370 Nr. 84

2019 lapkritis #84

ŽIŪRĖTI NEGALIMA DRAUSTI KAI TYLOS PER DAUG – VISADA YRA MUZIKA FILMAS „NEREGĖTA EUROPA“: ATĖJO METAS SUAUGTI LAIKINAS ŠIO GYVENIMO PAKELEIVIS TIKROVĖS POJŪTIS „SUTEMOSE“

Edvino Valikonio nuotr.

#84 ŽIŪRĖTI NEGALIMA DRAUSTI

NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DAKTARĖ, NAUJOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

DAIVA JUONYTĖ

K

ur padėti kablelį? Tikime, kad daugeliui mūsų skaitytojų tokių klausimų nekyla.

Tik ne, mes čia ne nelegalių muzikos ar filmų svetainių blokavimą turime omeny­ je – šiai temai ir taip netrūksta meinstryminės žiniasklaidos dėmesio. Šį kartą no­ rime pakalbėti ne apie nemokamo turinio medžiotojų išgalvotą, o apie tikrą cenzūrą.

MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU

AUKSĖ PODOLSKYTĖ KINO MYLĖTOJA, NESPJAUNANTI IR ANT KITŲ MENO SRIČIŲ

O istorija tokia: Londone gyvenanti režisierė Elena Reimerytė sutarė su LRT, kad kurs socialinės dokumentikos ciklą „Spalvos“, kuriame skirs dėmesio ir LGBTQ+ bendruomenės rūpesčius pristatančioms temoms. Ir nors LRT visas temas aprūvino ir minėtoji režisierė su bičiuliais ėmėsi darbo, laidos, kuriose kalbama apie homoseksualius žmones, visuomeninio transliuotojo eterio gali ir nepasiekti, nes jų rodymas prilyginamas kone antikonstitucinei veiklai.

LRT eteryje pasirodžius vienai iš ciklo „Spalvos“ laidų, kurioje kalbėjo gėjai tėčiai, pradėta organizuoti protesto akcija, negana to, aktyvieji šeimos vertybių saugotojai laidos kūrėjus apskundė Lietuvos radijo ir televizijos komisijai.

Kad ir kaip sunku patikėti, mūsų šalyje, jau beveik tris dešimtmečius tvirtai žygiuojančioje demokratijos keliu, pasirodo, negalima viešai kalbėti apie homoseksualumą, o tas draudimas yra įtvirtintas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatyme štai tokiu sakiniu: „...kuria niekinamos šeimos vertybės, skatinama kitokia, negu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta, santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata“. Štai šitas neatsakingai suformuluotas sakinys yra tikra dovana homofobams, save išdidžiai vadinantiems tradicinės šeimos saugotojais ir itin aktyviai puolantiems ne tik pačius LGBTQ+ bendruomenės narius, bet ir juos palaikančius visuomenės atstovus. Net keista, kad ilgos jų rankos dar nenusitiesė iki „37O“, kuris, kaip pastebėjote, nevengia antihomofobiškų temų. Mes galime tik paantrinti režisierei E.Reimerytei, kuri sako, kad „dokumentikos tikslas yra nušviesti ir informuoti, o tokie suvaržymai yra ne iš šio amžiaus“.

Dar galime palinkėti Lietuvos radijo ir televizijos komisijai nepamesti sveiko proto nagrinėjant šią ir panašias viešosios informacijos poveikio „bylas“ – gal nebūtina aklai sekti įstatymų punktais, ypač tais, kurie diskriminuoja dalį visuomenės. Ir dar labai tikimės, kad pastarasis artimiausiu metu praras prasmę, nes pati santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo samprata mūsų šalyje pasikeis – žinoma, ne be įstatymų kūrėjų pagalbos.

LINA SIMUTYTĖ NERIMO TEMATIKOS SPECIALISTĖ IŠ „BLUNKANČIOS SOFOS“

TOMA VIDUGIRYTĖ PARADUI VADOVAUJANTI PAŽENGUSI MELOMANĖ

Ne tik netradicinės orientacijos piliečiams nelengva gyventi mūsų šalyje, bet ir neįgaliesiems. Apie tai garsiau kalbėsime kituose žurnalo numeriuose, o dabar tiesiog išklausėme „Scanoramoje“ pristatomo filmo „Neregėta Europa“, pasakojančio apie dviejų panašaus likimo geriausių draugių (Žydrūnė mato 2 proc., Irma nemato visai) kelionę po Europą, režisierę ir scenarijaus bendraautorę Akvilę Gelažiūtę. „Per pačias pirmąsias susitikimo minutes Irma tiesiai paklausė, ką ir kodėl mes norime filmuoti. Nors tada siužeto vizija buvo dar miglota, bet pasakėme, ką tuo metu tvirtai žinojome, – „norime kurti filmą su aklaisiais, o ne apie akluosius“. Man atrodo, kad tai ir buvo raktas, kodėl mums, filmo komandai, buvo leista prisijungti prie tokio asmeniško gyvenime įvykio – povestuvinės kelionės. Tiek Irma, tiek Žydrūnė buvo nusivylusios, kad į jų bendruomenę dažniausiai žiūrima per gailesčio prizmę, negalią išskiriant ir romantizuojant, todėl joms patiko, kad šįkart pristatymas buvo visai kitoks“, – interviu „37O“ pasakoja A.Gelažiūtė.

Už neromantišką viršelį (kitokių pas mus nelabai ir būna) dėkojame poetui, fotografui ir tarpdisciplininių projektų kūrėjui Edvinui Valikoniui, kurį bendraautorė Lina Simutytė pakvietė dalyvauti pokalbių cikle „Blunkanti sofa“, nagrinėjančiame šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkiant Lietuvos jaunosios kartos menininkų asmenines patirtis.

Dar siūlome Daivos Juonytės pokalbį su svečiu iš Izraelio – lietuvių kilmės menininku Leo Ray, kuris prisipažįsta nemėgstantis kalbėti apie save ir savo darbus.

