370 nr 77

2019 balandis #77

MARIUS POVILAS ELIJAS MARTYNENKO: MANO GYVENIMO MISIJA YRA ŽAIDIMAS VIRGINIJA KULVINSKAITĖ: TIKIU AUTORIAUS MIRTIES TEORIJA AR TIKRAI LEGALIAI KLAUSYTI MUZIKOS YRA BRANGU? (NE)NAUJA GRUPĖ „PLANETA POLAR“ KAI MENAS PAKVIEČIA SUSIBURTI Lauros Slavinskaitės kūrinys „Smėlio dėžė“

#77 NUMERIO BENDRADARBIAI: Rašė Jurgita Kviliūnaitė

JEI GALI – NEVOK N

ežinau, ar čia amžius kaltas, ar aplinka (mano socialinio burbulo), ar feisbukai su instagramais, ar darbai (taip, turiu juos kelis), bet kuo toliau, tuo dažniau kyla noras keisti pasaulį. Kartais pradedu manyti, kad gal net kokia rimta psichikos liga įsimetė – juk man seniai ne dvidešimt, kai perfekcionizmas lipa per kraštus.

JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

TOMAS IVANAUSKAS MENO ŽINOVAS IR FOTOGRAFAS

JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA

DAIVA JUONYTĖ Pastaruoju metu taip knieti dalyvauti visokiose gražiose iniciatyvose, peržiūrėti kuo daugiau teisingų filmų, perklausyti kuo daugiau rekomenduojamų albumų, perskaityti kuo daugiau kritikų išliaupsintų knygų. O kur dar tas noras dalytis gerais straipsniais, graudžiais įrašais apie skriaudžiamus gyvūnus ar kvietimais paaukoti kraujo (vieną tokių akcijų kasmet su kolegomis organizuoju ir pati – verčiame autorius pasidalyti savo kūrybišku krauju su jų kūryba nemokamai linkusiais pasimėgauti tautiečiais) ir pan.

Laimė, para turi tik 24 valandas ir visiems išvardytiems dalykams dažnai tiesiog pritrūksta laiko, kitaip draugai jau seniai būtų išmetę iš savo feisbukų už spamą, nuo besaikio filmų žiūrėjimo būtų ištikęs jeigu ne paralyžius, tai bent jau mikroinsultas, o nuo perklausytos muzikos (kad ir labai gerai įvertintos) gigabaitų jau trūkčiotų kurios nors akies nervas.

Kartais pradedu abejoti savo socialinio burbulo bičiulių pasiekimais mano išvardytose filmų žiūrėjimo, muzikos klausymo, knygų skaitymo ir panašiose varžybose.

Norisi jų visų paklausti: a) kada ir kiek jūs dirbate; b) kiek jūs miegate); c) kas jums gamina valgį / plauna grindis / siurbia kilimus; d) ar turite draugų; e) ar turite giminių; f) ar jūs turite kokių nors kitų pomėgių. Tų, kurie turi šeimas, dar paklausčiau, kas būna su jų atžalomis, kai jie ką nors skaito, žiūri ar klauso. O galiausiai visų jų artėjančios Pasaulinės intelektinės nuosavybės (PIN) dienos, kuri švenčiama balandžio 26-ąją, proga pasiteiraučiau, iš kur jie ima tą turinį ir kiek tam išleidžia pinigų.

Beje, šio klausimo artimiausiems draugams dažnai užduoti net nebereikia. Žinodami išskirtinį mano domėjimąsi autorių teisių apsauga (viename „37O“ vedamųjų esu viešai prisipažinusi, kad dirbu šioje srityje, bet nesunku tai padaryti ir dar kartą, kad skaitytojas suprastų, jog tą domėjimąsi skatina profesinis perfekcionizmas, o ne liga, kaip šmaikštavau įžangoje), jie išdidžiai pasako legalaus šaltinio pavadinimą arba nutaiso kaltą veidą, jeigu siuntėsi iš piratų.

Dar, žinoma, teisinasi, kad legaliose svetainėse nerado, ko ieškoję, todėl patys autoriai / atlikėjai ar jų teisių gynėjai (kaip aš) kalti, kad verčia žmones kūrinių ieškoti piratinėse. Jie iš dalies teisūs – jeigu nori parduoti savo produktą, kūrėjas ir / ar gamintojas gal ir neturėtų laikyti jo sandėliuke, nes atsiranda rizika, kad jį iš ten kas nors būtinai pavogs ir gerokai pigiau parduos ar netgi padovanos. Vis dėlto autoriai ar kiti teisių turėtojai yra laisvi daryti, ką nori su kūriniais, už juos negali spręsti nei potencialūs turinio vartotojai, nei juo labiau piratinių svetainių administratoriai.

Taigi, supratote, kur lenkiu: mano galva, dėl smarkiai padidėjusio lietuvių potraukio menui kalti ne kokie nors išskirtiniai genai, ne sovietmetis su savo draudimais, o interneto piratai ir panašaus plauko intelektinio turinio vagys. Jų dėka nuo pat nepriklausomybės atkūrimo visokiausiais pavidalais ir formatais intelektinis turinys nuolat patiekiamas tarsi ant lėkštutės, nepaisant nuolatinių autorių gynėjų pastangų šitą versliuką užkardyti. Tiesa, šioks toks proveržis, nepaisant biurokratinių

MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU

SANDRA KLIUKAITĖ ALISOS STEBUKLŲ LENTYNOS TURINIO EKSPERTĖ

JURGITA KVILIŪNAITĖ ŽMOGUS, KURIO VISI KITI TURĖTŲ KLAUSYTI BESĄLYGIŠKAI

stabdžių, vis dėlto įvyko – rudenį Seime priimti svarbūs įstatymo pakeitimai, suteiksiantys daugiau galių kovoti su piratais, taip pat laimėtas svarbus mūšis kovoje su „Linkomanija“. Taigi, šioje šalyje, atrodo, dar yra vietos autoriams, ne tik piratams. Šio „verslo“ pradininkai, aprūpindavę tautiečius keliskart pigesnėmis nei parduotuvėje piratinėmis kasetėmis, kompaktiniais ar DVD diskais, net nesislapstė po jokiais šūkiais, tiesiog dirbo savo juodą darbą ir kimšosi kišenes. Naujieji, šiuolaikinėmis technologijomis ginkluoti interneto piratai dirba kur kas efektyviau ir greičiau, nes jiems nieko nereikia gaminti (tik iš vieno taško paimti ir padėti į kitą, paprastai kalbant), todėl turi laiko burti savo palaikymo komandą, kurią užhipnotizuoja pasakomis apie laisvą internetą ir gobšius autorių teisių gynėjus.

Piratai taip išlepino vartotojus, kad šie ėmė atvirai tyčiotis iš autorių, o ypač kuriančių Lietuvoje.

Esą jeigu ne piratai, nei lietuviškos muzikos atlikėjus, nei kino autorius kas žinotų. Ir tegu anie tik džiaugiasi, kad yra tokių, kurie „aukojasi“ ir nors nemokamai peržiūri / perklauso.

Vienas mano geras bičiulis, lietuviškos muzikos (ir ne tik) klasikas, mėgdavo pasišaipyti iš prastą popsą propaguojančių atlikėjų, taikydamas jiems palinkėjimą / savotišką užkeikimą: „Jeigu gali – nedainuok.“ Jis veikiausiai nesupyks, jeigu perfrazuosiu: „Jeigu gali – nevok.“ Juolab tereikia apsidairyti ir pamatysite, kad aplink pilna puikių dalykų nemokamai – pradedant „37O“, baigiant muzikos platformomis, kurių rinką šiame numeryje panagrinėjo Toma.

Pastorėjusiame žurnale daugybė įdomių interviu (vien ko vertas pokalbis su aktoriumi Mariumi Povilu Elijumi Martynenko, kurį užrašė Tomas!), tradicinių apžvalgų, teatro renginių rekomendacijų. Gero skaitymo ir iki susitikimo gegužę!

GIEDRĖ STEIKŪNAITĖ ŽMOGUS, KURIAM RŪPI VISOS PASAULIO PROBLEMOS

JURGA TUMASONYTĖ GAUDO ISTORIJAS, KURIOS GALI PASIRODYTI ĮDOMIOS SMALSIAM SKAITYTOJUI

TOMA VIDUGIRYTĖ KULTŪROS PUOSELĖTOJA IR PRADEDANTI MELOMANĖ

KAMILĖ ŽIČKYTĖ SPEKTAKLIŲ ŽIŪRĖTOJA IR VERTINTOJA

Viršelyje – dailininkės Lauros Slavinskaitės kūrinys „Smėlio dėžė“ (drobė, aliejiniai dažai, 140x140, 2018 m.)

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 1, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 12, 13, 14, 16, 17, 20, 21, 22, 23, 24, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 32, 33, 34 p.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kaunodiena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Maketavo Vaida Dosinienė Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius: 8 698 31 074 n.strazdas@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #77, BALANDIS, 2019 Reklaminiai straipsniai žymimi

Tekstas ir nuotraukos Tomo Ivanausko

Asmeninio albumo nuotr.

Bendraujant su Elijumi neapleidžia jausmas, kad kalbiesi ne su paprastu žmogumi, o su filmo ar serialo personažu. Atrodo, kad žmogus negali tiek visko patirti, kiek išgyveno Elijas, kad tokios istorijos nutinka tik kine. O jam dar tik 26-eri! Ir, tikiu, jis tikrai dar ne viską papasakojo. Tačiau jo požiūris į gyvenimą kaip žaidimą padeda nesureikšminti visko, kas nutiko, ir žaisti gyvenimą toliau.

MARIUS POVILAS ELIJAS MARTYNENKO: MANO GYVENIMO MISIJA YRA ŽAIDIMAS

4 // © 37O

– Jei tave gatvėje pašauktų Povilu arba Mariumi, ar atsilieptum?

– Būtų keista. Tai rečiau naudojami mano vardai. Kartais kursiokai specialiai mane pavadina Mariumi. Vis dėlto dažniausiai esu vadinamas Elijumi. Šį vardą aš susigrąžinau, nes vaikystėje mane vadindavo Mariumi, o vardą Elijas man davė žydė močiutė. Aš ją labai mylėjau.

Kai ji mirė, augau su kita močiute, kuri manęs nekentė. Ji buvo fašistė ir draudė man vadintis žydišku vardu. Po jos mirties, kai metus gyvenau vienuolyne, man pasiūlė pasirinkti Sutvirtinimo sakramento vardą. Tačiau man nereikėjo nieko rinktis, nes aš jį turėjau, nors ir ilgai nenaudojau, taigi vėl susigrąžinau Elijaus vardą. Kažkoks kognityvinis disonansas. Prisimenu, kad visi iki penkerių metų mane vadindavo Elijumi, o po to tapau Mariumi. Atsirado kažkokia skylė – aš nesupratau, ar Elijaus etapas iš tikrųjų buvo, ar aš jį tik sapnavau?

Kartais susimąstau, kiek mano kai kurie prisiminimai yra tikri, o kiek susapnuoti. Aš prisimenu, kad kažkada priėjau prie mamos ir sakau: „Mama, ar aš

galiu iššokti pro balkoną?“ Mes gyvenome ketvirtame aukšte. Mama klausė, kodėl noriu taip padaryti, o aš atsakiau, kad jau bandžiau ir viskas buvo gerai (šypsosi). Pasirodo, jau buvau sapnavęs, kad iššokau ir man nieko neatsitiko. Ne be priežasties teismuose žmogaus atmintis, prisiminimai laikomi labiausiai nepatikimu liudijimu.

– Jei darytum interviu su savimi, ko būtinai savęs paklaustum ir kokio klausimo nenorėtum sau užduoti?

– Aš labai retai rašau ir kalbu apie savo motiną, nes man tai yra toks sakralus dalykas. Aš iš dalies laikau ją šventąja ir nenoriu jos dergti.

– O kodėl reikia dergti? Juk galima ir gražiai rašyti.

– Mano tekstai yra savotiškas skrodimas ir aš rašau sąžiningai, kaip yra. Jei negaliu rašyti teisybės, tai iš viso geriau nerašysiu. Yra tam tikrų dalykų, kalbant apie mano santykius su motina, kurių aš nenoriu nei eksponuoti, nei atskleisti. Ne dėl to, kad norėčiau kažką

nuslėpti, bet tai yra per daug intymu.

Tai tikriausiai neklausčiau apie savo šaknis. Kitas dalykas – niekada neklausčiau apie tą turinį, kuris yra parašytas knygoje. Nors daug kas manęs to klausia. Suprantu, kad tai gal įdomu, gal reikia kažkokio konteksto nušviesti tam tikras mintis, sakinius, bet man atrodo, kad tekstų, kurie jau parašyti ir publikuoti, aš nelabai turiu teisės pasakoti scenoje iš naujo. Tas kartojimasis yra lyg koks baubas, baisiausias kiekvienam menininkui, kai pradedi kartoti savo kūrybą.

O ko savęs paklausčiau? Gal kuo aš pats tikiu? Niekas nėra to klausęs. Per gerus interviu, kalbėdamas su pašnekovu, ir pats apie save nemažai sužinai. Juk vertybės, dorybės keičiasi vos ne kiekvieną dieną, o šis klausimas parodo, kokiame būties taške pats dabar esi, nustato būties koordinates.

– Pafilosofuokime. Kaip tau atrodo, kokia tavo gyvenimo misija?

– Man atrodo, kad mano misija yra žaidimas. Aišku, labai daug visokių

AŠ NEBŪSIU NARCIZAS IR NESIŽAVĖSIU SAVIMI, JEI ŠALIA MANĘS BUS ŽMOGUS, KURIUO GALĖSIU ŽAVĖTIS.

patirčių, kontekstų. Man atrodo, kad visa tai, kas įvyko, kas iki šiol vyksta, ko nenorėčiau prarasti, yra žaidimas.

Jis suteikia labai daug laisvės. Visos tos patirtys nuo ankstyviausio savęs paties suvokimo, visos išdaigos, nusikaltimai, padarytos skriaudos, visi geri momentai. Atrodo, kad dėl jų sąmonei buvo leista pačiai save suvokti. Metai, praleisti vienuolyne, gaisras bute, darbas laiškanešiu, naktiniu portjė, barmenu.

Dirbdamas bare sugalvojau pasigaminti fejerverkų. Tam reikėjo daug gliukozės. Supratau, kad, pasibaigus darbui, bus uždarytos parduotuvės, todėl pasiskolinau cukraus iš šefo. Pažadėjau jam kitą rytą atnešti, bet taip ir neatnešiau, nes kitą rytą jau buvau ligoninėje po gaisro. Tuo metu, kai tai vyksta, tie išgyvenimai neatrodo kaip žaidimas, bet, vertinant iš dabartinės perspektyvos, tai atrodo vau (šypsosi).

Tai toks didelis žaidimas, kad net užmiršti, jog žaidi. Aš norėčiau, kad taip ir liktų, nes kur jau trūksta to žaidimo, juoko, tikėjimo neformaliąja tikrove, tai pasidaro labai pilka ir nyku. Aš norėčiau to nepaleisti.

– Ne taip seniai baigėsi knygų mugė, kurioje pristatei savo naują knygą. Ką gero radai mugėje?

– Nusipirkau Justino Marcinkevičiaus rinktinę, o Gediminas Kajėnas padovanojo naują knygą apie Tibetą. Leidykla „Odilė“ padovanojo Nikolajaus Krainskio knygą „Nakties tamsybėse: neatrasti Vilniaus tekstai“. N.Krainskis buvo pirmasis Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninės direktorius XX a. pradžioje.

Apie savo patirtis ligoninėje jis parašė pjesę. Ir dar gavau Mindaugo Nastaravičiaus „Bendratį“ ir „MO“.

– Pats jautiesi rašytoju?

– Nelabai. Aš nesu Rašytojų sąjungos narys. Prisimenu iš paauglystės, kai

ateidavau į Rašytojų sąjungos renginius, man tie visi rašytojai atrodydavo žinantys savo vertę. Aš nepavadinčiau savęs rašytoju, nes tai tik dar vienas žaidimas, eksperimentai, kurie kartais labai blogai baigiasi. Bet visuose žaidimuose yra ir laimėjimų, ir pralaimėjimų.

– Ar esi patenkintas savo knygomis?

– Ne, nei pirma, nei antra nesu patenkintas.

– Kam tada leidi?

– Matai, kai parašai kažką, visi tau sako, kad vau, čia kažką užgriebei. Bet, vertinant iš dabartinio taško, kai knygos jau išleistos ir jau yra praėję kažkiek laiko nuo tokio manęs, kuris rašė, ir tokio manęs, kuris esu dabar, atsiverčiu jas ir galvoju, kad tikrai geriau galėčiau šį tekstą parašyti, kad dabar rašyčiau kitaip. Bet tai yra normali jausena, nes natūralu, kad savo ankstesnius dar-

bus ir save patį vertini su tam tikru susiėmimu už galvos. Tai reiškia, kad kažkoks progresas įvyko.

Ar į gera, ar į bloga, neaišku, bet kažkoks judėjimas buvo.

– Tavo naujausia knyga „Praeis“ išleista šiais metais. Kiek laiko ją kūrei?

– Ketverius metus.

– Kas praeis?

– V.Mačernis yra gražiai pasakęs, – „praeinančiam pasaulyje praeisiu“. Šie žodžiai labai telpa į žaidimo sąvoką. Pasirodo ant karaliaus Saliamono žiedo buvo išgraviruotas tekstas „Ir tai praeis...“ O kas praeis? Turbūt viskas. Nereikia sureikšminti savo patirties. Aš pagalvoju, kad viskas, dėl ko man kartais skauda, tai tik dėl mano ego. Ir sakau sau: „Na, ir gerai, ir paskaudėk, labai jau išsipūtei, kartais reikia, kad tave pabadytų.“ Aš tikiu, kad žmogus negali būti įskaudintas, jis tik įsiskaudina pats. Ir kai praeina, dažnai galvoju, kodėl man skaudėjo, kas ten buvo tokio? Jei galėčiau pasirinkti, norėčiau būti žmogumi, kuriam niekas neskauda, toks zenas.

– O kaip fizinis skausmas?

– Jis yra gerai. Tai kaip informacija, kai tau kūnas sako: „Ei, pasitrauk nuo šito skausmo šaltinio, neištversi.“ Labai įdomu, kaip mūsų smegenys sugeneruoja emociją, kuri pakeičia mūsų visą fiziką, išsiskiria įvairios medžiagos. Neseniai skaičiau straipsnį, kad mokslininkai įrodė, jog smegenyse egzistuoja genetiškai nulemti džiaugsmo, nerimo arba depresijos centrai, kurie sako, kad gimę mes jau turime nulemtas smegenis, kurios bus linkusios džiaugtis, liūdėti ar jausti nerimą.

– Ir tai labai atsispindi veide.

– Taip. Aš pastebėjau, kad mano veidas darosi asimetriškas, nes pastaruoju metu mano veide dažna tokia išraiška, kai aš kažką bandau suprasti, ir ji formuoja mano veidą. Dažnos mūsų emocijos palieka tuos pėdsakus veide. Juoko raukšleles ar panašiai.

– Kokios tavo mėgstamiausios knygos?

– Iš vaikystės mano mėgstamiausia yra Tuve‘s Janson knyga apie Trolius Mumius, kurioje yra mano vienas mėgstamiausių personažų Snusmumrikas. Iš poezijos man labai patinka senovės persų poetas, sufijų judėjimo pradininkas Jalalis Ad Din Rumi. Jis gyveno XIII a., bet kai skaitai jo kūrinius, atrodo, kad jis rašytų apie šiandieną. Tas pats minėtas M.Nastaravičius. Man patinka Mila-

no Kunderos romanai. Knygų „East of Eden“ ir „Mūsų nerimo žiema“ autorius Johnas Steinbeckas. Donaldas Kajokas.

Man D.Kajoko poezija yra kaip kai kuriems „Mažasis princas“.

– Kas tau yra poezija?

– Aš aiškinausi žodžio „poezija“ etimologiją ir ją aiškindamasis radau tokią mintį, kad tai yra veiksmas, kurio metu poetas pašaukia į būtį tai, ko iš tiesų nėra. Man ši mintis labai patiko. Visų mūsų kūnuose vyksta toks procesas, kuris vadinasi haematopoiesis (lietuviškai hemopoezė) ir reiškia kraujo ląstelių gamybą. Labai gražiai skamba, ir aš galvoju, kad krauju mes visi esame truputi poetai.

– O tavo mėgstamas slemas?

– Į šį žodį įeina daug kas. Ir džiazas, ir gatvės kultūra, repas, hiphopas, stendupai, ir lyrinė poezija, ir oratoriniai elementai. Man jis labai artimas, nes tai susidūrimas su klausytoju čia ir dabar. Daugelis rašytojų yra intravertai.

Jie nenori nei į tą mugę eiti, nei į susitikimus, nenori, kad juos kalbintų. O man atrodo, kad kartais labai svarbu pamatyti skaitytojų veidus ir akis. Nes tai nėra tik adresatas, o parodo, koks tu esi kūrėjas. Be kito žmogaus aš būčiau niekas. Kai esi scenoje ir susiduri su akimis, tada atsiranda tas tiesos momentas, kai tikrai jauti publiką, ir ar tai rezonuoja į tai, ką tu sakai? Man

VISA TAI, KAS ĮVYKO, KAS IKI ŠIOL VYKSTA, KO NENORĖČIAU PRARASTI, YRA ŽAIDIMAS. VISOS TOS PATIRTYS NUO ANKSTYVIAUSIO SAVĘS PATIES SUVOKIMO, VISOS IŠDAIGOS, NUSIKALTIMAI, PADARYTOS SKRIAUDOS, VISI GERI MOMENTAI.

to reikia. Aš dabar vedu slemus ir tuo labai džiaugiuosi. Tai labai naudinga patirtis. Stebiu, kaip įvyksta ta magija tarp kūrėjo ir publikos, kai erdvėje pasidaro taip tiršta tiršta. Ir tai pasidaro ne nuo žodžių, o nuo klausymosi. Tai taip gražu.

Tekstai kiekvieną kartą kinta nuo adresato. Vienaip tas pats tekstas skamba socializacijos centre, kur tavęs klausosi nusikalsti linkęs jaunimas, o visai kitaip – aklųjų bibliotekoje. Aš tai vadinu performatyviąja literatūra. Vienintelė slemų taisyklė, kad tu negali naudoti jokio rekvizito, instrumentų. Esi tik tu, tavo balsas ir tavo kūnas.

– Tekstai ateina iš patirties. Kokie pagrindiniai tavo gyvenimo įvykiai dominuoja tekstuose?

– Gaisras, kurio metu apsvilau ir sudeginau namus. Kai mano tėvas nužudė žmogų ir sėdo į kalėjimą. Mirtys, draugų savižudybės. Viskas, kas vyko paauglystės metu, trylika hipoglikeminių komų, darbas už baro ir striptizo klubuose, kur labai daug tikrovės. Visi eksperimentai su psichoaktyviomis medžiagomis, su kuriomis aš eksperimentavau ir stebėjau, kiek toli galima nueiti, kad išsijungtų tas ego ir į ką tai gali išsirutulioti. Metai vienuolyne.

6 // © 37O

– Tu minėjai, kad viena tavo močiutė buvo žydė, o kita – nacė. Ar jos buvo kada nors susitikusios?

– Gal. Aš to nežinau. Bet ta, su kuria augau, ta fašistė, ji manęs labai nemėgo.

Ji buvo labai tikinti ir mane su rožiniu lupdavo. Ji turėjo tokią charakterio patologiją, buvo histrioninė asmenybė. Tokia panaši į Almą Jonaitienę.

Histrionai dar nėra labai pavojingi, tai toks normos paribys. Ta mano močiutė labai visų aplinkui nekentė. Iš jos elgesio labai aiškiai ir anksti supratau, kas yra neapykanta. Man buvo labai lengva būnant vos penkerių metų pasakyti žmogui, kad aš jo nekenčiu, puikiai suvokiant, ką tai reiškia ir kokį krūvį tie žodžiai turi.

Prie savo lovos ji laikė dvi nuotraukas.

Viena buvo popiežiaus Jono Pauliaus II, o kita – Hitlerio. Jos moralinėje sistemoje šios asmenybės puikiai derėjo.

Apie daugelį žmonių sakydavo, kad šito padlos rojuje tai tikrai nesutiks. Ji buvo įsitikinusi, kad pati bus rojuje, nes buvo labai uoli katalikė.

