Baigiant spalio numerį visko vyko labai daug: kažkas pasveikino Kremliaus vadovą 70-mečio proga pasprogdindamas jo brangiausią (visomis prasmėmis) projektą – Rusiją ir Krymą sujungusį Kerčės til tą. Prieš tai Rusija atšventė ktyvų Ukrainos teritorijų prijungimą prie savo teritorijų ir dar kartą pasauliui pagrasino branduolinėmis rake tomis, o kad patvirtintų savo ketinimų rimtumą – vėl apšaudė gyvenamuosius rajonus daugybėje Ukrainos miestų.
Tačiau grįžkime iš karo apkasų į mūsų kultūros lau ką, kuriame taip pat verda svarbūs mūšiai. Rugsėjo viduryje Kultūros ministerija paskelbė, kad Rusų dra mos teatras pervardijamas į Vilniaus senąjį teatrą. Diskusijos apie būtinybę pakeisti pavadinimą prasi dėjo iš karto po vasario 24-osios (šią datą visi įsi minsime ne prasčiau nei Žalgirio mūšio) ir jos netyla kultūros ministrui Simonui Kairiui pasirašius įsakymą dėl pervardijimo.
Tiesa, užsukę į šios įstaigos svetainę vis dar matome užrašą „Lietuvos rusų dramos teatras“. Tačiau dėl to negali pykti: naujam logotipui sukurti reikia laiko. Tu rime duoti laiko persitvarkyti ir pačiam teatrui. Neabejoju, kad daugelis mūsų jaunesnių skaitytojų šio teatro privengė vien todėl, kad jau nebemoka ru sų kalbos. Reikia tikėtis, kad nuo šiol ši kalba čia bus mažiau akcentuojama.
Juolab kad ir šio teatro vadovė Olga Polevikova, ko mentuodama Kultūros ministerijos sprendimą, akcen tavo: „Naująjį, jau 77-ąjį, mūsų teatro sezoną dė mesio ir galimybių pasireikšti, kaip ir iki šiol, sulauks visos tautinės mažumos. Joks pavadinimas man, kaip teatro vadovei, nesutrukdys susieti skirtingų kultūrų ir padaryti teatro meninį turinį ryškų ir įdomų. Pavadi nimo pakeitimas teatrui gali būti atsinaujinimo prie laida, suteikti naujų galimybių.“
Regis, rusams, net ir „geriesiems“, teatro pervardijimas kirto per patriotinius jausmus. Štai poetas, vertėjas ir publicistas Georgijus Jefremovas, kuris buvo vienas iš visuomeninio politinio judėjimo „Sąjūdis“ pradininkų Lietuvoje, nesusilaikė ir lrt.lt pareiškė, kad jam tai pri mena „vaikų darželio ir beprotnamio mišinį“.
Po šių jo žodžių jau neatlaikė istorikė, rašytoja, lietu viškų bestselerių autorė Kristina Sabaliauskaitė, kuri prieš tai gana diplomatiškai kalbėjo apie nusigręži mą nuo rusų kultūros. Rekomenduojame susirasti lrt.lt itin argumentuotą ir stiprų jos atsakymą G.Jefremovui, kuris puikiai papildys jūsų istorijos žinias tiek apie teatrą, tiek apie patį Vilnių, tiek apie Lietuvos kultūrą.
„Juk tai rusai ir jų steigtas Rusų teatras naikino ir perkrikštijo vilnietišką teatro istoriją, su NKVD per sekiojo ir kankino vilniškius aktorius, o vėliau vyk dė akivaizdžią kultūrinę kolonijinę politiką, ku ri, laimei, ne itin prigijo“, – savo komentare rašė K.Sabaliauskaitė.
Kol laukiame buvusio Rusų dramos teatro virsmo Vil niaus senuoju teatru, pasidairykime po kitus Lietuvos teatrus. Šiame numeryje publikuojame interviu su Ro ku Lažaunyku – jaunosios kartos teatro aktoriumi, re žisieriumi, scenografu, kuriančiu Kauno valstybinia me lėlių teatre (KVLT). Roko kūryba išsiskiria tuo, kad jis pats kuria lėlių teatro teoriją ir savo idėjas išban do teatro scenoje.
Iš teatro scenos persikelkime į kino teatrus, kuriuose šiuo metu itin karšta: premjera veja premjerą, festi valis – festivalį.
Šiame numeryje skelbiame lmų „Vesper“ ir „Ge ras gyvenimas“ recenzijas, „Scanoramos“ organi zatorių parengtas lmų rekomendacijas, interviu su vienu iš galimų šio festivalio svečių – Ukrainos re žisieriumi Maksimu Nakonečnu, kurio lmą „Dru gelio žvilgsniu“ pamatysime šio renginio ekranuo se. Publikuojame interviu su Ainiu Storpirščiu, kuris pasakoja apie savo patirtis kuriant prokuroro Si mono, atvykusio į ramų ir idilišką miestelį tirti krau pių žmogžudysčių, vaidmenį naujame Emilio Vėly vio lme „Piktųjų karta“.
Rasite interviu su šiemet itin daug nuveikusios, tačiau ir toliau stabdžių nespaudžiančios grupės „ba.“ nariais, su viena įdomiausių ir labiausiai sėkmės lydimų mū sų šalies kūrėjų Migle Anušauskaite, puikiai įvaldžiu sia komikso žanrą. Dar vienas mūsų pašnekovas –Dylanas Calderis, Didžiojoje Britanijoje įkūręs jau dvyliktus metus skaičiuojančią nacionalinę literatūros agentūrą „Pop Up Projects“, kurios tikslas – keisti gy venimus pasitelkiant literatūrą. Gero skaitymo ir iki susitikimo lapkritį! Jūsų
KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ
DEMENTAVIČIŪTĖ-STANKUVIENĖ
TEATRO IR KINO HEROJŲ STEBĖTOJA
DEBIUTANTŲ STEBĖTOJA
GAUDO ISTORIJAS, KURIOS
GALI PASIRODYTI ĮDOMIOS SMALSIAM SKAITYTOJUI
PAŽENGUSI MELOMANĖ
Viršelyje – grupės „ba.“ lyderis Benas Aleksandravičius. Domanto Gasiūno nuotrauka.
Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2022“ skyrė15 000 eurų
37O ISSN 2029-7408
37O.diena.lt
Projekto vadovė
Jurgita Kviliūnaitė
370@kaunodiena.lt
Maketavimas
Vaida Dosinienė
Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė
8 698 20578
e.nakutiene@kaunodiena.lt
Leidėjas UAB „Sunra“
Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500
37O už reklamų turinį neatsako #119, spalis, 2022
Reklaminiai straipsniai žymimi
2020 m. rugpjūtį su „ba.“ lyderiu Benu Aleksandravičiumi kalbėjau apie alternatyviąją muziką, įkvėpimą ir kitus įdomius dalykus. Per tuos dvejus metus „ba.“ pristatė savo akustinę programą ir jai dedikuotą vinilinę plokštelę, pasirašė sutartį su įrašų kompanija „Sony Music Entertainment“, išleido tris naujus singlus, o rugsėjo pabaigoje pristatė naujausią grupės albumą „Nauto“. Šią vasarą ypatingu koncertu Vingio parke paminėtas grupės dešimtmetis. Per tuos dvejus metus grupė „ba.“ nuveikė daug ir tikrai kažką praleidau, bet...
galimybę apsilankyti „ba.“ grupės studijoje ir ten pasikalbėti su visu ketvertu – B.Aleksandravičiumi (B.A.), Simonu Motiejūnu (S.M.), Nikita Voitovu (N.V.) ir Dominyku Babiku (D.B).
– Neseniai minėjote dešimtmetį. Ar patys mėginote įvertin ti nueitą kelią?
B.A.: Tikrai daug nuveikta. Dažnai pagalvoju, kad kai darai ir tuo gyveni, labai retai kada sustabdai save ir pasvarstai, kiek iš tikrųjų visko įvyko. Kai ruošėmės penkmečiui, reikėjo per žiūrėti daug įvairios archyvinės medžiagos ir jau pradžioje viskas labai staigiai vyko, bet pastarieji penkeri metai buvo labai intense and insane, kalbant apie grupės augimą. Verti nant tai, kur grupė buvo švęsdama penkmetį ir kur yra da bar, įvyko labai staigus posūkis teisingu keliu. Pirmieji pen keri metai, galima sakyti, buvo dar ieškojimų laikas. Dabar viskas konkrečiau ir stabiliau.
S.M.: Jau pradžioje buvo labai didelis lėkimas, bet jis bu vo be jokios kontrolės, be saugos diržų, be nieko. Tiesiog taškymasis, nes viskas labai staiga atėjo. Dabar tas greitis kitoks. Viskas vyksta greitai, bet ganėtinai stabiliai ir kon troliuojamai, Benas subrendęs, mes irgi nebe tokie, kokie buvome.
D.B.: Vidutinis grupės amžius nemažėja (šypsosi). Tai atsi spindi visame kame, ką darome, taip pat ir koncertuose. Atro dė, kad heitas („ba.“ albumas „H8“ – aut. past.) jau buvo lubos, bet per šiuos dvejus metus visko buvo dar dvigubai tiek pat.
B.A.: Keista, nes po heito prasidėjo pandemija, karantinai, koncertų ribojimai, bet net per šį laikotarpį grupei žiauriai daug kas pasikeitė į gerąją pusę.
– Ar viską, ką buvote sumanę, pavyko įgyvendinti?
N.V.: Gal, kaip visada, klipų per mažai lmavome...
B.A.: Taip. Mes kažkaip labai laginame su klipais. Pavyzdžiui, heitas neturėjo nė vieno klipo, bet bandau save paguosti, kad
mes kuriame muziką, o ne klipus makiname. Vingio parko koncertas parodė, kad tai žmonėms netrukdo, bet audiovi zualinė pusė lagina
D.B.: Visi grupėje daug dirba prie video- ir, manau, pas mus, jeigu ir išeis kažkoks vizualas klipo pavidalu, tai jis jau toks geras turėtų būti. (Šypsosi.)
Kiti: Neprisibazarink! (Juokiasi.)
D.B.: Išskyrus mane, jūs visi labai gerai suprantate, kas yra vi deo-, ir manau, kad daug kartų buvo pasirinkta nedaryti, o ne padaryti aštuonis iš dešimties.
Visi: Tiesa...
N.V.: Nėra dalyko, kurį Benas buvo sugalvojęs ir nepadarė. Jo vizijos yra nesustabdomos. Ką jis sugalvoja, tai net nespėji patikėti, kaip nutinka.
S.M.: Beną pavadinčiau idėjiniu buldozeriu (šypsosi).
– Pastaraisiais metais grupei viskas klostosi greitai ir sėkmin gai. Kaip manote, kas suteikė pagreičio?
B.A.: Noras išleisti naują albumą. Nebuvo jokio deadline‘o albumui. Jis atsirado tada, kai jau buvo kūrinių demoversi jos. Labiausiai į priekį vedė noras sumažinti tarpus tarp mū sų daromų dalykų – kad nereikėtų vėl ketverius metus lauk ti albumo arba didelio koncerto.
Pastarosios dvi vasaros buvo geros, darbingos, grojome ga nėtinai panašią programą, o šią vasarą leidome sau daugiau paeksperimentuoti su sena kūryba ir taip atrakinti vartus į platesnį ir daugiau svorio turintį gyvą pasirodymą.
Labai smagu, kad spėjome albumą pabaigti iki vasaros ir tada galėjome groti žmonėms. Galėjome ir birželį albumą iš leisti, bet norėjosi taip viską sudėlioti, kad rudenį galėtume pradėti naują etapą. „Nauto“ gal ne kardinaliai, bet stipriai kitoks, todėl norisi atskirti tuos dalykus.
– Penkmečio proga išleidote knygą ir pristatėte dokumen tinį filmą. Šiemet, dešimtmečio proga, surengėte koncertą
Vingio parke. Ar buvo dar kitokių dešimtmečio paminėji mo idėjų?
B.A.: Dar kuriamas lmas apie tą dešimtmečio koncertą. Iki šiol neturėjome kokybiško didelio mūsų koncerto įrašo, ku rį būtų galima pasižiūrėti. Dažniausiai daryti a er movie, kur keli operatoriai pa lmuoja vieną ar dvi dainas. Vingio parko koncertą lmavo didžiulė „Elitaz“ komanda, bus papildomai dokumentikos iš pasiruošimo koncertui. Šio lmo išleidimas bus nalinis dešimtmečio akcentas.
– Kaip sekėsi prieš Vingio parko koncertą tvarkytis su jau duliu? Kas dėjosi galvoje matant tūkstantinę minią, laukian čią jūsų koncerto?
S.M.: Sakyčiau, morališkai perdegiau, nes nulipus nuo sce nos buvo nulis emocijų. Visi sakė, kad čia toks koncas, o nu lipi nuo scenos ir supranti, kad viskas, ko tikėjaisi iš koncer to, sudegė per tas dvi su puse valandos.
B.A.: Sudegė in a good way.
S.M.: Man emociškai buvo tarsi vakuumas. Dar kokią savaitę neturėjau ko pasakyti apie tą koncertą.
N.V.: Kiekvienas labai asmeniškai išgyvenome ir aš su vyru čiais po koncerto labai ilgą laiką ne tame pačiame bangų daž nyje buvau, nes man adrenalinas į kitą pusę viską... Aš užsi haipinau, kai visi aplink su down emocijomis. Supratau jų emocijas, bet nenorėjau daugiau krauti.
B.A.: Kai tu dirbi prie kažko labai ilgą laiką, tas darbas tave iš vargina. Ne tik darbas, bet ir galvojimas apie rezultatą – susi kuri savo galvoje tiek daug skirtingų scenarijų, kaip viskas ga lėtų būti, ir kai viskas įvyksta dar kitaip... Viso koncerto metu man buvo labai sunku. Tai buvo vienas sunkiausių momen tų gyvenime dėl to, kad buvo sudėtinga atsipalaiduoti, per laužti save ir išvis neišėjo pasimėgauti momentu, nes galvo je buvo didžiulis minčių srautas.
Po koncerto dvi dienas lovoje gulėjau ir bandžiau susi dėlioti viską galvoje. Po tų dienų namuose variau į mies
tą ir stebėtinai daug žmonių mačiau su konco apyrankė mis, daug žmonių sveikino... Atėjau į studiją ir kažkaip susidėliojo.
D.B.: Po to konco labai ilgai bandžiau suprasti, kodėl taip jautėmės. Paskui supratau, kad mūsų geriausi koncertai bu vo tie, iš kurių mes mažiausiai tikėjomės ir mažiausiai krū vio buvo ant pečių, o Vingio parko koncertas buvo visiška priešingybė tam. Geriausius savo koncertus lyginame su koncertu, kai tris mėnesius atsikeliame ir einame miegoti su mintimi apie tą koncertą, ir kiekvienas galvoje turėjome jo įsivaizdavimą.
Kai nieko nesitiki, kiekvienas geras dalykas tau yra dova na, o čia atrodo, kad jau viskas įvyko tavo galvoje ir kai kaž kas neįvyksta taip, kaip yra įvykę tavo galvoje, tau atrodo kaip pralaimėjimas.
N.V.: Ne tik perfekcionizmas, bet ir kitų lūkesčiai. Jeigu arti miau bendrauji su kažkuo, tai visi klausimai iki pat koncer to buvo apie tai, kaip jautiesi, ar pasiruošęs.
D.B.: Mano vienas draugas man sako: kaip turėtum jaustis, kai eini, sutinki kažką ir visi tavęs klausia, ar jau surepetavę?
N.V.: Taip... Pasiruošę? Kiek jūs repetuojate?
D.B.: Faina, kad žmonėms rūpi, ir sakyčiau, kad dar gerai at silaikėme, bet, na, ateikite, pasimėgaukite...
– Dabar pristatėte naują savo darbą „Nauto“. Kaip vyko jo kūrybos procesas?
B.A.: Važiuoju žiemą į Nidą rašyti tekstų ir apsistoju meno kolonijoje. Rimčiau viskas prasidėjo, kai mes įsirengėme šitą studiją Lukiškėse. Prieš tai dviese su Babiku buvome sukūrę gabalą „Paralyžius“. Dažniausiai būgnai įrašomi pačioje proceso pabaigoje, bet šįkart kažkaip mes sukli kinome su Babiku ties ritmine sekcija ir daug dirbome čia, studijoje.
Paskui prasidėjo bendradarbiavimas su SONY, atsirado daugiau galimybių ir pasikvietėme Domą Strupinską. Susi pažinau su juo prieš keletą metų, sena svajonė buvo kartu padirbėti, bet dar iki tol mes su Babiku sukūrėme albumo pa grindą, tada prisijungė Nikita su Simu ir padarėme gal 30 ar 27 demoįrašus. Su demoversijomis išvykome su Domu dvie se į Šventąją. Labai norėjau, kad Domas padėtų su struktū romis, šiek tiek ir su skambesiu. Iš Šventosios grįžome po dešimties dienų su beveik baigtomis albumo instrumentuo tėmis. „Nauto“ mums yra labai svarbus albumas ir smagu, kad jam atsirado ir leiblas, ir Domas, ir pirmąkart „Mama studios“ įrašinėjome. Smagu, kad turėjome daug geresnes sąlygas ir galimybes būtent šiam albumui.
– Šis albumas iš tiesų skiriasi nuo kitų. Kas turėjo daugiau sia įtakos: pasikeitęs jūsų pačių muzikinis skonis, branda, pridėta Domo ranka ar dar kažkas? B.A.: Kai su Babiku pradėjome rašyti albumą, kalbėjome, kad norime padaryt heavy albumą, kad konce būtų galima shredinti, sportuoti.
Palyginti su praeitais darbais, „Nauto“ yra labai ritmiš kas, jo pagrindas – bosas ir būgnai. Man atrodo, kad šiame albume mes pademonstravome viską, ką geriausia galime
ningos nuomonės, kad albume nėra vieno aiškaus sin glo, kur klausai ir galvoji – šitas tai sprogs. Kiekviename gabale yra kažkokių ypatingų momentų, todėl išrinkti to kį, dėl kurio labiausiai svaigs, yra sunku. Šiaip čia toks ne nuspėjamas dalykas...
Bet albumas, manau, yra gyvas organizmas ir kiekvienas klausydamas turėtų atrasti vis kažkokį naują favoritą.
