370 Nr. 82

2019 rugsėjis #82

KAI Į MOKYKLĄ (NEBE)REIKIA DAILININKĖ LAURA ŽALIAUSKAITĖ: IMITUOJU KOMPIUTERĮ REŽISIERĖ YANNA ROSS: WHY NOT? „ANIMUS ANIMALIS“ STEBUKLAI NUO KŪRIMO IKI IRIMO IR ATGAL

Lauros Žaliauskaitės kūrinys „Melagingi kalnieriukai“

#82 NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DAKTARĖ, NAUJOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

KAI (NEBE)REIKIA Į MOKYKLĄ Rašė Jurgita Kviliūnaitė

K

ažkada jau esu žurnale prisipažinusi, kad buvau iš tų netipinių vaikų, kurie laukia rugsėjo. Ir pati Rugsėjo 1-oji buvo itin laukiama šventė, į kurią tradiciškai kiek vėluodama lėkdavau pasipuošusi ką tik išskalbta (kartais ir išdžiūti nespėdavusia), naujai suplisuota bei gražiausiais turimais kalnieriukais (jeigu nežinot, kas tai yra, pažiūrėkit viršelį) papuošta uniforma, prieš tai iš darželio išskynusi gražiausius kardelius, jurginus ir astrus, kuriuos įteikdavau savo mylimiausiems mokytojams.

Man, kaimo vaikui, rugsėjis reiškė žemės ūkio darbų pabaigą. Na, dar būdavo likęs bulviakasis, bet jis – tik gėlytės, palyginti su tuo, kiek darbų turėdavome nuveikti vasarą – ir daržus ravėdavome, ir šieną grėbdavome, ir į ganyklą karvių pagirdyti lėkdavome. Nepagalvokite, kad aš čia noriu skųstis sunkia vaikyste, nes puikiai žinau, kad kažkam ji buvo dar sudėtingesnė. Tiesiog tie darbai atimdavo daug laiko, kurį aš mieliau būčiau paskyrusi kur kas mielesniems užsiėmimams, pavyzdžiui, knygų skaitymui.

MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA

DAIVA JUONYTĖ MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU

SANDRA KLIUKAITĖ ALISOS STEBUKLŲ LENTYNOS TURINIO EKSPERTĖ

karta po antklode veikiausiai instagramina ar jutūbina ir jiems, žinoma, prožektoriaus nereikia.)

Tačiau grįžkime į mokyklą: rugsėjo laukdavau ir todėl, kad galėčiau susitikti su draugais (nebūtinai klasiokais), kurių per vasarą susitikti dažnai net ir nepavykdavo. Su klasės draugais santykiai nebuvo patys geriausi, o artimiau bendravau tik su keliomis merginomis, kurios nevengė skaityti.

Didelė dalis bendraklasių, mano, kiek pasipūtusios pirmūnės, galva, buvo visiški netikėliai ir nemokšos, su kuriais net nėra apie ką pasikalbėti. Didžiausi padaužos, žinoma, taip pat manęs nemėgo, nors būdama geros dūšios duodavau nusirašyti ir namų darbus, ir kontrolinius. Net pati nepastebėjau, kaip nutiko, kad daugiausia mokykloje ir už jos ribų ėmiau bendrauti su bent keleriais metais vyresniais už save moksleiviais, su kuriais galėdavau nueiti į kiną, pasiklausyti muzikos ir aptarti perskaitytas knygas.

Taigi, galima sakyti, nuo vaikystės draugus renkuosi pagal protą. Ilgą laiką pagrindiniu draugų atrankos kriterijumi būdavo klausoma muzika – jeigu paaiškėdavo, kad žmogus klausosi šūdo (rusiško, lietuviško ar kitokio popso pačia blogiausia šito žodžio prasme), tai draugystė neretai iš karto ir pasibaigdavo, nebent naujasis draugas (-ė) leisdavosi perauklėjamas ir ilgainiui imdavo klausytis, mano galva, rimtesnės muzikos.

Nepaisant to, knygų vis tiek per vasarą „suvartodavau“ labai daug. Tiesa, lietuvių kalbos mokytojos parengtas privalomų sąrašas dažniausiai taip ir likdavo gulėti stalčiuje, o iš bibliotekos pirmiausia tempiausi pasakas (Wilhelmo Hauffo, brolių Grimmų, lietuvių ir kitų tautų liaudies), paskui jau ryte rijau tai, kas tik buvo prieinama mano nedideliame miestelyje ir, žinoma, nepriskiriama antisovietinei literatūrai: istorijos apie indėnus, Alexandre‘o Dumas muškietininkų nuotykiai, Jules Verne‘o, vėlesnių fantastų šedevrai, Marko Twaino, Astridos Lindgren, Antoine de Saint-Exupéry ir kitų puikių rašytojų kūriniai, be kurių savo vaikystę būtų sunku net įsivaizduoti. Visko, žinoma, neišvardysiu ir norėdama, nes perskaitomų knygų kiekiai tikrai buvo milžiniški, ypač lyginant su tuo, kiek knygų perskaitau dabar. Savo neskaitymą mėgstu pateisinti tuo, kad, visą dieną praleidus rašant ar skaitant straipsnius, laisvalaikiu knygos tiesiog nebesiskaito. Bet puikiai suprantu, kad tai yra tik saviapgaulė, nes, kaip ir daugelis šiuolaikinių žmonių, pirmenybę teikiu socialinių tinklų patikrai ar serialų žiūrėjimui, o ne knygoms.

Dabartiniai mano playlistai „Spotify“ platformoje „37O“ muzikos apžvalgininkui Jonui veikiausiai pasirodytų pasenę, gal net juokingi, nors kartais pasinaudoju ir jo rekomendacijomis. Tiesa, vis nedrįstu peržengti metalo ribos – ir aš čia, žinoma, ne apie „Metallica“ kalbu. Užtat maloniai nustebau perskaičiusi Jorės įspūdžius iš Suomijoje vykstančio festivalio „Flow“, kur ji didžiausią dėmesį ir krūvas komplimentų skyrė grupei „The Cure“, kurios kūrybai nesu abejinga (švelniai tariant) daugybę metų. Beje, turiu specialų pranešimą savo draugams: neseniai įsigijau patefoną, tai galit nebesukti galvos dėl dovanų.

Turimų plokštelių sąrašą pateiksiu asmeniškai, iš „The Cure“ diskografijos turiu tik „Disintegration“.

Užimtumas ar darbo pobūdis čia tikrai niekuo dėtas – vaikystėje skaitymui rasdavau laiko ir prasidėjus mokslo metams, nors lankiau muzikos mokyklą ir beveik visus būrelius, kokie tik buvo mokykloje. Taigi dažniausiai skaitymui likdavo tik naktys. Ar kada esate mėginę skaityti knygas pasislėpę po antklode, pasišviesdami prožektoriumi?

Mano kartai anuomet tai buvo visiškai normalus dalykas. (Įtariu, kad dabartinė jaunoji mokyklinė

Tai tiek apie mokyklą ir apie muziką. Dar šiame numeryje rasite interviu su kuriam laikui iš Lietuvos išvykstančia teatro režisiere Yanna Ross, dailininke Laura Žaliauskaite (ačiū jai už mokyklinį viršelį), juvelyre Solveiga Vasiliauskaite, netrukus į kino teatrus iškeliausiančio dokumentinio filmo „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ kūrėjais. Gerų skaitinių (kalbu ne tik apie „37O“) ir iki susitikimo spalį!

JURGITA KVILIŪNAITĖ ŽMOGUS, KURIO VISI KITI TURĖTŲ KLAUSYTI BESĄLYGIŠKAI

LINA LAURA ŠVEDAITĖ PERLŲ IR PERLIUKŲ IEŠKOTOJA

TOMA VIDUGIRYTĖ KULTŪROS PUOSELĖTOJA IR PRADEDANTI MELOMANĖ

Viršelyje panaudotas Lauros Žaliauskaitės darbas „Melagingi kalnieriukai“

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 3, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 12, 13, 14, 16, 18, 20, 22, 23, 24, 26, 27, 28, 29, 30 p.

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Maketavo Vaida Dosinienė Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20 578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #82, RUGSĖJIS, 2019 Reklaminiai straipsniai žymimi

Pokalbis su režisiere Yana Ross

WHY NOT?

Rašė Goda Dapšytė

Vilniuje gyvenanti ir kurianti režisierė Yana Ross – įvairiapusė asmenybė su itin spalvinga biografija, kuri driekiasi nuo sėkmingos televizijos karjeros Niujorke iki prestižinių Skandinavijos, Lenkijos ir Vokietijos teatrų scenų. Tačiau jau daugiau nei dešimtmetį Y.Ross vis sugrįžta į Vilnių, kurį vadina namais.

L

enkiškų, ukrainietiškų ir žydiškų šak­ nų turinti, Latvijoje užaugusi, teatrą Maskvoje, GITIS, ir Jeilio universitete, Niuheivene studijavusi poliglotė režisierė buvo pirmoji moteris, sukūrusi spektaklį garsiajame „Volsbühne“ teatre Berlyne. Lietuvoje ji tapo pirmąja (ir kol kas vienintele!) moterimi, už režisūrą apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi.

4 // © 37O

Pastaruosius penkerius metus ji sėkmingai dirbo Skandinavijos ir Lenkijos teatruose (tiesa, vis sugrįždama į Lietuvą), o nuo šio rudens, kaip viena iš aštuonių kviestinių, nuolat reziduojančių menininkų trejiems metams apsistos Ciuricho miesto teatre. Prieš režisierei išvykstant į Šveicariją, susėdome pasikalbėti apie plačią jos kūrybinę geografiją, teatrą ir trauką Lietuvai.

Yanna Ross

„Bloomers“ / „Shumm“ nuotr.

Tiesa, jos spektakliai nėra, kaip sakoma, tvarkingai sušukuoti. Y.Ross renkasi šiuolaikiškas, skaudžias, nepatogias ir nemalonias temas, kurias neretai perteikia savitai interpretuodama dramaturgijos klasikus. Todėl jos publika neretai pasiskirsto bent į dvi stovyklas, kad ir kur tai būtų: Norvegijoje, Islandijoje ar Lietuvoje. Nemažai kritikų ir publikos diskusijų kelia spektakliai, kuriuos Vilniaus teatruose galima pamatyti ir šį sezoną: „Mūsų klasė“, „Trys seserys“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras) ar „Vienos miško pasakos“ (Valstybinis jaunimo teatras).

– Tavo ankstyvojoje biografijoje, be teatro studijų Maskvoje, mirga tokie pavadinimai kaip CNN, HBO „E! Entertainment“ ir panašiai. Kaip tai nutiko?

– Kai man buvo septyniolika, bandžiau įstoti į teatro magistrantūros studijas Jeilio universitete. Atėjau su kažkokiais popieriais, portfolio, kaip man tada atrodė – su viskuo. Man pasakė, kad magistrantūros studijoms gal dar ankstoka, jog būtinas aukštasis išsilavinimas, reikia būti jau kažką nuveikus. Dėl savo maksimalizmo ir naivumo tuomet dar nelabai supratau jų sistemą ir man pasirodė, kad tai yra viskas, kad gyvenimas baigėsi, o teatro mokyklos durys man užtrenktos. Tuomet aš žiauriai supykau ir pasakiau sau: na, kiek ten tam teatre telpa, kokie 500 žmonių, tada aš eisiu ten, kur auditorija – 5 mln. Ir tai tikrai buvo įdomus kelias.

Man pasisekė: vis pavykdavo atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku. Kai baigiau kino ir televizijos studijas, pirmas darbas, kurį man pasiūlė, buvo pavaduoti susirgusią prodiuserę filmuojant Niujorko madų savaitę. Prodiuserės, kurią pakeičiau, liga užsitęsė, tad vėliau teko vykti į Milaną, Londoną ir pagaliau – į Paryžių. Taip ir užsikabinau. Tas ritmas, dirbant Niujorko kino kompanijoje, televizijoje, kai tau dvidešimt, svaigina. Dirbau tarptautinėje įmonėje, kuri kūrė filmus ir laidas įvairiems televizijos kanalams, tokiems kaip BBC, CNN, HBO ir t.t. Matyt, tada ir užsikrėčiau tuo virusu: labai norėjosi keliauti, pažinti naujas kultūras, sutikti naujus žmones. Atsidūriau Pietų Afrikoje ir valgydama saulėje džiovintus vikšrus supratau: toks gyvenimas – jėga!

Tačiau, kita vertus, gyvendama tokį gyvenimą, negali labai mylėti savo namų. Negali būti nei namisėda, nei intravertu. Turi norėti nuolat kažkur keliauti, viskuo domėtis. Man tuo metu tai tiko. Yra toks angliškas posakis: „The world is your oyster!“ („Pasaulis – tavo austrė“). Tikrai taip!

Visos tos klišės, kad jei nori, Amerikoje gali viską, tiesa. Jei esi talentingas, Niujorke gali pasiekti ko nori. Galiu palyginti tai su Anglija. Aš beveik metus gyvenau Londone. Ten viskas atvirkščiai: turi turėti pažįstamų, užnugarį, rekomendacijų.

Niujorke gali ramiai atsiliepti į bet kokį skelbimą ir darbo pokalbio metu būsi vertinamas toks, koks esi, gali įrodyti, kad tu gali. O Londone gali belstis iki mėlynių ir neprisibelsi.

Amerikiečiai pasitiki ir leidžia tau įrodyti, ką gali, atskleisti savo talentą, galimybes ir užsidirbti vardą. Tačiau yra ir kita pusė – tas darbas turi tapti tavo gyvenimu. Tu neturi laisvalaikio, neturi savaitgalių, neturi laiko sau. Ta formulė, kad finale didysis kapitalas tave išnaudoja, – teisinga. Tu tampi tuo skruzdėliuku, kuris tarnauja. 8 val. ryto jau būdavau

„Salka Valka“

vietoje, o namo grįždavau tik apie 10 val. vakaro, savaitgaliai irgi dažniausiai buvo skirti darbui. Žinoma, kai tau 20–28 metai, tuomet tai atrodo nuostabu. Vėliau pradedi galvoti gal kiek kitaip.

– Teko girdėti, kad pakeisti gyvenimo stilių tave paskatino 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai.

– Tai buvo šokiruojantis ir sunkus momentas. Tuo metu mes tikrai galvojome, kad prasidėjo trečiasis pasaulinis karas. Mes sustingę su kameromis prie langų gaudėme kadrus. Skambino iš CNN filialų Londone ir Paryžiuje, gyvai viską transliavome.

Tai padėjo suvokti žmogiškumo esmę: esi reikalingas kitam žmogui. Vienas esi niekas. Buvo labai gražu žiūrėti, kaip oriai ir santūriai niujorkiečiai išgyveno tą dieną. Niujorkui būdinga unikali triukšmo kakofonija, o tą dieną garsas dingo. Buvo labai labai tylu, nevažiavo mašinos, o žmonės tiesiog ėjo per visus tiltus nubarstyti pelenais.

Man tai padėjo iš naujo save perkrauti, perprogramuoti. Susimąsčiau, kad gal nereikia man tos 5 mln. auditorijos? Gal užtenka tiek, kiek gali matyti priešais save?

Tai mane ir sugrąžino prie teatro. To amžino meno, kuris mums leidžia būti kartu.

Manau, kad tai yra unikali patirtis, kai sėdi teatro salėje greta kito žmogaus. Tai veikia kaip virusas. Mes kažkaip sugebame įsijungti į bendrą energetiką. Juk kiekvieną vakarą rodomas tas pats spektaklis – kitoks. Kodėl?

Dėl žmonių – aktorių ir žiūrovų. Tai mane be galo gąsdina, bet kartu ir provokuoja.

– Sakei, kad Londone reikia belstis, Niujorke gali tiesiog ateiti, o kaip Vilniuje? Tavo pirmoji premjera Lietuvoje įvyko dar 2007 m. Likai čia, ir atrodo, ilgai ir kantriai dirbai.

– Aš mokiausi. Taip, man 45-eri, tačiau teatre aš dirbu tik vienuolika dvylika

Klaudynos Schubert nuotr.

TAI VEIKIA KAIP VIRUSAS. MES KAŽKAIP SUGEBAME ĮSIJUNGTI Į BENDRĄ ENERGETIKĄ.

JUK KIEKVIENĄ VAKARĄ RODOMAS TAS PATS SPEKTAKLIS – KITOKS. KODĖL? DĖL ŽMONIŲ – AKTORIŲ IR ŽIŪROVŲ.

metų. Aš vis dar jauna režisierė! (Prašome nediskriminuoti!)

Pirmas impulsas atvykti į Lietuvą buvo pažintis su Oskaru Koršunovu, dar Amerikoje. Apie Lietuvos teatrą nemažai žinojau iš paskaitų Jeilio universitete, į kurį vis dėlto įstojau baigusi darbą televizijoje. Amerikos teatro elitas puikiai žino Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino, O.Koršunovo spektaklius. Žinoma, galima juokauti, kad Lietuvą garsina krepšinis ir teatras, bet Lietuvos teatras iš tiesų yra žinomas.

Man norėjosi pabėgti iš Niujorko, nes ten kurti tokį teatrą, kokį aš įsivaizduoju, – neįmanoma. Man reikia laiko ir erdvės eksperimentams, svarbu, kad aktoriai veiktų kaip ansamblis. O Amerikoje arba kuri konvejerio principu: statai penkis šešis spektaklius per metus ir dar kur nors dėstai, arba turi būti turtingos šeimos paveldėtojas ir už savo lėšas gali eksperimentuoti. Todėl Vokietija, Lenkija, Lietuva, Skandinavija man tapo traukos centrais. Kur šiauriau, ten geriau, arba pagal mano vyro (aktoriaus Algirdo Gradausko – red. past.) teoriją – kuo blogesnis oras, tuo geresnis teatras.

Dėl Lietuvos man taip pat pasisekė. Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet yra toks jausmas, kad man buvo lemta čia atsidurti. Atsimenu, pabendravome su Oskaru, ir jau tada aš viduje giliai žinojau, kad man reikia į Lietuvą. Negalėjau paaiškinti, kodėl – kažkas užėjo.

O dėl kantraus darbo, tai man reikėjo erdvės ir praktikos. Mano pirmasis pastatymas – Elfriede‘s Jelinek „Bembilandas“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – buvo faktiškai savižudiška misija. Man, pradedančiai režisierei, davė didžiąją sceną, leido statyti galinčią pasirodyti beviltiška pjesę, kuri net ne pjesė, o politinis manifestas... Didžiojoje scenoje E.Jelinek kūrinius iš visų pasaulio scenų, na, gal dar Vienoje, iš kurios ji pati kilusi, būtų galima statyti, nes visur kitur jos pjesės statomos kamerinėse erdvėse, siauram publikos ratui. Aš maniau, kad mane po premjeros čia užmuš ar bent bandys tai padaryti. Bet buvau rami, nes turėjau bilietą atgal į Niujorką, todėl ėjau va bank.

– Bet likai čia ir gyveni Vilniuje jau gerus dvylika metų.

– Man atrodo, kad tai puiki vieta gyventi.

Miestas – gražus, ne per didelis ir ne per mažas, pilnas veiklos, muzikos, teatro, gamtos, žmonių. Vis dar nežiauriai brangu, vis dar įkandama. Na, čia tikrai gerai. Šiuo metu vis daugiau laiko praleidžiu Ciuriche ir man labai trūksta Lietuvos. Aš nuolat lyginu. Kad ir kur nuvykčiau, visada grįžtu į Vilnių ir mano nuomonė nesikeičia – čia geriau.

– Esi sakiusi, kad tavo namai ten, kur geras teatras. Pastaruosius penkerius šešerius metus daugiausia kūrei Skandinavijoje. Ar ten tikrai toks geras teatras?

– Ten labai geri aktoriai. Man, kaip režisierei, tai labai svarbu, nes tai suteikia man gerų galimybių. Švedų, islandų aktoriai labai jaučia pasaulį, jie daug keliauja. Jų teatro sistema bent dešimt metų išdirbusiems aktoriams leidžia pasiimti metų trukmės kūrybines atostogas ir tiesiog keliauti, neprarandant nei atlyginimo, nei darbo vietos. Jie taip profesiškai tobulėja. Ir tai labai jaučiasi, jie puikiai orientuojasi tarptautiniame, politiniame, skirtinguose kultūriniuose kontekstuose, jie tikrai nemažai žino.

Iš esmės ten teatrų sistema panaši kaip čia: yra valstybiniai ir nepriklausomi teatrai, festivaliai, aktyvi teatro bendruomenė. Kaip jau sakiau, kuo blogesnis oras – tuo geresnis teatras.

