370 Nr 100 by Diena Media News

2021 kovas #100

TEATRAS VIRTUALIOJOJE REALYBĖJE: NAUJOS FORMOS KARANTINO TYLA, KLASIKOS GARSAI IR ŽMONIJOS EVOLIUCIJA NYKSTANTYS, NEATPAŽĮSTAMI, LAUKIANTYS SENIEJI LIETUVOS KINO TEATRAI

TIK TOK, TIK TOK, LAIKAS GREITAI EINA

Kadras iš filmo-spektaklio adaptacijos „Už geresnį pasaulį“ iš Arūno Areimos teatro archyvo

Denio Vėjo nuotr.

MAŽI DIDELI PRANCŪZĖS LALOU CADIOU-THIRION DALYKAI

#100 KAS TAS TREČIAS, KURIS LAIMI?

NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ NERIJUS CIBULSKAS NAUJAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS DEIMANTĖ DEMENTAVIČIŪTĖSTANKUVIENĖ TEATRO HEROJŲ STEBĖTOJA JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA

isi puikiai žinote patarlę „Kur du mušasi, trečias laimi“. Pagūglinus galima rasti interpretacijų: „Kur du durniai pešasi, nesimaišyk trečias“, „Kur du baras, trečias naudojas“. Stebint pastarųjų dienų batalijas dėl Stambulo konvencijos, nori nenori pradedi galvoti, kas gi yra tas trečias, kuris naudojasi šiuo niekam nereikalingu karu.

Ir nors Stambulo konvencija yra nukreipta prieš smurtą, daugeliui ji dabar – it raudonas skuduras buliui. Ir kartu lakmuso popierėlis patikrinti, kas yra kas, užlipdyti reikiamas etiketes. Sakoma, kad ginčuose gimsta tiesa. Deja, šiame konflikte tarp tradicinės šeimos gynėjų ir LGBT+ bendruomenės ir jos palaikytojų pabaigos nematyti. Nesibaigs jis veikiausiai ir ratifikavus konvenciją, turės pasikeisti kelios kartos, kad nustotume kariauti. Mes, „370“ komanda, niekada neslėpėme, kurią pusę palaikome, nors labiausiai esame už tai, kad šis karas greičiau baigtųsi. Apie kitokį karą kalba spektaklis, kurio reklaminę nuotrauką pasiskolinome viršeliui. Kinematografinis spektaklis „Už geresnį pasaulį“ pagal vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelpfennigo pjesę nukelia į džiunglėse vykstantį karą, kurio dalyviai nežino, už ką ir kodėl kovoja. Šį fantastinį pasakojimą, kviečiantį pažvelgti į sutirštintą dabartinę socialinę ir psichologinę žmonijos realybę, galima pamatyti internete. Apie šį ir kitus karantininius spektaklius šiame numeryje rašo mūsų nauja bendraautorė Deimantė. Mūsų bendraautorė Lina Laura irgi daug nardė internete, tik ne kultūros ieškodama, o bandydama išsiaiškinti, su kuo valgomas „TikTok“. „Gal aš ir senė, bet iki šiol nesuprantu, kodėl žmonės filmuoja savo buitį ar tiesiog save ir dalijasi tuo su visu pasauliu. Kai kurie, regis, tai daro be perstojo. Bandau įsivaizduoti, kaip jie gyvena visą laiką mąstydami, ką čia nufilmavus. Na, iš dalies suprantu – kai susirenka sekėjų minia, galbūt pradedi jausti vidinį spaudimą nuolatos apie save priminti, kerojasi priklausomybė, narcisizmas, nerimas, be to, karantinas, stogas važiuoja, apsikabinti negalima, o čia viskas aišku – peržiūros, patiktukai, komentarai. Mili-

LINA LAURA ŠVEDAITĖ PERLŲ IR PERLIUKŲ IEŠKOTOJA TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ „Freepik" piešinys

Nors klausimas ir ne visai retorinis, palikime jį atitinkamoms tarnyboms, o sau užduokime kitus, gal net sunkiau atsakomus klausimus: kas darosi su mūsų visuomene? Ar tokie nejautrūs ir karingi visada buvome, o gal neseniai tapome? Ar tai ilgos okupacijos, ar užsitęsusio karantino padariniai? Ar purvo pylimą ant žmonių, kurie tiesiog kovoja už savo teises, galima vadinti drąsa, pilietiškumu ar dar kaip nors panašiai? Ar galima jį pateisinti? Ar apskritai galima pateisinti smurtaujančius fiziškai ar psichologiškai – ir jau nebe taip svarbu, kieno atžvilgiu – moterų, vyrų, gėjų ar kitataučių? Ar tautinėmis vėliavomis ir raštais, religiniais simboliais apkaišyta neapykanta kažkuo geresnė, mažiau skaudi?

DAIVA JUONYTĖ MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU

jonas patiktukų, vadinasi, esi kažko vertas. Taip, esi vertas milijono patiktukų. Wow“, – rašo ji. Toma toliau tyrinėja lietuviškos elektroninės muzikos pasaulį, šį kartą ji kalbina vasarį savo naują albumą „Data Sapiens“ išleidusį kūrėją Maksimilianą Oprišką. „Esu absoliutus savamokslis, kuris mėgsta naudotis internetu. Man įdomu, kaip muzikantai išgauna kažkokį garsą ar dar kažką, tada panyri į tą gūglinimo juodąją skylę – tokia buvo pradžia. Kurį laiką kūriau dramenbeisą, tada buvo kelerių metų pertrauka ir tik paskui pradėjau Fume projektą“, – apie muzikavimo pradžią pasakoja jis. Daiva užmezgė smagią pažintį su Kaune gyvenančia prancūzaite Lalou Cadiou-Thirion, kuri dalijasi savo gyvenimo Kaune nuotrupomis, atrasdama daugybę žavių kasdienybės detalių ir iliustruodama jas nedidelio formato piešiniais. „Mane, kaip ir dideli, lengvai gali sužavėti maži dalykai. Vieną dieną vaikščiojau prie upės ir pamačiau ja plaukiančias didžiules ledo lytis. Niekada anksčiau nebuvau to mačiusi ir tas vaizdas siejosi vien tik su animaciniais filmais vaikams. Sustojau ir kurį laiką stebėjau pro šalį plaukiančius ledus. Manau, kad visa tai, apie ką kalbėjau, sieja vienas, mane labai gąsdinantis dalykas: įstrigti ir gyventi man netinkamą gyvenimą. Man labai nepatinka, kad kai kurie žmonės sutelkia dėmesį į tai ir rūpinasi, kad baigtum bakalaurą, paskui – magistrą, tada ieškotum darbo, dirbtum, net jei tau tai nepatinka. Man baisu įstrigti lūkesčių ir rutinos gniaužtuose“, – sako ji. Žinoma, visų 100-ojo žurnalo numerio temų neatsklei sime, tiesiog imkite mus ir skaitykite. Gražaus jums likusio kovo ir susitikime balandį! Jūsų „370“

Viršelyje – kadras iš filmo-spektaklio adaptacijos „Už geresnį pasaulį“ iš Arūno Areimos teatro archyvo

Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2021“ skyrė 25 000 eurų

ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #100, kovas, 2021 Reklaminiai straipsniai žymimi

KARANTINO TYLA, KLASIK GARSAI IR ŽMONIJOS EV

Rašė Toma Vidugirytė Maksimiliano Opriškos archyvo nuotraukos

Fume pseudonimu prisistatantis elektroninės muzikos kūrėjas Maksimilianas Opriška vasarį išleido savo naują albumą „Data Sapiens“. Neoklasikinio žanro albume operinių vokalų ir styginių instrumentų garsais pasakojama evoliucijos, arba žmonijos, istorija, kuri, kaip ir geroje knygoje, gražiausiai atsiskleidžia perklausius visą albumą nuo pradžios iki pabaigos. Kadangi Maksimilianas istorijas pasakoja ne tik kurdamas muziką, bet ir vizualiuosius menus, pokalbį pradėjome aptardami šias meno šakas, jų santykį ir tai, kas svarbiausia jas sujungiant, ir tik vėliau nėrėme į žmonijos evoliuciją. Fume sako norintis palikti laisvę klausytojui turėti savo interpretaciją, todėl nenori spoilinti. Ir vis dėlto šiek tiek panarstėme albumo temą bei skaitmenėjantį žmogų.

– Tau nesvetimi ir vizualieji menai, kuri vizualizacijas. Vizualieji menai galbūt traukė vienu aspektu, o muzika – kažkuo kitu? – Mano gyvenime visada šie du daly kai ėjo ranka rankon. Aš taip ir blaš kausi tarp tų dviejų pasaulių, kuris iš jų man įdomesnis (šypsosi). Mano dieni nis darbas yra labai susijęs su vizualiai siais dalykais ir jie įkvepia vienas kitą – vaizdas inspiruoja kažkokį garsą arba garsas išsitransliuoja į vaizdą. Čia tarsi nedidelis aaaaaa aa aa konf liktas tarp šių dviejų mano pusių – kuri gaus daugiau mano dėmesio.

4 // © 37O

– Kaip pradėjai kurti muziką? – Pradėjau kurti miegamajame vakarais arba naktimis, kai tylu, ramu. Matyt, tai klasikinis scenarijus. Neturiu muziki nio išsilavinimo. Esu absoliutus savamokslis, kuris mėgsta naudotis internetu (šypsosi). Man įdomu, kaip muzikantai išgauna kažkokį garsą ar dar kažką, tada panyri į tą gūgli nimo juodąją skylę – tokia buvo pradžia. Kurį laiką kūriau dramenbeisą, tada buvo kelerių metų pertrauka ir tik paskui pradėjau Fume projektą.

– Elektroninė muzika, kurią kuri, labai susijusi su vizualiaisiais menais. Tiek pasirodymams, tiek vaizdo klipams skiri daug dėmesio... Su tavimi labai norėjosi pakalbėti apie muzikos ir vizualiųjų menų santykį. Kokį tu jį matai? – Jie vienas kitą papildo. Anksčiau gal vojau, kad muzikai ne tiek daug reika lingas vaizdas, bet kuo toliau, tuo la biau atrodo, kad jie yra neatsiejami vienas nuo kito. Aišku, labai priklau so nuo individualių žmonių idėjų ar poreikių, bet man patogiau išreikš ti, ką noriu pasakyti, pasitelkiant gar są ir vaizdą. Vaizdas dažniausiai būna minimalistinis ir paliekantis daugiau klausimų nei atsakymų, tačiau ta ben dra sąveika – kaip ji veikia klausytoją / žiūrovą – man yra įdomi. Mano atve ju, vaizdas tapo neatsiejama dalimi ir

man žymiai įdomiau yra kurti audio vizualinį pasirodymą, nes tada tiek su garsais gali išsidirbinėti, tiek ir vaizdo prasme gali pateikti savo viziją bei iš reikšti save. – O kaip vertini kūrėjų pasirodymus? Kiek dėmesio skiri vizualiajai daliai? Žinoma, kartais vienas, kartais kitas dalykas pasirodymuose labiau patinka, bet turbūt yra tie vertinimo kriterijai... – Mano pagrindinis vertinimo kriteri jus – arba clickina, arba neclickina, nes tai yra toks vidinis testas, kuris neturi to „galbūt“, o yra griežtas „taip“ arba „ne“. Jei clickina, tada prasideda visi ki ti – ar techniškai įdomu, ar įgyvendinta, kas liko neįgyvendinta, kas mano au siai skamba keistai, įdomiai ar neįdo miai, ir taip toliau. Techniniai dalykai yra antroje vietoje. Man svarbiausia vis tiek yra tai, ką vadinu clickinimu, t.y. tas bendras rodiklis, ar visuma tave pavei kia. Tai yra labai abstraktu, nes kartais gali būti kažkas visiškai lo-fi, prastai su vesta, įrašyta su iphonu, bet emociškai nuostabiai paveiku, o kartais gali būti absoliuti priešingybė – techniškai pui kiai įgyvendinta, bet neturėti visiškai jokios sielos ir būti tuščiu kevalu. – Tai sielai ir emocinei daliai teiki pirmenybę... – Taip, ir nebūtinai tai turi būti labai vizualus pasirodymas. Tarkime, pasi rodymas gali vykti aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaa visiškoje tamsoje ir, jei gerai

sudėliota visa emocinė kreivė, tai gali būti labai puiki patirtis. Tačiau kartais ir dešimt tūkstančių šviesų neišgelbės. – 2020-aisiais pasirodė EP „Closer Closure“, kūrinys „Veir“ su Sakebi (tikrasis atlikėjos vardas Simona – aut. past.), šiais metais – du vaizdo klipai ir naujas albumas „Data Sapiens“... Sakyčiau, kad šis pandeminis laikotarpis tau buvo produktyvus. Karantinas įkvėpė? – Manau, visada esu produktyvus, bet ne viską publikuoju. Viešinu tai, kas pereina per mano quality check‘ą ir la bai daug dalykų per jį nepereina. Pats karantinas, žinoma, įkvėpė savo ty la, nes gatvės tapo tuščios, buvo šiek

OS OLIUCIJA vykusių per tęstinį laiką. Kai kas buvo padaryta dar 2019 m. – įrašyta, užmes ta, palikta... Pirmasis albumas „Lumi nance“ buvo tas darbas, kurį specifiš kai norėjau padaryti gana matematinį ir šaltą, o „Closer Closure“, palyginti su ankstesne kūryba, buvo tarsi emocijų spektro atidarymas. Paskui buvo logiš ka atverti tą emocinę paletę dar plačiau su „Data Sapiens“. – Naujame albume „Data Sapiens“ savo kuriamą elektroninę muziką pasuki į neoklasikinį žanrą. Kuo patraukė neoklasika ir klasikinių instrumentų skambesys? – Aš klasikos visada klausydavau. Orbituodavau aplinkui, ir tai buvo neišven giama. Viskas atėjo gana natūraliai, kai nusprendžiau, kad noriu padirbėti ne oklasikos ribose. Gali prisigalvoti viso kių, net ir labai ekstremalių, garsinių technikų su smuiku, bet smuikas yra smuikas ir jis atliks garsą smuiko spek tre. Man buvo įdomu taip apsiriboti. Na, full disclosure, tai visiškai nepabė gau nuo sintezatorių, jų yra, bet norė jau labai subtiliai naudoti, kad liktų klasikinės muzikos pagrindas. – Esi užsiminęs ir apie temas, kurias palieti. Labai aiškiai įvardijai, apie ką yra „Data Sapiens“.

tiek nežinomybės ore, ir tai yra ne kas dien pasitaikantis nuotykis. Kai pradė jo ristis ši banga, niekas nieko nežino jo, tačiau visi esame matę filmų apie zombių apokalipsę ir galvoje turėjo me tuos baisokus scenarijus, kurie ne įvyko, bet buvo labai keistų momentų. Visas miesto ūžesys pritilo, nes visi bu vo izoliuoti namuose, ir ta tyla buvo la bai įdomi patirtis, kuri padėjo permąs tyti daug dalykų. – Papasakok apie naujausius savo darbus – EP „Closer Closure“ ir neseniai pasirodžiusį „Data Sapiens“... – „Closer Closure“ nebuvo labai pla nuotas. Jis susidėjo iš mano jam session,

