­ži­na ape­ti­tą, pa­di­di­na so­tu­mo jaus­mą ir taip pa­de­da ma­žin­ti svo­rį.

2. Su­ma­žin­si­te blo­go­jo cho­les­te­ro­lio kie­kį krau­jy­je – tir­pios mais­ ti­nės skai­du­los su­ri­ša blo­gą­jį cho­les­te­ro­lį ir rie­ba­lus, pa­te­ku­sius į žar­ny­ną, ir su­trik­do jų to­les­nį pa­si­sa­vi­ni­mą.

3. Re­gu­liuo­si­te cuk­raus kie­kį krau­jy­je – mais­ti­nės skai­du­los blo­kuo­ja cuk­raus pa­te­ki­mą per žar­nų sie­ne­les ir pa­de­da sta­bi­li­zuo­ti jo iš­sky­ ri­mo grei­tį į krau­ją.

4. Ko­vo­si­te su vi­du­rių už­kie­tė­ji­mo pro­ble­mo­mis – mais­ti­nės skai­du­ los grei­ti­na žar­ny­no pe­ris­tal­ti­ką ir mais­to slin­ki­mą virš­ki­ni­mo sis­te­ ma. Skai­du­los žar­ny­ne virs­ta į že­lę ir taip su­minkš­ti­na iš­ma­tas.

5. Pa­di­din­si­te nau­din­gų­jų bak­te­ri­jų au­gi­mą žar­ny­no sis­te­mo­je – mais­ti­nės skai­du­los yra mais­tas ge­ro­sioms žar­ny­no bak­te­ri­joms. Jos su­da­ro na­tū­ra­lią mik­rof­lo­ros ter­pę, ku­ri pa­lan­ki ge­rų­jų bak­te­ri­jų dau­gi­ni­mui­si žar­ny­ne.

6. Pa­ša­lin­si­te iš or­ga­niz­mo tok­si­nus – mais­ti­nės skai­du­los su­ri­ša tok­ si­nus, pa­ska­ti­na jų pa­si­ša­li­ni­mą.

Man­tas Ja­ki­ma­vi­čius Vais­ti­nin­kas

R

ei­k ė­tų pa­ž y­mė­ti, kad me­ta­ bo­li­n is sind­ro­mas (pil­vi­n is nu­tu­k i­m as) la­bai ken­kia svei­ka­tai: su­rie­bė­ja vi­daus or­ga­n ai, su­trin­ka jų funk­ci­jos, di­d ė­ja cho­les­te­ro­lio kie­kis, pa­ žei­d žia­m os krau­ja­gys­lės ir šir­dis.

Ga­li­m a tik pa­s i­d žiaug­ti Gin­ta­ ro ir As­tos ryž­tu bei re­zul­ta­tais.

Džiu­gi­n a ir tai, kad „Co­lon­Well“ skai­d u­los ge­ri­n a svei­ka­tą ir pa­ de­d a ma­ž in­ti svo­rį. Svar­bu, kad skai­d u­lų var­to­ji­m as taip pat yra efek­ty­v us bū­d as pa­lai­ky­ti nor­ma­ lią cho­les­te­ro­lio kon­cent­ra­ci­ją krau­jy­je.

Dau­g iau apie pro­d uk­tą: www.co­lon­w ell.lt tel. 8 633 99 998

■■ Kiek var­to­ti?

Mo­te­rims re­ko­men­duo­ja­ma su­var­to­ti bent 25 g skai­du­lų per die­ną, vy­rams bent 38 g per die­ną.

P.S. Kuo dau­giau skai­du­lų per die­ną žmo­gus var­to­ja, tuo dau­giau van­dens jam rei­kia iš­ger­ti, kad pa­ska­tin­tų skai­du­lų brin­ki­mą ir jų ju­dė­ji­mą or­ga­niz­me. Skai­du­lų var­to­ji­mo kie­kį rei­kia di­din­ti pa­laips­ niui. Pra­dė­jus skai­du­las iš­kart var­to­ti di­de­liais kie­kiais, ga­li at­si­ras­ti pil­vo pū­ti­mo jaus­mas.

„Pir­miau­sia „Co­lon­Well“ pra­dė­jau var­to­ti vie­toj va­ka­rie­nės, vė­liau ir pus­r y­čiau­ti pra­ dė­jau su „Co­lon­Well“. Pa­ti esu gy­dy­to­ja ir ži­nau įvai­rių vais­ti­nių pre­pa­ra­tų ža­lą or­ga­ niz­mui, kai įsi­ti­k i­nau, kad „Co­lon­Well“ ne tik svei­kas, be ša­lu­ti­nių po­vei­k ių, bet dar ir efek­t y­v us, iš tie­sų ap­si­d žiau­giau. Kol kas dar no­riu nu­mes­ti ke­lis ki­log­ra­mus, o vė­liau „Co­lon­Well“ tur­būt ir to­liau var­to­siu žar­ny­ no veik­lai ge­rin­ti“, – at­v i­rau­ja As­ta.

Gin­ta­ras ant­r i­na As­tai, kad taip pat ne­ ke­t i­na su­sto­t i var­to­t i „Co­lon­Well“. „Skai­ du­las pra­dė­jau ger­t i ti­kė­d a­ma­sis re­zul­ta­t ų, kai juos ga­vau, tie­siog įpra­tau jį ger­t i kas­ dien. Va­sa­ros me­t u itin sun­k u su­si­lai­k y­ ti nuo įvai­r iau­sių mais­to pa­g un­dų, tad ki­ log­ra­mai kren­ta lė­čiau, ta­čiau atė­jus ru­de­ niui vėl gy­ven­siu pa­gal rim­tes­n į re­ži­mą su

sa­vo pa­gal­bi­nin­k u „Co­lon­Well“, – pa­si­ž a­ da Gi­na­ta­ras.

Po­ky­čiai ke­lia šyp­se­ną Su­tuok­ti­nių tei­ra­vo­mės, kaip jau­čia­si žiū­rė­da­ mi į sa­vo nuo­trau­kas prieš „Co­lon­Well“ var­ to­ji­mą. Ze­le­niai su­ti­ko, kad žiū­rė­da­mi į nuo­ trau­kas ma­lo­niai šyp­so­si – nors ant­svo­ris ne­ bu­vo di­de­lis, ta­čiau re­zul­ta­tas aki­vaiz­dus. „Man pa­v y­ko at­si­kra­ty­ti 7–9 kg, tai nė­ra itin daug, bet, pa­ti­kė­ki­te, man la­bai ma­to­si. Vy­ras ne­tgi mėgs­ta pa­si­gir­ti sa­vo po­ky­čiais ir pa­ro­ do nuo­trau­kas prieš ir po“, – at­vi­rau­ja As­ta. „Ne ma­žiau svar­bu ne tik krin­tan­tys ki­ log­ra­mai, bet ir tai, kad „Co­lon­Well“ pa­de­da jaus­tis svei­kes­niam, ir tai dar la­biau pa­di­di­na mo­ty­va­ci­ją“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si Gin­ta­ras.

37

2017 ruduo

Sveikata

Kai val­džia ir vi­sa tau­ta me­di­ko pro­fe­si­ją ver­ti­na men­kiau nei san­tech­ni­kus ar pra­mo­gų vers­lo at­sto­vus, iš­lik­ti oriems pa­de­da pa­ra­ma vie­nas ki­tam.

TEKSTAS: JUS­TĖS KI­BU­RY­TĖS FOTOGRAFIJA: Ak­vi­lės Snars­kie­nės

Flag­ma­nai: LGS Kau­no fi­lia­lo val­dy­bos na­riai (iš kairės) Gin­ta­ras Kra­mi­lius, Da­nu­tė Kry­lo­vie­nė, Vir­gi­ni­ja Luk­šie­nė, Lai­mu nė veik­lu­mu gar­sė­ja vi­so­je ša­ly­je.

Gy­dy­to­jo gar­bė ir sa­vi­g

ar­ba Jė­ga – vie­ny Drįs­ta ig­no­ruo­ti

Pro­fe­si­nė są­jun­ga – or­ga­ni­za­ci­ja, ku­rios pa­ va­di­ni­mas skam­ba ar­cha­jiš­kai, aso­ci­juo­ja­si su so­viet­me­čiu, juo­lab ne­de­ra prie to­kios pro­fe­si­ jos kaip gy­dy­to­jo. Juk tai vie­na pres­ti­žiš­kiau­ sių, gar­bin­giau­sių pro­fe­si­jų, o pro­fsą­jun­gos daž­niau­siai bu­ria­si tam, kad gin­tų sa­vo tei­ses. „Net­gi ten­ka ko­vo­ti už jas, ir taip yra šiais lai­kais“, – ne be iro­ni­jos iš­ta­ria Lie­tu­vos gy­ dy­to­jų są­jun­gos (LGS) Kau­no fi­lia­lo pir­mi­ nin­kė Vir­gi­ni­ja Luk­šie­nė.

Gy­dy­to­jų dar­bo są­ly­gos, krū­v iai, at­ly­gi­ni­ mai, kom­pe­ten­ci­ja, li­cen­ci­ja­v i­mas ir ak­re­di­ ta­v i­mas, eti­ka, pa­ga­liau poil­sis ir lais­va­lai­ kis – vi­sa tai yra ak­t y­v ios LGS Kau­no fi­lia­ lo pir­mi­nin­kės ir vi­sos val­dy­bos bei ta­r y­bos veik­los ir dė­me­sio cent­re.

Rei­k ia pri­pa­žin­ti, kad ak­t y­v i pro­fsą­jun­ga tik­rai drums­čia gy­dy­mo įstai­g ų va­do­v ų ra­ my­bę. Di­džiau­si sto­rao­d žiai tei­sė­tus rei­ka­la­ vi­mus įžū­liai ig­no­ruo­ja. „LGS ga­vo Kau­no fi­lia­lo pra­šy­mą paaiš­kin­ ti ne vie­no­je gy­dy­mo įstai­go­je vei­kian­čios pro­ fe­si­nės są­jun­gos tei­si­nį sta­tu­są, nes ji ne­pri­pa­ žįs­ta­ma, su ja ne­bend­ra­dar­biau­ja­ma, kaip nu­ sta­to Lie­tu­vos tei­sės ak­tai, reg­la­men­tuo­jan­tys dar­bo san­ty­kius“, – pri­pa­žįsta LGS pre­zi­den­tas pro­fe­so­rius Liu­tau­ras La­ba­naus­kas.

Kons­ti­tu­ci­ja ir teis­mas Pa­gal LGS sta­tu­tą pro­fe­si­nės są­jun­gos struk­ tū­rą su­da­ro mies­tų ar ra­jo­nų fi­lia­lai, juos – gru­pės as­mens svei­ka­tos prie­žiū­ros įstai­go­ se. Gru­pę ga­li su­da­r y­ti ne ma­žiau kaip trys 38

to­je įstai­go­je dir­ban­t ys LGS na­riai. „Pro­fe­si­nės są­jun­gos ku­ria­si lais­vai ir vei­kia sa­va­ran­kiš­kai, tu­ri ly­gias tei­ses bei gi­na dar­ buo­to­jų pro­fe­si­nes, eko­no­mi­nes, so­cia­li­nes tei­ses ir in­te­re­sus“, – tei­gia­ma Lie­tu­vos Res­ pub­li­kos Kons­ti­tu­ci­jos 50-aja­me straips­ny­je.

LGS Kau­no fi­lia­lo pir­mi­nin­kė V.Luk­šie­nė pri­me­na, kad ši kons­ti­tu­ci­nė nuo­sta­ta iš­reiš­kia dve­jo­pą pro­fe­si­nių są­jun­gų pa­skir­tį ir funk­ci­ jas. Pir­ma, at­sto­vau­ja pro­fe­si­nės są­jun­gos na­ riams ir juos gi­na, ant­ra, įsta­ty­mo nu­sta­ty­ta tvar­ka ir bū­dais gi­na vi­sus ati­tin­ka­mos įmo­ nės, įstai­gos ar or­ga­ni­za­ci­jos dar­buo­to­jus. „Tai­gi pro­fe­si­nės są­jun­gos sa­vo na­riams at­sto­vau­ja ir juos gi­na ex of ­fi­cio“, – api­bend­ ri­na Kau­no Kal­nie­čių po­lik­li­ni­kos gy­dy­to­ ja V.Luk­šie­nė ir pri­du­ria, kad šias nuo­sta­tas, aiš­k i­nant pro­fsą­jun­g ų funk­ci­jas ir vaid­me­ nį, vie­na­me sa­vo nu­ta­ri­mų yra pri­mi­nęs ir Lie­tu­vos Kons­ti­tu­ci­nis Teis­mas.

Ga­li bū­ti bau­džia­mi Mū­sų ša­lies įsta­t y­muo­se yra nu­ma­t y­tos ati­ tin­ka­mos ad­mi­nist­ra­ci­nės ir teis­mi­nės pro­ ce­dū­ros, ku­rios pa­de­da už­tik­rin­ti, kad darb­ da­v iai lai­k y­tų­si dar­bo įsta­t y­muo­se nu­sta­t y­ tų ir jiems pri­skir­tų pa­rei­g ų.

Jų ne­si­lai­kant ar jas pa­žei­dus, darb­da­v iui nu­sta­t y­ta ad­mi­nist­ra­ci­nė at­sa­ko­my­bė, ga­li bū­ti tai­ko­ma bau­da nuo 500 iki 5 000 li­tų.

Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Bau­džia­mo­jo ko­ dek­so 177 straips­nis taip pat nu­sta­to tei­si­ nę at­sa­ko­my­bę už truk­dy­mą pro­fe­si­nės są­ jun­gos ar jos na­rio tei­sė­tai veik­lai. Ins­ti­tu­ ci­jos ad­mi­nist­ra­ci­jos įga­lio­ti as­me­nys, ne­

su­tei­k ian­t ys ga­li­my­bės pro­fe­si­nės są­jun­gos at­sto­vams įgy­ven­din­ti jiems įsta­t y­mų su­ teik­tų tei­sių ir to­k iu bū­du truk­dy­da­mi tei­sė­ tai veik­lai, ga­li bū­ti bau­džia­mi ati­mant tei­sę dirb­ti tam tik­rą dar­bą ar už­siim­ti tam tik­ra veik­la, ar­ba bau­da, ar­ba lais­vės ap­ri­bo­ji­mu.

Skau­du­liai Šais lai­kais nie­ko ne­ste­bi­na, kad darb­da­v iai ir ad­mi­nist­ra­ci­jos truk­do LGS veik­lai, ne­ pri­pa­žįs­ta jos tei­sė­tų rei­ka­la­v i­mų. Ne­pai­sant to, vie­nos in­te­lek­tua­liau­sių pro­fe­si­jų at­sto­ vų pro­fe­si­nė or­ga­niz­ci­ja ak­t y­v iai da­ly­vau­ja for­muo­jant Lie­tu­vos svei­ka­tos po­li­ti­ką, siū­lo opių jos skau­du­lių spren­di­mo bū­dus. „Sku­biai spręs­ti­nų pro­ble­mų daug. Tai ne­ pa­kan­ka­mas svei­ka­tos sis­te­mos fi­nan­sa­vi­ mas, me­di­kų, ypač ra­jo­nuo­se, juo­lab jau­nų, sty­gius, men­kas ir ne­to­ly­gus dar­bo ap­mo­kė­ ji­mas, su­dė­tin­gos dar­bo są­ly­gos, mil­ži­niš­kas dar­bo krū­v is“, – var­di­ja gy­dy­to­ja V.Luk­šie­nė.

LGS ak­ty­viai ra­gi­na keis­ti ža­los pa­cien­tų svei­ka­tai at­ly­gi­ni­mo mo­de­lį. Pa­ren­gu­si Pa­ cien­tų tei­sių ir ža­los svei­ka­tai at­ly­gi­ni­mo įsta­ ty­mo pa­kei­ti­mo pro­jek­tą, LGS sie­kia, kad ža­ los pa­cien­tų svei­ka­tai at­ly­gi­ni­mo me­cha­niz­ mas bū­tų efek­ty­v us, jo veik­la pa­rem­ta ge­rą­ja tarp­tau­ti­ne pra­kti­ka, gy­dy­to­jų ir jų pa­cien­tų par­tne­r ys­te ir pa­sta­rų­jų sau­gos kul­tū­ra.

Bū­da­ma Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (LNSS) Tri­ša­lės ta­ry­bos na­re, kar­tu su ki­to­mis svei­ka­tos sek­to­riaus pro­fe­si­nė­mis są­jun­go­mis LGS de­ra­si dėl Ko­lek­ty­vi­nės dar­ bo su­tar­ties svei­ka­tos sek­to­riaus ly­giu są­ly­gų.

Są­jun­ga pe­rio­diš­kai ana­li­zuo­ja gy­dy­to­jų dar­

2017 ruduo

Sveikata

LGS VER­TY­BĖS

RŪ­PES­TIN­GU­MAS

Mums rū­pi kiek­vie­nas gy­dy­to­jas

uk­šie­nė, Lai­mu­tė Vai­de­lie­nė, Al­gir­das Ma­čio­nis ir Vil­ma Ri­mai­tie­

vi­gar­ba,

ny­bė­je

bo ap­mo­kė­ji­mą ir tei­kia su juo su­si­ju­sius pa­ siū­ly­mus LNSS Tri­ša­lei ir Pri­va­lo­mo­jo svei­ka­ tos drau­di­mo fon­do ta­ry­boms, Svei­ka­tos ap­ sau­gos mi­nis­te­ri­jai, Vals­ty­bi­nei li­go­nių ka­sai.