S.M.: Man svarbiausia, kad kiekvienas ten rastų kažką sau. Labai priklauso nuo žmogaus emocinės būsenos, nuo to, kuo jis dabar gyvena, kaip jis gali išgirsti albumą ir suprasti žodžius. Mes su Benu diskutavome apie vieno mūsų gabalo kažkurią eilutę, kur jis interpretuoja vienaip, o aš jos klau sydamas ir žinodamas tą gabalą, jį suprantu visai kitaip, bet abi reikšmės yra gilios ir stiprios, ir tai yra smagu.
D.B.: Blogiausias dalykas, kai muzika yra bland, t. y. apie nie ką. Jau geriau kažkam labai patiktų, o daliai kitų žmonių vi siškai nepatiktų, negu netrukdytų. Man svarbu emocijos stiprumas, kai tu neklausai muzikos darydamas kažką kito. Norėčiau, kad šio mūsų albumo klausytųsi rimtai.
– „ba.“ tapo kultine grupe ir pavyzdžiu jaunoms grupėms. Yra tokių, kurios laiko jus autoritetais ir tarsi atkartoja. Tai gerai ar blogai?
JAU PRADŽIO JE BUVO LA BAI DIDELIS LĖKIMAS, BET JIS BUVO BE JOKIOS KON TROLĖS, BE SAUGOS DIR ŽŲ, BE NIEKO. TIESIOG TAŠ KYMASIS, NES VISKAS LABAI STAIGA AT ĖJO. DABAR TAS GREITIS KITOKS.
šiuo metu padaryti. Tiek iš gitarų, tiek iš būgnų, tiek iš vokalinės pusės daugiau eksperimentavome.
Smagu, kad mes jį labai garsiai įraši nėjome ir tai labai girdisi įraše. Norėjo me, kad būtų kaip wal of sound – šaižus, didelis garsas. Pats įrašas yra visiškai ki toks nei ankstesni.
D.B.: Prieš šį interviu paklausiau du gabalus iš heito – „Hirudinea“ ir „Sa vo“, taip pat du paskutinius singlus –„Purvo gerkle“ ir „Praradau mintis“. Man labiausiai įstrigo naujų įrašų gy lis, t. y. kiek jame daug sluoksnių, kokia jo dinaminė amplitudė. Žiauriai daug jausmo sudėta į šį albumą, ne tik songwritingo prasme, bet ir atlikimo. Dėl to labai džiaugiuosi.
N.V.: Dar apie „Nauto“ sulaukiau ko mentaro, kad jame visko vyksta tiek daug, bet tu girdi viską – gali girdėti ir bliaunančią gitarą, ir šniokščiantį bosą, ir viskas turi savo vietą. Jurgis su Domu tikrai labai gerai padirbėjo.
B.A.: Kai dviejų nepažįstamų žmonių paprašai dirbti prie vieno dalyko, ne žinai, ar tai suveiks. Iš pradžių labai bijojau, bet po to atsirado toks geras workflow.... Džiaugiuosi, kad mūsų dėka jie susipažino ir padirbėjo kartu.
– Kaip jums atrodo, kuri albumo daina bus mėgstamiausia gerbėjų?
S.M.: „Pažadai“. N.V.: „Iš naujo“.
B.A.: Prieš paleisdami trečią sin glą kalbėjome ir priėjome prie vie
B.A.: Visą laiką sakau, kad mes grojame ne tik dėl savęs, bet ir dėl scenos. Norime parodyti, ką įmanoma pasiekti per tam tikrą laiką, jeigu to labai nori. Mes turėjome mažiau Lietuvos scenos pavyzdžių, todėl semdavomės įkvėpimo iš užsienie čių, o dabar jaunos grupės turi vietinių pavyzdžių. Tarkim, psichodelinio roko pavyzdys yra „Garbanotas“, roko muzi kos – mes, postpanko – „Solo ansamblis“.... N.V.: Manau, tai yra indikatorius to, kad formuojasi scena ir bendruomenė.
B.A.: Tai labai puiku.
S.M.: Dabar viskas atsigavę. Net Lietuvos metalo scena yra atsigavusi, kas yra reta.
– Kaip manote, ko reikia grupėms, kad jos taptų pavyzdžiais kitoms? Kada grupė tampa kultinė?
D.B.: Groti gerą muzoną ir negalvoti, kad nori tapti kult ti ne grupe.
B.A.: Kultas galbūt atsiranda tada, kai grupė plačiau žiūri. Mes labai norime visą laiką kelti kartelę ne tik dėl savęs, bet apskritai dėl muzikos Lietuvoje. Kai tu labai nesistengi dras kytis, o tiesiog nori, kad būtų gerai, kažkaip kažką naujo tiek sau, tiek kitiems duoti...
N.V.: Charizmos neišmoksi ir nerekomenduojama mėgdžio ti kažką. Autentika vis tiek yra autentika. Jeigu būsi nuo širdus su savimi, nuoširdus per muziką, žmonės ilgainiui pamatys ir užsikabins.
– Benas kažką buvo užsiminęs apie labai intensyvų rudens–žiemos laikotarpį...
B.A.: Taip, bus labai intensyvu kiekvienam atskirai ir kartu gru pei. Leidome sau rugsėjį vienam nuo kito pailsėti, bet reikės dabar ruoštis turui. Surengsime tris didelius koncertus labai skirtingose erdvėse, kiekvienas koncertas privalės būti skirtin gas scenogra škai ir atlikimo prasme. Ruošiame ir naują kli pą. Albumas išleidžiamas dviejų skirtingų plokštelių pavidalu, bus ir kompaktų. Dabar reikia sulaukti visų zinių pavidalų ir juos greičiau paskleisti per žmones. Labai įdomu, kur tai nuves.
„Piktųjų karta“ atitinka šiaurietiško, skandinaviško de tektyvo – nuar žanrą. Filmo atmosferinis laukas – vėsus, per mirkęs lietumi. Net nesąmonin gai imi nerimauti dėl veikėjų – ar jie nesusirgs? Nors iš tiesų labiau vertė tų nerimauti, ar jie išgyvens: miestely je pasirodo žudikas, sėjantis paniką ir paranojinį nepasitikėjimą vienas kitu. Kaip įminti, kas jis?
Filmo kūrėjai sprendė savo rebusus: ar „Piktųjų kartą“ įmanoma nu lmuoti per juodžiausią pandemiją, tokiu kompli kuotu kino industrijai laikotarpiu? Atro do, ties pamišimo riba balansavę ko mandos žmonės šiandien jau laimingi: lmo premjera, nors kelis kartus atidė ta, bet įvyko. Aktoriai, tuomet gyvenę nuo aplinkinio pasaulio atskirtoje užda roje komunoje, šiandien netgi roman tizuoja tą sudėtingą laiką, sakydami, kad E.Vėlyvio lmas gimė tarsi kitoje visatoje, toli nuo kas dienybės, kurioje tenka plauti indus, mokėti mokesčius ar dažyti sienas.
„Šiuo metu esu paniręs į statybas. Norėjau ateiti į interviu su statybinin ko drabužiais ir sakyti: „Tada dar bu vau aktorius, geri laikai buvo. Karan tinai...“ – juokauja A.Storpirštis ir tuoj pat prisimena, kad bemaž su tokia pat apranga ir statybinių rūpesčių išūžta galva jis pasirodė ir „Piktųjų kartos“ ak torių atrankoje.
„Atėjau susivėlęs, suprakaitavęs, turė damas šiek tiek laiko tarp savo statybų. Sakiau: duokite tekstą, ką čia reikia padaryti?“ E.Vėlyviui labai patiko“, –pasakoja Ainis.
Netrukus prasidėjo lmavimai, tada A.Storpirščio laukė staigmena – visiš kai kitoks režisieriaus elgesys. „Seniai pažįstu E.Vėlyvį, esame daug bendra vę iki lmavimo. Su juo esu buvęs ir vakarėliuose, ir teismuose. Bet šio l mo metu suvokiau, kad Emilis, kai dir ba, ir Emilis, kai nedirba, yra du skir tingi žmonės. Gyvenime jis – noriai bendraujantis, atviros širdies žmogus. O kai dirba – tyli, nieko nesako! – at skleidžia A.Storpirštis. – Iš pradžių pa sišnekėjome apie mano personažą, o paskui prie šių klausimų nebegrįžome. Buvo kiek keista. Net šioks toks šokas: šitaip bus? Ok. Bet aš dė koju jam už tai, kad mes nesitarėme, koks turi būti mano suvaidintas žmo gus, jis nesikišo. Emilis paliko man pa čiam, kaip įsivaizduoju geriausiai, at likti savo darbą. Manau, karjeroje tai reta, kai tavimi šitaip pasitiki.“
Dar viena nauja patirtis – lmuotis Ai nis vyko į Plungę. Svarsto, kad ten lan kėsi pirmą kartą gyvenime, nes mies to veidas atrodė nematytas. „Pamenu, tamsu buvo. Ir tuštoka. Gal tai su ka rantinu susiję – miestai pasidarė tušti ir niūrūs, juo labiau – šaltąjį sezoną. Ta čiau įsiminė fainas viešbutis ant ežero kranto. Ir smagūs pokalbiai po lma vimo, jie vykdavo per visą pastatą.“
RÛPESTINGA KOMANDA Aktoriui ilgam įsimins „Piktųjų kartos“ aikštelėje pirmą kartą patirtas dėmesys ir rūpinimasis kiekvienu iš jų.
„Tai buvo didžiausias projektas, kokia me man kada nors yra tekę dalyvau ti. Buvo netikėta, kad tau skėtį laiko.
Arba, jei tau šalta, – atneša arbatos. Ir tu supranti, kaip tai svarbu, – sako A.Storpirštis. – Suprantu, kodėl žmonės įsi myli kiną. Kitaip ir negalėtum jaustis patekęs į tokį kiną, kuriame – labai didelė atsakomybė, nes į jį investuoti labai dideli pinigai, dirba milžiniška komanda, bet visi sten giasi groti tame viename orkestre, niekam nėra nusispjau ti. Emocijų kyla įvairių, kaip ir kiekviename darbe, bet pats „Piktųjų kartos“ mastelis man labai patiko. Tai buvo savotiš kas siurrealizmas – anksčiau gyve nime nieko panašaus nesu patyręs.“
Sugretindamas Ainis pasakoja, kaip viskas vyksta vaidi nant studentų lmuose: „Aš esu nusibrėžęs liniją, kada ga
liu dalyvauti jų lmuose ir kada – ne.
Kaskart savęs paklausiu: ar aš turiu laisvo laiko nemokamai nuogas žie mą graužti balos ledą? Ir jeigu ne, nes turiu geresnės veiklos, tuomet ir sakau – ne, nenoriu. Nors tikrai bū na ir tokių momentų, kai pamanau –kodėl gi ne?“
E.Vėlyvis – nebe studentas. Jo kino l mai vadinami kultiniais, jie uždirbo įspūdingas sumas, yra dubliuoti už sienio kalbomis. Kita vertus, detektyvo
žanras buvo visiškai nauji vandenys ir pačiam režisieriui. „Suprantu, dėl ko jis buvo toks susikaupęs ir į ką koncentra vo dėmesį, – sako Ainis. – Tarkime, anksčiau jo komedijo se pareigūnai buvo šaržuoti, o dabar Emiliui kaip tik buvo svarbu nešaržuoti, nejuokauti. Pamaniau: mes visi naujoje valtyje? Gerai, tuomet plaukiame!“.
E.Vėlyvis rodo savotišką drąsą kurdamas mįslingą autori nę istoriją, kuri įtempia žiūrovo raumenis ir išlaiko iki pat pabaigos. Detektyvo žanras Lietuvoje – retas. Kodėl to nebando kiti?
„Teatro režisierius Oskaras Koršunovas sako, kad jų karta yra prarastoji karta. E.Vėlyvis pasakoja apie pyktį širdyje lai kančią, kerštaujančią kartą. Aš savo tėvui kažkada sakiau: jūs – paskutinė knygų karta, – kalba A.Storpirštis. – Detek tyvas labai dažnai yra literatūrinis knygos žanras. Ir aš ma nau, kad tai yra Emilis – jis pats. Ko gero, kažkada jį taip supurtė knygos, kad liko svajonė ir jos išpildymas profesi niame gyvenime. Manau, kad tai atsirado tie siog iš jo asmenybės, neturint omenyje jokio Lietuvos konteks to. Turbūt tiesiog atėjo laikas įgyvendinti tai, ką jis planavo labai seniai.“
A.Storpirštis šiame detektyve vaidina prokurorą Simoną, ku ris ramiame ir idiliškame miestelyje atsiranda, kad tirtų krau pias žmogžudystes. Naujasis atvykėlis lipa ant kulnų labiau patyrusiems kolegoms, visiškai nepaiso vietos elito draugys tės ryšių, viską vertina blaiviai ir be nuolaidų.
„Ar lengviau vaidinti geruolį, ar blogiuką? Tai nesulygina mi dalykai. Lyg klaustum, kuris žanras sunkesnis: komedija ar tragedija? Ir gerų komedijų yra labai mažai, ir gerų dra mų. Tiesiog žanrai skirtingi, nekonkuruojantys tarpusavyje. O vaidmuo man patiko, – teigia A.Storpirštis. – Aš supratau savo veikėją ir tai man svarbiausia: suprasti, kodėl žmogus taip daro, kodėl siekia vienų ar kitų tikslų. Ir jei tai suvoki, peržengi kažkokią keistą ribą, kai daryti ką nors nemalo naus, šlykštaus ar kad ir kas tai būtų, tau nebėra problema. Nes tu sergi už jo gyvenimą, už jo istoriją.“
E.Vėlyvis nepraleido progos kine pasitaškyti kraujais: l mas turi amžiaus cenzą, nes jame nestinga brutalių sce nų. „Bet brutalumas kine yra dviejų tipų: vienas naudoja mas tam, kad šokiruotum žiūrovą, parodytum savo išmonę, vaizduotę. Galėtum savo šešėlinę pusę ištraukti ir išversti žiūrovams prieš akis – ste bėkite, koks aš galiu būti, kiekvienas iš mūsų galime, –pasakoja Ainis. – Ir yra kitas žiaurumas – istorinių įvykių. Šį kartą aš aiškiai mačiau, kad brutalios scenos parody tos ne iš noro murkdyti žiūrovą į pamazgų duobę – štai, žiūrėkite, kaip tai šlykštu. Mano akimis, šįkart žiaurumas yra svarbus ne tik lmo fabulai, bet ir kontekstui, – kokius du laikmečius apima ši istorija. Reikia nepamiršti, kad bu vo daug žiauriau, nei mes dabar skaitome. Žmonės, ku rie negimė sovietmečiu, to neišgyveno. Taigi, gali šį bei tą pamatyti kine.“
A.Storpirštis turi savitą priėjimą prie vaidmens. Tas procesas vyksta giliai viduje. „Tavo vidinis kompasas yra ne jausmai, o nuojautos. Ir tu kabiniesi į tai, ko pats iki galo nesupranti. Bet jeigu pavyksta, tai tavo nuojauta ir būna teisinga. Man atrodo, kad čia kaip tik tas atvejis – viskas buvo labai ge rai“, – kalba aktorius.
Filmą „Piktųjų karta“ jis jau turėjo džiaugsmo matyti kelis sykius, lydėjo jį į pasaulinę premjerą Taline, vieną specia lų seansą Vilniuje stebėjo su pilna sale pareigūnų. Ainis sako, kad lmą žiūrėjo atsiribojęs nuo scenarijaus ir pa ties pasirodymo ekrane, – kino teatro kėdėje jis buvo tie siog žmogus, gyvenantis Vilniuje ir besidomintis visomis meno formomis.
„Nesu pesimistiškai nusiteikęs – man neatrodo, kad meno pasaulis griūva ar nyksta. Tai lyg teatro taisyklė: jis am žinai yra griūvantis ir nuolat besistojantis ant kojų. Tokia teatro būsena tęsiasi gal 500 metų. Jeigu mėgsti kiną –turi nueiti pasižiūrėti, kad galime taip padaryti. Aš likau labai įkvėptas. Buvo didžiulis malonumas žiūrėti atsakin gą darbą. Tai yra absoliučiai kitoks Emilio darbas. Iš jo ankstesnių lmų galbūt žmonės už ksavę kitų dalykų –keistą moralinį kompasą ir savitą požiūrį į politiką. Tačiau jie dažnai net nesusimąsto, kad Emiliui nėra nusispjauti į daugelį dalykų mūsų valstybiniame ir socialiniame gyve nime“, – apie naujausią režisieriaus E.Vėlyvio kino darbą kalba A.Storpirštis.
NESU PESIMIS TIŠKAI NUSI TEIKĘS – MAN NEATRODO, KAD MENO PASAULIS GRIŪVA AR NYKSTA.
„Kino kulto“ nuotr.
net 140 tūkst. vaikų turėjo galimybę da lyvauti iniciatyvose, ne vieno iš jų gyve nimą pakreipusiose kita linkme. Tačiau mus labai pakeitė COVID-19 pandemi ja. Ji prasidėjo kaip tik tada, kai vykdė me didelį bandomąjį talentų ugdymo projektą, kurio metu mažumoms pri klausantys menininkai buvo ruošiami tapti iliustruotojais ir dirbti su leidy klomis. Ši programa sulaukė didžiulės sėkmės, tačiau mūsų darbą mokyklo se paveikė daugybė iššūkių. Deja, 2021 m. pabaigoje šią veiklą nutraukėme ir nusprendėme visą dėmesį skirti kitų rasių kūrėjams, menininkams, turin tiems negalią, pabėgėliams, LGBTQ+ bendruomenės atstovams. Mūsų tikslas yra šiuos kūrėjus paremti, ugdyti jų talentą, pa lydėti juos į literatūrinę karjerą, nes jie visi nekantrauja papasakoti dar negir dėtų istorijų, kurios iš tikrųjų praskai drintų vaikų gyvenimą.
– Vienas mano kalbintas rašytojas yra sakęs, kad vaiką pažinsi skaitydamas gerą vaikų literatūrą. Ar žmonėms, ne turintiems vaikų ir su jais nedirban tiems, turėtų rūpėti vaikų literatūra? Kuo jums ši sritis įdomi?
– Pradėkime nuo to, kad esama la bai daug blogų, nuobodžių knygų vai kams, taip pat tokių, kurios patiks tik jiems patiems. Tačiau turime ir tikrai nuostabių knygų vaikams, kurios ga lėtų būti vienu geriausių šiuolaikinio pasakojimo pavyzdžių. Ne vienas su augusiųjų literatūros kūrėjas turėtų ko pasimokyti iš knygų vaikams. Esu įsitikinęs, kad tūkstančiai XX–XXI a. pa saulyje sukurtų paveikslėlių knygų uži ma lygiai tokią pat svarbią vietą kaip ir klasikiniai romanai, parašyti per pasta ruosius penkis šimtmečius. Gerose pa veikslėlių knygose toji daugiasluoksnė, unikali vaizdo ir teksto darna yra išties stebuklinga. Tačiau vaikų knygų ilius tracijos yra dar neatrasta, nepakanka mai dėmesio sulaukianti, sritis.