– Tačiau, kita vertus, šaltų kraštų visuomenėms būdingas konservatyvumas, o tau būdinga jas erzinti.

– Nedeportavo tavęs po to?

– Ne, bet malkų gavau normaliai. Žmonės išeidavo iš salės, rašė raštus. Buvo pora itin piktų recenzijų, viešų teatro bendruomenės narių pasisakymų, kad negalima taip interpretuoti islandų klasikos.

– Nevienareikšmių reakcijų sulaukė ir Lietuvoje tavo sukurtas spektaklis „Mūsų klasė“. Tačiau, nepaisant pareiškimų spaudoje, ir ne tik, kad „negalima taip kalbėti apie holokaustą“, tapai pirmąja moterimi, apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už režisūrą. Kaip jautiesi?

– Mano karjera taip susiklostė, kad apie buvimą moterimi režisiere neteko daug galvoti. Tačiau kai atsitinka toks dalykas, kaip, pavyzdžiui, apdovanojimas, ir suvoki, kad esi pirma, susimąstyti tenka.

Manau, kad reikia skatinti kitus ir kitas dirbti savo darbą ir neliūdėti. Pasaulis smarkiai keičiasi, ir labai malonu tuose pokyčiuose dalyvauti. Švedijoje mano aktoriai vyrai ir moterys visiškai lygiavertiškai po repeticijų eina prižiūrėti savo vaikų, o kartais vyrai net aršiau kovoja, kad galėtų laiką leisti su vaikais. Tačiau štai Ciuriche neseniai teko dalyvauti moterų mitinge, ir eiti per visą miestą su ta didžiule banga. Šveicarijoje teisė balsuoti moterims buvo suteikta tik 1971 m.

Kai vaikščiodama Ciuricho gatvėmis pamatau vyresnio amžiaus moterį, bandau įsivaizduoti, kaip ji jaučiasi žinodama, kad dalį gyvenimo ji neturėjo teisės balsuoti ir oficialiai nebuvo laikoma visaverčiu žmogumi.

6 // © 37O

– Tai kaip tada tave šveicarai suviliojo išvykti ten dirbti trejiems metams?

Po visų kelionių po Skandinaviją, Lenkiją ir sugrįžimų į Lietuvą, dabar esi įsipareigojusi Ciuricho miesto teatrui trims sezonams.

– Faktiškai išteku. Mane šis įsipareigojimas labai gąsdina, bet pagalvojau, kad ir tai reikia išbandyti. Dirbsiu ne viena, teatras tiems trims sezonams subūrė aštuonių stiprių menininkų komandą, kuri formuos pokalbį su žiūrovais ateinančius trejus metus. Ciuricho miesto teatras, „Shauspielhaus“ yra legenda dar nuo dada judėjimo laikų. Ir Pirmojo, ir Antrojo pasaulinių karų metais menininkai šiame teatre atrasdavo saugią vietą kurti. Tad šiame teatre nemaža kūrybinio palikimo: čia kūrė Bertoldas Brechtas, Maxas Reinhardtas ir pagaliau Christophas Marthaleris. Taigi tai teatras, turintis stiprų įdirbį ir žiūrovus, kurie yra labai daug matę. Praėjusį sezoną ten buvo galima pasižiūrėti

„Wunschkonzert“

„Schauspielhaus Team“

SUSIMĄSČIAU, KAD GAL NEREIKIA MAN TOS 5 MLN. AUDITORIJOS? GAL UŽTENKA TIEK, KIEK GALI MATYTI PRIEŠAIS SAVE? TAI MANE IR SUGRĄŽINO PRIE TEATRO.

Franko Castorfo, Ch.Marthalerio ir daugelio kitų kūrėjų darbus. Taigi man kalbėtis su tokia publika – iššūkis.

Be to, mane intriguoja šveicarų kultūra, man ši šalis dar šiek tiek mistiška.

Ten nerealiai graži gamta, švaru, daugiakalbiai gyventojai, ten daug taisyklių ir nurodymų, bet jie kažkaip veikia. Įdomu, traukia.

– O kaip veikia ta kolektyvinė aštuonių meno vadovų atsakomybė? Skamba rizikingai.

– Na, mes sudarome aktyviai veikiančią meno tarybą ir diskutuodami kartu priimame sprendimus. Skamba rizikingai, nes visi esame kūrėjai. Visi esame be galo skirtingi. Trajalas Harrellas – garsus amerikiečių choreografas, šiemet atidaręs Mančesterio festivalį, Wu Tsang – translytė Los Andželo andergraundinio kino ir instaliacijų režisierė, aš ir keletas vokiečių. Mūsų visų prigimtis – kurti, taigi didžiąją laiko dalį praleisime repeticijų salėse ir dirbsime. Be to, teatre lieka Ch.Marthaleris, kaip savotiškas mūsų globėjas, ir jis pats kasmet statys po vieną spektaklį.

Teatras smarkiai atnaujino ir trupę.

Kažkiek aktorių liko iš seno ansamblio, bet didžioji dalis suvažiuoja beveik iš viso pasaulio, ne visi kalba vokiškai, tad laukia itin tarptautinės patirtys. Pavyzdžiui, drauge su manimi metams atvyksta garsi lenkų aktorė Danuta Stenka. Ji kūrė vaidmenį mano režisuotame monospektaklyje „Pageidavimų koncertas“ Varšuvoje, o nuo šio sezono

šis spektaklis bus perkeltas į Ciuricho miesto teatro repertuarą.

Teatras labai atviras tarptautiniams ir tarpdisciplininiams sumanymams.

Tiesa, reikėtų pabrėžti, kad tai visiškai stabilus valstybinis, repertuarinis teatras, kuris laikosi visų tokiam teatrui būdingų principų. Tačiau jo viduje mes pasiūlysime žiūrovams labai skirtingas teatrines patirtis.

Pradėsime viską nuo festivalio rugsėjį, kuriame visi aštuoni per penkias dienas pristatysime po vieną kažkur kitur jau sukurtą darbą. Aš pristatysiu „Pageidavimų koncertą“ iš Lenkijos. Taigi žiūrovai galės rinktis: ar eiti žiūrėti monospektaklio, ar šokio, ar kino. Aš tai norėčiau būti žiūrove šitam teatre.

– Ką tuomet rinktumeisi? Ar pati vis dar vaikštai į teatrą? Ar vis dar gali būti žiūrove?

– Bangomis. Man sunku žiūrėti kitų spektaklius, kai pati repetuoju. Tuo laikotarpiu aš taupau energiją ir net jei ką nors žiūrėčiau, man greičiausiai nepatiktų, manau, tai normalu. Bet kai nedirbu, tai tikrai stengiuosi dalyvauti.

Tiesa, pastebiu, kad kiną man vis sunkiau žiūrėti nei spektaklį. Žiūrėdama kiną, matau, kaip dirba aktoriai, kaip veikia muzika, stebiu montažą.

Tai keista, nes senokai nebedirbu šioje srityje. Teatre veikia gyva energija, todėl ten viskas kitaip. Jei žiūriu gerą Romeo Castellucci, Ch.Marthalerio ar F.Castorfo spektaklį, net jei ir blogą F.Castorfo spektaklį, vis tiek mane vei-

Ginos Folly nuotr.

– Kaip randi tų temų naujose šalyse?

– Na, pavyzdžiui, šiuo metu jau pradėjau dirbti Šveicarijoje. Premjera – dar tik po pusės metų, bet jau vyksta kūrybinės dirbtuvės. Aiškinamės, o ką gi veikė šveicarai Antrojo pasaulinio karo metais. Nagrinėjame neutraliteto klausimą. Švedai buvo neutralūs, šveicarai – neutralūs. Kas yra tas neutralumas? Kodėl jų gyvenimas taip smarkiai pagerėjo po karo? Kas yra tas vadinamasis Šveicarijos stebuklas?

Kai antrą kartą kūriau Islandijoje, spektaklyje „Salka Valka“ pagal garsaus islandų rašytojo, Nobelio premijos laureato Halldoro Laxnesso romaną nagrinėjome kitą neliečiamą temą – pedofiliją.

Klaudynos Schubert nuotr.

– Na, ne visi skandinavai konservatyvūs. Bet, žinoma, visur egzistuoja tabu. Toks mano variklis: aš visada nagrinėju tas temas, kurios visuomenei nemielos.

kia. Net jei žinai, kad nebus gerai, ir kodėl nebus, vis tiek gali žiūrėti 5 valandų spektaklį ir žinai, kad bus trys genialios scenos, ir dėl to verta.

– Be visų darbų ir kelionių, prieš metus ėmei vadovauti režisūros magistrantų kursui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kokia, tavo akimis, ta jaunoji mūsų teatro karta?

– Čia jums, teoretikams, reikia viską sudėlioti į lentynas. Man atrodo, kai pradedame žmones skirstyti kartomis ar lytimis, prarandame tai, ką turime geriausio: esame teatro bendruomenė, esame gyvi ir galime bendrauti, palaikyti vieni kitus ar susimušti, bet tai taip pat gyva kraujotaka. Žinoma, kad kartos keičiasi, ir gerai, kad keičiasi, nes turi keistis. Bet čia stebuklo nėra. Jei sugebi sukurti gerą spektaklį, o tai be galo sunku, tai bus eilės tavęs laukiančių. Tikiu, kad jaunimas puikiai tai darys, juos gaudys teatrai iš viso pasaulio ir vėl galėsime didžiuotis savo žvaigždėmis. Dėl to, kad Lietuvoje – stipri kultūra. O režisieriai niekur nedings, nes kaip kariuomenėje, taip ir teatre, turi būti žmogus, kuris veda į priekį.

– Kai pasibaigs tavo įsipareigojimas šveicarams, ar grįši į Lietuvą?

– Aš net nepasakyčiau, kad aš išvažiuoju. Amerikoje yra tokia sąvoka „bycoastal living“, kai gyveni Niujorke, o darbas – Los Andžele. Tai mano bycoastal dabar bus Lietuva–Šveicarija, vienoje pusėje jūra, kitoje – ežeras. Why not?

DAILININKĖ LAURA ŽALIAUSKAITĖ: IMITUOJU KOMPIUTERĮ Rašė Lina Laura Švedaitė Nuotraukos Lauros Žaliauskaitės archyvo

Laura Žaliauskaitė yra tapytoja, pikseliuojanti ir svajojanti teptuku. Jos darbai – ryškūs, kontrastingi, siužetiški, kai kurie gimė tuo metu, kai negalėjo vaikščioti. Laura tiek savo stilistika, tiek likimu šiek tiek primena garsiąją Fridą, o Lietuvos meno kritikų yra vadinama geometrijos meistre.

– Fotografuoji, dirbi kino industrijoje. Kada tave ištinka tapyba?

– Pradedu tapyti ištikta kritinių situacijų. Pavyzdžiui, esu išgyvenusi autoavariją, po kurios ilgai negalėjau vaikščioti. Tuomet šiek tiek pavirtau į Fridą. Kai man būna blogai, dirbti negaliu – pradedu daug galvoti, norisi išreikšti tas mintis – kalbėti teptuku. Čia ir prasideda tapyba. Mano gyvenime buvo ir toks etapas, kai dirbau viename žurnale, A.Goštauto gatvėje, o pati gyvenau Kauno gatvėje ir kiekvieną dieną eidavau į darbą pėstute, kad turėčiau laiko pasvajoti apie tapybą, – tuomet neturėjau laiko tapyti. Atsimenu, kartą ėjau spaudžiant –20 °C šalčio ir jaučiau, kaip kaista žandai... Užtat tiek prisvajojau – kaip vieną detalę nutapysiu vienaip, kitą – kitaip. Ir kartais atrodo, kad mano gyvenime dėl to ir atsitinka visokių nelaimingų atsitikimų, kad sustočiau ir turėčiau laiko savo fantazijoms įgyvendinti.

– Kokioje buityje gimsta tavo darbai?

– Neturiu studijos. Tapau 4 kv. m kambarėlyje, o drobės kartais būna didelės. Greičiausiai kiti tapytojai, išgirdę apie tai, sakytų, kad negalima šitaip dirbti. Po autoavarijos ir kelių operacijų po jos negalėjau vaikščioti apie devynis mėnesius. Ir sėdėti beveik negalėjau. Dvi valandas patapydavau, pailsėdavau ir – vėl. Žinoma, atgavusi sveikatą, būna, tapau nuo ryto iki vakaro. Vienaip ar kitaip, man būtina dienos šviesa ir didžiulis spalvų spektras. Naktį prie dirbtinės šviesos negaliu dirbti.

8 // © 37O

– Žiūrėdama į tavo darbus, išties nejučiomis prisimenu Fridos naiviąją estetiką.

– Man patinka kontrastai, spalvos, tačiau šiandien, sakyčiau, mano kūryboje vyrauja geometrija, opartas. Galbūt nuo galvos sutrenkimo ar nuo narkozių aš pradėjau matyti ir tapyti geometrines formas (juokiasi). Apmaudu, kad Lietuvoje geometrinės tapybos kultūra nepopuliari. Kritikai gan skeptiškai vertina tokį meną. Čia labiau vyrauja ekspresyvumas. Manęs kartais klausia: ką tu čia braižai?

Tačiau aš – ne viena tokia braižytoja. Yra ir išeivių, jau seniai parvežusių geometrijos tapyboje tradiciją į Lietuvą iš už jūrų marių. Pavyzdžiui, K.Varnelis – genijų genijus. Visiems rekomenduoju apsilankyti Kazio Varnelio namuose netoli Rotušės. Jie yra atviri lankytojams. Taip pat – Kazimieras Žoromskis. Paradoksalu tai, kad gyvenime esu gan chaotiška, o tapyboje man patinka ornamentai, simetrija, pikseliai ir matematika.

– Viena esmingiausių meno paskirčių yra imituoti pasaulį, dažnai – gamtą, tai, kas nėra sukurta žmogaus. Savo geometriniais paveikslais tarsi imituoji pasaulį, visiškai sukurtą žmogaus.

– Imituoju kompiuterį (šypsosi). Būna, kartais sėdžiu gamtoje ir ieškau ten trikampių, keturkampių, bandau surasti geometrines formas. Gamtoje tokios formos sutinkamos daug rečiau. Žmogus pastatais ir miestais kuria kampus ir geometriją. Tad išties aš imituoju tai, kas yra jau savaime sintetiška. Esu nutapiusi darbą „Megapolis ir keturi saulės spinduliai“. Manau, kad jame man pavyko pavaizduoti, kaip miesto architektūra uždaro saulę – gamtos kūrinį – geometrijoje. Per medžius saulės spinduliai krenta švelniai, o mieste jie lūžinėja.

– Ką dar atspindi tavo darbai?

– Kiekvienas kūrėjas savo darbais bet kokiu atveju kalba apie save. Pavyzdžiui, darbas „Dievas pamiršo mane nuspalvinti“ pasakoja apie nepasitenkinimą savimi. Ypač vaikystėje nesijaučiau spalvota. Tarsi esu sukurta tokia, kokia turiu būti, bet nepatikau sau. Ir bandžiau savo elgesiu, galbūt drabužiais ar kitokiomis priemonėmis save nuspalvinti. Kad sau patikčiau. Yra toks paveikslas „Akimirka“, kuriuo bandžiau pavaizduoti sąmonės praradimą. Bandžiau tiesiogiai perteikti tą būseną. Dar yra paveikslas „Apgaulingi kalnieriukai“. Aš juk buvau

„Gėlėtas veidas“

spaliukė – Lenino anūkė. Ir kai supratau, kas čia per briedas buvo sukištas į mano galvą... Visiška trauma. Arba portretas „Gėlėtas veidas“. Dabar negyvenu mieste ir daug daugiau dairausi, stebiu aplinką. Kartą besidairydama pagalvojau, kaip būtų gražu turėti gėlėtą veidą. Ir pradėjau fantazuoti, įsivaizduoti savo veidą iš tulpių, narcizų, pakalnučių žiedų. Kaip gražu. Niekada nebūsiu tokia, bet galiu šitai nutapyti.

Mano tapyboje naratyvas yra itin svarbus elementas.

– Tavo darbuose pastebiu daug humoro. Ar sieki prajuokinti žiūrovą?

– Sakyčiau, kad mano darbuose yra žiupsnelis sarkazmo (šypsosi). Man kartais menami rimti dalykai atrodo juokingai, ypač susirūpinimas tais dalykais, kurie nėra labai reikšmingi. Žmonių susigalvota tikrovė ir tikėjimas ja, būna, kelia juoką. Pavyzdžiui, tradicijos, įpročiai, stereotipai, ribos, atseit teisingai nugyventas gyvenimas.

Manau, kad yra tik viena tiesa – mes gimėme ir mirsime.

– Kaip supranti, kad paveikslas yra baigtas?

– Yra daug paveikslų, kuriuos užtapau ant viršaus. Manau, jis yra baigtas tada, kai nebekyla noras užtapyti.

„Okupacija kovo mėnesį“

– Papasakok, kokia yra tavo pirmojo įkvėpimo istorija?

– Tapau nuo vaikystės. Ėjau į dailės mokyklą. Žinoma, ten kūrybos buvo mažai. Paišiau studijinius darbus, gipso galvas, mokiausi kompozicijos, piešimo pradmenų. Vėliau Vilniuje studijavau drabužių dizainą – mane mokė šviesaus atminimo Vytautas Žilius, Jonas Daniliauskas.

O pirmasis kūrybinis impulsas mane aplankė, kai, būdama paauglė, iš savo mažo miestelio kartu su dailės mokykla atvažiavau į Vilnių, į ŠMC, kurioje tuo metu vyko didžiulė Šarūno Saukos paroda. Na, pamačiau aš jo darbus ir tiesiog apakau. Pirmą kartą mačiau tokį meną. Tais laikais interneto juk nebuvo. Laukinis dešimtasis dešimtmetis. Buvau susipažinusi su tautodaile, Augustinu Savicku, galbūt Salvadoru Dali. Bet Sauka... Atsimenu,

BŪNA, KARTAIS SĖDŽIU GAMTOJE IR IEŠKAU TEN TRIKAMPIŲ, KETURKAMPIŲ, BANDAU SURASTI GEOMETRINES FORMAS. GAMTOJE TOKIOS FORMOS SUTINKAMOS DAUG REČIAU. ŽMOGUS PASTATAIS IR MIESTAIS KURIA KAMPUS IR GEOMETRIJĄ.

grįžau namo iš ekskursijos, susiradau savo mirusios tetos rankos protezą ir pradėjau daryti meną – sugalvojau sukurti siurrealistinį objektą, šiek tiek tą ranką padailinti, nudažyti mėlynai ir aplipdyti kolorado vabalais. Mama, grįžusi iš darbo ir pamačiusi mane, gerokai sutriko, bet tai buvo mano kūrybos pradžia. Pradėjau tapyti siurrealistinius vaizdus, visokiausius paradoksus ir dovanodavau draugams. Dabar kartais, kai lankydamasi svečiuose pas ką nors pamatau savo darbus, išsigąstu – vis dėlto nemažai turėjau destrukcijos savo galvoje. Šiandien man patinka estetika, moteriškumas. Vėliau, pradėjusi dirbti po studijų, tapybą apleidau. Pirmąjį paveikslą po ilgos pertraukos nutapiau naudodama tris spalvas – raudoną, sidabro, juodą. Ranka jau buvo atpratusi, pasidariusi tarsi kreiva. Bet kažkam labai patiko. Nunešiau tą darbą į galeriją, priėmė, vėliau nupirko.

Tada tapyba vėl dingo. Ir sugrįždavo tik man patyrus kokią traumą. Jeigu ne gyvenimo negandos, galbūt ir nebebūčiau tapiusi. Net nežinau, kodėl žmogus kartais nustoja kurti.

– Gal nenustoja, tik pakeičia kūrybos formą?

– Aš apie tapybą niekada nenustoju galvoti. Nuolat įsivaizduoju fantastinius dalykus. Tik ne visus pavyksta įgyvendinti. Kartais nusiviliu. Ir, žinoma, reikia iš kažko gyventi. Menininku Lietuvoje nelengva būti. Turi mokėti save parduoti, sukurti apie save mitą, kad žmonėms būtų įdomu.

– Kaip manai, kokia tapybos ateitis šiame skait­meniniame pasaulyje? Galbūt drobė, aliejinių dažų kvapas ir teptukai jau greitai išnyks?

– Tapyba keičiasi, derinasi prie dabarties ir ateities. Šiandien pasaulinio garso bienalėse vyrauja daug tapybinių manipuliacijų su medija, instaliacijos, projekcijos, visokie išradimai. Tapyba eina kartu su technologijomis, evoliucionuoja, abstraktėja, minimalėja. Parodos neapsieina vien su kabančiais paveikslais ant sienų, tačiau tapyba tikrai niekada neišnyks.

