370 nr 72

2018 lapkritis #72

MUZIKA (NE)GALI NESKAMBĖTI JUSTINAS JARUTIS: VISADA NORĖJAU DARYTI DAUG DALYKŲ ROBAS JONESAS IR JO KURIAMŲ PLAKATŲ ISTORIJOS JUVELYRĖ GERDA LIUDVINAVIČIŪTĖ: KURTI MANE ĮKVEPIA ARCHITEKTŪRA Robo Joneso iliustracija

Rašė Jurgita Kviliūnaitė

MUZIKA (NE)GALI NESKAMBĖTI K

aip dažnai jūs vaikštote į koncertus? Ko gero, tai priklauso ne tik nuo jūsų užimtumo, atsitiktinumų, norų ir to, kas vyksta įvairiausių žanrų muzikos koncertų salėse, bet ir nuo finansinės situacijos. Toli gražu ne visi gali sau leisti kelis kartus per mėnesį susimokėti po keliasdešimt eurų už bilietą, o ypač socialiai jautresnėms – pensininkų ar studentų – grupėms priklausantys muzikos gerbėjai. Bet ar tikrai reikia krūvos eurų, kad gyvai pasiklausytum muzikos? Kol kas – ne, bet ateityje muzika gali tapti prabangos preke.

Gavusi kvietimą apsilankyti neseniai 80-metį atšventusio kompozitoriaus prof.

Teisučio Makačino jubiliejui dedikuotame koncerte Vilniaus rotušėje net nepasidomėjau, ar renginys mokamas, ar nemokamas – kaip sakoma, sotus alkano neužjaučia. Tačiau bilietais nebuvo prekiaujama, tad jeigu ne teta su dėde, kurie nujautė, kad reikia ateiti kiek anksčiau, būtų tekę ramstyti sienas su kitais žiūrovais, vėlavusiais kaip ir aš arba savanoriškai palikusiais kėdes vyresniems kompozitoriaus kūrybos gerbėjams. Taigi popierinis kvietimas man nesuteikė jokių privilegijų – čia galiojo taisyklė „kas pirmesnis, tas gudresnis“.

Tačiau ne apie tai daina – mane nustebino ne kvietimų dalijimo sistema, o publikos gausa ir įvairovė, mat pilnutėlėje salėje sunkiai tilpo tiek žilagalviai senjorai, pasiilgę jaunystės šlagerių, tiek vidutinio ar vyresnio amžiaus rimtosios muzikos „rėmėjai“ iš Kompozitorių sąjungos, tiek esami ar buvę profesoriaus studentai iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.

Scenoje vis skambant rimtiesiems T.Makačino opusams, ėmiau guosti tetą, kad jau tuoj bus galima atsipūsti, nes gale skambės garsieji jo estradiniai šlageriai. „Nieko, tegu pratinasi prie tokios muzikos. Va, aną savaitę irgi panašiame koncerte buvome – nemokamai klausėmės Piotro Čaikovskio 5-osios simfonijos. Tai buvo generalinė repeticija – turbūt žinai, kad LNOBT buvo koncertas, kuriame prisistatė naujasis operos meno vadovas Sesto Quatrini?“ – mano paguodos seansą nutraukė klasiką dievinantis dėdė.

Tąsyk neprisipažinau giminaičiams, kad pati LNOBT buvau viso labo pavasarį, kai su bičiuliais klausėmės Gintaro Sodeikos operos „Post Futurum“. Ir kad pastaruoju metu apskritai gerokai rečiau nei jie, senjorai, lankausi rimtosios muzikos koncertuose. Kaip ir daugelis mano bičiulių (pasakyk, kas tavo draugas, pasakysiu, kas esi tu) dažniau renkuosi roko arba kitokios populiariosios muzikos koncertus, nors bilietai į juos kainuoja gerokai brangiau. Bet apie pinigus vėliau – pakalbėkim apie nemokamus (tik žiūrovams, žinoma) koncertus.

Skambant puikiai Šv.Kristoforo kamerinio orkestro ir žinomų solistų atliekamai lietuviškos estrados klasikai, lyg laiko mašina nukėlusiai į laikus, kai manęs dar šiame pasaulyje nebuvo, pamėginau įsi-

#72 NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS

vaizduoti, kaip aš, būdama jau žilagalvė senjora, išsitraukiu gražiausią suknelę (ok, meluoju, greičiausiai džinsus) iš spintos ir varau į koncertą. Tiesą sakant, nespėjau pafantazuoti, kokios muzikos (klasikos, roko ar kažko „per vidurį“), tik pasvarsčiau, kad galėčiau net ir du kartus per savaitę eiti kaip dėdė su teta – juk laiko tam turėsiu į valias. Svarbiausia, esant tokio amžiaus, ko gero, turėti stiprią sveikatą (ypač gerai būtų neprarasti klausos) ir nepravalgytų eurų koncertų bilietams.

Tiesą sakant, netikiu, kad po 30 metų dar egzistuos nemokami renginiai (na, jie ir dabar nėra nemokami ta tiesiogine prasme, nes kažkas koncertų sąnaudas padengia vietoj žiūrovo – valstybė, savivaldybė, kūrybinė sąjunga ar privačios bendrovės). Ir ne todėl, kad ekonomikos situacija per tuos 30 metų kardinaliai pagerės.

Nors nesu futurologė, bet drįstu prognozuoti, kad dėl šiuolaikinių technologijų įtakos gyvai atliekama muzika taps dar didesne prabanga, todėl valstybė nebus pajėgi padengti didžiosios valstybinių koncertinių organizacijų išlaidų dalies kaip dabar. Jeigu nemažės piratavimo mastai, ko gero, dar labiau brangs ir taip jau ne visiems norintiesiems įkandami populiariosios muzikos atlikėjų pasirodymai. Liūdna, bet neseniai Lietuvoje viešėjusio JAV atlikėjo Jacko White‘o (taip jau sutapo, kad šiame numeryje rasite interviu su šiam atlikėjui ne vieną koncertinį plakatą sukūrusiu Robu Jonesu, kuris vieną jų „paskolino“ mūsų viršeliui) koncerto bilietai jau dabar pasirodė per brangūs potencialiems šio renginio lankytojams. Tokius pasirodymus valstybė dotuoja tik išskirtiniais atvejais, todėl jų rengėjai rizikuoja savo pinigais ne mažiau, nei statydami kazino ruletėje ant juodos ar raudonos spalvos. Na, bet nebesigilinkime – apie šio užsiėmimo užkulisius su organizatoriais mes kalbėjome rugpjūčio numeryje, o straipsnį rasite mūsų svetainėje www.370.diena.lt.

Grįžkime prie nemokamų arba beveik nemokamų rimtosios muzikos renginių.

Esu prasta matematikė, todėl net nedrįsiu skaičiuoti, kiek bilietai į LNOBT spektaklius kainuotų, jeigu teatras nebūtų didžiąja dalimi išlaikomas iš valstybės biudžeto. Gal net brangiau nei į „La Scala“? Ką gi, kreipiuosi į visagalį „Google“ ir išsiaiškinu, kad norėdamas paklausyti „Traviatos“ „La Scala“ operoje (beje, su Placido Domingo) sausio mėnesį turėtum susimokėti mažiausiai 300 eurų, o į LNOBT „Traviatą“ (be P.Domingo, žinoma) dar gali rasti ir po 10 eurų kainuojančių bilietų lapkričio mėnesį. Žinoma, be reikalo kaip pavyzdį ėmiau „La Scala“ – neetiška jį lyginti su mūsiškiais. Bet, to visai nenorėdama, išsiaiškinau, kad garsiausias pasaulyje operos teatras valstybės dotuojamas vos 41 proc., o mūsiškis LNOBT – net 87,2 proc. (apskaičiuodama rėmiausi oficialioje teatro svetainėje pateiktais 2017 m. duomenimis).

(„GINTARINIAI AKINIAI“) KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

VITALIJUS GAILIUS MUZIKOS KLAUSYTOJAS IR APRAŠYTOJAS

DAIVA JUONYTĖ Beje, kiti Italijos teatrai iš valstybės gauna panašiai kaip Lietuvoje – net iki 88 proc. reikalingų dotacijų sumos (remiuosi vieninteliu atrastu anglišku šaltiniu – „Qartz“ 2014 m. publikuotu straipsniu). Bet, žinoma, dėl per krizę sumažėjusio ir į vėžes negrįžusio valstybinio finansavimo, anot straipsnio autorės, skundžiasi visi teatrai.

Skundžiasi ir paprasti italai – 300 eurų už bilietą net ir jiems, aistringiems operos mėgėjams, yra daugokai.

Nedrįstu tvirtinti, nes išsamaus tyrimo neatlikau, bet leidžiu sau manyti, kad į operą už 10 eurų kaip pas mus ne tik Italijoje, bet ir kitose vakarietiškose šalyse veikiausiai nenueisi. Ir ne tik todėl, kad tiek atlikėjams, tiek bilietų tikrintojams ten veikiausiai mokami padorūs atlyginimai, sunkiai palyginami su mūsiškiuose teatruose dirbančiųjų. O ir todėl, kad šiose šalyse menininkai ir kultūros darbuotojai apskritai yra labiau gerbiami, į juos nežiūrima tarsi į išmaldos prašančius išlaikytinius. Liūdna, bet nemaža mūsų visuomenės dalis turbūt norėtų, kad visi be išimties menininkai dienomis dirbtų „normalų“ darbą, o repetuotų / koncertuotų / kurtų laisvalaikiu it kokie saviveiklininkai.

Mano futuristines prognozes apie brangsiančią gyvą muziką tarsi patvirtina ir iš valdančiųjų pusės atskrieję įspėjimai apie galbūt mažėsiantį finansavimą biudžetinėms kultūros įstaigoms, fondams.

Taigi dėl viso pikto patariu mėgautis gyvai atliekama muzika dabar, kol ji nepabrango. Ir ne tik muzika, bet ir kultūrine spauda – buvusio kultūros ministro Arūno Gelūno nutekintame finansų ministro Viliaus Šapokos parengtame pasmerktųjų, kuriems ketinama sumažinti finansavimą, sąraše yra ne tik teatrai bei muziejai, bet ir kultūrinę žiniasklaidą iš dalies finansuojantis Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, be kurio finansinės paramos negalėtų egzistuoti ir „37O“.

Taigi, kaip supratote iš vedamojo, šiame numeryje daugiausia kalbame apie muziką: Toma parengė interviu su žinomu atlikėju Justinu Jaručiu, Vitalijus supažindina mus su lenkų roko grupe, pasivadinusia lietuviškai „Trys saulės“, Jonas tradiciškai perklausė naujausius muzikos albumus. Dar parengėme pokalbį su Justu Terteliu, kurio pjesės motyvais pastatytas spektaklis „Errorai“ neseniai pirmąkart parodytas žiūrovams, pažintį su juvelyre Giedra Liudvinavičiūte, kuriančia papuošalus iš betono, spektaklių recenzijas, knygų apžvalgas. Gero skaitymo ir negailėkite laiko geriems koncertams, kurių dabar apstu!

MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU

SANDRA KLIUKAITĖ ALISOS STEBUKLŲ LENTYNOS TURINIO EKSPERTĖ

JURGA TUMASONYTĖ GAUDO ISTORIJAS, KURIOS GALI PASIRODYTI ĮDOMIOS SMALSIEMS PROTAMS

TOMA VIDUGIRYTĖ KULTŪROS PUOSELĖTOJA IR PRADEDANČIOJI MELOMANĖ

KAMILĖ ŽIČKYTĖ SPEKTAKLIŲ ŽIŪRĖTOJA IR VERTINTOJA

Viršelyje – iliustratoriaus Robo Joneso sukurtas Jacko White'o gastrolių plakatas

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 1, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 12, 13, 14, 16, 17, 18, 20, 22 p.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kaunodiena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Maketavo Vaida Dosinienė Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #72, LAPKRITIS, 2018 Reklaminiai straipsniai žymimi

Rašė Toma Vidugirytė Nuotraukos Kissi Ussuki

Šie metai „Freaks On Floor“ vokalistui Justinui Jaručiui ypač produktyvūs: išleido solinį albumą, įrašė bendrų kūrinių su kitais žinomais Lietuvos atlikėjais, vasarą jo darbų sąrašą papildė televizijos projekto „Lietuvos balsas“ filmavimai ir mokytojo amplua. Neseniai buvo pristatytas ir penktasis „Freaks On Floor“ albumas. O šiuo metu Justinas dar ir intensyviai ruošiasi Romeo vaidmeniui roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“.

JUSTINAS JARUTIS: VISADA NORĖJAU DARYTI – Per pastaruosius metus pristatei daug naujos kūrybos. Pasirodė solinis albumas „Justinas Jarutis“, „Freaks On Floor“ albumas „Gold“ ir bendri kūriniai su kitais atlikėjais. O dar „Lietuvos balsas“ ir vaidmuo roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“.

– Aš neplanavau, kad bus tiek visko. Savo solinį albumą buvau įrašęs jau praėjusių metų gegužę ar birželį, o rugsėjį jį tik papildžiau daina „Angel“. Planavome išleisti ir albumą su freaksais. Tačiau nežinojau, kad būsiu „Lietuvos balse“, kad su Leonu įrašinėsime dainas. Taip pat ir to, kad vaidinsiu roko operoje. Buvo netikėta, kad tiek daug visko susidėjo, bet dabar tuo labai džiaugiuosi. Žinoma, viskam reikia laiko ir energijos.

Per šiuos metus man pačiam tai buvo nemažas šuolis tobulėjant, užsiimant organizaciniais reikalais. Svarbu buvo sugebėti sudėlioti vieną darbą po kito, tinkamai paskirstyti laiką.

4 // © 37O

– Solinis albumas turi kantri atspalvių, „Freaks On Floor“ – rokas, su Leonu atliekami kūriniai – elektronika... Ką duoda pačiam, kaip kūrėjui, skirtingi stiliai, kuriuos atlieki?

– Tikiu, kad įvairumas yra labai svarbu. Manau, kad tai suteikia daugiau laisvės ir liberalesnį požiūrį į viską. Netgi į tą pačią muziką. Man jau 30 metų ir aš nebegaliu į tai žiūrėti taip pat kaip tuomet, kai buvau 19-os: „Čia draugai, čia labai smagu... Roko muzika ir daugiau nieko nebegrosiu gyvenime...“ Kad nieko daugiau negrosiu, kaip tik roką, galvojau gal tik du mėnesius. Vaikai dažnai sako, kad kažko nemėgsta, nors net nėra to bandę. Kaip sužinosi, jei neišbandai? Žmo-

nės, darydami gyvenime tik vieną dalyką, niekada nesužinos nieko kito.

– Bet gal jaunoms grupėms tai natūralu? Jos dažnai kategoriškos ir bijo keistis...

– Jie bijo ne keistis, o ką žmonės pagalvos. Čia iš asmeninės patirties sakau. Manau, kad didžiausia žmonių bėda yra galvojimas ir koncentravimasis ne į tai, ką tu nori daryti ir kas būtų gerai, o į tai, ką pagalvos kiti. Lietuvoje taip yra, kad jei groji roko muziką, tai kaip dabar išleisi kantri albumą? Arba, jei groji roko muziką, tai kaip tu čia su „Radistais“ susidėsi? Aš sulaukiu tokių komentarų.

Visada norėjau daryti daug dalykų ir niekada nemėgau veikti kažką vieno. Šiais laikais apsiriboti vienu stiliumi yra nesąžininga prieš save patį. Juk turime prieigą prie daugybės informacijos iš viso pasaulio. Manau, kad svarbiausia daryti tai, ką nori.

– Skirtinguose projektuose skiriasi ir kūriniuose vystomos temos. Kaip jos kinta per projektus?

– Mano solinė kūryba yra gana asmeniška. Joje kalbama apie kovą su pačiu savimi, su kasdienybe ar kažkokiu spaudimu. Taip pat labai svarbu laikas ir šeima. Santykiai su vienu arba dviem žmonėmis, kuriems visada norėtųsi skirti daugiau laiko.

O freaksuose esame aš ir Rokas (Beliukevičius – aut. past.), tad ir tekstuose ieškome bendrų dalykų. Aš žinau jo verty-

bes ir požiūrius į visus dalykus, jis žino apie mane, tad kuriame abiem artimus tekstus. Ten gal plėtojamos kiek platesnės, labiau socialinės temos, paliečiančios daugiau žmonių. O su Leonu ir KAIA – viskas apie meilę. Meilę tiek žmogui, tiek gyvenimui ar muzikai.

– Minėjai, kad solinis albumas buvo labai asmeniškas. Tai labai aiškiai įvardijai socialiniame tinkle parašęs laišką gerbėjams ir pristatydamas albumą.

Juk galima buvo rinktis ir kitą variantą – kalbėti per išgalvotą personažą...

– Manau, kad tai įvyko natūraliai. Ilgai nerodžiau savo vidaus ir tiesiog tam atėjo laikas. Dukros gimimas, pabudimai naktį, stresas, nežinojimas, kaip teisingai elgtis su vaiku, ir visa kita. Turbūt natūraliai turėjau tai paleisti. Manau, niekas neprieštaraus, kad vaiko atėjimas į pasaulį nėra tik gėlytės. Yra labai daug visko naujo, todėl ir tekstai apie tai. Yra porą tekstų albume („Stay with me“ ir „Save my soul“), kuriuos man padėjo parašyti mano sesuo. Įsigilinus į juos galima sugalvoti keletą

Dylano klausytis. Klausausi Tift Merrit, kuri puikiai rašo tekstus ir dainuoja. Taip pat Chriso Stapletono ar Zaco Browno muzikos. Nuostabus yra Ch.Stapletono 2015-ųjų albumas „Traveller“. Ten kiekviena daina susiejama su viskiu. Dvylika ar trylika dainų ir jose bent kartą yra paminimas viskis. Manau, kad kantri folkas gali būti ir „The Beach Boys“, kurie atrodytų neturi nieko bendra.

O susidomėjau dar vaikystėje. Kai tik pradėjau mokytis groti gitara, man tėvai padovanojo bardų knygą. Ten buvo Vytauto Kernagio, Sauliaus Bareikio, Gedimino Storpirščio ir, atrodo, Kosto Smorigino dainos. Jau tada man tai buvo įdomu. Tačiau vėliau atėjo „The Beatles“, „Red Hot Chili Peppers“, viską tiesiog išmečiau ir grįžau tik dabar.