– Ko reikia tavo laimei?

– Vienas žmogus, kai gyvenimo rudenį jo paklausė, ar nugyveno laimingą gy-

venimą, pasakė, kad taip, tačiau negalėtų pasakyti, kad jo gyvenime buvo ištisa laiminga savaitė. Tai labai gražu, nes būna įvairių dienų. Dėl tos laimės man svarbus pilnakraujiškumo jausmas. Įvairiausių ir slėpinių, ir skausmų, ir patirčių yra. Laimė. Man dabar tas žodis asocijuojasi su prasme. Aš galiu dabar nesidžiaugti, bet tam tikru gyvenimo momentu galiu susitelkti tarnystei kitam, bandyti gal save bergždžiai ištrinti per tą tarnystę. Ir tame yra prasmės. Kita vertus, tas narcisizmas, kurio aš esu pilnas, ir egoizmas. Taip, aš esu narcizas ir kūrybiniam mechanizmui tai yra labai naudinga. Tas ekshibicionizmas ir narcisizmas. Aš esu iškėlęs sau labai aiškią sąlygą, kad nebūsiu narcizas ir nesižavėsiu savimi, jei šalia manęs bus žmogus, kuriuo aš galėsiu žavėtis. Problema, kad yra daug pilkos masės. Ir per savo kūrybą aš stengiuosi pajudinti žmogų, parodyti, kad viskas, ką mes jaučiame ir patiriame, yra įstabu. Skausminga, bet įstabu. Yra daug pilkos masės ir aš retai sutinku žmonių, kuriais galiu žavėtis.

Bet aš noriu žavėtis. Jei galėčiau pasirinkti, tai visą gyvenimą praleisčiau žavėdamasis.

– Pakalbėkime apie teatrą. Tu antrus metus mokaisi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Oskaro Koršunovo aktorių kurse. Kaip ten atsiradai?

– Man tai buvo labai spontaniškas, impulsyvus sprendimas.

Buvau ką tik grįžęs iš Amsterdamo. Ten važiavau kaip neprofesionalus aktorius, mane vežėsi viena režisierė, norėjusi iš naujo stoti į režisūrą Amsterdame. Taip spontaniškai dalyvavau toje avantiūroje. O po stojamųjų pats akademijos direktorius man pasiūlė stoti pas juos į renkamą mimų kursą. Bet nestojau, grįžau į Lietuvą, dirbau barmenu ir draugė man pasakė, kad O.Koršunovas renka kursą, ir paklausė, ar norėčiau pabandyti. Atėjau į stojamuosius, visai nebuvau pasiruošęs, neturėjau parengęs jokios pasakėčios, sakiau tik savo tekstus. Oskaras mane sustabdė ir klausia: „Čia tavo tekstas“? Aš sakau: „Jo.“ Tada jis: „Sakyk ne savo tekstą“, tada aš vėl sakau savo, jis manęs klausia, ar turiu ką nors ne savo. Sakau: „Jo“, bet vėl sakau savo tekstą su išgalvotu vardu ir pavarde. O ko aš ten stojau? Tiesiog norėjau pasimokyti scenos meno. Man teatras yra stebuklinga erdvė. Aišku, man dabar sunku mokytis, nes filmuojuosi naujame Šarūno Barto filme, bet labai džiaugiuosi, kad ten esu. Tikiuosi, kad dėl blogo lankomumo manęs neišmes.

– Norėtum suvaidinti Hamletą?

– Taip. Bet kokį vaidmenį norėčiau. Pasiūlė suvaidinti homoseksualą, sakau: „Gerai.“ Man kiekvienas vaidmuo yra labai įdomus. Įdomu pažiūrėti, ką aš padarysiu su vaidmeniu ir ką jis su manimi padarys. Man labai patinka komedijos.

Net tragedijose per komiškus personažus perduodama kur kas daugiau tragizmo nei per tas didžiąsias tragedijas. Kai studijavau filosofiją, estetikos darbą norėjau rašyti apie humorą, bet supratau, kad tam tikriausiai reikėtų kokių penkerių metų.

– O ką veiki pas Š.Bartą?

– Jis stato filmą apie partizanus ir mano vaidmuo yra jaunas partizanų ryšininkas. Ūkininko sūnus, kuris vaikšto į mišką pas partizanus. Per jo prizmę, per jo šeimą parodomas tragizmas. Per paprastą žmogų, o ne per didžiuosius vardus.

VIRGINIJA KULVINSKAITĖ: TIKIU AUTORIAUS MIRTIES TEORIJA Rašė Jurga Tumasonytė

Laimos Stasiulionytės nuotr.

Rašytoja Virginija Kulvinskaitė, daugeliui žinoma kaip literatūros kritikė Virginija Cibarauskė, parašė savo pirmą romaną „Kai aš buvau malalietka“ („Kitos knygos“, 2019), kuriame daug slengo, tūsų, Vilniaus ir nuoširdžios, kartais nepaprastai juokingos, kartais ironiškos ir truputį graudžios pagrindinės veikėjos išpažinties.

K

aip pasakoja Virginija: „malalietkos“ fragmentus pradėjau rašyti dar prieš doktorantūrą, tačiau dalis buvo parašyta būtent doktorantūros metais. Rašymas apie seksą, narkotikus, paauglystės tūsus, galimybė tekste keiktis ir apskritai galimybė rašyti taip, kaip noriu, o ne taip, kaip reikia, nes disertacijai keliami griežti formalūs reikalavimai, prozos rašymą pavertė savotišku poilsiu. „malalietkos“ rašymas man buvo tarsi gero vakarėlio alternatyva tuo metu, kai negalėjau daug tūsinti, nes kasdien turėjau sėdėti prie disertacijos, ruoštis paskaitoms, rašyti akademinius tekstus." Ištraukos, kurias skaitytojai turėjo galimybę perskaityti dar iki romano pasirodymo, nuteikė viltingai. Tad kalbamės apie romano rašymo aplinkybes ir permainų vėją lietuvių literatūroje.

– Savo knygoje rašai: „Menui niekuomet nejaučiau ypatingos pagarbos, kaip tik atvirkščiai – jis man atrodo dirbtinis, meluojantis, sąmoningai pagražinantis ar pabjaurinantis ir taip supaprastinantis, baltais siūlais persiuvantis nesuvaldomus ir neįforminamus dalykus.“ Kodėl vis dėlto ėmeisi prozos?

– Ši citata yra iš „malalietkos“ skyriaus, kuriame pasakotoja prisimena savo doktorantūros studijas. Todėl nereikėtų į tai žiūrėti labai rimtai – doktorantūros metais beveik visiems pradeda važiuoti stogas. Kartais gana stipriai. Kai studijuoji literatūrą, apie ją rašai, gali tiesiog persisotinti visų tų vertybių, gero stiliaus, kanono. Pradėjus nuosekliai analizuoti teksto struktūrą, gana greitai imi suprasti, kaip tekstai padaromi, kokie principai veikia renkantis vieną ar kitą raiškos būdą, siužetą, kad autoriai dėl sklandumo ar pripažinimo dažnai sukčiauja, supaprastina, dangstosi visokiais kultūriniais kontekstais. Tai irgi sumažina tikėjimą literatūra.

– Kas yra tas šiandieninis romanas, kuriuo įvardijama tavo knyga?

– Tai realistinis romanas, kurio veiksmas vyksta šiais laikais, įvykiai pasakojami, vertinami iš šių dienų perspektyvos. Analogas anglakalbiame kontekste būtų contemporary novel.

8 // © 37O

– Nebijai aplinkinių reakcijos, kurie atpažins save tekstuose arba sutapatins tave su pagrindine pasakotoja? Gal žadi slėpti knygą nuo, pavyzdžiui, mamos?

– Vargu ar bus tokių, kurie vienareikšmiškai sugebės atpažinti save. Rašydama pasinaudojau savo patirtimi, biografiniais faktais, draugų istorijomis. Kai kurie asmenys net tapo įkvėpimo šaltiniu, savotiškais veikėjų prototipais, iš jų net vardus pasiskolinau. Bet visada atsiklausdavau perspėjusi, kad romane jų vardais pavadinti personažai nebus visiškai tokie, kaip vardų savininkai. Ir nutikti jiems gali tokių dalykų, kurių realybėje nebuvo. Žodžiu, „malalietka“ nėra

mano ar kitų gyvenimų kopija. Artimiausias tikrovei romane yra Vilnius ir personažės aplankyti miestai, taip pat kalba – aš tikrai panašiai kalbu neoficialiose erdvėse, mėgstu keiktis, vartoju slavizmus. Man vienas didžiausių komplimentų buvo, kai draugė pasakė, kad rašau beveik taip, kaip kalbu. Žinoma, jei skaitytojai norės galvoti, kad „malalietkoje“ pasakoju apie save, tai neuždrausiu. Kažkaip nelabai man tai rūpi. Kaip depresyvi akademikė, tikiu autoriaus mirties teorija. Parašyta knyga gyvena savo gyvenimą ir autorius nebeturėtų savintis jos prasmių, na, nebent išskirtiniais atvejais.

Mama buvo viena pirmųjų skaitytojų. Knygos redaktorė Danutė paprašė atspausdinti rankraštį. Printerio kasetė buvo jau beveik pasibaigusi, tai paprašiau, kad mama atspausdintų darbe. Žinoma, rankraštį ji perskaitė. Jai nelabai patiko – per daug sekso, keiksmažodžių, slengo. Mamai labiau patiko „Antrininkė“.

– Sąmoningai siekei sulaužyti kokį nors lietuvių literatūros tabu (tarkim, nesentimentaliai rašyti apie abortą)?

– Specialiai laužyti lietuvių literatūros nenorėjau. Mano tikslas buvo realizmas – taip pat ir psichologinis. Romano pasakotoja nėra sentimentali, ji negyvena „vertybėmis ir idealais“, nes visa jos aplinka – šeima, giminės, kiemas, draugai – taip pat tokių idea-

lų neturi ir nesuka dėl to galvos. Ji gana racionali, nori gauti tai, ko nori, daryti tai, ką nori, ir nėra linkusi pernelyg apgailestauti. Toks depresyvus vitalizmas. Žodžiu, pasakotoja tiesiog nėra tas tipas, kuris išgyventų dėl aborto. Gyvenime tokių moterų esu sutikusi ne vieną.

– Kuo tave traukia išpažintinė literatūra?

– Man atrodo, visa literatūra, apskritai visas menas yra išpažintinis ta prasme, kad autorius įvairiais būdais, pasitelkdamas įvairias medžiagas, sprendžia jam aktualias problemas, ieško atsakymų į klausimus. Taigi nesvarbu, ar rašai apie save, ar apie ateities visuomenę, ar kuri abstrakčius paveikslus, ar instaliacijas, tavo kūriniai kalba apie tau rūpimus dalykus. Žodžiu, kurdamas žmogus atsiveria, parodo, kas jam rūpi. Tik kokioje nors abstrakčiojoje dailėje tie atsivėrimai yra netiesioginiai, užšifruoti, o išpažintinė literatūra tiesmuka. Gal tai ir traukia?

PASAKOTOJA TIESIOG NĖRA TAS TIPAS, KURIS IŠGYVENTŲ DĖL ABORTO. GYVENIME TOKIŲ MOTERŲ ESU SUTIKUSI NE VIENĄ.

– Romane autorė bręsta ir iš drovios rajono malalietkos virsta intelektualia, depresyvia akademike. Ar knygą galima būtų vadinti romanu apie brendimą (nors autorė teigia nesijaučianti suaugusi)?

– Taip, „malalietka“ yra bildungsromano variacija – tik dekonstruota. Tradiciniame tapsmo romane protagonistas patiria įvairių išgyvenimų ir pagaliau arba atranda save (kaip Vinco MykolaičioPutino „Altorių šešėlyje“, Rimanto Kmitos „Pietinia kronikose“ arba Sylvios Plath „Stiklo gaubte“), arba praranda save (kaip Antano Škėmos „Baltoje drobulėje“ arba Kęstučio Šapokos „Pušyje, kuri juokėsi“). Aš ėjau dar kitu keliu: taško, ribos, kurią peržengus galima pasakyti, kad viskas, dabar jau tikrai kažkas lemtingo įvyko, tikslas pasiektas, transformacija įvyko, „malalietkoje“ nėra. Šia prasme tai tapsmo be tikslo, be galutinio rezultato romanas.

– Tau artimesnis R.Kmita ar K.Šapoka?

– Kalbame apie tekstines ar realias asmenybes, rašytojus ar akademikus? Nes juos abu šiek tiek pažįstu iš literatūrinių renginių ir pan. Su Kmita anksčiau ir universitete susitikdavome, tada jis kaip tik rinko archyvinę medžiagą „Pietinia kronikai“.

Kartą atsinešė japoniško viskio ir kažkaip beveik visą butelį ten ir išgėrėme. Ai, dar Andriukonis buvo, bet jis, man rodos, negėrė. Po to nebepavyko man jau dirbti, teko eiti pasivaikščioti. Tai, žodžiu, patinka man Kmita, kad nebijo rizikuoti. Iki „Pietinia kronikos“ joks save gerbiantis rašytojas, dar labiau – literatūrologas, nebūtų savo kūrinio pavadinęs popromanu. O Kmita ėmė ir reabilitavo popsą.

Bet ir Šapoka patinka. Jis yra iš Naujamiesčio, aš taip pat. O tai, perfrazuojant Giedrą Radvilavičiūtę, yra tarsi ta pati kraujo grupė – gali nebendrauti, bet kažkoks savumo jausmas egzistuoja. Tas gimtasis Naujamiesčio grūzas – arba jį turi, arba ne. Skaitydama „Pušį, kuri juokiasi“ atpažinau daug erdvių: keli mano draugai gyveno bendrikuose Švitrigailos gatvėje, kačialkėje toje pačioje lankėmės, tame pačiame vaikų darželyje alų gėrėme. Tik jis visa tai darė keleriais metais anksčiau, todėl realybėje susitikome, kai parašė „Pušį“ ir pakvietė ją pristatyti.

– Ką apie šią knygą Cibarauskė kritikė pasakytų rašytojai Kulvinskaitei?

– Man kažkodėl atrodo, kad jos viena kitą paslapčiomis garbintų, tačiau viešai demonstruotų abejingumą ar net lengvą panieką. Kulvinskaitė gal pabandytų Cibarauskę užkalbinti kokiame renginyje, ta atsakytų keliomis mandagumo frazėmis ir tiesiog pasišalintų. Bet po to parašytų gana rimtą recenziją, gal į „Metus“ ar „Aidus-Židinį“, pagirtų, bet ir supeiktų – taikytų tiesiai į paširdžius.

Pavyzdžiui, pradėtų svarstyt, kodėl Kulvinskaitė pasirinko romano žanrą – alternatyva šiandien yra nerašyti romano.

Taip pat paminėtų, kad anokia čia naujiena rašyti apie 10-ąjį dešimtmetį po Kmitos ir Šapokos, apie queer tapatybę – po Giedrės Kazlauskaitės. Na, žodžiu, Cibarauskė turėtų ką pasakyti. Kulvinskaitė apsimestų, kad jai px – ji labai gerai moka apsimetinėti. Greičiausiai taip ir vaikščiotų viena apie kitą ratais. Gal viskas išsispręstų kokiame nors vakarėlyje, o gal ir niekada.

– Apie tave rašoma, jog esi „viena iš nedaugelio Lietuvos rašytojų, nebandančių vaizduoti „dvasingos“, vesti renginių einanti su marškinėliais ir nutrintais džinsais arba lėliškomis suknelėmis“.

Kaip manai, ar galima būtų išskirti tam tikrus rašytojų tipus pagal jų aprangą?

– Oi, taip, žinoma. Ir ne tik rašytojus.

Kultūros semiotika tuo domisi, tai rimta tyrimų sritis. Apranga daug pasako apie žmogų, tiksliau, apie tai, koks jis ar ji norėtų atrodyti kitiems, kokias savybes išryškinti. Bet taip paprastai suskirstyti į tipus neįmanoma, nes apranga nėra pastovus dėmuo, ją lengva keisti, priklausomai nuo to, kurią savo tapatybės dalį išleidi į laisvę. Pavyzdžiui, vienas poetas paprastai vilki dieduko megztukus, toks mielas šeimos žmogus – kartą sutikau karių kapinėse, mokė vaiką vokiečių kalbos skaitydamas užrašus ant antkapių. Bet kai jis užsideda kepuraitę su apverstu kryžiumi ir džemperį – lauk visko.

Gal ateityje reikės tuo rimčiau užsiimti – literatūros lauko atstovų aprangos tipologija. Na, jei kada nors sugrįšiu prie mokslų, semiotikos.

– Man atrodo, kad, parašius knygą, viduje įvyksta tam tikrų pokyčių – pajunti sau kažką paaiškinusi, įprasminusi arba dekonstravusi. Koks dabar tavo santykis su parašytais tekstais ir savimi, patyrusia ten aprašomus dalykus?

– Kol kas žymesnių pokyčių nepastebėjau. Žinoma, rašymo proceso metu šį tą atradau, šį tą supratau, kažką ir praradau.

Dar šiek tiek didžiuojuosi savimi, kad nemečiau pusiaukelėje, parašiau taip, kaip norėjau ir tuo metu sugebėjau.

Panašiai buvo ir su diseriu. Akademinėje bendruomenėje sklando kalbos, kad po diserio kažkas iš esmės pasikeičia, viena kolegė diplomo įteikimą palygino su santuoka. Tikėjausi, kad gal ir man taip bus, bet ir vėl – nelabai kažkas pasikeitė. Labai pavargau, po gynimų gavau gėlių, diplomą (po to jį reikėjo vėl grąžinti doktorantų skyriui, atidavė su visam tik tada, kai surinkau visokių popierių ir parašų kalną), po gynimų buvo furšetas, tada ėjome į reivą, grįžau namo vienuoliktą ryto, o kai atsibudau, pasikeitęs buvo tik vienas dalykas – supratau, kad man daugiau gyvenime nebereikės rašyti diserio, nes aš jį jau parašiau. Tai taip ir su „malalietka“ – džiaugiuosi, kad jau parašiau ir tikiuosi, kad daugiau prie jos nebegrįšiu, rašysiu kažką naujo.

– Jei galėtum keliauti laiku į praeitį, kokį patarimą duotum sau pačiai, kai buvai dar paauglė?

– Viskas bus gerai.

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Sarah Bakewell

Tara Westover

Tyto alba, 2019

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018

EGZISTENCIALISTŲ KAVINĖJE Dar vienas intelektualaus malonumo šaltinis šalia vis gausiau skaitomų kitų mokslo populiarinimo knygų, šiek tiek primenantis šaunią eseistinę, tos pačios leidyklos išleistą norvegų autoriaus Finno Skårderudo studiją apie psichoterapiją „Nerimas“. „Egzistencialistų kavinėje“ britų autorė plačiu mostu apžvelgia bene praktiškiausias filosofines doktrinas – fenomenologiją ir egzistencializmą.

Būna asmenybių biografijos, o S.Bakewell studijoje egzistencializmas taip sumaniai personalizuotas, kad tampa tarytum pačios filosofinės kryp-

APŠVIESTOJI

įvykius, iš glaustų dienoraščio pastabų rekonstruoti galybę ryškių detalių apie šeimą ir savo padėtį joje. Skaitai, skaitai ir pakraupęs pagalvoji: žvėrys... Turbūt ne vienam kyla klausimas: ir kaip ji išliko gyva destruktyvioje aplinkoje, kurioje žmonės atidavė savo atsakomybę į Dievo rankas?

ties biografija. Jos pasakojimą pirmiausia sieja egzistencializmo pradininkų, garsiosios XX a. intelektualų poros, Jeano-Paulio Sartre’o ir Simone de Beauvoir vaidmenys, kuriuos autorės vaizduotė vis priverčia keliauti po skirtingus laikotarpius ir filosofines mokyklas: „Jei 1933 m. Sartre’as būtų nuvykęs į Freiburgą ir susipažinęs su Husserliu ir Heidegeriu, jo mąstymo atspirties taškas būtų buvęs kitoks“ (p. 62). Pats lemtingosios mąstymo krypties tėvas J.-P. Sartre’as, anot autorės, savo filosofiją kūrė „iš galvos svaigulio, vojerizmo, gėdos, sadizmo, revoliucijos, muzikos ir sekso.

Daug sekso“ (p. 14).

S.Bakewell metodas elegantiškai apgaubia visą XX a. filosofinę mintį, nors sausos faktografinės informacijos knygoje, man regis, palikta per daug. Studijavusiems fenomenologiją ir egzistencializmą ji nepadarys didelio įspūdžio, bet norintiems pagilinti žinias neskaitant sudėtingų mokslinių traktatų, „Egzistencialistų kavinė“ gali kaip reikiant atverti akis ir paskatinti ieškoti kitų šaltinių. Juolab kad šiame amžiuje egzistencializmo poreikis, autorės manymu, yra ne mažesnis, negu buvo anuomet, iškart po Antrojo pasaulinio karo, nes nerimas ir atsakomybės našta „dar labiau sustiprėjo, nors galimybių rinktis kai kuriems iš mūsų gerokai sumažėjo“ (p. 39).

Pasaulyje neįtikėtino populiarumo sulaukusi memuarų knyga išsamiai atskleidžia vienos jaunos moters istoriją.

Iki šios knygos T.Westover buvo niekam nežinoma, dabar ją cituoja, pavyzdžiu laiko ir paprasti skaitytojai, ir iškiliausi planetos protai.

Moteris smulkiai pasakoja, kaip užaugo dievobaimingoje, uždaroje, despotiško tėvo valdomoje šeimoje ir iš jos išsilaisvino siekdama žinių apie pasaulį.

Archetipiškai žiūrint, tai dar viena pelenės istorija su laiminga pabaiga, tačiau tiek neužtektų paaiškinti milžiniško susidomėjimo knyga.

Pirmiausia stebina autorės sugebėjimas atsiminti vaikystės ir paauglystės

Antra, autorės stilius yra sklandus ir vaizdingas, neperkrautas, todėl knygą skaityti labai lengva (net jeigu vaizduojama asmeninė patirtis anaiptol nelengva). Trečia, T.Westover sugebėjimas į save praeityje pažvelgti atviromis akimis – taip, lyg pasakotų atitinkamo amžiaus tarpsnio pasakotoja (mergaitė arba paauglė), kuria pasitikėjimą. Ji nepateisina, kaip su ja elgėsi jos šeima, bet ir nesmerkia. Ji bando papasakoti taip, kaip tuomet viską matė ir suvokė.

Ir ketvirta, tai yra ne tik ypatingo likimo pasakojimas – tai vis dėlto pasakojimas ir apie mus. Regėdami tokią radikalią pasakotojos padėtį, kiekvienas turime progą pagalvoti apie dogmatiškumo, puritoniškumo, netolerantiškumo likučius savyje. Kokia yra rasizmo ir seksizmo kilmė, kokias politines pažiūras lemia individų uždarumas, paranojiškumas ir nepasitikėjimas žmogiškumu? Man regis, tai be galo aktualūs klausimai ne tik sutrumpėjusioje T.Westover gimtinėje, bet ir šiapus Atlanto, ir šioje šalyje.

Ričardas Gavelis

PASKUTINIOJI ŽEMĖS ŽMONIŲ KARTA Tyto alba, 2019

Artūras Valionis

ĮVADAS Į METAFIZIKOS ĮVADĄ

Kažin ar antrąsyk perleistas R.Gavelio romanas sukels bent šiokį tokį triukšmą, kaip sukėlė vėl pasirodęs Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“? Tik įsivaizduokite – autorius vaizduoja popiežių kaip didybės apniktą senelį, o žmonės „susirenka paspoksoti į jį tarsi į trigalvį veršelį“ (p. 155). Šalia atpažįstame ne tik Joną Paulių II, bet ir Vytautą Landsbergį, čia įvardijamą Mažuoju Pasipūtėliu, turinčiu „šleikščią televizinę šypsenėlę“ (p. 89).

Nors šias istorines asmenybes apibūdina ne autorius, o pasakotojas, grožiniame tekste jie skamba lyg prasprūdę tiesmukoki vertinimai ir patys atrodo šleikščiai televiziniai. Tokia neva groteskiška leksika pakerta pasitikėjimą pasakotoju. Jeigu marginalinis politinis komentaras apsimeta literatūra, tai dar nereiškia, kad jis tampa kažin kuo subtilesniu negu tiesiog politinis lozungas. Gal todėl ir nekabina taip – netgi literatūros dorovės sergėtojų ir meno moralistų?

