370 nr 67

2018 birželis #67

DOMINYKAS VAITIEKŪNAS: KAI AŠARŲ PAKALNĖJE UŽAUGA PAKALNUTĖS (NE)LIŪDNA MARIJOS KAVTARADZĖS VASARA MILIJONAS ŽINGSNIŲ, ŠIMTAI EILĖRAŠČIŲ

PASIFESTIVALINAM?

#67 PASIFESTIVALINAM? Rašė Jurgita Kviliūnaitė

NUMERIO BENDRADARBIAI: LIUCIJA ADOMAITĖ

L

FILOSOFUOJANTI MADOS ŽINOVĖ

ietuvą jau kurį laiką galima vadinti ne tik Marijos, bet ir festivalių žeme. Metalo, roko, popmuzikos, bardų, bliuzo, kantri, etnomuzikos, elektroninės muzikos – jeigu turit laiko, pinigų ir sveikatos (čia aš nebūtinai apie alkoholį – miego trūkumas irgi turi įtakos darbingumui), galit kone kas savaitgalį linksmintis juose visą vasarą.

O jeigu visko, ką išvardijau, turit daugiau nei statistinis lietuvis, tada verta išmėginti ir festivalius užsienyje. Ir ne tik tuos, kurie vyksta panosėje (į „Positivus“ Latvijoje ir į „Open‘er“ Lenkijoje šiemet mielai nulėkčiau vien tik dėl Nicko Cave‘o!), bet ir tolimesniuose Europos kampeliuose rengiamus. Kai kuriuose jų muzikos būna tiek daug ir tokios įvairios, kad vieno festivalio įspūdžių gali užtekti visai vasarai. Suprantama, į tokius kaip Roskildės (Danija) ar Glastonberio (Didžioji Britanija) patekti jau be šansų – bilietai į juos išperkami per kelias valandas, vos tik jie atsiranda prekyboje (čia labai tinka patarlė „Roges ruošk vasarą“), dabar jų ieškoti yra tas pats, kas adatos šieno kupetoje.

Vis dėlto, jeigu mokate naudotis gūglu, tikrai rasite bilietų į ne tokius populiarius, bet visai neblogą line-up sugebėjusius parengti festivalius, kaip, pavyzdžiui, Budapešte visą savaitę vykstantis „Sziget“, kuriame šiemet pirmais smuikais grieš „Arctic Monkeys“, „Gorillaz“, Lana del Rey, „Mumford & Sons“ ir Kendrickas Lamaras. Na, aš čia tik vieną kortą ištraukiau. Ir tokią labai jau mainstream.

Tačiau turiu pasiteisinimą: kaip ir pas mus, taip ir užsienyje festivalių tik daugėja, todėl geriau rinkis pats, mielas skaitytojau. Vieni jaučiasi gerai didžiuliame muzikos katile, kai norisi pasidalint į kelias dalis, kad viską suspėtum išgirsti. Kitiems patinka maži ir jaukūs nišiniai festivaliai, kur groja vos keli kolektyvai, apie kuriuos mažai ką ir girdėjo, tačiau veiksmas vyksta kokioje nors ypatingai gražioje vietoje. Žodžiu, čia jau prasideda skonio reikalai. Ir vis dėlto vieną patarimą kaip vyresnės kartos melomanė turiu: iš patirties sakau, kad neverta savęs spausti į kažkokius vieno stiliaus rėmus, nes ir gyvenimas nėra vien tik juodas ar baltas. Jeigu laikai save prisiekusiu metalistu, nors kartą pamėgink paragauti elektronikos – juk negali žmogus vien tik cepelinais maitintis visą gyvenimą, kartais reikia ir kitokio maisto.

Kadangi perėjau prie maisto, tai čia irgi turiu patarimų. Mes, lietuviai, labai mėgstame į festivalius jo prisivežti tiek, kad užtektų viso mikrorajono benamių gvardijai pamaitinti. Ir dažnai netinkamo, greitai sugendančio arba bent jau prekinę išvaizdą prarandančio. Taip elgiamės iš taupumo, nors, mano galva, šitoje vietoje nepritaupysi. O jeigu gerai paskaičiuosi, paaiškės, kad nesutaupei, o priešingai, išleidai daugiau prisipirkdamas kalną visokio š..., kurį dar nesibaigus festivaliui išmetei. Galų gale pinigais galima įvertinti ir laiką, kurį praleidai kurdamas kepsninę ir kepdamas šašlykus. Galbūt tuo metu galėjai patirti ekstazę klausydamasis muzikinio atradimo arba dalyvauti festivalio pasiūlytoje edukacinėje ar meninėje veikloje, kurios daugiau gyvenime neturėsi galimybės išmėginti. Mano pasiūlymas – iš festivalio pilnomis rieškučiomis semti viską, ką tik gali, – klausykis muzikos, bendrauk, skanauk.

JONAS BRAŠKYS („GINTARINIAI AKINIAI“) KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

GODA DAPŠYTĖ TAMSTA MOKSLŲ DAKTARĖ, JAUNOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

DAIVA JUONYTĖ KRUOPŠTI IR DARBŠTI NAUJOKĖ

Na, apie alkoholį gal nekomentuosiu, bet ne todėl, kad bijau cenzūros. Gal dabar nustebinsiu net ir savo bičiulius, bet festivalių naujokų neraginsiu iš rankų nepaleisti alaus bokalo. Man asmeniškai visada liūdna matyti savo pajėgumų nesugebančius įvertinti lietuviškus beržus ir drebules, svyruojančius nuo pat labo ryto (kam ta kava, jeigu yra alaus), o vakare, kai prasideda svarbiausioji dalis, miegančius per dieną pirčių temperatūrą pasiekusiose palapinėse.

Va čia tai tikrai pinigų mėtymas į balą – juk prisigerti galima ir namuose. Na, bet kam nepasitaiko, kaip sakoma...

Sutinku, kad festivaliai yra gana brangus malonumas, net ir savi, lietuviški. Tad jeigu neuždirbat milijonų, verta apgalvoti savo vasaros pasirinkimus. Na, yra ir kitokių galimybių – dažnas festivalis ieško savanorių, kuriems už pagalbą atsilygina ne tik kvietimu į festivalį, bet ir maistu. Dar galima įsidarbinti festivalyje alaus ar kavos pilstytoju. Žodžiu, jeigu labai norėsi, galimybių surasi. Ir patikėkit, net jeigu esate prisiekęs namisėda, festivalyje jums tikrai patiks. Na, nebent ir ten nuvykę sėdėsite vienas po medžiu ir lauksite, kol jus kas nors pralinksmins.

Apie kelis vasaros festivalius galite pasiskaityti šiame numeryje. Rekomendacijas parengėme kartu su jų organizatoriais. Sezonas tik prasideda, liepą festivalių temą pratęsime. O kol į juos neiškeliavot, rekomenduojame paskaitinėti žurnalą, kuris šį kartą labai muzikalus: Goda kalbėjosi su dainavimo įgūdžius nusprendusiu patobulinti aktoriumi ir laidų vedėju Dominyku Vaitiekūnu, Toma pasidomėjo, apie ir kodėl dūzgia „Kamanių šilelis“, Jonas perklausė naujausius albumus. Ir tai, žinoma, ne viskas – dar turime interviu su estų menininke Liisa Kruusmägi, kuri liko apžavėta Kauno, režisieriaus Antano Obcarsko mintis apie spektaklį „Voicekas“, spektaklių ir knygų recenzijas, poeziją po Lietuvą nešiojusių aktorių įspūdžius. Žodžiu, gero skaitymo ir puikios vasaros jums, mielieji. Pasifestivalinam!

SANDRA KLIUKAITĖ ALISOS STEBUKLŲ LENTYNOS TURINIO EKSPERTĖ

AUKSĖ PODOLSKYTĖ KINO MYLĖTOJA, NESPJAUNANTI IR ANT KITŲ MENO SRIČIŲ

GIEDRĖ STEIKŪNAITĖ ŽMOGUS, KURIAM RŪPI VISO PASAULIO PROBLEMOS

TOMA VIDUGIRYTĖ MUZIKA BESIDOMINTI NAUJOKĖ

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 3, 4, 5, 6, 7, 8, 10, 11, 12, 14, 15, 16, 17, 20, 21, 22, 24, 25, 26, 28, 29, 30, 32, 34 p.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kaunodiena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Maketavo Vaida Dosinienė Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #67, birželis, 2018 Reklaminiai straipsniai žymimi

Kipro Kublicko nuotr.

KAI AŠARŲ PAKALNĖJE UŽAUGA PAKALNUTĖS POKALBIS APIE MUZIKĄ IR GYVENIMĄ SU SCENOS MENŲ ATLIKĖJU DOMINYKU VAITIEKŪNU Rašė Goda Dapšytė

4 // © 37O

Aktorius ir dainininkas Dominykas Vaitiekūnas, pats save įvardijantis scenos menų atlikėju, pastaraisiais metais ryškiai pakeitė veiklos kryptį. Atsisveikinęs su jį išgarsinusiu televizijos projektu ir drauge su kolegomis Aiste Lasyte ir Vaidu Kublinsku išleidęs į pensiją jų prieš dešimtmetį, dar studijų metais, sukurtą grupę „Liūdni slibinai“, D.Vaitiekūnas pasinėrė į Lietuvoje vis dar atsargiai, o gal net skeptiškai vertinamą muzikinio teatro sceną. Apie tai, kas jį pastūmėjo pokyčiams, ir susitikome pasikalbėti jo kūrybinėje studijoje Vilniaus senamiestyje.

– Susidaro įspūdis, kad tavo gyvenime – pokyčių metas.

– Taip, pokyčiai mano gyvenime prasidėjo maždaug prieš pusantrų metų.

Praeiti metai buvo skirti sustoti ir pasižvalgyti atgal, tada pasižvalgyti į šalis ir mesti žvilgsnį į priekį tam, kad pamatyčiau, kur norėtųsi keliauti. Pasižvalgyti pavyko, bet ar pavyko atsidurti ten, kur norėčiau save matyti, – spėkite… Bet kadangi mąstau dažniausiai ilgomis ir ambicingomis distancijomis, o teleportacijos mechanizmo niekur neradau, tai po truputį keliauju.

Mano žvilgsnis į save ir gyvenimą pastaraisiais metais buvo labiau vidinis. Daugiau susijęs su mėginimu save suprasti. O kur noriu eiti profesiškai, supratau jau anksčiau. Tik, kai supranti, ko nori, reikia daryti. Geri dalykai – patys žinote – greitai nesidaro. Kita vertus, esu linkęs pernelyg viską apsvarstyti, tad, kai kiti jau būna pasiekę pusiaukelę, aš vis dar sėdžiu ir filosofuoju, kuris kelias yra tiesesnis. Bet į savo taškus aš gyvenime nukeliauju. Tik gal ne taip greitai kaip kiti.

– Gal todėl nuolat mokaisi ko nors naujo?

– Ai, velnias žino, ko aš vis mokausi. Matyt, vieno atsakymo nėra. Ir dėl to, kad nemoku būti sau pakankamas toks, koks esu šiandien. Dėl to, kad esu perfekcionistas ir juvelyriškai dailinu viską, ką darau. Ir dėl to, kad man tikrai labai smagu mokytis, tobulėti, sužinoti, pasikrauti, pasipildyti. Esu įpratęs mokytis ir jaučiu intelektualinį alkį. Aišku, yra ir kita medalio pusė – ne tokia filosofiška – kai buvau 25-erių, ėmiau jausti, kad dramos aktoriaus kelias man nesikloja.

Tačiau scena man vis tiek buvo namai, ta vieta, kur aš jaučiausi savimi. Tuomet paklausiau savęs, kas man labiausiai mano profesiniame gyvenime patinka. Ir atsakymas buvo – muzika. Tai, ko niekada profesionaliai nesimokiau.

Tačiau mano prieiga prie muzikos buvo labai mėgėjiška. Vėliau prie jos prisiartinau per aktorinį dainavimą, kai su savo grupe „Liūdni slibinai“ patekau į Lietuvos muzikos sceną. Tada sekė muzikiniai spektakliai, koncertai su kolektyvu „Sounds in G“, galiausiai miuziklo partijos, kurioms turimų įgūdžių nepakako. O dar noras ir ambicija kurti muziką. Tai pradėjau mokytis. Atpažinti gamą smuiko rakte ir ją sugroti viena ranka išmokau būdamas 27-erių.

Bet iki tol pavyko sukurti ir išleisti keturis albumus. Įdomiausia tai, kad muzika man sugrąžino meilę teatrui. Po studijų aš pusantrų metų nekėliau kojos į teatrą. Aš teatro nekenčiau. Tai buvo tai, kas mane apgavo, įskaudino, atstūmė. Vėliau supratau, kad tai buvo tiesiog keleto žmonių įtaka, o teatro menas čia niekuo dėtas. Ir tą meilę man grąžino Jonathano Larsono miuziklas „Rent“ ir Angel vaidmuo. Tas personažas ieškojo meilės ir labai daug jos turėjo. Pradžioje jį norėjosi kurti labai ironiškai ir sarkastiškai, kol galiausiai suvokiau, kad vaidmenį reikia atrakinti per meilės prizmę, kurios gyvenime aš šiaip turiu daug. Tuomet gana staigiai ėmė keistis mano požiūris į tai, ką darau, požiūris į vaidmenį, į sceną. Pamenu, tuomet labai daug ašarojau nuo gyvenimo grožio ir iš dėkingumo, kad gyvenimas man atnešė šį vaidmenį, kolegas, žanrą ir tuos tekstus. Sulaukiau netikėto skambučio iš kompozitoriaus Laimio Vilkončiaus, jis pasakė, kad norėtų rašyti miuziklą simfoniniam orkestrui ir trims aktoriams, paklausė, ar galėtų rašyti pagrindinį vaidmenį man. Tuo pat metu susisiekė kompozitorė Zita Bru-

Roberto Riabovo nuotr.

– Gal „Rent“ sėkmė žymi tam tikrą šio žanro renesansą mūsų scenoje?

– Miuziklas „Rent“ Lietuvos scenoje egzistavo itin trumpą laiką, tačiau paliko nemažai žymių. Spektaklis buvo parodytas vos septynis kartus, iš kurių man teko vaidinti keturis, bet kas antrą savaitę vis dar sutinku žmonių, sakančių, kad matė „Rent“, ir klausiančių, kodėl jis neberodomas. Turint omenyje, kad jau praėjo dveji metai, akivaizdu, kad šis spektaklis paliko publikai ryškų įspūdį. Regis, įspūdį jis paliko ir valstybiniams muzikiniams teatrams, kurie po truputį ėmė sukti šiuolaikinių miuziklų keliu. Labai tikiuosi, kad šis žanras Lietuvoje įgaus kokybę ir prasmę greičiau, nei aš tapsiu pensininku. Bet žanras jau po truputį atsigauna. Renesansu gal to ir nepavadinsi, bet vėlyvieji viduramžiai jau baigiasi.

– Tačiau vaidmenų miuzikluose kūrimas nėra vienintelė muzikinio teatro forma tavo dabartinėje kūryboje.

– Jei Lietuvoje gaučiau pakankamai galimybių dalyvauti atrankose, įtariu, tuo užsiimčiau gerokai daugiau. Nors miuziklo žanras net ir Vakaruose yra gana siauras, todėl nemanau, kad man tik jo ir užtektų. Mano charakteris gana veržlus, o kurti man norisi visada, bet ne visada gyvenimas dosnus būna tiek, kiek man norėtųsi. Tad iš šios inercijos ir svarstant savo muzikinę tapatybę prieš metus gimė kartu su Martyno Levickio vadovaujamu styginių ansambliu „Mikroorkéstra“ sukurtas projektas „Muzikanto išgyvenimo simfonija“. Po šio projekto ėmiausi kitos labai ambicingos kūrybinės avantiūros, kuri viešai bus pristatyta šį rudenį. Gal tai bus galima apibrėžti kaip hauso stiliaus reviu, gal tai bus elektroninis miuziklas, o gal kažkas daugiau. Projektas vadinsis „Geras žmogus“ ir atstovaus mano šį pavasarį įkurtiems kūrybos namams „Geri žmonės“.

Dar viena veiklos kryptis – šiuolaikinių vakarietiškų miuziklų monologų ir dialogų programa, kurią atliekame kartu su Oneida Kunsunga-Vildžiūniene. Tai šiuolaikinių kompozitorių šnekamąja kalba parašyti brodvėjiniai skečai, daugiausia apie komplikuotus santykius.

– Greta kūrybinės veiklos randi laiko ir įvairioms socialinėms iniciatyvoms. Regis, šios veiklos papildo viena kitą.

– Dalyvauju ir kalbu apie tai, kas man tuo metu atrodo svarbu bei prasminga. Kadaise daug kalbėjau apie savo, kaip LGBT žmogaus, tapatybę, kuri tuo metu atrodė svarbiausia mano asmenybės dalis, tačiau kai atsivėrus dingo konfliktas, man atrodo, kad ta dalis nei tokia didelė, nei ką. Žymiai didesnę mano dalį užima poreikis kurti, melancholija, nerimas, blaškymasis ir toks nenuilstamas noras būti pastebėtam bei įvertintam.

Jau daugiau nei metus mano gyvenime egzistuoja psichoterapija, tad man labai norėjosi prisidėti prie „Jaunimo linijos“ akcijos. Nes viena didžiausių mūsų šalies bėdų yra emocinis neraštingumas ir nacionalinė bėgimo nuo savęs sporto šaka. Mums ne gėda nueiti pas stomatologą, kai skauda dantį, tačiau kai patiriame emocinių svyravimų, kurių, manau, patiria visi, kreiptis pagalbos baisiai gėda. Brendau terpėje, kuri emociškai žiauriai toksiška. Kalbu apie siaubingą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos emocinį lauką, tiesiog nuostabią terpę vešėti visoms ligoms, kokios ten ir tarpo. Man atrodo, kad svarbu kalbėti apie tai, kas tau rūpi. O tai, kad tos temos nepatogios, tai taip, jos nepatogios ir man, bet užsimanėte, kad gyvenimas būtų patogus, kai jis toks negali būti.

„Muzikanto išgyvenimo simfonija“

KŪRYBA MANE ŽAVI TUO, KAD GALI TARNAUTI KAIP TERAPINIS FILTRAS, LEIDŽIANTIS SPALVINTI SAVO SCENINĮ GYVENIMĄ DALYKAIS, KURIE TAVE KUTENA ŠIANDIEN.

Aš ir kūryboje stengiuosi kalbėti apie tai, kas yra aktualu šiandien. Naujajame projekte pasirodysiu kaip savo alter ego Vitalijus Špokaitis, kuris gyvenime peržengė panašius slenksčius kaip ir aš. Kūryba mane žavi tuo, kad gali tarnauti kaip terapinis filtras, leidžiantis spalvinti savo sceninį gyvenimą dalykais, kurie tave kutena šiandien. Nesvarbu, ar tai yra popmuzika, miuziklas, ar dramos spektaklis. Kaip scenos menų atlikėjas, pastaraisiais metais mokausi į savo sceninius projektus įlieti tai, kuo gyvas esu dabar. Pavyzdžiui, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro miuzikle „Čikaga“ vaidinu serviso darbuotoją – žmogelį, kurio niekas negirdi ir nemato, o dar ir žmona nukneckina meilužį. Aš taip laukiu savo gabalo antrame veiksme, nes išeinu ir vis tiek dainuoju apie save. Kartais tiesiog nerandi savęs medžiagoje.

– Tai iš minėtojo taško A į tašką B keliauji tobulėjimo keliu?

– Aš keliauju nuo taško prie taško, kartais maloniai bastausi, kartais pelkėmis brendu. Bet, ko gero ne tam, kad taške B aš atrasčiau save tobulą, o tam, kad užpildyčiau savo vienatvę ir brisdamas per pelkę save pažinčiau. O kita vertus, vienas žmogus man pasakė, kad aš ne „human-being“, bet „human-doing“. Ir turiu įtarimą, kad tas žmogus buvo teisus.

„Čikaga“

Romualdo Stonkaus nuotr.

Gyčio Vidžiūno nuotr.,

– Regis, nesi vienintelis skeptiškai žiūrintis į miuziklus. Šis žanras Lietuvoje vis dar sunkiai prigyja. Kaip manai, kodėl?

– Todėl, kad turime tik lietuvišką miuziklo tradiciją, kuri tokia labiau tradicijėlė, o ne tradicija. Ir absoliučiai neturime profesionalios šio žanro mokyklos. Man labai patinka „Velnio nuotaka“, „Ugnies medžioklė su varovais“, „Meilė ir mirtis Veronoje“. Tai labai kokybiški nacionalinio miuziklo pavyzdžiai. Tačiau nuo šito taško mes niekur toli nepajudėjome. Vakarietiško miuziklo neįsileidome, nes turime nuostatų dėl žanro ir dėl to, kad mums patinka nuo Vakarų atsilikti pora dešimtmečių. Taip miuziklo niša atsiduria klasikos atlikėjų rankose. Ir miuziklas staiga išžaginamas operetės atlikimo maniera ir miuziklo ten nebelieka. Gaila, kad nesame atradę įvairių šiuolaikinių miuziklų, tokių kaip sarkastiškasis „The

Book of Mormon“ arba JAV be galo populiarus „Dear Evan Hansen“, pasakojantis apie patyčias ir sociofobiją. Tačiau daugumai miuziklai vis dar asocijuojasi su „Phantom of the Opera“ ar „The Cats“.

„Natūrali fotografija“ nuotr.

žaitė ir pakvietė dainuoti jos autoriniame koncerte Filharmonijos scenoje po metų. Ir tai mane labai motyvavo.

Tad nusprendžiau, kad reikėtų pasukti miuziklo žanro link. Pradėjau lankyti „Low Air“ šokio mokyklą ir tobulindamas savo šokį jau baigiu antrą sezoną.

Pernai pradėjau važinėti pas profesorių Dereką Barnesą, su kuriuo susipažinau taip pat per „Rent“, į Londoną, ir intensyviai mokytis miuziklinio dainavimo technikos. Šiuo metu tęsiu studijas.

Smagu jausti, kad atrandu kažką naujo ir kad tai susijungia su tuo, ką mokiausi kadaise Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Labai geras jausmas, kai imi pasitikėti sukauptu žinių bagažu ir suvokti, kad šešeri studijų metai akademijoje buvo ne tik ašarų pakalnė, bet toje pakalnėje užaugo ir viena kita pakalnutė.

Bet vis dėlto į miuziklo žanrą žiūriu nevienareikšmiškai. Augau Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo ir kitų grandų estetikos apsuptyje, todėl tradicinis miuziklas kelia man šiokių tokių estetinių įtarimų.

„Rent“

Kompozitorės Zitos Bružaitės autorinis koncertas, kairėje – dirigentas Modestas Barkauskas.