– O kalbant apie Lietuvą?

„Du zebrai"

– Lietuvoje taip pat vyksta daug – gimsta nauji kūrybiniai reiškiniai, rengiamos parodos ir kt. Galbūt tik, kaip ir visose likusiose srityse, Lietuva kenčia nuo mažos šalies sindromo. Čia trūksta įvairovės. Kuriančių žmonių gana daug, bet jų tapymo maniera atspindi vieno iš keleto dėstytojų braižą. Netgi pastebėjau, kad skirtinguose miestuose gyvenantys menininkai tapo kitaip, vadinasi, jų mokyklos buvo skirtingos. Profesionalūs tapytojai skeptiškai vertina mėgėjus tapytojus, ne visada į savo ratą priima menininkus be akademinio meninio išsilavinimo. Pavyzdžiui, į Dailininkų sąjungą be popieriuko negali patekti. Turiu pažįstamų, kurie garsina Lietuvos vardą užsienyje ir parduoda savo darbus kolekcininkams, bet nėra baigę akademijos ir stovi už borto.

– Užsiminei apie atskirtį tarp mėgėjų tapytojų ir profesionalių tapytojų. Būtų įdomu sužinoti tavo nuomonę, kuo viena grupė skiriasi nuo kitos. Ir kaip tai atsispindi jų darbuose?

– Skirtumai atsiranda tik nuo požiūrio taškų. Bet kokiu atveju manau, kad mokykla egzistuoja ne veltui, čia yra tęsiamos tradicijos, įgyjama svarbių įgūdžių, formuojamas suvokimas ir kūrybinės idėjos, srovės. Turintis išsilavinimą tapytojas tarsi pereina tam tikrus kokybės filtrus. Kita vertus, kai žmogui yra duota, neatimsi. Yra begalės pasaulinių pavyzdžių, kai „neturintis mokyklos“ meno istorijoje palieka didžiulius pėdsakus.

Pavyzdžiui, Banksy, kurio net tapatybė nežinoma, ar Jeanas-Michelis Basquiatas, miręs dvidešimt septynerių, jau buvo gana žinomas meno pasaulyje, Francis Baconas, vienas žymiausių dailininkų, iškilusių po Antrojo pasaulinio karo, netgi ta pati Frida, kuri net nesuvokė, kad tapo siurrealistinės pakraipos kūrinius.

Aš nestudijavau tapybos, nes norėjau įgyti amatą. Tačiau negaliu sakyti, kad jos nesimokiau, kad neturėjau mokytojų ir įkvėpėjų. Galbūt tos kategorijos net nėra labai svarbios? Man svarbiausia, kad savo paveiksluose palieku labai daug energijos, neforsuoju ir nemeluoju.

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Kristina Sabaliauskaitė

Vladas Rožėnas

Baltos lankos, 2019

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019

PETRO IMPERATORĖ (I) Kaip žinoma, aptardami naujausią K.Sabaliauskaitės romaną, realiai komentuojame pasaulinio lygio meną.

Angliškai parašytų istorinių romanų išleidžiama tiek ir tiek, bet neretam prakutusiam ir rinkose prasisukusiam autoriui kitąkart sėdant prie balto lapo, norėtųsi pirmiausia pasiūlyti pasikonsultuoti su K.Sabaliauskaite.

Nes „Silva Rerum“ tetralogijos autorės rašymas – jau etalonas. Bent jau mūsų kraštuose. Nors naujo kūrinio pasirinktą objektą ir temą iš pradžių vertinau kiek skeptiškai, rašytoja nuginkluoja pačiu tekstu. Žinoma, galime suabejoti, kodėl autorei parūpo kažkokia svetimos šalies imperatorė, kad ir kilusi iš Lietuvos, jeigu turime savo kilmingųjų ponių. Tokia nuostata – spąstai. Lietuvių kilmės carienės biografija prozininkės užrašoma anapus tautos ir net laikmečio – ši istorija yra universali moters padėties tamsiais (ir šviesėjančiais) laikais metonimija.

VISKAS GERAI, AŠ DAR JAUNAS Be to, labai drąsiai išpildyta. Apsišarvavusi solidžiu istoriniu kontekstu, autorė leidžiasi istorinių figūrų likimus nešti sraunia savo vaizduotės tėkme. Todėl viskas XVIII a. pradžios pasaulyje sodru ir tiršta: girtuoklystės, prievarta, žiaurumai. Palyginti su šiais laikais, toje praeityje beveik niekas nebeatpažįstama, bet vis tiek artima.

Išgyventi praėjusius laikus lyg šiandien – didelio talento suteikiama galimybė. Todėl nors K.Sabaliauskaitės prozoje įvardijamas aplinkybes knieti tikrinti, tenka susitaikyti ir pasitikėti, nes: a) faktų tiesiog per daug juos įvertinti ne mokslininkui, b) pasakojimas toks gyvas ir įtraukus, kad savaime patiki jo menine tiesa.

Nežinau, koks turėtų būti tokios istorinės prozos moralas. Tikriausiai tas, kad dar visai neseniai mūsų gentis gyveno visiškoje chujnioje, dažnai patirdama daug gniuždančių bliadtsvų (sąvokos – iš romano). Tai todėl dabartiniai laikai – geriausi laikai žmogui, žmogaus laisvėms ir žmogiškumui. Tai todėl privalome tai vertinti ir saugoti.

Na, ir dar reikia tikėtis, kad romaną įvertins rusai. Tik rimtas klausimas, ar nepasirodys rusų leidėjams lietuvių autorė pernelyg kontroversiška ir įžūli, nors išleidę šitą knygą rusai turbūt patys blaiviau prabiltų apie savo istoriją, užuot mitę pašvinkusiais imperialistinės šlovės ir galybės mitais.

Tuomet rašytoja taptų lietuvių kilmės rusų kultūros imperatore. Tik nujaučiu, kad rusų angažuoti kritikai knygą pirmiausia vis tiek išprievartaus.

Ir kaip netiesiogiai pasufleruotų pats K.Sabaliauskaitės tekstas: iš rusų tai nebūtų nieko naujo.

Kasmet literatūros autoritetų išrenkamas prozos debiutas šįkart kitoks. Šalia pastaraisiais metais prozos rankraščio konkursą laimėjusių istoriko, skulptoriaus, mokytojo, teatrologės, žurnalistės, įsibrovė kino kritikas.

Bet ne profesijos skirtingumu pirmiausia V.Rožėno debiutas kitoks. Iš pastarųjų pirmosios prozos knygos konkurso išrinktųjų šis, ko gero, yra silpniausias tekstas. Jeigu pamečiui debiutavusius autorius surikiuočiau į subjektyvų reitingą, tai vietos jame pasiskirstytų daugmaž chronologiškai: Tomui Vaisetai tektų pirmoji vieta, V.Rožėnui – paskutinė.

Tikiuosi, literatūrinių debiutų kokybės kreivės smukimas žemyn nėra tendencija, o tik atsitiktinumas. Kad ir kaip būtų, šitą oficialiai aprobuotą, garbingos komisijos net iš dvidešimties rankraščių atrinktą knygą paskaityti verta. Nes jame vaizduojamas daug kam atpažįstamas tipažas – jaunuolis, kuris nori pasiekti ne ką nors kitą, o sėkmę. Ir nebūtų didelio skirtumo, ar apysakos pasakotojas norėtų praturtėti iš blokčeinų, išgarsėti ins-

Deborah Levy

Lukas Miknevičius

Balto, 2019

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019

KARŠTAS PIENAS

10 // © 37O

Vasaros pabaigoje į rankas pakliuvo malonus netikėtumas. Būtų buvę dar geriau tokią knygą atsiversti vasarai prasidėjus, per didžiąją birželio kaitrą, taip sukalibruojant ispaniškus orus Lietuvoje su paties skaitinio atmosfera ir topografija: juk veiksmas vyksta kurortinėje Ispanijos vietovėje Almerijoje.

Bet „Karštas pienas“ nėra atostogų romanas – tai išradinga dukters ir motinos santykio studija. Taip knyga ir pagal pavadinimą, ir pagal objektą primena Lietuvoje plačiai skaitomą Noros Ikstenos romaną „Motinos pienas“. Verta palinkėti ir „Karštam pienui“ tokio mūsų auditorijos susidomėjimo.

Nes vaizduojama 25 metų jaunos moters padėtis veikiausiai rezonuos su dažnos skaitytojos patirtimi (juolab kad absoliuti dauguma romanų skaitytojų yra moterys). Situacija ganėtinai tipiška, bet retai atpažįstama ir juolab artikuliuojama: pagrindinės veikėjos Sofijos motina prisigalvoja įvairių negalavimų, kad sukeltų savo dukters rūpestį ir taip išlaikytų ją priklausomą. Pati Sofija nuolankiai neša savo kryžių ir su motinos negalavimais tapatinasi. Kitaip sakant, net būdama suaugusi moteris ji dar neturi nusibrėžusi savo tapatybės ribų, nesugeba būti savarankiška.

Kitas kontekstas – atvykimas į elitinę ligoninę svetimoje šalyje – Sofijai atveria pasaulį dar nepatirtu rakursu. Ir ji, tarytum paauglė, imasi eksperimentuoti plėsdama savo ribas (pirmiausia, tai, žinoma, įvairiais erotiniais žaidimėliais).

Pamažu veikėja ima reflektuoti vidinį pa-

tagrame ar tapti milijonieriumi per savo startuolį. Šitas tipažas atpažįstamas, nes tiesiog šiuolaikiškas.

V.Rožėno veikėjas nesivaiko turtų, o taikosi tapti sėkmės lydimu rašytoju. Tiksliau, scenaristu. Įvardytasis veikėjo tikslas ir akina gyvą pasakojimo intrigą: garsiai prodiuserei atmetus savęs ieškančio jaunuolio rankraštį, jam duodamos dvi paros pasitaisyti – pateikti naują tekstą.

Tuomet pasakotojas apmąsto savo būtį ir ypač buitį, bandydamas perlipti per save – pasiekti neįmanoma. Veikėjo buitis žaisminga, o būties reikalai – drungni.

Visą vakarą bandžiau sugalvoti, kodėl jaunas vyras, per prancūzišką bučinį impulsyviai palietęs merginos krūtinę, turėtų susigėsti iki ašarų. Taip arba nebūna, arba per p(ap)rastai parašyta, kad būtų. Arba tuomet tenka sugalvoti, ką tokioje patetiškoje scenelėje pasakotojas nutylėjo. Tik tokia būsenos analizė anapus teksto jau darytųsi kita knyga (ir, deja, ne V.Rožėno).

Telieka skaitytojui išsiaiškinti, kaip per tokį trumpą laiką pasiekti sėkmę sekėsi veikėjui, užtat bent jo kūrėjas, knygos autorius, laurus pelnė. Vis dėlto laimėjęs rankraštis būtų gerokai solidesnis be patetikos nuošale nuslydusio paskutinio skyriaus, kuris apytvirtę pagrindinę medžiagą sugadino lyg po neblogai pavykusio pasimatymo su raudonomis rožėmis ir šampanu – riebus nusibezdėjimas su atsiraugėjimais, pasakotojui atomazgoje staiga didaktiškai prabilus: „Kodėl reikalaujame gyventi ekranuose, pamiršdami tai, kas aplinkui? Kodėl pamiršome paprastus dalykus, anksčiau teikusius žmonėms tiek prasmės?“ (p.

123). Iš tiesų, kodėl? Na, niekis, autorius juk vis dar jaunas – dar paaiškės.

UŽ VĖJO TUŠČIA saulį klausdama savęs, ar nėra isteriška asmenybė (suprask, ar nekartoja motinos primestų santykio modelių).

Tai labai įtraukus kūrinys, subalansuotas įvairaus amžiaus moterims, bet tinkantis ir vyrams. Mat romane ne tik nuosekliai ir intriguojančiai išpildoma moteriška tema – kūrybiška yra pati literatūrinė medžiaga, prisodrinta gyvų, dramaturgiškai nepriekaištingų dialogų ir įvairių netikėtų aprangos detalių (kaip nusirišęs maudymosi kostiumo raištelis, neužsegtas suknelės užtrauktukas, vyriškų batų ant moters kojos istorija), vaizdingų pajūrio aplinkos aprašymų.

Tarytum Rolandas Barthesas veikėja pastebi: „Viskas, kas uždengta, visada įdomu. Jeigu kas nors uždengta, vadinasi, ten kažkas yra“ (p. 11). Todėl taip įdomu atidengti ir užgniaužtus moteriškosios psichikos užkaborius, o skaitant svetimą istoriją ir pačiai (pačiam) susidaro galimybė mažumėlę atsidengti.

Debiutinė poezijos knygelė pavadinta gražiu eilėraščio įvaizdžiu iš šios eilutės: „Už lango vėjas, o už vėjo tuščia“ (p. 62). Darniai vaizduojamoje erdvėje sukomponuotas gamtojautinis pastebėjimas iš karto įjungia jusles, nes rinkinyje tokio svorio meninis judesys – palyginti retas. Iš principo didžioji dalis tekstų sudaryti iš labai paprastų žodžių, minčių ir šiaip dalykų. Vietomis – išvis paprastų ir dar paprastesnių.

Kai kuriuose tekstuose netgi rimas atrodo lyg poeto mėgėjo: „nėra prasmės kartoti ištisai/ nes dieve mano pastatai/ į juostą susijungia staigiai/ kerti laukus elysses ir matai/ iki vilties gerosios kur namai/ ropoji šešto troleibuso sraigėj“ (p. 65).

Tuomet kaip toks rankraštis sugebėjo laimėti pirmosios knygos konkursą, jeigu vietomis jo poetika primena mokyklinę?

Nes L.Miknevičiaus poezijoje šio to vis dėlto esti – savito subjekto judesio, laikysenos, kuri kelia simpatiją. Todėl knyga ir gera, todėl ji ir laimėjo. Kai yra sakoma, kad genialumas paprastume, tai rinkinyje pirmiausia reiškiasi paprastumas paprastume. Instagraminio narcisizmo laikais tokia nuostata netgi išskirtinė, nes subjektas garsiai nesiskelbia, viešai nesiskalbia, o tik nuolankiai ir rezervuotai konstatuoja: „Tokia dokumentika. / Nors jaučiausi visaip“ (p. 22).

Toks sugretinimas – vėlgi niuansuotai organizuota pajauta. Tokių knygoje yra, nors neretai stipriausi įvaizdžiai ataidi pripažintų poetų, kaip Aidas Marčėnas, stilistiniais atgarsiais: „tu bandai mane

guosti sakai: viskas baigsis net mudu/ aš sakau: netiesa aš kas metai kartojuos“ (p. 53).

Netikėta, kad šį kartą prasimušė tokia paprasta – tropų, parabolių, alegorijų, juvelyrinės ritmikos ir grandininių intertekstų neperkrauta knyga. Puiki alternatyva tiems, kurie pavargę nuo rimtos literatūros (nors šis debiutas jokiu būdu nėra nerimtas). Knygos raiškos ir pajautos leitmotyvą galima iliustruoti rinkinio tekstu „Koučingas“ (p. 19), kuriam įsiskaityti nereikia didelės erudicijos, o užtenka tiek, kiek pasiūloma: Ir nieko keisto nenutiko išvedu šunį šiandien.

Išvedus šunį nieko keisto nenutiko vakar.

Galbūt nutiks rytoj arba poryt – svarbu tikėt, taip sakant.

>> UŽ KADRO Rašė Jorė Janavičiūtė Nuotraukos Gedimino Gražio, Roberto Daskevičiaus / „Kino pavasario“

Nuo rugsėjo 13 d. Lietuvos kino teatruose pasirodys debiutinis režisierės Aistės Žegulytės ilgametražis dokumentinis filmas „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“. Tai filmas, kuriame taksidermistų, medžiotojų, elnių augintojų, zoologijos muziejaus darbuotojų, ūkininkų aplinkos vaizdais nagrinėjamas archajiškas žmogaus ir gyvūno santykis, kur riba tarp mirties ir gyvenimo išnyksta.

„ANIMUS ANIMALIS“ STEBUKLAI

F

ilmo premjera įvyko viename seniausių dokumentinių filmų festivalių – „DOK Leipzig“ „Next Masters“ konkursinėje programoje. Vėliau filmas keliavo po daugybę kitų filmų festivalių, tokių kaip Salonikų dokumentinis kino festivalis Graikijoje, „Docaviv“ Izraelyje, „Hot Docs“ Kanadoje, „CPH: DOX“ Danijoje, Tarptautinis Briuselio kino festivalis Belgijoje, kur pelnė pagrindinį Režisierių savaitės prizą, ir daugybę kt. Lietuvoje šio filmo premjera įvyko „Kino pavasaryje“, kur jis apdovanotas specialiu „Cineuropa“ prizu. Lietuvių kino kritikai „Animus Animalis“ įvardijo kaip vieną įdomiausių metų filmų. Susitikome su filmo komanda: režisiere A.Žegulyte (A.Ž.), prodiusere Giedre Burokaite (G.B.), operatoriumi Vytautu Katkumi (V.K.) ir montažo režisieriumi Miku Žukausku (M.Ž.), norėdami daugiau sužinoti apie ilgą ir keisčiausių istorijų, sudėtingų apmąstymų, o galiausiai ir stebuklų kupiną šio filmo kūrimo procesą.

12 //

– Filmas buvo kuriamas netgi šešerius metus. Kodėl taip ilgai?

A.Ž.: Praėjo šešeri metai nuo pirmo susitikimo su taksidermistais, o paties kūrimo – scenarijaus rašymo, filmavimo, montažo – penkeri. Kodėl taip ilgai? Nes tai dokumentika ir reikia mokėti laukti.

M.Ž.: Manau, kad dėl to, jog tai debiutinis filmas.

Leidome sau daug eksperimentuoti, ieškoti.

© 37O

– Kaip atsirasdavo skirtingi herojai, kuriuos matome filme?

A.Ž.: Man atrodo, visi herojai įėjo į istoriją labai organiškai. Neieškojau jų specialiai. Kai montuodavome, matydavome, kas galėtų padėti papasakoti istoriją, išartikuliuoti mintis. Taip šalia tak-

sidermistų atsirado medžiotojai, po to pradėjo trūkti gyvų gyvūnų – taip atsirado Ričardas, kuris augina elnius.

M.Ž.: Iš pradžių filmas buvo sumanytas kaip personažinė naratyvinė dokumentika, kur tiesiog stebi herojų gyvenimą. Bandėme forsuoti medžiagą ir kurti personažų linijas, kurį laiką prasikankinome, tačiau gana greitai supratome, kad tai nebus naratyvinis pasakojimas, tuomet reikėjo sugalvoti, kaip toliau kurti filmą.

A.Ž.: Man tai – filosofinis esė. Džiaugiuosi, kad tiek prasikankinom. Personažinė dokumentika – ne mano žanras. Man atrodo, kad tavyje yra užkoduotas jausmas, ir taip prieini prie to, ką iš pradžių norėjai sukurti.

Prodiuserė Giedrė Burokaitė (iš kairės), scenarijaus autorius Titas Laucius, režisierė Aistė Žegulytė, operatorius Vytautas Katkus.

– Briuselio kino festivalyje gavote apdovanojimą iš legendinės prancūzų operatorės Agnès Godard rankų. Ką ji sakė apie filmą?

A.Ž.: Labai smagu, kad ji perskaitė ir išgyveno mūsų filmą, nes ji yra kino kalbos ekspertė, kūrėja, labai stipri kino moteris. Vytas turėtų labai džiaugtis, nes ji jam perdavė linkėjimus ir sakė, kad jis labai gerai atliko savo darbą.

V.K.: Labai džiaugiuosi.

M.Ž.: Sakė, dukrai rodys mūsų filmą.

– Ką išmokote, supratote, patyrėte keliaudami su filmu po kino festivalius?

A.Ž.: Supratau, kad tikrai verta kankintis ir tiek ilgai kurti filmą (juokiasi su liūdna šypsena). Verta atsiduoti tam. Galima daryti paprasčiau, bet reikia daryti viską nuoširdžiai ir iki galo – tik tada tai pasieks žiūrovo širdį.

G.B.: Turi skirti tam laiko. Kai matai gerą filmą, jaučiasi, kad į jį įdėta ir laiko, ir pastangų. Išvažiuoji į gerus festivalius su stipriomis programomis ir matai, kad tikrai daug gerų filmų, nėra kada chaltūrinti.

A.Ž.: Buvo labai faina, kad Leipcige buvome visa komanda.

