370 nr 75

2019 vasaris #75

SUSITIKĘ JUDESY „COLOURS OF BUBBLES“: DIDŽIAUSIĄ SVAJONĘ JAU ĮGYVENDINOME PAKALBĖKIME APIE LAISVĘ

REŽISIERIUS RAIMUNDAS BANIONIS: SVARBIAUSIA – ŽMOGIŠKUMAS

Dainiaus Putino nuotr.

HERMANAS KOCHAS: VISA GERA LITERATŪRA SAVO VAIZDUOJAMA APLINKA YRA LABAI LOKALI

#75

Rašė Jurgita Kviliūnaitė

PASIKALBĖKIME APIE LAISVĘ „Laisvė yra gyvenimo kelias. Jos niekas negali suteikti – laisvė yra pasirinkimas, būdas gyventi. Negaliu gyventi ir mąstyti supakuota dėžutėje, todėl neigiu tapatybes, nes jos – kaip dėžutės“, – sako viena mūsų šio numerio herojų, Mianmaro (Birmos) (kodėl taip keistai rašome šalies pavadinimą, sužinosite perskaitę žurnalo bendraautorės Giedrės Steikūnaitės straipsnį – red. past.) rašytoja ir gydytoja Ma Thida, kurios knygos ilgą laiką gimtinėje buvo uždraustos, o ji pati daugiau nei penkerius metus kalėjo už nebūtus nusikaltimus, iš jų – „nelegalios informacijos spausdinimą ir platinimą“.

Tokių griežtų sankcijų ji sulaukė dėl to, kad savo knygose rašė apie politinę situaciją Mianmare (Birmoje), kuri iki šiol yra ganėtinai įtempta, nes šalį valdo karinė chunta.

Mes gyvename demokratiškoje šalyje, kurioje lyg ir turėtų būti gerbiama žmogaus saviraiškos laisvė (kalbu tik apie teisę skleisti savo nuomonę bei idėjas ir bet kokia forma dalytis informacija, kitas laisves žmogaus teisių prasme šį kartą palikime ramybėje), nors kai kurie įvykiai ir juos lydintys procesai gana dažnai verčia susimąstyti, kur prasideda ir kur baigiasi žodžio laisvė.

Nepasinaudosiu savo saviraiškos laisve ir nekalbėsiu apie Seimo Laisvės kovų komisijos visuomeninės tarybos (pirmąkart apie tokią išgirdau – atleiskite man už neišprusimą) pasiūlymą neskirti Mariui Ivaškevičiui Nacionalinės premijos, o jo kūrinį „Žali“ liepti įvertinti prokurorams. Prikalbėta jau pakankamai, ir susirieta, ir apsižodžiuota. Galų gale, norint pasakyti ką nors ne tik nauja, bet ir protinga, esant šiai kontroversiškai situacijai, mano galva, reikia labai gerai žinoti kontekstą, t.y. labai gerai išmanyti tiek Lietuvos istoriją, tiek literatūrą, tačiau ir tai nebūtinai apsaugos nuo noro pasirinkti kažkurią vieną pusę, o tiesa greičiausiai yra kažkur per vidurį.

Jeigu tik yra galimybė, visada stengiuosi rinktis pasyvaus stebėtojo poziciją. Mano galva, ir taip jau labai daug piliečių didžiąją savo laiko (ir nebūtinai laisvo) dalį praleidžia ginčydamiesi pačiomis įvairiausiomis temomis portaluose, TV, socialiniuose tinkluose, įsivaizduodami save visų sričių ekspertais. Saviraiškos laisve linkusius pasinaudoti privilegijuotus (tuos, kuriuos mes dabar madingai vadiname influenceriais, o šiaip tai tiesiog žinomus žmones) dar galiu suprasti – jiems būtina apie save nuolat priminti, tad tikslas pateisina priemones. O štai antrųjų – nelabai. Na, noras save išreikšti kaip ir suprantamas, bet koks tikslas?

Deja, labai dažnai ta žodžio laisve pasinaudojama siekiant ką nors įžeisti, pažeminti, apspjauti. Dar galima suprasti, jeigu piktinamasi kuriuo nors iki ausų apsidergusiu politiku ar valdininku. Tačiau kodėl mūsų šalyje tapo norma šlykščiausiais žodžiais išvadinti kitus žinomus žmones – menininkus, mokslininkus, verslininkus, visuomenės veikėjus.

Didžiausias jų „nusikaltimas“ dažnai ir yra tai, apie ką kalba minėtoji rašytoja Ma Thida. Jie pasirinko laisvę kaip savo gyvenimo kelią, pasirinko neužsidaryti dėžutėse. Todėl jie ir yra visuomenės priekyje, todėl ir yra matomi, todėl ir turi drąsos kalbėti. Štai Jazzu istorija: ką ji tokio padarė, kad iki šiol tęsiasi ta nemaloni grandininė reakcija – dislike‘ai, baisūs komentarai, didžiulis žiniasklaidos dėmesys?

NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS („GINTARINIAI AKINIAI“) KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS DAIVA JUONYTĖ MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU DOVYDAS KIAULEIKIS VISADA RIMTU VEIDU SANDRA KLIUKAITĖ ALISOS STEBUKLŲ LENTYNOS TURINIO EKSPERTĖ

Taip, puikiai prisimenu, kad ji kažkada išvadino grupelę nepagarbiai besielgusių gerbėjų kiaunėmis ir urodais.

Taip, kartais ji nesusilaiko ir savo feisbuko paskyroje negražiai besielgiantiems negerbėjams parodo jų vietą. Visa tai sudėjus į krūvą buvo galima pamanyti, kad ir jutube ne įtūžęs gerbėjas, o pati dainininkė grubokais komentarais bandė apsiginti nuo jos naujausią vaizdo klipą dislike‘ais vertinančių negerbėjų antplūdžio. Ir vis dėlto esu linkusi manyti, kad šuo pakastas kur kas giliau – didžiausią visuomenės neapykantos bangą sukėlė ne dainininkės elgesys su negerbėjais, o pasisakymai apie vaikų teises, mat ji siūlė įstatymo nešvelninti, kaip tai norėjo padaryti kai kurie politikai.

Kad ir kaip būtų, tai nesuteikė teisės kiekvienam šalies piliečiui ją įžeidinėti, dažnai ir be jokių argumentų (šukuosena ir kūno svoris nėra argumentai). Saviraiškos laisvė irgi turi ribas ir jų nereikėtų peržengti. Turi teisę nemėgti kažkokio menininko kaip asmenybės, gali nesuprasti jo kūrybos, bet nebūtina tapti suknistu heiteriu, kuris žodžius naudoja vietoj kirvio. Taip, viešumas ir populiarumas turi savo kainą. Bet, sutikite, kartais ji tikrai per didelė.

Dažnai pasidžiaugiu, kad po mūsų žurnalo straipsniais nebūna įžeidžių komentarų, net jeigu jie atsiduria internete (www.diena.lt, www.370.diena.lt). O jeigu ir atsirastų, paprašyčiau redaktorių juos ištrinti. Galima vadinti tai cenzūra, bet, mūsų akimis, tai tiesiog švara. Sąžinės švara. Švaria sąžine mes jums pristatome ir šį numerį, kuriame kalbame ne tik apie žodžio laisvę. Kaip visada, rasite interviu su įvairiausių meno sričių atstovais (apie naujausius darbus ir planus kalbėjomės su „Low Air“, „Colours of Bubbles“, režisieriumi Raimundu Banioniu, rašytoju Hermanu Kochu, parakino festivalio „Kitas kinas“ organizatoriais) ir naujausių knygų, muzikos albumų, spektaklių apžvalgas.

Artėja svarbios mūsų šaliai datos Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – gera proga pasidžiaugti, kad esame laisvi.

Bet naudokimės laisve atsakingai!

JURGA TUMASONYTĖ GAUDO ISTORIJAS, KURIOS GALI PASIRODYTI ĮDOMIOS SMALSIEMS PROTAMS TOMA VIDUGIRYTĖ KULTŪROS PUOSELĖTOJA IR PRADEDANTI MELOMANĖ KAMILĖ ŽIČKYTĖ SPEKTAKLIŲ ŽIŪRĖTOJA IR VERTINTOJA

Viršelyje – Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ (Dainiaus Putino nuotr.)

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 1, 3, 4, 5, 6, 7, 8,10, 12, 13, 14, 16, 18, 19, 20, 22 p.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kaunodiena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Maketavo Vaida Dosinienė Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Spaudos kontūrai“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #75, VASARIS, 2019 Reklaminiai straipsniai žymimi

„COLOURS OF BUBBLES“: DIDŽIAUSIĄ SVAJONĘ JAU ĮGYVENDINOME! Rašė: Toma Vidugirytė

Grupė „Colours of Bubbles“ jau antrą kartą iš M.A.M.A. apdovanojimų grįžo ne tuščiomis, statulėlę jie gavo ir 2015 m. Svarbiausiais praėjusių metų, įvertintų Metų roko grupės apdovanojimu, įvykiais muzikantai įvardija koncertinio albumą leidybą, koncertus su Šv.Kristoforo orkestru ir turą Kinijoje. Apie įsimintinus 2018-uosius, sausį vykusį ypatingą turą „Home“ ir muzikos scenos subtilybes kalbėjomės su „Colours of Bubbles“ nariais Julijumi Aleksovu (J.A.) ir Tomu Grubliauskiu (T.G.).

– Praėję 2018-ieji „Colours of Bubbles“ buvo itin intensyvūs. Ką patys išskirtumėte kaip metų pasiekimą?

J.A.: Didžiausiu mūsų grupės muziki­ nės karjeros pasiekimu galima vadin­ ti turą su orkestru. Tai buvo kiekvieno iš mūsų giliai paslėpta svajonė. Aš ma­ nau, kad kiekvienas muzikantas apie tai svajoja, nes tai reiškia, kad esi pripa­ žintas kaip kūrėjas. Juk tavo idėja pati­ ki žmonės, atstovaujantys visai kitai – klasikinei – scenai, ir ją įgyvendina su labai dideliu užsidegimu. Mūsų grupei tai labai svarbus dalykas. Turas Kinijo­ je taip pat yra svarbus įvykis. Po Euro­ pą esame pasivažinėję, bet nuskristi į Kiniją... Mes nė vienas prieš tai nesame ten buvę, tad turėjome gerą progą su­ derinti ekskursiją ir koncertus. Turas ir teambuildingas – viskas viename.

T.G.: Praėjusiais metais pasisekė už­ megzti labai gerus ryšius ir su Esti­ jos publika. Koncertavome renginyje „Rock in Haapsalu“, į kurį susirenka be galo daug žmonių, taip pat susipa­ žinome su įtakingais Estijos muzikos pasaulio žmonėmis.

4 //

J.A.: Įsiminė ir finalinis turo koncertas festivalyje MTA. Jis vyko 200 km nuo Pekino, dykumoje, tad jau pati festiva­ lio erdvė mums padarė įspūdį. Dar ne­ same groję dykumoje.

T.G.: O pats festivalis koks įspūdingas – „Burning man“ ir „Glastonbury“ kartu...

© 37O

J.A.: Kad ir kaip būtų keista, iš tikrųjų žmonių tame festivalyje nebuvo labai daug, bet jis buvo labai kokybiškas – puikus servisas, geras garsas ir pan.

T.G.: Buvo ir smagių nutikimų. Vie­ no koncerto metu pastebėjau kam­ pe stovintį klausytoją, kuris ranko­ se turėjo tušinuką ir užrašų knygelę.

Kadangi prieš koncertą turėjome or­ ganizatoriams nusiųsti visas savo dai­ nas ir jų tekstus, išverstus į kinų kal­ bą, ir po to gavome atsakymą, kad vienos jų negalime groti, tai pirma mintis buvo, kad gal mus tikrina. Kai po koncerto tas žmogus priėjo, suži­

nojome, kad jis tiesiog... piešė. Kie­ kvieną mūsų nupiešė tiesiog koncer­ to metu.

– Šiais metais vėl dirbote su teatru.

Vyko jau trečiasis spektaklio „Neišmoktos pamokos“ sezonas... Kiek teatras yra svarbus pačiai grupei?

J. A.: Paulius (Paulius Trijonis, vienas grupės narių – red. past.) dirba tea­ tre, tad jis visada šalia. Mes dar 2012

m. sukūrėme muziką Šiaulių dramos teatre statytam spektakliui „Inertiš­ kos dujos“ (rež. Tomas Jašinskas), o „Neišmoktos pamokos“, kaip ir mi­ nėjai, rodomos jau trečią sezoną. Iš tikrųjų labai įdomu dirbti visai kitoje scenoje, su aktoriais ir režisieriais. Kai kuri savo muziką, tai viskas plaukia iš tavęs ir tai yra tavo vizija, o spektakly­ je turi derintis prie scenarijaus, akto­ rių, režisieriaus, nuotaikos...

Monikos Penkutės nuotr.

– Kinija – egzotiška ir tolima rinka Lietuvos muzikantams. Kas ten labiausiai patiko ar nustebino?

T.G.: Kinijoje daugiausia keliavome greitaisiais traukiniais. Viename jų priėjo žmogus ir sako: „Aš jus žinau.“ Tuomet paprašė nusifotografuoti ir papasakojo, kad važiuoja į mūsų kon­ certą – 700 km į kitą miestą. Tai labai nudžiugino ir nustebino. Jis norėjo pamatyti iš mažos Europos šalies at­ važiavusią grupę, ir toks didelis atstu­ mas jam buvo nė motais.

T.G.: Muzika pradeda atlikti visai kitą funkciją. Spektaklyje „Neišmoktos pa­ mokos“ skambanti muzika yra iš mū­ sų dainų, tik jos aranžuotos specia­ liai spektakliui ir skamba visai kitaip, nes paskirtis visai kitokia. Įprastai mes klausomės vienas kito, o spektaklyje pagrindinis dėmesys tenka aktoriui.

Tu turi girdėti, kur jis yra ir kas dabar įvyks. Gal daugiau išmoko dinamikos, ką koncerte mes naudojame, bet ne taip intensyviai, kaip spektaklio metu.

J.A.: Čia svarbi kiekviena detalė. Netgi kažkoks gitaros krepštelėjimas turi vi­ sai kitokį svorį. Susitelkiama į visai ki­ tus dalykus ir žiūrime į garsą iš visai ki­ tos perspektyvos. Mums šis projektas atrodo superinis. Manau, kad mes kie­ kvienas atradome kažką naujo, ir tai įkvepia. Aleksandro Špilevojaus pjesė yra emociškai stipri. Kiekvieną kartą viduje kažkas vyksta, nors groji jau gal dvidešimtą kartą, girdi tuos pačius žo­ džius, bet kaskart tai vėl ir vėl paliečia.

– Sausį pabaigėte akustinį turą HOME, kuriame ant scenos lipo ir tavo, Tomai, bei Pauliaus tėčiai – legendinio „Jonio“ muzikantai. Kaip kilo ši idėja ir kaip jautėtės kartu lipdami į sceną?

T.G.: Anksčiau ar vėliau norėjosi kaž­ ką tokio padaryti. Tėvai visą gyvenimą grojo, mes irgi. Niekada nėra tekę gro­ ti ir to jausmo patirti kartu, tad tai bu­ vo labai gera proga.

J.A.: Apšilimui (šypsosi). Būtų gerai, jei tai netaptų vienkartiniu dalyku. La­ bai retas gali tai padaryti. Manau, kad kai gali mėgautis didžiausiu gyvenime malonumu su savo artimaisiais, kai su­ tampa jūsų aistra / pomėgis, – tai labai didelis dalykas. Galbūt bus galima kaž­ ką panašaus nuveikti ateityje.

– Tai labai ypatinga patirtis. Tomai, o ką tėtis sakė, kai pasiūlei?

T.G.: Jam tai buvo labai įdomu – ir stengėsi, ruošėsi. Po to jis man parašė žinutę, kad jam buvo labai didelė gar­ bė (šypsosi). Žinoma, man tai irgi labai daug reiškia.

T.G.: Galbūt šiais metais vėl keliausime į Kiniją. Kažkaip nesinori šito pamirš­ ti, nes pavasarį turėtų pasirodyti mūsų plokštelė Kinijos rinkai.

– Tu, Tomai, ir Paulius augote apsupti kantri muzikos, nes tėčiai groja būtent tokį stilių. Ar kantri stilius turėjo įtakos jūsų grupės muzikai?

T.G.: Kantri elementų pas mus ne­ mažai – tiek iš gitarų, būgnų, tiek ir iš vokalo pusės. Kažkaip natūraliai tai ateina į „Colours of Bubbles“ muziką.

Augome su ta muzika nuo pat gimimo ir ji persidavė ir į mūsų kūrybą.

MŪSŲ, KAIP GRUPĖS, LAUKIA LABAI ĮDOMUS PROCESAS, NES DAR NESAME DIRBĘ SU PRODIUSERIU, VISKĄ PATYS VIENI ĮRAŠYDAVOME.

– Tai dabar prasidės albumo kūrybinis procesas? Kada planuojate jį išleisti?

T.G.: Pagal dabartinį planą – dar šiais metais, rudenį.

J.A.: Jis bus kitoks, nes mes pirmą kar­ tą dirbsime su žmogumi iš šalies – Do­ mu Strupinsku. Domo kūryba mums patinka ir, manau, išeis tikrai gražus bendras darbas.

J.A.: Tikrai yra tų kantri motyvų dai­ nose. Ir mes nuo to nebėgame. Mums tai patinka!

– Kas toliau? Ko laukti iš jūsų šiais metais?

J.A.: Mes konkretaus plano nesame pa­ ruošę. Šių metų pagrindinis tikslas yra įrašyti naują albumą, o jis padiktuos visus kitus tolesnius žingsnius. Turbūt bus klipas ar keli, koncertinis turas... Ta­ da viskas išsirutulios savaime, kaip snie­ go gniūžtė.

T.G.: Mūsų, kaip grupės, laukia labai įdomus procesas, nes dar nesame dir­ bę su prodiuseriu, viską patys vieni įra­ šydavome.

– Metų darbai nebuvo nepastebėti – M.A.M.A. apdovanojimuose jau antrą kartą laimėjote Metų roko grupės apdovanojimą...

J.A. Apdovanojimai mums nėra ypač svarbūs, bet visada yra malonu, kai ta­ ve pagiria. M.A.M.A. yra didžiausias Lie­ tuvoje muzikos renginys, kuris vertina atlikėjus, o apdovanojimas reiškia, kad kažką gerai darei ir reikia judėti pirmyn.

– Galbūt visus apėmė didesnis jauduliukas nei įprastai?

J. A.: Mane – taip, nors mano tėvo ir ne­ buvo scenoje (juokiasi)...

T.G.: Mačiau, kaip jie jaudinosi (juokiasi).

Yra tas jaudulys prieš kiekvieną koncer­ tą, atėjo tėvai, tada jie pradėjo jaudintis...

– Esate viena iš nedaugelio Lietuvos grupių, kuri turi savo gerbėjų klubą...

T.G.: Taip, į jį susibūrė labai šaunūs ir šilti žmonės. Mes juos labai vertiname.

Iš tikrųjų man labai gaila, kad šiais lai­ kais šita labai graži tradicija burtis į klubus yra praktiškai išnykusi. Bet kai žmonės gali girdėti kiekvieną dainą kompiuteryje ar telefone...

