370 Nr 102

2021 gegužė #102

APIE ŽVEJYBĄ, VILTĮ IR „EUROVIZIJĄ“ GABRIELĖS VILKICKYTĖS REALYBĖS KULTŪRA IR DOKUMENTIKA SCENOJE KOMPOZITORĖ AGNĖ MATULEVIČIŪTĖ: MUZIKA YRA KAIP KODAS

ATSISVEIKINIMAS

???

PATRICIJA GUDEIKAITĖ: GERA LITERATŪRA TURI KELTI NERIMĄ

Ingos Navickaitės-Drąsutės darbas „Žvejyba“

#102 APIE ŽVEJYBĄ, VILTĮ IR „EUROVIZIJĄ“

NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ NERIJUS CIBULSKAS NAUJAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA LINA SIMUTYTĖ NERIMO TEMATIKOS SPECIALISTĖ IŠ „BLUNKANČIOS SOFOS“

Freepik.com nuotr.

LINA LAURA ŠVEDAITĖ PERLŲ IR PERLIUKŲ IEŠKOTOJA TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

B

ebaigiant rengti gegužės numerį jaunesni vilniečiai (ne tik 35+) ėmėsi neįprastos – skiepų – žvejybos. Sėkmė lydėjo tuos, kurie internete nardo kaip žuvys vandenyje. Žvejoti savo sėkmės ir pripažinimo žuvelės į Roterdamą išvyko bene didžiausia Lietuvos viltis per visą „Eurovizijos“ istoriją – „The Roop“.

Ryškiai geltoną spalvą kaip reprezentacinę pasirinkę šios grupės muzikantai visuose interviu pabrėžia, kad ji simbolizuoja viltį. Ko jau ko, bet vilties mums visiems aiškiai trūksta net dabar, kai laisvė (skiepų pavidalu), regis, ranka pasiekiama.

Tačiau grįžkime prie „Eurovizijos“, nepaisant to, kad esame priskiriami meno ir kultūros leidinių grupei, o didžioji dalis kultūrininkų ir menininkų šį konkursą vertina prieštaringai. Taip pat, kaip ir jame dalyvaujančius atlikėjus, eurovizinių dainų autorius ir, be abejonės, žiūrovus.

Ko gero, kiltų nemenkas pasipiktinimas, jei šios grupės nariams būtų suteiktas meno kūrėjų statusas, kurio jie bent jau teoriškai nusipelnė dar pernai, kai grupės daina „On Fire“ buvo minima tarp potencialių nugalėtojų ir sulaukė milijonų perklausų internete. Ką jau kalbėti apie daugybę puikių atsiliepimų apie šią grupę užsienio žiniasklaidoje, kuriuose, žinoma, minėtas ir Lietuvos vardas. Didelės sėkmės sulaukė ir antrasis jų eurovizinis hitas „Discoteque“. Nors pastaruoju metu daina nebuvo minima tarp pretendenčių laimėti šį populiarų konkursą, norime iš visos širdies jos autoriams ir atlikėjams to palinkėti, nes viltis – kvailių motina, o ir miršta paskutinė.

Nevardysime meno kūrėjo statuso suteikimo pagrindų ir sąlygų (pasigūglinkite patys), tačiau atkreipsime dėmesį, kad „nerimtosios“ muzikos kūrėjų ir atlikėjų tame išrinktųjų sąraše nedaug. Jame nerasite netgi tokių grandų kaip Marijonas Mikutavičius ar Justė Arlauskaitė-Jazzu pavardžių, o Andrius Mamontovas šį

Viršelyje – menininkės Ingos Navickaitės-Drąsutės darbas „Žvejyba“

statusą gavo tik šių metų sausį. Negalime atmesti tikimybės, kad dalis popsininkų nė nežino apie tokį statusą. Kiti nekreipė į jį didelio dėmesio, kol neatsitiko pandemija ir neteko pajamų. Turbūt verta paminėti, kad šis statusas suteikia galimybę gauti Minimalios mėnesinės algos (MMA) dydžio kūrybinės prastovos išmoką. Šiame sąraše tikrai nėra ir mūsų šio numerio herojės – dainų autorės ir atlikėjos Gabrielės Vilkickytės. Tačiau jai labiau rūpi ne pinigai, o per pandemiją prarastas ryšys su gerbėjais: „Neseniai sau pripažinau, kad karantinas padarė man žalos. Kai labai ilgai vienas groji namie ar studijoje ir girdi tik kritiką apie dainas, bet nematai emocijų, kurias žmonės išgyvena jų klausydami... Ta pauzė tikrai yra didelis išbandymas žmonėms, kurie kuria dainas ir jas atlieka.“ Kita mūsų numerio pašnekovė – jaunosios kartos poetė, žurnalo „Dešra ant žaizdos“ bendraautorė ir literatūrinių renginių organizatorė Patricija Gudeikaitė sako, kad ji pati yra didžiausia savo kūrybos kritikė: „Niekas manęs taip nesugeba sukritikuoti, kaip aš pati. Tačiau modelio, pagal kurį įsivaizduočiau savo skaitytoją, neturiu. Eilėraščius kažkada skaičiau su literatūra nesusijusiai pusseserei. Jos įvertinimas „jaučiu“ buvo tikras komplimentas. To rašančiajam ir pakanka – kad skaitytojai tavo kūrinius jaustų“, – pasakoja ji. Šiame numeryje siūlome ir pažintį su viena iš nedaugelio šalies moterų, kuriančių garso takelius kino filmams – kompozitore Agne Matulevičiūte, kuri rašo muziką ir teatro spektakliams. Taip pat šiame numeryje rasite naujausių kino premjerų rekomendacijų, knygų ir muzikos albumų apžvalgų, Aistės Rakauskaitės fotografijų seriją ir jaunosios kartos dizainerio Irmanto Uvenkovo kūrybos refleksiją. Gero skaitymo ir iki susitikimo vasarą!

Jūsų „370“

Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2021“ skyrė 25 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #102, gegužė, 2021 Reklaminiai straipsniai žymimi

GABRIELĖS VILKICKYTĖS REALYBĖS KULTŪRA IR DOKUMEN TIKA SCENOJE Rašė Toma Vidugirytė

Beno Šarkos nuotr.

Lyriškos, švelnios muzikos atlikėja Gabrielė Vilkickytė scenoje – jau ne vienus metus. Iš pradžių su klasės draugu kūrė elektroninę muziką, tačiau gerbėjų ratą ji subūrė savo kūrybą atlikdama akustiškai – viena scenoje grodama pianinu.

Su Gabriele kalbėjome apie niūniavimą, kino teatrus, dokumentinius filmus ir dokumentiką scenoje. Kalbėjome ir apie švelnumą sau bei kitiems, nes šį mėnesį pasirodo G.Vilkickytės debiutinis albumas „Švelnumas“.

4 // © 37O

– Kaip susidomėjai muzika ir dainavimu? Kokia buvo pradžia?

– Negaliu papasakoti romantiškos istorijos, kad tėtis – pianistas, o mama groja simfoniniame orkestre. Bet neseniai žiūrėjau savo vaikystės medžiagą ir supratau, kad daug muzikos mūsų šeimos namuose klausėmės per radiją.

Galbūt tai kažkiek susiję su meile muzikai, nors gali būti, kad tai atėjo iš kažkur giliau nei iš aplinkos. Tikiu, kad yra tam tikrų dalykų, nulemtų dar prieš mums gimstant. Mano atveju – būti su muzika. Nežiūriu į tai kaip į privilegiją ar kažkokį auksinį bilietą dėl to, kad dainuoju ir žmonės ploja. Priimu kaip atsakomybę – gimei turėdamas talentą, todėl turi su juo kažką daryti. Jeigu užmesi ir eisi saugesniu keliu – būsi niekšas.

– Skambini pianinu. Vaikams mokytis groti kokiu nors instrumentu dažnai reikia tėvų skatinimo ir paraginimo.

Kaip tu priėmei tas ilgas skambinimo valandas ir griežtą discipliną?

– Mano šeimoje buvo savaime suprantama, kad eisiu į muzikos mokyklą, nes visą laiką dainuodavau, niūniuodavau... Kalbant apie mokymąsi skambinti pianinu, buvau vidutinybė.

Neturėjau ypatingų sugebėjimų ar pakankamai savidisciplinos, todėl esu dėkinga savo mamai ir krikštamotei, kad skatino mokytis. Teta mane mokė skambinti, o mama vis paskatindavo groti. Žinoma, lankiau muzikos mokyklą, ėjau visą tą tradicinį akademinį kelią, bet tikrai nesu virtuozė... Pavyzdžiui, ne taip seniai turėjau įrašyti savo pasirodymą vienam televizijos renginiui ir ėjau groti iškart po Petro Geniušo. Jaučiausi kiek komiškai, kai po jo pirštų bėgiojimo per klaviatūrą spaudžiau savo c-dur akordus. Praėjusiais metais netgi lankiau pianino pamokas, kad truputį pagerinčiau savo techniką. Vis dėlto man

pianinas viso labo skirtas akompanimentui atlikti, tad ir nežiūriu į jį kaip į balsui lygiavertę priemonę.

– Užsiminei, kad kūryba, grojimas ir dainavimas – skirtingi dalykai, bet labiausiai linksti į dainavimą...

– Taip. Galiu negroti, nekurti... Būna etapų, kai net nenoriu sėsti prie pianino ir, atrodo, ištisus metus daina nepasirašo, bet negaliu nedainuoti. Aš net nepajuntu... Kartais sėdžiu taksi, užgroja kokią dainą ir pradedu niūniuoti. Taksistas ima mane kalbinti, kad gal būsiu dainininkė, o aš galvoju, kodėl jis taip paklausė, ir tik tada suprantu, kad niūniuoju jau kelias minutes. Atrodo, net nežinau, iš kur tą dainą atsimenu, bet jau iš paskos dainuoju.

– Kokią dalį tuomet užima kūryba?

– Kartais kūryba yra romantiška ir įkvėpimo pilna, kai iš polėkio rašai, nes jauti, kad negali tą dieną nerašyti,

bet dažnai man tai yra juodas darbas.

Mano lūkesčiai sau pačiai yra aukšti ir aš nuoširdžiai rūpinuosi kiekvienu žodžiu savo dainoje. Kažkada susitariau su savimi, kad nevartosiu nė vieno nereikalingo žodžio, tik tuos, kurie turi savo vietą ir prasmę. Man tai svarbu.

Mano kai kurie draugai sako, kad aš tekstų nacis (juokiasi). Būna taip, kad užkabina ritmas ar kūrybiniai sprendimai, bet jeigu tekstas sukurtas tik tam, kad užimtų vietą, tokios dainos negaliu klausyti.

– Galbūt tas tavo tekstų nacio sindromas atsirado besimokant – juk studijavai žurnalistiką?

– Nemanau. Man studijos nepatiko ir nemanau, kad jos man labai daug davė. Galbūt neužteko ambicijų ir entuziazmo kažką iš jų pasiimti? Mane labai žavi citata: „Jei tavo žodis nėra stipresnis už tylą, tai ir nesakyk nieko.“ To burnos aušinimo tikrai per daug...

– Ne kartą esi minėjusi, kad norėtum turėti grupę... Kokia būtų ta svajonių grupė, jei neribotų pinigai ir kiti dalykai?

– Ne vien pinigai yra kliūtis. Visada galima rasti bendraminčių, kurie gros ir iš idėjos. Tik dar savęs taip gerai nepažįstu kaip atlikėjos, kad galėčiau nuspręsti, ką pasikviesti. Man parašo koks būgnininkas ar gitaristas, kad mielai grotų su manim, bet aš dar nežinau... Suprantu, kad reikia bandyti ir taip atsiras atsakymai, bet kol neišleidome albumo, kol dar nepristačiau jo koncerte, vis atrodo, kad per anksti spręsti. Stengiuosi neforsuoti, pažinti save ir tada priimti sprendimus.

– Kokie instrumentai tau patinka? Ar yra tokių, kurie nepatinka, ir juos tikrai išbrauktum iš sąrašo?

– Man labai patinka kontrabosas, būgnai – bet ne tie „Red Hot Chilli Peppers“, o „Twin Peakso“ – paslapties ir malonios įtampos būgnai. Sunku įvardyti (šypsosi)... Labai nemėgstu smuiko, nes nuo pat vaikystės man labai įkyrus tas smuiko garsas. Saksofoną visada mėgau, bet saksofonas – slidus reikalas, nes gali greitai pasisukti į kitą žanrą ar nuotaiką, kuri man ne visai patinka.

Bet, pavyzdžiui, mano draugė pradėjo groti kanklėmis ir labai gražu klausytis, kaip ji jomis atlieka mano dainas. Gal kada apsvarstysiu ir tai?

– Kas tau yra gera daina? Minėjai, kad tau labai svarbu žodžiai... Kas dar?

– Dabar, kai albumas jau įrašytas, supratau, kad, norint sėkmingo įrašo, labai svarbus atlikimas. Aš savo karjerą pradėjau nuo koncertų ir daugiau koncertavau, nei įrašinėjau. Koncerte groji pianinu ir dainuoji, o įrašydama tuo pat metu galvoji, ką dar būtų galima pridėti, atimti, pakeisti... Pripratau koncertuoti ir savo balsu kiekvienoje dainoje pasiekti kulminaciją, o per įra-

– Dainavimas ir kūryba yra saviraiška, sukurianti pakylėjimo jausmą. Bet tai kartu yra ir darbas, kuris gali tapti rutina.

– Pakylėjimas priklauso nuo ryšio, kuris tave sieja su publika. Neseniai sau pripažinau, kad karantinas padarė man žalos. Kai labai ilgai vienas groji namie ar studijoje ir girdi tik kritiką apie dainas, bet nematai emocijų, kurias žmonės išgyvena jų klausydami... Ta pauzė tikrai yra didelis išbandymas žmonėms, kurie kuria dainas ir jas atlieka. Atrodo, koks skirtumas? Kam rūpi? Išeis albumas ir jis bus dar viena žmonių socialinio tinklo turinio dalelytė, kuri gal net neužkabins, nors man tai yra gyvybiškai svarbu. Žmogiškai norisi, kad kažkas uždėtų ranką ant peties ir pasakytų: „Geras.“ Taip suprantu, kad ne sau viena kambaryje dainuoju ir mano balsas atsimuša į sienas. Dėl to man albumas tapo tikru darbu ir romantikos ten mažai. Tos pakylėjimo akimirkos būna, pavyzdžiui, kai namuose įrašai visiškai naują dainą ir jauti,

PASAULYJE YRA PRIKURTA TIEK DAUG FANTAZIJŲ, VISOKIŲ SVAIGALŲ IR PABĖGIMŲ KUO TOLIAU NUO SAVĘS, KAD PRIEŠ KELETĄ METŲ SAU SĄMONINGAI ĮVARDIJAU, JOG NORIU ŽMOGŲ ATGRĘŽTI Į SAVE. DAŽNAI SAVO KONCERTŲ PRADŽIOJE PASAKAU, KAD KONCERTAS BUS NE APIE MANE, O APIE ŽIŪROVUS.

kad ji veikia. Tada ir juokas, ir azartas ima, ir vandens įsipili, atsigeri, džiaugiesi, ir tos akys dega... Tikrai būna toks specifinis pakylėjimas. Kažkoks lemputės momentas. Taip pat būna ir koncertuose. Ne kiekviename tikrai, bet aš ir negaliu sau leisti labai daug pakylėjimų dėl sveikatos. Kai būna keturi koncertai per savaitę, tai darosi fiziškai sunku, o dar viena pati esu 100 proc. pasirodymo – be jokios grupės ir neturiu už ko pasislėpti... Kartais per koncertus ateina mintis: jeigu dabar nustočiau groti ir dainuoti, tai koncertas ir baigtųsi, nes nėra nieko, kas perimtų vadžias. Suprantu, kokia tai atsakomybė, ir turiu būti švaraus proto bei geros sveikatos, kad galėčiau gerai atlikti savo darbą.

– O kaip save grąžini iš to darbo periodo ir rutinos?

– Man reikia vienatvės, bet ne tos bukos, kai guli ir žiūri teliką... Dar ilsiuosi būdama su savo mylimu žmogumi. Mes abu labai gerai vienas kitą veikiame. Jaučiuosi intravertė, bet gyvenimas, mokykla, studijos, draugai ir visokie iššūkiai mane išmokė gerai funkcionuoti ekstravertų pasaulyje, tačiau man tai kainuoja ir kartais tiesiog privalau atsiskirti. Taip pat turiu labai stiprų ryšį su jūra – galiu ištisas valandas vaikščioti po pušyną prie jūros, vėjui pučiant tiesiai į veidą. Dar labai mėgstu kino teatrus. Yra net kelios dainos, kuriose miniu, kad esu vėl viena kine. Man kino teatras yra kaip žmonėms

ir švelnumą. Albumo dainos apie tai ir yra – nuo akivaizdžios nemeilės sau ir savo potencialui, iki visiškos priešingybės – švelnumo. Tarsi kelionė. Aišku, albumo rašymo pradžioje lūkesčiai buvo kitokie. Mano idealas – „Pink Floyd“ „Dark Side Of The Moon“, kur visas albumas yra kaip vienas kūrinys ir jo nevalia klausyti atskirai, bet tu susiduri su savo ribotumu, nepatyrimu ir darai tiek, kiek šiame etape išgali. Ateityje, manau, neišvengiamai keisis ir skambesys. Šiandien aš esu tokia kaip mano albumas, džiaugiuosi savo profesija, tuo, kad galiu stebėti savo augimą ir etapus.

– Paminėjai kiną, bet tu labiau domiesi dokumentiniu kinu. Tai ir tavo klipuose atsispindi. Kaip susidomėjai? Kodėl tau tai svarbu, įdomu?

– Esu didelė realybės fanė. Labai mėgstu tiesą, net kai ji rūgšti ir nepatogi, bet viduje gera, kai esi sąžiningas, nemeluoji, tau prieš nieką nereikia atsiskaityti... Man patinka matyti tą realybę, kuri tokia grynoji mėsa – arti žmogaus, arti jo netobulumo, ir dokumentika yra tiesiogiai su tuo susijusi. Gražūs ir tie vaizdo klipai, kur esi papuoštas, pabrėžti gražieji tavo elementai, bet dokumentikos žavesys yra tai, kad prisimeni, kiek daug yra realybių ir būdų gyventi gyvenimą, nes kartais užsibūni ilgai tarp tų pačių žmonių, tų pačių veiklų ir pradeda atrodyti, kad tai – pasaulio centras ir vienintelis kelias. Tada užtenka pažiūrėti arba išvykti į dokumentiką. Pavyzdžiui, aš mokiausi užsienyje ir turėjau galimybę pamatyti, kiek yra būdų gyventi, ir tai mane išlaisvino. Pasaulyje yra prikurta tiek daug fantazijų, visokių svaigalų ir pabėgimų kuo toliau nuo savęs, kad prieš keletą metų sau sąmoningai įvardijau, jog noriu žmogų atgręžti į save. Dažnai savo koncertų pradžioje pasakau, kad koncertas bus ne apie mane, o apie žiūrovus. Noriu, kad žiūrovai galėtų pasijausti taip, kaip aš kino salėje, stebėti turinį, kuris jį kažkaip veikia, ir pagal tai, ką savyje turi, galėtų atliepti. Mano koncertai nėra su mintimis „pamirškite savo problemas, atsipalaiduokite, išlaisvinkite save“. Aš noriu būti tos realybės kultūros dalimi, ta dokumentika scenoje.