Po ilgos pertraukos į mūsų bendraautorių gretas grįžusi Liucija Adomaitė ieškojo autentikos madoje, o Auksė Podolskytė domėjosi Šarūno Barto filmo „Sutemose“ kūrimo užkulisiais. Kaip visada, rasite knygų ir naujausių muzikos albumų apžvalgas ir teatro recenzijas.

Tik štai Alisa, sudėliojanti įdomiausius daiktus ant savo Stebuklų lentynos, nusprendė paatostogauti egzotiškuose kraštuose. Jeigu leidžia galimybės, jums linkime to paties, nes lapkritis prognozuojamas nekoks. O mūsų žurnalą galėsite paskaityti sugrįžę arba internete. Kiek įmanoma smagesnio lapkričio visiems ir susitikime gruodį!

Jūsų „37O“

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 1, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 10, 11, 12, 14, 16, 17, 19, 20, 21, 22 p.

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Aguonų g. 6, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #84, LAPKRITIS, 2019 Reklaminiai straipsniai žymimi

KAI TYLOS PER DAUG – Š

iuolaikinio šokio, muzikos ir poezijos performansas „Rūko siūlės“ šiais metais buvo pristatytas festivalyje „Devilstone“, o eilėraštis „Rūkas V: laiškai“ puošė vieną reklaminių stendų projekto „Vilniaus kontekstai“ metu. Edvinas man – postmoderni asmenybė, kurio kūrybiškumas skleidžiasi tarsi per kaleidoskopo akutę. Pastebėjau, kad šiuolaikinių žmonių nerimas sietinas su multitaskinimo baime – vienu metu darant daugybę dalykų prarasti ašį, o laikantis nusistatytos krypties – pasmerkti save dėmesio sutelkimui į vienintelį rezultatą. Laikantis vienos krypties dažnai kyla nuobodulys.

– Edvinai, pirmiausia klausiu, kaip iš fragmentų sekasi atpažinti ir identifikuoti savo asmenybę?

– Esu šalininkas netikėjimo, kad žmonės gali būti sutverti tik vienam dalykui – rašyti, piešti, šokti, kurti ir t.t.

Toks mąstymas man atrodo fosilizuotas, užsilikęs iš tų laikų, kai rinktis nebuvo ką, o suvaržytos mūsų tėvų ir senelių kartos tiesiog atliko tų metų žmogui parašytas partijas be didesnių improvizacijų. Išimtys – pavienės. Dabar tai, kas anuomet buvo išimtis, yra taisyklė. Taigi kovojame jau nebe su noru nebūti tik mama ar tėvu, bet su rizika pasimesti plačiame veiklų spektre. Pasirinkimų yra tiek, kad trims gyvenimams neužtektų. Čia ir slypi paslaptis – balansavime ant šio lyno. Nors klausimu suponuojama, kad loterijoje laimėjau net ne vieną, o daug kūrybingumo prizų, tiesa ta, kad visos šios veiklos gyvenime atsirado palaipsniui. Logine seka. Viena dargi veikė, darė įtaką naujai atsiradusioms. Galime tai vadinti ta ašimi? Manyčiau, taip. Juk tai ir tam tikros temos, vaizdiniai, motyvai – vienaip ar kitaip išlieka bendra kūrybos kryptis ir plotis.

Multitaskinimas apie kūrybą kalbant – neigiamai skambantis žodis, kurį išgirdus nevalingai norisi patraukti per dantį klausiant: tai kaip tu viską spėji? Kaip pasiekti vienos kūrybinės veiklos dugną, jei visad tiesiog mirkai pirštus įvairių veiklų paviršiuje?

Vis dėlto žongliravimas pasvertu kiekiu skirtingų projektų, mano patirtimi remiantis, gali būti ir naudingas – eilėraščiai leidžia pasisemti vaizdinių, kuriuos po to galima įgyvendinti fotografijoje, o šioje pamatytos netikėtos pozos gali tapti kad ir šokio spektaklio motyvais. Apsiimti kelis meninius projektus verta, bet tik pasvėrus, ar tą skirtingų projektų svorį pakeli ir ar grįžti jų pabaigti.

Labai skeptiškai, beje, matau tapatybės ir kūrėjo sąvokų gretinimą. Žodis „kūrėjas“ skamba perdėm pompastiškai, panašiai kaip „rinkodaros guru“.

Dažnas „guru“ visai neatlieka tipiškų guru funkcijų, o dažnas kūrėjas nekuria 24/7. Nejau laisvu nuo kūrybos laiku (arba, ginkdie, kūrybinio bloko metu) jis – niekas?

Rašė Lina Simutytė Nuotraukos Edvino Valikonio

4 // © 37O

Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuo­lai­ki­ niams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų asmenines patirtis. Šio pokalbio pakviečiau poetą, fotografą ir tarpdisciplininių projektų kūrėją Edviną Valikonį.

– Praėjusiais metais kartu organizavome muzikinius literatūros skaitymus „Apie kūnus“ ir kartu siekėme nagrinėti kūniškumą, seksualumą ir nutrinti ribas tarp muzikos ir tekstų – taip bandėme sumažinti atstumą tarp skirtingų disciplinų. Skaitymų metu buvo įdomu ir tai, kad šeši skirtingi autoriai skaitė ne patys savo (kaip įprasta), tačiau kolegų – kitų poetų, rašytojų tekstus, taip pasiekdami didesnę kūrybos asimiliaciją. Poeto Aisčio Žekevičiaus knygos „Maratonas“ pristatymui pasiūlei panašią mintį – čia Aisčio tekstus skaitė kiti poetai, o jis pristatė jų kūrybą.

Dažnai kalbama, kad autoriai itin linkę į individualizmą ir autentikos siekį, tačiau tavo požiūris atrodo kitoks. Kuo tave praturtina šios bendruomeniškos patirtys? Ar nebijai taip prarasti autentiką, originalumą?

