370 nr. 78

2019 gegužė #78

PURVINA VESTUVIŲ SUKNELĖ IR MADONA BE KŪDIKĖLIO LONDONAS– VENECIJA–VILNIUS PABĖGIMAS IŠ CUKERBERGISTANO ANTIHOMOFOBIJOS GIDAS TRAUKINIO VAGONE TEKANTI KAUNO BIENALĖS UPĖ

Rašė Jurgita Kviliūnaitė

APIE PRISIJAUKINTUS ARBA NUGALĖTUS LIŪTUS

#78 NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

B

TOMAS IVANAUSKAS

aigiant rengti šį numerį, gerų žinių, bent jau mano socialiniame burbule, netrūko: pradedant „Auksiniu liūtu“, Venecijoje prisijaukintu trijų Lietuvos menininkių, baigiant pirmojo prezidento rinkimų turo laimėtojos šokiu pagal „Metallicą“.

MENO ŽINOVAS IR FOTOGRAFAS

JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA

Jeigu gerai išgirdau per džiūgaujančių politikės gerbėjų šūksnius, Ingridos Šimonytės rinkimų štabu virtusiame MO per dūzges skambėjo šios supergrupės perdainuotas kūrinys „Whiskey In The Jar“, kuris, sakyčiau, idealiai tiko patampyti ką tik svarbų mūšį, o gal net ir visą karą pralaimėjusį ideologinį priešą už įsivaizduojamų ūsų – žodį „whiskey“ premjeras ir be didelių anglų kalbos mokslų turėtų žinoti (visa kita dainos tekste ne tiek jau ir svarbu), tik štai skonį galėjo jau ir pamiršti, ypač jei savo partijos kolegų vykdomai tautos blaivinimo politikai pritaria ne tik žodžiais, bet ir darbais.

Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera: kažkuris šio politiko pamėginimas kalbėti (o gal veikiau skaityti iš lapelio) angliškai man asmeniškai suveikė kaip pati geriausia motyvacija grįžti į anglų kalbos kursus. Nors kol kas mąstau gana adekvačiai ir į prezidento postą bent jau šiame gyvenime nepretenduoju (negali, žmogau, žinoti, kas su tavimi gali nutikti ateityje), labai tikiuosi artimiausiu metu pradėti skaityti knygas anglų kalba, kaip rekomenduoja Dovydo kalbinti pašnekovai viename šio numerio straipsnių kalbėdami apie sparčiai mūsų šalyje populiarėjančią anglakalbę literatūrą.

Bet grįžkime prie svarbesnių gerų žinių. Kaip ir daugeliui kultūros lauko žmonių, taip ir man, nacionalistinę savimeilės dalį nerealiai paglostė „Auksinis liūtas“, kurį į Lietuvą iš Venecijos kaip tik man rašant šį vedamąjį pargabeno viena iš trijų operos-performanso „Saulė ir jūra“ autorių – rašytoja ir dramaturgė Vaiva Grainytė.

Duodama interviu į oro uostą pasitikti atskubėjusiems žurnalistams, Vaiva pasidžiaugė dideliu tautiečių palaikymu, tačiau taip pat nepamiršo akcentuoti, kad jos, kompozitorės Linos Lapelytės ir režisierės Rugilės Barzdžiukaitės kurtas projektas vien tik teigiamomis emocijomis iki rudens (tiek planuojama operą-performansą rodyti) neišgyvens.

Vien pragyvenimas turistus didelėmis kainomis besistengiančioje atbaidyti Venecijoje, švelniai tariant, yra nepigus, o juk dar reikia mokėti už paviljono nuomą, honorarus dalyviams ir pan.

Tačiau, atrodo, finansinės problemos vienokiu ar kitokiu būdu bus išspręstos. Vien tik sutelktinio finansavimo platformoje „Indiegogo“ projektui jau surinkta per 37 tūkst. eurų. Negana to, oro uoste iš Venecijos „Auksinį liūtą“ parskraidinusią V.Grainytę pasitiko pats Vilniaus meras Remigijus Šimašius su simboliniu 50 tūkst. eurų čekiu. Surasti papildomų lėšų Lietuvos kultūros tarybos finansuotam projektui kaip visada skylėtame Kultūros ministerijos biudžete pažadėjo ir naujasis kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas. Na, jeigu nepersigalvos po dosnaus R.Šimašiaus poelgio. Nedažnai mūsų šalyje nutinka, kad valstybės institucijos lenktyniautų, kuri greičiau skirs paramą. Tačiau tas noras pasimaudyti menininkių šlovės spinduliuose ganėtinai racionalus – juk į Lietuvos nacionalinį paviljoną dabar veržiasi meno mylėtojai iš viso pasaulio. Galbūt kitą

DAIVA JUONYTĖ MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU

DOVYDAS KIAULEIKIS VISADA RIMTU VEIDU

SANDRA KLIUKAITĖ ALISOS STEBUKLŲ LENTYNOS TURINIO EKSPERTĖ

JURGITA KVILIŪNAITĖ ŽMOGUS, KURIO VISI KITI TURĖTŲ KLAUSYTI BESĄLYGIŠKAI

GIEDRĖ STEIKŪNAITĖ kartą Lietuvai viename ar kitame svarbiame tarptautiniame renginyje ketinantiems atstovauti menininkams bus paprasčiau gauti visą reikalingą finansinę paramą dar iki apdovanojimo momento.

Beje, „Auksinio liūto“ nuotrauką mums iš Venecijos atsiuntė Lietuvos kultūros atašė Didžiojoje Britanijoje Justė Kostikovaitė, kuri mums, galima sakyti, parengė nedidelį reportažą iš bienalės. Ši kultūros specialistė, komentuodama sėkmingą Lietuvos pasirodymą meno olimpiada vadinamoje Venecijos bienalėje, akcentavo, kad dar iki „Auksinio liūto“ mūsų šalies menininkai buvo daug sykių gerai įvertinti.

Pasak kultūros atašė, per vienuolika dalyvavimo Venecijos meno bienalėje metų unikalios meno scenos ir kūrėjų dėka Lietuva pelnė keturis „Specialiuosius paminėjimus“ ir vieną „Auksinį liūtą“: „Jeigu neklystu, statistiškai Lietuva yra daugiausia Venecijos meno bienalės pagyrimų / paminėjimų ir apdovanojimų gavusi šalis pasaulyje. Dar be galo svarbu paminėti, kad pirmą kartą Lietuvos kūrėjams atstovauja vien tik moterys.

Pagrindinis Venecijos bienalės įvertinimas – „Auksinis liūtas“ yra didžiulis pasiekimas ir Lietuvos menininkių tarptautinis pripažinimas. Lietuvos meno laukas per dešimt metų pasikeitė neatpažįstamai, ir, kaip pažymi kuratorius Adomas Narkevičius, turime labai daug stiprių ir ambicingų moterų menininkių, sėkmingai veikiančių tarptautinėje scenoje.“ Apie stiprias ir nevaržomas moteris savo darbuose – videoperformansuose – kalba ir kita mūsų šio numerio pašnekovė menininkė Jurga Juodytė. Bet, kaip sakoma, nespoilinsiu, skaitykite straipsnį ir sužinosite, kokias istorijas ji pasakoja savo kūriniuose.

Be daugybės artėjančių kultūros ir meno renginių, kuriuos su malonumu apžvelgėme, norime priminti, kad birželį Vilniuje vyks „Baltic Pride“ ir su juo susiję renginiai. Mūsų autorė Giedrė ta proga parengė antihomofobinį gidą, kurį rekomenduokite perskaityti tiems, kurie vis dar mano, kad visi žmonės yra natūraliai heteroseksualūs ir kad yra tik dvi (socialinės) lytys – vyrai ir moterys.

Rekordiškai storame „37O“ numeryje visko tiek daug, kad net sunku trumpai papasakoti. Tiesiog skaitykite ir džiaukitės besibaigiančiu pavasariu. Susitiksime jau vasarą!

ŽMOGUS, KURIAM RŪPI VISOS PASAULIO PROBLEMOS

IEVA ŠUKYTĖ KOJAS APŠILUSI NAUJOKĖ

SIMONA ŽEMAITYTĖ IŠ LONDONO, BET RAŠO NE TIK APIE JĮ

KAMILĖ ŽIČKYTĖ SPEKTAKLIŲ ŽIŪRĖTOJA IR VERTINTOJA

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 1, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 16, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 28, 29, 30, 32, 33, 34, 36, 37, 38, 39, 43, 44, 45, 46, 48, 50 p.

37O 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 37O@kaunodiena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Maketavo Vaida Dosinienė Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #78, GEGUŽĖ, 2019 Reklaminiai straipsniai žymimi

Pokalbis su rašytoja Ieva Toleikyte Rašė Lina Simutytė

Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų asmenines patirtis. Šio pokalbio pakviečiau rašytoją, poetę ir vertėją Ievą Toleikytę.

UŽSIKRĖSTI PASAULIU Skaitant Ievos tekstus atrodo, kad ji rašo apie tam tikrą pasaulį, kuris yra nulemtas dviejų konstantų: paviršiaus ir dugno. Paviršius dažnai atrodo deimantinis, tarsi suteptas cukranendrių melasa, o dugnas primena skausmingą tamsią prarają, kurioje šoka lipni šimto demonų procesija. Šie du poliai tarsi nuolat susikerta ir apsikeičia vietomis – tarkime, eilėraštyje apie užsistovėjusį vandenį ta tamsa, apsileidimas, savotiškas pragaras yra paviršiuje, bet jame gali rastis gyvybė.

4 //

– Susidaro įspūdis, kad tu kažkada pamatei pragarą – tarsi puodelyje kavos, kuris iš esmės atrodo nekaltas, dailus ir kvepiantis. Kita vertus, tu išvydai, kad kavoje yra ir tirščių, ir juoduma, kuri palieka tamsių dėmių ant dantų.

Ar gyvenime taip pat tiki, kad už paviršiaus slypi dugnas? Koks jis? Ar dugnas su paviršiumi gali apsikeisti vietomis?

– Gražiai pasakei. Paviršiaus ir dugno tema man artima, bet apie tai kalbėti kažkodėl labai sunku, gėda, visai nesinori. Man atrodo, aš iššvaisčiau žiauriai daug laiko rūpindamasi paviršiumi. Turiu omeny ne tik išorinį paviršių, bet ir vidinį. Kažkuriuo metu studijuojant universitete pradėjau siaubingai savęs gėdytis, atrodė, kad privalau save kažkaip sukurti, perdirbti, dėti titaniškas valios pastangas, kad mano būtis taptų autentiška ir pan. Skaičiau daug filosofinių knygų (suprasdama tikrai ne viską, nes konteksto tai neturėjau), domėjausi avangardine muzika, daviau sau žodį neparsiduoti kokiai firmai ir pan. Dar stengiausi per drabužius, spalvas išreikšti savo asmenybę, atrodyti taip, kaip, mano galva, turėjo atrodyti rašytoja. Visa tai buvo naivu ir kvaila, bet prislėgė milžiniška našta. Kompanijose dažnai bijodavau praverti burną, maniau, kad reikia išrauti iš savęs dream pop’o pomėgį, nes tai saldu, lėkšta ir nevertinga... Tiesiog tada atrodė, kad esu bjauriai neįdomus žmogus, buvau labai susikausčiusi.

© 37O

– Tai, ko gero, yra susiję su pamatiniu žmogaus noru būti ypatingam, reikšmingam, kitokiam.

– Tikriausiai. Paradoksas, kad aš bandžiau tapti autentišku žmogumi, bet

man net neatėjo į galvą, jog pirmiausia reikėtų apskritai pažinti save, suvokti, kas man natūraliai įgimta, o ne kaip toje pasakoje apkapoti savo pėdas, kad tik jos tilptų į auksinę kurpaitę. Juk apgaulė vis tiek išaiškės, o jei ne – reikės gyventi didelėje baimėje ir vienatvėje.

Kontrastas tarp paviršiaus ir vidaus, tas atsivėręs dugnas, kurį minėjai anksčiau, ko gero, yra depresijos patirtis apskritai. Juk gali sirgti depresija, bet puikiai funkcionuoti, išoriškai gal net atrodys, kad tau puikiai sekasi. Kai supratau, kad sergu, kad man jau pernelyg ilgai yra bloga, labiausiai nuvylė ir prislėgė tas kontrastas tarp išorės ir vidaus. Suvokiau, kad daugeliui mane supančių žmonių užtenka, kad atlikčiau pareigas ir simpatiškai atrodyčiau, būčiau mandagi, nors mane visą laiką slėgė neviltis. Tada būdavo toks pojūtis, kad jeigu vietoj savęs į darbą pasiųsčiau besišypsančią hologramą, niekas nepastebėtų skirtumo. Turbūt todėl į mano eilėraščius ėmė lįsti visokios kirmėlės, lavonai ir panašūs dalykėliai. Bet per visą tą laiką daug kas pasikeitė. Dabar gal nesu tokia įspūdinga asmenybė, būna, ir apsikvailinu, bet bent jau jaučiuosi sava savo pačios kailyje.

– O ar tu leisdavai sau, ar pripažindavai depresines būsenas? Ar priešingai – iš visų jėgų stengdavaisi jų atsisakyti ir neigei?

– Labai ilgą laiką įsivaizdavau tai kaip kažkokį svetimkūnį, net turėjau tam pavadinimą – vadindavau tą būseną demonu. Atrodė, kad tai ne aš, o kažkas svetimo, lyg koks virusas, kuris mane užvaldo. Kažkas, kas trukdo gyventi, stabdo, gąsdina ir panašiai. Tokia klampi masė.

Tačiau visada buvau pareiginga – tiksliau, labai pareiginga darbe ir labai aplaidi vidiniame gyvenime. Tik tada, kai pradėjau lankyti terapiją, supratau, kad tas demonas yra mano pačios dalis ir jos reikia klausytis. Turbūt tai skamba kaip baisios banalybės, elementarūs dalykai, bet man tai buvo didelis atradimas... Supratau, kad depresija – dalis manęs.

Ne nesąmonė, ne šlykštus padaras, ne dar kažkas kitas, bet aš. Apskritai esu linkusi neigti dalykus. Gana ilgai naudojau pozityvų mąstymą, net darydavau tam tikrus pratimus. Dabar viskas atrodo tragikomiška, bet tuo metu uoliai mokiausi ir stengiausi: rytais laimindavau planetą.

– Bandydama Ievą įsivaizduoti laiminančią planetą, imu šypsotis: ji man primena visišką hipę. Atlikdavai ritualus?

Kaip jie atrodė?

– Planetą laimindavau į visas pasaulio puses. Tai atrodo maždaug taip: pasilenki ir pasakai kokį nors sakinį, įsivaizduodama, kaip šviesa sklinda nuo tavęs į visas keturias pasaulio puses, ir tai labai juokinga, nes pats tuo metu tos šviesos visai neturi, viską tik įsivaizduoji.

– Kaip šie pratimai nuteikdavo, nepaisant to, kad šiandien jie atrodo gana absurdiški?

– Jei pavykdavo ryškiai įsivaizduoti, nuteikdavo pasakiškai.

Tokie dalykai veikia. Bėda ta, kad jie veikia trumpai – kelias valandas. Vadinasi, tuos ritualus reikia nuolat kartoti. Galbūt taip treniruodamas savo smegenis gali pratempti net kelis mėnesius ar metus, bet tai nesprendžia problemų. Čia

SUVOKIAU, KAD DAU­ GELIUI MA­ NE SUPANČIŲ ŽMONIŲ UŽ­ TENKA, KAD ATLIKČIAU PAREIGAS IR SIMPATIŠKAI ATRODYČIAU, BŪČIAU MAN­ DAGI, NORS MANE VISĄ LAIKĄ SLĖGĖ NEVILTIS.

tokia emocinė maskuotė: trumpam tave apgaubia lyg koks aukso dulkių debesėlis, bet kuo ilgiau nelendi vidun, tuo labiau viskas ten pūva... Todėl iš esmės manau, kad pozityvus mąstymas, afirmacijos ir panašūs dalykai gali net padaryti daugiau žalos, nei padėti. Bet per tuos planetos laiminimus kai ką ir atradau – tai paprasčiausią malonumą įsivaizduoti, vizualizuoti savo jausmus, būsenas. Galbūt palengva taip gali imti geriau save suprasti.

Prisimenu Birutės Kapustinskaitės pjesę „Terapijos“ (rež. Kirilas Glušajevas) ir vieną dialogą, kuriame vėžiu sergančios pacientės atlieka relaksacijos pratimus ir kalbasi. Jos kartoja, kad yra sveikos: „Šviesa sklinda mano kūnu, aš sveika, aš sveika, aš sveika.“ Visa tai nutraukia ciniškoji palatos moteris, įsiterpdama į pokalbį ir sakydama, kad tai absurdas, nes niekada nepamena, jog būdama sveika kada nors būtų kartojusi, kad serga. Pasakoju Ievai apie tai, kad pati dažnai kartodavau sau, jog esu sveika, dėkodavau planetai už kiekvienos dienos mažytes ar didesnes smulkmenas, o iš viso to šiandien dar liko jaunaties pasveikinimas, kai tiesiog susirašau norus ir per „YouTube“ įsijungiu mėnulio meditacijas.

– Ar niekada negalvojai, kad kaip menininkė turi patirti daugiau kančios, nes tik tada kūryba bus prasminga?

– Bjaurus klausimas! Bjaurus, nes jį dažnai užduoda ir atsakius visada lieka kažkoks neskanus skonis burnoje. Nežinau.

Esu nemažai apie tai galvojusi, bet niekada negalėjau galutinai atsakyti. Viskas atrodo labai slidu. Šiaip ar taip, dabar manau, kad kūrybai svarbiausias poreikis. Jo neišmoksi, jo nerasi jokiose savipagalbos knygose, jo nesuvaidinsi. Arba

SUNKU KEIS­ TIS, NES KEI­ ČIASI NE TIK ELGESYS, O DRAUGE IR GYVENIMAS, BET IR SAVI­ VOKA, PERSI­ DĖLIOJA PA­ SAULIO VAIZ­ DAS. PER PAS­ TARUOSIUS KELERIUS ME­ TUS SAVY­ JE ATRADAU LABAI DAUG PRIKAUPTO PYKČIO.

reikia, arba ne. Priežasčių gali būti įvairiausių – ir taurių, ir labai žmogiškų, socialinių. O grįžtant prie tavo klausimo, tai nemažai tekstų, kuriuos pati vertinu kaip stipresnius, parašiau bandydama išlipti iš tos pelkės. Kai susitvenkdavo daug įtampos. Kita vertus, tekstai atsiranda ir tada, kai esu šviesios nuotaikos, galiu blaiviai mąstyti, gal net šiek tiek pajuokauti.

Nėra kažkokios taisyklės, todėl jaučiu, kad šis klausimas yra aklavietė. Man svetimi abu kraštutinumai – ir kančios garbinimas, tikėjimas, kad ji taurina, ir manymas, kad literatūra privalo kurti šviesą ir gėrį (nes blogio ir taip netrūksta). Mane abu šie požiūriai dusina.

– Jei nepažinočiau tavęs, iš tekstų atrodytų, kad eilėraščius rašo žmogus, kuriam netrūksta užslėptos agresijos, pykčio, kritikos sau. Žinodama, kad yra tas klampiai juodas dugnas, ir eilėse klausi, kaip kitaip išgyventi. Kur dėti tą neišpildytą smurtą? O kur gyvenime dedi tai, ko neišpildai?

– Klausiu, nes ligi galo nežinau... Sunku keistis, nes keičiasi ne tik elgesys, o drauge ir gyvenimas, bet ir savivoka, persidėlioja pasaulio vaizdas. Per pastaruosius kelerius metus savyje atradau labai daug prikaupto pykčio. Augau mokoma būti maloni, draugiška, vengti konfliktų. Agresija, grubumas apskritai mane atstumia, o matant prievartą kraujas užverda. Esu pacifistė, gal trečias brolis kvailys (mėgdavau su juo tapatintis)? Bet tas būdo švelnumas, nuolankumas vėliau gali atsisukti prieš tave. Kalbant plačiau, mūsų visuomenei dabar reikia ne tik alternatyvos, bet ir kovoti už ją, nesitaikstyti, artikuliuoti ir argumentuoti. Manau, kad pyktis, kurį atradau, yra savotiškas sveikimo, atsitokėjimo ženklas.

Kartais pavyksta perkelti tai į tekstą, tada viskas išsikristali-

zuoja, išeina į platesnę erdvę. O šiaip, kai galiu, tą pyktį parodau. Svarbu, kad smūgis būtų tikslus, tada bus atkurta pusiausvyra. Čia toks subtilus menas...

– Štai ir dabar mes su tavimi geriame kavą, ji skani, karšta, tačiau mažyčiu akies kampeliu pamatei, kad joje raitosi kirminai. Šmėkšteli ir atsitrauki, visai kaip eilėraščiuose, kai perskaitai ir suvoki, kad iš tiesų viskas kartu yra ir gana šlykštu. Kaip gyventi su žinojimu, kad kavoje, kurią geri, yra pilna kirmėlių? Kaip gyventi pasaulyje žinant jo tiesą ir vis tiek negalėti jo pakeisti?

– Nemanau, kad žinau pasaulio tiesą... O dėl kirmėlių, tai jos savotiškai žavios ir, spėju, kad žiauriai reikalingos visai ekosistemai. Norėčiau neskirstyti dalykų į gražius ir negražius, bet atrasti kiekvieno estetiką. Kai supranti, kad žmogaus kūne yra pilna visokių bakterijų, parazitų, kirmėliukų, iš pradžių pasidaro labai baisu, kone ištinka panika – manau, dėl to, kad suvoki, jog iš tikrųjų beveik nieko nekontroliuoji, kad nesi pagrindinis pasaulio veikėjas, o tik vienas iš daugelio – ekosistemos dalis. Tavo kūnas tau visada nematomas, matai tik paviršių. Esi toks truputį dvigubas. Viena vertus, savarankiškas individas su savo mintimis, galia, pojūčiais ir jausmais, kita vertus – tokia bejėgė ląstelių masė, priklausanti kitiems organizmams. Žodžiu, kai pasaulio ir žmogaus vaizdą papildo tie kirminai, jis nepasidaro šlykštus, – jis pasidaro pilnesnis. Tokiame pasaulyje gyventi įdomiau.

Prisimenu pokalbį su Mindaugu Nastaravičiumi po jo išleistos knygos „Bendratis“. Jis pasakoja apie vieną kiemą Anta-

kalnyje, toje pačioje vietoje įsikūrę ir gimdymo, ir laidojimo namai. Suvokiu, kad viskas iš tiesų ir yra viename kieme – disfunkcinės šeimos, ir šeimos, kurias gali kviesti vaidinti amerikietiškoje pusryčių dribsnių reklamoje. Malonumas ir skausmas veikia kartu. Ievos poezijoje gausu paralelių tarp grožio ir šlykštumo. Eilėraštyje greta ganyklų ir daugiabučių veikia sapnų pasaulis, o salotiniai ir žydri pūkuoti kopūstiniai vikšrai gali būti randami tiek pievose, tiek šiukšlynuose. Viskas yra greta. Ko gero, tik tada, kai supranti, kad iš tiesų viskas yra vienis, gali kurti poeziją.

– Ar turi baimių, susijusių su mikrobais?

– Nesu iš tų žmonių, kurie bijo bakterijų. Gal net priešingai, gal reikėtų labiau bijoti... Prisimenu tokį nedidelį epizodą... Aną pavasarį ėjau į „Poezijos pavasario“ skaitymus Taikomosios dailės muziejuje. Turėjau skaityti vienos danų poetės vertimus, viskas atrodė labai rimta ir svarbu. Marškiniai išlyginti, lūpos padažytos. Einu, skubu, kaip visada – vėluoju. Buvo gegužės mėnuo, smarkiai paliję, šlapia. Atsimenu, galvojau, ar gražiai atrodau, kai tuo metu pro šalį važiavusi mašina aptaškė mane nuo galvos iki kojų rudu balos vandeniu. Akimirką sustingau pasiruošusi nusikeikti, bet staiga apsidžiaugiau, viskas pasidarė taip juokinga, gera, tikra, atrodė, kad mane ką tik pačiupinėjo vanduo. Skaitymai iškart įgavo naują perspektyvą. Gėda čia viešai sakyti, bet atėjusi net rankų nenusiploviau, vis tiek jau buvau išdžiūvusi ir dar kažkodėl kėlė džiaugsmą mintis, kad kai žmonės spaus man ranką, jiems nežinant juos palies ta lietaus bala... Tokia buvo mano maža paslaptis, kaip amuletas: į skaitymus atsinešiau ne tik eilėraščių vertimus, bet ir Malūnų gatvės balą. Man vis noris liestis prie pasaulio, susitepti, užsikrėsti juo...

– Ką visa tai tau duoda – tas sąmoningas pasirinkimas nebūti komforto zonoje?

– Daug dalykų... Bet vienas iš jų tiesiogiai susijęs su tavo tema – nerimu. Anksčiau jaučiau labai daug socialinio nerimo – tai toks bendras susikaustymas, baimė bendrauti, baimė judėti, baisi baimė suklysti. Nuo tos baimės pasidarydavau kaip medinė. Atrodydavo, jei žengsiu žingsnį į šalį, užlipsiu ant minos ir susprogsiu. Taip bijodavau suklysti, nepataikyti į natą, kad saugiausia pasidarydavo tylėti. Dabar galvoju, kad man geriausia praktika kovojant su socialiniu nerimu yra improvizacija. Muzikinė improvizacija man taip ir nepavyko, ir tai varė iš proto – norėdavosi visiškai pasileisti, daryti su balsu beprotiškus dalykus, visokiais balso efektais išreikšti neįvykdytą smurtą, bet taip bijodavau apsijuokti, nepataikyti, kad likdavo tik harmoningos, švarios ir nuobodžios melodijos. Bet užtat pradėjau improvizuoti su žmonėmis, ypač dienos centre su vaikais. Improvizacija gydo nerimą, nes turi labai susikaupti į dabarties momentą ir tiesiog gyvai reaguoti, nėra laiko viskam apsvarstyti ir suplanuoti. Pridarai daug klaidų, bet supranti, kad tos klaidos yra tik detalės, svarbus tas bendras plaukimas. Pavadinkim, muzika. Ryšys. Ir gal tiesiog sveika pajausti, kad esi ekosistemos dalis, o ne visatos centras. Ekosistemos, kuri labai marga, reikalaujanti įvairiausių įgūdžių. Čia kaip tame Sabinos Brilo eilėraštyje „žmonės aplinkui / neįtaria / kad jie aplinkui // kiekvienas galvoja / kad jie centre / o aplinkui kiti“. Kai tai supranti, prasideda kitos (gal įdomesnės?) problemos.

Pokalbis su menininke Jurga Juodyte

PURVINA VESTUVIŲ SUK IR MADONA BE Rašė Lina Laura Švedaitė Herojės nuotrauka Kęstučio Pleitos Iliustracijoms panaudoti vaizdai iš performansų

Jurga Juodytė – videoperformansų autorė, grafinio dizaino kūrėja, kūryboje pasitelkianti moterį – jos kūną ir gyvenimą. Menininkė nagrinėja socialinio pobūdžio temas ir bando perkurti surambėjusius ritualus. Jos kūrybą būtų galima priskirti feministinio meno plotmei.

T

aip pat, kaip rašė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, J.Juodytės kūryboje tyrinėjama liminalumo būsena („limen“, išvertus iš graikų k., reiškia „slenkstį“.) Kitaip tariant, ją domina transformacija (skaisti – nešvari, mergelė – motina, moteris – motina) – virsmas, užveriantis viena ir atveriantis kita. Aš nesu menotyrininkė. Toli gražu. Tiesą pasakius, nesu ir performatyvaus meno gerbėja. Greičiau esu žmogus iš gatvės. Tad – perspėju – likęs tekstas yra parašytas iš širdies. „Nuotaka“, 2011 Nuotaka lėtai vynioja raudoną kilimą, dengiantį centrinės bažnyčios navos grindis. Kilimas – prieštvaninis, nuaustas kokiam nors fabrike su Lenino abrozdu ant direktoriaus kabineto sienos. Vynioja gan lėtai – pradedu ieškoti dešimties skirtumų tarp kairės ir dešinės bažnyčios pusių. Randu keletą.

Dešinėje pusėje prieblanda sakralesnė, užtat kairėje pusėje yra sakykla ir aukų dėžutė.

Nuotakai baigus vynioti kilimą, mano protas, išsiilgęs dirgiklių, pradeda siautėti. Net gėda prisipažinti, apie ką.

O nuotaka, tarsi tiksliai žinodama, kas dedasi mano galvoje, netikėtai ant grindų pasistato dubenį su vandeniu – judesiai tikslūs, pamirko jame savo suknelės kraštą ir imasi darbo. Keturpėsčia kruopščiai valo bažnyčios grindis.

Kone pedantiškai. Vis patraukiamas dubuo aidi, šluostymas aidi, gręžiama medžiaga aidi. Vanduo dubenyje tamsėja, suknelė purvinasi, o grindys švarėja. Š..., pagalvoju, kaip gaila tos suknelės, kaip gaila nuotakos kelių, besibraižančių į nelygumus. Ir pamatau savo močiutę, pamatau savo mamą, matau mus visas, valančias grindis, blizginančias langus, pasistiebusias ant kėdės, nuo lubų nurenkančias voratinklius, siurbiančias kilimus, kepančias blynus, plaunančias kūdikių užpakalius, matau mus, stovinčias priešais veidrodį ir taisančias nutekėjusį akių tušą, matau, kaip purvinasi mūsų baltos suknelės, kaip išsausėja mūsų rankos, kaip į nelygumus braižosi mūsų dienos ir naktys. Dar matau, kaip švarėja bažnyčios grindys, kaip jos blizga ir atspindi vitražų mėlynumą.

6 // © 37O Jurga Juodytė

– Jurga, ką tu išgyvenai valydama bažnyčios grindis, ar prisimeni?

– Performansas visada yra čia ir dabar.

Tokia jo paskirtis. Videoperformansas, naudojant medijas, gali būti pakartotas peržiūrų skaičiumi neribotą kiekį kartų. Tačiau medžiagoje vaizdu jis vis tiek išlieka nepakitęs – per kameros akį užfiksuotas taip, kaip buvo tą aki-

mirką. Laikui bėgant, keičiasi tik žiūrovo nuotaika ir būsena. Kai dabar žiūriu „Nuotaką“, matau ten nebe save, o tiesiog kenčiančią moterį. Ir esu pastebėjusi, kad su videoperformansais taip yra. Atlikus veiksmą ir jį užfiksavus, aš, kaip asmuo, išnykstu. Lieka metafora. „Nuotakoje“ moteris labai sutrikusi.

Vienas jos gyvenimo etapas baigiasi, bet ji jaučiasi taip, tarsi baigiasi ne etapas, o pats gyvenimas. Viskas, ką ji gali tą sekundę, toje užfiksuotoje dabartyje, – frustruoti ir paversti tai vaizdu.

– Man šis performansas atrodo labai realistiškas. Skauda žiūrėti. Skauda žiūrėti, kaip holivudinių filmų įskiepyta svajonė susipurvina buiteške. Suknele pasipuoši kelioms valandoms, o likusį laiką dirbi darbus. Meilė yra darbas. Sunkus ir purvinas darbas. Kokių dar interpretacijų teko išgirsti?

– Buvo sakančių, kad aš neva pasisakau prieš santuoką, kad tai santuokos kritika. Vienam kunigui šis performansas pasirodė esantis apie Bažnyčią. Apie tai, kaip ji turi apsivalyti. Man tai labai patinka. Plačios, bet tikslios žiūrovų interpretacijos rodo, kad meno kūrinys yra geras, nes atveria mintį, įtraukdamas asmeninę žiūrėtojo patirtį.

AŠ IRGI ESU PAVARGUSI NUO MOTERS MONOLO­ GO. NORĖTŲ­ SI DIALOGO. KITA VER­ TUS, JUK SIE­ LOS SKAUS­ MAS NETURI LYTIES.

– Neseniai buvau susitikusi vieną savo pažįstamą, progresyviai nusiteikusį jauną psichologą. Gėrėme nealkoholinį alų, valgėme veganišką guliašą, kalbėjomės apie santykius ir šis pasakė, kad „mūsų ateitis yra poli“ (tikriausiai turėta omeny poligamija – aut. past.), suprask, santuoka yra atgyvena. Viena moteris prie gretimo staliuko net atsisuko į mus pasižiūrėti. Ką manai apie tokias prognozes?

– Santuoka yra ne tik emocinis darinys santykiams realizuoti. Tai – ir teisinis institutas. Jei kas nors turi skyrybų patirčių su vaikais ir lizinginiais butais, tai patvirtins. Ir įstatymai gana svarbūs (kiekvienam dėl skirtingų priežasčių) – ta pati LGBT bendruomenė kovoja, kad būtų įteisinta tos pačios lyties asmenų santuoka. Manau, kad „poli“ – viena iš žodžiais įvardijamų formų santykiams nusakyti. Tačiau mane domina kas kita.

Prašyčiau kitą kartą paklausti progresyviai nusiteikusio jauno psichologo, ką jis siūlo daryti su nuoskauda, kalte, emocinio artumo ilgesiu, seksualinėmis nesėkmėmis ir buitiniu susierzinimu – manau, kad visos šios besikartojančios santykių realybės negali išspręsti ir poligamija.

NELĖ KŪDIKĖLIO

„Nuotaka“

„Šiuolaikinės madonos“, 2011 Jų veidai, visų pirma, akys, sakyčiau, šiek tiek net plėšiančios, revoliucingos, bet labiausiai rankos, kurios šiaip jau turėtų laikyti Kūdikėlį Jėzų – vienos tvirtai sukryžiuotos ant krūtinės, kitos sunkiai remiasi į šlaunis, dar kitos prilaiko žydrąjį nuometą. Atrodo, visos bando pasakyti, kad joms viskas gerai. Be kūdikėlio. Bando pasakyti, kad ir taip yra ką veikti, kad jaučiasi visavertės, kad iki gyvo kaulo įgriso tas klausimas.

Kiekgi galima apie tuos kūdikėlius? Pasaulyje ir taip jau gyvena milijonai nelaimingų, alkanų vaikų. Per daug.

Kuo ilgiau žiūriu į jas, tuo stipriau išryškėja du siužetai: Madona, iš kurios atimtas vaikas, – matau žiojinčią tuštumą, arba šiuolaikinė moteris, pasirinkusi neturėti vaikų ir besimatuojanti Madonos kostiumą, – matau manifestą, matau revoliuciją. Konfliktas akivaizdus.

KIEKGI GA­ LIMA APIE TUOS KŪDI­ KĖLIUS? PA­ SAULYJE IR TAIP JAU GY­ VENA MILI­ JONAI NELAI­ MINGŲ, AL­ KANŲ VAIKŲ.

PER DAUG.

– „Šiuolaikinės madonos“ manyje pasėjo daug klausimų. Žiūrint į jas darosi įdomu, ką Madona būtų nuveikusi su savo gyvenimu be Kūdikėlio Jėzaus?

Darosi įdomu, kodėl šiuolaikinei moteriai turėtų būti įdomus Madonos kostiumas? Pagaliau, kokia bus ateities moteris? Ar ji turės gimdą?

– Į šiuos klausimus atsakymo, deja, neturiu (juokiasi). „Šiuolaikines madonas“ sugalvojau atostogaudama Tailande. Tuo metu man buvo trisdešimt metų ir galvoje pradėjo suktis klausimai – ar noriu turėti vaikų, ar šalia yra žmogus, su kuriuo galiu auginti vaikus.

Fotografijai reikėjo labai aiškaus vaizdinio, kuriame išryškėtų moteris, nusprendusi neturėti vaikų, gyvenanti be vaikų. Lietuvos kontekste Madona yra labai stiprus motiniškos meilės simbolis, todėl ją ir pasirinkau.

Ir išties, taip, norėjosi sukurti manifestą.

– O dabar, kai pati turi dukrą, ką manai apie šiuolaikines madonas?

– Dabar šiuolaikinės madonos man labiau siejasi su motinomis, auginančiomis kitokius vaikus. Neseniai teko girdėti, kaip viena vienuolė, aiškindama Mergelės Marijos meilę, sakė, kad ši taip pat augino nepaprastą, arba keistą, vaiką. Ir šiandien, kai daug atviriau kalbama apie įvairiausius psichinius ir emocinius sutrikimus, negalias ir kitus niuansus, apie tai, kaip didžiulė mūsų visuomenės dalis vis dar nesugeba mylėti žmonių, kuriems to labiausiai reikia, man šiuolaikinė Madona reiškia motiną arba tiesiog moterį, priimančią vaiką tokį, koks jis yra.

Skamba gana paprastai, ar ne?

„Gera mama, bloga mama“, 2013 Moteris žaidžia klases. Mėto akmenuką ir šokinėja, kartais sustodama ant vienos kojos kaip koks gandras. Vietoje skaičių ant plytelių užrašyti žodžiai „bad mother“ ir „good mother“. Ilgainiui mintys mane nusineša į Julio Cortazaro „Žaidžiame klases“. Pirmą kartą skaičiau būdama septyniolikos ir, greičiausiai, nieko ten nesupratau, tačiau viena šiame romane aprašyta scena mane sukrėtė iki grabo lentos. Kūdikio mirtis. Kūdikis Rocamadour‘as ėmė ir numirė intelektualų vakarėlio siautuly, o jo motina, panirusi į diskusijas, muziką ir taurę, šito nė nepajuto. Skaičiau ir negalėjau patikėti. Juk turėjo pajusti.

Juk turėjo nemirti.

– Praeitą sekmadienį pergalingai ištrūkau iš namų. Ėjau susitikti su seniai matytais draugeliais. Vėlavau apie pusvalandį, nes norėjau prasieiti ir nors kartą šią žiemą pajusti, kaip apledėja mano nosyje esantys plaukeliai. Atėjusi supratau, kad vėluoju ne tik laike.

Mano bičiuliai filosofai jau užsisakinėjo po antrą. Ir man, nors ir buvau prisižadėjusi šįkart niekam nieko nepasakoti apie savo nuostabų vaiką (nes juk nelabai bevaikiams įdomu) ar apie tai, kaip man puikiai sekėsi gimdyti, pirmoji prasprūdusi istorija buvo apie tai, kaip nuėjau apžiūrėti prancūziško darželio, ir išėjusi apsiverkiau, nes supratau, kad nė viena auklėtoja pasaulyje nemylės mano vaiko taip, kaip aš. Ir išvis nė vienas žmogus pasaulyje nemylės mano vaiko taip, kaip aš. „Didelis krokodilas, kurio burnoje jūs sėdite, – štai kas yra motina. Ir negali žinoti, kada ji užsimanys sučiaupti savo nasrus (Jaqcues Lacanas)“, – ėmė ir štai taip elegantiškai mane nužudė vienas iš bičiulių filosofų.

