370 Nr. 83

2019 spalis #83

TARP BERIBIO PASITIKĖJIMO SAVIMI IR BERIBIO UŽTIKRINTUMO (NE)TOKIA LUKO MIKNEVIČIAUS DOKUMENTIKA

FILMO VIZITINĖ KORTELĖ. KAIP SUKURIAMAS KINO PLAKATAS

Makso Bereskio iliustracija

APIE KĄ RUDENĮ SUKASI BERLYNO LITERATŪROS PASAULIAI

PARDON, PABEZDĖJAU! Rašė Marijus Gailius

N

eseniai Jungtinių Tautų tribūnoje skelta aistringa Gretos Thunberg kalba sužadino ir nutylėtas aistras Lietuvoje. Tiesa, šios aistros atrodė kaip impotento sapnas apie pirmąją meilės naktį.

Jie bijo jaunesnių, nes jų nepriima. Nebent atsirenka lojalius, priklausomus, padlaižius. Litovskij standart. Tiesa, ir patys jaunikliai dažnai nelieka dėkingi vyresniems už paramą ir patarimus, nes nevertina autoritetų.

Tačiau už ką Greta turėtų vertinti mus, vyresnius? Už mūsų gyvenimo būdą? Kuris jau seniai sukompromituotas, tik mes, vis dar užpylę akis akropoliniais išpardavimais ir lėktuvo kelionėmis į Tenerifę, nenorime pamatyti supuvusių vartotojų pasaulio pamatų?

Greta mums gali nepatikti taip, kaip nebūtinai patinka tiesa. Tiesa ta, kad Žemė šįkart šyla dešimt kartų greičiau nei kada iki šiol planetoje ir kad tai turi rimtų padarinių. Ir ne saulė, ne debesys, ne ugnikalniai ar gamtos ciklai lemia šitą procesą, o žmogus.

Savo rūšies garbės iššūkį įsisamoninę individai – nuo politikų iki paauglių – bando padėtį keisti. Manau, kad klimato kaita yra per didelė, per sunki ir pernelyg abstrakti problema, kad mūsų rūšis sugebėtų su ja susidoroti. Tik ar tai reiškia, kad viskas beviltiška? Nebūtinai. Tiesiog reikia būti kuo sąžiningesniam sau ir pagal galimybes, nesikarščiuojant ir nekaltinant, daryti spaudimą politikos lėmėjams. Gal tuomet mūsų ekonominės elgsenos šalutinis poveikis bent nebus toks žalingas.

Tik ką reiškia būti sąžiningam? Tai nesudėtinga įsivertinti. Sakykime, bičiulių draugijoje kas nors riebiai pagadina orą, tačiau niekas neprisipažįsta – kitaip sakant, kažkuris asmuo lieka nesąžiningas.

Tačiau kvaila būtų reikalauti tokiu atveju atsakomybės! Juk nuo oro pagadinimo gėda būna ne tik pirstelėjusiam, bet ir užuodusiems.

Pagal tokią analogiją galima pasimatuoti mūsų elgesį ir klimato kaitos skalėje. Klimato kaita – tai tarytum visuotinis žmonių pirsčiojimas ir masinis savo virškinimo dujų uostymas. Tuomet visai prasminga sau užduoti klausimą, ar verta kartu su visais ir toliau tai daryti.

Prieš tai derėtų įsivertinti savo individualų pagadinto oro debesies indeksą. Atlikime šitą rodiklį nustatantį testą (už kiekvieną atsakymą „taip“ gauni vieną bezdoiną).

NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DAKTARĖ, NAUJOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

SANDRA KLIUKAITĖ

Kas taip traukė už liežuvio filosofijos profesorių Vytautą Ališauską tiesioginėje „Laisvės TV“ laidoje svarstyti, kad šešiolikmetė švedų aktyvistė atseit nebuvo „pernelyg patraukli“, o atrodė „grėsmingai ir keistai“? Suprasčiau abejonę, jeigu ponas Ališauskas pats atrodytų kaip dendis iš naujausios drabužių kolekcijos reklamos. Bet dabar lieka spėlioti, kas jį taip išgąsdino.

Ko gero, štai kas. Tai vykstanti elito ir neprivilegijuotųjų sandūra. Mergina prieš patyrusį patiną. Užsitarnauta galia su visais statusais ir titulais – prieš jaunatvišką maksimalizmą ir paauglės sielos jėgą.

Tai ir gąsdina.

#83 ALISOS STEBUKLŲ LENTYNOS TURINIO EKSPERTĖ

DOVYDAS KIAULEIKIS VISADA RIMTU VEIDU

JURGITA KVILIŪNAITĖ 1. Ar įprastai į mokslus arba darbą keliauji automobiliu?

2. Ar skraidai lėktuvu bent kartą per metus? Ypač per trumpų atostogų keliones?

3. Ar dažnai valgai jautieną?

4. Ar kartais užsisakai prekių užsienio interneto parduotuvėse?

5. Ar perki drabužius greitosios mados parduotuvėse?

6. Ar keiti savo telefonus į kuo naujesnio modelio?

7. Ar pirmasis tavo žingsnis dėl interjero sprendimų veda į „Ikea“ (arba „Senukus“)?

8. Ar perki vandenį plastikiniame butelyje?

9. Ar labai mėgsti šokoladą?

10. Niekada nesi pasodinęs medžio?

Jeigu gavai 5–10 bezdoinų, sveikinu, esi toks pat kaip dauguma. Jeigu surinkai 2–4 bezdoinus, ateitis jau yra šviesesnė. Jeigu 0–1 bezdoiną – tu turbūt dar prieš Gretai prasižiojant žinai, ką ji nori pasakyti (ir gal net daugiau).

Keisti savo ekonominį elgesį ir taip tyliai gelbėti planetą beveik nieko nekainuoja, nes apsiriboti tiesiog yra žymiai pigiau ir ekologiškiau, negu vartoti. Jeigu žvėriškai norisi mėsos, kepiesi suvožtinį su vištiena. Jeigu neturi kuo apsirengti, eini į „Humaną“ (ir tuomet, beje, atrodai net šauniau nei „Zaros“ ar „Mango“ asortimento klonai).

Nori pakeliauti toli toli? Prisileidi vonią vandens ir mėgaujiesi įtraukiančiu romanu. Ilgai praustis po dušu ar mirkti vonioje nėra taip neekologiška, kaip daug kas mano, – kur kas didesnį poveikį aplinkai, pavyzdžiui, turi suvalgyta 100 g šokolado plytelė, kuriai pagaminti sunaudojamas toks vandens kiekis, kuriuo būtų galima pripildyti net dešimt vonių.

Gretos žinia iš tikrųjų nekviečia daryti stebuklų. Tai, ką jį teigia, įgyvendinti yra kaip niekada paprasta.

Nors šiame numeryje apie klimato kaitos problemą, galima sakyti, beveik nekalbame, nesunku pažadėti, kad ateityje prie jos grįšime. Kitaip ir neįmanoma, nes ekologija, klimato kaita vis dažniau tampa pagrindine kūrinių ašimi. Šį kartą siūlome susipažinti su Pirmosios knygos konkurso laimėtojais Luku Miknevičiumi ir Vladu Rožėnu, vaikus aktoriais įdarbinusiu režisieriumi Gediminu Rimeika, kino plakatų kūrėju iš Lenkijos Maksu Bereskiu ir kitais. Jūsų dėmesio laukia naujų muzikos albumų ir parodų apžvalgos, spektaklių ir knygų recenzijos. Gero skaitymo ir iki susitikimo lapkritį!

ŽMOGUS, KURIO VISI KITI TURĖTŲ KLAUSYTI BESĄLYGIŠKAI

AUKSĖ PODOLSKYTĖ KINO MYLĖTOJA, NESPJAUNANTI IR ANT KITŲ MENO SRIČIŲ

GIEDRĖ STEIKŪNAITĖ ŽMOGUS, KURIAM RŪPI VISO PASAULIO PROBLEMOS

JURGA TUMASONYTĖ GAUDO ISTORIJAS, KURIOS GALI PASIRODYTI ĮDOMIOS SMALSIAM SKAITYTOJUI

Viršelyje panaudotas iliustratoriaus Makso Bereskio darbas

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 3, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 12, 13, 14, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22 p.

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Redaktorė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Dizainas Tomas Mozūra tmozura@gmail.com Maketavo Vaida Dosinienė Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #83, SPALIS, 2019 Reklaminiai straipsniai žymimi

Rašė Jurga Tumasonytė

Su aktoriumi ir debiutuojančiu režisieriumi Gediminu Rimeika susitikome tuo metu, kai gėlininkai rūšiavo įvairiaspalvius, šį sezoną kaip niekad populiarius kardelius.

Vasaros pabaiga žymėjo ne tik mokslų pradžią, bet ir intensyvų kūrybinį procesą, kurio metu bus pastatytas eksperimentinis spektaklis „Žuvėdra (remix)“. Spalio pabaigoje įvyksiantis spektaklis laimėjo „Atviros erdvės“ konkursą ir pirmiausia yra ypatingas tuo, kad jame suaugusiesiems vaidina vaikai. Iš to, kaip pasakojant apie komandos darbą dega paties režisieriaus akys, atrodo, kad žiūrovų, pritariančių „Žuvėdros“ veikėjo Trepliovo minčiai, jog teatrui būtina ieškoti naujų formų, laukia įsidėmėtinas reginys.

KAS BENDRA TARP VA KIEME IR „ŽUVĖDROS 4 // © 37O

– Dvejus metus studijavai režisūrą Klaipėdoje, tada persikraustei į Vilnių, kur įstojai į Oskaro Koršunovo renkamą aktorių kursą ir tapai diplomuotu aktoriumi. Vaidinai įvairiuose spektakliuose, o dabar vėl atsigręžei į režisūrą. Kodėl?

– Gana vėlai pradėjau domėtis menu, nelankiau jokių teatro būrelių. Tėvų profesijos nesusijusios su menu, dėl to jis į mano gyvenimą atėjo netikėtomis aplinkybėmis, kai dar tebesimokydamas mokykloje atsitiktinai nuėjau į Gintaro Varno spektaklį „Nusikaltimas ir bausmė“ – pastatymas mane labai sužavėjo, supratau, kad noriu daryti tai, ką mačiau scenoje. Taigi po mokyklos tiesiog norėjau patekti į teatrą, nors nelabai suvokiau apie šią meno sritį. Įstojau į Klaipėdos Gedimino Šimkaus ir Reginos Šaltenytės kursą – per tuos metus aiškinausi, kas yra toji režisūra, vis dažniau vaidin-

davau savo kurso draugų spektakliuose, pradėjo labiau patikti atlikimas, negu spektaklio konstravimas. Viename iš egzaminų apsilankęs Darius Meškauskas pastebėjo, kad esu aktorius ir patarė man stoti į aktorinį, tais metais O.Koršunovas kaip tik rinko aktorių kursą. Pasiūlymas mane suviliojo. Nuvykau ir įstojau.

– Bet dabar debiutuosi kaip režisierius.

– Taip, nes noriu pamatyti scenoje tai, ko šiuo metu galbūt nevyksta ir negaliu laukti, kol tai pagaliau įvyks ir gau-

siu pasiūlymą tapti to vyksmo dalimi. Be to, dabar išvien eina įvairios meno šakos, menininkams nebūtina likti vienoje terpėje. „Menų spaustuvė“ ir jos organizuojamas „Atviros erdvės“ konkursas labai palaiko šitą idėją. Tad su kolege kompozitore Agne Matulevičiūte nusprendėme, kad mums reikia pabandyti pastatyti eksperimentinį spektaklį ir dalyvauti „Atviros erdvės“ konkurse, kuris skatina pasižiūrėti į spektaklį kitu kampu. Pasikvietėme prodiuserę Rusnę Kregždaitę, trise sudėliojome visas mūsų turimas galimybes ir nusprendėme, kad vaikai turi vaidinti suaugusiesiems.

– Ar iki tol buvai matęs ką nors panašaus?

– Romeo Castellucci spektaklyje „Pragaras“ viename segmente vaidino vaikai, ir būtent ta scena man buvo paveikiausia. Nors kažkodėl teatre neva negalima naudoti vaikų

me septynis vaikus, atvedėme juos į repeticijas, perskaitėme Mato Vildžiaus adaptuotą „Žuvėdros“ versiją.

– Kodėl pasirinkote A.Čechovo „Žuvėdrą“?

– Tai yra labai chrestomatinis teatro kūrinys, turintis aiškią liniją, tačiau reikėjo adaptacijos, kad vaikai suprastų, apie ką kalbama.

BE GALO SVARBU SUAUGUSIAJAM PAMATYTI SAVE VAIKYSTĖJE. JUK KODĖL VAIKIŠKUS SPEKTAKLIUS VAIKAMS VAIDINA SUAUGUSIEJI, TARSI MOKYDAMI, KAIP REIKĖTŲ GYVENTI?

– Kaip atrodo dabartinė jūsų adaptacija?

– Su dramaturgu Matu ir komanda nusprendėme, kad turi likti tik du veikėjai – Nina ir Trepliovas. Juk vaikams, kaip ir tiems personažams, labai norisi kažkuo tapti, jie turi įvairiausių svajonių. Taigi perskaitėme su vaikais pjesę, po kiekvienu dialogu ar monologu turėjome surašytus klausimus.

Pavyzdžiui, Trepliovas kalba apie tai, kad teatre reikia naujų formų, o jeigu jų nėra, tuomet nereikia jokių. Mūsų klausimas – ar teatras gali būti nuobodus? Vaikas, perskaitęs tą monologą, atsako į klausimą ir sugeba įžvelgti nuostabių dalykų, nors prieš tai lankėsi teatre vos porą kartų gyvenime.

Pasirodo, vaikai sugeba atsakyti į bet kokį klausimą. Klausiame vaiko, kuo jis nori būti užaugęs. Atsako: gal futbolininkas, gal boksininkas, bet didžėjus! Aha, kodėl gi Trepliovas negali būti didžėjumi? Mes remiksuojame „Žuvėdros“ personažus į tam tikras vaikų patirtis. Tarkime, Trepliovas pasakoja apie tai, kad jo mama, tai yra Arkadina, jam nenuperka pulto, nors jis nori būti didžėjumi. Kita mergaitė pasakoja apie draugo išdavystę (meilės išdavystės tema „Žuvėdroje“ labai svarbi) – prašome jos, kad sakytų ne draugės vardą, o Ninos. Ir tada įvyksta magija… Bandome visa tai sudėti į valandos spektaklį-performansą. Persuktoje „Žuvėdroje“ sukasi svajonės, jos išsipildymo ar įgyvendinimo motyvai.

– Koks yra jūsų performanso žiūrovas?

– Svarbu, kad būtų suaugęs.

Alinos Lu nuotr.

– Kodėl?

– Be galo svarbu suaugusiajam pamatyti save vaikystėje. Juk kodėl vaikiškus spektaklius vaikams vaidina suaugusieji, tarsi mokydami, kaip reikėtų gyventi? Kodėl negalime pasimokyti iš vaikų? Gal net ne pasimokyti, o stebėti juos, duoti sau valandą pamatyti degančias vaikų akis ir susimąstyti apie save. Gal, pavyzdžiui, vaikystėje svajojai tapti astronautu, bet dabar dirbi vadybininku, o po darbo slapta skrolini, kas vyksta NASA.

IKŲ ŽAIDIMŲ (REMIX)“? ir gyvūnų. R.Castellucci daro priešingai – jo spektakliuose ant scenos vaikšto arkliai, šunys, o vaikai mėto granatas į Kristaus veidą. Tai stipriai rezonuoja su mano patirtimis ir yra man artima.

– Prieš tai tau teko susidurti su vaikų auditorija?

Jie neatrodė nepažinūs ir baugūs?

– Teko vaidinti vaikams, dalyvauti įvairiuose projektuose. Vaikų auditorija sudėtingesnė už suaugusiųjų, jie labai jaučia melą, netikrumą, pasiduoda didelei fantazijai, yra labai ekspresyvūs, emocingi.

– Kokiu principu vyko vaikų atranka?

– Pasitarę su „Menų spaustuve“ nutarėme sureng-

ti dienines stovyklas 10–12 metų vaikams, kad galėtume juos atsirinkti, nes taip tiesiog paimti vaikų, kol neturėjome jokios formos, negalėjome.

Nusprendėme, kad forma turi atsirasti iš pačių vaikų ir jų kūryba turi būti nevaržoma mūsų sugalvotų idėjų.

Dviejose stovyklose dalyvavo vaikai iš įvairių socialinių aplinkų, besidomintys skirtingais dalykais – futbolu, keramika, šachmatais, boksu ir t.t. Iš anksto vaikams nesakėme, kad juos stebėsime ir atsirinksime savo projektui, nors kiekvieną vakarą su komanda aptardavome pasižymėjusius vaikus. Tai buvo be galo įdomus, turiningas procesas.

