370 Nr. 81

2019 rugpjūtis #81

ŠKAC, NERIME, VISADOS ŠKAC ŠEŠĖLIŲ TEATRE: POKALBIS SU POETE GRETA AMBRAZAITE

FILMAS „LAIKO TILTAI“: ODĖ NEPAVALDŽIAI KINO KALBOS TĖKMEI

Vytauto Kumžos nuotr.

JAUNOJO DIZAINO TENDENCIJOS NEATSIEJAMOS NUO EKOLOGIJOS

ŠKAC, NERIME, VISADOS ŠKAC Rašė Jurgita Kviliūnaitė

#81 NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKOS, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DAKTARĖ, NAUJOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

DAIVA JUONYTĖ

S

MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU

kaitydama literatūrinio projekto „Blunkanti sofa“ tekstus, kuriuose mūsų bendraautorė Lina Simutytė su jaunaisiais šalies rašytojais ir poetais aptaria šiuolaikiniams žmonėms būdingą nerimo problemą, kaskart pamėginu persikelti bent prieš 20 metų ir prisiminti, ar mane kamavo tie patys nerimo simptomai, apie kuriuos ganėtinai atvirai kalbasi jaunoji karta.

SANDRA KLIUKAITĖ ALISOS STEBUKLŲ LENTYNOS TURINIO EKSPERTĖ

JURGITA KVILIŪNAITĖ Gilioje jaunystėje laikiau save gotų subkultūros dalimi ir didžiąją laiko dalį praleisdavau klausydamasi dainų, kurios, švelniai tariant, nenuteikdavo optimistiškai (mama jas vadindavo siaubo filmų muzika). Galbūt toje tamsioje muzikoje pavykdavo nuskandinti savo baimes prieš tai, kol jos netapdavo kankinančia problema – panikos priepuoliais, sunkesne ar lengvesne depresijos forma? O gal mano kartai nerimas buvo dramblys kambaryje – egzistuojanti, tačiau ignoruojama problema? Į šiuos klausimus veikiausiai atsakys psichologas, jeigu tik kada nors į jį kreipsiuosi. Žvelgdama atgal, vis labiau pradedu galvoti, kad pastaruoju metu nuolat linksniuojamas nerimas yra pirmojo pasaulio problema iš serijos „seniai karo nebuvo“. Tačiau šiuo savo pastebėjimu jokiu būdu nenoriu sumenkinti problemos, juolab kad dėl šiuolaikinių technologijų pagreitėjus gyvenimo tempui ir atsiradus į kreivų veidrodžių karalystę nukeliantiems socialiniams tinklams, su savo vidiniais demonais vis dažniau susiduria ir mano karta.

Kai mes buvome labai jauni, karas (kalbu, žinoma, apie Sausio 13-osios įvykius) buvo neseniai pasibaigęs, o susidurti su pirmojo pasaulio problemomis net teoriškai negalėjome, nes buvome arčiau trečiojo pasaulio. Užuot galvoję, dėl ko šiandien reikėtų sunerimti, „kasdien išeidavome į karą“ (mano karta tą dainą tikrai prisimena), t. y. rengdavome išgyvenimo strategiją.

Net pati kartais stebiuosi, kaip anuomet pavykdavo nebadauti, o kartais net ir papramogauti už maždaug poros šimtų (dar litų) sumą per mėnesį – tiek likdavo susimokėjus už kambario nuomą ir mobiliojo ryšio paslaugas (ko gero, jaunesniems skaitytojams derėtų paaiškinti, kad toks ryšys anuomet buvo gerokai brangesnis, o naudojausi juo ne norėdama pasipuikuoti prieš tokią pat nuolatinę finansinę krizę išgyvenančius draugus, o iš būtinybės, nes girtuoklis buto šeimininkės sūnus nuolat išjungdavo bendroje virtuvėje esantį laidinį telefoną).

Taigi, tais gūdžiais laikais (pra)gyventi nebuvo paprasta, tačiau, nepaisant to, kažkodėl nesijautėme žiauriai blogai. Galbūt todėl, kad didžiajai visuomenės daliai finansine prasme sekėsi panašiai, todėl nebuvo su kuo lygintis, o

pasimatavus graužtis dėl to, kad kažkas gyvena geriau nei tu.

Asmeniškai man nutildyti savikritikos monstrus padėdavo ir tai, kad dirbau mėgstamus darbus (pavyzdžiui, rašiau straipsnius apie muziką, dirbau muzikos leidybos kompanijoje), turėjau smagių hobių (grojau gotikinio roko grupėje, savanoriavau renginiuose, kartais už šią papildomą veiklą netgi gaudavau honorarus), turėjau didžiulę tikrų, o ne feisbuko draugų kompaniją.

Ir žinoma – mes negalėjome sau leisti mokėti už psichologų paslaugas ar savipagalbos knygas (jeigu tokias anais laikais kas nors leisdavo). Taigi, veikiausiai net nesupratome, ką išgyvename, kodėl nerimas atsiranda ir kaip juo nusikratyti. Šiandien troleibusu važiuodama į biurą kone išsižiojau šalia sėdinčio dvidešimtmečio rankose pamačiusi savipagalbos knygą. Pagalvojau, kad pati nesu skaičiusi nė vienos knygos, patariančios, kaip gyventi. Visada maniau, kad jų turinį galima nusakyti vienu sakiniu: „Mąstyk pozityviai, ir tavo gyvenime viskas bus nuostabu.“ Ar taip tikrai yra, galėsiu pasakyti, kai perskaitysiu bent kelias. O kol kas leiskite man manyti, kad geriausia savipagalbos knyga yra „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“.

Juokai juokais, vis dėlto džiaugiuosi, kad jaunimas nespjauna į problemą, o ir visa visuomenė darosi atviresnė, kalbėdama apie nerimą. Mane asmeniškai labai žavi „Begėdžio“ kampanija (kiek žinau, prie jos prisidėjo ir vienas iš mūsų autorių), skatinanti nebeslėpti savo kambariuose nerimo dramblių.

Džiaugiuosi, kad ir „37O“ ne tik pristato jaunus šalies kūrėjus, bet ir išdrįsta jiems užduoti nepatogius klausimus.

Nerimo ignoruoti negalima, bet ir bijoti neverta.

Jį galima išvaikyti, prisijaukinti kaip laukinį kačiuką ar netgi įdarbinti mūza, įkvepiančia kurti. To jums ir linkime kartu su visa „37O“ komanda. Geros likusios vasaros, susitiksime rugsėjį!

P.S. Pavadinimą nevalingai pasiskolinau iš Sauliaus Šaltenio ir labai tikiuosi, kad puikaus kūrinio „Škac, mirtie, visados škac“ autorius dėl to nesupyks.

ŽMOGUS, KURIO VISI KITI TURĖTŲ KLAUSYTI BESĄLYGIŠKAI

LINA SIMUTYTĖ NERIMO TEMATIKOS SPECIALISTĖ IŠ „BLUNKANČIOS SOFOS“

Viršelyje – Vytauto Kumžos darbas iš parodos „Half empty half full“ Nyderlanduose.

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 3, 4, 5, 6, 7, 10, 12, 13, 14, 18, 19, 20, 22, 24 p.

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Maketavo Vaida Dosinienė Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #81, RUGPJŪTIS, 2019 Reklaminiai straipsniai žymimi

Pokalbis su poete Greta Ambrazaite

ŠEŠĖLIŲ TEATRE Rašė Lina Simutytė

Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų asmenines patirtis. Kalbuosi su poete Greta Ambrazaite. Praeitais metais buvo išleista jos pirmoji knyga „Trapūs daiktai“, kuri tapo 2018-ųjų Metų poezijos knyga.

G

4 // © 37O

Dominyko Norkūno nuotr.

alvodama apie būsimus susitikimus su autoriais, žinojau, kad norėsiu pasikalbėti ir su Greta. Ir vis dėlto šį pokalbį atidėliojau: norėjosi pasverti klausimus, temas. Apgalvoti, kokia bus pokalbio spalva ir tekstūra. Bijojau, kad mano klausimai gali neatverti jos daugiabriaunės asmenybės, kuri man primena sekretą – vieną nuostabiausių vaikystės atsiminimų, susidedantį iš žemės, stiklo ir brangiausių smulkių daiktų. Juos slėpdami po stiklu, tikėdavomės daiktams suteikti nemirtingumo. Tikrų ir dirbtinių gėlių žiedai, deimančiukai iš auskarų, močiučių medalionai, veidrodžio skeveldros, laikrodžių ciferblatai, laimingi loterijos bilietėliai – visi šie objektai keliaudavo po žeme tam, kad virstų amžinais. Iš dalies ir šis pokalbis, kaip ir kiekvienas susitikimas su Greta, man tapo vienu tų daiktų – gėlės žiedu, laimingu loterijos bilietu. Medalionu, kurį norisi amžiams paversti gyvu įspaudu žemėje, uždengus permatomu stikliuku.

– Ruošdamasi interviu su tavimi, pirmiausia atsidariau „Messenger“ susirašinėjimo langą. Ieškojau pokalbių nuotrupų pagal tam tikrus raktinius žodžius, tikėdamasi, kad tai man atvers prisiminimus, temas, kuriomis esame diskutavusios. Galiausiai taip naršydama atradau pirmąją nuotrauką, kurią pati siunčiau tau. Tai Charles Bukowski citata „The Angry, the Empty, the Lonely, the Tricked. We are all museums of fear“. Šis fragmentas šiandien atrodo banalus ir nunešiotas kaip šimtus kartų skaitytas meilės raštelis nuo slapto gerbėjo mokykloje. Tačiau iki šiandien jis kalba apie mūsų baimes. Su kuo susijusios tavosios? Aukščiu, gyliu, nežinomybe, laikinumu? Ar yra baimių, kurias esi įveikusi?

– Kai kurias baimes nugalėjau ar bent jau esu įveikimo procese. Suprantu, kad kartais geriausia išeitis yra tiesiog užsimerkti prieš apnikusį nerimą ir ryžtis ignoruoti savo „vidinius augintinius“. Kartais ir baimes pavyksta pamatyti kitu kampu, apsukti apibrėžimus: tarkim, ar jaudulys, nuogąstavimas artėjant svarbiam įvykiui, yra baimė? Juk tai natūralu ir gal net sveika – pajusti daugiau įtampos, atidžiau pergalvoti, mobilizuoti jėgas. Kas kita – sekinančios, bergždžios nuojautos... Kaip, ko gero, ir daugelio žmonių, mano baimės būna susijusios su nežinomybe, tiksliau, žinojimu, kad viskas lekia tik pirmyn, kad savo juostos nebegalėsi atsukti atgal, iš naujo permontuoti, kad

dažniausiai nėra antro dublio, todėl kai kurie sprendimai yra svarbesni už kitus, negrįžtami. Būna, kad toks nusiteikimas sukelia perfekcionizmą arba, priešingai, dingsta noras ką nors daryti. Bet viskas praeina ir pasimiršta lyg niekur nieko. Kalbant apie laikinumą, ta mintis – kad viskas praeina – ir išlaisvina, ir skatina nešvaistyti laiko, jį labiau vertinti ir tiesiog daryti tai, kas patinka. Verčiau padaryti ne visiškai taip, kaip norėtum, negu apskritai nepadaryti, vėliau bent yra ką prisiminti. Panašiai buvo su mano muzika, kurios šiaip jau galėjau ir neviešinti, bet supratau, kad man tai buvo svarbu, ir nenoriu, kad visai prasmegtų į tuštumą („kog leval“ albumas „kraujo pelytė“ pasiekiamas platformoje „Bandcamp“ – aut. past.).

– Prisimenu, kad kai susipažinome, dar dirbai grožio prekių parduotuvėje – vienoje iš salelių dideliame prekybos centre. Dažnai įsivaizdavau tave toje darbo vietoje – tvarkančią ir kuriančią grožio prekių vitriną, jos turinį, kuris susidėtų iš priklijuojamų nagų, iš įvairių miniatiūrinių puošmenų, juvelyriškai smulkių detalių. Kai pradėjau skaityti tavo eilėraščius, tarp tavo buvusio darbo ir jų radau savotišką tęstinumą – aiškiaregišką ištikimybę detalėms ir daiktams, kuriems suteiki naujus gyvenimus, prasmes. Jei galėtum iš kelių pasirinktų daiktų papasakoti save, kokie daiktai tai būtų? Kas apie tave kalbėtų?

– Įsiminiau tavo eilėraštį „Pareidolijos“: „kažin ar jie tikrai stebi,/ ar jie tikrai taip galėtų,/ stebi mane rašančią,/ stebi mane šokančią,/ stebi mane rimstančią,/ akys, visur tik akys,/ akys mediniam stalviršy–/ ten jas pirmąsyk pastebėjau,/ akys žemėje ir akys virš jos,/ akys žaidimų aikštelėse,/ akys ant grindų linoleumo,/ akys ant knygų viršelių, akys, ratu susėdus prie stalo, jie stebi mane, kai esu silpna,/ kai pralošus meldžiuosi“. Jis man glaudžiai susijęs su lūkesčių tematika – esamu arba susikurtu. Kai subjektas yra stebimas, nesąmoningai pasikeičia jo elgesys. Interviu po laimėto Pirmosios knygos konkurso sakei, kad viena išleista knyga dar nesukuria tavo, kaip rašytojo, identiteto, o toliau rašysi, jeigu turėsi, ką pasakyti, – kad norėtum turėti. Šie tavo žodžiai iš dalies taip pat susiję su baime – neturėti ką pasakyti, nustoti kalbėti arba nerasti tinkamos kalbėjimo formos. Nuo knygos pristatymo praėjo beveik metai. Kaip kalbi šiandien? Ar po pirmosios išleistos knygos nesijauti įsipareigojusi pateisinti tiek vidinių – savo, tiek išorinių – aplinkos keliamų lūkesčių?

– Lūkesčiai būtų, jei teigčiau, kad viena knyga tą identitetą sukuria. Rašau. Bet vengčiau rašymui įsipareigoti – tai galėtų reikšti, kad dingsta savaiminis poreikis, o vietoj jo atsiranda kažkokia sąmoninga rašytojo figūros savikūra ar noras įrodyti, kad iš tikrųjų esi būtent rašytojas, o ne kas kitas. Nedrįsčiau taip prisirišti. Literatūra man, kaip žmogui, jau davė kur kas daugiau, nei galėjau įsivaizduoti. O dėl išorinių lūkesčių – aš, tiesą sakant, nežinau, ar jų yra. Dėl vidinių – manęs nevaržo moraliniai pasižadėjimai ar finansinės sutartys, eilėraščiais nesu įsipareigojusi menamai bendruomenei, taigi ir į priekį stipriai neplanuoju, nes tokių dalykų neatspėsi.

Nors šiuo metu sunku įsivaizduoti, kad nustočiau rašyti. Rašau tada, kai jaučiu, kad reikia ką nors išsiaiškinti su savimi, sau. Galiausiai susidaro publikacijos, vyksta poezijos renginiai – džiaugiuosi, kad vis atsiranda tokių progų.

– Nuo pat mokyklos laikų turėjau nemėgstamą klausimą, susijusį su literatūra bei jos nagrinėjimu.

Tai klausimas „ką autorius norėjo pasakyti“ – tarsi jis prieš kurdamas vieną ar kitą tekstą sugalvotų tam tikrą žinutę, ją formuluotų, o tada įvilktų visa tai į poezijos, prozos drabužius ir slapta tikėtųsi, kad skaitytojai suvoks, ką jis turėjo galvoje rašydamas, ir lygintų, kiek skaitytojo ir jo „parodymai“ tarpusavyje susiję. Ar pristatydama savo knygą, dalydama interviu, susitikdama su skaitytojais girdėjai panašias klausimo formuluotes apie save – autorę, kuri norėjo kažką pasakyti eilėraščiais? Ar apskritai šis klausimas dar užduodamas ir koks tavo santykis su šia pozicija?

– Klausimą „ką autorius norėjo pasakyti“ ir aš prisimenu nuo mokyklos laikų – šioje formuluotėje pats autorius atrodo kaip su savim besikalbantis kitos realybės personažas. Kad ir kaip būtų, rašydama „žinau, ką pasakyt norėjau“, prisimenant vieną Sigito Gedos eilėraštį. Išties, juk nerašai pir-

mo. Kokia paauglė buvai tu? Kokios mėgstamiausios tavo vietos, kurioms šiandien galbūt jauti melancholiją? Dainos, kvapai, žmonės?

– Įsimintiniausias kvapas – žiemos, kai atrodo, kad šaltis kvepia laužo dūmais. Tikroji kurios nors subkultūros atstovė irgi nebuvau, o klausiau daugiausia post punk, new wave ir kitokių wave, shoegaze, aišku, ir to paties gotikinio roko. Nežinau, ar muzika formavo pasaulio suvokimą – gal tuometinis suvokimas prisitraukė muziką. Kaip paauglė buvau savotiška – dabar atrodo, kad ir maištavau stiliumi, ir nemažai skaičiau užklasinės literatūros, ir su grupe dažnai repetuodavome, netrūko nei linksmybių mieste, nei paaugliško dramatizmo, bet visa tai buvo lyg antras vakarinis gyvenimas už mokyklos ribų, nė kiek nepabloginęs mokymosi rezultatų pirmame. Pavyko išlaikyti pusiausvyrą, nors dabar tuo stebiuosi. Kadangi, kaip ir anksčiau, gyvenu Vilniuje, kai kurios lankomos vietos nepasikeitė – pavyzdžiui, Vilnelės pakrantė atšilus orams. Bet žinodamas, kad jau nebegrįši į anksčiau reikšmingą erdvę, aiškiau suvoki, kaip greitai bėga laikas, kaip viskas keičiasi, lyg tas miestas; gal ir atsiminimai kada nors taip išsikraipys, nusidailins, o kai kurie gal jau yra išsikraipę...

