370 Nr. 106

2021 rugsėjis #106

KARALIAI BE KARŪNŲ URTĖ JASENKA (YASKA): VIENĄ DIENĄ MANYJE ESANTIS PASAULIS SPROGO ADO GECEVIČIAUS „MIKRORITMIKA“ IR NESUSTOJANTIS KŪRYBOS PROCESAS UŽBAIGĘS BANDINIO CIKLĄ JAUNŲJŲ DIZAINERIŲ DARBUOSE – TAPATYBĖS PAIEŠKOS

Urtės Jasenkos / Yaska Art iliustracija

#106 NUMERIO BENDRADARBIAI:

Freepik.com nuotr.

JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ NERIJUS CIBULSKAS NAUJAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DAKTARĖ, NAUJOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

KARALIAI BE KARŪNŲ

DOVYDAS KIAULEIKIS VISADA RIMTU VEIDU GRETA SIRVIDAITĖ KOJŲ NEAPŠILUSI NAUJOKĖ

N

ieko nėra maloniau, kaip išgirsti savo šalies pavadinimą svarbiausiuose pasaulio renginiuose, skirtuose sportininkams, mokslininkams, politikams, menininkams pagerbti. Mums, žurnalo „370“ bendraautoriams, žinoma, labiausiai rūpi pastarieji, todėl antrąjį rugsėjo savaitgalį visai nesantūriai apsidžiaugėme reportažuose iš Venecijos kino festivalio išgirdę sunkiai ištariamą režisieriaus Lauryno Bareišos pavardę (ar užsieniečiams būna lengvų lietuviškų pavardžių?!).

DEIMANTĖ DEMENTAVIČIŪTĖSTANKUVIENĖ TEATRO HEROJŲ STEBĖTOJA TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

Negražbyliausime, koks tai svarbus įvertinimas mūsų kinui (ypač filmo „Piligrimai“ kūrėjams, kurie parvežė į Lietuvą „Juodąjį liūtą“ – Venecijos kino festivalio antrosios pagal svarbą programos „Horizontai“, skirtos jauniesiems kūrėjams, apdovanojimą), nes tai aišku ir arkliui. Juolab kad patys tą lietuvišką kiną dažnai nuvertiname. Ir nesvarbu, ar filmas komercinis, ar ne. Juk turbūt ne kartą esate girdėję tokius apibūdinimus: „na, toks labai lietuviškas“ (vadinasi, š..., o ne filmas), „kaip lietuviškas – tai neblogas“ (pusė velnio) arba „tarsi užsienietiškas“ (aukščiausias įvertinimas).

Taip, L.Bareišos filmo „Piligrimai“ įvertinimas Venecijoje nėra aukščiausias pasiekimas lietuviško kino istorijoje – būta ir kitų svarbių pergalių filmų fronte. Ir vis dėlto buvo smagu matyti šią naujieną, skelbiamą svarbiausiose portalų pozicijose, o ne vien tik kultūros rubrikose, kurios naujienų svetainėse neretai užima podukros vietą.

Tikėtina, kad dėl tokios reklamos šis filmas bus puikiai žiūrimas mūsų šalies kino teatruose. Turbūt galima nedvejoti, kad „Piligrimų“ komanda ir Lietuvoje bus įvertinta apdovanojimais, o gal net ir piniginėmis premijomis (prisiminkime kitokius „liūtus“ iš tos pačios Venecijos parvežusias operos-performanso „Saulė ir jūra“ autores Rugilę Barzdžiukaitę, Liną Lapelytę ir Vaivą Grainytę, kurioms pinigų skyrė ir Kultūros ministerija, ir Vilniaus savivaldybė, ir Asociacija LATGA). Vis dėlto turbūt didžiausias prizas tiek „Piligrimo“ kūrėjams, tiek kitiems kino režisieriams būtų didesnis pasitikėjimo kreditas tiek iš valstybės, tiek iš visuomenės pusės.

Viršelyje – menininkės Urtės Jasenkos / Yaska Art kūrinys.

Ir kalbame ne tik apie finansavimą, kuris niekada nebūna pakankamas. Kartais mūsų prodiuserių sugebėjimai iš menkų finansų išspausti stebuklus tiesiog stebina. Turbūt esate girdėję istorijų apie tai, kad kai kurie kino kūrėjai ar prodiuseriai užstato asmeninį turtą, kad tik galėtų užbaigti filmą. O paskui jau tenka dalyvauti savotiškoje loterijoje – ar bus nupirkta pakankamai bilietų į seansus, ar filmas nenutekės į interneto piratų kompiuterius, ar...

Dažnai mūsų kūrėjams pritrūksta tiesiog (pasi)tikėjimo savimi. O jį užauginti galime labai paprastais būdais – eidami į kino teatrus, žiūrėdami filmus legaliose svetainėse, sekdami menininkų paskyras socialiniuose tinkluose. Juk kūrėjai (ir ne tik kino) yra tikrieji mūsų kultūros nuomonės formuotojai ir karaliai, tik juos mes patys dažnai nukarūnuojame.

Rudenį savo atėjimu į renginius pagerbti mūsų kūrėjų turėsime aibę progų. Šiame numeryje pristatome Vilniaus dokumentinių filmų festivalį, Vilniaus tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“, Šiuolaikinio meno mugę „ArtVilnius“, Tarptautinį menų festivalį „Plartforma“, o mūsų teatro kritikės parengė keturių spektaklių, kuriuos rekomenduoja aplankyti, recenzijas. Dar turime knygų ir naujausių muzikos albumų apžvalgą, pokalbių su mūsų viršelį „aprengusia“ menininke Urte Jasenka (Yaska), muzikos autoriumi Adu Gecevičiumi, knygų vertėju Gediminu Puloku. Gero skaitymo ir iki susitikimo spalį!

Jūsų 370

Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2021“ skyrė 25 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #106, rugsėjis, 2021 Reklaminiai straipsniai žymimi

ADO GECEVIČIAUS „MIKRORITMIKA“ IR NESUSTOJANTIS KŪRYBOS PROCESAS

Rašė Toma Vidugirytė

Adas Gecevičius – elektroninės muzikos autorius, dueto „Vilniaus Energija“ ir grupės „Sheep Got Waxed“ narys, perkusininkas ir muzikos prodiuseris, prisidedantis prie ne vieno atlikėjo kūrinių ar albumo išleidimo. Su Adu susitikome pasikalbėti apie jo solo kūrybą ir prieš pat karantiną pristatytą albumą „Mikroritmika“, naujausią jo darbą su atlikėja Vilte Ambrazaityte – elektroninės-folkmuzikos albumą „Dėl Žalio Žolyno“ ir artimiausius planus.

© 37O

Domanto Gasiūno nuotr.

4 //

– Esi scenoje ir kuri jau ilgai, bet savo solo kūrybą pristatei tik 2020 m. pradžioje – prieš pat karantiną. Kas paskatino pristatyti solo albumą?

– Visą laiką kūriau ir solo projekto idė­ ja brendo jau seniai. Jaučiau, kad jei kuriu muziką vien tik kitiems projek­ tams, galiu pasimesti ir neatsakyti sau į klausimą – o ką ir kaip norėčiau da­ ryti aš? Nes, kai dirbi prie kitų projek­ tų, vis tiek turi prisitaikyti ir daryti taip, kaip visiems yra geriau, kaip visiems at­ rodo gerai. Kiekvieną dieną kūriau mu­ ziką laisvalaikiu, savo malonumui, sau, niekam nerodydamas, nedėdamas jo­ kių vilčių ir per trejus metus turėjau virš 200 kūrinių. Pagalvojau, kad tie kūriniai daugiau niekur nenuguls, jei neišleisiu albumo, ir reikia sudėti ge­ riausius į rinkinuką.

– Pasakodamas apie albumą „Mik­ rorit­mika“ pranešime spaudai minėjai, kad per trejus metus susikaupė virš 200 kūrinių, o albume – 20. Kaip juos atrinkai?

– Atmesti reikėjo daug ir liko tik tuo metu atrodžiusios geriausios idėjos.

Galbūt, jei dabar rinkčiau albumui kūrinius, jis būtų kitoks. Man labai pa­ dėjo draugai. Domas Strupinskas pasi­ klausė ir atskyrė, kas yra gerai. Visi arti­ mi žmonės, kuriems rodžiau kūrinius, irgi padėjo atsirinkti. Aišku, iš pradžių pats atsirinkau. Buvo taip, kad jei bent truputį jaučiu, kad ne tas, tai iškart – ne. Taip ir atsirado 20 kūrinių rinkinys, o tai labai daug. Atrodytų, kad sudėtin­ ga jį perklausyti. Jeigu žmogus klauso albumą, kaip, pavyzdžiui, muzikinį fo­ ną, tai jis neprailgsta, bet jei reikėtų at­ sisėsti ir klausyti jo specialiai, tai tur­ būt tik melomanai gali susileisti visą albumą...

nas užgožė pandemija ir su ja susiję klausimai... Gal dar kažką planuoji su šiuo albumu be „Loftas fest“?

– Manau, kad natūraliai jį grosiu, kur bus galima groti. Dabar planuose – dar ir nauji albumai. Grįžti ir bandyti ištaisyti ka­ rantino padarinius neverta. Reikia judėti į priekį.

– Ką pakeitė pandemija?

– Atkrito kelionės ir koncertai, o visa kita liko taip pat. Aš to­ liau kiekvieną rytą varydavau į studiją ir kurdavau. Buvo sa­ kančių, kad dabar pagaliau bus galima kurti, bet man tai ne­ sikeitė. Visą laiką kūriau, tik buvo liūdna be koncertų – be to labai svarbaus muzikantų socialinio gyvenimo aspekto.

– Šių metų balandžio 30 d. pristatėte singlą su Umiko Kotori (tikrasis vardas – Elena Neniškytė – red. past.). Kaip atsirado ši daina? Bus daugiau?

– Su Elena susitikome, kai per „LRT Opus“ išgirdau jos kūri­ nį „Visata“. „shishi“ grojo tą kūrinį savo laidoje. Elena jau ne­ begrojo šioje grupėje, tai buvo labai smagu, kad „shishi“ pa­ leido tą kūrinį. Man jis taip įstrigo, kad tą savaitę tapo mano mėgstamiausiu lietuvišku gabalu. Po kiek laiko pagalvojau, ką Elena veikia ir gal reikėtų parašyti jai. Mes seniai pažįs­ tami ir vis koncertuodavome kažkur ar būdavome tose pa­ čiose vietose, bendraudavome, todėl pagalvojau, kad reikia pasikviesti į studiją. Elena atvarė į studiją, paklausėme instrumentalų. Ji pasiėmė juos namo ir man atsiuntė jau padai­ nuotą ant viršaus kūrinį. Man buvo labai gražu ir reikėjo tik toliau dirbti. Dar yra keletas kūrinių, bet leidybos kol kas ne­ planuojame.

– Rugpjūčio 27 d. su Vilte pristatėte elektroninės-folkmuzikos albumą „Dėl Žalio Žolyno“. Kaip prasidėjo jūsų su Vilte (Viltė Ambrazaitytė – red. past.) bendradarbiavimas?

– Jam jau daugiau nei dešimt metų. Mes abu su Vilte – iš Druskininkų. Ten užaugome, lakstėme tuose pačiuose mokyklos koridoriuose... Viltė moka labai gražiai dainuoti lietuvių liaudies dainas ir man labai patiko jos balsas, todėl buvo smagu su ja pradėti kažką kurti. Prieš dešimt metų mes parengėme vieną kūrinį – „Saulele raudona“. Pagal­ vojome, kad reikia dirbti toliau, ramiai ieškojome liaudies dainų ir kūrėme.

– Kas klausytojui turėjo būti šis albumas? Muzikinis fonas? Kažkas ypatingo melomanų ausiai?

– Klausytojui tai dar vienas Lietuvos elektroninės muzikos balsas. Galbūt naujo balso atsiradimas? Jeigu paklaus­ čiau tavęs, į kokio Lietuvos atlikėjo kū­ rybą panašūs šio albumo kūriniai?

– Albumas pasirodė prieš pat karantiną. Ar spėjo gerbėjai jį įvertinti? Spėjote pristatyti taip, kaip norėjote?

– Pats pristatymo koncertas pavyko la­ bai gerai. Aišku, planavome ir daugiau koncertų, tačiau... Na, liko albumas in­ ternete, bet tai ne pabaiga. Bus dar gro­ jama „Mikroritmika“. Visai neseniai at­ likau jį „Loftas fest“.

– Man buvo įdomu, ar spėjo išgirsti klausytojai, nes netrukus visas naujie-

– Ir dabar Lietuvoje nėra tiek daug folkmuzikos stilių su kitais jungiančių...

– Viktoras Diawara su Laurita Peleniūte išleido albumą „Elektroninės sutartinės“. Aš dirbau prie jo. Jis pasirodė li­ kus savaitei iki „Dėl Žalio Žolyno“ išleidimo. Tad galima sa­ kyti, kad pats sau konkurentas. Dar yra „Girių dvasios“, „Žal­ varinis“, Linas Rimša yra kūręs truputį panašių dalykų... Bet taip, nelabai daug. „Girių dvasios“ turbūt žinomiausi. Dar yra „Merope“, bet Indrė, galima sakyti, jau pasaulietė, t.y. žino­ ma ne tik Lietuvoje.

– O kada bus albumo pristatymas?

– Albumo pristatymas jau įvyko per „Loftas Fest". Dabar atsargiai planuojame, nes neaišku, ar bus ketvirtoji pande­ mijos banga. Iš tiesų per karantiną supratau, kad nebūtina veržtis koncertuoti. Reikia tiesiog ramiai daryti savo daly­ kus ir viskas ateis savaime. Kaip mūsų interviu yra toks sa­ vaime / natūraliai įvykęs dalykas, kartu ir kiti taip pat pa­ mato, kad kažką darai. Užtenka posto feisbuke ir žmonės pradeda domėtis. Tada matai natūralų susidomėjimą, o ne tą „be penkiolikos užsakytų straipsnių nieko nebus“. Man netgi tai įdomus ir geras eksperimentas pažiūrėti, kaip na­ tūraliai gali sklisti tavo kūryba.

– Sakai, kūrybos nereikia reklamuoti?

– Manau, kad viskas yra santykinis dalykas. Labai priklau­ so nuo situacijos, vis dėlto promo bet kokiu atveju yra rei­ kalingas, nes yra labai paprasta matematika – susirenka daugiau žmonių į koncertą, daugiau nuperka bilietų, kū­ rėjai gauna daugiau pinigų ir gali daugiau sukurti... Toks uždaras ratas.

– Kuri, prodiusuoji, groji. Kas pačiam artimiausia ir kodėl?

– Tai vienas kitą papildo. Papildo todėl, kad, pavyzdžiui, pa­ vargsti kurti – sėdi prie būgnų, pavargsti nuo būgnų – sėdi kurti. Gali išvengti rutinos. Man viskas artima, kol tai yra nuoširdu, kol jauti, kad pasiruošęs ir gerą dalyką darai. Ne­ galėčiau išskirti nė vieno projekto, nes aš viskuo, ką darau, la­ bai tikiu. Tiek „Vilniaus energija“, tiek „Sheep Got Waxed“, tiek kūriniais su Vilte, tiek savo solo projektu. Ir tikrai nega­ lėčiau pasakyti, kur yra tas mano varikliukas. Varikliukas yra kiekvieną dieną kurti muziką ir aš labiau mėgaujuosi proce­ su nei rezultatais.

– Bet daugelį rezultatai motyvuoja...

– Mane motyvuoja procesas. Man patinka kurti. Aišku, rezul­ tatą pasiekti svarbu, bet mano tikslas nėra rezultatas. Išorės įvertinimai, be abejo, paskatina, parodo, kad tai, ką tu darai, yra svarbu ir kitiems, ne tik tau pačiam. Žinoma, tai puiku, bet kartu tikrai stengiuosi orientuotis būtent į pačią idėją – ką nori padaryti, ką nori su savo gyvenimu nuveikti – ir mė­ gautis procesu, nes tada nesieki rezultato ir nieko nesitiki, o kai nieko nesitiki, tai ir nenusivili.

– Perkusija ar elektronika? Abi sudaro didelę tavo kūrybos dalį...

– Kai galvoju ir bandau prisiminti vaikystę, kokie pirmieji žaislai buvo, tai sakyčiau, kad pirmiausia pradėjau groti bū­ gnais, nes būdamas vaikas per puodus daužiau ir kaimynus erzinau (šypsosi). Tačiau prisimenu, kad, būdamas devyne­ rių, buvau pasiėmęs tėčio juostinį magnetofoną ir su juo lai­ das įrašydavau, muziką leidau... Tada vaikas buvau ir vaidi­ nau didžėjų ar kažką tokio. Gal čia elektronika prasidėjo?

Viskas, atrodo, taip natūraliai atėjo. Negalėčiau pasirinkti tarp šitų dviejų dalykų.

Ryčio Šeškaičio nuotr.

– Būtų sunku atsakyti...

– Todėl pagalvojau, kad reikia leisti...

Nuoširdžiai stengiuosi ir noriu gro­ ti savo elektroninę muziką ir klubuo­ se, ir koncertuose visa tai gyvai atlikti.

Noriu parodyti, kokią muziką kuriu sau ir atsiskleisti kaip autorius, ne tik kaip būgnininkas ar prodiuseris. Buvo puiki proga, nes man 30 kaip tik...

O „Mikroritmika“ – dėl ritminių de­ talių, kurios yra labiau pagal jausmą su­ dėliotos. Tai yra tam tikra organizuota ritminė ekspresija. Netgi norėjau sto­ ti į doktorantūrą akademijoje ir rašiau 25 puslapių darbą, kuriame įrodinėjau, kodėl yra svarbi mikroritmikos tema, nes galima sakyti, kad mikroritmika yra bandymas paaiškinti, kas yra groove‘as, o to niekas iki šiol normaliai ne­ paaiškino.

MAN PATINKA KURTI. AIŠKU, REZULTATĄ PASIEKTI SVARBU, BET MANO TIKSLAS NĖRA REZULTATAS.

– Man lietuvių liaudies dainos visada patiko. Jos labai liūd­ nos, labai melancholiškos ir tuo metu, prieš dešimt metų, tai buvo itin neišnaudota sfera – maišyti elektroniką ir liaudies dainas. Dabar jau daugiau tokios kūrybos. Šio albumo misi­ ja ir buvo naujai perteikti lietuvių liaudies dainas, kad jauni­ mas galėtų jų ir klube pasiklausyti.

– Kaip rinkotės liaudies dainas? Kaip atsirado „Dėl Žalio Žolyno“ koncepcija?

– Viltė dainuoja ne viename kolektyve – „Kūlgrindoje“, „Žal­ varinyje“ ir t.t. Ji yra dainavusi nemažai sutartinių, labai pa­ triotiška ir iš tikrųjų moka labai daug įvairių dainų, turi kny­ gų su senovinėmis liaudies dainomis. Pačias gražiausias Viltė savo nuožiūra išrinko ir mūsų skoniai sutapo, tad pra­ dėjau kurti aranžuotes toms dainoms. Viltė ateidavo su dai­ nomis, padainuodavo ir tada ateidavo pasiklausyti jau pa­ rengto kūrinio su muzika.