Rašė Jurga TumasonytėDylanas Calderis Didžiojoje Britanijoje yra įkūręs jau dvyliktus metus skaičiuojančią nacionalinę literatūros agentūrą „Pop Up Projects“, kurios tikslas – keisti gyvenimus pasitelkiant literatūrą. Mudu kalbamės apie tai, kodėl suaugusiesiems turėtų rūpėti, kokią literatūrą skaito šiuolaikiniai vaikai, ir kaip literatūra gali prisidėti prie labai svarbių dalykų mūsų visuomenėje.
– Organizuojate trumpus kursus „Pathways Plus“, skirtus pradedantiesiems iliustruotojams, kurie nori patobulin ti savo įgūdžius ir išmokti kurti koky biškas knygas vaikams. Ar egzistuoja koks nors sėkmės receptas? Gal galite juo pasidalyti?
– Kaip gimė idėja įkurti organizaciją
„Pop Up Projects“? Nuo ko pradėjote?
Ar susidūrėte su sunkumais?
– „Pop Up Projects“ įkūrėme beveik prieš dvylika metų, bet prireikė bene dvejų metų, kad iki galo išvystytume pačią koncepciją ir savo tikslus. Prieš tai dirbau kūrybinio rašymo specialistu švietimo srityje, kūriau įvairias rašymo ir skaitymo programas tokiems klien tams kaip vietinės valdžios instituci jos, nacionaliniai teatrai, muziejai, ga lerijos. Per dešimtmetį, kurį praleidau dirbdamas su skurdesnių vietovių mo kyklomis, supratau, kad visi vaikai gali pamėgti literatūrą. Tačiau ji dažniausiai pateikiama kaip kažkoks iššūkis –
tai, ko privaloma mokytis ir iš ko reikės laikyti egzaminus. Galbūt ir tų vaikų tėvai literatūros nemėgo. Tad pa matinė „Pop Up Projects“ vizija buvo iš bandyti įvairius būdus, kaip galėtume literatūrą paversti naujoms skaitytojų kartoms prieinamu, maloniu, prasmin gu ir nepaprastai įdomiu užsiėmimu.
Per pirmuosius penkerius šešerius metus išbandėme daug ką. Kvietėme ra šytojus ir iliustruotojus kuruoti įvairias erdves, bendradarbiaudami su scenos meno įstaigomis (pvz., Karališkuoju operos teatru Londone) ne vieną knygą prikėlėme per lmus, animaciją, teatrą ir muziką. Daug laiko leidome mokyklose, kur kiekviena klasė
priimdavo po rašytoją ar iliustruoto ją. Vykdėme daugybę bendrakūrybos projektų, kurių metu profesionalūs ra šytojai ir iliustruotojai kartu su vaikais kurdavo knygas, rengdavo parodas, pasirodymus ir meno instaliacijas. Li teratūrai pritaikėme skirtingų medijų derinimo metodą ir dirbome tik su sun kumų patiriančiomis bendruomenė mis, kad vykdomi pokyčiai ir jų rezulta tai įkvėptų pamėgti knygas būtent ten, kur vaikams to labiausiai reikia. Žino ma, dalyvaudami šioje veikloje nuolat mokėsi ir patys profesionalūs kūrėjai. Tie pirmieji dešimt metų buvo išties il ga, bandymų kupina kelionė. Šiandien su pasididžiavimu galiu pasakyti, kad
– Paprastai sėkmę nulemia tam tikrų aplinkybių visuma, kurioje svarbią vie tą dažnai užima privilegija. Knygų vai kams kūrėjai uždirba labai mažai, todėl su tokiomis pajamomis besitaikstan tys žmonės dažnai yra kilę iš vidurinės ar aukščiausios visuomenės klasės, augę šeimose, kurios juos skatino rinktis meninės pakraipos studijas, knygų kūrimą. Šie žmonės turi pasitikėjimo sa vimi ir pažinčių, galinčių atverti jiems duris. Dažniausiai vien talento, auten tiškumo ar puikios idėjos nepakanka. Todėl mūsų organizuojami kursai ne tik suteiks ateityje praversiančių įgū džių, bet ir leis mokytis iš profesio nalių kūrėjų, praplės žinias apie lei dyklų veiklą ir padės užmegzti ryšių su žmonėmis, kurie joms užsako kny gas. Iliustruotojai, nusprendę išklau syti visą devyniolikos „Pathways Plus“ paskaitų ciklą (jis prasidės 2023 m. balandį ir truks vienus metus), turės galimybę susipažinti ir kartu padirbė ti daugiau kaip su 40 Jungtinės Karalys tės leidybos srityje dirbančių ekspertų, tarp kurių bus ir didelės sėkmės sulau kusių iliustruotojų. Tokios programos daugiau niekur pasaulyje nėra.
– Kodėl nusprendėte dirbti daugiausia su iliustruotojais, o ne rašytojais?
– Rašymo kursų yra labai daug, o štai išmokyti iliustravimo meno per trumpą lai ką yra gana sudėtinga, todėl nusprendėme pažiūrėti, ar mums tai pavyktų. Tarp žmonių, kuriančių vaikiškų knygų iliustracijas, dar labai trūksta įvairovės, skirtin gų grupių atstovavimo. Jungtinėje Karalystėje šiame lauke dominuoja baltaodžiai kūrėjai, yra tik keletas menininkų, turinčių negalią, išleistų knygų, todėl stengia mės šią situaciją pakeisti. 2023–2024 m. pasiūlysime programų norintiems rašyti.
– Ar geros iliustracijos gali išgelbėti prastai parašytą tekstą? Ar rašytojas ir ilius truotojas yra vienodai svarbūs?
– Įdomus klausimas. Atsakymo į jį neturiu, tačiau man įprotis leisti rašytojui pri siimti visus nuopelnus, o iliustruotoją palikti nuošalyje atrodo labai keistas. Taip galima pasakyti ir apie paveikslėlių knygas, ir apie komiksus. Man toks tradici nis požiūris yra ne tik nesuprantamas, bet net ir įžeidžiantis. Knygas iliustruojan tys menininkai per ilgai buvo laikomi ne tokiais svarbiais, todėl atėjo metas ilius truotojų revoliucijai!
– Lietuvos rašytojų sukurtų knygų įvairovės tema yra vos keletas. Šalyje vis dar yra daug temų, kurios yra laikomos tabu ir kurios sukelia audringų tėvų reakcijų –pavyzdžiui, homoseksualumas. Ar esate susidūręs su nedidelėmis, gana uždaro mis ir konservatyviomis bendruomenėmis? Kaip siūlytumėte tokį požiūrį keisti? – Manau, kad koncentruotis į pasakojimus apie įvairovę netikslinga. Daug naudin giau būtų pažvelgti, kokių žmonių šiose istorijose nėra, kokios visuomenės grupės yra nematomos. Tikiu, kad apie tai dabar turėtų galvoti kiekvienas žmogus kie kvienoje šalyje. Atėjo laikas kiekvienam vaikui suteikti galimybę knygose atpažinti save, savo šeimą, savo bendruomenę. Dar svarbiau yra suvokti, kad knygos padeda vaikams tyrinėti pasaulio įvairovę, ugdo empatiją aplinkiniams ir moko atpažin ti, koks mūsų elgesys su kitais žmonėmis yra tinkamas, o koks ne. Gyvename kli mato krizės, pabėgėlių ir visur matomų vaivorykščių laikais. Aplink mus nuolat vyksta populistinis mūšis, kuris kėsinasi į žmogaus teises. Todėl knygos vaikams atlieka ypač svarbų vaidmenį – jos padeda mokytis iš skirtingų kultūrų ir konf liktų, kad ateinančios kartos užaugtų gebėdamos užjausti ir suprasti kitą žmogų.
Atsakydamas į jūsų klausimą apie tabu, galiu teigti, kad iki šiol nesame su tuo susidūrę. Kiekvienoje kultūroje tabu yra skirtingi, todėl kartais šiuos keblius klausimus reikia spręsti taktiškai ir sumaniai. Nežinau, kaip įtraukus queer pasakojimas būtų publikuojamas skirtingose šalyse, bet tikriausiai kiekvienoje kultūroje būtų pasirenka mi tam tikri jai priimtini sprendimai. Ir jie bus visai ne to kie, kokius mes pasitelktume Londone.
– Kokios literatūros, jūsų manymu, reikia karo žiauru mus patyrusiems vaikams? Sakoma, kad tokie vaikai jau yra praradę savo vaikystę. Kokiomis knygomis būtų gali ma juos sudominti?
– Man sunku atsakyti į šį klausimą. Žinau tik viena: tiems vaikams labiau už viską reikalinga literatūra, kuri suteiktų galimybę pabėgti nuo tikrovės.
– Papasakokite apie jūsų organizuojamą mokymo ir men torystės programą „Vaivorykštės biblioteka“ (The Rainbow Library), skirtą 14–26 metų jaunuoliams. Kodėl pasirinkta būtent ši amžiaus grupė?
– Šio projekto tikslas – rašytojus ir iliustruotojus, atstovau jančius LGBTQ+ bendruomenei, suvesti su jaunais LGBTQ+ žmonėmis iš skirtingų Jungtinės Karalystės vietovių, kad profesionalūs kūrėjai patys galėtų išgirsti, ką šiandien reiš kia būti jaunu queer žmogumi. Geriau suprasdami konkre čias jaunuolių patirtis, rašytojai ir iliustruotojai galės sukurti knygų, atspindinčių būtent dabartines aktualijas. Jau esame surengę 65 dirbtuvių dienas su queer vaikais septyniuo se Anglijos, Škotijos, Šiaurės Airijos ir Airijos miestuose. Šiuo metu septynios knygos yra rengiamos leidybai, kiekviena jų buvo įkvėpta šių susitikimų. Tai yra be galo įdomu! Tiki mės, kad mums pavyks išleisti aukštos kokybės ir komerciš kai sėkmingų knygų, kurios ras kelią į dabartinės kartos skaitytojų širdis. Platindami šias knygas per kuo daugiau mokyklų ir bibliotekų taip pat pri sidėsime prie to, kad iki šiol vaikų literatūroje beveik nesu tinkami queer žmonės būtų labiau matomi.
– 2018 m. apsilankėte Vilniaus knygų mugėje. Kas jus čia at vedė ir kokį įspūdį paliko šis renginys? – 2018–2019 m. organizavome „Didįjį iliustruotojų apsi keitimą“ – dvejų metų trukmės programą, kurioje dalyva vo 170 menininkų iš visų trijų Baltijos šalių ir Jungtinės Karalystės. Projekto metu atradome tiek daug nuostabių kūrėjų iš visų amžiaus grupių, nenorėčiau išskirti nė vieno! Labiausiai mums patiko tai, kad lietuviai mėgsta eksperi mentuoti ir vertina pasakojimo būdus, kurie mums atrodo gana netradiciniai. Vaikai Jungtinėje Karalystėje turi labai mažai progų susipažinti su užsienio literatūra ir kitų šalių menininkų iliustravimo stiliumi. Tai yra tam tikras „Brexit“ mentalitetas, atimantis iš vaikų galimybę atrasti nepapras tai gausią pasaulio literatūrą. Labai gaila, kad taip yra, nes vaikai daug lengviau nei suaugusieji priima kitokią pasa kojimo formą ar stilių.
Pajuskite visagalės gamtos grožį ir didybę pačioje miesto širdyje! Nuostabios gamtos apsuptyje esanti studija – vos keli šimtai metrų nuo pagrindinių miesto objektų! Čia pasijusite lyg iš naujo gimę – bus daug geriau nei savo namuose. Net nėra ko lyginti! Atvirai kalbant, po viešnagės čia jūsų namai turėtų gana smarkiai nukristi jūsų akyse. Tik neįsižeiskite – ne pas jus kažkaip labai prastai, tiesiog pas mus visiškai tobula. Įsitikinkite patys! Atsiverkite naujiems potyriams ir saldžiam įkvėpimui! Priimame ir su gyvūnais!*
Mūsų jaukioje 15 kv. m studijoje daugybė stiklinių langų (stiklinių! Plėvelių ir plastiko atsisakėme jau prieš gerus trejus metus) ir visi jie žvelgia į skirtingas pasaulio šalis. Čia – tik tada, kada reikia ir no risi – lengvą vėsą atpučia malonus vėjelis ir skruostus aistringai bučiuoja šilta saulutė. Mūsų studijoje visas pasaulis, visas paros ciklas juste justi: ryte žadina linksmai nosį kutenantys pirmieji saulės spin duliai, o vakarais užvertus galvą aukštyn pro daugybę puikiai išvalytų stoglangių galima pasimėgauti tikru žvaigždžių lietumi! Nepraleiskite progos! Net ir lietus būnant čia tik smagiai barbena į stiklą su kurdamas gražiausius vandens piešinius. Smarkus vėjas laukuose gali sau ūžti, siausti, blaškytis, bet studijos viduje – jauku, šilta ir ramu. Tikra vaizdų ir garsų terapija! O apsivilkus deramus drabužius, neišgąsdins nei rudeniškai romantiška auksinių lapų rumba, nei sidabrinės žiemos grakščiųjų snaigių baletas. Be to, rudens ir žiemos sezonais taikome ypatingas nuolaidas!
* Žemę kasančius šunis ar naminius kurmius maloniai prašome palikti savo namuose.
PATOGUMAIPatogiausia mūsų studijoje yra vaikščio ti. Tam specialiai padarytas takelis stu dijos viduryje: nuo paradinių durų iki nedidelio langelio pačiame namelio gale. Klientai jau ne vieną sykį garsiai pasidžiaugė, kad, vienu metu atida rius šį langelį ir studijos duris, susidaręs maloniai gaivinantis skersvėjis švelniai glosto kojas it iš pačios žemės kylanti gaivališka migla.
Mūsų studijoje primygtinai rekomen duojame atsijungti nuo pasaulio triukš mo ir visų internetų: nors greta esančio namo belaidį internetą stiklinis namelis be vargo praleidžia, nei telefono, nei kompiuterio čia – visa laimė – neįkrau site. Mėgaukitės dabartimi, pajuskite akimirkos grožį ir ramybę! Šeimos na riai supras, o tikri draugai palauks. Ne matėte, kad skambina iš darbo? Ne atsakėte į įkyrius apklausas atliekančių įmonių skambučius? Tai žinoma – gi te lefonas išsikrovęs! Pa-ga-liau!
Studijos vidus išklotas biriu ir žėrin čiu juodžemiu – tikras grožis akims ir minkštumas kojoms. Labai panašiai kaip pajūryje, tik šviesus pliažo smė liukas dažnam jau gana pabodęs. O čia – visiška originalumo viršūnė –juodas! Greičiausiai ką nors susitep site jau pirmą viešnagės sekundę. (Nesisielokite – tegul daiktai tarnau ja jums, o ne jūs – daiktams.) Ne paisant to, vandentiekio apartamentų viduje atsisakėme (argi patys lįstumė te po dušu nuogi stikliniame name?), bet lengvai nusiprausti ar atsigaivin ti* tikrai galėsite visai čia pat – gre
ta studijos pūpso didžiulė šilto lietaus vandens statinaitė. Absoliutus sąlytis su gamta! Nuplaukite visus miesto rūpes čius ir nešvarumus!
Šalia esančio namo kieme galėsite nemokamai pasistaty ti dviratį ar automobilį ir, kadangi namelis stiklinis, savąją transporto priemonę matysite bet kuriuo metu tiesiog pažvel gę pro vieną iš langų! Dėl nieko nesijaudinkite! Jauskitės ra miai ir saugiai!
Ir, žinoma, restoranas! Visų mūsų klientų – be išimties – iš bandytas ir išgirtas. Kiekvienam apsistojusiam mūsų aparta mentuose dovanojame visos paros (taip, taip – ne dienos, o paros!) maitinimą.* Kiekvienos paros meniu subalansuotas sveikai ir įvairiai besimaitinantiems, sportiškai nusiteikusiems žmonėms (be abejo, puikiai tinka vegetarams ir veganams). Maitinimasis mūsų studijoje vyksta švediško stalo principu, įterpiant visiškai nesudėtingus zinius pratimus – keliant ran kas į viršų pasiekiami sultingi raudonskruosčiai pomidorai, su kiekvienu įtūpstu nuskinamas žalias, dar truputį spygliuo tas, visą kūną atgaivinantis agurkas, pritupiant apčiuopia mos įvairiaspalvės saldžiosios paprikos, o vaikštant „žąsyte“ burną ir nosį pripildo įvairiausių prieskoninių žolelių skoniai ir kvapai! Čia apsistojusiems nereikia daugybės žadintuvų, kad nepramiegotų pusryčių, ar atidžiai sekti laiką, kada iš ekskursijos parskubėti pietų, – mūsų studijoje kiekvienas val go kada ir ką nori! Saldiems desertams šalia studijos pa sodinome keletą gardžių šilauogių krūmų (uogos sulig puse nykščio!), o apsistojusieji rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais (ir šiek tiek primokėję) galės mėgautis mėlynų, nuostabiai sul tingų vynuogių kekėmis. Pamirškite laiko planavimą ir rutiną, mėgaukitės laisve, šviežiu, vitaminų kupinu maistu! Išalkote naktį? Ne bėda – daržovių spalvų gal gerai nematysite, bet pagal formą tikrai atskirsite agurką nuo pomidoro. Abu vie nodai skanūs! Ką tik pietavote, bet jaučiatės vėl alkanas? Vi sai nėra ko gėdytis ar nerimauti! Atsitūpkite – paprikos, mor kytės ir salotos laukia jūsų bet kuriuo metu! Valgykite, kiek telpa! Mėgaukitės į sveikatą!
Lifto čia nėra, bet jo ir nereikia, nes nėra kur lipti – mūsų stu dija ir jus pakvies (pagaliau) nusileisti ant žemės.
* Rudens ir žiemos sezonais leidžiame apsistoti su savo maistu ir gėrimais.