– Pamatyti savo kūrybą iš šalies – be galo naudinga. Taip greičiausiai pamatysi tekstų vietas, kurios neišlaiko pusiausvyros ir griūva, išgirsi prasmes, kurių tekste iki šiol galbūt neįžiūrėjai. Nemanau, kad tokie eksperimentai itin nauji – teatro aktorių lūpomis kitų autorių tekstai jau šimtmečius persirenginėja naujais rūbais. Neseniai „Apeirono“ teatro spektaklyje „Ašmenys“ išgirdau poetės Birutės Pūkelevičiūtės eiles – pats jas būčiau skaitęs kardinaliai skirtingai, kirčius dėjęs kitur.

Galėjau pasimėgauti tokiu teksto daugialypiškumu.

Individas, mano galva, tik viena iš dedamųjų atsirandant tekstui. Ir nors per jo smegenų prizmę skilusi pasaulio šviesa, virtusi eilėraščiu, gali atrodyti kaip konkretaus žmogaus rankų sutvertas stebuklas su viena konkrečia funkcija, laikas poetą, o tuomet ir jo biografiją ištrins – liks tik tekstas. Gvieštis idėjų, ypač tų, kurios jau yra parašytos ir gyvena nuosavą gyvenimą kultūrinėje spaudoje ar knygose, būtų paprasčiausias sentimentalumas. Tekstui neskauda, kai jį skaito kiti. O autoriui tai papildomas inspiracijų šaltinis.

– „Niekas neapsaugotas nuo pasaulio pabaigos“ – eilutė iš eilėraščio „Rūkas VII: sklaidžiau nuotraukas“. Ko gero, kiekvieno – kad ir kaip autentiškai gyvenančio asmens – gyvenimo bendras vardiklis išlieka panašus – mes jau gimstame žinodami, kad visa tai baigsis. Kalbamės artėjant vasaros pabaigai. Šiltasis sezonas siejamas su daugybe lūkesčių – juk Lietuvoje vasaros gana trumpos, tad natūralu, kad jų laukiame tarsi išsipildymo, susijusio su didesniu išsiskiriančio seratonino kiekiu. Vasaros pabaiga taip pat yra vieno iš pasaulių pabaiga. Kaip pats jautiesi pabaigų kontekstuose?

Kokius jausmus tau sukelia skirtingų projektų, naujos fotojuostos pabaiga?

– Į projektų pabaigas (pačios jos, žinoma, visada yra nerimo, jaudulio, džiugesio ir entuziazmo mišinys) stengiuosi žiūrėti pozityviai. Padėkoti, kad buvo. Net jei nebuvo kažkas gero. Svarbiausia kiekvieno tokio įgyvendinto projekto pabaigoje skirti nors kelias minutes pamąstymui, kas buvo gerai, o ką būtų galima daryti kitaip. Kol, vienam gyvenimo ar kūrybos etapui pasibaigus, gali pasakyti, kad pavyko geriau nei pastarąjį kartą, tol esi gyvas.

Taip nuo mūsų drauge organizuotų skaitymų skambant pusiau improvizuotai muzikai pasukau iki šokio ir muzikos mini spektaklio, kurį pagimdėme kartu su mielais bendražygiais ir velniais Jonu Gustainiu ir Vesta Gineityte, kūrimo.

Jį sukūrę visi išmokome kažko naujo, o save išsibandėme naujuose amplua. Įtariu, kad šiame lauke dar sušmėžuosime, o kai tai nutiks – galėsime pasakyti, kad pavyko dar geriau nei pirmą kartą.

– Tavo fotografijų galima rasti instagramo platformoje su prierašu „Mokausi matyti / brendu iš trumparegystės“. Johnas Bergeris savo knygoje „Kaip menas moko matyti“ rašo, kad „netrukus po to, kai pradedame matyti, imame suvokti, kad patys galime būti matomi“.

– Matomumas neišvengiamai sukels kritiką, tačiau tai geras dalykas. Taip prasideda pokalbiai apie vienų ar kitų dalykų būtinumą, vertę, prasmę. O jei esi pasirengęs pasauliui viena ar kita forma kažką sakyti, turi būti pasirengęs ir klausytis. Žinoma, būna atvejų, kai didžiausi savo amato meistrai dirba šešėlyje ir iki pat mirties neišsiduoda, kad egzistuoja. Į mintis peršasi Vivian Maier atvejis – per visą gyvenimą padariusi tūkstančius neįtikėtinų nuotraukų, ji niekad nepasidalijo jomis su pasauliu. Negatyvai buvo atrasti tik per klaidą. Manau, kad jai nuotraukų darymas nė nebuvo būdas bendrauti su pasauliu, veikiau, savo vietos jame ieškojimas ir saviterapijos forma.

– Savo tekstais pradėjai dalytis santykinai vėlai, tačiau šiuo metu jie publikuoti nemažoje dalyje kultūrinės spaudos, šiais metais tavo eilės įtrauktos į „Literatūrinių slinkčių“,

VISADA YRA MUZIKA „Poezijos pavasario“ almanachus. Kiek laiko praėjo nuo tavo pirmosios publikacijos ir kodėl kilo noras tekstais dalytis apskritai? Juk jauni, pradedantys rašytojai dažnai apkaltinami ir grafomanija, kuri kyla iš nuolatinio nerimo sulaukti patvirtinimo. Ar esi sulaukęs kritikos ir kaip su ja dorojaisi?

– Pirmoji publikacija buvo slemo poezijos tekstai, nutūpę į „Nemuno“ puslapius prieš porą metų. Iš pradžių ir pats slemo vyksmas, šiuo metu populiarus kaip niekad anksčiau, buvo ne noras dalytis, o išbandyti save kalbant viešai. Pirmąjį slemo tekstą pabaigęs dar neturėjau išsigryninęs žinutės, ką noriu pasakyti. Tiesiog sakiau, nors gal vertėtų sakyti – šaukiau. Slemo terpė buvo itin naudinga gryninant temas ir istorijas, kurias noriu papasakoti, nes auditorija atstojo tikrai neprastą focus grupę. Šiandien manau, kad kalbu kitu balsu, kitai auditorijai, bet viso to gryninimasis – svarbi kūrybos proceso dalis.