– Kodėl toks derinys – elektroninė-folkmuzika?

– Ritmas ar melodija? Kam teiki pirmenybę?

– Aš teikiu pirmenybę muzikai, o muzikos sudedamosios da­ lys yra keturios; dažniausiai tai harmonija, melodija, ritmas ir garsas. Tai štai šioms dalims teikiu pirmenybę. Kas iš to ge­ ro būgnininko, jei jis lievą gabalą groja (šypsosi)?

– O kas toliau? Kokie ateities projektai? Ką dar planuoji?

– Iš tikrųjų bus projektų... Jau gal esate girdėję mūsų bendrą kūrinį su Šaruku iš „Garbanoto“? Po truputį ruošiamės prista­ tyti bendrą EP. Dar negaliu pasakyti, kada, bet jau turime užantyje. Taip pat jau sukūriau ir savo antrąjį albumą. Dar ir vie­ nam televizijos serialui kuriu muziką, vedu „LRT Opus“ laidą.

Laukia pasirodymas Pietų Korėjoje su „Low Air“ šokio spek­ takliu „Game Over“. Tai visokių darbų netrūksta.

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

UŽBAIGĘS BANDINIO Rašė Dovydas Kiauleikis Nuotrauka Jurgos Tumasonytės

Ką tik lietuviškai išleistos „Banker Hilio svajonės“, užbaigusios vadinamąjį Arturo Bandinio ciklą. Tai JAV literatūros klasiko Johno Fante‘s parašyta keturių romanų serija. Ne literatūros gurmanai suklustų išgirdę, kad J.Fante įkvėpė kitą amerikietį Charlesą Bukowskį, pas mus labai mylimą autorių. Kuo dar J.Fante įdomus ir svarbus be bukovskiškos prizmės, klausiame vertėjo Gedimino Puloko, iš anglų kalbos išvertusio tris iš keturių knygų.

– Ką tik užbaigei Arturo Bandinio ciklą – išėjo ketvirta, paskutinioji knyga. Išvertei tris. Kaip jautiesi?

– Jaučiuosi džiugiai – ne paslaptis, kad pats ir buvau tų trijų savo verstų kny­ gų leidybos lietuviškai pagrindinis iniciatorius, ilgai zirzęs leidyklos va­ dovui, kad, kadaise išleidus J.Fante‘s „Paklausk dulkių“ (vertė Saulius Re­ pečka, išleista 2008 m.), derėtų imtis ir kitų to ciklo knygų. O zirzti reikėjo, žinoma, ne dėl meninės vertės (dėl jos nebuvo ko labai ginčytis, tie romanai yra tapę XX a. JAV literatūros klasika), bet dėl to, ar galima tikėtis, kad Lietu­ voje atsiras pakankamai platus šių kny­ gų skaitytojų ratas. Žinau, kad tikrai yra skaitytojų, nuo­ širdžiai pamėgusių šio autoriaus kūry­ bą, bet ar jų išties daug – kitas klausi­ mas. Noriu viltis, kad palaipsniui tokių žmonių atsiras vis daugiau. Žinoma, vi­ sos tos knygos neatsirado vienu rankos mostu, tai užtruko: „Sulauk pavasario, Bandini“ pasirodė 2014 m., „Kelias į Los Andželą“ – 2020 m., o visai neseniai iš­ leista ir paskutinė ciklo knyga – „Ban­ ker Hilio svajonės“. Todėl ne tik džiau­ giuosi, bet ir esu dėkingas tiek leidyklai, kad šių romanų ėmėsi, tiek Lietuvos kultūros tarybai, kad parėmė visų jų atsiradimą.

6 // © 37O

– Papasakok, kuo svarbus J.Fante literatūrai. Koks jo stilius, pasakojimo būdas? Jo vertimus rėmė Kultūros taryba, tad turėtų būti gan reikšmingas autorius. Kuo? – J.Fante (1909–1983) – italų kilmės JAV prozininkas ir kino scenarijų autorius, klasikas, skaitytojų iki šiol vertinamas už savitą kūrybinį balsą ir atvirumą, ki­ to legendinio autoriaus Ch.Bukowskio įkvėpėjas. Tai vienas pagrindinių XX a.

Los Andželo rašytojų. Pasakojimo sti­ liumi, pasaulėjauta ir subtiliu humo­ ru, gebėjimu užčiuopti žmogiškumo geluonį neretai primena kitą JAV rašy­ toją imigrantą Williamą Saroyaną. Be to, kritikų kartais lyginamas su Natha­ nieliu Westu, Jerome’u Salingeriu, Er­

nestu Hemingway. Laikomas ir bytni­ kų literatūros pirmtaku.

Viena vertus, autoriaus kūryba al­ suoja tikroviškumu (dažnai vyraujan­ čios temos – skurdas, kūrybinis gyveni­ mas ir imigranto identiteto paieškos), tačiau po šiuo tikroviškumo luobu są­ moningai paliekamos pauzės, nutylėji­ mai sukuria tam tikrą specifinę atmos­ ferą. Siekiama tam tikro sąmoningo paprastumo (bet anaiptol ne prastu­ mo). Žodžiu, tai talentingas rašytojas, akylas gyvenimo stebėtojas, kuriam nesvetima ironija ir saviironija. Antra vertus, romanuose pasitaiko ir savitų poetinės prozos intarpų. Nors kai kam gali susidaryti apgaulingas įspūdis, kad šį autorių versti paprasta, tačiau tai tik pirminis įspūdis.

Dar reikia turėti omenyje ir tai, kad šie keturi ciklo romanai rašyti skirtingu laiku ir chronologijos prasme nenuo­ sekliai (pirmieji parašyti dar prieš An­ trąjį pasaulinį karą, paskutinysis – 1982 m.), o tai kažkiek įtakos turėjo ir paski­ rų knygų stilistikai. Šiaip ar taip, svar­ bu pabrėžti, kad kiekvienas šių roma­ nų gali būti skaitomas ir kaip visiškai savarankiškas kūrinys.

– Kaip tu pats atradai šį autorių?

– Prie J.Fante‘s atvedė kitas seniau už jį mano atrastas autorius – Ch.Bu­ kowskis, kurio irgi nemažai verčiau.

Ch.Bukowskis, ne tik duodamas in­ terviu, bet ir ne viename savo romane tiesiogiai pamini J.Fantę kaip išskirti­ nį rašytoją. Kita vertus, kadaise buvau etatinis leidyklos „Kitos knygos“ dar­ buotojas, tuo metu kone pagrindinis leidyklos veidas buvo Ch.Bukowskis ir vienas kitas geriau su anglakalbe to meto literatūra susipažinęs žmo­ gus leidykloje vis paklausdavo: „Jei lei­ džiate Ch.Bukowskį, kodėl nesiimate J.Fante‘s?“ Nutiko taip, kad pirmiausia perskaičiau Sauliaus Repečkos išverstą „Paklausk dulkių“ (knyga pasirodė 2008 m.), paskui susiorganizavau kitų šio au­ toriaus knygų angliškai ir, kaip dabar jau akivaizdu, jos užkabino ilgam.

– Papasakok apie J.Fante‘s ir Ch.Bu­ kows­kio santykį.

– Kaip jau minėjau, J.Fante‘s kūryba padarė didžiulę įtaką Ch.Bukowskiui – šis ne kartą yra deklaravęs, kad „J.Fante buvo mano dievas“, nevengė užsiminti apie šį autorių ir savo paties kūriniuose, yra dedikavęs jam eilėraščių. O ir įkau­ šęs draugužėms mėgdavo pareikšti: „Aš – Bandinis, Arturas Bandinis!“ (Kaip žinoma, tai pagrindinis mū­ sų aptariamo J.Fante‘s romanų ciklo personažas.)

Pasak Ch.Bukowskio, kadaise, dar paauglystėje, Los Andželo centrinė­ je bibliotekoje jis atsitiktinai rado ir perskaitė jo „Paklausk dulkių“ – knyga jam padariusi milžinišką įspūdį. Vėliau, naujojo „Paklausk dulkių“ leidimo įva­ de, jau pats tapęs literatūros garsenybe, Ch.Bukowskis taip aprašys savo santy­ kį su šiuo romanu: „...paskutinis pusla­ pis dar buvo toli, o aš jau žinojau, kad radosi žmogus, kuris išplėtojo ypatin­ gą rašymo būdą. Knyga vadinosi „Pa­ klausk dulkių“, o ją parašė Johnas Fan­ te. Jam buvo lemta paveikti viso mano gyvenimo kūrybą.“ Įdomu, kad J.Fante už savo šiandie­ ninę literatūrinę šlovę turėtų būti ne­ mažai dėkingas Ch.Bukowskiui. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jis spėjo išleisti du romanus („Sulauk pavasario, Bandi­ ni“ ir „Paklausk dulkių“), apsakymų rin­ kinį, o vėliau pasirinko, matyt, sotesnę kino scenaristo duoną (nors daugelis jo scenarijų kine vėliau ir liko nerea­ lizuoti). Tad J.Fante‘s prozos kūriniai, galima sakyti, bėgant laikui kone nu­

gulė užmarštin. Antrajam gyvenimui jau senstantį, ligotą J.Fantę prikėlė bū­ tent Ch.Bukowskis, įkalbėjęs savo tuo­ mečius leidėjus „Black Sparrow Press“ imtis jo kūrinių – perleisti seniau para­ šytus, išleisti naujus ar tuo metu dar ne­ publikuotus. Džiugu, kad šiuos leidėjų žingsnius lydėjo sėkmė.

– Kuo J.Fante yra įdomus, aktualus šiandien be to, kad įkvėpė Ch.Bukowskį. Kodėl jį turėtų norėti perskaityti šių dienų jaunimas?

– Manau, svarbus jo kūryboje atsisklei­ džiantis universalus, bendražmogiškas matmuo, derantis prie iš pirmo žvilgs­ nio gan paprasto, bet ne prasto, atviro

CIKLĄ pasakojimo būdo – tai pirmiausia ir turėtų traukti. Supran­ tu, kad žmonių, net atstovaujančių vienai ir tai pačiai kartai, skoniai ir preferencijos be galo skirtingi – vienų labai mėgs­ tamas autorius, tarkim, yra Paulo Coelho, kitų – gal koks Ka­ zuo Ishiguro ar Julianas Barnesas. Ir nieko čia nuostabaus. Šiaip ar taip, jei J.Fante‘s knygų dar neskaitėte, o esate smal­ sus ir norite gyvo, nenuobodaus balso literatūroje – nuošir­ džiai rekomenduoju.

– Koks buvo tavo kelias į vertimą?

– Na, tas kelias nebuvo visai tolygus, dažnai gal lemtas net atsitiktinumų, kurie dabar jau atrodo gal ir ne tokie atsitik­ tiniai. Mokiausi Vilniaus universiteto Filologijos fakulte­ te (klasikinės filologijos), bet apie vertėjavimą tuo metu nė negalvojau – labiau rūpėjo brazdinti gitara (nors iš tiesų ge­ rų duomenų tam neturėjau), siausti ir panašiai. Pasiūlymų šį tą išversti (bet ne literatūros kūrinius), – kad ir šioks toks, bet vis dėlto buvau filologas, – atsirado jau bebaigiant ar ką tik baigus bakalauro studijas. Taip pamažu įnikau į dalykinius vertimus. Bet paraleliai, kad nuo dalykinių tekstų atsigau­ čiau, ėmiau savo iniciatyva retkarčiais versti ir grožinės, pu­ blicistinės ar net socialinių mokslų literatūros tekstelius, šį tą pavykdavo publikuoti kultūrinėje spaudoje. Tai, labai ne­ siplečiant, galiausiai atvedė ir prie knygų vertimų.

ĮKAUŠĘS CH.BUKOWS­ KIS DRAUGUŽĖMS MĖGDAVO PAREIKŠTI: „AŠ – BANDINIS, ARTURAS BANDINIS!“

– Prie kokių vertimų dirbi dabar?

– Literatūros vertimai šiuo metu nėra mano pagrindinė vei­ kla, veikiau, šalutinis užsiėmimas. Šiaip ar taip, prie vertimų vis traukia, jei kurį laiką visiškai nieko neverčiu, imu jaus­ tis nei šiaip, nei taip. Tad turiu savotišką priklausomybę nuo vertimų. Gal tokia paralelė būtų tinkama: jei nuolat spor­ tuojantis žmogus staiga liautųsi bėgioti rytais, jo organiz­ mui kažko imtų stigti, jis vis tiek prašytųsi mankštos. Taip ir man – vertimai.

Kol kas tiesioginis darbas (esu projektų vadovas Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje) ir šeimos aplinkybės pasisukę taip, kad versti galiu veikiau tik priebėgomis ir tik ribotą lai­ ką. Gal tai ir lėmė, kad pastaruoju metu buvau įnikęs versti poeziją. (Beje, J.Fante’s „Banker Hilio svajonių“ vertimą bu­ vau parengęs jau gerokai seniau, taip tik susiklostė, kad tas romanas išleistas dabar.) Netrukus turėtų pasirodyti ir ap­ čiuopiamesni šios veiklos rezultatai – leidykla „Kitos knygos“ jau greitai iš spaustuvės turėtų parsivežti išties gero poeto, lietuvių kilmės amerikiečio Vytauto Pliuros eilėraščių kny­ gą „Švelnumas pragare“ – ją, draugiškai pasidaliję tekstus, iš­ vertėme dviese su Mariumi Buroku.

Kiek vėliau, bet dar šį rudenį, leidykla „Kauko laiptai“ tu­ rėtų išleisti visai neseniai, deja, mirusio estų literatūros kla­ siko Jaano Kaplinskio eilėraščių rinkinį „Balti drugiai nak­ ties“. Pats J.Kaplinskis šį rinkinį buvo parašęs rusiškai (nors daugiausia rašė, žinoma, estiškai, tačiau kūrė ir rusiškai, an­ gliškai, suomiškai), tad jį iš rusų kalbos ir išverčiau. Tai jau visai kita stilistika ir kitoks poetinis pasaulis nei V.Pliuros.

Be to, kultūrinei spaudai esu parengęs pluoštelį kitų autorių – Margaretos Atwood, Leonardo Coheno, Louise’os Glück – poezijos vertimų publikacijų, kurių kai kurios jau išspaus­ dintos, o kitos dar tik pasirodys.

– Lietuvoje dominuoja anglakalbė literatūra. Ar tai ne problema? Kaip tau, kaip anglų kalbos vertėjui, atrodo? Kadangi dirbi ir leidykloje – kaip iš šios pozicijos atrodo dabartinė verstinės literatūros situacija? Gal čia viskas gerai? Dominuoja tai, kas perkama?

– Akivaizdu, kad anglakalbės literatūros lietuviškai išlei­ džiama tikrai daug. Bet nėra taip, kad būtų milžiniškas kitų kalbų literatūros badas – juk kasmet pasirodo ir iš vokiečių, prancūzų, italų, ispanų, rusų, lenkų, japonų, suomių, šve­ dų, norvegų ir kitų kalbų išverstų knygų. Žinoma, žmogiš­ kai norėtųsi, kad tos įvairovės būtų daugiau, kad Lietuvoje labiau domėtumės, tarkim, savo artimesnių kaimynų lite­ ratūra ir kad jos būtų daugiau išleidžiama. Vis dėlto esame maža šalis su visais iš to išplaukiančiais padariniais. Džiugu, kad vis atsiranda ir naujų mažų iniciatyvių leidyklų, kurios imasi užpildyti vienas ar kitas spragas. Be to, galima pasi­ džiaugti, kad daug dėmesio vertų šiuolaikinių knygų (ir ne tik anglakalbių autorių) visai operatyviai išleidžiama ir lie­ tuviškai. Žvelgdamas į visumą, tikrai nemanau, kad situacija Lietuvoje šiuo požiūriu būtų tokia jau bloga. Turime ir ma­ kulatūros, ir literatūros – kaip ir visur pasaulyje.

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

KITA STOTELĖ – UŽUSIENIS Rašė Giedrė Skaitė

– Tai taip, žinoma... Gerai tu sakai, klausyk... Kas taip?..

Kad nežinau, vaikeli, retai aš juos dabar matau... Buvo, buvo, iki Naujųjų pabuvo ir atgal išskubėjo... Ne, tai aišku, negali skųstis, bent kartą per metus parvažiuoja... Parvažiuoja, taip... Ne, tai taip taip taip... Tai taip, ten dabar jau jų gyvenimai, darbai jų ten jau, tai žinai... Atostogų irgi negausi kas mėnesį... Tai aišku, nereikia norėt... Didžiausių švenčių parlekia, anūkus parodo, ir gana... Norėtųsi, aišku, daugiau, bet bent tiek, žinai... Kaip sakai?.. Ne, tai dabar vyriausiam jau septyneri, o mažiukė dar į darželį neina... Tai taip, visai maža dar... Kur tau! Trim kalbom šneka!.. Eik tu, žinok, būna, su mumis per skaipą itališkai pradeda varyt, o mes, žinai, itališkai nė bum bum... Pyksta vaikas ir dar, žinai, švepluoja smarkiai, tai apskritai sunku suprast, kokia kalba ji ten sako ką! O ji taip, žinai, užsidegus, kad pasakoja mums, kad pasakoja!.. Jo, kartais vargšelė net verkt pradeda, kad mes su seneliu jos nesuprantam... Nu nu, žentas taigi italas... Jo tėvai irgi maišyti kažkokie... Jie, sakė, tarpusavy puikiai susišneka,

sakė, mažę geriausiai tėvas ir supranta, sakė... Dukra, žinai, skundėsi, kad anksčiau nesuprasdavo, ar mažė į tualetą nori, ar šiaip po kambarį laksto ir kartoja užsiciklinus: taip, taip, taip, taip... Nu, žinai, itališkai – sì... Nu, laksto iš vieno namo galo į kitą ir: sì sì, sì sì... Tai juokėmės...

KALVARIJŲ TURGUS KITA STOTELĖ – ŽALIASIS TILTAS – Alio? Alio?.. Girdi mane?.. O, girdžiu ir aš dabar, kažkur prapuolei tu čia man... Ką sakei?.. Ai, mokslus baigė dukra čia... Mhm, magistrą... Bet žinai, darbų nelabai yra pagal tą jos specialybę Lietuvoj, o ir algos ten kitos... Ne, baik tu, ką aš klausiu jų,

kiek uždirba tiksliai, žinau, tik kad mašiną va visiškai naują nusipirko... Sakai? Nežinau, su mašina toli važiuot, labiau parskrist turbūt jiems apsimoka... Bet kad retai labai grįžta ir skraidydami... Ką žentas dirba? Tiksliai, žinok, nežinau, bet lyg įmonei kažkokiai vadovauja... Turbūt, turbūt, kad gerai ten abu gauna, tai ir grįžt nenori... Vaikai, žinai, irgi jau beveik mokyklas ten pradėję, kalbą visai gerai pramokę...