– Visada minėjau, kad „Data Sapiens“ yra albumas apie evoliuciją. Visos mo derniosios technologijos labai stipriai juda į priekį – atsiranda labai protingas dirbtinis intelektas, kuris buvo šiek tiek kvailas, atsiranda tokių produktų kaip Elono Musko „Neurolink“... Viena iš minčių buvo, kad ilgainiui atsiras žmo nių rūšis, kuri bus už mus pranašesnė. Man buvo labai įdomu, ar nebūsime ta netobula pirma versija? Albumas prasi deda labai gyvai ir organiškai, o baigia si labai sintetiškai, aišku, neoklasikos žanro ribose. Šis perėjimas padarytas specialiai, nes mes labai sistemingai judame link to suskaitmenėjimo. Esa me kaip fiziniai žmonės, bet turime ir

labai didelį skaitmeninį footprintą ir esame labai netoli nuo to klausimo – kam mums reikia fizinių dalykų, jeigu galime būti žymiai laisvesni ir platesni būdami skaitmeniniai? – Albumą pradėjai dėlioti nuo šios koncepcijos? – Pirmiausia, ji mane domina, esu kalbėjęs šia tema ir vis prie jos grįždavau. Kitas momentas, kad jau kurį laiką norėjau su kurti neoklasikinės muzikos albumą. Vieną dieną šios min tys susijungė, jas vysčiau ir visiškai netyčia parašiau keletą juodraščių. Pirmojo kūrinio „In“ pradžia iki vokalų – buvo pats pirmas draftas ir jis liko nepakitęs albume. Jis suteikė li niją ir emocinį toną, kuris vėliau aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaa rutuliojasi į labiau plaukiančią, arba agresyvesnę, pusę. Sten giausi kurti kaip įsivaizduojamo filmo garso takelį, susidėjau nuotaikų juodraštį ir pradėjau galvoti, kaip visa tai sujungti... – Jau pasirodė dviejų naujų kūrinių vaizdo klipai: „Deus“ – dirbtinio intelekto kurtas vaizdo klipas su besikeičiančiais paveikslais ir „Ar“ – su Arvydo Buinausko šviesomis įspūdingai įprasmintais styginiais instrumentais. Jie labai skirtingi. Kodėl? Tavo minėtai temai ir skirtumui atspindėti? – Taip. Būtent dėl to. Norėjau, kad „Deus“ reprezentuo tų tą labai skaitmenizuotą albumo pusę. Man labai pa tinka absoliutus minimalizmas ir jis buvo „Luminance“ gyvų pasirodymų pagrindas, todėl nenorėjau kartotis. Galvojau, kas galėtų šioje situacijoje suveikti, ir pasiro dė labai įdomus mashine learning konceptas, kad algo ritmai gauna labai daug duomenų, iš jų išsiveda gaires ir pagal jas kuria naują produktą. Pamaniau, kad būtų įdo mu, jei tas pamatinis duomenų pool‘as būtų klasikiniai paveikslai, kai mašinos mokosi iš geriausio, ką žmoni ja gali pasiūlyti. Klasikiniai paveikslai yra neatsiejama mūsų kultūros dalis. Ne veltui jie yra vertinami didžiu lėmis sumomis. Man šis priėjimas labai patiko ir kūri niui „Deus“ labai tiko, nes jame viskas sulipdyta iš balsų, bet jie yra specifiškai skaitmenizuoti ir skamba kitaip – kaip ir gali atsekti, kad yra žmogaus pėdsakų, bet tai jau yra ta riba, kur beveik nebeatpažįstama. O kurdamas „Ar“ kaip tik norėjau, kad jis simbolizuotų tą žmogiškąją albu mo pusę. Išėjo malonus sutapimas, kad komunikavome su A.Buinausku ir jis paklausė, ar man būtų įdomu, jei jis su kurtų šviesų pasirodymą pagal mano kūrinį. Pasitarėme su „Suru records“ (albumą išleidusi leidybos kompanija – aut. past.), parodėme Arvydui „Ar“ ir išėjo tikrai įspūdingas re zultatas. Tai buvo labai įdomi patirtis, nes filmavome baž nyčioje prieš pat Kalėdas. Dominykas iš „AB Light“ man parašė, kad pasiruošė filmavimui ir pakvietė atvykti. At

važiavau. Bažnyčia tuščia ir buvo toks vau prieš Kalėdas. Aš Arvydo darbus stebiu jau kurį laiką. Pažintis prasidė jo festivalyje „Mėnuo Juodaragis“, vie nas pokalbis sekė kitą – ir gimė vaiz do klipas. – Papasakok, kaip gimsta vizualiųjų ir netradicinių vaizdo klipų idėjos ? – Skirtingai. Kartais rašai muziką, įsi vaizduoji kažkokį abstraktą ir galvoji, kad tai gali pasiteisinti. Kartais būna 180 laipsnių kitaip, kai pradedi nuo vizualo ir galvoji, kokia garsinė išraiška jam tik tų arba kaip tą vaizdą retransliuoti, ilius truoti garsu. Aš mėtau tą monetą ir savęs neblokuoju. Rašydamas „Data Sapiens“ stengiausi vizualiųjų dalykų griebtis tik kaip paskutinio šiaudo. Norėjau turėti kuo mažiau inspiracijų iš šono, bet bu vo vienas momentas, kai reikėjo kažkuo smegenis truputį atgaivinti, ir pradėjau vartyti didžiųjų tapytojų albumus. Žiū rėjau ne į mizanscenas, o labiau krei piau dėmesį į detales – kur yra kažkoks krentantis šešėlis ar koks kitas akcen tas. Tai atpalaidavo ir gimė keletas nau jų idėjų, kurias įgyvendinau. – Iš ten – ir „Deus“ vaizdo klipo idėja... – Tai buvo viena tų idėjų, apie kurią pagalvojau – čia gali būti visai gerai... (Šypsosi) – Ką dar esi suplanavęs? Gal dar vienas vaizdo klipas laukia? – Su šiuo albumu, tai yra jo vizualine dalimi, dar nebaigiau. Kol kas pasaky siu tik tiek, kad dar laukia keletas labai įdomių dalykų. Na, man jie aaaaa a yra įdomūs, tikėkimės, kad ir klausytojams / žiūrovams. Turiu tokią viltį (šypsosi). – Pataisyk, jei klystu, bet man atrodo, kad kūriniuose suteiki daug laisvės klausytojui kūrinį išjausti ir interpretuoti. Tau tai svarbu?

– Aš labai gerbiu savo klausytojo kū rybingumą ir dėl to šiek tiek vengiu pasakoti, kad reiškia tai ir tai, nes ta da tu papasakoji viską. Man žymiai įdomiau, kai klausytojas pats susiku ria viziją. Manau, čia individualu, bet aš stengiuosi klausytojui palikti kuo daugiau laisvės. Kaip jis nori, taip te gul interpretuoja. Jeigu tai jį kažkur nuneša, aš tik endorsinu. Norėčiau kuo mažiau pasakoti to backgroundo, kad kaip tik klausytojas kuo daugiau mąs tytų ir man labai įdomu šiuos dalykus iš šalies išgirsti. Kartais net nepagal voji, kad galima į tokį kontekstą įvilk ti. Kartais būna įdomu klausytis kitų žmonių vizijų ir istorijų.

Rašė Daiva Juonytė Lalou Cadiou-Thirion archyvo nuotraukos

Kartais skrolindamas tą jau mirtinai pabodusį, bet kartu ir niekaip iš rankų nepaleidžiamą telefono ekraną, gali pamatyti, kad tai, kaip išgyvensime šį sulėtėjusį laiką, labai priklauso nuo to, kiek mokame susitelkti į aplinką ir pastebėti mažus, bet gražius kasdienius dalykus. Apie Kaune gyvenančią prancūzę Lalou Cadiou-Thirion sužinojau iš Kauno menininkų namų instagramo paskyros, kurioje mergina dalijasi savo gyvenimo Kaune nuotrupomis, atrasdama daugybę žavių kasdienybės detalių ir iliustruodama jas nedidelio formato piešiniais. Su Lalou kalbamės apie savanorystę, mažų dalykų žavesį ir šiuo metu tokią tolimą Prancūziją.

6 // © 37O

MAŽI DIDELI PRANCŪZĖS LALOU CADIOUTHIRION DALYKAI

ėgstu sakyti, kad esu iš vakarų į vakarus nuo vakarų. Labiausiai todėl, kad tai skamba paslaptingai, bet iš tikrųjų tai gana tikslus apibūdinimas. Bretanė turi stiprią regioninę tapatybę, ateinančią iš keltiškų šaknų. Yra daug klišių apie šį regioną, pagrindinė – kad čia visą laiką lyja. Patvirtinsiu tik tai, kad mes didžiuojamės būdami bretonai (bet turbūt neturėčiau išsiduoti, tai sumažins mano galimybes jus įtikinti, kad ten labai gražu...). Aš užaugau ir didžiąją dalį studijų gyvenau Breste. Antrojo pasaulinio karo metu miestas buvo visiškai subombarduotas, o paskui gana greitai atstatytas. Taigi, tai pilkas betoninis miestas. Keletas istorinių pastatų yra išlikę, tačiau juos galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Man, mėgstančiai piešti architektūrą, dėl to labai gaila… „Brest“ yra vienintelis žodis, kurį per anglų kalbos pamoką mums aiškiai liepė tarti kuo stipresniu prancūzišku akcentu, kad tik nebūtų painiojama su „krūtine“ (angl. brest). (Tiesą sakant, man vis tenka gyventi miestuose painiais pavadinimais: prancūziškai „Kaunas“ skamba lygiai taip pat, kaip žodis, reiškiantis įžeidimą... Jei tikrai norite sužinoti, kokį, paklauskite ko nors, kas kalba prancūziškai).

– Kaip atradai Kauną? – Nesistengiau važiuoti į kokią nors konkrečią vietą – daugiausia dėmesio skyriau pačiam projektui, kuris man patiktų ir būtų įdomu stebėti, kur jis nuves. Prieš atvykdama į Kauną, jau buvau apie jį girdėjusi: studijuodama universitete, į Kauną galėjau važiuo ti pagal mainų programą „Erasmus“, tačiau tuo metu nusprendžiau keliau ti į Vokietiją. Man apie Kauną pasako jo čia studijavę studentai. Turiu draugę, kuri daug keliavo po visą Europą ir Lie tuva bei Kaunas jai labai patiko. Iš tie sų, vaizdas, kurį iš pasakojimų buvau susidariusi apie Lietuvą, – kad joje la bai daug žalumos ir gražių miestų. Ir... tai buvo beveik viskas, ką žinojau prieš čia atvykdama. – Vis dėlto nepabūgai ir atvažiavai savanoriauti į Kauno menininkų namus. Papasakok, kokia tavo interesų sritis? – Man patinka menas ir kultūra apskri tai, todėl kai perskaičiau Kauno meni ninkų namų pasiūlymą, mane labai su žavėjo renginių įvairovė. Dėl karantino gyvai galėjau dirbti tik vieną mėnesį – spalį. Tuo metu padėjau renginiuose, dirbau tam tikrus komunikacijos dar bus, ypač susijusius su komunikacija užsieniečiams, atlikdavau kitas prakti nes užduotis. – Ir tada atsiradai instagrame, kuriame ir išgirdau apie tave pirmą kartą. Tiksliau, apie tavo projektą „Savanorės dienoraštis“, kuriame rašai trumpus tekstus ir iliustruoji juos piešiniais. Kaip kilo mintis dalytis šiomis žaviomis ir gana asmeniškomis kasdienio gyvenimo nuotrupomis? – Kuriu savo asmeninius dienoraščius, kuriuose piešiu tai, ką darau, užfiksuo ju vietas, kuriose buvau, dalykus, kurie man pasirodė linksmi ar įdomūs, – sau gau prisiminimus. Pradėjau rašyti praė jusiais metais išvažiavusi studijuoti pa gal „Erasmus“ programą, o šiemet tęsiu

tą tradiciją. Tokie mano dienoraščiai yra skirti tik man. Kažkurio mūsų pokalbio su kolego mis metu prasitariau apie juos, paro džiau savo sąsiuvinius ir kilo mintis kurti „Savanorės dienoraštį“. Kaip tik tuo metu (spalio–lapkričio mėnesiais) vėl prasidėjo karantinas ir galėjau dirb ti tik namuose, nes kitos veiklos nebu vo įmanomos. – Tavo požiūrio kampas – labai netikėtas. Pavyzdžiui, įraše „Lietuviški žodžiai svetimoms ausims“ dalijiesi, kaip tavo draugams prancūzams sekasi atspėti, ką reiškia vienas ar kitas lietuviškas žodis. Iš kur semiesi idėjų? – Nemeluosiu – ieškoti idėjų ar įkvė pimo nebūtinai yra lengvas procesas, juo labiau kad kalbu iš savo patirties, kuriai ši karantino situacija nepadeda, ir tų potyrių nedaug. Stengiuosi nepa miršti skirtingų požiūrių, galvoju, kas galėtų būti įdomu lietuviams iš užsie niečio perspektyvos. Idėjos paprastai kyla iš to, ką pastebiu: kas yra linksma, nauja arba skiriasi nuo man įprastų da lykų. Arba iš pokalbių su įvairiais žmo nėmis. Taip turiu temą, kurią galiu iš plėtoti.

– Vienas iš pastarųjų tavo įrašų buvo apie prokrastinaciją. Jame sakei, kad stebuklingas dalykas apie atidėliojimą yra tas, kad atrandi save darant tai, ko niekada nedarytum. Ir tada pasidalijai istorija, kaip su draugu ieškojote atsakymo į klausimą, kokia voverės gyvenimo trukmė. Kaip dažnai atkreipi dėmesį ne tik į socialines problemas ar tam tikras žmogaus savybes, bet ir į tave supančią aplinką? – Manau, kad viskam skiriu gana daug dėmesio. Stengiuosi suvokti, kad kiek vienas žmogus viską išgyvena skirtingai. Man patinka pastebėti mažus dalykus, nesvarbu, ar jie gražūs, ar neįprasti, ar dažnai ir tokie, ir tokie tuo pačiu metu. Praėjusiais metais reguliariai eidami į žygius su draugu įpratome sau užduo ti klausimus beveik apie viską, prade

dant, ar antys žiemoja, ir baigiant Sak sonijos geležinkelių istorija. Tąkart, internete bandydami rasti atsakymus, pasiklydome. Manau, kad smalsumas yra išmokstamas dalykas – klausimai kelia dar daugiau klausimų, ir tai labai gera treniruotė. – Kodėl pasirinkai savanorystę? – Iš pradžių pradėjau domėtis savano ryste, nes ketinau baigti bakalaurą, ta čiau nenorėjau magistro studijuoti vien tik dėl to, kad turėčiau magistro laips nį, o konkretaus tikslo, kuris paskatin tų mane tai daryti, neturėjau. Ieškojau, kuo tuo gyvenimo laikotarpiu galėčiau užsiimti. Atradau daugybę priežasčių, kurios mane skatino savanoriauti: ga limybė būti aktyviai, mesti sau iššūkį, susipažinti su kitais užsieniečiais, at rasti naują šalį, naują kultūrą, apskri tai patirti naujų dalykų ir iš viso to la bai daug išmokti. Augti tiek, kiek galiu. Kai kurių šių dalykų jau teko paragau ti „Erasmus“. Labai norėjau toliau eiti šiuo keliu. – Kaip žmonės, kuriuos sutinki, vertina savanorystę? – Apie savanorystę nėra daug kalba ma. Paprastai vien pasakius, kad iš vyksti metams į Lietuvą savanoriauti, sukelia sumaištį ir paskatina daugybę klausimų: „Ar savanoriausi visą darbo dieną?“, „Už kokius pinigus?“ ir daž niausiai: „Kur yra Lietuva?“ Bet, paaiš kinusi viską išsamiau, sulaukdavau vien tik teigiamų reakcijų. Manau, kad iš savanorystės galima daug ko išmokti – ne tik bendrųjų įgū džių, bet ir asmeninių, kuriuos, jų mas tą, tikriausiai, suprasiu vėliau, po kurio laiko. Egzistuoja Europos solidarumo korpusas – sistema, kurią sudaro siun čiančioji, koordinuojančioji ir priiman čioji organizacijos, mentorius, kurato rius. Galų gale gauname „YouthPass“ pažymėjimą, kuriame apibendrina ma visa tai, ko išmokome, ir akcentuo jamas neformalusis mokymasis. Taigi, manau, kad mokymasis yra didelė pa tirties dalis.