– Tėvystės patirtis yra tokia pat kaip ir šuolis parašiutu ar nardymas – nupasakoti yra neįmanoma šito nepatyrusiems (juokiasi). Turiu ir aš istori-

jų. Prieš rugsėjo pirmąją mano dukra grįžo iš parduotuvės išsirinkusi ir su savo tėčiu nusipirkusi kuprinę. Kuprinė buvo mėlyna, su astronautu ir kosmosu. Pamačiusi kuprinę, dukros paklausiau: „Kodėl išsirinkai būtent šią kuprinę“? „Todėl, kad mėgstu mėlyną spalvą ir man patinka kosmosas“, – užtikrintai atsakė. Tačiau jau po savaitės manęs paprašė nupirkti naują kuprinę – vaikai tyčiojasi ir vadina ją nemergaite. Juk mergaitės nebūna kosmonautėmis! Ir mergaitės nemėgsta mėlynos spalvos! Labai supykau. „Štai kaip tai prasideda, – pagalvojau. – Mėlynos spalvos kompleksu, kuris baigiasi nevienodais atlyginimais.“ Ir iš to pykčio sugalvojau idėją. Pradėjau ieškoti lakūnės su mėlyna uniforma, kuri sutiktų ateiti į klasę ir realiai parodytų pirmokams, kad mergaitės gali tapti lakūnėmis. Be to, tai būtų labai gera proga pakalbėti man, kaip menininkei, su vaikais apie tai, kad spalvos neturi lyties. Pasirodo, apie tai reikia kalbėti! Juk tai nėra savaime suprantama vaikams, nuo gimimo pažymėtiems griežtai klasifikuojamų rožinių ir žydrų daiktelių. Paskambinau į AGAI (Antano Gustaičio aviacijos institutas) ir, keliems žmonėms papasakojusi savo liūdną istoriją, gavau Gretos Adlytės – drąsios merginos – ketvirtakursės, būsimos lakūnės, nuo paauglystės skraidančios sklandytuvais, telefono numerį. Ji skyrė laiko susitikti su pirmokais, parodyti filmuką apie sklandymą ir papasakoti savo profesijos pasirinkimo istoriją. Dariau tai iš pykčio.

Liemenėlių deginimo laikai baigėsi, o mes vis neišlipame iš mėlynos spalvos.

Dariau ir iš meilės, žinoma. Esu motina-krokodilas. Arba viskam pasiruošęs transformeris.

– „Google“ ieškodama šio tavo videoperformanso, radau Didžiojoje Britanijoje ypač populiarios Ginos Ford, rašančios apie vaikų priežiūrą, knygą tokiu pačiu pavadinimu. Ši moteris pataria nesidalyti savo lova su vaiku, vengti akių kontakto po dešimtos valandos vakaro ir neglostyti vaiko, kai jis žinda, – visa tai turėtų padėti jam greičiau užmigti. O man atrodo, kad visi šie metodai turėtų padėti kūdikiui pasijusti visiškai vienam šiame pasaulyje. Ir juos taikyti gali tik blogos mamos.

– Įdomu, ar G.Ford norėtų, kad jos mylimasis su ja taip elgtųsi po vakaro – staiga pradėtų vengti dvasinio ir kūniško kontakto?

Vienaip ar kitaip, manau, kad tema „Kaip geriausia auklėti vaikus“ patenka į tą patį sunkiojo kalibro sąrašą, kaip ir politika, religija, abortai, eutanazija ir pan. Apie tai reikia kalbėti pasveriant kiekvieną žodį ir su

„Šiuolaikinės madonos“

pagarba. Juk kartais tėvai ar globėjai, linkėdami paties geriausio savo vaikui, jį labai traumuoja, o kartais, patys negavę pakankamai meilės, augina jį apytuštėmis širdimis, ir taip iš kartos į kartą persiduoda tas visa paralyžiuojantis meilės ilgesys.

tūždami, kartais vos vos žaismingai linguoja. Įsivaizduoju, kad vyras, kadaise vilkėjęs tuos marškinius, turėjo tokią pačią kūno kalbą. Ir, žiūrint į besikeičiančią gamtą, tas žiūrėjimas į tuos marškinius kiek prailgsta, atsisveikinimas su jais prailgsta. Arba aš tiesiog nemoku medituoti.

„Nuoga ir patenkinta“, 2012 Įsivaizduoju, kaip sėdžiu įsivyniojusi į baltą drobę pašiurpusia oda ir stebiu Jurgos rankų judesius, girdžiu kreidos brėžius popieriuje. Ši paklausia, kaip aš jaučiuosi savame kūne. O aš, demonstratyviai patylėjusi, nes juk žinau, kad pokalbis įrašomas, atsakau: „Visai neblogai.“ Ir tuomet pradedu ilgą monologą apie savo kūno patirtis, atmintį, išmintį, apie tai, kaip svarbu yra girdėti savo kūną, nes jis galbūt protingesnis už mus. Galiausiai paprašau, kad parodytų man eskizus, nes noriu pamatyti, ar mano krūtys juose nenukarusios.

– Ruošdamasi interviu su prancūzų rašytoja feministe Virginie Despentes, peržiūrėjau ir perskaičiau begalę kitų interviu su ja. Pastebėjau vieną atsikartojimą – Virginie dažnai sako, kad jai atsibodo, ką apie traumas, kylančias iš moterų ir vyrų santykio, galvoja moterys. Jai daug įdomesnė vyrų nuomonė. Ką apie tai manai?

– Ji teisi dėl šio teiginio. Aš irgi esu pavargusi nuo moters monologo. Norėtųsi dialogo. Kita vertus, juk sielos skausmas neturi lyties. Šiuo atveju man įdomiausia yra metafora, į kurią įsijausti gali bet kas, turintis išsiskyrimo patirties. Ir vyras, ir moteris.

Tačiau lytis pasidaro labai svarbi, kai kalbame apie būdus – kaip skausmą iš savęs išgyvendinti. Ir šiame etape telpa visos cliches, kurias tik esame matę ir girdėję. Įdomu, ar Jeffas Koonsas, išgyvenęs dvasiškai sunkų išsiskyrimą, sukurtų tokį pat kūrinį kaip Tracey Emin?

– Šis tavo projektas niekur neeksponuojamas. Kodėl?

– Čia yra viso gyvenimo darbas. Todėl būtinai nupiešiu ir tave, kai tik vėl grįšiu prie šio projekto.

8 //

– O koks tavo pačios santykis su nuogumu plačiąja šio žodžio prasme? Ar esi nuoga ir patenkinta?

– Šiuolaikinei moteriai, nuolat atakuojamai tobulų vaizdų, būti taikoje su savo nuolat kintančiu kūnu yra niekada nesibaigiantis darbas. Nors, aišku, kai kurioms pavyksta. Manau, toms, kurios labiausiai dirba su tuo dvasiškai.

© 37O „Gera mama, bloga mama“, 2013 m.

„Sudie“, 2014–2015 Rožiniai vyriški marškiniai kabo miške. Vėjas, lietus, sniegas, lapai jiems suteikia gyvybės. Rožiniai vyriški marškiniai turi savo kūno kalbą – kartais jie ramūs, išsitiesę, kartais choleriškai mosikuoja rankovėmis, it

– Kadre ar už kadro vaizduoji žmogų, kuris priima sprendimus, prisiima atsakomybę, galbūt daro klaidas, jaučia ir mąsto, galų gale atlieka performansą vienas. Savo kūriniais vienaip ar kitaip tu kalbi apie fizinį ir emocinį vienišumą, vienatvę, vienumą – apie dykumą, į kurią kiekvienas kartkartėmis esame pakviečiamas.

– Taip, ir toje dykumoje knibžda milžiniška gyvybės infrastruktūra (šypsosi).

Linkiu kiekvienam ją pamatyti arba išgirsti, arba pajusti.

Visus autorės performansus galima rasti svetainėje www.juodyte.lt.

>> IR ŠVIESA TELYDI Rašė Simona Žemaitytė (Londonas)

Godos Marijos Narkutės nuotr.

Su Juste Kostikovaite susitikome Rytų Londone, „Whitechapel“ galerijoje. LR kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje pakvietė mane prisijungti prie besibaigiančio pokalbio su šios galerijos kuratore ir meno kritike Emily Butler. Kalbantis skambėjo lietuviškos pavardės. „Su kolegomis juokais tai vadinu gundymo menu, – po pokalbio šypsosi Justė. – Gal susidomės pasakojimais, įtrauks daugiau lietuvių menininkų į programą.“ Vėliau su Juste susisiekiu jau prasidėjus Venecijos bienalei, iš kurios ji mums pateikia savo fotoreportažą.

Justė Kostikovaitė Simonos Paplauskaites instaliacijos Londone fone.

Lietuvos nacionalinio paviljono nuotr.

LONDONAS–VENECIJA– Venecijos bienalės „Auksinis liūtas“ – Lietuvos nacionaliniam paviljonui.

10 //

REIVAS IR LAZERIAI Justė LR kultūros atašė pareigas eina jau trečius metus. Kad keliai nuves į Londoną, kadaise ir pati nebūtų patikėjusi.

Jos meilė kultūrai prasidėjo dar paauglystėje, nuo muzikinio maišto. Prisimena: 1996–1997-aisiais – lazeriai, dūmai, instaliacijos Vilniaus „Kably“... „Pankai man sakydavo: tu nei reiverė, nei reperė, nei pankė – apsispręsk“, – juokiasi prisiminusi anuos laikus. Ir nors reiveriai Justę taip pat kritikavo dėl ne visos amunicijos, domėjimasis šia kultūra tik stiprėjo. Ji tapo DJ Sagos fanklubo „Dūžiai“ nare, klausė „Radiocentro“ laidų „Miksas“, kurias įsirašydavo į kasetes, o įrašais keisdavosi su draugais. Paauglystėje jos muzika buvo triphopas ir drum&bass. Važinėdavo ir į Kauną, „RyRalio“ vakarėlius, kur nuotaikos buvo kiek pankiškesnės: grodavo Šarūnas Karalius, Povilas Pauplys ir kiti. „Tada nežinojau, ko tiksliai noriu iš gyvenimo, ką noriu veikti, tad, kaip ir šimtai kitų, įstojau į teisę ir verslo vadybą“, – apie karjeros pradžią pasakoja Justė. Dar besimokydama ji pradėjo dirbti verslo įmonėje. Tačiau, užuot pardavinėjusi interneto svetaines, pusę darbo dienos praleisdavo diskutuodama kultūros forume ore.lt. „Dažniausiai kaldavausi su kokiu nors anonimu“, – juokiasi prisiminusi. Vėliau su slapyvardžiu Ėtsuj šiai svetainei ji rašė apžvalgas, rengė interviu.

© 37O

IŠ BERLYNO – Į LONDONĄ 2009-aisiais iš Vilniaus ji persikėlė į Berlyną: „Ištiko asmeninė krizė: 2008 m. rudenį grįžau po užburiančios kelionės po Pietryčių Aziją, nutrūko santykiai, negavau darbo, kurio

norėjau, pasaulį krėtė finansinės krizės padariniai.“ Per tą pauzę suprato, kad laikas bent kuriam laikui palikti Vilnių.

Berlynas skambėjo viliojančiai, kaip koks išsvajotas pabėgimas. O dar buvo pakviesta stažuotis organizacijoje European Network of Cultural Centres (ENCC). Berlyne Justė susipažino ne tik su vizualiojo meno, bet ir performanso scena, pažino vis daugiau ir daugiau menininkų, erdvių. „Šis miestas – ideali vieta susižavėti menu, nes ten visko tiek daug! Berlyne matytas menas man pasirodė labai prasmingas ir aktualus, atliepiantis šiuolaikinio gyvenimo paradoksus“, – sako Justė. Ten praleidusi dvejus metus suprato norinti dirbti kuratore, mokytis toliau. „Nebuvau baigusi meno istorijos. Jaučiau, kad noriu sužinoti daugiau meno kalbos kodų. Buvau savamokslė kultūros vadybininkė. Dirbau su menininkų rezidencija „GloagauAIR“, bandžiau kuruoti parodas su menininkais Channa Horwitz, Žilvinu Landsbergu, Julija Goyd, Linardu Kullessu ir kitais. Norėjau giliau pažinti ir suvokti kritinę meno pusę, tos kritinės jėgos potencialą

ir įtampas“, – savo pasirinkimą aiškina Justė. Įstojusi į Karališkąjį menų koledžą ji persikėlė į Londoną. Ir, galima sakyti, jo niekada nebepaliko.

MENAS – KAIP KRITIKA Tad kas šiuolaikinis menas Justei yra šiandien – po Vilniaus reivo, Berlyno performansų ir neišsemiamos Londono patirties? „Manau, tai kritinė „vizualinė“ praktika“, – nedvejoja Justė ir pabrėžia, kad žodis „vizualinė“ turėtų būti rašomas kabutėse. Ji sako visada prisimenanti Anne Imhof pasirodymą, 2017-ųjų Venecijos bienalėje pelniusį „Auksinį liūtą“. Nors vizualiojo ir gyvo meno produkcijų ciklai (ir įkainiai) labai skirtingi, tačiau vis vien tai kritinė meno praktika. Performansas, skirtingai nei vizualusis menas, publikai leidžia visiškai pabėgti nuo realybės, paskęsti patyriminėse žinių perdavimo erdvėse. Tos erdvės kuriamos čia ir dabar, tarsi stebint patį gyvenimą. Labai įdomu ir paradoksalu, kad pati A.Imhof savo darbus vadina tapyba. Ta tapyba vyksta žmonių kūnais: jie juda tarsi atgijusios legendos per brutalias mados pasau-

net... kurti. Justė su jauduliu prisimena susitikimus su Petru Geniušu, Mirga Gražinyte-Tyla, Janina Sabaliauskaite ir su nesuskaičiuojama daugybe kitų talentų: „Man jie visi – herojai, kupini beprotybės verto užsidegimo ir profesionalumo.“ Pradėjusi eiti pareigas Justė daug dėmesio skyrė Lietuvos kultūros sklaidos problematikai. Buvo įsteigtas ir standartizuotas Lietuvos kultūros naujienlaiškis, Didžiosios Britanijos ambasadoje įkurta galerija – vitrina, kurioje vykusioje pirmojoje parodoje buvo atkreiptas dėmesys į Jono Meko poezijos, sapnų ir avangardinio kino istorijų knygas. „Pastebėjau, kad ambasadoje yra langas, žvelgiantis į gatvę, pro kurį, pakeliui į Chelsea meno ir dizaino koledžą ir Teito Britanijos muziejų, praeina daugybė žmonių. Taip atsirado J.Meko vitrina, o joje – kūrėjo knygos“, – pasakoja Justė. Praėjusiais metais pats Jonas lankėsi Londone. Knygų mugėje buvo pristatyta naujausia jo knyga, vyko filmų peržiūros, susitikimai. Ambasadoje tuomet ji surengė „mažytį renginį“, kurio metu pasaulinio garso menininkas skaitė savo poeziją (viso vizito metu Jonas propagavo „mažus meno kūrinius“ ir kritikavo meno pasaulio sužvaigždėjimą).

Nenuostabu, kad didžiausias jo komplimentas vitrinai buvo: „No harm done.“ Šiuo metu lango galerijoje – meninių knygų projektas „No Routine“.

Brazilijos paviljonas. Menininkai Bárbara Wagner ir Benjaminas de Burca, naudodami popsimboliką, dirba su jaunų žmonių bendruomenėmis, kurios rengia šokio kovas. Ar šalis, skendinti politinėje ir ekologinėje katastrofoje, gali išsigelbėti per gaivališką seksualumą ir sambą?

Justės Kostikovaitės nuotr.

DAR BE GALO SVARBU, KAD PIRMĄ KARTĄ LIETUVOS PA­ VILJONUI ATS­ TOVAUJA TIK MOTERYS. TAI YRA DIDŽIU­ LIS PASIEKI­ MAS IR LIE­ TUVOS MENI­ NINKIŲ TARP­ TAUTINIS PRI­ PAŽINIMAS.

LONDONO TILTAI IR VENECIJOS KANALAI Londonas – vienas iš pasaulio kultūros centrų, ypač šiuolaikinio meno srityje. Lietuvos kultūros ryšys su Didžiąja Britanija, pasak Justės, – itin stiprus. Čia studijavo ir vis dar studijuoja daug menininkų, Lietuvą garsinančių pasauliniu mastu. Tarp jų – Gintarė Minelgaitė iš „Dr. GoraParasit“, Eglė Jauncems, daugybė grafikos dizainerių. Ne išimtis – ir kompozitorė Lina Lapelytė, Londone praleidusi beveik dešimtmetį, o šiemet su Rugile Barzdžiukaite ir Vaiva Grainyte 58-ojoje Venecijos bienalėje Lietuvai pelniusi „Auksinį liūtą“.

Pasak kultūros atašė, per vienuolika dalyvavimo Venecijos meno bienalėje metų unikalios meno scenos ir kūrėjų dėka Lietuva pelnė keturis „Specialiuosius paminėjimus“ ir vieną „Auksinį liūtą“: „Jeigu neklystu, statistiškai Lietuva yra daugiausiai Venecijos meno bienalės pagyrimų/paminėjimų ir apdovanojimų gavusi šalis pasaulyje. Dar be galo svarbu paminėti, kad pirmą kartą Lietuvos kūrėjams atstovauja vien tik moterys. Pagrindinis Venecijos bienalės įvertinimas – „Auksinis liūtas“ – yra didžiulis pasiekimas bei Lietuvos menininkių tarptautinis pripažinimas. Lietuvos meno laukas per dešimt metų pasikeitė neatpažįstamai, ir, kaip pažymi kuratorius Adomas Narkevičius, turime labai daug stiprių ir ambicingų moterų menininkių, sėkmingai veikiančių tarptautinėje scenoje.“

VILNIUS Šiandien LR kultūros atašė Didžiojoje Britanijoje vizija – toliau tęsti savo pirmtakių įdirbį, ypač scenos menų ir vizualiojo meno srityje. Vystyti programas, kurios turėtų ilgalaikį efektą, kurti nišas jauniems Lietuvos menininkams, sąlygas kultūriniams mainams, įkvėpti kūrėjus, kuratorius ir institucijas bendradarbiauti. Čia Justė prisimena ir su menininku Robertu Narkumi pradėtą projektą „Vizionierius“, kuriame kvietė dalyvauti menininkus, verslo įstaigas ir mokslo inovacijų centrus. Tokie įvairias disciplinas jungiantys mainai ne tik išplečia meno socialinės reikšmės lauką, bet ir leidžia abiem pusėms keistis žiniomis ir įgūdžiais. „NO HARM DONE“ Kultūros atašė darbas – nesibaigianti galimybė mokytis, susipažinti su kūrėjais, kuratoriais, kultūros veikėjais ir

Italijos paviljonas, kuruojamas Milovano Ferronato. Kūrė menininkai Enrico Davidas, Chiara Fumai, Liliana Moro. Scenografiška ir teatrališka paroda, atsitrenkianti į trapų dead-end. Siurrealus dramatizmas.

Šalyje tvyrančią suirutę atspindintis Venesuelos paviljonas.

Justės Kostikovaitės nuotr.

lio vizualizacijas. Menininkės mergina Eliza Douglas yra mados namų „Balenciaga“ veidas. Mados estetika čia susijungia su konceptualiuoju šokiu ir tampa savotiška, tęstine tapyba.

>> IR ŠVIESA TELYDI

Rašė Giedrė Steikūnaitė Nuotrauka ir iliustracija 123rf.com

Birželį Vilniuje ketvirtą kartą vyks „Baltic Pride“ ir su juo susiję įvairūs kiti renginiai (birželio 4–9 d.) Ir nors eitynės trunka pusdienį kas trejus metus – po Vilniaus eina Ryga ir Talinas – homofobija egzistuoja ir žiemą, ir vasarą. Kaip žinom, personal is political, bet kaipgi dorotis su ta kasdiene, tarsi nekalta homofobija, kurios kontekste palaimingai veši politinė sisteminė diskriminacija? Pokalbis su Jūrate Juškaite, Lietuvos žmogaus teisių centro komunikacijos vadove ir portalo manoteises.lt redaktore.

ANTIHOMOFOBIJOS GID

12 // © 37O

MAIŠTAS! „Jaunoji karta palaikymą LGBT teisėms šiandien priima kaip savo identiteto dalį ir, man atrodo, kaip pasipriešinimą, kartų karą. Tai tarsi sukilimo būdas prieš tėvus, senelius, gimines – prieš tuos, prieš kuriuos paaugliams ir jaunimui dabar reikia sukilti. Pati gal ir nepriklausydama LGBT bendruomenei gali tėkšti prie Velykų stalo: „Aš esu už lygias teises!“ Tada tavo močiutė nuryja tą kotletą ir galvoja, kur ritasi pasaulis. LGBT tapo patogia maišto forma. Tačiau, žinoma, kalbame ne apie visą jaunimą, o daugiau apie miestiečius, augusius tam tikroje aplinkoje, linkusius į progresyvą. Kita vertus, turbūt tiems, kurie yra homo*, nėra taip paprasta taškytis frazėmis ir erzinti giminaičius, tapatinantis su millennials ar Z kartos atstovais.

Tad tai maišto būdas, bet nemanau, kad jame visai nėra turinio. Galbūt

žmogus ne visai supranta, kaip veikia heteronormatyvumas, ta įsisenėjusi kultūrinė klišė, kad esą visi yra hetero*, tad kokybės jo veiksmuose gali ir pritrūkti. Bet negali tikėtis, kad žmogus iškart supras visas struktūras. Tai mąstymo procesas, mokymasis, ir apie tai reikia kalbėtis. Kultūrinė aplinka, sluoksnis yra tokie, kokie yra, tad negali iš niekur nieko reikalauti: čia man homofobinių nesąmonių nemėtykit!“ KOKS MANO LAIPSNIS HOMOFOBIJOS SKALĖJE? „Galima teigti griežtai: tu arba esi homofobas, arba ne. Tačiau tai supaprastintas požiūris, nes yra žmonių, kurie augo heteronormatyvioje aplinkoje ir tiesiog nesusimąsto, nes tai jų neliečia, jie neturi tokių problemų, jiems nereikia galvoti iš tokios perspektyvos. Gal dėl to, pavyzdžiui, studijų draugės į gimtadienio šventę nebūtinai pakviesdavo mano partnerę, nesuprato, kad tai svarbu. Nemanau, kad tokie žmonės piktybiški – jie tiesiog gyvena savame pasaulyje ir ne iki galo supranta kitų situaciją.

Tačiau yra ir aktyvių piktuolių homofobų. Apie juos galvojant man kyla dvigubas jausmas. Viena vertus, atrodo, kad kai kuriems jų LGBT kažką viduje kabina: gal patys turi panašių jausmų ar patirčių ir nežino, ką su jais daryti, bando nuo savęs nustumti. O galbūt kažkas yra atsitikę, gal koks

PRAKALBĘ BIJOME LIKTI NEIŠGIRSTI AR NELAUKIA­ MI. BET TYLĖ­ DAMI IRGI BIJOME. TAI JAU GERIAU KALBĖTI. Audre Lorde

nors LGBT bendruomenės žmogus netinkamai pasielgė. Dar kitais atvejais smarkiai viešai reiškiama homofobija tampa identiteto dalimi: žmonės, ypač jauni, ieško savęs, užsikabina už kokios radikalios dešinės grupuotės ir taip išeina, kad, nors anksčiau man LGBT vienodai švietė, staiga tai tapo esminiu politiniu klausimu ir man reikia varyti Gedimino prospektu per nacių eitynes, nes taip pasijusiu savo naujai atrastos bendruomenės dalimi.

Be to, negalime nuneigti ir kartų skirtumų. Sovietmečiu Baudžiamajame kodekse vyrams buvo numatyta bausmė už homoseksualius santykius. Moterys buvo guldomos į psichiatrijos ligonines – jų seksualumas nelaikomas svarbiu, tad persekiojimas buvo mažesnis. Tačiau niekas nėra suskaičiavęs, kiek tokių bylų buvo, daug kas priklausė nuo vietinio konteksto. Pavyzdžiui, Lietuvoje tai buvo būdas gąsdinti žmones. Ateina KGB agentas ir sako: „Tu teiksi man informaciją apie savo darbovietę arba visi sužinos, kad esi gėjus, o gal ir sėsi kaliūzėn pagal šitą straipsnį.“ Kadangi LGBT buvo didžiulė gėda ir stigma, tai tu nori nenori tampi KGB agentu. Skirtingi laikotarpiai atneša skirtingus požiūrius. Neteigiu, kad kiekvienas yra laikmečio auka, tačiau esame savo laikmečio produktai, ir tai lemia mūsų požiūrius.“

DAS

HETERONORMATYVUMAS – TAI POŽIŪRIS, KURIS KYLA IŠ MANYMO, KAD VISI ŽMO­ NĖS YRA NATŪRALIAI HETEROSEKSUALŪS IR KAD YRA TIK DVI (SOCIALINĖS) LYTYS – VYRAI IR MOTERYS, KURIE TRAUKIA IR PA­ PILDO VIENAS KITĄ, O TOKS ASMENS SEK­ SUALUMO RAIŠKOS BŪDAS YRA VIENINTE­ LIS IR TEISINGAS. išgirstì.lt

YRA TOKS DALYKAS KAIP HETERONORMATYVUMAS... „Heteronormatyvumas – tai pasaulėvaizdis, kai tu žiūri į pasaulį ir tau atrodo, kad visi jame yra hetero*, kad tai natūralu ir kitaip nebūna. O jei būna, tai tik mažytė nereikšminga visuomenės dalis. Iš to seka ir draugės draugės nepakvietimas į gimtadienį...

Radikalesnis pavyzdys: viena mano draugė, su kuria jau pakankamai ilgai bendravome, žinojo, kad nesu hetero*. Kartą kalbame ir ji sako, kad tikru seksu laiko tik penetraciją, t.y. penio ir vaginos kontaktą. Pasakė tai nuoširdžiai, paprastai ir nemąstydama. Tąkart patylėjau, bet supratau, kad jai nekilo nei mintis, nei diskomfortas, nei žaibas galvoje: „O blyn, gal čia ne visai teisingai pasakiau!“ Tai standartinis pavyzdys, kai tu visiškai ramiai visiems pritaikai tai, kas priimtina tau, ir gyveni nesuvokdamas, kad pasaulis yra gerokai įvairesnis, nei tu manai.“ ... IR YRA HETERONORMATYVI PRIVILEGIJA „Kadangi absoliuti dauguma dalykų pasaulyje veikia pagal heteronormatyvinį įsivaizdavimą, daugeliu atvejų hetero* žmonės gali gauti paslaugas ir gyventi nesuvokdami, kad kiti to neturi dėl savo seksualinės orientacijos. Kad ir ta pati partnerystė ar santuoka.

Ne visi skuba santykius įteisinti, ir tai suprantama, bet jei tu labai nori tą padaryti arba praktinės aplinkybės to reikalauja, tu negali, tau neleidžia. Arba kasdienis pavyzdys: kirpykloje valandą klausaisi apie jos šunį, vyrą, vaiką ir savaitgalius gamtoje su vyru, vaiku bei šuniu. Tai ir yra heteronormatyvi privilegija: niekas tavęs nekvestionuoja, visi priima kaip normalų, legitiminį gyvenimo būdą, tau nereikia aiškintis, teisintis ar slapstytis.

Sakai, o tai kas čia blogai? Tai, kad žmonės gyvena savo gyvenimą, nėra blogai. Klausimas, kaip tu tai suvoki ir apie tai kalbi. Analogija: va, yra laiptai. Sveiki žmonės jais gali užlipti. Savaime laiptai nėra blogai – jie leidžia patekti iš vienos vietos į kitą. Bet jei jie pritaikyti tik kojomis galintiems vaikščioti žmonėms, nuo to jie tampa ne blogi, o siauri – tinkantys tik kažkam, ne visiems. Padarius nuovažą šalia laiptų arba juos pašalinus, leidus judėti be kliūties, nuo to juk niekas nenukentės.“ JONAI, AR JAU TURI MERGINĄ? MARIJA, KUR TAVO VAIKINAS? „Klasikinis pavyzdys! Susipažinus su naujais žmonėmis, kalbėdama apie antrą pusę, galimą partnerį, žmoną ar dar kažką, visada stengiuosi išvengti lyties įvardijimo net ir nepaisant to, kiek stereotipiškai heteroseksualus man tas žmogus atrodo. Lietuvių kalboje tai kiek sudėtinga, bet aš visad plaukioju aplinkui tam, kad žmogus pats įvardytų. Taip parodau ir aplink save kuriu kultūrą, kad kiekvieno žmogaus heteroseksualumas nėra savaime suprantama. Juo labiau kad dažnai užsirauni ant žmonių, kurie atrodo hetero*, bet tokie nėra.

Tavo neapgalvotos prielaidos žmogų gali stipriai atmušti ir tave jis laikys eiliniu kartotoju, koks heteroseksualus yra pasaulis ir kaip jame tu jam nematai vietos.“ PAMINIU, KAD JIS GĖJUS, NORS MANO PASAKOJIMUI TAI JOKIOS ĮTAKOS NETURI „LGBT bendruomenėje įvardijimas, kad konkretus asmuo yra LGBT, veikia kaip savęs patvirtinimas, t.y. kad LGBT žmonių yra ir daugiau.

Kodėl tai daro heteroseksualūs žmonės, nežinau. Spėju, kad jiems arba keista, arba galbūt jie nori parodyti, kad atpažįsta, jog jiems tai yra OK. Jei tai daroma nepiktybiškai.“ KIEK JUOKINGI HOMOFOBINIAI JUOKELIAI Kasdieniais homofobiniais juokeliais pabrėžiama, kad jų veikėjai yra „kitokie“, „ne kaip mes“. Kad jie yra kiti. Kita vertus, yra žodyno trūkumas ir kalbėjimo apie tai patirties stoka. Nesame itin emociškai išprusę, visko nemokame, tai kaip pasakyti, kad aš suprantu, kad jis yra gėjus ir man tai nieko tokio? Kaip tai įvardyti? Pati save kartais pagaunu, ypač kalbant su vyresnės kartos žmonėmis: pasakau kažką iš oro, ant ribos. Paskui galvoju: kodėl? Su tėvais diskutavome apie vieną viešumoje žinomą kunigą. Sakau: „Bet jis gėjakų klube irgi mėgsta pasitrainioti!“ Kodėl negalėjau tiesiog pasakyti, kad jis yra gėjus ir tai yra OK, bet man nepatinka, kad dieną jis yra vienas asmuo, o vakare jau visai kitas. Neišėjo. Reikėjo numesti pusiau homofobinį juokelį, beveik pasityčioti… Taip paprasčiau. Žodyno labai trūksta. Nėra tradicijos, kaip apie tai kalbėti, nemokame. Atostogaudamos Kipre su savo partnere, susipažinome su vyresnio amžiaus anglų pora. Jie mūsų pradėjo klausinėti individualiai: ar tu susituokusi? Įkvėpiau ir atsakiau, kad mes dviese esame pora.

>> IR ŠVIESA TELYDI

Bet kartais mąstau: žmogau, tu rašai homofobinį šūdą. Tai kodėl, užuot mykęs: „Aš ne homofobas, bet...“, tiesiai šviesiai nepasakai: „Taip, aš homofobas ir štai ką aš manau“? Turbūt suveikia žodžio „fobija“ baimė, bet man tai keista. Jei būčiau homofobė, taip ir sakyčiau: aš homofobė, darykit ką norit. Visiškai tai prisiimčiau. Tad įžvelgiu atsakomybės vengimą, o kartu tai galima laikyti strategija, bandymu sumenkinti pačią homofobiją arba nesupratimu, kad tai, ką tu sakai, žeidžia ir riboja kitų žmonių teises. Standartinis sakinys „Aš ne homofobas, bet nemanau, kad vaikai turėtų augti tos pačios lyties šeimose“ rodo, kad tu nesupranti, jog tam tikrai žmonių grupei tu neigi teisę į šeimą. Sumenkini ir manai, kad tokie dalykai neegzistuoja. O ką darysi, kad jau yra? Kur tau dėtis šiam pasaulėly, jei tos pačios lyties šeimų jau yra?

Pats efektyviausias būdas yra pačiam gerai jaustis su idėja, kad lytinės orientacijos prasme žmonės yra labai įvairūs, ir neleisti tose aplinkose, kuriose esi, vešėti heteronormatyvumui. Kažkas mėto homofobiškus juokelius? Nebūtina pulti įrodinėti, kad LGBT bendruomenė diskriminuojama ir kaip jiems sunku gyventi. Užtenka pasakyti: man tai nejuokinga. Paprasčiausiai įvardyti savo jausmą ir būseną, nebūtinai atakuoti kitą žmogų. Kaip mokyklose kovojama su patyčiomis? Esminis principas yra: aplinka neturi tam pritarti, joje turi būti įtrūkių, kurie sakytų: „Aš tam nepritariu“. Tai nereiškia, kad griebi žmogų ir bandai iš jo išpurtyti homofobiją. Žmonės yra skirtinguose gyvenimo perioduose. Gal šiuo metu jis prisijungęs prie far-right ir homofobija jam yra identiteto dalis, tad tu tikrai nieko neišpurtysi. Paprastai įvardijus, kad man nepatinka homofobiniai pasakymai, tu padarysi maksimaliai tiek, kiek gali, ir paskui nesijausi kaltas, kad tylėjai. O ten, kur vyksta debatai arba kai matai, kad žmonės labiau sugeba priimti argumentus, tada diskutuoji. Tai aplinkos klausimas, kai jauti, kad gali save labiau išreikšti, pasakyti savo nuomonę ir paieškoti argumentų.

O galbūt žmogus nenori prisipažinti, kad kažko nemėgsta, ir aiškiai reflektuoti: man šita žmonių grupė nepatinka. Bet pripažinimas, kad turiu dėl to problemų, yra pirmasis žingsnis į sąmoningesnį buvimą. Sugebėjimas įvardyti pačiam sau yra svarbiausia: kodėl man tai trukdo, kodėl man atrodo, kad jie nori daugiau teisių nei visi kiti, ką aš tuo bandau pasakyti ir kiek čia yra racionalaus argumento, o kiek mano paties velniaižin iš kur ateinančių emocijų.“

Ir dar. Kai prie švenčių stalo mama pasakoja, kad viena pusseserė susirado vaikiną, kita – irgi, o pusbrolis jau tuokiasi, kodėl gi nesuardžius tos heteroidilės ir visiems nepranešus, kad tavo draugė irgi pagaliau susirado draugę. Susituokti jos negali, bet, regis, labai neblogai draugauja. Tai ne provokacija, o istorijos

Jie buvo hetero* ir įsivaizdavo, kad visas pasaulis toks, bet kai paaiškėjo, kad taip nėra, jie neieškojo žodžių, jiems nebuvo sunku reaguoti. Ypač įdomiai neatsakė, bet jie turi kultūrinius štampus, tam tikrus žodžių junginius, kuriais ir pasinaudojo. Problema buvo išspręsta.“ BET JUK ŽODŽIO „HOMOFOBAS“ HOMOFOBAI KRATOSI „Jis sudarytas iš graikų kalbos žodžio „homo“, reiškiančio „tas pats“, ir „fobija“. O baimė juk labai stiprus žodis. Na, ir kas nori prisipažinti, kad turi fobijų? Jei bijai vorų, kažkaip pasisakai, bet tai nelaikoma stiprybe. Turėti fobiją, ypač kažkokių žmonių fobiją, nėra laikoma vertybe.

ANTIHOMOFOBINIAI PATARIMAI Pirma. Nedaryti prielaidos, kad kitas žmogus būtinai turi kitos lytinės tapatybės partnerį.

Antra. Nemėtyti bajeriukų apie pedikus ir pan.

Tokie žodeliai kartais vartojami pačiose LGBT bendruomenėse kaip įgalinantys, bet jei tu nesi tos bendruomenės dalis, turi atsiklausti, ar gali tą sakyti, nes gali nuskambėti labai įžeidžiai.

Trečia. Jeigu nežinai – patylėk. Neskleisk gandų. Jei tau koks žmogus rūpi, nueik ir paklausk, nespėliok. Juk žmonės skirtingai išreiškia savo potraukį, susidomėjimą ar nesidomėjimą kitu.

Ketvirta. Jei tavo homoseksuali ar biseksuali draugė išsiskyrė su savo mergina, nesakyk: „Gal dabar jau laikas ieškotis vaikino...“ O kai žmogus pasisako, kad yra ne hetero*, nesiūlyk jam nueiti pas psichologą pasigydyti – nebent profesionalaus palaikymo ar pagalbos susivokti savo situacijoje.

Penkta. Jei tau žiauriai sunku priimti, kad kito žmogaus partneris yra tos pačios lyties – pabandyk įsivaizduoti, kad tai kitos lyties žmogus.

Kaip su juo elgtumeisi? Pabandyk elgtis taip pat, kad nesijaustų skirtumo. Šešta. Tavo geras draugas turi tos pačios lyties partnerį, o tu nesupranti, kaip jis jaučiasi? Gali mandagiai paklausti, bet kitas puikus būdas yra tiesiog paskaityti, pasidomėti. Tavo draugas neprivalo teisintis, tavęs atversti ar įtikinti, atsakyti į visus tau kylančius klausimus, išsklaidyti tavo abejones – ne, tai yra ir tavo darbas.

GALIMI ATSAKYMŲ VARIANTAI Kai išgirsti ką nors panašaus, gali pasinaudoti šiais crowd-sourced atsakymais: – Gėjai yra nenormalu.

– Na, žinai. Istoriniai šaltiniai rodo, kad tos pačios lyties asmenų santykiai įvairiose bendruomenėse visame pasaulyje egzistuoja tūkstantmečius. Be to, homoseksualumas įprastas ir tarp kitų gyvūnų. Žmonija daug įvairesnė, nei tau atrodo.

„PRIVILEGIJA YRA TAI, KAD TU GALI SAU LEISTI IŠ TO­ LO KRITIKUOTI TUOS, KURIE PRIVERSTI KO­ VOTI UŽ TAU SAVAIME SU­ PRANTAMUS DALYKUS.“ DaShanne Stokesas KUO ČIA DĖTAS SEKSAS „Žinoma, seksualinis malonumas čia daug kuo dėtas!

Bet kalbant apie seksą apskritai, neskiriant seksualinės orientacijos – augame visuomenėje, kuri seksą legitimizuoja tam tikromis aplinkybėmis. Istoriškai seksas buvo tik giminei pratęsti ir tai buvo toks purvinas dalykas, ypač viduramžiais, kurį galėjo pateisinti tik vaiko gimimas. Mūsų laikais jau kalbame ir apie seksualinį malonumą, bet tas kalbėjimas neoficialus.

Mokykloje tau niekas neaiškina, kaip patirti seksualinį malonumą. Atsiverti biologijos knygas ir matai, kad ten apie seksą kalbama tik per reprodukcinį naratyvą. Apie seksualinį malonumą kažkur kažką nugirsti, bet jis toks pusiau leistinas, pusiau ne, susirankiojamas iš nuotrupų. Tokiame beveik gėdos santykyje išmoksti priimti heteroseksualų seksą kaip normą ir bandai su tuo susitaikyti, o jei susiduri su kitu variantu, galvoje pradeda šokinėti saugikliai.