– Pristatei debiutinį albumą „Švelnumas“. Papasakok truputį daugiau apie jį.

– Galiu pritarti tam skambiam pasakymui, kad pirmą albumą rašai visą gyvenimą, nes „Švelnume“ yra dainų, rašytų prieš ketverius penkerius metus, ir tai nėra iš anksto nuosekliai apgalvotas albumas, o daugiau mano sukurtų dainų rinkinys. Kai žiūriu į savo albumą iš šalies, matau jauno žmogaus augimą: iš pikto, liūdno ir nusivylusio į suprantantį, kad gyvenimas gali būti šviesus, jei tik pats stengsiesi. Anksčiau galvojau, kad kuriantis menininkas turi daug kentėti, bet viduje žinau, jog sau linkiu laimės ir ramybės, o tie du dalykai – kančia ir laimė – tarpusavyje nesutaria. Švelnumą aš matau kaip sudėtingą ir ne visiems pažįstamą reiškinį. Žymiai lengviau yra būti piktam ar grubiam, įžeisti arba nereaguoti, o švelnumas – aukščiausia artumo su savimi ir kitu forma. Man šis albumas yra kelionė iš tamsos į šviesą, kur tavęs dar ir laukia. Jame yra dainų, kuriose dainuoju apie santykį su kitu, bet nebūtinai tai romantinis santykis, o tiesiog meilė – kaip vertybė, kaip didesnė už visus mus energija.

Aš norėjau albumą pavadinti „Vilkų švelnumas“, nes tikrai ne visos dainos ten yra švelnios. Jose kaip tik yra truputį šiurkštumo, grubumo... Man švelnumas nėra savaime suprantamas dalykas. Aš iki jo turėjau eiti ir dar eisiu.

Kai esi paauglys, tau pradeda daužyti širdį, bet mokykloje nemoko, kaip ją gydyti, kaip rodyti sau palankumą

Bertos Tilmantaitės nuotr.

– Tavo kūryba keitėsi – pradėjai nuo elektronikos, paskui išvažiavai studijuoti ir visai nemuzikavai. Po pertraukos dabar girdime akustiškai skambančią Gabrielę. Kaip pati matai tuos pokyčius ir kas jiems padarė didžiausią įtaką?

– Viskas prasidėjo nuo elektronikos, nes mano klasiokas kūrė tokią muziką ir atrodė labai logiška, kad reikėtų susijungti. Aplinkybės labai gražiai susidėliojo – tokia buvo mūsų pradžia, bet paskui mes supratome, kad tarsi apvagiame vienas kitą. Dėl mano lyrikos jo muzika negalėjo būti tokia intensyvi, kaip jis norėjo, o dėl to muzikos intensyvumo mano lyrika skambėjo pati sau. Mes atsisveikinome ir supratau, kad esu visiškai viena savo kūryboje, esu pas tėvus gyvenanti studentė, todėl atrodė normalu grįžti prie šaknų – pianino ir balso. Aš moku groti pianinu ir dainuoti – tą ir darau. Kad turėtum grupę, reikia bendraminčių arba samdyti žmones, o tam visai nebuvo išteklių. Be to, dabar 100 proc. pasirodymo sukuriu viena.

baras, kur jie nueina kažko pamiršti.

Tai ta tamsi erdvė, kur jaučiuosi saugi, kur į mane nekreipia jokio dėmesio, nei kitų žmonių, nei savo pačios.

Aš taip pagerbiu savo vidinę intravertę (šypsosi).

šus supratau, kad neprivalau koncertuoti atlikdama kiekvieną dainą. Labai įdomu ir gal net kiek juokinga klausytis pirmųjų studijinių įrašų, kuriuose vyravo ta kovinė parengtis.

Dabar dainose pradėjau pasakoti. Labai svarbu turėti ką pasakyti ir tai per save perleisti, o ne tik mechaniškai autopilotu išleisti. Praėjusią savaitę netikėtai įrašėme dar vieną dainą.

Pirmą kartą ją dainavau po ilgos pertraukos. Buvau netgi pamiršusi, kad ji yra sukurta. Taip susijaudinau, susigraudinau.

Garso režisieriai paliko būtent tą balso įrašą, kuriame girdisi balso lūžis ir atsipalaiduoja ašaros. Labai įdomu stebėti savo augimą. Supratau, kad balsas yra priemonė, kurią galima valdyti su meile ir jauno žmogaus išmintimi, o ne vien tik tempti iš visų jėgų.

Bertos Tilmantaitės nuotr.

Man yra sunkiau susipažinti su naujais žmonėmis, nes labai nemėgstu smalltalkinti. Turbūt daug žmonių taip jaučiasi, bet mane tai stipriai vargina ir kelia nusivylimą, todėl muzikoje norisi eiti prie esmės. Tokių dainų, kaip „aš ėjau gatve, pamačiau tave, tu žiūrėjai į mane“, daug prikurta. Aš galiu kurti kitokias.

KOMPOZITORĖ AGNĖ MUZIKA YRA KAIP KO Rašė Jorė Janavičiūtė

Kompozitorė Agnė Matulevičiūtė – vienas daugiausia skirtingų veiklų užsiimančių žmonių, kurių yra tekę sutikti.

Jos biografijoje – garso takelis Jurgio Matulevičiaus filmui „Izaokas“, už kurį kartu su kolega kompozitoriumi Domu Strupinsku 2020 m. ji pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą, muzika teatro spektakliams, solinis albumas ir performansas „Synth Porn“, muzikos kompozicijos meno doktorantūra Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), darbas su tarptautiniu teatro festivaliu „Sirenos“, šiuolaikinės muzikos festivaliu „Muzika erdvėje“... Išvardijau daug ir greičiausiai tikrai ką nors praleidau. Klausiame Agnės apie jos kūrybinius procesus ir kaip jie susipina.

– Remiantis Linos Kaminskaitės ir „Meno avilio“ tyrimu, 2012–2017 m. nė viena moteris kompozitorė nesukūrė garso takelio lietuviškam vaidybiniam ilgametražiam filmui.

2020 m. „Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose kartu su D.Strupinsku pelnėte „Gervę“ už geriausią kompozitoriaus darbą filmui „Izaokas“. Koks jausmas būti pirma moterimi, gavusia „Sidabrinę gervę“ už garso takelį pilnametražiam filmui?

– Ačiū, iš tiesų nežinojau, kad esu pirma.

Džiaugiuosi, man labai smagu. Moterų kompozitorių yra tikrai nemažai. Dabar studijose, bent jau iš akies, matau tikrai daugiau procentų merginų. Ši specialybė virsta vis moteriškesnė. Teatre, kur dirbu gerokai daugiau nei kine, moterų kompozitorių nedaug. Būna, sulaukiu visokių komentarų. Bet laikai keičiasi.

Supratau, kad ne tik moterys, bet ir vyrai dažnai įspraudžiami į ribas, modelius, stereotipus. Manau, moterys užvaldys šią industriją, tai tik laiko klausimas.

Mes dviese laimėjome „Gervę“. Nors visas filmo pagrindines temas sukūriau aš, tačiau vėliau prisijungusio Domo indėlis, kaip antrojo kompozitoriaus, buvo tikrai labai didelis. Man labai patiko šis bendradarbiavimas.

© 37O

Dalios Mikonytės nuotr.

6 //

– Gal gali papasakoti apie filmo „Izaokas“ garso takelio kūrimo procesą? Filmo režisierius Jurgis yra tavo brolis, galbūt šis procesas buvo intymesnis nei įprastai? Juolab kad dirbai ir filmo aikštelėje kaip kostiumų dailininkė.

– Aš esu jaunesnioji sesuo. Mes abu su Jurgiu visą gyvenimą veikiame panašius dalykus.

Man jis nuo mažens yra labiau kaip įkvėpimas, o aš jam kaip mažesnė – matyt, šiek tiek konkurentė (juokiasi). Bet tai normalu. Manau, dažnai taip būna tarp šeimos narių.

Filmo kūrimo procesas buvo kosminis, nes filmavome turėdami labai mažą biudžetą, teko imtis ir kostiumų dailininkės darbo, su kuriuo susipažinau dar studijuodama. Kai studijavau, mano brolis dirbo studijoje „Kinema“, aš susipažinau su tos studijos darbuotojais ir netrukus pradėjau ten uždarbiauti kaip kostiumų dailininkės asistentė. Prieš tai mokiausi vizualiųjų menų, tad gerai supratau spalvas. Taigi kostiumų dailė buvo mano studentiškas darbas. Vėliau kaip kostiumų dailininkė dirbau prie dar poros ilgametražių filmų. Dirbti „Izaoke“ buvo labai sunku, nes masuotės didelės, o, kaip minėjau, biudžetas nedidelis. Kadangi tai buvo brolio filmas, dirbau besąlygiškai.

Garso takelio kūrimas buvo taip pat labai ilgas ir labai sunkus procesas. Kartu sudėjus filmavome net kelerius metus, o garso takelio kūrimas truko pusantrų metų.

MATULEVIČIŪTĖ: DAS Mūsų su Domu muzika „Izaoke“ kontrastuoja su vaizdu, laiku, nors šiek tiek skamba ir to laikmečio muzikos (filmas pasakoja apie 5-ąjį ir 7-ąjį dešimtmečius). Jurgis sugalvojo, kad filme garso takelyje turėtų skambėti postpankas, nors jis atsirado tik 8-ojo dešimtmečio pabaigoje. Aš pasiūliau elektroniką, sintezatorių garsus – tą šaltį, personažų vidinį pasaulį atspindinčią šiuolaikišką muziką. Jurgis norėjo ir šiek tiek styginių muzikos, todėl paskutiniame etape, kai buvo sukurtos visos temos, prisijungė Domas. Mes su juo kai kuriuos motyvus paspalvinome su styginiais instrumentais. Jis labai padėjo man suvaldyti pirmą ilgametražį filmą ir dar kuriamą su tokiais nedideliais finansiniais resursais. Taip pat jis buvo antroji nuomonė, nes kai garso postprodukcija trunka taip ilgai, tai viską šiek tiek pergalvoji.

Aš po to filmo ilgai savimi nepasitikėjau, galbūt ir dėl to fakto, kad atsirado antrasis kompozitorius. Bet dabar dirbu prie spektaklio, kur esame du kompozitoriai, ir man labai patinka bendradarbiauti. Manau, Jurgis ir Domas su „Izaoku“ mane to išmokė.

– Filme gyvai groja ir rusų postpanko grupė „Ploho“. Kaip bendradarbiavote su jais?

– Iš pradžių Jurgis norėjo, kad būtų kita rusų grupė – „Utro“, bet jie nesutiko dėl filmo politinių niuansų. Tada Jurgis pasiūlė „Ploho“ ir jie sutiko pasidalyti keliais savo kūriniais, kurie skamba filme. O vienoje scenoje jie ką tik atvykę iš oro uosto net groja gyvai! Jų muzika labai svarbi ir garso prasme užima daug vietos filme. Ji labai tiko. Ir Igorio iš „Ploho“ sintezatoriai, ir mano sintezatoriai – kažkoks gyvas plaukimas susikūrė: egzistuojantys kūriniai, gyvos stygos, elektronika. Manau, filmo garsas labai pilnas. Truputį kakofoniškas, bet to daug ir vaizde.

– Viename interviu esi sakiusi, kad muzika papildo dramaturgiją ir pati tampa personažu. Kaip tai vyksta?

– Aš muziką suprantu kaip kodą, kuris gali būti labai skirtingas, – laiko, kultūrinis, kultūrinis-istorinis ar geografinis, emocinis ar kt. Taip pat tie kodai (galbūt daugiausia kultūriniai) turi savo funkciją ir „Izaokas“ yra geras pavyzdys, kaip tais kodais filme galima pabrėžti tam tikrą dalį jo koncepcijos.

Jurgio filme norėjome dekonstruoti laikmetį, o muzika – labai svarbi priemonė tai pasiekti, nors, kaip minėjau, ji yra iš visai kito dešimtmečio, visai kito stiliaus. Žiūrėdamas meninį filmą tikiesi instrumentinės muzikos, styginių, bet pas mus to labai labai mažai. Muzika yra kaip komentaras to, kas vyksta.

Kai kur ji jausminė ir emocionali, bet kai įsiklausai, kas ten skamba, gali kurti savo naratyvą. Nemėgstu, kai sako, kad muzika reikalinga tik emocijai sukelti.

Ne. Jei girdi, kad groja pankrokas, bet matai kitą laiką, detektyvą, įžengia moteris, nuskamba šaltas sintezatoriaus „distortion“ – pradedi jungti šiuos dalykus. Taip muzika tampa personažu, komentaru, praplečiančiu suvokimo ribas. Man „Izaokas“ – siurrealistinis žmogaus vidinio pasaulio portretas su muzika iš ateities. Nenoriu spoilinti, bet, man atrodo, muzika nuo pat pradžių yra kaip paskutinė scena. Filme žaidžiama žiūrovo suvokimu.

– Kaip kūrėja Agnès M išleidai savo albumą „Synth Porn“.

Tačiau jis išėjo ne tik albumo, bet ir to paties pavadinimo performanso forma, kurį sukūrėte kartu su režisiere, idėjos bendraautore Saule Bliuvaite. Gali papasakoti apie idėjos gimimą ir abiejų kūrybinius procesus?

– #synthporn yra instagrame paplitusi grotažymė. Tai visai didelė žmonių bendruomenė, kur mes ką nors nufilmuojame, kaip grojame, ar visaip erotiškai fotografuojame savo sintezatorius. Tokie dėl sintezatorių išprotėję žmonės. Bet kartu ši grotažymė turi tą erotinį prieskonį. Aš įsimečiau į tą bendruomenę, nes domiuosi sintezatoriais, juos kolekcionuoju, beveik metus savo kūryboje nenaudoju kompiuterinių instrumentų. Esu iš aštuntojo dešimtmečio (šypsosi). Iš meilės sintikams ir šiai bendruomenei kilo noras sukurti albumą, dedikuotą synthpornui, ir permąstyti terminą „porn“ iš esmės. Iš vienos pusės, porno mes matom kaip tam tikrą smurtą, bet, man atrodo, kad 2021-aisiais „porn“ nebėra tai. Net jei žiūri pornofil- MANO MUZImus, daug žmonių tai daro, tai nebegė- KA LABAI KIdinga. Taigi norėjau atlikti tyrimą, kas NEMATOGRAyra „porn“ šiandien. Kad tai gali būti FIŠKA IR DRAgrotažymė ir meilė sintezatoriui ar kažMATURGIŠKA, kokia kita susižavėjimo išraiška. Žodžiai turi savybę laike pakeisti savo pirmines DAUG DIRBU reikšmes. Tai yra kalbos grožis. Ir šis ty- KINE, TEATRE IR TARPDISCIPrimas iš dalies yra apie tai.

O performansas gimė taip. Aš para- LINIŠKUMAS šiau sintezatorių ir instrumentinės mu- YRA MANO zikos albumą, norėjau surengti jo priSTIPRYBĖ. VIS statymą, teatro srityje gavau stipendiją BANDAU SAU iš Lietuvos kultūros tarybos. Norėjau surengti performansą, kur aš, kaip cam- TAI PRIPAŽINgirl, pristatau savo albumą, taip pabrėž- TI IR PRIMINdama įvairias sąsajas su savo tyrimu. Ir TI. PASITIKĖtada prasidėjo karantinas, webcam’as TI SAVIMI MEtapo kasdiene „Zoom“ priemone ir NININKUI YRA dingo mano idėjos magija. Tada aš TIESIOG PRIkreipiausi į režisierę ir gerą savo draugę S.Bliuvaitę ir paprašiau jos pagalbos VALOMA. pristatant šį albumą. Ji kitam projektui jau buvo pradėjusi tyrimą apie žmones, kurie už pinigus gyvai streamina savo butus. Ir tualetą, ir vonios kambarį, ir miegamąjį, ir visus namų kampus.

Tu gyveni ir darai kažką, kad tave daugiau žiūrėtų, pavyzdžiui, gamini nuogas. Tai labai didelė industrija, žmonių pragyvenimo šaltinis. Ir tada supratome, kad čia labai tinka prie tyrinėjimo, kas šiais laikais yra „porn“. Nusprendėme šią idėją adaptuoti mano albumo pristatymui.

Taip sugalvojome, kad „Synth porn“ albumą galime pristatyti kaip tiesioginę transliaciją iš buto (kuris ypatingai scenografiškai įrengtas, apšviestas ir pan.), kuriame gyvena žmonės (t.y. ak-

toriai), tarp jų įvyksta režisierės sugalvotos situacijos, matome, ką jie veikia, atsiranda kažkokių nuorodų į jų vidinius pasaulius ir pan., kuriasi istorija. Atrodo lyg buitinis gyvenimas, bet du iš tų žmonių pradeda groti albumo muziką gyvai ir visas vaizdas staiga pasikeičia, įgauna naują prasmę. Įvykis, kūrinys pakeičia buitį. „Synth Porn“ yra tas įvykis. Taigi mes padarėme tokį albumo pristatymą, kuris sulaukė daug susidomėjimo, ir tuomet tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ pakvietė mus parodyti jį savo programoje.

Pirmasis performansas, kurį sukūrėme, truko tik 40 min. Na, o „Sirenose“ tai buvo 72 val. ilgumo gyva transliacija, bute gyveno daugiau žmonių, turėjome devynias kameras ir gyvą chatą, kur žiūrovai galėjo su mumis bendrauti. Nuomojomės butą, kūrėme apšvietimą, apmąstėme kostiumus, situacijas.

Lyg trijų parų filmas su dokumentine dramaturgija, kas įvyks. Darėme dalykų, kuriuos Saulė sugalvojo specialiai, kad žiūrovams būtų įdomu žiūrėti. Tai buvo privataus ir viešo, „porn“ sąvokos, stebėtojo ir stebimojo tyrimas.

Kai vasarą kartu su draugu muzikantu Edvinu Kopcevu grodavome gyvai mano albumą „Synth porn“, man reikėdavo paaiškinti, kad niekas čia nesimylės ir nebus nuogas, o mes tiesiog grosime gyvai. Matydavau, kaip žmonės mažose bendruomenėse atsiveria, susidomi ir net pradeda sekti grotažymę. Man labai patinka, kai meno kūrinys tampa ir socialiniu eksperimentu.

– Kaip muzika skirtingai veikia kine ir teatre? Kuo skirtingi kūrybos procesai?

– Darbas kine labai individualus. Gauni sukurtą pasaulį ir stengiesi įgarsinti tas idėjas. Tai individualus darbas su režisieriumi, kuri namie ar su atlikėjais įrašai. Muzika įgauna ritmą pagal montažą. Jei kurtum gabalą, jis gal būtų kitoks, bet komponuoji pagal vaizdą.