Sa­vik­ri­ti­ka ir pa­sie­ki­mai „Svar­bi LGS veik­los sri­tis – gy­dy­to­jų pro­ fe­si­nė eti­ka. Or­ga­ni­za­ci­ja nag­ri­nė­ja jos pa­ žei­di­mus, sklei­džia mo­ko­mą­ją me­d žia­gą, pa­reng­tą pa­gal pa­sau­lio pa­tir­t į ir adap­tuo­ tą pa­gal si­tua­ci­ją Lie­tu­vo­je, pa­de­da gy­dy­to­ jams, su­si­dū­ru­siems su pro­fe­si­nės veik­los iš­ šū­k iais, ieš­kan­tiems at­sa­k y­mų į eti­nes di­le­ mas“, – V.Luk­šie­nė pri­me­na, kad LGS iš­lei­ do kny­gą „Me­di­ci­nos eti­kos va­do­vas“, kar­tu su Lie­tu­vos bioe­ti­kos ko­mi­te­tu pa­ren­gė Lie­ tu­vos gy­dy­to­jo pro­fe­si­nės eti­kos ko­dek­są. Šis do­ku­men­tas at­spin­di vi­sų Lie­tu­vos gy­ dy­to­jų mo­ra­li­nius įsi­pa­rei­go­ji­mus ir nuo­sta­ tas sie­k iant aukš­čiau­sių pro­fe­si­jos stan­dar­tų.

LGS ir Kau­no fi­lia­las ak­t y­v iai bend­ra­ dar­biau­ja su ki­to­mis pro­fe­si­nė­mis są­jun­go­ mis, tarp­tau­ti­nė­mis ir už­sie­nio ša­lių gy­dy­ to­jų or­ga­ni­za­ci­jo­mis, da­ly­vau­ja ren­giant ir įgy­ven­di­nant tarp­tau­ti­nes pro­gra­mas. LGS yra di­džiau­sios Eu­ro­po­je gy­dy­to­jų ora­ni­za­ ci­jos – Nuo­la­ti­nio Eu­ro­pos gy­dy­to­jų ko­mi­ te­to val­dy­bos na­rė. Bū­da­ma Eu­ro­pos spe­cia­ ly­bi­nių drau­gi­jų są­jun­gos na­re, LGS su­tei­k ia ga­li­my­bes šioms Lie­tu­vos drau­gi­joms vys­t y­ ti sa­vo veik­lą Eu­ro­pos ly­giu ir siek­ti bend­r ų at­ski­r ų me­di­ci­nos spe­cia­ly­bių stan­dar­tų.

At­ro­do, vis­kas pui­ku, ko dar no­rė­ti? Net pa­ša­lie­čio at­sa­k y­mas yra toks: rei­k ia de­ra­ mo įver­ti­ni­mo, nes gy­dy­to­jai Lie­tu­vo­je to­

■■ ■■ ■■ ■■ ■■ ■■ ■■

As­me­ni­nių po­rei­kių ir pro­ble­mų iš­gry­ni­ni­mas ir jų spren­di­mo bū­dų paieš­kos.

Sau­gu­mas: tei­si­nis, fi­nan­si­nis, mo­ra­li­nis.

Pa­gar­ba.

As­me­ni­nių po­rei­kių ak­tua­li­za­ci­ja.

In­for­ma­ci­jos ga­vi­mas lai­ku.

Grįž­ta­ma­sis ry­šys.

Spar­tes­nis pro­ble­mų spren­di­mas.

INO­VA­TY­VU­MAS At­vi­ri nau­jo­vėms

■■ ■■ ■■ ■■ ■■ ■■

Nau­jos idė­jos, in­for­ma­ci­ja, jos pri­tai­ky­mas.

Nau­jo­vės nau­din­gu­mo įver­ti­ni­mas.

Ga­li­my­bės to­bu­lė­ti už­tik­ri­ni­mas.

In­for­ma­ci­jos sklei­di­mas elekt­ro­ni­niu for­ma­tu.

Nau­jo­vių pri­tai­ky­mas pra­ktiš­kai.

Kū­r y­bi­nių dirb­tu­vių kū­ri­mas ir veik­la jo­se.

RYŽ­TIN­GU­MAS

Nuo­sek­liai ir ryž­tin­gai sie­kia­me tiks­lo

■■ Ban­dy­ti dar kar­tą, kai kas nors ne­pa­vyks­ta.

■■ Ne­bi­jo­ti iš­sa­ky­ti bend­rą vi­sų priim­tą nuo­mo­nę darb­da­viui raš­tu, iš­rei­ka­lau­ti at­sa­ky­mo.

■■ Ne­bi­jo­ti pri­siim­ti at­sa­ko­my­bės.

■■ Siek­ti tiks­lo, ne­pai­sant ne­sėk­mių.

■■ Ne­bi­jo­ti pa­sa­ky­ti kri­ti­kos ir pri­si­pa­žin­ti kly­dus.

■■ Ne­bi­jo­ti pa­sa­ky­ti „ne“.

■■ Va­do­vau­tis prin­ci­pu: su­gal­vo­jau, pa­si­ta­riau, pa­da­rė­me.

KO­MAN­DIŠ­KU­MAS Dir­ba­me ir to­bu­lė­ja­me kar­tu

■■ Da­li­ja­mės ži­nio­mis, pa­tir­ti­mis.

■■ Pa­sis­kirs­to­me ko­man­do­je pa­rei­go­mis ir už­duo­ti­mis, kad įgy­ven­din­tu­me tiks­lus.

■■ Ieš­ko­me bend­ro spren­di­mo, dirb­da­mi ko­man­do­je.

■■ Ana­li­zuo­ja­me bend­ras įvai­riems ko­lek­ty­vams pro­ble­mas ir da­li­ja­mės pa­tir­ ti­mi jas spren­džiant.

■■ Va­do­vau­ja­mės prin­ci­pu: vi­si už vie­ną, vie­nas už vi­sus.

■■ Įsik­lau­so­me į ki­tų nuo­mo­nę, pa­lai­ko­me silp­niau­sią gran­dį.

■■ Su­bu­ria­me ko­man­dą, su­pras­da­mi jos svar­bą.

li gra­žu nė­ra ger­bia­mi taip, kaip jų ko­le­gos už­sie­nio ša­ly­se, kur at­ly­gi­ni­mas už dar­bą – vie­nas di­džiau­sių, paly­gi­nti su ki­to­mis pro­ fe­si­jo­mis. Tai lo­giš­ka, nes me­di­kai sergs­ti bran­giau­sią tur­tą – žmo­nių svei­ka­tą.

O kol Lie­tu­vo­je ver­t y­bių ska­lė ap­vers­ta aukš­t yn ko­jo­mis, gy­dy­to­jai vie­ni­ja­si ir pa­ de­da vie­ni ki­t iems. LGS Kau­no fi­lia­lo val­

dy­ba pa­siū­lė ko­le­goms mo­t y­va­ci­nę sis­te­mą, kaip nuo­sek­liai ir ryž­t in­gai siek­t i tiks­lo, bū­ ti at­v i­riems nau­jo­vėms, ver­t in­t i kiek­v ie­ną žmo­g ų, pa­dė­t i jam, bū­t i ak­t y­v iems ko­vo­jant už sa­vo tei­ses.Vi­si už vie­ną – vie­nas už vi­ sus. To­k iu prin­ci­pu pa­g rįs­ta LGS Kau­no fi­ lia­lo nau­do­ja­ma mo­t y­va­ci­nė sis­te­ma są­jun­ gos na­riams. Jė­ga yra vie­ny­bė­je.

39

2017 ruduo

Sveikata

Dar­bas ir svei­ka­ta Min­ti­mis da­li­ja­si UAB SDG pro­fe­si­nės svei­ka­tos spe­cia­ lis­tė Li­na Gab­ri­jo­lie­nė.

– Kas yra pro­fe­si­nė svei­ka­ta? Ką tu­ri ži­no­ti darb­da­vys ir dar­buo­to­jas apie ga­li­mą pro­fe­ si­nės ri­zi­kos veiks­nių po­vei­kį?

– Me­di­ci­no­je svei­ka­tos sam­pra­ta api­brė­žia­ ma kaip or­ga­ni­nių ir funk­ci­nių su­tri­ki­mų ne­bu­vi­mas, t.y. kai pa­ts žmo­gus jau­čia­si svei­ kas. Šiuo­lai­ki­nis žmo­gus be­ne di­des­nę sa­vo lai­ko da­lį pra­lei­džia dar­bo ap­lin­ko­je, ku­rio­je ga­li­ma pro­fe­si­nė ri­zi­ka: trau­mos, ki­to­kio dar­buo­to­jo svei­ka­tos pa­ken­ki­mo ti­ki­my­bė dėl kenks­min­go veiks­nio (pvz., ne­tin­ka­ma ap­švie­ta, neer­go­no­miš­ka dar­bo vie­ta, dul­kės, triukš­mas) ar dėl pa­vo­jin­go dar­bo ap­lin­kos veiks­nių po­vei­kio. To­dėl pro­fe­si­nė svei­ka­ta, vi­sų pir­ma, yra glau­dus bend­ra­dar­bia­vi­ mas ir at­sa­ko­my­bės pri­siė­mi­mas tarp abie­jų pu­sių: tiek darb­da­vių, tiek dar­buo­to­jų. Šio svar­baus pro­ce­so pa­grin­di­nis tiks­las yra sie­kis iš­veng­ti ar kuo anks­čiau diag­no­zuo­ ti pro­fe­si­nes li­gas, nuo kurių nea­be­jo­ti­nai nu­ken­čia ne tik dar­buo­to­jas, ku­ris ga­li ne­ tek­ti dar­bin­gu­mo, darb­da­vys, bet ir pla­čio­ji vi­suo­me­nė. Įro­džius, kad dar­buo­to­jas ne­te­ko svei­ka­tos dėl pro­fe­si­nio veiks­nio, so­cia­li­nės iš­mo­kos jam mo­ka­mos iš „Sod­ros“ biu­dže­to, t.y. iš vi­sų mū­sų pi­ni­gų.

– Kas yra kenks­min­gas veiks­nys? Ko­kiems as­me­nims pri­va­lo­ma tik­rin­tis svei­ka­tą?

– LR nor­mi­niuo­se ak­tuo­se, reg­la­men­tuo­jan­ čiuo­se dar­buo­to­jų sau­gą ir svei­ka­tą, kenks­ min­gas veiks­nys api­brė­žia­mas kaip „ri­zi­kos veiks­nys dar­bo ap­lin­ko­je, ku­ris, veik­da­mas dar­buo­to­jo or­ga­niz­mą, ga­li su­kel­ti li­gą ar pro­fe­si­nę li­gą ir ku­rio po­vei­kis ga­li bū­ti pa­ vo­jin­gas gy­vy­bei“. La­bai svar­bu su­pras­ti, kad pa­vo­jin­gi dar­bai ir ri­zi­kos veiks­niai konk­re­ čio­je dar­bo vie­to­je yra skir­tin­gi ir kiek­vie­nu at­ve­ju pri­va­lo bū­ti pa­ren­ka­mi in­di­vi­dua­liai, pvz., stan­dar­tiš­kai pro­ti­nį dar­bą kom­piu­ te­riu dir­ban­čiam dar­buo­to­jui jo as­mens me­di­ci­ni­nė­je kor­te­lė­je ga­li pa­kak­ti ir vie­no įra­šo – dar­bas su vi­deo­ter­mi­na­lais, bet lie­ka neį­ver­tin­ti ki­ti veiks­niai – dar­bo po­za, re­gos įtam­pa, trans­por­to prie­mo­nės vai­ra­vi­mas, iš­lie­ka ri­zi­kos fak­to­riai, ku­rie nea­be­jo­ti­nai ga­li su­trik­dy­ti svei­ka­tą, to­dėl ati­dus ir nuo­ sek­lus dar­bo vie­tos kenks­min­gų veiks­nių

40

įvar­di­ji­mas yra pa­grin­di­nė pre­ven­ci­nė prie­ mo­nė ga­li­moms ri­zi­koms su­ma­žin­ti.

Vi­si as­me­nys, prieš įsi­d ar­bin­d a­m i, pri­v a­l o tik­r in­t is svei­ka­t ą, o pra­dė­j ę dirb­t i – tik­r in­ tis pe­r io­diš­kai, ne­p ai­s ant, ko­k io po­bū­džio ar ko­k ios sri­t ies dar­bus jie at­l ie­ka. Svei­ ka­tos tik­r i­ni­mo pe­r io­diš­ku­mas tie­sio­ giai pri­k lau­s o nuo kenks­m in­g ų veiks­nių pa­vo­jin­gu­mo ar­b a ga­li­mo jų su­ke­lia­mo pa­vo­j aus mas­to, to­dėl mais­to pra­mo­nės, vie­š o­j o mai­t i­ni­mo, pre­ky­b os įmo­nių, van­ den­t ie­k io įren­g i­nių, vai­kų ug­dy­mo įstai­gų dar­buo­to­jų svei­ka­t a tik­r i­na­ma kar­t ą per me­tus, sie­k iant ap­s au­go­t i dar­buo­to­jus ir vi­suo­me­nę, taip pat kas­me­tė pa­t ik­ra pri­ va­l o­ma ir dar­buo­to­j ams, dir­b an­t iems su jo­ni­zuo­j an­čios spin­du­liuo­tės šal­t i­niais, su pa­vo­jin­go­mis che­mi­nė­mis me­džia­go­mis (ar­s e­nu, gyv­si­d ab­r iu, man­g a­no jun­g i­ niais). Vi­si ki­t i įsi­d ar­bi­nan­t ys ar dir­b an­t ys dar­b o ap­lin­ko­j e, ku­r io­j e ga­li­ma pro­fe­si­nė ri­z i­ka, svei­ka­t ą tik­r i­na­si kar­t ą per dve­jus me­tus.

Profesinė sveikata, visų pirma, yra glaudus bendradarbiavimas ir atsakomybės prisiėmimas tarp abiejų pusių: tiek darbdavių, tiek darbuotojų.

Rei­k ia ak­c en­t uo­t i, kad pe­r io­d i­n iai svei­ ka­t os tik­r i­n i­m ai yra fi­n an­s uo­j a­m i darb­ da­v io lė­š o­m is, dar­buo­t o­j ai svei­k a­t ą ga­l i tik­r in­t is ir dar­b o me­t u, darb­d a­v iui mo­ kant vi­du­t i­n į dar­b o už­m o­k es­t į. At­s i­ž vel­ giant į dar­b o po­bū­d į, darb­d a­v ys ap­m o­k a ir skie­pus.

– Kas yra pro­fe­si­nės ri­zi­kos ver­ti­ni­mas?

– Pro­fe­si­nės ri­zi­kos ver­ti­ni­mas – ne­lai­min­ gų at­si­ti­ki­mų ir pro­fe­si­nių li­gų pre­ven­ci­ja. Šio pro­ce­so tiks­las yra nu­sta­ty­ti ir įver­tin­ti esa­mą ar ga­li­mą ri­zi­ką dar­be, ją pa­ša­lin­ti,

o jei ne­ga­li­ma pa­ša­lin­ti, įdieg­ti pre­ven­ci­jos prie­mo­nes, kad dar­buo­to­jai bū­tų ap­sau­go­ ti nuo ri­zi­kos ar­ba ji bū­tų kiek įma­no­ma su­ma­žin­ta. Pro­fe­si­nės ri­zi­kos ver­ti­ni­mo me­tu ti­ria­ma vi­sa gru­pė veiks­nių: fi­zi­ki­niai, fi­zi­niai, bio­lo­gi­niai, che­mi­niai, psi­cho­so­ cia­li­niai, er­go­no­mi­niai. Darb­da­vio pa­grin­ di­nė at­sa­ko­my­bė yra tin­ka­mai or­ga­ni­zuo­ti pro­fe­si­nės ri­zi­kos ver­ti­ni­mą, įtrau­kiant kuo dau­giau dar­buo­to­jų, su­pa­žin­di­nant juos su ver­ti­ni­mo duo­me­ni­mis, įtrau­kiant į pre­ven­ci­nių pla­nų su­da­r y­mą ir sis­te­min­gą jų vyk­dy­mą. Prak­ti­ka ro­do, kad, su­si­da­rius konf­lik­ti­nėms si­tua­ci­joms, pro­fe­si­nės ri­zi­kos ver­ti­ni­mo pro­to­ko­lai ir do­ku­men­tai tam­pa be­ne sva­riau­siu įro­dy­mu, at­spin­din­čiu dar­ bo są­ly­gas ir jų po­vei­kį dar­buo­to­jų pro­fe­si­ nei svei­ka­tai. Dar­buo­to­jų at­sa­ko­my­bė šia­me pro­ce­se yra kas­die­nis as­mens ap­sau­gos prie­mo­nių dė­vė­ji­mas, pri­siim­ta as­me­ni­nė at­sa­ko­my­bė sau­go­ti sa­vo svei­ka­tą pa­tiems.

– Ar yra rei­ka­lin­gi mo­ky­mai, sie­kiant ap­ sau­go­ti dar­buo­to­jų svei­ka­tą?

– Dar­buo­to­jų mo­ky­mai įmo­nė­se tu­ri svar­bų vaid­me­nį sie­kiant iš­lai­ky­ti kuo ge­res­nę dar­bo ap­lin­ką. Ge­ro­ji pra­kti­ka ro­do, kad įmo­nė­se, ku­rio­se sis­te­min­gai vyk­do­mi pir­mos pa­gal­ bos, svei­kos mi­ty­bos ir svei­kos gy­ven­se­nos mo­ky­mai, kal­ba­ma apie ža­lin­gų įpro­čių įta­ką svei­ka­tai, dar­buo­to­jai jau­čia di­des­nę mo­ty­ va­ci­ją ir pa­si­ten­ki­ni­mą dar­bu, o tai ne­gin­či­ ja­mai yra abi­pu­sė nau­da tiek darb­da­viui, tiek dar­buo­to­jui.

