370 nr 74

2019 sausis #74

SUSIGRĄŽINKIME KULTŪRĄ IŠ DEMAGOGŲ IR BIUROKRATŲ EVELINA PAUKŠTYTĖ: MANO KŪRYBOS TIKSLAS YRA KURTI ŠEDEVRUS DAINININKAS TOMAS SINICKIS: BUVO MINČIŲ EITI Į POLITIKĄ, LAIMĖ, UŽTEKO PROTO TO NEDARYTI KALBANTIS ŠOKĖJAS FRANZAS ROGOWSKIS

Evelinos Paukštytės kūrinio „Sapnas apie kiaulę ir jos pudelį“ (2018 m., akrilas ant kartono) fragmentas

#74

Rašė Marijus Gailius

SUSIGRĄŽINKIME KULTŪRĄ IŠ DEMAGOGŲ IR BIUROKRATŲ

NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS („GINTARINIAI AKINIAI“) KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

N

aujųjų metų pasižadėjimams dar liko laiko – nebūtina juk pulti savo rezoliucijų vykdyti nuo pat pirmosios metų dienos. Galimas atskaitos taškas: kai pasirašydamas nustoji nesąmoningai vis raitęs 2018-uosius.

Kitas variantas – Grabnyčios, sena pagoniška šventė vasario 2-ąją, iki kurios galima ir eglutę palaikyti nenupuoštą – kam išjungti lempučių girliandas, kai vis dar temsta taip anksti?

Maloniai nustebau feisbuko sraute pama­ tęs, kiek daug žmonių pasižadėjo šįmet mažinti arba atsisakyti ne tiek savo sveika­ tai, kiek planetai žalingų įpročių – mėsos, mesti šiukšles į bendrą konteinerį ir pana­ šiai. Pats užsibrėžiau sumažinti šeimos rū­ šiuotinų atliekų kiekį nuo vieno kibiro per savaitę iki vieno kibiro per mėnesį. Kol kas sekasi sunkiai – kibiras prisikaupė dvigubai greičiau, nei tikėjausi (netgi neskaičiuojant tuščių vyno butelių). Išbandžiau turgų ir, ki­ taip nei tarp feisbuko sienų, likau nemalo­ niai nustebęs: daugiausia ten siūlo visokių kiaulienos kumpių, o į savo atsineštą indą gali paprašyti nebent raugintų kopūstų – grietinės iš bendro kibiro neįdrėbs.

Nr. KT3-N1/2019, šitą santūrų teisinį dokumentą, netgi malonu skaityti: pasiro­ do, mūsų Konstitucija saugo ir gina šei­ mą, „pagrįstą nuolatinio ar ilgalaikio po­ būdžio šeimos narių santykių turiniu, t.y. grindžiamą šeimos narių tarpusavio at­ sakomybe, supratimu, emociniu prierai­ šumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam ti­ kras teises ir pareigas“. Be to, anot žmo­ nių su juodomis mantijomis, „kitaip nei konstitucinė santuokos samprata, konsti­ tucinė šeimos samprata, be kita ko, yra neutrali lyties požiūriu“. Tai bent prisikan­ kins visi propatrijų ir paksistų vargdieniai, mėgindami dabar apgręžti laivą atgal!

Tad mano naujametis įsipareigojimas no­ ri nenori atidėliojamas, net jei į šiukšlių ki­ birą nebekloju maišo, o maisto atliekas atidedu atskirai į komposto indą. Pasitei­ sinu: dar turiu laiko, sakykim, iki Grab­ nyčių. O kokių pasiteisinimų, kad ir vėl neįsigijote sporto klubo abonemento, pri­ sigalvojote jūs?

Žmogaus teisės stumiasi į priekį, bet kai kur vis dar esame įklimpę kaip velniai pelkėje. Pirmiausia tai dvi pagrindinės nacionalinės tapatybės sritys – kalba ir kultūra. Man regis, atsiimti šias sritis iš ideologijos ir biurokratijos gniaužtų ga­ lėtų būti svarbiausia vaižgantiškųjų me­ tų rezoliucija.

Tokiu atveju siūlau taip: susitarkime tuo­ met mes, jauni smalsūs protai, dėl ben­ dros nacionalinės rezoliūšės. Idėja – dar laisviau gyventi.

Turbūt jau teko girdėti apie satyrinio pus­ lapio VLKK fenomeną. Fiktyvią Valstybinės lietuvių kalbos komisijos paskyrą sukūręs komikas Domas Raibys staiga apnuogino visą valstybinės kalbos politikos ir kontro­ lės absurdą (jei dar negirdėjote, būtinai pagūglinkite, o peidžą – pafolouvinki­ te). Pats metas pagaliau keliauti ideologi­ niams dinozaurams į užmarštį – uždaryti tą kontorėlę, kartu likviduojant ir Valstybi­ nę kalbos inspekciją, kalbos politiką ir tei­ sėkūrą perkeliant į skyrių prie Kultūros mi­ nisterijos: gana. Kiekvienam, kuris toliau gins šitą nepriklausomos šalies glavlitą, su šypsena palinkėkime, kad jiems šikant liet­ sargis išsiskleistų (būtent – lietsargis, ne skėtis). Tai jokiu būdu nereiškia, kad ga­ lime kur nori vartoti žodžius „peidžas“ ar „folouvinti“ – mūsų kalba taip ar anaip, iš Šiaurės į Pietus, pagal Celsijų ir Faren­ heitą jau yra pertekusi importuotų angli­ cizmų, nepaisant Kalbos komisijoje šlaks­ tomo švęsto vandens, giedamų poterių ir kalbamo rožinio.

Paverskime šiuos metus truputėlį vaižgan­ tiškais.

Apie Juozą Tumą-Vaižgantą, kurio 150-osios gimimo metinės šiemet mini­ mos, mokykloje mokė vienpusiškai (kaip ir viso kito per lietuvių kalbos pamokas).

Natūralesnį didįjį lietuvių demokratą ir laikraštininką parodė režisierius Eiman­ tas Belickas savo filme „Tumo kodeksas“, prasisukusiame LRT prieš pat Naujuosius ir dabar įdėtą mediatekoje. Dar nesu ma­ tęs, kad vadovėlių herojai pasirodytų lyg įtakingiausi jutubo herojai (Olego Šuraje­ vo filmas apie signatarus, palyginti su „Tu­ mo kodeksu“, yra trafaretinė banalybė).

Net būdamas kunigas, Vaižgantas, susidū­ ręs su sustabarėjusiomis normomis ir formo­ mis, elgėsi kaip patrakęs priešgyna. Tad mums siūlomas jo pavyzdys galėtų tapti nebloga rezoliucija šiems metams: drą­ siai pasiimkime pagaliau tas teises, ku­ rios mums priklauso. Tik kaip tai padaryti?

Kai ką už piliečius jau padarė protin­ gos galvos iš vienos garbingos konto­ ros Gedimino prospekte: vos prasidėjus metams, Lietuvoje buvo iš dalies įteisin­ tos homoseksualių asmenų santuokos – net ne civilinė partnerystė, dievaži, o vedybos! Konstitucinio Teismo nutarimą

Juk kai valstybė, neleisdama vartoti gim­ tosios kalbos, kaip nuo liežuvio galo už­ eina, varžo ir riboja visus kalbėtojus, tai daugelis savaime imame priešgyniauti ir mestis prie laisvesnių stilių, tik kad ta mū­ sų laisvė jau seniai įgijusi anglų kalbos prieskonį. Kai mes išsivaduosime iš ideo­ loginių pančių, savarankiškai pasirūpin­ sime ir kalbos higiena.

Kitas bezdalų vėdinimo frontas – tai lite­ ratūros mokymo mokykloje ir kalbos eg­

zamino išlaisvinimas. Pagrindinis kultūri­ nio individo ugdymo formatas, tapatybės puoselėjimo instrumentas, biurokratų dė­ ka kasmet tik tolinamas nuo humanistinio idealo, savo griežtumu tampa panašus į Kelių eismo taisykles. Jie, norėdami pada­ ryti iš mūsų dorus piliečius, vairuoja na­ cionalinę kultūrą į priešingą pusę, jaunus suaugėlius versdami tapti knygų skaitymo ir nacionalinių vertybių nekenčiančiais im­ becilais. Iš mokykloje įskiepijamos tuščio kultūrinio nuolankumo būsenos savaran­ kiškai išsivaduoti užtrunka ne vienus me­ tus – ir tik daug skaitant gerų užsienio autorių, aplankant po keletą „Kino pava­ sario“ filmų per metus ir būtinai pagyve­ nant užsienyje.

Lengva nebus – misija susigrąžinti savin nacionalinę ir europietiškąją kultūrą aps­ kritai gali pasirodyti neįmanoma. Bet iš pradžių – bent po žingsnelį. Neseniai su­ žinojau stačiai skandalingą dalyką: Lat­ vijos dvyliktokai privalomai skaito vieną lietuvių šedevrą, kurį tėvynėje nuo moki­ nių jie slepia. Ta lietuviškoje mokykloje uždrausta knyga – Ričardo Gavelio „Vil­ niaus pokeris“. Šiais metais sueina 30 metų nuo pirmojo romano leidimo, kurį anuomet vien palietus davatkoms plyš­ davo mergystės plėvės, o visokius -fobus išberdavo pūslėmis. Tad tebūnie šįmet toks ir bus mūsų žingsnelis vaduojantis iš posovietinių prietarų ir valstybiniu mas­ tu ribojamo humanitarinio ugdymo – per­ skaityti „Vilniaus pokerį“ (net jei ne pirmą kartą). Žinoma, sykiu tučtuojau peržiūrėti „Tumo kodeksą“ ir palaikinti VLKK. Arba skaityti netrukus prasidėsiančių Kiau­ lės metų proga kiaulišku dailininkės Eve­ linos Paukštytės (žurnale rasite ir jos inter­ viu) viršeliu pasipuošusį „37O“, kuriame kaip visada rasite sau artimų temų (tiems, kuriems nesvetimos pasaulio problemos, bus įdomu pasiskaityti mano rengtą te­ mą apie Elizabeth Kolbert romaną „Šeš­ tasis išnykimas“, mėgstantys kiną ras Jo­ rės parengtą legalių platformų apžvalgą) ir įdomių interviu (kalbinome muzikos au­ torių ir atlikėją Tomą Sinickį, kylančią vo­ kiečių kino žvaigždę Franzą Rogowskį, filmo „Čia buvo Saša“ kūrybinę grupę).

Kaip visada, rasite knygų, naujų muzi­ kos albumų apžvalgų, naujų spektaklių recenzijų. Gero skaitymo ir nekiauliškų jums 2019-ųjų!

TOMAS IVANAUSKAS MENO ŽINOVAS IR FOTOGRAFAS JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA SANDRA KLIUKAITĖ ALISOS STEBUKLŲ LENTYNOS TURINIO EKSPERTĖ TOMA VIDUGIRYTĖ KULTŪROS PUOSELĖTOJA IR PRADEDANTI MELOMANĖ KAMILĖ ŽIČKYTĖ SPEKTAKLIŲ ŽIŪRĖTOJA IR VERTINTOJA

Viršelyje – Evelinos Paukštytės kūrinio „Sapnas apie kiaulę ir jos pudelį“ fragmentas (akrilas ant kartono, 2018 m.)

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 1, 3, 4, 5, 6, 7, 8,10, 12, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 20, 22 p.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kaunodiena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Maketavo Vaida Dosinienė Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Spaudos kontūrai“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #74, SAUSIS, 2019 Reklaminiai straipsniai žymimi

Kalbino Jurgita Kviliūnaitė Nuotraukos Gretos Bučytės

Tomui Sinickiui, daugiau nei prieš dešimtmetį įsiveržusiam į lietuviškos muzikos sceną su grupe „Gravel“, gana lengvai pavyko tapti viena ryškiausių šalies roko asmenybių, nepaisant to, kad jis dažnai nepaklūsta įsigalėjusioms pramogų verslo taisyklėms. Išsilavinęs, šmaikštus ir charizmatiškas dainų autorius ir atlikėjas, sėkmingai vystantis savo verslą ir su žmona auginantis tris vaikus, sako, kad pribrendo rimtiems gyvenimo pokyčiams. Apie ką svajoja ir ką planuoja aštrialiežuvis T.Sinickis, kartais net pavadinamas visuomenės kritiku, sužinosite perskaitę šį beveik necenzūruotą interviu.

DAINININKAS TOMAS SINICKIS: BUVO MINČIŲ EITI Į POLITIKĄ, LAIMĖ, UŽTEKO PROTO TO NEDARYTI

4 //

– Pirmiausia noriu paklausti apie tai, kas tau pačiam dabar aktualu, t. y. kuo gyveni šiandien. Spėju, kad tai ne „Eurovizija“, kurios nacionalinėje atrankoje šiemet nusprendei dalyvauti, nors taip galėjo pasirodyti seniai apie tave girdėjusiai visuomenės daliai?

– Dabar man gan sudėtingas laikotarpis, nes turiu nuspręsti, ką daryti toliau – grįžti į verslą ar vis dėlto sutelkti dėmesį į kūrybą. Prieš metus viską mečiau ir pastaruosius dvylika mėnesių praleidau iš esmės nieko naudingo neveikdamas.

Buvo minčių eiti į politiką. Laimė, užteko proto arba pritrūko ryžto – dar nežinau. Dabar įrašinėju albumą, kuris turėtų pasirodyti vasarį arba kovą.

© 37O

– O, tai labai geros žinios tavo gerbėjams! Beje, kad jau apie tai prakalbome... Man atrodo, gana unikalu yra tai, kad į tavo koncertus renkasi dažniausiai ta pati publika. Kitaip tariant, susidaro įspūdis, kad tu turi savo tikslinę auditoriją ir į ją orientuojiesi rengdamas koncertus.

– Taip, publika gana lojali. Bet norėčiau pažymėti, kad aš labai atsakingai rengiuosi kiekvienam koncertui. Todėl

KUO MES DAUGIAU JUOKAUSIME APIE SAVO KEISTENYBES, TUO LENGVIAU GYVENTI.

spėčiau, kad nuo 2015-ųjų mažai ką nuvyliau. Natūralu, kad atsakingas pasiruošimas veda prie gero rezultato, o geras rezultatas automatiškai reiškia, kad klausytojas mielai sugrįš. Terminas tikslinė auditorija gal kiek netinkamas. Jis apibrėžia vartotojų segmentą, kurį pasirenki sąmoningai ir jiems kuri rinkodaros strategiją. Aš jokios strategijos neturiu ir marketinginių žinučių neruošiu.

Auditorija pati susiformuoja pagal tai, ką girdi. Mano muzikos visiškai neklauso paaugliai. Užtat jau turiu klausytojų, kuriems nuo 6-erių iki 10 metų. Tai suprantama, nes jų tėvai klauso mano muzikos. Apskritai tai reiškia, kad po 20 metų, kai jie visi užaugs, galėsiu pakeisti Gytį Paškevičių. Būsiu neįdomus, koverius brazdi-

nantis žilabarzdis senis su penkiomis sodybomis ir sveikatos problemomis.

– Ar tiesa, kad savo koncertus ir kitą muzikinę veiklą nuo A iki Z organizuoji pats? Kodėl? Nepasitiki muzikos vadybos agentūromis?

– Mielai dirbsiu su kuo nors, kas ateis ir pasakys: „Tomai, prie tavo auditorijos mes pridėsime nulį. Veiksmai bus tokie ir tokie.“ Tokių pokalbių buvo ne vienas. Bet dažniausiai po tokių susitikimų net padoraus excelio niekas negali atsiųsti. Kita vertus, tuos veiksmus aš ir pats jums galiu pasakyti. Pirma – patek į savaitgalinį televizijos šou, geriausia muzikinį, kuriame vertinsi jaunimą kaip senais laikais. Antra – būk paprastesnis, nereikia tos lyrinės ekvilibristikos ir bandymų kažką kažkam pasakyti. Trečia – daugiau nuotraukyčių iš Balio, vaikų gimtadienių ir dovanėlių antrajai pusei; sukurkime tobulo gyvenimo įvaizdį, kad kiltų tautiečių pavydas. Toliau galima dar labiau viską sutirštinti. Trumpai tariant, reikia daryti taip, kad tave galėtų vartoti 98 proc.

Lietuvos gyventojų, ne 2 proc. Jokių nežinomų receptų nėra.

– Kas tie žmonės, kurie pastaruoju metu groja su tavim koncertuose?

– Mano pagrindinėje grupėje groja Germanas Skoris, Mikas Dulevičius ir Henrikas Piktuižis. Kartais prisijungia styginių kvartetas „Archi Quartett“, muzikantai Robertas Semeniukas ir Tomas Simanavičius. Viskas priklauso nuo to, kokią programą grojame. Su Germanu dirbu nuo 2015 m. Jis yra mano įrašų prodiuseris, pagrindinis bendradarbis studijoje ir iš esmės vienintelis patariamasis balsas. Mikas grojo grupėje „Flamingo“, pažįstu jį daugiau kaip dešimt metų ir jis mano patikimiausias būgnininkas. Henrikas dalyvavo „Mylimo vyro ir sūnaus“ įrašuose ir taip susiklostė, kad liko iki dabar. Šitie trys manęs neužp..., nenuvilia, yra adekvatūs ir linksmi, todėl ir groja kartu.

– Iš tavo įrašų feisbuke galima suprasti, kad gali atsikurti ir „Gravel“. Jūs gi nesusipykę su Miroslavu (Tomo brolis, grojęs „Gravel“) kaip broliai Gallagheriai iš „Oasis“?

– „Gravel“ vieną dieną sugros. Gal ta diena bus šiais metais. Bus matyti.

Mano santykiai su broliu yra kaip niekad geri.

– Bet grįžkime prie „Eurovizijos“ – kodėl ir vėl dalyvauji šiame konkurse? Ar tai tik noras priminti apie save platesniam žiūrovų būriui, ar vis dėlto tiki, kad trečias kartas nemeluos?

– Neplanavau dalyvauti. Tačiau sukūriau dainą, kuri netinka Sinickiui, bet tinka „Eurovizijai“. Bandžiau surasti kitą atlikėją, bet pabudau likus savaitei iki paraiškos pateikimo termino, tad teko pačiam ją pateikti. Mums su Henriku tai bus įdomus nuotykis. Žinoma, šiek tiek eterio neturėtų pakenkti. „Eurovizija“ yra neprognozuojamas dalykas. Dažniausiai laimi š... Bet kartais reikia tiesiog geros dainos.

– Ar kada nors esi pamąstęs apie tarptautinę karjerą? Ir ar tai įmanoma, objektyviai įvertinus savo galimybes?

Gal gali įvardyti Lietuvos atlikėją, grupę, kurie turi tokio potencialo?

– Mano tarptautinė karjera gali prasidėti ir baigtis Lenkijoje. Kitoms teritorijoms aš jau per senas. Visa tai reikėjo daryti prieš dešimt metų, ne dabar.