Dėl šių stovyklų turime planų ateičiai. O dabar iš jų mūsų spektakliui „Žuvėdra (remix)“ atrinko-

– Koks tavo santykis su kitų režisierių statytais „Žuvėdros“ spektakliais?

– Santykis sveikintinas. Esu matęs filmuotą Rimo Tumino spektaklio medžiagą. Žinoma, daug kartų matęs O.Koršunovo pastatymą, jis sugebėjo genialiai pagauti teatrališkumą, aktoriai ten dirba kaip chirurgai su skalpeliu.

Manau, kad kiekvienas žmogus, pasiėmęs tą pačią medžiagą, mato ir nori ją realizuoti visiškai kitaip – tai taip pat priklauso nuo laiko, kuriame jis gyvena, kokią trupę turi. Mūsų komanda šiame etape nori pasiekti fantazijos, vaikystės vaivorykštę. Matysim, kaip klostysis toliau.

– Kokią savo vietą matai šiuolaikinių spektaklių kontekste?

Ar tau patinka eksperimentiniai spektakliai?

– Tik juose ir noriu būti.

– Kokie pastaruoju metu matyti spektakliai padarė didelį įspūdį?

– Labai patiko Alaino Platelio šokio spektaklis „Nicht Schlafen“.

– Patinka šokio spektakliai?

– Taip, tiek dalyvauti, tiek stebėti. Kūnas palieka tam tikrą paslaptį, kitaip nei žodis, kuriantis istorijas. Šiais metais mačiau nemažai įkvepiančių spektaklių – man atrodo, kad teatre vyksta perversmai, gal kol kas tik vidiniai, bet juos jaučia ne vienas menininkas.

– Galbūt leidžiasi režisieriaus – centrinės visa ko figūros – saulė?

– Taip, įvardijai teisingai. Vaikystėje kieme mėgau žaisti „Tukutuku“, nes mes neturėjome režisieriaus, o tik žaidimo taisykles. Man atrodo, kad žaidimo taisykles turi kurti komanda, komanda yra pats svarbiausias dalykas. Įdomu, kai visi turi pasiūlymą, dirba labiau ties intuityviais, o ne hierarchiniais principais. Saulė tampa bendra.

– Sakai, teatre vyksta pokyčiai – ar žiūrovų prasme tie pokyčiai taip pat juntami?

– Manau, kad dramaturginės linijos nebuvimas patraukia kitokią publiką. Kaip, pavyzdžiui, į spektaklį „Lokis“ Operos ir baleto teatre rinkosi klubinė auditorija, reiveriai, gal juos patraukia muzika, gal vaizdas, nežinau. Panaši situacija buvo su spektakliu „Roberto Zucco“, kur kai kurie žiūrovai ateidavo pamatyti šviesų. Taigi atsikartoja tam tikras ratas, bet viskas pasisuka kitokiomis formomis. Tai svarbu ir be galo įdomu.

Rašė Marijus Gailius

Marijaus Gailiaus nuotr.

Galima tarti, kad tai yra svarbiausia šių metų knyga, mat Lietuvos kultūros tarybos projektų konkurse ji surinko daugiausia balų. Taryba taip aukštai įvertino tradicinį poezijos debiutą, kurį leidyklos konkurse šiais metais laimėjo ramus, paprastas autorius Lukas Miknevičius. Viename eilėraštyje jo herojus konstatuoja: „Tokia dokumentika. / Nors jaučiausi visaip.“ Kaip 35-erių metų autorius pasijuto įsirašydamas į literatūros lauką ir kokią reikšmę skiria naujam, knygą išleidusio poeto vaidmeniui?

(NE)TOKIA LUKO MIKNEVIČIAUS DOKUMENTIKA – Kai pats dirbau dabartinėje tavo redakcijoje, gavau iš vieno redaktoriaus dovanų Bruno K. Öijerio knygą „Kol nuodai veikia“ su palinkėjimu: „Kad „Verslo žinios“ nenužudytų tavyje poeto.“ O tavęs darbas verslo laikraštyje ar nežudo? Ką manai apie Ernesto Hemingway’aus pastebėjimą, kad darbas laikraštyje rašytojui nepakenks, jeigu jis laiku iš jo išeis?

– Niekada nebandžiau to sąmoningai atskirti ir nemanau, kad viena kliudo kitam. Viskas yra paprasčiau: užsiimu dviem dalykais, kurių priemonė yra kalba. Jeigu nesi visiškas ablamuchas ir sugebi, uždavęs žmonėms klausimus, iš atsakymų parašyti tekstą – pageidautina, gerai parašyti, gerai papasakoti istoriją, tai ir eilėraščius taip pat rašai, tik klausimus jau užduodamas sau pačiam.

6 // © 37O

– Poezija irgi yra informacijos apdorojimo veikla?

– Irgi. Eilėraštis juk neatsiranda vakuume – tiesiog kitoks jo apdorojimo mechanizmas, informacija perleidžiama per kitokį filtrą.

– Kaip vis dėlto šiedu registrai vienas su kitu nesusipjauna?

– Žurnalistika manyje nežudo kūrybiškumo, nes aš jo iš savęs ir nereikalauju.

Rašau nedaug. Nuo knygos išleidimo neparašiau nė vieno eilėraščio ir man dėl to neskauda galvos. Bet netrukus skrisiu atostogų į Berlyną, kur vaikštinėsiu ir galbūt ką nors parašysiu.

– Ar esi pastebėjęs skirtumą tarp sąmonės būsenos, kai maigai klaviatūrą redakcijoje ir kai sugeneruoji eilėraštį?

– Šiaip jau pirmąjį savo knygos tekstą parašiau stovėdamas „Verslo žinių“ koridoriuje prie kavos aparato.

– Astronominis greitis!

– Aš jau turėjau atplaišėlių, kurias užsirašau į telefoną. Ir man nuo pat ryto jos vis skambėjo, skambėjo... Kol atėjau į darbą, kol po gamybinio posėdžio prisivarvinau kavos, man priskambėjo dar šešios eilutės. Tuomet užrašyti tekstą – vos dviejų minučių darbas.

– Tu gana aiškiai artikuliuoji šį komunikacijos aktą ir, regis, neturi, kaip kiti poetai, paslapties.

– Neturiu. Vis dėlto man pačiam paslaptis, iš kur šios suskambančios eilutės ateina. Nė vienas poetas to nežino, ir aš nežinau. Donaldas Kajokas tai va-

nuolat būti jų bendruomenėje. Ir net išleidęs knygą nejaučiu privalantis joje dalyvauti.

Pats nepretenduoju būti kartos balsas ir nė neįsivaizduoju, koks jis turėtų būti.

– Tavo subjektas atrodo paprastas. Gal skaitytojai tokio balso yra pasiilgę?

– Ko žmonės ilgisi, turbūt parodė išsirinkdami Gitaną Nausėdą.

– Tavo subjektas man atrodo nuoseklus ir simpatiškas. Vien dėl kontrasto norėčiau palyginti su dauguma tavo amžininkų, kurių subjektai regisi niūrūs, kapstantys giliausias gelmes.

– Manyčiau, maniškis yra melancholiškas. Jis nėra visatos centras, nepatiria didelių dramų ir perspausto liūdesio, egzistencinių prasmių neieško.

Man regis, šis subjektas supranta nelabai galintis jų ir atrasti, jam užtenka nusišypsoti, pajuokauti, kartais ašarą nubraukti.

dina virpesiais, Aidas Marčėnas – ataidėjimais. Aš nevadinu niekaip, nes nenoriu mistifikuoti.

– Tame pačiame prie kavos aparato suskambėjusiame tekste „Surimuok“ naudoji tokį rimą: „nebaisus / ramus“.

Juk tai baisiai ramus rimas, ar ne? Ir toks paprastas rimavimo būdas knygoje – ne vienintelis.

– Nesu barokinių formų ir perkrautos kalbos gerbėjas. Fiksuoju tam tikras būsenas, kurios gali būti nusakomos paprastu žvilgsniu. Nematau reikalo, persimetęs šaliką per kaklą, eiti per lietų ir skųstis, kad manęs niekas nesupranta. Jeigu pasakysi paprastai, bus suprantama.

– Tokia raiška tavo amžininkų kontekste stebina. Dauguma autorių, kurie formuojasi savo bendraminčių ir mokytojų lauke, vartoja kur kas daugiau ryškių meninių priemonių.

– Man literatūros laukas nesvetimas, nes pats pagal išsilavinimą esu ne žurnalistas, o lituanistas. Net dirbdamas žurnalistu po darbo eidavau gerti alaus su poetais, tarp jų ir Nacionalinės premijos laureatais. Bet nemanau, kad norėdamas būti menininku privalau

NEMATAU REIKALO, PERSIMETĘS ŠALIKĄ PER KAKLĄ, EITI PER LIETŲ IR SKŲSTIS, KAD MANĘS NIEKAS NESUPRANTA. JEIGU PASAKYSI PAPRASTAI, BUS SUPRANTAMA.

– Tavo subjektas pripažįsta: „Niekada nebuvau nugalėtojas“, o pats nugalėjai „Pirmosios knygos“ konkurse. Tau tai svarbiau nei subjektui?

– Prieš tai esu konkursą ir pralaimėjęs.

Pripažinsiu, kad, atidarydamas pranešimą apie paskirtas Jotvingio premijas, akimirką pagalvojau: o gal? Žinoma, malonu, kai įvertina, o nemalonu „Goodreads“ gavus dvi žvaigždutes. Buvo miela, kai išėjus knygai paskambino poetas Rimvydas Stankevičius, su kuriuo gyvai nesimatėme kokius penkerius metus, ir pagyrė knygą.

– Tavo eilėraščiuose gausu vandens motyvų. Norėčiau paprašyti išplėsti Josifo Brodskio mintį iš knygos apie Veneciją: „Jeigu pasauliui būtų priskirtas žanras, jo pagrindinė meninė priemonė būtų vanduo.“ – Priminė tokią japonų patarlę: jeigu ilgai žiūrėsi į tekantį vandenį, anksčiau ar vėliau pamatysi praplaukiant priešo lavoną. Per knygą ištisai tekantis vanduo man pirmiausia reiškia gyvybę.

Kalbino Jurga Tumasonytė

Vladas Rožėnas šiais metais laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos skelbtame „Pirmosios knygos“ (PK) konkurse ir ta proga kalbamės apie jo romaną „Viskas gerai, aš dar jaunas“, kuriame pasakojama istorija apie kūrybines kančias patiriantį talentingą jaunuolį. Pasak debiutuojančio autoriaus, „parodyti kažkam, kad rašau, man buvo be galo baugu, nes esu labai linkęs savimi dvejoti ir spausti. Būtent dėl to niekuomet nesiveržiau į skaitymus ir iškart dairiausi į PK.“

TARP BERIBIO PASITIKĖJIMO SAVIMI IR BERIBIO NEUŽTIKRINTUMO

8 // © 37O

– Nesi iš tų literatų, kurie šmėžuoja įvairiuose literatūriniuose renginiuose, nuo paauglystės skaito savo kūrybą jaunųjų sekcijose, o jų, prozininkų, pavardės girdėtos visiems kultūrinės spaudos skaitytojams. Į literatūrą atėjai kaip naujas vardas, nes iki tol reiškeisi kino lauke. Kodėl sugalvojai parašyti knygą, kaip atrodė jos rašymo procesas ir kodėl dalyvavai PK konkurse?

– Rašyti grožinius tekstus norėjau nuo pradinės laikų, bet kai pradėjau mokytis vidurinėje, rašymas ar bet kokia kūryba vaikinams tapo nevyriška, o mokytojams rūpėjo tik prasistumti pro būtinąjį literatūros sąrašą, kuris taip toli nuo paauglio mąstymo, kad daliai mokinių visam gyvenimui įskiepija, kaip skaityti yra nuobodu. Jei nebūčiau gimęs šeimoje, kuri aktyviai stūmė skaityti ne tik mokyklos programą, šiandien tikriausiai ne tik nerašyčiau, bet nelabai pats atsiversčiau knygą.

Prieš maždaug penkerius ar šešerius metus aiškiai supratau, kad man rašyti vis dėlto patinka ir kad reikėtų prakusti. Pradėjau bandymus, kurie iš pradžių buvo visiškai tragiški, po to – tik blogi, po to – retsykiais ir visai padorūs.

Pirmąkart PK dalyvavau 2018 m.

Turėjau novelių rinkinį, prie kurio dirbau maždaug dvejus metus. Kaip žinia, nelaimėjau. Gal ir gerai – tikrai ne visos istorijos buvo stiprios. Na, o „Viskas gerai, aš dar jaunas“ pradėjau pernai rudenį ir iki vasario pabaigiau.

Pirmą detalę išgirdau gal prieš dešimt metų – režisierius Paulas Thomas Andersonas filmo „Magnolia“ scenarijų parašė per dvi savaites užsidaręs namuke, nes lauke matė gyvatę ir bijojo išeiti. Tai mano knygoje veikėjai taip užstringa dėl lapės. Kitos, svarbesnės,

detalės kažkaip natūraliai prilipo prie tiesiogine ir perkeltine prasme užstrigusio veikėjo – dalis jų sukurta, dalis biografiška.

– Pagrindinis romano veikėjas kenčia, nes neturi laiko kurti – jis skaičiuoja valandas, kurios lieka po darbo ir miego. O lieka nedaug. Ką šiuo metu veiki pats ir kaip atrandi laiko kūrybai?

– Esu vienas žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ programos sudarytojų, žurnalo „Nemunas“ kino temų autorius, laisvai samdomas tekstų rašytojas ir magistro studentas. Laiko pastaruoju metu išties stinga. Nors taip, atrodo, yra visiems, juk nuolat vieni kitiems skundžiamės, kaip nieko nespėjame. Geri žmonės, bet nemoka susitvarkyti, kaip rašė Daniilas Charmsas.

– Viename interviu prozininkas Jonas Žakaitis pasakojo, kad tam, jog išgautų natūralią savo veikėjų kalbą, jis mokėsi iš jutubo influencerių, įrašinėjo savo pasakojimą diktofonu – visaip stengėsi pagauti tą tikrovišką kalbėjimą. Tavo romano dialogai irgi labai natūralūs, įtikinantys – kaip sekėsi išgauti tokį efektą?

– Pamenu, kažkada filmo vertime tokio mafijozinio marozo perspėjimą išverčiau: „Vaikai debilai yra.“ Ir dar skaityti reikėtų su kirčiu ant „y“. Labai didžiavausi tokiu negražiu sakiniu, nes tas veikėjas taip ir pasakytų.

Mane erzino, kaip dažnai vertimai ar net lietuviški originalai atsisako visų kalbos šiukšlių ir klaidų. Visi juokiasi, kad „fuck“ mūsų filmuose yra „velniop“ ar „po paraliais“, bet tas pats yra su visa šnekamąja kalba, ne tik su keiksmais.

JEI RAŠYMAS TAU TEIKIA MALONUMO IR GALI JUO UŽMEGZTI SU SAVIMI AR PASAULIU PRASMINGĄ DIA­LOGĄ, TAI JAU SAVAIME NUOSTABU.

Aš, kaip ir daugelis, kalbėdamas nukertu žodžių galūnes, netyčia nuolat taikau inversiją, įtraukiu svetimybes.

Dažnai išvis nepabaigiu sakinio ir geriau pradedu iš naujo. Toks veikėjų kalbėjimas man atrodė kaip vienas realizmo pagrindų, kurio nesilaiko daugybė realizmą kuriančių darbų. Tu, imdama interviu, juk irgi negali užrašyti pašnekovo visiškai tiesiogiai – kaipgi jis tuomet skambės?

Kadangi pats esu tokio paties amžiaus, kaip ir knygos veikėjai, influencerių tyrinėjimo išvengiau. Stebėjau tuos momentus, kai man ar draugams neišeina sklandus sakinys, kaip parenkame ne tą žodį, kaip naudojame bendras, tuščias frazes. O rašydamas klausiau savęs – pasakyčiau aš taip ar tik parašyčiau?

– Kita „Viskas gerai, aš dar jaunas“ savybė – subtilus, kažkuo Coenų filmus primenantis humoras. Ar rašydamas turėjai omenyje literatūrinius kūrinius, nuo kurių norėjosi atsispirti pradedant pasakoti savo paties istoriją?

– Taip! Jonathano Franzeno „The Corrections“ tematiškai gan tolimas kūrinys nuo mano knygos, bet man siaubingai patiko romano tonas, jo gebėjimas užjausti savo veikėjus, kartu neslepiant jų ydų ir aršiai juos kritikuojant. Noras suvokti tos pačios situacijos tragizmą ir komizmą. Ir ta laisva kalba, kurią autorius visiškai suvaldo – esu skaitęs ne vieną knygą, kur mokėjimas fainai parašyti paskui save nusineša istoriją, o Franzenas savo gabumus puikiausiai įkinkė.

