370 nr 65

2018 balandis #65

Pamesta galva: apie mados auką A.MAGICDUST: KAI DAUG IŠŠŪKIŲ, ĮDOMIAU GYVENTI Kęstučiui Šapokai artimas žemosios literatūros žanras Kai lengviau šokti, nei kalbėti

© Ole Westermann

Susipažinkite su Svenu Marquardtu – rūstaus žvilgsnio apsaugininku ir fotografu

Tautė Bernotaitė

Klimato naujienos: šitie tegu tirpsta V

Panašu, kad ateina metas vandeniui išsilieti per kraštus ir mistiniam, nepažintam padarui išsivaduoti iš mūsų gelmių. Ilgai buvusiai nutildytai mūsų prigimties daliai tapti lygiavertei. Turėsime išmokti jos kalbos. Šneku apie emocinį intelektą, jo suklestėjimą. Apie tai, kad atėjo laikas visuotiniam psichoterapijos seansui. Kol kas jis vyksta sporadiškai ir neprižiūrimai. Pavojingiausia galima forma! Fundamentalistai nevaldomi lieja savo pyktį ir baimę. Moterys ir vyrai susitinka globaliame grupinės terapijos kabinete išsikalbėti #metoo tema. Šios sesijos gerokai neartikuliuotos, iš vyrų pusės dažniau nesavanoriškos, todėl neproduktyvios. Tai tikriausiai nestebina nors truputį susipažinusiųjų su psichologija praktiškai: atpažinti ir tada pripažinti savo tamsiąją pusę net sau pačiam užtrunka labai ilgai, o čia pageidaujama be pasiruošimo, ir dar viešai. Todėl nesistebiu #metoo atvejų paliestų vyrų tyla ar gynyba. Bent jau pirmine. Čia dar reikės laiko. Ir daug darbo. „Darbas“ – taip dar galima būtų išversti dokumentinio filmo „Terapija“ (angl. The Work), rodyto „Kino pavasaryje“, pavadinimą. Ten matome akmeninius vyrus, kurie iš pradžių negali pravirkti, nes arba nežino, kas juos spaudžia, arba nėra pamokyti to paleisti. Jų tamsus, formalus demonas neduoda į laisvus vandenis išleisti keisto vandens gyvio. Emocijos gali turėti neįprastas išraiškas – kaip amfibija iš „Vandens formos“. Jos gali būti gličios, su žvynais, žiaugčiojančios. Jos nepatogios, prašosi dėmesio. Kai kurie filmo „Terapija“ herojai sėdi tikrame kalėjime, kiti – savo pačių susikaltame, atokioje kameroje užrakinę skaudulius. Bet visi jie tampa panašūs terapijos seanse. Raudantys, riaumojantys, besiputojantys. Atjautūs.

Emocijos vienija, protas skiria. Analizuoti – tai skaidyti dalimis. Tai galinga proto savybė. Sintetinti – ieškoti sąlyčio taškų, jungti į vienovę. Tai išmintis, glaudžiau susijusi su emociniu raštingumu nei išprusimas ar intelektas. Jos dabar pasauliui reikia kur kas labiau norint atkurti pusiausvyrą. Laimei, pasaulis tai pajuto. Lietuvą tai, rodos, irgi pasiekė.

NUMERIO BENDRADARBIAI: TAUTĖ BERNOTAITĖ Atsakomybė rašyti smalsiam skaitytojui – ir pavojingiausias žarsteklis, ir saldžiausias zefyras

Jonas braškys („gINTARINIAI AKINIAI“) Klauso muziką, kad jums nereikėtų

yksta mažiausiai du dalykai. Vienas – pasaulį pradeda užplūsti emocijos. Kitas – išsigandęs protas iš paskutiniųjų tam priešinasi.

Filme „Vandens forma“ susiima du pradai – racionalusis ir jutiminis. Buvau iš tų, kuriems šis apdovanotas filmas nepasirodė pagauliai įgyvendintas, todėl dar labiau susimąsčiau, kodėl jis šiemet tapo toks išgirstas.

Manau, vienas jų – filmas užčiuopė tą visuomenės sąmonėje jau kurį laiką vykstančią dvikovą: tarp formos ir turinio, tarp griaunančios vyriškojo prado pusės ir gyvybiškai būtinos moteriškojo (iškart sutarkim: abu pradus turi abi lytys), tarp racionalumo ir širdingumo. Tarp krešančio kraujo ir takaus vandens. Tarp skaidančio proto ir jungiančios išminties.

#65 GODA DAPŠYTĖ Tamsta mokslų daktarė, jaunosios kartos teatro kritikė

Marijus gailius Laisvai samdomas rašytojų skaitytojas

TOMAS IVANAUSKAS Mieste skaitau plakatus „Jausmai gėdos nedaro“; prekybos centras paleidžia seriją nuotaikos personažų, pavadintų Emociukais, tarp kurių – ne tik Linksmuolis, bet ir Piktūnas (visos emocijos reikalingos!); blizgiuose žurnaluose matau vis dažnesnius liudijimus apie depresiją; feisbuke regiu filmo „Rūta“ sukeltas bangas, kino salėje – atvirumo paliestos publikos vienybę. Užvis labiausiai mane džiugina Arūno Matelio dokumentinės juostos „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ žvilgsnis (ir pavadinimas!). Pagaliau ekrane matome kasdieniam žmogui artimesnį žmogaus būties modelį, o ne svajojamą versiją ant pjedestalo. Daugelis mūsų – ne čempionai, bet minios, kurioje medalį bučiuos tik vienas kitas, dalis; ramus kontekstas. Daugelis mūsų – tie gregory, kuriems pakanka ne laimėti, bet būti, o būnant – nors kartą kam nors paduoti buteliuką vandens jo kelyje į pergalę. Ir matyti to prasmę. Kaip palengvėja, kai tai priimi. Būtent tokios pozicijos yra tie iš tiesų nuostabūs lūzeriai. Būtent jie simbolizuoja tą vis dar deficitinę kokybę – susitaikymo, pauzės, priėmimo ir leidimo. Šias ypatybes daoizmas apibendrintų kaip in. Ir primintų, kad be kokybiško in nebūna kokybiško jang – be reguliarių pasyvumo pertraukų aktyvumas pradeda buksuoti.

Komikas Jerry Seinfeldas, praktikuojantis meditaciją jau daugybę metų, neatsistebi vis dar manančiaisiais, kad reikia save spausti iki paskutinio lašo: „Jei važiuojant autostrada degalų rodyklė rodo mažą likutį, jūs nebandote triuko: ai, gal kaip nors pavažiuosiu, bet žūtbūt stojate įsipilti degalų.“ Meditacija, psichoterapija, joga, emocinio intelekto lavinimas, kvėpavimo pratimai, konsultuojamojo ugdymo vadovai (koučeriai) – visa tai daugumos dar laikoma baugia arba komiška ezoterika, gal net gėda. Spėju, todėl, kad šie dalykai yra visais parametrais tolimi tam, ko dvylika metų esame mokomi mokyklose. Nesunkiai gali pradėti atrodyti, kad m o k y t i s galima tik panašių į praktines, regimą naudą teikiančių disciplinų. O visa kita – kaip jau kam intuityviai išeina.

Esminiai bendruomenes giluminiu požiūriu formuojantys aspektai (gebėjimas jausti empatiją, išreikšti jausmus ir juos suprasti, įgūdis spręsti emocinius uždavinius) daugiausia paliekami savieigai. Geriausiu atveju – savarankiškam tyrinėjimui. Bet paleisti pačias subtiliausias – mūsų jausminio audinio, temas kiekvieno interpretacijai – tai programuoti stichiją. Per drąsu. Atėjo laikas ją atprogramuoti ir augintis sąmoningumą mūsų tylių valdovių klausimais. Atėjo laikas globaliai atitirpdyti ledus ir emocinį atlydį sankcionuoti. Emocinio klimato kaita – vienintelė, kuriai turime pasiduoti. Bet prieš tai – padarykime mažą pertraukėlę. Dabar. Lūzeriškai. Be telefono. Su kokios nors formos vandeniu.

Per tą pertraukėlę pasklaidykite naują mūsų numerį, kuriame daugybė įdomių interviu ir kvietimų į renginius. Išeikite į miestą pasikultūrinti – pavasaris pagaliau atėjo!

MENO ŽINOVAS IR FOTOGRAFAS

Daiva Juonytė Kruopšti ir darbšti naujokė

SANDRA KLIUKAITĖ Alisos stebuklų lentynos turinio ekspertė

UGNĖ MATULEVIČIŪTĖ Naras garso bangose

JURGA TUMASONYTĖ Gaudo istorijas, kurios gali pasirodyti įdomios smalsiems protamS

Viršelyje – fotografas Svenas Marquardtas, nuotraukos autorius Ole Westermannas

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 1, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 14, 15, 18, 20, 22, 23, 24, 26, 28, 29, 30 p.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kaunodiena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #65, balandis, 2018 Reklaminiai straipsniai žymimi

Asmeninio archyvo nuotr.

A.MAGICDUST: KAI DAUG IŠŠŪKIŲ, ĮDOMIAU GYVENTI

>>>>Žirklės Žirklės

Rašė Daiva Juonytė

Iliustratorės, komiksų dailininkės Akvilės Magicdust dažnam pristatyti nereikia – pradėjusi publikuoti savo darbus populiariajame interneto žurnale „Vice“, praėjusią vasarą ji pelnė ELCAF (East London Comic Arts Festival) ir platformos „WeTransfer“ apdovanojimus, o lapkritį buvo pakviesta dalyvauti jaunų merginų iniciatyvos „Girls Are Awesome“ organizuotoje parodoje San Fransiske. Negana to, baigiantis 2017-iesiems iliustratorė surengė savo asmeninę parodą Los Andžele. „Aš mėgstu nuotykius“, – sako Akvilė ir pasakoja apie tai, ką reiškia būti supermergina, kokiais projektais gyvena dabar ir kodėl po studijų nusprendė kurti Lietuvoje.

– Atidarius tavo asmeninį puslapį, iššoka santūrus šikšnosparnis, stovintis ant riedlentės. Atsimenu vieną tavo piešinį su užrašu „Mes neturime ginklų, tik riedlentes ir burtų lazdeles“. Regis, ši transporto priemonė tapo neatsiejama įvaizdžio dalimi ir be jos daugelis tavęs neįsivaizduoja.

– Kaip ir piešimas, skeitas yra didelė mano aistra. Tai ne tik transporto priemonė, dažniausiai važinėju skeitų parke arba gatvėje mokydamasi triukų, tačiau tai smagus laiko leidimo būdas, visiškai laisva, nemokama, nuo nieko nepriklausoma veikla.

Mėgstu būti gatvėje, o ne kavinėse ar kitose uždarose erdvėse – man labai patinka, kad galiu važiuoti gryname ore ir tuo pačiu metu bendrauti su draugais.

4 // © 37O

– Platforma „Girls Are Awesome“, bendradarbiaudama su gyvo meno erdve „The Growlery“, San Fransiske lapkritį surengė jaunų menininkių, važinėjančių riedlente, grupinę parodą. Joje buvo eksponuojami merginų iš Amerikos, Jungtinės Karalystės, Danijos, Australijos, Prancūzijos darbai. Kaip tapai parodos dalyve?

– Renginį organizavo danų kolektyvas „The Youth Collective“, skatinantis merginas skeitinti ir padedantis joms. Parodos dalyvės menininkės,

kurios skeitina arba yra kažkaip su tuo susijusios: fotografuoja, piešia, tapo. Į šį renginį patekau visai atsitiktinai.

2016 m. kartu su kolega Antanu Dubra rengėme parodą Sodų gatvės galerijos parodų erdvėje. Į autobusų stotį ėjo vienas parodos kuratorių, kuris, pamatęs galeriją, į ją užsuko ir buvo labai nustebintas, kokie darbai eksponuojami.

Kadangi pats anksčiau skeitino, o dabar kuruoja žurnalą „The Eight Magazine“ ir Kopenhagoje rengia įvairias su iliustracija susijusias veiklas, jis nusipirko vieną darbą ir gavo mano kontaktinius duomenis. Organizuodamas parodą San Fransiske, jis mane prisiminė ir pakvietė tapti jos dalimi.

– Kūrei darbų specialiai šiai parodai?

– Taip, stengiausi sukurti darbų seriją, kuri atspindėtų geltonas ir šviesias dienas, kai esi lauke ir skeitini. Piešiau tyro džiaugsmo akimirkas, kai tarsi vaikystėje darai paprastus dalykus: šokinėji, juokiesi, valgai ledus ir tau to užtenka, kad būtum laimingas.

Kita dalis piešinių yra labiau susijusi su baimėmis ir demonais, su kuriais tenka susidurti skeitinant. Užsiimdamas šiuo sportu turi nuolat peržengti tam tikras ribas, nuvažiuoti nuo kažkur, nuo kur niekada nesi važiavęs, pavyzdžiui, stačių vietų, kai jautiesi nesaugus ir atrodo, kad nusilauši galvą.

Kartais iš tikrųjų patiri traumų ir būna nelengva vėl stotis ant skeito.

Tokie dalykai yra labai universalūs.

Kartais jie veikia perkeltine prasme: skeitindamas galvoje išgyveni nerimą, kurį lengviau įveikti kasdieniame gyvenime. Tampi stipresnis arba paprasčiau reaguoji į tam tikrus dalykus. Gal ir keistai skamba, bet skeitas padėjo išmokti daug kitų svarbių dalykų, tokių kaip užsispyrimas arba drąsa bandyti vėl ir vėl.

– Ką suteikia tokios organizacijos kaip „Girls Are Awesome“?

– Tokios bendruomenės palaiko kūrybos ugnį ir skatina veikti. Aš visada žmonėms patariu bendradarbiauti ir jungtis į tam tikras grupes, ypač jeigu tenka dirbti mažai pažįstamame lauke, kuris nėra tau gerai ištirtas. Dirbti komandoje daug lengviau ir smagiau, nes vieni kitus palaiko. Tai tarsi atskiras organizmas, kur vienas žmogus suteikia vieną dalyką, kitas – kitą, kol galiausiai viskas pavirsta didesniais ir įdomesniais projektais. Šiuo atveju „Girls Are Awesome“ yra merginų skatinimo grupė, kuri reikalinga dėl to, kad labai mažai moterų skeitina – tiek mėgėjų, tiek profesionalių. Situacija šiek tiek keičiasi, bet kaip ir daugumoje sporto šakų, taip ir čia dominuoja vyrai.

Aš visada žmonėms patariu bendradarbiauti ir jungtis į tam tikras grupes, ypač jeigu tenka dirbti mažai pažįstamame lauke, kuris nėra tau gerai ištirtas.

– Bet kartais darbas tokiose platformose gali skatinti konkurenciją!

– Kai darai kažką kartu, tai tos konkurencijos nėra. Turbūt dėl to, kad tikslai bendri. Aš turiu daug draugų, kurie irgi piešia, mes ir studiją dalijamės vien tik su iliustratoriais, bet man atrodo, kad nė viename etape mes nepatyrėme konkurencijos. Dažniau pasidalijame kažkokia naudinga informacija.

Galbūt taip yra dėl to, kad kiekvienas turime savo darbų, dirbame su atskirais užsakovais ir šiek tiek skirtingose nišose. Vieni kuria animaciją, kiti – komiksus.

Kita vertus, konkurencija gali būti ir sveika. Šiuo metu manau, kad buvimas tarp panašių žmonių tik padeda.

– Gruodį surengei asmeninę parodą „Fire Coral“ („Ugninis koralas“) Los Andžele, Kalifornijoje. Kokie įspūdžiai?

– Aš visada labai norėjau surengti parodą Kalifornijoje – San Fransiske arba Los Andžele, nes man atrodo, kad ten gyvena panašiai kaip aš mąstantys žmonės ir tai galėtų būti rinka mano darbams. Man Kalifornija yra tas kraštas, kur viskas leistina, kur vyrauja ramesnė ir pozityvesnė atmosfera. Galeriją rasti padėjo draugė, kuri gyvena Barselonoje, – ji ten organizavo grupinę parodą ir turėjo kontaktų, tad aš tiesiog susisiekiau su galerijos kuratore ir suderinome detales. Paroda vyko labai mažytėje galerijoje „Junior High“. Parodos pavadinimas kilo iš gamtos. Ugninis koralas – tai koralas, prie kurio prisilietęs jauti deginimą. Šis gamtos reiškinys man pasirodė labai įdomus, nes koralus įsivaizduojame gražius, minkštus ir nepavojingus, tačiau iš tikrųjų gali būti visaip. Tas dvilypumas ir patraukė.

– Taip, nes kitaip neišeitų – tiesiog atidėliotum iki paskutinės akimirkos.

Kiekvieną dieną atsikeliu ir einu į studiją. Stengiuosi, kaip ir visi žmonės, dirbti po aštuonias valandas. Aišku, kartais išsiblaškau, bet stengiuosi laikytis tokio režimo.

Rasos Juškevičiūtės nuotr.

– Esi viena iš „Girls Are Awesome“ merginų. Kaip tau atrodo, kokia ji turi būti?

– Man atrodo, kad svarbiausia būti savimi. Tai esminis dalykas. Labai baisu, kad visuomenė iš mūsų tikisi visko: reikia būti ir gražioms, ir sugebėti daryti visokius dalykus, ir vaikus išauginti, ir, neduok Dieve, nepasenti niekada. Tokie lūkesčiai man atgrasūs. Mane labiausiai žavi tos merginos, kurios tiesiog sugeba būti savimi, daro tai, ką nori, ir nesistengia pataikauti visiems stereotipams.

– Kaip tau tai pavyksta?

– Sudėtingai. Man atrodo, kad visoms sudėtinga. Aš visada paslystu ant kažkokio mažo dalyko. Manau, kad kasdien bent akimirką mes vis tiek nepabūname nuoširdžios su savimi ir pataikaujame tai visai iškreiptų tikėjimosi ir norų bangai.

– Viename susitikime sakei, kad dažnai nusipieši motyvacijas sau ir draugams.

Dažnai jos pritrūksta?

– Kartais pritrūksta. Manau, visiems pritrūksta. Mane supa daug jautrių žmonių ir ypač gyvenant Lietuvoje tą jautrumą lengva pasigauti, kai visi nuolat kartoja, kaip viskas blogai. Dažnai pristinga tokios gyvenimo motyvacijos, ne vien tik kūrybinės. Ne visada norisi ryte atsikėlus šokti iš lovos ir sakyti: „O, dar viena gera diena!“ Aišku, stengiuosi, kad taip būtų, bet kartais neišeina, todėl visada reikia kažkaip nusiteikti, jog viskas bus gerai. Man atrodo, kad labai lengva pasiduoti slogiai nuotaikai, nepasitikėjimui savimi ir pilkumui. Iš tikrųjų viskas yra mūsų galvose ir nuo mūsų priklauso, kaip mes jausimės.

„Fix the world“

– Vasarą laimėjai ELCAF (East London Comic Arts Festival) premiją, kuri suteikė galimybę išleisti knygą. Trumpai papasakok, apie ką ji bus.

– Žurnalui VICE piešiau komiksus „Lucy the confused girl“. Knygos veikėjai bus tie patys, bet Lucy ir tigras išvyks į džiungles, kur gyvens čiabuvių bendruomenėje. Ateivis iškeliaus į savo planetą, į kurią iš Žemės nusiveš internetą ir juo labai mažai bendraus su čia likusiais draugais.

Iš tiesų norėjau parodyti skirtumą tarp vienišo bendravimo internetu ir realaus kontakto su žmonėmis: kuo tai skiriasi ir kaip tai vyksta. Mintis apie džiungles kilo pakalbėjus su viena drauge, kuri mėnesį praleido su vietiniais Kolumbijoje. Ji papasakojo įspūdingų dalykų. Pati nesu ten buvusi, tad labai įdomi yra ta darbo dalis, kai aš tiesiog renku informaciją ir bandau įsivaizduoti, koks gyvenimas ten verda.

„Justice fighters“

– Užsiminei apie pasiruošimą darbui.

Kaip atrodo tavo kūrybinis procesas?

– Stengiuosi įsijausti. Kai kurios istorijos yra iš mano arba mano draugų gyvenimo. Tokias lengviau įsivaizduoti.

Tačiau šiuo atveju informacijos ieškau internete, skaitau, žiūriu filmus ir stengiuosi įsijausti į tą atmosferą bei iš jos sukonstruoti detales, kurios galiausiai virstų įdomiu pasakojimu.

Darbas reikalauja nuolatinio domėjimosi aplinka – tai man yra iš esmės įdomu. Paskui tarsi iš inercijos imi atkreipti dėmesį į įdomias miesto ar gamtos detales bei žmonių santykius.

– Kai kurie rašytojai turėdavo griežtą darbo grafiką. Naudojiesi tokiu metodu?

„Justice fighters 2“

– Paminėjai Lietuvą. Tavęs darbas nepririša prie vietos – gali dirbti faktiškai iš bet kurio pasaulio kampelio. Ir vis dėlto po studijų Belgijoje grįžai čia.

Ką tau reiškia dirbti Lietuvoje?