ŠIAIS LAIKAIS APSIRIBOTI VIENU STILIUMI YRA NESĄŽININGA PRIEŠ SAVE PATĮ. JUK TURIME PRIEIGĄ PRIE DAUGYBĖS INFORMACIJOS IŠ VISO PASAULIO.

– Pristatei ir daug savo stilistika skirtingų bendrų kūrinių su kitais žinomais atlikėjais – soliniame albume yra bendri kūriniai, įrašyti su Monique, Girmante. Dar įrašei bendrus kūrinius su Leonu Somovu ir KAIA bei naują kūrinio versiją su Monique.

– Manau, kad tai suteikia labai daug įvairovės ir pildo žinių bagažą. Kiekvienas atlikėjas ar kūrėjas turi savo požiūrį į tai, kur jis nori nueiti. Man visada įdomu pasižiūrėti, kaip kitas žmogus dirba, sužinoti, ar mes galime kartu kažką sukurti. Galutinis rezultatas būna ne vieno žmogaus požiūris, o daug išsišakojimų ir kompromisų, nes kiekvienas žmogus skambant tiems patiems akordams gali dainuoti visiškai skirtingai.

Pradžioje svarbu labai aiškiai pasakyti, kas patinka, kaip dirbi, ką darai, kiek ir ką reikia mokėti. Nori ar nenori, bet kūryba yra labai asmeniškas procesas ir jame daug emocijų, bet, įėjus į studiją, reikia tai palikti už durų, nes darbas yra darbas. Svarbu labai aiškiai, atvirai kalbėtis ir ieškoti sprendimų.

DAUG DALYKŲ interpretacijų, apie ką kalbama tose dainose. Gali atrodyti, kad aš dainuoju apie moterį, kad mano širdis dega dėl jos. Tačiau klausantis sesers sukurtų stulpelių, galima pamanyti, kad kalbamasi su kažkuo iš aukščiau. Ir man labai smagu, kad šituos tekstus galima skirtingai interpretuoti, nes kitos dainos yra gana aiškios.

– Soliniame albume daug kantri prieskonių, o ir pats neslepi savo simpatijų šiam muzikos stiliui. Kuo traukia kantri?

– Sakyčiau, kad labiau mėgstu kantri, pereinantį į folko, o ne į bliuzo pusę. Man kantri ir folkas yra du šalia einantys stiliai. Žavi dainavimas, harmonijos, intervalai ir tas skausmas dainose. Taip pat tuo, kad kantri ir folko atlikėjai nebijo pasakyti, kad jiems yra blogai. Jie gali groti tik vieną akordą, o visą širdį atvers.

Kiekviena jų daina pasakoja istoriją. Viena man labiausiai patinkančių šio stiliaus grupių būtų – „Crosby, Stills & Nash“. Labai patinka ir Bobo

– Vasarą tapai vienu iš „Lietuvos balso“ mokytojų. Kaip jautiesi ten?

– Per šį laiką, nuo pirmosios laidos iki dabar, pastebėjau keletą dalykų. Visų pirma, įsitikinau, kad žmonės tikrai galvoja, kad toks, koks esi televizijoje, esi ir gyvenime. Žiūrovai to neatskiria ir tai tik įrodo, kad buvimas televizijos ekrane turi milžinišką galią žmonių suvokimui. Antras dalykas – padidėjo dėmesio iš aplinkos, tad sulaukiu tikrai labai įvairių komentarų. O pats visa tai priimu kaip darbą ir dar vieną laiptelį einant link to, ko noriu.

– Ką tai davė tau kaip asmenybei? Nes tai taip pat iššūkis – būti televizijos ekrane ir dar prisiimti atsakomybę už žmones, kurie pasirinko tave...

– Projektas moko atsparumo ir nėra lengvas emociškai.

Man sunku pasakyti „ne“. Tikrai yra buvę keletas paspaudimų, kai galvojau, ar paspaudžiau todėl, kad man tikrai patiko, ar vedamas emocijų. Žmonės, ateidami į tokį projektą, turi suprasti, kad tai gali būti labai didelis tramplynas ir gaus daug dėmesio. Tačiau taip pat turi suvokti, kad reikės dirbti, ir tai yra šou. Kai kurie galvoja, kad jei pasirodo ir kažkas jiems atsisuka, tai jau viską laimėjo. Tai nėra taip lengva. Aš daugiau nei dešimt metų kiekvieną dieną ėjau repetuoti ir lipau ant scenos tam, kad kažko pavyktų pasiekti.

– Yra ir naujas Romeo vaidmuo roko operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“. Kaip sekasi įsijausti į vaidmenį ir dirbti su komanda?

– Įsijausti į vaidmenį nelengva, nes tenka vaidinti keturiolikmetį / penkiolikametį, bet dar tik pradžia. Mums su Ieva (Zasimauskaite – aut. past.) reikia įdėti daugiausia darbo, nes turime mažiausiai aktorinės patirties. Labai džiaugiuosi, kad sutikau atlikti šį vaidmenį ir tikiu, kad tai bus vienas geresnių pastatymų. Man visada atrodė, kad muzika, aktorystė ir režisūra turi būti šalia.

– Tau svarbus įvairiapusiškumas, nes nori ugdyti save ne tik kaip atlikėją, bet ir kaip aktorių ar režisierių?

– Manau, kad tai svarbu ugdyti. Reikia žinoti ne tik kaip groti gitara, bet ir suprasti, kaip padėti kitam muzikantui ar režisieriui bei būti savo paties vadybininku. Nesakau, kad aš visa tai įvaldęs, bet man patinka į tai gilintis ir išmokti kažką naujo. Tada geriau suvoki, kaip sunku nueiti iš taško A į tašką B ir visai kitaip žiūri į gyvenimą ar žmones. Manau, kad tai leidžia geriau suprasti nuveiktą darbą ir imi vertinti kiekvieną profesiją. Mes juk visi esame vienodi, skiriasi tik profesijos.

– Skirtingi projektai, daug veiklos, tačiau kur jautiesi geriausiai?

– Kai būnu šeimoje. Esu labai dėkingas savo žmonai, kad ji įdeda tiek daug darbo ugdant mūsų mažylę. Man taip pat smagu rūpintis dukrele, žaisti su ja ir jai kurti. Ir, aišku, perjungti filmuką, kai norisi kažko kito (šypsosi). Bet taip pat gerai jaučiuosi ir scenoje, kai žmonės ateina manęs klausyti.

– Kokie ateities planai? Į ką koncentruosiesi?

– Tikslas dabar yra pabaigti šiuos darbus. Paskutinis roko operos atlikimas bus vasarį, tad artimiausius tris mėnesius turiu stipriai dirbti, būti sveikas ir nepalūžti, o paskui galėsiu važiuoti ilsėtis ir kurti naujos muzikos (šypsosi).

JUVELYRĖ GERDA LIUDVINAVIČIŪTĖ: KURTI MANE ĮKVEPIA ARCHITEKTŪRA Rašė Daiva Juonytė Nuotraukos Vaido Jokubausko ir asmeninio archyvo

Iš betono papuošalus kurianti kaunietė Gerda Liudvinavičiūtė sako, kad ši medžiaga kaip ir žmogus – dažnai jo tiesiog negali nuspėti. Savo kūrybą „CELSIUS 273“ vardu pristatanti menininkė nuoširdžiai ir atvirai pasakoja apie kūrybos pradžią, įkvėpimus, ieškojimus, Kauno tarpukario modernistinę architektūrą ir atskleidžia, ką padovanojo Lietuvoje viešėjusiam popiežiui Pranciškui.

– Esate nuolat savęs ieškanti, kūrybinga asmenybė. Kiek prireikė laiko ir kokį kelią nuėjote, kad jūsų gyvenime atsirastų papuošalų kūrimas?

– Viskas nutiko labai netikėtai ir kartu organiškai. Niekada neturėjau tikslo sukurti papuošalą, tačiau man visada buvo svarbu atrasti būdą kalbėtis su savimi ir kitais. Šis mano ir papuošalų dialogas gimė po kelionių autostopu po Europą.

Stovėdama ten kažkur už tūkstančio kilometrų nuo namų, su kuprine ant pečių ir turėdama dešimt eurų kišenėje supratau, kad viskas gyvenime yra įmanoma ir kartu neįmanoma. Kad ir kaip banaliai skambėtų, gyvenimas per trumpas daryti dalykus, kurie yra primetami kitų. Kai grįžau į Lietuvą, tikrai žinojau – kelionė kažką pakeitė ir tos baimės, tūnojusios viduje, bent akimirkai pradingo. Kartais reikia tik tos vienos akimirkos, kad suvoktum.

6 // © 37O

– Esate miesto vaikas. Cementą, kaip išraiškos priemonę, pasirinkote intuityviai?

– Užaugau Kaune, ir nors tiesioginės sąsajos su architektūra niekada neturėjau, mane visada labai domino įvairios formos ir miestai. Nuo pat vaikystės turiu artimą ryšį su miestu, čia praleidau didžiąją laiko dalį. Man patinka stebėti, kaip miestas kinta, kaskart pažvelgus į tą pačią vietą ji atrodo kitokia. Kiti praeiviai, kiti šešėliai ir laikas kitas. Domėjimasis architektūra, miesto virsmas yra tam tikras procesas. Esu įsitikinusi, kad, pažvelgus į bet kurį pasaulio miestą ir patyrinėjus visuomenės jausenas tam tikru laikotarpiu, architektūra būtų puikus šaltinis tam atskleisti. Miesto kraštovaizdis yra tam tikro laikmečio žmonių pojūčiai. Tiesa, kartais man atrodo, kad žmonės pamiršo ieškoti dialogų su architektūra, rodos, mes gyvename sau, o miestas sau, tad savo kūryba bandau visa tai sujungti, priminti pirmiausia pati sau, kad esu organizmo, vadinamo miestu, dalis. Šis bandymas sukurti dialogą

„METABOLIZMAS | tarp utopijos ir realybės“

veikiausiai nė negalėjo įgauti kitos formos, nes betonas tam puikiai tinka. Juk mes nestatome pastatų iš sidabro (šypsosi).

– „CELSIUS 273“ – tai temperatūra, įprasminanti atšiauriausią klimatą visatoje, kai apgaubia tyla ir amžinybė. Ką jums pavyksta rasti tyloje?

– Esu šiek tiek asocialus žmogus (juokiasi). O jei rimtai, manau, kad gebėjimas būti su pačiu savimi – tai didelis žingsnis į priekį. Dažniausiai būdami su kitais žmonėmis mes save dalijame, bet tam, kad dalytum, turi turėti ką dalyti. Buvimas su savimi yra labai svarbus. Netgi metų laikai, pavyzdžiui, žiema, ruduo savyje turi daugiau prasmės, apmąstymo. Kartais stebint žmones atrodo, kad vasarą mes visi tampame panašūs: šypsomės, esame labai laimingi. O rudenį ir žiemą tarytum tampame grynuoliais. Saulė neapakina to, kas yra viduje.

– Kodėl „CELSIUS 273“ tapo jūsų kuriamų papuošalų ženklo pavadinimu?

– Visatoje minus 273,15 pagal Celsijų yra ta temperatūra, kurioje negali išsivystyti jokia gyvybės forma. Tai yra absoliutus nulis. Man atrodo, kad tai yra tam tikras grįžimas prie gyvybės prado, kur viskas prasideda iš nieko. Mano atveju, viskas irgi prasidėjo iš nieko. Aš neturėjau vilties, kad taip viskas rutuliosis: kad kursiu iš betono, kad tai bus papuošalai. Man tai yra tam tikras atskaitos taškas ir aš manau, kad taip pat yra ir visatoje.

Betonas turbūt apskritai yra tokia medžiaga, kurioje negali vystytis gyvybė. Mano tikslas, kad betono gabalėlis, kuris atkeliauja pas žmogų, – atgytų, taptų gyvas. Tai vėl tam tikras dialogas tarp žmogaus ir daikto. Šiais laikais, mano galva, tai itin svarbu, nes labai dažnai mes apsikrauname daiktais, pamiršdami užmegzti ryšį ne tik su jais, bet ir su žmonėmis.

– Kas kūryboje yra svarbiausia?

– Procesas. Būna labai liūdna, kai pabaigi papuošalą ir supranti, kad jau viskas.

Tada ateina tuštuma, kurios aš šiek tiek vengiu. Tai gal nėra labai gerai, nes žmogui reikia pabūti tuštumoje, be minčių, be nieko. Kūryboje labai svarbu idėjos generavimas, kažkokių sąsajų ieškojimas. Dėl to man įdomus ir psichologijos mokslas: yra tam tikri taškai, ku-

riuos bandai sujungti į tam tikrą visumą, kad būtų kažkokie motyvai, tarp kurių gyvenime bandai surasti prasmę. Aš maždaug tą patį darau su architektūra kaip su žmogumi: bandau surasti tam tikras sąsajas tarp dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio ne visada siejasi.

– Kaip gimsta jūsų kūriniai?

– Labai skirtingai. Nemėgstu daug detalių, nes man atrodo, kad kiekviena detalė yra atsakomybė. Iš esmės kiekviena detalė yra tam tikra emocija ir kuo jos yra grynesnės – aišku, pasaulyje taip nėra, pasaulis pilnas chaoso, bet kuo tu labiau išgrynini detales, tuo aiškiau ir tau, ir tam žmogui, kuris jį nešios. Žmogus, nešiodamas papuošalą, jį papildo. Iš tikrųjų žmonės yra sentimentalūs, mums reikia to, kad ne viskas būtų papasakota, nes kam nešioti kažkieno primestą istoriją? Stengiuosi būti tarpininku tarp žmogaus ir miesto bei palikti vietos, kad žmogus galėtų įdėti dalelę savęs.

– Visus papuošalus kuriate pati ar jus supa komanda?

– Labai norėčiau, kad tai būtų komanda (juokiasi). Dabar esu viena. Kartkartėmis pabandau su kuo nors dirbti, bet man vis tiek tai geriausia daryti vienai.

– „The Concrete City | Kaunas“ kolekciją įkvėpė Kauno tarpukario modernizmo architektūra. Dažnai ieškote idėjų mieste, gatvėje, praeiviuose?

– Mes labai dažnai suvokiame miestą kaip tam tikrą bėgimą: čia atsikeliame, einame į darbą, grįžtame iš jo, pavalgome, pažiūrime naujienas ir einame miegoti. Miestas nėra tai. Ir jeigu tu atsikėlei ryte ir matai miestą, tai kitą rytą atsikėlus jis nebebus toks pats: tu nebematysi to paties vaizdo pro langą, šešėliai bus kiti, viskas bus kitaip.

Man atrodo, kad, net žiūrint į tą patį daiktą ar tą patį pastatą mieste septynias dienas iš eilės, gali jį pavaizduoti visiškai skirtingai. Jis kasdien yra kitoks. Todėl kol kas miesto temoje aš atrandu vis kažką nauja.

Psichologai dažniausiai ieško prasmės žmonėse, aplinkoje, bet ta aplinka taip pat dažniausiai yra žmonės. O žmonės – mes visi – esame nepastovūs. Tai gerai – taip ir turi būti, nes nuolat augame ir tobulėjame, bet architektūra mane žavi savo monumentalumu. Žvelgdamas į pastatą gali žvelgti į istoriją, į tokią, kokia ji yra iš tikrųjų – nepagražinta, nuoga, visa prieš tave, tereikia ją perskaityti. Norėdami pajusti vieną ar kitą laikmetį, neretai ieškome žmonių, galinčių apie tai papasakoti, tačiau kalbėdamas su žmogumi, kuris gyveno tais laikais, tu neišgausi tuo metu buvusios emocijos. O architektūra tai gali, nes ji buvo sukurta būtent tada, esamuoju laiku praeityje ir įamžinta dabartyje.

– Kolekcijos papuošalai smulkūs, grafiški, subtilių formų ir linijų. Nebuvo techniškai sudėtinga juos padaryti?

– Prie šios kolekcijos aš dirbau ne viena, kūrimo metu pakviečiau prisijungti architektę Ligitą Lileikę. Tiesa, kolekcijos kūrimas užtruko beveik metus, o prieš tai buvo daug bemiegių naktų, bandant išsigryninti idėją, ką išties turiu ir noriu pasakyti. Tai buvo nepamirštamas iššūkis ir nuotykis, pareikalavęs daug jėgų ir beprotiškai daug naujų atradimų.

– Papuošaluose naudojami simboliai buvo pasirinkti atsitiktinai ar turintys kažkokią prasmę jums pačiai ir kitiems?

– Kai išsigryninau, kad kursiu apie tarpukarį, manęs laukė ekskursijos po Kauną (šypsosi). Aš ieškojau to, kas būtų svarbu ir man, ir kažkam kitam. Nebuvau ir visiška egoistė,

„METABOLIZMAS | tarp utopijos ir realybės“

„Concrete City | Kaunas“

bet ir nedariau dėl kažko (šypsosi). Todėl yra tik septyni pastatai, kurie man kelia kažkokią emociją. Daug skaičiau apie pačią tarpukario architektūrą ir dažnai skaitydama jausdavau, kad vienas ar kitas objektas privalo būti kolekcijoje. Su kiekvienu pastatu buvo ryšys, apie kurį, mano galva, buvo verta kalbėti.

– Kokius papuošalus mėgstate pati?

– Aš beveik nenešioju papuošalų (juokiasi). Mūviu vieną savo kurtą žiedą.

Man svarbu, kad papuošalas neužgožtų, nors daug kas man prieštarautų sakydami, kad papuošalas turi būti ryškus, išskirtinis. Man atrodo, kad yra labai siaura riba tarp to, ar apranga išreiškia tave, ar joje paskęsti. Čia yra labai svarbus dalykas. Kai apranga užgožia tavo asmenybę, tai jau negerai, kažką turi keisti.

– Neseniai dalyvavote Paryžiaus mados savaitėje. Dažnai lankotės įvairiuose Europos dizaino renginiuose.

Kaip jūsų kuriami papuošalai priimami užsienyje?

– Kai pradėjau kurti (o pradėjau tėvų garaže), galvojau, kad tai yra svarbu tik man ir gal dar keliems žmonėms.

