370 Nr. 103

2021 birželis #103

NEPAKARTOJAMA DARBO VALGYKLOJE PATIRTIS IR IŠ TO GIMĘS ROMANAS TYRINĖJANT SKIRTINGO TIPO ŽMONES APIE (NE)SVETIMĄ GĖDĄ KINO SEANSAS SU „DEEPER UPPER“ KINAS, KVIEČIANTIS BŪTI Deivido Breivės darbas „Talking to Oneself“

#103 APIE (NE)SVETIMĄ GĖDĄ

NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ NERIJUS CIBULSKAS NAUJAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DAKTARĖ, NAUJOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ LINA SIMUTYTĖ NERIMO TEMATIKOS SPECIALISTĖ IŠ „BLUNKANČIOS SOFOS“ DEIMANTĖ DEMENTAVIČIŪTĖSTANKUVIENĖ TEATRO HEROJŲ STEBĖTOJA

V

isi turbūt esate patyrę tą svetimos gėdos jausmą, kai jaučiamės kalti, nors nieko blogo ir nepadarėme. Bet ir nieko gero – pasitaiko situacijų, kai esame bejėgiai kažką pakeisti, nes svertai – ne mūsų rankose.

Tas svetimos gėdos jausmas apima klausantis ne tik politinių taškų prisirinkti visuomenės sukiršinimo kaina sumaniusių šeimų „gynėjų“, bet ir šalies Prezidento, kai kurių Seimo narių kalbų. Lygiai taip pat gėda stebėti Kauno valdžios išsisukinėjimus suteikti leidimą surengti gėjų eitynes. Ką jau kalbėti apie nepriimtą Partnerystės įstatymo projektą ir perdažomas perėjas.

Visa tai demonstruoja, kad didelė dalis politikų yra tiesiog nebrandūs bailiai, dėl politinių dividendų stojantys ne į skriaudžiamųjų, o į skriaudžiančiųjų pusę. Jie renkasi dalyvauti tuose politiniuose festivaliuose (ačiū Remigijui Šimašiui už aiškų įvardijimą), kad tik būtų minios, kuri pati muša ir pati rėkia, priekyje. Negana to, tai miniai nepritariančius išdrįsta apkaltinti arogancija ir atskirties tarp socialinių sluoksnių didinimu. „Ten, kur nėra kultūros, tarpsta arogancija ir poreikis skirstyti bei rūšiuoti Lietuvos žmones“, – teškia mūsų Prezidentas Gitanas Nausėda savo metinėje kalboje. Jeigu negirdėjote šio pranešimo, skubame paaiškinti, kad Jo Ekscelencija šiuo sakiniu norėjo nušauti du zuikius. Pirmiausia – įgelti kultūros ministrui Simonui Kairiui, kad šis esą per ilgai neatvėrė kelio kultūros renginiams. Kitas šio sakinio tikslas – įteigti, kad negalima galvoti kitaip nei toji minia, kurios pusėje pasirinko būti mūsų Prezidentas, nes tai jau žmonių skirstymas ir rūšiavimas. Suprask, anoji arogantiškų vilniečių skriaudžiama minia visuomenės skaldymu neužsiima.

Prašau priminti, o kas gi sumanė skirstyti šeimas į tradicines ir į netradicines?

O mes norime pasidžiaugti, kad jaunieji šalies kūrėjai nebijo būti atstumti viduramžiška šeimos samprata besivadovaujančios minios, o siekia savo darbais jiems paaiškinti, jog meilė gali egzistuoti ir „netradicinėse“ šeimose. Pirmajame lietuviškame seriale apie gėjus vaidinantis aktorius Deividas Breivė įsitikinęs, kad visuomenės edukacija serialu yra veiksminga: „Man didžiausią įspūdį paliko keli komentarai, kurie pasikartoja ir „YouTube“: „Šiaip nemėgstu homoseksualių

JURGA TUMASONYTĖ GAUDO ISTORIJAS, KURIOS GALI PASIRODYTI ĮDOMIOS SMALSIEMS PROTAMS Freepik.com nuotr.

Ko gero, dabar taip gana dažnai jaučiasi ta visuomenės dalis, kuri neina nuo nežinia ko ginti tradicinės šeimos ir su malonumu skiepijasi, kad vasarą galėtų be baimės apsikabinti artimuosius ir draugus, pasiklausyti gyvai atliekamų mėgstamų grupių ir atlikėjų dainų ar pačilinti prie Viduržemio jūros.

IEVA ŠUKYTĖ DAILĖTYRININKĖ-SINEFILĖ

žmonių, bet šitas serialas geras.“ Labai įdomus pasirodė šis efektas. Vadinasi, tas egzistuojantis įsitikinimas vis vien dominuoja, nepaisant to, kad emociškai šis serialas veikia, jis laukia kitų serijų, jį tai kabina.

Ir tai buvo du panašūs komentarai iš skirtingų paskyrų. Šiame seriale kalbame apie pačią meilę, tarpusavio santykius, tai visiems artima ir suprantama tema.

Nesvarbu, kad vaizduojama gėjų pora. Visi žinome, kas yra meilės pajutimas, noras būti kartu, – juk esame socialiniai gyvūnai, kuriems reikia šilumos, meilės, supratimo ir išklausymo. Visa tai suprantame, tačiau kyla prieštaringų minčių. Gal tai tiesiog edukacijos trūkumas. Vis dėlto toks komentaras suteikia vilties, kad gal po kiek laiko taip nerašys, gal pasidomės daugiau, gal jų aplinkoje atsiras homoseksualių žmonių ir jie pamatys, kad niekas dėl to nesikeičia.“ Kita mūsų šio numerio pašnekovė, literatūros lauko naujokė Ieva Dumbrytė sako, kad savo debiutiniame romane pagrindiniu pasakotoju vyrišką personažą rinkosi sąmoningai: „Kai skaitau romaną, rašytą moters vardu, kažkodėl galiu įsivaizduoti tik moterį, kai skaitau romaną vyro vardu, galiu įsivaizduoti ir vyrą, ir moterį, t.y. visas pozicijas. Mūsų jau tokia ta kalba, kad žmogus yra „jis“ ir labiausiai norėjau pavaizduoti žmogų. Tačiau negaliu nuslėpti, kad manyje yra kažkokio vyriško klodo. Taip gali būti dėl to, kad nuo šeštos klasės virš viršutinės lūpos žėlė ūseliai, dėl neįprastai didelio ūgio, būdama penktokė, kūprinausi, esu girdėjusi mokykloje, kad mane vadina Rembo.“ Šiame numeryje dar rasite pokalbius su grupių „Deeper Upper“ ir „Neteisėtai padaryti“ nariais, muzikos ir knygų apžvalgų, spektaklių recenzijų. Gero skaitymo ir gražios vasaros, iki susiskaitymo liepą!

Jūsų „370“

TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

Viršelyje – Deivido Breivės (instagrame – braveye_) kūrinys „Talking to Oneself“

Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2021“ skyrė 25 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #103, birželis, 2021 Reklaminiai straipsniai žymimi

Rašė Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Deividas Breivė – visokeriopai kūrybinga asmenybė, tačiau labiausiai mėgsta kurti charakterinius vaidmenis teatre ir kine. Vilniuje gyvenantis, Nacionaliniame Kauno dramos teatre dirbantis, charizmatiška vaidyba išpopuliarėjęs aktorius laiko randa ne tik vaidinti, bet ir tapyti, kurti plakatus filmams ir spektakliams. Vasarišką dieną pilnoje žmonių Laisvės alėjoje, šalia teatro, susitikome pasikalbėti apie žmogiškus dalykus – skirtingus žmonių tipus, santykius, emocijas, skirtingas pasaulėžiūras sujungiančius dalykus ir tarpusavio ryšio džiaugsmą naikinančias mąstymo klaidas.

Apie tai, ką aktorius ir tyrinėja savo kūryboje.

TYRINĖJANT SKIRTINGO TIPO ŽMONES – Atlaisvinus karantiną, atsivėrė teatrai, kuriuose šiuo metu virte verda darbas. Gyvai pristatomos prieš tai tik online vykusios premjeros, ruošiamasi naujoms. Kokia nuotaika tave lydi sugrįžus į teatrą? Kokius šiuo metu naujus vaidmenis kuri?

– Nuotaika labai gera ir darbinga. Turėjome nemažą pertrauką – tikrasis teatras, kuriame jauti kontaktą su žiūrovu, buvo apmiręs, ir to susitikimo labai laukėme. Žinoma, reikia apsiprasti iš naujo, nes, atrodo, kad į teatrą ateini iš naujo. Neseniai vyko gyva „Batsiuvių“ premjera. Transliacinė premjera įvyko anksčiau, bet tarpusavyje kalbėjome, kad tai nėra ta tikroji premjera. Premjera nenuvylė. Įsitikinome, kad žiūrovams ji iš tiesų buvo įdomi. O šiuo metu su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi statome „Kaligulą“. Čia vaidinu du personažus – Scipijoną ir Oktavijų. Šiuos vaidmenis dubliuojame kartu su aktoriumi Mantu Bendžiumi. Viename spektaklyje vaidinsiu Scipijoną, kitame – Oktavijų. Esi priverstas

galvoti dviem frontais. Anksčiau taip dirbti neteko, sudėtinga, tačiau tai yra labai įdomi praktika.

– Sėkmingai kuri vaidmenis ir kine. Kuri sritis tau yra artimesnė – kinas ar teatras?

– Kalbant apie etatinį darbą teatre, daugiausia dirbu Nacionaliniame Kauno dramos teatre, bet daug darbų atsiranda ir Vilniuje, įvairiuose filmavimuose. Štai greitai vaidinsiu austrų kareivį viename vokiečių seriale. Man labiau norėtųsi vaidinti kine, teatre norėčiau dirbti mažiau. Kine yra nemažai skirtybių ir jos mane žavi. Žavi tai, kad filmas yra vienas, – suvaidini ir viskas. Kine yra mažiau sąlygiškumo, kuris būdingas teatrui, kur viskas vyksta vienoje erdvėje, keičiant scenografiją siekiama sudaryti įspūdį, kad tai yra kita erdvė, bet vis vien tai yra sąlygiškumas ir viskas vyksta vienoje erdvėje. O kine nuolat keičiasi kadrai iš vienos lokacijos į kitą ir jos paprastai būna tikros. Bent jau man tai yra arčiau

4 // © 37O „Diatlovo perėjos incidentas“

„Forgiving“

fizinės realybės. Bet tie patys vaidybos pagrindai kine ir teatre išlieka panašūs.

Tik rezultatas, medijos prasme, kitoks.

Kinas man artimesnis galbūt ir dėl to, kad vaikystėje tiesiog užaugau su juo.

Labai anksti susižavėjau aktoriumi Jimu Carrey. Jis ir paskatino mane eiti vaidybos keliu. Vis dėlto ir teatras man visada išliks įdomus, augantis ir suteikiantis iššūkių. Nebūčiau teatre, jei jo nemylėčiau.

– Karantino metu su bendraminčiais „YouTube“ kanale sukūrėte pirmąjį Lietuvoje serialą apie gėjus „Tomas myli Domą“. Seriale kuri gėjaus Domo personažą. Kartu su Tomą vaidinančiu aktoriumi (taip pat ir spektaklio idėjos autoriumi, režisieriumi) Šarūnu Banevičiumi sukūrėte paveikią istoriją, kurios tęsinio sulaukti būdavo sunku.

Nors seriale gausu ironijos, vis dėlto kalbėdami šia tema ėjote gana drąsiu keliu. Ar nesulaukėte piktų komentarų ar nesutarimų artimoje aplinkoje?

– Artimoje aplinkoje kažkokių priešybių neatsirado ir labai dėl to džiaugiuosi, vadinasi, mane supa patikimi žmonės, kuriuos aš myliu ir kurie mane palaiko. O atsiliepimų buvo ir teigiamų, ir neigiamų. Kad ir kaip būtų, tai yra reakcija, vadinasi, tas serialas veikia. Man didžiausią įspūdį paliko keli komentarai, kurie pasikartoja ir „YouTube“: „Šiaip nemėgstu homoseksualių žmonių, bet šitas serialas geras.“ Labai įdomus pasirodė šis efektas. Vadinasi, tas egzistuojantis įsitikinimas vis vien dominuoja, nepaisant to, kad emociškai šis serialas veikia, jis laukia kitų serijų, jį tai kabina. Ir tai buvo du panašūs komentarai iš skirtingų paskyrų. Šiame seriale kalbame apie pačią meilę, tarpusavio santykius, tai visiems artima ir suprantama tema. Nesvarbu,

kad yra vaizduojama gėjų pora. Visi žinome, kas yra meilės pajutimas, noras būti kartu, juk esame socialiniai gyvūnai, kuriems reikia šilumos, meilės, supratimo ir išklausymo. Visa tai suprantame, tačiau kyla prieštaringų minčių.

Gal tai tiesiog edukacijos trūkumas. Vis dėlto toks komentaras suteikia vilties, kad gal po kiek laiko taip nerašys, gal pasidomės daugiau, gal jų aplinkoje atsiras homoseksualių žmonių ir jie pamatys, kad niekas dėl to nesikeičia.

– Pradėjus žiūrėti šį serialą homoseksualumo tema atsiduria antrame plane ir svarbesni tampa bendražmogiški buvimo kartu, bendravimo momentai.

Tomą ir Domą stebi tiesiog kaip bet kurią heteroseksualią porą. Veikėjų elgesyje atpažįsti pažįstamus, artimos aplinkos žmones ar save...

– Taip, serialas išryškina vertybes, požiūrius tarp skirtingų kartų. Tai, kad mūsų personažai yra gėjai, nėra pagrindinis dalykas. Mes tyrinėjame santykius, skirtybes, kartų klausimą.

Iš esmės, jeigu vietoje manęs ar Šarūno vaidintų moteris, viskas būtų lygiai taip pat. Jaunesni vaikinai gyvena su vyresnėmis moterimis ir atvirkščiai.

Gyvena kartu žmonės, kurių labai skirtinga pasaulėžiūra. Galbūt todėl, kad aš gyvenu kūrėjų, menininkų socialiniame burbule, nesulaukiau jokios kritikos. Viskas labai priklauso nuo to, kokiame burbule gyvename.

Jeigu dirbčiau kokiame nors autoservise, nemaža tikimybė, kad būčiau atstumtas. Žinoma, tai nereiškia, kad visi autoserviso darbuotojai yra mažiau išsilavinę.

O Domo personažo paieškos nebuvo lengvos. Atspirties tašku tapo tai, kad pats turiu pažįstamų homoseksualių žmonių, labai ekstravertiškų, iš-

– Kartais tenka stipriai nustebti, kad žmonės gali staiga radikaliai pakeisti nuomonę ar požiūrį į jam artimą žmogų dėl išaiškėjusio kokio nors fakto. Ne tik seksualinės orientacijos, bet ir religinių pažiūrų, tautybės, amžiaus ir t.t. Atrodo, juk tai visiškos smulkmenos, bet santykiai gali pasikeisti visam laikui. Serialas privertė susimąstyti ir apie tai. O ką permąstyti jis paskatino tave?

– Giliai įsišaknijusius dalykus labai sunku išrauti. Jeigu išrauni bent menkiausią dalyką, sudrebini tam tikrų žmonių pasaulį. Šis prieštaravimas kyla iš baimės, kad tu staiga nepritapsi šiame naujame požiūryje. Žinoma, visi žinome ir kokiu laikmečiu gyveno vyresnė karta. Daugelis tų, kurie nepalaiko LGBT idėjų, sako, kad anksčiau tiek homoseksualių žmonių nebuvo, ir tai dabar tampa mada. Manau, kad sovietmečiu tokių žmonių buvo lygiai tiek pat, tik jie apie tai garsiai nekalbėdavo, nes jei tai būtų pripažinę ar apie tai kalbėję, jiems būtų grėsusios realios bausmės. Būtų priskirti psichikos ligonių kategorijai. Faktas, kad tokiu metu žmogus bando prisitaikyti prie aplinkybių, todėl prisiima heteroseksualumą tam, kad išliktų.

Man serialas priminė esmines santykių vertybes. Pats esu turėjęs ilgalaikius santykius, tai dar sykį įsitikinau, koks svarbus yra įsiklausymas, o ne brukimas savo kažkurios ideologijos. Kaip reikia nepamiršti, kad tu gyveni su kitu žmogumi iš visai kitos šeimos, kitos aplinkos, kurio kita edukacija. Reikia bandyti atrasti kompromisų, nepulti primesti savo ideologijos. Atrasti tai, kaip skirtingus įsitikinimus būtų galima sujungti į vieną, kas leistų būti kartu. Ir visą laiką kalbėti atvirai. Šarūno personažas Tomas parodo tai, kas atsitinka, kai neišsikalbi, – tavyje viskas ima kauptis ir menkiausia buitinė problemėlė sukelia didelių konfliktų, dėl kurių žmonės skiriasi. Sukauptos emocijos – itin destruktyvus pliūpsnis. Jis įvyksta būtent dėl baimės pasakyti kitam tai, ką iš tiesų galvoji. Nereikėtų galvoti, kad būdamas atviras tu būtinai įskaudinsi tą žmogų, – kaip tik suteiksi jam informacijos apie save, kaip jautiesi, ką galvoji, nes tyla galiausiai privers prisigalvoti nesamų dalykų. Ir tai galioja ne tik santykiams su mylimu žmogumi, bet ir su tėvais, draugais.

– Esi suvaidinęs labai skirtingų vaidmenų, kuriuos atlikdamas, atrodo, pasikeiti ir tu pats. Kaip tau pavyksta tai padaryti?

– Man norisi skirtybių kiekviename vaidmenyje. Vienas mano mėgstamiausių aktorių – Gary Oldmanas. Jis, kurdamas vaidmenį, net pakeičia savo balsą. Tai yra labai žavu, nes man, kaip žiūrovui, tikrai būtų labai nuobodu matyti tą patį aktorių, kuris daro tą patį, tik skaito kitą tekstą. Siekti sukurti kitokį vaidmenį visada yra įdomu. Tai tampa žaidimu.

Man taip pat patinka keisti ne tik išvaizdą, bet ir balso tembrą. Mane įkvėpė ir J.Carrey, kaip jis išnaudoja savo kūną. Kūnas aktoriui yra labai svarbus ir jį galima išnaudoti maksimaliai. Kurti vaidmenį man pirmiausia patinka pradėti nuo išorinių dalykų – ieškoti kūno elementų, kurie padiktuoja savybes, kaip tas žmogus mąsto ir kalba.

G.Oldmanas kuria labai charakterinius personažus, bet labai įtikinamus, tu patiki jais kaip realiais žmonėmis. Man atsibostų teatre ir kine vaidinti vieną ir tą patį. Manęs tai nebevežtų. Žinoma, yra ir pasikartojančių dalykų, tačiau juos galima padengti papildomomis priemonėmis. Yra aktorių, kurie nekeičia savo personažų. Pavyzdžiui, Ryanas Goslingas.

Jis savo vaidmenyse per daug nekeičia išraiškos priemonių.

Net viename interviu yra pasakęs, kad jis, kaip aktorius, nemoka daryti tokių dalykų kaip G.Oldmanas. Bet jis vis viena yra sėkmės lydimas aktorius, kuris įtikina. Tiek viena, tiek kita pusė yra teisinga ir įdomi.