Dabar yra daugiau šansų susilaukti populiarumo parašius knygą. Dėl kitų – nežinau. Mažai ką klausau. Iš to, ką pasakoja kolegos muzikantai, Lietuva yra elektronikos genijų kalvė. Tad spėčiau, kad toje srityje tikriausiai yra talentų.

– Ko gero, ne visi žino, kuo tu gyvenime užsiimi, – turiu omenyje tavo profesinę veiklą, o ne hobį, t. y. muzikos kūrimą ir koncertus.

– Mano visas profesinis gyvenimas yra susijęs su draudimu, perdraudimu ir informacinėmis technologijomis. 2006 m. mane paskyrė nedidelės IT bendrovės Lietuvos filialo vadovu. 2012 m. įmonę įsigijau iš tuomečių savininkų. Tuo pat metu kartu su partneriais Latvijoje įkūrėme bendrą IT paslaugų įmonę, kuri kūrė programinę įrangą išskirtinai draudimo bendrovėms. Mano resursai buvo prijungti. Įmonė sparčiai augo, buvo pripažinta geriausia Latvijos eksportuotoja tarp savo segmento įmonių. Vėliau ją įsigijo investuotojai iš Izraelio. Pasakoti galima labai daug.

Bet aš niekada nesistengiau afišuoti savo profesinio gyvenimo dėl to, kad tai absoliučiai neturėjo jokios rinkodarinės prasmės, nes visi mano klientai buvo užsienio įmonės. Be to, girtis pinigais ir pseudopasiekimais, kaip dabar labai

madinga, yra nesąmonė. Pinigai – menkas žmogaus palikimas.

– Pastebėjau, kad gana dažnai pabrėži savo lenkišką tautybę. Nori pasakyti, kad sunku būti tautine mažuma Lietuvoje? Gal esi sulaukęs kažkokių įžeidimų iš lietuvių pusės?

– Dažniausiai pabrėžiu, kad esu lenkas, kai yra situacijos, kurios – bent jau man – komiškos. Pavyzdžiui, jeigu kokio nors politiko pavardę galima sulenkinti, tai, žinoma, pasakysiu, kad jis yra durnas, nes lenkas. Kai man nesiseka, irgi mėgstu pasakyti, kad čia lenko karma ar panašiai. Priekaištų ar įžeidimų nesu sulaukęs. Vilniaus miesto centriniuose baruose nuo rugsėjo pradžios iki maždaug spalio pabaigos galima kažką išgirsti apie lietuvių viršenybę prieš tautines mažumas. Tuomet supranti, kad mokslo metai prasidėjo, padavė naujokų, istorijos gigantų. Bet apskritai atmosfera Vilniuje yra draugiška ir jokios atskirties nėra. Kuo mes daugiau juokausime apie savo keistenybes, tuo lengviau gyventi.

GIRTIS PINIGAIS IR PSEUDOPASIEKIMAIS, KAIP DABAR LABAI MADINGA, YRA NESĄMONĖ. PINIGAI – MENKAS ŽMOGAUS PALIKIMAS.

– Neseniai nustebau išgirdusi, kaip tave pristatė visuomenės kritiku. Ar iš tiesų toks pats jautiesi? Ir kodėl tai darai – ar tau tiesiog rūpi, kas darosi Lietuvoje, ir tiki, kad kritikuodamas gali kažką pakeisti?

– Nesu visuomenės kritikas. Visuomenės kritikai turi savo platformas ir iš jų skelia pamokslus. Man iki Rimvydo Valatkos arba Indrės Makaraitytės – kaip pėsčiomis iki Everesto. Jei ir ką nors parašau, tai čia labiau skirta mano draugams, kurie galbūt praleido ar-

ba nepamatė kokios nors nesąmonės.

Gydyti Lietuvą – ne mano užduotis.

Be to, tai beprasmiška.

– Kad jau prakalbome apie ydas...

Kas tau labiausiai nepatinka Lietuvoje, kalbant apie politiką, socialinius dalykus?

– Visuomet sakiau, kad švietimas yra didžiulis galvos skausmas. Jau man grįžus į Lietuvą 2006-aisiais buvo matyti, kad kažkas yra negerai. Buvo labai sunku pasamdyti normalų, atsakingą žmogų. Atskirtis tarp to, prie ko buvau pripratęs mokydamasis Stokholmo ekonomikos aukštojoje mokykloje Rygoje, ir to, ką gaudavome iš, tarkim, VU, buvo nenusakoma. Kaip suprantu, šiuo metu viskas tik blogėja. Švietimas yra svarbiausia sritis. Ten viskas prasideda ir baigiasi. Geras švietimas reiškia šalį, pilną adekvačių, išsilavinusių, perspektyvą turinčių žmonių. Blogas švietimas reiškia šalį, pilną debilų. Blogiausia, kad šie procesai yra labai ilgi. Rezultatų nepamatysi po metų. Reikia dešimtmečių, kad kažkas keistųsi – į gerą pusę arba blogą, ir todėl labai lengva nepastebėti blogybių

atitinkamu laiku ir reaguoti. Manau, tai jau vyksta labai seniai. Viskas byra. Bet pastebėti pradedame dabar, kai mokytojai pagaliau išėjo į gatves ir pradėjo okupuoti valstybės įstaigas.

– Girdėjau, kad dar tave labai užknisa Vilniaus oro uostas?

– Taip. Tai yra kažkas baisaus. Man nesvarbu, kiek kas pinigų pavogs, bet prašau, kas nors, perstatykite jį ir įveskite ten nors kažkiek logikos!

– O kas nepatinka kalbant apie pramogų verslą?

– Nežinau. Aš verdu savo sultyse. Per daug niekuo nesidomiu. Man nepatinka, kad nėra salės, kuri talpintų, pavyzdžiui, 1 000 žiūrovų ir joje aš galėčiau groti.

– Beje, dar pastebėjau, kad dažnai tavo kritikos strėlės skrenda Andriaus Mamontovo link. Kodėl tu jo taip nemėgsti?

– Jau labai seniai apie jį negalvoju. Negaliu sakyti, kad nemėgstu. Yra daug didesnio š... negu Mamontovas.

– O ko tu mėgsti klausytis? Painfluencink mūsų skaitytojus.

– Mano mėgstamiausia grupė yra „Sunflower Bean“.

– Kad jau prakalbome apie laisvalaikį... Girdėjau legendas apie tavo vyno ir šampano rūsius.

– Sergu podagra. Todėl vynas negalės džiaugtis mano dėmesiu. Pastaruoju metu pradėjau skaityti. Taip pat atrodo, kad bandysiu rašyti.

– Interviu pradžioje minėjai, kad gali nutikti taip, jog visiškai pasinersi į kūrybą, ji nebus tik hobis. Daugeliui žmonių Lietuvoje vis dar atrodo, kad kūryba nėra darbas. Kad pirmiausia reikia turėti rimtą profesiją, o kurti galima ir laisvalaikiu...

– Kai galvoju apie muziką, negalvoju, kad tai yra laisvalaikis. Į kūrybinius procesus žiūriu labai atsakingai. Jei būtų kitaip, būtų kažkas panašaus į žvejybą. Ji niekam netrukdo, nieko nenuvilia ir nedaro įtakos kito nuotaikai ar jausmams. Dėl muzikos vis dėlto yra kitaip. Todėl tai nėra laisvalaikis. Tai labiau panašu į antrą darbą, kurį darai, kai nori jį daryti.

– Dar girdėjau gandus, kad turi planų su šeima išsikraustyti į Anykščius.

Kiek juose tiesos?

– Mes labai rimtai svarstome galimybę persikelti. Mūsų šeima ten turi gana nemažą namą. Miestelis yra nedidelis, bet jame yra viskas, ko reikia, kad vaikai gautų kuo daugiau naudos. Vilniaus geografija, deja, yra tokia, kad jie gali tik mokytis ir galbūt – jei pasiseka – lankyti vieną būrelį. Vienas iš tėvų turi įsidarbinti vairuotoju arba vairuotoją reikia samdyti. Žodžiu, šeimai su trimis vaikais Vilniaus senamiestyje nėra vietos. Todėl galimybė išsikraustyti į Aukštaitijos perlą yra svarstoma labai rimtai.

– Ir dar girdėjau, kad tave kankina nemiga. Gal jau radai būdą, kaip su ja kovoti?

– Dar kankina. Bandau sportuoti, labiau pavargti fiziškai. Susitvarkysiu.

P.S. Kol rengėme interviu, bilietų į artimiausią Tomo Sinickio koncertą, vyksiantį sausio pabaigoje Vilniuje, atrodo, ir neliko. Ką gi, lieka stebėti „Eurovizijos“ atrankas ir laukti kito šio sunkiai prognozuojamo ir šou verslo taisykles dažnai laužančio roko atlikėjo koncerto.

Klaudijaus Kairio nuotr.

EVELINA PAUKŠTYTĖ: MANO KŪRYB

Rašė Tomas Ivanauskas

Šiuo metu viešbutyje „Pacai“ vyksta menininkės Evelinos Paukštytės paroda „Mano pasaulis rūpinasi manimi“. Tam, kad suprastumėte, apie ką menininkė kalba šiame tekste, aplankyti parodą yra tiesiog privaloma. Pamatyti jos šedevrus – susikurtą pasaulį su vietiniais gyventojais, situacijomis, žaidimais, tradicijomis, baseinais ir teniso kortais.

Iš tiesų jos susikurtas pasaulis ja rūpinasi, nes būtent čia ji paslepia savo jausmus, išgyvenimus, skausmą, liūdesį. Paslepia po ryškiomis spalvomis, žaisminga nuotaika, ironiškomis situacijomis, susigalvotais žaidimais. Kaip sako ji pati, „lįsk gilyn į save ir ten surasi aukso kasyklą“. Taigi, kaskite auksą iš E.Paukštytės šedevrų.

PRADŽIA Gimiau Panevėžyje. Polinkis į saviraišką išryškėjo labai anksti. Nuo kokių penkerių metų kopijuodavau paveikslėlius iš knygų. Namie jų buvo daug. Tėvai buvo dėstytojai, tad knygų netrūko. Ypač patikdavo tokios tarybinės enciklopedijos. Kartu su broliu vartydavome, skaitydavome, kažką perpiešdavome. Dar vokiškos, realistiškai iliustruotos vaikiškos knygelės. Uždėjusi kalkę, mėgdavau persipiešti gyvūnus, o paskui spalvinti. Aš buvau vaikas, kuris labai daug žaidė. Kadangi turėjau metais vyresnį brolį, nereikėdavo galvoti, iš kur gauti žaidimų partnerį. Aš būdavau vadė.

Namus statydavome, tiesiog ištisus kvartalus nuklodavome ant kilimo. Tėvai nieko nedraudė, nes mūsų namai panėšėjo į sandėlį, tad ir ant sienų ir ant grindų galėdavome paišyti, konstruoti, kas patinka. Fantazijos pasaulis klestėjo. Pradėjus eiti į mokyklą, talentas atsiskleidė. Jeigu ką nupiešti reikėjo, bendraklasiai kreipdavosi į mane. Man patiko, o dailės ir darbų pamokos buvo mano mėgstamiausios. Gerai jausdavausi, savimi, nes visa kita nelabai sekėsi. Mama, matydama ryškų polinkį į dailę, vis pasiūlydavo eiti į dailės mokyklą. Aš maivydavausi ir sakydavau, kam man to reikia, nes ketinau būti medicinos sesele arba policininke. Buvau atletiška, sportas gerai sekėsi. Tai va taip ir nenuėjau į vaikų dailės mokyklą.

6 // © 37O

Lemtingas įvykis. Vienuoliktoje klasėje mama nusivedė mane pas pažįstamą keramikę. Pamačiau įvairiausių molinių grožybių, kurios paliko neišdildomą įspūdį. Buvau apimta euforijos ir supratau, ką noriu gyvenime veikti. Ta keramikė rekomendavo pasimokyti akademinio piešimo. Taip atsidūriau suaugusiųjų dailės mokykloje. Atsimenu pirmąją mokytoją Anitą Šleger, tokią raukšlėtą moterį, kaip Coco Chanel. Ji mane supažindino su akademinio piešimo pasauliu.

Pramokau piešti daiktus, daržoves, vaisius. Toks buvo kelias, prasidėjęs suaugusiųjų dailės mokykloje, kartu su bobutėmis ir diedukais. Bet to užteko, kad įstočiau į Kauno meno mokyklos keramikos specialybę.

ANKSTYVOJI ĮTAKA Pablo Picasso ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Ir vienas, ir kitas atrodė genijai. Patiko P.Picasso dekonstruotos formos ir jo gyvenimas, o M.K.Čiurlionis traukė savo lyrika. Tuomet maniau, kad meno kūrinys turi būti filosofiškas, graudus, lyriškas, romantiškas. Taip supratau meną. Paskui Paulis Gauguinas, jo gyvenimo istorija Taityje, kurią sužinojau perskaičiusi knygą „Mėnulis ir skatikas“. Visada traukė egzotika, įvairios ankstyvosios patirtys spalvino, keitė, turtino. Mano jaunam protui didelę įtaką darė kelionės į Ameriką. Pirmą kartą ten atsidūriau dvidešimties. Trejus metus ištisai vis grįždavau pas savo draugą.

Gyvendavome, keliaudavome ir netgi susituokėme Las Vegase.

PIRMOJI PREMIJA Pradžioje baigiau keramiką. Buvau apdovanota už geriausią tų metų diplominį darbą Juozo Zikaro premija. Čia labai garbinga premija, kas mokėsi Stepžukėje, tas žino. Ją įsteigė skulptoriaus marti Aldona Zikarienė iš Amerikos. Gavau pinigų. Ir tai galutinai paskatino stoti į VDA, grafiką, nes norėjau būti iliustratore. Labai baisu buvo, bet kažkaip pavyko. Jei būtų nepavykę, būčiau išvažiavusi gyventi į Ameriką pas berną.

GYVENIMO MOKYKLA Kauno meno mokyklą laikau gyvenimo mokykla. Ten pražydo mano vidinis pasaulis. Ten sutikau draugą ir fotografą Klaudijų Kairį. Jo vidinė ekstravagancija mane pakerėjo, iš jo daug išmokau,

per jį atskleidžiau savo laisvamanišką pusę. Vartydavome „Vogue“, rausdavomės Kauno secondhanduose ieškodami trofėjų, įsivaizduodavome, kad kuriame savo nerealią gyvenimo istoriją: jis – pasaulinio lygio fotografas, o aš – supermodelis.

VDA IR MENAS Mano santykis su menu toks keistas, kuriamas per asmeniškas patirtis. Eksperimentuoju, žaidžiu pagal savo taisykles, neužtenka to, ką turiu, noriu daugiau ir daugiau. Man labai pasisekė, kad, mokantis Dailės akademijoje grafikos, nebuvo taip, kad dėstytojai bandė keisti ar lipdyti, kreipti į kokią pusę. Tolerantiškai priėmė ir tas meninis skonis vystėsi individualiai, be jokios prievartos iš pripažintų autoritetų.

Kita vertus, girdėdavau tai, ką norėdavau girdėti, ir įsivaizduodavau tai, ką norėdavau įsivaizduoti.

Imponavo gyvenimas barake (bendrabutyje – red. past) Latako gatvėje. Vilniaus senamiestis man buvo įdomesnis nei piešimo ir tapybos pamokos.

Gerai, kad su dėstytojais sutarėme, tai kažkoks mokymosi procesas vyko.

Mokiausi būti menininke. Taip pat save stebėti. Tam sąlygos buvo puikios.

GYVENIMO MOKYTOJAS Nežinau. Gal tėvas.

KITOS ĮTAKOS KŪRYBAI Galvoju, kad labiau už menininkų paveikslus mane traukia jų gyvenimo būdas. Skaitau biografijas, interviu, žiū-

riu filmus apie patinkančius kūrėjus. Tai mane išties įkvepia. Pačioje viršūnėje sėdi pats Andy Warholas. Tada rikiuojasi kiti: George Condo (žiūriu ir galvoju, kiek reikia prikaupti š..., kad tapytum figūras, kurios, rodos, tuoj sprogs iš vidaus), Francis Baconas, Duggie Fieldsas, Graysonas Perry. O šalia driekiasi visa virtinė ekstravagantiškų personų iš mados, kino pasaulio. Turiu silpnybę įvairiausio pobūdžio keistuoliams, nepritapėliams, bet tokiems tikriems, nevaidinantiems.

Skaitau daug knygų, žiūriu daug filmų, mėgstu ir serialus. Paskutinis buvo „Netflix“ dokumentinis serialas „Wild Wild Country“ apie Osho kultą / sektą. Galvoju, kaip svarbu yra gera vadyba ir tikėjimas.

O muzika yra mano meilė. Labai labai daug muzikantų patinka, nevardysiu, nes bijau kurį praleisti. Esu buvusi (ar esama?) Michaelio Jacksono gerbėja...

GAMTA IR KULTŪRA Vasaras leisdavau kaime, gamtos šaukiuosi visada, kai nuovargis apninka, nusiraminu sėdėdama Kernavėje ant piliakalnio. Miške, pievoje, prie jūros gera būti. Stebiu metų laikų kaitą ir gėriuosi.

Traukia Rytų kultūros, jas lydinti mistika, egzotika. Uždegu smilkalą ir su dūmu galiu pakilti virš kasdienybės. Arba tiesiog pažiūriu į dangų. Ką mes čia tokie maži su savo tikslais ir svajonėmis...

YBOS TIKSLAS YRA KURTI ŠEDEVRUS bangomis veržėsi šedevrų pavidalais. Kasdienybė ganėtinai rutiniška: einu į studiją, atsirakinu duris, dirbu, darau pietų pertraukas, grįžtu namo. Mano paveikslams sukurti reikia daug laiko ir kantrybės, tad disciplinuoti save tenka. Dažniausiai šedevrus piešiu, kai šviesus paros metas, nes prie dirbtinio apšvietimo negaliu, nesimato tikrųjų spalvų. Gera, kai nereikia gyventi dvigubo gyvenimo, dalyti savęs biurui ir tik kartais užbėgti į studiją. O, be to, aš moteris, man krizė yra nuolatinė būsena. Šitas akrilinis periodas, kuris tęsiasi ketverius metus, gimė irgi krizės metu. Neradau kalbos tarp vidaus ir išorės, nesupratau savęs. Teko susidurti su savimi.

Geriausiai pailsiu pakeitusi įprastą aplinką. Gera gamtoje, Žemaitkiemyje, Havajuose, lovoje su kate (Karlytė Myžnė Dambiro). Vakarais skaitau knygas, filmus, serialus žiūriu.

Esu naminė.