– Papasakok apie savo gyvenimą Kaune. Kas labiausiai patinka? Su kokiais iššūkiais susiduri? Ar gyvenimas čia labai skiriasi nuo tavo gyvenimo Prancūzijoje? – Šiuo metu, kaip ir daugumai žmonių, gyvenimas Kaune praktiškai reiškia buvimą namuose. Dėl to esu šiek tiek nusivylusi, nes negaliu iki galo patirti ir pajausti miesto. Tačiau pro savo langą matau puikų vaizdą, kuris yra tas pozi tyvusis dalykas karantino metu. Tai ga li paliudyti ir mano fotogalerija telefo ne – turiu šimtus šio vaizdo nuotraukų (šypsosi). Sakyčiau, kad pagrindinis iš šūkis buvo atvykti į šalį, kurios kalbos aš visiškai nemoku. Ir kurią mokytis la bai sunku. Nemanau, kad gyvenimas Lietuvo je labai skiriasi nuo gyvenimo Prancū zijoje. Sunku surasti konkrečių skirtu mų, greičiausiai tai būtų keletas maisto produktų. – Kas tau svarbu gyvenime, bendraujant su kitais? Kokiomis temomis labiausiai nori kalbėti? – Stengiuosi gyventi gerbdama gamtą ir kitus. Esu minimalistė, valgau daugiau sia augalinį maistą ir stengiuosi dary ti viską, kad būčiau atvirai mąstanti ir nuolat mokyčiausi. Tai man labai svar bu. Turbūt dėl to per dažnai vartoju žo džius „mokytis“, „patirti“, „atrasti“. Mane, kaip ir dideli, lengvai gali su žavėti maži dalykai. Vieną dieną vaikš čiojau prie upės ir pamačiau ja plau kiančias didžiules ledo lytis. Niekada anksčiau nebuvau to mačiusi ir tas vaiz das siejosi vien tik su animaciniais fil mais vaikams. Sustojau ir kurį laiką stebėjau pro šalį plaukiančius ledus. Manau, kad visa tai, apie ką kalbėjau, sieja vienas, mane labai gąsdinantis dalykas: įstrigti ir gyventi man netin kamą gyvenimą. Man labai nepatinka, kad kai kurie žmonės sutelkia dėmesį į tai ir rūpinasi, kad baigtum bakalaurą, paskui – magistrą, tada ieškotum dar bo, dirbtum, net jei tau tai nepatinka. Man baisu įstrigti lūkesčių ir rutinos gniaužtuose.

aprašiau grupės prancūzų pabandyti atspėti kai kurių lietuviškų žodžių reikšmę. Šios savaitės žodžiai užsieniečiams skambėjo kur kas svetimiau nei praėjusios, todėl spėliota visaip. Ypač – spėjant „laimingas“ reikšmę – variantai buvo nuo „nenugriebto pieno“ (prancūziškai „pienas“ yra „lait“) iki „burlentės“. Mano draugė manė, kad tai skamba kaip kažkas, susijęs su vandeniu, ir dėl kažkokios neaiškios priežasties jos galvoje yra tik vienas žingsnis tarp „vandens“ ir „burlentės“. Kiti spėjimai buvo ne tokie užtikrinti: spėta, kad tai galėtų būti vietovardis arba spalva, galbūt violetinė, arba veiksmažodis, toks kaip „vertinti“ – pirmas jai atėjęs į galvą. Mano mėgstamiausias atsakymas yra „lemingas“ – trumpauodegis graužikas. Dabar tai atrodo akivaizdu, bet niekada anksčiau apie tai nepagalvojau, kaip ir, matyt, niekas kitas. Ką reiškia „žodynas“, iš spėliojimų taip pat galima sudaryti gana eklektišką sąrašą: „žvaigždės“, „ženklas“ (zodiako), „alus“, „sportas“ ar net „Skandinavija“. Viena mano draugė spėjo – „laimingas“, nes jai patiko žodis „žodynas” ir bandė rasti teigiamą vertimą... Ir ji labai nusivylė, kai sužinojo tikrąją prasmę. Dar labiau nusivylė sužinojusi, kad pirmas spėti pateiktas žodis reiškė „laimingas“. Mažiausiai bandė atspėti žodį „žodynas“ – prancūzams nepažįstama raidė „ž“ taip suglumino, kad dauguma net nedrįso spėlioti.

8 // © 37O

TikTok gimė Šanchajuje 2014 m. ir iš pradžių vadinosi Musical.ly. Šioje programėlėje vyravo Lip sync tipo vaizdo įrašai ar, paprasčiau sakant, vaizdeliai, kuriuose žmonės imituoja, kad dainuoja, panašiai, kaip tai daro Lietuvos estrados atlikėjai koncertų metu. Vėliau, 2016 m., Musical.ly buvo parduota ir netrukus įgavo dabartinį kūną. Jaunimas man paaiškino, kad TikTok veikia pagal galingus algoritmus, kurie reaguoja į tavo vartojimo įpročius

TIK LA T IK O AS K, G TIK RE T ITA O K IE , IN A

mano laikais ši frazė mane žiauriai užknisdavo. Seniukų nostalgija. Vadinasi, senstu. Išties, yra ir daugiau senėjimo ženklų. Šią vasarą pasidariau skrandžio endoskopiją – refliuksas. Daug galvoju apie pinigus. Keliaudama apsistoju normaliuose viešbučiuose. Ištikimai sėdžiu feisbuke, nors ten dabar, regis, likę tik tie, kam per keturiasdešimt. Į instagramą neįsikertu, nervina influenceriai, šią žiemą visi bandė prastumti maudynes šaltyje, o TikTok buvau parsisiuntusi prieš porą savaičių ir tik pedagoginiais sumetimais – kad pamatyčiau, kuo gyvena mano mokiniai, mūsų ateitis. Na, ir likau gerokai šokiruota. Beje, dar vienas akivaizdus senėjimo ženklas.

M da an ne r d – tr ka eg isd rtą a, eš i jie bet mt m aš vie s es di ni, u rbu ka le pt m sini el ok nk ėj us yklo ės i – je iki „o ir šio m daž l p an n ra o ai šo la be a ik ai nd sme s.. ra n .“ uju s d su oku pa me au nt gl o, ia kr is. ūt Ir inė ja je u

k“ pi e re „F

>> TEBŪNIE ŠVIESA

na statistinio TikTok vartotojo praktika. Ir labai ydinga. Blemba, tikrai senstu.

ir lanksčiai prisitaiko, lanksčiau nei kituose socialiniuose tinkluose. Algoritmą veikia komentarai, patiktukų skaičius, vaizdo įrašų žiūrėjimo trukmė (ką įdėmiai peržiūrėjai iki galo, ką praleidai), raktažodžiai ir daug kitų veiksnių. Čia lyg ir ne naujiena. Jau prieš kelerius metus kartą kalbėjausi su drauge telefonu, tarėmės, ką vakarieniaudamos gersime, o baigusi pokalbį savo feisbuko paskyroje išvydau raudonojo vyno reklamas. Vienaip ar kitaip, pasidarė smalsu, kokį savęs atspindį pamatysiu šioje programėlėje. Gyvenu gan aktyvų ir sodrų gyvenimą, neturiu kuo skųstis, tad TikTok laiko atrasdavau tik naktimis, prieš miegą. Tačiau, kaip suprantu, tai yra labai daž-

PIRMAS VAKARAS – NEKALTYBĖS PRARADIMAS Taigi, vos įsirašius programėlę, manęs buvo paprašyta pasirinkti savo domėjimosi preferencijas. Kasdienis gyvenimas, meilė ir pasimatymai, gyvūnai, linksmybės, šokiai, maistas, namai, šeima ir pan. Nebeprisimenu, ką pasirinkau, tačiau pirmajame mano TikTok vaizdo įraše teko susipažinti su nuo heroino priklausomybės kenčiančiu vyruku. Savo laikais perskaičiau romaną „Heroinas“ ir pažiūrėjau filmą „Requiem for a Dream“, bet... Jis papasakojo, kad vartoti pradėjo būdamas trylikos, dar papasakojo, kad šiuo metu nevartoja ir turi labai gražią merginą. Nesusilaikiau nenuėjusi į jo profilį ir nepažiūrėjusi daugiau vaizdo įrašų. Norėjosi pamatyti šio vyro buitį, norėjosi pamatyti tą jo gražuolę. Ir štai viename įraše rodoma, kaip ant sofos parkritęs tas pats vyras su striuke ir ba-

tais keistai juokiasi, šalia ant staliuko guli visa narkomanų atributika, kažkas jį filmuoja. Kažkas visa tai filmuoja! Šiaip nesu skundikė, labiau – stebėtoja, bet šįkart drėgnais pirštais spaudžiu report. Pasispaudžia tik ranką patrynus į antklodę. Kitame vaizdo įraše paauglys, susisukęs rankšluostį ant galvos, supraskit, vaizduoja savo mamą. Vaizduoja, kaip ji ankstų šeštadienio rytą iš neturėjimo, ką veikti, pradeda tvarkyti namus ir rėkti ant namiškių, kad šie mat nepadeda jai. Tyčiojasi. Bet rezonuoja, visai juokinga. Vėliau – akivaizdžiai valgymo sutrikimų turinti mergina, rodanti vidurinį pirštą jos gyvybe susirūpinusiems komentatoriams. My body, my rules. Tuomet virtinė vaizdo įrašų iš apnuoginto LGBT gyvenimo. Norisi tikėti, kad ši bendruomenė TikTok aplinkoje sulaukia reikalingo palaikymo, kad įkvepia ir stiprina vieni kitus, juk kam tada dalytis, viešinti vaizdus iš palatos po lyties keitimo operacijos? Bet iš to, ką teko matyti, skaityti, akivaizdu, ten yra puiki terpė ir patyčioms, ir neapykantai daugintis. Reziumuojant, TikTok džiunglėse vietoj planuotų 10 minučių praleidau dvi valandas, supratau, kad ten žmonės gyvena, kai kurie gal net

“ m

iš

fil m

„R eq

ui e

Dr ea

m “

d Ka

s ra

iš

m fil

eq „R

ea Dr

Ka d

ra s

moterys, žmonės po operacijų, sirgę vėžiu, apkūnūs, turintys negalią, pagyvenę, voque šokėjai. Dar šunys, katės, beždžionės. Šįkart TikTok priminė kazino. Išlošiu ar ne? Nervingai vis patikrindavau laiką. Išlošti tai nieko neišlošiau, bet išsimiegojau.

labiau nei šiame pasaulyje, ir ne tik paaugliai, ir neišsimiegojau. ANTRAS VAKARAS – NUOTYKIAI TĘSIASI Gal aš ir senė, bet iki šiol nesuprantu, kodėl žmonės filmuoja savo buitį ar tiesiog save ir dalijasi tuo su visu pasauliu. Kai kurie, regis, tai daro be perstojo. Bandau įsivaizduoti, kaip jie gyvena visą laiką mąstydami, ką čia nufilmavus. Na, iš dalies suprantu – kai susirenka sekėjų minia, galbūt pradedi jausti vidinį spaudimą nuolatos apie save priminti, kerojasi priklausomybė, narcisizmas, nerimas, be to, karantinas, stogas važiuoja, apsikabinti negalima, o čia viskas aišku – peržiūros, patiktukai, komentarai. Milijonas patiktukų, vadinasi, esi kažko vertas. Taip, esi vertas milijono patiktukų. Wow. Šįvakar TikTok pasaulyje mane pasitiko vyro, gulinčio lovoje, vaizdas – jis nejuda, atrodo baisiai, šalia jo stovi moteris ir garsiai dejuodama keičia jam sauskelnes. Virš jos galvos sužybsi tekstas: „Mano vyras išėjo pas kitą moterį, tuomet pateko į avariją ir liko daržove, ta moteris atsisakė jį

prižiūrėti, todėl juo rūpinuosi AŠ.“ Ta prasme, ką aš čia ką tik pamačiau? Tuomet – keletas TikTok šokių, per miegus vaikštanti moteris – ji išbėga į lauką ir mėto alaus skardines ant žolės, nes sapnuoja, kad dalyvauja jacuzzi vakarėlyje, visai miela, mergina ir jos brolis autistas, vaizduojantis, kad šypsosi per savo gimtadienį, Tureto sindromą turinti moteris, kuriai bandoma atlikti kovido testą, seselę apšaukia kale ir tada iškart atsiprašo. Vėl dvi valandos dingo nė nepastebėtos. Vėl neišsimiegota, juodi paakiai ir prasta nuotaika. TREČIAS VAKARAS – SUVEIKIA ALGORITMAI Išties, padariau poros dienų pertrauką. Pamatyti vaizdai mane stipriai paveikė. Tikrai, nemeluoju. Jaučiausi taip, tarsi būčiau vaikas, kuris slapta pažiūrėjo pro rakto skylutę ir pamatė tai, ko neturėjo matyti. Sugriautas pasaulėvaizdis. Pavyzdžiui, aš juk žinau, kad dabar tūkstančiai mažų vaikų gydomi nuo vėžio, bet netikėtai pamatyti tikrą kūdikį, kuriam į veną leidžiama tikriausiai stipri chemija, ir jis verkia, ir jo raumeningas tėtis verkia, – šitai pamačius apninka juodžiausias egzistencializmas. Tad trečiąkart, kad ir kas nutiktų, nusprendžiau čia praleisti

tik 15 minučių. Nusistačiau žadintuvą. Per šį laiką spėjau pamatyti moterį iš Rusijos, kuri sako, kad yra pasidariusi tik dvi plastines operacijas – krūtų ir nosies... Tai kodėl jos viršutinės žandų dalys tokios išsipūtusios? Kita moteris apdaužytu veidu skambina 911 ir neva užsisako picą, fone girdisi baisus vyro rėkimas, operatorė nesupranta ir sako moteriai, kad ji ne ten pataikė. Ir kaip man dabar reikės užmigti? Ačiū Dievui, trečiame įraše mergaitė užlipa aukštu šaldytuvu iki spintelės ir išsitraukia sausainių dėžutę. Toli eis. Žadintuvas suskambo, kai astronautas atvirame kosmose rodė mums Žemę. Tyliai sukosi ir suko milijonus tiktokerių ir kitus. Tuomet astronautas atsuko kamerą į save ir pasakė: „Ups, Žemė ką tik sprogo.“ Ką??? Išjungiau žadintuvą, žiūrėjau toliau. Turtingi žmonės prabangiose mašinose, merginos, rodančios dažymosi įgūdžius, šokiai, populiariosios filosofijos pamokėlės, vėl šokiai... Akys merkėsi pačios, reikėjo išsimiegoti, nes būčiau neatlaikiusi darbo savaitės sunkio. KETVIRTAS VAKARAS – VERŽIASI BAJERIAI Pagaliau mano ekrane vienas po kito prasidėjo juokai ir juokeliai. Neaprašinėsiu – nebus juokinga, reikia pamatyti. Bet juokingi, prižadu. Taip pat savo kūnais ir gyvenimu atvirai besidžiaugiantys žmonės – jauna mergina su protezais, nes be dantų, moterys ką tik po gimdymo, maitinančios