Dar pridėčiau Davido Fosterio Wallace’o knygas, gal labiausiai „Brief Interviews With Hideous Men“, kurios gal pusę sudaro tik šnekamoji kal-

ba be jokio pasakotojo. Tie siaubingi vyrai irgi kalba ratais kvadratais, o pats D.F.Wallace’as reikalauja naudoti tokius esą negerus žodžius kaip „like“, kas man taip pat artima. Be to, ten yra novelė „Signifying Nothing“, pats keisčiausias ir gražiausias literatūrinis pokštas, kokį esu skaitęs.

Ir gal kiek keista, bet grafinė novelė „Jimmy Corrigan, the Smartest Kid on Earth“. Apie vidutiniškumą ir tą jausmą, kad tu dabar pat, šią akimirką, praleidi savo šansą. Irgi, nors ir tragedija, nepaprastai juokinga. Štai begalvodamas supratau bendrą visų įkvėpusių knygų bruožą: visos yra tragikomedijos, kurios, nepaisant kai kur sodraus cinizmo, tiki gal truputį sentimentalia atsivėrimo kitam žmogui žinute.

– Koks tavo santykis su šiuolaikine lietuvių literatūra? Ar skaitai, ar turi mėgstamų autorių?

– Atsakysiu neįdomiai – man artimiausi Rimanto Kmitos ir Virginijos Kulvinskaitės kūriniai. Būtų įdomu išgirsti, ką jie galvoja apie mano knygą. Bet turiu pripažinti, kad daugiau dėmesio skiriu užsienio autoriams.

Beje, vasarą perskaičiau anksčiau praleistą PK – Virginijos Rimkaitės „21 a.“ Duočiau jai mėgstamiausios pastarųjų metų PK titulą. Regis, daug kam užkliuvo simboliai ir aliuzijos, jausmas, kad skaitytojui niekuomet neatskleidžiama viso to prasmė, bet man knyga buvo labai juokinga ir kupina sveikos saviironijos. Laukiu antrosios knygos.

– Romano veikėjas Robertas leidžia sau pafantazuoti ir apie šlovę, kuri aplankys, kai pagaliau sukurs savo šedevrą. Kaip tu įsivaizduoji įmanomą

Vlado Rožėno archyvo nuotr.

– Įkvepia nebent pavienės žmogaus scenos, trumpi momentai. Robertas knygoje gali rašyti tik apie savo gyvenimą, kitaip jam per nuobodu, man atvirkščiai – nuobodu aprašyti pažįstamus, geriau hipotetinės jų versijos.

Tas knygos draugelis tai toks pusiau vokietis vardu Martinas, o vokietį Martiną aš iš tiesų pažįstu. Tik jis visiškai nepanašus į knygos veikėją, iš jo paėmiau tik vardą ir vieną sceną, kurią po to iškirpau.

Viena mano muzikinių meilių, Aphex Twin, yra ne kartą sakęs, kad jis muziką leidžia tik dėl pinigų. Nes jei uždirbs iš muzikos, galės savo laiką skirti naujai kurti, kai reikės pinigų, vėl dalį išleis. Bet iš esmės jis nori tik daryti ir klausyti – tolesnė leidyba įdomi tiek, kiek suteikia laisvės kurti. Mane labai įkvepia šitas jo, kaip kūrėjo, požiūris. A.Twinui, aišku, bepigu kalbėti, jis genijus, bet vis tiek.

rašytojo šlovę Lietuvoje? Ir kas tau svarbiau – kritikų įvertinimas ar populiarumas tarp skaitytojų?

– Kol kas tokios skirties sekdamas reakciją į savo knygą įsivesti dar nespėjau. Kaip pats prirašęs daug kritinių straipsnių, leidžiu sau į kritinius tekstus žiūrėti atsainiai – turime ir puikių, ir vidutiniškų, ir prastų apžvalgininkų.

Bet juk su skaitytojais tas pats – kartais „Goodreads“ galima rasti įdomesnių neprofesionalų recenzijų nei spaudoje. Nežinau. Galvojau, galvojau ir nesugalvojau, ko aš labiau norėčiau, tos dvi stovyklos kartais gal kiek dirbtinai atskirtos. Šlovė Lietuvos literatūros padangėje būtų gana keistas sėkmės matas, turbūt vienintelė Kristina Sabaliauskaitė bent iš dalies galėtų girtis šlove. Aš veikiau svajočiau, kad tai, ką rašau, sukels kuo daugiau skaitytojų, net jei jie gyvena visai kitaip, empatiją ir kad pats turėsiu galimybę rašymui skirti jei ne visą savaitę, tai bent kelias darbo dienas. Šie du dalykai jau būtų labai daug.

– Ar rašytojui reikia bendravimo su kitais rašytojais?

– Nelabai dažnai turiu progų bendrauti su kitais rašytojais. Išskyrus Narių Kairį, kuris pats ką tik išleido pirmą romaną („Toliau nei vandenynas“) ir su kuriuo drauge dirbame „Nepatogaus kino“ festivalyje. „Reikia“ yra labai griežtas žodis, bet, manau, bet kokiam kuriančiam žmogui naudinga kalbėtis su tokiais, kaip jis, nors nebūtinai kuriančiais toje pačioje srityje.

– Robertą įkvepia jo pasiturintis draugelis, kuris per dienas filosofuoja ir pamėto neblogų, kūryboje panaudotinų minčių. Kokie žmonės įkvepia tave?

– Esi minėjęs, kad tavo knyga yra labiau apie kalėjimą sau, nei apie rašymą. Gal gali paaiškinti plačiau?

– Man ir, regis, daugybei mano kartos žmonių būdingas drastiškas šokinėjimas tarp beribio pasitikėjimo savimi ir beribio neužtikrintumo. Vieną dieną tu genijus ir jūra – iki kelių, kitą nesupranti, kaip čia nutiko, kad kažkas išvis su tavim bendrauja, tave įdarbina ir t.t. Į savotišką kalėjimą save uždarai, nes tavo ambicijos arba per didelės, kad išvis jų siektum, nes nepasieksi, arba tokios mažos, kad gali sėdėti, kimšti traškučius, ir to užteks. Negali susikurti sau jokio realaus judėjimo plano.

Knygos veikėjas, pavyzdžiui, daug mąsto apie rašymą, bet mažai rašo.

Nes šalia visada yra kažkas didesnio: svajonės, kaip bus gerai parašius, abstrakčios tų baigtų kūrinių vizijos, mistifikuoto atseit tobulo, paprasto gyvenimo vizijos, arba kažkas mažesnio: draugas ne taip pažiūrėjo, mergina nemaloniai atsiliepė, vienas sakinys išėjo šleivas. Man pačiam būdavo ir dažnai vis dar yra taip pat. Tuomet dirbi lyg ir pusę dienos, bet parašai nedaug ir dar prastai. O blogiausia, jei pradedi matuoti žodžių skaičių ar rašymo greitį – tuomet visąlaik seki save, savo naudą, ir tas matavimas dydžiu perauga patį matuojamą objektą.

– O jeigu esi jau pusamžis, vis dar neatsiskleidęs rašytojas, kas tada?

– Būsiu labai pozityvus ir budistiškas ir atsakysiu: kas čia baisaus? Jei rašymas tau teikia malonumo ir gali juo užmegzti su savimi ar pasauliu prasmingą dialogą, tai jau savaime nuostabu.

Man atrodo, kūryba kartais tampa tokiu negatyviu pabėgimu – šiaip nieko nedarau, bet štai vieną dieną parašysiu knygą ir tada jau bus prasmė... Nebus. Bet jei rašymas kaip rašymas teiks atsiskleidimo jausmą, gal tai savaime vertinga?

Praktiškai aš pats ne visada toks ramus. Metus prieš „Viskas gerai, aš dar jaunas“ siunčiau, pridaviau ir aplikavau keletą kitų tekstų, kurie niekur nepateko ir niekam nepatiko, tai tada verkiau. Žinoma, be galo liūdna – tu visą širdį sudėjai, o šnipštas išėjo. Bet paverkiau, paliūdėjau ir vėl ėmiausi kažko naujo. Jei nebūčiau laimėjęs PK, irgi būčiau susikrimtęs, kurį laiką numetęs rašymą į šalį. Tik liūdesys nebūtų peraugęs į beviltiškumą.

– Ko palinkėtum literatūros kritikei ar kritikui, nusprendusiam atsiversti tavo romaną?

– To paties, ko ir bet kokiam kitam skaitytojui, – kad rastumėte ten kažko sau.

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Paulius Senūta

Ernestas Noreika

Baltos lankos, 2019

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019

SFERA

Nedažnai pasitaiko, kad imčiausi rašyti apžvalgą taip ir nebaigęs knygos.

Bet šiuo atveju esu ramus, nes nieko neprarandu. Nes „Sferos“ pabaigti tiesiog neįmanoma. O iš paskutinių skyrių galima spręsti, kad visko perskaityti ir nėra prasmės.

Kūrinys a priori beprasmiškas. Istorijos kamieną sudaro dviejų pagrindinių veikėjų neįtikėtinais vardais, Emanuelio ir Ignacijaus, draugystė, kurią sieja bendras jų interesas – tikėjimas plokščios Žemės teorija. Ar šis pagrindinis knygos objektas – sąmokslo teorija – verta romanisto klaviatūros? Ko gero. Tačiau kai visas pasakojimas plėtojamas kone vien teorijos šaltinių analize? Tokia fabula lieka sandari, troški. Autoriaus, tegu ir sklandžiai vartojančio lietuvių kalbą, apsiribojimas marginaliniu intelektualizavimu užgniaužia intrigą.

Pasakojimo struktūrinis audinys – stačiai ydingas. Veikėjai okupuoja puslapius tiesiogine kalba taukšdami apie įvairiausius archyvinius šaltinius ir istorines asmenybes, o patys lieka neveiksnūs.

Ar plikys veikėjas arbatą, krims picą, ar vyks troleibusu – autorius vaizduos tokias kasdienes aplinkybes iki obscesinio detalumo. Bet tai dar ne fabula, ne veiksmas. Tai ne proza, o grafomanija.

APOLLO atrodo netgi šiuolaikiškesnis už „Sferą“. Nors kai kur P.Senūtos kalba paguvėja ir pažeria šmaikštybių, iš principo visas tekstas važiuoja per smegenis dusinančiu daugžodžiavimo volu.

Man asmeniškai ši knyga paliko porą intrigų, bet paraliteratūrinių: negi iš tiesų keturi garbingi knygos anotacijų autoriai sugebėjo ją įveikti? Jeigu taip, nuolankiai lenkiu galvą. Ir antra, kaip leidykla tikisi realizuoti 3,5 tūkst. egzempliorių tiražą? Kur slypi klasta?

Rašytoja Akvilė Kavaliauskaitė viršelyje rėžia: „Lietuvių literatūroje ligi šiol nebuvo nieko panašaus.“ Na, turbūt galėjo ir nebūti…

Vos pasirodžiusi trečioji E.Noreikos knyga išsyk jam užtarnavo jaunojo Jotvingio premiją, o rinkinio literatūrinė medžiaga aiškiai įrašo autorių tarp susiformavusių, savo kalbėjimą įtvirtinusių poetų.

Kitaip negu metodiškai suvaldytoje kalboje įšaldyta N.Cibulsko, kurio knygą taip pat ėmiausi recenzuoti šiame numeryje, eilutė, E.Noreikos poetika tvoskia svilinančia lava (subjektas pats užsirūko ugnikalnį arba spraigo nuorūkas į kosmosą). Subjekto vidinė tikrovė neišsitenka vienoje apibrėžtoje erdvėje, o aprėpia kone visą visatą. Jis veikia plačiai – nuo pasauliu tampančio kaklaraiščio iki nerimą apskliaudžian-

Šiaip įdomu, kad kurdamas savo balsą ir raišką autorius praktiškai išvengia poetinių klišių. Net tokia palyginti nuspėjama ir kur nors gal net girdėta metafora „šakų šukos“, čia pavartota kilmininko linksniu, atsinaujina ir, be pagrindinės reikšmės, dar suskamba tarsi indėniškas šūkis: „kiek dangaus kiek nesąmonių liko / įstrigusių tarp šakų šukų“ (p. 11).

Negera yra E.Noreikos poezija, bet tai puiki poezija. Nuo jos nepailsėsi, vargu ar ja pasimėgausi, užtat nusibrozdinti ar įsipjauti neišvengiama, skaitytojui kartu su šio rinkinio raiškos astronautu išsiveržus į tamsiąją būties materiją tarp apdulkėjusių daugtaškių surūdijusių šauktukų kablelių nebaigtų kūrinių griuvėsiuose (p. 89).

Kent Haruf

MŪSŲ SIELOS NAKTYJE Baltos lankos, 2019

Nerijus Cibulskas VENEROS

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019

Todėl tokia knyga, be abejo, ne kiekvienam lyrikos mėgėjui. Darbo su kal-

Sakytum, neišsitenka herojus savyje, jis dvasiškai neramus, todėl be polėkių ir skrydžių kuo toliau į kosmosą savęs jau nebesurenka. Norėdamas save surinkti privalai tik dar plačiau barstyti. Arba viską žudyti, kaip lyg kokioje litanijoje vardija subjektas, kol suvokia, kad „nužudytuose dalykuose buvo itin daug manęs“ (p. 71).

Knygos pristatymo renginyje autorius pripažino rašęs knygą dvylika metų.

Ar tai veltui iššvaistytas laikas? Ko gero. Skaitytojui knygą verta atsiversti nebent tuo atveju, jei jis iš tikro tiki Žemę esant plokščią – tuomet gali rastis tapatinimosi galimybė. Iš gausiai knygoje pateikiamų šaltinių galima sustiprinti savo tikėjimo argumentus.

„Sfera“ romano požymius atitinka tik pagal apimtį ir užmojį, tačiau tėra kruopšti kliedesių beletristika. Ji artima ne novatoriškai lietuvių literatūrai, kaip skelbia reklaminės žinutės, o kai kuriems viduramžių grožiniams tekstams, kurių autoriai veikėjus pasitelkdavo dogmoms išdėstyti. Taip lyginant, vienas viduramžių tekstas apie vyrišką draugystę ir nesisteminį mąstymą, Miguelio de Cervanteso „Don Kichotas“,

2016 m. jaunojo Jotvingio premijos laureato trečioji knyga įrašo autorių į brandžių, susiformavusių poetų draugiją. Jeigu N.Cibulsko tekstus palygintume su žemės našumo balais, tai „Veneros“ yra iš filologinių naudmenų, kaip reikiant paplušėjus kalbos padargais, išgauti aukšto estetinio ir egzistencinio registro rugiai. Grubus palyginimas, sutinku. Užtat knygoje panašių nėra, nes tokios kvalifikacijos poetai iš žodyno išsunkia tik darnias reikšmes, sau jau neleisdami žarstytis klišėmis. Tai iki skausmo atidirbta elitinė poezija.

čio Mėnulio paviršiaus. Tačiau visa tai ne astrofizinių dėsnių analizė – tokios yra subjekto būsenų metaforos.

ba prakaitą įvardija ir pats subjektas, eilėraštyje apie lėktuvų ir kalbos baimę pripažindamas, kad „lėktuvai vis vien saugesnė/ transporto priemonė“ (p.

42). Beje, tokia poeto pozicija kalbos – kaip kalėjimo, kaip golgotos – atžvilgiu atitinka lietuvišką tradiciją. Mūsų poetai nėra lengvabūdžiai – jie aukščiau žemės.

Kartais tokia nuostata, užuot išlaisvinus subjektą iš kalbos pančių, verčia autorius dar giliau ir galingiau filologizuoti. Tuomet ir skaitytojui tenka atitinkamai pavargti šifruojant eilėraščiuose užmaskuotus kodus ir tropus (pavyzdžiui, pavadinimus „eno“, „cor“ , „holi“ arba Coheno nuorodas tekstuose). Na, bet tokios žaidimo taisyklės.

10 //

Vis dėlto netgi be atidesnės įvaizdžių analizės jauti N.Cibulsko nuoseklų autorinį balsą, kalbos dažnį, kai eilutė po eilutės tekstas tarytum save gniaužia, ryja, slopina. Poeto kalbėjimas – melancholiškas, elegiškas, nostalgiškas, lyg subjektas jaustųsi kaip išmintingas, daug patyręs senolis.

© 37O

Aukštai tekstų kokybei iliustruoti, tebūnie, įrodymas – dvi eilėraščio „kokia ji yra“ eilutės, nusakančios ilgesio jausmą: Namai jos ilgisi, kambarių neužtektų visam tam apsakyti (p. 20).

