370 Nr 101

2021 balandis #101

PASAKA APIE MERGAITĘ ANT STOGO – GJAN KULTŪRINIAI IR DVASINIAI URAGANAI MEKSIKE KAIP GYVENA LIETUVOS KINO TEATRAI? IŠVYSTI ROŽINĮ DRAMBLĮ

Alexandru Chițu nuotr.

BEIEŠKANT NAMŲ VILKAVIŠKYJE Muzikos autorė ir atlikėja GJAN

#101 NUMERIO BENDRADARBIAI:

ANARCHIJA AR HEDONIZMAS ŽIRMŪNUOSE?

0 0 0 0 0 0 0 0

T

urbūt visi girdėjote apie nelegalų studentų vakarėlį Vilniuje, kuris drąsiai galėtų pasiskolinti Kanuose įvertinto scenarijaus pagrindu pastatyto filmo „Anarchija Žirmūnuose“ pavadinimą, jeigu ne vienas „bet“. Tiesa, filmo ir vakarėlio scenarijai turi mažai ką bendro, išskyrus tai, kad abiejų veikėjai – jauni žmonės, kuriems būdinga nepaklusti visuomenės normoms, valdžios draudimams.

Dažnai jaunus žmones tas ėjimas prieš srovę sujungia ir jie tampa labai galinga, visa griaunančia jėga. Gerai, jeigu jaunimas protestuodamas siekia įgyvendinti svarbius ir kilnius tikslus – pavyzdžiui, nuversti diktatorių (prisiminkime demonstracijas Baltarusijoje), okupantų valdžią (Sąjūdžio mitingai) arba bent jau pakeisti netinkamus įstatymus (Lenkijos moterų protestai dėl abortus draudžiančio įstatymo).

Nelegalų vakarėlį Žirmūnuose sunku pavadinti protestu, tai tik savanaudžių hedonistų susiėjimas, nieko bendra neturintis su demokratija ar kitomis pamatinėmis vertybėmis. Bet, kaip visi puikiai žinome, nuo demokratijos iki anarchijos yra tik vienas žingsnis.

Ir vis dėlto net anarchistais šio nelegalaus vakarėlio dalyvių liežuvis nesiverčia vadinti, nors vadinamųjų antivakserių judėjimo atstovams, kurie veikiausiai taip pat save laiko anarchistais, toks įvardijimas labai patiktų.

Prieš devynerius metus kaip tik publikavome straipsnį apie anarchiją ir anarchistus. Štai ištrauka iš jo: „Nors dažnai vyrauja nuomonė, kad anarchistai yra juodais gobtuvais galvas dengiantys vandalai, paprastai jie tėra geros širdies ir didelės atjautos socialinei nelygybei žmogeliai. Jiems nepatinka valdžia ir hierarchija, todėl jie tiki utopija, kad kada nors ta valdžia su visu kapitalistiniu aparatu žlugs, o piliečiai jungsis į grupeles ir atstovaus vienas kitam tiesioginės demokratijos būdu. Kitaip tariant, įvyks revoliucija. Tie anarchistai yra baisiai nepatogūs piliečiai – niekada netylės, idealistiškai ieškos teisybės. Išsitrauks ruporą ir rėks, jeigu jaus, kad valdžia lipa ant kulnų, skanduos skanduotes už žmogaus teises ir teigs, kad visiems individams galima turėti tokias pačias galimybes.“ Tai tiek apie tikruosius anarchistus, o jais veikiausiai būtų galima pavadinti ir spektaklio „#Protestas“ veikėjus, išdrįsusius pasipriešinti utopinės Monaksijos valstybės principams. Šį spektaklį trumpai pristatėme kovo numeryje, tačiau negalėjome nereaguoti į tai, kad per Auksinių scenos kryžių apdovanojimus jis buvo įvardytas kaip sėkmingiausias pandemijai atsparaus teatro pavyzdys, todėl neatsispyrėme pagundai pakalbinti jo režisierių Žilviną Vingelį iš „Kosmos Theatre“. Interviu su juo rasite šiame balandžio mėnesio numeryje.

Taip pat šiame numeryje skaitykite pokalbį su dainininke ir muzikos autore Greta Jančyte-GJAN, kuri prisipažįsta iš naujo atradusi ir pamilusi lietuvių kalbą: „Kai

pabandai rašyti lietuvių kalba, atsiduri savo sultyse, ir viskas vyksta natūraliai. Nenoriu pasakyti, kad kažkuri kalba yra geresnė, bet kiekviena kultūra turi savo specifinę energiją ir ta energija atsiskleidžia kultūroje, kiekvienoje dienoje.“

DEIMANTĖ DEMENTAVIČIŪTĖ-STANKUVIENĖ TEATRO HEROJŲ STEBĖTOJA JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA DAIVA JUONYTĖ MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU LINA SIMUTYTĖ NERIMO TEMATIKOS SPECIALISTĖ IŠ „BLUNKANČIOS SOFOS“ JURGA TUMASONYTĖ GAUDO ISTORIJAS, KURIOS GALI PASIRODYTI ĮDOMIOS SMALSIEMS PROTAMS TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

SPAU D OS , RAD I JO IR TELEV IZ IJOS REM I M O FON D AS

Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2021“ skyrė 25 000 eurų

+

+ 37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #101, balandis, 2021 Reklaminiai straipsniai žymimi

Kita šio numerio herojė – grafikos dizainerė, fotografė, iliustratorė Inga Navickaitė-Drąsutė – šalia grafikos dizainerės darbų, meno leidiniams ir kitoms knygoms kuriamo dizaino užsiima dar keliomis labai įdomiomis veiklomis – kuria rankų darbo mažo tiražo leidinius ir rengia knygrišybos dirbtuves. Šiame numeryje kalbame ir apie sunkią kino teatrų padėtį, išskirtinės architektūros pavyzdžius Vilkaviškyje, tradiciškai pristatome naujus muzikos albumus ir knygas. Gero skaitymo ir iki susitikimo gegužę!

Jūsų „370“

NERIJUS CIBULSKAS NAUJAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

Viršelyje – muzikos autorė ir atlikėja GJAN. Alexandru Chițu nuotr.

Literatūrinio projekto „Blunkanti sofa“ dalyve tapusi žurnalistė, gonzo rašytoja, rašymo salono „Writest“ įkūrėja Miglė Galvonaitė interviu atvirai kalbėjo apie terapinio rašymo atradimus, bendrystės jausmą, redaguojamą būsimą knygą ir depresiją. „Kaip Winstonas Churchillis depresiją vadino savo juoduoju šunimi, taip ir mane ši bičiulė užkalbino toli gražu iki knygos pradėjimo momento. Tikroji depresija nėra tas pats, kas sezoninė depresija, kuri ateina rudeniop ir pasitraukia paukščiams grįžtant. Su depresija gyvenu nuo ankstyvos paauglystės – tam tikru metu išmokau ją neigti ir įtikinau save, kad esu tokia pati, kaip ir kiti, o tas išgyventas depresijos epizodas niekaip nesusijęs su nauja mano tapatybe“, – pasakoja ji.

Su vertėja, dainininke ir DJ Egle Naujokaityte-Muk rašytoja, mūsų bendraautorė Jurga Tumasonytė kalbėjosi apie gyvenimo Meksike ypatumus, laisvą menininkės ritmą, vakarėlius, feminizmą, mačizmą. „Matydama daug socialinės nelygybės ir aiškių jos priežasčių tapau gerokai politiškesnė, dėl vyraujančio mačizmo ėmiau labiau palaikyti feminizmą, apskritai viską vertinti ir priimti pasirinkimus, paremtus labiau socialiniais ir politiniais sumetimais“, – pasakoja penktus metus Meksikos sostinėje gyvenanti Eglė.

JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

+

+

» ZIR

PASAKA APIE MERGAITĘ ANT STOGO Rašė Toma Vidugirytė

Gerai žinoma Lietuvos popmuzikos atlikėja Greta Jančytė-GJAN buvo dar paauglė, kai 2012 m. „YouTube“ platformoje įkėlė savo pirmą vaizdo klipą kūriniui „Not Afraid“. To užteko, kad ant stogo stovinčios mergaitės kūryba būtų išgirsta ir sulauktų didžiulio dėmesio. Šio vaizdo klipo istoriją papasakos pati Greta, kaip ir tai, kad GJAN yra bendra jos bei Roko Jansono kūryba, ir būtų sunku įsivaizduoti kitaip. 2019 m. šis duetas nustebino lietuvių kalba parašytais kūriniais, o metų pabaigoje – ir antruoju albumu „Pasiduodu sau“. Greta atskleidžia, kad trečiajame GJAN albume taip pat skambės dainos lietuvių kalba.

I

4 // © 37O

– Savo muzikinį kelią pradėjai būdama paauglė pankroko grupėje „Second Riot“. Ankstyva ir tavo solo karjera, kai vienas pirmųjų tavo kūrinių „Not Afraid“ pasirodė „YouTube“ platformoje. Papasakok truputį daugiau apie tą pradžią...

– Man visą gyvenimą patiko roko pa­ grindas, alternatyvioji muzika – ma­ no šaknys, bet norėjau pabandyti kurti įvairesnę muziką. Dar būdama grupėje galvojau apie solinę karjerą, nes norė­ jau paįvairinti melodijas – garsas kar­ tais užsiloopina nuo tam tikro grojimo ar stilistikos. Tada susipažinau su Roku. Jis studijavo audiovizualinius menus, dieną prieš vaizdo klipo filma­ vimą buvo nusipirkęs kamerą ir tada trise, su jo draugu Andrėjumi, užlipo­ me ant daugiabučio stogo ir paban­ dėme filmuoti. Viskas vyko labai eks­ promtu ir padarėme vos kelis teikus, kuriuos sumontavome. Tada su Roku

-

jau buvome pradėję GJAN, bet tai bu­ vo labiau lyriškos dainos akustiškai su pianinu ar gitara, turėjome gal 2 000 ar 200 sekėjų feisbuke. Atsimenu, gal­ vojome, kad įkelsime tokį popsą ir vi­ si palaikins (juokiasi)... Bijojome, bet įkėlėme ir buvo toks boom... Apėmė keistos emo­ cijos. Atrodė, kad ne apie mane tai, o apie kažkokią mergaitę ant stogo. Bu­ vo labai sunku susitapatinti.

---■

– Tais 2012-aisiais buvai bene viena pirmųjų atlikėjų, sulaukusių tokio didelio dėmesio „YouTube“. Kaip manai, kiek ši platforma svarbi muzikos industrijoje?

Ar ji kažkuo pranašesnė už kitas?

– Muzikos industrijoje ir kitos platfor­ mos svarbios, bet būtent Lietuvoje vis dar dominuoja „YouTube“, kur yra mu­ zika ir vaizdas. Žinoma, „Spotify“ taip pat ateina į mūsų rinką, bet užsienyje joje visai kiti perklausų skaičiai. Šie da­

lykai labai pagal šalį, kultūrą ir rinką su­ sitvarkę. Mums „YouTube“ buvo tai, kas padėjo siekti karjeros (nemėgstu to žo­ džio), bet iš to mes dabar gyvename...

– Dauguma jaunų žmonių būtų pasidavę žvaigždžių ligai ar apsvaigę nuo dėmesio ir peržiūrų skaičių, o tu tarsi to išvengei...

– Per šiuos metus išsiaiškinau, kad la­ bai nemėgstu dėmesio. Gal todėl, kad šiaip nemėgstu atsakomybės, dėl dė­ mesio tam tikra atsakomybė atsiran­ da. GJAN kuriu ne vien aš, bet ir Rokas.

Jis labai daug prisideda ir ypač pačio­ je pradžioje daug techninių bei vady­ binių dalykų sprendė. Aš – tas veidas, į kurį mėto gražius arba blogus komen­ tarus, bet Rokas taip pat yra labai didelė GJAN dalis, todėl niekada nesijaučiau, kad turiu dėl ko keltis. Kaip tik dėmesys truputį numušinėjo norą kažką daryti.

Atrodė, kad dabar turi kurti žmonėms taip, kad jiems patiktų. Buvo momen­

tas, kai su Roku abu pametėme vienas kitą. Pradėjome kurti labiau dėl kitų, o ne dėl savęs, todėl labai daug dainų ne­ išleidome, bet grįžome ir dabar mėgau­ jamės viskuo, ką darome.

– Anksti tapai populiaria atlikėja, į koncertus surenkančia didžiules minias... Turėjai tokį tikslą? Kokių tikslų sau kėlei tada?

– Manau, yra skirtingi atlikėjų tipai.

Vieni yra labiau kuriantys, o kiti – performeriai ir jiems labiau norisi to dė­ mesio. Kuo toliau, tuo labiau supran­ tu, kad esu introvertė, ir tai atlikėjui yra didelis trūkumas. Man kai kurio­ se situacijose sunku socialiai logiškai priimti sprendimus, todėl to kratausi ir koncentruojuosi į kūrybą. Ji man – kaip tam tikrų emocijų, kurias patiriu per kažkieno kito arba savo išgyveni­ mus, arba išgirstu kažkieno istoriją ir išgyvenu ją savaip, dienoraštis.

S P AU DO S RADI J O JR, TELE V IZ IJOS RE M I MO FONDAS

– Išleidai du studijinius albumus – 2017 m. pasirodžiusį „Do it“ ir 2019 m. lietuvių kalba – „Pasiduodu sau“. Kaip tuos albumus matei juos išleisdama ir kaip tas požiūris keitėsi?

– Požiūris tikrai labai keitėsi. Pirmąjį „Do it“ albumą mes išleidome su gana didele rumunų kompanija. Jis buvo la­ bai jaunatviškas ir užsispyręs. Po keleto metų, kai jį išleidome, apėmė jausmas, kad kiek per vėlai, bet tai buvo tam ti­ kras mūsų kūrybos etapas. Vėliau, kai pabandėme kurti lietuvių kalba, at­ sirado branda. Temos ir tekstai abie­ juose albumuose labai skiriasi. Ma­ nau, kad jie turėjo būti išleisti tam, kad ateičiau iki šito taško ir galė­ čiau tobulėti.

-

– Esi truputį užsiminusi apie naują albumą. Galbūt jau gali kažką išduoti?

– Galiu išduoti, kad kitas albumas bus lietuvių kalba. Žadame ir anglų kalba išleisti dainų, bet dar tiksliai nežinome formato. Kažkada su Roku pagalvojo­ me, kad turime labai senų dainų, kurių idėjos ir melodijos mums patinka, bet norime su šiandienėmis ausimis, klau­ sa ir žiniomis perrašyti tas dainas. Gal demo albumą išleisime, bet labai savęs nespaudžiame.

Alexandru Chițu nuotr.

KAI PABAN­ DAI RAŠYTI LIETUVIŲ KAL­ BA, ATSIDU­ RI SAVO SUL­ TYSE IR VIS­ KAS VYKS­ TA NATŪRA­ LIAI. NENO­ RIU PASAKY­ TI, KAD KAŽ­ KURI KALBA YRA GERES­ NĖ, BET KIEK­ VIENA KULTŪ­ RA TURI SA­ VO SPECIFINĘ ENERGIJĄ IR TA ENERGIJA ATSISKLEIDŽIA KULTŪROJE, KIEKVIENOJE DIENOJE.

– O kokioje stadijoje dabar lietuvių kalba sukurtų dainų albumas?

– Turime dainą, kuriai jau bandėme filmuoti vizualizaciją, bet nepavyko, todėl ją į eterį leisime vėliau. Yra dar kelios dainos labai galutinio demo va­ rianto, kur reikėtų tik perrašyti voka­ lus... Manau, turime beveik visą albu­ mą. Reikėtų prisėsti ir užbaigti, bet tai yra sunkiausias darbas. Smagiau­ sia yra parašyti idėją, o visa kita – dar­ bas. Žinau, kad dainas reikia leisti. Pa­ galvojome, kad per daug jas taupome ir bus labai gaila, jei kažkas nutiks ir jos neišeis į eterį. Nusprendėme ma­ žiau galvoti apie vizualizacijas ir vaiz­ do klipų filmavimus, o susitelkti į kū­ rybą ir muziką.

– Kokios temos dabar vyrauja tavo kūriniuose?

– Visos dainos yra apie meilę, bet meilės išraiškos gali būti skirtingos, ir nebūtinai kitam žmogui. Tai ga­ li būti meilė sau arba hobiui, t.y. da­ lykui, kuris tau patinka, tik yra pato­ gu tai įvilkti į kitą asmenį, todėl sukuri personažą ir jį aprašai.

– Kada laukti pirmojo singlo?

– Tikėjomės jau būti išleidę, bet...

– „Not Afraid“ ir „Ruduo“ – tavo žinomiausi kūriniai. Kaip tu juos matai? Jie taip pat tavo mėgstamiausi?

Jautei, kad bus hitai?

– Gerbėjai, kurie stebi mūsų veiklą ir giliau žino kūrybą, mėgsta kitas dai­ nas, bet taip, tos „didžiosios“ dainos yra šios. Hitai – gal labiau Roko kom­ petencija, bet niekas nežino, kas yra hitas. Net šiandien, net pačios di­ džiausios kompanijos... Dažniausiai didžiosiose kompanijose, kai daina pradeda po truputį judėti, investuo­ jama į jos sklaidą, o Lietuvoje tiesiog leidžiame dainas. Visos lietuviškos dainos, kurias parašiau iki to momen­ to, yra išleistos. Lietuvių kalba parašy­ tas dainas ypač norisi paleisti, nes pradėjusi kurti lie­ tuvių kalba supratau, kad kalba yra dalis mano gyvenimo, mūsų kultū­ ros, ir ėmiau visai kitaip žvelgti į an­ glų kalba kuriamas dainas.

--

– Ne vienas autorius, tekstus rašęs anglų kalba ir pabandęs kurti dainas lietuvių kalba, prisipažįsta, kad įsimyli lietuvių kalbą, todėl paskui jau būna sunku rašyti angliškus tekstus.

– Mes labai skiriamės nuo Vakarų, nors ir bandome visokiais trendais ir stiliais vytis tą Vakarų kultūrą, kuri per technologijas pas mus ateina. Ta­ čiau mūsų šaknys yra visai kitokios nei vakariečių ir tai atsiskleidžia kalboje, žmonėse, jų elgesyje. Kai pabandai ra­ šyti lietuvių kalba, atsiduri savo sulty­ se ir viskas vyksta natūraliai. Nenoriu pasakyti, kad kažkuri kalba yra geres­ nė, bet kiekviena kultūra turi savo spe­ cifinę energiją ir ta energija atsisklei­ džia kultūroje, kiekvienoje dienoje.

Supratau, kad mes kalbame, atrodo­ me kitaip, bet tą vidinį pojūtį atradau tik tada, kai pradėjau kurti lietuviš­ kai, o iki to neturėjau nė vienos dainos lietuvių kalba...

– Dėl karantino atlikėjams labai sunku kažką planuoti. Ne vienam kūrėjui albumai ar vaizdo klipai nusitempia...

– Taip. Karantinas yra nepalankus laiko­ tarpis visiems atlikėjams. Pasijunti iš da­ lies nereikalingas, nes daugumai žmo­ nių muzika ir kūryba nėra prioritetas. Ji atsimenama, kai žmonės pavargsta nuo karantino ir vėl ieško atgaivos kūrybo­ je, gamtoje arba savo mintyse, kurias ir atveria muzika arba kita kūrybos šaka.

– Dabar daug kūrėjų leidžia singlus, o albumai tarsi praranda dalį savo svarbos, ir atlikėjai juos leidžia kaip kažkokio etapo užbaigimą... Ar tau svarbu išleisti naują albumą?

– Tai iš dalies ir yra etapo užbaigimas, bet Lietuvoje objektyviai geriau leisti dainas singlais. Žmonės turi labai ma­ žai laiko ir tam, kad perklausytų visą albumą, reikia sukurti kažką labai ste­ buklingo arba naują žanrą. O tų nau­

jų žanrų ir kardinaliai kitokios muzi­ kos jau nėra ir turbūt niekada nebus.

Tik atmainos.

– Perklausyti nuo pradžios iki pabaigos skatina albumų istorijos, kuriami konceptualūs albumai...

– Kai esi muzikantas ir būni muzikan­ tų arba melomanų rate, tau atrodo, kad visi klauso albumų, visi domisi, bet iš tikrųjų tokių žmonių – tik nedidelė da­ lis. Aišku, kiekvienas atsirenka ratą, ku­ riame nori būti, tačiau užsienyje įrašų kompanijose yra atskiri žmonės, atsa­ kingi tik už dainų sudėliojimą albume, kad jos pasakotų kokią nors istoriją. Al­ bumui „Pasiduodu sau“ mes labai ilgai dėliojome dainas, kad jų seka būtų lo­ giška. Naujos dainos nelabai tipiškos, manau jos susidėlios į tam tikrą story line’ą, kaip ir „Pasiduodu sau“, kas la­ bai svarbu melomanams. Kaip „Kin­ der“ siurprizas. Gauni dainas ir dar story line‘ą (juokiasi).

– Koks bus jūsų naujasis albumas? Minėjai, kad tarsi keisis skambesys, tos dainos bus kiek netipiškos...

– Kai žinai kiekvieną savo kūrybos smulkmeną, tau atrodo visiškai kitaip, o klausytojui gali taip ir nepasirodyti.

Albumas vietomis sunkesnis, gal labiau melancholiškas, vietomis absurdiškas...

Jis atspindės mano vidinį pasaulį, nori­ me išleisti šį albumą taip, kaip mums patinka. Kartais kūrėjai, kuriems paeina dainos, atranda modelį, kaip padaryti, kad daina vėl būtų sėkminga, ir pame­ ta tai, kodėl pradėjo kurti. Labai svarbu kūrėjui / atlikėjui išlaikyti tą primityvų kūrybinį vaiką savyje, kad būtų įdomu.