PENKTAS VAKARAS – PASKUTINIS PASISPARDYMAS Moteris, apsirengusi aptempta suknele, gal po vakarėlio, iš rankinės išsitraukia teigiamą nėštumo testą ir keistu balsu sako, kad turės nužudyti dar vieną vaikelį. Kita moteris sėdi automobilyje, į veidą tvieskia saulė, apsiverkusi, apverčia plastikinį maišelį, iš kurio pasipila dešimtys nėštumo testų. Visi teigiami ir visus kartus persileido. Pamačiusi šią kompiliaciją, ištryniau TikTok. Kol dar ne per vėlu. Kol nepamačiau, kaip ta moteris, užsakinėjusi picą, uždaužoma negyvai, arba Žemė sprogsta, arba kol aš nepradėjau savęs filmuoti ir ten gyventi. ŠEŠTAS VAKARAS – KELIO ATGAL NEBĖRA Sapnavau, kad ta moteris, apsirengusi aptempta suknele, vedasi mane į sporto klubą ir sako: „Laura, prašau, nepyk ant manęs, aš tau nupirkau devynių mėnesių abonementą.“ O aš jai atsakau: „Tu susimaišei, aš nepykstu, bet abonementą paimsiu. Ir į TikTok negrįšiu.“ Tada greitai persirengiu sportine apranga, šoku ant bėgimo takelio ir bėgu žiauriai greitai, o ji niekaip netolsta, stovi čia pat ir šypsosi. Žinau, moralizuoti – ne sexy. Nesurinksiu milijono patiktukų. Be to, kas aš tokia, kad kitiems sakyčiau, kaip reikia gyventi. Be to, girdėjau, tiktokeriai gerai uždirba. Lina Laura Švedaitė, 2021

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

W KARTA Rašė Giedrė Skaitė

(2019–2025)

Praėjusią savaitę pagaliau išgirdome verdiktą. Prieš tai beveik mėnesį svarstėme ir galvojome, mąstėme ir spėliojome. O praėjusį trečiadienį galiausiai sužinojome liūdną tiesą. Valanda vėliau, nei sutarta, į namus atvykęs santechnikas oficialiai patvirtino – tas staiga atsiradęs tarpas reiškia, kad ką tik pakabintas klozetas sulūžo. Ne visas, o tik puodas. Tiksliau, tvirtinimo konstrukcija. Vadinasi, teks daužyti plyteles ir, išlupus gipse skylę, ją sutaisyti (šiuolaikiniai klozetai juk stilingai įmontuojami!). Paskui, be abejo, mokėsime už naujas detales (tikėkimės, naujo klozeto pirkti nereikės?), skylę reikės uždengti nauju gipsu, ieškoti plytelių meistro (kas sutiks važiuoti dėl poros plytelių? O jeigu tokių atsiras – kiek už tai norės pinigų?), skambinti santechnikui, kad iš naujo pakabintų puodą, ir – tikėkimės, tikėkimės, tikėkimės – sėkmingai naudotis tualetu. Laikėme kumščius, kad viskas pavyktų bent jau iš antro karto.

N 10 // © 37O

uo baisiosios žinios dienos praėjo tik savaitė, o mūsų naujuose namuose – jau trys klozetai. Ačiū Dievui, vienas iš jų pakabintas ir veikia, regis, puikiai. Kiti du sumesti į dėžes. Kažkas su jais blogai ir, tik pakabinus, teko iškart nuimti ir ieškoti kitų sprendimų. Manau, suprantama, kad galva sukosi dvigubai: reikėjo itin sparčiai surasti ir konkretaus klozeto modelio, ir apskritai tualeto, kaip gamtos šauksmo priėmėjo, alternatyvų. Ėmėme galvoti, kad visa tai yra akivaizdus ženklas ir verčiau į šį butą nesikraustyti. Vėliau mintyse keikėme ir kaltinome savo darbo neišmanantį santechniką. Dar po kurio laiko pradėjome svarstyti net ne iki galo įrengto buto pardavimo galimybę. Kiek vėliau šovė mintis, kad galbūt du atlikusius klozetus pavyktų grąžinti ir taip atgauti dalį prarastų pinigų (!). O dabar, kai praėjo šiek tiek laiko, pavyksta net duchampiškai pajuokauti, kad esminei savo funkcijai atlikti netinkamais

puodais dekoruosime svetainę. Pavyzdžiui, vietoj kėdžių prie valgomojo stalo. Daug pozityvesnės mintys aplanko, kai namuose yra bent vienas veikiantis tūlikas. Ir taip „sekėsi“ daugmaž su viskuo: lubomis, grindimis, sienomis, elektra, santechnika, vėliau – baldais, dekoro detalėmis... Visi maži projektėliai, brangūs ir ne tokie dideli pirkiniai dažniausiai pavykdavo toli gražu ne iš pirmo karto. Aišku, ne vieną sykį pakartotinės apsipirktynės vykdavo dėl mūsų pačių kaltės: nepataikydavome grąžto galvos, nupirkdavome ne tuos profilius, nesusigaudydavome, kokios konkrečiai detalės, kokio dydžio baldo mums reikia, iš kurios pusės tvirtinti lovos pakėlimo mechanizmą ir t.t. Pasinervindavome tą vakarą ir judėdavome toliau – ką jau čia dabar padarysi, kad naujo buto įrengimas – visiškai ne mūsų sritis. Bet baisiausia – ir tuo galėdavome skųstis valandų valandas, visiškai ne-

paisydami, kad po pirmų penkiolikos minučių mūsų klausytojai ima atvirai žiovauti, – kad ir pasamdyti meistrai neatlikdavo savo darbo normaliai arba iki galo. Dėl to būdavo pikčiausia. Nors gal net ir ne dėl to. Labiausiai kraujas užvirdavo dėl to, kad mes patys meistrų darbų nesugebėdavome atitinkamai įvertinti: ką mes žinome, ar čia gerai elektros laidus išvedžiojo, lubas pakabino ir tą nelemtą klozeto konstrukciją priveržė?! Kvailiausia, kad visiškai nesuprasdami, kaip čia viskas iš tiesų padaryta, mokėdavome pinigus, o paaiškėjus, kad padaryta prastai, neturėdavome kur dingti, ir likdavo kaltinti tik save. Kad neišmanome statybos ir remonto niuansų, kad sumokėjome pinigus neišsiaiškinę visko iki galo ir, žinoma, kad apskritai pirkome neįrengtą butą. Paskola puntukiškai kabo ant kaklo, o kiekvieną žvilgsnį namuose drasko brokas, netikslumai, nelygumai ir klaidos... O kalčiausias esi pats!

Net ir mažiausiai apie statybas išmanančiuosius užklumpa lemtinga diena, kai galvoje užgimsta idėja: kadangi iškviesti meistrai vis vien smarkiai ir labai dažnai ne ten, kur reikia, nugrybauja, darykimės patys. Bet ši mintis, tiksliau, jos įgyvendinimas – bent jau mums – tik dar labiau sugadino reikalus. Didžiausiame kambaryje norėjome vienos ryškios oranžinės sienos ir, kaip nesunku atspėti, nusprendėme ją nusidažyti patys. Klasika tapusi situacija pasikartojo: nei gražiai pavyko (visur aplink pritepliojome, keliose vietose pritaškėme ant naujų medinių grindų, sugadinome nemažai drabužių, prismardinome butą), nei pinigų sutaupėme (reikėjo pirkti šepetėlius ir šepečius, daugiau dažų, vėliau valymo priemonių ir kt., galiausiai samdytis profesionalius dažytojus), nei laiko (kol viską susipirkome, kol išžiūrėjome visus ir, atrodo, visomis pasaulio kalbomis dažymo vaizdelius „YouTube“, kol suradome rimtus meistrus, kol sulaukėme jų darbo rezultato)... Dabar ta mūsų

turtingesni. Kažkada atmetę kolegijas ir profesines mokyklas, galime guostis tik tuo, kad sutariame išties gerai; bet sykiu privalome pripažinti – esame tik debesinių idėjų generatoriai, nieko nesuprantantys apie realią praktiką.

„Freepik“ nuotr.

Buvo aišku – negalime leisti, kad ir mūsų vaikai taip vargtų. Taigi praėjusį vakarą per jau tradicinį „Zoom“ žaidimų vakarėlį sumanėme pasirašyti paktą. Paktą ateities vaikams. Pastarajame dokumente, greta visų būsimų tėvų inicialų ir parašų, pateiktas sąrašas, kokias profesijas galės rinktis būsimosios mūsų kompanijos atžalos. Šalia nurodymo, kuo reikės tapti užaugus, pridėjome ir skaičių – kad išvengtume nesusipratimų ir būtų aišku, kiek vaikų turės galimybę rinktis tą pačią profesiją. Pavyzdžiui, teisininkų ir daktarų gali būti po kelis: visi žinome, kad kartais svarbu turėti galimybę palyginti keleto specialistų nuomones. Taip pat neturėjome nieko prieš, kad išaugtų keletas teisėsaugos ir teisėtvarkos pareigūnų. O santechni-

siena juoda. Visiems sakome, kad toks ir buvo pirminis planas. Ir nėra nė vieno žmogaus, kuris mumis netikėtų! Nes mūsų butą lankantys draugai – tokie patys remontų ir statybų neišmanėliai kaip ir mes. Jie yra nuostabūs žmonės, puikūs visokio plauko menininkai ir meno kritikai, komunikacijos žinovai, projektų vadovai, kūrybininkai, etatiniai gyvūnų globėjai, socialinių tinklų guru ir kiti specialistai... Bet nė į vieną jų negalime kreiptis dėl rimtos statybinės problemos. Apskritai su jais nepavyktų pasikonsultuoti jokiais profesiniais klausimais: esame panašių sričių atstovai ir išmanome panašius dalykus. Dėl to, žinoma, mūsų santykiai yra itin darnūs – turime galybę idėjų, kartu svajojame apie bendrus ateities projektus, o apie mėgstamus kino režisierius, rašytojus, kompozitorius ar dailininkus galime diskutuoti iki ryto. Svarbus faktorius, matyt, dar yra ir tai, kad beveik visi mūsų kompanijoje yra patikrinti laiko: draugai nuo vaikystės, blo-

giausiu atveju – studijų laikų, o naujų ieškoti kuo toliau, tuo labiau tingisi. Tenka verstis su esamais resursais. Nepaisant to, labai dažnai vienas kitam pasiskundžiame: kodėl pasakiškai meniškame ir humanitariškame mūsų būryje nėra nė vieno statybininko, kirpėjo, santechniko, teisininko, gydytojo, drabužių dizainerio ar bent jų pardavėjo, vaistininko, mechaniko, odontologo, policininko, fotografo, bankininko, renginių organizatoriaus, santuokos registruotojo ar kokio kunigo. Kodėl nė vienas netapome toks, kurio kartkartėm prisireiktų greta esančiajam, kad visiems iš mūsų pasirinktos profesijos būtų apčiuopiamos naudos? Jei gyvenimas būtų susiklostęs tik šiek tiek kitaip, nereikėtų kiekvieną kartą ieškoti, kas Vilniuje nebrangiai apkirptų, būtų kam tinkamai įvertinti apdailos meistrų darbus, pateikti geresnį paskolos pasiūlymą ar kokybiškai ir nebrangiai atlikti burnos higienos procedūrą. Nuo to visi būtume laimingesni ir

aaaaaa a a a aa aaa aa aaaa aa aaaaaa aaa aaaa aa aaaa aaaaa aaa a aaaaa aaaa aa a aaaaaa aaa aaaaaa aaaaaa

ko ir kirpėjo mūsų grupei pakaks ir po vieną – kad šiems pavyktų ramiai ir gerai pragyventi iš draugų klientūros. Jokiu būdu nenorėjome pakenkti būsimajai kartai, priešingai – labiau už viską troškome jiems padėti, apsaugoti juos nuo klaidų, kurias aklai darėme patys. Ateities komuna, regis, pagaliau turėjo viską, ko reikia patogiai, taupiai ir kokybiškai gyventi. Jei atvirai, didžiuojuosi „Draugų Paktu W kartai“ – privalėjome užkirsti kelią patraukliai skambančių, įdomių studijuoti, bet neperspektyvių, egoistiškų, idėjinių ir nepraktiškų profesijų pasirinkimui. Tikėkimės, vieną dieną dėkingi mūsų vaikai – teisininkai, policininkai, gydytojai, statybininkai, prokuroras(-ė), kirpėjas(-a), santechnikas(-ė), elek trikas(-ė), bankininkas(-ė), odontolo gas(-ė) ir kt. – surašys galimas mūsų vaikaičių ateities profesijas. Gal senelių namus pakeis asmeninės slaugytojos-anūkės?

>> UŽ KADRO

NYKSTANTYS, NEATPAŽĮSTAMI, LAUKIANTYS SENIEJI LIETUVOS KINO TEATRAI Parengė Jorė Janavičiūtė Nuotraukos Simo Lin

Kino istorikė Lina Kaminskaitė kartu su bendraminčiais iš medijų edukacijos ir tyrimo centro „Meno avilys“ netrukus pristatys naują projektą „Projektorinė. Kino teatras regione“. Tai pirmasis išsamesnio kino kultūros tyrimo Lietuvos regionuose etapas, kuriuo siekiama suskaičiuoti Lietuvos miestuose ir miesteliuose (išskyrus Vilnių ir Kauną) esančias kino rodymo erdves, atkreipti dėmesį į jų būklę, kultūrinę ir architektūrinę vertę. Iš praėjusio amžiaus pabaigoje šalies regionuose veikusių 140 kino teatrų šiame tyrime užfiksuota šešiolika savo pirminės išvaizdos pernelyg nepakeitusių. Iš jų pagal pirminę kino rodymo paskirtį tebeveikia tik keturi.

aip LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“ yra sakiusi L.Kaminskaitė, turime išsaugoti senuosius kino teatrus, kad vėliau nereikėtų gręžiotis į užsienio šalis – jie gali tapti traukos centrais, kaip yra Latvijoje ar Estijoje. Ir ne tik dėl to. Svarbu išsaugoti kolektyvinę kino žiūrėjimo patirtį. Projekto kūrėjai ne tik vykdė tyrimą, bet ir nusprendė užfiksuoti senuosius skirtinguose regionuose sovietmečiu statytus kino teatrus. Tam jie pasikvietė fotografą Simą Lin. Nusprendėme paklausti apie kelionę po Lietuvos miestus ir miestelius bei užduotį įamžinti kino teatrus: jų interjerus ir eksterjerus, ten dirbusius ar tebedirbančius žmones. Fotografas dalijasi keletu atrinktų kadrų ir įspūdžiais.

12 //

S.Lin teigia, kad „Meno avilio“ suformuota užduotis – aplankyti senuosius Lietuvos kino teatrus ir įamžinti juos šių dienų kontekste. „Pamatyta realybė – nostalgiška ir kontrastinga. Vieni kino teatrai apleisti ir užmiršti, kiti – neatpažįstamai išoperuoti, o treti – vis dar laukiantys lankytojų. Tiesa, tokių mažiausiai. Kai kurių pastatų langai užverti, salių krėslai išmontuoti, tačiau palikti ūžti projektoriai. Nemaža dalis ironiškai pakeitę savo paskirtį – meno salės virto parduotuvėmis, komisais, sandėliais ar net cirko salėmis. Jausmas, lydintis vaikštant po tokias erdves, – postapokaliptinis, regis, vieną dieną pasaulyje buvo atšaukta kultūra ir nuspręsta jos vietą užleisti buitiškiems, kur kas žemiškesniems žmonių poreikiams. Vyšnaitė ant absurdo torto – parduotuvių reklaminės iškabos, puošiančios praeito amžiaus autentiškų kino teatrų fasadus“, – pasakoja jis.