Nedidelės apimties romanas yra atpildas ir išganymas. Knyga užpildo gerumu, bet ne ezoteriniu kaip Paulo Coelho. Žodžiai romane organizuojami lyg išpjausčius juos lazeriu ir nėra nė vieno nereikalingo. Taupus K.Harufo stilius primena populiariojo Alessandro Baricco arba Undinės Radzevičiūtės braižą.

Istorijos intriga: garbaus amžiaus ponia pakviečia senyvą kaimyną, irgi našlį, pas ją kartais praleisti naktį.

Tai nėra „draugystės su privalumais“ sutartis, o būdas numaldyti vienatvę.

Nugalėję nejaukumą, seneliai nakties guolyje vienas su kitu susipažįsta pasakodami apie praeitį. Tai labai efektyvus ir stiprus pasakojimo plėtojimo būdas.

Tokia perspektyva sukuria universalumo įspūdį ir žadina vaizduotę: veikėjai staiga išplečia skaitytojo patirtį, kai pats gali įvertinti savo praeities įvykius ir netgi patirti, kaip tavo praeitis, tavo dabartis ir ateitis atrodys iš pensinio atskaitos taško. Tai lyg universali laiko skalė, kuri leidžia pamatyti savo gyvenimą kitų gyvenimų šviesoje patiriant bendražmogišką egzistencijos grožio graudulį.

Jeigu nekontroliuočiau savo jausmų, būčiau verkęs.

Bet ne tik pats pasakojimo būdas, ne tik gerai psichologiškai motyvuoti veikėjai, ne tik tokio netikėto ryšio intriga įtraukia – teksto magiją pirmiausia kuria kalba. Žodžiai kūrinyje organizuojami atsisakant perteklinio dramatizmo, paliekant emocijas tarytum tarpuose tarp eilučių.

Kadangi istorijoje vaizduojami patyrę pagyvenę žmonės, ji kupina tylios, nepompastiškos išminties. Štai viena antraeilė veikėja, apibūdindama pagrindinio veikėjo ydas praeityje, taria: „Be to, visa tai buvo labai seniai, pasakė Ruta. Prieš daugybę metų. Matyt, žmona su tuo susitaikė.

Paprastai žmonės susitaiko“ (p. 31).

Visam miesteliui sužinojus apie senolių ryšį, prasideda apkalbos: ką jiedu veikia naktimis? Turbūt ir skaitytoją gena tokia pati intriga, net jeigu tikrai ne ji romane svarbiausia – ar suartės jiedu kūniškai? Nakties sielos draugą suradusi moteris paaiškina dar vyresnei kaimynei: Mes nieko nedarome, jeigu tu tai turi omenyje.

Ne, aš neturėjau to omenyje. Šiaip ar taip, mes to nedarome. Nė sykio nedarėme.

Geriau jau darytumėt. Nelauk, kol būsi tokia sena kaip aš. (p. 66)

>> SVETUR

APIE KĄ RUDENĮ SUKASI BERL Rašė Giedrė Steikūnaitė

Hartwigo Clapperto nuotr.

(Truputį atsitiktiniai) pastebėjimai iš rugsėjį vykusio 19-ojo „Internationales Literaturfestival Berlin“ (ilb), kur kiekvienam kalbėjusiam rašytojui, poetui, vertėjui, akademikui, ištraukų skaitytojui, iliustratoriui, grafikui, dramaturgui, žurnalistui tradiciškai po renginio įteikiama po didelę tamsiai raudoną rožę.

/// Chimamanda Ngozi Adichie, save vadinanti Afrikos feministe, Berlyne kalbėjo apie rašymo meną. Du jos romanai yra išversti į lietuvių kalbą – „Kinrožės žiedas“ (vert. Regina Šeškuvienė, Vilnius: Alma littera, 2005 m.) ir „Pusė geltonos saulės“ (vert. Jolanta Narkevičienė, Vilnius: Metodika, 2012 m.) – ir juos galima rasti bibliotekose; lietuviškai laukiame trečiojo – „Americanah“.

Naujausia rašytojos iš Nigerijos knyga vadinasi „Dear Ijeawele, or A Feminist Manifesto in Fifteen Suggestions“ – laiško draugei forma surašyti patarimai, kaip auginti dukrą, kad ji būtų feministė. Šis kūrinys pratęsia ir išplečia ankstesnę Ch.Ng.Adichie esė „We Should All Be Feminists“ („Visi turėtume būti feministai/ės“), išverstą į 32 kalbas. Toji esė buvo adaptuota iš to paties pavadinimo TEDxEuston kalbos, kuri „YouTube“ peržiūrėta 5,6 mln. kartų. Berlyne interviu su „Deutsche Welle“, paklausta apie rašytojų vaidmenį sunkiais laikais, Chimamanda sakė: „Nemanau, kad norėčiau gyventi, jei negalėčiau skaityti. Mano nuomone, dabar labiau nei bet kada yra svarbu tęsti istorijų pasakojimą. Būtent tai žmonijai visad ir padėjo eiti į priekį. Anksčiau istorijas pasakodavome susirinkę aplink laužą, dabar rašome knygas. Tačiau iš esmės tai yra tas pats: prisiminti, kad nesi vienas, kad žmogaus emocijos yra vienodos visur.

12 // © 37O

Šiandien pasaulis, kuriame ne tik JAV prezidentas yra neįprastas, bet ir Europoje krypstama į politinę dešinę, – šis pasaulis atrodo labai nestabilus, todėl pasakoti žmogiškas istorijas yra dar svarbiau; ir nebūtinai istorijas apie politiką. Pastaruoju metu skaitau daug poezijos, nes pasižiūrėjus žinias man tampa svarbu prisiminti paprastus dalykus:

kaip tėvai aukojasi dėl savo vaikų ar ką reiškia patirti išsiskyrimo skausmą.

Tokius dalykus. Viltį, meilę.“ /// Laikais, kai knygynuose kavos daugiau nei knygų, kai bibliotekos skaitytojo bilietas piniginėse retesnis nei kurio nors (ar visų iškart) prekybos centro lojalumo kortelė, kai taupant vietos ir / ar į pinigus verčiamas skaitmeninis „kindle“, o ne popierinis popierius, kai draugai skundžiasi nerandą laiko skaityti (bet jo visad atsiranda instagramui) ir kai troleibuse važiuojant iš stoties į Saulėtekį kiekvienąkart esi vienintelis, iš kišenės išsitraukęs novelę, o ne telefoną, – kam tokiais laikais reikalingas literatūros festivalis? „Galimybė literatūros festivaliuose pamatyti autorius gyvai, klausytis jų kalbant ir skaitant savo kūrinių ištraukas, nusipirkti knygą ir gauti autoriaus parašą – galbūt ši patirtis atkuria realybę, unikalumą ir ryšį tarp skaitytojo ir rašytojo, kurį e.knyga, kad ir kokia patogi ji būtų, iš mūsų atėmė“, – prieš keletą metų spaudoje svarstė britų rašytojas Davidas Lodge’as. Galbūt. Tokį realybės atkūrimo poreikį patvirtina ir neseniai pradėto rengti tarptautinio literatūros festivalio „Vilniaus lapai“ anšlagai (jis vyksta lapkritį). /// Literatūros festivalis nėra tas pats, kas mugė: didžiąją fizinės ir laiko erdvės dalį jame sudaro intelektualiniai ir emociniai patyrimai, o ne nuovargis eilėse prie leidyklų stendų. Ir pats ilb formatas – dešimtys renginių skirtingose miesto vietose, išsklaidytų per dešimt dienų, skatina ne skubiai kuo daugiau suvartoti, o sąmoningai įsitraukti ir tikslingai reflektuoti. Nes ir jo programa yra ne

apie bet ką, ji neapsiriboja vien knygų reklamavimu. Kadangi jokia knyga neatsiranda vakuume ir yra savo laiko, aplinkybių ir kūrėjo konteksto produktas, tad ir jų autoriai kalbinami – ir noriai kalba – įvairiomis politinėmis ir socialinėmis temomis, nebijo jų komentuoti – atvirkščiai, laiko tai savo pareiga, o festivalį – viena iš platformų savišvietai ir viešai diskusijai. /// Prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus išleista Margaret Busby redaguota antologija „Daughters of Africa“ („Afrikos dukterys“) kritikų buvo išgirta kaip „gyvybiškai būtinas prarastos istorijos dokumentas“. Šiemet pasirodžiusiame taip pat M.Busby redaguotame antologijos tęsinyje „New Daughters of Africa“ („Naujos Afrikos dukterys“) atrinkti daugiau nei 200 Afrikoje ir diasporoje gimusių literatūros kūrėjų darbai, kuriuos skiria žanrų įvairovė, o jungia Afrikos – kaip žemyno ir kaip idėjos – šaknys. Ji prasideda svarbių XVIII ir XIX a. moterų kūrinių ištraukomis – anot M.Busby, kaip „priminimas, kad vėlesnės kartos yra tvirtos prieš jas gyvenusiųjų dėka“. Antologiją Berlyne pristatė fantastikos (arba, kaip sako ji pati, spekuliatyviosios grožinės) literatūros autorė iš Barbadoso Karen Lord.

Jos romane „The Best of All Possible Worlds“ („Geriausias iš visų įmanomų pasaulių“) keletas išgyvenusiųjų savo puikiosios planetos griūtį kaip pabėgėliai glaudžiasi kažkur galaktikos užkampyje, kur gyvena kiti. Bandydami rasti savo vietą naujame pasaulyje, išgyvenusieji patenka į įtemptas situacijas, kur susikerta skirtingi įsitikinimai ir socialinės normos. Šis romanas kelia klausimą: ką savo stengsiesi išsaugoti, kai visas tau pažįstamas pasaulis stai-

ga visiškai pasikeis? K.Lord yra sakiusi, kad spekuliatyvioji grožinė literatūra yra jos mėgstamiausias žanras, nes juo pasakoma žymiai daugiau nei tik paviršiuje pasakojama istorija. „Karibų fantastikos literatūroje yra fantazijos, tačiau ir mūsų nefantastinė literatūra nėra labai realistinė – daug vietos joje užima mitai ir legendos“, – sakė ji Berlyne ir rekomendavo visiems pasidomėti šia kūryba. Pradėti galima tinklalapyje caribbeansf.com, kur rasite išsamų Karibų fantastikos literatūros sąrašą. /// Viena diena ilb yra kasmet skiriama grafiniams romanams ir apskritai komiksams. „Komiksas reikalauja labai aktyvaus skaitymo, nes tu turi savo galvoje atrasti ryšių tarp paveikslėlių“, – pradžiamokslį pateikė iliustratorius iš Slovėnijos Davidas Krančanas. Štai du skirtingi paveikslėliai vienas šalia kito: komiksas atsiranda tarp jų, kai smegenys bando atrasti greičiausią ir logiškiausią kelią juos prasmingai sujungti. „Sunkiausia yra kurti – ir skaityti – komiksą, kuriame nėra žodžių, – sakė D.Krančanas. – Tai tarsi nebylusis kinas. Žmogus, kuriantis tokius komiksus, šią meno šaką išmano itin gerai.“ D.Krančanas dešimtmetį dalyvauja Liublianoje dar nuo 1992 m. leidžiamo periodinio komiksų žurnalo „Stripburger“ veikloje. Kaip tik rugsėjį Berlyno „Neurotitan“ galerijoje vyko „Stripburger“ paroda. Ten kabojo ir D.Krančano iliustruota pasaka ne vaikams „Pijani zajec“ („Girtas kiškis“), paremta Rezijos slėnio folkloru ir liaudies kūryba, pritaikyta nūdienos realijoms: iš vienatvės kiškis prisigeria…

YNO LITERATŪROS PASAULIAI Zagrebe gyvenanti tapytoja ir iliustratorė Helena Janečić komiksus piešti pradėjo vaikystėje, jie publikuoti mokyklos laikraštyje. Savo darbuose ji daugiausia vaizduoja moteris (išskyrus serialo „Tvin Pykso miestelis“ įkvėptą piešinių ciklą, kuriame yra ir agentas Kuperis): pvz., jos komiksų serijos superherojė Horny Dyke padeda į bėdą pakliuvusioms moterims, 2x2,5 m dydžio paveiksluose iš „Snašos“ ciklo slaviško kaimo aplinkoje ant šieno glamonėjasi liaudiškais drabužiais vilkinčios moterys. H.Janečić sako, kad prieš tapydama šiuos folkloras + queer darbus buvo sumaniusi pasišnekėti su kaimo vietovėse gyvenančiomis lesbietėmis, tačiau persigalvojo ir tapė iš vaizduotės.

– taigi ir galios – įgyjančių nacių (deja, žinome, kas juos laimėjo). Dabartinis „silent green“ pastatas statytas 1909– 1910 m. ir tai buvo pirmasis Berlyne bei trečiasis tuometėje Prūsijoje krematoriumas. Dešimtmečiais prieš tai šioje teritorijoje veikė miesto kapinės. Pagrindinė komplekso dalis yra 17 m aukščio kupolas, kuriame iki pat krematoriumą uždarant 2002 m. buvo gedėjimo salė. Šalia – kiti pastato sparnai, kuriuose buvo laikomos urnos su sudegintais palaikais, ir didžiulis požeminis rūsys, taip pat naudotas laidojimo reikmėms (dabar čia organizuojami tokie renginiai kaip animacijos festivalis „Pictoplasma“). Šioje erdvėje šiemet vyko ne tik ilb susitikimai (tarp jų – jauni poetai Oceanas Vuongas (Vietnamas), Kaveh Akbaras (Iranas), rašytojai Alainas Mabanckou (Kongo Demokratinė Respublika), Chibundu Onuzo (Nigerija), ir kt.), bet ir specialus ilb renginių ciklas „About: Sex“. Jį pradėjo prof. Claudios Bruns (Vokietija) paskaita apie kultūrinę sekso istoriją, tęsė požiūriai ir įžvalgos kitomis susijusiomis temomis: ką reiškia geisti mašinų (ne automobilių prasme, o, pvz., sekso lėlių)? Kas pasikeitė nuo 1975 m., kai sekso darbuotojos okupavo Liono bažnyčią protestuodamos prieš policijos represijas ir prastas darbo sąlygas? Ką apie mūsų seksualumą galėtų pasakyti M.Foucault? Kaip parašyti tikrai gerą sekso sceną? Kokia turi būti Katalikų bažnyčios atsakomybė už vaikų seksualinį išnaudojimą? Ar pornografija turi potencialo griauti heteronormatyvias „idealaus“ kūno normas?

Kas nutinka smegenyse, kai jaučiame geismą?

/// Komiksų programoje dalyvavo ir grafinio romano „Sibiro haiku“ („Aukso žuvys“, 2017) autorė Jurga Vilė bei iliustratorė Lina Itagaki. Knyga jau išleista prancūziškai, kitąmet ji pasirodys italų, anglų, latvių, vokiečių, lenkų ir rumunų kalbomis. /// Kadangi šiemet ilb dalyvavo ir du žmonės iš Lietuvos, sugalvojau festivalio archyvuose paieškoti, kokie dar lietuviškai kalbantys kūrėjai buvo čia pakviesti per pastaruosius 18 metų, t. y. nuo 2001 m., kai festivalis buvo surengtas pirmą kartą. Pasirodo, vos keli ir Jurga su Lina yra pirmosios jos, o ne jie (suprantama, iš užsienio į Berlyną kviečiami autoriai, kurių kūryba yra / bus verčiama į vokiečių kalbą).

Karen Lord

Woithe ir ilb nuotr.

O kai jos gimtojo Osijeko miesto viešoji biblioteka pakvietė vietos menininkus sukurti komiksą apie bet ką, pirmoji Helenos mintis buvo jos superherojės Horny Dyke sekso nuotykiai bibliotekoje. Tačiau institucijai ši idėja nelabai patiko, tad galų gale menininkė sukūrė kažką kito.

/// Klausimai iš ilb renginių ciklo „Automatic Writing 2.0“: Ar dirbtinis intelektas gali pakeisti vertėjus? Kokių niuansų kalboje mašina niekada nepažins? Kodėl išvis turėtume sukurti mašiną, kuri mus pačius padarytų nebereikalingus? Ar tik todėl, kad galime?

„LITERATŪRA YRA PATS TINKAMIAUSIAS BŪDAS IGNORUOTI GYVENIMĄ.“ – FERNANDO PESSOA, „LIVRO DO DESASSOSSEGO“ („NERIMO KNYGA“)

/// Dr. Shashi Tharooras yra keliolikos knygų autorius (jo temų amplitudė – nuo Indijos nepriklausomybės, Britanijos vedlio Jawaharlalo Nehru biografijos bei Indijos ir Pakistano politinių santykių analizės per kriketo prizmę iki romano apie Bolivudo realijas), feisbuke turi 1,2 mln. sekėjų. Dar jis yra Indijos parlamento narys ir buvęs ministras, tris dešimtmečius užėmė įvairias pozicijas Jungtinėse Tautose. Berlyne jis kalbėjo tai, kodėl yra induistas (neseniai pasirodė jo knyga „Why I Am a Hindu“) ir neišvengiamai apie tai, kaip kiti politikai ir žiniasklaida naudoja induizmą visuomenei skaldyti ir savo fašistinėms ideologijoms įgyvendinti.

