370 Nr. 123

SENOVE

ALSUOJANČIOS

JAPONIŠKOS

SKULPTŪROS

GIMSTA LIETUVOS

PROVINCIJOJE

TIE PATYS KLAUSIMAI

DAILININKEI VANDAI

PADIMANSKAITEI

AKTORIUS

DONATAS ŽELVYS:

KUO MAŽIAU TINGI, TUO ESI GERESNIS

JULIJA DAILIDĖNAITĖ-

PALMEIRAO: MANO

VENOMIS TEKA

ALIEJINIAI DAŽAI

SEKSUALUMAS

KĖLĖ, KELIA IR

KELS DISKUSIJŲ

DAR ILGĄ LAIKĄ

RYTAS PO NAUJŲJŲ

Rašė Giedrė Skaitė

Vakar buvo smagu, o šiandien...

Galva plyšta. Ji intensyviai visą naktį generavo idėjas, kūrė strategijas ir planus taip trokštamiems šių metų norams, tikslams ir svajonėms pasiekti. Kad ateinančiais metais būtų kuo daugiau nuveikta, kuo daugiau įvykdyta, padaryta, užkariauta! Daugybė tikslų ir norų būsimoms 365 dienoms, kad gyvenimas taptų geresnis, – viskas išgalvota, sugalvota, apmąstyta, sustyguota, surašyta. Ir kaklą skauda. Jis kiekvieną kartą sykiu su galva taip, taip linksėjo, gerai sugalvota, pritarė, taip, taip.

Vakar buvo gerai, o šiandien...

Rankų pirštus gelia. Jie patyrė itin energingą lankstymą –kiekvieną sykį sugalvojus naują norą. Be to, ištvėrė ne itin patogią ir pastaraisiais metais gerokai užmirštą rašymo ant lapo pozą. Tačiau sąrašas jau baigtas! Ilgas ir –visa laimė – nebegalinis, jis, nekantriai laukdamas pirmojo įvykdymo, t. y. išbraukimo, tvirtai kabo ant sienos.

Vakar buvo šventė, o šiandien...

Kojas skauda. Šitiek žingsnių priminta vaikščiojant iš vieno kambario galo į kitą. Iki šaldytuvo ir atgal. Dar dviračiu-treniruokliu numinti keli kilometrai, kai nesigalvojo. Tada vėl – iš vieno buto taško į kitą, nuo sofos ant lovos, nuo lovos ant sofos...

Vakar buvo skanu, o šiandien...

Skrandį suka. Nebeaišku, kas ir kiek toje aktyvioje idėjų paieškos fazėje buvo suvalgyta ir išgerta. Iš trupinių, lupenų, nešvarių lėkščių, servetėlių, taurių, atidarytų butelių ir buteliukų plika akimi matyti, kad maistu ir gėrimais buvo maišomos ir skiedžiamos kūrybinės kančios. Ir, atrodo, lygiomis dalimis. Kūrybinis miksas

Vakar buvo juokinga, o šiandien...

Burna džiūsta, gerklę skauda, lūpas peršti. Šitiek garsiai bedžiūgaujant šaukta, rėkta! Tiek pergalingai šypsotasi, juoktasi, kvatota!

Vakar buvo triukšminga, o šiandien...

Ausyse spengia. Tiek jos girdėjo, tiek jos išklausė: Tadas visus tikslus per praėjusius metus pasiekė, bet Arūnas vis tiek vienu daugiau įgyvendino, o Akvilė milijoną naujų iššūkių būsimiems metams išsikėlė, kad jokia Violeta su savo keliais tūkstančiais svajonių jos neaplenks! Dar kažkas kažkur sakė, kad apskritai neverta naujametėmis rezoliucijomis užsiimti, bet šita mintis, dar labiau suerzinusi vietinius būgnelius, sraiges ir trimitus, pro vieną ausį įėjo ir pro kitą išėjo.

Vakar buvo linksma, o šiandien...

Ant sienos akiplėšiškai kabo tas ilgas ilgas sąrašas. Akivaizdžiai per ilgas. Ne sienai, aišku (jai jis lyg koks mažytis ne vietoj ir ne laiku išdygęs spuogelis), bet šiems (jau šiems!) metams. Vakar kėlęs pasididžiavimą, šiandien, vien žvilgsnį užmetus, tas sąrašas vargina, erzina ir, atrodo, tik slopina. Kaip linksma vakar buvo galvoti ir kaip liūdna šiandien pagalvojus, kad reikės daryti. Nesinori kilti iš lovos. Tačiau sąrašas spokso tiesiai į mane. Veria kiaurai – juodo rašalo raidės nelygiais galais baksnoja tai sąžinę, tai valią... Gal dar ne vėlu? Gal greit nukabinti, suglamžyti ir išmesti tą velnio skiautę? Juk čia tik kažkoks prikeverzotas popieriūkštis! Niekas apie jį nežino ir žinoti neprivalo! O, kad tų pirštų taip neskaudėtų – dabar nei nukabinti, nei suglamžyti, nei išmesti, deja, nepavyks.

Vakar buvo šaunu, o šiandien... Teks pradėti vykdyti vakarykščius-pernykščius pasižadėjimus. Kad tapčiau pagaliau laiminga ir kad kuo greičiau visi tie tikslai ir norai būtų done. Jie juk tam ir skirti, kad būtų padaryti, kad būtų atlikti. Kad šitame darbų ir svajonių sąraše-pasižadėjime jų nebebūtų. Jie tiesiog skirti tam, kad jų nebūtų. Šitas visas mano minčių kratinys yra tam, kad jo nebūtų. Kartu – tik jis vienas mane skiria nuo laimės ir visaverčio gyvenimo. Šitas popiergalis yra mano bilietas į geresnį rytojų. Jis – kliūtis, laiptelis, durys, langas, kelias, takelis, galimybė, trukdis. Jis viskas, ko man šiuo metu reikia, viskas, ko aš noriu. Ir kartu – tai viskas, ką galiausiai turėsiu išbraukti, viskas, ko man iš tiesų... nereikia?

Vakar buvo gera, o šiandien... Anksti neatsikėliau, ryte nepasportavau, sveikai nepavalgiau, po šaltu dušu nenusiprausiau, šuns ilgai nepavedžiojau, veido mankštos nepadariau, 1 000 eurų nesutaupiau, rūkyti nemečiau, 15 kg nenumečiau, geresnio automobilio neįsigijau, geresnio darbo nesusiradau, vyras neatsirado, su priešais nesusitaikiau, socialinių tinklų neišsitryniau, senų drabužių neišmečiau, naujų – nenusipirkau, tatuiruotės nepasidariau, penkto auskaro neprasišoviau, keramikos lankyti nepradėjau, su parašiutu nešokau, prancūzų ir kinų kalbų neišmokau, bent trijų knygų neperskaičiau, prie jūros nepagyvenau, ukulėle groti neišmokau, Kalėdų dovanų iš anksto nesupirkau, gimtadienio užsienyje neatšvenčiau, toksiškų žmonių neatsikračiau... Diena, t. y. metai, tik prasidėjo, o jau tiek nepadaryta!

Vakar buvo paprasta, o šiandien... Reikės labiau pasistengti, kad rytoj būtų lengviau.

Mes su „370“ bendraautoriais tuščiais pažadais niekada nemaitiname savo skaitytojų, tačiau stengiamės, kad kiekvienas jūsų susitikimas su mūsų žurnalo herojais būtų įdomus ir betarpiškas, apžvalgos ir recenzijos – trumpos ir įtraukiančios.

Šiame numeryje jūsų laukia pažintis su konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ organizatore Julija Dailidėnaitė-Palmeirao, Vasario 16-ąją šalies kino teatruose pradėto rodyti lmo „Poetas“ pagrindinio vaidmens atlikėju, Klaipėdos jaunimo teatro (KJT) aktoriumi Donatu Želviu ir paslaptinguoju reperiu MIR. Taip pat rekomenduojame paskaityti atvirą pokalbį su knygos „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ autoriais Valdemaru Klumbiu ir Tomu Vaiseta bei naują skiltį „Tie patys klausimai“, kurioje šįkart vieši dailininkė Vanda Padimanskaitė.

Gero skaitymo ir iki susitikimo kovą! Jūsų „370“

NUMERIO BENDRADARBIAI:

JONAS BRAŠKYS

KLAUSO MUZIKĄ,  KAD JUMS NEREIKĖTŲ

TOMAS IVANAUSKAS MENOTYRININKAS PRIE MENO

GIEDRĖ IVANOVA UŽDUODA TUOS PAČIUS KLAUSIMUS

DAIVA JUONYTĖ KULTŪRINGŲ ISTORIJŲ (UŽ)RAŠYTOJA

RENATA KARVELIS ŠVIEŽIOS PAJĖGOS

TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

Viršelyje –Noe Kuremoto-Vavilovas skulptūra iš kolekcijos „Daruma“. Kęstučio Žilionio nuotr.

Projektui „Kultūros ir meno gidas jaunimui žurnale „370“ 2023“ skyrė15 000 eurų

37O ISSN 2029-7408

37O.diena.lt

Projekto vadovė

Jurgita Kviliūnaitė

370@kaunodiena.lt

Maketavimas

Vaida Dosinienė

Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius

Reklamos skyrius

Erika Nakutienė

8 698 20578

e.nakutiene@kaunodiena.lt

Leidėjas UAB „Sunra“

Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“

Tiražas 13 500

37O už reklamų turinį neatsako  #123, vasaris, 2023 Reklaminiai straipsniai žymimi

JULIJA DAILIDĖNAITĖ-PALMEIRAO: MANO VENOMIS TEKA ALIEJINIAI

Kalbino Tomas Ivanauskas

Julija Dailidėnaitė-Palmeirao – menotyrininkė, nepriklausoma meno kritikė, investavimo į meną konsultantė ir parodų kuratorė. Su Julija kalbėjomės Paryžiuje, kur ji gyvena jau antrus metus. Jos ir tapytojo Vilmanto Marcinkevičiaus organizuojamas tarptautinis konkursas Baltijos šalių menininkams

„Jaunojo tapytojo prizas“ šiais metais bus rengiamas jau penkioliktą kartą. Per šį laiką projektas tapo vienu svarbiausių meno renginių Baltijos šalyse, svarbia jaunųjų menininkų platforma.

– Šiais metais „Jaunojo tapytojo prizui“ sukanka penkiolika metų. Ar atsimeni pačią pradžią? Primink, kaip gimė ši idėja. – Po menotyros studijų Vilniaus dailės akademijoje grįžau į gimtąjį Panevėžį. Ten gimė du mano vaikai, bet gavusi pasiūlymą dirbti sostinėje grįžau į Vilnių. 2008 m. pradėjau dirbti Lietuvos dailininkų sąjungoje (LDS). Projektą „Jaunojo tapytojo prizas“ sukūrėme kartu su tapytoju V. Marcinkevičiumi 2009 m. Tuomet dirbau LDS Informacinio skyriaus asistente, o Vilmantas jau buvo žinomas tapytojas, LDS Tapybos sekcijos pirmininkas. Vieną dieną Vilmantas pasibeldė į mano kabineto duris ir pasiūlė surengti konkursą jauniems tapytojams. Iš karto sutikau, nors nelabai tikėjau, kad tai padaryti bus lengva. Buvau dar labai jauna ir mačiau, kaip sunku mano vienmečiams menininkams. Apie konkursų rengimą neišmanėme nė vienas, tik labai norėjome padėti jauniems menininkams būti pamatytiems ir išgirstiems. Abu puikiai suvokėme sistemines Dailės akademijos ir įsise-

Kadangi Vilmantas buvo tapytojas, nusprendėme apsiriboti tik tapybos sritimi. Beje, ir mano abu tėvai yra tapytojai. Užaugau tarp kūrybinių ginčų, procesų, plenerų ir, kaip mėgstu pajuokauti, mano venomis teka aliejiniai dažai. Taigi, man Vilmanto idėja pasirodė be galo artima. Pradėjau ieškoti pasaulyje vykstančių panašių projektų ir pagal tai lipdėme modelį, kuris galėtų tikti Lietuvai. Mums reikėjo prizinio fondo. 2009-ųjų Lietuvoje, mecenatystės tradicijos neturinčioje šalyje, tai buvo iššūkis. Jautėmės turintys atiduoti rėmėjams kažką mainais už paramą. Sutarėme, kad konkurso mecenatai už paramą gaus konkurso laimėtojų kūrinį. Vėliau, renginiui įsibėgėjus, nutarėme, kad turime kaupti „Jaunojo tapytojo prizo“ kolekciją, ir projekto mecenatai grąžino visus ankstesnių metų laimėtojų kūrinius, kuriuos vėliau padovanojome (ir kasmet tebedovanojame) Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui, taip papildydami nacionalinės kolekcijos tapybos rinkinį.

– Kaip surinkote prizinį fondą?

Džiaugiamės tą spaudimą atlaikę. 2009 m., turėdami tik prizinį fondą, sugebėjome surengti pirmąją parodą „Pamėnkalnio“ galerijoje. Paroda surengta nedidelė, bet joje buvo labai gerų menininkų darbų – dalyvavo Andrius Zakarauskas, Eglė Karpavičiūtė, Jolanta Kyzikaitė, Linas Jusionis, Adomas Danusevičius ir kt. Parodos metu prie mūsų priėjo Johannesas ir Dali Van Rooijai ir sako: „Mums patiko tai, ką pamatėme, mes taip pat norime prisidėti.“ Metai iš metų prie mūsų prisijungdavo įvairių rėmėjų. Esame laimingi, kad iki šiol mus remia „Lewben Art Foundation“, „Bajorunas / Sarno Foundation“. Pernai prie projekto prisijungė „Luminor“ privačios bankininkystės skyrius ir įsteigė specialų prizą. Labai svarbu, kad vis daugiau žmonių mato prasmę padėti jauniems menininkams ir nori dalytis gerumu.

nėjusias meno bendruomenės problemas, kurios tiesiogiai trukdė jauniems kūrėjams reprezentuoti savo kūrybą toliau nei Dailės akademijos peržiūrų auditorijos. Tuo metu jauniems menininkams buvo nepaprastai sunku įsibrauti į itin uždarą Lietuvos meno pasaulį. Dalyvauti grupinėje parodoje jau buvo didelis pasiekimas, ką jau kalbėti apie personalines parodas. Akademijoje vizualaus meno studentams nebuvo paskaitų apie savęs pristatymą, meno vadybą, meno galerijos nelaukė jaunų menininkų išskėstomis rankomis, paramos fondai nebuvo dosnūs pradedantiems kūrėjams, o mūsų regione nebuvo jokio konkurso meno kūrėjams apskritai. Buvo visiškai tuščias laukas, kuriame pradėjome kurti mūsų projektą.

– Mūsų pirmasis prizinis fondas buvo 10 tūkst. litų. Juos mums suteikė Nicolas Ortizas ir Mindaugas Raila. Jie tiesiog patikėjo idėja ir iki šiol remia šį projektą. Tiesą pasakius, šiuos du žmones pavadinčiau „Jaunojo tapytojo prizo“ bendraįkūrėjais, nes visada tariamės ir diskutuojame apie tai, kaip dar galime patobulinti šį konkursą.

Prisiminkime, kad 2008–2009 m. buvo ekonomikos krizės metai, kurie nieko gero nežadėjo. Krizės akivaizdoje rengti tokį projektą jauniems menininkams daug kam atrodė utopija. Vyresni menininkai mūsų klausė, kodėl mes tiems piemenims rengiame tokį projektą? Spaudė keisti konkurso koncepciją ir dalyti prizus vidurinės ir vyresnės kartos menininkams.

– Kaip projektą priėmė tuometis meno laukas?

– „Jaunojo tapytojo prizas“ per visus keturiolika metų yra sulaukęs nemažai kritikos. Pačioje konkurso pradžioje atlaikėme itin didelį spaudimą dėl jauno kūrėjų amžiaus, vėliau bandymų jį sumenkinti, lyginant su „Eurovizija“. Buvome siejami su institucijomis ir su rezultatų šališkumu. Tačiau atsilaikėme ir tam, kad nebūtų abejojama konkurso nalininkų atranka, kasmet kviečiame į vertinimo komisiją įvairių sričių meno profesionalų iš viso pasaulio. Per keturiolika metų, kai rengiamas šis konkursas, Lietuvą aplankė jau apie 100 meno profesionalų. Daugelis jų į Lietuvą atvyko ir susipažino su mūsų regiono menininkų kūryba pirmą kartą. Lietuvoje apsilankė žymus JAV menotyrininkas, pasaulinio tapybos almanacho Vitamin P sudarytojas Barry Schwabsky, vieno svarbiausių meno informacijos portalų pasaulyje Artforum redaktorė Kate Sutton ir dar nemažai kitų pasaulio meno žvaigždžių.

Apie savo dalyvavimą jubiliejinio, penkioliktojo, „Jaunojo tapytojo prizo“ komisijoje jau patvirtino Paryžiaus Pompidou meno centro prezidentas Laurent’as Le Bonas. Jis taip pat į Lietuvą atvyks pirmąsyk. Jaučiuosi laiminga, kad net ir negyvendama Lietuvoje nors mažyte dalimi prisidedu prie to, kad mano gimtoji šalis būtų plačiau matoma ir labiau vertinama.

Tomos Brundzaitės nuotr.