J.A.: Arba betarpiškai parašyti savo mėgstamam atlikėjui per feisbuką: „Labas, kaip tu gyveni?“ T.G.: Kai nebereikia ieškoti užsienie­ tiško žurnalo, kad sužinotum apie mėgstamą grupę, tai ši graži tradici­ ja pranyko.

laimingai.lt nuotr.

– Manote, kad klubai išnyko dėl šiuolaikinių technologijų ir socialinių tinklų? Ar yra kažkas daugiau?

J.A.: Kažkaip dabar tai apmirę. Gal tie­ siog keičiasi laikai ir tai padiktavo la­ bai greitas muzikos vartojimas.

T.G.: Dabar muzikantų dėmesys labiau nukreiptas į kamerų objektyvus, viskas keliasi į interneto erdvę, o to organinio ryšio labai mažai. Vyksta technologijų raida, prie kurios turime prisitaikyti.

– Bet gal todėl tas dėmesys ir krypsta į objektyvus, nes koncertuose matote telefonų jūrą, o ne dainas kartu skanduojančius gerbėjus? Žiūrovai koncerte daugiau filmuoja ir fotografuoja, nei mėgaujasi muzika čia ir dabar. Per Jacko White´o koncertą Vilniuje telefonai buvo užrakinti specialiuose dėkluose būtent tam, kad išliktų ryšys tarp atlikėjo ir klausytojo.

J.A.: Manau, kad telefonų nenaudo­ jimas turėtų pasidaryti trendu. Iš tie­ sų kone visi stebi koncertą per telefo­ no ekraną. Kam tada eiti į koncertą, kai gali tą patį pamatyti jutube?

T.G.: Laimė, taip visada nebūna. Pa­ vyzdžiui, per paskutinį „Home“ tu­ ro koncertą Kaune buvo susirinkę 200–300 žmonių. Kai žiūrovai paskęs­ ta tamsoje, nuo scenos labai gerai ma­ tyti, kada žmogus žiūri į telefoną. Ten tokį mačiau tik vieną. Tada supratau, kad mūsų grbėjai vis dėlto klausosi muzikos...

– Jūsų turas „Home“ buvo jaukūs akustiniai koncertai ir tai labiau įpareigoja klausyti nei pasirodymai arenose ar festivaliuose...

J.A.: Darėme renginius tokiose erdvė­ se, kuriose išnyktų riba tarp klausyto­ jo ir atlikėjo. Kaune buvo sudėtingiau, bet Palangoje klausytojai buvo vos per metrą nuo mūsų. Tada labai organiškai jauti žiūrovų nuotaikas.

T.G.: Norėjome pasikalbėti su žmonė­ mis, kuriems įdomu, ką mes darome, tik kalba buvo neverbalinė, o muzikinė.

– Paskutinis ir naujausias jūsų nuotykis – koncertas Lenkijoje, 320 m po žeme. Koks jausmas?

J.A.: Koncertą suorganizavo kolegos iš Lenkijos. Susitarėme ir vasario pirmą savaitgalį grojome Zabže, anglies kasy­ klose, 320 m po žeme. Mes tokioje er­ dvėje grojome pirmą kartą. Pradžio­ je buvo kiek nejauku ir neramu, tačiau nusileidus nustebino tai, kad buvo gana erdvu, o salė buvo nedidelė, talpinan­ ti apie 150 žmonių, tačiau profesiona­ liai pritaikyta koncertams. Viskas praė­ jo sklandžiai ir buvo tikrai labai įdomi patirtis (šypsosi).

Rašė Dovydas Kiauleikis Nuotraukos Dmitrijaus Matvejevo ir Vaido Jokubausko

Susitikom aptarti „Su(si)tikimo“. Tai šokio teatro „Low Air“ naujausia premjera, kurios neapibūdinsi vienu sakiniu. Uždaros bendruomenės ritualas kviečia žiūrovus tapti ne tik stebėtojais, bet ir dalyviais. Kartu užkutenti negyvai, sūpuoti lėlę lyg moterį, skandinti laivus žvilgsniu, tyru šaltinio vandeniu gydyti. Šokio, to įprastai suprantamo, čia irgi nedaug, nes ir ritmiškas malkų kapojimas pasitelkus vaizduotę tampa šokiu. Šokio teatras šįkart stipriai išplėtė ribas ir „Su(si)tikimui“ susitelkė aktorius Gediminas Rimeika, gyvai scenoje ne tik muzikuojantys, bet ir vaidinantys vokalistė Laura Budreckytė, kontrabosinkas Vytis Nivinskas, gitaristas Žygimantas Bačkus. Ir dar koks 20 raganų!

Išsamiau apie spektaklį ir apskritai apie šokį Lietuvoje ir pasaulyje pasakoja „Low Air“ įkūrėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius.

SUSITIKĘ JUDESY – „Su(si)tikimo“ premjeros jaudulys jau kiek nurimo. Kaip jaučiatės? Kaip vertinate į gyvenimą paleistą padarą (man rodos, gan tinkamas žodis šiam spektakliui)?

Laurynas: Visokių minčių ir emocijų buvo prisikaupę kūry­ bos proceso metu auginant tą padarą, o po premjeros jaus­ mas panašus kaip ir po kiekvienos premjeros. Šiek tiek liū­ dna, šiek tiek tuščia, kamuoja lūkestis, kaip priims žiūrovas ir kolegos. Užvaldžiusios mintys: o kas toliau?

Kūrybinė komanda didelė ir kiekvienas prisidėjome kurda­ mi skirtingus spektaklio atributus. Jaučiu, kad šis spektaklis mus augino ir vis dar augina. Jaučiu poveikį sau, kaip kūrėjui, kaip atlikėjui ir, žinoma, žmogui. Spektaklio premjerų metu matytos žiūrovų emocijos, veiksmai ir neveiksmai priverčia mąstyti ir analizuoti, ar vis dėlto galima menu daryti povei­ kį, priversti priimti sprendimą, gal net daryti poveikį žiūrovui rodomu veiksmu, kuris nebūtinai teisingas. Kiekvienas rody­ mas buvo kardinaliai kitoks ir pabaigas turėjome net kelias, nes žiūrovai nelieka pasyvūs ir keičia spektaklio procesus.

Airida: Jaučiuosi išsimiegojusi. Kaip ver­ tiname? Ar mes čia turime vertinti? Įsi­ vertinome pradžioje, apie ką norime kalbėti, ir dabar taip tegu būna. Galvo­ jame, kaip spektakliui padėti surasti žiū­ rovą, tam ir paleidome, kad jis vertintų.

biau pradėjome klausytis, girdėti, paleisti, pažinti, paminti sa­ vo ambicijas. Kompromisai, sako, kūryboje nėra gerai rezulta­ tui, bet proceso pamokų nekeisčiau į kryžių (red. past. – scenos menų apdovanojimą Auksinį scenos kryžių). Buvo verta.

Laurynas: Procesas buvo ilgas. Nagrinėjamų temų amplitudė kito. Nuo Davido Lyncho iki sektų ir raganų teismų Lietuvo­ je. D.Lyncho tema turėjo virsti muzikiniu šokio spektakliu, įkvėptu garsaus režisieriaus kūrybos. Nusprendę į komandą pasikviesti žmogų, padėsiantį prižiūrėti ir teiksiantį pasiūly­ mus iš šalies, kreipėmės į Lauryną Liepaitę, su kuria jau dirbo­ me prie spektaklio „Žaidimas baigtas“. Jai pasiūlėme perimti režisierės vaidmenį. Ilgainiui Lynchas pasipildė daugiau vaiz­ dinių. Laurynos pasiūlytos temos mus vedė link to, kas mums būtų neprimesta, o taptų lietuvišku linčiškumu. Taip atsira­ do raganos, sektos, masių poveikis žmonėms, raganavimo te­ mos. Nebuvo lengva viską sujungti, tačiau itin taiklūs drama­ turgės Kristinos Savickienės pastebėjimai ir dramaturginiai sprendimai labai padėjo eiti pirmyn.

– Papasakokite daugiau apie šio spektaklio kūrybinį procesą.

Airida: Procesą atsimenu kaip iššūkių kupiną, nepameluosiu – ir streso būta nemažai, nuo komandos rinkimo iki tvarkaraščių derinimo, skirtingo požiū­ rio į darbą, procesą, rezultatą. Visi sti­ prūs, su savo matymu ir argumentais.

Didžiuojuosi mumis, kad pavyko, vis­ ko nemetėme ir ėjome iki galo. Ir kuo labiau artėjome prie premjeros, tuo la­

ŠOKIS LIETUVOJE TIK ATRANDA SAVO ŽIŪROVĄ.

6 // © 37O Scena iš spektaklio „Su(si)tikimas“.

– Kodėl šiuo paskutiniu spektakliu taip stipriai nuėjote į tarpdiscipliniškumą?

Airida: Kartais žmonės atsiranda šalia visai atsitiktinai ir supranti, kad nori su jais dirbti, bendradarbiauti, negalvo­ ji apie žanrus. Svarbiausia komanda, žmonės, žinutė, idėja.

Tada forma. Ir nuėjome į tą tarpdiscipliniškumą, nes smal­ su ir įdomu, kas jis toks.

Laurynas: Juk gyvenimas yra tarpdiscipliniškumas. Jis nėra vie­ na disciplina, mus nuolatos veikia begalės skirtingų veiksnių ir aplinkų. Tai padeda mąstyti ir pamatyti, ko nematai užsisu­ kęs savo užburtame rate. Kiekvienas tai vienu ar kitu metu pa­ tiriame. Gal tokie darbai padeda žmogui žvelgti į dalykus kitu kampu. Kūrybos metu pasidavėme procesams ir idėjoms. Jau kuriant spektaklį „Žaidimas baigtas“ buvo labai įdomu ir nauja dirbti su gyvai grojančiu muzikantu. Atrasti visai kitokį judesį, lipti iš komforto zonos. Man labai patinka tai, kad nei pastaraja­ me, nei naujausiame darbe nėra vietos, kur meluoti ir cheatinti.

Arba visi jame, arba niekur. Žiūrovas viską puikiai mato ir jau­

čia. Tad tas tarpdiscipliniškumas gelbsti ir būnant laisvam.

– Menų sričių maišymas, tarpdiscipliniškumas – stipri šiandienos tendencija.

Kaip manote, kas laukia šokio ateityje?

Airida: Sunku nuspėti. Taip, jungtys randasi, bet ir grynasis šokis lieka. Gal Lietuvoje mažiau, bet svetur, festiva­ liuose, matai labai įvairių darbų ir labai įvairų žiūrovą. Aš šokį matau kaip ju­ dėjimą, kuris yra visur – muzikoje, te­ atre, literatūroje, gatvėje, miške, mies­ te, kaime, žmoguje, nesvarbu, iš kur jis ir kiek jam metų. Ritmas, tempas, pau­ zės – visa mūsų diena apie tai, ar tai ne šokis? Galime įstatyti į meninę, socia­ linę, dar sceninę formą ir tada patikėsi­ me, kad tai šokis? Šiandien man norisi trinti ribas, šokio apibrėžimus.

Laurynas: Jaučiu, kad šokis Lietuvoje tik atranda savo žiūrovą ir vis labiau papil­ do ir kitas scenos meno sritis: dramą, muzikos pasirodymus, performansus, vaizdo meno performansus, kiną ir kt. Šokis tik atrandamas ir pripažįstamas.

Vis dažniau choreografai įtraukiami dirbti prie skirtingų tiesiogiai su šokiu nesusijusių projektų. Į judesio anksčiau laikytą šokių repertuarą įtraukiant bui­ tinius, gyvenimiškus veiksmus ar net nejudėjimą. Šokio ir sąvoka pasikeitė.

Galvoju, kad šokis / judesys gelbės žmo­ nes, nes jis jungia kūną (motoriką), min­ tis (psichiką) ir sielą (kažką tarp…).

– Naujame spektaklyje „Su(si)tikimas“ šokio ne per daugiausia, pirmu smuiku griežia ne jūsų trupės aktorius, o vienos „Low Air“ pusės – Airidos – vaidmuo itin mažas. Ar galima išvis laikyti šį spektaklį „Low Air“ spektakliu?

Laurynas: Man ir prekybos centre šo­ kio pilna. Traukinių stotyje ar viešojo transporto stotelėje šokio wow kiek daug. Belieka tik įjungti kitą meno sri­ tį. Pavyzdžiui, muziką, ir viskas tampa laiku ir vietoje – tampa šokiu. Taigi, ir saulėgrąžų lukštenimas ar malkų skal­ dymas yra choreografinis veiksmas, šokio veiksmas – ne baleto, ne breiko, ne hiphopo, bet judesys, kurį laikyčiau šokiu, nes sąmoningai, pagal tam tikrą apgalvotą struktūrą atliekamas ir kon­ troliuojamas. Kaip atskirti, kas spekta­ klyje griežia pirmu smuiku? Visų mūsų spektaklių metu, išskyrus „Feel Link“, scenoje susitinka skirtingi menininkai, kurie prisideda prie spektaklio įvairiai. Žiūrovas iš tiesų laisvas, ką spekta­ klyje stebėti ilgiau. Kadangi pasirinkta pristatymo forma yra netradicinė, tad ir vertinti jį bei stebėti skatiname ne­ tradiciškai. Svarbūs yra pasirinkimai, ką matyti ir ko nematyti. Garsaus cho­ reografo Ohado Naharino šokio spek­ taklyje „Last work“ viena pagrindinių trupės šokėjų visą valandą bėga ant sce­ nos kampe įmontuoto bėgimo takelio.

Kol visi likę šokėjai šoka, ji bėga ir dau­ giau nieko nedaro. Kas šiame pavyzdy­ je pirmu smuiku griežia? Bėganti šokė­ ja ar šokantys šokėjai?

Airida: Puikus pavyzdys apie mažiau pastebimą vaidmenį. Kartais jis gali būti reikšmingesnis už plika akimi ryš­ kiai matomą, dėmesį sugeriantį veikėją.

Manasis vaidmuo kaip tik atrodo labai reikšmingas, apie jį reikia kalbėti. Man moteris „Su(si)tikime“ yra tokia, kokią matau šiandienos rutinoje, darbe, na­ muose, spaudoje, socialiniuose tinkluo­ se, veidrodyje. Kaip ją / mane mato ki­ ti, kaip ją / mane mato visuomenė, kaip ją / mane mato vyras. Kokią ji pati sa­ ve mato ir kaip pateikia. Gali pasirody­ ti tas vaidmuo trumpas, lengvas fizine forma, bet tik ne turiniu. Jis man vienas

– Esate tarp daugiausia gastroliuojančių Lietuvos scenos meno kolektyvų.

Kodėl taip stipriai orientuojatės į užsienį?

Laurynas: Pripažinimas užsienyje labai malonus ir džiuginantis. Tik po penke­ rių metų jaučiame, kad mus dažniau suranda, nei mes ieškome patys. Kal­ bant plačiau – yra Lietuvos rinka ir yra pasaulio rinka. Yra Vilnius ir yra Lietu­ va. Stengiamės žiūrėti globaliau. Ka­ dangi rūpinuosi teatro vadyba, man labai įdomu dirbti su užsieniu, daug iš­ mokstu ir galiu pritaikyti dalykus Lie­ tuvoje, mūsų teatro ir mokyklos veiklo­ je ir jiems augant. Susipažįsti ir su savo trūkumais bei silpnybėmis, tai irgi labai vertinga. Kiekviena kelionė (taip pat ir atostogų) būtinai turi turėti ir profesi­ nį susitikimą su lankomos šalies scenos meno organizacija ar menininku.

sunkiausių emocine forma. Tiesa, daug mano pažįstamų minėjo, kad manęs nepastebėjo, bet faktas, kad aš visada veikiu spektaklyje, net tiesiog stovėda­ ma ir tylėdama. Vaidmuo sudėtingas sa­ vo tyla, išlaukimu. Spektaklyje vyras yra laivo kapitonas. Moteris – vandenynas.

Bet ar ne paradoksas, spektaklis apie moterį, bet mes jos nematom! Ryškes­ ni už mus tik apsišaukėliai.

– Jūsų spektakliai ilgai gyvuoja. „Feel link“, kuriuo debiutavote 2011 m., vis dar rodomas, kasmet privalomai „Menų spaustuvės“ vasario – meilės mėnesio – repertuare. Kitiems spektakliams irgi žiūrovų vis dar yra – neprisimenu nė vieno pašalinto jūsų darbo. Kur čia paslaptis?

Airida: Tie spektakliai yra ir bus gyvi tiek, kiek gyvi būsime mes, mūsų min­ tys ir kūnai, kiek gyva bus mūsų kole­ gų kantrybė, mintys ir kūnai. Ne vieni judame, ne vieni šokame, ne viskas tik nuo mūsų priklauso.

Laurynas: Valentino diena yra vienas kontekstas iš daugelio, bet tą patį spek­ taklį galima kryptingai rodyti tik pa­ augliams, kalbant apie santykius, apie kūniškumą, brandą, vyro ir moters ste­ reotipinius vaidmenis. Tokiais būdais lavini ir atrandi skirtingas auditorijas.

Kai išleidi spektaklį ir anonsuoji, kad tai premjera, bet netaikai į auditoriją, nekuri konteksto ir diskurso, jis nuke­ liauja užmarštin net nepasiekęs žmo­ nių, kuriems jis gali būti išties įdomus.

Ypač kai neturi visu etatu dirbančios reklamos, kūrybos, viešinimo specia­ listų brigados, spektaklis net neįsibė­ gėja. Nesame dviese, mums padeda puikūs savo sritį išmanantys specialis­ tai – tai ir yra paslaptis. Laikas. Noras.

Kūrybiškumas. Nes kitaip tai pinigų ir laiko švaistymas. Išleisti keliolika tūks­ tančių spektakliui sukurti ir jo toliau nerodyti – visiškas pinigų švaistymas.

– Kaip vertinate Lietuvos šokio sferą?

Statistiškai tai bene labiausiai auganti (bent sprendžiant pagal paraiškas Kultūros tarybai) menų sritis Lietuvoje. Ar mes tikrai čia neblogai varom, ar tiesiog bet kas gali šiuolaikiškai šokti? Ar salės tikrai pilnos žiūrovų, ar tiesiog gerai valstybė remia?

Airida: Na, bandysiu patikėti, nors ge­ riau statistika pasidomėsiu. Kiek teko matyti, tai tie patys keli, kelios trupės ir pora festivalių – tai ar čia labai daug? O žiūrovas eina, tik, žinoma, drąsūs darbai patys sau nepadeda, neįprastos formos, sunkiomis temomis kalbančiam dar­ bui reikia laiko, kartais paramos, kad jis įsivažiuotų, juk į teatrą dažnai kaip į pramogą norisi eiti. O čia dar galvo­ ti – ir taip kasdienybėje sunku, ateini – ir dar grūzas. Tas bėgimas nuo savęs ir daro mus lengvo turinio vartotojais. Pa­ ti kartais puikiai tame pritampu. „Feel Link“ spektaklis visada pats save išlaiko ir dar mus pamaitina, gražus, lengvas, tema labai aiški, žinomas garso takelis.

Tai dabar tik tokius ir statyti?

Laurynas: Lietuvos šokio sfera auga.