Valgymas sportuojant – tik viena iš gausybės mūsų pramogų (visai netyčia pui kiai subalansuota norintiems šiek tiek numesti svorio). Čia galėsite ir ravėti, ir pi kuoti, ir tręšti, ir genėti (pavyzdžiui, pomidorams pažastis), ir karpyti (agurkams ūsus), ir laidyti į visas puses laistytuvus, ir pasipuošti vasarišku įdegiu, ir mėgautis nakties žvaigždžių skraiste. Stebėkite paukščius, pasidžiaukite įvairiausių vaba liukų, margaspalvių drugelių ir lanksčiųjų sliekų draugija. Be abejonės, mūsų stu dijoje galite nesustodami žaisti savo atsineštus žaidimus, naudodami savo prie mones darytis pėdų masažus ar pedikiūrus, susiorganizuoti purvo vonelių (kūno šveitiklis per kelias dienas susidarys natūraliai), vaikščioti pirmyn atgal takeliu su veido ar plaukų kauke, žaisti mini mini golfą (jei turėsite savo kamuoliukų ir laz dą), skaityti atsivežtas knygas ir t. t. Rudens ir žiemos sezonais siūlome išban dyti mūsų naująją grūdinimosi programą, kuri pritaikoma iškart kartu su pateiktu užsakymu ir pradeda veikti nuo pirmųjų apsistojimo minučių. Brrr – ar jau jaučia te, kokie sveiki esate?! Tiesiog nuostabu!
Lietaus vanduo tiesiog nuostabiai susi telkia netoli studijos pastatytoje statinė je. Iki jos nebus net metro – arčiau ne įmanoma!
Kiekvienas – tiek jaunas, tiek senas –čia pasijus išties deramai įvertintas. Garantuojame! Jeigu vis dėlto savo vertės nepajusite – grąžinsime jums vi sus pinigus!*
* Raštiškai ir argumentuotai pareika lavus (su notaro parašu, gydytojo pa žyma, asmens tapatybės kortelės ir aukščiausio baigto mokslo diplomo kopijomis), užsakovui grąžinamas su mokėtų pinigų vertę atitinkantis pomi dorų ir agurkų skaičius (priklausomai nuo skundo masto, gali būti pridėta ir bazilikų).
Kai skambina užsakovai, jei tik galime, visuomet atsiliepiame. Jeigu praleidžia me skambutį, tuomet patys perskambi name, bet, užsakovui atsiliepus, grei tai numetame ragelį, kad, šiam iškart skambinant vėl, atsilieptume nedelsda mi. Žinoma, prireikus prisitaikysime ir stengsimės atsiliepti (ar bent jau tęsti pokalbį) ir užsienio kalbomis.
Mokestis už nakvynę mūsų studijo je beveik kiekvienu atveju derinamas atskirai ir tiesiogiai priklauso nuo se zono, svečių skaičiaus ir, be abejo, derliaus gausos: jei lauke šilta ir dar žovių pilna – bus brangiau, o jei vė su ir vos pora pomidorų kabo – savai me suprantama (bet vis tiek parašome, maža ką), bus šiek tiek pigiau. Apsi stojantiems tręšimo dienomis taikomos papildomos nuolaidos.
Geriausia apartamentų užimtumą patik rinti ir juos užsisakyti atvykus patiems –iškart pamatysite, ar stikliniame na melyje kas nors šiuo metu apsisto jęs, ar studija laisva. Jei laisva –galėsite įsikelti tą pačią sekundę, jei užimta – teks atvykti kitą dieną.
Aprašyti ir žodžiais perteikti visą mūsų stiklinės studijos žavesį – labai sudėtin ga, o gal net visai neįmanoma. Ge riausia apartamentų grožį ir pranašu mus pamatyti ir patirti gyvai patiems. Laukiame jūsų!
freepik.com nuotr.
Rokas Lažaunykas – jaunosios kartos teatro aktorius, režisierius, scenografas, kuriantis Kauno valstybiniame lėlių teatre (KVLT). Roko kūryba išsiskiria tuo, kad jis pats kuria lėlių teatro teoriją ir savo idėjas išbando teatro scenoje. Tokių drąsių jaunų kūrėjų lėlių teatre nedaug. Jam patinka ieškoti tos meninės kalbos, kuri būtų būdinga išimtinai lėlių teatrui ir kad spektaklis atliktų psichoterapijos funkciją. Tokį požiūrį skatina jo charakterio savybė į realybę žvelgti mokslininko žvilgsniu, nuolat keliant klausimą – kodėl? Nenuostabu, kad tokia prigimtis kūrėją paskatino lėlių teatro tyrimus tęsti doktorantūros studijose, kurių metu jis žada toliau plėtoti ir išgryninti savąjį kūrybos metodą, apie kurį ir kalbėjomės.
– Ieškoti savito kūrybinio braižo eks perimentuojant, einant mažai pramin tais keliais ir dar lėlių teatre – didelis iššūkis. Tik ką Vilniaus dailės akade mijoje baigei scenografijos magistro studijas. Baigiamasis darbas buvo tavo naujausias spektaklis jaunimui „Aš –Žvėris“, pastatytas KVLT. Istoriją jam kūrei pats tyrinėdamas Kaune gyve nančių paauglių realius likimus, o ją pasakoji vizualinėmis priemonėmis. Spektaklyje taikai metodą, kurį įvar diji vizualiniu egzistencializmu. Kuo jis skiriasi nuo įprastų vaidybos prin cipų lėlių teatre?
– Nuolat svarstau, kas yra tas įprastas tiek vaidmens kūrimo, tiek režisūros ar scenogra jos metodas. Ar apskri tai toks egzistuoja lėlių teatre? Studijų laikas man buvo labai naudingas ieš kant atsakymo į šį klausimą, taip pat išgryninti tai, kas iš tiesų įdomu man pačiam. Man labai svarbu kurti tai, kas būtų paveiku ir vertinga. Labai svarbus klausimas, kodėl būtent lėlių teatras? Jis dažnai kildavo vaidinant su
lėlėmis. Pirmiausia kūriau labiau realis tinius vaidmenis dramos teatre, tuomet bandžiau išsiaiškinti, kodėl tai darome apskritai teatre, o ne kine? Juk kine ga lime naudoti stambųjį planą, kuriame tam tikrą emociją žiūrovas pamatys dar paveikiau. Vienas iš esminių atsakymų –žmonės į teatrą ateina patirti gyvo me no. Visi šie klausimai mane paskatino ieškoti metodo, kurį vėliau pavadinau vizualiniu egzistencializmu. Ketinu jį plėtoti toliau, dabar teoriškai sufor mulavau ir išbandžiau praktikoje pir mines idėjas.
Gilindamasis į skirtingus vaidmens kūrimo metodus supratau, jog man la bai artima idėja, kad teatras turi įgalinti žiūrovo vaizduotę. Jeigu scenoje atiduo dame gryną emociją, nebelieka ko in terpretuoti. Galbūt žiūrovas re ektuos aktorių, bet man svarbu, kad žiūrovas susikurtų asmeninį santykį. Kodėl lėlių teatre kurdami realistinį vaidinimą pa sislepiame už lėlės? Tiesiog padėkime lėlę ir eikime vaidinti patys. Šie svars tymai atvedė iki to, kad einant vizua linio sprendimo keliu lėlė gali puikiai kelti egzistencinius klausimus ir skatin ti interpretuoti. Man atrodo, kad lėlių teatre svarbiausia sukurti emociškai pa veikų vaizdinį, o koks jo poveikis – pa likti interpretuoti žiūrovui. Lėlė negali išgyventi emocijos, vadinasi, emociją reikia sukurti vaizdu. Aktoriui nėra rei kalo draskytis už lėlės ir išgyventi tai, ko žiūrovas nemato. Vizualinio egzisten cializmo tikslas yra atriboti lėlių teatrą nuo dramos teatro priklausomybės. Kai tik aš atėjau į lėlių teatrą ir gavau pirmą lėlę, kurios rankytės ir kojytės judėjo tik
vertikaliai, buvo labai keista, nes atro dė, kad ji turi judėti visaip, ir tik vėliau, pradėjęs kurti kitokį santykį su lėle, su pratau, kad tai yra puikus dailininkės sprendimas. Lėlė tapo simboliu.
– Stebint tavo spektaklius kyla no ras ne tik ieškoti atsakymų, bet ir kel ti klausimų. Gyvenime galime matyti daug probleminių dalykų, bet ne vi sada pavyksta suformuluoti tinkamą klausimą. Galima klausinėti daug ir aplinkkeliais, o tu žiūrovui suteiki ga limybę klausinėti pačiam, surandant tą svarbiausią klausimą.
– Taip, man kelti klausimų taip pat svar bu, kaip ir ieškoti atsakymų. Įdomu tai, kad psichoterapija psichologo konsulta cijose veikia būtent klausimų formula vimo principu – žmogus kelia tiek klau simų, kol savyje randa esminį klausimą, o paskui – ir atsakymą. Dažnai net pavy džiu kolegoms, kurie nekelia klausimų. Tai yra visiškai subjektyvi mano savybė. Pirmiausia baigiau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnaziją, nes no rėjau būti gydytoju patologu. Mokiau si mikrobiologijos, genetikos, kadan gi man buvo labai svarbu suprasti, kaip veikia žmogaus kūnas. Anatomiškai man būtina suvok ti ir teatrą. Vaidybos studijų Vytauto Di džiojo universitete metais mane trikdy davo dėstytojų pasakymas „jausk“ – ne permąstyti, o pajausti. Visada trūko pa aiškinimų, kas ir kaip veikia. Galbūt ga lėjau jų rasti teatro istorijoje, bet ji mane labiau pasiveja dabar, kai į ją žvelgiu ki tomis akimis. Išmokau ne jausti, o kon troliuoti šį jausmą.
Daug mąsčiau apie tikėjimą, ar jis būtinai susijęs su religija. Šis klausimas nedavė ramybės, kol galiausiai po ilgų paieškų priėjau prie iš vados, kad tikėjimas yra kaip raumuo, kurį galima treniruoti. Tikėjimą nebū tinai gali išugdyti vienos ar kitos religi jos tiesa, juk būna, kad žmogus tiki sa vo idėja, tuo, ką daro. Įtiki spektakliu, kurį žiūri. Ir tai nesusiję su religija. Man tai yra nuolatinis darbas, nes turiu vi dinį skeptiką, kuris iš pradžių nubaudžia, tad reikia padirbėti su savimi, kad kažkuo patikėčiau. Anksčiau net turė jau kompleksą pasakyti, kad esu meni ninkas, nes nebuvo tiek ištreniruoto ti kėjimo patikėti, kad juo esu.
– Vėliausiame tavo spektaklyje per sonažai nekalba, dialogus ir konflik tą galima numanyti stebint jų elgesį ir pajuntant jų emocijas. Spektakliai be žodžių nėra visiškai naujas dalykas, jų būta ir anksčiau, taip pat ir KVLT. Vis dėlto kiekvienas režisierius turi pa aiškinimą, kodėl nusprendė atsisaky ti žodžio. Kas paskatino tave taip pa sirinkti?
– Visada noriu teoriją suderinti su prak tika, mokslą – su menu. Dabar pastebėjau, kad tai dariau nesąmoningai, bet tai jau tapo tendencija – išsikeliu kurią nors problemą ir ją bandau spręs ti spektaklyje. Mano karjera teatre prasidėjo nuo dramos teatro mokyk los, atėjęs į lėlių teatrą galvojau, kad pirmas probleminis dalykas bus lė lės atsiradimas, vėliau – teatras paaugliams ir tada iškilo trečioji problema –lėlių teatre įžvelgiau per daug teksto.
Mes augome su technologijų raida, o jie gyvena informaci jos srautų įkarštyje, jau net mažas vaikas jaučia gėdą nemokė damas naudotis išmaniuoju telefonu. Informacijos daugėja, o laiko – ne. Šiuolaikiniam jaunimui labai sunku: pratęsti mokslo metai, didelis krūvis, nelieka laiko sau. Moky kloje buvau tas, kuriam sekėsi, bet, manau, ir todėl, kad man labai brangu buvo kurti ryšį su draugais. Požiūris, kad drau gai yra vertybių sąrašo viršuje, atėjo iš mano šeimos. Tad no risi pasakyti jauniems žmonėms, kad labai svarbu ne tik mo kytis dešimtukais, bet ir rasti laiko tikriems draugams. Man dėl to ir gaila, kad jie nespėja kokybiškai pasikalbėti su drau gais, nes viskas sukasi vien apie mokyklos reikalus. Žinoma, daug gražių gyvų dalykų galima patirti ir teatre.
– Minėjai, kad vaidindamas lėlių teatre pajutai, jog nėra kaž kurio vieno aiškaus vaidybos metodo, o baigiamajame ma gistro darbe atlikai tyrimą, kuriame bandei išsiaiškinti, kaip mąsto kiti kolegos, ir paaiškėjo, kad iš tiesų kiekvienas jų vaidina savaip. Su kokiomis problemomis lėlių teatre dar susiduri? Kaip vertini šių dienų Lietuvos lėlių teatrą?
– Pagrindinė problema – minėtoji priklausomybė nuo dra mos teatro. Nuolat vykstu į festivalius Lietuvoje, užsienyje ir suprantu, kad situacija daug kur panaši, tačiau vyksta po kyčių, vis dažniau keliant klausimą „kodėl lėlių teatras?“ At sakymas neišvengiamai susijęs su kitu klausimu – kuo lėlių teatras skiriasi nuo monopolinio dramos teatro šalyje? At rodo, kad kur kas paprasčiau turėtų būti patikėti spektakliu, kuriame yra preciziškai perteikta objektyvi realybė, bet kuo toliau, tuo labiau aš tuo nebetikiu.
– Gal galėtum plačiau pakomentuoti mintį, kad lėlė – gyva, o skulptūra – ne? Ar lėlė gyva todėl, kad ją valdo aktorius? – Tikrai taip. Kad ir kaip būtų, teatras gali egzistuoti be reži sieriaus, be dekoracijų, be muzikos, be administracijos ir t.t. Tačiau teatro nebus be aktoriaus. Lėlės nugultų į muziejų, kur taptų eksponatais. Lėlių teatro istorijos paskaitose gir dėjau apie Rytų Azijos lėlių gamybos tradicijas, kai, įdėjus lė lei akis, ji įgauna sielą. Lėlės istorijoje stipriai sakralizuotos, ryšys su lėle labai svarbus ir scenoje. Vis dėlto mūsų tikslas –sukurti tą atgijusios lėlės stebuklą, lėlei paskolinti savo sie lą, širdį, smegenis, energiją. Lėlė visa tai gali perteikti, jei ak torius spektaklio ir repeticijų metu geba nustumti į šalį savo ego ir paskolinti lėlei tai, ką turi geriausio. Skulptūra gali būti dinamiška, gali ksuoti judesį, akimirką, ji gali atskleisti kū rėjo energiją, sielą, bet jos paskirtis yra monumentali, įam žinanti. Teatre viskas laikina, trapu, nes gyva. Aktoriaus ran kose net ir skulptūra gali sukurti gyvybės iliuziją.
Lėlė nekalba, tad kam tekstas?! Spektaklyje jaunimui „Aš –Romeo, tu – Džuljeta“ bandėme pritaikyti mapetų principą, tad lėlės kalbėjo, tačiau supratau, kad kurdami lėlių teatrą vis dėlto tarnaujame dramos teatro tekstui. Ir taip natūraliai nutiko, kad po šios premjeros įsiliejau į spektaklio kūrybos procesą su kurčiųjų bendruomene ir sukūrėme spektaklį „The Noise of the Silence“, kuriame ieš kome mus vienijančios kalbos. Repeticijų metu atsisakėme gestų vertėjo ir su kurčiaisiais bendravome tiesiog taip, kaip išeina. Tuomet atsirado judesio kalba. Ši patirtis įkvėpė judėti neverbalinio teatro krypti mi spektaklyje „Aš – Žvėris“. Kūrybos proceso viduryje tu rėjome daug ko atsisakyti, nes gestai buvo per daug buitiš ki. Dabar atrodo, kad būtų galima labiau išplėsti ir šokio galimybes. Norisi jaunam žmogui pasakyti, kad jis nenu simintų, jeigu skaito labai mažai. Sakoma, kad jei neskai tysi, neturėsi fantazijos, bet aš linkiu atrasti savo kelią fan tazijai lavinti. Mane labai traukia vizualusis menas, nuolat vaikštau į galerijas, parodas, žiūriu lmus, stebiu paveiks lus ir suprantu, kad tolstu nuo teksto. Nors pačiam rašy ti labai patinka.
– Ko gero, po premjerų susiduri su įvairiomis nuomonėmis. Jaunieji žiūrovai gali atvirai pasakyti, kad kažko nesupra to ar buvo neįdomu. Spektakliai jaunimui taip pat išryški na ir įvairius negatyvius dalykus, pavyzdžiui, tai, kad paau gliams dažnai sunku susikaupti, išlaikyti dėmesį. Koks tavo santykis su jaunimu?
– Dažnai pats sau keliu klausimą, ar verta daryti tai, ką da rau. Kartais galvoju, kad visai įdomų turinį būtų galima su kurti ir socialiniame tinkle„TikTok“ ar kitur virtualiojoje er dvėje, kur jaunus žmones galima labiau pasiekti ir kalbėti jiems artimesne kalba. Tačiau vis atrandu tai, dėl ko verta kurti teatre. Kalbant apie paauglius, prisimenu savo nuos tabią lietuvių kalbos mokytoją, kurios pasakyti žodžiai man labai įstrigo: „Sunkūs jaunų žmonių gyvenimai.“ Dažniausiai suaugusieji sako, kad jaunimas dar nieko nesupranta, tad šie žodžiai mane labai palaikė. Bendraudamas pats su paau gliais nejaučiu to „jūs dar nieko nesuprantate“. Jie supranta kur kas daugiau, nei atrodo.