DAILIDĖNAITĖ-PALMEIRAO: ALIEJINIAI DAŽAI

si dėstytojų įtaka. Galėjome lengvai įvardyti, koks dėstytojas daro įtaką studentui. Tai buvo pastebima ne tik lietuvių, bet ir estų, latvių darbuose. Jautėsi, kad jauni menininkai nelabai ieško ar randa savo paties išraiškos būdų, o perima dėstytojų tapymo manieras. Šiandien viskas susiniveliavę. Panašaus lygio jaunų kūrėjų parodų galime pamatyti bet kuriame pasaulio krašte. Labai panašios temos, manieros, stilistika.

Dabar gyvenu Paryžiuje ir bendradarbiauju su meno kolekcininkų asociacija „Cultur Foundry“, kurie mane kviečia kartu vizituoti jaunų menininkų studijas, parodas. Tad domėjimasis jaunų kūrėjų darbais niekur nedingo. Plėsdama kontekstus, matau, kad tendencijos visur panašios. Anksčiau galėjome priskirti mūsų kūrėjų darbus lietuviškai, latviškai ar estiškai tradicijai ir jas atpažinti. Šiuo metu to beveik nebeįmanoma padaryti, nes jie nebeturi savo tapybinės tapatybės. Jie jau pasaulio piliečiai ir labai skiriasi nuo pirmųjų dalyvių. Jie jau skaito sutartis prieš pasirašydami, nes pačioje pradžioje, būdavo, ką duodi, tą pasirašo. „Jaunojo tapytojo prizo“ tikslas buvo tapti, kažkuria prasme, ir mokomąja priemone, kad menininkai išmoktų pristatyti save, kad svarbu turėti sutartis, savo aiškią nuomonę, patiems išsirinkti iš savo kūrinių vieną, kurį jie norėtų teikti konkursui. Nes ne mes atrenkame, o patys menininkai nusprendžia, kuris kūrinys yra verčiausias dalyvauti konkurse. Dabar jau nieko nebereikia mokyti.

– Papasakok, ką veiki Paryžiuje?

– Čia esu labai laiminga. Čia yra mano namai, nes su manimi yra mano mylimi žmonės. Paryžius yra absoliučiai nuostabi vieta kuriančiam žmogui. Džiaugiuosi, kad mano vaikai bręsta šiame mieste. Kad jie neišlenda iš muziejų, galerijų, jiems čia labai patinka. Miesto estetika ir dvasia įkvepia. Paryžiuje tu jauti džiaugsmą.

– Kaip sekasi čia dirbti?

– Kaip projektą priėmė menininkai?

– Jau pirmaisiais metais supratome, kad konkurse per mažai konkurencijos. Prasidėjo kalbos, kad laimėtojai yra iš anksto aiškūs ir pan., todėl stengėmės, kad projektas kasmet vyktų skirtingose erdvėse. Nes, kai keletą metų iš eilės paroda buvo eksponuojama „Titanike“, studentai pradėjo kalbėti, kad čia akadė organizuoja, konkursas korumpuotas, tas ar tas dėstytojas manęs nemyli ir pan. Todėl jau trečiaisiais metais surengėme tarptautinį konkursą. Tai labai padėjo, nes menininkai norėjo pasilyginti su latviais ir estais, pamatyti savo kūrinius Baltijos šalių bendraamžių kontekste.

– Kada atsirado rezidencija nugalėtojui?

– Apie rezidenciją svajojome nuo pat pirmų metų. Dar tik steigdami „Jaunojo tapytojo prizą“ norėjome, kad laimėjimas būtų kompleksinis, kad tai nebūtų tik nansinė premija, nes pinigai dažniausiai yra pravalgomi. Siekėme, kad menininkai tikslingai panaudotų prizą, juk mūsų tikslas buvo padėti kūrėjui profesiniame kelyje. Ko negali padaryti jaunas menininkas? Negali ateiti į galeriją ir pasakyti, kad nori joje surengti savo parodą. Todėl iš karto susitarėme su „Pamėnkalnio“ galerija, kad joje vyktų nugalėtojų personalinės parodos. Rezidencija atsirado jau antraisiais metais. Iki šiol manau, kad tai yra itin svarbi šio prizo dalis. Bet kuriam žmogui, ypač menininkui, kažkur iškeliauti, susipažinti su kolegomis iš kitų šalių, kurti, pristatyti save yra ypatinga patirtis, kuri gali netikėtai suteikti esminių karjeros pokyčių.

– Nors konkursas yra tarptautinis, pagrindinė paroda vyksta tik Lietuvoje? Kodėl?

– Atvirai – todėl, kad trūksta rankų. Visi mes turime savo darbus, o šis projektas yra tik hobis. Beje, hobis, teikiantis itin daug pasitenkinimo, tačiau atimantis labai daug laiko ir jėgų. Idėjų ir derybų su įvairiomis Baltijos regiono institucijomis, kad paroda keliautų per Baltijos šalis, buvo, tačiau kol kas tai neįvyko. Kita vertus, matau prasmę, kad renginys lieka Lietuvoje, kad jis pritraukia įdomių žmonių ir meno mėgėjų į Vilnių.

– Ar jubiliejiniais, penkioliktaisiais, metais kažkas keisis?

– Gal niekas labai nesikeis. Normalu, kad po tiek metų atsiranda jausmas, kad norisi kažkokių pokyčių, naujovių, bet kai permąstau šį projektą iš naujo, nematau prasmės jame kažką keisti. Tai ne kuratorinė paroda. Yra toks konkursinis modelis ir man labai patinka jo paprastumas, nepretenzingumas. Pati struktūra kokia buvo, tokia ir išliks. Šiais metais norėčiau surengti daugiau susijusių parodų, padėsiančių atsiskleisti platesniam jaunų kūrėjų meno laukui.

– Ar stebite laimėtojų karjerą? Kaip jiems sekasi, kur jų kūriniai keliauja?

– Nori nenori už juos sergi. Stebi, kaip jie tobulėja, kur link krypsta jų karjera. Nuo pat šio projekto pradžios tikslas buvo įtraukti ir kitų sričių jaunuosius kūrėjus, ne tik tapančius menininkus. Pvz., jaunus menotyrininkus, kad jie rašytų tekstus katalogui. Jauni dizaineriai kūrė katalogų dizainą. Kasmet rengdavome mini koncertus, į kuriuos kviesdavome jaunų muzikantų. Visa tai tam, kad būtų jauno vėjo gūsis ir kad kuo daugiau jaunų žmonių būtų pamatyti ir išgirsti. Kai kas pavyko, kai kas ne, bet į kiekvieną projektą buvo įdėta labai daug širdies. Nors kartais suabejoju, ar tokio projekto reikia? Palyginti su 2009 m., šiandien viskas labai pasikeitę. Nuo pat pradžių „Jaunojo tapytojo prizas“ turėjo būti kaip pagalbinė platforma menininkui, o dabar visko yra tiek daug, kūrėjai gali pretenduoti į konkursus visame pasaulyje. Taigi, abejonių kyla, bet kai įgyvendinamas projektas, kai matai laimingus menininkus, kurie ateina ir dėkoja, tada suvoki, kad dar yra jaunų žmonių, kuriems reikia tokio gana paprasto konkurso modelio, be didelių koncepcijų. Tokio paprasto projekto, kuris jiems atveria naujų kelių.

– Ar kaip menotyrininkė matai, kaip per tuos penkiolika metų keitėsi dalyvių tapyba, temos, formos?

– Labiausiai matyti, kaip keičiasi meno akademijų programos ir jų įtakos jauniems menininkams. Jaunimas dabar turi visas prieigas prie interneto, keliauja ir mato daugiau, nei mačiau aš, kai 2000 m. buvau studentė. Tai daro žymią įtaką kūrybai. Pirmaisiais konkurso metais labai matydavo-

– Galiu pasidžiaugti, kad kovo 9 d. nuostabioje „Espace Commines“ erdvėje duris atvers pirmoji didelė mano kuruota paroda Paryžiuje „Geležinis Vilkas“, kurią organizuoju su Lietuvos ambasados Prancūzijoje pagalba ir galerija „Menų tiltas“. Ši paroda – tai dovana Vilniaus 700 metų įkūrimo proga, odė mano mylimai šaliai Lietuvai. Paryžiuje gyvenu dar tik antrus metus. Nepaisant to, jau turiu nemažą ratą meno pasaulio žmonių, paryžiečių, kurie mane priėmė į savo draugiją. Labai smagu stebėti meno procesus. Kol kas daugiau dirbu su lietuvių menininkais, nors jau pradėjau įtraukti ir prancūzus. Džiaugiuosi turėdama galimybių lankytis išskirtinių parodų atidarymuose galerijose ir privačiuose butuose, į kuriuos kviečiamas tik tam tikras ratas žmonių. Be galo vertinu galimybę prisiliesti prie prancūziško meno gyvenimo ritmo, kuris skiriasi nuo lietuviškojo. Į Prancūziją atvykau manydama, kad prancūzai yra arogantiški. Tačiau aš to nejaučiu. Jokios arogancijos, jokio priešiškumo. Nei mano kilmei, nei tam, kad nekalbu tobulai prancūziškai. Nesusidūriau su jokiu pasipriešinimu, kaip tik su noru padėti ir įtraukti į meno procesus. Prancūzai turi aštrų humoro jausmą, mėgsta pasišpilkuoti. Galbūt todėl ir laikomi arogantiškais.

– Minėjai, kad lankaisi privačiuose Paryžiaus kolekcininkų butuose ir juose rengiamose parodose. Keista, kad Lietuvoje tai nevyksta.

– Bent jau aš su tuo nesu susidūrusi. Aistė Kisarauskaitė tokias rengdavo, bet nežinau, ar dar rengia. Ir tai vienintelis atvejis, kurį žinau. Tai labai įkvepia judėti pirmyn, nes aš, kaip kuratorė, suprantu, kad nebūtina turėti specialią parodų erdvę. Lietuvoje mes išlepę, nes galerijos yra gana erdvios, o Paryžiuje dauguma jų yra kaip kišenėlės. Tad rengti susitikimus su menininkais, kolekcininkais ir parodas privačiuose apartamentuose čia yra dažnas reiškinys.

– Tikriausiai renki savo meno kolekciją. Ar turi darbų iš „Jaunojo tapytojo prizo“ konkurso?

– Taip. Turiu penkių „Jaunojo tapytojo prizo“ menininkų darbų savo kolekcijoje, kuri jau gana įvairi. Dabar ir prancūzų darbų atsirado. Jei turėčiau nansinių galimybių, ko gero, tik tam ir leisčiau pinigus. Įsimyliu meno kūrinius, apie juos galvoju, bet paprastai man jų nepavyksta įsigyti dėl kainų, nes dažniausiai noriu tų, kurie yra itin brangūs. Mes su vyru nusprendėme, kad per metus galime įsigyti po vieną meno kūrinį ir taip papildyti mūsų kolekciją. Visada pagalvoju apie tai, kad meno kūrinys turėtų išliekamąją vertę ir, tarkime, mano vaikams kažkuriuo gyvenimo metu galėtų būti nansiškai naudingas. Šiaip esu emocinga. Jei mano viduje meno kūrinys kažką virpina, turiu jį imti ir mėgautis. Nors dėl per gyvenimą pamatytų kūrinių gausos daraisi mažiau jautrus ir nebesustoji šalia kiekvieno darbo. Todėl labai vertinu tas akimirkas, kai stabteliu prie mane sudominusio kūrinio ir nuoširdžiai juo mėgaujuosi.

Augustino Žukovo nuotr.

Su bičiuliu tapytoju Vilmantu Marcinkevičiumi.

Liūdno veido ir uždaro būdo Klaipėdos jaunimo teatro (KJT) aktoriui Donatui Želviui interviu žanras nelabai patogus: „Į pirmuosius interviu eidavau su džiaugsmu, bet dabar skaitydamas tuos pokalbius matau, kad tik kartojau kitų pasakytas mintis. Ką galiu naudingo duoti savo žodžiais? Vaidmenimis –galbūt. Tačiau didžioji dalis mano pamąstymų vis dar vaikiški.“

AKTORIUS DONATAS ŽELVYS: KUO MAŽIAU TINGI, TUO ESI GERESNIS

D. Želvys sukūrė pagrindinį vaidmenį naujame Sergejaus Loznicos spektaklyje „Erinijos“, jam atiteko ir pagrindinis – poeto Kosto (remiantis Kosto Kubilinsko biograja) – vaidmuo Vytauto V. Landsbergio lme „Poetas“. Su Donatu susitinkame po repeticijos – jis ruošiasi dar vienai premjerai – Klaipėdos jaunimo teatro spektakliui pagal Samuelio Becketto pjesę „Belaukiant Godo“.

– Kaip sekasi repetuoti?

– Anksčiau ruošdamasis naujam vaidmeniui blogai jausdavausi, atrodydavo, kad nieko neišmokstu. Dabar suprantu, kad kiekvienas naujas vaidmuo yra pradžia nuo nulio. Pavyzdžiui, kurdamas Kosto vaidmenį lme „Poetas“, turėjau išmokti rašyti dailyraščiu dešine ranka. Turėjau išmokti dešine valytis dantis, versti knygos puslapius.

– Gal tas „pradedu nuo nulio“ yra daugiau metafora? Kai šefas gauna naujo patiekalo receptą, sudėtis nauja, bet jau moka naudotis peiliu.

– O jeigu vietoj peilio – akmuo? Lyg ir žinai, kas yra pjovimas, bet įrankis naujas. Vaidinant svarbiausia emocinės priemonės, tai yra Valentino Masalskio pamokų esmė. Tų emocinių priemonių yra begalės, neįmanoma visko išmokti. (Donatas yra aktoriaus ir režisieriaus V. Masalskio, KJT įkūrėjo, mokinys – J. L.)

– Kiekvienam mokiniui reikalingas koks nors paskatinimas. Jeigu nieko negalima išmokti, kas yra tavo dešimtukas?

– Kuo mažiau tingi, tuo esi geresnis. Jaučiu, kad po truputį lengviau priprasti prie darbo intensyvumo, pajusti, kada koncentracija prastėja. Esu tinginys ir suprantu, kad dažnai nepadarau tiek, kiek galėjau. Dėl to ir kalbu, kad reikia labai stengtis, nes jaučiu kaltę dėl tinginystės. Čia kaip su tėvu –jaučiu kaltę, kad nebuvau su juo paskutinėmis dienomis, dėl to visiems apie jį kalbu.

– Sukūrei pagrindinius vaidmenis spektaklyje „Erinijos“ ir filme „Poetas“. KJT esate stipri komanda, kartu dirbate jau dešimt metų. Kaip jautiesi dirbdamas už KJT ribų?

– KJT yra glaudus, šeimyniškas teatras, nors ir kritikuojame vieni kitus, čia jaučiuosi jaukiai. Labai gerai jaučiu mūsų teatro judėjimą – kaip vieni būna bangos viršuje, kiti – apačioje, o po kurio laiko viskas apsiverčia. Tačiau visur reikalinga kaita. Kai labai ilgai būname viename kolektyve, supanašėjame, pradedame vienodai mąstyti, susikalbame vien žvilgsniais. Tai labai patogu, bet ilgainiui nebelieka konkurencijos. Darbas su kitais aktoriais suteikia naujų minčių, nors pradžioje taip dirbti buvo sunku, nes viską vertinau per savo teatro perspektyvą – visi turi ateiti likus penkioms valandoms iki

spektaklio, niekas negali prieš pasirodymą valgyti ir t. t. O tada sutinku žmonių, kurie viską daro atvirkščiai ir sukuria puikių vaidmenų.

– Ar nesunku keistis, kai kolektyvas tave pažįsta kaip nuluptą, kai esate draugai?

– Nors esame draugai ir padedame vieni kitiems, draugystė nėra mūsų tikslas. Mūsų tikslas yra stiprus, prasmingas teatras.

– Gerai, keistis svarbu, bet žmogiška yra gyventi ir siekti saugumo, turėti kažką, kas yra užtikrinta.

– Saugumas ir pastovumas tėra iliuzija. Man patinka toks paradoksas gamtoje: žiemą, kai labai šalta ir tamsu, dienos iš tiesų ilgėja. Vasarą, kai jautiesi toks laisvas, toks gyvas, dienos trumpėja. Niekas netrunka amžinai. Beje, kalbant apie saugumą, tai dabar, per atostogas Maroke, labai aiškiai supratau, kad esu bailys.

– Ko bijai?

– Daug ko – bijau žmonių, avių... Būdamas scenoje galiu atverti tą drąsuolį, kuris nebijo prisipažinti, kad myli, arba pasakyti, kad nekenčia, ir duoti į snukį.

– Kodėl per atostogas negali būti aktoriumi, eiti Maroko gatve taip, lyg būtum scenoje?

– Nežinau, neišeina. Atostogaudami sutikome vokiečių porą, pradėjome bendrauti, o kai pasakiau, kad esu aktorius, jie negalėjo patikėti. Sakė: bet kas, tik ne tu. Mažai bendravau, mikčiojau, pradėdavau pasakoti kokią istoriją ir pamiršdavau, ką noriu pasakyti, nežiūrėjau į akis. Tai jie ir negalėjo patikėti. Atidariau KJT interneto svetainę, rodau ir sakau: va, mano nuotrauka, aš aktorius... O jie: ai, bet kas čia tokią svetainę gali susikurti (šypsosi).

– Gal dėl to ir pritrauki tokius kontroversiškus vaidmenis?