Kai pradėjau aktyviau dalyvauti dizaino renginiuose užsienyje, buvau įsitikinusi, kad aplink tiek įvairiausių dalykų, kad tas betonas paskęs masėje, tačiau, rodos, yra ne visai taip. Žmonėms tai yra įdomu, bet prie visko, kas yra nauja, jiems reikia laiko priprasti. Lankytojai apie tai kalba, jie nori pamatyti, kai kas įsigyja, bet nėra taip, kad mano papuošalai būtų šluojami nuo lentynos.

Kita vertus, tai nėra mano tikslas. Kuo toliau, tuo labiau aš suprantu, kad ne kiekybėje laimė. Aš nekuriu mados ir

keturių kolekcijų per metus tik dėl to, kad taip daro garsūs prekės ženklai. „CELSIUS 273“ yra ne apie tai. Manau, kad papuošalai pasiekia tuos, kuriems reikia juos atrasti. Man tai svarbiausia.

– Pernai laimėjote pirmą vietą projekte „Kauno startuoliai“, šiemet gavote „Business Woman“ apdovanojimą ir buvote įvertinta trečiąja vieta nacionalinio dizaino konkurse „Geras dizainas“. Kaip manote, kas labiausiai lemia jūsų sėkmę ir susidomėjimą jūsų kuriamais papuošalais?

– Labai mėgstu tai, ką darau. Kartais, rodos, jau viskas, nežinai, ką daryti toliau ar apninka vidiniai demonai, bet vis tiek nenuleidi rankų. Man labai patinka procesas, tad rezultatas nėra itin svarbus.

Smagu, kai kažkas įvertina, bet jeigu ne, tai – ne (šypsosi).

– Girdėjau, kad kūrėte dovanas popiežiaus delegacijai. Galima pasmalsauti, ką iš Kauno betono pavidalu išsivežė pontifikas?

– Sages su Prisikėlimo bažnyčios simboliais – langais.

– Kokią idėją palinkėtumėte sau įgyvendinti?

– Galbūt apskritai drąsos įgyvendinti idėjas (šypsosi).

– Ką tik grįžote iš Japonijos. Papasakokite, kaip atsidūrėte kitame pasaulio gale?

– Visai netikėtai gavau pasiūlymą pristatyti savo darbus Tokijo mieste. Turėjau mažiau nei mėnesį kolekcijai sukurti ir, rodos, pavyko visai neblogai (juokiasi). Japonijoje dalyvavau DESIGNART renginyje, kur su dar keliais Lie-

tuvos menininkais vienoje galerijoje pristatėme Lietuvos dizainą. Man išties tai buvo gera galimybė, nes žmonės, kurie eksponavo savo darbus šalia, – visada atrodė tokie dideli ir talentingi. Niekada nesvajojau vykti į Japoniją, tačiau man atrodo, kad įsimylėjau tą šalį – ten tiek daug mistikos, tad turiu naują svajonę ten sugrįžti.

– Ką eksponavote Tokijuje?

– Pristačiau metabolizmo architektūros, kuri ir gimė Japonijoje, įkvėptą papuošalų kolekciją „METABOLIZMAS | tarp utopijos ir realybės“. Man pačiai ši kolekcija labai artima savo istorija, šaltumu ir forma.

Paroda „Žalgirio“ arenoje

JUSTAS TERTELIS: KLAIDOS MUMS PASPENDŽIA SPĄSTUS

Rašė Jurga Tumasonytė Nuotraukos Dmitrijaus Matvejevo

Rudenį Meno ir mokslo laboratorija pradėjo trečiąjį sezoną, o pagrindine jų naujiena tapo paskutinė režisieriaus Pauliaus Markevičiaus spektaklių apie meną ir mokslą trilogijos dalis – „Errorai“. Prie kūrybinio proceso prisijungė dramaturgas Justas Tertelis, praėjusių metų liepą laimėjęs Meno ir mokslo laboratorijos skelbtą pjesių idėjų konkursą. Ta proga apie mūsų kultūroje egzistuojančias klaidų fobijas ir nuostabius dalykus, įvykstančius suklydus, kalbamės su „Errorų“ idėjos autoriumi Justu.

8 // © 37O

– Mūsų pokalbis pasirodys po „Errorų“ premjeros – man įdomu, kaip reaguoji stebėdamas savo spektaklius scenoje? Klausaisi žiūrovų šnabždesių ar privačių aptarimų fojė?

– Turbūt nėra nė vieno dramaturgo, kuris ramiai stebėtų savo spektaklį ir galvotų: „Na va, viską būtent taip ir įsivaizdavau.“ Rašydamas teatro scenai visuomet įsivaizduoju spektaklį ir tik tada užrašau tekstą. Tačiau tas spektaklis, kurį matau rašydamas, tėra mano vaizdinys. Vėliau tekstas keliauja į kitų kūrėjų rankas ir įgauna visai kitas formas bei interpretacijas, nepriklauso nuo manęs. Jis toliau gyvena savo gyvenimą – tikiuosi, po premjeros galės gyventi ir žiūrovų mintyse.

Kaip reaguoju stebėdamas savo spektaklius scenoje?

Hm… matyt, jaudinuosi, smalsauju, stebiu, kaip kas veikia.

Tai gal irgi susiję su klaidos tema, juk „Errorai“ prasidėjo būtent nuo klaidos temos. Buvo laikai, kai kažką sukūręs galvodavau: „Pavyko, super, nuostabu.“ arba: ,,Nepavyko, šlamštas ir š…“ Tik juoda arba balta. Dabar dažniausiai, stebėdamas publikos reakciją ar aktorių darbą stengiuosi mokytis suprasti, kaip kas veikia, kur mane suprato, o kur visiškai nepataikiau, kas atsirado kūrinyje naujo, o kas gali būti dar geriau ir kaip visa tai patobulinti. Kitaip tariant, į spektaklį, pjesę, ar vaidmenį stengiuosi žiūrėti kaip į nesibaigiantį kūrimo procesą – juk teatras turi privilegiją būti kuriamas kiekvieną vakarą iš naujo. Todėl kiekviename spektaklyje galima tobulėti, augti, mokytis. Čia kaip išmanieji telefonai – kiekvienais metais išleidžiamas tas pats senas, bet kažkuo vis geresnis modelis. Žinoma, būna aki-

mirkų, kai kuriama lengvai, būna momentų, kai sunkiai, bet šiaip ar taip nesinori sustoti.

– Įsivaizduoju, kad parašęs pjesę ir ją statydamas visą atsakomybę prisiimi pats, bet kartu gali įgyvendinti savo idėjas tiksliai taip, kaip norėtum. Šį kartą tavo pjesę „Errorai“ pastatė režisierius Paulius Markevičius. Kaip atrodė jūsų sąjunga?

Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti?

– Kalbant apie Paulių, didžiausias iššūkis buvo tas, kad mes beveik dėl nieko nesiginčijome. Ti-

krai. Kažkoks labai sąmoningas kūrimo procesas. Paulius man davė laisvę ir pasitikėjimo kreditą. Žinoma, mes nuo pat pradžių aptarinėjome temą, galimas dramaturgines linijas, jų variacijas, bet neprisimenu akimirkos, kada būčiau pagalvojęs, kad Paulius kažkaip mane neigia ar riboja. Buvo išties komfortiška kūrimo erdvė. Jis man pasirodė, kaip jaunas, bet labai išmintingas teatro kūrėjas. Žavėjo jo noras klausytis, girdėti ir kurti spektaklį kartu su visais. Kažkoks sąmoningas, nekonfliktiškas, demokratiškas spekta-

– Ar kurdamas pjesę iš anksto įsivaizduoji ir ją vaidinsiančius aktorius? Leidi parašytą tekstą interpretuoti laisvai, o gal kaip tik nori tikslumo?

– Kurdamas šią pjesę, kai kuriuos aktorius įsivaizdavau – rašiau jiems. Tai padėjo šiame etape, tačiau teksto kūrimas tėra tik medžiagos, temos ir veiksmo pasiūlymas aktoriams lipant į sceną bei ieškant veiksmo ir tiesos. Tekstas yra pirmas impulsas, idėja, energija aktoriaus kūrybai. Kartu tekstas yra bendras įrankis, padedantis susikalbėti tarp skirtingų profesijų kūrėjų. Tikrai leidžiu interpretuoti aktoriams ir režisieriui kūrinį taip, kaip jam atrodo įdomiausia. Aš parašiau pjesę, o jie kuria spektaklį. Tai du skirtingi dalykai.

– Kaip spektaklyje atsirado konkreti asmenybė – XIV a. filosofas Žanas Buridanas?

– Per klaidą (šypsosi). Šio veikėjo nebuvo pradedant rašyti pjesę ar pirminiame sumanyme. Pradžioje atsirado tekstai, paskui paaiškėjo, kas juos sako. Bet nereiškia, kad jis – atsitiktinis personažas. Buridanas atsirado tinkamu laiku. Kai šis personažas išniro, daug kas pjesėje stojo į savo vietas. Jis dar kartą įrodo, kokia įdomi yra ši klaidos tema.

– Meno ir mokslo laboratorijos vykdoma veikla, kai siekiama sujungti meną ir mokslą, iš tiesų atspindi tavo biografiją – iš pradžių studijavai technikos mokslus, o tada perėjai prie teatro. Kokie vidiniai virsmai turėtų įvykti, kad mokslo teorija virstų pjese? Kaip buvo konkrečiu „Errorų“ atveju?

– Kažkada ketverius metus studijavau tiksliuosius, technikos mokslus, vėliau visas mano pasaulis pasisuko taip, kad atsiradau teatre, scenoje ir pradėjau kurti. Ir, tiesą pasakius, dabar galvoju, kad tos tiksliųjų mokslų studijos iki šiol yra labai naudingos. Bet kokiu atveju, kuriant šią pjesę vėl teko grįžti ir prisiminti kai kuriuos dalykus. Nes toks nuo pat pradžių buvo viso spektaklio kūrimo proceso sumanymas. Aš pasiūliau klaidos temą, kartu su Pauliumi ją aptarėme. Tada dr. Vytenis Pranculis parengė paskaitų ciklą, kurios vienaip ar kitaip buvo susijusios su mūsų pasirinkta tema. Kartu su kitais kūrėjais klausėme paskaitų. Po kiekvienos paskaitos visi aptardavome, ką išgirdome, kas galėtų atsirasti spektaklyje, kokios kūrybinės inspiracijos kilo ir pan. Vėliau, turėdamas temą ir iš paskaitų bei diskusijų susirinktą medžiagą, sėdau rašyti pjesės. Po truputį, periodiškai, sceną po scenos, pradėjau ją rodyti Pauliui, aptarėme ją ir plėtojome. Taip vyko, tikrąja to žodžio prasme, kūrybinė meno ir mokslo laboratorija.

Gal kitiems atrodo keista, tačiau man ir menas, ir mokslas visada atrodė šalia esančios sritys. Tiek mokslui, tiek menui, reikalingas kūrybingumas, vaizduotė, darbas komandoje, joms reikia atkaklumo, svarbių klausimų tyrinėjimo, įkvėpimo, atsakomybės prieš visuomenę (ar publiką). Ir, žinoma, joms būdingos klaidos. Tiek menas, tiek mokslo pažanga, atsakingi už šią kultūrą, kurioje dabar gyvename. Tikriausiai dar mokyklos suole mus išmoko klaidingai galvoti, kad tai dvi atskiros sritys – mokslas yra kažkoks labai rimtas dalykas, o menas mistiškas arba nesuprantamas. Tačiau taip nėra arba bent neturėtų būti. Tad ne tik „kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“, bet ir „kiekvienas yra mokslininkas, bet tik mokslininkai tai žino.“

KAŽKADA KETVERIUS METUS STUDIJAVAU TIKSLIUOSIUS, TECHNIKOS MOKSLUS, VĖLIAU VISAS MANO PASAULIS PASISUKO TAIP, KAD ATSIRADAU TEATRE, SCENOJE IR PRADĖJAU KURTI.

klio kūrimo procesas. Žinoma, vėliau visa eiga pasisuko taip, kad turėjau jam atiduoti pjesę (idėją). Taip pat laisvę bei atsakomybę kurti spektaklį toliau, nes juk jis su aktoriais ir yra atsakingas už galutinę spektaklio sceninę išraišką. Nors jaučiuosi labai daug prisidėjęs prie šio spektaklio, bet sykiu jaučiu, kad jis nėra ir visai mano. Aktoriai, dailininkė, režisierius – visi jie skaito tekstą, jame ieško savęs, savo minties, vaizdinių. Labai įdomu matyti, kaip pati idėja auga, keliauja per skirtingų kūrėjų vaizduotes, kol galiausiai virsta emocija, balsu, judesiu, spalva bei materija scenoje. Tai labai įdomi ir graži kelionė.

– Kokių įdomių faktų, kurdamas pjesę, sužinojai?

– Beprotiškai daug faktų ir iš mokslo ir viso pasaulio istorijos. Fantastiškai neįtikėtina, kad istorija, kurios mokomės nuo mokyklos suolo, dažniausiai susideda vien tik iš sėkmės faktų. Tuomet kažką atradusios asmenybės mūsų akyse tampa genijais. Bet juk akivaizdu, kad daugybė atradimų nutiko tiesiog žmogiškai ieškant, nežinant ir klystant. Visgi tokie dalykai nėra plačiai pasakojami ir mus pasiekia iškreiptas realybės atspindys – atrodo, kad genijai niekada neklydo.

Todėl tiek kultūros, tiek švietimo sferose vis dar gaji klaidos baimė – bijome patys, saugome nuo jų vaikus. Vien Tomo

Edisono frazė: „Aš nesuklydau 10 tūkst. kartų, aš tik suradau 10 tūkst. būdų, kurie neveikia“, parodo, kad kitoks požiūris į klaidą gali padėti surasti kažką, kas galbūt pakeistų visą mūsų pasaulį ar kultūrą.

Klaidos mums paspendžia spąstus.

Mes taip įpratę jų vengti, taip jų bijome, kad dažniausiai tik jų ir ieškome.

Juk neįmanoma skuityti taksto, jai jis purašytas su klaidomiz – dažnai atsisakome suprasti tekstą ar gilintis į jį, kol nebus ištaisytos klaidos, tiesa? Toks mūsų bendras susitarimas, dėl kurio nė vienas iš tiesų niekada nesitarėme. Įdomiausia, kad klaida išmokstama, tada, kai išmokstame teisingą atsakymą. Galite atlikti eksperimentą – kiekvienas savęs paklauskite, ar galite teigti, kad tobulai mokate lietuvių kalbą ir nedarote jokių jos klaidų? Spėju, dažniausias atsakymas būtų neigiamas. O juk daugeliui tai yra gimtoji kalba, kuria kalbame nuo vaikystės ir kasdien vartojame. Žvelgiant iš šono – tai tiesiog yra vienas iš įrankių, kuris mums leidžia susikalbėti bei išreikšti save. Tačiau kažkas kažkur manyje suformavo suvokimą, kad iki galo nemoku savo gimtosios kalbos, nors ir dabar ja kalbu, gal net truputėlį bijau pasakyti kažką netaisyklingai. Ir jūs šį tekstą skaitote šia kalba. Bet mes vis tiek negalime pasakyti, kad ją mokame iki galo, nes kažkur giliai tikriausiai yra baimė. Baimė suklysti. O gal aš klystu (šypsosi)?

– Kuo tave žavi klaidos?

– Tuo, kad kiekviena klaida atveria daug naujų galimybių, tik reikia jas pamatyti. Nei gamtoje, nei kosmose klaidos neegzistuoja. Klaida egzistuoja tik žmonių kultūroje. Jei paklaustumėte savo katino apie klaidą, jis tikriausiai jūsų nesuprastų. Žodžiu, klaida tėra mūsų kūrinys, kuriam suteikiame daug energijos.

– Ar tau yra tekę padaryti klaidų, kurios paskui virto kažkuo daugiau?

– Taip. Teko. Patyriau.

– Ar rašydamas „Errorus“ įsivaizdavai konkrečią auditoriją, kuriai tai galėtų būti artima? Ar apskritai kurdamas įsivaizduoji idealų žiūrovą?

– Ir taip, ir ne. Dažniausiai neturiu jokio idealaus žiūrovo. Kuriu pjesę neįsivaizduodamas, kas ją žiūri, tačiau kuriu taip, kad būtų, visų pirma, man pačiam įdomu. Jei skaitau savo tekstą ir nerandu kažko, kas mane skatintų domėtis ar kviestų klausyti toliau, dažniausiai braukiu arba perrašau.

– Kokių klaidų palinkėtum šio straipsnio skaitytojui, kuris jau seniai lankėsi teatre?

– Palinkėčiau kiekvieną kartą, kai pastebi save galvojant, jog taip elgtis yra teisinga ar protinga, pabandyti sąmoningai pasielgti neracionaliai. Taip įmanoma prieiti prie nesąmoningų sprendimų ir atrodo, kad jie nėra niekuo prastesni už mūsų racionaliai išmąstomus teisinguosius. Aišku, aš nekalbu apie smurtą, pavojų gyvybei, ar kitus destrukcinius veiksmus (juokiasi). Pavyzdžiui, galima nueiti į teatrą. Racionaliai mąstant, eiti į teatrą neapsimoka. Tai neracionalus, gal net klaidingas sprendimas. Palinkėsiu ateiti į „Errorus“ ir patiems suvokti, ar padarėte klaidą. Tuomet pasilikti klaidoje ir pasižiūrėti, ko čia galima išmokti arba sužinoti apie save. Pjesėje, beje, atkreipiamas dėmesys į tuos žmonės, kurie galbūt šį vakarą teatre atsirado per klaidą. Tad iki. Iki kitos klaidos!

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Monika Baltrušaitytė

Jaroslavas Melnikas

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

IŠĖJĘ PRIE UPĖS

Žurnalistė, nuo šio rudens – pirmosios knygos konkursą laimėjusi prozininkė, savo tekstuose kuria santykį su praeitimi ir šiuolaikinėje atrodymo kultūroje pamirštamais socialiniais tipais.

Proziškai sutankindama patirtį, ypač vyresniųjų kartų atminimą, autorė pradeda savo literatūrinį kelią jau ne tuščioje vietoje, ne vien iš saviraiškos poreikio (kaip jauniesiems dažnai nutinka). Pagyvenusių personažų patirties tūris sudaro sąlygas artėti prie aukštesnio negu žurnalistinio kalbėjimo registro.