– Kurdamas vaidmenis (o ir nevaidindamas tai mėgsti daryti) tyrinėji skirtingus žmonių tipus. Galbūt pavyko susidėlioti tam tikrą egzistuojančių žmonių tipažų skaičių ar tai vis dėlto neišsemiamas dalykas?

– Esu linkęs daryti išvadą, kad tai neišsemiamas dalykas. Egzistuoja tokie kaip ir pagrindai – vienas žmogus yra ekstravertas, kitas – labai uždaras. Vienas piktas, nepatenkintas savo pasauliu, kitas, priešingai, yra labai atlapaširdis. Tačiau tai yra didelės abstraktybės, nes, pasigilinus į tuos žmones, pradedi pastebėti aplinkybes, kodėl jie tokie yra, kodėl iš jų sklinda tokia energija. Aktoriaus darbe būtent tie niuansai yra labai įdomūs, nes esu matęs vaidmenų, kur, tarkim, personažas yra piktas savaime, ir tiek. Aš norėčiau tame piktame personaže pamatyti jautrų žmogų. Tarkim, piktas, o glosto

gatvėje sutiktą kačiuką. Tai yra įdomu.

Tada pamatai žmogų, o ne emociją.

vyksta po truputį, bet vyksta. Ir tai jau yra džiugu.

– Iš tiesų esame linkę gana paviršutiniškai priklijuoti etiketę žmogui būtent pagal emocijas, per daug neįsigilindami į priežastis, kodėl jis taip jaučiasi.

Kartais ir visam gyvenimui sukišame visus į tam tikrus stalčiukus.

– Taip, reikia save lavinti, nes žmogaus smegenys yra linkusios standartizuoti, turėti lentynėles galvoje. Visada reikia to įsiklausymo, neteisti žmogaus dėl to, kad jis kažką pasakė. Galbūt jis taip pasakė, nes jį taip pasielgti privertė tam tikros aplinkybės. Tie patys Lietuvoje populiarūs marozai juk nesugalvoja tokie būti šiaip sau. Mano manymu, tai yra labiau ne subkultūra, o liūdni, uždari žmonės, bandantys ieškoti savasties kažkurioje bendruomenėje. Jie savęs ieško labiau per smurtinius dalykus. Jeigu tu būsi aršus, neverkiantis, tik tada išliksi šiame pasaulyje, ir aplinkiniai, kurie tave supa, tavęs nepažemins ir neišspjaus.

Labai lengva kalbėti apie kultūrą ir sakyti, kad viskas gerėja, bet užtenka pavažiuoti į užmiestį ir pamatai, kiek dar trūksta edukacijos, jaunimo užimtumo. O juk išsilavinimas yra raktas į viską. Į taiką. Nes švietimas skatina objektyvų mąstymą, o ne šališką, paremtą emocijomis. Turime investuoti į mokytojus, individualybės skatinimą mokyklose. Tradicinėse mokyklose dominuoja masė: jeigu vienas apsivogė klasėje, tai jau yra vagių klasė.

Visi yra suspausti į vieną. Niekas neklausia, ko vienas ar kitas nori, neieško kiekvieno vaiko gabumų. Švietimo sistemą reikia keisti iš esmės. Ta sistema, kuri vis dar egzistuoja, buvo sukurta tam, kad žmones išleistų dirbti į cechus. Būrė cecho komandą, kad būtų visi panašūs. Dabar turime to padarinius.

Džiaugiuosi, kad atsiranda ir naujos kartos mokyklų, kurios ima kreipti didelį dėmesį į individualybes. Tai

– Ne tik vaidini, bet ir aktyviai kuri grafinio dizaino ir tapybos srityse. Gal galėtum plačiau apie tai papasakoti?

– Tai yra veiklos, kurias labai mėgstu.

Atrodo, kad jei dirbčiau vien aktorinį darbą, labai pavargčiau, dingtų ta aistra daryti kažką, kiek įmanoma, skirtingai. Užsiimdamas kitomis veiklomis aš pailsiu nuo kitų. Man smagu daryti įvairius dalykus. Jeigu mane kažkas sudomina, norisi tai išbandyti, nes tai yra įdomu.

Nepradėjau kurti grafinio dizaino darbų su mintimi, kad parduosiu. Dabar jau esu pardavęs kelis paveikslus. Kuriu dar logotipus pagal užsakymus. Esu sukūręs plakatų ir spektakliams, viršelių dizainą muzikos albumams.

O viskas prasidėjo nuo noro to išmokti ir nuo lietuviškų filmų plakatų.

Galvojau, kodėl Vakarų filmų plakatai tokie geri, o lietuvių necharakteringi, dažnai neišbaigti. Tarsi, jeigu komercinis filmas, tai toks turi būti ir plakatas. Bet juk tu gali suteikti kažkokį charakterį, plakatas gali labiau sudominti žiūrovą. Pradėjau kurti fiktyvių filmų plakatus, tai buvo labai gera terpė perprasti photoshopą. Kol galiausiai panorau kurti savo meną. Visada mėgau stebėti paveikslus, turiu fotografinę atmintį, labiau atsimenu vaizdinę informaciją – turbūt ir tai lėmė. Kurdamas remiuosi savo sapnais, vaizdiniais. Dabar užsiimu visokeriopa kūryba, o į ką paskui viskas išsivystys, parodys laikas.

P.S. D.Breivę teatre artimiausiu metu galima pamatyti birželį Nacionalinio Kauno dramos teatro premjeroje „Kaligula“. Su jo dailės darbų kolekcija galima susipažinti instagrame: braveye_.

Na, o kas nematėte serialo „Tomas myli Domą“ – jo serijos bus prieinamos „YouTube“ kanale. Beje, artimiausiu metu žadama filmuoti naują serialą „Lina myli Giną“, kuriame bus galima sutikti ir ankstesnio serialo personažus.

Kadras iš filmo „Širdys“

Spektaklio „Batsiuviai“ akimirka

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Deivido Breivės asmeninio archyvo nuotr.

raiškingų asmenybių. Tai buvo tarsi mišinys iš to, ką pažįstu ir ką pats pridėjau. Pirmose serijose manasis Domas dar yra subtilesnis, bet galiausiai su Šarūnu priėjome išvadą, kad reikia daugiau skirtybių, jog serialas imtų daugiau sproginėti.

Tam reikia didesnės trinties, kuri atsiranda iš didesnio kontrasto tarp Tomo ir Domo.

>> AUKSCIAU ZEMES

NETEISĖTAI PADARYTŲ SCE

Rašė Toma Vidugirytė

6 //

– Jūsų kūrinys „Pirmas kartas“ – apie pirmą kartą scenoje. Koks buvo jūsų pirmas pasirodymas scenoje?

Rokas: Kaip „Neteisėtai padaryti“ pirmąkart koncertavome viename bardų festivalyje. Šarūnas: Buvo palikta erdvė jauniems, nepatyrusiems atlikėjams. Mes apsirengėme tai, ką radome spintoje, ir įšokom su keliomis dainomis. Pažiūrėjus nuotraukas – atrodome „fantastiškai“. Klaikiai fantastiškai.

Rokas: Šaras buvo su triko ir ant jo užsimovęs supermeno triusikus... Šarūnas: Švarką dar turėjau. Žodžiu, įvyko tas pirmasis koncertas. Sakė gerai, tęskite toliau, tai mes ir tęsiame.

Rokas: Atrodo, po to pasirodymo ir nusprendėme tapti mimais. Pirmas koncertas buvo dar be baltų veidų ir pagalvojome, kad reikia daryti tai, ko dar niekas nedarė. Šarūnas: Tuo metu buvo dar kelios aktorių grupės. Grimas ir tam tikra filosofija prie jo buvo labai geras išskirtinumo bruožas, kuris tebėra mūsų vizitinė kortelė.

Rokas: Iki dabar visame pasaulyje nėra dainuojančių mimų. Aš kartais paguglinu. Jų dar neatsirado, tad mes vieninteliai tokie pasaulyje.

© 37O

– Esate aktoriai, studijavote aktorystę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurioje susipažinote ir pradėjote kurti. Turbūt į sceną užlipote anksčiau, dar mokykloje? Šarūnas: Taip. Viskas prasideda nuo mokyklos. Atsimenu savo pirmąjį didelį vaidmenį – trys lapai avinėlio teksto. Vaidinau mažą avinėlį ir man pasakė pastabą. Baisiai supykau ir nebevaidi-

nau, tada manęs mokytoja ir mama prašė, kad grįžčiau į sceną ir vaidinčiau.

Aikštingas buvau nuo pat pradžių.

Rokas: Aš žiūrėdavau filmus su Jimu Carrey ir paskui virtuvėje bandydavau atkartoti, ką jis vaidino. O pirmi tikri lipimai ant scenos nebuvo malonūs. Tai buvo pirmoje ar antroje klasėje, kai reikėdavo per šventes su dūdele groti ar eilėraštį deklamuoti. Aš juos atsimenu kaip juodą dėmę, tragediją. Tačiau paskui buvo ir gražių dalykų. Pavyzdžiui, klasės auklėtoja, kuri sugalvojo kurti lėlių vaidinimą. Tėvai darė iš kojinių ar pirštinių visokius gyvūnėlius, o mes vaidinome. Tada vaidinau šerną ir mane geriausias draugas pagyrė, tai prisimenu pirmą tokį labai fainą komplimentą, kuris man įstrigo visam gyvenimui.

– Pirmieji grupės nariai – Mažas Storas ir Aukštas Plonas. Kodėl taip pasivadinote?

Rokas: Tai, kad mes taip atrodome. Nereikėjo nieko išrasti. Tuo metu buvau gal vos pilnesnis ir mažas, o scenoje labai gražiai atrodo, kai vienas aukštas, o kitas žemas, arba vienas storas, kitas plonas. Tie skirtumai visąlaik veikia. Šarūnas: Kontrastas ir konfliktas visada gerai žiūrisi scenoje. Mes skiriamės ne tik išvaizda, bet ir savo charakteriais. Rokas gal labiau mėgsta paburbėti, o aš gal labiau pajuokauti, tai tų kontrastų yra ne vienas. Tai mus jungia ir yra įdomu.

– 2014 m. pasirodė „Skandalas“, tada 2016 m. – „Galėjo būt kitaip“ ir viskas ėjosi puikiai, bet nusprendėte padaryti pertrauką. Kodėl?

Rokas: Mūsų antras albumas buvo įrašytas paskubomis, neišbaigtas, to-

dėl jautėsi daug nuovargio, trinties tarp visų. Ta pertrauka buvo labai natūralus dalykas, kuris išėjo į naudą, nes per tuos metus mes labiau subrendome kaip žmonės, taip pat kituose darbuose ir šeimose. Taip gimė mūsų trečiasis albumas, kuris, mano manymu, yra stipriausias ir visiškai kitoks nei prieš tai buvę. Šarūnas: Sutinku. Dėl gyvenimiškų permainų ta pauzė įvyko. Tada buvo labai intensyvus laikotarpis, labai daug koncertavome ir daug visko darėme. Tiesiog pavargome. Reikėjo atsipūsti.

– Papasakokite plačiau apie naujus kūrinius ir albumą „Comeback“. Kada pradėjote jį kurti?

Rokas: Turbūt prieš dvejus metus. Neplanavome jokių deadlainų, kad procesas būtų produktyvus, smagus ir neskubotas. Susitikę nusprendėme pabandyti daryt reivą ir tūsą. Mūsų visi kūriniai sukurti tik gitara ir balsu, bet Faustas, mūsų prodiuseris, labai daug prisidėjo prie to, kaip dabar skamba dainų instrumentalai. Albume daug elektronikos, bumčikų ir žiūrovai koncertuose turės būti pasiruošę daug šokti. Norėjosi su šiuo albumu truputį išsprogdinti ir klausytojų ausis, ir žiūrovų akis. Jau praėjusią vasarą buvome beveik pabaigę visus įrašus ir rudenį planavome išleisti albumą, bet prasidėjo antrasis karantinas, todėl teliko ramiai viską tobulinti ir sužiūrėti iki galo. Šarūnas: Mes surengėme uždarą koncertuką, kur išsibandėme su publika ir pamatėme, kad galima išsilieti ir iki beprotybės šokti. Ne tik mes šlapi buvome, bet ir žmonės. Ypač dabar, kai visi po karantino prisisėdėję, energijos prikaupę, tai koncertuose bus bomba. Jaučiu.

Grupės archyvo nuotr.

Vieninteliai dainuojantys mimai „Neteisėtai padaryti“ grįžo po pertraukos ir birželio pradžioje pristatė savo trečiąjį albumą „Comeback“. Vyrai grįžo su atomine jėga, o gerbėjai jau laukia koncertų, tad tai labai puiki proga pakalbinti grupės frontmenus, aktorius, kūrėjus, dainininkus – tiesiog labai talentingus scenos žmones Roką Petrauską ir Šarūną Gedvilą. Su jais pakalbėjome ne tik apie „Neteisėtai padarytų“ veiklą, naują albumą, bet ir giliau panarstėme scenos žmogų, klišes, bohemišką pasaulį ir saviironijos svarbą.

– Pirmuose dviejuose albumuose nemažai kūrinių apie scenos meną, scenos / teatro žmogų, aktorystę... Kokias dar temas narstote kūriniuose?

Rokas: Yra labai daug meilės, nenusisekusios meilės, sėkmingos meilės... Šiame albume – daug gilesnių, skaudesnių ir tokių tamsesnių tekstų. Tai man labai patinka, nes truputį keičiame ne tik skambesį, bet ir įvaizdį. Norisi truputėlį išvemti tai, kas yra viduje susikaupę per karantiną ir tą pertrauką, kai nekoncertavome. Mes visąlaik stengdavomės pajuokinti su lengvute ironija. Dabar bus daugiau ironijos ir tamsesnės gaivališkos energijos. Šarūnas: Kai koncertavome, labai didelę dalį užėmė teatras. Ir dabar jis užima nemažai vietos, bet jau sugebame teatrą atidėti į vieną pusę, o muzika tada tampa kita kūrybos puse, kur galime būti drąsesni ir parodyti daugiau kreizo scenoje. Dabartiniai tekstai labiau atliepia socialines problemas, bet tame yra labai daug draivo, daug ritmo ir tai turėtų priversti visus šokti.

– Savo tekstuose aktorystę piešiate tikrai nešviesiai... Šarūnas: Nes tai tiesa. Nėra lengvų profesijų, bet kiekvieną kartą lipdamas į sceną eini ir draskai savo vidų, ypač prieš naujus darbus, premjeras.

Kartais pagalvoju, kam man to reikia – kiekvieną kartą draskytis. Galėčiau kažką patogesnio veikti, bet paskui grįžta tas adrenalinas, publikos energija. Kai tas ratas prasisuka, labai smagu ne tik aktoriui, kuris lipa į sceną, bet ir žiūrovui. Tik norint tai pasiekti reikia juodą kelią nueiti, ne vieną prakaito lašelį išlieti.

NOS KARIŲ SUGRĮŽIMAS – Pakalbėkime apie kūrinį „Pantomima“. Tai dar viena tema, kurios negalima nepaliesti. Kuo pantomima svarbi jūsų kūryboje? Šarūnas: Mes pantomimą naudojame kaip entertaimento dalį ir priemonę žiūrovui įtraukti. Ja užpildome tarpus tarp kūrinių arba paryškiname kai kurių dainų tekstus. Mes jos mokėmės ir naudojame. Tai gera priemonė, kai išmanai, nes labai vizualu ir įtraukia.

Rokas: Pantomima yra kūno kalba, kurią įvaldęs gali naudoti ir muzikiniuose pasirodymuose. Pavyzdžiui, Michaelas Jacksonas irgi naudojo pantomimą. Netgi su garsiuoju Marceliu Marceau, pantomimos tėvu, išrado moonwalk‘ą ir įtraukė į savo pasirodymus, jis dabar žinomas visame pasaulyje. Tinkamai panaudojus, pantomima yra nuostabus ginklas.

– Minite nemažai pasikeitimų – ir tamsesnę ironiją, ir temas, ir skambesį, ir sceninį įvaizdį... Kaip jie atsirado?

Rokas: Viskas natūraliai atėjo. Vis dėlto mes bręstame, truputėlį senstame (ar kaip tai pavadinti), tad ir požiūris keičiasi. Galima gyventi išsišiepus ir sakyti – viskas gerai, viskas gražu, bet kartais taip nėra. Tarkim, Baltarusijos įvykiai – negali žiūrėti ir sakyti, kad ok. Atsirado kažkoks išprotėjęs imperatorius, kuris sako: „Aš būsiu ir papūskite man į uodegą.“ Nori – nutupdo lėktuvą ir kaip tu gali sakyti, kad viskas gerai? Dėl to ir atsiranda tie grubūs, pikti tekstai.

Kadrai iš grupės vaizdo klipo

– Kuo ironija svarbi jūsų kūryboje?

Rokas: Viskas ateina iš žmogaus suvokimo – iš skaitomų knygų, žiūrimų filmų.

Dauguma žmonių nemoka pasijuokti iš savęs. Jie labai įžeidūs arba tas humoro suvokimo lygis yra labai siauras. Jeigu

pasakysi kažką ne taip – iškart įsižeidžia.

Juk mes įsižeidžiame tiek, kiek patys sau leidžiame. Galėtume išvis neįsižeisti. Ne tik ironija, bet ypač saviironija yra vienas svarbiausių dalykų šiame pasaulyje, nes viskas vis labiau greitėja ir jautrėja. Be saviironijos nieko nepadarysi, todėl mano tekstuose jos daug. Visąlaik bandau save pašiepti. Iš kito šaipytis man net ne taip įdomu. Įdomiau ieškoti, kas slypi mano viduje.

Ironija žmogų sukrečia ir jis pradeda klausytis. Tada gali jam kažką sakyti.

Kai pasakai kokį bjaurų dalyką ar prajuokini – tu žmogų paimi. Paimi dėmesį ir jis suklūsta. Ta ironija ar saviironija per juoką, per ašaras atkreipia dėmesį. Šarūnas: Tai yra ir kaip priemonė, su kuria žmonės gali tapatintis, nes tos situacijos visiems atpažįstamos. Kas nutiko man arba Rokui, gali būti, kad yra nutikę ir jums. Jeigu jūs tuose tekstuose atrasite tai, kas jums atpažįstama, – mes jau turime bendrą kalbą ir galime kartu juoktis, sakyti, kad buvome kvaili, kai taip pasielgėme.

– Kūrinyje „Klišės“ ironiškai pasišaipote iš jų. Kuo klišės nusipelno atskiros dainos? Šarūnas: Kiekvienas kūrėjas visada stengiasi nepadaryti taip, kaip kažkas jau padarė, bet matėme „Eurovizijoje“ pavyzdį, kai buvo paimtas labai žinomos dainos motyvas ir naudojamas kaip savas. Tos klišės apie tai ir yra, kad kai kas „pasiskolina“ iš kitų.