– Gali būti. Kosto vaidmuo filme „Poetas“ kaip tik toks. Jis ir bailys, ir drąsus žmogus kartu. Jis daug ką laikė viduje, bet plaukė per gyvenimą ti-

kėdamasis, kad nereikės priimti jokio sprendimo. Kai buvo priverstas apsispręsti, išdavė tėvynę... Prasidėjus karui Ukrainoje, įstojau į Šaulių sąjungą ir galvoju, kaip apsaugoti savo smegenis, kai neįmanoma nuspėti, kokiais principais būsi paveiktas priešo. Kostui gyvybė buvo svarbesnė už šalies likimą ir orumą – tai bailio bruožas. – Tačiau niekas nenori mirti. – Tikrai, niekas. Dėl to kariuomenėje yra įsakymai – kad negalvotum. Jei galvosi, tave paveiks baimė, o įsakymas suteikia drąsos. Ką daryti, kai lieki vienas? Turi sau duoti įsakymą. Šiam impulsyviam sprendimui ruošiesi visą gyvenimą ir tam ruošia teatras, menas. Elgtis vadovaujantis vertybėmis. To paties moko ir Bažnyčia. Skaitydamas Bibliją gali rasti kai kuriuos atsakymus. Pats neskaitau Biblijos ieškodamas atsakymų, bet vaikystėje daug klausydavausi kunigų, stebėdavau, kaip jie interpretuoja tai, kas rašoma Biblijoje.

– Tau svarbus tikėjimas?

– Tėvai neliepė, bet vaikystėje labai tikėjau. Jeigu padarydavau ką nors blogo, melsdavausi. Naktimis bendraudavau su Dievu, nes mačiau, kad taip daro močiutė. Naktimis atsiklaupdavo prie lovos ir kalbėdavo poterius – stebėdavau ją, nes žiemą kaime visi miegodavome viename kambaryje, kad būtų šilčiau. Dievo prašydavau, kad geriau sektųsi mokytis, taip pat sveikatos broliui ir mamai. Kai man buvo septyniolika, mama mirė ir tikėjimas dingo.

– Nebepasikalbi su Dievu?

– Pasikalbu prieš sunkius spektaklius. Mintyse pasikalbu su mama ir tėčiu. Niekada nebūna didelių diskusijų, gaunu trumpus atsakymus: taip arba ne. Ir priimu sprendimą. Manau, daug kas taip daro – tyliai kalbasi su savimi kažkur viduje.

Kalbino Juta Liutkevičiūtė

Vytauto Juozėno Škico nuotr.

Sabaliauskaitės nuotr.

RŪTA ELIJOŠAITYTĖ-KAIKARĖ: MAINYTIS LEIDYBOS IDĖJOMIS YRA DIDŽIAUSIA SIEKIAMYBĖ

APIE PROJEKTĄ

PUBCOOP (Strategies To A European Written Culture Preservation Through Publishers Cooperation From Lesser Used Languages) partnerystė buvo bendradarbiavimo projektas tarp Lietuvos leidėjų asociacijos (LLA), Valensijos leidėjų asociacijos (AEPV) Ispanijoje ir Rumunijos leidėjų asociacijos (AER).

Vasaris – ypatingas mėnuo knygų leidybos sektoriui. Todėl ES programos „Kūrybiška Europa“ biuras Lietuvoje dalijasi leidybos sektoriaus sėkmės istorija dalyvaujant programos bendradarbiavimo projektuose. Apie Lietuvos leidėjų asociacijos patirtį dalyvaujant „Kūrybiškos Europos“ bendradarbiavimo projekte PUBCOOP 2021 m. Reda Aleliūnaitė kalbėjosi su Rūta Elijošaityte-Kaikare, Lietuvos leidėjų asociacijos vykdomąja direktore.

– Kaip pavyko pasiekti užsibrėžtų tikslų per visą projekto laikotarpį?

– Projektas „Mažiau populiarių kalbų literatūros sklaida Europoje“ buvo skirtas leidėjams, jo pagrindinis tikslas buvo vadinamųjų trijų mažųjų kalbų (lietuvių, rumunų ir valensiečių) populiarinimas savose šalyse. Prisistatymas kitose mažųjų kalbų bendruomenėse mainantis leidybos idėjomis buvo didžiausia siekiamybė visų trijų šalių leidėjams. Lietuvai projektas buvo ir sėkmingas, ir naudingas: leidėjai pardavė teisių, sudarė sutarčių ir užmezgė naujų pažinčių. Ypač sekėsi tiems leidėjams, kurie leidžia lietuvių autorių ir lietuvių dailininkų kūrybą Lietuvoje ir yra suinteresuoti šias knygas platinti kitose šalyse.

– Kurie momentai labiausiai įsiminė įgyvendinant projektą?

– Leidėjai tarėsi ne vien tik dėl naujos kūrybos, buvo ieškoma ir to, kas jau išleista seniau: kiekvieną susitikimą lydėdavo skaitymai, buvo skaitomas tas pats kūrinys trimis kalbomis. Ieškodami kūrinių, kurie išversti į rumunų ar valensiečių kalbas, neretai nustebdavome, kad šie kūriniai jau išversti. Žinoma, vertėme ir šiuolaikinių kūrinių ištraukas. Leidėjų susitikimai vykdavo akis į akį, juose buvo tariamasi dėl galimų sandorių. Per visą tą laikotarpį Lietuvos leidėjai susita -

rė dėl trylikos knygų išleidimo. Iki šiol rumunai nelabai ką ir žinojo apie lietuviškas knygas, tad trylika knygų vaikams per trejus metus yra pasiekimas. Rumunų leidėjai teigė, kad lietuviškų knygų iliustracijos išsiskiria ir yra labai gražios. Pavyzdžiui, Kęstutis Kasparavičius tapo tikra žvaigžde Rumunijoje, net keturios jo knygos („Apie daiktus. Trumpos istorijos“, „Šuniškos dienos“, „Dryžuota istorija“ ir „Kalėdos! Kalėdos!“) yra išverstos. Beno Bėranto knyga „Ponas Kampas“ dar tik rengiama ir bus išleista artimiausiu metu. Lietuva tampa vis labiau matoma tarptautiniame kontekste.

– Kaip sekėsi bendradarbiauti su projekto partneriais?

– Bendradarbiavimas tarp leidėjų nėra visiškai naujas dalykas. Europos leidėjų federacija vienija 28 leidėjų asociacijas, o Lietuva jau seniai yra šios asociacijos narė, tad įvairūs darbiniai projektai vyko ne pirmą kartą. Projektas „Mažiau populiarių kalbų literatūros sklaida Europoje“ dėl to ir atsirado, kad leidėjai įžvelgė tam tikrų industrijos spragų. Pavyzdžiui, lietuvių knygos dažniau verčiamos į vokiečių ar anglų kalbas, bet yra tokių kalbų, kuriomis lietuviškos knygos yra visiškai neatrasta žemė. Taip pat ir mums rumunų kalba, nes mes iki šiol neturime daug vertėjų, kurie galėtų versti daug didelės apimties kūrinių.

Labiau pavykęs bendradarbiavimas buvo su Rumunijos leidėjų asociacija, nes Valensijos leidėjų asociacija labiau orientuota į Ispanijos regiono kalbas. Gali būti ir tų pačių kultūrų skirtumas, galbūt Valensijos atstovai nerado to, kas mūsų literatūroje galėtų būti jiems taip pat įdomu, kaip buvo rumunams. Tačiau mūsų leidėjai ir toliau tęsia ryšius su leidėjais iš Rumunijos ir Ispanijos – tie žmonės nuolatos ateina į susitikimus tarptautinėse knygų mugėse. Susitarimai ir užsimezgusios draugystės išlieka.

– Ko labiausiai moko dalyvavimas programoje „Kūrybiška Europa“?

– Dalyvavimas „Kūrybiškos Europos“ nansuotame projekte mane išmokė konkretumo. Projekto vykdytojas nelabai gali blaškytis tarp daugybės idėjų ir norų, turime būti konkretūs, ko norime šiuo projektu pasiekti. Svarbu save ir savo veiksmus struktūruoti, nes yra daug partnerių, todėl turi išgirsti, ką kiti partneriai daro, ko jie nori ir kokie yra jų tikslai: labai svarbu juos suderinti. Į viską tenka žiūrėti atsakingai, nes negali nuvilti partnerių, turi viską padaryti laiku ir kaip sutarta. Todėl nudžiugina, kai partneriai rašo naujus projektus, paskambina ar parašo siūlydami bendradarbiauti. Manau, bendradarbiavimas tarp skirtingų šalių ir kultūrų ir yra mokymasis stebint, kaip kiti dirba, tad savaime tokia patirtis yra vertinga.

Leidėjų asociacijos atstovauja savo šalių smulkiesiems leidėjams, mažoms ir vidutinėms leidykloms, kurios leidžia mažų kalbų šalių literatūrą katalonų, lietuvių ir rumunų kalbomis. Mažų kalbų šalių literatūra yra ypač svarbi daugiakultūriui Europos literatūros paveldui ir literatūros sklaidai, tačiau dėl mažų knygų leidybos rinkų šiose šalyse leidėjai susiduria su nacionalinės literatūros populiarinimo ir autorių teisių platinimo problemomis. PUBCOOP projektas, kuris vyko nuo 2016-ųjų gegužės iki 2018-ųjų gruodžio, siekė didinti smulkiųjų leidėjų Europoje galimybes veikti tarptautinėje rinkoje, skatinti bendradarbiavimą su leidėjais iš kitų Europos valstybių ir stiprinti leidėjų kompetencijas per leidyklų ir leidėjų asociacijų bendradarbiavimą.

Leidėjai susitiko Vilniaus knygų mugėje, Tarptautinėje Turino knygų mugėje, Marché International et Interprofessionnel de la Création pour Enfants Prancūzijoje, Bukarešto knygų mugėje ir galiausiai Plaça del Livre knygų mugėje. Buvo sukurta ir tarp leidėjų reklamuojama interneto svetainė www.literarymarket.eu, skirta vertimo teisėms parduoti ir leidėjų darbui Europoje populiarinti. Projekto rezultatai turėjo tiesioginį poveikį maždaug 200 leidėjų ir netiesiogiai paveikė apie 1 200 mažųjų ir nepriklausomų leidėjų Europoje.

Klausinėjo Giedrė Ivanova

Kad ir kokie įdomūs ar nuobodūs būtų klausimai, visuomet didesnis dėmesys tenka atsakymams. Atsakydamas (ir klausdamas, žinoma, bet šįkart ne apie tai) žmogus tarytum išsiduoda – jis beveik visuomet įsileidžia į savo vidų, pasako daug daugiau, negu tik atsako į tai, ko buvo paklaustas. Gali, pavyzdžiui, klausti, kokia jo ar jos mėgstamiausia spalva, ir čia staiga išners skaitytos knygos, savivertės laipsnis, savitas požiūris (į klausimą, klausiantįjį ir apskritai gyvenimą), tapybos žinios, dabartinė nuotaika, užgniaužtos svajonės, malonus ar nelabai praeities įvykis, humoro jausmas, net kokios nors ne visuomet akivaizdžios charakterio savybės. Dar įstabiau, kad kitas pašnekovas galbūt atsakys ir pasakys visai kitus dalykus. Gal pasakys ir tą patį – net nežinau, kaip iš tiesų įdomiau. Ir čia tik vienas klausimas! O jei jų būtų, tarkime, 28? Būtent į tiek vienodų klausimų pakviečiau atsakyti dvylika įvairių kultūros ir meno sričių atstovų – po pašnekovą kas mėnesį. Šįkart kviečiu skaityti dailininkės, gra kės, iliustruotojos Vandos Padimanskaitės atsakymus

TIE PATYS KLAUSIMAI DAILININKEI VANDAI PADIMANSKAITEI

1. Labas! Kaip tau sekasi? Ar sekasi? Ir apskritai – kiek svarbi sėkmė gyvenime?

– Labas. Man atrodo, kad gal net gerai. Sėkmė svarbi priklausomai nuo to, kaip – iš arti ar iš toli – pažiūrėsi į žmogaus gyvenimą. Per profesinę, asmeninę, istorinę prizmę, visos visatos gyvavimo mastu ar tik vieno žmogaus nugyvento amžiaus, paties ar artimųjų vertinimu. Pavyzdžiui, savo katės akimis žiūrėdama matau, kad man sekasi neblogai. Kasdien grįžtu namo, atnešu skanių konservų, neatsisakau pažaisti.

2. Kas (tau) yra laimė?

– Laimė būti gyvai, laisvai, daryti, ką sugebu ir noriu, mylėti, nepatirti prievartos.

3. Jei reikėtų rinktis – būtum labai labai didelė ar labai labai maža?

– Dideliam labai nerangu – galima einant pro duris atsitrenkti į staktą ir įsitaisyti gerą guzą, o mažas gali pasimesti ir įkristi į lifto plyšį kaip koks raktas. Rinkčiausi nekeisti dydžio ir likti savo matmenų.

4. Su kuo svajotum papietauti?

– Su dailininku Stasiu Eidrigevičiumi.

5. Didžiausias melas pasaulyje, kuris – ačiū Dievui – egzistuoja. – Viskas bus gerai.

6. Atvyko traukinys į praeitį. Būtina lipti, bet galima rinktis, kur išlipti. Kur keliausi?

– Jei labai trumpam, išlipčiau viduramžiuose, ten, kur gieda grigališkuosius choralus, – paklausyti.

7. Keista, kad vis dar nesukurta, nors taip reikalinga... – Viskas jau sukurta. Galima nieko daugiau nekurti. Geriausias įmanomas dalykas – medžiai – sukurti, bet juos žmonės šluoja iš miestų ir miškų be jokių skrupulų. Ne dėl nesančių dalykų galvą skauda, bet dėl esančių ir neveikiančių. Sakykim, dėl to, kaip veikia paslaugos neįgaliesiems, – užrakintas tualetas ketvirtame aukšte, o raktas – pirmame, pas budėtoją. Arba – stačiausias pandusas, o jo prieigose, kad nebūtų taip paprasta patekti į patalpas ir negadintų vaizdo, pūpsantis didelis vazonas. Tai ne išimtys, deja. Grįžtu prie klausimo: man atrodo, kad visko per daug sukurta, kad per daug viskas skaitmenizuojama. Beveik kasdien įeidama į kokią automatizuotą vietą, pavyzdžiui, parduotuvę, galvoju (taip, mano mąstymas fatališkas), kad staiga viskas vieną dieną išsijungs ir žmonės nebemokės paprastai gyventi. Jei gestu neatsidarys stalčiukas ar spragtelėjimu neįsijungs čiaupas.

8. Kur ir kam geriausia leisti pinigus?

– Bankas suskirsto į tokią diagramą: būstas, mokesčiai, paslaugos, maistas, dar unknown skiltis. Išsilavinimui, artimiesiems – turbūt prasmingiausia.

9. Kokia didžiausia žmogaus stiprybė?

– Kad yra stipresnis, galingesnis ir atsparesnis, nei pačiam atrodo, kad gali nugyventi ilgą (arba trumpą) gyvenimą ir per jį daug visko nuveikti. Kad gali pakreipti istoriją.

Juliaus Kelero nuotr.

10. Kokio dar bent vieno dalyko turėtų mokyti mokykloje?

– Jei mokytojai nenusibaigę, jie, ko reikia, išmoko ir visko užtenka. Svarbiausia negrūmoti ant vaikų ir neatimti noro mokytis apskritai. Man atrodo, tas slaptas raktas mokykloje yra pakantumas, visokie žmogiški reikalai. Vien gerų pažymių varžytuvės yra baisiausia.

11. Kiekvieną mielą dieną tau yra būtina...

– Pažiūrėti pro langą.

12. Sako: jei gali sukurti (knygą, dainą, lmą, spektaklį, drabužį ir t. t.), sukurk. Tačiau taip pat sako: jei gali nekurti – nekurk. Kaip sakai tu?

– Nors yra didžiulis perteklius, aš – už kūrybą. Kuriant agresijos mažiau, galva užimta.

13. Kaip rekomenduotum ilsėtis, kad iš tiesų pailsėtum?

– Be telefono ir kompiuterio. Gamtoje. Ir ne dieną, o ilgai. Mėnesį. Metus…

14. Jei būtų galima pakeisti žmogaus kūną, ką pridėtum ar atimtum?

– Hm. Hmmmm… Nuimčiau pagurklius ir pilvus, pridėčiau proto, dar (nes negaila) pridaiginčiau plaukų, aišku, ten, kur jų norisi, o šiaip… Man atrodo, kad žmonės gražūs, kokie yra.

15. Geriausias visų laikų Džeimsas Bondas yra...

– Tas pirmas.

16. Patarimas sau kūrybinio kelio / karjeros pradžioje.

– Su savimi taip iškilmingai nesikalbėjau, kad sakyčiau: „Klausyk, Vanda, dabar tau patarsiu, kaip gyventi.“ Tačiau iš nepasakytų dalykų, kurių laikausi kaip kokio plauko ar siūlo, – tai, ką darau, turi traukti. Kažkada vienai kolegei atėjau pasiskųsti: „Klausyk, man taip pasidarė čia viskas neįdomu…“ O ji sako: „Sveika atvykusi į suaugusiųjų pasaulį.“ Kitas kolega pritarė: „Tau būtinai reikia, kad būtų viskas įdomu. Kad tave visada girtų.“ Taip, man būtinai reikia – net tvyrant didžiausiai rutinai – neprarasti smalsumo, susidomėjimo. Reikia atgalinio ryšio. Nenoriu gyventi kasdien gaivindama lavoną. Kita vertus, suprantu, kad tokia savybė gal yra per didelis jautrumas, kuris dažnai man pačiai trukdo, riboja.