Vis dėlto istorijose, kuriose veikia autorės bendraamžiai, vis dar dingsta trečiasis matmuo, tekstas darosi publicistiškas. Tai ypač justi kontrastingiausioje novelėje „Obelų sodas“, kurioje vaiz-

ROJALIO KAMBARYS

kęsti staiga susitraukusios erdvės nepatogumus.

duojami du laikai: pirmajame du vaikai mėgaujasi laiminga vaikyste kaime, antrajame tiedu žmonės, jau suaugę, įsivelia į konfliktą. Skiriasi ne tik veikėjų amžius ir psichologinės realijos, visai kitokie ir abiejų dalių literatūriniai registrai: kai praeities laikas sužadina gražios nostalgijos pojūtį, dabarties kalbėjimas primena televizinį.

Novelių pasakotoja taip pat atsigręžia į šiuolaikinėje lietuvių prozoje išpopuliarėjusį XX a. dešimtąjį dešimtmetį: ypač įdomus pasirodė pasakojimas apie pirmuosius Lietuvos interneto verslininkus, jų naivumą ir polėkį. Autorė juos subtiliai palygina su nūdien „ekranų mėnesienoje“ paskendusiais startuolių kūrėjais, kurie „irgi viliasi, kad toji sidabriška šviesa pagaliau pasieks jų galvose žiojinčią kosminę tamsą“ (p. 51).

M.Baltrušaitytei būdingos panašios temos ir raiškos klaidos kaip ir daugumai kitų debiutantų: nors smegenis palyginti su panaudotu kačių kraiku ganėtinai ryšku ir išradinga, bet „aklosios žarnos spalvos linoleumą“ (p. 71) įsivaizduoti jau sudėtingiau (negūglindamas įsivaizduoju kažką tarp žalio ir rudo, bet kaip organas akloji žarna turbūt yra rausva). Publicistinį braižą rinkinyje daug kur keičia dirbtiniai „literatūriškumai“, tačiau vietomis autorės kalba įgauna pagreitį ir pereina į darnią prozą. „Išėję prie upės“ nėra revoliucinė knyga lietuvių literatūroje, bet susipažinti verta.

Tai absurdo pasaulis. J.Melniko renčiama tikrovė yra kafkiška, bet ir kitoniška, todėl – tiesiog melnikiška. Kitaip nei F.Kafka, J.Melnikas nesukelia egzistencinio siaubo, o pasakotojo balsu pasiūlęs rimtą egzistencinę potekstę pakviečia susimąstyti. Kiekviena jo fantasmagorija turi ganėtinai realų pagrindą.

Dažnas nors kartą per gyvenimą yra pagalvojęs apie sukeistintą, išvirkščią pasaulį. Pavyzdžiui, kaip susikalbėtų žmonės, jeigu tuos pačius daiktus matytų skirtingų spalvų? Arba kaip pasikeistų pasaulis, jeigu jame viskas taptų truputėlį įstriža? Arba – viskas apšviesta saulės visada tik iš vienos pusės? Ir panašiai.

Vienas originaliausių lietuvių rašytojų J.Melnikas keisčiausią idėją, kylančią tarytum iš atviros vaikiškos sąmonės, išplėtoja ir paverčia gerai struktūruota istorija. Todėl jo novelėse veikėjai sprendžia, kaip elgtis sužinojus savo mirties datą, arba amžinai keliauja iš vieno taško į kitą paklusdami anonimiškai valiai, arba gyvena namuose, kuriuose pamažu dingsta kambariai, ir turi iš-

Autoriui ypač rūpi laisvos valios tema, tad idėjiškai jis artimas ir kitam egzistencializmo klasikui Albertui Camus.

Su pastaruoju A.Melniką susieja ir vienas fragmentas iš novelės apie staiga žmogžudžiu tapusį šeimos vyrą: „Kas su mumis darosi? Nusibodom vienas kitam, ar ką? Šiukšlės, Vovikas. Paryžius. Pinigai. A, dar, atrodo, žmogų užmušiau. Buvo buvo. Rytoj rytą į darbą.“ (p. 66) Net jeigu ir nesąmoninga, ši ištrauka – gana ryški nuoroda į A.Camus „Svetimo“ pradžią. Citata taip pat iliustruoja, kad rašytojas nepikt­ naudžiauja kalbos grožybėmis, skambiais įvaizdžiais ir tropais: jo kalba tiksli, sakiniai trumpi, sintaksė energinga.

Po penkiolikos metų perleistas „Rojalio kambarys“ – viena geriausių šių metų literatūros naujienų. Kartu su pasakotoju patirsite, kad „keista ne tai, jog nėra rojalio kambario, o tai, kad jis pas mus buvo“ (p. 85).

Arundhati Roy

Jane Harper

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė „Alma littera“, 2018

Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė „Baltos lankos“, 2018

DIDŽIAUSIOS LAIMĖS MINISTERIJA

Įspūdingos vien šios knygos pasirodymo datos. „Didžiausios laimės ministerija“ išėjo pernai, praėjus 20 metų po tarptautinio pripažinimo susilaukusio šios indų autorės romano „Mažmožių Dievas“ pasirodymo. Lietuvos leidykla užtruko vos metus, kad daugiau kaip 400 puslapių knygą išleistų lietuviškai.

Kas iš to išėjo?

A.Roy tekstas – įspūdingos struktūros ir užmojo. Laikai ir erdvės pinasi viena per kitą… Veikėjai lipa per skaitytojų galvas… Visko taip tanku ir tiek daug, kad galiausiai viskas prasmenga skradžiai prasmės. Be galybės pavardžių ir vietovardžių, į tekstą dar įsiterpia aibė hindi ir urdu kalbos žodžių. Nors rašytoja yra puiki stilistė, perteklius toks tankus, kad tekstas tampa nemenku iššūkiu. Tiesiog stebuklas, kaip vertėja ir kalbos redaktorius su kūriniu susitvarkė ne tik sklandžiai jį perteikdami lietuviškai, bet sutvarkydami ir visas išnašas (kurių išties nemažai).

10 // © 37O

Rašytojos akiratyje – socialinės mažumos. Todėl istorija pradedama nuo translyčio asmens – berniuko, kuris supranta esąs moteris, pasikeičia lytį ir iškeliauja dirbti į likimo brolseserių viešnamį: „Nors Andžam tapo geidžiama meiluže, įgudusia malonumų teikėja, orgazmas, kurį ji patyrė vilkėdama raudonąjį disko stiliaus sarį, buvo paskutinis jos gyvenime.“ (p. 31)

SAUSRA

Po tokios bajoriškos vasaros vis tiek galima užsinorėti vasariškų skaitinių – tam tiks australiškas detektyvas „Sausra“, vaizduojantis kraupų įvykį – trijų šeimos narių išžudymą armagedonišką vasarą viename miestelyje, kurį sekina ne tik sausra, bet ir žmonių susvetimėjimas ir nepasitikėjimas vieni kitais.

A.Roy per 20 metų pertrauką tarp abiejų savo romanų užsiėmė politine veikla gindama pažeidžiamų visuomenės grupių Indijoje teises, tad ši patirtis panaudota ir grožinėje kūryboje. Socialinis jautrumas gali būti naudingos literatūrai, bet ar netampa tuomet proza tarytum dar vienu politiniu manifestu? Slidi riba.

Originali, bet iki galo nesusieta ir perkrauta knyga turėtų patikti LGBT+Q remiantiems skaitytojams, taip pat Indijos gerbėjams, kurie tegu nusiteikia romane šią šalį pamatyti kitokią negu įpratę turistiniuose maršrutuose.

Iš didmiesčio į savo merdinčią tėviškę sugrįžta federalinis policininkas Falkas ir su vietiniu pareigūnu naujoku imasi tirti trigubą žmogžudystę: klasika (savo sūnaus ir žmonos nužudymu pirmiausia įtariamas vyras, po egzekucijos pats paleidęs sau kulką). Detektyvas sumaniai suregztas, todėl intriga išlaikoma.

Tiesa, tikrojo žudiko motyvacija pasirodė kiek neįtikėtina, bet negi dabar sušvinkinsiu siužetą tiems, kurie „Sausrą“ dar tik skaitys.

Be detektyvinio karkaso, dėmesio verta ir romano „mėsa“ – tai vaizduojami žmonių ryšiai, šeimų situacija, mažos bendruomenės uždarumas. Autorė nestigmatizuodama sukuria įtaigų kitus, tik ne save, dėl ekonominių nepriteklių kaltinantį provincialų tipažą – tokį atpažinsime ir Karbauskio Lietuvoje, ir Trumpo Amerikoje.

J.Harper kartais įterpia gražių žmonių bendravimo detalių, kaip šis trumpas be tėvo augančio berniuko elgesio, sutikus suaugusį vyrą, aprašymas: „Vaikas palaukė, kol Falkas žiūrės tiesiai į jį, tik

tada nučiuožė. Iškart nubėgo aplink čiuožti dar kartą. Falkas iškėlė nykštį.“ (p. 163) Jautru. Vietomis paplėtojama ne vien striukų, siužeto nestabdančių aplinkos detalių, bet ir kelis puslapius aprėpiančių aplinkos aprašymų, kuriančių įtemptą, netgi mažumėlę egzistencišką atmosferą, kaip tame fragmente, kai Falkas suprato, kad jo vaikystės upė išdžiūvo: „Iš milžiniškos upės teliko dulkėtas randas žemėje.“ (p. 106) Kaip ir M.Baltrušaitytė iki šiol žurnaliste dirbusios australų rašytojos debiutinis romanas – kažin ar stulbinamai originalus, užtat sklandus, atitinkantis žanro reikalavimus, o laisvalaikiui praleisti tiek ir užtenka.

>> SCENA

„TRYS SAULĖS“:

KODĖL LENKŲ MUZIKANTAI PASISLĖPĖ PO LIETUVIŠKU PAVADINIMU?

Rašė Vitalijus Gailius

Nepamenu, ar kaip visada tikrindamas „Instant Classic“ leidybinės kompanijos katalogą, ar tiesiog akimis bėgdamas per veidaknygės naujienų srautą, akimis užkliuvau už lietuviško pavadinimo „Trys saulės“. „Nieko sau, nejaugi nauja lietuviška grupė susikūrė?“ – pamaniau ir pradėjau aiškintis situaciją. Mano nuostabai, paaiškėjo, kad tai vos pernai susikūręs trio iš Lenkijos. Šįmet išleidęs debiutinį albumą pavadinimu „***“ kolektyvas leidžiasi į instrumentinės muzikos labirintus, kuriuose atrandame delikačius akustinius pasažus, minimalistinę estetiką bei postrokiškas tekstūras.

Pawelo Jozwiako nuotr.

O jūs, Arturai ir Dominika, ar be „Trijų saulių“, dar grojate kitose grupėse?

A.K.: Mano pagrindinis projektas – „Nowa Ziemia“. Nors laikau jį labiau solo reiškiniu, tačiau 2017 m., kartu su Michału Banasiki („Octopussy“) ir Dawidu Adrjanczyku („Akpatok“) įrašėme albumą. Taip pat groju grupėje „Sunwôrm“.

D.K.: Nuo dešimties metų groju Seinų teatro klezmerių orkestre, tai mano pirmoji grupė. Persikėlusi į Varšuvą pradėjau muzikuoti „Tania O.“, „Pochwalone“, „Haunted River“ kolektyvuose, taip pat bendradarbiauti su režisiere Anna Smolar. Parašiau muziką jos spektakliams „Žydų aktoriai“ (lenk. „Aktorzy Żydowscy“) Žydų teatre, Varšuvoje, bei „Pelenė“ (lenk. „Kopciuszek“), Senajame Krokuvos teatre.

R

amybės vis nedavė klausimas, kodėl lenkų muzikantai pasivadino lietuviškai – „Trys saulės“. Todėl brūkštelėjau grupei žinutę feisbuke. Kitą dieną sulaukiau malonaus atsakymo. Galų gale virtualus pokalbis baigėsi tuo, kad sutarėme padaryti interviu ir paskleisti žinią Lietuvos muzikos mėgėjams apie „Tris saules“. Pokalbis su grupės nariais Arturu Krychowiaku (A.K.), Dominika Korzeniecka (D.K.) ir Marcinu Dymiteriu (M.D.).

12 // © 37O

– Teko girdėti, kad Marcinas sutiko Arturą pastarojo soliniame koncerte, o vėliau prie jūsų prisijungė Dominika. Taigi, kada tiksliai susikūrė „Trys saulės“?

M.D.: Man regis, kad buvau tarsi savotiškas mediatorius „Trims saulėms“. Su Dominika esame pažįstami jau kelerius metus ir dar iki susikuriant grupei mūsų keliai susikirsdavo įvairiuose projektuose, tarp jų ir audiovizualiniuose. Susipažinome netoli pasienio esančiuose Seinuose, kas, man regis, taip pat svarbu, turint omeny mūsų bendradarbiavimą. O „Trijų saulių“ pradžia buvo tada, kai nusprendėme pagroti kartu, nors ir ilgokai nepavyko atrasti visiems tinkamo laiko. Tada jau kirbėjo viltis, kad tai gali virsti gera muzika.

M.D.: Garsai mane domino nuo vaikystės. Pirmieji mano instrumentai – vazonai, virtuvės rakandai ir mažytė vaikiška gitarėlė. Pasitelkęs šiuos instrumentus bandžiau kurti muziką ir virtuvėje sugrojau pirmąjį savo koncertą.

D.K.: Mano namuose visuomet skambėdavo muzika, bet pradėjau groti perkusiniais instrumentais tik sulaukusi 15 metų.

A.K.: Su muzika mane supažindino mano mama. Klausydavomės Lenkijos roko grupių, tokių kaip „TSA“ ar „Lady Pank“, įrašų. Pirmasis koncertas, kuriame apsilankiau, – bliuzo atlikėjo ir gitaristo Tadeuszo Nalepy. Buvau dar ikimokyklinukas.

Gitara namie atsirado gana anksti, bet ja susidomėjau tik paauglystėje.

– Kaip ir kada jūsų gyvenime atsirado muzika? Ar jautėte jai potraukį nuo vaikystės?

– Marcinas turi savo solo projektą „Emiter“, taip pat yra dirbęs prie projekto „Mapa“, grupe „Ewa Braun“ ir kitais.

– Kodėl pasirinkote pavadinimą „Trys saulės“? Tai juk lietuviškas pavadinimas.

A.K.: Ieškojome įdomaus pavadinimo. Nesinorėjo nieko nei lenkiško, nei angliško, be to, dar ir Dominika iš Seinų, kurie įsikūrę greta Lietuvos ir Lenkijos pasienio. Todėl „Trys saulės“ pasirodė visai tinkamas variantas, gražiai skambėjo ir turi įdomią reikšmę.

M.D.: Vardas įpareigoja. „Trys saulės“ tikrai gerai skamba ir reiškia fenomeną, optinę iliuziją, kažkuo panašią į garso sklidimą ore (turimas omeny astronominis trigubos saulės reiškinys, anglosaksiškoje tradicijoje vadinamas saulės šuniuku (sun dog), kuris susidaro atmosferoje esančiuose ledo kristaluose lūžtant saulės spinduliams, – aut. past.)

– Klausimas Dominikai. Esate iš Seinų, kuriuose gyvena lietuvių kilmės žmonių bendruomenė, galbūt turite lietuviškų šaknų ir (ar) kalbate lietuviškai?

D.K.: Deja, nekalbu lietuviškai, o ir lietuviškų šaknų neturiu.

– O jūs, Arturai ir Marcinai? Turite kokių nors ryšių su Lietuva? Galbūt yra tekę lankytis?

M.D.: Kartą teko lankytis Lietuvoje, grojau festivalyje Vilniuje. Nepažįstu daug žmonių iš Lietuvos, bet tąsyk pasirodžiau su Justinu Važnevičiumi. Vėliau buvo išleistas sutartinių įkvėptas įrašas, prie kurio turėjau progos prisidėti. Jis buvo pristatytas pasienio regione (turimas omeny 2013 m.

Seinuose pristatytas projektas „Muzyka Miejsca – Sutartines“, – aut. past.).

Taip pat mane domina tai, ką lietuviai veikia elektroninės bei šiuolaikinės muzikos baruose. Nemažai įrašų yra pasirodę „Bołt Records“ kataloge (ši Lenkijos leidybinė kompanija yra išleidusi Arturo Bumšteino, Antano Jasenkos, Antano Kučinsko, Ginto Kraptavičiaus įrašus, – aut. past.). Tiesiog puiki muzika! O grįžtant prie sutartinių, tai jos man buvo didžiulis atradimas ir įkvėpimas.

A.K.: Man niekada neteko lankytis Lietuvoje.

– Rugpjūčio 30 d. buvo išleistas jūsų debiutinis albumas keistu pavadinimu „***“. Ar jis turi kokią nors prasmę?

M.D.: Šios trys žvaigždutės tarytum grafinis trijų saulių atitikmuo. Poetiniame, literatūriniame lauke tai, regis, neturėtų jokios reikšmės. Ir tai puiku. Neprivaloma visuomet būti konkrečiam. Galima palikti laisvę interpretacijoms.

– Gal galėtumėte papasakoti plačiau apie albumo idėją? Ką šiuo įrašu norėjote pasakyti klausytojui?

M.D.: Nediskutavome apie „Trijų saulių“ reikšmę. Tai instrumentinis albumas, atvira istorija be jokios lyrikos. Suteikiame laisvę garsui ir klausytojas, norėdamas pasinerti į vidinę kelionę, turės įdėti pastangų, susikoncentruoti. Tie garsai kiekvieną gali veikti skirtingai. Nesistengiame nieko primesti, tiesiog garsinėmis struktūromis bandome kurti tam tikrą energiją, nenutuokdami, ką kiekvienas klausantysis atras.

– Galbūt nesutiksite, bet manau, kad postrokas kaip žanras jau išgyveno savo piką, tačiau šis stilius vis dar išlieka gyvybingas. Sakykite, kuo jūsų albumas ir „Trys saulės“ yra kitokie, žvelgiant į daugybę kitų žanro grupių?

M.D.: Postrokas, kaip ir daugelis terminų, turi savo istorinį kontekstą. Tačiau nevertėtų į „Tris saules“ žvelgti tik iš šio žanro perspektyvos. Mes esame roko grupė, eksperimentuojanti su forma, galbūt grojanti perkusinį-gitarinį ambientą. Tai muzika, gimusi tam tikru momentu, tai mūsų muzika. Ir mes nežinome, kur ir kaip toliau pasuks muzikinės tendencijos.