Rokas: Liūdniausia tai, kad iš tų klišių žmonės susikrauna milijonus. Gali atrasti algoritmą, kur tuos pačius akordus arba tekstus naudosi... „O mano mažute, aš tave myliu, bet man šitaip skauda, todėl tyliu...“ – kažkoks kvailas da-

Rokas: Albume – keturiolika dainų. Pirmoji – „Žvaigždė“ – nuskambėjo „Sapiens Music“ kanale. Pasirodė ir naujas mūsų klipas „Comeback“, nufilmuotas be jokio biudžeto. Mes viską patys pasidarėme. O daugiau – birželio 30 ir liepos 1 d. bus albumo pristatymo koncertai Vilniuje ir Kaune. Ten jau žiūrovai galės mus išvysti su nauju įvaizdžiu ir išgirsti naują skambesį bei patikrinti, ar mes dar nepasenę. Dvigubai daugiau ar dvigubai mažiau energijos turime.

lykas, bet žmonėms yra įstrigęs ir taip limpa. Tai yra taip paprasta ir neįdomu, bet iš to žmonės kala babkes. Ir gerai – jie moka tuo pasinaudoti, bet liūdniausia, kad yra krūva klausytojų, kurie pasiduoda tam. Man visąlaik norisi atrasti kažką naujo, kažką truputį kitaip ir truputėlį gal sukrėsti žiūrovą. Kartais mes būname nesuprasti ir man tai irgi patinka. Vadinasi, yra kitaip. Tai nėra taip tikėta, taip nuvalkiota ir žiūrovas pradeda galvoti. Reikia atsisukti kasetę ir perklausyti dar kartelį, kad suprastum, kad gal gera mintis, – čia jis pamąstė, o ne šiaip padainavo tai, ką mato.

– Bet gal tas žiūrovas keičiasi? Dabar ir alternatyvioji scena daugiau dėmesio sulaukia, ir dainų tekstai nebe tokie banalūs, jiems daugiau dėmesio skiriama.

Gal edukuojamės? Šarūnas: Kai kuria prasme, manau, kad taip. Dabar „Olialia pupyčių“ grupė kažkaip gal jau ir nepaeitų.

Rokas: Visąlaik bus žmonių, kuriems patiks tas, o kitiems – kitas, bet alternatyvai visąlaik bus mažiau dėmesio, nes popsas yra popsas. Jis turi savo algoritmą. Lygiai taip pat filmai. Aktorius Madsas Mikkelsenas sukūrė nuostabių vaidmenų Danijoje ir jo geriausi vaidmenys ten, tačiau mažai kas žino tuos filmus. Jis žinomas iš Holivudo, nes tai yra popsas. Pavyzdžiui, Salvadoras Sobralis laimėjo „Euroviziją“, bet nepasiduoda įtakoms ir toliau dainuoja nuostabų džiazą, nuostabiai jautriai ir yra asmenybė. Atėjo alternatyva ir nukalė visą popsą – tai yra taip nuostabu ir tokiomis akimirkomis labai džiaugiuosi.

– Papasakokite daugiau apie jūsų naują albumą „Comeback“ ir savo planus?

VISĄLAIK BUS ŽMONIŲ, KURIEMS PATIKS TAS, O KITIEMS – KITAS, BET ALTERNATYVAI VISĄLAIK BUS MAŽIAU DĖMESIO, NES POPSAS YRA POPSAS. JIS TURI SAVO ALGORITMĄ.

– Kaip sekėsi titulinės dainos „Comeback“ klipo filmavimas bunkeryje?

Rokas: Užsidarėme bunkeryje trims valandoms ir supratome, kas yra šaltis.

Nors ir naktį filmavome, o lauke buvo gal +8 °C, bet mums išlindus iš bunkerio buvo taip gera ir šilta. Susimąstai, kaip žmonės galėjo ten gyventi. Šarūnas: Tikrai įspūdinga vieta pamatyti, pavaikščioti. Mes filmavome 50 m ilgio koridoriuje, kuris yra 5 m po žeme. Vien jau tai diktuoja temą ir yra labai ypatingas potyris.

Rokas: Ten vyksta ekskursijos, tad mes tikrai rekomenduojame žmonėms aplankyti, kol dar nesugriuvę viskas. Šarūnas: Ten yra nuostabus gidas Mindaugas, kuris apie tą bunkerį žino viską ir gali detaliai papasakoti – tai dar labiau įtraukia.

– O kodėl albumą pavadinote angliškai, nors jame tik viena daina anglų kalba?

Rokas: „Comeback“ yra dėl to, kad šita daina atspindi mūsų pertrauką ir grįžimą. Viskas ten sudėta. Iškart supratome, kad tai bus mūsų titulinė daina ir kad taip turi vadintis albumas. Taip pat tas comebackas yra ir labai geras pašiepimas visų tų, kurie jau baigė karjerą ir rengia sugrįžimo-atsisveikinimo koncertus kas penkerius metus... Šarūnas:. Čia loterija. Comebackinsim arba ne. Man atrodo, kad esame viską padarę – turime gerą albumą, nufilmavome gerą klipą ir, jei reikėtų lažybose statyti, statyčiau daug pinigų, kad pavyks comebackinti, klausytojai priims.

– Koks turėtų būti tas sėkmingas comebackas? Kada sakysite, kad jis sėkmingas ?

Rokas: Visi nori koncertuoti didelėse arenose, surinkti kuo daugiau žmonių, bet man atrodo, kad svarbiausia – kuo stipriau mums patiems pasiruošti, kad nepatirtume fiasko. Jeigu mes padarysime taip, kad džiaugsimės tuo savo rezultatu, tai ir bus didžiausias laimėjimas. Taip atsiras ir klausytojų, ir žiūrovų. Palinkėčiau mums kuo stipriau pasirodyti ir tai bus gerai. Šiais laikais labai sunku kažką spręsti, prognozuoti. Gal net neįvyks tie koncertai? Tikimės, kad įvyks, bet per šiuos metus išmokau nemąstyti daug į priekį, gyventi šia diena. Norisi bent tuos du koncertus surengti tikrai pasiruošus ir atidavus 100 proc. energijos. Šarūnas: Kai susitiksime su žiūrovais ir prasisuks tas ratas, manau, tada tai ir įvyks. Mes jau dabar sulaukiame žinučių, kad mūsų pasiilgę ir po pirmų singlų laukia susitikimų... Sugrįžimas bet kokiu atveju yra jaudinantis dalykas.

>> AUKSCIAU ZEMES

Rašė Toma Vidugirytė Nuotraukos Ryčio Šeškaičio

„Deeper Upper“ vyrai – Kęstutis Purvinskas, Rimas Nasutavičius ir Ignas Ivaška – po pertraukos grįžo su nauju albumu „Kino salė“. Balandžio pabaigoje pristatydama kūrinį „Tuštuma“ grupė nukėlė mus į Vilniaus miesto gyvenamuosius rajonus, o gegužę klipe „Aš kaip ir tu“ pakvietė visus pas save į studiją. Ši studija kažkada buvo kino salė, o antrasis „Deeper Upper“ albumas ir dedikuotas vietai, kurioje jie kuria. Siūlome apsilankyti mūsų ekskursijoje po „Kino salę“ su „Deeper Upper“ ir sužinoti daugiau apie grupės kūrybą, kasdienybę ir antrąjį albumą.

KINO SEANSAS SU „DEE 8 // © 37O

– Per karantiną jūsų grupei suėjo dešimt, o dabar jau beveik vienuolika metų. Ar jubiliejaus proga nebuvo kilęs noras apmąstyti nuveiktus darbus?

Ignas: Gal ne dėl to skaičiaus, bet buvo.

Keletą mėnesių buvo sustojęs kūrybos procesas ir turėjome pauzę – tada ir buvo daug tų refleksijų, kurios beveik sutapo su dešimtmečiu.

Rimas: Per dešimt metų tai buvo vienintelė tokia ilgesnė pauzė ir tikrai tada pagalvoji, kad jau visai ilgai kuriame.

Kęstutis: Man tai visai neseniai atėjo tas momentas, kai reikėjo pagalvoti, kas nuveikta, kur dalyvavome, kuris koncertas buvo įsimintiniausias ir panašiai. Tada pagalvojau, kad visai nemažai nuveikta.

– Ką geriausiai atsimenate pažvelgę į praeitį? Kurie koncertai buvo tikrai įsimintini?

Kęstutis: Sunku būtų pasakyti, kad va, šitas koncertas buvo labai ypatingas ir vienintelis. Kartais ir mažiukas koncertas būna labai smagus dėl savo auros, atmosferos, jaukumo.

Rimas: Kokio nors vieno įsimintino nėra. Daug prisiminimų nuotrupų per tuos metus.

Ignas: Toks natūralus gyvenimas atrodo. Susitinkame kiekvieną savaitę ir tuo gyvename. Norisi susitikti, repetuoti, kurti...

Rimas: Dabar ruošėme naują albumą, nebuvo koncertų ir pan., bet vis tiek susitikdavome. Natūraliai tada ir prisiminimuose lieka daug visko ir po truputį.

– Ar ilgos buvo to savo skambesio paieškos?

Kęstutis: Skambesys, manau, evoliucionavo palaipsniui. Kaip ir daugelis naujų grupių, vis tiek pradedi nuo įsivaiz-

davimo, į ką galėtum būti panašus ir kaip skambėti. Iš pradžių įtakos turėjo ta muzika, kurios klausėme. Tuo metu buvo didelė indie roko banga, visi tie seni geri indie rokbendai.

Rimas: Ir nebuvo to didelio ieškojimo.

Grojame ir žiūrime, kas mums patinka ir kas tinka, kas klijuojasi ir kas nesiklijuoja. Reikia, kad pačiam patiktų.

Kęstutis: Iš jausmo vis tiek viską darai.

Rimas: Kai pradėjome kurti, turėjome bendrai mėgstamų roko grupių. Tas, aišku, atsispindėjo.

Ignas: Ir dabar tas atsispindi. Niekur nedingo, bet per tą laiką mes savo skambesį esame atradę. Nors ir nuolat keičiamės, jis nepalieka mūsų. Kartais senų kūrinių klausome ir jie vis tiek kažkaip gerai skamba. Į visą nueitą etapą mes žiūrime pozityviai.

Rimas: Ruošėme naują albumą ir vadybai parodėme savo naujas dainas, ku-

rios bent man atrodė, kad kitokios, bet sako, kad vis tiek yra „Deeper Upper“ skambesys. Pats to net nejauti.

– Ilgą laiką buvote keturiese, tačiau likote trise. Buvo tokia tarsi kūrybinė pertrauka, kai koncertavote, tačiau naujų kūrinių nebuvo. Kaip viskas pasikeitė išėjus ketvirtam nariui?

Kęstutis: Tai ir buvo tas laikotarpis.

Evaldas išėjo iš grupės ir tada buvo ta pauzė, kai truputį atsitraukėme nuo kūrybos.

Rimas: Tada tikrai pažiūrėjome, ką per tuos metus nuveikėme. Kiekvienas sau tyliai bent jau tikrai.

Kęstutis: Pagalvojome, kaip mes norime kurti, kaip įsivaizduojame toliau savo muzikinę karjerą. Atėjo laikas, kai jau visi vėl labai norėjome groti ir tada kūrėme tikrai daug, bet daug ir atmetėme, kol išsirinkome.

Kęstutis Purvinskas

Ignas Ivaška

Rimantas Nasutavičius

PER UPPER“ Rimas: Pamatėme, kad Ignas labai patobulėjo ir pradėjo kurti įvairius instrumentalus, aranžuotes.

Ignas: Kai grupė tapo mažesnė, mes visi tarsi žingsnelį į viršų palipome ir kiekvienas išsiugdėme naujų įgūdžių.

Natūraliai pradėjome įvairesnius dalykus groti ir tekstus rašyti lietuviškai.

Iš tų pokyčių ir gimė naujas albumas.

Viskas įvyko natūraliai ir, atrodo, ne į bloga.

– Pradėjau taip retrospektyviai, nes naujame jūsų albume jaučiasi atsigręžimo atgal ir apmąstymų nuotaika.

Kodėl pavadinote albumą „Kino salė“ ir dedikavote studijai, kurioje kuriate?

Kęstutis: Galvojome, kaip turėtų vadintis albumas, turėjome variantų. Žmonės sako, kad mūsų muzikoje yra kinematografiško skambesio, be to, albumą pavadindami „Kino salė“

kartu įprasminome tą erdvę, kur jis iš tikrųjų ir gimė, kur mes kuriame ir kuri iš tikrųjų yra buvusi kino salė.

Ignas: Po gero filmo išėjimas iš kino salės būna kitoks, kartais net šokiruojantis, nes suvoki, kad ta realybė, kurioje buvai tas porą valandų, iš tikrųjų yra visai kitokia. Supranti, kad buvai kažkokioje kitoje planetoje, o mums mūsų muzika irgi yra ta kita planeta, kurioje prarandame laiko nuovoką, todėl nėra tam geresnio apibūdinimo kaip „Kino salė“.

– Pristatėte tris naujas dainas lietuvių kalba, o ir visas naujas albumas – lietuvių kalba. Iki tol lietuviškai jūsų kūryboje buvo tik Jurgos dainos koveris ir lietuviškai pavadinta „Tolyn“...

Kaip sekėsi kurti lietuvių kalba?

Kęstutis: Taip, buvome sukūrę Jurgos „Nebijok“ koverį lietuviškai, dar bu-

vo kūrinys „Tolyn“, kuriame – tik vienas žodis lietuvių kalba (juokiasi). Ir tai buvo paskutinis mūsų išleistas kūrinys, o po jo štai visą albumą lietuvių kalba pristatome (šypsosi), Man tikrai reikėjo laiko priprasti, kaip išdainuoti tam tikrus žodžius, nes visą laiką dainavau angliškai, bet buvo labai įdomu ieškoti, kas tinka, kokią dainavimo manierą naudoti.

Rimas: Kai likome trise, tikrai paaugome visi kartu. Kęstas išdrįso dainuoti lietuviškai, kur tikrai reikėjo viską perversti. Ignas pradėjo kurti aranžuotes. Aš pradėjau rašyti ir iš pat pradžių buvo labai nedrąsu atnešti dainų tekstus, o Ignui parodyti kūrinio motyvus. Visada jaudinuosi prieš parodydamas. Atrodo labai gerai, bet matai, kad netinka, ir tada turi nuryti tai.

Ignas: Kartais atrodydavo, kad gal iš viso neišeis, nes kažkaip keistai skamba. Kai dainuoji angliškai, tam tikros frazės jau girdėtos ir tarsi natūraliau skamba, nes mes tokioje kultūroje užaugome, daug muzikos anglų kalba klausome, o su lietuvių kalba arba pavyksta frazę išdainuoti, kad ji suskambėtų gerai, arba atsiduri ties ta slidžia riba, kur tarsi girdi šlagerį, bet kaip padaryti, kad būtų įdomu, subtilu ir gerai skambėtų?

Rimas: Dar labiau pradėjome analizuoti ir gilintis į muziką, į tai, ką norime pasakyti ir parodyti. Netgi menkiausios detalės – vienas žodis ar nata prie to žodžio netinka... Dabar dar smulkmeniškiau į viską žiūrime ir tai labai įdomu.

– Ar skyrus daugiau dėmesio tekstams kito ir juose nagrinėjamos temos?

Ignas: Naujose dainose labai daug palietėme savo patirčių, jos daug asmeniškesnės. Kai kurios dainos yra visiškai apie mus, kai kurios istorijos išgalvotos, tačiau atspindi, kaip mes jaučiamės arba ką mąstome. Kartais tai šiek tiek paslėpta, nes norisi palikti vietos interpretacijai ir neatskleisti visko tiesiai šviesiai, kad klausytojas pats galėtų save atrasti toje dainoje.

– Gal dar asmeniškiau, nes lietuviškai?

Rimas: Ir to yra, bet nesvarbu, ar angliškai, ar lietuviškai, vis tiek albumas turi daug mūsų istorijų, išgyvenimų ir dvejonių.

– Albumą pristatė kūriniai „Tuštuma“, „Aš kaip ir tu“ ir „Dar viena diena“. Papasakokite apie juos truputėlį...

Kęstutis: Išvardijai chronologine tvarka. Kai sukūrėme „Tuštumą“, žinojome ir jautėme, kad leisime pirmą. Kartais atsiranda tas jausmas, kad nori vieną ar kitą kūrinį būtent kaip singlą išleisti. Aišku, ir karantinas prisidėjo prie to. Nors „Tuštuma“ buvo pradėta kurti iki karantino, bet jis šiai dainai suteikė dar daugiau prasmių. Pati daina yra apie pradžią, nuo kurios gali atsispirti ir pradėti naują etapą. Tai įprasmino ir šį mūsų naują kūrybos etapą. „Aš kaip ir tu“ turi visiškai kitą emociją, bet mums patiko, kad yra tokia dinamika po „Tuštumos“. Mums visiems po karantino norisi gyvybės, įeiti į vasarą džiugesne nata (šypsosi).

Rimas: „Aš kaip ir tu“ – prisiminimų kūrinys. Daina yra apie mūsų išėjimus, pasisėdėjimus ir tūsus su draugais iki ryto (šypsosi).

Ignas: Toje dainoje yra tai, kiek laiko praleidžiame kartu kurdami mu-

ziką, gyvendami ja ir džiaugdamiesi tuo rezultatu. Į klipą sudėti viso proceso archyviniai kadrai, kuriuos filmavome net nežinodami, dėl ko tai darome. Viską fiksavome ir tik paskui supratome, kad vaizdai gali pasitarnauti, nes daina yra apie tai, kuo mes gyvenome. O „Dar viena diena“ yra mūsų romantikų himnas.

– Ar teisingai suprantu: pirmas kūrinys – melancholikams, antras – vasaros hitas, o trečiasis – kūrinys romantikams?

Kęstutis: Taip. Dar trūko meilės ir ji atsirado su „Dar viena diena“ (šypsosi).

Rimas: Tai meilės daina. Skaudi, bet viltinga. Yra to niūrumo, bet antra dalis kitokia.

Kęstutis: Ji turi nemažai emocinių bangavimų ir ekspresijos – pirmoje dainos pusėje pasakojama apie patirtis, skausmą, išgyvenimus ir prisiminimus, o paskui pereinama į tą dalį, kur instrumentalas skamba pakiliai, bet tekste kalbama apie liūdnus dalykus.

– Pristatydami kūrinį „Aš kaip ir tu“ daugiau atskleidėte ir apie antrąjį albumą. Pasakojote, kad albume yra vienuolika kūrinių, kad pavadinote jį „Kino salė“, taip pat minėjote, kad jis – tarsi serialas...

Kęstutis: Vienuolika skirtingų serijų.

Visas sezonas (šypsosi).

– Tai koks tas serialas bus?

Ignas: Albumo kūrinius jungia tai, kad jie turi gylį. Gal nėra iš tų albumų, kuris labai paprastai ir aiškiai suprantamas.

Kad ir kaip norėtume, mums nepavyktų to padaryti. Kartais net stengiamės padaryti paprasčiau, bet kažkas mumyse nori, kad muzikoje būtų daugiau sluoksnių, vietos interpretacijai ir savo versijai. Gylio albume tikrai yra, o kūriniai įvairūs. Daug lėtų dainų, bet ir daug energijos jame.

– Ką dar klausytojai turėtų žinoti apie albumą? Ką norėtumėte, kad atrastų albume?

Ignas: Mums patiems didelis įvykis, kad albumas išeis vinilinės plokštelės pavidalu. Tai mums naujas įprasminimas laikyti rankose didelio formato leidinį. Dar neturėjome galimybės klausyti per vinilinę plokštelę šių dainų, bet įsivaizduoju, kad dainos sukurtos šiam formatui, nes turi to gylio ir lėtumo.

Rimas: Tiesiog norėtume, kad dainos paliestų klausytojus ir jie atrastų kažkiek savęs tose dainose. Juk meno visas grožis ir yra, kad tai tave paliečia ir vienokiu ar kitokiu būdu paveikia.