Kritika manęs negąsdina. Stengiuosi iš jos pasiimti viską, ką galiu, net kai ji pasakoma aštriai. Vis dėlto, jei duria šiandien, ėmusis didesnių projektų, kritika tiesiog pervers – nemanau, kad tai kurio autoriaus interesas. Dirbti su savo požiūriu į kritiką ir pačios konstruktyvios kritikos paieškomis linkėčiau ir kitiems kūrybos procese plaukiantiems, pažįstamiems ir ne.

– Tavo fotografijose vyrauja nykimo, atsiribojimo, atskalūniškumo tematika. Kai kurie subjektai jose slapstosi tiek užmiesčiuose, tiek drabužių išnarose, tiek apleistuose pastatuose, tiek gamtos užuovėjose. Šią vasarą pirmą kartą ilgesnį laiką keliavai vienas. Kad ir kaip dažnai suvokiu buvimo vien su savimi svarbą, dažniausiai patiriu atskirties baimę, kuri man neleidžia pakankamai atsiriboti. Ar tau pažįstama ši baimė? Kokios patirtys, suvokimai tave praturtino kaip kūrėją? Kuo tau svarbus atsiskyrimo, vienatvės motyvas?

– Turint tiek mažai laiko, jį visą norisi išnaudoti kuo produktyviau. Turiu omeny ir socializavimąsi – toks nuolatinis buvimas tarp žmonių praturtina, bet kartu ir sekina.

Keliavau vienas ir kartą prieš tai, o visą tradiciją pradėjau nuo paprasčiausių išvykų į Lietuvos miestelius, iš kurių nesunku per valandą dvi grįžti atgal vakarienės savo virtuvėje.

Ir trumpos, ir ilgos išvykos įrodė man – vien dėl to, kad nesi tarp žmonių, nereiškia, jog neegzistuoji. Pasauliu galima džiaugtis ir nesant su kažkuo, o laikas klausantis savęs – be galo svarbus norint suprasti, kur yra ribos tarp tavęs ir pasaulio. Nuolat bėgant jos neretai pradeda blukti.

PASAULIU GALIMA DŽIAUGTIS IR NESANT SU KAŽKUO, O LAIKAS KLAUSANTIS SAVĘS – BE GALO SVARBUS NORINT SUPRASTI, KUR YRA RIBOS TARP TAVĘS IR PASAULIO. NUOLAT BĖGANT JOS NERETAI PRADEDA BLUKTI.

– Esi modelis prieš kitų fotografų objektyvus, anksčiau tave dažnai būdavo galima sutikti ir slemo scenoje, kur pristatydavai savo tekstus gana ekspresyviai. Ekspresyvi skaitymo maniera tau būdinga ir iki šiol, retkarčiais sukurdama

paradoksus – net minimalistinius, lėtus ir sraunius tekstus skaitydamas gali paversti sprogstančiais ugnikalniais. Kartą prie Katedros surengei skaitymus, kurių metu kitus autorius kvietei skaityti tekstus per megafoną – taip juos tarsi išrėkti. Tai socialinėje erdvėje sukėlė diskusiją apie tai, kokiais būdais ir kokiose erdvėse turėtų skambėti tikroji poezija. Kodėl renkiesi būtent tokiais ekscentriškais būdais pristatyti kūrybą?

– Kitoks – nebūtinai ekscentriškas.

Netikiu vienu teisingu būdu skaityti poeziją, kaip jau spėjau paminėti kiek anksčiau.

Viso žanro konservatyvumą siečiau ir su tuo, kad į skaitymus ateina, sutikime, tie patys keli žmonės. Juk negali kaltinti absoliučios daugumos, kad ji nesupranta kūrybos, jei nesi išbandęs visų būdų juos pasiekti. Pas mane šiuolaikinė poezija atėjo per slemą, kuris taip pat pasižymi šauksmingumu. Šiandien mėgaujuosi įvairia šio žanro kūryba, tiek tylia, tiek šauksminga ir brutalia. Vien dėl to, kad pastarosios atsiranda daugiau (ir kad ji pritraukia didesnę auditoriją), ne-

reiškia kitų poezijos požanrių mirties. Tai veikiau – papildomos durys, pro kurias gali patekti į vidų nestovėjęs ilgoje eilėje prie pagrindinių.

– Rampų šviesoms užgesus, nutilus megafonams, mikrofonams ir publikos plojimams, aplanko tyla, kuri neretai gali priartinti prie tuštumos, rašytojos J.Skablauskaitės žodžiais filme „Vienatvės gaudesys“ pavadintos „kosmine vienatve“.

Kokiais būdais ją užpildai? Ar yra tam tikri patikrinti būdai ar situacijos, kuriose sąmoningai keliauji ieškoti tiesos?

Kiek poezija, fotografija susijusi su tiesos raiška, ar priartėji prie jos kurdamas?

– Tiesa kaip idėja – ne mano kūrybos tikslas. Abejočiau galįs ją pasiekti. Kūryboje dokumentiką integruoju, bet stengiuosi nuvilkti nuo jos buities apdarą ir eiti toliau – šiuo momentu, šioje erdvėje esame taip trumpai, kad, net šį sakinį pabaigus, jo jau nebėra. Kalbėti tik apie jį man atrodo bergždžia – verčiau kalbėti apie tai, kas yra už tos buities ir už visų mūsų.

Kita vertus, kasdieniame gyvenime tiesą laikau kone svarbiausia vertybe, stengiuosi nenutylėti nieko. Mano nuotraukos ir eilėraščiai tokios tiesos niekada nepasakys. Kurdamas remiuosi žemiškomis patirtimis, nors ir gali pasirodyti, kad vis pasitelkiu (nelyginant klausime minima vienatvė) vadinamąsias kosmines formas. Ir nors rezultatas dažnai – abstrakcija, kad ir tokiuose kaleidoskopiškuose, tankiuose tekstuose, kaip „Rūko“ ciklas, apstu kasdienybės krislų.