– Eilėraštyje „Ombromanie“ liūdesys apsigyvena švariuose, išlygintuose ir tvarkinguose marškiniuose. Ši būsena taip

pat „veikia išvien“ su „iš pasalų atšliaužusia ir susirangiusia šaltakrauje nežinia“. Tamsių, gana sudėtingų būsenų apgyvendinti ir kiti tavo eilėraščiai.

Ar kada sulaukei klausimų apie savo pačios išgyventas būsenas, apie vidines kovas – liūdesį, nerimą, vienatvę – nuolatinę nežinią, kurios persmelktos mūsų dienos? Man šis eilėraštis taip pat sufleruoja apie tam tikrą naują rutiną, naują būties būdą. Kiek jis susijęs su dabartine tavo emocine būsena?

Ar galėtum teigti, kad atradai būdus, kurie būtent tau padeda nepasiduoti sunkiomis dienomis, tamsiais epizodais?

– Tekstai kai ką išduoda, bet literatūra ne visai atitinka tikrovę. Tad, ko gero, man čia pirmas interviu, kuriame kūryba taip betarpiškai siejama su tikru gyvenimu. Kam norisi išsipažinti, dažniausiai patys pasipasakoja. Kartais pamąstau, ar ta nuogybė, atviravimai, lydintys knygą, reiškia drąsą, svarią poziciją, tvirtą asmenybę, ar

Lauryno Jurevičiaus nuotr.

– Tarp parduotuvės turinio – grožio prekių ir savo poezijos nematau analogijos. Darbas šiuo atveju manęs neapibrėžė, bet tai buvo gera, tikroviška patirtis – tolima tiek akademijai, tiek biurams. Dirbdama knygyne ar varžtų parduotuvėje iš esmės būčiau atlikusi tas pačias funkcijas, tik suptų kiti daiktai. Tuo metu, kai iškart po studijų baigimo neradau etatinio darbo pagal specialybę, neatėjo į galvą mintis sakyti, kad „bet ko nedirbsiu“ ar kad „neatitinka interesų“, tad padirbėti pardavėja man atrodė sąžininga tiek savo, tiek tėvų atžvilgiu, nors galėjau dirbti mažiau apmokamą, bet gražesnių pareigų pavadinimą turintį darbą. Tačiau atrodo, kad tiek pareigų, tiek diplomų pavadinimai mažai ką bendra turi su vadinamąja žmogaus esme. Taigi, nors priklijuojami nagai ir papuošalai nebuvo tie daiktai, kurie apie mane bylotų, viena parduotuvės patirtis vis dėlto pateko į eilėraštį „Shine on you crazy diamond“, esantį ir knygoje.

Daiktai, kurie apie mane papasakotų, – gal banalu, bet knygos, PC turinys, seni dienoraščiai, laiškai, bilietai, suvenyrai-prisiminimai. Nežinau, ką papasakotų kitiems, bet man jau sufleruoja: ypač atsivertus kokius 8–12 klasių užrašus, piešinius ar klausant muzikos įrašus – rodos, jie ne tik pasakoja, bet ir kai ką paaiškina apie dabartį.

mų pasitaikiusių žodžių – mintis, kurią plėtoji, vis dėlto sukasi apie vieną ašį, net jei berašant ši pasvyra kiek kitokiu kampu. Priešingu atveju tai būtų žaidimas-žodžių žaismas, panašus į automatinį rašymą, ir tiek. O vadinamosios pagrindinės minties, autoriaus idėjos ir nebūtina apibrėžti vienodai.

Kai pernai mano tekstai susidėliojo į knygą, intuityviai tapo aišku, apie ką ji. Natūralu, kad yra nemažai konkrečių nuorodų: pasikartojantys motyvai, skyrių pavadinimai, tam tikras vidinis naratyvas, pasibaigiantis kelionės pažadu. Kažkada gavau vienos skaitytojos žinutę, kad mano eilėraščiai padėjo išgyventi liūdesį, kita pasidalijo, kad netektį aprašiau taip, kaip jai buvo.

Kad suprato. Buvo ir daugiau panašių situacijų, kurias labai branginu. O klausimo, ką norėjau pasakyti, dar nesulaukiau – tikiuosi, kad daugmaž aišku, ką.

Tačiau vien dėl kokių nors išgyventų dalykų – pačių savaime – eilėraštis netampa geresniu ar blogesniu.

– Ne vienoje recenzijoje, kuri nagrinėja tavo pirmąją knygą, kartojasi žodžiai „noir“, „gotiškumas“, „depresyvumas“, „vienatvė“ ir „grožis“. Visos šios sąvokos išties būdingos gotiškos pasaulėjautos kontekste. Kiek prisimenu savo paauglystę, negalėčiau jos atskirti nuo tam tikros subkultūros – nesvarbu, buvau ta tikroji gotė ar ne, – iš laiko distancijos galiu įvertinti, kad tai formavo mano požiūrį į pasaulį, kuriam netrūko ir vis dar netrūksta destrukcijos, trapumo, laikinumo suvoki-

OMBROMANIE tiktai tada, kai išmokau neišslysti, nebenutrūkti gražiai išlyginti, tvarkingai sukabinti ir surankioti, kas numesta, iš ryto šįsyk nebegalėjau pakelti užuodus, kad ten – tuose marškiniuos gyvena maudžiantis, skyles išėdęs liūdesys ne, iš pasalų atšliaužusi ir susirangius šaltakraujė nežinia taip, mano virvės šešėlio spalvos angis

veikiau tai truputį paviršutiniškas ir lengvas būdas suintriguoti ne tiek kūriniu, kiek pačia autobiografine išpažintim, kokiu pikantišku faktu iš mediko kabineto ar miegamojo. Nors tai ir pagerina pardavimus, sukuria asmenybės mitologiją ar panašiai. Tad grįžtant prie klausimo – labiau esu linkusi vertinti saiką: dabar tiek emocine, tiek rašymo prasme. Apskritai tikiu metafora, alegorija, įspūdžiu, atsirandančiu perkeliant reikšmę. Parinkai pavyzdį – eilėraštį „Ombromanie“; jo pavadinimas reiškia rankų šešėlių teatrą. Bandžiau aprašyti tokią psichologinę projekciją: kai savo jausmus ar pojūčius priskiri kitam, bet atsitokėji, nes žinai, kaip tas mechanizmas veikia; žinai, kad tu ir esi kilusio vaizdinio-jausmo šaltinis, o išorėn krinta tik tavo minčių šešėlis. Čia apie tai, kad impulsyvios reakcijos – kad ir baimė, augantis nerimas – gali klaidinti, iškraipyti realią situaciją ir gelti, jei laiku nedemaskuosi.

Pacituoto teksto autorė bandė pasakyti maždaug tai. Bet nebūtinai pasakė. Esu atradusi, kad įsivyraujant slogiai nuotaikai egzistuoja ir specifinė pasirinkimo akimirka: laikas, kai gali sąmoningai apsispręsti, ar grimzti gilyn į tą būseną, ar stengtis jos nusikratyti – prasiblaškyti, kur nors išeiti ar rasti bet kokį, kad ir kvailiausią, užsiėmimą. Sakoma, kad ir pamišimas kartais yra pasirinkimas. Savikontrolė, dienotvarkė – svarbūs dalykai, labai padedantys laikytis kurso, kaip iš eilėraščio – neišslysti, nebenutrūkti.

Rašė Augustė Bučaitė Nuotrauka iš Giedrės Simanauskaitės archyvo

Kino teatras „Naglis“ ypatingas tuo, kad yra vienintelis išlikęs valstybinis kino teatras. Be to, įkurtas Palangos mieste, jis galėtų tapti viso Klaipėdos regiono kino kultūros traukos centru, sako viena „Kurk Lietuvai“ dalyvių Giedrė Simanauskaitė.

GIEDRĖ SIMANAUSKAITĖ – IEŠKOTOJA, GYVENANTI DĖL KINO S

usipažinkite su Giedre, jei to dar nepadarėte anksčiau, – apie ją jau esame rašę. Ji – kasmetinio lietuviškų filmų festivalio Vokietijoje „Litauisches Kino Goes Berlin“ iniciatorė ir vadovė. Kino festivalių ir tarpdisciplinių menų festivalių, muziejų ir galerijų Vokietijoje, Lietuvoje, Ispanijoje ir Kinijoje projektų vadovė, kuratorė, koordinatorė. Lietuvoje pradėjusi užsiimti kino sklaida regionuose, šiuo metu rengia Palangos kino teatro „Naglis“ įveiklinimo koncepciją ir dalijasi vizijomis apie pirmąją filmoteką Vakarų Lietuvoje.

– Trumpai apibūdink save ir veiklą, kuria užsiimi.

– Profesine prasme esu kultūros vadybininkė, jau daugiau nei dešimt metų dirbu kino srityje. Ne tik kino, tačiau čia kol kas matau daugiausia prasmės. O šiaip esu ieškotoja – šiuo metu, pavyzdžiui, ieškau įvairių daiktų kačiukams.

– Kodėl kinas? Kas tave su juo sieja?

Kuo sužavėjo ši industrija?

– Kinas mano gyvenime atsirado gan organiškai. Kaip tikriausiai ne vienas iš mūsų, su tėvais eidavau į kiną vaikystėje... O po to į jį panirau pamažu, per kultūros ir meno studijas (VU studijavau sinologiją), kurios mane nuvedė į kultūros vadybą, o iš čia kažkuriuo metu atsidūriau reikiamoje vietoje, reikiamu laiku, t. y. kino teatro „Lietuva“ ir „Kino pavasario“ komandoje. Nuo tada kino patirtys vis augo, kol galiausiai profesine prasme per šią meno ir industrijos sritį save ir identifikuoju.

6 // © 37O

– Kaip tavo gyvenime atsirado Berlynas? Kas pastūmėjo priimti sprendimą išvykti iš Lietuvos?

– Berlyno gyvenime aš atsiradau, kai, ieškodama naujų patirčių ir išaugusi iš Vilniaus, gavau progą stažuotis filmų kuratorystės. Važiavau trims mėnesiams, bet, įsimylėjusi miestą, vis atidėliojau grįžimą atgal, kol Berlynas tapo mano namais.

– Papasakok apie savo gyvenimą Berlyne. Koks jis?

– Gal ir nieko nuostabaus, bet kadangi jau turėjau kinošnikės darbo patirties, Berlyne daugiausia ir dirbau kino srityje. Iš esmės: su pora nuostabiausių Berlyno kino teatrų, vieną už kitą gražesnių savo alternatyviu žavesiu, keletu kino festivalių, apimančių tiek Rytų Europos kiną, tiek visą kinematografinę amplitudę, bei kino platinimo srityje, leidusiai man į kino industriją įsigilinti kaip į verslą.

– Vokietijoje organizuoji lietuviško kino festivalį „Litauisches Kino Goes Berlin“. Kaip kilo ši mintis? Kaip vystėsi idėja, su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti?

– Manau, tai, kad ėmiausi kurti festivalį Berlyne, yra susiję su pora dalykų. Pirma, kaip užsiminiau anksčiau, ten vykau semtis kuratorystės patirties, tad norėjau šią patirtį įprasminti, o tuo metu Berlyne nebuvo ne tik lietuviško, bet ir jokios kitos Baltijos šalies kino pristatymų, tad norėjosi parodyti mūsų kiną. Ne veltui sako, kad išvykęs tampi didžiausiu patriotu. Antra priežastis, galima sakyti, irgi susijusi su tautine savimeile, mūsų, kaip šalies, tapatybe. Norėjosi neakivaizdžiai pažindinti su mūsų kultūra, nes tuomet mes dar nelabai egzistavome Vakarų europiečių galvose, bent jau su savitu identitetu.

Vis dar buvome dalis dėmės už geležinės sienos su visais ano kultūrinio lauko artefaktais ir reliktais. O kinas tokiai pažinčiai atrodo tinkamiausias formatas.

– Papasakok apie festivalį: kada prasidėjo, kokia jo koncepcija?

– Festivalis šiais metais vyksta devintą kartą – nuo 2011-ųjų. Per tą laiką jis transformavosi, augo. Pradžioje nevadinome jo kino festivaliu, tai buvo kino peržiūros, todėl gan ambivalentiškas, formos nenusakantis šio festivalio pavadinimas – „Litauisches Kino Goes Berlin“. Pamažu augo komanda, plėtėsi ir festivalio programos, užaugo vadinamosios kvalifikacijos. Bet festivalio esmė nepasikeitė – jis skirtas lietuviškam kinui Berlyno auditorijai pristatyti, sudaryti platformą kūrėjams būti pastebėtiems.

– Festivalis vyksta kasmet. Kiek laiko trunka, kur filmai rodomi? Ar lietuviškas kinas ten paklausus? Kokius filmus rodote?

– Šiuo metu festivalis trunka penkias dienas, pristatomi ir ilgametražiai, ir trumpametražiai filmai. Pradžioje siekėme pristatyti tik naujausią lietuvišką kiną, o pernai kartu su Lietuvos kino centru padarėme eksperimentą ir Berlyne parodėme porą retrospektyvinių filmų, kuriuos publika labai šiltai priėmė. Be to, jau keletą metų bendradarbiaujame su kitomis Baltijos šalimis – Latvija ir Estija, kasmet parodome po porą bendrų trumpametražių filmų programų.

Mes – maža šalis, kurios kinas tik neseniai įsibėgėjo. Neseniai ir pati Lietuva atsirado Vakarų Europos žemėlapyje, tad ir susidomėjimas kinu atkeliauja pamažu. Tam reikia laiko,

kurį mes pamažu ir lašiname. Yra ir kitas būdas – katapultuotis į vieno didžiųjų kino festivalių programą ir ten nusiskinti, pavyzdžiui, „Palmės šakelę“, kaip tai kažkada nutiko rumunų kinui, tačiau ir tam reikia įdirbio.

MES – MAŽA ŠALIS, KURIOS KINAS TIK NESENIAI ĮSIBĖGĖJO. NESENIAI IR PATI LIETUVA ATSIRADO VAKARŲ EUROPOS ŽEMĖLAPYJE, TAD IR SUSIDOMĖJIMAS KINU ATKELIAUJA PAMAŽU.

– Tikriausiai subūrei ten savo žmonių komandą. Kas ją sudaro? Lietuviai, o gal tik vokiečiai, ar tai labiau tarptautinė grupė?

– Komandos branduolys yra lietuviai.

Taip jau susiklostė, galbūt ir dėl logistinių priežasčių. Tai, manau, lėmė ir tai, kad mums šis festivalis aktualiausias. Vis dėlto komandoje jau daug metų yra ir vokiečių, o prie savanorių kasmet prisijungia vis daugiau užsieniečių. Gal iki šiol bendras komandos vardiklis buvo tai, kad visi nariai – berlyniečiai: kartais – buvę, kartais – būsimi, o kartais – dvasiniai.

– Kaip manai, kur sunkiau organizuoti festivalį: Vilniuje ar Berlyne? Tikriausiai žinai, su kokiais iššūkiais susidūria kino festivalių organizatoriai Lietuvoje, tad gal galėtum palyginti? Kuo skiriasi kino festivalio organizavimas Vilniuje ar Berlyne?

– Tiesą sakant, gana sunku lyginti kino festivalių specifiką Vilniuje ir Berlyne, nes tikiu, kad per devynerius metus nemažai kas pasikeitė. Gal įsivaizduočiau, kad Lietuvoje paprasčiau jau vien dėl to, kad šalis nedidelė ir organizatoriai tikriausiai per kokią vieną feisbuko draugystę pažįstami. Berlyno pranašumas ir kartu iššūkis – kad jo kultūrinė

rinka labai prisotinta, o tai reiškia, kad reikia nemažai išteklių norint būti pastebėtam, bet kartu ir tai, kad kiekvienas gali sau rasti nišą. Čia ta lazda su dviem galais.

– Po devynerių metų užsienyje nusprendei grįžti į Lietuvą. Kas lėmė tokį sprendimą?

– Supratau, kad jau laikas, nors tai ir nebuvo lengvas sprendimas, nes visas mano gyvenimas, mano socialinis ratas jau buvo ten. Bet supratau, kad nenoriu, jog tas miestas visam laikui taptų mano namais, kad man trūksta šaknų. Suvokiau, kad noriu dalyvauti procesuose Lietuvoje, kur mano šeima. Sakykim, toks kraujo šauksmas.

– Ar, tau sugrįžus į Lietuvą, festivalis toliau vyks? Gal sukurta tokia stipri infrastruktūra, kad tau įsikišti jau nebereikia? O gal šiam festivaliui planuoji vis grįžti atgal į Berlyną?