– Yra atlikėjų, kurie eksperimentuoja su melodija, garsu, tačiau išlaiko savo skambesį, ir yra tokių, kurie visiškai pasiduoda eksperimentams... Kiek tau svarbu eksperimentuoti su savo garsu?

– Kai buvau grupėje, man atsibo­ do tas pats soundas, norėjosi kažko naujo ir intuityviai to ieškojau. Pop­ kultūra tam yra labai tinkama, nes ga­ li daryti, ką nori, ir niekas už tai tavęs nebaus. Keisis kažkiek skambesys ir stilius, bet tai detalės, kur tik mums matosi pokytis, bet klausytojui gali būti sunkiau tai pastebėti. Kultūriš­ kai mes, lietuviai, esame jautrūs po­ kyčiams, bet man labai patinka keisti arba tuose pačiuose dalykuose išgirsti kažką naujo. Pavyzdžiui, pradėjau la­ bai mėgti gitaros skambesį ir supra­ tau, kad su šiuo instrumentu galima padaryti daug įvairių dalykų. Kartais nugrimztame į garsų ieškojimus ir mums labai smagu, užsikaifuojam ir tai yra tas mažas naivus vaikas, kuris pirmą kartą įsimylėjo muziką.

Beje, pati pradėjau po truputį mo­ kytis prodiusuoti. Labai noriu išmok­ ti parašyti melodiją ir bent jau apy­ tiksliai sumontuoti garsą, kad galėčiau ateiti su dainos idėja ir Rokui parodyti, kokio soundo noriu. Norisi stiliuje kaž­ ką naujo atrasti, ir savo balse, ir ritmi­ koje, ir žodžiuose... Visame kame. Kaip ir gyvenime... Gyveni ir galvoji, kad tik­ rai nieko ------ ---- --------- daugiau naujo nebesužino­ si, bet kokios nors naujos durys atsive­ ria ir supranti, kad visą gyvenimą gali mokytis kažko naujo.

-- -

– Ir supranti, kad nieko nežinai... (šypsosi) – Taip. Iš tikrųjų. Kuo toliau, tuo labiau supranti, kad nieko nežinai ir viskas ga­ li būti realu (šypsosi).

» ZIR

S P AUDOS , RADIJO IR TELEVIZI JO S REMIMO FON D AS

Rašė Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Tomo Tereko nuotr.

Internetinė (anti)utopija „#Protestas“ – pirmoji Lietuvoje internetinė premjera, įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi per šių metų apdovanojimus. Spektaklį pirmojo karantino metu kūrė vizualinio teatro krypčiai atstovaujantis „Kosmos Theatre“. Saulėtą šv.Velykų dieną per „Zoom“, kuriame vyksta ir „#Protesto“ veiksmas, susitikome su spektaklio režisieriumi Žilvinu Vingeliu nuoširdžiai pasikalbėti apie tai, ką reiškia kurti internetinį teatrą, vaidinant ir režisuojant iš namų.

PIRMASIS INTERNETINIS SPEKTAKLIS: TEATRAS VIRTUVĖJE, KURIOZIŠKI NETIKĖTUMAI IR AUKSINIS SCENOS KRYŽIUS P.S. 6 //

Kas nematėte „#Protesto“ ar matėte, bet primiršote, priminsiu, kad spektaklyje vaizduojama žmonijos ateities valstybė Monaksija, kurioje draudžiami jausmai, tačiau būrelis bendraminčių nusprendžia pasipriešinti emocijų slopinimui ir izoliacijai. Visas kūrybinis procesas vyko komandai komunikuojant nuotoliniu būdu, aktoriai tiesioginių transliacijų metu vaidino iš savo namų.

© 37O

„#Protesto“ kūrybinė komanda: režisierius Žilvinas Vingelis, prodiuseris Darius Vizbaras, dramaturgė Goda Simonaitytė, kompozitorius Andrius Šiurys, dailininkė Dovilė Gecaitė, vaizdo menininkas Kornelijus Jaroševičius, aktoriai Vilma Raubaitė, Šarūnas Banevičius, Gytis Laskovas, Deividas Breivė, Saulė Sakalauskaitė ir Kamilė Lebedytė.

– Kokios emocijos ir mintys gavus Auksinio scenos kryžiaus apdovanojimą?

– Ir smagu, ir keista. Kiek išvargina dė­ mesys, bet kartu ir smagu, nes labiau pajauti, kad kolegos mato tavo darbą, stebi, palaiko. Smagiausia dėl paties mūsų teatro, kad jis, toks jaunas, buvo pastebėtas, o pirmųjų metų kūryba to­ kiomis sudėtingomis sąlygomis – įver­ tinta. Be šio apdovanojimo, kompozi­ toriaus kategorijoje buvo nominuotas ir A.Šiurys bei jo muzika spektakliui „Kafka Insomnia“, todėl tai mums yra visų metų įvertinimas, o ne tik vieno darbo. Gali būti, kad gerų spektaklių yra trys kategorijos: vieni pataiko į lai­ ką, trendą ir aktualumą, o jų atvirumas esamajam laikui būna pastebėtas tea­ tro kritikų ir žiūrovų. Antra kategori­ ja – dažnai per šiuos apdovanojimus nepaminimi ir staigaus dėmesio į sa­ ve neatkreipę spektakliai, kurie tam­ pa ilgaamžiai ir, tik pažvelgus iš laiko perspektyvos, paaiškėja, kad šie darbai tapo esminiais savo laiko kūriniais. Tre­ čia kategorija, pati tragiškiausia, – tie­

siog genialūs, be galo keisti, saviti, inte­ lektualūs ir labai siaurai publikai skirti spektakliai, kurių dažnai nei komisija, nei žiūrovai neišskiria, juos užgožia ki­ ti ir jie greitai būna neberodomi. Taigi, „#Protestas“ pataikė į pirmą kategori­ ją. Keista buvo jį statyti online, su kūry­ bine komanda nesusitikus gyvai. Keista buvo ir gavus apdovanojimą švęsti taip pat ne kartu. Apdovanojimų renginio formatas, jo temos, šventimas atskirai, bendravimas su aktoriais bendrame chate vis dar vyko pagal paties spektak­ lio taisykles. Tai kiek ironiška.

– „#Protestas“ buvo sukurtas karantino metu tarsi iš nieko. Jūsų kūrybinė komanda neįtikėtinai greitai sureagavo į besikeičiančią situaciją, spektaklį kurdama „čia ir dabar“. Tačiau izoliacijoje įkalintų žmonių savijautą perteikėte itin gyvai, leidote pajusti pakankamai teatro dvasios, ko nebūtų galima pasakyti apie daugumą antrojo karantino internetinių spektaklių premjerų.

Kaip jums tai pavyko?

– Manau, čia buvo nemažai intuicijos, kuri neapgavo ir kuri sumažino norą įrodyti ego, truputį mus pastatė į vietą, leido prisitaikyti prie laiko. Kai kur netgi labai tiesiogiai. Kai prasidėjo ka­ rantinas, buvo intuicija, kad mes ja­ me gyvensime ilgai. Pirmasis „daryki­ te kažką“ pasakė mūsų teatro bičiulis, tiksliųjų mokslų pasaulio žmogus, Adomas. Tai buvo ženklas, kad nė­ ra ko laukti. Paskambinau dramatur­ gei G.Simonaitytei ir paprašiau kele­ to trumpų dramaturginių idėjų būtent internetiniam pokalbiui, reflektuojan­ čiam šį naują ir tuo metu gana drama­ tiškai traktuotą laiką. Taip pradedant iš toli, jungiant idėjas ir kuriant naujas ėmė gimti siužetas, kurį Goda pavertė pjese. Tai buvo itin greitas ir ambicin­ gas darbas bendraujant per atstumą, bet kartu ir neįpareigojantis, nes tuo metu nebuvo atitikmens ar net kalbų apie internetinį teatrą. Viskas vyko lyg aklomis, stebint, kur tai nuves. Visa dra­ maturgija buvo sukurta vos per kelias savaites, įsikvepiant iš visos krūvos an­

– Spektaklis gimė pirmojo karantino metu, kai teatras dar neegzistavo virtualiojoje erdvėje, tad kūrybinį procesą turėjo lydėti daugybė iššūkių. O gal vis dėlto internetinį teatrą kurti yra lengviau?

– Spektaklis pareikalavo daugiau psichologinių jėgų nei tra­ diciniame teatre. Teatre gali bendrauti, pasakyti pastabų, jausti kitą, o transliuodami iš namų viso to negalėjome pa­ tirti. Teatre gali išsikalbėti, galų gale kartu nueiti į rūkomąjį, ir įtampos nuslūgsta. O čia visos įtampos sumuojasi. Dieną prieš transliaciją repeticijos metu aktoriai visada pasikarto­ davo tekstą, nevaidinę keletą savaičių repetuodavome, ak­ toriai patys grimuodavosi, statė dekoracijas, Kalvarijų bute įsikurdavome transliacijos kabiną su penkiais ekranais. Gy­ venamąją erdvę paversti vaidybine atima dar daugiau laiko, nei repetuojant ir vaidinant teatre. Esu labai dėkingas akto­ riams, kad jie, kaip tik galėdami, išlaikė spektaklį gyvą.

Premjeros dienomis nuo ankstyvo ryto iki gilių išnaktų te­ ko dirbti kaip teatre: repeticija, interviu, vizualų peržiūrėji­ mas, renginio viešinimas, vėl – interviu, pasiruošimas atei­ nančiai repeticijai, vėl – repeticija, krūva techninių bandymų per kiekvieną laisvą minutę, vaizdo montažas, originalios muzikos kūrimas. Visiškai užimta diena, skirtingiausios pa­ tirtys ir žmonės, ir visa tai – prie to paties kompiuterio ma­ no balkonėlyje. Tai tikrai buvo ,,ten būti čia“. Jaudulys buvo toks pat, kaip prieš kiekvieną premjerą, jis nebuvo nė kiek ne mažesnis. Išėjo gana vykęs teatro simuliatorius su visomis emocijomis. Sukurti tam tikrą futuristinį Monaksijos pasau­ lį ir rasti būdą jį transliuoti užėmė nemažai laiko ir pastan­ gų, o viso to metu dar reikėjo nepamesti iš akių aktorių, re­ peticijų ir vaidmenų. Nemažai jėgų atėmė įvairūs techniniai nesklandumai ir stengimasis į juos neįtraukti ir taip besijau­ dinančių aktorių, kai kelios dienos iki premjeros vis dar bu­ vo neaišku, ar transliacija apskritai įvyks. Aktoriai manęs ne­ girdėjo ir nematė, kai vyko techninė repeticija, ir jie ne sykį buvo priversti laukti, kol viskas bus išspręsta. Jie nežinojo, ką mes darome, o mes nežinojome, ką daro jie. Reikėjo vie­ niems kitus labai suprasti ir susitaikyti su tuo, kad iki galo nežinome, ką darome. Tai buvo be galo keistas ir gan kom­ plikuotas procesas, bet aktorių ir kūrybinės komandos kan­ trybė lėmė, kad premjera įvyko.

– Tarp skirtingų spektaklio scenų yra naudojamos ir iš anksto nufilmuotos vaizdo projekcijos, kurios suteikia spektak­ liui papildomų reikšmių, leidžia žiūrovui susitelkti į savo paties karantininius pojūčius. Pavyzdžiui, iškrovos diena, kai privalantys slopinti emocijas personažai vieną dieną praleidžia visiškoje vienatvėje. Kaip nufilmavote šiuos vaizdus?

– Iškrovos diena personažams ir aktoriams buvo gana pa­ naši, nes jie buvo prašomi filmuoti tai, ką jie iš tiesų darė būtent tokią jiems skirtą dieną. Tai buvo aktorių namų dar­ bai, dauguma šių kadrų nufilmuoti naktį ir iš tiesų tapo iš­ krovos diena. Aktoriai buvo labai kūrybingi ir drąsūs šiuose vaizdo įrašuose. Jie išdrįso pažvelgti į savo personažus iki gelmių ir netgi tamsumų. Kai kuriais atvejais – labai tiksliai.

Panaudojome tik mažą dalį gautos medžiagos. Jie filmavo vieni kambaryje, vaidino vieni...

Savo namuose aktoriai turėjo susi­ kurti ir susistatyti scenografiją, susi­ dėlioti apšvietimą, nusigrimuoti. De­ zinfekuotus scenografijos daiktus scenografė D.Gecaitė aktoriams išve­ žiojo ir paliko prie durų, davė patari­ O SUNKIAU­ mų, kaip apipavidalinti erdvę, bet tai SIA BUVO SU­ jie turėjo padaryti patys. Kai kuriems labai pagelbėjo antrosios pusės, kurios LAUKTI GRĮŽ­ tapo grimuotojomis, kostiumininkė­ TAMOJO RY­ mis, apšvietėjais. Prieš metus dar daug ŠIO. JĮ TEKO nežinojome apie šį virusą, tad viską da­ KURTI DIRB­ rėme labai saugodamiesi. Tada galvo­ TINAI – IN­ jome, kad nuo vieno gyvo kontakto ga­ TERNETINĖ­ lime numirti.

JE SPEKTAK­ LIO POKAL­ BIŲ GRUPĖ­ JE SUSITA­ RĖME DALY­ TIS ŽIŪROVŲ KOMENTA­ RAIS, ASME­ NIŠKAI GAU­ TOMIS NUO­ MONĖMIS. TA TUŠTUMA PO SPEKTAKLIO, KAI ATRODO, KAD VAIDI­ NAI Į SIENĄ, SLĖGĖ.

naktį montuodavome, ruošdavomės. Nebuvo nė vienos vietos, kur buvo galima pasislėpti. Kornelijus vieną kartą pasakė: ,,Aš nebegaliu, visur vien ,,#Protestas“, kiekviena­ me kambaryje.“ Tai mus palaikė, prikėlė, neuždarė, bet ir įkalino, išsekino. Tai buvo labai įdomus procesas ir į nieką kitą mano gyvenime nepanašus.

O sunkiausia buvo sulaukti grįžtamojo ryšio. Jį teko kur­ ti dirbtinai – internetinėje spektaklio pokalbių grupėje su­ sitarėme dalytis žiūrovų komentarais, asmeniškai gautomis nuomonėmis. Ta tuštuma po spektaklio, kai atrodo, kad vai­ dinai į sieną, slėgė. Toje sienoje žūtbūt reikėjo pramušti lan­ gą – išgirsti nuomonių, reakcijų, komentarų, dalytis skaičiais ir peržiūromis. Ši nežinios emocija užkoduota ir pačioje dra­ maturgijoje. Paskutinėje scenoje Mokytojas sako: ,,Kiri, ar mus transliavo? Ar mus kas nors matė?“ Tai tapo retoriniu spektaklio prakeiksmu. Tai išgyvenant jokiais Auksiniais sce­ nos kryžiais tikrai nekvepėjo.

– Spektaklis buvo transliuojamas nemokamai, jį pamatė nemažai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje gyvenančių lietuvių.

Kokių sulaukėte žiūrovų reakcijų ir komentarų?

– Įvairiausių. Be galo daug gerų, be galo juokingų blogų. Tų, kurie tiesiog internete ne ten pateko. Taip pat – konstrukty­ vios kritikos, kai apie ,,#Protestą“ buvo sakoma, kad tai nė­ ra teatras. Gal ir nėra, bet tuo metu juk teatrai apskritai ne­ dirbo. Mes pasiryžome pabandyti sukurti teatro tiek, kiek tokiems, kaip mes, ir tokiomis sąlygomis, kuriomis tuo me­ tu gyvenome, buvo įmanoma. Su gyvu teatru tikrai niekada nekariavome ir nekonkuravome. Visi esame teatro žmonės.

O kalbant apie tuos juokinguosius bloguosius komenta­ rus, tai aš nemažai jų esu išsaugojęs. Įdomiausi, kai transliaci­ ja buvo retransliuojama didžiųjų Lietuvos portalų. Ten rinko­ si elitinė komentatorių publika, kuri mane tiesiog sužavėjo.

Keliais jų galiu pasidalyti. Spektaklyje veikia dirbtinio inte­ lekto Kiri personažas, kurį vaidina puiki aktorė V.Raubaitė ir ne kartą po transliacijos kažkas paklausdavo, ar Kiri vaidina Inga Valinskienė. Galbūt taip pasirodė dėl balso panašumo?

O gal Vilma vaidino Kiri kaip I.Valinskienę? Reikės paklaus­ ti. Taip pat stebino komentarų kontrastai: „puikus vaidini­ mas, jaučiuosi kaip teatre, pirmą kartą po tiek laiko“, „labai ačiū aktoriams“, ir čia pat; „tokio briedo nesu mačiusi“, ,,psichams į psichūškę“ arba „ar Laisvės partija jus užsakė ir tur­ būt užmokėjo ne pinigais, o žolyte?“. Teatre tokių komen­ tarų niekada neišgirsi, ir tai skaityti buvo tiesiog nuostabu.

– Spektaklio tiesioginių transliacijų įvyko beveik 20. Kiekvieną kartą aktoriai vaidino su tokiu pat dideliu įsijautimu. Bent jau taip atrodė žvelgiant iš šalies. O kaip buvo iš tiesų? Kaip juos ir tave, kaip režisierių, veikė šis gana sunkus darbo procesas, jums dirbant namuose ir nematant nei vieniems kitų, nei žiūrovų?

– Kadangi buvo vaidinama iš namų, buvo tokių situacijų, kad vienu me­ tu virtuvėje vyko vaidinimas, o kitoje kompiuterio ekrano pusėje namiškiai gamino valgyti. Kiti namiškiai, girdė­ dami vaidinimą iš kito kambario, jau žinojo, ar spektaklis einasi geriau, ar prasčiau, kada galima šmurkštelėti į tualetą, o kada geriau pakentėti. Bu­ vo įvairių situacijų. Aš pats tuo metu gyvenau su Kornelijumi – transliaci­ jos režisieriumi ir projekcijų auto­ riumi. Tuo metu vien tik tuo ir gyve­ nome. Visą dieną repetuodavome, o

Režisierius Žilvinas Vingelis

– Galbūt patyrėte kažkokių kuriozinių situacijų spektaklio transliacijų metu – juk interneto erdvėje visada gali nutikti bet kas? Ar nesutrukdė įvairios gyvenimiškos aplinkybės?

Pavyzdžiui, koks dėmesio išsiilgęs katinas?

– Taip, buvo tokių situacijų. Kiek žinau, vienos transliaci­ jos metu vienos aktorės vaikinas grįžo namo, bet negalė­ jo įeiti ir, nenorėdamas triukšmauti, visą tą laiką prasėdė­ jo laiptinėje prie durų. Buvo ir katinų, užklydusių į „sceną“.

Yra ir maistą per „Wolt“ pristatę viduryje spektaklio. Spek­ taklio pabaigoje aktoriai eina vaidinti į lauką, tam reikia persijungti iš Wi-Fi į mobilųjį internetą, ir kartais nepa­ vykdavo prisijungti. Arba vieną sykį kelios minutės prieš spektaklį Windows pradėjo apdate‘intis. Ir tą kartą vėla­ vome pradėti spektaklį. Buvo ir bandymų vaidinti atosto­ gaujant Palangoje, ir nusilenkimų iš automobilio, skubant į parduotuvę. Buvo visko.

Kitas svarbus dalykas – atrodo, kad internete niekas nie­ ko nematys, kad tai ne teatras, bet yra priešingai – čia ma­ tyti viskas. Nuovargis, pasiruošimas, savijauta. Scenoje dar gali kažkiek pasislėpti, nes yra apšvietimas, partneriai, atstu­ mas, o čia pusantros valandos yra filmuojamas vien tavo vei­ das. Tiesiog neįmanoma pasislėpti. Aktoriai iki galo išban­ dė šį formatą, tikrinosi, kiek šiame žanre galima sau leisti: ar taip geriau vaidinti, ar prasčiau, ar čia tas matyti, ar nematy­ ti. Paaiškėjo, kad tai gana sudėtingas žanras ir reikalauja ne­ mažos disciplinos.

Tomo Kaunecko nuotr.

tiutopijų ir utopijų klasikos, filmų ir mūsų pačių dabartinės situacijos, bandant dirbti vien internetu. Iki šiol manau, kad spektaklis būtent dėl formos ir turinio konkretumo, aišku­ mo bei atpažįstamumo ir sulaukė sėkmės. Jei būtų buvę dau­ giau laiko, būtume jį suabstraktinę, sukomplikavę. Mane visą procesą lydėjo nerimas, ar ne per tiesiogiai viską vaizduoja­ me, bet intuicija ramino ir sakė, kad būtent to ir reikia. Go­ dos konkretumas išėjo į naudą. Štai – žmonės uždaryti, kaip ir mes. Tai ir privalome vaizduoti. Intuityviai jaučiau, kad fragmentiškame ir vizualiajame interneto pasaulyje kaip tik išsiskirs ir įtrauks būtent tradicinį teatrą imituojantis vienos stilistikos spektaklis su linijiniu siužetu, tarpsceniniais skir­ tukais, pateisinta vietos aplinkybe. Nors tai absoliučiai ne­ sutapo su mūsų naujojo teatro ambicija kurti koliažiškus, vi­ zualius, abstrakčius spektaklius...