2015-aisiais pilotas Andreasas Lubitzas pasiunčia savo vairuojamą lėktuvą myriop kartu su 144 keleiviais. 1836 m. Georgas Büchneris parašo dramaturgijos klasika laikomą pjesę „Voicekas“, kurios dėl ankstyvos mirties taip ir nespėja užbaigti. 2003 m. Britney Spears išleidžia kultinę dainą „Everytime“, o praėjus dar keleriems metams nusiskuta galvą plikai. Atlikėjos krizę komentuoja internetą užplūdę inspiraciniai memai: „Jei Britney gali išgyventi 2007-uosius, mes galime įveikti šiandieną.“ 2018-ųjų birželio 1 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre gimsta spektaklis „Voicekas“. Jo režisierius ir koncepcijos autorius Antanas Obcarskas ir dramaturgas Laurynas Adomaitis yra kaip niekad tikri: „Tai yra vidutinybių drama.“

SPEKTAKLIS „VOICEKAS“: APIE ŽMOGIŠKĄJĄ PATOLOGIJĄ Kalbėjosi Liucija Adomaitė Nuotraukos Dmitrijaus Matvejevo

Ambicingame spektaklyje herojų nėra, jame gyvena voicekai, diagnozės, skaičiai, prėski dialogai. Antanas primena, kad Britney vaizdo klipą „Youtube“ kanale žiūrėjo per 96 mln. žmonių. Mintis, kad kas dvidešimtas jų savo kasdienybėje valdo mirties grėsmę turinčias vairalazdes, mygtukus ir sprendimus, užima kvapą. Šiandien su debiutuojančiu režisieriumi kaip niekada nuoširdžiai kalbame apie jausmų banalumą, klaidas ir patologišką baimę būti ir nebūti žmogumi. Apie tai, kad visi neišvengiamai esame voicekai ir kad galbūt tai yra didžiausia mūsų tragedija.

– Labas, Antanai, kaip gyveni?

– Atvirai sakyti? Viskas lyg ir buvo labai gerai, tada išėjome į Mažąją salę ir buvo labai blogai, galvojau numirsiu, o tada kitą dieną jau buvo gerai. Yra toks momentas, kai tu susiduri su erdve, kurioje iš tiesų turės vykti spektaklis, o ji tokia keista, iškrypusi, neparuošta, neužgyventa, neprisotinta prasmių, apie kurias kalbėta prieš tai savaičių savaites.

6 // © 37O

– Bet juk, nors tai ir yra tavo režisūrinis debiutas, teatrą pažįsti nuo mažens. Užtektinai laiko tam, kad žinotum, ko tikėtis iš tos scenos. Kodėl šitas šaltas, keistas ir iškreiptas jausmas scenoje atėjo tik dabar?

– Jis privalo ateiti. Teatrą pažįstu nuo mažens ir mane jis lydi kaip piktasis šešėlis. Aš jame esu buvęs, iš jo pabėgęs, atgal sugrįžęs ir kol kas turbūt čia ir pasiliksiu. Tai yra taisyklė – vietoje, kurioje vyks spektaklis, išėję žmonės atrodo kaip pamėklės – sukaustyti, kupini baimės. Tada man pačiam pradeda trūkti to, ko teatre režisieriui niekada negali trūk-

ti, – žodžių. Pasijaučia tam tikra bejėgystė, bet dažniausiai tai yra laikina.

– Žinai, tai labai ambicingas spektaklis. Bet dabar papasakok labai paprastai, nuo ko prasidėjo „Voicekas“.

– Kartą kankino nemiga, buvau savo gimtajame mieste ir perskaičiau „Voiceką“. Tuo metu dar nieko nežinojau apie G.Büchnerį. Tačiau man įstrigo vienas momentas. Paskutinė scena pasirodė labai silpna, nes Voicekas veda Mariją nužudyti ir ji nieko apie tai nenutuokia. Aš pamačiau tokį begalinį vyriškos giminės silpnumą. Supratau, kad šis kūrinys – kaip griaučiai – yra labai tinkamas nūdienai. Tada, aš pasiskolinau koncepciją iš G.Büchnerio, nes jis ėmė istorines asmenybes ir fantazavo apie jų gyvenimus.

– G.Büchnerio Voiceką ir A.Lubitzą sieja neginčijamas istoriškumas – tai, kad jie abu buvo realiai gyvenę žmonės, tačiau A.Lubitzo faktiškumas kyla iš tragiškos statistikos.

Man įdomi ta dinamika tarp dramaturginės büchneriškos tradicijos ir matematinių skaičių, kurie išduoda kad, žinai, čia ne šiaip sau, čia žuvo žmonės. Kaip tu manai G.Büchneris būtų reagavęs į A.Obcarsko Voiceką?

– Dar pradžioje sau pasakiau – keičiasi tik įrankiai žmonių rankose, bet situacijos lieka tos pačios. Mes su dramaturgu Laurynu Adomaičiu labai daug kalbėjome apie tai, kad tu niekad nežinai, kokio normalumo žmogus sėdės prie to šturvalo ar to mygtuko, kuris lems daug svarbių dalykų. Tačiau, žvelgdamas į bet kokį beprotišką sprendimą, aš matau tam tikrą silpnumą.

– Mąsčiau apie tai, kad A.Lubitzo asmenukės internete ir pergalingi kadrai iš maratonų dabar atrodo tiesiog groteskiškai. Žinai, tos asmenukės kažkuria prasme liks amžinai gyventi gūgle. Tačiau, žiūrint į juos, susidaro įspūdis, kad katastrofos iš išorės nebuvo galima numatyti. Mes matome, kad Voicekas yra pasmerktas iš pat pradžių, nes jis yra voicekas. Ir čia kalbama apie totalinės administracijos auką. Koks jausmas kurti tai, kas jau yra sudužę?

– Iš esmės prieiga yra kuo paprastesnė. Stengiamės vengti teatrinių viražų ir vienplanės aktorinės prieigos – man ji nepatinka. Manau, kad dabartis reikalauja mintį ištransliuoti kuo paprasčiau. Tačiau G.Büchnerio atveju Voicekas viską padaro dėl moters. Kodėl moteris turi būtų pagrindinis katalizatorius? Mes stengiamės nukelti šį svorį nuo išdavystės. Svarbiausias dalykas mūsų atveju yra atsiradusi Voiceko baimė. Žinai, pjesėje jam visi sako „Tu esi Voicekas, tu esi geras, tu esi blogas, tu esi toks, tu esi toks, toks, toks.“ Mano galva, tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl atsiranda visi nuokrypiai. Vieną dieną žmonės nebenori būti tuo, kuo jiems sako, kad jie yra.

– Vidutinybių drama įdomi tuo, kad Voicekas tampa voiceku iš mažosios raidės – bendrine reikšme. Kaip populiarus prekės ženklas – sauskelnės ar gūglas. Voicekas yra voicekai, minia voicekų, visi voicekai. O tu sakai, kad, nepaisant to, čia dar yra baimės momentas. Neriame gilyn i egzistencializmą?

– Galbūt tai ne egzistencializmas, nes tai yra gana senamadiška. Aš daugiau M.Heideggerio turbūt neskaitysiu. Bet vos tik personažai praveria burną...

– ...ir pasipila...

– ...jie norėtų pasakyti kažką iš tikrųjų, bet viskas išeina taip pat. Jie nėra dostojevskiškai besitransformuojantys monolitai, bet tie gyvenimai, kurie yra jiems skirti išbandymai. Žmogaus širdis ima kovoti pati su savimi ir tada viskas pradeda putoti, ir nuo šito nepabėgsi.

– Ar tau toks absurdiškas personažų bendravimas neprimena tokios, žinai, baro filosofijos? Susėda prie stalo ir pradeda išvedžioti. „Voiceke“ dialogai atrodo tokie absurdiškai tikroviški, kad net skauda. Jūs tai vadinate klaidos teorija arba yipsais (klaidos, kurias lemiamu metu padaro labiausiai įgudę profesionalai), bet neklijuojant teorinių etikečių, kas tau yra ta klaida? Juk tai ne tik žodžiai, tai gali būti ir veiksmai, ir sprendimai, ir situacijos.

– Dabar dirbu tokiu principu, kad pasakytas žodis prieštarautų fasadui, kuris tą žodį taria. Kai kalbame apie virškinimo traktą, personažai apie jį kalba lyg tai būtų dvimečio vaiko gimtadienio šventė, ir čia pasirodo grėsmė. Tie pasakyti žodžiai yra įkalčiai to, kad norėta pasakyti kažką daugiau. Tai yra pėdsakas. Klausimas yra, kiek tu gali ištverti savo paties gyvenimą?

– Iš to neišvengiamai iškyla klausimas apie tavo sprendimą statyti spektaklį ne herojams. Niekam ne paslaptis, kad tai radikaliai skiriasi nuo įprastos lietuviško teatro tradicijos.

Jūsų komanda pasirinko kelią kurti vaidmenis no-name.

Kaip priėjai prie tokios kardinaliai kitokios interpretacijos?

– Dėl šleikštulio. Dėl savigailos. Aš nesuprantu, kodėl gamtoje taip yra, kad mes turime tiek daug kentėti. Gal čia ne kentėjimas, gal čia ir yra tas gyvenimas? Mums niekaip nepavyksta ištrūkti iš situacijų, kurios vis kartojasi. Aš sau galiu ryte prižadėti, kad nuo šiol nebevalgysiu cepelinų vakarais, bet vakare aš būtinai sulaužysiu šį pažadą. Man netelpa galvoje, iš kur šis begalinis žmogaus silpnumas. Atrodo, kad žmogus, bendrai žmogus iš mažosios „ž“, turėtų suimti save ir kažką padaryti. Būti didžiadvasiu. Oidipas kenčia savo likimą, bet iš tikrųjų niekas nekenčia savo likimo.

– Bet galbūt tai yra tiesiog nuobodu. Dėl to paprasti žmonės ir neapdainuojami, apie juos nekuriamos legendos, jų vardais nevadinamos gatvės. Ir aš vakare pasižadu nevalgyti cepelinų, ir mano motina, ir kaimynas. Tai akivaizdu.

– Mūsų tema iš tiesų yra baimė pasirodyti tiek stipriam, tiek silpnam. Atrodo, kad dabartis reikalauja nuolat pasiteisinti,

AŠ NESUPRANTU, KODĖL GAMTOJE TAIP YRA, KAD MES TURIME TIEK DAUG KENTĖTI. GAL ČIA NE KENTĖJIMAS, GAL ČIA IR YRA TAS GYVENIMAS?

kad gyveni. Visi socialiniai tinklai verčia tai daryti.

– Spektaklyje yra scena, kai Marija dainuoja Britney „Everytime“ dainą. Paaiškink tiems žiūrovams, kurie kilstelės antakį stebėdami šitą sceną, ką Britney, Marija ir popkultūra išvis turi bendro?

– Turi bendrą prieinamumą. Tos visos situacijos yra labai prieinamos ir artimos, nes jos nutinka nuolat. Ši daina turi 96 mln. peržiūrų. Akivaizdu, kad kas dvidešimtas žmogus yra klausęs tos dainos ir yra šitaip kentėjęs. Tas žmogus yra mėginęs savo skausmą, kad ir sumeluotą, pakelti į kitą lygį. Aš visą laiką džiaugiuosi, kai klausau šitos dainos ir mano rankos kyla į viršų.

– Žinai, aš manau, kad Britney yra ikona, nes ji savaime daro labai daug klaidų.

– Kai ji nusiskuto galvą, ji padarė tai, ko iš jos nesitikėjo. Visi sakė Britney: tu esi tokia ir tokia, Voicekai, tu esi toks, tau viskas gerai, bet Voicekas nudūrė Mariją, o Britney nusiskuto. Galima čia matyti paralelių.

– Britney turi tamsą ir klaidą, bet ne visi turi klaidą. Madona neturi klaidos.

– Ji net pasenti negali.

– Spektaklio žanrą apibūdinčiau kažkur tarp dokumentikos ir surrealizmo. Ta dokumentika savaime įpareigoja tavo, kaip kūrėjo, komentarui ir galų gale galbūt tavo paties istorijai.

Kur tame vaizdinyje būsi tu?

– Dauguma situacijų „Voiceke“ yra pergalvota pagal savas patirtis. Tame yra daug nuoširdumo ir susivokimo, kad vienu ar kitu atveju savo gyvenime aš niekad nepasakydavau to, ką turėjau pasakyti, ir visada pasakydavau taip, kaip reikėdavo.

– Dabar jau finišas. Kai mūsų pokalbis bus ant balto lapo, Voicekas bus ant scenos. Kokie jausmai viduje?

– Šitas vaikas turi gimti.

– Jis turi kojas ir rankas.

– Tačiau tai yra tik gabaliukas idėjos.

Savyje ji iš tikrųjų yra didelis slėgtinis.

Jei iš tiesų skirsi tam dar daugiau laiko, gali pasidaryti labai liūdna.

– Kodėl liūdna?

– Mąstant apie save.

Rašė Daiva Juonytė Nuotraukos iš asmeninio archyvo, Vytauto Paplausko ir Kauno menininkų namų

ESTŲ MENININKĖ LIISA KRUUSMÄGI: MAN LABAI PATINKA KAUNAS Gegužės mėnesį Kauno komiksų rezidencijos kvietimu Kaune gyvenusi ir kūrusi menininkė iš Estijos Liisa Kruusmägi tiesiog nušvinta klausiama apie rezidenciją Kaune. „Esu nepaprastai laiminga, kad galėjau kurti „Kitokios grafikos“ studijoje“, – šypsosi ji ir dalijasi įspūdžiais, įkvėpimais bei ateities planais.

– Kaip ieškote įkvėpimo?

– Labai mėgstu žiūrėti filmus. Kai pradėjau piešti, labai daug skaičiau. Deja, bet dabar turiu tam labai mažai laiko. Didelis įkvėpimo šaltinis yra kelionės, kurių metu pamatai labai daug dalykų ir sutinki daug skirtingų žmonių. Iš tikrųjų užtenka apsidairyti aplinkui – įkvėpimo galima rasti visur.

– Kokį keisčiausią kūrinį teko kurti?

– Pats keisčiausias turbūt buvo mano baigiamasis magistro darbas akademijoje (juokiasi). Ten aš sumaišiau daugybę skirtingų idėjų. Iš tiesų tada aš pirmą kartą supratau, kad galiu daryti ką tik noriu. Kai mokiausi mokykloje, vėliau – akademijoje, vis tiek galvodavau, ką mokytojai ar dėstytojai pasakys, atrodė, kad negaliu kurti neįprastų kūrinių, kurių negalėsiu paaiškinti ir pagrįsti. O čia pirmą kartą supratau, kad aš galiu daryti bet ką, nesvarbu, jiems patiks ar ne. Išėjo labai keistas rezultatas (juokiasi). Bet turbūt tai ir buvo pradžia to, kad ėmiau tapyti taip, kaip noriu, nekreipdama dėmesio į tai, ką daro ar mano kiti.

– Dirbate tapybos, iliustracijos ir komiksų srityse, kuriate performansus, animaciją ir skulptūras. Kaip atsidūrėte menininkų pasaulyje?

– Aš piešiau visą savo gyvenimą. Užaugau menininkų šeimoje: mano mama kūrė dizainą knygoms, tėvas irgi užsiėmė kūryba, tad mano pasirinkimas buvo labai natūralus. Galbūt įtakos turėjo tai, kad vaikystėje aš ir mano sesuo, kuri dabar yra rašytoja, su tėvais dažnai eidavome į parodas. Visada žinojau, kad noriu piešti. Taigi baigiau mokyklą ir gavusi atestatą nukeliavau tiesiai į Talino meno akademiją.

– Kada iliustracijos geriau už žodžius?

– Aš sakyčiau, kad visada (juokiasi). Kartais piešinys tikrai geriau už žodžius. Jis rodo tam tikrą jausmą, kažką, ką turi savyje ir negali išreikšti žodžiais.

– Kas jums yra menas ir koks jo tikslas?

– Sunkus klausimas. Kai gyveni tuo, negali įsivaizduoti, kad galėtum gyventi be meno. Negali sakyti, kad menas – tik pramoga, tai kažkas daugiau. Sakyčiau, kad tai šiek tiek priklauso nuo to, ko žmonės iš jo tikisi. Manau, kad tai kažkas, kuo tu gyveni, ką tu gali duoti kitiems ir ką kiti gali duoti tau.

Menas – tai galimybė duoti kitiems ką nors lengvo, šviesaus arba, priešingai, gilaus, to, kas tave padaro gyvą.

– Kaip apibūdintumėte savo kūrinius trimis žodžiais?

– Pirmiausia, spalvos. Dažnai piešiu vienišas, liūdnas merginas, taigi galėtų būti žodis „mergaitiška“. Ir svajinga.

8 // © 37O

– Jūsų interneto svetainė pilna puikių aukštos koncepcijos grafikos darbų, atliktų skirtingu stiliumi. Kaip jis keitėsi?

– Anksčiau buvo toks parodų laikas.

Rengdavau parodą ir dirbdavau pagal tam tikrą parodos koncepciją bei idėją.

Vėliau pradėjau piešti tai, kas yra mano galvoje. Pastaruoju metu man atrodo, kad visi šie dalykai tapo kažkaip susiję vieni su kitais, ir aš kuriu savo realybę.

Sunku tai apibūdinti žodžiais. Atsirado vientisumas. Žinoma, daug kas priklauso nuo darbo. Pavyzdžiui, čia, Kaune, aš kūriau komiksą ir tiesiog keliavau per miestą ieškodama įdomių ir smagių dalykų. Tiesą sakant, tai ir yra būtent tai, ką aš labiausiai mėgstu daryti: eiti ir ieškoti detalių ar įvykių, kuriuos galėčiau panaudoti savo piešiniuose.

Man patinka humoras – mano stilius nėra realistinis, galbūt kaip tik priešingai – jis vaikiškesnis. Prieš keletą metų mano kūriniai buvo labai liūdni, perteikiantys sunkias ir slogias temas. Tada supratau, kad gyvenime ir taip labai daug tamsių dalykų ir aš nenoriu jų kurti dar daugiau. Daug geriau yra džiaugtis (šypsosi).

– Visą gegužės mėnesį gyvenote ir kūrėte Kaune, kur piešėte komiksą apie miestą, įkvėptą vietos žmonių, aplinkos ir architektūros. Kas jus atvedė į Kauną?

– Mano draugas iš Rygos, leidžiantis komiksų žurnalą, pasiūlė man čia važiuoti. Jis sakė, kad turėčiau vykti į Kauną, nes jis čia pažįsta puikių žmonių, žino, jog bus paruoštos geros darbo sąlygos. Mano reakcija buvo tokia: „Hm, Lietuva… Norėčiau vykti į rezidenciją Korėjoje ar Pietų Afrikoje“ (juokiasi). Nesupratau, kaip Lietuva gali skirtis nuo Estijos. Ir tada aš atkeliavau į Kauną ir buvau taip maloniai nustebinta! Neįtikėtina! Čia taip gražu, tiek daug malonių žmonių, vieta yra nuostabi. Aš niekada nerezidavau tokioje gražioje studijoje. „Kitokia Grafika“ ir visa bendruomenė suteikė man labai daug paramos. Visada vykdavau į tapybos rezidencijas, o čia buvau pakviesta į komiksų, kuri buvo šiek tiek specializuota ir kitokia. Labai džiaugiuosi, kad „Kitokia Grafika“ turi nedidelį spausdintuvą, kuris spausdina risografijos būdu. Niekada nebuvau to dariusi ir tai buvo labai įdomu. Esu nepaprastai laiminga, kad atvykau čia.

KAUNAS NEPAPRASTAI GRAŽUS IR JAME LABAI DAUG GERŲ MAŽŲ DALYKŲ.

– Gegužės 16 d. kvietėte kauniečius į atviras kūrybines komiksų dirbtuves, kurių metu dalyviai galėjo išbandyti įvairius piešimo būdus. Estijoje tokias dirbtuves vedate kartu su menininkų kolektyvu MUST JOON. Papasakokite apie tai plačiau.

– Tai grupė, kurią sudaro iš įvairių šalių atvykę studentai, ir nors jau nestudijuoju, kartais prisijungiu prie jų. Mes kuriame gražius dalykus, kurie mums atrodo įdomūs, linksmi ir darome tai dėl savęs. Keliaudama visada noriu pasidalyti šia idėja ir kitose šalyse. Dirbtuvėse gali dalyvauti visi – nereikia turėti jokios piešimo patirties. Dažnai dalyvauja žmonės, kurie bijo piešti arba visai nepiešia.

– Gegužės pabaigoje Kauno menininkų namų galerijoje pristatėte savo darbų parodą ir rezidencijos metu sukurtą bei risografijos būdu atspausdintą nedidelės apimties mažo tiražo leidinį (ziną) „Kaunas“.

– Parodoje eksponavau tapytus piešinius, kuriuos naudojau komiksų knygai „Kaunas“. „Kitokia Grafika“ labai norėjo, kad daryčiau tapytus komiksus. Tai man irgi buvo pirmas kartas, nes paprastai tapau didelio formato darbus. Buvo labai įdomu ir smagu daryti mažus piešinukus. Manau, kad tapytos iliustracijos labai gražiai atrodo atspausdintos risografijos būdu, nes suteikia tam tikrą efektą. Dar šviežią knygą vežiausi į Rygos zinų festivalį, vykusį gegužės 25–27 d.

– Atrodo, kad esate labai patenkinta šia rezidencija.

– Aš labai ja džiaugiuosi. Galbūt ji galėjo būti šiek tiek ilgesnė, tuomet būčiau galėjusi padaryti didesnių darbų, bet taip, manau, kad viskas buvo tobula.

– Dabar gyvenate Estijoje. Neturėjote minčių kurti kitoje vietoje?

– Estija yra mano namai. Buvo visokių laikotarpių, pavyzdžiui, prieš porą metų atrodė, kad turiu iš čia ištrūkti (juokiasi). Tuo metu pradėjau jausti, kad darau tą patį, visi žino, ką aš darau, nesutinku naujų žmonių. Iš tikrųjų, labai mėgstu rezidencijas – išvykstu vasarai ar keliems mėnesiams. Nenorėčiau gyventi kitur ilgą laiką, tačiau, manau, galėčiau surasti savo vietą JAV. Iš ten man likę daug gerų prisiminimų ir patirčių. Amerika skiriasi nuo Europos, kur viskas daugiau ar mažiau panašu. Ten žmonės platesnių pažiūrų, atviresni.

Bet lygiai taip pat džiaugiuosi būdama čia.

– Koks jūsų svajonių projektas?

– Norėčiau surengti didelių tapybos darbų parodą kur nors Niujorke (juokiasi). Man atrodo, kad reikiami dalykai kažkaip ateina patys ir kartais tai dar labiau džiugina. Mėgstu malonius netikėtumus.

– Kokiais ateities planais galite pasidalyti?