Sako, kitos ten perspektyvos, žinai... Tai aišku, liūdna, anūkų baisiai pasiilgstam, norėtųsi, kad kur šalia gyventų... Eik tu, jau jei kasdien matyt galėtume, tai turbūt abu su seneliu iš laimės išprotėtume... ŽALIASIS TILTAS KITA STOTELĖ – VINCO KUDIRKOS AIKŠTĖ – Kad dar maži, žinai, nelabai supranta... Taip, taip... Kviečiam mes atvažiuot, senelis ir baseiną lauke pastatė – sako, gal taip priviliosim... Juokaujam, žinai, bet iš tikrųjų visaip mėginam... Nežinau, ar veikia tokie dalykai jiems, visko jie pas save turi, žinai... Dar turbūt žymiai daugiau!..

Tai taip, per prievartą mielas nebūsi... Nors anūkas sakė, kad Vilnius jam labai patinka ir užaugęs pirks butą su vaizdu į Gedimino pilį... O, kaip tu iš karto neigiamai! Dar palauk, gal įpirks... Klausyk, klausyk, jei bokšto neliks, kalnas subliūkš, tai ir butai aplinkui atpigs... Nu, dabar, klausyk, ant viso troleibuso kvatoju!.. Mergina šalia sėdi, irgi šypsosi, matyt, bus išgirdus... Ne, tai aš nerėkiu, tyliai kalbu, tik kad va susijuokiau... Kaip sakai?.. Ai, taigi atveš, sakė, vaikus pas mus rugpjūčiui visam, tai galėsi atvažiuot susipažint... Baik tik, aišku, susikalbėsi... Vyresnėlis tai ką tu – puikiai moka lietuviškai, tik baisu, kad jau akcentas, žinai...

Tai taip, mes irgi sakom, kad nieko tokio, svarbu kalba...

Supranta viską, tik ne visuomet tinkamus žodžius pasirenka. Čia kažkurį vakarą, kai pas mus buvo, pareina iš kiemo, žinai, ir sako: kažkas kaimyno mašinos langą sulaužė!.. Palauk, tu kažkaip trūkčioji dabar...

VINCO KUDIRKOS AIKŠTĖ KITA STOTELĖ – CENTRO POLIKLINIKA – Alio, ar girdi? Kaip sakei?.. A, tai kad nelabai turi jis čia tų draugų...

Ne, žinok, jį trejų metukų išsivežė, tai žinai, dar mažiukas buvo labai... Norėtume, aišku, bet kad mūsų čia darbai ir gyvenimas, žinai. Va vyrui nugaros problemos visokios, man vėl klubas atsinaujino, tai turim ir mes visokių reikalų... Ne, tai nereikia, kad jie mus slaugytų, mes jau kaip nors... Mums tik norėtųsi, žinai, kad dažniau mus aplankytų... Ar kad mums dažniau pas juos nuskrist pavyktų... Tai aišku, ir duk­ ros baisiausiai pasiilgstu, anūkų... Eik tu, net nepasakok, nes apsiverksiu...

Tai būtent, kad dabar tas laikas, kai jie įdomūs, dar mažiukai, žinai. Mažė kasdien po naują žodį išmoksta...

Tai va va, paskui viskas staigiai pasikeičia... Mhm, greitai bėga, greitai, nėra ką kalbėt... Norėtųsi kiek­ vieną dieną, žinai, jais džiaugtis, rūpintis padėt, ką ir kalbėt, žinai...

Ne, kur tau, abu dirba, anūkėlius auklės prižiūri... Mhm... Tai aišku, kad ne tas pats, kas seneliai būtų, bet žinai, jie ten kuria savo ateitį, o mes čia gyvenimus gyvenam ir laukiam... Tai taip, tikimės, aišku, – gal grįš vieną dieną... Mes jau ką, nevažiuosim, jau vėlu mums turbūt sparnus užsienin kelt. Pripratę čia, prapultume svetimoj šaly.

© 37O

Vilmanto Raupelio nuotr.

8 //

CENTRO POLIKLINIKA KITA – TRAKŲ STOTELĖ – Viskas, drauge, lipu jau, žinok...

Ačiū, ačiū, sveiksim. Tu irgi laikykis ir ačiū už skambutį... Mhm... Ne, baik tu, neliūdžiu, taip, žinai – tik tokia šneka... Taip, taip... Vaikai yra vaikai...

Didžiausia laimė... Gerai tada...

Mhm... Nu... Iki tada... Tai žinai, kaip sako: laimės nenusipirksi, ji gimsta... Mhm... Tikra teisybė, ir aš taip sakau... Ačiū, ir tau geros dienos...

Būtinai būtinai, gal kokį antradienį?..

Gerai tada... Mhm... Ate.

>> SKAITYKLA

Rašė Nerijus Cibulskas

Alejandro Zambra

Madeline Miller

Iš ispanų kalbos vertė Alexandra Bondarev. Rara, 2021

Iš anglų kalbos vertė Adonė Mitkevičienė. Baltos lankos, 2021

BONSAI

„The New Yorker“ knygų apžvalgininkas Jamesas Woodas yra pasakęs, kad Alejandro Zambros apysaka „Bonsai“ jam primena parduotuvėse matomas naujas pinigines, kurios būna prikimštos netikrų kredito kortelių. Iš tikrųjų tiesos šiame pašmaikštavime esama. Tikra yra tik piniginė, t.y. šiame lakoniška kalba parašytame Čilės rašytojo kūrinyje papasakota dviejų jaunų žmonių meilės istorija. O ir šiai pristatyti puikiausiai pakanka vos pirmos apysakos pastraipos. Chulijus ir Emilija myli vienas kitą, jų santykiai turi visus būtinus jaunos meilės atributus, kurie dar pasipildo stipria aistra knygoms. Bet porelės ryšiai netrukus nutrūks, Emilija pasirinks savižudybę. Istorija tokia, ir čia A.Zambra ragina suklusti: „Visa kita – literatūra“ (p. 11). Toliau prasidės naršymas po kišenėles, prigrūstas netikrų

ACHILO GIESMĖ

te, kokia ji nupoliruota ir spindinti. Paprasčiau tariant, rašytoja pasiekė tai, ko ir siekia kiekvienas rašytojas: atradusi puikų įkvėpimo siūlą, iš jo išaudė savąjį kūrinį. Ir ne, čia niekas tikrai neketino konkuruoti su senoliu Homeru.

kredito kortelių, nes „Chulijaus ir Emilijos istorija tęsiasi, bet nebėra tęsiama“ (p. 24).

A.Zambra savo nedidelės apimties knygos siužetą lanksto tarsi įkaitintą vielos virbą – lengvai ir sumaniai. Kūrinio pasakotojas įžūlokai pertraukinėja skaitantįjį, bendrauja su juo, bando įtikinti, pats spėlioja ir dvejoja. Taip pasakojimas keroja lyg vis pakerpamo ir kruopščiai formuojamo bonso šakelės.

Sykį Chulijus ir Emilija perskaito vienos poros ir augaliuko istoriją, po kurios sutrinka, nes šios baigtyje tartum slypi ir jų pačių meilės baigtis. Vėliau, kai Chulijaus gyvenime nebelieka Emilijos, vaikinas, imituodamas rašytoją Gasmurį, rašo romaną, pavadintą „Bonsai“, „kurio jau nebesupranta esant savo ar svetimo, bet kurį nusprendė užbaigti, bent jau užbaigti įsivaizduoti“ (p. 44).

Ir tai yra romanas apie vyrą, kuris prisimena mirusią savo jaunystės merginą ir kaip jie rūpinosi augaliuku, simbolizavusiu „milžinišką juos jungiančią meilę“ (p. 41). A.Zambra postmoderniai, bet išmoningai viską sujaukia, palikdamas mįslę, kaip visas šias korteles derėtų sukaišioti atgal į piniginę. Taip atsiranda „istorija, tampanti iliuzinių vilčių istorija“ (p. 24). „Bonsai“ yra tikrai originalios prozos augaliukas. Tai talpi miniatiūra, kurioje susipina meilė ir mirtis, literatūra ir gyvenimas.

„Kiekvieno dievų vaiko gyslomis kraujas teka kitaip“, – debiutiniame romane „Achilo giesmė“ rašo amerikiečių autorė Madeline Miller. Juodas katinas – fatalizmas graikų mituose sėlina iš paskos visiems – paprastiems mirtingiesiems, pusdieviams ir galingiausiems Olimpo dievams. Įspūdingų mūšių, dieviškų aistrų ir žmogiškų herojų Graikijoje kraujas yra nulemtas, įliejamas į kiekvieną gyvą širdį trijų moirų, atsakingų už likimo vyksmą. M.Miller, nuo ankstyvos vaikystės lydima susižavėjimo „Iliada“ ir „Odisėja“, pasirinkusi klasikinės filologijos studijas ir kiek įmanoma priartėjusi prie gausaus literatūrinio antikos paveldo, mano nuomone, yra nuostabi mito interpretuotoja. Jos subtilus pasakojimas apie Achilą ir Patroklą, be abejo, yra tik nedidelė to mito šukė, tačiau pažiūrėki-

„Achilo giesmės“ balsas yra Patroklas, vaikystėje dėl netyčinės žmogžudystės tapęs tremtiniu „su nenuplaunama dėme“ (p. 42). Jis neteko karališkųjų teisių ir buvo ištremtas į valdovo Pelėjo rūmus, kur susipažino su šio sūnumi Achilu, kuriam dievai jau iš anksto pažadėję titulą: jis – aristos achaion, geriausias iš graikų. Achilas yra pusdievis, gimęs iš jūrų nimfos Tetidės įsčių, grožio, jėgos ir vikrumo įsikūnijimas, o Patroklas, therapon, arba jo ginklo brolis, – visiška Achilo priešingybė. Tačiau dar Pelėjo rūmuose tarp jaunuolių ima rastis ypatingas ryšys, kuris juos pavers neišskiriamais mylimaisiais. Achilo ir Patroklo charakterių skirtumai leidžia jiems vienas kitą papildyti ir tampa vienu iš varikliukų, sukančių romano veiksmą. Be to, Achilui suteiktas ne tik didvyrio titulas. Jis gan anksti sužino, kad jam lemta žūti legendiniame Trojos kare. Todėl tam tikra prasme knyga pasakoja ir kraupios neišvengiamybės prisijaukinimo istoriją. Nes dievų ir moirų žodis – nepakeičiamas. Tačiau Patroklo giesmė skamba ir po abiejų mylimųjų mirties. Man tai pasirodė vienas gražiausių ir paveikiausių šio romano sprendimų.

Alejandro Zambra

Ocean Vuong

Iš ispanų kalbos vertė Alexandra Bondarev. Rara, 2021

Iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė. Kitos knygos, 2021

ASMENINIS MEDŽIŲ GYVENIMAS Kaip ir „Bonsai“ atveju, kitoje savo apysakoje, pavadintoje „Asmeninis medžių gyvenimas“, Alejandro Zambra vėl mėgina nutrinti ribą tarp pasakotojo ir skaitytojo, pareikšdamas, kad ši knyga laike ir erdvėje gali egzistuoti esant tam tikrai sąlygai („Jai sugrįžus, romanas baigsis. Tačiau, kol ji negrįžo, knyga tęsiasi. Knyga tęsis tol, kol ji sugrįš arba kol Chulianas įsitikins, kad ji negrįš“ (p. 13). Kalbama apie kūrinio personažę Veroniką, kurios sugrįžtančios iš piešimo pamokos vieną vakarą laukia jos vyras Chulianas, literatūros dėstytojas ir sekmadieniais kuriantis rašytojas. Įdomu tai, kad jis taip pat rašo knygą „apie jaunuolį, pasišventusį auginti bonsą“ (p. 19), taip atsiranda paralelė su pirmąja A.Zambros apysaka (abu šie prozos kūriniai leidyklos sprendimu įkurdinti vienoje dviguboje knygoje ir turi du skirtingus viršelius).

10 // © 37O

Bandydamas išvaikyti besitvenkiantį nerimą, Chulianas savo įdukrai Danielai seka pasakas iš susigalvotos istorijų serijos „Privatus medžių gyvenimas“. Užmigus mergaitei, vyro nepalieka nežinomybė dėl Veronikos, jo fantazija pradeda blaškytis tarp paprastų loginių jos dingimo paaiškinimų ir baisiausių scenarijų („Kai romanuose kas nors negrįžta, galvoja Chulianas, tai todėl, kad tam žmogui atsitiko kažkas bloga“ (p. 32). Veronikos laukimas yra tarsi pagrindinis apysakos kamienas, iš kurio pradeda augti ir šakotis kiti pasa-

kojimai, nusidriekiantys per praeitį, dabartį ir ateitį. Chulianas prisimena savo vaikystę, gyvenimą iki Veronikos, išskleidžia istoriją apie jų pažintį, o galiausiai vaizduotėje projektuoja ateities epizodus, kuriuose jau suaugusi įdukra Daniela perskaito kuklią Chuliano parašytą knygą.

Manyčiau, kad A.Zambros unikalumas slypi jo, kaip autoriaus, gebėjime sklandžiai pasakoti ir vis tiek neparašyti storiausio romano. Apysakos žanro erdvės jam visiškai pakanka įstabiems literatūriniams viražams – žaisti siužetu, laiko trajektorijomis, atskleisti abstrakčius personažų vidinius pasaulius. O ir pats autorius kadaise yra užsiminęs, kad didžioji Čilės literatūros paslaptis yra bedugnė tarp to, kas pasakyta, ir to, kas užrašyta.

ŽEMĖJE ŽAVŪS MES TIK AKIMIRKĄ Atmintis – gudriai sukonstruota juodoji dėžė, kuri, iki pabaigos veikdama nepertraukiamai, nuolat įrašo net ir nereikšmingiausius gyvenimo epizodus.

Bet taip pat atmintis „yra pasirinkimas“ (p. 93), vienų ar kitų epizodų atgaivinimas bei suprojektavimas į išorę, į ateitį, tad autobiografinis tekstas visada yra tam tikra sąmoninga, iš atminties išgriebtų šviesiųjų patirčių ir tamsiųjų traumų selekcija. Debiutinis poeto Oceano Vuongo romanas „Žemėje žavūs mes tik akimirką“ yra ilgas, skausmingu atvirumu pulsuojantis, laiko skalėje trūkčiojantis ir iš fragmentų rankiojamas išpažintinis laiškas beraštei mamai, kurios išsilavinimas nutrūko dar Vietname, amerikiečių napalmo apsiaustyje („tikimybė, kad šis laiškas tave pasieks, yra menka – būtent perskaitymo neįmanomybė man ir leidžia tęsti šį pasakojimą“ (p. 135–136). Pasakojimo tęstinumas, visiškas atsivėrimas galimas iš dalies todėl, kad adresatas yra tarsi kitapus – negalintis nusigręžti, neišklausyti, pasmerkti. Ši knyga yra tapsmo istorija, jauno ir jautraus žmogaus mėginimas išsilaisvinti, pamažu atrandant ir suvokiant savo bundantį seksualumą, svetimą kalbinę ir kultūrinę terpę, o kartu ir egzistenciškai trapus kolibriškas judėjimas „taip greitai vien tam, kad išsilaikytum vienoje vietoje“ (p. 82). O.Vuongas man visų pirma yra poetas, turintis „pilną pilvą anglų kalbos“ (p. 39), neišvengiamai

panardintas šioje kalboje ir ieškantis progų ją ištirti, ja suabejoti. Nes tada, kai „gimtoji kalba sunyksta“, ji „yra ne tik tuštumos simbolis, bet ir pati tuštuma“ (p. 45). Ją privalu užpildyti, todėl pradedama kalbėti tavo artimųjų gyvenimus sunaikinusios kultūros žodžiais.

O.Vuongo romane desperatiškai siekiama atgaivinti suardytą komunikaciją, net jei ji nebeturi realių sąlygų įvykti.

Komunikuoti su brangiausiais – gyvais ir mirusiais – žmonėmis, su praeitimi, kuri nėra vien tik „fiksuotas ir snaudžiantis peizažas“ (p. 41). Bendrauti su traumuojančiomis patirtimis, kurios slypi tamsiausiuose juodosios dėžės užkaboriuose ir niekada nepaleidžia.

Net jei visi karai pasibaigę, visada yra vienas, kuris vyksta dabar („Šiaip ar taip, visi čia esame tik kartą“ (p. 215).

>> AUTOPORTRETAS

Rašė Greta Sirvidaitė

Jaunos menininkės Urtės Jasenkos, prisistatančios kaip Yaska Art, piešiniai gali priminti juodų ir baltų klavišų skambesį. Jos monochrominiai grafikos kūriniai prabyla apie jausmus, patirtis, tamsią ir šviesią žmogaus prigimtį. Rudens sezoną dailininkė pasitinka dviem savo parodomis Vilniuje ir savo darbus psichikos sveikatos tema pristato bendroje parodoje Klaipėdoje. Apie kūrybą, naujausias parodas ir tinkamiausių kūrybinių formų paieškas kalbamės su aktyvia jaunosios kartos menininke Yaska Art.

URTĖ JASENKA (YASKA): VIEN MANYJE ESANTIS PASAULIS S – Augai muzikų šeimoje, studijavai Norvegijoje, kur įgijai dainininkės specialybę. Kada supratai, kad labiau traukia vizualieji menai nei muzika?

– Atrodo, kad viskas mano gyvenime vyksta natūraliai ir neperspaudžiant savęs. Manau, kad piešimas yra natū­ rali mano minčių, jausmų, suvokimų išraiška, kurią puoselėju nuo pat vai­ kystės. Negaliu pasakyti, kad muzika mane traukia mažiau. Ji man be galo svarbi. Visas kūrybos procesas kupinas garso, vibracijų, ritmo. Žinau, kad geras darbas skamba. Tiesiog šiandien jau­ čiu, kad piešiniu galiu žymiai tiksliau ir aiškiau papasakoti norimą istoriją.

12 // © 37O

– Nuo 2009 m. kasmet rengi savo kūrybos parodas arba dalyvauji kolektyvinėse. Atrodo, esi aktyvi ir produktyvi jauna menininkė. Kokie tau buvo pastarieji – pandeminiai – metai?

– Karantino metu toliau aktyviai kū­ riau, piešiau, generavau naujas idė­

Sauliaus Kmitos nuotr.

– Tavo piešiniai monochrominiai. Kodėl į savo kūrybą neįsileidi daugiau spalvų?