Bet įtraukti visus teatro komponentus į internetinį veiks­ mą nebuvo lengva. Be galo daug eksperimentavome tech­ nologiškai. Tai nebuvo vien zoomas ar zoomo teatras – pa­ naudojome daug įvairios programinės įrangos. Gal šešių programų kokteilį. Visa ta technologinė maišatis ir sukū­ rė spektaklio tikrumo įspūdį. Išsikėlėme tikslus – sukur­ ti įprasto teatro atmosferą su atėjimu į teatrą ir spektaklio laukimu, kalbėti aiškiai ir apie šiandieną, ir kad viskas vyktų gyvai (aktoriai vaidina gyvai, muzika komponuojama gyvai, projekcijos jungiamos gyvai).

Norėjome pažaisti teatrą ir šis žaidimas įsibėgėjo. Ilgai­ niui paaiškėjo, kad spektaklis savyje talpina daug sociali­ nės tikrovės ir pasauliniai įvykiai tai natūraliai išryškino.

Mes stebėjome tai ir leidome spektakliui būti tokiam, koks jis nori, – spektaklyje atsirado sąsajų su Baltarusijoje ir Ru­ sijoje vykstančiais įvykiais, „SpaceX“ paleidimu į kosmosą ir t.t. Spektaklis netgi tapo politinių protesto akcijų dali­ mi. Kas man pačiam labiausiai patinka šiame spektakly­ je? Tai, kad jame yra tyrų, gerų žmonių (kaip personažų).

Dažnai teatre veikia dviveidžiai, keistuoliai, bepročiai. Vie­ ną iš personažų vaidinantis aktorius D.Breivė yra pasakęs, kad tokio gero ir naivaus žmogaus, kaip jo personažas Mi­ las, jis nėra vaidinęs.

– Ar dar bus galima pamatyti spektaklio tiesioginę transliaciją?

– Taip, dar rodysime, tik šiuo metu sunku pasakyti, kada ir kaip. Atgaivinsime ,,#Protestą“ turėdami idėją, kodėl ir kam rodome. Neberodysime jo nuolat. Tai taps proginiu spektak­ liu. Pasibaigus visoms pandemijos grėsmėms, o kartu ir šio spektaklio aktualumui, planuojame jį nuimti su gyva insta­ liacija, nesaugiais atstumais, plačiais ekranais viešose erdvė­ se, garso įranga, gyva muzika, – su visais renginiams įprastais dalykais, kurių dabar negalime patirti. Toks didelis renginys aiškiai žymėtų, kad ,,#Protesto“ nebereikia ir galime judė­ ti toliau. Kol jo suorganizuoti negalėsime – tol spektaklis gyvens. Siūlau sekti „Kosmos Theatre“ veiklą socialiniuo­ se tinkluose „Facebook“, „Instagram“ ir interneto puslapyje www.kosmostheatre.com.

>> TEBŪNIE ŠVIESA

Rašė Jorė Janavičiūtė

Kino teatrai Lietuvoje praeitais metais buvo vis uždaromi ir atidaromi. Jie neveikė nuo kovo vidurio iki birželio, o vėliau vėl buvo priversti užverti savo duris lapkričio pradžioje ir tokia situacija tęsiasi iki dabar. Nusprendėme paklausti Lietuvos pagrindinių kino centrų didžiuosiuose miestuose atstovų, kaip jiems sekasi ir kaip jie gyvena kartu su pandemija.

Pasirodo, vieni ramiai laukia, kiti atveria virtualiąsias kino sales. Supratome, kad pandemija pamažu keičia kino industrijos veikimo principus ir kino žiūrėjimo įpročius. O kaip – skaitykite.

•=-I I I I I

K

KAIP GYVENA LIETUVOS KINO TEATRAI?

auno kino centro „Romuva“ kultūrinės veiklos organizatorė Indrė Mikelaitytė kartu su kolegomis labai tikisi, kad, šylant orui, sergamumas mažės ir jie galės pradėti bent lauko kino seansus, o nuo rudens galės atverti ir kino salių duris. „Šį pavasarį atidaryti sales žiūrovams nesitikime. Iki šiol optimistinis scenarijus nepasitvirtino, tačiau stengiamės šviesiai žvelgti į ateitį, planuojame veiklas ir įvairius projektus“, – kalba ji. Tačiau pripažįsta, kad šiuo metu situacija yra liūdna: „Daug visko planuojame ir tuos planus vis keliame tolyn. Valstybiniu mastu neieškoma alternatyvių sprendimų bent iš dalies leisti veikti. Stengiamės prisitaikyti ir galvoti apie alternatyvas, kaip galėtume persiorientuoti, tačiau kol kas galiojantys griežti ribojimai draudžia visas fizines veiklas.“

8 // © 37O

Kino teatrų „Pasaka“, taip pat ir praeitais metais Vilniaus Paupio rajone naujo atidaryto ir netrukus vėl užverti duris turėjusio „Pasakos“ kino teatro, direktorė Andrė Balžekienė teigia norinti, kad būtų galima ką nors prognozuoti, tačiau realybė tokia, jog jie, kaip kino teatras, jaučiasi nieko nežiną apie ateitį: „Kaip yra galimybių veikti po poros mėnesių, lygiai taip pat yra galimybių neveikti iki rudens. Tas neapibrėžtumas sekina visapusiškai: ir finansiškai, ir psichologiškai, net nežinai, ką iš tikrųjų planuoti.“ Tiek A.Balžekienė, tiek „Forum Cinemas“ Lietuvos filialo vadovas Ginta-

ras Plytnikas sutinka, kad didžiausia problema yra kiekvieną mėnesį patiriamos fiksuotos išlaidos dėl kino teatrų išlaikymo. „Nors esame dėkingi nuomotojams, kad padarė nuolaidų nuomai, tačiau, jau penkis mėnesius neveikiant kino teatrams ir ateityje tvyrant nežiniai, sunku pasakyti, kiek išsilaikysime. Jei tik galėtume žinoti, kad veiksime po poros ar penkių mėnesių, galėtume galvoti apie skolinimąsi ar kitus taupymo būdus, bet realybė tokia, kad niekas negali pasakyti, kada tiksliai kino teatrai atsidarys. Aš labai tikiuosi, kad atsilaikysime. Ir kai atsidarysime, žiūrovai pas mus grįš“, – teigia „Pasakos“ direktorė.

Panevėžio kino centro „Garsas“, kuris, pradėjus griauti senąjį jo pastatą, persikėlė į naujus namus Margaritos Rimkevičaitės profesinio rengimo centre Klaipėdos gatvėje, direktorė Genė Pučinskienė pasakoja, kad karantino laikotarpį jie išnaudoja dviem kino salėms įrengti ir tikisi, kad galės žiūrovus ten pakviesti vasarą. „Iššūkių daug, tačiau esame susitelkę ir siekiame geriausių techninių kino standartų naujose erdvėse. Visa turėta kino įranga bus panaudota naujose salėse, o trūkstamą perkame. Interjero detales dėliojame taip, kad būtume atpažįs-

tami kaip kino centras „Garsas“ iš Respublikos gatvės. Išgyventi padeda pernai iš valstybės gauta dotacija už prastovas, tikimės ją gauti ir šiemet. „Garsas“ yra biudžetinė įstaiga, todėl mums šiek tiek lengviau įveikti šį visuotinį sąstingį“, – kalba direktorė.

Pasak G.Plytniko, kino teatrai gyvena iš santaupų, atidėjimų ir lūkesčių, kad paramos vis dėlto sulauks. Jo nuomone, atsigavimas bus ilgas ir sunkus. „Skalvijos“ kino centro direktorės Vilmos Levickaitės nuomone, pirmojo karantino metu buvo galima nujausti jo pabaigą. Dabar ji jaučia daug neapibrėžtumo – labai sunku prognozuoti, kada kino teatrams bus leista atsidaryti. „Pati epidemiologinė situacija labai neapibrėžta ir kintanti. Nors dabar valstybės institucijos daug atviresnės diskusijoms. Su Kino rodytojų asociacija esame paruošę saugaus atsidarymo gaires, tiesiogiai bendraujame su ministerijomis“, – pastebi ji.

V.Levickaitė mano, kad kino teatrų situacija neišskirtinė, kalbant apie visą kultūros sektorių: „O kas bus su teat­ rais ar koncertus organizuojančiomis organizacijomis? Valstybė vis tiek galvos, kaip kompensuoti išlaidas, padėti. Vis dėlto ekonominis nuosmukis mūsų srityje tikrai bus. Tai turbūt atsilieps programoms, paslaugų kiekybei ir kokybei – kino teatrų repertuarams.

Jie bus kuklesni. Manau, kad pradžio-

je, kai atsidarysime, nebus kalbos apie kokybinį proveržį. Iki kol pavyks atsigauti.“

VISŲ PIRMA TURIME KO­ VOTI SU NE­ LEGALAUS TU­ RINIO ŽIŪRĖ­ JIMU IR PIRA­ TAVIMU. UŽ­ TIKRINĘ TEISI­ NIUS ASPEK­ TUS, SAUGO­ DAMI FILMUS NUO PIRATA­ VIMO, MES SUKURSIME DIDESNĮ PASI­ RINKIMĄ ŽIŪ­ ROVAMS IR JIE JAU SPRĘS – EITI Į KINO TE­ ATRĄ, O GAL LIKTI NAMIE, O GAL ŽIŪRĖ­ TI FILMĄ TELE­ FONE.

Kaip pasakoja pašnekovė, etapas po pandemijos bus sunkiausias. „Skalvijos“ situacija kiek kitokia nei kitų kino teatrų: „Mes esame savivaldybės įstaiga ir gauname kasmetę dotaciją, kuri įprastu laikotarpiu sudaro iki 15 proc. mūsų metinio biudžeto, bet dabar ji tapo ypač reikšminga ir kartu su pagalba iš Užimtumo tarnybos leidžia mums subalansuoti finansus. Išeiti iš karantino bus sunkiausia, nes valstybės pagalbos nebebus, o reikės atsidaryti, atšaukti žmones iš prastovų, atkurti visas darbo apimtis ir kaštus, o tiek pajamų, kiek buvo prieš krizę, nebus, todėl prasidės nuostolingas etapas ir neaišku, kiek jis truks.“ „Labiausiai nukenčia repertuarinio kino rodymas. Kad jis atsigautų, reikės, jog daug veiksnių sukristų teigiamai: būtų naujų filmų, suvaldyta epidemiologinė situacija, kad žmonės nebijotų lankytis, jaustųsi saugūs. Viena vertus, šiuo metu nuolat stebime skaičius ir galvojame, kada bus galima planuoti repertuarą. Antra vertus, suvokiame, kad to greitai nebus, kad ši situacija darosi permanentinė. Koncentruojamės ties veiklomis, kurias galime vykdyti, – tai virtualiosios „Skalvijos“ salės programa ir edukacija per nuotolį“, – apibendrina V.Levickaitė.

UŽSIENIO PATIRTYS „Forum Cinemas“ Lietuvos filialo vadovas G.Plytnikas laikosi griežtos nuomonės. Jis teigia, kad kino teatrai Lietuvoje galėjo veikti net juodžiausiu periodu, nes daugybė tarptautinių, epidemiologinių studijų tyrimais ir faktais įrodė, kad kino salė – viena saugiausių viešų vietų. „Tyrimų metodologija remiasi patalpos tūriu, atstumu tarp žmonių ir ventiliacija. Kino teatrų atveju tai reiškia, kad žiūrovai ramiai sėdi šachmatine tvarka, nėra kontakto su scenos artistais, salės kubatūra labai didelė, o ventiliacija – vidutiniškai 20 kub. m per valandą

Pauliaus Peleckio / Fotobanko nuotr.

Gedimino Savickio / Fotobanko nuotr.

SPAUDOS , RADIJO IR TELEV IZIJOS REM I MO FON DAS

Jis vardija, kad net esant didžiausiems ligos atvejų skaičiams kino teatrai, žinoma, su ribojimais skirtingais laikotarpiais veikė tokiose valstybėse kaip Suomija, Švedija, Norvegija, Japonija, Kanada, JAV, Ispanija, Pietų Korėja, Kinija, Estija, iš dalies Lenkijoje.

G.Plytnikas tikisi, kad valstybės institucijos išgirs kino teatrų argumentus ir leis jiems veikti arba suteiks atitinkamą pagalbą – kino teatrai per metus jau neteko 90 proc. apyvartos.

Pasak Kauno kino centro „Romuva“ kultūrinės veiklos organizatorės I.Mikelaitytės, neseniai vykusioje Europos kino teatrus jungiančio tinklo konferencijoje buvo nemažai diskusijų apie situaciją įvairiose šalyse, tad Europoje daugelis gyvena panašiai. Tiesa, kai kuriose šalyse jau gali veikti lauko kinas.

VIRTUALIOSIOS KINO SALĖS – RYŠIO SU ŽIŪROVU PALAIKYMO PRIEMONĖ Kol laukiame, kad ir pas mus oras atšils tiek, kad galėsime žiūrėti kiną lauke ar bent jau savo automobiliuose, mėgaujamės kinu virtualiai. Čia persikėlė dalis kino teatrų, tačiau ne visi. „Skalvijos“ kino centro direktorė V.Levickaitė pasakoja, kad jų kino teatro virtualioji salė pradėjo veikti rugpjūčio pabaigoje. „Ji pranoko mūsų lūkesčius. Kai mes ją planavome ir reikėjo apsibrėžti tikslus, buvome numatę labai kuklius skaičius. Per sausį ir vasarį peržiūrų skaičius smarkiai išaugo. Aišku, įsibėgėti užtruko, nes,

įsivaizduoju, „Skalvijos“ žiūrovams tai, kad persikėlėme į internetą, buvo labai netikėta ir pradėti formuoti naujus įpročius buvo nelengva. Mums labiausiai padėjo naujas aktualus turinys. Pradėjome nuo to, kad rodėme filmus, kurie buvo rodyti kino teatruose įvairiais laikotarpiais. Vėliau, sausio mėnesį, rodėme Vilniaus tarptautinių trumpųjų filmų festivalio filmus, tai buvo labai sėkmingas bendradarbiavimas, nustebinome vieni kitus. Mūsų virtualiosios salės lankomumas išaugo penkis kartus. Aišku, žiūrovų daugiau tomis dienomis, kai turime pasiūlyti kažką ypatingo. Per Kalėdas labai sėkmingai rodėme klasikinį Franko Capros filmą „Tas nuostabus gyvenimas“. Pusantro mėnesio rodėme Nagiso Oshimos „Jausmų imperiją“. Tokie filmai labai pritraukia, bet, deja, neįmanoma kiekvienąkart rinktis tokį turinį – per brangu. Gerai sekėsi ir su prancūzų kino festivaliu „Žiemos ekranai“, nors pas mus buvo rodomi tik du jo filmai, bet irgi buvo gana neblogai žiūrimi. Tuomet įsitikinome, kad žmonės nori virtualiai žiūrėti naujus filmus arba niekur kitur neprieinamą klasiką“, – savo patirtimi dalijasi ji. „Mes savo virtualiosios salės turinį formuojame tokiu pat principu kaip ir „Skalvijos“ repertuarą. Norime, kad ten būtų ir išliekamąją vertę turinčių, ir festivalių filmų, ir klasikos, ir naujų filmų. Tačiau platintojai neleidžia naujų filmų į VOD, laukia, kada galės veikti kino teatrai. Iš kino teatro perspektyvos, mes turime VOD ne dėl to, kad mums finansiškai tai apsimoka. Tai labiau ryšio palaikymo su žiūrovais būdas. Noras ką nors nuveikti, realizuoti save. Bet platintojų motyvacija dažniausiai grįsta finansiniu aspektu, reikėtų daug ir kantriai dirbti bei nemažai investuoti, kad virtualiojoje erdvėje filmų būtų žiūrima pakankamai ir industrija iš to uždirbtų“, – kalba V.Levickaitė.

Tačiau tiek „Skalvijos“, tiek kitų kino teatrų, turinčių VOD, vadovai sutinka, kad jiems labiausiai trukdo piratavimas, pagal jį pirmaujame ES.

►

Vytenio Jurevičiaus / Fotobanko nuotr.

vienam asmeniui. Oras nerekuperuojamas, jis pakeičiamas visiškai nauju kas 20 min., jeigu salė pilna. Esant pusei salės, oro srautas dvigubėja.

Neužfiksuota nė vieno patvirtinto užkrato plitimo kino teatre visame pasaulyje“, – kalba jis.

>> TEBŪNIE ŠVIESA

SPAUDOS, RADIJO I R TELEV IZIJOS REM I MO FON DAS

„Be abejo, namų kino platformos išgyvena pakilimo laikus, mūsų platformai taip pat sekasi neblogai, tačiau apie tai, kad ji galėtų padengti kino teatro netekimus, dar toli gražu negalime kalbėti, – dalijasi kino teatro „Pasaka“ ir namų kino platformos internete „Žmonės Cinema“ vadovė A.Balžekienė. – Mūsų platforma – santykinai nedidelė, jos finansiškai neremia didelės telekomunikacijos bendrovės ar televizijos, mums augti yra sunkiau. Ir nors turime partnerį – žurnalą „Žmonės“, kurio pavadinimas yra mūsų platformos pavadinime ir kuris prisideda prie platformos vystymo bei reklamos, tačiau spauda taip pat išgyvena ne lengviausius laikus ir pati ieško būdų išlikti.“ Jos nuomone, jaučiasi žiūrovų internetinis nuovargis (online fatigue): „Pavargome nuo dar vieno festivalio ar premjeros internete, nebenorime žiūrėti į ekraną laisvalaikiu, kai ir taip visą dieną į jį žiūrime. Mūsų platformoje labiausiai žiūrimi kruopščiai atrinkti filmai. Ir dėl riboto turimo biudžeto, ir dėl mūsų pačių požiūrio kiekvienas serialas turi būti kažkuo ypatingas. „Normalūs žmonės“ pagal Sally Rooney bestselerį, „Oskarui“ nominuotos režisierės Nanette Burstein dokumentika apie Hillary Clinton, aukštos kinematografinės kokybės belgų serialas „Raudoni žibintai“ – visi jie pateko pas mus neatsitiktinai, ne norint užpilti turiniu žiūrovų akis, o pasveriant visus už ir prieš.“ A.Balžekienė pastebi, kad galbūt dabar su platintojais susitarti kiek lengviau nei pandemijos pradžioje, mat jie prikaupė filmų ir visi jie tikrai netilps į kino teatrus.

KINO SALĖS MAGIJA KURIA BENDRUOMENĖS JAUSMĄ, O ĖJIMAS Į FIZINĮ KINO TEATRĄ KURIA RYŠĮ SU KULTŪRA BEI STI­ PRESNES EMOCIJAS NEI FILMO ŽIŪRĖJIMAS NAMIE.

Panevėžio kino centras „Garsas“ taip pat visai neseniai, kovo mėnesį, atidarė savo virtualiąją kino salę. Jiems tai taip pat vienintelis būdas palaikyti ryšį su savo žiūrovais. „Kurdami virtualiąją kino salę pirmiausia galvojome apie savo žiūrovus, kurie buvo įpratę prie mūsų kino rubrikų, pagal kurias ir rinkdavosi filmus. Filmų okeane išties sunku pasirinkti geriausią filmą, norime rekomendacijų. Mūsų VOD „Kinas namuose“ – specialiai atrinkti geriausi Europos ir visame pasaulyje pripažinti filmai, tai specialios programos, „Garso“ platinami, autoriniai ar kino klasikos filmai.

Repertuaras atnaujinamas periodiškai.

Pirmosiomis savaitėmis jau sulaukėme žiūrovų, todėl manome, kad šis projektas pasiteisins“, – pasakoja Panevėžio kino centro direktorė G.Pučinskienė. „Romuva“ ir „Forum Cinemas“ nusprendė neturėti VOD platformų. „Matydami savo kolegų patirtį, nusprendėme, kad VOD nepasiteisina ir neturi savo auditorijos. Žmonės mūsų kino centre lankosi dėl jame esančios dvasios. Internetinės filmų transliacijos nėra mūsų pagrindinės vizijos dalis. Kino salės magija kuria bendruomenės jausmą, o ėjimas į fizinį kino teatrą kuria ryšį su kultūra ir stipresnes emocijas nei filmo žiūrėjimas namie. Jau esančios platformos negali pasigirti dideliais lankytojų skaičiais, todėl dar viena papildoma platforma tik sudarys darbo imitavimo įspūdį“, – kitokios nuomonės laikosi Kauno kino centro „Romuva“ kultūrinės veiklos organizatorė I.Mikelaitytė. „Forum Cinemas“ vadovas Lietuvoje G.Plytnikas teigia, kad su kolegomis iš kino teatro juokauja: „UžsiVODintume, bet kėdės ir ekranai į interneto laidą netelpa.“ LAUKIA LAUKO KINO TEATRŲ SEZONO Kai kurie kino teatrai gyvena šia diena, o kai kurie laukia, kada galės rodyti filmus lauke. „Romuvos“ kultūrinės veiklos organizatorė I.Mikelaitytė įsitikinusi, kad pirmiausia turėtų laisvėti lauko renginių ribojimai – kai tik bus galima, bus organizuojami seansai lauke.

10 //

„Situacija, susijusi su uždarų erdvių panaudojimu ir ten vykstančiais renginiais, manau, netgi vasarą dar bus įtempta. Aišku, kino seansai po atviru dangumi ar kitos alternatyvos yra realios. „Skalvija“ bendradarbiauja su „Meno avilio“ iniciatyva „Gilios upės tyliai plaukia“ po Liubarto tiltu. Programa pernai buvo labai sėkminga, didelis susidomėjimas. Bet seansai nemokami, todėl negauname pajamų. Viena vertus, reikia galvoti, kaip neprarasti ryšio su žiūrovais ir užtikrinti pasiūlą, bet ir labai svarbu galvoti, kaip išgyventi. Tai šio aspekto taip lengvai išspręsti tikriausiai nepavyks“, – mano „Skalvijos“ direktorė V.Levickaitė.