– O kaip sekėsi kurti vinilinę plokštelę? Kada planuojate ją išleisti?

Ignas: Norime vinilinę plokštelę turėti per pirmąjį albumo pristatymo koncertą liepos pirmoje pusėje. Tikėkimės, kad taip ir bus.

– Ko iš šios vasaros tikitės?

Ignas: Norime surengti pristatymo koncertą ir šiaip labai scenos pasiilgę, seniai negrojome. Festivalių šiais metais greičiausiai nebus, tad pagal galimybes rengsime koncertus, kokius tik įmanoma, nes norisi grįžti į koncertinę veiklą, nebeužsisėdėti studijoje.

Kęstutis: Liepos mėnesį planuojame dar vieną singlą išleisti. Taigi vėl pradėsime kūrybos etapą. Po albumo išleidimo, pristatymo koncertų ateina toks momentas, kai vėl norisi įšokti į kūrybą, nes labai užsihaipinęs esi.

>> SKAITYKLA

Rašė Nerijus Cibulskas

Samanta Schweblin

Leonora Carrington

Iš ispanų kalbos vertė Augustė Čebelytė-Matulevičienė. Sofoklis, 2021

Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė. Rara, 2021

STIKLO AKYS

Samantos Schweblin nepavadinčiau mokslinės fantastikos autore. O ir ateitis jos fragmentiškų istorijų knygoje „Stiklo akys“ yra tokia, kuri galėtų įvykti čia pat, kad ir po penkių minučių. Tačiau rašytojai pakanka įprastas šiuolaikines technologijas įvilkti į spalvingus pliušinių žaislų kailiukus ir savo rankose laikome kūrinį, kurio atmosfera ima nejaukiai, nemaloniai graužti. Tartum ant nuogo kūno vilkėtum vilnonį megztinį.

Turbūt pamenate į pelėdas panašius žaisliukus „Furby“, klapsinčius milžiniškomis akimis ir mėginančius komunikuoti savo keista kalba. Visai tikėtina, kad jie yra S.Schweblin sumanytų kentukių, ant ratukų važinėjančių pliušo padarų su įmontuotomis telefono kameromis, prototipas.

Kiekvieno kentukio viduje yra gyvas asmuo. Tiksliau, bet kuriame pasaulio kampelyje esantis anoniminis interneto vartotojas. Nusipirkęs varnos, kurmio, drakono ar kito gyvūno pavidalą turintį kentukį, tampi jo šeimininku, bet, vos prisijungus prie serverių, „įrenginį valdys kitas žmogus, kuris bus kentukis“, ir jo nebus galima „įjungti ar išjungti“ (p. 25), nebent išsikrautų padarėlio baterija. Nes žaislas turi tik vieną gyvybę. Iš pirmo žvilgsnio paprastas ir nekaltas žaidimas prasideda: žmonės pasidalija į „tuos, kurie norėjo būti šeimininkais, ir tuos, kurie norė-

jo būti kentukiais“ (p. 139).

Tačiau štai čia ir iškyla pirmasis nerimą keliantis klausimas: koks žmogus renkasi būti kentukiu, o ne jį turėti?

S.Schweblin knygos personažai dėl skirtingų priežasčių ir ketinimų atveria namų duris ir įsileidžia nepažįstamuosius, tūnančius kentukiuose, į asmeninį gyvenimą, nes „kai kurie šeimininkai savo kentukiams suteikdavo tai, ko negalėdavo gauti patys“ (p.

74). Jiems kentukis yra ryšys su kitokiu, neatrastu, bet, regis, ir nepavojingu pasauliu. Rūpestinga moteris triušiuko kailyje jaučia bendrystę su mergina, gyvenančia Erfurte. Vienas vyrukas nutaria įsukti originalų verslą, glėbiais perka planšetes ir pardavinėja aktyvius kentukių prisijungimus kitiems žmonėms, nes neegzistuoja joks įstatymas, kuris draustų tai daryti. Kuriasi netgi savotiški klubai, siekiantys išlaisvinti kentukius iš jų šeimininkų priespaudos. Tačiau visi fragmentiški pasakojimai pamažu atskleidžia, į kokias nemalonias, o kartais ir katastrofiškas baigtis gali nuvesti nevaržomas šeimininko ir kentukio ryšys. „Stiklo akys“ svarsto nemažai su šiandienos technologijomis susijusių klausimų: ką reiškia „būti anonimu kito gyvenime“ (p. 121), ar įmanomas privatumas, kai namuose šmirinėja kalbėti negalintis ir visa reginčia kamera ginkluotas žaislas. Ir dar: kuo mes rinktumės būti – stebėtoju ar stebimuoju?

Buvimas skirtingose pusėse yra laisvė, tačiau kiekviena turi savo kainą.

Kaip romano įžangoje teigia škotų rašytoja Ali Smith, „Klausymo ragelis“ – „tai knyga apie visišką atskirtį“ (p. 15). Pagrindinę veikėją, į Laplandiją svajojančią nukakti senutę Marianą Leterbi, jos sūnaus šeima „mandagiai“ iškrausto į Instituciją, kitaip – senelių namus. Garbaus amžiaus žmogus yra tartum nudėvėtas daiktas, nes „seni žmonės neturi jausmų“ (p. 31). Tačiau klausą beveik praradusi Mariana – pilna gyvenimo džiaugsmo, nepraradusi savistabos ir vaikiško stebėjimosi pasauliu. Ji tiki, kad laimė „neturi nieko bendro su amžiumi“ (p. 92), todėl tebelaiko save „naudinga visuomenės nare“ (p. 21). Ištikimos draugės Karmelos padovanotas klausymo ragelis gali būti ir metafora: kaip kartais svarbu pačiam išgirsti, suvokti daugiau, ne-

gu pajėgia kiti. Juolab kad Mariana puikiai žino, jog su vienatve susigyvenama („Labiau kankina mintis, kad vienatvė gali būti iš manęs atimta krūvos negailestingai geranoriškų žmonių“ (p. 39). Griežtumu ir keistumu garsėjančioje Institucijoje Mariana susipažįsta su likimo draugėmis (ir priešėmis), ir čia pamažu užverda nutrūktgalviškų nuotykių katilas.

Tačiau L.Carrington savo kunkuliuojančiame romane nesiruošia plėtoti vienintelės temos.

Atrodo, menininkė kaip tik sistemingai siekė knygoje kiek įmanoma plačiau apibrėžti savo daugiabriaunę kūrybinę ir vertybinę programą. „Klausymo ragelyje“ L.Carrington šaiposi iš painių religinių mokymų, veidmainiškai kintančių vertybių, o užsidėjusi besišypsančią, vapančią Marianos kaukę, autorė negailestingai duria pirštu į tamsiausias, akivaizdžiausias žmonijos ydas – egoizmą ir nepatikimumą, nuolatinį laiko stygių, valdžios godulį ir vergavimą vyriausybėms, keliamą atominę grėsmę ne tik kitoms gyvoms būtybėms, bet ir sau pačiai. Sakyčiau, kad „Klausymo ragelis“ yra į dabitišką siurrealizmo drabužį įvilkta socialinė kritika („Atrodė, kad Žemė šlubuoja aplink savo orbitą, ieškodama pusiausvyros naujoje tvarkoje“ (p. 165). Tik L.Carrington knygoje gali vykti šeimos pasisėdėjimas prie elektrinės malkos ir kataklizmais užgriūti Naujasis Ledynmetis.

STIKLO VIEŠBUTIS

RIGELIO AKYS

Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. Baltos lankos, 2021

Iš norvegų kalbos vertė Nora Strikauskaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

10 // © 37O

Ingridai Marijai Bariojai „pasisekė, nes turinti ko ilgėtis ir ieškoti“ (p. 11), o sudėtingame, tik skurdžiais orientyrais ir nepažįstamųjų nuogirdomis nužymėtame jos kelyje palaikanti stiprybė yra dukrelė Kaja, paveldėjusi ypatingas prarasto mylimojo, rusų belaisvio Aleksandro, akis. Ingrida beveik impulsyviai pasiryžta bet kokia kaina atsekti mylimo žmogaus ir dukters tėvo pėdsakus, ir

Leonoros Carrington kūryba, kaip ir dera siurrealizmo atstovei, aprėpia ne vieną žanrą. Produktyvi menininkė turtingos vaizduotės bagažą bandė sutalpinti paveiksluose ir skulptūrose, rašė pjeses, apsakymus, romanus ir memuarus. Natūralu, kad tapybos darbų vizualumas ir ryškus sapniškumas, juose inkrustuota simbolių gausa ir mitų interpretacijos skverbėsi ir į literatūrinį L.Carrington palikimą. Atsivertę „Klausymo ragelį“, iškart atsidursite margoje rašytinėje drobėje, šis intertekstualus romanas – tai reikšmingas raktas į anarchišką, magijos ir mistikos, žaismo ir aliuzijų kupiną autorės meno kambarį.

Emily St.John Mandel

Roy Jacobsen

Mylinčios moters kelionė per Antrojo pasaulinio karo žaizdomis nusėtą kraštą – apie tai pasakoja paskutinė norvegų rašytojo Roy’aus Jacobseno trilogijos knyga „Rigelio akys“, užskliaudžianti saliečių Bariojų giminės sagą. Kitaip nei kitos šio kūrinio dalys („Neregimieji“ ir „Balta jūra“), paskutinis romanas pasirodys dinamiškesnis, jo veiksmas vystosi sparčiau, paklusdamas ritmiškam pagrindinės veikėjos Ingridos žingsniavimui, kurios „viltis negęsta dėl ėjimo į priekį“, nes ir pats „gyvenimas slypi judėjime“ (p. 48). Vis dėlto turiu pasakyti, kad R.Jacobsenas šios istorijos per daug nesuskubina. Jis ir toliau išlieka atidžiu detalės, mažmožio fiksavimo meistru.

Jo metaforos, įvaizdžiai panašūs į pajūryje sukraunamas nusvidintų akmenėlių ir sausų pagaliukų šūsnis, kurios savo trapumu dzenbudistiškai stoja prieš naikinančias bangas.

Nes tikriausiai „Viešpats ir griaudamas turi tikslą“ (p. 20).

KLAUSYMO RAGELIS

čia darsyk demonstruojama ankstesnėse trilogijos dalyse išryškėjusi Bariojų savybė – „iš jūros kilęs (…) užsispyrimas“ (p. 120).

Ingrida tolsta nuo gimtosios salos, savo vienintelio pasaulio, neišvengiamai susidurdama su žemynine Norvegija, kuri „įveikė karą, o karas labai keistai paveikia žmones, jie nebūtinai po jo tampa geresni“ (p. 17). Nors ir „atėjo nauji laikai, stojo taika, šalis atgavo savo ateitį“ (p. 18), vis dėlto paprastų žmonių gyvenimai suluošinti, praradę tikrumą, tartum „karas būtų perkeitęs ir tai, kas vyko iki jo“ (p. 111). Kiekviena norvegiška mylia Ingridą vis labiau – nors kartais ir iliuziškai – priartina prie Aleksandro, kurio egzistavimu neretai suabejoja ir ji pati.

Nes net ir „tai, ko ieškai, nesileidžia surandama, nepaisant, kiek toli nuėjai“ (p. 152).

Keliaudama po pokario kaimus ir miestus, sutikdama skirtingų likimų jų gyventojus, Ingrida patiria, kad kiekvienas išgirstas pasakojimas apie Aleksandrą tiesos gali turėti lygiai tiek pat, kiek ir melo.

Karo paveikta atmintis apsiblaususi, ji susideda iš trauminių patirčių. Kodėl visi taip bijo prisiminti, klausia Ingrida, pasiekusi dar vieną viltį teikiančio ir drauge nuviliančio kelio stotelę. Regis, tiksliausiai į jos klausimą atsakoma taip: „Galbūt labiau bijom, ką kiti gali prisiminti“ (p. 171).

Anot „The Atlantic“, 2020-aisiais pasirodęs Emily St.John Mandel romanas „Stiklo viešbutis“ primena mozaiką, kurios detalėms trūksta dėžutės. Interpretuočiau taip: dėliodamas ant stalo pažertą būsimą kūrinio paveikslą, iš pradžių gan sunkiai įsivaizduoji, koks galutinis vaizdas išryškės ir ar jis galop bus panašus į tą nupieštą ant dėželės, kurios kaip tyčia neturi, nes išmetei. Žinoma, čia jau murma neišsipildę lūkesčiai skaitytojo, kuris mėgavosi prieš penkerius metus lietuviškai išleista šios autorės distopija „Vienuolikta stotis“. Reikia pabrėžti, kad naujausias E.St.John Mandel romanas yra visiškai kitoks. Ir nors kai kurie kritikai, kalbėdami apie „Stiklo viešbutį“, ieško kad ir nedrąsių paralelių su minėtu distopiniu kūriniu, man tai atrodo kiek pritemptas dalykas ir panašumų tikrai neįžvelgiau.

E.St.John Mandel naujajame romane (per) gausu personažų, o tai reiškia, kad kiekvienas bent trumpam užsiropščia į sceną su jam priklausančia istorija. Polas, Anika, Vinsenta, Džonatanas, Leonas, Olivija, Oskaras ir kiti – regis, visi jie turėtų darniai sukibti, susistyguoti kaip choras.

Tiesa, sukimba, susistyguoja, bet kažkaip komplikuotai, nedarniai. Tarkim, romano pradžioje vienas veikėjas klube mėgina merginti ten koncertuojančio kvarteto muzikantę, o tuoj pat pateikiamas to veikėjo pašnekesio su psicholo-

gu intarpas: dialogas vyksta „reabilitacijoje Jutoje po dvidešimties metų“ (p. 19). Ir tik kažkur knygos pabaigoje miglotai prisimeni, kad tas pašnekesys ir dabartinė veikėjo buvimo vieta susisieja. O kur dingsta muzikantė? Na, ji dar sušmėžuoja, bet jos vaidmuo lieka blankus ir tarsi nemotyvuotas.

Pasirinkau raktinę šios knygos citatą: „Ar gyvenimas privalo būti toks dvinaris?“ (p.

29). Tačiau ne tik privalo, jis tiesiog toks visada yra. Ir personažai vienomis ar kitomis aplinkybėmis tuo įsitikina. Barmenė Vinsenta gauna pavydėtiną progą pasisvečiuoti „pinigų karalijoje“, tačiau netrukus jos netenka. Džonatanas, metų metus sukęs sėkmingas finansines machinacijas, galiausiai turi pripažinti, kad net monolitiškiausios piramidės griūva ir lieka tik egzistencijos alternatyva, „kontragyvenimas“. Leonas, nuolat jaučiantis baimę, kad žemė tuoj išslys iš po kojų ir ateityje ištiks krachas, tą krachą patiria dešimteriopai ir tampa vienu iš šešėlių šalies piliečių. Kaip viena pagrindinių romano dekoracijų iškyla 2008-ųjų pasaulinė finansų krizė, tačiau jos fone daug svarbesnės yra personažų akistatos su asmeniniais vaiduokliais, neišsipildymais, nusivylimais ir sąžinės priekaištais.

Labai tikėtina, kad šis E.St. John Mandel kūrinys, nors ir iš tos pačios dėžutės, kiekvienam iš mūsų suguls į skirtingas, vis kitaip susijungsiančias mozaikas.

>> BLUNKANTI SOFA

KINAS, KVIEČIANTIS Rašė Lina Simutytė

Hugo Herrera Tobón nuotr.

„Labas, kaip tu?“ – tokiu klausimu debiutinio pilnametražio filmo „Žmonės, kuriuos pažįstam“ režisierius Tomas Smulkis kreipiasi į žiūrovus. Po septynerių metų, kuriuos jis praleido kurdamas šį filmą, ir ilgų karantino mėnesių, kol pagaliau galėjo jį pristatyti kino teatruose gyvai, praėjo savaitė. Tiesa – kaip filmuojant sceną neretai prireikia antro dublio, taip ir mūsų pokalbį įrašyti dėl techninio nesklandumo pavyko tik iš antro karto. Simbolinis sutapimas ar ne – svarstyti nesiryžtu, nes po šio filmo svarbiau atrodo leisti situacijoms vykti ir jose būti – taip, kaip kino kadruose savo buvimą, patiriamas būsenas ir kelionę pokyčių link liudija jo personažai.

Vis dėlto šiandien šį klausimą norisi peradresuoti pačiam režisieriui ir paklausti, kaip jis laikosi, į mūsų pokalbį kavinėje maloniai įsiterpiant filmą jau mačiusiems ar dar tik žiūrėsiantiems žiūrovams, kurie neaplenkia mūsų stalelio ir vis stabteli pasveikinti Tomo su ilgai laukta premjera.

– Po premjeros užplūdo melancholija, lengvas tuštumos jausmas, tačiau kartu kilo noras kurti naujus dalykus. Juos jau buvau pradėjęs anksčiau, tačiau laukiau, kol pajusiu didesnį norą. Todėl džiaugiuosi, kad jis po truputį stiprėja. Po susitikimų su žiūrovais, kurie įvyko Vilniaus ir Klaipėdos kino teatruose, supratau, kad filmą žiūrėti kartu su kitais žmonėmis – visai kitokia patirtis. Labai įdomu stebėti, kaip žiūrovai reaguoja. Kadangi filmas gana minimalistinis, be pernelyg didelių emocijų pliūpsnių, peržiūrų metu jauti, kaip žmones jis veikia. Kino salėje girdi šnabždesius arba atodūsius, o tai vienu metu ir jaudina, ir džiugina. Jauti, kad filmas žiūrovus paliečia. Sulaukiu nemažai atgalinio ryšio – žmonės rašo žinutes, dėkoja, todėl atrodo, kad susitikimas su auditorija iš tiesų užsimezgė.

Pristatydamas filmą žiūrovus kviečiu pabūti su jo personažais – ne teisti, ne bandyti pateisinti, o paprasčiausiai būti – tiesiog patirti, kaip jie jaučiasi. Dėl to smagu pastebėti, kad pokalbiai, vykę po filmo seansų, yra gilūs. Žinoma, sulaukiu klausimų, kodėl kūrybos procesas taip užtruko ir panašiai, tačiau pašnekesiai greitai pakeičia

kryptį, nes žmonės gana lengvai atsiveria ir kalba apie jiems svarbius dalykus, dalijasi emocijomis. Net po premjeros vykusio neoficialaus vakarėlio metu žiūrovai kalbėjosi ne tik apie filmą, bet ir apie esmines, gilumines savo problemas, patirtas traumas. Tai leidžia suvokti, kad „Žmonės, kuriuos pažįstam“ kuria dialogą ir tampa savotišku pašnekesio atspirties tašku. Viena moteris po peržiūros dėkojo, kad filme nėra moralo, kad kūrinys nesufleruoja, kaip turėtų būti, – tai jai leido taip susitapatinti su vienu iš personažų, kad žiūrovė prisipažino drauge su juo išgyvenusi savo pačios istoriją. Tai džiugina, nes filmu norėjosi pažadinti žmonių jausmus.