„Kurdamas šią fotografijų seriją pasirinkau būti nešališkas – dokumentuoti be fotografinės ar emocinės manipuliacijos. Svarbiausiu tikslu laikiau būtojo ir esamojo laiko sandūros fiksavimą, – kalba fotografas. – Ši sankirta geriausiai atsiskleidžia per kine dirbusių ar tebedirbančių žmonių portretus – jie projekte tampa centrine ašimi, prie kurios jungiasi papildomi motyvai – erdvės, interjerai, istorija, sukurdami bendrą šių dienų kino teatrų paveikslą regionuose.“

MAŽEIKIAI

PALANGA

1960 m. pagal tipinį sovietmečio architektūros projektą Nr. 20-06-30, Giproteatr, pastatytame Mažeikių kino teatre „Draugystė“ (vėliau „Durbė“) šiuo metu veikia baldų parduotuvė. Čia naują sofą arba lovą galima įsigyti už 200–300 eurų. Antrajame parduotuvės aukšte dar galima aptikti kino teatro palikimo. Čia dulka senos atlenkiamos kino teatro salės kėdės, labai simboliškai nugrūstos į tamsiausią užkampį.

Palangos kino teatro „Naglis“ projektorinė. Niekuomet iki pabaigos nerenovuota ir nuo 1959 m. veikianti kino erdvė turi galimybę rodyti juostinius filmus. Šiuo metu atnaujinimo laukiantis „Naglis“ žada virsti regionine filmoteka.

„Draugystė“, pastatytas 1960 m., modernizmas, veikia baldų parduotuvė

„Naglis“, pastatytas 1959 m., modernizmas, rekonstruojamas

MARIJAMPOLĖ

„Spindulys“, pastatytas 1971 m., modernizmas, veikia kaip kino teatras

KLAIPĖDA

„Vaidila“, pastatytas 1971 m., modernizmas, veikia baldų komisas, veterinarijos klinika Buvusiame Klaipėdos „Vaidilos“ kino teatre šiuo metu veikia veterinarijos klinika, o pagrindinėje salėje – baldų komisas. Vieta, kur galima įsigyti įvairiausių daiktų: nuo klozeto iki riedučių. Šioje erdvėje mane labiausiai žavi užuolaida pridengtas kino ekranas, pakyla, amfiteatras ir daug kitų kino salės atributų. Į likusį baltą, užuolaida pridengtą ekraną 850 vietų salėje dabar žiūri kėdės, kriauklės, stalai, šaldytuvai ir skalbyklės. Čia pasijunti lyg papuolęs į siurrealistinio kino filmavimo aikštelę.

ZARASAI

ALYTUS

Pravertos durys į buvusio Zarasų kino teatro „Rūta“ 400 vietų salę. Kino čia seniai nebėra – nuo 2006-ųjų, išlikusios tik puošnios raudonos užuolaidos ir autentiškos durys. Kino teatrui užsidarius, čia pradėjo veikti Zarasų jaunimo centras: salėje repetavo jaunimo muzikos ir šokių grupės. Šiuo metu pastatas nenaudojamas.

Kartoninė gelbėtojos Robertos Summer Quinn (aktorė Alexandra Daddario) figūra. 2017 m. filmo „Gelbėtojai“ reklama Alytaus kino teatro „Dainava“ videotekoje greta senų kino salės krėslų. Skirtingų kino laikotarpių susitikimas.

„Rūta“, pastatytas 1960 m., modernizmas, nenaudojamas

„Dainava“, pastatytas 1960 m., modernizmas, veikia kaip kino teatras

Marijampolės kino teatro „Spindulys“ kino mechanikė Marija Ivoškienė visą savo gyvenimą paskyrė kinui. Čia ji dirba daugiau nei 40 metų. Per tą laiką pasikeitė ne tik kino erdvės pavadinimas (anksčiau buvo „Pergalė“), bet ir dešimtys vadovų. M.Ivoškienė dirbo su devyniais iš jų. Norėjau, kad šis portretas būtų kuo santūresnis, tačiau kartu ir iškilus – prie raudonos užuolaidos – dažno kino teatrų atributo. Ji, kaip ir kiti čia sutikti darbuotojai, be išimčių į darbą žiūri kaip į šventę, nors ir nebuvo lengva – teko kilnoti apie 35 kg sveriančias filmų rites, netgi gesinti gaisrą. 1971-aisiais pastatytas kino teatras veikia iki šiol ir yra vienintelis kino teatras Marijampolėje.

Išsamesnį 2020 m. rudenį užfiksuotą fotografinį S.Lin pasakojimą galima pamatyti kino ir medijų erdvės „Planeta“ (A.Goštauto g. 2) lange kovo–gegužės mėn. veiksiančioje instaliacijoje „Projektorinė. Kino teatras regione“ ir „Meno avilio“ interneto puslapyje. Organizatoriai kviečia prisidėti prie tyrimo ir dalytis prisiminimais, bilietais, nuotraukomis bei kitokia medžiaga apie senuosius kino teatrus rašant e.paštu info@menoavilys.org.

>> KARANTINO GIDAS

Rašė Daiva Juonytė

Šių metų kovo 18–balandžio 5 d. virtualiai vyksiančio „Kino pavasario“ tema „Veikti ar / ir būti?“ gimė iš noro apmąstyti pandemijos suardytą įprastą kasdienybę. Pokyčiai išjudino klausimą – kaip elgtis šiandieniame pasaulyje? Ši tema – tai kvietimas žiūrint filmus įsiklausyti į save, atidžiau pažvelgti į aplinką, globalią situaciją ir suprasti, kaip tai veikia mus kaip individus ir visuomenę.

Kadrai iš filmo „Toro“

ŠVIESŪS IR NETIKĖTI „KINO PAVASARIO“ FILMAI

alijamės trimis labai skirtingais programos filmais, kurie sužadins vaizduotę, leis pasijuokti, pasimėgauti geru garso takeliu ir bent akimirką nustebti.

MILŽINIŠKOS MUSĖS NUOTYKIAI Garsaus prancūzų muzikanto ir režisieriaus, praminto kino chuliganu, Quentino Dupieux juodojo humoro komedija „Zomša“ pernai sulaukė daugelio „Kino pavasario“ žiūrovų simpatijų. Šiemet jis vėl grįžta su ne mažiau ekscentriška ir ne vieną žiūrovą nustebinsiančia absurdo komedija „Toro“ („Mandibles“), kuriame žiūrovai išvys ir aktorę Adelę Exarchopoulos, daugeliui pažįstamą iš juostos „Mėlyna spalva – šilčiausia“.

Kadras iš filmo „XX amžius“

14 // © 37O Kadras iš filmo „Oro kondicionieriai“

Nemanau, kad egzistuoja daug kūrėjų, galinčių į vieną istoriją sujungti du nelabai protingus veikėjus, moterį pažeistomis smegenimis ir milžinišką vabzdį, ir visa tai paversti stilinga, juodojo humoro elementų turinčia komedija. Galbūt todėl režisierius taip išsiskiria iš kitų prancūzų komedijų ir pats tampa žanro kūrėju. „Toro“ centre – pajūrio šlaistūnas Maniu ir jo bičiulis Žanas Gabas, lėtai, tingiai leidžiantys dienas ir gyvenimui nekeliantys pernelyg didelių reikalavimų. Kartą Maniu gauna užsakymą už 500 eurų nuvežti lagaminą iš taško A į tašką B. Pavogę mašiną ir patraukę į kelionę draugai išgirsta neįprastą triukšmą. Bailiai atidarę bagažinę, joje randa gigantišką musę. Šis netikėtumas pakeičia draugužių planus ir įkvepia genialų planą praturtėti. O tada jau galite pamatyti, kaip vyksta musės apmokymai, kas nutinka viename kambaryje su ja atsidūrusiam šuneliui, kaip draugams sekasi apsistoti pas seną pažįstamą, kas iš tikrųjų slėpėsi paslaptingame lagamine ir ar musė buvo imli mokslams. O po filmo greičiausiai dar kurį laiką su draugais ekrane sveikinsitės sakydami „Toro“. PSICHOSEKSUALINIS SAPNAS IŠ KANADOS Kanados režisieriaus Matthew Rankino ilgametražis debiutas „XX amžius“ („The Twentieth Century“), labai kūrybiškai interpretuojantis Kanados istoriją, yra ir satyrinis, ir niūrus. Kuo labiau žiūrovas susipažinęs su Kanados istorija, tuo juokingiau. Tačiau net ir neturint daug žinių apie tolimąją šalį šiaurėje, filmu galima mėgautis dėl aukščiausio lygio kūrybiškumo, įžūlumo ir linksmų dialogų derinio. Jaunasis Williamas Lyonas Mackenzie‘is Kingas ryžtasi kandidatuoti. Vedamas edipinių politinių siekių, kelyje į šalies lyderio postą Kingas turės įveikti daugybę kliūčių: Afrikoje besitęsiantį Būrų karą, nacionalinį separatistinį judėjimą, nepasiekiamą mylimąją ir

vidines pastangas nuslopinti avalynės fetišą bei onanizmo impulsą. O kur dar kiti veikėjai, puikiai derantys su jaunojo Williamo Kingo ketinimais: tuberkulioze serganti našlaitė Šarlotė ar valdinga motina, kurią kažkodėl vaidina vyras. Visą įspūdį dar labiau sustiprina įspūdinga rankų darbo kino dailė, galinti konkuruoti su vokiškais ekspresionistiniais filmais. „XX amžius“ – linksmas ir susimąstyti kviečiantis filmas, psichodelinis sapnas apie vieno žmogaus ambicijas, seksualinį nusivylimą, masinę isteriją, froidiškus trikdžius, negailestingai ir sumaniai kritikuojantis politiką bei pasitenkinimą nacionalizmu, kurį puikiai apibendrina vieno dialogo ištrauka: „Kanada yra tik vienas po kito nepavykę orgazmai.“ KRENTANČIŲ ORO KONDICIONIERIŲ MAGIJA Vakarų Afrikos pakrantės vėjų paliestas kūrinys, režisieriaus Fradique filmas „Oro kondicionieriai“ („Air Conditioner“), turėtų suvilioti ir pakerėti tuos, kurie sugeba prisitaikyti prie savito humoro ir ritmo. Angolos sostinėje Luandoje niekada nepliaupia lietus, bet staiga pradeda lyti oro kondicionieriais – dėl niekam nežinomų priežasčių jie vieną dieną tiesiog pradeda kristi nuo pastatų. Nors ir gresia pavojus, pagrindinis veikėjas Matasedas leidžiasi į kelionę ieškoti veikiančio kondicionieriaus perkaitusiam viršininkui. Paieškos vyrą nuveda į mažą elektronikos parduotuvėlę, kurioje užsibarikadavęs jo laukia ekscentriškasis parduotuvėlės savininkas, turintis slaptą patalpą, kurioje slepia netikėtą dalyką. Nepaisant, kad užčiuopia daug kritinių, įvietintų Angolos ir Afrikos temų, filmas – labai šviesios ir geros nuotaikos, nepaprasto lengvumo, stebinantis spontaniška būtimi ir, regis, be jokių pastangų įtraukiantis žiūrovą į fantazijos pasaulį. „Oro kondicionieriai“ patiks smalsiems žmonėms, ieškantiems išskirtinio, ypatingo filmo, o garso takelis, sukurtas Angolos žvaigždės Aline’s Frazão, nuguls į kiekvieno žiūrėjusio grojaraštį.

Šiemet festivalis vyks naujame „Kino pavasario“ virtualiajame kino teatre filmai.kinopavasaris.lt, naujos kartos televizijos TELIA TV filmų nuomoje ir namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema“. Daugiau informacijos www.kinopavasaris.lt.

>> KARANTINO GIDAS

TEATRAS VIRTUALIOJOJE REA Rašė Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

ntrasis karantinas įrodė, kad teatrų persikėlimas į skaitmeninę erdvę nėra tik laikina stotelė ir laukti naujų premjerų, kol kas žiūrint teatrų archyvus ir spaudžiant play ir pause mygtukus, neužtenka. Su šūkiu „Menas internete – irgi menas“ teatras persikėlė į virtualiąją realybę, kur vyko ir tebevyksta visiškai naujų formatų spektaklių premjeros, ne ką mažiau įdomios už spektaklius, vaidinamus įprastoje teatro scenoje. PIRMASIS INTERNETINIS SPEKTAKLIS Prieš metus kovo mėnesį gimė šiuo metu vienas įdomiausių ir šiuolaikiškiausių vizualinei teatro krypčiai atstovaujantis teatras „Kosmos Theatre“. Teatro įkūrėjai – prodiuseris Darius Vizbaras ir režisierius Žilvinas Vingelis. Tai talentingų bendraminčių režisierių, aktorių, dailininkų ir kompozitorių eksperimentinis projektas, kuriame susijungia scenos menai, audiovizualinis menas, magija ir mokslas. Šie jauni žmonės kuria tai, kas įdomu jiems patiems, ir tyrinėja tokias galimas teatro formas, apie kurias ne visada būtų galima garsiai kalbėti valstybiniuose teatruose. Kiekvienas jų spektaklis – lygiaverte vaizdų ir garsų sąjunga kuriamas sapnas. Gilindamasis į pasąmonę, archetipų tikrovę, virtualiąją realybę, realybės surogatus ir kitas nedaiktiškas

„#Protestas“

realybes, teatras siūlo platesnį realybės suvokimą. Jei dar nesusidūrėte su „Kosmos Theatre“, nuoširdžiai rekomenduoju pasinaudoti proga ir internete pasižiūrėti pirmojo karantino metu teatro sukurtą pirmąją Lietuvoje internetinę premjerą „#Protestas“. Tai istorija apie 2220 m. valstybę Monaksiją, kurioje socialiai atskirti žmonės patiria tai, ką ir mes, įkalinti namuose karantino metu. Jausti stiprias emocijas, bendrauti gyvai jiems draudžiama, tačiau susivienijusių ben-

draminčių grupelė rengia protestą. Tik ar vien atgijusių primirštų emocijų ir drąsos užteks? Antrajam karantinui užsitęsus šis utopinės valstybės modelis tampa vis realesnis. Aktoriams tiesiogiai vaidinant iš namų, „#Protestas“ buvo nemokamai transliuojamas 18 kartų, vis atnaujinamas ir papildomas. Premjera pristatyta teatrui bendradarbiaujant su Kauno miesto kameriniu teatru. „#Protestas“ kūrybinė komanda: režisierius Ž.Vingelis, dramaturgė Goda Simonaitytė, kompozitorius

Andrius Šiurys, dailininkė Dovilė Gecaitė, videomenininkas Kornelijus Jaroševičius, aktoriai: Vilma Raubaitė, Šarūnas Banevičius, Gytis Laskovas, Deividas Breivė, Saulė Sakalauskaitė ir Kamilė Lebedytė. Internetinę (anti)utopiją „#Protestas“ nemokamai galima pamatyti iki šiol – išsamesnės informacijos ieškokite „Kosmos Theatre“ feisbuko ir instagramo paskyrose ir interneto puslapyje www.kosmostheatre.com.

li laisvai rašyti komentarus ir pakreipti tolesnį veiksmą. Spektaklis primena tipišką socialinių tinklų uždaros bendruomenės grupę, kurioje visada kas nors prisijungia ne į temą ir bando dekonstruoti čia susibūrusių bendraminčių įsitikinimus, taip sukeldami aršias diskusijas, pranokstančias pirminį jų objektą. Į LED apšvietimo problematiką žvelgiama ir linksmai, ir rimtai, pasidalijant moksliniais tyrimais paremta informacija. Spektaklis-tyrimas verčia susimąstyti, kaip lengvai galima kuo nors įtikėti. Ar iš tiesų staiga kaitrines ir kitas lemputes parduotuvėse pakeitę LED mus hipnotizuoja, nardina į apatiją ir depresiją, naikina individualybę ir iškreipia realybę? Kas yra tiesa, o kas tik meistriška manipuliacija, paliekama nuspręsti kiekvienam mūsų.