– Šią vasarą surengsiu nedidelę parodą Vokietijoje. Nuo rudens turėčiau pradėti mokyti tapybos Menų akademijoje Taline. Tai bus kažkas naujo ir neįprasto.

– Kas Lietuvoje labiausiai patiko?

– Kai atvykau į Lietuvą gegužės pradžioje, mane labiausiai džiugino oras (juokiasi). Taline tuo metu buvo 10 laipsnių šilumos, o čia švietė saulė. Aš esu iš tų žmonių, kuriems reikia šviesos. Labai gerą įspūdį paliko meno bendruomenė, draugiški ir malonūs žmonės. Sutinku su draugu, sakančiu, kad Lietuva – tai Baltijos šalių Brazilija. Man labai patinka Kaunas: turite labai gražią upę ir daug įspūdingos architektūros. Kaunas nepaprastai gražus ir jame labai daug gerų mažų dalykų.

>> SCENA

Rašė Toma Vidugirytė Nuotraukos Tomo Ivanausko

Režisierė Kamilė Gudmonaitė ir aktorius Mantas Zemleckas – pora ir gyvenime, ir scenoje.

Retkarčiais jie susitinka teatro scenoje, o muzikos gurmanai juos žino kaip unikalų indie-folk duetą „Kamanių šilelis“. Gegužę 7-ąjį savo gimtadienį atšventęs duetas leidosi į koncertinį turą po Lietuvos pilis, kurio akimirkas įamžins muzikiniame filme. Tiesa, įdomus projektas tik prasidėjo, todėl Kamilė su Mantu apie jį dar nelinkę daugžodžiauti ir mieliau kalba apie kartu jau nueitą muzikinį kelią.

APIE KĄ IR KODĖL SEPTYNERIUS METUS DŪZGIA „KAMANIŲ ŠILELIS“?

10 // © 37O

2011 m. muzikinę veiklą pradėjęs menininkų duetas išleido du albumus („Viskas teka“ – 2014 m.; „Namai“ – 2017 m.) ir stebino drąsiai eksperimentuodami su folkmuzikos stiliumi ir netradiciniais instrumentais. Pirmuosiuose koncertuose „Kamanių šilelis“ savo kūrinius atliko muzikuodami su namuose ar sode naudojamais įrankiais, o štai dabar jų kūryboje girdime ir elektronikos. Pradžioje duetą pirmyn tempė paaugliškas maksimalizmas ir viskas sukosi tik apie meilę bei kūrybą. Šiandien tai du labai talentingi suaugę žmonės, savo kūryba kalbantys apie vidinius išgyvenimus ir įsiklausymo į tylą bei save svarbą.

– Neseniai šventėte savo dueto septintąjį gimtadienį ir paminėjote jį koncertuodami Šv.Kotrynos bažnyčioje. Septyneri metai yra gana nemažai.

Kokie jausmai užplūsta prisiminus pačią „Kamanių šilelio“ pradžią: pirmąsias repeticijas ir dainas?

Mantas: Visada labai pralinksmėju prisiminęs vieną pirmųjų mūsų koncertų dar tada egzistavusiame klube „Pogo“.

Tuomet šalia grupės pavadinimo buvo parašyta psycho-folk, o mudu grojome pasitelkę namų apyvokos įrankius – pjūklus, santechnikos raktus, mūsų instrumentu buvo ir vanduo. Tai buvo itin keista poezijos, triukšmų ir primityviosios muzikos samplaika. Aš iki šiol nesuprantu, iš kur atsirado ši inspiracija. Tikriausiai tuo metu skaitėme mus

Kamilė: Taip, bus nemažai koncertų ir dėl to labai džiaugiamės. Į Portą mus kviečia jau trejetą metų. Vis nesutapdavo datos, tačiau pagaliau vykstame į šį nuostabų miestą. Grosime ir Latvijoje, festivalyje „Zemlika“, kuriame jau esame koncertavę prieš keletą metų. Kadangi tekstas mūsų muzikoje yra labai svarbus, visada įdomu, kaip jis skamba užsieniečiams. Niekada nepamiršiu, kai koncerto Latvijoje metu po keleto dainų paklausiau klausytojų, ar jie supranta, apie ką dainuojame, o žiūrovas iš salės atsakė: „Taip, mes jaučiame.“

įkvėpusią žymaus XX a. teatro mąstytojo Antonino Artaud knygą „Teatras ir jo antrininkas“, kurioje kalbama apie pirmykštį totalinį, ritualizuotą meną.

Kamilė: O mane užplūsta nostalgija, nes tai buvo visai kiti laikai. Septyneri metai pakeitė labai daug dalykų: požiūrį, mąstymą, tikėjimą. Tada viską labai sureikšmindavome, žiūrėjome į meną kaip į bažnyčią, kažką švento. Šiandien viskas atrodo paprasčiau. Senosios mūsų dainos dabar atrodo tokios naivios ir žavios. Juk man tuomet tebuvo šešiolika septyniolika metų. Kelionės pakeleivingomis mašinomis, septintojo dešimtmečio literatūra bei didelis ir platus pasaulis...

Buvome visiški svajotojai ir ėjome per gyvenimą didžiausiais žingsniais, stipriai užsidegę, pasiryžę aštriausiems išgyvenimams. Vis dar esame absoliučiai atviri pasauliui, tačiau toji gyvenimo ugnis apsipynė daugybe patirčių, įvykių, išgyvenimų, kurie keitė ir muziką. Galiausiai – mokomės pažinti dabartį, nes tik ji ir egzistuoja.

– Kas tuomet jus vedė į priekį ir motyvavo dirbti? Turėjote grupės viziją, kurią tikėjotės įgyvendinti? Ar tokius, kokie esate dabar, save ir įsivaizdavote ateityje?

Mantas: Pagrindinis dalykas, vedęs į priekį, buvo mūsų besiskleidžianti meilė, kuri netilpo įprastoje vyro ir moters santykių formoje, dėl to mums natūraliai norėjosi dalytis kūrybinės energijos apykaita. Iš pradžių vienam su kitu, o po to transliuoti tą tėkmę ir klausytojams. Muzikiniu duetu tapome gana lėtai ir nuosekliai. Pačią pirmąją mūsų pažinties dieną, 2007-ųjų vasarą, per „Yagos“ festivalį, miške pagrojome vienas kitam savo kūrybos dainas. Būtent tada ir būtent per kūrybą ir įsimylėjau Kamilę. Po to ryšys dvejiems metams nutrūko, bet, ko gero, tai vis tiek buvo viso ko, taip pat ir grupės, pradžia. Kai vėl susitikome, nebuvo drąsu kurti kartu, bet keletas mūsų bendrų autoritetų įkvėpė drąsos ir pastūmėjo judėti toliau.

Kamilė: Pradžioje dainas diktavo vidiniai impulsai, tiesiog negalėjome negroti. Kaip mini Mantas, didžiausia motyvacija tada ir dabar yra meilė. Matyt, tai ir buvo grupės vizija: būti kartu, kurti, leisti kiekvieną gyvenimo dieną kuriant ir kūryba dalijantis su kitais. Visada norėjome būti tokie, kokie esame. Nenorėjome priimti mums svetimų sprendimų ar apsimetinėti, o šie septyneri metai buvo viso to išbandymas. Panašu, kad nors gyvenimas prikrauna patirčių ir nusivylimų, vis dėlto žmonių esmė išlieka.

– Per septynerius metus keitėsi jūsų muzika ir įvaizdis. Kaip jūsų duetas žiūrėjo į šiuos pasikeitimus? Jie buvo sąmoningi, siekiant savo tikslų ar daugiau mūzos ir nuotaikų inspiruoti?

Kamilė: Per koncertus ypač jaučiame skirtumą tarp senų ir naujų dainų. Kartais atrodo, kad mes nebegalime atlikti senų dainų, nes esame jau kiti žmonės. Kiekgi galima „Žuvų šukeles“ dainuoti? Visada norėjau paklausti Andriaus Mamontovo, kaip jis jaučiasi po tiek metų atlikdamas „Laužo šviesą“. Viskas kinta, tai ir yra gražiausia. Mums patinka ieškoti ir eksperimentuoti. Tai ir sudaro didžiąją dalį „Kamanių šilelio“ muzikos esmės. Visada kurdavome tai, kas tuo metu jaudino ir ėjo iš širdies. Kiekvienas gyvenimo etapas atnešdavo vis kitokių sąskambių, tačiau mes niekada sąmoningai negalvojome apie įvaizdį ar muziką, kurią reikėtų kurti. Mūsų grupė nėra apgalvota ar išmąstyta – arba jaučiame tai, ką darome, arba ne. Didžioji dalis dainų, sukurtų sąmoningai, racionaliai, mūsų repertuare net nebeegzistuoja. Prilimpa tik pačios atviriausios, iš tikrų išgyvenimų gimusios dainos.

Mes ne mąstome apie muziką, o ją jaučiame.

Mantas: Bet kokiu atveju mūsų muzika, nors ir turinti savitą bei kitiems atpažįstamą skambesį, yra itin eklektiška, nes ji –

Mantas: Jau pradėjome „Pilių“ turą, kurio metu rengsime nemokamus koncertus įvairiose Lietuvos pilyse ir iš tų koncertų planuojame sukurti filmą. Šiuo turu ieškosime ryšio tarp praeities ir dabarties. Idėja kilo mūsų bičiuliui ir vadybininkui Tomui, kuris niekaip negali pamiršti vieno seno „Kamanių šilelio“ kūrinio – „Pilių“. Tai keista, paslaptinga daina, kuri neužfiksuota nė viename mūsų albume.

tam tikru metu pasireiškiančių nuotaikų ar būsenų išraiška. Iš pradžių mes buvome ypatingai įkvėpti pasaulio folkloro ir norėjome groti tik archajiškais akustiniais instrumentais.

Kitais etapais mus žavėjo elektroninis minimalizmas ar psichodelinis rokas ir savo muziką kreipėme tuo keliu.

Esu beveik tikras, kad „Kamanių šilelio“ muzika kis dar daugybę kartų, tačiau tikrai dainuosime ir kursime tekstus lietuvių kalba.

– Apie ką dabar kalba „Kamanių šilelis“?

Kamilė: Kalbame apie tai, kad yra keista užaugti ir kad niekada neužaugsime.

Apie tai, kad viskas baigiasi ir praeina.

Apie tai, kaip skleidžiasi medžio lapas, ir apie tai, kad reikia mažiau kalbėti.

Mantas: (Tyli.)

– Save pristatote kaip indie-folk duetą, tačiau nevengiate ir kitų stilių įtakos bei drąsiai eksperimentuojate. Atrodo, savęs rėminti ir apriboti nemėgstate?..

Kamilė: Man atrodo, kad kažką kategorizuoti ir skirstyti – reiškia nutolti nuo prasmės. Kai žodžiais įvardijame daly-

kus, kartais tolstame nuo to, kas jie iš tiesų yra. Pristatome save taip tik todėl, kad gyvename į kategorijas suskirstytame pasaulyje. Jei būtų mano valia, aš neprisistatyčiau nei indie-folk atlikėja, nei muzikante, nei režisiere. Tiesiog Kamile. O gal net ir vardo nereikėtų. Paniūniuoti gal ką ar nusišypsoti (šypsosi).

Mantas: Aš kažkur giliai viduje vis dar tikiu, kad Kamilė kada nors pritars mano slaptai svajonei groti pankroką (šypsosi).

– Žinau, kad jau esate suplanavę nemažai koncertų vasarą. Aplankysite daug įdomių vietų. Koncertuosite Porte, Berlyne ir Lietuvos pilyse...

– Dar turite ir kitų veiklų, susijusių su teatru, kuriose jums abiem taip pat puikiai sekasi. Gal galite papasakoti, nuo ko viskas prasidėjo ir kuo dabar gyvenate?

Mantas: Šiaip jau paauglystėje net mintis nebuvo kilusi būti aktoriumi, o štai Pilies gatvėje muzikavau jau nuo keturiolikos metų. Bet čia įsikišo mano gyvenimo moterys: mama, kuri papasakojo susapnuotą sapną, kad būsiu aktorius, Pilaitės mokyklos teatro vadovė Vita, kuri leido neiti į pamokas, tačiau vietoj to turėjau lankyti teatro būrelį, ir Kamilė, kurios dėka grįžau baigti vidurinės ir kuri mane nuvedė į vaidybos stojamuosius, nes jautė, kad man reikia ten būti. Šiuo metu dirbu kartu su Gintaru Varnu prie būsimo spektaklio apie nacių okupacijos metais Vilniaus gete veikusį teatrą ir holokaustą Lietuvoje apskritai. Iškart po to lauks bendras darbas su Valentinu Masalskiu, kurio pagrindas bus dailininko Marko Rothko gyvenimo įkvėpta Johno Logano parašyta pjesė „Raudona“ apie skirtingų kartų menininkų konfliktą.

Kamilė: Aš taip pat turiu nemažai planų, susijusių su teatru.

Artimiausiu metu statysiu Joëlio Pommerato pjesę „Dviejų Korėjų susidraugavimas“ su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais. Su Mantu bendraujame ir su nuteistaisiais iki gyvos galvos Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime bei iš pokalbių su jais kitąmet ketiname statyti spektaklį Vilniaus jaunimo teatre. Dar laukia gastrolės su jau sukurtais spektakliais „Trans Trans Trance“ ir „Keturi“: Ukrainoje, Lenkijoje, Vokietijoje ir Anglijoje. Tai labai įdomūs ir daug iššūkių reikalaujantys darbai, jaučiu, kad manęs laukia įdomūs ir jaudinantys metai.

– Ką įneša aktorystė ir režisūra į „Kamanių šilelio“ kūrybą bei gyvus pasirodymus?

Mantas: Veikiau atvirkščiai – muzika, garsas, ritmas ir kompozicija daugiau įneša į mūsų kuriamus teatro spektaklius. Mes koncertuose vengiame bet kokio teatrališkumo, režisavimo ar per didelio planavimo. Manau, kad mūsų koncertai žmogiškąja prasme yra tokie patys, kokie buvo prieš mūsų gyvenime atsirandant teatrui.

Kamilė: Paradoksalu, bet mane teatras išmokė ne vaidinti scenoje, o būti. Kuo toliau, tuo labiau išmokstu priimti save tokią, kokia esu. Patys nejusdami visą savo gyvenimą bandome atitikti įvairius visuomenei priimtinus modelius / standartus. Viskas prasideda nuo tobulo mokinio, vaiko, vėliau pereina į teisingos moters, vyro, žmonos. Štai vienuolė mėgina atitikti tobulos vienuolės vaidmenį, o menininkas vis kenčia netapdamas genijumi. Būtent teatras mane išmokė, kad tai tėra vaidmenys, kurie gali būti įvairesni ir turėti paklaidą. Nebebijau būti žmogumi „su klaida“, būti ir atrodyti tokia netobula, kokia iš tiesų ir esu. Ir man tai patinka.

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys („Gintariniai Akiniai“)

THE ROOP yes, i do Records DK

„Eurovizijoje“ gerai pasikapoję, bet neatlaikę šeiminės Ievos Zasimauskaitės laimės, poprokeriai „The Roop“ su kiekviena nauja daina vis labiau tolsta nuo gitarų, rinkdamiesi stilingai saldžią popmuziką, kuriai konkurencijos gal ir nėra, tačiau kuri gali tapti sekli grupei, taip nuosekliai dirbančiai prie savosios koncepcijos.

Netgi mini albumo pavadinimas nepalieka daug laisvės fantazijai – bus kalbama apie svajingą meilę, padebesišką susižavėjimą ir drugelius skrandyje. Prisipažinsiu, tiek cukraus mano puodeliui per daug, todėl labiausiai išskirti galėčiau duetą su Migloko „UFO“, su, kaip būdinga „The Roop“, įdomiu vaizdo klipu ir perėjimu nuo Kylie Minogue stilistikos iki miuziklo. Deja, pats EP didesnio pėdsako nepalieka: stilistika konkreti, tačiau šis lengvesnis „The Killers“ skambesys jau labai man primena „Sisters On Wire“ ar „Condor Avenue“ (jau seniai ši trijulė man – Lietuvos poproko šventoji trejybė). Kiekvieną kartą būnant šiuose padebesiuose taip norisi trupučio žemės rupumo, net pradedi galvoti, kad šiai medaus statinei trūksta bent šaukštelio deguto. Didesnis energijos ir groove kiekis, manau, duotų naudos ir hitą, kuris labiau pravertų grupės žinomumo duris, nes dabar dažnai dainos praplaukia pro ausis, liūliuoja, bet vis dėlto tave palieka. Be to, susidaro įspūdis, kad gitaros ir būgnai atlieka pagalbinę funkciją Vaidoto Valiukevičiaus balsui, nors taip, mano manymu, neturėtų būti. Aišku, reikia suprasti, kad tokia muzika nėra man, o grupės populiarumas jau minėtoje „Eurovizijos“ atrankoje parodo, kad grupė savo klausytojų ratą turi ir plečia. Jei jie sako taip, tuomet einama kitu keliu ir joks piktas apžvalgininkas čia kliudyti negali. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“, „Pakartot.lt“) 67

100

THE STATION drama (Self-released)

Vieno esminių Lietuvos viešųjų ryšių specialistų Mykolo Katkaus grupė „The Station“ iš pradžių tik atrodė kaip ambicingas profesinės sėkmės sulaukusio vyro užmojis įgyvendinti jaunystės svajonę. Toks vietoj sportinio automobilio. Vis dėlto gausiai reklamuotas ir forma itin turtingas debiutinis albumas „Išsišakojančių Takelių miestas“ turiniu nebuvo tiek stiprus: tradicinis „The Station“ rokas slydo ausų paviršiumi be „Herojų“ nepalikdamas daugiau pėdsakų. Tačiau Mykolas, kaip žinoma, melomanas, nusprendė nestoviniuoti vietoje ir nekabinti gitaros, o eiti sunkyn, įkvėpimo, spėju, semdamasis iš (ypač naujesnės) „Nine Inch Nails“ kūrybos. Toks žingsnis davė naudos grupei, kuriai trūko krypties ir individualumo. Ir nors turinio prasme man vis dar trūksta „The Station“ esaties ir priežasties, kodėl ji egzistuoja ir ką ji nori pasakyti, „Drama“ su prodiuserio, „Happyendless“ nario Andriaus Kauklio pagalba skamba daug sukaupčiau. Prie M.Katkaus balso galima kabintis (šįkart mažiau Iljos Lagutenkos, daugiau Aurelijaus Sirgedo), ir suvedimai kartais buksuoja, bet iš esmės albumas turi nors ir ne pernelyg originalių, tačiau pagaulių kabliukų („Tik Tau“, „Siluetai“) bei vienovės, kuri leidžia apie „The Station“ kalbėti ne kaip apie vieno žmogaus projektą, bet kaip apie visavertę grupę. Primažintas saldumas ir atsiradę industriniai purvini garsai leidžia muzikai būti labiau štrichuotai ir sodriai. Vis dėlto tekstai (ir čia jau mano klaida) man vis dar lieka paslaptimi, nes kartais išties sunku suprasti, kur M.Katkus tave veda ir ką konstatuoja. O žinant jo išmanymą, konstatuoti jis tikrai turi ką, tik galbūt reikėtų mažiau intelektualumo, o daugiau jusliškumo, nes dabar drama yra labiau apgalvota, negu išjausta. Kartais literatūriniai išvedžiojimai yra gerai, tačiau norėtųsi tiesiai šviesiai žinoti, kas gi juos kankina.

Tuomet viskas bus paprasčiau ir pagauliau.

12 //

(Paklausyti galima „Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „iTunes“, „Pakartot.lt“) 73

MĖNESIO ALBUMAI

ICEAGE beyondless Matador

Kontroversiškieji šiemečio muzikos festivalio „Velnio akmuo“ headlineriai iš Danijos savo ketvirtuoju albumu „Beyondless“ atsisako dalies muzikinės anarchijos, tačiau pridėta melodika nerodo jokio konformistiškumo su tuo, kas vyksta muzikiniame pasaulyje. Nors senieji jų gerbėjai gali būti nuvilti, mano manymu, „Iceage“ sukuria turtingą egzistencinio negatyvumo kaleidoskopą, kuriame lieka vietos ir jų pankrokiškoms šaknims, ir duetui su popžvaigždute Sky Fereirra. Pradėdami albumą apie karą ir įgimtą žmonių žiaurumą sukurta daina „Hurrah“, „Iceage“ dėlioja melodijas kartu su gyvuliškai netobula estetika, kurioje vokalistą Eliasą Benderį Rønnenfeltą norisi tapatinti tai su Iggy Popu, tai su Nicku Cave‘u, netgi su Pete‘u Doherty, jei jis būtų labai piktas. Vis labiau ryškėjantis catchy melodijų elementas žydi minėtame duete su Sky Ferreira („Pain Killer“) ar lėtai tįstančiame „Under The Sun“, įkvėptame americana estetikos. Apskritai įtakų spėjimas man tapo vienu įdomiausių užsiėmimų klausantis „Beyondless“, nes kartais grupė taip stengiasi viską apžioti, kad galvoji, ar neišnirs jau žandikaulis. Ir nors ties albumo viduriu „Beyondless“ (beje, ši, sunkiai į lietuvių kalbą išverčiama frazė pasiskolinta iš žinomo absurdo autoriaus Samuelio Becketto kūrybos) šiek tiek praranda savo susikaupimą, intensyvumą, ir visko tampa pernelyg daug, iš esmės tai yra labai geras darbas, kuris tikrai bus minimas tarp stipriausių šių metų ilgagrojų. Jaunatvišką maksimalizmą keisdami intelektualiu cinizmu „Iceage“ pasako daugiau apie žmogaus tamsiąją pusę nei didelė dalis sunkiųjų žanrų muzikos. Dabar telieka laukti liepos vidurio nekantraujant, kaip jie atrodys gyvai. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Google Play“) 82

100

ARCTIC MONKEYS tranquility base hotel & casino Domino

Tiesiog pasakyti, kad šeštasis britų „Arctic Monkeys“ albumas nustebino, yra iš esmės nepasakyti nieko. Apversdami savo stilių aukštyn kojom ir atiduodami visas vadžias lyderiui Alexui Taylorui „beždžioniukai“ nėrė tokion nepažinion erdvėn, kad lengviausia dabar pasakyti yra tai, kad jie nebėra roko grupė. Alexas išgyveno daug fazių, iš kurių bene juokingiausia, kai jis manė esąs Elvis Presley ir bandė visaip jį kopijuoti ant scenos. Šioji – tai retro futuristinė nostalgija soului, senoms plokštelėms, 7-ojo dešimtmečio dekorui ir savotiškai to laiko povyzai, kai už porcelianinių veidų virė aistros. Lengva „Arctic Monkeys“ girti už drąsą – atsisakyti visko, kas atpažįstama ir taip mėgstama klausytojų, nėra lengva, tačiau čia ir pasireiškia kūrėjų ieškojimai, kuriuos ir lengva, ir sunku kritikuoti. Be abejo, albumas yra įdomus ir intelektualiai tikslus, pilnas apgalvotos rizikos, lyg smulkiai apskaičiuotas eksperimentas, leidžiantis teigti, kad grupė nėra vien tik gitaros. Tačiau kartais rizika nepasiteisina ir „Tranquility Base Hotel & Casino“ yra to pavyzdys. Nepaisant to, kad jis skamba labai tikslingai ir sumaniai, deja, jame neradau aistros, kuri kviestų mane klausytis jo dar ir dar. Įdomu? Taip, tačiau nekabina. Galiausiai apgalvoti sprendimai atsibosta ir antrąją albumo dalį klausaisi lyg fono. Šis darbas labiau primena gerai sukalkuliuotą universiteto paskaitą negu bičiulio istoriją, pilną tikrų įspūdžių ir išgyvenimų.