Kino centro „Garsas“ komanda vasarą ketina pradėti kino programą „Keliaujantis kinas“ ir rodyti filmus miestiečių pamėgtose erdvėse. „Po ilgų karantino mėnesių, sušilus orams, dauguma plūstelės į gamtą, o ten būsime mes su „Keliaujančiu kinu“. Toks kino žiūrėjimas bus ir saugesnis, ir romantiškesnis“, – mano G.Pučinskienė.

O KAS PO PANDEMIJOS? „COVID–19“ virusas keisis, mes prisitaikysime. Kino teatrai – ne virusas.

Tai kokybiška veikla ant tvirtų pamatų, kino srityje visame pasaulyje dirba šimtai tūkstančių režisierių, aktorių, platintojų ir rodytojų, – sako G.Plytnikas. – Niekas nesikeis filmų kūrimo ir rodymo grandinėje. Po žiemos ateina pavasaris. Kino teatras – sociali vieta. Namuose žmonės sėdi tik per pandemijas. Joms pasibaigus, jie nori išeiti, socializuotis.“ G.Plytnikui pritaria ir „Garso“ direktorė G.Pučinskienė: „Atėjimas į kino teatrą – tai ne tik filmo žiūrėjimas, tai socialinė bendrystė, kolektyvinis emocijų patyrimas.“ Kino teatrų „Pasaka“ ir „Skalvija“ vadovės tikisi, kad pandemija gali turėti ir pranašumų – gali keistis kino platinimo sistema ir taip filmai taptų dar prieinamesni žiūrovui.

A.Balžekienės nuomone, žmogui reikia duoti pasirinkti, kur jam žiūrėti norimą filmą – kino teatre, TV ar namų kino platformoje: „Manau, pandemija pagreitino procesus, kurių jau troško patys žiūrovai, – tai galimybė rinktis, kur žiūrėti filmą. Pandemija ir uždaryti kino teatrai paskubino šiuos pokyčius, dabar nemažai gero turinio, festivalių prieinama online, tačiau reikia dar daug nuveikti, kad tai būtų tvaru ir tuomet, kai atsidarys kino teatrai. Taigi, visų pirma, turime kovoti su nelegalaus turinio žiūrėjimu ir piratavimu. Užtikrinę teisinius aspektus, saugodami filmus nuo piratavimo, sukursime didesnį pasirinkimą žiūrovams ir jie jau spręs – eiti į kino teatrą, o gal likti namie, o gal žiūrėti filmą telefonu važiuojant autobusu, nors tokio filmo žiūrėjimo Davidas Lynchas ir nepalaiko. Bet gal ir jis jau persigalvojo?“

© 37O

„Aš norėčiau, kad žiūrovų daugėtų ir kad filmus jie žiūrėtų tik legaliai. Norėčiau, kad po pandemijos sulauktume tiek pat žiūrovų kino teatre, kaip ir prieš pandemiją, bet kartu ir mūsų virtualioji salė augtų. Bet tai mano svajonė. Aišku, ji labai naivi, bet reikia pripažinti, kad iki pandemijos pati kino industrija labai vangiai kūrė legalias žiūrėjimo alternatyvas internete, jų pasiūla buvo maža“, – teigia „Skalvijos“ kino centro direktorė V.Levickaitė. „Viena vertus, nebūtų sąžininga žmonėms sakyti, kad jie privalo eiti į kino teatrus. Žiūrovai lieka įspeisti į kampą ir, jei praleidžia filmą kino teatre, belieka žiūrėti jį nelegaliai. Industrija turi stengtis, turi sukurti alternatyvą. Aš galvoju, kad pandemija pačią industriją paskatins adaptuotis prie pasikeitusių sąlygų, bet kol kas matome, kad tai nevyksta. Platintojai nenori investuoti į VOD plėtrą ar padėti VOD plėstis.

Manau, visa tai įmanoma, tačiau žiūrovų sąmoningumo skatinimas truks ilgiau ir kainuos daugiau“, – mano pašnekovė.

I

Laura Karninskaite

>> BLUNKANTI SOFA

Rašė Lina Simutytė Nuotraukos Elvyros Skomskytės

„Sutikčiau, kad sveikiau gyvena rašantys protarpiais – terapijos tikslais. Po rašymo salonų žmonės dažnai išeina išsilaisvinę. Bet kai rašymas tampa gyvenimo būdu, darbu ir ypač jei rašai kažką ilgesnio ir skausmingo, tada… Oh well, mane iki depresijos nuvedė“, – vieno susirašinėjimo metu atviravo žurnalistė, gonzo rašytoja, rašymo salono „Writest“ įkūrėja ir, kaip prisistato pati, rašytojams ir skaitytojams padedanti jaustis gyviems, kelrodė – Miglė Galvonaitė. Apie terapinio rašymo atradimus, bendrystės jausmą ir redaguojamą būsimą knygą pakviečiau Miglę virtualiuoju būdu prisėsti ant „Blunkančios sofos“.

12 // © 37O

IŠVYSTI ROŽINĮ DRAMBLĮ

– Rašytoja G.Kazlauskaitė savo komentare „Talento mitologija“ dalijasi nuomone: „Gal net būtų saugiau sakyti, kad talentas, kaip substancija, apskritai neegzistuoja. Jo reikšmė tokia niveliuota, kad gal geriausia būtų kurį laiką išvis to žodžio nevartoti. Egzistuoja žmogaus gabumai, duomenys, kurie pažadinami arba ne, vystomi arba ne, panaudojami arba ne. Talentas yra tai, kas supurto sėkmės visuomenę kaip trinktelėjęs meteoritas, bet iš pradžių visi apdega.“ Kaip manai, ar talentas nėra pernelyg romantizuojamas? O gal būtent žinojimas, kad esi talentingas, ir padeda vystyti tam tikrus gabumus?

Ar apie talento ir darbo santykius kalbatės rašymo salonų metu?

– G.Kazlauskaitė taikliai sako, kad ra­ šantys ir kuriantys apdega. Kai vedu dirbtuves ar salonus ir dalyviai prašo patarimo dėl rašymo, dar tikėdami, kad toks aukso grynuolis egzistuoja, ar kaip tik – sako, kad rašymas ne jiems / joms, nes esą tokiam užsiėmimui reikia talen­ to, o jie / jos nesijaučia juo apdovanoti, išsakau panašią mintį – turi talentą ar ne, vis tiek turi daug dirbti, kol susiren­ ki tau tinkančių metodų kraitelį ir bū­ ni išbandomas visų įmanomų veiksnių – vidinės ar išorinės kritikos, kitų abe­ jingumo, savo abejonių, susipažinimo su šešėlinėmis pusėmis ir pasąmonėje užkoduotomis asociacijomis. Gal visai verta į talentą pažvelgti ne kaip į duo­ tybę, bet kaip į nuopelną, ateinantį per laiką. Panašiai yra ir kalbant apie įkvė­ pimą, kuris aplanko rašant, retu atve­ ju, kai laukiama jo žiūrint į vieną tašką.

Apie talento ir darbo santykį daugiau kalbu su pirmąkart sutinkamais žmo­ nėmis – kai kas kviečia suorganizuoti dirbtuves, o dalyviai uoliai krato gal­ vas, kad rašymas ne jiems. Man norisi romantizuoti ne išskir­ tinį talentą, suteiktą tik išrinktiesiems (kaip ir buvo senaisiais laikais, kai ra­ šyti ir skaityti galėjo ne kiekvienas), bet tikėjimą, kad kiekvieno viduje – kūrėjas, reikia tik įdirbio, kad jis pasi­ rodytų. Tada ir rašyti lengviau, ir ma­ žiau spaudimo įrodyti savo vertę kaip išrinktajam / -ajai. Rašančiajam pra­ verčia ne įsivaizduojamas talentas, bet vaikiškas smalsumas, pastabumas de­ talėms ir noras gyventi plačiai.

--■

– Teigi, kad rašyti moka visi, o rašymo procesą neretai įvardiji kaip transformuojantį būdą augti ir pažinti save. Ar rašymas, nuvedęs iki depresijos, padėjo su ja ir susidoroti? Ko išmoksti įkvėpdama ir palaikydama kitus?

– Kaip Winstonas Churchillis depresi­ ją vadino savo juoduoju šunimi, taip ir mane ši bičiulė užkalbino toli gražu iki knygos pradėjimo momento. Tikro­ ji depresija nėra tas pats, kas sezoninė depresija, kuri ateina rudeniop ir pasi­ traukia paukščiams grįžtant. Su depre­ sija gyvenu nuo ankstyvos paauglys­ tės – tam tikru metu išmokau ją neigti

ir įtikinau save, kad esu tokia pati, kaip ir kiti, o tas išgyventas depresijos epi­ zodas niekaip nesusijęs su nauja mano tapatybe. Taip ir gyvenau, silpnesnių ar stipresnių simptomų talžoma, bet uoliai nuo jų atsisiedama. Tada, dvide­ šimt antraisiais gyvenimo metais, at­ sirado knyga. Gal ir gerai, kad dar ne­ žinojau, kas laukia, nes būčiau viską metusi. Knygos rašymas yra geriausias būdas pažinti savo šešėlius, užmirštus skaudulius, traumas, siaubus. Atsisė­ dęs priešais baltą popieriaus lapą ne­ begali meluoti, net jei bandai, pasieki tašką, kai, keliaudamas maloniais pri­ siminimais, atidarai ne tą skrynelę ir oplia – pasipila. Taip buvo ir man, at­ rakinau pasąmonę ir prisiminiau da­ lykus, kurie, maniau, niekada neegzis­ tavo. Depresija buvo rožinis dramblys vidury kambario, kurio rinkausi nema­ tyti, o rašymas bedė į jį pirštu. Kalbant apie gijimą, ši liga man panaši į cukrinį diabetą, su kuriuo mokaisi gyventi, bet niekada galutinai neatsisveikini. Ta­ čiau liga padeda būti empatiškesnei, atviresnei ir geresnei kūrėjai, o tai ma­ no veikloje būtina. Palaikydama kitus rašymo kelyje mainais gaunu į žodžius sunkiai įvelkamą jausmą, kuris turbūt ir yra gyvenimo prasmė. Šiandienėje vi­ suomenėje tiek daug kalbama apie in­ dividualumą, asmeninius tikslus, meilę sau, kad pamirštama, jog užstrigę savy­ je daugiau prarandame, nei atrandame.

Santykiai su kitais, jų palaikymas sun­ kiais momentais, mokymasis klausytis, pastebėti genialumą net ir paprastuo­ se pradedančiųjų tekstuose, pagreitina mūsų augimą. Kaip sakoma, jei nori ei­ ti greitai – eik vienas, jei nori toli – kib­ kis kitam į parankę.

– Kaip pradedančiajam žinoti, kada terapinio rašymo metu parašytas tekstas tampa literatūra? Ar egzistuoja kokia nors šių žanrų skirtis ir kaip ją galėtum įvardyti?

– Manau, kad literatūrą nuo terapi­ nio teksto skiria pasirinkimas – rašai sau ar pasakoji kitam. Kiek kalbuosi su kitais rašančiaisiais, pirmasis juod­ raštis, net ir rašant knygą, visada būna sau. Toks tekstas nuo galutinės versijos skiriasi ne vien tuo, kad dar neperžiū­ rėtos gramatinės, stiliaus klaidos, bet ir tuo, jog pasakojimas vystosi grynuo­ ju srautu, nebandant ką nors nuneig­ ti, užslopinti, negalvojant, ar jis patiks skaitytojui. Ir mano knygos pirmas va­ riantas buvo sąmonės srautas, įvilktas į skyrius. Bet kuo labiau jis įgyja fizinį knygos formatą, tuo daugiau galvoju ne apie save, bet apie skaitytoją, mo­ kausi nusimesti sava­ naudiškumą ir klausti – ar tai, ką pasa­ koju, padės kitam žmogui nueiti keliu iki esminės knygos žinutės, minties, kurią jis išsineš?

--■

– Itin populiarus norvegų rašytojas Karlas Ove Knausgårdas, išgarsėjęs

S P AU D OS , R A D I JO I R TE L EV IZ IJO S R E MIMO FO N D AS

šešių autobiografinių romanų serija „Mano kova“, yra ne tik gretinamas su Marceliu Proustu, Robertu Musiliu ir Thomu Mannu, bet ir pašiepiamas dėl perdėto susitelkimo į savo išgyvenimus. Ar gerai knygai pakanka prierašo „tikra istorija“, „paremta faktais“, ar vis dėl to svarbesnė unikali kūrinio stilistika, kalba?

– Vertėjas Antanas Gailius yra pasakęs: svarbu – ne ką pasakoji, bet kaip pasa­ koji. Ir aš su juo sutinku. Prastu stiliu­ mi, kalba galima nužudyti geriausią istoriją. Jos tikrumas, žinoma, pride­ da intensyvumo prieskonį, kita ver­ tus, sakoma, kad visi rašytojai, net ir rašantys fikciją, palieka savo egzisten­ cijos, patyrimų pėdsakų, todėl dar ne­ reiškia, kad paremtas tikrais faktais tekstas skaitytoją užburs labiau nei iš­ galvotas. Gerai tu kažkurio mudvie­ jų pokalbio metu pasakei, kad svarbu galvoti ne kaip būti geru rašytoju, bet kaip geriau rašyti. Iki šiol tai sau primenu. Kalbant apie K.O.Knausgårdą, skaitydama jo knygas išsinešiau detalumo pojūtį, ku­ ris kai kuriems skaitytojams gali įgristi.

Bet kiekvieno žmogaus istorija drauge yra ir jo šeimos, bendruomenės, kar­ tos istorija. Man kaip tik norisi paska­ tinti pradėti nuo savos istorijos taško ir knaisiotis iki smėlio krislelių. Gal bū­ tent ši istorija padės kitam patirti tapa­ tumą, nesijausti vienišam, kitokiam po žvaigždynais, o ir mums, rašantiems, savos patirties suvokimas padeda ge­ riau pajausti kitą. K.O.Knausgårdą ger­ biu už tai, kad jis rašantiesiems tikras istorijas leido patikėti paprasto žmo­ gaus istorijos prasmingumu.

-■-

– Rašymo salonai „Writest“ skirti visiems, norintiems susigrąžinti gyvenimo ir rašymo džiaugsmą, pajusti bendrystę ir išmokti atvirumo su savimi bei kitais. Pati socialiniame tinkle „Facebook“ apie kūrybos pristatymą atsiliepi tokiais žodžiais: „Geriausia rašymo proceso dalis – dalijimasis tuo, ką sukūrei, ir kūrybinis tapatumo jausmas, kai girdi kitus skaitančius.“ Kas nulemia rašymo džiaugsmo praradimą ir kaip bendros kūrybinės praktikos gali padėti šį jausmą atkurti? Juk neretai manoma, kad rašytojo profesija – itin vieniša.

– Rašymo veiksmui būtina vienatvė. Tu­ ri sėstis ant kėdės, sofos ar ant grindų ir imtis darbo – niekas kitas už tave istori­ jos nepapasakos. Tuo metu, kai gyveni dešimčių veikėjų gyvenimus ir panyri į rašymo transą, žmogiškieji ryšiai blaško.

Kita vertus, pati ilgai užsidariusi kūrybi­ nėje vienutėje pasiekdavau tašką, kai reikėdavo pasidalyti patiriamų emocijų karuselėmis ir suvokimais su kitais. Taip atsirado poreikis ieškoti bendruomenės, o beieškodama pagalvojau, kodėl pačiai jos nesukūrus. Rašymo džiaugsmo pra­ radimą gali nulemti dažna kritika, išori­ nis abejingumas, taip pat užstrigimas sa­ vo galvoje, rutinoje. Tada toks trumpas pabėgimas į savo rašymo gentį ir suvei­ kia. Bendros kūrybinės praktikos tam­ pa žaidimų aikštele, kur pasitikrini me­ todus, prieš juos naudodamas viešesnėje kūryboje, čia gali klysti ir jokie redakto­ riai ar leidėjai už tai nebaus. Rašymo sa­ lonuose stengiuosi sukurti aplinką, kur dalyviai patirtų tik pozityvų grįžtamą­ jį ryšį. Tai sumažina rašymo blokų tiki­ mybę išėjus už salono ribų, nes smege­ nys apgaunamos, kad rašymas nebūtinai lygu kritikai, žmonės paprastai įgyja di­ desnį pasitikėjimą savimi, lengviau rašo ir drąsiau eksperimentuoja.

– Kalbant apie socialinius tinklus, tampančius savotiškais sėkmės istorijų metraščiais, juose nevengi dalytis ne tik savo pasiekimais, bet ir nesėkmėmis. Kartą, kai savo knygos rankraštį išsiuntei vienai leidyklai ir sulaukei neigiamo atsakymo, paskelbei įrašą, svarstantį, ką reiškia rašyti: nuolat abejoti, sulaukti kritikos, visada prisiimti atsakomybę ir pan. Šis įrašas sulaukė ir kitų rašančiųjų dėmesio. Ar pasigendi glaudesnio kuriančiųjų tarpusavio ryšio, palaikymo?

– Kai prieš dvejus metus pradėjau da­ lytis asmenine rašymo kelione socia­ liniuose tinkluose, sau pasižadėjau, kad būsiu atvira prieš save ir kitus. Bu­ vo kartų, kai mėginau palaikyti atstu­ mą bijodama nudegti ar tapti per daug įskaitoma kaip tas baltas popieriaus la­ pas. Iš pradžių labai pasigedau kitų ra­ šančiųjų palaikymo, ypač bendravimo tarp skirtingų rašytojų – jau išleidusių knygas, jas dar tik rašančių ir visai pra­ dedančiųjų – gal todėl buvo baisu da­ lytis būtent tais kritikos, atmetimo pa­ tyrimais. „Writest“ gimė iš noro būti ta jungtimi, atvirumo erdve, kur gali susi­ tikti pradedantis ir jau daug nuveikęs, ir abi pusės gali ko nors viena iš kito iš­ mokti. Turbūt neblogai renku karmos taškus, vis dažniau sulaukiu kitų rašy­ tojų palaikymo, noro pasidalyti savo patirtimis ir parodyti solidarumą. Da­ bar trūksta vienintelio dalyko – nie­ kaip nerandu rašymo mentoriaus ar mentorės. Visi užsiėmę savo knygo­ mis, bet gal, patikėjus šią mintį visatai, kas nors mane atras.

-

– Neretai prisistatai kaip gonzo rašytoja. Tai aštuntajame dešimtmetyje išpopuliarėjęs žurnalistinis istorijų pasakojimo būdas, realius faktus supinantis su autoriaus fantazijomis. Šiam žanrui būdingas subjektyvus pasakojimo stilius, asmeninės rašančiojo patirtys, siekiant išryškinti pasirinktą temą. Kuo gonzo stilistika yra artima tau, ar jį išmėginai dirbdama žurnalistikos srityje?

– Gonzo atradau prieš penkerius šeše­ rius metus, kai dar dirbau žurnaliste.

Tuomečiame žiniasklaidos konteks­ te buvo liaupsinamas objektyvumas, o man žurnalistinius tekstus norėjosi priartinti prie žmogaus akių lygio, kad skaitantysis geriau juos pajustų. Įkvėpta gonzo tėvo Hun­ terio Stocktono Thompsono, sumaniau sukurti savo žiniasklaidos projektą „In­ terviewer“, kur su komanda rašydavo­ me, iliustruodavome ir filmuodavome

--

gonzo interviu su įvairių sričių kūrėjais.

Tai buvo kažkas naujo, nei girdėdavau auditorijose per paskaitas. Jaučiau už­ čiuopusi aukso gyslą, deja, jaunatviš­ kas maksimalizmas ir išsitaškymas į skirtingas veiklas šį projektą nutrau­ kė. Bet gonzo pajautą susipakavau į la­ gaminėlį ir išsinešiau į kelią. Nesvarbu, kur dirbau, ką dariau – ar kūriau strate­ gijas rinkodarai, ar tekstus klientams, ar bendravau su viso pasaulio influence­ riais, ar rašiau knygą, visada stengiausi įvelti asmeniškumą, patirtinį elemen­ tą, nes būtent jis išbudina tą, kuris už ekrano ar priešais popieriaus lapą. Per subjektyvumą galima pataikyti tiesiai į širdį ir džiugu, kad vis daugiau žinias­ klaidos žmonių tai jaučia. Žmogus visa­ da labiau pasitikės tuo, kuris neslepia savo jausmų, vertybių ir pasaulėžiūros.

– Rašytojas Andrius Jakučiūnas straipsnyje „Ką duoda vaizdingumas ir kaip jį panaudoti blogam“ apžvelgia žiniasklaidoje įsigalėjusį kalbos vaizdingumą, skirtą kurti stiprų emocinį lauką, jį „stiprinant žodžių (dažniausiai – vėlgi veiksmažodžių) reikšmes (pasakė = kirto, rėžė; prasidėjo = smogė; nelaimingas atsitikimas = katastrofa, tragedija ir pan.), taip pat įžvelgia dėl to kylantį pavojų mąstymo sveikatai. Anot jo, šiuolaikinė žiniasklaida neretai primeta skaitytojui būtinybę būti vienoje iš dviejų pusių, o tai skatina nesusikalbėjimą. Ar pastebi šią tendenciją ir kaip pati žvelgi į šiandienį kalbėjimo toną žiniasklaidoje?