Teatras yra mano meilė ir širdis, aš labai daug kuriu teatrui. Toks keistas dalykas, kurio nebuvo anksčiau, – gegužę bus dvi premjeros, kur kaip kompozitorė būsiu ant scenos ir grosiu bei dainuosiu, o vienoje net ir vaidinsiu – kalbėsiu, veiksiu. Tai aktoriaus ir režisieriaus Gedimino Rimeikos „Brilijant advenčers“ ir choreografės Gretos Grinevičiūtės trečia spektaklių trilogijos dalis „Šokis objektui ir vaikui“.

– Studijos Vilniaus universitete (VU), Londone, Vilniaus dailės akademijoje (VDA), vizualieji ir medijų menai, performansai, kostiumų dailė, muzika kinui, teatrui, doktorantūra LMTA, darbas su teatro ar muzikos festivaliais. Kaip tai atsitiko ir kaip viskas vyksta, papildo vienas kitą tavo gyvenime ir kūryboje?

– Gyvenam mixed media eroje ir mano platus profilis labai padeda. Muzikoje aš nuo šešerių metų, dešimt metų mo-

kiausi B.Dvariono muzikos mokykloje. Vaikystėje ir paauglystėje visi kartojo, kad būsiu pianistė. Todėl baigusi mokyklą aš tiesiog nenorėjau ten stoti.

Bet muzikos mokykloje niekas nemokė kompozicijos ir tada aš net nepagalvojau, kad galėčiau savo meilę muzikai paversti jos kūrimu. Taigi po mokyklos įstojau į prancūzų filologiją VU, tada išvykau į Londoną mokytis vizualiųjų menų, tačiau ten gyventi nepatiko ir grįžau į Lietuvą, įstojau į VDA, kur mokydamasi medijų meno ir pradėjau kurti garso meną. Po kelerių metų pertraukos grįžau į muziką ir esu iki dabar. Medijų mene aš supratau, kas yra meno kūrinio kūrimo procesas ir kaip suprasti, apie ką jis. Manau, jeigu ne medijų menai, tai aš galvočiau apie muziką labiau struktūriškai arba, atvirkščiai, vien tik emociškai. Tai neblogai, tai tiesiog kitas kūrimo principas. Konceptualiojo meno lauko suvokimas, tyrimas, studijavimas man davė labai daug sinestetinio mąstymo, filosofinio požiūrio, kvestionuoti, apie ką yra garsas, nes garsas man visų pirma yra medija.

Leidžiant „Synth Porn“ man nesinorėjo pristatyti albumo tik koncertu, kaip dažniausiai daro kiti atlikėjai, norėjosi kurti performansą. Man įdomu savo kūrybą praplėsti iki negalėjimo. Kuo skirtingiausiais būdais, su kuo skirtingiausių sričių menininkais. Dar šiuo metu rašau disertaciją. Joje kalbu, kad muzika yra kultūriniai kodai, tai mano disertacija būtent ir yra apie konceptualiąją muziką. Joje bandau įvesti terminą „užgarsis“ – čia turima omenyje tai, kas slypi už garso. Kokia yra jo prasmė, apie ką jis? Koks jo kodas? Ką reiškia tavo kuriamas garsas, ką jis pasakoja, reiškia, koks jo kontekstas, kokią žinutę jis skleidžia? Ką turėtų sukelti? Šie klausimai atsispindi ir mano kūryboje. Aš nerašau tiesiog garsų, man svarbu, ką jie reiškia ir ką pasakoja.

Studijuoju tarp kompozitorių, kuriančių akademinę muziką ir kartais irgi užsinoriu tokia būti. Neseniai užsimaniau parašyti kūrinį moterų chorui, bet mano koncepcija niekaip nepasidavė chorui. Aš nervinausi, rašiau ir galiausiai pasidaviau, nes supratau, kad kūrinys turi būti ansambliui, o ne chorui, nes kitaip išduos esminę savo mintį. Supratau, kad ne apie tai yra mano kūryba. Kurį laiką jaučiausi šiek tiek nevisavertė, kad aš iš kitur ir mano muzika konceptualesnė, kad aš iš daug sričių ir daug visko darau, bet po kurio laiko suvokiau, kad tai ir yra mano stiprybė.

Mano muzika labai kinematografiška ir dramaturgiška, daug dirbu kine, teatre ir tarpdiscipliniškumas yra mano stiprybė. Vis bandau sau tai pripažinti ir priminti. Pasitikėti savimi menininkui yra tiesiog privaloma. O (kol kas) nesibaigiantys pasiūlymai ir atsiveriančios galimybės rodo, kad galbūt man visai neblogai sekasi.

>> AUTOPORTRETAS

ATSISVEIKINIMAS

Tekstas ir nuotraukos Aistės Rakauskaitės

Savo fotografijų serija noriu papasakoti apie du visiškai skirtingus, bet kartu labai įkvepiančius žmones iš skirtingų Europos kampelių. Tai Iris Lamers iš Nyderlandų ir Kazimieras Januškevičius iš Lietuvos. Šie žmonės nėra vienas kito matę ar kalbėję, tačiau jų istorijų persmelktos namų sienos yra vertos sugretinti.

Dešinėje ant „Hulstkamp“ pastato matomas vertikalus krentantis šešėlis – paskutinės „Hulstkamp“ gyventojos Iris apartamentai.

B

esidarbuodama Nyderlanduose gavau pirmąjį užsakymą – įamžinti buvusios „Hulstkamp“ džino distilerijos pastatą. Šį Roterdamo pasididžiavimą kaip tik tuo metu buvo ruošiamasi rekonstruoti. Mat per daugybę metų „Hulstkamp“ iš džino daryklos pamažu virto biurų paskirties pastatu: 18 val. langai vienas po kito paskęsta tamsoje. Išskyrus vieną per keturis aukštus besitęsiančią langų juostą, kuri visada maištauja: užuolaidos atitrauktos, mirkčioja žvakių liepsnos, o televizoriaus aidai pro atidarytą langą girdimi net gatvėje. Tai I.Lamers, paskutinės „Hulstkamp“ gyventojos, butas. Pirmąkart man fotografuojant Iris buvo vienintelis žmogus, akylai stebėjęs mane pro savo virtuvės langą. Taip mūsų pažintis ir prasidėjo – susimojavus.

8 // © 37O Iris pasidalijo savo vyro nuotrauka, daryta toje pačioje vietoje prieš daugiau nei kelis dešimtmečius. Šiandien krėsle sėdi Iris, o spintos lentynos – tuščios. Dėl vykstančių „Hulstkamp“ darbų sukeltų vibracijų jose buvęs servizas pradėjo dužti.

I.Lamers, mano senelių amžiaus moteriškė, plačia šypsena ir su pasiūlymu pasilikti puodelio arbatos pasitiko mane prie dešimtis metų skaičiuojančių medinių lauko durų. Pasirodo, Iris buvusią „Hulstkamp“ distileriją pažįsta bene geriau nei savo penkis pirštus. Ji ne tik praleido visą savo vaikystę tėvo valdomame komplekse, bet ir apsigyveno su jau anapilin iškeliavusiu estų kilmės vyru viename iš prabangiausių distilerijos apartamentų.

Vos įžengus pro duris galima suprasti, kad Iris namai yra jos asmenybės atspindys: elegancija ir išskirtinumas.

Kiekvienas kambarys turi savitą identitetą: svetainėje vyrauja santūrūs mėlyni atspalviai, virtuvėje – chaotiška raudona, persirengimo kambaryje – elegantiška mėtinė. Be to, namai atrodo lyg viena neaprėpiama biblioteka, o milžiniški langai atveria vaizdą į Roterdamo centrą. Sienas taip pat puošia jau istoriniai šeimos narių paveikslai ir XVI a. Baltijos šalių žemėlapiai. Akys užkliūva už trečiajame apartamentų aukšte lentynoje įrengto memorialo: pro stiklinę vitriną žvelgia kaspinais, medaliais ir apdovanojimais nusėtos lentynos ir nuotraukos, kuriose besišypsantis nepažįstamasis energingai

spaudžia ranką popiežiui Jonui Pauliui II arba su dabartiniu Nyderlandų karaliumi Vilemu pozuoja lyg su geriausiu draugu. Iris iš stalčių traukia vis daugiau savo anapilin iškeliavusio vyro nuotraukų ir prasitaria apie jaunystės dienas bei dabar tik jas primenantį brangų širdžiai memorialą lentynose.

Tai daiktuose užkoduoti jausmai ir atsiminimai. Pasirodo, netrukus Iris butas, kaip ir likusi pastato dalis, bus rekonstruojamas. Po renovacijos daugelis pasakojimų nusės sendaikčių lentynose, kur kaina apipavidalins tik ornamentų grožį ir medžiagų tvarumą, o visi pasakojimai liks kitose paveikslų pusėse.

Paskutinės „Hulstkamp“ gyventojos atsiminimai apie namus „Hulstkamp“ distilerijoje taps istorijos dalimi.

Besimėgaujant arbata su Iris, negalėjau atsikratyti jausmo, kad ši istorija ir ją supančios nostalgiškos emocijos yra ganėtinai panašios į mano senelio pasakojimus. Praėjusį rugpjūtį visai kitoje Europos puseje, Tartoko kaime, mano senelis Kazimieras pasisodino mane prie krosnies, pritildė televizorių ir pranešė, kad nusprendė parduoti savo vienkiemį – jo paties tėvų dar caro laikais statytus namus. „Amžius nebe

tas, vandens kibirais neprisinešiosi“, – tada sakė jis man. Impulsyviai ir gan savanaudiškai tuomet pradėjau galvoti, kad mano senelis taip pasielgdamas lyg niekur nieko išbrauks didžiąją dalį mano vaikystės atsiminimų. O tai kaip jo paties rankomis iškastas tvenkinys, kur su mediniu pagaliu ir pritvirtinta žilka leisdavau laiką gaudydama karosus? O kiemo viduryje stovintis šulinys, prie kurio paberta paplūdimį primenančio smėlio, iš kurio kepdavau smėlio pyragus? Po senelio apsisprendimo pradėjau sąmoningai stengtis įsiminti kiekvieną namo kampelį, paklodžių raštus, dešimtmečiais nekeistų lempų gaubtus, net puses, į kurias atsidaro spintų durys. Nuo kada visi šitie mažmožiai įgavo tokią neeilinę prasmę? Bet aš niekada taip ir nepaklausiau senelio, ką jam reiškė šie namai, nors suvokiau, kad tai buvo visas jo gyvenimas. Skirtingai nuo Iris, senelis visuomet turėjo tik tą vieną fotoalbumą spintelėje. Tokį mažą, atviruko dydžio, gelsvais viršeliais, kuriame, žinoma, pirmiausia

į blizgantį plastiką įspraustos dviejų anūkų nuotraukos. Kasmet išsitraukdavome tą fotoalbumą su seneliu ir aptarinėdavome praėjusias dienas. Buvo nelengva susitaikyti su mintimi, kad šios Kalėdos bus paskutinės prie stalo, kur kiekvienas šeimos narys turi savo neoficialią sėdėjimo vietą.

Tiek Iris, tiek Kazimieras, nepaisant savo itin skirtingų tautybių, istorinių patirčių ar net charakterių, išgyvena gana svarbius pokyčius. Atsisveikinimas su namais, kurie nupasakoja visą žmogaus gyvenimą, negali būti lengvas, tačiau dažnai dėl įvairių praktinių priežasčių yra būtinas. Namai – tai erdvė, kurią mes galime visiškai valdyti ir suteikti jai prasmę pagal savo asmeninius įgeidžius. Tai svarbus kūrybinis mechanizmas, padedantis puoselėti savo identitetą ir galiausiai tampantis neatskiriama dalimi to, kas esame. Metams bėgant namai tampa svarbesni ir prie jų prisirišame vis labiau. Kaip atkurti bent dalelę jų, kai tenka atsisveikinti?

Neorenesanso stiliaus „Hulstkamp“ apartamentai, statyti XIX a. pabaigoje, ir fone matomas dygstantis Roterdamo centras.

Tekstas sukurtas Architektūros fondo projektui „Aikštėje“.

Projekto strateginė partnerė – Lietuvos kultūros taryba.

Senelis yra nuolatinis fotosesijų modelis, tačiau drovumas, vis bandant uždengti mano objektyvą ranka, niekur nedingęs.

Mano prosenelių dar caro laikais statyta sodyba.

Vienkiemis apsuptas miškų.

Tėvas ir sūnus. Senelis Kazimieras ir mano dėdė Giedrius.

Prieangis – jaukiausia ir saugiausia Mėtos poilsio vieta.

>> SKAITYKLA

Rašė Nerijus Cibulskas

Karl Ove Knausgård

Dainius Vanagas

Iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė. Baltos lankos, 2021

Baltos lankos, 2021

ODERIS

MANO KOVA. ŠOKIS TAMSOJE Nuo 2018-ųjų, kai lietuviškai buvo išleista pirmoji norvegų rašytojo K.O.Knausgårdo šešiatomės autobiografinės epopėjos „Mano kova“ knyga, kitų serijos romanų pasirodymo laukiu nekantriai ir azartiškai – lyg naujo serialo sezono. Kai kurie epizodai intriguoja ir prikausto, kai kuriuos norisi prasukti, tačiau žiūrėti (šiuo atveju – skaityti) vis tiek smagu.

su anarchizmu ir stereotipų laužymu. Po vienų išgertuvių kaimelyje Karlas Uvė patiria jau ne pirmą sąmonės aptemimo epizodą. Pasakojimas nuo šios knygos vietos šokteli į visai netolimą praeitį. Čia likę audringi gimnazijos metai, įtempti ryšiai su valdingu, alkoholiku virstančiu tėvu ir kitais artimaisiais, santykiai su merginomis ir desperatiškas siekis prarasti nekaltybę.

„Šokis tamsoje“ – ketvirtas ciklo romanas, kurio centru šįkart tampa aštuoniolikmečio, gimnaziją ką tik baigusio Karlo Uvės atsikraustymas į atokų Hofjordo kaimelį, kur jo laukia iniciacija – mokytojo karjera ir savarankiško gyvenimo pradžia („Pirmą kartą išvykau iš namų neketindamas grįžti. Nebeturėjau, kur grįžti“ (p. 9). Tačiau apsisprendimas pabėgti nuo iširusios šeimos ir draugų atskleidžia svarbesnę misiją – rasti ramybę ir išpildyti troškimą tapti garsiu rašytoju. Norvegijos užkampyje maištingasis idealistas Karlas Uvė pamažu ima klimpti į kasdienybę, kurios monotoniją paįvairina intensyvus pirmųjų novelių rašymas, mėgstamos muzikos klausymas ir bendravimas su šiauriečiais vietiniais, kurie poliarinės tamsos slogutį mėgina įveikti savomis priemonėmis – paviršutiniškais pokalbiais ir besaikiu lėbavimu.

Nors Karlas Uvė stengiasi pasirodyti kietu rock’n’roll tipeliu, prasiveržia jo erzinantis narciziškumas ir šypseną keliantis naivumas, vaikinas nuolat ir (ne)tyčia patenka į dviprasmiškas, nepatogias situacijas. Vis dėlto negali nesižavėti šio personažo optimistišku požiūriu į gyvenimo neišvengiamybes, asmeninius laimėjimus ir katastrofas. „Kas esi, kai nežinai, kas esi?“ – klausia jauna sąmonė, taip teigdama savyje turinti smulkų, bet jau neabejotinai artėjančios brandos krislelį.

Alkoholinės patirtys naiviai adoruojamos, jos Karlui Uvei siejasi su dievinamų rašytojų gyvenimo būdu,

Prieš kelerius metus atsitiktinai į rankas pateko debiutinis K.O.Knausgårdo romanas „Anapus pasaulio“, kuris, pasirodo, yra inspiruotas būtent ketvirtoje ciklo „Mano kova“ dalyje aprašomų Hofjordo įvykių. Rekomenduočiau susirasti ir šią knygą. „Šokis tamsoje“ – dar vienas literatūrinio serialo sezonas, dinamiška ir atvira vieno žmogaus istorija, kuri liudija paprasto ir brangaus gyvenimo mažėjimą iki „suvaldomo dydžio“ (p. 152).

Debiutinio romano „Oderis“ autorius Dainius Vanagas teigia, kad distopijos žanro kūrinių rašymas suteikia bent teorinę galimybę pasitikrinti, kiek įmanomi ir įgyvendinami žmonijos ateities scenarijai. Esame girdėję pareiškimų, kad ji prasideda jau šiandien, kad mokslinės fantastikos kūrėjai nesuspėja rašyti savo opusų, nes atotrūkis tarp mūsų dinamiškos realybės ir futuristinės pasaulio vizijos sparčiai mažėja. Svarbu kelti klausimą: ar savo ateitį galime pasirinkti patys, ar mums ją kažkas parinks? Į neramią XXI a. vidurio areną įžengia Oderis, fikcinis Europos miestas, kuris skandalingai tapo vienu dideliu socialiniupolitiniu eksperimentu po atviru dangumi.

Tiesa, aptvertas siena, kad žmonijos dėmesį prikaustęs bandymas sklandžiai vyktų ribotoje erdvėje. Taisyklės paprastos: Oderyje išliksi tik tuomet, jei neši nustatytą naudą. „Mes visų pirma akcentavome prigimtinę žmogaus teisę rinktis“, – sako apklausoje tardomas Oderio meras Endriu. Iš pradžių miesto-eksperimento sumanymas atrodo patrauklus, beveik tobulai atliktas. Sudėtingas mechanizmas veikia be priekaištų, nes Oderis – kosmopolitiškas („Tautinis identitetas – pagrindinis nesutarimų šaltinis“ (p. 181). Vidaus politika sugriežtinta, skirtis tarp socialinių sluoksnių panaikinta, pinigai įgavę kolektyvinę sampratą, o žmonės šiapus ir ki-

tapus sienos aršiai konkuruoja tarpusavyje, kad tik taptų šio prestižinio miesto dalimi. Netgi religinių bendruomenių veikla apmokestinta. Kiekvienam gyventojui suteikiamos visos reikiamos garantijos, jeigu jis atitinka apibrėžtus, aiškius funkcionalumo kriterijus – „Oderio siena netrukdo nei laisvei, nei atvirumui“ (p. 90).

Tačiau Oderio tvarka patinka toli gražu ne visiems, nes tokia tvarka paprasčiausiai ignoruoja žmogiškąjį faktorių, nes čia „laisvė tęsiasi tol, kol laikomasi jos nustatytų apribojimų“ (p. 26). Pakanka nedidelio nusižengimo ar negaliojančios vizos ir iškart atsiduri po miesto valdžios didinamuoju stiklu. Prasižengėlius, visuomenės apačias, kalinius Oderio įstatymai tiesiog eliminuoja. Vykdomos ne tik „nenaudingųjų“ deportacijos, tačiau žmonės ir šiaip pradingsta – miesto užkaboriuose arba slaptus eksperimentus atliekančiose laboratorijose.