10 // © 37O

Po „Jaunojo žmogaus memuarų“ sėkmės ir „Vilniaus pokerio“ sensacijos rašytojas, regis, bus paleidęs vaizduotę taip, kaip romano pasirodymo metais (1995) „Lietuvos ryto“ redakcijoje sprogusios bombos detonatorius, tai yra trankiai ir grėsmingai. Pavyzdžiui, pirmasis skyrius atskleidžia AIDS sergančio dailininko misiją – jis nusiteikęs apkrėsti savo pasirinktas aukas. Tokia istorija pakutena visuomenėje kartkartėmis paplintančią paniką apie galinėje troleibuso sėdynėje narkomanų paliekamas virusu apkrėstas adatas, vis dėlto pati potekstė atro-

Naujas vardas, 2018

do pernelyg pretenzinga. Nepavyksta šįkart autoriui sujudinti tos tamsios žmogaus sielos gelmės kaip „Vilniaus pokeryje“.

Ir nebūtinai dėl romane vaizduojamu tipažų ir įvykių. Šįkart R.Gavelis labiau konstatuoja veikėjus, negu leidžia jiems laisvai veikti. Todėl, užuot išlaisvinę savo vidinį žvėrį, personažai deklaruoja gan gremėzdišką ir brutalią abstrakciją, perversišką seksualumą ir mirties troškimą. Kaip yra pastebėjęs filosofas Gintautas Mažeikis, tokie kūriniai kaip „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ yra „reikšmingi šiuolaikinių radikalių aktyvių mažumų, subkultūrų raidai ir savimonei“. Man irgi regisi, kad tekstas galėtų būti artimas kokiems nors šiuolaikiniams satanistams ar emo išpažinėjams, ar bent savidestruktyviems paaugliams. Bent jau pats iš romano pasaulėvaizdžio jaučiuosi visiškai išaugęs.

Eilėraščius rašantis sociologijos daktaras šįkart nesivargino spausdinti knygos, išleido ją elektroniniu formatu – ji to ir verta. Šįkart tai ne eilėraščiai, o įvairūs anekdotai, oksimoronai, aforizmai, satyrinės miniatiūros, rinkinyje įvardytos kaip esė, pagal nuotaiką ir žaismę artimos ankstesnei autoriaus kūrybai. Kai kurios, anksčiau pastebėtos autoriaus feisbuko sraute, dabar jau sudėtos į vieną rinkinį. Daugiausia – įvairios paradoksalios įžvalgos iš mūsų kasdienybės, sukurptos apvertus stebimus reiškinius aukštyn kojomis ar pakeitus jų rakursą: „Teorinės fizikos ir kasdienybės požiūriu „Laiko nėra“ ir „Nėra laiko“ yra iš esmės skirtingos sąvokos“ (p. 8). Tokia būdinga šio rinkinio tekstų konstrukcija, kai reikšmė kyla iš paprasto sukeistinimo ir pokšto, šiuo atveju – pakeistos žodžių tvarkos.

Autorius analizuoja įvairius gyvenimo reiškinius – nuo transporto ir buities iki santykių ir literatūrinės programos.

Kai kurios įžvalgos išradingos ir juokingos, kitos nelabai. Įprastai jos neturi jokios praktinės ar estetinės reikšmės, nors kaip instrumentas skaitytojo pastabumui lavinti labai tinka: „Varšuvos Fryderiko Chopino oro uoste „Kiss & Fly“ zonoje nemokamai galima būti 7 min. Įvažiuoti ir išsikrauti bagažą užtenka minutės, išvažiuoti trunka 30 sekundžių. Lieka 330 sekundžių bučiavimuisi“ (p. 41).

A.Valionis patenka į tą pačią humoreskų autorių ir satyrikų lygą, kurioje savo

plunksnas nusmailinę gyvasis klasikas Juozas Erlickas, neseniai miręs Jurgis Gimberis. Pats A.Valionis turi ką pasakyti ir apie plunksnas: „Žmogus – vienintelis gyvūnas, galintis skristi su viena plunksna. Žinoma, prieš tai ją pamirkęs į rašalą“ (p. 14). Jo „Įvadas į metafizikos įvadą“ – linksma, neįpareigojanti knygelė, kurią, nemokamai parsisiuntus į telefoną, galima paskaitinėti keliaujant viešuoju transportu ar šalinant ekskrementus.

Sykiu verta atsiversti ir ankstesnę autoriaus kūrybą, apdovanotą ir Metų knygos premija, o tinkle net tapusią internautų folkloru kaip šis legendinis trieilis:

Eilės. Visur tik eilės. Įpilkit be eilės – visiems: Be ledo. Po šimtą meilės.

>> SVETUR Tekstas ir nuotraukos iš Tripolio Giedrės Steikūnaitės

Modernistinės architektūros pagrindu nutikusi istorija verčia susimąstyti apie abejingumo kultūriniam paveldui padarinius, savanaudišką politinį trumparegiškumą ir kaip žmonės su tuo kovoja. Ir apie tai, ko galime iš to pasimokyti.

RETROFUTURISTINIŲ TRIPOLIO GRIUVĖSIŲ PAMOKOS Kas bendro tarp Brazilijos ir Tripolio?

Tarptautinės mugės buvo sumanytos siekiant pademonstruoti industrinius ir kultūrinius šalių pasiekimus; jos turėjo kelti ekonomiką ir tapti magnetais komercinėms veikloms. Regione tuo metu jos jau nebuvo naujiena: 1931 m. įvyko pirmoji mugė Turkijos Izmiro mieste, 1954 m. atidaryta Damasko mugė Sirijoje, 1968 m. numatyta atverti Bagdado (Irakas) mugės duris. Tokioje kaimynystėje pilietinės nesantaikos ir į visas puses švytuojančios ekonomikos kamuojamam mažulyčiam Libanui norėjosi savos mugės, kuri, tikėtasi, ne tik padėtų spręsti ekonomikos sunkumus, bet ir suvienytų skirtingų klasių ir religijų žmones kurti bendrą gėrį. 1960 m. ši idėja patvirtinta specialiu vyriausybės įsaku, taip užtikrinant būsimą valstybinį finansavimą.

P

o ilgos kelionės laivu, 1962 m. liepos 28 d. Oscaras Niemeyeris išsilaipino Beiruto uoste ir patraukė 80 km į šiaurę. Ten įsikūrusiame antrame pagal dydį Libano mieste Tripolyje, arabiškai vadinamame Trablusu, skraidyti paniškai nemėgęs architektas prisivertė įlipti į malūnsparnį ir, apskriejęs saulėje skendintį miestą ir jo apylinkes bei bedęs pirštu: „Čia“, liepė pilotui apsisukti. Tame „čia“ – didžiulėje apelsinmedžiais ir citrinmedžiais apsodintoje teritorijoje tarp Tripolio ir finikiečių įkurto Viduržemio jūros uosto Minos – bus Libano nuolatinė tarptautinė mugė (International Fair) ir ją suprojektuos pasaulinio garso architektas iš Brazilijos O.Niemeyeris.

12 // © 37O

Praėjus beveik šešiems dešimtmečiams po ano skrydžio malūnsparniu, šią istoriją pasakoja Wassimas Naghis, Tripolio architektų sąjungos prezidentas. Viena pagrindinių jo veiklų yra išsaugoti ir atgaivinti O.Niemeyerio sukurtą architektūrinę viziją. Viziją, kuri šiandien yra siurrealistiniai betono griuvėsiai dailiai prižiūrėto parko fone – taip niekad oficialiai ir neatidaryta, niekad neturėjusi progos atlikti savo pirminio vaidmens ir net neminima oficialiame Brazilijos valdžios sudarytame O.Niemeyerio darbų sąraše.

Kodėl Tripolis, o ne šalies sostinė Beirutas? Tuo metu sparčiai plėtęsis šiaurinis uostas pasirinktas dėl patogios geografinės padėties – tai lygumose plytintis miestas, kurį buvo nesunku traukiniu pasiekti iš Beiruto, automobiliu – iš Sirijos ir laivu – per Viduržemio jūrą (šuolis į ateitį: iš traukinio šiandien kur ne kur belikę geležinkelio bėgių lopinėliai, jūrų uostai daugiausia naudojami prekėms, o ne žmonėms gabenti).

Todėl pilietinių konfliktų ir ekonomikos stagnacijos raižomam Tripoliui praradus istorinius prekybos ryšius, norėta miestą stimuliuoti komercijai. Būsimuoju magnetu siekiant pritraukti dar daugiau tarptautinio dėmesio, jo architektu pakviestas tapti garsusis O.Niemeyeris, kuris tuo metu kaip tik buvo išgarsėjęs dėl to, kad per rekordiškai trumpą lai-

ką suprojektavo ir pastatė naująją Brazilijos sostinę Braziliją.

Oscaro idėjos Tripoliui atitiko bendrą jo braižą, sėkmingai įkūnytą Brazilijos modernistinėje architektūroje. Jo sukurtos betono struktūros atspindėjo tą pačią modernistinę estetiką, bet kartu inkorporavo tradicinės arabų architektūros elementų, taip prisiderindamos prie aplinkos ir tarsi pateisindamos savo atėjūnišką būtį. W.Naghis jas vadina akrobatinėmis struktūromis, kuriose žaismingai suderintos geometrinės formos.

Palmių supamas iš žemės išnyrantis kupolas buvo sumanytas kaip eksperi-

mentinis teatras su pirmąja pasaulyje judančia scena. Ši apskritimo formos konstrukcija ant hidraulinės platformos turėjo pakilti iki žiūrovų akių lygio pačiame kupolo centre. Be eksperimentinio, buvo numatytas ir teatras po atviru dangumi. Įėjimą į jį žymi 33 m (aukščiausiame taške) arka, o nuo scenos, kurią gaubė betoninis apskritimo ketvirtadalis, už žiūrovų nugarų giedrą dieną tolumoje matyti kalnai. Šalia – saulę atspindintys baseinai. Po teatro auditorija turėjo būti įrengtas kėglių (boulingo) takas. Šalia abiejų teatrų O.Niemeyeris įkurdino dar vieną tyvuliuojančiais baseinais apsuptą pastatą – į atominio ginklo sukeliamą grybo formos debesį panašią monopolinę struktūrą. Jos viršuje buvo numatyta malūnsparnių kilimo aikštelė, rūsyje turėjo atsirasti Mokslo muziejus. Pagrindinė ekspozicijų salė – bumerango formos „Didžioji uvertiūra“, mugės teritoriją juosianti iš pietų pusės. Šalia jos – „Immeuble villa“, kurios idėją O.Niemeyeris pasiskolino iš savo kolegos garsaus architekto Le Corbusier, su kuriuo dirbo prie kitų projektų. „Immeuble villa“ koncepcija – urbanistinio gyvenimo formulė, kur kiekvienas butas yra tarsi nedidelis namas su nuosavu sodu, o gatvė naudojama kolektyviai. Tai būtų buvęs vienintelis toks statinys visame regione. Tik piramidės formą atkartojanti betoninė žvaigždė neturėjo jokios kitos funkcijos, kaip žymėti vaikų žaidimų aikštelę.

PILIETINIŲ KONFLIKTŲ IR EKONOMIKOS STAGNACIJOS RAIŽOMAM TRIPOLIUI PRARADUS ISTORINIUS PREKYBOS RYŠIUS, NORĖTA MIESTĄ STIMULIUOTI KOMERCIJAI.

PLYŠIAI BETONE Ruošiant būsimosios mugės brėžinius optimizmas liejosi per kraštus: 1962 m. Libano valdžia paskelbė, kad naujasis projektas bus baigtas per dvejus metus. Žymusis architektas taip pat tikėjo, kad tai realu, įmanoma ir bus padaryta – juk naujoji Brazilija (miestas!) sugebėjo iškilti vos per kelerius metus. Ir nors ši istorija prasidėjo iškilmingai – 1963 m. įkastas pirmasis simbolinis akmuo, jau po dvejų metų Libano parlamente vyko aršios diskusijos dėl projekto finansavimo komplikacijų. Dar po metų statybos sustabdytos stingant pinigų.

1967 m. į Tripolį atvykęs apžiūrėti darbų progreso O.Niemeyris

pamatė purvu išraizgytą statybų aikštelę ir plynus savo projektuotų pastatų karkasus. Architektas buvo nusivylęs ne tik stringančiu projektu, bet ir jo santykiu su savo laiko dvasia, kurios šis nebeatitiko. Žvelgdamas į statybų aikštelę, jis teištarė: „C’est déjà démodé“ (iš pranc. k. „Tai jau išėję iš mados“). Tai buvo paskutinis architekto vizitas šalyje, 1975 m. panirusioje į pilietinio karo košmarą, kuris oficia­liai baigėsi tik 1990 m. Tuomet modernios architektūrinės vizijos statyba visiškai sustojo ir nebebuvo atnaujinta. Teritorija tapo ne lankytojų ir turistų, o karinių grupuočių žaidimų aikštele. Apie tai, kas tuo metu joje vyko ir buvo vykdoma, šiandien niekas nepasakoja, o nedaug kas ir žino.

Miestiečiai matydavo tik karines treniruotes ir pirmyn atgal zujančius sunkvežimius, o vėliau, vyrams su ginklais jau išsikrausčius, mugės pastatus aptiko apniokotus ir išplėštus, su kulkų žymėmis.

Kalbama, kad eksperimentiniame teatre buvo vykdomos egzekucijos, bet tai patvirtinančių ar paneigiančių įrodymų tiesiog nėra.

Tripolio tarptautinės mugės krytis paprastai nurašomas būtent pilietiniam karui, kuris sugriovė ne tik tūkstančių žmonių gyvenimus, bet ir visą šalies infrastruktūrą. Tačiau W.Naghis sako, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios mugė taip niekad ir nebuvo atidaryta, yra politinė: „Dėl to turime kaltinti vietinius ir kaimyninių šalių politikus.

Daugeliui mūsų politikų apskritai nepatiko pati mugės idėja, todėl jie visaip kišo jai pagalius į ratus – pažiūrėkime į nuo pat pradžių persekiojusias biudžeto problemas. O Sirijos valdžia nenorėjo konkurentų savajai Damasko mugei. Deja, niekas nesuprato kultūrinės šios idėjos vertės.“ Jos nesuprato ir šiuolaikiniai inžinieriai bei valdžios postus užimantys asmenys. Pasibaigus pilietiniam karui ir paskutiniams ginkluotiems vyrams palikus mugės teritoriją, darbo ėmėsi euroremonto šalininkų atitikmenys Libane, vadinamieji ekspertai.

W.Naghis pasakoja vieną rytą atėjęs į darbą garsioje architektų studijoje, kur jį džiaugsmingai pasitiko kolegos: „Sveikinam!

Laimėjom konkursą atnaujinti Tripolio mugę!“ Tą pačią dieną jis apsisprendė išeiti iš darbo.

ŠIUOLAIKINIAI GRIUVĖSIAI Šiandien į buvusio šalies premjero Rašido Karamio vardu pervadintą Tripolio mugę, užimančią maždaug 8 proc. miesto ploto, patenkama tik retų joje organizuojamų kultūrinių renginių metu arba sėkmingai perėjus jos sargų atsitiktinai vykdomą face control. Paprastą dieną į ją įleidžiami tik akivaizdūs turistai ir turtingesniųjų klasių bėgiotojai ar šunų vedžiotojai. Paklaustas, ką mano apie tokią politiką, W.Naghis atsako: „Jei būtų mano valia, nė vieno žmogaus į mugę neįleisčiau tol, kol ji bus sutvarkyta ir saugi lankytojams.“ Nuo stogų ir sienų krinta betono atplaišos, per žiemos audras pavojingai svyruoja poliai, tačiau mugės administracija atsisako pakabinti įspėjamuosius ženklus. „Jie bijo sukelti visuomenės paniką, nes tai reikštų, kad reikia investuoti į saugumą“, – paaiškina W.Naghis, kuris pačiose nesaugiausiose vietose pats pakabino ryškiai geltonus ženklus su

Nacionalinis kongresas Brazilijos mieste

OSCARAS NIEMEYERIS VADINAMAS BETONO POETU, JO DARBAI – LYRINE LAISVOS FORMOS SKULPTŪRA.

Pėsčiųjų tiltas Rio de Žaneire

užrašu „Pavojus“. Kokybiškai, profesionaliai kultūros paveldo rekonstrukcijai pinigų, kaip visad, nėra. Rimtų pasiūlymų iš privačių investuotojų sulaukta tris kartus ir visi jie modernistinės architektūros paminklą ketino paversti disneilendu. Bene realiausias projektas buvo Kinijos investuotojų siūlymas mugėje įrengti komercinį Kinijos prekių stendą, dėl kurio jau buvo beveik sukirsta rankomis. Tačiau tai buvo 2006-ieji, Izraelis pradėjo bombarduoti Libaną, ir kinai atsitraukė.

W.Naghis ir jo įkurtas specialus fondas mugei išsaugoti agituoja už visuomeninį jos naudojimą, pasitelkiant privačius verslininkus. „Tarptautinių mugių laikas jau praėjo, užtat turime galvoti apie

šiuolaikinį, daugiafunkcį jos panaudojimą. Ši vieta turi labai daug potencialo, tačiau tam turime išsaugoti originalias O.Niemeyerio sukurtas struktūras, – sako Tripolio architektas. – Didžiausia problema ta, kad jos labai trapios.

Betono gyvavimo amžius yra kiek daugiau nei 100 metų. Jau praradome pusę to laiko ir net nežinome, kokia yra reali šio betono būklė. Pirmiausia turime jį ištirti ir tik tada bandyti restauruoti, o tai padaryti sudėtinga.“ Apskaičiuota, kad pastatams sutvarkyti reikia bent 30 mln. eurų, bet tokių sumų kultūros reikalams juk paprastai nerandama. Vesdami iš kantrybės tingius korumpuotus politikus, grupelė aktyvių miestiečių ėmėsi veiksmų, kurių tikslas – įrašyti Tripolio mugę į UNESCO Pasaulio paveldo są-

rašą. Toks statusas reikalautų iš valdžios muge rūpintis ir neleisti jai suirti. Ši fantominė, tyloje skendinti vieta tuo pat metu yra kraupi ir magiška. Iš pažiūros tvirtos jos struktūros gali bet kuriuo metu griūti. Saulę atspindinčius baseinus pripildo tik purvą nešantys lietaus vandenys. Kupolo išore laipioja vaikai ir jaunimas, o jo viduje akustika tokia galinga, kad sušnibždėjus viename gale žodžiai aiškiai girdimi kitame ir bet kokio garso aidas atsikartoja tarsi spektaklio metu. Tripolio mugė yra šiuolaikiniai griuvėsiai, pasakojantys apie tamsiąsias žmogaus puses: gebėjimą vogti, pykti ir kariauti, gebėjimą pavydėti ir nenorą suprasti. Ir kartu – gebėjimą kurti grožį bei realius veiksmus jį išsaugoti.

Evandro Teixeiros nuotr.

OSCARAS NIEMEYERIS

14 // © 37O

Oscaras Niemeyeris Soaresas Filho (1907– 2012) gimė Rio de Žaneire, studijavo Dailės akademijoje. Nuo pat karjeros pradžios turėjo gerų ryšių, kurie neabejotinai padėjo talentingam jaunuoliui įgyvendinti kūrybines idėjas, tarp jų – Akademijos vadovas Lúcio Costa ir šalies prezidentas Juscelino Kubitschekas. Pastarasis ir pakvietė O.Niemeyerį kartu su L.Costa suprojektuoti naująją Brazilijos sostinę Braziliją; futuristinių formų miestas iškilo per rekordiškai trumpą laiką (1957–1964 m.).

de Assis katalikų bažnyčia Belo Horizontėje – buvo religijos sergėtojų išpeikta (vietos arkivyskupas ją vadino velnio bombų slėptuve, meras norėjo nugriauti); 2016 m. šis statinys įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Architekto darbų gausu ir kituose kraštuose, tarp jų – Jungtinių Tautų būstinė Niujorke, Modernaus meno muziejus Karakase, Konstantino universitetas Alžyre, Serpentino galerijos paviljonas Londono Haid parke, miesto aikštė Astanoje ir kt.

Didelę įtaką O.Niemeyerio darbams padarė garsaus prancūzų architekto, modernizmo pionieriaus Le Corbusier idėjos. Didžioji dalis iš maždaug 500 brazilo sukurtų pastatų yra jo gimtinėje, tarp jų – Niterói meno centras Rio de Žaneire, Ibirapueros parkas San Paule, valstybiniai pastatai Brazilijoje. Marksistinės pažiūros jam netrukdė braižyti bažnyčių, viena kurių – 1943 m. užbaigta São Francisco

O.Niemeyeris vadinamas betono poetu, jo darbai – lyrine laisvos formos skulptūra. Pats architektas paaiškino: „Manęs netraukia žmogaus sukurti kieti, nelankstūs kampai ir tiesios linijos. Mane vilioja laisvai judančios, jausminės kreivės. Tokių linkių randu savo krašto kalnuose, upės vingiuose, vandenyno bangose ir mylimos moters kūne. Visa visata sudaryta iš kreivių, lenktoji Einsteino visata.“

Pedro Ladeiros / „Scanpix“ nuotr.

„Buvau matęs brėžinius ir žinojau, kad tiesiog negaliu tame siaubingame projekte dalyvauti“, – sako Tripolyje gimęs architektas. Tačiau dalyvavo kiti ir taip inovatyvioji „Immeuble villa“ tapo drungnu trijų žvaigždučių viešbučiu su visai jam netinkamu pavadinimu „Quality hotel“. Šalia jo vertikaliame kriauklės formos betono luite turėjęs įsikurti gyvenamiesiems namams skirtas muziejus virto sandėliu, kur laikomi nenaudojami viešbučio baldai. Ant įeigos kabo spyna. Be to, mugės teritoriją apjuosė betoninė siena, kurios nebuvo originaliuose O.Niemeyerio planuose, kaip ir įstiklintų durų pagrindiniame ekspozicijos pastate. „Po pilietinio karo prasidėjus „renovacijai“, niekam nekilo mintis atsiklausti architekto nuomonės, su juo pasitarti. Tai viena didžiausių padarytų klaidų, juolab kad O.Niemeyeris tuomet dar buvo gyvas. O Tripolis jam labai patiko ir jis džiaugėsi šia architektūrine vizija, vizualiai tokia panašia į kitus jo kūrinius Brazilijoje. Jos kalba ta pačia kalba“, – sako W.Naghis. Galbūt todėl O.Niemeyeris į Tripolį niekad negrįžo ir šio kūrinio nėra oficialiame jo darbų sąraše. Nepadėjo ir architektui suteiktas aukščiausias Libano apdovanojimas – Kedro ordinas.

Ką reiškia simboliniai apdovanojimai už gražias idėjas, jei jos vėliau neišmanėliškai darkomos?

Segio Moraeso /„Scanpix“ nuotr.

>> SVETUR

>> SVEČIUOSE

KAI MENAS PAKVIEČIA Rašė Daiva Juonytė Nuotraukos Izos Rutkowskos ir izarutkowska.com

Dizainerė, pedagogė ir kultūros vadybininkė Iza Rutkowska sako, kad, nepaisant visko, visi žmonės yra labai panašūs. Panašumų tarp skirtumų ji ieško ir telkdama žmonių bendruomenes, su kuriomis netradiciniais, ryškiais būdais sprendžia vietos problemas ir keičia miesto bei jame gyvenančių žmonių santykį.

– Kaune vedėte paskaitą, kurios tema „Kaip sukurti socialinius pokyčius, įtraukiant žmones į meno procesą?“ Kas nutinka miestui ir jo žmonėms, kai bendruomenė dalyvauja meno procese? Kaip tai keičia miesto ir žmonių ryšį?

– Kartą iš didelio smalsumo ėmiausi vieno projekto. Jo kūrimo procesą ėmė stebėti miesto gyventojai – daugiausia dėl to, kad mano įsikišimas, padarytas viename iš apleistų kiemų, buvo gana įspūdingas. Aš sukūriau 7 m ilgio spalvotą ežį, su kuriuo žmonės galėtų žaisti. Vroclavo gyventojams, kurie apie jo atsiradimą perskaitė laikraščiuose, tai atrodė labai šaunu, bet jiems to užteko.