– Manau, kad tai lėmė ir sprendimas filmu papasakoti trijų skirtingoms amžiaus, visuomenės grupėms priklausančių personažų istorijas. Jų emocinių spalvų paletė plati – net jei ir nesi patyręs diskriminacijos dėl savo seksualinės orientacijos, bent kartą jauteisi atstumtas dėl amžiaus, lyties ar pažiūrų. Filmas leidžia iš naujo prisiminti patirtis, kai jautei, kad nepritampi, neatitinki visuomenės standartų. Įdomu, kad trijų filmo veikėjų linijas jungia už kadro liekantis Anatolijaus personažas. Tačiau už kadro liko ir didžiulė komanda, per tiek metų taip pat patyrusi vidinių transformacijų. Ar pajutai, kaip keitėsi komanda? Kaip apskritai sekėsi su ja dirbti?

– Tiesą pasakius, galvojau, kad bus baisiau, – juk tai pirmas mano pilnametražis filmas. Klausiau savęs, kaip stipriai pasitikiu savimi, ar sugebėsiu išartikuliuoti tai, ką noriu komandai pasakyti, kaip apskritai su ja komunikuoti.

Bijojau skambinti aktoriui Arūnui Sakalauskui – tuo metu jo nepažinojau, Arūnas atrodė žymus, nusipelnęs aktorius, o aš jam tiesiog nusiunčiau scenarijų, su nerimu laukdamas mūsų susitikimo. Tačiau jau pirmojo susitikimo metu daugybė dalykų iškart pasitvirti-

12 // © 37O

no – pavyko sukurti saugų atvirumą.

Arūnas pasidalijo savo patirtimis, aš – savosiomis, galbūt tai lėmė, kad užsimezgė tvirtas ryšys ir pasitikėjimas. Filmavimų metu darbas su komanda buvo malonus, tačiau svarbu prisiminti, kad su aktoriais bendravome dar prieš juos. Manau, kad tai padėjo išlieti tolesnio proceso pamatus. Kino aikštelėje vieni kitus jau pažinojome, turėjome savotišką žodyną, kuriuo naudojomės.

Su aktoriais mėginau komunikuoti asmeniškai, todėl tikiu, kad tai padėjo jiems atsiverti – įnešti savo gyvenimo suvokimo pojūtį. Kai pasitiki, atsiverti ne taip sunku.

Didžioji dalis aktorių buvo jau žinomi iki filmavimų. Iš karto žinojau, kad Gabija Jaraminaitė vaidins Godą, – aišku, ji tuo metu to dar nežinojo (šypsosi), Arūnas Sakalauskas – Vytą. Milda Noreikaitė prisijungė vėliau.

Nors yra nemažai aktorių, kurie būtų galėję vaidinti, dabar atrodo, kad reikėjo konkrečių, būtent šių aktorių perteikiamų emocijų. Tarkim, jei Justę (akt.

M.Noreikaitė) įkūnytų aktorė, pasižyminti bent truputį labiau išreikštu grubumu, jos istorijos linija taip pat įgytų kitą spalvą. Justės vaidmeniui ieškojome merginos, kuri keltų panašius klausimus ir mėgintų į juos atsakyti.

– Tavo filmas „Kino pavasario“ festivalio metu dalyvavo Europos debiutų konkursinėje programoje. Kino kritikų federacija FIPRESCI jį įvertino geriausiu Baltijos jūros regione kuriančio režisieriaus filmu. Pasak žiuri, „šis Vilniaus portretas meistriškai ir jautriai susieja trijų žmonių gyvenimus, pavaizduodamas visuotinį konfliktą tarp savarankiškumo troškimo ir kitų poreikių nesuvokimo“. Kalbant apie psichologinę sveikatą ir Vilnių, prisi-

GALVOJOME, KAD SAVIŽUDYBĖS FILME SVARBU NESUPOETINTI, NEPAVERSTI JOS ROMANTIŠKA. APIE MIRTĮ BESIRENKANTĮ ŽMOGŲ NORĖJOSI KALBĖTI NESUMENKINANT JO GYVENIMO VERTĖS, NEPARODANT JO KAIP SILPNOS ASMENYBĖS.

– Žaviuosi tuo Vilniumi, kurį pamačiau tavo filme, – ne turistiniu, ne fasadiniu. Šalia monolitinių daugiabučių miegamuosiuose rajonuose kyla kompaktiški nauji butai, kuriuose viskas apgalvota, suplanuota, apskaičiuota – inovatyvu. Šių pokyčių akivaizdoje

svarstau, ar žmogus gali vienodu greičiu keistis su miestu, kuriame gyvena. Tiesa, pokyčius savotiškai pristabdė karantinas. Tačiau žiūrint filmą kilo mintis, kad jo personažai, kaip ir dauguma mūsų, vidiniame karantine gyvena kur kas ilgiau – kiekvienas savoje vienatvėje. Kiek tau svarbi vienuma, ar pavyko ją prisijaukinti viskam sulėtėjus?

– Susiklosčiusios aplinkybės iš tiesų leido daugiau pabūti su savimi. Tai buvo labai įdomu, nes šiaip nesu linkęs būti vienas, dažniau renkuosi draugiją. Nors gali skambėti paradoksaliai, suvaržymų metu aplankė laisvės pojūtis – suvokimas, kad neprivalau kažko daryti, kad kartais pakanka tiesiog būti. Netgi pamiršdavau telefoną, palikdavau jį kur nors atokiau ir netikrindavau.

Supratau, kad nieko neatsitiks, jei kam iškart neatsakysiu, nes visi gyvename bendrame sustojime, lėtume.

– „Žmonės, kuriuos pažįstam“ kviečia prisiliesti prie jautrių ir itin aktualių psichologinės sveikatos, savižudybės, LGBT temų. Apie visa tai kalbėti kino priemonėmis atrodo nemenkas iššūkis – juk žiūrovas įpratęs filmus sieti su veiksmu, įsimintinu siužetu, efektingomis peripetijomis. Tačiau tu pasirinkai kalbėti ne veiksminėmis, o poetinėmis priemonėmis, nevengti lėtesnių kadrų, minimalistinių dialogų.

Kas sunkiausia buvo kuriant šiomis temomis, kas padėjo rasti režisūrinių sprendimų?

– Nemažai konsultavomės su savižudybių prevencijos centru, su psichiatre Vaiva Klimaite. Kaip sako Vaiva, ji dirba su žmonėmis, kurie nenori gyventi, arba žmonėmis, kurių artimieji pasirinko negyventi. Su psichiatre aptarėme, kaip galėtume kalbėti apie žmogaus

Kadrai iš filmo „Žmonės, kuriuos pažįstam“

BŪTI

menu, kad pats esi gyvenęs ne tik sostinėje, bet ir Klaipėdoje, taip pat Stokholme, Helsinkyje. Ar skirtinguose miestuose jautiesi skirtingai? Ar jauti, kad miestas daro įtaką tavo savijautai?

– Iš prigimties esu stebėtojas, todėl naujuose miestuose nemažai laiko leidžiu vaikščiodamas, tyrinėdamas, bandydamas patirti atmosferą. Kiekviena vieta vienaip ar kitaip rezonuoja su mano vidine būsena. Esu iš Klaipėdos, o kai čia grįžtu, patiriu daug nostalgijos ir liūdesio, todėl svarstau, kas nulemia tokias emocijas. Klaipėda – miestas prie vandens, šalia – plati, tarsi nesibaigianti jūra. Kai pradeda temti, saulei leidžiantis, pasijuntu nesaugiai: tarsi būčiau saloje, iš kurios nebegaliu ištrūkti. Stokholme jausmas panašus – vanduo sukuria paslaptingos mistikos pojūtį. Jei filmas būtų filmuotas kitame mieste, ko gero, taip pat būtų kitoks. Kalbant apie Vilnių, jį, kaip vieną filmo personažų, pasirinkau dėl to, kad čia praleidau daugiausia laiko – sostinėje gyvenu jau penkiolika metų, todėl ją jaučiu iš arti, stebiu, kaip greitai Vilnius kinta. Panašiai keičiasi ir mano santykis su viena ar kita Vilniaus vieta. Todėl norėjosi pasvarstyti, kaip šių permainų akivaizdoje jaučiasi miesto gyventojai, kaip jie geba prisitaikyti.

Vilnius dabar – vienas patraukliausių Europos miestų. Jis žalias, traukiantis turistus, čia viskas lengvai pasiekiama.

Tarsi problemų ir rūpesčių neturintis ar nekeliantis miestas. Tačiau jame gyvena daugybė žmonių, turinčių ne vieną klausimą, į kurį ieško atsakymų.

pasirenkamą mirtį, kaip tinkamai ją vaizduoti kine. Galvojome, kad savižudybės filme svarbu nesupoetinti, nepaversti jos romantiška. Apie mirtį besirenkantį žmogų norėjosi kalbėti nesumenkinant jo gyvenimo vertės, neparodant jo kaip silpnos asmenybės. Konsultacijų metu atsirado ir tam tikrų filmo scenų – Anatolijaus susitikimas, jo interakcija su kitais personažais, siekiant jiems pasiųsti bendrumo, komunikacijos intenciją.

Taip pat supratau, kad sunku įvardyti vieną apsisprendimo negyventi priežastį. Mes negalime teigti, kad žmogus nusižudė dėl nelaimingos meilės ar finansų stygiaus. Jei taip darome, gyvenimą iš esmės suprimityviname, sutraukiame iki vienos problemos, o savižudybė yra sudėtinga kompleksinių problemų darinio padarinys, prasiveržimas.

– Filmo veikėja Justė dirba „Jaunimo linijoje“ ir telefonu bendrauja su žmonėmis, kurie ryžtasi kreiptis pagalbos.

Prisiminiau, kaip paauglystėje su bendraamžiais eidavome į taksofono būdelę ir skambindavome nemokamu pagalbos numeriu. Nors ne vienas mūsų turėjo visą puokštę įvairiausių vidinių konfliktų, patirtų traumų ir problemų, pokalbį su „Jaunimo linijos“ psichologais mėgindavome paversti juokeliu: vienas kalba apie problemas, pasakoja, kaip sumautai jaučiasi, o šalia esantys draugai klausosi ir prunkščia. Nepaisant paaugliško noro ironizuoti, dabar atrodo, kad tai buvo pokalbių apie psichologinę savijautą – temą, kuria net suaugusiesiems kalbėti nejauku, pradžia.

>> BLUNKANTI SOFA

Ar per septynerius metus pastebėjai, kuriomis temomis visuomenė kalba drąsiau?

– Žmonėms tapo nebe taip baisu įvardyti, kad turi problemų. Anksčiau buvo įprasta manyti, kad jei kas ir negerai, viską turi išspręsti pats, antraip būsi silpnas. Žmonėms labiau rūpi jų psichologinė sveikata. Ir pats lankau terapiją – nors smalsumas pažinti savo vidų kirbėjo gana seniai, anksčiau nesiryždavau. Galbūt atrodė, kad nereikia, kad nėra taip blogai.

Tačiau ir neturime laukti, kol bus visai blogai. Kalbant apie LGBT klausimą, kuriam filme atstovauja Vyto personažas, jį visuomenė kelia vis aktyviau ir garsiau, pamažu pradėdama suvokti, kad galimi atsakymai – ne vien juodi ar balti. Galvodamas apie šį personažą, nesiekiau jo parodyti kaip žmogaus, turinčio problemų dėl savo orientacijos. Svarbiau buvo atskleisti jį kaip asmenybę, keliančią klausimų. Nesutinku, kad Vytas, kaip ir dauguma homoseksualų, yra kitoks ar negali funkcionuoti visuomenėje. Tokia mintis man apskritai atrodo netinkama. Jis, visų pirma, yra žmogus, kuris gyvena, susidurdamas su iššūkiais, visai kaip ir kiti personažai. Juk ir realybėje susiduriame su skirtingomis problemomis, keliame skirtingus klausimus, bet, nepaisant to, vis tiek esame lygiaverčiai pasaulio gyventojai.

14 // © 37O

– Žiūrėdama kai kurias filmo scenas jaučiausi kaip skaitydama egzistencia listinį Albert‘o Camus romaną „Svetimas“. Knyga prasideda pagrindinio veikėjo kelione į mamos laidotuves. Po laidotuvių grįžęs jis linksminasi su buvusia kolege, kaimynui padeda atkeršyti meilužei, įvykdo nusikaltimą, o teismo metu sulaukia kaltinimų, kad buvo abejingas mamos mirčiai: netinkamai elgėsi ar net jautėsi (tiksliau – nesijautė taip, kaip turėjo). Tačiau romano skaitytoją autorius, kaip ir tu savo filmo žiūrovą, kviečia ne vertinti personažo elgesį, bet su juo pabūti, patirti konkrečią būseną. „Žmonės, kuriuos pažįstam“ ne tik turi egzistencializmui būdingų bruožų, bet ir akivaizdžiai priklauso jaunosios kino kūrėjų kartos Lietuvoje naujajai bangai.

Vis dėlto, kokius dalykus iš ankstesnės lietuviško kino poetikos norėtum išsaugoti, o ko atsisakytum?

– Kas atrodo artima su kitų jaunosios kartos režisierių kinu mano filme? Tikrumas ir situacijos. Šiuolaikiniuose

NET PO PREMJEROS VYKUSIO NEOFICIALAUS VAKARĖLIO METU ŽIŪROVAI KALBĖJOSI NE TIK APIE FILMĄ, BET IR APIE ESMINES, GILUMINES SAVO PROBLEMAS, PATIRTAS TRAUMAS. TAI LEIDŽIA SUVOKTI, KAD „ŽMONĖS, KURIUOS PAŽĮSTAM“ KURIA DIALOGĄ IR TAMPA SAVOTIŠKU PAŠNEKESIO ATSPIRTIES TAŠKU.

filmuose personažai nebėra tokie herojiški, kokie buvo vyresnės kartos režisierių kine. Jie nėra nei nugalėtojai, nei bebaimiai didvyriai, perplaukiantys dešimtis jūrų ar įkopiantys į aukščiausias viršukalnes, kad galėtų parodyti pasikeitimą ar įtvirtinti galios poziciją. Priešingai – šių filmų personažai, net ir patiriantys transformacijų ar esantys pakeliui į jas, finale išlieka paprasti žmonės. Realus gyvenimas ir jo vaizdavimas, nesiekiant visko suabsoliutinti ar pateikti moralą, atsakyti į visus klausimus, yra bendras atspirties taškas, būdingas tiek mano, tiek vyresnės kartos lietuviško kino kūrėjams. Jaunosios kartos režisieriams taip pat svarbi natūrali aplinka, buities detalės, gyvenimiškos situacijos. Anksčiau kur kas dažniau girdėdavau, kokios svarbios yra kino situacijos, tačiau, geriau pagalvojus, atrodo, kad pats gyvenimas neretai yra dar kinematografiškesnis už bet kokį filmą.

– Kino dramaturgijos, režisūros studijų metu skaitoma nemažai teorinės literatūros, susijusios su scenarijų struktūra. Šio filmo scenarijaus bendraautorė – žinoma scenaristė ir dramaturgė Birutė Kapustinskaitė, neabejotinai išmananti visus šiam žanrui keliamus struktūros reikalavimus. Ar dramaturgijos principai, taisyklės buvo svarbūs rašant scenarijų? O gal priešingai – norėjosi kurti savus dėsnius?

– Rašydamas scenarijų buvau linkęs į savotišką impresionizmą, o Birutei struktūra išties buvo svarbi. Kiekvieno personažo istorijoje yra ir išjudinamasis įvykis, ir tam tikra veiksmų seka, ir finalas, ir pasikeitimas (ar apsisprendimas nieko nekeisti) bei kitų struktūrinių elementų. Tiesą pasakius, Birutei apskritai prisipažinau, kad noriu sukurti filmą, kuriame nieko nevyktų, – štai tokį struktūros lūkestį scenarijaus klausimu buvau suformavęs dramaturgei (juokiasi). Kartu žiūrėdavome filmus, Birutei rodžiau tokius, kuriuose, mano nuomone, nėra jokio veiksmo, o ji kantriai juos analizuodavo ir netrukus įtikindavo, kad net tada, kai atrodo, kad nieko nevyksta, struktūra vis tiek egzistuoja. Žaviuosi Birutės kantrybe, todėl norėjau ja pasikliauti – juolab kad dramaturgijos lauke ji turi daugiau patirties. Kalbant apie personažus, visi jie atsirado atsispyrus nuo konkrečių mūsų pažįstamų žmonių iš bendros aplinkos. Dokumentiškai stebėjome jų gyvenimus, bandėme nagrinėti jų apsisprendimus. Žinoma, tai nebuvo psichoanalizė, bet mums buvo smalsu paieškoti žmonių, kurie bi-

jotų būti savimi, – kažką slėptų, patys sau neigtų, nedrįstų ieškoti atsakymų.

Paskui pradėjome vienas kitam rašyti laiškus personažų vardu. Tarkim, aš Godos vardu rašiau laišką savo draugui. Šio metodo metu veikėjai taip stipriai atsiplėšė nuo realių žmonių, kad galop nieko bendro su jais neliko. Tada vienų kūrybinių dirbtuvių metu Graikijoje laiškus nuo personažų pradėjome rašyti kitiems filmo veikėjams: Goda rašė laišką savo nusižudžiusiam vyrui, Vytas – žmonai, Justė – savo mamai. Laiškuose jie pasakojo, ką išgyveno per paskutines tris dienas. Taip gimė ir scenarijaus struktūra, taip pat idėja filmo veiksmą suskliausti iki keturių dienų. Tačiau mums svarbiausia buvo fiksuoti personažų vidines būsenas – nuo pasiryžimo keistis iki kelionės į pasikeitimą. Norėjosi su kiekvienu iš veikėjų pabūti ir pajausti, su kokiais iššūkiais jie susiduria siekdami rezultato. Kartais filmą įvardijame kaip tranzitinį arba kalbantį apie tranzitinę būseną. Kūrybinių dirbtuvių metu taip pat įsitikinome, kad apie šią būseną mums norisi kalbėti subtiliais kino įvaizdžiais. Tarkime, tiek Graikijoje, tiek Čekijoje, tiek Lenkijoje dėstytojai vis tikino, kad Vytui reikia pamilti kitą žmogų – neva tik tada personažas suvoktų, jog metas ryžtis skyryboms. Tačiau mes ieškojome giluminių priežasčių – jos kur kas svarbesnės už efektingas scenas.

Juolab kad ir gyvenime joks pokytis neįvyksta staiga. Kita vertus, dirbtuvių metu tikriausiai atsiskleidė ir mūsų kultūrinis santūrumas, emocinių spalvų pustoniai.

– Jei jau kalbame apie kitų šalių kino mokyklas, norisi paminėti, kad režisūros mokeisi Švedijoje ir Suomijoje. Tavo trumpametražiam filmui „Pietys“ (2019 m.) gana artima Roy Anderssono kino estetika, o „Žmonės, kuriuos pažįstam“ savo situacijomis ir nedrąsiu, nejaukiu personažų mėginimu užmegzti ryšį su kitais, priminė Aki Kaurismäki kūrybą. Ar pats savo filmuose pastebi kitų režisierių įtakas, kas formavo tavo kinematografinę stilistiką?

– Didžiausia mano, kaip režisieriaus, formavimosi dalis yra susijusi su klaipėdietišku background‘u. Aštuonerius metus dailės mokiausi Eduardo Balsio menų gimnazijoje, tad vizualumas buvo neatsiejamas kasdienybės elementas. Visur norėjosi ieškoti tam tikros estetikos – nuo aplinkos, kurioje gyvenau, iki aprangos ar jos deta-

lių. Lygiai taip ir filmuose – ieškau tokių, kuriuose istorija būtų pasakojama vizualiai: ne ryškiais siužetais, ne pertekliniais dialogais. Nemėgstu filmų, kuriuose daug kalbama.