Knyga suskaidyta į fragmentus, plėtojamos kelios pasakojimo linijos, kurios galiausiai atveda prie kiek netikėto ir įdomaus siužeto posūkio – Oderio priedangoje mokslas pasitelkia ne pačias švariausias priemones. „Žmonėms patinka kalbėti apie pabaigas, pradžias, lūžius – juk visi nori gyventi pačioj įdomiausioj epochoj“, – įsitikinęs Endriu. Romanas „Oderis“ – vienas iš galimų mūsų pasirinkimų, viena iš galimų pabaigų.

Valeria Luiselli

PRARASTŲJŲ VAIKŲ ARCHYVAS

Iš anglų kalbos vertė Marija Bogušytė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021 Ilgos, sudėtingos kelionės mums neretai tampa svarbiu raktu į savęs ir kito žmogaus pažinimą. Monotoniška, priešakyje besidriekianti magistralė veda ne tik per fizinę erdvę. Dinamiškas keliavimo procesas nužymi ir vidinių ieškojimų, opių klausimų ir kankinančių dvejonių trajektorijas.

Keliaujame „rinkdami pasaulio dalis taip, kaip kiekvienas mokame geriausiai“ (p.

47). Tačiau kiekviena kelionė ne vien papildo ar padeda save susirinkti iš naujo.

Ji lygiai taip pat apdovanoja kažko brangaus ir tikro netektimi. Amerikiečių prozininkės V.Luiselli dokumentiškas romanas „Prarastųjų vaikų archyvas“ mėgina atsakyti, kaip ir kodėl nuolat ir neišvengiamai prarandame: vieni kitus ir patys save, namus ir gimtąją šalį, nepažabojamą laiką ir saugotinus istorijos reliktus („Pabaiga, tikroji pabaiga, niekada nebūna kaip aiškus ir tikslus sraigto pasukimas ar staiga užtrenkiamos durys“ (p. 241).

10 // © 37O

Bevardė keturių asmenų šeima palieka Niujorką ir iškeliauja JAV greitkeliais, iš pradžių, regis, turėdama nors ir skirtingus, bet vis dar draugėn sutelkiančius tikslus. Vis dėlto netrukus šios mažos ląstelės tarpusavio ryšiai ima trūkinėti, smagią, nerūpestingą iškylos atmosferą automobilio salone keičia tyla ir vis nejaukesni pokalbiai, ryškėja ilgai slėptas susvetimėjimas („Neturėdami bendro

darbinio projekto vizijos ėmėme tolti vienas nuo kito ir kitomis prasmėmis“ (p. 34). Vienas bendras kelias neišvengiamai pasidalija į keletą vertybinių krypčių, viso to vyksmą pirmoje knygos dalyje dokumentuoja pasakotoja moteris. „Kai kurie žmonės, pajutę, kad jų gyvenimas pasiekė aklavietę, viską išsprogdina ir pradeda iš naujo“, – teigia ji, ir tai yra viena iš pagrindinių šio romano žinučių. Visiškai nesvarbu, ar vaikaisi nesugaunamus indėnų apačių vaiduoklius, įrašinėji aplinkos garsus, ar stengiesi kovoti su siaubingo masto masine vaikų migracija. Visada esi šventai įsitikinęs, kad būtent ši kelionė atves prie kaskart naujo ir patogaus starto. Taip esi priverstas startuoti nuolatos.

Antroje knygos dalyje pasakojama iš berniuko perspektyvos – taip šeimos situacija išsikristalizuoja dar kitoje šviesoje. Jis atranda, kaip svarbu yra archyvuoti kelionės patirtis, tad mokosi fotografuoti polaroidu ir kaupia momentines nuotraukas. Jų, beje, galima rasti knygoje, tai dar labiau sustiprina dokumentinę šio romano pusę.

Ilgainiui berniukas savaip suvokia bei realybėje patiria ir daugiaprasmę prarastųjų vaikų metaforą.

V.Luiselli romanas, savo forma primenantis mini archyvą, yra grožinis kūrinys apie perkeičiančią kelionę, į kurią leisdamiesi turime galimybę skaityti ir savųjų asmeninių patirčių žemėlapius.

Vladimir Nabokov PNINAS

Iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys. Rara, 2020 „Lolita“ yra ta knyga, kuri V.Nabokovui pelnė svarbų vaidmenį pasaulinėje XX a. literatūroje. Tačiau būtent romanas „Pninas“, išleistas 1957-aisiais, šiam rašytojui, subtilaus stiliaus žonglieriui, galutinai atvėrė tarpkultūrinius vartus ir leido įsitvirtinti anglakalbės prozos terpėje. Kritikai pastebi, kad „Pninas“ turi viską, ko „Lolita“ niekuomet neturėjo. Šis kūrinys – švelniai komiškas ir palyginti paprastas, o jo personažas – tarsi maloni atgaiva po tamsaus, obsesinio Humberto Humberto paveikslo. Dar prieš įgaudamas knygos pavidalą, „Pninas“ dalimis buvo publikuojamas „The New Yorker“. Išsiuntęs pirmąją dalį leidinio redaktorei Katharine’ai White, V.Nabokovas motyvaciniame laiške pažymėjo, kad veikėjas Pninas nėra labai simpatiškas, tačiau įdomus žmogus.

Fikcinio Veindelio koledžo dėstytojas Timofejus Pninas – išskirtinės išvaizdos persona, emigrantas, gimęs „garbingoje, gana pasiturinčioje Sankt Peterburgo šeimoje“ (p.

19) ir galiausiai „ištrūkęs iš lenininės Rusijos“ (p. 8). Koledže jis dėsto rusų kalbą, nors savo trigrašį vis kaišiojantis knygos pasakotojas užsimena, kad Pnino „požiūris į savo darbą buvo mėgėjiškas ir lengvabūdiškas“ (p. 10).

Nuolat į kuriozines, pniniškas situacijas patenkančiam Timofejui Amerika vis dar yra nenuspėjama, kiek ir kelianti pagarbią nuostabą, ji vadinama Naujuoju Pasauliu. Nors žemyne jau pragyventa nemažai metų, vis dėlto „ypatingas pavojaus laukas Pninui buvo anglų kalba“ (p. 13). Romane puikiai perteikta spalvinga, netaisyklinga, retsykiais savadarbė Timofejaus šnekamoji kalba, kuri suteikia personažui dar daugiau gyvumo ir žavesio.

Tačiau Pninas, kaip ir kiekvienas žmogus, turi dramatiškąją gyvenimo pusę. Negana to, kad nuolatos kariauja „su negyvais daiktais“ (p. 12), yra pašiepiamas būsto nuomotojų ar kolegų, Timofejus dar ir slapčia tebemyli ekscentrišką, eiles kadaise rašiusią psichoterapeutę Lizą, kuri naudojasi jo naivumu ir gerumu. Pniną kamuoja košmarai, kurie „vis dar persekioja pabėgėlius rusus“ (p. 99), bėgusius nuo bolševikų.

Jis prisimena save ir jaunystės laikų mylimąją Mirą, kurių „susižadėjimą nutraukė istorija“ (p. 122). „Žmogaus istorija yra kančios istorija!“ – reziumuoja profesorius Timofejus Pninas.

Skaitydami „Pniną“ mėgausitės ilgais, takiais sakiniais, skalsia ir puošnia kalba, ir šį personažą tikrai prisiminsite ilgai.

>> DAIKTU ANATOMIJA

TRIJŲ KULTŪRŲ ĮTAKA IRMANTO UVENKOVO KURIAMAI MADAI Rašė Agota Bričkutė

Kristinos Čyžiūtės nuotr.

Irmantas Uvenkovas (gim. 1985 m.) yra jaunosios kartos dizaineris, konceptualiai pagrindžiantis kiekvieną kuriamą drabužį, aiškiai įvardijantis įtakas, lėmusias vieno ar kito modelio atsiradimą. Anot dizainerio, jo kuriamoje madoje susipina trys skirtingos mados kultūros ir stiliai – itališkas manieringumas, skandinaviškas minimalizmas ir japoniškas konstruktyvizmas.

Nors I.Uvenkovas daug improvizuoja ir eksperimentuoja, tačiau, nepaisant sudėtingų kirpimo technikų, dizaineris siekia kurti dėvimus ir pritaikomus drabužius, taiko tvarius, žmogui ir aplinkai draugiškus sprendimus. Pagrindinis I.Uvenkovo siekis – kuriamuose drabužiuose naudoti kuo daugiau natūralių medžiagų (lino, viskozės, medvilnės), atsiriboti nuo sintetinių ir nekomfortiškų žmogui audinių. Šiuo metu Skandinavijoje plačiai naudojamas tech fabric audinys I.Uvenkovo kuriamuose modeliuose transformuojasi į natūralesnes atmainas, pvz., striukių audinyje panaudojama medvilnė ir vaškas, taip suderinant funkcionalumą ir natūralumą. Itin mėgstama medžiaga – vilna, kuria dizaineris tarsi moliu įvairiai formuoja audinio siluetus, ištempia arba išgaubia jų paviršius.

Dariaus Tarėlos nuotr.

Itin preciziškas menininko dėmesys detalėms – gamtai draugiškam audiniui, dygsniavimo pobūdžiui, užtrauktukams, sagoms. Drabužiai neretai gali transformuotis, tad žmogui suteikiama galimybė improvizuoti. O audinių achromatiškumas leidžia dar labiau susikoncentruoti į detales, drabužio kompoziciją.

I

tališka dvasia atsiskleidžia per audinio formų iškraipymą, stilizavimą, griežtos kompozicinės struktūros atsisakymą ir teatrališkumą. Dinamikos ir žaismės įspūdį drabužiuose kuria drapiruotės, įvairūs audinio užlankstymai. O neutralūs audinių spalviniai tonai, achromatinės spalvos, minimalistinė estetika, detalėse atsiskleidžiantis kūrėjo preciziškumas ir dėmesys vidinei drabužio pusei (estetiškos siūlės, kruopščiai prisiūtas pamušalas) tampa aliuzijomis į skandinavišką madą. Šiaurietišką estetiką dar labiau sustiprina kuriami unisex modeliai, o balta ir juoda spalvos išryškina drabužio siluetą ir detales. Šiauriečių madai būdingas funkcionalumo ir estetikos derinys, prabangos ir asketiškumo niveliacija, elegancijos ir veržlumo kombinacija atsikartoja ir I.Uvenkovo kuriamuose drabužių modeliuose, kuriuose išlaikoma pusiausvyra tarp sudėtingumo ir paprastumo.

I.Uvenkovo kūrybai taip pat būdingos avangardo mados nuostatos. Dizaineris kuria daugiafunkcionalumu pasižyminčius drabužius, kurie gali keisti savo formą, o vartotojas turi galimybę prisidėti prie dizaino keitimo, taip dar labiau suartėdamas su dėvimu drabužiu.

Kurdamas I.Uvenkovas daug eksperimentuoja, siekia kurti inovatyvų dizainą, atrasti išradingų kombinacijų. Pasitelkdamas monumentalias, skulptūriškas formas siekia kurti dialogą tarp drabužio ir jo dėvėtojo, kai drabužis tampa istorijos apie žmogų pasakotoju.

I.Uvenkovo kūrybą būtų galima pavadinti medžiagine architektūra, kai naudojant audinius kuriamos konstrukcijos, tampančios lyg namais juos dėvinčiam asmeniui. Modernumu ir inovatyvumu

alsuojanti mada performuoja, keičia žmogaus išvaizdą, o sykiu ir tapatybę, savęs suvokimą, lemia skirtingą prisitaikymą prie aplinkos sąlygų. Drabužis neretai atlieka apsaugos, kiauto, slėptuvės vaidmenis. Anot autoriaus, jo kuriama mada pažadina žmogaus kūrybinį potencialą ir jėgą, sustiprina pasitikėjimą savimi bei savo tapatumo pajautimą.

Japoniškos mados kultūra I.Uvenkovo kūryboje prabyla santūriais ir sofistikuotais siluetais. Iš pirmo žvilgsnio paprasti drabužiai įsižiūrėjus atsiskleidžia kaip kompleksiški ir sudėtingi modeliai. Dizainerio pasaulėjautai artima japoniškuose daiktuose atsiskleidžianti savybė – shibiu, kai daikto grožis ir patrauklumas atsiskleidžia per jo funkcionalumą.

I.Uvenkovas gėrisi elegancijos ir orumo kupina japonų mada, išraiškingu minimalizmu. Žvelgiant į menininko kūrinius, nekyla abejonių, kad didžiausi jo įkvėpėjai – avangardinės mados pionieriai Yoji Yamamoto (gim. 1943 m.) ir Rei Kawakubo (gim. 1942 m.). Pastarųjų mados ikonų kūriniuose atsiskleidžiantis subtilumas ir gilus ryšys su japonų kultūra, madoje užkoduota samurajų dvasia bei kovingumas suranda atgarsį lietuvio kuriamoje madoje. I.Uvenkovą, kaip ir Y.Yamamoto, domina grynoji forma bei audinio ir žmogaus kūno sąveika.

Kaip ir R.Kawakubo, lietuvių dizaineris mėgsta dekonstruoti audinį, o išardytas dalis išradingai perdėlioti. Visus tris dizainerius susieja neproporcingai didelių apdarų kūrimas ir unisex modeliai, pritaikomi tiek vyrams, tiek moterims.

Negana to, menininkas itin žavisi tradiciniu japonų drabužiu – kimono. Pasidomėjus, kokia šio drabužio prasmė, paaiškėja, kad tai nėra tik žmogaus dekoracija, priešingai, jo tapatybės formuotojas. Šiam tradiciniam drabužiui būdingi nūdienos mados tendencijų bruožai – didesnis mastelis (oversized), laisvumas ir polinkis paslėpti didžiąją žmogaus kūno dalį. Pastarieji bruožai būdingi ir lietuvių dizainerio kūrybai.

>> BLUNKANTI SOFA

Rašė Lina Simutytė Nuotraukos Aistės Pilkauskaitės

Nors jaunosios kartos poetė, žurnalo „Dešra ant žaizdos“ bendraautorė ir literatūrinių renginių organizatorė Patricija Gudeikaitė pirmajai savo eilėraščių knygai dar tik ruošiasi, jos publikacijų kultūrinėje spaudoje nepastebėti sunku jau dabar. Išsiskiriantys ne tik savo dedikacijomis ryškioms asmenybėms (Fridai Kahlo, Hildegardai von Bingen, Fernandui Pessoa), bet ir apokaliptiškomis vizijomis bei sodriais regėjimų siužetais, jos eilėraščiai pulsuoja gaivališka gyvybe, besiskverbiančia į klaidžiausių būsenų ir nuojautų labirintus.

PATRICIJA GUDEIKAITĖ: LITERATŪRA TURI KELTI K

arantino metu susipažinusios rašytojos Clarice’s Lispector dėka (abi skaitėme jos romaną „Arti laukinės širdies“), šiandien apie literatūrines obsesijas ir rengiamą pirmąją eilėraščių knygą kalbamės gyvai Patricijos namuose Kaune, neatsitiktinai skambant Britney Spears muzikai. Kodėl Britney? Nes jos dainos, kaip ir Patricijos eilėraščiai, neleidžia pamiršti: vienos teisingos interpretacijos nėra.

12 // © 37O

– Susipažinusios kalbėjome apie daugybę mus įkvepiančių moterų – nuo B.Spears ir F.Kahlo iki C.Lispector, Jurgos Ivanauskaitės, Virginios Woolf bei Chavelos Vargas. Dauguma jų išsiskyrė ne tik ryškiais charakteriais, bet ir emociniu trapumu, sudėtingomis psichologinėmis patirtimis. Vienoms teko prarasti save atsisakant savo prigimties, kitos be kompromisų klausėsi vidinio balso, tačiau anksti perdegė. Kai galvoju apie tavo kūrybą, prieš akis iškyla ne vienas laisvos asmenybės portretas. Kuo jos reikšmingos tau pačiai?

– Žaviuosi Fridos teiginiu: „Esu pati sau mūza, nes save pažįstu geriausiai.“ Tiesa, esu parašiusi eilėraščių, įkvėptų ne tik moterų, bet ir portugalų rašytojo F.Pessoa, tačiau moterys literatūro-

je mane tikriausiai traukia dėl to, kad pati esu moteris. Vyrai dažnai atrodo grėsmingi, nes jų taip gerai nesuprantu, o moterys organiškai artimesnės.

Mene man įdomiausia androginiška pozicija – prisiminkime Fridą. Socialinių normų atžvilgiu ji apskritai dažnai elgėsi kaip vyras: turėjo daug romanų su moterimis, nevengė aštrių pasisakymų. Tačiau savo kūryba nesiekiu akcentuoti lyčių skirtumų ar juos nagrinėti. Taip pat eilėraščių nenoriu priskirti kokiai nors krypčiai ar teorijai įgyvendinti. Man svarbios moterų teisės, tačiau eilėraščiuose moterų nesiekiu vaizduoti kaip stiprių antžmogių, tarsi turinčių rodyti pavyzdį visoms kitoms, mokyti gyventi. Hildegarda ar Frida nėra sektinas pavyzdys, labiau įkvėpimo šaltinis.

– Koks aspektas rašant eilėraštį ar rengiant publikaciją spaudai tau yra svarbiausias? Gal svarstei, kokia galėtų būti tavosios poezijos misija, jei tiki, kad rašymas apskritai gali taip vadintis?

– Rašymas man pirmiausia yra būsenų reflektavimas, o iš esmės – gyvenimas.

Tai, kaip suvokiu realybę, perleidžiu per vidinį savo filtrą ir ištransliuoju.

Taip rašymas tampa priemone pasauliui suvokti. Kažką pamatau, pajaučiu, o patirtis reflektuodama sukuriu siužetus, simbolius, įvaizdžius. Tačiau savo eilėraščių konfesiniais nevadinčiau.

Nors juose galima rasti nemažai autobiografiškumo, pritarčiau Williamui Burrough, sakiusiam, kad visa literatūra yra autobiografija, o tie, kurie tikina, kad taip nėra, tiesiog bando pasislėpti. Žinoma, kartais tokia literatūra nema-

loni, nes leistis į savo būsenas ir jas pažinti nelengva. Tačiau tikiu, kad gera literatūra turi kelti nerimą.

Kita vertus, rašymas man taip pat yra kontakto kūrimas su kitomis asmenybėmis. Kaip sakė mane gana paveikęs poetas Arthuras Rimbaud, „aš esu kitas“. Todėl man labai patinka ieškoti sąveikų su kitais rašytojais. Tiksliau – su mirusiais rašytojais (šypsosi). Galbūt dėl to, kad su jais negaliu pasikalbėti gyvai, tą dialogą mezgu taip, kaip pačiai norisi, įsivaizduojamą pokalbį pasukdama sau įdomia linkme. Tai leidžia įsivaizduoti, kokie jie buvo. Galbūt, jei šiandien sutikčiau Fridą, ji mane pasiųstų velniop ir sakytų: eik tu iš čia su savo eilėraščiais.