V.K.: Taip. Pažiūrėjau labai daug dokumentinių filmų (visi juokiasi). Kai važiavau į festivalį, tikrai negalvojau, kad tiek pažiūrėsiu, bet tada, kai pradėjau, pamačiau, kokie jie įdomūs, smarkiai mane užkabino. Filmavimo metu Aistės dėka atradau dokumentinį kiną, bet neturėjau progos pažiūrėti tiek daug vienu prisėdimu, buvau susikoncentravęs į šį filmą. Manau, dar tikrai filmuosiu dokumentinį kiną, jei bus galimybių.

– Kaip jaučiatės dėl to, kad šiemet nebus „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų? Kino ekspertai, tarp kurių kino kritikė Živilė Pipinytė ir „Kino pavasario“ programos sudarytoja, kinotyrininkė Mantė Valiūnaitė, jūsų filmą įvardijo kaip vieną įdomiausių.

G.B.: Žinoma, liūdna, kad nebus. Debiutantams ypač svarbu būti įvertintiems. Jei kitais metais bus sujungti apdovanojimai, bus jau kitų filmų, tad ir didesnė konkurencija. Kas man, kaip prodiuserei, aktualiausia – jau bus praėjusi premjera. Apdovanojimas paskatintų žmones ateiti į kiną. Mes pradėsime rodyti filmą Lietuvos kino teatruose rugsėjį. Pagal šiuos apdovanojimus dažnai planuoji laiką, kada filmas pasiekia kino teatrus. Mes planavome būtent rudenį, ne pavasarį, kad būtų po „Gervių“. Manau, Vytautas vertas operatorių apdovanojimo „Ąžuolo“, kol kas neaišku, kada įvyks ir šie apdovanojimai (berengiant šį interviu paskelbtas „Ąžuolo“ nominantų sąrašas, tarp kurių yra V.Katkus – aut. past.). Kino kūrėjams nereikia pompastikos, reikia įvertinimo. Smagu, kad LRT ir kino kritikai inicijavo pasisakymus viešojoje erdvėje. Šiemet išėjo daug gerų filmų, pvz., Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“ ar Rugilės Barzdžiukaitės „Rūgštus miškas“, kurie kitais metais irgi gali likti apdovanojimų paribiuose.

V.K.: Man nėra taip skaudu. Gaila, kad nebus, bet būtent dėl to, kad neaišku, kas ten tiksliai vyksta, – apdovanojimai tiesiog dingo. Jei šiemet nėra, kas atsitiks, kad būtų kitais metais? Kažkas juk turi organizuo-

ti juos. Mūsų filmas jau apkeliavo daugybę festivalių pasaulyje, viskas dėl jo yra gerai.

Apdovanojimas padėtų ir būtų jėga, bet...

M.Ž.: Labai didelis apdovanojimas jau buvo ne niūri nuotaika po nacionalinės premjeros. Paprastai būna toks popremjerinis parūkymas, kur visi stovi prie „Vingio“ ir vengia akių kontakto. „Kaip filmas? Man dar reik pagalvoti...“ Mūsų premjera „Kino pavasaryje“ vyko tą patį vakarą su lietuviškų trumpametražių filmų premjera, buvo bendras balius ir buvo gera – viltinga nuotaika ir visi iš tikrųjų šventė, džiaugėsi. Šių metų festivalyje buvo ir daugiau lietuviškų premjerų, visi filmai labai skirtingi, bet bent į filmus panašūs, anksčiau lietuvių audiovizualiniai kūriniai net nepasiekdavo filmo termino...

A.Ž.: Emociškai labai didelė dovana, kai Lietuvoje gerai priima filmą.

– Aiste, rašėte scenarijų su scenaristu Titu Lauciumi. Lietuvoje rašyti scenarijų dokumentiniam filmui nėra labai įprasta. Kiek filmo buvo sukurta pagal parašytą scenarijų, kiek montuojant?

A.Ž.: Tuomet gyvenau Lenkijoje, jie dokumentiniame kine labai struktūriškai rašo scenarijus. Aš buvau labai užsikrėtusi ta idėja, kad ir mums reikia rašyti scenarijų ir, kad tai labai padės. Tačiau viskas, ką mes parašydavome, filmuojant įvykdavo priešingai.

Sugalvodavome, o dokumentika pateikdavo visai kitus įvykius. Bet tai gerai, nes dėl scenarijaus tu leidiesi į patį ieškojimą. Taip pat esi priverstas nuo pat pradžių galvoti apie filmo dramaturgiją.

M.Ž.: Po to montažu pradėjome rašyti scenarijų, nes jausdavome, ko trūksta, ir komanda tai nufilmuodavo. Kai mums buvo montažo krizė, mes su Aiste dvi savaites sėdėjome kavinėje ir montavome ant popieriaus.

A.Ž.: Kavinėje „Laiko ratas“.

M.Ž.: Pasakėme sau, kad kol nesumontuosime ant popieriaus, tol negrįšime į montažinę. Paišėme visokias schemas. Neseniai vieną atradau, pradžioje nesupratau, kas čia per brėžinys. Po to žiūriu parašyta: „Montažo planas“. Su rodyklėmis.

>> UŽ KADRO Filme to nesijaučia. Kai buvo krizė, prisiminiau, ko mokė akademijoje, prisiminiau Juozo Javaičio paskaitas, veiksminę analizę, kaip dėliojasi įvykiai, kaip jie vienas kitą keičia, kaip vyksta lūžis. Tai rusų mokykla. Kai jis mus mokė, sakė: „Dabar pamirškit šitą, bet kai bus krizė – prisiminkit.“ Džiugu, kad filme struktūros nesimato. Pavyko ir kvėpavimą sukurti.

G.B.: Jaučiasi, kad filmas kurtas ilgai – jis išieškotas, atrastos temos.

M.Ž.: Manau, mes su Aiste esame geras duetas. Aš toks konstruktyvistas – žiūriu į montažą kaip į pastatą, kaip į architektūrą, kad būtų pamatai ir t.t. Aistė savyje turi daugiau abstrakcijos, jausmo. Architektūra su vynuoginiu stogu...

– Ar tai politiškas filmas? Ar menas, jūsų nuomone, turi būti politiškas?

A.Ž.: Man buvo svarbiausia nesimėgauti pačiu mirties aktu.

Todėl filme nėra kadre mirštančio gyvūno.

M.Ž.: Mes nesistengėme patekti į kažkokias tendencijas, nemąstėme apie jokias teorijas, nenorėjome būti aktualūs. Buvo labai keista Vokietijoje „DOK Leipzig“ per Q&A, po seanso kilo daug klausimų apie vegetarizmą: ar mes vegetarai ir ką mes apie tai galvojame.

G.B.: Mūsų intencija nebuvo ką nors teigti.

A.Ž.: Pasakojome savo istoriją apie žmones ir žvėris.

M.Ž.: Kai bandėme kažką tokio montuoti, politikuoti, tai filme atrodė kaip svetimkūnis. Filmas pats išspjovė tuos kadrus.

V.K.: Siekėme, kad kiekvienas su skirtingomis pažiūromis galėtų įžvelgti kažką artimo ir svarbaus sau.

G.B.: Kiekvienas skirtingai pamato, nepriklausomai nuo pažiūrų.

A.Ž.: Man atrodo, filmas paliečia žmogaus sielą, tai ir yra kinas.

M.Ž.: Šis filmas vienas švelniausiai paliečiančių šią temą.

Mes pažiūrėjome Ulricho Seidlio „Safarį“, kur sąmoningai provokuojama. Man tai svetima.

A.Ž.: Man irgi, nors aš labai mėgstu šį režisierių.

M.Ž.: Iškart sutarėme, kad taip nemontuosime.

– Filme matyti daug tradicijos. Ar tradicija jums buvo svarbi?

A.Ž.: Archaika yra dalis žmogaus ir gyvūno santykio. Iš ten ateina tai, kaip žiūrime į dabartį.

– Aiste, atėjai iš fotografijos, kiek tau filme buvo svarbus vizualumas? Kaip bendradarbiavote su Vytautu?

A.Ž.: Naratyvas neatsiejamas nuo vizualumo. Mes su Vytu labai daug diskutavome, kaip sukurti žvėries žvilgsnį į žiūrovą ir žiūrovo žvilgsnį į žvėrį, kad žiūrovas pajustų savo kaip šiuolaikinio žmogaus žvilgsnį į gyvūną. Montaže su Miku mums buvo labai svarbu kurti metaforas ir simbolius ir iš jų sudėlioti pasakojimą. Labai daug ieškojome.

M.Ž.: Kai atrasdavome, kad kas nors tinka filmui, tai jau nesustabdysi...

A.Ž.: Kai kuri, nemąstai, ar kadras yra vizualus, tiesiog kuri kino kalbą, reikalingą filmui.

V.K.: Su kiekviena scena reikėjo pasiekti skirtingą rezulta-

tą iš operatorinės pusės, tačiau galvojame, kaip išlaikyti vientisumą. Iš pradžių daug laiko skyrėme galvojimui, kaip ir su kuo viską filmuoti, kokią technikos bazę pasidaryti, tačiau pradėjus filmuoti viskas iškart pasikeitė, bet ne specialiai, o iš jausmo ir smalsumo. Daug filmuoji, atsibosta filmuoti vienaip – tuomet filmuoji kitaip.

A.Ž.: Filmo vizualumas yra Vyto akys, kaip jis pamatė. Vytas turėjo kantrybės ieškoti ir galvoti. Ačiū, Vytai...

M.Ž.: Tam ir reikia laiko, kad galėtum ieškoti ir galvoti. Viena svarbiausių scenų, kurios dabar negaliu išduoti, atsirado žaidžiant su medžiaga ir montažo programa.

V.K.: Pabaigos scena irgi atsirado iš žaidimo...

A.Ž.: Žaidimą reikėtų įvardyti kaip laisvę fantazuoti.

V.K.: Ant bajerio pradžioj sugalvoji...

M.Ž.: Pradėjau dabar vėl daug kino žiūrėti, nes kurį laiką buvau nustojęs. Jauti, kuris filmas sukurtas laisvėje, žaidime ir polėkyje, nors ir daug pastangų įdėta. Mūsų kūrybiniame procese buvo daug kančios, bet ir daug polėkio. Į premjerą „Kino pavasaryje“ buvo atėjusios trys kino kritikės Rasa Paukštytė, Živilė Pipinytė ir Izolda Keidošiūtė. Jos sakė, kad matosi, jog daug darbo įdėta, bet filmas sukurtas su lengvumu. Nors ir rankos lūžo, ir kompas degė...

A.Ž.: Kompo ekranas tikrai buvo išsilydęs. Mes montavome palėpėje, Mac`as, jei prastai aušinamas, turi savybę lydytis. Mes palikome renderint kažką ir grįžtame – išsilydęs...

– O ranka?..

V.K.: Važiavome autobusiuku filmuoti elnio.

A.Ž.: Ten briedė albinosė, sumedžiota 1948 m. Itin retas eksponatas.

V.K.: Viskas atrodė žiauriai įdomu ir juokinga, tas briedis mašinoje... Ilgai reikėjo važiuoti – iš Šakių į Kauną, o aš visąlaik buvau autobusiuko bagažinėje su briedžiu. Vairuotojas atrodė šiek tiek pagiringas... Aš gale stovėjau, filmavau tokį bendrą planą, ir jis pradėjo staiga stabdyti...

A.Ž.: Įvažiavome į Kauną, jis tikriausiai pamiršo, kad ir briedį, ir Vytą veža... Mes su garsistu iš paskos važiavome, ir jie taip staigiai stabdė, kad mes

MES NESISTENGĖME PATEKTI Į KAŽKOKIAS TENDENCIJAS, NEMĄSTĖME APIE JOKIAS TEORIJAS, NENORĖJOME BŪTI AKTUALŪS.

vos neatsitrenkėme. Tada aš skambinu Vytui, ar viskas gerai. Vytas neatsiliepia.

V.K.: Aš atsikėliau, toliau filmuoju ir žiūriu – Aistė skambina, išsitraukiu telefoną, o jis sudužęs, skamba, bet juodas ekranas. Po kažkiek laiko sustojome prie muziejaus ir Aistė sako: „Ko tu neatsiliepi?“ (juokiasi). Buvau apgalvojęs, kaip reikia kristi, ten brangus eksponatas, jei būčiau sugadinęs, filmavimas būtų buvęs baigtas.

A.Ž.: Dar filmavome grybą. Tai darėme metus...

V.K.: Pradžioje filmavome vienoje vietoje pusę metų. Filmavome, filmavome, Simonas Glinskis padėjo su specialiu slider`iu, kurį programuoji. Tai arba tas slider`is užlūžta, arba fotoaparatas išsijungia, arba langas užrasoja, arba pelė nesupūva ir neužauga pelėsis. Reikėjo, kad visi komponentai veiktų, specialiai grybui išnuomojome kambariuką.

A.Ž.: Naktimis stebėdavome, kaip jis auga, ir išgyvendavome daug dramų. Vis kokia lempa užkrisdavo, tai musytės užpuldavo.

V.K.: Bet galiausiai su tomis nelaimėmis susigyveni ir nieko čia blogo. Nuvažiuoji dviračiu naktį, pakeli tą lempą... Tai darbo dalis.

A.Ž.: Kai mes jį užauginome, Vytas sako: „Kažkaip dabar liūdna, kai nieko nebeauginame“.

M.Ž.: Dar buvo istorija, kai Igoris Molotkovas pabėgo su kalašnikovu. Mes montavome „Audėjuje“, kuris yra netoli Pelesos gatvės, kur jį pagavo galiausiai. Tada buvo apie 200 policijos automobilių iškviesta. Mes montavome ir jau norėjome išeiti, bet apsaugininkas mūsų neišleido iš „Audėjo“, nes per radiją girdėjo, kad jis kažkur netoli. Tada mums leido rūkyti visame pastate, kad tik niekur neitume. Mes su Aiste sėdėjome tūlike ir žiūrėjome pro langą, visas Vilnius pilnas policijos automobilių su sirenomis, sraigtasparniai skraido...

– Aiste, radau tavo citatą: „Kūryba padeda rasti kažką labai svarbaus, kas yra tikra ir nesunaikinama. Nevadinčiau to tiesa, nes tai gyviau už tiesą.“ Kodėl?

A.Ž.: Šitas filmas yra apie tai. Man visa dokumentika yra apie tikrovę, ne tik dokumentika, visas menas yra apie tai, ne apie kažkokią vieną tiesą, o apie tikrumą, kuris dėl to ir sujaudina, paliečia. To tikrumo ieškojimas ir buvo mūsų tikslas.

– Ir filme, ir jūsų istorijose daug humoro ir netgi grotesko.

Ar specialiai?

V.K.: Iš mano pusės labai specialiai (juokiasi)....

A.Ž.: Man atrodo, tu esi priverstas taip žiūrėti. Kai mes pirmą kartą nuvažiavome susitikti su taksidermistais, mes jau matėme per tokią prizmę, nes kitaip ir nesižiūri...

V.K.: Arba labai rimtai filmuoji, arba ieškai absurdiškumo. Jis labai padeda tokioms rimtoms temoms, tada būna atsvara.

A.Ž..: Manau, tai gelbėjo nuo banalumo, teisuoliškos pozicijos.

14 // © 37O

– Ką kiekvienas supratote apie žmones, žvėris ir daiktus bei galiausiai save per filmavimą?

A.Ž.: Supratau, kad reikia pasitikėti žmonėmis. Iš nuoširdaus santykio ir gimsta filmai.

G.B.: Aš kaip debiutuojanti prodiuserė supratau, kad nebūtina visada spausti komandos. Džiaugiuosi, kad turėjome laiko kurti filmą. Aš bandydavau sugalvoti deadline`us ir rėmus, kurie buvo svarbūs dėl finansavimo, bet galiausiai džiaugiuosi, kad viskas užtruko trejais metais ilgiau, nei planavome. Kartais gerai nereikalauti produkto greitai, tada rezultatas daug geresnis.

A.Ž.: Aš džiaugiuosi stebuklais, kuriuos atradome tiek su Vytu filmavimo aikštelėje, tiek su Miku montaže. Labai geras jausmas, kai ką nors atrandi. Visi tie metai buvo didelė dokumentinio kino kūrimo ir kino kalbos paieškų patirtis. Nors buvo momentų, kad, atrodė, nesukursime filmo, bet tuomet kas nors vis įvykdavo ir kurdavome toliau.

M.Ž.: Ir ne debiutantai kuria filmus ilgą laiką. Ir dviračiais važiuoja aštuonerius metus, ir drabužius krausto Londone ilgus metus, ir paukščius medyje filmuoja...

V.K.: Žmonės, žvėrys ir daiktai reikalauja tokių pat pastangų, kad juos nufilmuotum. Pradžioje atrodė, kad su gyvūnais ar daiktais bus vienaip, su žmonėmis – kitaip. Tačiau kiekvienam iš jų turi skirti daug laiko ir negalvoti, kad jis yra kitoks. Buvo labai daug stebuklų ir mėgavimosi tais stebuklais.

A.Ž.: Taip! Visiškai sutinku su Vytu. Stebuklai įvyksta tada, kai visiškai nesitiki.

V.K.: Dar yra plonybė, kad nepagalvotum, jog tas stebuklas yra nesąmonė...

A.Ž.: Išmokome nebijoti daryti nesąmones.

M.Ž.: Buvau dabar kaime ir pagalvojau, kad kaime aš daugiau suprantu apie žmones, žvėris ir daiktus. Yra riba, kurios negali peržengti kinas. Filmas yra kultūrinis konstruktas – ženklų formulė. Iš linksmų istorijų buvo viena, kuri man buvo tikrai įspūdinga. Aš montavau filmą naktį kaime, vienkiemyje, ilgai montavau vieną stirną, žaidžiau su tais kadrais ilgai ilgai. Tada išėjau į verandą parūkyti, paryčiai, švinta. Matau, kokie trys metrai nuo manęs tikra stirna, atėjusi į kiemą...

>> DAIKTU ANATOMIJA

Menininkė Solveiga Vasiliauskaitė išsiskiria savo ekscentriška nuojauta. Įkvėpimo ieško drąsiai žengdama į džiungles – tikras ir metaforines. Jos papuošalai pasakoja istorijas apie šios žemės žmones ir žvėris, drebėjimus ir stebuklus.

Jevgenijos Ležnevos nuotr.

Rašė Lina Laura Švedaitė

Solveiga Vasiliauskaitė

PAPUOŠALAS

YRA KŪNO DALIS

MANAU, KAD PAPUOŠALAS TURI BŪTI KŪNO DALIMI IR NEBŪTINAI PUOŠTI – LABIAU SUSILIETI SU KŪNU.

– Kalbant apie madą, kiek ji tau yra svarbi?

Karolinos Rimšaitės nuotr.

Solveigos Vasiliauskaitės archyvo nuotr.

panašesnis į tai, kaip atrodo tavo rūšis. Tokį pavadinimą pasirinkau dėl to, kad norėjau šia papuošalų kolekcija pakritikuoti žmonių elgseną sekant iš anksto nustatytus grožio standartus. Grožio standartai veikia kaip gairės, kurias privalome sekti savo pačių labui – prisitaikyti turim tam, kad susirastume antrą pusę, tam, kad būtume pripažinti, tam, kad būtume laikomi normaliais ir t.t. Kaip paliudytų begalė tiek vyriškų, tiek moteriškų žurnalų, ieškodami antrosios pusės pirmiau-

sia turėtume susirūpinti tuo, kad atrodytume kaip turi būti, t.y. turėtume pasistengti atrodyti taip, kaip priklauso mūsų rūšiai. Mes didinamės krūtis, pumpuojamės botoksą, skutamės kojas ir pažastis, ir greičiausiai nė nesusimąstome, kodėl būtent taip yra gražu.

Tad Koinofilijos veidą deformuojantys papuošalai yra sukurti tam, kad parodytų, kiek mes nutolstam nuo to, kas esame, kad įtiktume visuomenei. Galbūt išauš tokia diena, kai tokie papuošalai taps mados klyksmu.

Luko Mykolaičio nuotr.

– Esi sukūrusi nepatogių papuošalų kolekciją „Koinofilija“. Papasakok daugiau apie jos koncepciją.

– Koinofilija yra evoliucinės biologijos terminas, reiškiantis lytiniu būdu besidauginančioms būtybėms būdingą polinkį vengti savo rūšiai neįprastų išorinių požymių ieškant poros. Ji pasireiškia tuo, kad gyvūnas stengiasi nuslėpti bet kokias išskirtines savo savybes, o jos dėl natūralios atrankos ilgainiui išnyksta, kadangi yra žalingos poravimosi procesui ir rūšies išlikimui. Bendrai tariant, tam, kad susirastum porą, privalai atrodyti kuo

Karolinos Rimšaitės nuotr.