17. Didžiausias paprasčiausias tavo pastarųjų metų atradimas?

– Atradimų būta daug, bet nedidelių. Profesinių: kai kažką atradau medžiagoje, su kuria dirbu, idėjas galėjau pakreipti ir iš toliau pažiūrėti į jas nei anksčiau. Asmeninių: tarp žmonių su savais praradimais ir atradimais. Neseniai atsitiko toks įvykis, kai galvojau, kad mirsiu. Kadangi tai truko tik akimirką ir nemiriau, supratau, kad labai banalios ir paprastos būna paskutinės žmogaus mintys. Viena jų – siaubas, kad giminės ras nesutvarkytus namus! Kad parodoje iškabins visus negražius mano paveikslus, kurių niekam nenoriu rodyti. Supratau, kad gyventi šiame pasaulyje labai įdomu.

18. Jei turėtum visą mėnesį klausyti vienos tos pačios dainos, kokia daina tai būtų?

– Daugybę mėnesių klausausi tos pačios muzikos: Chavelos Vargas,

Lhasos de Selos, Cesários Évoros, Harry’io Belafonte’ės, Veronikos Povilionienės, Nedos ir Olego Ditkovskio ir t. t.

19. Skaniausias patiekalas, kurio nemoki gaminti.

– Skaniausius pasigaminu, nes gaminti maistą – mano aistra. Nors dar neprisiruošiau pagaminti tokio želės torto, kuriame daug spalvotų sluoksnių, žuvytės plaukioja. Dar – tokio japoniško deserto, kuris primena vandens lašą.

20. Aksesuaras ar daiktas, be kurio dažniausiai nekeli kojos iš namų.

– Kuprinė. Galėtum mane vadinti žmogsraige, neapsiriktum. Ir akiniai.

21. Kas tau sunkiausia?

– Sunkiausia – susikalbėti su žmonėmis. Kontekstai skirtingi, patirtys, tie patys žodžiai skirtingai suprantami. Dar labai sunku skubėti. Apima baisus bejėgiškumo jausmas – kaip visi ir viskas veikia tarsi pagal laikrodį, o aš viena nemoku… Tačiau čia viskas asmeniniu lygmeniu, mikropasaulyje. Yra daug sunkesnių dalykų aplink.

22. Gražiausias žodis yra...

– Vieni žodžiai gražūs, nes mielus dalykus įvardija, kiti skamba įmantriai ir dėl to įsimena, treti – brangių žmonių, gyvūnų vardai. Galvoju, gal „obuolys“? Man žmogus su eruoja, sako: „žydruma“… Spalvos visos nuostabios, beveik pritarčiau. Žodžio atskirai nuo vaizdo nesuvokiu, gal todėl, kad galvoju vaizdais. Tai ir renkuosi iš daiktavardžių.

23. Kokiam realiam žmogui (o gal personažui) trūksta paminklo ir kur?

– Nežinau. Tačiau galiu pasakyti, kuris iki šiol matytas monumentas labiausiai įsiminė. Tai kaulų koplyčia Lenkijos pietvakariuose, pastatyta XVIII a. Tos koplyčios vidus išklotas daugybe kaulų žmonių, mirusių nuo choleros, maro, bado… Tuos vaizdus mačiau tik pro langą – kai atvykau, koplyčia buvo uždaryta.

24. Jei galėtum, kokio lmo ar serialo pabaigą pakeistum?

– Nieko nekeisčiau.

25. Pati nuostabiausia vieta Lietuvoje.

– Daug tokių vietų: ir Dzūkijoje, iš kur esu kilusi, ir sostinėje, ir pajūryje. O kiek dar nuostabių kaimų ir miestelių, kuriuose nesu buvusi! Tačiau, jei reikėtų rinktis tik vieną vietą, kur būti, apsigyvenčiau prie jūros. Ir ne karšto klimato šalyje, o šiauriau.

26. Jei žmogui nereikėtų miegoti, kam skirtum tas papildomas valandas?

– Labai baisu būtų nemiegoti. Tapti amžinai nesustojančiu varikliu. Man patinka dienų brūkšniai su naktų tarpais, neįsivaizduoju nepertraukiamos dienos. Labai baisus šitas tavo klausimas.

27. Tiesiog būtina bent vieną kartą gyvenime perskaityti...

– Arto Paasilinnos „Zuikio metai“ – pirma į galvą atėjusi knyga, kurią primygtinai visiems rekomenduoju perskaityti.

28. Klaida, kurią mielai pakartotum.

– Nenorėdama kartoju visokias klaidas ir dėl to gailiuosi – dar nemoku jų paversti privalumais ir pasidžiaugti.

REPERIS MIR: NEĮSIVAIZDUOJU GYVENIMO BE KŪRYBOS

Kalbino Toma Vidugirytė

Nuotrauka Andriaus Sadausko (Visual Overdose)

Lietuvoje dar ne taip plačiai paplitęs hiphopo muzikos subžanras drill atsirado Čikagoje. Jo skambesys panašus į trap, o tekstai savo stilistika primena gangsta rap. Jungtinėje Karalystėje atlikėjai 2012 m. į drill subžanrą įliejo truputį road rap ir taip pietiniame Londone gimė dar viena – UK drill – atšaka. Kviečiame susipažinti su pirmuoju šio stiliaus atstovu Lietuvoje – reperiu Robertu Chrasimovičiumi, gerbėjams žinomu sceniniu pseudonimu MIR. Pirmą kūrinį MIR sukūrė būdamas dvylikos, o štai po penkiolikos metų scenoje jis pristato savo pirmąjį albumą „Akivaizdu“. Su Robertu pasikalbėjome apie jo mėgstamą muzikos stilių, kūrybą ir naująjį albumą.

– Kaip atlikėjas Lietuvos scenoje dar nesi plačiai žinomas, tad papasakok, kaip susidomėjai muzika, kada ir kodėl pradėjai kurti dainas.

– Muzika susidomėjau būdamas labai jaunas. Niekada į tai rimtai nežiūrėjau. Net negalvojau, kad kažkada gyvenime tai bus mano kasdienybės dalis. Viską, kas susiję su muzika, dariau, nes patiko pats procesas. Po kažkurio laiko viską apleidau. Galbūt pritrūko noro ir užsispyrimo... Prieš kelerius metus netikėtai užsukau pas savo draugą į studiją, kuris man pasiūlė mėgėjiškai įrašyti dainą. Tada dar negalvojau, kad kas nors pavyks ir kad mano balsas iš viso tinka muzikai, bet pabandžiau ir patiko. Dabar net neįsivaizduoju savo gyvenimo be kūrybos. Kūryba yra tai, kas mane veža ir stumia gyvenime eiti į priekį.

– Pristatyk plačiau savo kuriamą muziką. Kas tave įkvepia ir ką nori perduoti savo gerbėjams?

– Mano kuriamų dainų tekstai labai glaudžiai susiję su mano gyvenimo patirtimis – pakilimais ar nuopuoliais. Ne paslaptis, kad klausytojai mano muzikoje gali aptikti ir kitų, man artimų žmonių (draugų, šeimos narių) gyvenimo nuotrupų. Muziką kuriu norėdamas pateikti ką nors gero klausytojui ir sau. Ne kartą esu girdėjęs, kad mano muzika padėjo išgyventi skaudžius įvykius. Dažniausiai muziką prodiusuoju pats. Tačiau tikrai neatsisakau padėti ir kitiems prodiuseriams, kaip ir jie neatsisako padėti man, kai iškyla problemų.

– Kuo tave sudomino būtent drill stilius? Kuo jis išskirtinis? Kuo jis patraukia klausytoją?

– Drill man pasirodė kaip vienas sunkiausių repo muzikos stilių. Vieną dieną paklausiau kelių lietuvių kuriamų drill stiliaus dainų ir pamaniau, kad galiu žymiai geriau tai padaryti. Drill man nėra tik muzikos stilius / šaka. Tai mano gyvenimo dalis, kuri traukia klausytojus dėl savo savito ritmo.

– Kokie tau buvo pandeminiai metai? Galbūt šis periodas įkvėpė kurti ir išleisti pirmąjį albumą?

– Prasidėjus pandemijai nusprendžiau visiškai užsidaryti studijoje. Būdavau ten nuo pat ankstyvo ryto iki kitos dienos ryto – 24 valandas per parą. Mokiausi ne tik kurti muziką, rašyti dainų tekstus, bet ir prodiusuoti, išgauti pačią geriausią įrašų kokybę. Sunkus darbas tikrai atsiperka ir jau nereikia būti užsidarius studijoje. Nors, žinoma, kartais tai darau iki šiol, nes kiekvieną dieną atsiranda įvairiausių naujovių, kurias

Prisijungė visiems žinomas atlikėjas Mad Money (tikras vardas Gediminas Melnikas – aut. past.). Man, kaip pradedančiam muzikos kelią atlikėjui, buvo tikrai fantastiškas momentas sulaukti susidomėjimo ir noro prisijungti prie mano projekto. Pradėjome bendrauti ir susidirbome tiek su juo, tiek su jo prodiuseriu RSD (tikras vardas Laurynas Jackonis – aut. past.). Būtent jis padėjo sukurti singlą „Be paranojos”. – Kas tau svarbiausia kūrybos procese? Kada jau esi patenkintas rezultatu? – Kūrybos procese nėra nesvarbių dalykų. Kiekvienas garsas, kiekviena pauzė yra svarbi. Daliai tų, kurie dirbo su manimi, galėjau pasirodyti netgi įkyrus – jaudinausi dėl kiekvieno garselio. Toks jau esu – visada stengiuosi išgauti geriausią variantą ir įdėti visą save. – Kokių atsiliepimų iš klausytojų apie savo kūrybą esi sulaukęs? Kiek tau jie svarbūs ir kuriuos labiau vertini – gerus ar tuos blogus?

– Dažniausiai sulaukiu žinučių apie išgyvenimus. Pavyzdžiui, kad klausytojams mano muzika padėjo išgyventi išsiskyrimą su antrąja puse, praradimus ar emocinius lūžius. Blogų atsiliepimų sulaukiu nedaug. Jei tokių ir būna, tai atsižvelgiu tik į tuos, kuriuose yra argumentuota kritika. Gyveni ir mokaisi.

– Be albumo, dar esi dirbęs ir su kitais kūrėjais. Prašome pristatyti tuos bendrus kūrinius.

– Pastaruoju metu stengiuosi paįvairinti savo muziką ir kartkartėmis įrašau dainų su kitais atlikėjais. Tai, manau, muzikos varikliukas, nes klausytojas gali atrasti dainą, kurią atliks net du mėgstami atlikėjai. Vienas iš tų kūrėjų, su kuriuo įrašėme / sukūrėme dainą, yra mano artimas draugas Danielius (sceninis vardas –Prodbykaifas). Jis yra vienas iš pagrindinių mano drill prodiuserių. Jau minėtas prodiuseris RSD prisidėjo prie singlo „Papasakok“, kuris sulaukė didelio populiarumo jutube. Dar yra labai daug nepaviešintų projektų, bet apie juos nekalbėsiu. Juos išgirsite patys (šypsosi). – Kokia tau atrodo Lietuvos muzikos scena? Kokią matai ją ir kur matai save Lietuvos muzikos scenoje?

norisi išmokti ir, viską nušlifavus, perduoti savo klausytojui.

– Ne taip seniai (praėjusį lapkritį) pristatei savo pirmąjį albumą „Akivaizdu“, taip pat neseniai išėjo naujas singlas „Be paranojos“. Papasakok daugiau tiek apie albumą, tiek apie singlą. – 2022 m. pradžioje su draugais juokavau, kad reikia išleisti albumą ir per tuos metus surinkti 10 tūkst. sekėjų jutube, nors šiais laikais tai ypač sunku. Tikrai nesitikėjau, kad tiek pasieksiu per metus. Labai norėjau išleisti albumą ir įrodyti tiek sau, tiek klausytojams, kad sugebu rašyti įvairiausių stilių ir gerus kūrinius. Vėliau prasidėjo dainų atranka, daug jų liko stalčiuje. Kadangi kūriau dainas kilus įkvėpimui, tikrai nesistengiau tiesiog sukurti albumą ir jį išleisti. Norėjau, kad jame būtų labai didelė dalis manęs ir mano jausmų, – būtent tai reprezentuoja albumo dainų įvairovė. Albumą patobulinti ir išleisti užtruko pusę metų. Daug tariausi ir su kitais prodiuseriais.

– Muzikos scena yra labai plati. Manau, kad visi turime vietos, tik ne visus norima priimti. Reikia pripažinti, kad jaunimas dabar kuria tikrai gerą muziką ir yra geresni ir reikalingesni už kai kuriuos senus vilkus, tačiau nesulaukia pelnyto pripažinimo. Tikrai nesumeluosiu pasakęs, kad ranka ranką plauna ir Lietuvos muzikos scenoje be pažinčių sunku ko nors pasiekti.

– Kokie kiti tavo pomėgiai ir veiklos, be muzikos?

– Neišskirčiau kokios nors vienos veiklos. Tikrai daug kas patinka. Domiuosi automobiliais, mėgstu detektyvinius lmus, bet didžiausia laiko dalis skiriama muzikai ir man tai labiausiai patinka.

– Kas toliau? Kokie tavo artimiausi planai, tikslai ir norai?

– Tikslai – mokytis, tobulėti ir siekti sukurti geriausią produktą klausytojams. Šiais metais planuoju išleisti ne vieną klipą, taip pat mixtape su vienu atlikėju. Mano geras draugas Naujųjų metų naktį iš 2021-ųjų į 2022-uosius susipainiojo ir pasakė, kad 2023-ieji bus geresni. Praėjo metai, sulaukėme 2023-iųjų. Tikėkimės, kad taip ir bus.

SEKSUALUMAS KĖLĖ, KELIA IR KELS DISKUSIJŲ

Kalbino Daiva Juonytė

Visai neseniai pasirodžiusi istorikų Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos knyga „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ – bene pirmoji mokslinė knyga Lietuvoje, paženklinta S raide. Nuo tyrimo pradžios iki pasirodžiusios knygos užtrukę apie penkerius metus autoriai sako norėję imtis temos, kuri atrodo akivaizdi, bet dažnai nutylima, nesureikšminama arba nuleidžiama juokais. Apie tai, kaip vyko tyrimo procesas, kokios įžvalgos aplankė jo metu, ko ir kodėl nuspręsta neminėti knygoje ir kodėl seksualumas kelia tiek daug diskusijų, kalbamės su V. Klumbiu (V. K.) ir T. Vaiseta (T. V.).

vaizdų Lietuvos spaudoje vis daugėjo 1965–1968 m. – kaip tik tuo metu vyko vadinamoji seksualinė revoliucija Vakaruose.

– Knygoje siūlote istorinį sovietų Lietuvos seksualumo kultūros tyrimą, kurio pagrindą sudaro istoriniai šaltiniai: archyviniai dokumentai, teisės, kiti publikuoti šaltiniai, spauda, dienoraščiai ir jūsų imti interviu. Papasakokite šiek tiek plačiau apie patį tyrimo procesą, jo trukmę ir tokios metodologijos pasirinkimo motyvus.

V. K.: Kadangi tai pirmas išsamesnis istorinis seksualumo kultūros tyrimas Lietuvoje, teko rinktis tuos šaltinius, kurie lengviau prieinami ir paprasčiau apdorojami, leidžia susidaryti bendrą vaizdą apie seksualinę kultūrą. Ateityje reikėtų siauresnių tyrimų, kurie leistų labiau įsigilinti, galbūt ir paneigtų kai kuriuos mūsų teiginius ir išvadas. Norisi tikėti, kad ši knyga prisidės ir prie atviresnio žmonių kalbėjimo apie sovietmečio seksualumą, o tai vėlgi leistų nuodugniau jį tyrinėti.

– Viena kolegė, pamačiusi mano skaitomą knygą „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“, juokais tarstelėjo visiems gerai žinomą frazę: „Juk sekso sovietiniais laikais nebuvo.“ Knygos anotacijoje užsimenama, kad jūs įžengėte į teritoriją, kurioje lyg ir neturėjote jo rasti. Kas paskatino tai daryti ir kokie buvo pirmieji impulsai?

T. V.: Rašydami knygą su Valdemaru susitarėme, kad posakio „Sovietų Sąjungoje sekso nebuvo“ net neminėsime. Tai kvailas, kliše tapęs posakis, kurio populiarumą turbūt būtų galima aiškinti antropologiškai kaip sovietinio ir posovietinio pasaulio gyventojų sarkastišką atsaką į sovietinės valdžios propagandą, esą Vakarai yra moraliai sugedę, palyginti su jais, sovietiniai piliečiai atrodo tyri ir nekalti. Dauguma tuo metu gyvenusiųjų žinojo ir suprato tokio vaizdinio absurdiškumą.