– Lietuva man yra daugiau žmonės nei teritorija. Man svarbūs specifiniai dalykai, tai, ką mes turime savito, pavyzdžiui, kalba arba kraštovaizdis. Bet aš nagais ir dantimis nekovoju, tarkime, už kalbos išsaugojimą, nes suprantu, kad tai šiame pasaulyje yra kintantis dalykas.

Taip, studijavau Belgijoje, kur yra daugybė leidėjų, praleidau beveik šešerius metus užsienyje, tačiau vis labiau ilgėjausi lietuviškumo. Būdamas ten, kad ir kaip gerai suprastum kalbą, kultūrą ir domėtumeisi šalies politikos ar kultūros aktualijomis, vis tiek nebūsi iki galo savas. Pasiilgau savo šeimos, draugų, aplinkos.

Kelis mėnesius per metus išvažiuoju – paprastai žiemą stengiuosi pabėgti bent porai mėnesių, bet visada grįžtu čia, nes aplanko jausmas, kad turiu čia būti. Kažkoks nepaaiškinamas namų jausmas.

Dar viena priežastis kurti čia yra ta, kad Lietuvoje, Vilniuje, lyginant su didžiaisiais pasaulio miestais, vis dar gana pigu gyventi. Kai kalbu su žmonėmis iš Londono arba Niujorko, jie man visi pavydi to, kad galiu pragyventi iš iliustracijų. Ir iš tikrųjų nežinau, ar turėčiau tokias galimybes būdama, pavyzdžiui, Manhatane. Vilniuje aš turiu savo studiją ir galiu atskirti darbą nuo gyvenamosios vietos. Pažįstamas iliustratorius iš Niujorko negali sau to leisti – jis

dirba ir gyvena toje pačioje mažytėje patalpoje. Šiuo atveju Lietuva turi pranašumų. Juk uždirbti pinigus iš to, ką tu mėgsti daryti, yra daug smagiau.

– Esi vilnietė?

– Aš čia gimiau ir užaugau. Dažniausiai visas vasaras praleisdavau mieste. Kartais išvažiuodavau ir į kaimą, bet didžioji laiko dalis prabėgo tarp daugiabučių.

– Tikras miesto vaikas.

– Taip, bet ir miško matęs (juokiasi).

– Kurį Lietuvos kampelį mintyse vežiesi su savimi vykdama į užsienį?

– Man labai svarbus Vilniaus senamiestis, bet kartu reikšminga ir gamta. Nesvarbu, kuri Lietuvos vieta. Iš vaikystės labai ryškiai prisimenu išvykas su nakvyne, naktis sodyboje, kai likdavome stebėti žvaigždžių ar kūrenti laužo. Tokios akimirkos labai įspūdingos. Ne visur pasaulyje yra tokių įspūdingų, gražių vietų kaip Lietuvoje.

Lygiai taip pat žavi seni ir paslaptingi Senamiesčio kiemai – kiekvienas jų, turintis savo neprilygstamą istoriją.

– Iliustravai knygą „Vilnius. Eime!“ – Taip. Neseniai pasirodė ir antroji knygos dalis. Pirmoje knygoje maršrutas driekėsi per Senamiestį, Bernardinų sodą, Pilies gatvę ir Rotušę. Šįkart iliustravau trijų paauglių meilės ir draugystės istoriją, skaitytoją vedančią per legendomis apipintą Užupį ir Barbakaną. Šis projektas padeda geriau pažinti miestą. Per pirmą susitikimą su leidėja mes pačios perėjome aprašomą maršrutą, aplankėme Bernardinų kapines ir atradome keistų kiemų Užupyje.

– Atrodo, praėję metai tau buvo labai aktyvūs ir sėkmingi. Kokie planai ateičiai?

– Kol kas nežinau, bet šiaip kiekvienais metais sugalvoju, ką norėčiau pasiekti. Tai labai padeda eiti tam tikra linkme. Siūlyčiau visiems ramiai atsisėsti, ant lapelių prisirašyti tikslų ir pasidėti juos matomoje vietoje. Tada natūraliai kartkartėmis į juos pasižiūri ir pasąmoningai pradedi imtis tam tikrų veiksmų, kad juos įgyvendintum. Būna labai smagu, kai pamatai, kad padarei vieną ar kitą dalyką, kurį gal net buvai užmiršęs. Šiuo metu labai susikoncentravusi dirbu prie knygos, kuri pasirodys kovo mėnesį. Kartais vedu kokias dirbtuves arba nedidelę stovyklą, užsiimu edukacine veikla. Tai praplečia veiklos sritį, nes nuolat užsidaręs savo studijoje pradedi jaustis kaip sraigė kiaute, verdi savo sultyse. Mums reikia iš naujo pasitikrinti, ką iš tikrųjų mokame, ir sau iškelti naujų, visai kitokių tikslų.

Mėgstu nuotykius ir negaliu pakęsti rutinos. Mane žudo, kai reikia daryti tą patį dalyką ilgą laiką. Kai tuo pačiu metu piešiu, vedu kokias nors dirbtuves, dirbu prie labai skirtingų projektų ir susiduriu su skirtingais iššūkiais, smegenys veikia greičiau ir pasidaro įdomiau gyventi.

Vertinu rutiną ir monotoniją kaip produktyvumo šaltinį (nieko nepadarysi, jeigu visą laiką šokinėsi nuo vieno dalyko prie kito), bet man atrodo, kad svarbu rasti harmoniją tarp tvarkos ir chaoso.

– Šiemet švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Kokią Lietuvos ateitį nupieštum?

– Lietuvoje labai daug drąsių žmonių.

Mes išgyvename kismą tarp kartų, požiūrių. Labai daug kas pasikeitė atsiradus internetui – žmonės tapo atviresni, tolerantiškesni. Labai įkvepia jaunimas, ypač ta karta, kuri užaugo sugriuvus Sovietų Sąjungai. Ji viską mato visai kitaip.

Nupieščiau ateitį su mažiau baimių ir daugiau pasitikėjimo.

>> Žirklės >> Žirklės Rašė Jurga Tumasonytė Nuotraukos asmeninio archyvo

Neseniai menininkas ir menotyrininkas Kęstutis Šapoka išleido savo pirmąjį romaną – knygos pavadinimas pasiskolintas iš propagandinės Justino Marcinkevičiaus apysakos, o dizainas primena sovietmečio stilistiką. Dažnai provokuojantis, ironiškas autorius, įžengęs į literatūros lauką, kaip ir kituose savo kūriniuose, nustebino ir gerąja prasme sudrebino. „Pušis, kuri juokėsi“ – tekstas, kurį skaitydami šiuolaikiniai keturiasdešimtmečiai turbūt atpažins dešimtojo dešimtmečio pradžios atmosferą, realijas ir paniatkes. Kitos kartos atstovai susidurs su labai juodu, labai juokingu ir šiek tiek gluminančiu pasakojimu apie stipriuosius laipsnius mėgstančius, šiek tiek besmegenius bičus, gyvenančius fantasmagoriškame ir nedraugiškame Vilniuje.

6 // © 37O

Kęstutis Šapoka: man artimas žemosios literatūros žanras

– Pagrindinis jūsų knygos veikėjas su geriausiu draugu Tomuku ir antraplaniais draugeliais šiek tiek primena garsiojo Irvino Welsho romano „Traukinių žymėjimas“ personažus, tik čia viskas vyksta skurdžioje ir chaotiškoje 1995-ųjų Lietuvoje. Kaip kilo mintis rašyti būtent apie tokį visuomenės sluoksnį?

– Esu kilęs iš panašaus socialinio sluoksnio, kurį pavadinčiau artimu proletariniam. Be to, ne veltui paminėjote „Traukinių žymėjimą“, kadangi man artimas vadinamasis žemosios literatūros žanras, o jame dažna nenorminė leksika, įvairūs dialektai, slengas, įvairios subkultūros, žemoji kultūra. Šis žanras turi gilias tradicijas anglakalbėje ir prancūzakalbėje literatūroje. Tiesa, aš esu geriau susipažinęs su rusiškąja specifine žemojo stiliaus, natūralizmo, XX a.

9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių literatūrine tradicija. Iš šio literatūrinio judėjimo nemažai skolinosi ir vadinamasis rusų černuchos kinas.

– Romano pavadinimas toks pat, kaip ir daug kartų apkalbėta, teista ir teisinta propagandinė Justino Marcinkevičiaus apysaka „Pušis, kuri juokėsi“.

Jūsų knygos dizainas panašus į sovietmečiu leistų knygų viršelius. Kodėl pasirinkote tokią strategiją?

– Viršelio autorius – Tadas Karpavičius.

Pamanėme, kad jeigu knygos pavadinimas (ir iš dalies knygos fabula) kartoja J.Marcinkevičiaus knygą, logiška būtų kurti ir atitinkamą knygos viršelio dizainą. Todėl prototipais tapo pirmasis ir antrasis J.Marcinkevičiaus apysakos „Pušis, kuri juokėsi“ lietuviški leidimai (1961 m., 1971 m.). Kadangi „Kitų knygų“ leidykla, negavusi Kultūros tarybos paramos, nutarė publikuoti mano knygą iš savo lėšų, rizikuodama patirti nuostolių, privalėjo suktis iš padėties minimaliomis sąnaudomis. Ir, manau, išėjo neblogas variantas – viršelis ne tik atkartojo sovietmečio knygų viršelių estetiką (žinoma, su Tado interpretacija), tačiau knygos formalus kuklumas netikėtai tapo ir nepriklausomybės pradžios knygų apipavidalinimo skurdo parafraze.

– Romaną padalijote į tris skyrius, kiekvienam jų suteikęs žinomų kūrinių – Juozo Baltušio „Parduotos vasaros“, Nikolajaus Ostrovskio „Kaip grūdinosi plienas“ ir minėto J.Marcinkevičiaus „Pušis, kuri juokėsi“ – pavadinimus.

Visose dalyse įdėjote ir transkribuotas televizijos laidas su kunigu Bronislavu Paltanavičiumi, kurį pagrobė ateiviai.

Kas lėmė tokį skirtingų žanrų ir temų sukergimą?

– Iš tiesų žanrų ir temų eklektika nėra eklektiška. Visų pirma, tris jūsų minėtus kūrinius jungia jaunuolių (ne) brandos leitmotyvas – visose knygose (ir maniškėje) pasakojama apie maždaug panašaus amžiaus jaunuolius gyvenimo kryžkelėje, kai iš paauglystės žengiama į suaugusiųjų pasaulį.

Antra, visuose trijuose kūriniuose vienaip ar kitaip šmėsteli žemesniųjų socialinių sluoksnių leitmotyvas. Ir trečia, visi trys kūriniai yra sovietiniai, o tai reiškia, kad visi jie sukonstruoti ant sovietinės propagandos ašies (ji mažiausiai akivaizdi galbūt J.Baltušio veikale).

Taigi jiems būdingas specifinis simbolizmas, patosas, specifinis sovietinis humanizmas, socialinių klasių sanklodos klausimai. Mano knyga – tarsi alternatyvi minėtų trijų knygų versija, kurioje tie patys motyvai vaizduojami be ideologinio (propagandinio) moralizuojančio pamušalo, patoso ir pan. Taigi, tai tarsi diskusija tiek su sovietine, tiek ir posovietine epochomis ideologine, psi-

chologine, tiek ir literatūrine prasmėmis. Žinoma, knygą galima skaityti tiesiog kaip nepriklausomybės pradžios Vilniaus kasdienybės skerspjūvį, į jaunuolių, kilusių iš (beveik) proletarinės aplinkos, nuotykius, ir tiek. Nebūtina žūtbūt gilintis į mano suminėtus prasminius posluoksnius. Nors jie bet kokiu atveju įsispaudę toje tikrovėje, kurią vaizduoju.

Kunigo B.Paltanavičiaus liudijimus aptikau „YouTube“ prieš kelerius metus ir jie man visą laiką nedavė ramybės. Tai labai ryškus anų laikų akcentas, kadangi perestroikos laikotarpis ir keletas metų po 1990-ųjų, jau atgavus nepriklausomybę, buvo galinga dvasingumo, religingumo, sumišusio su keisčiausia ezoterika, banga. Galbūt visos lūžinės epochos pasižymi panašiais fatališkais bruožais. Tai buvo ekstrasensų, naujų religinių sektų, hilerių, magų, neatpažintų skraidančių objektų, paralelinių pasaulių būtybių, ateivių iš kitų planetų, žinoma, ir banditų gaujų, aferistų klestėjimo epocha. Tiesiog intuityviai jutau, kad kunigo B.Paltanavičiaus liudijimai sucementuos mano apsakymus, sujungs visą ano laikmečio paradoksalumą. Jie prašyte prašėsi į knygą.

Beje, mano kolega menininkas Darius Bastys kaip tik yra kilęs iš Kaimelio kaimo, kuriame (nuo 1985 iki 1994 m.) klebonavo B.Paltanavičius, Šakių rajone. Ir, pasirodo, ta bažnyčia, paties D.Basčio žodžiais, yra visai šalia, už jų sklypo tvoros... Beje, įdomus faktas, kad vėliau Kaimelyje klebonavęs dar vienas kunigas Jonas Depšys – klebonijos miegamajame 2001 m. pasikorė. Taigi, D.Bastys pasakojo, kad su motina svarstęs, kurioje vietoje būtų galėjusi nusileisti ar kaboti ta skraidanti lėkštė (nuskraidinusi kunigą B.Paltanavičių į Veretos planetą)? Ir iš kunigo pasakojimų nusprendė, kad vienintelė tikėtina vieta – jų, t.y. Basčių, sodybos sklype...

– Kaip atrodė ir kiek laiko truko romano rašymo procesas?

Ar teko sėdėti archyvuose sklaidant laikraščius, kalbinti amžininkus prisimenant tų laikų šnekamąją kalbą, tikrinti įvairias istorines detales, kurių tekste gausu?

– Pats rašymo procesas truko apie metus – 2014–2015 m.

Tačiau sunku pasakyti, kada pradėjo bręsti pati idėja. Ji brendo keletą metų. Kalbinti amžininkų neteko. Tačiau kai kuriuos visuomeninius faktus, detales, įvykius reikėjo prisiminti, patikslinti ir archyvuose – išstudijavau 1992–1995 m. pagrindinę Vilniaus periodiką. Buvau netgi susiradęs labai įdomią, atrodo, švedės ar norvegės, anglų kalba išleistą so-

sikalstamas grupuotes. To meto Vilniaus (ir ne tik Vilniaus) žemesniųjų socialinių sluoksnių jaunimo rusifikuotą slengą labai gerai atsimenu ir dabar, nes tai buvusi ir mano gimtoji kalba.

– Rimantas Kmita romane „Pietinia kronikas“ tyčia žaidžia su autobiografiniais motyvais, net ir pagrindiniam personažui duodamas savo vardą ir pavardę. Koks jūsų santykis su (auto)biografiniais faktais buvo kuriant savo romaną?

– Mano knyga taip pat suręsta ant autobiografinio pamato. Žinoma, tai nėra biografija ar memuarai tiesiogine žodžio prasme, nes lipdžiau grožinį kūrinį. Todėl šiuo atveju svarbiau ne tai, kas tiksliai sutampa su mano gyvenimo faktais, o tai, kiek įtikimai (ar neįtikimai?) atkūriau ano meto (tam tikro socialinio sluoksnio) tikrovę apskritai.

Bet ir aš turiu teisę į savo atmintį, man niekas šios teisės neužgins.

Kiekvienas turime. Gyvenu laisvoje šalyje.

– Su kokiais iššūkiais rašant pirmąjį didelės apimties grožinį tekstą susidoroti atrodė sunkiausia?

– Reikia pripažinti, kad su šia knyga išsidūriau kaip mažas vaikas. Pabaigiau paskutinį sakinį ir vos ne tą pačią sekundę išsiuntinėjau tekstą leidykloms. Naivuolis! Laimei, rankraštį parodžiau žmonai Benignai Kasparavičiūtei, kuri kalbos dalykuose pasikausčiusi labiau negu aš, be to, ir apie literatūrą šį tą nusimano. Pasirodo, mano tekstas dar tebuvo jovalas. Tada Benigna gal pusę metų juodai dirbo, redagavo tekstą tiesiogine žodžio prasme, taisė tą jovalą. Be daugybės klaidų, vieni apsakymai buvo stiprūs, o kiti skystoki ir pan., – to aš pats, kaip autorius, nemačiau, nes per daug buvau savo tekstus įsimylėjęs. O tai diletantų ir grafomanų bruožas. Laimė, Benigna pažėrė sveikos kritikos, privertusios iš padangių nusileisti ant žemės.

Be viso to, ji pateikė nemažai pasiūlymų, kaip patvarkyti struktūrą, sukurti bendrą koncepciją. Jeigu ne Benigna, tas padrikas tekstas nebūtų virtęs knyga, o jeigu ir taip, tam būtų prireikę tris kartus daugiau laiko. Taigi, gerokai padirbėjus, tekstą pakartotinai siunčiau leidykloms. Šį kartą leidyklos atsiliepė, tačiau knygos turinys joms pasirodė per drastiškas ir nepublikuotinas.

Vienintelė „Kitų knygų“ leidykla susidomėjo rimčiau. O kol knyga išvydo pasaulį, buvo dar dvi papildomos rimtesnės (šį kartą mano paties) redakcijos. Žinoma, finaliniame etape tekstą tikrino dar ir leidyklos skirta redaktorė Neringa Dangvydė.

– Kaip manote, kas galėtų būti tobulasis šios knygos adresatas?

– Nežinau.

– Esate meno lauko dalyvis. Dabar debiutavote ir kaip rašytojas. Koks jūsų ryšys su literatūriniu diskursu – turiu omenyje, ar sekate šiuolaikinius lietuvių literatūros procesus, bendraujate su kitais rašytojais?

– Nesu didelis mėgėjas apskritai su kuo nors bičiuliautis, tačiau natūraliai daugiau tenka bendrauti su vaizduojamojo meno atstovais. Nesakyčiau, kad esu literatūros ekspertas, tačiau pagal galimybes stengiuosi pasidomėti, kas vyksta mūsų literatūroje, ypač prozoje.

– Jeigu rašytumėte romaną apie šiuos laikus, kokia būtų „Pušis, kuri juokėsi 2“ pagrindinio veikėjo gyvenimo istorija po 20 metų?

– Sekant knygos logika, dauguma personažų turėjo prasigerti – vieni jau gulėti po velėna (tam tikrais atvejais taip ir yra) ir pan. Vis dėlto kai kurie knygos personažų prototipai realiame gyvenime kažkokiu mistiniu būdu tapo gana respektabiliais žmonėmis. Tačiau nežinau, ar respektabilumas taptų mano antrosios knygos tema.

ciologinę studiją apie ano meto Gariūnus. Daug medžiagos radau ir internete, ypač vaizdinės – kun. B.Paltanavičiaus liudijimą, taip pat kažkokiame internetiniame puslapyje aptikau užkištą 1995 m. futbolo rungtynių tarp Vilniaus „Žalgirio“ ir „Kauno FBK“ vaizdo įrašą. Sąžiningai peržiūrėjau tas rungtynes ir iš dalies perrašiau tai, ką sakė komentatorius, iš dalies raštu komentavau rungtynes pats. Beje, tos rungtynės vyko Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadione. Tačiau man knygoje reikėjo būtent „Žalgirio“ stadiono Vilniuje motyvo (tuo metu pasklido kalbos apie stadiono griovimą), tai rungtynes romane perkėliau į Vilnių.

Verslininko Rimanto Grainio susprogdinimą automobilyje 1995 m. prie Vyriausybės rūmų, Operos ir baleto teatro, atkūriau irgi iš internete rastų vaizdo įrašų, laidų apie to meto nu-

>>>>Žirklės Žirklės

Kai lengviau šokti nei kalbėti Pokalbis su šokėja ir choreografe Aušra Krasauskaite Rašė Goda Dapšytė

Kasmet daugiau ar mažiau triukšmingai praūžianti pagrindinių šalies teatro apdovanojimų Auksinių scenos kryžių įteikimo ceremonija kasmet ne tik įvardija, kas tais metais tapo geriausi, bet ir pristato naujus vardus, mat apdovanojimas skiriamas ir jauniesiems menininkams už debiutą. Šiemet Auksinis scenos kryžius atiteko klaipėdietei šokėjai ir choreografei Aušrai Krasauskaitei, kuriai jį atsiimant iš legendinės aktorės Reginos Varnaitės rankų teko dar ir žaviai priklaupti.

P

astarieji metai A.Krasauskaitei buvo itin turiningi: Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre ji sukūrė pagrindinį vaidmenį Donato Bakėjaus ir Manto Černecko šokio spektaklyje „Žizel“, tame pat teatre sukūrė choreografiją ambicingam šokio spektakliui „Karmen“. Be to, A.Krasauskaitė kuria vaidmenis Klaipėdoje sėkmingai veikiančio šiuolaikinio šokio teatro „Padi Dapi Fish“ spektakliuose ir su jais keliauja po įvairias šalis. O jos kūrybinę veiklą papildo pedagoginė: dėsto aktorinio meistriškumo studentams Klaipėdos universitete. Balandis – puikus metas susipažinti su šios choreografės kūryba: Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre bus galima pamatyti ne tik „Karmen“, bet ir Tarptautinei šokio dienai skirtą, iš miniatiūrų sudarytą jos kūrybos vakarą „Laukimai“.