– Festivalis šiais metais vyks jau devintą kartą, tad privalo judėti toliau: jis jau turi savo nišą, žiūrovą, kasmet vis daugiau meilės sulaukiame ir iš kino industrijos Lietuvoje, yra ir festivalio infrastruktūra. Žinoma, man persikėlus iš Berlyno, organizacinės struktūros irgi turi keistis, tačiau tiek formatas, tiek datos, tiek vietos lieka tos pačios.

– Naujasis tavo projektas „Kurk Lietuvai“ programoje susijęs su kino teatro „Naglis“ įveiklinimu. Papasakok šiek tiek daugiau apie patį projektą. Ar projektas orientuotas labiau į pramoginę (gyventojų užimtumo), ar edukacinę kryptį?

– Grįždama į Lietuvą žinojau, kad noriu likti kino sferoje, tad ieškojau įvairių galimybių.

Programa „Kurk Lietuvai“ sudarė sąlygas Lietuvos kino centre įgyvendinti „Kino sklaidos regionuose“ projektą, po kurio gavau pasiūlymą čia dar pusmečiui likti ir paruošti kino teatro „Naglis“ įveiklinimo koncepciją. Projekto idėja – kad šis kultūros objektas taptų regionine filmoteka, t. y. kino kultūros traukos ir edukacijos centru Vakarų Lietuvoje.

– Lietuvoje yra daug regionų, kuriuose stūkso seniai apleisti kino teatrų pastatai. Kodėl pasirinkai Palangos miesto „Naglio“ kino teatrą?

– Kino teatras „Naglis“ – ypatingas, nes tai vienintelis valstybei priklausantis kino teatras, kartu vienas seniausių kino teatrų.

Ypatinga ir jo geografinė vieta, jis yra populiariausiame kurorte Lietuvoje ir kartu Klaipėdos regione, kur šiuo metu beveik nėra kino infrastruktūros, o čia siūlomos kultūros paslaugos yra ribotos.

Palangos savivaldybės viešosios bibliotekos archyvo nuotr.

– Kokia yra „Naglio“ istorija? Kada pastatytas, kas jame anksčiau vykdavo?

– Kino teatras „Naglis“ pastatytas 1959 m., architektas – Albertas Ratnikas, kiek teko skaityti. Tačiau per visus 60 metų kino teatras nebuvo rimtai remontuotas, todėl šiuo metu jo būklė gan prasta. Jau vien dėl to, kad pastatas žiemą nešildomas. Kiną čia galima rodyti tik vasaros sezono metu.

Planuojama, kad kino teatro pastatas bus išsaugotas: jį norima rekonstruoti. Ir, tiesą sakant, labai tuo džiaugiuosi, nes Lietuvoje beveik nebėra veikiančių autentiškų kino teatrų pastatų, tad norėtųsi išsaugoti likusius.

– Projektas jau įsibėgėjo, kokia jo stadija dabar? Kas šiuo metu daroma? Kokia ateitis laukia „Naglio“, kokia tavo vizija?

– Pirminė „Naglio“ įveiklinimo koncepcija jau parengta. Ją šiuo metu baigiame derinti su ekspertais ir kino industrija. Jeigu viskas vyks pagal planą, tada po poros metų Palangoje turėsime regioninę filmoteką, kuri taps inovatyviu kino kultūros centru ir vykdys edukacines bei kino sklaidos veiklas, aktualias visam Vakarų Lietuvos regionui. Norėtųsi viltis, kad šis objektas galėtų būti naudingas ir kino industrijai, pavyzdžiui, įgalintų kino studentus ir jaunuosius profesionalus čia gilinti savo žinias, užsiimti tinklaveika (networking) ir pan.

– Iš tiesų galime drąsiai sakyti, kad didmiesčių gyventojai nuolatos turi galimybę mėgautis kinu: neįvardijant reguliarių kino seansų, didmiesčiuose vyksta kino festivaliai, klasikos filmų peržiūros, diskusijos ir t.t. Kokia situacija miestų regionuose? Nėra paklausos – nėra pasiūlos? Ar vis dėlto paklausa yra, bet kitos priežastys lemia, kad kino teatrai apleisti?

– Su kolege Irmina praėjusį pusmetį rengėme projektą „Kino sklaida regionuose“, skirtą sudaryti sąlygas žmonėms savo mieste žiūrėti kiną profesionaliai. Šiuo metu, deja, tokių miestų Lietuvoje nėra daug – tik dvylika, o tai reiškia, kad jei juose negyveni, iki kino teatro gali tekti važiuoti ir 100 km į vieną pusę. Pavyzdžiui, gyventojams tokių miestų, kaip Tauragė, Telšiai ar Mažeikiai, kurie Lietuvos mastais yra ganėtinai dideli. Apklausos rodo, kad žmonės kino savo miestuose nori, yra ir pasiūla, t. y. šiuo metu Lietuvoje sukuriama vis daugiau kino filmų, kino festivaliai savo programas noriai pristato regionuose, tačiau beveik nėra kino filmams rodyti pritaikytos infrastruktūros. Anksčiau beveik kiekvienas miestelis turėjo po kino teatrą, tačiau, pasikeitus platinimo sistemai, dauguma jų buvo transformuoti į ką nors kita, pavyzdžiui, parduotuvę ar pan. Tad dabar tokia situacija, kai žmonėms nebėra kur žiūrėti kino, nebent kultūros centrai adaptuotų savo sales profesionaliems kino rodymams.

Kaip, beje, buvo ir anksčiau: kiekvienas kultūros centras turėjo ir po kino projektorių.

Faktiškai mes to savo ankstesniu projektu ir siekėme – pritaikyti kultūros centrus kino filmams profesionaliai rodyti.

– Kokie tavo pačios ateities planai, kai baigsi šį projektą?

– Jau žinau, kad, baigusi darbus su „Kurk Lietuvai“, liksiu Vilniuje, nes man čia gera. Planuoju tęsti darbus kultūros ir kino srityje. Ir pamažu artėja lapkritis, kai vėl vyks „Litauisches Kino Goes Berlin“.

Kino teatras „Naglis“

ISM MAGISTRANTAI

PRAPLEČIA KOMPETENCIJAS NAUDINGAS VERSLO PAŽI

Inovacijų ir technologijų vadybos magistrantūros programos vadovė prof. dr. Vida Škudienė

S

parčiai besivystančios technologijos, didėjanti tarptautinė konkurencija ir nuolat kintanti verslo aplinka – visa tai diktuoja naujų kompetencijų poreikį, kurį jaučia įvairių sričių profesionalai.

Reaguodamas į darbo rinkos pokyčius ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas nuo 2014 m. specialistams, norintiems įgyti vadybinį išsilavinimą ir siekti karjeros inovacijų ar technologijų srityse, siūlo Inovacijų ir technologijų vadybos magistrantūros studijas.

8 // © 37O

PARTNERIŲ SĄRAŠE – PASAULYJE PIRMAUJANTYS UNIVERSITETAI Pagrindinis ISM Inovacijų ir technologijų vadybos magistrantūros programos tikslas – jauniems specialistams suteikti kokybišką ir tarptautiniu mastu pripažįstamą išsilavinimą, kuris padėtų sėkmingai konkuruoti pasirinktoje profesinėje srityje. Tai įgyvendinti padeda glaudžios ISM universiteto ir Japonijos, Danijos bei Jungtinių Amerikos Valstijų prestižinių aukštųjų mokyklų partnerystės. ISM Inovacijų ir technologijų vadybos programos dėstytojai yra iš Japonijos Nagojos universiteto (angl. Nagoya University of Commerce and Business), Danijos technologijų universiteto (angl. Technical University of Denmark) ir Ilinojaus technologijų instituto (angl. Illinois Institute of Technology). Pastarojoje Čikagos švietimo įstaigoje gali moky-

tis ISM studentai, pasinaudoję dvigubo diplomo programa.

ISM universiteto vadovai įsitikinę, kad raktas į sėkmę – glaudus tarpinstitucinis bendradarbiavimas su prestižinėmis užsienio švietimo įstaigomis. „Platus tarptautinių ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto partnerių tinklas leidžia studentams perduoti naujausias vadybos žinias. Į inovacijų ir technologijų vadybos studijas integruojant universitetų-partnerių modulius ir kviečiant dėstyti šių institucijų akademikus, studentai priima iššūkius, su kuriais susiduriama realiame verslo pasaulyje. Projektai, seminarai, simuliaciniai, modeliavimo užsiėmimai, paskaitos ir diskusijos, kurias veda visame pasaulyje garsūs profesoriai, aukščiausio lygio vadovai iš regioninių ar tarptautinių kompanijų skatina studentus kitaip įvertinti turimas žinias ir moko jas sėkmingai

taikyti praktikoje“, – teigia Inovacijų ir technologijų vadybos magistrantūros programos vadovė prof. dr. Vida Škudienė.

KOMPETENCIJŲ RIBAS PLEČIA JAPONIJOJE Pasirinkę šias studijas tobulėja ne tik paskaitų metu – studentai kviečiami dalyvauti unikaliuose projektuose. Vienas iš jų – dar 2015 m. pradėtos rengti kelionės į inovacijomis garsėjančią Japoniją. Išvykos metu ISM Tarptautinės magistrantūros studentai aplanko pasaulyje lyderiaujančias kompanijas, susitinka su jų vadovais ir atlieka inovacijų vadybos tyrimą. Į kelionės programą taip pat įtraukti kultūriniai renginiai ir pažintiniai vizitai į Kioto bei Tokijo miestus. „Japonija yra pripažįstama kaip viena inovatyviausių šalių tiek verslo, tiek socialinio konteks-

to paradigmoje. Dėl šios priežasties viešėdami šioje šalyje su studentais aplankome tokių kompanijų kaip „Toyota“, „Brother“ ir „Denso“ būstines, susipažįstame su jų vadovais, perimame gerąją patirtį, analizuojame verslo problemas“, – pasakoja prof. dr. V.Škudienė.

Prieš keletą mėnesių projekte dalyvavusi ISM magistrantūros absolventė, įmonės „Vilsofa“ vadovė Sabina Senkevič pripažįsta, kad pasirinkimas drauge su kurso draugais aplankyti pasaulyje ypač vertinamas kompanijas jai suteikė ne tik neišdildomų įspūdžių, bet ir padėjo reikšmingai praplėsti verslo kontaktų ratą. „Šiuo metu dirbu gamybos srityje, todėl tai, ką sužinojau Japonijoje, taikau kasdienėje savo veikloje. Svarbiausia, kad projekto metu man pavyko užmegzti svarbius ir tvirtus ryšius su „Toyota Motor Corp“ atstovais, su

JAPONIJOJE

IR UŽMEZGA NTIS

ISM Tarptautinės magistrantūros Inovacijų ir technologijų vadybos studentai

jais bendrauju ir šiandien“, – džiaugsmo neslepia Inovacijų ir technologijų programos alumnė.

Kitai tarptautinės magistrantūros absolventei – „Invest Lithuania“ projektų vadovės pareigas einančiai Gretai Abaravičiūtei vizito į Tekančios Saulės šalį metu didžiausią įspūdį darė galimybė ne tik išgirsti žinomų įmonių vadovų mintis, tačiau ir su jais diskutuoti, kaip inovacijos keitė jų įmones ir padėjo užimti lyderio pozicijas rinkoje.

INOVACIJŲ DIEGIMAS LEIDŽIA LYDERIAUTI „Toyota Baltic AS“ pardavimų vadovo Baltijos šalims Arvydo Šinkūno teigimu, būtent nuolatinis inovacijų diegimas technologijose leidžia „Toyota

Motor Corporation“ lyderiauti automobilių gamybos pramonėje. „Toyota Motor Corporation“ yra viena didžiausių pasaulyje automobilių gamybos korporacijų, plėtojanti nuosavą vadybos filosofiją, kuri plačiai žinoma ir taikoma tarptautiniu mastu, – sako A.Šinkūnas. – Neabejoju, kad galimybė iš arčiau pamatyti tokio lygio bendrovę ir susipažinti su joje vykstančiais procesais bei darbo kultūra praplečia suvokimo ribas apie šiuolaikinius gamybos sektoriaus iššūkius pasauliniame kontekste. „Toyotos“ atstovai savo lojaliausius klientus išskirtinėmis progomis veža į automobilių gamyklą. Ir pats esu ten lankęsis, tad puikiai žinau, kad mastai, kuriuos ten pamatai, tiesiog pribloškia. Smagu, kad šią uni-

kalią patirtį gali pajusti ir ISM universiteto studentai.“ Tarptautinė inovacijų ir technologijų vadybos magistrantūros studijų programa kasmet paruošia novatoriškai į verslo vadybą žvelgiančių absolventų kartą, kurią supažindina su pagrindiniais verslo plėtros, sėkmės ir išlikimo rinkoje žaidėjais. Studijos trunka pusantrų metų, visi programos dalykai dėstomi anglų kalba. Programa skirta siekiantiems dirbti inovacijų, komercijos, naujų produktų kūrimo, mokslinių tyrimų srityse, gamybos vadovams ir vadybininkams paslaugų ir gamybos įmonėse, taip pat vadybininkams ir vadovams tiek valstybinėse, tiek nevyriausybinėse organizacijose, atsakingose už inovacijų, mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros politiką, skatinimą ir švietimą.

>> DAIKTU ANATOMIJA

JAUNOJO DIZAINO TENDENCIJOS NEATSIEJAMOS IR NUO EKOLOGIJOS Rašė Ieva Šukytė Nuotraukos Tomo Kapočiaus

Tikriausiai būtų teisinga teigti, kad dizainas Lietuvoje užima svarbią vietą, net jeigu to nepastebime kasdieniniame gyvenime. Pamėginome apžvelgti lietuviško dizaino tendencijas, kurias kuria karjerą pradedantys dizaineriai.

Kiekvieną gegužės mėnesį Lietuvoje vyksta Dizaino savaitė, Gero dizaino apdovanojimai, per kuriuos komisija vertina geriausius nacionalinio dizaino projektus pagal skirtingas kategorijas. Jau tapo tradicija birželio mėnesį per Kultūros naktį Vilniaus dailės akademijoje paskelbti Jaunojo dizainerio prizo nugalėtojų sąrašą.

Nuo 2011 m. vykstantys apdovanojimai praėjusiais metais šalia produkto, komunikacijos, mados įtraukė ir dizaino tyrimų kategoriją, į kurią atrenkami magistro studentų baigiamieji darbai. VDA Dizaino inovacijų centro (DIC) organizuojami apdovanojimai šiais metais sulaukė 62 paraiškų: 20 komunikacijos, 19 mados kūrinių, 17 produkto dizaino darbų ir 6 dizaino tyrimo. Į Jaunojo dizainerio prizą (JDP) šiais metais pretendavo 45 VDA ir 17 Vilniaus kolegijos absolventų. Nors JDP nuostatuose teigiama, kad konkurse gali dalyvauti Lietuvos piliečiai, studijuojantys ir užsienio mokyklose, dėl apdovanojimų dažniausiai varžosi tik mūsų šalies aukštųjų mokyklų studentai. Ankstesnių apdovanojimų nugalėtojai toliau sėkmingai tęsia savo projektus: Rapolo Gražio „Lava Drops“ elektrinė gitara rudenį buvo įteikta muzikantui Jackui White‘ui, o Igno Survilos „Pigeon“ paspirtukai rieda pasaulio miestų gatvėmis. Kaip ir kiekvienais metais, didžioji dauguma dizaino darbų atliepia tam tikras pasaulines ir vietines tendencijas, tad kuo gyvena jaunasis dizainas?

10 //

GAMTA PATI SAVĘS NEIŠGELBĖS Pasaulį apėmusi ekologijos mada aktuali tiek globaliame, tiek vietiniame kontekste. Šiais metais Europos Parlamente buvo priimtas įstatymas iki 2021 m. uždrausti vienkartinio naudojimo plastikinius gaminius: vienkartinius indus, šiaudelius, ausų krapštukus, kurie sudaro didelę vandens užterštumo dalį ir yra viena iš laukinių gyvūnų mirties priežasčių.

© 37O

2017 m. geriausio produkto dizaino darbo UNIT autorė Kamilė Korsakaitė panaudojo senus automobilių saugos diržus skirtingoms tekstilės furnitūros

jungimo detalėms kurti ir taip nebenaudojamą, neperdirbamą gaminį prikėlė naujam gyvenimui. Šiais metais papildomas prizas komunikacijos dizaino srityje atiteko Aurelijai Slapšytei už tipografinį projektą „Nykstančios kopos“. VDA grafinį dizainą baigusi autorė sukūrė unikalų šriftą „Naglis“, norėdama atkreipti dėmesį į Kuršių nerijoje nykstančias Nidos kopas. Kiekvienais metais aplinkosaugininkai praneša apie pamažu tirpstantį kopų smėlį, kuris, be natūralių gamtinių aplinkybių, nyksta ir dėl pačių žmonių neatsakingo elgesio. Autorė šriftui sukurtame puslapyje įdėjo 122 skirtingas jo versijas. Su kiekvienu bandymu parsisiųsti šriftą, jis vis labiau nyks, kaip ir su kiekvienu mūsų neatsakingu apsilankymu Kuršių nerijoje mažės Nidos kopos. Autorė netipiniu būdu kalba apie realią, esamą problemą, prie kurios prisidedame mes visi. Noras parsisiųsti unikalų šriftą, kaip ir noras laisvai lakstyti kopomis, turi tam tikrų padarinių.