– Iš tiesų man atrodo, kad jie tokie spal­ voti! Žinoma, ne vizualiai, bet savo tu­ riniu, personažais ir istorijomis. Svars­ tau, kad vizualus spalvų įtraukimas į mano kuriamą pasaulį tikriausiai ne papildytų jį, bet galbūt atvirkščiai – su­ griautų. Kai dingsta spalvos iš paveiks­ lo, nuotraukos ar filmo juostos, atrodo, atsiranda gerokai daugiau erdvės žiūro­ vui, jo vaizduotei ir mintims. Man tai svarbu. Kita vertus, yra sakoma: nie­ kada nesakyk niekada, tiesa? Tad kas ten žino, gal netikėtai rasiu formą, kur spalva dominuos ir papasakos daugy­ bę naujų istorijų.

po jo. Pastaruoju metu mane ypač sukrėtė žmonių reak­ cijos dėl galimybių paso įvedimo. Stebėtina, kiek daug ki­ lo nesutarimų, pykčio, agresijos… Šis laikotarpis pasauliui yra tikras išbandymas. Laikas bėga labai greitai, tad visa ši situacija greitai taps tik prisiminimu. Visiems linkiu jį su­ sikurti kuo gražesnį.

jas ir temas. Pradėjau daugiau ekspe­ rimentuoti, bandyti įvairias grafikos technikas, skaičiau knygas, žiūrėjau filmus. Klaipėdos dramos teatre net įvyko mano darbų paroda, kurią eks­ ponavome teatro skaityklos languo­ se. Taip žmonės galėjo saugiai apžiū­ rėti paveikslus iš lauko pusės ir vėl skirti laiko naujiems, meniškiems at­ radimams. Drauge su fotografu Sau­ liumi Kmita sukūrėme vitražinę pie­

šinių ir fotografijų seriją apie jūrą, žmogų ir jo širdį. Kiek atlaisvėjus ka­ rantinui, šiuos kūrinius eksponavo­ me kelte „Nida“, kuris plaukia iš Klai­ pėdos į Smiltynę – buvome „Kultjūra“ projekto dalis. Žinoma, negaliu slėpti, aplankydavo ir vis dar aplanko įvairūs jausmai, nuotaikos ir mintys. Ne taip paprasta gyventi pandemijos laiko­ tarpiu. Nors kartais atrodo, kad sun­ kiau gyventi ne karantino metu, bet

– Rudenį pradedi dviem personalinėmis parodomis. Pirmojoje, kuri jau atidaryta „Menų spaustuvėje“, pristatai prieš dešimt metų sukurtus savo piešinius. Jie skiriasi nuo dabartinės tavo kūrybos. Kuo šie darbai tau svarbūs ir aktualūs šiandien?

– Taip, „Menų spaustuvėje“ pristatau darbus, kurie sukurti truputį daugiau nei prieš dešimt metų. Techniškai jie skiria­ si nuo dabartinės mano kūrybos, tačiau pasakoja panašias is­ torijas, žinoma, kitokiu balsu, principu. Noriu supažindinti žiūrovą su savo kelionės pradžia ir ieškojimais, atrastais ne šiandien ir ne vakar. Pamenu, šiuos darbus piešiau neturė­ dama jokių intencijų juos parodyti viešai – tai buvo ir vis dar yra lyg mano dienoraščio lapai. Jei pastebėjote, nė ant vieno iš šių piešinių nėra parašo, datos ar pavadinimų. Tai atspin­ di mano pirminį žvilgsnį į kūrybą ir menininką. Man tai la­ bai gražu. Manau, kurti reikia ne tam, kad pasirodytum, kaip sugebi kažką daryti, bet tam, kad atvertum, parodytum šir­ dį ir pajaustum bendrystę su žmonėmis; dalytumeisi, įkvėp­ tum, susitiktum, būtum.

Jau tada stebėdama aplinką, supančius žmones, save ir savo gyvenimą, jausdavau, permąstydavau tiek daug dalykų, sukė­ lusių begalę minčių, jausmų, emocijų. Visa tai, atrodo, tiesiog turėjau kažkam papasakoti, o kas gali geriausiai išklausyti, jei ne popieriaus lapas? Visada jaučiau savyje esantį pasaulį, ku­ ris vieną dieną sprogo ir iki šiandien liejasi laisvai. Šie darbai yra pirmieji mano žingsniai atveriant širdį. Drąsūs, aiškūs, vie­ ningi, išsamūs. Dėkoju savo tėčiui, kuris paskatino mane išneš­ ti šiuos darbus į dienos šviesą ir pasidalyti su kitais.

– Kaip atradai savo kūrybai tinkamiausią techniką? Ar iki tol daug eksperimentavai, ieškojai saviraiškos būdų?

– Ketverius paskutinius mokslo metus praleidau studijuo­ dama dailę Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokyklo­ je. Čia man teko susipažinti ir savo rankomis prisiliesti prie įvairių dailės raiškos formų, t.y. tapybos, grafikos, dizaino, skulptūros, vitražo ir tekstilės. Buvo tikrai daug eksperimen­

– Kaip manai, koks yra moterų vaid­ muo šiandienos visuomenėje? Kokių joms trūksta magiškų galių ar raganiškų burtų?

– Džiaugiuosi, kad įvairiomis formomis moterys pradėjo kovoti už savo teises, drąsiai reikštis, kalbėti. Po truputį jos įgauna lygiavertį vaidmenį šiandienė­ je visuomenėje. Manau, kad joms ne­ trūksta nieko, svarbu tik vienai kitą atjausti, palaikyti, suprasti, o ne kon­ kuruoti ar griauti.

– Negalime nepaminėti ir dar vienos parodos Klaipėdoje „Psyche“. Joje kartu su kitais menininkais pristatysi savo darbus apie žmones, patiriančius psichikos sveikatos sutrikimų. Kodėl nusprendei dalyvauti tokioje parodoje ir kokius darbus pristatysi?

– Šiai parodai sukūriau grafikos darbų seriją „Stotys“, kuri pasakoja apie pa­ galbos svarbą, jos radimą, priėmimą ir išsilaisvinimą iš sunkių, kaustančių bū­ senų, problemų. Noriu įkvėpti lanky­ tojus būti tolerantiškus ir empatiškus žmonėms, turintiems psichikos sutri­ kimų. Be to, labai svarbu pastebėti to­ kius žmones, nes jie dažnai pasirenka tylą ir yra be galo vieniši, dėl to sunki emocinė būsena tik stiprėja, gilėja ir dažnai tampa visiškai nevaldoma. Jei daugiau įvairiomis formomis apie tai kalbėsime, manau, išvengsime nepa­ prastai skaudžių likimų ir kartu page­ rinsime savo gyvenimo kokybę.

Ą DIENĄ PROGO

– Ką tau duoda kūrybinis procesas?

Kaip jautiesi po produktyvios kūrybinės dienos?

– Jaučiuosi laiminga ir įkvėpta kurti to­ liau. Žinoma, ir pavargusi, bet tai visiš­ kai normalu. Kartais pagalvoju, kad ge­ rais ar sudėtingais momentais niekad nepaleidau savo kuriamo pasaulio. Vis grįždavau ir grįžtu ten pabūti. Manau, ir žmogus, žiūrintis į paveikslus, gali pasijausti kaip aš – saugioje užuovėjoje.

tų, mokslo, darbo, tyrinėjimo ir ieškojimų. Savo braižą, sti­ lių, techniką atradau maždaug prieš vienuolika metų, kai nu­ sprendžiau kūryboje nebūti niekuo kitu, o tik savimi. Leidau sau nurimti, pamiršti visus išorinius reikalavimus, išmoktas taisykles, norą visiems įtikti, patikti ir dar sykį pajusti vaikys­ tėje vyravusią kūrybos laisvę ir džiaugsmą. Tokios ypatingos būsenos pavyko sukurti savo pirmąjį piešinį. Aišku, tuomet mano darbai atrodė kiek kitaip. Po truputį tobulėju, augu ir keičiuosi. Nenoriu sustoti. Labai įdomu žiūrėti į savo senus darbus, ypač pirmuosius.

– Lapkritį kino teatre „Skalvija“ veiks antroji tavo paroda „Moteris yra ragana“. Kaip parodos lankytojams reikėtų atkoduoti šį pavadinimą, kuris be platesnio konteksto gali turėti neigiamą atspalvį?

– Sutinku, kad be platesnio konteksto, nemačius pačios pa­ ro­dos, pavadinimas gali skambėti klaidinamai. Ragana įgavo neigiamą atspalvį todėl, kad indoeuropiečių ir krikščionybės laikais ji buvo demonizuota, degraduota ir nustumta į girių glūdumas. Tačiau šioje piešinių serijoje analizavau žymiai senesnį, be galo gražų ir galingą baltišką deivės-laumės ra­ ganos pasaulį, jos kosmologiją, bendrą laukinės moters pri­ gimtį, buitį, feminizmą lietuvių liaudies mitologijos, sakmių kontekste. Noriu kiekvieną moterį pakviesti ieškoti ir atras­ ti savo vidinę raganą – laukinę, laisvą, nepriklausomą, gam­ tos grožio kupiną moterį.

– Pristatysi grafikos darbų seriją, kurią kūrei remdamasi baltų mitologija, lietuvių liaudies sakmėmis, pasakomis ir Marijos Gimbutienės iškelta Deivės Motinos teorija. Kas paskatino domėtis laukinės, mistinės moters įvaizdžiu?

– Kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kaip laikas greitai bėga ir kad esu jau nebe tas mažas vaikas, bet tvirtai įžengiu į suaugusio žmogaus, moters pasaulį. Manau, kad natūraliai kyla įvairių minčių, klausimų, ieškojimų – kas yra moteris, moterišku­ mas, koks jos pašaukimas, reikšmė ir padėtis šiandien. Ma­ ne visada domino ir be galo žavėjo įvairių tautų mitologija, o pastaruosius metus ypač daug dėmesio skyriau baltams, lietuvių liaudies sakmėms ir pasakoms. Vis dėlto mitologi­ ja yra pagrindinis šaltinis kultūrai pažinti. Ji atskleidžia, ką mūsų protėviai galvojo apie pasaulį, kaip jame suvokė pra­ eitį, dabartį ir ateitį, save ir visą gyvenimą. Tad natūraliai at­ sakymų pradėjau ieškoti būtent čia.

MANAU, KURTI REIKIA NE TAM, KAD PASIRODYTUM, KAIP SUGEBI KAŽKĄ DARYTI, BET TAM, KAD ATVERTUM, PARODYTUM ŠIRDĮ IR PAJAUSTUM BENDRYSTĘ SU ŽMONĖMIS.

– Iš Vilniaus persikėlei gyventi į Klaipėdą. Ar šis pokytis įnešė kažko naujo į tavo kūrybą?

– Žinoma. Man labai svarbu aplinka, kurioje gyvenu, dirbu ir kuriu. Viskas, ką matau, girdžiu, užuodžiu ar liečiu, ką sutinku savo kelyje, formuoja mane ir mano kūrybą. Todėl stengiuosi kiek įmanoma daugiau keliauti, domėtis pasauliu, skaityti, kiekvieną dieną su­ žinoti, išgirsti kažką naujo, bendrau­ ti su žmonėmis. O dėl pajūrio… Kad ir kaip juokingai skambėtų, pastebėjau, kad piešiniuose atsirado žymiai dau­ giau vandens simbolikos, pajūrio len­ gvumo, su jūra susijusių istorijų.

– Tavo kūrybos apraše tarp surengtų parodų minima ir fotografija. Ar vis dar paimi į rankas fotoaparatą?

– Esu sukūrusi vienintelę fotokadrų seri­ ją „The Dice“, kurią 2015 m. eksponavau „Skalvijos“ kino teatre. Pati nebefotogra­ fuoju jau seniai. Jaučiu, kad tai ne ma­ no pašaukimas. Tiesa, šiais metais šiek tiek prisiliečiau prie fotografijos pasaulio dirbdama su Sauliumi Kmita. Kartu kū­ rėme bendrą piešinių ir fotografijų seriją.

Dalyvavau visose paveikslų fotosesijose prie jūros. Buvo labai įdomu, gera ir jauku.

– Kokių turi su kūryba susijusių ambicijų, svajonių?

– Noriu drąsiai judėti į priekį, tobulė­ ti, kurti nuoširdžiai ir atvirai. Yra dau­ gybė idėjų, minčių, svajonių ir norų, bet kol kas noriu visa tai pasilaikyti sau. Viskas su laiku.

>> DAIKTU ANATOMIJA

JAUNŲJŲ DIZAINERIŲ DARBUOSE – TAPATYBĖS PAIEŠKOS

Rašė Agnė Kaminskienė Nuotraukos Eglės Sindaravičiūtės

Dizaino studijos baigtos, o kas toliau? Toks klausimas dažnai kyla beveik kiekvienam absolventui. Bet dar prieš užveriant alma mater duris yra galimybė dalyvauti Jaunojo dizainerio prizo konkurse ir parodyti savo darbą visuomenei.

14 // © 37O

Jau tradicinis Jaunojo dizainerio prizo konkursas šiemet surengtas vienuoliktą kartą. Vilniaus dailės akademija jį organizuoja siekdama išskirti ir apdovanoti ryškiausius ir didžiausią potencialą demonstruojančius jaunuosius dizainerius, skatinti jų konkurencingumą, pristatyti jų darbus verslo atstovams ir visuomenei. Konkurse gali dalyvauti bakalauro ir magistro dizaino studijų absolventai iš visų Lietuvos aukštųjų mokyklų. Žvelgiant iš istorinės retrospektyvos, jauniesiems dizaineriams šis konkursas neretai tampa pirmuoju žingsniu ant nugalėtojų pakylos. Šiais metais parodai buvo atrinkti penkiolika industrinio dizaino, mados, komunikacijos dizaino ir dizaino tyri-

mų darbų. Dauguma jaunųjų dizainerių pasinėrė į tapatybės paieškas arba inovatyviais būdais stengėsi spręsti aktualias ekologijos problemas.

padeda žmonėms, kurie negali to padaryti dėl resursų stokos, turintiems fizinę negalią ar norintiems patekti į sunkiai prieinamas vietas.

Pastebima tendencija, kad žmonės stengiasi gyventi tvariau, atsakingai rūšiuoti šiukšles, atsisakyti besaikio vartojimo, kiek įmanoma mažiau kenkti gamtai. Dizaineriai reaguoja į socialines aktualijas, todėl rinkai pasiūloma vis daugiau tvaraus dizaino sprendimų.

Dizaineris Emilis Jonaitis atkreipė parodos lankytojų dėmesį į plastiko problemą ir tai, kaip mikroplastikas tampa neatsiejama vandenynų gelmių, gyvūnų ir mūsų organizmo dalimi. Jaunojo dizainerio sukurtas filmas nagrinėja mikroplastiko priešybę ir vienybę su gyvybe, ekosistemų kismą ir evoliucinius veiksnius.

DARBAI, KVIEČIANTYS ATSISUKTI Į GAMTĄ Parodoje netrūko novatoriškumo ir originalumo. Vienas iš tokių inovatyvių darbų – bakalauro studento Pauliaus Burago „Teleturistinė sistema“, siūlanti naują keliavimo būdą. Sistema, sudaryta iš dronų ir jų stotelių, leidžia keliauti nepajudant iš vietos. Ji ypač

Kamilė Pakalniškė įsitikinusi, kad vaikai mokosi tik patirtiniu keliu, todėl ikimokyklinukams sukūrė rinkinį gamtai stebėti.

Edukacinių priemonių rinkinys „Pažink“ skatins mažuosius smalsučius praleisti kuo daugiau laiko lauke, drąsiai eksperimentuoti, pažinti gamtą ne iš vadovėlių, o gyvai.

Magistro studijų absolventė Viltė Adomavičiūtė eksperimentavo su pluoštinių kanapių spalių panaudojimu ir sukūrė originalius interjero objektus – daugiafunkcį stalą ir išskirtinės formos šviestuvą.

SOCIALIAI ATSAKINGAS BŪDAS PAGERBTI ARTIMŲJŲ ATMINIMĄ Geriausiu produkto dizaino kategorijos darbu išrinktas dviejų objektų rinkinys „Gyvenimas po gyvenimo“ analizuoja mirusiųjų pagerbimo tradicijų problematiką. Milda Pakarklytė kaip išeitį siūlo gamtai nekenkiantį pasirinkimą ir atminimo išsaugojimą namų aplinkoje.

Pastaruoju metu vis aktualesnė planetos taršos problema jaunąją dizainerę paskatino ieškoti naujo būdo mirusiųjų atminimui pagerbti. Ji kvestionuoja dabartines laidojimo tradicijas ir siūlo gamtai nekenkiantį, asmeniškesnį artimojo prisiminimo išsaugojimą kapinėse ir namuose.

Kasmet po lapkričio 1-osios kapinių šiukšliadėžės perpildomos sudegusių stiklinių ir plastikinių žvakių. Tai autorę inspiravo sukurti daugkartinę ledo žvakę, kuri ištirpsta ir susigeria į žemę.

Ji taip pat panaudojama ir namuose artimojo pagerbimo vietoje, kur integruojama mirusio žmogaus nuotrauka, gyvas medelis ir ledo žvakidė.

Kol objektas nenaudojamas, sunku atspėti tikrąją jo paskirtį. Langelyje viršuje yra veidrodis, kuriame žmogus mato save, tačiau lentynėlėje po juo įstačius ledo žvakidę ir uždegus atminimo žvakelę, nuo ledo svorio lentynėlė nusileidžia žemyn – pasirodo už

jo paslėpta mirusio artimojo nuotrauka. Ledui tirpstant, vanduo po truputį laša žemyn ir palaisto medį. Taip ledo žvakidės svoriui mažėjant, veidrodis po truputį paslepia nuotrauką. Ledui ištirpus, svarstyklės grįžta į pradinę padėtį. Vėl matomas tik savo atspindys veidrodyje.

VALGYMO ĮPROČIAI, PROPAGUOJANTYS TVARUMĄ Dizaino tyrimų kategorijos laureatės Viktorijos Stundytės darbas – stalo atributai, keičiantys valgymo įpročius. Dizainerės indų kolekcija išryškina valgymo ritualo svarbą žmogaus gyvenime.

Kūrybinį darbą sudaro septyni skirtingi stalo indai: vandeniui, uogoms, daržovėms, kiaušiniams, jūrų gėrybėms, mėsai ir desertui.

Dizainerė įsitikinusi, kad gamtos atributus atkartojantis dizainas padeda formuoti dėmesingą valgymą, skatina galvoti, kaip ant stalo esantis maistas buvo užaugintas, ir atkreipia dėmesį į maisto kiekio pasirinkimus.

Anot V.Stundytės, kolekcijoje pristatomi skirtingi objektai normuoja porcijas, padeda išvengti persivalgymo ir maisto švaistymo. Kuriama užuomina į gamtos atributus, skatinama rinktis natūralius, ekologiškus maisto produktus, tolinti momentinio valgymo įpročius, kai valgoma skubiai, – čia ir dabar.

Viena pagrindinių tvarios maisto sistemos vizijos dalių – valgymo sąmonin-

gumas. V.Stundytė savo dizaino projektu siekia perteikti žinutę, kad pokyčiai prasideda nuo stalo, valgymo elgesio, maisto pasirinkimo ir jo kiekio.

SKATINA MĄSTYTI APIE GYVENIMO PRASMĘ Pagrindiniu prizu mados dizaino kategorijoje apdovanota Adelė Burokaitė, pristačiusi kolekciją „Kur aš?“, kurioje maišomi rokoko, vaikystės, sapnų ir realaus pasaulio elementai.