8 // © 37O

– Tavo santykiai su šokiu labai įvairialypiai: Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje mokeisi baleto, tačiau šoki ir šiuolaikinio šokio spektakliuose, teko skaityti, kad ir su liaudies šokiu yra tekę susidurti, o šiuo metu dar dėstai judesį aktorinio meistriškumo studentams. Neretai šios šokio šakos neranda bendros kalbos. Kaip tau pavyksta visa tai suderinti savyje?

– Manyje šios skirtingos šokio rūšys niekada nesipyko. Žinoma, sulaukiu komentarų, kad turėčiau išsigryninti.

Tačiau man pačiai tai niekada netrukdė. Matau vien tik pranašumus. Taip, mano kaip šokėjos identitetas nėra išgrynintas: nesu nei gryna balerina, nei vien šiuolaikinio šokio šokėja. Esu tarpinis variantas. Scenoje tenka pačiai su savimi padirbėti. Na, pavyzdžiui, šokant choreografės Agnijos Šeiko spektakliuose tenka padirbėti, kad iš manęs nelįstų gulbės, nes būna visaip. Tačiau choreografai puikiai geba pritaikyti atlikėjo savybes savo spektakliams.

Viktorijos Vaišvilaitės-Skirutienės nuotr.

– Regis, šie metai – tavo. Ar pati tai jauti?

– Yra toks momentėlis. Aš – aktyvus žmogus. Šiame Vakarų Lietuvos regione manęs šiais metais tikrai daug. Šoku ir šokio teatre „Padi Dapi Fish“, ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, dėstau Klaipėdos universiteto Menų akademijoje, be to, labai stengiuosi priimti ir kitus pasiūlymus – imuosi visko, kol galiu. Man labai įdomu ir kurti choreografiją, ir pačiai šokti, žavi ir man gana nauja pedagoginė veikla.

Man labai didelę įtaką padarė šiuo metu Belgijoje gyvenanti lietuvių šokėja ir choreografė Rasa Alksnytė. Ji kelioms savaitėms buvo atvykusi pas mus prieš kokius aštuonerius metus. Per tą trumpą laiką ji labai pakeitė mano mąstymą ir padėjo suprasti, kad stiprybės reikia ieškoti savyje, kad neverta mėginti kažko kopijuoti ar atkartoti.

Jei spektaklį kuria sąmoningas choreografas, jam pavyksta atskleisti reikiamas šokėjo savybes.

– Šiuo metu pati mėgini būti ta sąmoninga choreografe?

– Klaipėdos muzikiniame teatre man tenka dirbti su labai skirtingas patirtis turinčių šokėjų trupe. Todėl siekiu

maksimaliai atsižvelgti į žmonių, su kuriais dirbu, galimybes ir kartu neišduoti savojo braižo. Kurdama siekiu atrasti atlikėjams labiausiai tinkantį variantą.

– O kaip gimė tavo „Karmen“ variantas? Beatos Molytės įkūnijama Karmen scenoje visai neprimena klasikinio įvaizdžio: vaikšto susikišusi

mas pabrėžiant, kokia moteris turėtų būti, kaip ji turėtų elgtis, kad patiktų vyrams. O man patinka prezidentės.

Man patinka moterų protas, kai vyrai žavisi moters asmenybe, jos išmintimi.

Man patinka moterys, kurios geba prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, nieko nelaukiančios ir neprašančios, nemanipuliuojančios savo silpnybėmis ir moterišku lepumu.

JŪSŲ SVEIKATĄ SAUGANTI ATEITIES BEMETALĖ DANTŲ IMPLANTACIJA

Donato Stankevičiaus nuotr.

– Tavo spektaklyje labai svarbus vaidmuo atitenka ir vienam konkrečiam vyrui – Karmen istorija scenoje yra pasakojama dirigento.

– Ši idėja gimė atsispyrus nuo legendos, kuri teigia, kad operos „Karmen“ kompozitorius Georges Bizet buvo įsimylėjęs vyresnę moterį, kuri jį atstūmė viešai pažemindama, ir taip gimė nemarusis kūrinys. Todėl ir mano spektaklyje Karmen pasirodo tarsi mitinė būtybė, kuri gal buvo, o gal jos ir nebuvo.

Pabaigoje ji miršta, tačiau vis vien pasirodo ant dirigento pakylos, nes jos neįmanoma nužudyti: ji gyvens muzikoje, šokyje, atmintyje. Kad ir kokia banali meilės trikampio istorija būtų, ji vis viena išlieka nemari.

– „Karmen“ – tavo stambios formos kūrinio debiutas. Koks jausmas?

– Taip susiklostė, kad spektakliui sukurti turėjau tik tris savaites. Tačiau turėjau labai tikslią viziją, ką noriu sukurti ir išreikšti scenoje. Labiausiai nerimą kėlė, kaip pavyks į vieną visumą sutelkti šokėjus, orkestrą ir vizualinius sprendimus, bet, regis, pavyko.

!"#$%&'()#*&+"'(,*&+"'

Tvirtas. Baltas. Tvarus.

– Už šį spektaklį tau buvo įteiktas Auksinis scenos kryžius, tad atrodo, kad pavyko. Ar tau svarbus šis įvertinimas?

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesvarbus, kad ne dėl kryžių dirbu. Žinau, kad taip sakoma, bet man atrodo, kad tai maivymasis. Aišku, kad svarbus. Be galo džiaugiuosi, kad mane pastebėjo ir įvertino.

Vidmanto Kirklio nuotr.

– Kaip tu įsivaizduoji, ką apdovanojimas gali ar negali pakeisti kūrėjo gyvenime?

– Jei pasirinktas tinkamas kelias, tuomet negali sustabdyti kūrėjo. Jei troškimas kyla iš vidaus, tos energijos negali nei sustiprinti, nei užgesinti. Tikiu, kad ji tiesiog egzistuoja. Kaip sakoma, jei gali nešokti, tai ir nešok. Bet jei negali, tai niekas nesustabdys.

rankas į kelnių kišenes ir atrodo, kad viliojimas jai rūpi mažiausiai.

– Su visa pagarba klasikiniam moteriškumui, neslėpsiu, kad man labai patinka Margaret Thatcher tipo moterys.

Man regis, šiais laikais visuomenėje yra laviruojama taip švarkuotų ir margus sijonus dėvinčių moterų. Žiniasklaidoje eskaluojamas moteriškumo klausi-

– O kodėl tu negali nešokti?

– Nes aš to trokštu. Man labai patinka scenoje susikurianti paralelinė realybė.

Kasdienybėje gyventi iš principo man nelabai įdomu. Čia tokia mano asmeninė filosofija. Kasdieniame gyvenime nuolat pasiekiu tam tikrą neįdomumo tašką, kai kyla klausimas: na, ir kas? Viskas atsiremia į pilkumą ir nuobodulį. O buvimas scenoje ir kūryba man leidžia iš viso to išsivaduoti, ten randu visus atsakymus. Man labai patinka tas būvis.

Scenos realybėje nėra mirtingumo ir materialių matų bei begalinių, bereikšmių klausimų. Viso to ten tiesiog nėra.

Man tai kitas pasaulis.

Man lengviau šokti nei kalbėti...

Meluočiau, jei sakyčiau, kad nesvarbus, kad ne dėl kryžių dirbu. Žinau, kad taip sakoma, bet man atrodo, kad tai maivymasis.

Biologinės odontologijos klinika „Aukštėja“ pirmoji Lietuvoje pacientams siūlo naują dantų implantacijos sprendimą – visiškai bemetalę dantų implantaciją šveicariškais dvitūriais prisukamais dantų implantais ZERAMEX. Tai tvirta, estetiška, tvaru!

Pamirškite metalų koroziją, netoleranciją ir prastą estetiką. Mes pasirūpinsime Jūsų sveikata ir gražia šypsena.

Odontologijos klinika „Aukštėja“ M.Valančiaus g. 19, 44275 Kaunas info@auksteja.lt, +370 698 52 451 www.auksteja.lt www.facebook.com/Auksteja

>> Skaitykla

Rašė Marijus Gailius

Karl Ove Knausgård, vertė Justė Nepaitė

Philippe Claudel, vertė Jonė Ramunytė

„Baltos lankos“

„Baltos lankos“

Mano kova. Mirtis šeimoje

Tenka pripažinti, kad garsiausiam šių dienų norvegų rašytojui pavyko. Pavyko parašyti genialų kūrinį, apie kurį kaip didžiausią svajonę šiame biografiniame romane užsimena pats veikėjas Karlas Uvė.

Brodekas

Visos geros knygos yra daugmaž apie žmogiškumą. Tad patikslinkime: tai alegorija apie Holokausto padarinius.

Prancūzų autoriaus pasirinkta forma Holokaustą perkelia į simbolinę, mitinę plotmę. Kalbėti apie Holokaustą kitaip, nevaizduojant įprastinių svastikų ir žiaurumų bei sykiu neprarandant jautrumo, yra didelis pasiekimas. Svarus priedėlis prie skaudžiausios XX a. temos.

Jeigu dar nieko negirdėjote apie „Mano kovą“, tai yra šešių tomų romanas, kuriame autorius aprašė savo gyvenimą – viską, kaip buvo. Lietuviškai išėjo pirmoji dalis. Žinoma, skaitydamas suabejoji, ar iš tikrųjų mums duota viskas taip, kaip buvo: kažin ar įmanoma tiksliai atkurti paauglystės dialogus, o ir tokios abejonės įrodymų esti pačiame tekste: „Šiandien praeitis mano galvoje liko vos apčiuopiama“ (p. 31). Bet kuriuo atveju netenka suabejoti rašytojo atvirumu ir nuoširdumu.

Vis dėlto aš vietoj šios knygos rekomenduočiau lenkų režisieriaus Marcino Wronos filmą „Demonas“ (2015, Metascore: 80), kuriame Holokausto tema atskleidžiama ne tik kitokiu rakursu, bet ir aktualiai – tiesiu ir skausmingu dūriu šiuolaikiniam žmogui. „Brodekas“ vaizduoja anuos laikus ir papročius – kaimą. „Demonas“ vaizduoja tipiškus šiuos laikus ir per genialią formą sugrįžta ten – į Holokaustą. Man pastarasis kelias atrodo artimesnis.

Na, ir talentu. Nors vietomis daugžodžiavimas erzina, tačiau dažniau pasakojimas taip įsisuka į atminties karuselę, kad iš tikrųjų primena Marcelį Proustą – ne vien akimirkos rekonstrukcijos preciziškumu, bet ir grakščiu stiliumi.

K.O.Knausgårdo romanas sudaro sąlygas pačiam nusikelti į savo praeitį, susitapatinti ir atsiminti, kaip buvo. Šiame tome – į paauglystę, į santykį su tėvu. Nors laikai kiti, nors kultūra kita, patirtys atsilieps aidu ir lietuvių skaitytojo sąmonėje. Vien ko vertas įtampos persunktas aprašymas, kaip paaugliai keliavo švęsti Naujųjų metų ir planavo prisigerti – kas to nepatyrė? Turbūt daugumai buvo iškilęs, gal iki šiol lieka gyvas ir unikalumo poreikis: „Taip troškau būti kažkuo, troškau būti ypatingas“ (p. 97).

Renata Karvelis

Dainos lietuvininko Žemaičiuose Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas

Lietuvių poezija, kaip ir kitur pasaulyje, tampa avangardu. Kam leisti ją leidykloje, jeigu gali atspausdinti kaip bukletą ir padovanoti tiems, kam iš tiesų rūpi? Vis tiek skaitytojų bus tiek, kiek yra – geriausiu atveju keli šimtai. Eiliuoti – tai ne Jazzu.

Leidinio skaitytojui gali kilti pagrįsta abejonė, kuo čia dėtas A.Vienažindys ir kuo čia dėtas XIX a.? Kas čia skaitys A.Vienažindį, kas deklamuos tokį antikvariatą blokčeinų eroje? Bet neskubėkime. Vytautui Kernagiui jis neatrodė nei per senas, nei neskambus. Nes A.Vienažindys tiesiog yra šimtaprocentis gėris, nepaisant amžių skirtumo.

Šią tendenciją aiškiai parodė LLTI skelbiamas kūrybiškiausių knygų dvyliktukas, į kurią pirmą kartą įtraukti net du el. poezijos rinkiniai – Tomo Petrulio ir Virginijos Ciabarauskės knygos.

R.Karvelio knyga knygynai neprekiauja – ją įsigysite tik parašę autorei asmeniškai.

10 // © 37O

Ir nors debiutuodama, formą valdo ganėtinai profesionaliai: išvengia kalbos klišių pertekliaus, išlaiko savitą (atskiruose tekstuose netgi vis kintantį!) ritmą.

Tiesa, su veiksmažodžiais ir rimavimo technika R.Karvelis kai kur turi šiokių tokių problemų, bet palikime tai kitiems kritikams.

Šis romanas tokiu neprekiniu pavadinimu, reiškiančiu pagrindinio veikėjo vardą, įvertintas prestižinėmis premijomis.

Tai yra alegorinis pasakojimas apie…

Apie viską turbūt. Apie žmogiškumą, kaip atskleidžiama lietuviško vertimo anotacijoje.

P.Claudelio kūryba žavi stiliumi ir vartojamomis spalvingomis metaforomis, kurios įprastos ir lietuvių geriausiems prozininkams. Romanas išverstas puikiai ir meniškai: vietoje „snaigių“, pavyzdžiui, „sniegulės“. Todėl lietuvių skaitytojas gali „Brodeką“ prisijaukinti. Šios ypatingos, daugybę veikėjų ir sukeistintų įvykių aprėpiančios knygos motyvas galėtų būti ir toks: „Prisimename tai, ką palikom, bet niekad nežinia, ką rasim, ypač tenai, kur žmonės buvo apsėsti ilgalaikės beprotybės“ (p. 72).

Antanas Vienažindys, sud. Brigita Speičytė

Poems After Sex*

Autorės verta paprašyti savo egzemplioriaus dėl to, kad jos tekstai, parašyti iš niekur, užgriebia vidinę stygą.

Autentiškas, nesuvaidintas, skaudus balsas kažkur iš Žemaitijos kaimo.

Su savo savilaidos rinkiniu ji įsirašo į nūnai išpopuliarėjusios išpažintinės poezijos gretas – kartu su Vitalija P.Butkiene, Lina Buivydavičiute, Mariumi P.E.Martynenka.

Literatūra vis dėlto – skonio dalykas.

Gali kvalifikuotai įvertinti kalbą, struktūrą, tačiau kiekvienam laisvė rinktis: patinka ar nepatinka.

Poetas dar spaudos draudimo metais pirmasis padarė tai, ką šiandien įvairūs eiliuotojai atkartoja, kopijuoja internete – tai A.Vienažindys pradėjo intymiąją meilės lyriką. Jis taip mielai eiliuoja ir apie niekad nesugrąžinamą pilnatvės akimirką – tą būseną, kurią vėliau lyrikoje žadino kiti lietuvių poetai.

Galop rinkinyje tekstų apie romantiką ar seksą negausu, daugiausia, kaip Mindaugo Nastaravičiaus kūryboje, – reminiscencijos apie tėvą, vaikystės patyrimus: aš viską suprantu, tėve nes pati naktim nemiegu nes pati dūsauju, vartausi nes ir man nemeilės vėlės stovi kojūgaly, vaidenas

Kaip vertingame rinktinės įvadiniame straipsnyje rašo jos sudarytoja B.Speičytė, poetas „epinį, aukštojo stiliaus grožio patyrimą, jo poetinį vaizdą lyriškai susmulkino, priartino prie asmens ir tarsi atvėrė kelią neoromantinėms Nėries žydėjimo miniatūroms“ (p.

31). Taigi, jeigu ir Salomėja iš dalies išaugo iš Vienažindžio žiedo, tai ir interneto eilikaliai postromantikai yra to paties paveldo augintiniai, net jei patys to nežino.

Prie rinktinės pridėtoje CD plokštelėje aktorius Algirdas Latėnas pasistengė, kad XIX a. poetinis balsas įgautų spal-

vingų tonų, tad kodėl neatsivertus šios knygos, „(p)akol jauni esma“. Ir šį pavėlavusį pavasarį, kai vienišiai pabalusiais nuo vitaminų trūkumo veidais išnyra į saulės šviesą, žvalgosi poros, užuot siūlę patikusiai mergužėlei į barą alaus, tepaeiliuoja: Oi tu meile! Širdis mano Ir turtai ant svieto!

Pasakyk, ar širdy tavo Bus dėl manęs vieta?!

>> Raidžių dėlionės

G.Norvilas: save kaip poetą reikia sužlugdyti Rašė Marijus Gailius

Gyčiui Norvilui praėjęs sezonas buvo itin sėkmingas. Rudenį poetas pelnė Jotvingių premiją. Pavasarį – premiją už kūrybiškiausią 2017 m. knygą, jau antrą kartą. Pateko ir į Metų poezijos knygų penketuką. Poetui laurus sunešė naujausia jo knyga „Grimzdimas“, iš karto tapusi reiškiniu, nustebinusi skaitytojus forma ir drąsa.

– Kada poetui kyla impulsas išversti tikrovės reiškinius į literatūros kūrinius?

– Kyla dėl sukeistintų situacijų. Kartą važiuoju troleibusu, sėdžiu; elementari buitis. Ir tada ties Antakalnio turgeliu įlipa sena vienuolė su abitu, rankinuku ir maišeliu nupigintų šonkaulių.

Ji įlipa visai iš kitos realybės. Šitaip mūsų realybės susikerta, prasilenkia, išsikreivina ir sujudina – apie tai ir gali pasakoti eilėraštyje.

– Hermetiška? Ar tai reiškia – lengvai perskaitoma? Prie reiškinių prasmės ar fenomenų gelmės priartėjusi poezija reikalauja pastangos. Pažinimas reikalauja pastangos. Kitaip neišvengiama?

– Ne kitaip. Kiti mąsto: ar poezija ką nors gražaus pasakys? Gal pralinksmins? Žinoma, ir tai gerai. Bet kaip viskas veikia? Man pačiam įdomu, kaip įjungiamas, pavyzdžiui, mašinos variklis.

Mašinos ir poezijos nereikia supriešinti, nes tai – tas pats. Mašinoje yra afigienai poezijos. Per kėbulą, spalvas ir dizainą gali apie žmogų pasakyti viską: kokie dabar žmonių santykiai, kodėl mašinoje yra penkios vietos, kodėl atsarginis ratas dabar beveik nereikalingas? Iš vienos detalės gali daug nustatyti apie epochą ir kaip ji keitėsi.

12 // © 37O

– Literatūrologai išvien įvertino tavo knygos jėgą ir sukeltą nuostabą. Viename nubanalėjusiame draugų pokalbyje, bandydamas pakreipti temą, perskaičiau tavo „Europos litaniją...“ Kaip nustebau, kad jie, šiame eilėraštyje atradę vien politologinę Europos kritiką, įvertino jį kaip primityvų. Man tai buvo ne politinė kritika, o subjekto skausmas, nerimas, subjekto santykis su tikrove per kalbos žaidimą.

– Jeigu politologija, tada juokinga. Tačiau žmogus turi teisę taip suprasti. Aš kaip europietis tarytum bandžiau prisiimti Europos kaltes klausdamas, kodėl mes tokie esame. Žinoma, įsiūčio ir

Sauliaus Vasiliausko nuotr.

– Neseniai susiginčijau su dviem draugais poezijos klausimu. Anot vieno, poezija yra beprasmis dalykas, nes nieko nepasako apie realybę. Su kitu diskutavome apie kognityvą: jo teigimu, žmogaus smegenims būtų neprošal evoliucionuoti, kad kalba taptų tikslesnė ir pasiektų adresatą be nuostolių, tačiau aš jam paprieštaravau, kad tokia tobula kalba jau išrasta – tai poezija. Kodėl poetui prireikia šiuo kalbos raktu dalytis?

– Dėl pasaulio pažinimo. Aiškinamės jo veikimo principus, dabartį. Poezija turi būti sociali, aktyvi ir atsakyti į klausimus, kas tu čia dabar esi – tuomet ir žmonės randa atsakymus. Kur mes nujudėjome? Kiek mumyse žmogaus, kiek gyvulio? Hermetiška poezija man neįdomi.

atviros, net tiesmukos, socialinės kritikos užtenka, bet aš perspaudžiau visiškai sąmoningai. Nedariau dirbtinės literatūros. Kartais pernelyg įklimpstame darydami literatūrą, o literatūra turėtų veikti, provokuoti, kad žmogus užpyktų – ant savęs, ant autoriaus: kokias čia nesąmones šneki? Kartais per savo ramumą daug ko nepadarome ir pasitenkiname tuo, ką turime. Poezija tada turi judinti, akumuliuoti gyvybę.

Jeigu poezija tampa laisvalaikio fonu, tai kam tada išvis rašyti?

– Sakai, kad rašai sąmoningai. Kiti poetai, nors ir sąmoningai valdantys formą, deklaruoja aukštesnių jėgų diktavimą. Kuo tu skiriesi nuo poeto iš Dievo manos?