Atsiranda vis daugiau kuriančių spek­ taklius ir kitus su šokiu susijusius reika­ lus. Na ir, žinoma, po truputį išmoks­ tame rašyti paraiškas. Pavyzdžiui, „Low Air“, be kūrybos ir naujų spektaklių kū­ rimo, labai didelį dėmesį skiria socia­ linei ir edukacinei meno pusei bei su tuo susijusiems projektams. Per šokį mėginame ugdyti, lavinti kritinį mąs­ tymą ir mažinti socialinę atskirtį. Soci­ aliniai pokyčiai per meną Lietuvoje dar mažai liečiama tema, o meno poveikis gali būti milžiniškas.

VIS DAŽNIAU CHOREOGRAFAI ĮTRAUKIAMI DIRBTI PRIE SKIRTINGŲ TIESIOGIAI SU ŠOKIU NESUSIJUSIŲ PROJEKTŲ. Į JUDESIO ANKSČIAU LAIKYTĄ ŠOKIŲ REPERTUARĄ ĮTRAUKIANT BUITINIUS, GYVENIMIŠKUS VEIKSMUS AR NET NEJUDĖJIMĄ.

Airida: Labai nemėgstu skrydžių ir Lie­ tuva man pati mieliausia, bet smalsu­ mas pamatyti, kaip ten kitur, nugali. Va­ žiuoti šokti į tą pačią sceną ar festivalį, kur pasirodo tave įkvepiančios trupės, norisi, nuvykti, susipažinti, pasimoky­ ti, bendradarbiauti. Įdomios, skirtin­ gos, savitos kultūros labai atsispindi ir šokio pastatymuose, technikose, patei­ kimo formose, tai labai organiškai įsi­ skverbia ir į tavąjį kūrybos lauką, ple­ čia ribas, nagrinėjamas temas ar formą matai kitaip, jau ne tik iš artimiausios aplinkos.

– Kokie užsienio publikos įspūdžiai apie jūsų spektaklius? Ypač tolimesnių kultūrų, pavyzdžiui, Kinijos?

Laurynas: Kiekvienoje šalyje publi­ ka labai skiriasi. Apskritai spektakliai priimami labai teigiamai. Kartais net visai kitaip nei Lietuvoje. Kinijos pu­ blika buvo gana konservatyvi ir ties­ mukai suprantanti, nes ten scenos menai vis dar kontroliuojami vyriau­ sybės. Stipri cenzūra. Pradedi vertinti kūry­bos laisvę Europoje. Net ir mūsų darbai buvo peržiūrimi tam tikrų insti­ tucijų, bet džiaugiamės, kad keisti nie­ ko nereikėjo.

Airida: Rodant „Feel Link“ ir „Game Over“ spektaklius Harbino didžiaja­ me teatre, kaip supratome, maloniai liko nustebęs ir teatro personalas, mat šokio darbų tame teatre mažai būta, baiminantis, kad nesusirinks žiūrovų.

O buvo atvirkščiai – pilnos salės ir mus lydėjusi asistentė stebėjosi, kaip aidint plojimams visi liko savo vietoje. Daž­ niausiai, vos atlikėjui baigus paskuti­ nę sceną, visi skirstosi dar nespėjus ir nusilenkti. O čia buvo priešingai. Pri­ ėmėme tai kaip įvertinimą ar kompli­ mentą. Pekine po spektaklių vyko ir diskusija su žiūrovais, tai iš klausimų, atgalinio ryšio supranti, kad viskas ver­ tinama ir priimama labai tiesiogiai, mažai analitinio mąstymo. Atrodo, kad analizuoti darbą neįprasta. Veikia įvaizdžiai, bendra emocija.

Laurynas: Derinamų gastrolių kryptys – Ukraina, Austrija, Izraelis, Pietų Korė­ ja, Honkongas, Prancūzija.

– Kūryba, darbas, asmeninis gyvenimas – jūs visur kartu. Kokia jūsų sėkmingų santykių paslaptis?

Laurynas: Turėti tikslą, jo siekti ir, ži­ noma, katinai.

Airida: Bendri planai, bendras laikas kartu, kantrybė ir kalbėjimasis.

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Karl Ove Knausgård

Nijolė Miliauskaitė

Iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė „Baltos lankos“, 2019

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2018

MANO KOVA. MYLINTIS ŽMOGUS Sulaukti dar vienos Karlo Ovės Knausgårdo romano dalies – tai lyg gauti seniai regėto mylimo žmogaus laišką. Na, gal perdedu, pagražinu, bet efektas panašus: juk rūpi, kaip šios knygos pasakotojas gyvena toliau. Taip, kaip rūpi artimieji.

nors buvo paaugliais (vadinasi, visiems) arba turėjo nelengvo būdo tėtį. Antroji dalis įtrauks tuos, kurie turi vaikų. Tėvystės funkciją rašytojas išskleidžia su tokia įtaiga ir atidumu, kad skaitydamas tekstą pasijunti lyg dar vienas šeimos narys.

Pirmoje šešiatomio romano dalyje „Mirtis šeimoje“ vaizdavęs savo santykį su tėvu ir jo mirtį, K.O.Knausgårdas šioje dalyje daugiausia atpasakoja ankstesnį savo gyvenimo laikotarpį – santykius su žmona Linda (deja, dabar jau buvusia) ir mažamečiais vaikais. Nors ir čia laiko linija nėra vientisa – ji cirkuliuoja per įvairius pasakotojo biografijos tarpsnius.

K.O.Knausgårdo pasakotojo (arba paties autoriaus, nes jie beveik sutampa) galima nemėgti, bet negali neįvertinti rašytojo sugebėjimo padaryti tai, ką jis padarė. Žmonės visame pasaulyje svaigsta nuo šitų storų knygų, ir tai yra labai gera žinia, liudijanti grožinės literatūros gyvybingumą ir suteikianti pasitikėjimo žmonija.

„Mylinčiame žmoguje“ skaitytojai sutiks tą patį atvirą, nuoširdų, savo silpnybių neslepiantį pasakotoją, kuris stebina vaizdavimo detalumu ir atminties archeologijos galimybėmis. Savo monumentaliajame autobiografiniame kūrinyje K.O.Knausgårdas turbūt kai ką turėjo pridėti ir pagražinti, nes taip smulkiai atsiminti senus įvykius net robotui nebūtinai pavyktų. O čia – žmogus. Su savo atvirais emocijų laidais ir ydomis. Viskas, kaip buvo iš tiesų. Arba galėjo būti, nes net atspariausia atmintis linkusi apgaudinėti.

Antra dalis jau bus parduodama Vilniaus knygų mugėje. Vadinasi, skaitymo šventė garantuota. Daugiau kaip 500 puslapių!

Labai taupant, užteks keliems mėnesiams.

Gal net iki trečios dalies vertimo.

Preciziškai ir neįtikėtinai vaizdingai aprašydamas savo gyvenimą, rašytojas vis dėlto sukuria stebuklą – ta istorija tampa ne tiek nuoga vieno asmens išpažintimi, kiek universalia šiuolaikinio individo patirtimi. Pirmoji „Mano kovos“ dalis turėjo sužadinti ką nors sąmonėje (arba sieloje) tų, kurie kada

KELIOS RAUDONOS ERŠKĖTUOGĖS Bet eilėraštis juk ne apie meteorologinį reiškinį, šis eilėraštis – apie artumo ir rūpesčio trokštantį vaiką:

kad manęs kas lauktų kad ilgai galvotų kad man patalą paklotų šiltą (p. 146)

Nijolės Miliauskaitės kūrybos pristatyti turbūt niekam nereikia – ji yra viena pagrindinių nacionalinių poečių. Tačiau ši rinktinė ypatinga dar ir tuo, kad išeina su garso įrašu, kuriame įdėti pačios poetės skaitomi eilėraščiai.

Jos kūryba tinka jautriems, atidiems skaitytojams, kuriems eilėraščių lyrinio subjekto būsenos padeda įvardyti savo paties jausmus ir patirtis. Trapios jėgos savo poezijai N.Miliauskaitė daugiausia semiasi iš vaikystės pasaulio harmonijos. Poetės tekstai veikia tarytum atvirukai atitinkamai skaitytojo nuotaikai. Autorė paims kokią nors aplinkos detalę ir konvertuos ją į patirties žybsnį, kuris jau įžiebs kibirkštėlę ir suvokėjo galvoje. Kad ir vaizduodama gilią žiemą, kokią šiais metais ir mes patyrėme:

maišos dangus su žeme, drebia sniegas į veidą, lyg trenktų šlapia mazgote

Laura Sintija Černiauskaitė

Herman Koch

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė „Baltos lankos“, 2018

ŠULINYS

Romanas „Šulinys“ išėjo dar prieš metus, tačiau jį vis primindavo garbingas statusas – vieta metų knygų penketuke. Man regis, apie L.S.Černiauskaitės kūrybą verta kalbėti dar ir dėl to, kad ji tapusi viena pagrindinių Lietuvos rašytojų, nagrinėjančių skaudžiausius, esminius lietuvių kultūros ir nacionalinio charakterio klausimus. Šioje jos knygoje, kaip ir kitose, visas dėmesys sutelkiamas į tėvų ir vaikų ryšį, jo deformacijas. Manyčiau, vaizduodama ribinius atvejus šeimoje, rašytoja su didele jėga ir empatija išplėtoja gana iliustratyvų lietuvių būdo tipą (rezignuojantį, destruktyvų, menko emocinio intelekto). Kurdama

Skaitai ir graudeniesi... Arba pasidaro šilta. Netgi žvarbiu oru. Kaip pratarmėje rašo šios rinktinės sudarytoja Donata Mitaitė, „ji atsargiai nuvalo dulkes nuo atkastų atsiminimų, gyvenusių, jau kieno sukurtų ar pačios įsivaizduotų žmonių likimų bei įvykių, visus juos prasmingai sudėlioja, palikdama prasišviečiančią interpretacijų galimybę“ (p. 19).

Jeigu kam nors N.Miliauskaitės lyrika atrodo pernelyg sentimentali, jie gali rinktis kitą į Vilniaus knygų mugę pristatomą Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto naujieną – Sigito Parulskio poezijos rinktinę „Subjektyvi kronika“, išleidžiamą irgi su pridėtine verte – paties autoriaus naujai įskaitytais tekstais. Užsimanę poetinės egzotikos dar gali atsiversti ir trečią naujieną – vieno lietuvių literatūros pradininkų Antano Strazdo rinktinę „Einu žeme, skrendu vėju“, kurio lyriką į CD plokštelę virtuoziškai įskaitė aktorius Algirdas Latėnas. Beje, „Gyvosios poezijos“ serija jau aprėpia dvidešimt lietuvių poetų rinktinių.

GRIOVYS savo pažeidžiamus, sužeistus ir kitus žeidžiančius veikėjus, autorė iš lietuvių kolektyvinės pasąmonės išžvejoja ne vieną tradicinį, arba prigimtinį, archetipą. Šioje knygoje gana taupia forma pasakojama kelių kartų, pažymėtų vaikžudyste ir vaikų netektimi, istorija. Plėtodama kvapą gniaužiančias psichologines dramas, L.S.Černiauskaitė rekonstruoja tautos trauminę patirtį. Turbūt dažnas panašių į „Šulinio“ istorijų atsimename iš savo senelių pasakojimų. Pavyzdžiui, mano močiutė vaikystėje kelis kartus vos nežuvo (užpulta jaučio ir sugelta bičių), o jos jauniausias brolis nuskendo ežere. Tokie asmeniškai svarbūs liudijimai rodo, kokia tuomet buvo socialinė sankloda, kaimo žmonių mentalitetas ir kt. – juk dar taip neseniai!

Mes esame šiurpios tragedijos ženklu pažymėta tauta. Ženklu, iš kurio psichologinio slėgio iki šiol tebesivaduojame. Viena iš „Šulinio“ pasakotojų šitą randą, tarytum tamsą šulinio aky, įvardija paslaptimi: „Joje glūdėjo visos priežastys, visi atsakymai, ant jos laikėsi visa, kas yra, ir tu pati, ir jūsų troba, ir tėtukas su mama“ (p. 30).

8 // © 37O

Jauniems miestiečiams rašytojos kūryba gali pasirodyti atgyvenusi, bet net ir tai neturėtų atbaidyti: „Šulinį“ įdomu skaityti vien kaip šiurpų psichologinį trilerį. Anksčiau L.S.Černiauskaitės kūryba protarpiais atrodė egzaltuota, sentimentali ar pernelyg filologiška, o dabar vargu ar tai prikiši. Tad drąsiai nerkite į „Šulinį“ – tik būtinai sulaikykite kvapą.

Jau devintame knygos puslapyje romano pasakotojas, aukštą statusą visuomenėje užimantis Robertas (Amsterdamo meras!), užsimena: „šiaip ar taip aš gerai vaidinu“.

Galimas dalykas, kad pasakotojo vaidyba (nenuoširdumas, apsimetinėjimas) yra raktas suprasti šią trikdančią istoriją.

Taigi, olandų autorius šioje knygoje, kaip ir ankstesnėse, puikiai į lietuvių kalbą išverstose („Vakarienė“, „Vasarnamis su baseinu“), vaizduoja panašų tipą, kuri apibendrintai galime pavadinti didžiuoju manipuliatoriumi arba psichopatu. H.Kocho kuriamas pasakotojas skaitytoją prisijaukina, bet kažkodėl atrodo, kad tik vedžioja už nosies.

Taip ir „Griovyje“: Robertas, per naujametį priėmimą pamatęs, kaip jo žmona pajuokavo su kolega (net nežinia, ar paflirtavo), ima sutuoktinę įtarinėti neištikimybe. Neturėdamas jokių faktų ir vien abejotinos prielaidos vedamas, pasakotojas atsiduoda savo paranojai mintyse kurdamas toli siekiančias išvadas.

Ir nieko konkretaus vis tiek neišsiaiškina.

Patirdami, kokią ilgą sąmokslo teorijos giją herojus gali išvynioti iš vieno nereikšmingo atsitikimo, skaitytojui pats apie save neatskleisdamas bemaž nieko akivaizdžiai neigiamo, mes vis dėlto turėtume suabejoti ne žmonos ištikimybe, o paties pasakotojo patikimumu. Kas, po galais, vyksta? Ko jis siekia?

Skaitytojo kelionė per pasakotojo sąmonę, bandant patvirtinti arba paneigti įta-

rinėjimus, kuria intrigą. Vis dėlto kai kur veikėjo logika ima atsibosti ir rodytis nenatūrali, kad užsimanai arba patį merą, arba jo žmoną numesti nuo stogo ar pakišti po automobilio ratais, kad įvyktų bent kas nors iš tikrųjų, o ne vien paranojiškoje mero smegeninėje. Ir tada 171 p. lietuviško vertimo puslapyje nutinka šis tas stačiai netikėto…

Romane svarbi ir šalutinė siužetinė linija – tai pagrindinio veikėjo tėvų sprendimas pasidaryti eutanaziją. Kai kurios detalės ir užuominos apie Roberto santykius su tėvu ir motina paaiškina ir paties herojaus slepiamą asmenybės pusę... Ar, perskaičius romaną, pagaliau atveriamos kortos: buvo žmona neištikima ar ne?

Nešvinkinsiu jums pasakojimo. Pabandykite išgliaudyti siužetą patys.

PRI­VA­ČIOS ME­DI­CI­NOS PRA­NA­ŠU­MAI Grei­tas šiuo­lai­ki­nio gy­ve­ni­mo tem­pas ke­lia ko­ne di­džiau­sią pa­vo­jų svei­ka­tai. Sku­ba­me be­veik vi­so­se gy­ve­ni­mo sri­ty­se, o mie­go, stre­so, jud­ru­mo ir mi­ty­bos dis­ba­lan­sas jau se­no­kai ta­po šių die­nų žmo­gaus nor­ma.

Net ir sirg­ti daž­nas tie­siog ne­tu­ri lai­ko. Apie pri­va­čios me­di­ci­nos pra­na­šu­mus ir jų ge­bė­ji­mą pri­si­tai­ky­ti prie šių die­nų žmo­gaus po­rei­kių pa­sa­ko­ja pri­va­čios kli­ni­kos „Bio­first“ me­di­ci­ni­nės veik­los va­do­vė Da­nu­tė Bal­sie­nė.

– Ko­kie pa­cien­tai ren­ka­si pri­va­čias kli­ni­kas?

– Ka­dan­gi mū­sų kli­ni­ka ne­dir­ba su li­go­nių ka­so­mis, at­ro­dy­tų, kad mo­ka­mas pa­slau­gas tu­rė­tų rink­tis tik aukš­tas pa­ja­mas už­dir­ban­tys pa­cien­tai. Tai yra mi­ tas. Vie­nas svar­biau­sių as­pek­tų – spe­cia­lis­to kon­sul­ ta­ci­jos „Bio­first“ kli­ni­ko­je ne­rei­kia lauk­ti mė­ne­sius.

Daž­nais at­ve­jais pa­cien­tas tu­ri ga­li­my­bę ap­si­lan­ky­ti kli­ni­ko­je tą pa­čią ar ki­tą die­ną. Lau­kiant ei­lė­se būk­ lė ga­li pa­blo­gė­ti, o kur dar ne­ži­no­my­bė ir or­ga­niz­ mą to­liau ali­nan­tis ne­ri­mas?.. Ant­ra, pla­tus pa­slau­ gų spekt­ras ir jų ko­ky­bė. Tai ypač ak­tua­lu lie­tu­viams, emig­ra­vu­siems į už­sie­nį. Grįž­tant į Lie­tu­vą trum­pų ato­sto­gų, no­ri­si kuo dau­giau lai­ko pra­leis­ti ar­ti­mų­ jų ra­te, ta­čiau su­si­kau­pu­sias svei­ka­tos ar gro­žio pro­ ble­mas emig­ran­tai yra lin­kę spręs­ti tė­vy­nė­je. To­dėl grei­tai pa­tek­ti pas spe­cia­lis­tus, ga­li­my­bė dau­gy­bę ty­ri­mų ir gro­žio pro­ce­dū­rų at­lik­ti po vie­nu sto­gu yra la­bai svar­bu.

– Ar lie­tu­viš­kų pri­va­čių kli­ni­kų pa­slau­gų ko­ky­bė pri­ lygs­ta už­sie­nio me­di­ci­nos įstai­goms?

– Aš ga­liu kal­bė­ti tik apie „Bio­first“ kli­ni­ką, ta­čiau ne tik ob­jek­ty­vūs kri­te­ri­jai, bet ir pa­cien­tų at­si­lie­pi­ mai liu­di­ja, kad daž­nai lai­mės ki­tur ieš­ko­ti ne­ver­ta.