Pasaulyje yra daugybė muzikos. Netgi tai, kad kažkas kažko ieško ir klausosi, dažnai tėra atsitiktinumas. Ginčus dėl unikalumo, populiarumo paliekame popžvaigždėms. Mūsų albumas skirtas klausytojams, kurie nori išgirsti, kaip groja mažai kam žinomas trio.

Mes esame grupė, kuriai svarbus akustinis garsas – perkusija, ir tai pabrėžiame. Būtent todėl, manyčiau, esame daugiau nei postrokas. Kartais pagalvoju, kad grojame folkmuziką.

A.K.: Mūsų muzikoje galima aptikti postroko elementų: tai tie patys rokui būdingi instrumentai, naudojame smičių gitaros stygoms užgauti bei nesilaikome tradicinės kūrinių struktūros, tačiau nekuriame tik šio žanro muzikos. Neidentifikuojame savęs su šiuo žanru, bet ir nekritikuojame jo. Tikrai mėgstu klausytis postroko, ypač tokių grupių kaip „Tortoise“ ar „Mogwai“.

– „***“ išleido „Instant Classic“ leidybinė kompanija. Tai vienas įdomiausių firmos ženklų šių dienų Lenkijoje. Esu girdėjęs, kad Maciekas Stankiewiczius ir Arkadiuszas Młyniecas, kompanijos savininkai, nemėgsta, kai jiems siunčiami parodomieji įrašai, o verčiau patys ieško įdomių grupių. Tad kaip atsidūrėte jų kataloge?

M.D.: Užbaigę darbus prie įrašų, juos išsiuntinėjome. Į pasaulį paleidome keletą parodomųjų įrašų. „Instant Records“ atsiliepė ir išreiškė susidomėjimą. Jiems patiko mūsų skambesys, o mums tai buvo puikios naujienos.

– Debiutinis albumas sudarytas iš gyvų koncertų metu įrašytos medžiagos.

Dominika yra minėjusi, kad „kai pasirenki darbo su gyvai įrašyta medžiaga kelią, priartėji prie tiesos. Tai, ką girdi įraše, yra tai, ką girdi koncerte“.

Būčiau linkęs pritarti tokiam požiūriui. Koks yra jūsų požiūris į koncertinę veiklą apskritai? Ar būtumėte linkę groti kiekvieną pasitaikiusia proga, ar geriau rečiau, tik tam tikromis progomis?

M.D.: Koncertavimas – tai natūrali grupės veikla, bet ne vienintelė. Kiekvienas mūsų turi darbus, repetuoja, mąsto apie muziką, keliauja. Būna laikotarpių, kai nieko neveikiame. Dabar yra numatyti keli koncertai, bet pasaulyje tiek daug premjerų, įrašai taip greitai sklinda. Prieš metus išleistas įrašas jau tampa senas. Žinoma, po koncertų ateina metas kitiems darbams, kitiems momentams.

– Pakalbėkime apie muzikinę sceną Lenkijoje. Jei atvirai, manau, kad turite tikrai gilias džiazo, klasikinės ir akademinės, metalo ir roko muzikos tradicijas ir šiomis dienomis matau daugybę įdomių grupių, festivalių, įrašų kompanijų, bet galbūt taip atrodo dėl to, kad žvelgiu iš šalies. O kaip jums patiems atrodo jūsų šalies scena? Jei dabartinę sceną palygintume su praėjusiais dešimtmečiais, ar ji atrodytų tokia stipri?

A.K.: Tu visiškai teisus. Turime daug gerų grupių, festivalių, vietinių įrašų kompanijų, tačiau susiduriame su gerokai sumažėjusiu koncertų lankomumu, ypač tų grupių, kurių muzika nėra būdinga daugumai. Neretai jų koncertuose susirenka tik bičiuliai ar šeimos nariai. Taip pat pastebiu ryškių tribute tipo projektų proveržį. Man tai nelabai patinka, ypač kai originali grupė vis dar aktyvi ir groja.

Labai vertinu improvizacinius koncertus, kai susirenka muzikantai, kurie retai, o kartais net niekada anksčiau nebuvo kartu groję. Pas mus Trimiestyje (turimas omeny Gdanskas–Sopotas–Gdynė – aut. past.) šiais metais organizuojami keli tokio tipo koncertų ciklai: „Minus Jeden“, „Wolność, Kosmos, Improwizacja“. Pirmojo iniciatorius – mūsų grupės narys Marcinas.

M.D.: Per pastaruosius 20 metų Lenkijoje įvyko daugybė pokyčių. Tapo paprasčiau įsigyti geresnių instrumentų, išsivystė stiprūs festivaliai, bet nebūčiau linkęs visko absoliutinti, nes prapultų tam tikros detalės. Mano įsitikinimu, be galo svarbios yra mažosios iniciatyvos, tendencijos, apie kurias niekas nekalba, apie kurias nutyli medijos. Būtent jose gali apčiuopti muzikinį pulsą, kuris mane labiausiai žavi. Tačiau naujų vietų, kuriose galėtų būti rengiami tokio tipo koncertai, neatsiranda. Didieji festivaliai tapo strategijų, politikos, vadybos dalimi ir bando nubrėžti kas, yra svarbu, populiaru. Muzika juose, netgi toji labiausiai nepriklausoma, tampa preke. Tos mažosios iniciatyvos, gerai organizuoti mažieji renginiai bei festivaliai, orientuoti į siauresnį klausytojų ratą, yra ne mažiau svarbūs. Puiku, kai įsitenka didžiosios, vidutinės ir mažosios iniciatyvos, bet problemų kyla tada, kai vienas festivalis bando uzurpuoti vietos muzikinį gyvenimą.

D.K.: Taip pat palaikau mažąsias iniciatyvas. Renginiai ir koncertai, kurie organizuojami DIY principu, – artimiausi mano širdžiai. Nesuku galvos dėl tų auditorijų, kuriose būna beveik tik draugai ir šeimos nariai. Svarbiausia, kad kažkas ateitų į koncertus ir palaikytų ten grojančius, nes grupėms tai labai svarbu. Be to, tai skatina imtis naujų renginių, dirbtuvių ar diskusijų organizavimo.

VARDAS ĮPAREIGOJA. „TRYS SAULĖS“ TIKRAI GERAI SKAMBA IR REIŠKIA FENOMENĄ, OPTINĘ ILIUZIJĄ, KAŽKUO PANAŠIĄ Į GARSO SKLIDIMĄ ORE.

– Gal galėtumėte Lietuvos publikai parekomenduoti, jūsų manymu, įdomių ir naujų Lenkijos grupių?

M.D.: Rekomenduočiau Hubertą Zemlerį, Wojteką Kurką ir projektą „Bastard“.

A.K.: Šiais metais didžiausią įspūdį paliko grupės „Rito“ ir „Lasy“.

D.K.: Siūlyčiau atkreipti dėmesį į „LOTTO“, „Jazz Band Młynarski – Masecki“ bei „Hańba“.

– Ir trivialus klausimas – kokie jūsų ateities planai? Galbūt nauji projektai, įrašai, koncertai (pvz., Lietuvoje)?

A.K.: Planų koncertuoti turime visada, bet ne viskas taip paprasta. Dirbame prie kitų projektų – ir ne tik muzikinių, tad suderinti visiems tinkamą laiką ne visada pavyksta, bet su malonumu pagrotume Lietuvoje. Tik pakvieskite.

M.D.: Spalį turėsime keletą koncertų su „Trimis saulėmis“ (interviu darytas rugsėjo pabaigoje – aut. past.). Neseniai „Field Notes“ serijoje publikavau keletą savo lauko įrašų iš Neapolio ir Lisabonos. Ateinančiais metais esu numatęs porą premjerų: naują „Emiter“ įrašą, o antroji lai būna staigmena.

D.K.: Spalį grosiu su grupe „Pokusa“, visas projekto pavadinimas „Pokusa XXL“, taip pat tęsiu darbus su kitomis grupėmis, keliausiu. Kitaip tariant, laukia normalus gyvenimas.

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys („Gintariniai Akiniai“)

Dwam Records

Igno Pociūno projektas yra vienas didžiausių pastarųjų metų popmuzikos fenomenų. Rodos, atsiradęs iš niekur, jis iškart šovė į aukštumas, dabar jau apvainikavęs savo pasiekimus koncertais didžiausiose Lietuvos ir Latvijos arenose. Džiugu, kad egzistuoja sėkmės istorija, leidžianti teigti, kad ir mes žinome laimės formules. Ir iš esmės „tėvuko pienininko“ muzikos konstruktas yra labai paprastas – skoninga, lyriška ir labai paprasta popmuzika, potenciali patikti labai dideliam klausytojų ratui. „Daddy Was A Milkman“ muzika yra savotiškas aukštesnio lygio masinis produktas, savotiškas muzikinis „gourmet burgeris“, kuriame egzistuoja neįkyrus ritmas, šiek tiek elektronikos ir švelnus, intymus vokalas. „Intimate Us“ yra tiesioginis prieš porą metų išleisto neįkyraus, nebanalaus debiutinio albumo „Daydreaming“ tęsinys. Iš esmės tuo galime ir baigti, nes dviračio I.Pociūnas neišradinėja. Be keleto kūrinių („Waterfall“, „We Are The One“), visas darbas yra savotiškas elektroninis čiurlenimas, nekvaršinantis galvos ir nieko neprovokuojantis. Profesionalumo iš „Daddy Was A Milkman“ neatimsi, kaip ir išmanymo, ko nori tikrai gausi armija jo gerbėjų, tačiau „Intimate Us“ man skambėjo paprasčiausiai pernelyg saugiai ir dėl to blankokai, lyg „duonos ir žaidimų“ šūkio XXI a. atitikmuo. Esu įsitikinęs, kad šis darbas yra labai nuoširdus, tačiau man niekaip neišeina iš galvos mintis, kad jis yra ir labai logiškai pramanytas ir išanalizuotas. Todėl į jį norom nenorom žiūriu kaip į muzikinį blockbusterį, dėl kurio „Daddy Was A Milkman“ renka savo žiūrovų minią, jai įtikdamas, bet neidamas priešais ją. Iš kitos pusės, tie tūkstančiai, besirenkantys jo koncertuose, tik įrodo, kad „tėtukas“ viską daro gerai ir galbūt būtent jam lemta žengti už mūsų žemelės sienų. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 70

Nuclear Blast

ROBYN HONEY

„Behemoth“ visada sėkmingai balansavo tarp komercijos ir ekstremalumo. Jie sugeba lyg kokie „Kiss“ išspausti pinigą iš bet kokio merchandisingo, praeityje grupės lyderis Nergalas teisėjavo lenkiškame „Balse“ ir draugavo su bene žymiausia vietine popatlikėja. Ir kartu „Behemoth“ leidžia albumą, kurio pavadinime naudojama, kaip teigiama, Jėzaus frazė vien dėl to, kad tai tikrai šventvagiška (ankstesniam albumui „The Satanist“ jau dėl pavadinimo religinių komentarų nereikia). Tačiau, nepaisant šių, rodos, nesutapimų, visa tai skamba kaip reta galingai. „I Love You At Your Darkest“ yra neįtikėtinai išieškotas darbas, kurį įvardyčiau kaip melodingumo pavyzdį sunkiosios muzikos scenoje. „Behemoth“ blackened death metalas pakyla virš žanro klišių ir nors, rodos, kad jau bus nukrypta popso pusėn („Bartzabel“ nedaug trūksta iki baladės), „Behemoth“ išvairuoja, sukurdami tamsų ir šventvagišką paveikslą. Taip, antikrikščioniškumo (įdomu, kad pati grupė yra iš Lenkijos) Nergalo tekstuose netrūksta, o dar ir tie vaikų chorai, tačiau bent man tai neskambėjo kaip noras šokiruoti ar ieškoti sensacijos. Dėl šių instrumentų yra kuriama nuostabi pamėkliška atmosfera, su neįprastai lėtais, bet vis tiek galingais būgnų dūžiais, agresyviomis, bet ne tuščiomis gitaromis ir nesupainiojamu kriokiančiu vokalu. Atrodytų, kad grupė surenka visa, kas yra gera už black ar death metal scenos ribų (minėtasis melodingumas, lengvesniems žanrams būdingi solo, lėtesni tempai), įvelka į sau norimą stilių ir taip sukuria grandiozinį darbą, kurio klausytis gali ne tik metalo fanatai, bet ir šiaip klausytojai. Kad ir kaip būtų keista, jis yra tiek prieinamas. O jei paskui norėsis sudeginti kokią bažnyčią, galvokite, kad tai šalutinis efektas. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Konichiwa Records 100

GOLDEN PARAZYTH Sad human Self-released

Ne kartą teigę, kad į jų naujausiąjį albumą „Sad Human“ reikėtų žiūrėti netgi kaip į debiutinį darbą, „Golden Parazyth“ vaikinai vis labiau tolsta nuo grynai šokinio skambesio ir sudaro brolių dvynių duetą su tik ką aprašytu „Daddy Was A Milkman“ albumu. Tiesą sakant, net keista, kad du labai artimi savo skambesiu ir estetika darbai pasirodė beveik vienu metu. Gal kaltas ruduo. Tačiau, jei „tėtukas“ stengėsi būti intymus, „parazitai“ bando būti elegiški, svajingi, nors ir įpuola į tuos pačius spąstus, kuriuose atsidūrė ir „Daddy Was A Milkman“. Nepaisant to, kad „Sad Human“ yra labai profesionalus ir išties konkretų braižą turinčios grupės darbas, visgi jis turi tendenciją praplaukti pro ausis, kaip ne kartą jų apdainuota upė. Todėl po kelių perklausų atrodo, kad viskas yra „proper“, tačiau kažko trūksta, lyg ilgagrojis būtų grojamas ant vienos natos, vienos spalvos ir vienos emocijos. Labiausiai užstringa „depešiškas“ „No One Can Help You“ ir „That Kind Of Trouble“ su keistai įsimenančiu priedainiu, kuriuose, rodos, „parazitai“ bando išeiti iš komforto zonos ir žengti dar neišbandytu taku. Labai nesinorėtų, kad kolektyvas, vis pabrėžiantis savo virsmą, vieną dieną taptų „Lemon Joy“, kurie kažkada labai pirmavo, tačiau galiausiai užsižaidė savo pačių nedideliame muzikiniame pasaulyje. Turint omeny, kaip skrupulingai grupė žiūri ne tik į muziką, bet ir jos pristatymą bei apipavidalinimą (labai man patinka tas S.Eidrigevičiaus viršelis), kiekvienam elementui skirdama daug dėmesio, kyla noras, kad ir muzika būtų inovatyvesnė ir išraiškingesnė. Dabar, deja, ji kartais paskęsta melancholiškame minimalizme, užvaldančiame nuo pat pirmos natos iki paskutinio akordo. Tačiau galbūt čia slypi dar viena „Golden Parazyth“ metamorfozė, po kurios jie pasipuoš naujomis spalvomis.

14 //

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 70

MĖNESIO ALBUMAI

BEHEMOTH I love you at your darkest

Claudio Bresciani / TT nuotr.

DADDY WAS A MILKMAN Intimate us

100

Yra popdivos ir yra Robyn. Lyg pilkasis kardinolas, ji nėra tokia matoma, populiari ar cituojama kaip jos kolegės, tačiau šios švedės įtaka, jos reikšmė ir jos „vienas žingsnis toliau“ kaip Damoklo kardas kabo virš popscenos, vis pabrėždamas, kad Robyn yra Robyn. Po aštuonerių metų pertraukos išleistas jos aštuntasis albumas „Honey“ (per tą laiką buvo projektai su „Royksopp“ ir a.a. Christianu Falku) tik dar stipriau įcementuoja jos kaip ikonos statusą. Negaliu niekaip ginčytis – „Honey“ yra nuostabus. Jis pratęsia fantastiškos „Body Talk“ trilogijos muzikinę temą su taip puikiai pažįstamu liūdnos diskotekos vienai motyvu dainoje „Missing U“, jis subtiliai vengia melodingumo kūrinyje „Human Being“, jis nardo tarp gilaus ir nebanalaus trance ir 10-ojo dešimtmečio house dainose „Baby Forgive Me“, „Send To Robin Immediately“ ar „Honey“ ir t.t., ir pan. Tradiciškai trapiai apdainuodama vienatvę ir netgi savotišką grožį joje Robyn vėl parodo klasikinę save, kuriai yra nepavaldus laikas. Iš esmės ji jį lenkia, todėl drąsiai vadinčiau „Honey“ nepavaldžiu laikui klasikiniu darbu, iš kurio įkvėpimo semsis dar ne viena popatlikėja. Puikiai pabrėždama savo muzikines charakteristikas, Robyn, rodos, perkuria tai, kas jau yra anksčiau skambėję, todėl jos kūriniai skamba lyg iš alternatyvios visatos. Rodos, tu juos ir girdėjai kažkada seniai, tačiau esi tikras, kad jie visiškai švieži ir originalūs. O maloniausia, šiais šūkių, skambių frazių ir tuščios filosofijos laikais ši atlikėja skamba nuoširdžiai, tikrai nepompastiškai, išlaikydama savo emocijų grynumą ir pažeidžiamumą. Todėl klausydamas jos dainų gali sugerti visus šiuos pojūčius ir, kai ji iškelta galva triumfuoja, triumfuoti kartu su ja. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 98100

89

100

THOM YORKE Suspiria (Music for the Luca Guadagnino film) XL Recordings

Pirma, tai buvo Johny Greenwoodas, tapęs nepakeičiamu režisieriaus Paulo Thomaso Andersono kompozitoriumi. Dabar atėjo Thomo Yorke‘o eilė darkart įrodyti, kad „Radiohead“ nariai yra genijai. Ir su tuo Yorke‘as susidorojo puikiai – šiurpus ir sapniškas filmo „Suspiria“ garso takelis jau žada neišdildomą įspūdį kino salėje ir rodo pagarbą legendiniam italų grupės „Goblin“ soundtrackui, sukurtam originaliai Dario Argento „Suspiriai“ jo absoliučiai nekopijuodamas, o siūlydamas savas idėjas. O tų idėjų yra begalė: garsų kaleidoskopas, trunkantis 1 val. 20 min. siūlo nuo „radioheadiškos“ baladės („Suspirium“) iki vaiduokliško choro („Sabbath Incantation“), nuo grėsmingos minimalistinės atmosferos („Olga‘s Destruction (Volk Tape)“) iki bene link „white noise“ einančios įtampos („Voiceles Terror“). Šie psichodeliniai amerikietiški kalneliai kuria, kaip minėjau, sapnišką ir pasakišką aplinką (sąšauka su originalia „Suspiria“), kurioje galima įtikėti tamsos pasaulio žaidimais. Ne be reikalo pats Yorke‘as teigė, kad kurdamas muziką įsivaizdavo, jog kuria burtažodžius. Neįtikėtinai įtraukiantis, bet visad verčiantys nepatogiai ir nesaugiai jaustis muzikiniai pasažai, kuriuose yra tiek daug žanrų, kad jau senokai tokį popuri teko girdėti, išlaiko protu nelabai suvokiamą balansą ir išprotėjusią logiką, kurią suprasti gali ne kiekvienas. Yorke‘as veda klausytoją po ribines garsines patirtis, kurdamas eksperimentą, netarnaujantį filmui, o esančiam atskiru meno kūriniu. Įdomu pastebėti, kad šis garso takelis buvo sukurtas dar prieš pradedant filmavimus, o režisierius leisdavo Yorke‘o sukurtą muziką per scenas, todėl net įdomu darosi, kiek garsai paveikė galutinį produktą. Net jeigu „Suspiria“ pasirodys neypatinga, Yorke‘o garsų iš anapus užtenka, kad suabejotum savo sveiku protu. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

© 37O

85

100

0° 70 100

kisielius kefyras

absentas

spiritas

NAUJIENA! Į Lietuvą atvyko moderniausias

pigmentą naikinantis

lazeris!