– Kaip atsiranda tavo papuošalai?

– Aš daug keliauju, esu klajoklė ir, kurdama juvelyrinius dirbinius, pasakoju kelyje nutikusias istorijas ir regėtus vaizdus. Mano kuriami papuošalai nuolat keičiasi, kiekviena kolekcija – naujas iššūkis. Kalbant plačiau, manau, kad papuošalas turi būti kūno dalimi ir nebūtinai puošti – labiau susilieti su kūnu. Iš pradžių mano juvelyrikoje vyravo minimalizmas, nes atrodė, kad su papuošalais turi galėti miegoti, šokti, nardyti ir daryti bet ką panorėjęs. Vėliau keliaudama aplankiau daug įvairių genčių ir mačiau, kaip jų žmonės dirba fizinį darbą, nešiodami sunkius, nepatogius papuošalus. Pavyzdžiui, moterys su kaklo žiedais – tai yra jų kūno dalis. Tad ir mano papuošalai pradėjo masyvėti, įgavo organiškesnių formų. Šiuo metu kuriu naują kolekciją. Tai bus natūralesnių, švelnesnių, daugiau atsitiktinių formų papuošalai.

Svajoju kada nors sukurti ir vienetinių papuošalų kolekciją.

Galiausiai man labai svarbu, kad mano kūryboje nebūtų svetimo kraujo. Todėl nenaudoju deimantų ir kitų brangakmenių ar medžiagų, kurios, pavyzdžiui, yra iškasamos vaikų rankomis.

– Juvelyrikoje galima ir nesekti tendencijų, nes tai nėra greitoji mada. Dažniausiai papuošalas turi išliekamąją erdvę. Tai yra meno kūrinys. Be to, jis gali keliauti iš kartos į kartą, arba būti perdirbtas.

O kalbant bendriau apie madą, stengiuosi vartoti kuo mažiau ir ekologiškus produktus. Šiandien ekologija yra pasiekusi ir madą, ji yra labai madinga, tai tikrai nėra blogai. Tik gaila, kad šitaip ekologija lieka tik beverčiu žodžiu, nes ją juk reikia parduoti. Pavyzdžiui, neseniai labai išpopuliarėjusi organinė medvilnė išties yra kenksminga, nes ji yra dažoma aplinkai kenksmingais dažais.

– Kiekviena tavo kolekcija turi intriguojančius pavadinimus.

– Pirmąją kolekciją „The Far East“ kūriau, kai skaičiau Šecherezados pasakas. Prisimenu, skaitydama šią knygą galvojau, kad jeigu tiki stebuklais, tau daugiau nieko nereikia. Pasakų elementai padiktavo juvelyrines formas, o vėliau ir pavadinimus kiekvienam papuošalui. Kita kolekcija „Vagabond“ atsirado iš mano gyvenimo būdo, iš kasdienybės. Norėjosi juvelyrikoje pavaizduoti iš pažiūros paprastus dalykus – tai, ką matau kiekvieną dieną. Dar viena kolekcija pavadinimu „Petrichor“ pasakoja apie žemę.

Yra tokia Sakai gentis, gyvenanti Malaizijos miškuose. Susidūrusi su jais, aš suvokiau, iš kur esu, iš kur mes visi esame. Dar supratau, koks yra stiprus mūsų ryšys su gamta, ir kaip mes jį ignoruojame, pamirštame. Pradėjau labai daug galvoti apie žemę. Ir kaip tik tąkart, kai lankiausi Sakai žemėse, buvo labai karšta, užpuolė stipri liūtis. Ir kai ji liovėsi, visur pasklido tas žemės kvapas po lietaus. Visi jį žino ir tu žinai, tik lietuvių kalboje nėra jam skirto žodžio.

Užtai suradau jį anglų kalboje. Norėjau net kvepalus sukurti su šiuo žemės kvapu po lietaus.

– Kiek tavo kūryboje veikia intuicija?

– Dievinu atsitiktinumą ir momentą.

Tai yra didžiulė mano gyvenimo dalis.

Laikytis eskizo man atrodo neteisinga, nors kartais ir pravartu.

– Ar daug galvoji apie žmones, kurie nešios tavo papuošalus?

– Manau, kad menas priklauso liaudžiai, todėl stengiuosi, kad mano papuošalai būtų įperkami visokio amžiaus ir socialinių sluoksnių žmonėms.

O šiaip vadovaujuosi taisykle – kas patinka man, patiks ir kažkam kitam.

Dažnai kurdama papuošalą negalvoju apie lytį, arba kaip tik kartais bandau sukurti kažką, kuo žavėtųsi ir vyras, ir moteris. Be to, man išvis atrodo kvaila, kad vyrai negali segėti sijonų, bet čia jau kita tema.

– Esi profesionali šokėja. Net neabejoju, kad šokyje taip pat randi įkvėpimo papuošalams...

– O, taip. Kaip jau minėjau, kuriu tokius dirbinius, su kuriais būtų patogu ir vartytis, ir kūlversčius daryti, ir šokti. Be to, būtent dėl šokio pradėjau tyrinėti kūno ir objektų santykį.

– Nemažai laiko praleidi Indonezijoje. Kaip čia žmonės vertina tavo kūrybą? Kaip manai, ar egzistuoja universalus grožis?

– Mano papuošalai vertinami panašiai tiek čia, tiek Indonezijoje ar bet kur kitur – yra žmonių, kurie nešioja juos dieną naktį, yra tokių, kuriems gražu pažiūrėti, bet patys nemėgsta jų dėvėti ir t.t. O universalus grožis, žinoma, egzistuoja – tai gamtos grožis.

„OPEN GALLERY“:

MENAS KIEKVIENAM MIESTIEČIUI

>> BLIZGĖ Rašė Daiva Juonytė Nuotraukos „Brazzi Studios“

Unikali meno galerija po atviru dangumi „Open Gallery“ šiemet pasipildys net 9 ilgalaikiais darbais.

Jų pristatymą ir specialiai šia proga eksponuojamas papildomas menines bei šviesos instaliacijas bus galima išvysti „Loftas Fest“ metu rugsėjo 13–14 d.

Timotiejus Norvila, Donatas Norušis, Eglė Žvirblytė, Adomas Žudys, „Glow Factory“, Jurga Marcinauskaitė iš „M4artists“ bei Dalia Juodakytė ir Laurynas Lubys – „37O“ kalbinti menininkai, kurių kūriniai jau puošia arba artimiausiu metu papuoš Naujamiesčio sienas ir erdves, o buvusias apleistas miesto teritorijas pripildys spalvų, šviesos ir dar daugiau visiems pasiekiamo meno.

PIRMĄKART KURS LIETUVOJE Kūrėjas T.Norvila, meno pasaulyje geriau žinomas „Morfai“ slapyvardžiu, sako, kad jo kūrinys, galerijoje atsirasiantis per artimiausią mėnesį, yra režisierės Giedrės Beinoriūtės filmo „Balkonas“ scena arba dalis šios juostos plakato. „Pastato 7-ajame aukšte buvo tuščias tarpas, kuris ir įkvėpė šį balkono sumanymą“, – prisipažįsta dailininkas.

Tarpdisciplininių menų atstovė, iliustratorė Eglė Žvirblytė neslepia, kad labai apsidžiaugė gavusi kvietimą piešti „Open Gallery“: „14 metų mokausi, gyvenu ir siekiu karjeros užsienyje, dirbu prie tarptautinių projektų, kuriu daugelyje šalių, bet iki šiol nebuvau dariusi didelio meninio projekto Lietuvoje. Kadangi dabar kaip tik kraustausi atgal į Vilnių, man ši galimybė buvo toks simbolinis momentas pagaliau kažką sukurti mieste, iš kurio esu kilusi, ir tarsi įteikti jam grįžimo dovaną.“ Apimta tokių emocijų menininkė ir ieškojo koncepto sienai. „Galvojau, ką aš norėčiau pasakyti miestui, kuriame užaugau, kokią žinutę norėčiau perduoti žmonėms, kurie matys ją kasdien praeidami pro šalį, ir tai kartai, kuri auga. Kadangi visus savo darbus kuriu remdamasi savo asmeninėmis patirtimis, prisiminiau, kokia buvau maža, kai augau Vilniuje: ką aš būčiau norėjusi išgirsti? Viena didžiausių sienų, kurią turėjau pramušti, buvo baimė klysti, padaryti kažką ne taip ar nepakankamai gerai. Iš to ir kilo idėja: aš savo piešiniu sakau: eik ir klysk, eik ir daryk, ką nori, nes yra 100 proc. tikimybė, kad griūsi ir vėl kelsiesi, bet tai ir yra vienintelis kelias augti ir tapti tuo, kas esi iš tikrųjų“, – įsitikinusi iliustratorė.

PAPILDYS ŠVIESTUVAI Menininkas, kuriantis skirtingose medijose, tyrinėjantis skaitmeniškumą, medžiagiškumą, naujas ir senas technologijas, geometriją, A.Žudys pristatys objektą, sudarytą iš poligoninių formų, kurio paviršius padengtas veidrodžių šukėmis, išskaidančiomis šviesą. „Shard // šukė. Objektas/Instaliacija. Medis/veidrodžiai/vaizdo įrašas“, – taip savo kūrinio koncepciją pristato Adomas.

Dar vieną kūrinį, pavadinimu „Balkonas“, pristatys menininkas D.Norušis: „Tai yra socialistinei architektūrai būdingo balkono atitvaro reprodukcija.

Darbas savo kompozicija ir atlikimo technika ironizuojančiai kalba apie vis dar aktyvias, suidealizuotas ir šiuolaikiškumu prisidengusias praeities ideologijas. Tema buvo pasirinkta organiškai, apie tai, kas man aktualu, o pats objektas gana natūraliai įsiliejo į industrinę erdvę“, – sako jis.

Viena „Open Gallery“ sienų pasipuoš minimalistinės išraiškos piešiniu „Delusional Illusions“. Jį pristatantis Robertas Balčiūnas iš „Glow Factory“ sako, kad labai žavisi optinėmis iliuzijomis, todėl ir piešinį renkasi tokį, kuris kutentų pasąmonę bei džiugintų akis. „Jį papildysime specialiais šviestuvais, kurie išplės kūrinio ribas, ir naktį galėsime pamatyti bendrą piešinio ir šviesos kompoziciją“, – atskleidžia menininkas.

18 //

NUSILENKS MIKELANDŽELUI JM – Jurga Marcinauskaitė, „M4artists“ narė, kurianti šviesos instaliacijas, meninius objektus, bei tiek interjere, tiek eksterjere paprastomis priemonėmis siekianti atskleisti emocinį netikėtumo lauką, ant „Open Gallery“ stogo terasos pristatys šviesos instaliaciją. „Vidinė Energija“ – tai uždaros formos žiedas, sudarytas iš vienodų, minimalių, iš pažiūros mažų objektų. Šio žiedo viduje koncentruojama pozityvi energija, o negatyvi lieka išorėje. Instaliacijoje naudojamos kietos ir šaltos medžiagos, sujungtos su lengvais ir organiškais elementais, sudaro įspūdį, lyg gamta trumpam perkeliama į industrinę erdvę“, – taip savo kūrinį apibūdina JM.

© 37O

Kūrybinis duetas D.Juodakytė ir L.Lubys galerijoje eksponuos savo bendrą kūrinį „明るい目の金“ („Šviesios akys aukso“). Tai trys Mikelandželo Dovydo galvos šviečiančiomis akimis, pakabintos ant sienos. „Dovydo skulptūra yra vienas ikoniškiausių Renesanso kūrinių ir jo vaizdinys taip gerai pažįstamas, kad neretai tampa labai kasdieniškas“, – sako menininkai. – Šiuo darbu siekėme įkvėpti jam gyvenimo ir kartu šiek tiek pakylėti jį iš akademinio piešimo modelio į kažką daugiau.“

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys

BON IVER i,i Jagjaguwar

Amerikiečių grupė „Bon Iver“, kaip vis bando tai pabrėžti jos lyderis Justinas Vernonas, savo pastaruoju darbu lyg koks muzikinis Nekrošius vis giliau brenda į abstrakcijas, vis labiau defragmentuoja savo skambesį, vis daugiau koduoja savo muziką, kol galiausiai supranti, kad kokiems nors objektyviems išmąstymams vietos nelieka. „i,i“ – prieš tai išleisto „22, A Million“ dar keistesnis brolis, kurį nemažai kritikų vadina „Bon Iver“ kvadrologijos – ciklo (visi keturi albumai atspindi metų laikus, šis – paskutiniąją ciklo dalį, rudenį) žibančiu deimantu, tačiau man jis daugiau enigma nei, kaip daugelis sako, savotiška J.Vernono ir komandos idėjų manifestacija. Jeigu domitės „Bon Iver“ kūryba, „i,i“ netaps jokia staigmena: tai elektroninis chamber pop darbas, drąsiai pasitinkantis eksperimentus ir netgi avangardą (ne be reikalo jį vis lydi šiuolaikinis šokis), vis labiau tolstantis nuo pop dalies ir artėjantis prie psichodelikos (čia juntama ir psichoaktyvių medžiagų vartojimo įtaka). Albumas yra lyg laisvai krentanti dėlionė, kurios dalys, nors ir nebūtinai stipriai siejasi viena su kita, tačiau galiausiai sudaro įdomų paveikslą, kurį papildo labiau spėtini J.Vernono tekstai, papuošti dar ir išgalvotais žodžiais. Ir nors temos kartais yra lyg ir aiškios (be politikos neapsieita), draiskanoti tekstai palieka dviprasmišką įspūdį, lyg kartais norėta pasakyti daug ir paprastai, o pavyko šiek tiek priešingai. Pasikvietę dar ir labai hip prodiuserių, „Bon Iver“ iš esmės sukuria labai įdomų, tačiau man kažkodėl šaltokai nuskambantį, dar neprijaukintą, nors ir intriguojantį albumą. „i,i“ yra darbas ilgam laikui ir man su juo dar reikia susigyventi. Jei jums jau pavyko, baltai pavydžiu.

TOOL FEAR INOCULOM

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 80

MĖNESIO ALBUMAI

100

BALTOS VARNOS VIRSMAS

Self released / Bardai LT Pripažinsiu, kad su „Baltų varnų“ kūryba niekada nebuvau pernelyg nuodugniai susipažinęs: žinojau, kad tai dvi merginos ir jos groja lyg ir dainuojamąją poeziją. Išklausius jų gyvo garso albumą „Virsmas“ viskas tapo daugiau nei aišku – tai dainuojamoji poezija su visais jos trūkumais, kurie kitiems gali skambėti kaip akivaizdūs privalumai. Viena vertus, jos gali žavėti: dvi nuoširdžios panelės su smuikeliu ir gitarėle bei styginiu orkestru šalia dainuoja folkinę poeziją apie tai, kaip gražu yra „ant Lietuvos“. Miela, paprasta ir žaviai naivu. Kita vertus, tokį formatą išbandė, rodos, vos ne kiekvienas aktorinio ar filologijos kursų studentas, siekęs į neva šiuolaikinį formatą (nors, išties, kiek tai gali būti šiuolaikiška) įdėti kažkokios archaikos. Šimtą kartų girdėta, ypač dar turint omeny, kad grupės vokalą lengvai gali supainioti tai su Ieva Narkute, tai su ankstyvąja Bjelle, tai su… (bet koks moteriškas dainuojamosios poezijos vokalas). O dar tie lietuviški peizažai, saulužės ir girelės... Gerbėjai pasakytų, kad tai nepavaldu laikui, bet aš pasakyčiau, kad labai pavaldu, nes kam klausyti to, kas iš esmės jau skambėjo prieš 20 ar 30 metų. Dėl to įdomiausios tampa styginių orkestro aranžuotės, bevokalėse dainų dalyse muziką paverčiančios beveik garso takeliu (o gal perimančios garso takelių charakteristikas). Galbūt tame nieko ypatingo nėra, bet smagiau. Iš esmės „Virsmas“ – muzika bardų gerbėjams (o aš toks nesu), kuri puikiai skambės kokiame nors patriotiniame renginyje, „Purpuriniame vakare“ ar festivalyje „Tai – aš“. Ten yra jų stichija. Visur kitur? Nenoriu būti žiaurus, bet į šį klausimą labai tiksliai atsako grupės pavadinimas. („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)

Tool Dissectional / Volcano Entertainment

13 metų trukęs laukimas baigėsi.

Visų snobų džiaugsmui progresyvaus metalo leviatanai „Tool“ kažkokiu magišku būdu išleido savo penktąjį albumą ir visi šie snobai gali būti ramūs. „Tool“ vis dar yra „Tool“. Nors negalėčiau savęs vadinti šios grupės gerbėju, ketvertukas mane visada traukė, nors iki galo nesupratau kuo. Per daug sudėtingi, per daug pretenzingi, per daug visokie... Tačiau galiausiai pasidavęs laukimo psichozei ir tinkamai panardęs po jų diskografiją, aš galiu ramiai pasakyti – „Tool“ yra labai gerai, kaip ir „Fear Inoculom“. Aišku, jei jie jums nepatiko, šis albumas jūsų nuomonės nepakeis, nes viskas skamba taip, lyg tų 13-os metų ir nebūtų: aritmetinių formulių būgnų partijos, atrakcioniniai gitarų viražai, viską sustatantis bosas ir kančios persmelktas vokalas (nors ir nerėkiantis). Tačiau šioje amato meistrystėje slypi tokie kūrybiškumo klodai, kad tik sutikti lieka su nuomone, kad vienos perklausos šiam darbui neužtenka, jį reikia klausyti iš eilės vienu kartu, reikia skaityti tekstus ir gal net bandyti analizuoti kiekvieno nario indėlį ir pasirodymą kiekviename kūrinyje. Jei seniau rodėsi, kad bent formaliai į priekį nenoriai išlenda Maynardo Keenano vokalas, dabar jis tikrai yra tik vienas iš instrumentų (che, juokelis), kurie papildo šį didelį, masyvų, sudėtingą ir pastangų įsigilinti reikalaujantį opusą. Be to, perklausų metu supranti, kad egzistuoja tendencijos, mados, maištai bei perspektyvos, ir egzistuoja grupės, kurios pačios sau yra ir žanras, ir skambesys, ir įtaka, ir paveldas. Todėl mano rekomendacija viena: išjunkite šviesą, užsimerkite ir pasiduokite.

Kūnas gali priešintis, bet protas galiausiai padarys savo.

O tada atsivers kažkas labai įspūdingo.