Man ne – aš galvojau apie tai, kaip sutelkti vieno kiemo žmones ilgesniam procesui, ne tik suteikti jiems malonumą. Galiausiai tai pavyko padary-

Iza Rutkowska

ti – mes kartu dirbome dėl naujų bendruomenės veiksmų. Kai taip atsitiko, žmonės kitose vietose tiesiog buvo įkvėpti. Prisimenu, kad kai vieną kartą gyventojai ėjo į radiją pakalbėti apie tai, ką mes darome, jie pasakė: „Keisdami savo kiemą mes pradedame keisti visą miestą, o gal ir visą šalį bei pasaulį – kas žino.“ Tai labai mane palietė, ir tegul šis sakinys bus atsakymas į jūsų klausimą.

– Kokios sąlygos yra būtinos, kad visuomenė pradėtų dalyvauti tokiame procese?

– Manau, kad menininkas turi būti jautrus bendruomenės poreikiams ir bandyti į juos reaguoti, pasitelkdamas savo kūrybiškumą. Turite būti ryžtingi ir užtikrinti dėl to, ką norite padaryti dėl šių žmonių arba kartu su jais, jiems yra naudinga – tuo tikėdami jie padės jums tai pasiekti. Negalite būti drovūs, nes turite geriau pažinti šiuos žmones, turite būti plačių pažiūrų, nes, dirbdami su daugeliu žmonių, susidursite su įvairiomis asmenybėmis, turinčiomis skirtingų papročių ir perspektyvų.

Prieš pradėdami projektą, turėtumėte pabandyti geriau pažinti vietovę. Tačiau be stereotipų. Tiesą sakant, visada perskaitau sociologinius tyrimus apie rajonus, kuriuose dirbu, bet aš niekada nesielgiu visiškai pagal juos. Man visada įdomiau belstis į žmonių duris, kad juos pažinčiau asmeniškai, ir kalbėtis su jais, bandant suprasti jų padėtį. Žinoma, nieko neteisiant.

– Su socialiniais projektais keliaujate po visą pasaulį. Koks yra jūsų tikslas ir kokią reikšmę jūs matote?

– Taip tiesiog atsitiko. Tiesą sakant, visiškai neplanuotai. Pasitelkusi savo įgūdžius ir tam tikrus asmenybės bruožus aš tiesiog bandau reaguoti į kitų problemas, kylančias konkrečioje vietoje, ir bandau spręsti jas ten, kur mane kviečia. Priežastys visada skiriasi. Ir net jeigu bandyčiau pritaikyti kito projekto patirtis naujoms erdvėms, jis niekada neatrodys taip pat. Kelionių tikslai skiriasi: kartais aš tiesiog vedu nedidelius įkvepiančius seminarus žmonėms, kartais kartu su žmonėmis projektuojame žaidimų aikštelę ir tikrai yra labai mažai bendruomenių, kuriose gyvenu daugelį metų, – manau, kad negalima visiškai atsiduoti darbui vienu metu dirbant daugelyje vietų. Tai nebūtų sąžininga. Laimei, mano projektuose yra daug laisvės ir dažnai juose išryškėja lyderiai, kurie iš manęs perima įgūdžius ir tęsia mano įkvėptus projektus jau be manęs.

16 // © 37O Projektas „Ežys“ Vroclave

– Visai neseniai grįžote iš Madrido.

Kokį projektą pavyko įgyvendinti Ispanijos sostinėje?

– Interaktyvią žaidimų aikštelę nuostabiame pastate „Intermediae Matadero“. Kažkada tai buvo skerdykla, kurią ispanai atgaivino ir pavertė vienu didžiausių menų kompleksų Europoje. Man teko surengti keletą dirbtuvių su vaikais, kurių metu jiems ir kartu su jais buvo kuriama žaidimų aikštelė. Mes žaidėme su Matadero pastato techniniais brėžiniais, stengdamiesi jame surasti gyvūno formas – dizaino funkcionalumas leido tai padaryti. Su-

rinkau šiuos brėžinius ir iš jų sukūriau vieną bendrą gyvūnų žaidimų aikštelės projektą. Tai buvo 120 m ilgio gyvatė su pilvu – tuneliu, į kurį galima įeiti.

– Dirbate įvairiose šalyse. Ar nekyla sunkumų dėl kultūrinių skirtumų ir mentaliteto: dažnai girdime, kad kai kurie žmonės yra atviresni, kiti – uždaresni. Ar sunku rasti bendrą kalbą su jais?

– Nelabai. Užaugau galvodama, kad visi žmonės – jei žvelgiate pakankamai giliai į jų vidų – turi tų pačių poreikių: meilės, saugumo. Aš visada stengiausi kurti projektus remdamasi šia mintimi – noriu pasiekti tuos poreikius, kad galėčiau patekti į žmonių širdis. Kai žinai, kaip tai padaryti, gali suvienyti gyventojus ir kartu nuveikti daug nuostabių dalykų. Kartais kalba man sukelia nedidelių nepatogumų, tačiau visuomet atsiranda nuostabių vietinių animatorių ar menininkų, kurie bendradarbiauja verčiant mano idėjas.

– Jūsų darbai buvo pristatyti daugelyje pasaulio šalių: MAMBO modernaus meno muziejuje Italijoje, Burle Marx parke Brazilijoje, Stromovkos parke Čekijoje ir daugelyje kitų. Kurioje šalyje jums labiausiai patinka dirbti?

– Aš mėgstu iššūkius – man patinka, kad visos erdvės yra ypatingos, o konkrečios vietos lemia skirtingus maisto įpročius ir elgseną. Tačiau man visada šiek tiek sunku atsispirti dirbti Čekijoje – aš užaugau klausydamasi čekoslovakiškų pasakų ir žaidžiau su savo dievaitės Libuše‘s Niklovos gaminamais

AŠ GALVOJAU APIE TAI, KAIP SUTELKTI VIENO KIEMO ŽMONES ILGESNIAM PROCESUI, NE TIK SUTEIKTI JIEMS MALONUMĄ.

GALIAUSIAI TAI PAVYKO PADARYTI – MES KARTU DIRBOME DĖL NAUJŲ BENDRUOMENĖS VEIKSMŲ.

SUSIBURTI

Projektas Madrido pastate „Intermediae Matadero“

žaislais. Tačiau aš mokiausi Romoje, todėl darbas Italijoje taip pat kėlė daug sentimentų. Ir dar aš studijavau Lotynų Amerikos šalių kultūrą, todėl, pasitelkus savo ispanų kalbos įgūdžius, dirbti Madride buvo taip pat įdomu.

– Kuris projektas jums labiausiai patiko?

– Giliausia, ką galėjau pasiekti su viena bendruomene, yra „The Hedgehog“ („Ežys“) Vroclave, kur, bendradarbiaujant su gyventojais, miestas per ateinančius ketverius metus atnaujins kiemus. Tačiau man artimas mano pirmas individualus projektas „The Cuddly“ („Mylintis“), kuris keliavo po visą pasaulį kaip nelegalios, empirinės žaidimų aikštelės.

– Jūsų kuriami projektai yra labai spalvingi, ekspresyvūs, artistiški. Iš kur semiatės idėjų?

– Iš širdies gelmių. Man patinka stebėti žmones, jų klausytis ir pačiai juos pažinti. Aš sujungiu patirtį su tam tikrais prisiminimais, erdvėmis, kurias projektuoju, jų specifika ir konkrečiais žmonėmis, kurie mane įkvepia toje vietoje. Dažnai bandau kreiptis į savo vidinį vaiką, nes tai yra kažkas, kas jungia bet kokio amžiaus žmones visame pasaulyje.

– Labai daug dirbate su vaikais. Ką vaikai išmoksta dirbdami su jumis ir ką jūs išmokstate iš jų? Galbūt yra kažkas, ko mes visi turėtume pasimokyti?

– Žinoma. Suaugusiųjų gyvenimas būtų daug paprastesnis, jei jiems pavyktų savyje išsaugoti vidinį vaiką. Vaikai yra tiesesni, sąžiningesni, drąsiau reiškia mintis ir sugalvoja neįtikėtinų dalykų. Būdami tam tikro amžiaus jie visiškai nepaiso stereotipų ir labai įkvepia bendradarbiauti.

– Yra temų, kurių neliečiate arba vengiate apie jas kalbėti?

– Savo darbuose nemėgstu tiesiogiai kalbėti apie politiką, religiją ir panašius konfliktinius dalykus. Bent jau taip būdavo visose grupėse, kuriose iki šiol dirbau. Buvo daug žmonių, kurie dėl šių priežasčių nebuvo įtraukti į projektą, tačiau aš visada stengiuosi jiems parodyti panašumus tarp skirtumų, kad galiausiai tokie žmonės kartu galėtų leisti laiką, ir daryti tai smagiai, o ne kovoti. Žinau, kad žmonės yra skirtingi ir kad neįmanoma priversti jų susivienyti, bet galima žingsnis po žingsnio parodyti jiems panašumus, kad diena po dienos jie suprastų, jog jie tiesiog kartoja politikų šūkius, nors iš tikrųjų visi yra tokie patys. Politika egzistuoja, kad padalytų žmones, ir ji turi egzistuoti. Menas yra tam, kad būtų tiesa.

Projektas „Mylintis“

W

ill

ia m

D

a m ns ui Br na an Ti

ye

r

Am

y

D

uc

kw o

rth

Yo s

hi

yu

ki

M

iya

sa

ka

1 5 UN 43 KO IV E N PA T RS SA IN ITE UL EN TA IO TA S ŠA I LY S

LC či C še a a tarp pu ima tvyk tau os , ti u el ku sie nis ėj ri m a d s un da žia . Ta ive ug ug i n rsi ia ia e teta ku si t ltū stu ik a s g rę d ka rei ap ent de tai lin ų b mi ta ką ei nė mp . dė be a sty nd na to ru ma jų om is įv ai enė visi e ro ve – t ms a ir i

Je

nn

ife

rS

ch

ne

id

er

>> LIETUVOJE

YOSHIYUKI MIYASAKA

Japonija, Psichologijos studentas

18 // © 37O

Japonija – tai mano namai. Be galo pasiilgstu tenykščio maisto.

Asmeninis tobulėjimas – kadangi studijuoju psichologiją, saviugda ir nuolatinis tobulėjimas man labai svarbus. Nuolat svarstau, kaip galėčiau tobulėti drauge su kitais ar individualiai.

Tarptautiškumas – tai dinaminė sąveika tarp to, kas mus skiria ir jungia, įvairių kultūrų, žmonių bei skirtingų gyvenimiškų patirčių.

Bendruomenė – tai grupė žmonių, kuriuos labiau sieja minties sąsaja nei fizinis ar socialinis ryšys.

Cepelinai – kai pagalvoju, koks ilgas cepelinų gaminimo procesas, iš karto jaučiu didelį dėkingumą tam, kas juos pagamino.

Išsilavinimas – jį gauname ne tik sėdėdami paskaitose. Mano manymu, išsilavinimui didelę įtaką daro visuomenė, kuri tave supa, ir žmonės, su kuriais susiduri.

WILLIAMAS DYERIS

Australija, Šiuolaikinės komunikacijos studentas Australija – esu vienintelis australas LCC, ir tai mano atveju yra pranašumas. Džiaugiuosi, kad nesijaučiu verčiamas prisitaikyti ir galiu būti savimi.

Vertybės – LCC yra krikščioniškomis vertybėmis grįstas universitetas, kuris laikosi savo vertybių ir prievarta jų nebruka studentams – man tai patinka.

Bendravimas – džiaugiuosi, kad LCC bendravimas su dėstytojais yra betarpiškas, draugiškas, nes tai padeda mums išsakyti savo lūkesčius, paprašyti pagalbos. Toks nuoširdus bendravimas paskatina mus veikti ir dažnai suteikia daugiau pasitikėjimo savimi.

JENNIFER SCHNEIDER

JAV, Socialinių mokslų katedros dėstytoja Amerika – ten užaugau, ten liko mano vaikystės namai. Tačiau pastebiu, kad kasmet jaučiuosi vis labiau namie čia, Lietuvoje, Klaipėdoje.

Artes liberales – tai įvairių temų išmanymas ir gebėjimas pažvelgti kitu kampu, sprendžiant problemą. Kitaip tariant, platesnis pasaulio suvokimas.

Misija – manau, kad kiekvienas turime savo asmeninę misiją. Yra dalykų, kuriuos darydami kenkiame kitiems. Pavyzdžiui, naudojame planetos išteklius. Tikiuosi, kad mano gyvenimas turės labiau teigiamą poveikį mane supančiai aplinkai ir žmonėms, o ne atvirkščiai.

Akademija – yra pokštaujama, kad akademikai nėra protingiausi žmonės pasaulyje. Mes liekame akademinėje bendruomenėje, nes mokėdami joje funkcionuoti jaučiamės čia saugesni nei už jos sienų.

Identitetas – manau, kad daugumai LCC studentų ir darbuotojų būtų gan sunku apibrėžti savo tapatybę, nes gyvendami daugiakultūrėje bendruomenėje, lyg ir tampame visų tų kultūrų dalimi, savotiškais pasaulio piliečiais.

BEATRIZ ARAUJO

Brazilija, Tarptautinio verslo ir administravimo studentė Kultūra – net jei politinėje plotmėje tarp šalių vyrauja nesutarimai, mūsų universiteto bendruomenėje mes vis tiek išliekame lyg šeima – priimanti, mylinti ir svetinga.

Tolerancija – kai pagarbiai išklausote net to, su kuo nesutinkate, iš ko mokotės, ir ką priimate. Tolerancija labai svarbi, kai susiduriame su skirtingomis kultūromis ir žmonėmis.

Asmeninis tobulėjimas – nesvarbu, kokioje gyvenimo stadijoje esame, visada yra ką tobulinti. Tai lyg supratimas, kad augimas niekada nesibaigia.

Iššūkis – mes visada turėsime iššūkių, jų kupinas mūsų gyvenimas, nesvarbu, ką veiktume ar kur būtume. Svarbiausia, kaip mes pasirenkame į iššūkius reaguoti ir iš jų mokytis.

o Ar au j Be at ri z

ANDREW JONESAS

JAV, Šiuolaikinės komunikacijos katedros dėstytojas

AMY DUCKWORTH

Šveicarija, Tarptautiniai santykiai ir vystymasis Lietuva – tai lietaus žemė. Visų pirma pasirinkau LCC, ir tik po to Lietuvą. Tai įdomi šalis ir dažnai maloniai nustebina. Lietuvių kalba yra daug žaismingesnė ir jaukesnė, nei maniau. Žmonės čia dažnai stiprūs ir užsispyrę, nors ir kilę iš palyginti mažos šalies.

Transformacija – tai nuolatinis augimas.

Mes visada esame transformacijos būsenos, tai gali būti asmeninė ar edukacinė transformacija. Manau, kad nuo atvykimo į LCC vienodai išgyvenau abi transformacijas.

Draugystė – draugai kartais tampa beveik svarbesni už šeimą, nes mano šeima labai išsibarsčiusi po pasaulį, o mano draugai yra čia, LCC. Draugai – tai ne tik žmonės, kuriuos pažįstame, tai žmonės, kuriais pasitikime, su kuriais norime praleisti laiką, juos geriau pažinti; tai žmonės, kuriuos patys pasirenkame būti mūsų šeimos dalimi.

Laisvė – man patinka turėti laisvę rinktis, kur noriu studijuoti, arba kalbėti, apie ką noriu ir su kuo noriu. Patinka turėti judėjimo laisvę, o tai reiškia, kad galiu keliauti į skirtingas vietas, ir žinau, kad turiu visas galimybes tai padaryti.

Bendravimas – tai dalyvavimas keičiantis informacija, o tai reiškia aktyvų klausymąsi ir tokį pat aktyvų reagavimą, atsakinėjimą. Vienas iš pagrindinių gebėjimų, kurių labiausiai reikalauja būsimi darbdaviai iš universiteto absolventų, yra gebėjimas gerai komunikuoti, bendrauti. Jie ieško tokio komandos nario, kuris lengvai reikštų savo mintis, originalias įžvalgas, suprastų situaciją ir adekvačiai į ją reaguotų.

Pilietybė – kuo turtingesnė mūsų patirtis pasaulyje, tuo mažiau prisirišame prie savo pilietybės. Tai, kas mus skiria nuo kito žmogaus arba kodėl kai kurie žmonės gimsta turtingi, o kiti ne, yra mūsų atsitiktinė gimimo sėkmė arba nelaimė, kuriai mes neturime jokios įtakos. Įvairovė – kai mąstome apie bendrąją įvairovę, tampa labai aišku, kad tai, kas mus sujungia, kuo esame panašūs, yra svarbiau už tai, kas mus skiria. Svarbu nepamiršti ieškoti ir pastebėti tuos svarbiausius, mus giliai vienijančius bendrus sąlyčio taškus.

Kritinis mąstymas – tai gilus mąstymo procesas, reflektavimas apie tai, kas daro gyvenimą prasmingą. LCC turime studentų, kurie bando gyventi pagal zero waste filosofiją. Tai reiškia, nuosekliai apgalvojant kiekvieno savo poelgio pasekmes tiek savo gyvenimui, tiek aplinkai, kurioje gyvename, ir tai reikalauja išties daug pastangų.

Lietuva – norisi atsakyti vienu žodžiu, tokiu kaip „draugiška“, arba „namai“. Man iš tiesų čia labai patinka, ypač Klaipėdoje.

>> SCENA Rašė Toma Vidugirytė

Balandžio 26 d. pasaulis švenčia Pasaulinę intelektinės nuosavybės (PIN) dieną. Ji minima ir Lietuvoje: autoriams atstovaujančios ir kitos panašios organizacijos tuo metu įgyvendina neformaliojo švietimo projektus – Asociacija LATGA organizuoja PIN dienas mokyklose, Muzikos verslo asociacija su projektu „Pradėk nuo savęs“ aplanko aukštąsias mokyklas. Daugėja ir legalių muzikos kūrinių šaltinių bei informacijos apie juos, tačiau vis tiek nemaža dalis melomanų renkasi piratines svetaines.

Naujausiais, 2018 m. pradžioje paskelbto piratavimo sekimo kompanijos MUSO tyrimo duomenimis, Lietuva labiausiai piratinius puslapius lankančių naudotojų šalių sąraše užėmė ketvirtą vietą, 2017 m. duomenimis, tame pačiame sąraše buvome antroje vietoje po Baltarusijos, 2016 m. paskelbtais duomenimis, Lietuva buvo trečioje vietoje tarp daugiausia pirataujančių šalių.

AR TIKRAI LEGALIAI KLAUSYTI MUZIKOS YRA BRANGU? T

aigi piratavimo mastai mūsų šalyje mažėja, atrandame ir vis dažniau naudojame legalias muzikos klausymo platformas, tačiau galvojančių, kad muzika turėtų būti nemokama, yra dar gerokai per daug. Apie tai kalba ir kompensacinį atlyginimą už vadinamąją tuščią laikmeną surenkančios Asociacijos AGATA kasmet užsakomo gyventojų nuomonės tyrimo apie muzikos ir filmų vartojimą šių metų rezultatai. Beveik pusė pastarajame tyrime dalyvavusių respondentų atsakė, kad turi nelegalių įrašų, o dažniausiai minimos naudojimosi piratinėmis svetainėmis priežastys yra didelė legalių kūrinių kaina (39 proc.) ir įsitikinimas, kad visi kūriniai turi būti nemokami (34 proc.).

Ar tikrai „per brangu“ yra tas argumentas? Juk populiariausiame ir mūsų dažniausiai naudojamame „YouTube“ pilna oficialių atlikėjų ir grupių kanalų, kuriuose – legalus, nemokamas ir geros kokybės turinys. Yra ir nemokamos „Bandcamp“ bei „Soundcloud“ bazės. Visą lietuvišką muziką galime rasti ir nemokamai klausytis „Pakartot.lt“ platformoje. Didžiulis muzikos pasirinkimas yra ir „Spotify“ bei „Deezer“ platformose, kurios turi nemokamas versijas su reklaminiais intarpais. Yra ir „Tidal“, siūlanti mėnesio nemokamą naudojimą pasibandyti...

Galimybių legaliai klausytis muzikos tikrai netrūksta, tad gal pagrindinė priežastis, verčianti ieškoti muzikos piratinėse svetainėse, yra ta, kad per mažai vertiname kūrybinį darbą? O gal suveikia visada gelbstintis – „juk ir kiti taip daro“? Kad ir kaip būtų, reikia pasidžiaugti, jog vis daugiau klausome muzikos legaliose platformose ir, nors ir lėtai, bet sąmoningumas didėja. O tiems, kurie dar ieško ar renkasi savo muzikos klausymo platformą, „37O“ rekomenduoja pamiršti piratines ir pateikia sąrašą legalių platformų.

VISIEMS PAŽĮSTAMA IR VISŲ NAUDOJAMA „YOUTUBE“ (https://www.youtube.com) Kaina: nemokama.

20 // © 37O

„Google“ bendrovės valdoma „YouTube“ platforma yra visiems puikiai žinoma ir kasdien naudojama tiek garso, tiek vaizdo turiniui. Joje daugiausia peržiūrų sulaukia „Vevo“ bendrovės muzikinio kanalo turinys su grupių ir atlikėjų kūrinių vaizdo įrašais. Nepaisant to, kad čia nemokamai galime rasti labai platų turinio spektrą – nuo žymiausių pasaulyje grupių iki mažai kam žinomų atlikėjų kūrybos garso ir vaizdo formatu, dažnai jie savo kokybe nedžiugina, o interneto ryšys – būtinas. Taip pat tikrai ne visas „YouTube“ turinys yra legalus, o ir atlikėjas ne visada už jį gauna atlygį.

MUZIKOS KŪRĖJŲ SUKURTA PLATFORMA „SOUNDCLOUD“ (https://soundcloud.com) Kaina: nemokama. „Soundcloud“ yra dar viena nemažai daliai melomanų pažįstama platforma. Ji buvo sukurta dviejų Berlyne dirbusių švedų – garso dizainerio Alexanderio Ljungo ir elektroninės muzikos kūrėjo Erico Wahlforsso. 2008 m. pabaigoje pristatyta svetainė turėjo būti skirta muzikos kūrėjų bendradarbiavimui ir diskusijoms, tačiau vėliau tapo muzikos dalijimosi ir klausymo platforma. Skelbiama, kad „Soundcloud“ bent kartą per mėnesį aplanko daugiau nei 175 mln. klausytojų, ir tai yra vienas iš 200 lankomiausių interneto puslapių.

Jame užsiregistravęs vartotojas gali neribotai klausytis muzikos, „pamėgti“ ar pasidalyti kitų kūrėjų įrašais, komentuoti ir sekti norimo vartotojo kūrybą ir net pats nemokamai įdėti iki 180 min. savo įrašų.

GRUPIŲ IR ATLIKĖJŲ PLATFORMA „BANDCAMP“ (https://bandcamp.com) Kaina: nemokama. „Bandcamp“ yra 2008 m. Amerikoje sukurta online muzikos kompaniwja. Čia atlikėjai ir prodiuserių kompanijos deda muziką, gali nustatyti parsisiuntimo kainas, pardavinėti savo CD ar LP ir kitą atributiką.

Gerbėjai čia gali laisvai klausytis muzikos, atsisiųsti ją, išsisaugoti „Wishlistuose“, kurti grojaraščius, atrasti naujos muzikos, matyti dainų žodžius ir kt. „Bandcamp“ naudojama milijonų melomanų pasaulyje ir yra puiki priemonė šimtams tūkstančių atlikėjų ir daugiau nei 3 000 prodiuserių kompanijų viešinti savo kūrybą.

DIDŽIAUSIA NEMOKAMA LIETUVIŠKOS MUZIKOS KLAUSYMOSI PLATFORMA „PAKARTOT.LT“ (https://www.pakartot.lt) Kaina: nemokama.

2014 m. pristatyta „Pakartot.lt“ prieš porą metų paleido programėlę išmaniesiems įrenginiams. Šiais metais jos atnaujinta versija buvo pristatoma Muzikos salėje Knygų mugės metu. Platforma išsiskiria tuo, kad yra didžiausia nemokama lietuviškos muzikos klausymosi platforma, sukaupusi didžiausią įvairiausių žanrų muzikos duomenų bazę. Dabar joje yra virš 102 tūkst. muzikos įrašų ir daugiau nei 10 tūkst. albumų. Per mėnesį platformoje „Pakartot.lt“ vidutiniškai apsilanko daugiau nei 65 tūkst. unikalių lankytojų. Joje galima kurti mėgstamiausių dainų grojaraščius, „pamėgti“ atlikėjus bei jų atskiras dainas ar albumus. Yra nauja funkcija – PAREMTI atlikėją, t.y. norimą sumą jūs galite pervesti atlikėjui ir taip savanoriškai paremti lietuvišką muziką.