Pigmentinės dėmės, nepageidaujamos tatuiruotės ar ilgalaikis makiažas – vienos sunkiausiai atsikratomų odos problemų. Panašu, kad galingo lazerio „Studio” (Vokietija) atvežimas į Kaune įsikūrusią BIOFIRST kliniką gali pakeisti tokį požiūrį. Apie tai kalbamės su klinikos dermatovenerologe, med. mokslų dr. Jurgita Karčiauskiene.

– Kokias odos problemas sprendžia lazeris „Studio“?

– Procedūros su lazeriu „Studio“ yra skirtos nepageidaujamam pigmentui šalinti, odos skaistumui sugrąžinti, veido spalvai sulyginti ir giluminiam odos valymui. Pigmentas į odą gali būti įvestas dirbtiniu būdu (tatuiruotės, ilgalaikis makiažas), būti nulemtas genų (pvz. balintos kavos dėmės) arba susidaryti dėl įvairių aplinkybių. Lazeris „Studio“ šalina tiek biologinę, tiek sintetinę kilmę turinčias dėmes ar kūno piešinius. Dar viena unikali šio įrenginio funkcija – itin gilus lazerinis odos valymas ir skaistinimas anglimi (angl. „Carbon Laser Peel“). Rytuose ši procedūra yra praminta „Kiniškos lėlės veido procedūra“, nes po keleto kartų oda regimai pašviesėja, sumažinamos jos poros, palyginama spalva; visa tai primena porceliano efektą.

– Koks yra lazerio veikimo principas?

– Lazeris „Studio“ veikia itin trumpų (Q) bangų pulsavimo principu. Jo antgalis yra nukreipiamas į norimą gydyti vietą, o skleidžiama pulsinė šviesa suskaido pigmentą į smulkias daleles. Gali kilti klausimas: kur dingsta tos smulkios dalelės? Jas iš organizmo pašalina paciento limfinė sistema.

– Ar procedūros yra skausmingos?

– Kiekvieno žmogaus skausmo slenkstis yra individualus, todėl vienareikšmiškai atsakyti sunku. Pacientai teigia, kad procedūros metu jaučia švelnų dilgčiojimą, badymo mažomis adatėlėmis jausmą. Esant reikalui, jei skausmas stiprus, gydoma vieta gali būti patepama vietiniu, paviršiniu analgetiniu tepalu. Svarbu paminėti, kad „Studio“ lazerio Q bangos impulsai yra trumpi (tik 6 nanosekundės) ir galingi, todėl bendra nepageidaujamos pigmentacijos gydymo trukmė sutrumpėja iki 20 proc., lyginant su kitais Q bangos lazeriais.

„BIOFIRST“ klinika yra įsikūrusi Kaune, Studentų g. 37.

Telefonas registruotis: +370 686 40 115.

Daugiau informacijos: www.bioklinika.lt.

Elektroninis paštas: info@bioklinika.lt

– Kiek procedūrų gali prireikti, siekiant atsikratyti nepageidaujamo pigmento?

– Procedūrų skaičius priklauso nuo keleto veiksnių: individualių organizmo savybių, nepageidaujamos pigmentacijos ploto, spalvingumo niuansų. Tai ypač aktualu kalbant apie ilgalaikį makiažą ar tatuiruotes. Dažnai pasitaiko, kad reikiamai permanentinio makiažo spalvai išgauti panaudojamas kelių spalvų mišinys - žalia, mėlyna, raudona ir panašiai.

Lengviausia yra pašalinti tamsų ir gryną (be kitų spalvų priemaišų) pigmentą. Koks pigmentas ar jų mišinys buvo panaudotas konkrečiu atveju, dažnai sužinoma tik šalinant jį lazeriu, kai atidengiami dažų sluoksniai. Todėl neįmanoma iš anksto numatyti, kiek tiksliai procedūrų gali prireikti, – skirtingi pigmentai nyksta skirtingai. Įgimtoms ar natūraliai įgytoms pigmentinėms dėmėms šalinti dažniausiai pakanka 2–3 procedūrų, tačiau kai kuriais atvejais gali prireikti ir 8 ar daugiau (ypač gydant melazmą).

Visa tai aptariama konsultacijos metu.

– Papasakokite plačiau apie lazerinį veido odos atjauninimą-šveitimą anglimi. Kuo jis skiriasi nuo šiuo metu itin populiarių anglies kaukių?

– Nuplėšiamos anglies kaukės – tai trumpalaikiu efektu pasižymintis mados klyksmas. Lazeriu atliekama procedūra „Carbon Laser Peel“ yra paremta visiškai kitokiu principu. Procedūros metu oda dezinfekuojama, užtepamas specialaus anglies kremo sluoksnis. Kai oda ir jose esančios poros tepalą absorbuoja, probleminės vietos veikiamos lazerio šviesa. Iš karto po procedūros oda gydytose vietose atrodo paraudusi. Esant didesnėms veido poroms ar paveikus nedidelę pigmentinę dėmę, gali susiformuoti žaizdelė, vėliau – šašas. Tai visiškai normalu. Po gijimo laikotarpio oda ne tik atrodo skaistesnė, tačiau pastebimi ir kiti svarbūs aspektai: išvalytos ir labiau sutrauktos poros, sumažėjęs riebaluotumas, gražesnė, švelnesnė odos tekstūra. Kadangi kiekvieno paciento organizmas ir lūkesčiai yra skirtingi, reikiamą procedūrų kursą gali parinkti tik gydytojas konsultacijos metu. Siekiant ilgalaikio procedūrų efekto, rekomenduojama atlikti bent 3 procedūrų kursą ne dažniau nei kas mėnesį.

Lazeris „Studio“ yra vienas moderniausių ginklų prieš nepageidaujamą pigmentą. Man, kaip gydytojai, yra labai svarbi įrangos kokybė.

O šypsena paciento veide, pasiekus puikų rezultatą, teikia didelį profesinį pasitenkinimą!

>> SVECIUOSE

ROBAS JONESAS IR JO KUR Rašė Toma Vidugirytė

Lietuvoje nėra stiprios koncertų plakatų kultūros. Plakatai užmirštami arba kuriami tik reprezentacinei ir informacinei funkcijoms atlikti. Sukuriama kažkas paprasto ir greito, menas dingsta, o plakatai taip ir netampa grupės atributikos dalimi.

Neseniai vienai Lietuvos grupei pristatant naują albumą ir koncertus, žavėjausi albumo viršelio dizainu bei koncertams skirtu plakatu. Tai būtų tai, ką mielai pasikabinčiau ant savo kambario sienos. Deja, Lietuvos muzikos rinkoje tai reta išimtis, vis dėlto gal kada nors ir kitos grupės paseks šiuo pavyzdžiu?

Alison Narro nuotr.

ti užsakymų iš agentūrų kaip laisvai samdomas dizaineris. Kurti koncertų plakatus buvo labai įdomu ir atrodė per daug gerai, kad būtų tiesa. Bandžiau kurti tik plakatus ir maždaug po dvejų metų man pavyko iš to save išlaikyti. Pasisekė gana greitai, nes Jackui White‘ui ir kitiems iš „White Stripes“ patiko mano darbai.

O Animal Rummy buvo pavadinta mano draugų kompanija, kai persikėliau į Ostiną. Tai kortų žaidimo pavadinimas, kurį mano draugas Joey ir aš pagiringi pamatėme vaistinėje ant prekystalio. Tuo metu šis žaidimo pavadinimas kažkodėl mus pribloškė. Vėliau tai tapo ir mano interneto svetainės adresu, nes nebuvo likę jokių domenų naudojant mano tikrąjį vardą.

A

pie plakatų kultūrą kalbamės su grafikos dizaineriu iš JAV Robu Jonesu (Animal Rummy). Tai žmogus, sukūręs koncertų plakatus ir muzikos albumų viršelius Nickui Cave‘ui, Jackui White‘ui ir jo projektams – „The White Stripes“, „The Raconteurs“, „The Dead Weather“ bei grupėms „Nine Inch Nails“, „Arcade Fire“ ar „Arctic Monkeys“. 2011 m. R.Joneso darbų serija laimėjo „Grammy“ „Geriausio albumo dizaino arba specialaus riboto leidimo dizaino“ kategoriją. Žengdamas „Grammy“ apdovanojimų ceremonijos raudonuoju kilimu, jis savo charizma, energija ir rožiniu odiniu kostiumu pritraukė ne ką mažiau dėmesio nei jo darbai.

16 // © 37O

– Oficialioje svetainėje www.animalrummy.com visi gali perskaityti netikrą biografiją, bet kokia tikroji istorija?

Kaip pradėjote piešti, atsirado meilė menui ir muzikai bei gimė Animal Rummy?

– Gimiau 1973 m. Olbanyje, Džordžijoje. Senų mamos receptų knygų puslapiai atskleidžia, kad neblogai piešiau nuo pat vaikystės. Dažniausiai tai dariau norėdamas save pralinksminti. Tačiau kartais menas gali būti suprantamas kaip socialiai priimtinas būdas balsu kalbėtis su savimi, o tai gali vesti į izoliaciją.

Muzika? Augdamas muzika daug nesidomėjau. Vaikystėje dažniau televizijos programoje ieškojau, kada rodys, pavyzdžiui, senus Marxų Brothersų filmus. Melodijos pasiekė mane tik tada, kai pusseserė Liza supažindino su „The Police“ kūryba. Man tada buvo 8-eri ar 9-eri. Ši grupė tapo mano muzikos alfa ir omega iki tol, kol pankas neapvėmė man batų vidurinėje mokykloje. Tada prasidėjo romanas su „The Damned“, kuris išliko tvirtas iki šių dienų.

Pirmuosius plakatus vietiniams koncertams Ostine sukūriau tik pabaigęs mokyklą. Dauguma jų skirti mano draugų grupės „Pink Swords“ pasirodymams, kol stengiausi gau-

– Kuriate puikius plakatus muzikos koncertams bei dirbate prie kino filmų plakatų. Kas daro didžiausią įtaką jūsų darbams? Labiau mylite kiną ar muziką?

– Man didžiausią įtaką darė Frankas Kozikas. Jis buvo muzikinių plakatų karalius devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtajame dešimtmetyje.

Aš skyriau jam vis daugiau dėmesio, kai pradėjo piešti tai, ką ir aš norėjau kurti. Mes pradžioje bandome mėgdžioti savo herojus, nes tai yra menas, kuris mus jaudina ir atrodo teisingas, o visą kitą laikome nesąmone.

Būtent taip nutiko ir man. Aš iš to išsilaisvinau tik todėl, kad pradėjau dirbti su screenprinting, o biudžetai ribojo, kiek spalvotų pieštukų galiu ištraukti iš dėžutės. Kitas įkvėpimo šaltinis būtų Jamaine‘as Rogersas. Nesu didelis jo stiliaus gerbėjas, tačiau mane žavi tai, kiek daug savęs jis atiduoda kurdamas koncertų plakatus. Kartais gali sužinoti daugiau apie jį nei apie grupę ir jis labai nuoširdžiai rūpinasi savo projektais. Jam tik reikia kažko autentiško, prie ko galėtų prisiliesti.

Atsakant į antrą klausimą, jei reikėtų rinktis muziką ar kiną, pirmenybę teikčiau muzikai. Kiek tik atsimenu, filmai buvo svarbūs mano formavimuisi. Kita vertus, muzika yra visur ir labai dažnai lydi svarbiausius įvykius bei pokyčius mūsų gyvenime. Geriau uždarytų visus kino teatrus, nei tos akimirkos taptų tylesnės. Renkuosi muziką, nes aktyviai bandau ją inkorporuoti į labai svarbius įvykius ir taip juos atkurti, ko filmai negali.

– Kas padėjo sukurti ir darė įtaką jūsų išskirtiniam braižui?

– Kad ir kaip keistai skambėtų, bet biudžetai ir laiko ribos. Darbas prie daugybės koncertų datų „The White Stripes“ ture privertė mane plėtoti požiūrius, kurie leistų pateikti greitus sprendimus. Originalūs mano piešiniai tapo vis retesni, kai pradėjau daugiau dirbti prie nuotraukų ar senų graviūrų koliažų. Galiausiai laikrodis atitraukė mane nuo piešimo lentos.

– Už 2007 m. „The White Stripes“ turo „Under Great White Northern Lights“ plakatus ir albumo dizainą 2011 m. gavote „Grammy“ statulėlę. Tai didžiulis įvertinimas. Kaip jautėtės jį atsiimdamas? Kokie dar apdovanojimai jūsų kolekcijoje ir kas motyvuoja kiekvienam projektui?

– Tai buvo tarsi laukinis bučinys. Kai ištinka tokie romantiški interliudai, reikia sutvardyti savo susijaudinimą, kad ta akimirka tęstųsi. Šiuo atveju buvo būtent taip, tik man buvo leista truputį „pasileisti plaukus“(šypsosi).

Kiti apdovanojimai? Keletas projektų, kuriems vadovavau, laimėjo apdovanojimus. Tačiau asmeniškai negavau daugiau apdovanojimų, kuriuos galėčiau. Motyvacija? Būti profesionalu. Mane motyvuoja tai, kad nesuteikiu priežasčių apkaltinti mane blogai darant savo darbą. Aš lyg Dorianas Grėjus, viešai pristatantis savo portretą ir besijaudinantis dėl ant jo atsirandančių dėmelių.

– Kad jau prakalbote apie portretus... 2014 m. sukūrėte savo portretų seriją. Jų parodą pavadinote „Sielvartas: Robo Joneso solo paroda“ („Grief: A Solo Exhibition by Rob Jones“). Portretai buvo asmeninės istorijos apie abejones savimi, gėdingus momentus ir baimes. Papasakokite plačiau apie šį projektą. Galbūt planuojate kažką naujo, ką turėtume pamatyti?

– Ostine, „Flatstock“ plakatų parodoje, kolega Zissou iš „Galerijos F“ paprašė surengti parodą. Buvau keistos nuotaikos ir atsakiau: „Žinoma, tik nepažadu, kad tai finansiškai atsipirks.“ Pradžioje norėjau, kad paroda būtų apie mano mirusius gyvūnėlius. Mano draugas Mitchas Putnamas pasakė: „Neatrodo, kad paroda bus sėkminga. Geriau galėtum eksponuoti Charlie Browno piešinukus, kuriuos kuri.“ Kartais, kai siunčiu klientams koncertų plakatus, aš randu minutę ir nupiešiu paveiksliuką kitoje plakato pusėje. Žmonės rašo ir gerai atsiliepia apie šiuos piešinukus. Taip pat piešiau ir Charlie Brown C-3PO paveiksliukus kitoje Dartho Vaderio plakatų, kurie kurti su „Mondo“ kompanija, pusėje. Jie taip pat pradžiugino žmones.

Aš sutikau su Mitchu, kad jo siūlomas parodos variantas būtų patrauklesnis, bet nenorėjau prarasti autobiografinio aspekto. Norėjau būti tikras, kad kiekvienam piešinukui bus priežastis ir ryšys. Žmonėms, atrodo, jie irgi patiko. Matyt, kančia myli kompaniją. Štai mažas portreto iš parodos pavyzdys ir mintis, kuri už to slepiasi. Vieno iš paveikslėlių pavadinimas – „Apakinantis nostalgijos poveikis“ („The Blinding Effects of Nostalgia“). Aš linkęs perdėti bet kokią laimingą savo praeities detalę ir per daug stipriai įsikibęs jos laikytis.

Problema yra ta, kad tai buvo praeityje, o su dabartimi susiję tik mintyse ar pagražintuose prisiminimuose ir tai trukdo užmegzti naujų ryšių bei mėgautis naujomis patirtimis. Tai pagrindinė priežastis, kodėl kiekvienais metais vis dar žiūriu tuos pačius 20 filmų, o ne kažką iš pasirodžiusių naujų.

Plakatas „Dead Weather“ koncertui Čikagoje, 2009 m.

IAMŲ PLAKATŲ ISTORIJOS – Kolektyvinė muzikos emocija yra visko pradžia. Ji pasakoja visą kelionę ir atskleidžia, kokie drabužiai jai labiausiai tinka. Žodžiai, gilinimasis į pradinę gerbėjų reakciją. Vėliau, kai prasideda albumo reklamos kampanija, į bendrą katilą patenka ir interviu su muzikantais bei pati turo eiga.