HBO televizijos kanalui balandį išleidus penkių serijų serialą „Černobylis“, pasaulyje vėl prasidėjo kalbos apie prieš 33 metus įvykusią atominės elektrinės katastrofą. Šalia Lietuvos pasienio, Baltarusijoje, statoma Astravo AE ir netylančios kalbos apie tarptautinių aplinkosaugos ir branduolinės saugos reikalavimų neatitinkančias statybas kelia nerimą ir Lietuvos gyventojams. VDA kostiumo dizaino absolventė Karina Pangonytė JDP pristatė drabužių kolekciją NO MORE, atliepiančią keliamą baimę dėl naujos elektrinės. Autorė ekspoziciją apjuosė STOP juosta ir grėsmę nurodančiais ženklais. Drabužiuose vyrauja ryškios spalvos – geltona ir oranžinė, kurias nešioja ir AE bei kitų pavojingus darbus atliekančių sričių darbuotojai. Ant jaunai merginai skirtų drabužių užrašai anglų kalba „No More“, „Danger“, „Save the Earth“, pasak pačios autorės, paverčia juos universaliais ir tinkamais užsienio vartotojui.

Ant baltų marškinėlių priekio esantis užrašas „Chernobyl 1986 04 26 / Fu-

PASTARĄJĮ DEŠIMTMETĮ APOKALIPTINIUOSE ŽEMĖS SCENARIJUOSE KALBAMA APIE MARSĄ KAIP VIENINTELĘ ŽMONIJOS IŠSIGELBĖJIMO IŠEITĮ, TODĖL ATSIVERIA PLATUS GALIMYBIŲ SPEKTRAS TUO SPEKULIUOTI.

kushima 2011 03 11/ Astrav – ?“ primena greitosios mados prekės ženklų prekes. Nors tokių marškinėlių pasitaiko ir prabangių ženklų kolekcijose, masinės drabužių parduotuvės ypač mėgsta pasitelkti populiarius judėjimus savo parduodamiems drabužiams.

Vieni iš geriausių pavyzdžių – #metoo judėjimas ir staiga šoktelėjęs feministinių užrašų ant marškinėlių bumas bei birželį pasaulyje švenčiamas „Pride“ mėnuo, per kurį greitosios mados parduotuvių vitrinos pasipuošia vaivorykštiniais drabužiais. Mados dizaine visada kyla didelė grėsmė rūpimas temas pasitelkti masiniam vartojimui. Tai neturėtų atbaidyti kūrėjų žvelgti į jiems aktualias temas, tačiau reikėtų paieškoti originalesnės prieigos, kadangi pačios autorės sukurtoje kolekcijoje galime atrasti daug nuorodų tiek į masinių, tiek į aukštosios mados ženklų kuriamus drabužius.

SOCIALIAI ATSAKINGAS DIZAINAS Kiekvienais metais tarp pretenduojančiųjų į JDP sutinkame dizaino kūrinių, skirtų žmogaus fizinei būklei ar emocinei būsenai gerinti, socialinei atskirčiai mažinti ir prisidėti prie modernėjančios medicinos. 2015 m. tarp komunikacijos dizaino kategorijos kūrinių laimėjo Karolinos Vaikšnytės stalo žaidimas Alzheimerio ligos prevencijai „Aloizas“, skirtas motoriniams ir mentaliniams įgūdžiams lavinti, sutelkti dėmesį ir atitolinti sparčiai progresuojančią ligą. 2014 m. toje pačioje kategorijoje laimėjusi Marija Matiušova pristatė taktilinę knygą apie grafinį dizainą, siekdama supažindinti regos negalią turinčius žmones su grafiniu dizainu ir pritaikyti šiuolaikinio dizaino tendencijas negalią turintiems asmenims. Žinoma, svarbu, kad dizainas netaptų tik tuščiu kiautu, gražiai įvyniotu saldainio popierėliu, o padėtų atlikti realią funkciją. Pavyzdžiui, K.Vaikšnytė, kurdama žaidimą, atliko tyrimą ir išbandė žaidimą su vyresnio amžiaus žmonėms, sergančiais Alzheimerio liga. Šiais metais produkto dizaino kategorijoje nugalėjo VDA dizaino katedros absolvento Simono Milišausko darbas CHRONO. Tai visiškai amputuotų rankos pirštų protezų koncepcija, kurios pagrindą sudaro plastikinis sąnarys ir protezą prie pirštų pritvirtinantis odinis dirželis. Šalia šių dviejų elemen-

tų prisideda ir antibakterinė medžiaga tarp plastiko ir plaštakos. Pats sąnarys yra ažūrinis, todėl leidžia kvėpuoti šalia esančiai odai, taip sumažindamas prakaito ir šutimo galimybes. Dirbtinis pirštas valdomas šalia esančių sveikų pirštų judesiais ir lengvai lankstosi, nenaudojant jokių sudėtingų mechanizmų. Šis inovatyvus dizaino sprendimas ne tik supaprastina paties protezo gamybą, bet ir sumažina kainą bei padaro jį prieinamą visiems. Beje, susidėvėjusios detalės gali būti greitai pakeičiamos už mažą pinigų sumą. Šiuo dizaino sprendimu apgalvojamas ne tik jo funkcionalumas, estetinė pusė, bet ir realios gamybos sąnaudos, todėl tikėtina, kad, toliau vystant šį procesą, po kelerių metų galėtume išvysti šį produktą rinkoje.

Magistro absolventė Vestina Petrauskaitė atsisuka į visuomenę ir savo sužaidybintu judėjimo negalios simuliaciniu projektu „Kitonas“ siekia didinti empatiją.

Interaktyvus virtualios realybės kūrinys žiūrovui suteikia galimybę atsidurti neįgaliojo vietoje ir suprasti, kaip jie juda kasdieniame gyvenime. Asmuo simuliacinėje aplinkoje turi įveikti kliūtis judėdamas neįgaliojo vežimėliu, taip patirdamas, ką reiškia būti fizinę negalią turinčiu žmogumi. Pasak autorės pateikto darbo aprašymo, šis kūrinys turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad vežimėliu judantys asmenys yra savarankiški ir juos riboja ne jų fizinė negalia, o nepritaikyta miestų infrastruktūra. Deja, ši yra nepritaikyta ne tik žmonėms, turintirms judėjimo negalią, bet ir akliesiems ar silpnaregiams. Dauguma perėjų iki šiol neturi skiriamųjų garsų, o ir nėra galvojama apie skiriamuosius ženklus, kuriais naudodamiesi pastarieji galėtų orientuotis aplinkoje. Tokių, galima vadinti, socialinio dizaino projektų poreikis yra didelis. Jie žmones gali supažindinti su įvairiomis ligomis, negaliomis, ne tik sukeliant empatiją, bet ir prisidedant prie didesnių pokyčių visuomenėje.

SPEKULIATYVUS DIZAINAS IR APOKALIPTINĖS NUOJAUTOS Komunikacijos dizaino kategorijoje spekuliatyvaus dizaino kūriniai yra gana mėgstami. Šiais metais iš trijų atrinktų du buvo apdovanoti – pagrindinį prizą laimėjo Saulės Kašėtaitės „Augalo utopija“, o žiūrovų simpatijų prizo sulaukė Justinos Navickaitės „SOL 01.01.01“. Spekuliatyvaus dizaino kūriniai dažniausiai spėlioja arba kitaip spekuliuoja mūsų netolimos ateities scenarijais. 1990-aisiais pirmą kartą paminėtas terminas leidžia dizaineriams diskutuoti apie kultūrinius, mokslinius ir kitokiu kismus bei klausia, ar

mus toks siužetas tenkintų. J.Navickaitės darbas leidžia patirti asociatyvią Marso kolonizaciją, kai žmonės apsigyvens Raudonojoje planetoje. Pritemdyta raudona šviesa, išdėliota „Marso“ žemė ir kiti atributai turėtų mums leisti pajusti, ką patirtume apsigyvenę šioje planetoje. Pastarąjį dešimtmetį apokaliptiniuose Žemės scenarijuose kalbama apie Marsą kaip vienintelę žmonijos išsigelbėjimo išeitį, todėl atsiveria platus galimybių spektras tuo spekuliuoti. Dar tik prasidėjus kelionėms į kosmosą 7-ajame dešimtmetyje žmogus pradėjo svajoti apie Mėnulio užkariavimą. Literatūros, kino, dailės ir kitų sričių menininkai svajojo apie neįveikiamas dangaus platybes, o mokslinės fantastikos žanras tapo vienu priimtiniausių populiariojoje kultūroje. „SOL 01.01.01“ žymi naujosios kartos spėliones, kai svajojama ne tik pasiekti Mėnulį, bet ir apsigyventi kitoje planetoje.

S.Kašėtaitės „Augalo utopija“ žvelgia kita, tačiau apokaliptinių užuomazgų taip pat turinčia linkme. Spekuliatyvaus dizaino kūrinyje autorė pasakoja ateities viziją, kurioje natūralią gamtą pakeis mūsų sukurti hibridiniai augalai. Taip išnyks ribos tarp gamtos ir aukštųjų technologijų ir žmogus užims Dievo vaidmenį, kurdamas naują gyvybę. Dizainerė pateikia ampules ir sėklas, kurias pasodinus, išaugtų analogų neturintys augalai. „Įsivaizduokite, kad vietoj gatvės šviestuvų švyti medžiai, gėlės augina plunksnas, o augalo šaknys maitinasi plastiko atliekomis ir jas perdirba į skystus angliavandenilius“, – utopinį scenarijų tekste pateikia autorė. Tačiau, kad ir kaip gražiai skambėtų tokia idėja, pati S.Kašėtaitė kvestionuoja, ar, sujaukdami milijonus metų besiformavusią ekosistemą, dar labiau nepakenktume gamtai? Nežinome, kaip tokiu atveju reaguotų pati gamta, todėl, net ir norėdami sukurti kažką gero, galime tik dar labiau viską pabloginti – taip sėklos gražioje pakuotėje ir ampulės įneša apokaliptinių užuominų, kurias jau seniai gvildena kino kūrėjai. Alexo Garlando filmo „Sunaikinimas“ („Annihilation“, 2018) veikėjai siunčiami į karantino zoną, kurioje po meteoro nukritimo pradėjo mutuoti augalai ir gyvūnai.

Vaikštantys elniai su ant ragų augančiomis gėlėmis ir gražūs gamtos vaizdai iš pradžių kuria gražesnio pasaulio iliuziją, kol nesusiduriama su to padariniais.

Nors filme gamtos mutacija prasidėjo ne dėl žmogaus mokslinių tyrinėjimų, toks siužetas vis tiek įvaizdina, kas galėtų nutiktų, jeigu ekosistemoje atsidurtų svetimkūnis.

>> UŽ KADRO

FILMAS „LAIKO TILTAI“:

ODĖ NEPAVALDŽIAI KINO KALBOS TĖKMEI Rašė Daiva Juonytė

Rugpjūčio 23-iąją, Baltijos kelio dieną, Lietuvoje pasirodys naujausias režisierių Audriaus Stonio ir Kristynės Briedės filmas „Laiko tiltai“. Kaip sako jo kūrėjas, tokia premjeros data pasirinkta neatsitiktinai: „Kažkuria prasme ši juosta yra Baltijos kelias, nes joje, ieškodamos bendrumo ir bendrų šaknų, susijungia trys šalys.

Baltijos kelias buvo laisvės deklaracija, o visa šių autorių kūryba buvo kūrybinės, žmogaus, egzistencinės laisvės pareiškimas.“ Apie mėnesio pabaigoje Lietuvos kino teatrus pasieksiantį ne vieną svarbų apdovanojimą užsienio kino festivaliuose laimėjusį filmą kalbamės su režisieriumi A.Stoniu.

– Juostoje „Laiko tiltai“ daugiausia dėmesio skiriama aštuoniems Baltijos šalių režisieriams. Kokios priežastys lėmė jų pasirinkimą?

– Pagrindiniai filmo personažai yra aštuoni Baltijos šalių kūrėjai. Iš karto sąmoningai nusprendėme, kad nesilaikysime proporcijos principo ir nemėginsime įvertinti, kurie jų buvo reikšmingesni, kurie – mažiau reikšmingi, kas – Latvijos ar Lietuvos dokumentinio kino kūrėjai – yra svarbesni, neskirstysime, kiek laiko filme bus skiriama lietuviams, latviams ar estams.

Norėjome prisiminti kadrus, įsirašiusius į mano ir bendrarežisierės emocinę atmintį, ir pabandyti į juos nukeliauti: tarsi laiko tiltais iš dabarties nuvykti į erdvę, kurioje gimė ir buvo filmuojami tie kadrai, bei pasižiūrėti, kas atsitiko su tuo peizažu, žmonėmis ir vietomis.

Siekėme pabandyti pajusti, ką autoriai jautė filmuodami, nes prisiliesdamas prie jų matytų vaizdų gali įsivaizduoti, kokios emocijos juos supo, kodėl buvo daromi vieni ar kiti pasirinkimai.

– Dirbote dviese su latvių režisiere K.Briede. Nuo ko viskas prasidėjo, kaip vyko darbas kartu?

– Krystinė norėjo sukurti filmą ir ieškojo jam išraiškos priemonių. Iš pradžių ji manė, kad tai galėtų būti informatyvus filmas, kuriame būtų paaiškinamas visas kontekstas, papasakojama, kas yra šie kino kūrėjai, kokie buvo jų darbai.

Tačiau ilgų ir kartais nelengvų diskusijų metu nusprendėme, kad neisime šiuo keliu. Viską būtų buvę labai sunku aprėpti. Vien toks žmogus kaip Herzas Frankas yra ištisas kontinentas, turintis savo istoriją ir milžinišką kūrybinę

biografiją. Nuo jo neatsilieka ir Henrikas Šablevičius, Robertas Verba, Markas Soosaras ar Andresas Söötas. Taigi taip po truputį ėmė kristalizuotis poetinės dokumentikos linija. Nusprendėme, kad į juostą žiūrėsime kaip į prisiminimą, pabandysime pajusti tuos kadrus. Ne juos paaiškinti, o pajausti – yra dalykų, kurie kalba patys už save.

Keliaudamas po užsienį įsitikinau, kad informacija veikia žmones išoriniu lygiu: jie kažką sužino, yra patenkinti, bet tai yra tik paviršius. Kai žmogus pajaučia, jam nereikia nei konteksto, nei informacijos, nes jis suvokia kažką daug gilesnio. Pristatėme filmą Seule, Pietų Korėjoje, kur dalis žiūrovų buvo jauni kino režisieriai, studentai, kurie net nežino, kad tokia Sovietų Sąjunga išvis egzistavo. Nepaisant to, vaizdų magija vis tik juos paveikė, palietė, privertė galvoti ir komunikuoti. „Laiko tiltai“ yra ne tiek duoklė Baltijos valstybių kino istorijai, kiek nusilenkimas autoriams, kurie kūrė fantastišką, stebuklingai gražų kiną: jis nesensta, turi universalųjį dėmenį, paliečia žmones, neturinčius jokių žinių, informacijos ar nesuprantančius konteksto ir kuris juos veikia.

– Kalbant apie „Laiko tiltus“ pabrėžiama, kad jis skiriamas Baltijos šalių poetinės dokumentikos fenomenui įamžinti. Kas būdinga latvių, estų ir mūsų kūrėjams? Kokie ryškiausi poetinės dokumentikos bruožai?

– Kūrėjai labai skirtingi ir jiems pritaikyti vieną apibrėžimą būtų gana sudėtinga. Baltijos šalių poetinė dokumentika dažnai atsižvelgia į geografinį dėmenį. Vis dėlto, jeigu reikėtų apibrėžti, tai, mano manymu, poetinė do-

kumentika yra žiūrėjimas į pasaulį kaip į muzikinį arba poetinį kūrinį. Poezija neegzistuoja be metafizinio dėmens.

Filme įamžinti kino kūrėjai turėjo savybę per gana nesofistikuotus, paprastus ir tiesius vaizdus įsiskverbti į giliausius žmogaus sielos užkaborius. Sakykime, H.Franko juosta „Dešimčia minučių vyresni“: tai dešimties minučių filmas, kuriame rodomas šešiamečio berniuko veidas, ir nieko daugiau. Jame nėra jokio montažinio kirpimo, kamera paleista ir sustabdyta, kai baigiasi juosta.

Juostoje vaizduojama tik dešimt minučių, bet iš tikrųjų tai į dešimt minučių telpantis filosofinis traktatas. Kito režisieriaus – H.Šablevičiaus – filmas „Kelionė ūkų lankomis“ yra apie tai, kaip nyksta siaurukas, kaip jis pakeičiamas tradiciniais traukiniais. Bet iš tikrųjų tai yra juosta apie praeinantį mūsų istorijos etapą, apie mažus dalykus, kuriuos mes prarasdami netenkame labai daug.

– Filmas „Laiko tiltai“ ne tik skirtas poetinės dokumentikos kūrėjams pagerbti, tačiau kartu pats yra labai poetiškas, audžiamas iš menininkų darbų fragmentų, šių laikų interviu, dabar filmuotos medžiagos, vietų, žmonių. Kodėl pasirinkote tokį stilių?