– Vadinasi, „Kava ir cigaretės“ (rež. Jimas Jarmuschas) į mėgstamų filmų sąrašą nepatektų?

– Nepatektų. Galbūt ir įdomu žiūrėti, bet vis dėlto ne mano filmas. Labiausiai veikia toks kinas, kurio pasitelkiami įvaizdžiai kuria metaforas taip, kad pats gali jas interpretuoti. Todėl man artimas Švedijos kinas – patinka Ingmaras Bergmanas, kurio filmuose taip pat netrūksta buvimo. Pastaruoju metu žiūriu nemažai Azijos kino, labai patinka japonų režisierius Hirokazu Kore-eda, taivanietis Tsai Ming-liang.

Iš esmės mėgaujuosi lėtu kinu, ir nors „Žmonės, kuriuos pažįstam“ trunka vos truputį ilgiau nei pusantros valandos, personažų buvimas, o ne aktyvus veikimas kadre filmą ištęsia. Kai kuriems žiūrovams sunku priimti lėtumą, tačiau sąmoningai jo siekėme – jei būtume skubėję (o kiekvieną istoriją papasakoti galima labai greitai), auditorija netektų galimybės pabūti, susilieti su veikėjais – ne tik iškelti tam tikrų klausimų, bet per tą laiką galbūt net rasti vieną ar kitą atsakymą.

– Jei grįžtume prie pasikeitimo temos (kuri itin svarbi tavo filmo personažams), kokių pokyčių pastebėjai savyje per septynerius metus? Jei šiandien rašytum laišką sau – filmo režisieriui, kuo jis skirtųsi nuo to, kurį būtum jam rašęs tada, kai kilo idėja sukurti „Žmones, kuriuos pažįstam“?

– Būtų labai įdomu. Kadangi tokio laiško sau prieš septynerius metus neparašiau (gal ir reikėjo), šiandien tam režisieriui pirmiausia norėčiau padėkoti už tai, kad jis nepabijojo ilgo proceso.

Taip pat priminčiau sau leisti jame būti ir mėgautis – nebūtinai siekti vien rezultato, kuris anksčiau ar vėliau vis tiek bus. Per septynerius metus supratau, kaip svarbu priimti dalykus tokius, kokie jie yra. Lėtas filmo kūrimo procesas leido natūraliai užsimegzti svarbiausiam – ryšiui su žmonėmis: tiek su komandos nariais, tiek su aktoriais. Aišku, pagalvoju, kiek laiko dabar reikės laukti kito filmo, klausiu savęs, kiek šįkart užtruksiu (juokiasi). Tačiau tikiu, kad tiek man, tiek pačiam filmui reikėjo tam tikros brandos, kuri įgyjama tik laikui bėgant. Nesakau, kad staiga tapau subrendęs, kad viskas ėmė ir paaiškėjo, bet ilgesnis kūrybos procesas leido reflektuoti, grįžti prie tam tikrų temų, jas iš naujo apmąstyti, pakeisti – tekėti.

Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų patirtis.

UEFA EURO 2020 STEBĖKITE LAISVAI IR NEMOKAMAI

NUO BIRŽELIO 11 D.

OFICIALUS TRANSLIUOTOJAS

16 //

© 37O

NEPAKARTOJAMA DARBO VALGYKLOJE PATIRTIS IR IŠ TO GIMĘS ROMANAS

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

Rašė Jurga Tumasonytė Nuotrauka Daumanto Švaglio

Ieva Dumbrytė – iki tol literatūros lauke negirdėtas vardas. Ir debiutuoja ji keista, be galo ironiška fantasmagorija. Perskaičiusi jos knygą pamaniau, kad, kaip ir riebios šaltienos, tokio romano silpnų skrandžių savininkai turbūt neatlaikytų. Apie knygos atsiradimo aplinkybes, gvildenamas temas ir kitus dalykus kalbamės „Šaltienos bistro“ („Kitos knygos“) pasirodymo išvakarėse.

– Kaip gimė idėja parašyti romaną?

– To gimimo nebuvo, nebuvo ir idėjos. Žodžio jausmas gyveno su manimi nuo mano pradžios. Nežinau, kiek man buvo metų, mokiausi skaičiuoti, bet niekaip po dvylikos nemokėdavau pasakyti „trylika“ ir vieną kartą man išėjo – ištariau sau tyliai: „Trylika.“ Pamenu, kaip gražiai man tas žodis skambėjo. Atsimenu, pirmoje klasėje savo parašytą eilėraštį – aš jį kartodavau ir kartodavau, man patiko, kaip jis rimuojasi, patiko mane skraidinantis hegzametras. Vėliau, sulaukusi devynerių, įsigijau repo kasečių, išgirdau „Darką skerdiką“, kuris žodžio ir ritmo suvokimą pakėlė į neįtikimas aukštumas. Galiausiai, kai man buvo trylika, po vienos aerobikos treniruotės, ilsintis ant suoliuko, prie manęs prisėdo keistas vyras ir tylėjo; aš, bandydama išsklaidyti itin nejaukią tylą, paklausiau, kaip jam sekasi, o jis man atsakė: „Gerai sekasi mirti.“ Tuomet keistuolis paaiškino, kad čia eilėraščio nuotrupa. Man atrodo, kad tą dieną grįžusi namo supratau: rašysiu, bet gali būti ir tada, kai ištariau: „Trylika“, tad galima sakyti, kad tada ir nusprendžiau rašyti romaną.

– Kokią reikšmę debiutuojančiam autoriui turi leidykla? Ar, prieš siųsdama rankraštį, turėjai konkrečių lūkesčių?

– Mano susidūrimas su publika buvo tik vieną kartą, per tėtės gimtadienį. Tuomet atsistojusi ant kėdės svečiams padeklamavau jam sukurtą eilėraštį. Aš neturiu jokios auditorijos, jokio pagrindo, tad man, kaip pradedančiai rašytojai, leidykla buvo / yra kone viskas. Iki tol nebuvau susidūrusi su jokia konstruktyvia kritika, savo rankraščius duodavau skaityti tik mamai, neįsivaizdavau, kaip ir ką daryti. Tiesiog rašiau rašiau ir rašiau, siunčiau savo rankraščius visoms leidykloms ir tikėjausi tik vieno – atsakymo, kad ir koks jis būtų. Bet net ir „ne“ sulaukti nebuvo taip paprasta, dažniausias atsakas – tyla ir mano tikėjimasis, kad gal, o gal vis dėlto kada nors kažkas atrašys. Tie „ne“ ir tyla tęsėsi apie dvejus metus. Bet, mano didelei laimei, po vieno rankraščio ir daugelio neigiamų atsakymų gavau puslapio apimties atsiliepimą, ką ir kaip reikėtų tobulinti, ką daryti, kad būtų geriau, įdomiau, sklandžiau. Nepaisant to, kad galutinis atsakymas buvo neigiamas, turėjau vilties, kad man dar pavyks, tad išsinagrinėjau kiekvieną žodį tame lape ir sėdau rašyti „Šaltienos bistro“. Kai išsiunčiau šį rankraštį, gavau teigiamą atsakymą. Šį įvykį galėčiau apibūdinti kaip stebuklą. O kas jau vyko paskui, sunku ir nusakyti – leidykla man davė viską ir išmokė tiek, kiek savo jėgomis nebūčiau turėjusi nei pakankamai susivokimo, nei galimybių.

– Iš fotosesijos su kiaulės skerdiena panašu, kad, ko gero, nesi vegetarė. Ar yra tekę dirbti maitinimo sektoriuje? Iš kur sėmeisi žinių?

– Vegetarė šiuo metu nesu. Bet esu buvusi, taip pat buvau ir veganė, ir žaliavalgė, buvo laikas, kai valgiau vien žalius augalus, buvo, kai maitinausi tik cukrumi, tik varške arba salierų kokteiliais, tad tikiuosi, kad mano nuotraukose žmonės neįžvelgs noro paniekinti ar pasityčioti iš žmonių grupės, turinčios tam tikrus mitybos principus. Man teko dirbti mokyklos budėtoja, fejerverkų pardavėja, holokausto nusikaltimų tyrėja, valytoja, mėšlo valdymo praktikos apklausų atlikėja, Biblijos pardavėja telefonu ir visokio gyvo velnio, tačiau niekas mano gyvenime nepadarė tokios neišdildomos įtakos kaip darbas virtuvėje. Dirbau trijų tipų maitinimo įstaigose: picerijoje, salotų bare ir valgykloje. Tai, ką patyriau valgykloje, buvo tikra gyvenimo dovana. Išeidama kolegoms sakiau: aš tikrai apie jus visus vieną dieną parašysiu knygą. Tokios nuostabios gyvenimo ir žmogiškumo išdaigos, kokios vykdavo ten, būtinai turėjo išvysti dienos šviesą – negalima įdomioms istorijoms pasilikti trūnyti sąmonės rūsiuose. Mano visas išmanymas tik iš ten. Na, ir dar, žinoma, šiek tiek žinių iš nesuskaičiuojamo skaičiaus vaizdo medžiagos apie gyvulių skerdimą ir receptų knygų ištraukų.

– Pradėjusi skaityti romaną, iš pradžių seksistiškai pamaniau, kad čia rašo kažkoks smagus bičas, pasislėpęs po moterišku slapyvardžiu ir puoliau gūglinti tavo vardą. Kodėl pagrindiniu pasakotoju pasirinkai būtent tokį personažą?

– Aš atsakysiu turbūt dar seksistiškiau. Kai skaitau romaną, rašytą moters vardu, kažkodėl galiu įsivaizduoti tik moterį, kai skaitau romaną vyro vardu, galiu įsivaizduoti ir vyrą, ir moterį, t.y. visas pozicijas. Mūsų jau tokia ta kalba, kad žmogus yra „jis“ ir labiausiai norėjau pavaizduoti žmogų. Tačiau negaliu nuslėpti, kad manyje yra kažkokio vyriško klodo. Taip gali būti dėl to, kad nuo šeštos klasės virš viršutinės lūpos žėlė ūseliai, dėl neįprastai didelio ūgio, būdama penktokė, kūprinausi, esu girdėjusi mokykloje, kad mane vadina Rembo. Tačiau dėl šiuolaikinių technologijų ūsai daugiau mažiau dingo, nugarai šiek tiek atsitiesti padeda sportas, o kai apsivelku suknelę, jaučiuosi net perdėtai moteriška, bet mažas vyrukas mano sielos užkaboriuose vis dar man pakužda kartais viršyti greitį, neįprastai garsiai atsirūgti ar nusipirkti grąžto antgalių metalui gręžti. Man taip rašyti tikriausiai buvo tiesiog patogiau.

– Kadangi rašyti pernakt neišmokstama, smalsu, kada pradėjai ir kaip mokeisi tai daryti?

– Mokėti rašyti – tokia gan mistiška sąvoka. Rašyti išmokau pirmoje klasėje, mano pirmas žodis buvo „lašas“. Rašyti man sekėsi daug blogiau nei kitiems bendraklasiams, labai sunku buvo išraityti tokius vingius ir suprasti, kokio rezultato iš manęs tikisi mokytoja. O dabar moku labai manieringai ir gražiai suraityti didžiąją L raidę, bičiuliai vis juokais per dantį patraukia, kad ant laidotuvių juostų galėčiau rašyti. Kadangi mano mama – lietuvių kalbos mokytoja, ji mane mokė toliau ne tik apie raidžių dizainą, bet ir apie reikšmę bei teoriją. Vis pataisydavo, sakydavo: „Randasi tik grybai po lietaus.“ O ar to rašymo amato galima išmokti, aš nežinau, turbūt ir miršti žmogus besimokydamas.

– Scena, kurioje pagrindinis veikėjas atsiima diplomą, primena Monty Python estetiką. Bet juokas dažniausiai slepia ir kai ką daugiau. Ar, tavo nuomone, humanitariniai mokslai Lietuvoje išties tokio žemo lygio?

– Man atrodo, kad aš mažiausiai kompetentingas žmogus visatoje atsakyti į tokį rimtą klausimą. Kitaip tariant, pagrindinio veikėjo bėda, o gal ir išsigelbėjimas yra, kad jis mato tokį pasaulį. Ar galima sakyti, kad koks nors Vabalninkas – neįdomus miestas, pavažiavus dviračiu miesto pagrindine gatve? Ko gero, negalima.

DIRBAU Yra galimybė, kad keleivis miestui pažinti atidavė per mažai energijos, laiko ir savo TRIJŲ TIPŲ smalsumo, tad miestą pavadinti nuoboMAITINIMO džiu būtų siaubingai netaktiška. Taip, ko ĮSTAIGOSE: gero, yra ir su mokslais. Aš mokydamasi PICERIJOJE, pasirinkau savotišką pasaulio supratimą, SALOTŲ BARE rinkausi matyti visai kitas detales, nesiIR VALGYKLOjausdama savo vietoje, pasirinkau tiesiog juoktis iš situacijos, nes negalėjau jai dauJE. TAI, KĄ PATYRIAU VALGY- giau nieko pasiūlyti. Mindami ta patį taką, galime matyti visai skirtingus medžius ir KLOJE, BUVO dėl to ne visada bus kaltas miškas.

TIKRA GYVENIMO DOVANA. IŠEIDAMA KOLEGOMS SAKIAU: AŠ TIKRAI APIE JUS VISUS VIENĄ DIENĄ PARAŠYSIU KNYGĄ.

– Romanas tiesiog pulsuoja grotesku ir ironija, jos nevengei ir prisistatydama, įvardijusi save kaip „nieko nepasiekusi autorė, tačiau visada gyvenanti šalia svajonės“. O man vis dėlto smalsu, ką veiki gyvenime ir kiek jame istorijos (-jų)?

– Neatmetu galimybės, kad „nieko nepasiekimą“ pasirinkau pati. Jei išsipildytų visos svajonės, būtų tobula, o tobulybė labai jau nuobodi. Tad gyvenimas visada vienu žingsniu iki svajonės išsipildymo yra labai energingas, jaudinantis, kupinas vilties, daug pamokantis ir, žinoma, pilnas juoko, nes ką daryti daugiau, jei ne juoktis, kai nepasiseka. O taip gyve-

nime daugiausia, manau, svajoju apie skanumynus ir dirbu pinigų plovimo prevencijos kontoroje, bankų sistemoje. Neseniai esu radusi savo laišką, parašytą sau pačiai, kai man buvo septyneri metai. Ten buvau nupiešta, kaip supratau, pati aš, laikanti ant pavadėlio neva šunį, kuris labiau priminė agurotį, ir buvo parašyta: „Aš noriu užaugusi dirbti banke ir uždirbti bent 200 litų.“ Tad drąsiai galiu sakyti, kad ši svajonė tikrai išsipildė, tai mano sėkmės istorija.

– Kokie autoriai tau imponuoja?

– Kone kiekviename interviu su rašytojais, kuriame jų klausiama, kaip atsirado rašymas ir knygos jų gyvenime, viskas dažniausiai prasideda nuo to, kad daug skaitė tėveliai arba seneliai, kad namuose būdavo didelės knygų lentynos. Aš tokių romantinių patyrimų, deja, neturiu.

Mes rengdavome laidotuves rastoms negyvoms katėms, gerdavome guašą, o kaime kasdavome bulves. Bet galiu drąsiai sakyti, kad iš kažkur, kai dar buvo momuo nesuaugęs, nelegaliai gavau Kazio Binkio knygą „Jonas pas čigonus“. Ją skaičiau tūkstantį kartų, baisu, kad tai kažkaip galėjo suformuoti mano asmenybę. Kai nustojau gerti guašą, tada iš kažkur atsirado literatūros poreikis. Kai žiūriu atgal, kažkaip nuostabiai keista, kad man labiausiai imponavo Antanas Miškinis, Aleksas Dabulskis, Henrikas Radauskas, Juozas Baltušis ir ypač Vincas Krėvė-Mickevičius, netgi Teofilis Tilvytis, nors visai nesuprasdavau, apie ką jis rašo. Man visuomet patikdavo trys pagrindiniai dalykai: kaimo žmogaus pasaulis, gamta ir paslėptas skausmingas didvyrių gyvenimas. O dabar tų autorių daug, sunku suspėti perskaityti viską, ką nori, daug nuobodžių knygų, tačiau tos, kurios padaro įspūdį, pakeičia gyvenimą. Man atrodo, kad kiekviena knyga ir kiekvienas autorius man daro įtaką, netgi ir tie, kurių tiesiog negaliu pakęsti.

– Ar stebi dalykus, vykstančius literatūros lauke?

– Taip, man labai patinka klausytis radijo, gerai, kad dabar yra audiotekos. Stengiuosi sekti kiekvieną laidą apie literatūrą, skaitau periodinius leidinius. Skamba nuobodžiai, tačiau mūsų literatūrinis laukas neatsilieka nuo melodramų scenarijų. Kai įsisuki į tuos visus verpetus, gali pamatyti ir mafijų struktūrų atitikmenų, ir meilės trikampių, klastingo keršto užuomazgų, viešų ir privačių interesų maišymo. Pilna vietos piktintis, džiaugtis ir atrasti.

– Kaip siūlytum skaityti romaną? Ar įsivaizduoji savo auditoriją, kas ji?

– Siūlyčiau romaną skaityti atsipalaidavus. Jei skaitydami būsite įsiutinti neskoningumo, vulgarumo, supykdyti stačiokiškumo ar šiaip kažko, kas jums kelia priešiškus jausmus, bet kokį jausmą išgyvenkite iki galo ir piktinkitės nuoširdžiai, iš visos širdies. Bet jei jūsų akį patrauks koks aprašytas bijūnas, neužmirškite jo pauostyti ar nunešti mylimajai, jei rašysiu apie mamą, pagalvokite ir apie savąją. Vieninteliu atveju – jei knyga jums neįdomi – siūlyčiau jos neskaityti. Mano auditorija galėtų būti bet kuris žmogus, kuris kada nors turėjo darbą ir stengėsi, kad jam bent kažkiek ir bent kažkas truputį išeitų.

– Ko palinkėtum savo knygai?

– Kad jau išsiskyrėme, ir visai gražiuoju, aš savo knygai linkiu nepamiršti manęs – buvo sunku, bet buvo ir gražių akimirkų.

>> EITI AR NEITI

PARODOS

NESIBAIGIANČIOS MŪSŲ KOVOS

Mums taip pat buvo svarbu parodyti kūrinius, kurie žinomi meno istorikams ir profesionalams, tačiau mažiau žinomi plačiajai visuomenei. Aš Vilniuje nesu matęs originalių menininkų iš Rytų Europos darbų, kurie, mano manymu, čia turėtų būti rodomi dažnai.

14-oji Baltijos trienalė „Nesibaigiančios kovos“ birželio 4-ąją atvėrė Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) duris. Šiais metais išsiplėtusi per kelias parodų erdves, ji atliepia pastaruosius Baltijos ir Rytų Europos šalių įvykius, kurie itin aktualūs šiandienėje kultūrinėje erdvėje. Parodos kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir João Laia, palaikydami LGBT+ bendruomenės kovą už jų teises, į Baltijos trienalę įtraukė platų regiono menininkų ratą, kurie kalba šiomis mums visiems svarbiomis temomis. Apie šių metų parodą ir jos idėją kalbamės su vienu jos kuratorių – V.Klimašausku.