Man patinka meta kcijos terminas. Dramos teatre la bai aišku, kas tai yra, aktorius atsiriboja nuo personažo ir pradeda su publika bendrauti nuo savęs, sugriaudamas ke tvirtąją sieną. Kurį laiką svarsčiau, kas yra meta kcija lėlių teatre. Aktoriaus pasirodymas su lėle ir yra tai, nes čia lėlė bando kurti tą objektyvią realybę, o ją valdantis aktorius parodo, kad čia vis dėlto yra teatras. Tai labai reikalinga sie kiant įgalinti žiūrovo vaizduotę. Svar bu parodyti, kad tai, ką darome tea tre, yra dirbtina. Man sužimba akys, kai Lietuvos teatro kontekste pama tau kažką tokio, kai aktoriai nesle pia to dirbtinumo. Paradoksalu, bet kai matau, kad scenoje bandoma įti kinti objektyvia realybe, man vyks ta atmetimo reakcija, o matydamas teatrališkumą aš kaip tik labiau įtikiu tuo spektakliu, nes tai skatina mano vaizduotę. Tai patyriau Gintarės Ra dvilavičiūtės spektaklyje „Doriano Grėjaus portretas“. Režisierė centri niu objektu pavertė skulptūrą, tačiau ji buvo kupina gyvybės. Kalbėdamas apie lėlių teatrą aš visada skulptūrą įvardydavau kaip neigiamą dalyką, nes lėlė yra gyva, o skulptūra – miręs reikalas. Šis spektaklis privertė pakeis ti nuomonę. Pastebėjau, kad šiandien žmonės vis labiau gręžiasi į vizualinį meną, taip pat ir į vizualinį teatrą, ir man, kaip einančiam šiuo keliu, tai yra mažytė pergalė. Vis dėlto iššūkių įveikti reikia dar daug. Pirmiausia, su sidoroti su požiūriu, kad lėlių teatras skirtas tik vaikams. Ir įtikinti, kad ir su vaikais galima kalbėti kitaip, pa vyzdžiui, spektaklis vaikams nebūti nai turi būti spalvotas – jį galima pa veikti ir pilkais atspalviais.
Žvelgdamas į užsienio lėlių teatro kontekstą matau tuos pačius iššū kius. Šiandien turime dar vieną nau ją problemą – lėlės ima konkuruoti ir su robotais. Esu girdėjęs, kad kai ku riose Vakarų Europos šalyse lėlių tea trui net nesuteikiamas nansavimas, nes jis skiriamas menui, susijusiam su robotika.
– Ar norėtum sukurti kokią dar nematytą lėlę? Tarkim, vei kiančią be aktoriaus, kaip robotas? – Įdomu tai, kad po scenogra jos studijų pradėjau mąstyti paprasčiau, kaip tą patį rezultatą būtų galima pasiekti su ma žesniais ištekliais. Anksčiau mąstydavau didžiųjų scenų mas teliu. Puikiai pamenu savo pirmąsias fantazijas lėlių teatre –įkvėptas Christopherio Nolano lmų norėjau kurti spektaklį karo tematika ir įsivaizdavau, kaip virš salės galėtų būti pri tvirtintas trosas, kuriuo virš žiūrovų galvų „skristų“ lėktuvas, tuomet įvyktų sprogimas. Galvojau apie milžiniškus spren dimus. Dabar pradėjau mąstyti, kaip viską būtų galima su kurti kuo paprasčiau. Estetika turi derėti su funkcionalumu, kai vienas objektas gali virsti kažkuo kitu. Šį požiūrį noriu ugdyti savyje dar stipriau, nes man vis dar norisi mąstyti, kad jeigu reikia kurio naujo daikto, tai jis būtinai turi būti nau jas, o juk tai gali būti vienas tas pats daiktas, kuris simboli zuotų daug ką, ir tai galima atskleisti per aktoriaus santykį su objektu. Man dabar tai yra įdomiausia.
– Kiekvieną kartą tave sutikus KVLT koridoriuose esi nusi teikęs entuziastingai, kupinas įvairiausių idėjų ir geranoriš kumo. Kaip pavyksta nuolat išlikti optimistiškam? – Iš tiesų dažnai žmonės mane mato pozityvų ir galvoja, kad aš visada toks, tačiau taip nėra. Tiesa ta, kad aš vartoju ne tiek ir mažai tamsaus meno ir tai man padeda išlaikyti tą šviesiąją pusę. Mėgstu emociškai nusikankinti žiūrėdamas lmą. Renkuosi tokius lmus, kurie mane išdrasko, kai pa žiūrėjus juos man norisi verkti, net jei tai tęsiasi ir kitą dieną. Tokį efektą man sukėlė lmas „Requiem for a Dream“. Po jo man skaudėjo labai ilgą laiką. Kai kartu su lmų herojais iš gyveni sunkias emocijas, ne sinori skausmo asmeniniame gyvenime. Tai padeda išlikti žmogumi, bendrauti su žmonėmis. Per kūrybą galima pa tirti nemažai gyvenimo. Gyvenimas įkvepia kurti, kūryba –gyventi. Ir tai veikia.
VISADA NO RIU TEORI JĄ SUDERIN TI SU PRAKTI KA, MOKSLĄ –SU MENU. DA BAR PASTEBĖ JAU, KAD TAI DARIAU NE SĄMONINGAI, BET TAI JAU TAPO TEN DENCIJA – IŠ SIKELIU KURIĄ NORS PROBLEMĄ IR JĄ BAN DAU SPRĘSTI SPEKTAKLYJE.Paulos Lepšytės nuotr. Viktorijos Kajokaitės nuotr.
Miglė Anušauskaitė – neabejotinai viena įdomiausių ir labiausiai sėkmės lydimų mūsų šalies kūrėjų. Savitas piešimo braižas, drąsa, erudicija, ambicingumas, meilė mokslui ir žinioms, subtilus humoro jausmas be didelio vargo išskiria jos tekstus ir vaizdus iš kitų. Miglės komiksai sulaukė ne tik milžiniško įvairiausio amžiaus skaitytojų susidomėjimo, bet ir įvairių premijų, tad visa laimė, kad ji neužsnūdo ant laurų ir kuria toliau –neseniai autorė debiutavo radijo pjese „Pasitikėjimo žaidimas“, o šiuo metu rašo pirmąjį savo romaną. Ne juokais įkvepiantis migliškas požiūris į kūrybą ir gyvenimą apskritai – šiame mūsų žodžių ir vaizdų pokalbyje.
– Tai kuo užsiimi, Migle? Juokauju! Skaičiau viename inter viu, kad tau tai pats nemėgstamiausias klausimas. O jei pa klausčiau, kuo niekada neužsiimi? – Vaikystėje, kai dar gyvenau Pakruojyje, vieną dieną draugė nepaprastai susijaudinusi pasidalijo naujiena, kad Pakruojo darbo biržoje yra kompiuteris ir su juo galima atlikti testą, kuris pasako, kokia turėtų būti tavo profesija. Dabar sunku suprasti, bet tuo metu niekas neturėjo kompiu terių ir stebuklingas profesinę ateitį pranašaujantis kompiuteris darbo biržoje mums išmušė visus saugi klius. Kupinos prakilnaus susijaudinimo nuėjome į darbo biržą, kur aš stengiausi sąžiningai atsakyti į testo klausimus. „Ar norėtumėte dirbti gryname ore?“ – gryname ore dirbti turbūt sveika, norėčiau. „Ar jums ge rai sekasi dirbti su me chanizmais?“ –zika man gerai sekasi, tai me chanizmai irgi neturė tų būti sunku. Galiau siai gavau atsakymą, kur man siūlomos šachti ninko ir suvirintojo spe cialybės. Kaip turbūt akivaizdu, niekada nedirbau šachto je ir neatrodo, kad artimiausiu me tu tai įvyktų, bet kartkartėmis pa galvoju, kaip būtų įdomu, jei kom piuterio prana šystės būtų išsi pildžiusios.
– Iš kur radosi tavo drąsa ir laisvė piešti ką nori ir būtent taip, kaip nori?
žmonės yra natūraliai labai kūrybin gi, bet, kaip pati puikiai žinai, kūryba reikalauja tiek pastangų, tiek patir ties – taigi, gavę užduotį kurti ką nori, žmonės dažnai sutrinka ir nesugeba nieko su galvoti. Tuomet sa kau: galite naudoti keiksmažodžius, jei norite. Šitas triukas neretai suveikia ir po pirmųjų komiksų apie iš matas ir lytinius santykius jie ima jau drąsiau kurti kitas, labiau ap galvotas, istorijas.
ti tai, ko jiems trūksta. Mane labai ža vi (ypač jaunesnių žmonių) dažnai vartojama konstrukcija „toks“, išver čianti anglišką konstrukciją „She was like And I was like…“ perpasakojant tiesioginę kalbą: „Ir ji tokia: pramie gojai? Ir aš toks: nepramiegojau!“ Yra ir konstrukcijų, kurios erzina. Pavyz džiui, „Apie ką yra menas? Menas yra apie saviraišką“, nežinau, kodėl. Kita vertus, tai, kas man patinka, neturi jo kios įtakos kalbos vystymuisi, tai kam čia burnoti į orą.
– Semiotiškai žvelgiant, komiksai – taip pat atskira kalba, kodas. Sujungdama žodį ir vaizdą į komikso formą išverti istorinių asmenybių ir buitines, asmeni nes istorijas. Ar susiduri su kokiais nors netikėtais tokio vertimo niuansais? Esi sakiusi, kad kai ką lengviau parodyti nei papasakoti. Ką? Būna atvirkščiai? – Veido išraišką, emociją lengviau pa rodyti. Gerokai taupiau ir mažiau rizi kos įbristi į zyzimą ir banalybes, negu pasakojant raštu. Mano komiksai ga nėtinai tekstiniai, todėl tikrai sutin ku, kad daug ką papasakoti tekstu yra patogiau. Problema kita – tekstas ko mikse užima labai daug vietos ir nesi žiūri, todėl visada reikia įvertinti kie kvieną norimą pasakyti žodį: kur jis tilps, kiek vietos užims, ar galima pa sakyti paprasčiau ir t. t. Apskritai ma nau, kad nemažai daliai žmonių pra verstų komiksų dirbtuvės kaip būdas išmokti koncentruotai ir tiksliai reikš ti mintis. Gal visai gera idėja kokiems verslo kursams?
– Nesikuklinu, bet rimtai – nesu kruopšti, mėgstu greitai padaryti ką sugalvojusi, taigi ir mano stilius vys tėsi pagal tai, kas išeina greitai. Ne paisant to, nupiešti didesnės apim ties komiksą vis tiek užtrunka labai ilgai, taigi stengiuosi atsirinkti pro jektus pagal tai, kad man būtų bent kiek įdomu. Kaip suprantu, į mane besikreipiantys žmonės ir nori speci nio mano stiliaus, kuris paprasčiau siai nepavyktų, jei pieščiau kažką, ko nenoriu, ir taip, kaip nenoriu. Per ko miksų dirbtuves paaugliams esu pa stebėjusi, kad nesivaržymas labiau atskleidžia kūrybingumą. Apskri tai kartais įsivaizduojama, kad jauni
– Komiksus kuri ir anglų, ir lietuvių kal bomis, pati kalbų moki dar daugiau, už siimi vertimais. Kalba – ne tik komuni kacijos priemonė, bet ir būdas suvokti, patirti pasaulį, atskleisti savo santykį su juo. Ar yra kažkas, ko pasigendi lietuvių kalboje? Pavyzdžiui, man, kalbant ispa niškai, labai patikdavo pritaikyti angliš kąjį never ever ir, siekiant sustiprinti tą niekada, sakyti nunca unca – lietuviškai to irgi neturime.
– Piešiu ir jidiš kalba, esu sukūrusi ir prancūziškų komiksų (žinoma, su kal bos redaktorių pagalba). Kalbos trū kumą pajuntu nebent peršokdama iš vienos kalbos į kitą. Pavyzdžiui, po ji diš pamokos eini papietauti su klasio kais, tada į pokalbį natūraliai įšoka ji diš žodžiai ir posakiai. Bet apskritai man atrodo, kad bet kokios kalbos vartotojai puikiausiai sugeba susikur
– Tavo komiksai dažniausiai nespalvo ti – sakai, kad užsiimti spalvomis tau yra labai sunku ir nuobodu. Bet į spal vas šiaip kreipi ypatingą dėmesį (pvz., tavo skirtingų žalios atspalvių gamtoje nuotraukų „projektas“ feisbuke). O jei komiksui ta spalva būtina? Užrašai ją žodžiu? O gal tau taip nenutinka? – Hm, dabar galvoju, kad gal nenutin ka. Kaip minėjai, komiksai irgi yra tam tikra kalba, kuri turi tiek bendras taisy kles, tiek individualų raiškos lygmenį. Man toje individualioje raiškoje spal vos klausimas nelabai ir iškyla. Tęsiant kalbų analogiją, galime sakyti, kad spalva irgi yra kalba. Jos raiška mane neabejotinai žavi, tiesiog nelabai mo ku ja kalbėti.
– Tiek komiksuose, tiek ir tavo šiais me tais pasirodžiusioje debiutinėje radijo pjesėje „Pasitikėjimo žaidimas“ mane žavi kalbos įprastumas (jei taip galima pasakyti) – personažai, regis, bendrau ja gyvai, paprastai, kaip tikri žmonės. Taip savaime išeina ar specialiai taip rašai?
– Ačiū! Nežinau, tiek radijo pjesėje, tiek komiksuose yra daug tiesioginės kalbos, o jos buvimas verčia klausti: ar žmonės taip šneka? Įsivaizduoju, kad kartais, piešiant apie praeitį, tas
paprastas mano stilius gali skambė ti kaip anachronizmai, bet ar nebū tų anachronizmas įsivaizduoti, kad praeityje žmonės visuomet šnekėjo keliaaukščiais sakiniais ir pakilia in tonacija?
– Atrodo, visa tavo kūryba, nepriklau somai nuo žanro, persmelkta links mumo – įvairiausių bajeriukų ar kokių netikėtumų. Viename interviu esi sa kiusi, kad būti komiksų autore yra ge rai, nes tavęs nepriima rimtai, bet kar tu ir blogai – nes į tave nežiūri rimtai. Kaip surasti tą viduriuką, kad komik sas neatsidurtų vaikų knygų lentyno se (kaip nutiko tavo ir Gerdos Jord ko miksui „10 litų“) ir kad nereikėtų ant viršelio nurodyti „N 18“ (kaip tavo knygai „Dr. Kvadratas“)?
to, kartkartėmis planuoju nusikalti mus. Fikcinius, žinoma. Man tai sma gi užduotis ir tam tikra proto mankš ta: sugalvoti personažus, kaip įvykdyta žmogžudystė, kas kuriuo metu buvo kurioje vietoje, kas atrodo, kad nutiko, kas iš tikrųjų nutiko. Tai, kad šiemet gavau Montserrat Roig stipendiją, bu vo paskata pabandyti išdėlioti vieną tų istorijų vientisu tekstu.
– Ar rašydama pirmąjį didelės apim tiems prozinį tekstą nepasiilgsti vaiz dinio komponento?
– Pasiilgti nepasiilgstu, bet svarstau, ar tas komiksų išugdytas teksto taupu mas nekiša man kojos. Atrodo: žinau, kas turi įvykti, kuris personažas turi ką pasakyti ar pastebėti, ir tiesiog sura šau – kam dar išsidirbinėti. Bet ar teks tas nepasidaro nuo to skurdesnis? Ne turiu supratimo, bet keistai jausčiausi dirbtinai pridėdama pagražinimų.
– Iš kur semiesi motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiausiai skatina judėti pirmyn?
– Turbūt labiausiai įkvepia susidūrimas su kitų autorių kū riniais. Galvoju: kaip gerai, aš irgi taip norėčiau! Arba: kaip prastai, aš galėčiau geriau! Apskritai kūrybiniam impulsui turbūt reikalingas tam tikras savo gebėjimų pervertinimas, kurį jau kūrybos metu natūraliai apkarpo savikritiškumas ir paprasčiausia realybė.
– Tiesą sakant, nustebau, kai žmonės sakė, kad mano radijo pjesė yra juo kinga, – visai nesistengiau rašyti juo kingai. Bet galbūt yra tiesos – mėgstu išlaikyti tam tikrą ironišką distanciją, ypač savo kūrybos atžvilgiu. Dėl ko miksų – man atrodo, tas pokytis, su vokimas, kad komiksai nebūtinai skir ti vaikams (ir atvirkščiai – kad vaikus nebūtinai sudomins viskas, kas pa teikta komikso forma), pamažu jau vyksta. Jis priklauso tiek nuo gra nių pasakojimų produkcijos (kiek komik sų išleidžiama, kiek išverčiama), tiek nuo jos viešinimo. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvos leidyklos jau nebesikrato komiksų, kaip tai buvo prieš penkioli ka metų, ir kad viešojoje erdvėje dau giau apžvalgų ir diskusijų apie įvaires nes komikso formas. Kita vertus, mes, komiksų autoriai, taip ilgai bandėme įteigti, kad komiksai skirti ne tik vai kams, komiksai gali būti rimti, liūdni ir t. t., kad man jau atsibodo. Kažka da kalbėjome su Jurga Tumasonyte ir ji sakė: „Norėjau paskaityti kokių ap dovanojimų pelniusių gra nių novelių, bet viskas ar ba apie depresiją, arba apie maždaug Palestiną.“ Taigi dabar noriu paadvokatauti kitai pozicijai: komiksai ga li būti ir juokingi, ir kvaili, ir visiški bajavykai, ir nuo to nepasidaro prastesni. Vietos užteks visiems!
– Šiuo metu rašai savo pirmąjį detektyvą – laukia rimtas debiutas! Nekan traujam! Kiek prisimenu, visuomet labiausiai ir pa ti mėgai skaityti detektyvus ir kriminalinius romanus.
Kodėl tik dabar (ar būtent dabar) ėmei rašyti savąjį?
– Tiesą sakant, jau esu bandžiusi (tik nepabaigiau), be
– Ar tau įdomūs tik fikciniai detekty vai, ar ir realios kriminalinės istori jos? Pavyzdžiui, daug metų neišspręs tos nesugaunamų žudikų istorijos (kaip filme „Zodiac“ ar seriale „Mind hunter“), o gal klausai kokių realias bylas aptariančių tinklalaidžių (pa vyzdžiui, „Crime Junkie“)? – Kartais, kai kompiuteriu darau ko miksams šešėlius, paklausau visokių tinklalaidžių. Tačiau tikrose istorijo se man trūksta išaiškinimo, dramatiš ko atskleidimo – visgi esu klasikinio detektyvo mėgėja. Dabar dažniausiai klausausi kcinių siaubo istorijų, ku rios išlaiko dėmesį pernelyg daug jo nereikalaudamos.
– Ne paslaptis, kad ypač mėgsti skai tyti ir skaitai labai daug. Esi minėju si, kad be kelių skirtingo sunkumo knygų apskritai iš namų nekeli ko jos. Kokioje keisčiausioje vietoje te ko skaityti? Ir kur skaityti norėtum pamėginti? Gal, pavyzdžiui, besi leisdama parašiutu ar, nežinau, nar dydama?