Kalbant apie tylą – ji gydo. Nelaikau jos tuštumos sinonimu. O kai jos per daug, visada yra muzika.

KAI ATEINA METAS SUAUGTI

Rašė Auksė Podolskytė Iliustracijos Martyno Norvaišo (kadrai iš filmo „Neregėta Europa“)

„Tai nėra socialinė drama“, – tokia buvo pirma frazė, kurią man pasakė režisierė ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto lektorė Akvilė Gelažiūtė, pradėdama pasakoti apie savo pirmąjį pilnametražį dokumentinį filmą „Neregėta Europa“. Kaip ir ankstesnis jos darbas „Deminas: dvi tvirtovės“, taip ir šis bus pristatytas Europos šalių kino forume „Scanorama“. Premjera vyks lapkričio 10 d.

P

ilnametražis A.Gelažiūtės debiutas pristatomas kaip tragikomiškas kelio filmas apie draugystę ir žmogaus gebėjimą prisitaikyti prie to, kas daugeliui atrodo neįmanoma. Filme pasakojama apie dvi panašaus likimo geriausias drauges: Žydrūnė mato 2 proc., Irma nemato visai. Pirmajai ištekėjus, jaunavedžiai kartu su Irma leidžiasi į medaus mėnesį po Europą, kuris tampa atsisveikinimu. Plačiau apie šį filmą pasakoja režisierė ir scenarijaus bendraautorė A.Gelažiūtė.

6 // © 37O

– Akvile, nuo ko prasidėjo dokumentinis filmas „Neregėta Europa“? Iš kur atsirado idėja?

– Šio filmo prodiuserė Kristina Ramanauskaitė dirbo su Igno Jonyno ir Kristupo Saboliaus filmu „Nematoma“. Rašydami vaidybinio filmo scenarijų jie atliko kūrybinį tyrimą, dėl kurio lankėsi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungoje, bendravo su jos bendruomene ir administracija. Su pastarąja prodiuserė užmezgė šiltus santykius, todėl Kristinai kilo idėja kurti dokumentinį filmą ir ji pasikvietė mane. Gerą pusmetį ieškojome temos. Labai nenorėjau kurti filmo apie negalią, nes tai manęs neliečia tiesiogiai – mano aplinkoje nėra neįgaliųjų, tad nenorėjau imti kalbėti apie tai, ko pati nesuprantu. Po pusės metų paieškų, kai rankos buvo beveik nusvirusios, susipažinome su Irma. Besikalbant ji tarp kitko užsiminė, kad jos geriausia drau-

gė Žydrūnė tuokiasi vasarą ir į dviejų savaičių povestuvinę kelionę jie visi važiuos kemperiu. Pamenu, tada susižvalgėme su operatoriumi ir scenarijaus bendraautoriu Martynu Norvaišu ir pakilojome antakius – tą pačią sekundę tapo aišku, kad ši kelionė ir bus mūsų filmas.

– Kuo Irma patraukė tavo dėmesį?

– Irma griauna stereotipus – nei savo vidumi, nei išore nekelia gailesčio, pilna troškimo gyventi, apsikrovusi veiklomis ir planais. Be to, moka ne vieną kalbą, groja, šiuo metu Vokietijoje studijuoja žurnalistiką – ir yra gerąja pra-

– Pagrindinės filmo veikėjos yra geriausios draugės. Žydrūnė mato 2 proc., o Irma nemato nuo gimimo. Kartu jos pragyveno dešimt metų. Kokia jų pažinties istorija?

– Lietuvoje neregiai ir silpnaregiai mokosi specialiuose centruose arba mokyklose. Merginos susipažino besimokydamos toje pačioje mokykloje Kaune, po to kartu įstojo studijuoti to paties dalyko, dar vėliau drauge vaidino neįgaliųjų teatre „Naujasis teatras“.

Iš tikrųjų Irma ir Žydrūnė – ne šiaip geriausios draugės. Jos net fiziškai viena kitai reikalingos. Visi žino, kad sunkumai stiprina draugystę. Taip ir čia, tik sunkumai didesni, nei įprasta.

Patricijos Andrijaitytės nuotr.

Akvilė Gelažiūtė

sme pamišusi – pavyzdžiui, viena buvo išvykusi į Egiptą aplankyti draugės.

– Kaip drauges pavyko prikalbinti filmuotis?

– Per pačias pirmąsias susitikimo minutes Irma tiesiai paklausė, ką ir kodėl mes norime filmuoti. Nors tada turėjome dar miglotą siužeto viziją, bet pasakėme, ką tuo metu tvirtai žinojome, – „norime kurti filmą su aklaisiais, o ne apie akluosius“. Man atrodo, kad tai ir buvo raktas, kodėl mums, filmo komandai, buvo leista prisijungti prie tokio asmeniško gyvenime įvykio – povestuvinės kelionės. Tiek Irma, tiek Žydrūnė buvo nusivylusios, kad į jų bendruomenę dažniausiai žiūrima per gailesčio prizmę, negalią išskiriant ir romantizuojant, todėl joms patiko, kad šįkart pristatymas buvo visai kitoks.

– Filmas prasideda archyviniu kadru iš Irmos vaikystės, kuriame ji skaito ištrauką iš Brailio raštu parašytos knygos apie Piterį Peną. Kaip šis epizodas atsirado filme? Koks jo ryšys su visu filmu?

– Ši medžiaga mums nukrito kaip iš giedro dangaus. Profesorius Vytautas Gudonis, tyrinėjantis aklumą, daug metų periodiškai filmuodavo Irmą. Iš jo ir gavome keletą scenų iš jos ankstyvosios vaikystės.