– Visada buvau įsitikinęs, kad dokumentinis filmas turi būti nespalvotas, jame neturi būti žodžių, turi būti poezijos. Atsimenu, kai Danijoje dalyvavau viename pirmųjų festivalių ir manęs paklausė, kodėl mano filmas yra nespalvotas, tas klausimas išmušė iš vėžių: tuo metu galvojau, kad iš manęs šaiposi. Taigi, užaugus aplinkoje, kur tokia tradicija, buvo visiškai natūralu pabandyti tokiu būdu pasakoti ir filmo „Laiko tiltai“ istoriją. Taip pat nenorėjome disonanso tarp senųjų ir naujųjų kadrų, stengėmės, kad jie plastiškai vienas iš kito išplauktų. Nenorėjome sukurti kritiškos juostos, parodančios, kad tais laikais viskas buvo gerai, o dabar – blogai.

Priešingai, stengėmės pabrėžti laikui nepavaldžią kino kalbos tėkmę.

– Ar yra dalykų, kurie būdingi tik Baltijos dokumentiniam kinui? Ar egzistuoja kas nors, ko nedaro kitos šalys ir, pamačius filmą, galima pasakyti, kad tai yra latvių, estų arba lietuvių kūryba?

– Mes – estai, latviai, lietuviai – tarpusavyje taip pat skiriamės. Estų dokumentinis kinas visada buvo labiau ironiškas, su humoru, kalbantis apie miesto kultūrą. Latvių kinas savotiškai, per poetinę prizmę, bandė atspindėti dabartį, jie nesibaimino kurti filmų ir apie kolūkio pirmininkus, žinoma, tai darydami išmintingai ir nekonformistiškai. Lietuvių kinas labai aiškiai yra suleidęs šaknis į mūsų istoriją ir į žemę.

Jame yra kuriama nesudarkyta, nedeformuota sovietmečio erdvė. Žmonės,

12 // © 37O

Uldžio Cekulio nuotr.

atsirandantys lietuviškame kine, atrodo nepriklausantys tam laikui. Man atrodo, tai gana erzino cenzorius.

Tačiau manau, kad Baltijos dokumentinis kinas kartu ir labai skiriasi nuo kitų: tylioji poezija, nedaugiakalbė, yra labai būdinga mūsų valstybėms. Mes gyvenome ypatingomis sąlygomis, kur žodis buvo labai stipriai cenzūruojamas, o vaizdą kontroliuoti buvo sunkiau. Temą tu gali uždrausti, bet ką darysi su peizažu? Ir nors pati kino poetika nėra visiškai unikalus reiškinys, bet mūsų išskirtinis bruožas yra tai, kad Baltijos dokumentika labai daug kalbėjo antruoju planu ir peizažas yra vienas pagrindinių filmų herojų.

Režisierius Audrius Stonys

– Kaip kino kūrėjai reagavo į tai, kad bus juostos veikėjais, ir atsidurs kitoje kameros pusėje, negu buvo pripratę būti?

– Filmuoti režisierių yra pats nedėkingiausias dalykas (šypsosi). Jis kaip šachmatininkas puikiai žino tavo penkis ėjimus į priekį. Jiems tai taip lengvai nuspėjama, kad vienintelis būdas su jais dirbti yra juos kažkaip nustebinti. Taip buvo su A.Freimaniu, kuris, Kristynei pirmą kartą nuvažiavus ir pamėginus jį kalbinti, pasipiktino ir sakė, kas čia per dokumentinis filmas, kuriame reikia kalbėti, ir kad jis to nedarys. Kai mes pas jį nuvažiavome antrą kartą, aš jau žinojau, kad jo tokia pozicija, todėl pasakiau: „Aivarai, aš jus filmuosiu, bet su sąlyga, kad jūs nepasakysite nė vieno žodžio, – net jeigu labai norėsite, jūs negalėsite to padaryti.“ Va, tada jam buvo labai keista, pasidarė įdomu ir jis pasidavė žaidimui (šypsosi). Uldis Braunas, kuris buvo stebuklingos šviesos ir lengvumo žmogus, netrukdė, stengėsi padėti. Žinoma, buvo ir sudėtingesnių: estai į viską gyvenime, ne tik kine, žiūri ganai ironiškai, sarkastiškai, kartasi net ciniškai, tad juos įveikti nebuvo labai lengva. Jie patys viską projektuodavo: viena akimi žiūri į kamerą, kita – kas yra už jų, koks peizažas. Tokie žmonės žino, kaip jie atrodo, ką sakys ir kaip tai bus panaudota filme. Su didmeistriais žaisti kai kurias partijas yra gana sudėtinga.

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Oleg Surajev

Jane Gardam

Olegas ir storas, 2018

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė, Tyto alba, 2019

KNYGĄ GALI PARAŠYTI BET KAS Komikas Olegas Šurajevas savo knygą pristatė dar pernai rudenį, tačiau ją truputį užtrunka perskaityti. Nes joje yra puslapių.

Regis, jau ir baigiamąjį žodį su padėka palydi, bet štai iššoka šimtas dvyliktasis puslapis, kuriame autorius kreipiasi tokiu tekstu skliaustuose: „Jei jums pasidarys bloga, galite skambinti šio puslapio numeriu.“ Bloga nuo knygos nepasidaro, veikiau linksma – juk humoristo rašyta. Tik paaiškėja, kad šita knyga yra ne tiek parašyta, kiek išpaišyta: 90 proc. jos turinio sudaro klasikinės karikatūros. Kai kurios turi netikėtą potekstę, kai kuriuos visiškai tiesmukos. Pavyzdžiui, autorius frazeologizmą „kaip pirštu į akį“ iliustruoja dviem personažais, iš kurių vienas duria pirštu kitam, aišku, į akį. Rusakalbiui tokia lietuvių kalbos forma galbūt ir suskamba, bet juk ne mažiau linksmi yra ir mūsiškiai frazeologizmai „pamesti galvą“, „nukabinti nosį“, „parodyti, iš kur kojos dygsta“, o „ausimis karpyti“ išvis turėtų suteikti beribio peno karikatūristo vaizduotei. Ir apskritai ar kas nors ži-

VYRAS BE TRŪKUMŲ

no, ką danai turi omeny tardami „mano plaukai pašto dėžutėje“?

Likusią veikalo dalį sudaro įspėjimas, įvadinis žodis, padėkos (2 vnt.), prozinės / eseistinės miniatiūros (5 vnt.) ir dar keli tarpiniai grafine forma užrašyti tekstai, tokie tarytum anekdotai. Trys tekstai, kuriuose vaizduojamos absurdo situacijos, artimiausi literatūros skaitytojui. Jeigu autorius būtų uoliau padirbėjęs prie kalbos, tai yra meniškai užaštrinęs užrašomus dialogus, būtų išėjusi visai nebloga kūrybinė paraiška, artima Paulinos Pukytės knygos „Bedalis ir labdarys“ tekstų absurdui. Dar kiek, ir žiūrėk, galėtume palyginti O.Šurajevą su Samueliu Beckettu. Bet dabar ne.

Dar ne. Nes O.Šurajevas ir nesistengė parašyti knygos. Pačiam knygos pavadinimui „Knygą gali parašyti bet kas“ esant melagingam, autorius apsuko skaitytojus apie pirštą (dar vienas frazeologizmas!), pačią knygą pateikdamas kaip išdūrkę. Pasirodo, iliustracijos yra ne paties autoriaus, o Gintarės Kavaliauskaitės, o idėjas jis mintijo su bendraautoriu.

Bet dėl to knyga nėra bloga – tai smagus pramoginis vartinys, arba vartalas. Primena kadaise ėjusį humoristinį laikraštį „Tai bent“, kuriame irgi derėjo linksmi pasakojimai su karikatūromis.

Vienoje trumpoje esė O.Šurajevas atvirauja apie vaikystėje patirtą gėdą. Aš irgi pasisakysiu apie šį jausmą: nors iki literatūros klasikų autoriui toli kaip žaliųjų lyderiui Karbauskiui iki žaliojo, vartyti knygą viešumoje gėda nebuvo, ją pasidėti į lentyną irgi gėda nebus.

Atskleidžiama istorinė situacija yra specifiška, būdinga buvusiai Didžiosios Britanijos imperijai, todėl romanas artimesnis britų džentelmeniškai kultūrai. Nors ir lietuvių skaitytojui praplėsti akiratį nepakenks, juolab kad knygoje vaizduojama senatvės būklė ir marga vaikystė yra ganėtinai universalios.

Tuo metu atsivertęs romaną „Vyras be trūkumų“ ant suolelio Lukiškių aikštėje pajutau, kad skaityti knygą tokiu pavadinimu truputį gėda. Juk ne kiekvienam bus aišku, kad tai ne savipagalbos knyga, o grožinis kūrinys. Tai laimė, kad Vilniuje niekas pasilenkęs pavadinimų nenužiūrinėja.

Pavadinimas, aišku, ironiškas, nes vyrų be trūkumų nėra. (Moterų, galimas dalykas, irgi.) Autorė plėtoja vieno žmogaus iš specifinės socialinės klasės viso gyvenimo istoriją. Jis, gimęs britų kolonijoje, pirmuosius metus praleidžia auginamas vietinių – be po gimdymo mirusios motinos ir dėmesio į sūnų nėmaž nekreipiančio tėvo. Paskui jis, kaip ir kiti kolonijų elito vaikai, išsiunčiamas mokytis į tėvo tėvynę. Pasakojimas šokinėja nuo šio veikėjo senatvės į vaikystę, ir taip pakaitomis.

Vis dėlto neapleidžia įspūdis, kad rašytojos atkurtas pasaulis ir sukurtas pagrindinis personažas yra toks svetimas, kad net nuobodus. Kai kur, kurdama intrigą per niuansuotą atsitikimą, kaip, pavyzdžiui, seniui Federsui žiemą išėjus su šlepetėmis ir užsitrenkus durims, dėl to jam tenka kreiptis į nekenčiamą kaimyną, romano pasakojimas įtraukia, bet nuklysdama į ano laikmečio detales ir išpūsdama dialogus autorė vis nukreipia dėmesį. Kitaip sakant, atkurdamas praėjusio laikmečio tradicines formas, pats pasakojimas lieka pernelyg tradicinis. Manau, tokiam tekstui paprasčiausiai pritrūko savitos kalbos formos, autentiškesnio stiliaus. Norėdamas sudominti užsienio skaitytoją tokia tema, pirmiausia suviliok jį kalbos žaidimu. Bet juk knyga pirmiausia skirta britams, kurie iš kolektyvinės patirties atpažįsta literatūrinius kodus ir su kūrinio tikrove tapatinasi.

Apskritai pastaruoju metu Lietuvos leidyklų siūlomos literatūrinės naujienos apima vis platesnę geografiją, „Vyras be trūkumų“ irgi patenka į plečiamo pažinimo akiratį. Ir kaip neretai nutinka vertinant naujienas, šią knygą skaityti tikrai verta, bet nebūtina.

Mary Lynn Bracht

BALTOJI CHRIZANTEMA

Iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019

Tom Phillips

ŽMONĖS: KAIP MES VISKĄ SU*IKOM Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius, Baltos lankos, 2019 Taip išeina, kad ir šioji knyga – apie mūsų rūšies gėdą. Tačiau šįkart linksmai. Žodžiu, žmonėms, pripažinkime, nesiseka. Bet neverta dėl to rautis plaukų, o pažvelgti saviironiškai, nes tai patikimas savirefleksijos būdas.

Autorius, pradėdamas žmogaus nesėkmių rinkinį žaismingai aprašydamas nesėkmingą žmogbeždžionės Liusi žūtį, kuri vėliau, archeologams iškasus jos palaikus, leido suprasti, kaip evoliucionavo žmogus, apžvelgia mūsų rūšies istoriją ne kaip atradimų ir išradimų, laimėjimų ir užkariavimų išklotinę, o kaip tendencingą nesusipratimą – tai, „kas verčia suglumus iš nevilties purtyti galvą (karas, gamtos tarša, oro uostų aludės)“ (p. 10).

Karas ir gamta – dažniausi mūsų nesėkmių atvejai, todėl ekologija ir konfliktai tampa atraminiais autoriaus požiūrio poliais. Nors autorinis rakursas apibėgti žmonijos istoriją linksmai yra kūrybiškas, vis dėlto daugybė knygoje minimų faktų yra žinomi iš bendro ir mokyklinio išprusimo. O tuos, apie kuriuos dar nieko nesi girdėjęs, kažkodėl iš karto norisi pasitikrinti per jutubą, nes taip atrodo vaizdingiau.

Daug kas vis dėlto nustebino. Skaitydami sužinome, kad vienas aklimatizacijos entuziastas ir Williamo Shakespeare‘o kūrybos gerbėjas užsimanė Šiaurės Amerikoje užveisti visų paukščių, kurie paminėti minėto anglų klasiko kūriniuose, rūšių. Sumanymas, kaip paaiškėjo vėliau, nebuvo gudrus – prijaukinti varnėnai tapo nesuvaldomais kenkėjais, nes „mielas vyrukas iš aukštesniosios vidurinės klasės buvo įnikęs į savo pomėgius ir nesusimąstė apie galimus pa-

darinius. Jeigu vietoj šito būtų bėgiojęs, viręs naminį alų ar tapęs akvarele, nieko panašaus nebūtų nutikę“ (p. 65).

Atskirai paminėti verti įvairūs istoriniai lyderiai, knygoje pavaizduojami kaip neįtikimi pamišėliai. Skaitydamas kikeni iš Hitlerio charakteristikos ir tuomet pasidaro lengviau, kad Donaldas Trumpas dar nėra blogiausia, kas gali ištikti šalį arba civilizaciją. Nors autorius čia pat pasiūlytų pamokėlę: gal mes tiesiog neįvertame jo pavojingumo?

T.Phillipso knyga yra tarytum lengvesnis Yuvalio Harario „Sapiens“ variantas, bet abu atitinka tą pačią paradigmą, turi vienodą atspirties tašką – ant ekologinės katastrofos slenksčio pakibusio žmogaus puikybę truputį nuleisti ant žemės. Tad skaitykime ir švieskimės, kol laisvas žodis ir vertimai laisvai prieinami, kol žmogus laisvas apsispręsti, nes gali būti blogiau. Ir turbūt bus, nes juk nebūna, kad nebūtų.

Jeigu skaityti „Vyrą be trūkumų“ gėda gali būti tik dėl nesusipratimo, „Baltoji chrizantema“ iš principo – gėdinga knyga. Pirmiausia dėl to, kad joje rekonstruojamas žiaurus istorinis palikimas – japonų seksualinė prievarta prieš korėjiečių belaisves. Pasakojama iš dviejų seserų perspektyvos – sekso verge tapusios paauglės ir kaltę dėl jos visą gyvenimą jutusios sesers.

Tokia literatūrinė medžiaga gėdinga pirmiausia mūsų rūšiai, kuriai tokiomis knygomis vis primenama, kokį žiaurumą pažadino Antrasis pasaulinis karas. Europoje įprastai minime holokaustą, o apie kančias Azijoje žinome tik per miglą. „Baltoji chrizantema“ liudija, kad aname pasaulio krašte irgi dėjosi siaubingi dalykai. Tai svarbu ir todėl, kad Japonija nusikaltimų atmintį iš dalies atmeta ir pamažu net trina, kitaip sakant, nesusitaiko su kolektyvine kalte.

Vis dėlto aptariant grožinį tekstą tenka atkreipti dėmesį į kitą rakursą – kodėl gėda.

Knygoje vaizduojama daug tabu atvejų – tai yra prievartos prieš moterį aprašymų.

Suprantama, kad prievartos vaizdavimas turi sukrėsti. Bet jeigu meninė kalba organizuojama taip, kad prievartos aprašymai ir tepalieka tokią funkciją – sukrėtimo? Tuomet ar tauri autorės misija atversti juodą istorijos puslapį nepaneigia pati savęs?

M.L.Bracht moters kančią kare vaizduoja išsamiai ir net skrupulingai, bet pernelyg tiesmukai: jos tekste tiesiog trūksta meninių priemonių. Nutylėjimo, atsitraukimo, atitolinimo arba kaip tik – išryškinimo. Pavyzdžiui, galingame ir genialiame László Nemeso filme „Sauliaus sūnus“ tai padaroma holokausto mašineriją vaizduojant antrame plane, per pagrindinio veikėjo petį – tarytum atitolinant siaubą nuo žiūrovo akių,

nors viską kuo aiškiausia vis vien parodant.

Skaityti konkrečiai aprašytą prievartą yra tiesiog šlykštu – tokia literatūra nepalieka erdvės vidiniam judesiui.

Nors tiek „Baltoji chrizantema“, tiek „Sauliaus sūnus“ yra debiutiniai autorių kūriniai, meninė jų forma nesulyginama. Nesulyginsi teksto netgi su Richardo Flanagano romanu „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ („Baltos lankos“, 2017), irgi palietusiu japonų karo žiaurumus, užtat kur kas vaizdingiau ir išradingiau. Todėl L.Nemesas arba R.Flanaganas padeda išgyventi praeities skausmą ir jo neužmiršti (nes never forget), o M.L.Bracht knyga iš principo tarnauja naratyvo industrijai, kitaip sakant, tėra popsas. Tai todėl gėda.