Yra aišku, ką grupė (o gal geriau sakyti Alexas) norėjo padaryti, jie tai padarė profesionaliai, nefalšyvai, tačiau ugnelės po visu šiuo sofistiškumu taip ir neradau. O galbūt aš albumo nesupratau ir po daugelio metų jis bus laikomas nesuprastu brangakmeniu, pernelyg sudėtingu, kad suprastų paprasti mirtingieji. Nors tai vis tiek man netrukdo jo tiesiog padėti į šalį. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Google Play“) 70

100

FRANK FITTS learn to focus (Self-released)

Pernai vieną geriausių lietuviškų albumų išleidusiems ir naujuoju roko maišto balsu tapusiems frenk fitsams atėjo pats sunkiausias laikas – antro albumo darbai. Tuomet visi nori, kad būtų dar geriau, o ir laiko bei medžiagos nėra tiek daug. Todėl pakankamai greitai išleisti mini albumą atrodo saugiai geras sprendimas: be didelių stresų alkis bus bent jau apmalšintas. „Learn To Focus“ tam ir skirtas, leidžiantis spėti, kur grupė eis toliau, bręs ir keis fokusą, ar liks tokie pat. Pirmiausia, kaip ironiškai tai skambėtų, šios keturios dainos nebėra persmelktos tiek stipraus jaunatviško chaoso, koks vyravo „You‘re Lonely“. Agresija ir energija liko, tačiau dabar ji šiek tiek liūdnesnė, mąslesnė, ypač finaliniame „Curiosity Brothers“. Jaunuoliai šiek tiek nutolsta nuo vizitine kortele tapusio riedlentinio pankroko, tačiau tikrai nevirsta kažkuo kitu. Gal čia jau brendimas ir patirtis daro savo, o gal šiaip apėmė elegiškos nuotaikos. Atsiradusios svajingos nuotaikos ir šiek tiek sulėtintas tempas dar nereiškia, kad grupė atsisakys jaunatviško maksimalizmo, tačiau galima sakyti, kad „Frank Fitts“ jau turi patirties ir muzikuoja naudodami ne tik į visas puses taškančią tarano galią, bet ir gana profesionaliai, savotiškai pamąstydami. Ar tai nepakenks jų muzikos kokybei, dar sunku pasakyti, nes „Learn To Focus“ yra tik pirmieji atsinaujinusių frenk fitsų žingsniai. Faktas, kad šis mini albumas vis dėlto silpniau duoda į kepenis nei „You‘re Lonely“. Tai nieko nesako apie ateitį, tačiau dabartiniai štrichai neatrodo tiek atrinkti, kad prilygtų debiutui. Be abejo, kitoms grupėms bent turėti tokias keturias dainas jau būtų didelis pasiekimas, bet čia ir bėda – juk apetitas auga bevalgant. Bet vyrukams nereikėtų nusivilti, vertėtų susikaupti ir nepasimesti.

Jie vis dar yra esminė Lietuvos roko viltis. („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot.lt“)

100

75

100

© 37O

0° 70 100

kisielius kefyras

absentas

spiritas

>> UŽ KADRO Rašė Auksė Podolskytė

Buvo „Vyrų vasara“, „Vasara baigiasi rudenį“, „Sangailės vasara“, „Birželis, vasaros pradžia“. Daugiau nebetęsiu. Ką tuo noriu pasakyti? Pasidžiaugti vasara, filmais, kurie buvo, ir anonsuoti vieną, kuris dar pakeliui. Taigi vieną paskutinių pavasario dienų, kai plieskia 30 laipsnių karštis, su režisiere ir scenariste M.Kavtaradze susitinkame pakalbėti apie „Vasarą“. Filmą, kuris pasirodys žiemą. Jei niekas nepasikeis (pavadinimas kol kas darbinis), jos 90 min. trukmės debiutas pasirodys vasarį.

(NE)LIŪDNA MARIJOS

– Marija, užduosiu labai standartinį klausimą: kada ir kaip sugalvojai istoriją?

– Tai buvo 2015-ųjų rudenį (galvoja). Manau, kad kilo iš gyvenimo, iš to, kas vyko, kaip gyvenau. Mano patirtys buvo panašios į personažų. Kai idėja atėjo į galvą, žinojau, kad bus trys personažai – jauna psichologė ir du pacientai, kurie važiuoja iš Vilniaus į Palangą. Pirmąją versiją parašiau gana greitai. Rašyti buvo smagu, maniau, kad tai komedija. Prisimenu, kai mano sesė (dramaturgė Teklė Kavtaradzė – aut. past.) perskaitė scenarijų, buvo visa apsiverkusi ir pasakė, kad šį filmą vadinti komedija neadekvatu. Nors ir netikėjau sese bei galvojau, kad jis labiau juokingas negu liūdnas, tačiau filmuodama supratau, kad yra atvirkščiai.

– Kažkur skaičiau, kad verki per 80 proc. filmų, kuriuos žiūri. Kaip suprantu, per taviškį žiūrovams byrės ašaros?

– Manau, žmones jis paveiks priklausomai nuo jų turimų patirčių, kaip ir visi filmai. Man pačiai sunku pasakyti, nes filmą mačiau labai daug kartų. Kai žiūriu ne savo filmus – taip, dažniausiai verkiu.

– Tau šis filmas yra pirmasis pilnametražis. Ar iš pat pradžių žinojai, kad „Vasara“ neišsiteks trumpame formate?

– Pirma buvo idėja, sąmoningai negalvojau apie trukmę, nesvarsčiau. Tačiau iškart buvo aišku, kad tai bus pilnametražis filmas. Istorija atėjo tokia, kokia yra, ir jaučiau, kad jai papasakoti reikia laiko.

Vismantės Ruzgaitės nuotr.

– Kaip sekėsi filmuoti? Kiek laiko užtrukote?

– Filmavome aštuoniolika pamainų. Tai yra mažai. Sekėsi neblogai: palankus oras, komanda labai gera. Visi sunkiai dirbo, nes neturėjome daug laiko pasiruošti. Filmo veiksmas turėjo vykti šiltuoju metų laiku.

Iki filmavimų galvojau, kad bus baisiau, jausiu nuolatinį stresą. Tačiau buvo įdomu. Nors ir buvo sunkių momentų (o jų neišvengsi), visąlaik džiaugiausi, kad galiu daryti tai, ką labiausiai noriu, t.y. būtent šį filmą.

– Nesvarstei, rašyti ar režisuoti filmą poroje? Anksčiau esi dirbusi su Marija Stonyte, Vytautu Katkumi, savo seserimi.

– Pradžioje buvo minčių rašyti ne vienai, bet nepavyko dėl kolegos užimtumo. Nesigailiu, nes šiame filme žinojau daug dalykų, kokie jie turi būti, tačiau nenorėjau per daug aiškinti arba gintis. Dėl šios priežasties šio filmo nenorėjau pristatyti ar tobulinti kokiose nors dirbtuvėse. Galbūt būčiau nenorėjusi papildomai ginti to, kas, žinau, turi būti vienaip arba kitaip.

Nes labai tiksliai žinojau detales ir ką noriu pasakyti. Žinoma, nesakau, kad man nereikėjo pagalbos. Be abejonės, su sese tariausi, ji skaitė įvairias scenarijaus versijas. Taip pat ir komandos nariai – prodiuserės, operatorius.

– Pasikabinėsiu: anksčiau tavo filmų pavadinimai buvo ilgi, o savo trukme – trumpi. Dabar – atvirkščiai. Kodėl sugalvojai tokį pavadinimą?

– Šiaip man žiauriai patinka ilgi pavadinimai. Mėgstamiausias mano trumpo filmo pavadinimas – „Normalūs žmonės nesisprogdina“ (juokiasi). Šio filmo pavadinimas dar kūrimo stadijos, bandau atrasti, kas geriausiai nusako filmą ir būseną, tad dar negaliu pažadėti, kad pavadinimas bus trumpas.

– Angliškai filmas vadinasi „Summer Survivors“.

– Kostiumų dailininkė Fausta Naujalė atnešė vieną maikę, ant kurios buvo užrašyta „Summer Survival“. Taip sugalvojau anglišką filmo pavadinimą, kuris man labai patinka ir tinka. Veiksmas vyksta vasarą. Kitas dalykas, kad viskas prasideda ligoninėje, kuri yra Vasaros gatvėje. Jos kodinis pavadinimas yra „Vasara“, t.y. tą ligoninę visi taip vadina, tai labai įaugę į mūsų folklorą. (Čia Marija padainavo Andriaus Mamontovo dainos „Ufonautai“ ištrauką: „Mano draugas vieną dieną ėjo Vasaros gatve ir kažkur prie penkto namo pasigirdo galvoje.“) Nors yra dar viena ligoninė Naujojoje Vilnioje, respublikinė, tačiau nie-

14 // © 37O

M.Kavtaradzės filmografija: „Laikinai“ (2010 m.; scenarijaus autorė) „Paskutinis žmogus, su kuriuo aš kalbėjau“ (2010 m.; kartu su Marija Stonyte režisavo ir rašė scenarijų) „Normalūs žmonės nesisprogdina“ (2013 m.; režisierė ir scenarijaus autorė) „Pasakyk, kad neskaudės“ (2013 m.; režisierė ir scenarijaus autorė) „Man dvim keli“ (2014 m.; diplominis; režisierė ir scenarijaus autorė) „After Rave“ (2014 m.; scenarijaus autorė) „Iglu“ (2015 m.; kartu su Vytautu Katkumi režisavo ir rašė scenarijų) „Šventasis“ (2017 m.; kartu su Tekle Kavtaradze ir Andriumi Blaževičiumi scenarijaus autorė) „Vasara“ (2019 m. režisierė ir scenarijaus autorė)

Vismantės Ruzgaitės nuotr.

KAVTARADZĖS „VASARA“ kad jis galėtų būti įdomus ir žmonėms, kurie yra išgyvenę psichikos sutrikimų, turi diagnozę, – jie žiūrės vienaip, o tie, kurie visiškai nėra susidūrę su tuo, galės iš arčiau pabandyti suprasti, ką tai reiškia. Filme norėjau perteikti kančią, tačiau nenorėjau, kad jis taip ir atrodytų, iliustruotų jausmą – būtų tamsus ir pan. (šypsosi). Manau, kad jis toks ir nėra. Kita vertus, jo supratimas priklauso nuo turimų patirčių.

Skaičiau pati, taip pat aktoriui Pauliui daviau perskaityti knygą „An Unquiet Mind“. Tai psichiatrės, kuri pati serga bipoliniu sutrikimu, knyga. Nors ji parašė ir mokslinių knygų, ši yra autobiografija. Joje buvo labai daug gerų minčių ir aiškiai įvardytų būsenų.

– Papasakok plačiau apie filmo personažus.

– Paulius (aktorius Paulius Markevičius – aut. past.) kenčia nuo bipolinio sutrikimo, o Justė, kurią vaidina Gelminė Glemžaitė, buvo paguldyta į ligoninę po bandymo nusižudyti, jai sunki depresija, tačiau ji to nenori pripažinti, nes gėda. Paulius filmo metu išgyvena pereinamąją būseną, pats nelabai supranta, kas su juo vyksta. Jis iš visų personažų yra aktyviausias, bando užhaipinti pats save ir kelionės drauges, nors išties jaučiasi blogai. Įdomu, kad tie, kurie jau matė filmą, susitapatino su vis kitu personažu. Pavyzdžiui, mano mamai, kuri yra psichologė, labiausiai patiko psichologė Indrė. Tai gana komiškas personažas. Bijo „tų žmonių“, ligoninėje pradeda dirbti ne dėl to, kad nori konsultuoti pacientus ar jiems padėti, bet dėl to, kad nori daryti tyrimus tam tikru aparatu. Ji nenori žmogiškojo kontakto. Tačiau vyresnis daktaras (aktorius Darius Meškauskas) ją pastumia, dėl to ji ir veža pacientus į Palangą. Daugelyje situacijų jos bendrakeleiviai elgiasi adekvačiau.

– Ir vėl dirbai su operatoriumi Laurynu Bareiša. Kaip vizualiai atrodys filmas?

– Gal turi ausines? Galėčiau tau parodyti vieną ištrauką. (Čia trumpas mano – autorės – intarpas. Saulė kepino, plieskė taip, kad teko palikti karštąsias kėdes ir eiti į kavinės vidų. Ten ir pasižiūrėjau filmo epizodą, kuris buvo parodytas kino industrijos mugėje „Meeting Point – Vilnius“. Diktofonas įrašinėja toliau.)

RAŠYDAMA SCENARIJŲ KONSULTAVAUSI SU PSICHOLOGAIS IR PSICHIATRAIS DĖL TO, KAIP REIKĖTŲ LIESTI SAVIŽUDYBĖS TEMĄ.

APIE TAI BAISU KALBĖTI, NES NESUNKU PAKRYPTI Į KAŽKURIĄ PUSĘ, TARKIME, ROMANTIZUOTI. kas nesako: „Išveš į Naująją Vilnią arba į Parko gatvę.“ Ši sąsaja man patiko, todėl norėjau, kad „vasara“ būtų pavadinime. Beje, ir filmavome Vasaros gatvėje, Vilniaus psichikos sveikatos centre.

– Vis dėlto, kaip pristatytum filmą?

– Kai filmą pristačiau „Kino pavasario“ mugėje „Meeting Point – Vilnius“, pabaigoje pasakiau, kad tai filmas apie bandymą išgyventi, kai tai atrodo neįmanoma. Man atrodo, kad šis apibūdinimas gana tikslus. Iš esmės manau,

– Kokias temas palieti filme?

– Psichikos sveikatą, aplink tai vyraujančią stigmą, t.y., kaip kiti žmonės žiūri į sergančius ar turinčius sutrikimų, ar juos supranta. Vyrauja populiarus įsivaizdavimas, kad tai tiesiog išsigalvojimas, tinginystė. Iš kitos pusės, pačiam žmogui kartais sunku pripažinti ar suprasti, kad tai liga, nes jos gana neapčiuopiamos ir ne visai matomos.

Rašydama scenarijų konsultavausi su psichologais ir psichiatrais dėl to, kaip reikėtų liesti savižudybės temą. Apie tai baisu kalbėti, nes nesunku pakrypti į kažkurią pusę, tarkime, romantizuoti. To labiausiai bijojau. Įprastai, kalbant apie psichikos ligas, yra dvi nuomonės: arba galvojama, kad visi žmonės, kurie serga, yra pavojingi, jiems nieko negalima patikėti, nes vieną dieną paims ir visus sušaudys, arba kita, kai manoma, kad sergantieji – ypatingi, praregėję. Norėjosi sukurti žmogiškus ir įvairius personažus, nes visi yra skirtingi, dėl to visi, kurie kenčia nuo tam tikrų ligų, netampa vienodi.

– Kaip gilinaisi? Gal žiūrėjai filmus, skaitei knygas?

– Buvau ne savo noru normaliai pasigilinusi jau prieš pradėdama rašyti (juokiasi). Bet taip, žiūrėjau filmus, visuomet mėgstu žiūrėti, kas jau sukurta apie tai, kas rūpi ir apie ką rašau. Dar rašydama atradau labai fainą penkių dalių škotišką „Takin' Over the Asylum“. Tai devymketvirtų metų mini serialas apie didžėjų, kuris turi problemų dėl alkoholio. Kai jį išmeta iš darbo, tuo metu viena psichiatrijos ligoninė ieško didžėjaus. Jos radijo stotis yra visiškai apgriuvusi... Serialas turėjo labai panašią nuotaiką ir toną, kokių ir norėjau. Jis tarsi bando panaikinti stigmą – yra juokingas ir komiškas, bet ir nesumenkinantis ligos ir kančios, kurią išgyvena herojai.

– Ankstesnėje tavo kūryboje buvo tam tikrų pasikartojimų.

Pavyzdžiui, daugelyje filmų vaidino Julija Steponaitytė. „Vasaroje“ tokių bus?

– Julija pasirodo ir šiame filme. Dirbs ir kiti, su kuriais jau dirbau: aktoriai P.Markevičius, G.Glemžaitė, operatorius L.Bareiša. Bus ir vienas bajeris, kurio negaliu spoilinti, bet jis bus tam tikras atsikartojimas.

– Ar tau apskritai svarbūs dialogai?

– Labai svarbūs. Pradedančiuosius kurti kiną moko jų vengti, nes esą visą informaciją perteiksi per juos. Vizualinis kalbėjimas turi būti svarbesnis. Man nepatikdavo, kai taip sako, nes atima visą smagumą. Aš žiauriai mėgstu tokius, kurie turi savitą ritmą ir skambesį. Turiu idėją kada nors įrašyti savo mėgstamiausių dialogų kompaktą ir tiesiog klausytis kaip muzikos. (Čia vėl trumpai įsiterpsiu, nes nuo dialogų nesunkiai perėjome prie bajerių. Marija papasakojo juokingiausią iš būsimo filmo. Jo neatskleisiu, bet reziumuosiu, kad man jį suprasti nebuvo visai lengva. Gal tiesiog neturiu humoro jausmo arba, kaip sakė Marija, jis mažai kam juokingas. Tada sužinau, kad ji netgi kuria anekdotus ir kažkur rašosi. Vienas jos anekdotas bus ir filme, tik, spėja, beveik niekam nejuokingas, nes jai patinka bajeriai, kurie yra tokie nejuokingi, kad net juokingi. Kuria ir memus. Galima konstatuoti, kad Marijai patinka viskas, kas juokinga, bet, o kam nepatinka? Tad, kas žino, gal po šio filmo pasirodys ir kitokio žanro filmas. Ji šito nesakė, čia asmeninės spėlionės. Palietėme ir antraščių temą (nes, pripažinkim, kai kurios tiesiog pranoksta viską) – sužinau, kad yra „Facebook“ puslapis „Niekam neįdomūs faktai“, kurį po interviu ir palaikinau. Gyvenimas kaipmat tapo linksmesnis.)

P.S. Transkribuodama interviu, pasidariau pertraukėlę, įsijungiau paskaitinėti ką tik paminėtą šaltinį ir... opa, „Marija Kavtaradze ir 238 kiti likes it“. Virtualiu radiniu ir pabaigsiu: „Polish remover“ gali reikšti „nagų lako nuėmiklis“ arba „lenkų pašalintojas“. Kviečiame atidžiai rinktis parduotuvėje.“

>> IR ŠVIESA TELYDI

MILIJONAS ŽINGSNIŲ, Rašė Marijus Gailius

Nuotrauka Edvino Bandoriaus

Misija baigta. Gegužę trys vyrai į Lietuvos miestus ir miestelius nešė lietuvių autorių poeziją. Naujieji knygnešiai. Jie – tai aktoriai Artūras Dubaka ir Balys Ivanauskas bei operatorius Edvinas Bandorius – žmonės, pėsčiomis nukeliavę apie 500 km. Maršrutu palei Nemuną ir Nerį jie aplankė 20 bendruomenių ir kiekvienai padovanojo po poetinį performansą. Iš vieno susitikimo dvi melžėjos spruko nesupratusios, kam visa tai. Kitą dieną trijulė žygį pradėjo pasistiprinusi pica ir dieną baigė vėlgi pavaišinti pica. Planavome pakalbėti apie ėjimą ir poeziją, bet išėjo pokalbis apie ėjimo poeziją. Interviu vyko automobilyje, kad vaikinams nebetektų daugiau eiti – bent kol kas.

– Atsimenu, kartą susitariau su kolege, kad pavežtų. Sustojo prie tilto jos „Audi“. Įneriu į mašiną, o vairuotojas ir klausia: ką jūs čia veikiate? Pasirodo, tai buvo tokia pati „Audi“, bet ne ta pati! Kaip dabar jaučiatės – ar įlipę į tą mašiną, ar savo rogėse, kai tiek toli nuėjote?

Artūras: Kai buvau ketverių ar penkerių, atsimenu, nuėjau su mama į parduotuvę sekdamas paskui jos paltą.

Mano dėmesys tik sekundei nukrypo į žaislą, bet aš toliau ėjau paskui mamą. Greit ėjo, todėl sušukau: „Mama, palauk!“ Ji atsisuka, o ten buvo jau ne mano mama.

– Kiekvienas esame ne ten, kur reikia, nuėjęs. Pakalbėkime apie jūsų žygdarbį per puikų tarpininką – poetišką Valdo Papievio romaną „Eiti“.

Citata: „Vaizdai keitė vaizdus, žingsniai kartojo žingsnius – jis ėjo ir ėjo.

Lyg viskas, ką žinojo, mokėjo, galėjo, būtų susilydę į vienintelį gebėjimą eiti, arba lyg iš visko, ką žinojo, mokėjo, galėjo, būtų likęs tik vienintelis gebėjimas eiti, monotoniškais žingsniais matavo atstumus ir reljefą piešdamas šių vietovių žemėlapį, kurio niekam, nė jam pačiam nereikėjo.“ Neabejotina, kad jūs pamatėte gražių vietovių ir sutikote įdomių žmonių, o ar aprašytoji sąmonės būsena atpažįstama?

Artūras: Vos pradėję kelionę mes daug kalbėjome, tačiau antrąją žygio pusę žymiai daugiau tylėjome. Dažnai ėjome atsiskyrę per kelis metrus.

Kai karšta ir monotoniška, turbūt iš tikrųjų nieko nelieka, tik ėjimas. Tad

>> SKAITYKLA

Monika Budinaitė

Paul Monty

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Iš vokiečių kalbos vertė Aida Ivinskis. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

SELFŲ SLĖNIS

Virtualiam tinklui tapus mūsų sąmonių ir kūnų tęsiniu, interneto fenomenai tampa ir visaverčiu kultūros objektu. Reiškinį įvairiais rakursais įtaigiai nagrinėja distopinis serialas „Black Mirror“, apie tinklo įsigalėjimą paminant žmogaus laisves ir teises pasakoja Dave'o Eggerso romanas „Ratas“, pasirodęs ir lietuviškai.