Kita vertus, net suvokdami šio ir panašių posakių absurdiškumą, bent posovietinės Lietuvos visuomenė, tam tikra prasme pasidavė sovietų primestam mąstymo būdui – daugiau teikti dėmesio meilei, šeimai, lyčių santykiams, o ne seksualumui, kūnui, seksualiniam malonumui. Be sociologės Aušros Maslauskaitės, dar vieno kito sociologinio tyrimo, faktiškai daugiau nei tris nepriklausomybės dešimtmečius taip ir nesiėmėme nuosekliau ir išsamiau nagrinėti sovietinės seksualumo kultūros ir elgsenos klausimų. Tad tyrimu norėjome imtis temos, kuri atrodo akivaizdi, bet nutylima arba nureikšminama, nuleidžiama juokais. Dabar, jau knygai pasirodžius, galima matyti, kaip tuo metu gyvenę žmonės užtikrintai kalba, esą „kiek ten visko buvo“, bet jei reikia kalbėti konkrečiau, neretai prasideda muistymasis, klišių kartojimas, kažkokių labai pabirų, netikslių fragmentų pasa-

kojimas. Žmonės prisimena, bet dažnai jiems sunku sukurti nuoseklesnį pasakojimą, kai jis neegzistuoja viešumoje.

– Vis dėlto seksualumo kultūra Lietuvoje egzistavo – gal net netikėtai įvairesnė ir dinamiškesnė, nei buvo galima įsivaizduoti. Kas jums patiems – renkant medžiagą, ją analizuojant – buvo netikėčiausia?

T. V.: Kad ir kokia prislopinta ar suvaržyta seksualumo kultūra buvo, tikrai ji buvo įvairesnė ir dinamiškesnė, nei siūlo iki šiol vyraujantys vaizdiniai. Reikia pripažinti, kad, mėginant apibendrinti to meto seksualumo kultūrą, labai svarbus tapo palengva atėjęs supratimas (gal truputį ir siaubas), kiek plačiai tuo metu buvo išsikerojęs seksualinis smurtas ir įvairių formų prievarta. Šia prasme didžiausias atradimas man buvo vienos moters išleista knygelė – lyg dienoraštis, lyg atsiminimai – kurioje aprašė, kaip ji nuolat patirdavo vyro smurtą. Pavyzdžiui, 1959 m. įraše ji pasakojo, kaip apsivilko naują brangios vilnonės medžiagos suknelę. Kai priėjo prie vyro atsisveikinti, šis, kaip rašo moteris, „netaręs nė žodžio, paėmė abiem rankom ir perplėšė suknelę nuo viršaus iki apačios“. Ta knygelė kaip šaltinis pasirodė labai keista, sunkiai įterpiama į kokio nors žanro rėmus, todėl jos tiesiogiai net necitavome. Mano galvoje ji liko kaip labai svarbi išnaša ir orientyras.

V. K.: Mane dar nustebino, kad, nepaisant santvarkų skirtumų, vis dėlto matyti seksualumo kultūros kaitos Lietuvoje ir kapitalistinėse Europos šalyse paralelių. Aišku, reikėtų nuodugnių tyrimų, tačiau apskritai elgsenos ir net viešoji erdvė keitėsi panašiai. Žinoma, procesai Lietuvoje vėlavo ir buvo gerokai labiau prislopinti, tačiau, pavyzdžiui, erotizuotų

T. V.: Nuo tyrimo pradžios iki pasirodžiusios knygos užtrukome apie penkerius metus. Orientavomės į viešąją seksualumo kultūrą, nes, visų pirma, mums rūpėjo atsakyti į klausimą, ar sovietų Lietuvoje galėjo pasikeisti seksualinės normos taip ryškiai, kad tą pokytį galėtume pavadinti seksualine revoliucija. Tam – laikėmės tokios prielaidos – reikalingi ne tik dideli pokyčiai, bet ir jų vieša kultūrinė raiška ir re eksija. Daug dėmesio skyrėme sovietinei spaudai (skaitėme populiarius žurnalus, pavyzdžiui, „Tarybinę moterį“, „Švyturį“, „Jaunimo gretas“, „Nemuną“, „Mokslą ir gyvenimą“ ir pan.), vizualiajai kultūrai (fotogra jai, kinui, dailei), propagandinei ir didaktinei literatūrai, grožinei literatūrai (pastarosios analizę iš galutinio knygos varianto išėmėme). Mėgindami bent kiek pažinti privatų gyvenimą pasirinkome interviu su tuo metu gyvenusiais žmonėmis, nors dabar manau, kad atskiro tyrimo dar laukia nuodugnesni archyvų pakapstymai.

– Ne paslaptis, kad dažnai tėvams, seneliams – kalbu iš tūkstantmečio kartos vaiko perspektyvos – klausimai, susiję su seksualumu, asmeninio gyvenimo detalėmis keldavo (ir tebekelia) nepatogumą, nejaukumą, kartais net gėdą. Rengdami knygą ėmėte 28 interviu su ne vėliau kaip 1965 m. gimusiais vyrais ir moterimis. Kokių įžvalgų pastebėjote?

T. V.: Nelengva apie tai kalbėti nei jūsų minėtiems tėvams ir seneliams, nei jų vaikams, kurie juos klausinėja (kalbu apie mus su Valdemaru, maždaug devintojo dešimtmečio kartą). Ypač ryšku tai, kad labai sunku apie tai kalbėti daliai vyrų. Pamenu vieną jau labai garbaus amžiaus pašnekovą, kuris lengvai prisimindavo net visokias istorines smulkmenas, bet, paklaustas apie

Tomas Vaiseta Valdemaras Klumbys Roberto Daškevičiaus nuotr. Dainiaus Labeckio nuotr.

DISKUSIJŲ DAR ILGĄ LAIKĄ

žmoną ar dukrą, negalėdavo prisiminti nei vedybų datos, nei vaiko gimimo metų, ir vis kartodavo, kad reikia paklausti žmonos. Kita dalis vyrų sutikdavo kalbėti apie seksualumo kultūrą sovietmečiu apskritai, bet aiškiai nubrėždavo ribą, kad jų asmeninio gyvenimo negalima aptarti. Mūsų kultūroje vyrai ilgai nesiugdė gebėjimo re ektuoti ir apmąstyti savo asmeninio, intymaus gyvenimo.

Nemažai dalykų interviu metu būdavo pasakoma su ašaromis akyse. Priešais sėdintis žmogus kartais atveria ne tik konkrečias intymaus gyvenimo situacijas (pavyzdžiui, apie pasidarytą abortą), bet kartais galbūt ir pats pirmą kartą pamato savo nugyventą gyvenimą iš laiko perspektyvos kaip visumą. Ši akistata su savo gyvenimu ne visada lengva. Kai kurios pašnekovės taip ir sakydavo: lyg išpažintį atlikau. Moterų pasakojimuose ne kartą pastebėjau tarsi pasakojimo foną atsirandantį vienatvės jausmą –net tais atvejais, kai jos daug metų gyveno ištekėjusios su vyrais.

V. K.: Apibendrinimus vien iš interviu daryti labai sudėtinga, nes žmonės labai įvairūs, nevienalytės buvo ir sovietmečio patirtys. Tomas paminėjo bendrąsias, interviu vyravusias tendencijas, bet, pavyzdžiui, būta ir vyrų, atvirai ir, sakyčiau, skausmingai analizavusių savas seksualumo patirtis. Iš tokių pokalbių ryškėjo, kad ir vyrai nebuvo itin laimingi tame lyg ir patriarchaliniame sovietiniame pasaulyje. Interviu labai susiję su atsitiktinumu – kalbantis su laisvesnį gyvenimą (nebūtinai seksualine prasme) gyvenusiais žmonėmis vėrėsi visai kitoks paveikslas nei pokalbiuose su kitais. Buvo matyti gana ryškus skirtumas kalbantis su skirtingų kartų atstovais. Daugiau interviu, manau, atvertų dar didesnę įvairovę.

– Viena nedaugelio sričių, kur dar iš dalies buvo galima, priimtina rodyti nuogą kūną, – vizualusis menas, jo pavyzdžių skaitytojas gali rasti ir knygoje. Kaip manote, kodėl menas tarsi savaime pateisino nuogo kūno vaizdavimą?

V. K.: Na, Stalino valdymo laikais nuogo kūno mene beveik nebūta – viską reikėjo pridengti drabužėliais. Sunku rasti ir bent kiek erotizuotų, provokuojančių pozų. „Neringos“ kavinėje, atidarytoje 1959 m., kuriamas reljefas su gana stilizuotomis nuogų moterų gūromis sukėlė pareigūno pasipiktinimą, reikalavimus jas aprengti, kuklias nuogybes vos pavyko apginti. Tačiau 7-ajame dešimtmetyje spaudoje pamažu plito meninės fotogra jos aktai, nuogų kūnų vaizdavimas skulptūroje ir tapyboje. Tiesa, jie sukeldavo dalies skaitytojų pasipiktinimą, tuomet pasirodydavo visuomenę auklėjantys menininkų straipsniai, kurie gindavo tokius kūrinius kaip meną. Jie siūlė žiūrėti į juos tik per estetinę prizmę: bent jau viešai teigta, kad seksualizuotas žvilgsnis į nuogą kūną mene yra neteisingas, o teisingas – tik estetizuotas, suprask – asek-

sualus. Toks estetizavimas iš dalies turėjo pašalinti seksualinį nuogo kūno krūvį meno kūrinyje. Turbūt iš dalies tai buvo atsikalbinėjimai, kad visokie valdininkai ir pernelyg drovūs piliečiai nesikabinėtų. Kita vertus, erotika buvo siejama su vadinamaisiais supuvusiais Vakarais, o naujas socialistinis žmogus turėjo būti moraliai tyras, todėl siekta ugdyti savitą – estetizuojantį – požiūrį į nuogumą. Viename straipsnyje net į striptizą siūlyta žvelgti per estetinę prizmę. Žinoma, tai buvo nerealūs užmojai, plečiantis ribotai meno ir menininkų autonomijai, nuo 8-ojo dešimtmečio į meną atėjus naujai maištingai kartai, nuogo kūno, menkai pridengto ar visai atviro seksualumo meno kūriniuose gerokai padaugėjo.

– Dar vienas klausimas, ir šiandien keliantis aistrų visuomenėje, – homoseksualumas, tos pačios lyties asmenų santuokos, lytinė tapatybė. Kaip mūsų istorinė praeitis veikia šių dienų požiūrį?

T. V.: Kai Vakaruose 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiais prasidėjo tai, kas netiksliai vadinama seksualine revoliucija, tarp į gatves išėjusių, įvairius judėjimus suformavusių žmonių buvo ir tokių, kurie ėmė vis garsiau kalbėti apie homoseksualius žmones, jų teisę būti savimi. Panašių grupių ir judėjimų apraiškų kai kuriose šalyse būta ir anksčiau, bet tuomet tai ėmė veikti kaip tikras ledlaužis. Vakarų visuomenių požiūris į homoseksualus keitėsi lėtai, dažnai per lėtai, ir dabar anaiptol ne viskas gerai, tačiau homoseksualumo klausimas bent jau tapo viešos politinės dienotvarkės dalimi. Jei ją kas nors ir norėdavo ignoruoti ar vėl suvaržyti, sulaukdavo priešinimosi. Seksualinės tapatybės pradėtos permąstyti iš pamatų. Feminizmo ir seksualumo studijose kūrėsi atskiros tyrimų kryptys, mokyklos, teorinės koncepcijos. Formavosi naujas žodynas, padėjęs ne tik išjudinti heteronormatyvines mąstymo struktūras, bet ir, sakyčiau, iš naujo įvardyti visuomenės tarpusavio santykius.

ŠI AKISTATA SU SAVO GYVENIMU NE VISADA LENGVA. KAI KURIOS PAŠNEKOVĖS TAIP IR

SAKYDAVO: LYG IŠPAŽINTĮ ATLIKAU.

Nieko panašaus Sovietų Sąjungoje nevyko ir negalėjo vykti. Šia prasme sovietinė visuomenė priminė akvariume plaukiojančias žuveles, kurios be garso žiopčiodamos kuičiasi tarp jūros žolių. Ne kalėjimai ir Baudžiamojo kodekso straipsniai, o viešoji tyla yra svarbiausia autoritarizmo priemonė. SSRS buvo atsilikusi net nuo kitų socialistinio bloko šalių, kur, pavyzdžiui, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Rytų Vokietijoje anksčiau ar vėliau homoseksualių vyrų santykiai buvo dekriminalizuoti. Rusų seksologas Igoris Konas Rytų Vokietijoje buvo paklaustas, kodėl Sovietų Sąjunga taip atsilieka. Grįžęs jis į profesinį žurnalą parašė straipsnį, kuriame iškėlė homoseksualių vyrų santykių dekriminalizacijos idėją, tačiau straipsnio publikuoti neleista. Taigi Sovietų Lietuvoje, kaip ir visoje SSRS, apie tai neleista

kalbėti maždaug 20 metų ilgiau nei Vakaruose. Manau, nemažai daliai visuomenės tai taip pat tiko. Norint, kad pasikeistų požiūris į tos pačios lyties santykius, neužtenka priimti naujų įstatymų. Kartais jie veikia kaip pokyčių variklis, bet to retai pakanka – turi keistis ir viešasis diskursas, ir kultūra, o tai Lietuvoje iki šiol vyksta lėčiau nei teisės aktų priėmimas (nors ir jų, kaip žinome, trūksta). Todėl „Baltic Pride“, „Kaunas Pride“ ir panašūs didelio viešumo sulaukiantys renginiai turi labai didelę reikšmę. Ir, žiūrint į nuspėjamą ateitį, deja, dar privalės kurį laiką tą vaidmenį atlikti.

– Kokią seksualumo kultūrą Lietuvoje matote šiandien?

T. V.: Istorikams sunku atsakyti į klausimus apie šiandieną, nes mes linkstame dabartį kuo labiau susieti su praeitimi. Žiūrint į Lietuvos viešąją erdvę, atrodo, kad pastaraisiais dešimtmečiais seksualumo kultūra tapo labai įvairi, labai kitoniška skirtingose socialinėse ir kultūrinėse grupėse, o kartu lyg ir nusistovėjo, aprimo, viešos diskusijos dar gali sukelti infantilių, nesaugumą išduodančių reakcijų, kultūrinių konfliktų, bet esama ir daugiau ramybės, palyginti su dešimtojo dešimtmečio sprogimu, kai viešumą užplūdo stipriai seksualizuoti vaizdai, sparčiai kūrėsi seksualumo kultūros vietos (striptizo klubai ir pan.), daugiausia dėl ekonominių priežasčių greitai keitėsi seksualinis elgesys (pavyzdžiui, daugėjo nesantuokinių vaikų). Aišku, homofobija ir panašūs reiškiniai liudija, kad dalis visuomenės tebelinkusi į prietarus ir baimes, sunkiai priima modernizacijos sukeltus pokyčius. Kita vertus, kaip visais laikais, viešuma toli gražu ne viską pasako apie likusią seksualumo kultūrą. Sovietmečiu seksualumo kultūra nemaža dalimi egzistavo privačiame gyvenime, kur į sąsiuvinius buvo klijuojamos iškarpos su apsinuoginusiomis moterimis, renkami erotiniai žurnalai iš užsienio, dalijamasi pornogra nėmis kortomis ar renkamasi kartu žiūrėti erotinių lmų per vaizdo grotuvus. Dabar dėl interneto seksualumo kultūra tapo daug globalesnė ir, nepaisant svingerių klubų, seksualiniams malonumams skirtų viešbučių ir pan., gali būti, kad ji tapo dar privatesnė, nes sunku apibendrintai ir neįsigilinus pasakyti, kas vyksta visokiose only fans erdvėse, pornogra niuose puslapiuose, tamsiajame internete. Savo pėdsakų mes, žinoma, paliekame kiekvienu kompiuterio pelės spustelėjimu ar piršto bakstelėjimu į ekraną, kartais pornogra niai puslapiai net skelbia, tarkime, paieškų statistiką, bet susidaryti tikrojo vaizdo, manau, neįmanoma. Akivaizdu, kad seksualinio malonumo ieškojimo ir pasitenkinimo būdų prasme mus vis labiau sieja ne vienos valstybės erdvė, bet po visą pasaulį pasklidusios ir tik virtualiajame pasaulyje susijungusios konkrečių ir speci nių polinkių ir pomėgių grupės.

V. K.: Nebent pridurčiau, kad gal jau nebegalima kalbėti apie vieną seksualumo kultūrą Lietuvos visuomenėje – reikėtų kalbėti apie įvairias seksualumo kultūras, kurios gana autonomiškos ir gali labai stipriai skirtis, nors egzistuoja šalia.

– Kodėl seksualumas – ir tuomet, ir dabar – kelia tiek daug diskusijų?

V. K.: Nesakyčiau, kad tuomet seksualumas kėlė labai daug diskusijų – jos viešumoje buvo ribojamos, o ir nemažai daliai žmonių atviriau ir plačiau (ne vien anekdotais ir užuominomis) kalbėti šia tema atrodė nepriimtina, nepadoru. Nepaisant skirtingų santvarkų, XX a. antrojoje pusėje visoje Europoje vyko radikali visuomenės kaita, o viena jos apraiškų buvo ryškūs pokyčiai seksualumo srityje. Kapitalistinėse šalyse seksualumas iš grynai privačios erdvės įsiveržė į viešąją, įvyko seksualumo politizacija. Prisimenant beveik porą tūkstantmečių trukusį ganėtinai neigiamo krikščionybės požiūrio į seksualumą poveikį Europos visuomenei, tokie pokyčiai buvo revoliuciniai – jie neigė vieną pamatinių krikščionybėje seksualumo sąsają su nuodėme. Vadinasi, vykstanti viešosios kultūros seksualizacija ir seksualumo kaita keičia ilgalaikius, fundamentalius vakarietiškos kultūros pamatus. Nieko keisto, kad tai suvokiama labai aštriai, neretai – ir skausmingai, todėl seksualumas kėlė, kelia ir, beveik neabejoju, kels diskusijų dar ilgą laiką – gelminė kultūrinė tradicija taip greitai nesikeičia, kaip atrodo žvelgiant į pokyčius viešojoje erdvėje.