– Ketverius metus mokiausi, kodėl ži­ niasklaida yra tokia, kokia yra, ir kaip būti jai atsparesnei, ir pastebiu tą ke­ liamą būtinybę pasirinkti vieną pusę, norą kitą sumaišyti su žemėmis. Vieną vertus, pykstu dėl manipuliacijų, ku­ rios žmones verčia priešais, kuria mi­ tus apie verslininkus-vagis, alkanus me­ nininkus-bohemiečius ar tik apie save galvojančius politikus. Tokios žinias­ klaidos buvau įskaudinta, kai apie sa­ vo tėčio netektį pirmiausia sužinojau iš straipsnio ir sudužusio lėktuvo nuo­ traukų didžiojo portalo viršuje, o ne artimųjų skambučio. Kita vertus, su­ prantu, kad tai tik dalis žiniasklaidos ir, kalbėdami apie ją, mes naudojame eterį, kurį galėtume užpildyti geraisiais žiniasklaidos pavyzdžiais, bandančiais išgirsti visas puses. Tai nepriklausomi projektai „Nara“, „Greito gyvenimo lė­ ti pokalbiai“, „Išpakuota“, „Mokslo sriu­ ba“, „Lėtai apie pasaulį“, „Randai“, taip pat „Žinių radijas“, „LRT radijas“.

– Viename interviu teigi, kad rašytojo profesija yra iškeliama, idealizuojama – kad juo gali būti ne kiekvienas ir kad rašytojais galima vadinti tuos, kurie yra parašę knygą, gavę apdovanojimą: „Aš bandau visą šitą reikalą truputėlį pakeisti ir įrodyti, kad rašytojas yra tas, kuris rašo, kuris eina link savo svajonės ir nebūtinai jau yra išleidęs knygą.“ Kaip sekasi rašytojo profesiją demitologizuoti? Ką tau reiškia būti rašytoja?

– Vis skirtingesni žmonės ateina į „Wri­ test“ renginius, parašo, kad nori sukur­ ti knygą, nors gal iki tol į rašymą žvelgė tik iš tolo. Tai neleidžia sustoti. Mes visi gimę būti pasakotojais, o rašymas – pri­ gimtinė kiekvieno teisė išreikšti save ir būti išgirstiems. Siekiu, kad dar daugiau žmonių rastų priėjimą prie rašymo kaip būdo reflektuoti patirtis, paleisti sun­ kias emocijas, net stiprinti imunitetą ir didinti smegenų neuroplastiškumą. Tai įmanoma tik įžeminant šį užsiėmimą ir nukeliant rašytojo profesiją nuo pje­ destalo. Galiu arba bijoti to, ką atrandu rašydama, turėti tai tik sau, arba pasida­ lyti ir stebėti, kaip pasaulis kinta. Noriu kasdien atsikelti ir pasirinkti antrą va­ riantą, ir to linkiu kitiems. Būti rašyto­ ja man reiškia kasdien iš naujo stebėti pasaulį, kartais visai paprastas žmonių ir daiktų detales, jų sąryšį, sustoti ir iš­ provokuoti įkvėpimą rašymo veiksmu, o ne jo laukti. Dar – klausytis intuici­ jos, kitų žmonių pasakojimų, pasitikė­ ti procesu ir klausti, klausti, klausti.

– Romane „Santaka“ pasakoji jautrią asmeninę istoriją – pagrindinė veikėja išgyvena senelių ir tėčio netektį, grumiasi su nerimu, pasikartojančiais košmariškais sapnais, gedulu. Kaip, sunkias patirtis transformavusi literatūroje, paaugai?

– Nuo pat vaikystės mane augino tekstų žiniasklaidai ir rinkodarai rašymas, bet kurdama romaną vėl tapau naujoke. Ir tik dabar, knygos kelionei einant į pa­ baigą, pridariusi daugybę klaidų, padė­ jusi ir kitiems žmonėms rašyti bei atras­ ti atsakymus, suprantu, kad galėčiau ir pati knygą perrašyti pagal išmoktas pa­ mokas, netgi sukurti geresnį kūrinį. Bet daug svarbesniu suvokimu kaip žmo­ gui ir kaip rašytojai tapo gebėjimas leis­ ti buvusiai savo versijai gyventi savo gy­ venimą, taip pat ir literatūroje. Negaliu perrašyti savo praeities ir istorijos, galiu tik priimti ir ti­ kėti, kad ir kitas pasaulio migles ir mi­ glius tas tekstas pasieks laiku.

--·-

+

+ Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų patirtis.

+

+

>> SKAITYKLA

Rašė Nerijus Cibulskas

Mantas Balakauskas

José Eduardo Agualusa

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020

Iš portugalų kalbos vertė Paulius Stasiūnas. Rara, 2020

BENDROJI UŽMARŠTIES TEORIJA

APMAUDAS

Kokių minčių kyla žvelgiant į kurios nors savo kūno dalies rentgeno nuotrauką?

Galbūt nejaukiai nusmelkia nepatogus jausmas, kad esi ne tik be drabužių, bet ir kitaip – metafiziškai – nuogesnis, trapesnis, lengvai pažeidžiamas. Nes nematomų spindulių žvilgsnis perskrodžia kiaurai, nuo jo nieko nepaslėpsi.

Antrosios poeto Manto Balakausko knygos „Apmaudas“ viršelyje įkomponuota paties eilėraščių autoriaus dantų rentgeno fotografija. Atvirai demonstruojama kukli žmogiškoji ginkluotė, kurią pasitelkę, bent jau metaforiškai, stveriamės gyvenimo ir bandome su juo grumtis.

Mano manymu, M.Balakauskas savitai papildo seną gerą posakį: „privalėsi kabintis nagais ir dantimis / į tai, kas padėta ant stalo“ (p. 46). Kaip žinoma, apmaudas gali pagimdyti atkaklumą.

Kartais netgi gana agresyvų, atmieštą tamsios desperacijos. Tokį atkaklumą, kai puoli jau nebeturėdamas ko prarasti, nes „būsimame pralaimėjimų / kelyje“ (p. 13) galiausiai juk vis tiek pateisinamos visos kovos priemonės.

Grubi, laužytų formų, kasdieniška leksika inkrustuota M.Balakausko poezija – tai kantrūs stebėjimai ir kritiški monologai.

Kai perštinčiomis ir kiek pavargusiomis akimis įtemptai žiūri į pasaulį, o šis net neprimena atviro lango. Greičiau jau jis regisi bukai nelogiškas ir tavo akivaizdoje „ima virsti vokiečių kalba“ (p. 19) – ta, kurią stropiai kalei mokykloje, bet šiandien jos jau nebeprisimeni. Regis, panašiai būna kone su visomis patirtimis, o ir pasaulis po vidinės Romos griūties (knygos redaktoriaus Gyčio Norvilo mestelėta aliuzija į M.Balakausko debiutinį rinkinį) „nėra toks, apie kokį pasakojai“ (p. 52). Jame trūksta apibrėžtumo ir saugumo jausmo, čia ilgesys dar labiau paaštrėjęs, neišgyvendinamas („labiausiai pasiilgau savo kambario sienų“ (p. 5).

Jos6 Eduardo i\ gualusa

Bendroji uimarsties teorija

+

Prisimenu vieną M.Balakausko eilėraštį, kuris į „Apmaudą“ nebuvo įtrauktas visas. Liko tik jo pabaigos eilutės, tapusios savarankišku knygos tekstu. Tame eilėraštyje ginamasi nuo klausimo, kuris neretai užduodamas jauniesiems poetams: „Kodėl jūs rašote taip juodai?“ Atsakymas gali būti banalesnis, nei tikėtumėtės: poezija nėra vien apie gražius dalykus. Šiuo atveju M.Balakauskas tai pademonstruoja su pavydėtinu sąžiningumu.

trims dešimtmečiams. Kitapus sienų vyksta nuožmios kovos už Angolos nepriklausomybę, rutuliojasi spalvingos revoliucijos ir mainosi politinės santvarkos, o Liuda panyra į savo naują, neskubrią ir meditatyvią būtį. Buto sienas ji nenuilstamai margina dienoraščio įrašais ir eilėraščiais, bendrauja su šunimi Šmėkla ir tik iš mozaikiškų detalių gali susidėlioti vaizdą apie išorėje likusį neramų, sudėtingų epochos pokyčių krečiamą pasaulį.

Visgi priešingai, nei įsivaizduoja skaitytojas, vienišumo ir nepriteklių metai nepaverčia Liudos atsiskyrėle, bet padeda jai iš naujo perprasti tikrovę, priimti ją su visais naujais virsmais. „Afrikos dangus daug didesnis už mūsiškį“, – sako Liudai sesuo Odetė. Todėl „net atrodo, kad ims ir sutraiškys“ (p. 10).

Svarbu paminėti, jog J.E.Agualusa virtuo­ ziškai valdo savo knygos personažus, jie nepaprastai gyvi, emocionalūs, žiaurūs ir turintys nesuvaidinto kilnumo. Skaitant atrodo, kad kiekvieno iš jų talpus likimas galėtų nusipelnyti atskiros knygos. Šio prozos kūrinio siužetas sudarytas iš keleto, sakytum, padrikų vijų, tačiau galiausiai visų veikėjų figūrėlės susirikiuoja į apgalvotą ir aiškią struktūrą.

Romanas „Bendroji užmaršties teorija“ yra lyg deimantas, išgriebtas iš permainingos Angolos istorijos kasyklų. Šis brangus, daugiabriaunis akmuo glostomas afrikietiškos kultūros ir daugiaveidės politikos delnų, jis kruvinas ir purvinas, bet joks apnašų sluoksnis negali paslėpti jo skaidraus spindesio.

Erika Drungytė

JĖZAUS SŪNUS

KALNAS IR MIESTAS

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Rara, 2021

14 // © 37O

Nedaug kam žinoma, kad įžymiajame kultūros žurnale „The New Yorker“ savo kūrybą publikavusio D.Johnsono vienuolikos apsakymų rinkinys „Jėzaus sūnus“, išleistas dar 1992 m., užgimė iš visiškos desperacijos. Rašytoją spaudė mokesčiai, susiję su jo antrosiomis skyrybomis.

Tad prozos spausdinimas buvo vienintelis šiaudas, kurio beliko griebtis šioje gan delikačioje situacijoje. Knyga „Jėzaus sūnus“ atveria iš pirmo žvilgsnio niūrią ir sudėtingą alkoholikų, narkomanų bei kitų visuomenės marginalų likimų galeriją. Personažai, pažymėti ryškios antisocialumo stigmos, vangiai dreifuoja savo išskydusioje kasdienybėje, mėgindami įvairiausiais būdais atrasti bent laikiną apsvaigimo šaltinį, padienį darbą ar nelegalią veiklą, iš kurių būtų galima išpešti nors kelis dolerius. „Visi tie trenkti keistuoliai ir aš pats tarp jų, ir man kasdien vis geriau“, – kone išdidžiai konstatuoja apsakyme „Beverlio namai“ (p. 119), taip pat ir visame rinkinyje šmėkščiojantis pasakotojas, pravardžiuojamas Pyzdagalviu.

2012 m. pasirodęs poetiškas Angolos rašytojo José Eduardo Agualusos romanas „Bendroji užmaršties teorija“ prasideda trumpa ir subtilia įžanga, kuri galėtų būti puikiausias atminties metaforos distiliatas. Viskas, kuo paremta mūsų autentiška atmintis, tėra nenutrūkstamos pasakojimų virtinės. Tačiau tai, ką ji per gyvenimą išsaugo, yra istorijos. Paradoksalu, bet dažniausiai – išgalvotos. Kažkur teko perskaityti, kad užmarštis yra ne kas kita, kaip atvirkščioji sukauptų prisiminimų monetos pusė. Knygoje papasakota istorija apie Liudą – tai tokia į orą išmesta ir grakščiai besivartanti moneta.

Mūsų laikais, kai keturios sienos jau senokai ir ganėtinai griežtai įsitvirtino kaip neišvengiama gyvenimo norma, gali šiek tiek pašiurpinti laisvas pagrindinės romano veikėjos Liudos pasirinkimas – savo noru užsimūryti buvusiame sesers ir jos vyro bute. Ne keliems mėnesiams, o

Denis Johnson

Iš pradžių kriminaliniu hedonistu save įvardijęs JAV rašytojas Denisas Johnsonas nuoširdžiai tikėjo, kad blaivybė pakenks jo kūrybiškumui, tačiau vėliau suvokė – įsisenėjusios asmeninės priklausomybės rašymo tikrai nekursto. „Aš nebuvau nuolatinis narkomanas. Negali tiesiog užeiti į vaistinę ir pasakyti „norėčiau šiek tiek heroino“. Turi būti pasiruošęs leistis į įvairiausius nuotykius, kuriems aš nebuvau pakankamai tvirtas“, – atlapaširdiškai porina autorius.

SPAUDOS , RADIJO IR TELEVIZIJOS REM IM O FOND AS

Tačiau net ir tie trenkti keistuoliai, apleisti paraščių atstovai kažin kaip miglotai nujaučia, kad visa ši purvina gyvenimo kebeknė turi savyje menką, bet vis dėlto vilties spindulį („Ar patikėsite manimi, jei pasakysiu, kad jo širdyje buvo gėrio? (p. 45). Iš tikrųjų D.Johnsonas nori pasakyti, kad tikriausiai mes visi be išimčių savo patogioje ložėje sėdinčiam Absoliutui atrodome juokingi, kelią praradę ir vėl į jį bandantys sugrįžti klajokliai. Net ir kvaišalų prifarširuotas protas instinktyviai stengiasi gręžtis į draugus, meilę, išlikimą.

Galų gale išdrįstama įteigti sau: „O aš vis dar esu gyvas“ (p. 38).

Manau, kad nejaukūs, brutalūs ir dramatiški D.Johnsono apsakymai tikrai įsimins skaitytojams, ieškantiems nepatogios ir apnuoginančios prozos.

Kauko laiptai, 2020

+

Nuo seniausių laikų miestai įsikurdavo ant kuo aukštesnių kalnų. Įtvirtinimai turėjo būti tiek iš tolo regimi keliaujančiam svečiui, tiek neįveikiami grėsliam priešui. Šių dviejų – civilizacijos ir gamtos – objektų lydinys atpažįstamas kaip gan dažnai sutinkamas archetipas, jo atbalsių aptiktume kad ir Evangelijoje pagal Matą: „Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno.“ (Mt 5, 14) Naujausio poetės Erikos Drungytės eilėraščių rinkinio pavadinimas „Kalnas ir miestas“ mums sufleruotų apie galimas naujas minėto archetipo variacijas. Vieną pirmųjų surandame jau antrame eilėraštyje „Karo daina“ (p. 10). Rytietišku, bambukų giraitės pavėsį primenančiu dailininko Sauliaus Rudziko tapybos motyvu puoštą knygą sudaro du skyriai – „Labirintas“ ir „Burna pilna tylos“. Labirintiškumas akcentuojamas ir šio rinkinio anotacijoje.

Skaitytojui pažadamas gausių kontekstų ir intertekstų, aliuzijų ir parafrazių pilnas kelias, tačiau patekus į šį poetinį labirintą svarbu turėti tam tikrą Ariadnės siūlą, kuris sklandžiai (iš)vestų į prasmines gelmes. E.Drungytės poezijoje veriasi senosios kultūros dimensijos, kartu ji yra dinamiška ir socialiai aktuali. Ši poezija gali pamėtėti ir antikinio mito nuolaužą, ir nūdienos aktualijų epizodą, tačiau jai nesvetimas ir kamerinis kalbėjimas.

Poetai neretai mėgsta pateikti savo nušlifuotas „ars poeticas“. Jos paprastai at-

skleidžia rimtus ir apmąstytus kūrybinio kelio ketinimus, nubrėžia bent apytikres vertybinės, meninės raiškos linijas. O E.Drungytė savo rinkinį pradeda, regis, dviprasmišku tekstu „Et tu poetica“, liudijimu, kad „Eilėraščiai gali rastis iš visko“ (p. 9). Šį pavadinimą išsišifravau dvejopai: tai drauge ir apmaudus, nusivylimo kupinas „et tu“, ir netgi lotyniškos frazės „Et tu, Brute?“ („Tu taip pat, Brutai?“), paskutinių karvedžio Gajaus Julijaus Cezario žodžių, modifikacija. Štai vos keletas tirštų tokio trumpo eilėraščio sluoksnių. Šiame E.Drungytės rinkinyje sugula poetinės dedikacijos pažįstamiems ar pažinotiems žmonėms, o kiekviena jų primena subtiliai, jautriai nutapytą portretą. Vietos čia randa filosofiniai svarstymai apie gamtą ir istoriją. Mintys apie neaprėpiamą skaudančią vaikystę ir begalinę tylinčią visatą. Įžvalgos apie kasdienę buitį ir mažus, skaidrius joje telpančius ritualus. Horizontas platus, lyg žvelgtum iš miesto, stūksančio ant kalno.

OLC

KAUNO KOLEGIJOS ABSOLVENTAS: KARANTINAS RENGINIŲ ORGANIZATORIAMS UŽDARĖ DURIS, BET ATVĖRĖ LANGĄ

– Lietuvoje renginiai sustojo jau nuo praeitų metų lapkričio. Romai, savo ateities profesija pasirinkai kultūros ir renginių organizavimo sritį. Ar ši sfera tave sužavėjo dar mokyklos laikais?

– Taip, mokykloje buvau aktyvus, bet ne savo noru. Tai buvo mano teatro mokytojos dėka. Ji mane stūmė da­ lyvauti renginių veikloje, net skųsda­ vo tėvams, kad neatlieku savo parei­ gų (juokiasi)… Tačiau, kad ir kaip man nepatiko renginių vedėjo amplua, vis labiau žavėjo renginių organizavimo procesas.

Vis dėlto po mokyklos neskubėjau stoti. Nusprendžiau porą metų išban­ dyti save užsienyje. Dirbau visai su šia sritimi nesusijusius darbus. Tą laiko­ tarpį įvardyčiau kaip pamoką, kuri lei­ do suprasti, kad turiu siekti aukštojo mokslo. Grįžęs jau buvau apsisprendęs, kad noriu realizuoti save kultūros sri­ tyje. Rinkausi tarp universiteto ir kole­ gijos. Pastarąjį variantą pasirinkau dėl elementarios priežasties – ypatingo dė­ mesio praktiniams įgūdžiams ugdyti.

– Renginių organizavimo įmonėje, kurioje šiuo metu dirbi, darbą gavai atlikęs praktiką. Kaip atsitiko, kad joje ir pasilikai?

– Taip, darbą gavau studijuodamas an­ trame kurse. Atlikau praktiką įmonėje „Renginių kalvė“, jos direktorius man pasiūlė projektų vadovo asistento po­ ziciją. Vėliau pareigos pakilo iki projek­ tų koordinatoriaus. Neslėpsiu, gavęs šį pasiūlymą buvau laimingas, kaip nu­ skridęs iki Mėnulio ir atgal, nes jau­ čiausi įgyvendinęs tai, apie ką svajojau.

Gauti darbą, atlikus praktiką, yra nuos­ tabu ir neįkainojama. Nors įmonė, ku­ rioje dirbu, nedidelė (šeši asmenys), ta­ čiau viena sėkmingiausių – tikrai.

– Kol vieni renginių organizatoriai piktinosi negalintys tęsti veiklos, jūs užsispyrėte ieškoti alternatyvų. Kaip pavyko susitvarkyti su renginių organizatorius užklupusiais iššūkiais, kai fiziškai renginiai tapo nebeįmanomi?

– Neslėpsiu, prasidėjus karantinui, galvoje buvo kilęs labai didelis sąmy­ šis, jaučiau baimę prarasti darbą, o dar didesnė baimė buvo pati nežinomybė.

Vis dėlto įmonė reagavo gana kons­ truktyviai ir šaltakraujiškai. Nebuvo drastiškų pokyčių, tiesiog pradėjome galvoti, ką galėtume pasiūlyti klientams, nesusitinkant su jais akis į akį.

Nuo tada prasidėjo įvairiausių idėjų generavimas. Didžiausias iššūkis, kuris mūsų laukė, buvo IT įgyvendinimas.

Kultūros ir laisvalaikio vadybos absolventas Romas (mojuoja kairėje) su kolegomis virtualaus renginio metu.

Nemažą dalį laiko praleidome galvoda­ mi apie renginių formatą, tačiau idėjų nestigo. Paruošėme įvairių virtualiųjų paslaugų paketų: nuo elementariausių protmūšių, online žaidimų, įmonių va­ karėlių iki Kalėdų Senelio skambučių. Šios idėjos autorius, beje, buvau aš pats.

Dabar galiu įvardyti tai vienu iš sėkmin­ giausių projektų. Galiausiai taškus su­ sidėliojome ir dėl techninių klausimų.

– Ar pameni pirmąjį nuotolinį renginį?

Kaip jis atrodė?

– Pamenu, mūsų biure buvo labai dide­ lis sąmyšis. Nors testavomės labai daug, niekas nežinojo, kokia linkme viskas pasisuks. Renginys mastu nebuvo di­ delis, tačiau ganėtinai sudėtingas įgy­ vendinimo prasme. Viskas pagal idėją vyko be didelių trūkumų, vedėjui liežu­ vis nesipynė ir sistema nenuvylė, viskas vyko, kaip ir planuota. Tačiau po ren­ ginio mūsų laukė kelių valandų pokal­ bis. 4–5 valandas sėdėjome ir aptari­ nėjome renginį bei svarstėme, kaip jį patobulinti.