16 // © 37O

SOCIALINIŲ MEDIJŲ SPEKTAKLIS Visiškai naujų teatro formų ieško ir Nacionalinis Kauno dramos teatras, pristatantis interaktyvų socialinių tinklų spektaklį „Mirgėjimas“. Spektaklio scena – feisbuko platforma. Prisijungi prie uždaros grupės „Mirgėjimai Lietuvoje“ ir keturis vakarus po valandą stebi ir įsitrauki į akty-

vias diskusijas apie šiuo metu populiarų ekonomišką ir ekologišką LED apšvietimą ir neigiamą poveikį. Transliuojami live‘ai – aktorių tiesiogiai filmuojami trumpi reportažai apie kuriamų personažų patirtį kovojant su LED apšvietimu ar, priešingai, palaikoma nuomonė, kad visa tai – tik dar viena sąmokslo teorija. Grupės nariai ga-

„Mirgėjimo“ kūrybinė komanda: režisierius Augustas Gornatkevičius, dramaturgė Paulina Okunytė, medijų konsultantas ir idėjų autorius Gytis Dovydaitis, videomenininkas Ridas Beržauskas, aktoriai: Deividas Breivė, Marius Karolis Gotbergas, Inga Mikutavičiūtė, Kęstutis Povilaitis, Roberta Sirgedaitė, Greta Šepliakovaitė, Aistė Zabotkaitė. Spektaklis rodomas kovo 16–19 d. Bilietų galima įsigyti tiketa.lt. Bilieto kaina – 9 Eur.

Tomo Tereko nuotr.

Pirmojo karantino metu užsidarę teatrai žiūrovams daugiausia siūlė žiūrėti laiko įvertintų spektaklių vaizdo įrašus. Pernai kovo 27-ąją švenčiant Tarptautinę teatro dieną teatro mėgėjai galėjo peržiūrėti nemažai anksčiau nufilmuotų ar tiesiogiai vaidinamų spektaklių įrašų, padarytų pasitelkiant įprastas technologines priemones. Kokių naujų formų virtualiojoje realybėje teatras įgijo per metus ir ką, minėdami Teatro dieną, galime pamatyti šių metų kovą?

„Mirgėjimas“

„Ryšys“

SCI-FI SPEKTAKLIS Skaitmeninės erdvės galimybėms ir kūrybiniams eksperimentams šį pavasarį drąsiai atsivėręs šimtmetį švenčiantis Nacionalinis Kauno dramos teatras kovą pristato dar vieną internetinio spektaklio premjerą „Ryšys“ pagal rusų dramaturgo Kirilo Fokino pjesę. Jaunosios kartos spektaklio režisierė Agnija Leonova tyrinėja scifi filmų ir teatro jungties galimybes. Mokslinės fantastikos spektaklis filmuojamas ir montuojamas atsižvel-

giant į tai, kad jį žiūrovai galės stebėti būtent ekrane. Dalis spektaklio scenų nufilmuota Molėtų astronomijos observatorijoje. Veiksmas vyksta ateityje, kai skrydžiai tarp Žemės ir Marso tokie pat įprasti, kaip šiandien kelionė traukiniu tarp Vilniaus ir Kauno. Vienos tokios kelionės metu įvyksta laivo sprogimas ir atvirame kosmose atsidūrę penki kosmonautai sparčiai tolsta vienas nuo kito turėdami tik radijo ryšį. Ryšys – vienintelė vilties ir gyvybės palaikymo priemo-

nė. Spektaklio istorijos veikėjų patirtys itin artimos šių dienų nuo visaverčio gyvenimo atskirto žmogaus, it vienišo kosmonauto, patirčiai. „Paradoksalu, bet kartais tik atsitraukdami žmonės gali suartėti, įsiklausyti, išgirsti kito nuomonę ir suprasti, kurie dalykai gyvenime iš tiesų yra svarbūs“, – teigia spektaklio kūrėjai. „Ryšio“ kūrybinė komanda: režisierė A.Leonova, kompozitorius Andrius Šiurys, scenografė Irina Komissarova, vi-

Rido Beržausko nuotr.

LYBĖJE: NAUJOS FORMOS

deomenininkas Artis Dzervė (Latvija), videooperatorius Ridas Beržauskas, režisierės asistentė Jurgita Rudėnaitė, aktoriai: Nijolė Ona Lepeškaitė, Kamilė Lebedytė, Martyna Gedvilaitė, Andrius Alešiūnas, Arūnas Stanionis, Gintautas Bejeris. Premjera – 2021 m. kovo 19, 23, 27 d. 20 val. Bilietų galima įsigyti tiketa.lt. Bilieto kaina – 7 Eur.

Kinematografinis spektaklis „Už geresnį pasaulį“ pagal vokiečių dramaturgo Rolando Schimmelpfennigo pjesę nukelia į džiunglėse vykstantį karą, kurio dalyviai nežino, už ką ir kodėl kovoja. Veikdami pasaulyje, kuriame dominuoja nežinomybė, švaraus vandens ir oro stoka, jie išgyvena sudėtingą tapatybės krizę. Pagrindinė spektaklio tema – žmogaus identiteto krizė karinių konfliktų ir aplinkosaugos problemų kontekste. Tai fantastinis pasakojimas, kviečiantis pažvelgti į sutirštintą dabartinę socialinę ir psichologinę žmonijos realybę. Spektaklio-filmo istorija konstruojama iš skirtingose Lietuvos miško gamtovaizdžio vietose nufilmuotų aktorių kuriamų veikėjų monologų. „Už geresnį pasaulį“ kūrybinė komanda: režisierius / scenografas /

kostiumų dailininkas A.Areima, scenografo asistentas M.Makauskas, kompozitorius Rokas Petrauskas, videomenininkas G.Vansevičius, videooperatoriai: D.Marcinkevičius, P.Oficerovas, G.Vansevičius, garso operatoriai: Martynas Ungurys, J.Buslavičiūtė, aktoriai: R.Petrauskas, M.Poderytė, M.Jakeliūnaitė, Dovydas Stončius, K.Legenis, J.Buslavičiūtė. Spektaklis „Testas“ rodomas kovo 18 d. Spektaklis „Už geresnį pasaulį“ rodomas kovo 25 d. Bilietų į spektaklius galima įsigyti tiketa.lt. Bilietų kaina – 5 Eur.

Lauros Vansevičienės nuotr.

dienybė. Šeimos, kuri ne suburia jos narius, suteikia palaikymą ir saugumo pojūtį, o, priešingai, griauna gyvenimus. Jos nariai gyvena kiekvienas savo pasaulyje ir, paklusdami instinktams, siekia naudos sau. Melas, noras valdyti, egoizmas juos paverčia silpnais. Režisierius A.Areima tyrinėja esamus ir trokštamus šeimos modelius Lietuvoje. Kaip šeimą būtų galima apibrėžti šiandien ir kokia jos vertė? Ką reiškia mylėti teoriškai ir praktiškai?

FILMAI-SPEKTAKLIŲ ADAPTACIJOS Dar vieną novatorišką teatro formą – spektaklius-filmus – pristato Artūro Areimos teatras. Kovą galima pamatyti dvi šio tipo spektaklių online premjeras. Tai aukštos kokybės skaitmeninio formato, su gyvo teatro patyrimu nekonkuruojantys filmai-spektaklių adaptacijos. Pagal šveicarų dramaturgo Luko Bärfusso pjesę filme „Testas“ vaizduojama vienos šiuolaikinės šeimos apnuoginta kas-

„Testo“ kūrybinė komanda: režisierius / scenografas / kostiumų dailininkas A.Areima, scenografo asistentas Matas Makauskas, muzika – π, vaizdo menininkas Gediminas Vansevičius, vaizdo operatoriai Dinas Marcinkevičius, Paulius Oficerovas, G.Vansevičius, aktoriai: Karolis Legenis, Valerijus Kazlauskas, Rokas Petrauskas, Modesta Jakeliūnaitė, Monika Poderytė, Justė Buslavičiūtė.

„Už geresnį pasaulį“

Kadras iš filmo-spektalio adaptacijos iš Arūno Areimos teatro archyvo

„Testas“

18 // © 37O

ATRINKTI LIETUVAI TARPTAUTINIAME ŠOKIO IR TEATRO PROJEKTE ATSTOVAUSIANTYS DALYVIAI

>> AUKSCIAU ZEMES

Rašė Ieva Čepaitė Nuotraukos Manto Bartaševičiaus

Europos Komisijos finansuojamas tarptautinis ketverių metų trukmės šokio ir teatro projektas „People Power Partnership“ (PPP) jau turi mūsų šaliai projekte atstovausiančių atlikėjų sąrašą. Menų fabrikas „Loftas“, vienas iš dviejų projekto partnerių Lietuvoje, kovo 1 d. vykusiose atrankose atrinko aštuonis stipriausiai šokio ir teatro srityse pasirodžiusius dalyvius. Savo komandą subūrė ir antrasis partneris – Alytaus miesto teatras. Atrinkti projekto dalyviai

isi atrinkti dalyviai iš Lietuvos ateinančius ketverius metus kartu su dalyviais iš kitų dešimties Europos šalių-partnerių kurs bendrą scenos menus (šokį, teatrą, muziką, scenografiją, režisūrą) ir tarptautiškumą puoselėjantį projektą, kurį 2024-aisiais vainikuos visų projekto dalyvių bendras pasirodymas ir turas po Europos šalis-partneres. Išaušus pirmajam pavasario rytui, Vilniuje, Menų fabrike „Loftas“, prasidėjo projekte užsiregistravusių dalyvių atrankos. Prieš joms prasidedant, visi į atrankų vietą atvykę dalyviai buvo testuojami greitaisiais COVID-19 testais. Tik įsitikinus, kad visų testų rezultatai neigiami, dalyviai, siekiant užtikrinti rekomendacijas atitinkančius atstumų laikymosi reikalavimus, buvo suskirstyti į dvi mažesnes grupes, kurios pasirodė skirtingu laiku. Menų fabriko „Loftas“ organizuojamose atrankose dalyvius vertino iš Vokietijos atvykusi pagrindinių konkurso organizatorių – teatro „Pan.Optikum“ – komanda. Dalyviai galėjo susipažinti su pagrindiniu

PPP projekto iniciatoriumi Matthiasu Rettneriu, meno vadove Sigrun Fritsch, choreografe Luka Fritsch ir jaunuoju projekto asistentu Flynnu Moersu. Vienai dalyvių grupei buvo skiriama 2,5 valandos, per jas vyko šokio ir improvizacinės užduotys, kurios komisijos nariams leido kuo geriau įvertinti dalyvių kompetenciją, pasirengimą ir gebėjimą dirbti komandoje. Tą pačią dieną po pasirodymo buvo atrinkti galutiniai projekto dalyviai, kurie atstovaus Vilniui ateinančius ketverius metus. Vakare komisijos nariai dar kartą susitiko su atrinktais dalyviais, iš arčiau supažindino juos su projekto veiklomis ir artimiausiais planais. Šokėjų ir aktorių atrankų dieną Vilniuje užbaigė pirmoji bendra, o paskui ir atskiros dalyvių fotosesijos. Pasibaigus atrankoms, PPP projekto meno vadovė S.Fritsch dalijosi įspūdžiais ir neslėpė, kad galutinį sprendimą priimti buvo išties sunku – visi atrankos dalyviai sužavėjo savo patirtimi, energija, atvirumu ir smalsumu.

„Atrodė, kad į projektą norėtume pasiimti kiekvieną – juk žinome, kiek ši patirtis gali duoti jaunam, talentingam žmogui. Turėjome tikrai labai stiprių kandidatų – vieni iš jų buvo neprilygstami šokio srityje, kiti – teatro, – kalbėjo ji. – Tačiau negalima atsižvelgti tik į individualias šokėjo savybes, lygiai taip pat svarbu yra tai, kaip jis jaučiasi ir dirba grupėje, – juk šis projektas yra būtent komandinis darbas. Manome, kad po atrankų „Lofte“ surinkome išties labai stiprią grupę, kurios žmonės per artimiausius ketverius metus nustebins ne tik mus, bet ir pačius save“. Savo įspūdžiais apie PPP projektą po įvykusių atrankų sutiko pasidalyti ir atrinkti projekto dalyviai. Dauguma jų šoka nuo vaikystės, tad, pasak jų, rasti motyvacijos užsiregistuoti į projekto atrankas ilgai netruko. Didelis postūmis buvo karantino akivaizdoje pasitaikiusi reta galimybė save realizuoti ir tobulėti šokio bei teatro srityje. Daugelį sužavėjo projekto dydis ir tarptautiškumas, galimybė tobulėti dirbant su profesionaliais choreografais ir savo srities profesionalais iš užsienio, plėsti akiratį mezgant naujas pažintis su bendraminčiais, susipažinti su skirtingomis Europos šalių kultūromis. „Be galo džiaugiuosi, kad projektas tarptautinis ir dirbsime su šokėjais bei choreografais iš įvairių Europos šalių – tai tikrai suteiks naujų kūrybos perspektyvų“, – mintimis dalijosi projekto dalyvė Ieva Jasaitė.

Projekto meno vadovė Sigrun Fritsch

Pagrindinis projekto iniciatorius Matthias Rettneris

Geriausiai pasirodę ir į projektą atrinkti dalyviai vieningai sutarė, kad konkurencijos atrankų metu nejautė arba ji buvo labai minimali – visi tiesiog

džiaugėsi ir vertino unikalią galimybę šokti kartu ir smagiai praleisti laiką. „Konkurencijos ne tik nejaučiau, bet ir apskritai ji netvyrojo atmosferoje. Priešingai – buvo smagu sutikti pažįstamų veidų, persimesti vienu kitu žodžiu ir, galų gale, karantino metu šokti ne vienai savo kambaryje, o vėl drauge su bendraminčiais. Aš tikrai manau, kad visi dalyviai tiesiog mėgavosi procesu ir pateiktomis užduotimis“, – pasakojo Gabija Stašinskaitė. Vieni pagrindinių lūkesčių, kuriuos atrinkti dalyviai įvardijo po atrankų, tai susipažinimas su kitų šalių kultūromis, žmonėmis, galimybė atrasti naujų idėjų, perspektyvų ir dar nepažintų šokio spalvų. Viena projekto dalyvių Milda Keršulytė sakė, kad iš projekto tikisi ne tik pati įgyti naujų patirčių, bet ir įkvėpti kitus: „Iš šio projekto tikiuosi pasisemti įkvėpimo ir gebėti įkvėpti kitus, sumažinti bet kokius kalbos ar kultūros barjerus tarp skirtingų tautų žmonių paprasčiausiai šokant kartu, – sako ji. – Kitas, ne mažiau svarbus, lūkestis, būtų parodyti žmonėms, kad šokti gali kiekvienas, nepaisant turimų įgūdžių. Dalyvaudama renginiuose, vakarėliuose, labiausiai juose pasigesdavau laisvumo, gyvybingumo. Žmonės dažnai būna susikaustę, bijo kažką padaryti ne taip, suklysti. Tai ne tik suvaržo juos pačius, bet ir atima galimybę kurti smagią, įvairiapusę atmosferą. Nes šokti juk ir reiškia būti laisvam.“

Projekto dalyvė Gabija Stašinskaitė

Projekto dalyvė Milda Keršulytė

Viena iš komisijos narių projekto PPP choreografė L.Fritsch dalyviams linki iš projekto pasiimti maksimumą: „Linkiu, kad projekto metu dalyviai nebijotų savęs išlaisvinti ir atsiskleisti, taip pat tikiuosi, kad jie bus smalsūs ir stengsis iš projekto pasiimti viską, ką tik gali.“ Projekto dalyvė Ieva Jasaitė

Projekto dalyviai atrankų metu

>> AUKSCIAU ZEMES

Rašė Žilvinas Vasaris

Vieniems vinilinė plokštelė tėra traškantis netobulo analoginio amžiaus reliktas, o kitiems – garso šventovė. DJ kultūra kai kuriems yra nereikalingai apsunkintas play mygtuko paspaudimas, o šiems dviem vyrukams – meditacija ir komunikacija. Prisisekite diržus trumpai, bet svaigiai kelionei vinilo grioveliu. Beje, ar girdėjote apie veiksmą „Playboy Mansion“, kuriame dalyvauti gali kiekvienas?