Kolekcijos modeliuose eklektiškai sujungti realybės ir fantazijos elementai. Įkvėpimo jaunoji dizainerė sėmėsi iš rokoko laikotarpio, interjero ir sapnų. „Momentas, kai ryte pabundi iš sapno, tačiau sapnų vaizdiniai vis dar sukasi galvoje ir akimirkai tarsi susijungia į viena su realybe, tapo pradiniu kolekcijos kūrimo tašku“, – pasakoja A.Burokaitė. „Labai panašiai, kaip bundant atsiranda siurrealizmo ir fantazijų jausminė sintezė, kuri, vos pramerkus akis, staiga dingsta“, – priduria ji. Kuriamuose modeliuose atsiranda šiam stiliui būdingų plačių klubų sijonų su lankais, korsetų, apatinių šortų ir įvairių interjero elementų. Siurrealizmo jausmą sukuria į modelius integruotos interjero detalės – lempos, foteliai ar kėdės.

Unikalu ir tai, kad, norėdama vizualizuoti realų pasaulį, idėjų menininkė sėmėsi ir iš šių dienų vyriškos dalykinės aprangos bei namuose dėvimų sportinių drabužių.

SUSITIKTI SU SAVO BAIMĖMIS, PERSEKIOJANČIOMIS SAPNUOSE Komunikacijos dizaino pagrindinį apdovanojimą pelnė Elena Kanarskaitė, pristačiusi interaktyvią instaliaciją „Pasilikti veidrodyje“. Grafikos dizainerė kviečia leistis į mistikos ir neapibrėžties pilną sapno pasaulį, pasineriant į simuliacinę būseną. Dizainerė atliko kokybinį tyrimą, mėnesį stebėdama savo sapnus ir vykdė apklausą socialiniuose tinkluose. Susisteminusi ir išanalizavusi rezultatus, menininkė išskyrė šešis sapnų tipus: pasiklysti, apsinuoginti, kariauti, persekioti, pakilti ir mirti.

Sapnų pasaulį E.Kanarskaitė susiejo su praturtintos realybės (angl. augmented reality) programėlės veikimo principu, kai vaizdų plika akimi negali pamatyti, tačiau įsijungęs programėlę žiūrovas mato tai, ko iš tiesų nėra. Žiūrovui įžengus į tamsią erdvę, jį pasitinka atmosferos garsai ir ore kabantis stalas, kviečiantis susitikti su savo baimėmis, persekiojančiomis sapnuose.

Erdvės simuliacijai perteikti instaliacijoje papildomai naudojami veidrodžiai, simbolizuojantys portalą į mūsų vidinį pasaulį. „Veidrodis priskiriamas vienai seniausių archetipų grupei ir išsiskiria savo misticizmu. Miego būsenos praleidžiame trečdalį savo gyvenimo. Smegenys tęsia funkcionavimą ir jose pradedami generuoti neapibrėžti vaizdiniai: fragmentai iš gyvenimo, įvairūs daiktai, simboliai, žmonės, akimirkos, kuriuose lengvai galime pasiklysti“, – apie veidrodžių simboliką pasakoja menininkė.

Vertinant kelias pastarųjų metų parodas, galima daryti išvadą, kad konkursui pateikiamų darbų kokybė vis gerėja. Jaunieji dizaineriai randa kūrybingų sprendimų įvairioms visuomenei kylančioms problemoms spręsti. Dauguma laureatų po parodos susikuria savo prekės ženklus, pradeda verslą arba toliau vysto savo idėjas dirbdami verslo organizacijose. Tad, įgijus diplomą ir startavus parodoje, tolesnis karjeros kelias – perspektyvesnis ir su daugiau galimybių kilti.

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

KEDROSTUBURAS NUX LUX

EGOMAŠINA ATAKA

Self-released

(Self-released)

MĖNESIO ALBUMAI

Mildos Ambrožaitės nuotr.

Net ir keliais žodžiais sunku nusakyti, kas skamba ketverto „Kedrostuburas“ naujajame albume „Nux Lux“.

Manau, kad tai sektųsi lygiai taip pat, kaip sėkmingai bandyti paaiškinti, ką reiškia grupės pavadinimas, tačiau net ir šis konfūzas gali būti jums įveikiamas, jei nesitikėsite nieko. Arba visko. Kaip jums patogiau, nes „Kedrostuburo“ dainos susipina begaliniame artroko, repo, džiazo, postpanko ir fanko sukūryje, kuriame juos sugauti gali nebent I.V.T.K.Y.G.Y.G. ar koks Frankas Zappa. O tas sūkurys yra tikrai nemažas: grupė ne tik nusprendžia nemadingai pasiūlyti klausytojams visą valandą savosios muzikos, bet ir pristatyti ją lyg nenuspėjamą atrakcioną, kuriame, rodos, ne viskas turi prasmę, logiką ar paklūsta fizikos dėsniams. „Nux Lux“ klausytojų ausys 100 proc. turi būti atviros – tempo, akordų, minčių, tekstų šuoliams ar šuoliams, kai bandysite koncerto metu pataikyti į taktą. Bėda ta, kad kartais viso šio balagano būna šiek tiek per daug, jau norisi vietoj kvapą gniaužiančių amerikietiškų kalnelių pasirinkti saugius pasiplaukiojimus valtele ar tiesiog pasakyti: „Stop, chebra, trumpam pakvėpuojame, nusiraminame, nes dėdę ištiks infarktas.“ O jei rimtai, entuziazmo kupinas stilių mišinys rodo, kad „Kedrostuburas“ turi savyje daug kūrybinės energijos, kuri, kai paklus aiškesnei struktūrai, duos sultingesnių vaisių. Tačiau net ir dabar šis tarp kvailiojimo ir profesionalumo strikinėjantis skambesys gali suteikti malonumo. Gal iki super duper liuks šiek tiek pritrūko, bet tikrai gerai.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Youtube“, „Pakartot“) 77

100

TEATRE PRIEŠISTORĖ

76

16 //

Jau antras šiais metais pasirodęs atlikėjo Teatre įrašas parodo, kad į šį jaunuolį verta atkreipti dėmesį, kad jis turi galimybių žengti toliau nei daugeliu atvejų mūsų darže liekantys elektronikos kūrėjai ir kad šiaip... teatre visai smagu. Visgi „Priešistorė“ daugeliu elementų ryškiai skiriasi nuo metų pradžioje išleisto EP „Vociferate“, kaip jau išsyk sufleruoja ilgagrojo pavadinimas. Šis LP – tai priešistorė, sujungianti gausybę Viktoro Urbaičio įtakų, įkvėpimų, muzikinių šuolių ir persivertimų. Todėl nenuostabu, kad, be griežtos industrinės technomuzikos, čia nuskamba ir IDM, ir synthwave, ir net muzika, kuri puikiai tiktų tame pačiame teatre kaip garso takelis spektakliui. Spektras nemažas, kaip ir albumo svoris, todėl „Priešistorė“ skamba labiau kaip bestų rinkinys ar unreleased trackų popuri, skirta ne patraukti koncepcija ar emocija, o labiau atspindėti, kas buvo įdomu, traukė, tačiau dabar gal net prarado savo aktualumą ir turi daugiau nostalgišką vertę. Smagu, kad kūrėjas taip atsiskaito ir su savimi, ir su mumis, tačiau kyla klausimas, ar tam reikia skirti tiek dėmesio. Aš manau, kad taip, nes net ir šiokioje tokioje netvarkoje galima rasti įdomių sprendimų ir žavinčių elementų; Teatre yra pakankamai talentingas, kad galėtų išplėsti savo kūrybos spektrą ir pabandyti tai viena, tai kita. Ir nors albumas labiau skamba kaip dovana sau, žmogui, besidominčiam Viktoro kūryba ir keliu, kaip jis tapo toks, koks yra, „Priešistorė“ dar labiau pagilins susidomėjimą šiuo muzikantu. Kartais tokie atsiskaitymai labai padeda, nuo jų galima lengviau atsispirti ir pradėti naują nuotaikingą kelionę.

Vos prieš metus savo debiutinį albumą išleidę „Akli“ sukėlė nemažą furorą tarp žmonių, kurie domisi muzika, ir tapo naujo, šviežio vėjo pūtikais šiek tiek savyje užsimėgavusioje lietuviškai miesčioniškos muzikos scenoje. Metai prabėgo – ir, štai, naujas albumas. Klausyti baisu? Baisu, antro albumo prakeiksmas lyg Damoklo kardas švytuoja visos perklausos metu, tačiau džiugu, kad visgi nenusileidžia ir ausų nenukerta. Ir nors „Refleksijos“ efektas ne toks aštrus kaip „Taikos“, reikia turėti omeny, kokį bagažą „Refleksija“ tempia. Pirmiausia, reikia pasakyti, kad „Akli“ tolsta nuo postpanko ir vis labiau atranda save industriniame bei alternatyviajame roke. Apskritai, 10-ojo dešimtmečio agresijos aidų girdėti nemažai ir nors atrodo, kad bumbsinti bosą grupė galėjo dar ilgai, smagu, kad ieško, kad randa, kad nestovi vietoje. Šie pokyčiai ir vis labiau dominuojantis whatever-core‘inis vokalas sukuria dar sunkesnę, dar depresyvesnę, dar purvinesnę atmosferą, kuri nors kartais šiek tiek per daug dominuoja, visgi išlaiko vientisą veidą. Vientisą tamsų veidą. Niekada negalvojau, kad tai pasakysiu, bet norisi šiek tiek pozityvumo. Jei ne pozityvumo, tai įvairumo, spalvingumo. Dabar spalviniame spektre dominuoja juoda, pilka ir balta, ir 50 šio trejeto atspalvių, o taip norėtųsi kokios... raudonos. O jei rimtai, „Akli“ per šiuos metus nestovėjo apakę nuo sėkmės ir nebandė aklai pakartoti debiuto pasisekimo. Atradę kelią jie juo intensyviai nuskubėjo, kaupdami ir transliuodami visus negatyvius dalykus, kurių nepagailėjo pandemija. Visgi ne viskas šiame pasaulyje yra juoda ir balta, todėl linkiu atrasti dar daugiau spalvų. Kad ir... raudoną.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“) 78

100

ANAPILIN DEZINTEGRACIJA

Half-Delay

Kauniečių black metal kolektyvo pilnametražis albumas yra puikus debiuto pavyzdys, kai į darbą norima sudėti daug daug ir nors, rodos, procesą pavyksta suvaldyti, beklausant susidaro įspūdis, kad į nugarą grėsmingai kvėpuoja pavadinime įvardyta dezintegracija. Ko ko iš šito albumo neatimsi, tai didelio noro ir entuziazmo, su kuriuo „anapiliečiai“ groja savo juodmetalį; akivaizdu, kad šiame žanre jie gyvena, juo mėgaujasi ir jį myli, jei tikslu taip įvardyti. Tą pačią akimirką smagu, kad jie juo neapsiriboja, nes, be tradicinio skambesio, staiga išgirsti groove metal, folk metal, noise ir t.t. detalių. Problema tik ta, kad per visas šias įtakas, visus šiuos bandymus, visą šį entuziazmą sunkoka darosi perskaityti, ką gi iš esmės nori „Anapilin“ pasakyti, lyg žinotų, kaip, bet iki galo nežinotų, ką, lyg mes taip ir neišvystame grupės tikrojo veido, neišgirstame jos tikrinio skambesio. O jo nesant, albumas virsta garsiniu kortų nameliu, kuriam kyla pavojus nuo vėjo papūtimo ar grojimo klaidos sugriūti. Be to, koją kiša ir vientisumo nebuvimas, kuris yra nulemtas jau minėtos – iki galo nesuformuluotos koncepcijos – problemos. Tačiau iš esmės „Dezintegracijos“ klausyti malonu: pirmiausia, tai yra šiuolaikiškas albumas, kurį būtų galima kaltinti madų sekimu, tačiau jau geriau taip, negu džyrinti gitaras, remiantis surūdijusiais trafaretais, kuriuos kažkas vadina true metalu. Deja, taip nėra ir visi tikrojo skambesio gerbėjai galiausiai nuplinka, užsiaugina pilvus ir virsta dėdžiais. Progresas visada duoda naudos, ją jis atneš ir Anapilin. Žingsnis po žingsnio iš dezintegracijos bus pereita į puikų konstruktyvizmą.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Youtube“)

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Youtube“)

74

100

© 37O

80

kisielius

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Youtube“, „Soundcloud“)

AKLI REFLEKSIJA

Self-released

0°

Dar viena gitarų grupė, lygiai prieš metus išleidusi sėkmingą albumą ir nusprendusi nieko nelaukti, o kalti geležį, kol karšta. Juk jeigu jau radai sėkmės receptą, kodėl gi jos neišnaudojus 100 proc. Taip „Egomašina“ ir padarė. Pasunkinusi ir pagreitinusi savo skambesį ji pasileido šuoliais per dainas ir surengė tokią ataką, kad naujojo albumo pavadinimas vargu ar galėjo būti tikslesnis. Gitaros aštrios, vokalai tylūs, energija taškos, ir gyvai tikriausiai nieko geriau klausyti ir neįmanoma. Visgi įraše nuolatinis atakavimas atbukina, atšipina ir atkala, todėl nori nenori, tiksliau, labai nori sulaukti kokios nors pauzės, kokio nors perekūro ar ko nors kito tave pastabdančio, kol galiausiai netapai abejinga daržove. Nors albumo energingumas, tempas ir intensyvumas kabina, bijau, kad dėl to buvo prarastos subtilios detalės ir melodinės struktūros.

Dabar žadamas nesustabdomas vakarėlis, tačiau net jo metu būna pakilimų ir nusileidimų, galų gale – tualeto pertraukėlių. Iš kitos pusės, akivaizdu, kad „Egomašina“ nori išbombarduoti viską, ištransliuoti susikaupusią energiją, išsisunkti patys kaip citrinos, nes pandeminis ramybės laikotarpis užkniso juodai. Jei energijos perteklius vargina ir jus, tuomet „Ataka“ tiks ir patiks, tačiau man šis darbas labiau skamba lyg antroji „Spąstų“ dalis, pasakojanti, kas nutinka išsilaisvinus iš spąstų ir truputį pametus nuo tos laisvės galvą. Todėl ir kūriniai iš dalies vienodėja, susijungia į vientisą... ataką, kuri kartais neša, o kartais ir vargina.

Dabar gal reikėtų šiek tiek stabdžių, apsidairymo ir pamąstymo, ką toliau daryti.

100

100

70 100

kefyras

absentas

spiritas

>> EITI AR NEITI

KINAS

KO NEPRALEISTI VILNIAUS DOKUMENTINIŲ FILMŲ FESTIVALYJE? Rašė Auksė Podolskytė

Su šūkiu „Atviros trajektorijos“ šiemet prisistato 18-asis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) – seniausias tarptautinis dokumentinio kino renginys Baltijos šalyse. Netipiniai, įdomūs, autentiški herojų gyvenimų keliai, atsakymų ant lėkštutės nepateikianti ir atsiverti naujiems požiūriams skatinanti kūrybinė dokumentika kviečia žiūrovus rudenį pradėti su kinu.

„FAYA DAYI“ (2021)

„KYLANTI UOLA“ (2021)

Filmo autorė Jessica Beshir žiūrovus panardina į Etiopijos miesto Hararo gyventojų kasdienybę. Arabinis dusūnas – haliucinogeninis augalas, vietinių naudojamas ritualų metu. Šio augalo vartojimas Hararo jaunuoliams padeda susitaikyti su karčia tikrove. Nedarbas, valdžios represijos ir neviltis verčia vietinius ieškoti pabėgimo būdų. Poetiškas, svarbiuose dokumentinio kino festivaliuose pastebėtas pasakojimas supažindina žiūrovus su Etiopijos istorija, mitine sąmone, o asmeninės istorijos pasakoja apie jaunų šiandienos žmonių lūkesčius ir viltis, kurios nukreiptos į kitą Raudonosios jūros krantą.

Havajų salose iš pačios žemės šerdies teka lava. Nuolat pasikartojantys besiveržiančio ugnikalnio vaizdai hipnotizuoja ir įtraukia į kone psichodelinį vizualinį eksperimentą. Šioje vaizdo esė susipina popkultūra, šiuolaikinio meno praktikos, mokslinė fantastika, o Havajų salų istorija kelia klausimų: ko vertos mūsų ambicijos pažinti svetimas teritorijas? Ar galime prisijaukinti didingą ir nenuspėjamą gamtą?

Filmas kviečia į diskusiją apie postkolonijinį būvį, ekologiją ir pasaulio pažinimą.

„SVYRANTIS ŽMOGUS“ (2020) Kasdieniai darbai, statybos mieste, lygumų peizažai, rūkantys ir į tolį žvelgiantys žmonės... Visus vaizdus lydi užkadrinis balsas, skaitantis prancūzų rašytojo Thierry Metzo dienoraštį. T.Metzas jį parašė klinikoje gydydamasis nuo alkoholio priklausomybės. Filme tekstas veja vaizdą, vaizdas – tekstą, kol po truputį atsiskleidžia menininko autobio­ grafija – prabylama apie sūnaus mirtį, priklausomybę ir skausmą. Melancholiška, jautri ir atmosferiška juosta apie gyvenimo poeziją, nuopuolius bei mirtį.

„ANNY“ (2020) Verstis prostitucija Anny pradėjo būdama 46-erių. Ji taip pat dirba metro stotyje, kur renka pinigus už įėjimą į tualetą. Filme moteris pasakoja savo gyvenimo istoriją nuo 1996 iki 2012 m. Ją slegia pašlijusi artimųjų sveikata, tačiau kasdienybėje Anny – kaip visi žmonės: šypsosi savo klientams, perka darbo drabužius ir, rodos, nesureikšmina nei savęs, nei savo profesijos. Filmo autorė – čekų dokumentinio kino meistrė Helena Třeštíková naudojo ilgalaikio stebėjimo (angl. long-term observation) metodą, kai filmas kuriamas ilgą laiką stebint herojų gyvenimus.

„ZAPPA“ (2020)

„LOŠIMAI, DIEVAI IR LSD“ (2002)

18 //

Vieni laimės ieško pasinerdami į religiją, kiti džiaugsmą randa net ir prasilošdami kazino. Svarbiausia – azartas.

Prekiautojai sekso žaislais liaupsina jų kokybę ir žada nepamirštamą orgazmą. Dar kitiems laimė – kaifuoti reivo vakarėliuose. Kalbėdamas su režisieriumi, šveicarų mokslininkas LSD išradėjas Albertas Hofmannas tikina, kad individualumas neegzistuoja. Šis filmas – tai keturių dalių kelionė.

Nuo Toronto oro uosto iki Mumbajaus humoro klubų – visuose pasaulio kampeliuose žmonės ieško to paties – laimės. Kartais tai daro gana absurdiškais būdais.

© 37O

Šiemet VDFF rodo unikalaus šveicarų ir kanadiečių kilmės dokumentininko filmų retrospektyvą, kurioje pristatomi šeši šio autoriaus darbai („Lošimai, dievai ir LSD“ – vienas jų) ir trumpametražių filmų programa. Peterio Mettlerio kūriniai – meditacijos apie mūsų pasaulį, pagrįstos asmenine patirtimi, jo darbai atspindi jų personažų vizijas ir nuostabą. Nuo pat karjeros pradžios jo darbai, nors iš pradžių ir atrodė neįgyvendinami, iškart būdavo plačiai pripažinti ir įvertinti.