– Aš pirmiausia kalbu apie sąmoningumą kaip edukaciją, kad reikia sąmoningai dirbti su jauna karta. Kurdamas aš išlaukiu. Aš net nežinau, ar rašysiu.

Kalbėti apie poeto, rašytojo karjerą nematau prasmės. Jeigu kas nors iš manęs ko nors laukia, tai ne mano problema, kad laukia. Reikia save kaip poetą visiškai sužlugdyti ir paminti. Aš nieko neišmanau, todėl neauginsiu savo ego iki Mesijaus – tai būtų savižudybė. Kas tu toks? Nulis.

– Kaip tu suradai tokį savo kaip individo ir kaip menininko santykį? Per kunigą, per žmoną, per ką?

– Per buitį. Man svarbiausia visada buvo gyvenimo mėsa. Save reikia tikrinti.

Jeigu suklystu, sau pasakau: aš čia suklydau. Literatūra ateina paskui.

Daugybės dalykų mes kol kas negalime pamatuoti: kaip tai veikia ir kokiu mastu.

Vis dėlto žmogui tirštesnis pasaulis ir tirštesnė kalba yra iš esmės svarbu.

– Suprantu, kad poezija yra stiprus ginklas. Bet kas sudaro tavo kariauną? Pripažinimas? Jau yra. Tačiau tavo knyga – tai dar ne priimtas įstatymas.

Socialumas vis tiek reiškia poveikį. O ką tu išjudini? Ką tu laimėsi?

– Nieko nelaimėsiu – mes seniai pralaimėjome. Jeigu galvosi vien apie poveikį, vėl negerai, nes gali nueiti lozunginės ir pionieriškos poezijos keliu. Ta kryptis, pavyzdžiui, Vokietijoje populiari – surenka pilnas sales. Tuomet literatūra kaip kalba paminama.

Daugybės dalykų mes kol kas negalime pamatuoti: kaip tai veikia ir kokiu mastu. Vis dėlto žmogui tirštesnis pasaulis ir tirštesnė kalba yra iš esmės svarbu. Dabar žmogus išsitaškęs, todėl susirask jį, pritrauk. Nes šito poreikio užkišti smegenų tuštumą, taip neduodančią ramybės, neišpjausi kaip kokios kojos. Anksčiau ar vėliau teks su savimi ką nors daryti, kad nepasikartum.

– Dažnai pastebiu, kai socialinė laikysena tampa pirmaujančia prieš kūrybą. Pavyzdžiui, jeigu dėl meniškumo sukritikuosi filmą apie LGBT, atrodo, įžeisi šią socialinę grupę. Ir tai tampa spąstais.

– Yra temų, kaip #metoo, kurias pasitelkęs gali pasiekti statusą, susikurti politinį arba socialinį kapitalą. Svarbiausia, kad tai puikiai veikia! Racionaliai galvojant, taip ir reikėtų daryti, jeigu sieki populiarumo arba įgyvendinti idėjas.

Jeigu nori lošti – lošk. Esi laisvas rinktis žaidimo taisykles. Bet tada kyla klausimas, ką tu darai: tai mane nori apgauti? Ar save?

Kita vertus, poezija irgi yra apgavystės ir melai. Norvilas bando savo kliedesius primesti tau, kitam. Iš čia randasi gyvenimo spalvos.

– Suprantu, kad labai sunkus kelias suderinti kūrybą ir, pavyzdžiui, kovą už gyvūnėlių teises. Man atrodo, per dažnai vietoje meno mes pasimauname ant vėliavos. Ar turėtų kritikai padėti menininkams tai atskirti?

– Kritika bijo demaskuoti. Kiek kūrinys yra literatūra, kiek prekės ženklo kūrimas? Arba kodėl norisi paskaičiuoti, kiek iš literatūros galima uždirbti? Kad viskas nevirstų šūkiais, žiūrėk į kalbą, jos tirštumą, jos peną galvai: kaip tu tai padarai, kaip pasakai, kokios tavo metaforos. Kalba yra pamatas.

Daug atsirado kovojančiųjų už kertamus Vilniaus medžius: vis kliedi, aimanuoja. O kiek iš jų patys yra pasodinę medį? Medžius juk reikia kirsti, nes jeigu ant galvos užkris, tai tada šauks, kodėl niekas neprižiūri miesto.

– Mane nustebino, kad pats būdamas miestietis autentiškumą patiri per, pavadinkime, žemdirbiškąjį egzistencializmą – per žemę, tvirtą pagrindą.

Sakytume, nuo kaimą literatūroje „uždariusio“ Romualdo Granausko toliausiai pabėgome – jau visai kita epocha, bet kažkas lieka. Kaip tu paaiškintum šį mūsų kultūros ar savo kaip individo paradoksą?

– Nepriešinu aš miesto ir kaimo. Mano svarbiausios patirtys įgytos iš žemdirbiškosios kultūros. Mitas visa tai, kad nebeliko žemės, o vien industrinė ar informacinė visuomenė. Mes galvose susidedame ribas vien dėl patogumo.

Viskas liko čia pat ir yra sumišę. Jokia R.Granausko epocha nesibaigė – viskas yra viena: žmonės taip pat gimdo ir mylisi, taip pat valgo ir tuštinasi, tik formos kinta.

– Vadinasi, pakyli į kuo aukštesnio pastato penthauzą, išskrendi į kuo šiltesnius kraštus, bet poreikis bulvę kast niekur nedingsta?

– Pats matai, kaip vasarą žmonės šašlykines kuria, kai patiems reikia mėsą pjaustyti ir kepti. Medžiotojo, savisaugos, maisto ruošimo instinktai lieka tie patys ir juos reikia patenkinti, apžaisti – neik tai neneigęs.

Iš knygos: „Nėra jokio siurrealizmo, nėra dvasių ir anapusybės. Tai kalbos luoši kūdikiai, akli kačiukai, kurie užkasami. Yra tik intensyvi realybė ir aš – plėšraus laiko tampoma sausgyslė miesto pakrašty, Antakalny, prie upės.“

>> mados anatomija

PAMESTA GALVA: AP Rašė Liucija Adomaitė

Prancūzų mados fotografijos legenda Guy Bourdinas išgarsėjo savo provokuojančiais ir siurrealiais kadrais, kuriuose fatališkos moteriškos kojos atplyšdavo nuo kūno ir įgaudavo autonomišką gyvenimą. Teatrališkuose ir nuodugniai apgalvotuose kadruose fotografas kūrė radikalią mados alternatyvą, kurioje iki tol prėska ir vienpusiška mados dinamika prisipildė žiūrovo vaizduotę audrinančiomis hipotetinių siužetų galimybėmis.

Detektyvinius ir kriminalinius siužetus G.Bourdinas ėmė nagrinėti dirbdamas su legendiniu avalynės dizaineriu prancūzu Charlesu Jourdanu. Viename tokių 1975-aisiais darytų kadrų matyti juodas „Lincoln“ automobilis, tamsią naktį pakliuvęs į tragišką ir galbūt gyvybių nusinešusią avariją. Čia it pienas boluoja kreida apibrėžta vieta, kurioje buvo rastas nukentėjusiosios siluetas. Tarp tepalų, kraujo ir kitų neaiškios kilmės dėmių, pasklidusių ant pilko šaligatvio, matyti ir pora galbūt tragiško susidūrimo nublokštų naujutėlių rožinės spalvos aukštakulnių, kurie tarsi didelės nelaimės liudininkai prabils apie tai, ką jiems teko patirti. Pirminiame G.Bourdino sumanyme šią sceną lydėjo dar viena nuotrauka, kuri vaizdavo nuo kruvino moters torso atitrūkusią galvą. Sunkiai sužalota G.Bourdino nuotraukos herojė tapo gyvu įrodymu to, kokie patvarūs yra Ch.Jourdano prekės ženklo bateliai. Vadinasi, mada gali (pra)žudyti. Nuo jos nukentėjusiuosius vadiname mados aukomis, tačiau ką iš tiesų toks terminas reiškia?

Estetinis nesaikingumas Terminas „fashion victim“ (liet. „mados auka“) turi per 7 mln. „Google“ paieškos rezultatų. Kembridžo žodynas šį terminą aiškina taip: „Žmogus, visada dėvintis labai madingus drabužius, net tada, kai tie drabužiai atrodo kvailai.“ Šis kvailumo ir perdėto nesaikingumo momentas yra akcentuojamas bene visuose termino aiškinimuose. Čia kalbama ne tik apie prastą ar netikusį drabužio pasirinkimą, kuris turi potencialą sukelti savotišką išvaizdos farsą, bet ir apskritai apie tokio kritiško pasirinkimo nebuvimą. Neišvengiamai pereiname prie universalaus skonio (pranc. „le goût“) klausimo, kurio socialinė di-

Pasak prancūzų mąstytojo Gilles Lipovetsky, madą žmonės apskritai yra linkę tapatinti su tam tikru manieringu elgesiu.

14 // © 37O

namika ir kultūriškai angažuotas pagrindas lemia tai, kad vienas skonis gali būti geresnis už kitą skonį. Prancūzų sociologas Pierre'as Bourdieu aprašė teisingą skonį – „skoningą skonį“ – kaip galios įrankį, kuriuo pasinaudodamas meno elitas sugeba išlaikyti savo įtakos pozicijas konkurencingoje kultūros produkcijos rinkoje. Tačiau šiuolaikinės

Guy Bourdinas 1975 m.

To priežastis galėtų būti tai, kad mados ir laiko santykis yra pernelyg jautrus – mada ne sensta, o atgyvena.

Sunku suvokti, kaip pati mada gali išeiti iš mados, kaip kad kanonas paliktų savo paties kanoną. Vienintelė bėda yra tai, kad pernelyg nauja tendencija, kuria mados auka nutaria aklai sekti, gali atrodyti dar komiškiau nei atgyvenęs, ausis raižantis ir iš mados išėjęs žargonas.

Vis dėlto svarbiausias mados aukos tapatybės bruožas yra pernelyg didelės pastangos, arba estetinis nesaikingumas. Štai spaudoje išpopuliarėjęs terminas „efortless“ (liet. „be pastangų“)

mados kontekste, kuris yra grįstas trumpalaikiu naujų prekių suvartojimu, kur kas pavojingesnis yra pernelyg didelis pasitikėjimas mados turiniu. „Mados auką“ galima būtų apibrėžti kaip žmogų, neturintį jokio kritinio imuniteto tiems mados objektams, kuriuos sutartinai laikome pernelyg madingais, klišiniais, stereotipiniais ar atgyvenusiais.

naudojamas pavykusiam drabužių deriniui apibūdinti, kuriuos savo „snack-bite“ kolumnuose tyrinėja profesionalumo stokojantys autoriai. Vokiečių sociologas Georgas Simmelis (1858–1918) persistengimo pavojų iliustravo istorinio vokiečių dendžio Modenarro pavyzdžiu: „Kai smailianosiai batai ateina į madą, jo batų nosys yra ieties smailumo; kai aukšta apykaklė ateina į madą, jo apykaklė bus užkelta virš ausų; o kai mokslinės paskaitos ateis į madą, jo nepamatysite niekur daugiau nei auditorijose.” Perdėtai išpūstos mados užuominos ne tik sugriauna estetinius formalumus, kurie yra būtini tam tikram stiliaus etiketui (pavyzdžiui, proto balso reikalaujančiai aprangai, kurios tikimasi esant specifinei situacijai; numatytam aprangos kodui; adekvačiai pasirinktai aprangai keliaujant į kitas kultūras ir t.t.), bet ir negrįžtamai iškreipia įvaizdį. Išvaizda perdėtai besirūpinančiame Vakarų pasaulyje mados auka bus arba išmesta iš elitinio kultūros rato, arba taps internetiniu memu. Šiuolaikinėje mados indus-

Stop kadras iš Mario Bavos režisuoto filmo „Blood and the Black Lace“

PIE MADOS AUKĄ Stop kadras iš Dario Argento juostos „Suspiria“

ja Michelle Lee vaizdingai aprašo tokį deliuzijos kankinamą personažą: „Suskaičiavau visus keturis: dirbtinio kailio apykaklė, odinės kelnės, spalvoti gyvatės odos batai, ir tikrasis žudikas – blizganti kaubojaus skrybėlė.

Tarsi kas būtų paėmę skirtingų spalvų „Play-Doh“ plastiliną ir sulipdęs viską į visumą. Į šį sąrašą pridėčiau dar milijoną detalių, bet nemanau, kad tai reikalinga. Berlyno „U-Bahn“ stotys ar Paryžiaus turgų aikštės kupinos tokių eklektiškų personažų, tačiau šie įsilieję į urbanistinį didmiesčių kraštovaizdį tampa savotiškais jų talismanais, nemato-

Iš asmeninio Guy Bourdino archyvo

Tarp tepalų, kraujo ir kitų neaiškios kilmės dėmių, pasklidusių ant pilko šaligatvio, matyti ir pora galbūt tragiško susidūrimo nublokštų naujutėlių rožinės spalvos aukštakulnių.

trijoje internetiniai memai, pasižymintys primigtinai blogo skonio estetika, gali tapti trumpalaike ir ilgalaikės kultūrinės vertės negeneruojančia tendencija (pavyzdžiui, „Vaporwave“, „Seapunk“, „Witch vawe“ ir t.t.).

Fatališkas tipažas Pasak prancūzų mąstytojo Gilles Lipovetsky, madą žmonės apskritai yra linkę tapatinti su tam tikru manieringu elgesiu. G.Lipovetsky aprašo mados atsiradimą naudodamas tokius būdvardžius kaip „teatrališkas“, „barokinis“, „absurdiškas“, „dirbtinis“, „išorinis“, „nuotykinis“. Šiuose apibūdinimuose juntamas kontrolės stygius, dėl kurio mados žmogus arba auka atsisako savo individualios valdžios. Šia prasme mados auka yra prigimtinai fatališkas tipažas, visa galva neriantis į paviršutinišką būseną, kurioje siužetą diktuoja autonomiška madingų prekių laisvė. Švelni saviapgaulė gali visai nesunkiai privesti prie klaidinančio aplinkos suvokimo, aklos manijos. Dėl šios šizofreniškos deliuzijos žmogus praranda sveiką santykį ne tik su aplinka, bet ir pačiu savimi. Iš esmės per didelis pasitikėjimas mados objektais yra pavojingas. Mados tyrė-

Stop kadras iš 1980-aisiais pasirodžiusio filmo „Phenomena“

mais sanitarais, gatvių koraliniais rifais, be kurių miesto tapatybė negrįžtamai pasikeistų. Kur kas įdomiau eklektikos mišrainę stebėti per tirštą vizualų rūką, kuriame kaip kelio atšvaitai žiba neskoningai dideli vardinių prekių ženklai, o prėskas skonis lemia įvaizdžio tragikomediją. Didžiausia mados aukos tragedija yra neherojiška asmeninio kūrybiškumo žūtis, kuri beveik visada yra komiška ir dvelkia pastišu.

Kol 7-ojo dešimtmečio Paryžiuje G.Bourdinas sėkmingai „linčiavo“ savo nuotraukų herojų galūnes Ch.Jourdanas

reklamoms, italų kino kūrėjai Mario Bava ir Dario Argento savo herojes kalino tikrų tikriausiuose siaubo atrakcionų kalneliuose. Itališkame „giallo“ kine aukos vaidmuo užima centrinę siužeto liniją, aplink kurią nevaldomai didėja absurdiškai tragiškas chaosas. Mada, interjeras ir moterų grožis čia tampa mirtinais ginklais, kuriems anksčiau ar vėliau lemta iššauti. 1964-aisiais Mario Bavos režisuota juosta „Blood and the Black Lace“ sukūrė ryškų vizualinį šabloną ateinantiems „giallo“ filmams – aukštąja mada puoštas siaubo detektyvas buvo prisotintas kontrastingų, dirbtinių spalvų, garsų ir neskoningų užuominų. Sutirštindami spalvas režisieriai sąmoningai siekė sukurti dirbtinį efektą, kuriame dominuojantys gerokai perlenkti simboliai, kaip kad akiduobė, išlupta raudono aukštakulnio kulniuko, išdavė, jog „giallo“ gali būti siaubo kino tradicijos, ateinančios iš Amerikos, parodi-

ja. Dar daugiau, „giallo“ kiną galima suprasti ir kaip Vakarų kapitalizmo satyrą, kurioje vartotojiškumo ir paviršutinybių iškankinta žmonija atsiduria savo pačios sukurtame košmare. Žinoma, Amerikos popkultūra niekada nebūtų sau leidusi tiek, kiek savo ekranuose leido italai, išvarginti konservatyvios visuomenės, gremėzdiškos fašistinės praeities ir ribojančios religinės tradicijos.

Italų kūrėjams Amerika buvo sutirštintų spalvų žemė, kurioje erotika, drama, mistika ir naujausia mada žengė koja kojon. Čia tokie režisieriai kaip Romanas Polanskis ar Alfredas Hitchcockas kūrė jau modernią siaubo žanro klasiką, lig tol alintą cenzūrinio Hayes kodo, veikusio 1930–1968 m., pagal kurį kinas nustatė moralę atitinkančias griežtas instrukcijas. „Giallo“ neturėjo ko prarasti – konservatyvi italų visuomenė turėjo savo moralinį kodą, kuris ėjo iš kartos į kartą. Jei kam lig tol pavyko jį sugriauti, tai nebent italų kino genijui Pierui Paolo Pasolini.

Aukotis dėl įvaizdžio?

Kartu su M.Bavos mokinio D.Argento atėjimu „giallo“ pasiekė visai kitą estetinį lygį. Žiaurumas tapo dar žiauresnis, absurdas dar absurdiškesnis, simbolika dar plokštesnė. Dažniausiai režisieriaus juostų aukomis tapdavo jaunos, naivios, keistos merginos. Pagrindine D.Argento filmų kankine tapo režisieriaus dukra Asia Argento. 1977-aisiais pasirodžiusi D.Argento juosta „Suspiria“ tapo kultinė – dar niekada kino juostoje dizainui, aplinkai, detalėms ir drabužiams nebuvo skirtas toks didelis dėmesys. 1980-aisiais pasirodęs filmas „Phenomena“ iškart išgarsėjo savo nepriekaištingais kostiumais, kuriuos režisierius kūrė padedamas dizainerio Giorgio Armani. Visai nenuostabu, kad 1986-siais italų mados namai „Trussardi“ pakvietė D.Argento sukurti jiems kolekcijos pristatymą. Kaip ir įprasta režisieriui, teatrališko „Trussardi Action“ performanso metu nebuvo apsieita be aukų – vienas modelis buvo „nužudytas“ čia pat ant scenos prieš minią pakraupusių žiūrovų. Vyrai suvyniojo auką į polietileną ir išrideno ją nuo podiumo.

Sunku pasakyti, ar surežisuota nužudymo scena ant mados podiumo peržengė kažkokią nematomą moralės ribą, tačiau jokie kiti mados kūrėjai to daugiau nedrįso pakartoti.

Itališka siaubo kino mokykla „giallo“ ir mados industrija aukos vaidmenį piešia netikėtai panašiai. „Pamesti galvą“ gali reikšti ir didžiulį įsimylėjimą, ir absoliučią beprotystę. G.Bourdino herojės pameta kojas, D.Argento moterims nurieda galvos, o mados auka nužudo save pačią. Kol tūkstančiai mados namų savo pavasario–vasaros kolekcijų stenduose atgaivina seną, bet nebe tokį gerą šūkį „Dress to kill“, aš siūlyčiau sukeisti žodžius vietoje ir pabandyti šiek tiek rokenrolišką „Kill to dress“.

Kažkur čia slypi klausimas apie tai, kiek dar esame pasiryžę paaukoti dėl savo įvaizdžio ir kodėl ši auka visada bus šiek tiek parodija.

Renault MEGANE Technologija sėkmei

Naudingas iki

3 000 €

vertės pasiūlymas

* Verslo paketas ruošiamas kiekvienai įmonei atskirai.

Renault MEGANE Life Sce 115. Automobilio kaina 12 900 € su PVM. Pradinė įmoka – 1 290 € (10 % automobilio kainos su PVM). Finansuojama suma – 11 610 €, sutarvn.

Likutinė vertė – 3 091,50 € (23,97 %), ridos apribojimas – 100 000 km. Palūkanos – 1,29 % (kai kintanti, metinė bazinė palūkanų norma 3 mėn. EURIBOR – 0 %, palūkanų marža – 1,29 %).

Renault rekomenduoja

SOSTENA Ukmergės g. 280, Vilnius Tel. +370 5 2490 890

Savanorių pr. 443A, Kaunas Tel. +370 37 490 440

Šilutės pl. 32, Klaipė Tel. +370 46 342 6

ėda 610

Verslo dienos SOSTENOS salonuose Gaukite specialų verslo paketą* Jūsų įmonei: Specialus techninės priežiūros pasiūlymas 1,29 % lizingo palūkanų norma 5 metų garantija

Vidutinės degalų sąnaudos 3,7–6,0 l/100 km; CO2 emisija 95–134 g/km.