Alvydas Šlepikas savo romane „Mano vardas – Marytė“, vaizduodamas po karo engtus vadinamuosius vilko vaikus ir jų šeimas, išvengė tiesmukumo kurdamas daugiabalsę kalbą, kai nukentėjusių žmonių likimai ir kančia sprūdo iš pačios sintaksės, žodžių dermės. Vertėtų ir amerikiečių autorei iš A.Šlepiko pasimokyti, kaip rašyti, kad praėjusio karo tragedija pamažu gytų, o ne dar labiau skaudėtų.

Rašė Daiva Juonytė

Šiandien fotografais save vadina daugelis. Ar tai nesumenkina fotografijos esmės – klausiu Lietuvos fotomenininkų sąjungos atsakingosios valdybos sekretorės, kuratorės, fotografės ir Tarptautinio fotografijos simpoziumo Nidoje organizatorės Vilmos Samulionytės. „Jei apie fotografiją galvosime kaip apie išraiškos priemonę ir manysime, kad ji turi kalbėti apie mums svarbius dalykus, turėti prasmę ir būti įsiliejusi į šiuolaikinio meno kontekstus, niekas nėra sumenkinama“, – sako ji ir rugsėjo 9–15 d. kviečia atvykti į jau 42-ąjį kartą vyksiantį renginį, kuriame tarp jūros ir marių ošimo, pušų apsuptyje apie fotografiją galima kalbėti šiek tiek kitaip – atvirai ir intelektualiai.

Ričardo Šileikos nuotr.

SIMPOZIUMAS

>>>>EITI UŽ AR KADRO NEITI

Vytauto Kumžos darbas „Don’t fall in love with a prop“, 2018 m.

© 37O

Kai griuvo visos politinės struktūros, visame meno pasaulyje atsirado šioks toks sutrikimas: kur mes eisime, ką darysime, ar mūsų Lietuvos meno sala visiems bus labai didelis atradimas?

Vyresnioji karta laukė, kad pasaulis staiga supras, jog mūsų šalyje – visi genijai. Bet taip neatsitiko, ir tai normalu. Ši nusivylusioji karta egzistuoja visame kaitos regione: Latvijoje, Estijoje, kitose posovietinėse šalyse. Dabartiniu metu fotografijos pasauliui turbūt esame žinomi dėl Antano Sutkaus, Aleksandro Macijausko, Vito Luckaus. Jaunoji karta irgi neatsilieka, tik ji nėra tokia susivienijusi, nesivadovauja hierarchinėmis struktūromis: ji dirba po vieną, susijungia tam tikriems projektams ar kažkokioms iniciatyvoms, tada šiek tiek padirba kartu ir vėl išsiskirsto. Nėra bendrų stilių, atsiranda kažkokios mados tendencijos. Kita vertus, užsiimant grynąja fotografija yra sunku būti labai vientisam ir šiuolaikiškam. Šiuolaikinis kūrėjas naudojasi visomis priemonėmis, kurių jam reikia savo idėjai išreikšti, ir jeigu jo pagrindinė darbo priemonė yra fotografija, nebūtinai jis vien tik ja turi užsiimti. Visa tai yra tendencinga visam pasauliui ir mes judame kartu su juo. Viskas yra gerai, tik auditorija visada nori turėti žvaigždžių, jai reikia sensacijų. O dabartiniu metu tokių provokuojančių asmenybių lyg ir nebėra. Šiais metais Nidos simpoziume dalyvauja jaunieji kūrėjai Justinas Vilutis, Vytautas Kum-

Renginio akimirka

Justo Gudeikos nuotr.

14 //

– Kokia šiuo metu yra Lietuvos fotografija? Kokius mus mato pasaulis ir kaip mes atrodome bendrame kontekste?

– Labai sunku pasakyti, kaip mes atrodome bendruose kontekstuose, bet dažniausiai pasaulis žino mūsų klasikinę fotografiją, kuri ilgą laiką buvo dominuojanti ir žanro požiūriu labai vienoda. Tai buvo tradicinis reportažas, kur vyrai surėmę pečius fotografavo kasdienį gyvenimą. Humanistinė fotografija atliepia žmogų. Nespalvotos nuotraukos sukelia tam tikrų emocijų, su kuriomis esame susidūrę, pažadina kažkokią sentimentalią atmintį. Nespalvota fotografija kalba apie individą, gyvenimą, mums yra labai pažįstama, ir tokia pati tendencija yra visame pasaulyje. Nuo 1990 m. fotografija pradėjo labai kisti: ji nepasakojo linijinio pasakojimo ar istorijos, bet ėmė konceptualėti, pradėjo atsirasti daugiau metaforų. Kalbu apie Lietuvos fotografijos momentą, kai atėjo Alfonsas Budvytis, Algirdas Šeškus, TTL (Gintautas Trimakas, Remigijus Treigys, Alvydas Lukys – red. past.), Vytautas Balčytis, kurių kūriniuose buvo daugiau tiesioginės kritikos, tuštėjo vaizdas, buvo mažiau fiksuojamas įvykis, daugiau dėmesio kreipiama į estetiką. Tai atpažįstama visame pasaulyje. Gali būti, kad tuo metu tam tikri žanrai arba stiliai neišsivystė Lietuvoje, pavyzdžiui, nebuvo tokio tipologinės fotografijos antplūdžio.

Ričardo Šileikos nuotr.

FOTOGRAFUOTI (N

Praktikams paruošėme trejas įdomias kūrybines dirbtuves: lenkų kilmės Jolanta Dolewska, gyvenanti Škotijoje, surengs dirbtuves apie skulptūrą ir fotografiją. Vyks jau visiška klasika tapusios G.Trimako klasikinių fotografijos technologijų meninės dirbtuvės. Pavyko pasikviesti Aureliją Maknytę, kuri Lietuvoje dirba su redimeidu, rastais objektais ir archyvais.

– Kitose meno srityse, pavyzdžiui, kine, vis garsiau kalbama apie lyčių lygybę, festivalių programos sudaromos, į jas įtraukiant daugiau moterų kūrėjų darbų. Kokia situacija yra fotografijoje?

– Fotografijoje situacija šiuo klausimu yra tikrai daug geresnė negu anksčiau. Senojoje kartoje moterų fotografių buvo vos kelios: Violeta Bubelytė, Milda Drazdauskaitė, Marija Čičirkienė, Irena Giedraitienė, Snieguolė Michelkevičiūtė. Aš net tame pačiame Nidos simpoziume iš vieno patriarcho esu girdėjusi, kad moteris negali būti gera fotografė – jai vis tiek svarbiausia yra šeima. Pasak jo, moteriai intuityviai rūpi vaikai, šeima, o vyrui – tai kas: ima ir išeina, kur jam reikia (juokiasi). Atsimenu, kad sėdėjau salėje kaip šaltu vandeniu perlieta ir negalėjau patikėti tuo, ką girdžiu.

Apie šią nelygybę yra nuolat šnekama, visada yra lyginama senosios ir jaunosios kartų situacija. Dabartinio laiko atžvilgiu aš nebūčiau tokia kritiška ir drastiška. Tai gal mano asmeninė pozicija, bet aš bandau neskirstyti ir seksistiškai nežiūrėti. Tačiau tikrai negaliu kontroliuoti kitų žmonių ir jeigu toks komentaras atsiranda, tokį žmogų pradedi vertinti pagal jo pasisakymą. Dėl programų sudarymo, narių priėmimo – jokios lytinės diskriminacijos tikrai nėra. Šiais metais dar neskaičiavau, kiek programoje yra moterų, bet, žvelgdama iš savo pozicijos, vis tiek pirmiausia stengiuosi vertinti meną. Jeigu pradėsi pirmiausia skirstyti pagal lytį, o tik paskui žiūrėti į meną, bus kitas kraštutinumas. Bandant vertinti objektyviai, manau, kad seniau pati socialinė visuomenės struktūra buvo kitokia.

Moterys užsiėmė savicenzūra, pasiteisinimais. Tai tokia nesibaigianti grandininė reakcija: tave taip auklėja, tada tu negali to pasakyti ir to padaryti, paskui užsidarai, vėliau atsiranda kažkokios aplinkybės ir staiga vėl augini tuos vaikus.

Justino Vilučio darbas „Allure Chanel“, 2018 m.

NE)GALI VISI ža, Audrius Kriaučiūnas, Agnė Rita Kučinskaitė.

Bet jie visi gyvena užsienyje ir yra tas vadinamasis mūsų nutekėjęs protas. Vieni kuria Amsterdame, kiti – Londone, Paryžiuje ar Berlyne. Vienais metais Nidoje pamėginome tuos emigrantus kažkaip surinkti į vieną parodą. Jos metu pamatėme, kad jie labai skirtingi.

– Turbūt natūralu – jie gyvena ir kuria labai skirtingose aplinkose.

– Taip, jie nekovoja su vienu priešu, seniai baigėsi gerųjų ir blogųjų laikai. Bet gal to ir nereikia. Mes gyvename labai skirtinguose kontekstuose ir ta įvairovė yra fantastiška.

– Tarptautinis Nidos fotografijos simpoziumas – renginys, kuris Lietuvos fotomenininkams tampa ne tik puikia priežastimi susitikti, bet kartu ir pamatyti užsienyje kuriančių menininkų darbus, o užsieniečiams – atrasti Lietuvą. Ką jis reiškia jums ir visai mūsų šalies fotografijos bendruomenei?

– Jaučiu, kad Nidos simpoziumą organizuoti yra labai didelė atsakomybė. Šiais metais jis vyks jau 42-ąjį kartą, tad tik galima įsivaizduoti, kokio lygio yra jo kitimas, metamorfozė!

Visada labai kviečiame atvykti užsienio fotografus ir nors rugsėjo mėnuo yra šiek tiek sudėtingas, nes vyksta keli rimti fotografijos renginiai užsienyje, vis tiek bandome įsisprausti į jų darbo kalendorius. Kartais pasiseka. Šiais metais atvažiuoja Mathieu Asselinas, kuris pristatys savo projektą „Monsanto“, atvyksta Adrianas Onco su paskaita ir filmu apie aktyvizmą mene.

Renginys įvairus: jeigu nori, gali eiti ir kažką daryti praktiškai meninėse dirbtuvėse, gali klausytis teorinių paskaitų, gali dėstytojus pasigauti kažkur prie jūros ir parodyti savo darbus. Fotografijos

kursus kažkur kitur gali pradėti lankyti bet kada, vyksta daug praktiniais pagrindais paremtų konferencijų. O į Nidą atvažiuoji norėdamas patekti į šiek tiek kitą lygį. Ne norėdamas išmokti fotografuoti – tai jau turi mokėti, tai jau ne amatas – čia intelektualiniu lygiu vyksta pokalbis ir kalbama ne apie tai, kokiu fotoaparatu fotografuoji, bet ką fotografuoji ir ką sakai bei nori pasakyti.

– Kokie pagrindiniai šių metų simpoziumo akcentai?

– Džiaugiuosi visais, kurie sutiko atvykti. Kiekvienas sutikęs dalyvauti yra maža pergalė. Metai iš metų simpoziume dalyvauja fotografijos tyrinėtoja, menotyrininkė Agnė Narušytė ir vis randa kažką naujo papasakoti apie fotografiją. Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis kalbės apie peizažo kontekstų migraciją. Šiemet pavyko prisikviesti tokius menininkus kaip Kęstutis Grigaliūnas ir Dainius Liškevičius, kurie iš dalies dirba su fotografijos medija ir labai aktualiomis temomis. Labai džiaugiuosi, kad apie savo kūrybą sutiko papasakoti Emilija Škarnulytė. Atvyksta Paulina Eglė Pukytė, kuri prieš keletą metų buvo Kauno bienalės kuratorė. Šįkart ji atvažiuoja kaip menininkė ir pristatys savo kūrybą. Dalyvaus Aistė Paulina Virbickaitė, kuri daro tyrimą apie fotografijų kolekcionavimą ir perkamumą, o Ernestas Parulskis kalbės apie rinkas ir vertes. Atvyksta puikus knygų savilaidos kolektyvas „Photobook Show“ iš Braitono – Viljamas Sadovskis ir Kevinas Beckas. Visada malonu klausyti Adamo Mazuro, lenkų teoretiko, kuris puikiai ir plačiai šneka apie fotografiją.

Jau minėtas M.Asselinas pasakos apie savo giluminį ekologinį tyrimą ir jo dokumentavimą bei eksponavimą. Per keturias programos dienas pranešimus skaitys apie 20–30 pranešėjų.

ŠIUOLAIKINIS KŪRĖJAS NAUDOJASI VISOMIS PRIEMONĖMIS, KURIŲ JAM REIKIA SAVO IDĖJAI IŠREIKŠTI, IR JEIGU JO PAGRINDINĖ DARBO PRIEMONĖ YRA FOTOGRAFIJA, NEBŪTINAI JIS VIEN TIK JA TURI UŽSIIMTI.

– Kokios fotografijos temos šiuo metu vyrauja pasaulyje?

Kokias tendencijas pastebite?

– Ekologija arba supanti aplinka. Apie ją kalba visi: nuo studentų iki festivalių dalyvių. Arlyje mačiau puikią parodą „Žemėje“ (angl. „On Earth“), kurią kuravo Marcelis Feilis ir Hinde Haest. 25 šiuolaikiniai aktualūs menininkai itin plačia perspektyva pažvelgė į tai, kas kelia nerimą pasaulyje: apie mūsų beatodairišką gyvenimo būdą, vartotojiškumą, technologijas ir pan. Niekada nepasensta asmeninės erdvės tema – turbūt tai dalykai, kurių svarba nepasikeis – skirsis tik atvirumo lygmuo. Visada labai svarbi dokumentika, kuri egzistuoja, tik mutuoja jos išraiškos formos. Nemažai kalbama ir apie korporatyvinį pasaulio valdymą.

– Ką jūs, kaip fotografė ir Fotomenininkų sąjungos atstovė, manote apie tai, kad šiandien fotografuoja visi? Ar tai nesumenkina fotografijos esmės?

– Jeigu fotografijos esmė yra ta, kad ji turi šnekėti apie tai, kas svarbu, aktualu, tai ne. Jeigu kalbėtume apie kiekius ir neišmatuojamus vizualinius vandenynus, šiuo aspektu fotografija yra devalvuojama. Mūsų gyvenimas pasikeitė, atsirado daug daugiau vizualinio triukšmo, kuris seniau būdavo skleidžiamas telefonais, pokalbiais, kitomis bendravimo formomis. Dabar yra socialiniai tinklai, kurie neįmanomi be vaizdo. Kad žmonėms fotografija tapo prieinama kasdieninėje aplinkoje, ko seniau negalėjai net įsivaizduoti, nėra blogai – tai tiesiog perkelia ją į kitą lygį, kuriame atsiranda meniniai projektai, filmai, filmuojami mobiliaisiais telefonais.

Tegu taip būna. Aš nesakau, kad jeigu esi tikras fotografas, turi fotografuoti plokšteliniu, didelio formato fotoaparatu.

Tikrai ne. Fotografijos ir kino aparatūrai darantis patogesnei, fotografija tampa vis pasiekiamesnė. Nuvertinti fotografiją gali tik protas: jeigu apie fotografiją pradėsime galvoti, kad ji tik vaizdelis, ji automatiškai sumenksta. Bet jeigu apie ją galvosime kaip apie išraiškos priemonę ir manysime, kad fotografija turi kalbėti, turėti prasmę, turi būti įsiliejusi į šiuolaikinio meno kontekstus, niekas nedevalvuojama. Menininkas Erikas Kesselsas 2011 m. padarė projektą „24 valandos“ (ang. „24 Hours of Flickr Uploads“) ir atspausdino visas nuotraukas, sukeltas į socialinį tinklą „Flickr“, o paskui jas suvertė į krūvas galerijoje. Tai buvo visiškai stogą raunantis projektas, verčiantis susimąstyti, kur mes einame.

Ir dabar, po tiek laiko, mes vis dar judame ta pačia kryptimi.

Prieš keletą mėnesių rengėme Joachimo Schmido parodą, kurioje jis savo autobiografinę istoriją pasakoja ne fotografuodamas, o rinkdamas iškarpas iš žurnalų, jas skenuodamas ir perspausdindamas kaip savo darbus. Atsimenu, kad daug žmonių klausė, kodėl jis taip daro. O tai yra visiškas atsakas į tai, kad šiais laikais fotografuojame visi.

>> EITI AR NEITI

FESTIVALIS

Rašė Mindaugas Eidimtas Nuotrauka Gražvydo Kaškelio

Festivalis, kuris vyksta ne miške, prie ežero ar jūros, o apleistų fabrikų teritorijoje miesto viduryje, prieš aštuonerius metus buvo daug kam nesuprantama naujovė. Šiandien „Loftas Fest“ yra renginys, kasmet į sostinės Naujamiestį sutraukiantis tūkstančius melomanų, meno ir urbanistinės kultūros gerbėjų iš Lietuvos ir užsienio. Rugsėjo 13–14 d. vyksiantis festivalis ne tik pristatys aktualiausius ir kylančius Lietuvos ir Europos atlikėjus, surengs dešimtis meno pasirodymų bei performansų, bet ir papuoš buvusios „Elfos“ gamyklos teritorijos pastatus menininkų darbais, kuriuos bus galima matyti ištisus metus.