Geras pavyzdys būtų 2005 m., kai perskaičiau apie tai, kad savo koncerte ant scenos tarp dainų Jackas atliko „Lollipop guild“ dainą iš „Ozo miesto burtininko“. Taip suvokiau, kad Medinukas – gamyklos darbuotojų atstovas, būtų geras grupės iš Detroito veidas. Tas vienas straipsnis galiausiai vedė į ilgą Medinuko ir Dorotės įvaizdžių dominavimą „The White Stripes“ vizualuose.

– Kaip menininkas norite sulaukti nuorodų ir komentarų iš klientų ar labiau mėgstate jaustis laisvai ir savarankiškai kurti idėjas?

– Man tinka ir kliento nuorodos, jei tik tai padeda projektui kirsti finišo liniją. Bet kokia informacija apie kliento tikslus prieš nusistatant koncepciją visada yra naudinga. Tačiau bėgant metams aš supratau, kad visada verta pristatyti savo alternatyvias ar keistas idėjas su kliento tikslus atitinkančiais sprendimais. Apginti savo idėją, net jei ji tiesiogiai naikina kliento užduotį. Čia mano pasisekimo procentas gana didelis – turbūt apie 70 proc. Svarbiausia prarasti visą baimę, kad tavo idėja bus atmesta ir tikėtis, kad turi plačių pažiūrų vadovą, su kuriuo sutampa požiūriai.

– Lietuvoje beveik nėra plakatų kultūros. Tai meno forma, bet Lietuvoje muzikos grupės neišnaudoja jos kaip atributikos ir į tai daug neinvestuoja. Plakatai tiesiog atlieka informacinę funkciją. Ką manote apie plakatų kultūrą?

– Tai primena situaciją Amerikoje devintajame dešimtmetyje, iki pasirodant tokiems žmonėms kaip Kozikas, Chantry, Coopas ir Khunas. Staiga jie kūrė milžiniškus, ryškius plakatus grupėms, kurių dauguma žmonių net negirdėjo.

Po kiek laiko tapo beveik gėda, kad dauguma koncertuojančių grupių vis dar davė migdomųjų piliulių kontrastui.

Sėkmingesnės grupės pradėjo sekti procesą ir samdyti tuos pačius menininkus, tikėdamiesi, kad keletas jų muilo burbulų sprogs ant jų.

Reikia tik vienos kompanijos, atsidavusios darbui ir gerai jį darančios, kad sužadintų susidomėjimą ir tai pasklistų. Kai pradėjau kurti koncertų plakatus, tai atrodė labiausiai išlaisvinantis būdas žmonėms pristatyti savo kūrybą.

Atrodo, kad tiek daug laisvės gali būti tik tada, kai nėra ko prarasti. Šis dabartinės situacijos Lietuvoje apibūdinimas primena tai, kaip prasidėjo „Mondo“ plakatai. Niekas nekūrė tikrai įdomių, profesionalaus lygio kūrinių filmų repertuaro peržiūroms. Su visa koncertų plakatų erzelyne ir konkrečiais menininkais, kurie juos kūrė, atrodė įdomus eksperimentas jiems naudoti tą patį požiūrį ir filmų plakatams. Po 10 metų bent jau Amerikoje, tai sulaukė sėkmės.

Plakatas „Raconteurs" koncertui Nešvilyje, 2011 m.

Plakatas Jacko White'o koncertui Niujorke, 2014 m.

KAI PRADĖJAU KURTI KONCERTŲ PLAKATUS, TAI ATRODĖ LABIAUSIAI IŠLAISVINANTIS BŪDAS ŽMONĖMS PRISTATYTI SAVO KŪRYBĄ. ATRODO, KAD TIEK DAUG LAISVĖS GALI BŪTI TIK TADA, KAI NĖRA KO PRARASTI.

Kalbant apie kažką naujo, turiu pripažinti, kad mano darbas „Mondo“ nepalieka daug laiko asmeniniams projektams. Jacko White‘o dabartiniam turui aš galėjau spėti sukurti vos 6 plakatus, kai praėjusiuose paprastai kurdavau 20.

– Koncertų plakatų kultūra yra gana svarbi JAV. Kodėl, jūsų nuomone, plakatai yra tokie populiarūs tarp muzikos gerbėjų Amerikoje?

– Mes turėjome daug puikių menininkų, kuriančių plakatus atokiai nuo įrašų kompanijų ir vadybininkų ribojimų. Jie juos kūrė net tada, kai finansinės perspektyvos buvo neaiškios.

Taip atsirado daug aistringų darbų, kurie sujaudino žmones.

Taigi, pakanka kelių žiežirbų, kad uždegtų ir sudomintų kitus.

– Kas jums, kaip profesionalui, yra geras renginio plakatas? Kokie aspektai svarbiausi?

– Geras plakatas pasakoja istoriją arba palieka paslaptį. Tačiau tai dar turi ir kietai atrodyti. O tai reikalauja apibrėžimo. Perfrazuojant Friedrichą Nietzschę: „Kietumas – tai lyg muilo burbulas ant tavo peties. Tik pastebi jį leidžiantis ant tavęs ir jis susprogsta.“ Man labiausiai patinka šiek tiek liūdni plakatai. Izoliacijos, atsiskyrimo ar kančios temos, atrodo, pamaitina mano akis pažįstamu maistu.

– Kas svarbiausia pradedant dirbti prie naujų projektų ir idėjų? Kas grupei, atlikėjams padeda sukurti idėjas plakatams? Iš kur ateina įkvėpimas?

„He blinding effects of nostalgia“

KINAS

>> EITI AR NEITI

„SPEC. ŽVĖRYNO“ HEROJUS NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOMS ĮKVĖPĖ REMBO

Eglė Rakauskaitė

Nuotraukos iš asmeninio archyvo

Lapkritį Lietuvos kino padangė tradiciškai nusispalvina Europos šalių kino forumo „Scanorama“ spalvomis. Į didžiųjų Lietuvos miestų kino teatrus tuomet traukia ne tik kukurūzų spragėsių, bet ir kitokio, dažnai ne vien tik pramogai skirto kino mėgėjai.

Atrodo, kad jaunosios kartos režisieriui Andriui Lekavičiui pavyko suderinti abu dalykus – jis festivalyje pirmą kartą parodys savo iš dalies animuotą dokumentinį filmą „Spec. Žvėrynas“, kuris pasakoja istoriją apie oficialiuose šaltiniuose neegzistavusį nutrūktgalvių jaunuolių specialųjį būrį, ruoštą sudėtingoms 1991-ųjų nepriklausomybės kovų operacijoms. nuoliai gyveno ir treniravosi miške, fiziniai krūviai – nustebs žiūrovai – buvo žvėriški.

– Tavo filme Lietuvos nepriklausomybės kovos suskamba gana neįprastame kontekste – it žaismingas jaunystės nuotykis. Ar dėl to ir pasirinkai archyvinius kadrus papildyti dešimtojo dešimtmečio įkvėpta kompiuterinių žaidimų animacija?

– Istoriją pasakoju jungdamas archyvinius kadrus ir 16 bitų grafikos vaizdus, kuriuos inspiravo dešimtojo dešimtmečio kompiuteriniai žaidimai. Pati filmo istorija, herojų savybės ir laikmetis padiktavo būtent tokios animacijos poreikį. „Spec. Žvėrynas“ yra istorija apie pirmąjį specialųjį slaptą itin drąsių aštuoniolikmečių būrį, kurio egzistavimas, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, atrodo absoliučiai nutolęs nuo realybės, netgi absurdiškas. Tarsi kompiuterinio žaidimo siužetas. Kartu svarbu suprasti ir tai, kad „Franco žvėrynas“ – kaip neoficialiai buvo vadinamas šis būrys – buvo slaptas, apie jo veiklą nėra išlikusių beveik jokių dokumentų. Apie būrio egzistavimą dokumentuose galima numanyti iš pervedimų už būrio maitinimą. Istorija puiki, ilgai nutylėta, norisi ją papasakoti, bet archyvinės medžiagos su šiuo būriu – itin mažai, tad man pasirodė labai natūrali išeitis istorijos pasakojimą praplėsti animacija. Galiausiai, 1990-aisiais berniukai visame pasaulyje iš VHS kasečių žiūrėjo Rembo ir kitus bajavykus, svajojo būti veiksmo filmų herojais. Specialiojo būrio jaunuoliai – ne išimtis, jie irgi žiūrėjo tuos pačius veiksmo filmus, mokėsi ir įkvėpimo sėmėsi iš tų pačių veikėjų. Siekė būti kovingais herojais šviežiai nepriklausomoje Lietuvoje. Filmo formai šios sąsajos man pasirodė labai tinkamos.

18 // © 37O

– Šį filmą, kurį pristatysi „Scanoramoje“, pirmiausia pavadinai – „L-Komanda“. Tikriausiai tai lėmė garsus amerikiečių serialas, kuris tuo metu taip pat buvo labai populiarus. Kodėl galiausiai pakeitei pavadinimą į „Spec. Žvėryną“?

– Kai gimė filmo idėja, atrodė, kad pavadinimas „L-Komanda“ su nuoroda į serialą „A-Komanda” gana taikliai atlieptų tai, ką mums teko patirti pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais. Kai visa vakarietiška kultūra mums smogė kaip bomba – viską patyrėme ir sugėrėme labai greitai, laiko kritiškai vertinti ir atsirinkti neliko.

Bet kai projektas įgavo aiškesnį turinį ir formą, tapo aišku, kad ši pirminė sąsaja nėra tiksli, netgi klaidinanti, todėl nutariau išsaugoti tuometį būrio pavadinimą „Žvėrynas“.

Juos taip tikrai 1991 m. vadino! Nes kiekvienas būrio narys turėjo gyvūno pravardę – nuo krabo iki krokodilo. Jau-

– Ar tai nėra dar viena Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui dedikuota dokumentika, kurių pastaruoju metu matėme su kaupu?

– „Spec. Žvėryno“ istorija per stipri ir per sudėtinga, per daug paveikusi jaunuolių likimus, kad liktų nepapasakota. O dėl to, kad ji atsiduria Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio fone, nematau nieko ydingo ar menkinančio – priešingai. Filmą kūriau ne dėl formalumų ir valstybinių progų, o dėl to, kad mane kaip jauną kuriantį žmogų ši istorija pirmiausiai absoliučiai sukrėtė. Kurdamas šį filmą ilgai ieškojau būdo, kaip su jo herojais, jau subrendusiais vyrais, man reikia kalbėti apie tai, kad tuo metu jie buvo ruošiami mirčiai. Nors šis faktas ir buvo užglaistytas jaunatvišku herojiškumu ir patriotinėmis idėjomis. Ir mano paties asmeninė patirtis lėmė, kad man dabar įdomiausias pereinamasis mūsų šalies istorijos laikotarpis.

Gimiau dar Sovietų Sąjungos laikais, o Lietuvos nepriklausomybę patyriau labai ryškiai, tik ši patirtis mane pasiekė vaiko ir vėliau jau paauglio akimis. Mano patirtis yra susijusi ne tik su valstybės laisve, bet ir su visa Vakarų pasaulio kultūros įtaka.

– Muzika irgi buvo viena iš sudėtinių Vakarų popkultūros eksporto dalių, ar tai girdėsime ir filme?

– Šis projektas yra koprodukcija su Latvija ir džiaugiuosi, kad dirbome kartu su elektroninės muzikos kompozitoriumi ir prodiuseriu iš Rygos Andriu Indanu. Jis labai greitai pagavo, koks skambesys reikalingas filmui, nes pats aktyviai kūrė muziką nuo 1980-ųjų pabaigos ir iš asmeninės patirties žinojo, kaip skambėjo tas laikmetis.

– Jeigu galėtum pasirinkti publiką, kuri turėtų pamatyti šį filmą, kaip ją apibūdintum?

– Juokauju, kad tai vyriškas filmas, bet žiūrovus apibrėžti lytimi nebūtų korektiška. Tikiuosi, kad šis filmas sužadins nostalgiškus jausmus dabartiniams trisdešimtmečiams. Įdomu tai, kad dešimtojo dešimtmečio filmo stilistika ir estetika šiandien yra tapusi ypač madinga, ją matau ir grafinio dizaino, ir mados darbuose – dalykai sukasi ratu, tad tikiu, kad filmą bus įdomu žiūrėti ir dėl vizualinių sprendimų. Nenorėčiau nuvilti ir istorijos gerbėjų, nes velniškai ilgai užtrukome rinkdami archyvinę medžiagą – rasti konkrečius archyvus, apie kuriuos žinojome esant, buvo bene sudėtingiausia filmo kūrimo dalis. Ne viską pavyko rasti, ne viskas ir išliko iki šių dienų. Galiausiai istoriją didžiaja dalimi pasakoju be kalbančių galvų, būdingų dokumentikos žanrui. Šis sprendimas nepaliks pravirų durų į dabartį ir turėtų padėti žiūrovui geriau įsijausti į pasakojamą istoriją.

– Savo projektuose dažnai naudoji inovatyvias integracijas, pritaikai virtualios realybės ar kitas IT technologijų galimybes. Ar tai padeda pasakoti savo istorijas?

– Mano projektuose dažnai sutinkami įvairūs netradiciniai sprendimai. Siekiu, kad kiekvienas pasakojimas būtų įdomus žiūrovui – galvoju apie naujas galimybes pasakoti istorijas, todėl neapsiriboju viena pasakojimo forma. Istorija, be abejo, visuomet svarbiausia, bet ar ji bus įdomi ir paveiki – priklauso ir nuo pasirinktos pasakojimo formos. Kartais nereikia nei vaizdo, nei žodžių – užtenka tik garso. Kartais reikia ekrano, o kartais jo visai nereikia. Smagu, kad atsiranda virtualios realybės galimybės – jas taip pat naudoju, kai matau, jog tai padėtų istorijai, išplėstų jos paveikumo ribas.

Taip ir „Spec. Žvėryne“ animacijos pasirinkimas padeda kurti tam tikrą 1990-ųjų legendą. Žvėriškai stiprius jaunuolius, kurie buvo pasiryžę viskam. Mums trūksta lietuviškų legendų, nes Vakarų superherojai pasiglemžę didelę dalį eterio, bet lietuviškas šakotis dažnai geriau nei amerikietiški kukurūzų spragėsiai.

>> EITI AR NEITI

AKLIEJI Žiūrėkite Juozo Miltinio dramos teatre (Laisvės al. 5, Panevėžys) Repertuarą sekite www.miltinio-teatras.lt.

Juozo Miltinio dramos teatro vairą perėmus jauniesiems, Panevėžys pamažu grįžta į lietuviško teatro žemėlapį. Sezono pradžiai – koprodukcija su Artūro Areimos teatru ir spektaklis pagal José Saramago kūrybą „Aklieji“. Teatro chuliganu pramintas režisierius A.Areima, spektaklį, kaip jau tapo įprasta, žymi N-16 ženklu ir imasi sociumo kritiko vaidmens. Rodydamas aklumo epidemijos šluojamą gyvenvietę, jis siekia mums, žiūrovams, atverti akis. Vertybinės žinutės intencija aiški, pagrįsta premjerą lydinčiuose režisieriaus interviu ir teatro pranešimuose spaudai.

Jaunųjų aktorių komandos priešakyje – Vainius Sodeika, kurio santūrus ir tikras buvimas scenoje dar labiau išryškina kolegų profesinius trūkumus. Aktoriai Giedrius Arlauskas, Monika Poderytė, Eduardas Genys, Donatas Kalkauskas, Karolis Legenis, Justina Nemanytė, Emilis Pavilionis, Tadas Povilonis, Jolita Skukauskaitė ir Petras Šimonis tampa režisieriaus sąjungininkais. Iš paskutinių A.Areimos spektaklių „Klamo karas“, „Antikristas“, „Virimo temperatūra 5425“pažįstama M.Poderytė tampa katastrofos evoliucijos pasakotoja.

Mainantis vaidybinėms scenoms, keičiasi scenografija, aktoriai vienas kitą filmuoja, ekrane projektuojamas vaizdas, gausu muzikinių ir choreografinių intarpų, tačiau spektaklis – lyg miglotas ir iškreiptas jau matytų spektaklių prisiminimas. Aišku, šias tendencijas nulemia ne tik sukurti spektakliai, bet ir technologinės naujovės, jaunimo trendai, tad stebėtis kaip ir nereikėtų.

Nesuvaldžius dramaturgijos (inscenizacijos autorė – Inga Sanakojevaitė), net ir stojant alternatyvos pusėje ir apsiginklavus sėkmingo spektaklio atributais, tačiau pristigus tikslumo ir kūrybiškumo, spektaklis užsitęsia ir tampa hermetiškas. Eskaluojama žinutė nesivysto, kūrybinė komanda nesiūlo jokios išeities iš šio moralinio akligatvio. Kiek nesuprantamos atrodo ir režisieriaus pastangos, vaizduojant nuogą kūną ar smurtą, šokiruoti, o iškeliant kūrybinės grupės patirtis, moralizuoti ir menkinti į teatrą atėjusio žiūrovo gebėjimą mąstyti ir pasirinkti.

Juk moralinis kodeksas pažįstamas ne tik spektaklio kūrėjams.

Egidijaus Krikščiūno nuotr.

TEATRAS

Recenzavo Kamilė Žičkytė

Rekomenduojama drastiško, provokuojančio meno šalininkams.

Nerekomenduojama pramoginio ir lengvo turinio mėgėjams.

SAULĖTOJI LINIJA Teatro „Atviras ratas“ spektaklis rodomas „Menų spaustuvėje“ (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) Repertuarą sekite www.atvirasratas.lt.

Kartais kalbėtis sunku, o kartais – neįmanoma. Spektaklio „Saulėtoji linija“ kūrėjai ir autoriai Justas Tertelis ir Vesta Šumilovaitė, minėdami tryliktojo teatro „Atviras ratas“ sezono pradžią, pakvietė į poros santykių mechanizmą nagrinėjančią premjerą. Vieno ryškiausių šiuolaikinio rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo pjesėje išrašytos šešios priežastys, kodėl žmonės susvetimėja: vienos banalios, kai tiesiog nesusišnekame, kitos – esminės, liudijančios kertinius požiūrių skirtumus.

Tomo Kaunecko nuotr.