Administravimo mokestis – 0,75 % automobilio kainos su PVM, bet ne mažiau nei 150 €. Mėnesinė įmoka – 150 €. Yra papildomų sąlygų. Visas pasiūlymo sąlygas rasite www.renault.lt tinklapiuose arba Renault atstovybėse. Pasiūlymas galioja juridiniams asmenims iki 2018-06-30. Pasiūlymas nėra UAB „Luminor Lizingas“ įsipareigojimas suteikti finansavimą.

sostena.lt

Karaliaučiaus g. 35, Šiauliai Tel. +370 41 418 232

Klaipėdos g. 153A, Panevėžys Tel. +370 45 598 074

|

renault.lt

>> ŪSAI

Kalbos pamokos Rašė Lina Žukauskaitė Nuotrauka Mileso Twisto

Rozetos akmuo XIX a. leido iššifruoti egiptiečių hieroglifus ir atsikvėpti lingvistams. Živilė Virkutytė, laimėjusi Menų spaustuvės rengiamą jaunųjų scenos menininkų projektą „Atvira erdvė“, debiutiniame šokio spektaklyje „Rozetos akmuo“ kala asmeninę stelą – sekdama Babelio bokšto mitu, judesio rašmenimis kuria kalbos gimimo ir susikalbėjimo viziją.

Vaikystėje perskaičiau visas turėtas pasakas, šeštoje klasėje rijau Stepheno Kingo romanus, vėliau grožinė literatūra atsidūrė nuošalėje. Pastaruoju metu, gerokai pavėlavusi, perskaičiau garsiąją Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum“. Kurį laiką buvo gera pagyventi jos estetiškoje ramybėje.

– Ar „Rozetos akmenį“ pradėjai kurti pajutusi įtrūkį tarp žodinės ir kūno kalbos?

– Negalėčiau pasakyti, kad pasirinkimas prisiliesti prie kalbos temos per judesį buvo sąmoningas. Judesys man apskritai yra viena svarbiausių išraiškos formų. Stebėdama kitų šokėjų pasirodymus ne analizuoju, o pasikliauju jausmais. Jeigu reginys paliečia, nejučia pradedu judėti kėdėje, vėliau ilgai nešiojuosi jį su savimi.

– Spektaklyje atskirą vaidmenį atlieka Edo Grimoldby sensorinės vaizdo projekcijos. Atkartodamos tavo judesius ir kūno temperatūrą jos sufleruoja kaskart naują – kartais prieštaringai vertinamą – pašnekesio viziją. Kaip šiuolaikinės technogijos apskritai keičia pokalbį?

– Pastaruoju metu nemažai apie tai galvoju. Technologijos labai stipriai keičia bendravimą. Nepradėsiu keikti feisbuko, bet turiu kelti šį klausimą, nes išmanieji įrenginiai ir socialiniai tinklai keičia mano santykį su žmonėmis. Akivaizdu, kad online praleidžiame gerokai daugiau laiko nei bendraudami gyvai.

Pajuntu, kad man labai trūksta tiesioginio ryšio. Prisijungusi prie tinklo galiu apsikeisti informacija, bet negaliu kalbėtis apie svarbius dalykus. Bendraudama virtualiai jaučiuosi prastai, man trūksta pašnekovo balso, žvilgsnių, gestų, mimikų. Manau, kad nenaudojant kūno apskritai neįmanoma susikalbėti. Online įsivaizduoji, kas vyksta, bet niekada negali būti tikras, ar tai, ką įsivaizduoji, yra tikra. Kyla įtampa, nepasitenkinimas, nepasitikėjimas. Kūno kalba padeda atpažinti prasminius niuansus.

– Ar tokia laikysena kyla iš nepasitikėjimo žodžiu?

– Pradėjusi kurti spektaklį daug galvojau apie tai, kad verbalinė kalba dažnai linkusi apgauti. Kūnas sąžiningesnis. Pradėjęs į jį gilintis, sužinai daugiau tiesos. Tai ne visada patogus bendravimo būdas, nes jo jausminė prigimtis sunkiai paklūsta protui ir sutartoms normoms. Jos proveržiai gali atstumti ir atrodyti pavojingi. Vis dėlto bendraudama su žmonėmis pirmiausia bandau juos pajausti ir įsisąmoninti bendrą paveikslą. Klausytis, ką jie kalba, svarbu, bet kūnas turi savo logiką. Ji leidžia priartėti prie esmės.

– Kalba ir judesys panašūs vienu aspektu – jie apgaulingai kasdieniški. Sutelkę dėmesį į žodžius, galime kurti kitą, taip pat melagingą, tikrovę. Ar tokių galimybių teikia judesys?

– Ar judesys gali meluoti? Tikriausiai, bet tai būtų gana sudėtinga. Kas kita – choreografinė technika. Pajutusi, kad pradedu imituoti žinomas šokio technikas, pripažįstu saviapgaulę. Reikia pažinti savo kūną – tik tada judesys plauks iš tavęs, galėsi kalbėti savo balsu, o ne tik remtis svetimomis idėjomis, pavyzdžiais ir patirtimis.

– Stebint tave scenoje, neapleidžia mintys apie pirmapradiškumą ir gyvūniškumą.

– Geras pastebėjimas. Didžiąją spektaklio dalį nemąstau apie žmogų kaip pagrindinę gyvybės formą. Bakterija ar ląstelė man atrodo ne mažiau įdomios. Įsivaizduodama jas, galiu kelti klausimus apie gyvybės pradžią ir savęs suvokimą aplinkoje. Kurdama spektaklio choreografiją daugiausia mąsčiau apie vandenį. Jame prasideda gyvybė, jis kinta ir skirtingais pavidalais tęsia savo būtį.

18 // © 37O

Labai mėgstu stebėti mus supančias gyvybės formas. Gyvūnus, turinčius visiškai kitą bendravimo kodų sistemą ir orientavimosi aplinkoje įrankius. Augalus, kurie atrodo statiški, bet nustebina lėtomis transformacijomis. Jų laiko pojūtis visiškai kitoks! Žmogus iškelia save kaip aukščiausią gyvybės formą, pamiršdamas, kad yra visumos dalis. Šokdama visada siekiu persikūnyti į įsi-

literatūrą. Visada atlieku ne tik judesio, bet ir teorijos tyrimą. Šiuo metu skaitau apie smegenų neuroplastiškumą ir gebėjimą adaptuotis. Nustebino faktas, kad smegenys gali prisitaikyti ir rasti naujų galimybių atkurti pažeistus gebėjimus.

vaizduojamą organizmą. Kiekvienas fizinio kūno raumuo, kiekviena emocija padeda prie to priartėti. Man tai yra sudėtingas tiesos ieškojimas. Judėjimas suteikia galimybę būti esamajame laike. Tai sudėtinga, nes dažniausiai galvoju apie ateitį. Man sunku būti statiškai, judesys mane įžemina.

– Tu tikra futuristė!

– Taip! (Juokiasi.)

– Kiek tau svarbus netikėtumas, priverčiantis nukrypti nuo kurso?

– Netikėtumo momentas man yra esminis, manau, kad jame slypi tiesa. Jam taip pat reikia laiko ir atvirumo. Atidesnio žvilgsnio į aplinką, gebėjimo stebėtis. Kartais silpnumo arba nežinios akimirka suteikia daugiausia kūrybinių impulsų.

Nepaisant to, kad mintis man lengviau reikšti raštu, visada teikiu pirmenybę gyvam pokalbiui. Jis galbūt ne toks tvarkingas ir sklandus, nekuria tobulo įvaizdžio, bet leidžia labiau priartėti prie tiesos. Spontaniškumas atveria galimybę pažvelgti naujai. Užduoti klausimus, kurie nekilo anksčiau.

Žinau, kad įveikusi save susidursiu su naujais išbandymais. Turėsiu kirsti galvą naujam slibinui, bet mano ranka tvirtėja!

– Ar atvirumo momentas reikalauja iš tavęs drąsos?

– Ne kartą esu pasidavusi baimei, bet vėliau pasirodydavo, kad saugus kiautas nesuteikia trokštamo saugumo.

Priešingai! Patogūs sprendimai palieka mane kabėti tarpinėje būsenoje.

Supratau, kad baimė žengti į nepažintą teritoriją tokia pat stipri kaip baimė likti toje pačioje vietoje. Tikras akligatvis! Nenoriu girdėti sąžinės priekaištų, todėl renkuosi stoti į akistatą su baime. Žinau, kad įveikusi save susidursiu su naujais išbandymais. Turėsiu kirsti galvą naujam slibinui, bet mano ranka tvirtėja!

– Jeanas François Champollionas, įminęs egiptiečių hieroglifų sistemą, pagirtų tave už atkaklumą.

– (Juokiasi.)

– Koks tavo santykis su rašytine kalba, knygomis?

– Pasitikiu jausmu, bet visada noriu apčiuopti jo ištakas. Suvokti, kaip jis prasideda, vystosi, veikia mane ir aplinkinius. Spontaniškos emocijos nepakanka, todėl pasitelkiu knygas, daugiausia įvairių disciplinų akademinę

Pastebiu, kad žmonėms vis sudėtingiau bendrauti gyvai. Jie nebeturi reikiamų įgūdžių, kai kurie galbūt nespėjo tokių net įgyti. Mano sesuo, jaunesnė už mane dešimčia metų, priklauso jau visai kitai kartai. Jai sunkiai sekasi dėstyti mintis gyvai, bet nekyla sunkumų susirašinėjant žinutėmis. Negaliu jos kaltinti, nes vadinamoji tūkstantmečio karta užaugo kitokiomis sąlygomis. Įdomu ir baugu, kokios negyvo bendravimo formos prigis ateityje.

– Kokia pokalbio kryptis tau svarbi galvojant apie žiūrovą?

– Nenoriu primesti to, ką žiūrovas turėtų jausti ar suprasti. Jis neprivalo nieko suprasti. Mane domina jo emocijos. Įdomu, kaip spektaklis paveikė žiūrovą, apie ką paskatino susimąstyti. Norėtųsi, kad žmonės atviriau reikštų savo mintis ir jomis dalytųsi. Kritiška pastaba kartais daug svarbesnė nei mandagi tyla.

Lietuvoje trūksta šiuolaikinio šokio sklaidos, todėl žiūrovai laikosi nuostatos, kad atėję į tokį spektaklį nieko nesupras. Nepagrįstos baimės trukdo priimti vyksmą scenoje. Manau, čia taip pat svarbus atvirumo ir drąsos momentas – atsiverti tiesioginei patirčiai, paliekant nuošalyje šokio teoriją ir kritikų vertinimus.

Pabėgę nuo karo, Lietuvoje kuria naujo gyvenimo pagrindus „Gyvendami Lietuvoje ir įsitraukdami į kasdienę rutiną, paprastai net nesusimąstome, kokie privilegijuoti esame. Mums mėgaujantis saugumu, kitų šalių gyventojai gyvena nuolat patirdami nerimą bei baimę dėl savo ir savo artimųjų gyvybės“, – sako Klaipėdoje veikiančio LCC tarptautinio universiteto Rinkodaros skyriaus vadovė Aistė Motekaitienė.

Vis dėlto universitetas stengiasi įnešti savo indėlį keičiant šią situaciją. Antrus metus jame mokosi ir grupė studentų iš karo niokojamų Sirijos, Irako ir Afganistano.

– Pirmieji studentai iš Artimųjų Rytų į Klaipėdą atvyko užpraeitą vasarą. Kodėl nutarėte juos pakviesti į Lietuvą?

– Įvairūs konfliktai šiame regione tęsiasi jau daugybę metų. Karo sąlygomis užaugo visiškai nauja karta. Privalome nutraukti šį pražūtingą ciklą. Įvairios institucijos ir organizacijos labai daug kalba apie tai, kad šiems žmonėms būtina pagalba, bet tie skambūs pareiškimai paprastai taip ir lieka tik pareiškimais. Manome, kad kažką pakeisti galime tik tiesioginiais veiksmais. Tai ir darome. Artimųjų Rytų programos įgyvendinimas buvo sudėtingas procesas, tačiau mūsų pastangos užpernai pagaliau davė pirmuosius rezultatus.

– Kaip jums pavyko užmegzti ryšį su Artimųjų Rytų šalimis? Ar buvo sunku jaunus žmones prisikviesti į Lietuvą?

– Mūsų tikslas buvo suteikti gabiausiam karo niokojamų Sirijos, Irako ir Afganistano jaunimui galimybę intensyviai mokytis anglų kalbos, o vėliau šias žinias panaudoti stojant į universitetus JAV ir Kanadoje. Juk būtent dabartiniai 20-mečiai bus tie žmonės, kurie privalės atstatyti savo nesibaigiančių konfliktų nualintas tėvynes, todėl investuoti į juos tiesiog privaloma. Dvejus metus intensyviai keliavome po Libaną, Jordaniją, Iraką, Turkiją, kur mezgėme ryšius su nevyriausybinėmis organizacijomis, bažnyčiomis, Jungtinių Tautų agentūromis. Netrukome įsitikinti, kad mūsų misija prasminga, o šiose šalyse pilna talentingų jaunų žmonių, kuriems paprasčiausiai reikia suteikti šansą realizuoti savo potencialą.

– Kokie jaunuoliai naudojasi jūsų Artimųjų Rytų programa? Ar noriai priima jiems siūlomas galimybes?

– Nors tai dar labai jauni žmonės, gyvenime jie jau patyrę labai daug. Vieni į Klaipėdą atvyksta tiesiai iš Sirijos ar Irako, kiti – iš Turkijoje, Jordanijoje ar Libane esančių pabėgėlių centrų.

Nuo pradžios mūsų iniciatyva sulaukė labai entuziastingo palaikymo tiek iš humanitarinių organizacijų, tiek ir

iš pačių Artimųjų Rytų gyventojų. Mes turime suprasti, kad šie jauni žmonės neteko labai daug. Vaikams ir moksleiviams teikiama humanitarinė pagalba, tačiau niekas nesirūpina jaunosios kartos universitetiniu išsilavinimu. Gyvenimas tarsi atėmė iš jų šią galimybę ir užkrovė sunkiai pakeliamą naštą. Sunku net įsivaizduoti tą įtampą, kurią savo viduje jaučia jaunas žmogus, nežinodamas, ar vakare grįžęs į namus juos ras tokius, kokius paliko ryte. Galimybę mokytis ir gyventi Lietuvoje studentai labai vertina. Jie puikiai supranta, kad ši patirtis padės jiems pakeisti savo ir savo artimųjų gyvenimus.

– Kaip studentams iš Artimųjų Rytų sekasi įsitraukti į universiteto gyvenimą?

Kaip jie jaučiasi Klaipėdoje?

– Be abejo, lyginti gyvenimą Sirijoje ar Irake ir gyvenimą Lietuvoje yra labai sunku. Labai dažnai mes net nesuvokiame, kaip mums pasisekė, kad čia gyvename. Ne iš vieno studento esu išgirdusi prisipažinimą, kad Klaipėdoje jie tarsi pradėjo gyvenimą iš naujo.

Jie stebisi Lietuvos saugumu, galimybe gyventi atsipalaidavus. Didelė dalis studentų savo tėvynėje priklausė religi-

nėms mažumoms: krikščionių arba jazidų. Tai sukeldavo jiems dar daugiau sunkumų, nes dėl religinių įsitikinimų jų galimybės būdavo dar labiau apribotos. Klaipėdoje jie gali dėl to nebesijaudinti. Laikomės požiūrio, kad universitetas turi būti tarsi viena didelė šeima ir labai didžiuojamės šiems jauniems žmonėms galėdami suteikti aplinką, kurioje su jais elgiamasi geranoriškai bei draugiškai. Šiandien galime drąsiai teigti, kad tos pastangos, kurias įdėjome kurdami programą, atsipirko su kaupu. Mūsų naujieji studentai bendruomenei įkvėpė dar daugiau gyvybės, suteikė įvairovės, įnešė naujų idėjų. Pavyzdžiui, pernai turėjome galimybę padėti savo studentei irakietei Zinai surengti fotografijų parodą, kurioje vaizduojamas jazidų gyvenimas pabėgėlių stovykloje. Jos darbai sujaudino daugybę žmonių. Jeigu ne ši programa, ko gero, niekada nebūtume galėję didžiuotis tokia patirtimi.

Projektas yra finansuojamas Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšomis.

– Kaip įsivaizduojate šios programos ir joje dalyvaujančių jaunuolių ateitį?

Kokias viltis su jais siejate?

– Nuo pat pradžių mūsų tikslas buvo padėti studentams gauti tą išsilavinimą, kurio jie nebeturėjo galimybės įgyti savo tėvynėje. Šią savo misiją tęsime ir toliau. Būkime atviri, Lietuva tikrai nėra Artimųjų Rytų žmonėms labai gerai žinoma šalis. Tokios programos garsina mūsų vardą. Lietuva kuria šalies, kurioje esama daug galimybių, įvaizdį. Labai norėtųsi, kad mūsų studentai baigtų mokslus pačiame LCC arba kituose Kanados, JAV universitetuose, o po to sugrįžtų į savo tėvynę ir, panaudodami Lietuvoje įgytus įgūdžius, prisidėtų prie jų atstatymo. Šie jauni žmonės kada nors formuos savo valstybių ateitį, taps politikais, verslininkais, mokslininkais, o Lietuvą minės kaip gerus prisiminimus keliančią vietą, pilną žmonių, su kuriais galima bendradarbiauti.

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys („Gintariniai Akiniai“)

MĖNESIO ALBUMAI

SRAIGĖS EFEKTAS Snaigės defektas

„Suru records“ Antrasis gitarinės (net nežinau, kaip tai įvardyti – gal post-psychodelic rock) grupės „Sraigės efektas“ albumas yra neabejotinai svarbus kompanijos žingsnis plėtojant savo skambesį, kuris, deja, Lietuvoje daug šalininkų neras, tačiau už šalies sienų gali tapti labai įdomus. „Snaigės defekte“ grupė nusprendė paįvairinti savo skambesį, savo garsovaizdžiams suteikdami šiek tiek platesnio ir netgi lengvesnio konteksto, bet neatsisakydami jau įaugusio repetatyvumo, tapusio grupės vizitine kortele. Būtent tuo šis kolektyvas ir įdomus – bėgdami nuo postrokinių standartų jie savo identiteto ieško nedidelėse detalėse, turinčiose nemažą reikšmę. Kartais jie man savo estetika primena arogancija kaltintus amerikiečių neva juodmetalininkus „Liturgy“, kvestionuojančius tradicinį sunkiosios muzikos supratimą. Įkvėpimo vyrai semiasi ne tik iš eksperimentinės roko muzikos amžininkų, bet ir iš garso takelių („Sirenos“ yra lyg paimtas iš tamsaus vesterno) ar praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio psichodelinio roko (netikėtai ramus „Laukimas“). Šis platus muzikos spektras pabrėžia „Snaigės defekto“ brandumą, leidžiantį kalbėti apie grupės nenutrūkstamą evoliuciją ir tvirtą tikslingumą. Netgi atsiradę vokalai, kurie gal net iš pradžių skambėjo beveik šventvagiškai, neužgožia bendros pulsacijos, neprimeta nereikalingų minčių, o tiesiog įsilieja kaip dar vienas spalvinis elementas, nekenkiantis „Sraigės efekto“ karkasui. Nors kartais albumas gali pasirodyti kiek per ilgas, ištęstas ir truputį prarandantis fokusą, kolektyvas iš visų jėgų stengiasi suvaldyti savo gaivalą ir neištaškyti jo į visas puses. Šiek tiek monotonijos jie niekad neatsisakydavo, taip suteikdami ne lengvą perklausą, o šiek tiek valios reikalaujančią patirtį, taigi „Snaigės defektas“ tampa malonumu ne banaliąja prasme, o ta prasme, kuri tave ilgainiui papildo ir sukaupia. Lengvos perklausos nesitikėkite, tačiau ir nebijokite – šios muzikos efektas gali jus nustebinti.

82

100

TIMID KOOKY Tanzen

20 //

„M.P.3“ „Timid Kooky“ yra vienas įdomiausių ir keisčiausių muzikinių darinių Lietuvos scenoje, kuris niekaip neleidžia suprasti, kaip vertinti šios grupės muziką: rimtai ar per humoro prizmę. Nesugaunamas šio roko kolektyvo gaivalas taškosi į visas puses jų debiutiniame albume „Tanzen“, kurį apibrėžti paprastai ar net logiškai gana sudėtinga. Aišku, vis norisi kalbėti apie legendinių amerikiečių „Primus“ kūrybą, tačiau net nežinau, ar jų įtaka jaunuoliai apsiriboja. Klajodami tarp džiazo ir pankroko, harmonijos ir disonanso „Timid Kooky“ kuria intelektualią, bet visiškai nuo proto nušokusią muziką, papuoštą visiškai tinkančiais, nors atrodo, kad į natą nepataikančiais vokalais, todėl „Tanzen“ ir žavi, ir erzina, ir vargina. Akivaizdu tik tai, kad naujoji muzikinė karta lipa ant scenos pasikausčiusi kaip niekad, jų muzikinis išprusimas yra daug didesnis nei ne vieno gitarinę muziką Lietuvoje atliekančio veterano ir jie nebebijo kelti iššūkių. Gal varymas ant tų millenialsų ir yra visiškai beprasmis. Prisipažinsiu, kad iš pirmo karto perklausyti „Tanzen“ sekėsi sunkiai, jį norėjosi vartoti po vieną dainą, atrasti kiekvienoje kompozicijoje vis naujų detalių (o jie jų tikrai negaili) ir bandyti įsileisti į ausis. Tokia perklausa nėra ausų balzamas, tačiau būtent tuomet grupė įstringa atmintyje ilgiau nei viena dvi perklausos, einame toliau, nebeįdomu. Sudėtingos kompozicijos, leidžiančios laisvai reikštis tiek gitarai, tiek bosui, tiek būgnams, yra stiprioji grupės pusė; prasidėjusios tradiciškai, jos įsiveržia į vis įdomesnes improvizacijas, nutolstančias nuo pradinių natų ir sukuriančias įspūdį, kad viename kūrinyje sutelpa ne viena ir ne dvi idėjos. „Timid Kooky“ neglosto (nors gal savęs ir pernelyg rimtai nevertina), neatpalaiduoja (trumpiausias kūrinys, neskaitant remikso, trunka daugiau nei 4 minutes), bet ir nelaiko klausytojo kvaileliu. O dabar labiausiai norėtųsi sudalyvauti jų šokiuose ir pažiūrėti, ar gyvai jie tiek pat trenkti kaip ir skamba įraše.