VIENA POPULIARIAUSIŲ PASAULYJE – „SPOTIFY“ PLATFORMA (https://www.spotify.com) Kaina: nuo 6,99 EUR per mėnesį arba nemokama versija su reklamomis. Ši švedų kompanijos „Spotify AB“ sukurta platforma pradėjo veikti 2008 m. spalio mėnesį, o po beveik penkerių metų atkeliavo ir į Lietuvą. Šiandien „Spotify“ galima naudotis 79 šalyse ir rinktis iš daugiau nei 40 mln. kūrinių. Šių metų pradžioje platforma turėjo net 207 mln. aktyvių naudotojų per mėnesį, iš kurių 96 mln. mokėjo už šią paslaugą.

Visi „Spotify“ vartotojai gali nemokamai, neribotai ir legaliai klausytis mėgstamų atlikėjų įrašų, gauti naujienas apie naujus jų įrašus, rasti ir skirstyti mėgstamą muziką, kurti grojaraščius ir jais dalytis su draugais, atrasti naujos muzikos su specialiai jiems kuriamais grojaraščiais ir kt. Nemokamos versijos naudotojams tenka tarp dainų išgirsti trumpus reklaminius intarpus, o ir mėgstamo albumo ar atlikėjo kūriniai skambės ne „pagal pageidavimą“, o „shuffle“ principu ir su ribotu kiekiu peršokimų į kitą kūrinį. Mokantys už „Spotify“ vartotojai gali klausytis turinio be reklamų, įrašai skambės „pagal pageidavimą“, taip pat yra „offline“ režimas, kuris leidžia išsisaugotus kūrinius klausyti neprisijungus prie interneto.

DAUGIAUSIA ŠALIŲ PASAULYJE VEIKIANTI PLATFORMA „DEEZER“ (https://www.deezer.com/us) Kaina: nuo 6,99 EUR per mėnesį arba nemokama versija su reklamomis. „Deezer“ startavo 2007 m. rugpjūtį Paryžiuje, Prancūzijoje, o nuo 2013 m. šia platforma galime naudotis ir Lietuvoje. Šiandien ši platforma prieinama daugiau nei 180-yje šalių, turi daugiau nei 14 mln. aktyvių vartotojų, o duomenų bazėje – 53 mln. kūrinių ir 100 mln. grojaraščių (šalių klausomiausi topai, muzikos stilių topai ir kt.).

Visi platformos vartotojai gali nemokamai, neribotai ir legaliai klausytis mėgstamų atlikėjų įrašų, gauti naujienas apie naujus jų kūrinius, kurti grojaraščius ir dalytis jais. „Deezer“ kuria specialius grojaraščius vartotojo muzikiniams atradimams ir turi kitų papildomų funkcijų: leidžia telefono ar kompiuterio ekrane matyti dainų žodžius, turi ekvalaizerį ir offline režimą muzikos klausymui neprisijungus pre interneto.

Nemokamos versijos naudotojams tarp dainų leidžiami trumpi reklaminiai intarpai ir ne visos išvardytos funkcijos yra prieinamos.

ŽINOMŲ MUZIKOS ATLIKĖJŲ VALDOMA PLATFORMA, SIŪLANTI DAUGIAU NEI MUZIKĄ, – „TIDAL“ (https://tidal.com/lt) Kaina: nuo 6,99 EUR per mėnesį ir nemokamas pirmas mėnuo pabandyti. „Tidal“ buvo sukurta 2014 m. Norvegijos bendrovės „Aspiro“, tačiau jau 2015 m. kovą „Aspiro“ kompaniją įsigijo reperis Jay-Z ir kovo 30 d. kartu su kitais žinomais pasaulio muzikos veidais: Alicia Keys, „Arcade Fire“, Beyoncé, Calvinu Harrisu, Claudia Leitte, „Coldplay“, „Daft Punk“, „Deadmau5“, Jacku White‘u, Kanye'u Westu, Madonna, Nicki Minaj, Rihanna ir Usheriu, t.y. kompanijos bendraturčiais, pristatė „Tidal“ kaip pirmąją atlikėjų valdomą muzikos klausymosi platformą. Dabar ji yra prieinama 53 šalyse, joje rasite 60 mln. garso įrašų ir 240 000 vaizdo klipų. „Tidal“ išsiskiria turinio garso kokybe, vaizdo turiniu, leidžiamu žurnalu, o „Tidal X“ leidžia įsigyti bilietus, suteikia informacijos apie „meet-and-greets“ ir kitą užkulisių turinį.

„ITUNES“ (www.itunes.com) Kaina: nuo 6,99 EUR per mėnesį. „iTunes“ pltaforma priklauso kompanijai „Apple Inc“ ir leidžia klausyti, atsisiųsti bei žiūrėti skaitmeninį garso ir vaizdo turinį – muziką, filmus, serialus ir kt. Platformoje galima klausytis daugiau nei 50 mln. dainų be reklamos, atsisiųsti savo mėgstamas ir klausytis jų neprisijungus prie interneto, kurti grojaraščius. Yra kuriami grojaraščiai specialiai vartotojo muzikiniams atradimams, ir pasaulio topai, kuriuose – naujausia ir klausomiausia muzika.

„AMAZON PRIME“ (https://www.amazon.com/gp/dmusic/promotions/PrimeMusic) Kaina: standartinio plano – 12,99 EUR per mėnesį. „Amazon PRIME“ yra mokama „Amazon“ paslauga kino ir muzikos mėgėjams. Joje galima žiūrėti geriausius ir populiariausius filmus, TV serialus, „Prime“ originalų turinį, vaizdo ir renginių transliacijas, o melomanai gali rinktis iš 2 mln. kūrinių.

Taigi rinktis galime tiek nemokamas, tiek mokamas platformas ir džiaugtis legaliu, kokybišku turiniu bei žinoti, jog kūrėjams bus atlyginta už perklausas ar parsisiuntimus.

>> SCENA

(NE)NAUJA GRUPĖ „PLAN Rašė Jorė Janavičiūtė

– Kas ta grupė „Planeta Polar“ ir kiek laiko ji jau egzistuoja?

Adomas: Pagal legendą, ji gimė tą pačią akimirką kaip ir „Parranda Polar“. „Parranda“ nežinojo, kad tokia grupė egzistuoja, bet po to jos susirado viena kitą kažkur mūsų pasąmonėje, atvyko į Vilnių ir pasakė: „Labai džiugu, kad mane atradote.“ Jei rimtai, tai prie šios grupės muzikos dirbame nuo praeito rudens. Po vasaros supratome, kad pasiilgome kažko naujo. Taigi pradėjome galvoti, ką čia dar galima daryti tokio, kas mus pačius nustebintų ir įkvėptų.

Pradėjome repetuoti, ieškoti. Keitėme instrumentus ir garsus, žiūrėjome, kokie ritmai veikia, kokie ne.

Daugumos melomanų pamėgta grupė „Parranda Polar“ ir jos sesuo dvynė, tik besiskirianti savo nauju skambesiu, papildytu elektroniniais garsais ir tropiniais ritmais iš viso pasaulio – „Planeta Polar“ neseniai surengė pirmąjį bendrą koncertą.

Ir pasakė, kad „Parrandos“ nebebus, na, ar bus mažiau... Bet bus „Planeta“!

Susitikome su Adomu, Vytautu ir Jonu išsiaiškinti, kas čia, kodėl ir kaip. O kitas šansas išgirsti šią grupę bus balandžio pabaigoje Vilniaus pogrindyje – „Skylėje“ ir birželio pradžioje vyksiančiame Tilto namų festivalyje.

Vytautas: Kaip tik sukako 5-eri metai, kai grojame su „Parranda“. Ne į temą mes Lietuvoje grojome kumbiją, kurią lietuviai labai mėgo, bet mes patys su ja jau tikriausiai per daug apsipratome. Kaip zebras Katedros aikštėje – gali ten vaikščioti kurį laiką, bet po to prie jo visi pripranta ir reikia ištraukti žirafą (visi juokiasi).

Adomas: „Parrandos“ muzika buvo akustinė, kamerinė, dabar pastiprinome ritminę sekciją ir tikimės, kad su tokiu skambesiu mūsų muzika pritiks ir šokių žanrui.

Vytautas: Rudenį mus apėmė drama, ką daryti toliau – dažnai tokiu atveju grupės arba išsiskiria, arba pradeda kažką kito. Mes labai geri draugai, toliau norėjome groti kartu. Jau grodami kumbiją galvojome, kur tai galėtų judėti toliau. Adomas – šaunuolis, pamatė viziją, kaip mes galėtume skambėti nuo šiol. Užsidarėme ieškojimų periodui.

Taip gimė „Planeta“. Dar nežinome, ar tai patiks žmonėms.

Adomas: Vizija kurti dar įdomesnę muziką buvo mano sena svajonė. Jaučiau, kad mes tarsi tik importuodavome muziką, nors ir kurdavome savo dainas. Tai, kad mes esame lietuviai ir taip autentiškai grojame tokią tolimą muziką, įdomu tik lietuviams ir kolumbiečiams. Nors tu groji ir savo muziką, ne koverius, ji vis tiek iš Kolumbijos, ir ta muzika, nors ir stipriai rezonuoja su manimi, jaučiu lyg neišgročiau visko, kas yra viduje, didelė dalis lieka neišreikšta.

Prisiminimai apie Pietų Ameriką jau yra įgavę sapnišką dimensiją, kuri maišosi su supančia realybe ir virtualybe. Su „Planeta“ ieškome ir tebeieškosime išraiškos, priemonių ir garsų ar stiliaus, kaip viską sujungti. Viską, kas mums rūpi, – šiek tiek Pietų Amerikos, šiek tiek afrikietiškų ritmų ir kartu jausenos, debesys, mūzos, kurios vaikšto čia, Vilniuje.

– Kaip įvardytumėte grupės žanrą?

Jonas: Naudojame garsų spektrą, kurio negalėjome išlaužti iš akustinės muzikos.

Adomas: Viskas bus grojama gyvai, tačiau panaudojami efektai. Laikas atneša naujovių, tu jas panaudoji.

Vytautas: Negalime to įvardyti nei kaip elektronikos, nei kaip lotyniškos ar afrikietiškos muzikos. Man atrodo, žmonės tiesiog turi ateiti ir išgirsti.

Adomas: Grodami kumbiją, tyrinėjome šį žanrą, mokėmės specifinės grojimo manieros, tada buvome tikrai būtent tokio žanro grupė. Dabar verdame tokį eliksyrą iš daugybės ingredientų, kartais kolbelė sprogsta, o kartais visai skaniai išeina. Bet viskas prasideda nuo to, kas yra labai asmeniška ir labai artima.

– Kodėl nenorėjote palikti to paties pavadinimo?

Jonas: „Planeta“ geriau skamba.

22 // © 37O

„NONA photography“ nuotr.

Vytautas: Yra praktinių sumetimų. Mes per savo karjerą buvome pavadinti ir „Polanda“, ir „Veranda“, ir „Poloroid Polar“...

Adomas: Sunku įsiminti žodžius, kurie neegzistuoja tavo kalboje.

Vytautas: Jautėme, kad norime susikurti savo muzikinį pasaulį. Ir tai bus „Planeta“. Dabar, kai kuriame dainas, ruošiamės pasirodymams, viską reikia sugalvoti nuo nulio, nėra ko nukopijuoti, turi pats sugalvoti, kaip tu atrodysi, kaip kalbėsi ir t.t.

ETA POLAR“ Adomas: Galėčiau patikėti, kad pavadinimas pats savaime pasikeitė, nes tai įvyko gana natūraliai. Važiavome mašina ir aš sakau, gal keičiame pavadinimą, visi atsakė: „Hmm, gerai.“ Paprastai mes labai daug diskutuojame. „Parrandos“ pavadinimą mes galvojome labai ilgai ir Vytautas nenorėjo, kad jis toks būtų.

Vytautas: Šitoje grupėje svarbiausia yra žmonės, nesvarbu, kuri tai grupė. Kad būsime trys, tai faktas.

– Jis džiaugiasi pagaliau atsikratęs...

Vytautas: Manau, „Planeta Polar“ yra geras pavadinimas, jį žmonės visame pasaulyje gali suprasti.

Vytautas: „Parranda“ buvo tokia pirma, audringa meilė. Dabar kumbija mums kaip gera draugė, žmona, jau taip pasitiki vienas kitu, kad gali leisti sau ir kažkur kitur paklajoti...

Jonas: „Parranda“, „Planeta“ – panašaus ilgio, panašaus skambesio ir lieka dvi P raidės grupės pavadinime. Manau, klausytojams bus lengva įprasti.

Man net atrodo, kad mūsų pavadinimas visąlaik buvo „Planeta Polar“, bet kažkodėl visi vadino „Parranda“.

Adomas: „Parranda Polar“ buvo apie tai, kad esame arčiau poliarinio rato ir grojame šiltą muziką: „Parranda“ – už šiltą, „Polar“ – už šaltą. „Planeta“ – tai kažkas kažkur kitur, toli, o „Polar“ dabar reiškia skirtingus polius, planetą, kurioje susijungia du skirtingi dalykai.

Vytautas: Man atrodo, kad geriausias menas yra, kai jis turi savyje ir džiaugsmo ir liūdesio, kurie kartu egzistuoja ir vienas kitą papildo. Tada gauni visą gyvenimo amplitudę, susikuria tam tikras nostalgijos pojūtis.

Mūsų mėgstamiausia muzika yra ta, kuri yra turtinga emocijų. Tokią mes dabar ir grosime.

Jonas: Pradžioje „Parranda“ tikrai buvo negirdėta ir smagu. Bet per penkerius metus ir mes, ir klausytojai apsiprato.

– Kokie naujos grupės planai? Koks bus „Parrandos“ likimas?

Adomas: Mūsų kūrybinė kryptis judės link „Planetos“. Bet „Parrandos“ muzikos paprastumas, lengvumas, akustinių instrumentų lankstumas mums imponuoja. Tiesiog „Parranda“ įsilies į „Planetos“ dalykus.

MAN ATRODO, KAD GERIAUSIAS MENAS YRA, KAI JIS TURI SAVYJE IR DŽIAUGSMO IR LIŪDESIO, KURIE KARTU EGZISTUOJA IR VIENAS KITĄ PAPILDO.

Adomas: Per metus tikimės padaryti įrašų ir vaizdo klipų. Tikimės rengti koncertus, semtis iš žmonių palaikymo ir toliau tyrinėti „Planetos“ pasąmoninę gelmę, iš ten traukti dalykus. Tai mus dabar įkvepia.

– Vytautai, tu čia jau į open relationship (atvirus santykius) lendi...

Vytautas: Santykis su kumbija yra labai stiprus, nemanau, kad jis išnyks, nors ir ieškosime prasmės kitur. Manau, kad ir patys jos pasiilgsime ir surengsime koncertų. Vienintelis klausimas, ar persivardyti feisbuke, ar ne (juokiasi).

– Kaip manote, kodėl Lietuvai reikia „Planetos Polar“?

Jonas: Adomas yra šios grupės pagrindinis kūrybininkas. Aš, kaip muzikantas, niekada apie tai negalvoju – kad ieškosi, ko dar nėra, ir tada prasuksi kaip biznio planą.

Dažniausiai darai nuoširdžiai.

Vytautas: Lietuvoje to dar nebuvo, bet Lietuvai tam tikra prasme to nereikia. Parama, kurios mes sulaukiame, tai žmonių palaikymas, šypsenos. Muzikos scena yra tokia, kokią ją žmonės iš meilės muzikai padaro.

Adomas: Tu gal atsakai, ar Lietuvai reikia apskritai naujos muzikos. Bet ar Lietuvai reikia „Planetos Polar“, žmonės nuspręs.

Vytautas: Kalbant apie Lietuvą, visoms grupėms trūksta palaikymo, kaip ir visiems kuriantiems žmonėms. Ne klausimas, ar to reikia. Lietuva juos turi palaikyti, mylėti ir tada viskas augs, bus žymiai kokybiškiau ir įdomiau. Kalbant apie Lietuvą ir kaip apie bendruomenę, ir kaip valstybę, kuri, palyginti su kitomis sritimis, beveik išvis neprisideda prie populiariosios muzikos.

Jonas: Manau, kad visa muzika praturtina sceną. Net jei jos nemėgsti, tau ji gali sukelti naujų minčių, be to, atsiranda konkurencija, įvairumas.

Vytautas: Man atrodo, kad Lietuvai labai reikia to, kad metų repo grupe 25 metus iš eilės nebūtų apdovanojama ta pati grupė. Jai žiauriai reikia muzikantų, kurie tam pasiaukotų, praturtintų visą sceną. Dabar mūsų muzikinė scena atrodo skurdi.

Adomas: Idėjos kažkur sklando, vaikšto po Vilnių ir jei jos atsitrenkė į mus ir būtent už mūsų užsikabino, tai gal jos pačios norėjo atgyti...

Jonas: Kartais per daug galvojame, kad mūsų valia viskas gimsta.

Adomas: Atrodo, kad tu sukuri, bet praeina laiko ir nesupranti, iš kur čia atėjo. Tada lieki dėkingas, kad tau buvo leista dalyvauti šitame virsme.

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys

PINDROPS Reflections

Young & Cold Nuosekliai sukurtas, matematiškai šaltas ir tamsiai atšiaurus – tokie epitetai šauna į galvą klausant vilniečių „Pindrops“ postpankiško EP „Reflections“, kurį vadinčiau vienu įdomesnių šiemet išleistų darbų. Semdamiesi įtakos iš 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių muzikinių scenų, jie kuria muziką, kuri galbūt nėra išskirtinė unikaliu skambesiu, bet labai įdomi postmodernizmo prasme. Jau nuo pirmųjų akordų girdėti, kad grupė ignoruoja 2000-ųjų daug popsiškesnes įtakas, nerdama į pirminius postpunko vandenis: muzika skamba atsietai, tradiciškai nespalviškai, ritmas ir bosas savotiškai pokerfeisiški, o visą emocijų amplitudę skleidžia shoegaze‘inė gitara ir vokalas. Šiek tiek greitesnis ritmas leidžia braidžioti ne tik po klasikinį 9-ąjį dešimtmetį, bet ir pridėti paskutinei praėjusio amžiaus dekadai būdingo pykčio ir intensyvumo, kai gitaros sunkėjo, elektronika aštrėjo, o savo vietą po saule vis labiau atrasdavo industriniai garsai. Toks pastaruoju metu dažnai sutinkamas, bet vis save sugebantis transformuoti muzikinis mišinys – akivaizdus šių laikų atspindys.

Atrodytų, kad lyg ir nieko naujo ar nieko ypatingo, tačiau reikia pripažinti, kad galutinis rezultatas vis tiek atspindi akivaizdžią kokybę. „Pindrops“ nesiūlo tiesiog pusfabrikačio – net ir bandant kabinėtis dėl ausis iškišančio vienodumo, „Reflections“ tikrai nėra pirmas žingsnis, kažkokia aplikacija ateičiai ar žinutė apie save. Tai visavertis, išieškotas darbas, kuriam šiuo metu visiškai užtenka šešių kūrinių. Tokiu būdu įprasmindami bene penkerius metus muzikinių ieškojimų, „Pindrops“ deda riebų tašką, po kurio verta laukti, ne kaip grupė tobulės (kaip dažnai būna debiutams), o kokia bus jų kita stotelė ir kokias kitas įtakas ji atspindės. („Spotify“, „Bandcamp“, „Pakartot“) 77

THE COMET IS COMING Trust in the Lifeforce of the Deep Mystery

St. Ripper Records

„Have You Found Peace“ yra akivaizdus vilniečių „Autism“ magnum opus, kuris leidžia jau, rodos, priešmirtinės būklės post metalo žanrui dar kartą (vis ne paskutinį) pakelti galvą ir iš paskutinių jėgų surikti. Iš kitos pusės, šis albumas patvirtina žanro, kaip milžino molinėmis kojomis, įspūdį: jis galingas ir stiprus, bet jo pagrindas nėra toks tvirtas. Bet pirmiausia – apie gerus dalykus. Pasirinkdami Lietuvoje nepopuliarų vientiso naratyvo formatą, „Autism“ sėkmingai perkelia tragišką avarijon pakliuvusių 16-mečio Nolano (kuris vėliau dingo) ir jo draugo istoriją: tamsi atmosfera čia pat, vienatvės ir atsiribojimo pojūtis kausto visos perklausos metu, o pasirinkimas ne tiesiog išdėstyti, kaip kas buvo, padeda fantazijai. Be to, ir muzikine prasme „Autism“ dar niekados nebuvo tokie turtingi: nauji instrumentai ir garsai suteikia papildomos gelmės, melodijos tapo dar didingesnės, o ambientiniai intarpai yra laiku ir vietoje. Išties „Have You Found Peace?“ yra sunkus daugeliu prasmių, ne tik savo istorija, bet ir prezentacija bei forma, kurios trūkdavo seniau. Į šį darbą galima žvelgti ne tik kaip į kūrinių rinkinį, bet ir kaip (netgi tarpdisciplinį) projektą su dideliais tikslais ir ambicijomis. Vis dėlto koją, pripažinsiu, šiek tiek kiša paties žanro pasirinkimas (nors nežinau, koks žanras sėkmingiau tai atspindėtų) – susidaro įspūdis, kad „Autism“ yra priversti semti iš smarkiai senkančio šulinio ir ieškoti naujo tame, kur lyg ir viskas panaudota. Todėl schemos yra vis dėlto pažįstamos, pasažai – girdėti, lyg būtų bandoma dar kartą perkrauti jau ir taip daug kartų perkrautą programą. Nepaisant to, „Have You Found A Peace?“ yra vertas jūsų perklausų. Jeigu su juo bus galima paleisti žanro klišes užtarnauto poilsio, šis albumas puikiai tinka kaip paskutinis akordas. („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „Pakartot“, „iTunes“)

Impulse!

100

LINAS ADOMAITIS Vandenynai

Self-released

Per bene 20-metį trunkančią karjerą didžiausiais L.Adomaičio pasiekimais taip ir liko „Ar tu ją matei“ ir tos lauko vidury pasiklydusios žuvys, kurios, akivaizdu, negali gyventi be vandens. Iš bevandenio lauko išaugta iki vandenyno, tačiau, kaip taip atsitiko, man vis dar mįslė.

Ir dar su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Didžiausias ir stipriausias jo darbas „Vandenynai“ (taip pats atlikėjas jį apibūdina) skamba kaip stereotipų rinkinys, kurį kūrėjas surinko per savo keliones. Čia yra ir standartinio fanko, ir lengvai nuobodaus džiazo, ir popsiško ritmenbliuzo, ir saugaus regio, o Linas, rodos, nori virsti tai tautiniu Adamu Levine‘u, tai Jamesu Brownu, tai Michaelu Jacksonu, tai jau seniai anapilin nuėjusios grupės „Boyz II Men“ nariu (patikėkite, tas lietuviškas dirbtinis drebatto, kurį puikiai yra įvaldę amerikiečiai, mums nelabai tinka). Tai štai tokia jokia muzika, kuri, aišku, dar papuošta ne itin gilios filosofijos, kurią bandoma parduoti gražiai skambančiomis frazėmis, pvz. „drugelių medus“, „nauji pasauliai“, tekstais, nors man labiausiai patiko šis aukso plunksnos vertas sakinys: „Tavo plaukai – tarp mano kojų.“ O jei rimtai, „Vandenynai“ – tai muzika, kuri yra skirta tam, kad niekam netrukdytų: ją galima groti valstybinių minėjimų metu, atliekamą su kokiu nors vaikišku choru, rodyti koncerto vaizdo įrašus per televiziją įvairių švenčių proga ar įteikti kaip kompaktinį diską visiškai muzika nesidominčiai tetai. Melodinga ir galvos nekvaršina. Tačiau jeigu iš muzikos yra norima daugiau, tuomet šio įrašo vieta yra... muzikinio vandenyno dugne.