Pa­vyz­džiui, la­ze­ri­nis gy­dy­mas. Nuo ko­ky­biš­ko įren­ gi­nio la­bai pri­klau­so ne tik ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas, bet ir pa­kar­to­ti­nių pro­ce­dū­rų skai­čius. Ne­se­niai įsi­gi­jo­ me pig­men­tą nai­ki­nan­tį la­ze­rį, ku­ris yra šiuo me­tu pa­ts ga­lin­giau­sias vi­so­je pa­sau­li­nė­je rin­ko­je. No­rė­da­ mi pa­nai­kin­ti, pvz., pig­men­ti­nę dė­mę, me­las­mą, ta­

tui­ruo­tę ar il­ga­lai­kį an­ta­kių ma­kia­žą, ži­no­si­te, kad su ga­lin­ges­nių pa­ra­met­rų apa­ra­tu šiuo me­tu ne­dir­ba nė vie­na kli­ni­ka pa­sau­ly­je. O ir to pa­ties ly­gio la­ze­rį tu­ ri vos ke­lios kli­ni­kos Eu­ro­po­je, kiek dau­giau – Ame­ ri­ko­je. Yra ir ki­tų pa­sau­li­nio ly­gio pra­kti­kų, tai­ko­mų pas mus: PRP in­jek­ci­jos (gro­žiui ir / ar gy­dy­mui), la­ze­ ri­nė gi­ne­ko­lo­gi­ja (šla­pi­mo ne­lai­ky­mui gy­dy­ti ir kt.), na­gų gry­be­lio gy­dy­mas la­ze­riu, il­ga­lai­kis ir ne­skaus­ min­gas plau­ke­lių ša­li­ni­mas ir t.t. Mo­ka­mos pa­slau­ gos įpa­rei­go­ja siū­ly­ti pla­tes­nį spekt­rą pa­slau­gų, nei pa­cien­tas ga­lė­tų gau­ti vals­ty­bi­nė­je įstai­go­je.

– Kuo dar pri­va­ti gy­dy­mo įstai­ga yra pa­trauk­li pa­ cien­tui, ku­ris dau­ge­lį gy­dy­mo pa­slau­gų ga­li gau­ti ne­ mo­ka­mai?

– Be to, kaip mi­nė­jo­me, kad grei­tai pa­tek­si­te pas gy­ dy­to­ją, yra ir ki­tų fak­to­rių, nu­le­mian­čių pa­cien­tų srau­tą ne tik iš Kau­no (ku­ria­me esa­me įsi­kū­rę), bet ir vi­sos Lie­tu­vos. Vie­nas jų – uni­ka­lios pa­slau­gos. Pa­vyz­ džiui, švei­ca­riš­kas vi­so or­ga­niz­mo iš­ty­ri­mo me­to­das – „Glo­bal Diag­nos­tics“. Šiuo me­to­du vi­so­se Bal­ti­jos ša­ly­se ga­li­ma iš­si­tir­ti tik „Bio­first“ kli­ni­ko­je. Ty­ri­mo me­tu gau­na­mi tūks­tan­čiai duo­me­nų apie or­ga­niz­ mą; pa­cien­tams, ku­riuos nu­vy­lė tra­di­ci­nės me­di­ci­nos me­to­dai, ga­li­me su­teik­ti nau­jos vil­ties dėl chro­niš­kų, var­gi­nan­čių būk­lių. Svar­bu pa­mi­nė­ti, kad ir spe­cia­ lis­to kon­sul­ta­ci­jos mū­sų kli­ni­ko­je yra kiek ki­to­kios nei vals­ty­bi­nė­je įstai­go­je, kur gy­dy­to­jas per die­ną tu­ ri priim­ti kar­tais net ke­lias­de­šimt pa­cien­tų. Na­tū­ra­ lu, kad, pil­dant do­ku­men­tus ir už du­rų lau­kiant dar

ke­le­tui žmo­nių, li­go­niui lie­ka ne­daug lai­ko. Mū­sų gy­ dy­to­jai pa­cien­tus su re­to­mis išim­ti­mis prii­ma su­tar­tu lai­ku, yra ga­li­my­bė sku­biai pa­si­kon­sul­tuo­ti gy­dy­to­ jo ne­dar­bo va­lan­do­mis. No­rint iš­si­tir­ti krau­ją, ne­rei­ kia išanks­ti­nės re­gist­ra­ci­jos, su­sku­bus atei­ti į kli­ni­ką ry­te, re­zul­ta­tus ga­li­te gau­ti tą pa­čią ar ry­to­jaus die­ną (iš­sky­rus spe­ci­fi­nius la­bo­ra­to­ri­nius ty­ri­mus). Dar vie­ na itin po­pu­lia­ri pro­ce­dū­ra – en­dos­ko­pi­niai skran­ džio ir žar­ny­no ty­ri­mai. Ži­no­ma, daž­nai vien min­tis apie šiuos ty­ri­mus ke­lia šiur­pą, bet mū­sų kli­ni­ko­je en­dos­ko­pi­jos ga­li bū­ti at­lie­ka­mos tai­kant int­ra­ve­ni­ nę anes­te­zi­ją.

– Ar pri­va­ti kli­ni­ka ga­li pa­keis­ti tra­di­ci­nę po­lik­li­ni­ ką? Juk vi­sos pa­slau­gos yra mo­ka­mos...

– Pas­lau­gų kai­nos yra su­bjek­ty­vi te­ma, bet mes tik­ rai at­si­žvel­gia­me į pa­cien­tų pa­gei­da­vi­mus. Kiek­vie­ną mė­ne­sį do­va­no­ja­me spe­cia­lius pa­siū­ly­mus (nuo­lai­ das) įvai­riau­sioms pro­ce­dū­roms, ty­ri­mams, kon­sul­ ta­ci­joms ir pan. Šių me­tų pra­džio­je įtei­kė­me do­va­ną sen­jo­rams – jiems nuo šiol pri­klau­so 15 pro­c. nuo­lai­ da vi­soms kli­ni­kos pa­slau­goms. Dir­ba­me su drau­di­mo bend­ro­vė­mis, kom­pen­suo­jan­čio­mis svei­ka­tos pa­slau­ gas (pri­klau­so­mai nuo pa­cien­to su­tar­ties su bend­ro­ ve). Džiau­giuo­si, kad kiek­vie­nais me­tais vis dau­giau žmo­nių pa­si­ryž­ta pa­do­va­no­ti svei­ka­tos – įvai­rio­mis pro­go­mis ar­ti­mie­siems ar drau­gams įtei­kia kli­ni­kos do­va­nų ku­po­ną. Ki­ti to­kios do­va­nos pa­pra­šo pa­tys. Žvel­giant pla­čiau – ko­ky­biš­kai su­teik­ta pa­slau­ga ga­li kai­nuo­ti daug ma­žiau pi­ni­gų ir svei­ka­tos!

Kau­nas, Stu­den­tų g. 37 Tel. re­gist­ruo­tis: +370 686 40 115 www.biok­li­ni­ka.lt

>> SVECIUOSE

Rašė Jurga Tumasonytė

Šiais metais į Vilniaus knygų mugę atvyksta žymus, lietuvių skaitytojams pažįstamų knygų „Vakarienė“, „Vasarnamis su baseinu“ ir „Griovys“ autorius iš Nyderlandų Hermanas Kochas. Pamenu, kad apie pirmąją jo į lietuvių kalbą išverstą knygą sužinojau vieną šiltą rugpjūčio naktį sėdėdama po žvaigždėtu dangumi su drauge, pasigyrusia, kad skaitė labai gerą knygą. Kai paprašiau papasakoti, apie ką, ji detaliai atpasakojo visą romano „Vakarienė“ siužetą. Taip prasidėjo mano pažintis su H.Kochu, kurio knygos stebina netikėtais siužeto vingiais ir pagrindinių personažų storžieviškumu. Kaip sako pats autorius, daugelį skaitytojų galbūt žavi, kad personažai galvoja ir elgiasi taip, kaip visi kartais norėtume padaryti, bet nedrįstame.

HERMANAS KOCHAS: VISA GERA LITERATŪRA SAVO VAIZDUOJAMA APLINKA YRA LABAI LOKALI

– Jūsų šeštasis romanas „Vakarienė“ buvo pastebėtas, apdovanotas ir publikuotas daugiau nei dvidešimtyje šalių.

Lietuvoje jis atsidūrė geriausių verstinių knygų penketuke. Įdomi jūsų, kaip romano kūrėjo, nuomonė, kodėl būtent ši knyga tapo tokia sėkminga.

– Šios knygos paslaptis ta, kad „Vakarie­ nės“ pasakotojas galvoja ir elgiasi taip, kaip mes visi kartais norėtume padary­ ti, bet bijome apie tai galvoti ar juo la­ biau kalbėti viešai. Galėtumėte sakyti, kad svarbiausia ten tėvų ir vaikų tema, bet tikiu ir tikiuosi, kad daugeliui skai­ tytojų patinka būtent romano politinis nekorektiškumas.

10 // © 37O

– Lietuviškai išversti trys jūsų romanai – visuose juose pagrindiniai personažai yra turtingi baltaodžiai vyrai, turintys galios kitiems žmonėms. Kodėl pasirinkote būtent tokius personažus? Galbūt tai konkrečių žmonių prototipai?

– Veikiau įsitvirtinę nei turtingi. Jie turi vidurinės klasės profesijas: buvęs moky­ tojas, gydytojas, rašytojas. Mano naujo­ je knygoje „Griovys“ pasakotojas ir pa­ grindinis veikėjas yra Amsterdamo meras. Apie visus juos fantazavau, mė­ gindamas suprasti, ką savo socialinė­ je terpėje jie iš tiesų mąsto, nedrįsdami

apie tai prabilti garsiai. Gydytojas ne­ mėgsta savo pacientų, rašytojas yra pa­ vargęs nuo skaitytojų, o meras bodisi vi­ sais politikais, išskyrus Baracką Obamą.

– Nors praėjo jau beveik trisdešimt metų po to, kai išsilaisvinome iš Sovietų Sąjungos, Lietuva kol kas dar nėra tokia tolerantiška šalis kaip Nyderlandai. Tačiau čia mes taip pat turime savus populistus, nekenčiančius demokratinių vertybių. Viename interviu esate minėjęs, kad politinis korektiškumas yra problema. Dėl visur diegiamo politinio korektiškumo mažiau empatiški žmonės ima jaustis ignoruojami, todėl dažniau tampa populistų taikiniu. Kokią išeitį įsivaizduotumėte?

– Uždavėte labai sudėtingą klausimą, nes jeigu būtų toleruojamas per dide­ lis politinis nekorektiškumas, popu­ listai paimtų viršų. Manau, kad kartu turėtume rimtai išsiaiškinti, kodėl po­ pulistai yra tokie pikti (ir dėl ko labiau­ siai išsigandę). Žmonės, kurie per daug politiškai korektiški, taip pat kelia bai­ mę – juk jeigu ką nors pasakysiu ar pa­ galvosiu netinkamo, tuoj pat būsiu ap­ šauktas dešiniosios krypties fašistu.

– Jūsų romanai kupini netikėtų siužeto posūkių – skaitytojai klaidinami ir pabaigoje patiria šoką. Kaip atrodo jūsų rašymo procesas? Ar, rašydamas pradžią, žinote, kokia bus pabaiga? Mėgstate griežtas schemas ar labiau patinka improvizuoti?

– Visada improvizuoju. Niekada neži­ nau, kuo baigsis mano knyga. Ir nenoriu žinoti, kadangi tik susidomėjęs tuo, kas nutiks paskui, galiu rašyti skyrių po sky­ riaus. Rašau toks pat susidomėjęs, koks, labai tikiuosi, bus ir mano skaitytojas.

– Kurią savo knygą mėgstate labiausiai?

– Visuomet paskutinę. Netgi ne nese­ niai pasirodžiusį romaną „Griovys“,

bet knygą, kurią rašau dabar. Jeigu to nejausčiau, ko gero, nustočiau rašyti.

– Lietuvoje talentingi arba mažiau talentingi rašytojai kartais mėgina rašyti serialų scenarijus, tačiau rezultatas visuomet atrodo prastai, tad neturime jokių gerų lietuviškų serialų. Jūs ilgus metus rašėte scenarijų ir pats vaidinote satyriniame seriale „Jiskefet“. Įsivaizduoju, kad, kuriant serialą ir knygą, smegenys dirba visai kitokiu režimu?

– Skirtumas tas, kad rašydamas kny­ gą dirbu vienas, o serialą kūrėme su dviem draugais. Vaidindavome savo pačių sumanytus dalykus. Tiek serialo, tiek knygos kūrimas yra panašūs, kai tenka ieškoti konkretaus veikėjo cha­ rakteristikos.

– Kokia šiuo metu serialų situacija jūsų gimtojoje šalyje?

– Atleiskite, negaliu atsakyti į šį klausimą, nes niekada nežiūriu olandiškų serialų...

Dažniausiai ten labai bloga vaidyba.

– O kokie serialai tuomet jums patinka?

– Visų laikų geriausias serialas „Sopra­ nai“. Dabar pamėgau žiūrėti naujus „Netflix“ ir HBO serialus ir tikrai pati­ ko „Nekaltas melas“.

– Jūsų knyga „Vakarienė“ buvo ekranizuota net trijų skirtingų režisierių.

Kurį variantą rekomenduotumėte pasižiūrėti?

– Nė vieno iš jų, bet galbūt itališka ver­ sija pavyko geriausiai, o amerikietiška – blogiausiai.

– Ko palinkėtumėte jauniems lietuvių rašytojams, svajojantiems būti tokiais pat nuostabiais kūrėjais kaip H.Kochas?

– Rašyti tai, ką norisi rašyti. Nevaržyti savęs. Niekuomet negalvoti – taip da­ ro kiti rašytojai, todėl galbūt pamėgin­ siu padaryti tą patį.

Marko Kohno nuotr.

– Kai esi iš mažos šalies ir rašai gimtąja kalba, būti tarptautiniu rašytoju atrodo didingas dalykas. Ką reiškia tapti pasaulyje žinomu autoriumi? Ar rašant naują knygą kyla daugiau iššūkių, negu prieš tai, kai dar nebuvote toks populiarus?

– Stengiuosi negalvoti apie užsienio skai­ tytojus, tačiau, žinoma, smagu žinoti, kad knyga bus skaitoma ne tik tavo mažoje šalyje. Bet tikrai niekada negalvoju – štai imsiu ir padarysiu taip, kad kūrinys taptų dar skaitomesnis. Visa gera literatūra sa­ vo vaizduojama aplinka yra labai lokali.

APIE HERMANĄ KOCHĄ H.Kochas gimė 1953 m. Nyderlanduose. Šioje šalyje žinomas ir kaip televizijos serialų kūrėjas bei aktorius. Yra išleidęs devynis romanus ir tris apsakymų knygas.

Septintasis autoriaus romanas „Vakarienė“ tapo tarptautiniu bestseleriu. Pagal šį romaną sukurtos trys filmų ekranizacijos. Leidykla „Baltos lankos“ išleido tris autoriaus knygas: „Vakarienė“ (2015), „Vasarnamis su baseinu“ (2017) ir „Griovys“ (2018). Vaikystėje H.Kochas buvo išmestas iš M.Montessori mokyklos, sako, kad ir dabar nemėgsta disciplinos ir griežtų terminų.

Svarbiausios, paauglystėje didžiulę įtaką padariusios knygos buvo XIX a. rusų klasikų: Fiodoro Dostojevskio, Antono Čechovo ir Levo Tolstojaus.

Julian Barnes „VIENINTELĖ ISTORIJA“

VILNIAUS KNYGŲ MUGĖS STENDO NR. 5.C18 www.baltoslankos.lt

Karl Ove Knausgård

„MANO KOVA. MYLINTIS ŽMOGUS“ Karlas Ove Knausgårdas – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku. Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ autorius šokiruojamai atvirai aprašo savo paties gyvenimą. Savito stiliaus pasakojime susipina intymios kasdienio gyvenimo detalės su pamatiniais – meilės, mirties, vienatvės, kūrybos, baimių ir gėdos – klausimais.

Antros ciklo knygos „Mylintis žmogus“ šerdis – Knausgårdo ir jo žmonos Lindos meilės istorija, tačiau pasakodamas apie intymiausius santykius autorius brutaliai ir atvirai analizuoja įvairiausias kitas meilės ir nemeilės formas. Leidžiasi į skausmingas savojo „aš“ paieškas: rašymas jam – mėginimas išsilaisvinti, atsiriboti nuo kitų, kasdienybės; aptaria ir savęs pažeminimo arba išaukštinimo temas.

Iš norvegų k. vertė Justė Nepaitė

Antanas Šileika

„LAIKINAI JŪSŲ“ Lietuviškojo Džeimso Bondo vardo vertas, tikrų įvykių įkvėptas šnipų romanas apie spalvingą Lietuvos tarpukario istorijos puslapį, kai laikinąja sostine tapo Kaunas. Kai „Metropolio“ ir „Versalio“ šokių salėse sukosi išsipusčiusios poros, kavinėse žaisdami biliardą svarbūs asmenys sprendė šalies ateitį, tamsiuose skersgatviuose šmėščiojo skrybėlėti šešėliai, žmonių gyvenimus negrįžtamai keitė lemtingi pasirinkimai.

Romanas „Laikinai jūsų“ – šeštas lietuvių kilmės Kanados rašytojo kūrinys. Į Lietuvos „Metų knygos“ rinkimų penketukus buvo įtrauktos dvi jo knygos: apsakymų rinktinė „Pirkiniai išsimokėtinai“ (2015) ir atsiminimų knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ (2018).

Iš anglų k. vertė Kristina Aurylaitė

Dalia Smagurauskaitė „MADRASO DEIMANTAS“

Žurnalistės ir nepailstančios keliautojos Dalios Smagurauskaitės debiutinis romanas stebina neišsenkančiais nuotykiais, drąsia meile, įvairių pasaulio kraštų skoniais, spalvomis bei istorijomis ir nuolatiniu troškimu žinoti: o kas toliau?

1701-ieji. Indija. Vos išvydęs prekeivio Džamčando išvyniojamą deimantą, Madraso gubernatorius Tomas Pitas žino: ši brangenybė verta didžiausių pinigų ir rizikos.

Jis privaląs įsigyti ir slapčia pargabenti deimantą į Angliją, tačiau nenutuokia, kokių nelaimių neša šis prakeiksmo paženklintas akmuo.

2011-ieji. Europa. Meno ekspertė Adelė atvyksta į Antverpeną vedama vienintelio tikslo: pavogti legendomis apipintą brangakmenį. Tačiau ne viskas vyksta taip sklandžiai, kaip tikėtasi: jos pėdomis seka ne tik kerštingi bendrai, bet ir kruvina deimanto praeitis.

Shin Kyung-sook

„PRAŠAU, PASIRŪPINK MAMA“ Vienos ryškiausių šiuolaikinių Pietų Korėjos autorių romanas, 2011 m. įvertintas premija „Man Asian Literary“.

Kai pagrindinėje Seulo metro stotyje lyg į vandenį prapuola 69-erių Pak Sonjo, jos vyras ir vaikai nieko nelaukdami imasi paieškų. Kankinanti nežinia, kaltinimai ir nesibaigiantys ginčai prieš akis atveria niekad anksčiau nesuvoktą tiesą: nė vienas jų iš tikro nepažino savo mamos.

Keturi savitų balsų herojai, leisdamiesi į gyvai prieš akis iškylančius prisiminimus, tarsi mozaiką sulipdo iki šiol nepažinų moters, kurią vadino mama, paveikslą. „Prašau, pasirūpink mama“ – jautri, meistriškai suskambanti odė besąlygiškai meilei ir trapiems artimųjų ryšiams.

Iš korėjiečių k. vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas

Graham Swift „MOTINŲ SEKMADIENIS“

Grahamas Swiftas – premijos „Man Booker“ laureatas, kurio literatūrinis talentas lyginamas su Virginios Woolf, Kazuo Ishiguro ar Juliano Barneso.