„LOFTAS FEST“:

DVIEJŲ DIENŲ MUZIKOS IR KULTŪROS DOZĖ, KEIČIANTI MIESTO VEIDĄ

F

estivalis, pasak jo organizatorių, reprezentuoja tai, kas „Lofte“ vyksta visus metus. Pagrindinė menų fabriko misija – skleisti šiuolaikinę muziką ir meną bei populiarinti urbanistinę kultūrą ir gyvenimo būdą. „Loftas Fest“ yra renginys, kuris tarsi vainikuoja visų metų darbą, pasiūlydamas platų veiklų spektrą per dvi dienas. Jis pritraukia ne tik vilniečių, bet ir lankytojų iš visos Lietuvos, mėgstamas užsieniečių – nemažai jų atvyksta iš Latvijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų šalių.

18 //

NUO MUZIKOS IKI PARODŲ „Tai daugiakultūris renginys, pristatantis tiek visame pasaulyje populiarias šiuolaikinės muzikos grupes, tiek kylančius Europos ir Lietuvos muzikos atlikėjus, elektroninės muzikos kūrėjus ir didžėjus, šiuolaikinį šokį, teatrą, performansus, kiną ir audiovizualinį meną. Iš patirties galiu pasakyti, kad festivalio lankytojai gali gauti visiškai skirtingų potyrių, o priklausomai nuo savo pomėgių ir pasirinktų maršrutų, būti nustebinti naujų ir netikėtų atradimų“, – pasakoja viena iš festivalio organizatorių Živilė Diawara.

© 37O

Suprantama, didžiausia „Loftas Fest“ dalis ir pats pagrindas yra muzika.

Net septynias scenas klausytojams siūlysiantis festivalis dėmesio skiria ne tik pripažinimą pelniusiems, bet ir karjeros laiptais tik kylantiems Europos atlikėjams. Kadangi festivalis yra Euro-

pos grupių mainų programos „Europavox“ dalis ir vyksta kartu su „What’s Next in Music?“ konferencija, jis tampa ir tradicine muzikos industrijos profesionalų susitikimo vieta. „Didžiąją dalį atlikėjų atrandame patys, vykdami į įvairius festivalius ir konferencijas, – kasmet dalyvaujame bent keliuose jų. Taip pamatome perspektyvias grupes pačioje jų karjeros pradžioje ir stengiamės parinkti tas, kurios būtų įdomiausios Lietuvos klausytojui bei turi daugiausia potencialo eiti į priekį. „Europavox“ projektas yra skirtas parodyti, kad Europoje – be galo daug geros ir įdomios muzikos, nors neretai ji lieka JAV ir Jungtinės Karalystės muzikos šešėlyje“, – sako „Lofto“ įkūrėjas Viktoras Diawara.

PO DIENĄ ELEKTRONIKAI IR GITAROMS Penktadienio headlineriu šiais metais pasirinktas garsių elektroninės muzikos prodiuserių iš Berlyno Sebastiano Szary ir Gernoto Bronserto duetas „Modeselektor“. Daliai klausytojų jie bus geriau atpažįstami iš itin populiaraus, kartu su „Apparat“ įkurto projekto „Moderat“ pavadinimo. Ne vienas „Modeselektor“ singlas yra sukurtas kartu su „Radiohead“ lyderiu Thomu Yorke‘u, kuris juos yra įvardijęs kaip mėgstamiausią savo grupę.

Kartu su jais pirmą festivalio dieną pasirodys ir tamsos iliuzionistais bei liūdnojo šokio atstovais vadinami lietuviai „Solo ansamblis“, mainų projekto „Europavox“ atstovai: hiphopo sensacija vadinama „alyona alyona“ iš Ukrainos bei Danijos atstovės Iris Gold ir Anastasia Kristensen.

Pagrindiniai šeštadienio atlikėjai – alternatyvaus roko atstovai iš Londono „Shame“. Provokuojančiais tekstais apie politikus ir visuomenės problemas garsėjantys atlikėjai patiks tiems, kuriems artimas klasika tapusio britiško roko nuoširdumas, o roko žvaigždės įvaizdis – neįdomus ir dirbtinis.

Juos apšildys lietuviško roko pranašai „ba.“, visai neseniai pristatę naujausią albumą „H8“. Tą pačią dieną scenoje pasirodys šią vasarą festivalyje „Devilstone“ jau spėję liū-

dnai pagarsėti rusai „Shortparis“ ir dar du „Europavox“ atstovai – „Run SOFA“ iš Belgijos ir MMNQNS iš Prancūzijos.

Festivalio organizatoriai šį renginį pirmiausia laiko švente miestui ir jo svečiams bei aplink įsikūrusiai ir vis gausėjančiai bendruomenei. Kaip tik todėl dalis festivalio renginių tradiciškai bus nemokami, taip siekiant supažindinti klausytojus su perspektyviausia nauja muzika, parodyti modernaus meno įvairovę, o ir suburti kaimynus, kurių kiekvieną asmeniškai pakviesti šiandien jau būtų nelengva dėl jų skaičiaus. „Ypač įdomu matyti, kokią įtaką visa tai daro mūsų kiemo atmosferai ir bendruomenei. Mes patys gyvename ir dirbame šiame kieme. Pačioje pradžioje festivalio erdves įrengdavome apleistose vietose, jas išvalydami padedant šimtams savanorių. Bendruomenei pradėjus didėti, buvome sunerimę, kad apleistų erdvių lieka vis mažiau ir festivaliui paprasčiausiai neliks vietos.

Tačiau vietoj to atsirado nuostabių partnerysčių su čia jau įsikūrusiomis studijomis ir patalpų savininkais, kurie suteikia festivaliui erdvės. Atsirado visai kita vizija“, – kalba Ž.Diawara.

GAMYKLOS APLINKA VIRS ATVIRO MENO GALERIJA Ši kaita tiesiogiai susijusi ir su tuo, kaip per dešimtmetį, kurį netrukus švęs „Loftas“, stipriai pasikeitė visa buvusios

gamyklos teritorija. Metams bėgant aplink menų fabriką vietoje fabrikų ėmė kurtis gyventojai ir pradėtos įgyvendinti kitos kūrybiškos iniciatyvos, o pastaraisiais metais net ir festivaliui pasibaigus pastatų sienų lieka papuoštos menininkų darbais.

Prieš trejus metus prasidėjusiame ir dažnai lankomame projekte „Open Gallery“ šiemet dalyvaujantys menininkai, ruošdamiesi festivaliui, aplink esančių pastatų sienas jau pradėjo puošti savo darbais. Paminint tik nedidelę dalį suplanuotų projektų, šiemet galeriją papildys Lietuvos ir užsienio menininkų, tokių kaip Claude Blo, Telmo Miel, Eglės Žvirblytės, Donato Dorušio, Marijos Tiurinos ir kitų darbai.

Organizatoriai teigia, kad „Loftas Fest“ yra tarsi besitransformuojantis organizmas – kiekvienais metais jis vis kitoks.

Tačiau festivalio esmė išlieka ta pati – jis kiekvienais metais suburia tolerantiškus ir smalsius, muzikai, menui bei kultūrai neabejingus žmones buvusios legendinės gamyklos „Elfa“ kieme. „Tai tarytum miestas mieste, į kurį patekus atrodo, kad atsiduri kitoje planetoje. Ir kasmet atsiduri vis kitoje. Žinoma, tokioje vietoje organizuoti festivalį nėra paprasta, tenka leistis į daug kompromisų. Bet per aštuonerius metus daug ką išbandėme, išmokome daug pamokų, tad dabar esame pasiruošę geriau nei bet kada“, – patikina Ž.Diawara.

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys

FREE FINGA PRALEISTI SKAMBUČIAI Self-released

Ateina toks laikas, kai jautiesi per senas vienokiai ar kitokiai muzikai.

Taip aš jaučiuosi su Free Finga, kurio idėjos, tikslas ir netgi priemonės turėtų įtikinti, kad tai, ką jis daro, – nauja srovė šalies muzikiniame gyvenime.

Vis dėlto, kad ir kiek klausyčiausi „Praleistų skambučių“, jie manęs nekabina, ir viskas. Ilgai ieškojęs atsakymo bei susumavęs visus „už“ ir „prieš“, galiu pasakyti bent man didžiausią Free Finga problemą – gebėjimas skolintis, jungti, būti įkvėptam ar net kartais kopijuoti vakarietiškas madas, deja, palieka adaptacijos įspūdį, kurioje nėra kažko savo, kažko unikalaus. Ir nors Free Finga muzikos nereikėtų vadinti vien tik „copy paste“, didžiulis noras padaryti taip, kaip ten, pakiša koją. Aišku, nepadeda ir tai, kad jau esu ne to amžiaus, jog mane labai kabintų tekstų aktualijos, o kartais perdėm kišami anglicizmai lyg ir nieko neduoda, tačiau iš esmės „Praleisti skambučiai“ yra atspindys užsienio grojaraščių, kurie irgi, deja, parodo pasaulinės populiariosios muzikos skurdą. Pats Free Finga trapo muziką yra pavadinęs naujuoju pankroku, tačiau jeigu iš amato pusės tam būtų galima pritarti, iš idėjinės pusės trapas pankrokui niekada neprilygs. Nes svarbiausia yra idėja... Ji atperka mintį, kad muzika gali būti paprasta, kad dainuoti gali iš esmės bet kas, kad tekstai nebūtina turi būti poezijos šedevrai. Žinant, kad Free Finga savo erudicija yra virš to, aš nuoširdžiai manau, kad galiu reikalauti iš jo daugiau nei iš kito eilinio Lietuvos reperio. O dabar lieka tik įspūdis, kad tai labai kokybiškas, profesionalus fasadas su šiuolaikiška Jūratės ir Kastyčio istorijos variacija, po kuria nedaug kas slypi.

O po albumo perklausų iš galvos neišeina Shaggy gabalas „It Wasn‘t Me“.

MĖNESIO ALBUMAI

FELICIA ATKINSON THE FLOWER AND THE VESSEL Shelter Press

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 67

100

CHANCE THE RAPPER THE BIG DAY Self-released

Nuo 2012–2013 m. tris išgirtus mixtape‘us išleidęs ir vienu inovatyviausių reperių vadinamas Chance The Rapper tik dabar išleidžia savo debiutinį albumą (nors skirtumo tarp mixtape‘o ir albumo iš esmės jau niekas ir nebesupranta) ir tikrai nėra jam dėl ko pavydėti. Tokio spaudimo jau senokai niekas nebuvo patyręs, o ir vargu ar buvo įmanoma pateisinti visus lūkesčius (vis dažniau pasitaikanti praktika išleisti albumą tiesiog iš niekur, be išankstinio pranešimo skamba vis logiškiau ir logiškiau). Kritikos „The Big Day“ sulaukė, tačiau, mano nuomone, visa tai įvyko, nes daug kas tikėjosi vos ne antrojo Jėzaus prisikėlimo. O tai, kaip žinome, yra neįmanoma. Tuo tarpu aš išgirdau bene energingiausią šios vasaros darbą, kurio tematika (Chance The Rapper vestuvės) – daug originalesnė nei 90 proc. repo įrašų. Pripažinsiu, kad jo ankstesni mixtape‘ai vis man skambėdavo pro šalį, tačiau tikiu, kad šis darbas mane paragins grįžti prie jų ir paieškoti to, ko galbūt neradau. Nuo pat pirmojo „All Day Long“ Chance‘as duoda aukštą natą, kuri suteikia taip reikalingo gryno oro vis labiau banalėjančioje medijoje. Ir nors trukmės egzamino iki galo „The Big Day“ gal ir neišlaiko (vis dėlto 22 dainos yra tikrai per daug – didesnė kūrinių atranka būtų labai padėjusi), klausytis šio labai gyvybingo, optimistinio ir šviesaus darbo tiesiog yra smagu. Nepaisant akivaizdžių albumo duobių, tokie kūriniai kaip „Do You Remeber“, „Roo“ ar „Let‘s Go On The Run“ patvirtina nuomonę, kad Chance‘as ne be reikalo giriamas, juo sekama ir visi su juo nori bendradarbiauti.

Juk ne kasdien atsiranda reperis, ne dalyvaujantis vakarėlyje, o jam vadovaujantis, ne pataikaujantis skoniui, o jį formuojantis. Ir dar be kvailų skandalų. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 80

100

Prancūzų menininkės Felicios Atkinson garsinis opusas, rodos, turi visas eksperimentiniam snobizmui būdingas savybes: abstraktumą, muzikinę antikonstrukciją, šnabždesius ir galiausiai „Sunn O)))“ narį, tačiau iš viso to ji sukuria dėmesį išlaikantį darbą, kuriame gali išgirsti ar bent pajusti tas temas, kurias kūrėja siekė atskleisti. Materialiai, jei galima taip sakyti, albumą paimti yra sunku, jame nėra nieko tiesioginio, tai daugiau nuojautų rinkinys, ne be reikalo ir pati F.Atkinson jį apbūdino kaip darbą „ne apie nėštumą, bet sukurtą nėštumo metu“. Todėl daugiausia viešbučio kambariuose turo metu kurtas „The Flower And The Vessel“ (labai tikslus pavadinimas) šiek tiek trikdo: jis yra intymus, iš dalies nejaukus ir tikrai keliantis nerimą. Pati kūrėja sako, kad albumo įrašų kambariuose metu savęs klausė: „Kas aš tokia? Kaip aš galiu bendrauti su pasauliu“, ir šis vidinis F.Atkinson sutrikimas ir nerimas stipriai jaučiamas. Jos garsiniai konstruktai, nors ir ne intensyviai, tačiau vis tiek palieka savotišką svetimumo jausmą, lyg albumu būtų bandoma kažkur grįžti ar rasti savo vietą, o tokį įspūdį dar sutvirtina draiskanoti tekstai (tai interviu, tai poezijos kūriniai), skaitomi tiek anglų, tiek prancūzų kalba, kuriuos, be abejo, sunku suprasti, nes atlikėja juos daugiau iškvėpuoja, nei rišliai perskaito. Iš vienos pusės gal visa tai ir yra šiek tiek snobiška ir netgi stereotipiška (ypač pašiepiant, kas yra tikras menas), tačiau F.Atkinson, mano manymu, sėkmingai pasiekia užsibrėžtus tikslus. Tai nėra įrašas laisvalaikiui ar klausymui automobilyje, tai nėra darbas, kuriuo galėtum dalytis su draugais. Tačiau galbūt pabuvę vieni su „The Flower Abd The Vessel“ užduosite ir sau svarbių klausimų. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 85

100

BATUSHKA HOSPODI

Metal Blade Records

BATUSHKA PANICHIDA

„Sphieratz Productions“ Praėjusių metų pabaigoje į viešumą išlindęs skandalas juodmetalio scenoje tarp dviejų pagrindinių lenkų grupės „Batushka“ narių šią vasarą po teismų, kaltinimų ir grasinimų buvo vainikuotas dviem antraisiais grupės (ar grupių) albumais, kurių egzistavimas – tikras autorių teisių ir intelektinės nuosavybės bespridielas. Jei nežinote, kas ir kaip: esmė tokia, kad grupės Kanapinis (nors vardai žinomi, pamačius atlikėjus pravardės pačios lipo) praėjusių metų gale viešai pareiškė, kad „Batushka“ yra jo kūrybinis projektas, kurį pavogė buvęs kolega Lašininis, nes Kanapinis nepasidavė spaudimui leisti albumą. Lašininis tvirtino, kad jis sumokėjo tiek už debiutinio albumo įrašus, tiek už muzikantus, tiek ir už juodas drobules, esą projektas priklauso jam, o Kanapinis į jį net rimtai nežiūrėjo.

Paskui vyko mano minėtasis bespridielas, ir štai: Kanapinio „Panichida“ ir Lašininio „Hospodi“. Tiesą sakant, atmetus visus ginčus, grupei teko nelengvas uždavinys – ką daryti po labai sėkmingo debiuto „Litourgiya“, nes iš esmės „Batushkos“ triukas panaudoti stačiatikių giesmes tempia tik vienam įrašui. Su panašia problema susidūrusi „Zeal & Ardor“ išsisuko labai sėkmingai: jie šiek tiek atitolo nuo gospelų, tačiau jų neatsisakė galutinai, ir taip patobulėjo. „Hospodi“ nuo tamsios pirmojo albumo atmosferos nutolo labai stipriai: choro balsai liko tik kaip beveik nereikalingas elementas, muzika palengvėjo ir virto sunkiu rokenrolu. Pagal Lašininio „Batushką“ dabar galima siūbuoti... Kanapinio „Batushka“ tapo dar sunkesnė, dar rimtesnė, dar tamsesnė, nors įrašas akivaizdžiai skurdesnis (trūksta Lašininio pinigų), todėl „Panichida“ skamba šiek tiek kaip DIY projektas, garso kokybės prasme nusileidžiantis „Litourgiyai“. Štai tokia situacija ir, rodos, Kanapinio ir Lašininio ginčas taip lengvai nesibaigs. Gal iš tikrųjų reikėtų kokią bobą padegti – gal padės. „Hospodi“ („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 60

100

„Panichida“ („Bandcamp“)

73

100

KERDROSTUBURAS DEL Self-released

Praėjusių metų muzikinio konkurso „Novus“ nugalėtojai, net ir plaukiodami toje pačioje kūrybinėje kūdroje, kaip ir daugelis jų vienmečių, vis dėlto sugeba, pasitelkę mažutėles smulkmenas, išsiskirti iš kitų pozityvukų būrio.