Valentinas Klimašauskas

Europoje tapo žinomi visame pasaulyje, kaip, tarkime, Černobylio avarija. Ji, anot mano kolegos J.Laios, buvo tai, kas vaikystėje jį privertė pajusti globalumą. Įvykis kažkur toli nuo jo šalies tuo metu paveikė daugelio valstybių ekonomiką.

Mes, tapę ES nariais, taip pat uždarėme Ignalinos atominę elektrinę. Dabar turime naują problemą – Astravo atominę elektrinę. Šiuo metu reikia spręsti daugybę sunkių klausimų ekologijos, dezinformacijos, neoliberalizmo, migracijos, homofobijos, nebinarinių kūnų ar nenormatyvinių subjektų suvaržymo srityse. Šios problemos yra susipynusios, jas labai sunku atskirti. Tai, man atrodo, matyti ir parodoje. Dėl šios priežasties ir nebuvo vienos aiškios temos.

– Kaip pasirinkote tokį parodos pavadinimą?

– Jis susijęs su šiuolaikine informacine krize ir post-truth pasaulio ideologija, kad viskas, ką darai, vartoji, tampa kovų riba. Pirmiausia sugalvojome anglišką pavadinimą („The Endless Frontier“ – red.past.), tad jį buvo sunku išversti į lietuvių kalbą. Jį pastebėjome Eglės Rindzevičiūtės naujame tekste apie kultūrines kovas Rytų Europoje.

Vartojame terminą „kaleidoskopas“, nes ir pati Rytų Europa yra kaleidoskopiška, ir mūsų, kaip individų, toks matymas. Kartu „kaleidoskopas“ graikiškai yra „gražus vaizdas / matymas“, tai tam

tikra prasme yra estetinė priemonė, kurioje jungiasi tai, kas gana formalu, su tuo, kas galimai galėtų pavirsti gražesne vizija.

– Parodą kuravote kartu su portugalų kuratoriumi J.Laia, šiuo metu dirbančiu Helsinkio šiuolaikinio meno muziejuje „Kiasma“. Kaip jis mato mūsų regioną?

– Mūsų tikslas buvo pasikviesti kuratorių, kuris nebūtų iš Rytų Europos, bet gana gerai ją žinotų. João nemažai yra keliavęs po šį regioną ir rengęs jame parodų. Galbūt ne su viskuo sutikau, kaip jis mato, tačiau jis pasakė dalykų, kurių patys nepamatome. Anot jo, akivaizdu, kad šis regionas – labai neoliberalus, turint omenyje, jog privatizuojama viešoji erdvė, nes labiau vertinamas pelnas / nauda nei socialiniai santykiai, kurie sunkiai kuriami arba įteisinami.

– Šioje Baltijos trienalėje bus rodomi ne tik šiuolaikinių menininkų darbai, bet ir anksčiau kūrusių, kaip, tarkim, Jurgio Mačiūno, Marijos Teresės Rožanskaitės. Ar toks sprendimas buvo tarsi noras parodyti, kad tiek ankstesni, tiek dabar kuriantys menininkai susidūrė su tomis pačiomis problemomis, temomis?

– Tam turbūt buvo kelios priežastys. Pirmoji – kuratorinė. Labai svarbu yra rekontekstualizuoti kūrinius. Tarkim, M.T.Rožanskaitės ar Mladen Stilinović darbai buvo įdomūs ir aktualūs savo laikotarpiu. Adamo Rzepeckio kūriniai, skirti konservatyviai 9-ojo dešimtmečio Lenkijos visuomenei, šiuo metu skamba dar kitaip. Kita priežastis – paprastai trienalės šaknys yra susijusios su jaunaisiais menininkais, tačiau šiuo metu ŠMC uždaromas remontui ir pasaulį yra apėmusi tam tikra krizė, todėl galvojome, kad visai būtų verta žiūrėti retrospektyviai atgal į pastato ir meno istoriją. Taip pat jaunystės kultas yra kiek neoliberalus, nuolatinis reikalavimas kažko naujo, šviežio, radikalaus, stilingo, kas šiuo metu yra aktualiausia. Kaip tik šios tendencijos buvo būdingos ir sovietinei Lietuvai. Pirmosios parodos ir vadinosi „Jaunystė“.

Tautvydo Stuko nuotr.

– 14-osios Baltijos trienalės pavadinimas – „Nesibaigiančios kovos“. Gal galėtum plačiau papasakoti apie šių metų renginio koncepciją?

– Mūsų pirmoji mintis buvo susikoncentruoti į Rytų Europą (geografine prasme Lietuva jau kurį laiką priskiriama Šiaurės Europai, tačiau kultūriškai yra artimesnė Rytų Europai – red.past.).

Taip nusprendėme dėl įvairių priežasčių. Šiuo metu tai labai problemiškas ir nevienalytis regionas: tiek kalbant apie Baltarusijos įvykius, tiek apie santykius su Rusija, tiek apie Lenkijoje vykusius maršus prieš moterų teisių suvaržymus.

Lietuvoje įnirtingai vyksta ideologinės kovos, nes LGBT+ bendruomenei priklausančių žmonių teisės mūsų šalyje gerokai apribotos.

Pradėjus galvoti apie Rytų Europą ir kuo ji skiriasi nuo kitų pasaulio regionų, kokia jos praeitis ir ateitis, tapo aišku, kad šis pasirinkimas visai įdomus.

Juolab kad gana mažai žinoma apie Rytų Europos menininkus ir mes mažai žinome vieni apie kitus. Trečia, galbūt čia jau paprieštarausiu pats sau, bet Rytų Europos menas ir menininkai nelabai egzistuoja, nes šiuolaikinis menas yra globalus. Menininkai daug keliauja, kai kurie jų gyvena Vakarų valstybėse. Šis paradoksalus prieštaravimas yra visai įdomus: nors tyrinėji tam tikrą regioną, vis tiek kalbi apie visą pasaulį. Kita vertus, kai kurie įvykiai Rytų

Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

Rašė Ieva Šukytė

– Baltijos trienalė vyksta nuo 1979 m. ir labiau buvo siejama su nonkonformizmu bei jaunaisiais menininkais.

Kaip keitėsi jos koncepcija?

– Kai tik tapau šios trienalės kuratoriumi, žurnalistai manęs klausė, nuo ko viskas prasidėjo, ir tada man tapo aišku, kad apie tai nieko nežinau. Sužinojau padedant Dailininkų sąjungai, kuri būtent ją ir įkūrė, kad nonkonformizmas nebūtų naudojamas politine prasme. Tuo metu paroda skyrėsi nuo kitų tuo, kad buvo ne vieno, bet trijų – tapybos, grafikos ir skulptūros – žanrų trienalė. Tai, kad tuo metu vienoje erdvėje buvo rodomos skirtingos meno rūšys, jiems atrodė nonkonformistiška arba eksperimentiška.

– Kaip ir minėjai, po šios Baltijos trienalės ŠMC bus uždarytas rekonstruoti. Parodoje atidarote lankytojams neprieinamas erdves. Ar taip sugalvojote norėdami permąstyti šio pastato, kaip šiuolaikinio meno institucijos, reikšmę, ar dėl kitų priežasčių?

– Tai tikriausiai susiję su tuo, kad dirbome su labai gerais architektais Petru Išora ir Ona Lozuraityte, kurie domisi būtent sluoksnių atvėrimu. Šis pastatas yra ikoninis Vilniaus senamiesčio pastatas, sukurtas Vytauto Edmundo Čekanausko 1967 m. kaip parodų rūmai.

Per šį laikotarpį įvyko įvairiausių transformacijų, buvo atidaromi ir uždaromi įvairiausi kambariai, erdvės. Bet būtent šiuo metu dėl remonto galimybių galime daugiau sau visko leisti: atverti, šlifuoti, griauti sienas, kurios nevertingos, ir taip perkurti šio pastato infrastruktūrą. Visi pastatai turi funkcines zonas, kaip, tarkim, koridorius, parodų erdves. Šiuo metu tokių labai išsiskiriančių zonų nėra, kuriami psichoteritoriniai žemėlapiai, kuriuose architektai naudoja iš vietinio Vilniaus fabriko nuo gamybos likusias plastiko atliekas.

Po parodos jas grąžinsime perdirbti.

18 // © 37O

– Šiais metais Baltijos trienalė turi ir kitų partnerių. Parodas šalia pristato galerija „Atletika“, projektų erdvės „Editorial“, „Swallow“, „Autarkia“, meno ir edukacijos centras „Rupert“ ir „Tech Arts“. Ar jos kažkaip susijusios su pagrindine ŠMC vykstančia „Nesibaigiančios kovos“ paroda?

– Vilnius yra svarbus meno žemėlapyje dėl to, kad turi daug asmenybių ir institucijų, kurios formuoja, kas vyksta Vilniaus arba Rytų Europos scenoje.

Tų vardų vis daugėja. Ši scena yra gana eksperimentinė, todėl mums tikrai nereikėjo galvoti apie kažkokias kūrybingumo užduotis. Institucijos, su kuriomis dirbame, turi savo istoriją ir viziją.

Iš pradžių pasidalijome pirminiu menininkų sąrašu, jeigu galerijos būtų norėjusios iš jo kažką rinktis. Dalis tai padarė, kitos – ne. Šis bendradarbiavimas yra labai lankstus, laisvas. Temos taip pat jiems nedavėme, tik paminėjome, kad mūsų dėmesys skiriamas Rytų Europai.

14-oji Baltijos trienalė vyksta birželio 4–rugsėjo 5 d.

Šiai instaliacijai kūriau dvi išlankstomas sienas, įskliaudžiančias visą kosminę instaliaciją ir 3D skenerio struktūros dizainą, kuris šiuo metu skenuoja tūkstančius lankytojų kūnų ir skraidina į atvirą erdvę kurti planetą iš žmonių.

SPOT: JUDĖJIMAS MIESTE IR KITOS UTOPINĖS IDĖJOS

Vladas Suncovas

Julijono Urbono nuotr.

TEATRAS

>> EITI AR NEITI

Rašė Rasa Morkūnaitė

Liepos 8–11 d. Vilniuje ketvirtus metus iš eilės Menų spaustuvė kvies susipažinti su įvairiomis gatvės teatro formomis netikėtose Vilniaus erdvėse, apsilankant tarptautiniame festivalyje SPOT. Šių metų festivalio programoje dėmesys sutelktas į judėjimą mieste, kuris tapo ir pagrindine festivalio tema.

S

POT kvies į judančius gatvės teatro pasirodymus kartu su gatvės teatro menininkais Be Flat (Belgija), Decor Sonore (Prancūzija), tyrinės urbanistines erdves su Benjaminu Vanderwalle (Belgija), mes iššūkių į judėjimą mieste pažvelgti dar kitomis akimis su „Tony Clifton Circus“ (Prancūzija), stebins nuotaikomis ir formomis su „Amer i Africa“ (Katalonija).

20 //

Festivalio metu bus rengiamos edukacinės programos, pirmą kartą susitiksime ir diskusijoje-žaidime, kuriame su skirtingais menininkais, miesto erdvių planuotojais gilinsimės, kaip judame mieste, su kokiais iššūkiais susiduriame. Taip pat festivalio programoje – vaikams ir jaunimui skirtas spektaklis-kelionė „Miesto eilės“.

© 37O

Kasmet SPOT festivalis pristato ne tik turiningą gatvės teatro programą, bet ir bendradarbiauja su įvairiais vizualiojo turinio kūrėjais. Šįkart netikėtoje miesto erdvėje bus pristatyta architekto Vlado Suncovo meninė instaliacija, kuri žaismingai kvies į miestą pažvelgti utopistų akimis. Plačiau apie šią idėją kalbiname menininką V.Suncovą.

– Vladai, papasakok šiek tiek apie save. Kuo šiuo metu užsiimi, kur sutelktos tavo kūrybinės mintys?

– Esu menininkas, kuriantis erdves. Šiuo metu porai grupinių parodų kuriu architektūrą, t.y. ekspozicinius sprendimus, sujungiančius skirtingus kūrinius į vientisą keleto individualių menininkų, kuratorių ir savo parodos idėją. Tokiais atvejais tikslas yra, kad žiūrovas, vaikščiodamas po parodą, jaustų bendrą eksponatų pasirinkimo priežastingumą. Jo nebūtina suprasti, tačiau galima pajausti. Panašiai kaip vaikštinėjant po skirtingus miestus. Tame pačiame mieste, toje pačioje gatvėje pastatai, smulkioji architektūra, augmenija ir žmonės, jų kūno kalba gali stipriai skirtis, tačiau vis tiek jauti, kad tai Vilnius, Kaunas, Berlynas ar Alytus.

Taip pat kuriu scenografijas, leidžiančias man per pokalbius su teatro kūrybine komanda kurti plastiškas erdves, kurios dėl savo elastingų abstrakčių savybių tampa priemone atverti ir priglausti žiūrovų vaizduotę.

Su tarptautiniu kino festivaliu „Videogramos“ kuriu patalynės, skirtos žiūrėti kiną namuose, dizainą ir ruošiu performatyvią paskaitą apie miego ir kino sąsajas su teleportacijos idėja. Lovą traktuoju kaip teleportacijos priemonę, perkeliančią žmogų į kitas erdves. Kino salės taip pat geba atlikti šią funkciją. Užsitęsusio karantino laikotarpiu daugeliui iš mūsų šie du teleportai tapo vientisu aparatu, skraidinančiu mus po tolimus nepasiekiamus kraštus ir patirtis.

Su menininke Aiste Marija Stankevičiūte tveriame skulptūrinius kūnus. Pastaroji instaliacija glaustosi prie pastato plokštumų ir briaunų, taip gaudydama delikačiai siuvinėtas vėjo plaikstomas skareles.

Prieš savaitę grįžau iš Venecijos architektūros bienalės, kur kartu su menininku Julijonu Urbonu ir kitais komandos nariais pristatėme projektą „Lithuanian Space Agency“.

– Šių metų SPOT tema – judėjimas mieste. Kaip tu pats renkiesi judėti mieste?

– Miestuose, kuriuose gyvenu, kaip ir dauguma, dažniausiai judu tikslingai. Paauglystėje išmokau, kad Vilniuje vaikščioti reikia greitai ir per daug nesidairant į žmones, nes gali prisišaukti nemalonumų. Galima stebėti judančius nebent tada, kai pats sėdi ant suoliuko tarsi žiūrėtum į ekraną. Sėdintysis, mano manymu, įgyja privilegiją būti šios situacijos šeimininku, muitininku, tikrinančiu praeivius savo atidžiu žvilgsniu.

O praeiviai, nors ir laikinai įkalinti kito žvilgsnyje, gali pasiekti savo kelionės tikslus. Pavyzdžiui, patogesnį suoliuką, ant kurio sėdint atsiveria geresni vaizdai.

– Kas lemia tavo pasirinkimus vienu ar kitu būdu judėti mieste?

– Prieš dešimt metų persikėliau gyventi į Kopenhagą. Einu tamsų vakarą gatve palei kanalą, aplink – nė gyvos dvasios ir staiga išgirstu už nugaros link manęs atbėgantį žmogų. Išsigandęs sukuosi atgal ir jau pasiruošiu pats nuo jo bėgti arba susidurti su tuo, kas man atrodė neabejotinas nemalonumas.

Staiga suprantu, kad tai paprasčiausias bėgikas, kuriam aš viso labo esu kliūtis, kurią reikia aplenkti, o ne tikslas, kurį reikia įveikti. Tą akimirką supratau, kad skirtinguose miestuose tas pats veiksmas, ta pati kūno kalba gali signalizuoti visiškai skirtingus dalykus.

Stengiuosi įsiklausyti į skirtingų miestų kalbą ir atrasti joje patarimą, kaip geriausia čia būtų judėti.

– Tavo požiūriu, koks turėtų būti judėjimas Vilniuje? Ir koks jis galėtų būti po 50 metų?

– Šiandien Vilniuje daug populiaresni masiniai maratonai nei bėgiojimas vieniems nuo kitų. Tai, žinoma, labai geras ženklas. Norėčiau, kad dar po 50 metų nebeliktų „varau į miestą“ posakio, kai bene visos įdomiausios veiklos ir kapitalas yra sutelkti į itin mažą centrinę miesto teritoriją.

Norėčiau, kad Vilnius būtų labiau pritaikytas senyvo amžiaus žmonėms,

taip pat turintiems negalią, vaikams, gyvūnams, augalams. Visiems mums čia reikia judėti.

– SPOT festivaliui kuri įdomią instaliaciją, kurią paskatino utopistų idėjos. Gal galėtum apie ją papasakoti plačiau? Kaip kilo visa idėja?

– Kuriama instaliacija „Rolling Through Utopias“ – mini golfo aikštelės, įkvėptos skirtingų neįgyvendintų urbanistinių utopijų. Pavyzdžiui, miestas uždengtas geodeziniu kupolu, apjuostas keliais taisyklingais parkais-žiedais, kas 100 m, kad ir kur eitum, mieste yra įrengti baseinai ir kt. Šioje sporto šakoje (mini golfe) įprastos teminės aikštelės, po kurias gali ridinėti kamuoliuką. Jos dažniausiai būna gana panašaus mastelio kaip urbanistiniai maketai.

Pagalvojau, kad tai galėtų būti patraukli forma supažindinti žmones su radikaliomis utopinėmis miesto planavimo idėjomis. Mini golfo žaidėjas projektuoja save į kamuoliuką, bandantį apeiti kliūtis ir pasiekti tikslą.

– Kuo tau įdomios utopinės idėjos?

– Jos mane domina kaip tikslai, dėl kurių gali labai daug nuveikti, nors ir žinodamas, kad tai yra nepasiekiama.

– Kaip manai, ko trūko, kad būtent utopistų idėjos miestuose būtų įgyvendintos?

– Manau, kad pagrindinis utopijų trūkumas, tačiau kartu ir pranašumas, jog jas bene visada kuria individai. Kita priežastis, manau, yra ta, kad dažniausiai tai būna dabarties kritikos forma, o ne realiai siekiamas įgyvendinti projektas. Kurdamas Vilniaus viziją, kurioje nėra automobilių, aš nesiekiu jų visų panaikinti, o bandau išryškinti judėjimo mieste problemą. Manau, kad nepasiekiami tikslai yra labai svarbūs norint kažką nuveikti.

– Ką norisi perteikti ir papasakoti SPOT festivalio lankytojams būtent šia instaliacija?

– Supažindinti su utopinėmis miesto planavimo idėjomis pasitelkiant įdomią, kritišką ir produktyvią radikalaus meno formą.

– Tavo utopinė idėja Vilniui, kurią norėtum įgyvendinti...

– Sukeisti P.Cvirkos ir V.Kudirkos paminklus vietomis.

Festivalis SPOT – jau liepos 8–11 d. Vilniuje. Nemokamai.

Festivalio programos ieškok menuspaustuve.lt Prie festivalio įgyvendinimo prisideda Lietuvos kultūros taryba.

Festivalį globoja Vilniaus miesto savivaldybė.