MENAS, PINIGAI IR DIEVO MALONĖ Pinigai svarbu. Menas ir pinigai gerai skamba. Man menininkas turi būti kaip brendas, su aiškiu stiliumi ir filosofija. Nepriimtinas požiūris, kad menininkas vargšas ir gyvas dvasia. Kurti meną taip pat kainuoja: studijos nuoma, dažai, kartonai, teptukai, rėminimas. Daugybė išlaidų. Kurti kūrinius pagal užsakymą nėra taip malonu, nebent tai yra iliustracija. Tuomet kontaktas su užsakovu būna konkretus, darbinis, išsakomos pastabos, pateiki korekcijas. O šedevrai tam ir yra šedevrai, kad gimsta iš Dievo malonės.

Aš mąstau, tada nusprendžiu. Man patinka spalvos, bet ne tik spalvos, noriu ir žinutės, kad spalvos ir formos kažką perteiktų. Aš pati susitapatinu su paveikslais, per juos tyrinėju save, taip pajaučiu. Čia mano psichoterapija. Kūryboje protas dirba kitokiu režimu. Jaučiuosi tokia nebrandi, bet ant savęs nevarysiu.

„Plaukimo padanga „Ančiukas“, 2018 m., akrilas ant kartono

KRITIKA Anksčiau labai veikdavo, verkdavau ir kankindavausi, nes esu labai jautri. Dabar nebelabai rūpi.

Galvoju, kad esame visi vienodai papuvę. Man rūpi vidinė ramybė, kurią suteikia tas neišpasakytas pasitenkinimas sukūrus eilinį šedevrą.

KO PER DAUG LIETUVOS MENE Labai daug menininkų. Dabar madinga būti menininku, pastebiu daug savamokslių, kurie įvaldę socialinių tinklų teikiamą naudą, bruka savo paveikslus. Žmonės spaudžia „patinka“, džiaugiasi. Jie populiarūs. Ir net parodas rengia. Aš taip nemoku.

INSTAGRAMAS AR FEISBUKAS? Mėgstu instagramą, feisbukas man svetimas. Kažkiek naudojuosi, bet ne ypač. Visi vienodi tampa – su savo tobulais gyvenimais, užimtumu ir nuomonės reiškimu. Kalbant apie feisbuką, turime su drauge Vanda tokią jaukią tradiciją – susitikusios būtinai nusifotografuojame ir įdedame.

Matau tame prasmę – dokumentuojame savo ilgametę draugystę.

KULTŪROS POLITIKA Neturiu nuomonės. Man šedevrus kurti reikia. Politika nedomina. Kažkada galvojau, kad va taip gyvensiu, ir būsiu žymi kaip P.Picasso. Dabar taip negalvoju.

KŪRYBOS TIKSLAS Mano kūrybos tikslas yra kurti šedevrus. Man tiesiog patinka paveikslai, nes juos galima pasikabinti ant sienos ir grožėtis.

Akrilinės serijos man yra svarbiausios, jas lieju nuo 2014 m. Prieš tai dirbau akvarele, ten irgi buvo šedevrai, bet tas etapas baigėsi. Galvoju kada nors surengti retrospektyvinę akvarelių parodą.

Man svarbu save stebinti, pažinti. O per kūrybą aš traukiu iš savęs demonus ir iriuosi tolyn.

DIDŽIAUSIAS KŪRYBINIS NUOTYKIS Nuotykių buvo daug, bet juokingiausias šis.

Viena pirmųjų mano parodų buvo „Gražiausio falo rinkimai“. Ją surengėme su kambarioke Vanda barako tūlike.

Labai stengėmės, pripiešėme įvairiausių, įmantriausių formų. Tiesiog didžiavomės savimi. Tai buvo 2001 m. Paroda baigėsi greitai. Tėvas atvažiavo manęs aplankyti, nuėjo į tualetą, grįžo ir giliai atsikvėpė. Sako „Jooooo....“ Taip gėda buvo...

KŪRYBOS MALONUMAS AR DARBAS? Man kūryba – malonumas. Kalbu apie procesą.

Taip atsitiko, kad 2018 m. kūrybinė veikla tapo darbu. Užslėptos ir prikauptos idėjos cunamio

„Sapnas apie kiaulę ir jos pudelį“, 2018 m., akrilas ant kartono

„Akys“, 2016 m., akrilas ant kartono

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Ramūnas Bogdanas

Aldous Huxley

Baltos lankos, 2018

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

UKRAINOS TRIDANTIS. PRIE BEDUGNĖS Nedažnas atvejis – lietuvių autorius sukūrė trilerį, pateisinantį savo vardą. Dar tiksliau – kovų trilerį tokio intensyvumo, kokius regime Holivudo filmuose.

Knyga parašyta vaizdingai: kovų scenos išsamios ir įtraukiančios, lyg pats Tomas Cruzas būtų ranką prie teksto pridėjęs. Vis dėlto amerikiečių kūrėjų pagalbos ir nebūtų prireikę: jau iš publicistikos tekstų matėme, kad R.Bogdanas gerai išmano rašymo amatą – kokybiškai suvaldo sakinį ir sugeba kurti intrigą. Be to, jis pats yra ir kiniškos tradicijos kovos meno meistras, tad kovų aprašymus kūrė ne vien iš galvos, bet ir iš kūno – turbūt todėl jie tokie įtikinantys: „Mandagybėms nebuvo laiko: raumenų kalnas stipriai kirto šoniniu kabliu Nikui į smakrą, ir jis, atbulas nulėkęs per kelis žingsnius, griuvo aukštielninkas ant grindų“ (p. 75).

Nors veiksmas gena veiksmą, vienas efektingas muštynes veja kitos, kokioms nors gilioms potekstėms tekste nebelieka nei erdvės, nei laiko. Autorius siekė pavaizduoti Ukrainos visuomenės būklę – šaliai atsitiesti neleidžiančius korupcijos papročius, kartu palyginant šios visuomenės mentalinį klimatą su Lietuvos padėtimi. Išsikeltoji misija neatlaiko literatūrinių reikalavimų: politinė analizė romane lieka publicistinio žanro – kaip straipsnis delfyje, tik su prozine regimybe: „Tarasai, aš tik noriu, kad jūs vėl išmoktumėte dirbti, kaip dirbo mū-

PUIKUS NAUJAS PASAULIS Tarp literatūros naujienų pasakoti apie „Puikų naują pasaulį“ tarytum nebūtų prasmės, kai kiekvienas šią knygą jau turėtų būti perskaitęs, vis dėlto kažin ar visiems taip pasiseka laiku atrasti vieną iš dviejų pagrindinių antiutopijų pasaulyje (antroji kanoninė šio žanro knyga yra George’o Orwello „1984-ieji“).

sų proseneliai, kol užėjo rusai ir viską sulaužė“ (p. 21). Šioje atkarpoje veikėjų – vakariečio ir ukrainiečio – dialogas toliau plėtojamas taip: – O gėjai kaip?

– Čia jų reikalas, mes nesikišime.

– Per televizorių sako, kad Europą valdo gėjai, o jei mes eisime į Europą, jie ir čia valdys.

Knyga irgi baigiasi pagrindinių veikėjų Algirdo ir Niko diskusija apie Ukrainos politiką. Perteklinio kalbėjimo apie politines realijas ir takoskyras knygoje gerokai per daug, todėl „Ukrainos tridantį“ ir verta skaityti nebent kaip televizijos žinių atkartojimą su žavių muštynių vaizdeliais.

Pirmą kartą lietuviškai „Puikus naujas pasaulis“ išleistas tik 2005 m., tai yra po 73-ejų metų nuo romano pasirodymo autoriaus tėvynėje. Po dešimties metų leidykla tiražą pakartojo, dabar štai vėl – trečiasis leidimas. Na, Lietuvoje viskas iš pradžių vėlavo, natūralu. Ir jeigu jūs dar šitos knygos neskaitėte, tai irgi labai vėluojate. Suaugusiam individui knygos svarba prilygsta kaip „Mikė“, „Alisa“ arba „Mažasis princas“ vaikui – tiesiog būtinas reikalas.

Autoriaus pranašystė dar neįvykusi, vadi­ nasi, knygą galima skaityti visiškai šviežiai ir po 83 metų nuo jos pasirodymo.

Nors kas gali paneigti, kad visuomenė vis dėlto artėja prie vien vartojimu ir lai-

Mindaugas Nastaravičius

Lapas, 2018

Tyto alba, 2018

Muzikanto (turbūt nereikia priminti autoriaus tapatybės – jis yra visiems girdėtas MC Kastetas) parašytoje knygoje pasakojama apie keturių muzikantų grupės „Alkūninis velenas“ drauge su vadybininku ir pagalbininku gastroles po Jungtinę Karalystę ir Airiją. Vaikinai tarp koncertų gausiai geria ir aiškinasi tarpusavio santykius. Moterų reikalas šiam romane rezervuotas, užtat netrūksta šypseną sukeliančių nutikimų ir išdaigų: kelionėje pro langą iškrenta pasas, vonioje paskęsta makbukas, girta naktis praleidžiama įsivyniojus į užuolaidą – tikras džekesas! Kam patinka situacinė komedija, patiks ir ši knyga.

Knyga verta dėmesio dėl natūralios ir lengvai organizuojamos kalbos. Jai tvirtumo prideda ir kontrastai, kylantys iš vertybi-

Dar kartą perskaitytos nemariosios A.Huxley antiutopijos žinutė lieka tokia pati kaip tuomet, taip ir dabar – kol žmogus nepasiduos malonumų pragarui ir jausis gerai netgi būdamas ne visada laimingas, tol jis išliks žmogumi („Laimė – griežtas šeimininkas“). Priešingu atveju mes tapsime kita protinga rūšimi, jau nebe žmogumi. Laimė, mums iki tokios laimės dar toli.

Apie ką pasakojimas? A.Huxley vaizduoja alternatyvią ateities visuomenę, kurioje vaikai nebegimsta natūraliu būdu, o yra „išpilstomi“ į skirtingų kastų atstovus, visa sistema paremta besaike gamyba ir malonumų užtikrinimu, mat pagrindinis pasaulinės valstybės tikslas lieka teikti nepertraukiamą laimę. Motinos ir tėvo socialinės sąvokos lieka gėdingu tabu, kaip ir monogaminiai santykiai.

Kastytis Sarnickas TURNĖ

me kaip aukščiausiu gėriu organizuojamos utopijos? A.Huxley jau tuomet pamatė šias tendencijas, o dabar kosmopolitiškas kapitalizmo dėsnių įtraukimas į gyvenimo prasmės uždavinį šiame amžiuje tik dar ryškesnis.

BENDRATIS nių konfliktų – kitaip sakant, netgi tokioje iš pirmo žvilgsnio lengvabūdiškoje knygoje veikėjai ieško prasmės. Pavyzdžiui, viename ryškiame epizode personažas, užuot toliau svaiginęsis boheminėje aplinkoje, neplanuotai ima gėrėtis kultūra, ir autorius šią permainą vaizduoja ne kaip nors patetiškai, o su švelnia ironija: – Na tu išėjai pašikt, likau aš vienas kambary, per teliką rodė kažkokį senovinį filmą, pažiūrėjau pro langą, kažkokie gražūs bažnyčios ar tai katedros bokštai matėsi, atsistojau, nuėjau prie lango, žiūrėjau žiūrėjau į tuos bokštus, pagalvojau, įdomu, kaip ta katedra iš arti atrodo, ar labai didelė, ir išėjau pažiūrėt. Įdomu, kada ją pastatė?

– Ką? – dar nelabai suprantu.

– Nu katedrą, – atšauna Pigis.

– Blet, Pigi, kokią dar katedrą? – nesusilaiko Vėdaras. (p. 59)

8 // © 37O

„Turnė“ skaitytojas kartu su muzikantais leidžiasi į natūralų jų kasdienybės pasaulį: nors pasakojami įsivaizduotos grupės nuotykiai, greičiausiai panašiai nutinka ne tik „G&G Sindikatui“, bet ir kitoms lietuvių scenos pažiboms (kai kurie atlikėjai romane netgi įvardijami). Perskaitę, kad „Alkūniniam velenui“ neaktuali „Eurovizija“, suprasime, kodėl tame konkurse nesame girdėję ir mūsų hiphopo veteranų.

Keliaudamas iš miesto į miestą su „Turnė“ herojais pats pasijunti kaip dar vienas grupės instrumentalistas, nejučiom užsimanantis kartu užsisakyti bokalą gineso arba bendram rately prasukti prabangaus viskio nolsėmkę.

ta raudona juostele, įrišta raudonu siūlu, o tekstus dar apskliaudžia permatomi raudono šilkpopieriaus priešviršiai. Ką simbolizuoja tas ryškus raudonas motyvas – ar kraują? Galimas dalykas – tėvo mirtį, kuri užgula lyrinio pasakotojo baltąją tabula rasa, puslapis po puslapio įsukdama į tos pačios šeimos patirčių, sugrįžtančių iš kartos į kartą, ciklą: „kad tapsime tėvais, sužinojau likus dienai / iki tėvo mirties“ (p. 33).

„pagalvojau, kad viską / jau parašiau“, – tokiu prisipažinimu nedidelės apimties poemą dar pirmajame viršelyje pradeda vieno populiariausių jaunesniosios kartos lietuvių poeto lyrinis subjektas. Intriga užsimezga dar neatsivertus knygos, kurioje neaišku, kur pradžia, kur pabaiga: pavadinimas nukeliamas į paskutinį viršelį, o epigrafas pasirodo paskutiniame puslapyje. Potekstė išaiškėja skaitant – pati knygos apipavidalinimo forma sufleruoja apie uždarą struktūrą, bendrą ratą, apie pabaigą, kuri tampa pradžia.

Agnės Dautartaitės-Krutulės sukurtas meninis dizainas – ypatingo grakštumo. Baltutėlė kompaktiško formato knygelė užklijuo-

Kaip ir ankstesnėse savo dviejose knygose, M.Nastaravičius menine kalba eksploatuoja pagrindinį savo kūrybos šaltinį – tėvo figūrą: „tėvas išmokė mane kraut iš viršaus / nors pats niekada nepašokdavo iki lanko“ (p. 23). Trečiasis rinkinys, tiksliau, trisdešimties dalių poema, lyriškas ir itin atviras, vietomis sukrečiantis, plėtojamas iš vienas kitą auginančių įvaizdžių (elektros laidas – mano įtampa – atminties laidas), jame kur kas mažiau tragikomiškų paribio realijų ir kultūrinių paradoksų nei pirmuosiuose rinkiniuose, lyrinės akistatos su moterimi irgi mažiau. Justi susitaikymas, kūrybinė išmintis, kartu – šiokia tokia stagnacija.

Paantraštę pavadindamas „vieno eilėraščio istorija“, autorius tarytum pripažįsta suprantantis, kad savo dar tik įsibėgėjantį kūrybinį kelią tiesia perrašydamas vis tą patį tekstą (tai nuolat patvirtina lyrinis pasakotojas). Susipažinusiems su M.Nastaravičiaus kūryba „Bendratis“ veikiausiai nustebins nebent vizualine forma ir struktūra, o pradedantiems pažintį su poetu ji turbūt taps geriausia jo knyga.

KU ŽI R IN ŪR LE (II TE ĖT GA DA RN I F LI LIS ET ILM AI ) E US

Pa re n

g

ė Su Jo rė t na iki Ja na ge mu te, vi či ūt š o a są ru ė s l e t k r u le aš in sk s in gal ą i u. L aita žie m tern iai nter ygi nt mo at isiją eto žiū net ai kny s va rė o p sin g k au ir p svet ti fi pla rieš as aru a l a a jin s m m tf us pild inėj us orm etu rba sm a io o e . J į g ų, k s ju mė gu m me is al ur ms ga le sv są ite io p uj ist et ra su se ate ant i ai šą ra g nė ik is m nau . sti alite ėm is T e ar jom ęsi mūs a i pl s i m ų at r e fo rm om is.

>> USAI

10 // © 37O

„TELIA“ TV KAINA skiriasi priklausomai nuo kanalų kiekio, kurį pasirenkate, ir tuo metu galiojančių nuolaidų. Tikrinome galiojant kalėdinėms nuolaidoms. Kainos buvo 6, 12 ir 16 eurų. HBO turinį galima žiūrėti už 6,90 euro per mėnesį. Pirmąjį mėnesį paslaugą galima išbandyti nemokamai.

KĄ ŽIŪRĖTI. Išmanioji „Telia“ televizija. Tai vieta, kur šių metų balandį galėsime legaliai žiūrėti „Sostų karų“ paskutinį sezoną. Ši platforma save daugiausia išsireklamavo kaip vienintelę vietą, kur galima žiūrėti HBO kanalo produkciją. Tačiau čia taip pat rasite ir gausybę kitų kanalų ar filmų bei serialų videonuomos skiltyje. Daugiausia tai populiarieji filmai, tačiau yra ir „Kino pavasario“ filmų skiltis. Yra ir lietuviškų filmų, tokių kaip „Stebuklas“ ir „Šventasis“, tačiau šalia ir „Poilsiautojai: pavydo žaidynės“. Tik vienas trūkumas – jei gerai supratau, norėdamas pasinaudoti šia paslauga turi turėti televizorių...

.lt a en di .

0 37

„ŽMONĖS CINEMA“ https://www.zmonescinema.lt KAINA. Mokama už vieną filmą.

Kainos skiriasi: 4,99 ar 2,79 euro. Sumokėjus už filmą, jį reikia peržiūrėti per 30 dienų, o pradėjus ir sustabdžius – per 48 valandas.

KĄ ŽIŪRĖTI. Tai su „Žmonių“ žurnalu susijungusi ir jo vardą prisiėmusi bei atsinaujinusi Epasaka.lt.

Tiesą sakant, naujoji versija nuo ankstesnės nelabai kuo skiriasi, galbūt navigacija puslapyje kiek paprastesnė. O filmų, kaip ir anksčiau, čia tikrai daug. Daugelis jų labiau orientuoti ne į populiariojo, bet į kiek rimtesnio kino mėgėjų auditoriją. Tiek naujausi, ką tik kino teatruose ir festivaliuose rodyti filmai, tiek filmai vaikams, lietuviški filmai. Jei dar nematėte, rekomenduočiau filmus „Šventojo elnio nužudymas“, „Kita vilties pusė“, „Floridos projektas“, „Shut Up And Play The Piano“, „Telma“, „Vasara, 1993-ieji“ ir t.t. Čia yra ir žurnalo prenumeratoriams skirta zona, kur jie tam tikrą turinį gali žiūrėti nemokamai.

ARCHIVE.ORG https://archive.org KAINA. Nemokamai.

KĄ ŽIŪRĖTI. Norite legaliai pažiūrėti klasikinį, gal net begarsį kiną? „Feature Films“ skiltyje iš pirmo žvilgsnio slypi tiesiog neišsemiami senųjų filmų, ypač Charlie Chaplino, lobynai.

NEPRIKLAUSOMA SINEMATEKA http://sinemateka.lt KAINA. Nemokamai.