– Skaityti labiausiai mėgstu viešaja me transporte ir savo virtuvėje. Dau giausia streso skaityti yra vakarėlyje ar, tarkim, koncerto metu, nes nesinori įžeisti žmonių, bet ką man daryti –tiesiog sėdėti ir žiūrėti, kaip žmonės groja? Kažkaip keista. Skaityti spor to salėje – irgi visai nieko, bet ne visi treniruokliai tam pritaikyti. Apskritai skaitymas reikalauja patogumo, taigi nežinau, ar skaityti ekstremaliose si tuacijose būtų mano svajonė.
– Ką tau reiškia debiutas? Svajonės išsipildymas, įrody mas, kad gali viską, darbas, laisvalaikio praleidimas ar dar kas nors?
– Gal kūrybinis iššūkis? Manau, daug nebepradedančių auto rių ilgainiui susiranda savo nišą, ir tai yra puiku. Kita vertus, gali atsirasti jausmas, kad darai tą patį per tą patį. Debiutas kelia baimę, bet priverčia dirbti smegenis – tai, pripažinki me, ne taip dažnai vyksta suaugusio žmogaus kasdienybėje.
– Ar turi ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srityje? Ką norėtum padaryti, sukurti, išmėginti pirmą kartą?
– Labai mėgstu mokslo populiarinimo knygas, ypač gamtos mokslų. Norėčiau sukurti kokią knygą apie evoliuciją, gam tos taksonomiją, ziką. Gaila, nei aš mokslininkė, nei yra di delė auditorija šioms knygoms (nebent tai būtų viską paaiš kinanti teorija, bet tokios manęs nelabai domina).
– Ko palinkėtum tam, kuris nedrįsta debiutuoti ir žengti to pirmo žingsnio?
– Jausti bent kažkiek džiaugsmo ir neprisidaryti daugiau problemų, negu jų natūraliai yra. Kūrybinė veikla ir taip kupina įvairiausių iššūkių (pavyzdžiui, nansinių), tai jei pavyksta išvengti kūrybinių kančių, siūlau ir pabandyti jų išvengti. Juk jei turėjome idėją, ji mums atrodė kažkuo pa traukli, įdomi, smagi – pabandykime išlaikyti tą smagu mą ir kurdami.
– Debiutas – ir žaidimo (šaš kių ar šachmatų) pradžia. Pradėju si kurti ir dalytis savo komiksais, kokio ėjimo tikė jaisi ar kokį ge riausią, blogiau sią, triuškinantį atsaką gavai iš kito žaidėjo: ko miksų ar litera tūros (ne)mėgė jų, leidėjų, kitų komiksų kūrėjų, tėvų, draugų, o gal savęs pačios?
– Nežinau, tikrai sąmoningai neplanavau sieti savo ateities su komiksais. Bet kar tais kūrybinėje veikloje taip nutinka: padarai kažką ten, kažką čia, ir svaidai į visas puses. Kartais vienas iš tų dalykų prilimpa, bet ne vi sada gali nuspėti, kas tai bus. Nu stebau, kad pri lipo būtent komiksai.
LABAI DŽIAU GIUOSI, KAD LIETUVOS LEI DYKLOS JAU NEBESIKRA TO KOMIKSŲ, KAIP TAI BU VO PRIEŠ PEN KIOLIKA METŲ, IR KAD VIEŠO JOJE ERDVĖ JE DAUGIAU APŽVALGŲ IR DISKUSIJŲ APIE ĮVAIRES NES KOMIKSO FORMAS.
– Artėja paskutinis „Kaunas 2022“ renginys „Sutartis“. Kaip vyksta parengiamieji darbai? Kaip jaučiatės?
– Esame vadinamojoje elektrinėje stadijoje. Kuo labiau artė ja premjeros diena, tuo labiau įsisiūbuoja įvairūs darbai. Jau netrukus prasidės repeticijos su orkes trais, darbą pradės dainininkai, bus atliekami kostiumų, švie sos bandymai. Renginio sudėtingoji dalis yra tai, kad viskas vyksta labai didelėje erdvėje, į kurią turime ateiti jau beveik visiškai parengę kūrinį, svarbiausias jo dalis.
niui. Kartais turi pasirinkti tarp vieno ar kito varianto ir spren dimą priimi pats. Supranti, kad rezultatas nebus toks pats, nors abu variantai turi ir pranašumų, ir trūkumų. Tuomet įsijungia vadinamasis žarnų jausmas (gut feeling), kai bandai tinkamą sprendimą pajusti. Galbūt nuskambės kiek keistai, bet kūry bos procese viskas yra ir labai lengva, ir labai sunku.
– Kaip įvardytumėte pačią renginio koncepciją? Ko tikėtis žiūrovui? Kam bus skiriama daugiausia dėmesio – muzikai, teatro elementams, vizualizacijoms?
– Neišskirčiau vienos ar kitos svarbesnės dalies. Svarbiausia –papasakoti istoriją ir perteikti jausmą. Sniegas, vanduo ar že mė – tai tik priemonės. Meno, gerų kūrinių sėkmė – kai dera visos kūrybos plotmės: aktorystė, istorija, muzika ir visa kita.
– Kodėl šis projektas pasirodė įdomus jums kaip kūrėjui, re žisieriui?
– Režisierių visada masina tokie kūriniai, kurie leidžia daly vauti kūrybos procese nuo pačios pradžios. Dažniausiai, sta tant operą, gauni kūrinį, kuris jau matytas daugybę sykių. Ži noma, kuri savo interpretaciją, bet daugelis dalykų jau būna nuspręsta. „Sutartyje“ turėsime galimybę dirbti nuo 0 iki 100, o tokių progų pasitaiko nedažnai.
– Kurie dalykai kūrybos procese kelia daugiausia jaudulio, o kurie, atvirkščiai, patys maloniausi?
– Jaudulio ir nežinomybės jausmo būna visada. Tai ir laiko li mitas, ir sprendimai, kuriuos priimi savo galvoje, o paskui – ir realybėje. Tie sprendimai turi labai daug įtakos tolesniam regi
– Detalių apie renginį išduoti nesinorėtų, intriguoja jau pats pa vadinimas. Ką reiškia sutartis? Apie kokį susitarimą kalbama? – „Sutartis“ – trečioji Šiuolaikinio Kauno mito trilogijos da lis, kuriai inspiraciją davė Rytis Zemkaus kas. Pirmojo ren ginio „Sukilimas“ pradas buvo kiek destruktyvus, ant rasis – „Santaka“ –kalbėjo apie dviejų jėgų, upių suartėji mą. Trečioje dalyje žiūrovui tiesiogiai neatsakysime, kas yra toji „Sutartis“, tarp ko ji sudaroma. Siūlysime kiek kon ceptualesnį ir loso škesnį žvilgsnį. Juk gyvendami socialinį gyvenimą nuolat tu rime laikytis susita rimų – kad ir susto ti degant raudonam šviesoforo signalui.
– Kūrinys skirtas Kaunui, įkvėptas Kauno istorijų. Esate vil nietis. Koks jums Kaunas atrodo šiandien?
– Nesu kaunietis, tačiau kadaise Kauno valstybiniame muzi kiniame teatre kūriau spektaklius, tad buvo laikas, kai Kau ne praleisdavau po kelis mėnesius. Kai mieste gyveni ilges nį laiką, gali labiau pajausti jo dvasią ir ritmą. Manau, kad miestas keičiasi, tačiau lygiai taip pat vyksta kituose mies tuose. Tad sakyčiau, kad Kaunas ne pasikeitė, o įgijo dau giau spalvų. Man visada atrodė, kad Kaunas labai atviras naujovėms, bandymams, eksperi mentams. Šiandien jis yra kūrybinėje stadijoje. Kalbu ne tik apie meną, bet ir apie ekonomiką: kiek čia startuolių, inži nerinės infrastruktūros, – tai irgi susiję su kultūra, su tuo, kad žmonės nori evoliucionuoti, eiti pirmyn. Kultūros sek torius visa tai transliuoja, menininkai jaučia šias miesto nuotaikas. Noras padaryti kažką naujo – išskir tinis Kauno bruožas.
Martyno Plepio nuotr.
„Sutartis“ – labai platus žodis: tai ir susitarimas su savimi, su savo artimuoju, su savo miestu ar visuomene.
Renginyje minėsime ir Mitinį Kauno Žvėrį – čia jis atliks svarbų vaidmenį. Pasirinkome alegorinę žvėries formą – tai nebus kūną turinti būtybė, lakstanti tarp žiūrovų ir juos gąs dinanti. Žvėris šiuo atveju yra tai, ko mes bijome ir nesupran tame. Pavyzdžiui, prieštvaniniais laikais žmonės garbino ugnį – tai ir buvo jų žvėris. Šiandien degtukus ir žiebtuvėlius nešiojame kišenėse – tai traktuojame kaip savaime supranta mus dalykus. Tad dabartiniame pasaulyje tas žvėris kinta, gal būt šiandien tai yra kita tavo pusė, su kuria bijai susidurti, bet privalai sutarti. Tikiu, kad gėris negali egzistuoti be blogio, o pasaulyje reikalinga pusiausvyra. Tad svarbu žvėrį ne demo nizuoti, bet suprasti jo funkciją ir rasti pusiausvyrą.
– Kaip manote, koks bus Kaunas pasibaigus Europos kultū ros sostinės metams?
– Viskas yra tik kauniečių rankose. Tai kaip žarija – jei jos nuolat neįpūsi, ji paprasčiausiai užges. Viskas pasaulyje, kas gražu, reikalauja šiek tiek dėmesio, papildomo darbo. Jei kau niečiai norės, kad jų miestas ir toliau eksperimentuotų, vys tytųsi, toliau būtų kultūros centras, taip ir įvyks. Prognozuoti, ar žmonės prisijungs prie žarijos pūtimo, sunku, bet manau, kad jie palaikys pokyčius – kauniečiams patinka tai, kas šian dien vyksta jų mieste.
– Ko tikėtis žiūrovui einant į „Sutartį“? Kam pasiruošti?
– Sakyčiau, kad „Sutartis“ yra kiek kitoks atvejis nei, pavyz džiui, opera, į kurią einant siūloma pasiruošti, pasiskaity ti. „Sutartyje“ – viskas atvirkščiai. Žiūrovui nereikia ruoštis, tik ateiti be nusistatymų, išankstinių įsivaizdavimų ir tą laiką pabūti kitokios būsenos, įsitrauk ti į veiksmą. Šis kūrinys negali egzistuoti be žiūrovų – tik jų dėka reginys įgauna prasmę. Kūrinyje kažką artimo at ras ne tik kauniečiai – tai istorija apie žmogaus gyvenimą, žmogaus mieste ir miesto žmoguje atspindys. Galiu pasakyti tik tiek, kad viskas bus kitaip, nei jūs galvojate.
Rašė Toma Liutikė Nuotraukos Agnės Papievytės Pamenu 2011-uosius, kai iš Vilniaus į Klaipėdą atvažiavo Valentinas Masalskis rinkti aktorių kurso. Tai buvo didžiulė naujiena pajūrio menininkų gretose, teikianti pokyčio viltį. Šiemet akademiją baigs jau trečioji V.Masalskio aktorių karta, o pirmieji, tapę Klaipėdos jaunimo teatru, švenčia jubiliejinį – dešimtąjį – sezoną.
V ieninga ir nesikeičianti tru pė – svarbiausia Klaipė dos jaunimo teatro verty bė. Nors teatras dirba su įvairiausiais Lietuvos ir už sienio režisieriais, dramaturgais, sce nografais ir aktoriais, tačiau pagrin dinė šerdis – penkiolika aktorių. Jie ne tik kuria ir stato spektaklius, bet ir patys išsirenka ir sustato sceną, pa sikrauna automobilį ir, vairuodami teatro autobusiukus, važiuoja į gastro les. Žodžiu, teatras nuo A iki Z.
Man buvo įdomu sužinoti, ką reiškia su tais pačiais žmonėmis studijuoti, –be proto daug repetuoti, analizuoti, ieškoti sprendimų, vaidinti spektakliuo se ir euforijos akimirką rinkti gėles, o baigus studijas – ir toliau sukti tą patį darbo ratą su tais pačiais žmonėmis. Ir taip trečdalį savo nugyvento gyvenimo. „Teatro šeima“, – visi man vieningai kartoja, o kaip tikroje šeimoje – emo cijų skalė svyruoja nuo meilės iki nea pykantos. Beje, fun fact – teatre yra susikūrusios net penkios šeimos, o kai kurie iš jų augina „teatro“ vaikus.
„Panašiai kaip šeimoje ar santykiuose, kurie tęsiasi tiek ilgai, kad atsiranda bui tis, rutina, saugumas ir prisirišimas. Man be to santykio būtų sunku įsivaizduoti sa vo būtį, bet kartais norisi važiuoti į sky rybų biurą. Esame labai sukibęs kolek tyvas – per dešimtį metų vieni kitiems padėdami užaugome atsakingais, rim tai į savo profesiją žiūrinčiais aktoriais.“
„Premjeros diena ir kelios valandos po premjeros yra ypatingas laikas, dėl ku rio mes taip ilgai stengiamės. Kartais tos pastangos apkarsta – keliame sau per didelių lūkesčių, būname pervargę ir po premjeros nejaučiame palengvė jimo. Kartais palengvėjimas būna labai stiprus: tada pripažįsti sau, kad pada rei viską, ką galėjai geriausiai, ir be lieka atsipalaiduoti ir švęsti. Ši visiško raumenų ir emocijų atleidimo akimirka yra magiška, ją stipriausiai atsimenu iš visų dešimties metų.“
„Savo dabartinio gyvenimo negaliu apibūdinti nekalbėdamas apie savo kolegas. Man vienodai ir patinka, ir vargina mūsų teatro savybė – visuo met būti nepatenkintiems. Atrodo, kad tai mūsų mokytojo įtaka. Viena vertus, yra pavojus tapti bambekliais, bet, ki ta vertus, ši savybė neleidžia nusėsti, nusiraminti, verčia verstis per galvą ir vis ieškoti būdų, kaip išlikti kuriantiems ir įdomiems.“
„Juokaujame, kad jau dešimt metų esa me kaip santuokoje ir pereiname visus etapus – nuo džiaugsmo kartu kurti, pa siilgimo iki noro atsitraukti ir pabūti ats kirai. Taip ir banguojame – juk esame prie jūros.“
„Man įsimintiniausias dalykas, nutikęs per dešimt metų, – kad teatre radau žmoną.“
„Teatre įsimintiniausi būna pirmi kartai –teatro steigimas, pirmosios gastrolės, pirmasis teatro automobilis, direkto riaus atėjimas. Ypač svarbus mūsų te atrui buvo pirmasis Dalios Tamulevi čiūtės premijos laimėjimas 2013 m. Tai buvo itin svarbi piniginė parama ir mūsų, kaip teatro, pripažinimas teatrinėje bendruomenėje.“
„Džiaugiuosi, kad turiu tokius kolegas, kurie tapo antra šeima, kurios tarsi ne gali pasirinkti, – kartu praleidi ir sun kiausius, ir gražiausius gyvenimo mo mentus.“
„Man įsiminė šv.Velykų šventimas kaž kur autostrados pakelėje Prancūzijoje gastrolių metu. Buvome toli nuo šei mų, todėl kiaušinius daužėme vieni su kitais ant pievos. Daug dalykų patyrė me kartu: su kai kuriais buvome kam
bariokai, daug keliavome, net pakliu vome į avariją, ligoninėje lankėme, vieni kitų vestuves šventėme.“
„Mes gyvename stiklainyje, pilname vandens, braškių ir cukraus. Jame su simaišo darbo santykiai ir asmeninis pasaulis, skirtingi žmonės su skirtingo mis patirtimis ir pasaulėžiūromis – ir išeina kompotas. Norint išvirti skanų kompotą, reikia išmintingai skaičiuoti, kad būtų galima gerti, gyventi ir ne nusinuodyti.“
„Man įsimintiniausias buvo spekta klio „Miškelis“ statymas, kurio metu susijungė visos V.Masalskio išugdy tos kartos.“
„Kaip sako V.Masalskis, dešimt metų teatre yra sunkiausi, todėl labai laukiu, kas bus po šio etapo.“
Teatro repertuarà rasite kjt.lt
Donatas Stakėnas Marija Žemaitytė Vaida Kvedaravičiūtė Ieva Pakštytė Justina Burakaitė Simonas Lunevičius Paulius Pinigis Artūras Lepiochinas Gytis Šimelionis Donatas Želvys Asta Zacharovaitė Karolina Kontenytė Evelina Šimelionė Laima Akstinaitė Rugilė Latvėnaitė Valentinas Masalskisteatruose pasirodė naujau sias Kristinos Buožytės mokslinės fantastikos lmas „Vesper“. Reži sierė jį kūrė drauge su prancūzų režisieriumi Bruno Samperiu ir kitų šalių kūrėjais. Kaip skelbiama, tai brangiau sias lietuviškas lmas, jo biudžetas – 5 mln. eurų. Brangiausiai kainavo sukurti specialiuosius efektus, futuristinius daik tus, kostiumus. Lietuvoje nu lmuotas l mas jau pristatytas užsienyje ir sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo. Ne ką mažesnis anšlagas lmo premjerą ly di ir Lietuvoje. Norint apsilankyti Kau no „Forum Cinemas“ savaitgalio popie tiniame seanse teko nusivilti, mat buvo išpirkti visi bilietai.
Pagaliau radus laisvą vietą naktinia me seanse, prasidėjo kelionė po lme vaizduojamą atšiaurų ir niūrų ateities pasaulį, kuriame dėl ekologinių ir kito kių katastrofų sparčiai ėmė nykti žmo nija, išgyventi gali tik privilegijuotieji izoliuotuose miestuose, vadinamuose citadelėmis. Likusieji bando išgyven ti kasdien kovodami už savo gyvy bę. Tarp šios kategorijos žmonių –ir pagrindinė lmo veikėja paauglė Vesper (aktorė Raf ella Chapman), slauganti sergantį tėvą (aktorius Ri chardas Brake'as), kuris gali ben drauti tik padedant dronui. Mergina mėgsta biotechnologinius eksperimen tus, yra protinga ir turi aiškias morali nes vertybes. Itin priešiškoje aplinkoje ji stengiasi bet kokia kaina išgyventi,
išsaugoti žmogiškumą ir svajoja vieną dieną patekti į vieną iš citadelių. To kia galimybė pasitaiko, kai netoli sa vo namų ji randa po aviakatastrofos sužeistą citadelės gyventoją Kameliją (aktorė Rosy McEwan).