Rašė Renata Karvelis Nuotrauka Eriko Ovčarenko / BNS

Mažieji ir Didieji Grįžulo Ratai. Mažieji ir didieji kultūros ratai, turbūt, net nežino, kad greta vienas kito egzistuoja, nors žmonės juos laiko visumą kuriančiomis lygiavertėmis dalimis. Dangus visiems vienodas, čia nėra nė menkiausios sisteminės diskriminacijos dangaus atžvilgiu. Žinoma, didieji miestai dėl negęstančių šviesų išvis nustelbia dangaus šviesulius. Tad, norint pamatyti žvaigždes, reikia išvykti iš miesto į užmiestį, kur gatvių lempos silpnesnės ir jų mažiau. Kur reikėtų iš tuštumų važiuoti, kad atsidurtum įvykių epicentre?

MAŽIEJI IR DIDIEJI, ARBA PRIEŠ VARTOJANT REIKIA GERAI SUPLAKTI

Lankantis didmiesčiuose, pradžioje vilioja gerai išreklamuoti ir didelės apimties kultūros ir meno įvykiai. Parodos labiausiai prieinamos, nes vyksta ilgai, lankymo kaina santykinai maža. Prie kitų įvykių: renginių, spektaklių, susitikimų, edukacijų, dirbtuvių jau reikėtų smarkiai derintis. Juolab kad iki jų dar reikia važiuoti kokius 100 ar 300 km. Tiesa, inovatyvūs ir dažnai nišiniai renginiai labai net neviešinami. Jų reklamų nerasi didžiuosiuose portaluose.

Štai sausio 27 d. Lietuvoje minėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena, atidaryta turizmo paroda „Adventur 2023“, kelias valandas, kaip kokie „Oskarai“, vyko M.A.M.A. apdovanojimai, persirengėlių drag pasirodymai „Soho“ klube, Lukiškių kalėjime – performatyvūs poetų „Užrakinti skaitymai“, apie juos sužinojau iš Gyčio Ambrazevičiaus storio

Kur būčiau norėjusi būti? „Soho“ klube ir Lukiškių kalėjime.

Kur buvau?

Lovoje ir žiūrėjau per interneto televiziją M.A.M.A. apdovanojimus.

Ką gavau?

Senos estetikos masinį muzikinį pramoginio turinio renginį.

Ko negavau?

Naujovių ir demokratijos pojūčio.

Kas bus toliau?

Jei visą laiką žiūrėčiau televiziją, galvočiau, kad visiems ta muzika ir patinka, kad ten tikrai pristatomi patys geriausi Lietuvos muzikos atlikėjai.

Kokia realybė?

Labai tikėtina, kad M.A.M.A. atstovauja tik mažai grupelei atlikėjų. Gerai, kad apdovanojimai nepavadinti Lietuvos muzikos apdovanojimais, nes tai būtų visiška netiesa.

Man kartais atrodo, kad iš kai kurių kultūros ir meno organizacijų pagrįstai reikėtų atimti pavadinime esantį žodį „Lietuva“. Juk, kai pasigilini, tampa aišku, kad ten ne Lietuvos, o Vilniaus sąjungos, asociacijos, klubai, centrai ir t. t. Būtų įdomu atlikti statistinę analizę, kokią geogra nę įvairovę visi jie reprezentuoja. Jei tikrai tik Vilnių, tai kodėl nansuojami visos Lietuvos pinigais?

Štai kodėl televizija ir apskritai skaitmeninis turinys yra toks reikšmingas mažinant regionų atskirtį. Per pandemiją teko patirti daug nekokybiškai kibernetinei erdvei pritaikyto turinio. Arba nemokama lmuoti, arba mokama, bet tuomet garsas prastas. Sudėtingiausia buvo stebėti per kompiuterio ekraną transliuojamą pynimą iš siūlų – reikėjo daugiau įsivaizduoti nei matyti. Ėmė atrodyti, kad skaitmeninis turinys nepakeis gyvų ir kokybiškų susitikimų. Tačiau, grįžtant prie atskirties mažinimo, skaitmeninis turinys yra pateisinamas ir netgi būtinas. Kad visoje Lietuvoje gautume tą patį, kad turėtume pagrindą susikalbėti kultūros ir meno temomis ir tie mažieji ir didieji ratai (susi)žinotų apie vienas kito egzistavimą. Kodėl visose Lietuvos „Maximose“, nes visoje Lietuvoje yra „Maximos“, „Klaipėdos“ duona vienodai kokybiška ir šviežia? Ar kultūrai visuose Lietuvos miestuose šie kapitalizmu paremti dėsniai jau negalioja? Jei Lietuva nansuoja kultūrą, kodėl ji iki regiono neatvyksta, kur irgi tebėra... Lie-va-tu.

Televizorių išjungiau ir padėjau ant spintos per bakalauro rašymą daugiau kaip prieš dešimt metų. Nerašiau darbo, o žiūrėjau. Įnikau analizuoti realybės šou, nes juose stebėtinai

puikiai atsiskleisdavo sociologija, kaip veikia žmonių grupės dirbtinėmis sąlygomis. Nuo „Robinzonų“ laikų man aišku kaip dieną – niekada šou nelaimi aiškus lyderis. Visada kažkas greta jo, reikiamą akimirką išlendantis iš lyderio šešėlio. Nors anas mačete pirmasis praskina kelią per džiungles ir padaro didįjį darbą už visą grupę.

Agnė Jagelavičiūtė irgi nelaimėjo pirmojo realybės šou „Akvariumas“. Nepamenu, ar ji buvo lyderė, bet, kad niekas dabar nepamena laimėtojo, o ją, – faktas. Agnė – realybės šou dalyvė, televizijos laidų kūrėja, vedėja, pokalbių dalyvė, tada – stilistė, redaktorė, nuomonės formuotoja, virėja, knygų kūrėja, verslininkė, studentė ir dar daugiau. Atrodo, kad visas įmanomas komunikacijos priemones ji buvo įvaldžiusi. Buvo masių dėmesio epicentre. Todėl, kai ji mirė, mirė kažkas iš visų tų komunikacijos etapų. Didieji ir mažieji ratai nesutarė, ar reikalinga A. Jagelavičiūtės mirties faktui skirti tiek daug viešosios erdvės, bet masės nepermaldaujamai veržėsi į jas.

Kai peržiūrėjau visus internete prieinamus rimtesnius Agnės interviu, teko ieškoti, kaip be televizoriaus pažiūrėti televizorių. Nepriklausomas kanalas turėjo rodyti pokalbį, nu lmuotą, bet nepaviešintą, kol ji dar buvo gyva. Susiradau nuorodas, įsijungiau, kol laukiau, pažiūrėjau daugiau. „Dviračio žinios“ atrodo solidžiai ir protingai, palyginti su tuo, ką rodo per „Kakadu“. Muziejai aprašymus pamažu pritaiko šeštokų intelektui, o nepriklausomi televizijos kanalai turinį seniai suprimityvino. Juk jūs suprantate, kad laidos kuriamos Vilniuje, nors jie patys to nežiūri? Kaip ir lietuvių sukurto kino nežiūri. Ne tų lmų, kurie mažuose miestuose pasirodo po kelerių metų nuo sukūrimo. Tuos žiūri.

Štai kodėl M.A.M.A. vyksta Kaune, o ne sostinėje. Kad arčiau važiuotų, kad daugiau sutilptų. Gal M.A.M.A. žino apie „Adventur 2023“, bet poetų skaitymai Lukiškėse lyg užrakinti, o dėl „Dramatica“ „Soho“ klube, turbūt, vėl važiuotų į Vingio parką. Poetai, turbūt, irgi nieko nežino apie M.A.M.A. Nebent lmuojasi Vaido Baumilos muzikiniame klipe „Apžavai“ ir kitą dieną po apdovanojimų, t. y. sausio 28 d., sužino, kad jis laimėjo geriausio vaizdo klipo nominaciją. Juk vis tiek smagu save užsitaginti

R. Matačius: „Kas man vis dar įdomu ir vis dar norisi sužinoti – tai rajonai. Pašilaičiai, Karoliniškės, Pavilnys – visi jie labai smagūs.“

„ONCE UPON A TIME IN VILNIUS“ – FILMAS, KURIS NUSTEBINS NET PATĮ REŽISIERIŲ

Kalbino Raimonda Strazdauskaitė

Lietuvoje gerai žinomas režisierius Ričardas Matačius yra pastatęs dešimtis lmų, klipų ir reklamų, įvertintas apdovanojimais. Tačiau kino menininkas prisipažįsta, kad lmas „Once Upon a Time in Vilnius“ jam pačiam yra didelė intriga ir nežinomybė iki paskutinio momento. Tokio projekto, kai lmas montuojamas iš žmonių atsiųstų kadrų, jam, kaip ir tikriausiai niekam Lietuvoje, dar neteko įgyvendinti. Ilgametražį lmą apie Vilnių, skirtą 700 metų jubiliejui paminėti, R. Matačius montuos iš į programėlę „Once in Vilnius“ įkeltų nuotraukų ir vaizdo įrašų. Filmo autoriais taps šimtai vilniečių, miesto mylėtojų ir svečių.

– Kodėl šį kino projektą vadini iššūkiu?

– Kai Živilė Diawara pasiūlė prisijungti prie projekto, mane iškart suintrigavo. Tai iššūkis ne tik man, tai iššūkis miestui. Štai, pavyzdžiui, dokumentika. Kurdamas dokumentinį lmą dažniausiai pats lmuoji, režisuoji, žiūri, koks kontekstas, kokį naratyvą pasakosi, o čia... Dar nesu to daręs ir nežinau, ar kas kitas Lietuvoje yra tai daręs. Tai gyvas archyvas, nes lmo siužetui bus naudojama žmonių lmuota, fotografuota medžiaga. Čia negali padiktuoti, negali pasakyti – gal per lmuok ar kažką patobulink.

Tai keistas projektas. Iš gerosios pusės keistas, nes iki paskutinio momento bus nežinomybė. Negali sakyti, kad bus taip ar anaip. Labai sunku, nes nežinai, kaip bus. Paskutiniai lmo momentai gims su paskutiniais į programėlę įkeltais kadrais.

– Bet kuris žmogus, į programėlę įkėlęs kažkuo įdomią savo gyvenimo Vilniuje akimirką, gali pakreipti visą filmo siužeto liniją?

– Įsivaizduok, kad montuojant kažko trūksta, o kas nors paskutinę minutę ima ir įkelia tai. Tikrai nuo vieno žmogaus gali priklausyti, kaip viskas pasikeis. Tam negalime daryti įtakos. Vieninteliai Vilniaus žmonės, svečiai daro įtaką siužetui ir gali nulemti pasakojimo tėkmę, emociją.

Neskubėsime užrakinti montažo, nes ir paskutinėmis dienomis gali atkeliauti geriausių kadrų. Norisi neskubėti, leisti žmonėms įkelti viską, ką už ksuoja. Svarbu, kad įkeltų ir parodytų savo Vilnių. Tikslas yra sudėti viską taip, kad būtų papasakota istorija: apie Vilnių, apie kažkokį jausmą, emociją, daug ir

skirtingų įvykių. Teks tų istorijų sulaukti ir tada greitai montuoti. Dabar galiu tik stebėti ir galvoti apie struktūrą, rūšiuoti medžiagą, atsirinkti. Nepalyginsi su įprasta kino praktika, tai bus daugiausia bendraautorių turintis lmas.

Iš visos į programėlę įkeltos medžiagos norime atrinkti 700 kadrų, iš kurių montuosime ilgametražį lmą. Jo premjera numatyta šių metų rudenį.

– Esi sukūręs ne vieną filmą ar filmuką apie Vilnių. Kuo šis bus kitoks?

– Matau Vilnių labai įvairų. Esu matęs jį skersai ir išilgai, asmeniškai pradedu į jį žiūrėti gana pragmatiškai, nes žinau iš visų pusių. Va, ko nežinau, kas man vis dar įdomu ir vis dar norisi sužinoti – tai rajonai. Pašilaičiai, Karoliniškės, Pavilnys – visi jie labai smagūs.

Mes Vilnių žinome ir matome daugiausiai kaip Senamiestį. Visur – reportažuose, žiniose, o nematome, ką žmonės veikia, kaip gyvena mikrorajonuose, pavyzdžiui, kažkur Lazdynuose. Lazdynai yra fantastiški. Norisi tai sužinoti, pamatyti, išgirsti. Tad žmonėms siūlau neapsiriboti Senamiesčiu. Fiksuoti gyvenimą užkampiuose, pakraščiuose, slaptose vietose, kurių yra daug. Ten daug įdomių dalykų, erdvių, veiklų, emocijų – Vilnius labai įvairiapusis.

– Programėlė „Once in Vilnius“ jau turi daugiau nei 2 tūkst. vartotojų, skaičius nuolat auga. Tad gal iš įkeliamų vaizdų jau matyti tendencijos, kuo gyvena Vilnius ir koks bus filmas?

– Filmas bus kuriamas beveik metus. Sunku nuspėti, kuo miestas gyvens, ką re ektuos žmonės. Natūralu, kad vyks renginiai, kultūrinis gyvenimas, tačiau

Režisierius Ričardas Matačius: „Dar nesu to daręs. Šis lmas bus tikras iššūkis.“

labai sunku nuspėti kitą, asmeniškesnę, ne tokią matomą Vilniaus pusę, kurią labai norisi pamatyti. Tikiuosi, kad žmonės re ektuos gyvenimą ir į programėlę kels ne tik paties Vilniaus vaizdus, pavyzdžiui, kad Katedros aikštėje pastatyta eglutė, bet ir tai, kas vyksta jų asmeniniame gyvenime. Man tai labai įdomu.

Ir dar. Mes dažniausiai matome miestą kaip viešą erdvę, o čia atsiras miestas kaip patys žmonės, kaip privati, intymi erdvė, kuri asmeniškai jiems patinka, ar tai būtų Fabijoniškių kiemas, kuriame kažkas važinėja rogutėmis, dviračiu ar kažkoks šuo laksto, ar baras, ar klubas, ar repeticijų studija, kad ir kas tai būtų.

– Ar gali būti netinkamų temų?

– Mėgstu, kai yra jautru. Nesinori meluoti apie miestą. Man ir potvyniai Savanorių prospekto žiede yra savotiškas žavesys, nenoriu, kad būtų kas nors slepiama, jei norisi įkelti. Trūkumai irgi yra tiesa. Miestas yra gyvas. Nežinai, kada bus keliai pabarstyti, kada palis ir šulinių dangčiai iššoks. Taip jau yra. Galima gyventi ir džiaugtis, galima pykti ir rėkauti. Tačiau ir pyktis yra miesto dalis. Graudulys, skausmas, kažkokios tragedijos tinka kaip ir džiaugsmas, linksmybės, energija, ritmas, judesys. Viskas yra kartu, negalime nieko atskirti, kaip ir čigo-

nų taboro nuo Vilniaus. Mes to negalime ignoruoti ir sakyti, kad jo nėra. Man norisi pasiekti, kad lmas būtų galimybė miestą parodyti paties Vilniaus akimis. Kad būtų matyti bendras miesto žvilgsnis –kaip pats miestas egzistuoja savyje, kaip jis mato aplinką. Tokia re eksija, žiūrėjimas į veidrodį, kad būtų galima suprasti, kaip pats miestas mato save.

– Sakai, kad kiekvienas kadras pretenduoja tapti filmo dalimi. Tikriausiai bus didelė konkurencija, tad kokius vaizdus, kokias emocijas paskatintum žmones kelti į programėlę?

– Turi būti visko. Vilnius yra viskas, neapsiribojant vien vieša erdve. Man labai svarbu patys žmonės, jų istorijos, prisiminimai, pasakojimai. Kaip gyvena, kaip jie jaučiasi, ką jie mato, kaip jie supranta tam tikrus reiškinius, daiktus, įvykius, netgi šaligatvį, kuris kiekvienam atrodo kitoks. Ir kartu – kaip žmonės vienas kitą mato. Tai labai gražu... Klaipėda, Kaunas, Šiauliai –visi miestai skirtingi, tad ir Vilnius yra individualus.

Jei kyla dilema, kelti ar nekelti kadrą, siūlau įkelti. Kartais žmonės galvoja, kad tai, kas juos supa, yra neįdomu. Tavo aplinka tau yra buitinė, o kitam gali būti įdomi ir egzotiška. Jei nuvyktume į Nepalą, sakytume, kad egzotika, o vietiniai ten kasdien taip gyvena. Tas pats yra kalbant apie kiekvieno kiemą –ta buitis yra egzotiška tam, kuris jos nematęs. Dėl to skatinčiau, kad vaizdo įrašai būtų suasmeninti. Labai gražu yra suasmeninti, pasidalyti tuo, kas tau svarbu, artima, brangu. Kaip močiutės dalijasi anūkų fotogra jomis, taip ir čia gražu dalytis savo gražiu miestu.

– Ar kadrų atrankai į filmą taikomi kokie nors kriterijai?