KĄ ŽIŪRĖTI. Čia galima pamatyti restauruotus poetinės lietuvių dokumentikos filmus, kurtus sovietmečiu ir nepriklausomoje Lietuvoje. Svetainėje įdėti Almanto Grikevičiaus, Roberto Verbos, Henriko Šablevičiaus, ankstyvieji Audriaus Stonio ir kitų kūrėjų filmai. Šie filmai rodomi su angliškais subtitrais. Prie kai kurių filmų siūloma funkcija žiūrėti filmą su Lietuvos kino teoretikų ir kitų žinomų kino žmonių komentarais. Tai, kaip teigia puslapio aprašymas, VšĮ „Meno avilys“ projektas, kurio tikslas – suteikti galimybę žiūrėti filmus kokybiškai, su restauruotu vaizdu ir garsu, susipažinti su įvairiapuse Lietuvos kino ir kultūros istorija.

„SHORT OF THE WEEK“ https://www.shortoftheweek.com KAINA. Nemokamai.

KĄ ŽIŪRĖTI. Ši svetainė tikriausiai seniai žinoma trumpametražių filmų mėgėjams. Čia jų tūkstančiai, iš viso pasaulio, pačių įvairiausių žanrų, tačiau jie kruopščiai atrinkti ir dauguma verti dėmesio. Naujienų skiltyje galima pamatyti ir trumpametražių filmų, atkeliaujančių iš tarptautinių festivalių, tokių kaip Sandanso ar Toronto. Tai puslapis, siūlantis leistis į kino paieškas. Trumpametražiai filmai kartais gali pasiūlyti daug įdomesnių ir keistesnių kelionių nei ilgametražiai. Tai ir puiki proga susipažinti su trumpametražių filmų tendencijomis pasaulyje. „LE CINÉMA CLUB“ http://www.lecinemaclub.com KAINA. Nemokamai.

KĄ ŽIŪRĖTI. Trumpametražiams arthouse filmams skirta platforma. Tiesa, čia siūloma tik po vieną trumpametražį filmą kas savaitę. Kai kurie jų ilgiau išlieka archyve, kai kurie ne. Tačiau jau rodytų trumpametražių filmų sąrašas tikrai intriguojantis. Čia tokių režisierių kaip Hong Sang-soo, Olivier Assayo, Gus Van Santo, Andrejaus Zviagintsevo, Rubeno Östlundo, Lynne Ramsay, Andrea Arnold, Harmony Korine`o ir kt. ankstyvieji darbai.

„TV PLAY PREMIUM“ https://tvplaypremium.lt KAINA 6,99 euro per mėnesį. Pirmos 30 dienų nemokamai. Galima užsisakyti „Šeimos paketą“ už 9,99 euro per mėnesį, kuris skirtas sporto mėgėjams ir leidžia stebėti sporto rungtynes tiesiogiai.

KĄ ŽIŪRĖTI. Tai dar viena pavadinimą pakeitusi platforma, anksčiau ji vadinosi „Viaplay“. Tai bene didžiausia legalaus turinio pasirinkimą siūlanti platforma Lietuvoje, kuri į mūsų šalies rinką ir orientuota.

Didžiąją dalį turinio sudaro populiarieji Lietuvos ir užsienio filmai, ir čia rasite keletą populiarių užsienio ir lietuviškų serialų, yra filmų rusų kalba, filmų vaikams, dokumentikos filmų ir serialų, galima žiūrėti sporto rungtynes, tačiau galima rasti ir „Oskarams“ nominuotų, Europos kino ar jau klasika tapusių populiarių filmų kaip „Jausmų galia“, „Šių dienų apokalipsė (režisieriaus versija)“, „Pabėgimas iš Šoušenko“, „Meilė“, „Didis grožis“ ar „Sauliaus sūnus“. Turinys šiame puslapyje nuolat atnaujinamas.

„MOSFILM“ YOUTUBE.COM KANALAS https://www.youtube.com/user/ mosfilm/video KAINA. Nemokamai.

KĄ ŽIŪRĖTI. Didžiausios ir seniausios Rusijos kino gamybos kompanijos „Mosfilm“ archyvas internete nemokamai. Čia ir naujesni rusiški, ir Sovietų Sąjungoje sukurti filmai. Šioje paskyroje rasite ir kai kuriuos Andrejaus Tarkovskio, ir nuostabų Marleno Chucijevo filmą „Liepos lietus“.

Tik, deja, beveik visi filmai čia rusų kalba, keli turi angliškus subtitrus. Jei mokate skaityti kirilicą, gerai paieškoję surasite ir galėsite pasižiūrėti dar daugiau vertų paminėti filmų. „INDIE FLIX“ https://www.indieflix.com KAINA 4,99 JAV dolerio per mėnesį. Pirmos 7 dienos nemokamai KĄ ŽIŪRĖTI. Nedidelė indie filmams dedikuota platforma. Daugiausia dėmesio čia skiriama socialinį poveikį skatinantiems filmams. Čia galima rasti tiek pilnametražių, tiek trumpametražių vaidybinių, animacinių ir dokumentinių filmų, jie čia suskirstyti pagal žanrus – nuo dramų iki sci-fi. Deja, čia ne itin daug matytų pavadinimų, todėl filmų kokybės garantuoti negalime. Žinomų filmų daugiausia klasikos skiltyje. Nostalgiškai nudžiugino animacijos klasikos skiltis – čia yra tokie vaikystės animaciniai filmukai kaip „Kasparas – draugiškas vaiduoklis“ ar „Geniukas Vudis“.

„CINEMACLUB“ https://cinemaclub.eu/ KAINA. Mokama už vieną filmą. Kainos nuo 2 iki 5 eurų už peržiūrą. Vėliau žadama pasiūlyti ir prenumeratos funkciją.

KĄ ŽIŪRĖTI. Tai nauja, sausį startuojanti lietuviška filmų platforma, kurioje bus galima rasti ir lietuviškų, ir užsienietiškų filmų. Šiuo metu čia galima rasti daugiau populiarių žanrinių filmų, tokių kaip „Paskutinės dienos Marse“, „Svetima šalis“, „Somalio piratai“, „Oskaruose“ pasižymėjusį „Aš esu Tonia“, iš lietuviškų – „Zero 2“, kelios „Gauto iškvietimo“ dalys‚ „Aš žvaigždė“ ir t.t. Yra ir filmų vaikams. Tačiau, kaip teigia puslapio įkūrėjai, šiuo metu deramasi su įvairiais platintojais, todėl tikimasi, kad filmų čia sparčiai daugės, taip pat bus galima pažiūrėti ir arthouse kino. Serialų kol kas nebus. Daugumą filmų bus galima pažiūrėti originalo kalba su lietuviškais subtitrais, kai kurie bus įgarsinti lietuvių kalba.

„NEW YORK TIMES. OP-DOCS“ https://www.nytimes.com/video/ op-docs KAINA. Nemokamai.

KĄ ŽIŪRĖTI. Šią gana neblogai paslėptą VOD pavyko surasti, kai buvo reklamuojama, kad šioje „New York Times“ Video „Opinion“ skiltyje, vadinamoje „OpDocs“, rodomas Maite Alberdi ir Giedrės Žickytės filmas „Aš čia tik svečias“ (jį iki šiol čia galima pažiūrėti). Jis draugiškai įsiterpęs tarp kitų aštrias ar / ir svarbias temas liečiančių originalių trumpametražių dokumentinių filmų, pelniusių dėmesio ar / ir apdovanojimų įvairiuose festivaliuose. Vos atsidarius šią skiltį, iškart į akis krenta dokumentinis filmas „Ten Meter Tower“, kuriame komiškai, bet kartu žmogiškai vaizduojami nuo bokštelio baseine nušokti bijantys žmonės. Rekomenduočiau ir iš archyvinių vaizdo ir garso įrašų bei nuotraukų ar tiesiog daiktų nuotraukų sukonstruotą filmą apie svajonę kurti filmus „My Dead Dad`s Porno Tapes“.

KO TIKIMĖS ATEITYJE Šį rudenį buvo paskelbta, kad bus uždaryta „FilmsStruck“ platforma, žadama, kad vietoj jos startuos nauja, kurioje bus galima matyti daugybę ryškiausių pasaulio kino ir klasikos kolekcijos „Criterion Collection“ filmų. Naivu tikėtis, kad ji iškart veiks ir Lietuvoje. Na, bet mes lauksime.

Lietuvoje jau veikia beveik visos video-on-demand/ streaming platformos milžinės kaip „Netflix“, „HBO“ (nors ir ne „HBO Go“, bet ką jau padarysi), „Amazon Prime“, „Google Play“ ir t.t., todėl verta būtų tikėtis ir „Hulu“ atėjimo.

Verta paminėti, kad beieškant įvairių platformų pavyko surasti ir vieną pavadinimu „Kanopy“. Ši yra nemokama ir turi veikti su bibliotekos kortele. Sąraše pavyko surasti keletą lietuviškų bibliotekų, tačiau negalime pasakyti, ar puslapis iš tiesų veikia net ir su jų skaitytojų kortelėmis. Kad ši platforma veiktų, bibliotekoms reikėtų pamėginti susisiekti su platformos kūrėjais.

NUO REDAKCIJOS: Labai tikimės, kad mūsų skaitytojai gerbia autorių teises ir nesinaudoja piratinėmis svetainėmis. Beje, kaip tik šį rudenį buvo priimti svarbūs įstatymų pakeitimai, kurie autorių teisių gynėjams leis rimčiau pakovoti su piratais, tad šis sąrašas bus aktualus ir tiems, kurie iki šiol manė, kad siųstis filmus ar žiūrėti juos online piratinėse svetainėse yra nieko tokio.

>> SVETUR

KALBANTIS ŠOKĖJAS FRAN Z A

psirengęs mėlynais treningais ir juoda kepure su snapeliu jis visai nepriminė agresyvaus Bokserio iš „Viktorijos“ (Victoria, 2015) ar Les Enfants Terrible Pjero iš Michaelio Haneke´s filmo „Laiminga pabaiga“ (Happy End, 2017). Tylus, nedaugžodžiaujantis ir nuolat atsiprašantis už neišgirstus klausimus (jis prastai girdi viena ausimi), vaikinas gūžčiojo dėl jį užklupusios sėkmės ir niekada nesitikėjo, kad jam teks vaidinti savo mėgstamiausių režisierių filmuose.

NUO ŠOKĖJO IKI KINO AKTORIAUS Užaugęs daktaro ir akušerės šeimoje mažame universiteto mieste Tubingene, F.Rogowskis nuo mažens jautėsi nepritampantis jį supančioje aplinkoje. Mokykloje jis patirdavo patyčias dėl savo kiškio lūpos, o ir pati institucija, jo nuomone, nesuteikė jam reikalingų žinių, todėl 16 metų nusprendė mesti mokslus, kol jo paties neišmetė. Metus pasimokęs klounų mokykloje Šveicarijoje, jis persikraustė gyventi į Berlyną, kurį vadina savo miestu.

Kalbino Ieva Šukytė Nuotraukos Christiano Schulzo / „Schramm Film“

Artėjant 69-ajam Berlyno kino festivaliui, prisimenu susitikimą su jaunosios vokiečių kartos aktoriumi Franzu Rogowskiu, praėjusioje Berlinalėje atrinktu tarp 10-ies geriausių Europos kylančių žvaigždžių („European Shooting Stars“). Jis taip pat suvaidino du pagrindinius vaidmenis prieš Kalėdas pasirodžiusiame Thomo Stuberio „Krautuvų valse“ (In den Gängen, 2018) ir Christiano Petzoldo „Tranzite“ (Transit, 2018), kuris Lietuvos kino teatruose rodomas šį sausį.

Prieš pradėdamas vaidinti vokiškuose filmuose ir teatre F.Rogowskis buvo šokėjas. Jis visada save laikė kūnišku vaikinu, mokėsi teatro ir šokio mokyklose.

O vėliau pasinėrė į kūno kalbą ir šiuolaikinį šokį. Net ir vaidyba jam yra šokis. „Kai vaikštau, sėdžiu ar krentu ant žemės – tai tarsi šokio judesiai. Dabar aš esu kalbantis šokėjas. Kartais smagu tiesiog pasakyti: „Labas, kaip tau sekasi?“ Nors kaip jis pats pripažįsta, muzika tiek šokyje, tiek filme yra labai svarbus elementas, jam prie širdies labiau tyla, kurioje jis ir kuria savo veikėjus. Galbūt dėl tylos pomėgio ir aistros šokiui jo veikėjai dažnai yra nekalbūs, o emocijos labiau išreiškiamos judesiais.

F.Rogowskis pradėjo aktoriaus karjerą mažai už Vokietijos ribų žinomo režisieriaus Jakobo Lasso filmuose „Frontalwatte“ (2011) ir „Love Steaks“ (2013).

Pastarasis filmas Miuncheno kino festivalyje laimėjo penkis apdovanojimus, tarp kurių – geriausio aktoriaus įvertinimas F.Rogowskiui už jo sukurtą Klemenso vaidmenį. Prabangiame viešbutyje masažuotoju dirbantis nekalbus Klemensas aktoriui iki šiol išlieka labai artimas. Save laikantį švelniu vaikinu aktorių, jo nuomone, patraukė Klemenso jautrumas ir gerumas kitiems.

12 // © 37O F.Rogowskis filme „Tranzitas“

„VIKTORIJOS“ SĖKMĖ F.Rogowskis tarptautinei publikai tapo labiau žinomas po didelio pasisekimo tiek gimtojoje Vokietijoje, tiek už jos ribų sulaukusiame Sebastiano Schipperio filme „Viktorija“ suvaidindamas iš kalėjimo paleistą Bokserį. Pasak aktoriaus, kurdamas vaidmenis „visada turi atrasti ką nors savo viduje, kas tave sieja su šiuo veikėju. Turi jam pasakyti „taip“. Todėl būtent šiam vaidmeniui savyje jis ieškojo užslėpto pykčio, taip bandydamas susitapatinti su veikėju.

Dvylikos lapų scenarijus, dešimt dienų repeticijoms ir trys savaitgaliai filmavimui. Apie penkis Berlyne gyvenančius jaunuolius vienu kadru nufilmuotas filmas iki šiol išlieka vienu įsimintiniausių pastarųjų metų Vokietijos filmų, Berlyno kino festivalyje įvertintu už geriausią ki-

N ZAS ROGOWSKIS nematografiją. Prisimindamas filmavimą, F.Rogowskis pasakojo: „Pirmasis bandymas buvo neblogas, antrasis – košmaras ir trečiasis pavirto kūriniu. Filmuodami turėjome daug vietos improvizuoti, ir tai kartais gali būti labai rizikinga, ypač filmuojant vieno kadro filmą.“ Šiuolaikinės klasikinės muzikos kompozitoriaus Nilso Frahmo sukurtas filmo garso takelis, pasak aktoriaus, tapo filmo montažu. „Muzika filme kuria nuotaiką ir visą atmosferą.

Ji vietomis pakeičia mūsų balsus ir pati tampa filmo pasakotoja. Jeigu „Viktorijoje“ reikėtų ieškoti montažo, tai tikrai būtų garso takelis.“ Paklausus, ar kada nors vėl ryžtųsi tokiai avantiūrai, iš aktoriaus lūpų iškart pasigirsta tvirtas „žinoma“: „Viskas priklauso nuo laiko, scenarijaus ir vaidmens.“ M.HANEKE‘S IR T.MALICKO KINO MOKYKLOJE Po didelio „Viktorijos“ populiarumo, ypač tarp jaunesnės auditorijos, F.Rogowskis patraukė užsienio režisierių ir prodiuserių dėmesį. 2017 m. jis suvaidino Isabelle‘s Huppert sūnų Pjerą Michaelio Haneke‘s filme „Laiminga pabaiga“. Iki šiol kino kritikai žavisi karaokės scena bare, kurioje prisigėręs vaikinas pagal Sios dainą „Chandelier“ išlieja savyje susikaupusį pyktį ir neviltį. Kalbėdamas apie darbą su M.Haneke, aktorius negalėjo patikėti, kad kada nors jam teks dirbti su režisieriumi, kurio filmus pats žiūrėdavo didžiajame ekrane: „Jis turi labai aiškią kūrinio viziją, todėl neleidžia tau improvizuoti. Ruošdamasis vaidmeniui tiesiog stengiesi suprasti, ko jis iš tavęs reikalauja.“ Galbūt dėl šios režisieriaus savybės paties aktoriaus sukurta karaokės scenos choreografija buvo pakeista likus 30 min. iki filmavimo.

KAI VAIKŠTAU, SĖDŽIU AR KRENTU ANT ŽEMĖS – TAI TARSI ŠOKIO JUDESIAI. DABAR AŠ ESU KALBANTIS ŠOKĖJAS.

Šiais metais turėtų pasirodyti naujausias Terrenco Malicko filmas „Radegund“, kuriame šalia vieno žymiausio šveicarų aktoriaus Bruno Ganzo vaidins ir F.Rogowskis. Kol kas tiksliai dar neaiškus filmo siužetas, tačiau žinoma, kad istorija suksis aplink austrą Franzą Jägerstätterą, Antrojo pasaulinio karo metais nesutikusį kovoti už Trečiąjį reichą. Kaip teigia F.Rogowskis, jau po 15 min., praleistų su režisieriumi, jis jautėsi lyg būtų šeimoje: „Terrencas tapo mano tėvu. Jis mane pažįsta, myli ir saugo.

Vienas aktorius man pasakė: „Yra laikas prieš Terrencą ir po jo.“ Dabar aš suprantu, ką jis norėjo tuo pasakyti.“ T.Malickas žymiai atviresnis aktorių improvizacijai, tačiau, kaip pastebi F.Rogowskis: „M.Haneke savo filmus gali sumontuoti per 1–2 savaites, o T.Malickas prie vieno filmo montažo užtrunka metus ar net dvejus.“ NAUJAS BERLYNO KINO FESTIVALIO VEIDAS Tarptautinei publikai labiau žinomas dėl sukurtų energingų, nenuoramų veikėjų F.Rogowskis savo aktorinį diapazoną praeitais metais atskleidė Berlyno kino festivalio konkursinių programų filmuose – C.Petzoldo pagal Annos Seghers romaną sukurtame „Tranzite“ ir T.Stuberio filme „Krautuvų valsas“. „Tranzite“ aktorius įkūnijo iš koncentracijos stovyklos pabėgusį Georgą, ieškantį prieglobsčio paskutinėje Europos stotelėje – Marselyje. C.Petzoldas Antrąjį pasaulinį karą perkėlė į šių dienų Prancūziją, sukurdamas alegoriją į dabartinę politinę situaciją. F.Rogowskis negailėjo gerų žodžių režisieriui, išskirdamas jo ypatingą meilę savo veikėjams. „Jis rūpinasi savo aktoriais ir duoda jiems labai daug patarimų.“ Prisimindamas patį pasiruošimą filmavimui, F.Rogowskis pasakojo: „Mes gyvenome Marselyje du mėnesius. Filmavimo aikštelė buvo arti mūsų gyvenamosios vietos. Rytais prigriebdavome kavą ir eidavome dirbti. Iš pradžių repetavome be operatoriaus, ir tik vėliau kinematografijos skyrius atvyko į miestą. Kūrinį nufilmavome per kelis kartus. Viskas vyko ramiai, tarsi besiruošiant spektakliui nuostabiame mieste.“

AŠ – LABAI SPONTANIŠKAS VAIKINAS. GALIU NUSTEBINTI ŽMONES.