© 37O

0°

kisielius kefyras

80

ANDREW W.K. You‘re not alone

„Bee & El“ / „Sony Music Entertainment“ Gyvename įdomiais metais, kai dabar jau tampa mados ženklu sakyti, kad šūdinesnių laikų nebūta, pasiektas dugnas ir t.t. ir pan. (nors vakar buvo tas pats ir rytoj bus lygiai taip pat). Po viso šio negatyvo amerikiečių vakarėlių žvėries, bent jau muzikoje, Andrew W.K. albumas skamba kaip gryno oro gurkšnis, taip reikalingas bent kažkiek pakelti dvasią. Taip, jį galima kaltinti teatrališkumu, banalumu ir „YouTube“ vaizdelio lygio filosofija, tačiau po viso purvo paprasta kaip trys kapeikos Andrew žinutė, kad nereikia išgyventi, o reikia tik švęsti, skamba kaip niekad taikliai. Įsikinkęs senojo sunkiojo roko žirgus, jis kuria tiesiog geros nuotaikos muziką su paprastučiais žodžiais be didesnių išmąstymų, kuriuos rekomenduočiau išgirsti visiems, kuriems saulė ne taip stipriai šviečia. Įkvėpimo semdamasis ne tik iš popmuzikos kūrėjų, roko klasikų, bet ir iš gospelo muzikos, įkvėpusios jį rinktis muzikanto kelią, Andrew W.K. bene valandą kartoja, kad tu ne vienas, mes su tavimi, jaustis prastai nėra blogai, nes paskui būna geriau. Ir, kas keisčiausia, tai veikia, o dainos „Patry Mindset“, „The Party Never Dies“, „Give Up On You ir „Keep On Going“, klausomos iš eilės, virsta net savotiška pozityvo simfonija. Prisipažinsiu, kad vidinis cinikas labai norėjo kabinėtis prie tokios estetikos, tačiau galų gale, ir, ačiū Dievui, jis buvo palaužtas, pralinksmintas ir užvestas taip, kad „You‘re Not Alone“ gali tapti vienų iš labiausiai klausomų metų albumų. Aišku, atmesčiau visus trumpus intarpus, kuriuose Andrew W.K. nusprendžia tiesiog išsakyti savo žinutę, tai jau tampa gerokai per daug, tačiau jo optimizmas, sujungtas su ekstatiška, nors gal ir net šiek tiek juokinga, rokine muzika, paperka. Todėl kitąkart, kai pasaulis atrodys ne toks nuostabus, vietoj depresyvaus triphopo veikiausiai pasileisiu šį, jau bene 20 metų baltų marškinėlių neišduodantį, plaukų nekerpantį (ir nežinau, ar trenkantį), bet vis dar besitūsinantį bičą. Tikiuosi, kad toks būsiu ne vienas.

PAULIUS KILBAUSKAS Elements „Self-released“

Vienas svarbiausių ir, mano nuomone, labiausiai neįvertintų ir tikrai daugiau sklaidos vertų Lietuvos muzikantų, kurio CV sudaro tokie projektai,kaip „Empti“, „Dublicate, „The Bus“ ir t.t., dar kartą parodo savo muzikinę erudiciją, kurios rezultatas – kelionės po Balį įrašas, kuriame svarbiausią vaidmenį atlieka lietuviams nelabai žinomas vietinis instrumentas gamelanas. „Elements“ išties yra žavingas albumas – ne pernelyg rafinuotas, įmantrus ar išsišokantis, tačiau nuostabiai įsirėžiantis į atmintį ir tampantis įstabia world music kelione, su P.Kilbauskui būdingais ambient muzikos pulsavimais. Lyg plazdantis kažkur virš žemės, kupinas gryno oro ir gaivaus vandens, „Elements“ kartais pataiko į easy listening kategoriją, tačiau niekada nenusileidžia iki jos lygio, todėl galiausiai gauname sofistikuotą darbą, kuris leidžia kalbėti apie popmuziką, skirtą intelektualams. Apie šio albumo dainas kalbėti atskirai neprasminga – tai vientisa patirtis, kurios gaivalas išsiveržia tik paskutiniame kūrinyje „Fire“. Iki to tai paslaptingas žengimas po Azijos muzikines džiungles, kurios garsus interpretuoja Vakarų žmogus. Jei ieškosite kažko itin originalaus, P.Kilbauskas to nesiūlo – „Elements“ nestebina savo naujumu, tačiau keri lengvumu ir atmosfera, kuriai vis neleidžiama tapti manufaktūrine ar klišine. Šios muzikos būtų geriausia klausytis krintant rasai, kylant saulei, netgi bandant šiek tiek medituoti. Gamelano, ansamblinio mušamojo instrumento, vedamas ritmas lyg vasariško lietaus lašai ant plono metalo po truputį migdo racionalų protą, vesdamas į lengvą tranzą, o P.Kilbausko visa aprengianti elektronika leidžia numesti bet kokią kasdienę naštą. Tai savotiškas žmogiško hustle and bustle atsisakymas, kai norisi tik užmerkti akis, lengvai pulsuoti ir atsidurti ten, kur metus praleido pats Paulius.

84

91 100

JACK WHITE

BOARDING HOUSE REACH „Third Man“ Jacko White‘o vardas jau ne vienus metus yra užkietėjusių rokenrolo gerbėjų karalius Midas. Projektas po projekto jam sekėsi, jis kurdavo, perkurdavo ir prikurdavo bliuzą bei roką, iš senų ingredientų vis pasiūlydamas naujus roko šedevrus. Tačiau kartais ir genijai perkuria, nes „Boarding House Reach“, trečiasis solinis J.White‘o darbas, skamba lyg įkalusio vairuotojo bandymas pereiti baltą liniją: lyg ir tiesiai, bet vienas kitas žingsniukas vis nuslysta. Davęs pasireikšti visai savo laisvei, kurios dėl jo statuso niekas veikiausiai ir nedrįstų riboti, kūrėjas metėsi į chaotiškus eksperimentus, iš kurių ne visi, švelniai tariant, verti būti albume. Pradėjęs tikrai daug žadančiu „Connected to Love“, J.White‘as imasi Woody Alleno strategijos – visos idėjos geros, visos vertos skambėti. Tačiau finale „Boarding House Reach“ skamba kaip pavienių idėjų puokštė, kuriai daugiausia būdingas nepastovumas, kryptingumo stoka ir kartais jau ausis rėžianti kakofonija. Nieko nuostabaus, kad šis albumas sukėlė tokius muzikos kritikų nuomonių skirtumus – jis drąsus, tačiau toks nefokusuotas, kad nebežinai, kas vyksta.

Nuo smuikų ir spoken word dainoje „Abulia And Akrasia“, repavimo „Ice Station Zebra“ iki praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio žaidimų garsų kūrinyje „Respect Commander“.

Gal vieniems šios paieškos atrodo įdomios ir įkvepiančios, bet man jos labiau primena iš didelio rašto iš krašto išėjusio menininko blaškymąsi. Todėl „Boarding House Reach“ klausyti yra daugiau smalsu nei smagu, lyg stebėtumei eksperimentą, kuris bet kurią akimirką gali baigtis itin blogai. Kita vertus, kas aš, kad kvestionuočiau J.White‘ą.

Telieka vėl atsisukti į „Blunderbuss“ ir „Lazaretto“.

100

100

57

70

absentas

100

100

spiritas

Parodos

Ole Westermanno nuotr.

>> eiti ar neiti

Svenas Marquardtas: rūstaus žvilgsnio apsaugininkas ir fotografas

Visi, besidomintys klubine kultūra ir technomuzika, neabejotinai žino legendinį Berlyno klubą „Berghain“, o tie, kurie mėgino į jį patekti, neabejotinai įsiminė ryškiausią klubo veidą – apsaugos vadovą Sveną Marquardtą. Jo neatsiminti neįmanoma – ekstravagantiška išvaizda, veidą ir visą kūną dengiančios tatuiruotės, auskarai, sidabrinės grandinėlės (o gal greičiau grandinės), masyvūs žiedai ir apyrankės, rūstus, kiaurai skrodžiantis žvilgsnis – toks yra S.Marquardto autoportretas.

Pavojingai atviri žvilgsniai, pusiau nuogi, beveik visada tiesiai į žiūrovą (fotografą) žvelgiantys herojai, surežisuotos, simbolistinės scenos, išryškinti aksesuarai – visa tai apibrėžia vieno įdomiausių bei išskirtiniausių ne tik Berlyno, bet ir visos Vokietijos fotografo darbus.

S.Marquardtas gimė 1962 m. Rytų Berlyne. Jis buvo aktyvus to meto punk, new wave muzikos ir Prenzlauer Berg rajone vyravusios alternatyvinio meno scenos dalyvis. Po Berlyno sienos griūties pradėjo aktyviai fotografuoti tuo metu gimstančią naktinių klubų kultūros sceną ir jo dalyvius.

22 // © 37O

Šiuo metu S.Marquardtas yra laikomas vieninteliu Rytų Berlyno fotografu, tęsiančiu legendinių menininkų Arno Fisherio ir Sibylle Bergemann tradicijas.

Taip pat jis užsiima mados fotografija, bendradarbiauja su tokiais mados ženklais kaip „Hugo Boss“, „Levi’s“, mados žurnalais. Fotografas yra išleidęs tris nuotraukų albumus ir biografinę knygą „Die Nacht is Leben“ (liet. „Naktis yra gyvenimas“). Prieš atvykdamas į Vilnių fotografas davė išskirtinį interviu „37O“.

– Kokios buvo jūsų pirmos mintys, išgirdus apie šį projektą?

– Aš visada labai maloniai nustembu, gavęs pasiūlymą surengti parodą, nesvarbu, kokioje šalyje tai vyktų. Man tai garbė. Aš nieko nežinojau apie Lietuvą, išskyrus tai, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė. Pirmą kartą į Vilnių atskridau praėjusių metų gruodžio mėnesį, kad apžiūrėčiau būsimos parodos vietą. Kai lėktuvas leidosi, miestas buvo padengtas sniegu. Viskas atrodė labai žavingai ir romantiškai. Vilnius pasirodė modernus, atviras ir labai svetingas miestas.

– Daugelis jus žino kaip apsaugos vadovą legendiniame „Berghain“ klube ir nustemba sužinoję, kad jūs esate ir nuostabus fotografas. Kas jūs esate Berlyne? Fotografas, face control guru ar dar kažkas?

– Klubas „Berghain“ egzistuoja jau keturiolika metų. Jis garsina Berlyno klubinę kultūrą visame pasaulyje. Tai pasilinksminimo vieta, įkūnijanti laisvę ir toleranciją. Ji pritraukia labai daug kūrybingų asmenybių. Tokius kaip aš ir mano fotografija ar daugelį kitų mano kolegų. O fotografas esu jau daugiau kaip 30 metų. Net jei ir buvo laikas, kai nefotografavau, visada buvau Berlyno – šio daugiaveidžio miesto – klubinės kultūros dalimi.

– Ar daug keliaujate su savo fotografijomis?

– Per pastaruosius kelerius metus aš apkeliavau beveik visą pasaulį. Lagamine – mano nuotraukos, o šalia – mano ištikimas asistentas Hardy. Kiekvienas miestas, kiekviena šalis, kiekvienas žemynas su savo unikalia kultūra, religijomis, sandara, kraštovaizdžiu. Man iki šiol dar nerealu, pavyzdžiui, kad Kvala

Lumpūre, kai lauke 36 laipsniai karščio ir 99,9 proc. drėgmės, į susitikimą ateina 120 svečių, o į atidarymą susirenka pilna salė žiūrovų.

Aš palaikau puikius ryšius su Goethe's institutu ir niekada nebūčiau pagalvojęs, kad jo padedamas vieną dieną skleisiu vokiečių kultūrą visame pasaulyje. Nuolankumo pamokos.

– Ką išvys jūsų parodos lankytojai Vilniuje?

– Vilniaus parodos pavadinimas – „Future's Past“. Bus eksponuojamos geriausios pastarųjų trijų dešimtmečių fotografijos. Atskiroje patalpoje bus rodomos garso ir vaizdo instaliacijos, kurios buvo kuriamos bendradarbiaujant su Berlyno didžėjumi Marcelu Dettmannu.

Per pastaruosius kelerius metus aš apkeliavau beveik visą pasaulį. Lagamine mano nuotraukos, o šalia – mano ištikimas asistentas Hardy.

– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Ar turite kokių pomėgių?

– Man patinka pasivaikščiojimai miestuose kelionių metu, taip pat Berlyne.

Stebėti žmones, apleistas vietas. Vokietijoje tokias vietas vadiname lost places (liet. prarastos vietos), jos mane ypač traukia. Prieš keletą metų vėl atradau sportą. Tai man suteikia energijos.

– Vilniuje jūs praleisite visą savaitę. Ką planuojate pamatyti ar nuveikti?

– Man tiesiog patinka klaidžioti ir netikėtai ką nors atrasti. Tačiau visų svarbiausia yra paroda, jos paruošimas.

Nauja parodos vieta visada ir visur pateikia įvairiausių staigmenų, iššūkių.

Toliau – atidarymas, diskusijos, bendravimas su svečiais. Visa tai yra mano prioritetai kiekviename mieste.

Sveno Marquardto fotografijų paroda „Future's Past“ vyks menų fabrike „Loftas“ balandžio 13 – gegužės 3 d.

– Kas fotografijoje jums yra svarbiausia?

– Kiekvienas žmogus turi savo tiesą ir tos tiesos pateisinimą. Mano fotografija yra labai asmeniškas vaizdas. Tai mano gyvenimas, sąveikaujantis su vaizduojamais personažais.

– Ar jūs dirbate tik Berlyne ir tik su savo draugais modeliais?

– Iš tiesų visos mano fotografijos yra sukurtos per tris dešimtmečius Berlyne.

Yra tik kelios iš kelionių, kur modeliu buvo mano asistentas Hardy. Mano pirmoji rezidencija užsienyje bus Belgrade gegužės pradžioje. Dirbti ir gyventi ki-

Sveno Marquardto nuotr.

S.Marquardto darbai iš pirmo žvilgsnio atšiaurūs, griežti, aštrūs, provokuojantys, tačiau tuo pat metu laisvi, švarūs, jautrūs ir nuoširdžiai atviri. Nuolat besikeičiantis, laisvas bei intensyvus Berlyno kultūrinis ir subkultūrinis gyvenimas suformavo ir aštrų, ir taiklų fotografo žvilgsnį, ir jo personažą – laisvą bei atvirą naktinį gyventoją, tarp kurių – naktinių klubų apsaugininkai, didžėjai, naktinės plaštakės, subkultūrų atstovai ir pan. S.Marquardto fotografija kartu yra ir klasikinė, ir šiuolaikinė, ir avangardinė, ir praeities, ir ateities.

– Ar jums patinka „Berghain“ grojama muzika?

– Su elektronine muzika esu susijęs nuo praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio. Ji yra mano asmeninės kultūros dalis, turiu mėgstamus didžėjus ir teminius vakarėlius. Aišku, yra garsų, kurie man nepatinka, kurie manęs nejaudina. Bet! Aš dirbu ne pačiame klube, o prie jo įėjimo ir ten nėra kada linksmintis, tačiau man labai patinka klubo ir jo svečių skleidžiama energija.

– O kokios muzikos jūs klausotės namuose?

– Muzika sukelia emocijas ir tai yra svarbiausias reikalavimas tai muzikai, kurios klausausi namuose. „Radiohead“, „Placebo“, „Massive Attack“, Davido Lyncho filmų garso takeliai – tai yra tai, kas formavo mano kūrybiškumą.

Man taip pat patinka „Anthony and the Johnsons“, „Rammstein“, kartais pasineriu į prisiminimus su „The Cure“ ir „Joy Division“.

Sveno Marquardto nuotr.

Nedaugelis žino, kad jis yra vienas garsiausių šiuolaikinių Vokietijos fotografų. Ir šią Berlyno legendą balandžio 13 d. galėsite sutikti menų fabrike „Loftas“, kur bus pristatyta jo fotografijų paroda „Future's Past“.

– Kaip pasikeitė Berlynas nuo to laiko, kai pradėjote jį fotografuoti? Kaip keitėsi jūsų modeliai, personažai?

– Gyvenimas tokiame mieste visada reiškia amžiną kaitą. Man iššūkis yra nuolatos būti šios kaitos centre, suprasti besikeičiančias tradicijas – užčiuopti laiko dvasią.

– Gal randate įdomių modelių eilėje į „Berghain“?

– Darbas tokiame Berlyno klube jau savaime yra įkvėpimas. Tačiau darbas klube ir fotografavimas yra du skirtingi dalykai, kurių nepainioju. Klube aš tiesiog dirbu su savo komanda, reprezentuodamas klubą ir jo idėją.

Rašė Tomas Ivanauskas

– Kaip jūs laikotės? Ar galite pasidalyti, kas jus labiausiai džiugina pastaruoju metu?

– Viskas puiku. Pavasario rytas Berlyne.

Greitai prasidės naujas nuotykis – mano nuotraukų paroda Vilniuje. Tam ruošėmės gana ilgai ir intensyviai su visa komanda tiek Berlyne, tiek Vilniuje.

Jau kelinti metai beveik visą mano laiką atima fotografija: fotosesijos, parodos, projektai ir pan. Visam tam reikia daug ruoštis, bet man tai suteikia daug džiaugsmo. Toks mano gyvenimas!

toje šalyje man bus didelis iššūkis, kuriam ilgai ruošiuosi.

„Tyliosios kolekcijos. Privatūs XX a. II p. Lietuvos ir Estijos dailės rinkiniai“.

Nacionalinė dailės galerija (NDG), balandžio 6 – birželio 10 d.

Privačios meno kolekcijos ar atskiri jų eksponatai, ilgą laiką tyliai kabėję ant kolekcininkų namų sienų, vis dažniau prieinami meno mėgėjams. Nė viena didesnė retrospektyvinė paroda neįsivaizduojama be privačių kolekcininkų skolintų kūrinių. Šį kartą NDG žengė dar didesnį žingsnį į privačių dailės kolekcijų paviešinimą ir eksponuoja keturiolikos Lietuvos ir Estijos kolekcininkų asmeninius rinkinius. Įprasta manyti, kad meno kolekcininkas gali būti tik turtingas žmogus, nes tai reikalauja didelių investicijų, o kadangi menas – ne duona, ne kiekvienas gali ar nori į tai investuoti. Pasaulyje yra keletas tai paneigiančių pavyzdžių.

Geriausias – amerikiečiai Herbertas ir

Dorothy Vogeliai – pašto tarnautojas ir bibliotekos darbuotoja, surinkę vieną svarbiausių minimalistinio ir konceptualaus meno kolekcijų pasaulyje.

NDG paroda atskleidžia, kad ir Lietuvoje bei Estijoje buvo inžinierių, aktorių, gydytojų, žurnalistų, kurie sovietmečiu tyliai rinko jiems patinkančių meno kūrinių kolekcijas, kurios dabar sudaro vadinamojo tyliojo modernizmo laikotarpio aukso fondą. Kolekcijos atskleidžia šeimininkų meninį skonį, estetines pažiūras, mėgstamus autorius ir pan. Verta paminėti ir ekspozicijos architektūrą. Ji tarsi ir niekuo neypatinga – kiekvienai kolekcijai yra skirta atskira erdvė, tačiau į ją patekęs pasijunti tarsi kolekcininko kambaryje. Tave supa eksponatai, per ilgą laiką prisigėrę įvairiausių kvapų, garsų, nuotaikų, emocijų ir pan. Kai kurie kūriniai – tarsi svetimkūniai ant naujai perdažytų NDG stendų. Visa tai suteikia ekspozicijai sunkiai nusakomą nuotaiką, kurią pajusti tikrai verta.