– Labiau skatinčiau kelti vaizdo įrašus, ne nuotraukas. Juk ne tik Vilniaus lokacijos bus svarbios lmui, bet ir ryšiai, nuotaika, o tai labiau perteikia vaizdo įrašai. Režisieriui reikalingos jungiamosios grandys norint įtaigiai papasakoti istoriją, būtent todėl labiau skatinčiau kelti vaizdo įrašus. Kad turėtume galimybę atrinkti tikrus perlus, reikia daug vaizdų. Jei kažkas bijo, kad negražu, lmuoja penkis kartus, bet neišsirenka, tegu į programėlę įkelia bent vieną versiją. Siūlau tiesiog imti ir įkelti, jei jau pagalvojote, kad tai verta įamžinti. Man ir šviestuvas Justiniškėse sningant yra gražu.

Paskatinčiau apskritai nebijoti pasakoti, rodyti save ir kitus kadre, bendrauti tiek kadre, tiek už kadro, kalbėti ir dalytis emocijomis, istorijomis, tikru gyvenimu Vilniuje. Nereikia montuoti vaizdo medžiagos patiems, siūlau nesislėpti už muzikinio fono, o gyvai perduoti akimirkos grožį. Nesvarbu, linksma, juokinga, liūdna ar romantiška istorija – visokie esame, visokių istorijų lmui ir reikia. Planas yra sumontuoti 70 minučių lmą, tad reikia ilgesnių vaizdo įrašų. Kol kas turinio dar mažai, norisi, kad jo būtų įvairesnio ir skirtingo. Beje, Lietuvoje tai pirmas atvejis, kai bus montuojamas vertikalus, vadinamasis story formato lmas.

NAUJOS KNYGOS

Vytautas Landsbergis, Sergej Loznica

„DIALOGAS. APIE LIETUVĄ IR LAISVĘ“

(sud. Arnas Ališauskas, iš rusų k. vertė Nerijus Šepetys)

Tai dviejų Rytų Europos intelektualų, lietuvio ir ukrainiečio, istorijos veikėjo ir stebėtojo, mačiusio mūsų valstybės politinį gyvenimą iš arti, bet kartu ir iš šono, susitikimas. Savitai kalbinamas režisieriaus Sergejaus Loznicos, prof. Vytautas Landsbergis pasakoja šalies istoriją nuo pirmų Sąjūdžio mitingų iki paskutinio Rusijos kario išvedimo 1993-iaisiais, kuri ir mūsų istorikų apmąstyta dar nedaug. Tai asmeniškas žvilgsnis ir kartu tikslus, intelektualus istorinių įvykių skerspjūvis, atliekamas žmogaus, tapusio vienu iš svarbiausių tos epochos herojų.

Šį neįkainojamą liudijimą V. Landsbergis skaitytojams pateikia kaip savo politinį palikimą.

Annie Ernaux

2022 m. Nobelio literatūros premijos laureatės knyga. 1963-iaisiais, būdama 23-ejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Prancūzijoje tuo metu abortai draudžiami, ir ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie Annie Ernaux patirtą traumą. Iš laiko perspektyvos ji su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, ją ksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais.

Valdemaras Klumbys,

Tomas Vaiseta

„MAŽASIS O: SEKSUALUMO KULTŪRA SOVIETŲ LIETUVOJE“

Turbūt pirmoji mokslinė knyga Lietuvoje, paženklinta S raide. Iliustruotos knygos autoriai įžengė į teritoriją, kurioje lyg ir nieko neturėjo rasti, –juk iki šiol vyrauja įsitikinimas, kad seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje tarsi neegzistavo. Tačiau remdamiesi spauda, dienoraščiais, atsiminimais, archyvais ir interviu jie skaitytojams prieš akis atveria netikėtai įvairią ir dinamišką seksualumo kultūrą.

Douglas Stuart „ŠUGIS BEINAS“

(iš anglų k. vertė Mėta Žukaitė)

1981-ųjų Glazgas išgyvena skurdo ir smurto laikus. Agnesė Bein – visada pasitempusi, išdidi, spinduliuojanti tvirtybe mylinti motina, tačiau nė dienos neišturi neišgėrusi. Palikta mergišiaus, savimylos vyro, Agnesė vis giliau grimzta į alkoholizmą. Jauniausias sūnus Šugis vilties laikosi įsitvėręs ilgiausiai. Jis tiki: jei iš visų jėgų pasistengs, taps toks kaip kiti berniukai ir padės jiedviem su motina išsikapstyti iš beviltiškai tamsaus gyvenimo gniaužtų. Romanas „Šugis Beinas“ talentingai apnuogina skurdo nuožmumą ir griaunančią geismo jėgą, užjaučiamai brėžia žmogiškosios meilės ribas, vaizdžiai tapo liūdesio šešėlius ir vilties blyksnius.

Ramūnas Bogdanas „DŪRIS. UKRAINOS TRIDANTIS III“

Paskutinėje trilogijos dalyje pasakojama apie Kyjivo širdyje tebeverdančią kruviną Maidano revoliucijos kovą. Įširdusi minia reikalauja prezidento zeko galvos, o mūšių horizonte pamažu veriasi didžiojo brolio burna, ciniškai kvatodama ir siekdama praryti Ukrainos žemes. Nikas Fosa leidžiasi į nesaugų kelią išžvalgyti tiesos. Romanas „Dūris“ – lyg drobė, kurios kiekviena gija – tai paprastų ukrainiečių, nepavargstančių kovoti už laisvą tėvynę, istorija.

„ĮVYKIS“

(iš prancūzų k. vertė

Violeta Tauragienė)

SENOVE ALSUOJANČIOS JAPO SKULPTŪROS GIMSTA LIETUVOS

Parengė Auksė Montvilaitė Nuotraukos Kęstučio Žilionio Rokiškio rajone, Pasarčių kaime, su vyru Edvinu gyvenanti japonė Noe Kuremoto-Vavilovas augina tris vaikus, laiko dešimt avių, dvylika vištų, du šunis ir katę. Ji Lietuvoje tapo žinoma dėl žaismingų senovės japonų molio gūrėlių pavidalo skulptūrų. Siūlome susipažinti su jos skulptūromis, taip pat su menininkės rašytu manifestu.

APIE SAVE Mano vardas Noe Kuremoto-Vavilovas. Esu keramikė, gyvenu Pasarčių kaimo miške, Lietuvoje, su vyru Edvinu Vavilovu ir mūsų trimis vaikais, dešimt avių, dvylika vištų, dviem šunimis ir kate. Mano skulptūrose vaikiškas paprastumas derinamas su šiuolaikiniu ra nuotumu, o mano išsilavinimas vaizduojamojo meno ir dizaino srityje susijęs su mano gimtosios Japonijos kultūros paveldu. Save matau kaip pasaulio pilietę Lietuvoje ir savo meno praktiką skiriu tam, kad mano vaikų tėvynė (Lietuva) būtų ta vieta, kuria jie galėtų nuoširdžiai didžiuotis.

Pritariu tradiciniam japonų požiūriui, kad dvasių yra visur, ypač gamtoje, –manau, mūsų visatos tiesą galime rasti tyrlaukiuose. Rokiškio krašto miškai ir ežerai suteikė mano keramikos praktikai galimybę kuo paprasčiau pakvies-

MANIFESTAS

ti gamtos dvasią į žmonių namus. Tai atspindi mano norą užmegzti gilesnį ryšį su pasauliu, kuris dažnai gali atrodyti itin paviršutiniškas. Šios skulptūros kilusios iš mano gilaus vaikystės prisiminimų vandenyno. Tikiuosi, kad kiekvienas mano sukurtas kūrinys padės mano vaikams ir Lietuvos žmonėms matyti pasaulį kaip gražią vietą.

Mano meninė kūryba tapo mano kelione siekiant sustiprinti savo sielą, mano šeimos sielą ir, tikiuosi, jūsų. Norėčiau su Lietuva pasidalyti šia kūrybine kelione kartu su talismanais, kviečiančiais turėti drąsos gyventi kuo teisingiau.

APIE PROJEKTÀ „DARUMA“

Jei kada esate buvę Japonijoje, tikriausiai susidūrėte su paslaptingosiomis daruma lėlėmis. Šių apvalių papjė mašė lėlių yra visur. Be kojų ir rankų, jos pradeda savo gyvenimą ir be akių. Akys

Jums, jaučiantiems, kad darbas žudo jūsų sielą.

Jums, kažkada turėjusiems svajonę, kuri bėgant metams tapo dulkėta.

Jums, naudojantiems paskolą, šeimą, vaikus kaip pasiteisinimą likti ten, kur esate, nors galite pasiūlyti daug daugiau.

Jums, girdintiems tiksintį laikrodį.

Jums, dirbantiems darbą, dėl kurio gėda, bet kurio pinigai laiko jūsų galvas nulenktas žemyn, burnas užčiauptas ir akis užmerktas.

specialiai paliekamos nedažytos, kad savininkas galėtų pradėti darumos procesą. Daruma lėlė yra tradicinis japoniškas talismanas, padedantis realizuoti savo gyvenimo tikslus.

Daruma bauginamai primena mums, kad didelė pasaulio dalis mums yra nematoma ar lieka nepamatyta. Iš esmės viską pamatyti yra per daug, ir mūsų mažoji akių pora negali viso turinio aprėpti. Mes iš esmės judame aklai į tuos dalykus, į kuriuos nesitaikome ir kurių nesiekiame. Akivaizdu, kad mes nusitaikome savo akimis.

Tai sumanus mūsų kūno dorojimosi mechanizmas, įdiegtas tiesiai į mūsų DNR, bet ir jis turi savo kainą. Savo gyvenime mes nieko negauname, jei to nesiekiame. Kaip ir šaulys prašauna pro taikinį, jei į jį nesitaiko. Tai gali atrodyti akivaizdu, bet iš tikrųjų turime

Jums, mirštantiems dėl penktadienio.

Jums, kasdien ragaujantiems vis daugiau kartėlio.

Jums, palūžtantiems dėl mažiausios smulkmenos.

Jums, nenorintiems aukoti savo patogaus gyvenimo.

Jums, besišypsantiems, linkčiojantiems, sutinkantiems vengti konfrontacijos.

Jums, turintiems tikslą gyvenime, bet bijantiems jį garsiai išsakyti (taigi, kol jo neišsakysite, niekas nesužinos, kad jums nesiseka).

Jums, norintiems išmokti ką nors naujo, bet dėl to nesistengiantiems.

Jums, norintiems mesti savo darbą, bet nieko dėl to nedarantiems.

sąmoningai mąstyti ir sunkiai siekti savo tikslų, sutelkdami į juos dėmesį dienomis ir metais.

Taigi, dažnai mūsų tikslai yra neapibrėžti, neaiškūs. Galbūt nesame gana drausmingi, kad išsikeltume aiškų tikslą. Mes nesame drausmingos būtybės, visi tai velniškai gerai žinome. Gal mūsų tikslai yra neteisingai apibrėžti sąmoningai, kad niekas nepastebėtų, jei nepavyktų jų pasiekti. Dar blogiau, kai tai darome norėdami apgauti save pačius.

APIE PROJEKTÀ „HANIWA“

Mano senovinės molio figūrėlės haniwa* interpretacija. Daug metų bijojau tapti menininke. Bijojau išsakyti savo sąžiningą požiūrį į pasaulį. Bijojau paaukoti savo kasdienio darbo saugumą ir komfortą. Bijojau pripažinti, kad tai užmušė mano sielą.

Jums, žinantiems, kad turite judėti toliau, žinantiems, kad tikriausiai reikės palikti draugus.

Tai jau per daug, per daug nežinoma, todėl jūs pasiliekate stovėti vietoje. Jums, bijantiems būti vargšu.

Jums, negalintiems nustoti naršyti senų draugų sėkmės socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje istorijų.

NIŠKOS PROVINCIJOJE

APIE „SATORI“ KOLEKCIJÀ

Kai Japonijos kalnų dievai pasirodo vaikų pavidalu, jie yra žinomi kaip satori Satori gali skaityti tavo mintis.

Jie gali pasakyti tavo mintis greičiau, nei žodžiai sklinda iš tavo lūpų. Jei jie išgirs, kad meluoji, jie gali nužudyti ar net suvalgyti tave. Nuo mažens žinojau, ką reiškia jų istorija, – kad su kiekvienu melu siela šiek tiek priartėja prie mirties.

Japonijoje sielos mirtis yra blogesnė

už pačią mirtį. Man augant, šalia mūsų šeimos namų durų stovėjo maža satori statula. Tai priminė mums nemeluoti, kad ir koks geras sprendimas tai atrodė norint išvengti esamų kančių. Tai buvo priminimas mums priimti tiesą, o pasaulį tokį, koks jis yra, – leisti gyvenimui aplink mus nuoširdžiai klostytis. Svarbiausia – tai priminė nemeluoti sau.

Nežiūrėjau į šią pasaką rimtai, kol mano trejų metų sūnus nepradėjo meluoti. Buvau pasibaisėjusi. Kažkas, ką taip myliu, mokosi meluoti, kad jo gyvenimas būtų patogesnis. Noriu, kad mano vaikai nemeluotų. Kad žinotų –nors kalbėti tiesą ne visada saugu, melas yra daug pavojingesnis.

MENININKĖS PAREIŠKIMAS

Sudie melui, kuris tave pagražina.

Sudie melui, kuris sako „tu esi teisus“.

Sudie melui, kuris linksmina.

Sudie melui, kuris išlaiko tave malonų ir mėgstamą.

Sudie melui, užglaistančiam gėdą, vengiančiam bausmės.

Sudie melui, apsaugančiam kitus žmones, nes tau taip atrodo.

Sudie melui, slepiančiam, kas iš tikrųjų esi.

Sudie melui, saugančiam tave nuo kon iktų, kad niekas nesužinotų tikrųjų tavo įsitikinimų, nes taip apdairiau.

Sudie pusiau melui, gundančiam nepasakyti visos tiesos.

Sudie pusiau melui, kuriam atrodo, kad tiesa neveikia.

Sudie melui, kontroliuojančiam tai, ką kiti apie tave galvoja.

Sudie melui, kuris pasirūpina dabarties gerove sugriaudamas ateitį.

Sudie melui, atskeliančiam tave nuo tavo sielos.

Sudie melui, susilpninančiam tavo dvasią.

Sudie melui, neleidžiančiam naktimis miegoti, nes giliai viduje suvoki save išdavęs.

Sudie melui, kurio pradžios neatmeni nuo pabaigos, vieną dieną užtvindysiančiam tavo gyvenimą.

Kur šie atsisveikinimai mus nuves –niekas negali pasakyti.

Nemeluok, ir realybė gyvens tavo naudai.

Nėra nieko galingesnio.

Tikiuosi, kad mano „Satori“ kolekcija primins turėti drąsos pasakyti tiesą, kiek galime, atidžiau.

Priimti tai, kas vyksta toliau ir turi įvykti šioje situacijoje šiuo metu.

Kad pasaulis atsiskleistų aplink mus.

Ir gyventi tokį gyvenimą, koks jis yra.

Už tiesą.

Už pasakojimo magiją.

Ir už nuotykių nežinią, nežinant, kur ji nuves.

Sveiki atvykę į tiesos pasaulį. Kur mūsų sielos nesunaikinamos.

Bijojau konfrontacijos. Taigi su viskuo susitaikiau, kad bet kokia kaina išvengčiau akistatos. Dariau tai gana ilgai. Taip ilgai, kad nebegirdėjau savo pačios balso... Balso, kuris pasakė, kad tai, kuo iš tikrųjų norėčiau užsiimti, yra kūryba. Tylėjau, kad niekas nesužinotų, jog man nepavyko gyventi pagal savo tikrąjį pašaukimą.

Tai tapo mano gilia, tamsia paslaptimi. Per daug bijojau prarasti tą mėnesio pabaigos atlyginimo čekį. Sakydavau sau – turiu būsto paskolą, šeimą. Stiprus pasiteisinimas, socialiai priimtinas. Tačiau mano siela vis silpnėjo, iš savęs nebereikalavau geriausio. Tapau blogiausia savęs versija. Ta, kuri galėtų nužudyti savo pačios sielą.

Taip sukūriau savo haniwa ir norėčiau jomis pasidalyti su jumis.

Kaip galėčiau paaiškinti? Prisiminiau istoriją apie satori, kad tikėjimas tiesa yra vienintelis būdas nesunaikinti savo sielos. Pasinaudojau proga pažvelgti į save, iš tikrųjų pažvelgti, ir atradau milijonus savo pačios melų. Turėjau sustoti, kad mano vaikai galėtų PAJAUSTI, ką reiškia turėti drąsos nemeluoti. Neužtenka jiems paaiškinti, kaip turėtų elgtis, turėjau jiems pati parodyti. Taip prasidėjo mano sielos stiprinimo kelionė. Jei norite, prisijunkite prie manęs.

Tikrai įsiklausykime į tai, ką sakome, leiskime PATIRTI savo žodžius – ir gyvenkime nuoširdžiai, su satori šalia, kad būtume sąžiningi.

* Haniwa yra tradicinės molinės gūros, laidojamos kartu su mirusiaisiais Japonijos Kofuno periodu tikint, kad haniwa apsaugos sielas pomirtiniame gyvenime.

Jums, liekantiems ten, kur jūsų siela jaučiasi silpna.

Jums, negalintiems nelyginti savęs su žmonėmis, kurių gyvenimai neturi nieko bendra su jūsų.

Jums, besijaučiantiems pasaulio vergais, bejėgiais ir beviltiškais.

Jums, norintiems priimti iššūkį, bet negalintiems susitvarkyti.

Jums, pasiruošusiems reikalauti iš savęs ir darbo absoliučiai geriausio.