14 //

Galbūt apskritai žmonėms sekso vaizdinius per sunku pakelti, o jei jie santykį tarp dviejų tos pačios lyties žmonių suveda tik į seksą, tada jiems sunku tai priimti.“

© 37O

KADA IR AR VISADA DUOTI ATKIRTĮ HOMOFOBIJAI „Kai man buvo 21-i ar 22-eji, viskas buvo konfliktai.

Kaip atsakyti į homofobinius pasisakymus? Tiesiog varai, kali atgal ir tikiesi, kad nuo to kalimo žmogus pasikeis. Bet tai neveikia.

papasakojimas ir kartu heteronormos monolito griovimas. Bet tai kainuoja drąsos ir reikia atsakingai įsivertinti, ar tuo metu esi emociškai pajėgus. Jei pats sergi depresija, tikrai neverta kaltis su visais aplinkui.

Iš kitos pusės, atvirai kalbėdami kuriame nuoširdesnį santykį su žmonėmis. Apsitrankome šonais, bet tie šonai potencialiai kartu trankosi ir kitose srityse, nes paprastai seksualinė tapatybė nėra vienintelis aspektas. Tokia gyvenimo realybė: santykiuose su aplinkiniais norime išlikti patys savimi, kiek įmanoma, tad save irgi saugome.

Gal man neįdomu aptarinėti pusbrolio vestuves. Jei jau taip atsitiko, kad esame prie bendro pietų stalo, tai kiti turėtų gerbti tavo norą kažką kitoniškesnio pasakyti. Tai yra teisė ir žmonės turėtų jos labai aiškiai reikalauti. Galvoji, „Patylėsiu, kad nuotaikos negadinčiau“? Priklauso, kaip bendrauji. Jei rėksi, pulsi, atakuosi – be abejo, nuotaiką sugadinsi. Bet jei ramiai sakai, kad mąstai taip, o kažkam tai gadina nuotaiką – tuomet problema yra kiti asmenys. Kiekvienas žmogus turi turėti erdvę pasisakyti už lygybę: mandagiai, bet tvirtai.“

– Biblijoje parašyta, kad būti gėjumi yra nuodėmė.

– Pirmiausia, tikėjimas moko mylėti visus žmones vienodai. To neneik. Antra, Bibliją vertėtų priimti kaip prieš porą tūkstančių metų parašytą ir vėliau daugkart perrašytą literatūrą, o ne absoliučią nekvestionuojamą tiesą. Beje, o ką tu manai apie daugybę kitų šioje knygoje nurodomų įsakymų – pavyzdžiui, neliesk moters menstruacijų metu, nukirsk vagiui ranką, vesk savo mirusio brolio našlę? Ar ir jais reikia aklai sekti?

– Bet pagalvokite apie vaikus! Koks pavojus jiems!

– Didžioji dauguma pedofilų, nepaisant jų aukų lyties, yra heteroseksualūs vyrai. Jei kalbame apie homoseksualiose šeimose augančius vaikus, tai tyrimai rodo, kad tokie vaikai niekuo nesiskiria nuo heteroseksualių šeimų vaikų, nebent tuo, kad jie dažniau būna platesnių pažiūrų, atviresni ir laisvesni. Be to, LGBT žmonės sąmoningai priima sprendimą tapti tėvais, priešingai nei heteroseksualai, kuriems nėštumas, būna, nutinka „netyčia“, tad jie yra atsakingai apsvarstę prisiimamą atsakomybę.

– Labas. Tu ištekėjusi / susituokęs?

– Na, situacija sudėtinga. Dėl seksistinio, homofobiško patriarchato susituokti galiu tik 28-iose iš 193 šalių ir Lietuva nėra viena jų.

– Labas. Ar planuoji turėti vaikų?

– Prašau, patikslink: biologiškai, įsivaikinti ar dirbtinio apvaisinimo būdu?

– Man dzin, kad tu gėjus, bet tik nebandyk su manimi flirtuoti.

– Oho, koks vis dėlto trapus tavo heteroseksualumas!

Susitiksime „Baltic Pride“.

>> SKAITYKLA

Antanas Škėma IZAOKAS Odilė, 2018

Neverta netikėtai iš raštų tomo ištrauktos ir atskira knyga išleistos lietuvių modernizmo klasiko apysakos lyginti su kanonine, mokykline „Balta drobule“ – neverta dėl to, kad labai skiriasi abiejų pasakotojų balsas, teksto ritmas, vaizdavimo metodas. Nors panašumų yra: abiejuose kūriniuose paliečiama potrauminė karo patirtis, juose veikia dvasiškai sutrikęs personažas – išeivis iš Lietuvos. Tiesa, prieš pat autoriaus žūtį parašytas „Izaokas“ dėl atidirbtos struktūros ir sintaksės man artimesnis (prisipažinsiu: „Baltos drobulės“ pasakojimo komponavimas ir sakinio konstravimas visada buvo jusliškai svetimas, gal kada nors priprasiu).

Jau pirmame skyriuje rašytojas įstumia veikėjus į baisią moralinę situaciją: per žudynes „Lietūkio“ garaže nacių okupuotoje Lietuvoje knygos veikėjas Andrius Gluosnis keršydamas įvykdo egzekuciją žydui Izaokui. Emigravusį į JAV jį persekioja tokio poelgio šmėkla – dramatiškasis personažas nebejunta gyvenimo džiaugsmo, o atsimindamas savo aukos paskutinius žodžius

Rašė Marijus Gailius

apie tikėtiną susitikimą pragare, jame – viename iš pragaro ratų – ir jaučiasi įstrigęs.

Andriaus dvasinį pakrikimą ir kaltę liudija išoriniai pokyčiai: antsvoris, nuplikimas, impotencija. Neatsimenu kitų lietuvių autorių tekstų, kuriuose impotencija, kaip psichologinio ir moralinio sukrėtimo padarinys, būtų plėtojama su tokiu atsidavimu: „Dabar mudu gulėjome nuogi, ir aš bejėgiškai tryniau savo nudribusias genitalijas į jos baltą, lyg avižų šūdas, pilvą“ (p. 73). Atkreiptinas dėmesys į brutalų kūno spalvos apibūdinimą – „avižų šūdo“ baltumą. Apysakoje A.Škėma daug kur vartoja ribinę leksiką, kuri dera prie pagrindinio veikėjo ribinių poelgių.

Jausdamasis morališkai sugniuždytas, Andrius vis dėlto užsiima aukšto dvasinio registro reikalaujančia veikla – šiuolaikiškai atlieka lietuvių poetų kūrybą, į pasirodymus sutraukdamas gausias auditorijas. Kontrastas. Nevienareikšmiškasis modernus A.Škėmos personažas primena klasikinių egzistencialistų herojus, išaugintus iš XX a. žiaurumų ir istorinių pervartų dirvos.

Pavyzdžiui, veikėjo būsena dar kartą pajutus kaltę, tai yra pagalvojus apie nužudytąjį Izaoką ir vis tarsi tikintis susitikimo su savo auka, impulsyviai priverčia eiti atbulom: „Aš neįstengiau visko pastebėti, nors ir ėjau atbulas. Staiga pajutau, labai noriu triesti tokiais paleistais viduriais. Ir pagalvojau: „Nejau aš apsitriesiu vidury gražaus parko?“ Ir – mano didžiausiam nustebimui – man pavyko apsisukti“ (p. 61). Toks intensyvus ir tarytum išvirkščias santykis su savimi (per žarnyną) ir pasauliu (per atbulumą) primena panašias vidaus ir išorės konflikto patirtis išgyvenusiam J.-P. Sartre’o romano „Šleikštulys“ herojui.

Marius Marcinkevičius

JUODOJI VILNIAUS SAULĖ Alma littera, 2019

Tai ką gi, vėl išėjo romanas, kuriuo tarytum bandoma lėkti tais pačiais Andriaus Tapino „Vilko valandos“ nutiestais bėgiais, – tai nuotykių knyga istoriniame Vilniuje. Ir tik pamanyk – „Juodoji Vilniaus saulė“ yra gal netgi geriau parašyta už „Vilko valandą“.

Tokios knygos minkomos pagal panašų kurpalį: kalba turi būti nesudėtinga, įvykiai „kvapą gniaužiantys“, istorija paremta tikrais faktais, o svarbiausia – detektyvinė linija. Nors M.Marcinkevičiaus kalba specialiai suredukuota iki komunikacinės funkcijos, vis dėlto net šiomis žanrinių reikalavimų sąlygomis ji pranoksta A.Tapino stilių savo vaizdingumu ir sąmoju: „Jis pajuto, kad tuoj tuoj sustos širdis ir vietoj jos darbo imsis išeinamosios angos raukai, kuriuos daktaras Krokuvoje moksliškai vadino sfinkteriais“ (p. 17). Juk šmaikščiai pasakyta, kad veikėjas vos neapsišiko, ar ne?

16 // © 37O

Skaitytojas įveliamas į keistus įvykius lenkų valdomame tarpukario Vilniuje: iš akylai saugomo viešbučio kambario paslaptingai dingsta lenkų generolo dukra, o jos ieškoti pavedama įvairių talentų ir aukštą savigarbą turinčiam vaikinui Jurgiui. Tokiuose kūriniuose svarbiausia išlaikyti intrigą, todėl autorius jos nevaržo, pakreipdamas įvykius netikėtomis linkmėmis su maginiais atspalviais. Knygoje vaizduojami atsitikimai netikėti ir originalūs, todėl skaityti įdomu. Detalės, poelgiai ir įvairūs aprašymai taip pat spalvingi (pavyzdžiui, pavojų tyrėjų gyvybei sukelia lubose paspęsti spąstai ne iš ko-

kio kardo ar kirvio, o... akėčių). Net dramatiškos scenos staiga pakreipiamos į nuotykių žanro skalę: štai berniukas, norėdamas apginti prievartaujamą motiną, sudaužo smurtaujančio vyro samanės butelį, o šis puldamas „susipainiojo kelnėse ir griuvo tiesiai ant savo styrančio pasididžiavimo“ (p. 314). Gerklėj nestringa ir veikėjų dialogai – jie žaidybiški, šmaikštūs, energingi: – Viskas taip paprasta?

– Tiesiog nesudėtinga.

– O gal galite duoti man tą traktatą paskaityti? Kiek ten puslapių?

– Kiek puslapių nežinau, o tomų aštuoniolika (p. 62).

Pirmasis patyrusio rašytojo vaikams romanas „Juodoji Vilniaus saulė“ – žaižaruojančios vaizduotės kūrinys, dar vienas reveransas Vilniaus istorijai, tikras džiaugsmas žanrinės literatūros gerbėjams.

Robert Menasse SOSTINĖ

Tyto alba, 2019

Kokiam pamišėliui galėjo šauti į galvą parašyti grožinį kūrinį apie Briuselį, ES struktūras? Juk tema, regis, visiškai neliteratūriška, net nežmogiška – tik dokumentų, potvarkių ir dekretų vienatvė. Bet štai vienietis R.Menasse parašė, ir pavyko jam visai neblogai. Netgi žmogiškai. Žmogiškai, nes šioje knygoje veikėjams didžiulių globalių klausimų akivaizdoje staiga parūpsta garstyčių kilmė, nuo kurių ir pradedamas pasakojimas: „Kokia garstyčių idėja? Mes jų pridedame. Genialu“ (p. 63).

Tad nuo šiol kiekvienas europietis gali atsiversti jo gyvenimą apskliaudžiančios bendrijos prigimties veikalą su galimybe užduoti sau klausimą: „Kokia yra ES idėja?“ Ir netrukus pats sau atsakyti: mes ją tiesiog turime. Genialu.

Austrų autoriaus, kuris savęs nepristato kaip austro, nes pats, kaip ir jo veikėjai, bet kokio pobūdžio nacionalizmą laiko yda, plėtoja kelių Briuselyje tiesio-

giai ar netiesiogiai susiduriančių žmonių istoriją: tai karjeristė biurokratė, vietinis detektyvas – buvusio karo didvyrio anūkas, senas Aušvico kalinys, kiaulių augintojų asociacijos vadovas, jo brolis – idealistas valdininkas, pagyvenęs sociologas profesorius, slaptos katalikiškos smogikų grupuotės narys ir dar vienas kitas. Kas juos sieja?

Rašytojas nesiūlo akivaizdžių sąsajų, bet pamažu žmones ir įvykius suveda istorinė idėja – Aušvico atminties klausimas, kuris veikia kaip visa lemianti ir siejanti dvasinė – tiek žmonių, tiek bendrijos alegorija. Kita alegorija, jungianti visą romaną, reiškiasi per kiaulės motyvą, kurį autorius pasitelkia komiškumo efektui sukelti, ES bejėgiškumui ir rinkos ekonomikai pašiepti.

Kai kur teksto stilius primena beletristiškai perrašytą biurokratinę kalbą, todėl tuos puslapius norisi greičiau perversti, bet net ir jie liudija šiuolaikinio mąstymo būklę, kurią išgyvena daugelis (pavyzdžiui, kurdamas kiaulių rinkos satyrą autorius praktiškai paaiškina didžiąją dalį globalios ekonomikos dėsnių). Vis dėlto dažniausiai R.Menasse išlieka atidus ir jautrus tokiems tarytum „neistoriškiems“ personažams, taip pat randa progų taikliai pasijuokti iš žmogiškojo ribotumo.

Viena tų ribotųjų yra vienintelė plačiau išplėtota veikėja moteris, karjeristė Fenia, kuri apsiima skaityti grožinės literatūros kūrinį tik tam, kad konkurenciniais tikslais geriau pažintų aukštą valdininką: „Bet čia buvo romanas.

Sieto tokiems tekstams ji neturėjo“ (p.

51). „Sostinė“ turėtų pereiti kiekvieno smalsaus proto sietą.

Virginija Kulvinskaitė KAI AŠ BUVAU MALALIETKA Kitos knygos, 2019

Mergina auga nykiame daugiabučių rajone, jos tėvai ir kasdienybė irgi nykūs, net pirmas kartas ir romantiniai santykiai – jokie, veikiau graudoki.

Bet tada mergina atranda literatūrą ir daugmaž suauga. Tiesa, dar kažkur sušmėžuoja baleto praktika, patirtis, piruetas.

Tai krasnūchos auklėtinės gyvenimo istorija, sutalpinta į pusantro šimto puslapių, parašytų neįpareigojančiu, tarytum buitiniu stiliumi. Rašydama tokiu, tarytum, antistiliumi, užtat išlaikydama nuoseklų sintaksinį tempą, autorė vis dėlto sukuria autentišką stilių.

V.Kulvinskaitės knygoje dar yra skyrius apie doktorantą Jurgį – tai tarytum atskira novelė, kurioje pasakojama iš kito veikėjo perspektyvos. Joje pavyksta sukurti specifinę sarkastišką nuotaiką su makabriška atomazga. Kitaip sakant, tasai skyrius – jau prozinė kūryba, ne tik patyriminis, pseudoautobiografinis išrašymas.

Veikėjos – pasakotojos fragmentuota brandos reziumė, kurią pavadinčiau eseistine apysaka, pagal įvairias faktines detales primena pačios autorės biografiją. Toks rašymas jau tapo įprastas, Lietuvoje prasidėjęs sulig Povilo Šklėriaus romanu „Ko negalima sakyti merginai bare“ ir įtvirtintas Rimanto Kmitos romano „Pietinia kronikas“: arba apsimeti, kad rašai apie save, arba iš tikrųjų rašai apie save, bet apsimeti, kad rašai apie išgalvotą personažą. „malalietkoje“, kaip ir P.Šklėriaus knygoje, dalis veikėjų turėjo aiškius prototipus tikrovėje, jų net daugumos vardai liko nepakeisti. Tačiau P.Šklėriaus pasakojimas bent rėmėsi aiškiu siužetu, o šioje apysakoje jau ir jo nebėra. Užtenka asmeninės patirties.

Skaitytojams patinka atviras vyvenimas nesislepiant už jokių socialinių tabu ir literatūrinių priemonių. Turbūt patinka ir specialiai dirginanti leidyklos komunikacija, raginanti knygoje pasiskaityti apie seksą trise. Patinka ir nepretenzingumas, galvos neapkraunanti „neliteratūrinė“ kalba, kurią pabrėžia ir pati „malalietkos“ pasakotoja: „Tingiu kurti, todėl tiesiog traukiu iš atminties fragmentus“ (p. 152). Nesuprantu, kodėl tai pateikiama kaip kažin kas ypatinga: man regis, grožinio kūrinio ypatingumą vis dėlto pirmiausia sukuria būtent jo literatūriškumas, meninis išskirtinumas. Ir nors V.Kulvinskaitės knyga geresnė nei neva fiftišeidinė leidyklos komunikacija, manau, ji, kaip ir kiti dirbtinai sukonstruoti ir supopuliarinti dalykai, netrukus pasimirš.

BIRŽELIS – GERIAUSIAS ATOSTOGŲ IR PRAMOGŲ METAS LIETUVOS KURORTUOSE Vasara – bene visų mėgstamiausias metų laikas, kurio nekantriai laukia ne tik vaikai, bet ir suaugusieji: geras oras, šiluma, nerūpestingi vakarai, ilgi pasivaikščiojimai ir užtarnautas poilsis – atostogos. Norint, kad jos būtų nepamirštamos, reikia ne tik kruopščiai planuoti iš anksto, bet ir pasidomėti pramogomis, ypatingais pasiūlymais sveikatai gerinti, pavyzdžiui, jei atvykstate su visa šeima, ieškote, kur smagiai praleisti Jonines, arba dairotės kitų įdomesnių veiklų ar renginių. Pirmiausia, atostogos turėtų būti orientuotos į sveikatą ir skirtos kokybiškam poilsiui ir sveikatai gerinti. Juk sugrįžti prie darbų daug lengviau, kai atsigauna ir kūnas, ir siela, – pagerėja savijauta ir užplūsta energija. Tai, kaip viena ar kita poilsiavietė yra pasiruošusi priimti vasarotojus, dažnai gali nulemti, kurį Lietuvos kampelį pasirinkti savo atostogoms.

AKTYVUS IR TURININGAS LAISVALAIKIS „Eglės sanatorijoje“ norima, kad praleistas laikas sietųsi ne tik su sveikatinimusi, bet ir turiningomis pramogomis, kurios padeda atsipalaiduoti ir dvasiškai, ir psichologiškai, formuoja džiugius šeimos laisvalaikio prisiminimus, ugdo įvairius gebėjimus ir skiepija sveikos gyvensenos įpročius.

Atsižvelgiant į vis labiau augančią tendenciją vasarą Lietuvoje ilsėtis drauge su visa šeima, tėvelių patogumui ir vaikučių džiaugsmui „Eglės sanatorijoje“ įrengtas vaikų kambarys, kuriame laukia įvairioms amžių grupėms skirti smagūs stalo ir kompiuteriniai žaidimai su „Kinect“ technologija, skatinančia vaikus ne tik linksmai praleisti laiką, bet ir aktyviai judėti.

Vaikų kambarys veikia kasdien nuo pirmadienio iki sekmadienio, tad tėveliai gali atsipalaiduoti, pasilepinti sanatorijoje teikiamomis procedūromis ar pasigrožėti atsiveriančiu kraštovaizdžiu, pasimėgauti kava, desertu „Eglės sanatorijoje“ Birštone tik vasarą veikiančioje „Saulės terasoje“ ant stogo ir nesibaiminti dėl savo mažųjų – vaikų kambaryje juos nuolat prižiūrės profesionali vaikų kambario auklėtoja.

Norintiems laisvalaikį praleisti aktyviai siūlomos tiek vidaus, tiek lauko pramogos: skvošas, biliardas, krepšinis, tenisas, šiaurietiškasis ėjimas, treniruoklių salės ir kt. Organizuojamos įvairios paskaitos, meno parodos, koncertai, spektakliai, kino vakarai. Kokybiškas poilsis su šeima, be kita ko, gerina ir tarpusavio santykius, atnaujina ir sustiprina ryšius, mat visus metus užsivertę darbais nė nepastebime, kaip greitai bėga laikas ir kaip kartais pritrūksta nuoširdaus pokalbio su artimiausiais žmonėmis.

JONINIŲ NAKTIES PRAMOGOS Birželio mėnesį taip pat laukia visų jau nuo seno pamėgta Joninių šventė. „Eglės sanatorijoje“ bus organizuojamas ne tik tradicinis paminėjimas – trumpiausią metų naktį „Eglės sanatorijoje“ Birštone ir Druskininkuose baseinų ir pirčių komplekse skelbiama „Baseinų naktis“ – netradicinę naktį ir jaukią aplinką sukurs skambanti muzika ir blankios baseinų šviesos. Čia galėsite pasidžiaugti nauja patirtimi – naktį praleisti baseine, ramiai atsipalaiduoti, pasimėgauti mineralinio vandens baseinais, sūkurinėmis voniomis, povandeninėmis srovėmis ir įvairių temperatūrų pirtimis.

Jonams ir Janinoms turime ypatingą žinią – jų vardadienio proga „Eglės sanatorija“ dovanoja nemokamą apsilankymą „Baseinų naktyje“ – Druskininkuose arba Birštone, baseinų ir pirčių komplekse.

Aktyvus poilsis „Eglės sanatorijoje“

MARTYNO LEVICKIO AKORDEONISTŲ STOVYKLA Neeilinių koncertų gausa birželio antroje pusėje numatoma „Eglės sanatorijoje“ Druskininkuose. Čia birželio 20 – liepos 1 d. vyks „Composers+Summer Academy“ rengiamas projektas, kurio metu koncertuos akordeonistai iš Lietuvos, Latvijos, Danijos ir Italijos, vyks filmo „Dėdė, Rokas ir Nida“ pristatymas ir peržiūra, pokalbis su žymiuoju Lietuvos akordeonistu Martynu Levickiu.

Koncertinių programų metu skambės tiek klasikinės muzikos šedevrai, aranžuoti akordeonui, tiek modernūs, virtuo­ ziški šiuolaikinių kompozitorių specialiai akordeonui sukurti kūriniai, išgirsite kompozitorių kūrinius, kuriais bus sujungiama ir muzikinė, ir vaidybinė kompozicija. Vienas iš koncertų bus dedikuotas prancūzų muzikai ir populiariajam žanrui, puikiai atpažįstamam plačiosios visuomenės.

Birželio 29 d. programa bus baigta su pasaulinių premjerų koncertu – bus pristatomi „Composers+Summer Academy“ metu sukurti kūriniai solo akordeonui bei akordeonui su styginių instrumentų ansambliu. Iš viso „Eglės sanatorijoje“ Druskininkuose šiuo laikotarpiu numatyta surengti net septynis skirtingus koncertus.

Akimirka iš „Composers+Summer Academy“ projekto su Martynu Levickiu

Joninių proga organizuojama „Baseinų naktis“

Roberto Riabovo nuotr.

BIRŽELIS – ŠEIMOS ATOSTOGŲ LAIKAS Pirmąjį vasaros mėnesį, kai atostogos jau ranka pasiekiamos, o vaikams vis sunkiau išsėdėti mokyklos suole, „Eglės sanatorijoje“, įsikūrusioje dviejuose Lietuvos kurortuose – Druskininkuose ir Birštone, startuoja šeimos atostogų metas. Visą birželio mėnesį „Eglės sanatorijoje“ gyvenantiems vaikams kasdien dovanojami apsilankymai baseinų ir pirčių komplekse ir dvi gydomosios procedūros.

Ne paslaptis, kad šiais laikais, kai viskas aplink sparčiai kinta, o mus kasdien pasiekia gausus informacijos srautas, ne tik suaugusieji, bet ir vaikai patiria daug streso, pavargsta nuo mokymosi, popamokinės veiklos. Tėveliams labai svarbu suvokti, kad kokybiškos vasaros atostogos vaikams neturi būti skirtos vien pramogauti, labai svarbu, pasibaigus mokslo metams, atkreipti dėmesį į tai, kad reikia atkurti tinkamą vaikų sveikatos pusiausvyrą ir palaikyti gerą savijautą – „Eglės sanatorijoje“ tam siūlomos vaikų sanatorinio gydymo programos.

>> SVETUR

Rašė Ieva Šukytė

Berlyne jau 15-ąjį kartą balandžio paskutinį savaitgalį (26–28 d.) vyko Berlyno galerijų savaitgalis – renginys, sujungęs 45 miesto galerijas. Galerijų savaitgalis tapo kasmetiniu renginiu daugelyje pasaulio šalių, vienam savaitgaliui sujungiančiu miestų galerijas. Gegužės 9–12 d. jis vyko Kaune, o rugsėjo mėnesį tradiciškai pradės naują galerijų sezoną Vilniuje.

„Akys ant

pačiai. Didžioji dalis šių galerijų yra komercinės paskirties, todėl juose pristatomi meno kūriniai neretai privertė raukyti antakius nuo jų nešiuolaikiškumo. Tiek Schönebergo, tiek Scharlottenburgo rajonuose vyrauja privačios, meną pardavinėjančios galerijos, kuriose daugiausia prekiaujama tapybos ir grafikos darbais, labai retai dar galima sutikti smulkiosios skulptūros arba fotografijos. Šių galerijų tikslas – parduoti, todėl ir juose esantys kūriniai yra skirti pasiturinčių žmonių namų interjerams papuošti.

Ray'aus Johnsono koliažai, R.Johnsono ir „Estate“ nuosavybė.

18 //

P

© 37O

rasidėjus šilto oro sezonui Berlyne iš po pilko dangaus nūdienos pabunda miesto gatvės. Bent jau dažniau danguje pasirodanti saulė ir suvešėję medžių lapai nuteikia miesto gyventojus ir lankytojus daugiau laiko praleisti vaikščiojant gatvėmis.

PRISIJUNGĖ NEKVIESTI Penktadienio vakarą oficialiai prasidėjęs Galerijų savaitgalis tikrai sujudino

miestą. Vos pasukus iš Bülow gatvės dešinėn į Potsdamer gatvę, galėjai pakliūti į skubančių arba aplink vieną įeigą lūkuriuojančių su taurėmis vyno ar buteliukais alaus žmonių spūstį. Skirtingai nei Lietuvoje, Vakarų šalių miestuose galerijos dažniausiai telkiasi tose pačiose gatvėse, kad, apžiūrėjus vieną, pakeliui užsuktum į dar kelias. Viename iš Potsdamer gatvės vidinių kiemų veikė keturios renginiui priklausančios galeri-

jos, dar kelios, pasinaudojusios proga, taip pat dirbo iki nakties.

Kaip vėliau paaiškėjo, Galerijų savaitgaliu naudojosi daug oficialiai renginiui nepriklausančių galerijų, butikų, pop-up dizaino parodų, kurios veikė visą savaitgalį tuo pačiu metu dėl didelio žmonių srauto. Pirmą kartą dalyvaujant tokio dydžio renginyje galima lengvai paslysti, kaip atsitiko ir man

Thomo Brunso nuotr.

DAIRANTIS PO BERLYNO GALERIJŲ SAVAITGALĮ

Kadangi lankydamasi Berlyne daugiausia laiko praleidžiu „C/O Berlin“ fotografijos galerijoje, KW šiuolaikinio meno institute, „Hamburger Bahnhof“ muziejuje ar „Berlinische Galerie“, norėjosi per savaitgalį aplankyti kiek įmanoma daugiau negirdėtų ir nematytų galerijų. Jeigu šiame Galerijų savaitgalyje tektų lankytis ir kitais metais, tikrai vengčiau pietinių miesto rajonų, nebent kuri nors iš ten esančių galerijų pristatytų itin įdomų menininką. Šiose dažnai mažose galerijose pristatomi menininkai iškrenta iš galvos, vos palikus erdvę ir ieškant žemėlapyje nuorodos kitos meno erdvės link. Kartais pasijunti lyg vaikščiotum šiuo metu Vilniuje ir kituose miestuose vykstančios Lietuvos dailininkų sąjungos organizuotos dailės kvadrienalės galerijose – erdvės kokybiškesnės, tačiau taip skambiai pristatomo šiuolaikinio ir aktualaus meno jame rasti sunku. Tai nebūtinai reiškia, kad meno kūriniai yra prasti, tiesiog jie yra kiek pavėlavę, neretai tiesiog nuobodūs ir standartiški.

NAUJA ŠIUOLAIKINIAM MENUI SKIRTA ERDVĖ Vienas didžiausių atradimų – pietiniame Dahlemo rajone atsidariusi galerija „Fluentum“. Šaltojo karo metais buvusi JAV karinė bazė dabar veikia kaip šiuolaikinio meno galerija, pirmiausia dėmesį skirianti vaizdo ir kino menui.

Nors ji nebuvo įtraukta į Galerijų savaitgalio gidą, būtent tą savaitgalį jį plačiajai publikai atvėrė duris su pirmąja solo paroda, pristatančia olandų menininką Guido Van Der Werve (1977 m.), nuo 2003 m. kuriantį videomeną. Menininkas, jaunystėje mokęsis klasikinės muzikos, bandė studijuoti industrinį dizainą, archeologiją, kol save atrado audiovizualiniuose menuose Gerrito Rietveldo dailės akademijoje Amsterdame.

„Fluentum“ per du aukštus rodomi šeši menininko vaizdo darbai, kurių visi pavadinimai – skaičiai. Vos įėjus į galeriją kairėje pusėje ekrano tolumoje išvystame menininką, žengiantį užšalusiais arkties vandenimis, už kurio ledus laužia plaukiantis didelis laivas. Kūrinys „Numeris 8, viskas bus gerai“ (10 min. 10 s, 2007), nufilmuotas vienu ilgu kadru, iškart daug pasako apie menininko naudojamas priemones ir jam rūpimas temas. Užsikrėtęs sportu, G.Werve savo kūriniuose dažniausiai pasitelkia fizinę ištvermę. Studijų laikais kūręs performatyvų meną, jis pradėjo dokumentuoti kūrinius, ilgainiui supratęs, kad jo visai nedomina performansas kaip pati meno šaka ir jis nenori tą patį kūrinį atlikti du kartus. Todėl, pasitelkęs profesionalų operatorių komandą, jis pradėjo kurti videomeną, kuriame svarbiausią vietą užima performatyvumas, fizinė ištvermė ir matematiniai skaičiavimai. Visuose vaizdo menininko kūriniuose pagrindinis objektas yra pats menininkas, atliekantis visus veiksmus. Ar tai būtų Suomijoje aplink namus 12 valandų bėgamas 2,5 maratonas („Numeris 13, Effugio C, Tu visada atsilieki pusę dienos“, 2011), ar stovėjimas parą Šiaurės ašigalyje („Numeris 9, Diena, kai aš nesisukau su pasauliu“, 8 min. 40 sek., 2007). Šiuose darbuose išryškėja žmogaus vienatvė, kvestionavimas jo ryšio su gamta ir pasauliu. Bent pusėje menininko rodomų darbų nuolat atliekami tie patys monotoniški judesiai, suteikiantys kūriniams nesibaigiančio judėjimo įspūdį. Vidinėje galerijos arkoje eksponuojamame diptike „Numeris 17, laiko stūmimas, bandymas 1, nuo giliausio vandenyno iki aukščiausio kalno“ (9 val. 41 min.) menininkas vonioje žingsniuoja vietoje, bandydamas nerti į giliausią Marijano įdubos tašką (11 040 m). Šalia esančiame vaizdo filme savo miegamajame jis šokinėja ant lovos, siekdamas aukščiausios Everesto viršūnės (8 848 m). Šie abu monotoniški judesiai ekrano viršutinėje pusėje matuojami metrais, kol pasiekiamas tikslas. Vos ne 10 valandų trunkantis kūrinys sukuria pastebimai jam būdingą monotoniją. Jį stebėti įdomu, bet užtenka pažiūrėti kelias minutes, kad suprastum viso kūrinio elementus. Nors kartais pasidaro smalsu, kiek gali pakelti žmogaus kūnas, kai jame atsiranda nuovargis, lygiai kaip ir kas turėtų ryžto peržiūrėti visas 9 val. 41 min.?

Galerijų savaitgalio metu šešis menininko kūrinius vainikavo atliekamas koncertas, kuriam pats menininkas sukūrė trijų dalių kūrinį „Numeris 11, šachmatų pianino koncertas trimis judesiais“. Trijų dalių koncertas, atliktas styginių orkestro, parašytas remiantis šachmatų žaidimo schema. Menininkas sukūrė šachmatų pianiną – šachmatų lentą primenantį instrumentą, kurio metu padėjus figūrą tam tikrame langelyje nuskamba tam tikra nata. Kūrinys baigiasi tada, kai žaidimas baigiasi lygiosiomis. Visa šachmatų pianino muzikinė dalis parašyta žaidimo ėjimais. Šiuolaikinės muzikos kūrinyje susijungia performatyvumas, skaičiai, logika ir natos. Šį menininką ir jo kūrinius įdomu stebėti, net jei jo darbuose ir vyrauja pasikartojimas. Tai didelės apimties ir trukmės darbai, kuriems apžiūrėti per vieną apsilankymą galerijoje neužteks jėgų, o trumpas galerijos atidarymo laikas (šeštadieniais 10–14 val.) nesuteikia galimybės ten apsilankyti kelis kartus iš eilės. Tačiau ši nauja šiuolaikinio meno erdvė, kurios įkūrėjas Markusas Hannebaueris nuo 2010 m. kolekcionuoja vaizdo meno kūrinius, turi sukaupusi nemažą ir įdomią kolekciją. Be to, „Fluentum“ šiuo metu taip pat finansuoja menininkų kuriamus projektus, todėl, manau, ilgainiui

GARSŪS VARDAI – VOS UŽČIUOPIAMI DARBAI Bevaikščiojant Mitte rajono August gatvėje netikėtai išlindo būrys žmonių ir žmonių portretais nuklijuotos sienos. Į Galerijų savaitgalį atvyko garsus prancūzų menininkas JR, kurio dalyvavimą renginyje aiškiau komunikavo gatvėje stovinti nuotraukų būdelė-autobusiukas nei renginio gidas.

Frieder Burda muziejaus Berlyno salonas per Galerijų savaitgalį atidarė grupinę JR (g. 1983), Adrian Piper (g. 1948) ir Ray Johnsono (1927– 1995) parodą nelabai originaliu pavadinimu „JR-Adrian Piper-Ray Johnson“, tarsi pačių menininkų pavardės jau savaime aišku yra traukos objektas. Nuo 25 iki 27 d. JR autobusiukas keliavo po Berlyną, apie savo lokaciją pranešdamas salono socialinių medijų tinkluose. Kiekvienas panorėjęs galėjo pasidaryti portretinę nuotrauką ir ją palikti arba pasiimti su savimi. Dalis nuotraukų buvo priklijuotos ant pastato August gatvėje, kurio viršutiniame aukšte ir įsikūręs Berlyno salonas. Ši fotoinstaliacija yra nuo 2011 m. vykdomo projekto INSIDE OUT dalis. Jis tapo viena pagrindinių Agnès Varda ir JR režisuoto filmo „Veidai kaimai“ („Visages villages“, 2017) dalių, kai menininkas ir režisierė, lankydamiesi Prancūzijos kaimeliuose, klijavo dideles momentines fotografijas ant apleistų arba norimų nugriauti pastatų sienų, skleisdami po-

UŽSIKRĖ­ TĘS SPOR­ TU, G.WERVE SAVO KŪRI­ NIUOSE DAŽ­ NIAUSIAI PA­ SITELKIA FIZI­ NĘ IŠTVERMĘ.

STUDIJŲ LAI­ KAIS KŪRĘS PERFORMATY­ VŲ MENĄ, JIS PRADĖJO DO­ KUMENTUO­ TI KŪRINIUS, ILGAINIUI SU­ PRATĘS, KAD JO VISAI NE­ DOMINA PER­ FORMANSAS KAIP PATI ME­ NO ŠAKA IR JIS NENORI TĄ PATĮ KŪRI­ NĮ ATLIKTI DU KARTUS.

litinę ir socialinę žinutę. Berlyno salono patalpose, vienoje iš salių, buvo eksponuojamas kūrinys „Akys ant laivo. 1455 konteineriai“ (2018) – medinis konteinerių laivo modelis. Įmontuotos dvi mechaninės rankos nuolat įkrauna ir iškrauna konteinerius iš laivo arba į laivą. Ši instaliacija referuoja į ankstesnįjį JR projektą, kuriame 2014 m. jis ant konteinerių laivo Havro uoste priklijavo Elizabeth Kamangos, moters iš Kenijos, akių nuotrauką, suklijuotą iš 2 600 mažesnių nuotraukų. Galerijos erdvėje aplink laivo modelį ant sienų buvo pakabintos nuotraukos iš 2014 m. vykdyto projekto.

Vos įėjus į saloną, prie pirmojo koridoriaus, lankytojus pasitiko salės darbuotoja, suteikianti elgesio instrukciją JAV menininkės A.Piper kūriniui „Niūniavimo kambarys“ („The Humming Room“, 2012). Prieš į einant į patalpą, virš praėjimo ant sienos viršaus priklijuotas užrašas „In order to enter the room, you must hum a tune.

Any tune will do“ („Norėdami patekti į erdvę, privalote niūniuoti melodiją. Tinka bet kokie garsai“). Užuot liepusios lankytojams laikytis drausmės, salės darbuotojos paskatina žmones atsipalaiduoti ir pasijausti nerūpestingai, niūniuojant bet kokią melodiją.

Net ir perėjus trumpą koridoriaus atkarpą ir atsidūrus kitose erdvėse dalis žmonių toliau šypsodamiesi skleidė garsus. Taip prieinama prie trečiojo (jau mirusio) menininko R.Johnsono, kuris 6-ojo dešimtmečio pabaigoje

išpopuliarino pašto meną, pažįstamiems ir draugams siųsdamas savo sukurtus koliažus, darbų.

Paskutinėje Berlyno salono salėje ir buvo eksponuojami jo mažo formato koliažai, kuriuos perlenkus laisvai galima sutalpinti į voką ir kam nors išsiųsti. 1962 m. R.Johnsonas pradėjo siuntinėti laiškus su užrašu „Please Add to and Return to Ray Johnson“ („Prašau pridėk ir grąžink Ray Johnsonui“), kurie jį privedė prie Niujorko susirašinėjimo mokyklos (New York Correspondance School). Frieder Burda muziejus, bendradarbiaudamas su NYCS, parodos metu dalijo originalius menininko „Please Add to and Return“ lapus, kuriuos pakeitus, kaip norisi, galima grąžinti siuntėjui. Niujorko mugės metu gegužės mėnesį kai kurie iš šių laiškų bus eksponuojami arba įkelti į interneto puslapį.