PARODOS, KURIAS VERTA APLANKYTI BALANDĮ Rašė ir fotografavo Tomas Ivanauskas

Algimanto Aleksandravičiaus fotografijų paroda „Šimtmečiui šimtas“ (Portretai). Vilniaus rotušė, balandžio 3–30 d.

Nebijau pasakyti, kad Algimantas Aleksandravičius jau daugelį metų išlieka ne tik produktyviausiu, bet ir aktualiausiu Lietuvos fotografu. Vien ko verta jo vizualioji Lietuvos regionų enciklopedija: „Žemaitėjė – mona meilė“, „Aukštaitėj – aukšts dongs ė čysts vondva“, „Dzūkija – išskaicyta iš Dzievulio drabnų raštų“, „Sūduva – terra sudorum – šviesos išpasakota“ ir netrukus pasirodysiantis penktasis albumas „Mažoji Lietuva – užpustytas laikas žodis smėly“. Būtent šiais albumais A.Aleksandravičius įrodė, kad yra ne tik pripažintas portreto meistras, o kad jam lengvai paklūsta ir kiti fotografijos žanrai.

Tačiau šį kartą vėl apie portretus – naujausią fotografo parodą „Šimtmečiui šimtas“ (Portretai), šiuo metu eksponuojamą Vilniaus rotušėje. Pati paroda besidominčių Lietuvos fotografija labai nustebinti neturėtų. Na, nebent savo kiekybe ir monumentalumu, nes 100 portretų vienoje ekspozicijoje – tikrai solidu. Tačiau dauguma portretų jau matyti ir taip įstrigę į vizualinę atmintį, kad žiūri į juos ir jautiesi, tarsi žvelgtum į seniai matytų bičiulių veidus. Štai aktorius Gediminas Girdvainis su ašara akyje, skvarbus rašytojo Ričardo Gavelio žvilgsnis pro sudaužytus akinius, štai tapytojo Mindaugo Skudučio raukšlių upės, svajingas Juozo Apučio profilis, nebyliai iškalbingas Justino Marcinkevičiaus pokalbis su duonos kepalu ir daugelis kitų. A.Aleksandravičius, tarsi antropologas, tyrinėja žmogaus veido rieves, žvilgsnio gylį, kūno architektūrą ir mėgina surasti, kurioje asmens kūno vietoje slepiasi jo siela. Nesutikčiau su dažnai jam primetamu sielovagio terminu. Jis sielos nevagia – jis, tarsi archeologas, ieško jos po storais ir tvirtais asmenybės klodais ir suradęs eksponuoja mums.

festivalis

>> eiti ar neiti

„OPEN HOUSE VILNIUS“ KVIEČIA LAUŽYTI STEREOTIPUS Rašė Daiva Juonytė Nuotraukos Norbert Tukaj

Šiemet jau ketvirtą kartą vyksiantis architektūros festivalis „Open House Vilnius“ visai netikėtai privertė vilniečius ir miesto svečius pakelti galvą ir į savo aplinką pažiūrėti kitomis akimis. Apie tai, kas skatina žmones lankyti ekskursijas gimtajame mieste ir keletą valandų stovėti eilėje prie vieno ar kito pastato bei kas yra atradimo džiaugsmas, kalbamės su festivalio organizatorėmis Sandra Šlepikaite ir Vita Soltonaite.

– Pirmasis „Open House“ renginys vyko 1992 m. Londone. 2015 m. buvo surengtas pirmasis „Open House Vilnius“. Papasakokite, kaip jis gimė?

Vita: Architektūros fondas, kuris yra renginio organizatorius, 2009 m. tapo aktyvesnis ir pradėjo rengti paskaitas bei ekskursijas architektams, keliaujančias architektūros dirbtuves vaikams ir kitas iniciatyvas. Po gausybės veiklų, daugiau skirtų architektams Architektūros fondo bendruomenėje subrendo mintis, kad atėjo laikas plačiajai visuomenei papasakoti apie architektūrą.

Sandra: Man „Open House Vilnius“ atsiradimo istorija yra ir gana asmeniška.

2012 m. atlikau stažuotę organizacijoje „Open-City“, Londone, kuri organizavo pirmąjį „Open House“ renginį. Man labai patiko idėja ir nusprendėme, kad reikia ją įgyvendinti Vilniuje. Tada šiek tiek užtruko, kol idėja subrendo. Bet renginys, kaip ir daugelyje kitų miestų, organizuojančių „Open House“, gimė per asmeninį santykį bei bendravimą su organizacija ir žmonėmis, inicijavusiais koncepciją prieš 26 metus.

24 // © 37O

– Kaip pasirenkate pastatus ir sudarote maršrutus?

Vita: Manome, kad šiuolaikinė ir modernistinė architektūra susilaukia mažiau dėmesio negu, sakykime, barokas. Nuo pat pradžių norėjome kalbėti apie modernizmą. Pirmaisiais metais atrinkdami pastatus tarėmės su architektūrine bendruomene, o dabar patys šiek tiek individualiai atrenkame pastatus, įvertindami jų išskirtinumą ne tik architektūrine, bet ir funkcine bei istorine prasme. Šiais metais norėjome skirti daugiau dėmesio pastatams, kurių gyvavimas eina į pabaigą ir jų laukia neaiškus likimas: arba jie bus rekonstruoti, arba pakeisti naujais. Norime supažindinti visuomenę su pastatais ir jei staiga iškiltų klausimas, ar juos nugriauti, ar palikti, žmonės turėtų pagrįstą nuomonę apie juos. Taip pat kasmet pristatome miesto naujokus, kurie ką tik buvo baigti ir papildo miesto vaizdą, pavyzdžiui, „Green Hall 2“, „Quadrum“, „k29“ verslo centrai.

– Ką galėsime pamatyti šiemet?

Vita: Pastatų bus 62.

Kompozitorių sąjungos pastato interjeras.

Sandra: Dalis jų dalyvavo anksčiau, kita dalis visiškai nauji.

Vita: Paminėsiu keletą tokių, kurie man asmeniškai labai patinka. Labai didelį įspūdį paliko Spaudos rūmai. Tai urbanistiniu ir architektūriniu sprendimu įdomus pastatas. Televizijos bokštas yra išskirtinis savo funkcine prasme.

Sandra: Mes stengiamės įtraukti pastatus, esančius ne tik centre, kur yra didžiausias žmonių srautas, bet ir kituose rajonuose, kad savaitgalį žmonės, neturėdami konkrečių planų, pavyzdžiui, Karoliniškėse galėtų nueiti į „Open House Vilnius“ ir pasidomėti architektūra.

Sandra: Architektūra yra laikmečio ženklas. Ji atspindi ir socialinį kontekstą. Šiais metais mes norime kalbėti apie architektūrą kaip apie kalbą, ženklų, susitarimų visumą. Architektūra savyje turi įrašytą turinį, informaciją, kurią mes galime perskaityti. Mes galime ją analizuoti pagal stilius, medžiagas, funkcijas.

Vita: Pagal erdvę, tūrius, kompoziją.

Sandra: Iš šių metų programos norėčiau paminėti Kompozitorių sąjungos

pastatą. Apie jį turime ir tokią įdomią istoriją. Kompozitorių sąjungos pastatas pirmaisiais „Open House Vilnius“ metais buvo įtrauktas į programą. Po kurio laiko jame buvo gaisras ir pastatas nukentėjo. Šiais metais jis yra atsinaujinęs ir jis vėl mūsų programoje.

Labai tuo džiaugiamės, nes pastatas yra ryškus ir jautrus modernizmo pavyzdys, vienas pirmųjų architekto Vytauto Edmundo darbų.

Vita: Šis statinys yra įdomus ne tik kaip pastatas – tai visas kvartalas, kokio Vilniuje daugiau turbūt nėra. Kompozitorių sąjungos pastatas suprojektuotas kartu su gyvenamųjų namų kvartalu, kuris skirtas muzikantams, kompozitoriams, su antrame aukšte numatytomis vietomis pianinams. Pastatas tikrai labai įdomus, į jį architektas sudėjo labai daug meilės. Sklando gandai, jog jis, siekdamas, kad pastatas būtų baigtas, augalus atsinešė iš namų.

Sandra: Šiais metais „Open House Vilnius“ metu sieksime praplėsti architektūros supratimą. Iki šiol kalbėdavome apie pastatus, dabar norime kalbėti ne tik apie juos, bet ir apie tai, kas yra tarp pastatų. Vienas tokių objektų bus Juozapo Montvilos kolonija Lukiškėse.

Tai modernaus stiliaus kvartalas, vie-

nas unikaliausių XX a. pradžios architektūros paminklų, dėmesį traukiantis kaip urbanistinė struktūra mieste. Čia vyks ekskursijos, bus galima patekti ir į kai kurių pastatų vidų.

Taip pat šiais metais turėsime judesio performansą „Bodies in Urban Spaces“, kurį Vilniui sukurs austrų choreografai Willi Dorneris ir Esther Steinkogler. Šis pasirodymas buvo įgyvendintas daugelyje miestų ir šiais metais mes jį pasikvietėme į Vilnių. Performanso metu 20 šokėjų judės iš vieno taško į kitą, pakeliui iš savo kūnų statydami kūniškas struktūras, užpildydami architektūrines erdves, kreipdami žiūrovų žvilgsnį ir dėmesį į netikėtas perspektyvas, detales, tam tikrus elementus, kurių mes šiaip galbūt nepastebime, pavyzdžiui, stulpą, lempas ar laiptelius.

– Kaip manote, ar mūsų visuomenė supranta architektūros vertę?

Sandra: Man atrodo, kad mes „Open House Vilnius“ iš dalies dėl to ir darome, nes manome, kad to supratimo šiek tiek trūksta. Todėl mes norime sukurti žmonėms galimybę geriau pažinti architektūrą.

Vita: Gal tas trūkumas yra dėl to, kad nėra jokios edukacijos mokyklose ar

– Visi turime svajonių ir vizijų. Kokie jūsų ateities planai?

Vita: Turime svajonę, kad architektūra būtų kasdienio pokalbio dalimi. Kad žmonės taip, kaip šneka apie teatrą, kiną, lygiai taip pat kalbėtų apie architektūrą. Iš tikrųjų miestas priklauso miestiečiams, tai nėra kažkieno – savivaldybės ar savininkų – nuosavybė. „Open House Vilnius“ nori, kad žmonės turėtų nuomonę, ją reikštų, keltų aktualius klausimus ir diskutuotų.

Sandra: Yra viena tokia svajonė, apie kurią mes tarpusavyje dar tik pasikalbame. Mūsų visada klausia, ar nesiruošiame rengti „Open House“ kituose miestuose. Išduodame?

Vita: Aš priimu tai kaip svajonę ir bandau visus įtikinti (juokiasi).

Sandra: Čia dar ne pažadas.

Vita: Taip, tai dar ne pažadas, bet norėtume suorganizuoti mini renginių kituose miestuose. Tiesiog pasirinkti penkis miestus Lietuvoje ir juose atverti pastatus žmonėms.

– Ko šiemet palinkėtumėte festivalio lankytojui?

Vita: Mes linkime laužyti savyje stereotipus ir pamėginti atrasti: pasirinkti tą pastatą, kuris atrodo neįdomus, ir pabandyti jį pažinti. Siūlau nesikoncentruoti tik į centrą, o lankyti tai, kas yra, pavyzdžiui, Karoliniškėse, Viršuliškėse, Valakampiuose ar Markučiuose. Dažnai po renginio gauname atgalinį ryšį iš lankytojų, kad kai per daug nesitiki, tada jauti didžiausią malonumą ir daugiausia atrandi. Tad linkiu pasiduoti atradimo nuotykiui ir patirti kažką netikėto.

Sandra: Smagių įkvepiančių pašnekesių apie architektūrą ir su architektūra!

koncertas

darželiuose. Bet čia turbūt ne tik architektūros, bet apskritai visų meno šakų problema. Kažkaip tam neskiriama pakankamai dėmesio. Mums atrodo, kad trūksta dialogo tarp architektų, visuomenės, vystytojų – diskusijos vyksta sunkiai. Trūksta ir paties išmanymo, ir žinojimo, kaip vyksta visi procesai. Taigi mūsų kvietimas yra ne skaityti knygas, ką žmonės tikrai gali daryti, bet eiti ir patirti. Tas patyrimas labai svarbus. Čia kaip keliaujant: per patirtį, per pamatymą, palietimą tu suvoki bei kuri savo nuomonę, įsivaizdavimą, kritinį mąstymą, nes tada gebi palyginti ir pamatyti.

Ryškioji Lykke Li Rašė Ugnė Matulevičiūtė Nuotrauka iš organizatorių archyvo

Visą vasarį Vilniuje sklandžiusius King Krule ir Ghostpoet koncertų aidus vėjas jau išnešiojo, tačiau tylu bus neilgai. „8 Days a Week“ toliau lepina publiką garsiais vardais ir maloniais garsais. Atrodo, kad ant palangės tikrai verta pasistatyti kiaulę-taupyklę koncertų bilietams.

Gegužės 29 d. miniai romantikų duris atveria „Compensa“ koncertų salė. Ant scenos – Lykke Li, jai 32-eji. Indie roko atlikėja iš Švedijos jausmus paverčia muzika, publiką užkalba slapčiausiomis istorijomis. Atmosferiški Lykke Li koncertai klausytojus panardina į ūkanas ir prietemą.

Atlikėja yra išleidusi tris albumus, jos daina „I Follow Rivers“ 2011-aisiais Europoje buvo tapusi radijo hitu. Net jeigu Lykke Li vardą girdite pirmą kartą, šią dainą esate girdėję bent penkis.

Vampyrų sagos „Twilight“ žiūrovai mintinai moka ir „Possibility“, gerai įsimenantį filmo garso takelį. Nors nemažai atlikėjos kūrinių yra tapę meinstrymu, o pati Lykke Li didžiuojasi įrašais su Kanye West‘u, Drake‘u ir U2, popatlikėja verčiau jos nevadinti. Interviu dainininkė mėgsta pabrėžti, kad šis epitetas ją siutina. Taip pat, kaip ir populiariosios muzikos pasauliui būdingi dvigubi standartai. Suvokdama, kad popindustrijoje tenka atitolti nuo savęs ir nuo autentiško būvio, Lykke Li pasirinko kitą kelią: nebekoncertuoti arenoms ir klausytojus kviesti į kamerinius pasimatymus. Šis pasirinkimas gražiai dera ir su kamerinėmis asmeninėmis atlikėjos svajonėmis – sukurti šeimą, gyventi gamtoje ir susilaukti daug vaikų. Kaip sako pati: „Tiek, kiek bus lemta, ir dar plius du.“ Savo vaikams ji nori sukurti stebuklingą vaikystę – galbūt todėl, kad tokią turėjo pati.

Juozapo Montvilos kolonija Lukiškėse.

Lykke Li gimė garsaus Švedijos muzikanto ir fotografės šeimoje. Svajojo tapti mariniste ir prižiūrėti delfinus – mergaitei atrodė, kad šie vandenynų žinduoliai yra vienintelės būtybės pasaulyje, kurios ją supranta. Nuo mažumės tėvai dukrai kartodavo, kad pasaulis yra kur kas didesnis už gimtąjį

kraštą, todėl, vos pasitaikius galimybei, reikia važiuoti ir tyrinėti žemės rutulį. Vedama tokios filosofijos, atlikėjos šeima gyveno Stokholme, Lisabonoje, Maroke ir Indijoje, Lykke Li pakeitė vienuolika mokyklų. Buvo labai jautri ir, nors augo matydama spalvingą ir įvairų pasaulį, jautėsi labai vieniša. Būdama 21-ų išvyko į Niujorką įrašyti pirmojo albumo. Tuo metu išgyveno nelengvą etapą – neturėjo savo namų ir buvo neseniai išsiskyrusi, bet, atsimena, tada ant riešo išsitatuiravo tris linijas, simbolizuojančias tris albumus, kuriuos privalo išleisti ateityje – tikėjo, kad tai jos kelias į laisvę. Ir iš tiesų trys albumai jai atnešė sėkmę, o Lykke Li yra laukiama didžiausiose pasaulio koncertų salėse.

Galbūt po koncerto būsite giliai sujaudinti, o galbūt grįšite namo nešini prie palto ar klešnės prikibusia migla, kuria Lykke Li svaigina publiką.

Tiesa, atlikėja prisipažįsta, kad koncertiniai turai su daugybe įspūdžių, juos lydinti įtampa, lagaminai daiktų, palikti skirtingose pasaulio vietose, į kurias galvota sugrįžti, tačiau taip ir nebegrįžta – yra tikras išbandymas. Pasibaigus gastrolėms atlikėja gali apsigyventi bet kuriame pasaulio kampelyje, tačiau vietos, kurią vadintų namais, vis dar nėra. „Gyvenimo būdas mane nuolat įtraukia į nuotykius ir dramas, neturiu laiko darže sodinti gėles ar kepti pyragus“, – pasakoja Lykke Li. – Kita vertus, be nuolatinio emocijų sūkurio neegzistuotų kūryba.“ Įdomus faktas – už dramatišką atlikėjos gyvenimą galima dėkoti ir jos prodiuseriui, legendiniam Björnui Yttlingui. Jis vienu metu ir pagrindinis Lykke Li „priešas“, ir kūrybos variklis. „Mes nuolat riejamės, nesutariame dėl to, į kurią pusę eiti, visada ieškome kompromisų. Tačiau dėl to gimsta pačios geriausios dainos. Tokia įtampa generuoja naujas idėjas, kurių vienas be kito nebūtume sugalvoję“, – sako ji. Tokia strategija?

Ryškus Lykke Li portretas jau afišose. Pasak „8 Days a Week“, kelionė į Vilnių – tai dar vienas atlikėjos nuotykis. Visa tai, ką Lykke Li pamatys ir jaus pakeliui, tikrai bus papasakota ant scenos. Galbūt po koncerto būsite giliai sujaudinti, o galbūt grįšite namo nešini prie palto ar klešnės prikibusia migla, kuria Lykke Li svaigina publiką. Bilietų dar liko.

TEATRAS

>> eiti ar neiti

KINO PAVASARĮ KEIČIA ŠOKIO FIESTA: KĄ ŽIŪRĖTI „NAUJAJAME BALTIJOS ŠOKYJE“ Rašė Goda Dapšytė

Pavasaris Vilniuje (kaip, beje, ir ruduo) – festivalių metas. Tad pats laikas pasidomėti, ką verta išvysti laukiamiausio metų šokio renginio – jau trečią dešimtmetį skaičiuojančio Tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ – programoje.

OMAR RAJEH / „MAQAMAT“ ŠOKIO TEATRAS (LIBANAS)

MATHIS KLEINSCHNITTGER (VOKIETIJA)

„Beytna“ (Mūsų namai)

„Grr, aš šoku“. Šokančios meškos visata“ KAUNE ir VILNIUJE

Šokio teatras „Maqamat“ Libane veikia nuo 2002 m. Jį įkūrė choreografas Omaras Rajeh, teatro meno studijas baigęs Libano universitete, o šokio – Surėjaus universitete Anglijoje. Per gana trumpą laiką trupė tapo pagrindine šiuolaikinio šokio organizacija ne tik Libane, bet ir visame arabų regione. Šiandien šis teatras laikomas libaniečių šiuolaikinio šokio scenos pradininku.

Vilniuje „Maqamat“ pristatys šokio spektaklį „Beytna“. Keturi choreografai ir keturi muzikantai iš Libano, Japonijos, Palestinos, Belgijos ir Togo susitinka scenoje pasidalyti savo menine ir kultūrine patirtimi bei maistu. Taip, scenoje ruošiamu ir valgomu maistu. Tad „Beytna“ – spektaklis-puota, formuojantis utopinę kūrybinę bendruomenę ir nepakartojamą patirtį apsilankiusiesiems. Beje, kartu su trupe po pasaulį keliauja ir maistą spektaklio metu ruošia choreografo mama.

ALAIN PLATEL / „LES BALLETS C DE LA B“ (BELGIJA)

Jei gyvenate Kaune ir neturite noro ar galimybių „Naujojo Baltijos šokio“ metu vykti į Vilnių, vienintelė galimybė susipažinti su šių metų festivalio svečiais jūsų lauks gegužės 2 d. „Šelteryje“, kur įsikurs šokančios meškos visata. Tiksliau, vokiečių šokio kūrėjas Mathisas Kleinschnittgeris, kuris atliks monospektaklį „Grr, aš šoku“. Šokančios meškos visata“.

Spektaklį įkvėpė prijaukinta ir laukinė meška, tad čia nagrinėjama išnaudojimo problema. Scenoje atlikėjas kovoja su šokančios meškos fenomenu kaip laisvės praradimo ir laukiniškumo suvaldymo simboliu. Taip jis atranda savo gyvenimo, darbo ir patirties metaforą. Ar dažnai esate verčiami daryti dalykus, kurių patys nesirinkote? Ar tai, ką privalote padaryti, jums sukelia tik kančią, ar džiaugsmą? Būtent šioms prieštaroms į akis ir mėginama pažvelgti šokio spektaklyje, tarsi paglostant prijaukintą laukinį žvėrį.