Tas pirmas virtualusis renginys kai­ navo labai daug streso, bet kartu suteikė begalę gerų emocijų. Tiesą sakant, nepa­ menu nė vieno renginio, kuris būtų pasi­ baigęs nesėkme. Nė vieno projekto ne­ galima vadinti nepasisekusiu, nebent mažiau pasisekusiu. Tačiau, kalbant apie tai, labai daug lemia ir patys renginio da­ lyviai – kokios nuotaikos ir kaip nusitei­ kę jie ateina į renginį (visai nesvarbu, re­ alų ar virtualųjį). Jei žmogus nusiteikęs gerai, jis tikrai puikiai praleis laiką.

– Romai, o kokia tavo nuomonė apie virtualiuosius renginius: ar jie gali atstoti renginius, vykstančius gyvai?

– Tai labai įdomi tema, kurią labai sma­ gu gvildenti tiek su kolegomis, tiek su

draugais. Mano požiūriu, nuotoliniai renginiai niekada neprilygs gyviems, tačiau praktika parodė, kad yra įvairių žmonių, kuriems, pavyzdžiui, virtualusis formatas net priimtinesnis. Ypač tiems, kurie pripratę dirbti ir leisti laisvalaikį prie kompiuterio, yra uždaresnio būdo.

Tarp kitko, labai svarbu paminėti, kad visada stengiamės sukurti tokią nuotaiką, kad, nepriklausomai nuo formato, vyrautų gyva atmosfera. Net ir virtualiųjų renginių metu būna, kad visi šoka, ploja ir visai pamiršta, kad sėdi vieni namuose. Nors per nuotoli­ nius renginius nėra fizinio artumo, ta­ čiau pagrindinė renginių organizato­ rių misija – sukurti bendrystės jausmą.

Kiek yra tekę girdėti iš dalyvavusiųjų mūsų renginiuose, būna, kad ryšys tarp kolegų po įvykusių veiklų tikrai susti­ prėja. Tai vienas didžiausių įvertinimų, kokio tik gali sulaukti renginių organi­ zavimo įmonė.

Manau, kad virtualiųjų renginių or­ ganizavimas išliks ir pasibaigus karan­ tinui. Žinoma, didžioji dalis vyks gyvai, tačiau įvairiausios konferencijos ir žai­ dimai, mokymai, įvairios iniciatyvos vaikams išliks ir virtualiojoje erdvė­ je, nes tai yra daug pigiau, patogiau ir efektyviau.

– Pandeminė situacija parodė, kad gyvenimas nenuspėjamas, kad panašūs atvejai ateityje, kai teks dirbti iš namų, gali ir pasikartoti. Kaip manai, ar tokiu atveju kultūros ir renginių organizavimo specialistai vis dar bus paklausūs?

– Kol žmogus turi norų, ambicijų ir sie­ kia savo tikslo, jis yra nesustabdomas.

Dažniausiai stabdo mūsų pačių mąs­ tysena ir nusiteikimas. Jei žmogus bus užsibrėžęs pasiekti daug – jis ir pasieks, o jei įdės tiek pat darbo, kiek ir noro, –

niekas jo nesustabdys. Kalbant apie kultūros ir laisvalaikio vadybos specia­ lybę – jai ribų nėra. Esu įsitikinęs, kad, įgijęs šią specialybę, ką išmoksi – ant pečių nenešiosi.

– O kokios, tavo nuomone, apskritai turėtų būti žmogaus, norinčio dirbti kultūros ir renginių organizavimo srityje, asmeninės savybės?

– Pripažinsiu, esu ganėtinai kom­ pleksuotas žmogus ir nepasitikiu sa­ vo galimybėmis taip, kaip turėčiau ar norėčiau. Tačiau, mano nuomone, pa­ grindinis renginių organizatoriaus kompetencijų piramidės pamatas – drąsa, iškalba, greitas loginis mąstymas, kūrybiškumas ir vadybos sugebėjimai.

Didžioji dalis šių savybių tikrai yra ug­ domos studijų metais. Studijos man ne tik padėjo įgyti naujų žinių, bet ir pasi­ tikėjimo savimi, kritinio mąstymo, ku­ ris reikalingas ir renginių organizavimo sferoje, ir visose kitose, jei žmogus nori kažko pasiekti.

– Ar, tavo nuomone, kultūros ir renginių organizavimo sektoriaus specialistams aukštasis mokslas yra svarbus?

– Šiuo klausimu turiu labai griežtą nuomonę – aukštasis išsilavinimas la­ bai svarbus, nes tik savo srities specia­ listas gali suteikti tam tikras kokybiš­ kas paslaugas. Nenorėčiau, kad mane operuotų ne daktaras, ir visai nesvarbu, kad prieš tai jis jau buvo tai daręs. Kie­ kvienas iš mūsų savo gyvenimą priski­ riame tam tikrai krypčiai ir ta linkme keliaujame. Manau, kad geriau užti­ krintai po žingsnelį judėti į priekį, nei bandyti rizikuoti ir klajoti. Labai džiau­ giuosi, kad mokiausi Kauno kolegijoje, nes ji man padėjo suformuoti mąsty­ mą ir rasti kelią, kuriuo noriu keliauti.

Įmonės „Renginių kalvė“ archyvo nuotr.

Prieš keletą mėnesių kultūros ir laisvalaikio vadybos profesinio bakalauro diplomą atsiėmęs Romas Urbonas įsitikinęs: ką išmoksi – ant pečių nenešiosi. Kauno kolegiją pasirinkęs dėl praktiško požiūrio į būsimų specialistų ruošimą, šiandien jis jaučiasi išpildęs visus savo lūkesčius – darbą, apie kurį svajojo, gavo dar studijų metais, o veikla renginių organizavimo srityje, nepaisant nesibaigiančio karantino, ne tik nesustojo, bet netgi išaugo.

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

BEIEŠKANT NAMŲ

Dviejų dalių istorija apie Vilkaviškyje atrastus išskirtinės architektūros Rašė Monika Sadauskaitė Nuotraukos Norbert Tukaj

I.

Žemėje, mūsų visų namuose, žmogus visada yra svečias. Čia jis pasisvečiuoja ne ilgiau nei vieną amžių.

Panašiai galima pasakyti apie kiekvieną ekosistemos dalyvį: pakelėje lūkuriuojantis katinas yra tik svečias, sraigė, slystanti miško taku, čia svečiuojasi, daugiabučio balkone lizdą sukantis balandis, vabzdžiai, medžiai, augalai, grybai, mikrobai – visi yra svečiai mūsų bendruose namuose. Svečiavimąsi anksčiau ar vėliau nutraukia gamtos dėsniai ir neišvengiamos kasdienybės stichijos.

Suvokiant save visur, visada esant svečiuose, galima patirti kiek kitokį įspūdį lankantis dar nematytose gamtos, urbanistinėse ir architektūrinėse buveinėse. Viena išskirtinių svečiavimosi patirčių buvo šią vasarą, kai aplankiau Vilkaviškį. Planavau pirmą kartą pamatyti garsųjį Vilkaviškio dvarą.

Autobusas mane išleido baltai sterilioje autobusų stotyje. Stotyje, kurios siena, nepaisant architektų išsakytų begalinių pagyrų šiam neseniai iškilusiam pastatui, atrodė, ant manęs tuojau užgrius visu savo architektūros tipiškumu ir niekuo neišsiskiriančiu stotu. Priešais akis išdygusi balta belangė metalo barikada nukratė prisiminimais apie vieną studentišką vasarą, kai dirbau bandelių kepėja prekybos centre. Vertikaliais rėžiais išvagota metalinės sienos faktūra atrodė lyg didelės parduotuvės, kurioje dirbau, tarnybinio įėjimo galinis fasadas.

Trumpam kilusią idėją apžiūrėti pastatą iš visų pusių nuvijau šalin ir nusprendžiau nešvaistyti čia laiko. Dangus užsitraukė debesimis. Kol neužlijo, reikia pėsčiomis leistis į Vilkaviškio dvaro paieškas.

Internetinė navigacija vedė per medinėmis trobelėmis ir brūzgynais apaugusią gyvenamųjų namų gatvelę.

– Už 20 metrų pasieksite kelionės tikslą, – sakė navigacija.

– O Napoleono nesutikote? – bandžiau pajuokauti.

– Pasiekusi artimiausią sankryžą, sukite į kairę, – sakė nuojauta, kurią ignoravau. Ji ragino neklausyti navigacijos ir eiti centro link.

– Napoleono? – pašnekovė, matyt, mane palaikė beprote ir jos veidas išsikreipė į tarpinę išraišką tarp linksmumo ir pasišlykštėjimo. Galiausiai veide pasirodė, kad ji ėmė manęs bijoti, lyg būčiau koks galvą pro skylę jos dvaro vonios kambario duryse iškišęs Džekas Torensas.

Atrasto dvaro kieme žydėjo gėlės. Jis atrodė kaip skirtingų laikotarpių tortas su socialiniu būstu viduje. Ant mūro sluoksnio drybsojo tokiems dvarams tipiška šiferiu dengta medinė mansarda, o priėjus nuo gatvės nusisukusį priekinį šio torto fasadą atsivėrė prie jo prilipintas baltai spindintis klasicistinis portikas su XVIII a. kolonomis, tartum prilietas miltelinio cukraus glaistas ant pairusio biskvito.

Prabangaus portiko gilumoje prasidarė durys ir pasirodė, kaip pasakytų mano močiutė siuvėja, bordò spalvos dažais sovietmečiu dažyta daugiabučio laiptinė, iš kurios į lauką sklido interjero destrukcija atsiduodantis smilkstančių cigarečių ar pelėsiuose užkonservuotų laiko sluoksnių smogas. Portike ant džiovyklos kabojo palaidinė, kažkieno pakabinta džiūti po sunkios darbo dienos.

Sodelyje moteris su rožinėmis šliurėmis rūkė ploną cigaretę ir mane tikino, kad čia visai ne tas dvaras, kurio ieškojau.

Neva į šį kiemą kas savaitgalį atklysta po porą pasiklydusių, fotoaparatais apsikabinusių turistų iš Kauno ar Marijampolės, taip pat puolančių fotografuoti jos klasicistinį daugiabutį. Kaip sužinojau vėliau, ji buvo teisi. Vilkaviškyje yra du dvarai: Paežerių (kitas) ir šis, kuriame kadaise, 1812 m. vieną birželio naktį, svečiavosi Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas.

– Nei blogai, nei gerai. Gyvenam normaliai. Yra kur pasivaikščioti su vaikais.

Vilkaviškis su metais gražėja. Netoliese – „Norfa“, tai jei ko prireikia... – atsakė moteriškė, paklausta, koks jausmas būti įsikūrus dvare. Pasakė tai, ką apie savo miestelį pasakytų bet kuri Lietuvos moteris.

Baugumą patvirtino ir nejaukų pokalbį nutraukė lietus su audra, kuris privertė mane bėgti atgal į autobusų stotį, o vilkaviškietę nunešė atgal į Napoleono rezidenciją.

Nesu didelė šios istorinės personalijos gerbėja, tačiau šįkart pajaučiau su juo savotišką bendrystę. Tiek jo, tiek mano ilgą kelionę, kurios stotele tapo Vilkaviškio dvaras, pabaigė negailestingas oras. Tačiau viskas gerai – svečiams nemandagu užsibūti per ilgai.

II.

Bėgant į autobusų stotį, lietus mane sulijo taip, kad teko ieškoti pirmos pasitaikiusios užuovėjos.

Tolumoje pamačiau betoninį pastatą su skylėta pastoge.

Pro O formos angas joje kyšojo paūgėjusių medžių galvos. Bėgdama šio formų ir augalų derinio link, vos nenuvirtau, užtat iškart užmiršau apie lietų ir šaltį – supratau, kad tai ir yra ta pati Vilkaviškio stotis, kurios visų fasadų kelionės pradžioje aš gerai neapžiūrėjau.

Man tereikėjo pasukti galvą į kitą pusę ir būčiau pamačiusi, kad pastatas išties netipiškai suprojektuotas. Suskleidžiau vėjo negrįžtamai sulaužytą skėtį ir padariau nedidelį turą po autobusų

stoties kiemelį. Betonas niekada neatrodė taip gaiviai. Ši architektūra tikrai optimistinė, pamaniau, ir vaikštinėdama pirmyn atgal suskaičiavau penkias O. Pro tris iš jų kyšojo medžiai, ketvirtoje buvo kavinė, o penktoje – augalų turgelis po atviru dangumi. Pro angas pamačiau vėl žydrėjantį dangų. Po kelių minučių trečiajame O jau pradėjo dūgzti bitės, čiulbėti ir dūkti smulkūs paukščiai. Kavinėje nusipirkau kavos ir prisėdau po vienu iš medžių pasigrožėti šia architekto Gintaro Balčyčio suprojektuota elementaria ir genialia gamtos garsų bei betoninių formų instaliacija. Baugus oras buvo išgąsdinęs visus vilkaviškiečius, todėl medituoti klausan-

16 // © 37O

SPAUDOS, RADIJO I R TELEVIZ IJOS REM I MO FON DAS

VILKAVIŠKYJE

pastatus – autobusų stotį ir vieną iš dvarų

+ Tekstas sukurtas Architektūros fondo projektui „Aikštėje“.

Projekto strateginė partnerė – Lietuvos kultūros taryba

+

kiekvieno kamieno užimamo centimetro būsimų trinkelių ir europinių ar dar kokių nors lėšų (ne)įsisavinimo kainą ir nuspręstų, kad žaliuosius miesto piliečius dar savo vaizduotėje praktiškiausia nupjauti plynai prieš projektuojant bet kokią autobusų stotį. Išvis, ką čia medžiai ir žmonės. Stotis skirta autobusams. Tačiau architektas G.Balčytis ne tik padovanojo medžiams privilegiją dalytis su mumis autobusų namais, bet ir įgyvendino tą sprendimą estetiškai. Jis nepasididžiavo ir palaikė kitą rūšį lygiaverte mūsiškei. Žalumos poreikis urbanizuotose vietovėse yra daugiau nei mada. Ebenezerio Howardo sugalvota miesto-sodo koncepcija yra nenauja pasauliui ir paremta viso labo žmonių poreikiu kvėpuoti ir kokybiškai funkcionuoti. Tai ypač aktualu dabar, kai klimato atšilimas pastebimai darbuojasi. Kada nors ne tik pasitrauks

tis čiulbėjimo ir dūzgimo teko vienai.

Garsai apgaubė iš visų pusių ir keitė vienas kitą lyg kokiame „Anykščių šilelyje“, tik šis buvo Vilkaviškio ir įrengtas pačiame miestelio centre. O aš buvau Antanas Baranauskas, kurio neliūdino iškirsta giria. Priešingai – džiugino žaliuojantys lapuočiai.

Sėdint po medžiu, pro akis prabėgo šimtai prisiminimų ir asociacijų. Prisiminiau menotyros paskaitas, kai akimirką išvydau modernizmo didžiūno Le Corbusier Pavillon de l’Esprit Nouveau Pary­žiuje. Tame paviljone į akis krito toks pat O formos plyšys pastogėje, pro kurį kyšojo medis. Arba G.Balčytis šią idėją pasivogė iš klasiko, arba atsitiktinai turėjo nepaprastai gerą skonį, kad įstojo į O klubą.

Ką tas skritulys reiškia? Galbūt keliauti juo – tai klaidžioti po Vilkaviškį ir sugrįžti atgal į senąjį tašką, į stotį, po iš dalies sėkmingų Vilkaviškio dvaro paieškų? Bebandant išgliaudyti visas G.Balčyčio O, šovė į galvą prisiminimas apie Vasilijų Kandinskį. Sudėti vieni į kitus skrituliai paveiksle „Skrituliai skritulyje“, menininko žodžiais, išreiškė koncentriškojo ir ekscentriškojo prado priešpriešų harmoniją. Stotyje taip pat matyti šiokios tokios priešpriešų harmonijos: kerpėtas medžio kamienas yra priešingybė šaltam sušlapusio betono

pastogės kūnui. Klausimų kilo ir kilo.

Kodėl tie du pradai nekariauja? O gal O žymi uždarą, todėl saugią, namų erdvę; ratą, galintį apglėbti ir priimti?

G.Balčytis nusprendė į šį namų ratą priimti medžius, kitaip tariant, jų nekirsti – nežudyti tų, kuriems šioje žemėje vis dar lemta ilgiau pasisvečiuoti. Dalis architektų neeikvotų laiko apskaičiuoti

+

+ grybai iš Dzūkijos miškų, bet ir užpuls bjaurios, mūsų tipiškoms vasaroms nebūdingos sausros, o tada pasiilgsime senų gerų pušų, liepų ir uosių. Turėtume mokytis iš Australijos, kurios miestuose medžiai yra tausojami ir gerbiami, nes karštomis dienomis jie teikia šešėlį ir drėkina orą. Be to, medžiai palaiko sveiką ekosistemą ir biologinę organizmų įvairovę, o didelę dalį Australijos įvaizdžio sudaro jos unikali flora ir fauna. Štai, kaip toli mintis nusviedė Vilkaviškis. Kokia daugiaprasmė ir apmąstytina čia architektūra, jei mane nukėlė į tolimiausius pasaulio kampelius, pamaniau lipdama į atgalinį autobusą. Tądien svečiavausi ir Australijoje, ir Paryžiuje, mintimis susidūriau su Napoleonu ir V.Kandinskiu. Nereikia skraidyti lėktuvais ar raketomis, kad atrastum namus – viskas yra čia pat, mažame Lietuvos miestelyje.

>> SVETUR

KULTŪRINIAI IR DVASINIAI URAGANAI MEKSIKE Rašė Jurga Tumasonytė Nuotraukos Jorge Garcia

Su vertėja, dainininke ir DJ Egle Naujokaityte-Muk kalbamės apie Meksiką, kuriame ji gyvena jau penktus metus. Neseniai pasirodė jos verstas Fernandos Melchor romanas „Uraganų sezonas“ („Vox rara“, 2021), ten vaizduojami įvairiausi žiaurumai Dievo pamirštame užkampyje Meksike.

Skaitydama vis mąsčiau, kiek ten esama tiesos ir kaip Eglei sekasi išgyventi tame pavojais alsuojančiame krašte. Ta proga siūlome pokalbį apie Meksiką, laisvą menininkės ritmą, vakarėlius, feminizmą, mačizmą ir kitus dalykėlius.

I

■

I

– Vaikystėje kartu su tėvais gyvenai Venesueloje – kokie įspūdžiai ir vaizdiniai išplaukia iš tų laikų? Ar suaugusi dar kartą buvai ten sugrįžusi (jeigu taip, smalsu, kaip viskas pasirodė tada)?

– Oi, įvairiausi. Labiausiai atsimenu gamtą, šiltas naktis, tvy­ rantį tvankumą ir oro aromatą – benzino ir papuvusių vai­ sių mišinį. Lankytos mokyklos, vietos, kuriose gyvenome ir lankėmės. Nepaprastas kontrastas tarp prabangos ir visiško skurdo... Kaip žinome, dabar Venesueloje daug kas pasikei­ tę dėl susiklosčiusios politinės situacijos. Tiesą sakant, man būtų be galo smalsu ten nuvykti, bet daug kas įspėja, kad ne­ saugu. Keli pažįstami, kurie yra lankęsi ten šiais laikais, sakė, aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaa kad ne viskas taip blogai, kaip pa­ sakojama, nors nuomonių iš senų vietinių pažįstamų ar pa­ saulyje sutiktų emigravusių venesueliečių girdėti visokiausių.

Apskritai domėjimasis Venesuela ir jos šiuolaikine situacija buvo bene pirmasis postūmis sugrįžti į savo išsiilgtąją Lotynų Ameriką. Vieną vakarą su draugu aptikome dokumentinį fil­ mą apie Torre de David – didžiausią pasaulio skvotą, nebaig­ tą statyti devintojo dešimtmečio bankų kompleksą, – jame buvo apsigyvenę apie 2 000 žmonių per, atrodo, 35 aukštus, nes apgyvendinimo situacija Karakase tuo metu buvo labai prasta. Ten buvo susikūrusi bendruomenė su vidine savival­ da ir t.t. Deja, prieš kokius penkerius metus visi buvo iškel­ dinti į valstybinius butus, kuriuos, tariamai atsižvelgę į šią problemą, o greičiau bijodami anarchizmo protrūkių, pa­ statė valdžia. Tai man pasirodė nepaprastai romantiškas ir galingas vaizdinys, sukėlęs didelę nostalgiją vaikystės kraš­ tams, bet taip jau išėjo, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių at­ sidūriau ne Venesueloje, bet Meksikoje.

---■18 // © 37O

– Kaip supratau iš tavo ankstesnio interviu, Meksikoje atsidūrei beveik atsitiktinai – gavusi pažįstamo meksikiečių menininko kvietimą atvykti į sostinę, nors paskui jis pasiplovė ir likai svetimoje šalyje visai viena. Kaip sekėsi prisijaukinti erdvę ir žmones?

Kaip šios patirtys keitėsi per penkerius metus, kol gyveni Meksike?

– Taip, iš tikrųjų labai juokinga, nes praeitą savaitę, po praktiškai ketve­ rių metų nebendravimo, su šiuo pasiplovusiu menininku vėl atnaujinome ryšius. Likau ne visai viena, bet arti to. Kadangi buvau pasiryžusi pradėti naują gyvenimą Meksike, kalbą mokėjau, tad nutariau, kad viskas kažkaip vis vien susiklostys. Tiek žmonės, tiek erdvė pasirodė pažįsta­ mi, bet kitokie, nes iš esmės Meksika gerokai skiriasi nuo Pietų Amerikos, nors lotyniškumas vis vien jaučiamas.