Du kartus – 2012 ir 2017 m. – Berlyno literatūros festivalyje svečiavosi Tomas Venclova (Lietuva / JAV). 2010 m. apsilankė poetas, dramaturgas, Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas, vertėjas ir literatūros kritikas Laimantas Jonušys bei menininkas Marius Jonutis. 2007 m. su Berlyno publika bendravo rašytojas Sigitas Parulskis ir knygų vaikams autorius, bardas, poetas, režisierius Vytautas V.Landsbergis.

2006 m. atvyko poetas Eugenijus Ališanka, o 2002 m. pirmasis iš Lietuvos buvo pakviestas rašytojas Ričardas Gavelis, tačiau šalia jo vardo uždėtas kryželis: jis iškeliavo Anapilin tų metų rugpjūtį, prieš festivaliui prasidedant.

(Čia reikia paminėti, kad dabartinio Indijos premjero Narendros Modi vyriausybė aktyviai propaguoja hindu nacionalizmą ir kariauja su kitų tikėjimų piliečiais, skurdžiai gyvenančiais žmonėmis ir visais, kurie atvirai pasisako prieš išnaudojimą, neapykantos skatinimą ir smurtą. Nuostabi Indijos rašytoja, romano „Mažmožių dievas“ autorė Arundhati Roy dabartinę šalies valdžią vadina fašistiniu režimu.)

Helena Janečić ir Davidas Krančanas

Giedrės Steikūnaitės nuotr.

/// „silent green Kulturquartier“ yra labai geras paraleliai egzistuojančių ir egzistavusių Berlyno dimensijų pavyzdys.

Tai privati (t.y. ne valstybinė) kultūros erdvė Weddingo rajone šiaurės Berlyne. Weddingas buvo (ir iš dalies liko, nepaisant gentrifikacijos) darbininkų klasės rajonas, berlyniečių pramintas raudonuoju, – tarpukariu jame gyveno stipri kairiųjų pažiūrų piliečių bendruomenė ir vyko mūšiai tarp komunistų bei vis daugiau gyventojų paramos

Urnų „silent green“, žinoma, nebėra.

Bet induizmas iš tiesų yra pliuralistinis tikėjimas, o ne politinė ideologija, tad jo išnaudojimas politiniams tikslams tik parodo žmogaus ribotumą su labai skausmingais to padariniais, kalbėjo dr. Sh.Tharooras. Nuo europinio įstatymų sekuliarizmo, reikalaujančio slėpti visus ir bet kokius religinius simbolius (sikhų turbanus, burkas, kryželius ant kaklo), induizmas skiriasi būtent savo pliuralizmu (dievybių daug ir įvairių, tad tikėk bet kuo, kad tik būtum laimingas, ir dėvėk kas tau patinka). Ir, anot rašytojo, reikia ne bandyti save įtikinti religine tolerancija, o nuoširdžiai švęsti žmonijos įvairovę. „Pateikiama kaip didžiulė dorybė, iš tiesų tolerancija yra labai iš aukšto į kitus žiūrinti idėja, – kalbėjo jis. – Nes kažką viso labo toleruodamas tarsi teigi, kad žinai geriau už kitus, bet leidi jiems klysti. Kas tau suteikė tokią teisę leisti ar neleisti? Šitokį mąstymą reikia pakeisti, reikia išmokti priimti: aš turiu savo tiesą, tu – savo, bet vienas į kito tiesas nesikiškime ir jos abi gali paraleliai egzistuoti.“ Tam, kad visi drauge prie laužo galėtume pasakoti istorijas iš žmonijos gyvenimo. ///

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys

LANA DEL REY NORMAN FUCKING ROCKWELL! Polydor/ Interscope

Elisabeth Grant žavesys man visada buvo gana mistinis dalykas: įstrigusi tarp campy ir meno, tarp pakelės motelių ir brangiausių viešbučių, 6–7 dešimtmečių fasadinės idilės ir po ja slepiamų nesveikų santykių, atlikėja man visada daugiau atspindėjo pozą nei turinį ir po puikaus debiutinio „Born To Die“ jos triukas iš esmės buvo aiškus: melancholiškas praėjusios Amerikos portretas, tiek pat pūvantis, kiek ir blizgantis. Vis dėlto po nemažai labai vidutinių albumų, pagaliau atlikėja prisilietė prie 8-ojo dešimtmečio ir, rodos, įgavo naujų spalvų, naujų tonų ir naujų sąskambių.

Nors liūdnas sentimentalumas nedingo (vien albumo pavadinimas tai parodo), šįkart Lana žengia žingsnį į priekį: psichodelika ir surf rock leidžia išvengti jau įprasto tingaus paskendusio muzikavimo, tapusio Lanos vizitine kortele, ir, nors išsilaikyti ant vandens iki albumo galo nepavyksta (reikia pripažinti, kad šis darbas yra tikrai per ilgas), kai Lana skamba gerai, ji skamba tikrai gerai. Patys pirmieji kūriniai: „Norman Rockell“, „Mariners Apartment Complex“ ir ypač labai maloniai ilgas „Venice Bitch“ užkelia kartelę tiek, kad imi galvoti, kad galbūt tai geriausias kūrėjos albumas, kuriame puikiai sinchronizuojami ir tekstai, ir melodijos. Aišku, kaip minėjau, neišvengiama valiuminių spąstų, bet iš esmės aš galiu pasakyti, kad tikrai džiaugiuosi išgirdęs šį darbą. Lana Del Rey visada buvo įdomi persona, ji visad ėjo ne tik prieš srovę, bet apskritai išlipdavo iš vandens ir nuklajodavo miško takais ten, kur eiti nepopuliaru. Laikais, kai visi yra atsibudę, aktualūs ir up to date visais klausimais, ji yra kaip koks belaikis artefaktas, kuriai šių dienų problemos lyg ir ne tiek rūpi. Pripažinkime, šis mistiškumo dvelksmas visad intriguodavo, o dabar Lana dar ir sukūrė savo įvaizdžio vertą darbą. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 80

100

BAT FOR LASHES LOST GIRLS Self-released/AWAL

Penktasis Natashos Khan solinis opusas vėl man parodė, kodėl aš taip mėgstu šios britės-pakistanietės kūrybą. Nuolatos besikeičianti, nuolat ieškanti ir atsinaujinanti kūrėja po ne itin išraiškingos „The Bride“ vėl save metamorfizavo ir albumo kontekste virto vampyrių grupės, kuri važinėja po Los Andželą, nare. Iš pradžių planavusi kurti netiesioginį, labiau idėjinį kultinio 9-ojo dešimtmečio paauglių filmo „The Lost Boys“ tęsinį, Natasha netyčia, visiškai neplanuotai, sukūrė ilgagrojį, kuris skamba labai lengvai, labai svajingai ir labai dvelkia 9-uoju dešimtmečiu. Visur minimos tų laikų siaubo ir mokslinės fantastikos įtakos yra akivaizdžios, kurias įprasmina saksofonų ar sintezatorių garsai. Jų primityvus, tačiau labai gyvybingas skambesys vis primena tą idealizuotą, tik mūsų fantazijose gyvenantį fluorescencinį 9-ąjį dešimtmetį, kurio fone skamba nors ir pažįstamos, bet labai malonios „Bat For Lashes“ dainos. Natasha vėl yra lyg ragana, šokinėjanti tarp natų, tik šįkart jos kūryboje daugiau popso, daugiau cheese‘iškumo, kurio pilnos tų laikų baladės. Skirtingai nuo ankstesnių darbų, jame nėra kažkokių išsyk įsimenančių šlagerių, tačiau tai, ko albumui trūksta dalimis, subendrinus stabiliai stoja į savo vietas. „Lost Girls“ yra albumas, kuris nardina ir kurio smagiausia klausytis nuo pradžios iki pabaigos, patiriant laiko, kurio nebuvo, nostalgiją. Viskas čia yra skirta potyriui: tiek muzikinis „Vampires“, tiek popsinis „Kids In The Dark“, tiek liūdnai tolstantis „Mountains“. Ir būtent tuomet galbūt ir jums pavyks rasti tarp Los Andželo kalnų pasiklydusias šiek tiek pavojingas, bet labai svajingas kraujasiurbes merginas. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 14 //

82

MĖNESIO ALBUMAI

JENNY HVAL THE PRACTICE OF LOVE Sacred Bones Records

CHELSEA WOLFE BIRTH OF VIOLENCE Sargent House

Šeštuoju albumu amerikietė Chelsea Wolfe atsisako rėksmingo, miego paralyžiaus įkvėpto metalo, pasirinkdama ne mažiau tamsų, tačiau ne tiek intensyvų folką. Po ilgalaikio turo užsidariusi savo name, Šiaurės Kalifornijos kalnuose, atlikėja įrašė labai ramų (bent jau jai) albumą, kuris po pirmos perklausos gali sudaryti gana nykaus darbo įspūdį. Tačiau melodijų ir instrumentų gausos atsisakymas nepadaro žalos Chelsea, nes pagrindinį elementą – grėsmingą, depresyvią ir gero nelinkinčią atmosferą – kūrėja išlaiko. „Birth Of Violence“ tiesiog alsuoja šaltumu, svetimumu ir, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, rudeniškai slogia nuotaika, kuri čia yra ir laiku, ir vietoje. Kaip teigia pati atlikėja, jame apmąstoma moteriškumo tema, kurios anksčiau ji vengdavo, tačiau, kai kitos dainininkės vos ne tai švenčia, Chelsea sugeba šiai temai sukurti slogią būseną, kuri daugiau primena Pietų gotikos tamsą nei išsilaisvinimo jaudulį. Rinkdamasi akustinę gitarą, dainininkė man labiau priminė senuosius bliuzmenus, kuriems nieko gyvenime gero nenutiko, tačiau, užuot kėlę sau nuotaiką bent jau daina, jie be baimės neria į savo realybę. Visa tai lydi lėtos ir tyčia ne taip stipriai įsimenančios melodijos, kurias papuošia kitų instrumentų triukšmas, o kankinančius žodžius mini vaiduokliškas balsas, be perstojo kvėpuojantis vienatve.

Kaip ir anksčiau, pernelyg daug šviesos Ch.Wolfe muzikos nesuteiks, bet tai jau galima suprasti vien pažiūrėjus į jos aprangą. Tačiau tam tikrą terapinę funkciją ši daina atlieka – kartais geriau pažvelgti į savo demonus per svetimas akis. Tuomet pasidaro drąsiau. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 80

Prieš trejus metus pasaulį sužavėjusi albumu „Blood Bitch“, kurį įkvėpė 8-ojo dešimtmečio siaubo filmai, Virginia Woolf ir menstruacijos, norvegų sofistikuotos popmuzikos kūrėja Jenny Hval šį kartą ėmėsi paprastesnių, net, jos pačios teigimu, klišinių temų ir sukūrė žavų, iš pirmo žvilgsnio labai lengvą, tačiau turtingą darbą, kuris ne šokiruoja, o ramina. „The Practice of Love“ – tai albumas, kuris, kaip pati atlikėja tiksliai apibūdina, primena pasivaikščiojimą po mišką, tačiau ne ieškant grybų, o šalia vykstant dešimtojo dešimtmečio reivui. Abstraktūs monologai, neskubūs ritmai ir to laikotarpio trance muzika, kurios gyvai išgirsti atlikėja neturėjo galimybės, sukuria keistą prarasto, bet ir nebuvusio laiko atmosferą, kai nieko konkretaus iki galo ir nėra. Pasitelkusi kelias bendramintes, iš kurių viena, Felicia Atkinson, ir pati prieš porą mėnesių išleido nuostabų eksperimentinį albumą, J.Hval pakelia savo kuriamą ir tikrai formaliai galimą vadinti popmuziką iki meno lygmens. Pagal „The Practice of Love“ laisvai galima šokti, bet dar labiau norisi užsimerkti ir nerti į girią, kurią pažįsta tik Jenny. „Tai alternatyvi vieta, toji, kuri gali keistis tarp tikro miško ir neaiškaus prisiminimo, fantastinis miškas, pilnas būtybių, kurios tikrovėje neegzistuoja“, – apie albumą sako pati kūrėja. Ir nors vidinis kritikas nori kalbėti apie pretenzingumą ir savisvarbą, galiausiai „The Practice of Love“ yra tiesiog gražus darbas, kuris žavi savo nuoširdžiai neįmantria koncepcija ir savotiškai impresionistiška muzikine gama. Tačiau po šiuo pirminiu įspūdžiu dar slypi daug ko protingo, įdomaus, lavinančio ir plečiančio akiratį. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

83

100

100

PHUN THOMAS VOYAGER 1/ THE VISION EP Runemark Records/ FSS Recordings

Labai labai seniai, kai dar veikė tokios vietos kaip „Gravity“, „Woo“ ir dar daug klubų, kuriuos šiandien, ko gero, atsimena tik vienetai, vardas Andy Lau buvo vienas iš gero vakarėlio kokybės garantų, ir nors dideliu jo didžėjavimo ekspertu ar gerbėju nebuvau, jis visad nuskambėdavo tarp elektroninės šokių muzikos flagmanų. Praėjo keleri, o gal ir keliolika metų, ir Andrius Laucevičius vėl pasigirdo mano ausinėse, šįkart – kaip Phun Thomas (nežinau, ar labai vykęs šis pseudonimas), su dviem per pusantro mėnesio išleistais EP: vienu, skirtu tamsiai technomuzikai, ir antruoju, kuriame skamba jo sukurtas ambient.

Išsyk galiu pasakyti, kad „Voyager 1“ mane užkabino labiau; nors minimalistinė ir stilinga technomuzika yra jau šimtąsyk kurta ir perkurta klasika, Phun Thomas sugeba rasti naujų sąskambių tradiciniuose ritmuose, ypač tuomet, kai nebijo būti purvinas. Būtent tomis akimirkomis sukaupi dėmesį, nes muzika įgauna svarbos ir atsisako įvaizdžio.

Tuo ypač pasižymi kūriniai „Voyager 1“ ir ypač „Active Nerve“, kai gabalas ima skambėti net šiek tiek pavojingai. Tuomet nugludinti kampai nebeatrodo tokie nugludinti, o pati muzika vėl priartėja prie purvinų gamyklų, o ne iščiustintų, bet bedvasių klubų. „The Vision EP“ aš daugiau vadinčiau Andriaus asmeninių eksperimentų rezultatu, tiesiog atskleidžiant dar vieną kūrėjo pusę, bet nesiekiant ko nors per daug įrodyti. Šis EP, jei galima vadinti, iš esmės skamba labai tradiciškai, ir jis labiau skirtas gilesnėms Phun Thomo kūrybos analizėms. Baigdamas galiu pasakyti drąsiai, kad Phun Thomo darbai (ypač „Voyager 1“) man nuskambėjo kaip asmeniškas priekaištas.

Priekaištas, kad aš tokios muzikos klausausi vis rečiau, ir raginimas prie jos grįžti. O už tai kūrėjui labai ačiū.

76/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 70/100 („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

100

76

© 37O

70

100

100

0° 70 100

kisielius kefyras

absentas

spiritas

>> BLIZGĖ Rašė Dovydas Kiauleikis

Lenkai pasauliui davė talentingų kino kūrėjų, ypač operatorių, ir plakato kūrimo mokyklą. Todėl kalbamės su jaunu dizaineriu iš Torunės Maksu Bereskiu , kuriančiu plakatus filmams, tarsi sujungiančiu šias dvi Lenkijos dovanas meno pasauliui. Kino plakatas – tai filmo vizitinė kortelė. Santrauka viso to, ką žmogus žiūrės kino teatre dvi valandas. Kaip į A3 formatą sudėti visą kino juostą?

Maksas Bereskis

FILMO VIZITINĖ KORTELĖ.

KAIP SUKURIAMAS KINO PLAKATAS – Maksai, kuri tiek oficialius plakatus naujiems filmams, pavyzdžiui, „Netflix“ 2017-ųjų „Neteisingi“ („Mudbound“), kino festivaliams, tiek savo iniciatyva perdarai senesnių filmų plakatus. Kas tave atvedė į gan siaurą kino plakatų sritį?

– Nuo ankstyvos vaikystės žinojau, kad kinas yra mano smėlio dėžė, iš kurios, kaip ir mažasis Stevenas Spielbergas su SUPER 8 kamera rankoje, iššausiu smėlyje paslėptus fejerverkus. Kiek tik prisimenu, kinas ir menas buvo neatsiejama mano gyvenimo dalis.