Visus šiuos menininkus, kaip ir minima parodos aprašyme, sieja noras įtraukti lankytojus į savo kūrinius arba juos sukurti su jų pagalba. Žinant, kad, prieš atvykdamas į Berlyną, JR padarė didelį projektą Luvro muziejaus kieme, šie jo kūriniai atrodė tik kaip maža kruopelytė. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie kitų dviejų žinomų menininkų eksponuojamus kūrinius. Tai buvo tik mažas oro gūsis, nesuteikęs galimybės geriau susipažinti su jų kūryba. Iš vienos pusės dėl to galėjo būti kaltos ir nedidelės salono patalpos, tačiau net ir tokiu atveju paroda atrodė tiesiog kaip smagus pasižaidimas su garsiomis pavardėmis.

Guido van der Werve filmo „Numeris 9, diena, kai nesisukau kartu su pasauliu“ kadras, 2007.

Guido van der Werve instaliacija „Numeris 14 – namai“, 2012, „Fluentum“ ir „Studio Guido van der Werve“ nuosavybė.

Moritzo Hirscho nuotr.

laivo, 1455 konteineriai“, 2018, JR ir „Perrotin“ nuosavybė.

Thomo Brunso nuotr.

tai taps vienu traukos objektų Berlyne vaizdo meno gerbėjams.

>> ŪSAI Rašė Marijus Gailius

Jeigu feisbuke turi apie porą šimtų draugų ir įsijungi virtualybės srautą tik kartą per pusmetį, ši publikacija tau nebus aktuali. Tačiau jei tavo draugų apie tūkstantis ar, pone Dieve šventas, dar daugiau, tai a) mes turime tą pačią problemą, b) tai, ką netrukus perskaitysi, tau pravers. Dabar tu turbūt galvoji, kas aš toks – guru, psichiatras ar jogos meistras, kad čia aiškinčiau, ir puoli feisbuke tikrinti Marijų Gailių. Tačiau manęs ten neberasi. Dingau. Tačiau, prieš evakuodamasis iš Cukerbergistano, dar atlikau platų pusiau sociologinį, pusiau satyrinį tyrimą: peržiūrėjau beveik visus žmones, su kuriais mes, kaip manėme, buvome draugai.

Didžiausias tyrimo atradimas – mano artimiausio paauglystės draugo sėkmė. Motociklo nuotraukas jo sraute pakeitė mylima dukra, o rūsčias mimikas – plati šypsena, patefonai, džiazas, – džiaugiuosi. Maža to, jis vėl bendrauja su savo tėvu! Atsimenu, kai iš kito miesto šis savo sūnui atsiuntė dovanų wutangų diską „Forever“ ir kaip mes puolėme godžiai jo klausyti, ir kaip pašokome išgirdę įrašytą šūvį: pykšt! Tai buvo devim devintais. Dabar, po dvidešimties metų, jie vėl bendrauja: Džamala, džiugu!

Deivido Gerulio nuotr.

YPATINGIEJI Tuo metu neregimųjų grupė, kurią giliai tinklo užkaboriuose paslėpė algoritmai, dydžiu tolygi ledkalnio daliai po vandeniu. Sunku apžvelgti ją vienu puslapiu, todėl pasidomiu tik tais, kurių nemačiau bent dešimt metų, kuriuos pažįstu nuo vaikystės, iš kurių atsimenu ką nors daugiau nei vien pavardę, statusą ar profesiją.

Dažnai feisbuko draugams sukūrus šeimą, jų srautas nurimsta. Čia šeima Lietuvos pajūryje.

PABĖGIMAS IŠ CUKERBERGISTANO

I

r šis tas paaiškėjo. Paaiškėjo, kad feisbukas tėra saldi iliuzija, kurioje plaukiojau vienuolika metų, tai yra beveik trečdalį savo gyvenimo. Aš netgi sužinojau (tai yra atsiminiau), kad mudu buvome draugai, pone Dieve šventas, su daktaru Aurelijumi Veryga. Tik pamanykite. Tik peržvelkite patys savo draugų sąrašą. Ne, nežvelkite, nepatariu. Trinkite geriau tuojau pat. Bet jeigu abejojate, tai sveiki atvykę į tikrovės dykumą: pabūsiu jūsų vedlys po niekį ir srautą, kurio patys nematote. Šįkart apie tinklo priklausomybę ar žalą privatumui nekalbėsiu – ir patys viską žinote.

Įdomiausia pasirodė neregimųjų dalis, kurią sudaro seniau buvę svarbūs, bet dabar iš akiračio išnykę žmonės, nes taip nusprendė feisbuko algoritmas (kita vertus, ir pats jų valingai neieškojau). Dar dalį vartotojų buvau savarankiškai paslėpęs, kad nematyčiau akyse jų neaktualių skelbimų.

Kita vertus, labai gerai, kad nemačiau. Dirstelėjau paskutinį kartą – atsi-

20 // © 37O

Deivido Gerulio nuotr.

sveikinti. Į tyrimą nepateko keli šimtai žmonių, su kuriais mus sieja panašūs interesai ir profesinė veikla – tai žurnalistai ir rašytojai, įvairūs humanitarai ir literatai, taip pat – artimesni giminaičiai ir žmonės, su kuriais susipažinome neseniai, nes aš juos ir taip dažnai sutinku – ir sraute, ir gyvai.

Iš pradžių užduotis iš naujo susipažinti su savo dviem tūkstančiais draugų neatrodė labai sudėtinga. Tačiau kai jau pirmą vakarą išvarvinau savo akis, pasijutau lyg koks kandidatas – tai lyg paspausti ranką visiems Birštono arba Tytuvėnų gyventojams (įskaitant kūdikius) ir dar su jais iš širdies pasišnekėti! Paskui kilo nuostaba: kur, po šimts, buvo tie mano draugai, jeigu jų nemačiau? Markai, a? Nemačiau netgi tų, kuriuos folouvinau! Markai?.. Niekšeli…

Kai kurios daugybę metų neregėtos anketos nustebino savo tikrumu. Čia draugė grožisi Didžiuoju kanjonu JAV.

KUO SAVO SIENOJE DA­ LIJASI MANO BUVUSI NA­ MIŠKĖ, SUN­ KU SUVOKTI, O PORA VAIZ­ DO ĮRAŠŲ IŠ JOS IR PAR­ TNERIO MIE­ GAMOJO AT­ RODĖ LYG PORNOSIU­ ŽETO PRELIU­ DAS. GAMTA KARTAIS EL­ GIASI KEISTAI.

PASLĖPTIEJI Tiesą sakant, nesitikėjau, kad per vienuolika metų paslėpiau tiek mažai žmonių. Iš naujo susipažinau su keliolika. Bent keletas paslėptųjų apsivaikavę, o vienas kitas nuolat paskelbia kokį šypsniuką ar kokteiliuką, miesto vaizduką ar protingą citačiukę, tai laimė, kad retai, kita vertus, koks skirtumas, kai visi užhaidinti. Tamsiojoje feisbuko pusėje liko nemažai emigravusių, kurie, dabar trumpam į jų profilius grįžtelėjus, atrodo išvis išnykę iš eterio, nors kartais dar primena, kad mes balsuotume už dvigubą pilietybę, vadinasi, tebelaiko įmerktą inkarą – gal tikisi grįžti? O štai vaikystės draugas, vaizduodamas savo raumenukus ir mašinytes, tapo nelyg sėkmės lydimu influenceriu, surinkusiu beveik 5 tūkst. draugų ir dar per 700 sekėjų – tai bent!

Vienas ypatingasis, su kuriuo nemažai bendravome paskutinėse mokyklos klasėse, jau tada atrodė – bus rimtas politikas. Bet paguglinau – konstruoja startuolius. Atsimenu, nakvodamas pas jį namuose Vilniuje, atidariau šaldytuvą ir aptikau sudžiūvusių sūrių kolekciją per kelias lentynas nelyg neišsipildžiusių startuolių stirtą (tai niekis, kai ten buvo ne žmogaus kūno dalys).

Dabar jo profilis atrodo nestabilus: jis tai atsiranda, tai išnyksta. Su jo žmona buvau susipažinęs ir gyvai, atsimenu, prie „Parko Outlet“. Dabar – jokių užuominų. Gal reikėtų pasiteirauti?

Nors koks skirtumas.

Pagaliau iš naujo susipažinau su savo kraštiete, kurią dažnokai sutinku mieste ir sutikęs kaskart pasilabinu. Jos sienoje dauguma nuotraukų irgi – iš miesto, barų ir knaipių. Pasirodo, prieš septynerius metus ištekėjusi, su dviem vaikais, bet dabar greičiausiai nebeištekėjusi, užtat vis dar su vaikais. Na va, pagaliau žinau jos vardą. Ko gero, toliau sveikinsiuosi kur nors atsitiktinai susitikęs, nors vardą turbūt pamiršiu jau rytoj. Nieko nepadarysi.

Viena rūpinasi tik špakliumi, kita – posh dalykėliais, dar viena pagaliau susirado savęs vertą (pagal grožį) vaikiną, todėl feisbukui tikrai neturi laiko. Didžiausias šūlios bandiūga tapęs dar didesniu mačo ir šypsosi taip pat plačiai, o kiti draugai investuoja į kūną, į ištvermę ir atrodo puikiai, kai kurie net buriuoja. Kitos, kurios anksčiau liūdėjo, dabar praktikuoja jogą, indiškas ir tibetietiškas praktikas, ir kai kur jų profiliuose vyraujanti pakraipa atrodo kaip žaidimas su ugnimi. Viena draugė, kurią kažkada neįpareigojančiai merginau, turi tobulą vyrą su jau didele dukra, tobulą gyvenimą, mėgsta tobulus peizažus ir atrodo tobulai banaliai.

Bankininko karjerą Anglijoje susikūręs draugas, kuris jau mokyklos laikais siekė džomolungmų, milijonuose nuotraukų dalijasi savo žavinga šypsena, žavinga žmona, galybe žavingų draugų ir akimirkomis su elito atstovais iš labdaros renginių, sudarydamas įspūdį, kad ateityje tiktų į prezidentus net labiau už Nausėdą. Ir vis tiek šito veido su šypsenos skersmeniu, pranokstančiu Šimašiaus, nesugebu perskaityti, priešingai nei Stokholme banke dirbusio nuoširdžiojo draugo, kurio šypsena, būdama ne mažiau plati, tiesiog ne taip akinančiai spindi.

Kai kurie draugai kelionėse pastebi ne tik pagrindinius turistinius objektus, o kai ką kitoniško. Čia moteris su arbata Lione.

Draugas, kurį paskutinį kartą sutikau Bernardinų ežero pakrantėje atplaukusį iš kito kranto, kartais parašo apie kiną, bet šiaip visiškas štilis.

Tuo metu „Bernardinų“ portale kadaise reportažų ciklą apie keliavimą autostopu „Pekelės“, kurį iki šiol laikau žanro etalonu, parašiusi draugė savo pašaukimą rado ten, iš kur kadaise įvykdė savo įspūdingą kelionę – Artimuosiuose Rytuose. Savo sienoje kartais rimtu akademinės veiklos turiniu apie politinio ir pilietinio sambūvio sąrangą dalijasi ir draugas sociologas, su kuriuo susipažinau studijų metais tranzuodamas, kai sustabdžiau jo mašiną. O anksčiau kaip aktyvi feministė, kovojanti už neginčijamą teisę į abortus, pasižymėjusi draugė feisbuką pavertė visiems matomu asmeniniu fotoarchyvu. Viešai rodomu asmeniniu albumu feisbukas tapęs toli gražu ne vien jai.

Kuo savo sienoje dalijasi mano buvusi namiškė, sunku suvokti, o pora vaizdo įrašų iš jos ir partnerio miegamojo atrodė lyg pornosiužeto preliudas. Gamta kartais elgiasi keistai. Radau, kad kita buvusi kambariokė dirba kultūros srityje Klaipėdoje, o savo profilyje nori atrodyti graži. Užtat buvęs jos bernas iš tikrųjų užsiima kultūra – kuria muziką, yra visas barzdotas ir turi paną, stiliumi labai panašią į jo buvusią, tai yra tą mano kambariokę. Jiedu, beje, feisbuke ne(be)draugai. Žavingoji draugė didžiaakė, su kuria susidauždavome bokalais alubariuose, vis dar graži – tik tiek ir galiu pasakyti iš gražių nuotraukų, o draugas, su kuriuo pametėme jo draugo blondinę kažkada naktį Klaipėdoje, užsiaugino barzdą ir pilsto viskį „Distilerijoje“: vadinasi, paskutinį kartą jį sutikęs bare, dabar irgi sutikčiau nebent bare – šitaip dešimties metų draugystės ratas ir užsidarė.

GENTAINIAI Sėdžiu ir skrolinu, skrolinu ir klimpstu gilyn į praeitį – į gimtinės burbulus. Draugė Tankas, kaip ją vadinome su broliu, nes varydavo per J.Basanavičiaus gatvę energingu lyg karo mašina stiliumi, su kuria, paskui susidraugavę, vieną naktį maudėmės jūroje, virš galvos praskrendant tikram kariniam sraigtasparniui ir skrodžiant bangas jo žibintams, reziduoja Londone su jau neblogai paaugusia dukra. Mūsų bendra pažįstama su vyru ir vaikais įsikūrusi Airijoje ir gyvena, regis, tykų ir taikingą gyvenimą, nesiplėšydama, nevaizduodama kažin ko. Kita draugė – irgi Airijoje, sūnūs – Airijos ąžuolai, palangiškės vaikai. Dar viena bendra draugė, susižadėjusi su danu, skelbia pranešimus apie didžiąsias planetos problemas, o kita gyvena barbės miegamajame Londone, tapo kičinius paveikslus ir skelbia ne apie globalines problemas, o saldų užrašą „Love“. Žavioji draugė klaipėdietė likusi Lietuvoje, užtat be vyro: ė, senberniai, tai kur jūs?

O čia tai nepatikėsite: draugas klasiokas, iš bjauriojo ančiuko virtęs žaviu barzdotu vyriškiu, su žavia moterimi, maža to, jis dar ir bėgikas, dviratininkas ir keliauninkas – štai ką Anglija kartais padaro iš lietuvių emigrantų!

KOLEGOS Vieniems kursiokams sekasi šeima, kitiems sekasi karjera. Kad abu – retas atvejis. Savo ruožtu draugė iš žurnalistikos, kaip galima spręsti iš šampano ir alučio nuotraukose, laiminga Londone ir be užrašo „Love“ savo sraute.

Kiti pasitenkina vien daugiaaukščiais.

Dykuma.

Arba Islandija! Draugei Islandija tinka. Jos skelbiamos atmosferiškos fotografijos su šiaurietiškais peizažais

© 37O

Deivido Gerulio nuotr.

22 // Per praėjusį dešimtmetį didžiausia dalis sraute nepastebimų draugų sukūrė šeimas.

Miguelio Coelho nuotr.

Miguelio Coelho nuotr.

>> EITI AR NEITI

O ČIA TAI NE­ PATIKĖSITE: DRAUGAS KLASIOKAS, IŠ BJAURIO­ JO ANČIUKO VIRTĘS ŽAVIU BARZDOTU VYRIŠKIU, SU ŽAVIA MOTE­ RIMI, MAŽA TO, JIS DAR IR BĖGIKAS, DVI­ RATININKAS IR KELIAUNIN­ KAS – ŠTAI KĄ ANGLIJA KAR­ TAIS PADARO IŠ LIETUVIŲ EMIGRANTŲ!

Paprašytas pasidalinti savo kelionių nuotraukomis

surinkusios bent po šimtą laikų. Palaikinau ir aš. Paskutinį kartą. Net susirašėme. Einasi gerai, tik viską pavogė, įskaitant kompiuterį su aukštos rezoliucijos nuotraukomis. Bet ji nenukabina nosies – nekantrauja netrukus fotografuoti islandišką pavasarį. Neregimųjų profiliuose reta(s) dalijasi turiniu, kuris man pačiam būtų įdomus: diskusijomis, idėjomis, naujienomis. Daugybė profilių primena feisbuko pradžią, kurių sienas sudaro interjeras ir eksterjeras, daiktai ir maistas, ir šiaip pozityvukas arba bėgimo programėlių rezultatai. Taip bėgi ir bėgi, skrolini ir skrolini per nieką.

Dalis draugių iš vienos redakcijos atrodo kaip rinktinės padraikos ar šiaip tuštutės. Vienos turinį sudaro miestų panoramos ir kitos fyfos, o kitos – fyfos ir panoramos, tik miestai skirtingi ir merginos kitos. Tiesa, viena turi vaiką, kita ne – toks ir skirtumas. Ir kodėl aš tai folouvinau? Tarp kitko, neseniai dėl eksperimento vėl ėmiau sekti asmenukių įvairiuose pajūriuose ir architektūros kompozicijose princesę, bet sraute vis tiek jos nemačiau. Algoritmas, matyt, už mane geriau žino, ką noriu matyti.

goritmas, matyt, juos ir paslėpė. Nėra ką žiūrėti, nes feisbuke didžiąją dalį jų skelbiamos informacijos sudaro turinys, kuris, manyčiau, turėtų rūpėti vien jiems patiems arba artimiesiems.

Nustebau, kad į Ameriką laimingai nutekėjo bent dvi fainos draugės (prieš 2 ir 5 metus). Kita draugė tapo Issa ir dalijasi feministiniu kontentu, o dar viena – Oliveira, gyvenanti šeimiškai ir atrodanti kaip nulipusi iš saulės akinių reklamos.

Kita draugė iš tos pačios kontoros – jau Portugalijoje: daug šoka, šypsosi ir smagiai išsikalinėja, užtat atrodo natūraliai. Dar viena iš ten pat – Barselonoje, kita, šimtą metų nematyta, Graikijoje. Smagiai! Dar viena, jau tapusi mokytoja, pasidžiaugia paprastais ir nepretenzingais dalykais: diplomu ir sutuoktiniu (2016), o sraute įkelia ar kokį pastatą, ar pyragą.

Tiesa, tarp dešimčių laimingųjų anketų su vaikų nuotraukomis pasitaiko ir įdomių atvejų, kaip ta draugė, kuri, vis brukdama savo mažametės dukros fotografijas ir iškarpas su jos pozomis iš reklaminių žurnalų, dirba tarsi jos, jaunosios manekenės, vadybininke, dar pati pasiskelbusi: „Dirbu mama.“ Toks ir darbas – fyfų fabrikėlis. Kita draugė, etaloninė gražuolė, pati sau feisbuke primindama, kad yra graži, prie šeimos nuotraukos dar prideda: „Ir tai yra vadinama laime.“ Sutinku: svarbu ne tik pačiam nepamiršti, bet dar ir kitam parodyti. Užtat maloniai nustebino, kad šioji, negailėdama savo pačios ryškiai antakiuotų atvaizdų, mažametės dukros veidą ne eksplikuoja bet kam į tinklą, o viešina ją tik iš nugaros – pagarba.

Pastarąjį kartą draugą žurnalistą sutikau, kai abu sustojome toje pačioje sankryžoje ant dviračių. „Mes pažįstami?“ – paklausė. O ką aš žinau? Gal ir ne. Bet juk feisbuke tai draugai? Tuo metu kitas buvęs draugas lokalesnis, padaręs neblogą karjerą didžiausioje Lietuvos bendrovėje. Todėl atitinkamai – motociklas ant koverio. Turinys irgi – arba motociklai, arba darbas. That’s life, vaikeli.

Geras paauglystės bičiulis, dirbantis parduotuvėje Airijoje, su internetu rasta moterimi neišskiriami jau bent penkiolika metų ir gyvena su dviem kaip reikiant ūgtelėjusiais vaikais (tais laikais vedybomis pasibaigusi interneto pažintis buvo kone sensacija). Tuo metu kito Airijoje išnykusio artimo draugo viena iš dukrų yra jau beveik tokio amžiaus, kokio mes buvome būdami paauglystės draugai. Time goes by.

ŠEIMINIAI Didžiausią dalį neregimųjų sudaro laimingieji – tai yra laimingai susituokę.

Be galo nuobodūs profiliai, todėl al-

Tiesa, nuotaikingoji kurso draugė, rodydama puikios mamos pavyzdį, sykiu kaip psichologijos profesionalė kelia svarbius klausimus apie seksu-

glina. Žmogus štai ramiai ir tyliai, be savigyrų ir saviliaupsių, pasiekė tai, kas ne kiekvieno nosiai.

publikacijai, feisbuko draugas apsidžiaugė, kad jos liks ne tik tinkle.

alumą ir onkologines ligas. Sugebėjimą asmeninį gyvenimą suderinti su universalia informacija vertina ir jos burbulo žmonės – tiek šeiminiai, tiek dalykiniai draugės įrašai kartais pritraukia patiktukų iš daugiau nei penktadalio draugų. ŠUNYS IR KITI ŽVĖRYS Regiu koreliaciją: kas nedaro karjeros ir nekuria šeimos, įsigyja kitą draugą. Viena draugė jau žergia ne tik motociklą, bet ir žirgą, o kita mėgsta visokius padarus – nuo ūdrų iki voverių. Nemažai anketų – su šunimis. Šunų savininkės visos yra geros širdies, bet jų neregimieji profiliai kažkodėl kelia liūdesį. Tiesa, smagusis šiauliškis draugas suderina motociklą su moterimi ir tokį koverį su abiem objektais nekeistą laiko dar nuo 2014-ųjų.

KARJERINIAI Kam šeima, kam karjera. Iš Paryžiaus laikų pažįstama draugė džiazvumenė toliau džiazuoja, o draugė muzikos prodiuserė, sprendžiant iš fotografijų, be aistros ir be skonio noulaifina. Draugė lietuvių fotografė Dovilé Babraviciuté, kaip pati prisistato tinkluose, apie savo paryžietišką veiklą feisbuke nesigiria, užtat šį tą parodo instagrame! Pasekite.

Nemažai draugių dirba CEO arba daro įdomias karjeras, kaip pavyzdžiui, draugė kursiokė, kartkartėmis sraute santūriai parodanti, po kokias šalis blaškosi vykdydama Jungtinių Tautų šakinės organizacijos misijas nuo uraganų kenčiančiose šalyse. Vertindamas kai kurių kitų friendų tarptautines karjeras pastebiu, kad kultūriniai interesai dažnai eina greta su aplinkosaugos. Pavyzdžiui, iš senų laikų pažįstama draugė, jautrios sielos fotografė, pasimokiusi užsieniuose, dalijasi Gretos Thunberg mintimis ir trashtagu, o pernai rugpjūtį su žaviu ilgaplaukiu papozavo profilio nuotraukai būdama kelintą mėnesį nėščia. Bet pranešimo apie naujagimį neradau, tad vėlgi prašosi ryški koreliacija: kur šeima, feisbukas neberūpi.

Didelį įspūdį padarė vienas draugas, kuris, mokykloje būdamas bemaž nepastebimas, ir feisbuke liko beveik nematomas, išskyrus pasidalytą nuotrauką su savo nuotaka ir... Prezidente Dalia Grybauskaite. Tačiau ne nuotaka ir Prezidentė sukėlė pasigėrėjimą, o nurodyta pareigybė, vos keturių raidžių kombinacija: pasirodo, jis dirba CERN! Kas nežino cerno, tegu gu-

UŽSIENINIAI Dauguma draugų iš kitų kraštų gyvena gerai. Gerai, nes daugelio feisbukų sienose skurdu informacijos, išskyrus vieną kitą atsitiktinę šypseną. Brangioji draugė grįžusi į Prahą, bet, regis, jau be savo vaikino (?), užtat užsiima ekomada. Maltietė draugė, studijavusi doktorantūrą (ar baigė, nežinia), tvindo savo sieną vis paskelbdama ką nors apie kultūrą ar socialines problemas – kartais net kelis kartus per dieną, bet dėmesio beveik nesulaukia (turbūt ne vienas užhaidinęs). Šimtą metų neregėta draugė iš Latvijos pasiekė didelių aukštumų: ji startuolininkė, Rygos techmergaičių klubo narė, įkūrusi „Inforgram“ – papūsk į uodegą!

Paryžiaus laikų draugas su savo filmu „Le Train aux pieds légers“ keliauja po Prancūzijos kino teatrus, o profilyje dalijasi dėmesį patraukiančiomis originaliomis (retas atvejis!) vietovių nuotraukomis. Draugas iš Islandijos, anuomet grodavęs būgnais, turbūt yra vienintelis mano pažįstamas, dirbantis Holivudui ir savo sienoje nešykštintis gražių vaizdų ir draugų bei ypač draugių.

Kiti užsienio draugai džiaugiasi žemiškesniais dalykais, kitaip sakant, jie jau sukūrė šeimas: štai draugo dano apleistoje sienoje iškapsčiau pernykštę fordo nuotrauką su danišku prierašu: „Vedęs, turiu vaiką ir automobilį. Taip aš ir suaugau!“ IŠNYKUSIEJI Ištaršęs bemaž du tūkstančius anketų, pagaliau prisikasiau prie paslaptingiausios grupės – dingusiųjų. Ne, jie nemirę, priešingai – jie galbūt netgi labiau gyvenantys.

Didžioji dalis iš šių dviejų dešimčių žmonių yra draugai paryžiečiai arba dramenbeisiečiai. Kai kurie kartą per metus paskelbia nebent kokį humoristinį siužetą ar nuomos skelbimą. Garbanotoji paryžietė dar 2016 m. mestelėjo Shakespeare´o ištarą: „Pragaras tuščias, visi velniai čia“, o kita Paryžiaus draugė apie save leidžia žinoti tik tiek: „Gyvena London, United Kingdom, vieniša.“ Kai kurių draugų profiliai tapo tarytum pereinamaisiais koridoriais kitų žmonių postams, nuotraukoms ir remarkoms, ypač – gimtadienio sveikinimams. Bet ir iš šitų reliktų matai, kokia vienos intriguojanti kūrybinė karjera, o kitos žavios būtybės profilyje mirguliuoja šimtai kitų vartotojų paskelbtų nuotraukų – vien su moterimis, vis skirtingomis: jokių vyrų, jokių vaikų, ir nereikia.

Draugas iš redakcijos, kuris 2006 m. balandžio mėnesį – kažkodėl atsimenu – pagyrė mano antraštę „Vyriausybė ūkį regi pro rožinius akinius“, feisbuke užsičiaupęs, užtat, sekdamas jį „Goodreads“, žinau, kokias dabar knygas skaito. Lietuviškai kalbančio draugo iš Lotynų Amerikos profilyje likęs tik 2012 m. įrašas, kad viską ištrinti iš savo feisbuko jam užtruko dvi valandas. Panašu, kad draugas kanadietis, nusivylęs psichologo profesija, kai keli jo klientai nusižudė, ir iškeliavęs pasiblaškyti po žemynus ir šalis, pernai pagaliau grįžo namo, tepranešęs: „Everything is good.“ Draugė, be kelių savo sportiško kūno nuotraukų, dar pridėjusi šūkį: „Offline is the new luxury“, o brangusis Švedijos laikų draugas vietoje savo profilio nuotraukos paliko tik pilkšvą silueto šabloną, vietoje viršelio – tamsų stačiakampį, o sienoje – vieną vienintelį melsvą tašką srauto viršūnės dugne.

Ir aš noriu prabangiai pagyventi, todėl atsisveikinu su vienuolika metų trukusia virtualių ryšių nepakeliama lengvybe. Taškas, kurį irgi ištrinu

>> UŽ KADRO

NEŽINOMA „SECOND HAND“ DR Rašė Daiva Juonytė

– Kaip kilo sumanymas dokumentuoti antrųjų rankų reiškinį?

A.J.: Kažkada vienas įdomiausių Lietuvos žurnalistų Arūnas Spraunius sumąstė išvažiuoti padirbėti į Angliją ir visiškai netyčia, manydamas, kad platins skrajutes, pateko į rankas „Second hand“ verslo atstovams. Iš Arūno patirčių gimė trys straipsniai, apie kuriuos išgirdęs režisierius ir prodiuseris Arūnas Matelis suprato, kad tai labai gera istorija filmui ir, į komandą pasikvietęs režisierę Ramunę Rakauskaitę, pradėjo po truputį filmuoti. Pirmą kartą nuvažiavę į Angliją jie pririnko puikios medžiagos, kurios nemaža dalis pateko į juostą. Vėliau R.Rakauskaitė dėl kažkokių priežasčių nusprendė savo darbo netęsti ir pradėjo ieškoti, kas ją galėtų pakeisti. Taip jie rado mane. A.Matelis ir R.Rakauskaitė pagalvojo, kad aš labai tiksiu šiai temai atskleisti, nes esu šiek tiek avantiūristas (juokiasi). Man viskas pasirodė žiauriai įdomu ir aš puoliau kurti filmą. Žinoma, paskui paaiškėjo, kad viskas gerokai sudėtingiau, negu iš pradžių atrodė, bet per keletą metų pavyko jį pabaigti.

– Įsivaizduoju, kad į tą pasaulį nelengva patekti. Kaip jums pavyko?

A.J.: Mūsų tarpininkas buvo filmo personažas Kęstas, kuris puikiai pažįsta visą „Second hand“ verslą, nes pats jame yra dirbęs įvairiose pozicijose. Jis buvo ir mūsų filmavimo grupės narys. Daugelis iš mūsų turėjome tokį dvigubą vaidmenį. Jau minėtas Kęstas buvo ir filmo veikėjas, ir mūsų filmavimo grupės administratorius arba gidas.

24 // © 37O

– Dokumentika – dažnai nenuspėjamas žanras, nes negali numatyti visų aplinkybių ir kartais tenka derintis prie susidariusios situacijos. Kaip stipriai keitėsi pradinis filmo sumanymas?

A.J.: Labai keitėsi. Iš pradžių atrodė, kad mums su slaptomis kameromis pavyks įlįsti į tą pasaulį. Mano asistentė ir antroji režisierė Julija kartu su operatoriumi netgi įsidarbino toje srityje. Tačiau vėliau pradėjome šiek tiek klaidžioti, nes juk negali sukurti filmo vien tik apie drabužius ar verslą. Biznis neturi emocijų, neišryškėja žmonių istorija. Su slapta kamera nieko panašaus nepadarysi. Filmavome Velse, tačiau turimo personažo linija mums vėl nepasiteisino. Kartais atrodė, kad iš viso neaišku, ką daryti. Iš tikrųjų tai buvo tokia kritinė situacija. Grįždami į Londoną pakeliui užsukome į Bristolį. Bandėme filmuoti ten, tačiau rezultatas irgi nedžiugino.

Visai liūdni važiavome į Londoną, kai sutikome Sandrą. Tada pagaliau atėjo suvokimas, kad jeigu turime žmogų,

Artūras Jevdokimovas

kuris yra atviras ir nebijo filmuotis, tai sekime jį. Taip veikėjai filme tapo svarbesni už pačią „Second hand“ istoriją. Žmonės, jų aistros, emocijos yra daug įdomiau.

– Sandra, kaip jūs reagavote į pasiūlymą filmuotis kine? Iškart sutikote?

Sandra: Iš tikrųjų aš nesutikau. Jie filmavo, ir viskas (juokiasi).

A.J.: Mes iš pradžių labai ryžtingai su kamera lakstėme jai iš paskos.

S.: Taip, ir aš neturėjau kur dėtis (juokiasi). Tačiau buvo smagu.

– Sakote, kad buvo linksma. O kas buvo sunkiausia?

S.: Sunkiausia man buvo filme žiūrėti į save. Žinote, kai atrodo, kad esi pačiame dugne ir niekas nesiseka, o staiga dar atvažiuoja žmonės, draugai. Tuo metu, kai mane filmavo, išgyvenau juodžiausias savo gyvenimo dienas, tad visos emocijos, pratrūkimai buvo tikri. Ir visa tai matyti ekrane – tai buvo sunkiausia. Bet yra kaip yra, vadinasi, taip turėjo būti.

A.J.: Man buvo labai įdomu pamatyti Sandros reakciją, nes nežinojau, kaip ji reaguos į save: juoksis, džiaugsis ar verks.

– Artūrai, atrodo, kad su personažais buvo labai draugiški, artimi santykiai.

Esant tokioms situacijoms nelengva užsitarnauti pasitikėjimą. Kaip to pasiekėte?

A.J.: Kažkokių specialių principų neturiu, tačiau jeigu jau filmuojame, esu linkęs nemeluoti ir neapgaudinėti. Buvau atviras ir visi žinojo, ką mes čia darome ir kam.

S.: Žmonės yra atviri. Žinoma, juos reikia surasti. Aš manau, kad šiuo atveju atitiko bioritmai: susitikome, atsivėrėme ir tapome beveik šeimos nariais ar gerais draugais. Greičiausiai taip turėjo būti.

Tito Satkūno nuotr.

Turbūt daugelis mūsų tiesiogiai ar netiesiogiai esame susidūrę su dėvėtais drabužiais, tačiau retas žino, kaip tokie rūbai mus pasiekia. Režisierius Artūras Jevdokimovas net šešerius metus fiksavo šiuo verslu Anglijoje užsiimančių mūsų tautiečių istorijas, kurias sudėjo į pirmąjį savo ilgametražį filmą „Second hand“. Apie pavasario pabaigoje Lietuvos kino teatrus pasieksiančią juostą, kurioje išryškėja emigracijos, vergijos, ekologijos ir socialinės problemos, kalbamės su jos kūrėju A.Jevdokimovu (A.J.) ir viena filmo herojų – Sandra (S.).

– Kaip atsitiko, kad jūs, filmavimo komanda, patys tapote filmo personažais?

A.J.: Man taip atsitinka ne pirmą kartą gyvenime. Kai turi vieną personažą Kęstą, kuris tarsi ir filmo veikėjas, ir kūrybinės grupės narys, tampa labai sunku atskirti – juk esame visi kartu. Jei filmuojame Sandrą ir jos vaiko gimtadienį, tai turime nuspręsti: ar mes tik filmuojame, ar jame dalyvaujame.

O gal dalyvaujame, švenčiame ir šiek tiek filmuojame. Taip užfiksavome daug medžiagos iš realaus gyvenimo. Kai Kęstą ištiko nemalonumai dėl drabužių, mes jam padėjome, nes buvome komanda. Mes nebefilmavome to, ką planavome, o stengėmės jam padėti, pakeitėme savo planus. Taigi tokiu būdu automatiškai truputį tampi personažu. Šiame filme mes visiškai nesislėpėme. Kartais dokumentikoje būna taip, tarsi realybė yra, bet tu pats joje nedalyvauji. Čia mes to nedarėme. Kadangi juostoje nėra nė vieno normalaus interviu, neišvengiamai dalyvauji pokalbyje ir visi tekstai, ką žmonės šneka, yra tikri.

– Kas labiausiai nustebino ar ko visiškai nesitikėjote, nerdamas į šią temą?

A.J.: Labai sunku pasakyti, nes viskas vyko labai banguotai.

Mane gal nustebino (nors tai neturėtų stebinti), kokie nematomi klodai atsiveria ir kaip ši tema atspindi globalią temą – emigraciją. Šiek tiek priartėdamas, net ir netiesiogiai, prie tikro žmonių gyvenimo, pamatai tokių dalykų, į kuriuos kasdienybėje neatkreipi dėmesio. Aš manau, kad mes, žmonės namuose ir išvykę į užsienį, skirtingai gyvename. Man didžiausias atradimas buvo tai, kad ši tema pas mus visiškai neišvystyta. Taip pat mane nustebino žmonių reakcijos po filmo. Nors turėjome dar tik keletą seansų, jau matau, kad skirtinguose miestuose žiūrovai EGZISTUOJA juostą priima skirtingai. Vilniuje žmonės juokėsi, įžvelgė ironijos, tačiau, paIŠTISI PASAU­ vyzdžiui, Jonavoje ar Panevėžyje žiūroLIAI, APIE KU­ vai matė daugiau dramos. Aš tik tada RIUOS MES supratau, kad ten, kur man kartais būNEŽINOME, na juokinga, žmonėms gali būti visišBET JIE YRA kai nejuokinga, o netgi liūdna, nes žiūVISIŠKAI ŠA­ rovai personažuose mato savo vaikus, seseris, brolius, tėvus. Jie tai priima laLIA MŪSŲ IR bai asmeniškai ir paskui intensyviai JUOSE KAR­ aptarinėja po filmo. Tai man buvo diTAIS GYVENA delis atradimas.

MŪSŲ DRAU­ S.: Artūrai, bet tai, kas rodoma filme, GAI BEI GIMI­ yra tik uogytės. Daug kas nežino, kokie NĖS. karai vyksta tokiuose versluose.

A.J.: Taip, kad ir kur eitum, atsiveria plačios temos žurnalistiniams tyrimams. Egzistuoja ištisi pasauliai, apie kuriuos mes nežinome, bet jie yra visiškai šalia mūsų ir juose kartais gyvena mūsų draugai bei giminės.

– Kaip manote, kodėl pasaulio labdaros organizacijos ir policija nesirūpina, kad tokie žmonės būtų gaudomi?

A.J.: Aš manau, kad globalines labdaros organizacijas nėra lengva pasiekti. Jų veikla iš esmės nelabai skiriasi nuo to, kuo užsiima mūsų tautiečiai: jie taip pat surenka rūbus, parduoda ir kažkokią dalį skiria labdarai. Vieni – daugiau, kiti – mažiau. Mūsiškiai labdarai neskiria, ir tai turbūt yra vienintelis skirtumas. Realiai nėra jokio pagrindo nei policijai, nei kam nors juos medžioti. Kažkada viena airių televizija bandė daryti tyrimą, kreipėsi į vieną pasaulinio lygio organizaciją, kuri žurnalistams pasakė, kad tai ne jų reikalas ir kad tai yra privatus verslas.

– Filmas atskleidžia daugybę šio amžiaus problemų. Viena jų – tam tikros formos vergija, kai žmonės netenka savo pasų ir yra priversti paklusti savo vadams. Kaip dažnai tokios situacijos pasitaiko šiais laikais?

S.: Jų vis dar yra. Norėdamas čia įsitvirtinti turi turėti pažįstamų. Jeigu jų bus, tada tave šiek tiek labiau prižiūrės, mokės geresnį atlyginimą ir panašiai.

A.J.: Labai sunku spręsti. Mes galime tik spėti iš to, kas ką nors pašnibžda ar ką pamatome, nes statistikos nėra: nei „Second hand“ verslo, nei emigracijos.

Aš manau, kad akivaizdžių vergovės atvejų, kai iš žmogaus atimamas pasas ir jis yra absoliučiai priklausomas, mažėja, nes britai po truputį tokius gaudo.

Bet ji dar egzistuoja.

– Dauguma drabužių versle besisukančių žmonių yra lietuviai. Tam tikra prasme tai galima pavadinti nacionaline industrija. Noromis nenoromis prisimeni posakį, kad lietuviui užsienyje geriausia vengti kito lietuvio. Kaip manote, kodėl taip yra? Tai mūsų mentaliteto problema?

S.: Visiškai sutinku. Aš draugų lietuvių neturiu, nes apkalbės, įskųs, įtrauks į kažkokius neaiškius dalykus. Jie žiūri, šiepia dantis ir pavydi. Bendrauju su lenkais, anglais. Manau, kad čia sovietinių laikų auklėjimo palikimas. Mūsų mentalitetas dar nepasiekė naujų laikų, mes vis dar esame įstrigę senuosiuose.

Jaunimas stengiasi būti šiuolaikiškesnis, bet jiems irgi sunkiai pavyksta.