Lietuvoje internetą kaip moralinę dilemą pirmiausia užčiuopė rašytojos paaugliams. O Monika Budinaitė per keturis skirtingus siužetus aprašydama tinklo poveikį sąmonei ir santykiams artėja prie distopinio diskurso, nors ne iki galo: jos tekstas lieka psichologinės ir socialinės analizės lygio. Autorė apsvarsto prijungties įtaką įvairaus amžiaus ir statuso individams ir pirmiausia angažuojasi nuvainikuoti išoriškai sėkmingus tipažus – fotošopo adeptus, kurių luobą pakrapščius randi vien tuštumos skylę.

16 // © 37O

Keturi pasakojimai: apie išpuikusį ir jausmus slepiantį pripažintą fotografą, nesugebantį atsiverti savo merginai, apie instagraminę šeimą, slepiančią nutylėjimus po virtualybės fasadu, apie kitą šeimą, kurioje motina jausmų deficitą užkamšo viešindama paauglio sūnaus gyvenimą, taip pat apie paikšą vidutinybę, trokštančią išgarsėti bet kokiomis priemonė-

VILNIAUS KELRODIS. 1918-ŲJŲ MIESTO VEIDAS mis. Visos keturios istorijos autonomiškos ir praktiškai nesusieinančios.

Veikėjai stokoja visaverčio ryšio ne tik vienas tarp kito (nes tokia kūrinio idėja), ne tik tarp skirtingų kūrinio dalių (kitaip sakant, knyga nėra vientisa), veikėjai stokoja ryšio su pačiu pasakotoju – toks rimtas trūkumas. Užtat psichologinis teksto pagrindas tvirtas, tvirtesnis už samsungo ekraną, nesuskyla užvertus puslapį, todėl pasakojimas įtikina. Pati originaliausia ir pagaviausia, didžiausią vidinę teksto energiją spinduliuoja trečioji dalis apie paauglį Luką, kuris išsivaduoja nuo mylinčios motinos nesąmoningai organizuojamo virtualaus teroro.

Pagrindinė teksto paraiška yra ne vien apie į virtualų savivaizdį iškeičiamą tapatybę – tai ir nujaučiamas įspėjimas, kaip mes, pasinėrę kibernetinę nirvaną, likimo valiai paliekame savo vaikus.

Apie Vilnių pastaraisiais metais knygų išėjo tiek, kad pamėginęs jas visas perskaityti ir išgyventi veikiausiai nustotum pačiame mieste gyventi. Atskira kategorija – tai miesto gidai, kurių per metus išleidžiama bent keli. Kuo šis gidas kitoks nei ankstesnieji arba dar 2001 m. pasirodęs Tomo Venclovos etaloninis „Vadovas po miestą“?

Pirma, „Vilniaus kelrodis“, parašytas prieš šimtą metų Vilniuje tarnavusių vokiečių armijos kariškių, yra jubiliejinis vertimas. Antra, šiame kelionės reportaže Vilnius vertinamas miestą pamilusio svetimšalio akimis.

Skaitydamas „Vilniaus kelrodį“ kažko ypač naujo nesužinai, nors autoriaus (iš tikrųjų – tai dviejų autorių, pasivadinusių slapyvardžiu) subjektyvus vertinimas ir siūloma nuotaika įtraukia, sužavi. Skaitydamas patiri paradoksą, kad prieš šimtą metų Vilnius buvo ir visiškai kitoks, ir lygiai toks pat. Gidas parengtas pagal apgalvotą geografinę struktūrą, ankstesniojo miesto žemėlapį atvaizduojančią detaliai, kad sekti paskui teksto mintį visiškai nebūtina įjungti „Google Maps“ – pats pasakotojas neleidžia paklysti. Smagu taip keliauti vaizdingai parašyto teksto promenadomis ir, užuot, kaip kviečiama

knygoje, pasukus į skersgatvį arba įkopus į kalvą, mintyse atsiremti į sieną: juk ten, kur andai kelias buvo laisvas, dabar jau apstatyta.

Vilnius niekada nebuvo lietuvių miestas; psichoistoriškai lietuvių sostine jis iki šiolei tik tampa. Tokie gidai kaip „Vilniaus kelrodis“ yra dar vien priemonė lietuviams savo sostinę įsisavinti, sykiu susitaikant, kad veikiausiai magiškasis miestas niekada nebus, anot kito gido, vien „Mano Vilnius mano“.

ŠIMTAI EILĖRAŠČIŲ iš pradžių labiau fiksavome vaizdus, o paskui perėjome į vidinį išgyvenimą.

Mieste užsiaugini sarkazmo skūrą, o ėjimas pravalė sąmonę.

Balys: Suprasti, kas įvyko viduje, dar reikia laiko: man kaip žemaičiui viskas ateina vėliau. Man svarbiausi kelionėje buvo sutiktieji žmonės. Žmonės, kurių šiaip išėjęs pasivaikščioti niekada nesutiksi: ėjimas suteikė erdvės bendrauti be sienų, kai mieste viskas vyksta tiesiog per greitai. Tai susiję ir su mūsų tema per „Vakarus P“, kur pasakojame apie lietuvius.

dymas. Tada susimąsčiau: kodėl aš čia? Kam to reikia?

Artūras: Bet per pasirodymą visai neblogai skaitei! Perteikei skausmą.

– Kaip jums pavyko per tokį žygį nesusipykti?

Balys: Nors mes esame geri draugai, kartu dirbame septynerius metus, tik keliaujant Artūras sužinojo, kad aš bet kur tariu „ne“, netgi sakydamas teiginį, pavyzdžiui: „Ne, na, taip, tu teisus.“ Keliaudamas pradėjau daryti atvirkščiai, kartoti kaip tam tikrą mantrą: taip, taip, taip. Šiaip aš tai būčiau su visais susipykęs, tačiau Artūras leidžia išsikalbėti, išklauso, ir aš nurimstu.

Artūras: Mes vienas kitą papildėme. Ir net pasiskirstėme savybes: Balys buvo valia, aš buvau protas, o Edvinas – jausmai.

– Tai prašom išvardyti tris vyraujančias lietuvių savybes, kurias išsiaiškinote.

Balys: Kaip pastebėjo poetas Gintaras Grajauskas: nuoširdūs, bet labai nekalbūs.

– Kokių per žygį atradote savo profesijos kompetencijų?

Balys: Išsigryninimo. Kaip sakė mano dėstytojas Arūnas Sakalauskas, pavargęs tu nustoji vaidinti. Nebeperdedi, vaidini tiek, kiek reikia, nebenori pasirodyti – mes tai pajutome.

Nuėjęs 20 km nebijai publikos, nedarai nereikalingų judesių. Telieka skleisti žodį.

Artūras: Lietuviškas paradoksas: atvira širdis ir uždara burna.

– Ėjote per Lietuvą pėsčiomis ir nešėte poeziją. Tai atrodo kaip du žavūs nesusipratimai: kas dar paspirtukų eroje eina pėsčiomis ir skaito poeziją? Mane patį ėjimas vargina, bet eilėraščius dar skaitau.

Balys: Mes, žinai, irgi ne ėjikai. Norėjome iššūkio – padaryti tai, ko nesame darę.

– Gal lietuvių išskirtinė savybė yra kuklumas?

Balys: Ir mudu kuklūs!

Artūras: Palyginti su ukrainiečiais, tai tikrai.

rusais

ir

– Dar iš romano „Eiti“: „Vėl tas pasiutiškas noras eiti – ir eiti – ir eiti – tarsi kiekvienos kūno ląstelės branduolys būtų žaizdras, kurį iki treškesio kaitri saulė ūmai iš naujo būtų įplieskusi.“ Kaip patys ištvėrėte karštį?

Balys: Gavau šilumos smūgį. Vemi, vemi ir galvoji, kad už valandos – pasiro-

– Kokių analogijų randate tarp ėjimo ir poezijos? Man atrodo, tai lėtumas: eilėraščius skaitome lėtai, pėsčiomis keliaujame irgi lėtai.

Artūras: Žinoma, poeziją skaitai lėčiau nei prozą: eilėraščio negali perskaityti kaip pastraipos iš romano.

– Grįžkime prie mūsų pokalbio tarpininko V.Papievio: „Gal prie šio krašto gamtovaizdžio nepripratusi akis nemoka skaičiuoti atstumų, o gal kaip visada ir visur – kilometrai trumpėja ar tįsta, nelygu nuovargis ir dar nuotaika: būna, net nustembi, kad jau atėjai, o kartais, regis, čia pat, o eini

eini ir niekaip prieiti negali. Bet kuo labiau artės prie miestelio, tuo labiau nekantru prieiti virs malonumu neprieiti – lyg būtų pavargęs tiek, kad nuovargis į kūną būtų įaugęs ir tapęs jo dalimi, jau nebejaučiama, kaip nejauti to, kas neskauda.“ Artūras: Prie mūsų kelionės buvo prisijungusi draugė Gintė. Jai labai nutrynė kojas. Atsitiko keistas dalykas: būdavo blogiau, kai ji sustodavo pailsėti. Bet jeigu nesustoja, viskas gerai. Tad ji ėjo ir ėjo ir mums nereikėjo jos nešti.

Atsimenu, kad į Smalininkus atėjome gana greitai. Pačiuose Smalininkuose iki poetinio vakaro vietos buvo likęs kilometras. Ir tas paskutinis kilometras mums buvo begalinis. Kai liko vos 200 m, šis atstumas išvis atrodė milžiniškas. Mes pastebėjome, kad baigiantis kelionei pradėjo skaudėti kojos, nors iki tol viskas joms buvo gerai: tai grynai psichologinis skausmas, kai or-

ganizmas, pajutęs namus, ima atsileisti ir jausti, kad kūnui bus leista ilsėtis.

Devynioliktą kelionės dieną bandėme sugalvoti saviapgaulę, kad atseit keliaujame į Minską, tikėdamiesi Vilnių pasiekti nepavargę, tačiau kūnai tuo nepatikėjo.

Kai vos įžengėme pro Vilniaus ženklą, Balys krenkštelėjo ir tarė: ar jums neatrodo, kad mano balsas nusėdo? Ir kartojo tai kas dešimt minučių: man su balsu kažkas darosi, kažkas balsui darosi… Būtent todėl aš šiandien daugiau šnekėjau nei Balys.

Balys: Dėl to man ir vėl tinka Gintaras Grajauskas: tiek daug kalbėjau apie žydinčią vyšnią turiu apie ką patylėti dabar, sningant

Vaikinai savo pasirodymuose rėmėsi daugiausia Gintaro Grajausko eilėmis, bet ne tik: per savo performansus skaitė ir jaunuosius talentus – Vytautą Stankų su Mindaugu Nastaravičiumi, ir visų kartų mėgstamus klasikus – Sigitą Gedą, Paulių Širvį ir kt.

Per kelionę pėsčiomis nuo Klaipėdos ir Vilniaus aktorių duetas aplankė 100 kaimų, 20 miestų ir miestelių.

Poetinio žygio per Lietuvą maršrutas: Priekulė, Saugai, Šilutė, Katyčiai, Pagėgiai, Vilkyškiai, Smalininkai, Jurbarkas, Gelgaudiškis, Veliuona, Vilkija, Raudondvaris, Kaunas, Karmėlava, Jonava, Rukla, Čiobiškis, Kernavė, Vilnius.

Rašė Marijus Gailius

Eglė Gerulaitytė

Karolis Baublys

Tyto alba, 2017

Kauko laiptai, 2018

BASTŪNĖS LIUDIJIMAI. APLINK PASAULĮ MOTOCIKLU Jeigu koks nors vokietis, prieš šimtą metų atvykęs į Vilnių, įsimylį vietovę ir ją detaliai atkuria proziniu stiliumi, mums tokia kelionės apybraiža bus įdomi, nes juk liudys miestą, kuris mums artimas. O kokį tenka skaitytojui susikurti santykį su kelionės reportažais apie tolimas šalis?

Atsakyčiau – jokį. Tačiau kiekvienam šiuolaikiniam keliautojui – turistui ar bastūnui – kažkodėl atrodo, kad jeigu numini į kokį Rojų Žemėje, Pasaulio Kraštą ar Naująją Žemę, tai būtinai reikia parodyti ir kitiems. Kad ne, nereikia. Kaip ir feisbuke pasidalintoji įdegusių kojų nuotrauka iš Tenerifės iš tiesų rūpi tik pačiai kojų turėtojai. Arba kaip tenka atkentėti, kai seneliai pakviečia kartu žiūrėti kokį tūkstantį neredaguotų nuotraukų iš fantastiškojo kruizo.

Eglė Gerulaitytė sėdo ant motociklo ir pavažinėjo po Pietų Ameriką (net ne pasaulį, kaip siūlo pavadinimas) ir kruopščiai aprašė, ką pamatė, ką sutiko. Buvę nebuvę. Skaitytojui su knyga nukeliauti pavyktų nebent tuomet, jeigu tekstai atskleistų virsmus keliauninko sieloje, o ne ištisai vardytų išorinius atributus. Jeigu, kaip Valdo Papievio romane „Eiti“, ir mes patirtume, ką bastūnas išgyvena egzistenciniame

matmenyje. O autorė kaip tik blankiomis abstrakcijomis dažniau nuo refleksijos išsisuka, nei į ją neria: „Nežinau, ar galiausiai pasiduodu Franko legendų apie neramias vėles siaubui, ar tiesiog pavargstu nuo negailestingai spiginančios saulės, tačiau Atakama manyje sužadina keistą, negerą nuojautą, ir aš suku į rytus“ (p. 151).

Na ir tegu. Nežinau, kam tokias knygas rašyti, nes skaityti jas keista. Jeigu norėčiau sužinoti ką nors apie Pietų Ameriką, pirmiausia užsukčiau į Vikipediją. Tokią ir įsivaizduoju analogiškų ir nūnai vis gausiau rašomų kelionės reportažų funkciją – kaip gidą tiems, kurie patys norėtų maršrutą išbandyti.

GELEŽINĖ VĖJARODĖ Greičiausiai nesukursiu didelio statistinio melo pastebėdamas, kad didžioji dalis lietuvių (vyrų) moderniosios poezijos yra sukurta iš santykio su tėvu. Tėvo tema iš dalies prasidėjo nuo Vytauto P.Bložės, taip ir neparagavusio „tėvo daryto vyno“, jau nepriklausomoje Lietuvoje Sigitas Parulskis rašė: „tėvas, ak tėvas sumanė statyt tualetą“, galiausiai – jaunoji karta, kaip Mindaugas Nastaravičius, kurio jau praktiškai visas poetinis pasaulis laikosi vien ant tėvo figūros banginio.

Paryžiuje studijuojantis Karolis Baublys savo debiutiniu rinkiniu irgi žemai nusilenkia tėvo figūrai. Daugmaž pusė knygos tekstų susiję su šiuo santykiu, tad pasikartojančių leitmotyvų aidas suriša viską bemaž į odę tėvui. Graudžią, žinoma, odę apie „dvidešimt minučių / tylos / vietoj artumo“ (p. 13).

Nors K.Baublio knyga labai atvira, ji nerėkianti, nutildanti. Tekstai parašy-

ti paisant aukštos meninės savimonės ir literatūrinės erudicijos, todėl eilėraščiai netampa tiesmuko skausmo deklaracija, nuoga išpažintimi (tiesa, autorius per savo knygos pristatymą Vilniuje deklaratyviai apsinuogino iki apatinių).

Man didelę nuostabą sukėlė tėvo temos nuodugni eksploatacija, totalus šio santykio išsiaiškinimas poetiniu keliu: ei, nepriklausomos šalies berniukai bernužėliai, taip ir nesuaugę bankininkų sūneliai, bemvešnikai, lovelasai, banditai arba suicidai, šis rinkinys – ir apie jus! Bet ne tik tai – debiutuojantis autorius užsikrovė tarp jaunų autorių nūnai beveik nevertinamą, net prasto skonio ženklu laikomą kultūrinį bagažą, intertekstualumą. Pavyzdžiui, tekste „Geltonas akmuo“ poetas psichonalitiškai interpretuoja ir savaip pritaiko Šekspyro dramų įvaizdžius. „Geležinė vėjarodė“ didžiai nustebino Tomui Venclovai artimos kultūrologijos ir Nijolės Miliauskaitės išplėtoto intymumo mikstūra: K.Baublys sumaišė eilėraščius iš didelio intelektualinio svorio ir jautraus (nekorektiškai tariant: „moteriško“) subtilumo. Bravo!

>> SVETUR

APIE KĄ KNYGAS RAŠO VABZDŽIAI Nuotraukos ir tekstas Giedrės Steikūnaitės

„Ši knyga nėra žmonių parašyta“ – skelbia knygos anotacija. Ir ją perskaityti sunkoka – čia nei dantiraštis, nei piktografijos, nei raidynas. Tarsi ideogramos, bet nė vienas ženklas nėra identiškas kitam. Kas tai? Apie unikalią knygą „Vabzdžių kalba“ („The Language of Bugs“) Londono knygų mugėje kalbamės su menininku, knygų dizaineriu iš Kinijos Zhu Yingchunu.

R

egis, viskas prasidėjo nuo cikados. „Stovėdamas tarp medžių pamačiau ant lapo nutūpusią cikadą. Man tik pradėjus tapyti, ji užšoko ant dažų paletės, iš jos – ant mano eskizų sąsiuvinio, ir pradėjo jame „piešti“. Užlipo man ant rankos, po to – vėl ant popieriaus.

Užtėškiau lašelį vandens, cikada jame paplaukiojo. Jos paliktos žymės atrodė labai dailiai“, – rašo menininkas Zhu Yingchunas.

20 // © 37O

O galbūt viskas prasidėjo nuo žalio vabalo. „Dirbdamas sode pastebėjau kai ką, kas mane labai nustebino: baltos žymės augalų lapų paviršiuje, bet patys lapai neperkąsti. Prie jų tupėjo žalias vabalas. Tie raštai mane pribloškė – tokie rituališki, tarsi kažkas būtų meldęsis dangui. Būtent šis atsitiktinis atradimas mane paskatino keisti savo mąstymą. Pradėjau atidžiau stebėti vabzdžius – juk sodininkavimas nėra mano profesija. Netrukus pastebėjau kitą baltai išvagotą lapą. Jo ornamentai man pasirodė labai panašūs į seno-

vės Kinijos filosofo Laodzi kaligrafines Tao išraiškas“, – sako Zhu (pasak senovės kinų filosofijos, Tao – tai pasaulyje egzistuojanti nematoma jėga, kuri kuria ir palaiko gyvybę, tai didysis vienis, kelias. Kartu – kryptis, kuria eina vidinę intuiciją turintis žmogus).

Turbūt iš tiesų viskas prasidėjo, kai Zhu sumanė aplink savo namus-studiją pasisodinti sodą. Sodino viską, kas patiko jam pačiam, – nebūtinai kaimynams. Pamažu sode pradėjo rinktis gyviai – vabzdžiai, vabalai, gyvatės. „Leidžiu viskam augti natūraliai, kaip daro gamta, – menininkas pasakojo dizaino portalui „reddot21“. – Kaimynai apie mane jau šneka. Jie turbūt galvoja, kad ant manęs nuolat ropoja vabalai!“ Šalia esančios švietimo institucijos valdžia menininko sodu nebuvo patenkinta: jiems labiau būtų patikę ne „bet kas“, o išpuoselėti dekoratyviniai augalai. „Tačiau man gražus kiekvienas augalas. Visa gamta yra graži, – sako menininkas. – Be to, jie baiminosi, kad savo „piktžolėms“, kaip jie vadina mano sodą, sustiprinti naudosiu pesticidus. Niekad to nedariau ir niekad nedaryčiau, nes gamta yra unikali ir mes neturėtume į ją kištis. Sunku tai paaiškinti tiems, kuriuos mano sodas trikdo.“ Sode besiplečiant gyvybei, kažkurią dieną ant Zhu eskizų užšoko ta dažais išsitepliojusi cikada, o žaliasis vabalas ant lapų paliko savo pasivaikščiojimų žymes. Taip menininkui gimė idėja, kad vabzdžiai turi savo kalbą ir ką papasakoti. Jis pradėjo kolekcionuoti vabzdžių kūrybą – per penkerius metus surinko daugiau nei 10 tūkst. paženklintų augalų lapų. Vabzdžius dailininkus iš pradžių masinęs paprastu rašalu, vėliau suprato, kad galbūt rašalas nėra

jiems labai sveika. Tada iš šilkmedžio ir kitų uogų pagamino natūralių tamsios spalvos sulčių, išpilstė į indelius – savotiškus tvenkinėlius, ir išdėliojo sode. Šalia padėjo švarių popieriaus lapų. Sultyse-dažuose pasivaikščioję vabzdžiai ant popieriaus palieka savo žymes, tokias abstrakčias. Kiekvienas gyvis turi savo kūrybos metodus ir skirtingus įrankius. Vieniems dažai prilimpa prie kojų, kitiems – prie pilvo. Nuo to priklauso ir paliekamos žymės storis, ilgis, forma ir tekstūra. Štai vikšras piešia visa apatine savo kūno dalimi – arba, jei labai skuba ir juda staigiai išriesdamas nugarą, popieriuje lieka tik maži taškiukai, tarsi traktoriaus žymės suskeldėjusioje žemėje.

Knygoje „Vabzdžių kalba“, be jau minėtų kūrybos būdų, pateikiami ir išdidinti vabzdžių paženklintų augalų lapų vaizdai. Šie panašūs į kinų kaligrafiją. „Arba kinų filosofiją, kaip kad Laodzi, – sako Zhu. – Žiūrint į šiuos simbolius man kyla daugybė minčių. Be to, yra skirtingų būdų juos skaityti: tereikia pasukti šonu ar aukštyn kojom, ir vaizdas – o kartu ir reikšmė – bus jau visai kitoks.“ Galbūt todėl ant knygos viršelio parašyta Laodzi sentencija: „Žmonės laikosi žemės taisyklių, žemė laikosi dangaus taisyklių, dangus laikosi Tao taisyklių, Tao laikosi gamtos taisyklių.“ FANTAZIJOS GALIA Zhu Yingchunas gyvena senovinės architektūros studijoje Nandžingo normalaus universiteto (Nanjing Normal University), kurio Knygų kultūros tyrimų centre jis eina direktoriaus pareigas, prieglobstyje. Kadaise čia buvęs sodas priklausė Kin dinastijos mokslininkui Yuan Mei. Anglišką „Vabzdžių kalbos“ versiją išleido britų leidykla AAC (The Antique Collectors’ Club Publishing Group Limited), kuri specializuojasi leisti meno leidinius. Europoje apkeliavusi kelias knygų muges, Leipcigo knygų mugėje 2017 m. ji apdovanota sidabriniu medaliu „Gražiausios pasaulyje knygos“ kategorijoje. Nuo tada, kai pirmąkart demonstruota Londone, knyga yra Britų Bibliotekos (British Library) nuolatinėje kolekcijoje.