– Ar yra rei­ka­lin­gi pir­mo­sios pa­gal­bos rin­ki­ niai įmo­nė­je?

– Pir­mo­sios pa­gal­bos rin­ki­niai yra pri­va­ lo­mi dar­bo vie­to­se. Šių rin­ki­nių skai­čių nu­spren­džia darb­da­vys, o rin­ki­nio su­dė­tis yra nu­sta­ty­ta LR tei­sės ak­tų. Už­tik­ri­nant dar­buo­to­jų pro­fe­si­nę svei­ka­tą dar­bo vie­to­je, tu­ri bū­ti su­da­ry­tos vi­sos są­ly­gos, kad pir­ mo­sios pa­gal­bos prie­mo­nės bei įran­ga bū­tų leng­vai pa­sie­kia­ma, ge­rai ma­to­mo­je vie­to­je, pa­ženk­lin­ta in­for­ma­ci­niais ženk­lais, pe­rio­ diš­kai tik­ri­na­ma ir at­nau­ji­na­ma. Dar­buo­to­jai rin­ki­niais ga­li nau­do­tis pa­gal po­rei­kį, ta­čiau svar­bu pri­min­ti dar­buo­to­jams, kad, pa­nau­ do­ję vie­nas ar ki­tas prie­mo­nes, pra­neš­tų at­sa­kin­giems as­me­nims, ku­rie už­tik­rin­tų pir­ mo­sios pa­gal­bos rin­ki­nio vi­są komp­lek­tą, nes ne­lai­min­go at­si­ti­ki­mo at­ve­ju klai­dos kai­nuo­ja la­bai daug.

2017 ruduo

Sveikata

No­rint kuo ma­žiau pa­kenk­ti svei­ka­tai ir ne­plo­nin­ti pi­ni­gi­ nės, itin svar­bu pai­sy­ti vais­tų su­de­ri­na­mu­mo. O sta­tis­ti­ ka vi­sai ne­džiu­gi­na: tik kas de­šim­tas tau­tie­tis lai­ko­si pa­grin­di­nių vais­tų de­ri­ni­mo prin­ci­pų.

TEKSTAS: Jo­nės Šve­die­nės

Sau­ja skir­tin­gų vais­

tik­sin­ti bom­b Šei­mos gy­dy­to­jo at­sa­ko­my­bė Rin­kos ty­ri­mų bend­ro­vės „Spin­ter“ at­lik­ tos rep­re­zen­ta­t y­v ios ap­k lau­sos duo­me­ni­mis, 61 pro­c. ser­gan­čių lie­tu­v ių var­to­ja du ar tris, dar 5 pro­c. – ke­tu­ris ir dau­giau skir­tin­g ų pre­pa­ra­tų vie­nu me­tu.

Me­di­kai ir far­ma­ci­jos spe­cia­lis­tai džiau­gia­si tais pa­cien­tais, ku­rie, prieš su­si­ber­da­mi į bur­ ną tab­le­tes, per­skai­to in­for­ma­ci­nius me­di­ka­ men­tų la­pe­lius, vis dėl­to kar­tais vais­tų są­vei­kai įver­tin­ti žmo­nėms pri­trūks­ta kom­pe­ten­ci­jos.

Vil­niaus An­ta­kal­nio po­lik­li­ni­kos šei­mos gy­dy­to­ja Dai­va Ma­ka­ra­v i­čie­nė įsi­ti­k i­nu­ si, kad kiek­v ie­nas me­di­kas, skir­da­mas vais­ tus, tu­ri pa­gal­vo­ti, ar me­di­ka­men­tai tar­pu­ sa­v y­je de­ra. „Ki­tų sri­čių spe­cia­lis­tai pa­ski­ria vais­tus ir pa­cien­tą pa­lei­džia. Šei­mos gy­dy­to­jo pro­ble­ ma, kaip vis­ką su­žiū­rė­ti ir su­dė­ti vi­są in­for­ ma­ci­ją į vie­ną vie­tą“, – įsi­ti­k i­nu­si pa­šne­ko­vė.

Neno­rint ­pa­kenk­ti sa­vo svei­ka­tai svar­bu, kad žmo­gus pa­si­ti­kė­tų šei­mos gy­dy­to­ju ir ne­ nus­lėp­tų nė vie­no var­to­ja­mo me­di­ka­men­to.

Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­ to Far­ma­ci­jos fa­kul­te­to lek­to­rius My­ko­las Aniū­nas aiš­k i­na, kad šei­mos gy­dy­to­jui vi­sos at­sa­ko­my­bės už­k rau­ti ne­rei­kė­tų, nes tam ne­pa­lan­k i Lie­tu­vos svei­ka­tos sis­te­ma.

42

„Jei­g u žmo­g us ser­ga dau­giau gre­tu­ti­nių li­ gų, tuo­met šei­mos gy­dy­to­jas jam ski­ria tre­ jus ket­ve­rius vais­tus. Pa­cien­tui pa­si­skun­dus, kad jam skau­da dar ir au­sį, šei­mos gy­dy­to­jas jį siun­čia pas šios sri­ties spe­cia­lis­tą. Šis taip pat ski­ria vais­tų. In­for­ma­ci­ja lie­ka pa­cien­ to li­gos kor­te­lė­je, ta­čiau ne vi­si me­di­kai ir ne vi­sa­da pa­jė­g ūs vais­tų su­de­ri­na­mu­mą su­žiū­ rė­ti“, – sa­ko spe­cia­lis­tas.

Anot M.Aniū­no, vais­ti­nin­kų pra­kti­ko­ je pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai pas du tris spe­cia­lis­ tus ap­si­lan­kęs žmo­g us į vais­ti­nę atei­na su tų pa­čių vais­tų re­cep­tais, tar­k im, nuo skaus­mo.

Lek­to­rius ma­no, kad vais­tų su­de­ri­na­mu­mas tu­rė­tų bū­ti vais­ti­nin­ko at­sa­ko­my­bė, o dar ge­riau, jei­g u tai pri­žiū­ri ir gy­dy­to­jas, ir vais­ ti­nin­kas, ir pa­ts pa­cien­tas do­mi­si gy­dy­mu.

Ge­riant dve­jus vais­ tus, ir ša­lu­ti­nis po­vei­ kis ga­li išaug­ti dvi­ gu­bai.

Au­ga arit­me­ti­ne pro­gre­si­ja M.Aniū­nas ti­k i­na, kad įver­tin­ti vais­tų su­de­ ri­na­mu­mą ypač svar­bu ski­riant re­cep­ti­nius vais­tus ar žmo­g ui, var­to­jan­čiam bent tre­ jus skir­tin­g us vais­tus. Ka­dan­gi kiek­v ie­nas vais­tas tu­ri ša­lu­ti­nį po­vei­k į, var­to­jant daug me­di­ka­men­tų nei­gia­mų pa­da­ri­nių di­dė­ ja arit­me­ti­ne pro­gre­si­ja. Ki­taip ta­riant, ge­

riant dve­jus vais­tus, ir ša­lu­ti­nis po­vei­k is ga­li išaug­ti dvi­g u­bai. „Juk net vais­tus už­ge­riant sul­ti­mis, jo­se esan­čios me­džia­gos ga­li pa­veik­ti vais­to che­ mi­nę me­džia­gą, o tuo­met me­di­ka­men­tų po­ vei­k is iš­kart ga­li tap­ti ki­toks“, – lek­to­rius pa­brė­žia, kad vie­nų su ki­tais vais­tų są­vei­kų yra la­bai daug.

Tad var­to­jant vais­tus ir liau­dies me­di­ci­ no­je pa­pli­tu­sias gy­dy­mo prie­mo­nes svar­bu ne­pa­mirš­ti svei­ko pro­to. „Žmo­nės pri­si­ren­ka gu­do­be­lių, su­mai­šo su al­ko­ho­liu ir var­to­ja kaip šir­dies la­šus. Ta­ čiau šis au­ga­las pa­si­ž y­mi stip­rio­mis veik­lio­ sio­mis me­džia­go­mis, tad var­to­jant su ne­de­ ran­čiais vais­tais ga­li­ma ir pri­si­žais­ti“, – tei­ gia M.Aniū­nas. Šei­mos gy­dy­to­ja D.Ma­ka­ra­v i­čie­nė pri­ta­ ria ir siū­lo net prieš per­kant ki­tus pre­pa­ra­ tus, tar­k im, ne­re­tai aler­gi­zuo­jan­čius B gru­ pės vi­ta­mi­nus, žie­da­dul­k ių, pu­šų pum­pu­r ų, me­daus tu­rin­čius me­di­ka­men­tus, pa­si­tar­ti su spe­cia­lis­tais. „Dau­ge­liui žmo­nių į gal­vą įkal­ta, kad tą, kam tai­ko­ma nuo­lai­da, ir rei­k ia pirk­ti. Vais­ tus žmo­g us tu­ri pirk­ti tik ta­da, kai juos pa­ ski­ria me­di­kas“, – tie­sas pri­me­na šei­mos gy­ dy­to­ja.

Ga­li iš­tik­ti ana­fi­lak­si­nis šo­kas Simp­to­mų, ku­rie ro­do, kad vais­tai ne­su­de­ rin­ti, yra įvai­raus in­ten­sy­v u­mo ir ne vie­na de­šim­tis. Ga­li kil­ti aler­gi­nių reak­ci­jų, bė­ ri­mai, nie­žu­lys, gal­vos skaus­mas, bend­ras silp­nu­mas, gau­ses­nis pra­kai­ta­v i­mas ar ap­ si­nuo­di­ji­mo po­ž y­miai – py­k i­ni­mas ir vė­mi­

Vilmanto Raupelio nuotr.

ais­tų –

m­ba?

mas. Itin re­tais at­ve­jais žmo­g us ga­li pra­ras­ti są­mo­nę ar pa­tir­ti ana­f i­lak­si­nį šo­ką. „Jei pa­cien­t ui bū­t ų pa­skir­t i dve­ji vais­tai, ku­r ie re­t i­na šir­d ies rit­mą, jam įvyk­t ų bra­ di­k ar­d i­ja. Dėl la­bai re­to pul­so jis ga­l i mir­ ti. Žmo­g us, ku­r is skun­d žia­si pa­d i­dė­ju­siu krau­jos­pū­d žiu, ga­l i var­to­t i ke­t u­r ių pen­k ių kla­sių vais­t us, ta­čiau jie tu­r i vie­n i ki­t us pa­ pil­dy­t i“, – sa­ko D.Ma­k a­ra­v i­čie­nė.

Daž­nai pa­mirš­ta­ma, kad pa­ra­ce­ta­mo­lis įei­na į dau­ge­lio su­dė­ti­nių vais­tų nuo per­ša­li­ mo su­dė­t į, tad žmo­g ui la­bai leng­va su­var­to­ti ir per di­de­lę jo nor­mą. Tai ga­li pa­kenk­ti ke­ pe­nims, su­trik­dy­ti sme­ge­nų veik­lą.

Spe­cia­lis­tė pa­ta­ria vais­tus var­to­ti su per­ trau­ko­mis (ge­riau­sia pa­lauk­ti va­lan­dą ar bent pus­va­lan­dį), juos už­ger­ti di­de­liu kie­k iu van­dens ir ne­pa­mirš­ti pa­val­g y­ti. Ser­gan­tie­ji ar­te­ri­ne hi­per­ten­zi­ja ga­li rink­tis su­dė­ti­nius vais­tus. Iš­gė­rus vie­ną tab­le­tę, ku­rio­je yra si­ ner­ge­tiš­kai vei­k ian­t ys du trys me­di­ka­men­ tai, su­ma­žė­ja ir var­to­ja­mų tab­le­čių skaičius.

M.Aniū­nas pa­ste­bi, kad skir­tin­gos vais­to for­mos ne­de­ra re­čiau. Tar­kim, išo­riš­kai nau­ do­ja­mo te­pa­lo są­vei­ka su pa­ra­ce­ta­mo­liu ar šir­ dies li­goms gy­dy­ti skir­to­mis tab­le­tė­mis yra mi­ ni­ma­li. Ne itin di­de­lė są­vei­ka ga­li bū­ti ir nau­ do­jant lei­džia­muo­sius ir ge­ria­muo­sius vais­tus, mat vi­sa lei­džia­mų vais­tų do­zė pa­ten­ka į krau­ ją, o ge­ria­mų­jų me­di­ka­men­tų veik­lių­jų me­ džia­gų į krau­ją pa­ten­ka ma­žiau. „Tab­le­tė­je yra daug su­de­da­mų­jų da­lių – in­di­fe­ren­ti­nių me­džia­g ų. Štai pa­ra­ce­ta­mo­lio tab­le­tės ma­sė yra apie 1 g – 500 mg jos su­ da­ro pa­ra­ce­ta­mo­lis, li­ku­sią da­lį – ba­las­ti­nės me­džia­gos. Šios me­džia­gos ir­gi ga­li su­kel­ti tam tik­r ų reak­ci­jų ir ne­pa­gei­dau­ja­mą po­vei­ kį“, – aiš­k i­na lek­to­rius.

2017 ruduo

Sveikata

Kau­no kli­ni­ki­nė­je li­go­ni­nės Uro­lo­gi­jos sky­rius šie­met pa­žy­mi sa­vo veik­los 50-me­ tį. Tai vie­nas pir­mų­jų šios me­di­ci­nos sri­ties pa­da­li­nių ša­ly­je. Ve­dė­jas uro­lo­gas Gy­tis Rin­kū­nas čia dir­ba jau tris de­šimt­me­čius, iš ku­rių 20 me­tų va­do­vau­ja pa­ty­ru­siam ko­lek­ty­vui. Pa­sak jo, per 50 me­tų uro­lo­gi­jo­je pa­si­kei­tė daug kas: ope­ra­ci­jų tech­no­ lo­gi­jos, pa­cien­tų gu­lė­ji­mo lai­kas, diag­nos­ti­kos ga­li­my­ bės ir pro­fi­lak­ti­ka bei pa­cien­ tų in­for­ma­ci­ja, to­dėl la­bai su­ma­žė­jo už­leis­tų li­gų at­ve­jų.

Ta­čiau pa­grin­di­nės li­gos lie­ ka tos pačios.

Patirtis: ve­dė­jas uro­lo­gas Gy­tis Rin­kū­nas Kau­no kli­ni­ki­nė­s li­go­ni­nės Uro­lo­gi­jos sky­riuje dir­ba jau tris de­šimt­me­čius, iš ku­rių

Kau­no kli­ni­ki­nė li­go­ni­n

tarp uro­lo­gi­jos l y

Kau­no kli­ni­ki­nė li­go­ni­nė skai­čiuo­ja jau ge­ro­kai dau­giau kaip šimt­me­tį (jos iš­ta­kos sie­kia Kau­no Rau­do­no­jo kry­žiaus li­go­ni­ nės veik­los pra­džią 1908 m.), o Uro­lo­gi­jos sky­rius šven­čia 50-me­tį, ne ką anks­čiau šios sri­ties sky­riai įkur­ti ir ki­tur. Ko­dėl?

Uro­lo­gi­ja vi­sa­me pa­sau­ly­je il­gai bu­vo tik vie­ na iš bend­ro­sios chi­rur­gi­jos sri­čių. Lie­tu­vo­je uro­lo­gi­jos spe­cia­li­za­ci­ja pra­dė­jo for­muo­tis praėjusio amžiaus šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je.

1967 m., kai nau­juo­se pa­sta­tuo­se pra­dė­jo veik­ ti tuo­me­tė Kau­no 2-oji li­go­ni­nė, ten ati­da­ry­tas Uro­lo­gi­jos sky­rius. Tai bu­vo tre­čias sky­rius Lie­tu­vo­je. Tai­gi mū­sų sky­rius yra tarp uro­lo­ gi­jos pra­di­nin­kų ša­ly­je. Pa­da­li­ny­je bu­vo ne tik tei­kia­ma uro­lo­gi­nė pa­gal­ba Kau­no mies­to gy­ven­to­jams, bet ir vyk­do­ma moks­li­nė veik­la.

Kar­tu su sky­riaus ve­dė­ju Al­gi­man­tu Tu­la­ba dir­bo uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kai doc. Čes­lo­vas Sin­ke­vi­čius, doc. An­ta­nas Ra­da­vi­čius, doc.

Do­na­tas Bumb­lys. Doc. Č.Sin­ke­vi­čiaus ini­cia­ ty­va 1965 m. įsteig­ta Lie­tu­vos uro­lo­gų moks­ li­nė drau­gi­ja, ku­rios ba­zė Kau­no kli­ni­ki­nė­je li­go­ni­nė­je bu­vo be­veik ke­tu­ris de­šimt­me­čius.

44

– Kaip pa­si­kei­tė sky­riaus gy­ve­ni­mas per 50 me­tų?