Tai kinas, kurio neįmanoma kategorizuoti.

Unikalus ir legendinis Frankas Zappa – vaikis iš eilinės neturtingos šeimos, dar menančios atominio karo grėsmę Amerikoje. F.Zappos tėvai priešinosi bet kokiam jo domėjimuisi muzika, tačiau tai nedavė norimų rezultatų. Muzikantas pažymėjo Čekijos išsivadavimą iš sovietų priespaudos istoriniu koncertu, o jo atminimas šiandien įamžintas net ir Lietuvoje, turinčioje mažai ką bendro su šia legenda. Alexo Winterio juostoje pirmą kartą pristatomas didžiulis F.Zappos archyvas – gausybė dokumentinių kadrų ne tik iš gastrolių, koncertų, bet ir iš artimiausiųjų aplinkos. Ryškiausių XX a. politinių ir socialinių įvykių fone pasigirsta menininko draugų, kolegų ir artimųjų pasakojimai apie išskirtinę muzikos pasaulio asmenybę, o pats F.Zappa atskleidžia, kodėl taip niekada ir nekandidatavo į JAV prezidento postą.

„PASKUTINĖS DIENOS PRIE JŪROS“ (2021) Filipinuose esančiame Karihatago kaimelyje jūra ryškiai mėlyna, dangus dega kaip ugnis, smėlis švelnus kaip šilkas, o jame knibžda įvairių gyvių. Regis, gyvenimas vienoje iš Filipinų salų – idiliškas. Tačiau kasdienybę drumsčia čia gyvenančių žvejų šeimų skurdas. Nepaisant to, ši sala – tarsi nerūpestingos vaikystės metafora. Kaip ir kiekvienam iš mūsų, savo vaikystės salą dvylikamečiam Reyboy teks palikti – netrukus jis išvyks mokytis. Užburiantys jūros ir dangaus horizontai primena, koks didelis ir platus pasaulis laukia berniuko.

VDFF vyks rugsėjo 23–spalio 3 d. „Skalvijos“ kino centre, spalio 8–10 d. – Klaipėdos kino teatre „ArleKinas“. Kaune festivalis svečiuosis tik vieną dieną – spalio 1-ąją kartu su Kauno menininkų namais ir platforma „Kitas kinas“ rengiamas vienetinis filmo „Anny“ seansas.

Visus išvardytus filmus (išskyrus „Zappa“ ir „Lošimai, dievai ir LSD“) festivalio metu galima pasižiūrėti ir internete – www.vdff.lt bei www.skalvija.lt

Rašė Šarūnė Kutinskaitė-Būdavienė

„Cheatless“ batonėlių gamintojai suderino nesuderinamus dalykus, todėl, rankoje laikydami vieną iš penkių skanėstų, neturėtumėte sukti galvos, ar bus skanu, ar sveika. Abu variantai!

Užkandis: daugiausia sveikatai palankių batonėlių suvalgo didmiesčių žmonės, kurių pasirinkimą diktuoja gyvenimo tempas.

SKONIS, KURIAM NEREIKIA CUKRAUS PAKLAUSA PADIKTAVO SUKURTI Nors į nykštį susiraitęs liežuvis ant skirtingų spalvų „Cheatless“ baltyminių batonėlių pakuočių primena pirmoko ranka pieštą paveikslėlį, bent kartą ragavę šių skanėstų patikins, kad jų skonis – aukščiausios meistrystės įrodymas. Lietuviškų užkandžių kūrėjai įsitikinę, kad toks „Cheatless“ pateikimas – taiklus bendrovės ir paties produkto pristatymas vartotojui. „Taip, mes nemokame piešti, užtat mokame gaminti sveikus užkandžius, – vaizdą ant batonėlių pakuočių pakeltu nykščiu kone identiškai atkartojęs „Newon Food“ direktorius Aidas Tratulis iššifravo ir užkandžių pavadinimą. – Lietuviški, itin skanūs batonėliai, suprantami ingredientai, aukščiausios kokybės maistingumas. Jokios apgaulės! „Cheatless“ – nekaltas malonumas aktyviam gyvenimui!“ Sveikatai palankių baltyminių batonėlių pakuotės per pastaruosius kelerius metus mažai pasikeitė, o jų gamintojai nuėjo nemažą kelią, kol skanumynai įgavo dabartinį skonį, kvapą ir konsistenciją. Supratę, kad paklausa yra didelė, o sveikų ir skanių užkandžių pasiūla ganėtinai menka, 2016-aisiais būrelis entuziastų pasišovė užpildyti nišą nauju produktu. Iš kelių galimų užkandžių variantų tąkart buvo pasirinktas batonėlis. Jis atitiko visas maisto tendencijas. „Svarbiausia – mažai cukraus, daug baltymų, gera maistinė vertė, patogu vartoti kelyje. Tai šiuolaikiniam žmogui labai svarbu“, – kaskart matydamas į pirkėjų krepšelius keliaujančius „Cheatless“ baltyminius batonėlius, A.Tratulis neabejojo, kad jų sprendimas buvo teisingas.

IEŠKOJIMŲ KELIAS 2017-aisiais sveikojo užkandžio sumanytojai iškeliavo į Ameriką, o po kelių savaičių iš kitapus Atlanto grįžo su strateginiu planu, gamybos linija, nau-

tas – kiek netikėtas. „Kol kas daugiau kalbėti nenorime. Naujienas sekite artimiausiais mėnesiais“, – A.Tratulis neabejojo, kad nauji produktai suburs nemenką gerbėjų ratą.

KELIAUJA PO PASAULĮ Pakilęs iš savo kabineto, A.Tratulis pakvietė į nedidelę ekskursiją po „Newon Food“ fabriką. Kuo labiau artėjome link gamybinių patalpų ir laboratorijos, tuo labiau kvepėjo riešutais, uogomis, šokoladu.

„Mums prireikė maždaug trejų metų, kad žmonėms pasiūlytume tai, ką gaminame dabar. Nemažai laiko praėjo“, – A.Tratulis džiaugėsi skaniaisiais batonėliais, kuriuos dabar gerai žino dauguma sveikų užkandžių gerbėjų.

„Mes jau pratę prie visų kvapų, o ir batonėlių tiek prisiragavę! Todėl, priešingai nei pradedantys dirbti, viską skanaujame mažais kiekiais!“ – stabtelėjęs prie laboratorijos durų, ekskursijos ved­ lys pakvietė dirstelėti vidun. Antai, dešinėje – „Cheatless“ emblema puoštas nedidelis maišytuvas. Lentynose išrikiuoti indeliai su skirtingais ingredientais. Juos surinkti esą kur kas didesnis iššūkis nei pats gamybos procesas, mat skirtingos žaliavos į Lietuvą keliauja iš skirtingų pasaulio kampelių. Vienos – iš Europos, kitos – iš Azijos, Amerikos.

KIETAS PENKETAS Tam, kad mūsų pokalbis būtų sotesnis, „Newon Food“ direktorius ant stalo paskleidė šūsnį „Cheatless“ skanėstų. Savo populiarumu į priekį išsiveržė kokosinis baltyminis batonėlis „Kokosinis Neptūnas“. Užkandis mėlynoje pakuotėje, dienos šviesą išvydęs anksčiau už likusius, – skonių lyderis. Pienišku šokoladu aplietas kokoso kremo ir kokosinių dribsnių derinys puikiai tinka prie kavos ar arbatos ir yra kur kas sveikesnė kitų šokoladinių batonėlių su kokosu alternatyva. Tiesa, skanautojų favoritui ant kulnų lipa „Toffee“ skonio batonėlis.

Kaip pasakojo A.Tratulis, laboratorijoje gimsta nauji skoniai ir testuojama masė, kuri vėliau keliauja į milžinišką maišytuvą – formavimo galvą. Tarpusavyje sumaišyti ingredientai virsta lakštais, nugulančiais ant judančių takelių, kur specialiais peiliais juos suraiko į nedidelius, maždaug 45 g sveriančius batonėlius. Šiek tiek atvėsinti jie apliejami šokoladu, o tada dar apie 15 min. stingdomi.

„Jei atvirai, jis ir mano mėgstamiausias. Primena vaikystę ir močiutės irisus“, – dėl sentimentų ir malonaus skonio „Šokoladinį irisą“ esą vis dažniau renkasi miesto sporto entuziastai.

„Kitas etapas – metalo detektorius. Į prekybą negali patekti gaminių su metalo priemaišomis“, – apėjęs ratu įrenginį, „Newon Food“ vadovas parodė paskutinę batonėlių gamybos stadiją.

Gausa: A.Tratulis prasitarė, kad jau netrukus „Cheatless“ užkandžių šeima pasipildys naujais nariais.

jomis technologijomis ir visa reikalinga įranga. Deja, jau netrukus suprato, kad europiečių skonis kardinaliai skiriasi nuo amerikiečių, pripratusių prie dirbtinių saldiklių. „2018-aisiais buvo sunkiausias momentas – nei technologijos, nei produkto, nei pardavimų. Ką daryti toliau?“ – esama situacija, anot pašnekovo, pastūmėjo į naujas paieškas.

Komanda keliavo po Europą, bendravo su įvairiais technologais, dalyvavo parodose, o grįžusi atgal į Lietuvą neseniai įrengtoje „Newon Food“ gamykloje Jonavoje pradėjo kurti ir testuoti naujus produktus. „Žinojome, kad tai, ką darome, turi būti palanku sveikatai. Vadinasi, mažiau cukraus, daugiau baltymų, vitaminų, mineralų. Žinoma, tada laukė kitas iššūkis – kaip visa tai pritaikyti, kad būtų skanu? Taigi, testavome, ragavome patys ir kitiems siuntėme“, – kelią į sėk­ mę prisiminė pašnekovas.

Ieškojimai, anot A.Tratulio, padėjo suprasti, ko išties nori vartotojas, todėl jau netrukus „Cheatless“ pirmtakas –

batonėlis be jokio glaisto – buvo panardintas į šokoladą be cukraus.

Amžiniems svajokliams, vasaros mylėtojams – šokoladu lietas braškės skonio batonėlis. Gyvenantiems ketogeninės mitybos režimu – kokosų aliejaus pusbroliu, MCT aliejumi papildytas ketogeninis batonėlis su daug baltymų, riebalų ir mažai angliavandenių. Penktasis šeimos narys – raw užkandis iš datulių, migdolų, kiaušinių baltymų, obuolių skaidulų, kakavos ir jūros druskos. Jau netrukus „Cheatless“ penketą turėtų papildyti dar du nauji skoniai. Vienas – gan žinomas, ki-

Galutiniame etape kiekvienas baltyminis batonėlis įvelkamas į spalvingą pakuotę, kuri „Cheatless“ užkandžiui suteikia išskirtinį įvaizdį. Belieka plėšti šiugždantį kamputį ir leisti liežuviams iš malonumo suktis į nykštį.

TEATRAS

>> EITI AR NEITI

INTYMI AKISTATA SU SAVIMI IR MIESTU: „SIRENŲ“ FESTIVALĮ PRADEDA SPEKTAKLIS „IR TARĖ DVIRATININKAS“ Rašė Laura Šimkutė Nuotraukos iš „Sirenų“ archyvo

Buvimas vienumoje – turbūt geriausia plotmė, kurios metu galima išgirsti save ir rasti atsakymų į kankinančius klausimus. Tačiau dažnas tokio buvimo stengiasi išvengti: neva tai neproduktyvu, o galbūt net ir nesinori likti su savimi tyloje. Vienas, bandydamas įprasminti tokį buvimą, renkasi bėgiojimą, dar kažkas – pasivaikščiojimus, kad tik nereikėtų savo minčių klausytis tyliai, dykinėjant. O ir pagal šiuolaikinio gyvenimo ritmą kitaip nelabai priimtina. Menas, dažnai leidžiantis pasislėpti žiūrovų minioje, atranda būdų vis intymesniam buvimui. „Blast Theory“ Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ suteikia galimybę stoti į intymią akistatą su savimi ir miestu – tam tereikės dviračio, išmaniojo telefono ir nusiteikimo šiek tiek paminti. „Ir tarė dviratininkas“ („Rider Spoke“) – unikalus ir jau nemažo susidomėjimo sulaukęs britų menininkų komandos „Blast Theory“ projektas, kuriame susijungia žaidybinė forma ir naujausios technologijos, privatumas ir viešos miesto erdvės.

Siekdami neatsiriboti nuo socialinių ir politinių kontekstų, kiekvieną žiūrovą paversdami savo kūrinio ašimi, 1991 m. susikūrusi menininkų grupė „Blast Theory“ koncentruojasi į interaktyvų meną. Derinant populiariosios kultūros, performanso, žaidimo medijas ir technologijas, galutinis rezultatas dažnai nutrina ribas tarp realybės ir fikcijos. Menininkų kolektyvas „Blast Theory“, vadovaujamas Matto Adamso, Ju Row Farro ir Nicko Tandavanitj, savo darbuose pasitelkia virtualiąsias ir fizines erdves (kavinės, kanalai, apleisti sandėliai, bibliotekos ar muziejai), meną siekdami priartinti prie eilinio praeivio / kiekvieno žiūrovo. Nuo 1998 m. grupė aktyviai bendradarbiauja su Notingamo universitetu, sudarydami, kaip patys teigia, ilgiausiai veikiančią ir produktyviausią menininkų ir mokslininkų sąjungą pasaulyje. Šis dialogas yra pagrindinis menininkų darbų veiksnys, pelnęs jiems keturias Britų akademijos kino apdovanojimų BAFTA nominacijas, „Prix Ars Electronica“ ir daugelį kitų prizų. Savo kūrybinius projektus „Blast Theory“ pristatė Venecijos bienalėje, „Sundance“ filmų festivalyje (JAV), „Tate Modern“ galerijoje Londone. „Sirenų“ festivalį pradedantis jų kūrinys „Ir tarė dviratininkas“ suteikia galimybę bent trumpam atitrūkti nuo realybės

ir lengvai paskęsti savyje. Tiesiog važiavimas – be konkretaus maršruto, be konkretaus tikslo, kurio metu lydi pasakotojo balsas, leidžiantis susimąstyti apie tuos, su kuriais tenka dalytis gyvenimo patirtimis. Ir jau tik minančiojo valia – ar pasidalys esama patirtimi su visiškai nepažįstamais praeiviais, kurių turbūt daugiau gyvenime nesutiks, ar ne. Arba galima tiesiog slėptis ar ieškoti kitų – kaip nuspręs dviratininkas, taip ir bus. Laisva valia.

Kūrinyje pasitelkiami simboliai iš meksikietiškos tapybos, jūreiviškų tatuiruočių ir heraldikos – piešiniai pasirodo išmaniųjų įrenginių ekranuose ir kiekvienas jų turi savo reikšmę: dalyviui nurodo galimas vietas pasislėpti arba išduoda, kur slepiasi kiti. Tatuiruotės ir heraldika svarbūs ne tik kaip vizua­ liniai simboliai – tai ir tam tikri tapatybės ženklai. Jūreiviai tatuiruočių turėdavo nusipelnyti – kai kurios jų nurodo, kiek šis yra nukeliavęs, dar kitos – koks jūreivio statusas. „Blast Theory“ kūrinyje tai tarytum simboliai, atveriantys nagrinėjamas ir itin svarbias kelionės, reflektavimo, saviraiškos, prasmių paieškos temas. „Ir tarė dviratininkas“ per daugiau nei dešimtmetį parodytas 20-yje pasaulio miestų. Dviračiais minti ir pabūti su savimi galėjo žiūrovai / dalyviai iš Londono, Adelaidės, Atėnų, Bristolio, Budapešto, Kembridžo, Kopenhagos, Edinburgo, Madrido, Sidnėjaus ir kt.

Kiekviename mieste dalyviai, atsakydami į pasakotojo užduodamus klausimus, sukuria šimtus, kartais net tūkstančius minučių garso turinio, kuris priskiriamas lokacijai, kurioje įvyko įrašymo aktas. Metodą, kuriuo veikia „Ir tarė dviratininkas“, apžvalgininkai prilygina „YouTube“ ar kitoms platformoms, kuriose turinys yra viešas ir jį gali kurti kas tik nori – taip sukuriama nemažai šlamšto, tačiau tam, kad taip neįvyktų, reikia puikiai veikiančios sistemos. Internete atranka tampa reitingai, o „Ir tarė dviratininkas“ pasitikima turinį kuriančiu žiūrovu. Aplinkybės, užduodamas tonas, taiklūs klausimai ir atmosfera jau yra pakankama, kad tai, kas bus įrašyta, būtų ir prasminga, ir patrauklu išklausyti kitiems dalyviams. Nors nemažai medžiagos atsikartoja (žmonių istorijos dažnai yra panašios), istorijos papasakotos keistai ar kiek nejaukiai, tačiau paties dalyvavimo / buvimo kūrinyje metu tai atrodo geriausia, ką galima sugalvoti. O dažnai ir emociškai paliečia. „Blast Theory“ nebijo intymumo paversti tam tikru gyvu, čia ir dabar vykstančiu žaidimu (vis dėlto pati kūrinio forma savo struktūra ir dramaturgija primena kompiuterinį žaidimą) – kiekvienas dalyvis gali atrasti sau patrauklų įsitraukimo būdą. Vienintelis limitas – laikas. Turintiems judėjimo sunkumų ar dėl kitų problemų negalintiems minti dviračių suteikiamos visos galimybės visavertiškai įsitraukti į patirtį – į kelionę galima leistis ir pėsčiomis, ir vežimėliais.

20 //

Minti dviračiais vilniečiai ir miesto svečiai Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ galės rugsėjo 15–17 ir 19–23 d.

© 37O

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Festivalį remia Vilniaus miesto savivaldybė. Šis spektaklis yra www.700vilnius.lt programos dalis.

Festivalio mecenatas – „Yukon Advanced Optics Worldwide”.

>> EITI AR NEITI

Recenzavo Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

TEATRAS

„S‘ANATOMIA“

klasikinės iki tamsiosios ambientinės ar industrinės muzikos. Įdomu ir tai, kad muzika kurta droninės muzikos pagrindu. Skirtingi muzikos garsai formuoja skirtingas emocijas ir vaizdinius. Kiek ko patirs ir pamatys, priklauso nuo paties žiūrovo: kiek atsipalaiduos ir kiek noriai leisis į šią garsovaizdinę kelionę.

O tai padaryti žiūrovams sudarytos idealios sąlygos – atėjęs į pasirodymą esi pakviečiamas nusiauti batus, žengti į scenoje suformuotą uždarą palapinę ir atsisėsti ant pagalvėlių šalia atlikėjų ir kitų žiūrovų.

Žiūrėkite Kauno miesto kameriniame teatre (Kęstučio g. 74A, Kaunas) Repertuarą sekite https://kosmostheatre.com ir http://www.kamerinisteatras.lt

čiančių dekoracijų, gausaus būrio solistų, masinių scenų ir t.t. Nėra orkestro, choro ir įprasto solinio dainavimo.