Tiesa, Londono knygų mugėje Zhu ir jo vabzdžių knygai sekėsi ne taip gerai, kaip tikėtasi. Ir nors buvo lankytojų,

kurie paskaityti vabzdžių kūrybos užsukdavo dukart per dieną – ir ryte, ir popiet, dauguma, sako Zhu, tiesiog praeidavo pro šalį per daug nesidomėdami. Galbūt dėl to kaltas šios mugės formatas – ji skirta leidybos sektoriaus darbuotojams, ne plačiajai publikai. Trečioji lankytojų kategorija vabzdžių stendą apžiūrėdavo spėriai, paskubomis kulniuodami toliau. „Jiems viskas atrodė nuostabu, tik patys nesuprato, kodėl.

Knyga atrodo tokia paslaptinga“, – sako Zheng Shan Shan, mums vertėjaujanti ir „Vabzdžių kalbos“ stende su lankytojais bendraujanti studentė. O kaip knyga buvo sutikta Kinijoje? „Didžiajai daliai žmonių jos koncepcija nepatiko, – atvirai sako Zhu. – Tačiau buvo tokių, nors ir nedaug, kuriuos knyga sužavėjo, jie godžiai į ją gilinosi.

Kita vertus, knygą labai mėgsta vaikai.

Jie ją skaito! Kiekvienas vaikas atranda savą būdą šią knygą skaityti, o suaugusieji to nebesugeba.“ Per pradinukams vestas pamokėles Kinijos mokyklose Zhu sako pastebėjęs, kad vaikai vabzdžių knygą skaito ta kalba, kuria ji parašyta, – ir atranda joje įvairių prasmių. Sakau, gal taip yra dėl to, kad suaugusieji praranda sugebėjimą žaisti? „Suaugusieji įgyja daugiau mokslinių žinių, kartu praranda vaizduotės gebėjimą. Tad matydami vabzdžių paliktas žymes medžio lapuose jie jas vertina racionaliu, moksliniu pagrindu, – sako Zhu. – O vaikams nerūpi žymių lapuose paaiškinimas, jos gali būti iš Dievo ar iš dangaus, iš mokslo. Vaikai galvoja: oho, įdomu! Ir savo vaizduotėje prikuria visokiausių keistų ir nuostabių dalykų.“ Su vaikyste susijusi ir besąlygiška menininko meilė gamtai. „Vaikystė mus formuoja, – sako jis. – Gimiau ne mieste, o kaimo vietovėje, apsuptas laukinės gamtos. Dabar, jau būdamas suaugęs, stengiuosi aplink save susikurti tą vaikystės atmosferą. Pasodinau medžių, auginu viščiukus, darže gyvena sraigės, peliukai. Gamta veikia mane, o aš – ją.“ Zhu sako, kad šiame pasaulyje neegzistuojančių vaizdinių piešimas taip pat yra vienas pirmųjų jo prisiminimų iš ankstyvos vaikystės. Vaikystės, kuri prabėgo gamtos apsuptyje: menininkas teigia neturėjęs plastikinių žaislų – žaidęs su tuo, ką rasdavo gamtoje. „Pirmąkart atvėręs akis aplink save mačiau medžius ir gėles. Ausis apgaubė paukščių ir vabzdžių dainos, – pasakoja jis. – Viskas, ką matė mano akys, girdėjo mano ausys ir ragavo mano liežuvis, buvo iš gamtos.“ „Vabzdžių kalba“ yra vizualiai labai daili, estetiška. Ar ją kurdamas Zhu turėjo kokių ekologinių ketinimų? Ar galima teigti, kad ši knyga yra ir politinis pareiškimas: „Pažiūrėkite, kokia gamta

graži. Nustokime pagaliau ją niokoti!“? Menininkas atsako visą savo veiklą remiantis idėja, kad turime paklusti gamtos taisyklėms ir su visomis gyvomis būtybėmis – augalais, gyvūnais – gyventi harmonijoje. „Žemė nėra tik žmonėms, ji skirta visiems, – sako jis. – Visa, kas joje gyva, turi teisę gyvuoti.

Erdvės užtenka viskam.“ Rinkti vabzdžių kalbos ir kūrybos pavyzdžius Zhu pradėjo 2010 m. Pirmąją knygą paruošti užtruko penkerius metus, planuoja dar tris ta pačia tematika, nes medžiagos surinkta daug – pasirodo, vabzdžiai yra tikri istorijų pasakojimo fanatikai. Ir nors jų kalba mums neįskaitoma, kartu ji pateikia nesuskaičiuojamą daugybę galimų variantų interpretacijai. Čia riba – tik tavo asmeninė fantazija ir vaizduotės hori-

MINTIS SUKURTI TOKIUS FANTAZIJOS VEIKĖJUS JAM KILO VAIKŠTINĖJANT, KAI STAIGA IŠ DANGAUS ANT TAMSAUS AUDINIO DRABUŽIO RANKOVĖS UŽTIŠKO PAUKŠČIO DOVANĖLĖ. ŽIŪRĖJĘS Į JĄ IR GALVOJĘS: KĄ DARYTI? SUKŪRĖ MENINĮ PROJEKTĄ.

zontai. Pats menininkas vabzdžių parašytą knygą skaito ne kaip jų abėcėlę, o vizualiai. Kokias prasmes joje įžvelgia? Zhu atverčia puslapį su kažkurio gyvio keverzonėmis išraižytu lapo paviršiumi: „Pažiūrėk. Iš pradžių linija buvo plonytė, vėliau ji storėja, tampa didesnė. Žinai, kodėl? Nes vabzdys liniją brėžti pradeda būdamas mažas, o baigia užaugęs. Taigi ši linija – tai visas gyvenimas. Vabzdžio gyvenimas trumpas, bet jo paliktas ženklas – gan ilgas. Tas ženklas nėra tik raidė, tai viso gyvenimo prasmė. Visi šie ženklai, simboliai yra gyvenimas. Gyvenimo simbolis.“ Klausiu menininko, kaip jis pats vertina šį meno kūrinį, kurio nesupranta daugelis suaugusiųjų. „Ši knyga mane nuramina. Kaskart, kai esu pervargęs, ją paskaitau ir jaučiuosi ramesnis“, – sako jis. Ji veikia tarsi meditacija? „Taip, tarsi meditacija.“ TIKRASIS GROŽIS KRINTA IŠ DANGAUS Klausiu, ką Zhu kuria dabar? „Studijuoju paukščius.“ Paukščius? „Vabzdžių tyrimas dar nesibaigė, jis tęsis toliau, nes medžiagos yra daug, – sako Zheng.

– Bet Zhu gali tau parodyti savo paukščių knygą, jei nori. Ji jau išleista Kinijoje, angliška versija pasirodys birželį. Tie jo paukščiai ne paprasti, o paslaptingi. Sakyčiau, ne visai normalūs!“ Zhu veide įžvelgiu sunkiai valdomą šypseną, kuri paprastai atsiranda krečiant išdaigas. Nagi nagi, kas per išdaigos šįkart?

Menininkas ant stalo padeda į „Vabzdžių kalbą“ savo vizualika ir tekstūra panašią knygą, ji vadinasi „Transformuoti paukščiai“. Sako ketverius metus prie jos dirbęs. „Šiuos paukščius sutikau kasdieniame gyvenime. Ar tau smalsu, kas jie tokie?“ – klausia. „Labai gražūs! Tik nesuprantu, kas tai yra“, – atsakau.

Spalvingos įvairių negeometrinių formų figūros, tarsi tapytos akvarele, kai kurios panašios į elnius ar vaikams piešiamus visai nebaisius pabaisiukus, kitoms rašalu pripaišyti kūniški bruožai – akys, ištįsusios plonytės rankos. Zheng sako, kad Zhu juos piešė tradicinėmis kinų dailės priemonėmis ir kad kiekvienam paukščiui sugalvojo po vardą. „Kaip manai, ar sutinki tokių paukščių? Ar jie tikri?“ – provokuoja menininkas, ta išdaigų šypsena jo veide dar labiau suspindi. „Gali būti, bet turbūt sutikusi neatpažįstu“, – sakau. „Manau, esi daug sykių juos mačiusi, bet neįsižiūrėjai atidžiau, – sako Zhu. – Galbūt tavo šalyje tie paukščiai gražesni už manuosius? O dabar duosiu tau raktą: atvertę trečiąjį knygos skyrių sužinosime, iš kur šie paukščiai atkeliavo.“ Trečiasis knygos skyrius vadinasi „Raktas“. Ir štai… … „VA, JIE IŠ ČIA!“ Atvarte – tarsi akvarele tapytos matematikai nepavaldžios linijos, o priešais – paukščio ekskrementų nuotrauka ant šaligatvio plytelių. „Ar pagavai juoką?“ Dabar jau pagavau... „Matai, šių paukščių sutiksi visur“, – sako Zhu. Visi kikename. Zhu savo išdaigomis akivaizdžiai džiaugiasi. Jų rezultatas – estetiškai itin išvaizdus.

Mintis sukurti tokius fantazijos veikėjus jam kilo vaikštinėjant, kai staiga iš dangaus ant tamsaus audinio drabužio rankovės užtiško paukščio dovanėlė. Žiūrėjęs į ją ir galvojęs: ką daryti? Sukūrė meninį projektą.

Klausiu Zhu, kodėl jis renkasi meną kurti knygos formatu. Jis sako, kad menas dažnai brangus ir ne visiems įperkamas ar prieinamas, o knyga skirta visiems. Joje puikiai sugyvena gamtos, vaizduotės ir fantazijos galia.

KINAS

>> EITI AR NEITI

„37O“ VASAROS KINO REPERTUARAS Rašė Jorė Janavičiūtė

Nors ir vasara, bet kino teatruose (ar kino teatruose po žvaigždėmis) bus ką veikti, ne tik slėptis nuo karščio. Dalijamės savo vasaros repertuaro rekomendacijomis (filmai kino teatruose rodomi šiuo metu arba bus rodomi vėliau šią vasarą. Filmai, neturintys oficialių lietuviškų pavadinimų, nurodyti originalo kalba).

„KOL DAR NEATĖJO AUDRA“ Rež. Baltasaras Kormakuras, JAV, 2018

Ne vienas kino mėgėjas įsidėmėjo islandų režisierių B.Kormakurą iš jo 2003 m. sukurto filmo „Albinosas Nojus“ apie Islandijos provincijoje nuobodžiaujantį paauglį Nojų. Tai tuo metu buvo vienas pirmųjų pasauliniu mastu ryškių šiuolaikinių islandų filmų. Naujas režisieriaus filmas kurtas ne tėvynėje, o JAV. Jausminga nuotykių drama pasakoja apie jaunų įsimylėjėlių porą – banglentininkę Tamę ir jūreivį Ričardą, kurie nusprendžia kartu leistis į gyvenimo kelionę – jachta nuplaukti nuo Taičio iki Kalifornijos – apie 6 000 km. Pradžioje – viskas labai romantiška, tačiau jie nežino, kad plaukia tiesiai į besiformuojantį uraganą vardu Reimondas, tais metais tapusį vienu galingiausių uraganų istorijoje. Patyrę triuškinančią gamtos jėgą, jaunuoliai tik per stebuklą lieka gyvi – Ričardui lūžta keli šonkauliai ir koja, jachta suniokota beveik nepataisomai, radijas – taip pat, maisto ir vandens atsargų beveik nelikę, o iki artimiausios sausumos – Havajų – bent 2 tūkst. km. Tačiau Tamė nusprendžia nepasiduoti.

„ANKŠTUMAS“

Rež. Kantemiras Balagovas, Rusijos Federacija, 2017 Vienas ryškiausių šių metų „Kino pavasario“ filmų. Jei praleidote jį per festivalį, turite šansą atsigriebti. Neįtikėtinai vizualus ir kartu tiek istorijos, tiek vaidybos (čia laurai atitenka aktorei D.Zhovner) autentika pribloškiantis vos 26-erių rusų režisieriaus K.Balagovo debiutinis filmas. Veiksmas perkelia į dešimtojo dešimtmečio pabaigos niūrų musulmonų kaimą Nalčiką Šiaurės Kaukaze vykstant Čečėnijos karui. Ilana – jauna mergina iš žydų šeimos, gyvenančios musulmoniškoje bendruomenėje. Ji berniukiška, labiausiai mėgsta su tėvu remontuoti automobilius, tačiau taip pat nepaklūsta šeimos tradicijoms, maištauja visais įmanomais būdais, įskaitant narkotikus ir seksą.

„OUŠENO 8“

Rež. Gary Rossas, JAV, 2018 Atėjo laikas susipažinti su „Oušeno vienuoliktuko“ gaujos vado Denio Oušeno sesute Debe (Sandra Bullock). Kaip ir broliukas, Debė surenka viskam pasiryžusių, savo srityse geriausių pramuštgalvių šutvę ir ima planuoti tobulą vagystę. Jos taikinys – madų pasaulio „Oskarai“: Niujorko metropoliteno muziejaus Kostiumų instituto pokylis arba tiesiog „Met Gala“. Debė žino, kad jame dalyvausianti aktorė Dafnė Kliuger segės neprilygstamą deimantų vėrinį, kainuojantį 150 mln. dolerių. Kaip herojė surenka geriausius savo srities nusikaltėlius, taip filmo kūrėjai, sukvietė įvairiausias žvaigždes – filme pamatysime ne tik Cate Blanchett ar Anne Hathaway, bet ir Rihanną.

KARŠTOS VASAROS NAKTYS Rež. Elijah Bynumas, JAV, 2017

„Vadink mane savo vardu“ žvaigždė Timothée Chalamet sugrįžta į ekranus iš pirmo žvilgsnio panašiu amplua. Jis vaidina paauglį, leidžiantį vasarą Masačusetso pakrantėje. Tik šį kartą jis įsivelia į kiek nešvarius reikaliukus ir sutinka McKaylą, savo „verslo“ partnerio seserį...

„HOW TO TALK TO GIRLS AT PARTIES“

Rež. Johnas Cameronas Mitchellas, JAV, 2017 Truputis fantastikos ir Elle Fanning, pasiilgusiems kažko... keisto. 1977-ieji. Ateivė Zan atsiskiria nuo savo grupės ir susibendrauja su Londono priemiesčio Kroidono vietiniais paaugliais pankais, tarp kurių ir Ennas, kuriuo Zan netikėtai susižavi, kaip ir pankų judėjimu.

„DON’T WORRY, HE WON’T GET FAR ON FOOT“ Rež. Gusas van Santas, JAV, 2018 22 // © 37O

Johnas, jaunas vyras neįgaliojo vežimėlyje, turintis problemą dėl alkoholio, prie ratelių prirakintas po vienos vakarėlių nakties Los Andžele jo draugui užmigus prie vairo. Jis sutinka gražuolę švedę Annu, kuri sugrąžina jam norą gyventi, ir turtingą hipį Donį, kurio namuose vyksta neįprasti Anoniminių alkoholikų grupės susirinkimai, padedantys jai pamatyti save ir pasaulį iš kitos perspektyvos. Po truputį Johnas savo paties gyvenime atranda grožį ir humorą, kurie jam padeda atrasti talentą karikatūriškiems komiksams piešti. Filmas paremtas karikatūrininko Johno Callahano memuarais. Berlinalės konkursinėje programoje rodytame naujausiame G.van Santo filme vieną ryškiausių metų vaidmenų atlieka Joaquinas Phoenixas.

>> EITI AR NEITI

FESTIVALIAI

„DEVILS

STIKLINIAI GYVŪNAI APIE VIENARAGIŲ ŠNABŽDESIUS Tai bus jau antrasis „Glass Animals“ pasirodymas Vilniuje. Pirmą kartą Lietuvoje jie viešėjo prieš trejus metus. Tąkart į Vilnių atvykę paryčiais, laiko turistinei pažinčiai su Lietuvos sostine jie neturėjo. Viešbutyje pailsėję vos kelias valandas, jau netrukus stovėjo menų fabriko „Loftas“ scenoje ir minią lietuvių džiugino kūriniais, kuriuos niūniuoja visas pasaulis. Kelionės nuovargį ir nemiegotas valandas vaikinai pamiršo akimirksniu – koncertas Vilniuje pranoko ne tik lietuvių, bet ir jų pačių lūkesčius. „Sunku patikėti, kad taip toli nuo namų mus sutiko labai šiltai. Pilna salė kartu dainuojančių žmonių“, – po koncerto džiaugėsi britai ir vos nulipę nuo scenos pažadėjo, kad į Vilnių tikrai dar grįš. Šį rudenį pažadas bus ištesėtas.

2010-aisiais scenoje debiutavę „Glass Animals“ buvo prodiuserio Paulo Epwortho atradimas. Puikią muzikinę uoslę turintis prodiuseris gali pelnytai vadintis krikštatėviu ne tik „Glass Animals“, bet ir tokių žvaigždžių kaip melodingoji atlikėja Adele ir „Florence and the Machine“. „Glass Animals“ tėtis ir siela – Dave‘as Bayley, visada mylėjęs muziką, tačiau niekada rimtai nesvajojęs apie muzikinę karjerą. Studijuodamas mediciną ir planuodamas mediko gyvenimą jis netikėtai susidūrė su kankinančia nemiga.

Muzikai neabejingas vaikinas netrukus ją pabandė vaikyti ne tik klausydamasis svetimų kūrinių, bet ir leisdamasis į asmeninius muzikinius eksperimentus. Šie, nors ir sukurti ne pačiomis šviesiausiomis akimirkomis, pasirodė verti dėmesio. Prie Dave‘o eksperimentų netrukus prisijungė keletas geriausių jo draugų – mokyklos laikų bičiulių, trijulė Drew MacFarlane‘as, Edmundas Irwin-Singeris ir Joe Seawardas.

Mažame miegamajame, kažkur Oksfordo pakraštyje, ketvertukas kruopščiai ir su meile nata prie natos dėjo kūrinį po kūrinio, kol galiausiai jų rankose nusėdo tai, ką išgirdęs jau minėtasis P.Epworthas suprato radęs aukso gyslą. Įdomu tai, kad nors kurti naujas dainas jiems sekėsi puikiai, pavadinimo reikėjo paieškoti. Galiausiai „stikliniais gyvūnais“ tapę vaikinai, buvo rimtai nusprendę vadintis „Afro Pony“ ar „Alligator Puffin Chicken Go Yeh Woo“.

24 //

Tačiau pasaulį Oksfordo ketvertukas užbūrė ne tik intriguojančiu pavadinimu. Vos debiutavę scenoje, netrukus jie tapo viena geidžiamiausių indie roko grupių pasaulyje ir šių pozicijų neapleidžia iki šiol.

© 37O

Kol kas „Glass Animals“ yra išleidusi tik du studijinius albumus, o paskutinis jų – plokštelė „How To Be A Human Being“ – muzikos parduotuves pasiekė prieš dvejus metus, tačiau aukso viduriuku tarp elektronikos ir gitaros muzikos tituluojami „Glass Animals“ nesiliauja įrodinėti, kad jų šlovė

niekad nebuvo atsitiktinumas ar trumpalaikis blyksnis.

Tuo neleidžia abejoti ir pirmos vietos radijo stočių topuose, ir per akimirką iššluojami bilietai į visus grupės turų Europoje ir Amerikoje koncertus. Vien „Spotify“ platformoje juos seka daugiau nei 200 mln. klausytojų, o į savo laidas juos kviečiasi tokios JAV televizijos žvaigždės kaip Jimmy Kimmelis. Be to, jau dabar sunku išvardyti visus žymiausius pasaulio muzikos festivalius, kuriuose vaikinai yra groję: nuo legendinio Kalifornijos „Coachella“, į kurį susirenka visos JAV kino ir muzikos žvaigždės, iki kultinio britų „Glastonbury“.

Kur jų sėkmės paslaptis? Ne tik ištikimiausi gerbėjai ir muzikinį pasaulio pulsą aktyviai sekantys muzikos apžvalgininkai sutaria – „Glass Animals“ kūryba milijonus visame pasaulyje nukelia į kerinčius pasaulius, kuriuose susipina ir džiunglių motyvai, ir subtropinės spalvos, ir laukinių paukščių čiulbėjimas, ir intriguojančios istorijos. „Mums klijuoja indie roko etiketę, bet mums patiems sunku pasakyti, kokį žanrą grojame. Galbūt tai vienaragių šnabždesiai, tik be karvių skambalų po kaklu? Arba ne. Įkvėpimą randame visur: nuo popmuzikos iki šokių, todėl, matyt, teisingiausia būtų mus apibūdinti, kaip tuos, kurie skamba neįprastai, keistai, kurie supina psichodeliką su elektronika ir viską dar pagardina organiniais garsais. O dar geriau – neieškoti etikečių, tiesiog nerti į mūsų muziką“, – tikina „Glass Animals“ kolektyvas.

Ilgai lauktas, jau antrasis, „Glass Animals“ pasirodymas Lietuvoje – rugsėjo 7 d., menų fabriko „Loftas“ organizuojamame „Loftas Fest“ festivalyje. Šiemet šis festivalis vyks rugsėjo 7–8 d. ir žada dvi dienas ir naktis muzikos, meno ir pramogų gausos. Nuo įdomiausių Lietuvos ir užsienio grupių koncertų iki meno performansų, tarptautinės gatvės meno galerijos po atviru dangumi, naktinio kino teatro, vinilinių plokštelių turgaus ir dar daug visko.

Organizatorių inf.

„Devilstone“ archyvo nuotr.

R

uduo dar toli, tačiau jo verta laukti. Į Vilnių grįžta britų muzikos žvaigždės „Glass Animals“. Pasaulinio garso indie roko grupė rugsėjo 7 d. pasirodys muzikos ir menų festivalio „Loftas Fest“ scenoje.

STONE“:

MUZIKINĖ VELNIAVA, KURIOS NEĮVEIKĖ NET EGZORCISTAI

asociacija – organizatoriai stebėjosi pirmąkart apie tokią tik ir išgirdę. „Patys „Sepultura“ nariai save apibūdina kaip mirties grupę. Ar mums reikia mirties propagandos? Ar mes puoselėjame žmogiškąjį asmenį ugdantį dvasinį klimatą, ar destruktyvią depresijos kultūrą?“ – buvo rašoma laiške. Negana to, egzorcistai ragino susitelkti tikinčiuosius bendrai rožinio maldai, kad „Švč.Mergelė Marija apsaugotų Lietuvos jaunimą nuo destrukcijos ir kreiptų į Viešpatį Jėzų Kristų“.

Rašė Jurgita Kviliūnaitė

BAŽNYČIOS TAIKIKLYJE Pirmojo, 2009 m. festivalio reklamos kampanija buvo palyginti kukli (na, aš asmeniškai pamenu tik plakatus Vilniuje, kuriame didelėmis raidėmis buvo parašyta „Sepultura“). Tačiau, nepaisant to, Anykščius sukaustė baimė – ėmė sklandyti gandai, kad miestą per renginį užplūs tūkstančiai metalistų. „Iš pradžių buvo kalbama apie 10 tūkst., vėliau šis skaičius išaugo iki 50 tūkst. Žinoma, mūsų pačių lūkesčiai buvo kuklesni, todėl panašūs gandai tik linksmino“, – su šypsena prisimena vienas festivalio įkūrėjų Vaidas Voronavičius, su bendraminčiais Akvile Andriuškaite, Giedriumi Gudaičiu ir Tadu Kazlausku dar 2007 m. pradėjęs gvildenti mintį surengti metalo muzikos open air.