A.J.: Sandra palietė, mano manymu,

ABUŽIŲ ISTORIJA įdomų požiūrį. Tai liečia ne tik lietuvius, bet ir šiaip Rytų europiečius. Kodėl, pavyzdžiui, Rytų europiečiai nelabai mėgstami?

– Sakoma, kad jei nebūtų paklausos, nebūtų ir pasiūlos. Ar tai reiškia, kad visi, kurie perka dėvėtų drabužių parduotuvėse, tam tikra prasme remia šį verslą?

A.J.: Tai labai dviprasmiška situacija. Šis verslas yra labai skirtingas. Jis gali būti ir sąžiningas, ir nesąžiningas. Tam tikru požiūriu jis skatina antrinį rūbo panaudojimą. Jeigu neklystu, tekstilės ir drabužių gamyba pagal taršą siekia naftos taršos lygį. Taigi viskas labai susiję. Mes pakrapštėme tokią temos viršūnę, po kuria, pasirodo, slypi didžiuliai klodai problemų, susijusių su ekologija, verslu, migracija ir mūsų santykiu su tuo.

– Ar buvo taip, kad filmuodami tam tikras scenas jautėte realų pavojų?

A.J.: Aš taip nehiperbolizuočiau. Žiūrint filmą gali taip pasirodyti, nes vadinamoji „afrikos“ zona (vieta, į kurią pristatomi maišai su drabužiais) atrodo neaiški. Ji labai izoliuota, dėl to nėra jauki, bet kai į ją atvyksti su maišais drabužių, viskas būna gerai. Pirmą kartą mes ten buvome įlindę išvis be nieko. Tada chebra labai nustebo, liepė žiūrėti, kas čia tokie. Teko labai greitai dingti. Bet šiaip ne. Kartais būdavo, kad patenki į situaciją, kurios aplinkybių nežinai ir jautiesi nejaukiai, bet tik tiek.

– Nors filmas yra įtempto siužeto, jame gana aiškiai ir jautriai atskleidžiami personažų charakteriai, gyvenimai. Kokie jums pasirodė ten gyvenantys lietuviai?

A.J.: Aš matau vienatvę, kuri turbūt yra neišvengiama. Dažnai pats jausdavausi vienišas, kai būdavau išvažiavęs kažkur toli. Žinoma, tu gali susikurti savo gyvenimą iš naujo, bet turbūt skirtingiems žmonėms skirtingai laiko prireikia. Nėra taip paprasta. Kitas dalykas, kad namuose, kaip sakoma, gali gulėti ant pečiaus, o ten nuvažiavus to daryti neišeina, nes prapulsi.

S.: Galima ir čia, bet reikia įsikurti.

A.J.: Kai pasikeičia aplinka, nebeturi visų savo ryšių ir viską reikia susikurti iš naujo.

Taigi iš šalies matau, kad vienatvės, vienišumo jausmas egzistuoja. Jis gal ne visada yra išreikštas, galbūt paslėptas po linksmumo kauke, bet jaučiamas.

S.: Jis tikrai yra. Man reikėjo septynerių metų, kad adaptuočiausi ir pradėčiau gy-

venti tokį gyvenimą, kokį gyvenau Lietuvoje, kur supa draugai ir pažįstami. Bet vis tiek viskas labai greitai keičiasi: atsikraustai, tada nuomotojas sugalvoja parduoti namą ir tu vėl turi kraustytis, megzti naujas pažintis. Kai susikuri savo pasaulį, kuriame yra tavo draugai, mokslai, šeima, tada prasideda normalus gyvenimas kaip ir Lietuvoje. Bet tai užtrunka.

– Žiūrint iš tam tikros perspektyvos, šis filmas atskleidžia šiuolaikinių emigrantų ir tos Lietuvos dalies, kuri yra kažkur ten ir kurios mes dažnai nematome, portretą.

A.J.: Iš dalies, taip. Tam, kad atskleistume visą emigracijos portretą, vieno filmo neužtenka, gal ir dešimties būtų per mažai. Aš nesu gyvenęs Anglijoje, tačiau ne kartą esu joje lankęsis. Ši patirtis buvo rimčiausia, praleidau labai daug laiko su žmonėmis ir galiu pasakyti, kad tai labai įdomu ir svarbu. Tai turės įtakos tam, kaip gyvens mūsų vaikai ir anūkai, kaip mes sutarsime, kiek žmonių grįš, kiek žmonių pasiliks ten gyventi, kiek lietuvių bus užsienyje, kokie bus mūsų santykiai. Aš tikrai nesiimu filme nei vertinti, nei spręsti ar sakyti, ką reikia daryti, nes to nežinau. Bet tai verta stebėti ir matyti, kaip yra gyvenime, nes mes nepabėgsime vieni nuo kitų.

– Taigi tam tikra prasme, „Second hand“ yra apie Lietuvą?

A.J.: Taip (juokiasi).

– Filmo premjera įvyko Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“.

Sandra, kas jums asmeniškai pasikeitė po jos?

S.: Įgijau daugiau ryžtingumo. Anksčiau bijojau, turėjau scenos baimę, o filmas mane išlaisvino. Atrodo, kad tapau nesustabdoma (juokiasi). Pradėjau labiau savimi pasitikėti.

– Ir pabaigoje – optimistinis klausimasteiginys: man pasirodė, kad tiems žmonėms viskas bus gerai. Kaip jūs manote?

A.J.: Man irgi taip atrodo.

S.: Kaip sakoma visose pasakose, jeigu tiki gėriu, viskas bus gerai. Anksčiau ar vėliau.

Tik prieš tai reikia iškentėti, kas tau gyvenime yra paruošta.

A.J.: Aš manau, kad jie nepražus dar ir dėl to, kad visi tie žmonės savyje turi kažkokį užtaisą, kuris jiems neleis to padaryti.

Kadras iš filmo „Second hand“

ISM ALUMNAS JONAS VADAPALAS: UNIVERSITETAS NUTIESĖ MANO KARJEROS TILTĄ „Baigęs studijas ir įžengęs į darbo rinką supratau, kiek daug patirties jau esu įgijęs ir kokia ji naudinga praktikoje“, – teigia ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto Ekonomikos bakalauro programos alumnas Jonas Vadapalas. Šiandien Lietuvos Vyriausybės iniciatyvai diegti projektų valdymo principus Vyriausybės kanceliarijoje ir ministerijose vadovaujantis specialistas pripažįsta – studijos jam suteikė konkurencingoje darbo rinkoje puikiai pritaikomų žinių, ir jos padėjo ne tik sėkmingai įsidarbinti, bet ir kilti karjeros laiptais.

J.Vadapalas pripažįsta, kad bakalauro studijos ISM universitete jam suteikė daugiau galimybių, nei tikėjosi.

P

asakodamas apie pirmuosius žingsnius siekiant užsibrėžtų tikslų ir tai, be kokių kompetencijų neįsivaizduoja savo darbo dienos, pirmiausia J.Vadapalas prisimena paskutinius Vilniaus licėjuje praleistus metus. ISM alumnas teigia, kad tuo metu, kai bendraklasiai kūrė planus apie svaiginančią ateitį užsienyje, jis tikėjo, kad būtent motyvacija, pasiryžimas siekti aukščiausių rezultatų ir kokybiškas išsilavinimas yra raktas į sėkmę Lietuvoje.

RINKOSI ATSAKINGAI „Studijas rinkausi lygindamas ir analizuodamas stipriausių šalies aukštųjų mokyklų vykdomas programas. Nors savo ateitį planavau Lietuvoje, tikėjau, kad šiais laikais svarbu pasisemti ir tarptautinės patirties. Sužinojęs, kad ISM Vadybos ir ekonomikos universitete galiu įgyti dvigubą ISM ir BI Norvegijos verslo mokyklos (angl. BI Norwegian Business School) diplomą, nusprendžiau išsamiau pasidomėti studijomis ISM universitete“, – patirtimi dalijasi J.Vadapalas ir priduria, kad jo pasirinkimą lėmė teorinių ir praktinių universitete įgyjamų žinių suderinamumas, galimybė mokytis iš geriausių Lietuvos bei užsienio akademikų. Įspūdį paliko ir studijos anglų kalba, mat buvo tobulinamos verslo kalbos žinios, o tai suteikia pranašumo siekiant tarptautinės karjeros.

26 //

Kalbėdamas apie pasirinktą Ekonomikos bakalauro programą J.Vadapalas pabrėžia, kad ISM dėstytojų profesionalumas jau nuo pirmųjų mokslo metų motyvavo gilintis į akademines disciplinas.

© 37O

„Ir šiandien puikiai prisimenu statistinės analizės bei globaliosios ekonomikos studijų modulius, padėjusius tvirtą pagrindą tolesniam profesiniam tobulėjimui. Universiteto dėstytojai skatino mąstyti nesivadovaujant vyraujančiais įsitikinimais ar nuostatomis, o aukšta studijų kokybė, Lietuvoje ir užsienyje puikiai vertinamas ISM universiteto vardas po studijų padėjo įsidarbinti sėkmingai dirbančiose įmonėse“, – dėsto alumnas.

PRANOKO LŪKESČIUS Paklaustas, ar ISM universitetas pateisino visus lūkesčius, alumnas pripažįsta, kad bakalauro studijos jam suteikė daugiau galimybių, nei tikėjosi. Vaikinas jau po pirmo kurso sulaukė ne vieno viliojančio Lietuvos ir tarptautinių kompanijų praktikos pasiūlymo, o studijos Norvegijoje reikšmingai papildė teigiamų patirčių bagažą. „Dvigubo diplomo programa leido pamatyti, ko mokomasi pasaulyje lyderiaujančioje verslo mokykloje. Vis dėlto metus, kuriuos praleidau svetur, skyriau ne tik akademiniam, bet ir asmeniniam tobulėjimui. Stengiausi kuo geriau pažinti skandinavų kultūrą, verslo etiką ir vertybes, kuriomis jie vadovaujasi. Drauge su bičiuliais apkeliavome įspūdingiausias Norvegijos vietoves, slidinėjome netoli Oslo esančiuose kurortuose, o kartą šokome į naktinį keltą ir savaitgalį praleidome Kopenhagoje“, – prestižiniame universitete praleistus metus prisimena J.Vadapalas ir priduria, kad vienu metu dviejuose universitetuose baigtų studijų naudą jaučia ir šiandien, o aktyvi veikla ISM universiteto organizacijose jam padėjo praplėsti pažinčių ratą, šiandien jį lydintį ir profesiniame kelyje, ir socialiniame gyvenime.

Kalbėdamas apie studijas J.Vadapalas taip pat pabrėžia, kad ISM universitete įgyjamos ne tik konkrečios, su pasirinkta programa susijusios žinios, bet

ir galimybė tobulinti greitojo skaitymo, viešojo kalbėjimo, pristatymo, komandinio darbo ir kitus ateities profesionalams reikalingus įgūdžius. „Universitete išmokau sparčiai apdoroti didelius informacijos srautus, išskirti pagrindinius aspektus ir struktūrizuoti duomenis, tai yra tiesiog būtina siekiant karjeros progresyviame pasaulyje ir norint išsiskirti konkurencingoje darbo rinkoje“, – teigia J.Vadapalas.

SĖKMĘ GARANTAVO IŠSILAVINIMAS Baigęs Ekonomikos studijas J.Vadapalas užtikrintai įsiliejo į darbo rinką – vadovavo vykdant sėkmingiausių konsultacinių įmonių projektus, prisijungė prie Lietuvos pramonininkų konfederacijos, kurioje ėjo patarėjo ekonomikai pareigas. „Mano karjera Lietuvos pramonininkų konfederacijoje nebūtų buvusi sėkminga, jei neturėčiau stiprių makroekonomikos ir projektų valdymo žinių, kurias įgijau dar studijų metu. Tai man leido užtikrintai bendrauti su Lietuvos banko, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Pasaulio banko ar Tarptautinio valiutos fondo atstovais, diskutuoti apie Lietuvos pažangą, ekonomines problemas ir teikti pasiūlymus, kaip jas spręsti. Studijos tėvynėje ir užsienyje bei darbas daugelyje puikiai žinomų tarptautinių kompanijų man pa-

dėjo susipažinti su įmonių vadovais ir specialistais iš Centrinės Europos bei Skandinavijos šalių, tai leido įgyti neįkainojamos patirties ir sukaupti išties nemenką žinių bagažą“, – apie profesinę sėkmę kalba ISM alumnas. Šiandien J.Vadapalas kartu su komanda užtikrina strateginių Lietuvos pokyčių įgyvendinimą, o tam, pasak jo, būtinos stiprios kompetencijos kuo įvairesnėse srityse, puikūs bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžiai bei kokybiškas išsilavinimas. „Esu atsakingas už pagrindinių Vyriausybės prioritetų įgyvendinimą, LR ministro pirmininko strateginių projektų portfelio koordinavimą. Tam reikalingos stiprios vadybos žinios, kurias įgijau dar studijuodamas. Vadovauju vienuolikos žmonių komandai, todėl labai svarbu žinoti, kaip bendrauti su skirtingomis asmenybėmis, turinčiomis individualius darbo etikos įgūdžius, poreikius ir požiūrį į paskirtas užduotis. Todėl šiandien į komandines užduotis, įvairaus pobūdžio pristatymus, situacijų analizes ir jų vertinimus, kurių netrūko universitete, žiūriu kaip į praktiką, taikomą visiems aukščiausio lygio vadovams, siekiantiems geriausių rezultatų“, – tikina ISM alumnas ir atkreipia dėmesį, kad visus teorinius ekonomikos modelius, kuriuos nagrinėjo studijų metais, šiandien kasdien taiko praktiškai.

>> UŽ KADRO

Rašė Ieva Šukytė

Pamenate Martį Makflajų, skrendantį riedlente ateities gatvėmis filme „Atgal į ateitį 2“ („Back to the Future Part II“, 1989), ar sekso ištroškusius paauglius Larry Clarko 1995 m. filme „Vaikai“ („Kids“)? Riedlentininkai ir riedlentės jau prieš kurį laiką tapo populiaria tiek Holivudo, tiek nepriklausomo kino apie paauglius dalimi.

NIEKADA NEMIRŠTANTI RIEDLENTININKŲ KULTŪRA

P

irmas trumpametražis filmas, parodęs nenuoramas vaikus, skriejančius karštomis Kalifornijos gatvėmis, skaičiuoja jau 55-us gyvavimo metus. Noelio Blacko režisuotas „Skaterdater“ (1965) pasirodė Kanų kino festivalyje, kur laimėjo Didįjį žiuri prizą. Saulės nugairintais veidais karštą vasarą riedlentėmis važinėjantys jaunuoliai paskleidė ilgą laiką gyvuojančią kultūrą, iki šiol išliekančią tvirta tam tikros žmonių grupės dalimi. Šis užsiėmimas išsivystė iš banglenčių sporto 5–6 dešimtmetyje Kalifornijos valstijoje, kai banglentininkai neturėjo ką veikti, kai vandenyne nebuvo bangų. Jie išėjo į gatves, prisitaisę keturis ratukus prie medinės lentos, tuometį užsiėmimą pavadinę šaligatvio banglenčių sportu („Sidewalk Surfing“).

28 // © 37O

Nuo pat pradžių pradėtas vadinti erzinančiu vaikų sportu jis iki šiol sulaukia nepatiklių žmonių žvilgsnių. Nors praeito dešimtmečio viduryje buvęs profesionalus riedlentininkas, dabar Oregono universiteto istorijos profesorius Oceanas Howellas, tyrinėdamas riedlentininkų ir miesto urbanistikos ryšį, įvardija jaunuolius gentrifikacijos šoko pajėgomis (Shock Troops of Gentrification). 9–10 dešimtmetyje uzurpuodami apleistas, narkotikų platintojų ir benamių mėgstamas JAV miestų vietas, riedlentininkai jas pavertė saugiomis visiems gyventojams. Dabar vis dar populiariu užsiėmimu tarp jaunuolių laikomas sportas pakliuvo ne tik į gentrifikacijos, bet ir populiariosios kultūros pinkles. „The New Yorker“ žurnalistė Carrie Battan 2018 m. parašė straipsnį „Klestinti riedlentininkų kultūra

šie drabužiai yra tai, ką dabar kiekvienas modelis turėtų nešioti laisvalaikiu. Tačiau straipsnio autorė pabrėžė, kad būtent ši tiek ilgai gyvuojanti kultūra yra pajėgi atsispirti populiariosios kultūros dirbtiniam žavesiui ir išlikti teisinga sau. Tą patį bando padaryti dabartinės kartos JAV režisieriai, siekdami teisingai reprezentuoti riedlentininkus kine.

„Devym kažkelinti“

„Minding the Gap“

parsidavėlių eroje“ („The Flourishing of Skate Culture in a Sellout Era“), kritikuodama didelius prekių ženklus, kurie bando pasisavinti šią subkultūrą.

Tai visai nekeista – pastaraisiais metais su riedlenčių sportu susijusių pre-

kių metinė apyvarta siekia beveik 5 mlrd. dolerių, o visame pasaulyje yra apie 11 mln. riedlentininkų. 2016 m. mados žurnalas „Vogue“ išleido „Skate Week“, žvalgydamasis po riedlenčių ir mados kultūrą, teigdamas, kad

SAUGUS PRIEGLOBSTIS Jautriame debiutiniame kinų kilmės amerikiečio Bing Liu dokumentiniame filme „Minding the Gap“ (2018) režisierius grįžta į savo gimtąjį Rokfordo miestą Ilinojaus valstijoje, kur gyvenvietėje, kurioje didelis nedarbo lygis, vis dar gyvena du jo geriausi draugai riedlentininkai Keire ir Zakas. Vaikystėje kentusiems nuo skurdo ir buitinio smurto šeimoje, pabėgimu nuo realybės jaunuoliams tapo važinėjimas riedlentėmis. Paauglystėje kamerą į rankas paėmęs Bing Liu filme įterpia ankstyvuosius važinėjimo po parkus ir gatves įrašus, parodydamas, kaip susiformavo jų draugystė ir kiek jiems šis užsiėmimas suteikė džiaugsmo ir laisvės, leisdamas bent trumpam pabėgti nuo žiaurios kasdienybės namuose ir atrasti saugų prieglobstį draugų būryje. Filmo pradžioje iš kelių veikėjų nuskamba frazė: „Važinėjimas riedlentėmis yra tikresnė šeima nei mano tikroji. Mes subūrėme šeimą, norėdami pasirūpinti vienas kitu, nes niekas kitas to nedarė.“ Vienuolikmetis Keire turėdavo visų aplinkinių parke prašyti pinigų, kad galėtų autobusu grįžti į namus. Bing Liu

„Vaikai“

„Skate Kitchen“

patėvis namuose mušdavo vaikus ir žmoną, o Zaką vos dvejų paliko motina, kurios jis daugiau niekada nebematė. Dabar jau beveik trisdešimtmečiai vis dar susiburia pasivažinėti miesto gatvėmis. Įžengę į suaugusiųjų gyvenimą, jie reflektuoja, ką jiems reiškė dienos, praleistos riedlenčių parke.

Filmo fone išryškėja nepasikeitęs miestas, kažkur nuskamba įrašas iš žinių apie augantį nedarbą, o patys jaunuoliai užsiima atsitiktiniais darbais, kad galėtų išgyventi. Pats režisierius teigia, kad riedlentininkų tema yra tik pagrindas kitoms temoms atskleisti. Per penkerius metus trukusį projektą Zakas spėjo tapti tėvu – susilaukė vaiko su 21-ų

tininkes Rachelle Vinberg ir Niną Moran, iškart panoro su jomis susipažinti. Aukštosios mados namai „Miu Miu“ pakvietė režisierę sukurti trumpametražį filmą „Moterų pasakos“ serijai, kurios herojėmis tapo šios dvi ir kitos riedlentininkės. N.Moran surinkta riedlentininkių grupė filmui vėliau susibūrė į „Skate Kitchen“. Remiantis grupės narių asmeniniais gyvenimais, režisierė 2018 m. sukūrė coming-of-age dramą tuo pačiu pavadinimu, kurio premjera įvyko „Sundance“ kino festivalyje. Pagrindine filmo heroje tapo septyniolikmetė Kamilė (R.Vinberg), su mama gyvenanti Niujorko užmiestyje. Vieną dieną instagrame ji pamato „Skate Kitchen“ – riedlentininkių merginų – puslapį ir išsiruošia jų ieškoti Niujorke. Ji greitai įsitraukia į merginų grupę, kurios vasaros dienas leidžia riedlentininkų parke. Kaip ir J.Hillo filme „Devym kažkelinti“ („Mid90s“, 2018) ar Bing Liu dokumentinėje juostoje „Minding the Gap“, Ruby (Kabrina Adams) užima operatorės poziciją, iš šono įamžindama merginų atliekamus triukus ir keldama juos į internetą. Dideliame mieste merginos nuolat turi kovoti dėl vietos parke, o pagrindiniais jų priešininkais tampa vaikinų riedlentininkų grupė, su kurių fotografu susidraugauja Kamilė. Nors filmui toli iki tobulumo, režisierė į bene vien vyrams skirtą sferą įtraukia jaunas merginas, kurios lygiai taip pat gerai gali skrosti miesto gatves ir atlikti triukus. Pačioje pirmoje filmo scenoje su berniukų grupele važinėdama Kamilė atlieka triuką ir riedlentės galu susižeidžia lytinius organus. Pamatę kraują, vaikinai pradeda kalbėti, kad jai prasidėjo mėnesinės. Atsidūrimas bendraminčių merginų grupėje paauglei leidžia kalbėti apie jaunoms paauglėms rūpimus dalykus: vaikinus, mėnesines ir užduoti tokius klausimus, ar tamponai nenužudys tavęs iš vidaus. Nors dalis „Skate Kitchen“ veikėjų ir gyvena apleistuose, filmą „Vaikai“ primenančiuose butuose, šiame kūrinyje taip pat parodoma veikėja Džanei (Ardelia Lovelace), kuri gyvena su mylinčiu ir besirūpinančiu tėvu bei jaunesniuoju broliu. Taigi filme nesistengiama įteigti, kad tik vaikai iš blogų ar skurdžių šeimų važinėja riedlentėmis. Nors Kamilės šeima iširusi ir ji pabėga iš namų dėl mamos nepritarimo šiam užsiėmimui, ji, kaip ir daugelis merginų, tiesiog džiaugiasi jaunyste draugų riedlentininkų būryje.

DAŽNAI FIL­ MUOSE PA­ VAIZDUO­ TI RIEDLEN­ TININKUS TAMPA SUN­ KIA UŽDUO­ TIMI. YPAČ KAI PAGRIN­ DINIUS VEI­ KĖJUS ĮKŪNI­ JA PROFESIO­ NALŪS AK­ TORIAI, NIE­ KO BENDRA NETURĖJĘ SU ŠIA KULTŪRA IR NEGALIN­ TYS IŠLAIKY­ TI PUSIAUSVY­ ROS ATSISTO­ JĘ ANT RIE­ DLENTĖS.

Nina. Tarp jų nuolat kyla konfliktai – mergina išsikrausto pas gimines ir jiems užsimena, kad jos vaiko tėvas ją muša. Tuomet iškyla dar vienas klausimas – ar sunkią vaikystę patyrę asmenys kartoja savo tėvų klaidas? Vis girdime jų pasisakymus apie vienas kito blogą elgesį, Bing Liu vienu metu atsisuka į Keire ir klausia, ar jų vaikystės geriausias draugas išties galėtų pakelti ranką prieš moterį? Tačiau, skirtingai nei režisierius, kuris išvyko studijuoti į universitetą, jo draugai liko tame pačiame Rokfordo mieste, matydami labai mažai teigiamų dalykų aplink save. Jie nebėra tie vaikai, kurie nerūpestingai važinėjo riedlentėmis po parkus bandydami daugiau apie nieką kitą negalvoti.

AUTENTIKOS PAIEŠKOS Kai iš įvairių komedijų žinomas aktorius J.Hillas pranešė, kad režisuoja pirmą vaidybinį filmą, tikriausiai ne vienas skeptiškai pagalvojo: dar vienas aktorius, norintis tapti režisieriumi. Dar didesnė skepticizmo banga kilo, kai jis filme pasirinko atvaizduoti 10-ąjį dešimtmetį – daugelis manė, kad jam nepavyks atkartoti tų laikų atmosferos. Tuo metu J.Hillas pats buvo paauglys, gyvenęs saulėtame Los Andžele, irgi bandė važinėti riedlentėmis, tačiau jam tai niekada gerai nesisekė. Tačiau, kaip jis teigia, visada norėjo kurti filmus, tad, gavęs galimybę, pirmą savo kūrinį sukūrė apie tai, kas jam buvo arčiausiai širdies, – riedlentininkus.

MERGINOS IRGI GALI VAŽINĖTIS RIEDLENTĖMIS Merginų riedlentininkių tiek kine, tiek realybėje retai sutinkame, todėl, kai „Vilkų gaujos“ („The Wolfpack“, 2015) režisierė Crystal Moselle Niujorko metro pamatė dvi riedlen-

Dažnai filmuose pavaizduoti riedlentininkus tampa sunkia užduotimi – tave gali tave gali nuteisti visa didelė šio sporto bendruomenė. Ypač kai pagrindinius veikėjus įkūnija profesionalūs aktoriai, nieko bendra neturėję su šia kultūra ir negalintys išlaikyti pusiausvyros atsistoję ant riedlentės. Tokiu atveju svarbiu elementu tampa montažas, kai realiai rodoma tik viršutinė veikėjo kūno dalis, o po to kamera nukreipiama į kojas, taip bandant nuslėpti, kad triukus atlieka kitas žmogus – tikras tos srities profesionalas. Taip dažnai atsitinka su filmais apie baletą, kur aktoriai išmoksta atlikti tik rankų judesius, o scena sumontuojama taip, tarsi šoktų pats aktorius.

Tačiau kino žiūrovų akys tampa vis labiau įgudusios ir jie sugeba atskirti tokius kino triukus. Norėdami, kad jų filmai būtų išties autentiški, kino kūrėjai privalo veikėjų ieškoti miesto gatvėse. Visi „Devym kažkelinti“ aktoriai – profesionalūs riedlentininkai. Net ir pagrindinį vaidmenį atlikęs Sunny Suljicas visas popietes praleidžia riedlenčių parke.

„Skate Kitchen“

C.Moselle savo filmui „Skate Kitchen“ taip pat rinkosi tik profesionalias riedlentininkes, kurios prieš filmą buvo mažai kam žinomos. Buvęs režisierės vaikinas – irgi riedlentininkas, tad ir su šia kultūra režisierė susipažino padėdama savo vaikinui montuoti trumpus vaizdo filmus. Nors L.Clarko „Vaikuose“ riedlentininkus išvystame vos keliose scenose, vieną pagrindinių vaidmenų atlikęs Justinas Pierce‘as taip pat profesionaliai užsiėmė šiuo sportu. Be teisingų aktorių parinkimo, filme svarbu atspindėti to laikmečio kalbą, muziką, aprangą. Deja, profesionalias riedlentininkes vaidinti pakvietusi C.Moselle filmo garso takeliui pasirinko popdainininko Khalido dainą „Young Dump & Broke“, kuri labiau būtų tikusi coming-of-age meilės istorijai nei filmui apie riedlentininkes. Dabartinei kartai itin svarbu būti teisingai pavaizduotiems, tad kino režisieriai turi apgalvoti visas detales, nepaisant to, apie ką pasakoja savo istoriją, – apie riedlentininkus, gatvės šokėjus ar kita veikla užsiimančius žmones.

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys

THE CHEMICAL BROTHERS NO GEOGRAPHY Virgin EMI

Jei kas paklaustų, ką būtų galima laikyti šokių muzikos pasaulio rouling stounais, atsakymas būtų paprastas. Šventojo dueto „The Chemical Brothers“ nariai spėjo praplikti ir beveik sulaukti 50-mečio, tačiau jų vis dar visi laukė (išskyrus Lietuvoje, nes jų puikus pasirodymas Vilniuje nesukvietė tiek žmonių, kad būtų verta darkart vežti kažką tokio). Devintasis albumas „No Geography“ iš dalies patvirtina milžinų statusą: „chemikalai“ neseka madų, vis dar groja bigbytišką muziką, nors šis pavadinimas daugeliui jau nieko nesako, ir iš esmės yra patys sau stilius. Jeigu sekate pastarojo dešimtmečio dueto kūrybą, „No Geography“ jums tikrai nebus staigmena: ryškus ritmas, psichodelika, nostalgija – visos šios savybės liko, ir, jeigu jums patiko „Born In The Echoes“, patiks ir šis. Man „Born In The Chaos“ buvo tiesiog tvarkingas, profesionalus ir labai konkretus darbas, nesukėlęs didelių emocijų. Tą patį galiu pasakyti apie „No Geography“.

Kaip sakoma, talento nepragersi (visiška nesąmonė), ir šiame, kaip ir visuose kituose albumuose, talentas tiesiog švyti, tačiau gyvasties ir ugnies jų devintajame opuse sau neradau. Reikia pripažinti, kad griežtumas ir kapotumas, dabar vyraujantis „The Chemical Brothers“ kūryboje, nėra man tiek artimas, kiek „Further“ erdvės, kurias pajutau kūriniuose „No Geography“ ar „The Universe Sent Me“, jau nekalbant apie iki negalėjimo nuklausytus filmo „Hanna“ garso takelio pasažus. Iš esmės su „No Geography“ viskas gerai, kaip ir viskas gerai buvo su „Born In The Echoes“, tačiau bijau, kad prie jų abiejų nesugrįšiu. Nors ką gali žinoti, gal tarp visų postmodernių eksperimentų lašas nostalgiško konkretumo kaip tik pastatys šiame pasiklydusiame pasaulyje ant kojų. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 74

100

GIRIŲ DVASIOS AIDAI

„Cold Tear Records“

Klausant Evaldo Azbukausko projekto „Girių dvasios“, visuomet susidaro įspūdis, kad jis egzistuoja savo paties sukurtame nedideliame pasaulyje. Jo su niekuo nesulyginsi, nelabai priskirsi kokiai nors grupei, jis lyg vienišius, kuris kantriai aria savo ethno-dub vagą, nekreipdamas dėmesio į šiuolaikinius trendus. Toks iš esmės yra ir naujausias jo darbas „Aidai“, kuriame klausytojui pristatomi visi elementai, kuriais jus žavi (arba nervina) „Girių dvasios“. Reikia pripažinti, kad dėl nišinio pripažinimo jame nerasite naujausių mados klyksmų ar ultramodernių posūkių. Tai netgi savotiškai konservatyvus darbas, kurio kūriniai puikiai tiktų ir anksčiau išleistų albumų tracklistuose, ir čia aš matau „Girių dvasios“ spąstus. Rinkdamasis labai aiškų kelią ir nepasiduodamas takelių vilionėms, kūrėjas įstato save į labai griežtus rėmus ir tampa tiek muzikaliai, tiek tekstiškai nuspėjamas. Bent man jis tampa įdomiausias, kai dingsta lietuvių liaudies tutojimai-ratutojimai ir pasigirsta grynas dubas („Savyje“, „Mažas“). Iš vienos pusės, tai skamba kaip atsisakymas kažko švento, bet iš kitos – leidžia pažvelgti į „Girių dvasias“ plačiau, atmesti jau susidariusią nuomonę, paprasčiausiai nustebti. Ir šis nustebimo jausmas yra didžiausia vertybė, kurią atradau „Aiduose“. Žinoma, kai kas sakys, kad „Girių dvasios“ ir yra puikios savo grynumu, savo aiškumu, savo griežta linija, tačiau, kad ir kaip banalu būtų, mąstymas už „dėžutės ribų“ (koks prastas vertalas) bent man sukuria daug įdomesnę projekto tapatybę, išlaisvina jį netgi iš pavadinime užkoduotų pančių, leisdamas sakyti, kad ši muzika yra ne tik įkvėpta gamtos ar senosios baltų kultūros. Būtent todėl kartais takelis yra gerai, ir verta surizikuoti ir juo žengti. („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „Pakartot“) 30 //

74

100

MĖNESIO ALBUMAI

SUNN O))) LIFE METAL

Southern Lord Recordings Yra materija ir yra antimaterija.

Yra muzika ir yra „Sunn O)))“. Taip paprasčiau galėčiau apibūdinti šį rudenį Vilniuje koncertuosiančius (jei galima tai vadinti koncertu) drone metal leviatanus, kurie išleido jau aštuntąjį savo darbą, dar kartą plėšydami kolonėles, drebindami žemę ir keisdami percepciją, kas vis dėlto yra muzika. Pirmiausia, jei niekada negirdėjote šių amerikiečių eksperimentatorių, neklausykite jų. Geriau pirmiausia atlikite daug muzikos klausymo namų darbų, būkite kantrūs, sau pakantūs ir tuomet, nata po natos, jūs juos suprasite.

Tačiau jeigu žinote, kur veliatės, jums mano rekomendacijų nereikia. „Life Metal“ yra lygiai toks pat monotoniškai monolitiškas, chaotiškai statiškas, apgalvotai improvizuotas, kaip ir kiti jų darbai. Jo skambesį galėčiau palyginti su Howardo Philipso Lovecrafto pabaisomis, kurioms mūsų egzistencija nerūpi ir kurios gyvena kitokiomis laiko ir erdvės sąvokomis. Vos keturi kūriniai, kurie analfabetui skambėtų tiesiog kaip triukšmas, išspinduliuoja tiek daug, kad klausymas tampa patyrimu, išgyvenamu ne tik pageidaujant malonaus pavibravimo ausyse, bet ir priimant muziką visu kūnu. Ir nors „Sunn O)))“ kai kas galėtų kaltinti jau per daug ortodoksišku skambesiu, vis dėlto net ir pažįstamos schemos yra tiek svetimos konvenciniam muzikos supratimui, kad kiekvieną kartą apima jaudulys.

Ar visą šį garsinį monumentą malonu klausyti? Jeigu jums kyla šitas klausimas, meskite „Life Metal“ toliau, ši muzika ne jums. Tai yra garso išgyvenimas, kurio suvokti protu tiesiog nepavyks, nes tai tiesiog sudėtinga savo esatimi muzika. Jeigu jūs esate tam pasirengę, jeigu nebijote atidaryti kelių papildomų stalčiukų savo smegenyse, „Life Metal“ gali pakeisti jūsų gyvenimą. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 95 100

BEYONCE HOMECOMING: THE LIVE ALBUM Parkwood Entertainment

Pripažinkime, kad mums visada reikia mesijų, ir popkultūra – ne išimtis. Vienu metu tai buvo Michaelas Jacksonas, kol jo meilė vaikams pasirodė, kad gal ir nėra (o gal kaip tik yra) tokia krikščioniška, buvo Bono, kuris taip mums kišo savo įrašus, kad mes užspringom ir „U2“ tiesiog pamiršom. Net iš neliečiamosios Oprah‘os Amerikoje yra pasijuokiama. Bet Beyonce yra kitas reikalas. Tai yra idealų idealas, naujoji Atėnė, moteriškos stiprybės pavyzdys ir labai sėkmingas jos tėčio projektas (bet į tai nesigilinkime). Nepaisant to tikrai užknisančio šventumo, reikia pripažinti, kad „Homecoming“ yra bene geriausias pastarųjų metų live įrašas. Net nepažiūrėjus gyvo šou (o pažiūrėti reikėtų), praėjusių metų „Coachella“ festivalyje vykusių dviejų koncertų jungtinis įrašas vien per ausis ištransliuoja tiek energijos, tiek pozityvios agresijos, tiek sveiko seksualumo, kad tu pats nori nenori imi judinti galvą ir kartoti „you go, girl“. Be abejo, tai populiarių dainų popuri, kuriame popdivos švelnumo yra sumažinta iki minimumo, vietoj to gausu moteris drąsinančių šūkių. Bet tai ir viskas. Net nustebau, kad politikos buvo tiek mažai. Aišku, tie, kurie matė koncerto įrašą (ar gal net koncertą gyvai) žino, kad sceniniame apipavidalinime buvo atiduota pagarba ir afroamerikiečių kultūrai, bet įraše to stipriai negirdime. Tiesą sakant, man to ir nesinorėjo. Kai viskas yra tiek politizuota, kai visiems taip lengva išsakyti savo nuomonę ir kai visi galvoja, kad jų nuomonė yra tokia svarbi, kartais norisi tiesiog paklausyti energingos, nors ir labai komercinės, tačiau itin aukštos kokybės muzikos, atliekamos reto lygio profesionalų, kurie, tikiuosi, tai daro ne su požiūriu „mano muzika gelbėja pasaulį ir gydo sielas“, o su sveika „aš ir mano chebra kuria muziką“ pozicija. Galbūt „Homecoming“ koncertai ir šis įrašas JAV popkultūroje yra kultūriškai svarbūs, bet, būkime teisingi, mums tai yra svetimos šalies problemos, kurių mes niekad nepajusime. Gal suvoksime, bet nepajusime. Užtat pajusti mes galime nuostabų talentą, kuris atiduoda save 150 proc. ir kuris sukuria reginį, vertą kiekvieno dėmesio. („Spotify“, „Deezer“, „Tidal“, „iTunes“) 91

100

JAUTÌ TOO FAT TOO RUN

Self – released Ši banga lengvai nenuslūgs. Grupių „ba.“ ir „Garbanotas“ (vis dar norisi sakyti „bosistas“) pradėtas gitarų muzikos perversmas sukas vis dar taip pat stipriai ir vilniečių ketverto „jautì“ albumas – akivaizdus to pavyzdys. Pastarojo meto tendencijas pavadinti grupę kaip galima elementariau atspindintis kolektyvas – dar vienas akcentas labai paprastai rimuojančioje, svajingoje ir naiviai filosofuojančioje indie scenoje, besistengiantis savo muziką papuošti math rock elementais. Ir taip, galima sakyti, kad aranžuotės yra sudėtingesnės, ritmai – kapotesni, dainos – įvairesnės, tačiau esmė vis tiek lieka ta pati. Tai jaunojo hipsteriškojo rokenrolo pavyzdys, kuriam priekaištauti galėčiau dėl to, kad jis, palyginti su grupės bendraamžiais, deja, nuspėjamas. Net pirmas kūrinys, kuriame yra tiesiog pamiauksima, neskamba netikėtai. Iš esmės, „jautì“ kuria muziką, kuri išties suteikia daug pozityvumo ir geranoriškumo, tačiau joje bent aš neradau gylio, kurio taip trokštu iš bet kurio kolektyvo; ne šiaip gražių frazių, o žinojimo, kam ir kodėl tai daroma. Dabar nuskamba žodžiai, žodžiai, žodžiai, o kas už jų – nežinia. Vis dėlto iš šios vėjavaikiškos atmosferos mane ištraukė kūrinys „Market“, kuris, labai tikiuosi, atspindi tolimesnį kelią. Po viso šokimo ir šokinėjimo kaip taip reikalingas atokvėpis nuskambėjusi kompozicija truputį nuleidžia ant žemės ir suteikia vilties, kad grupė yra pasirengusi ilgesniam kūrybiniam keliui, o ne tik neįpareigojančiam vasaros vakarėliui. Suprantu, kad skambu kaip senas pirdyla jaunai ausiai, tačiau labai nesinori, kad talentingi vaikinai liktų tiesiog faini. Visi reikalingi duomenys yra, dabar reikėtų pagalvoti apie gilesnį turinį. („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „Pakartot“)

© 37O

72

100

0° 70 100

kisielius kefyras

absentas

spiritas

>> BLIZGĖ Rašė Tomas Ivanauskas

Vaido Jenciaus nuotr.