Juosta nustebina netikėtais, įdomiais kadrais, gera vaidyba, tačiau jeigu eisite į „Vesper“ mintyse regėdami pa našaus žanro anksčiau sukurtus užsie nio lmų kadrus, teks nusivilti. Siužetas čia vystosi lėtai, nėra didelių masinių scenų, didesnės įtampos, kovos scenų. Filme distopinės ateities vaizdinys la biau skleidžiasi per Vesper ir kitų pa vienių personažų psichologinius por tretus. Tačiau lmas prailgsta, net ir nelyginant su minėtais lmais, kai ku rios scenos atrodo nereikalingos, pa sikartojančios, lmas mažai paveikia emociškai, pernelyg nesukrečia ir ne baugina.
Pasigėrėti galima lmo kūrėjų spren dimu kompiuterine gra ka kurti ne absoliučiai naują ateities pasaulį, o fantastinius elementus apgyven dinti lietuviškoje gamtoje. Taip vei kėjų išgyvenama drama tampa re alistiškesnė. Vesper namai – šalia miško stovintis medinis namas, kokį ne vieną galima surasti Lietuvos kai me. Tačiau tarp miškų ir medžių veši po katastrofos mutavę įvairūs virusai ir kiti neaiškūs gyviai, kurie nioko ja augmeniją, žudo žmones ir gyvū
nus. Šis medinis namas kontrastuo ja su vaizduojamomis citadelėmis ir kitais futuristiniais statiniais. Įspūdin gi kadrai, kuriuose vaizduojama to kių virusų paveikta aug menija, taip pat Vesper laboratorijoje sukurti va dinamieji gerieji augalai. Ši natūra lios Lietuvos rudos ir žalsvos spalvų
gamtos ir fantastinių ryškiaspalvių, sąmoningų augalų jungtis – vienas stipriausių lmo elementų.
Rekomenduoju pasižiūrėti lmą ir su sidaryti savo įspūdį. Dar galima pa sidžiaugti ir tuo, kad tai pasaulinio lygio lmas.
Rekomenduojama: neabejingiems mokslinei fantastikai ir Lietuvos gamtai.
Nerekomenduojama: mėgstantiems greitesnį lmų tempą.
asmenimis, investuotojais ir kt. Filmą su daro trys dalys – „Namai“, „Darbas“ ir „Bendruomenė“. „Tech Farm“ ketu rių aukštų name gyvena ir dirba 50 žmonių, kuriems artimas antrepreneriš kas mąstymas. Name įrengti mikrobu tai ir bendros didesnės erdvės. Įvairio mis skirtingomis veiklomis užsiimantys gyventojai čia miega, valgo, dirba, dalyvauja grupinėse diskusijose, klau so paskaitų apie savilyderystę.
tis susikurti darbo vietą. Jo savijauta labai artima ir Lietuvos miestuose gy venančiam veikliam žmogui, kuris ne nori dirbti monotoniško darbo nuo 8 iki 17 val. Tie, kurie dirba laisvai sam domais darbuotojais ar panašaus po būdžio darbą, puikiai atpažįsta lmo veikėjų jaučiamą stresinę būseną, kai nuolat reikia iš savęs reikalauti produk tyvumo ir dirbti daugiau, nei dirbant pagal įprastą darbo modelį.
ir kiekvieną rudenį, pra dėjus gelsti lapams, į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Alytaus kino sales kviečia už sukti dokumentinio kino festivalis „Ne patogus kinas“, siūlydamas netikėtų požiūrių į kasdienybę. Šiemet spa lio 8–30 d. šešioliktą kartą vykstantis festivalis siūlo itin įdomią programą. Ypač intriguoja Kaune siūloma nauja lmų programa „Judančio(s) miesto vi zijos“ – projekto „Europos kultūros sos tinė 2022“ dalis. Tai šeši Lietuvos ir už sienio kūrėjų lmai, pasakojantys apie šių dienų Europos miestus ir juose gy venančių žmonių savijautą ir vizijas, kokio naujo gyvenimo linkme einame.
Filmus lydės ekskursijos po Kauno mo dernizmo architektūros pastatus.
Vienas itin suintrigavusių šios progra mos lmų – bendras Lietuvos, Švedi jos ir Suomijos projektas „Geras gy venimas“, supažindinantis su bendro gyvenimo startuoliu (Co-living Star tup). Filme daugiausia dėmesio skiria ma Stokholme įkurtam vienam pirmųjų pasaulyje bendruomeniškų būstų „Tech Farm“. Filmą kūrusios lietuvės režisie rės Marta Dauliūtė ir Viktorija Šiauly tė vedžioja po šio visai neseniai įkur to namo erdves ir supažindina su jo gyventojais – bendruomene, startuolio įkūrėjais, bendruomenę prižiūrinčiais
Koks tipiškas šio bendruomeniškų būstų namo gyventojas? Tai inovatyviai mąs tantis jaunas žmogus, kartu su kitais čia gyvenančiais generuojantis naujų gali mybių idėjas ir bandantis jas pritaikyti praktiškai. Tai daugiausia studentai ar savęs ieškantys jaunuoliai, norintys ras ti bendraminčių ir nenorintys dirbti dar bo, kuriame reikėtų priklausyti nuo ki tų. Apsigyventi čia gali ne bet kas, o tik pokalbių metu atrinkti smalsūs, atviri, kūrybingi žmonės, kurie jaučiasi kom fortiškai nuolat būdami su kitais žmo nėmis lyg viena didelė šeima. Ar, tiks liau, įmonė, kurioje kiekvienas save kuria kaip prekės ženklą.
Filmas paliečia globalesnes proble mas, ne vien šį startuolį. Jis leidžia pajusti, kuo šiandien gyvena užsie nio didmiesčio jaunas žmogus, norin
Sveikintina ir tai, kad režisierės nekuria lmo it reklamos – priešingai, skatina žiūrovą susidaryti savo nuomonę. Stam biais kadrais galima skaityti pavienių namo gyventojų emocijas, kurios nere tai kontrastuoja su kadrais, vaizduojan čiais bendruomeniškumo dvasią. Kad ir kaip artimai atrodytų lme pristatytos idėjos, kyla ir daug prieštaringų klau simų. Ar šie žmonės iš tiesų yra nepri klausomi ir neišnaudojami? Ar iš tiesų ten gera gyventi? Kaip šiame name tu rėtų jaustis intravertai? Mažyčiai mie gamieji kambariai sukelia klaustrofobi jos pojūtį, o bendruomeniškumas ima atrodyti kaip priklausomybė ar net tam tikra sekta. Vis dėlto kritiška pozicija l me ksuojama atsargiai. „Tech Farm“ –eksperimentas, todėl natūralu, kad jį ly di ir nepasitvirtinę sprendimai, tad no rėtųsi lme apie juos sužinoti daugiau.
Rekomenduojama: vertinantiems gyvenimą mieste, ketinantiems vykti studijuoti ar dirbti į Europos didmiesčius.
Nerekomenduojama: manantiems, kad savilyderystė ir kitos savęs tobulinimo programos – saviapgaulė.
Europos šalių kino forumo „Scanorama“ ukrainietiškų lmų selekcijoje – režisieriaus Maksimo Nakonečno (Nakonečnyj) lmo „Drugelio žvilgsniu“ premjera Lietuvoje. Filme pasakojama apie oro žvalgybininkę Liliją, kurią Donbase į nelaisvę paima Rusijos kariai. Nelaisvėje ji prievartaujama, o išleidus paaiškėja, kad Lilija nėščia. Lilijos vyras, dešiniųjų pažiūrų radikalas Tocha, pasirodo, nepasirengęs tokiam įvykių posūkiui – lygiai kaip ir pati Lilija. Apie šios istorijos ištakas ir lmo kūrimą Natalija Serebriakova kalbasi su M.Nakonečnu.
– Kaip suvokėte, kad jums į galvą atė jusią idėją reikia paversti filmu? Kokia tai buvo idėja ir iš kur ji kilo?
– Mes, ukrainiečių kino ir meno ben druomenė, nuo pat Rusijos ir Ukrai nos karo pradžios stengėmės įsitraukti į įvykius ir daryti viską, ką gali kinema togra ninkai ir menininkai, t. y. daug lmuoti. Mūsų prodiuserių bendrovė TABOR sukūrė daug dokumentinių l mų apie karą, pats dalyvavau ir kituose projektuose, kuriuose vienaip ar kitaip apie jį buvo kalbama. 2017 m. monta vau vieną dokumentinį almanachą apie moteris kare – jis vadinosi „Ne matomas batalionas“. Šis projektas padėjo man geriau suprasti ir pajusti būtent moterų matymą, būtent jų po žiūrį, karo modus, moterų padėtį kare.
Manau, ta suvokimo akimirka, kai pasidaro aišku, kad būtent ši idėja, šis siužetas gali ar turi virsti lmu, ir yra vienas iš tų, kaip čia įvardijus, magiškų, nepaaiškinamų vyksmų. Tu tiesiog tai suvoki, ir taškas. Man kažkuriuo metu kilo idėja sukurti vaidybinę istoriją, ku rią parašėme kartu su Ira (Cilyk – red. past.). Tai nutiko montuojant doku mentinį lmą „Nematomas batalio nas“ apie moteris kares – tiesiog klau siausi jų istorijų, pasakojimų apie jų patirtis, apie kokius nors konkrečius dalykus.
Ir kažkuriuo metu man kilo šio l mo idėja. Iškart supratau, kad ją reikia išplėtoti į lmą, kad ji turi įvykti, išsi pildyti. Idėja ar personažas apsigyvena tavyje ir būna tol, kol juos, jį ar ją išleidi į pasaulį.
– Ar tai buvo jau apmąstyta idėja? Kad moteris bus grįžusi iš karo, pastojusi, išprievartauta... Ar kas nors abstrak tesnio?
– Jei atvirai, viskas įvyko vienu metu. Viena to dokumentinio lmo herojų, kaip tik ta, kurią lmavo I.Cilyk, pra sitarė, kad jai baisiausia patekti į ne laisvę. Dėkui Dievui, ji nebuvo paimta į nelaisvę, bet pats jos kalbėjimas apie tai privertė mane susimąstyti, kas lau kia į nelaisvę per karą patekusios mo ters, ir vieną dieną man atėjo mintis būtent apie tą koliziją.
– Koks buvo tas bendradarbiavimas su I.Cilyk kuriant sce narijų?
– Visų pirma, Ira turėjo daug su lmu susijusios patirties –aš tokios neturėjau nei tada, nei apskritai kada įgysiu. Ji l mavo lmą, kurį minėjau, tai viena režisierių to dokumenti nio lmo, dėl kurio mane apskritai sudomino ši tema ir per kurį ši istorija pati pas mane atėjo. Ir galiausiai ji yra mama, ji – kariškio, rašytojo Artiomo Čecho žmona. Nuostabi reži sierė, scenaristė, rašytoja, poetė. Mes tiesiog kartu nagrinėjo me šią temą ir aptarinėjome siužetą. Daugiau ar mažiau tu rėjau siužetą, ir mes su ja tiesiog narpliojome jo peripetijas, vieną įvykį siejome su kitu, plėtojome istorijas, pridėjome joms detalių, diskutavome apie antrąjį planą, apie veikėjų jausmus, sprendėme dėl antraeilių veikėjų ir jų istorijų. Ir Ira man išties padėjo nepaprastai tiksliai, detaliai, tikroviškai ir dokumentiškai viską perteikti. Padėjo kurti ir dialogus. Mes daug diskutavome, rašėme kai kurias scenas, paskui permes davome jas vienas kitam pakomentuoti, suredaguoti, perre daguoti. Su ja buvo labai komfortiška dirbti, Ira įnešė savo spalvų, savo matymą, iš jos sulaukiau kiečiausių pasiūlymų, ji sugebėjo netgi kai kuo mane įtikinti. Kartu labai pagarbiai vertindama tai, kad siužetą sugalvojau aš. Labai džiaugiausi, kad ji sutiko, tai buvo labai vertingas ir išties lygiavertis ben dradarbiavimo procesas.
– Kodėl pagrindiniam vaidmeniui pa sirinkai būtent Ritą Burkovskają? – Pirmiausia pasakysiu taip: kad su ja dirbsiu, supratau jau gan ankstyvame etape. Vykstant filmo parengiamie siems darbams surengėme aktorių at ranką ir aš gan greitai įžvelgiau, kad Rita pasižymi tam tikra unikalia prigimtimi, kuri gražiai įsilieja į bendrą lmo dermę ir rakursą. Turiu galvoje jos požiūrį į gy venimą apskritai. Ta dermė labai natūra liai persikėlė ir į kadrą. Taip pat supratau, kad ji turi savo požiūrį kaip aktorė, kaip pilietė, kaip žmogus ir jį reiškia ir gyveni me, ir kadre. Pasidarė aišku, kad ji savaip matys savo personažą, sukurs savo Lili ją, ne tokią, kokios tikisi žiūrovai, net ne tokią, kokią galėčiau sukurti, įsivaizduoti ir už ksuoti aš, kad tai bus gyvas perso nažo užgimimo procesas. Tai iš esmės la bai rezonuoja su tuo, apie ką kalbama l me, – kad moteris kovoja ir išlaiko savąją viziją net susidūrusi su jai likimo, karo ir priešo mestais iššūkiais.
– Filme yra Lilijos apžiūros pas gine kologą scena, kai paaiškėja, kad ji bu vo išprievartauta. Kaip sprendei klau simus dėl scenų filmavimo ligoninėje? Ar konsultavaisi su ginekologais? – Žinoma. Tiesą sakant, ginekologę lme vaidina tikra ginekologė Lari sa Kločko, režisierės Miroslavos Kloč ko ir kompozitorės Marjanos Kločko mama. Bet ne tik su ja. Mes daug kon sultavomės su gydytojais dėl vienų ar kitų klausimų, dėl procesų, kuriuos vaizduojame arba kurie apskritai lme vyksta. Be to, lmo pabaigos ligoninės scenose tų pačių įstaigų darbuoto jai atlieka epizodinius vaidmenis, yra statistai. Dirbti su tokiais žmonėmis –nepaprastai vertinga patirtis. Kai kam gali atrodyti, kad toks sprendimas ne labai nusisekęs, kad tai tam tikras ak toriaus profesionalumo ir neprofesio nalumo disonansas. Galbūt, nežinau. Tačiau kaip šaunu, kad patirtis būtent tokia, kad būtent toks yra pojūtis, kas tas gydytojo gyvenimas, slaugytojos gyvenimas, ir kad šie procesai kartais visai ne tokie, kokių tikėtumės pama tyti ekrane, ir tai labai įdomu. Apie tai ir sukūrėme lmą – kad gyvenimas yra daug platesnis ir neįtikimesnis, nei ga lime įsivaizduoti.
– Taip, žinoma. Daug kariškių su mu mis dalijosi savo karo istorijomis, daug kalbėjomės su belaisviais, taip pat su tais, kurie įvykdė vienus ar kitus ka ro nusikaltimus ar patyrė prievartą. Rita visą pasirengimo laikotarpį lan kė medicinos mokymus Hospitaljerų batalione, taip pat treniravosi, nes l mo metu turėjo keistis jos kūnas – ją konsultavo mitybos specialistas. Jai buvo parengta treniruočių progra ma, o ją treniravo oro žvalgybininkė Nastia. Dabar pastaroji, be jokių abe jonių, kovoja fronte. Pasakysiu taip: mūsų kadruose antraeilius vaidmenis atlieka tikri kariškiai, kurie savo patir tį perkėlė ne tik į siužetą, bet ir perdavė mūsų komandai. Mūsų aktorių atran kos skyriuje už atranką buvo atsakingi du žmonės – Tania ir Alikas. Jis jau ta da buvo veteranas, o šiuo metu toliau kovoja. Taip mums atsirado daug ga limybių susipažinti su veteranų ben druomene. Epizodiniams ir ne tik epizodiniams vaidmenims mes iš ti krųjų surinkome daug veteranų: daug jų sutikome karo ligoninėje – ten jie gydėsi pagal reabilitacijos programą, daug jų patys atėjo pas mus į atranką. Apskritai stengėmės, kad šis procesas įtrauktų, kad visi vienaip ar kitaip pri sidedantys prie lmo į jį įneštų savo patirties, o dalyvavimas lme, ta pa tirtis papildytų ar atspindėtų juos pa čius. Tikiuosi, mums pavyko.
– Kaip manai, ar įmanoma kurti filmus karo metu?
– Manau, kad per šį mūsų karą juos kurti galima ir būtina – tiek dokumentinius, tiek vaidybinius. Dokumentinius – nes gimsta unikali patirtis: unikali tragiš kumu, unikali mūsų tautos vienybės stebuklu, konfrontacijos ir pasiprieši nimo jėga. Tai unikalus laikotarpis ir vi suomenei, ir žmonėms. Todėl jį reikia už ksuoti ir išsaugoti, kad kiti ukrai niečiai galėtų jį pamatyti ir prisiminti, analizuoti ir atpažinti save. Reikia kur ti ir vaidybinius lmus, nes ukrainiečių tapatybė ir toliau formuosis, plėsis, ir kadangi dabar mūsų tapatybei iškilusi tiesioginė grėsmė, ji yra puolama, tai yra mūsų, kaip tautos, išlikimo klausimas.
Moteriai negalima: rūkyti, piktnaudžiauti saldumynais, bėgioti, per garsiai juoktis, per greitai jodinėti. Moti nai negalima: vertinti gryną orą labiau nei mokslus, la vinti vaiko vaizduotę, o ne paklusnumą, kvailioti ir taip rodyti blogą pavyzdį. Imperatorei negalima: turėti sa vo nuomonę, rinktis, kada palikti nuobodžią vakarienę, nuspręsti nesakyti beprasmės sveikinimo kalbos. Elžbie ta Vitelsbach, dar žinoma kaip Sisi, yra moteris, moti na ir Austrijos imperatorė. Jai jau 40 ir visoms šioms tai syklėms ji išdidžiai rodo vidurinį pirštą. Ji susitikinėja su buvusiais meilužiais, ironiškai šypsosi iš ją supančių le gendų ir, padedama patikimos tarnaitės, kurpia pabėgi mo planą. Korsetas veržia per stipriai, jos tikslas – lais vė. „Korsažas“ jau pavergė Kanų kritikų širdis ir pelnė aktorei Vicky Krieps apdovanojimą už geriausią „Ypa tingo žvilgsnio“ programos vaidmenį. Nieko keisto: likti abejingiems šiam įžūliam ir stilingam moteriškumo ma nifestui – užduotis ne iš lengvųjų.