Torunės Nicolaus Copernicus universiteto Dailės fakultete baigiau tarpdisciplinines studijas, čia susidūriau su daugybe iššūkių. Dirbau prie animacijos, karpiau vaizdo medžiagą, rašiau scenarijus, ruošiau instaliacijas, kūriau 3D modelius, piešiau, tapiau, fotografavau ir kūriau dizainą. Atsidūriau skirtingose srityse ir neketinau atsisakyti nė vienos iš jų, nes tai suteikia dizaineriui įvairiapusiškumo, susijusio su technikomis, ir apsaugo menininką nuo paskendimo rutinoje ir savęs padėjimo į lentynėlę. Esu chameleonas. Kurdamas filmų plakatus taip pat naudoju skirtingas technikas.

– Kaip vyksta pats procesas? Režisierius sukuria filmą. Kada ateina eilė filmo plakatui?

– Būna visaip. Kartais filmo režisierius pats parašo ir paprašo plakato. Kartais kreipiasi prodiuseris (pavyzdžiui, taip nutiko su filmu „Saldi dienos pabaiga“) arba kūrybinės agentūros ar prodiusuojančios kompanijos (pavyzdžiui, „Netflix“ ar „Showmax“). Kad ir kaip būtų, turiu taisyklę – sukurti autorinį plakatą pagal mano jausmus ir viziją. Taigi režisierius ar prodiuseris nesikiša, aš neįgyvendinu kažkieno kito idėjų.

– Kodėl kartais filmas turi kelis plakatus?

– Man labai nepatinka ši tendencija. Bent jau Lenkijoje dažniausiai vienas – meniškesnis – plakatas būna skirtas

kino festivaliams ir socialinei medijai, o kitas – masėms. Holivude yra panašiai – „teaser“ plakatas dažnai būna daug geresnis nei tarptautinė, visiems skirta versija.

norėjau atkreipti dėmesį į Volteros saulę. Prisimenu, kad filmo prodiuserė Marta, pamačiusi plakatą, parašė laišką: „Nieko nekeisk“ (čia turiu akcentuoti, kad eskizų nedarau).

Vėliau pratęsiau šį projektą apipavidalindamas garso takelio albumą.

– Tu sukūrei plakatą filmui „Saldi dienos pabaiga“ („Dolce Fine Giornata“, 2019), kurį spalį rodo Lietuvos kino teatrai. Filmo centre – Toskanoje gyvenanti lenkė rašytoja, kuri, atrodo, turi viską – garbę, pripažinimą, laimingą šeimą. Kaip gimė šis plakatas?

Ar tu mąstai apie filmą kaip žiūrovas?

– „Saldi dienos pabaiga“ yra mano 180-asis viešas plakatas (visus juos publikuoju savo interneto puslapyje „Plakiat“). Peržiūrėjęs pabaigtą filmą buvau tikras, kad pagrindinę heroję parodysiu kaip teisingumo, tvarkos, teisingo sprendimo ir sveiko proto simbolį. Norėjau, kad ji būtų tarsi kolona, k ​ lasikinė Temidė. Filme legendinė aktorė Krystyna Janda vilki savitą aprangą, nusprendžiau jos elementus naudoti kaip plakato dalį. Juodi akiniai nuo saulės, paltas ir neužgęstanti cigaretė rankoje. Sąmoningai rodau moters svarbą, jos statulą primenantį įvaizdį. Būtinai norėjau parodyti Italiją, todėl cigaretės dūmas virto šios šalies kontūru. Plakatą padariau vintažinio stiliaus, per kontrastingas spalvas

– Kaip atrodo tavo kūrybinis procesas? Iš kur semiesi įkvėpimo?

– Iš filmų, savo paties jausmų, noro pakomentuoti situaciją.

Aš žiūriu daugybę filmų, bet niekada to nedarau neapgalvotai, tuščiai. Kinas nėra tik atsipalaidavimo būdas. Skaitydamas ir nuolat sekdamas kino naujienas, žiūrėdamas „behind the scenes“ medžiagą, analizuodamas turinį ir klausydamasis interviu su kūrėjais aš suvokiu filmą per skirtingas dimensijas. Kai po viso to paverčiu jį plakatu, žinau, ką darau. Be šios intelektualiosios pusės, kinas dar yra ir mano hobis bei džiaugsmas. Kiekvienas plakatas yra technikų ir idėjų koliažas. Būna atvejų, kai naudoju netradicinius darbo įrankius ir technikas. Kartais naudoju vinis, kartais dažau su dantų šepetėliu, o kartais praleidžiu valandas su aerografu. Vertinu kinematografo darbą, visada daug dėmesio skiriu tam, kaip filmas nufilmuotas, jo spalvoms ir kompozicijai. Semtis įkvėpimo galima iš visur. Tai yra atviros minties pasireiškimas, įspūdžių ir stimulų iš aplinkos sugėrimas. Kaip filmo režisierius, taip ir to filmo plakato kūrėjas turėtų pajausti medžiagą, turėti tam tikrų žinių apie ją ir būti jautrus bei išradingas.

Dizaineris Maksas Bereskis kuria plakatus tiek naujiems filmams, tiek senesniems.

KAIP FILMO REŽISIERIUS, TAIP IR TO FILMO PLAKATO KŪRĖJAS TURI BŪTI JAUTRUS BEI IŠRADINGAS.

– Kaip sekasi, jei tau nepatinka filmas, o reikia sukurti jam plakatą?

– Išties ne visi mano kurti plakatai yra man patikusių filmų. Kiekvienoje medžiagoje galima rasti ką nors įdomaus – motyvą, mintį, užuominą, kuri veda prie rezultato. Aš neprimetu savo vidinio žiūrovo skonio, o ieškau ir pasileidžiu smalsumo vedamas. Plakato tikslas yra užkabinti filmo auditoriją, o ne patenkinti mano kino skonį.

– Kalbant apie tavo kino skonį – išskirk savo mėgstamiausius filmus.

– Yra daugybė filmų, kuriuos dievinu. „Žaislų istorija“ („Toy Story“, 1995), nes pakėlė mano vaizduotę iki begalybės ir už jos ribų. Larso von Triero „Melancholija“ („Melancholia“, 2011), nes tai puikus depresijos tyrimas. „Synecdoche, Niujorkas“ (2009) – visada buvau Charlie Kaufmano gerbėjas. Šis filmas idealiai atvaizduoja kūrybinį procesą ir jo sunkumus. Visada galvoju apie „Manhataną“ („Manhattan“, 1979) kaip geriausią Woody Alleno kūrinį: apie neurotiškumo esmę, gražiai nespalvotai nufilmuotą ir kupiną meilės miestui. O iš pastarųjų pasirinksiu „Vaiduoklių istoriją“ („A Ghost Story“, 2017). Kai žiūrėjau jį „Nowe Horyzonty“ kino teatre, tai nebuvo tik filmas. Tai buvo patirtis.

>> EITI AR NEITI

Atrinko Auksė Podolskytė

Lapkritis neabejotinai yra „Scanoramos“ mėnuo. Kaip ir pernai, pasufleruosime dešimt filmų, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį.

Pasižiūrėkite anonsus, ir pirmyn! Europos šalių kino forumas šį rudenį vyks lapkričio 7–24 d.

„PARTENONAS“ („Parthenon“, rež. Mantas Kvedaravičius, 2019) Kodėl gi nepradėjus nuo uždarymo filmo? Jo autorius – antropologas ir režisierius Mantas Kvedaravičius, 2011 m. pristatęs pirmąjį dokumentinį darbą „Barzakh“. Po penkerių metų dienos šviesą išvydo „Mariupolis“. Abu filmai sutikti palankiai. Naujausiame vaidybinio ir dokumentinio kino rėmus peržengiančiame „Partenone“ autorius susitelkė į kūniškumą ir atmintį. Jo ramsčiais tapo tikros žmonių iš paraščių – narkomanų, prostitučių, migrantų ir kitų – istorijos, kurias M.Kvedaravičius išgirdo tyrimų Odesoje, Stambule ir Atėnuose metu. Filmavimai vyko šiuose miestuose, taip pat Šiaurės Ugandoje.

„Didžiuoju atsisveikinimu“. Totalitarinio režimo pagrindinio architekto laidotuvės sudomino ne kartą Lietuvoje ir „Scanoramoje“ filmus pristačiusį vaidybinio ir dokumentinio kino režisierių Sergejų Loznicą. Jį stebina, kad, net praėjus 66 metams, Stalino mirties dieną tūkstančiai vis dar neša gėlių ant jo kapo ir gedi. Iš unikalių archyvinių kadrų sudėliotame 25-ame autoriaus filme į veidą kvėpuoja praeitis, o kartu ir jos aidas šiandienoje.

remonijoje dalyvauja tik vyrai. Makedonė šią taisyklę sulaužo, tačiau būrys dalyvių, o su jais ir kunigas, nenusiteikę pergalę atiduoti Petrunijai.

„VALSTYBINĖS LAIDOTUVĖS“

(„State Funeral“, rež. Sergejus Loznica, 2019) 1953 m. kovo 5 d. mirė Josifas Stalinas.

Laikraštyje „Pravda“ laidotuvės pavadintos

jau Vilniuje. Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje buvo galima išvysti dokumentiką „Herzogas / Gorbačiovas“, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir toliau tęsia nemokamas vokiečių naujojo kino meistro darbų peržiūras, o „Scanorama“ rodo Kanuose pristatytą patį naujausią jo vaidybinį kūrinį. Sekėjus, svečius, draugus, šeimos narius – visus galima pasisamdyti, nes jie aktoriai. Režisierius pasakoja apie iš tikrųjų Japonijoje egzistuojančią įmonių veiklą (pagrindinis aktorius būtent tuo ir užsiima) ir kelia klausimų apie santykius ir jų reikšmę šiandienos pasaulyje.

„RAUDONI BATELIAI“

„ILGŠĖ“

(„Beanpole“, rež. Kantemiras Balagovas, 2019) „Gaf gaf gaf gaf“, – vis garsiau amsi berniukas filmo „Ilgšė“, arba rusiškai „Dylda“, anonse. Viena pagrindinių veikėjų ne tik aukšta, bet ir nerangi. Ją kartu su drauge matome po Leningrado blokados (1941– 1944 m.). Abi nerangiai mėgina atsitiesti ir rasti prasmę gyventi toliau. Šis filmas niūrus, bet estetiškas ir įtraukiantis Kantemiro Balagovo žvilgsnis į praeitį ir traumines patirtis. Jauno Rusijos režisieriaus įkvėpimo šaltiniu tapo baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič knyga „Karo veidas nemoteriškas“.

(„The Red Shoes“, rež. Michaelas Powellas, 1948) Šiemet festivalis atsigręžia į dviejų nusipelniusių režisierių kūrybą. Viena retrospektyvų skirta britų kino kūrėjui Michaelui Powellui.

Pažinčiai su režisieriaus kūryba festivalio programos sudarytojai siūlo penkis karjeros viršūnėje gimusius filmus. Pradėti galima būtų nuo kartu su Emericu Pressburgeriu sukurtos muzikinės romantinės dramos „Raudoni bateliai“, kurioje pasakojama apie baleto žvaigždę, besiblaškančią tarp meilės jaunam muzikantui ir atsidavimo šokio menui. Ši spalvinga ir judesio kupina juosta dažnai vadinama geriausiu jo kūriniu.

„SUVENYRAS“

(„The Souvenir“, rež. Joanna Hogg, 2019) Tai autobiografinė drama, kurios pagrindinė veikėja įsimyli dvigubai už save vyresnį vyrą ir pradeda sudėtingus santykius. Dabar tokie vadinami toksiškais. Dėl naivumo ir patirties stygiaus dvidešimtmetė studentė nemato tikro mylimojo veido, leidžiasi manipuliuojama. Merginos akimis žvelgė debiutantė Honor Swinton Byrne, chameleoniškosios aktorės Tildos Swinton duktė. Šiame filme jas sieja tikrovei analogiškas ryšys – motinos ir dukros. Įdomu, kaip judviejų duetas atrodys ekrane.

KINAS

10 IDĖJŲ, KĄ ŽIŪRĖTI „SCANORAMOJE“

„LARA“

(„Lara“, rež. Janas-Ole Gersteris, 2019) Tą pačią dieną Larą ištinka du svarbūs įvykiai – jos šešiasdešimtasis jubiliejus, o vakare – debiutinis sūnaus pasirodymas. Jis pirmąkart viešai skambins pianinu savo paties kūrinį. Kadaise Lara irgi turėjo muzikinių ambicijų. 2012 m. sėkmingai debiutavęs vokiečių režisierius įgyvendino prieš dešimtmetį slovėnų autoriaus parašytą scenarijų ir sukūrė tragikomediją apie motinos (jos vaidmenį atlieka garsi vokiečių aktorė Corrina Harfouch, vaidinusi tokiuose filmuose kaip „Trečiojo Reicho žlugimas“ ar „Kvepalai: vieno žudiko istorija“) ir sūnaus santykius, kūrybą.

„ŽMOGUS ANT STOGO“

„DIEVAS YRA, JOS VARDAS PETRUNIJA“

(„God Exists, Her Name Is Petrunya“, rež. Teona Strugar Mitevska, 2019) Aktorės Zoricos Nuševos sukurta pagrindinė filmo „Dievas yra, jos vardas Petrunija“ personažė Petrunija drąsi ir įdomi. Tokių, anot festivalio organizatorių, „Scanoramos“ programoje šiemet bus galima sutikti ne vieną. Tai, kas vieną dieną atsitinka šiai herojei, iš pirmo žvilgsnio skamba gana komiškai, nors iš tikrųjų yra paremta tikru įvykiu. Po nesėkmingo darbo pokalbio pakeliui į namus 32 metų moteris sugeba atsitiktinai sudalyvauti ilgaamžę tradiciją turinčiose varžybose, kurių metu gaudomas į upę metamas medinis kryžius. Laimėtoją, sakoma, visus metus lydės sėkmė. Kam jos nereikia? Petrunijai tikrai praverstų. Tik viena svarbi detalė – religinės reikšmės ce-

(„Man On The Roof“, rež. Bo Widerbergas, 1976) M.Powello kompanionas programoje „Iš arčiau“ yra maištininku vadinamas švedas Bo Widerbergas. Festivalyje bus rodomi septyni ryškiausi jo darbai. Filmas „Žmogus ant stogo“ patiks visiems detektyvų mėgėjams, tai detektyvo žanro klasika. Jame B.Widerbergas pasakoja apie Stokholmo ligoninėje žiauriai nužudomą policijos pareigūną Nymaną. Po šio įvykio prasideda tyrimas, kuriame atsiskleidžia mirusiojo sadistiniai polinkiai. Nors apie tai jo kolegos žinojo, visi iki vieno tylėjo

„ŠEIMOS PASLAUGOS“

(„Family Romance, LLC“, rež. Werneris Herzogas, 2019) Šį rudenį galima paskirti režisieriaus Wernerio Herzogo pasaulio studijoms. Bent

„NAIVUMAS“

(„SAF“, rež. Ali Vatanseveris, 2018) Stambule užaugęs turkų režisierius ir šio filmo scenarijaus autorius, pasirinkdamas vieną Stambulo rajoną, šiame vaidybiniame filme mėgina analizuoti gimtinės modernizacijos ir atvykusių Sirijos pabėgėlių įtaką vietiniams gyventojams. Kamil – nepaprastai sąžiningas jaunas vyras, kuris dėl pinigų stygiaus priverstas įsidarbinti buldozerininku. Paradoksalu, tačiau jo darbas – griauti skurdų rajoną, kuriame užaugo. Pabėgėlių knibždančioje Fikirtepėje suplanuoti prabangūs butai. „Naivumas“ – tai tamsi socialinė drama, kurioje sutelpa daug Turkiją kamuojančių problemų. Jas autorius atskleidžia iš dviejų perspektyvų – pagrindinio veikėjo ir jo žmonos Remziye.

>> EITI AR NEITI

KONCERTAI

„FINK” LYDERIS FINAS GREENALLAS: VILNIUS MANO ŠIRDYJE UŽIMA YPATINGĄ VIETĄ

Rašė Ieva Čepaitė

To, kaip kardinaliai per 20 kūrybos metų pasisuks „Fink“ lyderio Fino Greenallo muzikinis kelias, negalėjo tikėtis niekas. Pradėjęs savo karjerą kaip DJ ir prodiuseris, lipdantis elektronikos bei lengvo triphopo ritmus, šiandien „Fink“ yra bliuzo, R&B ir folkmuzikos garsus į darnią muzikinę visumą jungianti grupė.