22-ejų tarnaitė Džeinė Ferčaild yra slapta Polo Šeringemo, jaunojo kaimyninio dvaro paveldėtojo, meilužė.

Vieną 1924-ųjų kovo dieną – Motinų sekmadienį – jiedu susitinka paskutinįkart. Tai diena, kurios įvykiai nuvilnys per visą nepaprastą Džeinės gyvenimą ir pakreips jį nauja linkme. „Motinų sekmadienis“ – įstabiai poetiška istorija apie savojo balso paieškas, apie intelektualinį, socialinį ir seksualinį moters išsilaisvinimą. Pasakojime klajojama po vienos moters gyvenimo užkulisius, grakščiai stabtelima ties esminiais XX a. pirmos pusės istorijos puslapiais ir nepaliaujama klausti: kaip gali tapti kažkuo, nepabuvęs niekuo?

Iš anglų k. vertė Emilija Ferdmanaitė

Mathias Enard „KOMPASAS“

Gaivališkas, muzikos prisodrintas, karčiai saldaus humoro ir meilės ilgesio perlietas, kvapą atimančios erudicijos lydimas somnambuliškas „Kompasas“ – tai kelionė po praėjusias epochas, kvietimas ieškoti santykio tarp Rytų ir Vakarų, vakardienos ir rytdienos, tirpdyti sienas tarp šalių, kalbų, kultūrų ir laikmečių. Už šį romaną autorius apdovanotas Goncourt’ų premija (2015) ir nominuotas „Man Booker International“ premijai (2017).

Sutemoms užklojus Vieną, muzikologas Francas Riteris lovoje praleidžia bemiegę naktį klajodamas po svaigius sapnus ir prisiminimus. Jis iš naujo apmąsto neblėstantį susižavėjimą Artimaisiais Rytais, ypatingų patirčių paženklintas keliones po Stambulą, Alepą, Damaską ir Teheraną, didžiausią įtaką padariusius rašytojus, dailininkus, muzikantus, akademikus, orientalistus ir jų kūrinius. Šių apmąstymų geluonis – tyli Franco meilė mokslininkei Sarai, tyrinėjančiai Oriento literatūrą, painius Europos ir Artimųjų Rytų ryšius.

Iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė

Devyniolikmetis Polas didžiuojasi, kad jo meilė kone trisdešimčia metų vyresnei Siuzanai laužo visas konvencinio elgesio normas. Tačiau laikui bėgant jųdviejų su Siuzana santykiai tampa vis sudėtingesni, tamsesni, paženklinti priklausomybės – ir vis labiau neįmanomi.

Vienintelė istorija – ta, kuri pati reikšmingiausia gyvenime, ta, kurią iš tikrųjų verta pasakoti. Ši istorija būtent tokia: nepakartojamos ir nuolat su ilgesiu prisimenamos meilės istorija. Meilės, kuri yra aistringa, nerūpestinga, kurianti, kupina džiaugsmingos išsipildymo nuojautos ir kartu pamažu griaunanti, žlugdanti, pripildanti gyvenimą skausmo ir nevilties.

Julianas Barnesas – šiuolaikinis anglų rašytojas, kritikų vadinamas britų literatūros chameleonu, atgimusio idėjų romano architektu. Autorius apdovanotas „Man Booker“ premija (2011).

Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė

Ulrich Alexander Boschwitz „KELEIVIS“

Vokiečių rašytojo romanas „Keleivis“ sukurtas per kelias savaites po 1938-ųjų lapkričio pogromų Vokietijoje. Išlikęs romano rankraštis 2015 m. atrastas iš naujo ir vokiečių kalba pirmą kartą išleistas tik 2018-aisiais.

Tai stojiško liūdesio ir žmogiškosios ištvermės grožio kupinas, įspūdingas ir jaudinantis, bene vienintelis ano laiko meninis liudijimas, parašytas būtent tuo metu. Tai suteikia progą iš arti pažvelgti į sukrečiančią 1938-ųjų situaciją, pajusti knygos herojaus ir visų jo likimo ištiktų žmonių išgyvenimus – lyg patys būtume juos lydėję jų nesibaigiančiose kelionėse. Žydas Otas Zilbermanas, per 1938-ųjų lapkričio pogromus išvarytas iš namų, praranda ir savo verslą. Su pilnu portfeliu pinigų jis blaškosi po Vokietiją. Pokalbiuose, į kuriuos leidžiasi ir kurių iš šalies klausosi, iškyla siaubinga tikrovė. Zilbermanas suvokia, kad ištrūkti nepavyks, tačiau žūtbūt tiki žmogaus teisėmis. Tebetiki ir tada, kai, nualintas baimės ir persekiojimo, praranda ne tik turtą, garbę, orumą, bet galiausiai ir protą.

Iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė

David E.Fishman

„KNYGŲ GELBĖTOJAI VILNIAUS GETE. PARTIZANAI, POETAI IR LENKTYNĖS SU LAIKU GELBSTINT ŽYDŲ KULTŪROS VERTYBES NUO NACIŲ“ Davidas E. Fishmanas – istorikas, dėstytojas, Harvardo universiteto absolventas, kelių mokslinių knygų autorius; jo specializacija – Europos žydų istorija. Šis leidinys apdovanotas Nacionaliniu žydų knygos apdovanojimu (2017).

Populiariu stiliumi parašyta istorinė studija pasakoja apie Vilniaus gete veikusią „Popieriaus brigadą“ – grupelę žmonių, kurie, nacių priversti atrinkti į Vokietiją grobiamus žydų kultūros dokumentus (knygas, paveikslus, religinius reikmenis), stengėsi bent dalelę jų paslėpti ir išsaugoti. Kartu su žydiškojo Vilniaus istorija knygoje atsiskleidžia sunkūs karo ir pokario metai, totalitarinių režimų kaita bei kasdienybės pasakojimai: nužmoginantis gyvenimas ir mirtis gete, sovietmečio pažadai bei nusivylimas jais, bandymas išgyventi naujame pasaulyje ir rasti vietą išgelbėtiems sunaikintos kultūros likučiams.

Iš anglų k. vertė Olga Lempert

>> IR ŠVIESA TELYDI

MIANMARAS (BIRMA): KIEK Rašė Giedrė Steikūnaitė

2016 m. už puoselėjamas humanitarines vertybes Ma Thidai suteiktas Václavo Havelo bibliotekos fondo apdovanojimas. Tais pačiais metais ji išrinkta į tarptautinės rašytojų asociacijos PEN tarybą, kurios Mianmaro skyrių ji įkūrė 2013 m. Ma Thida redaguoja nepriklausomą laikraštį „Independent“, spausdinamą tautinių mažumų kalbomis. „Literatūra yra mediumas, kuris perduoda, saugo ir vertina laisvę tarp rašytojų ir skaitytojų, – rašo ji straipsnyje „Literatūrai reikia laisvės, o laisvei – literatūros“. – Palyginti su kitomis meno formomis, literatūra yra pati kukliausia, nes ji remiasi tik žodžiais. Ir žmones – rašytojus ir skaitytojus, arba skaitytojus su skaitytojais – ji jungia per laisvę.“ Apie tai su ja ir kalbamės.

Už raštu išdėstytas mintis karinis Birmos režimas gydytoją ir rašytoją Ma Thidą buvo nuteisęs kalėti 20 metų. Kaip laisvę vertina žmogus, iš kurio ji buvo atimta?

Ir kokia trapi linija skiria galimybę laisvai kurti ir jos priešingybę?

Magdalenos Roeseler (Flickr CC) nuotr.

///

12 // © 37O

Kalėjime Ma Thida praleido penkerius su puse metų, per kuriuos susirgo tuberkulioze (iš kalėjimo paleista anksčiau laiko dėl prastos sveikatos ir tarptautinio spaudimo). Didelę dalį laiko ji buvo laikoma izoliacijoje, jai atsisakyta suteikti tinkamą medicinos pagalbą. Išgyventi tą psichologiškai, emociškai ir

fiziškai itin sunkų laikotarpį Ma Thidai padėjo Vipassanā meditacija – įkalinta ji sako meditavusi po 20 valandų per parą ir tik taip sugebėjusi nepalūžti.

Kaip žinoma, juodieji sąrašai turi vaiduoklišką savybę įvaryti baimę net ir pasibaigus oficialiam jų galiojimui, tad išėjusios į laisvę Ma Thidos kūrinių leidėjai ilgai nedrįso spausdinti. Valdžia neišdavė licencijos pačiai užsiimti leidyba. „Tad net jei rašytojai ir nėra įkalinti, jų laisvė labai ribota, – rašo Ma Thida. – Laisvė ne tik kurti literatūrą, bet ir ją publikuoti.“ 2011 m. Norvegijos rašytojų sąjunga Ma Thidai suteikė žodžio laisvės apdovanojimą, tačiau ceremonijoje dalyvauti ji atsisakė. Vietoj to nusiuntė trumpą video, kuriame paaiškino: „Rašytojams visame pasaulyje būtina rašyti kūrybiškai. Tačiau mums (Mianmaro (Birmos) rašytojams) kūrybiškumas kyla ne iš laisvės, o jos siekio. Prarasti galimybę būti rašytoja Birmoje man yra blogiau, nei būti įkalintai. Tam, kad išlaikyčiau žodžio laisvę, privalau kurti.

Kitaip tariant, išlaisvinti žodžius man yra svarbiau, nei išsilaisvinti pačiai.“ Taip susitinka dvi laisvės – kūrybines galias išreiškiančių rašytojų ir vaizduotę turinčių pasitelkti skaitytojų, kurie turi suprasti tai, kas parašyta tarp eilučių.

Savo knygose Ma Thida rašo apie politinę situaciją Mianmare (Birmoje), tad yra laikoma viena svarbiausių šalies intelektualų. Pirmoji jos knyga „Saulėgrąža“ ilgai buvo draudžiama ir išleis-

LITERATŪROJE NETURĖTŲ BŪTI TOKIŲ DALYKŲ KAIP GODUMAS AR NEAPYKANTA – TIK TADA JI GALI TAPTI MENU.

ta tik praėjus dešimtmečiui nuo jos parašymo, 1999 m. Vėliau sekė keletas kitų gimtąja birmiečių ir anglų kalbomis. 2012 m. jos memuarai „Sanchaung, Insein, Harvard“ anglų kalba išleisti pavadinimu „Sąžinės kalinė: mano žingsniai Inseino kalėjime“ (Prisoner of Conscience: My Steps through Insein“). Šiandien Ma Thida užsiima rašymu ir medicina. Sako, kad šios dvi sritys jai leidžia skirtingais būdais prisidėti prie gėrio visuomenės labui.

– Ką turite omenyje?

– Iš tiesų kalbu apie savo šalį. Todėl nie­ kad neatsisakau pasakoti šios istorijos

Rašytoja ir gydytoja Ma Thida (viduryje). Kadras iš Tarptautinio Berlyno literatūros festivalio archyvo.

* Dėl šalies pavadinimo iki šiol kyla diskusijų. Birmiečių kalba ši teritorija Azijoje nuo seno žinoma kaip Myanma (oficialioje ir rašytinėje kalboje) bei Bama (šnekamojoje kalboje). Oficialus šalies pavadinimas šiuo metu yra Mianmaras, tačiau dažnai ji vadinama ir Birma. Britų kolonizatoriai ją vadino Birma, tokį pavadinimą nutarta palikti ir po šalies nepriklausomybės 1948 m. Praėjus keliems dešimtmečiams (1989 m.) karinis režimas valstybės pavadinimą pakeitė į Mianmarą, tačiau dalis žmonių atsisako jį naudoti siekdami parodyti savo nepritarimą karinės chuntos diktatūrai.

Lennarto Woithe nuotr.

Rangūne (Mianmare(Birmoje*) studijavusi mediciną, būdama maždaug dvidešimties Ma Thida pradėjo rašyti trumpus apsakymus, kurie buvo publikuojami įvairiuose žurnaluose. Daugiausia rašė apie skurdą, su kuriuo susidūrė lankydama kaimo vietovėje gyvenančius savo senelius. Tai ją pastūmėjo imtis pokyčių politiniu lygiu: Ma Thida įsitraukė į demokratijos siekiančio judėjimo veiklą – redagavo leidinius, rašė tekstus, teikė medicinos pagalbą politinių kalinių šeimoms.

Tačiau dėl karinės chuntos vykdomos cenzūros ir Ma Thidai, ir jos kolegoms tapo vis sunkiau spausdinti ne tik politinius, bet ir literatūrinius tekstus. Jos vardas buvo įrašytas į valdžios rudąjį sąrašą ir didžioji dalis jos kūrybos oficialiai uždrausta. 1993 m. už paramą demokratiniam judėjimui ir ypač Nobelio Taikos premijos laureatės Aung San Suu Kiy opozicinei partijai, kurioje ji dirbo rinkimų kampanijos asistente, Ma Thida buvo suimta ir nuteista 20 metų kalėti. Nuosprendis jai paskelbtas už keturis „nusikaltimus“, tarp jų – „nelegalios informacijos spausdinimas ir platinimas“. Tuomet jos vardas perkeltas į juodąjį sąrašą ir visa jos kūryba uždrausta.

– Savo istoriją viešai esate pasakojusi daugybę kartų, ją užrašėte ir atsiminimų knygoje „Sąžinės kalinė“. Ar nepavargstate kartoti tuos pačius dalykus, ypač tokius skausmingus?

– Tiesa, kartais pavargstu pasakoti savo istoriją vėl ir vėl iš naujo. Būtent dėl to man labai patinka sulaukti klausimų iš auditorijos. Vienpusis šnekėjimas ne­ būtinai prideda kūrybiškumo, o štai prireikus atsakyti į sudėtingus klausi­ mus, turiu galimybę iš naujo analizuo­ ti, reflektuoti iš skirtingų perspektyvų.

Daug kam nepatinka būti klausinėja­ miems, o aš tuo mėgaujuosi! Nes kai tau užduoda sunkų klausimą, esi pri­ verstas mąstyti. Kad ir paskutinis klau­ simas iš auditorijos apie socialines as­ meninės patirties pasekmes, kurį man uždavė diskusijos Berlyno literatūros festivalio metu („Kovojote už sociali­ nį teisingumą ir už tai buvote nubaus­ ta kalėjimu. Kaip ši patirtis paveiktų jūsų socialinį aktyvizmą išėjus į lais­ vę, jei nuspręsite vėl jo imtis visu pa­ jėgumu?“ – aut. past.) Tai buvo labai įdomus klausimas. Turėjau greitai jį apgalvoti ir į jį reaguoti, suformuluoti aiškų ir nuoširdų atsakymą. Tai praple­ čia galimybių ribas ir būtent todėl man taip patinka atsakinėti į klausimus.

Be to, kai kalbu apie save, iš tiesų kal­ bu apie ką kitką.

LITERATŪROJE YRA LAISVĖS?

– Iš kur tokia didžiulė meilė savo kraštui?

– Nežinau, bet labai jį myliu! Iš tie­ sų jaučiu meilę visai visatai. Galbūt ši įskiepyta meilė – mano tėvų nuopel­ nas. O gal tiesiog per ilgai užsibuvau savo šalyje belaukdama, kol ji man pa­ galiau išduos pasą ir galėsiu keliauti?

(Draudimas išvykti iš šalies Ma Thidai panaikintas tik 2008 m. – aut. past.)

– Ar tikite, kad pasaulis gali pasikeisti į gera?

– Na… Atrodo, kad civilizacija eina atbu­ lom, ne į priekį. Kalbėdami apie priešis­ torę, primityvų gyvenimą sakome, kad tie žmonės buvo barbarai, nes nedėvė­ jo drabužių. O ar mes nesame barba­ rai, kad ir dailiai apsirengę? Primityvūs žmonės ginklu puolė vienas kitą siek­ dami užvaldyti. O kas vyksta dabar? Ly­ giai tas pats! Net socialiniuose tinkluose žmonės tik ir kėsinasi vienas kitą pliek­ ti įvairiais ginklais – nebūtinai akmens įranga, tai gali būti bet kokios kitos prie­ monės. Ar mes civilizuoti? Ne barbarai?

Vis dar nesu tuo tikra. Ar visos mūsų su­ kurtos technologijos įrodo, kad esame civilizuoti? Tokį klausimą keliu.

– Ar turite vilties?

– Nesu tikra.

– Kodėl tada nepaliaujate kovoti už geresnį pasaulį?

– Na, kažkas juk turi tai daryti, nepai­ sant to, ar vilties yra, ar ne. Žinoma, vienas lietaus lašelis vandenyno ne­ pripildys. Bet jei nebus nė vieno laše­ lio, nepripildysime net ir stiklinės! Tad reikia bent kažko imtis. O ar vieną die­ ną tas vandenynas egzistuos, nesvar­ bu. Anksčiau pagrindinis mano tikslas buvo matyti savo darbo rezultatą. Da­ bar – gal senstu? – esu linkusi dėmesį

– Kiek jums svarbi laisvė?

– Laisvė yra gyvenimo kelias. Jos nie­ kas negali suteikti – laisvė yra pasirin­ kimas, būdas gyventi. Negaliu gyven­ ti ir mąstyti supakuota dėžutėje, todėl neigiu tapatybes, nes jos – kaip dėžu­ tės. „Moteris privalo elgtis taip ir ne ki­ taip.“ Ak, nejau?! Negaliu ir nenoriu savęs užrakinti kurioje nors vienoje ta­ patybės dėžutėje. Tai mano pasirinki­ mas. Ir jei turiu rinktis, pasirinksiu lais­ vę. Laisvę ne tik nuo kitų kontrolės ar valdžios, bet ir išsilaisvinimą nuo stere­ otipų, godumo, neapykantos. Taip su­ prantu laisvę. Ji man labai svarbi, be jos nelaikyčiau savęs laiminga. Aš, pavyz­ džiui, žinau, kad galiu būti areštuota ar atsidurti pavojuje, bet toliau darau tai, ką noriu, – toks mano pasirinkimas, tai mano laisvė. Grįžtame prie anksčiau iš­ dėstytos minties: dėmesį telkiu ne į sa­ vo pastangų rezultatą, o į veiksmų pro­ cesą. Tuomet rezultatas, kad ir koks jis būtų, sėkmė ar pralaimėjimas, yra ne­ besvarbus, nes kiekvieną dieną pasi­ renku gyventi laisvėje. Ji visa ko esmė.

– Ar literatūroje pakanka laisvės?

– Žmonės kalba apie spaudos ir žodžio laisvę bei ją turinčius ginti įstatymus. Bet literatūra yra menas. O menas be lais­ vės neįmanomas, tad be laisvės nebūtų ir literatūros. Kai kurie rašantys vaikosi sėkmės, šlovės ir pinigų. Kaip jie gali bū­ ti laisvi? O kiti bijo kritikos ir baimina­ si, kad bus puolami ar kažkuo kaltinami už tai, ką parašė, – tad pasirenka rašyti pataikaudami. Manau, kad toks rašyto­ jas nėra ir negali būti laisvas. Literatūro­ je neturėtų būti tokių dalykų kaip godu­ mas ar neapykanta – tik tada ji gali tapti menu. Be laisvės literatūra negali bū­ ti menas. Be meno, ji negali būti laisvė.

– Kokios vertybės, be laisvės, jums yra svarbios?

– Pagrindinės mano vertybės yra mo­ ralė ir išmintis.