Paolo Soleri „Mesa City Project“

Recenzavo Goda Dapšytė

BRILIJANT ADVENČERS ŽIŪRĖKITE MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje) Repertuarą sekite www.mmlaboratorija.lt

Vilniaus miesto teatras „Mokslo ir meno laboratorija“ popandeminį sezoną pradėjo nauju aktoriaus ir pradedančio režisieriaus Gedimino Rimeikos darbu – spektakliu „Brilijant advenčers“ pagal to paties pavadinimo (tik kiek kitokia rašyba) beveik bendraamžio britų dra-

maturgo Alistairo McDowallo pjesę. Tai jau antrasis „Mokslo ir meno laboratorijos“ kūrėjų susidūrimas su šiuo dramaturgu. Tai, kad jaunieji kūrėjai imasi interpretuoti bendraamžį užsienio dramaturgą, džiugina, nes, kad ir kaip būtų keista, mūsų teatre tai gana reta

ir suteikia progą užčiuopti šiuolaikinės teatro kalbos (plačiąja prasme) pulsą.

Vis dar jaunosios kartos (šiuo metu jam – 34-eri) britų dramaturgo A.McDowallo kūrybai būdingi gana tamsūs naratyvai ir netikėti žanrų deriniai. Jo tekstai žaismingi, kalba – gyva, o siūlomi teatriniai sprendimai – išradingi. Ir nors dramaturgui nesvetimas humoras, vis dėlto jo pasakojimai gali kelti ir siaubą. Nemažai šių savybių tinka ir pjesei „Brilliant Adventures“, kurioje pasakojama nesuprasto jauno genijaus Luko, asocialioje aplinkoje išradusio laiko mašiną, drama.

G.Rimeika scenoje siūlo gana komplikuotus dramaturgo pasakojimo, kuriame dera socialinė drama ir mokslinė fantastika, sprendimus. Čia žaidžiama aktorių ir jų personažų lytimis (Luką spektaklyje įkūnija aktorė Aistė Zabotkaitė ir kompozitorė Agnė Matulevičiūtė), realybės paralelėmis, buitimi ir sąlygiškumu, mėginama pralaužti ketvirtąją sieną. Sceniniame pasakojime ir pasirinktuose ženkluose galima įžvelgti jungtis su šiuolaikinėmis tendencijomis (pvz., garso kasečių renesansą), o jungiamąja grandimi tarp skirtingų laiko ir suvokimo dimensijų tampa scenoje derinama ir pasakojime aktyviai dalyvaujanti muzika.

Dainiaus Putino nuotr.

Tačiau (po)pandeminėje situacijoje šis spektaklis atrodo it iš praėjusio laiko

– ir meninių akcentų, ir galiojančių rekomendacijų prasme. Mat žiūrovų salėje atsidūręs, aplink juos be jokio atstumo besitrinantis ir giliai kvėpuojantis bekaukis (tiesiogine, ne perkeltine prasme) aktorius priverčia susimąstyti ne apie meninių sprendimų drąsą ar banalumą, bet ir apie kūrėjų atsakomybę prieš ir už savo publiką, ir kūrybinės bendruomenės galimybes tęsti savo veiklą šiuo visiems sudėtingu periodu. Šį kartą peržengdami ketvirtosios sienos barjerą spektaklio kūrėjai demonstruoja tiesiog smulkų teatrinį chuliganizmą ir savo profesinės (ir ne tik) brandos koeficientą.

Abstrakti, interpretacijoms atvira, daugiakampė, juodai balta scenografo Vlado Suncovo sukurta konstrukcija, scenoje atstojanti ir laiko mašiną, ir namus, atspindinti savos ir priešiškos erdvės prieštaras, primena ir Mikado žaidimą, ir „Sarlink“ „karavano“ punktyrinę liniją. Būtent punktyras tampa skiriamuoju režisūrinio sprendimo bruožu. Dėliodamas įvairius išradingus sceninius sprendimus G.Rimeika jų nesujungia į vieną visumą ar sistemą (todėl pasitaiko prieštaravimų ir pjesės, ir net paties spektaklio logikai). Tad, nors spektaklio kūrėjams pavyksta sukurti sceninio lengvumo įspūdį, tačiau gilesnė problematika lieka neatrakinta, o komplikuotų personažų drama – tik punktyriniu paveikslėliu.

Rekomenduojama linkusiems romantizuoti kriminologinę realybę ir tripus.

Nerekomenduojama besitikintiems epidemiologiškai saugaus teatro.

ŠOKIS OBJEKTUI IR VAIKUI ŽIŪRĖKITE MENŲ SPAUSTUVĖJE (Šiltadaržio g. 6, Vilniuje) Repertuarą sekite www.mmlaboratorija.lt

Kaip ir pirmuosius spektaklius, „Šokį objektui ir vaikui“ G.Grinevičiūtė kūrė kartu su gausia kūrybine komanda. Šį kartą ją beveik visą galima išvysti ir scenoje. Kartu su choreografe tikras ir išgalvotas istorijas pasakoja bei į minimalistinio šokio scenas įsitraukia spektaklio dramaturgė Birutė Kapustinskaitė, aktoriai Aldona Vilutytė, Paulius Markevičius ir kompozitorė Agnė Matulevičiūtė. Vietoj vieno pasakojimo čia pateikiami skirtingi požiūriai į motinystę, tėvystę ir jų (ne)galimybes.

Tiesa, nors sceninis pasakojimas – pirmuoju asmeniu, vis dėlto dėliojama stereotipinių, o ne unikalių pasakojimų visuma. Skirtingai nuo kitų tėvystės / motinystės tema kalbančių šiuolaikinių scenos kūrinių, balansuodami ant slidžios ribos tarp išpažinties ir fikcijos,

spektaklio „Šokis objektui ir vaikui“ kūrėjai ir jų personažai apie vaikus kalba kaip apie tai, kas jiems (ne)nutinka. Kitaip tariant, apie vaikus čia pasakojama ne kaip apie žmones, o kaip apie reiškinį, arba, kaip teigia patys kūrėjai, vaiko idėją. Šiuolaikiškai eklektiško spektaklio kulminacija tampa (ar turėtų tapti) iki tol spektaklį labiau stebinčios nei jame veikiančios G.Grinevičiūtės asmeninė deklaracija ir ją lydintis šokis. Paradoksalu, bet šokis yra tai, ko šiai trilogijai trūksta labiausiai. Ne dėl to, kad šie spektakliai vadinami šokio, o todėl, kad ši raiškos forma akivaizdžiai artimiausia pačiai į eksperimentus linkusiai ir naujoms sceninėms patirtims atvirai kūrėjai. Šokdama ji atviresnė, o choreografiniai iššūkiai skatina autentišką pasakojimą. Gretos šokis-atsiprašymas už vaikų atsižadėjimą kuriamas kaip kontrastas Birutės personažo pasakojimams apie trimečio išdaigas, Aldonos personažo prisiminimams apie gimdymo traumą ar Pauliaus vedamam pokalbių šou. Tačiau visos šios linijos (ir per vaidybines scenas, ir choreografiniais elementais) sueina į suaugusiuosius, jų požiūrį ir problemas bei santykį su aplinkiniais (visuomene), bet ne ryšį su tikru ar menamu vaiku.

Taigi, šis spektaklis nepasakoja nei vaikams, nei apie vaikus. Čia vaikas – ne gyvas mažas žmogus, ne meilės išdava, ne šeimos / visuomenės / tautos / žmonijos dalis, o asmeniniais (apsi)sprendimais, lūkesčiais ir stereotipais apipintas objektas.

Dainiaus Putino nuotr.

Spektakliu „Šokis objektui ir vaikui“ šokėja ir choreografė Greta Grinevičiūtė užbaigė itin asmenišką šokio kūrinių trilogiją, kurią pradėjo „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“, o tęsė „Šokis skalbimo mašinai ir mamai“. Taigi vaikui skirtas spektaklis – lyg ir logiškas pirmųjų dviejų rezultatas. Įdomu, kad vaikui priskirti konkretaus objekto nepavyko. Gal todėl, kad šis spektaklis (kitaip nei pirmieji du) skirtas ne konkrečiam asmeniui, o (ne)norėjimo ar (ne)galėjimo turėti vaikų temai.

Rekomenduojama neturintiems ir artimiausiu metu neplanuojantiems vaikų.

Nerekomenduojama vaikus suvokiantiems kaip savarankiškus subjektus.

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

SRAIGĖS EFEKTAS TIK ĖJIMAS

LAPKRIČIO 20 ORKESTRAS VIENOJ KASETĖJ DR. GREEN, KITOJ KASETĖJ BORA

Suru Records

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“) 83

100

CHERI 11:11

Self-released Naujausias Viktorijos Vyšniauskaitės mini albumas, žvelgiant iš platesnės perspektyvos, gal ir neskamba kaip didelis įvykis, tačiau Lietuvoje, manau, jis vertas, kad sukeltų šiokį tokį šurmulį. Kodėl? Pirmiausia dėl to, kad labai kokybiškas. Žinau, galima kabinėtis, kad „už Atlanto dar ne taip mergos varo, ką čia mergaitė nusprendė, nieko nestebina“, tačiau tvirtą Cheri poziciją tikrai galima pajusti. Kūriniai, nors ir neatranda naujų horizontų, yra tikslūs, pagaulūs ir išdailinti. Tai tiesiog ausiai maloni popmuzika. Antra, manau, kad žinutė, kurią neša Cheri, yra svarbi. Drąsi pozicija, oponuojanti mačistinei hiphopo kultūrai, parodo ne jau nusibodusią (ne tik moterų, bet ir vyrų) lietuvišką lyrinę pusę, o kaip tik drąsą, sveiką agresiją ir tam tikrą kontrkultūriškumą. Bet smagiausia, kad visa tai neatrodo ir neskamba juokingai, ir galiausiai tiesiog tiki Cheri kūryba, kuriai įtaką daro tiek jos vaikystės atlikėjai, tiek jos amžius, tiek dabartinės aktualijos. Todėl ir feminizmas, kurį ji spinduliuoja, neskamba kaip gimmickas, kaip povyza, kaip instrumentas. Susidaro įspūdis, kad ji ir yra tokia, kokią ją transliuoja „11:11“. Taip, gal ji ir nėra tiek drąsi kaip divos iš užatlantės, gal ji dar negali varyti taip, kaip Cardi B, tačiau gal ir nebūtina, nes dabar jos drąsa neatrodo kaip koks viešųjų ryšių triukas. Aš nuoširdžiai noriu tikėti, kad taip ir yra, kad Cheri pozicija nėra tiesiog pasirinkta dėl mados ir bandymo būti hip, ir belieka kūrėjai linkėti drąsiai eiti priekin, nes tai, kas skamba, yra smagu. Nors ne tik smagu. Naudinga.

Self-released

Retam Lietuvos kolektyvui taip tinka apibūdinimas „postmodernistinės nemodernios muzikos grupė“ kaip „Lapkričio 20 Orkestrui“. Toks įspūdis, kad savame muzikiniame pasaulyje gyvenantys, šiuolaikinėms pakazūchoms abejingi, o linksmai savo DIY dirvą ariantys muzikantai su šypsena veide ir jointu šypsenoje daro tai, kas jiems kelia nuotaiką, ir kartu kelia nuotaiką mums.

Iš vienos pusės, grupės grojamas balkaniškai pankiškas balaganas, pilnas pusiau susigrojusio, pusiau išsiderinusio skambesio, gali skambėti nuobodžiai, nes pripažinkime, kad Bregovičiaus ir Hutzo vežimas seniai nuvažiavo, o gal net ir koks ratas kelyje pasimetė, tačiau, iš kitos pusės, mūsiškis orkestras sugeba rasti įdomių sprendimų, sąskambių ir melodinių išsukimų, leidžiančių palaikyti grupės ugnį ir gerbėjų ratą. Nuo tekstų, kuriuos suprasti nebūtina, bet kurių įsivaizdavimas padės lavinti vaizduotę, iki tiesmukai žavios kapitalizmo kritikos, viskas yra, kad ir kaip keistai skambėtų, nuoširdžiai ironiška („Vilniaus romansas“, pavyzdžiui, puikiai tiktų hipsteriškam vestuvių šokiui). Ar „orkestras“ pasiūlo ko nors naujo? Turbūt ne, bet jie to ir nenori. Linksmai leidžiantys laiką žmonės gali įrašyti albumą ir be didelių pretenzijų: juk, reikia pripažinti, kad jis bus skirtas gerbėjams, o ne bandymams pramušti kokias nors lubas. Taip, daug kas girdėta, naudota, kažkur skambėta, kažkur skambinta, o ir rasti, tiesą sakant, ko nors labai naujo minėto žanro ribose sunku. Juk jis kaip konfeti: tą akimirką daug triukšmo, spalvų ir džiaugsmo, o juk kartais ir akimirkos pakanka. Jei jūs pankuoti jau seniai baigėte, gal šis darbas ir negrąžins į kvailiojančią jaunystę, tačiau jei dar širdy – ne sutema, pabandykite. Galva nesprogs, bet ir neskaudės.

MĖNESIO ALBUMAI „Sutemose photo“ nuotr.

Pirmas įspūdis, išklausius naujojo „Sraigės efekto“ ilgagrojo, – džiaugsmas stebint, kaip grupė auga. Neužsižaidžia savoje smėlio dėžėje, neužriečia nosies tvirtindama, kad vienintelė yra teisi, o žengia į priekį, kai ką prisijaukindama ir kai ko be baimės atsisakydama. Grupė tikrai atsisakė kai kurių dalykų: pirmiausia postrokinio nedainavimo, kuris jau ima pabosti kaip klišė. Nuraminu puristus – iš tolumos atsklendžiantis vokalas padaro skambesį artimesnį platesnei auditorijai, tačiau postrokinis vaibas nedingo. Tiesiog varžančio puritoniškumo lieka mažiau, o tai tik veda į priekį. Be to, jau nebegali grupės vadinti repeat roko atstovais. Dabar jie paprastesni, bet toli gražu ne prastesni. „Tik ėjimas“, kaip minėjau, yra tikslus ir drąsus žingsnis priekin, kai subręstama, nebenorima keisti pasaulio, o galbūt suprantama, kad reikia šiek tiek pasikeisti pačiam. Brandus skambesys sustiprintas noise ir shoegaze implikacijomis: grupė vis dar aštriai drasko, tačiau tvirčiau ir nuoširdžiau. Smagu, kad „sraigininkai“ neatsisako postrokinės lyrikos, kaip kūrinyje OCD, tačiau dabar tai jau visą puokštę žanrų drąsiai derinanti grupė. Jeigu pavyktų išplaukti į platesnius vandenis, grupei linkėčiau šiuos dalykus ir toliau išlaikyti.

Juk groti intelektualią, bet kartu patogiai ausimis bėgančią muziką yra sunku, todėl svarbiausia nepasiduoti lengvesnei kelionei ir neiti į konformizmą. Kai kas gal konformizmu pavadintų ir vokalą, tačiau kai jis taip skamba, grupė tikrai neišduoda savo šaknų. O jei ir išduoda, tai tegul. Po perklausos aš tiesiog tikiu, kad „Sraigės efektas“ neskubėdamas ir toliau šliauš pripažinimo link, o mes, klausytojai, tegalime juos šiame ne tik ėjime lydėti.

CRYPTS OF DESPAIR ALL LIGHTS SWALLOWED

Transcending Obscurity Records

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Pakartot“, „iTunes“, „Youtube“)

Be proto smagu, kai apie lietuvišką albumą sužinai ne iš vietinių šaltinių, o iš užsienio publikacijų. Vadinasi, nesame provincija, nesame ariergardas, priešingai, vis drąsiau kišame nosį ir tą nosį pastebi. „All Lights Swallowed“ yra būtent tokia nosis, tik iš pykčio suraukta, šiek tiek iškruvinta, o gal net ir nuplėšta oda. Šis pajuodinto mirtmetalio darbas sukėlė nemažą šaršaliuką tarp įvairių metalo muzikos apžvalgininkų ir, perklausius albumą, tampa akivaizdu, kodėl. Galiu drąsiai teigti, kad man tai vienas įdomiausių metalo įrašų šiemet, period. Ne kaip lietuviams gerai, o tiesiog gerai. Besisemdami patirties iš death metal klasikos, „Crypts Of Despair“ įrašė darbą, kuris nėra vien tik agresija, kriokimas ir ataka. Jiems dar pavyko sėkmingai sukurti atmosferą, kuri, švelniai tariant, pulsuoja pasaulio pabaiga, todėl „All Lights Swallowed“ virto turtinga ir turininga patirtimi apie... baisius dalykus, bet tai turėtų jaudinti tikrai ne mažiau. Puikus dviejų vokalų suderinamumas, nebanaliai puolančios gitaros, tinkamos pauzės atsikvėpti, – šis darbas veikia kaip šveicariškas laikrodis, kurį ant rankos nešioja šėtonas, skaičiuodamas paskutines žmonijos sekundes. O svarbiausia – tai įvairus darbas: jam netrūksta melodingumo, išraiškingumo, jis piktas, tačiau tikrai nebanalus, nebandantis tiesiog pramušti galva sieną. Kiekvienas kūrinys skamba išdailintai ir, turiu pripažinti, kad kuo daugiau jį klausau, tuo jis man labiau patinka. Jei nesate metalo gerbėjas ir galite prisiversti paklausyti tik kokį vieną tokio tipo albumą per metus, tebūnie tai šis. O tie, kurie mėgsta, jau turi žinoti. „Crypts Of Despair“ prarijo mano šviesą, bet praturtino pasaulį.

74

EXOTERNAL COGNITIVE PROSTHETICS Self-released

Kažkas protingas tikrai yra pasakęs – nežinojimas yra dovana. Kai gauni, turi ar kaip kitaip susiduri su reiškiniu tiesiog iš oro, be jokių povandeninių srovių, įtakų ar nereikalingo bagažo. Taip pas mane ir atkeliavo projekto „Exoternal“ darbas „Cognitive Prosthetics“, apie kurį neturiu nieko, išskyrus muziką. Ieva Burneikytė, kuri ir kuria minėtu pseudonimu, man yra paslaptis, bet tai ir labai patinka – užmetamas papildomas paslapties šydas ant ir taip jau gana abstrakčios industrinės muzikos. Taip, tai eksperimentinis albumas, neskirtas didelei miniai, tačiau jeigu įsijungsite jos opusų, rasite ne šiaip aplamą muziką dėl aplamumo (kuo pasižymi neretas tokio tipo projektas, bandantis būtų tiesiog artsy), o šaltai konkretų darbą, kupiną tikslių muzikinių elementų, sukuriančių aiškų peizažą / kraštovaizdį / garsoplotį ar kaip jį pavadintum. Be to, kaip vis dėlto industrinės muzikos projektas, „Exoternal“ nepaneria tiesiog į chaotišką trankymą, daužymą, tarškinimą, o tiesiog labai minimaliomis melodinėmis priemonėmis aštrina atmosferą. Dėl viso to „Cognitive Prosthetics“ virsta kažkuo, einančiu link grandioziškumo, kažkuo, kas nėra vien nepatogūs ausiai eksperimentai, o tuo, kas leidžia išlaisvinti vaizduotę ir kurti galvoje tai didžiules iš vandens išneriančias pabaisas, tai nuniokotus miestus be žmonių, tai garsais paverstas skausmingas emocijas. Tai ir baugina, ir džiugina. Ačiū Ievai, o visiems skaitytojams – štai namų darbai ausims lavinti.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Youtube“) 92

100

(„Spotify“, „Deezer“, „Soundcloud“, „Youtube“) 77

100

(„Spotify“, „Pakartot“, „Soundcloud“, „YouTube“) 100

82

0°

kisielius

70

kefyras

absentas

100

100

spiritas