– Spalio 25 d. pasirodys jūsų naujausias albumas „Bloom Innocent“. Papasakok apie jį, kokia istorija jame slypi ir kuo jis ypatingas tau pačiam?

– „Bloom Innocent“ manyje tūnojo jau kurį laiką. Tai įrašas be kompromisų. Žinau, kad gali nuskambėti keistai, tačiau mano pagrindinis noras buvo sukurti albumą su daugiau muzikos. Įrašai, kurių pastaruoju metu klausausi pats, susideda iš daugybės komponentų – garsų, detalių, instrumentų, melodijų vingių – tokią kryptį kuriant „Bloom Innocent“ pasirinkome ir mes.

Prie albumo prisidėjo keletas fantastiškų muzikantų, taip pat genialus prodiuseris Floodas, kuris dirbo ir prie „Resurgam“.

Rezultatas – „Bloom Innocent“ skamba absoliučiai nuostabiai.

Sakyčiau, kad šis įrašas yra švaresnis, nuoseklesnis nei ankstesni mūsų darbai. Jis visiškai atspindi tai, kur ir kas aš dabar esu.

– Turi mėgstamiausią šio albumo kūrinį?

– Šiuo metu mano mėgstamiausia daina – „I Just Want A Yes”.

Tai kūrinys apie nenumaldomą norą išsiveržti. Beveik kaip malda, susijungianti su nuostabia muzikine odisėja, kuriai įtaką padarė visi mano šiuo metu dievinami muzikantai.

– Kas yra tavo pagrindinis įkvėpimas kuriant muziką ir tekstus? Žmonės, situacijos? Nuo ko prasideda tavo naujos dainos kelias?

– Visas gyvenimas, viskas, kas mane supa, tinkamu metu gali būti įkvėpimas. Tai atklystančių gitaros rifų, žodžių ir situacijų suderinimas. Kartais pati melodija tau pasiūlo dainos nuotaiką, o tu seki paskui ją iki jausmo, žodžių ir visos kompozicijos. Kartais, atvirkščiai, – į galvą atklydę žodžiai ar idėjos tampa dainos rėmais, o tada jau ieškai jiems tinkamo muzikinio išpildymo. Iš esmės, manau, kad pats dainos kūrimo procesas įkvepia – juk galimybė praleisti laiką su savo paties mintimis, emocijomis ir jausmais, o po to jais dalytis su pasauliu yra didžiulė privilegija.

Paolo Barretos nuotr.

– Muzikos industrijoje sukiesi jau daugiau nei 20 metų. Ar gali pasidalyti, kaip keitėsi tavo supratimas apie kūrybą per tuos metus? Kas buvo svarbu anksčiau, o kam dabar nebeteiki reikšmės?

– Išties ši kelionė įspūdinga, ir be galo džiaugiuosi, kad galiu būti muzikos pasaulio dalimi – tai mane žavėjo dar anksčiau, nei susikūriau savo e.pašto dėžutę. Kurti muziką per šį laikotarpį tapo daug paprasčiau – dabar mes turime visas galimybes, visas priemones, kurios leidžia padaryti tai, ko užsigeidi, greitai ir paprastai. Vis dėlto svarbiausios taisyklės per tiek metų man išliko nepakitusios – tai aistra, jausmas, atvirumas ir nuoširdumas su klausytoju. Įrenginiai ir aparatūra gali keistis, tačiau tikslas visada buvo ir bus tas pats – kurti muziką ir dalytis ja su pasauliu.

Per tiek metų aš iš lėto, tačiau užtikrintai išmokau būti savimi. Manau, kad šiuo metu esu arčiausiai to, koks galiu būti kaip muzikantas – aš vis dar alkanas, visu kūnu ir visa siela pasinėręs į muziką, ir be galo tuo mėgaujuosi.

L

ėtai, bet užtikrintai – taip galėtume apibūdinti „Fink“ kelionę nuo vos saujelei melomanų žinomo kolektyvo, grojančio Londono užkampiuose, iki grupės, rengiančios sold-out pasirodymus ir Europoje, ir už Atlanto.

Pirmoji, dar tuomet elektronika, dub ir džiazu apipinta „Fink“ plokštelė pasirodė 2000-aisiais. Kito albumo laukti reikėjo net šešerius metus, tačiau „Biscuits for Breakfast“ tapo pirmuoju žingsniu link tokių „Fink“, kokius pažįstame šiandien. 2007-aisiais pasirodė „Distance and Time“, dar po dvejų metų – ketvirtasis grupės įrašas „Sort of Revolution“. Po pirmųjų trijų albumų apie „Fink“ egzistavimą žinojo tik alternatyviosios muzikos ir bliuzo mėgėjai, o „Sort of Revolution“ kolektyvui atnešė nepalyginti didesnę sėkmę – albumas buvo liaupsinamas kritikų, dainos – be pertraukos niūniuojamos melomanų, komplimentų negailėjo net patys „Radiohead“.

18 // © 37O

Šis albumas grupei tapo tramplinu į didžiąsias scenas ir tarptautinį pripažinimą. Per keletą metų „Fink“ išleido bendrus įrašus su Johnu Legendu, „Bonobo“, Amy Winehouse, kūrinį „Warm Shadows“ perdainavo „Bon Iver“ lyderis Justinas Vernonas, „Fink“ muzika skambėjo tokiuose serialuose kaip „Suits“, „House M.D.“, „The Walking Dead“ ir dar bent keliose dešimtyse kitų.

Sėkmės formulė? Ilgam mintyse įstringantys gitaros rifai, su niekuo nesumaišomas sodrus F.Greenallo vokalas ir… nuoširdumas. „Paprastas, atviras ir

be galo mėgstantis tai, ką daro“, – būtent tokie apibūdinimai dažniausiai randami „Google” paieškoje suvedus F.Greenallo vardą ir pavardę. Ir šiandien, praėjus dviem dešimtmečiams po pirmųjų žingsnių scenoje, grupės lyderis pripažįsta, kad jo pagrindinės taisyklės kuriant muziką – aistra, jausmas, atvirumas ir nuoširdumas su klausytoju – išliko nepakitusios nuo pat pradžių. Šis ruduo grupei itin darbingas – rugsėjo viduryje „Fink“ leidosi į mėnesio trukmės gastroles po Šiaurės Ameriką, neilgai atsikvėpę pradės turą Europoje, tuo pat metu, spalio 25 d., pasirodys ir naujausias grupės albumas „Bloom Innocent“.

Lapkričio 7 d. „Fink“ pasirodys menų fabriko „Loftas“ scenoje. Tai bus jau trečiasis grupės koncertas Lietuvoje, tačiau F.Greenallas pripažįsta, kad apsilankymų mūsų šalyje visada nekantriai laukia. „Kalbant atvirai, kelionės ir koncertiniai turai man nėra pilių ir skulptūrų aplankymas. Tai ryšio su žmonėmis radimas. Vilniuje tai padaryti neįtikėtinai paprasta”, – komplimentų lietuviams negaili grupės lyderis.

Būdamas kažkur pusiaukelėje tarp Detroito ir Našvilio, F.Greenallas siunčia linkėjimus klausytojams Lietuvoje ir dalijasi mintimis apie naujausią savo kūrybos etapą, neblėstantį muzikinį alkį ir meilę Vilniui, kurį pažino nė karto neišėjęs į miestą.

– Ne kartą esi sakęs, kad Vilnius tau labai brangus, o žmonės čia artimi. Kas Lietuvoje tave labiausiai žavi?

– Vilnius mano širdyje užima ypatingą vietą, tikriausiai todėl, kad kiekvieną kartą čia įvyksta nepaprastai stiprūs koncertai. „Lofte” esame groję porą kartų – labai gerai atsimenu tą jausmą scenoje, tą energiją iš žmonių. Juokinga, kad paties miesto nė karto nespėjau pamatyti – susipažinau ir pamilau Vilnių tik būdamas „Lofte”. Bet žmonių nuoširdumas ir džiaugsmas buvo tiesiog užkrečiantis.

Galbūt šį kartą pavyks pamatyti daugiau miesto, tačiau, kalbant atvirai, kelionės ir koncertiniai turai man nėra pilių ir skulptūrų lankymas. Tai ryšio su žmonėmis radimas. Vilniuje tai padaryti neįtikėtinai paprasta.

– Šiuo metu keliauji po Šiaurės Ameriką, netrukus laukia Europa – atsikvėpti namuose neteks iki pat žiemos. Kas turuose tau yra sudėtingiausia?

– Ko gero, sudėtingiausia neturėti privatumo ir savos erdvės.

Ir susidėti į kelionę drabužių keliems mėnesiams į priekį. Kas vakarą visus juos išversti ir vėl susikrauti į tą patį krepšį – tai vargina.

– O kas atperka tuos sunkumus?

– Galimybė dalytis savo kuriama muzika su žmonėmis, kurie nori ją išgirsti. Tas jausmas nepaprastas ir tikiuosi, kad jis niekada nedings.

Finas Greenallas ir grupė „Fink“ lapkričio 7 d. pasirodys Vilniuje įsikūrusiame menų fabrike „Loftas“.

Rašė Andrzej Bong

Ambient (aplinkos, supantis) – ko gero, vienas iš sudėtingiausiai prisijaukinamų žanrų, po free jazz ir black metal. Kartu reikalaujantis iš klausytojo tam tikro lygio muzikinės empatijos ir intelekto. Tad dėsninga, kad ne tik pas mus, bet ir visame pasaulyje ši kryptis kartais laikoma savotišku elitizmu, gerbėjų gretos – muzikaliai išprususios, bet ne itin gausios; aukštos prabos, inovatyvių kūrėjų – vienetai.

Smagu, kad pagaliau turime progą pamatyti ir išgirsti Vilniuje net tris iš didžiųjų žanro atlikėjų sąrašo.

UNIKALIŲ AMBIENT PATIRČIŲ MĖNUO „KABLYJE“ Iš apibrėžimo seka, kad ambient nėra ypač šviesi ar pasilinksminimams skirta muzika. O Sietlo sunkiasvoriai „Sunn O)))“ atstovauja gerokai tamsesnei žanro pusei – atitinkamai jų kūryba apibūdinama dark ambient, drone metal, avant-garde epitetais. Garso stiprintuvus gaminusios kompanijos vardu pasivadinusi (ir naudojanti tą patį logotipą) grupė gitaromis generuoja masyvias garso sienas. Lėta, intensyvėjanti atmosfera yra būdinga daugeliui kolektyvų nuo „Earth“ iki „Swans“, tačiau kiekvienas žaidėjas ambient abstrakcijas interpretuoja savaip. Daugiau nei 20 metų patirties turinčioje „Sunn O)))“ garso filosofijoje terminai prisotinimas, iškraipymas, grįžtamasis aidas ar rezonansas nėra tušti žodžiai. Atitinkama jų kombinacija sukuria unikalias spalvas.

ne, glitch etiketės nelabai padės tinkamai suvokti patirtį, kai kūnas skendi šios muzikos ir rūko bangose (beje, ne ką tylesnėse nei „Sunn O)))“).

T.Heckeris – neabejotinas savo amato meistras. Apsilankymas jo koncerte – galimybė patirti modernios kompozicijos poveikio galią ir pasinerti į (savi)refleksijas. Verta apsibraukti spalio 23-iąją kalendoriuje.

Kitas skiriamasis bruožas – garsumas. „Sunn O)))“ koncertai svyruoja ties 120 dB riba, siekiant panardinti klausytoją į maksimalų garsinį potyrį.

Tad, ruošdamiesi spalio 13 d. sekmadieninėms mišioms (egzorcizmo seansui?), nepamirškite ausų kamštelių.

Daugiau nei 50 metų gyvuojantys „Tangerine Dream“ yra vieni kosmische musik pradininkų ir pelnytai laikomi legendomis. Jų indėlis į muzikos istoriją yra akivaizdus ir nenuginčijamas. Kolektyvo sudėtis daug kartų keitėsi, dabartiniai ilgalaikiai grupės nariai, sąmoningai suvokdami atsakomybės naštą, su derama pagarba tęsia įkūrėjo Edgaro Froese vizijas. Jų gyvai atliekama muzika išlieka tokia pat erdvi, pulsuojanti ir gal kiek vaikiškai pasakiška. Grupė su savimi žada atsigabenti kalną įrangos, o garsinę patirtį papildys dideliame ekrane projektuojami vaizdai. Susitiksime su jais spalio 29 d.

Kanadietis Tim Hecker puikiai atitinka „geriau vieną kartą išgirsti, nei šimtą kartų perskaityti“ liaudies išmintį. Praktiškai visi dešimt jo išleistų albumų yra labai skirtingi, tačiau tarsi sujungti nematomu raudonu siūlu. Jo muzika kupina prieštaravimų: ji fragmentuota ir kartu kurianti tam tikrą visumą, šaiži/kampuota ir melodinga, konfrontuojanti ir guodžianti. Todėl abstract, experimentinal, dro-

Galimybė per dvi savaites pamatyti šiuos tris pasirodymus net dabar atrodo sunkiai įtikinama (maždaug kaip „Metallica“, AC/DC ir „Pink Floyd“ tą patį mėnesį „Siemens“ ar „Žalgirio“ arenose).

Skirtumas tas, kad šie ambient atstovai nėra ant praeities nuopelnų bagažo jojantys dinozaurai, o šiandien aktualūs atlikėjai, pristatantys 2019 m. pasirodžiusius (ir dar tik pasirodysiančius) albumus.

Recenzavo Goda Dapšytė

DĖDĖ VANIA

kuriama, pjesėje tik minima, o režisieriaus į spektaklio veiksmą įtraukta mirusi Serebriakovo žmona.

ŽIŪRĖKITE LITERATŪRINIAME A.PUŠKINO MUZIEJUJE MARKUČIUOSE (Subačiaus g. 124, Vilnius) Repertuarą sekite http://www.rusudrama.lt Lietuvos rusų dramos teatras praėjusį sezoną pabaigė ir šį sezoną pradėjo ne savo scenoje, o Markučių dvaro sodyboje, kur įsikūręs Literatūrinis A.Puškino muziejus. Ir ne dėl remonto, kaip dauguma Vilniaus teatrų, o žadėdamas teatro formos inovacijas ir naujas patirtis.

Name, kuriame kadaise gyveno poeto Aleksandro Puškino sūnus su žmona, šiuo metu Rusijoje gyvenantis ir kuriantis jaunas lietuvių režisierius Tadas Montrimas

Tiesa, iš spektaklio veiksmo ir jo konstrukcijos aiškėja, kad vaidenasi čia ne kaukėtieji, o atvirkščiai. T.Montrimo spektaklio veikėjai sukasi besikartojančių scenų labirinte, kurios ne visuomet išsidėsto pagal priežasties ir pasek­mės logiką. Grupėmis per jausmų ir likimų dramą keliaujančios kaukės stebi savo praeityje, nuoskaudose, neryžtingume įkalintų A.Čechovo personažų dramą, kuri, regis, užkeikta šiame name suktis be pabaigos ir vilties (pamenate filmus apie rūmuose įkalintus vaiduoklius? Maždaug taip).

apgyvendino vienos garsiausių Antono Čechovo pjesės „Dėdė Vania“ veikėjus. Apgyvendino beveik tiesiogine to žodžio prasme.

Prisidengę kartoninėmis kaukėmis (tokiomis itin tolimomis, nekilmingomis venecijietiškų kaukių giminaitėmis, be kita ko, primenančiomis ir tas, kurias naudoja viena britų imersinio teatro trupė) žiūrovai tampa tokie pat nematomi ir nejuntami, kaip ir teatro salėje. Spektaklio veiksmas vyksta ir kieme, ir muziejaus kambariuose, tad kaukėtoji minia seka spektaklio veikėjus, gali prie jų prisiartinti taip arti, kaip tik nori, tačiau negali jų liesti, kalbinti ar bet kaip kitaip kištis į spektaklio veiksmą. Kitaip tariant, turi elgtis kaip vaiduokliai, visai kaip Liudos Gnatenkos

Tiesa, įdomu, kad pasakojime, kuriame meilės daugiakampis – lyg ir centrinė ašis, moterims tenka tik epizodiniai vaidmenys, o štai pagrindiniais smuikais griežiantys vyrai neišsiskiria vaidmenimis. Išskyrus Viačeslavo Lukjanovo kuriamą išjaustą, niuansuotą ir meistriškai iš vienos scenos į kitą persijungiantį Dėdę Vanią.

Nors šį spektaklį teatras pristato kaip itin novatorišką, tačiau santykių su publika prasme jis vis dar atsilieka nuo tame pačiame teatre Olgos Lapinos režisuoto „Kodas: Hamletas“. Suliejus autentišką istorinę aplinką ir teatro veiksmą, šis spektaklis žiūrovams pasiūlo naują žiūros tašką ir įtraukiančią, tačiau klasikinio žiūrovo vaidmens (žiūrėti pro rakto skylutę į kitų gyvenimus) ne tik kad nekvestionuoja, bet dar ir įtvirtina.