Ieškodama naujos gyvenimo krypties, buvusi baleto šokėja Nadia grįžta pas mamą. Be mamos, ten gyvena ir jos sūnus Mario, kurį Nadia pa gimdė paauglystėje ir paliko augti su močiute. Beveik nepažįstami, jie iškart pajunta vienas kitam nepaaiš kinamą trauką. Pamažu tarp jų užsi mezga intensyvūs, aistringi santykiai, netelpantys į jokias moralines normas.
„Grand Jeté“ – laisviausias ir radika liausias šių metų Berlyno kino festiva lio lmas, kurį žiūrėti gali itin atviras žiūrovas ir kuris su kaupu atperka to kio žiūrovo pasitikėjimą.
DE HUMANI CORPORIS FABRICA, 2022, rež. Verena Paravel, Lucienas Castaing-Tayloras Prieš penkis šimtmečius anatomas André Vésale’as pirmą kartą istorijoje atvėrė žmogaus kūną mokslui. Šiemet be baimių dokumentalistų pora, žvelgdama per petį chirur gams, traumatologams ir kitiems daktarams, atveria žmo gaus kūną kinui. Kartais nerdamas į Jacksono Pollocko abstraktųjį ekspresionizmą, kartais irtuodamas su „kūniš kuoju siaubu“, lmas „De Humani Corporis Fabrica“ iš arti – kartais pernelyg arti – parodo, kuo tikrasis vidinis grožis skiriasi nuo to, kurį taip dažnai poetiškai mėgsta me priešinti išoriniam. Atsitraukti neįmanoma, silpnų ner vų žmonėms nerekomenduojama.
BLOGA NUO SAVĘS / SICK OF MYSELF, 2022, rež. Kristofferis Borgli
Signė ir Tomas yra nepagydomi narcizai. Jie negali pa kęsti, kai vakarėlio svečių akys nenukreiptos į juos. Kad atsidurtų dėmesio centre, griebtųsi bet ko. Nesumokėti už maistą restorane? Paprasta. Pavogti kėdę iš parduo tuvės? Jokių problemų! Jos prasideda, kai Tomas suren gia kelias sėkmingas parodas ir sulaukia žiniasklaidos dėmesio. Jausdama, kad liko šešėlyje, Signė karštligiš kai ieško išeities ir pradeda gerti didelį šalutinį povei kį turinčius vaistus. „Bloga nuo savęs“ yra labai šlykšti ir šlykščiai juokinga satyra apie žmones, kurių niekas ne sugebėtų pamėgti. Bet reikia būti aklam, kad neatpažin tum juose savęs.
LIEPSNOJANČIOS AUSYS / FLAMING EARS, 1992, rež. Ursula Pürrer, Dietmaras Schipekas, Ashley Hans Scheirl
„Liepsnojančios ausys“ – popfantastinis queer lmas, ku rio veiksmas vyksta 2700 m. išgalvotame Ašės mieste.
Jo centre atsiduria trijų moterų susipynę likimai. Viena yra komiksų autorė, kita – nuolat sekso ištroškusi piromanė, trečia – jokių moralės ribų nepaisanti ateivė raudonu si likoniniu apdaru. Tačiau siužetas – tik formalumas. Ori ginaliai nu lmuotas „Super8“ juosta ir padidintas iki 16 mm, kultinis ir ką tik restauruotas, vaizduotės pertekęs fe ministinis laisvės sprogimas, kurio gyslomis teka pankro ko ritmai ir šelmiškas humoras.
SALŲ TYLA / PACIFICTION, 2022, rež. Albertas Serra Kolonijinis antitrileris. Linčiškas post detektyvas. Apokaliptinė pranašystė.
Bene vienintelis šių metų Kanų lmas, vertas pavadinti šedevru. Ispanų vi zionieriaus Alberto Serra'os naujau siam ir ambicingiausiam lmui tin ka daug apibrėžimų, bet nė vienas jo neišsemia. Prancūzijos Polinezijos salynus gaubia saulės kaitinama ty la. Nuo karščio pasislėpti galima tik sutemus, kai vietiniai naktiniai klubai prisipildo politikų, šnipų ir keistuolių. Juose, kažkur tarp sapno ritmu virpan čių tikrovės klosčių, atgimsta atominio karo šmėklos. Šį tropinį limbą prižiūri visada gerai nusiteikęs komisaras De Roleras. Jo mėgstamiausia spalva –balta, jo likimas – amžina paranoja. „Ar vartojate narkotikus?“ – klausia veikėjas vienoje scenoje. Kol yra to kių lmų, narkotikų nereikia.
Apleistame Ignalinos atominės elektri nės, vadinamosios Černobylio elek trinės sesės, valdymo poste rangosi smauglys. Branduolinio reaktoriaus šerdis – monstras, gyvensiantis dar mažiausiai milijoną metų. Režisierė E.Škarnulytė nuo etruskų griuvėsių ir paskendusių miestų iki moderniausių požeminių saugyklų ksuoja pastan gas užkasti tai, kas nemiršta. Filme „Kapinynas“ iš skirtingų perspektyvų rodomas branduolinės technologijos poveikis ir energijos ciklas, primenantis amžinąjį sugrįžimą – dar vieną savo pačios uodegą ryjančią gyvatę.
IŠTRINTI FRANKĄ / ERASING FRANK, 2021, rež. Gáboras Fabricius Frankas yra daug žadantis ir ambicingas muzikantas, kurian tis piktą politiškai angažuotą pankroką. Viena bėda: jis gy vena 9-ojo dešimtmečio Vengrijoje, o jo muzika ir pažiūros, švelniai tariant, neatitinka šalį totalitariniuose gniaužtuose lai kančių politikų skonio. Nuolat ieškodamas tiesioginio kon ik to su valdžia, Frankas patenka į psichiatrijos ligoninę. Kas nugalės: režimas ar individas? Filmas kviečia savo kailiu pa tirti, kokie tvirti gali būti nusikalstamo valstybinio aparato tram domieji marškiniai.
VANDENS PRADAS / AFTERWATER, 2022, rež. Dane’as Komljenas Jonašas ir Signė siekia ne vien katalogizuoti gyvenimą, bet ir tiesiogiai jį patirti. Palikę sterilią laboratoriją, jie keliau ja prie ežero. Ten, tarp medžių kamienų ir knygų puslapių, neria į gamtos ir minčių bangas. Tai eksperimentinė, naujų raiškos priemonių ieškanti esė, sudaryta iš trijų dalių. Kiek vienoje yra po tris veikėjus, o dėmesio centre atsiduria vis ki tas ežeras ir tekstas. Tarsi vanduo jo pavadinime lmas lais vai teka tarp epochų (dabarties, praeities ir ateities), medijų (skaitmeninės, 16 mm ir video-), sugyvenimo formų ir tapa tybių, taip pat kalbų ir tekstų.
Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 10–20 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
Organizatorių informacija
Šiais metais Europos šalių kino forumui „Scanorama“ – 20. Išskirtiniame kino vakarėlyje lapkričio 10–20 d. – įdėmus žvilgsnis į europietišką kiną ir nesutramdomi eksperimentai. Prisijunkite – nuobodu nebus.
„Korsažas“
„Liepsnojančios ausys“
„Vandens pradas“„Grand Jeté“
Retas žodis yra mažiau nugrotas negu apibūdinimas „kultinis“, kuris gali reikšti iš esmės bet ką arba nie ko. Tačiau grupei „Šiaurės kryptis“ šis žodis puikiai tinka: dar paskutinio ano amžiaus dešimtmečio pradžioje buvę, jei taip galima sakyti, lietuviškojo college rock vedliais, jie greitai išsiskirstė, o po 20 metų prisikėlė, nors tas prisikėli mas irgi savotiškas. Dabar jau duetas virto vieno narių Kris tijono Vildžiūno lmų soundtrackeriu, lmui „Senekos die na“ iš stalčių ištraukusiu senus kūrinius, o dabar „Dainoms lapei“ parengusiu šviežios kūrybos. Ir ta kūryba brandžiai, intelektualiai ir netgi senamadiškai įdomi. Net keista, kad niekas, atrodo, taip ir nesugebėjo pakeisti šios grupės, lyg prieš 20 metų palikta vieta taip ir liko tuščia, o dabar jau pražilę ir praplikę K.Vildžiūnas ir Zigmas Butautis tiesiog grįžo į senuosius, gal truputį apsitrynusius, gal truputį ap dulkėjusius, bet vis dar patogius krėslus. „Dainos Lapei“ tikrai neskamba kaip priedas prie išties gero ir turiningo lmo; jų galima klausyti atskirai, nededant lmo reikšmių, ir individualiai mėgautis tekstais, kurie taip kerėjo tuome čius bohemiškus 20-mečius ir kurie vis dar turi jaunatviškai liūdno maišto, šiek tiek susimaišiusio su per metus sukaupta patirtimi. Smagu, kad naujasis albumas nėra „Netiekto“ tę sinys, jis daug turtingesnis, pasinaudojantis šiuolaikinėmis galimybėmis ir įkvėpimais (ne be reikalo savo trigrašį pri kišo ir „Timid Kooky“) ir nesiremiantis nereikalingais senti mentais. Grupė nerauda dėl praeities, o ryžtingai groja čia ir dabar. Po tokių drąsių pareiškimų gaila, kad pats duetas kol kas neplanuoja surengti kokio nors koncerto. Tikiu, kad jame apsilankytų ne tik jų jaunystės, bet ir da bartinės kūrybos gerbėjai.
(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Apple Music“)
Net keista taip sakyti, bet kalbėti apie naująjį „The Roop“ albumą yra išties sudėtinga. Priežastis paprasta: jis nepaklūsta len gvam vertinimui, kurio pagrindas dažniausiai – patinka / nepatinka. Sukurdami vieną geriausių lietuviškų eurovizi nių dainų muzikantai užsikrovė ant savo pečių labai sun kią naštą – pasiūlyti prieinamiausią popmuziką, kad ji tiktų tiek studentui, tiek prezidentui, tiek senukui, tiek anūkui. Vi sa tai lemia daug kompromisų, daug bandymų, galų gale daug ausų, kurios sprendžia, kas paeis, o kas – nelabai. „Concrete Flower“ būtent ir skamba kaip tokios itin sudė tingos užduoties sprendimas. Trijulei su „On Fire“ radus savo skambesį, o su „Discoteque“ jį įtvirtinus, atrodo, kad ant šių dainų konstrukcijos buvo pastatytas visas albumas. Pripažinsiu, jie tai daro gana sėkmingai, nes kiti kūriniai, nors ir nusileidžia minėtiesiems hitams, vis dėlto palaiko draivą, tinka šokiams ir yra kokybiškai sukalti. Kalbant pa prastai, „The Roop“ puikiai žino, ką daro. Vis dėlto toks įspūdis, kad tose sėkmingose konstrukcijose prarandama laisvė, atsiranda atsakomybė ir albumas ima kartotis, lyg grupė būtų radusi sėkmės formulę ir ta formulė yra tiek pat palaiminimas, kiek ir prakeiksmas, lyg takelis ne tik kad nevilioja, bet jo ir nematyti, nes kelias tapo išbetonuotu še šių juostų greitkeliu. Tikiuosi, kad „Concrete Flower“ taps šio „The Roop“ etapo ryškiausiu pavyzdžiu. Juk jie kiekvie nam įrodė, kad kaip kurti bei ką kurti jie žino ir šį amatą puikiai išmano. Iš kitos pusės, intensyviame muzikiniame gyvenime visada reikia save perkurti, todėl nežinau, ar kitas kūrinys, kurio prototipas būtų „On Fire“, sulauktų to kios sėkmės. Linkiu grupei augti. Asfaltas pramuštas su di džiausia jėga, laikas įvairiaspalviams žiedams. („Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)
Naujasis „ba.“ albumas privalo skambėti garsiai. Kelios perklausos man įrodė, kad jei klausysite jo patyliukais, iš kompiute rio, negąsdindami šeimynykščių ar kaimynų, jūs neišgir site to, kuo dabar pasižymi antrą geriausią (po Nicko Cave'o) koncertą šiemet surengusi grupė. „ba.“ pagaliau pasunkėjo, atsiplėšė nuo „H8“ ir mamontovizmų ir kartu su Domu Strupinsku priešaky įrašė tokį albumą, kokį ir no risi girdėti iš savo potencialo dar neišnaudojusios ir vis dar nerimstančios grupės. Šįkart dėmesio centre – Dominyko Babiko būgnai ir Nikitos Voitovo bosinė gitara, kurie lei do skambesiui artėti prie industrinio roko (keista, bet ne syk albumo perklausos metu vis pagalvodavau apie „Ni ne Inch Nails“ darbą „Fragile“). Štai toks – ekspresyvesnis, agresyvesnis ir melodingumą ne vien tik harmonijose ran dantis – rokas, pripažinsiu, sujungė man „Nauto“ su ple jada EP, išleistų dar prieš heitą, ir leido grupei mano au syse skambėti solidžiau. Aišku, jei jums patiko ankstesnio albumo kūriniai, čia panašių sprendimų irgi galima ras ti, bet, ačiū Dievui, Benas ir kompanija neužsižaidė, at siplėšė nuo ankstesnio LP, leido sau kurti dainų struktūras ne iš to galo, o tekstus kūrė koncentruodamiesi daugiau į save nei į aplinkinių kritiką. Na, ir šiaip daužė. Vien pa klausykite, kaip ekspresyviai skamba „Fono“ konstrukcija, kiek garsinio maišto yra „Trūko kiaurai“, o „Skęstam“ aps kritai kėlė antakius, lyg koks tyčinis erorr, lyg pasivažinė jimai muzikiniais amerikietiškaisiais kalneliais. Todėl albu mas nepasiduoda vienai perklausai, jo neperkąsi išsyk, o kai kurie kūriniai gali ir nepatikti, tačiau čia aš matau didelį pranašumą – vietoj to, kad visiems tiktų ir patiktų iš karto, kiekvienam kūriniui, tikiu, ateis savas laikas. Ir net ir savas klausymo būdas (kartoju – būtina klausyti garsiai). Vienintelis trūkumas – vis dar nesuprantu, kodėl lėtas šokis įpareigojo įtakoti nusikaltimą. Čia slypi kažkokia krimino loginė paslaptis, ar kaip?
(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)
Nuo aktyvių karo Ukrainoje veiks mų (vadinkime juos taip, nes, kaip žinome, karas prasidėjo dar 2014-aisiais) praėjo daugiau kaip pusė metų. Dulkės nusileido, vasarėlė pralėkė, elektra bei šildymas pabrango ir šiaip grįžome į kasdienybę, nors vis dar stebime siaubingus rusų teroro vaizdus televizoriu je. Ir dar burnojame tradiciškai, pamiršę, kas svarbiausia. „Sound Of Freedom“ yra muzikinis leidinys, kuris prime na, kad vis dėlto kai kas pasaulyje yra juodo ir balto, kad š... reikia skirti nuo grūdo ir kad mes visi, nepaisant kai nų, žinome, kas tas š... yra. Nukreiptas prieš viso pasau lio diktatorius ir primenantis ne tik visiems žinomus Baltaru sijos, Rusijos ar Šiaurės Korėjos parazitus, bet ir išgamas iš Mianmaro ar Eritrėjos, šis aštrios šokių muzikos rinkinys leidžia išstraksėti, išprakaituoti ir ištaškyti visą negatyvu mą, kurį sukelia šios šlykščios personalijos. Technomuzikos vaibu paremta selekcija su tokiais vardais kaip OBCDN, Calli ar Maria Paškevič bent kažkiek naktinėje scenoje besiorientuojančiam žmogui jau pasako, ko jis gali tikė tis, ir taip, rinkinyje kažkokių didelių staigmenų tikėtis ne verta. Kūriniai – akivaizdūs muzikantų atspindžiai, iš es mės gana skirtingi, jungiami tik idėjos: OBCDN daužo, Alex Krell – irgi, tik ne taip agresyviai, Caroil – irgi dau žo, bet lėčiau. Vienu žodžiu, visi padaužo dėl tos demo kratijos su savomis modi kacijomis ir specializacijomis, ir nors rinkinys nėra kažkoks muzikinis stebuklas, atveriantis naujus elektroninės muzikos plotus, smagu turėti tam tikrą politinio aktyvumo ženklą ir matyti, kad lietuviams vis dar ne vis vien. Nes kai jau bus vis vien, tuomet ir tokios mu zikos nebereikės. Tuomet mes, kaip vergai, lankstysimės šeimininkams ir dėkosime už privilegijas, kurias kažkada vadinome laisvėmis.
(„Bandcamp“, „Soundcloud“)
Patys drąsieji triukšmai teigia, kad jų muzika yra rokas, džiazas ir dar kažkas daugiau. Aš sakyčiau, kad tai yra tokia a la „ir malonu, ir naudinga“, arba „ir vilkas sotus, ir avis – sveika“. „Meandros“ – tai visas kaleidos kopas garsų, kai muzikos gurmanai arba intelektualai nu sprendžia sukurti popskambesį, neparsiduodami pačioms banaliausioms minėtosios popmuzikos traktuotėms. Taip sakant, kad ne itin įnėręs į džiazą žmogus nepasiduotų –esą pernelyg sudėtinga, o jame nardantis sakytų – taip, klausyti puikiai tinka. Jei vesčiau paraleles, šis albumas bent jau man daug kur siejasi su Kamasi Washingtono kūryba: ten irgi turtinga ir turininga, tačiau ir lengvai klau soma, lyg kas šilku glostytų ausį. Panašiai jautiesi ir nardy damas po „Meandros“, kur, atrodo, ypatingai vienas kitą girdintys muzikantai sukuria išskirtinę dermę, improvizaciją paversdami tvirta struktūra. Atrodo, lyg grupės idėjos gimė iš chaoso, tačiau dabar joms suteiktas tvirtas pagrindas po kojomis. Net sunku įvardyti, kaip smagiai pulsuoja šitas albumas, lyg puikiai suteptas variklis, kaip atominis laikro dis, lyg muzikantai, kurie iš jaunystės eina prie brandos, viskas jame kalba apie, banaliausiai apibūdinant, „Bra ve Noises“ lygį ir nebesidraskymą. Taškytasi, draskytasi ir daužytasi buvo prieš tai, kai dar buvo vėjas plaukuose. Dabar galima iš viso to, kas išmokta, rieškučiomis semti įkvėpimus ir sprendimus, nebijant nieko, nes iš esmės tam nėra jokios priežasties. Reikia pripažinti, kad „Brave Noi ses“ išsikristalizavo į labai stiprų derinį, labai stiprų kolek tyvą ir labai stiprią grupę, kurios atskiros dalys yra gyvy biškai reikalingos vienam nuosekliam darbui pavadinimu „Meandros“. Retas albumas taip skamba.
(„Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Apple Music“)