Apie asmeninį persisotinimą madinguoju goodvibes‘ų rokenrolu (kuris, neduok Dieve, taps naująja dainuojamąja poezija) jau esu kalbėjęs, tad išgirdęs dar vieną tą pačia srove plaukiančią grupę ne itin nudžiugau. Klišes žinote, todėl nesikartosiu, tačiau „Kedrostuburas“, kad ir kaip būtų keista, iš jų kažkaip instinktyviai bent jau bando vaduotis. Pirmiausia į ausis krenta visiškas minimalizmas, artėjantis prie kiemiško primityvumo, kurio fone stipriai nuskamba saksofonas, tampantis man svarbesnis net už vokalą. Būtent šis elementas staiga suteikia albumui unikalumo, o klausytojui – papildomos perspektyvos. Tuomet jau tampa nesvarbu, kad tekstuose aš girdžiu ir „Arklio Galią“, ir „Šventinį Bankucheną“ ir tą patį „Garbanotą“, kurio „gėlėta suknia“ albume gauna sesę dvynę – „plevenančią striukę“. Galiausiai visi šie naiviai „tongue in cheek“ padainavimai ir parepavimai yra apsupami tingia, vasariška atmosfera, niekur neskubančiu tempu ir vėlgi goodvibes‘ais (nors iš kitos pusės gal reikia tik džiaugtis, kad jaunajai kartai gyvenimas toks gražus). Viską susumavus, reikia pripažinti, kad kol kas „Kedrostuburas“ yra „vienas iš“ ir jam reikės įnirtingiau pakovoti po saule, kur tokią muziką kuriantiems darosi vis ankščiau. Tačiau jeigu esate kur pievoje ar griaužiate smilgą po ąžuolu, iš kolonėlės skambantys „Kedrostuburo“ garsai suteiks tinkamą foną. („Spotify“, „Pakartot“)

71

100

0° 70 100

kisielius kefyras

absentas

spiritas

TEATRAS

>> EITI AR NEITI

TROFĖJUS

Rašė Goda Dapšytė

Rudi van der Merwe ir Béatrice Graf (Šveicarija)

Vasarą šiemet Kaunas palydės scenos menų siautuliu įvairiose miesto gatvėse ir salėse. Europos kultūros sostine 2022 m. besirengiančiame tapti Kaune rugpjūčio 23–25 d. vyks naujas tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“. Pasak festivalio organizatorių, festivalio pavadinimas sufleruoja ne tik šiuolaikinę programą, bet ir Kauno kelionę iš laikinosios į šiuolaikinę sostinę.

Festivalį pradės įspūdingas gatvės teatro pasirodymas su itin konkrečiomis, aštriomis politinėmis potekstėmis. Nemuno krantinėje Šančiuose ir J.Biliūno aikštėje Kačerginėje vyksiantis spektaklis manipuliuoja žiūrovo perspektyvos suvokimu ir erdvėje link auditorijos artėja per 300 metrų. Spektaklis tyrinėja žmogaus santykius su aplinka, troškimą žymėti teritoriją, valdyti, tramdyti ir išnaudoti, kalba medžioklės, užkariavimo ir karinių tradicijų temomis.

PRADEDANTIEJI TeatrInGestAzione (Italija) Neapolyje įsikūrusios italų trupės „TeatrInGestAzione“ spektaklis „Pradedantieji“ tyrinėja ribų klausimą. Objektų teatrą, muziką, šviesos ir instaliacijų meną apimantis kūrinys filosofiškai žvelgia į šiandienos pasaulį, kuriame žmogus save vis tvirčiau supranta kaip pasaulio paveldėtoją. Čia pat, priešais žiūrovų akis, kuriamas itin paslaptingas ir įtraukiantis, postmodernistinis pasaulio sutvėrimo mitas.

MATERIJA

NAUJAS FESTIVALIS SPECIALIAI KAUNUI čiau „ConTempo“ renginiai, skirtingai ne būdinga panašiems šalyje vykstantiems festivaliams, nesikoncentruos senamiestyje, o vyks įvairiausiose Kauno ir Kauno rajono vietose: Kačerginėje, Šančiuose, „Girstučio“ kultūros rūmuose ir įvairiose erdvėse miesto centre. „Galvojant apie naujo festivalio poreikį ir koncepciją, buvo aišku, kad festivalis turi išeiti toliau už teatro aikštelių ir įveiklinti miesto atviras ir uždaras erdves. Mieste jaučiamas didžiulis kultūrinių erdvių, taip pat ir scenos menui skirtų aikštelių, stygius. Mažiausiai norėjome, kad turimos erdvės apribotų festivalio meninius užmojus. Idėja kurti programą, kuri galėtų būti pritaikyta netradicinėms erdvėms, tiesiogiai susijusi ir su naujos auditorijos pasiekimu. Net neabejojame, kad festivalis daug prisidės prie kritiškai mąstančios auditorijos plėtros, aktyvesnio kultūrinio

Naująjį festivalį „ConTempo“ inicijavo „Kaunas 2022“, jėgas suvienijęs su „Kultūros platforma“ ir Lietuvos šokio informacijos centru. Pastarojo direktorė, „Kaunas 2022“ scenos menų kuratorė ir festivalio programos sudarytoja Gintarė Masteikaitė teigia, kad naujo festivalio idėja išsikristalizavo labai natūraliai. Pasak jos, festivaliu siekiama sukurti platformą užsienio kūrėjų darbų ir nepriklausomų šalies scenos menų atstovų pristatymui. „Šis festivalis yra ir bus vystomas atsižvelgiant į Kauno miesto kultūrinį klimatą, patirtis, turimas erdves, miesto ir rajono stiprybes bei silpnybes, aktyviai bendradarbiaujant su mieste veikiančiais kūrėjais ir organizacijomis“, – pasakoja „ConTempo“ programos sudarytoja.

Dauguma šio festivalio pasirodymų vyks viešose erdvėse, ta-

„Kamčiatka“

„SPAC“ nuotr.

Andrea Salustri (Italija)

Prieš pasinerdamas į cirko pasaulį Andrea Salustri yra ragavęs filosofijos ir šokio mokslų. Jo spektaklis „Materija“ – žongliravimo ir objektų manipuliavimo sintezė, o pasakojama istorija – atvira interpretacijai. Iš tiesų šis spektaklis atskleidžia, kokia gyvybinga medžiaga gali būti... polistirenas (!). Kasdienybėje gana technines funkcijas atliekanti medžiaga italo spektaklyje įgyja įvairių, netikėtų formų. Skirtingai nei įprasta, spektaklio „Materija“ centre – ne atlikėjas, o jo objektai. Savotiška judėjimo ir iniciatyvos laisvė suteikiama ir patiems stebimiems objektams. Šiam spektakliui būtina žiūrovų dėmesio koncentracija, todėl spektaklis bus rodomas „Girstučio“ kultūros ir sporto centre, o vietą jame galima rezervuoti perkant simbolinės kainos bilietą.

KAMČIATKA Kamchàtka Street Theatre Company (Ispanija) Įsivaizduokite: Kauno miesto Vilniaus gatve keliauja aštuoni lagaminais nešini žmonės. Kas jie? Gal pasiklydo? Iš kur atvyko? Turistai? O gal imigrantai? Jie atrodo naivūs, smalsūs, kupini emocijų ir nieko nenutuokiantys apie mūsų čionykštes taisykles, normas ir gyvenimo būdą. Subtili ispanų gatvės trupės vaidyba leidžia jų kuriamiems personažams supanašėti su realybe, tad žiūrovai tampa aktyvia spektaklio veiksmo dalimi. „Kamčiatka“ virsta miesto veidrodžiu: praeivių elgesio su nepažįstamais atspindžiu. Gal todėl „Kamčiatka“, vienas garsiausių gatvės teatro spektaklių, rodomas jau dvylika metų, apkeliavęs 30 šalių, kuriose rodytas daugiau kaip 400 kartų.

gyvenimo už miesto centro, plės ir mieste veikiančių kultūros įstaigų teikiamų paslaugų vartotojų ratą, prie šiuolaikinio miesto ir Kauno rajono įvaizdžio“, – pasakoja G.Masteikaitė.

ZOOG Amir ir Hemda (Izraelis)

Ambicingoje, provokuojančioje ir dialogo kviečiančioje „ConTempo“ programoje galima rasti šokio, šiuolaikinio cirko, teatro, muzikos daugiadisciplinio meno kūrinių, kuriuos pristatys trupės ir nepriklausomi kūrėjai iš Belgijos, Šveicarijos, Izraelio, Italijos, Ispanijos ir, žinoma, Lietuvos. Per tris dienas Kauno mieste ir rajone bus pristatyti net dvylika renginių ir tik vienas iš jų yra mokamas. „Programa subalansuota taip, kad kiekvienas žiūrovas, nepriklausomai nuo to, kiek domisi scenos menais, tikrai ras sau įdomų renginį“, – pažadėjo G.Masteikaitė.

Spektaklio „Zoog“ pavadinimas hebrajų kalba reiškia „pora“, mat tai Izraelyje ir Italijoje dirbančių akrobatų Amir ir Hemda duetas, suteikiantis galimybę iš arčiau pažvelgti į jų rutiną ir ritualus. Tai įtemptas meilės ir neapykantos žaidimas, begalinis bendrumo siekimas, žiaurumo ir švelnumo mainai. Atlikėjai, netradiciškai tarpusavyje pasiskirstydami fiziniais elementais, apsikeičia įprastiniais lyčių vaidmenimis (na, pavyzdžiui, ne jis ją, o ji jį gaudo ore). Taigi skirtingos atlikėjų dueto asmenybės šioje scenoje veikia vienodai stipriai. Naudodami savo kūnus, jie dalijasi savo intymia istorija: pakilimais ir nuosmukiais, paslaptimis, sunkumais ir džiaugsmais.

Naudodami unikalią, pačių išvystytą judesio kalbą, įkvėptą kapueiros, parkūro ir šokio, Amir ir Hemda leidžiasi į fizinį nuotykį – nuoširdų, nepagražintą, kupiną žavesio ir humoro.

DARWISHO KOŠMARAS Ben Fury ir Simon Thierrée (Belgija) Prieš porą metų festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ jau rodytas spektaklis „Darwisho košmaras“ – tai šokėjo ir smuikininko duetas.

Spektaklio idėja gimė iš noro trumpą kūrinį sušokti publikos apsuptyje. Spektaklio kūrėjai įkvėpimo sėmėsi ir iš tradicinių Vidurio Rytų šventinių bei vestuvinių šokių dabkeh.

4 MORTOS

© 37O

„Trofėjus“

Lavonne Bosman nuotr.

20 // „Pradedantieji“

Valentinos Quintano nuotr.

Kauno miesto kamerinis teatras (Lietuva) Režisieriaus Dariaus Rabašausko kartu su žavių aktorių kvartetu sukurtos „4 Mortos“ – žaismingas mirties prisijaukinimo ritualas, paremtas lietuviška mitologija, folkloru. Jaunos, grakščios ir žaismingos aktorės Simona Bladženauskaitė, Rūta Kumpikaitė, Laurita Peleniūtė, Jonė Dambrauskaitė, apsivilkusios elegantiškomis, praėjusio amžiaus pradžią primenančiomis suknelėmis, grubiais vilnoniais paltais ir prisidengusios juodomis kaukėmis, įkūnija Mortas ir viso pasirodymo metu siaučia, šoka, žaidžia, dainuoja ir kitaip skleidžia savo kerus. Pasak režisieriaus, šiam pasirodymui labiausiai tinka vakarėlio apibrėžimas, nes šis spektaklis – tai pabuvimas kartu.

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Lentyna be cenzūros – išlaisviname kūno formas visomis vizualinėmis prasmėmis. Jūsų akių laukia spalvų sprogimas ir ekstravagantiškų linijų liustracijos, keliaujančios nuo Londono iki Majamio, prie kūno prisitaikanti sofa-baba, spenelių išlaisvinimo judėjimas mene ir feisbuke, egzo(ero)tiškai iliustruotų marškinėlių ir džemperių šopiteka, rožinės provokacijos ant atvirlaiškių ir guminė naujiena – įvairių formų valgomi triūsikai!

PRINTŲ KOLEKCIJA LIETUVA / DIDŽIOJI BRITANIJA Diz. Eglė Žvirblytė www.eglezvirblyte.com jos versijos yra atsidūrusios ant printų, festivalių plakatų, maikių, maišų ir pastatų sienų Niujorke, Las Vegase, Barselonoje, Londone, Kijeve. Ši gracija yra stovėjusi pusnuogė su pripučiamais bananais „Art Basel“ parodoje Majamyje ir net prabėgusi „Adidas“ reklamoje.

Eglės Žvirblytės nuotr.

Agnės Čižauskaitės nuotr.

Turime labai kietų dalykų iš Londone gyvenančios lietuvių menininkės Eglės Žvirblytės. Ji trenkia į galvą ne tik superryškiomis spalvomis, bet ir piešiamomis kūno formomis. Įspūdingo užpakalio savininkė – ekstravagantiška personažė xxxx atsikartoja visoje Eglės kūryboje. Įvairios

ILIUSTRUOTŲ MARŠKINĖLIŲ IR DŽEMPERIŲ ŠOPITEKA LIETUVA Diz. Agnė Čižauskaitė www.agnecizauskaite.shopiteka.lt Ant grafikos dizainerės Agnės sukurtų marškinėlių ir džemperių susimaišo egzotika ir erotika. Plonos, grafiškos kūno linijos kartais groja tropiniais ritmais, o Kamasutros vertos pozos iš-

skrenda iki Mėnulio. Iliustruotoja savo šopitekoje turi daug moterų ir su visomis jomis dalijasi ant praktiškų daiktų: maikių, džemperių, telefonų dėklų, pirkinių maišų ir namų sienų.

ATVIRLAIŠKIŲ KOLEKCIJA „CATSANDILLUSTRATIONS“ LIETUVA Diz. Teklė Ūla Pužauskaitė www.tekleula.com

„Supernormal“ nuotr.

PRINTAS „SUPERNORMAL NIPPLES“ LIETUVA Diz. Eglė Plytnikaitė www.supernormalpeople.com

© 37O

„JOT.JOT“ nuotr.

22 //

„Free the Nipple“ judėjimas už lygias moterų teises, skatinantis nusimesti liemenėles ir išlaisvinti spenelius, toliau skrieja ant bangos. Prie jo prisideda lietuviškų akinių ženklas „Supernormals“ su iliustruotojos Eglės Plytnikaitės sukurtu printu, pranešančiu, kad krūtys reklamoje ir populiarioje žiniasklaidoje dažnai yra hiperseksualizuotos, bet moterys vis dar prašomos slėpti maitinimą krūtimi ar trinti spenelius iš fotografijų ar feisbuko. Ar ne laikas tai pakeisti? Visų speneliai yra supernormalūs ir nėra prasmės jų slėpti.

Teklės Ūlos Pužauskaitės nuotr.

Šiais laikais faktiškai niekas nerašo atvirukų, bet tokius rašytų. Gal būtų net malonu išsiųsti tokį sau pačiam. Rožinės spalvos torpedos čia šaudo iš visos galios kartu su neslepiamomis moterų kūno formomis, džiunglių motyvais, katinukais, tigriukais, vonios reikalais, feminizmo užuominomis, kilimais ir madonomis ant sienų bei kitomis vizualinėmis provokacijomis.

Vargu ar kada ant lentynos buvome užkrovę sofą, bet ši verta vietos be eilės dėl savo organiškų formų, prisitaikančių prie žmogaus kūno. ISKOS BERLIN – du danų dizaineriai, dirbantys prie lietuviško dizaino ženklo JOT. JOT. Jie babos sofą vadina „furniture pet“ – baldų augintiniu, kurį gera glostyti, jis gali pasidauginti iki trijų modulių ir tapti „BaBaBa“, o tu gali išsitiesti ant trijų babų vienu metu ir jausti, kaip kūną apima jausmas, šiltas kaip babos apkabinimas.

GUMINUKAI „TRÖÖSIK“ LIETUVA Diz. „McCann Vilnius“ www.mccann.lt OK, šito Lietuvos rinkoje dar nebuvo – trijų skonių valgomi triūsikai! Kūrybininkai leido sau pasileisti plaukus ir sukūrė viską: pavadinimą, pakuotę ir pačias guminukų formas – nuo „boxer shorts“ iki „briefs“, o pakuotes čia vaidina triūsikus skalbiančios

skalbyklės. Ar lietuviški „Tröösik“ kals į klyną legendiniams „Haribo“ meškiukams, sliekams, rykliams, kiaušinienėms ir guminiams protezams, parodys laikas. O dabar belieka pasimatuoti, ar jie tinka jūsų burnos formai.

„McCann Vilnius“ nuotr.

SOFA „BABA“ LIETUVA / DANIJA Diz. Aleksej Iskos, Boris Berlin („ISKOS BERLIN“) www.jotjot.com