– Pir­miau­sia la­bai pa­ge­rė­jo diag­nos­ti­kos ga­li­my­bės. Ša­lia vei­kian­tis kom­piu­te­ri­nis to­mog­ra­fas ir mag­ne­ti­nis re­zo­nan­sas tiek pa­ ge­ri­na anks­ty­vą li­gų diag­nos­ti­ką, tiek pa­de­da nu­sta­ty­ti li­gos iš­pli­ti­mo ly­gį. Spar­čiai žen­gia į prie­kį ope­ra­ci­nės tech­no­lo­gi­jos. Di­džio­ji ope­ ra­ci­jų da­lis at­lie­ka­ma nau­do­jant mi­ni­ma­liai in­va­zi­nes prie­mo­nes – en­dos­ko­pi­nį pro­sta­tos ir šla­pi­mo pūs­lės aug­lių ša­li­ni­mą, šla­pim­ta­kių ir šla­pi­mo pūs­lės ak­me­nų skal­dy­mą la­ze­riu,

Anks­ty­va pro­sta­ tos on­ko­lo­gi­nių li­ gų diag­nos­ti­ka la­bai pa­di­di­na vi­siš­ko iš­gi­ ji­mo ti­ki­my­bę.

la­pa­ros­ko­pi­nę plas­ti­nę chi­rur­gi­ją. To­dėl pa­ cien­tų sta­cio­na­ri­nis gy­dy­mas trun­ka ke­tu­ris kar­tus trum­piau, jis yra sklan­des­nis. En­dos­ ko­pi­nės pro­sta­tos ir šla­pi­mo pūs­lės ope­ra­ci­jos pas mus at­lie­ka­mos jau nuo 1986 m.

Pa­si­kei­tė ir pa­cien­tų gu­lė­ji­mo są­ly­gos. Pa­la­ to­se gu­li dau­giau­sia po tris pa­cien­tus, tu­ri­me vie­nu­čių ir mo­ka­mą pa­la­tą. Di­džiuo­ja­mės slau­gy­to­jų ko­lek­ty­vu, ku­ris tu­ri di­džiu­lę dar­ bo uro­lo­gi­jos sky­riu­je pa­tir­tį. Čia rei­ka­lin­gos spe­ci­fi­nės slau­gos ži­nios ir jas mū­sų per­so­na­ las efek­ty­viai nau­do­ja.

Džiau­gia­mės ir jau­ni­mu, ku­ris pe­ri­ma vy­ res­nių­jų pa­tir­tį bei papildo ją nau­jau­sio­mis ži­nio­mis, vyks­ta į sta­žuo­tes už­sie­ny­je, kur gi­li­na uro­lo­gi­jos moks­lo, pra­kti­kos ži­nias.

To­dėl drą­siai ga­liu teig­ti, kad ei­na­me ko­ja ko­jon su pa­sau­li­nė­mis uro­lo­gi­jos ten­den­ci­ jo­mis, pe­ri­ma­me ino­va­ci­jas, die­gia­me pa­ žan­gias tech­no­lo­gi­jas. Daug ope­ra­ci­jų at­lie­ ka­ma Die­nos chi­rur­gi­jos sky­riu­je, kur taip pat dir­ba mū­sų uro­lo­gai. Di­de­lę da­lį mū­sų spe­cia­lis­tų dar­bo krū­vio su­da­ro am­bu­la­ to­ri­nės kon­sul­ta­ci­jos. Vi­si de­šimt sky­riaus

2017 ruduo

kon­sul­tuo­jan­čių­jų uro­lo­gų skai­čiaus pas mus nė­ra il­gų ei­lių.

– Ar kei­tė­si uro­lo­gi­nių li­gų po­bū­dis?

– Pag­rin­di­nės li­gos – pro­sta­tos vė­žys ir ak­ men­li­gė – li­ko tos pa­čios, tik, kaip mi­nė­jau, daž­niau­siai jos pra­de­da­mos gy­dy­ti anks­ty­vų sta­di­jų. Žmo­nės jau ži­no, kas yra pro­sta­ta, ir tai, kad rei­kia ją tir­tis, nes ga­li iš­si­vys­ty­ti vė­žys. Po­pu­lia­ri­nant šią pro­ble­mą la­bai daug pri­si­dė­jo Pros­ta­tos vė­žio anks­ty­vo­sios diag­ nos­ti­kos pro­gra­ma. Ne­pai­sant to, kad šia li­ga su­ser­ga vis jau­nes­ni žmo­nės, džiau­gia­mės ga­lė­da­mi ją nu­sta­ty­ti anks­ty­vos sta­di­jos.

Ty­ri­mas dėl pro­sta­tos vė­žio vi­siš­kai ne­su­ dė­tin­gas ir ne­skaus­min­gas. Jis at­lie­ka­mas iš krau­jo, pai­ma­mo bet ku­rio­je kli­ni­ko­je šei­mos gy­dy­to­jo pa­sky­ri­mu. Tuo­met, kai ty­ri­mo re­ zul­ta­tai ke­lia įta­ri­mą, uro­lo­gai įver­ti­na ga­li­mą vė­žio ri­zi­ką, jei rei­kia, at­lie­ka iš­sa­mes­nius ty­ri­mus.

me­čius, iš ku­rių 20 me­tų va­do­vau­ja pa­ty­ru­siam ko­lek­ty­vui.

ni­nė –

l y­de­rių

– Ki­ta daž­na pro­ble­ma – ak­men­li­gė.

– Nu­tu­k i­mas, ne­tin­ka­ma mi­t y­ba, ne­pa­kan­ ka­mas skys­čių var­to­ji­mas yra ir inks­tų ak­ men­li­gės prie­žas­tis. Jei ak­me­nu­kas inks­

te ma­žas ir ne­ju­da, gy­ven­ti ga­li­ma. Bet jei už­kem­ša inks­tų gel­de­les, iš­si­v ys­to už­de­gi­ mas – tai jau sun­k i li­ga, ga­lin­ti su­kel­ti rim­tų komp­li­ka­ci­jų. Vi­sa tai pa­si­reiš­k ia skaus­mu, karš­čia­v i­mu.

Bū­na, kad ak­muo iš inks­to nu­slen­ka į šla­pim­ ta­kį. Tai skaus­min­ga, bet ne vie­nas gal­vo­ja, kad skaus­mą ke­lia stu­bu­ro pro­ble­mos ar sa­vai­me praei­nan­tis ner­vų šak­ne­lių už­de­gi­ mas, to­dėl ken­čia, į gy­dy­to­jus ne­si­krei­pia.

Už­si­kim­šus šla­pim­ta­kiui skys­čių nu­te­kė­ji­mas iš inks­to su­trin­ka ir per ke­le­rius me­tus šis or­ ga­nas ga­li žū­ti. Ap­ti­kus ak­me­nį šla­pim­ta­ky­je, jis iši­ma­mas en­dos­ko­pi­niu bū­du. Įve­da­mas spe­cia­lus apa­ra­tas, ak­muo su­skal­do­mas ir ske­veld­ros pa­ša­li­na­mos.

Jei ak­muo už­kem­ša inks­to gel­de­lę, tai­ko­mas ki­tas ope­ra­ci­nis me­to­das. Du­ria­ma tie­siai į inks­tą, su­for­muo­ja­mas ka­na­las, įve­da­mas apa­ra­tas, ak­muo su­skal­do­mas ir da­li­mis iš­ siur­bia­mas. Kai li­ga ūmi, li­go­nis karš­čiuo­ja, rei­ka­lin­gas dre­na­vi­mas, ki­ti me­to­dai.

– Dau­ge­liui žmo­nių uro­lo­gi­ja yra tarp la­biau­siai bau­gi­nan­čių sri­čių. Kaip juos pa­drą­sin­tu­mė­te kreip­tis pas spe­cia­lis­tus, ne­lau­kiant, kol li­ga su­ve­šės?

– Šiais lai­kais di­džio­ji da­lis uro­lo­gi­nės pa­ to­lo­gi­jos gy­do­mos am­bu­la­to­riš­kai, am­bu­ la­to­riš­kai at­lie­ka­mos ir ne­di­de­lės apim­ties in­ter­ven­ci­jos. Anks­ty­va pro­sta­tos on­ko­lo­gi­ nių li­gų diag­nos­ti­ka la­bai pa­di­di­na vi­siš­ko iš­gi­ji­mo ti­ki­my­bę. Po en­dos­ko­pi­nių ope­ra­ci­jų grei­tai grįž­ta­ma į kas­die­nį gy­ve­ni­mą. Tad kvie­čia­me re­gist­ruo­tis pas mū­sų uro­lo­gus Kau­no kli­ni­ki­nės li­go­ni­nės Kon­sul­ta­ci­nė­je po­lik­li­ni­ko­je ir gau­ti kva­li­fi­kuo­tą uro­lo­go kon­sul­ta­ci­ją, gy­dy­mą, juolab kad vi­siems vi­ du­ti­nio am­žiaus vy­rams bū­ti­na pro­fi­lak­tiš­kai tik­rin­tis svei­ka­tą.

Tomo Raginos nuotr.

dar­buo­to­jų ne tik gy­do, ope­ruo­ja sky­riu­je, bet ir dir­ba Kau­no kli­ni­ki­nės li­go­ni­nės Kon­ sul­ta­ci­nė­je po­lik­li­ni­ko­je. Dėl pa­kan­ka­mo

– Kaip gy­do­mas pro­sta­tos vė­žys?

– Pros­ta­tos vė­žio gy­dy­mo me­to­dų yra ne vie­nas. Ga­li bū­ti at­lie­ka­ma ope­ra­ci­ja, tai­ko­ma spin­du­li­nė ar hor­mo­nų te­ra­pi­ja. Pas­ta­ro­ji pri­lygs­ta che­mo­te­ra­pi­jai, ta­čiau šie vais­tai ma­žiau tok­siš­ki, to­dėl ne­nus­len­ka plau­kai, ma­žiau ap­nuo­di­ja­ma krau­jo sis­te­ma. Jau­nes­ ni vy­rai no­ri gy­ven­ti sek­sua­liai ak­ty­vų gy­ve­ ni­mą, iš­sau­go­ti ly­ti­nę po­ten­ci­ją. Dar ir dėl to bū­ti­na rū­pin­tis svei­ka­ta ir ap­tik­ti pro­sta­tos vė­žį anks­ti, nes hor­mo­nų te­ra­pi­ja ir che­mo­ te­ra­pi­ja tai­ko­ma jau li­gai iš­pli­tus. Ją nu­sta­čius pir­mos sta­di­jos pa­kan­ka spin­du­li­nės te­ra­pi­ jos ar­ba ope­ra­ci­jos.

Sveikata

45

2017 ruduo

Sveikata

Svei­ka­tos mo­ko nu

Šiuo­lai­ki­niai vai­kai ir paaug­ liai ser­ga daž­niau, ne­be­li­ko li­gų se­zo­niš­ku­mo, o tė­vų vaid­me­nį, at­ža­loms pa­sa­ko­ jant apie li­gas ir jų pro­fi­lak­ti­ ką, vis daž­niau at­lie­ka šei­ mos gy­dy­to­jai. Kau­no cent­ro po­lik­li­ni­ko­je dir­ba de­šimt pe­diat­rų, ku­rių ran­koms ir ži­nioms pa­ti­kė­ta net 7 tūkst. mies­to vai­kų.

Ba­sa­ko­jės va­sa­ros ne­bu­vo

Šal­tuo­ju me­tų lai­ku ir vai­kai, ir suau­g u­sie­ ji su­ser­ga se­zo­ni­nė­mis li­go­mis. Ši ten­den­ci­ja daug me­tų ne­si­kei­čia.

Ryš­kė­ja ki­tas ne­ri­mą ke­lian­tis reiš­ki­nys – kin­ tan­tis kli­ma­tas ir pa­ma­žu šy­lan­tys orai le­mia, kad vai­kai bei paaug­liai ser­ga iš­ti­sus me­tus. „Ga­li­ma sa­ky­ti, vai­kai in­fek­ci­nė­mis, vi­ru­ si­nė­mis li­go­mis ser­ga iš­ti­sus me­tus. Anks­čiau bū­da­vo: atė­jo pa­va­sa­ris, ir vi­sos li­gos iš­ga­ra­ vo. O da­bar beveik vi­sus me­tus tu­ri­me dar­bo.

Nor­ma­lių, tai yra, mums įpras­tų žie­mų, kai tem­pe­ra­tū­ra nu­kren­ta ge­ro­kai že­miau nu­lio, ne­be­li­ko, šią va­sa­rą ir­gi ši­lu­mos ne­bu­vo, to­ dėl ne­li­ko ir pe­rio­dų, ka­da vai­kai ne­ser­ga“, – pa­ste­bi Kau­no Cent­ro po­lik­li­ni­kos vy­res­nio­ji vai­kų li­gų gy­dy­to­ja As­ta Rui­bie­nė.

Dau­giau kaip 30 me­tų pe­diat­ri­jos sri­t y­ je dir­ban­ti gy­dy­to­ja ste­bi­si: me­tų lai­kai ta­po to­k ie, kad ne­bė­ra ka­da vai­kų grū­din­ti, o va­ sa­rą nė­ra me­to, ka­da vai­kui ba­sam po pie­ vą pa­laks­t y­ti.

Mes gy­ve­na­me la­bai daug ke­liau­jan­čia­ me pa­sau­ly­je, kai net ke­lių mė­ne­sių ma­ž y­liai kar­tu su tė­vais ap­lan­ko ne tik tra­di­ci­nes, tu­ ris­tų pa­mėg­tas ša­lis, bet ir eg­zo­tiš­kus kraš­ tus. Kar­tu su įspū­džiais į Lie­tu­vą šei­mos kar­tais par­si­ve­ža ir mū­sų kli­ma­to zo­nai ne­ bū­din­g ų li­g ų. „Ka­dan­gi vi­sa­me pa­sau­ly­je vi­ru­sai lin­kę mu­tuo­ti, keis­tis, mes net ne­tu­ri­me ap­sau­gos nuo jų prie­mo­nių. Sun­k iai juos at­pa­žįs­ta ir diag­no­zuo­ja pa­t ys gy­dy­to­jai. To­dėl prieš ke­ liau­da­mi ge­rai pa­gal­vo­k i­te apie sa­vo ir vai­kų svei­ka­tą“, – pa­ta­ria pe­diat­rė.

Užim­tu­mas – ne į nau­dą Šiuo­lai­ki­niai tė­vai, au­gi­nan­tys mo­kyk­li­nio am­žiaus vai­kus, daž­nai įsi­ti­ki­nę: vai­kai tu­ri bū­ti užim­ti, jie tu­ri ug­dy­ti sa­vo ge­bė­ji­mus, rieš­ ku­čio­mis sem­tis ži­nių ir ne­gaiš­ti lai­ko vel­tui.

Va­ka­rie­tiš­kas po­žiū­ris „lai­kas – pi­ni­gai“, at­ro­do, pa­sie­kė ir mus. Kaip į tai rea­g uo­ja

Pa­si­kei­tė ir su­kė­lė­jai Atė­jus šiam ru­de­niui ir pra­si­dė­jus moks­lo me­tams, vai­kai ser­ga ti­pi­nė­mis šio me­to li­ go­mis: vi­ru­si­nė­mis bei per­ša­li­mo. Dar­že­ lius ir mo­k yk­las lan­kan­čius vai­kus ka­muo­ja no­sia­r yk­lės, au­sų už­de­gi­mai, bron­chi­tas bei ga­li­mos šių li­g ų komp­li­ka­ci­jos.

Gy­dy­to­ja pa­ste­bi, kad pa­si­kei­tė ne tik vai­ kai (da­bar­ti­nė kar­ta ki­to­k ia nei anks­tes­nė), bet ir pa­t ys li­g ų su­kė­lė­jai. „At­si­ra­do to­k ių keis­tų vi­ru­sų, mums ne­ gir­dė­tų ir ne­ma­t y­tų. Bū­na si­tua­ci­jų, kai net ne­ži­no­me, koks vi­ru­sas vai­ką už­puo­lė. Vis daž­nes­ni įvai­r ūs bė­ri­mai, vi­du­ria­v i­mas“, – pa­sa­ko­ja A.Rui­bie­nė.

46

Darbas: A.Rui­bie­nė ra­gi­na mo­ky­ti vai­kus svei­kos gy­ven­se­nos ir ak­ty­vaus gy­ve­ni­mo bū­do.

Vil­man­to Rau­pe­lio nuo­tr.

Ryš­kė­ja ki­tas ne­ri­mą ke­lian­tis reiš­ki­nys – kin­ tan­tis kli­ma­tas ir pa­ma­ žu šy­lan­tys orai le­mia, kad vai­kai ir paaug­liai ser­ga iš­ti­sus me­tus. vai­kai, vis dar no­rin­t ys tu­rė­ti vai­k ys­tę? „Anks­čiau la­bai re­tai pa­si­tai­k y­da­vo, kad pra­d i­nių kla­sių vai­kui rei­kė­t ų psi­cho­lo­go.

Da­bar šis po­rei­k is di­des­nis. Ko­dėl? Nes vai­ kai la­bai ap­k rau­t i įvai­riais bū­re­liais, pa­si­ tai­ko, kad po pa­mo­k ų lan­ko net tris ke­tu­ ris pa­pil­do­mus už­siė­mi­mus. Vai­k ai pa­pras­ čiau­siai per daug užim­t i ir per­vargs­ta taip,

2017 ruduo

Sveikata

nuo ma­žu­mės kad sa­vait­ga­liais te­no­ri mie­go ir nie­ko dau­ giau“, – ap­gai­les­tau­ja gy­dy­to­ja.

Pa­sak jos, net ir da­bar­ti­nė vai­kų kar­ta tu­ ri ir ener­gi­jos, ir jė­g ų, ir svar­biau­sia – no­ ro bū­ti ak­t y­v iems fi­ziš­kai, žais­ti, leis­ti lai­ ką gam­to­je, ta­čiau tė­vai, bū­da­mi per­ne­lyg užim­ti, to ne­sup­ran­ta. Pas­ta­rai­siais me­tais vis dau­giau vai­kų pa­ti­ria mo­to­ri­nius ti­kus, iš­g y­ve­na šla­pi­ni­mo­si ar tuš­ti­ni­mo­si su­tri­k i­ mus, o vi­sa tai yra su­si­ję su pa­ti­ria­mu stre­su. „Jei­gu vai­kas nak­ti­mis ke­lia­si, pra­de­da bi­ jo­ti tam­sos, jį iš­tin­ka pa­ni­ka, pra­de­da akys mirk­čio­ti, ži­no­ki­te, kad iš­g y­ve­na psi­cho­lo­gi­ nes pro­ble­mas“ , – tė­vus per­spė­ja A. Rui­bie­nė.