– Kalbant apie sudėtingas psichologines būsenas, jų reflektavimą ir savotišką susintetinimą, jas paverčiant meno kūriniais, prisimenu XX a. antrosios pusės psichoanalizės mokyklos teoretikus. Nagrinėdami individus kankinančią nemalonią patirtį (praeitį), jie priėjo prie išvados: norėdami ką nors pamiršti, pirmiausia tai

vasties. Galbūt šis mano tekstas jau tada pranašavo, kad vėliau eilėraščiais mėginsiu atkartoti galimybę įsikūnyti į kitas asmenybes ir pasaulį suvokti iš jų perspektyvos? Vėliau prozą iškeičiau į poeziją – tikriausiai dėl to, kad kartais man sunku susikoncentruoti ir susikaupti. Proza yra žanras, kuris reikalauja kasdienės disciplinos, o poezija yra tarsi blyksniai, kurie man dabar artimesni.

GERA NERIMĄ turime preciziškai prisiminti. Ar rašymas tau padeda ką nors pamiršti?

O gal priešingai – prisimeni ne tam, kad pamirštum, o tam, kad išsaugotum, patirtį kaip sekretą pakišdama po simboliniu stikliuku?

– Noriu išsaugoti, ne pamiršti. Manau, kad kai nori pamiršti, iš tiesų tu pabėgi nuo savęs, o nuo savęs bėgti nenoriu.

Tam tikra prasme toms būsenoms, savo ligai ar išgyvenimams noriu žiūrėti tiesiai į akis. Galbūt dėl to siekiu rašyti be jokių pagražinimų – taip, kaip iš tiesų suvokiu realybę, net jei ji kam nors pasirodytų siaubinga. Kiekvienas tekstas man yra kaip atskiras, gyvas ir pulsuojantis organizmas – labiau žvėris negu sekretas. Ieškoti ir atkasti – skaitytojo užduotis, todėl visada įdomios įvairios jų interpretacijos. Kartais paklausau komentarų ir nustembu – skaitytojas perskaitė visiškai priešingai, nei aš galvojau rašydama. Tačiau poezijos nesinori sakralizuoti ir uždengti stikliuku, net jei jis būtų ypatingas, didinantis ar iškreipiantis vaizdą. Man svarbiau, kad kiekvienas eilėraštis kvėpuotų pripildytas vidinės jėgos.

– Tavo eilėraščių publikacijos pasižymi cikliškumu, bendra jungiančia tema ir plėtojamais siužetais, sukeliančiais mizanscenos įspūdį. Dėl šios priežasties eilėraščiai primena sustabdytą filmo kadrą arba piešinį, pasakojantį tam tikrą istoriją. Kuo poezijoje tau svarbus siužeto konstravimas, iki šiol dažnai įvardijamas kaip prozos tekstams labiau būdingas bruožas?

– Pirmą savo kūrinėlį parašiau vienuolikos, ir tai iš tiesų buvo proza.

Todėl tavo pastebėtas proziškumas, siužetų kūrimas išliko iki šiol. Eilėraščiuose man patinka kurti miniatiūrines istorijas, savotiškas mizanscenas, nes, kaip minėjau, svarbu, kad tekstas būtų gyvas, kad jame vyktų veiksmas. Siužetai padeda kurti gyvybiškumą, personažus, jų sąveikas, užtikrina kraujo tiekimą eilėraščio arterijoms.

Pirmąjį savo kūrinį pavadinau „Šešėliu“. Jo protagonistas, kaip Orlando V.Woolf romane tuo pačiu pavadinimu, buvo būtybė, galėjusi įsikūnyti į bet kurias asmenybes iš bet kokios epochos. Vis dėlto jis buvo nelaimingas, nes neturėjo savo autentiškos sa-

– Tačiau rašyti siužetinius eilėraščius ir istoriją sutalpinti ne į vieną puslapį, kaip leistų prozos žanras, bet išgryninti iki kelių eilučių poezijos – nemenkas iššūkis, ypač žinant, kad rašydama vieną eilėraštį jam skiri ne pusdienį, o bent kelias savaites. Koks tavo kūrybinis procesas?

– Iš tiesų poezijos kūrimo procesas nėra lengvesnis – kai ruošiuosi rašyti eilėraštį, tam skiriu daugybę laiko.

Perskaitau viską, ką randu apie asmenybes, kuriomis remdamasi rašau. Tarkim, kai kūriau ciklą, skirtą viduramžių kompozitorei ir mistikei H.von Bingen, perklausiau visus jos muzikinius kūrinius, peržiūrėjau filmą, skaičiau jos knygą anglų kalba. Vien tik informacijos ieškojimo procesas užtruko tris mėnesius. Dabar rašau eilėraštį, skirtą Fridai. Žiūrėdama jai skirtą dokumentiką daugiau sužinojau apie Fridos kurtus retablos (Meksikoje populiarūs spalvingi aliejiniai paveikslai, dažnai vaizduojantys scenas iš šventųjų gyvenimo), tada ieškojau jų internete. Pasirengimo proceso metu dažnai jaučiuosi kaip privati detektyvė, tirianti tam tikrą bylą. Dažnai tai alinantis ir obsesyvus darbas. Kartais negaliu užmigti vien todėl, kad dar neradau, tarkim, trečios eilutės iš Hildegardos vizijos. O kai jau turiu užtektinai medžiagos – dienoraščius, kino filmus, interviu, tekstus ir panašiai, viduje viską perfiltruoju. Taip rašydama apie kitas asmenybes pati pasaulį pradedu matyti jų akimis – valgau pusryčius ir įsivaizduoju, ką ir kaip valgytų Hildegarda ar Frida. Iš esmės tai tampa literatūrinės personifikacijos persikėlimu į realybę. Galbūt tokie persikūnijimai man reikalingi ir dėl to, nes esu žmogus, kuriam sunku ilgai išbūti su savimi. Tad vis ieškau, su kuo galėčiau užmegzti kontaktą.

– Paradoksalu tai, kad įsikūnijimui renkiesi ne sėkmės lydimas asmenybes – netrūksta įvairiausių gyvenimo guru, influencerių, laimingu gyvenimu besimėgaujančių garsenybių, bet priešingai – domiesi komplikuotais personažais. Studijuodama floristiką užsiminei, kad už klasikines raudonas rožes tau įdomesni netradiciniai augalai, keistos jų kompozicijos, net bjaurumo estetika. Kuo žavingas netobulumas?

– Taip, man patinka tik komplikuoti dalykai. O jei rimtai, smalsu prisiliesti prie to, kas suvokiama kaip perversija, defektas, patologija. Mane traukia skirtingi poliai, ribiškumas. Galbūt dėl to domiuosi ir naiviuoju autsaiderių menu. Jei reikėtų rinktis, ir savo poeziją mielai priskirčiau autsaiderių kūrybai, nes būtent joje atrandu tikrumą, autentiką, viskas atrodo pažįstama. Mene nemėgstu glazūruotų paviršių. Mane žavi kontrastai. Galiu žiūrėti „Šėtonišką tango“, o paskui įsijungti miuziklą su Carmen Miranda. Kaip viena mano mylimiausių menininkių

Yayoi Kusama buvo apsėsta taškų (polka-dots), kurie man primena amžinybę, taip aš esu apsėsta priešybių. Dėl bjaurumo estetikos pasitelksiu kitą pavyzdį. Jeanas Genetas – kitas mane paveikęs kūrėjas. Jo „Gėlių dievo motina“ turbūt yra viena šlykščiausių skaitytų knygų, bet autoriaus rašymo stilius, detalės, kone religinis mistiškumas tą kūrinį kartu paverčia ir vienu gražiausių bei sudėtingiausių knygų. Tobulumas man asocijuojasi su nuoboduliu. Bjaurume dažnai slypi daugiau tikrumo. Tai man yra svarbiausia.

– Minėjai, kad tavo poezija yra gana atvira ar net autobiografinė, tačiau niekada nerašai iš „aš“ perspektyvos (nebent „aš“ būtų kita asmenybė). Ar taip bandai pasislėpti nuo galimų skaitytojų interpretacijų? Ar ilgai kaupeisi savo kūrybą parodyti kitiems – ne tik artimiesiems, draugams, bet ir kultūrinės spaudos redaktoriams?

– Rašydamas dažnai bijai kitų būti demaskuotas dėl praeityje patirtų atstūmimų – baisu per daug atsiverti. Galvoji, kad skaitytojas pernelyg gerai tave pažins, o to nesinori. Gal todėl ir renkuosi įsikūnyti į kitą. Pirmosios publikacijos, visaip kaip ir pirmieji eilėraščių pristatymai artimiausiems žmonėms, buvo gąsdinantis dalykas. Džiaugiuosi, kad turėjau ratą žmonių, kurie skatino tai daryti, nors ir buvo beprotiškai baisu.

Jei atvirai – apskritai negalvojau, kad mano kūrybą kas nors kur nors publikuos. Esu gana paranojiškas žmogus, dažnai prisigalvoju keisčiausių dalykų, nors jie dažniausiai taip ir neišsipildo. Pirmuosius prozos bandymus pristačiau mokyklos laikais, dalyvaudavau literatūriniuose konkursuose, publikavausi „Pašvaistės“ žurnale. Pirmąją poezijos publikaciją parengiau prieš ketverius metus ir nusiunčiau „Šiaurės Atėnų“ redaktorei. Tai kėlė daug nerimo, išprovokavo ne vieną nemigos naktį. Tačiau kai redaktorė parašė, kad eilėraščius publikuos, labai apsidžiaugiau. Tai daug reiškė – mano poezija nėra total garbage. Savikritikos man niekada netrūko. Kita vertus, autoriai ir neturi būti patenkinti savo tekstais. Kitaip jie nustotų ieškoti ir tobulėti. Kol esi nepatenkintas, tol procesas gyvas – ieškai naujų formų, simbolių, įvaizdžių: esi nuolatinio degimo būsenos. Akimirka, kai pasakysi, kad parašei geriausią savo eilėraštį, reikš, kad nuo tada pradėsi eilėraščius štampuoti, rašyti tą patį per tą patį, kartotis. Neįsivaizduoju, kas rašytojui gali būti blogiau.

– Tavo drąsa ir poetinė išmonė neliko nepastebėta ar neįvertinta. Už eilėraščius 2020 m. Poetinio Druskininkų rudens metu buvai apdovanota Antano A.Jonyno prizu. Ar šis apdovanojimas leido labiau pasitikėti savimi? O gal priešingai – tapai sau dar reiklesnė?

– Tą vakarą, kai salėje skelbiant laureatą išgirdau savo vardą, užliejo euforija. Nesitikėjau tokio įvertinimo, bet tai nesutrukdė juo džiaugtis. Kai viskas nurimo ir grįžau į savo kambarį, apsiverkiau. Žinoma, tai buvo džiaugsmo ašaros, negalėjimo patikėti ašaros.

Patiko ir pats festivalis. Nustebino netikėtas kitų poetų palaikymas, ypač vyresnės kartos. Tai dar kartą leido pajusti, kad mano kūryba nėra visiškas mėšlas. Žinoma, svarbu niekada neužmigti ant laurų – tai dažnai man primena ir tėtis, o aš jam pritariu.

>> BLUNKANTI SOFA

– Ar kada galvojai, kas poezijai galėtų tapti atsvara? Tarkim, jos rašymas staiga tampa draudžiamu užsiėmimu, arba pati suvoki, kad nebegali ar nenori rašyti. Kokioje srityje save realizuotum?

– Gal dar labiau įsitraukčiau į floristiką, toliau kurčiau augalų kompozicijas. Tarp šių sričių pastebiu ne vieną panašumą.

Kai kuri kompoziciją, laidotuvių ar vestuvių puokštę, kiekvienas jos elementas turi sau skirtą vietą, kurioje turi atlikti funkciją. Taip pat ir poezijoje. Kiekvienas kablelis, brūkšnys, žodžio perkėlimas į kitą eilutę – viskas turi priežastį. Negali rašyti bet kaip. Žinoma, gal kiti ir gali, bet kalbu apie save. Aš negaliu rašyti bet kaip, ir šiuo klausimu esu gana griežta. Tas griežtumas man būdingas tiek rašant eilėraščius, tiek kuriant augalų kompozicijas. Floristika taip pat leidžia patirti ir suvokti visa ko laikinumą, praeinamumą. Juk dirbu su gyvomis gėlėmis, kurios netrukus nuvysta. Tačiau net floristika poezijai netaptų atsvara.

– Paminėjus laikinumą, norisi pastebėti, kad mirties nuojautos, egzistencinio trapumo netrūksta ir tavo eilėraščiuose.

Tačiau mirtis tavo kūryboje nėra kažkas, ko lyrinis subjektas bijotų ar mėgintų išvengti. Priešingai, jis suvokia savo mirtingumą kaip galimybę tęstis įsikūnijus į kitas materijas.

Kaip floristika ar kitos veiklos daro įtaką rašymui?

– Pastebėjau šias paraleles. Tačiau svarbu išskirti ir esminį šių veiklų skirtumą. Kai dirbu su gėlėmis, kai kuriu puokštes, kai dėlioju augalų kompozicijas, jaučiu, kad tai sukuria labai trumpą emocinį efektą. Kai skaitau poeziją, tas efektas taip pat žybteli kaip blyksnis. Tačiau jis tampa esminiu elementu – savotiška priežastimi naujiems impulsams. Blyksniui žybtelėjus, mintyse jau dėliojasi naujo eilėraščio pamatai, tačiau kol jį parašai, dar ilgai turi klaidžioti labirinte. Neretai ir aklavietėje lieki. Turiu nemažai nebaigtų eilėraščių, tačiau prie jų negrįžtu. Suprantu, kad viskas, jau baigta, tas efektas nutrūko. Vadinasi, tekstas taip pat nustojo gyventi. Eilėraštis išsikvepia tada, kai jauti, kad pradedi kartotis ir nebeturi ko pasakyti. Turiu vieną patirtį kuriant žurnalą „Dešra ant žaizdos“. Jame publikavau tris eilėraščius, o du iš jų buvo visiškai išgimdyti, pabaigti tik dėl to, kad pabaigčiau. Tie tekstai šiandien man visai nepatinka, jų neįtraukčiau, tarkim, į savo knygą, nors juose ir buvo įdomių metaforų. Dabar apskritai atsisakyčiau publikuotis arba palikčiau vos kelias eilutes. Literatūra yra gyvas organizmas, iš kiekvieno kūrinio turi sunktis gyvybiškumo syvai. Todėl kartotis ir kalbėti apie tą patį tokiomis pačiomis priemonėmis man nepriimtina.

– Tau užsiminus apie būsimą knygą, prisimenu poeto Ernesto Noreikos mintį, kurią jis išsakė interviu metu po savo trečiosios eilėraščių knygos „Apollo“ pasirodymo. Ernes-

tas teigė, kad nerašė trečiosios knygos, bet rašė eilėraščius, vėliau į ją sugulusius. Tikiu, kad tavo požiūris panašus, ypač pasidalijus patirtimi rašant eilėraščius iš reikalo. Ir vis dėlto – kaip įsivaizduoji savo pirmąją knygą?

– Prisipažinsiu, kad mintis apie knygą šiuo metu yra varomoji gyvenimo jėga ir pagrindinis tikslas. O gyvenime tikslą turėti yra visai neblogai, nes buvo etapų, kai jo neturėjau. Tai va, visai geras jausmas (šypsosi). Man svarbu, kad knyga turėtų griežtą struktūrą, kad tai nebūtų pavieniai sumesti tekstai. Įsivaizduoju keturis skyrius, kurie veiktų kaip atskiri ciklai. Eilėraščiai turės pereiti mano atranką, todėl į knygą pateks tik pati jų esencija – tai, kas pasisekė geriausiai. Taip pat labai svarbus išbaigtumo elementas. Rengiant knygą jis esminis. Tačiau pastebėjau, kad kuo daugiau prie tos knygos dirbu, tuo dažniau jaučiuosi kaip Johannas Wolfgangas Goethe, visą gyvenimą rašantis „Faustą“. Vos užrašau vienas, jau iškyla kitos mintys. Nesakau, kad nepatiriu kūrybinių krizių. Žinoma, patiriu.

Tačiau jos nesusijusios su tuo, kad neturiu ko pasakyti. Dažniau – atvirkščiai.

– Tuomet gal nepatiri ir baimės, kad, parašiusi vieną eilėraštį, kuriuo pati būtum bent jau santykinai patenkinta, daugiau tokio neparašysi?

– Oi ne, tokios baimės neturiu. Filosofas Ludwigas Wittgensteinas sakė: „ Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti.“ Todėl nebijau nebeturėti ko pasakyti.

Jei tas suvokimas kada nors ateitų, pirmiausia būčiau dėkinga ir daryčiau kitus dalykus. Iš tiesų net viliuosi, kad man laiku pavyks tai pajusti, nes yra ne vienas poetas, leidžiantis vieną poezijos rinkinį po kito. Dvidešimta knyga, o eilėraščiai tie patys. Atrodo, kad tikrai galėtų paprasčiausiai sustoti, neberašyti.

Tačiau nesustoja, tai daro tarsi iš inercijos. Galbūt ir dėl dėmesio stokos – juk iš-

leidęs naują knygą ir vėl trumpam apie save primeni. Daliji autografus, duodi interviu. Visai kaip ir aš dabar (šypsosi). Galbūt jiems rašymas ilgainiui yra tapęs įpročiu: ryte atsikelsiu, sėsiu rašyti ir bus naujas eilėraštis. Žinoma, tiems poetams nesiūlau tapti A.Rimbaud, kuris nustojo rašyti visai jaunas ir viską metęs išvažiavo į Afriką dirbti vergų pirkliu. Bet laiku suvokti, kad išsisėmei, man atrodo labai svarbu.

– Ar svarbu, kad skaitytojas eilėraščius suprastų taip, kaip juos supranti pati? Štai 2020 m. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas rašytojas Saulius Tomas Kondrotas vadovaujasi tvirta nuostata, kad skaitytojas niekada nesvarbus.

– Kiek sykių teko susidurti su skaitytojais, tiek kartų suvokiau, kad tai aš sau esu didžiausia kritikė. Niekas manęs taip nesugeba sukritikuoti, kaip aš pati. Tačiau modelio, pagal kurį įsivaizduočiau savo skaitytoją, neturiu. Eilėraščius kažkada skaičiau su literatūra nesusijusiai pusseserei. Jos įvertinimas „jaučiu“ buvo tikras komplimentas. To rašančiajam ir pakanka – kad skaitytojai tavo kūrinius jaustų. Poezijos nemėgstu ir kategorizuoti – priskirti save vienai ar kitai rašančiųjų lygai. Kritiko nuomonė nėra svarbesnė už paprasto skaitytojo. Skirstymas rimta–nerimta dvelkia snobizmu, kuris man yra atgrasus. Įdomu, kad skaitytojai mano kūrybą dažnai vertina kaip rimtą, sudėtingą, nors ne viename eilėraštyje yra nemažai groteskiško humoro, kurio skaitytojai neperskaito. Panašiai, kai skaitau Franco Kafkos knygas, įsivaizduoju, kad jis kažkur paraštėse slapta juokiasi: vedžioja skaitytoją savo labirintais ir klaidina, o iš tiesų paprasčiausiai smaginasi. Todėl dažnai stebiuosi, kodėl skaitytojai mano eilėraščiuose nepastebi to sarkazmo, absurdiško humoro. Gal remarkose pažymėti, kad jį naudoju (juokiasi)?