Mykolė Ganusauskaitė, save pristatanti tiesiog Mykole, yra viena įdomiausių ir originaliausių jaunųjų lietuvių tapytojų.

Taip yra dėl to, kad ji baigė Paryžiaus dailės akademiją, dėl to dailininkės tapyba nutolo nuo Vilniaus dailės akademijoje skiepijamų įtakų. Tai buvo pastebėta ir 2013 m. Jaunojo tapytojo prizo konkurse, kur Mykolė laimėjo papildomą prizą. Pagrindinė jos kūrybos tema yra peizažas. Kaip ji pati sako, tai yra „odė Lietuvos peizažui“, tačiau nė vienas lietuvių tapytojas nekonstravo gamtovaizdžio taip, kaip tai daro Mykolė.

PEIZAŽŲ TYRINĖTOJA KŪRYBOS ETAPAI Išskirčiau du etapus. Pirmas – tai vaikystė Kaune ir noras piešti. Tėvai pastebėjo mano talentą ir nuvedė į meno būrelį M.Žilinsko dailės galerijoje, vėliau – į Kauno dailės gimnaziją, o po jos – į M.K.Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje. Vėliau įstojau į Vilniaus dailės akademiją. Šiame etape nuolat savęs klausinėjau, ar čia mano kelias, o gal visai ne mano. Bet buvo smagu, mokiausi, ir tiek.

Antras etapas – tai išvykimas mokytis į Paryžių, į „Prep’art“ paruošiamąją meno mokyklą, o po to – studijos Paryžiaus dailės akademijoje ENSBA. Paryžiuje prasidėjo visai kitoks darbas ir kūrybiškumo, savęs ieškojimas, savo raiškos priemonių susikūrimas. Paryžiuje pamačiau save kaip menininkę-kūrėją ir patikėjau savimi, mėgavausi tuo, ką darau. Tenykštis meno pasaulis buvo pilnas nuostabių įkvepiančių parodų ir menininkų, visa tai skatino norą kurti. ĮTAKOS Man įtaką darė Gustavo Klimto peizažai, Tarkovskio peizažų nuotraukos ir filmai, Peteris Doigas, Anselmas Kieferis, Julianas Opie, Gerhardas Richteris, Danielis Richteris, Alexas Katzas, Davidas Hockney ir Jonas Mekas.

TAPYBA Tapyba mane žavi galimybe paprastu teptuku ir su keletu spalvų ant balto plokščio paviršiaus sukurti savo pasaulį. Matytą vaizdą perleis-

ti per save ir iš naujo leisti jam atgimti drobėje. Niekada nesakau, kad nekursiu kitose medijose. Menininkas atlikimo techniką pritaiko savo idėjai, o ne idėją prie pasirinktos technikos – šito išmokė Paryžius. Mano magistro diplome įrašyta, kad pabaigiau ne tapybos, o vizualiųjų menų studijas. Šalia tapybos nuolat fotografuoju, filmuoju, dirbu su tušu ir piešiniu, kol kas tai gula archyvuose, gal vieną dieną išlįs iš stalčiaus į parodų erdves.

turėčiau jam būti dėkinga už beribį atlaidumą). Taip pat mano tapybos dėstytojas iš Paryžiaus dailės akademijos Dominique Gauthier ir knygos.

KŪRYBIŠKUMAS Mokslai Lietuvoje suteikė techninių žinių, kurias branginu ir iki šiol jomis remiuosi, tačiau neskatino mano kūrybiškumo. Mokslai Paryžiuje kaip tik kaip svarbiausius kėlė kūrybiškumą, suvokimą, kas yra menininkas ir meno pasaulis. Tiek viena, tiek kita mokslo įstaiga atliko svarbų vaidmenį, tačiau jei reikėtų rinktis, kuriai įstaigai jaučiuosi atstovaujanti, tai, be abejonės, Paryžiaus dailės akademijai. Ji man padėjo susiformuoti kaip menininkei, nebandydama manęs pakeisti, o padėdama atsiskleisti ir suteikdama tam visas galimybes.

GAMTA Šiuo metu man įtaką daro, skatina kurti gamta, ją ir atvaizduoju savo paveiksluose. Vaikštant gamtoje, akis užkliūna už kažko tokio (nebūtinai idealistinio, gražaus, daugiau keisto ir įdomaus), ką noriu pasiimti su savimi, bet negaliu, tuomet norisi įamžinti tą vaizdą, per kūrybą jį atkartoti vėl ir vėl, dar kartą išgyventi.

GYVENIMO MOKYTOJAI Pats gyvenimas, kuris vis naujas pamokas duoda. Kalbant apie konkrečius asmenis, tai būtų galima įvardyti tėvus.

Labai myliu žirgus. Mokymasis jodinėti ir sutarti su šiais padarais, kartais labai kaprizingais, daug ko mane gyvenime išmokė ir vis dar moko. Dar mano ciucikas Dorinčius (dabartinis mokytojas,

32 // © 37O „Pelkė 2“, drobė, akrilas, 130x195 cm, 2017

KITOS MENO RŪŠYS Viskas daro įtaką kūrybai, tik ne visada galima tai konkrečiai apčiuopti. Visos meno rūšys nuolatos mane supa.

Ar tiesiogiai susieju savo kūrybą su jomis? Ne. Nors Jono Meko filmai turėjo nemažai įtakos mano kūrybai magistro studijų metais Paryžiuje.

NUOMONĖS Reikia suvokti, kad kiekvieno nuomonė yra subjektyvi, taip pat ir mano pačios, mano kūrybos atžvilgiu. Patinka, kai kito pasisakyme ar meno kritiko tekste aptinki tai, ką pats nujautei, bet nebuvai sau įsivardijęs tiksliai iki galo. Kartais būna, kad apie tai net nepagalvoji, o štai kitas asmuo įdomiai pastebėjo. Tuomet mąstai apie tas įžvalgas, kai kurias tikslesnes, nei pats buvai mintyse apčiuopęs, o kitas visai netikėtas, ir visa tai vėl sugrįžta ir susilieja su tolimesne kūryba. Kartais net tampa vienu iš naujų atspirties taškų, o kartais praeina pro šalį ir pasimiršta. ŠIUOLAIKINĖS TECHNOLOGIJOS Šiuolaikinės technologijos ir padeda kurti, ir baisiausiai blaško. Tai padeda skleisti kūrybą beribėse platybėse, pritraukti žiūrovą, pirkėją ar įdomų projektą, gyventi iš meno ir menu, tačiau kartu reikalauja laiko ir dėmesio.

draudama, lėkdama ant žirgo nugaros per laukus.

„Saari 1/14“, drobė, akrilas, 90x120 cm, 2017

KULTŪROS SITUACIJA LIETUVOJE Po truputį artėjame link modelio, kad menas tampa patrauklia laisvalaikio praleidimo forma visuomenėje. Labai ačiū MO muziejui, kuris daug prie to prisideda. Taip, pas mus nėra pasaulinio masto parodų, o jei ką atveža, tai būna eskizai, bet turime puikią progą patys pakeliauti po pasaulį ir aplankyti didžiąsias parodas. Jei kažko trūksta, tai puiki proga patiems užpildyti tas spragas, įnešant savo dalį į meno pasaulį.

KŪRYBA – DARBAS AR POILSIS Kūryba ir poilsis, ir malonus darbas vienu metu. Kai darai tai, kas patinka, vienu metu ir išsikrauni, ir įsikrauni naujos energijos. Tačiau visa, kas susiję su kūrybos viešinimu, eksponavimu ir t.t., tai jau yra darbas.

Nuo meno ilsiuosi šokdama, dainuodama, grodama, vaidindama, ben-

KŪRYBINĖ DIENA Ideali kūrybinė diena: ryte pasivaikštau gamtoje, grįžusi į studiją, skiriu valandą ar dvi kompiuteriniams darbams sutvarkyti, o nuo 13 iki 18 val. tapau. Vakare pasineriu į visokias kitokias veiklas.

Dažnai pasitaikanti diena: visokie reikalai ir atsiradę buities trukdžiai pavagia tą dieną iš manęs. Kai tokių dienų pasitaiko virtinė, būna, kad tapau ir iki 23 val., užpykusi ant savęs, jog kurį laiką nieko gero nenuveikiau, o tas laikas praėjo ir dingo paskendęs kasdienybės akimirkose. Kūrybai skiriu iki 4–5 valandų per dieną, nes po to pradedu tapyti automatiškai, nejautriai, ir tai man nepatinka. Kūrybingiausias metas yra nuo pietų iki vakaro. Kūrybine krize apibūdinčiau tai, kai nebelieka įkvėpimo. Kol kas ta krizė nebuvo atėjusi. Mano kūryba nuolatos banguoja, ir tai yra dalis mano kūrybos proceso. Būna, kuriu tris mėnesius, pusę metų nekuriu, vėl kuriu pusę metų, vėl tris mėnesius nekuriu. Tuo metu blaškausi po gamtą, po įvairias veiklas. Tai padeda persikrauti ir naujai pažvelgti į kūrybą, kitaip prisiliesti prie drobės. Mano darbų serijos atspindi šias bangas – naujas kūrybos laikas, nauja serija.

MENAS IR PINIGAI Menas ir pinigai yra ir susiję, ir nesusiję dalykai. Mano kūrybai įtakos nedarė tai, ką žmonės perka ar renkasi, tai arba eina drauge tuo pačiu keliu, arba ne. Kuriu tai, ką man norisi, ir džiaugiuosi, jei tai žmonėms patinka ir juos žavi. Pagal užsakymus nekuriu, nebent retais atvejais, kai tai visiškai sutampa su mano tapymo objektu ir pačia mano kūryba. Kita vertus, menas yra viena iš verslo sričių, kur pasaulį valdo pinigai ir meno kūriniai yra kaip viena investicijos formų.

KŪRYBOS TIKSLAS Tapau, nes patinka, nes norisi. Tapau dėl savęs, nes noriu pamatytą vaizdą atkartoti begalę kartų, pasiimti jį su savimi ir vėl patirti. Parodas rengiu, nes noriu pamatyti savo darbus kitoje erdvėje, pamatyti bendrą kūrybos vaizdą ir nuo to atsispyrusi eiti toliau. Pagrindiniu tikslu apibūdinčiau nuolatinį augimą, judėjimą – it upės tekėjimą, tiek kūryboje, tiek menininko kelyje. Šiuo metu tyrinėju Lietuvos peizažą, jo skirtumus ir panašumus. Anksčiau tyrinėjau vaikystės prisiminimų peizažus, vienu metu, išvykus į Saari rezidenciją Suomijoje, tyrinėjau tenykštį vietinį peizažą. Domina užteršto peizažo tema, miesto peizažo tema.

KŪRYBINIAI NUOTYKIAI Vienas įsimintiniausių – nutapiau darbą, kuris man be galo patiko, atrėmiau į stalą džiūti ir eidama pro šalį su kitu paveikslu jį užkliudžiau. Jis žiebėsi kaip sumuštinis su sviestu tiesiai ant žemės gerąja puse.

Stovėjau išpūtusi akis ir spoksojau, ir pakelti bijojau. Ačiū Dievui, tik trupinukų prie jo prilipo, kuriuos su pincetu rankiojau pusę dienos.

Kitas nuotykis: nutapiau darbą ir man jis labai nepatiko, sugalvojau jį sunaikinti ir baltai užtapyti, o tuomet ką nors naujo ant viršaus. Niekingo proceso įkarštyje sustojau ir pamačiau, koks gražus darbas išėjo, ant pievos krito baltas rūkas (balti dažai, kuriais ketinau visą darbą užtapyti), pro kurį vos vos matėsi horizontas, seno paveikslo likučiai. Tai taip ir palikau, dar cilindro kontūrus pripiešiau, ir išėjo vienas gražiausių darbų.

„Saari 3/14“, drobė, akrilas, 60x80 cm, 2017

Pamatyti M.Ganusauskaitės darbus galima verslo centre „k29“, kur gegužę ir birželį vyksta jos kūrybos paroda „Gamtovaizdis“.

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ Rašė Dovydas Kiauleikis

Ar neatrodo, kad visi aplink pradėjo skaityti angliškai? Šią nuojautą seniai turėjau – pats skaitau daug angliškų knygų. Bet kai rudenį „Nemuno“ žurnale filosofas, leidėjas Viktoras Bachmetjevas pradėjo rengti „Bibliofilo kronikas“, kuriose ramiu veidu aprašo įvairiomis kalbomis perskaitytas knygas, supratau, kad nuojauta virto faktu. Jį patvirtina tiek lietuviškose knygų tinklaraščiuose sparčiai daugėjančios angliškų knygų apžvalgos, tiek knygynuose augantys angliakalbių lentynų plotai ir įplaukos kasose.

IEŠKANTYS ORIGINALO Ko gero, labiausiai skaitytojų pulsą jaučia pardavėjai. Vilniaus senamiestyje įsikūręs knygynas „Eureka“ – angliakalbės literatūros meka Lietuvoje. Eurika Stogevičienė, knygyno šeimininkė, ir Benas Arvydas Grigas, knygyno asortimento formuotojas, patvirtina, kad skaitančių angliškai Lietuvoje sparčiai daugėja.

„Seniau skaityti angliškai buvo nišinis užsiėmimas, daugelis knygas užsisakydavo iš „Amazon“. Lietuvoje nebuvo geros pasiūlos (kiti knygynai orientuoti labiau į populiariąją literatūrą). Dabar kaip visuomenė esame labiau su pasauliu, labiau jame. Žmonės turi geresnį skonį. Norinčių rimtų knygų originalo kalba daugėja. Juk angliškai gali perskaityti viską, kad ir kas domintų, o lietuviškai, palyginti, labai mažai pasirodo vertimų, ypač negrožinės literatūros“, – sako Benas. Šalia Vilniaus universiteto įsikūręs knygynas seniau orientavosi į specializuotos literatūros ieškančius skaitytojus, studentus, mokslininkus. Šiandien specifines, mokslines knygas skaitytojai skaito elektroninėse skaityklėse arba užsisako internetu. Natūraliai knygyno angliakalbė grožinė ir populiariojo mokslo literatūra užima vis daugiau vietos, išstumdama lietuviškas knygas, ypač specializuotas. „Mes investuojame į angliakalbę pasiūlą“, – sako Eurika, nors užtikrina, kad rinktiniai kūriniai lietuvių kalba nedings iš knygyno.

LINGUA FRANCA Šį straipsnį įkvėpęs Viktoras, prieš porą metų supratęs, kad mažai skaito ir dažnai nepabaigia knygų, susikūrė iššūkį – perskaityti po dvi knygas per savaitę, o kad susikurtų sau papildomą spaudimą, feisbuke dalijosi pastebėjimais apie skaitinius. Pats skaito daug angliškai, apie kalbas net negalvojo. Šiai rubrikai persikėlus į „Nemuną“, jis ir toliau aprašo tai, ką pats skaito, – tiek lietuviškai, tiek angliškai.

Kad žurnalo puslapiuose analizuojamos angliškai parašytos knygos, rodo, jog ir skaitytojams jos aktualios, kad dvikalbystė neglumina.

„KAI KU­ RIOS KNY­ GOS IŠVERS­ TOS SUBA­ NALĖJA. PA­ NAŠIAI KAIP DAINOS. “

Ričardo Šileikos nuotr.

AI RYD IN INGLIŠ lio literatūros naujienomis, todėl žino pasaulio hitus, žino, ko ieško“, – apie knygyno skaitytojus pasakoja Benas.

mokėdamas anglų kalbą. Prieš 10 metų studentai dar sakydavo, kad angliškai neskaito, dabar taip nebėra.“

„Gebu angliškai skaityti, pakeliauju, o oro uoste knygynai labai vilioja. Naujienas seku, didžiųjų pasaulio dienraščių rekomendacijas, geriausių sąrašus. Kartais perskaitau apie naują knygą ir pagalvoju, kad Lietuvoje nebus paklausos, niekas nevers, todėl perskaitau angliškai. Bet taip dabar vis rečiau būna. Pavyzdžiui, nesitikėjau, kad Karlo Ove Knausgårdo „Mano kovą“ lietuviška leidykla išleis“, – beria knygų tinklaraščio „Fantastiškų (-os) knygų žiurkės“ bendraįkūrėja Lina Girčytė-Juškė. Lina – tipinė anglaskaitytoja, jos istorija irgi panaši į daugelio pradėjusių skaityti angliškai.

SKAITO IR KOMENTUOJA Lina renkasi literatūrą originalo kalba: „Kai kurios knygos išverstos subanalėja. Panašiai kaip dainos. Originale viskas kaip ir gerai, o išvertus – tokia banalybė. Pavyzdžiui, kai kelionėje skaičiau amerikiečių rašytojo Jonathano Safrano Foerio „Everything Is Illuminated“ žvengiau balsu, aplinkiniai kreivai žiūrėjo. O lietuviškas vertimas visai knygos neatskleidė.“

„Angliškai skaityti pradėjau, kai viešėjau JAV su „Work&Travel“ programa. Ten su lenkaite susidraugavau, ji mane įtikino, kad galiu angliškai skaityti ir paskui kaip kokia krikštamotė atvėrė literatūros pasaulį, apie kurio egzistavimą net nežinojau“,– apie kelionės pradžią į angliškus tekstus pasakoja Lina.

Kad mokėti kalbą – svarbiausias aspektas, patvirtina Viktoras, kurio pagrindinė veikla – darbas universitete: „Jaunimas dabar ateina gerai

Kad angliškai skaitančių daugėja, patvirtina ir Linos tinklaraščio skaitytojai: „Kai seniau tinklaraštyje parašydavome apie angliškas knygas, nesulaukdavau jokių reakcijų (apie lietuviškas – visada). Dabar jau ir angliškai žmonės reaguoja, skaito, net pakomentuoja.“ Kurie tekstai atkreipia skaitytojų dėmesį? „Jei lietuviška leidykla ruošia vertimą ir apie tai jau sklando žinia, pas mus ateina nemažai angliškos kopijos ieškančių. Klasikai populiarūs visada – Orvelas, Rushdie. Užsieniečiai, užklystantys į knygyną, labai gerai perka „Tūlą“ ir „Vilniaus pokerį“, per vasarą apie 100 knygų parduodame“, – pasakoja Benas.

NUO KO PRADĖTI SKAITYTI ANGLIŠKAI?

„Kai pradedantys nori pabandyti skaityti angliškai, bet nepasitiki savo kalba, visada siūlau Ernestą Hemingway – paprasta, bet gera kalba, įtraukiantis siužetas“, – sako Benas. Dar trys pasiūlymai, kurie ir įdomūs, ir suprantami.

„Vyresnioji inteligentija galbūt anglų kalbą moka prasčiau, seniau vis dėlto vyravo rusų kalba, nemažai vokiškai, lenkiškai skaitė (nors dabar jau nemažai ir angliškai moka, bent skaitymo įgūdžiai yra). Tai turbūt priklauso ir nuo knygų prieinamumo – sovietmečiu buvo vienaip, dabar – kitaip. Aš priklausau lūžio kartai, kai rusų kalba mokykloje dar buvo privaloma, bet ir anglų jau reikėjo mokytis rimtai. Šiandien pasaulyje dominuoja anglų kalba“, – apie anglų kalbos lingua franca vaidmenį mąsto Viktoras.

34 //

„Kaip skaitytojas nejaučiu pareigos skaityti vertimo, visada renkuosi originalą. Tik tokį fetišą turiu – bandau įsigyti visus filosofijos veikalus, išleistus lietuviškai. Nepaisant to, kad pats skaitau įvairiomis kalbomis, manau, kad vertimai yra labai svarbūs. Jų vertė yra ne vienadienė, o išryškėja ir pasijaučia laikui bėgant. Vertėjai yra patys svarbiausi importuotojai. Jie į šalį importuoja sąvokas, konceptus, taip praturtindami kultūrą. Jie yra gyvybiškai svarbūs“, – apie du savo vaidmenis – skaitytojo ir leidėjo – samprotauja Viktoras. Jis buvo leidyklos „Jonas ir Jokūbas“, leidžiančios tik filosofinę literatūrą, sumanytojas ir įkūrėjas.

© 37O

IŠPLĖSTI HORIZONTAI Koks tų anglaskaitytojų paveikslas? „Jaunas, iki 40 metų, dažniausiai mergina. Kai ateina labai jauni žmonės, tai net ir tarpusavyje pusiau angliškai šnekasi. Mus stebina, kai labai nežinomus, nišinius autorius žmonės renkasi, atpažįsta nežinomus kūrinius. Jie akivaizdžiai domisi pasau-

Flannery O’Connor

Don Delillo

Amerikiečių grandės pirmasis romanas apie pasimetusį jaunuolį pokario Amerikoje, prasmės paieškas, aklumą, praregėjimus ir netikrus pranašus.

Ieškantiems labiau klasikinio, bet gero teksto.

Vieno ryškiausių šiuolaikinių amerikiečių žymiausia knyga, pasakojanti apie literatūros profesoriaus akistatą ir begalinę kovą su savo paties mirtingumu, kai jo miestelyje atsiranda neaiškus toksinis nutekėjimas.

Ieškantiems juoko ir nevilties, šiuolaikinės visuomenės satyros.

„WISE BLOOD“

„WHITE NOISE“

Emil Ferris

„MY FAVOURITE THING IS MONSTERS (VOL. 1)“ Prieš metus pasirodęs grafinis romanas, sekantis save monstre laikančia mergaitę, kuri siekia išsiaiškinti netikėtą kaimynės mirtį. Ieškantiems pavykusių teksto ir vaizdo susitikimų, įtraukiančios istorijos bei intrigos.

BIENALĖ

>> EITI AR NEITI

TRAUKINIO VAGONE TEKA Rašė Daiva Juonytė Nuotraukos Gintarės Žaltauskaitės

Birželio 7 d. prasidėsianti 12-oji Kauno bienalė „Po išvykimo | Prieš atvykstant“ pakvies žiūrovą patirti kelionę kaip miesto metaforą. Iki rugsėjo 29 d. per sudėtingą ir daugiasluoksnę miesto praeitį, procesus, klestintį kultūrinį gyvenimą bei įvairias tarpines būsenas lankytojas bus raginamas ieškoti – tiek individualiai, tiek kolektyviai – savo vietos pasaulyje. 26 menininkų iš viso pasaulio kūriniai instaliacijų ir kitų meninių formų pavidalu įsikurs Kauno geležinkelio stotyje, Ramybės parke, Kauno paveikslų galerijoje. Apie artėjantį renginį susitikome pakalbėti su vienu iš dalyvių, britų menininku Tamu Nkiwane (T.N.) ir bienalės kuratore Elisabeth Del Prete (E.P).

36 // © 37O

– Tamu, Elisabeth, papasakokite apie save. Koks jūsų santykis su menu ir Kauno bienale?

T.N.: Esu menininkas iš Rytų Londono. Domiuosi istorine amnezija ir tarp­veiksmiškumu, vidiniais ryšiais, kylančiais tarp objektų, vietų ir žmonių, esant jiems toli vienas nuo kito.

Neseniai dalyvavau Londone Zabludowicziaus kolekcijos organizuotoje parodoje, kuri buvo paremta keturių mėnesių trukmės kelione į Pietų Afriką. Jos metu tyriau prekybą, daiktiškąsias apeigas ir topografiją. Man buvo labai svarbu užfiksuoti akimirką, kai, atsiradus išorinių apreiškimų ir situacijų, pasikeičia žmonių balso tonas.

Pasinaudojus politika, ši energija buvo sujungta į instaliaciją, atspindinčią šalies emocinę struktūrą ir jos reikšmingą poslinkį ilgalaikėje perspektyvoje.

Kelionės Zimbabvėje metu įgijau dvasinių įžvalgų apie tai, kaip šalies santvarkos, kurios remiasi užmirštu tikėjimu, gyveno esant tokiai sistemai, leido jai gimti ir vystytis jų visuomenėje. Tai man pasirodė labai įdomu ir žavu. Ši paroda tapo kontempliacijos ir apmąstymo priemone, o gijimo veiksniai yra tai, kas mano kūrinį sieja su dabartiniu bienalės kūriniu, kur norėjau plėtoti šį pamirštą balsą ir kiek įmanoma geriau užfiksuoti žmonių, kurių istorija buvo labai stipriai priklausoma nuo išorinių veiksnių, emocijas.

E.P.: Aš – italų-britų šiuolaikinio meno kuratorė, gyvenu Londone, kur praleidau pastaruosius keturiolika metų. Praėję metai buvo neįtikėtinai įdomūs, nes pradėjau dalyvauti Kauno bienalėje. Labai džiaugiausi išgirdusi, kad buvau atrinkta į kuratorių komandą, kurią sudaro dar keturi nariai: Danielis Milnesas, Alessandra Troncone, Lýdia Pribišová ir Neringa Stoškutė. Kartu dirbame atlikdami tyrimus, sudarydami kuratorių sistemą, atrinkdami menininkus, kurdami tekstus. Būti kuratorinio kolektyvo dalimi yra labai įkvepianti patirtis: tam reikia daug atvirumo, pasitikėjimo ir kartais gebėjimo paleisti. Būti parodos bendraautoriu iš esmės reiškia dalytis kūrybiniu procesu, kuris kartais gali būti sunkus, tačiau priverčiantis nuolat mokytis, o galutinis produktas, šiuo atveju paroda, įgauna daugybę skirtingų perspektyvų.

Kauno bienalėje pradėjau dirbti savaitę po to, kai gavau naują darbą Londone kaip mokymų kuratorė UP – viešojo meno eksploatavimo agentūros – projektams, kur esu atsakinga už antrosios Constellations, metų trukmės menininkų tobulėjimo programos menininkams, kurie domisi socialiniais ir politiniais klausimais,

į bendruomenę orientuota praktika ir viešu kontekstu, kuravimą. Idėjos, tokios kaip alternatyvios mokymosi metodikos, bendradarbiavimo mąstymas ir kūrybinio bendradarbiavimo kūrimo procesai per pastaruosius metus plačiai paveikė ir formavo mano mintis tiek Londone, Constellations kontekste, kur palengvinu menininkų kolektyvo darbą, tiek Kaune, kur pati esu kolektyvo dalimi.

– Šių metų bienalės tema yra „Po išvykimo | Prieš atvykstant“. Kam skyrėte daugiausia dėmesio?

E.P.: „Po išvykimo | Prieš atvykstant“ tiria kelionę kaip metaforą, remdamasi Kauno istorija ir Lietuvos istorija apskritai. Parodoje nagrinėjama perėjimo, judėjimo, perorientavimo ir atkūrimo samprata individualios patirties ir kartų struktūros kontekste. Kaip tarptautinių kuratorių grupė, manėme,

kad svarbu dirbti esamomis sąlygomis ir pasinerti į naujausią šalies istoriją. Labai ilgai aptarinėjome tokius klausimus: „Kaip mes randame pusiausvyrą tarp vietovės specifiškumo ir tarptautinės svarbos?“ arba „Kaip kreiptis į šalį, kuri patyrė tiek daug pokyčių, XX a. pereidama nuo vieno režimo prie kito?“ Dėl to pradėjome tirti atminties, istorinės amnezijos, pasipriešinimo ir atkūrimo idėjas Lietuvos kontekste, taip pat ieškoti dezorientacijos jausmų, kurie būtų susiję su politiniais pokyčiais, perėjimu ir judėjimu.

Kitas, mano manymu, labai įdomus bienalės aspektas yra idėjų, susijusių su Lietuvos tautinės tapatybės ieškojimu, tyrimas per Kauno XX a. architektūros prizmę. Pamačiau didelį susidomėjimą įvairiomis modernizmo architektūros perspektyvomis: nuo simetriško ir monumentalaus tarpukario požiūrio iki standartizuoto sovietinio dizaino 4-ajame ir 5-ajame dešimtmečiais, kas sudaro fragmentišką postmodernistinės architektūros vaizdą.

Galiausiai parodoje akcentuojamas simbolinis ryšys tarp Kauno, kaip laikinosios Lietuvos sostinės, vaidmens tarpukariu ir būsimosios Europos kultūros sostinės statuso 2022 m., keliant klausimus dėl žodžio „sostinė“ reikšmės ir kaip tai parodo, kaip miestas suvokia save.

T.N.: Aš norėjau užfiksuoti jausmą ir sinergiją tarp objekto, proto bei erdvės. Man buvo svarbu įprasminti žmonių ir supančios aplinkos poveikį, jausmą ką nors pabrėžti, atsižvelgiant į nenuoseklų istorijos ir laiko pasakojimą. Taigi aš pateikiau mažus pasakojimus, kurių tema susijusi su kontrabanda ir ištekliais, skirtais atitrūkti nuo tikrovės: lyginu ją holistiniu požiūriu, o ne laikausi vienos perspektyvos. Tai darau tokiais būdais, kaip, pavyzdžiui, bandydamas įsiklausyti į klausimą, o ne atsakydamas į jį. Būdamas Lietuvoje pamilau Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Mane žavi jo dan-

NTI KAUNO BIENALĖS UPĖ giškosios temos su atitrūkusiais nuo tikrovės elementais ir gamtos jėgomis, pereinančiomis nuo vieno fragmento į kitą. Galvodamas apie parodos koncepciją norėjau, kad spalvų paletė būtų tarsi odė M.K.Čiurlioniui. Mano pagrindinis motyvas buvo Sitkūnų radijo stotis. Lankantis apleistame pastate man buvo daug įdomiau suprasti, ką jis simbolizavo žmonėms ir kaip juos formavo, negu sužinoti stoties specifines funkcijas. Socialistinė architektūra, klonuoti baldai kasdieniuose žaliuose kambariuose ir plačiose erdvėse su šviestuvais, kurie laužė šviesą, talpino didžiulį kiekį simbolizmo. Raudoną, žalią ir mėlyną atspindintis šviestuvas leido mums suvokti, kad gryna šviesa – tai visų spalvų, atspindinčių galbūt visą istoriją kaip visumą, mišinys. Žaliosios erdvės man priminė mano mėgstamas scenas iš kai kurių filmų, pavyzdžiui, „Matrica“. Kalbu apie tą sceną, kur Neo sulaukia skambučio darbe: viskas toje scenoje yra žalia, kad perteiktų skirtingas emocijas. Tokios pačios žalios sienos radijo stoties pastate taip pat perduoda panašius jausmus – kasdienybės ir represijos. Martinas Scorsese filme „Taksi vairuotojas“ irgi ją naudoja. Todėl man labai svarbu, kad ta nuotaika būtų perkelta ir į traukinio vagoną, kur bus patalpintas mano kūrinys. Man atrodo, kad ji turi daug emocinio svorio panašumuose su Lietuva.

Mano tyrinėjimai, susiję su žalia spalva, privertė mane atkreipti dėmesį į prekes, kasdienybę, gamtos jėgas ir, žinoma, pagonybę. Norėjau užfiksuoti kitą pasakojimo pusę ar bent jau kultūros pagrindą. Aš įsimylėjau nematomą lietuvių pagonybės, sanskrito, Indijos, saulėgrįžos ir pasaulinių religinių paminklų bei tradicijų sąveiką, suderintą senovės požiūriu. Gamta iš tiesų yra svarbi bei turinti nematomą sąveiką su dabartiniu jaunų žmonių mąstymu, todėl labai svarbu į ją sutelkti dėmesį, nes ji jungia daug energijos ir nuomonių.

– Elisabeth, būtent tu pakvietei Tamu prisijungti prie menininkų komandos.

Kuo jis tave sužavėjo?

E.P.: Menininkų atrankos proceso metu mes, kuratorių komanda, ieškojome menininkų, kurie nagrinėtų anksčiau minėtas temas, tačiau nebūtų pernelyg tiesmuki ar būtinai susiję tik su posovietiniu kontekstu. Vieną praėjusių metų lapkričio mėnesio savaitgalį lankiausi Tamu parodoje Londone, Zabludowicziaus kolekcijoje, ir iš karto supratau, kad pagrindinė instaliacija puikiai papildytų mūsų parodą.

Tamu darbas remiasi asmeniniais pasakojimais, kuriuose nagrinėjami istorinės amnezijos ir vidaus veiksmų (intraveiksmų) tarp objektų, vietų ir žmonių samprata. Tamu santykiai su seneliu yra vienas iš dominuojančių naratyvų jo darbe. Tai nestebina, nes jis pirmą kartą susitiko su juo tik praėjusiais metais per senelio gimtadienį. Menininko šeimos istorija pasakojama per poslinkius ir filtruojama per skirtingas – kultūrinę ir laikinąją – prizmes, todėl jo suvokimas apie savo tapatybę yra susietas su Zimbabvės išlaisvinimo istorija. Po daugybės pokalbių su Tamu susitarėme, kad Kauno bienalėje atliktas kūrinys suteiktų galimybę tarsi plėtoti Londone pristatytą

darbą. Taigi „Žalioji upė“ remiasi pasakojimais ir konceptualiu kūrinio „Mėlynasis plastikas“ (orig. „Blue Plastic“) pagrindu, pridedant tam tikrų elementų, būdingų Kauno vietovei.

– Pažinojote vienas kitą iki bienalės?

E.P.: Tamu ir aš susitikome Londono karališkojoje menų akademijoje, kur jis siekė tapybos magistro laipsnio, o aš studijavau šiuolaikinio meno kuravimą. Mes niekada anksčiau nedirbome kartu, nors vienu metu bandėme sukurti meno kritikų sesijas kaip platformą menininkų ir kuratorių mainams. Tačiau tai nebuvo įgyvendinta, todėl buvau tikrai patenkinta, kai Tamu priėmė mūsų pasiūlymą dalyvauti 12-oje Kauno bienalėje.

MANO TYRI­ NĖJIMAI, SU­ SIJĘ SU ŽALIA SPALVA, PRI­ VERTĖ MANE ATKREIPTI DĖ­ MESĮ Į PRE­ KES, KASDIE­ NYBĘ, GAM­ TOS JĖGAS IR, ŽINOMA, PA­ GONYBĘ.

– Tamu, papasakok daugiau apie savo kūrinį bienalei.

T.: Šis kūrinys yra ankstesnio darbo „Mėlynasis plastikas“, kalbančio apie negyvų objektų ir dvilypumo perspektyvą, pakartojimas. Apskritai kūrinį įkvepia knygos „Gyvybingi klausimai“ (orig. „Vibrant Matters“) ir fiziko Kareno Barado samprata apie negyvus objektus ir jų gebėjimą bendrauti.

Yra daugybė naratyvų apie vientisą komunikacijos lygį per laiką ir erdvę. Pavyzdžiui, kokakolos butelis žymi vartotojiškumą, įžymybių kultūrą, Kalėdų Senelį, materializmą, kapitalizmą, raudona spalva – romantiką ir smurtą, kokainas – priklausomybę, Pietų Amerikos gentis, genčių papročius, kolonizavimą, prekybą ir panašiai. Taigi, artėdamas prie nagrinėjamo darbo, bandžiau perteikti kuo daugiau bet kurio konkretaus objekto, vaizdo ar žodžio sluoksnių ir sukurti pasakojimą, atitinkantį duomenis, esančius po ranka, ir kartu kalbėti apie kitus polinkius. Dėl to turėjau leisti kai kuriems elementams likti, nes jie atitiko Lietuvos emocinę svarbą.

Viso to rezultatas – naujas kūrinys „Žalioji upė“, nes mėlyna kadaise buvo žalia, o upė įteka į jūrą, todėl darbas išplečia ankstesnio kūrinio „Mėlynasis plastikas“ koncepcijas, išlaikydamas panašų ritmą.

E.P: Galiu pridurti, kad „Žalioji upė“ – tai nepaprasta instaliacija, sutelkta aplink prekystalį. Šis autobiografinis darbas, esantis Kauno geležinkelio stoties sename traukinio vagone, gimė praėjusiais metais, kai Tamu, kaip minėjau, pirmą kartą susitiko su 90 metų jubiliejų švenčiančiu seneliu.

T.Nkiwane nuotolinis ryšys su seneliu, buvusiu pagrindiniu veikėju 1960 m. ir 1970 m. revoliucinėse kovose, kurios 1980 m. baigėsi Zimbabvės nepriklausomybe, liudija apie pasikeitimų istoriją po politinių išlaisvinimo kovų. Praėjusią vasarą atvykęs į Zimbabvę tuo metu, kai šalis išgyveno prezidento Roberto Mugabe‘s atsistatydinimą, Tamu susidūrė su nerimą keliančia ekonomikos padėtimi. Jam teko suderinti savo, kaip pašaliečio, užaugusio Jungtinėje Karalystėje, poziciją su šeimos ryšiu su šia šalimi. Turgaus prekystalis yra tiek silpnos šalies ekonomikos metafora, tiek menininko derybos su savo kultūrine tapatybe, susijusia su Zimbabvės istorija.

Kaune „Žalioji upė“ remiasi pasakojimu ir konceptualiomis aplinkybėmis, sukurtomis jos pirmtake, kuris buvo sutelktas į asmeninę kūrėjo istoriją Zimbabvėje, kuriant ryšį tarp dviejų tolimų šalių, kurios patyrė išlaisvinimo kovas iš slegiančių režimų panašiu laikotarpiu. „Žalioji upė“ sujungia pirmosios instaliacijos elementus kartu su tam tikromis konkrečios vietos intervencijomis. Tai apima vizualias ir fonetines nuorodas į Sitkūnų radijo stotį, seną radijo siųstuvo pastatą, kuris veikė ir 1991 m. sausį, ir ritualinius motyvus, susijusius su Lietuvos pagonybės istorija.

– Instaliacija bus patalpinta viename iš vagonų Kauno geležinkelio stotyje. Kodėl buvo pasirinkta tokia vieta?

T.N.: Vagonas talpina daug istorijos, ypač susijusios su judėjimu ar judėjimo galimybe. Traukinių stotis yra erdvės pakrovimo ekranas / intervalas, o architektūros ir funkcijos aspektas lėmė tai, kad ji tapo tinkamu pasirinkimu. Norėjau, kad kūrinys pristabdytų žmones ir atskleistų aktyvatorius, kurie pateikti taip, tarsi būtų jų pačių kūrinys. Nuotaika nėra trikdanti, bet kelia klausimą (-ų) apie aplinkinių elementų svarbą. Nebuvo paprasta linijiniu būdu išreikšti istorijos realybę, tačiau pokalbio temą galima ištirti giliau, atsižvelgiant į vietą, istoriją ir meno kūrinius. Mediena ant metalo ir įsčios kaip prieglobstis, kad būtų galima apsisaugoti nuo kai kurių minčių, – „Žalioji upė“ yra kūrinys apie klausymąsi.