Didžiausia bėda, kad tuo metu beveik neturėjau darbo, o žadėtų galimybių pagroti vakarėliuose vargiai pasitai­ kydavo, tad gyvenau labai jau kuklio­ mis sąlygomis. Dėl to paties praktiškai bičiuliavausi su bet kuriuo įdomes­ niu ar daugiau turinčiu ką papasako­ ti žmogumi, nesvarbu, kad jie visi iš

-

esmės buvo visai ne mano pasaulėjautos žmonės, bet tie­ siog buvo apėmęs toks pasidavimas likimui ir nuolanku­ mas, kad kitaip ir būti negalėjo. Buvau aaaaaa dėkinga už tai, kad menkai pažįstami vienaip ar kitaip padėdavo, nors, prisipažinsiu, dažnas greičiausiai tikėdavosi kažko – esu šviesiaplaukė mėlynakė ir dauguma vyrų į mane čia žiū­ ri gana grobuoniškai, apskritai, nepažinodami laiko nai­ via gringa. O patirčių per tuos penkerius metus tikrai buvo pačių įvairiausių – nutiko daugybė ir gerų, ir blogų dalykų, daug ko išmokau, subrendau, ėmiau geriau suprasti ne tik vietinį mentalitetą, bet ir bendražmogiškus dalykus, kurie anksčiau nebuvo aktualūs ar akivaizdūs. Matydama daug socialinės nelygybės ir aiškių jos priežasčių tapau gerokai politiškesnė, dėl vyraujančio mačizmo ėmiau labiau palai­ kyti feminizmą, apskritai viską vertinti ir priimti pasirinki­ mus, paremtus labiau socialiniais ir politiniais sumetimais.

Dažnai čia atvykstantys užsieniečiai užsidaro savo burbule ir naudojasi tam tikromis socialiai susiklosčiusiomis pri­ vilegijomis, bet aš stengiuosi labiau susilieti su aplinka ir būti kaip vietinė.

– Neseniai pasirodžiusioje tavo verstoje F.Melchor knygoje „Uraganų sezonas“ nedidelis miestelis vaizduojamas kaip pavojingas mačizmo, prietarų, narkotikų, nusikaltimų, seksualinio išnaudojimo ir kitokių žiaurumų kraštas. Kiek tų knygoje aprašomų dalykų realiai esama Meksikoje? Ar sostinė smarkiai skiriasi nuo kitų miestų ar nedidelių miestelių, lyginant žmonių mentalitetą, pragyvenimo ir smurto lygį?

– Šios knygos siužetas, aišku, hiperbolizuotas, bet vis vien realus. Kaip ir daugelyje didelių šalių, Meksikoje miestai

S P AUDOS , RADIJO IR TELEVIZI JO S REMIMO FON D AS

,

– Kuo pasižymi Meksikoje vyraujantis mačizmo kultas? Ir kaip visa tai dera su didžiuliais LGBT ar feminisčių paradais?

Gal vyksta kokie nors vertybiniai karai?

– Tie LGBT ir feminisčių paradai ir yra mačizmo padariniai. Žinoma, yra šiokio tokio susipriešinimo, bet, keisčiausia, turint omenyje, kokia tradicionalistinė iš esmės yra ši šalis, kad homoseksualai (bent jau sostinėje) niekam per daug smarkiai nekliūva. Nuo pat atvykimo čia stebėjausi, kiek homoseksualių porų vaikšto po visą miestą susikibę ranko­ mis, – tai joks ne tabu. Atsimenu, pirmosiomis savaitėmis, kai čia atvykau, per vieną vakarėlį išgėrusi mergina man pa­ reiškė, kad Meksika tokia mačistinė šalis, kad verčiau jau palaikys ir pirmenybę teiks gėjams, o ne moterims. Ir iš tie­ sų į feministes žiūrima aaaaaa aaa aa aa aa a labai ne­ palankiai, yra nemenkas susipriešinimas, nes jos tikrai ra­ dikalios, bet tai irgi atsakas į nepaaiškinamą vietinių vyrų žiaurumą ir smurtą – tiek fizinį, tiek psichologinį, tiek viso­ kį kitokį. Dažnas vyras čia tikrai išlepęs, nes taip juos įpras­ ta auginti. Net pačios tų vyrukų motinos prisideda prie ma­ čizmo, kažkaip kultūriškai susiklostę, kad berniukus reikia lepinti, na, o moteris – stipri, viską paneša ant savo pečių, apšokinėja ir pasirūpina vyru ir sūnumis, tai ir dukros tas pats laukia. Čia, aišku, apskritai šneku, yra išimčių, bet iš es­ mės tokia tendencija dominuoja. Kalbant apie vertybinius karus, jie aršiau vyksta politikoje – tarp dešiniųjų ir kaires­ nių jėgų, kurios gana radikalios ir viena kitos kategoriškai neapkenčia ir visaip dergia.

-----

– Kaip atrodo tavo įprasti šiokiadieniai?

– Kadangi dirbu namuose, mano grafikas gana laisvas. Atsi­ keliu, papusryčiauju, pasimankštinu ir sėdu prie vertimų ar­ ba kokių nors dalykėlių, susijusių su muzika: dainavimo, ra­ dijo laidų ar muzikos kūrimo, miksavimo ar tiesiog naujos muzikos paieškų. Prieš pandemiją kartą per savaitę leisda­ vausi į kokią nors miesto dalį pasiganyti ar padirbti kokioje kavinėje, bet dabar retai kada išeinu iš savo rajono, nors pa­ mažu pradeda atsirasti ribotų ar slaptų naktinių renginių, pasimatome su draugais išlenkti alaus ar meskalio.

– Ar vakarėlių kultūra čia skiriasi nuo Vilniaus kultūros?

– Lyginant su tais vakarėliais, kuriuose aš lankydavausi Vil­ niuje, – taip. Čia labai aiškiai apibrėžtos ribos, kokios kryp­ ties yra vakarėlis: jei technomuzikos – tai vien tik techno, jei gotiškos ar septintojo dešimtmečio muzikos – tai skamba vien tokia. Dabar jau pamažu atsiranda įvairovės poreikis, bet vis tiek visi į viską žiūri gana šabloniškai ir, atrodo, bijo peržengti tas temines ribas. Visi labai mėgsta būtent LGBT reivus – čia yra keletas LGBT ir translyčių kolektyvų, kurie rengia masinius (neretai susirenka 2 000 žmonių) reivus, ku­ riuose daug nuogybių, svaigalų ir visokiausio plauko hedo­ nizmo bei spektaklio elementų – ne tik groja didžėjai, bet ir visur vaikštinėja bei visus linksmina vadinamosios hosts – dažniausiai translytės moterys, rengiančios visokiausius šou ar tiesiog šokdinančios lankytojus. Kaip reginys ar pa­ tirtis – tikrai įdomu, energija tokiuose vakarėliuose nežabo­ ta, bet, deja, muzika – antrame plane, todėl nelabai dažnai juose lankydavausi.

klesti, o už jų ribų – daug Dievo pamirštų ir todėl narkų (narkotikų prekeivių) globon patekusių kampelių. Žino­ ma, yra išimčių, bet dauguma vietų yra tokios. Per pas­ taruosius – galbūt penkiolika? – metų įvyko šiokia tokia nacionalinė emancipacija, grįžta prie kolonijinių laikų ir pirmykštės meksikietiškos kultūros ištakų, buvo investuo­ jama ir remiami autentiški maži provincijų miesteliai, iš kurių kilę tam tikri papročiai ar tradiciniai dalykėliai. To­ kie miesteliai vadinami pueblos magicos – stebuklingi miesteliai, bet neretai ir juose valdžią paėmę narkai. Sos­ tinės mentalitetas nuo provincijos gerokai skiriasi, be to, daugybė provincialų labai braunasi į sostinę, todėl vadi­ namojoje Meksiko apskrityje be proto didelis tankis skur­ džiai gyvenančiųjų, kiekvieną dieną į miesto centrą porą valandų metro (o kartais ir papildomu transportu) keliau­ ja daugybė žmonių. Meksiko apskritis laikoma viena pa­ vojingiausių vietų visoje šalyje – čia negalioja jokie įstaty­ mai, išskyrus jų pačių, ir tikrai daug žiaurumo. Vienąkart per klaidą atsidūriau apskrities policijos nuovadoje, ro­ džiau jiems šalyje galiojančius įstatymus, o jie tik nusijuo­ kė ir pareiškė: „Sveika atvykusi į Meksiko apskritį.“ Tai pa­ maniau, kad gal ir gyva nebeišeisiu iš ten, bet turiu angelą sargą ir viskas baigėsi netikėtai gerai, tapome kone drau­ gais su tais policininkais. Apskritai policija čia yra tokia korumpuota, kad aaaaaa aa aaaaaa a aaaa liūdnai juokau­ jama, jog ji didesnė nusikaltėlė negu tikrieji. Nuo tada ir­ gi nebe taip jais pasitikiu ir stengiuosi visada apeiti. Grei­ čiausiai daug kas priklauso nuo valstijos savivaldos, įtakos zonų, bet taip, „Uraganų sezone“ aprašomi dalykai nela­ bai nutolę nuo realybės.

-■--

MATYDAMA DAUG SOCIA­ LINĖS NELY­ GYBĖS IR AIŠ­ KIŲ JOS PRIE­ ŽASČIŲ TAPAU GEROKAI PO­ LITIŠKESNĖ, DĖL VYRAU­ JANČIO MA­ ČIZMO ĖMIAU LABIAU PA­ LAIKYTI FEMI­ NIZMĄ, APS­ KRITAI VIS­ KĄ VERTINTI IR PRIIMTI PA­ SIRINKIMUS, PAREMTUS LA­ BIAU SOCIALI­ NIAIS IR POLI­ TINIAIS SUME­ TIMAIS.

– Kokie tavo kuriamos muzikos klausytojai?

– Manau, kad savotiški, kiek nepritapę, gal kiek jautrūs, mėgstantys ir besidomintys visokiomis keistenybėmis. Kaip ir aš pati (šypsosi).

– Ar tenka lankytis Meksikoje vykstančiuose knygų pristatymuose, literatūriniuose vakarėliuose? Kokia skaitymo kultūra šioje šalyje apskritai?

– Keliuose teko, taip. Skaitymo kultūra, kaip tokios didelės šalies, deja, menkoka, nors apskritai yra, ir yra gyva. Deja, la­ biau vyrauja elitinė ir popkultūra.

– Kaip jau metus besitęsianti pandemija pakeitė šios šalies gyvenimą ir tave pačią (jei pakeitė)?

– Pandemija mane paveikė iš tiesų įdomiai, gal vis dar tebe­ veikia. Pradėjo labai greitai bėgti laikas. Negaliu suvokti, kad jau daugiau nei metai, kaip visa tai vyksta, – kur jie prabė­ go? Jei atvirai, esu gana introvertiška asmenybė, ir nuo tada, kai išvykau iš Lietuvos – beveik prieš penkerius metus, sten­ giausi visaip save išstumti iš komforto zonos, būti atviresnė, ekstravertiškesnė ir t.t. Kurį laiką tai visai neblogai sekėsi, bet vos tik prasidėjo pandemija ir teko užsidaryti namuose, atrodo, kad atsipalaidavau, pagaliau nereikėjo savęs versti daryti to, ko iš tiesų gal visai nenorėjau, – tiesiog tai tapo vi­ sų normaliu gyvenimo būdu. Atsimenu, kai mačiau verkš­ lenančius tusovščikus ir nuolat laiką tarp žmonių leidžian­ čius, nemokančius būti su savimi vienatvėje: kaip juos ima nerimas, kokie jie jaučiasi vieniši ir pan. Atrodė gana juokin­ ga. Apskritai žmonės yra tinginiai ir kažkodėl įsivaizduoja,

kad viskas turi vykti ir klotis savaime, – kalbu ne apie fizinius veiksmus ir ti­ krovę, bet apie vidinę, savęs tobulini­ mo. Sutinku, kad gyvename labai grei­ tais ir perteklinės informacijos laikais, bet net jais yra daugybė būdų, kaip iš­ likti ramiam, neprarasti savo esybės ir gyventi savo ritmu. Tik tai reikalauja šiokių tokių pastangų ir, aišku, reikia suvokti savo poreikius, kiek ko nori ir kiek esi už tai pasiryžęs duoti. Niekas iš dangaus nenukrenta, ypač gera savi­ jauta. Esu aaaaaa aaa aaaaaa labai jau­ trus žmogus, bet per daugelį metų iš­ mokau jautrumą paversti pranašumu, o ne trukdžiu savo gyvenime. Tai štai – per tą pandemiją gavau progą atsi­ pūsti. Taip pat vienas šauniausių daly­ kų, kurio per ją išmokau, – labiau būti čia ir dabar, nes kaip bus rytoj, vis vien neaišku. Taip būdavo visada, bet dabar lengviau tuo patikėti. Na, bet prisipa­ žinsiu, kad jau pastaraisiais mėnesiais net man, didelei vienišei ir introvertei, ganėtinai pabodo esama tvarka, pasi­ ilgau savo vakarėlių, laisvo žmonių ju­ dėjimo. Meksikiečiams ant to ganėti­ nai nusispjauti, bet vis vien jaučiama, kad kažkas oficialiai mums draudžia tai daryti (šypsosi).

---

>> SVAJONIU DARBAS

Rašė Daiva Juonytė Nuotraukos Ingos Navickaitės-Drąsutės

Grafikos dizainerė, fotografė, iliustratorė Inga Navickaitė-Drąsutė šalia grafikos dizainerės darbų, meno leidiniams ir kitoms knygoms kuriamo dizaino užsiima dar keliomis labai įdomiomis veiklomis – kuria rankų darbo mažo tiražo leidinius ir rengia knygrišybos dirbtuves. Ne pirmus metus Ingos kūryba yra vertinama ne tik klientų ir gerbėjų, bet ir Knygos meno konkurso žiuri. Šiemet menininkė apdovanota už daugiasluoksnę meninio tyrimo ir raiškos formos įtaigą knygoje „Joan Fontcuberta: Crisis of History“. Su ja kalbamės apie knygos dizaino užkulisius, knygrišybą ir meninį skonį.

MENININKĖ INGA NAVICKAITĖ GERA KNYGA TURI TIESIOG LIPTI – Kaip prasidėjo tavo kaip knygų dizainerės kelias?

– Visko pradžia buvo Vilniaus dailės akademijos (VDA) Kau­ no fakultete lankytos Taikomosios grafikos studijos, kurias sudarė daug įvairių disciplinų, viena ar kita forma susijusių su knygos turiniu: klasikinės grafikos technikos, konceptua­ lūs meniniai projektai, knygrišyba, autorinė knyga, įvairaus pobūdžio iliustracijų piešimas. Dar studijuodama ir reng­ dama vieno ar kito modulio kūrybinius projektus, pastebė­ jau, kad galutine mano išraiškos forma dažniausiai tampa knyga. Labai stiprų postūmį davė VDA dirbę žmonės – Rim­ vydas Kepežinskas, Rolandas Rimkūnas, Gintaras Česonis, Matas Dūda, Greta Grendaitė-Vosylienė ir kiti. Jaučiu dide­ lę pagarbą katedroje dirbusiems ir tebedirbantiems žmo­ nėms bei esu jiems dėkinga už skirtingus požiūrius. Manau, kad bakalauro programa yra labai stipri ir turininga knygos kryptimi žengiančiam žmogui. Žinoma, bendras klimatas taip pat susiklostė labai tinkamas: patekau į nuostabų aš­ tuonių ponių kursą, kuris taip oficialiai ir buvo pavadintas dar pirmosiomis rugsėjo savaitėmis. Magistrantūros stu­ dijų metu sulaukiau labai didelio palaikymo iš dėstytojo G.Česonio, kurio dėka pasukau į poligrafinių knygų dizainą.

Kartais palaikymas ir padrąsinimas tinkamu metu yra vieni svarbiausių dalykų (šypsosi). Jaučiu dėkingumą ir pati sten­ giuosi paskatinti jaunus žmones, padėti, suteikti jiems žinių.

Tai labai svarbu įsiliejant į sritį, kuri tau nepažįstama.

20 // © 37O

– Kaip įprastai, gavusi naują užsakymą, dirbi: skaitai leidinį, kalbiesi su jo kūrėjais? Kokiais būdais pradedi savo ieškojimus?

– Chronologija, kurią paminėjai, yra beveik teisinga. Pir­ miausia vyksta pokalbis su leidinio autoriumi arba leidėju, kurio metu siekiu išgirsti lūkesčius, sužinoti, ko tikimasi. Ta­ da skaitau knygą, norėdama pasitikrinti, ar teisingai užčiuo­ piau nuotaiką. Pačiame procese daugiausia laiko atima su­ galvoti struktūrą, suvokti, kaip knyga veiks jau žinant visas jos sudedamąsias dalis. Kai visa knygos struktūra tampa aiš­ ki, grįžtu pas autorių ar leidėją, jiems ant stalo pateikdama tai, ką siūlau. Man labai patinka šis struktūros kūrimo etapas, kurio metu aš turiu galimybę pasiūlyti įdomių, nestandarti­

nių sprendimų. Labai džiaugiuosi tais atvejais, kai susikalbėti su autoriumi ar leidėju pavyksta akimirksniu.

Visada stengiuosi paruošti būsimo leidinio prototipą, dar vadinamą lėle.

Tai ne visada realaus formato ar reikia­ mą puslapių kiekį atspindinti knyga.

Kartais, norėdama pasitikrinti tik ne­ rimą keliančias dalis, ją spausdinu ne visą. Apskritai lėlė yra skirta pamatyti, kaip leidinys realiai atrodo, koks jo sto­ ris, svoris, koks formato pojūtis jaučia­ mas knygą laikant rankoje. Pasigaminti lėlę su visomis sudedamosiomis dali­ mis ypač prasminga tada, kai leidiniui parenkama sudėtingesnė struktūra.

– Susikuri juodraštinį leidinį.

– Taip. Vieną realistiškiausių lėlių sukū­ riau Indrės Šerpytytės(1944–1991) „For­ mer NKVD–MVD–MGB–KGB Buil­ dings“ fotoalbumui – šiuo metu yra spausdinamas visas jo tiražas. Būsimo leidinio prototipas buvo identiškas galutiniam knygos variantui, pasiek­ siančiam skaitytoją: jam buvo nau­ dojamos lygiai tos pačios popieriaus rūšys, atspausdinti ir įrišti 500 pusla­ pių, viršeliui naudota šilkografija, yra drobės elementų. Tokia lėlė padeda ne tik man, bet ir knygos autoriui – tampa labai lengva spręsti, ar viskas taip, kaip buvo tikėtasi.

– Man atrodo, kad kurti knygos dizainą – labai empatiškas procesas. Juk turi išgirsti, ko nori autorius, suprasti, koks bus skaitytojas, atrakinti knygą, domėtis ir suprasti temos ypatumus.

– Pajautimo ir įsijautimo visame procese iš tikrųjų yra daug ir norėčiau manyti, kad turiu pakankamai empatijos įsiklau­ syti į kūrinį, suprasti autorių, užčiuopti jo braižą ir viską per­ teikti dizainu. Kita vertus, tai vieta, kurioje reikia jausti savo ribas, suvokti, ką gali daryti, kad dizainas kūriniui padėtų, bet jo neužgožtų. Svarbiausia yra turinys, o dizainas yra kaip slenkstis, padedantis žmogui paimti knygą į rankas. Niekada nesistengiu primygtinai autoriui ar leidėjui įpiršti savo idė­ jos, jeigu jam tai nepatinka. Man labai svarbus susikalbėji­ mas. Noriu, kad autorius būtų patenkintas savo knyga, nes juk toliau jis su ja keliaus.

– Kiek visame procese yra improvizacijos?

– Improvizacija vyksta kūrybiniame etape, kada aptariamas leidinio formatas, dizainas ir medžiagų pasirinkimas. Kal­ bant apie poligrafinius leidinius, kiekvienas priimtas spren­ dimas turi būti labai gerai apgalvotas ir pasvertas, kad galiau­ siai knyga pavirstų į kokybišką produktą. Todėl paskutinę akimirką stengiuosi nieko nekeisti – tai kainuoja labai daug streso. Visi eksperimentai ir improvizacijos vyksta idėjiniu lygmeniu, tame etape, kai gali sau tai leisti ir klaidų kaina ne­ didelė. Kartais tos improvizacijos norėtųsi daugiau – ilgai­ niui žmogus įsipatogina ir pradeda dirbti pagal patikrintas ir gerai veikiančias sistemas. Todėl galbūt pati kartais užmirš­ tu, kad kiekviena knyga gali būti dar vienas naujas atradimas.

– Kaip manai, kiek svarbi knygos dizaino, iliustracijų ir teksto sintezė?

– Manau, kad ji neatsiejama. Tai vienas harmoningas objek­ tas, kuris privalo būti apgalvotas taip, kad vienas elementas padėtų kitam – jie turi šokti šokį kartu. Tačiau lygiai taip pat suprantu, kad eklektika irgi yra estetika ir tam tikri dalykai gali veikti labai netikėtai gerai. Bet net ir eklektikoje turi bū­ ti harmonija.

– Ar geras dizainas gali išgelbėti ne tokį gerą knygos turinį?

– Juk tai katė maiše. Bet aš tikiu, kad geras dizainas gali padėti knygai būti pastebėtai. Man pačiai labai svarbu gražios, gerai išleistos knygos. Dabar gyvename tokiais laikais, kai neturi­

S P AU DO S , R A DIJO IR TE LE VIZIJO S R EM IMO FO N D AS

nerimą keliantis plėšimo elementas: kad atverstum knygą, turi ją atplėšti.