„nicht schlafen“

Iš Gento kilęs belgų choreografas Alainas Platelis kuria radikalų šokio teatrą, kurį sunku apibūdinti keliais žodžiais. Jo profesionali karjera prasidėjo atsitiktinai: 1984 m. A.Platelis su draugų grupe pasivadino „Les Ballets Contemporaine de la Belgique“ (Šiuolaikiniu Belgijos baletu) ir rengė pasirodymus paties choreografo lofte. Vieną vakarą jų pasirodyme apsilankė festivalio vadovas ir pakvietė juos atvykti. Šiandien britų dienraštis „The Guardian“ „Les Ballets C de la B“ besivadinančią trupę įvardija vienu įtakingiausių šokio teatrų pasaulyje. Jo vadovaujamoje trupėje šoka ir klasikinio, ir šiuolaikinio šokio mokyklą išėję šokėjai. Choreografas buvo pagerbtas daugybe tarptautinių apdovanojimų, tarp kurių – ir prestižinis Europos „Naujosios teatro realybės“ prizas.

IVO DIMCHEV (BULGARIJA) „Skulptūros“

Bulgarija lietuviams labiau pažįstama kaip atostogų kryptis nei meno scena. Tačiau būtent iš šios šalies atvyksta vienas ekscentriškiausių šių metų „Naujojo Baltijos šokio“ svečių – Ivo Dimchevas. Jo kūriniai yra ekstremalūs ir spalvingi performanso, šokio, teatro, muzikos, dailės ir fotografijos kokteiliai. I.Dimchevas sukūrė per 30 spektaklių, pelnė daugybę tarptautinių apdovanojimų už šokio ir teatro darbus, o juos pristato visoje Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Pastaraisiais metais ėmė kurti dainas ir rengti koncertinius pasirodymus, su kuriais keliauja per visą pasaulį.

Tad ir Vilniuje rodomas jo darbas „Skulptūros“ – spektaklis-koncertas, arba „Muzikos albumo pristatymas su nepretenzinga choreografija“, kaip pristato pats choreografas ir atlikėjas. Šis pasirodymas laviruoja tarp popmuzikos ir šiuolaikinio šokio, tarp savęs eksponavimo ir romantiškos poezijos. Ir sudomins tuos, kurie repertuaruose ieško ko nors neįprasto ir galbūt dažniau užsuka į parodų sales ir alternatyvias erdves nei į klasikinį teatrą.

2016 m. šokio novatoriumi tituluojamas choreografas kartu su devyniais trupės šokėjais sukūrė tamsų ir jaudinantį spektaklį „nicht schlafen“. Gustavo Mahlerio muzikos ir šio austrų kompozitoriaus gyvenimo periodo – XIX–XX a. sandūros įkvėptame spektaklyje A.Platelis kuria paraleles tarp muzikos ir praeito amžiaus pradžios neramumų Europoje. Kiekviename pasirodyme šokėjai ieško potencialo ir galimybės, pasinerdami į tai be jokio apsauginio tinklo. Tai gyvenimo ir mirties šokis.

ALEXANDER VANTOURNHOUT IR BAUKE LIEVENS (BELGIJA) „Aneckxander“

Valandos trukmės monospektaklio „Aneckxander“ autoriai jį dar įvardija kaip tragišką kūno autobiografiją. Jauni belgų menininkai Alexanderis Vantournhoutas ir Bauke Lievensas šį spektaklį sukūrė iš trijų Arvo Pärto fortepijoninės muzikos kūrinio variacijų, keleto kruopščiai parinktų objektų ir akrobatinius triukus gebančio atlikti kūno. Todėl šis spektaklis rekomenduojamas kaip kūno, gebančio papasakoti istoriją, studija. Nuo subjekto iki objekto. Čia kūnas ir atsiskleidžia ir kartu slepiasi nuo jį stebinčių žvilgsnių. Šis 2015 m. sukurtas spektaklis intensyvaus dialogo, kai Alexanderis yra ant scenos, o Bauke – užkulisiuose, rezultatas, kuris jiems pelnė prestižinės Europos platformos „Circus Next“ laureatų titulą.

Lietuvoje vykstanti universitetų pertvarka lemia, kad Šiaulių universitetas taps seniausio šalies universiteto dalimi

Daugiau apie studijų galimybes:

www.su.lt

>> eiti ar neiti

12 NAKTIS

ŽIŪRĖKITE KEISTUOLIŲ TEATRE (LAISVĖS PR. 60, VILNIUS) Repertuarą sekite www.keistuoliai.lt Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

TEATRAS

Recenzavo Goda Dapšytė

Persirengimo, arba klaidų, komedijos ne tik nuotaikingos, bet ir priklauso klasikinės dramaturgijos sričiai, apimančiai ne tik amžinąsias temas ir scenarijų schemas, bet ir šiuolaikines aktualijas atliepiančias lytiškumo problemas. Viena tokių – Williamo Shakespearo komedija „Dvyliktoji naktis“, kuri buvo skirta dvyliktosios nakties po šv.Kalėdų, Anglijoje anuomet pasižymėjusios persirengimo tradicijomis, šventimui. Į vieną dinamišką grupę subūrusi skirtingų kartų „Keistuolių teatro“ aktorius šios komedijos šį sezoną ėmėsi jauna režisierė Ieva Stundžytė. Scenoje ji mėgina suvienyti ne tik skirtingas kartas, bet ir klasikinę komedijos bei jos vaidinimo formą su šiuolaikinėmis temomis.

Audros išskirtų ir taip į nesusipratimų, intrigų bei meilės daugiakampių virtinę pasineriančių dvynių Violos ir Sebastiano vaidmenis kuria vizualiai sutapatinti jauniausios „keistuolių“ kartos atstovai Justina Smieliauskaitė ir Aurimas Bačinskas. Kad būtų komplikuočiau, kitus vaidmenis likusieji aktoriai išsidalija po du, kurdami po porą itin skirtingų, net prieštaringų personažų. Taip paruošiama dirva režisierę dominančioms temoms atskleisti.

Ir režisūrinėje, ir dramaturginėje I.Stundžytės kūryboje ryški moterų tema, jos herojėms būdingas poreikis išsivaduoti iš primestų moteriškumo standartų. Tai akivaizdu ir „12 naktyje“, tik ši įkūnija-

ma komiškuoju ir romantiškuoju pavidalais. „12 naktyje“ I.Stundžytė išryškina lyties tapatybės, maskavimosi, meilės kaip nepriklausančios vien vyro ir moters ryšiui, bet absoliučią sąvoką. Tačiau šios papildomos temos pasimeta ir nublanksta prieš komedijos intrigas, gausų tradicinį teatrališkumą, charakterinės vaidybos gausą ir sukuria gana gluminantį klasikos bei šiuolaikiškumo hibridą.

Rekomenduojama prisiekusiesiems „keistuolių“ gerbėjams.

Nerekomenduojama nemėgstantiesiems gilintis į interpretacijas.

ŠOKIS DULKIŲ SIURBLIUI IR TĖČIUI Repertuarą sekite www.menuspaustuve.lt

Kas sieja šokį, dulkių siurblį ir tėtį? Šokėja ir choreografė Greta Grinevičiūtė, kuriai gimė idėja sukurti spektaklį niekada jos šokančios ar vaidinančios nemačiusiam, bet vienam ją užauginusiam tėčiui.

Vismantės Ruzgaitės nuotr.

Gausios kūrybinės komandos sukurtas šokio monospektaklis remiasi itin intymiais ir sudėtingais dukters ir tėčio santykiais bei jausmais. Tačiau spektaklyje jie paskęsta išorinių aplinkybių, teatro

elementų ir tekstų gausoje. Matyt, panašiai kaip ir gyvenime.

Spektaklio „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ scenografijoje dominuoja bevardės alaus skardinės bei televizoriai, kurie vis transliuoja sukurto ir perkurto pasaulio vaizdus. Ekranuose nesunku atpažinti parodijuojamas reklamas bei G.Grinevičiūtės ir spektaklio režisieriaus Pauliaus Markevičiaus atkuriamas kultinių filmų, tokių kaip „Armagedonas“, „Graži moteris“, „Švytėjimas“ ir kt., scenas (vaizdo autorė Saulė Bliuvaitė, operatorė Vismantė Ruzgaitė, vaizdo šviesų dailininkas Jurgis Matulevičius). Kartu su radijo (TV) interviu parodija, kuria prasideda ir vėliau link finalo artėja spektaklis, tai sudaro glamūrinį foną namų, buities erdvei, o kartu kontrastuoja su realybe, kuriai neparuošia daugeliui mūsų augant namų židinį atstojusi kvadratinė dėžutė: televizija bei filmai, žadėję princą ir laimingą ateitį (dramaturgė Kristina Steiblytė). Tad bręstant ir savarankiškai dėliojantis gyvenimą ištinkanti realybė gali gluminti.

28 // © 37O

Neretai šokio ir teatro atlikėjams, sumaniusiems kurti monospektaklį, rekomenduojama pasikviesti režisierių, gebantį suteikti žvilgsnį iš šono. Šiuo atveju spektaklio režisierius P.Markevičius tapo dominuojančia spektaklio figūra, prisodrinusia šokio spektaklį lietuvių teatro tradicija. Tai privertė pasiges-

ti G.Grinevičiūtės sceniniams įvaizdžiams būdingo vitališkumo ir aštraus nuoširdumo, kurie šį kartą sukoncentruoti tik į kelias atskiras scenas. Tačiau šokio blizgučių lietuje skausmingo žavesio tai neužgožė.

Rekomenduojama vis dar ieškantiesiems būdų susikalbėti su artimaisiais.

Nerekomenduojama besitikintiesiems daug šokio.

4 MORTOS

Kauno kamerinis teatras pastaruoju metu pamėgo ritualus. Čia vyksta Karolinos Žernytės vien tik moterims skirtas pojūčių ritualas „Atvira oda“. O jam kontrastą sudaro režisieriaus Dariaus Rabašausko kartu su žavių aktorių kvartetu sukurtos „4 Mortos“. „Atvira oda“ alsuoja vitališkais moteriškumo kerais, o „4 Mortos“ dvelkia mirtimi.

Jaunos, grakščios ir žaismingos aktorės Simona Bladženauskaitė, Rūta Kumpikaitė, Laurita Peleniūtė, Jonė Dambrauskaitė scenografės ir kostiumų dailininkės Lauros Luišaitytės apvilktos elegantiškomis, praėjusio amžiaus pradžią primenančiomis suknelėmis, šiurkščiais vilnoniais paltais bei prisidengusios juodomis kaukėmis, įkūnija Mortas ir entuziastingai prisistato kiekvienam žiūrovui. Viso pasirodymo metu jos siaučia, šoka, žaidžia, dainuoja, kartoja priežodžius ir šiurpokas skaičiuotes, kūrena ugnį, skleidžia kerus. Kitaip tariant, iš folkloro elementų, jų interpretacijos ir suvaldyto jaunatviško šėlsmo kuria žaismingą mirties prisijaukinimo ritualą.

Vis dėlto ritualui būdingais pakartojimais perpildytas pasirodymas taip ir nevirsta visaverčiu spektakliu. O tautosaka grįsti žaidimai su mirtimi taip ir netampa artikuliuotu pasakojimu ar komentaru. Spektaklyje, regis, koncentruojamasi į atskirus elementus kaip visumą, suvokiant tik bendrą atmosferą.

Ritualas nevirsta veiksmu, o skaičiuotės ir dainos – pasakojimu. Taip ir lieka

Deimantės Piraitytės nuotr.

ŽIŪRĖKITE KAUNO KAMERINIAME TEATRE Repertuarą sekite www.kamerinisteatras.lt

tik besikartojančių, mirties link vedančių žaidimų virtinė, kažkiek primenanti vaikystės pasakas, tik baisesnes. Taigi kūrėjų pasirinktas įvardijimas „vakarėlis su mirtimi“, matyt, gana tikslus.

Rekomenduojama skaičiuočių ir strašylkų mėgėjams.

Nerekomenduojama besitikintiesiems visaverčio teatro spektaklio.

Į ŠVYTURĮ

ŽIŪRĖKITE MENŲ SPAUSTUVĖJE (ŠILTADARŽIO G. 6, VILNIUJE) Repertuarą sekite www.klaipedosmuzikinis.lt

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro nuotr.

Kamerinė opera dažniau nepriklausomai scenai būdingas žanras, tačiau jį išbandyti jau beveik prieš metus ryžosi ir Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, kurio repertuare pasirodė kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės ir libreto autorės Gabrielės Labanauskaitės-Dienos opera „Į švyturį“, pagal to paties pavadinimo modernizmo rašytojos Virginios Woolf romaną. Režisuoti šį šiuolaikinį kamerinį kūrinį ėmėsi klaipėdietė režisierė Loreta Vaskova.

Spektaklio scenografė ir kostiumų dailininkė Olga Nikitina operos veikėjus, kamerinį muzikantų ansamblį ir žiūrovus įkurdino vienoje filmavimo paviljoną primenančioje erdvėje. Operos, kaip ir romano, veiksmas vyksta saloje esančiame Ramzių šeimos vasarnamyje, kur, be šeimininkų, apsistoja ir svečiai, kartu čia leidžiantys atostogas. Tad ant dirbtinės žolės vaikštantys, gulinėjantys ir badmintoną žaidžiantys operos veikėjai dėvi baltus drabužius ir iš pirmo žvilgsnio nerūpestingai leidžia laiką.

Operos muzika, vizualiniai sprendimai ir mizanscenos kupini tingaus geresnio oro laukimo ateities pažadų – viskas čia vystosi tyvuliuojančio vandens tempu su vis kylančio nerimo, negeros nuojautos prieskoniu, regis, idiliškoje vasarnamio aplinkoje. Ši tingumo atmosfera išlieka ir antrame operos veiksme, nors po dešimtmečio susitinkančių operos veikėjų likimai – dramatiškai pasikeitę.

Tik ateities laukimą čia pakeičia atsiminimai ir nostalgija praeičiai. Tačiau vis laukiant išsipildymo, lieka galioti diena dieną keičiančios kasdienybės tvermės dėsniai.

Moteriškoji „Į švyturį“ kūrybinė komanda moterų ir vyrų veikėjų dialoguose paaštrino feministinės kritikos aspektus, tiesmukai aiškiai išreikšdama patriarchalinio požiūrio ribotumą.

Operos kūrėjos pripildė kamerinę jos erdvę ne tik laukimo, bet ir uostamiesčio scenai tokio būdingo absurdo bei būties paradokso suvokimo atmosferos.

Rekomenduojama šiuolaikinės operos mėgėjams.

Nerekomenduojama klasikinės operos apologetams.

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Kiekvienas yra mokslininkas, bet tik mokslininkai tai žino. Šį kartą Alisa atsidarė laboratoriją, kurioje – lietuviški projektai su moksliniais pamatais. Save susitvarkantis stalas, eterinė kvapų lazdelė, pataisanti reikalus blogą dieną, molekulinių šokoladų kolekcija, įrodanti, kad kefyras yra pieno pergalė prieš laiką. Be viso to, Leonardo da Vinci įkvėptas sąsajų keitiklis, kurio kodą nulauš tik inžinieriai, interaktyvusis žaidimas, norintiesiems patirti kosmosą ant stalo ir mobilioji lietuviškos arbatos laboratorija, kurioje ne tik ramunėlės ir čiobreliai, bet ir iš duonos išrasti šaukšteliai. ..

Sąsajų keitiklis „The Vinci“

.

LIETUVA Diz. Denisas Orlenokas www.the-vinci.eu

Interaktyvusis stalo žaidimas „Secret Sense“ LIETUVA Diz. Gabrielė Ugnė Petrauskaitė, Greta Dumčiūtė

Deniso Orlenoko nuotr.

„Secret Sense“ – suaugusiesiems skirtas interaktyvusis komunikacinis žaidimas, padedantis tobulinti loginį mąstymą ir atrasti kosmosą ant stalo. Kuriant žaidimą pagrindinis tikslas

buvo suteikti kosmoso erdvei naują išvaizdą. Futuristinis dizainas – loginė kelionė į besvorę erdvę, kurioje veikiamas gravitacijos levituoja ne tiek kūnas, kiek protas.

Pakuotės dizainą įkvėpė kelionės ir žvalgyba, o persišviečianti kuprinė specialiai sukurta šiuolaikiniam tyrėjui, kuris nebijo naujų iššūkių. Pasiklyskite – raskite vietas, kuriose niekada nesate buvę, kad ir sėdėdami prie stalo.

Stalas MWD

LIETUVA Diz. Barbora Adamonytė-Keidūnė www.briskdays.com

Agnės Vyšniauskaitės nuotr.

Šokoladų kolekcija „FORAGER“ Lietuviškos arbatos laboratorija „T-LAB“

LIETUVA Diz. Laura Grigaliūnaitė, Marija Puipaitė, Domantas Užpalis, Giedrė Ramonaitė, Birutė Zokaitytė www.chocolatenaive.com

LIETUVA Diz. Agnė Vyšniauskaitė

© 37O

Arbatos gamyboje kaip ir moksle – svarbiausia nebijoti eksperimentuoti!

Tai jums pasakytų ir kiniškos arbatos išradėjas Buda. Tik šį kartą pas mus eksperimentų sala su lietuviška arbata.

T-LAB yra edukacinis, Lietuvą ir lietuviškos arbatos paveldą reprezentuojantis projektas. Mobilioji laboratorija įtraukia į arbatos gamybos procesą, kurio metu vartotojas gamina arbatą pagal savo sveikatos poreikius. Ingredientų išdėliojimas paremtas žmogaus pažintiniais pojūčiais: rega, uosle, lytėjimu, skoniu, o be gyvų žolelių patiekiami džiovinti vaisiai ir uogos bei šaukšteliai, kurie (nepatikėsite) pagaminti... iš tikros lietuviškos ruginės duonos.

Vytauto Narkevičiaus nuotr.

30 // EMKO nuotr.

Kvapų lazdelė „The Essence Wand“

Turime tipologiškai naują kvapų kultūros objektą, gerinantį savijautą ir gyvenimo kokybę, ir „European Product Design Award“ apdovanojimuose paėmusį sidabrą! Jokios magijos, vien mokslas ir dizainas. Kvapai veikia maitinimosi įpročius ir potyrius: mėta (mažina alkį), imbieras (slopina pykinimą), citrina (detoksikuoja), apelsinas (tonizuoja), greipfrutas (uostai, kai nėra apetito). Kiekvienas kvapas atpažįstamas pagal spalvą, tai replika į sinesteziją – dviejų ar daugiau pojūčių atsiradimą, dirginant tik vieną jutimą. Realiai tai yra modulinė sistema su eteriais, panaudojant acetilceliuliozės filtrus – taip aliejai niekada neišsilies bei nesugadins jūsų baltų marškinių, marškinėlių, chalatų, treningų ir t.t.

LIETUVA Diz. Inesa Malafej www.etcetc-studio.com

Jei Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ar Maironis gyventų dabar ir sugalvotų važiuoti į ikėją pirkti rašomojo stalo, tai mes jiems pasiūlytume geresnį variantą – jaunųjų lietuvių dizainerių sukurtą „My Writing Desk“, skirtą kūrybingiems ir darbingiems žmonėms (bedarbiams stalų nereikia). Esmė ta, kad stalas sukonstruotas taip, kad maksimaliai sumažintų daiktų kraterį ir chaotišką netvarką, kylančią kūrybinio ar mokslinio darbo metu. Dėl ypatingos konstrukcijos visi darbui reikalingi daiktai gali būti sudėti aplink darbinį paviršių, taip padidinant jį iki pat kraštų ir jokio nerimo, kad kas nulėks žemyn!

Laurynos Narkevičiūtės nuotr.

Guodos Jucevičiūtės nuotr.

O čia prasideda lietuviškasis L.da Vinci kodas. Tai prietaisas, skirtas automatikos ir energetikos inžinieriams, bet jo dizainas įkvėptas renesanso vunderkindo L.da Vinci piešinio „Vitruvijaus žmogus“. Todėl jis toks gražus, o elementų išdėstymas vizualiai pratęsia žmogaus figūros linijas. Sąsajų keitiklio paskirtis – supaprastinti inžinierių darbą, leidžiant jiems nesinešioti begalės skirtingų antgalių ir kabelių, o turėti tik vieną keitiklį su priedais. Už „The Vinci“ dizaineris Denisas Orlenokas gavo aukščiausią, platininį apdovanojimą italų dizaino konkurse „A‘Design Award“ ir tai yra antroji platina lietuvių rankose.

.

Ši kolekcija yra lengvai išprotėjęs eksperimentas, įkvėptas molekulinės virtuvės. Visų pirma jie dekonstruoja visus šokolado ingredientus, o tada sujungia atgal, kad sukurtų patentuotas formules. Taip atsiranda molekulinis šokoladas su netikėtais priedais: medumi, grybais ir net kefyru! Laukinis „Porcini“ su miško baravykais buvo išrastas visiškai atsitiktinai, „Ambrosia“ pagamintas iš žiedadulkių ir medaus su spygliuočių poskoniais, o kefyrinis „Kefir“ yra pieno pergalė prieš laiką. Sklando kalbos, kad paslaptingas kefyro grybas perduodamas iš kartos į kartą, o dėl šokolade esančių gyvų mikroorganizmų plytelė subręsta kaip sūris. Išeina brandintas šokoladas!