97100

SLEATER-KINNEY THE CENTER WON‘T HOLD Mom + Pop

„Sleater-Kinney“ yra viena iš tų grupių, kurias turėtum žinoti, kurias būtų geras tonas žinoti ir kurių žinojimas tau padėtų būti protingesniam, tačiau kuri kažkodėl XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje praslydo pro ausis (kaltinu nu metal). Kai prieš keletą metų šis amerikiečių riot grrl/punk kolektyvas atsikūrė, daugelis nuogąstavo, kad nieko nebus – kam kelti tai, kas jau mirė, ir t.t., bet grupės merginos įrodė, kad feministinės ir socialinės temos, kurias jo vysto, yra kaip niekad aktualios, aštrumas niekur nedingo, todėl albumas „No Cities To Love“ buvo fantastiškas. Su „Center Won‘t Hold“ turėjo būti paprasčiau: visą albumą prodiusavo St.Vincent, jis buvo lauktas, singlai priimti šiltai, tačiau staiga trijulę paliko ilgametė būgnininkė Janet Weiss, kiek įmanoma suprasti, nepatenkinta grupės pasirinkta kryptimi (nors albumas buvo įrašytas su ja, o pakviesti St.Vincent buvo jos idėja). Likusioms dviese grupės įkūrėjoms Carrie Brownstein ir Corin Tucker teko aiškintis tiek žurnalistams, tiek nepatenkintiems gerbėjams, tačiau bent viena žinia yra gera – „The Center Won‘t Hold“ yra fantastiškas. Grupės tekstai vis dar nepraranda aktualumo, o kaip tik šviežiai ir brandžiai atskleidžia link 50-mečio artėjančių moterų pozicijas. Iš to išplaukiantis pyktis ir maištas neskamba naiviai ir angažuotai. Be to, visas šis intelektualus įniršis yra įvilktas į gal ir labiau apvalytą, gal ir labiau nupoliruotą, gal ir labiau link pop krypstantį skambesį nei anksčiau, tačiau tai visiškai netrukdo tam, kur „Sleater-Kinney“ yra dabar. Jos nebėra jaunos mergaitės, kurioms viskas arba nieko, jos supranta, koks yra pasaulis ir jam tiesiog nepritaria. Todėl ir dainos šiai žiniai skleisti yra pasirenkamos ne tik protingos, bet ir labai pagaulios. Šių elementų junginys pagimdo vieną geriausiai skambančių, priimtiniausių ir puikiausiai šį laiką atspindinčių darbų. O kas sakė, kad maištauti būna vėlu. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 92

100

SLIPKNOT WE ARE NOT YOUR KIND Roadrunner

Šeštąjį amerikiečių metalistų „Slipknot“ albumą jau spėta pavadinti šedevru, geriausiu grupės darbu per daugelį metų, prilygstančiu jiems populiarumą pramušusiai „Iowai“. Gal ir taip, tačiau jei analizuotume įdėmiau ir kabintumėmės labiau, suprastume, kad peršokti „Iowa“ kartelę nėra taip ir sunku. Per pastarąjį dešimtmetį netekusi trijų narių grupė, rodėsi, pabirs, išsiskirstys, o gal net išsipjaus, bet jie vis dar neša savo neapykantos vėliavą, kuri nieko, tiesą sakant, daugiau ir nesimbolizuoja. „Slipknot“ muzika yra gryna emocija, grynas aaaaa, grynas rrrrr, grynas įniršis ir pyktis, kuris taškosi į visas puses, maksimaliai iškrauna, bet atgal kaip ir nieko neduoda. Šioje tradicijoje „We Are Not Your Kind“ yra gerbtinas įrašas, nes jame viso to yra su kaupu: ir tradiciškai labai kabinantis šlageris („Unsainted“), ir brutalus taškymasis („Solway Firth“), ir bandymai duoti ko nors naujo („Spiders“), tačiau po visu tuo slypi elementari tiesa – „Slipknot“ kūryba nėra itin gili. Galbūt viską lemia grupės nu metal šaknys ar pasirinkta šoko terapijos ekspresija, tačiau, klausant šio albumo, jis kuo toliau, tuo labiau darosi nuobodesnis (iš esmės kaip ir visi „Slipknot“ darbai), o aš jaučiuosi kaip tas po truputį prie situacijos priprantantis virvėje kabantis šuo (che, žodžių žaismas).

Gyvai „Slipknot“ atrodo įspūdingai (kas matė juos Vilniuje, tas žino), čia yra jų stiprybė, jų jėga ir tvirtybė, tačiau to, ką gauni matydamas šiuos pragaro pajacus, įraše išgirsti vis dėlto negali, todėl tiesiog atbunki. „We Are Not Your Kind“ yra geras albumas „Slipknot“ diskografijoje, tačiau platesniame kontekste išsirėkti, išsidaužyti ir išsikeikti galima ir subtiliau bei įdomiau.

20 //

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 57

72

100

100

© 37O

0° 70 100

kisielius kefyras

absentas

spiritas

>> SCENA

„FLOW“ FESTIVALIS HELSINK APIE BĖGANTĮ LAIKĄ IR KLIM Rašė Jorė Janavičiūtė

nos kaip „Woman“ ar N.Cherry kartu su Youssou N‘Dour dar 1994 m. išleistos dainos „7 Seconds“ be galo jautriai atliktas koveris. Eidama į šį pasirodymą, apie šią atlikėją beveik nieko nežinojau, tačiau akimirką pati sau pavydžiu.

Jorės Janavičiūtės nuotr.

Prisipažinsiu, nesu tikra muzikos apžvalgininkė, bet labai myliu Suomiją, vadinu ją savo antrąja tėvyne, esu čia gyvenusi, ir tai buvo iki šiol vis dar neperspjautas laimingiausias mano gyvenimo laikas, tačiau čia nebuvau netgi penkerius metus... Tai buvo viena priežasčių, kodėl norėjau nuvykti į „Flow“ festivalį Helsinkyje. Antra, ne ką mažiau svarbi priežastis buvo legendinė britų roko grupė „The Cure“, kuri ne vieno roko mėgėjo paauglystėje užima itin reikšmingą vietą. Visa tai ir nužymėjo mano šios kelionės nuotaiką – apie bėgantį laiką.

P

ro lėktuvo langus tarp debesų išnyra žydri Suomijos įlankos vandenys, jūros platumas po truputį papildo iš vandens išnyrančios uolų salelės, plaukioja balti laiveliai, salelės vis tankėja, lėktuvas ima leistis, panyra į baltą debesį, „Spotify“ snūduringai suka „The Cure“ dainas. Apima tam tikras sapno pojūtis, nepaliekantis manęs per visą vizitą Suomijoje.

PIRMOJI FESTIVALIO DIENA,

22 // © 37O

penktadienis. Prieš „The Cure“ pasirodymą dar reikia išgyventi beveik tris festivalio dienas. Paskubomis nusigavusi iki Suvilahti, buvusios elektrinės teritorijos beveik pačiame miesto centre, kur vyksta „Flow“, pasiėmusi festivalio apyrankę, braunuosi pro žmones, bėgu ir viena ranka fiksuoju viską „Instagram Stories“. Pribėgu vieną pagrindinių festivalio palapinių „Lapin Kulta Red Arena“ – ji sausakimša, čia kaip tik pradeda groti puikiai tinkantis prie bėgančio laiko tematikos atlikėjas Ville Valo su grupe „The Agents“. Legendinei suomių roko grupei „Him“ 2017 m. nutraukus veiklą, jų vokalistas kurį laiką blaškėsi po įvairius „side“ projektus, tačiau praeitais metais prisijungė prie Suomijos rautalanka – specifinio instrumentinės muzikos stiliaus, susiformavusio šioje šalyje, – veteranų, suomių režisieriaus Aki Kaurismäki filmuose girdėtos grupės „The Agents“. Su šia grupe V.Valo atlieka neišleistas, dar devintajame dešimtmetyje suomių rock’n’roll vokalisto Rauli Badding Somerjoki sukurtas dainas. V.Valo prie Suomijos estrados senbuvių prisijungti ir sudainuoti šias dainas pasiūlė jų gitaristas Esa Pulliainenas. „Ville Vallo & The Agents“ albumas Suomijoje iškart tapo auksinis. Čia sutinku taip pat į festivalį atvykusį kolegą žurnalistą Karolį Vyšniauską. Visos dainos skamba suomiškai. Nieko nesuprantame, bet šis pasirodymas – tikra pramoga. Visa publika dainuoja kartu, pradedant „Ikkunaprinsessa“, kurią su grupe V.Valo sudainavo dar 1999-aisiais.

V.Valo per šiuos metus nė kiek nepasikeitė, nors jam jau 42-eji. Jis vis dar su ta pačia juoda kepure, kurią 2003 m. nusižiūrėjo ir iki šiol dėvi dešimtys tūkstančių grupės gerbėjų visame pasaulyje. Nors sunku suprasti, ar šis koncertas yra tik suomiškas pokštas, tačiau jaučiu, kad čia susimaišo gilūs Suomijos muzikos istorijos vandenys. Koncertą jie užbaigia 1997 m. „Him“ gabalu „When Love and Death Embrace“.

Po tokios kelionės laiku, atrodo, nėra kur dėtis. Pirmoji festivalio diena dedikuota daugiausia repui ir hiphopui, kuris gana smarkiai kontrastuoja su mano šiame festivalyje išsikeltais muzikiniais tikslais. Matyt, teks eiti pasiimti alaus ir paklaidžioti po festivalio zoną. Suomių draugų perspėjimai, kad šiame festivalyje alkoholis itin brangus, išsipildo su kaupu – maža alaus skardinė čia kainuoja 7 eurus ir dar 1 eurą paima už depozitą. Čia verta paminėti, kad festivalis labai smarkiai rūpinasi klimato kaita – atvykus iš Lietuvos kyla netgi nedidelis kultūrinis šokas. Už kiekvieną paaukotą depozitinę tarą festivalio rengėjai įsipareigojo pasodinti po medį. Taip pat festivalio rengėjai skelbėsi besilaikantys išsikeltų tvarumo principų, pvz., čia naudojama žalioji energija, dalis sumos už bilietą bus paaukojama Baltijos jūrai valyti, ar skelbiama, kad visos festivalyje naudojamos medžiagos bus dar kartą panaudotos – perdirbamos ar naudojamos energijai gaminti. Ir visa tai daroma nuoširdžiai.

Yra ko pasimokyti.

Pasivaikščiojusi po festivalio zoną, užsuku trumpo vizito į prakaitu permirkusį ir maištingą ekscentriško britų reperio „slowthai“ pasirodymą. Minia šėlsta taip, kad net sunku patikėti, atlikėjas nevengia įšokti į minią, ji paklusniai prasiskiria. Praeinu pro pagrindinę sceną, kurioje – „Grammy“ laimėtoja, neo-soul karaliene krikštijama amerikietė Erykah Badu. Ji apsitaisiusi prie festivalio vertybių itin tinkančiu galvos apdangalu iš kamštelių. Dešimttūkstantinė minia dainuoja kartu. (Skelbiama, kad festivalyje per visas dienas apsilankė apie 83 tūkst. žmonių.) Ji taip pat nevengia kontakto su publika, „Bag Lady“ atlieka nusileidusi nuo scenos. Pirmos eilės išsitraukia telefonus.

Keliauju pas dar vieną ekscentrišką šio vakaro heroję – Neneh Cherry. Skamba tokios jau beveik klasika tapusios dai-

Einame užsiimti vietos stebėti pagrindinį penktadienio vakaro pasirodymą – Beyoncé sesers „Solange“. Jos r&b pasirodymas itin subtilus, tačiau kartu itin moteriškas, seksualus ir šiek tiek džiazovas. Ji ir jos pritariančios atlikėjos apsirengusios juodais kiulotais, su juodomis liemenėlėmis, vaikinai muzikantai – su juodais kostiumais.

Už jų – balti laiptai, kur vis pasirodo šokėjai. Daugiausia plojimų sulaukia gabalo „Binz“ metu scenoje netikėtai pasirodanti „twerking“ šokėja.

Tačiau pasirodymas pasibaigia šiokiu tokiu akibrokštu – nesibaigus paskutinei dainai, po vidurnakčio dingsta garsas. Atlikėja nesutrinka ir pabaigia dainą be įgarsinimo – skamba tikrai džiazovai. Vėliau sužinome, kad festivalis pats išjungė garsą, nes leidimą jam turėjo tik iki vidurnakčio. Suomiška tvarka. Tačiau „Solange“ nė kiek nesupyko – jai koncertuoti Helsinkyje labai patiko ir ji pati niekaip nenorėjo pabaigti, todėl užtęsė. Einame ilsėtis ir taupyti energijos.

ANTROJI DIENA

Šeštadienį pradedame pasivaikščiojimu po Suomenlinos tvirtovę saloje. Sėdime ant uolų su long drink‘ais ir žiūrime į jūrą. Mums salą aprodęs suomis žurnalistas, paklaustas, kodėl suomiai yra vieni laimingiausių pasaulyje, atsako, kad taip yra todėl, kad jie džiaugiasi tuo, ką turi.

Mano festivalio diena prasideda atsipalaidavusiu Vilniuje dažnai koncertuojančio suomio Jaako Eino Kalevi electropop pasirodymu „Baliono“ scenoje. Kad patektum prie šios nedidelės scenos, tenka laukti eilėje, nors girdėti, kad koncertas jau vyksta. Jaako tądien švenčia savo 35-ąjį gimtadienį. Nesibaigus šiam pasirodymui, tenka skubėti į australų psichodelinio roko grupės „Pond“ koncertą, kuris jau įsismarkavęs. Vokalistas Nickas Allbrookas šėlsta scenoje. Bandau įsijausti.

Gaila praleisti dalį vieno įsimintiniausių festivalio pasirodymų. Galbūt reikėtų pasirinkti vieną koncertą ir džiaugtis tuo, ką turi, kaip suomiai.

Užsuku pasižiūrėti vietinės žvaigždutės Almos pasirodymo pagrindinėje scenoje. Išgarsėjo ji dar paauglystėje, dalyvaudama konkurso „Idol“ suomiškoje versijoje. Vėliau ji bendradarbiavo su brite Charli XCX ir švede Tove Lo ir šiuo metu yra vadinama didžiausiu Suomijos muzikos eksportu. Ji tikrai netradicinė popžvaigždė – nėra itin smulkaus sudėjimo, jos plaukai geltoni, be viso to, turi partnerę merginą. Mums, lietuviams, ne iki galo paprasta suprasti suomišką popmuziką, kurioje banalumas susimaišo su roko kietumu. Kolegai Ka-

YJE: UŽRAŠAI ATO KAITĄ roliui primena grupę „The Rasmus“. Tačiau suomiams labai patinka.

Judame link scenos, kur pasirodo britų atlikėjas, muzikos prodiuseris, multiinstrumentalistas, kompozitorius Devonté Hynesas, žinomas kaip Blood Orange. Pasirodymas prasideda itin intymiu gabalu „Champagne Coast“. Sukuriama nuotaika visam koncertui. Atlikėjas prisėda vis prie skirtingų instrumentų. Jo muzikinį kalbėjimą apie tai, ką reiškia būti juodaodžiu vyru Amerikoje, papildo meditatyvios vizualizacijos iš Niujorko gatvių. Vienas subtiliausių ir savo profesionalumu užburiančių bei labiausiai įtraukiančių festivalio pasirodymų.

Apsvaigusi nuo muzikos, nusvirduliuoju link pagrindinės scenos, kur pradeda koncertuoti australai „Tame Impala“. Jų pasirodyme daug garso, šviesų, konfeti ir žinomų gabalų, tačiau, fanai, neįsižeiskite, kažkodėl labai neįdomu. Pastoviu šone.

Lieka tik vienas šeštadienio koncertas. Reikia pasirinkti: švedų popžvaigždė „Robyn“ ar amerikiečių indie roko (ach, kaip gera, indie dar gyvas) grupė „Big Thief“.

Norisi išgirsti viską, bet pritaikau savo naujai išmoktą principą ir pasirenku tik „Big Thief“. Čia labai tuščia, todėl atsistoju prie pat scenos. Į ją netrukus įžengia keturi „Big Thief“ nariai, atsistoja prie savo instrumentų ir pradeda savo praktiškai akustinį pasirodymą, skambant švelniam vokalistės Adrianne Lenker balsui. Jų muzika perkelia į tolimą Amerikos „vidury niekur“ – laukus, fermas, miškus, kaubojų barus, kur tik iš pirmo žvilgsnio atrodo tylu, tačiau žmonių širdyse verda gilus gyvenimas.

Klausantis šios grupės apima jausmas, kad šie žmonės rado gyvenimo prasmę tame, ką daro...

Antroji diena baigėsi. Energiją galima taupyti jau mažiau ir galima paieškoti baro. Visai čia pat Kallio rajonas, Helsinkio Neukolnas, kur tvankiuose pritemusiuose nedideliuose baruose renkasi hipsteriai ir rokeriai.

TREČIOJI DIENA

Atėjo trečioji diena. Mūsų laukia labai daug.

Ji prasideda hjustoniečių trio, kurių muzikoje susimaišo soul, surf, funk, dub ir psychedelia, sukryžminta su funky. Ši diena jau atrodo puiki: ar tai dėl to, kad nebekankina iš Vilniaus atsivežtas nerimas, ar dėl to, kad šiandien groja mėgstamiausi atlikėjai?

Riikos Vaahteros nuotr.

Toliau keliauju į japonų kilmės amerikietės Mitski indie pasirodymą, po kurio festivalis jau buvo išsipildęs.

Man nėra nieko nuostabiau, kaip matyti subrendusią, galbūt šiek tiek atstumą išlaikančią, tačiau kartu ir jautrią pasauliui moterį menininkę. Kai visos emocinės audros jau praeityje, belieka tik džiaugtis kūryba. Bent jau taip aš identifikuojuosi su „Mitski“. Scenos priekyje prieš kitus grupės narius stovi tik stalas, tvyro prietema. Su kelių apsaugais, paprastais baltais marškinėliais ir juodais šortais įžengia Mitski. Viso pasirodymu

„The Cure“

metu ją matome įvairiose pozicijose ant stalo: sėdinčią prie jo, ant jo, gulinčią ant jo. Visa ši griežta choreografija labai stipriai papildo ir taip jau prasmingą savo siunčiama žinute pasirodymą apie maištingą, tačiau kartu ir labai juslų moteriškumą, bei tarsi sukuria jam žodžiais nesuvokiamą antrą planą. Skamba jos dainos „Geyser“, „Townie“, „I Bet on Losing Dogs“, „Nobody“. My God, I’m so lonely, So I open the window, To hear sounds of people, To hear sounds of people... Kažkas iš minios jai surinka „You`re my purpose“, o ties „Your Best American Girl“ man nurieda ašara.

Didžiojoje scenoje amerikiečių „Father John Misty“, neseniai grojęs ir Vilniuje, tik, deja, jo koncertas mūsų šalyje nesurinko daug žmonių. Paklausome keleto hitų, tarp kurių ir „Real Love Baby“. Patikriname Tove Lo, maištinga popdievaitė skamba gerai, bent mūsų prioritetas eiti užsiimti vietą priekyje prie mūsų festivalio tikslo didžiojoje scenoje – britų „The Cure“.

Pasirodymą jie pradeda itin pozityviomis natomis. Skamba „Shake Dog Shake“, „Fascination Street“, „Push“, „In Between Days“, „Just Like Heaven“ ir daugybė kitų. Negaliu patikėti, kad čia esu. Daugiau nei keturiasdešimt metų egzistuojanti grupė skamba taip pat gerai, kaip ir prieš kelis dešimtmečius. Roberto Smitho balsas ir grupės narių nepavaldi laikui energija nuneša toli toli į kažkokį nepatirtą laiką...

Kodėl jie yra vieni gotikos scenos grandų, o jų muzika tokia pozityvi?

Nusprendžiu, kad taip yra dėl to, kad per meną, muziką išliejamos, o ne laikomos viduje neigiamos emocijos kuria grožį. Vėliau jie pasuka šiek tiek į tamsesnę pusę, skamba „From the Edge of the Deep Green Sea“, „A Strange Day“, man viso koncerto favoritas „A Forest“. Beveik dvi su puse valandos trukusio koncerto metu jie pagroja faktiškai viską. Daugybė gabalų skamba ir iš šiemet trisdešimtmetį mininčio grupės albumo „Disintegration“. Pabaigia jį hitais, kuriuos svajoja išgirsti, ko gero, kiekvienas roko mėgėjas: „Lullaby“, „Friday I‘m in Love“, pačioje pabaigoje skamba „Boys Don‘t Cry“. Ačiū Jums, cure`ai!

Koncertui pasibaigus greitai dar užsukame į Jameso Blake‘o pasirodymą ir išgirstame jo hitus „Retrograde“, „Don`t Miss It“. Gražu.

Festivalis baigėsi, tačiau su kolegomis vis slankiojame po festivalio zoną tarsi delsdami išeiti. Patikriname Kallio barus. Kitą dieną aplankau Helsinkio apylinkių miškus Nuuksio nacionaliniame parke, kur vos valanda kelio viešuoju transportu nuo centro – ir gali atsidurti „vidury niekur“. Sugrįžta visas šioje šalyje nugyventas laikas, kuris vargu ar kada nors dar bus toks, koks buvo. Ar aš vis dar mokėčiau jį taip jausti? Tačiau dabar juk mokausi džiaugtis tuo, ką turiu, – po galais, buvo labai geras festivalis!

>> SCENA

PIRMI ŽINGSNIAI SCENOJE:

KAIP NESUKLUPTI? Rašė Toma Vidugirytė

N

ėra paprasta kurti, skleisti savo kūrybą, didinti gerbėjų ratą ir dar rasti laiko mokslui, darbui ar kitoms veikloms, todėl daug jaunų grupių po pirmųjų bandymų pristatyti save auditorijai išsiskiria dėl laiko stokos ar skirtingų požiūrių į grupės veiklą ar muziką ir kuria kitus projektus. Kartu su grupėmis „Juzt“ ir „Šuo Leila“ bandėme iš arčiau pasižiūrėti į pirmuosius grupių žingsnius link didžiosios scenos ir pasikalbėti apie tai, kodėl daug jaunų grupių, vos pradėjusios ir, atrodytų jau suradusios savo vietą, išsiskiria.