Apskritai, man įdomu bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Organizuodama literatūrinius renginius renkuosi netradicines, neoficialias erdves. Norisi eksperimentuoti, ieškoti naujų būdų pristatyti literatūrą, vengti pompastikos, dirbtinio dramatizmo ir perdėto rimtumo. Paradoksalu tai, kad net jei ir mėginu kurti bendruomeniškumą, literatūroje vis tiek jaučiuosi autsaidere.

Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų patirtis.

14 // © 37O

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

Rašė Lina Laura Švedaitė

A

š iš pradžių tikėjausi, kad gaminti pradėsiu išsikrausčiusi iš tėvų, bet apsigyvenau per arti močiutės. Tuomet vyliausi, kad apsigyvenusi Lisabonoje tikrai pramoksiu bent keletą triukų, bet ten tokie pigūs restoranai. Tada buvau įsitikinusi, kad tapusi mama nebeturėsiu kur dėtis – juk visos mamos gamina... O paskutinė viltis suruseno, kai prasidėjo pandemija ir visi restoranai su savo Benedikto kiaušiniais ir kraujingais steikais užsidarė.

Dar vyras padovanojo receptų knygą.

Freepik.com nuotr.

WOLTO CHEBRA

Turiu trūkumą – negaminu. Tiesą pasakius, labai nemėgstu gaminti ir įtariu, kad mano močiutei ir mamai taip pat nepatinka gaminti, tik jos apie tai nekalba. O ir rankas atkalusios, kaip sakoma. Skanu.

Tik bėda, kad gaminti pradedu, kai galva jau svaigsta iš alkio ir kaipmat reikia susileisti dozę angliavandenių. Tuomet pjaustydama daržoves pradedu jas kramsnoti, viską sudeginu arba ne iki galo išverdu. Nes man iki šiol atrodo, kad gaminimas yra laiko švaistymas.

Galbūt skamba nelabai brandžiai. Bet šiais laikais, atrodo, mes galime sau tai leisti – nenorėti turėti vaikų, nenorėti kurti šeimos, nenorėti imti paskolos, nenorėti dirbti nuobodaus darbo ir dėl to nejausti kaltės.

16 //

Tai va, aš nenoriu gaminti valgio. Todėl turiu gaminantį vyrą iš Prancūzijos, o ten, kaip žinoma, vyrauja maisto kultas, ir jau metus beveik kiekvieną dieną savo pietus užsisakau iš „Wolt“. Arba „Bolt“. „Wolt“ ne visada veža iki Antakalnio.

Skamba skaniai, bet turiu pripažinti, kad jau žiauriai ilgiuosi naminės burokėlių sriubos arba kotletų su bulvių koše. Arba močiutės cepelinų, arba mamos kiaušinienės. O gal tiesiog močiutės ir mamos?

Ir dar jaučiu, kad teks išsitirti skrandį ir vis dėlto pradėti gaminti. Bet aš ne apie tai.

© 37O

PIRMAS ĮSPŪDIS Prisimenu pirmą kartą, kai atsidariau „Wolt“ programėlę.

Rodėsi, iš tokios gausybės sunku ir išsirinkti. Net nekalbu apie sušius, kinų maistą, picas ir wokus. Seilės rinkosi žiūrint į spalvotas nuotraukas. Žinoma, realybėje, kaip visada, viskas šiek tiek kitaip. Bet kiekvieną kartą, atsidarius naują meniu, manyje pabusdavo Šambalos ieškotojas – galbūt šįkart man pavyks ir paragausiu ko nors dieviško? O raga-

SANTYKIS SU KURJERIAIS Jau teko sutikti įvairių tipų kurjerių – vieni paduoda maišelį į rankas, kiti padeda ant žemės ir demonstratyviai leidžia tau jį pasiimti pačiam, suprask, bekontaktis pristatymas. Vieni – su barzdomis, kiti – be barzdų, vieni – vedę, kiti – ne, matosi iš rankų. Studentai, atvykėliai, vidurio amžiaus krizę išgyvenantys. Visi su kaukėmis. Kai kurie palinki skanaus, aš tada jiems kartais netyčia atsakau: „Jums irgi.“ Dažnai pasitaiko nekalbančių lietuviškai arba išvis nekalbančių. Buvo vienas, kurį norėčiau sutikti dar kartą.

Chemija. Vienaip ar kitaip, kai perskaičiau straipsnį apie kurjerius platformoje NARA, pradėjau jiems plačiau atverti duris, plačiau šypsotis ir susimąsčiau, kokiam Wolto chebros tipui aš priklausau. Iš šono pažiūrėjus, greičiausiai priklausau isteriškos moters su šlapiais plaukais ir prieš sekundę užsimautomis pirmomis spintoje rastomis kelnėmis tipui.

Viena draugė pasakojo, kad nuo tada, kai teko padirbėti maisto sektoriuje, jos žmogaus suvokimas dužo į šipulius. Dirbdama valgykloje ji jautėsi, tarsi maitintų išbadėjusius žvėriukus. Juk tikrai alkanas žmogus – panašus į alkaną žvėrį, valgantis žmogus – į ėdantį žvėrį. Užtenka įsivaizduoti vištos kulšį, artėjančią prie ilčių. Dabar galvoju, kad draugės pastebėjimas – labai tikslus, ir nejučia pradedu įsivaizduoti, kad mes, Wolto valgytojai, kaip kokie zoologijos sodo žvėrys, laukiame savo maitintojų, t.y. kurjerių. Ir šie, atvežę davinį, greitai jį įduoda, kol nenukandome rankos. Gal ir nesąmonė, gal tiesiog artinasi mano pietų metas...

06.

08-20

TARŠA Vienkartinės lėkštės, vienkartinės šakutės, pagaliukai, šaukšteliai, šiaudeliai, stiklinės, išmetamosios dujos ir dar daug kitų dalykų, apie kuriuos gal net nepagalvoju, greičiausiai vieną dieną atsidurs banginio pilve. Bangini, atsiprašau. Tikrai nuoširdžiai. Kai išalkstu, apie tai nebegalvoju. Nepadėjo net ir filmas „Aš esu Greta“, kurį, beje, rekomenduoju pasižiūrėti visiems be išimties. Akivaizdu, ir tu, bangini, išalkęs nebegalvoji.

AŠ NE VIENA Rašydama šį tekstą jaučiuosi kaip išlepusi damutė, kurią dar gyvenime reikėtų neblogai pašlifuoti. Bet, regis, išties tenorėjau papasakoti apie alkį. Žinau, kad nesu viena. Žinau, kad egzistuoja Wolto chebra, tokie žmonės, kurie leidžia pinigus restoranų maistui ir nesako: „Aš pagaminčiau geriau.“ Nes nepagamintų.

Tad tenoriu pasakyti: viskas gerai, jeigu nemėgstate gaminti – aš su jumis, viskas gerai, jeigu nemėgstate įsisiūti ištrūkusių sagų ar susisiūti suplyšusių kojinių – aš su jumis, viskas gerai, jūs – ne vieni tokie, kurie neišgyventų XIX a. arba karo sąlygomis.

MECENATAS

V TARPTAUTINIS TEATRO FESTIVALIS KLAIPEDA V INTERNATIONAL THEATRE FESTIVAL

Dar ilgainiui, tenka pripažinti, visas Wolto maistas (bet kokios formos) pradėjo kvepėti tuo pačiu greitojo maisto kvapu. Pradėjo atrodyti netikras. Kaip iš tų kraupių jutubo videofilmukų, kur rodo, kaip iš neaiškių medžiagų padaromos daržovės, mėsa, saldainiai ir kas tik nori. Skanaus. Gal einu, išsivirsiu grikių...

KURIOZAI Vieną kartą vietoje saldžiarūgščių baklažanų su ryžiais gavau tik dubenėlį ryžių. Prisimenu, įsispyriau į šlepetes, vijausi kurjerę laiptais žemyn, kritau, ridenausi ir gerokai susimušiau nugarą, bet vis tiek pasivijusi išsamiai patikrinau jos krepšį. Po šio įvykio teko šiek tiek susimąstyti. Išties, ką alkis padaro su žmogumi? O kartą vienas kurjeris pristatė mano maistą kitu adresu ir, kaip suprantu, tų namų gyventojas neatsisakė netikėtos dovanos. Buvo peržengtos mano alkio ribos, tad nebesivaldžiau.

Prisimenu, paskambinau „Wolt“ pagalbos numeriu ir šaukiau: „Tai ką man dabar valgyti?!“ Vargšė operatorė susirūpinusiu tonu atsakė, kad pasistengs išspręsti šį nesusipratimą kaip įmanoma greičiau. Įdomu, kaip ji mato žmogų.

Tą akimirką išsižadėjau visų woltų ir jau buvau bepradedanti galvoti, kad galbūt man trūksta tik geros receptų knygos, ne tos, kurią vyras padovanojo, arba gal reikia kokių gerų gaminimo kursų. Galbūt tiek ir būtų tetrūkę iki mano lūžio. Bet maždaug po pusvalandžio gavau savo patiekalą, nereikėjo mokėti už pristatymą ir viskas išsyk pasimiršo.

TheATRIUM

vau viską iš eilės – buritas, veganiškus dubenius, troškinius, kepsnius, makaronus, kokteilius, bandeles ir pan. Galiausiai susivokiau, kad galbūt ne ten ieškau savo Šambalos, susitaikiau su maisto į namus ribomis ir išsirinkau keletą skaniausių patiekalų, kuriuos užsisakydavau pakaitomis – panašiai kaip valgykloje.

BŪTI. TO BE.

PAGRINDINIAI RĖMĖJAI:

PROJEKTĄ IŠ DALIES FINANSUOJA:

>> EITI AR NEITI

TEATRAS

Rašė Kristina Sadauskienė

NESUSTABDOMO

Sardinijos teatro (Italija) spektaklis „Makbetas”.

TEATRO DIENOS „THEATRIUM“ FESTIVALYJE

18 //

„Mūsų darbas labai paprastas – tiesiog atsirinkti gerus, rimtus spektaklius. Bet tai gana sudėtinga. Kai pradedi važinėti po Europą jų ieškoti, supranti, kad labai gerų spektaklių nėra tiek jau daug“, – pasakojo Klaipėdos dramos teatro meno vadovas ir vienas iš „TheATRIUM“ sumanytojų Gintaras Grajauskas.

Anot jo, festivalis pasižymi nepasidavimu teminėms klasifikacijoms: „Pastebiu, kad nemažai teatro festivalių yra tapę vizualizuotomis mokslinėmis studijomis, pasirenkama tema ir spektakliai, nelabai kreipiant dėmesio, ar jie geri, ar ne, tiesiog turi atitikti tą temą. Tokiu atveju mūsų koncepcija yra neturėti koncepcijos – tiesiog rodyti labai gerus spektaklius.“

© 37O

Organizuoti festivalį sudėtinga visada, ypač šiuo metu, kai tiek daug kintamųjų, bet G.Grajauskas minėjo, kad minties praleisti metus nė nebuvo, teko atsisakyti tik hitu tapusios Lietuvos teatro vitrinos. Ji grįš kitais metais. „Praeitų metų festivalio programa buvo labai gera, neleidome sau perkelti jos į ekranus – tai būtų nesąžininga, gyvo spektaklio negali atstoti vaizdo

transliacijos. Su tam tikromis korekcijomis programą perkėlėme į šiuos metus“, – minėjo teatro meno vadovas.

Pirmoji ir didžiausia festivalio premjera vyks birželio 8–9 d. Jau nuo vasario Klaipėdos dramos teatre dirba žymi lenkų režisierė Agata Duda-Gracz – ji kuria spektaklį pagal dailininko Michelangelo Caravaggio gyvenimą „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą“. „Jau seniai norėjau sukurti spektaklį apie M.Caravaggio. Mane įkvėpė ypatingas jo gyvenimo ir meno kontrastas.

Jis buvo dvigubas žudikas, nuolatinis viešnamių lankytojas, nuolat įsiveldavo į visokias aferas, muštynes, buvo linkęs į kraštutinumus, fanatiškas, – apie spektaklio inspiraciją pasakojo režisierė. – Jis tapė žiaurius, bet kartu meilės žmogui kupinus paveikslus.

Jo realizmas, nepaisant išorinio atgrasumo, yra švelnus. Savo paveiksluose neteisino ir nepateisino nieko. Jis tapė pasaulį tokį, koks yra. Bet pripildė jį neįtikėtinos meilės, tikėjimo, švelnumo.“ Spektaklio kūrimo partneris – Adomo Mickevičiaus institutas (Lenkija). Kartu su režisiere iš Lenkijos

į Klaipėdą dirbti važinėja pora aktorių, choreografas ir kompozitorius.

Vėliau bus rodomas Čekijoje statytas aštrumu garsėjančio lenkų režisieriaus Jano Klatos spektaklis „Faustas“. Po jo bus galima pamatyti 2018 m. Italijos metų spektakliu paskelbtą Alessandro Serra spektaklį „Makbetas“. „Šis spektaklis kurtas su Sardinijos teatro aktoriais, vaidinamas sardų kalba, jame netrūksta archajiško vietinio kolorito, atkeliavusio iš senų ritualų, Sardinijos karnavalų tradicijos. Žiūrėdamas jį supranti, kad jis pasakoja amžiną istoriją, vykusią dar prieš Kristaus laikus ir tebevykstančią dabar“, – pasakojo G.Grajauskas. „Makbeto“ režisierius festivalio metu ves penkių dienų trukmės dirbtuves aktoriams. Šių metų „TheATRIUM“ naujovė – „Triumo“ erdvė, įsikursianti viename populiariausių Klaipėdoje laisvalaikio leidimo taškų – „Hofe“. „Esame labai turtingi, nes turime teatro pastatą, kuriame gali vykti įvairaus pobūdžio renginiai, bet suprantame, kad kartais reikia išeiti ir už teatro ribų, – pripažino „Triume“ vyksiančios festivalio programos dalies kuratorė Kristina Žiogaitė. – Norime

pasiekti žmones, kurie dar nežinojo apie mus, o gal nedrįsdavo iki mūsų ateiti. „TheATRIUM“ turi solidaus teatro festivalio vardą, bet vyksmu „Triume“ norime priminti, kad mūsų teatras yra laisvas, prieinamas kiekvienam, apimantis pačias įvairiausias meno sritis ir labai labai patrauklus.“ „Triume“ vyks menininkės Aglajos Ray performansas „Technoteologija“, skambės kompozitoriaus ir garso menininko Arturo Bumšteino muzikinė programa „Iš garso efektų bibliotekos“, „Operomanija“ atveš dramaturgės Birutės Kapustinskaitės, režisieriaus Karolio Kaupinio ir improvizacinės muzikos grupės muzikinius paveikslėlius „Radvila Darius, Vytauto“.

Beveik dvi savaites „TheATRIUM“ vyksmo baigs nemokamas festivalio padėkos koncertas visiems klaipėdiečiams ir miesto svečiams Teatro aikštėje. Jame pasirodys aukščiausio lygio muzikantai – svečiai iš Italijos „Musica Nuda“, vokalo ir kontraboso duetas.

Visa „TheATRIUM“ programa www.theatrium.lt

Alessandro Serra nuotr.

Teatras šiandien – tarsi tušti pranykusios šviesos ir pasakojimų civilizacijos griuvėsiai. Taip apie pandemijos pėdsaką scenos menų namams rašo niujorkietis režisierius ir dramaturgas Tazewellas Thompsonas. Jau kurį laiką teatrų salėse nešlama ir nešnibžda kuo tyliau susėsti bandantys žiūrovai. Bet netiesa, kad scenoje išgyvenamos veikėjų aistros išblėso ir virto tik vaiduokliškais prisiminimų stalaktitais uždangų klostėse. Teatras gyvas. Net labai. Kupinas ilgesio ir vilties. Užsispyrimo ir ryžto. Birželio pradžioje teatras gyvens Klaipėdoje, jau penktajame tarptautiniame teatro festivalyje „TheATRIUM“. Aplinkybės diktuoja, kad festivalio programą pamatys mažiau lankytojų nei įprastai, bet dėl to jis tik dar vertingesnis. Šiais metais „TheATRIUM“ yra gyvenimo ir išlikimo balsas. Jis turi būti išgirstas ir nuskambėti toliau.

FESTIVALIS SPOT VILNIŲ PAVERS MENINIŲ ŽAIDIMŲ AIKŠTELE Rašė Rasa Morkūnaitė

Menų spaustuvė jau ketvirtus metus kviečia susipažinti su kuo įvairesnėmis gatvės teatro formomis, kviesdama į tarptautinį gatvės teatro festivalį SPOT, kuris tradiciškai liepos antrą savaitę vyksta įvairiose Vilniaus miesto urbanistinėse ir kartais visai netikėtose erdvėse.

Druskininkų (birželio 26 d.), Alytaus (birželio 29 d.), Biržų (birželio 30 d.) ir Panevėžio (liepos 2 d.) žiūrovų laukia jaudinantis spektaklio „Balansuojantis žmogus“ pasirodymas, o liepos 8–11 d. – tvaresnės judėjimo paieškos Vilniuje, šiuolaikiniame gatvės teatro festivalyje SPOT.

P

raėjusią vasarą šiuolaikiniam gatvės teatro festivaliui teko iš esmės koreguoti programą, prisitaikyti prie pandeminių aplinkybių, tačiau tai paskatino atsigręžti į Lietuvos kūrėjus, kurie miesto erdvėms kūrė naujus ar pritaikė esamus savo darbus ir puikiai parodė, kad ir Lietuvoje turime menininkų, gebančių įvairiomis meno formomis įveiklinti skirtingas miesto erdves.

APIE JUDĖJIMĄ MIESTE Šių metų liepos 8–11 d. vyksiantis festivalis vėl pakvies susipažinti su tarptautine festivalio programa ir imsis plačiau nagrinėti pasirinktą temą – judėjimas mieste.

Prabėgę metai daugelį išmokė keliauti savo rajono gatvėmis ir mieste – nuėjome daugybę žingsnių, rinkomės ne tik pažintus ir įprastus maršrutus, dažnai pasukdavome ir ten, kur daugiau paslapties, kur slypi istorija ar gamtos grožis. Per pandeminius metus savo miestus ir miestelius atradome iš naujo ir žvelgiame jau visai kitomis akimis. „Formuodami šių metų SPOT programą pastebėjome dėsningumų – renginių vietos nutolo nuo Vilniaus miesto centro, o patys pasirodymai – judantys, kintantys, kupini iššūkių ir staigmenų. Išryškėjo esminis šių metų vardiklis – mobilumas mieste.

Mes vaikštome pėsčiomis, keliaujame dviračiais, paspirtukais, automobiliais, tad kyla klausimas – kaip mūsų mobilumas veikia patį miestą, o kaip miesto suplanavimas padeda ar apsunkina mūsų judėjimą, su kokiais iššūkiais tenka susidurti? Festivalio metu bus siekiama atsakyti į šiuos klausimus per kūrybinę prizmę, skatinant tvaresnį judėjimą mieste“, – pasakoja viena festivalio organizatorių Judita Strumilaitė.