Tačiau gandai buvo tik smulkmena, palyginti su bažnyčios reakcija. Pirmiausia Panevėžio vyskupas parašė elektroninį laišką Anykščių klebonui, kuriame skatino uždrausti festivalį arba bent jau priversti organizatorius atšaukti satanistinės grupės „Sepultura“ pasirodymą.

Negana to, atvirą laišką žiniasklaidos priemonėms išplatino Lietuvos egzorcistų

„Devilstone“ archyvo nuotr.

2009-aisiais pradėtas rengti festivalis „Devilstone“ (arba „Velnio akmuo“) šiemet rengiamas jau dešimtą kartą: alternatyviosios muzikos gerbėjai tradiciškai okupuos poetų apdainuotus Anykščius. Iš pradžių šios okupacijos bijoję ir netgi uždrausti festivalį raginimų sulaukę anykštėnai, ko gero, dabar didžiuojasi, kad žinomus atlikėjus ir jų gerbėjus sutraukiantis renginys vyksta jų mieste, nuostabiame Dainuvos slėnyje. Belaukdamas renginio, žurnalas „37O“ kartu su organizatoriais sudėliojo būsimo festivalio akcentus ir prisiminė įdomiausius „Devilstone“ istorijos fragmentus.

„Devilstone“ archyvo nuotr.

„Devilstone“ archyvo nuotr.

Gedimino Bartuškos nuotr.

Nepaisant tokio spaudimo, miesto valdžia leido rengti „Devilstone“. Tačiau valdininkų, gyventojų, bažnyčios ir kitų institucijų požiūris į festivalį gerokai pasunkino ir taip nelengvą organizacijos naštą. „Visi labai mūsų bijojo, nenorėjo, kad darytume renginį čia, kėlė daug sąlygų, buvo labai atsargūs. Gyventojai vieni kitus gąsdino, ragino neiti į miestą festivalio dienomis arba iš viso iš jo išvažiuoti, kad negirdėtų triukšmo. Policija buvo labai atsargi, nepatikli ir kruopšti. Jos buvo labai daug – suvažiavo turbūt visos Utenos apskrities angelai sargai, o Anykščių kapinės buvo saugomos nuo pat festivalio pradžios iki pabaigos (nuo festivalio iki kapinių nedidelis atstumas)“, – pasakoja V.Voronavičius.

Jis neslepia, kad renginys buvo nuostolingas, jame apsilankė vos 1,5 tūkst. metalo gerbėjų. Nepaisant to, pirmasis „Velnio akmuo“ praėjo be jokių incidentų – organizatoriams priekaištų neturėjo nei miesto valdžia, nei klebonas. Su nostalgija Vaidas prisimena pirmojo renginio pabaigą, kai sekmadienio paryčiais įspūdžiais dalijosi su festivalio komanda bei afterparty su „Sepultura“ nariais viename Anykščių bare. „Juokingiausia buvo pati pabaiga – kai šios grupės muzikantai ruošdamiesi išvykti iš slėnio paprašė veno (mikroautobuso) ir kažkas ne taip supratęs jiems atnešė feną (plaukų džiovintuvą). Šiaip „Sepultura“ Anykščiuose laiką leido gerai – ne sėdėjo viešbutyje, o lankė vietos barus, netgi prie Puntuko buvo nuvažiavę“, – atskleidžia „Devilstone“ organizatorius.

KIAULĖS GALVOS, KRYŽIAI IR MAUDYNĖS KRAUJYJE 2010-aisiais vykęs antrasis „Devilstone“ buvo karštas visomis prasmėmis. Vaidas juokauja, kad geriausia grupė tais metais buvo Šventosios upė, kurioje plieskiant 33 laipsnių karščiui gaivinosi tiek žiūrovai, tiek organizatoriai.

Karščiausio pasirodymo titulas tais metais be konkurencijos atiteko norvegų grupės „Mayhem“ numeriui: muzikantai išėjo į sceną pasipuošę liturginiais drabužiais, be to, į sceną atsinešė kiaulių galvų, kurias mėtė į publiką. „Pamėginkite įsivaizduoti: „Mayhem“ frontmenas pasirodymo metu sviedžia kiaulės galvą į publiką. Ta galva pataiko latviui į galvą. Mūsų medikai taiso latvio galvą. Mes vėliau juokaudami sakėme, kad festivalio rekvizitas netyčia atsitrenkė į latvio galvą. Beje, iš kur mayhemai tas kiaulės galvas gavo – neįsivaizduoju“, – juokiasi V.Voronavičius.

Norvegų pasirodymas supykdė tą patį Anykščių Šv.apaštalo evangelisto Mato bažnyčios (ji puikuojasi mūsų viršelyje) kleboną, kuris buvo įsitikinęs, kad norvegų išėjimas į sceną apsirengus liturginiais drabužiais ir dar su kryžiumi rankose įžeidė tikinčiųjų jausmus, todėl dėl šio įvykio kreipėsi į Teisingumo ministeriją. Į įvykių sūkurį įsitraukė net Norvegijos ambasada, kuri kaip festivalio partnerė finansavo šios black metal grupės pasirodymą festivalyje.

ternetuose, vadino mus „Roko Naktys II“. Net kelerius metus tos „Roko Naktys II“ buvo gyvas folkloras festivalyje“, – prisimena Vaidas.

Simono Rupšio nuotr.

Viskas baigėsi laimingai (beje, tik 2012 m. teismas nusprendė, kad tikinčiųjų jausmai įžeisti nebuvo – aut. past.), išskyrus tai, kad antrasis festivalis taip pat buvo nuostolingas.

2011-ųjų „Velnio akmens“ skandalistų laurai priklauso švedų grupei „Ondskapt“. Šis metalo kolektyvas kartu atsivežė kitos grupės „Lifelover“ vokalistą Kimą ir dar prieš atvykdamas užsiprašė daug kraujo. Tikro kraujo. „Kažkas iš mūsų komandos suorganizavo to kraujo kelis kibirus iš vietos skerdyklos. Kimas jame išsimaudė, užlipo ant scenos nuogas, dvokiantis ir kruvinas. Surengęs performansą dar ilgai blaškėsi užkulisiuose. Net kitų grupių muzikantai buvo dėl to pakraupę. Tik įsivaizduok: pasiimi vietos laikraštį, o ten pirmame puslapyje kruvinas nuogas vokalistas, kažkokiais skarmalais apsirengę muzikantai ir parašas: „Velnio akmuo“, antroji diena, Anykščiai.“ Anykščių žmonės to nebuvo matę. Čia tau ne SEL su robotu. Čia black metal, tikras kraujas, dvokas, nuogybės, jokios cenzūros ir pikta pikta muzika. Ne apie meilę“, – šypteli V.Voronavičius, prisiminęs bene patį skandalingiausią „Devilstone“ epizodą, kuris sulaukė nemažo dėmesio tiek vietos, tiek respublikinėse žiniasklaidos priemonėse.

Pasak jo, be šios scenos „Devilstone“ dabar neįsivaizduojamas: „Festivalį atranda roko muzikos gerbėjai, kuriems metalas yra galbūt per sunki muzika. Atmosfera gerėja, daugėja veiklų, margėja publika, visi laimingi. Bet kokiu atveju į mūsų festivalį renkasi žmonės, kurie klausosi gitaros muzikos. Vieni mėgsta vien roko muziką, kiti – vien metalą, dar kiti – ir roką, ir metalą. Šie abu žanrai visada buvo šalia ir tai yra ta pati gitaros muzika. Tik viena lengvesnė, kita sunkesnė.“

muosime iš anksto. Pažadėjome, kad darysime viską, jog neįžeistume tikinčiųjų jausmų. Natūraliai susiklostė, kad tokių radikalių grupių lyg ir nebeturėjome“, – kalba V.Voronavičius.

NE TIK METALAS O štai nuo 2012 m. iki dabar „Devilstone“ organizatoriai savotiškai erzina ne kunigus, o savo ištikimiausius gerbėjus metalistus, kasmet įrengdami Rytų sceną, kurioje skamba „lengvesnė“ muzika – įvairių stilių rokas. „Norėjome plėstis, o su viena scena to nepadarysi. Tad natūraliai atsirado Rytų scena, kuri užpildo tam tikrą nišą. Tokios muzikos grupių joks kitas festivalis į Lietuvą neveža. Mūsų lojali publika, žinoma, supyko, buvo pasirodymų Rytų scenoje, kurių klausėsi ir vienas žmogus. Plakė klavišais in-

„Mes niekada nenorėjome nieko erzinti – nei bažnyčios, nei miestiečių. Tiesiog per pirmuosius trejus metus pasitaikė tokių radikalių grupių, kurios prisicirkino. Užtat po 2011 m. festivalio miesto valdžiai pažadėjome, kad visus radikalius performansus ateityje susiderinsime su miestu ir infor-

Paklausti, kokia yra festivalio vizija ir kaip įsivaizduoja „Devilstone“ ateitį, organizatoriai pirmiausia pamini festivalio šūkiu tapusią frazę: „Ekstremalus rokenrolas“. „Ekstremalus rokenrolas – tai ne žinomų hitų rinktinė. Muzika evoliucionuoja, alternatyvos veidas keičiasi, progresuoja ir „Devilstone“. Alternatyva yra tai, kas laužo dabarties status quo.

9-ajame dešimtmetyje atsakas į bitlus ir disco buvo hardcore. Dabarties atsakas į lengvai nuspėjamas pavargusias dainas su priedainiais yra instrumentinis avangardas ir stilių salotos, taip pat – intelektuali elektroninė muzika. Dėl šios priežasties gimė ir „Barbablu“ bei klubo „Kablys“ scenos“, – į pokalbį įsijungia už festivalio komunikaciją atsakinga Giedrė Matulaitytė.

V.Voronavičiaus teigimu, „Devilstone“ nebe pirmus metus bando ieškoti ir ateities talentų – grupių, kurios turi potencialo ateityje tapti žvaigždėmis, bet dar yra įperkamos. „Mes norime šiame regione (maždaug 1 000 km spinduliu nuo Anykščių) kurti svarbiausią, reikšmingiausią ir aktualiausią alternatyviosios muzikos festivalį su daug meno, unikaliomis pramogomis, puikiu maisto asortimentu, sklandžiai organizuotą ir su labai gera publika. Norime Lietuvoje išvystyti didelį ir kokybišką alternatyvos festivalį, kuriame yra velnioniškai daug geros muzikos ir originalaus meno. Tikro meno, o ne menkaverčių pramogų“, – festivalio viziją piešia organizatorius.

Deivido Buivydo nuotr.

FESTIVALIAI

>> EITI AR NEITI

Šiemet „Devilstone“ bus galima pamatyti daugiau nei 50 madingo roko, ekstremalaus metalo ir originalaus skambesio elektronikos pasirodymų iš įvairių pasaulio taškų. Keturias dienas penkiose scenose skambės ir tai, kas šiuo metu aktualiausia Lietuvos alternatyviojoje scenoje. Festivalis tradiciškai pateiks ir vizualaus turinio: parodos, performansai, kino seansai ir kitos veiklos – neatsiejama „Devilstone“ dalis.

DIDŽIAUSIOS „DEVILSTONE 2018“ ŽVAIGŽDĖS: „PREOCCUPATIONS“

BRUTUS

Svajingi, bet kieti, hipnotizuojantys, bet intensyvūs. Tai kanadiečių ketvertas, laužantis sintezatoriais papildyto postpunk standartą su eksperimentine taktika, sodriu atmosferiškumu ir mįslingu disonansu.

Jų muzika stebina savo emocionalumu, hardcore agresyvumu, postroko gitarų partijomis. Esminė figūra čia – dainuojanti būgnininkė Stefanie, galinti prikaustyti dėmesį net tokiu atveju, jei vyktų žemės drebėjimas.

(KANADA) Indie / Psychedelic / Post-punk

MARDUK

(Švedija) Black metal klasika Agresyvus, triukšmingas, šiurkštus, šaltas, švininis, kruvinas ir epiškas black metal. Naujo švedų albumo „Viktoria“ išleidimo data – birželis, tad „Devilstone“ festivalyje bus ir istorinių, ir visai šviežių black metal kompozicijų.

26 //

BOY HARSHER

(JAV) Darkwave / EBM / Minimal synth © 37O

Tamsi elektronika. Gotiškas techno, kai kurių įvardijamas kaip darkwave. Paprasta, bet efektyvi formulė, kuria vadovaudamasis duetas iš JAV per ketverius metus spėjo užkariauti tamsias šokių aikšteles ir dar tamsesnes širdis visame pasaulyje.

(Belgija) Punk-core / Post-agressive

ICEAGE

(Danija) Purvinas poetiškas rokas Paslaptingi, paniurę, tačiau ekspresyvūs danai ICEAGE kuria dramatišką tamsios masės prisodrintą rokenrolą.

Išlipę iš sausakimšų pogrindžio rūsių, šiandien ICEAGE užkariauja didžiausius festivalius ir į Rytų sceną atvyksta su šiemet išleisto albumo „Beyondless“ premjera.

MASINĖ HIPNOZĖ Didelis dėmesys dešimtajame „Devilstone“ skiriamas ir menų programai. Į šią spalvingą festivalio zoną kviečiami įsitraukti visi, kurie nesibaido spalvų, ieško erdvės saviraiškai, kuriuos festivalio metu pagauna įkvėpimas. Čia galima pasipuošti corpsepaintu ar kūno piešiniais belaukiant mėgstamos grupės, nusipiešti savo palapinės vėliavą, pasižvalgyti po meno paraštes ir menininkų fantazijų pasaulį, gal net paklausyti ar perskaityti savo kūrybos fragmentą improvizuotame naktiniame slemerių susibūrime. Šių metų „Masinės hipnozės“ tema – „Uždrausta“.

JOANO CORNELLÀ PARODA Joanas Cornellà yra iliustratorius ir komiksų meistras, kurio kūryboje dominuoja siurrealus juodasis humoras. Kanibalizmo, smurto, infanticido, savižudybės, amputacijos ir kitas specifiškas temas Cornellà paišo akį rėžiančiomis bei saldžiai pastelinėmis spalvomis. Lengvai atpažįstami jo personažai plačiai, bet tuščiai šypsosi net ir esant žiauriausiai situacijai, o toks sarkazmas norom nenorom priverčia šypsotis ir žiūrovą. „Devilstone“ ir J.Cornellà – svajonių duetas, kurį suporuoti organizatoriai stengėsi ne vienus metus. Pagaliau pavyko – pasižiūrėti ir įsigyti milijoninės auditorijos garbinamo ispanų menininko darbų bei atributikos bus galima nuo liepos 13 d. 15 val. Nemokama paroda Anykščių viešojoje bibliotekoje veiks iki rugpjūčio 13 d.

stand up for festivals

NAUJA VA S A R O S KOLEKCIJA

PC OZAS WWW.RIDE.LT

PS NORDIKA PC AKROPOLIS KLAIPĖDA T.ŠEVČENKOS G.16, Vilnius

FESTIVALIAI

>> EITI AR NEITI

FESTIVALIO „GALAPAGAI 2018“

VIRTUVINIAI ATLIKĖJAI, NETIKĖTAI TAPĘ

Jei būdamas trylikos iš sutaupytų pinigų perki gitarą – eini geru keliu.

Jei taip susiklostė, kad nusisukai nuo muzikos, nes gimė vaikas, o paskui ėjai basomis per skyrybų ugnį, nieko baisaus – muzika yra kantri. Ir jei kol kas visus savo vaizdo klipus filmuoji virtuvėje, tai dar nereiškia, kad tavęs nelaukia platūs vandenynai. Salynai. „Galapagai“.

Rašė Jurga Klimaitė-Riebling

Muzikos ir pramogų festivalis „Galapagai“, net būdamas mainstream, visada turi ir savo alternatyvųjį braižą. Į šį festivalį renkasi žmonės be karūnų (arba tyčia – su jomis, bet tik dėl „Instagram stories“). Ir niekas ten nesijaučia klounu grodamas Cirko palapinėje. Į Zarasus paskutinį liepos savaitgalį suvažiuoja ne tik tie atlikėjai, kurių private jet leidžiasi Rygos oro uoste ir kuriems reikia Dubajaus šeicho apartamentų įspūdžio pusvalandį eksploatuojamame superžvaigždės vagonėlyje kažkur provincijoje. Festivalis gausus atlikėjų, kurie patys yra nacionalinis turtas. Pristatome keletą vardų, kurie šiemet koncertuos festivalyje „Galapagai“.

Į MUZIKOS IR PRAMOGŲ FESTIVALIS „GALAPAGAI“, NET BŪDAMAS MAINSTREAM, VISADA TURI IR SAVO ALTERNATYVŲJĮ BRAIŽĄ.

Pirmojo vakaro aktyvusis veiksmas Didžiojoje scenoje prasidės su bosnių grupe, kurios pasirodymai šiek tiek primena ankstyvuosius ŽAS koncertus, kai ant scenos lipdavo vagonas žmonių. Skirtumas tas, kad žasų gretose buvo nuo to paties stalo pakilę atsitiktiniai bičiuliai. O „Dubioza“ yra muzikantų šeima, susijungusi tada, kai reikėjo pralaužti Bosnijos ir Hercegovinos stagnacinį ledynmetį.

Kolektyvo pavadinimas skamba taip, lyg pirmos afišos jam būtų nupieštos irstančiame kolūkyje. Bet visi turi teisę į savo „Garbanotą Bosistą“.

Iš tiesų „Dubioza Kolektiv“ yra grupė, kuriai tiktų pradėti koncertą šūkiais „Laikykitės ten!“, nes jų balkaniškasis pradas yra toks gaivališkas ir kiekviena daina yra toks šokis, kad paskui jau galima ir mirti. O tekstai – net jei kartais jais šaudoma į savo valdžios langus, tai tinka visai Europai, pritarė net ir progresyviosios Olandijos festivalio „Eurosonic Norderslaag“ publika.

Zarasuose penktadienio naktį „Dubioza“ susitiks su savo bičiuliais iš Lietuvos „Baltic Balkan“. Jų priešakyje – Vilniaus panko Lenco barzda, į kurią susivėlusios beprotiškos romų ir romo naktys.

Penktadienio vakarą festivalio Didžiojoje scenoje užbaigs „Solo ansamblis“, kuris pernai savo pasirodymo metu nusifilmavo dainos „Netildai“ vaizdo klipą.

Jame aiškiai matyti, kokią euforiją patiria minia prie scenos, užklota juodosios nakties tamsos, pro kurią tarsi raudonais prožektoriais į užmerktus akių vokus braunasi elektroniniai garsai. Tai buvo didžiausi festivalio šokiai ir šiemet galima laukti malonaus viso to flashbacko.

G.Venckaus ir M.Valiaus nuotr.

DUBIOZA KOLEKTIV

SOLO ANSAMBLIS

V.Jokubausko nuotr.

PENKTADIENIS, liepos 27 d.

GARBANOTAS BOSISTAS

Grupė gros modifikuotoje festivalio Slėnio scenoje ir tai bus tas mažasis Liverpulis, rokenrolo namai, link kurių nuo savo gimtosios Naujosios Vilnios jie nutranzavo su gitaromis ant pečių, pozityviomis mintimis galvoje ir specifine migla stiklainyje, kurį atkimšus nuo scenos pasklinda fantastinė emocija.

Nesvarbu, kur jie grotų, – Lietuvos kiemuose ir aerodromuose, Latvijos miškuose, Estijos verslo kvartaluose, bitlų gimtinėje, Balkanų papėdėse ir vikingų žemėse, nesvarbu kaip – angliškai ar lietuviškai, gėlės visada skleidžiasi iš kolonėlių ir bosistas yra garbanotas.

Naujausias „Garbanoto Bosisto“ studijinis darbas – albumas „Room for You“. Jis buvo išleistas ir kaip vinilinė plokštelė. Anot grupės, kad žmonės turėtų ką pasiklausyti ir ateityje, kai visi skaičiai išsitrins.

MIGLOKO

Plaukais suaugusi į Žemę, ji iš gelmių semiasi ypatingos energijos ir ja maitina viduje gyvenančią seną šamanę, kuri varto akis, kvatoja ir aimanuoja, atlikdama savo ritualus. MIGLOKO yra muzikos kūnas, jo dėžutė, jo boombox.

MIGLOKO yra tai, kas gimsta kiekvieno koncerto metu iš vintažinių boombox garsų ir šviežių muzikos eksperimentų. Jos koncertai yra lyg 3D muzikinė kelionė po naktinius džiazo klubus, elektronikos miestus, pas pirmykštes gentis ir bliuzo ugnikalnius.

TOMAS WALKERIS 28 // © 37O

Iš visų šaldytuvų šiuo metu skambanti T.Walkerio daina „Leave a Light On“ (su Kroatijoje nufilmuotu klipu) jau turi 46 mln. peržiūrų „YouTube“. Tomo interviu NBC laidoje „Šiandien“ jo kūriniui „Just You and I“ per naktį pridėjo 22 mln. perklausų „Spotify“. Autorinė T.Walkerio muzika skamba „Grey‘s Anatomy“ garso takelyje, o ir Meghan Markle dėka – dabar jau pasaulinės šlovės seriale „Suits“.

Tomo muzikos įrašai pastaraisiais metais kuriami gerose Londono ir Los Andželo studijose, nors kitados viskas tilpdavo viename sename nešiojamajame kompiuteryje.

Šiandien T.Walkerio gyvenimas yra gražus (nervina nebent tai, kad pinta lagerio Londono pabuose kainuoja 5 svarus sterlingų. Laimei, Notingame gali nusipirkti už 2). Bet atlikėjas vis dar gerai prisimena patirtį, kai grojo tuščiose salėse, miegojo traukinių stotyse ir važiuodavo į muzikos pamokas su pasiskolinta autobuso kortele.

Jo gyvenimas šiek tiek priminė gausiai apdovanotą airių filmą „Once“ apie du muzikantus, įstrigusius Dublino gatvėse, siurblių remonto dirbtuvėse ir ankštoje imigrantų virtuvėje.

Bet muzika gali viską.

Dainą „Blessing“ T.Walkeris parašė gyvendamas su dvylika tokių pat valkatų bičiulių išsinuomotame name Londone. „Buvome siaubingi vargšai. Nepaisant to, išėjome pasibastyti ir tai virto stipriu vakarėliu, po kurio pabudęs suvokiau, kad neturiu pinigų net viešojo transporto bilietui. Atrodė, kad viskas ritasi velniop.