– Tačiau moralė reliatyvi, kiekvienas jai taiko savus standartus. Kas nustato, kas yra moralu, o kas ne?

– Tai susiję su empatija: jei nenori, kad su tavimi elgtųsi blogai, pats taip ne­ sielk su kitais. Tad abipusė pagarba in­ dividualiu bei instituciniu lygiais taip pat labai svarbu – tai yra elgesio pa­ grindas ir šaltinis. Štai Mianmare ka­ riuomenė yra institucija ir kitų – šiuo atveju civilių gyventojų – ji visiškai ne­ gerbia. Tai didžiulė problema. Jei ka­ riuomenė civilius gerbtų kaip lygius sau, viskas būtų visiškai kitaip.

– Esate minėjusi, kad ištverti įkalinimą jums padėjo Vipassanā meditacija.

– Kai patiriu stresą, kai mane puola ka­ rinis režimas ir jų parankiniai, kai su­ laukių daug bjaurių grasinimų, man reikia meditacijos. Tai vienintelis ke­ lias. Medituodama jaučiuosi lengva ir

UŽSIENIO ŽINIASKLAIDA DAŽNAI NEŽINO GILESNIO KONKREČIOS VIETOVĖS KONTEKSTO. BE TO, IT BUMAS REIKALAUJA SPARTOS, ĮVYKIAI NUŠVIEČIAMI KAS MINUTĘ, KAS SEKUNDĘ JIE KEIČIASI, TODĖL GALŲ GALE PASIMETAMA INFORMACIJOS SRAUTE.

Mianmaras (Birma)

Mianmaras (Birma)

atvira. Pradėjau dar būdama vaikas, daug apie tai skaičiau.

tis galėsime kartu sudėlioti visą paveiks­ lą apie tai, kas iš tiesų vyko.

– Pirmoji jūsų knyga „Saulėgrąža“, kurią parašėte dar būdama laisvėje, nebuvo iškart išleista.

– Ją išleido vėliau. Žinote, cenzūra pas mus nėra grįsta stipriais principais, vis­ kas priklauso nuo konkrečių cenzorių – o jų supratimas apie literatūrą yra labai ribotas. Cenzūruodami jie tik ieško ko nors, ką laikytų kariuomenės ir karinio režimo įžeidimu. Ta pirmoji mano kny­ ga yra apie Aung San Suu Kiy ir jos pa­ tirtis – ne tik jos, mūsų visų patirtis. Joje Aung San Suu Kiy tarsi aktoriai ant sce­ nos kaunasi su kariniu pareigūnu. Bū­ tent todėl ji ir buvo uždrausta.

– Ar iš tiesų manote, kad literatūra turi galios kažką pakeisti?

– Taip. Žiniasklaida nėra labai įkve­ pianti. Ar ką nors kada nors įkvėpė ži­ nių reportažas? Skaitai naujienų an­ traštes: „Penki žuvę nuo savižudžio bombos“, „Atakos metu žuvo 50 žmo­ nių“… Skirtumas tik vienas: skaičiukai.

O literatūra perduoda empatiją, kuri ir yra esmė. Ji padeda suvokti, kas yra žmogiškumas. Literatūra kerta visas sienas – kalbos, etninės kilmės, religi­ jos. Ji yra apie žmones ir žmonėms.

– Bet jūsų atsiminimai iš kalėjimo sulaukė didžiulio dėmesio.

– Raginau draugus, kurie taip pat yra po­ litiniai kaliniai, rašyti savo atsiminimus.

Be užrašytų patirčių nesužinosime kas­ dienių jų gyvenimo detalių. Reikia, kad jie rašytų. Kai kurie politiniai kaliniai jau mirė. Juos praradome. Mūsų kova tęsiasi jau septynis dešimtmečius, nuo 1948 m. paskelbtos nepriklausomybės.

Pirmasis karinis perversmas šalyje da­ tuojamas 1958 m. Kiek istorijų nutiko per tą laiką! Rašydami apie savo patir­

– Kurios knygos įkvėpė jus? Ar pati skaitote politinių kalinių atsiminimus?

– Žinoma, skaičiau Nelsono Mande­ los autobiografiją „Ilgas kelias į laisvę“ (angl. „The Long Walk to Freedom“). Ir Václavo Havelo knygas. Noriu daugiau sužinoti apie žmones, patyrusius tokių didžiulių sukrėtimų: kaip jie juos įvei­ kė? Turiu omenyje ne tik įkalinimą, bet ir kitokius sunkumus. Juk yra žmonių, patyrusių, ką reiškia dienų dienas plū­ duriuoti vandenyne… Turime pripažin­ ti žmogaus galią. Ji milžiniška, nenu­ spėjama. Skaitydami tuos paragrafus, galime daug suprasti.

Francisco Anzolos (Flickr CC) nuotr.

– Nes literatūra lėtesnė ir gilesnė nei žiniasklaida?

– Taip. Ir ji pateikia gerokai daugiau nei sausus dabarties faktus. Ji reflektuoja, suteikia erdvės įvairioms perspekty­ voms. Dėl to literatūra yra tokia svarbi.

sutelkti į procesą, ne į rezultatą. Rezul­ tato negali kontroliuoti ir jis nebūti­ nai bus toks, kokio tikimės, net jei vi­ so proceso metu darysime tik teisingus dalykus. Tačiau mūsų galioje užtikrinti, kad elgiamės teisingai. Tik tiek ir galiu tikėtis, nes nesu žmogus, kuris gali pa­ keisti pasaulį – niekas iš mūsų to pada­ ryti negali. Tad tuo klausimu neturėtu­ me būti per daug ambicingi ar godūs. „KX Studio“ (Flickr CC) nuotr.

dar ir dar kartą. Visame pasaulyje, kad ir kur keliautum, ir vietinė, ir tarptau­ tinė žiniasklaida rodo tik momenti­ nes realijas. Užsienio žiniasklaida daž­ nai nežino gilesnio konkrečios vietovės konteksto. Be to, IT bumas reikalauja spartos, įvykiai nušviečiami kas minu­ tę, kas sekundę jie keičiasi, todėl galų gale pasimetama informacijos sraute – žiniasklaida tiesiog nesuteikia pakan­ kamai analizės ir įvykių interpretacijos.

Todėl mes, rašytojai, privalome užpil­ dyti šią spragą, nes didžioji dalis litera­ tūros, įskaitant ir grožinę, aprašo žmo­ nes ir jų jausmus, o ne įvykių faktus ir skaičius. Reikia pasakoti savo patirtis ir taip atspindėti visuomenę, kurioje gy­ veni. Mano istorija yra tiesiogiai susiju­ si su mano visuomene, mano šalimi – ir ne tik jos dabartimi, bet ir praeitimi. La­ bai svarbu suvokti visą kontekstą, nes kitaip tik nuslysi paviršiumi kartu su vakarine „Žinių“ programa. Juk žinias­ klaidoje pateikiamos žinios paprastai rodo tik neigiamą žmonių pusę, ne ge­ ruosius jų ir visuomenės aspektus. To rezultatas – plačiai pasklidęs empati­ jos nuovargis. O literatūra niekad ne­ pailsta dalytis atjauta su kitais.

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys („Gintariniai Akiniai“)

Self-released

Pernai publikos simpatijų prizą jaunų grupių konkurse „Garažas“ gavusi roko grupė išties labai įdomiu pavadinimu „Elnio Rago Miškas“ savo debiutiniu albumu sukuria postpankišką nuotaiką, nors savo dainuojamosios poezijos tekstais, deja, žengia į tą pačią teritoriją, kurioje jau seniai nardo tokios grupės kaip „Arbata“. Ir nors iš esmės kolektyvas lyg ir žengia įdomiu keliu, vis dėlto aukščiau nei kitokie panašaus pobūdžio kolektyvai nepakyla.

Paskutinė daina „Pasiklydę“, atrodytų, sukoncentruoja visą potencialą, kurio centre yra išskirtinis Žilvino Ališausko balsas. Deja, visa kita pasiklysta dainuojamosios poezijos, kuri jau išsemta iki paskutinio lašo, tankmėje. Akivaizdu, kad grupė turi ateitį, atskiri jos elementai gali patraukti, tačiau kol kas „Elnio Rago Miškas“ skamba šiek tiek nedrąsiai ir neužtikrintai, lyg nežinotų, ką pasirinkti ir į kokį žanrą mestis. Čia yra ir „Fojė“, ir „Skylė“, ir minėta „Arbata“, todėl projektas finale tampa draiskanotas ir drumzlinas. Jie lyg ir bando būti sunkūs, bet juos lengvina akustinė gitara, jie lyg ir mistiški, bet ta mistika bandoma kurti tik žodžiais. Todėl iš neblogų idėjų galiausiai viskas tampa „nei taip, nei anaip“. Pats lyderis neslepia, kad grupę subūrė supratęs, kad vienas su gitara ant scenos nepatemps. Ir, deja, kol kas ši aplinkybė yra girdima, lyg chebra nebūtų iki galo sulipus, lyg trūktų aiškaus vientisumo ir aiškios krypties. Bent man koją kiša ir dainuojamosios poezijos tekstai, tačiau čia jau pasireiškia mano nemeilė šiam žanrui. Iš esmės „Elnio Rago Miškas“ man dar yra ne iki galo sutvirtėjusi grupė, šiek tiek pasimetusi tarp senosios poetikos klasikų klišių ir taip traukiančio postpankiškumo. Bet apsispręsti reikia, nes dabartinis bandymas būti dviejose upėse nepasiteisina. Vis dėlto „Šamano duktė“ – tik pirmas žingsnis, todėl dabar linkėčiau „elniams“ tik dirbti ir grynintis, grynintis, grynintis. („Spotify“, „Deezer“, „pakartot.lt“) 67

100

MOOD SELLERS Sugar & Spice Self-released

„And everything nice.“ Tokia vieno kultinio aminacinio filmo fraze norisi baigti šio albumo pavadinimą, kuris galėtų puikiai atspindėti šį pučiamųjų komandos debiutinį albumą. Jau 10 metų vis pašvyturiuojantys muzikantai pagaliau išleidžia tai, kas juos atspindi, – pozityvų, pašėlusį ir brass muziką tinkamai reprezentuojantį darbą. Viskas, ko galima tikėtis, jame yra: energija, ironiškas džiazavimas ir šokiai, šokiai, šokiai. Iš esmės „Mood Sellers“ kuria linksmą muziką, kurios ir lauki, net pavadinimai „Gipsy Techno“, „Drum‘a‘Theatre“ ar „Blues for BIG MAMA“ atitinka šio žanro kanonus. Todėl didžiausias dalykas, kurio pasigedau, – staigmena. Taip, galbūt pats pučiamasis instrumentas tave šiek tiek įvaro į spąstus, todėl tikėtis kažko labai naujo būtų keista, tačiau „Mood Sellers“, būdami tam tikru reprezentaciniu elementu, nepabėga iš žanro taisyklių; iš esmės gali lengvai nuspėti, ką išgirsi. Tačiau negaliu paneigti, kad minėtose konvencijose jie jaučiasi drąsiai ir užtikrintai, komanda pateisina lūkesčius, tačiau antrojoje albumo dalyje jau nori nenori pradedi reikalauti kažko naujo. Žinau, vakarėlis, smagu, bet pajunti, kad ir tą, ir tą jau girdėjai, todėl širdis ima prašyti kažko radikalesnio. Akivaizdu, kad tokioje mažoje scenoje atlikėjai iš esmės kuria daugiau sau, todėl džiugesio daugiau suteiktų eksperimentai, bėgimas nuo klasikinio skambesio. Be to, visai nesinori iš anksto žinoti (ar nuspėti), ką išgirsi. Šį albumą daugiau matau kaip tam tikrą proginį leidinį, skirtą įprasminti jau minėtą jubiliejų, tačiau, iš kitos pusės, galbūt dabar laikas nesigręžioti atgal, o kaip tik kvėptelėti ir šokti į priekį. Tam pajėgumų „Mood Sellers“ tikrai turi.

14 //

(„Spotify“, „Deezer“, „pakartot.lt“) 73

© 37O

0°

kisielius

100

MĖNESIO ALBUMAI

MIGLOKO Mistyrijous Gangsta Self-realeased

Nerijaus Kuzmicko nuotr.

ELNIO RAGO MIŠKAS Šamano Duktė

JUNIOR A Superglue

17 Earth Years

Retas muzikantas Lietuvoje toks produktyvus, koks yra Tautvydas Gaudėšius, žinomas kaip Junior A. Tačiau produktyvumas nėra lygu kokybei. Vis dėlto dėl Junior A galime būti ramūs: „Superglue“ yra dar vienas stiprus EP jo diskografijoje, kurioje, be jam būdingos nebanalios svajingos melancholijos, išgirdau ir naujų garsų, kurie man sako, kad Junior A plečiasi, tobulėja, todėl labai norėtųsi viso albumo. EP pradedančios dvi „Superglue“ automobilinės dainos („Civic“, „Corolla) skamba lyg gero skonio popmedus su labai stipriais priedainiais, ir net dažnai erzinantis „lalala“ čia skamba laiku ir vietoje. Po to nuskambantis „Breakfast“ yra bene šokiškiausia iš to, ką Tautvydas yra sukūręs, „Godspeed“ peršoka panašiai norinčius skambėti „Golden Parazyth“ ar „Daddy Was a Milkman“, „See-Through“ valdo pamėkliški witchhouse purvai, o „Space“ – tai dar viena sėkminga Junior A baladė.

Turint visa tai galvoje, „Superglue“ yra labai tikslingas savo kelią suprantančio ir juo drąsiai žengiančio kūrėjo pavyzdys. Jis kupinas tradicinio „Junior A“ skambesio, tačiau tobulėdamas šis atlikėjas bent man sudaro įspūdį, kad kompromisų nesiima, masinis tampa ne tyčia, o dėl savo muzikos kokybės, prisiviliodamas klausytoją, bet jam nepataikaudamas. Jo ritmai pažįstami, tačiau ne dėl to, kad tokie garsai dabar yra ant bangos, bet dėl to, kad jam jie geriausi. Jo elektronika gal ir nekelia revoliucijų, bet yra unikali savo braižu, atpažįstamumu ir konkretumu.

Aišku, jei jis jums nepatinka, jūsų teisė (ir jūs esate neteisūs). Džiaugiuosi, kad bent man iš po „Superglue“ nekyšo virveles tampančios muzikos industrijos ausys ir su tuo susiję pasvarstymai, kas patiks ar nepatiks klausytojui. Čia daroma tai, kas norima daryti. Ir šitoks tikėjimas savimi Junior A daro unikalų bei leidžia juo pasitikėti. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

89

100

Naujasis Migloko EP praėjusių metų pabaigoje pasirodė tyliai, be didelių riksmų ir reklamų. Vis dėlto jį praleisti būtų didelė klaida – popmuziką ir soulą jungianti jau scenos senbuvė seka ne trendus, bet kuria savo individualų braižą, kuris, praėjus vos metams nuo albumo „Sacred Tears“, dar labiau pabrėžia jos kaip ne tik produktyvios, bet ir labai talentingos atlikėjos statusą. Grįžusi prie lietuvių kalbos, ji nepasiduoda dažnoms tekstinėms banalybėms (nors frazė „taip, kaip mes rūkome jointą“, skamba šiek tiek juokingai, lyg taip norėjosi tai pasakyti); albumas, rodos, pilnas džiaugsmo, tačiau pasigilinus, jis gana melancholiškas ir kartkartėmis liūdnokas. Dainininkė, nors ir nekuria šimto begalybės prasmių, sako viską daugmaž tiesiai šviesiai, tačiau nedidelis disonansas tarp teksto ir jo atlikimo stiliaus intriguoja ir verčia kartkartėmis sustoti. O tokie dainų žodžiai yra labai tinkamas apvalkalas muzikiniam karkasui. Džiugu, kad Migloko pavyko sukurti trumpą, bet labai catchy melodijų pilną mini albumą, kurį sustiprina manieringas, tačiau jokiu būdu ne pretenzingas Miglės balsas. Seniau ji šiek tiek priminė Amy Winehouse, dabar ji truputį popsiškesnė, bet ir individuales­nė, lyg jos įvaizdžiui darytų įtaką ne viena atlikėja, o būrys (o šiais postkažkokiais laikais, tai ir tampa originalumu). Galiu pasakyti, kad atlikėja vos per metus tikrai stipriai pajudėjo į priekį, darkart įrodė, kad jai vieta didesnėje scenoje, nes ir pats skambesys nėra tiek eksperimentinis, kad neleistų juo mėgautis tik siauram snobų ratui. Iš kitos pusės, labai linkėčiau Miglei neišduoti savęs pačios, nes, kaip žinoma, kuo didesnis klausytojų (ir kartu reikalautojų) ratas, tuo į didesnius kompromisus gali tekti eiti. Todėl net ir į „Eurovizijos“ konkursą, kurį lietuviai dievina tiek pat kiek ir Dalią Grybauskaitę, jai linkėčiau žiūrėti kaip į sklaidos formą. Ir jokiu būdu ne klausyti kitų, o išlikti tokia pat paslaptinga gangstere. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 84

100

JAMES BLAKE Assume Form Polydor Ltd.

Vienas įdomiausių šiuolaikinės elektronikos kūrėjų atsisakė liūdesio, atrado šeimyninę laimę ir sukūrė albumą, kuris iš pirmo žvilgsnio skamba labai viliojančiai, tačiau galiausiai tampa paprasčiausiai nuobodus.

Ginčytis dėl to, kad jis susiformavo kaip kūrėjas, būtų kvaila, – dabar yra jo aukso laikas, tai įrodo darbai tiek su tokiomis ikonomis kaip Beyonce, tiek su tokiais revoliucionieriais kaip Oneothrix Point Never. Vis dėlto palikęs dubstepo paslaptį jis įžengė į elektroninio soulo teritoriją, kuriame viskas skamba lyg ir profesionaliai bei įtikinamai.

Ritmai yra sultingi, bet subtilūs, natūralios ir kompiuterinės balso moduliacijos suteikia trapumo, o tekstai, nors ir pozityvūs, yra atviri ir jautrūs. Tačiau galiausiai pasijunti lyg klausydamas kažkieno tokios laimingos istorijos, kad tau jau pradeda tai lįsti per gerklę, iš serijos „paklausyk, paklausyk, kaip mums faina“ (toks pojūtis dažnai apima žiūrint per daug vestuvinių nuotraukų). Todėl ties septinta daina imi žiovauti, o dėmesį pavyksta išlaikyti lygiai taip pat sėkmingai kaip šuniui. Iš muzikinės pusės Jamesas Blake‘as dabar tikrai yra visiškoje komforto zonoje, tačiau šis užtikrintas skambesys yra tiek saldus, kad imi jausti, kaip iš ausų pilasi cukrus. Nė vieno griežtesnio garselio, nė vieno įdomesnio muzikinio nuotykio, tik vartymasis šilkiniuose elektronikos pataluose. Monotoniją praskaidrina kviestiniai muzikantai, kuriuos Blake‘as parinko tikrai sėkmingai: tiek Rosalia, tiek Mosesas Sumney puikiai pritinka prie bendro skambesio, o visad išskirtinis Andre 3000 repavimas, rodos, net pažadina. Vienintelis Traviso Scotto autotune‘as erzina, bet čia jau trepas, ir nieko nepadarysi. Reziumuoju: „Assume Form“ galėtų būti išskirtinis albumas, jeigu jis būtų nors kiek įvairesnis, nors kiek margesnis. Dabar tai medus ant riešutų sviesto ar ant aviečių džemo bei kelionė į sapnų karalystę. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

69

100

70 100

kefyras

absentas

spiritas

>> UŽ KADRO

REŽISIERIUS RAIMUNDAS BANIONIS: SVARBIAUSIA – ŽMOGIŠKUMAS Rašė Daiva Juonytė Nuotraukos Luko Juzėno

Režisieriui Raimundui Banioniui juostos „Purpurinis rūkas“ idėja kilo dar prieš 20 metų, tačiau aplinkybės tik dabar leido jį pristatyti didžiajame ekrane. Prieš pat premjerą su režisieriumi kalbėjomės apie jį įkvėpusį apsakymą, žmogiškumą ir apie tai, su kokiomis mintimis ir jausmais žiūrovas turėtų išeiti iš kino salės.