Prieš Kalėdas Lietuvoje parodytame „Krautuvų valse“ F.Rogowskis suvaidino didelio prekybos centro darbuotoją Kristijaną, pamažu pamilstantį desertų skyriuje dirbančią Marioną. Šiame filme aktorius sugrįžta prie jam artimesnių švelnesnių ir jautrių veikėjų, savo jausmus išreiškiančių per kūno kalbą. Atrodo, kad po sėkmingo pasirodymo praėjusių metų Berlyno kino festivalyje F.Rogowskis taps vis dažnesniu veidu festivalyje. Šiais metais jis pasirodys režisierės Angelos Schanelec filme „Ich war zuhause, aber“ (2019), kuris festivalyje varžysis dėl pagrindinio „Auksinio lokio“ apdovanojimo.

TARP KINO IR TEATRO Nors F. Rogowskis šiuo metu labiau žinomas kaip kylanti kino žvaigždė, jis daugiau nei trejus metus vaidina Miuncheno Kammerspiele teatre, kuris garsėja savo eksperimentiniais spektakliais. Pačiam aktoriui teatras iki šiol išlieka labai svarbus. „Deja, dėl filmavimų negaliu jame vaidinti tiek, kiek norėčiau.“ Franzui patinka ilgas spektaklio kūrybinis procesas, pasiruošimas vaidmenims, kuris leidžia geriau suprasti savo veikėjus. Būtent pasiruošimas „Viktorijai“ jam priminė teatro repeticijas, o pats filmavimas – spektaklį, kuriame niekada negali palikti vaidmens. Po Berlinalės F.Rogowskis kaip tik išvyko į Miuncheną dirbti su lenkų režisieriumi. Tuo metu jis tik užsiminė, kad spektaklyje jam teks judėti keistais judesiais, lyg būtų koks padaras: „To niekada nedariau kine, bet teatre tai galiu.“ SPONTANIŠKAS VAIKINAS Kodėl aktoriui taip pasisekė gauti visus šiuos vaidmenis? „Aš – labai spontaniškas vaikinas. Galiu nustebinti žmones“, – taip mano pats aktorius.

Tačiau jis nepuola sutikti su visais vaidmenis. „Stengiuosi būti kuo sąžiningesnis su savo veikėjais ir scenarijumi.

Jeigu tai nepavyksta, kartais turiu atsisakyti vaidmens, net jei ir režisierius yra nuostabus.“ F.Rogowskio taip pat netraukia gyvenimas už Atlanto, kur savo karjeras kuria kai kurie žinomi vokiečių aktoriai: „Man patinka Berlynas. Nemanau, kad norėčiau gyventi kur nors kitur.“

F.Rogowskis filme „Tranzitas“ su aktore Paula Beer

Vienu kadru nufilmuotame Sebastiano Schipperio filme „Viktorija“ mergina iš Madrido ir keturi tikri Berlyno vaikinai pasineria į naktinį miesto ritmą.

Pasiturinčios Lorenų šeimos gyvenimą pabėgėlių krizės šešėlyje pasakojančiame Michaelio Haneke´s filme „Laiminga pabaiga“ F.Rogowskis vaidina Isabelle Huppert sūnų Pjerą, nesusitvarkantį su savo alkoholio problemomis.

F.Rogowskio ir „Tonio Erdmano“ žvaigždės Sandros Hüller duetas T.Stuberio „Krautuvų valse“ tarp didelių prekybos centro lentynų atranda mažus kasdienybės malonumus. Už šį vaidmenį aktorius paskelbtas geriausiu Vokietijos aktoriumi.

C.Petzoldo „Tranzite“ F.Rogowskio veikėjas Georgas bando pabėgti nuo artėjančios nacių okupacijos.

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys („Gintariniai Akiniai“)

MAX PAIN

Nors dar yra labai jaunas, Tomą Narkevičių drąsiai galima vadinti Lietuvos alternatyviosios muzikos veteranu. Jo flirtai su roku, elektronika ir hiphopu visad atkreipdavo dėmesį (ir sėkmingai užmarštin nuvedė „TeleBim-Bam“ laikus), todėl nenuostabu, kad dabartine kūrėjo stotele tapo pasaulį užvaldęs trapas ir ritmenbliuzas.

Vis dėlto ne be reikalo kalbame apie jo muzikinį bagažą, nes Free Finga muzika nėra vien neįmantrus, autotune pagardintas lėtas bumbsėjimas su trijų kapeikų sudėtingumo tekstais. Free Finga, sukurdamas bene priimtiniausią plačiosioms masėms (ir ypač jutubo kartai) albumą, stengiasi kapstyti šiek tiek įdomesnius dirvonus nei dažnas jo kolega čia ar užatlantėje. „Pick Up Line“ pirmiausia išsiskiria kaip ryškiausias šiuolaikinės popkultūros pavyzdys Lietuvoje – jį galima su tam tikromis išlygomis vadinti pirmąja kregžde. Be didelių filosofijų, tačiau ir ne saldžiai banalūs tekstai – vis dar naujiena Lietuvoje, ir, nors kai kurie lingvistiniai viražai kliūva už liežuvio ar rimo, iš esmės Tomas sėkmingai lietuvių kalba ištransliuoja tai, kuo gyvos pačios populiariausios melodijos Vakaruose. Tačiau ir čia tikriausiai pasireiškia mano visiškai subjektyvi nemeilė trapui, muzikiniu požiūriu „Pick Up Line“, kad ir kiek stengiausi, mano atmintyje vis dėlto neužsilieka (o gal čia nusilenkimas ankstyvesniems, labiau eksperimentiniams jo darbams). Neįpareigojanti stilistika ir lengvai paviršiumi čiuožianti melodija neleido užsikabinti už kokio nors konkretaus kūrinio. Atrodytų, kad pats „Pick Up Line“ yra eksperimentas, bandant prijaukinti publiką prie šiuolaikiškesnio ir aktualesnio skambesio. Free Finga rado paprastą receptą, kuris yra paremtas žanro taisyklėmis.

Vis dėlto šis albumas labiau skamba lyg žanro atributų dėlionė, norint pagaliau įrašyti proper lietuvišką ritmenbliuzo albumą. Tomas neabejotinai davė labai stiprią pradžią, tačiau, mano nuomone, būtent po šio įrašo turi prasidėti visos įdomybės. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 78

100

XXXTENTACION SKINS

Bad Vibes Forever / Empire

14 //

Išmintis byloja, kad apie mirusius – arba gerai, arba nieko. Vis dėlto tragiško visomis prasmėmis likimo reperis XXXTentacion dar ilgai suksis jaunų žmonių ausinėse. Tokia jau „live fast, die young“ taisyklė, nepaisant to, kad galbūt dabar jau velionio gyvenimas nebuvo vertas tokios didžios pagarbos, kokią jam čia visi rodo. Dabar kiekvienas kažkur užfiksuotas jo parepavimas, paniūniavimas ar šiaip sakinys taps daina, ypač atsižvelgiant į tai, kad sukurti tokiai dainai labai daug pastangų ir nereikia.

Galima teisintis „Soundcloud“ repo estetika. Vis dėlto tokių juodraštinių dainų geram albumui neužtenka, ir „Skins“ yra puikiausias to pavyzdys (ypač lyginant su pomirtiniu Lil Peep darbu, išleistu mėnesiu anksčiau). 10 dainų, kurioms užtenka 19-os albumo minučių, skamba kaip krūva užuomazgų, iš kurių būtų galima sukurti dainas. Tiesą sakant, sunku net vadinti „Skins“ albumu, tai lyg krūva paskrebenimų tušinuku, pamuzikavimų ir tiek, todėl „Skins“ ima skambėti kaip XXXTentacion aplinkos įgeidis užsidirbti kuo daugiau iš kultinio atlikėjo (nors, manau, jo kultas bus panašus kaip Sido Viciouso, ir abejoju, kad tai didelis komplimentas). Ir nors šis emo reperis buvo žinomas savo tyčia blogos kokybės, a la namudine muzika, vien to kažkam konkrečiam neužtenka. Tiesą pasakius, persukus „Skins“, susidaro įspūdis, kad dabar jį bandoma romantizuoti kaip nesuprastą genijų, kankinamą savo demonų kažkur miegamojo kamputyje. Tačiau XXXTentacion gyvenimas buvo tiek pilnas smurto, kurį jis pats sukėlė, kad jo jautrumas nėra pakankamas alibi. Todėl, kaip sakė klasikas, netikiu. Bet net ir be reperio kontroversijos, „Skins“ nėra „nei šis, nei tas“, muzika, kuri turėjo potencialo, bet liko gemalo fazėje. Bet gal to dabar ir užtenka.

© 37O

0°

kisielius

Elitaz grupė

FUME LUMINANCE

(Suru Records)

Per visur belen kaip išgirtas Maksimiliano Opriškos darbas „Luminance“ man ramybės nedavė gana ilgą laiką. Lyg ir vėliau nei daugelis jį išgirdau, lyg ir neradau kažko stebuklingo, bet jis, lyg koks velniukas, vis šnibždėjo man į ausį, vis kalė mano smegenyse, tikindamas, kad reikia šį darbą perklausyti dar ir dar kartą. Galiausiai tenka pripažinti – „Luminance“ yra vienas ryškiausių 2018-ųjų darbų, pasalūniškai tykantis klausytojo ir panardinantis jį į šaltas ir juodas versmes. Šiame LP, kuriam įtaką darė mokslinė fantastika (jis kūrė man ir „Under The Skin“, ir „Blade Runner 2049“, ir „Beyond The Black Rainbow“ primenančius vaizdus), kuriame eksperimentinė drąsa susilieja su techno tikslumu ir IDM išmintingumu, Fume, rodos, atsieja patį klausytoją nuo pasimėgavimo klausyti. Tiksliai matematiškas ir kartais, susidaro įspūdis, net sielą dėl technologijos aukojantis darbas užpildo aplinką preciziška, bet nepatogia atmosfera, kurioje viskas, kas žmogiška, yra svetima, o sintetiniuose vaizdiniuose nelieka nieko, kas tiesiog būtų banaliai faina. „Luminance“ tikrai nėra fainas albumas, kurį klausaisi kaip priedėlį prie veiklos. Jis keistai smukdo, liūliuoja, pats prieina, bet jokiu būdu neleidžia jaukintis. Todėl bent man reikėjo kelių perklausų, kelių ramių prisėdimų, kad leisčiau albumui mane užvaldyti; tik tuomet kūriniai galiausiai atsiskleidė visu grožiu ir net savotišku trapumu, kurio epogėjumi tampa paskutinysis – „Curtains Close“. Neabejotinai rekomenduočiau kiekvienam perklausyti „Luminance“ – jis atskleidžia, kad toli gražu ne visose muzikos srityse mes esame tik profanai. Ačiū Dievui, kad tyliai išnyra tokie Opriškos, kurie aplieja tave šaltu vandeniu ir apspigina skaisčiai balta šviesa. („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“) 90

100

TV talentų šou yra kaip niekad gajūs. Galima skųstis, bėdoti ar kumštukais mušti į grindis, bet naujos žvaigždutės kyla ir krenta kaip drugeliai, šunys (tokie kaip aš) viauksi, o rinkos karavanas ir toliau kuo sėkmingiausiai eina tolyn. Monika Marija (negi vieno vardo vajus jau so last season, o gal norima, kad ji nebūtų painiojama su Monique, kuriai irgi savo vardą teko prancūzinti, nes kitu atveju būtų painiojama su Giulijos dukra Monika ir t.t., ir pan.) yra paskutinis šios didžiulės gamyklos produktas. „Lietuvos balso“ laimėtoja, apie kurios asmeninį gyvenimą dėl pranešimų spaudai žinau tikrai per daug, su komanda už nugaros pristato albumą, kuris yra. Tiek ir norėtųsi pasakyti. Yra toks albumas, t.y. dainų rinkinys, kuriame dainuojama trimis kalbomis, kuriame yra ir pop­ so, ir romanso, ir kažkokių aliuzijų į elektroniką. Jo egzistavimas yra pateisinamas tuo, kad Monika Marija rengia koncertus, turi gražų balsą ir yra patraukli asmenybė. Visa kita – klišės, klišės, klišės, apie jauną drąsią merginą (jau pavadinimai „Nebėgu nuo savęs“ ar „Nebijau sakyt tiesos“ skamba kaip šūkiai). Akivaizdu, kad už Monikos Marijos stovi komanda, kuri kuria ją, todėl mes matome ne tikrą žmogų, o tam tikrą konstruktą, lyg būtų nuspręsta, kokios Monikos Marijos reikia publikai. Neabejoju, kad jauna mergina galbūt to dar ir nežino ir tik mėgaujasi užplūdusiu populiarumu ir, be abejo, pačiu darbo procesu, tačiau aš nuoširdžiai neįsivaizduoju, kokia ji atlikėja (šou nežiūrėjau ir, dėkui, neketinu), nes susidaro įspūdis, kad jai buvo pasamdytas tekstų rašytojas, kompozitorius, stilistas, kirpėjas, visažistas, kad mes gautume produktą, pavadinimu „Monika Marija“. Lyg tai būtų ne dainininkė, o muziką ir viešuosius ryšius apimanti įmonė, kurios veidas yra šioji jauna mergina. O ji turi talento, tačiau klausimas lieka klausimu: ar, prabėgus keleriems metams, keliems „balsams“, jos vietos neužims kuri nors kita Monika. („Spotify“, „iTunes“) 32

100

21 SAVAGE I AM > I WAS

Epic / Slaughter Gang Antrasis Atlantos trapisto 21 Savage albumas, nors ir fiktyviai atspindi skirtumą tarp to, koks jis buvo, ir to, koks yra, visgi yra daug įdomesnis nei kiti jo žanro kolegų įrašai, nes reperis jaučia balansą tarp trapo standartų ir individualaus priėjimo. Aišku, ginklų, mergšių ir turto tekstuose su kaupu, tai truputį vargina, nors jų autentiką patvirtina paties atlikėjo praeitis, tačiau „i am > i was“ parodo 21 Savage ir kaip talentingą bei nagingą reperį. Tiesą pasakius, maloniausia buvo tai, kad albume nėra pernelyg piktnaudžiaujama autotune ir paskutinės eilutės kartojimu. Labai tinkamai parinkti featuringai (J.Cole, Childish Gambino, Post Malone, Schoolboy Q) pakelia muziką į naują lygį, artindami skambesį prie ritmenbliuzo, tekstai yra įdomūs ir kabinantys, o darbą supanti neigiama atmosfera turi sąskambių su praėjusio amžiaus pabaigoje karaliavusiu gangsta rapu. Iš kitos pusės „i am > i was“ kenčia nuo tradicinių trapo spąstų: pirmiausia albumas yra akivaizdžiai per ilgas, jis trunka bene valandą, todėl galiausiai 21 Savage su komanda ima kartotis, praranda energiją, lyg visus atlikėjus vis labiau dengtų žolės dūmas, todėl ties pabaiga jau kyla noras grįžti į pradžią, kurioje vakarėlis dar įsibėgėja, o ne „išsibezdėja“. Be to, nepaisant pagyrų tekstams, visgi, susidaro įspūdis, kad kartais 21 Savage pritrūksta fantazijos: aš suprantu, kad jis kietas, bet kai tau nuolatos tai kartojama, tai paprasčiausiai nebeveikia. Todėl taip ir pasvajoji, kad reperis ir jo komanda būtų padariusi didesnę kūrinių atranką, susikoncentravusi į stipriąsias albumo dalis ir tokiu būdu itin puikiai baigusi metus. Dabar dėl kiekybės tokie gabalai kaip „a lot“, „all my friends“ ar „monster“ tiesiog pasimiršta. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 41

MĖNESIO ALBUMAI

MONIKA MARIJA MONIKA MARIJA

„Suru records“ nuotr.

FREE FINGA PICK UP LINE

72

100

100

70 100

kefyras

absentas

spiritas

>> SCENA

VINILAI – TIKRESNIAM SANTYKIUI SU MUZIKA Lino Žemgulio nuotr.

gauti muzika. Pasiimi plokštelę, grožiesi viršeliu, matai, kaip sukasi vinilas, gal pas tave židinyje malkos kūrenasi ar geri mėgstamą gėrimą ir tai tau suteikia žymiai daugiau malonumo nei telefone paspaustas mygtukas „play“ ir iš kolonėlės pasigirdusi muzika. Čia svarbu procesas, ir tai renkasi ne grupės, o klausytojas. Paklausą formuoja klausytojai, o jeigu yra paklausa, tuomet atitinkamai atsiranda pasiūla iš atlikėjų ir leidybos kompanijų pusės.“

„Garbanotas“

Rašė Toma Vidugirytė

Vinilo studijos vadovas A.Franckevičius sako, kad dažnas klausytojas atkreipia

Andrzej Bong

dėmesį ir į kitokį muzikos skambesį: „Vinilas yra tas formatas, kurį žmogus nusiperka ir išklauso albumą nuo pradžios iki galo. Skaitmeniniu ar kompaktinių diskų formatu klausomi kūriniai dažnai perjungiami ar praleidžiami ir nėra skiriama tiek dėmesio muzikai. Taip pat yra tam tikras muzikos šiltumas – tai, ką daug klausytojų pastebi ir sako, kad iš vinilo ji skamba kitaip.“ A.Bong iš „Suru Records“ kaip melomanams svarbiausius LP pranašumus akcentuoja vinilų kokybę, formatą ir patį klausymąsi: „Klausant CD ar „Spotify“, muzika gali būti kaip fonas skaitant ar darant kažką kita. Vinilas – šiek tiek prabangesnis muzikos klausymosi būdas, nes turi skirti dėmesį tik tam.

Kiti argumentai už šį formatą būtų art work ir fiziniai parametrai. Vinilai turi didelius viršelius, kuriuos galima paversti meno kūriniais bei neapkarpytus aukštus ir žemus dažnius.

Jiems yra daromas specialus masteringas, todėl, jei turi gerą

Manto Kazlavicko nuotr.