Akių ir nu­ga­ros prie­šai Vi­si tė­vai ži­no: šiuo­lai­k i­nės tech­no­lo­g i­jos da­bar­t i­niams vai­k ams tik­rai la­biau rū­pi už bet ko­k ius žai­d i­mus gry­na­me ore. Ma­mos ar tė­čio kal­bos apie tai, kaip „mes, bū­d a­m i ma­ži, lau­k uo­se ant dvi­ra­čių vė­ją gau­dy­d a­

vo­me, kaip vi­si bū­r iu pra­š y­da­vo­me ma­mų leis­t i dar pa­bū­t i kie­me ir tam­so­je pa­ž ais­ ti slė­py­nių“, nau­jo­sios kar­tos ne­vei­k ia. Pa­ tys tė­vai ir­g i ne­ro­do ak­t y­vaus lais­va­lai­k io pa­v yz­d žio. „Vai­kų svei­ka­ta pra­stė­ja. Tai jau aki­vaiz­du.

Jei­gu gy­dy­to­jo ka­bi­ne­te tė­vai duo­da 6–7 mė­ ne­sių ma­žy­liui pa­žais­ti te­le­fo­nu, kad tik šis ne­verk­tų, tai daug ką pa­sa­ko. Vai­kų re­ga pra­ stė­ja, akys iš­ti­sai var­gi­na­mos, ne­pai­so­ma jo­ kios akių hi­gie­nos, gry­na­me ore bū­na­ma la­ bai re­tai. Vai­kas grį­žo po pa­mo­kų, pa­ruo­šė na­mų dar­bus, ta­da sė­do prie kom­piu­te­rio pa­ žais­ti, ta­da dar – te­le­fo­ną į ran­kas, ir ga­liau­ siai vi­sa šei­ma su­griu­vo prie te­le­vi­zo­riaus“, – kas­die­nius įpro­čius pui­kiai ži­no gy­dy­to­ja.

Ne­jud­rus gy­ve­ni­mo bū­das le­mia ir vai­kų bei paaug­lių lai­k y­se­nos po­k y­čius, o lai­kui bė­gant – ir stu­bu­ro pa­to­lo­gi­jas. „Vai­kai vaikš­to su­lin­kę, ne­no­ri spor­tuo­ ti, ne­no­ri ei­ti į kū­no kul­tū­ros pa­mo­kas. Net pa­t ys tė­vai kar­tais ne­no­ri leis­ti vai­kų į šias

pa­mo­kas. Iš pri­gim­ties tik ne­dau­ge­lis vai­kų tu­ri stu­bu­ro iš­k ry­pi­mų, o pa­sta­rai­siais me­ tais mes ste­bi­me apie 70–80 pro­c. stu­bu­ro pa­to­lo­gi­jų, ku­rios at­si­ran­da dėl ydin­gos lai­ ky­se­nos“, – ap­gai­les­tau­ja A.Rui­bie­nė.

Tė­vų dar­bą at­lie­ka me­di­kai Jei­g u no­ri­me au­gin­ti svei­ką vai­ką, neuž­ten­ ka vien tik jam pa­sa­k y­ti „ne­gerk ko­ka­ko­los ir ne­r ū­k yk elekt­ro­ni­nių ci­ga­re­čių“, įsi­ti­k i­ nu­si pe­diat­rė. Jei­g u tė­vai vai­kui ne­paaiš­k i­ na, ko­dėl jis ne­tu­ri to da­r y­ti, ko­dėl grei­ta­sis mais­tas ža­lin­gas svei­ka­tai, blo­g us įpro­čius ten­ka vai­k y­ti pa­tiems gy­dy­to­jams. „De­ja, mes la­bai daž­nai už­sii­ma­me pro­ fi­lak­ti­ka. Tė­vai tie­siog ne­tu­ri tam lai­ko. O juk jų pa­rei­ga vai­ką mo­k y­ti, kaip ne­su­sirg­ti, kaip iš­lik­ti svei­kam. Ne­pa­kan­ka­mai su vai­ kais bend­rau­ja­ma, to­dėl daž­nai mes su­si­du­ ria­me su blo­go auk­lė­ji­mo pa­da­ri­niais“, – įsi­ ti­k i­nu­si gy­dy­to­ja.

Vis dėl­to A.Rui­bie­nė džiau­gia­si, kad dir­ ba įstai­go­je, ku­ri tu­ri vis­ką, ko ga­li pri­reik­ ti vai­kui – pra­de­dant diag­nos­ti­ka ir bai­giant rea­bi­li­ta­ci­ja. „Mes vi­si dir­ba­me iš pa­šau­k i­mo, mes vi­si neį­si­vaiz­duo­ja­me ki­to­k io dar­bo. Esa­me jau su­vai­kė­ję ge­rą­ja šio žo­džio pra­sme. Mes su­ vo­k ia­me sa­vo dar­bo svar­bą: mo­ko­me, kaip ma­žiu­kas vai­kas tu­ri gy­ven­ti, kad užaug­ tų do­ras ir ge­ras sa­vo ša­lies pi­lie­tis“, – ti­k i­ na A.Rui­bie­nė.

Ji džiau­gia­si, kad jau užau­gi­no vie­ną sa­vo pa­cien­tų kar­tą, da­bar jos bu­vę ma­žie­ji pa­ cien­tai jau at­ve­da sa­vo vai­kus. „Tik bai­g u­si stu­di­jas pra­dė­jau dirb­ti su vai­kais, su jais ir pa­baig­siu sa­vo kar­je­rą. Su vai­kais ir sun­ku, ir leng­va. Sun­ku ma­t y­ ti, kai ser­ga: gy­dy­to­jui toks pat stre­sas kaip ir tė­vams. Mes tam­pa­me kaip šei­mos na­ riai. O leng­va, nes vai­kai vi­suo­met do­va­no­ja ir džiaugs­mą, ir šyp­se­ną, o ji vis­ką at­per­ka.

Bet ko­k ius var­g us iš­bai­do ir net pir­ma­die­nių sun­k ių ne­bū­na“, – džiau­gia­si pe­diat­rė.

47

2017 ruduo

Sveikata

Ko­ky­bė: kai ber­ži­nės van­tos su­riš­tos iš jau­nų ša­ke­lių, la­pai ne­šiurkš­tūs, ša­ke­lės de­da­mos ly­giuo­jant ne ko­te­lius, o vir­šū­nes – be­veik ga­ran­tuo­ta, kad va­no­ji­mas bus nuo­sta­bus

Van­ta iš­ge­na niū ru­de­niš­kas mi n­t Atos­to­gos iš­tir­po. Sau­lę kei­čia lem­pu­tė. Apie at­ke­liau­jan­tį niū­rų­jį me­tą tri­mi­tuo­ja per­mir­kę ba­tai. Ky­la ne­ri­mas – kiek kai­nuos šil­dy­mas? Slo­gi ru­de­ni­nė nuo­tai­ka – be­veik ga­ran­ tuo­ta, bet prieš­nuo­dis prieš ją yra!

TEKSTAS: Ve­re­tos Ru­pei­k ai­tės, Dva­ro pir­ties pir­ti­nin­kės 48

Dep­re­si­ja yra li­ga

Va­ka­rais kiū­to­ti na­muo­se su­si­su­pus į šil­ tą ant­k lo­dę, krims­ti sau­sai­nius prie ar­ba­ tos – ne­blo­gas bū­das gi­nan­tis nuo drėg­mės ir vė­sos.

Jei taip kas va­k a­rą, vie­ną, du, tris mė­ne­ sius, o gal dar il­g iau – ti­kė­t i­na, kad į du­ ris pa­si­bels liū­de­sys, o pa­d i­dė­ję svars­t yk­lių

2017 ruduo

Ga­ras tirp­dė fi­zi­nį nuo­var­ gį, karš­tais ak­me­ni­mis šil­ dy­tas van­duo plo­vė ne­gan­ das, rū­pes­ čius ir, ti­kė­ta, gy­dė įvai­rias li­gas.

Sveikata

Po­pu­lia­riau­sios van­tos Ber­ži­nė van­ta ■■ Ber­žas va­di­na­mas svei­ka­tos me­džiu – jau­nų me­džių la­pe­lių ar­ba­ta gelbs­ti nuo įvai­rių li­gų. Jų de­da­ma ir į pir­ties ar­ba­tą.

Pa­sak gar­sio­sios žo­li­nin­kės Eu­ge­ni­jos Šim­kū­nai­tės, pir­ty­je ber­žo van­tą pa­šu­ti­nus rei­kia ja trin­ti plau­kus – ka­sos bus il­gos, it ber­žo ša­ke­lių sruo­gos. Ber­ži­nė van­ta – vie­nas ge­riau­sių ma­sa­žuok­lių, ta­čiau svar­bu, kad ji bū­tų tin­ka­mai su­riš­ta. Jei van­tos vir­šū­nė­je it bo­ta­gė­liai sty­ro pa­vie­nės ša­ke­lės, stip­riau su ja pla­kant kū­nas bus nu­čai­žy­tas, liks pa­rau­ du­sios vie­tos. Jei vi­sos ber­žo van­tos ša­ke­lės su­ly­giuo­tos vir­šū­nė­mis, ga­li­ma ir stip­riau plak­ti – bus pui­kus, gi­les­nius sluoks­nius iš­ju­di­nan­tis ma­sa­žas.

■■ Itin svar­bu kū­no ne­va­no­ti sker­sa van­ta – vi­suo­met van­tą rei­kia lai­ky­ti išil­ gai kū­no. Be to, stip­riai plak­ti ga­li­ma tik ta­da, kai kū­nas jau ge­rai įši­lęs.

Stip­rus pla­ki­mas ber­ži­ne van­ta tu­rė­tų bū­ti va­no­ji­mo kul­mi­na­ci­ja, po ku­rios lai­min­ga­sis su di­džiau­siu ma­lo­nu­mu ne­ria į šal­tą van­de­nį ar ki­taip at­si­ vė­si­na. Van­tos tu­ri bū­ti su la­pais! Jei van­tos la­pai nu­by­rė­ję, pa­vyz­džiui, dėl to, kad van­ta bu­vo per­džio­vin­ta ir nuo men­kiau­sio pri­si­lie­ti­mo la­pai nu­kri­to, su to­kia ne­ga­li­ma nei stip­riai plak­ti, nei trin­ti – oda bus su­ža­lo­ta, o ne pa­ma­lo­nin­ta.

■■ Dau­ge­ly­je šal­ti­nių ra­šo­ma, kad ber­žo van­ta tei­kia žva­lu­mo, gy­do per­ša­li­ mo, odos, ner­vų li­gas, ta­čiau iš­ban­džiu­sie­ji ga­li drą­siai tvir­tin­ti, kad ber­žo van­tos vei­ki­mo spekt­ras kur kas pla­tes­nis. Bioe­ner­ge­ti­kai tvir­ti­na, kad ber­žai pa­de­da iš­si­va­duo­ti nuo blo­gos nuo­tai­kos, dep­re­si­jos, slo­pi­na vi­di­nį ne­ri­mą, skaid­ri­na sie­lą ir pro­tą.

Ąžuo­li­nė van­ta

us nuo­sta­bus.

niū­rias n­tis rod­me­nys pa­k a­bins dar vie­ną pra­stos nuo­ tai­kos svar­me­nį. O jei taip ir ne­pas­nigs, dar ir žie­mą telk­šos pur­vo ba­los? Kuo sa­ve nu­ džiu­g in­t i, kaip pa­bus­t i, jei die­na net ir ne­ praš­v in­ta?

Itin daž­nai žmo­nės sa­ko: apė­mė ru­de­ni­nė dep­re­si­ja. Spe­cia­lis­tai pa­tiks­li­na, kad dep­re­ si­ja yra rim­tas nuo­tai­kos su­tri­k i­mas, gy­do­ mas vais­tais ir psi­cho­te­ra­pi­ja,

■■ Va­no­ji­mas ąžuo­li­ne van­ta svei­ka są­na­riams, odai, slo­pi­na už­de­gi­mus, ma­ži­na stre­są, tei­kia ener­gi­jos, o ma­tan­tie­ji ne­ma­to­mas ga­lias aiš­ki­na, kad ąžuo­las ska­ ti­na tei­gia­mai mąs­ty­ti, pa­de­da su­si­telk­ti, ap­si­spręs­ti, ga­li net pa­keis­ti žmo­gaus li­ki­mą.

■■ Ąžuo­li­nės van­tos la­bai tin­ka ga­rui per­neš­ti ant rei­kia­mos kū­no vie­tos. Be to, pa­tys la­pai, bū­da­mi ga­na di­de­li ir stan­dūs, įši­lę ga­re ir pri­glu­dę prie odos, per­duo­da ši­lu­mą. Ąžuo­lo van­tos tu­ri bū­ti su­riš­tos iš ga­na jau­nų me­džių ša­ke­lių. Se­nes­nių me­džių ša­ke­lės bū­na gum­buo­tos, ašt­rios, tad prieš va­no­jant bū­ti­na van­tą įdė­miai ap­žiū­rė­ti ir ašt­rias ša­kas, ku­ rios ga­li pa­siek­ti odą, pa­ša­lin­ti.

Lie­pi­nė van­ta ■■ Lie­pų van­tos ypač tin­ka ne tik va­no­ti, bet ir ap­sau­go­ti nuo karš­čio – jo­mis pri­den­gia­mas vei­das va­no­ji­mo me­tu. Lie­pų la­pai švel­nūs, tad ir van­tos bū­na itin švel­nios, glot­nios. Jo­mis pa­to­gu odą glos­ty­ti, ta­čiau at­lik­ti ma­sa­ži­nį pla­ki­mą su­dė­tin­ga. Lie­pų van­tos va­lo odą, at­pa­lai­duo­ja, stip­ri­na imu­ni­te­tą, gy­do per­ša­li­mus. Bioe­ner­ge­ti­kai aiš­ki­na, kad lie­pos sau­go sie­los jau­nys­tę, gi­na nuo blo­gų jė­gų, ke­lia nuo­tai­ką.

Kle­vi­nė van­ta ■■ Kle­vų van­tos – dar vie­nos švel­nuo­lės. Jo­mis pa­to­gu nu­leis­ti ga­rą, švel­niai ku­ten­ti odą, ypač jei van­ta ką tik su­riš­ta iš švie­žių ša­ke­lių. Tai pui­ki prie­mo­nė va­no­ji­mo pra­džiai.

Su­džio­vin­ta kle­vi­nė van­ta lai­ko­si ge­rai, ta­čiau šu­tin­ta pir­ty­je pra­ran­da sa­vo pir­mi­nę for­mą, la­pai pa­si­da­ ro tar­tum šla­pi sku­du­rė­liai. To­kia van­ta ga­li­ma ne­bent brau­ky­ti, dė­ti komp­re­sus. Ne­pai­sant to, kle­ vas teiks ra­my­bę, at­si­pa­lai­da­vi­mą, pa­dės at­gau­ti pu­siaus­vy­rą, ypač ge­rai su­šil­dys są­na­rius.

49

2017 ruduo

Sveikata

Kont­ras­tas: mau­dy­nės at­vi­ra­me tel­ki­ny­je, prau­si­ma­sis vė­siu van­de­niu – neat­sie­ja­ma pir­ties pro­ce­so da­lis, po ku­rios kū­nas ir sie­la jau­čia­si itin leng­vi.

Už­mer­ki­te akis ir pa­ klaus­ki­te sa­ vęs, ko iš tie­sų no­rė­ tu­mė­te, įsi­ bė­gė­jus šal­ ta­jam ir tam­sia­jam me­tų lai­kui.

At­ra­di­mas: V.Ru­pei­kai­tė, pa­kei­tu­si pro­fe­si­ją į pir­ti­nin­kės, sa­ko be­si­jau­čian­ti lyg žu­vis van­de­ny­je.

Dva­ro pir­ties ar­chy­vo nuo­tr.

50

to­dėl ne­rei­kė­tų jos pri­ly­gin­ti vien tik pri­ slėg­tai bū­se­nai. Ant­ra ver­tus, apė­męs liū­ de­sys il­gai­niui ga­li pe­raug­ti į sun­kes­nę li­gą.

Tad pir­miau­sia rei­kė­tų ne­pa­si­duo­ti tam­saus me­to ža­ban­gams.

Vie­to­je Ka­ri­bų Už­mer­k i­te akis ir pa­k laus­k i­te sa­vęs, ko iš tie­sų no­rė­tu­mė­te, įsi­bė­gė­jus šal­ta­jam ir tam­ sia­jam me­tų lai­kui.

Kas ne­s va­jo­ja nu­ke­l iau­t i į šil­t us kraš­t us ir dryb­so­t i smė­lė­t a­me pa­plū­d i­my­je? Kai kam šios sva­jos iš­si­pil­do. De­ja, ne vi­siems.

Be­je, me­d i­k ai pa­t a­r ia tam­siuo­ju me­t ų lai­ ku pa­pil­do­mai var­to­t i vi­t a­m i­no D. Stin­ gant sau­lės, šio vi­t a­m i­no daug kam Lie­t u­ vo­je trūks­t a, o tai ga­l i lem­t i po­l in­k į į dep­ re­si­ją.

Ką da­rė mū­sų pro­tė­v iai ir pro­pro­tė­v iai?