Kol kas tai yra geriausia, ką teko išgirsti šiais metais. „The Comet Is Coming“ man buvo lyg... kometa iš giedro dangaus, kuri pirma privertė atvipti žandikaulį iki pat žemės, o sužinojus, kas už šio vardo slypi, tiesiog linktelti galvą, nes šios anglų sci fi-jazz-funk-electro bespridėlnos trijulės dalis yra Shabaka Hutchingsas, naujųjų džiazo žvaigždžių „Sons of Kemet“ lyderis. Pastaroji grupė pernai išleido privalomą išgirsti (tiek muzikine, tiek politine prasme) albumą, tačiau dabar susikoncentruokime prie „kometų“.

Ir patikėkite, kiekviena „Trust...“ perklausa suteikia vis didesnį malonumą – savo 10-ojo dešimtmečio įkvėpta elektronika ir Cotrane‘iškais pučiamųjų garsais jie nardina į tokią nuostabiai idealizuotą 8-ojo dešimtmečio romantiką, kad net imi tikėti, jog geresnio laiko ir nebuvo. Synthwave‘as pūtė arabus apie devintąjį dešimtmetį, o „The Comet is Coming“ puikiai tai daro su aštuntuoju dešimt­ mečiu. Beprotiškai energingi (ir kartais tautiečius „Sheep Got Waxed“ primenantys) saksofono klyksmai („Summon The Fire“, „Super Zodiac“), gyvybingi ir švieži sintezatorių skambesiai („Timewave Zero“) ar šiek tiek pastoraliniai Kate Tempest žodžiai („Blood Of The Past“) susideda į nuostabią psichodelinę kelionę, kurioje šiais tamsiais ir labai keistais laikais vis dar atsiranda tikėjimo žmogumi.

Nors, rodos, „The Comet Is Coming“ lyg ir kalba apie tai, kas aktualu, svarbu ir kas jau kartais ima pabosti (jau tokie visi teisingi šiuo metu, kad net vemti verčia), jų priėjimas neveda į depresiją, nusivylimą ir galų gale murkdymą šūde. Jie, atvirkščiai, pakelia klausytojo dvasią. Ir nors albumas turi be proto daug nostalgijos ir aliuzijų į (net ir fiktyvią) praeitį, iš esmės tai bene progresyviausia, ką man teko per ilgą laiką išgirsti. O dabar netrukdykit, manęs laukia dar viena kosminė kelionė. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 99 100

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

24 //

31

MĖNESIO ALBUMAI

AUTISM Have You Found Peace?

100

78

100

BIPLAN Nuo nulio iki Mėnulio M.P. 3

Iš vienos pusės, „Biplan“ jau yra Lietuvos roko muzikos istorija. Niekad to neneigsiu, o tik plosiu katučių pagal „Braškių“ (vis dėlto geras pavadinimas) albumą, kurio originali kasetė vis dar guli kažkur stalčiuose.

Iš kitos pusės, bent man, „Braškės“ taip ir liko jų kūrybinis zenitas (be šio darbo, vis prisimenu „Someday“), kai vyrukai kvėpavo britpopu, svajojo apie Londoną ir dėvėjo geltonus akinius. Kitas etapas atnešė dar didesnį populiarumą, bet visur skambėjusi „Anzelmutė“ virto tiesiog užstalės daina, su kuria, tikiuosi, jau atsisveikinta. „Nuo nulio iki Mėnulio“ – tai iš esmės įprastas 20-metį grojančios ir savo stiliaus nekeičiančios grupės darbas be jokių staigmenų, naujų paieškų ar kūrybinių proveržių. Dabar vyrams jau po 40 metų, jie vis dar kartais bando būti vėjavaikiais („Hey, Mam“), nors akivaizdu, kad jiems rūpi jau kiti dalykai, muziką jie kuria daugiau pramogai, nors ir paliesdami rimtas temas, pvz., patyčias („Nuo nulio iki Mėnulio), o ir ta pati muzika, pačius biplanus perfrazuojant, „jau ne madoj“. Iš esmės viskas tradiciškai pažįstama: lengvi įsiminti tekstai, girdėti rifai, galbūt lašelis populiarios šokių muzikos, tačiau ir jis nenubloškia tradicinių atributų kur nors į kampą. Aišku, stabilumas yra irgi pagirtina savybė, bet laikais, kai viskas keičiasi beprotišku greičiu, „Biplan“ atrodo lyg dinozaurai iš mano minėtų laikų, kai vyravo MC, o ne streamai, kai visi turėjo po auskarą kairėje ausyje ir skaitė „Ausį“. Todėl be proto banaliai jums pasakysiu: jei jums patinka dabartiniai biplanai, tai patiks ir šitas darbas. Aš geriau dar pakeliausiu, kad surasčiau kažką netikėto muzikos pasaulyje.

Net jei ir teks pakeliauti iki to Mėnulio. („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „iTunes“) 61

100

© 37O

0° 70 100

kisielius kefyras

absentas

spiritas

26 // © 37O

NAUJOS VYRIŠKUMO PAIEŠKOS KINE

>> UŽ KADRO Rašė Ieva Šukytė

XIX a. mums davė fotografiją, kiną ir masinės žiniasklaidos pradžią. Atsirandant naujoms technologijoms ir pingant fotoaparatams bei popieriui, išplito laikraščiai, o vėliau – ir iliustruoti žurnalai. XX a. pradžioje už Atlanto, saulėtoje Kalifornijoje, įsikūrė kelios kino studijos, pavertusios Los Andželą žvaigždžių kalve. Pirmasis JAV iliustruotas savaitinis žurnalas „Life“ („Gyvenimas“, 1936– 2000) leido paprastiems žmonės pamatyti, kaip gyvena šalių vadovai, aktoriai, kaip atrodė kitos šalys, jų gyventojai. Žmonės pradėjo tikėti vaizdais, priimti juos kaip realybę, o kartais net savotiškai garbinti. Prie to stipriai prisidėjo ir kinas, kaip nauja pramoga traukusi dideles mases žiūrovų. Greitai aktoriai virto žvaigždėmis, žmonėms rūpėjo ne tik jų filmai, bet ir asmeniniai gyvenimai: su kuo jie susitikinėja, kaip gyvena, ką valgo, ką veikia laisvalaikiu. Šiandien socialiniai tinklai ir internetas padeda pasijusti dar arčiau savo idealizuojamų asmenų, kurie formuoja naujus idealus ir normas.

Holivudo filmai, pritraukiantys milijonus žiūrovų, jaunesniajai kartai perduoda naująsias vertybes.

Dar ne taip seniai kine vyravo stipraus, fizine jėga ir alkoholiu problemas sprendžiančio vyro įvaizdis.

Ar besikeičianti politinė ir socialinė padėtis pasaulyje keičia ir vyriškumo sampratą kine?

Vyriškumo sampratą kine keičiantis naujausias F.Ozono filmas „Ačiū Dievui“ (2018)

HOLIVUDAS IR DŽEIMSO BONDO TOKSIŠKAS MASKULINIZMAS Aštuntajame dešimtmetyje, kaip atsakas į antrąją feminizmo bangą, atsirado maskulinizmo, arba vyriškumo, studijos, tyrinėjančios, kaip skirtingos institucijos formuoja vyriškumo normas ir kaip kokios įtakos jos turi vyrams ir moterims. Populiariu šių studijų objektu tapo vyrai kine ir televizijoje, tradiciškai klasikiniame Holivude tipiškai vaizduojami kaip baltaodžiai, nedaugžodžiaujantys, problemas sugebantys spręsti tik fizine jėga. Šiuo metu medijoje dažnai vyrauja ir kitas terminas „toksiškas maskulinizmas“ („Toxic masculinity“), apibrėžiantis stereotipinę vyriškąją lytį, pateisinančią vyrišką fizinę jėgą, slopinant bet kokias emocijas, kurios gali būti laikomos kaip silpnumo išraiška. Tokiais pavyzdžiais galime laikyti veiksmo, šnipų filmų herojus.

Sylvesterio Stallone‘s inicijuota trilogija „Nesunaikinami“ („The Expandables“) surinko net visą tokių herojų šūsnį – Jasoną Stathamą, Dolphą Lundgreną, Jetą Li, prie kurių vėliau prisidėjo Arnoldas Schwarzeneggeris, Bruce‘as Willisas ir kiti tipinius veiksmų filmų herojus įkūnijantys aktoriai. Šie per visą savo karjerą reprezentavo stereotipinį vyriškumo įsikūnijimą – šaltų nervų vyrą, kuris viską sprendžia pasitelkdamas raumenis ir ginklus. Bet galbūt labiausiai šiuolaikiniame kine toksiškam vyriškumui atstovauja Džeimso Bondo filmai, jau tiesiog tapę save parduo-

Paaugliai Šironas ir Kevinas filme „Mėnesiena“ (2016)

Naujos tapatybės paieškos Nadavo Lapido „Sinonimuose“ (2019)

Džeimsas Bondas filme „007: Operacija „Skyfall“ (2012)

TIESA YRA TA, KAD DAUGELIO KARE TARNAVUSIŲ VYRŲ ŠIRDYS KRAUJUOJA, JIE VAIKŠTO ANT VEIDO UŽSIDĖJĘ X.

dančiu produktu. Bondas parduoda vyrišką svajonę būti tokiam kaip jis, vadinasi, būti kietam. Išvaizdus, raumeningas, turintis gerą skonį, vairuojantis prabangias „Aston Martin“ mašinas, o kur dar pribloškiančio grožio moterys, kurių per filmą būna ne viena. Tačiau šios atsiranda tik Bondo seksualiniams poreikiams patenkinti, o jeigu jis ir kam nors puoselėja romantinius jausmus, mylimoji greitai nužudoma jo priešininko. Jos, priklausomos nuo vyro, neturinčios jokios individualybės, net ir populiariojoje kultūroje tiesiog vadinamos Bondo moterimis.

Tačiau seksizmas nėra vienintelė Bondo problema. Nuo pat pradžių Iano Flamingo sukurtas veikėjas buvo vaizduojamas kaip baltosios rasės atstovas. Pasigirdus gandams, kad naujuoju agentu gali tapti aktorius Idris Elba, internetą užplūdo daug neigiamų komentarų dėl jo rasės. Juk juodaodis vyras negali vaidinti Bondo. Nesvarbu, kad britais save identifikuoja ne tik baltaodžiai dėl jų pačių vykdyto kolonializmo. Šiuo atveju susiduriame su tipiniu klasikinio Holivudo konstruktu – dominuojančiu baltaodžiu vyru, kuris sukuria toksišką vyriškumo įvaizdį, paveikų jaunesniajai kartai, kuriai toks elgesys gali pasirodyti priimtinas, o maskulinistams – pateisinantis jų veiksmus.

KITOKIO VYRIŠKUMO PAIEŠKOS EUROPOS IR JAV NEPRIKLAUSOMAME KINE Laisvė traktuoti vyriškumą daugiausia suteikiama šiuolaikiniame autoriniame kine. Vienas geriausių to pavyzdžių – naujausias prancūzų režisieriaus François Ozono filmas „Ačiū Dievui“ („Grâce à Dieu“, 2018), Berlyno kino festivalyje šiais metais apdovanotas Didžiuoju žiuri prizu. Paremtas tikrais įvykiais, filmas atsigręžia į tris kunigo vaikystėje seksualiai išnaudotus vyrus – Aleksandrą, François ir Emanuelį, bandančius kovoti su Bažnyčioje toleruojama pedofilija.

François iniciatyva įkuriama asociacija „La Parole Libérée“ („Išlaisvintas žodis“) suteikia galimybę aukoms viešai pasisakyti ir būti išgirstoms. 8–9 dešimtmečiais skautų stovykloje kunigo Bernardo Preytano seksualinį išnaudojimą prisipažino patyrę 85 vyrai, šis skaičius gali siekti ir kelis šimtus. Šiuo filmu F.Ozonas ne tik kalba apie pedofiliją Bažnyčioje, bet ir kvestionuoja nusistovėjusias vyriškumo normas. Dažniausiai kuriantis filmus apie moteris, režisierius šiame filme suteikia terpę vyrams patirti dažnai moteriškai lyčiai priskiriamas emocijas. Taip jau įprasta, kad apie seksualinį išnaudojimą dažniau kalba moterys, tačiau ir jas visuomenė smerkia. Vyrai, kaip ir

Trauminė tautos patirtis vieno vyro akimis Samuelio Maozo „Fokstrote“ (2017)

moterys, bijo, kad jie bus kaltinami dėl patirtos seksualinės prievartos. Dėl masinėje kultūroje įsigalėjusio mačizmo vyriškosios lyties atstovai bijo būti išjuokti dėl nesugebėjimo apsiginti, o heteroseksualūs vyrai nenori būti laikomi homoseksualais. „Ačiū Dievui“ filmo veikėjai, patyrę seksualinę prievartą vaikystėje, praėjus 20 metų, išdrįsta prabilti, kovodami ne tik už savo, bet ir kitų aukų teisę būti išklausytiems ir sulaukti teisingumo.

Tačiau, žvelgiant į masinę popkultūrą, vyrų prievartavimo juokai joje vis dar yra vyraujantys. Holivudo komedijose dominuojantis posakis „neišmesk muilo“ („don‘t drop the soap“) apeliuoja į išprievartavimą kalėjimo dušuose ir neretai net ir yra iliustruojamas sulėtintu kadru vyrui iš išgąsčio šaukiant iš rankų išsprūstant muilui. Taip juokauja žymūs laidų vedėjai, animacinių serialų („Šeimos bičas“, „Rikas ir Mortis“, „Pietų parkas“) ir superherojų filmų veikėjai („Deadpool“, „Geležinis žmogus 2“). Tokių juokų adresatu tampa heteroseksualus vyras, imponuojant, kad grėsmė kyla jo seksualumui / vyriškumui, o ne pačiam išprievartavimo faktui. Komedijose, kuriose apstu tokio humoro, priekabiautojais stereotipiškai tampa homoseksualūs vyrai, keliantys grėsmę heteroseksualaus vyro vyriškumui. Tačiau pastaraisiais metais JAV kine atsiranda daugiau filmų, atsikratančių klišinių kino kalbos priemonių ir kalbančių apie homoseksualumą ir vyriškumą, liečiant net ir jaunus individus. Barry Jenkinso „Mėnesiena“ („Moonlight“, 2016) atsigręžia į juodaodį Široną, gyvenantį Majamio priemiestyje. Filmas sudarytas iš trijų dalių, žvelgiančių į jaunuolio vaikystę, paauglystę ir brandos metus. Patiriantis patyčių dėl silpno sudėjimo, Šironas ieško savo identiteto jam priešiškoje erdvėje. Užaugęs jis tampa tarsi savo aplinkos atspindžiu – dabar jis prekiauja narkotikais, demonstruoja savo raumenų kiautą ir ant dantų nešioja reperių pamėgtą grillz aksesuarą. Jo susikurta vyriškumo kaukė leidžia jam išgyventi aplinkoje, kurioje silpnumas yra didžiausia yda. Tik sutikęs vyrą, su kuriuo pirmą kartą pasibučiavo, jis iš dantų išsiima grillz, kartu atsikrato ir netikro įvaizdžio. Šis „Oskarą“ už geriausią metų filmą laimėjęs filmas suteikė balsą juodaodžiams homoseksualiems vyrams, kurie gyvendami pietinėse valstijose ne tik kenčia nuo rasizmo, bet ir patiria homofobiją tarp savo rasės vyrų. 2018 m. „Sundance“ kino festivalyje rodytas filmas „Mes – gyvūnai“ („We the Animals“, 2018) rodo tris brolius Manį, Džoelį ir Džoną, kurie gyvena smurtaujančioje šeimoje. Jų tėvas, filme tiesiog vadinamas tėtušiu, ne kartą pakelia prieš motiną ranką. Du vyresnėliai, matydami tokį elgesį, laiko jį priimtinu ir patys pradeda tapatintis su tėtušiu. Jauniausias Džonas, stebėdamas viską iš šalies, naktimis po lova, pasišviesdamas žibintuvėliu, išlieja jausmus piešdamas ant popieriaus. Kartais vakare jis pabėga pas netoliese gyvenantį truputį už jį vyresnį paauglį, kuris, niekieno neprižiūrimas, žiūri pornografinius filmus. Pagal

Justino Torreso romaną pastatytas coming-ofage filmas kalba apie vyriškumą ir seksualinį pabudimą. Tėvo meilė, rodoma per smurtą, tarsi sako, kad tik per fizinę jėgą vaikai taps vyrais, o savo seksualumą pradedantis atrasti Džonas atsiskiria nuo brolių, nenorėdamas tapatintis su tokia vyriškumo išraiška.

TAPATYBĖS PAIEŠKOS: ŠIUOLAIKINIS IZRAELIO KINAS Režisieriai Samuelis Maozas ir Nadavas Lapidas savo naujausiuose filmuose „Fokstrotas“ (2017) ir „Sinonimai“ (2019), klausia, ką reiškia būti žydu šiuolaikiniame Izraelyje, valstybėje, kurioje į privalomą trejų metų karo tarnybą šaukiami ne tik vyrai, bet ir moterys. 2018 m. šalies ginkluotosios pajėgos pasaulio reitinguose pagal pajėgumą užėmė 16 vietą iš 136-ių. Buvęs karininkas, dabar architektas, Michaelis Feldmanas vieną rytą sulaukia žinios, kad atlikdamas karinę pareigą žuvo jo sūnus Džonatanas. Jo žmoną ištinka isterijos priepuolis, o slepiančio jausmus Michaelio emocijas išduoda tik fiziniai veiksmai – rankos deginimas po karštu vandeniu ir smurtas prieš šunį. Michaelis, antrosios žydų kartos atstovas, visą gyvenimą buvo mokomas tylėti. Jo tėvai, mokytojai buvo žmonės, patyrę holokaustą, todėl jų vaikams nebuvo leista skųstis ar rodyti skausmą. Džonatano iliustracijose matome tėvo portretą su dideliu juodu X ant veido, motyvu pasikartojančiu filme ir naudojamu „Fokstroto“ plakate. „Tiesa yra ta, kad daugelio kare tarnavusių vyrų širdys kraujuoja, jie vaikšto ant veido užsidėję X, tokį, kaip sūnus nupiešė ant Michaelio galvos. Aš pažįstu daug vyrų Izraelyje, kurie taip vaikšto, nes mes puikiai mokame slėpti emocijas“, – apie savo kartą komentavo Samuelis Maozas. Šių metų „Auksinio lokio“ nugalėtojo Berlyno kino festivalyje Nadavo Lapido „Sinonimuose“ jaunas vyras Joabas pabėga iš Izraelio į Paryžių, norėdamas atsikratyti savo tapatybės. Jis atsisako kalbėti hebrajiškai ir, nusipirkęs prancūzų kalbos žodyną, mokosi kiekvieną jame parašytą žodį. Net ir su sutiktais Paryžiuje žydais ar iš Tel Avivo atvykusiu tėvu Joabas kalba tik prancūziškai. Filmo pradžioje įvykusi veikėjo simbolinė mirtis (iš Joabo pavagiami drabužiai ir jis vos nemiršta nuo šalčio), jo parsidavimas prostitucijai ar badavimas rodo norą kūniškai išsivaduoti nuo savo tapatybės. Pagrindinio veikėjo fiziškumas išreiškiamas net per žodžius, kurie konvulsiškai išsiveržia iš jo kūno. Tiek pats režisierius, tiek pagrindinį vaidmenį atlikęs Tomas Mercier jaunystėje pabėgo į Paryžių, tikėdamiesi susikurti naują identitetą. Jie, kaip ir filmo veikėjas, per kalbą bando atsikratyti juos slegiančios naštos. Abu šie, pastaraisiais metais kine pasirodę filmai, kvestionuoja šiuolaikinio žydų vyro, paveikto šalies politikos ir karo, sampratą. Traumų padarinius patiriantys individai nėra pavieniai asmenys – tai kolektyvinė tautos patirtis, kurią per kinematografinį pasakojimą atverti siekia dabartinės kartos režisieriai.

>> ŪSAI

Rūtos Matulevičiūtės nuotr.

LAUROS SLAVINSKAITĖS KŪRYBA – KASDIENĖ APLINKOS STEBĖJIMO ŽAIDIMŲ AIKŠTELĖ Rašė Tomas Ivanauskas

Laura Slavinskaitė – šiuolaikinės kartos tapytoja. Kartos, kurią tiksliau apibūdinti bus galima po kokių dešimties metų, ne anksčiau. Taip pat ir įvardyti jų kūrybą, pasirinktas temas, išraiškos priemones. Ši karta – tai jau ne ta storaodė, randuota aliejinė tapyba ir ne tie rusvai pilkai melancholiški, nuobodulio štrichai. Ši karta – greitai skriejančio laiko, plonų, vėjo nupūstų potėpių, išblukusių veidų, ryškių spalvų, nereikšmingų, bet sureikšmintų mažmožių tapytojai. Jie pasaulio be ribų, laisvės tapytojai. Tokia yra ir L.Slavinskaitė. Pasikalbėkite su ja.

Vaikystėje savo polinkiu piešti nesiskyriau nuo daugelio bendraamžių. Popieriuje spalvinau idiliškus peizažus, juose stačiau svajonių namus. Būdama ketverių metų susiklijavau miniatiūrinę knygelę, kurioje iliustravau išgalvotų personažų istorijas. Daugiabučio kieme užsigrobiau lopinėlį žemės, jį užsodindama laukuose iškastais augalais. Tai buvo pirmieji mano sukurti paveikslai.

Pradėjusi piešti, pradėjau dainuoti.

Gimė sunkaus apsisprendimo reikalaujanti kova, kuriuo keliu sukti. Muzikos mokytojos su garsų pasauliu pažindino „Dainų dainelės“, įvairių kitų renginių, konkursų, festivalių scenose, kartu dailės mokytoja skatino nepraleisti nė vienos dailės olimpiados.

Vidurinėje pajutau aktyvaus įsitraukimo į veiklas malonumą, saviraišką per menus.

Juokinga prisiminti profesionalumo dailės link pradžią. Ją paskatino klasiokai, pradėję tarpusavyje konkuruoti, kas atpažįstamiau sugebės nupiešti įžymybės portretą. Įsitraukusi į šias rungtynes dar labiau pasinėriau į piešimą, gavau pirmuosius užsakymus. Tai buvo mėgėjiška, jokios dailės mokyklos niekada nelankiau. Bet palaipsniui užaugus ypatingam norui tapti tapytoja, pradėjau lankyti VDA parengiamuosius kursus. Jie man padėjo įstoti į dailės akademijos Kauno fakultetą. Ten baigiau bakalauro studijas, o tęsti magistro išvykau į sostinę.

28 // © 37O „Speciali rasė“, drobė, aliejiniai dažai, 120x80, 2018

Kodėl būtent tapyba? Juk viskas prasidėjo nuo piešimo, būtent jam visad teikiau ypatingą reikšmę. Kartą supratau, kad išmokti piešti yra realu beveik bet kam, kas tik paskiria šiai veiklai pakankamai noro, tikslingo laiko, pastangų. Išmokti taisykles, tapybos gramatiką taip pat galima atidžiai iškalus ją kaip daugybos lentelę. Bet tapyba nėra tik taisyklių kratinys. Ji jusliška, in-

kritikos stygių. O kaip išsakyti pastebėjimus, kad jie netaptų patyčiomis? Žinoma, egzistuoja tam tikri kriterijai, atskiriantys profesionalųjį meną nuo mėgėjiško: atlikimo kokybė, naratyvas, emocija, kūrinio aktualumas dabartiniame ir istoriniame kontekste... Bet neretai apsiribojame tik šia susikurta saugia žinojimo zona, nukrypstame į šablonizavimą, o ten nebelieka vietos kitokiam matymui priimti. Mūsų kūrėjų bendruomenė yra nedidelė. Turime atrasti tarpusavio dialogą, susivienyti, palaikyti vieni kitus, nuolat konstruktyviai komunikuoti. Mes patys atsakingi už savo šalies kultūros klimatą.

Manau, kad šiandien socialinių tinklų išvengti nebeįmanoma. Galime jais tik pasinaudoti arba ne. Vos tik atsiradus feisbukui ir man pradėjus piešti portretus, draugų paskatinta jais viešai dalijausi. Palaikymas įkvėpė dirbti toliau. Šiandien taip pat feisbuke vis dar turiu savo kūrybos profilį, neseniai tokį susikūriau instagrame. Jame galima akies krašteliu išvysti kitų autorių kūrybos procesą jų studijose, drąsiai nardyti po pasaulio galerijas, susipažinti su naujausiomis parodomis. Nebereikia išeiti iš namų, kad pasijustum milžiniškos menininkų bendruomenės dalimi, įkvėptum vienas kitą. Vertinant kritiškai, žinoma, tokios socialinių tinklų galerijos prislopina kūrinio emociją (tai, mano nuomone, yra kūrinio pagrindas), visus paveiksliukus paversdamos pašto ženklais, neleidžia pajusti tikrojo mastelio, paslepia potėpį, spalvą. Bet kartu yra atveriamos durys į platų pasaulio lauką.