Manto Repečkos nuotr.

atvės šokio ir klubų kultūroje besisukantys kauniečiai ir vilniečiai Aleksandrą Sakutį – Mr. Propper DJ ir Emilį Pilionį – DJ Lime pažįsta jau seniai, bet šių scenos vilkų bendra muzikinė kelionė prasidėjo tik kiek daugiau nei prieš dvejus metus.

Jeigu jums teko trypti „Love Fever“ serijos vakarėlyje, tai žinote, kad ten intensyviai prakaituojama, dvelkia kokteiliais ir moteriškais kvepalais, o prisilietimai vyksta periodiškai. Meilė – nesterili ir dėl to nedera su šių dienų pandemijos tikrove.

Kol klubinėtojai laukia, kada galės sutikti saulę šokėjų būryje, Mr. Propper DJ ir DJ Lime startuoja su leidykla „Love Fever Sounds“ ir jaunuosius takelių dėliotojus kviečia išlaisvinti žvėrį (ar reikėtų sakyti, Kupidoną?) konkurse pikantiška tema.

– Kas yra „Love Fever Sounds“ ir kada susikūrėte? Mr. Propper: Love Fever Sounds“ – 2021 m. įkurta šokių mu zikos leidykla. Yra kelios labiau išreikštos veiklos kryptys. Pagrindinė – muzikos kūryba ir leidyba „Love Fever Sounds“ kanalais interneto platformose. Abu turime savo autorines radijo laidas „Sunset Disco“ ir „Roots ‘N Blooms“. Tai atskiros iniciatyvos, bet abi laidos yra dalis „Love Fever Sounds“. Ir, žinoma, vakarėliai, kuriuose kar tu grojame.

šiuko, pačiam kartkartėmis tenka tai daryti. Bet man vinilas turi savo ypa tingą skambesio spalvą, pačiam groti yra maloniau. Dėl to pirmenybę teikiu galimybei vakarėliuose sukti plokšteles.

ir jaunesniems. Pradedantys DJ neturi kur pasireikšti, dažniausiai jų nekviečia groti į tūsą, todėl tai puiki proga paro dyti, ką moki ir ką mėgsti. Mr. Propper: Lietuvoje tikrai yra ne mažai DJ, tai gan paplitęs būdas pri sidurti papildomą kapeiką prie algos. Sunku pasakyti, kiek žmonių tai da ro iš pašaukimo ir aistros savo muzi kai. Kad ir kaip būtų, vis matau, kad at siranda naujų vardų vakarėliuose. Tai džiugina, nes ateina naujos chebros, įnešančios į sceną savo energijos. Pas kui juos į barus ir klubus ateina nauja klubinėtojų karta. Tai primena savotišką ekosistemą ir yra labai gražu. Bent jau elektroninės muzikos scenoje situacija tikrai gera: turime tiek iniciatyvių scenos veteranų, tiek gerų organizatorių, vis vežančių užsieniečius, ir privačių investuotojų, palaikančių judesį. Taigi veiksmas ne stringa, o kad būtų nuolat palaiko ma tinkama energija ir vaibas, reikia nemažai rotacijos. Tad yra gera atsi skleisti.

– Kur jūsų galima paklausyti ir kiek muzikinių leidinių jau spėjote pagimdyti? Mr. Propper: Autorinės kūrybos galite pasiklausyti mūsų „Soundcloud“ paskyroje „Love Fever Sounds“, o to pa ties pavadinimo „Mixcloud“ paskyroje rasite radijo laidų įrašus. Juos kiekvienas taip pat dedame į savo asmeninį „Soundcloud“. Laidas gyvai išgirsite per „Start FM“ radiją ir interneto svetainėje. Lime: Jau paleidome po vieną naują gabalą ir dabar ruo šiame naują EP (mini albumą – aut. past.), kuris pasirodys netrukus.

20 //

– Ar turite ambicijų štampuoti atgimimą išgyvenantį vinilą? Koks jūsų, kaip didžėjų, santykis su plokštelėmis? Lime: Mes grojame tik plokšteles. Per dvejus metus didžėjavi mo su „Love Fever“ vėliava buvo tik du vakarėliai, kai negro jome iš vinilų. Galite įsivaizduoti, kaip mes mylime ir verti name vinilus, o dėl išleidimo – tai vienas iš mūsų tikslų. Mr. Propper: Vinilas yra pati smagiausia muzikos laikme na. Grojant vinilus viskas yra labai paprasta – atėjai, uždėjai plokštelę, adatą, paleidai vinilą, garsas sklinda. Nėra jokių programinių įrangų, garso plokščių, skaitmeninių signalų ar kompiuterių. Viskas tiesiog veikia. Su vinilu draugaujame jau labai seniai tiek grodami vakarėliuose, tiek klausydami mu zikos namuose. Išleisti savo plokštelę yra sena svajonė, kurią, tikiuosi, kažkada įgyvendinsime.

Elenos Mikhailavos nuotr.

Manto Repečkos nuotr.

KAIP IŠ PLOKŠTELIŲ GIMSTA MEILĖ?

– Kam į tūsą temptis sunkius krepšius plokštelių, jei galima įsimest USB atmintuką? Lime: Todėl, kad gera paliesti, užuosti ir sukti vinilą, tiesiog jauti gilesnį ryšį su muzika. Grojant iš USB jausmas visiškai ne tas – sakyčiau, tai ganėtinai nuobodu. Mr. Propper: Iš tiesų, manau, daugelis žmonių nepastebės skirtumo tarp muzikos, sklindančios iš vinilo, ir muzikos iš skaitmenos. Vinilas ar skaitmena yra tiesiog kiekvieno asme ninis pasirinkimas. Nieko neturiu prieš DJ, grojančius iš fle-

– Koks jūsų sugalvotas tūsas artimiausiu metu vyks „Playboy“ viloje? Mr. Propper: Įsivaizduojamas (šypteli). Su Emiliu sugalvojome organizuoti DJ konkursą, kuris startuos 2021-ųjų ba landžio 10 d. Konkurso scenarijus daly vius nukels į „Playboy“ dvarą, kuriame į afterį susirinks žymūs žmonės. Konkur santai turi pateikti savo rinkinį būtent tokiam pasirodymui. – Ką turi padaryti didžėjai, norėdami dalyvauti šiame veiksme? Mr. Propper: Kiekvienam norinčiam reikėtų įrašyti 45 minučių trukmės miksą šokių muzikos temomis ir atsiųsti organizatoriams. Reikėtų lai kytis disko ir hauso žanrų muzikinių ri bų. Įvairios atmainos, kaip nu disco, italo disco, italo house, afro house ir t.t. irgi tinka. Taip pat galbūt reikės užpildyti trumpą registracijos formą. Kontaktai ir išsamesnė informacija bus paskelb ta „Facebook“ renginyje prasidėjus konkursui. – Kaip manote, ar DJ kultūra Lietuvoje pakankamai populiari? Ar matote daug jaunų žmonių, žengiančių šiuo keliu? Lime: Ganėtinai populiari, ypač Vilniu je. Naktinis gyvenimas čia tikrai suka si, esu pats dalyvavęs DJ konkurse, pa tirtis labai gera, todėl norisi jos suteikti

– Ką patys pagrotumėte pusnuogėms zuikytėms „Playboy Mansion“ rūmuose? Lime: Gročiau viską, kas man patinka (juokiasi). O iš tikrųjų tai „Love Fever“ muziką – hauso ir disko muzikos mei lės ritmus, kurie nepalieka abejingų. Mr. Propper: Traukčiau iš stalčiaus ge rus disko editus ir remiksus, taip pat pamaišyčiau klasikinio hauso skam besio ir truputuką Afrikos karščio šokių aikštelei.

Daugiau informacijos apie DJ konkursą tema „Playboy Mansion“ laukite „Love Fever Sounds“ „Facebook“ ir „Instagram“ paskyrose. Dalyvavimas nemokamas, o dalyvių skaičius ribotas.

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

DŽORDANA BUTKUTĖ LABIRINTAS

TEATRE VOCIFERATE

Self-released

Lux Rec

Tikrai nemaniau, kad rašysiu apie Džordanos albumą. Juk nuo jos kiekvienas snobas lekia išrietęs užpakalį, tvirtindamas, kad tai – popsas, tai – masėms, o mes juk klausytojai iš didžiosios K. Dėl to albumas „Labirintas“ pasirodė įdomus ne tik kaip muzikinis darbas, bet ir kaip tam tikras lakmuso popierėlis, vertinant klausytojų skonį. Be to, jis leidžia pažvelgti ir į muzikantės bendraamžius, tiksliau, tiesiog konstatuoti, kad jie visi suseno, o Džordana transformavosi ir nepasidavė laikui. „Labirintas“ iš pirmo žvilgsnio – senamadiškas albumas: jame daug skudurinio roko, kuris dabar, rodos, nei aktualus, nei reikalingas, tačiau laikais, kai visi gręžiojasi 30 metų atgal, „Labirintas“ skamba šimtąkart geriau nei duetas su labai The Weeknd norinčiu būti Donatu Montvydu. Melodijos įsimintinos, popstandartais remiantis parašytos, bet jos tikrai gerai skambės arenose, ir aplinkybė, kad tos melodijos, klausant albumo, monotoniškėja, o žodžiai skamba vis banaliau ir banaliau (ypač atsibosta nuolatinis sielos ir minčių minėjimas), netrukdo suprasti, kad vis dėlto tai albumas, kuris siūlomas kuo didesnei auditorijai. Ir iš esmės sukurti tokį konkretų albumą, turintį skambėti masiškai, išvengiant banalios popsūchos spąstų, jau yra pasiekimas. Jau nekalbu apie tai, kad D.Butkutės kartos kolegos, palyginti su ja, skamba lyg pamiršę išnykti dinozaurai, „Sveikinimų koncertų“ užsilikėliai, kuriems pagal prastas fonogramas telieka groti dar prieš 30 metų sukurtus kūrinius. Ir nesvarbu, kad veikiausiai didžioji dalis klausytojų iš Džordanos laukia būtent tų senų popšlagerių, kurie jau tapo masinės kultūros dalimi, ir jie gal nelabai susidomės jos eksperimentais, tačiau ji pati, šokdama į negyvą žanrą (ir net ne vieną, nes, be skudurinio roko, albume gali rasti ir power metal, ir roko miuziklų atspindžių), laikais, kai negyvus žanrus taip populiaru gaivinti, pasirodė kaip drąsi kūrėja. Ar tai albumas man? Ne, bet pagarbos jis tikrai nusipelno, nes drąsa visada privalo būti sveikintina.

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“) 70

100

NOEMA-NOESIS LUMINOUS Self-released

Iš vienos pusės, debiutinis Jurgio Jarašiaus mini albumas „Luminous“ neatrodytų kažkuo ypatingas: tiesiog tradicinis intelektualesnės elektronikos darbas, pagardintas techhouse prieskoniais, kurių Lietuvoje išleidžiama ne vienas ir ne du. Juk visi mes turime internetus, stebime tendencijas ir norime skambėti taip, kaip skamba geriausi. Tokį įspūdį sudaro ir šis EP: skoningas, taupus penkių kūrinių rinkinys (trys originalūs, du perdirbiniai), kuriame Jurgis ramiai ištraukia savo ginklus ir daro tvirtą pareiškimą. Iš kitos pusės, vien logika „Luminous“ vertinti nekyla ranka, todėl savo ausis iškiša magiškasis subjektyvumas, kuris man leidžia teigti, kad darbas yra malonus klausyti, malonus leisti su juo laiką, malonus gaminti, skaityti ar eiti gat ve. Tai tiesiog elementariai, natūraliai solidus įrašas Jurgio kūryboje, kuriai nereikia sprogdinti ausų būgnelių naujais atradimais ar pasiūlyti visiškai naują muzikinę srovę. Kartais klausytis muzikos turi būti tiesiog malonu. Ne prastesni nei originalūs „noema-noesis“ kūriniai yra ir Monikazės bei Auren perdirbiniai, kurie irgi neatveria naujų tikrovių, tačiau puikiai papildo bendrą darbo tėkmę. Kaip ir sakiau, tiesiog rimta ir solidi kūryba. Nuo pat pradžių iš „Luminous“ aš nereikalavau nieko, tiesiog norėjosi atsipalaiduoti, pailsėti ir pasimėgauti. Būtent tai ir gavau, todėl jei ir jūs norite pakeleivingo darbo, pabandykite paklausyti šį EP. O jei ir nepatiks, nieko baisaus – albumas juk neilgas ir valios nebando.

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“)

MĖNESIO ALBUMAI

Pirmoji rekomendacija – neklausykite šito albumo per garsiai, nes kaimynams „remontas, kuriam dabar nežinia, ar pats laikas“ gali ne itin patikti. Tačiau, jeigu jūsų kaimynai sukalbami arba kurti, „Teatre“ darbas tikrai turėtų papildyti jūsų diskografiją. Viktoro Urbaičio projektas be užuolankų smogia tiesiai į smegenis – aštrūs, tačiau labai užkrečiantys industriniai ritmai gal ir reikalaus šiokio tokio jaukinimosi, bet po kelių akimirkų jūs suprasite, koks tai stiprus darbas, netgi jei ir nesate metalinių plaktukų daužymo ar gamyklinio brūžinimo garsų gerbėjai. „Vociterate“ stengiasi ne kauptis ties formos ar šoko faktoriumi, o sudaryti galimybę gerai praleisti laiką. Jei industrinis techno galėtų būti arčiausiai masiško popsinio skambesio, „Vociferate“ tikrai galėtų pretenduoti į tokią poziciją. Nors jis ir tamsus, ir griežtas, ir neturintis daug skrupulų ar nedarantis daug nuolaidų, vis dėlto skamba maloniai ir nereikalauja jokių valios pastangų suprasti, atleisti ar bandyti apeiti kampus. Todėl ir perklausos, kad ir kaip būtų keista, malonios, nuoseklios ir pauzės atsikvėpti tarp kūrinių – visiškai nebūtinos. Vienintelis dalykas, kurio albume pritrūko, – tai didesnio įvairumo, nes susidaro įspūdis, kad pats sau „Teatre“ sukūrė pernelyg nedidelę erdvę, kurioje galėtų eksperimentuoti. Suprantu, kad į savo muziką norima žiūrėti rimtai, bet norėtųsi daugiau laisvės ir polėkio. Iš „Vociferate“ aišku, kad būtent šioje stadijoje „Teatre“ atskleidė savo potencialą puikiai, bet žinant, kad tai dar jaunas kūrėjas, norisi, kad jis savo kūrybos horizontus plėstų ir plėstų. O kol kas – sveikinimai ir nuoširdžios rekomendacijos.