– Tiek ankstesniame tavo darbe, tiek šiame atrodo, kad filmo veikėjai absoliučiai nejaučia kameros, elgiasi labai natūraliai. Kaip tau pavyksta to pasiekti? Kodėl renkiesi juos stebėti?

– Vadovaujuosi principu – personažai turi nustoti mane matyti. Yra nuostabių filmų, kur režisieriai kalbina savo herojus, juos provokuoja ar režisuoja scenas, bet tai darydama jaučiuosi labai nepatogiai. Gal labai konservatyviai nuskambės, bet manau, kad taip atveriamos durys, kur nepastebimai susimaišo vaidyba ir dokumentika, o šiame posttiesos amžiuje dokumentinis kinas turėtų neklaidinti, būti toks, kuriuo žiūrovas galėtų pasitikėti.

– 2015 m. „Scanoramoje“ buvo parodytas tavo dokumentinis filmas „Deminas: dvi tvirtovės“. Simboliška, kad ir antrąjį savo filmą pristatysi tame pačiame festivalyje.

– Tiesą sakant, jei tada „Scanorama“ būtų neįtraukusi „Demino: dvi tvirtovės“ į lietuviškų premjerų programą, greičiausiai daugiau nebūčiau kūru-

„Piteris Penas“ tiesiog nuostabiai pakliuvo ir sutapo su Coming-Of-Age filmo tema.

Esu iš tos kartos, kuri vėlai sukuria šeimas. Dažniausiai įsikraustę gyventi su draugais arba nepažįstamais žmonėmis sukuriame savotiškas šeimas ir taip galime pragyventi kad ir dešimt metų. Vis dėlto ateina diena, kai kažkas iš šio rato sukuria tikrą šeimą ir užgyventas ryšys tampa antraeilis. Šią mintį vystome ir savo filme – nors Algirdas su Žydrūne susituokia ir visuomenės akyse sudaro tvirčiausią įmanomą sąjungą, vis dėlto realybėje draugių ryšys yra daug stipresnis. Ir tam, kad abi galėtų judėti iš vieno gyvenimo etapo į kitą, jos privalo užaugti: Žydrūnei reikia suprasti, kad ji susituokė, kad nuo šiol gyvens su vyru, o Irma privalo išmokti gyventi viena.

– Kuriai auditorijai šis filmas skirtas?

– Nuo pat pradžių buvome sutarę, kad filmą kursime matantiems žmonėms ir kurie niekaip nėra susiję su regos negalia. Dėl to labai laukiu filmo premjeros ir pirmųjų atsiliepimų, kad pasitikrinčiau, ar vis dėlto pavyko sukurti filmą taip, kaip ir norėjau, – su aklaisiais, o ne apie akluosius.

– Nors filmą kūrei regintiems, vis dėlto jį su garsiniu vaizdavimu pirmieji peržiūrėjo neregiai. Kokios buvo jų reakcijos?

– Dalis to, kas regintiesiems yra keista ir įdomu, akliesiems yra įprasta. Tarkim, visos scenos, kuriose rodoma, kaip merginos tvarkosi su buitimi, jiems yra neįdomios, tačiau jie visai kitaip reaguodavo, kai Irma iškrėsdavo ką nors juokingo. Po peržiūros vienas vaikinas pakėlė ranką ir paklausė, ar mes filmą kūrėme pagal „Brėmeno muzikantus“. Juokingas sutapimas, nes dėl keliavimo, triukšmingumo ir muzikos visą šią kelionę vadinome „Brėmeno muzikantais“. Taigi nors tas žmogus filmą tik girdėjo, sakyčiau, kad sugebėjo jį puikiai suprasti.

Kiekviena auditorija turi skirtingų poreikių – aklieji norėtų, kad jie būtų vaizduojami kietai, iš reginčiųjų buvome sulaukę komentarų, kad jie filme norėtų matyti, kaip neregintiems sunku. Man asmeniškai to kaip tik norėjosi vengti.

Galų gale nusprendžiau netenkinti nei vienų, nei kitų lūkesčių, ir rodyti tai, kas man pačiai įdomu, – žmonių tarpusavio santykius.

– Lengvuoju automobiliu per Lenkiją, Slovakiją ir Vengriją kartu su dviem operatoriais keliavote iki pat Rumunijos.

Kokių sunkumų patyrėte tokioje kelionėje?

– Niekada nežinojau ir tikriausiai negalėjau žinoti, kad aklieji ir silpnaregiai šneka daug daugiau nei regintieji. Savo buvimą erdvėje, mimikas ir panašius dalykus jie įgarsina, t.y. pasako žodžiu. Toks nuolatinis personažų šnekėjimas kinematografijoje sukelia sunkumų ir iššūkių montuojant medžiagą ar apskritai kuriant atmosferines scenas.

IRMA IR ŽYDRŪNĖ – NE ŠIAIP GERIAUSIOS DRAUGĖS. JOS NET FIZIŠKAI VIENA KITAI REIKALINGOS. VISI ŽINO, KAD SUNKUMAI STIPRINA DRAUGYSTĘ.

TAIP IR ČIA, TIK SUNKUMAI DIDESNI, NEI ĮPRASTA.

si apskritai jokio kito filmo. Tai buvo mano magistro baigiamasis darbas, kurį padarėme trise, visiškai neturėdami biudžeto ir vilties, kad iš to kažkas išeis. Jaunam kūrėjui patekti į festivalį reiškia bent minimalų žiūrovų, kino bendruomenės, kritikų ir žiniasklaidos dėmesį, kuris padeda sunkiausiu metu, kai dar pats netiki savimi.

– „Deminas: tvi tvirtovės“ taip pat buvo išrinktas geriausiu studento darbu „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose – už jį gavai „Sidabrinės gervės kiaušinį“. Šiemet šis renginys neįvyko. Ką apie tai manai?