Einant į „S‘anatomia“ visą šį išankstinį įsivaizdavimą apie operos žanrą galima palikti namie.

Opera virsta transcendentine kelione po kosmosą, kurios stoteles modeliuoja garsovaizdžiai. Juos kuria aktoriai Paulina Simutytė, Povilas Jatkevičius, gyvai grojantis perkusininkas Dominykas Snarskis ir įrašyta muzika, kurioje skamba spalvinga žanrinė paletė – nuo

Martyno Plepio nuotr.

Tarptautiniame scenos menų festivalyje „ConTempo“ Kauno miesto kameriniame teatre buvo pristatytas naujausias „Kosmos Theatre“ kūrinys – kosmologinė opera „S‘anatomia“, kurią kūrė jaunosios kartos kompozitorius Mant­ vydas Pranulis. „Kosmos Theatre“ spektaklių visada tenka laukti nekantriai, nes, visų pirma, jį kuria šiuolaikiškai ir originaliai mąstančios asmenybės. Teatras atstovauja vizualinio teatro krypčiai, kai spektaklis kuriamas vienoda vaizdo ir garso derme. Teatro, kuriame scenos menas ir vizualieji menai susijungia su mokslu ir šiuolaikinės visuomenės išgyvenamais potyriais. Tad šiuos spektaklius yra be galo įdomu stebėti, nes jų metu įdarbinamos ir emocijos, ir mintys. Kiekvieną kartą jie būna visiškai netikėti ir į nieką nepanašūs.

Scenografės Barboros Šulniūtės suformuota sceninė erdvė kuria mistinę atmosferą – pasijunti taip, tarsi būtum prisiminęs kažką labai gerai pažįstamo, be galo artimo, bet pamiršto. Šią archajiškumo būseną žodžiais įvardyti sunku, tačiau puikiai galima pajusti.

Tai suartina visus spektaklio dalyvius, kurie virsta it vienos šeimos nariais. Susidaro pojūtis, kad atsiduri kosminiame laive, kuris tave skraidina po belaikę ir beribę erdvę, o ten regi visatos kūrimosi istoriją. Suvoki visa tai ne skaitydamas kosmologines teorijas ir mitus, o būtent patirdamas.

Visa tai buvo galima patirti operoje „S‘anatomia“. Paprastai eidamas į operą nusiteiki, kad sėdėsi saugiai prietemoje, mintyse kursi vaizdus, kurie scenoje daugiausia yra vaizduojami solistų balsais, galėsi nuspėti ir pabaigą – kas nors privalės mirti. Šioje kosmologinėje, interaktyvioje operoje viso to nėra, nors ji dėl to ne mažiau vertinga. Čia nėra įprasto draminio veiksmo, aiškaus konflikto, priešiškoms pasaulėžiūroms atstovaujančių veikėjų, tragiško pasipriešinimo likimui ar įspūdingų istorinių kostiumų ir besikei-

PERDEGIMAS Artimiausi pasirodymai: rugsėjo 18 d. – Zarasų kultūros centre, rugsėjo 19 d. – Panevėžyje, Juozo Miltinio dramos teatre, spalio 21 d. – Kauno karininkų ramovėje, spalio 22 d. – Jonavos kultūros centre, spalio 30 d. – Vilniuje, „Menų spaustuvėje“.

Repertuarą sekite https://www.facebook.com/nuepiko ir https://www.instagram.com/nuepiko

Operos verta nepraleisti dėl jos išskirtinių formos, poveikio ir, žinoma, muzikos, kuri įkvepia džiaugtis, kad turime tokių įdomių ir perspektyvių lietuvių kompozitorių kaip M.Pranulis.

Rekomenduojama: ieškantiems atsakymų į egzistencinius klausimus ir besidomintiems kosmologija.

Nerekomenduojama: mėgstantiems aiškiai nubrėžtas ribas.

„Perdegimas“ – šiuolaikinio šokio trupės „Nuepiko“ spektaklis, virtęs kur kas daugiau nei įprastai scenoje šokamu ir stebimu spektakliu. Prieš keletą metų pasirodžiusi pirmoji spektaklio versija Nacionaliniame Kauno dramos teatre paliko gilų įspūdį, lyg būtum susitikęs su seniai matytais brangiais draugais, kurie nuoširdžiai pasakojo, kaip jiems sekasi. Trys šokėjai – Marius Pinigis, Marius Paplauskas ir Andrius Stakelė – įtikinamai pasidalijo savo kuriamų personažų (kartu ir savo pačių) degančiomis būsenomis.

Kas nutinka, kai daug dirbi, bandai

visur suspėti ir kasdien aprėpti daugiau, nei gali? Atsakymas paprastas – anksčiau ar vėliau perdegi. O kai tavo energijos baterija rodo 10 proc., belieka pripažinti šį faktą, tačiau ne visada tai lengva padaryti šiame nuolat skubėti verčiančiame pasaulyje. Tąsyk buvo galima prikibti prie kai kurių choreografinių sprendimų, tačiau galvoti apie trūkumus nebuvo kada – tiesiog užhipnotizavo šokėjų entuziazmas, įspūdingai ištreniruoti kūnai ir jų judesių kalba perteiktos emocijos, aiškiau ir įtikinamiau nei visa tai išsakant žodžiais.

2020 m. šokėjas M.Pinigis už vaid­ menį spektaklyje buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. O antrojo karantino metu spektaklis įgijo dar kitą pavidalą – šokio filmo, kurį internete buvo galima kurį laiką stebėti laisvai prieinamai ir nemokamai. Spektaklio pagrindu sukurtas filmas perdegimo temą atskleidė dar įtaigiau. Jį kuriant prie trupės prisijungė Lietuvoje jau kurį laiką gyvenantis meksikietis šokėjas Adrianas Carlo Bibiano. Šokėjas pakeitė anksčiau šokusį M.Paplauską, o šis tapo filmo režisieriumi ir operatoriumi.

22 //

„Nuepiko“ trupė išsiskiria dar ir tuo, kad visi jos nariai ne tik profesionaliai šoka, patys kuria savo spektakliams choreografiją, bet ir aktyviai užsiima kitomis kūrybinėmis veiklomis ir šią patirtį panaudoja kūrybiniame procese, taip praplėsdami šokio ribas. Visa tai filme atsiskleidė su kaupu, kai, atrodo, žiūri ne šokį, o savarankišką kino filmą. Ne ilgą, bet parodantį ir pasakantį gana daug.

© 37O

Čia šokis, kinematografija, muzika (kūrė šokėjas A.Stakelė, Alma GluckCarmena), apšvietimas (Monika Šerstabovaitė ir Vladimiras Šerstabojevas), interjero ir gamtos vaizdai jungiami lygiaverčiu principu. Tarsi įkalinančiose apleistose patalpose nuolat esantys online (intensyviai veikiantys), įkaitusiomis sielomis veikėjai karantino laikotarpiu tapo kaip niekada artimi.

Recenzavo Goda Dapšytė

ME TWO / SAVOJ KRŪVOJ Repertuarą sekite www.lowair.lt

Vilniaus miesto šokio trupė – urbanistinio šokio teatras „Low Air“ naująjį sezoną ir savo gyvavimo dešimtmečio minėjimo renginių ciklą pradėjo ilgai brandinta premjera „Me Two / Savoj krūvoj“. Šiuo aktyviais ritmais ir judesiais žiūrovus pasitinkančiu spektakliu „Low Air“ pristato naują būsimų šokėjų (ir ne tik) kartą. Spektaklyje šoka išskirtinai tik šio teatro šokio mokyklos auklėtiniai. Per abu karantinus jauniesiems šokėjams spektaklį kurti padėjo choreografė Airida Gudaitė, prodiuseris Laurynas Žakevičius, o kiek vėliau aiškesnę formą suteikti pagelbėjo režisierius

Jonas Tertelis ir scenografai Renata Valčik bei Emilis Šeputis.

Nors spektaklis kalba apie paauglius, daugiausia jiems patiems gerai suprantama, netaisyta judesių, garsų ir asociacijų kalba, bet skirtas toli gražu ne vienai amžiaus grupei. Paaugliams čia aktualiausias gali pasirodyti atpažinimas, leidžiantis ištarti spektaklyje vis pasikartojantį „aš irgi“ (čia ataidi ir angliškoji spektaklio pavadinimo dalis), savotiškas žvilgsnis į šokantį veidrodį, o vyresnei auditorijai siūlomos temos apmąstymams kiek mažiau malonios.

Spektaklio kūrėjai jaunuolių istorijas įkurdino kultūros komplekse „SODAS 2123“ įsikūrusios galerijos „Atletika“ erdvėse, sukurdami savotiškus asocia­ tyvių pasakojimų pripildytus kambarius. Tačiau pagrindinis veiksmas vis dėlto vyksta kadaise buvusioje mokyk­ los sporto salės erdvėje. Čia judesių ir itin skirtingų scenų junginiais skleidžiasi pasakojimai apie vienatvę, netikrumą, nejaukų, bet tokį viliojantį pasaulį ir suaugusiuosius jame.

Spektaklyje, kaitaliojant solo epizodus ir bendro dvylikos atlikėjų šokio scenas, formuojamos paauglystėje, kai taip svarbu išsiskirti ir kartu būti suprastam, individualizmo ir savos krūvos (chebros) parafrazės. Spektaklio kūrėjai, leisdami jaunuoliams būti patiems savimi ir išsišėlti, atskleidžia kontrastingas šio gyvenimo tarpsnio spalvas, nuolatinius prieštaravimus, lydinčius prasidedančią brandą.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Spektaklio garso takelį sudaro ne tik muzika, bet ir vaizdo įrašų iškarpos bei pačių šokėjų pasakojimų nuotrupos. Įdomu, kad beveik visi jaunuolių pasakojimai vienaip ar kitaip remiasi ar siejasi su suaugusiaisiais, visų pirma, tėvais ir ryšiu su jais. Būtent ryšys (ne santykiai, o ryšys) su tėvais tampa skaudžiausia ir jautriausia šio pasakojimo apie besibaigiančią vaikystę ir prasidedančią jaunystę nata. Kad ir kokie

tėvai, jie – tie, kurių labiausiai reikia, kurių labiausiai trūksta, nesvarbu, kokie savarankiški jaustųsi bręstantieji. Ir staiga ryšys tampa atsakymu į tiek daug ir jaunuoliams, ir tėvams bei pedagogams kylančių klausimų, kasdienių ir egzistencinių problemų sprendimu.

Ryšio svarba išryškėja ne tik kalbant apie suaugusiuosius, bet ir apie bendraamžius. Tačiau čia išeitys kur kas paprastesnės. Į savą krūvą šiuos nuo vaikystės bėgančius ir jos besiilginčius kūrybingus ir jautrius jaunuolius greitai sutraukia įvairiausi žaidimai. Žaisdami jie atranda savo „aš irgi“ ir individualius sprendimus, žaisdami jie išlaisvina energijos perteklių ir įtampas. Šokdami jie žaidžia, o žaisdami – šoka. Regis, toks šį kartą buvo pagrindinis choreografės A.Gudaitės principas.

Gal todėl „Me Two / Savoj krūvoj“ maišosi įvairūs šokio stiliai, spektaklis mėgina keliauti per kelias erdves. Tiesa, būtent veiksmo erdvių suvaldymas ir žiūrovų paskirstymas, apsisprendimas dėl publikos judėjimo galimybių ir laisvės pasirinkti – bent kol kas – silpniausi šio energingo spektaklio segmentai.

Kaip ir atskirų dramaturginių linijų dermė. Tačiau visus šiuos trūkumus nugali ar, tiksliau, nušluoja begalinis jaunatviškas atlikėjų entuziazmas, nepakartojama jaunųjų energija, kurioje dera įžūlumas ir jautrumas, agresija ir švelnumas.

Rekomenduojama paaugliams ir visų kartų tėvams.

Nerekomenduojama trokštantiems vienumos ir erdvės.

Na, o karantinui pasibaigus atsinaujinęs „Perdegimas“ vėl įgavo spektaklio formatą ir intensyviai keliauja po Lietuvą. Jo terapinį poveikį galima išbandyti įvairiuose šalies miestuose ir miesteliuose. Stebint individualias ir bendras trijų veikėjų istorijas, natūraliai imi mąstyti apie save, apie savo perdegimo ribas. Terminas „šiuolaikinis šokis“ tikrai neturėtų išgąsdinti. Pavargusių žmonių savijauta yra labai panaši, o ją taik­liai perteikiantis spektaklis turėtų būti lengvai suprantamas. Ir nesvarbu, nuo ko esi pavargęs: darbo, pandemijos, skubėjimo, tikslo būti geriausiam ar tiesiog nuo paties savęs.

Rekomenduojama: aktyviems ir perdegusiems.

Nerekomenduojama: neatviriems savianalizei.

kaime, netoli Varėnos, o dabar perkeltas ir pritaikytas Vilniuje, miesto centre, atradus šiek tiek kaimo.

Teatro „Labas“ archyvo nuotr.

Ne visi karantino metu turėjome galimybę atsikvėpti namuose – kai kuriems teko dirbti dar daugiau ir sparčiau nei prieš pandemiją, tad perdegti buvo ypač lengva. Tai teko patirti ir savo kailiu, tad filmas suveikė kaip žadintuvo signalas, pažadinantis iš saviapgaulės sapno, kad neturi tiek gyvybinių resursų kaip filmų superherojus ar Žemėje invaziją vykdantis ateivis. Žinoma, kitam žiūrovui „Perdegimas“ gali sukelti ir kitokių potyrių, tačiau tuo jis ir įtraukia, kad savyje talpina daug galimų patirčių ir interpretacijų.

NEDINGĘS Repertuarą sekite labasteatras.lt

Lietuvoje vis labiau populiarėjanti spektaklio-ekskursijos forma (itin aktua­li pandeminiu periodu) suvilioja vis daugiau kūrėjų. Įdomu, kad ją renkasi ir eksperimentinio teatro, ir šiuolaikinio šokio, ir labiau tradicinių teatro formų šalininkai. Šį kartą į pasivaikščiojimą po toli gražu ne visiems pažįstamus Vilniaus Tilto ir Žygimantų gatvių kiemus spektakliu „Nedingęs“ pakvietė teatras „Labas“.

Daugeliui gerai žinomos aktorės Vitalija Mockevičiūė, Neringa Varnelytė ir Jurga Kalvaitytė ėmėsi mažai kam girdėto poeto Antano Kalanavičiaus (1945–1992) biografijos. Tai

gana liūdna, sunkumų, nesupratimo, atstūmimų kupina jautraus ir kūrybiško žmogaus gyvenimo (iš esmės prabėgusio gimtajame vienkiemyje) istorija, atgimstanti motinos, žmonos Perpetua ir poeto gimtojo krašto žmonių lūpomis. Šiandien beveik neįtikinamai skamba pasakojimas apie sovietinio režimo dėl iki galo nežinomų priežasčių nuo literatūros pasaulio atskirtą poetą, virtusį suvirintoju ir melio­ ratoriumi, bet palikusį aštuonis nepub­ likuotus tokios nesušukuotos poezijos rinkinius.

Spektaklis-ekskursija „Nedingęs“ buvo sukurtas gimtajame poeto Sapiegiškės

Regis, būtent sprendimas poeto istoriją pasakoti daugiau ar mažiau viešose, bet nesunkiai menamomis aplinkybėmis užpildomose erdvėse, tapo tuo spektak­lio dėmeniu, kuris leidžia jį žiūrėti ir priimti šiandien, net ir nieko apie tokį poetą negirdėjusiems praeiviams.

Mat bene geriausiai šį trijų aktorių bendrą darbą apibūdina jau kiek primirštas terminas „literatūrinis montažas“, artimesnis poeto gyventam laikui nei mūsiškiam. Tačiau šiai teatralizuotai literatūros pristatymo formai atsidūrus atviroje erdvėje ir suteikus jai savotiškos ekskursijos pavidalą, pasakojimas netikėtai atgyja. Ir visai nebesvarbu, kad spektaklis vyksta ne autentiškoje, o pritaikytoje aplinkoje, nes „Nedingusio“ autentiškumas slypi pasakojime ir jį sustiprinančioje poezijoje. Ir nors koncepcijos prasme „Nedingęs“ nepriartėja prie nacionalinį ar tarptautinį pripažinimą pelniusių tokio tipo spektaklių, tačiau sužiba išskirtinio jautrumo ir atjautos prarastam, nepastebėtam gyvenimui (tokiam, koks gali ištikti ne tik poetus, ir ne tik praeityje) kupinais momentais.

Rekomenduojama literatūros pamokoms ar istorijos žinioms paįvairinti.

Nerekomenduojama „Rimini Protokoll“ gerbėjams.

>> EITI AR NEITI

FESTIVALIS

Tarptautinis menų festivalis „Plartforma“ Rašė Goda Dapšytė

Ko rudenį traukti į pajūrį? Vienas iš variantų – persikrauti po vasaros. Tik šįkart ne prigulus paplūdimyje (nes kad ir kaip būtų gaila, bet šis ruduo tam tikrai per šaltas), o teatrų salėse ir viešose erdvėse, kur jau penkioliktą kartą rengiamas tarptautinis menų festivalis „Plartforma“. Šiemet festivalis vyks net dvi savaites ir ne tik Klaipėdoje, bet ir Palangoje bei Kretingoje, kur pristatys šokio, cirko, teatro, muzikos, medijų spektaklius ir pasirodymus. Be to, vyks viešos paskaitos ir seminarai šokio kritikams ir šokėjams. Nerti į naują, (po)pandeminę realybę „Plartforma“ kviečia rugsėjo 17–spalio 1 d.

L.Karvelis yra dirbęs su žymiais choreografais ir režisieriais, tokiais kaip Anouk Van Dijk, Marina Mascarell, Dunja Jocic, Falkas Richteris, Antoninas Comestazas, pasirodęs Nyderlandų, Brazilijos, Izraelio, Italijos, Kanados, Prancūzijos, Švedijos, Turkijos ir Vokietijos scenose. 2020 m. L.Karvelis buvo nominuotas kaip geriausias šokėjas Nyderlanduose vykstančiuose jaunojo menininko rinkimuose „Piket Kunst Prijs“. „Plartformos“ programoje – du jo darbai: monospektaklis „Blank Spots“, kalbantis apie lietuviškąją tapatybę gyvenant šiuolaikiniame pasaulyje ir Šeiko šokio teatrui kurta miniatiūra, kuriuose susipina asmeninio ir kolektyvinio identiteto ryšiai.

REALYBĖ PERKRAUNAMA. SEKITE ATNAUJINIMUS

Quentino Chevrier nuotr.