(„Bandcamp“, „Youtube“) 83

FUME DATA SAPIENS

100

Suru Records

Ponios ir ponai, tai įvyko. Mes turime pirmą pretendentą tapti Metų albumu ir visiškai nenuostabu, kad juo tapo Maksimilianas Opriška su savo naujuoju opusu, kuris suteikė ne tai, ko aš tikėjausi, o tai, ko man reikėjo. Naujasis „Fume“ ilgagrojis „Data Sapiens“ yra įstabaus dydžio darbas, kuris puikiai atspindi Maksimiliano nuostatą „go big or go home“. Ir šis albumas yra didelis: didelis savo ambicijomis, skambesiu ir nusiteikimu. Tiesiog viskuo. Palikęs šįsyk elektroniką nuošalyje, „Fume“ pasinaudojo minimalizmo tradicijomis ir nėrė į naujosios klasikos gelmes. Kartu su savimi drąsiai nerti pakviesdamas styginių duetą „20 Fingers Duo“ ir keletą vokalistų, muzikantas sukūrė masyvų albumą, kuriam dabar trūksta tik vieno dalyko: gyvo atlikimo, kuris suteiks maksimalią LP patirtį (galimybes galima pamatyti vaizdo klipe kūriniui „Ar“). Jau laukiu nesulaukiu, kai visa tai išgirsiu kokioje bažnyčioje tikriausiai su dar 20 klausytojų ir fiziškai pajusiu „Data Sapiens“. Nuo koncepcijos, pasakojančios apie žmogaus vystymąsi ir jo perspektyvas bei galimas modifikacijas ateityje iki konkretaus produkto, t.y. albumo, viskas čia yra, labai grubiai tariant, labai gerai. „Data Sapiens“ smogia, spaudžia, slegia, bet kartu neleidžia uždusti, palūžti ir sugriūti. Ir gal ir būtų galima kabinėtis, kad va vieną taktą aš girdėjau vienur, kiti sąskambiai girdėti kitur, ir apskritai tai primena garso takelį, tačiau visa tai neturi jokios prasmės: tokio visaverčio lietuviško darbo jau senokai neteko klausyti. Jį privaloma išgirsti, jis turi būti įrašytas mokyklų programoje, įvyks klaida, jeigu jis taps tik melomanų ir snobų coffee table albumu. Klausykit, klausykit ir darkart klausykit. Kol kas niekas šiemet geriau nesukūrė. Ar sukurs? Viliuosi, nors, nuoširdžiai ir tarp mūsų kalbant, abejoju.

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“, „Pakartot“)

TYLIOS NAKTYS THIS IS IT Self-released

Viskas, kas susiję su šiuo įrašu, skamba kaip gulbės giesmė. Pirmiausia, nebėra laidos, antra, koks pavadinimas, trečia... Gerai, gal trečio nėra, bet jau ir pirmi du argumentai skamba stipriai. Tačiau, jei tai yra „Tylių Naktų“ dueto, Gyčio Judžio ir Igno Klėjaus, pabaigos pradžia, tai kvailiai yra tie, kurie leido šiai nelaimei įvykti. „This Is It“ puikiai atspindi mano mintis, nes šis albumas – tikrai geras. Objektyviai kalbant, brandus, gilus, išpuoselėtas ir kantriai sudėliotas, o subjektyviai – tiesiog geras, nes kiekvienos perklausos metu aš stebiuosi, kaip, rodos, paprastos formuluotės gali turėti tiek daug turinio. Po link ambiento einančių Gyčio J „Venice“ ir bendrų „Nepažįstamųjų“ ima skambėti svajingas „Heavy Road“ techhouse, kuriam nieko pridėti nebereikia. Kaip ir kitiems kūriniams, kurie spinduliuoja atmosfera, atmosfera ir dar kartelį atmosfera, „Welcome“ skamba lyg kokia muzikinė spingsulė, kuri tuoj tuoj gali užgesti, „Four Years Ago“ – lyg prašoktų aikštelių prisiminimas, o „Time“ – kažkas arčiausiai energijos pliūpsnio. Galbūt kai kam „This Is It“ gali nuskambėti kaip labai lietuviškas darbas (na, mėgsta lietuviai truputį melancholišką, truputį tamsią, truputį taupią elektroniką), tačiau net ir be didelių stebuklų ilgagrojis skamba visavertiškai. Labai banalu, tačiau, taip, šis darbas, šis per keletą metų kurtų ir pagaliau vienoje vienoje atsidūrusių kūrinių popuri, skamba kaip tam tikro etapo pabaiga, kaip finalinis akordas, skirtas įprasminti prabėgusį laiką. Jeigu tikitės fanfarų, diskotekų ar dešrų, „Tylios Naktys“ – ne apie tai. Tai ramus darbas, kurio geriausia klausytis kur nors miške, tarp pušų, arba automobilyje, važiuojant tame pačiame miške tarp tų pačių pušų. Patys atlikėjai teigia, kad jau beveik turi naują albumą, todėl labai noriu tikėti, kad „This Is It“ išties yra tik „This is Temporary“.

100

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“, „Youtube“, „Pakartot“) 79

0°

kisielius

100

70 100

kefyras

absentas

spiritas

>> SKAITYKLA

Rašė Nerijus Cibulskas

César Aira

VIENAS KELIAUJANČIO DAILININKO GYVENIMO NUTIKIMAS Iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė. Rara, 2020 Laisvė rašyti, kai nesivadovauji niekieno nurodymais, netgi savo paties. Regis, kad vienas savičiausių šiandienių Argentinos rašytojų Césaris Aira turi šią išskirtinę privilegiją ir ja pasimėgaudamas naudojasi. Jau vien ką reiškia rašyti savo pamėgtoje kavinėje, prie puodelio rytinės kavos. Tai autorius, kuris su malonumu prisiperka keisto, elegantiško dizaino užrašų knygelių, per dieną rašymui paskiria ne daugiau kaip valandą ir primargina vos po vieną puslapį. Tačiau nepaliauja stulbinti savo produktyvumu. Šiandien tvirtinama, kad C.Aira jau yra parašęs daugiau nei 120 literatūrinių kūrinių. Tiesa, pats maratonininkas rašytojas prisipažįsta, kad tikslaus skaičiaus įvardyti negali.

klajojantis J.M.Rugendas it apsėstas eskizuoja spalvingą ir egzotišką, paslaptinga gamta ir nepažinumu užburiantį pasaulį, svajoja užfiksuoti bent vieną gaivališką siautėjančių indėnų antpuolį. Tačiau kraupus incidentas netikėtai supurto tiek išorinę, tiek vidinę dailininko realybę. Šis C.Airos romanas yra paradoksas. Tai tartum mažas, kuklus kambarys, į kurį įžengęs staiga suvoki, kad čia nevaržomai išsiplečia erdvios ir sudėtingai suprojektuotos menės. Kiek daugiau nei 100 puslapių knyga po savo viršeliais slepia intriguojantį, siurrealiai puošnų pasakojimą, o tirštos poetinės kalbos poskonis išlieka dar ilgai.

Tarp būrio Lietuvos leidyklų savo lizdą sukti nusprendęs, daug vilčių skaitytojams teikiantis paukštis „Rara“ visai neseniai į pasaulį paleido C.Airos romaną „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“. Tai nedidelės apimties, grakštaus kišeninio formato knyga, kurioje išmoningai trinama riba tarp biografijos ir fikcijos. Skaitant ją efektyvu tai, kad beveik nepajunti, kaip ramiu tonu dėstomi biografiniai ir istoriniai faktai pamažu perkeičiami į takią ir kartu klampią, šiltą Pietų upės srovę primenančią literatūrinę tikrovę. Kūrinyje atskleidžiamas vienas XIX a. vokiečių tapytojo, keliaujančio peizažininko Johano Morico Rugendo gyvenimo epizodas. Po mistiškas, sapniškas Lotynų Amerikos teritorijas

Amerikos moderniosios poezijos antologija MIESTŲ ATSIRADIMAS

Iš anglų kalbos vertė Laurynas Katkus. Kitos knygos, 2020

22 // © 37O

Didysis amerikiečių dainius Waltas Whitmanas yra pasakęs, kad, norint turėti puikių poetų, turi egzistuoti ir puiki auditorija. Regis, šie du komponentai tarpusavyje glaudžiai susiję ir kuris nors vienas neišvengiamai lemia kitą. Daugiakultūriškai erdvi ir turtinga Jungtinių Amerikos Valstijų aplinka nugludino ir suformavo daugybę unikalių poetinių balsų autorių, kurių kūryba iki šiol pasiekia pačius atokiausius pasaulio kampelius. Lietuva – ne išimtis, nors čia amerikietiškosios poezijos gerbėjų auditorija lepinama gana retai. Dažniau kultūrinėje spaudoje pasirodančiomis padrikomis vertimų publikacijomis nei atskirais, profesionaliai parengtais eilėraščių rinkiniais.

Todėl poeto, eseisto ir vertėjo Lauryno Katkaus išversta bei sudaryta solidi Amerikos moderniosios poezijos antologija „Miestų atsiradimas“ šiandien turėtų atrodyti kaip itin stropaus ir titaniško darbo rezultatas. Tačiau iš menkų atbalsių tiek viešojoje, tiek virtualiojoje erdvėje galėtum spręsti ir priešingai: šis reikšmingas rinkinys taip ir nesulaukė deramo dėmesio. Džiaugiuosi, kad praėjusio Poetinio Druskininkų rudens festivalio metu turėjau galimybę gyvai padėkoti Laurynui už šią, mano galva, mūsų literatūrinei kasdienybei reikšmingą antologiją. Joje lietuviškai prakalbinti dvylika JAV poetų, pristatomos lakoniškos jų biografijos ir eilėraščių komentarai. Skaitytojas turės galimybę perskaityti ne tik gerai žinomos tragiško likimo poetės Sylvios Plath, bet ir mažiau girdėtų autorių – Galway Kinnellio, Rebeccos Seiferle ar Samo Witto – eilėraščių. Svarbus ir paties vertėjo bei sudarytojo L.Katkaus žodis antologijos pabaigoje, kur jis fragmentiškai apžvelgia svarbiausias JAV poezijos figūras ir motyvuoja, kaip ir kodėl pasirinko išversti būtent šį dvyliktuką. Neslepiama, kad atrankai įtakos turėjo ir asmeninės simpatijos vieno ar kito poeto kūrybai. Taip antologija įgyja dar savitesnį, autentiškesnį koloritą. „Miestų atsiradimas“ siūlo užmegzti išskirtinę pažintį su puikiais, skirtingos rašymo stilistikos poetais. Ir, žinoma, visi turime progą pabūti jų puikia auditorija.

Michal Ajvaz

KITAS MIESTAS

Iš čekų kalbos vertė Vytas Dekšnys. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020 Prahos gyventojai žino: šiame žavingame mieste lengva pasiklysti. Jie taip pat patartų, kad retsykiais netgi naudinga nepaisyti vidinių kompasų ir į tikslą žingsniuoti gudraujant, atsitiktiniais gatvių ir gatvelių labirintais. Kaip žinoma, Prahos vaikštinėtojo figūra literatūroje turi gana senas tradicijas. Ji pasirodo jau XVII a. čekų pedagogo Jano Amoso Komenskio alegorijoje „Pasaulio labirintas“, probėgšmais šmėžuoja ir XX a. poezijos atstovų – Guillaume‘o Apollinaire‘o, Vítezslavo Nezvalio ir Vladimíro Holano kūryboje. Šie menininkai apgyvendino Čekijos sostinės tamsumas golemais, raganomis ir kitais paklaikusios vaizduotės sukurtais sutvėrimais. O čekų prozos Marku Polu vadinamas Michalas Ajvazas savo 1993 m. išleistame romane „Kitas miestas“ sukūrė visiškai naują gimtojo miesto mitinę geografiją ir, galima sakyti, pastatė alternatyvią Prahą. M.Ajvazo romano monumentalus, išgalvotas pasaulis konstruojamas laisvai klajojančios fantazijos, kurią vairuoja siurrealizmas, mokslinė fantastika ir magiškasis realizmas. Viena vertus, M.Ajvazas serviruoja įprastų komponentų postmodernizmo kokteilį. Kita vertus, atpažįstame mitą, archetipinę patirtį ir belaikes istorijas, ištrauktas iš kolektyvinės pasąmonės glūdumų. Tai beveik ideali literatūrinė simbiozė, tiesa? Romano veiksmas trileriškas, jis spragteli ir ima rutuliotis šuoliais, vos tik pagrindinis veikėjas antikvariate įsigyja knygą su nežinomos kalbos rašmenimis. Netrukus bevardis personažas suvokia, kad jo pažįstama sostinė egzistuoja parale-

liai su kitu miestu, o jame galioja, švelniai tariant, saviti dėsniai ir ritualai. Nuo tos akimirkos pagrindinis veikėjas karštligiškai pradeda ieškoti spragų, kaip į tą periferiją kuo dažniau prasmukti. Reikia pasakyti, kad M.Ajvazo personažai yra geriausi tuomet, kai pasakoja istorijas arba jų klausosi. Šiaip jie primena šaltus metalinius automatonus, kurie įsijungia, kai pasakotojas įeina į kambarį, ir vėl išsijungia, kai tik šis išeina. Visi veikėjai kalba vienodu balsu, o jų charakteriai paprastai yra plokštoki ir vienplaniai. „Kitas miestas“ dažnai apibūdinamas kaip fantastinis romanas, tačiau, pasak rašytojos ir vertėjos Lucy Duggan, tai labiau pasakojimas apie mūsų pačių tikrovę, sutrūkinėjusį ryšį su ja. Šis žaižaruojančios sąmonės sukurtas prozos kūrinys mums primena, kad mažiausiai aiškiai matome tai, kas yra geriausiai pažįstama.

Andrus Kivirähk

ŽMOGUS, MOKĖJĘS GYVAČIŲ KALBĄ

Iš estų kalbos vertė Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė. Aukso žuvys, 2020 Deja, bet visos žmonių gentys kažkada pasitinka savąjį saulėlydį. Gentainiai praranda kovoms pritaikytus iltinius dantis, pamiršta senovinę kalbą, kol galiausiai, apsiginklavę civilizacijos įbruktu pjautuvu, turi lenkti nugaras javų laukuose. Didingi mitai nustumiami į užmarštį, o savo geležinę valią primetantys svetimšaliai įsigali okupuotuose kraštuose. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad estų rašytojas Andrus Kivirähkas į skausmingus savo tautos istorijos virsmus žvelgia atlaidžiai ir netgi lengvabūdiškai, negailėdamas kartaus, tamsoko humoro užpilo. Visgi romanas „Žmogus, mokėjęs gyvačių

kalbą“ yra kur kas sudėtingesnės struktūros ir originalesnio sumanymo. Knyga gerokai universalesnė, joje atvaizduota ne vien viduramžių Estijos istorinė raida. Tikrai nesunkiai atrastume panašumų ir į mūsų pačių istorines slinktis. A.Kivirähko kūrinio centre – asmenybės tapsmą patiriantis Lėmetas, kurio gentainių liko tiek mažai, kad jų pastangų nebeužtenka pažadinti mitiškąjį tautos globėją Šiaurės Slibiną. Užkariautojai geležiuočiai (beje, labai žavus ir netikėtas kryžiuočių sinonimas), įpiršę savo papročius ir tikybą, jau valdo didžiąją dalį miškuose gyvenusios, bet į kaimus skubančios išsikelti Lėmeto genties atstovų. O Lėmetas – ne tik tas protingasis gentainis, kuris suvokia savo žmonių situacijos tragizmą. Jis ir paskutinis senosios gyvačių kalbos, kuria galima bendrauti su visais gyvais padarais, saugotojas. Skaitydamas A.Kivirähko knygą jautiesi taip, tarsi balansuotum tarp maginės fantastikos ir istorinio romano, tarp dramos ir komedijos, tarp Terry Pratchetto ir Neilo Gaimano. Vis dėlto tai sukuria unikalų ir nesupainiojamą šio prozininko stilių, estišką magiškojo realizmo versiją. „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“ – įsimintinas romanas apie nuožmų senojo ir naujojo pasaulių susidūrimą, kuris visuomet būna lemtingas tiek vienai, tiek kitai pusei.