– Pasakojama, kad filmo „Purpurinis rūkas“ idėją vystėte daugiau kaip 20 metų. Kodėl prireikė tiek daug laiko jai subręsti?

– Jei trumpai, tai nebuvo pinigų. Maž­ daug prieš 20 metų režisierė Aliona Krugliak pagal šį apsakymą Maskvo­ je, Ermitažo teatre, statė monospek­ taklį. Kažkada ji šį kūrinį parodė ma­ no tėvui, jis perskaitė, jam patiko ir jis davė man paskaityti. Tada mes paban­ dėme pateikti paraišką, tačiau negavo­ me finansavimo. Apsakymas patiko ir Vytautui V.Landsbergiui, jis pakalbino Marių Ivaškevičių, kuris parašė scena­ rijų, laimėjo apdovanojimą, tačiau irgi negavo lėšų. Dabar situacija pasikeitė.

16 // © 37O

– „Purpurinio rūko“ scenarijaus pagrindas – Felikso Rozinerio apsakymas „Purpuriniai dūmai“. Kuo jis jus sužavėjo?

– Pirmiausia, nestandartiniu požiūriu, kuris sutampa su mano. Jeigu žmonės padarė nusikaltimus, juos reikia baus­ ti, bet negalima visą laiką keršyti, nega­ lima vis grįžti ir grįžti atgal ir už tą patį reikalauti atpildo. Kol pakantumas ne­ taps mūsų gyvenimo norma, nesibaigs nei karai, nei kerštas, nei vienas kito persekiojimas už mintį, žodžius ar po­ elgius. Aš suprantu, kad aistros yra tas dalykas, kuris absoliučiai nesuvaldo­ mas. Niekas tuo nesirūpina, išskyrus meną. Bet ir menas nesirūpina, jam svarbu, kaip tai techniškai ar profesio­ naliai atskleisti, bet ne tai, kas mes to­ kie esame. Žmogiškosios aistros yra tie varikliai, kurie mus veda į susinaikini­ mą. Williamas Shakespeare’as apie kie­ kvieną jų yra parašęs po tragediją. Tai kankino ir Sofoklį, graikų antikos meis­ trus. Taigi šis apsakymas ir yra apie tai, kad reikia tas aistras nuraminti.

– Pokaris, žydų, partizanų istorijos, jų motyvai gana dažni lietuvių režisierių kūriniuose. Kodėl daugelis kūrėjų vis grįžta prie šių sunkių, dažnai nepatogių temų?

– Nemanau, kad dažnai. Galvoju, per retai. Kodėl grįžtame? Todėl, kad tai yra didžiulė problema: viena vertus, visos tautos apkaltinimas, kita vertus, nepripažinimas, kad taip buvo. Žino­ ma, kad holokaustas buvo. Nesupran­ tu, kaip galima tai neigti. Kita vertus, negalima visos tautos kaltinti už kai kurių išgamų poelgius.

Iš vienos pusės, yra verčiančių vi­ sus atgailauti ir norinčių, kad viską ati­ duotum už tai, jog bendrataučiai kaž­ ką padarė, iš kitos pusės – kaltinimai, tokie kaip Kristaus nužudymas. Tiesa yra kažkur per vidurį. Filme pasakoji­ mas prasideda 1946 m., kai holokaus­ tas teoriškai jau buvo pasibaigęs, nors jis tikrai dar vyko. Kitose šalyse, pavyz­ džiui, Ukrainoje ir Rusijoje, būdavo po­ gromai, girdėjau istorijų, kad netgi len­ kai viename kaime išžudė žydų šeimas tam, kad galėtų užgrobti jų žemes. Kad Lietuvoje tai būtų vykę, neteko girdė­ ti. Rusai iškėlė žydus į pakraščius, mes, lietuviai, – kažkaip priešingai. Vytau­ tas vienas pirmųjų žydams suteikė pri­ vilegijas. Mes kažkaip kitaip elgėmės iki to momento, kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Kas įvyko su daugeliu mūsų tėvynainių, kad jie pradėjo žudy­ ti kitus, nesuprantu. Galbūt jiems rei­ kėtų pasiaiškinti, tačiau tai padaryti la­ bai sunku, kai esi visą laiką kaltinamas.

– Galbūt ši tema jus liečia asmeniškai?

– Ne, tačiau tai yra mūsų dalis ir apsi­ mesti, kad to nebuvo, yra neteisinga. Ši tauta man labai įdomi, ji buvo la­ bai reikšminga mūsų visuomenės da­

lis, kuri staiga taip žiauriai išnaikinta. Vilniuje buvo virš šim­ to sinagogų – tai rodo, kaip svarbu tai buvo. Kas yra Lietuva ir LDK, jeigu mes juos eliminuojame.

– Papasakokite šiek tiek daugiau apie patį filmo procesą.

Kaip vyko darbai, kas buvo sudėtingiausia?

– Darbas yra darbas. Tai procesas, kuriame būna visko. Ne­ galiu kažko išskirti. Vienas aktorius sakė, kad numetė 12 kg svorio (šypsosi). Filmo kūrimo procesas yra kolektyvinis menas, ne taip kaip rašytojo, kuris gali rašyti vienas. Turė­ jome labai gerą grupę, su kuria dirbome, o sekėsi tiek, kiek sekėsi, – kaip visada, saulė ne laiku, lietus ne laiku. Bet čia visada taip.

– Filme daug jaunų, mažai matytų veidų: Severinas Norgaila, Giedrė Mockeliūnaitė, Tadas Gudaitis. Kita vertus, galima išvysti ir tokių grandų kaip Vidas Petkevičius, šviesaus atminimo Arūnas Storpirštis. Kokie darbo tokioje įvairioje komandoje iššūkiai?

– Dirbdamas su gerai žinomais aktoriais žinai, ko galima ti­ kėtis, žinai, kad toks aktorius padarys, – jam tereikia teisin­ gai suformuluoti užduotį. Dėl jauno aktoriaus problema to­ kia, kad jis pats dar nelabai save pažįsta, nelabai aišku, ką gali ir ko negali. Reikia daug kalbėti, kad jis tau pasiduotų ir pra­ dėtų daryti tai, ką reikia. O dėl veidų... Aš sakyčiau, kad filme nėra daug nematytų veidų, tiesiog labai nuvalkiotų nėra. Man keista, kai, sakykime, Rusijoje, kur gyvena 170 mln. gyventojų, yra dešimt žmonių, kurie visą laiką – ekrane. Didesnė proble­ ma tuomet, kai serialai ar filmai suteikia aktoriui vieną įvaizdį, kurio labai sunku atsikratyti. Tada jau pačioje pradžioje sten­ giesi neimti tokių žmonių, kurių įvaizdis kenktų tavo mintims arba užduotims.

– Vilniaus kamerinio teatro aktorius Tadas Gudaitis, įkūnijantis partizanų vadą Vladą, sakė, kad labai padėjote jam kuriant šį vaidmenį. Kokį patarimą jam davėte?

– Visi patarimai, pastabos ar nurodymai turi prasmę, jeigu tas žmogus jų nori. Jeigu aktorius supranta, suvokia ir tuo pasinaudoja, tai kalbi tol, kol priima. Tai, ką Tadas pavadi­ no patarimu, nebūtinai buvo patarimas: gal koks įspyri­ mas ar mirktelėjimas turėjo dar didesnės įtakos. Bet jis to norėjo ir suprato. Tai abipusis ryšys. Labai sunku pasaky­

ti, kas svarbiau: ar kažkoks protingas žodis, ar kažkokia tavo įtaiga, paglos­ tymas. Tai, kad aktoriai tavimi pasiti­ ki, turi galbūt daugiau reikšmės nei tie tavo protingi žodžiai.

– Kiekvienam žmogui yra skirtingai: vienam reikia frazės, kitam žvilgsnio užtenka.

– Absoliučiai. Prie kiekvieno reikia ras­ ti priėjimą. Didžiausia problema yra dėl jaunų aktorių – prie jų visada rei­ kia rasti individualų priėjimą. Ant kai kurių reikia rėkti, kad stresas atgaivin­ tų, su kitais – meiliai ir gražiai kalbė­ ti. Kai su žmogumi pradedi bendrau­ ti, nieko nežinai. Bet per vieną, kitą bandymą atrandi. O kartais nerandi – ir taip būna.

– Kas jums šiame filme yra svarbiausia?

– Viskas svarbu. Jeigu valgai kotletą, tai negali kotletas būti skanus, o bulvės supuvusios. Viskas turi derėti – pada­ žas, garnyras. Pagrindinis dalykas yra faršas, bet viskas turi reikšmės. Dėl to negaliu pasakyti, kas svarbiausia. Gal istorija? Tačiau bet kokią istoriją gali­ ma blogai papasakoti. Labai svarbu, kaip tu ją pasakoji, per kokius akto­ rius ar personažus.

– O kas svarbiausia kine?

– Kine – kaip mene. Mes visi žino­ me, kad yra menas, bet niekas neži­ nome, kas tai yra. Tada žmogus turi sau išsivesti formulę. Man ta formu­ lė yra tokia: pirmiausia, jei vyksta ren­ ginys, matai, kad jis yra gražus. Bet čia ne menas, čia gražu, ir tiek. Antras ly­ gis yra tuomet, kai kūrinys yra gražus akiai ir jis tau kelia kažkokią emociją.

Trečias lygis yra kažkur ten (rodo smegenų link – aut. past.): aš žiūriu ir gal­ voju, koks mano gyvenimas, kam aš gyvenu, kitaip sakant, kūrinys suke­ lia man minčių. Taigi, be to, kad jaučiu vizualinį pasitenkinimą, jis man kelia emocijų, kurios sukelia minčių. Pavyz­ džiui, išėjęs iš filmo, aš dar apie jį mąs­ tau, stengiuosi suvokti, suprantu, kad po filmo save truputį labiau pažinau.

Aš ne tik patyriau malonumą žiūrė­ damas, juokiausi, verkiau ar kitaip re­ agavau emociškai, bet, išėjęs iš jo, aš dar lyg ir daugiau supratau apie šį gy­ venimą. Man tai yra menas, bet kokio kūrinio prasmė.

KINAS

>> EITI AR NEITI

Rašė Edvinas Grin

Vasario pabaigoje Kaune įvyks pirmasis Lietuvoje parakino festivalis „Mondo Bizarro“.

Kas tas parakinas? Kad būtų kiek aiškiau, kino kritikas Jeffrey Sconce retai vartojamą parakino (angl. paracinema) sąvoką siūlo apibrėžti kaip „kategoriją, į kurią įeina iš pažiūros tokie skirtingi subžanrai kaip blogi, splatter ir mondo filmai, kalavijų ir sandalų epai, Elvio, valstybiniai higienos ir japoniški monstrų filmai, paplūdimio vakarėlių miuziklai ir beveik kiekviena istorinė eksploatacinio kino manifestacija nuo dokumentikos apie nepilnamečius nusikaltėlius iki erotikos“. Jeigu vis dar nelabai aišku, apie ką čia kalbama, susipažinkite su Karoliu Žuku, platformos „Kitas kinas“ įkūrėju ir festivalio „Mondo Bizarro“ organizatoriumi. Su juo kalbamės apie pogrindinio kino reiškinius, kino kultą, blogus filmus ir apie tai, kodėl svarbu juos žiūrėti.

– Nuo ko viskas prasidėjo? Kas paskatino imtis kurti „Kito kino“ platformą, skirtą pogrindiniam, kultiniam kinui populiarinti?

– Iš esmės viskas įvyko ganėtinai pa­ prastai, visų pirma pats jaučiau didelį tokio turinio renginių poreikį. Lietu­ voje tokio pobūdžio filmai visai nėra rodomi arba tai būna pavieniai atvejai.

Dairydamasis į tokius renginius, kino klubus, festivalius Vakaruose (ir nebū­ tinai labai tolimuose), pasiryžau kažką panašaus kurti čia, Lietuvoje. Organi­ zuoju peržiūras ir renginius, kurių man pačiam trūksta, ir esu įsitikinęs, kad to­ kių, kaip aš, yra ir daugiau, tad vienas iš mano veiklos tikslų – burti pogrindi­ nio, kultinio kino entuziastų bendruo­ menę, kad susirinktume ne tik pažiū­ rėti filmų, bet ir padiskutuoti apie juos, pasidalyti rekomendacijomis.

– Ar ir vaikystėje buvai toks kino gykas („geek“ iš šnekamosios anglų k. – „moksliukas“), įsisukęs į VHS kasečių juostas ir negalėdavęs atplėšti akių nuo televizoriaus ar kino ekrano? Kokie vaikystėje ar paauglystėje matyti filmai paliko didžiausią įspūdį?

– Kiek prisimenu, kinas buvo pirmas didžiausią įspūdį palikęs kultūros reiš­ kinys. Mano tėvas visada buvo didelis kinomanas, tad už pirmąsias pažintis su kinu turėčiau būti dėkingas būtent jam. Dar visiškas pyplys buvau didelis LRT laidos „Videokaukas“ gerbėjas, ten susipažinau su tokių grandų kaip Joh­ nas Carpenteris ir Davidas Cronenber­ gas filmais. „Videokauke“ rodyti „Mu­ sė“ („The Fly“, 1986) ir „Jie gyvi“ („They Live“, 1988) buvo kažkas nerealaus. La­ biausiai įsiminęs ir iki šiol labai mėgs­ tamas filmas buvo antroji „Terminato­ riaus“ dalis, taip pat „Rokis“. Žiūrėjau viską, kur vaidino Bruce‘as Lee, Jacky Chanas, Silvesteris Stallone, Arnol­ das Schwarzeneggeris. Kai žiūrėdavo­ me šiuos filmus, mama dirbdavo nak­ tinėje pamainoje, kitaip ji turbūt man būtų neleidusi žiūrėti tokio kino. Pui­ kiai pamenu, kaip drauge su tėvu pir­ kome pirmąjį savo spalvotą televizorių ir vaizdo kasečių grotuvą, tai buvo la­ bai ypatinga diena. Gerokai vėliau su­ sidomėjau arthausiniu, festivaliniu ki­ nu, bet iki šiol jaučiu didelę simpatiją filmams, kuriuos kai kurie žmonės pri­ skiria žemesniajai kultūros daliai.

18 // © 37O

– 2018 m. Kauno menininkų namuose pradėjai rengti mėnesinį pogrindinio kino peržiūrų ciklą. Kaip vertintum šio ciklo pasisekimą praėjus metams?

Ar Kaune formuojasi „Kito kino“ gerbėjų bendruomenė?

– Ciklas visiškai pateisino lūkesčius.

Ne per visas peržiūras salė buvo per­ pildyta žiūrovų, tačiau per kai kurias dėl vietos stygiaus susirinkę filmą žiū­ rėjo atsistoję. Jei toks beprotiškas ki­ nas kažką taip stipriai domina, vadi­

BLOGI FILMAI ĮKVEPIA nasi, esu ne vienas ir bendruomenė po truputį buriasi. „Kito kino“ plat­ forma buvo nominuota Įsimintiniau­ sios 2018 m. Kauno miesto kultūros ini­ciatyvos rinkimuose, tai irgi šioks toks įvertinimas.

Kadras iš filmo „Chuck Norris vs Communism“

Kadras iš filmo „Coffy“

– Ar kalbant apie pogrindinį ir kultinį kiną ir jo istoriją svarbi geografija?

Tavo kuruojamose filmų programose išties nemažai amerikietiškų filmų. Ar šis kontingentas tave įkvepia labiausiai? Kaip renkiesi filmus peržiūroms?

– JAV kino industrija ir kultūra visais laikais buvo dominuojanti, tad ne­ nuostabu, kad, be gerų amerikietiškų klasikinių filmų ir blokbasterių, vešė­ jo ir puikiausias pogrindinis, eksperi­ mentinis kinas bei patrakę tokio ki­ no kūrėjai. Iš esmės renkantis filmus geografija man nesvarbi, įdomių ki­ no reiškinių galima aptikti skirtin­ gose pasaulio vietose, bet didžiajai daliai pasaulinio kino stiprią įtaką pa­ darė JAV, tad bet kokiu atveju ameri­ kietiškas kinas tampa atskaitos tašku.

Amerika taip pat turi labai stiprią ki­ no mėgėjų kultūrą – nuo paklaikusių blokbasterių gerbėjų iki kiek labiau nišinių VHS kasečių kolekcininkų, blogų filmų kino klubų ir t.t. Lietuvo­ je matome tik populiariausius Holi­ vudo filmus ir tvarkingą klasikinį bei festivalinį kiną, pelniusį daugybę ap­ dovanojimų, o visa kita kažkur pra­ puolę. Taip žmonės lieka nesusipaži­ nę su paribio kinu, užimančiu didelę dalį kino istorijos. O tie, kurie tokiu kinu domisi, tai gali daryti tik namų aplinkoje, draugų kompanijose. Grįž­ tant prie geografijos – ateityje žadu pateikti daugiau egzotiško kino tiek iš Rytų, tiek iš Pietų. Renkantis filmus pagrindinis kriterijus yra filmų unika­ lumas ir retumas, dažnai „Kito kino“

renginiuose renkuosi rodyti tokius fil­ mus, kurie ne tik niekada nebuvo rody­ ti Lietuvoje, bet yra primiršti ir svetur, net ir savo gimtinėje. Šiuos filmus supa išskirtinės istorijos, istoriniai konteks­ tai. Kitaip sakant, stengiuosi pamirštus perliukus ištraukti į viešumą.

– Vasario pabaigoje Kaune startuoja „Kito kino“ platformos ir bendraminčių inicijuojamas festivalis „Mondo Bizarro“. Renginio aprašyme teigiama, kad „tai kino renginys, skirtas filmams, žanrams ir subžanrams, kurie priskiriami parakinui“. Parakinas – kas tai? Ir ar tiesa, kad tai pirmasis toks festivalis ne tik Lietuvoje, bet ir gerokai už jos ribų?