Taigi, pastačiau save į kampą ir pradėjau: „Žinai, aš tikrai neturiu pinigų, bet mums net nereikia išeiti iš namų, kad nuostabiai praleistume laiką.“ Ir tai virto minčių traukiniu, kuris mane nuvežė iki „Blessings“, – pasakojo T.Walkeris, dabar nuvažiavęs šviesmečius į priekį.

ALTERNATYVA: ŠEŠTADIENIS, liepos 28 d.

M.Astrausko nuotr.

M.Repečkos nuotr.

DIDŽIAIS HEROJAIS

DESPOTIN FAM Festivalio organizatorių reguliariai atiduodama duoklė repo sekcijai nepakitusi ir šiemet. Greta areninių diasporos vardų „Galapagai“ pirmą kartą į programą įtraukė „Despotin Fam“, kuriuos neseniai buvo galima išgirsti „Lofte“.

Kompanija turi individualų požiūrį į pasaulį ir jo taisykles. Tiems, kuriems primetamos taisyklės nepatinka, patinka „Despotin Fam“. Senos repo mokyklos atstovams net nereikia ieškoti savo klausytojo – jis pats juos susiranda. Festivalyje publika juos susiras Slėnio scenoje. Beje, ten savo pasirodymą surengs ir Karpiz, šiemet per Lietuvos hiphopo apdovanojimus nerinkęs žodžių kolegoms ir provokavęs jų kūrybinio potencialo išsiveržimą visu savo nepraustaburnišku nuoširdumu.

JUNIOR A

M.Johansson nuotr.

Šeštadienį festivalyje „Galapagai“ pasirodys ir eksperimentinės, elektroninės, dream pop muzikos atlikėjas ir prodiuseris Junior A. Nuolat su įvairiausiais žanrais (nuo šiuolaikinio ritmenbliuzo, elektronikos, punk iki shoegaze) flirtuojančio atlikėjo kelionė kol kas trumpa, tačiau įspūdinga.

2017 m. pradžioje internete vos pasirodžius pirmosioms jo dainoms („Sleep Machine“, „Simmah“, „Baby Boy“), vaikinu iš Vilniaus susidomėjo įtakingosios muzikos leidybos kompanijos. Singlas „Sleep Machine“ užkopė į JAV „Viral Top 50“ tryliktą vietą. Grupė „Gorillaz“ įtraukė šią dainą į savo mėgstamiausių 2017-ųjų leidimų sąrašą.

Junior A dainas groja didžiosios Europos radijo stotys. Jo diskografijoje – jau trys EP: viso pasaulio interneto naudotojų dėmesį atkreipęs „Born Busy“, po jo sekęs „Great Things“ ir „The Day He Disappeared“. Naujausiam darbui pristatyti pasirinktas mini turas Šveicarijoje, kurį atlikėjui organizuoja populiari koncertų agentūra „Just Because“, rengianti koncertus tokiems atlikėjams kaip ALT-J, Benas Howardas, Jamesas Blake‘as ir kt.

JOSÉ GONZALEZAS Žmogus, kuris ateina tam, kad visus sutelktų šeštadienio nakties siautuliui, yra didysis J.Gonzálezas. Jo muzikai nereikia specialiųjų efektų, užtenka žemų spindulių, kurių neįveikia dirbtinis scenos apšvietimas. Tikėtina, kad dėl romantinės valandėlės su José atvyks ir tie, kuriems dviejų dienų festivalyje – kiek per daug, tačiau labai norisi išgirsti J.Gonzáleso kūrinius „Stay Alive“, „Crosses“, „Heartbeats“.

Vasarį gimtojoje Švedijoje jis pristatė naujausią albumą „Vestiges & Claws“, praėjus net septyneriems metams po pastarojo darbo „In Our Nature“. Visą tą laiką kūrėjas praleido bendradarbiaudamas su kitų sričių menininkais, pavyzdžiui, Benu Stilleriu, – sukūrė garso takelį jo režisuotam filmui „Volterio Mičio slaptas gyvenimas“.

Ne vienus metus José paskyrė ir savo giluminei egzistencijai studijoje, kurioje visiškai kliovėsi savo muzikiniu skoniu ir idėjomis. „Man patinka muzikiniai klystkeliai, net visokios bekelės, tokie dalykai yra šiltesni. Kartais žmonės sako, kad mano muzika yra pernelyg sugadinta, bet aš tikrai nenoriu šiuolaikiškai aiškaus garso. Aš labiau linkęs laviruoti kažkur tarp „Shuggie Otis“ ir „Simon & Garfunkel“. Arba mėgautis įkvėpimu, ateinančiu iš praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio Brazilijos autorių, Amerikos folkroko ir Vakarų Afrikos dykumos bliuzo“, – sakė J.Gonzálezas, vienas laukiamiausių festivalio „Galapagai“ atlikėjų, kurio muzika turi specifinį groove, tokį – ir apie nusivylimą, ir apie optimizmą. Kartu – apie civilizaciją, žmogiškumą ir solidarumą.

>> EITI AR NEITI

MANO PITERIS PENAS Repertuarą sekite: https://padidapifish.internetu.lt Uostamiesčio šokio teatras „Padi Dapi Fish“ kuria įvairiausių formų bei žanrų šokio spektaklius suaugusiesiems ir vaikams. Šį pavasarį trupė savo repertuarą papildė šokio spektakliu, skirtu neretai pamirštamai auditorijai – jaunimui. Naujasis choreografės Agnijos Šeiko šokio spektaklis „Mano Piteris Penas“ – tai švelnus pasakojimas apie santykį su vaikyste ir su kitu – ir esančiu šalia, ir gyvenančiu mūsų viduje.

Lietuvos scenoje tai retas spektaklis, kuriame galima išvysti drauge su profesionaliais šokėjais pasirodantį ir vaidmenį kuriantį Dauno sindromą turintį atlikėją. Julius Jurevičius ir kuria to kito įvaizdį scenoje. Vedinas likusiųjų trokštamu baltu balionėliu jis įkūnija vidinį vaiką, su kuriuo reikia gebėti ne tik susidraugauti, bet galiausiai ir paleisti. Reikia pripažinti kad choreografei pavyko sukurti itin vientisą choreografinį audinį, sujungiantį itin skirtingų patirčių atlikėjus.

Vaidmenis spektaklyje kuria ir penketas „Padi Dapi Fish“ šokėjų: Mantas Černeckas, Inga Kuznecova, Gintarė Marija Ščavinskaitė, Nielsas Claesas, Eiva Dobilaitė, kurie formuoja žaismingą Niekados šalies vaikų būrį. Tiesa, jų perteikiamas pasakojimas nėra tolygus. Sklandžią ir aiškiai pagrindines spektaklio mintis išsakančią įžangą keičia choreografiškai itin įdomi, tačiau pasakojimo vystymo prasme gana gluminanti antroji spektaklio dalis. Choreografė kuria įdomias, išraiškingas masines scenas, sumaniai ir išradingai išnaudodama neseniai atsinaujinusios tru-

pės galimybes. Vėliau būtent čia ima klimpti dramaturginė linija. Tačiau vėliau šį trūkumą kompensuoja ramus, tačiau skaudžiai jautrus finalas.

Kurdama šokio spektaklius choreografė A.Šeiko nuolat bendradarbiauja su įvairių kitų sričių kūrėjais, kurie jos spektaklius papildo naujomis formomis ir kontekstais. Įdomi ir įspūdinga, specialiai šiam spektakliui sukurta vokiečių kompozitoriaus ir prodiuserio Sveno Helbigo muzika – būtent tokio ben-

Organizatorių nuotr.

TEATRAS

Recenzavo Goda Dapšytė

dradarbiavimo rezultatas. Sodriame muzikiniame spektaklio audinyje dera keturių violončelių gyvas skambesys ir šiuolaikiški elektroniniai garsai. Klaipėdos violončelių kvarteto nariai nuolankiai integravosi į spektaklio veiksmą tarsi keturios skambančios salos.

Nuotykių kupina Piterio Peno ir jo draugų kelionių bei klajonių istorija šį kartą perteikiama švelniai ir mąsliai, pirštų galais prisiliečiant prie baimių ir neprimestinai mokant pokalbio su kitu.

Rekomenduojama tebeieškantiesiems dialogo su vidiniu vaiku.

Nerekomenduojama pragmatinio mąstymo šalininkams.

DALYKAI

ŽIŪRĖKITE TEATRE MENO FORTAS (Bernardinų g. 8/8, Vilniuje)

Romo Davidonio nuotr.

Jaunasis aktorius ir režisierius Paulius Markevičius savo kūryboje, regis, nuolat balansuoja tarp itin priešingų kūrybos krypčių – tradicinio dramos teatro ir naujų raiškos formų paieškų. Kitokio kalbėjimo publikai pavyzdžiu būtų galima įvardyti jo prieš porą metų sukurtą, tačiau retai rodomą, todėl vis dar gana naują darbą „Dalykai“. Bendra-

30 //

darbiaujant su „Mokslo ir meno laboratorija“ sukurtas vienaveiksmis spektaklis siekia gilintis ne į žmonių santykius ar konfliktus, o į fizikos mokslo keliamus klausimus. Ar tiksliau – juos interpretuoti teatro kalba.

Scenoje veikiantys jauni aktoriai ir šokėja įkūnija ir gamtos jėgas, ir konkrečių žymių fizikų abstrakčius paveikslus. Baltoje suglamžytoje scenografės Barboros Šulniūtės sukurtoje erdvėje ant ir aplink sofą su sulos taurėmis įsitaiso Simono Dovidausko Isaacas Newtonas, Vygando Vadeišos Neilas Armstrongas, Gabrieliaus Zapalskio Albertas Einsteinas ir Gretos Grinevičiūtės Maria Currie, tik P.Markevičiaus Nikola Tesla linkęs laikytis už kadro. Jų asmenybes ir tarpusavio santykius nusako trumpos informacinės nuotrupos, tai leidžia aktoriams iš istorinių asmenybių ženklų čia pat virsti jų išpažintais dėsniais, visatos dalelėmis ar tiesiog filosofuojančiais ir gyvenimo prasmę ne tik suvokti, bet ir apčiuopti siekiančiais jaunuoliais.

Pasakojimas čia nesudaro tiesės, jis fragmentiškai dėliojamas iš mokslo, informacijos, impresijų, judesių ir žmonių

tarpusavio sąveikos dėsnių. Tai leidžia daryti tokius šuolius kaip nuo atomo iki Adomo ir Ievos ar astronauto klausimų apie pasaulio pradžią. Ir visa tai tam, kad dar kartelį pamėgintume suvokti savo, gyvenimo ir pasaulio trapumą.

Akivaizdu, kad P.Markevičių labai traukia ir tradicinis teatras, tad kaip, svarstant prasmės klausimus, apsieiti be hamletiškos kaukolės ar keleto kitų teatrinių elementų? Tarsi režisierius iki galo nepasitikėtų savo paties sumanymo drąsa. Tačiau, kita vertus, „Dalykai“ pakankamai nutolsta nuo įprastinio teatrinio teksto, kad atskleistų, jog mokslinės teorijos scenoje gali skambėti kaip poezija.

© 37O

Rekomenduojama kvantinėje fizikoje įžvelgiantiesiems egzistencializmo pradų.

Nerekomenduojama teatrą suvokiantiesiems vien tik kaip pjesių interpretacijas.

>> EITI AR NEITI

TEATRAS

Recenzavo Goda Dapšytė

PASIKĖSINIMAI Į JOS GYVENIMĄ

Tomo Ivanausko nuotr.

ŽIŪRĖKITE OKT / VILNIAUS MIESTO TEATRE (Ašmenos g. 8, Vilniuje) Repertuarą sekite: www.okt.lt Britų dramaturgo Martino Crimpo pjesė „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ Londono scenoje pirmą kartą pristatyta jau prieš du dešimtmečius – 1997-aisiais.

Pasauliui dar tik besirengiant visuotinei skaitmenizacijai ir vis dar tebegimstant mileniumų kartai. Pirmą kartą Lietuvoje šios pjesės ėmėsi Cezaris Graužinis su savo grupe 2005 m., kai pasaulį jau buvo pakeitę kritę Niujorko dvyniai. Šiemet su jauniausios kartos OKT / Vilniaus miesto teatro aktoriais šios medžiagos vėl ėmėsi režisierius Oskaras Koršunovas.

Prieš daugiau nei dešimtmetį C.Graužinio spektaklyje vyrai ir moterys buvo lygūs, uniformuoti biurų klerkai – menamos Anės gyvenimo pasakotojai, o atsispiriant nuo jų pasakojimo vaizdinius teko kurtis patiems žiūrovams.

Per pastarąjį dešimtmetį mūsų realybei užsipildžius nuolat besikeičiančių vaizdų lavina, šio sezono pabaigai O.Koršunovo pristatytame spektaklyje tai taip pat atsispindi ir vaizduotei vietos čia jau nelabai ir paliekama – viskas matoma bei apčiuopiama.

Laisvo pasakojimo, linijinės struktūros ar aiškaus siužeto neturinčioje pjesėje pateikiami Anės gyvenimo scenarijai.

Ji ir modelis, ir filantropė, ir pornografijos žvaigždė, ir Amelijos iš Monmartro atitikmuo, ir teroristė, ir šeimyninis automobilis. Ji – iliuzija, sąmokslo teorija,

reiškinys, bet labiausiai – vaizduotės vaisius (bene mėgstamiausias šio režisieriaus moters įvaizdis). „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ šį kartą siejami su lietuviškąja šiuolaikine realybe pateikiant kritišką ir ironišką požiūrį į „#metoo“ judėjimą, neišsižadant seksistinio požiūrio į lyčių santykius ar brėžiant paraleles tarp pjesės teksto ir paskutiniaisiais dešimtojo dešimtmečio metais pristatytos Artūro Railos parodos „Mergaitė nekalta“. Tačiau įdomu, kad pasaulinės tendencijos čia pateikiamos kaip svetimos ir tolimos, o terorizmas ar karas – ne kaip kaimynystėje bręstanti grėsmė, o kaip tolima, abstrakti žmonijos nelaimė.

Tačiau vaizdo, muzikos, ritmo, kostiumų, šviesų (scenografija – „random heroes“, kostiumų dailininkė – Roberta Raubickaitė) perpildytame spektaklyje pagrindinė varomoji jėga ne koncepcija ar interpretacija, o jaunųjų aktorių talentas, energija bei entuziazmas, ištraukiantys vis klimpstantį pasakojimą ir užpildantys struktūros ar turinio spragas.

Rekomenduojama pažinčiai su jauniausia OKT karta.

Nerekomenduojama vaizduotės teatro gerbėjams.

Lauros Vansevičienės nuotr.

AUTONOMIJA

Repertuarą sekite www.jaunimoteatras.lt Teatre visuomenės būklei ar kritikai perteikti neretai pasitelkiamas metonimiškas šeimos, kaip mažiausios jos dalelės, vaizdavimas. Tai suteikia keliasluoksnes interpretavimo galimybes: šeimą ištinkančius įvykius galima traktuoti ne vien kaip konkrečios valstybės ar visuomenės, bet ir kaip viso pasaulio ar jo dalies likimą. Matyt, būtent todėl viename naujausių Valstybinio jau-

32 // © 37O

nimo teatro spektaklių „Autonomija“ vengrų režisierius Árpádas Schillingas vaizduoja iš lietuvių aktorių suformuotą gausią, ne itin laimingą, bet vieni be kitų išgyventi negalinčių žmonių šeimą.

Prieš trejus metus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre šio režisieriaus drauge su dramaturgu Mariumi Ivaškevičiumi sukurtas spektaklis „Didis blogis“ pasakojo apie karą Ukrainoje. O šį kartą kartu su aktoriais ir teksto bendraautore Ildikó Gáspár Á.Schillingas leidžiasi nagrinėti autonomijos posovietinėje / postokupacinėje tikrovėje sampratos per laisvės ir prisitaikymo prizmę. Iš puikių Jaunimo teatro ir kviestinių aktorių sudarytos dirbtinės šeimos nariai atstovauja mūsų seniai pripažintoms, bet gal ne visada iki galo suvoktoms istorinėms, tautinėms, socialinėms, psichologinėms ir paprotinėms problemoms. Vis dėlto spektaklis neperžengia konstatavimo ir diagnozavimo ribų.

Vienas iš spektaklio keblumų tai, kad jo pasakojama istorija nėra specifiškai lietuviška. Ji galėtų vykti bet kurioje kitoje (Rytų ar Centrinės) Europos šalyje. Ir nors šį universalumo siekį sąmoningai užkoduoja patys kūrėjai, taip jie pažeidžia kitą jautrų dėsnį: jei nori būti globalus, visų pirma turi būti lokalus. Tad publikai nelengva tapatintis su pasakojimu, ar tiksliau atpažinti save

ir pažvelgti kritišku žvilgsniu, susimąstyti apie šeimos santykių paralelėse besimezgančius sudėtingus asmeninio ir nacionalinio identiteto klausimus, nors toks lyg ir buvo pirminis spektaklio kūrėjų tikslas. Tarp bendrų dėsnių ir vidinių dramaturginių žaidimų pasiklydusi „Autonomija“ lieka publikos atžvilgiu itin autonomišku spektakliu, tarsi vertingu savaime, be suvokėjo dalyvavimo.

Gal todėl nuo scenos dvelkia šalčiu, o nuo publikos – nuoboduliu.

Rekomenduojama tiems, kuriems patiko „Didis blogis“.

Nerekomenduojama šiuolaikiniame teatre besitikintiesiems aiškios pozicijos.

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Mus užpylė! Vanduo, karščio bangos, juoko ašaros, bėgančios kojinių akys, ledai… viskas bėga, nes vasara! Ta proga mūsų pliažo galerijoje eksponuojama kurortinė miesto kolekcija, įkvėpta meno bangos, tamprės, dėl kurių jūsų kojos nuspręs gyventi geriau; pagal Boforto skalę audroms atsparios žvakidės, taip pat pamatysite madų gyvenimą po vandeniu (ir silkė gali būti madinga) bei maudymosi kostiumėlius-natiurmortus, nuo kurių mums, toks jausmas, ką tik nubėgo vandenys.

VASAROS ATOSTOGŲ KOLEKCIJA „ART WAVE“ LIETUVA

TAMPRĖS „TEGUL BĖGA“ LIETUVA Diz. Rūta Lapienytė www.tegulbega.com

Lietuviškos aprangos legenda „Audimas“ (veik nieks nežino, kad pirmasis jų fabrikas atsidarė dar 1931 m. Kaune!) vasarai susirado naują bendradarbę – dizainerę Kristiną Kruopienytę. Ir štai darbo rezultatas – atsipalaidavusių kurortų ir miesto gatvių įkvėpta kolekcija. Vasara – tai galerija po atviru dangumi, o dizainerė perteikia kurorto nuotaiką urbanistinėse erdvėse ir materializuoja norą apsirengti ir gyventi atostogose tarsi siurrealistiniame sapne. Su šiais drabužiais neisi prie jūros, tai jūra eis prie tavęs.

Aleksandros Kingo nuotr.

Tegul bėga per kraštus... Net jei tai kojinių akys. Jei dar liko, gali rinktis, kokias nori: siuvinėtas neblėstančia klasika – adidasinėm pliažankėm, delfinais ar rosalindomis, arba pasiimti šio sezono naujienas – tampres su vandens lelijomis ir ikonomis-madonomis. Patogiai apsitempia ir glosto kojas, maloniai kaip bėgantis vanduo, nes laimingos kojos žingsnių neskaičiuoja. Tegul bėga, tegul šoka, tegul būna dėmesio centre!

Diz. Kristina Kruopienytė www.audimas.com

MADOS PO VANDENIU „LIFE AQUATIC“ DIDŽIOJI BRITANIJA/LIETUVA

Rasos Nebasos nuotr.

Jūros žuvis, užbaigianti šukuoseną, konservuoti perlai kriauklių pataluose, šprotų skardinėje augantys koralai – visa tai skamba negražiai, kol nematai vaizdo. Gyvenimas po vandeniu gali būti labai madingas, ypač kai jį nufotografuoja Londone gyvenanti lietuvių fotografė Aleksandra Kingo, o pati mados fotosesija atsiduria kultiniame alternatyvios mados žurnale SUPERIOR iš Berlyno.

ŽVAKIDĖS „AYE AYE!“ LIETUVA

MAUDYMOSI KOSTIUMĖLIAI „DUE FASHION“ LIETUVA

Diz. Inesa Malafej, Arūnas Sukarevičius www.emko.lt

Diz. Indrė Lukošiūnaitė, Indrė Raubaitė www.duefashion.com

„DEEPER“ nuotr.

„Aye Aye!“ flotilė – tvirtos, atsparios audroms žvakidės, pagamintos iš ketaus. Jų autoriai įkvėpimo sėmėsi iš vaikystėje žaisto laivų mūšio bei nuotykių ir atradimų meto, kai pramoninės revoliucijos augimas ir entuziazmas leido keliautojams ir laimės ieškotojams pažinti pasaulį. Jūreivystės spalvų, 4 dydžių laiveliai sudaro išbaigtą flotilę: vienu kaminu besipuikuojantis vilkikas priekyje ir 4 kaminų garlaivis gale. Puikiai dreifuoja ant stalų, palangių ir kur tik prišvartuosite.

„OKTO photography“ nuotr.

Diz. Aleksandra Kingo, Anastasia Olaru, Andrea Katonova www.aleksandrakingo.com

Maudymosi sezonas atidarytas ir pliažo galerijoje eksponuojame įspūdingus kūno natiurmortus. Tai originalūs meno kūriniai, atspausdinti ant aplinkai palankios drobės – „eco-friendly“ poliesterio: nuo XVII a. tapytojo Pedro de Camprobino natiurmorto iki paties grand select simbolisto – Gustavo Klimto kompozos. Galima rinktis iš dviejų temų – floristiniais tapetais ir gėlėmis apaugusius maudymukus, arba eksponuoti ant savęs paukščius: erelį, varną, balandį, kolibrį, kormoraną, kalakutą…

Koks paukštis būtum tu?

IŠMANUSIS ECHOLOTAS „DEEPER SMART SONAR PRO“ LIETUVA

© 37O

„EMKO“ nuotr.

34 //

Echolotas, sonaras, povandeninis seklys, žuvų ieškiklis – kaip pavadinsi, nepagadinsi.

Jis skirtas žvejams: įmetus į vandenį, per WIFI ryšį prisijungia prie telefono ir žvejys mato, ar vandenyje yra žuvų, koks gylis, kaip keičiasi dugnas, povandeninė flora ar fauna ir pan. Lietuvių sukurtas echolotas yra pirmasis toks įrenginys pasaulyje, ir pirmasis, kurį pavyko padėti į „Apple“ parduotuvių lentynas, ir dabar jį naudoja žvejai nuo Aliaskos iki Australijos!

„DUE Fashion“ nuotr.

Diz. Aurelijus Lubinas, Rolandas Sereika www.deepersonar.com