– Ką atrasti palinkėtumėte šių metų bienalės lankytojui?

T.N.: Tikiuosi, kad jie iš tikrųjų ištirs ir atras dalykų, kurių aš galbūt nematau meno kūriniuose ir, tikiuosi, pasakos kitiems apie savo patirtį bei pateiks savo bienalės interpretaciją.

E.P.: Linkiu įkvepiančios kelionės po Kauno miestą tikėdamasi, kad bienalė suteikia daugialypę prizmę, per kurią žvelgiant galima atrasti ar iš naujo pamatyti sudėtingas ir daugiasluoksnes šio miesto istorijas.

>> EITI AR NEITI

Gegužės 30 d.–birželio 2 d. vyks 10-oji, jubiliejinė, tarptautinė meno mugė „ArtVilnius‘19“. Tai vienas svarbiausių renginių Lietuvos meno pasaulyje, kurio nekantriai laukia visa bendruomenė. Ta proga su mugės vadove Diana Stomiene pamėginome prisiminti, kaip viskas prasidėjo ir kaip mugė vystėsi per šiuos dešimt metų.

„ArtVilnius‘19“ komanda (iš kairės): Sonata Baliuckaitė, Diana Stomienė, Karolina Tomkevičiūtė, Joana Trimonienė šiemet kviečia ne tik grožėtis, bet ir įsigyti savo meno favoritų.

„ARTVILNIUS“ – IŠ AMBICIJŲ IR NEBLĖSTANČIO TIKĖJIMO GIMUSI MENO ŠVENTĖ

© 37O

Ryčio Šeškaičio nuotr.

38 // „Lewben Art Foundation“ kasmet mugėje pristato pasaulinio garso menininkų ekspoziciją.

2018 m. buvo galima išvysti Rezos Aramesh kūrinį.

– Ar galite prisiminti tą akimirką, kai atėjo mintis apie lietuvišką meno mugę? Kada tai įvyko?

– Mintis atėjo gal 2004 m. Apie tai vis pasvajodavome, juk visi pagrindiniai meno procesai vyksta mugėse – pardavimai, susitikimai, tinklaveika, didėja galerijos žinomumas.

Apie savo meno mugę svajojome, tačiau neturėjome nei pakankamai patirties, nei lėšų. Kai buvo paskelbta, kad Vilnius 2009 m. taps Europos kultūros sostine, mes pateikėme paraišką rengti mugę. Paraišką pateikėme paskutinę termino dieną, netgi paskutinę valandą. Tai buvo gera proga startuoti. Jei ne kultūros sostinė, tikriausiai ir mugės nebūtų buvę.

Kitu būdu buvo neįmanoma surasti tiek lėšų ir niekas nebūtų mumis patikėję, kad galime surengti tokį renginį.

bė investuoja milijonus menininkams parengti. Meno mokyklos ir akademija juos ruošia, o toliau estafetę turi perimti galerijos ar meno vadybininkai, kurie rūpintųsi menininko žinomumu, pristatymu tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tai labai sunkus, ilgas, daug lėšų ir kantrybės reikalaujantis procesas. Todėl pas mus mažai žmonių, norinčių užsiimti galerine veikla. Bet lygis kyla ir dabar jau nemažai Lietuvos galerijų dalyvauja užsienio meno mugėse, kai iš Estijos žinau tik vieną. Mugė labai prie to prisidėjo.

– Tikėjote, kad mugė vyks taip ilgai?

– Mes tai planavome. Paraiškos taisyklėse buvo sąlyga, kad finansavimas bus skirtas naujiems, tęstiniams renginiams.

Pradžia, aišku, buvo nelengva. Aš labai džiaugiuosi, kad buvo surinkta šauni komanda. Su mumis kartu pradėjo dirbti menotyrininkė profesorė Raminta Jurėnaitė. Jos patirtis buvo labai reikšminga. Ji turėjo daug pažinčių, ja pasitikėjo menininkai. Pradžioje lietuvių menininkai galvojo, kad jei tai vadinasi mugė, tai bus kažkas panašaus į Kaziuko mugę. Šis formatas Lietuvoje buvo naujas. Tuo metu gal tik „Vartų“ galerija dalyvavo užsienio mugėse. Taigi, nemažai žmonių abejojo mugės menine kokybe. Kaip minėjau, R.Jurėnaitė prisidėjo prie menininkų, galerijų įtikinimo ir atrankos. Kai kuriems šios atrankos buvo skausmingos, nes ne visi dėl meninio lygio galėjo dalyvauti. Kaip meno vadovė R.Jurėnaitė uždavė aukštą startinį lygį, ir tai buvo labai svarbu. Aišku, per tuos metus buvo visko, bet mūsų tikslas buvo tą lygį išlaikyti ir palaipsniui jį kelti. Siekėme, kad galerijos tobulėtų, vykdytų menininkų atranką, konkuruotų dėl jų. Juk valsty-

– Per dešimt metų mugės lygis tik kilo ar buvo ir nuosmukių?

– Aišku, buvo. 2010 m. mugė išvis neįvyko.

Kaip aš sakau, buvo kultūrinės pagirios.

Kultūros sostinė baigėsi, finansavimo neliko. Aš pati ėjau pas tuometį premjerą Andrių Kubilių prašyti pinigų. Ieškojau finansavimo, kur įmanoma. Buvo pažadai, bet finansavimo taip ir nepavyko rasti. 2011 m. situacija taip pat buvo dramatiška, tačiau tada mugės globėja tapo Vilniaus miesto savivaldybė, kuri skyrė didesnį finansavimą, kad mugė įvyktų.

– Kaip per visus metus kito žmonių lankomumas ir jų požiūris į mugę ir meną apskritai? Jaučiate pokytį?

– Tikrai labai jaučiame. Pradžioje žmonės buvo labai atsargūs, į mugę žiūrėjo kaip į

Vyto Nomado nuotr.

MUGĖ

Rašė Tomas Ivanauskas

Kasmet „ArtVilnius“ komanda kviečia garsius užsienio menininkus pristatyti išskirtinius projektus.

Nuotraukoje mugės meno vadovė Sonata Baliuckaitė, garsus estų menininkas Marko Mäetammas („ArtVilnius‘18“) ir mugės vadovė Diana Stomienė.

– Ar galite kiekvieniems metams suteikti pavadinimus? Pagal tikslus ar pasiektus rezultatus.

– Pirmieji metai buvo „startas“. Antrieji – „kova už būvį“. Trečiuosius pavadinčiau „pirminis stabilumas“. Nuo penktosios jau būtų galima pavadinti „specialistų pripažinimu“. Nes pradžioje mus sunkiai pripažino. Menotyrininkai ir meno bendruomenė žiūrėjo labai kritiškai. Mums sakydavo, kad

Į mugę sugrįžta ir nuolatinės dalyvės, lyderiaujančios kaimyninių šalių galerijos.

Ieva Iltnere, „Painting“, 2016, akrilas, drobė, 70x200 cm.

Kasmet mugejė rengiama tarptautinės didelio formato skulptūrų, instaliacijų ir performansų paroda „Takas“.

Praėjusiais metais geriausiu pripažintas Vlado Urbanavičiaus kūrinys „Junginys I-II“.

Lietuvoje surengti gerą mugę neįmanoma, kas čia pas mus važiuos? Bet mums nereikia orientuotis į kitas muges, turime savo specifiką ir reikia kurti savo mugę. Taigi, kaip minėjau, apytiksliai nuo penktų metų jau mus šiek tiek pripažino. Pastarąsias muges pavadinčiau „kokybė“. Atsirado naujų partnerių, praplėtėme programą. Reikia mažiausiai dešimt metų dirbti, kad toks renginys įsivažiuotų, kad įtvirtintume mugės vardą. Profesionalų rate mus jau žino.

– Koks jūsų pagrindinis siekis? Ar yra taškas, kurį pasiekusi galėtumėte pasakyti, kad jau viskas yra gerai?

– Labai norėčiau, kad visos galerijos mugės metu kažką parduotų. Labai svarbu toliau edukuoti žmones, didinti lankytojų skaičių. Norėtųsi, kad mokyklos labiau susidomėtų, kad vestų į mugę vaikus. Mes siunčiame mokykloms informaciją, darome grupėms nuolaidas. Šiais metais mugė vyksta dar nepasibaigus mokslo metams, todėl yra visos sąlygos ją aplankyti. Mane visada žavi, kaip vaikai ir jaunimas lanko muziejus užsienyje. Norėtųsi, kad ir čia taip būtų. Juk nelengva suprasti šiuolaikinį meną, todėl vaikus pratinti prie jo ir edukuoti reikia nuo mokyklos. Gaila, kad nedaug mokytojų, kurie skaitytų, gilintųsi. Tai yra ilgas, bet labai svarbus procesas. Reikia naudotis tokiomis progomis kaip mugė, kai stende gali sutikti ne tik galerininkus, bet ir menininkus, kai gali paklausti bet kokio klausimo, ne tik to tradicinio: „Ką jis norėjo čia pavaizduoti?“ – Šiais metais mugės programa išsiplėtė ir į kitas meno sritis. Bus rodomos „Kūrybinio impulso“ baleto miniatūros.

Papasakokite apie tai plačiau.

– Pavyzdžiui, performansas mūsų mugėje yra jau daug metų. Žmonės tikriausiai supyktų, jei to nebūtų. Pradžioje žmonės į jį žiūrėjo labai keistai, o dabar puikiai priima. Juk visi menai niveliuojasi. Šiais metais atsirado šiuolaikinio baleto scena ir mes tikrai plėstume savo programą į kitas sritis, tačiau neturime tiek žmogiškųjų resursų. Tuos pinigus, kuriuos galėtume skirti programai paįvairinti, mes sumokėsime už erdvių nuomą. O juk galėtume bendradarbiauti ne tik su kitomis kultūros sektoriaus organizacijomis, bet ir su mokslininkais. Pažiūrėkite, kiek dabar vyksta bendrų meno ir mokslo projektų. Jie yra labai novatoriški ir patrauklūs. Gali įgyvendinti įvairių sričių meninį projektą. Operos ir baleto teatro atėjimas yra nuostabus. Šių metų mugės viešnia yra Prancūzija. Bus 11 galerijų, daug performansų, ir tai sukurs puikią atmosferą. Vyks susitikimai su menininkais, pokalbiai, diskusijos.

– Kas jus, kaip mugės vadovę, labiausiai džiugina?

– Mane džiugina, kad žmonės laukia mugės. Normalu, kad meno pasaulis jos laukia, bet kai jos laukia visai kitų sferų žmonės, tai labai džiugu. Atsiranda daugiau mugės draugų, partnerių, rėmėjų. Vis daugiau žmonių patiki mugės reikalingumu. Be galo džiaugiuosi savo komanda. Štai mugės meno vadovė Sonata Baliuckaitė į mugę dirbti atėjo dar studentė ir jau dirba kartu devintus metus. Žinau, kad jei kada nebenorėsiu tame dalyvauti, galėsiu ramiai palikti reikalus profesionaliose rankose. Visi kiti, su kuriais bendradarbiaujame, – dizaineriai, architektai. Smagu, kad žmonės tikrai dirba ne dėl honorarų, o dėl ambicijų. Tai yra labai svarbu.

Ryčio Šeškaičio nuotr.

– Kokią įtaką meno mugė turėjo rinkai?

– Labai džiaugiuosi, kad galerijos pradėjo konkuruoti dėl menininkų. Anksčiau menininkai buvo vaikščiojantys per visas galerijas ir norintys kiekvienoje iš jų surengti parodą, o dabar jau rašosi sutartis su galerijomis. Tai yra gera konkurencija, taip ir turi būti. Mes taip pat džiaugiamės, kad verslas vis aktyviau įsitraukia į meno pasaulį. Atsiranda vis daugiau mecenatų, bendrų verslo ir meno projektų. Mugė labai skatina ir prisideda prie jaunų menininkų sklaidos. Labai džiaugiuosi, kad „ArtVilnius“ žymiai prisidėjo prie brolių dailininkų Algirdo ir Remigijaus Gataveckų sėkmės. Juk visus jų kurtus Alytaus vaikų globos namų auklėtinių portretus būtent per „ArtVilnius“ nupirko MO.

– Pakilusi kaina neišgąsdino Lietuvos galerijų?

– Gal šiek tiek ir išgąsdino, bet, kaip mes sakome, tereikia parduoti du meno kūrinius ir jau atsiperka. Mes apskaičiavome, kad jei neremtų valstybė, galerijos privalėtų mokėti apie 4 tūkst. eurų. Taigi, nemažą dalį padengia mūsų rėmėjai.

Dėl mažos kainos mes galime ir užsienio galerijas lengviau pritraukti.

Galerijos „Maksla XO“ (Latvija) nuotr.

– Jūs paminėjote užsienio kolekcininkus. O kaip yra dėl užsienio galerijų? Ar joms apsimoka atvažiuoti į „ArtVilnius“?

Lietuviai perka užsieniečių meną?

– Užsienio galerijas vilioja gana mažas dalyvio mokestis, puiki atmosfera ir noras susipažinti su šio regiono menu. Jos čia randa įdomių lietuvių menininkų, kuriuos vėliau kviečiasi į savo galerijas. Pradžioje lietuviai tikrai nepirko iš užsienio galerijų, tačiau dabar situacija keičiasi. Kaip jau minėjau, lietuviai pradžioje į mugę žiūrėjo kaip į didžiulę parodą, tačiau dabar supranta, kad tai nėra paroda, o renginys, kuriame gali įsigyti gerą meno kūrinį.

– Kyla ne tik mugės lygis, bet ir dalyvio mokestis.

– Na, taip. Mes buvome priversti pakelti šių metų dalyvio mokestį, nes praėjusiais metais „Litexpo“ reorganizavo savo veiklą, atsisakė ekspozicijos įrengimo paslaugų ir dėl to šios paslaugos pabrango dvigubai. Nuomos kaina yra 160 tūkst. eurų. Todėl mes neišvengiamai šiek tiek padidinome ir dalyvio mokestį. Bet jis tikrai yra labai mažas, nuo 1 500 iki 2 000 eurų. Palyginkime: dalyvauti Vienos meno mugėje kainuoja apie 9 500 eurų. Reikia suvokti, kad galerija moka ne tik už stendą, bet už visą paketą – sklaidą, komunikaciją, lankytojus.

Mariaus Žičiaus nuotr.

parodą, nebendravo su galerininkais. Tai pirmose mugėse pastebėjo užsieniečiai. Tačiau dabar galerininkai jau mums sako, kad pavargsta bendrauti, nes visi turi labai daug klausimų. Žmonių požiūris pasikeitė kardinaliai. Juk į mugę galima ateiti ir su vaikais, praleisti joje visą dieną. Lankomumas taip pat kyla. Praėjusiais metais mugėje apsilankė apie 23 tūkst. lankytojų. Mūsų regione tai yra labai geras rezultatas. Labai džiugu, kad lietuvių meną perka užsienio kolekcininkai. Mes visada stengiamės pakviesti garsius aplinkinių šalių kolekcininkus. Aišku, norėtųsi, kad geri lietuvių kūriniai ir liktų Lietuvoje, tačiau smagu, kai mūsų kūriniai patenka į geras užsienio kolekcijas. Deja, Lietuvos muziejai, išskyrus MO, vis dar labai mažai perka.

Vilniaus Naujamiesčio širdyje įsikūręs menų fabrikas „Loftas“ šiais metais ir vėl kvies gyva muzika ir bičiulių draugija mėgautis industrinėje aplinkoje, kur įsikurs „LRT Opus terasa“.

Pirmąsias bangas Junior A internete sukėlė dar 2017 m. pradžioje, kai po pirmo EP („Born Busy“) pasirodymo juo susidomėjo visos didžiausios muzikos leidybos kompanijos pasaulyje – tarp kurių „Sony Entertainment“, „Columbia“, „XL Recordings“, „Imsound“.

Junior A diskografijoje jau keturi EP – „Born Busy“, „Great Things“, „The Day He Disappeared“ ir visai neseniai išleistas „Superglue“.

Tai bus pirmas šių metų „LRT Opus terasos“ koncertas, po kurio vyks visa renginių serija, truksianti visą vasarą.

Nuo pirmadienio iki trečiadienio čia vyks gyvo garso koncertai, o Vilniaus gyventojai ir miesto svečiai bus kviečiami mėgautis vasarišku oru industrinėje aplinkoje.

40 // © 37O

Pirmadieniais terasoje vyks „Local Mondays“ renginiai, kur pasirodys garsiausios lietuviškos grupės. Antradieniais terasos scenoje varžysis muzikos inkubatoriaus „Novus“ dalyviai. Geriausios Baltijos šalių grupės konkurse dėl titulo kovos daugiausia žadančios grupės iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Trečiadieniais vyks alternatyvios muzikos grupių koncertai, taip pat kino seansai ir kitos pramogos visai šeimai – nuo vietoje gaminamo maisto, baro ir jaukios aplinkos iki vaikų žaidimų aikštelės.

Birželio 5 d. „LRT Opus terasos“ scenoje pasirodys viena iš nedauge-

lio Lietuvos merginų grupių „Shishi“. Anksčiau scenoje su „Ministry of Echology“, „Umiko“, „Kotori“, „Rok & Dom“, „Elle G“ grupėmis matytas trejetas pirmą koncertą su „Shishi“ vardu sugrojo prieš metus.

Birželio 10 d., pirmadienį, „Local Mondays“ renginių serija įgaus tikrą vasarišką užtaisą, nes vilniečius ir miesto svečius džiugins „Saulės kliošas“. Kaip sako pačios grupės nariai, šis muzikinės terapijos seansas padės darbo savaitę pradėti įsikrovus meilės gyvenimui ir jėgų sunkumams pakelti.

Lyriškų tekstų ir jautrių melodijų galėsite išgirsti birželio 12 d., kai į sceną lips neo – psichodelikos grupė „Pilnatys“.

Tikro judesio birželio 17 d., pirmadienį, suteiks „Ministry of Echology“.

Energingi „ministrų“ pasirodymai kviečia šokti ir judėti, skleidžia pozityvią energiją ir kelia nuotaiką visiems juose besilankantiems.

Birželio 19 d., trečiadienį, į „LRT Opus terasos“ sceną lips jauna,

tačiau jau pripažinimo spėjusi sulaukti grupė „Elnio Rago Miškas“, o paskutinį mėnesio pirmadienį melomanų ausis ir akis džiugins Migloko.

Rašė Jurga Klimaitė-Riebling

„LRT Opus terasa“ – išskirtinė vasaros terasa sostinėje, kviečianti kitomis akimis pažvelgti į urbanistinį ir šiltuoju sezonu sužaliuojantį Naujamiesčio rajoną. „Lofto“ vadovai kasmet, vadovaudamiesi urban farming idėja, buvusios gamyklos teritorijai suteikia ryškių spalvų ir sukuria jaukumo atmosferą.

Nuotraukos iš organizatorių archyvo

Įsikūrusią vos kilometro atstumu nuo Senamiesčio ir Vilniaus traukinių stoties, „LRT Opus terasą“ nuo birželio 3 d., vilniečiai ir miesto svečiai ras menų fabriko „Loftas“ kieme, Švitrigailos g. 29, Vilniuje. Renginiai vyks visą vasarą nuo pirmadienio iki trečiadienio.

Daugiau informacijos: http://www. menufabrikas.lt/lrt-opus-terasa.

Tommy Cash

Organizatorių informacija

Alano Ščerbakovo („Kvality“) nuotr.

V

ienoje urbanistinėje erdvėje susijungs muzika, įvairios pramogos ir gardus maistas. „LRT Opus terasa“ savo duris atvers birželio 3 d. ir atidarymo koncertą pradės su Junior A, Vilniuje gyvenančiu eksperimentinės, elektroninės muzikos atlikėju, dainų autoriumi ir prodiuseriu.

AKTUALIAUSIA JAUNOSIOS KARTOS MUZIKA

„LOFTAS“ VASARĄ KVIES Į „LRT OPUS TERASĄ“ MĖGAUTIS GYVA MUZIKA

FESTIVALIS „GALAPAGAI 2019“ –

Alano Ščerbakovo („Kvality“) nuotr.

KONCERTAI

>> EITI AR NEITI

IAMDDB

Liepos 26–27 d. baidarininkų rojuje Palūšėje vyks muzikos ir pramogų festivalis „Galapagai“, kuris diktuoja madas, transliuoja naujienas bei vertina atlikėjus, turinčius ir talentą, ir principus. Aukščiausios kokybės siekimo geną ir vitališkumą. Tuos, kurie eina per krepšinio arenas ir dilgėles vienodu tempu, o gražiausius darbus sukuria toli gražu ne 8 val. ryto stikliniame biuro narve.

Š

iemet „Galapagai“ persikraustė iš remontuojamos Zaraso ežero salos: paskutinį liepos savaitgalį festivalio vartai pirmą kartą per visą jo istoriją atsidarys Palūšėje, Meironių lygumoje.

O už jų lauks dėmesio vertas muzikinis paketas. „37O“ apžvelgia, kas laukia festivaliautojų pirmąjį vakarą.

LIEPOS 26 D., PENKTADIENIS

IAMDDB

Trap-jazz hibridą sukūrusi atlikėja, kurios tikras vardas – Diana Debrito, pasauliui siunčia savo kūrybos bangas iš Mančesterio, anot jos, nepakankamai įvertinto miesto – ten gausu talentingų kūrėjų, puikiai galinčių reprezentuoti Jungtinės Karalystės hiphopo, d&b sektorių.

Jai pačiai pasisekė ne iškart. Buvo etapas, kai IAMDDB, dabar vadinama viena daugiausia žadančių repo žvaigždžių, turėjo tik mylimą vaikiną ir muziką. Ji nelabai žinojo, ką valgys kitą dieną. Bet viduje kibirkščiavo galinga kūrybinė jėga, atėjusi per sambą, Bobą Marley, Nato Kingo Cole’o įrašus ir patirtį, parsivežtą iš Afrikos, kurioje mergina koncertavo su savo tėvu ir galybe gerų vietos muzikantų (teko surengti ir privatų pasirodymą Angolos prezidento dukteriai). „Kiekvienas iš mūsų mokame žiūrėti į pasaulį tuo vilties žvilgsniu. Kol akyse jis dega, tol viskas yra gerai. Tada belieka grūstis per mėšlą į priekį“, – sako atlikėja, kurios hitus „Shade“, „Pause“, „Leaned Out“ jau išgirdo milijonai žmonių.

Atlikėja pasitiki tik pačia savimi, todėl ir jos vizualiai puikiai sukurti vaizdo klipai neapsiėjo be pačios IAMDDB režisūros. „Kaip galėčiau patikėti kitiems žmonėms tai, kas yra mano?“ – šypteli 23-ejų žvaigždė, visada gyvenusi darnoje su muzika, o dabar gyvenanti iš jos.

BA.

Visos Beno Aleksandravičiaus mintys sudėtos į naująjį albumą „H8“. Pastaraisiais mėnesiais „ba.“ gundė gerbėjus internete jo kąsniais – naujomis dainomis „Iliuzija“, „Hirudinea“, „Išnara“.

Lietuvos muzikos patriarchas Andrius Mamontovas „ba.“ lyderyje matė savo įpėdinį – kūrėją, kuriam priklauso roko rytojus. Kino chuliganas Emilis Vėlyvis savo areniniuose šou išryškino Beno – trumpakelnio pionieriaus – krūtinėje riaumojantį Dave‘o Gahano charakterį.

Kiekvieni metai grupėje „ba.“, kurią jos veidas linkęs vadinti netgi ne grupe, o projektu, buvo skirtingi. Bet greičio pedalo jie neatleido.

Atvirkščiai – dabar viskas tik greičiau ir tvirčiau.

Benas jaučiasi užaugęs scenoje ir laimingas dėl to, ką pavyko pasiekti su profesio­nalų komanda.

Festivaliautojai „Galapaguose“ pastarąjį kartą „ba.“ matė 2016 m. Dabar kompanija grįžta su nauja, bloškiančia jėga.

FREE FINGA Interneto superhitą „Tu Maivais“ pirmąjį festivalio vakarą bus galima gyvai traukti kartu su Free Finga. Šis kūrinys jam atidarė daug durų ir pelnė kvietimą į Lietuvos muzikos apdovanojimų M.A.M.A ceremoniją. Pernai Free Finga taip pat grojo ir daugeliui tapo maloniu atradimu festivalyje „Galapagai“. Dabar bus gera proga tai prisiminti ir pakartoti.

Pats Free Finga sako, kad jo muzika geriausiai skamba automobilyje, miegamajame ir gyvuose koncertuose. Kiekvienas koncertas yra intymus ir vizualus muzikinis aktas su klausytojais, papildantis albumo patirtį.

Pradėjęs muzikinę karjerą dar vaikystėje, šiandien Finga veda į priekį brandų lietuvišką r&b skambesį, o jo albumas „Pick Up Line“ – apie vienatvę, „Tinder“ ir lūkesčius – yra šviežio oro gūsis lietuviškoje muzikoje.

TOMMY CASH

JUNIOR A

Talino priemiesčio darbininkų „getuose“ užaugęs Tommy Cash susirado savo klausytoją ėmęs repuoti tyčia baisiu Rytų Europos bloko akcentu. Hitais tapę gabalai „Winaloto“, „Euroz Dollaz Yeniz“ kupini sarkazmo: autorius šaipėsi iš driskių auksinio plano greitai ir neskausmingai pralobti. Spaudė sultis iš to, kad „seksas parduoda geriausiai“ ir kepė šokiruojančius, ties padorumo riba balansuojančius vaizdo klipus, tokius kaip „Surf“.

Junior A augo kartu su „Galapagais“: po hito „Sleep Machine“ sėkmės jis pasirodė festivalio Cirko scenoje, o praėjusiais metais išbandė save gana netikėtame amplua – koncertavo dienos šviesoje Slėnio scenoje. Jo klausyti traukė ne tik festivaliuose ir sėkminguose koncertuose jau susiformavę būriai gerbėjų, bet ir kiti „Galapagų“ dalyviai, tokie kaip Vaiperis ar „Lilas ir Innomine“.

Tommy Cash tapo savotišku personažu, kuriam tinka ištatuiruota „Adidas“ trijuostė, smailūs ūsiukai, negudrūs aksesuarai, bjauri, grotesko efektais paryškinta aplinka. Tačiau, patrynus fasadą, lieka unikalus XXI a. menininkas, suradęs savo vietą po saule, kuri jam švies taip, kaip pats susirežisuos.

Tie, kurie jį jau matė festivalyje „Galapagai“, neabejotinai prisimena patirtą įspūdį. Šįkart Tommy Cash grįžta su dar stipriau vibruojančia ekspresija, kurią galima pajusti jo naujausiame albume „¥€$“. Įrašų studijoje su pašėlusiu estu šįkart padirbėjo pats Danny L Harle, įnešęs gero 10-ojo dešimtmečio reivo.

Kokybiškai, užtikrintai, savitai pasirodantis atlikėjas su kolegomis – aktualiausiais jaunosios kartos urban muzikos balsais – ką tik pasirodė festivalyje „Spring Break“. Kitas didelis klasiokų susitikimas – festivalyje „Galapagai“, Palūšėje.

Junior A

FESTIVALIS

>> EITI AR NEITI

Rašė Jorė Janavičiūtė Tomo Tereko nuotr.

Šių metų birželio 1 d., „Downtown Forest“ hostelio teritorijoje Užupyje vyks jau trečiasis Tilto namų festivalis. Jame bus galima išgirsti ankstesniais metais festivalyje jau grojusias „Tilto namų“ bendruomenei priklausančias grupes ir atlikėjus bei visai neseniai prie jos prisidėjusius.

TILTO NAMŲ FESTIVALIS – BENDRUOMENĖS FESTIVALIS

Į

sceną lips grupės „Garbanotas“, atsinaujinusi „Planeta Polar“, džiazistai „Sheep Got Waxed“, naują albumą pristatys „Flash Voyage“ ir scenos naujokai, konkurse „Garažas“ sužibėjusi grupė „Egomašina“, taip pat tokie atlikėjai kaip Mesijus su projektu „Vilniaus Energija“, „Kabloonak“ ir daugybė kitų. Lygiagrečiai koncertų vyks įvairios kūrybinės dirbtuvės ir dažnai netikėtos pramogos. Festivalio pratęsime viename Vilniaus barų bus galima išgirsti (t)reperį IYE. Paminėjome bendruomenę. Taip, šis festivalis yra šiek tiek kitoks nei įprasta – be to, kad vyksta mieste. Jis yra organizuojamas bendruomenės. Kaip tai vyksta ir kodėl, klausiame festivalio organizatorių ir atlikėjų.

ATVIRA BENDRUOMENĖ Viena pagrindinių festivalio organizatorių Gabrielė Tamutytė teigia, kad jai šis festivalis yra svajonė, virtusi realybe. „Tačiau kiekvienai svajonei pasiekti ir ją puoselėti reikalingos pastangos, aplinkybės, o labiausiai – žmonės, kurie tiki, kad, eidami viena kryptimi, vienaip ar kitaip kažkur nueisime. Taip ir su mūsų muzikos agentūra „Tilto namai“, kuri gimė iš kadaise Tilto gatvėje gyvenusios bendruomenės kaip idėjos ir judėjimo, noro maksimaliai išnaudoti savo laiką, nuveikti kažką nebūtinai rimto, bet smagaus“, – sako ji.

G.Tamutytės nuomone, žmonės tiki grupėmis, su kuriomis dirba jos agentūra („Garbanotas“, „Sheep Got Waxed“, „Planeta Polar“, „Kabloonak“). Būtent tai ir įkvepia festivalio organizatorę: „Tų grupių ir tų žmonių dėka nusprendėme, kad verta Vilniuje, miesto miške, organizuoti atvirą festivalį ir jau trečius metus su smagiausia muzikos šeimyna atidaryti vasaros sezoną.“ Kaip ji toliau dėsto, muzikos agentūrą „Tilto namai“ jie sukūrę trise – G.Tamutytė su kolegėmis Giedre Nalivaikaite, Simona Kliševičiene bei idėjinio patarėjo „Garbanoto“ gitaristo Manto Joneikio palyda. Tačiau, pasak G.Tamutytės, prie agentūros nuolat prisijungia buvę legendinio Vilniaus namo Tilto gatvėje gyventojai ir draugai, savanoriai, praktikantai, kurie taip pat tampa bendruomenės dalimi. „Aš jau nemažai metų stebiu jaunas, perspektyvias, the next big thing grupes ir noriu, kad jos užaugtų ir atvertų naujas galimybes lietuviškai alternatyviai muzikai užsiauginti savo klausytoją tiek namie, tiek už Lietuvos ribų“, – tvirtina G.Tamutytė.

Festivalio bendraorganizatorė G.Na­ livaikaitė pasakoja, kad festivalio bendruomenė yra atvira visiems, turintiems idėjų (na, žinoma, ir atitinkantiems festivalio bendrą idėją ir stilių): „Jei turite mintį, pavyzdžiui, garso instaliacijai, atvirai baleto pamokai ar Shakespeare’o sonetų skaitymams repo ritmu ir visada norėjote ją įgyvendinti festivalio aplinkoje, Tilto namų festivalis yra ta vieta. Esame atviri visiems, kurie turi idėją, ja tiki ir, dar svarbiau, – turi pakankamai iniciatyvos jai įgyvendinti.“ Ir ji kalba ne tik apie muziką.

Jos nuomone, festivalis – tai pilnas veiklų, garsų, vaizdų ir potyrių rinkinys.

© 37O

Tomo Tereko nuotr.

42 //

Alano Ščerbakovo nuotr.

Taigi festivalyje šiais metais bus galima išbandyti ir patirti daugybę kitų pramogų, kartais netgi netikėtų.

G.Nalivaikaitė vardija jas: „Čia veiks maisto pramogų ir maisto dizaino studija „Less Table“, ambient muzikos namelis-instaliacija, taro kirpykla, kur kirpėjas po plaukų tvarkymo seanso pasiūlys likimo prognozes, „Margi sakalai“ dviračių grožio salonas, kuriame bus galima kosmetiškai

susitvarkyti nuosavą dviratį, vyks spontaniški dainų tekstų skaitymai, laikinas tatuiruotes lankytojams žadėjo paišyti iliustratorė Akvilė Magicdust, bus ir tikrų tatuiruočių salonas, tradiciškai įsikurs skaitytų knygų knygynas „Juodas šuo“ bei šachmatų kampas. Vaikai festivalyje ras senelį, mokantį visas pasaulio pasakas, veidų paišytoją, o šuniukams sukursime specialų kampą – šunų barą su užkandžiais ir gėrimais.“ Taigi į festivalį organizatoriai kviečia ateiti su visa kompanija – šeimos nariais ir augintiniais.

LENGVIAU PASIEKTI ŽMONES Bendruomeniškumo jausmą festivalyje jaučia bei puoselėti padeda ir festivalyje grojantys muzikantai. „Planeta Polar“ narys Adomas Koreniukas mano, kad Tilto namų festivalis yra labai jauki šventė, šiuolaikiškas hipių utopijos išsipildymas, kuris apgaubia žmones, švenčiančius meilę muzikai, vieni kitiems ir vasarai. „Čia vienas iš tų festivalių, kur žmogiškosios vertybės, geras skonis, laisvas mąstymas laimi prieš niveliaciją ir komercializaciją. Čia taip pat yra vieta, kur gali iškilti naujos įdomios grupės ir kur galima apsikirpti“, – mano jis. Prie festivalio bendruomenės ir bendruomeniškumo jausmo jis teigia prisidedantis su grupės nariais atsinešdamas pyrago ir džiaugdamasis už kitus.

Grupės „Flash Voyage“ nariui Regimantui Visockiui „Tilto namai“, visų pirma, yra bendruomenė, į kurią žiūrėdamas užaugo ir subrandino muziką savyje. „Džiaugiuosi dėl to, kiek daug atlikėjų „Tilto namai“ užaugino, dėl kurių Lietuva tikrai turi didžiuotis. Gera sulaukti kvietimo pirmą kartą pasirodyti Tilto namų festivalyje, nuostabi galimybė groti kartu su grupėmis, į kurių koncertus eidavau, kai buvau jaunesnis“, – sako jis.

(T)reperis Paulius Janušonis, geriau žinomas kaip IYE, samprotauja, kad šis festivalis stato tiltus ir namus tikriems garsams ir žmonėms. Jam „Tilto namai“ apskritai yra legenda apie namus Tilto gatvėje, kur kadaise apsigyveno keli Vilniaus hipiai, vėliau pavirtę didžiausiomis alternatyvios muzikos žvaigždėmis Lietuvoje.

Pirmųjų Tilto namų senbuvis, festivalyje taip pat grosiantis atlikėjas Martinas Wallas teigia, kad šie namai formavosi ir keitė savo reikšmę. Jam Tilto namų svarbiausias bruožas buvo žmonių ir jų mini pasaulių įvairovė. „Grįždavau vakare namo iš paskaitų arba klajonių po miestą ir žinodavau, kad čia tikrai rasiu žmogų, su kuriuo bus malonu kalbėtis, gamintis sumuštinius, galbūt pagroti, išjaminti kokią nors keistos fotografijos interpretaciją, pažaisti stalo žaidimus iki tol, kol abu nuspręsime eiti miegoti. Tai buvo bendruomenė, gyvenanti viename name ir ten niekad nestigo fantazijų apie platesnius projektus, koncertus, spektaklius, parodas, kur mūsiškiai ir bendraminčiai galėtų dalytis savo atradimais ir kūryba. Man visada patikdavo tai, kad „Tilto namų“ bendruomenėje galėjai susirinkti“, – prisimena jis. Todėl tai, pasak M.Wallo, kad bendruomenė išsivystė į festivalį, yra labai gera.

TEATRAS

>> EITI AR NEITI

DRAMATURGĖ TEKLĖ KAVTARADZE: MES VISI LABIAU SUSIJĘ,NEI ESAME ĮPRATĘ GALVOTI Parengė Kamilė Pirštelytė Nuotrauka Butauto Barausko

Jau visai netrukus, gegužės 17, 18 ir 25 d., Jaunimo teatras pristatys netradicinės formos spektaklio „Sapnavau sapnavau“ premjerą.

Dokumentiniu projektu įvardytą spektaklį, kurio metu žiūrovai panirs į akliną tamsą ir išgirs autentiškas Lukiškių kalėjimo nuteistųjų istorijas bei kitoje barikadų pusėje esančių aukų patirtis, sukūrė dvi jaunosios kartos menininkės – režisierė Kamilė Gudmonaitė ir dramaturgė Teklė Kavtaradze. Apie dokumentinį tyrimą, visuomenės dialogo paieškas ir spektaklio užkulisius kalbamės su dramaturge T.Kavtaradze.

– „Sapnavau sapnavau“ – labai nestandartinis spektaklis.

Turbūt sudėtinga dirbti prie dramaturgijos, žinant, kad žiūrovai nematys tradicinių teatro elementų, o dirbdamas prie dokumentinės medžiagos negali per daug ja manipuliuoti, mat pats žanras reikalauja autentiškumo. Kiek šiame projekte, jūsų nuomone, lieka teatro?

– Iš tiesų šis kūrybinis procesas labai įdomus, nes dramaturginė patirtis visai kitokia – nerašai savo kūrybos, tekstas gimsta iš autentiškų pokalbių citatų. Vis dėlto, nepaisant to, kad nėra gyvos vaidybos, viskas konstruojama pasitelkiant garso įrašus, vis tiek išlieka režisūriniai, dramaturginiai akcentai, kurie padeda į šią patirtį įtraukti žiūrovą. Pjesė, kiek ją galima taip pavadinti, yra išgrynintų citatų rinkinys, tačiau turintis eiliškumą, sąmoningai išryškintas temas, kurias pasitelkus dėliojamas savitas pasakojimas. Jis turi savo dramaturginį vystymąsi, kismą, tėkmę. Tikiu, kad spektaklyje išlieka nemažai teatro elementų, net jeigu istorija yra klausoma, o ne stebima.

– Akivaizdu, kad dirbant prie šio spektaklio turėjo kilti daug vidinių konfliktų. Koks jūsų santykis, bendraujant su kaliniais, buvo pradžioje ir koks yra dabar?

– Įdomu tai, kad pačioje pradžioje, kai Kamilė mane pakvietė dirbti prie šio projekto, supratau, jog aš tiesiog apskritai negalvodavau šia tema. Man atrodė, kad jie padarė nusikaltimą, jie yra pelnytai ištremti, ir tai nebe mūsų reikalas. Man tai nerūpi.

Vėliau šis požiūris labai stipriai keitėsi, supratau, kad tai mūsų reikalas ir tai turi rūpėti, nes dauguma šių kalinių vieną dieną grįš į visuomenę, o jei ir negrįš – jie vis tiek yra bendros visuomenės sistemos nariai. Kai pradėjau gilintis į šią temą, viskas labai greitai pasikeitė. Tiesa, matyt, taip pat svarbu pabrėžti, kad kaliniai, su kuriais bendravome, buvo parinkti neatsitiktiniai – juos rekomendavo kalėjime dirbantis kunigas. Taigi, šie žmonės jau buvo tie, kurie labiau linkę leistis į pokalbį, savianalizę.