– Iš esmės viskas būtų paprasčiau ir aiškiau, jeigu „Mondo Bizarro“ festiva­ lį pristatyčiau tik kaip kultinio kino fes­ tivalį, nes iš dalies jis toks ir yra. Tačiau terminas „kultinis kinas“ yra tiek nu­ valkiotas, kad jis nebetenka prasmės, taip pat, mano manymu, jis yra kiek per platus. Kultiniais filmais papras­ tai vadinami filmai, kurie turi gerbėjų būrį, kuris ne mažėja, o dažniausiai tik didėja pačiam filmui senstant. Kultinio kino terminas buvo taikomas tiek lai­ ko patikrintiems, tiek pogrindiniams filmams, kaip, pavyzdžiui, eksperi­ mentinei režisieriaus Kennetho Ange­ rio kūrybai, tiek ir tokiems blokbasteriams kaip „Nasrai“ ar „Žvaigždžių karai“. Šiuo metu kultinio filmo sta­ tusas lipdomas filmams, kurie dar net nespėja pasirodyti kino teatruose ir ku­ rie po keliolikos metų greičiausiai bus pamiršti. Dėl šių priežasčių atkaps­ čiau puikiausią parakino terminą, ku­ rį pirmą kartą pavartojo kino kritikas J.Sconce. Kalbant paprastai, parakinas – tai paribio kinas, kuris nebūtinai visa­ da techniškai geras, tačiau apipintas įdomiomis istorijomis ir kontekstais.

Su parakino terminu Lietuvoje susi­ durti dar neteko, bet jis nėra įprastas ir svetur. Kultinio kino festivaliai pasau­ lyje yra normalus reiškinys, bet save va­ dinančiais būtent parakino festivaliais aptikau tik du – praėjusiais metais vie­ nas jų įvyko Derbyje, Anglijoje, kitas – Melburne, Australijoje.

– Kaip kilo idėja inicijuoti festivalį, skirtą būtent tokio pobūdžio kinui?

– Idėja kilo bevystant „Kito kino“ plat­ formą. Užsienyje teminiai festivaliai yra įprastas reiškinys, keletą tokių tu­ rime ir mes, bet kol kas niekas nere­ prezentuoja žanrinio arba paribio kino. Pavyzdžiui, kodėl mes vis dar ne­ turime festivalio, skirto siaubo žanro filmams? Tokie festivaliai be galo po­ puliarūs užsienyje. Tai yra niša, kurios Lietuvoje dar niekas nejudino. O porei­ kis, panašu, tikrai yra. Lietuvoje mes tu­ rime daug puikių festivalių, bet turinio įvairovės dar tikrai trūksta. Labai gaila, kad nėra erdvės ar renginio, kur galė­ tum tiesiog nueiti pažiūrėti blogą, bet labai juokingą filmą, susipažinti su al­ ternatyvia kino istorija. Tai norisi keis­ ti, todėl ir imuosi organizuoti tokius renginius.

– Ko galima tikėtis festivalyje? Kaip buvo formuojama programa?

– Kaip minėjau, tai pirmas tokio po­ būdžio renginys Lietuvoje. Festivalio programa nedidelė, todėl buvo atrink­ ta labai skrupulingai, stebint tendenci­ jas svetur ir norint labai aiškiai perteik­

ti parakino idėją. Programa turės dvi stip­rias ašis – tai VHS kasečių kultūra ir 7-ojo dešimtmečio afroamerikiečių suformuotas filmų subžanras blaxploitation. Turėsime puikios dokumenti­ kos apie jau kultinį tapusį VHS forma­ tą – filmai pasakos tiek apie JAV VHS kasečių kultūrą, entuziastus ir rinko­ darą, tiek apie Rytų Europos pogrindi­ nę vaizdo kasečių rinką, kai kraštą val­ dė totalitariniai režimai. Rodysime du legendinius, nuostabia soulo muzika ir aštriomis siužeto linijomis pripildy­ tus blaxploitation žanro filmus. Abi te­ mas lydės informatyvios paskaitos. Tu­ rėsime svečių iš Lenkijos, platformos „VHS Hell“ įkūrėjus – Krystianą Kujdą ir Grzegorzą Fortuną. Jie surengs specia­ lią peržiūrą ir papasakos apie VHS kase­ čių rinką Lenkijoje šalies transformaci­ jos metu, 1989-aisiais. O blaxploitation subžanro temą išsamiau panagrinės fi­ losofas Gintautas Mažeikis. Numatyta ir pora šviežių, B kategorijos kino stilis­ tiką puoselėjančių filmų peržiūrų.

– Kodėl manai, kad svarbu lavinti ne tik gerą, bet ir blogą skonį ir, kaip teigiama festivalio aprašyme, užuot atleidus filmų klaidas, jas pamilti?

– Manau, kad lietuviai žiūri per daug gero kino, arba tariamai gero kino.

Festivaliai visada mums siūlo tik ge­ riausius iš geriausių, labiausiai apdo­ vanotus ir įvertintus filmus. Atsiranda didelis pavojus tapti tiesiog snobais.

Blogas kinas yra didelė kino istorijos dalis, kuri neturėtų būti ignoruojama.

Dažnai blogi filmai yra juokingi ir žiū­ rimi dėl pramogos, tačiau kartu jų su­ kūrimo istorijos yra be galo intriguo­ jančios ir įdomios. Žiūrėti blogą kiną – tai ir pramoga, ir edukacija. Taip ple­ čiame kino istorijos žinias ir savo vaiz­ duotę. Nepamirštame, kad kultūra yra daug platesnė, sudaryta ne vien tik iš aukštojo meno. Blogi filmai įkvepia, čia didžiausios klaidos tampa kultinio kino, arba parakino, dalimi, čia kino peržiūros tampa intelektualiais vaka­ rėliais. Kviečiu apsilankyti festivalyje ir įsitikinti patiems.

BLOGI FILMAI ĮKVEPIA, ČIA DIDŽIAUSIOS KLAIDOS TAMPA KULTINIO KINO, ARBA PARAKINO, DALIMI, ČIA KINO PERŽIŪROS TAMPA INTELEKTUALIAIS VAKARĖLIAIS. KVIEČIU APSILANKYTI FESTIVALYJE IR ĮSITIKINTI PATIEMS.

Festivalis „Mondo Bizarro“ vyks vasario 27–kovo 3 d. Kaune.

Daugiau informacijos: www.kitaskinas.lt

VALHALA. POETINIAI (IŠSI)TARDYMAI

Recenzavo Kamilė Žičkytė

HELVERIO NAKTIS

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis rodomas „Kultūros fabrike“ (Bangų g. 5A, Klaipėda) Repertuarą sekite www.kjt.lt

Valstybinis jaunimo teatras, (Arklių g. 5, Vilnius) Repertuarą sekite www.jaunimoteatras.lt

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Prieš gerą dešimtmetį įvyko režisieriaus Jono Vaiktaus spektaklio premjera pagal vieno populiariausių Lenkijos dramaturgų Ingmaro Villqisto pjesę „Helverio naktis“. Tuomet neeilinės nakties įvykius scenoje išgyveno Jolantos Dapkūnaitės ir Arūno Sakalausko duetas. Iš atminties iki šiol neišnyksta ir milžiniškas juodas butaforinis dailininkės Jūratės Paulėkaitės sukurtas sceną trypęs batas, simbolizavęs likimus traiškančią sistemą.

Visai neseniai pjese susidomėjo Valentinas Masalskis, tad istorijos premjera įvyko ir Klaipėdoje. Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai, pasirinkę šią ekspresio­ nistinę dramą, pasakoja apie Karlos (aktorė Laima Akstinaitė) ir jos globotinio, protiškai atsilikusio Helverio (Paulius Pinigis), santykius, apie pasiaukojimą ir tarnystę kitam, kaip šiandieniame pasaulyje vis senkančią vertybę. Klara kažkada į kitų rankas atidavė naujagimį, tačiau nuo tos akimirkos ją slegia kaltė. Kad klysti – žmogiška, anokia čia naujiena. Tik klausimas, kokia tos klaidos kaina ir ar po ilgų atgailavimo metų vis dar įmanoma laiminga holivudinė pabaiga?

J.Vaitkaus spektaklyje pagrindinė drama vyko tarp Helverio ir jo nesugebančios priimti visuomenės, o V.Masalskis aštrina ir gilinasi į asmeninę Klaros gyvenimo tragediją. Juk jos sąmonė yra užnuodyta baimės. Karla paaukoja savo gyvenimą Helveriui, kuris, susižavėjęs fašizmu, svajoja tapti fiziškai stiprų ir nepriklausomą žmogų simbolizuojančiu kareiviu ir tarnauti šaliai.

Uždarius rekonstruoti didžiąją Jaunimo teatro sceną, žiūrovai pamažu atranda ir kitas teatro erdves ir yra kviečiami intymesnės bei nekasdieniškos teatrinės patirties. Dažnai viešai poeziją skaitantis teatro ir kino aktorius Andrius Bialobžeskis dar 2009 m., apipynęs poeto Rimvydo Stankevičiaus eiles muzikiniu Domanto Razausko talentu, išleido eilėraščių CD. Praėjus beveik dešimtmečiui, A.Bialobžeskis pristato ilgai brandintą autorinį poezijos spektaklį „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“ pagal R.Stankevičiaus trilogiją ir į pusrūsyje įkurtą Jaunimo teatro studiją pakviečia žiūrovus. Perskaityti eilėraštį sunku, bet kaip jį suvaidinti nemeluojant sau, autoriui ir žiūrovui? Kaip scenoje ne tik atlikti, bet ir sukurti eilėraštį?

Scenografės Neringos Keršulytės sukurtoje landynėje, kur sieną dengia knygų ir įvairių buitinių smulkmenų perkrautos lentynos, aktoriai Mindaugas

Ancevičius, Aldona Bendoriūtė, Emilija Jaujininkaitė ir A.Bialobžeskis išgyvena, išjaučia, išdainuoja ir išdeklamuoja „Valhalos“ eilėraščių partitūrą.

Punktyriško siužeto vingius ir emocijas stiprina gyvai Mantvydo Leono Pranulio, Haroldo Pranulio ir Domanto Razmaus atliekama muzika ir Kornelijaus Jaroševičiaus parinkti kompiuterio ekrane ar už grotų, ant baltos sienos transliuojami nespalvoti vaizdo įrašai.

Sunku nesižavėti vaizdingomis, egzistencinėmis ir kartais skaudžiai tiksliomis R.Stankevičiaus eilėmis. Tačiau, neabejodamas savo minčių ir nuomonės teisingumu, žmogus galėtų abejoti savo sugebėjimu teisingai ar bent santūriai ir kūrybiškai jas reikšti. O jei vis dėlto klausimų kūrėjui nekyla, tai dvejoti tenka žiūrovui. Aktoriams skandinantis savo sukurtuose chaotiškuose ritualuose, teatrališkomis intonacijomis beriant tekstą ir galbūt ir nesąmoningai iliustruojant pasirinktus eilėraščius, vertybinė ar socialinė spektaklio žinutė taip ir neperskrieja ketvirtosios sienos. Net atrodo, kad žiūrovas spektaklio kūrėjams ir nereikalingas. Galbūt eilėraščiams šįkart lemta likti knygose.

Scenografės Paulės Bocullaitės sukurtoje ir į XX a. vidurį nukeliančioje virtuvėje prie vakarienės stalo, bet emociniam zenite prasidėjusi istorija intensyvi išlieka visą spektaklį. Tad, net ir beveik griūvant namo sienoms, skraidant stiklo šukėms ir keičiantis apšvietimui, ne tik klausytis, bet ir suprasti, išgyventi atskleidžiamą istoriją tampa sunku. Emociškai tiršta istorija jauniems aktoriams tampa iššūkiu ir atveria ne tik stipriąsias, bet ir silpnąsias aktorystės puses.

Rekomenduojama egzistencialistams.

Nerekomenduojama nemėgstantiems dramatiško teatro.

Y: ALISA

20 // © 37O

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

OKT Studija (Ašmenos g. 8, Vilnius) Repertuarą sekite www.okt.lt

Lauros Vansevičienės nuotr.

TEATRAS

>> EITI AR NEITI

Rekomenduojama mėgstantiems poeziją.

Nerekomenduojama patetikos priešams.

Technologijoms įžengus į gyvenimą, jos pamažu tampa mūsų namais, gyvenimu, pažinčių ir išpažinčių erdve, o realus pasaulis darosi nebe toks saugus, malonus ir įdomus. Pastaraisiais metais ši tematika užvaldė kiną, turbūt pamenate filmus „Ji“ (rež. Spike‘as Jonze‘as), „Omaras“ (rež. Yorgas Lanthimas) ar žymųjį „Netflix“ TV serialą „Juodasis veidrodis“. Kelerius metus gryninusi idėją ir ieškojusi kūrybinių bendraminčių, režisierė Agnija Leonova teatre prabyla apie ateityje gresiančią bendražmogiškų santykių krizę ir OKT studijoje pristato spektaklį apie savo – Y – kartą.

Spektaklyje „Y: Alisa“ režisierė kartu su dramaturgu Matu Vildžiumi, scenografe Irina Komissarova, vaizdo dailininku Vytautu Narbutu ir aktoriais Valentinu Novopolskiu (Tomas), Šarūnu Zenkevičiumi (Jonas), Inga Šepetkaite (Milda) ir

ir scenoje taip ir nepasirodančios Alisos holograma (aktorė Adelė Šuminskaitė), pasakodami jaunos šeimos dramą, sukuria bauginančią netolimos ateities iliuziją. Sterilus, teisingas ir sėkmingas jaunos poros gyvenimas keičiasi vyrui užmezgus pažintį internetu su paslaptinga tolimų šalių keliautoja Alisa. Konflikto centre – brolių ir poros santykių trikampis. Tobulų partnerių nebūna. O jei ir būna, tai jie nebūtinai žmonės.

Atskaitos taškas prasideda tuomet, kai konfliktus su artimais žmonėmis, pamėgtą darbą ir realų, bet ne tokį idealų gyvenimą Tomas išmaino į fikcinį.

Erdvinėmis vaizdo projekcijomis ir gyvomis transliacijomis spektaklio kūrėjai ne tik stebina technologijų panaudoji-

mo teatre galimybėmis. Kiek ištęstais dialogais, beveik eliminuojant sceninį veiksmą, jie kalba apie savirealizacijos ištroškusią, prasmingo gyvenimo siekiančią ir retai laimingą kartą.

Atsidavimo, pagarbos kitam šiandienos pasaulyje maža ir šios vertybės pamažu grimzta į praeitį. Vis ieškodami gyvenimo simuliacijos fanatiškai paskęstame religijoje, skaitmeniniame pasaulyje, svaiginamės narkotikais ar alkoholiu. O nebegalėdami susikalbėti nei su savimi, nei su aplinkiniais, vis dažniau ieškome psichologinės pagalbos. Taigi klausimai apie technologijų socialinius padarinius, kuriuos iškelia spektaklis, šiandienei visuomenei yra išties aktualūs.

Rekomenduojama medijų teatro mėgėjams.

Nerekomenduojama bijantiems technologijų iškreiptos ateities.

Rašė Sandra Kliukaitė

Savo santykius su Lietuva išsiaiškinti ir parodyti galima ir be žodžių – tuntas eksponatų, kaip tai padaryti: marškinėliai su himnu, kojinės su „Geležinio vilko legenda“, kepurės su miško medžiais, ženkliukai su aiškia pozicija, gastronomijos knyga su tarptautinių santykių abėcėle ir ledinukas, sukurtas iš širdies tiesiogine prasme.

MARŠKINĖLIAI „HIMNAS“ LIETUVA Diz. Rūta Kaliūnaitė, Birutė Bikelytė, Vaiva Braškutė, Laura Klimaitė www.studijalt.eu galima plėšti ne tik per krepšinio varžybas.

Galima nešioti kasdien ant savęs. Jaučiame, net V.Kudirka pasakytų: tegul rengias vaikai Lietuvos!“

Eglės Juzumas nuotr.

(Ne)matomas himnas – keturi posmai, keturios skirtingos grafikos dizainerės ir keturi skirtingi jų sukurti vizualiniai sprendimai ant „LT identity“ marškinėlių. Juk Lietuvos himną

KNYGA „KAIP BŪSIMASIS ANGLIJOS KARALIUS VILNIUJE POVUS VALGĖ“ LIETUVA | JUNGTINĖ KARALYSTĖ Diz. „Godspeed Branding“ www.godspeedbranding.com ir kiekvienas iliustravo pasakojimus apie karalių Henriką Bolingbroką, Vilniuje valgiusį povą, vertą šešių karvių; angliškus sausainius „Albertas“ kepusią Kavoliškio dvaro manufaktūrą; Radvilų zrazus, nuodėmingais pravardžiuotus svarainius – tai iš viso net 26 istorijos su atkurtais receptais.

„StudijaLT“ nuotr.

Iki šiol nedaug kas žinojo apie 600 metų trukusį Lietuvos ir Anglijos gastronominį romaną, bet pernai Londono knygų mugėje savo grožybes pademonstravo dviejų istorikų, vieno virtuvės šefo ir septynių dizainerių sukurta knyga, gavusi „n“ apdovanojimų. Prieš kurdami knygos abėcėlę, dizaineriai perskaitė ją 138 kartus

KEPURĖS IŠ „TRAMTRYS“

KOJINĖS „GELEŽINIO VILKO LEGENDA“

LIETUVA Diz. „Tramtrys“ FB: www.tramtrys.lt

LIETUVA Diz. Gediminas Zepčikas www.spalvotoskojines.lt

Lietuviškų miškų įkvėpti, identifikuojami iš pasikartojančių eglių motyvų, „Tramtrys“ būrio galvos aksesuarai yra skirti šių laikų miesto party’zanams, kurie mojuoja ne šautuvais, o kepurėmis. Nuo hipsteriškų žieminių iki „Camo“ – kamufliažinių snapbackų su eglute priekyje, dekoracijomis šonuose ir Lietuvos vėliavėle gale.

22 // © 37O

Jie maži, bet su dideliais pareiškimais – atvejams, kai savo poziciją norisi išsakyti be žodžių. Silkė pataluose ir šaltibarščiai – mylintiems Lietuvą, troleibusas šleika ir kilimas ant sienos – ištiktiems nostalgijos, siemkės ir vyno fužerai – gurmanams su humoro jausmu, špygos ir čiūrikų ženkliukai – labai aiškią poziciją turintiems.

LEDINUKAI „NEDAUŽYTI!“ LIETUVA Diz. Smiltė Bagdžiūnė, Elvita Brazdylytė www.tutu.lt Braškinė meilė Lietuvai, nes kas galioja meilužiams, tas ir tėvynei – svarbiausia NEDAUŽYTI širdies! Rankų darbo, ekologiškas ledinukas ant pagaliuko veikia kaip antivirusinė programa nuo blogos nuotaikos, kaip sako „TUTU spot“ komanda: nuo dramos iki meilės užtenka vieno TUTU ledinuko žingsnio.

„Tramtrys“ nuotr.

LIETUVA Diz. Goda Narijauskaitė www.makeheadsturn.lt

Andrejaus Vasilenkos nuotr.

SAVIPOZICIONAVIMO ŽENKLIUKAI „MAKE HEADS TURN“

„Spalvotos kojinės“ nuotr.

„Make Heads Turn“ nuotr.

Mums atrodo, kad pabrėžti lietuviškumą – gero tono ženklas, nors, pripažinkite, mokyklos laikais skaityti tą legendą apie Gediminą, užmigusį kažkur dabartinio Gedimino prospekto pradžioje, ir susapnavusį vilką, kurį pakomentavo žynys Lizdeika, atrodė kiek nuobodoka... Bet tik ne dabar, kai legendą gali visiems rodyti ant štai tokių spalvotų kojinių.