Var­g u ar jie ži­no­jo apie vi­ta­mi­ną D, nė ne­ sap­na­vo Ka­ri­bų pa­plū­di­mių. Ta­čiau lie­tu­ viai nuo se­niau­sių lai­kų tu­rė­jo sa­vo ka­ri­bus, tai yra pir­t į. Tie­sa, pir­tis ne­ga­lė­jo pa­so­tin­ti švie­sa, at­sto­jan­čia sau­lės spin­du­lius, – ga­ri­ nė pa­tal­pa sken­dė­jo prie­blan­do­je. Vis dėl­to jos ši­lu­ma ir ga­li­my­bė ge­rai įši­lus pūkš­te­lė­ ti į at­v i­rą van­dens tel­k i­nį, be abe­jo, pri­mi­nė va­sa­riš­kus ma­lo­nu­mus. Ga­ras tirp­dė fi­zi­nį nuo­var­g į, karš­tais ak­me­ni­mis šil­dy­tas van­ duo plo­vė ne­gan­das, rū­pes­čius ir, ti­kė­ta, gy­ dė įvai­rias li­gas.

2017 ruduo

Sveikata

51

2017 ruduo

Sveikata

P

ir­tis man bu­vo ir yra iš­skir­ ti­nė erd­vė. Jo­je pra­leis­tas lai­kas – ypa­tin­gas. Čia ran­da­si ga­li­my­bė ra­my­ bė­je ir ty­lo­je iš­gy­ven­ti san­ty­kį su sa­vi­mi, ki­tais žmo­nė­mis, su­pan­čia gam­ta bei jos sti­chi­jo­mis.

Per sa­vo psi­cho­te­ra­pi­nę pra­kti­ką, dirb­da­ma psi­cho­lo­ge, daž­nai pa­ste­biu, kaip ši­to žmo­nėms trūks­ta jų kas­die­ny­bė­je. Trūks­ta stab­te­lė­ji­mo ir įsi­klau­sy­mo į sa­ve, sa­vo min­tis, jaus­mus, ir, svar­biau­ sia, kū­no po­jū­čius, ku­rie ne­re­tai lie­ka nu­stum­ti į ant­rą pla­ną, kol ­pra­de­da kel­ti ne­pa­to­gu­mą ar skaus­mą.

Ais­tė Garš­kai­tė Žmo­gaus psi­cho­lo­gi­jos med ­ ic ­ in ­ os psi­cho­lo­gė

stu­di­jos

Pir­tis yra bend­r ys­tė su ki­tais žmo­ nė­m is – tai bū­ti­n a są­ly­g a ge­rai svei­k a­tai. Juk svei­k a­ta – tai ne tik li­g ų ar ne­g a­la­v i­m ų ne­b u­v i­m as, bet ir fi­z i­n ė, psi­c hi­n ė bei so­c ia­li­ nė ge­ro­v ė. Džiau­g iuo­s i at­g i­m u­s ia ir vis la­b iau be­s i­s klei­d žian­č ia mū­s ų lie­tu­v iš­k a, nuo se­n o puo­s e­ lė­ta pir­č ių tra­d i­c i­ja ir lin­k ė­č iau, kad kuo dau­g iau žmo­n ių at­ras­tų šį mū­s ų kul­tū­ros pa­v el­d ą.

Lais­va­lai­kis su drau­gais Lie­tu­viš­ka pir­tis neap­siei­na be au­ga­lų – ypač van­tų. Jos tik­ros ste­buk­la­da­rės: sklei­džia sa­ vo ener­gi­ją, aro­ma­tus, gy­dan­čias me­džia­gas, pa­de­da ge­rai su­šil­ti, ma­sa­žuo­ja ir nu­švei­čia kū­ną. Ko­ky­biš­kas va­no­ji­mas, ypač jei jį at­lie­ ka ki­tas, įgu­dęs žmo­gus, da­ro itin di­de­lę įta­ ką ne tik fi­zi­nei, bet ir psi­chi­nei svei­ka­tai.

Jei va­no­ja­ma­sis, šiuo­lai­k iš­kai sa­kant, at­si­ jun­gia, va­di­na­si, va­no­ji­mas pa­v y­ko. Va­no­ja­ ma­sis pa­bun­da tar­si bal­tas, ne­pri­ra­šy­tas la­ pas. Vei­de at­si­ra­du­si pa­lai­min­ga šyp­se­na pa­ sa­ko, kad pri­slėg­tu­mo jaus­mo ne­li­ko, rū­pes­ čiai ne to­k ie jau ir di­de­li, leng­vai įvei­k ia­mi.

Po ko­k y­biš­kos, svei­kos pir­ties gy­ve­ni­mas tę­ sia­si tar­tum su nau­ju ener­gi­jos už­tai­su.

Tam, kad bū­tum ko­k y­biš­kai iš­va­no­tas, į pir­t į rei­k ia ei­ti ne vie­nam. Pas­ta­ruo­ju me­tu po­pu­lia­rė­ja nau­jas lais­va­lai­k io pra­lei­di­mo, at­si­pa­lai­da­v i­mo bū­das – pir­ties lan­k y­mas kar­tu su bend­ra­min­čiais, mėgs­tan­čiais pir­ tį. Tuo­met vi­sa­da at­si­ran­da, kas pa­mo­ko riš­ ti van­tas, va­no­tis, ki­tų su­bti­ly­bių. Ga­liau­siai yra kas pa­va­no­ja. Tai­gi, pir­tis tei­k ia dar ir bend­ra­v i­mo ma­lo­nu­mą, ku­ris taip pat la­bai ge­ras prieš­nuo­dis prieš pri­slėg­tą bū­se­ną.

60

– tiek laipsnių ne­tu­ri vir­šy­ti tem­pe­ra­tū­ra Pir­ty­je. tai le­mia kros­nies rū­šis.

Įp­ro­tis: pa­siil­gu­sie­ji ši­lu­mos ir jau­ku­mos ima spies­tis Lie­tu­vos liau­dies bui­ties mu­zie­ju­je esan­čio­je Dva­ro pir­ty­je, kur puo­se­lė­ja­mos svei­kos lie­tu­viš­kos pir­ties tra­ di­ci­jos, ve­da­mos pir­ties edu­ka­ci­jos.

Dva­ro pir­ties ar­chy­vo nuo­tr.

52

2017 ruduo

Sveikata

Ko rei­kia ko­ky­biš­kam va­no­ji­mui?

■■ Pir­ty­je tem­pe­ra­tū­ra ne­tu­ri vir­šy­ti 60 laips­nių – tai le­mia kros­nies rū­šis. Kros­ nys, ku­rio­se nė­ra me­ta­lo, daž­niau­siai su­tei­kia va­no­ji­mui pa­ran­kų mik­rok­ li­ma­tą. Tuo­met ant ak­me­nų už­py­lus van­dens, sklis švel­nus ga­ras, van­tos to­kia­me ga­re ne džius, bet prie­šin­gai – ly­dy­sis, skleis aro­ma­tus ir sy­vus.

Ga­re van­tos tam­pa sli­džios, ne­skau­džios, per­duo­da ši­lu­mą ir nau­din­gą­sias me­džia­gas. Pir­ty­se, ku­rio­se tem­pe­ra­tū­ra vir­ši­ja 70 laips­nių (tai daž­niau­siai yra dėl me­ta­li­nių kros­ne­lių) ko­ky­biš­kas va­no­ji­ma­sis sun­kiai įma­no­mas. Van­ tos džiūs­ta, dirb­ti­nai su­drė­kin­tos van­de­ny­je bū­na svi­li­nan­čios.

■■ Pir­ty­je gul­tai tu­ri bū­ti įreng­ti taip, kad va­no­ja­ma­jam bū­tų pa­to­gu at­si­gul­ ti vi­su ūgiu, o va­no­to­jas ga­lė­tų pa­siek­ti vi­sas va­no­ja­mo­jo kū­no vie­tas. Jei gul­tas per že­mas ar per to­li, va­no­to­jas sto­vi su­lenk­ta nu­ga­ra ir la­bai grei­ tai pa­vargs­ta, tuo­met ne­ga­li ko­ky­biš­kai iki pa­bai­gos at­lik­ti sa­vo mi­si­jos.

Dau­ge­ly­je svei­kų pir­čių at­si­sa­ky­ta laip­tuo­tų gul­tų, nes jie ne­tin­ka­mi ki­tam žmo­gui va­no­ti. Daž­niau­siai įren­gia­mi pla­tūs vie­no ly­gio gul­tai, ku­rių aukš­ tis – apie 70 cm. Ži­no­ma, pir­ties šei­mi­nin­kas ga­li pri­tai­ky­ti sa­vo aukš­tį, la­biau­siai tin­kan­tį sa­vo ūgiui.

Gro­žiui: pir­ty­je – jo­kių stab­džių. Ma­kia­žą iš kos­me­ti­nių mo­lių, kaip pa­ro­dė ne­se­niai vy­ku­si „Pir­ties die­na“, mėgs­ta ne tik mo­te­rys, bet ir vy­ rai. Be to, toks ma­kia­žas links­mi­na ne tik jo sa­ vi­nin­ką, bet ir ap­lin­ki­nius.

■■ Va­no­to­jas tu­ri su­vok­ti, ką da­ro. Jei va­no­ji­mas te­bus be­pras­mių, neap­gal­ vo­tų ju­de­sių rin­ki­nys, va­no­ja­ma­sis ne­si­jaus nei to­ly­giai su­ši­lęs, nei iš­ma­ sa­žuo­tas, nei ap­va­ly­tas. Šil­dy­mas van­to­mis tu­ri bū­ti laips­niš­kas, to­ly­gus, si­met­riš­kas. Iš pra­džių šil­do­ma vien ga­ru, tik vė­liau van­tos ima lies­tis prie odos. Daž­niau­siai tam pa­si­tel­kia­mos ke­lių rū­šių van­tos – vie­nos ge­riau vai­ko ga­rą, ki­tos ge­riau per­duo­da ši­lu­mą ly­tė­da­mos, tre­čios ge­riau­siai ma­sa­žuo­ja, švei­čia. Va­no­ji­mas – tai ne vien pliauk­šė­ji­mas ar pla­ki­mas. Tai ir glos­ty­mas, brau­ki­mas, try­ni­mas, švel­nus ma­sa­žas per van­tą. Įvai­rių ju­ de­sių ir van­tų rin­ki­nys, tar­si na­tos, ga­lin­čios virs­ti įsta­biu mu­zi­kos kū­ri­niu.

Atvira: pir­ties entuziastai rudenėjant vis dažniau užsuka į Dva­ro pir­tį, esančią Lie­tu­vos liau­dies bui­ties mu­zie­ju­je.

54

Dva­ro pir­ties ar­chy­vo nuo­tr.

2017 ruduo

Sveikata

Me­di­nis na­mas – pa­ts svei­kiau­sias

N

a­mai, ku­r iuo­se gy­ve­na­ me, būs­tas, ku­r ia­me dir­ ba­me ar lei­d žia­me lais­va­ lai­k į, yra la­bai svar­bu, nes tu­r i įta­kos mū­sų sa­v i­jau­tai, nuo­tai­k ai ir svei­k a­tai. Šiuo­lai­k i­nėms tech­ no­lo­g i­joms pa­sie­k us aukš­t ą iš­si­v ys­t y­mo ly­ gį, vis dėl­to nie­ko ne­ga­l i bū­t i ge­r iau už na­ tū­ra­l ias me­d žia­gas. Me­d is sta­tant na­mus ir juos įren­g iant yra vie­na la­biau­siai ver­t i­na­ mų ža­l ia­v ų. Tuo įsi­t i­k i­nęs už­da­ro­sios ak­ ci­nės bend­ro­vės „Ma­d i­so­nas“ – vie­nos di­ džiau­sių Lie­t u­vo­je me­d i­n ių na­me­l ių, bal­dų ir ki­t ų me­d i­nių reik­me­nų ga­m in­to­jų ko­lek­ ty­vas.

Dvie­jų sa­v i­nin­kų pri­va­čios įmo­nės, įkur­ tos 2001 m., ku­rio­je da­bar dir­ba di­de­lę ir ver­tin­gą jau 20 me­tų pa­tir­t į tu­rin­t ys spe­cia­ lis­tai, pro­duk­ci­ja tu­ri la­bai di­de­lę pa­k lau­są. Čia ga­mi­na­mi me­di­niai na­me­liai, va­sar­na­ miai, so­dų na­me­liai, na­me­liai sto­v yk­la­v ie­ tėms, pir­t ys, ga­ra­žai, pa­vė­si­nės, mal­k i­nės ir ki­to­k ios pa­skir­ties sta­ti­niai iš dvi­g u­bo pjo­ vi­mo pro­fi ­liuo­tų su įlai­do­mis spyg­liuo­čių

me­d žių ta­šų, ku­rių sto­ris – 44 mm, 60 mm ar 90 mm. „Na­me­liai ga­mi­na­mi stan­dar­ti­niai ir pa­ gal klien­to in­di­v i­dua­lius pla­nus bei po­rei­ kius. Jie yra leng­vai su­ren­ka­mų konst­ruk­ci­ jų, ku­rias už­sa­ko­vas ga­li su­si­rink­ti pa­ts ar­ba tai ga­li pa­da­r y­ti mū­sų bendrovės dar­buo­to­ jai. Prik­lau­so­mai nuo mū­sų klien­tų pa­gei­da­ vi­mų, na­me­liai ga­li bū­ti ir su ap­šil­tin­tu sto­ gu bei sie­no­mis, su sto­go dan­ga ar be jos“, – aiš­k i­na „Ma­di­so­no“ ko­mer­ci­jos di­rek­to­rius Gin­ta­ras Ta­pa­raus­kas.

Na­mai ga­li bū­ti įvai­rios kvad­ra­tū­ros, vie­ no, dvie­jų ar­ba pu­sant­ro aukš­to. Tuo­met jie komp­lek­tuo­ja­mi su laip­tais. Sto­go dan­ga ga­li bū­ti įvai­ri pa­gal klien­to pa­gei­da­vi­mus. Daž­ niau­siai nau­do­ja­mos bi­tu­mi­nės čer­pe­lės.

Bal­dai na­mams, res­to­ra­nams, par­duo­tu­ vėms, biu­rams ir ki­toms pa­tal­poms ga­li bū­ ti ga­mi­na­mi iš me­džio ma­sy­vo ar me­džio drož­lių plokš­tės (MDP), deng­tos me­džio lukš­tu, me­džio drož­lių fa­ne­ruo­tos da­ž y­tos plokš­tės (MDF) ar la­mi­nuo­tos me­džio drož­ lių plokš­tės (LMDP).

„Pro­jek­tuo­ja­me ir ga­mi­na­me įvai­rius ne­ stan­dar­ti­nius kie­tuo­sius bal­dus pa­gal in­di­ vi­dua­lius klien­tų po­rei­k ius, in­di­v i­dua­liai su­de­rin­tus pro­jek­tus. Pag­rin­di­nis tiks­las – aukš­ta ga­mi­nių ko­k y­bė, ku­ri yra kruopš­čiai tik­ri­na­ma kiek­v ie­na­me ga­my­bos eta­pe“, – pa­brė­žia G.Ta­pa­raus­kas.

Dvie­jų de­šimt­me­čių dar­bo pa­tir­tis pa­de­ da leng­vai pa­siek­ti no­ri­mų re­zul­ta­tų. Neat­ si­tik­ti­nai įmo­nės pro­duk­ci­ja po­pu­lia­ri ne tik Lie­tu­vo­je. Di­džio­ji jos da­lis eks­por­tuo­ja­ma į ES ša­lis, ple­čia­mas ga­mi­nių eks­por­tas ir į ki­tas pa­sau­lio ša­lis. „Mū­sų klien­tai – di­de­lių įmonių me­d i­ nių na­mų par­da­vė­jai už­sie­ny­je, ta­čiau mie­ lai ga­mi­na­me pa­gal in­d i­v i­dua­lius klien­ tų po­rei­k ius ir su­de­rin­tus pla­ne­lius at­ski­ riems už­sa­ko­vams, vi­suo­met at­si­ž velg­da­mi ir įsi­k lau­sy­da­mi į jų po­rei­k ius ir pa­siek­da­ mi abi­pu­sį su­si­ta­ri­mą“, – džiau­g ia­si G.Ta­ pa­raus­k as.

Me­di­nių na­me­lių ga­mi­niai yra ser­ti­fi ­kuo­ ti FSC ser­ti­fi ­ka­tu, ga­mi­na­mi iš at­sa­k in­gai tvar­ko­mo miš­ko me­die­nos.

Pa­vyz­di­nio na­mo me­di­nė konst­ruk­ci­ja ■■ Na­me­lio mat­me­nys 6 000 mm x 5 200 mm + ve­ran­da 1 900 mm.

■■ Na­mas su­mon­tuo­tas ant po­li­nių pa­ma­tų. Ant pa­ma­tų su­mon­tuo­ti po­grin­ džiai 60 mm x 140 mm.

■■ Grin­di­nės len­tos yra pri­kal­tos prie po­grin­džių. Jos yra 28 mm sto­rio su įlai­da ir grio­ve­liu.

■■ Sie­nos pa­ga­min­tos iš dvi­gu­bo pjo­vi­mo ta­šų 60 mm x 130 mm, su įlai­da ir grio­ve­liu.

■■ Sie­nų ta­šuo­se yra pa­da­r y­tos įpjo­vos na­mo sie­noms su­ner­ti. Sto­go konst­ ruk­ci­jai yra nau­do­tos 60 mm x 140 mm geg­nės. Ant jų su­kal­tos 19 mm dai­ly­len­tės su įlai­da ir grio­ve­liu.