PRADĖJO NUO KONKURSŲ Abi grupės – „Juzt“ ir „Šuo Leila“ – didelę motyvacijos dozę gavo dalyvaudamos jaunųjų grupių konkursuose. Tai buvo paskata susiburti rimtam darbui, pristatyti savo kūrybą ir žiūrėti, kaip juos priims klausytojai. „Konkursas „Garažas“ buvo grupės pradžia. Tai buvo paskata pristatyti savo kūrybą. Mes net neturėjome konkurse dalyvauti, tačiau organizatoriai pratęsė paraiškų pateikimo terminą ir mes išsiuntėme pristatymo vaizdo įrašą likus vos valandai ar dviem iki deadline‘o. Nuo to viskas ir prasidėjo“, – pasakoja grupės „Juzt“ nariai.

„Šuo Leila“

Ingos Juškevičiūtės nuotr.

Jaunoms grupėms neužtenka noro, įkvėpimo ir užsispyrimo kurti, pasitikėjimo savimi bei drąsos kūrybą pristatyti. Dar reikia įdėti daug darbo, jėgų, laiko. Įprastas jaunų alternatyviosios muzikos grupių kelias į didžiąsias scenas yra kūryba, sunkus darbas, repeticijos ir koncertai siekiant pristatyti savo kūrybą bei būti išgirstiems pirmųjų gerbėjų.

Grupė „Juzt“ pabrėžė, kad yra labai svarbu greičiau išeiti iš konkursinio formato ir toliau didinti gerbėjų ratą, tačiau čia dalis jaunų grupių ir užstringa: „Laimėti konkursą yra didelis ir svarbus tikslas grupei, bet vėliau laukia taip pat labai sunkus laikotarpis, kai reikia išeiti iš konkursinio formato į įprastą. Konkursuose yra patogu groti. Žinai, kad tave vertins komisija, komentuos, ir atiduodi maksimumą, tačiau po jo yra lengva užmigti ir koncertams taip daug nesiruošti. Nėra tiesiai išsakomo feadbacko, nebėra vertinimo aspekto. Lengva primiršti, kad auditorija yra pagrindinis, svarbiausias ir bene griežčiausias vertintojas. Po tokių konkursų labai svarbu toliau bendrauti su gerbėjais ir rengti koncertus, todėl mūsų artimiausiuose planuose išleisti EP vinilinės plokštelės formatu, paskleisti savo kūrybą internete muzikos klausymosi platformose ir koncertuoti. Bet kokiu atveju būtume tai darę, bet laimėjimas – labai stiprus paskatinimas eiti toliau.“

24 //

DARBAS PO DARBO Paklausus, kodėl dažnai net ir radusios savo publiką bei puikiai pradėjusios jaunos grupės išsiskiria, kaip svarbiausią dalyką grupė „Juzt“ pamini bendrus tikslus ir požiūrį į darbą bei muziką: „Jau iš pat pradžių reikia numatyti bent preliminarią kryptį ir savo tikslą. Jeigu tikslas yra padžeminti, tuomet negali būti pykčių ar kažko panašaus, kad nieko nepasiekiame. Turi būti kažkoks bendras sutarimas dėl to ką tu darai, kam tu darai, į kurią pusę eini ir kam tai yra reikalinga. Kurį laiką mes taip pat nelabai žinojome, ką darome. Konkursas buvo spyris mums pradėti, bet kai tu pajauti, kaip tai yra smagu, nauja ir žmonėms negirdėta, tuomet eini toliau ir keli sau aukštesnius, gal net nepasiekiamus tikslus, kad judėtum pirmyn. Dabar kaip pagrindinį mūsų tikslą įvardytume originalumo paieškas. Lengva kurti originalią muziką, kuri skambės labai prastai, arba neturės auditorijos, bet mums labai norisi pasiekti žmones, juos supažindinti su įdomesne muzika, keistesniais ritmais, įdomesnėmis harmonijomis, nei yra dabartinėje popmuzikoje, ir rasti viduriuką, tarp „labai smagu klausyt“ ir „aš nežinau, ką čia groja, bet wow…“

© 37O

Liudas iš „Šuo Leila“ pamini kitą, taip pat labai dažną, jaunų grupių išsiskirstymo priežastį – laiko trūkumą dėl papildomų veiklų ir darbų: „Dažnai jaunoms grupėms koją pakiša mokslai ar kitos veiklos. Aš pats taip pat tai patiriu. Studijuoju architektūrą ir šį pusmetį tikrai buvo sudėtinga studijas derinti su grupės veikla, tačiau susitvarkiau. Kartais atsiranda dalykų, kurie nėra, bet tuo konkrečiu metu atrodo svarbesni, ir žmonės pamažu apleidžia muziką. Jei yra pašalinių veiklų, tai muzika priblėsta ir ne visada tam gali skirti tiek laiko, kiek norėtųsi.“

„Juzt“

SUSIPYKSTA IR DĖL SMULKMENŲ Abiejų grupių nariai sako, kad visada būna mažų kūrybinių nesutarimų, skirtingų vizijų, matymų, ir tai neišvengiama: „Jeigu yra vienas žmogus, kuris kuria muziką, o kiti muzikantai groja tai, kas sukurta, tada paprasčiau, tačiau dažnai susiduria kelios skirtingos nuomonės. Mes dar labai jauni, mūsų muzika dar keisis ir visi keturi ją įsivaizduojame šiek tiek skirtingai. Dėl to repeticijose bei kūrimo etapuose kyla mažų barnių, nesutarimų. Labai svarbu rasti kompromisą arba muzikantus, kurie palaiko idėją, nes kitaip yra sunku. Dėl to nukenčia ne tik grupė, bet gali nutrūkti ir draugystė. Jeigu randi draugus muzikantus, kurie turi tą vieną bendrą idėją, tuomet viskas ir išsisprendžia. Čia labai tinka mūsų bosisto Vainiaus frazė, kad svarbiausia rasti chebrą, kuri eina iki galo. Mes labai daug laiko praleidžiame kartu ir tapome savotiška šeima. Supratome, kad mūsų kompanijoje yra penktas narys – muzika, ir visa grupės veikla yra apie tai, o ne apie mus. Kalbėjome, kad kai kada svarbu paaukoti santykius ar savo ambicijas dėl muzikos. Žinoma, kai kuriems nariams tai išeina geriau, kitiems blogiau, bet kai atsiranda tas pagrindinis narys, jis ir suklijuoja grupę“, – sako „Juzt“ nariai.

Tam pritaria ir Liudas iš grupės „Šuo Leila“: „Visose grupėse būna tų mažų kūrybinių diskusijų ar nesutarimų, bet jie yra lengvai išsprendžiami, jei visi nori groti ir kurti. Tai kartais netgi sveika. Visuomet galima rasti kompromisą – susidū-

rus dviem kontrastingoms nuomonėms, gali gimti kažkas gražaus. Man sunku kalbėti apie nesutarimus, nes mums pasisekė. Penki iš šešių grupės narių gyvename kartu viename bute, ten ir kuriame bei repetuojame, tad projektas beveik šeimyninis. Kažkaip išmokome vieni su kitais tvarkytis. Jei ir pykstame, tai tik trumpam. Turbūt daugiausia padeda, kai santykiai tarp grupės narių yra ne iš reikalo kaip tarp bendradarbių, o kaip tarp draugų. Tokiu atveju muzika gimsta iš gerų emocijų. Nesutarimų gali kilti ir augant grupės žinomumui. Kartais būna sunku suvokti, kur mes grojame ir kas vyksta, bet tai mūsų nepaveikė ir, tikiuosi, nepaveiks.

Yra muzikantų, kurie žiūri į tai kaip į darbą ir pragyvenimo šaltinį, bet tokiu atveju nelieka tos gražiosios muzikos pusės, nebelieka meno. Mūsų grupė niekada taip negalvojo ir, tikiuosi, kad niekada negalvos. Manau, kad gera muzika gimsta tik iš noro groti, o ne iš noro išgarsėti ir užsidirbti. Visada smagu, kai tas gerbėjų ratas didėja, bet tai tik paskatina dar daugiau dirbti.“

Martyno Vitėno nuotr.

Iš grupės „Šuo Leila“ nario Liudo Vervečkos išgirdau labai panašią grupės pradžios istoriją: „Su grupe „Šuo Leila“ dalyvavome dviejuose konkursuose. „Garaže“ laimėjome pirmą vietą, o dalyvavimas „Novus“ buvo daugiau eksperimentas, dalyvauti užsiregistravome paskutinę naktį. Galbūt kūrinių pasirinkimas nebuvo pats tinkamiausias ar kažkas kita pakišo koją, bet iš pusfinalio iškritome.

Vis dėlto mūsų grupei pakako „Garažo“, nes jau po jo atsirado daug pasiūlymų ir koncertų. Konkursai buvo paskatinimas mums vėl pradėti groti. Dėl jų rimčiau susibūrėme ir iš naujo pradėjome kurti, o vėliau atsivėrė labai daug galimybių.

Po jų tapome kaip ir įpareigoti toliau dirbti, kurti. Pasirodymas „Galapagų“ scenoje, „Granatose“, „Mažųjų atradimų“ programoje „Vasaros terasoje“… Tikrai nemažai vasarą koncertavome ir visa tai tik dėl laimėjimo.“

KINAS

>> EITI AR NEITI

TARPTAUTINIS KAUNO FESTIVALIS IR JO SĖKMĖS Užrašė Agnė Smolienė

Agnė Valatkaitė

I.J.: Man atrodo, kad mąstymas apie programos sudarymo procesą ne mažiau svarbus nei pats programos rezultatas. Šis pokalbis buvo išprovokuotas klausimo, kas mus skatina likti ir tiek daug dirbti srityje, kuri nėra nei labai gerai apmokama, nei plačiai pripažįstama. Ką apie tai manai, Mustafa?

M.U.: Entuziastingai darbuojuosi šioje srityje dėl to, kad mėgstu ne bet kokį kiną. Man svarbu padėti mažai žinomiems filmams rasti savo žiūrovus.

Dirbu su tokiu kinu, kurio sklaida, vien komerciškai žvelgiant, sudėtinga, tačiau tai būtent toks kinas, kokį, manau, verta žiūrėti. Esu įsitikinęs, kad tokie kino festivaliai kaip Kauno kino festivalis gali prisiimti tam tikrą riziką žiūrovų atžvilgiu ir kino festivaliams, jų kuratorių komandoms yra labai svarbu išsaugoti šią laisvę rizikuoti.

A.V.: Mane, kaip ir Mustafa, į šią sritį atvedė meilė kinui ir tikėjimas, kad pristatyti tokį kiną, kokį mūsų festivalis rodo Lietuvos žiūrovams, yra nepaprastai reikalinga.

I.J.: Meilė kinui – man taip pat nesvetimas dalykas (juokiasi). Tiesa, esu

šioje srityje dar ir dėl tokios vidinės beveik intuicijos, kad tai, ką darome Kauno kino festivalyje, yra itin svarbu. Nors gal ir neteisinga to vadinti intuicija, nes labai daug apie šiuos dalykus mąstau. Judančio vaizdo kūrimas bei patirtis gyvena vaizduotėje ir audiovizualinių kūrinių žiūrėjimas kartu su bendraminčiais arba bent jau su panašių dalykų ieškančiais, yra reikšminga patirtis. Pastaruoju metu, ypač mąstydama apie kino kuratorinę praktiką Kaune, ją apibūdinu viešosios kino erdvės sąvoka, į ją noriu talpinti ne vien darbą rengiant kino programas, bet ir tokią svarbią šią sritį kuriančią veiklą, kaip kino erdvių įvietinimas, įkurdinimas.

M.U.: Visiškai palaikau kalbėjimo apie bendruomeniškumą, kuris taip neatsiejamas nuo kino teatrinės patirties, svarbą. Kino salėse susiburia žmonės, kurie jaučia panašią aistrą kinui. Net jei ir filmas kažkuo nepatinka, pats buvimas kine yra postūmis diskutuoti, kalbėtis. Bendrai kino festivalį matau ir kaip tyrimų lauką, mėginant įžvelgti, kur link juda pasaulis. Mes bandome rasti auditoriją tokiems filmams, kurie neretai net klaidingai apibūdina-

26 // © 37O Kadras iš filmo „Delphine ir Carole“ (rež. Callisto McNulty, 2019 m.)

Ilona Jurkonytė

mi kaip kažkuo sudėtingi. Tai nelengva, bet įdomi užduotis.

A.V.: Rasti auditoriją, kartu – ir formuoti lankymosi kine tradicijas. Man norėtųsi, kad žmonės būtų labiau linkę reaguoti, kalbėtis, reikšti savo pasitenkinimą ar nepasitenkinimą atėję į kino teatrą. Žinoma, reikia džiaugtis ir tuo, kad žmonės ryžtasi ateiti į kino sales ir nelegalūs peržiūros būdai ar filmų transliavimo platformos internete dar netapo vieninteliu būdu patirti kiną, bet man atrodo, kad galima dar truputį toliau nuvesti šį bendruomenišką kino teatro aspektą. Mūsų tiks-

Mustafa Uzuneris

las yra pristatyti, pasakoti, padėti suprasti.

Dėl to ir skatiname žiūrovą klausti, nebijoti reaguoti ir rizikuoti renkantis filmus.

I.J.: Mane labai džiugina aktyvėjantis Kauno žiūrovas. Ypač aktyvios diskusijos užverda, kai filmo atvyksta pristatyti autoriai. Ši renginio dalis labai priklausoma nuo biudžeto... Bet gana skundų – pakalbėkime apie pačius filmus! Kokie buvo jūsų šių metų atradimai?

M.U.: Nustebau, kad puikus Douglaso Gordono filmas „Neturėjau kur eiti“

Bernardo Butkaus, Svetlanos Baturos nuotr.

Šiais metais jau 12-asis tarptautinis Kauno kino festivalis rugsėjo 26 d.–spalio 6 d. grįžta ne tik su išskirtine filmų programa, bet ir su renginiais, kviesiančiais atrasti naujas kinematografines patirtis miesto erdvėse. Apie festivalio viziją ir jo jungtis su bendruomene bei kitais kultūriniais reiškiniais – jau tradicija tampančiame pokalbyje tarp Kauno kino festivalio kuratorių: Ilonos Jurkonytės (I.J.), Mustafa Uzunerio (M.U.) ir Agnės Valatkaitės (A.V.).

KINO FORMULĖ A.V.: Mano šių metų atradimas – Franko Bauvais filmas.

Tai koliažas, sukurtas iš kitų režisierių filmų iškarpų – visame F.Bauvais filme nėra nė vieno jo paties filmuoto kadro.

Nuostabu, kaip jis naudoja kitų kūrinių ištraukas, tai pačiai vizualinei medžiagai suteikdamas visiškai kitą reikšmę. Man visuomet įdomu, kaip filmai kalba vaizdais, o F.Bauvais tai daro labai originaliai – jis juokauja, ironizuoja ar spaudžia ašarą pasitelkdamas drąsius ir netikėtus antram gyvenimui prikeltų kadrų derinius.

I.J.: Mustafa, o kaip tau dabar, jau dvejus metus dirbusiam su Kauno kino festivaliu, atrodo šis renginys?

M.U.: Žinoma, man tai įdomus iššūkis, nes Lietuvos kino kontekstas man kiek mažiau pažįstamas, tačiau diskusijos su Agne ir Ilona man padeda pajusti, kas yra ir kas gali būti Kauno kino festivalis. Be to, nors festivaliai visuomet yra susiję su tam tikru vietiniu kontekstu, kinas yra tarptautinis. Todėl kiekvienas festivalis yra tarsi pastarųjų kelerių metų kino apžvalga. Rodome ne tik didžiuosiuose festivaliuose pripažintus filmus, bet ir pristatome naujus, nežinomus, ateityje iškilsiančius menininkus. Tad kartu ir įgyvendiname tikslą supažindinti žiūrovą su naujausiu, karščiausiu vyksmu kino pasaulyje.

Festivalis turi nuolat save apibrėžti vis iš naujo, kitu atveju jis taps tiesiog nuolatiniu to paties kartojimu. Neseniai man buvo užduotas toks klausimas: „Beveik kiekvienas filmas tampa prieinamas maždaug po trijų mėnesių nuo jo išleidimo, tad koks gali būti festivalių vaidmuo esant šiai situacijai?“ Manau, kad tai yra svarbus klausimas kiekvienam festivaliui – koks festivalio vaidmuo tokiame kino industrijos kontekste.

A.V.: Ilona, Kauno kino festivalyje dirbai nuo pat pradžios, kuri mezgėsi dar prieš keturiolika metų. Kaip festivalis keitėsi ir kokios idėjos jį įkvėpė?

I.J.: Tikra tiesa! Dar yra ir kitas svarbus aspektas – tai, kad filmai labai greitai tampa prieinami, nereiškia, kad juos žmonės pamato. Tad filmų prieinamumas nebūtinai padeda žmonėms pažinti kiną. Pastangos renkant filmus ir kuratorinė vizija, o kartu ir filmų žiūrėjimas, aptarimas drauge yra labai svarbu.

I.J.: Kauno kino festivalis man visuomet buvo bendruomenės erdvė. Manau, festivalį pradžioje apibūdino greito veiksmo, sprendimų priėmimo ir nuolatinės parengties veikti būsena. Dar tai vadinama aktyvizmu (juokiasi). Visos mūsų pajėgos buvo nukreiptos į „Romuvos“ išsaugojimą ir kino kultūros formavimą Kaune bei Lietuvoje. Kino renginių kuravimas vyko pramaišiui su peticijų dėl „Romuvos“ išsaugojimo rašymu, parašų rinkimu, viešosios komunikacijos strategavimu ir milijonais posėdžių...

Dabar, manau, Kauno kino festivalis gali sau leisti būti mąslesnis, mąstyti kiek ilgesnėmis atkarpomis. Šiuo metu ne tik Kauno kultūros produkcijos sritis daug atviresnė bendradar-

apie Joną Meką dar niekuomet nebuvo rodytas Lietuvoje!

Tai labai didelis atradimas, nes žmonės pamatys jau daugeliui gerai pažįstamą Meką iš visiškai kitos pusės.

I.J.: Kalbant apie asmeninius ir suasmeninamus archyvus bei kitų autorių filmuotus kadrus, manęs nepaliauja žavėti JAV menininkė Deborah Stratman. Jos naujausias kūrinys „Vever“ (2019) sukurtas panaudojant nebaigto Barbaros Hammer filmo filmuotą medžiagą. Tai toks stulbinamai subtilus šiemet mirusios, savo feministine kūryba garsios kūrėjos paminėjimas. Intrigai pateiksiu tekstinę citatą iš šio filmo: „Jei istoriją rašytų nugalėtieji, o ne nugalėtojai, tai atskleistų ne teorines, o tikras galios priemones.“

I.J.: Išties! Ir beje, ačiū už užuominą į mūsų nuolatines diskusijas, kas yra kino festivalis ir koks jis gali būti! Kauno kino festivaliui yra kur kas svarbiau bendruomenė bei jungtys su kitais kultūros reiškiniais nei aukščiausio laipsnio gramatinėmis formomis apibūdinamos statistikos.

KINO SALĖSE SUSIBURIA ŽMONĖS, KURIE JAUČIA PANAŠIĄ AISTRĄ KINUI. NET JEI IR FILMAS KAŽKUO NEPATINKA, PATS BUVIMAS KINE YRA POSTŪMIS DISKUTUOTI, KALBĖTIS.

I.J.: Mustafa, Agne, kokie, jūsų manymu, yra žiūroviškiausi mūsų festivalio filmai?

M.U.: „Švyturį“ (angl. „Lighthouse“), kurį pristatome festivalyje, tikrai galima vadinti populiariausiu Kanų filmu.

Kanuose lankiausi su specialia akreditacija, bet pamatyti šį filmą vis tiek užtruko tris dienas – eilės buvo milžiniškos ir salėje vis nelikdavo vietos. Filmas, kuriame vaidina tokie aktoriai kaip Robertas Pattisonas ir Willemas Dafoe, nufilmuotas 35 mm juosta, jame atkurta XVII a. anglų kalba. Svarbu atkreipti dėmesį į vieną garsiausių šių metų filmų, kuris, neabejoju, ir Lietuvoje bus pastebėtas – tai Elia Suleimano „Turbūt tai – rojus“, kurį pasirinkome atidarymui.

Kadras iš filmo „Nebaigta Hammarskjöldo byla“ (rež. Madsas Brüggeris, 2019 m.)

biavimui, bet ir jau keletą metų veikia Lietuvos kino centras – galimas tiesioginis pokalbis apie kino kultūros ir politikos formavimą. Apibendrindama sakyčiau, kad Kauno kino festivalis pradžioje aktyviai bandė apibrėžti, kas yra kino festivalis, o šiuo metu siekia nusistovėjusius apibrėžimus plėsti.