Spektaklio centre – septintus santuokos metus skaičiuojanti pora Barbara ir Verneris. Pjesės veiksmas vyksta paryčiais, poros virtuvėje, o spektaklis perkeliamas į ne tokią buitišką aplinką – į fotostudiją (scenografė ir kostiumų dailininkė – Liuka Songailaitė). Čia lempų akinamoje scenoje pateikiamas visas santykių spektras. Meilė, neapykanta, fizinis smurtas, ašaros, juokas ir iš pirmo žvilgsnio banalūs barniai spektaklio žanrą varijuoja nuo šeiminio gyvenimo parodijos iki tikros ir skausmingos santykių dramos. Žiūrovo galimybę susitapatinti su poros išgyvenimais apsunkina emocionalūs dialogai ir kiek šaržuota vaidy-

ba: atpažįstame realias, išgyventas situacijas, tačiau kartais nesibaigiančiame kalbėjime tiesiog pritrūksta pauzių, leidžiančių žiūrovui atsikvėpti, įsiklausyti ir pamąstyti. Nors spektaklis vyksta nedidelėje „Kišeninėje“ Menų spaustuvės salėje, teatrinei realybei priartėti prie žiūrovo taip pat trukdo distanciją brėžianti sąlygiška ir kiek formaliai išnaudota veiksmo vieta.

Dramaturgas yra įvardijęs, kad pjesės esmė – santykiuose skęstančių žmonių, t.y. žiūrovų terapija. Juk šie išgyvenimai, dažnai slapstomi privačioje šeimos erdvėje – bendri. Jei sutiksime, kad skyrybos yra lėto ir laipsniško atitolimo padarinys, tai šio spektaklio misija – padrąsinti kalbėtis, kovoti su augančiu skyrybų skaičiumi.

Rekomenduojama santykių dramų ir melodramų ekspertams.

Nerekomenduojama veiksmo mėgėjams.

DURYS Žiūrėkite Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (Gedimino pr. 4, Vilnius) Repertuarą sekite www.teatras.lt.

© 37O

Aktoriai Diana Anevičiūtė, Žygimantė Elena Jakštaitė, Augustė Pociūtė, Rytis Saladžius, Rasa Samuolytė, Ugnė Šiaučiūnaitė, Rimantė Valiukaitė ir šokėjas Mantas Stabačinskas vis pereidami pro sceną skiriančios konstrukcijos / pastato duris, veikia čia (avanscenoje) ir ten, kur veiksmą stebime jau pro

milžiniškus pastato langus (scenografijos autorė – Goda Palekaitė). Ši minia – lyg sumažintas mūsų sociumo modelis. Kasdieniškose situacijose jie arba iš savo tarpo vis išskiria ir ironiškai pašiepia nepritapėlį, arba tampa groteskiška, kiek infantilia ir neadekvačiai veikiančia mase.

Režisieriaus kuriamame pasaulyje – naivūs, saviironiški, nesuprantama kalba šnekantys nelaimėliai.

J.Strømgrenas nekuria intelektualaus spektaklio, neprovokuoja, nekritikuoja, žiūrovo neįpareigoja ieškoti vientiso siužeto, gvildenti metaforas ar tapatintis su personažais ir smerkti visuomenės ydas.

Galima tik gėrėtis režisieriaus humoro jausmu, juoktis iš atpažintų mąstymo ir elgesio klišių bei grožėtis estetiškomis, tiksliai atliktomis ir vizualiai efektingomis choreografinėmis ir vaizdinėmis kompozicijomis (šviesų dailininkas – Vilius Vilutis). Elementų iš dramos bei lėlių teatro, kino, ekspresyvios šokio kalbos ir ironijos sintezė žiūrovui garantuoja meditatyvią ir kokybišką pramogą teatre.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

20 //

Vienas garsiausių Norvegijos choreografų, šokėjas, režisierius ir dramaturgas Jo Strømgrenas iki šiol geriausiai pažįstamas buvo šokio mėgėjams, mat garsiausi jo spektakliai ne kartą pristatyti festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“. Lietuvos ir choreografo kūrybinio bendradarbiavimo dvidešimtmetį žymi bendras „Jo Strømgren Kompani“ ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro projektas – šokio spektaklis „Durys“. Pirmą kartą su lietuvių trupe dirbęs choreografas spektaklį „Durys“ spalio pradžioje pristatė Anykščiuose, paskui premjera įvyko ir Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, o mėnesio pabaigoje – Osle, Nacionaliniame Norvegijos operos ir baleto teatre.

Rekomenduojama vizualaus meno mėgėjams.

Nerekomenduojama snobams ir prasmių ieškotojams.

Rašė Giedrė Nalivaikaitė

Smalsu, ar robotai samdys žmones 2050-aisiais? Norėtumėte virtualia realybe kontroliuoti savo pačių realybę? O gal įdomu, kaip varginantį neapibrėžtumą darbe ir gyvenime paversti kūrybine energija?

„WHAT‘S NEXT? 2018“ REKOMENDACIJOS

Į visus klausimus netrukus atsakys daugybė kūrybos direktorių, redaktorių, prekės ženklų strategų, žurnalistų, verslininkų ir reklamos specialistų iš daugelio Europos šalių. Lapkričio 8--9 d. inovacijoms ir kūrybiškumui atviri protai rinksis jau šeštus metus organizuojamoje didžiausioje kūrybinių industrijų konferencijoje „What‘s Next?“ Naujausiomis įžvalgomis – kaip panaudoti kūrybą versle ir verslo žinias kūryboje – dalysis visi pranešėjai, o kiekvieno mūsų žinios ir įgūdžiai – jau asmeninis reikalas. Tačiau rekomendacijos kartais išties gelbsti. Trumpai apie tai, kurių „What‘s Next?“ pranešimų vertėtų tikrai nepraleisti.

MARCUSAS FAIRSAS (UK), „Dezeen“ įkūrėjas ir redaktorius.

Lapkričio 9 d., 14.00

Būti vieno garsiausių pasaulyje internetinių dizaino žurnalų „Dezeen“ redaktoriumi – atsakingas darbas. Ypač, kai esi išrinktas ir vienu iš 1000 įtakingiausų Londono gyventojų. Būtent taip – atsakingai – Marcusas žiūri į dizainą ir architektūrą. Pirmas jo vizitas Vilniuje bus skirtas papasakoti, kaip dizainas yra komunikuojamas skaitmeniniame amžiuje ir kokius globalius iššūkius architektai ir dizaineriai gali padėti spręsti šiandien. Profesinis Marcuso kelias iki „Dezeen“ portalo – atskira, bet ne mažiau įkvepianti istorija. Jei nepapasakos pats – būtinai pakelkite ranką paklausti.

NELLY BEN HAYOUN (FR),

„WeTransfer“ potyrių vadovė, Kosmoso Orkestro direktorė ir t.t.

NAOMI ROTH (FR),

virtualios realybės ekspertė, dėstytoja, verslininkė-inovatorė.

Lapkričio 9 d., 15.30 Virtuali realybė daro vis didesnę įtaką įvairioms visuomenės sritims. Tačiau ar žinome, kaip virtualios realybės padedami galime geriau kontroliuoti savo pačių realybę? Koks tiksliai yra tas virtualios realybės poveikis žmogaus prigimčiai? Pateikti įdomių įžvalgų apie realaus ir virtualaus pasaulių santykį ir atsakyti į visus kylančius klausimus iš Prancūzijos į „Loftą“ atvyks VR guru Naomi Roth.

CLARE MCNALLY (DE),

kūrybinės prekės ženklų konsultavimo kompanijos McNally Unlimited© įkūrėja ir kūrybos direktorė.

Lapkričio 8 d., 14.45 Šiuo metu susiduriame su daugybe socialinių, ekonomikos, aplinkosaugos ir politinių problemų. Tekstų kūrėja, prekės ženklų strategė, autorė ir pedagogė Clare McNally prekių ženkluose mato neišsemiamą potencialą. Ne pasipelnyti, o prisidėti prie geresnės ateities kūrimo. Nagrinėdama galios, atsakomybės ir integralumo klausimus viešnia iš Danijos bandys išsiaiškinti, kas turėtų prisiimti socialinę atsakomybę versle. Ne abstrakčiai, o gvildendama pavyzdį po pavyzdžio, konkrečius agentūrų, kompanijų ir prekės ženklų sėkmės ir klaidų istorijas.

JUSTINAS JAUTŽEMIS,

Lapkričio 9 d., 12.30

„Hungry Scout“ prekių ženklų strategijos ir inovacijų studijos įkūrėjas ir inovacijų strategas.

Savo pranešimą „What‘s Next?“ mokslininkė, potyrių dizainerė ir kino režisierė Nelly Ben Hayoun pavadino „Įgyvendinant neįmanoma“. Kosmiškai skambantys jos profesinių veiklų pavadinimai – įrodymas, kaip nereikia stabdyti naujų minčių kasdienėje veikloje. Nelly atvažiuoja ne vien įkvėpti lietuvių publikos, bet ir atskleisti dizaino paslapčių. O paslaptis ji mėgsta. Londone ir Amsterdame ši žavi prancūzė yra įkūrusi unikalų nemokamą „University of Underground“ universitetą, į kurio paskaitas studentai iš tiesų renkasi požeminėse erdvėse, įsikūrusiose po... naktiniais klubais!

Lapkričio 9 d., 14.45

CÉDRICAS DUMONT (BE),

VAIDOTAS VALANTIEJUS,

„Red Bull“ atletas, šuolininkas ekstremalas, High Performance Psychology specialistas.

Lapkričio 8 d., 16.15

Šuolio su specialiu „wingsuit“ kostiumu metu Cédricas skrieja iki 200 km/val. greičiu. Greitu metu jis atskris į „What‘s Next?“ papasakoti jums, kodėl verta plėsti savo komforto zonos ribas, susidoroti su iššūkiais, formuoti tinkamą požiūrį į supančią aplinką, o į bet kurią situaciją išmokti žvelgti šaltai ir apgalvotai. Visai nesvarbu, jei neketinate pakartoti Cédrico šuolių nuo Egipto piramidės, Goktas krioklio ar Vilniaus Televizijos bokšto. Mentorius iš Belgijos yra pratęs įkvėpti ne tik atletus. Jis – diplomuotas High Performance Psychology specialistas, konsultuojantis dideles verslo kompanijas visame pasaulyje.

DEIVYDAS PRASPALIAUSKAS,

restorano „Amandus“ įkūrėjas ir vyriausiasis šefas.

Lapkričio 8 d., 13.30 Kam ta prezentacija ekrane, jei gali viską patirti tiesiogiai? Apdovanojimais ir atidarytais restoranais kone kasmet su savimi lenktyniaujantis virtuvės šefas Deivydas Praspaliauskas ant „What’s Next?“ scenos pasiruošęs įkurti... interaktyvų restoraną. Jame šefas bandys parodyti ir paaiškinti, kaip versle veikia pridėtinės vertės turinčios smulkmenos ir kodėl unikali vartotojo patirtis yra tokia svarbi.

KONFERENCIJA

>> EITI AR NEITI

2014 m. JK buvo testuojamas pirmasis Dirbtinio Intelekto (DI) lauko reklamos stendas, vėliau DI sukūrė naują Rembranto paveikslą, o viena japonų agentūra „pasisamdė” DI kūrybos vadovą. Ką jau kalbėti apie DI režisuotus bei prodiusuotus filmus ir muzikinius kūrinius. Ar verta kūrėjams sunerimti? Kaip kūrybą ir jos procesus keis DI ir kokios yra pastarojo ateities galimybės? Daugybę naujų minčių ir įžvalgų jums pažers Justinas Jautžemis.

strategas, turintis humoro jausmą.

Lapkričio 8 d., 15.30

Pusryčių dribsniai gelbsti benamius gyvūnus, indų plovikliai skelbia manifestus motiniškai meilei, limonadai kovoja prieš socialinę neteisybę. Ar ir jus kartais aplanko jausmas, kad „šis prekės ženklas tai jau tikrai persistengė“? Pasimokyti, kaip nereikia elgtis konferencijoje, kvies ir apie beviltišką prekės ženklų siekį būti superdvasingiems, kalbės Vaidotas Valantiejus.

Vertingų įžvalgų, kaip ir konferencijos pranešėjų, lapkričio 8–9 „LOFTE“ bus kur kas daugiau. „What’s Next?“ konferencijos turinys organizatorių kruopščiai atrenkamas su turinio partneriais, remiantis tarptautinių tendencijų prognozavimo agentūrų analizėmis (Trend Reports), didžiausią dėmesį skiriant naujiems verslo ir kūrybiškumo modeliams, naujausioms technologijoms ir šiuolaikinio kūrybiško žmogaus gyvenimo būdui. Tai bus dvi koncentruotos dienos, kupinos idėjų, įžvalgų, įgūdžių ir pažinčių. „What‘s Next?“ konferencija pirmiausia skirta kūrybinių sektorių atstovams ir verslo, mokslo ir technologijų žmonėms, kurie domisi kūrybiniais sprendimais ar ieško kūrybingų žmonių. Tiems, kurie nori žengti koja kojon su pasaulinėmis naujienomis, kurios jau yra sėkmingai naudojamos, pasimokyti iš gerų pavyzdžių, praktiškai išmokti inovatyvių metodų ir juos taikyti tuoj pat, gauti įžvalgų ir naujų naudingų pažinčių.

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Kai pagalvoji, tai daugelis mūsų yra savotiški asfalto maugliai, kasdien besikarstantys miestų keliais, šaligatviais ir užkampiais.

Urbanizacija ir urbanistinė mada – pagrindinė šio puslapio tema, į kurią įtraukėmė tris drabužių kolekcijas, įkvėptas minimalizmo, konstrukcijų ir miestų megapolių. Taip pat pristatome porą kūno ir erdvės aksesuarų, kilusių iš „rajonskos“ praeities bei, ko gero, pirmą kartą lentynos istorijoje – alfabetą, verčiantį elektroninės muzikos kalbą.

DRABUŽIŲ KOLEKCIJA „NAKED BRUCE SS18“ LIETUVA Diz. Monika Olbakaitė www.nakedbruce.com Martynos Jovaišaitės, Vismantės Ruzgaitės nuotr.

Kolekcija įkvėpta Tokijo urbanizacijos ir minimalizmo. Čia europietiškos mados flirtuoja su japonų kultūros elementais. Gatvės prijuostės iš tiulio sluoksnių ir oversized tipo „Noriko“ bei „Megumi“ kimono džemperiai kvestionuoja fizinį būvį, formą, ilgalaikiškumą ir vertę. Prie jų prisijungia suknelės ir tamprės, gimusios iš high-end lietuviško poliesterio.

Toks štai nuogas lengvumas.

AUTORINIAI DŽEMPERIAI „ZEFYRĄ VADINK SAVO VARDU“ LIETUVA Diz. Viktorija Bugajenko ir „Zefyro“ kūrybininkai www.zefyras.com Visi, kas tiki neopreno dievu „Zefyru“, žino, kad šis prekės ženklas kuria ne sezonines kolekcijas, o urbanistinių drabužių linijas, nepavaldžias laikui ir tvarią madą iš neopreno ar kitų audinių atraižų, o įdomiausioji dalis – kūrybinės dirbtuvės „Zefyrą vadink savo vardu“. Čia susirinkę interesantai gali patys sukurti savo vardo ir dizaino „Zefyro“ drabužį ir toliau rinkoje jis cirkuliuos vadinamas TAVO vardu.

ALFABETAS „OPIUM“ LIETUVA Diz. Domas Mikšys, Kamilė Korsakaitė | „&andstudio“ www.andstudio.lt

„Zefyras“ nuotr.

Fee-Gloria Groenemyer nuotr.

Kas klauso elektroninės muzikos, žino, kad žodis „opiumas“ reiškia ne tik klubą Vilniuje, Islandijos gatvėje. Tai judėjimas, mąstysena, muzikinė kalba, kurią galima išversti vizualiai. Būtent tai ir padarė dizaineriai iš „&andstudio“. Naudodamiesi vien tipografija, jie sukūrė naują „Opiumo“ bendruomenės alfabetą, kur kiekviena raidė apibrėžia vis kitą įvykį – nuo „Bernelių mišių“ iki „Opiumo liaudžiai“, nuo „Neonkių“ iki kultinių „Riešutinių“. Naujas sezonas, naujas kailis – nauji ir pavadinimai.

POILSIO KĖDĖ „TELEKOMAS“ LIETUVA Diz. Kristijonas Stikleris www.behance.net/stikleris

JUOSMENS RANKINUKAS „HIP BAG“ LIETUVA Diz. Rapolas Vosylius, Petras Navickas www.labadiena.eu Austės Stiklerytės nuotr.

Mes tiksliai nežinome, ar lietuvių kalbos gynėjų komitetas neprisikabins prie termino hipbegas, mes tiesiog siūlome prisikabinti jį prie savęs. Karščiausia gatvės mados tendencija, Lietuvoje savo šaknimis siekianti gariūninius laikus, kai į tokius „rankinukus“ komersantai kraudavo dolerių kupiūras. Išlaikęs dizaino tradicijas, dabar hipbegas turi reguliuojamą diržą su „kobros“ sagtimi, porą skyrių, atsparus vandeniui ir sveikinasi lietuviškai.

Ar jūs dar atsimenate taksofonų laikus? Rajonuose jų būdavo ant kiekvieno kampo, bet kurioje urbanizuotoje Lietuvos vietovėje. Buvo laikas, kai jie net varžėsi su „noškėm“ ir „motorolom“, bet laikai pasikeitė, kaip ir taksofono paskirtis. Dabar tai lounge komforto lygio kėdė, sukonstruota iš legendinio „Telekomo“ taksofono kabinos gaubto. Papuošta dirbtiniu kailiu dera ne tik prie BMW, „silkės“ ar bendro rajono vaizdo, bet ir skandinaviškame interjere.

© 37O

„labàdienà“ nuotr.

22 //

Betonas. Minimalizmas. Linijos. Konstrukcijos. Monochromija. Kodiniai žodžiai, apibūdinantys eksperimentinės mados laboratorijos „(BETWEEN) LAB“, pernai įsikūrusios „Vaidilos“ teatro dviejų aukštų garaže, startą. „Case 1“ yra pirmoji dizainerių dueto kolekcija, skirta tikriems miesto nomadams. Tas atvejis, kai su tokiais drabužiais drąsiai nuklajoji nuo Berlyno iki Londono, nuo Niujorko iki Tokijo.

Vytauto Jašausko nuotr.

DRABUŽIŲ KOLEKCIJA „(BETWEEN) CASE 1“ LIETUVA Diz. Miglė Janušaitė, Julija Frodina www.between.lt