„Rojaus sodas“, drobė, aliejiniai dažai, 120x80, 2018

tuityvi, neišmatuojama, su begale galimybių skleistis į visas puses įvairiais pavidalais. Tyrinėdama meno lauką suvokiau, kad šioje medijoje ribų nėra. Vedama užgimusio laisvės pojūčio pamėgau dažo konsistenciją, drobės paviršių, nuolatinę baimę ir nekantrumą pradedant naują paveikslą, sėkmes ir nesėkmes kūrybos procese.

Didžiausias gyvenimo mokytojas yra gyvenimas. Ir visi jame sutinkami žmonės. Pakeleiviai, praeiviai. Tikiu, kad atsitiktinumų susitikimuose nebūna. Mes esame unikalūs dėl visų teigiamų ir neigiamų patirčių. Svarbiausia išlikti sąmoningam, atviram ir priimti tai, ką gyvenimas siūlo. O čia tikrai yra ką veikti.

Studijos VDA Kauno fakultete padėjo ne tik gilinti tapybos medijos ir meno apskritai žinias, bet ir siūlė savanoriauti – papildomai semtis patirties dalyvaujant įvairiuose dailės terapijos projektuose su skirtingomis socialinėmis grupėmis: neįgaliaisiais, nuteistaisiais, senjorais, vaikais. Ypač žavėjausi tuomet pirmame kurse man dėsčiusios tapytojos Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės ilgamete savanoriška praktika bendrauti su pažeidžiamomis grupėmis per tapybą. Įtikėjau dailės terapijos veiksmingumu, jos itin aukštu tikslu. Kartu su iniciatyviomis draugėmis net nedvejodamos sutikome čia išbandyti save ir pačios. Šios patirtys užgrūdino emociškai, suteikė daugiau lankstumo, empatijos, supratimo, tolerancijos kitokiam, pasėjo norą daugiau padirbėti dailės terapijos srityje ir ateityje.

Užaugau pušų apsupty, mažame miestelyje, Kulautuvoje.

Mano širdis gyvena miškuose. Čia atsikvepiu nuo didmiesčio šurmulio, susitinku su savo vidiniu aš.

Aš pati sau esu ir didžiausia kritikė, ir savęs palaikytoja.

Privalu nuolat užsiimti savianalize, nebijoti griežto įsivertinimo distancijos dėl tikslingo augimo. Svarbu suvokti vietą, kurioje esame, pernelyg nebausti dėl neišvengiamų nesėkmių, mokėti pasidžiaugti geru rezultatu.

Esu įsitikinusi, kad konstruktyvi kritika iš šalies yra būtina bet kuriam kūrėjui. Vis dėlto negalime ignoruoti fakto, kad vertinant meną yra itin daug subjektyvumo, patinka–nepatinka faktoriaus. Galbūt dėl šios priežasties turime kokybiškos

„Saugi zona“, drobė, aliejiniai dažai, 120x 80, 2018

Kūrybinė diena prasideda kartu su žadintuvu naują rytą. Būti kūrėju reiškia ne tik atidirbti savo suplanuotas valandas studijoje. Tai gyvenimo būdas. Geriausios idėjos, kompozicijos atplaukia netikėtai, nuolat stebint supančią aplinką ir savo būsenas joje. Todėl žiūriu į pasaulį visad atviromis akimis, gaudau jo siunčiamus signalus. Su savimi nešiojuosi eskizinę, pieštukus, fiksuoju stebimą regimybę, atplaukiančias mintis. Tai tampa naujų paveikslų pamatu studijoje. Gera, kai galima sau leisti tokią prabangą paveikslui skirti tiek laiko ir energijos, kiek jis reikalauja. Kartais vieną paveikslą tapau mėnesius, kartais per seansą sukuriu keletą darbų ar nė vieno. Sako, įkvėpimas ateina bedirbant. Pritariu šiai minčiai, tačiau esu įsitikinusi, kad svarbu leisti sąmonei pailsėti, pasisemti šviežių minčių, todėl cikliškai nuo tapybos atsitraukiu.

Atsitraukimas įvyksta organiškai, dažniausiai jį paskatina papildomi projektai, tapybos užsakymai, periodiški darbai. Šie neišvengiamai moderuoja gyvenimo ritmą.

Džiaugiuosi, kai esu kviečiama prisijungti prie įvairių projektų: kino dekoracijų gamybos, restauracijos darbų paveldo objektuose Kaune, Šiauliuose, Vilniuje, Karklės muzikos festivalio vizualiųjų menų kuravimo, dekoro kūrimo ir t.t. Šiemet keliems kursams pradėjau dėstyti tapybą Kauno kolegijos menų fakultete. Skirtingų vaidmenų patirtys artina prie didesnio savęs atskleidimo, pažinimo. Tik pernelyg įsisukus į kitas veiklas, dažnai ne tik dėl egzotikos paieškų, o ir finansų, galima greitai nutolti nuo tapybos, pagrobti laiką iš jos.

Tapybos priemonės (drobės, porėmiai, teptukai, dažai, skiedikliai) nepigios. Pavykę paveikslai laukia savo naujųjų savininkų, nepavykę guli susukti studijos kampuose.

Pardavimų specialiai neforsuoju, tikiu, kad kiekvienas darbas turi savo žiūrovą. Tik kantriai jo belaukiant (mano džiaugsmui sulaukiant) naujų priemonių įsigyju padedama mano kūrybos rėmėjų ir gavusi papildomų projektų, užsakymų, stipendijų.

Pirmiausia, man apskritai tiesiog patinka tapyti. Tikėdama, kad nutapiau gerą paveikslą, jaučiuosi lyg atsigėrusi. Kūryba tampa kasdiene aplinkos stebėjimo žaidimų aikštele. Čia, lyg smėlio dėžėje, lipdau pamatymų, vizijų jungčių vaizdinius, gimstančius savęs ir kito santykio analizės metu. Kuriu žmogaus psichologinės būsenos portretą, kurį įkūniju į metaforomis virtusius objektus. Man svarbiausia reflektuoti realybę be jokių išankstinių nuostatų, būti drauge su tikrąja, apčiuopiama esatimi, juoktis, niršti, liūdėti, ironizuoti, ją modifikuoti, kuriant įsivaizduojamos, fantazuojamos realybės situacijų fragmentus. Nuolat stebiu supantį chaosą, ieškau jame tylos plyšių, ramaus prieglobsčio, galimybės suderinti šias nuolat viena šalia kitos veikiančias priešybes. Nagrinėdama triukšmo ir tylos nuolatinius susidūrimus, ieškau supratimo galimybių į nepažintą tiesą, be išankstinių tematizavimų, diskursų.

Racionalizavimas ateina tik vėliau, patyrus juslinį suvokimą. Rodydama kūrinius viešojoje erdvėje inicijuoju komunikaciją su žiūrovu per vaizdą. Tikiu, kad šis skirtingas interpretacijas skatinantis bendravimo būdas geba nebyliai, jautriai paliesti bei prakalbinti žiūrovą.

To ir siekiu. Pokalbio.

Gegužės 16–19 d. Klaipėdoje vyks tarptautinis lėlių teatro festivalis „Ma NUO KŪDIKIŲ IKI SENOLIŲ Šiemet festivalio programoje bus pristatyta 15 spektaklių iš Vokietijos, Izraelio, Graikijos, Bulgarijos, Olandijos, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Slovėnijos ir Lietuvos. Auditorija, kuriai jie skirti, ypač plati: kūdikiai, vaikai, paaugliai, suaugusieji. Drąsiai galima teigti, kad tai publikai pats atviriausias teatro festivalis Lietuvoje, kuriame sau įdomų scenos kūrinį atras kiekvienas. Be spektaklių, festivalio rengėjai padovanos žiūrovams dvi nemokamas vaikams ir suaugusiesiems skirtas lėlinės kino animacijos programas. Lėlių teatro šventę atidarys muzikinė grupė „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“, pirmąjį festivalio vakarą pakviesiantys į koncertą muzikiniame klube „Švyturys B-House“.

„Aš – Sizifas“

Ivano Dončevo nuotr.

TEATRAS

>> EITI AR NEITI

Rašė Agnė Pulokaitė

Gyvename kaip niekad agresyviai vaizdais bylojančiame pasaulyje: panyrame į nesibaigiančias jų paklodes socialiniuose tinkluose, emocijas, o ir ištisus sakinius pokalbiuose internetu išreiškiame gifine leksika, iš rankų nepaleisdami mobiliojo fiksuojame mus supančią aplinką, potyrius, buitį ir akimirksniu dalijamės tais vaizdais su mums nepažįstamais sekėjais, siunčiame žinią apie save į tolimiausius mūsų planetos kampelius, per tiesiogines transliacijas stebime žmonių gyvenimus tūkstančius kilometrų nuo mūsų nutolusiuose kraštuose, į kuriuos galbūt niekada nenuvyksime. Pažįstame, vertiname ir bendraujame vaizdais – jie universalūs, leidžiantys susikalbėti net ir tiems, kurie žodžiais niekada vienas kito nesuprastų. Be abejo, tokio vaizdų srauto žmonijos istorijoje iki šiol nebuvo, tačiau minties perteikimas vizualiu pasakojimu yra senas kaip pati civilizacija.

MATERIA MAGICA. APIE BYLOJIMĄ ANAPUS VAIZDO S

YPAČ LAUKIAMI SUAUGUSIEJI Daugiau nei trečdalis programos spektaklių skirti suaugusiesiems. Festivalio rengėjams tai rizikingas žingsnis, mat, norint prikviesti į lėlių teatro spektaklį suaugusiųjų auditoriją, reikia įdėti nemažai pastangų. Vis dėlto nuo 2017 m., kai 20 metų gyvavęs festivalis iš „Karakumų asilėlio“ tapo „Materia magica“, pristatyti suaugusiesiems skirtą lėlių teatrą yra vienas kertinių festivalio tikslų.

Bene arčiausiai šių metų festivalio temos – pamatyti nematoma – priartėja vokiečių teatro kūrėjo Jano Jedenako spektaklis „Seansas. Epizodai interpretuoti nematomam“, kuris bus rodomas gegužės 16 d. 17.30 val. Apeirono teatre.

Lėlininkystės mokęsis Štutgarte pas vieną ryškiausių vokiečių eksperimentinio lėlių teatro kūrėjų Florianą Feiselį, spektaklio režisierius ir aktorius Janas Jedenakas drąsiai išbando įvairias lėlių ir vizualiojo teatro raiškos formas, lėlių teatrą jungia su šokiu, muzika, performansu. Jo spektaklis „Seansas“ apdovanotas kaip geriausias debiutas lėlių teatro festivalyje „Fidena“ Vokietijoje. Guy de Maupassant’o apsakymo įkvėptame „Seanse“, pasitelkus minimalistines vaizdų sekas, iškeliama į paviršių tai, kas nematoma. Blyksint šviesai ir fone skambant mįslingiems garso įrašams, regime, kaip praeities akimirkos skverbiasi iš pamišėlio sąmonės. Žaidžiant su šviesa ir žiūrovo patyrimu, spektaklyje „Seansas“ stengiamasi tarp šviesos ir šešėlio užčiuopti tai, ko iš tiesų nėra, tačiau kas sukelia nuojautą, lyg egzistuotų iš tikrųjų.

Gegužės 16 d. 19 val. Klaipėdos dramos teatro didžiojoje salėje žiūrovai galės išvysti jauno Izraelio menininko Ario Teperbergo spektaklį „Ir mano širdis beveik sustojo“.

Jeruzalės vizualiojo teatro mokyklos absolventą, daug ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje kuriantį teatro režisierių ir aktorių, imtis šio spektaklio įkvėpė garsus kurčnebylės autorės ir intelektualės Helenos Keller 1924 m. Niujorko simfoniniam orkestrui parašytas laiškas, kuriame ji pasakoja, kaip lytėdama radijo imtuvo membraną ir jausdama jo vibracijas „klausėsi“ orkestro atliekamos Ludwigo van Beethoveno simfonijos. Suderintas tarsi jautriausias muzikos instrumentas, atlikėjo kūnas scenoje kuria pojūčius aštrinantį, vulkaninės jėgos įkrautą reginį, kuriame, pasitelkiant muziką ir plastiką, ieškoma alternatyvaus būdo kalbėtis ir būti suprastam, nepaisant negalios.

30 // © 37O

Pradėjau nuo vaizdo, ir iš tiesų – kalbėti apie lėlių teatrą aplenkiant vaizdą yra bemaž neįmanoma. Vis dėlto šiemet programos sudarytojai visa jungiančia festivalio žinute pasirinko vaizdo kvestionavimą – vaizdas nėra viskas net ir lėlių teatre, o pamatęs tai, kas nematoma, kartais pamatai daugiau. Todėl šiemet festivalio programos spektakliai kvies apmąstyti juose keliamas temas, o vaizdą priimti kaip pasakojimo priemonę, kuri yra labai svarbi, tačiau vertinga ne pati savaime, o kaip pagalbininkas keliant aktualius klausimus, kuriant socialiai angažuotą teatrą, kalbant apie individą, asmenines jo patirtis, santykius, tapatybę, (ne)susikalbėjimą.

„Lankymo valandos baigtos“

Marco Prillo nuotr.

u šiuo vaizdų suklestėjimu veikiausiai susijęs ir augantis lėlių teatro populiarumas pasaulyje. Lietuvą šis reiškinys dar aplenkia, tačiau šalyse, kur lėlių teatro tradicijos gilesnės, veikia eksperimentinės ir alternatyvios lėlininkystės mokymo centrai, o į lėlių teatro spektaklius noriai eina suaugusiųjų publika, ši teatro forma, davusi pradžią kinematografijai, ir kurioje nuo pat jos atsiradimo buvo jungiamas vizualusis ir scenos menas, vis sėkmingiau įsitvirtina greta didžiojo teatro, kūrėjai dažniau drąsiai prabyla iki tol lėlių teatre tabu laikytomis temomis, spektakliai tampa labiau tarpdisciplininiai, plečiantys lėlių teatro ribas. Tokį įvairų, drąsų, nesitaikantį prie auditorijos įpročių, tačiau atvirą visoms amžiaus grupėms ir pristatys gegužės 16–19 d. Klaipėdoje vyksiantis tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia magica“.

teria magica“

PAŽVELGTI Į SAVO SIELOS VEIDRODĮ AR NUO SAVĘS PABĖGTI Vienintelis programoje lietuviškas spektaklis suaugusiesiems – pagal Oscaro Wilde’o romaną Gintarės Radvilavičiūtės sukurtas spektaklis „Doriano Grėjaus portretas“, šiemet nominuotas Auksiniam scenos kryžiui.

Spektaklis bus rodomas gegužės 18 d.

21 val. Klaipėdos lėlių teatre. Visiems gerai žinomą istoriją apie perdėtai savo grožį, jaunystę ir juslinius malonumus vertinusį jaunuolį kūrėjai pasakoja pasitelkdami veidrodžius, kurie ne tik kuria prasmines jungtis, bet ir leidžia žaisti optinius, vaizduotę užburiančius žaidimus.

Ne apie žvilgsnį į save, o veikiau apie bėgimą nuo savęs kalbės gegužės 19 d. 18 val. Klaipėdos kultūros fabrike festivalį uždarysiantis spektaklis „Aš – Sizifas“. Bulgarų menininkių Marietos Golomehovos ir Veselkos Kunčevos įkurtame „Puppet’s Lab“ teatre nuolat eksperimentuojama ir ieškoma naujų teatro raiškos formų. Didelio choreografinio tikslumo ir lėlių valdymo meistriškumo reikalaujančiame spektaklyje „Aš – Sizifas“ kalbama apie amžiną žmogaus kelionę į save, norą pabėgti, ištrūkti iš savo paties minčių gniaužtų.

Daugiau informacijos apie visą festivalio programą www.materiamagica.lt.

Balandžio 29–gegužės 12 d. net penkiuose Lietuvos miestuose ir netradicinėse jų erdvėse pašėlusiu ritmu suksis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Jo vadovė, programos sudarytoja Gintarė Masteikaitė kviečia nepraleisti išskirtinių pasaulyje garsių atlikėjų pasirodymų, ir įvardija, į ką derėtų atkreipti dėmesį.

Gintarė Masteikaitė

me kontekste. Šiais metais turime keletą akcentų: šiuolaikinio šokio teatras ir naujos jo formos, šiuolaikinio šokio ir gatvės stilių sintezė, Baltijos šokio platforma, šiuolaikinio cirko atlikėjai šokio pasirodymuose. Šių metų programa kviečia žiūrovą atviro ir betarpiško pokalbio. Norime kurti atvirą ir draugišką erdvę diskusijoms, atradimams ir naujoms pažintims, skatinti kritinį mąstymą, plėsti pažintį su skirtingomis kultūromis.

– Kaip festivalio programos sudarytoja nuolat keliaujate po įvairius festivalius ir meno muges – nuo Amerikos, Kanados iki Australijos ir Azijos. Kiek vidutiniškai spektaklių per metus pamatote? Kaip neapsisuka galva nuo tokios gausos renginių? Tikriausiai skiriasi emocija tą patį renginį žiūrint devintą ryto ir devintą vakaro? Galbūt turite sistemą, kaip žymitės patikusius / nepatikusius atlikėjus ir esant tinkamai progai pakviečiate juos į Lietuvą?

– Keliaudama dažniausiai atlieku keletą funkcijų – ne tik ieškau spektaklių festivalio programai, gilinuosi į skirtingas patirtis, bet ir pristatau Lietuvos šokį, mūsų kūrėjus, ieškau įvairiausių tarptautinių ryšių ir idėjų bendriems projektams. Ne kartą buvau nusprendusi skaičiuoti, kiek per metus pamatau spektaklių, bet sezono viduryje skaičių pametu, tad tiksliai atsakyti negaliu, spėju – apie 200–300 skirtingų spektaklių, trumpų darbų pristatymų. Žiūrėti spektaklius yra viena mano darbo dalių, per laiką išmoksti tai daryti taip, kad galva nesisuktų (šypsosi). Turiu pripažinti, kad jau seniai nebesu paprasta žiūrovė, labai retai pavyksta atsijungti nuo profesijos. Tiesą sakant, laikas didelės įtakos spektaklių žiūrėjimui neturi, visos emocijos ir įspūdžiai dažniausiai priklauso nuo matomo darbo ir atlikėjų. Išdirbta sistema pasigirti negaliu, manyje tvyro lengvas kūrybinis chaosas, palikę įspūdį darbai visada yra mano atmintyje ir pasitaikius progai jie atsiduria festivalio programoje.

– Šokio spektakliai vyksta scenose, šalia scenų, visiškai be scenų – muziejuose, lauke, ant krovininio konteinerio ir pan. Ar erdvės tampa pasirodymų dalimi? Suteikia išskirtinę emociją?

– Spektakliai, rodomi netradicinėse erdvėse, kuria visai kitokį, artimesnį, santykį su žiūrovu. Tas pats spektaklis skirtingose erdvėse gali atrodyti labai skirtingai, perteikti skirtingas emocijas. Erdvė, oras, metų laikas, jeigu spektakliai vyksta lauke, visada suteikia darbui skirtingų spalvų. Šiais metais turime nuostabią dviejų šokio spektaklių programą, kurią pristatysime MO muziejuje. Esu tikra, kad atviro muziejaus aura įneš naujų spalvų ir į Jameso Batcheloro (Australija) bei Annamarios Aimone‘s (Italija) darbus, o darbai suteiks erdvei naujos energijos.

– Pagal kokius kriterijus atrenkate pasirodymus festivalio programai? Su kai kuriomis trupėmis derybos užtrunka, tad galbūt jau esate numačiusi spektaklius 2020 ar 2021 m.?

– Sunku labai konkrečiai atsakyti, nes kriterijų ir sąlygų, kodėl vieni darbai atsiranda programoje, o kiti ne, yra labai daug, ir tai ne visada priklauso nuo mūsų norų. Programą lemia kūrėjų užimtumas, finansai, festivalio prestižas, turimos erdvės, festivalio vizijos, tikslai ir pan. Esu ne kartą minėjusi, kad festivalis yra tarsi didelė mozaika, kuri dėliojasi ne vienus metus. Žiūrovas pamato tik galutinį jos variantą. Festivalio programa formuojama metus, dvejus, kartais trejus į priekį, tad galiu drąsiai pasakyti, kad jau žinome kitų metų programos apmatus ir jau kalbamės su pirmais 2021 m. festivalio dalyviais.

– Per festivalį vyks ne tik spektakliai, bet ir diskusijos bei vakarėliai – kaip ruošiatės tokiam renginių maratonui?

– Vaikštau į sporto klubą (juokiasi).

– Ar yra vienas pagrindinis jungiamasis visos festivalio programos akcentas? Ką šių metų programa norite pasakyti žiūrovams?

– Vienos konkrečios temos ar fokuso festivalis neturi. Lietuva vis dar nėra šalis, kurioje kiekvieną mėnesį būtų galima pamatyti vieną ar kelis užsienio šiuolaikinio šokio kūrėjų darbus. Žiūrovai su tarptautine šokio scena dažniausiai gali susipažinti per tarptautinius šiuolaikinio šokio festivalius arba kai užsienio choreografai yra pakviečiami statyti spektaklių Lietuvoje.

Turint tokią šiuolaikinio šokio ekosistemą, festivalis iš dalies atlieka pažintinę funkciją ir per plačią programą pristato gaires ir kryptis, vyraujančias tarptautinia-

– Festivalis trunka dvi savaites, o jei žmogus gali pamatyti tik vieną spektaklį – kurį pasirinkti?

– Visiems rekomenduoju nepraleisti didžiausio šiųmečio renginio – šiuolaikinio šokio ir cirko pasirodymo po atviru dangumi „Origamis“ (Prancūzija).

– Ką norite, kad pamatytų ir pajustų į Lietuvą atvykstančios Europos ir pasaulio šokio žvaigždės?

Pierre'o Planchenault nuotr.

Turbūt kontroversiškiausias – iš Dresdeno jaunimo teatro atkeliaujantis izraeliečio menininko, 2017 m. festivalyje „Materia magica“ pelniusio publikos simpatijas, Arielio Dorono režisuotas spektaklis ir socialinis eksperimentas „Lankymo valandos baigtos“, kuris dėl itin riboto žiūrovų skaičiaus bus rodomas du kartus – gegužės 17 d. 18 val. ir 21.30 val. Klaipėdos lėlių teatre. Tarptautinių festivalių publiką ir kritikus į dvi stovyklas suskaldęs spektaklis kalba apie istorijoje įvairiomis formomis egzistavusias viešas egzekucijas, žudynes. Žmogus visais laikais manė turintis teisę teisti ir reikalauti kitų gyvybės. Spektaklyje, kuriame kvestionuojamas žiūrovo, kaip stebėtojo, vaidmuo, keliami klausimai apie žudymo akto savavališkumą, teisėtumą, neišvengiamybę.

Rašė Agnė Tuskevičiūtė

Rasos Nebasos nuotr.

APIE VIDINIUS DEMONUS IR MUS PAČIUS Festivalyje apsilankys ir gegužės 17 d.

20 val. Klaipėdos dramos teatro didžiojoje salėje savo spektaklį „Aklasis“ pristatys viena didžiausių pasaulinio lėlių teatro žvaigždžių – brazilų kilmės Olandijoje kuriantis menininkas Duda Paiva. Jo trupė jau seniai yra viena graibstomiausių tarptautiniuose teatro festivaliuose, be spektaklių, jie veda ir kūrybines objektų teatro dirbtuves, kuriose jau turėjo galimybę dalyvauti profesionalūs lėlininkai Australijoje, Brazilijoje, Kanadoje, Lenkijoje, Prancūzijoje. Spektaklyje „Aklasis“ D.Paiva atsigręžia į trauminę savo vaikystės patirtį, kai liga atėmė iš jo regėjimą. Ieškodamas pagalbos tiek šamanų praktikose, tiek Vakarų medicinoje, kūrėjas galiausiai pradėjo matyti, tačiau regos netektis paliko ryškų pėdsaką jo asmenybei ir privertė susitikti su savo vidiniais demonais. Scenoje žiūrovai išvys spektaklį, kuriame susipina choreografija, jorubų genties afrobrazilų dainos, netikėti šviesos bei garso sprendimai ir hipnotizuojančios lėlės, balansuojančios nuo groteskiškai realistiškų iki beveik abstrakčių.