Manau, kad tokiems leidiniams, kurie nekalba apie meną, dizaino intarpai ir parinktos medžiagos yra labai svarbūs.

Joa n Fontcuberta: Crisis of Hi stor\d

-DRĄSUTĖ: RANKOSE me pakankamai vietos viskam laikyti, todėl reikia labai gerai pagalvoti, ką parsinešti į savo namus ir kokias knygas pirkti.

Dizainas, ypač medžiagiškumas, yra labai svarbus dalykas, nuo kurio taip pat priklauso, kaip dažnai knyga bus vartoma.

Jeigu knyga verčiama lūžta arba reikia jėgos kaskart ją atvers­ ti, tai jau blogai. Knyga turi būti organiška ir lipti rankose.

– Kokias tendencijas, susijusias su knygų dizainu, pastebi?

– Manau, kad daugėja žmonių, kuriems svarbi knygos este­ tika. Tai jaučiu ir iš leidėjų – atsiranda vis daugiau leidyklų, kurioms svarbi leidinio išvaizda. Dizainas, medžiagiškumas yra formos dalykai, tačiau pirkėjai darosi išrankesni ne tik tu­ riniui, bet ir formai. Labai džiaugiuosi šiuo procesu, nes at­ siranda vis daugiau leidinių, į kuriuos galima paganyti akis.

– Kaip vertini lietuviškų knygų leidybą?

– Labai sunku vertinti, nes leidinių yra visokių, bet tenden­ cijos yra geros, ir tai džiugina. Kasmet atsiranda vis daugiau knygų, kurias galima parsivežti iš knygų mugės (šypsosi).

– Kas tau yra estetika?

– Kalbant apie leidinius, man estetikoje yra du esminiai da­ lykai ir jų tarpusavio harmonija: pojūtis – popierius, medžia­ giškumas – ir vaizdas.

– Prie kokių leidinių, turinio prasme, tau įdomiausia dirbti? Kokios temos tau pačiai įdomios?

– Taip jau sutapo, kad iki šiol dirbau prie meninių leidinių, tai vadinu sėkme, nes tai ir yra man įdomiausias turinys. Esu kūrėja, fotografuoju ir kuriu savo fotopasakojimus, todėl la­ bai džiaugiuosi turėdama galimybę patyrinėti kitą autorių, labai artimai su juo susipažinti. Kita vertus, lygiai taip pat labai įdomu dirbti prie leidinių, kurie savo turiniu nekalba apie meną, pavyzdžiui, novelių knygos, romanai ar filosofi­ niai leidiniai. Kai kūrinys nėra apie meną, dizainas tampa dar svarbesniu, papildomą vertę kuriančiu elementu. Visai neseniai kūriau dizainą naujam Søreno Kierkegaardo „Neri­ mo sąvokos“ leidimui, buvo svarbu surasti minimalistinį di­ zaino sprendimą, atspindintį turinį. Taip knygoje atsirado

kartu turėdama galimybę išmokti labai daug dalykų, o vė­ liau – mokyti kitus (šypsosi).

PAČIAME PRO­ CESE DAU­ GIAUSIA LAI­ KO ATIMA SUGALVO­ TI STRUKTŪ­ RĄ, SUVOK­ TI, KAIP KNY­ GA VEIKS JAU ŽINANT VI­ SAS JOS SU­ DEDAMĄSIAS DALIS. KAI VISA KNY­ GOS STRUK­ TŪRA TAMPA AIŠKI, GRĮŽ­ TU PAS AUTO­ RIŲ AR LEIDĖ­ JĄ, JIEMS ANT STALO PATEIK­ DAMA TAI, KĄ SIŪLAU.

– Kaip ir minėjai, esi kūrėja, išleidusi tris autorines fotografijos knygas: „Bedančiai“, „Desentimental“ ir „Pusiniai namai“. Papasakok apie jas.

– Visos trys knygos yra rankų darbo ir labai mažo tiražo – pirmosios dvi iš­ leistos 30 vienetų, o trečioji – 100 vie­ netų tiražu. „Bedančiai“ kalba apie ma­ no gimtąjį Bedančių kaimą Raseinių rajone. Leidinį sudaro dvi dalys: nuo­ traukos, kurias dariau kartu su tėčiu, ir kaimo istorija, parašyta Jono Brigio, Raseinių M.Martinaičio viešosios bi­ bliotekos darbuotojo. Labai linksmas sutapimas, kad tuo metu, kai fotografa­ vome, kaime gyveno 32 žmonės – tiek pat, kiek dantų burnoje.

Antroji knyga „Desentimental“ yra knyga-pokštas. Tai socialinis tyrimas apie atsisveikinimą su sena sulūžusia sofa, kurią, metams bėgant, kasdien fotografavome iš tos pačios pozicijos. „Desentimental“ yra atsisveikinimas su mums labai brangiu daiktu. Ši kny­ ga – visų metų nuotykis ir linksmybė (šypsosi). Ją labai smagu versti: galima tai daryti greitai ir pastebėti, kaip pa­ talynė metams bėgant juda ir kartais joje pasirodau aš, nes fotografavo ma­ no vyras.

Leidinys „Pusiniai namai“ yra apie žydų istoriją Kaune. Ji pasakojama per objektą – Vilijampolėje stovinčius pusinius namus. Šie namai, jų forma atspindi tragišką Vilijampolė­ je gyvenusių žydų likimą. Iš pirmo žvilgsnio knyga atrodo lengva, tačiau sužinojus istoriją Vilijampolės pusiniai namai įgauna kitą atspalvį. Knygoje yra keletas interviu, šiandien tebestovinčių pusinių namų fotografijų.

– Regis, leidinius pažįsti visais įmanomais pjūviais: kuri dizainą, esi autorinių knygų kūrėja, rengi knygrišybos dirbtuves. Kaip žmonės žiūri į pastarąjį užsiėmimą? Ką jie atranda dirbtuvių metu? Kuo jis įdomus tau pačiai?

– Sulaukiau nemažo susidomėjimo. Mane nustebino, kad į jas susirenka žmonės ne tik iš dizaino srities. Atrodo, kad dauguma jų tiesiog ieško sau įdomios, praturtinančios vei­ klos, nori išmokti naujų dalykų ar pabūti visai kitame, nei įprasta, žmonių rate. Labai įdomu stebėti dalyvius, kai jie, atvertę knygą ir pamatę, kaip ji sudaryta, reaguoja. Atrodo, kad apie knygą – tokį elementarų daiktą, kurį mes visi turime savo namuose, niekada nebuvo susimąstyta giliau: iš ko ji su­ daryta, kaip susiklijuoja, kokie procesai vyksta jos gamybos metu. Tai dirbtuvėse įvyksta magiška akimirka – pamatyti žmonių veidus, kai jie tą suvokia.

– Ar atsimeni akimirką, kai pati supratai, kaip veikia knyga?

– Taip, studijuojant teko dalyvauti knygų restauravimo dirb­ tuvėse. Tąkart įvyko mano pirmoji akistata su išardytos, o vė­ liau restauruotos knygos struktūra. Ši knygos transformaci­ ja, kurią skyrė vos kelios valandos, paliko labai didelį įspūdį.

Dar vienas susidūrimas įvyko dirbant kartu su M.Dūda VDA. – Kaip pati išmokai rišti knygas?

– Man pasisekė, kad turėjau ir vis dar turiu galimybę moky­ tis iš jau minėto M.Dūdos, geriausio knygrišio – nemeluoju!

Metus buvau jo asistente paskaitose ir padavinėjau įrankius,

– Kiek knygrišyba, kaip profesija, populiari Lietuvoje?

– Lietuvoje yra daug knygrišyklų, turinčių savo knygrišius.

Tai nedidelės įmonės, kuriose daug metų dirba tie patys sa­ vo darbą išmanantys žmonės. Taip pat yra restauratorių, dirbančių knygų restauracijos ir knygrišybos srityje. Pri­ reikus specifinių paslaugų, pagalbos kreipiuosi į nedideles knyg­rišyklas Kaune. Jeigu klausimas labai specifinis – skam­ binu Matui, jis viską žino (šypsosi). Mėgstu dirbti su popie­ riaus pagrindo medžiagomis, tai tiesiogiai susiję su mano dizaino darbo sritimi, kartais eksperimentuoju su medžiu.

Lietuvoje tarp knygrišių yra populiarūs odinių viršelių de­ koravimo būdai, man pačiai nekilo minčių dirbti su oda, ta­ čiau stebina, kokia įvairi gali būti maža ir nišinė knygrišybos sritis. Tikiuosi, kad knygrišybos dirbtuvės leis susipažinti su daugiau dizaino, knygos meno srityse dirbančių žmonių, norėtųsi suburti bendraminčių ratą.

– Kaip manai, meninio skonio ir stiliaus pojūtis yra įgyjamas ar įgimtas? Ar žmonės, anksčiau mėgę vienokius leidinius, pamatę šiek tiek kitokius, galbūt kokybiškesnius, gali pakeisti nuomonę ir ugdyti savo supratimą?

– Esu tikra, kad skonis yra ugdomas dalykas ir jis nuolat kin­ ta, priklausomai nuo to, kiek jam skiriame dėmesio. Stiliaus skonio kitimą kiekvienas savyje gali pastebėti per įvairius mus supančius daiktus. Pavyzdžiui, tai, ką pirkome anks­ čiau, galbūt nebetinka prie naujai formuojamų detalių na­ muose ar aprangoje. Laikui bėgant kažkas mums pradeda nebepatikti ir staiga pamėgstame naujas formas, medžiagas.

Dirbant dizaino srityje – svarbu stebėti madas, bet dar svar­ biau pasiimti tik tai, kas geriausia, nesivaikyti jų aklai. Kal­ bant apie knygas – labai svarbus ilgaamžiškumas, tam skiriu daug dėmesio, o laikas parodys, kaip yra iš tikrųjų (šypsosi).

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

JUSTINAS JARUTIS TAVĘS MANĘS SAVĘS

~~-

Self-released

•}"..,._

MĖNESIO ALBUMAI

(„Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“) 44

''

Self-released / Monokey

·•·

t~.-:.-~•,, ..,. -

Simono Meižio nuotr.

Justinas subrendo. Justinas suminkštėjo. Justinas išėjo pensijon. Nežinau, kodėl Justinas pakabino savo gitarą ant vinies, tačiau žinau, kad naujasis jo pasirinkimas tapti lietuviškuoju Eddu Sheeranu manęs nedžiugina.

Neliko maišto, energijos, angliškų tekstų... Vietoj to – estetika, paveikta projekto „Lietuvos balsas“, kuri spinduliuoja patogumu, patikimu ir labiausiai prieinamu skoniu, kuris dažniausiai yra joks. „Tavęs Manęs Savęs“ bent jau man yra prasčiausias kūrėjo darbas, kurio ypač skaudu klausytis prisimenant paskutinius „Freaks On Floor“ albumus, kuriuose grupė, rodės, atrado savo formulę. Tačiau dabar Justinas kitoks – elegiškas, mąslus ir patinkantis visoms mergaitėms, ir tai tikrai prideda populiarumo, tačiau klausimas, ar prisideda prie muzikanto kūrybos kokybės. Iš kitos pusės, galbūt tai ir yra sėkmės raktas. Juk kiekvienam žmogui užknisa daužyti duris, langus ir t.t., ir vis dėlto nepasiekti norimos auditorijos. O dabar melancholiško romantiko įvaizdis tapo fortke į populiarumą. „Tavęs Manęs Savęs“ yra nesudėtingų popdainų rinkinys, skirtas pasiūbuoti ir įkvėpti bei ilgesingai iškvėpti.

Toks balzamas, medus ir sacharinas sielai. Beje, kad ir kaip būtų keista, jis tinka ir gėrimo žaidimui, nes jei po kiekvieno „tavęs“ su namų ūkio partneriu maktelėsite po burnelę, albumo pabaigos sulauksite jau labai šilti arba visai nesulauksite. O kalbant nuoširdžiai, apmaudu kritikuoti žmogų, kuris yra darbštus, talentingas ir kuris žino, kad kartais nereikia rinktis lengviausio kelio. Tikiuosi, kad, sulaukęs populiarumo, jis tiek mums, tiek sau mes iššūkį. Dėl tavęs, manęs ir, svarbiausia, savęs.

PIJUS DŽIUGAS MEIŽIS DELSA

100

Tikriausiai grupę „shishi“ galima arba mylėti arba nekęsti, tiksliau, ....... arba jos linksmina, arba erzina.

Dar pernai su „Mafitishei“ jų muzikinių kvailiojimų buvo galima klausytis su šypsena ir džiūgauti dėl merginų kūrybinės laisvės. „Vilniaus skaičiuotėse“ kvailiojimai iš didelio rašto išėjo iš krašto, o vienkartinis pokštas virto varginančiu EP, kuris trunka, atrodo, tikrai ilgiau nei tikrosios beveik 17 minučių. Kokia šio mini albumo bėda? Ta, kad linksmoka nesąmonė, pavadinimu „Burbulas ir Burbulienė“ staiga kažkodėl virto viso albumo tema.

Ir štai, mūsų ausims tenka garbė išgirsti ir „En Den Du“, dainuojamą su keistu neva prancūzišku akcentu, ir „Dorė Mirė“, ir „Šiaip Ar Taip“. Ir ne, tai neskamba nei juokingai, nei linksmai, o tiesiog nervina. Tuo labiau kad ir muzika, balansavusi ant DIY trasho ribos, čia galų gale nuo jos nukrinta ir irgi tiesiog nervina. Nežinau, kaip yra iš tikrųjų, bet man nuojauta kužda, kad merginos bandė paplaukti ant „burbulo“ sėkmės bangos ir nesėkmingai plojosi veidu į smėlį. Vienu žodžiu, surfingas nepaėjo. Aišku, kiekvieno valia daryti, ką nori, ir, jeigu jums patinka pati „shishi“ esmė, „Vilniaus skaičiuotės“ skambės kaip dar vienas jų idėjų tęsinys. Man telieka klausimas, kodėl, nes jei jau kritikuojame visokias klasikines banalybes, kaip „Mango“ ar „Pikaso“, už „raskilas“ ar „saulelialialias“, to paties nusipelno ir ši grupė, ir jokia ironija, deja, nebegelbėja. Savo bandcampe grupė vis dar save vadina rap / trash / surf / soul kolektyvu. Šitam albumui, galiu pasakyti, toks apibūdinimas tikrai tinka. Ir pikta, ir liūdna. >

(„Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“, „Bandcamp“, „Soundcloud“, „YouTube“) 35

Glumina

ERKĖ THEMYYOUANDME Self-released

Kaip žinome, lietuviškas hiphopas man yra kaip nuospauda kojoje: kartą paklausai, ir išsyk pradeda trinti, pūslėtis, trūkti, dedi pleistrą, apgyja, bet jau nujauti, kad kai tik pasirodys naujas albumas, visa kančia kartosis iš naujo. Na, nebent tu esi Erkė, kuris nepaiso konformistinių aplinkos lūkesčių, kuria, pirmiausia, sau, o ne publikai, ir išlaiko kokybę. Ir dar išlieka labai produktyvus, nes štai vos metai prabėgo, ir jau naujas darbas. „Themyyouandme“ neplečia naujų horizontų Erkės diskografijoje, nes jis vis dar piktokas, niūrus, vis dar DIY ir nenublizgintas, perprodiusuotas ar iščiustytas. Nepaisant to, nereiškia, kad viskas įrašyta kokios mokyklos rūsyje su krūva vaikų, kurie įsivaizduoja esą nyčės, sartrai ir kirkegorai kartu (jei jie apskritai žino, kas jie tokie). Net keista, kad jo kūryba lyg ir laikoma andergraundu, nes aš čia jokio andergraundo nematau, nebent mes talentingesnius, įdomesnius Lietuvos hiphopo kūrėjus tyčia nustumiame į pašalę ir viską leidžiame spręsti paaugliams.

Aišku, skaičiai nemeluoja ir patys matėme, koks lietuviškas albumas tapo klausomiausias pernai, bet tebūnie. „Themyyouandme“ yra solidus įrašas: įdomūs instrumentalai, ir tai jau didelis pasiekimas, tikri, nors ir vis dar lietuviškai aplamoki ir nedaug sakantys tekstai ir, svarbiausia, feelas, groove‘as ar kaip jį ten lietuviškai pavadinsi.

Taip, klausydamiesi šito albumo linksėsite, judėsite, ypač tuomet, kai repavimas pagaliau tampa dar vienu instrumentu, padedančiu maksimaliai atlikti kūrinius. Tikrai pagarbos vertas įrašas, kuris, tikiuosi, nukonkuruos populiariąją Lietuvos repo nykumą.

Į naująjį „P.J.“ Meižio darbą iš pat pradžių žiūrėjau su nemažu atsargumu. Rodos, praėjo tik metai nuo tikrai puikių „Geografinių būsenų“, o čia jau naujas EP, drąsinantis kūrėjo darbštumu, bet ir verčiantis likti atsargiam, nes nežinai, ar pats muzikantas savo kūrybai yra pakankamai išrankus. Perklausius „Delsą“ atsargumo šarvai nukrito patys, nes šis keturių dainų EP yra vertas jūsų dėmesio. Stilius nepakito, vis dar tie patys garsovaizdžiai, muzikiniai koliažai ir, tiksliau neapibūdinsi, nei pats klasikas, geografinės būsenos, tačiau dabar mes einame giliau į būseną, į muzikinį peizažą, į tuos plotus, kuriuose klajoja šis muzikantas. Todėl „Delsa“ vis dar gali reikalauti šiokios tokios kantrybės, šiokio tokio susikaupimo, bet galiausiai pastebėkite, kad muzikiniai sprendimai patys lengvai randa kelią į ausis. Sukaupta, meditatyvi, bet tą pat akimirką ir labai drąsi bei eksperimentiška instrumentinė P.Dž.Meižio muzika dar kartą bent jau man įrodo, kad lietuviškos muzikos didvyriais laikome ne tuos, kurie to verti, o tuos, kurie labiausiai rėkia (arba už kuriuos rėkia jų vadyba). „Delsos“ skambesys – loopinantis, ambientinantis ir net neoklasikuojantis – nesulauks, deja, tokios didelės gerbėjų meilės. Per protinga muzika? Tikrai taip ir dar kartą taip. Vis dėlto aš vilties neprarandu: po velnių, nepamirškime, kad šis kūrėjas padėjo Mesijui išleisti geriausią jo albumą. Jei tai jūsų nepatrauks, patraukti gali tik muzikinis mcdonaldas. O čia ne muzikiniai pusfabrikačiai, čia... Na, užteks mėtytis drąsiomis frazėmis. Paklausykite.

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“)

*

88

100

100

MELLOW YELLOW DAFFODIL MEMORABILIA Self-released

Kada? Pasakykite man, kada? Kada baigsis šita kniaukiančių berniukėlių era, kuriems dainuoti per nosį trečiokų lygio eiles apie seilę-meilę yra kūrybinė veikla? Nežinau, nes šis „melou-jelou-jelou-melou-pajemelou“ albumas – dar vienas tokio tipo muzikos pavyzdys, kuris taip stipriai veikia tikriausiai dėl to, kad visas kniaukiškumas yra padidintas iki 110 proc. „Memorabilia“ yra sunkus darbas: sunkus klausytis, toleruoti, sunku net ir dėl to, kad šiame albume yra literaliai surimuota „saulė / pasaulis“. Sakysite, lazy? Na, visomis prasmėmis tikrai sutikti galima: albumas lėtas, saldžiai klampus, klampiai saldus, ir aš nieko apie jį neprisimenu, išskyrus tai, kad fone skambėjo vaporwave motyvai. Visa kita... Na, jei girdėjote juos, traukiančius „Welcome to the broken hearts cluuuuub...“, tuomet girdėjote ir visą naująjį albumą, ir jei jums tuomet patiko M.Y.D. muzikavimas, „Memorabilia“ jums suteiks viską, ko norite (dėl daugiau – nežinau). Vis dėlto mane visa tai tik erzina, ir nežinau, ar čia vaibai nesutampa, ar man reikia to, ką vartoja jie, bet visas šis sulėtintas, primerktas, lengvai besišypsantis skambesys tik­ rai neskatina nei atsipalaiduoti, nei... veikti / neveikti ko nors kito. Gal kartais ir sunku priimti tai, kad muzika neprivalo nieko sakyti, nieko išreikšti ar nieko nesupurtyti viduje, bet „Memorabilia“, bent jau pavadinimo pras­ me, turėtų būti susijusi su dėmesio vertu prisiminimu. Su kuo man bus susijęs šis albumas, nežinau. O gal jį tiesiog norėsis pamiršti.

(„Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“, „Bandcamp“)

( „Spotify“, „Bandcamp“, „Soundcloud“) 75

SHISHI VILNIAUS SKAIČIUOTĖS

'ct

,_ 7 r

'!'-·~ .

SPAUDOS , RAD!JO I R TELEV!Z!JOS REM I MO FONDAS

35

100

100

.a II ■ ► -►

*

0°

*

70 100 ••••••••••••••••••••••••••••••• 1

kisielius

kefyras

.••.••. 1.

••••••••••••••••••••••••• .1.

••••••••••••••••••••••••••••••• 1

.•..••..•..•..••..•..••.••..•.••.••. 1.

•••••••••••••••••••••••••••••••• .1•

••••••••••••••••••••••••••••••• 1

.•..••..•..•..••..•..••.••..•.••.••. 1.

absentas

•••••••••••••••••••••••••••••••• .1.

••••••••••••••••••••••••••••••• 1

spiritas

UNI\ AULi 945M. 0

-

Q

0

.,,

----------

_________.L 0