– Labai liūdna, nes tokie apdovanojimai nėra tik apie raudoną kilimą ir nuotraukas prie fotosienelės. „Sidabrinė gervė“ padeda kūrėjams būti pastebėtiems, užmegzti naujas profesines draugystes, galų gale gauti finansavimą kitiems projektams. Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti, kad po šio apdovanojimo man tarsi atsivėrė durys – per naktį iš negirdėtos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos stu-

dentės buvau pervardyta jaunąja režisiere, su kuria kažkas nori dirbti.

– „Neregėta Europa“ tuojau pasirodys.

Ką dabar veiki, kuo gyveni?

– Dabar su komanda smarkiai ruošiamės naujam pilnametražiam vaidybiniam filmui. Tai komedija apie trisdešimt kelerių metų moterį, kuri jausdama spaudimą iš visuomenės ir draugų, kad jau tampa senmerge, pradeda ieškoti vyro, tačiau tai pasirodo gerokai sudėtingiau, nei atrodė iš pradžių. Kaip pati moteris sako: „Vyrai kaip senamiesčio butai – visi užimti, o jei atsilaisvina, tai per savus, per savus – ir iš karto išgraibstomi.“ Šis filmas – šiuolaikinės moters portretas, pasimetusios tarp to, kokiai reikia būti, ir to, ko gyvenime ji norėtų iš tiesų.

Kartu su charizmatiška veikėja keliaujame per pasimatymų nuotykius, santykių peripetijas ir tikrosios „aš“ paieškas. Šiuo metu vystome šio vaidybinio filmo scenarijų, vyksta aktorių atranka.

Jei viskas bus gerai, vasarą filmuosime.

Režisieriaus asistentė ir atrankos režisierė Alina Lu.

Rašė Auksė Podolskytė

Kai lapkričio pabaigoje pasirodys naujas režisieriaus Šarūno Barto filmas „Sutemose“, didžioji dalis jo aktorių dideliame kino ekrane save išvys pirmąkart. Vaidybiniame filme nusifilmavusių profesionalų – tik ketvirtadalis. Aktorių į naujokus ir senbuvius neskirstančiam režisieriui svarbiausiu uždaviniu tapo atskleisti autentišką ir tikrovišką partizaninio karo laikotarpį bei jo žmones.

TIKROVĖS POJŪTIS „SUTEMOSE“ Neprofesionalių aktorių buvo galima išvysti ir ankstesniuose Š.Barto filmuose. Režisieriui svarbiausia – tikroviškumas. Vienas būdų tai pasiekti – pasirinkti tinkamus aktorius. „Labai svarbu išgauti tikrovės pojūtį. Ir man labai džiugu, kai aktoriai pateikia sprendimą, apie kurį net nesusimąsčiau“, – teigia kino kūrėjas.

Filmo „Sutemose“ veiksmas vyksta po Antrojo pasaulinio karo, partizaninio karo metais. Vienkiemyje gyvenanti ūkininkų Pliaugų (aktoriai Arvydas Dapšys ir Alina Žaliukaitė-Ramanauskienė) šeima naktimis remia partizanus, o jų įsūnis (aktorius Marius Povilas Elijas Martynenko) – ryšininkas. Vieną dieną pastebėjęs besiburiančias sovietų pajėgas, aštuoniolikmetis šią žinią perduoda partizanams.

Dešimtą autoriaus filmą įkvėpė 1997 m. pasirodęs poeto Vinco Giedros roma-

nas „Sviesk, Dovydai, akmenį!“. Scenarijų Š.Bartas parašė kartu su Aušra Giedraityte.

AKTORIŲ IEŠKOJO VISUR Režisieriaus asistentė, atrankos režisierė ir viena iš filmo montuotojų Alina Lu pasakojo, kad vienas didžiausių iššūkių buvo rasti aktorius, kurie sugebėtų vaidinti partizanus, todėl jų paieška užtruko beveik metus. Rinkdamasis aktorius Š.Bartas kreipia dėmesį į žmogaus vidų, akis, kūno kalbą.

Jis nori žinoti, kuo žmogus gyvena, apie ką mąsto, kas jį jaudina. Anot jo, svarbiausias dalykas yra pajusti aktorių. „Ruošdamiesi filmui vykdėme didžiulę aktorių atranką. Aplankėme pagrindinius šalies teatrus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Mūsų duomenų bazėje atsidūrė per 800 žmonių. Viena svarbiausių užduočių – suformuoti partizanų būrį. Kelis aktorius, su kuriais norėjome dirbti, žinojome iš karto. Tai Salvijus Trepulis, Rytis Saladžius, Erika Račkytė“, – apie procesą pasakojo A.Lu. Atrasti likusius miško brolius – būrį sudarė dvylika žmonių – nesisekė. Išbandytos aktorių kombinacijos netenkino, trūko kažkokio stebuklo. Reikėjo žmonių, kuriems buvimas miške nėra svetimas dalykas. Filmavimas jau buvo prasidėjęs, o

ŠARŪNAS MŪSŲ NEMOKĖ VAIDINTI. JO POZICIJA – IŠMOKYTI ORGANIŠKAI ATRODYTI IR JAUSTI NEĮMANOMA.