Galvodama apie Kauno kino festivalį ir bendrai apie kino kuratorinę praktiką, mąstau apie sėkmės ir masto sąvokų reikšmę. „Mažas“ arba „didelis“ sukergus su niekaip nesusijusiomis konotacijomis „geras“ arba „blogas“ tampa pavojingais žodžiais. Bendrai dydžio vertės sąvoka priklauso nuo konteksto. Tad Kauno kino festivalis savo veikla kviečia permąstyti masto klausimą. Siekiame, kad šis renginys būtų didelis asmeninio išgyvenimo ir bendruomenės kontekste. Tai visai kitokia sėkmės formulė – intymesnė, tylesnė.

Kadras iš filmo „Švyturys“ (rež. Robertas Eggersas, 2019 m.)

M.U.: Taip, yra tiek daug visko prieinama. Žmonės neturi laiko apdoroti visos informacijos.

M.U.: Visiškai pritariu! Tarkime, lyginant su Berlyno kino festivaliu, Kauno kino festivalis nedidelis. Tačiau turint omenyje Kauno miesto ir Kauno kino festivalio kontekstą, dera pripažinti, kad filmų programa yra itin įspūdinga ir išsami. Kauno kino festivalis yra kuratorinis projektas. Jis yra nuolatiniame pokalbyje su miesto erdvėmis.

Taip pat festivalyje pristatysime du ypatingus filmus iš Berlinalės. „Sistemos griovėja“ (angl. „Systemcrasher“) pasakoja apie maištingą ir traumuotą mergaitę, nepritampančią visuomenėje. Filmas provokuoja klausti, ką reiškia auginti vaiką, kuris tarsi iškrenta iš konteksto. Kitas filmas – Angelos Schanelec „Buvau namie, bet...“ (angl. „I Was as Home, But…“), Berlinalėje pelnęs apdovanojimą už geriausią režisūrą.

A.V.: Nenorėčiau, kad žiūrovai praleistų „Delphine ir Carole“ (angl. „Delphine and Carole“, rež. Callisto McNulty). Tai dokumentika apie Delphine Ceyrig, pagrindinę kultiniu tapusio feministinio Chantal Akerman filmo aktorę. Šis dokumentinis filmas kreipia dėmesį į Delphine aktyvizmą, jos įsitraukimą į moterų judėjimą ir kūrybą drauge su feministe režisiere Carole Roussopoulo. Šios dvi moterys tuo metu virusią kovą už moterų teises perkėlė į kino ekranus, kartu ir klausdamos, koks yra moters ir kino meno santykis. Moteris filmuose anuomet dažniausiai buvo matoma tik vyro akimis, mat garsiausių filmų prodiuserių, režisierių ir scenarijaus autorių kėdes užėmė vyrai.

I.J.: Yra būtinas kino kanono pervertinimas, kino istorijos demokratizavimas. Ateityje, ko gero, matysime vis daugiau kūrinių, atkreipiančių dėmesį į kino istorijos perinterpretavimą. Kauno kino festivalyje mėgstame kūrinius, kurie neaiškina universalių tiesų, o suteikia balso galimybę istorijos eigoje nepateisinamai nutildytiems.

A.V.: Kitas filmas, „Nebaigta Hammarskjöldo byla“ (angl., „Cold Case Hammarskjöld“, rež. Madsas Brüggeris), nors nesukėlė deramo atgarsio po premjeros Sandanso kino festivalyje, neseniai Europoje buvo labai įvertintas ir tapo vienu iš trijų pretendentų į LUX prizą. Tai dokumentinis filmas, įtraukiantis trilerio ar detektyvo įtampa.

TEATRAS

>> EITI AR NEITI

Rašė Goda Dapšytė

„Sofos“

Dainiaus Putino nuotr.

Kartu su rugsėju prasideda ne tik mokslo metai, bet ir teatro sezonas. Tad kodėl jo nepradėjus pratęsiant vasaros atostogas pajūryje? Pretekstas tam – jau tryliktą kartą vyksiantis tarptautinis menų festivalis „Plartforma“.

Rugsėjo 12–18 d. įvairiose Klaipėdos kultūros erdvėse įsikurs įvairiausi intriguojantys, žadinantys nostalgiją ir keliantys nuostabą kūrėjai iš Belgijos, Čekijos, Danijos, Izraelio, Korsikos, Prancūzijos, Rumunijos, Slovakijos, Vokietijos ir, žinoma, Lietuvos.

NUO KŪRIMO IKI IRIMO J

au daugelį metų pagrindinėje festivalio programoje pristatomus įvairiausių žanrų kūrinius jungianti koncepcija sietina su paribio zonos geografinėmis ir metafizinėmis interpretacijomis. Šiemet, kaip ir kasmet, vienu iš pagrindinių šio festivalio bruožų išlieka drąsa keistis ir nuolatinis atsinaujinimas. Todėl galima drąsiai teigti, kad „Plartforma“ uostamiesčio kultūrinę sceną kasmet papildo naujais šiuolaikinių menų atspindžiais, meta naujų iššūkių publikai ir užbrėžia naujus horizontus kūrėjams. Gal todėl per pastaruosius ketverius metus festivalis jau du kartus buvo apdovanotas Europos festivalių asociacijos ženklu „Europe for Festivals / Festivals for Europe“. Tad tikrai rekomenduojama ne tik uostamiesčio, bet ir kitų miestų gyventojams pasidomėti šio renginio programa ir bent savaitgalį užsukti į Klaipėdą.

Festivalį su trenksmu pradės šokio trupė iš Izraelio – „Vertigo“ su neseniai „Oskarui“ šokio pasaulyje prilyginamam „Bessie Award“ nominuotu spektakliu „Vienas. Vienas & Vienas“.

Pasak festivalio vadovės Godos Giedraitytės, tai „viena iš tų trupių, kurių spektaklius žiūrint kūnu bėgioja šiurpuliukai“.

28 // © 37O

Beveik tris dešimtmečius skaičiuojanti šokio trupė „Vertigo“ iš Izraelio pasižymi unikaliu ir įkvepiančiu kūrybiškumu, šokį laiko gyvenimo būdu, galinčiu prisidėti prie pokyčių ar įkvėpti socialinio ir aplinkosauginio sąmoningumo. Klaipėdoje pristatomas dinamiškas vienos iš šios trupės įkūrėjų, choreografės Noa Wertheim šokio spektaklis pasakoja apie vidinį žmogaus norą būti visaverčiam ir visapusiškam bei tam nuolat trukdančią būties realijų fragmentuotą realybę.

Nagrinėjant ir vidinį, ir išorinį pasaulius, spektaklyje tuo pat metu plėtojamas metaforinis ryšys tarp toli ir arti, tarp savęs ir kito. Taigi dešimties šokėjų ansamblio atliekamas spektaklis kalba apie vienybės siekį ir ska-

tina džiaugsmo, atgailos ir susitelkimo jausmus.

Scenos menų trupė „Recoil Performance Group“ iš Danijos ir jai vadovaujanti choreografė Tina Tarpgaard – viena iš nedaugelio Danijos menininkų, ku-

JAU DAUGELĮ METŲ PAGRINDINĖJE FESTIVALIO PROGRAMOJE PRISTATOMUS ĮVAIRIAUSIŲ ŽANRŲ KŪRINIUS JUNGIANTI KONCEPCIJA SIETINA SU PARIBIO ZONOS GEOGRAFINĖMIS IR METAFIZINĖMIS INTERPRETACIJOMIS.

rianti biomeną. Net tris dienas KKKC Parodų rūmuose bus galima aplankyti performansą-instaliaciją „Mass– Bloom Explorations“. Čia įkurdintame skaidriame plastikiniame kupole kartu su tūkstančiais didžiųjų milčių lervų tas tris dienas gyvens šokėja Hilde

„V.O.M.P. “

Kaspero Nybo nuotr.

MUST SEE

I.Sandvold. Pasirodo, amžinai alkanos milčių lervos noriai minta putplasčiu, tad šio pasirodymo scenografiją sudaro balto putplasčio detalės, kurios, be to, simbolizuoja išteklių švaistymo mentalitetą. Taigi šioje instaliacijoje tarp gyvybės rūšių kuriasi naujos simbiozės galimybės. Performanso metu atlikėja, vizualiai keisdama savo kūną, odą ir balsą, stengiasi vystytis kartu su kita gyvybės rūšimi, potencialiai turinčia geresnes perspektyvas išlikti nei ji pati, mat organizmas, galintis išgyventi misdamas plastiku, gali ženklinti naujos gyvybės rūšies Žemėje suklestėjimo pradžią. „Mass–Bloom Explorations“ atskleidžia trapią žmogaus ir kitos gyvybės rūšies sąveikos pusiausvyrą ir biologinį nykimo procesą. Lankytojai kviečiami tyrinėti ir bendrauti su instaliacijos dalyviais, ateiti ir išeiti, kada tik panorės. Jie taip pat kviečiami į kupolą artimiau susitikti su Hilde ir lervomis.

Taip pat iš Danijos į Klaipėdą jau trečią kartą atvyksta ir šokio teatras „Granhøj Dans“. Prieš kelerius metus taip pat „Plartformos“ programoje buvo galima išvysti šokio spektaklį „Vyrai ir Mahleris“, o šiemet Šeiko šokio teatre įvyko trupės įkūrėjo ir vadovo, choreografo Palle Granhøjaus sukurto spektaklio „Bolero“ premjera.

P.Granhøjaus spektaklių paslaptis – autorinė obstrukcijos technika, per pastaruosius 30 metų pagimdžiusi 36 originalius kūrinius. Remdamasis anksčiau minėtu darbo metodu, choreografas transformuoja atlikėjų jude-

O KĄ LIETUVIAI? Urbanistinio šokio trupė, Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ festivalyje pristatys naujausią savo darbą – šokio spektaklį „Su(si)tikimas“. Spektaklyje, kurio atlikėjų veiksmus lydi gyvai atliekama muzika, nagrinėjamos ar, tiksliau, supinamos trys itin plačios temos: seksualinės tapatybės šiuolaikinėje visuomenėje analizė, raganų teismų Lietuvoje istorijos ir sektos veikimo skerspjūvis. Atskleidžiant žmonių bendruomenės manipuliacijos, valdžios, tikėjimo įtakos ir veikimo būdus publika skatinama suktis ratu, o jo centre vystomas vis kitas skausmingų temų aspektas. Netikėtą, tačiau puikų vaidmenį šiame spektaklyje sukūrė jaunas aktorius Gediminas Rimeika.

Belgijoje gyvenanti ir kurianti, tačiau neretai ir į Lietuvą užsukanti šokėja ir choreografė Vilma Pitrinaitė drauge su klaipėdiečių Šeiko šokio teatro šokėjais pristatys premjerą – šokio spektaklį „Ordredesordreordredesordre“. Šis spektaklis – choreografinis tyrimas, paremtas moksliniais atradimais biologinių sistemų srityje ir anglų dainininko, post-punk grupės „Joy Division“ lyderio Iano Curtiso, kurio epilepsijos priepuoliai galbūt buvo sąmoningai jo paties struktūruojami kaip energijos forma kūryboje ir mėgdžiojami scenoje, vidinis peizažas. Spektaklyje mėginama kelti šiuolaikinio žmogaus sąmoningumo klausimą ir svarstoma, kiek chaoso, atsitiktinumo, nežinomybės įsileidžiame į savo itin kontroliuojamą ir saugų gyvenimą?

Belgijoje ir Prancūzijoje cirko ir klounados mokslus krimtusi Marija Baranauskaitė – viena iš nedaugelio profesionalių šiuolaikinio cirko kūrėjų Lietuvoje. Apie klounados mokyklos įkūrimą Lietuvoje svajojanti M.Baranauskaitė šių metų „Plartformoje“ supažindins su savuoju „Sofos projektu“. Jis skirtas žmonėms ir nežmonėms, egzistuojantiems ir neegzistuojantiems žiūrovams. Pasitelkiant į pagalbą judesį ir humorą, projektas tiria žmonių ir sofų tarpusavio santykius. Kaip mes, žmonės, esame susiję su sofomis? Ką iš šių santykių galime sužinoti apie save ir kitus (žmones ir nežmones)? Kokie mūsų gyvenimai? Ar žmonės gali atlikti pasirodymus sofoms? Kas pastūmėjo cirko artistę kurti spektaklius tokiai netikėtai publikai kaip sofos? Ogi pasaulyje plintantys performansai gyvūnams ar augalams. Nors apie tai, kad tokių kūrinių esama Lietuvoje, gal ir neteko girdėti, tačiau galime išvysti dar didesnį iššūkį atlikėjai – stebėti pasirodymą, skirtą baldams.

„Granhøj Dans“ archyvo nuotr.

IR ATGAL „Ieva ir Adomas“

sius, ribodamas jų veiksmus, atskleisdamas vidinius jų asmenybės sluoksnius ir taip išryškindamas žmogiškąją būtį. Šį kartą spektaklio tema – nuogumas, o pavadinimas – „Ieva ir Adomas“. Tai iš tiesų nuogas duetas, kuris nagrinėja virtualioje erdvėje paplitusią pornografiją ir realiame gyvenime demonstruojamą perdėtą drovumą. Tad spektaklis, kontrastuodamas su virtualybe, rodo tikrą nuogumą scenoje.

Užuot eksponavęs šokėjų plastiką ir choreografijos ypatybes, P.Granhøjus scenoje siekia atskleisti vyrus ir moteris tokius, kokie jie yra: tikrus, gyvus ir sudėtingus. Gal todėl P.Granhøjaus darbai jau pristatyti 49 pasaulio šalyse.

Na, ir išlaikant menų pusiausvyrą, vertėtų apsilankyti ir cirko pasirodyme. Prancūzų trupė „Le Cirque Plein d’Air“ į uostamiestį atveža cirko ir muzikos spektaklį „Baltringue“, kurį rodys greta Kultūros fabriko įkurtoje jurtoje. Spektakl­io pavadinimas „Baltringue“ prancūzų kalba reiškia cirko palapinės montuotoją. Mažytėje jurtoje šiuolaikinėmis priemonėmis kuriamas mažytis, vaikystę primenantis cirkas, atskleidžiantis gyvenimo kelyje magiją. Nostalgiškoje atmosferoje artistai pasakoja apie savo istoriją ir kasdienybę. Ši gyvenimo karuselė palengva dėliojama iš fantastiškų cirko numerių. „Baltringue“ – tai laimės kupina atminties mugė, akrobatinis kabaretas, kviečiantis dar kartą paklajoti po vaikystės svajones, ir, visų svarbiausia, jomis gyventi.

Visos programos ir bilietų ieškokite www.plartforma.lt

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Pastovėję „Baltijos kelyje 30“, prisižiūrėję serialų „Černobylis“ ir „Dark“ apie momentines keliones laiku 30 metų į praeitį, mes irgi ten grįžome. Ant lentynos – bektuskūlas iš laikų, kai vaikėzai bėgdavo su inkariukais iš pamokų, traukdavo kosmosą prie diskotekos, pasipuošę kurtkėm ir džinsovkėm, virtuvėse visi turėjo raudonus išsitaškiusius indus, salonuose žiūrėdavo „Šilelius“, o miegamuosiuose klojo languotus adijalus, kuriuos retkarčiais išdulkindavo ant tvoros. Rodome, kuo atgimė daiktai, naudoti prieš 30 metų.

VINTAŽINĖ „HOT MILK“ LIETUVA Diz. Auksė Labokaitė, Milda Svidraitė www.hotmilkvintage.com

Beveik visose dailylentėmis iškaltose miegamųjų rajonų virtuvėse būdavo galima rasti tokias biriems produktams skirtas raudonas dėžutes su baltais žirniukais.

Klasikų klasika. Dar buvo emaliuotas bidonas pienui, čiainikas ir kiti taškuoti reikalai, pagaminti Kėdainiuose ir pažymėti ženklu „Made in USSR“. Istoriją pratęsė sovietmečio dizainą įvaldžiusi ir anų laikų daiktus reguliariai prikelianti veganiška kavinė „Chaika“, išsitaškiusi ne tik ant savo arbatų dėžučių, bet ir viso interjero, pilno USSR gamybos dalykų.

Klaipėdiečiai „HOT MILK“ kuria savo drabužių liniją ir reanimuoja 8–9-ajame dešimtmečiais dėvėtus drabužius. Tie, kurie vaikystėje gerdavo karštą pieną, maišydami su legendiniu pertusinu, atsimena to meto firmines LEVI’S džinsovkes, vilnones HH kurtkes, be abejo, vintažinius adidasus su trimis juostelėmis ar plaštakos svajonę – elektroninį „Casio“ laikrodį – viską, ką dabar laisvai gali gauti vintažinėje, tada būdavo galima gauti po blatu ar turguje – dažniausiai padielką. Rodos, laukiniai buvo ne Vakarai, laukiniai buvo Rytai.

„Šilelio“ nuotr.

„Oldschool“ ir „Chaikos“ nuotr.

ARBATINĖ „CHAIKA“ LIETUVA Diz. Ona ir Adomas Dzedulionai www.chaika.lt

NAUJASIS „ŠILELIS“ LIETUVA www.silelis.com

Gretos Bernotaitės nuotr.

Ėjo 1973-ieji, kai nuo Kauno radijo gamyklos „Banga“ konvejerių nuriedėjo naujutėlaitis mikrotelevizorius „Šilelis“. Vos 15 arba 32 cm įstrižainę turėjęs nešiojamasis televizorius sukėlė tikrą vaizdo revoliuciją. „Šilelius“ žmonės žiūrėjo ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir kitose Europos šalyse, ir net JAV. Šiandien legendinis televizoriukas jau antrą kartą atgyja kaip šiuolaikinių technologijų LED projektorius. Naujasis „Šilelio“ dizainas imituoja tokį, kokį ateityje būtų įsivaizdavęs XX a. žmogus, ir kombinuoja jį su esamų laikų estetika.

SPORTBAČIAI „INKARIUKAI MOD_1, 2, 3“ LIETUVA / SLOVAKIJA Diz. Giedrė Saladžinskaitė www.distyled.lt

DŽEMPERIS „KOSMOSAS“ LIETUVA Diz. „PaRi Design“ www.facebook.com/PaRiDesign4U

Iškeisti lakierkas, kablus ir net kedus į inkariukus dar šį pavasarį pasiūlė „Distyled“ įkūrėja Giedrė, kurios galvoje batų vulkanizuotu padu renesansas sukosi seniai. Ji atgaivino tris modelius ir pratęsė „Inkaro“ fabrike tarp botų ir kaliošų gimusių inkariukų istoriją. Naujagimiai tada bu-

Kiekvienai kometai reikia kosmoso, o kosmosas neturi ribų, kaip ir jo kaina. Tai, ką čia matote, yra vienų brangiausių cigarečių Sovietų Sąjungoje pakelis. Čia ne cigarečių reklama, o ant šiuolaikinių drabužių atgijusi „Kosmoso“ istorija, kuri rūkaliams to meto restorane iš po stalo, kalbama, kainavo net 1,5 rublio, o tai buvo labai daug! Šiaip kioske kainavo 70 kapeikų, o legendinė „Prima“ vos – 16 kapeikų. Net kaubojus iš amerikoniškų marlborkių būtų norėjęs „Kosmoso“ su etikete, patekusia į SSRS grafinio dizaino istoriją.

Rūtos Kvaščevičiūtės nuotr.

vo tokie populiarūs, kaip cheminis (čia toks sušukavimas). Sovietmečiu juos avėjo visi – nuo krepšininkų iki kolūkiečių, o dizainu inkariukai nė kiek nenusileido to meto prancūziškiems „Bensimon“, rusų „Dva Myacha“ ar šimtamečiams amerikiečiams „Converse“.

© 37O

„Skreitas“ reiškia vietą ant kelių arba vietą prijuostėje. Su šia, saviironija ir vaikystės prisiminimais papildyta kolekcija jos autorė šiemet gavo pagrindinį Jaunojo dizainerio prizą mados kategorijoje. Iš vaikystės laikų dizainerė prikėlė sunkiasvorį languotą adijalą, kuris paprastai sverdavo daugiau nei pirmokas, taip pat čia galime matyti siuvinėtus gaidžius ir burokus, suknelę-užuolaidą su petukais ar tokius ekstravagantiškus dalykus kaip krūtinės įsiuvai ir, aišku, visko inspiraciją – sekciją su bufetu, servizais ir fotoateljė nuotraukomis.

„PaRi Design“ nuotr.

30 //

Žymantės Stankelytės nuotr.

DRABUŽIŲ KOLEKCIJA „SKREITAS“ LIETUVA Diz. Rūta Kvaščevičiūtė www.jdp.lt/ruta-kvasceviciute