44 // © 37O

– Kalbant apie stereotipus, ar klausydama jų pasakojimų nesusidūrėte su vidine atmetimo reakcija – pykčiu, abejojimu minčių nuoširdumu, skepticizmu? Ypač tada, kai apsisprendėte įtraukti realių aukų pasakojimus...

– Man labai svarbi tiesa, sąžiningumas savo, herojų ir idėjos atžvilgiu. Šiuo atveju buvo sudėtinga išlikti objektyviai, nepozicionuojančiai kažkokios visuomeninės pusės – romantizuotos gynybos ar aršaus smerkimo, nemanipuliuoti šių žmonių išpažintimis, nepasiduoti subjektyvioms emocijoms, kurios gali atsirasti dėl reguliaraus bendravimo užmezgus žmogiškąjį ryšį su kaliniais. O šis ryšys yra neišvengiamas. Tiesą pasakius, man kur kas sudėtingiau į temą žiūrėti per skeptiko prizmę, nes sunku nepasiduoti empatijai. Tačiau aš suvokiu, kad empatija yra rizikingas, slidus jausmas. Akivaizdu, kad atsiras žmonių, kurie sakys: negalima jais tikėti, nes prieš juos sėdi jaunos merginos, tai joms gražiai ir pakalba. Proceso metu supratau, kad pasiekti visišką objektyvumą, esant šiai situacijai, yra labai sudėtinga, bet pasitikiu savo nuojauta. Vis dėlto jauti, kai žmogus yra tikras, kai kažką nutyli, kalba abstrakčiai, vengdamas tiesioginio atsakymo. O esama tam tikrų dalykų, kurie nesuvaidinami, ir aš tikiu, kad tokių akimirkų mes patyrėme labai daug. Gali kritikuoti, kad jie vienokie su mumis, o kitokie –

KAI PRADĖJAU GILINTIS Į ŠIĄ TEMĄ, VISKAS LABAI GREI­ TAI PASIKEITĖ.

TIESA, MATYT, TAIP PAT SVAR­ BU PABRĖŽTI, KAD KALINIAI, SU KURIAIS BENDRAVO­ ME, BUVO PA­ RINKTI NEAT­ SITIKTINIAI – JUOS REKO­ MENDAVO KALĖJIME DIRBANTIS KUNIGAS.

kalėjime. Tai visiškai natūralu, nes mes taip pat kitokie skirtingose socialinėse aplinkose. Tačiau būtent šis akcentas man atrodo labai svarbus: jie gali būti tokie, kokie yra bendraudami su mumis, o tai, kad kaliniai pasikeičia už mūsų pokalbio ribų, nereiškia, kad jie čia nėra tikri. Tave veikia aplinka, kurioje esi, tu prie jos prisitaikai.

– Galbūt galėtumėte savo apmąstymus iliustruoti kokia nors situacija, kai apnikdavo abejonės?

– Man abejonių kildavo ne tiek dėl tiesos, kiek dėl nutylėjimų. Jauti, kad žmogus ne viską pasako, vengia tiesioginio atsakymo. Tarkim, yra vienas kalinys, kuris kalba labai miglotai, nukrypdamas į filosofiją. Nors uždavei paprastą klausimą. Galiausiai mudvi su Kamile supratome tam tikras jo

gyvenimo detales, į kurias neatkreipėme dėmesio anksčiau. Atėjo suvokimas, kodėl ir apie ką jis vengia kalbėti.

Kalbant apie aukas, išryškėjo kitas įdomus aspektas – kad yra sąmoningas ir nesąmoningas priėjimas prie šios temos. Gali išgirsti klausimą, apie kurį niekad anksčiau nesi galvojęs, ir tavo reakcija gali būti labai netikėta, nustebinti tave patį, o mums su Kamile atverti naujas įžvalgas.

– Ką jums reiškia ši patirtis? Kokios temos jums pasirodė svarbiausios?

– Šiuo atveju su Kamile mąstome panašiai.

Manau, kad svarbiausios – dialogo, kaltės ir atleidimo temos. Tam tikru momentu supratome, kad jos yra labai universalios. Žmogžudystė iš tiesų yra žiaurus kraštutinumas, tačiau kaltė ir atleidimas, tikiu, varijuoja daugelio žmonių gyvenimuose – nuo paprastų buitinių iki profesinių situacijų.

Mums labai įdomi kalinių pozicija, kaip jie supranta, priima savo kaltę, kaip ieško atleidimo, įtikėdami Dievą, išlaikydami viltį. Vis dėlto galbūt labiausiai pasikeitė mano požiūris į teisėtvarkos sistemą. Kurdama spektaklį visuomenės vaizdą pradėjau matyti kaip sistemą, kurioje viskas labai glaudžiai susipynę. Suvokimas, kad mes esame visuma, man buvo labai naujas, rimtas ir šiek tiek gąsdinantis atradimas. Man atrodo, kad net jei čia ir dabar neįvyks tam tikrų milžiniškų pokyčių teisėtvarkoje, vis tiek bus jau didelis pasiekimas, jeigu žmogus,

– Būdavo diskusijų, abejonių, bet viskas atsiskleisdavo per mažus niuansus, o ryškių išsiskyrimų nebuvo. Mes pajuntame panašius dalykus, atsiranda tam tikrų kritinių įžvalgų, tik skirtingu laiku ir skirtingose vietose. Dėl to didelių kontrastų tarp mūsų požiūrių, stilių, kurie atkreiptų dėmesį, manau, nėra. Matote, mūsų kūrybinį procesą lydi didelis bendradarbiavimo ryšys. Dirbant vyrauja natūralus profesinis pasiskirstymas. Pavyzdžiui, aš atsakinga už galutinį teksto sutvarkymą, Kamilė derina muzikos akcentus, galutinius sprendimus, visumą, tačiau viskas vyksta nuolat tariantis, diskutuojant, atsižvelgiant vienai į kitą ir kompozitorių Dominyką Digimą. Kamilė neseniai atkreipė dėmesį (tai labai džiugina), kad pastaruoju metu mūsų nuomonės apskritai labai sutampa. Tiesa, iš pradžių aš nejaučiau, kad esame labai panašios. Bet tai atsiskleidė per smulkmenas. Kamilei socialinės temos nuo pat pradžių buvo labai natūralios, o man – kūryboje gana naujos, aš į jas kurį laiką žvelgiau atsargiai.

– Kamilė minėjo, kad darbas prie šio spektaklio privertė smarkiai susimąstyti apie savo tolesnę kūrybą, stilistines kryptis, formas.

Ar jums buvo panašių minčių žvelgiant į savo dramaturginį kelią? Apskritai, koks jūsų požiūris į dramaturgijos vaidmenį šiandieniame teatro ir kino kontekste?

– Kiekvienas projektas suteikia naujų idėjų.

Pradėjau šiek tiek kitaip žiūrėti į dokumentinį teatrą. Suvokimas, kad čia ir dabar gali naudoti tiesioginę, gryną medžiagą, man buvo labai naujas. Tačiau sudėtingiausi išlieka atsakomybės, objektyvumo, sąžiningumo klausimai. Kiek ilgai tu, kaip kūrėjas, gali dirbti ties šiuo žanru, išlikdamas nešališkas. Šis darbas pratęsia mano norą teatre ieškoti ir tyrinėti naujas išraiškos formas, teatrą matyti kaip įvairialypę, skirtingų meno sričių sintezę. Pavyzdžiui, instaliacinis, patyriminis sprendimas teatre šiuo metu man yra daug artimesnis nei tradicinis spektaklis. Šiuolaikiniame teatre aiškūs pasiskirstymai profesinėmis pozicijomis, galios santykiai, manau, tam tikra prasme jau yra atgyvena. Aš tikiu komandiniu darbu, bendradarbiavimo idėja. Ir tai nereiškia, kad režisierius neturi atlikti savo pareigų, o dramaturgas – savo. Kalbant apie dramaturgiją, tai Lietuvoje jau juntamas jos poreikis. Jauniems režisieriams natūralu galvoti apie dramaturgą, nors vos prieš keletą metų taip nebuvo.

atėjęs į spektaklį, tiesiog susimąstys šia tema. Tikiu, kad šita spektaklio forma gali keliauti toliau, už teatro ribų. Man atrodo, kad labai svarbu kalbėti apie tai tuose pačiuose kalėjimuose, kolonijose, dienos centruose su paaugliais, priklausančiais rizikos grupėms. Tikiu, kad šis darbas leidžia tai daryti.

– Su Kamile esate dvi ryškios jaunos menininkės. Galima įžvelgti meninių, idėjinių jūsų, kaip kūrėjų, panašumų. O kas jus skiria? Ar buvo situacijų, kai jūsų nuomonės, dirbant prie šio spektaklio, nesutapdavo?

– Man regis, šis spektaklis bus įdomus teatrinis eksperimentas ir žiūrovams. Ribotas skaičius žmonių, sėdinčių tamsoje, glaudžiame rate, šią patirtį priims labai asmeniškai ir dėl to skirtingai. Juk kiekvienas turės galimybę, tarsi skaitydamas knygą, veiksmą prasitęsti savo mintyse, papildyti aplinką išgalvotomis detalėmis. Koks jūsų santykis su žiūrovais?

Ar daug apie juos galvojate – kaip jie priims šį iškeltą visuomeninį sopulį, kaip juos paveiks ši tamsa, akistata su nuteistaisiais, nukentėjusiaisiais ir galiausiai – su pačiais savimi?

– Aš tikrai daug galvoju, manau, tai – neišvengiama. Žiūrovai daro gana didelę įtaką kūrybiniam procesui. Man labai patiko idėja pristatyti spektaklio eskizą, tai suteikė galimybę pasitikrinti, ar teisinga linkme keliaujame. Jeigu ne tas pirmas ankstyvas susidūrimas su žiūrovais, išklausant jų nuomones, dabar mes nebūtume ten, kur esame. O nuomonių buvo labai skirtingų.

Vieniems pasirodė, kad užtektų to, kas pateikta. Kiti, atvirkščiai, teigė, kad to neužtenka, kad per daug vienpusiška. Spektaklio tikslas – kad žiūrovai būtų paliesti, paveikti, sudominti, kad įvyktų istorija, jos išgyvenimas. Dėl to darai viską, kad žinutė pasiektų skirtingus žiūrovus, kartu išlikdamas sąžiningas prieš save patį. Tai tampa paskata galvoti apie platesnę auditoriją, apie kritišką žiūrovą. Iš tiesų dedu daug vilčių į šį spektaklį. Tikiuosi, kad kuo daugiau skirtingų žmonių turės galimybę jį pamatyti, tuo daugiau spektaklis sukels, jeigu ne išorinių, tai bent jau vidinių diskusijų.

>> EITI AR NEITI

TEATRAS

Parengė Diana Gancevskaitė Nuotrauka Kento Andreaseno

Viena iš artėjančio Klaipėdos tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ viešnių – tarptautinę programą birželio 2 d. Klaipėdos dramos teatre koncertu pradėsianti išties išskirtinė iš Pietų Afrikos kilusi dainų autorė ir atlikėja Alice Phoebe Lou.

– Žvelgiant iš gatvės muzikantės patirties, jūsų nuomone, ar tai išugdė nuojautą, kaip bendrauti su publika?

– Visiškai – tai man padėjo daugeliu aspektų. Galima sakyti, iš tiesų negrojau, kol nepradėjau to daryti gatvėje. Iš pradžių dainuodavau išties šūdinus koverius, kurie privertė mane gana greitai mokytis. Jie išmokė mane klausytojų subūrimo technikų ir to, kaip su žiūrovais bendrauti, nes tai labai jautru. Iš tiesų norėjau studijuoti antropologiją, tačiau dabar jaučiuosi lyg turinti antropologijos laipsnį, nes daugeliu aspektų išmokau daugybės dalykų apie žmones. Man labai patinka stebėti žmones, tačiau svarbi ir jų reakcija į mane kaip atlikėją. Dėl viso to dabar labai patogiai jaučiuosi scenoje.

Daug menininkų pasirenka sceninį įvaizdį – kitą vardą ar laikyseną scenoje, bet man tarp šių dalykų nėra skirties. Grojimas gatvėje leido man nebijoti ir dar supratau, kad neprivalau visą laiką būti laiminga, kai esu scenoje.

„THEATRIUM“ VIEŠNIA ALICE PHOEBE LOU: LABAI REKOMENDUOJU GROTI GATVĖSE! B

ūdama šešiolikos, A.Phoebe Lou pirmą kartą apsilankė Europoje – svečiavosi pas tetą Paryžiuje.

Tiesa, su teta tepagyveno dvi paras – trokšdama laisvės ir savarankiškumo, persikėlė pas draugę į miesto centrą, kur miegojo ant kušetės, o valgiui užsidirbdavo pasirodymais gatvėse – šokdavo su ugnimi. Paragavusi tokio laisvo ir nevaržomo gyvenimo, pajutusi, kaip pati sako, čigoniškumo skonį, po poros metų, baigusi mokyklą, Alice išvyko į Amsterdamą, kur taip pat vakarais gatvėse rengdavo šokių su ugnimi pasirodymus. Paskui mergina atsidūrė Berlyne, kur, prispausta alkio, sugalvojo pasinaudoti gitara ir ėmė groti bei dainuoti. Visa ši gatvės performansų patirtis, kaip dabar teigia atlikėja, buvo ne vien būdas pramisti ir išgyventi, tačiau ir ugdė ją kaip atlikėją.

Dabar Alice namais vadina Berlyną, o jos gastrolių geografija išties įspūdinga. Tiesa, jaunai menininkei asmeninė ir kūrybinė laisvė liko nepajudinamai svarbios – ji atsisako bendradarbiauti su didelėmis žinomomis įrašų studijomis, vis dar mėgsta groti gatvėse (tiesa, dabar apie būsimus pasirodymus praneša savo feisbuko paskyroje) ir sakosi neplanuojanti toli į ateitį, nes norinti leisti sau keistis ir būti tokiai, kokia tampa besikeisdama.

2016 m. A.Phoebe Lou išleido pirmą tikrą albumą pavadinimu „Orbit“, o šių metų kovo 8-ąją pasirodė antrasis – „Paper Castles“.

Laukiant atlikėjos viešnagės festivalyje siūlome paskaityti interviu su šia jauna savita, charizmatiška menininke, laužiančia įprastus muzikos pasaulio stereotipus. A.Phoebe Lou nuostatos, regis, atitinka šių metų festivalio paraginimą – #KlausykVidinioBalso.

46 // © 37O

– Gyvenate ir elgiatės laisvai: grojate gatvėje, esate nepriklausoma, rengiatės, kaip norite, įkeliate savo nuogos nuotrauką į instagramą...

– Dalykas, kurį suteikiau sau kaip dovaną, – neprojektuoti ateities planuojant, ko joje sau norėčiau. Nes žinau, kad nuolat keičiuosi. Gyvenu savo gyvenimą taip, kad palikčiau atvirų galimybių žmogui, kuriuo būsiu ateityje, leisdama jam pačiam spręsti, kas bus.

Manau, mums labai dažnai sakoma, kad turime kurti didelius planus ir ži-

muzikos. Kai man buvo devyniolika, iš savo kompiuteryje buvusių dešimties šūdinų įrašų padariau vieną. Kompaktus įrašiau pati, pati padariau viršelius. Nuo tada dar esu padariusi EP ir gyvo garso albumą, ir visa tai buvo daroma tam, kad galėčiau įrašyti tinkamą albumą. Dabar jis jau tikras.

noti, kur tiksliai norime būti ir ką daryti po penkerių metų. O aš turiu ketinimų, turiu idėjų, tačiau neturiu noro kaip nors konkrečiai eiti į ateitį, nes noriu galėti keistis. Pagrindinis tokio alternatyvaus gyvenimo, kokį gyvenu, aspektas – suteikti sau vietos ir galimybę keistis ir vystytis. Ir jei po dvejų metų norėsiu visiškai kitokio gyvenimo, aš jį sau suteiksiu.

– Koks jausmas apėmė išleidus pirmąjį albumą?

– Įdomiausia, kad, prieš pasirodant vadinamajam pirmajam albumui, aš jau keletą metų pardavinėjau savo pačios įrašytus CD ir panašiai. Kai pradėjau groti gatvėse, pirmas dalykas, kurį sužinojau iš kitų gatvės muzikantų, – kad reikia turėti savo CD, nes taip imi šiaip ne taip išgyventi iš gatvės

– Kokią įtaką jūsų muzikai turėjo Berlynas?

– Berlynas užsuka daugelį dalykų. Ten esantis kūrybinis įkvėpimas buvo būtent tai, ko man reikėjo. Kol nepersikėliau į Berlyną, net nežinojau, kad žinosiu norinti būti muzikante. Žmonės, kuriais buvau save apsupusi, kūrė meną ir muziką be jokių finansinių ar pelno tikslų. Jie tai darė iš kūrybinės būtinybės ir pačios kūrybos meilės. Žmonės plūsta į Berlyną, nes jaučia, kad ten jie nebus teisiami už tai, kas jie yra. Meno pasaulyje, kuriame esu pati, nėra jokių įprastų socialinių spaudimų. Čia nėra spaudimo daryti „teisingą dalyką“, dažniausiai žudantį menininkus ir verčiantį daryti tai, ko jie nenori. Jei kažką pakankamai myli, atrasi kelią ir būdus tai daryti. Berlyne tarp menininkų – tikras priėmimas ir palaikymas. Čia nėra daug kur meno pasaulyje egzistuojančio konkurencingumo.

IŠ PRADŽIŲ DAINUODA­ VAU IŠTIES ŠŪDINUS KO­ VERIUS, KU­ RIE PRIVERTĖ MANE GANA GREITAI MO­ KYTIS. JIE IŠ­ MOKĖ MANE KLAUSYTO­ JŲ SUBŪRIMO TECHNIKŲ IR TO, KAIP SU ŽIŪROVAIS BENDRAUTI, NES TAI LABAI JAUTRU.

– Atrodo, norite atsispirti šlovei ir turtams tam, kad padarytumėte žmonių gyvenimus geresnius. Kaip išlaikote pusiausvyrą – juk kartais žinomumas reikalingas, pavyzdžiui, tam, kad tavo žinutė pasiektų klausytojus?

– Nepasakyčiau, kad mano esminė intencija – atsilaikyti prieš šlovę ir turtus, greičiau mane domina galimybė įsitvirtinti be finansinės paramos prašymo ir be meinstryminės muzikos industrijos užnugario, ir be to, ką darau, pavertimo preke, praradusia dvasią. Taip pat nemanau, kad mano žinutė yra dieviškoji malonė, be to, aš nesu mesijas. Manau, kad daugelis menininkų turi panašią žinutę ir kartu mes naudojame meną kaip būdą laikyti veidrodį prieš visuomenę ir skleisti žinutes, kurios mums yra svarbios. Man pagrindinis dalykas yra tai, kad mėgaujuosi įsitvirtindama bekompromisiu ir nepriklausomu būdu. Kad ir kur tai vestų – aš ten eisiu.

– Ką patartumėte jaunuoliams, norintiems praleisti keletą mėnesių rengiant pasirodymus ar grojant Europos šalių gatvėse? Ragintumėte juos tai daryti ar atkalbinėtumėte?

– Vienareikšmiškai – darykite tai. Labai rekomenduoju groti gatvėse bet kokiam muzikantui – dar tik siekiančiam karjeros ar jau įsitvirtinusiam.

Tai vienas sunkiausių dalykų ir pirmieji keli kartai tikriausiai bus nelengvi, reikalaujantys nuolankumo, tačiau tai išmoko daugybės vertingų pamokų apie atlikimą, publiką, ryšį etc. Tai visiškai kitoks būdas dalyti(s) muzika ir jis, be abejonės, pagerins gyvų pasirodymų techniką ir gebėjimus.

A.Phoebe Lou koncertas atidarys tarptautinį teatro festivalį „TheATRIUM“ Klaipėdos dramos teatre birželio 2 d. 17 val. (Didžiojoje salėje). Bilietus į visus festivalio renginius platina „Tiketa“. Daugiau informacijos festivalio feisbuko paskyroje „TheATRIUM“ #KlausykVidinioBalso

Recenzavo Kamilė Žičkytė

EKSPANSIJA. VISATA ĮEINA Į MANO KŪNĄ Žiūrėkite „Menų spaustuvėje“ (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) Repertuarą sekite www.menuspaustuve.lt Pavasaris skirtas šokio entuziastams ir kūrėjams: gegužės pradžioje įprastai vyksta tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“ – didžiausias tokio pobūdžio renginys Baltijos šalyse. O 21-ąjį Vyčio Jankausko šokio teatro sezoną vainikuoja premjera – performatyvus šokio spektaklis „Ekspansija. Visata įeina į mano kūną“. Pagrindinė ir vienintelė spektaklio atlikėja Viltė Švarplytė švelnia plastika, pasikartojančiais judesiais ir jų kombinacijomis meditatyviai veikia iš trijų pusių žiūrovų apsuptoje scenoje.

Spektaklio idėjos ir choreografijos autorius V.Jankauskas nesiekia techniškai sudėtingomis judesių sekomis demonstruoti šokėjos galimybių, vengia ša-

lutinių, judesį dekoruojančių elementų, įmantrios scenografijos, ryškių kostiumų, jam svarbi spektaklio tema ir taikos būsena. Šiame spektaklyje šokėja lėtai pažįsta save, filosofuoja apie kūrybiškumą, kuriantį, bet ne visada kūrybišką menininką.

Koncentruodamasi į savo vidų, šokėja iš pradžių galynėjasi su pamažu bliūkštančiu pripučiamu permatomu burbulu, paskui lėtai plėšia nuo grindų balto linoleumo juostas ir, jas susukus, nuo vizualių šiukšlių išvalytoje scenoje lieka viena su juostiniu magnetofonu. Toks intymus yra atlikėjos dialogas su savimi, savo kūnu. Pokalbis vyksta be žodžių, spengiančią tylą įgarsina tik kompozitorių Goner ir Arvo Parto muzikos įrašai juostoje.

Jaunos šiuolaikinio šokio atlikėjos veide – susikaupimas, rimtis ir išmintis, tad žiūrovai klausosi ir gėrisi ne įmantria kūno plastika, sudėtinga choreografine linija, o protu. Juk kai protas sukoncentruotas, galima pradėti stebėti, kas vyksta kūne ir prote. Žmonių troškimai yra nepasotinami, turime nuolat bėgti, tad, valandai ištrūkus iš gyvenimo mechanizmo, galimybę pasinerti į save ir medituoti spektaklio metu turi ir žiūrovas. Tačiau ar jis tokiai patirčiai teatre yra pasiruošęs ir juo labiau – nusiteikęs?

Nerijaus Juro nuotr.

TEATRAS

>> EITI AR NEITI

Rekomenduojama ieškantiems ramybės ir meditacijos praktikams.

Nerekomenduojama ekspresyvaus meno mėgėjams.

ORFEO. MIESTO ŠVIESOS

Žiūrėkite Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (Gedimino pr. 4, Vilnius) Repertuarą sekite www.teatras.lt

Žiūrėkite „Menų spaustuvėje“ (Šiltadaržio g. 6, Vilnius) Repertuarą sekite www.menuspaustuve.lt

Apsimetinėti, kad gyvenimas – viena linksmybė, būtų išdavystė. Išdavystė tų, kuriems liūdna dabar, ir tų, kuriems kažkada buvo liūdna. Psichologinis skausmas ir autentiškų emocijų alkis nebūtinai veda į psichologo kabinetą, vis dažniau šiomis temomis žongliruoja teatro bei kino kūrėjai ir kviečia į tam tikrą meno terapiją. Nauberto Jasinsko debiutinis spektaklis „Orfeo. Miesto šviesos“ – kaleidoskopiška patirčių ir psichologinių traumų analizė.

Šiandien pasaulyje vykstantys pokyčiai tokie staigūs, kad iššūkių kyla norint ne tik suspėti paskui technologines inovacijas, bet ir susikalbėti su aplinkiniais. Tad ypač dažnai nesusipratimų kyla tarp skirtingų kartų atstovų. Dažnai Y kartos žmonės kaltinami perdėtu pasitikėjimu savimi ir sulaukia priešiškumo: vyresnieji siekia priversti jaunimą vadovautis ankstesnės kartos standartais. Lyg injekciją sociumo primestose normose skęstančiam žmogui, baigdami bakalauro studijas LMTA, aktoriai Karolis Legenis ir Petras Šimonis sukūrė spektaklį „Laisvinamieji“, kurio premjera baigiantis rudeniui įvyko „Menų spaustuvėje“.

Dramaturgė Dovilė Zavedskaitė atsispiria nuo seniausio ir labiausiai romantizuoto graikų mito apie tragišką meilę „Orfėjas ir Euridikė“ ir jį interpretuoja šiandieniniame kontekste.

Fragmentiškai, tekstą konstruojant dviejose laiko plotmėse: tada ir dabar, pasakojama apie šiandieninį herojų Orfėją, stulbinančios sėkmės ir tragiško likimo Švedijos didžėjų Avicii, ir su jo mirtimi nesugebančią susitaikyti mylimąją Euridikę.

48 // © 37O

Bet, gerai pagalvojus, mes juk nieko nežinome apie kitus žmones. Geriausiu atveju laikom juos panašiais į save, tad kartais į teatrą atėjęs žiūrovas ir jo savimonė yra nepelnytai nuvertinami. Todėl kai klausimais, tiesmukais teiginiais ir šleikštulį keliančiais veiksmais provokuoti pradedami į spektaklį susirinkę žiūrovai, tampa sunku suprasti tikrąsias spektaklio kūrėjų socialines ir vertybines žinutes. Jaunieji aktoriai nori pasakyti tiek daug, kritikuoti naujosios kartos nesuprantančią pasenusią visuomenę ir moko išsilaisvinti, tačiau neturi ko pasiūlyti mainais.

Tado Povilionio nuotr.

Minimaliomis priemonėmis ir asmenine iniciatyva sukurtame spektaklyje susiduria du skirtingi žmonių gyvenimo modeliai. Pirmasis labiau atspindi vyresniąją kartą, kurie laikosi tvirtai įsikibę ne visada mėgstamo darbo, lengvai pasiduoda primestai tvarkai ir taisyklėms, yra religingi, augina vaikus ir kartą per metus atostogauja prie jūros.

Kitas modelis: nepasitikintys kitais, savirealizacijos, iššūkių, nuolatinio tobulėjimo ir įvertinimo siekiantys dažniausiai jaunesni žmonės.

Kūrybiškumas, ignoruojant laikmečio siūlomas technologines naujoves ir teatrines tendencijas, apsiriboja naiviais studentiškos scenos triukais, primityvia dramaturgija. Norėtųsi, kad spektaklio auditorija neapsiribotų tik ištikimiausiais žiūrovais, debiutuojančių aktorių draugais ir giminėmis.

Tuomet reikia drąsiai kautis savo ginklais. Ne jų.

Rekomenduojama norintiems sekti kylančias Lietuvos teatro žvaigždes.

Nerekomenduojama nemėgstantiems studentiško teatro.

Ar, vergaudamas šlovei, pinigams ir kūniškiems malonumams, gali išlikti nuoširdus sau ir atviras žmogiškajam ryšiui? Režisieriaus N.Jasinsko suburta spektaklio komanda: dramaturgė D.Zavedskaitė, dailininkė Lina Žido-

nytė, kompozitorius Diopo Ndugu, choreografė Airida Gudaitė, vaizdo projekcijų autorius Kornelijus Jaroševičius, šviesos dailininkas Vilius Vilutis sukuria vizualų, muzikalų ir kiek šokiruojantį spektaklį apie šiandieniame sociume pasimetusį jauną žmogų. Suaugusi Euridikė (aktorė Nelė Savičenko) psichoterapijos metu psichologei (Vitalija Mockevičiūtė) pasakoja apie save jaunystėje (Kamilė Lebedytė), apie Orfėją (Matas Dirginčius), pasaulio dar nepažįstančius, bet daug ką išbandyti norinčius jaunuolius. O kartu – apie šiuolaikinę asmens amžiui ir patirčiai nepavaldžią mirties ir vienišumo baimę.

Tačiau tikras įvykis ar emocija nebūtinai garantuoja poveikį – kartais fikcija veikia stipriau už faktus, o nemotyvuotas dramatiškumas ar filosofiniai pasvarstymai gali tapti tik tuščia pretenzija. Turbūt visai normalu, kad pirmuosiuose spektakliuose ne visi elementai, režisūriniai ar vaidybiniai sprendimai darniai veikia ir tvirtai suskamba pagrindinės spektaklio idėjos. Vis dėlto LNDT inicijuojama Jaunųjų kūrėjų programa, kurios kontekste ir įvyko „Orfeo. Miesto šviesos“ premjera – ne varžybos, o teatrinių bandymų aikštelė.

Rekomenduojama jausmingam jaunimui.

Nerekomenduojama tradicinio teatro mėgėjams.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

LAISVINAMIEJI

LNDT KVIEČIA

Maciejaus Nowako nuotr.

Į RYŠKŲ LAISVĖS VAKARĖLĮ – „BORDERLINE QUEEN. KERŠTAS“

Maciejus Gośniowskis-Gąsiu

Birželio 5 ir 6 d. vyks trečiojo Lietuvos nacionalinio dramos teatro organizuoto Jaunųjų kūrėjų konkurso laimėtojo – Maciejaus Gośniowskio-Gąsiu – premjera, kurioje jis kvies kalbėtis apie laisvę.

Kodėl dauguma mūsų vis dar yra susivaržę, stengiasi atitikti visuomenės lūkesčius ir bijo tų, kurie išdrįsta išreikšti save laisvai?

Ar ne todėl bijome kitų, nes jų nepažįstame, o pažinti nenorime, nes tam reikėtų keisti savo pasaulėžiūrą ir pergalvoti, kiek mūsų požiūrį formuoja vertybės, o kiek – primesti stereotipai?

ti apie iššūkius, su kuriais susiduria queer bendruomenės nariai. M.GośniowskisGąsiu šiam performansui tikslingai pasirinko ne teatro patalpas, o klubinę „Kablys+Kultūra“ erdvę, kurioje susirinkę žmonės galės jaustis laisvai: nevaržomai judėti „Skatepark“ salėje, nusipirkti gėrimų, šokti ir linksmintis.

Lenkijoje gyvenantis aktorius, šokėjas ir queer kultūros atstovas M.Gośniowskis-Gąsiu kviečia visus susitikti performanse „Borderline Queen. Kerštas“ ir pagalvoti, kaip mūsų visuomenė gali tapti atviresnė ir įvairesnė.

„Lietuvoje buvau vos keletą dienų, tačiau per tą laiką sutikau daug nuostabių, talentingų, atvirų ir išsilavinusių žmonių.

Man susidarė įspūdis, kad mūsų šalyse queer kultūros situacija yra panaši. Yra žmonių, turinčių praktikos ir žinių, turime ir pogrindžio erdvių savo pasirodymams, tačiau negalime rodyti queer kultūros platesnei publikai. Queer kultūra – tai laisvės kultūra. Jei esi atviras kitam, queer yra atvira tau. Bet kodėl kerštas? Todėl, kad negaliu pakęsti, kai žmonės teisia kitų žmonių saviraiškos būdus. Žmonės neturėtų jaustis esantys geresni už kitus vien todėl, kad jie baltaodžiai, heteroseksualūs ar cislyčiai“, – sako režisierius.

Lenkija ir Lietuva yra vienos homofobiškiausių šalių ES (Lenkija užima antrą vietą, Lietuva – trečią). Kodėl vis dar esame tokie nepakantūs kitaip atrodančiam, kitaip apie lytį ir lytiškumą galvojančiam individui? Maciejus drauge su kūrybine grupe kelia sau didelį uždavinį nauju pasirodymu „Borderline Queen. Kerštas“ šią situaciją pakeisti.

Semdamiesi įkvėpimo iš Edwino A.Abbotto knygos „Plokščiažemė“, performanso kūrėjai kalbės apie queer individo tapatybę ir vietą įsigalėjusiose hierarchinėse struktūrose: kultūrinėse, socialinėse ar seksualinėse. Gal kito, kitokio pasirodymas visuomenėje kelia ne grėsmę, bet skatina naujus teigiamus procesus, visuomenės evoliuciją, atvirumą?

Režisierius žiūrovams padovanos ryškų ir ekstravagantišką pasirodymą, kuriame bus galima pamatyti laisve trykštančius drag pasirodymus ir daugiau sužino-

Performanse „Boderline Queen. Kerštas“ žiūrovai pamatys garsius queer kultūros atstovus iš Lenkijos KaKatharsį ir Twoja Stara bei atranką Vilniuje laimėjusius menininkus: Gytį Ivanauską, Denisą Kolomyckį ir Brigidą Gruodytę.

Kūrybinė grupė pakvies žiūrovus dalyvauti ryškiame vakarėlyje, leistis į netikėtą nuotykį, atsikratyti mąstymo stereotipų. Performansas Lietuvoje bus rodomas tik du kartus – birželio 5 ir 6 d.

Organizatorių inf.

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Šiandien pirma pamoka – chemija, antra – biologija, tada – nekaltas pabėgimas iš pamokų į molekulių pasaulį, o po ilgosios pertraukos – psichologijos teorija, padėjusi sukurti išskirtinį revoliucinių lietuviškų produktų dizainą. Bus, aišku, ir langas, kai pasinersime į kombučeriją ir pasuksime atgal į istorijos archyvus, kai klestėjo chemijos pirmtakė alchemija, na, ir, žinoma, mirtini nuodai.

KOMBUČIOS KOLEKCIJA „BŪKČIA KOMBUČIA“ LIETUVA Diz. „Prim Prim“, Martynas Balčiūnas, Laurynas Sužiedėlis www.bukcia.lt

UŽRAŠINĖ „BRIGHT IDEAS DARK THOUGHTS“ LIETUVA Diz. „Serious & Gary“ www.seriousandgary.com Kartais cheminiai procesai, vykstantys mūsų smegenyse, pagimdo stebuklus. Blogiausia, kai pamiršti visa tai užsirašyti, o jau esi atsiloginęs. Užrašų knyga visiems gyvenimo atvejams: kai lanko geros mintys – rašai į baltus puslapius, kai kas nors užknisa – į juodus.

Užrašinė pailgina metus: dvylika mėnesių – balti, o tryliktas – juodas. Tinka bet kokioms gyvenimo ir darbo formulėms užsirašyti.

BIOAKTYVUS ŠOKOLADAS „MOLECULES“ LIETUVA Diz. Domantas Užpalis www.chocolatenaive.com

Martynos Jovaišaitės-Paukštės nuotr.

Pauliaus Zaborskio nuotr.

„Būkčia Kombučia“ nuotr.

Į kombučeriją kaip į vaistinę! Sveika limonado alternatyva, supilta į lietuviško identiteto pakuotes, yra tai, ką dabar yra madinga gerti vietoj kavos, mainyti į alų, vyną ir šampaną ir kitas ne visada sveikas metodikas. Debiutavusi vos prieš metus, dviejų draugų Lauryno ir Martyno sukurta kombučerija šiandien stebina neįprasčiausiais skoniais, tokiais kaip kadagiai su citrina, ąžuolo žievė su muskatu, vynuogės su kinrožių žiedais ir hitina naujausiu skoniu – apynių su bambukais.

KOLEKCIJA „D.EFECT SS19“ LIETUVA Diz. Eglė Ona Žiemytė www.defectonline.com Aš jums sakau, įsiveržti į mokslų centro laboratoriją su mada yra „next level up“. Naujausia D.EFECT kolekcija, atsidūrusi FTMC organinės chemijos skyriuje, yra lyg mokslo ir technologijų susidūrimas su kiek ironiška ir spalvinga retro stilistika. Tai lyg naujos

eros pradžia, kai vakardiena susitinka su rytojumi, o geniali futuristė pagal formulę: mada = chemija² kruopščiai konstruoja ateitį savo baltoje laboratorijoje su margais itališkais, japoniškais, portugališkais audiniais, kiekvienam drabužiui sukuriančiais optines iliuzijas.

SPEKULIATYVAUS DIZAINO PROJEKTAS: NUODŲ PAKUOTĖS „BECAUSE_OF“ LIETUVA Diz. Gintarė Ribikauskaitė www.jdp.lt/gintare-ribikauskaite Atvertėme bylas ir radome kai ką unikalaus iš „alchemijos“ srities. Projektas siekia parodyti maksimaliai tikrovišką neegzistuojantį produktą, kuris sukeltų intrigą ir provokuotų kalbėti apie tai, apie ką vengiama garsiai šnekėti.

Ant „Because_of“ pakuočių – septynios mirtinos nuodėmės su savo ambasadoriumi – žinoma istorine asmenybe, kuri nuodijo arba buvo nunuodyta: puikybė ir Napoleonas bei žali užnuodyti jo kambario tapetai; tuštybė ir Elvis Presley su ereliu; apsirijimas ir Amy Winehouse su tatuiruotėmis; kerštas ir Aleksandras Litvinenka – šnipas, nunuodytas radioaktyviu poloniu etc.

Packshot.lt nuotr.

Šokoladas žmonėms, norintiems nulaužti savo pačių biologiją. Neįprastos, molekulės formos plytelė yra novatoriškiausias Domanto Užpalio sukurtas šokoladas. Bendradarbiaujant su mokslininkais jis sukūrė endorfinų, antioksidantų, mikroelementų ir vitaminų, natūraliai esančių kakavoje, išsaugojimo procesą. Taip gimė pirmas bioaktyvus šokoladas, kurio cheminė kompozicija ir genetikos grandinė patiesta tiesiai ant pakuotės, o viduje – molekulė iš kakavos pupelių, atvykusių iš Kusko atogrąžų miškų, augančių Maču Pikču slėnyje.

© 37O

Auksas dizaino konkurse NAPA ir patekimas tarp geriausių projektų Behance grafinio dizaino kategorijoje pasaulyje – tuo didžiuojasi lietuviškų „SmartHits“ mikrokapsulių pakuočių kūrėjai iš CRITICAL. Kas ta mikrokapsulė? Sferinės formos dalelė, į kurios vidų įterpta įvairių medžiagų molekulių. Tai

revoliucija, leidžianti žmonėms daug efektyviau įsisavinti medžiagas, todėl ir pakuotės revoliucinės, sukurtos pagal geštalto psichologijos teoriją, kai vaizdai, spalvos ir turinys įsisavinamas taip pat paprastai, kaip ir su mikrokapsulėmis. Išties išmanus būdas pastiprinti smegenis prieš egzus.

Gintarės Ribikauskaitės nuotr.

50 //

Vytauto Narkevičiaus nuotr.

MIKROKAPSULIŲ PAKUOČIŲ DIZAINAS „SMARTHITS“ LIETUVA Diz. Paulius Budrikis, Ingrida Kirkliauskaitė, Marija Matiušova, Alvita Daukantaitė www.wearecritical.com