Jums, nebenorintiems parduoti savo sielos.

Vienykimės. Atsistokime. Mūsų sielos stipresnės kartu.

Visos mano stiprybės jums. Aš sveikinu jus.

Haniwa

Shadow

Daruma

Satori Satori

Rekomenduoja menotyrininkas Tomas Ivanauskas

Nuotraukos Tomo Ivanausko

Tikriausiai nėra geresnio laiko parodoms lankyti Vilniuje nei vasario mėnuo, nes iki vasario 26 d. vyksta meninį judėjimą ir akiračio plėtrą skatinanti akcija „Su-menėk“. Jos metu lankytojai skatinami aplankyti ne mažiau kaip 20 akcijoje dalyvaujančių Vilniaus muziejų ar galerijų, rinkti antspaudus ir laimėti įvairių prizų. Džiugu matyti, kaip į šį žaidimą įsitraukia tiek suaugusieji, tiek vaikai ir tarsi orientaciniame žaidime visi klaidžioja po Vilnių su žemėlapiais rankose, renka antspaudus ir menėja, menėja... Tačiau, nors akcija vyksta tik Vilniuje, šį kartą apžvalgą pradėsiu nuo Kauno.

JONAS MEKAS. „IŠ ARČIAU IR IŠ TOLIAU“ IR „VIENO LAIŠKO ISTORIJA“

Kauno paveikslų galerija (K. Donelaičio g. 16, Kaunas).

Paroda veiks iki 2023 04 02.

Jono Meko šimtmečiui skirti renginiai vis nesibaigia, ir tai yra gerai. Gerbti mūsų iškiliuosius reikia ne tik per jų jubiliejus. Šiuo metu Kauno paveikslų galerijoje rodomos net dvi J. Mekui skirtos ekspozicijos. Parodos „Iš arčiau ir iš toliau“ kuratorius Gintaras Sodeika atrinko gana retai rodomus vaizdo įrašus, tarp kurių paskutinieji J. Meko interviu ir jo kalba, pasakyta VDA studentams, kai jam buvo suteiktas VDA garbės daktaro vardas. Tai tikriausiai yra paskutinis vaizdo įrašas, kur matome J. Meką gyvą. Būtinai paklausykite. Prisipažinsiu, nors apie J. Meką žinau tikrai nemažai, „Vieno laiško istorija“ man pačiam buvo negirdėta. Graži istorija, parodanti kokią įtaką vos vienu laišku galėjo padaryti J. Mekas. Ir ne dėl savęs, o dėl Lietuvos, dėl Fluxus, dėl Jurgio Mačiūno. Ir dar – būtinai užeikite į „Juodąją skylę“, patirsite retai patiriamą jausmą.

INTERAKTYVI PARODA „LAISVĖS SIEKIS KAIP ŽAIDIMAS-ĮVYKIS“

Signatarų namai (Pilies g. 26).

Paroda veiks iki 2023 m. pabaigos.

Nors paroda vyks iki metų galo, tačiau ji ypač aktuali artėjant Vasario 16-ajai, Kovo 11-ajai ir laisvės siekiant mūsų broliams Ukrainoje. Paroda skirta Vytauto Landsbergio kaip politiko ir menininko santykiui su Fluxus judėjimu, jo sumanytoju Jurgiu Mačiūnu, su kuriuo V. Landsbergis buvo klasiokai, o vėliau susirašinėjo. Čia gūruoja ir Jonas Mekas, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Pietų Korėjos menininkas Namas June’as Paikas ir dar galybė įvairiausių kontekstų. Kas sieja Sąjūdį ir Fluxus? „Fluxus yra visuotinis sąjūdis už gyvenimą prieš mirtį“, – atsako V. Landsbergis. Kaip atsirado jūsų kelyje Čiurlionis? „Paskambino prie durų, atidarau, o ten stovi Čiurlionis“, – sako V. Landsbergis. Paroda interaktyvi, čia nemažai klausymo, žiūrėjimo, skaitymo ir tikrai patiks visų amžiaus grupių lankytojams.

KĘSTUTIS GRIGALIŪNAS. „VAIZDŲ ARCHYVAS, NR. 4. 1946“

VDA galerija „Akademija“ (Pilies g. 44).

Paroda parengta bendradarbiaujant su Agne Narušyte, Sigitu Parulskiu, Skaidra Trilupaityte ir Jurijumi Dobriakovu.

Ji veiks iki 2023 02 24.

VACLOVAS STRAUKAS. „NORĖJAU PASIEKTI SAULĘ“

„Prospekto“ fotogra jos galerija (Gedimino pr. 43).

Paroda veiks iki 2023 03 10.

Kadangi šių metų pradžia Vilniuje nėra labai saulėta, nepraleiskite progos užsukti į „Prospekto“ fotogra jos galeriją ir pasižiūrėti, kaip savo saulę stengėsi pasiekti fotografas Vaclovas Straukas. Parodoje tikrai nemažai saulės, šilumos ir, sakyčiau, literatūros. Kiekviena Lietuvos pamario nuotrauka – tarsi atskiras apsakymas, jautri istorija. Kiekviena kopa, nutekėjusios smėlio srovelės – tarsi eilėraštis ar daina. Ryškiausios V. Strauko nuotraukos – iš serijos „Paskutinis skambutis“ – tie šviečiantys, saulėti moksleivių veidai, įamžinti džiaugsmingą akimirką. Nesvarbu, kokios tolesnės jų istorijos, tačiau saulėtas juokas į jų veidus buvo įrašytas amžiams.

Visai kitokios nuotaikos vyrauja šios parodos vaizduose. Ir ne tik vaizduose, bet ir tekstuose, kurie yra labai svarbi ekspozicijos dalis. Kęstutis Grigaliūnas nuo 2008 m. iš Lietuvos ypatingojo archyvo traukia vaizdus, kuriuose – mūsų gyvenimas. Sakau „mūsų“, nes tie žmonės fotogra jose esame mes. Kaip rašo S. Parulskis, „Kitų nuotraukose ieškome savęs. Kitų gyvenimuose, meilėje, skausme. Drabužiai, gėlės, vanduo, įrankiai, debesys – visa tai buvo arba galėjo būti ir mūsų.“ Ateikite pažiūrėti į save – grojantį armonika, gulintį prie jūros arba... karste, plaukiantį valtimi, numestą patvoryje su kulkos skyle galvoje. Visa tai – mūsų gyvenimo istorija, o istorijoje yra visko. Būtinai užeikite į antrą galerijos aukštą, kuriame kai kurie vaizdai pridengti drobulėmis, ir išdrįskite juos atidengti.

MINDAUGAS STUMBRAS

AMONG THE PINES

Self-released

Mindaugo Stumbro gitara turi daug atspalvių. Ieškodamas, kaip vis kitaip pristatyti savo instrumentą, muzikantas randa būdų jį pateikti gyvybingai ir intriguojamai, nors kartais ir patenka į stereotipų nulemtus spąstus. „Among The Pines“ labiausiai žiba tuomet, kai M. Stumbro gitara įgauna tamsių spalvų; atmosferiški ir melancholiški „Dance of Rubecula“ ar „Nocturnal Sky“ skambesiai, ypač patepti chaotiškų pučiamųjų garsų, nors ir kuria, sakykime, ne pačią optimistiškiausią nuotaiką, bet vis dėlto išvengia sentimentalumo. Tačiau tai nereiškia, kad albumas yra kokia nors tamsos citadelė – žanras reikalauja savo standartų, todėl šalia gitaros skambantys klavišiniai suteiks to, ko dažnai reikalauja tokios muzikos klausytojas. Ar tai gerai? Kiekvienam rinktis, tačiau mažiau aiškumo, bent man, palieka daugiau intrigos. Intrigą „Tarp pušų“ autoriui pavyksta megzti be didelių pastangų: titulinis kūrinys skamba paslaptingai, o „Daydreamer“ – ilgesingai. Tiesa, vis suskamba ir keli klavišinių akordai, todėl susidaro įspūdis, kad M. Stumbro kūryboje rungiasi du elementai: rizikos ir konservatyvumo, kuriam dar malkų prideda amenko gitaros, kurią kiekvienas mūsų sieja su šio instrumento meistryste, aidai. Iš viso to gimsta, kad ir kaip būtų keista, albumo vidinė kova, tarsi būtų M. Stumbro kūrybos pereinamasis laikotarpis. Kas iš to gims, dar nežinia, bet akivaizdu, kad ilgai kontempliuoti tarp pušų gitaristas nenusiteikęs. Todėl belieka laukti skiedrų, malkų, o gal net ir liepsnų. („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Pakartot“)

MĖNESIO ALBUMAI

PALIEKANT ŽEMĘ PARALYŽIUS

Self-released

Prieš porą metų duetas „Paliekant Žemę“ sužibo nediduku, bet ryškiu deimantu pavadinimu „Perdegimas“. Paskui buvo darbai, darbai, darbai, albumas ir štai praėjusių metų pabaigoje eterį pasiekė ir antrasis grupės EP. Ar pavyko įsitvirtinti konservatyvioje ir mažoje Lietuvos rinkoje, sunku pasakyti, tačiau „Paralyžius“ parodo, kad užsispyrimo grupei netrūksta. Šiuo mini albumu grupė savęs neišduoda: neria dar giliau tarp sąskambių, tirština garsą, net šiek tiek keičia skambesį ir palieka įspūdį, ne tik Žemę. Tačiau, ar maksimaliai pergalingi yra šie akcentai, gali pasakyti tik laikas, nes dabar grupės jungiamas industrial folkas (suprantu, kad skamba vėjiškai, bet geresnio atitikmens nerandu), kad ir kaip būtų keista, skamba konvenciškiau negu keisti eksperimentai tame pačiame „Perdegime“. Susidaro nepatogus įspūdis, kad tai yra kažkur girdėta. Nesupraskite klaidingai, muzika tikrai sudėtingesnė, įvairesnė ir galbūt net so stikuotesnė, tačiau tarp šių sluoksnių grupė atrodo lyg būtų pametusi reikalingą druskos žiupsnelį, kuriuo galima buvo mėgautis anksčiau. Kita vertus, „Paralyžius“ yra tikrai malonus ir galbūt lengviau pasiekiamas didesnei publikos daliai, nes, pavyzdžiui, „Kam tau?“ galėtų būti neprastas hitas šokių aikštelėje. Ir nors tai ne plačioms masėms skirtas darbas, jis turi daugiau potencialo patikti toms masėms nei ankstesni grupės darbai. Jei šie pokyčiai pasiteisins, grupė, tikrai tikiu, ras būdų palikti stereotipiškesnius sprendimus ir bandys įberti daugiau rupios druskos. Kas kas, bet kūrybinis paralyžius jų tikrai neištiks.

77/100 („Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „YouTube“)

MICRO ONE NEKRONOMIKONAS Self-released

Repas Lietuvoje nemirė, kaip man atrodė šimtus kartų, girdint, kas, kaip ir kodėl pristato šį stilių Lietuvoje. Kas skaitė mano apžvalgas, jau pastebėjo, kad šių metų pabaigoje užderėjo įdomių darbų, ir smagu, kad į šį traukinį įšoka ir tamsusis Micro One. Geriau „į“ negu „po“... Nes ir be to „Nekronomikonas“ skamba kaip Mirusiųjų knyga, įrašyta garso takelyje. Kaip visada, iš požemio šešėlių, kaip visada, be didelio maivymosi, kaip visada makabriškai ir kraupiai Rokas Taraškevičius verčia savo vagą, kasa savo kapą ir t. t. ir pristato darbą, kuris nenuteiks pozityviai tiesiog šiaip, bet nuteiks pozityviai, nes užkniso visa tai, kas pirmauja jutube. Laikui nelabai paklūstantis, bent man labai witch house’iškai skambantis darbas yra žmogaus minčių, jausmų ir pojūčių pelkė, kurią tobulai atspindi viršelis, nuteikiantis labiau DSBM stiliaus muzikai nei rimuotam žodžiui. Tačiau žinutė, reikia pripažinti, panaši. Kita vertus, atvira Micro One pozicija, parodanti, kad ne viskas pasaulyje yra faina, smagu ir geros dienelės, skamba daug nuoširdžiau nei kitų reperių netikroviškai skambančios, labiau triuku virstančios ar tiesiog madingos pasakaitės. Tiesa, spalvų norėtųsi daugiau, nes nuolatinė juoda galiausiai suteikia šiokios tokios monotonijos. Nesakau, kad reikia kelių šimtų tamsių atspalvių, bet kažkoks paspalvinimas tikrai nepakenktų. Iš esmės „Nekronomikonas“ yra nėrimas į Micro One pasąmonę ir nerimas, ką toje pasąmonėje gali sutikti. Jei jums nebaisu, leiskitės, tik nesakykite, kad neįspėjau. Draugų ten nelabai rasite. Na, nebent išsikviesite juos padedami to paties „Nekronomikono“.

(„Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“, „Soundcloud“, „YouTube“)

MIGLOJE SAKMĖS APIE LAIKĄ IR ERDVĘ (LINEAR EMOTIONS 2)

Dangus

Aurimo Bražiūno projektas „MigloJE“, rodos, gyvuoja nuo amžių amžinųjų. Jis, lyg koks elektroninių kalnų sniego žmogus, vis sugrįžta iš sintetinės muzikos legendų ir vis primena apie save muzika, kurios, pats supranti, jau nesi girdėjęs daug metų. Taip, klasikinis, jei apskritai įmanomas toks apibūdinimas, IDM skambesys jau žvelgia iš praeities, šimtai jo modi kacijų virto stiliais, postiliais ir antistiliais, tačiau priminimas, kas tai yra ir su kuo tai ragaujama, nuteikia, kaip reta, maloniai. „Sakmės...“ – albumas be laiko ir ne tik dėl to, kad monumentali kūrinių kolekcija apima bene 15–16 metų laikotarpį. Taip yra ir dėl to, kad „MigloJE“ prie kažko konkretaus neprikabinsi – kiekviename kūrinyje gausu detalių, kurios lygiai taip sėkmingai skambėtų ir 1998-aisiais, ir 2018-aisiais. Galbūt dėl to ir pavadinimas skamba itin tiksliai, darbas išties turi šiuolaikinės muzikinės tautosakos pojūčių, kurie, pavyzdžiui, man priminė 2005-uosius. Paaiškinti, kodėl, turbūt būtų sunkoka, ir jums šis albumas sukurs tikriausiai kitų asociacijų, tačiau tai tik patvirtina šio albumo ilgaamžiškumą ir antitrendiškumą. Klasikiniai IDM motyvai šiame darbe yra apčiuopiami iš karto: nuo vis palūžtančio ritmo iki atmosferoje, rodos, chaotiškai išdėliotų, tačiau visad savo vietą turinčių skimbtelėjimų ir skambtelėjimų. Tiesą sakant, banaliausia mintis, kuri šauna į galvą, – ai, štai skamba ta šokių muzika, kurią anksčiau mes laikėme skirta suaugusiesiems. Šis prisiminimas ir sugebėjimas šį prisiminimą paversti aktualiu ir yra didžiausias „MigloJE“ nuopelnas. Todėl belieka tik užsimerkti ir šioje pasakiškoje laiko ir erdvės migloje paskęsti.

(„Bandcamp“, „Spotify“, „Deezer“, „Apple Music“)

SHAKNIS ANALOG PATH Soil

Pseudonimu Shaknis pasivadinusio Dariaus Šiuipio muzikos skambesį lengviausia būtų apibūdinti trimis žodžiais. In Your Face. Analoginiai skambesiai, juostiniai magnetofonai ir iš viso to gimstanti netgi savotiškai dvimatė dinamika – tokių asociacijų kyla klausantis šio nepilstančio iš tuščio į kiaurą EP, kurio agresyvumas ir tamsa puikiai rastų savo vietą ir 9-ojo dešimtmečio gerbėjų kasetynuose, ir technomuzikos mėgėjų rūsiuose. „Analog Path“ yra keistai paprastas darbas – trumpai, be užuolankų, netgi be nereikalingų loso jų kūrėjas smogia tyčia kuo plokštesnį garsą, kad smegenys arba priimtų, arba ne. Kartais atrodo, kad „Analog Path“ net irtuoja su populiariąja muzika („Queen“, mano nuomone, yra absoliutus hitas), tiek atpažįstami jo akordai, kurie yra lyg aidas senų postpankinių žaidimų, kai genialumo siekta paprastume. Visgi paprastumas nereiškia lėtumo, repetatyvumo ir kartais jau pradedančio atsibosti snobiško „oi, pažiūrėkite, nors galite ir nežiūrėti, nes mums vienodai“ zanūdnumo, kuriuo dažnai kvėpuoja ypač minėtą žanrą revivalinančios grupės. „Analog Path“ dvelkia agresija, lyg prakaitas maišytųsi su alyva, lyg wave mados puošmenos jau būtų išpurvintos, apdraskytos ir apmindžiotos. „Analog Path“ yra lyg bjaurusis ančiukas, kuris neturi jokio noro tapti baltaplunksne gulbe. Gulbe šiaip? Taip, tačiau tikrai ne ta, kuri džiugins akis ir ausis savo elegancija, geromis manieromis ar išpuoselėtu skoniu. Jos laukia visiškai kitas takas, o jei žengiant šiuo taku į plunksnas įsipainios kokia metalo drožlė, o kojas suteps kokia tepalo dėmė, tebūnie.

(„Bandcamp“)

Gabr Alex nuotr.