Grupės „Garbanotas“ narys M.Joneikis dar pamini tam tikrą nostalgiją šiai laikmenai ir tai, kad klausytojai, ypač kolekcininkai, į vinilą dažnai žvelgia ir kaip į meno kūrinį: „Klausytojai renkasi tarp vinilo, kaip rimčiausio būdo prieiti prie muzikos, ir skaitmenos, o CD tampa tarpiniu variantu. Vinilas šiek tiek įpareigoja ir garantuoja tikresnį muzikos patyrimą. Manau, kad žmonės pasiilgsta to. Dalį žmonių veikia tam tikra nostalgija ir vinilas grįžta, kaip tam tikrose žmonių grupėse grįžta polaroidai ar rašomosios mašinėlės. Man vinilas dar yra ir tam tikra meno forma – nuo didelio viršelio, kurio dizainas yra meno kūrinys ar paveikslas, iki paties vinilo. Aš labai mėgstu skaityti apie viršelius – kas juos kūrė, kaip jie padaryti. Yra tokių nuostabių vinilų pasaulyje, kuriuos kartais norėčiau turėti tik dėl viršelio. Viršelis, vidus, apipavidalinimas – man yra svarbi sintezė ir žavu, kad klausytojai tai taip pat mato.“

Ryčio Šeškaičio nuotr.

Kalbėdami apie LP (vinilinės plokštelės) formato pranašumus, kiekvienas iš pašnekovų pabrėžia, kad vinilas klausytojui leidžia skirti daugiau dėmesio muzikai ir kuria tikresnį santykį su ja. „Vinilas leidžia su muzika pabūti daug intymiau nei bet kuri kita platforma ar formatas.

Jeigu mes atsisiunčiame muziką MP3 formatu ir vėliau ištriname, tai plokštelė yra visiškai kitoks priėjimas prie muzikos. Turi gerai apgalvoti ir išsirinkti tą, kuri tikrai patiks ir klausysi ilgus metus. Privalai plokštelę nusipirkti, parsinešti namo, išpakuoti, uždėti ant vinilų grotuvo, kurį turi turėti ir prižiūrėti. Tai labai tikras daiktas, o tikrų daiktų, kalbant apie meną, vis mažėja. Be abejo, galima sakyti, kad tai mada ar atgimimas, bet jeigu tai ir yra mada, tai manau, kad labai sveika, nes yra visai kitoks santykis su atlikėju ir jo kuriama muzika“, – sako „Golden Parazyth“ grupės lyderis G.Širka.

Aleksandro Juozapaičio nuotr.

Pasaulyje vinilų leidyba ir pardavimas auga jau dešimt metų. Skaičiuojama, kad jų pardavimas JAV 2018-aisiais augo net 20 proc. Mūsų šalyje muzikantai taip pat seka šią tendenciją ir pastaruosius dvejus metus Lietuvos atlikėjai jų išleidžia vis daugiau. Apie vinilus, jų kultūrą ir kodėl juos taip pamėgo klausytojai bei grupės, kalbėjomės su metų pabaigoje vinilus pristačiusiais „Golden Parazyth“ lyderiu Giedriumi Širka ir „Garbanotas“ nariu – Mantu Joneikiu bei Andrzej Bong iš „Suru Records“ ir Vilniuje, Pylimo gatvėje, įsikūrusios „Vinilo studijos“ vadovu Artūru Franckevičiumi.

„Vinilo studijos“ vadovas Artūras Franckevičius

klausą ir gana gerą aparatūrą, vinilas skamba kitaip. Man šių trijų priežasčių užtenka, kad mėgčiau vinilus labiau už streaminimą ar CD. Manau, dauguma pasaulio melomanų ir muzikos mylėtojų dėl to ir renkasi šį formatą.“ O apie tai, kodėl atlikėjai vis dažniau savo kūrybą pristato vinilo formatu, A.Bong sako, jog viską lemia klausytojai: „Vinilai yra globalus reiškinys.

Manau, kad Lietuvos atlikėjai tiesiog paklūsta pasaulinei tendencijai. Žmonės šiais laikais labai skuba, nėra laiko skaityti ir sau, o vinilas yra viena iš tų retų akimirkų, kai gali trumpam sustoti, pasiimti realų daiktą ir pasimė-

„Golden Parazyth“

G.Širka iš „Golden Parazyth“ pritaria, kad grupės seka tendencijas ir viena kitą. Jo nuomone, vinilinė plokštelė gali būti ir graži grupės vizitinė kortelė bei priduria, kad muzikantai vertina tuos pačius LP privalumus kaip ir klausytojai: „Vinilų populiarumui įtakos turėjo ir tai, kad mes vienas į kitą dairomės – vieni išleido plokštelę, išleidžia ir kiti. Manau, kad tik konkurencija skatina progresą. Pasižiūrėkite į Angliją, į Vokietiją – kuo daugiau gerų atlikėjų, didesnė konkurencija, tuo geresnį produktą bandoma sukurti ir tuo geresnę dainą stengiamasi parašyti. Visa tai į gera, net ir kopijavimas (šiuo atveju – vinilo kaip laikmenos) yra labai gerai. Taip pat grupėms yra malonu turėti savo vinilinę plokštelę. Man atrodo, gera turėti kažką apčiuopiamo, ypač kai tai yra iš tikrųjų ypatingas vinilas.

Mes darėme greitai, brangiai ir gavome kokybišką produktą. Bendravome su „Rūdininkų knygyno“ direktoriumi ir kalbėjome, kad dabar pasaulyje yra parduotos visos vinilų spausdinimo mašinos ir jeigu kažkur atsiranda nauja leidykla, tai gali būti kažkas labai prasto. Jauniems atlikėjams, kurie nori išleisti pigiau, reikėtų pasidomėti kokybe, kad neišleistų prastos kokybės leidinio ar apskritai neprarastų pinigų.“ Grupės „Garbanotas“ narys M.Joneikis pritaria, kad vinilas – tai profesionaliausias būdas pristatyti savo kūrybą: „Į vinilo leidimą galima žiūrėti kaip į verslą, ir jis veikia, jei įvertini savo klausytojų būrį ir tiražą. Kainuoja brangiau, bet grupei tai atsiperka. Kai išleidome pirmąjį vinilą, buvo daug naujų dalykų, tačiau tai vienas rimčiausių būdų išleisti muziką. Į internetą įkelti dabar yra labai lengva – gali namuose su telefonu įrašyti bet ką ir įkelti. Kompaktinę plokštelę išleisti taip pat yra gana pigu ir nesudėtinga.“ Vinilo studijos vadovas A.Franckevičius pastebi, kad kartais grupės paskuba leisti vinilus, neapgalvojusios nei apie platinimą, nei apie tiražus, todėl jų neišparduoda: „Galbūt tai yra šiek tiek prestižo reikalas ir solidžiau yra išleisti savo kūrybą plokštelėje, nei CD ar skaitmeniniu formatu. Vis dėlto šiuo metu galbūt yra net vinilų perteklius. Kiekviena jauna grupė nusprendžia, kad jai reikia išleisti savo plokštelę ir išleidžia. Dalies jų neparduoda, jų niekam nereikia. Žinoma, noras yra sveikintinas, bet reikia gerai pagalvoti apie platinimą ir tiražą, kad galiausiai visi liktų patenkinti.“

>> UŽ KADRO

Rašė Jorė Janavičiūtė

Šiais metais kino teatruose sulauksime kaip niekad daug lietuviškų filmų. Tikimės, kad bus kaip niekad geri metai, ir žadame jus supažindinti su šiais filmais ar jų kūrėjais. O kad viską suspėtume – pradedame jau dabar. „Čia buvo Saša“ pasakoja jautrią norinčios įsivaikinti mažą mergaitę poros istoriją. Tačiau vietoj mergaitės jiems pasiūlomas sudėtingo charakterio berniukas Saša. Jie su vaiku turi praleisti dieną.

Apie filmo kūrybinį procesą kalbame su filmo režisieriumi Ernestu Jankausku ir prodiusere, kuri taip pat sukūrė ir pagrindinį moters vaidmenį, Gabija Siurbyte, bei scenariste Birute Kapustinskaite. Filmo pasaulinė premjera įvyko svarbiausiame Baltijos šalių kino festivalyje – Talino „Black Nights“. Filmas Lietuvos kino teatruose pasirodys šiais metais.

16 // © 37O

– Šis projektas iš pirmo žvilgsnio atrodo kitoks nei ankstesni jūsų gamybos kompanijos „Dansu“ projektai. Kaip ši tema atsirado jūsų akiratyje?

Gabija: Man kaip tik atrodo, kad šis ilgametražis filmas tam tikra prasme yra mano, Birutės ir Ernio ankstesnių darbų tęsinys. Mes trise pradėjome dirbti prie trumpametražio filmo „Anglijos karalienė pagrobė mano tėvus“ (2014 m.), kur irgi yra kalbama apie paliktą vaiką. Vaikų tema mums visiems artima. Kitame mūsų projekte vaikas tapo paaugliu (juokiasi).

Ernestas: Senatvėje kursime filmus apie senjorus (šypsosi).

Gabija: O tema gimė, nes mes su Ernestu domėjomės įvaikinimu, pradėjau daug bendrauti su įvairiais darbuotojais, žmonėmis, kurie yra įsivaikinę, natūraliai kilo mintis, kad būtų įdomu sukurti filmą apie tai. Tuomet dar nebuvau girdėjusi apie „Kvėpavimą į marmurą“, kurio tema panaši. Mūsiškis yra labiau apie šeimą ir bando atsakyti į klausimą, kas yra šeima ir ar šeima gali būti žmonės, kurie tarpusavyje nesusiję, ir kiek mes kiekvienas turime širdyje vietos pamilti kažką, su kuo nesame susiję kraujo ryšiu.

Ernestas: Tema yra aktuali, įdomu ja kalbėti. Vaikų iš globos namų gyvenimas dažnai yra spalvinamas itin tamsiai. Teigiama, kad jie gyvena apibrėž-

tame rate: jei tėvai buvo alkoholikai, vaikai irgi pradės gerti. Bus likimo nuskriausti ir neturės ateities. Norisi parodyti, kad visada yra šviesa tunelio gale.

Birutė: Mane jie pasikvietė, kai jau turėjo mintį, kad tai turi būti filmas apie porą, kuri nori įsivaikinti, ir tada pradėjome mąstyti, kokia konkrečiai situacija tai galėtų būti ir kaip ji galėtų komplikuotis vystantis siužetui.

– Kiek norėjote būti ištikimi realybei, rėmėtės įsivaikinimo procedūromis, įstatymais ir pan., ir kiek viską išgalvojote?

Ernestas: Žmonių jausmai ir santykiai tikri.

Birutė: Dalis šio tyrimo padaryta Ernesto ir Gabijos, dar prieš man prisijungiant. O rašant scenarijų, iškilus klausimų, kreipdavomės į reikalingas institucijas, susijusias su vaiko teisėmis ir globa, į psichologus. Kai susidėliojome visą istoriją, dar kartą nuėjau pasikalbėti su žmogumi, kuris ruošia tėvus įsivaikinimui. Jam papasakojau visą istoriją, klausiau, ar tai galėtų įvykti, ar tokia situacija įtikinama. Jis patvirtino,

ir tada mes galėjome tęsti scenarijaus kūrimą. Tema yra jautri ir jos negali bet kaip papasakoti.

Gabija: Daug kas atitinka. Tačiau svarbu paminėti, kad dabar keičiasi įstatymai, susiję su įvaikinimu. Filmas kurtas prieš šiuos pasikeitimus. Po dešimties metų viskas gali atrodyti visiškai nerealu.

– Kaip jūs bendradarbiaujate? Lietuvoje dar gana nauja, kad režisierius dirba su scenarijaus autoriumi, – dauguma visi dar patys rašo.

Gabija: Mes dirbame jau prie trečio filmo kartu, tad su Birute ir Erniu jaučiamės kaip trys muškietininkai. Kiekvienas turim savų pranašumų ir savų trūkumų, vienas kitą papildome. Žinoma, būna, pasiginčijame. Ir taip normaliai... Tu ir renkiesi partnerius pagal tai, ar gali su jais ginčytis tiek, kad kitą dieną jie nepradės ant tavęs pykti. Mes ginčijamės, kiekvienas kovojame dėl savo punkto tol, kol randame kažkokį sprendimą, kuris visiems trims yra ne kompromisinis, bet tinkamas. Gal tai ir yra mūsų stiprybė, kad greitai neatsisakome savo nuomonės. Pasitaiko, kai esame pavargę, kad nusileidžiame, bet tada greičiausiai per kitą susitikimą klausimas pats iškyla (juokiasi).

Ernestas: Aš tai kaip žirafa – man labai lėtai viskas ateina (visi juokiasi)... Būna, šnekame, šnekame, aš tą patį klausimą

Priito Siimono nuotr.

NAUJO LIETUVIŠKO FILMO „ČIA BUVO SAŠA“ KŪRĖJAI – APIE DARBĄ TRISE iškeliu kokius penkis kartus... Na, bet smagu trise dirbti – dažniausiai tai yra du prieš vieną. Dažniausiai – dvi merginos prieš mane. Bet aš daug ir nesireiškiu. Kai filmuosiu, galėsiu savo atsiimti (visi juokiasi)... Visi turi savo požiūrį, tačiau galiausiai mums visiems svarbiausia yra tai, ko reikia istorijai.

Birutė: Man atrodo, trikampio dinamika labai palanki. Gerai, kad gali visą laiką išdiskutuoti viską ir dalykai pradeda veikti. Tai ir stiprybė, tačiau kartais – ir silpnybė, nes kartais tos diskusijos atrodo niekada nesibaigiančios, nes kai trys galvos bando susiderinti, kartais tampa nebeįmanoma (vėl visi juokiasi)... Bet sudėtingiausia būna, kai bandai suvesti tą bendrą dėmenį, kas kam iš tiesų rūpi šioje istorijoje. Nes jei tu čia nesutari, tai po to, anksčiau ar vėliau, pradėsi paklodę tampyti į skirtingas puses.

Gabija: Prieš pat filmavimą dar taisėme scenarijų, Birutė buvo išvykusi, o mes tada jau buvome pradėję repetuoti – Valentinas Novopolskis (atlieka pagrindinį vyro vaidmenį – aut. past.), Ernis ir aš. Aš tada Birutės labai pasiilgau, nes atrodė, kad Valentinas su Ernestu prieš mane susimokė.

Ernestas: Atsiimti tai reikia.

Gabija: Ten vyriška logika staiga įsijungdavo, prie kurios aš nepratusi šitame trikampyje. Tai aš labai džiaugiausi, kai Birutė grįžo po tos labai ilgos savaitės (juokiasi).

Birutė: Atsimenu, Gabija paklaikusiomis akimis: „Birute, gelbėk! (Gabija juokiasi) Valentinas su Erniu“… Tada aš grįžau ir viskas kažkaip išsigrynino.

– Atsirado kvadratas...

Gabija: Iš kažkokios pusės buvo labai gerai ir Valentinas. Nes yra trys muškietininkai ir d`Artanjanas... Jis vienas iš aktorių, kurie labai daug mąsto, klausinėja, mėgsta ginčytis ir diskutuoti. Mes vienas kitą labai atsverdavome. Man atrodo, tai filme labai matyti, kad ir kaip mes vienas kito kartais nekęsdavome.

Ernestas: Mes diskutuodavome, tada repetuodavome, tada vėl diskutuodavome, vėl repetuodavome, diskutuodavome. Per mėnesį visi labai gerai personažus ir istoriją pajuto. Kur laikyti emocijas, kur sprogti.

– Sukurtas labai intymus ryšys tarp Gabijos ir Valentino personažų. Kaip tai pavyko?

Ernestas: Repeticijos labai daug duoda.

Gabija: Taip, repeticijos daug duoda, bet Ernestas labai taikliai atrinko Valentiną – jis jį pamatė vienose kūrybinėse dirbtuvėse...

Ernestas: Buvo smagu, kad visi aktoriai ir komanda dirbo dėl istorijos, dėl paties filmo, nebuvo, kad kas nors norėtų pasirodyti. Operatorius Feliksas Abrukauskas nebandė parodyti visų triukų, kokius moka, Birutė nerašė nosinių raidžių labai stipriai (visi juokiasi).

Visi dirbo tai, ko reikia istorijai. Galėtų ateiti koks krūtas aktorius rodyti, kaip

jis čia moka vaidinti. Tačiau šiame filme visą laiką reikėjo būti arti žemės ir neperlipti tos ribos.

Birutė: Tada tas procesas yra labai malonus. O ne kai turi tenkinti kažkieno ego.

– Kaip atsirado berniuką vaidinantis Markas Eimontas?

Birutė: Neseniai namuose radau vieną dalyką. Aš dažnai, prieš pradėdama rašyti istoriją (man padeda atsispirti), nusipiešiu veikėjus, parašau kertines jų savybes ir pradedu sau viską dėliotis. Aš radau nupieštą berniuką, kuris ir atrodo kaip Markas...

Ernestas: Geras!

Birutė: Jis tokiu pačiu žvilgsniu, tarsi ir geras, tarsi ir evil truputį, tokiais tamsiais plaukais... Visiškai. Nerealus berniukas.

Ernestas: Berniukas atėjo į aktorių atranką.

– Gabija, ką daro aktorius-prodiuseris? Nes kai režisierius pats filmuoja ir dar vaidina, mes jau tarsi ir žinome...

Gabija: Aš nesu vienintelė šio filmo prodiuserė. Jį prodiusavome kartu su kolege Rūta Petronyte. Su ja esame pasidaliję, kas ką kada daro. Esu labiau kūrybinė prodiuserė – ta, kuri sugalvoja idėjas, po to dirba prie scenarijaus, prie finansavimo, o vadinamasis hands on prodiuseris šiame filme buvo Rūta. Neįsivaizduoju, kad galėčiau suderinti prodiusavimą filmo gamybos metu ir vaidybą... Kai prasideda repeticijų periodas, nebedarau nieko, kas susiję su prodiusavimu. Kaip prodiuserė grįžau, kai filmas jau buvo sumontuotas. Aš galiu sau leisti tokią prabangą, nes turiu labai stiprią komandą, kur kiekvienas žmogus man yra kaip šeimos narys, kur kiekvienu labai pasitikiu ir labai didžiuojuosi. Labai džiaugiuosi turėdama šią galimybę derinti šiuos abu darbus, nes jie abu man labai patinka.

– Kaip sugalvojote maišyti dabartį su praeitimi?

Ernestas: Jau scenarijuje buvo kažkiek maišomas laikas, bet montuodami dar labiau sumaišėme.

Birutė: Scenarijuje buvo dvi linijos: praeities ir dabarties, o montuojant susimaišė ir dabarties linija. Man pradžioje buvo šokas, kai atsiuntė šią versiją, – tada atostogavau. Bet po kiek laiko vėl pažiūrėjau, pasipriešinimas jau buvo nuslūgęs ir tada Taline per premjerą jau atrodė, kad taip ir turi būti... Man atrodo, režisieriams dažnai taip būna, kai kažkas scenarijuje labai pasikeičia.