■■ Sto­go dan­ga ga­li bū­ti įvai­ri pa­gal klien­to pa­gei­da­vi­mus. Daž­niau­siai nau­ do­ja­mos bi­tu­mi­nės čer­pe­lės.

■■ Na­me­lis su­komp­lek­tuo­tas su lan­gais ir du­ri­mis. Jie – su stik­lo pa­ke­tais. Ati­ da­r y­mo sis­te­ma – dvie­jų pa­dė­čių. Ga­li bū­ti su lan­gi­nė­mis ar be jų.

■■ Du­r ys ga­li bū­ti stik­lin­tos, pu­siau stik­lin­tos ir ak­li­nos. Ga­li bū­ti su lan­gi­nė­mis.

■■ Į na­me­lio komp­lek­ta­ci­ją įei­na ap­dai­los de­ta­lės: vė­ja­len­tės, po­grin­džių ap­ ka­li­mo len­tos ir grind­juos­tės.

Ga­myk­los ad­re­sas: Tech­ni­kos g. 9, Il­ga­kie­mio k., Kau­no r. LT-53288; Biu­ro ad­re­sas: Vei­ve­rių g. 24-1A, LT-46210.

Te­l.: + 370 372 95 750, + 370 612 22 397 Fak­sas + 370 37 373 028. E. pa­štas: info@madisonomedis.lt Dar­bo lai­kas: I–V 8.00–17.00. In­ter­ne­ti­nė sve­tai­nė www.ma­di­so­no­me­dis.lt 55

2017 ruduo

Sveikata

Naujoji psichiatrija Lietuvoje

žengia kartu su neuromokslu

Ar Respublikinės Kauno ligoninės (RKL) Psichiatrijos klinika tęsi pasižadėjimą integruotis į bendrąją mediciną ir geriausias klinikines tradicijas? Respublikinės Kauno ligoninės generalinis direktorius doc. dr. Linas Vitkus ir RKL Psichiatrijos klinikos vadovas docentas gydytojas psichiatras Rytis Leonavičius atsako ne tik į šį opų klausimą.

TEKSTAS: Jus­tės KI­BU­RY­TĖs

– Psichiatrija Lietuvoje vis dar reikalauja pokyčių. Kas naujo Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikoje?

Linas Vitkus: Dirbame laikydamiesi pagrindinio principo: integruotis į bendrąją mediciną, mažinti pseudoistorinę stigmą, susijusią su psichiatrija, ir žengti koja kojon su geriausiomis pasaulio klinikinėmis tradicijomis.

Klinikoje geri atlyginimai, nuolatos gerinamos medikų darbo ir ligonių gydymo sąlygos. Čia dirba specialistai, kuriais drąsiai galime didžiuotis. Geriausi specialistai sulaukia pasiūlymų dirbti kitose šalyse, tačiau jie lieka ištikimi Lietuvai. Laimei, tai jau tampa daugiau tradicija nei išimtimi. Mūsų ligoninėje dirbantys specialistai pasižymi aukštu kompiuteriniu raštingumu. Naudojamos informacinės sistemos verčia stebėtis net užsieniečius.

– Kaip Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinika atrodo šalies kontekste?

Linas Vitkus: Mes esame viena didžiausių

psichiatrijos klinikų Lietuvoje, kurioje labai aktyviai bendradarbiauja psichiatrijos specialistai su somatinių ligų gydytojais. Laboratoriniai ir radiologiniai tyrimai, neurologijos, terapijos, chirurgijos, geriatrijos, endokrinologijos, kardiologijos ir kitų grandžių gydytojų bendradarbiavimas padeda kilstelėti psichiatriją į visiškai naują lygį. Jau seniai išnyko mistiniai samprotavimai, kad psichikos sutrikimai – aukštesnių jėgų atsiųsta bausmė.

Psichiatrija yra neuromokslų dalis, visada yra objektyvus pagrindas rasti ligos priežastį, o kartu gydymo galimybių yra daugybė. Mes nuolatos bendradarbiaujame su geriausiais kitų miestų ir universitetų specialistais tiek klinikinės praktikos tobulinimo, tiek mokslo vystymo srityse. Mūsų specialistai yra kviečiami skaityti pranešimų ar vadovauti pasaulinių konferencijų sektoriams kartu su Nobelio premijos laureatais Europoje, Amerikoje ir Azijoje. O kas yra geriausias – tegu sprendžia pacientai. Manau, kad tokioje mažoje valsty-

Krizių intervencijos centras.

58

bėje, kaip Lietuva, gydymo įstaigos turi dirbti kaip vienas kumštis, o ne kaip daug susiskaldžiusių juridinių vienetų.

– Kur link krypsta šiuolaikinė psichiatrija?

Rytis Leonavičius: Į neuropsichiatriją.

Psichiatrų gretas papildė daug jaunų, talentingų, net genialių specialistų. Atėjo metas atverti duris dar stipresnėms psichiatrinės evoliucijos srovėms, nors jaunimui ir trūksta jėgos bei patyrimo. Bet tai – laiko klausimas.

Kokybiniai pakitimai pasaulyje vyksta daug sparčiau, nei mes tai galime įsivaizduoti, ir mūsų Psichiatrijos klinika tikrai nelieka nuošalyje nuo šių pokyčių. Jau vien pasaulinių klinikinių tyrimų kompanijų, kurios kreipiasi į mūsų kliniką, skaičius mus stebina. Šioms kompanijoms nereikia mažų institucijų, nors jose dirbtų ir profesoriai. Jiems reikia ne tik pacientų, bet ir specialistų, mokančių žengti koja kojon su šiuolaikine psichiatrija.

– Ką jūs turite omenyje, sakydamas „šiuolaikinė psichiatrija“?

Rytis Leonavičius: Šiuolaikinė psichiatrija – tai labai paprasta. Daugelis net nežino, bet teoriškai kiekvienas turi sau priskirtą psichikos sveikatos specialistą. Pacientui reikia aktyviai su juo bendradarbiauti. Jis visada gali pasikeisti ar pasirinkti kitą specialistą ir visai neturi bijoti kreiptis į jį krizės atveju.

Tikrai mažėja tautos alkoholizacija, jaunimui tampa nebemadinga vartoti alkoholį ar rūkyti, sportas, sveika gyvensena plačiai apėmė ir vyresniosios kartos žmones. Mažėja degradavusių nuo alkoholio pacientų skaičius.

2017 ruduo

universitetinėse ligoninėse). Krizių intervencijos centras dirba psichologinės pagalbos ir psichoterapijos srityse. Jau seniai pamirštas „politinių įsitikinimų, pagrįstų gydymu aminazinu, keitimo fenomenas“. Psichiatrija šiandien padeda žmogui gyventi, rasti savo vietą visuomenėje, o ne juo manipuliuoti. Demokratinėje visuomenėje to tiesiog nereikia. S.Dariaus ir S.Girėno g. 48 Kaune yra vienas didžiausių Lietuvoje psichikos sveikatos Dienos stacionaras, vadovaujamas gydytojos Laimos Imenickienės. Pacientai atvyksta rytą, o vakare grįžta namo. Abiejų minėtų centrų pacientams suteikiamos visos psichosocialinės ir ambulatorinės psichosocialinės reabilitacijos taikomos pagalbos priemonės. Muzikos, dailės, užimtumo, sporto, kineziterapija, ergoterapija ir daugeliu kitų nefarmakologinių terapijų mūsų klinikoje vis plačiau gydomi neurozinio spektro sutrikimai, padedama pacientams vėl integruotis į visuomenę. Apie tokius centrus prieš 20 metų buvo galima tik pasvajoti, kaip apie keliones į Marsą. Šiandien tereikia internete susirasti jų adresus.

Ry­tis Leo­na­vi­čius:

Psi­chiat­ri­ja pa­de­da žmo­gui gy­ven­ti, ras­ti sa­vo vie­tą vi­suo­me­ nė­je.

– Kaip XXI a. keičiasi psichiatrija?

Rytis Leonavičius: Galiu kalbėti tik apie mūsų kliniką. Mes turime puikų Krizių intervencijos centrą, kuriame yra ir stacionaras, ir dienos stacionaras. Centrui vadovauja ypač profesionali gydytoja Aušra Andriuškevičienė. Tai centras, perimantis visas anksčiau buvusių „ribinių“ ar „neurozinių“ sovietinių stacionarų funkcijas, kurie tik naudojo mokesčių mokėtojų pinigus, o klinikinės terapijos funkcijos galėjo būti gerokai optimalesnės (beje, Lietuvai yra dar kur tobulėti – tokių skyrių vis dar esama net

– Kokie nauji gydymo metodai taikomi jūsų klinikoje?

Rytis Leonavičius: Psichosocialinės reabilitacijos skyrius – vienintelis tokio tipo stacionaras, veikiantis Kauno apskrityje ir didžiausias Lietuvoje, vadovaujamas puikios specialistės Kristinos Šukės. Jai talkina psichologai, psichoterapeutai, ergoterapeutai, muzikos, filmo, kūrybos, kineziterapijos, užimtumo, šokio, judesio ir kitų sričių specialistai. Skyrius įsikūręs ypatingoje Kauno regioninio parko aplinkoje, kurioje pacientai savaime pradeda sveikti. Toli nuo miesto centro, pušynas, parkas, Kauno marios, sporto aikštelės, erdvės ir laisvės pojūtis – tai prioritetai, kurie gydo. Bet kuri psichiatrijos klinika gali siųsti savo pacientus į mūsų Psichosocialinės reabilitacijos skyrių. Siuntimo gydymui reglamentacija – elementari. Sunku net atskirti: kur sanatorija, o kur – gydymo įstaiga. Atvykę specialistai iš Anglijos, Vokietijos ar Izraelio negali atsistebėti mūsų teikiamomis paslaugomis. Laukiame svečių iš Lenkijos, Latvijos, Airijos, Lipės apskrities Vokietijoje, Anglijos. Šių šalių gydytojai sunkiai įsivaizduoja kad galima teikti tokias paslaugas tolimiausiame ES rytiniame regione. Amerikos lietuviai pageidauja praleisti čia reabilitacijos laikotarpį.

– Esate Psichiatrijos klinikos vadovas, taip pat dirbate Konsultacijų poliklinikoje. Kaip galėtumėte pakomentuoti psichofarmakologinio gydymo pokyčius?

Rytis Leonavičius: Mes turime galimybę disponuoti visomis psichiatrinėmis ir psichofarmakologinėmis priemonėmis, kurios yra re-

Sveikata

Relaksacijos kabinetas „Krizių intervencijos centre“.

glamentuotos ES. Prioritetai – nauji gydymo metodai bei medikamentai su kuo mažesniu šalutiniu poveikiu, maksimalus efektyvumas.

Didžiausia mūsų pacientų gydymo problema – vaistų vartojimas ambulatoriškai, todėl neuropsichiatrija skiria milžiniškas lėšas naujiems metodams ir medikamentams atrasti, kuriuos būtų galima vartoti kuo rečiau, o jų poveikis būtų užtikrintas. Visose veiklos srityse – konsultacijų poliklinikoje, bet kuriame stacionaro skyriuje, dienos stacionaruose, krizių intervencijų, psichosocialinės reabilitacijos skyriuose, net rekomenduojant regionų gydytojams tęsti gydymą, mums svarbiausia yra užtikrinti paciento būklės stabilumą ir gyvenimo kokybę.

Linas Vitkus:

Psichiatrijos srityje žengiame koja ko­ jon su geriausiomis pasaulio klinikinėmis tradicijomis.

59

2017 ruduo

Sveikata

Kam­ba­ri­niai

au­ga­lai na­mus ne tik puo­šia

Oran­že­ri­jų ve­dė­ja moks­lų dak­ta­rė Ju­di­ta Var­ku­le­vi­ čie­nė ir ži­no­ma žo­li­nin­kė Jad­vy­ga Bal­vo­čiū­tė per­spė­ja: vie­ni kam­ba­ri­niai au­ga­lai ga­ li gy­dy­ti, ki­ti – su­sarg­din­ti.

TEKSTAS: Da­riaus Sė­le­nio fotografija: Eli­jaus Knie­ž aus­ko

Daž­niau aler­gi­zuo­ja kvap­nie­ji „So­v iet­me­čiu teig­ta, kad au­ga­lų ne­ga­li­ma lai­k y­ti mie­ga­ma­ja­me, nes jie ne­va iš­k vė­puo­ ja de­g uo­nį, – pri­si­mi­nė Vy­tau­to Di­d žio­jo uni­ver­si­te­to Kau­no bo­ta­ni­kos so­do spe­cia­ lis­tė J.Var­ku­le­v i­čie­nė. – Da­bar dau­g u­mą au­ ga­lų re­ko­men­duo­ja­ma lai­k y­ti mie­ga­ma­ja­ me, nes jie drė­k i­na, va­lo orą, nai­k i­na che­mi­ nes ir nuo­din­gą­sias me­d žia­gas.“ Be­ne gar­siau­sia Lie­tu­vos žo­li­nin­kė J.Bal­ vo­čiū­tė pa­brė­žė, kad la­bai svar­bu ži­no­ti, ar au­ga­lams ne­sa­te aler­giš­kas ir juos ga­li­te lai­ ky­ti na­muo­se.

Daž­nai aler­gi­zuo­ja stip­r ų kva­pą, bio­lo­giš­ kai ak­t y­v ias me­džia­gas sklei­d žian­ti pe­lar­ go­ni­ja, liau­diš­kai va­di­na­ma je­ro­ni­mu. Be­je, pa­sta­ro­jo au­ga­lo sklei­d žia­mi fi­ton­ci­dai – nuo­din­gos au­ga­lų me­d žia­gos, sau­gan­ 60

čios juos nuo pa­ra­zi­tų, ken­kė­jų, žo­lė­džių gy­ vū­nų, ki­tų au­ga­lų kon­ku­ren­ci­jos, ga­li re­g u­ liuo­ti krau­ja­g ys­lių ir rau­me­nų veik­lą, tu­ri prieš­mik­ro­bi­nių sa­v y­bių.

Svar­bu, kad au­ga­las ge­rin­ tų sa­vi­jau­tą. Kiek­vie­nam žmo­ gui tai la­bai in­di­vi­dua­lu.

Svar­bu nu­va­ly­ti „Prieš ke­le­rius me­tus NA­SA pa­skel­bė ty­ri­ mų re­zul­ta­tus apie ge­riau­siai orą šva­ri­nan­ čius kam­ba­ri­nius au­ga­lus, ku­rie tei­gia­mai

vei­k ia žmo­nes ir su­ge­ria kenks­min­gas me­ džia­gas, – pri­mi­nė J.Var­ku­le­v i­čie­nė. – Gal­ vo­jau, kaip jie tai ga­li da­r y­ti?“ Da­bar moks­li­nin­kė ži­no, kad kenks­min­ gos me­džia­gos daž­nai su dul­kė­mis nu­sė­da ant au­ga­lų. Jie va­lo orą, to­dėl svar­bu au­ga­lų la­pus nu­va­ly­ti. „Be to, šis dar­bas žmo­g ų vei­k ia ra­mi­na­ mai. Nuo se­no bu­vo sa­ko­ma: užim­tos ran­ kos – ra­mi šir­dis“, – pri­dū­rė J.Var­ku­le­v i­čie­ nė ir re­ko­men­da­vo mie­ga­ma­ja­me au­gin­ti ala­v i­jus, an­tu­rius, ne­di­de­les pal­mes, dra­ce­ nas, mons­te­ras.

Gė­lės di­de­liais la­pais drė­ki­na orą. Švie­siuo­ se, erd­viuo­se mie­ga­muo­siuo­se, kur pro lan­ gus pra­si­skver­bia daug die­nos švie­sos, spe­ cia­lis­tė pa­ta­rė au­gin­ti ir be­go­ni­jas, rai­buo­les, kai ku­rias or­chi­dė­jas, Af­ri­kos ži­buok­lė­mis va­di­na­mas san­pau­li­jas, grės­min­gai pa­va­din­ tas, bet grakš­čios iš­vaiz­dos vėz­dū­nes.

2017 ruduo

Sveikata

NA­SA at­li­ko ty­ri­mus ir pa­skel­bė pen­kio­li­ka kam­ba­ri­nių au­ga­lų, ku­rie ge­riau­siai šva­ri­na orą Ala­vi­jas ■■ Šį sau­lę mėgs­tan­tį au­ga­lą itin leng­va au­gin­ti. Jis pa­de­da iš oro pa­ša­lin­ti for­mal­de­hi­dą ir ben­ze­ną, ku­rie daž­niau­ siai įei­na į bui­ty­je nau­do­ja­mų va­lik­lių, da­žų ir pa­na­šių me­džia­gų su­dė­tį.

■■ Ala­vi­jas ypač tin­ka­mas sau­lė­tam vir­tu­vės lan­gui pa­puoš­ ti. Be to, pui­kiai va­lo orą, ja­me esan­čios sul­tys ga­li pa­dė­ti gy­dy­ti įpjo­vi­mus ir nu­de­gi­mus.

Tri­juos­tė san­sev­je­ra ■■ Šis au­ga­las taip pat ži­no­mas any­tos lie­žu­vio var­du. Tri­ juos­tė san­sev­je­ra – vie­na ge­riau­sių for­mal­de­hi­do filt­ruo­to­ jų. Šios me­džia­gos gau­su bui­ti­nė­se va­ly­mo ir as­me­ni­nės hi­gie­nos prie­mo­nė­se, po­pie­ri­nė­se ser­ve­tė­lė­se, tua­le­ti­nia­ me po­pie­riu­je.