PRISTATYS IR KITUOSE LIETUVOS MIESTUOSE Per ketverius gyvavimo metus SPOT sulaukė daugiau kaip 10 000 žiūrovų, festivalio metu pasirodymus rengė tru-

Dainiaus Putino nuotr.

Daugiau informacijos www.menuspaustuve.lt

pės iš Prancūzijos, Nyderlandų, Belgijos, Švedijos, Danijos, Lietuvos, Latvijos, Austrijos ir kitų šalių, o pasirodymai įvyko daugiau nei 20 skirtingų Vilniaus miesto erdvių.

Ir nors visa šių metų SPOT festivalio programa dar neatskleidžiama, jau dabar galima pristatyti, kad prieš pat šių metų festivalį Vilniuje su šiuolaikiniu gatvės teatru bus supažindinami ir Druskininkų, Alytaus, Biržų, Panevėžio žiūrovai.

Praėjusią vasarą SPOT festivalyje buvo pristatytas unikalus spektaklis lauko erdvėje – „Balansuojantis žmogus“, rodytas festivalio programoje Vilniaus Lukiškių kalėjimo vidiniame kieme ir sulaukęs daugybės puikių atsiliepimų. Šią vasarą Danijos fizinio teatro kompanija DON GNU grįžta į Lietuvą ir kartu su mūsų šalies menininkais spektaklį rodys skirtinguose miestuose. „Praėjusią vasarą Menų spaustuvėje rezidavo DON GNU kūrėjų komanda, kuriai rezidencijos metu kartu su Lietuvos kūrėjais pavyko pastatyti unikalaus spektaklio „Balansuojantis žmogus“ Vilniaus versiją. Labai džiugu, kad gatvės teatro pasirodymai laukiami ir kituose Lietuvos miestuose, ir šią vasarą pavyks juos pristatyti dar platesnei auditorijai“, – teigia Menų spaustuvės vadovė Jolita Balandytė.

Spektaklyje „Balansuojantis žmogus“ susitinka skirtingų šalių ir meno disciplinų atstovai, naudojamos šiuolaikinio šokio ir naujojo cirko technikos, menininkai ir muzikantai sukuria jude-

sio spektaklį ant milžiniškos pusiausvyros platformos. Kūrinyje jėgas sujungia užsienio ir Lietuvos šokio ir cirko menininkai, prie jų prisijungia ir lietuvių muzikantai. „Balansuojantis žmogus“ kvies susimąstyti apie tai, kaip svarbu sukurti pusiausvyrą tarp skirtingų kultūrų ir žmonių, taip pat tai puiki proga pastebėti, kaip negalime judėti nepaveikdami kitų.

lieka po truputį priprasti prie pagrindo, kuris nuolat svyruoja, sukasi. Spektaklyje dirbame su nuostabia komanda, jaučiame didelį pasitikėjimą vienas kitu. „Balansuojantis žmogus“ man leido pasijusti taip, lyg turėčiau iš naujo mokytis judėti, koordinuoti judesius. Šio projekto metu galėjau tyrinėti savo galimybes tokiu būdu, kurio iki tol net neįsivaizdavau esant.

Kalbiname spektaklyje dalyvaujančius kūrėjus Petrą Lisauską (P.L.) ir Džiugą Kunsmaną (Dž.K.).

– Kiek jums patiems svarbi pusiausvyra gyvenime?

P.L.: Esu kraštutinumų asmenybė, tad pusiausvyros visada trūksta ir nuolat jos ieškau. Nagrinėti šią temą visada įdomu, o turint tokią priemonę kaip spektaklyje naudojama judanti platforma, tai ir fiziškai, ir emociškai peno apmąstymams atsiranda.

Dž.K.: Sunku atsakyti. Dabar jaučiuosi taip, lyg kaskart investuodamas į vieną kryptį netenku kitos. Rasti pusiausvyrą išbalansuotame pasaulyje sudėtinga, todėl stengiuosi nesipriešinti pokyčiams, keliauti su jais – tik taip galiu rasti pusiausvyrą bent kelioms akimirkoms.

– Koks yra „Balansuojančio žmogaus“ kūrybinis procesas?

P.L.: Visų pirma, labai džiugu, kad Menų spaustuvės komanda domisi užsienyje reziduojančiais ir kuriančiais lietuviais. Aš nemažai metų rezidavau Danijoje, kur ir susipažinau su DON GNU komanda. Spektaklio „Balansuojantis žmogus“ versijų yra ne viena, kiekvieną kartą spektaklis pritaikomas iš naujo kiekvienam miestui, kuriame jis rodomas, pasirodymuose dalyvauja skirtingi menininkai. Praėjusią vasarą sulaukėme kvietimo dalyvauti SPOT festivalyje, buvo atrinkta nauja komanda, kuri per dešimt dienų turėjo priprasti prie pačios balansuojančios platformos. Tik dėl profesionalaus atlikėjų požiūrio, juodai dirbant buvo įmanoma sukurti tai, ką šią vasarą pamatys ir kiti Lietuvos miestai.

Dž.K.: Man, kaip akrobatui, labai svarbu jausti, kur yra paviršius, tačiau šiame projekte būtent to ir netenku, todėl be-

– Ko tikitės iš gastrolių Druskininkuose, Alytuje, Biržuose ir Panevėžyje?

P.L.: Labai tikiuosi, kad žiūrovas, kuris niekada nematė gatvės teatro, šiuolaikinio cirko ir šokio, ateis ir pamėgs tokias kūrybines išraiškas. O tie, kurie jau matė, domisi, atras naujų potyrių, nes platforma yra unikali. Gyvai derinama muzika, balsas ir judesys, ypač Lietuvos kontekste, – nekasdienis reiškinys.

>> EITI AR NEITI

Parengė Ieva Šukytė

KINAS

Po pusės metų vėl galime džiaugtis kino teatruose rodomais filmais. Juos iškeitę į sofas ir tokias interneto platformas kaip „Netflix“, pamažu sugrįžtame į tamsias sales. Pasibaigęs „Oskarų“ sezonas atpūtė jų nugalėtojus – „Klajoklių žemę“, „Perspektyvią merginą“ ir „Tėvą“. O virtualiojoje erdvėje vykęs „Kino pavasaris“ savaitei sugrįžo į kino teatrus. Panašu, kad per ateinantį mėnesį kino demonstruotojai stengsis patenkinti įvairių žiūrovų skonius. Repertuaras patiks tiek europietiško kino gerbėjams, tiek išsiilgusiems veiksmo ar komedijų.

KĄ ŽIŪRĖSIME ATSIVĖRUSIUOSE KINO TEATRUOSE?

„HOLIVUDO AFERA“, rež. George’as Gallo, 2020

„VASARA ‘85“,

rež. François Ozonas, 2020 Kasmet po filmą sukuriantis prancūzų režisierius F.Ozonas po tikrais faktais paremto, sukrečiančio „Ačiū Dievui“ nusprendė ekranizuoti paauglystėje perskaitytą Aidano Chamberso romaną „Pašok ant mano kapo“ („Dance on my Grave“). Pagal knygą ir režisieriaus vasaros atostogų prisiminimus sukurtas filmas nukelia į devintojo dešimtmečio Prancūzijos pajūrį, kur tarp dviejų jaunuolių – Aleksio ir Deivido – užsimezga artimi jausmai. Įkvėptas klasikinių romantinių filmų ir devintojo dešimtmečio kultūros, F.Ozonas nukelia žiūrovus į savo jaunystės Normandiją, prisirpusią vasariškų jausmų, muzikos ir šokių. Filmo pavadinimą įkvėpė jame skambanti „The Cure“ daina „In Between Days“. Kino teatruose – nuo gegužės 14 d.

Gegužės antrojoje pusėje kino teatruose sulauksime ir veiksmo komedijų. Režisieriaus G.Gallo filmas nukels į 1974-ųjų Holivudą, kur prasiskolinęs kino prodiuseris Maksas Barberis bandys suregzti aferą, norėdamas išvengti mirties nuo įtakingo mafijos boso. Jį išgelbėti gali draudimo išmoka, kurią vyras gautų „netyčia“ nužudęs pagrindinį filmo aktorių. Tad fiktyviam filmui greitai suburiama filmavimo komanda ir surandamas neaiškus aktorius Djukas Montana. Tačiau, net ir didinant pavojingų scenų skaičių, pasirodo, jį ne taip lengva nužudyti. Filme pagrindinius vaidmenis atlieka trys „Oskarų“ laureatai: Robertas De Niro, Morganas Freemanas ir Tommy Lee Jones‘as.

Kino teatruose – nuo gegužės 21 d.

„PRAKAITUOK!“,

rež. Magnusas Von Hornas, 2020

20 //

Rudenį trumpai pristatytas Europos šalių kino forume „Scanorama“ režisieriaus M.von Horno vaidybinis filmas „Prakaituok“ buvo vienas plačiausiai aptariamų praėjusių metų filmų. Per kūno rengybos instruktorę Silviją atsiveria gilesnis žvilgsnis į nuomonės formuotojų kultūrą, kur vienas netinkamas įrašas gali sugriauti visą įdirbį ir atimti rėmėjus. Mylima sekėjų ir kolegų, jauna moteris neretai jaučiasi vieniša ir svajoja apie artimą žmogų, tačiau ar reklamuodama pozityvią mąstyseną ir sveiką gyvenimą, ji gali parodyti tikruosius savo jausmus? Pagrindinį vaidmenį atlikusi aktorė Magdalena Koleśnik metus praleido treniruodama kūną ir susikūrusi asmeninę „Instagram“ paskyrą mokėsi dirbti su socialinėmis medijomis.

Kino teatruose – nuo gegužės 14 d.

„ŽMONĖS, KURIUOS PAŽĮSTAM“, rež. Tomas Smulkis, 2020

„MEINSTRYMAS“,

rež. Gia Coppola, 2020

© 37O

Kokios yra dabartinės „Kalifornijos svajos“? Tikrai ne Emmos Stone ir Ryano Goslingo veikėjų siekiama šlovė kino ir muzikos industrijoje. Dabar visi nori būti socialinių tinklų žvaigždėmis. G.Coppola iš arčiau žvelgia į kelių Los Andžele gyvenančių jaunuolių norą tapti garsiems kuriant „YouTube“ vaizdo įrašus. Aktoriai Andrew Garfieldas ir Maya Hawke filme atskleis naujai susikūrusios industrijos užkulisius, kur dėl peržiūrų skaičiaus žmonės pasiryžę peržengti visas žmogiškąsias ribas. „Meinstryme“ pasirodo ir tikri „YouTube“ turinio kūrėjai – Juanpa Zurita, Jake‘as Paulas ir kt.

Kino teatruose – nuo gegužės 21 d.

„Kino pavasaryje“ FIPRESCI kino kritikų prizu apdovanotas T.Smulkio debiutinis ilgametražis filmas „Žmonės, kuriuos pažįstam“ tyrinėja trijų Vilniuje gyvenančių žmonių kasdienybę. Juos sujungiantis, tačiau žiūrovams nematomas ketvirtasis veikėjas Anatolijus leidžia šiems išreikšti savo besikeičiančias būsenas ir norą išsilaisvinti iš senojo gyvenimo.

Režisierius atvirai žvelgia į savo miestą, kuris neatpažįstamai keičiasi naujų daugiabučių rajonų statybų aikštelėse. Linos Lapelytės filmui sukurtas garso takelis pagaviai užčiuopia miesto atmosferą ir veikėjų jausmus, o Vytauto Pluko kamera – jų kaitą.

Kino teatruose – nuo gegužės 28 d.

„TYLOS ZONA 2“, rež. Johnas Krasinskis, 2021

2018 m. didelio susidomėjimo sulaukęs siaubo trileris „Tylos zona“ pasakojo po monstrų užkariavimo išgyvenusią šeimą, kurios narių gyvybės priklauso nuo gebėjimo išlaikyti tylą. Filmo tęsinyje nuo monstrų persekiojimo ištrūkusi Evelin ir jos vaikai bandys įminti jų atsiradimo mįslę. Ieškodami naujų namų, jie sužinos, kad nėra vieninteliai išgyvenę žmonės. Tačiau, tie, kurie išliko, nebūtinai yra draugiškai nusiteikę. Kaip ir pirmąją dalį, tęsinį režisavo J.Krasinskis, kuris, prieš penkerius metus perskaitęs juodraštinį scenarijų, susidomėjo dviejų draugų parašyta istorija. Ją įkvėpė ir ankstesni Holivudo filmai: „Svetimas“, „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ ir „Miegamajame“.

Kino teatruose – nuo gegužės 28 d.

„LABAS RYTAS“, rež. Yasujirō Ozu, 1959

„Skalvijos“ kino centras toliau tęsia pažintį su japonų režisieriumi Y.Ozu ir birželio mėnesį kino klasikos vakaruose rodys jo filmą „Labas rytas“. Jame pasakojama apie du berniukus, kurie 6-ojo dešimtmečio Japonijoje prisiekia nekalbėti, kol tėvai jiems nenupirks televizoriaus. Režisierius išlieka ištikimas per visą karjerą plėtojamai temai ir toliau tyrinėja šeimos santykius. Pasitelkdamas minimalistines priemones ir ilgamečių aktorių kolektyvą, jis kalba apie kartų skirtumus. Virtualiojoje „Skalvijos“ kino salėje galima pamatyti ir kitus du režisieriaus filmus – „Tokijo apysaka“ ir „Vėlyvas pavasaris“.

Kino teatre – gegužės 30, birželio 6 ir 13 d. Seansus pristato kino kritikai.

„DEKALOGAS“,

rež. Krzysztofas Kieślowskis, 1988 Šiemet lenkų režisierius K.Kieślowskis būtų minėjęs 80-metį. Lenkų institutas ir „Skalvijos“ kino centras rodys kino kūrėjo serialą „Dekalogas“, sukurtą pagal Dešimt Dievo įsakymų.

Kiekvienas iš dešimties valandos trukmės filmų nagrinėja etines dilemas, su kuriomis susiduria valstybinių daugiabučių Lenkijoje gyventojai.

Vienas žymiausių ir labiausiai įvertintų režisieriaus darbų bus rodomas birželio 9–13 d., nuo trečiadienio iki sekmadienio, kiekvieną dieną po seansą, kurį sudarys dvi dalys.

GALERIJA

Rašė Goda Bandzaitė Nuotraukos Alano Ščerbakovo („Kvality“)

Sostinės Naujamiesčio rajone, buvusios elektromagnetinių prietaisų gamyklos „Elfa“ kieme, jau nuo 2016-ųjų auga spalvinga garsių šalies kūrėjų ir užsienio menininkų gatvės meno darbų kolekcija. Ne vienas, netikėtai užsukęs į pramone alsuojantį kiemą, kuriame iki šiol veikia įvairiausių sričių gamyklos ir nuolat važinėja sunkieji automobiliai, lieka nustebintas.

Ernestas Zacharevičius (LT) „Rebel heart #1“

Davidas Leitneris (AT) „Face of Mankind“

„OPEN GALLERY“ INICIATORĖ ŽIVILĖ DIAVARA: MANO SVAJONĖ – MENĄ PADARYTI PRIEINAMĄ VISIEMS

T

okio efekto ir siekė viena iš šios galerijos po atviru dangumi sumanytojų, kūrybininkė Živilė Diavara. „Prisimenu, kai tik nusprendėme čia atidaryti Menų fabriką „Loftas“ ir pirmą sykį užėjome į šį milžinišką kiemą, aš ne juokais išsigandau. Tai buvo pilka, apleista, nemylėta, niūri vieta. Prisipažinsiu, nebuvau įsitikinusi, ar šis iššūkis mums su Viktoru Diavara nebus per didelis ir iš tiesų pavyks ją transformuoti. O dabar jau žinau – menas visagalis, kuris gali pakeisti ir įjaukinti bet kokią erdvę“, – sako ji.

Tiesa, kurį laiką galerija kieme atrodė tik tolima svajonė, tačiau norai ima ir netikėtai išsipildo. „Pas mus, į Menų fabriką „Loftas“, užsuko garsus Austrijos menininkas Peteris Phobia ir pasiūlė nutapyti pirmą darbą – „Kaktusas – mano mėgstamiausias augalas“, kurį galite rasti prie pat įėjimo į „Elfą“ iš Švitrigailos gatvės pusės. Taip viskas ir prasidėjo. Vienas po kito atsirado ir daugiau menininkų, panorusių priimti „Elfos“ kiemo iššūkį ir prakalbinti čia esančias sienas. Dabar galerijoje jau yra 44 garsių Lietuvos ir užsienio kūrėjų darbai“, – pasakoja Ž.Diavara. Čia darniai šalia vienas kito egzistuoja tiek vietinė pramonė, tiek gatvės meno piešiniai, paverčiantys šį milžinišką kiemą vieta, kurioje ant pilkų sienų gali atrasti meno kūrinius ir nuo šiol savarankiškai, sau patogiu laiku išgirsti visas jų istorijas.

GALERIJOS GIDAS – TAVO TELEFONE Anksčiau, prieš karantiną, galerijoje eksponuojamus spalvingus Lietuvos ir užsienio šalių menininkų piešinius ant gamyklų sienų, įspūdingas didelio masto šviesos instaliacijas ir skulptūras kūry-

bingai pristatydavo profesionalūs gidai. Prasidėjus karantinui „Open Gallery“ komanda to daryti nebegalėjo. Taip gimė idėja virtualiųjų ir visiškai nemokamų audioturų, naudojant programėlę akimirksniu pasiekiamų iš kiekvieno mobiliojo telefono, kurią nuo šiol gali išbandyti kiekvienas vilnietis ir sostinės svečias. „Kasdien matau, kaip smarkiai žmonėms šiuo metu trūksta šviežių idėjų, naujų įkvėpimų ir įspūdžių, tiesiog – kultūros. Daugelis itin skaudžiai išgyvena ne tik baimę dėl nežinomybės ir ateities, bet ir kasdien didėjantį vizualinio ir kūrybinio stimulo trūkumą. Esu įsitikinusi, kad gatvės meno galerija po atviru dangumi buvusios gamyklos „Elfa“ teritorijoje – puiki galimybė pasisemti naujų vėjų ir idėjų visiškai saugiai, praturtinti save ir praplėsti nuo izoliacijos smarkiai susiaurėjusį akiratį. Menas pandemijos metu tampa ypač svarbus. Esu tikra, kad kultūra gali mums padėti išvengti depresijos, nusivylimo, įkvėpti vilties ir kantrybės – to, ko šiuo metu taip reikia mums visiems“, – apie tai, kaip kilo idėja sukurti kiekviename mobiliajame telefone pasiekiamus nemokamus audiogidus, pasakoja viena šio projekto idėjos autorių Ž.Diavara.