GINTARĖ MASTEIKAITĖ: SPEKTAKLIAI, RODOMI NETRADICINĖSE ERDVĖSE, KURIA ARTIMESNĮ SANTYKĮ SU ŽIŪROVU

– Mūsų tikslas – sudaryti sąlygas svečiams pažinti mūsų kultūrą, kūrėjus ir fantastišką žiūrovą, nors pažintis su publika – tiesiog neišvengiama. Dažniausiai dalyviai Lietuvoje praleidžia tik keletą dienų, tad siekiame, kad per tą laiką visos jų patirtys būtų tik pačios geriausios.

Kaip nepasiklysti programoje.

Ką man žiūrėti, jei: – Esu hipsteris?

– Guilherme‘o Miotto ir Corpo Maquinos „Dar blogiau“ (Nyderlandai) ir Manuelio Roque‘o „bang bang“ (Kanada).

– Negaliu palikti namuose vieno vaiko?

– „CocoonDance“ spektaklį „Impulsas“ (Vokietija).

– Į svečius atvyko teta iš užsienio?

– Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklį „Kaunas Zoo“.

– Pats kuriu poeziją, mačiau Oskarą Koršunovą, stosiu į akademiją?

– Euripidžio Laskaridžio „Titanus“ (Graikija) ir Emile‘io Pineault „Normalius troškimus“ (Kanada).

– Lankausi kasmet, viską mačiau, niekuo nesustebinsite?

– Ateikite pažiūrėti Marlene Monteiro Freitas „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“ (Žaliasis Kyšulys / Portugalija).

– Noriu būti su elitu?

– Christo Papadopoulo „Opus“ (Graikija).

„Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“

>> EITI AR NEITI

LIUČĖ ČIUOŽIA OKT Studija (Ašmenos g. 8, Vilnius) Repertuarą sekite www.okt.lt

Žmonės, panirdami į džiaugsmus, ieško laimės. Ar pamenate, kai pirmą kartą žingsniavote palei ryškiaspalves, mirksinčias „Akropolio“ parduotuvių vitrinas ir varvinote seilę vartydami restoranų meniu? 2002 m. šis prekybos centras iškilo Fabijoniškėse. Tuomet dar nesiblaškėme interneto platybėse, džiaugėmės pirmaisiais mobiliaisiais ir tikėjome, kad tikrai viskas yra ir bus gerai. Ir iš tiesų gyvenimas pradėjo keistis.

Praėjus metams prozininkė ir dramaturgė Laura Sintija Černiauskaitė išleido knygą „Liučė čiuožia“ ir režisierius Algirdas Latėnas Jaunimo teatre pastatė spektaklį pagal pjesę tuo pačiu pavadinimu. Vėliau, jau 2007-aisiais, tuomet dar mažai kam žinoma režisierė Yana Ross taip pat pakvietė į savą Liučės pasaulį.

Meilei padebesių nereikia. Maisto prekių parduotuvėje, ledo arenoje, telefo-

no pokalbiuose, trumposiose žinutėse ar net TV realybės šou meilė gimsta, dega ir miršta. Tokia jau ta, gal kiek ir nostalgiška istorija, visai neseniai surežisuota Oskaro Koršunovo ir dar kartą atgimusi OKT studijoje. Liučės meilė nėra karikatūra. Tai paprasta milijonų žmonių tikrovė.

Scenoje, tiksliau, visai šalia mūsų, nes esame susodinti palei studijos sienas, o veiksmas vyksta visoje erdvėje – jauni režisieriaus auklėtiniai Taura Kvietinskaitė, Lukas Malinauskas, Gailė Butvilaitė, Karolis Vilkas, Aidas Jurgaitis, Žygimantė Jakštaitė, Artiomas Rybakovas ir Kamilė Petruškevičiūtė.

Istorija pasakojama kinematografiniais epizodais: kartais atrodo, kad esi skirtingų scenografijos elementų ir butaforijos prikrautoje filmavimo aikštelėje (scenografė Irina Komisarova), kur aktorius persekioja operatoriai, kartais patenki į realybės šou, nes „žvaigždės“ bėga į „iš-

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

TEATRAS

Rašė Kamilė Žičkytė

pažinčių kambarį“, kur vienas po kito vidinį pasaulį atveria prieš kamerą. O kartais jie pasislepia už didžiulio ekrano ir mes iš tolo stebime erotiškai linguojančius aktorių šešėlius. Jie kartu žaismingai, drąsiai ir kūrybiškai pasakoja jautrią ir tikrą, gal net tame pačiame „Akropolyje“ ir įvykusią istoriją.

Spektaklio finale dar kartą suskamba muzikiniu leitmotyvu tapęs „Timid Kooky“ perdainuotas, tuos pačius 2003-iuosius menantis, popdievaitės Britney Spears hitas „Toxic“. Patirtys yra brangiausia, ką turime, todėl meilės mums tikrai niekada nebus per daug. Juk žodžių iš dainos, kaip ir patirčių iš gyvenimo, – neišmesi.

Rekomenduojama: jaučiantiems nostalgiją „Nokia 3310“ laikams.

Nerekomenduojama: pseudointelektualams.

FIKCIJOS

Valstybinis jaunimo teatras (Arklių g. 5, Vilnius) Repertuarą sekite www.jaunimoteatras.lt

Lauros Vansevičienės nuotr.

Dažnai pirmas bandymas nebūna paskutinis. Praeitą sezoną spektakliu „Šveikas“ Jaunimo teatre debiutavęs Adomas Juška kovo pradžioje pakvietė į premjerą pagal vieno intelektualiausių XX a. rašytojų Jorge‘o Luiso Borgeso (1899–1986) kūrybą. „Fikcijos“ – tai ne tik rašytojo apsakymų rinkinio pavadinimas, taip režisierius pavadino ir antrąjį savo spektaklį. „Idealiu požiūriu viskas yra ir fantastika, ir realybė. O galbūt tai vienas ir tas pats“, – yra pasakęs argentinietis rašytojas. Jo filosofiškuose ir mįslinguose apsakymuose meistriškai trinamos ribos tarp istorinio pasakojimo, mito ir literatūrinių siužetų. Čia fikcija ir realybė konstruoja bendrą būties ir nebūties, mistinį pasaulio labirintą. A.Juška spektaklyje remiasi J.L.Borgeso idėjomis, ne konkrečiomis

istorijomis. Tad nenuostabu, kad tyloje prasidėjęs spektaklis pamažu įsisuka į simbolių ir metaforų sūkurį.

Knygas tvarkantis Arūno Sakalausko bibliotekininkas ir ansambliškai pritariantys, kartais dėmesį perimantys, kartais asistuojantys scenos kolegos Andrius Bialobžeskis, Motiejus Ivanauskas ir Aleksas Kazanavičius laviruoja tarp sceninės ir literatūrinės, t.y. knygos ar apsakymo, realybės. Spektaklis preciziškai mistiškas ir siurrealus, kartais nesusekamas ir nepažinus. Kūrybiškai išnaudota ir mažutė „Salės 99“ erdvė: ant scenos susodinti žiūrovai, o įprastai jiems skirta vieta užleista aktoriams, kurie kartais nusikelia ir į įprastai technikų naudojamą stiklu dengtą kambarėlį,

tad istorija pasakojama iš kelių veiksmo vietos taškų.

Pamatinis spektaklio konstruktas – turtinga dramaturgija drauge su vos ne kiekviename tekste pristatant jaunąjį režisierių minima mokytojo Eimunto Nekrošiaus pavarde akivaizdžiai daro milžinišką paslaugą spektakliui, tiksliau, režisieriui. Pasivadinęs ir scenografu, ir spektaklio inscenizacijos autoriumi bei režisieriumi, A.Juška manipuliuoja sentimentalumu įvairiapusiam talentui, bet kartu puikiai dangstosi aktorių, mokytojo ir dramaturgo meistryste. O ar ne smagiau spektaklyje būtų atpažinti ne E.Nekrošiaus pėdsakus ir teatrinius triukus, J.L.Borgeso literatūrišką filosofiją, bet ir susipažinti su jaunu režisieriumi? Kodėl taip baisu būti savimi?

Rekomenduojama: J.L.Borgeso kūrybos gerbėjams.

Nerekomenduojama: nemėgstantiems mistikos ir metaforų.

IMIGRANTA NON GRATA Lotyniškąjį persona non grata (liet. nepageidaujamas asmuo) pakeitęs kiek ironišku, imigrantus išskiriančiu imigranta non grata, režisierius Paulius Ignatavičius kartu su teatro studija „Theaomai“, P.Ignatavičiaus teatru „Teatras π“ ir OKT / Vilniaus miesto teatru surėmė kūrybines ambicijas ir pristatė premjerą pagal Reinerio Wernerio Fassbinderio pjesę „Katzelmacher“ bei kūrėjų lietuvišką patirtį. Bent jau taip spektaklį pristato režisierius.

32 // © 37O

Nedaugžodžiaujant istorija paprasta kaip dukart du: ramų provincijos gyvenimą sudrumsčia svetimšalis, norintis ne tik atimti darbą iš kasdienybėje plūduriuojančių miestiečių, bet ir savo privalumais patraukti užguitų moterų dėmesį. Šįkart spektaklyje „Imigranta non grata“ graiką Jorgą vaidinantis aktorius Tadas Gryn stoja akistaton su

miestelio bendruomene, kurią vaidina aktoriai Arnoldas Augustaitis, Simonas Dovidauskas, Pijus Ganusauskas, Aidas Matutis, Milda Noreikaitė, Severinas Norgaila, Marija Petravičiūtė, Ieva Savickaitė.

Retai tenka vienoje scenoje stebėti kiek eklektiškus, skirtingų kartų, mokyklų ir patirčių aktorius. Mintyse taip pat iš karto praskrieja prieš kelerius metus matyti spektakliai „Europiečiai“ (rež. P.Ignatavičius), „Žalia pievelė“ (rež. J.Tertelis) ar „Dreamland“ (rež.

M.Jančiauskas) – taigi apie imigraciją šiandienio lietuviško dramos teatro scenoje kalbėta ne kartą.

Sako, spektakliai būna dvejopi – aktualūs arba apie aktualijas. Spektaklyje „Imigranta non grata“ reprezentuojama ne viena socialinė aktualija:

homofobija, apsimestinis religingumas, rasizmas, alkoholizmas, smurtas. Jautiesi lyg vidutinės kokybės holivudiniame filme, kai, praėjus penkioms minutėms nuo filmo pradžios, jau gali nuspėti, kuo baigsis istorija. P.Ignatavičius nekuria aukštojo meno, nebėga nuo primityvo. Tačiau, apsišarvavus spalvingomis personažų kaukėmis, socialiniais stereotipais, muzikiniais numeriais ir rokenroliška energija (muzika – „Church on Wheels”), dingsta turinys.

Atrodo, ambicingai norėta pasakyti tiek daug, bet, pagrūmojus kumščiu ir išsisklaidžius dūmų sienai, taip ir neišdrįsta prabilti.

Rekomenduojama: nemėgstantiems tradicinio teatro.

Nerekomenduojama: netikintiems žiniasklaida ir antraštėmis.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

OKT Studija (Ašmenos g. 8, Vilnius) Repertuarą sekite www.okt.lt

Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje gegužės 24 d. įvyks antroji šių metų Jaunųjų kūrėjų konkurso laimėtojų premjera. Spektaklį „Shell-ter“ kuria performanso ir vaizdo meno kūrėja iš Niujorko Monica Duncan ir performanso kūrėjas, aktorius, choreografas iš Lenkijos Romualdas Krężelis, reziduojantis Berlyne.

KONKURSAS

NAMŲ SĄVOKOS PERMĄSTYMAS

Rašė Aušra Pociūtė

I

Tarptautinis grupių konkursas – vienas įdomiausių ir daug naujų patirčių žadantis muzikinis projektas, tad ieškoti geriausios „Novus“ grupės į komisiją šįmet atkeliauja ir „Sony Music Entertainment“ atstovė bei komercijos direktorė Suomijai ir Baltijoms šalims – Kaisu Pulli.

Monica Duncan

D

K.Pulli tiki, kad kiekvienam menininkui reikia ekspozicijos ir vietos, kur gerbėjai galėtų įsimylėti jų muziką. „Šis projektas yra puiki vieta būti išgirstiems ir pamatytiems, prisijaukinti daugiau auditorijos ir įgyti sceninės patirties. Sumaniai išnaudokite savo konkurso laiką ir artimiau susipažinkite su savo kolegomis, gerbėjais ir teisėjais. Muzikos pasaulis kalba apie talentus, bet ne

Romualdas Krężelis

togė) kraštovaizdžiu. Ką reiškia dalytis ir keistis naujomis namų formomis, kai buvusių gyventojų pėdsakai ir paliktos formos vis dar švieži? „Mums yra įdomu kartu su auditorija permąstyti, kaip yra pasikeitęs supratimas, ką reiškia turėti namus ir kokią įtaką tam padarė vėlyviausi kapitalistiniai gamybos metodai. Mums taip pat labai įdomu susipažinti su vietiniais, Vilniuje gyvenančiais menininkais.

Jau dabar esame laimingi, kad galime bendradarbiauti su vizualiųjų menų atstove Ona Juciūte. Nežinome, kaip mūsų idėjos surezonuos su Lietuvos teatro scena, bet tikimės vaisingų meninių praktikų ir strategijų mainų. Labai nekantraujame atvykti į Vilnių!“ – teigia menininkai, kurių „Shell-ter“ premjera – jau gegužės 24 ir 25 d.

„Vataitas Photography“ nuotr.

Scena šiame spektaklyje taps tikrų ir įsivaizduojamų „shell-terių“ (lietuviškai „shell“ yra kriauklė, o „shelter“ – pas-

„Sony Music Entertainment“ kompanijoje K.Pulli dirba ir grupėms rasti naują savo auditoriją padeda jau trylika metų. Tad šiemet pirmos vietos laimėtojams garsios muzikos įrašų kompanijos atstovė įteiks itin vertingą prizą – 1 000 eurų arba neeilinę galimybę apsilankyti „Sony Music Entertainment“ Helsinkyje, Suomijoje.

LNDT archyvo nuotr.

Idėjos sumanytojai sako, kad „Shellter“ yra eksperimentinis spektaklis – kažkas tarp instaliacijos, choreografijos ir įprasto spektaklio. „Iš pradžių vystysime sumanymą kūrybinėse dirbtuvėse, tad kol kas sunku pasakyti, koks vaidmuo šiame spektaklyje teks žiūrovams, ar jie tik stebės, ar turės vaikščioti, apžiūrinėti scenoje esančius objektus. Kūrybinio proceso metu paaiškėja, kokius objektus, judesius, tekstą, garsus naudosime ir kaip juos naudosime. Šiame projekte nagrinėsime „namų, keliaujančių kartu su žmogumi“ idėją ir problemas. Turėti namus, gyventi sėsliai, pasiekti kad ir minimalų stabilumą šiais laikais tampa privilegija (ypač šiuolaikinio meno atstovams), todėl norėtume patikrinti, ką reikštų, jei pakeistume namų suvokimą. Ar įmanoma namus visad turėti ten, kur esi? Ar tai vis dar galima vadinti namais? Kokia mūsų mobilumo siena?“ – svarsto M.Duncan ir R.Krężelis.

Vasaros pradžioje startuos Baltijos šalis vienijantis muzikos inkubatorius „Novus“. Ketvirtus metus iš eilės jaunų grupių konkursas tradiciškai vyks menų fabriko „Loftas“ kieme įsikūrusioje „LRT OPUS“ terasoje birželio ir liepos mėnesiais.

ndustrinėje Vilniaus miesto Naujamiesčio aplinkoje vyksiantis grupių konkursas į vieną vietą suburs aktualiausias ir galbūt dar negirdėtas Baltijos šalių grupes, todėl registruotis kviečiami lietuviai, latviai ir estai.

Registracija į konkursą vyksta iki balandžio 19 d.

ažnai darbo reikalais keliaujantys menininkai atsispyrė nuo asmeninių patirčių, juos taip pat įkvėpė krabas atsiskyrėlis ir jo išgyvenimo strategijos bei socialinė elgsena.

Namų temą menininkai nagrinės pasitelkę įvaizdį, kad savo būstą galima tiesiog neštis ant nugaros.

Tai bus netradicinis pastatymas, kurio forma labiau paaiškės kūrybinių dirbtuvių metu, į kurias menininkai kviečia Lietuvos nacionalinio dramos teatro bendruomenę – aktorius ir kitus darbuotojus. M.Duncan ir R.Krężelis siekia sužinoti, ką teatras kaip namai reiškia šiems žmonėms.

BALTIJOS ŠALIŲ MUZIKOS GRUPIŲ KONKURSAS „NOVUS“ KYLANTIEMS ATLIKĖJAMS DOVANOS NEEILINIŲ GALIMYBIŲ

mažiau apie santykius, kuriuos kuriate jūs. Niekada nežinote, kokias galimybes galite sau sukurti tiesiog bendraudami su aplinkiniais“, – patirtimi dalijasi „Sony Music Entertainment“ atstovė K.Pulli.

Muzikos inkubatoriaus „Novus“ pabaigoje iš visų konkurse dalyvavusių grupių bus išrinkta viena geriausia. Be jau minėtų „Sony Music Entertainment“ prizų, jai atiteks galimybė nufilmuoti gyvo pasirodymo vaizdo klipą ir įrašyti dainą, taip pat partnerių „Pull and Bear“ įsteigtas prizas. Negana to, laimėtojams bus suteikta galimybė pasirodyti muzikos festivalyje „Loftas Fest“ ir kitų puikių prizų.

Perspektyviausios grupės turės neeilinę galimybę apšildyti „Loftas Fest“ pasirodysiančias muzikos žvaigždes ir bus kviečiamos groti Palangos LRT OPUS scenoje „I Love Palanga“ vasaros sesijoje. Šiemet konkurso etapuose grupes jau ketvirtus metus pristatys „ba.“ grupės lyderis Benas Aleksandravičius. Muzikos inkubatorius „Novus“ vyks kiekvieną antradienį LRT OPUS terasoje ir tai vienas iš renginių, kuriuos rekomenduoja radijo stotis LRT OPUS. Organizatorių informacija

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Ant lentynos pirmą kartą duris atveria mikrobotanikos sodas. Užauginome itin retos rūšies lietuviškus „Savile Row“ kostiumus ir botaninius printus su legaliais ir nelegaliais augalais. Selekciją papildo kieti (be jokių kabučių) šampūnai, sukurti iš augalų, taip pat egzotiškos kuprinės ir rankinės iš ananasų lapų odos. Dar lankytojai apžiūrėti gali drabužių kolekciją, įkvėptą lietuviškos žolės ir JAV startuolių išrastus augančius pieštukus, kurie užtaisyti ne trintukais, o sėklomis!

FOTOATSPAUDŲ KOLEKCIJA „BOTANICS“ LIETUVA Diz. Dovydas Bakšys („Woods of Canada“) www.davidbou.com

EKOLOGIŠKOS KUPRINĖS „PINATEX“ LIETUVA Diz. Giedrė Saladžinskaitė, Kristina Pažėra www.distyled.lt

Vilnietis menininkas pseudonimu David Bou ant popieriaus išaugino tiek visokiausių augalų, kad galėtų keisti iliustratoriaus kvalifikaciją į botaniko. Tai enciklopedijos puslapių verti fotoatspaudai, kurie už eurus gali atsirasti ant kiekvieno interesanto namų sienų: nuo įprastų, kaip paprika ar jazminas, iki tropinių, kaip kakavmedis ar ananasas, ir net ne visur legalių – aguonų, kokainmedžio ar kanapių botaninių iliustracijų.

Kuprinės iš ananasų? Kodėl ne? Lietuvių kūrėjų prekės ženklas DISTYLED bene pirmasis Lietuvoje pradėjo gaminti ekologiškas kuprines ir rankines iš augalinės kilmės odos – ananasų lapų „Pinatex“. Tai nereiškia, kad rankinę gali suvalgyti pietums ar kaip desertą, svarbiau tai, kad pluoštas išgautas neteršiant aplinkos, iš plantacijose po derliaus nuėmimo likusių lapų. Norint pagaminti vieną DISTYLED rankinę reikia aštuonių ananasų lapų, o štai 1 kv. m tokios odos reikia 480 lapų, kurie šiaip jau būtų išmesti.

Tęsiame kelionę per Botanikos sodą, kita stotelė – D.EFECT. Važiuojam vaizdingu maršrutu atgal į 2016-ųjų rudenį, kai dizainerė Eglė Žiemytė sukūrė įsimintiną kolekciją, vėliau išaugusią ir į rankų darbo batų kolekciją. Elementaru, Vatsonai, auga ne tik augalai, bet ir mada. „AW16“ įkvėpė pievos, grūdų laukai ir drėgna žolė prie ežero – tai paprasta, užtat drabužiai ir fotosesija, surežisuota meno direktorės Rūtos Kiškytės, verti tropinių augalų karalystės, na, bent jau tokios mikroskopinės, kokia telpa oranžerijoje...

DISTYLED nuotr.

Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

Dovydo Bou nuotr.

DRABUŽIŲ KOLEKCIJA „AW16“ LIETUVA Diz. Eglė Žiemytė www.defectonline.com

KOSTIUMŲ KOLEKCIJA „SARTORIAL BIOLOGY“ LIETUVA Diz. Andrius Sergejenka www.bespoke.lt

34 // © 37O

Miglės Golubickaitės nuotr.

PIEŠTUKAI „AUGANTYS PIEŠTUKAI“ LIETUVA / JAV Diz. Michael Stausholm, Kasper Tikjøb Andersen, Jonathan Løw www.greengifts.lt Jūs galvojate, kad žmogus sutvėrė pieštukus tik piešti ir drožti? Šiuos tikrai ne. Tai naujos eros, ekologiški pieštukai, sukurti danų studentų, startuolių iš Masačusetso technologijų instituto JAV. Jie pirmieji Lietuvoje pristatė pieštukus, kurių gale yra kapsulė su sėklomis. Kai pieštukas tampa per trumpas rašyti, jį galima pasodinti ir po keleto savaičių išauga augalas. Pieštukai užpildyti net 12 rūšių augalų – saulėgrąžų, bazilikų, kalendrų, mėtų, levandų, šalavijų, čiobrelių, pomidorų, paprikų, kalendulų, serenčių ir žemuogių sėklomis.

KIETOJI KOSMETIKA „SOLIDU“ LIETUVA Diz. Vaiva Žvirblytė www.soliducosmetics.com Kietas šampūnas? Kai sakome kietas, būtent tai ir turime omeny.

Jokių metaforų, nes tai yra SOLIDU – kietos formos šampūnai ir kondicionieriaus plytelės, kurių geriausi charakterio bruožai – nekenkiantys aplinkai įvairiausi augalai, šokantys vienas su kitu lyg iš natų. Drąsuoliams tinka EXOTIC, kai nori išsiplauti plaukus mėlynu šampūnu, konservatoriams – močiutiškas GRANDMA SAID su dilgėlėmis ir puiklapiais (azijietišku tamanu), o ekstravagancijos ambasadoriams siūlome PINK su bijūnais, kvapiųjų kanangų žiedais ir raudonais blizgučiais. Be vandens. Be plastiko. Koncentruota ir solidu.

SOLIDU nuotr.

„GreenGifts“, „SproutWorld“ nuotr.

Štai jums moksliukų kerštas iš biologijos fakulteto – biologai dendžiai į gatves ir mados žurnalų „L‘officiel“ bei australiškojo STELL puslapius grįžta su naujomis uniformomis – Kaune meistriškai sukirptais „Savile Row Bespoke“ kostiumais. Sukurti šią filosofiją atitinkančius kostiumus yra tikras kruopštumo everestas, nes vienam prireikia mažiausiai 60 val. rankų darbo, bet jis prisitaiko prie konkretaus žmogaus anatomijos ir yra vienintelis toks pasaulyje, todėl niekada gyvenime nesutiksi biologo su tokia pat uniforma.

36 //

© 37O