Identiteto tema aktuali Jono Tertelio spektaklyje „Jūrinės šviesos“, sukurtame Klaipėdos jaunimo teatre. Anot kūrėjų, šis dokumentine medžiaga paremtas spektaklis pasakoja apie miestą be istorinės atminties, bet kartu su viena turtingiausių miestietiško gyvenimo istorijų Lietuvoje. „Jūrinės šviesos“ kalba apie džiazo, teatro, grožio salonų, rekonstrukcijų, slaptų reikalų, keistų žmonių, šeimų, daugybės tautų miestą. Apie tuščias gatves ir miesto aprašymus, kuriuose kartais nėra vietos žmonėms. Šis pasakojimas, tiesa, skirtingai, bus įdomus ir uostamiesčio gyventojams, ir svečiams.

„Flesh“

24 // © 37O

Kitas ne tik uostamiesčio publikai jau girdėtas šokio vardas festivalio programoje – „Granhoj Dans“. Šį kartą danų choreografo Palleso Granhojaus trupė Klaipėdoje, Kretingoje ir Palangoje pristatys išankstinę kartu su lenkų kilmės šokėju, aktoriumi, atlikėju Mikolajumi Karczewskiu kuriamo spektaklio „Stone-Face-Book“ išankstinę premjerą. Spektak­ lyje žadama atskleisti paslaptingą trauką ir mįslingą ryšį su akmenimis.

Na, o negalintieji atvykti į „Sirenas“ Vilniuje (ir tie, kurie nesuspėjo įsigyti bilietų) turėtų suskubti į „Plartformos“ uždarymo renginį – spektaklį „Flesh“. Prancūzų režisieriaus Francko Vigroux ir trupės „Cie d‘Autres Cordes“ kūrinys – siurreali

avarijos patirtis. Anglų rašytojo Jameso Grahamo Ballardo knygų ir asmeninės kelių eismo įvykio patirties įkvėptame spektaklyje „Flesh“ tyrinėjama akimirka po sukrėtimo. Audiovizualinė elektroninė opera įkūnija šoko momentą – proto ir kūno atsiskyrimą. Stulbinamai paveikus vaizdo, garso ir šokio derinys, primenantis haliucinogeninę kelionę, leidžia kūrėjams žongliruoti mūsų suvokimo ribomis.

JAUNIEJI LIETUVIAI Kartu su įdomia ir įvairia užsienio programa šiais metais „Plartforma“ pristato ir itin įdomius jaunosios kartos lietuvių scenos menų kūrėjus.

Jaunosios kartos šokėjas ir choreografas Lukas Karvelis jau nuo studijų kuria ir šoka ne tik Lietuvoje. Baigęs Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, šiuolaikinį šokį jis studijavo menų universitete „Codarts“, Nyderlanduose.

Muzikos ir medijų performansas „This Order Goes Wrong“, subūręs vienų įdomiausių jaunosios kartos kūrėjų komandą, tyrinėja kitą šiuolaikinio žmogaus kasdienybės problemą – nerimą. Pasitelkdami nerimo sutrikimų ir panikos priepuolių patyrusių žmonių liudijimus, Senekos ir Cicerono tekstus, kūrėjai bando apčiuopti ir suprasti dar Antikos laikais aprašytą nerimo fenomeną.

REALYBĖ PERKRAUTA Tai tik dalis iš itin gausios penkiolikos metų sukaktį mininčio festivalio „Plartforma“ programos akcentų, jungiamų pagrindinės festivalio temos – perkraunama (reloading) – kuri nurodo į šiuo metu mūsų visų išgyvenamą tarpinę būseną tarp pandemijos ir popandeminio, naujo, pasaulio, kai bandome adaptuotis, suprasti naujus pokyčius ir rasti naujų būdų beveik viskam. Tad šiemet, kaip ir kasmet, vienas iš pagrindinių šio festivalio bruožų išlieka drąsa keistis ir nuolatinis atsinaujinimas. Todėl galima drąsiai teigti, kad „Plartforma“ uostamiesčio kultūrinę sceną kasmet papildo naujais šiuolaikinių menų atspindžiais, meta naujų iššūkių publikai ir užbrėžia naujus horizontus kūrėjams. Gal todėl festivalis apdovanotas Europos festivalių asociacijos ženklu „Europe for Festivals / Festivals for Europe“. Tad tikrai rekomenduojama ne tik uostamiesčio, bet ir kitų miestų gyventojams pasidomėti šio programa ir bent savaitgalį užsukti į Klaipėdą persikrauti.

Visos programos ir bilietų ieškokite www.plartforma.lt

Organizatorių archyvo nuotr.

MUST SEE Vienas laukiamiausių festivalio pasirodymų – ne kartą Lietuvoje viešėjusių Izraelio šokio kūrėjų Yossi Bergo ir Odedo Grafo spektaklis „When Love Walked In“, kalbantis apie atotrūkį tarp to, kaip meilė pristatoma kultūroje, ir to, kaip ją patiriame realybėje. Izraelio šokio kritikai spektaklį įvardija kaip geriausią vakarėlį mieste ir už širdies griebiantį kūrinį. Spektaklis sukonstruotas iš trumpų, intymumo paieškų jungiamų istorijų. Scenoje trys žmonės svyruoja tarp asmeninės nostalgijos ir kolektyvinės atminties, dainuoja ir šoka, kad užpildytų tuštumą tarp savęs ir išorinio pasaulio. Šiame kūrinyje, kaip ir ankstesniuose savo darbuose, choreografai Y.Bergas ir O.Grafas tęsia žmogaus patirčių analizę. Ką reiškia būti žmogumi – mylėti, jaudintis, suklysti, svajoti, kažko ilgėtis? Kūrėjai siekia iškelti į paviršių tai, ko dažniausiai vengiame, kas neapibrėžta ir ką gali atskleisti tik menas.

Į prigimtinį ritualo poreikį dėmesį atkreips režisieriaus Pauliaus Markevičiaus ir scenografės Barboros Šulniūtės bendras darbas „Analizuojant žvėrį“, įvardijamas kaip performatyvus įvykis. Čia, kaip ir būdinga ritualui, laiko linijinė tėkmė neegzistuoja. Susikoncentruojama į būseną, o visa kita skrieja aplink, tarsi būnant viesulo centre, kur sklando ramybė, tačiau aplink žemė maišosi su dangumi. Tai vienas iš retų šiuolaikinių lietuvių scenos meno kūrinių, skirtų ekologijos temai.

„Stone-Face-Book“

Nepapasakotos istorijos išnyksta 09 15—10 07 www.sirenos.lt

TARPTAUTINĖ PROGRAMA 09.15–09.17 – 09.19–09.23 Nuo 18:00 iki 20:00 Ir tarė dviratininkas (Rider spoke) Kūrėjai Blast Theory, Didžioji Britanija Pradžia Menų spaustuvės kiemas

LIETUVOS TEATRO VITRINA 09.22 18:30 Miego brolis Valstybinis Jaunimo teatras Režisierius Adomas Juška Vieta Valstybinis jaunimo teatras, Didžioji salė

09.27 19:00 Moters dalys (Pieces of a Woman) TR Warszawa, Lenkija Režisierius Kornél Mundruczó Vieta Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Naujoji salė

19:00 Respublika Lietuvos nacionalinis dramos teatras Režisierius Łukasz Twarkowski Vieta Vilniaus kino klasteris 09.23

09.28–29 19:00 Eichmannas Jeruzalėje (Eichmann in Jerusalem) ZKM, Kroatija Režisierius Jernej Lorenci Vieta Lietuvos rusų dramos teatras 10.04-05.

19:00 Mūsų smurtas ir jūsų smurtas (Our violence and Your violence) Mladinsko teatras, Slovėnija Režisierius Oliver Frljić Vieta Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Naujoji salė 10.06 19:00 Flesh Compagnie D’autres Cordes, Prancūzija Idėjos autorius Franck Vigroux Vieta Menų spaustuvė, Juodoji salė

17:00 Mongolija Darbininkai Režisierius Darius Gumauskas Vieta OKT studija 19:00 Žmogus iš žuvies Valstybinis Jaunimo teatras Režisierė Eglė Švedkauskaitė Vieta Valstybinis jaunimo teatras, Mažoji salė 09.24 17:00 Alisa Lietuvos nacionalinis dramos teatras Režisierius Antanas Obcarskas Vieta Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Naujoji salė 20:00 Otelas OKT/Vilniaus miesto teatras Režisierius Oskaras Koršunovas Vieta Valstybinis jaunimo teatras, Didžioji salė

20:00 Ledynai Vaba Lava (Estija) Režisierė Kamilė Gudmonaitė Vieta Menų spaustuvė, Juodoji salė

Bilietus platina

09.25 17:00 Žmogus iš Podolsko OKT/Vilniaus miesto teatras Režisierius Oskaras Koršunovas Vieta Menų spaustuvė, Juodoji salė 19:00 Įstrigę Klaipėdos jaunimo teatras Režisierius Arpad Schilling Vieta Trakų kultūros centras 19:00 ir 21:00 Radvila Darius, Vytauto Operomanija Režisierius Karolis Kaupinis Vieta Sodas 2123

Festivalį finansuoja:

Festivalio mecenatas

Rėmėjai:

09.26 14:00 Laisvė Darbininkai Režisierius Dainius Gavenonis Vieta OKT studija 16:00 Šokis objektui ir vaikui MMLAB Režisierė Greta Grinevičiūtė Vieta Menų spaustuvė, Juodoji salė 18:30 Austerlicas Valstybinis Jaunimo teatras Režisierius Krystian Lupa Vieta Valstybinis jaunimo teatras, Didžioji salė

Festivalio kava

Informaciniai partneriai:

Partneriai:

>> BLIZGĖ

Rašė Rasa Barčaitė Nuotraukos meno mugės „ArtVilnius“ organizatorių archyvo

ŠIUOLAIKINIO MENO KOLEKCIONAVIMO ABC PRADEDANTIESIEMS

Andrej Vasilenko nuotr.

Apie meno kolekcionavimą yra sukurtas ne vienas mitas ir ne vienam jūsų turbūt kilo klausimų: kaip pradėti kolekcionuoti meną? Į ką atkreipti dėmesį pradedantiesiems meno pirkėjams? Ar tikrai meno kolekcijai pradėti nereikia turėti didelio biudžeto? Galų gale, ar tikrai kolekcionuoti meną gali kiekvienas iš mūsų?

Galerininkė, meno kuratorė

Sonata Baliuckaitė RINKITĖS TAI, KAS JUMS PATINKA, BŪKITE EMOCINGI.

Įsigyjant pirmąjį meno kūrinį svarbu, kad jis jums patiktų. Rinkitės emocionaliai. Įvertinkite savo biudžetą, nebūtina pirmam kūriniui išleisti visų santaupų. Nusibrėžę tam tikras ribas, drąsiai kreipkitės į galerijas, kurios, pirmiausia įvertinusios jūsų skonį ir finansines galimybes, tikrai pasiūlys iš ko rinktis. Jeigu pirmasis pirkinys nebus finansiškai sėkmingas ar jo vertė nekils, svarbu, kad jis vis tiek jums kels gerų emocijų, patiks ir jums malonu bus į jį žiūrėti.

DOMĖKITĖS MENU, ATLIKITE SAVO TYRIMĄ. Jei nusprendėte

kolekcionuoti ir įsigyti pirmą meno kūrinį, pasidomėkite Lietuvos ir užsienio meno pasauliu – lankykitės galerijose, muziejuose, parodose, sužinokite, kokie vardai dominuoja galerijose, kas pristatoma meno mugėse. Stebėkite pačias galerijas, menininkus socialiniuose tinkluose, pavyzdžiui, instagrame dabar labai daug informacijos ne tik iš menininkų, galerijų, bet ir daug naudingų meno ekspertų, konsultantų patarimų.

K

olekcionuoti meną vieniems yra tik hobis, gyvenimo būdas, kitiems – investicijos forma. Iki šiol dažnai vyravo požiūris, kad kolekcionuoti meną gali ne kiekvienas, ši veikla buvo elitinama, todėl pradedantiesiems meno pirkėjams ne visuomet drąsu, reikia paskatinimo įsigyti pirmąjį meno kūrinį. Paprašėme galerininkės, meno kuratorės Sonatos Baliuckaitės ir šiuolaikinio meno rinkos ekspertės Justės Jonutytės pasidalyti savo patarimais pradedantiesiems meno kolekcininkams.

JEI NEGALITE ĮSIGYTI ŽINOMŲ MENININKŲ KŪRINIŲ, RINKITĖS JAUNŲ TALENTŲ. Pajausite malonumą ne

tik įsigydami meno kūrinį, bet ir prisidėdami prie jauno, kylančio menininko karjeros augimo. Jei menininkui atstovauja galerija, jis pristatomas meno mugėje, vadinasi, jis jau perėjo profesionalų atranką. Įsigydami iš galerijos rizikuosite mažiau, mokėsite rinkos kainą, kuri yra vieša ir prieinama visiems, gausite sertifikatą.

Kaip pasakė garsus galerininkas Andre Emmerichas, niekam nereikia meno kūrinio ta prasme, kaip kad mums reikia drabužių, namų ar maisto: „Kas atsitinka, kai praeini pro galerijos langus, – pamatai paveikslą ir staiga jo užsimanai.

Meno pirkimas atsiranda iš „labas“ patirties – paveikslas tarsi kalba tau.“ Tad išties, kuo reikia vadovautis pradedant pirkti meną: emocijomis ar tam tikromis investavimo taisyklėmis?

Vikos Paškelytės nuotr.

menu, nes galerininkai mielai atsakys į visus rūpimus klausimus. Galerijos rūpinasi savo menininkų karjera, todėl tai dažnai užtikrina jų reprezentuojamų autorių kūrinių kainų stabilumą laiko perspektyvoje.

MUGĖ – PUIKI PROGA PAMATYTI DEŠIMTIS GALERIJŲ VIENOJE VIETOJE IR SU­ TAU­ PYTI BEGALĘ LAIKO. Jei norėtum

Šiuolaikinio meno rinkos ekspertė

Justė Jonutytė 26 //

NEBIJOKITE SAVO PIRMŲJŲ KŪRINIŲ ĮS­ IGYTI BŪTENT IŠ GALERIJŲ. Ne­re­tai

© 37O

pradėdami kolekcionuoti žmonės iš pradžių vengia kūrinių įsigyti iš galerijų, manydami, kad gali permokėti. Iš tiesų galerija yra viena skaidriausių vietų įsigyti kūrinių – darbų kainos ten bus atviros kiekvienam besiteiraujančiajam, o ir pagrindžiamos kūrinio ir autoriaus informacija. Galerija – puiki vieta gilinti savo žinias pradedant domėtis

ap­ lankyti 20 galerijų vien savo mieste, užtruktum mažiausiai savaitę, net kasdien tam skirdamas kelias valandas. O kiek mėnesių užtruktum norėdamas aplankyti ir esančias kituose miestuose bei užsienyje? Į meno muges suvažiuoja galerijos iš visos šalies ir žemyno, o jas pamatyti vienoje vietoje per kelias valandas – tikra prabanga visiems taupantiems laiką. Išnaudokite laiką mugėje susipažindami su galerininkais ir menininkais, pasiklausdami daugiau apie įsiminusius kūrinius.

PRIEŠ ĮSIGYDAMI KŪRINĮ DOMĖKITĖS, KĄ APIE AUTORIAUS KŪRYBĄ SAKO MENO EKSPERTAI. Pasidomėkite ne tik tuo, ką

apie autoriaus kūrybą sako galerija, bet ir kaip ją vertina nekomercinio meno sektoriaus atstovai – muziejininkai, meno kuratoriai ir kritikai. Būtent jie gali gerai įvertinti autoriaus kūrybos

svarbą ilgalaikėje perspektyvoje.

Mugės metu galite apsilankyti meno kuratorių pokalbiuose, eiti į paskaitas, skaityti straipsnius ir taip kaupti žinias, remdamiesi keliais patikimais šaltiniais.

PIRMAM KŪRINIUI NEPRIVALOTE IŠLEISTI VISŲ SAVO SANTAUPŲ. Prieš pradė­

dami kolekcionuoti kūrinius žmonės dažnai bijo tai pradėti daryti dėl didelių išlaidų. Tačiau meno rinkoje daug pasiūlos ir norintiems įsigyti savo pirmąjį kūrinį. Tiražuotas meno kūrinys, piešinys ar fotografija neretai bus prieinami ir už palankią kainą, o mugėje nereikės palikti pusės savo atlyginimo.

NEATIDĖLIOK ĮSIGYTI PIRMĄJĮ KŪRINĮ, NES KOLEKCIONUOTI MOKAISI TIK PER PRAKTIKĄ. Neretai nuo noro įsigyti

pirmąjį meno kūrinį iki jo įsigijimo gali praeiti ir keleri metai. Kolekcionavimas – sritis, kurios neverta atidėlioti, nes čia mokaisi būtent per praktiką. Tik įsigijęs pirmuosius savo kūrinius sužinosi, kaip kūrinį rėminti, kabinti, laikyti, suprasi, ką padarei teisingai, o kur suklydai. Įsigydamas pirmąjį kūrinį greičiau, laimėsi kelerius metus papildomų žinių, kurios pravers ateityje.

NEIŠSIGĄSKITE, JEI KŪRINYS VĖLIAU NEBEPATINKA. Prade­ dant kolekcionuoti meną visiškai normalu, kad pirmasis įsigytas kūrinys jums gali nebepatikti arba nebekels tokių teigiamų emocijų kaip anksčiau. Jūs keičiatės, mokotės, o matant ir žinant daugiau, natūralu, kad keičiasi, lavėja ir jūsų skonis. Žinoma, kartais gali praversti patarimas tiesiog pakeisti kūrinio vietą namuose arba duoti jam ir jums pailsėti. Kitoks apšvietimas, vieta, rėmas gali suteikti kūriniui naują gyvenimą.

Prieš įsigydami meno kūrinį, apgalvokite, kokios galimos jo eksponavimo vietos jūsų namuose ar biure. Labai dažnai ir pati vieta padiktuoja, kokį kūrinį rinktis.

Atkreipkite dėmesį į kūrinių formatus, technikas, apšvietimą namuose. Dėl kūrinio vietos, rėminimo jums taip pat visuomet gali patarti galerininkas, nes egzistuoja tam tikros taisyklės kūriniui pateikti, todėl rėminimas, ekspozicija, apšvietimas yra labai svarbu. Netinkama vieta gali trukdyti atskleisti kūrinį.

Kaip pasakė garsus meno kolekcininkas Steve’as Oliveris, meno kolekcininku tampi tada, kai nustoji dekoruoti, kai nusiperki paveikslą, net jei ir neturi jam tuščio ploto ant sienos ir turi ką nors nukabinti dėl naujo paveikslo.

PARUOŠKITE MENO KŪRINIUI VIETĄ NAMUOSE.

KOLEKCIONUOTI GALIMA NE TIK TAPYBOS DARBUS.

Būkite atviri įvairiems meno žanrams: galite pirkti vaizdo meną, fotografiją, eskizus, piešinius, skulptūras, objektus etc. Pasaulis, kaip ir meno formos, keičiasi kasdien, o menininkai dažniausiai yra tie, kurie žengia visų mados, dizaino tendencijų pradžioje. Būkite drąsūs – menas gali būti visur: ne tik ant sienų, svetainėje, bet ir vonioje, virtuvėje ir per ekraną.