Jiems reikia laiko, kad galėtų tai priimti, o tada po poros savaičių ta mintis tampa sava. Man taip buvo su montažu.

Ernestas: Išskyrus laiko maišymą, mūsų filmas ramus, montažas nėra greitas, filmas labai gyvenimiškas. Aš pagalvojau, kad atsisėsiu į žiūrovo kėdę ir pasvarstysiu, kur turiu pradėti žiūrėti filmą, jog pradėčiau užduoti klausimus sau – kas čia, kodėl buvo, ką aš mačiau prieš tai ir kas bus. Norėjosi, kad tie klausimai mane laikytų tarsi pririštą prie kėdės visą filmą. Po kažkiek laiko kas nors atsiskleistų ir paaiškėtų, kodėl kažkas buvo taip arba kitaip. Man didžiausia baimė buvo, ar bus suprantama, bet, kiek kalbėjau su žiūrovais, jiems viskas yra aišku.

– Nelaukėte finansavimo, dalį išlaidų padengėte savo pinigais. Kodėl?

Gabija: Gavome finansavimą filmo projekto vystymui ir nusprendėme ilgiau nelaukti. „Dansu“ turėjo tarpą tarp kitų projektų, kurį galėjome išnaudoti būtent šiam projektui filmuoti. Manėme, kad tema yra aktuali būtent dabar, ir žinojome, kad turime pakankamai finansų išlaidoms padengti. Taip pat viską palengvino mokesčių lengvata. Turėjome projektų, kurie nebuvo finansuoti, todėl nenorėjome laukti. Po „Anglijos karalienės“ buvo praėję nemažai laiko, dėl to nesinorėjo laukti keletą metų. Nusprendėme, kad tikime idėja ir norime kalbėti šia tema, o kalbėti taip norisi, kad nebegalime išsėdėti, tai nusprendėme surizikuoti. Po to Kino centras irgi parėmė filmo gamybą ir patikėjo mūsų idėja. Na, neslėpsime, kad dėl

mažesnių finansų Birutė ir Ernestas turėjo tam tikrų apribojimų.

– Kaip sekėsi pristatymas Taline? Kokie jūsų įspūdžiai, kokie – publikos?

Ernestas: Buvau Taline ir Tartu. Į Tartu važiavau, nes norėjau pamatyti publikos, kurioje daugiau žiūrovų, o ne kino profesionalų, reakciją. Kai žiūri savo filmą su publika, baisiausias dalykas yra pamatyti, kai pirmas žmogus išeina iš salės. Niekas neišėjo. Buvo beveik pilna salė. Po filmo vyko klausimų ir atsakymų sesija, labai ilgai kalbėjomės su publika, kol mus jau išprašė, nes turėjo prasidėti kitas seansas. Jiems filmas pasirodė aktualus.

Birutė: Taline klausimų ir atsakymų sesija taip pat labai gerai praėjo.

Klausimai ir komentarai buvo labai nuoširdūs, o ne tokie, kad reikia čia kažką paklausti, nes nepatogu, – juk atvažiavo svečiai. Žmonės dalijosi savo nuomone.

Gabija: Buvo smagu, kadangi Talinas yra netoli, didžioji kūrybinės grupės dalis atvažiavo į premjerą ir mes visi kartu labai gerai pabuvome.

– Ernestai, jūs daugiausia režisūrinės patirties įgijote kurdamas reklamas.

Kiek tai padėjo kuriant filmą, o gal kaip tik trukdė?

Ernestas: Reklamose daugiau išbandau visokius dalykėlius. Taip, tai gera mokykla, bet vis tiek tai nėra filmas.

Filme turi suvokti dramaturgiją, paskui

ją su vaizdu sujungti, vėliau – vaizdą su garsu, visa tai turi turėti kažkokią savo dinamiką, – žodžiu, labai daug dalykų. Reikia sugebėti žiūrėti į projektą nuo jo atsitraukus. Režisūros niekada nesimokiau.

Gabija: Man atrodo, tau muzikanto patirtis labiausiai pravertė. Vis tiek tu kažkam jautresnis.

Ernestas: Bet aš ir lūzeris truputį. Dvidešimt metų kine ir pirmas filmas...

Gabija: Dabar tie filmai – kaip narkotikas mums...

Ernestas: Dabar jau darysime.

– Papasakokite apie naują savo projektą.

Gabija: Naujo filmo darbinis pavadinimas „Deguonis“. Dabar laukiame žinių, ar gausime finansavimą. Labai laukiame ir visi trys esame labai atsidavę tam projektui. Scenarijus labai brandus ir, manau, bus geras filmas. Taline jį pristatėme bendros gamybos paieškoms skirtoje mugėje ir sulaukėme teigiamų komentarų. Dabar tas projektas yra tai, kuo mes gyvename. Kai man būna sunku ar sudėtinga, aš pagalvoju apie tą projektą ir man vėl pasidaro gera.

Ernestas: Scenarijus bus kitoks.

Birutė: Jis – apie nerimą ir panikos atakas. Apie moterį, kuri su tuo susiduria ir su tuo kovoja.

Ernestas: Jo stilistika taip pat bus kitokia.

– Garso takelis – taip pat labai ryški filmo „Čia buvo Saša" dalis. Kaip jis buvo kuriamas?

Ernestas: Garso takelį kūrė Paulius Kilbauskas ir Vygintas Kisevičius.

Gabija: Jie dabar pasivadino PKVK. Ernestas: Aš Paulių pažįstu iš anksčiau, jis labai gabus. Jie padarė vieną testą ir iškart supratau, kad jie kurs filmo garso takelį.

Gabija: Po to jie suprato, kad jiems taip patinka, ką sukūrė, kad išleido plokštelę su filmo muzika.

– Pabaigoje – Kokios jūsų mintys apie šiuolaikinį lietuvišką kiną?

Ernestas: Man smagu, kad žmonės pradėjo tikėti lietuvišku kinu. Kuriama daug kino – ir žiūroviško, ir daug meninio.

Gabija: Man smagu ne tik dėl to, kad kuriama. Labai džiugu, kad žmonės eina į lietuvišką kiną. Svarbu išlaikyti žiūrovą lietuviškame kine, kad jis juo nenusiviltų. Kad kiekvienas, kuris kuria filmą, jaustų atsakomybę dėl to, jog lietuviai eitų į lietuvišką kiną. Aš esu iš tų prodiuserių, kurie tiki, kad filmas turi būti meniškas, bet jis turi ir pritraukti žiūrovą.

Birutė: Man tai irgi labai smagu, kad visi dalyvauja vieni kitų projektuose, kad nebijo vieni kitiems papasakoti, apie ką kuria, pasitarti. Nebėra taip, kad čia aš, mano filmas, mano finansavimas, ir jūs visi nelįskite čia. Džiaugiamės vieni kitų darbais ir vieni kitiems netrukdome.

Aišku, atsiranda tas konkurencinis momentas, kai keli projektai, kad ir tų pačių draugų, dalyvauja tame pačiame konkurse. Gal tada nėra labai įdomu, nes greičiausiai visiems neužtenka, bet šie momentai nesugadina bendro džiaugsmo. Norisi, kad visi produktai, kurie yra kuriami ar pačių, ar kitų, būtų kokybiški ir smagūs. Jeigu tai pavyksta, džiaugiesi.

Ernestas: Kinas sukuria vidinį bendrumo jausmą. Tai nėra vieno žmogaus kūrinys, visąlaik yra komanda. Šneki su visais ir iš to bendravimo, šnekėjimo jauti, kaip augi, kaip vis kitaip dėstai savo mintis, kaip kitas dėsto, kaip tu jį priimi, kaip jis tave priima. Taip gyveni ir kuri. Ir tai yra nerealu.

>> IR ŠVIESA TELYDI

Rašė Marijus Gailius Nuotraukos „The Ocean Agency“ / „XL Catlin Seaview Survey“

Lietuvių kalba išėjo Elizabeth Kolbert „Šeštasis išnykimas“ – anot britų „The Guardian“, geriausia visų laikų dokumentinė (nonfiction) knyga. Savo reportažiniame tyrime amerikiečių autorė, keliaudama paskui mokslininkus ir stebėdama rūšių išnykimą savo akimis ir istoriniuose šaltiniuose, parodo žmogaus įtaką kitoms rūšims per visos gyvybės istorijos perspektyvą. Kaip tokią reikšmingą, įvairiausiomis premijomis įvertintą knygą sutiks lietuvių auditorija? Ar apskritai didžiulius tikrovės pokyčius fiksuojantis tyrimas gali turėti įtakos pačiai žmonių ir gamtos tikrovei? Ar, kaip ir apokaliptinis kinas, liks vien estetiniam malonumui patenkinti?

„ŠEŠTASIS IŠNYKIMAS“ – AR TIK DĖL MALONUMO?

Nerijus Milerius

„Esu apie tai mąstęs: kartais padeda ir buitiniai atvejai, – kalba N.Milerius. – Kai mokiausi Paryžiuje, man pasakojo apie Sorboną. Anksčiau universiteto pastatas buvo medinių konstrukcijų, ir tą medį ėdė kirvarpos. Nors pastatas atrodė gražiai, staiga visi suprato, kad jis labai liūdnos būklės ir tuoj grius. Tik tada ėmė rekonstruoti.“

elizabethkolbert.com nuotr.

Pauliaus Žižliausko nuotr.

jai tenka abejotina šlovė būti paskutiniais žinomais šių paukščių namais (p. 65)“, – rašo autorė. Šios rūšies likimas – tai vienas iš pavyzdžių, kai žmogus nepajunta perlenkęs lazdą.

Mokslininkai tai net vadina pertekliniu žudymu.

Elizabeth Kolbert

Š

is E.Kolbert kūrinys – kruopščiai atsijotų faktų analizės ir stebėjimo rezultatas. Ji kartu su mokslininkais keliauja į atokias olas ir salas, leidžiasi į gelmes ir stebi, kaip jos akyse dingsta varlių, šikšnosparnių ar koralų rūšys. Pamažu autorė įveda antropoceno sąvoką – plėtoja randamus įrodymus apie naują, žmogaus veiklos nulemtą epochą, kurią, mokslininkams pripažinus oficialiai, „akimirksniu pasens visi geologijos vadovėliai pasaulyje“ (p. 120).

NIEKADA NEMATOMAS POKYTIS Nors knygoje žmogus tiesiogiai nekaltinamas dėl galbūt sukeliamo šeštojo išnykimo, tarp eilučių toks klausimas lieka: ar žmogus, naikinantis tiek rūšių, galiausiai negrįžtamai pakeis gyvąją gamtą, į pražūtį nunešdamas ir save?

Filosofas dr. Nerijus Milerius, tyrinėjantis apokalipsės fenomeną, pirmiausia prisimena ir savo knygoje „Apokalipsė kine“ (2013) cituotą Naomą Chomsky, kuris kalbėjo apie kasdienę apokalipsę, kai yra mąstoma labai stambiais procesais, nors iš tikro viskas vyksta mikrolygiu.

18 // © 37O

„Tada taip ir išeina: procesai vyksta, bet neįmanoma užfiksuoti, kur jie veda, – E.Kolbert tyrimą apie ankstesnius didžiuosius išnykimus ir dabartinius mažuosius išnykimus komentuoja Vilniaus universiteto tyrinėtojas. – Realiai autorė atranda net ne pėdsakus, o pėdsakų pėdsakus, kaip sakytų Jacques

Anot filosofo, apokalipsės (arba išnykimo) evoliucija nėra nuosekli, kai viskas blogyn eina iš lėto, palaipsniui. „Būna regimybė, kad viskas gerai ir linkmė netgi yra pozityvi, kol staiga supranti, kad procesai yra negrįžtami. Panašiai

Derrida, ir galvoja: kur visa tai veda?

Beje, tokia forma yra būdinga ir holivudiniam katastrofų kinui.“ „Šeštajame išnykime“ autorė išsamiai aprašo, kaip leidžiasi į kelionę pamatyti paskutinį žmonių išnaikintos rūšies egzempliorių – didžiosios alkos, tokio įspūdingo ir anksčiau plačiai išplitusio paukščio, iškamšą. „Islandi-

Australija

Australija

veikė maras: dažnai žmogus pradėdavo jausti simptomus, kai gyvybiniai organai jau būdavo pažeisti“, – palygina N.Milerius.

Panašiai nutiko ir makrofaunai Australijoje, kai žmonės nepastebėjo patys išnaikinę didžiuosius gyvūnus, nes tai užtruko kelis tūkstančius metų. Kaip rašo autorė: „Žmonėms (…) megafaunos išnykimas turėjo atrodyti toks lėtas, kad net nepastebimas (p. 243)“. E.Kolbert daug dėmesio skyrė prancūzų mokslininkui Georges Cuvier, kuris XVIII–XIX a. sandūroje pirmasis atrado, kad anksčiau išnykdavo gyvūnų rūšys. Kad prie to prisidėjo ir žmogus, paaiškėjo dar žymiai vėliau.

Anot N.Mileriaus, čia galima nusistebėti žmonijos aklumu. „Kai prasidėjo ekspansijos metas, vėlyvasis Renesansas ir Naujieji laikai, indėnus naikino masiškai. Ir štai staiga žmogus nustebo, kad jis išnaikino gyvūnų rūšis, kai daugybė čiabuvių tautų jau buvo išnaikintos“, – pastebi jis.

POVEIKIS: ESTETINIS AR KRITINIS? Knygos vertėja „Baltų lankų“ leidyklai dr. Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė į žmogaus atsakomybę ir santykį su padariniais žiūri kitu rakursu. Ji mano, kad E.Kolbert knyga padeda išgyventi kaltę, gailestį, gedulą. „Dinozaurams juk negaila, kad jie išnyko – jų gaila tik žmonėms. Žmonės yra vienintelės būtybės, kurios gailisi“, – sako literatūrologė.

Atmetus scientistinį tikėjimą protu, galima pasakyti, kad žmogus niekada negalės įvertinti savo veiksmų padarinių iki galo, priduria N.Milerius. „Tai suteikia pagrindą viską apokaliptizuoti“, – mano jis.

G.Bernotienė nemano, kad knyga yra apokaliptiška. „Mes apskritai gyvename gana stiprių apokaliptinių nuojautų atmosferoje, kur ekologija yra tik vienas veiksnys. Štai jau šeštasis išnykimas, nors prieš tai įvyko penki – na ir nieko, gyvybė toliau gyvuoja.

E.Kolbert parodo labai plačią perspektyvą“, – teigia vertėja.

Tokiu atveju, anot N.Mileriaus, svarbu atkreipti dėmesį į prieštaravimą tarp estetinės ir kritinės kūrinio funkcijos. Jo manymu, E.Kolbert, rašydama ne meninį, o reportažinį darbą,

Transformacija – Ch.Cornerio muzikos ir gyvenimo perspektyvos pagrindas. Nuo pat tos akimirkos, kai atlikėjas paliko itin sėkmingą paskutiniojo XX a. dešimtmečio triphopo grupę „Sneaker Pimps“, Chriso virsmo į IAMX procesas 2004 m. buvo teatrališkas, transcendentinis, netgi androgeniškas.

Vertėjos vertinimu, „Šeštasis išnykimas“ galėtų padidinti toleranciją dilemai ir konfliktui, kai nebūtina garsiai šaukti ir tučtuojau rinktis kurią nors pusę. „Jeigu tiesa yra problemiška, nereikia jos padaryti paprastesnės, – sako G.Bernotienė. – Kaip matome iš miškų ir vilkų išsaugojimo akcijų, Lietuvos žmonės myli gamtą, jiems tie klausimai jautrūs. Man asmeniškai sunku suprasti, kuri išeitis teisinga, kai, pavyzdžiui, dėl vilkų medžioklės net specialistų nuomonės išsiskiria. Tuomet labai padeda nuosaikus ir gerai įsigilinusio kalbėjimo tonas kaip šioje knygoje. Ji dilemą tiesiog ir parodo kaip dilemą.“

IAMX metamorfozė prasidėjo nuo paprasto berniuko žydra apykakle iš mažo miestelio ir kilo iki tarptautinės popžvaigždės, nebijančios provokuoti menininko, kuris ėmėsi kvestionuoti lytį ir eksperimentavo įvairiuose muzikos žanruose.

Muzikantas save vaikystėje apibūdina kaip socialiai užguitą moksliuką, kuris muzika susidomėjo tuomet, kai jo „keistasis“ dėdė grojo jam „keistą muziką“.

Susidomėjimas virto obsesija, kuri suteikė IAMX išskirtinį braižą. Kadaise buvęs jautriu ir kukliu vaiku, praleidžiančiu visą laisvą laiką savo kambaryje, Chrisas tapo ikonišku atlikėju, laužančiu tradicinių muzikos žanrų kanonus, kuris sujungia elektroninį skambesį su punk energija ir jautriai lyriškais savo dainų tekstais.

Šiuo atveju labai svarbi ir santvarka, kurioje visos tos dilemos vyksta.

N.Milerius dar knygoje „Apokalipsė kine“ lemiančiu kasdienių apokalipsių veiksniu įvardijo kapitalizmą. Jeigu galime įsivaizduoti pasaulį be daugybės išnaikintų rūšių, kodėl negalime įsivaizduoti be kapitalizmo?

Kaip ten bus ateityje, niekas nežino – E.Kolbert irgi nepateikia atsakymų, įvyks šeštasis išnykimas ar ne. „Visi nori mirti herojiškai – niekas nenori tiesiog išnykti“, – priduria N.Milerius.

KONCERTAS

Ekstravagantiškasis muzikantas Chrisas Corneris, kitaip žinomas kaip IAMX, savo gyvenimą slepia po itin tankiu šydu, ir perprasti jį pavyksta ne iš karto. Išraiškingų veido bruožų, provokuojančios išvaizdos muzikantas patenka į avangardinės kūrybos menininkų gretas.

KAS TOLIAU? E.Kolbert vienoje „Šeštojo išnykimo“ vietoje leidžia sau pasvarstyti: „Kažkur mūsų DNR turi glūdėti lemtinga mutacija (arba, tikėtiniau, mutacijos), kurios mus skiria, – mutacijos, dėl kurių esame padarai, sugebantys išnaikinti artimiausius savo giminaičius, tada iškasti jų kaulus ir iššifruoti jų genomą“ (p. 249). Bet kas žmogui iš to žinojimo, jeigu jis greičiausiai ir pats sukelia, ir su pagreičiu lekia į šeštąjį išnykimą, nors to pastebėti neįmanoma?

„Kapitalizmas yra ne šiaip santvarka, jis tapo transcendentinėmis egzistavimo sąlygomis. Tai labai gerai matosi vaizduotės srityje, kai ir apokalipsė yra integruota į pačias kapitalizmo sąlygas. Taip veikia dvigubas kodas: nors apokalipsė nurodo vartojimo pabaigą, šitas įvaizdis yra naudojamas tam pačiam vartojimui paskatinti. Smagu galvoti, kad žmogus paskutinę valandą puls melstis, bet dažniausiai puola daužyti arba mylėtis – dar labiau eksploatuoti: tai paskutinis karnavalinis šėlas pragaro akivaizdoje“, – pasakoja N.Milerius.