AUDIOTURAI ATVERIA NAUJŲ GALIMYBIŲ Lankytojus menu mėgautis kvies penki skirtingi audioturai, todėl apeiti galerijoje eksponuojamus darbus rekomenduojama per keletą apsilankymų, patiriant meną vis kitaip. „Ilgasis turas skirtas mėgstantiems išsamumą ir norintiems daugiau sužinoti apie meno kūrinį, jo atsiradimo istoriją ir jį sukūrusį menininką. Turiu paminėti, kad tarp čia eksponuojamų urbanistinio meno kūrėjų – ir garsiausi šalies gatvės meno meistrai, ir visame pasaulyje savo darbus eksponuojantys, su garsiausiais prekių ženklais dirbantys užsienio menininkai. Trumpa-

Sokar Uno (DE) „The good man of freedom“

sis, 30 minučių, gidas, puikiai pritaikytas skubantiems. Tokį turą galima įveikti kad ir per pietų pertrauką. Turime parengę ir tris gidus tiems, kurie į meną žvelgia visiškai kitaip, nei esame įpratę. Šios unikalios kelionės, pažadu, ne tik plės akiratį, bet ir šokiruos bei smagiai stebins“, – apie tai, kas laukia lankytojų, pasakoja viena projekto „Open Gallery“ sumanytojų Ž.Diavara ir kartu užsimena apie kitus audioturus – komišką, sukurtą „Šventinio Bankucheno“, hiphopo ritmu įrašytą freestyle reperio Jama, ir istorinį, menantį buvusią „Elfos“ gamyklą.

UNIKALI PATIRTIS STEBINS IR PRATURTINS Šventinio Bankucheno slapyvardžiu kuriantis Lukas Šidlauskas į meną žvelgia ironiškai, todėl susilaikyti neužsikvatojus klausant jo kurtą turą „Open Gallery“ tikrai bus sudėtinga. „Luko kūry-

bingas požiūris stebina kiekviename žingsnyje. Manau, kad per 45 minutes, žingsniuodami jo pėdomis, tikrai daug šypsositės. Pro „Šventinio Bankucheno“ akiratį nepraslysta meninis snobizmas, jo mylėtojų pomėgis riesti nosį ir kiti šmaikštūs pastebėjimai. Unikalus Luko požiūris į meną ir pasaulį stebina, o kartu įkvepia ir naujų idėjų. „Jama“ turas – 45 minutes trunkanti freestyle reperio Roko Grajausko laisva kūryba, pristatanti galerijoje eksponuojamus įspūdingiausius menininkų darbus. Na, o turas „Elfa“ skirtas prisiekusiems istorijos mylėtojams, suteikia galimybę pažinti ir šioje vietoje daugelį metų veikusios vienos didžiausių sostinės gamyklų istoriją, ir kartu atrasti bei geriau suprasti dabar galeriją puošiančius meno kūrinius. Manau, kad rinktis yra iš ko net ir patiems didžiausiems snobams“, – trumpai apie sukurtus audioturus pasakoja Ž.Diavara.

Jau dabar buvusios ELFA gamyklos kieme kiekvienas* gali išbandyti nemokamus „Open Gallery“ mobiliosios programėlės audioturus, pamatyti kaip, padedant gatvės menui, atgimsta nykios industrinės miesto sienos, ir atrasti dar nematytą Vilniaus veidą.

Vos išlipę „Spartos“ stotelėje, pamatysite „ELFA bar&kitchen“ sieną su pirmuoju kūriniu, kur ir yra „Open Gallery“ audioturų pradžia. Čia rasite galerijos žemėlapį ir nemokamą wi-fi, tad galėsite atsisiųsti mobiliąją aplikaciją ir pradėti savo spalvingą kelionę. * „Open Gallery“ mobilioji aplikacija kurį laiką bus prieinama tik „Android“ vartotojams.

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

ROE DEERS LUMBERJACK

AUREN PULSE, VOL. 1

Throne of Blood

FSS Recordings

VOODOO GYM Jau velnias žino kiek laiko šokių aikštelėse nardantis Liudas Lazauskas 2021-uosius pradėjo ir tęsia labai darbingai bei vaisingai: du EP, ir aiškus muzikos adresatas, kuriam „Roe Deers“ muzikiniai sprendimai arba patinka, arba dėl jų jiems nei šilta, nei šalta. Kodėl taip sakau?

Nes tiek „Lumberjack“, tiek „Voodoo Gym“ yra labai konkretūs muzikiniai darbai, paremti tvirtu bosu, aiškia perkusija ir visokiais „pym pym pym“, „dzin dzin dzin“ ir pan.

Aišku, griežtoka, o ir melodijos gležnos širdelės negraudina, todėl lengvadvasiams netiks. Pripažinsiu, kad „Roe Deers“ sprendimai primena Manfredo ir kitų „beslapukaujančių nuo mamos“ kūrybą: kompozicijose ataidi vienu metu labai trumpai Lietuvą valdęs electroclashas, kupinas hedonistinės ironijos ir įvairiaspalvio snobizmo, o ir progresijos kūriniuose netarnauja šiuo metu karščiausioms srovėms. Todėl čia aš neturiu nei ką pridėti ar atimti – jei jūs einate į klubus būtent tokios muzikos, ją ir išgirsite, nes iš esmės Liudas gludina savo deimantą, vengdamas jame priemaišų ar, neduok Dieve, kokių nors klaidų. Kaip ir sakiau: aišku, griežtoka, melodijų nereikia, stipru. Vis dėlto šis stabilumas ir kūrinių metu išlaikomas tolygumas turi ir kitokią, hipnotizuojančią, reakciją ir kartais ne pačia geriausia prasme: muzika momentais tave užliūliuoja ir tu jos paprasčiausiai imi negirdėti. Ji virsta fonu tingiam siūbavimui, susimąstymui, krypavimui, ir oi, kur aš, ai, supratau… Taip, žinau, kad čia mano ADD problemos, kad reikia mažiau telefone sėdėti ir daugiau knygų skaityti, bet reakcija yra reakcija. Paprasčiausiai labai norėtųsi daugiau spalvų, daugiau energijos, daugiau išraiškos. O kol kas „Roe Deers“ yra savo amato tobulintojas, kuris privengia kažko radikalaus. Bet mes kantrūs, muzikinio radikalumo palauksime ir besidžiaugdami šiais dviem EP.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Youtube“, „Soundcloud“) 74

Iš pradžių į naująjį Auren, arba kaip mama jį vadina, Andriaus Grinevskio, albumą žiūrėjau su šiokiu tokiu atsargumu. Jo leiblas ir pats muzikantas pastaruosius metus arė kaip jautis, o kai žmogus aria išsijuosęs, pradedi bijoti, ar ne per daug, ne per greitai, o gal ir pauzė padėtų. Nors ir suprantama, kad, nelikus koncertinės veiklos, atsirado laiko naujiems įrašams, vis dėlto albumas, kaip ir geras vynas, turi subręsti. Džiugu, kad mano burbėjimai buvo neišgirsti, nes „Pulse, Vol. 1“ yra vertas išgirsti, ypač tiems, kurie ketina paklajoti Vilniaus gatvėmis. Sostinei skirtas darbas yra pilnas miesto garsų, pašnekesių nuotrupų, transporto chaoso, tačiau visas šis hustle and bustle yra įvyniotas į labai kokybišką ambientą, leidžiantį į save įsileisti miesto atmosferą. Galbūt šis ambientas jums bus girdėtas, galbūt kai kur jis pernelyg chaotiškas, galbūt net ir garsų bus per daug ir jie momentais virs dėmesį blaškančia kakofonija, tačiau vis tiek „Pulse, Vol. 1“ yra maloni patirtis, kaip minėjau, ypač bandant naujai atrasti jau nuvaikščiotą ir nuklajotą miestą (nes čia kaip ir vienintelė pramoga ilgą laiką buvo). Nesitikėkite, kad jus šis darbas nublokš, bet jei tarp purvinokų lo fi instrumentuočių, tarp kartkartėmis vis atsirandančio ritmo, tarp iš skausmo pažįstamų vietų jūs rasite įdomų ir prasmingą žvilgsnį į jau dėmesio nelabai sulaukiančią kasdienybę, jau bus sėkmė. Tikiu, kad patiks ne visiems, ypač dar ir dėl to, kad Vilnius šiame albume toli gražu neiščiustytas, nenublizgintas ir nenusaldintas, bet jei pasitaikė dargana ir valanda 10 tūkstančių žingsnių miesto gatvėmis, pasigarsinkite (tik saikingai) ausines ir leiskitės į klajonę.

MĖNESIO ALBUMAI

Shukowski nuotr.

Turbo Recordings

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Youtube“) 78

TIMID KOOKY BABY BE MY SPIDERMAN

JAROŠKA DREAM-YORK COMPOSITIONS 1

The State51 Conspiracy Ltd 100

FC BASEBALL VORAI Earth Years

Iš naujojo „FC Baseball“ albumo nesitikėjau nieko. Jau nekart sakiau, kad nežinau, ar teisingai elgiasi Tautvydas Gaudiešius gimdydamas albumus lyg koks kiškutis, bet vos praėjo septyni mėnesiai nuo „Lunos“, ir štai ant mūsų stalų, tiksliau, desktopų, – naujas net ne EP, o pilnakraujis ilgagrojis. Ir tiesą sakant, gerai, kad nieko nesitikėjau, nes kaip ir nebuvau nuviltas, t.y. ko tikėjausi, to ir sulaukiau. „Vorai“ yra „Luna-2“ ir šis tęsinys neduoda iš esmės nieko daugiau nei projekto debiutas. Norite svajingos romantikos? Prašau. Norite šiek tiek užliūliuojančio Tautvydo balso? Štai.

Norite ko nors naujo? Eikit šėko pjauti, nes „Vorai“ yra tikrai ne apie tai. O to „apie tai“ labai norėtųsi, nes tai jau eilinis kūrėjo darbas, kuris, rodos, yra tik kepamas dėl skaičiaus, nežiūrint, ar labai ką pavyko sugalvoti, ar tiesiog verdama savo paties sultyse. Deja, nepavyko, todėl ir džiaugsmo albumas nesukėlė. Tiesa, nesukėlė ir šoko, nes, kaip minėjau, daug iš naujojo „FC Baseball“ ilgagrojo nesitikėjau. Tiesa, apima keistas jausmas, kai debiutiniai „Junior A“ kūriniai dabar skamba lyg kažkur į praeitį nužengiantys aidai, savotiški „jei neatsimeni, gal ir nebuvo“, nes, akivaizdu, kad kalimas geležies, kol karšta, neišėjo į naudą. Į gausą? Tikrai taip, bet ne į naudą. Tačiau, rodos, kad „FC Baseball“ apsukų mažinti neketina, nes jau žadama, kad šiemet bus išleistas ir trečiasis albumas. Gal bus įdomiau, nors ir lūkesčiai ne patys didžiausi. Kažkaip ir geležis jau ne tokia karšta, ir kūjis kažkoks sunykęs, ir voratinkliai užvaldo kalvę.

Progresas. Savybė, kurios ieškau visų stebimų grupių kūryboje. Neužsižaidimas atidirbtomis klišėmis, žinomais fintais, o priešingai – žaidimas publikos lūkesčiais, net ir rizikuojant ją nuvilti. Džiugu, kad visa tai randu naujajame nenusakomo gitarų stiliaus grupės „Timid Kooky“ EP. Seniau dėmesį trio traukė iš esmės savo aukštos klasės muzikiniais kvailiojimais, savotiškais džiaziniais pažaidimais, kai negalėjai suprasti, ar čia chebra kažką rimto daro, ar tiesiog kažkas random gimė bedžeminant. Ir tai tikrai labai maloniai klausėsi: jie išsiskyrė iš kitų bendraamžių gitarėlių minios, buvo drąsūs ir, svarbiausia, labai įdomūs ir net pagal savo amžių brandūs. „Babe Be My Spiderman“ jie yra kitokie; jiems nebuvo būtina keisti savo skambesį, nes manau, kad „Tanzen“ taurė dar neišgerta, bet kolektyvas nepabijojo ir virto... na, gal tokie, kokie galėtų būti „Ba.“, jeigu nebūtų sutikę Andriaus Mamontovo. Ok, užteks ironijos. Esmė tokia, kad dabar grupė akivaizdžiai mažiau chaotiška, labiau susikaupusi, net melodija kūriniuose staiga nesikeičia, lyg kas važiuodamas 150 km/val. staigiai pasuktų vairą. Galbūt tiems, kuriems patiko „Timid Kooky“ džiazinės improvizacijos, jų besivartaliojimo trūks, bet dabar grupė nebesidrasko kairėn ir dešinėn, o turi aiškią kryptį. O ta kryptis yra energinga, aštri, pankrokiška, joshhomme‘iška, motocikliška ir, na, su energija, kurios mūsų tautiniams gėlių vaikams savo laukuose ir nidose visados pritrūksta. Kaip ir dychalkės išrėkti savo kokią nors poziciją. Ačiū Dievui, rokenrolas Lietuvoje nemirė ir jo vėliavą neša „Timid Kooky“.

Ledotmat Musique

Pirmiausia, jeigu tikitės kokių nors šokių pokių tralialiuškų, žinokite, kad čia to nebus. Čia Jaroška goes serious, goes neoclassic ir goes mad. Įjungęs profesionalaus kompozitoriaus mode‘ą Deividas neria į eksperimentinės rimtosios (?) muzikos vandenis ir į pasaulį paleidžia tai, kas, nepaisant netikėtumo man, yra tikrai įdomus darbas. Žinau, gal nereikėtų kūrėjo taip nurašyti, bet šokių ir čia pristatoma muzika yra du skirtingi dalykai, iki jos reikia priaugti, ir, rodos, Jaroška peršoka kelias klases. Iš „Druskomanijos“ festivalio gimusios kompozicijos gal ir skamba pernelyg apkrautai, lyg muzikantas būtų norėjęs sudėti viską, kas įmanoma, ar viską, kas keisčiau skamba, bet įvairovė nepaplauna postamento. Ir ką aš jums galiu pasakyti – Dream-Yorkas stovi, ir man asmeniškai ši kūrybinė Jaroškos pusė ima vis labiau patikti nei tai, su kuo mes esame tradiciškai įpratę sieti muzikantą. „Dream-York Compositions 1“ yra drąsus bandymas siekti gilesnės muzikinės prasmės, nepasiduoti bendram plaukimui, ar tai būtų išorinės įtakos, ar šokių muzikos ritmai, o bandyti nebijant iš skiedros priskaldyti vežimą. Net ir nebūdamas per se kompozitorius Jaroška išties parodo, kad akademinės salės, šaltas elitizmas ar miesčioniškas snobizmas negarantuoja aukštesnės muzikinės kokybės. Aišku, negalima ir teigti, kad šiame albume buvo atrasta kažkas naujo, ištobulinti jau seniau girdėti garsai ar buvo žengti žingsniai, kurių niekas nežengė. Bet ar mes tikrai jau to galime tikėtis iš šio jauno kūrėjo? Todėl belieka Jaroškai tikėti savimi, dirbti, ir durys atsivers vienos po kitų.

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Soundcloud“) 81

100

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 100

77

100

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Youtube“) 55

0°

kisielius

100

70

kefyras

absentas

100

spiritas

KNYGŲ NAUJIENOS Jean-Paul Dubois

NE VISI ŠIAM PASAULY GYVENA VIENODAI Smėliu užpustyta bažnyčia paplūdimyje, asbesto kasyklos po atviru dangumi, sidabraspalvės upės vingiai, gaudžiančių vargonų garso bangos, kino teatro „Le Spargo“ šešėliai – šioje mozaikoje po truputį skleidžiasi vieno gyvenimo istorija, kupina meilės artimui, gailestingumo, žmogiškosios silpnybės ir stiprybės, noro surasti savo vietą ir maišto prieš visas neteisybės formas.

Iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė.

Emily St. John Mandel STIKLO VIEŠBUTIS

XX ir XXI a. sandūroje čia pasirodant, čia vėl išnykstant laivų kontūrams, Manhatano bokštų smailėms, laukinei atkampios Britų Kolumbijos gamtai, galingais potėpiais mums prieš akis veriasi kaltės ir godulio, širdgėlos ir vienatvės, fantazijų ir iliuzijų, praeities vaiduoklių ir meno prisodrintas, meistriškas iš pažiūros nesusijusių, bet vienas kitam lemtingų gyvenimų paveikslas. Paveikslas ir bene svarbiausias jo motyvas – skirtingi, kartais keisti ir netikėti keliai, kuriais ieškome gyvenimo prasmės.

Iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė.

Maggie O’Farrell HAMNETAS

Meistriškas romanas, įkvėptas Williamo Shakespeareʼo sūnaus istorijos. Šio pasakojimo ašis – stipresnis už mirtį ryšys tarp brolio ir sesers, visa peržengianti motinos meilė, gedulo prislėgtos santuokos portretas. Kartu tai istorija sakalo ir jo mylimosios, blusos, laivu keliaujančios iš Aleksandrijos per pasaulį, pirštinių siuvėjo sūnaus, kuris nepaiso visuomenės normų ir pasirenka neįprastą gyvenimo kelią, galiausiai – istorija netekties pakirstos motinos, ypatingos moters, nužengusios tarsi iš kito, mistinio, gamtos ir dvasių, pasaulio.

Eddie Jaku

LAIMINGIAUSIAS ŽMOGUS ŽEMĖJE: AUŠVICĄ IŠGYVENUSIO ŠIMTAMEČIO ATSIMINIMAI Eddie Jaku visada save laikė pirmiausia vokiečiu ir tik paskui žydu. Bet viskas pasikeitė 1938-ųjų lapkritį per Krištolinę naktį, kai jis buvo sumuštas, suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą. Per kitus septynerius metus Eddie kasdien patyrė neįsivaizduojamą siaubą. Pirmiausia Buchenvalde, paskui Aušvice, o tada, besibaigiant karui, – per Mirties maršą iš Aušvico. Pasakodamas savo istoriją, Eddie nori pagerbti žuvusiuosius, pasidalyti savo išmintimi ir mintimis, kaip nugyventi šviesiausią gyvenimą, ištvėrus tamsiausius laikus. Dabar, sulaukęs 101-ų, jis mano esąs laimingiausias žmogus šioje Žemėje.

Iš anglų k. vertė Kristina Aurylaitė.

Olivier Norek PAVIRŠIUS

Vykdydama misiją sunkiai sužalojama policijos pareigūnė Noemė Šastan. Bijodamas, kad suniokotas Noemės veidas trikdys kitus pareigūnus, Kriminalinės policijos komisaras ją išsiunčia toliau nuo skyriaus akių – į gūdų Prancūzijos kaimelį.

Atvykusi į provinciją, Noemė tikisi be iššūkių išbūti paskirtą laiką ir apsiprasti su nauja savo išvaizda. Tačiau miestelyje randama statinė, sauganti 25 metus kruopščiai slėptus šiurpaus nusikaltimo įkalčius, ir pareigūnė nenoromis įsitraukia į tyrimą.

Iš prancūzų k. vertė Donata Pleskevičienė.

Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė.

Dainius Vanagas ODERIS

2050-ieji. Oderis – klestintis Vidurio Europos miestas. Apsijuosęs siena ir nustatęs griežtas sąlygas gyventojams Oderis vadovaujasi viena pagrindine taisykle: žmogus turi būti naudingas. Jei neprisidedi prie miesto gerovės – tu jam nereikalingas.

Alanas netenka darbo, jį palieka žmona. Jei neras greito būdo išspręsti savo problemų, miestas jį deportuos. Alanui būtina vėl tapti naudingam. Ir susigrąžinti Aną.

www.baltoslankos.lt