Lauros Vansevičienės nuotr.

TEATRAS

>> EITI AR NEITI

Rekomenduojama norintiems artimesnio žvilgsnio į tradicinį teatrą.

Nerekomenduojama besitikintiems tapti teatrinio veiksmo dalimi.

ANALIZUOJANT ŽVĖRĮ

ŽIŪRĖKITE KABLYS + KULTŪRA, SKATE PARK ERDVĖ (Kauno g. 5) Repertuarą sekite www.mmlaboratorija.lt Ar klimato atšilimas sukeltas žmogaus, ar natūralus? 2 °C ar 3 °C temperatūros kilimas pasaulyje žmonijai būtų pakeliamas? Kiek tonų CO2 vienam gyventojui mums atrodytų priimtina? Ar tai, kad rengiuosi dėvėtais drabužiais, bijau skraidyti, į kavines nešuosi termosą, valgau mažiau mėsos ir atsisakiau bananų su avokadais, prisidės prie klimato kaitos stabdymo? O kaip dėl Gretos Thunberg? Kas ir kodėl ja manipuliuoja? Ar, atvirkščiai, manipuliuojama tais, kurie sako, kad ja manipuliuojama?

Na, bet čia pasaulis. O kaip mūsų problemos? Plynieji miškų kirtimai – nacionalinė problema ar dar vienas dirbtinai eskaluojamas skandalas? O kaip dėl parkų Vilniuje ir medžių Kaune?

20 //

Būtent šiame kontekste gimė ir publikai pristatomas naujausios Vilniaus miesto trupės – Meno ir mokslo laboratorijos (MMLAB) darbas „Analizuojant žvėrį“. Bendras režisieriaus Pauliaus Markevičiaus ir scenografės Barboros Šulniūtės kūrinys artimesnis instaliacijai ar performansui, nors jame ir veikia keliolika jaunosios ir jauniausiosios kartos aktorių.

© 37O

Į veiksmo erdvę – „Skate Park“ kultūros bare „Kablys“ – žiūrovai įleidžiami poromis (atėję po vieną – suporuojami), paskelbiant jiems priskirtos gyvūnų veislės pavadinimą. Taip lydimi ryškiaspal-

vėmis, šviesą atspindinčiomis uniformomis vilkinčių aktorių žiūrovai žengia į rūke skendinčią, todėl gana paslaptingą erdvę, kurios apleistumas pabrėžiamas ne tik nuo neatmenamų laikų čia likusio didžiulio sietyno, bet ir transportavimo diržais papuoštų rąstigalių, kelmų ir kitų medžių liekanų. Rūke jie atrodo tarsi eksponatai galerijoje, o po jį klaidžiojantys žvėrims priskirti žiūrovai ir aplink juos patruliuojantys atlikėjai taip tampa bendro, susirinkimą į Nojaus laivą primenančio vyksmo dalimi. Po susirinkimo vyksta pokalbiai prie laužo, kai prie žiūrovų grupelės prisėdęs aktorius ar aktorė pradeda pokalbį, primygtinai krypstantį link žmonių žvėriškumo. O po šių pokalbių – keletas žaidimų ir meditatyvių ritualų.

Visas „Analizuojant žvėrį“ veiksmas, jame pateikiamos ritualizuotos ir mistifikuotos sąsajos vienaip ar kitaip veda ta pačia linkme – link sunaikinto miško ir vilties, kad atsodinus jis gali vėl užaugti, jei to imsimės patys, kiekvienas atskirai ir visi drauge. Tokia tad nesudėtinga šios analizės formulė. Įdomu, kad nors lietuvių aktoriai ir režisieriai gana aktyviai reiškiasi įvairiomis gamtosaugos ir ekologijos temomis socialinėse medijose, tačiau scenoje apie tai prabyla itin retai. Tad šiuo aspektu „Analizuojant žvėrį“ (greta Gin-

taro Varno „Bakchančių“ ir „Venecijos liūtą“ pelniusios Vaivos Grainytės, Rugilės Barzdžiukaitės ir Linos Lapelytės operos „Saulė ir jūra“) – maloni išimtis.

Rekomenduojama: siekiantiems dalyvauti (ir teatriniame veiksme, ir ekologiniame judėjime).

Nerekomenduojama: tikintiems, kad diagnozės šiais laikais nebepakanka.

FIZIKAI

ŽIŪRĖKITE JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRE (Laisvės a. 5, Panevėžys) Repertuarą sekite www.mmlaboratorija.lt

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras jau daugiau nei metai keičia savo veidą – jo vairą perėmę jauni vadovai Leonas Blėdis ir Andrius Jevsejevas ėmėsi ne tik scenos rekonstrukcijos, bet ir per sezoną drąsiai pakeitė teatro repertuarą, jo kryptį.

Vienu iš naujosios šio teatro estetikos vėliavnešių buvo pasirinktas jaunosios kartos režisierius Artūras Areima (Panevėžyje sukūrė jau tris spektaklius), kuris, kaip būtina paminėti, tituluojamas teatro chuliganu.

gos istorija. Tačiau pasveikti norinčių neatsiranda.

Būtent šiam režisieriui buvo patikėta režisuoti kadaise prie šio teatro šlovės itin prisidėjusią šveicarų dramaturgo Friedricho Dürrenmatto pjesę „Fizikai“. Legendinis režisierius Juozas Miltinis tuomečiame Panevėžio dramos teatre spektaklį pagal šią pjesę režisavo dar 1967 m., tačiau ši absurdo drama apie bepročiais apsimetančius genialius fizikus skaudžiai aktuali ir šiandien, o joje sprendžiami moralės klausimai vis dar neišspręsti.

Į savo siautulingą „Fizikų“ versiją A.Areima sumaniai įtraukė ir naujais rakursais atskleidė vyresniosios kartos Panevėžio teatro aktorius, pasiūlydamas jiems avantiūristišką žaidimą teatru, istorija ir globalių aktualijų atšvaitais. Tiesa, interpretuodamas klimato kaitos debatų fone itin aktualią pjesę A.Areima taškosi resursais ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Tris valandas trunkančiame spektaklyje gausu pagrindinių ir šalutinių linijų, gretutinių asociacijų, stebinančių kostiumų, netikėto rekvizito, intermedijų, interakcijų, lyrinių nukrypimų, filosofinių apmąstymų, istorinių ekskursų ir dar daug daug ko. Šio spektaklio daugiasluoksniškumas vienu metu – ir vertingoji kūrinio savybė (panašiai kaip, anot Kultūros paveldo departamento, Lukiškių aikštės plokštumas), ir pagrindinis trūkumas (panašiai kaip vienoje „Draugų“ serijoje Reičel gaminto deserto viduriniame sluoksnyje atsidūrusi jautiena, žirneliai ir svogūnai). Taigi šis spektaklis – nemenkas iššūkis žiūrovo kantrybei.

Tado Povilonio nuotr.

„Fizikų“ A.Areima, kaip jam būdinga, imasi drąsiai ir beatodairiškai, su savita vizija. Nors scenoje – kardinali miltiniškosios interpretacijos priešingybė, tačiau ryšį su Panevėžio teatro legenda spektaklis išlaiko itin glaudų. Iš menamos psic hiatrijos klinikos Šveicarijoje veiksmas perkeliamas į Juozo Miltinio sanatoriją, kurioje gydomi aktoriai, prisistatantys savo pačių vardais ir vaidinantys pjesės personažus. Teatras kaip profesija čia sutapatinama su liga, o kūrybinė biografija – su li-

Sprendžiant moralinę dilemą režisierius suveda teatro ir globalių problemų paraleles. Albino Kėlerio vaidinamo Mebijaus apsisprendimas likti beprot­ namyje vienu metu pasakoja ir apie provincijos teatre apsisprendusį likti talentingą aktorių, ir apie žmoniją nuo jos pačios apsaugoti siekiantį mokslininką. „Tik čia galiu būti laisvas“, – taria A.Kėlerio kuriamas personažas.

Rekomenduojama besidomintiems Juozo Miltinio teatru ir jo istorija bei besimėgaujantiems nepažabotu siautuliu scenoje.

Nerekomenduojama itin branginantiems kultūrinėms pramogoms skiriamą laiką.

ORDREDESORDREORDREDESORDRE KLAIPĖDOS KULTŪROS FABRIKE (Bangų g. 5, Klaipėda) Repertuarą sekite www.seikodancecompany.com

Spektaklį kūrėjai pristato kaip choreografinį tyrimą, paremtą moksliniais ieškojimais biologinių sistemų srityje. Iš tiesų tai mūsų šokio scenai nauja ir gana originali kryptis. Kaip byloja spektaklio pavadinimas, čia ieškoma jungčių ir skirtumų tarp chaoso ir tvarkos, ir atvirkščiai.

Tai būdinga ir spektaklio struktūrai. Jis skyla į tris aiškiai atsiskiriančias dalis: neįprastai ilgą, todėl gana meditatyvią uvertiūrą – Audriaus Kalyčio elektrinės gitaros solo, choreografinį chaotiško dalelių judėjimo atkūrimą ir sušoktą roko koncertą. Pirmoji spektaklio pusė ir labai fiziškai aktyvi, ir kartu gana meditatyvi. Atsitiktinius junginius ir įvairias judesių sekas sudarantys ir atliekantys Šeiko šokio teatro šokėjai primena ir vėjo žarstomas smiltis, ir vandens vijurką, ir biologinių struktūrų vizualizacijas kompiuterio ekrane. Nuolatinis šios

kompozicijos sukimasis ratu, nenutrūkstamas judėjimas, išsitęsęs laike, hipnotizuoja, leidžia klaidžioti savo mintyse, o jei yra noro, ir aplink sceninį veiksmą. Antrąją spektaklio dalį įkvėpė britų post punk grupės „Joy Division“ lyderio Iano Curtiso asmenybė. Tad scenoje vienas po kito Šeiko šokio šokėjai scenoje debiutuoja kaip vokalinis-instrumentinis ansamblis, siekdami į išlaisvinantį šėlsmą įtraukti ir publiką.

Spektaklyje jaučiamas V.Pitrinaitės choreografiniams kūriniams būdingas atsainumas. Jis juntamas ir choreografiniame piešinyje, ir pasirenkant judesius, ir jungiant scenas. Tai įdomi, paprastai lietuvių choreografams nebūdinga savybė, suteikianti V.Pitrinaitės darbams laisvės ir atvirumo prieskonių. Tačiau šį kartą spektaklio finale jis, regis, pakiša kūrėjai koją, kai pasireiškia nekokybišku, neišbaigtu atlikimu.

Rekomenduojama laisvamaniams.

Nerekomenduojama precizikos šalininkams.

„Kemel Photography“ nuotr.

Klaipėdos Šeiko šokio teatras vis dažniau bendradarbiauja su kviestiniais užsienio choreografais. Ne išimtis ir naujausias šio teatro šokio spektaklis komplikuotu ir sunkiai ištariamu pavadinimu „Ordredesordreordredesordre“. Tiesa, kviestinė choreografė iš užsienio šįkart lietuvė – Vilma Pitrinaitė, Belgijoje gyvenanti ir kurianti šokėja ir choreografė, nepriklausomos šokio trupės „We cie“ įkūrėja ir meno vadovė.

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Šiandien ant lentynos vyrauja vaisinės tendencijos. Šiuolaikiniai vaisių natiurmortai poroje su konceptualia juvelyrika, sulčių pakuočių dizainas, sukurtas pagal ajurvedos principus, vaisiais ir prieskoniais kvepiančios citrininės skardinės su vyriška paslaptimi viduje, lietuviškos daržovės angliškuose archyvuose, bananiniai pledai, pagalvės ir vazos iš Ispanijos bei spalvota plantacija vaisinių ir daržovinių kojinių kiekvieno skoniui ir gyvenimo atvejui.

AKSESUARŲ KOLEKCIJA „KREMER X AURELIJA VAINIŪTĖ“ LIETUVA Diz. Modesta Kremerytė, Deividas Katkus, Aurelija Vainiūtė www.facebook.com/beyondk3

INTERJERO AKSESUARAI „BANANA GUYS“ LIETUVA | ISPANIJA Diz. Eglė Žvirblytė www.eglezvirblyte.com Situacija, kai vietoje vaikino į namus parsivedi „Banana Guys“ – iliustratorės Eglės Žvirblytės kartu su ispanų dizaino ženklu SANCAL sukurti bananiniai pledai, pagalvės ir net tekstilinės vazos, kurios yra perdirbamos.

Visi šie interjero, ypač lovos reikalus paminkštinantys aksesuarai yra papuošti Eglės pieštomis bananų personifikacijomis – pasiutę bananai nevengia kokteilio, dūmo ir kitokių nepadorių pozų.

„Lemon Sox“ nuotr.

Pirmas kartas su „Kremer“ įvyko prieš keletą metų „Mados injekcijoje“, kai jie pristatė pasipriešinimą taisyklėms deklaruojančią, Harajuku subkultūros inspiruotą kolekciją. O štai čia uždraustų vaisių ekspozicija, gimusi iš bendros nuodėmės su juvelyrikos ir stiklo dizainere Aurelija Vainiūte, kuriančia konceptualius kūno aksesuarus. Šiuolaikiniai natiurmortai su egzotiškais apelsinais, vynuogėmis ir bananais – vaisių andergroundas kaip turi būti.

Kas yra kojinių kvapas, žino visi. Bet ar tikrai? Iš pirmo žvilgsnio, „Lemon Sox“ atrodo kaip tuno skardinė, iš antro – gal konservuotos citrinos? Ne, vis dėlto tai kojinės su kvapu. Tik nepagalvokite nieko blogo, nes skardinėje integruota kvapų kortelė. Šiauliečių konservuojamos kojinės turi tris kvapus – pirmu smuiku groja aitrioji paprika ir apelsinas, sukurtas aštrių pojūčių mėgėjams, tada išstoja vanilės ankštis – klasika, skirta pirmajam pasimatymui, o pasirodymą užbaigia cinamonas – funky vyrams. Taigi, dabar posakis „iš kvapo pažinsi“ įgauna naują prasmę.

„SANCAL“ nuotr.

Rasos Nebasos nuotr.

KVEPIANČIOS SKARDINĖS „LEMON SOX“ LIETUVA Diz. Darius Dovydavičius www.lemonsox.com

KOJINĖS „SPALVOTOS KOJINĖS“ LIETUVA Diz. Gediminas Zepčikas www.spalvotoskojines.lt

SULTINĖ „LEEDS JUICERY“ DIDŽIOJI BRITANIJA | LIETUVA Diz. Abbas Mushtaq, Greta Madline www.gretamadline.com

Ypatingo dizaino kojinių pasirodymas ant lentynos tęsiasi. Pažiūrėkite, ant kojinių išsiuvinėtas visas rudens derlius ir duodu koją nukirst (juokauju), kad čia tikrai kažką įsimylėsite. Burokėliai, agurkėliai, šaltibarščiai, kiviai, granatai, ananasai, bananai, braškės, arbūzai, citrinos, kriaušių pora, moliūgai, šaltalankiai, svogūnai, naminės morkos – visokiausių veislių vaisiais ir daržovėmis puoštos kojinės kiekvieno skoniui ir gyvenimo atvejui.

© 37O

„Tom Joy“ nuotr.

22 //

PROJEKTAS „TABLE GAMES“ LIETUVA | DIDŽIOJI BRITANIJA Diz. Jolita Lenktaitytė, Tibor Galamb www.opiopiocreative.com Nepriklausoma kūrybos studija „Opiopio Creative“ iš Vilniaus – nepriklausomam meno ir kūrybinių industrijų archyvui „Boom Saloon“ iš UK – paruošė tikrą vaisių ir daržovių puotą. Alijošių šou su kiniškais pagaliukais, paprikos sietkoje, citrininiai žiūronai, smulkia tarka tarkuoti drabužiai, anoniminiai konservai ir kitos gėrybės iš Lietuvos nugulė į archyvinius „Boom Saloon“ puslapius.

„Spalvotų kojinių“ nuotr.

Tiboro Galambo nuotr.

Dizainas pagal ajurvedą? Būtent tai Lidso mieste sukūrė čia studijavusi vilnietė dizaino emigrantė Greta Madline. Ekologiškų sulčių dizaino pakuotės atitinka Indijos tradicinėje medicinoje – ajurvedoje taikomas tris došas: vata, pita ir kapha, todėl dabar galima pasirinkti, ką gerti pagal savo došos tipą. Sulčių buteliukas padeda tau nusistatyti savo došos tipą ir išsirinkti būtent tavo organizmui tinkamas sultis: citrusiniai vaisiai, jauni kokosai, žalumynai, ciberžolių tonikas, o gal burokėlių kokteilis su obuoliais?