Gretchen Lanham nuotr.

Maldyvai

Tad ar tokia knyga gali skatinti kritiškumą? Vertėjos pastebėjimu, autorė bent prikišamai nemoralizuoja ir nekelia emocinių manipuliacijų. „Man atrodo, autorė, neapkraudama skaitytojo gryna baime ir agitacija, palyginti su daug kitų tekstų šia tema, sukuria erdvės išgyventi, pačiam gerai apmąstyti ir tada nuspręsti. Autorė neragina: dabar padaryk viską nuo A iki Ž ir tada galėsi patenkintas užsidėti pliusiuką, kad jau viską padarei dėl gamtos.

Išlaikydama mandagų kuklumą, ji neagituoja ir nesiūlo jokios lengvos išeities“, – pastebi G.Bernotienė.

NUO KUKLAUS BERNIUKO IKI PROVOKUOJANČIO MENININKO

„Kai apokalipsė estetizuojama, tuomet mes tikimės pasigėrėjimo, skopofilinių, tai yra žiūrėjimo, malonumų. Kas kita – kritinė apokalipsės funkcija“, – brėžia skirtumus filosofas.

IAMX –

vis tiek norėtų, kad būtų daromos išvados – ne vien tam, kad pasigėrėtų meistrišku rašymu ar paliūdėtų dėl išnykusių rūšių.

Dar gruodžio viduryje išleidęs singlo „Mile Deep Hollow“ muzikinį klipą, menininkas teigė perėjęs tikrą pragarą tam, kad atskleis-

Kadras iš vaizdo klipo „Mile Deep Hollow”

ija

>> EITI AR NEITI

tų sakralų savo paties vidinį atgimimą, kuris poetiškai vaizduojamas naujausiame Chriso kūrinyje. Ši daina giliai paliečia tamsiausias atlikėjo sielos kerteles ir puikiai apibrėžia Ch.Cornerio vidinius demonus, su kuriais jam teko kovoti ne vienus metus. Pats muzikantas savo kūrinį laiko ode, kurią jis skiria visiems savo gerbėjams, palaikiusiems jį sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis.

Daina „Mile Deep Hollow“ neliko nepastebėta britų televizijos „ABC TV“ serialo „How To Get Away With Murder“ kūrėjų, kurie IAMX dainą įtraukė į savo garso takelius ir sutiko, kad „Mile Deep Hollow“ yra viena geriausių atlikėjo iki šiol sukurtų dainų. Šis vaizdo klipas parodo eklektiškai turtingą vizualinę kelionę po vidinį IAMX pasaulį, o teatrališkai mįslingos šviesos ir tamsos kovos žiūrovus nubloškia į transo būseną, kur kiekvienas tampa Ch.Cornerio ego mirties liudytoju.

Ilgai lauktas IAMX koncertas vyks šių metų vasario 2-ąją menų fabrike „Loftas“, kur kiekvieną atėjusį užvaldys muzikiniai išgyvenimai ir tamsiosios pusės prisijaukinimas.

Organizatorių inf.

Recenzavo Kamilė Žičkytė

DVI KORĖJOS

RAUDONA

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis, rodomas „Kultūros fabrike“ (Bangų g. 5A, Klaipėda) Repertuarą sekite www.kjt.lt

Valstybinio jaunimo teatro spektaklis rodomas „Menų spaustuvėje“ (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) Repertuarą sekite www.jaunimoteatras.lt „Tiesa yra bjauri. Mes turime meną tam, kad mūsų nepražudytų tiesa”, – yra pasakęs filosofas Friedrichas Nietzsche. Savo požiūrį į pasaulį, santykį su menu, žmogumi, politika Valentinas Masalskis išsako vaidmenimis teatre, kine, dėstydamas studentams, interviu ar pokalbiuose spaudoje. Jo iniciatyva įkurto Klaipėdos jaunimo teatro veikla taip pat liudija aktoriaus, režisieriaus, pedagogo intencijas ne tik kalbėti, bet ir daryti. Paskutinis darbas – Jaunimo teatro premjera „Raudona“, į kurią duetui scenoje spektaklio režisierius kviečia Mantą Zemlecką arba Donatą Želvį.

Vykdydamas užsakymą sukurti paveikslus prabangiam restoranui, dailininkas į studiją pasikviečia jauną asistentą. Profesionalo ir pradedančiojo, mokytojo ir mokinio, tėvo ir sūnaus, seno ir jauno menininko pokalbiais aptariami ne tik dailininko darbo metodai ar kūrybos principai, bet ir skirtingi požiūriai į meną, į gyvenimą, kūrybos motyvai, menininko ir vartotojiškos visuomenės konfliktas. Premje-

riniame spektaklyje M.Zemlecko vaidintas Kenas – pasyvus ir iki galo dar neatrastas, tačiau jis yra kartos, kurios rankose – perversmas, atstovas, jo užduotis – paneigti mokytoją, o paneigus praeitį – kurti ateitį.

M.Rothko orus ir kartu piktas, nes nori būti suprastas ir įvertintas. O tam reikalingos ne tik asmeninės patirtys, bet ir nuoširdus susidomėjimas, žinios apie Vakarų dailės istoriją, F.Nietzsche‘s, Sigmundo Freudo, Carlo Gustavo Jungo, Williamo Shakespeare‘o darbus. Šių pamatinių žinių, norint kurti ar kritikuoti, M.Rothko nuomone, trūksta daugeliui, ypač – jaunimui. Juk, kaip sakoma pjesėje, 90 proc. laiko tapant sudaro laukimas.

V.Masalskis nesilaiko saugaus atstumo nuo skaudžios tiesos, nors šiandien ir rizikinga taip kolosaliai kalbėti apie meną ir nemirtingumą.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Egzistencinė pjesė apie gyvenimą, mirtį, traumas ir nujaučiamą menininko savižudybę „Raudona“ 2010 m.

Amerikoje laimėjo šešias Tony statulėles, kelis kitus reikšmingus apdovanojimus ir apkeliavo Didžiąją Britaniją, Čilę, Japoniją, Jungtinius Arabų Emyratus. Šiuolaikinio amerikiečių dra-

maturgo Johno Logano pjesės centre – vienas ryškiausių abstrakčiojo ekspresionizmo dailininkų Markas Rothko. Veiksmas vyksta 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, M.Rothko studijoje Niujorke, kurią spektaklio dailininkas Mykolas Sauka išvalo nuo spalvų, natūralaus medžiagiškumo, scenoje pastatydamas baltų plastikinių kibirų pripildytas lentynas, baltą ekraną-drobę.

Palikus tik baltą, juodą ir pilką spalvas, spalvų paletė atveriama žiūrovų sąmonėje.

Rekomenduojama neabejingiems tikrajam menui ir meno ateičiai.

Nerekomenduojama aštrių temų teatre vengiantiems žiūrovams.

SU(SI)TIKIMAS

Žiūrėkite „Menų spaustuvėje“ (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) Repertuarą sekite www.menuspaustuve.lt

20 // © 37O

Spektaklio režisierė – Lauryna Liepaitė su „Low Air“ prieš dvejus metus išleido pirmą premjerą, vizualų šokio spektaklį „Žaidimas baigtas“, kurį iki šiol galima pamatyti „Menų spaustuvėje“. L.Liepaitė dažniausiai teatro spektakliuose kuria scenografiją, kostiumus, tad ir vizualinė „Su(si)tikimo“ pusė atrodo stipri. Profesiniais įgūdžiais abejoti neleidžia ir spektaklio choreografai, šokėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius bei G.Rimeika, spektaklio dramaturgė Kristina Savickienė ir muzikantai Laura Budreckytė, Vytis Nivinskas, Žygimantas Bačkus, Agnė Matulevičiūtė.

Atsigręžę į praeitį, matome, kad tarp vyro ir moters visuomet buvo jaučiamas ne tik skirtumas, bet ir valdančiųjų bei silpnųjų ryšys. Seksualinė tapatybė, lyčių stereotipai, moteriškas šamanizmas ir raganų teismų Lietuvoje istorijos, bendruomenės veikimo strategijos – tiek šiandienei visuomenei aktualių temų kūrėjai bando sutalpinti į tuščią Juodąją salę. Monologus keičia šokis, šokį – muzika, tačiau išsitęsusiomis kūrėjų manipuliacijomis žiūrovą sunku pavergti. Spektaklis, pasiekęs aukščiausią emocinį tašką, kai aplink savanorę žiūrovę yra sukraunamas sudžiūvusių ša-

Dainiaus Putino nuotr.

Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ metus baigė premjera „Su(si)tikimas“. „Menų spaustuvės“ fojė susibūrusius premjeros žiūrovus ekstravagantiška ilgaplaukė blondinė, aktoriaus Gedimino Rimeikos personažas, kviečia į salę. Čia žiūrovą spektaklio kūrėjai ir būrys „Low Air“ mokyklos šokėjų iš karto įsuka į gėlėtų raštų, šnabždesių, muzikos ir šokio, nuodėmių ir paklydimų kupiną ritualą. Nuo pirmo žingsnio salėje jauti perdėtą bendrystės poreikį, atrodo, jog šios kūrybinės sektos nariai stengiasi, kad jūs pamirštumėte realybę ir čia, šiame meditatyviame vyksme, užsibūtumėte kuo ilgiau.

kų laužas, o visiems likusiems užduotas klausimas – ar padegti, ar išsaugoti merginą, nutrūksta. Konceptualus, bet interneto paieškoje paskęstantis spektaklio pavadinimas, kaip ir ambicingos, bet kažkur pakeliui įstrigusios ir tiksliai neišsakytos spektaklio temos, apsunkina taip laukto žiūrovo ir menininko susitikimo ir dialogo galimybę.

Rekomenduojama nemėgstantiems tradicinio teatro.

Nerekomenduojama eksperimentų nemėgstantiems intelektualams.

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

TEATRAS

>> EITI AR NEITI

Teatrą visais laikais įkvėpė tikri, žmogui pažįstami išgyvenimai. Tad nenuostabu, kad kai kurioms temoms, išgyvenimams lemta kartotis dar ir dar kartą. Dar 2013-aisiais vienas ryškiausių prancūzų teatro režisierių ir dramaturgų Joëlis Pommeratas parašė pjesę „Dviejų Korėjų susijungimas“. Pjesei perskriejus teatro scenas nuo Prancūzijos, Vengrijos iki Singapūro, praėjusių metų pabaigoje spektaklis pagal prancūzų dramaturgo pjesę „Dvi Korėjos“ atsirado ir Klaipėdos jaunimo teatro repertuare.

Neapsigaukite, pjesėje nenagrinėjamos politinės, gyvenimo Rytuose ar Lietuvoje aktualijos, o pavadinimas atspindi tik utopinę santaikos tarp skirtingų pusių galimybę. Režisierė Kamilė Gudmonaitė ir aktoriai Laima Akstinaitė, Vaiva Kvedaravičiūtė, Rugilė Latvėnaitė, Simonas Lunevičius, Ieva Pakštytė, Paulius Pinigis, Donatas Stakėnas, Evelina Šimelionė, Donatas Želvys, Marija Žemaitytė sukūrė spektaklį apie į meilės tinklus įkliuvusį žmogų.

Dramaturgas personažams nesuteikia vardų, netikslina veiksmo vietos – juk šie išgyvenimai universalūs: pirmoje spektaklio scenoje L.Akstinaitės mergina, išdidžiai rodydama deimantinį žiedą, pasakoja apie savo vestuves su savimi. Kita moteris pareiškia, kad nori skyrybų, nes niekada taip ir neįsimylėjo sutuoktinio, o vienišas ir meilės išsiilgęs P.Pinigio jaunuolis lyg kokiame stand up trūkumų ieško savyje, tiksliau, savo išvaizdoje. Trumpų, fragmentiškų scenų koliažu atrandami ir išbandomi žmones jungiantys ryšiai: vieni myli save, kiti – partnerį, išlikdami ištikimi iki gyvenimo pabaigos, kiti perka meilę už pinigus ar grobia ją per prievartą ir t.t. Kartais santykius baigia skyrybos, nes „tik meilės – negana“…

Adaptavus J.Pommerato pjesę, spektaklyje kalbama ne apie meilę tėvynei, artimui ar turtams, bet tik apie vyro ir moters santykį, tad „Dvi Korėjos“ ilgainiui tampa užsitęsusia santykių komedija, jaunatviškos meilės karikatūra. Pamenate, 2018 m. pradžioje žiniasklaidoje pasipylė pranešimai apie galimą Šiaurės ir Pietų Korėjos susijungimą? Skeptikai prunkštelės, bet tarpusavio supratimas ir taika vis dėlto nėra utopija.

Rekomenduojama jausmingiems romantikams.

Nerekomenduojama racionaliems ekstravertams.

Rašė Sandra Kliukaitė

Lygiai prieš dvejus metus paskelbta, kad mes nebe Rytų europiečiai, Lietuva yra Šiaurės Europa. Lietuvių akyse pasirodė žiežirbos, o tai reiškė, kad yra gerai. O kaip atrodo lietuviška Šiaurė iš dizaino ir mados perspektyvos? Ekspediciją pradedame nuo eglės kojinėse, toliau islandų sagos – prieš dvejus metus pradėta kurti ateities kolekcija, apkeliavusi 1 500 km per Islandiją.

Estijos Šiaurėje gimdomi veltiniai mūsų kompiuteriams ir kitiems daiktams. Interaktyvios užrašų knygos tiems, kurie laiko ir idėjų neskaičiuoja, o planuoja ir galvoja. Dar lįsime į šiaurietiškos archajiškos keramikos tunelį ir išlįsime su moderniais indais – atskleisime ir detektyvą, iš kieno indų jūs valgote ir geriate būdami mieste?

KERAMIKA „ŠIAURĖ“ LIETUVA Diz. Marija Puipaitė, Kotryna Butautytė www.siaure.com

Ar jūs kada susimąstėte, iš kieno indų valgote ir geriate būdami mieste? Kai kirsite ledus „Ice Dunes“ ledainėje, gersite kokteilį iš porceliano stiklinės „Love“ bare, užsisakysite puodelį mačios „Raštinėje“ ar valgysite iš sunkiasvorių lėkščių restoranuose „Monai“, „Forest“, „Ingredientai“, „Toli Toli“, „Režisierius“, šiaurietiškos virtuvės stebukle „Nüman“ arba tiesiog mirsite nuo pasigėrėjimo ant „akmeninių“ geriausio lietuviško restorano „Džiaugsmas“ indų – žinokite, visi jie sukurti Simonos Kaunaitės, įspūdingai perteikiančios lietuvišką šiaurietišką identitetą.

„Šiaurė“ yra vieta, kur racionalus dizainas susitinka su meistrišku rankų darbu. Ši keramika archajiška, bet čia ir esmė, kad paveldas prisikelia iš pelenų tam, kad taptų modernus ir naudojamas. Pavyzdžiui, pirmasis „Šiaurės“ sukurtas dizaino objektas buvo žiesta vaza, įkvėpta XVII a. butelio, archeologinio radinio iš vieno Lietuvos dvaro. Netrukus „Šiaurės“ keramika išaugo iki žiestų puodelių, iš kurių kavą geria jau nebe kaimo močiutės, o miesto hipsteriai. ŪKAI nuotr.

INDAI „A CHAIR AND A TABLE“ LIETUVA Diz. Simona Kaunaitė www.simonakaunaite.com

Jei eglė dalyvautų „Mis medis Šiaurėje“ rinkimuose, tikrai laimėtų be konkurencijos. Na, šaką pakišti jai galėtų nebent pušis. Eglei, tūkstančius metų intensyviai gyvenančiai nuo Lietuvos iki pat Norvegijos, lietuviška interneto dizaino parduotuvė „Ūkai“ dedikavo eglutės rašto kojines, kuriose dominuoja balta, pilka ir juoda – topinės Šiaurės spalvos, taikliai apibūdinančios ūkanotas dienas, būdingas mūsų nespalvotam regionui.

Vytauto Narkevičiaus nuotr.

Roberto Daškevčiaus nuotr.

KOJINĖS „EGLĖ“ LIETUVA Diz. „Ūkai“ www.ukai.eu

KOLEKCIJA „GLITTER“ LIETUVA Diz. „Atwins“, Vilius Venckevičius www.atwins.lt

INTERAKTYVIOS DARBO KNYGOS „NOEMA PAPER HOUSE“ LIETUVA Diz. Aistė Stragytė, Žydra Pintverytė www.noemapaperhouse.com

Islandų sagos atgijo, aplaistytos gliteriu ir nubloškė mus dar šiauriau... Stilistikos revoliucionieriai „Atwins“ – Andrius Mašauskas ir Anatolijus Pajanokas kartu su dizaineriu Viliumi Venckevičiumi bei įvairių sričių kūrėjų komanda nukeliavo į pačias Islandijos gelmes tam, kad papasakotų naujos eros sagą „Glitter“ – mados kolekciją iš ateities. Dėl 13 jos nuotraukų kūrybinė grupė nukeliavo net 1 500 km atšiaurios žemės, nuo ledo tunelių iki lavos dykumų, o vulkaniniai peizažai čia stojo prieš gliterio blizgučius ir auksą.

KUPRINĖS IR DĖKLAI „NORDHALE“ ESTIJA Diz. Sinika Seepold www.nordhale.com

© 37O

Į mūsų „Baltą mišką“ atklydo tvarus dizainas iš Estijos šiaurės – „Nordhale“. Tai minimalistinio stiliaus kompiuterio dėklai, kuprinės, delninės ir rankinės, savo išvaizda ir konstrukcija dvelkiantys šiaurės vėju, bet vos prisilietęs supranti, kad visa tai sukurta iš šilto veltinio rankomis.

Jų vardai NORD, MALMO, LUND, HOF ir kiti, kurie patiks minimalistams su aiškia orientacija į Šiaurę.

Tomo Vyšniausko nuotr.

22 //

„Noema paper house“ nuotr.

„Nordhale“ nuotr.

Nesvarbu, ar esi tiksliukas, projektų vadovas ar priklausai undergroundinei poetų gaujai, 2019 m. tau greičiausiai prireiks naujos užrašų knygos. Šiaurietiško charakterio „Noema paper house“ knygos transliuoja kitokį požiūrį į laiko planavimą ir idėjas. Čia žiežirbas kelia išskirtinis minimalistinis dizainas, rankų darbo viršeliai ir erdvė be datų – mintims ir planams užrašyti laisvai, lyg užsukus pas švedų psichologą demokratą. Kiekvienas mėnuo – nauja idėja, nauja kelionė, kurio žemėlapio autorius – tu pats.