■■ San­sev­je­rą ga­li­ma au­gin­ti ir vo­nio­je bei pa­tal­po­se, kur ma­ žai švie­sos ir vy­rau­ja drėg­nas oras. Tuo pat me­tu ji nai­kins įvai­rius oro ter­ša­lus.

Auk­sas­pal­vis skin­da­pas ■■ Ži­no­mas kaip vel­nio ge­be­nė, nes iš­lie­ka ža­lia net ir tam­ sio­je vie­to­je.

■■ Auk­sas­pal­vis skin­da­pas iš oro pui­kiai ša­li­na for­mal­de­hi­dą – oro ter­ša­lams su­ku­ria ža­lių kas­ka­dų ba­ri­ka­dą. Au­ ga­las ga­lė­tų pa­puoš­ti ir ga­ra­žą, nes for­mal­de­hi­do gau­su au­to­mo­bi­lių iš­me­ta­mo­sio­se du­jo­se.

„Šiau­ri­nė na­mų pu­sė – tam­ses­nė, to­dėl ten la­biau tik­t ų ža­lia­la­piai au­ga­lai: mons­ te­ros, pa­par­čiai, dra­ce­nos, taip pat vėz­dū­ nės, – tei­gė moks­lų dak­ta­rė. – Tie­sa, mie­ga­ ma­ja­me pa­k ak­t ų ir vie­no au­ga­lo stam­bes­ niais la­pais.“

Džeim­so­no ger­be­ra ■■ Ryš­kus, žy­din­tis au­ga­las iš oro efek­ty­viai ša­li­na trich­lo­re­ti­ le­ną, ku­ris į mū­sų na­mus ga­li pa­tek­ti iš che­mi­nės dra­bu­žių va­lyk­los, ir ben­ze­ną, ku­rio gau­su da­žuo­se.

■■ Ypač tin­ka mie­ga­ma­ja­me ar vo­nios kam­ba­r y­je, ta­čiau svar­ bu, kad gau­tų pa­kan­ka­mai švie­sos.

Nes­ku­bė­ki­te pirk­ti

Kuokš­ti­nis chlo­ro­fi­tas

Spe­cia­lis­tė pa­ta­rė itin kruopš­čiai at­si­rink­ ti au­ga­lus vai­kų kam­ba­riui, juo­lab mie­ga­ ma­jam. „Įp­lėš­t i, įpjau­t i ar stip­r iai su­spaus­t i Ame­r i­kos tro­pi­k uo­se pa­pli­tę aro­ni­nių šei­ mos au­ga­lai fi­lo­dend­rai sklei­d žia nuo­d in­ gas sul­t is. To­k ių au­ga­lų ne­t u­r i bū­t i kam­ ba­r y­je, kur mie­ga ar žai­d žia vai­k ai, laks­to šu­nys, nes ir vie­ni, ir ki­t i mėgs­ta ty­r i­nė­t i, lies­t i, ra­gau­t i, plė­š y­t i“, – per­spė­jo J.Var­k u­ le­v i­čie­nė.

■■ Tai itin ne­reik­lus au­ga­las ma­žais bal­tais žie­dais, gau­sia la­pi­ja. Ko­vo­ja su ore esan­čiu ben­ze­nu, for­mal­de­hi­du, ang­lies mo­nok­si­du bei ksi­lo­lu, ku­ris nau­do­ja­mas odos, kau­čiu­ko ir spaus­di­ni­mo pra­mo­nės ša­ko­se.

Chri­zan­te­ma ■■ Spal­vin­gų gė­lių žie­dai pa­de­da filt­ruo­ti ben­ze­ną, ku­rio pa­ pras­tai ran­da­ma kli­juo­se, da­žuo­se, plas­ti­ke ir bui­ti­nė­se va­ly­mo prie­mo­nė­se.

61

2017 ruduo

Sveikata

■■ Mėgs­ta ryš­kią švie­są, pum­pu­rai grei­čiau iš­si­skleis, jei sa­vo na­muo­se ra­si­te vie­tą, kur chri­zan­te­mos ga­lės mė­gau­tis tie­sio­gi­ne sau­lės švie­sa.

Kraš­tuo­to­ji dra­ce­na ■■ Ga­li užaug­ti ne­tgi iki lu­bų. Iš oro ge­riau­siai ša­li­na ksi­lo­lą, trich­lo­re­ti­le­ną ir for­ mal­de­hi­dą, ku­ris į orą ga­li pa­tek­ti per la­kus ir ben­zi­ną.

Dry­žuo­to­ji dra­ce­na ■■ Pui­kiai ko­vo­ja su ter­ša­lais, ku­rių yra la­kuo­se ir alie­ji­niuo­se da­žuo­se.

■■ Dry­žuo­to­ji dra­ce­na pui­kiai au­ga ir be tie­sio­gi­nės sau­lės švie­sos. Šis kam­ba­ri­nis au­ga­las ga­li pri­blokš­ti, ypač jei pa­sieks sa­vo tik­rą­jį dry­žuo­tų la­pų dy­dį – 3,6 m.

Ben­dža­mi­no fi­ku­sas ■■ Sve­tai­nė­je ga­li pa­dė­ti filt­ruo­ti ter­ša­lus, ku­riuos sklei­džia iš­klo­ti ki­li­mai ir bal­dai – for­mal­de­hi­dą, ben­ze­ną ir trich­lo­re­ti­le­ną.

■■ Rū­pin­tis fi­ku­su ga­na su­dė­tin­ga, bet tuo­met, kai su­vok­si­te, kaip jį tei­sin­gai lais­ty­ti ir kiek švie­sos rei­kia šiam au­ga­lui, jis ve­šės il­gai.

Sim­so ro­do­dend­ras ■■ Šis gra­žus žy­din­tis krū­mas pui­kiai ko­vos su for­mal­de­hi­du, ku­rį iš­ski­ria fa­ne­ra ar pu­tų izo­lia­ci­ja.

■■ Au­ga vė­sio­se vie­to­se, tad ši gė­lė yra pui­kus pa­si­rin­ki­mas, jei no­ri­te pa­ge­rin­ti jū­sų rū­sy­je esan­tį orą, jei tik ten jai ra­si­te švie­sų kam­pe­lį.

Ge­be­nė li­pi­kė ■■ Au­ga­las ma­ži­na ore esan­čias fe­ka­li­jų da­le­les. Ge­be­nė li­pi­kė pui­kiai filt­ruo­ja for­mal­de­hi­dą, ku­ris ran­da­mas bui­ti­nė­se va­ly­mo prie­mo­nė­se.

Bamb­liuo­to­ji pal­mi­kė ■■ Au­ga­las taip pat ži­no­mas kaip nend­ri­nė pal­mė. Ji žy­di ir au­gi­na uo­gas. Mėgs­ta vie­tas, ku­rio­se gau­su še­šė­lių. Pui­kiai filt­ruo­ja ben­ze­ną ir trich­lo­re­ti­le­ną, to­dėl de­ra au­gin­ti ne­to­li bal­dų, ku­rie kar­tais į orą iš­ski­ria for­mal­de­hi­dą.

Ag­lao­ne­ma ■■ Leng­va au­gin­ti, ga­li pa­dė­ti filt­ruo­ti įvai­rius oro ter­ša­lus ir per il­ges­nį lai­ką su­nai­ ki­na ore esan­čius tok­si­nus. Žy­di ir au­gi­na uo­gas, ne­tgi ne­sant daug švie­sos.

Fi­lo­dend­ras ■■ Šis vi­jok­li­nis au­ga­las nė­ra ge­ras pa­si­rin­ki­mas, jei tu­ri­te ma­žų vai­kų ar na­mi­nių gy­vū­nė­lių. Tai nuo­din­ga gė­lė, su­ma­nius jos pa­ra­gau­ti, ta­čiau ne­pa­kei­čia­ma no­ rint pa­ša­lin­ti ore su­si­kau­pu­sius la­kiuo­sius or­ga­ni­nius jun­gi­nius. Fi­lo­dend­ras ypač tin­ka­mas, jei no­ri­te iš­va­ly­ti iš oro for­mal­de­hi­dą.

Vėz­dū­nė ■■ Pa­vė­sis ir lais­ty­mas kar­tą per sa­vai­tę – tai vis­kas, ko rei­kia, kad ši gė­lė ve­šė­tų ir žy­dė­tų.

■■ Ge­riau­siai ša­li­na daž­niau­sias or­ga­ni­nių jun­gi­nių rū­šis — for­mal­de­hi­dą, ben­ze­ną ir trich­lo­re­ti­le­ną. Vėz­dū­nė taip pat ga­li ko­vo­ti su to­luo­lu ir ksi­lo­lu.

62

2017 ruduo

Sveikata

Komp­li­men­tai je­ro­ni­mui

Trum­pai ■■ Ala­vi­jas su­ma­ži­na kenks­min­gų me­džia­gų kie­kį ore, nak­tį iš­ski­ria de­guo­nį ir su­var­to­ja ang­lies diok­si­dą.

■■ An­tu­ris su­ge­ria kenks­min­gas me­džia­gas, pui­kiai drė­ki­na orą.

■■ Cik­lo­me­nas ak­ty­vi­na krau­jo­ta­ką, ge­ri­na šir­dies rit­mą.

■■ Sto­ra­la­pis – ge­ros ener­gi­jos kam­ba­ri­nis au­ga­las.

■■ Dra­ce­na sklei­džia ge­rą ener­gi­ją.

■■ Mons­te­ra la­bai drė­ki­na orą, spin­du­liuo­ja ra­my­bę.

■■ Inkst­pa­par­tis har­mo­ni­zuo­ja ner­vų sis­te­mą.

■■ Rai­buo­lė drė­ki­na orą ir va­lo kenks­min­gas me­džia­gas.

■■ San­sev­je­ra (kar­duo­tė) pa­gal ry­tie­čių feng­šui mo­ky­mą ne­ša lai­mę ir sėk­mę.

Nuo­din­g ų me­d žia­g ų tu­ri ir dau­ge­lio pa­mėg­tas za­mio­kul­kas, va­di­na­ma­sis pi­ni­g ų me­dis. Bet ko­k io kam­ba­ri­nio au­ga­lo ne­rei­ kia sku­bė­ti pirk­ti vien jį iš­v y­dus. Spe­cia­lis­tė pa­ta­ria pir­miau­sia pa­si­do­mė­ti au­ga­lo is­to­ri­ ja, sa­v y­bė­mis, au­gi­ni­mo są­ly­go­mis. „Žmo­g us gė­lę nu­si­per­k a, o ji vei­k ia aler­ giš­k ai, iš­ski­ria nuo­d in­g ų me­d žia­g ų. Ar­ba lai­ko ją ant šil­t ų grin­dų ir pa­lais­čius ji šun­ ta, – pa­ste­bė­jo J.Var­ku­le­v i­čie­nė. – Ne­re­

tai švie­sos rei­k ia ne šak­nims, bet la­pams, o sau­lė švie­čia į au­ga­lo vi­du­r į. Į lu­bas be­si­re­ mian­t i vir­šū­nė au­ga še­šė­ly­je.“ Gra­žios mar­ga­la­pės di­fen­ba­chi­jos sul­ty­se yra nuo­din­gų me­džia­gų, o pra­dė­ju­si žy­dė­ti nak­tį ji sklei­džia kva­pą, skra­jo­ja žie­da­dul­kės, ku­rios ga­li aler­gi­zuo­ti. Žmo­nės, to ne­ži­no­da­mi, neuž­ mie­ga, jiems skau­da gal­vą. Ait­rų kva­pą sklei­ džia ir vaš­kuo­lė. Sun­ku už­mig­ti, jei mie­ga­ma­ja­ me au­gi­na­ma stip­riai kve­pian­ti gar­de­ni­ja.

Nes­ku­bė­ki­te: J.Var­ku­le­vi­čie­nė pa­ta­ria au­ga­lus pirk­ti at­sa­kin­gai.

64

Žo­li­nin­kė J.Bal­vo­čiū­tė, ke­lis kar­tus pa­brė­ žu­si, kad au­ga­lai žmo­nes vei­k ia ne­v ie­no­dai, pa­ta­rė mie­ga­ma­ja­me ne­lai­k y­ti oleand­ro, di­fen­ba­chi­jos. La­bai svei­ka – rau­do­ni kiš­ kia­ko­pūs­čiai, ne­tgi im­bie­ras, jei ne­sa­te jam aler­giš­k i.

Ra­m i­na­mai vei­k ia daug vais­t i­nių sa­v y­ bių tu­r in­t is kvap­nu­sis je­ro­ni­mas, jei ne­sa­te aler­g iš­k i jo aro­ma­t ui. Šis au­ga­las nau­do­ja­ mas nuo skaus­mo, ko­su­l iui gy­dy­t i, ska­t i­na žaiz­dų, pū­l i­nių gi­ji­mą, o glei­v ių iš­si­sky­r i­ mui ge­r in­t i į ar­ba­t ą de­da­ma je­ro­ni­mo la­ pe­l ių. Dėl už­de­g i­mus gy­dan­čių, or­ga­niz­ mą to­ni­zuo­jan­čių, ner­v ų sis­te­mą ba­lan­suo­ jan­čių, gliu­ko­z ės kie­k į krau­jy­je, skaus­mą, krau­ja­g ys­l ių spaz­mus ma­ži­nan­čių, vy­r iš­ kas ga­l ias stip­r i­nan­čių ir li­gas gy­dan­čių sa­ vy­bių je­ro­ni­mas daž­nai au­g i­na­mas sa­na­ to­r i­jo­se. „Šis au­ga­las de­zin­fe­kuo­ja orą. Išei­da­mi į dar­bą, il­ges­niam lai­kui iš na­mų, pa­ju­din­k i­ te jį. Pask­li­dęs kva­pas šva­rins orą, o grį­žus na­mo, jis jau ne­bus ait­rus, – tei­gė žo­li­nin­ kė J.Bal­vo­čiū­tė. – Svar­bu, kad au­ga­las teik­tų pui­k ią sa­v i­jau­tą, o kiek­v ie­nam žmo­g ui tai la­bai in­di­v i­dua­lu.“

2017 ruduo

Sveikata

Vertikaliai: 1. Žolinis augalas, kurio nuoviras vartojamas gydant artritą, rachitą, kepenų, kasos ligas, alergijas. 2. Tankiosios kaulo medžiagos struktūrinis vienetas. 4. Liaukų gaminamas gelsvas tirštėjantis skystis ausies landoje. 5. Vienas svarbiausių mikroelementų žmogaus organizme (būtinas pusiausvyrai palaikyti, normaliai nervų sistemos ir širdies raumenų veiklai). 8. Priešinga kelio ar alkūnės pusė. 9. Pirmasis pirštas.

10. Pirštas. 14. Medžiaga, kuri sukelia alergiją.

15. Kvapus prieskoninis skėtinių šeimos augalas, kurio arbatą patariama gerti sergant artritu, reumatu, ji šalina tulžies akmenis. 17. Šeima kitaip.

18. Lietuvos farmacijos kompanija. 23. Mikroelementas, stiprinantis dantų emalį ir apsaugantis nuo ėduonies. 24. Fibrilinis baltymas, kaulo pagrindinė organinė medžiaga. 25. Organas, susijęs

su kraujo susidarymu. 29. Apatinė ausies kaušelio dalis, spenelis. 30. Žodinis temos dėstymas.

31. Gydytojas fiziologas, akademikas, alergologijos pradininkas Lietuvoje Vladas ... 33. Skydliaukės padidėjimas (struma).

Horizontaliai: 3. Vamzdelis, kuriuo teka kraujas.

6. Kraujo valymas dirbtiniu inkstu. 7. Receptinis vaistas periferinių arterijų okliuzinės ligos simptomams lengvinti. 11. Dviguba plėvelė, hermetiškai supanti plaučius. 12. Kūno dalis tarp menčių ir klubų. 13. Žymus antsvorio padidėjimas.

16. Aklinai užtaisytas stiklainėlis vaistams laikyti. 19. Maisto papildas, padedantis palengvinti riebalų virškinimą, palaiko kepenų ir tulžies pūslės funkcijas (kvapiųjų rozmarinų ekstraktas).

20. Karčiai kvepiantis žolinis augalas, kurio nuo-

viras vartojamas apetitui gerinti, slopina uždegimą, tonizuoja centrinę nervų sistemą. 21. Odos liga, pasireiškianti įvairiais išbėrimais, niežėjimu.

22. Smegenų kamieno dalis, apačioje suaugusi su pailgosiomis smegenimis, o viršuje – su smegenų kojytėmis. 26. Porinis šlapimo skiriamasis organas. 27. Ritmiškas arterijų sienelių virpėjimas tekant kraujui. 28. Lietuvos miestas. 32. Tamsios spalvos pigmentas, randamas plaukuose, odoje, akies tinklainėje. 34. Paralyžius kitaip. 35. Gelsvos išskyros, atsirandančios žaizdose, votyse.

36. Už ragenos esanti priekinė spalvota akies obuolio dalis su vyzdžiu viduryje. 37. Gydytojas kardiologas, profesorius, pirmasis Lietuvoje pradėjęs širdies aritmiją gydyti elektros impulsais Alfredas ... 38. Raudonasis kraujo kūnelis.

Sudarė Gintautas Muraška

Norėdami laimėti „Microlife“ kraujospūdžio matuoklį, atsakymus iki lapkričio 10 d. siųskite: „Kauno diena“, I.Kanto g. 18, Kaunas; „Klaipėda”, Naujojo Sodo g. 1A, Klaipėda, arba e. paštu info@kaunodiena.lt. Nurodykite miestą, telefoną arba e. pašto adresą.

Nugalėtojus išrinksime burtais ir paskelbsime lapkričio 14 d. dienraščiuose „Kauno diena“ ir „Klaipėda“ bei informuosime asmeniškai.

66