aktorių sudėtis nebuvo patvirtinta. Buvo imtasi alternatyvių sprendimų – kalbinami šauliai ir kariai, ieškoma paprastų žmonių iš kaimo ir alternatyvų gyvenimo būdą propaguojančių asmenų. Būtent tarp pastarųjų A.Lu atrado reikiamus žmones. Vieni juos pavadintų šių dienų hipiais, kiti – neopagonimis. Tai būrelis vyrų, jaučiančių stiprų, archajišką ryšį su gamta. Tadas Stasytis, Melkio kaime esančios bendruomeninės mokyklos įkūrėjas ir vadovas, jo kolega, šios mokyklos mokytojas Kęstutis Ožalas, psichoterapeutas, muzikantas ir režisierius Olegas Kovrikovas ir dar trys neprofesionalūs aktoriai užbaigė partizanų būrio atranką. ŽINOJO TIK KONTEKSTĄ Netikėtai rastą grupelę A.Lu vadina lobiu. „Vos tuos žmones išvydę supratome, kad jie yra būtent tai, ko mes ieškojome. Kiekvienas jų savyje turi ypatingos šviesos. Jų bendravimas kupinas meilės ir pagarbos. Prieš pradedant filmuoti vyrai susėsdavo prie laužo, gerdavo arbatą, pasakodavo pasakėčias ir dainuodavo. Labai stebėjomės žmonių įgimtu talentu vaidinti. Marius Jasiulionis, biomedicinos mokslų, ekologijos ir aplinkotyros krypties doktorantas, sukūrė neįtikimai jautrų partizano vaidmenį. Žvelgdamas į menininkės Simos Jundulaitės vaidybą niekad neįtartum, kad ji neturi filmavimosi patirties. Vieną pagrindinių vaidmenų atliko senas Šarūno draugas Valdas Virgailis, gyvenantis kaime, aplink kurį filmavome. Jo organika nepakartojama“, – apie filmo aktorius pasakojo atrankos režisierė.

Pirmą kartą kino filme vaidinęs O.Kovrikovas pasakojo, kad filmuotis sutiko iš smalsumo. Jam buvo įdomu sužinoti, kaip Š.Bartas dirba su aktoriais, norėjo pamatyti filmavimo procesą iš vidaus.

© 37O

Alinos Lu nuotr.

8 //

„Šarūnas mūsų nemokė vaidinti. Jo pozicija – išmokyti organiškai atrodyti ir jausti neįmanoma. Režisierius mums trumpai pasakydavo kontekstą, palikdamas daug laisvės, bet kartu palikdamas ir neapibrėžtumo, bejėgiškumo. Kadangi neturėjome vaidmenų aprašymo, nežinojome scenarijaus ir paties Šarūno lūkesčių, likdavome tik su savais resursais. Pasiruošti iš anksto taip pat negalėdavome. Labiausiai padėjo pokalbiai su režisieriumi – apie partizaninį karą, tą laikotarpį, gyvenimą miške. Iš tikrųjų visas procesas buvo labai įdomi patirtis, man patiko jo darbo metodika“, – įspūdžiais dalijosi partizaną vaidinęs O.Kovrikovas.

Jo nuomone, režisierius yra perfekcionistas. Vieną sceną tekdavo kartoti apie trisdešimt kartų, o vienos minutės sceną filmuodavo visą dieną. Įdomu tai, kad filmavimai vykdavo dvi paskutines šviesias valandas. „Sutemose“ veiksmas vyksta, kai temsta. Visą likusią dienos dalį komanda ruošdavosi.

Simono Birmano nuotr.

Psichoterapeutas, muzikantas ir režisierius Olegas Kovrikovas „Sutemose“ vaidino partizaną.

Alinos Lu nuotr.

>> UŽ KADRO

>> DAIKTU ANATOMIJA

KIEK DAR LIKO MADOJE Rašė Liucija Adomaitė

MOMA muziejaus Niujorke lankytoja Andy Warholo paveikslo „Campbell’s“ sriubos skardinės“ fone.

A

utentika pranašauja nelyginamą dorybę, vienintelę tokią ir absoliučiai nesupainiojamą su niekuo kitu. Prieš keturiasdešimtmetį Jeanas Baudrillardas perspėjo apie simuliakrų ir simuliacijos įtaką mūsų tikrovės supratimui. Filosofas rašė, kad esame apsupti begalės kopijų ir tų pačių kopijų be tikrojo originalo. Simuliacijose autentiškumo ženklų nebėra, tačiau dėl to mūsų suvokimas apie pasaulį nė kiek nesikeičia. Surežisuota ir neautentiška realybė mums atrodo tokia pat paveiki kaip autentiška realybė. Autentiškumo griūtis turėjo būti atėjusi ir jau seniai praėjusi.

10 // © 37O

ASMENYBĖS SAVIRAIŠKA IR TIKRUMO ILIUZIJA Atsitiko priešingai – kapitalistinėje visuomenėje autentiškumo aspektas įgavo dar nematytą svarbą. Mados pramonėje autentiškumą reprezentuojančiais žodžiais dažnai piktnaudžiaujama. Nuolat girdime apie „artizaniškas“, „paveldo (angl. „heritage“) įkvėptas“, „meistriškas“ (angl. „craftsmanship“), „vienetines“ ar „limituoto leidimo“ drabužių kolekcijas. Mados (ir ne tik) reklamoje dažnai naudojama strategija yra vertybių supriešinimas – štai čia yra greita mada, o štai čia yra tikroji mada. Mus nuolat tikina, kad tikri drabužiai yra laipteliu aukščiau nei pati mada. Tikri drabužiai yra skirti tikriems žmonėms – tiems, kurie vaikšto gatvėmis, kuriems vėsų rudenį bėga nosis, kurie kartais keliasi ne ta koja ir kurių pamiršta per skubėjimą vakarienė pridega. Mūsų kasdienybės herojai tampa mados reklamų personažais – bebėgdami jie grakščiai įlipa į balą, o nusipirkę naują drabužį vakarėliui, jie paslėps jo etiketę, kol ateis ibuprofeno meldžiantis rytojus. Tuomet šį drabužį galima bus tyliai grąžinti. Būtent tokį siužetą pasirinko šių metų rudens–žiemos sezono „Diesel” reklamos kampanija. Jos šūkis – „mėgaukis prieš grąžindamas“ (angl. „enjoy before returning”).

Autentiškumo traukai beveik neįmanoma atsispirti. Grynuoliško produkto patrauklumą vartotojams liudija dar 1971 m. „Coca-Cola” kompanijos pristatytas šūkis „Tikras reikalas“ (angl. „The Real Thing”). Vartotojų troškimas išreikšti savo individualumą per tai, kas yra nedirbtina, nesurežisuota ir nepamainoma, reikalavo sukurti autentišką patirtį. 2004-aisiais „Dove” išleido sėkmingą reklamų seriją „Dove – tikro grožio kampanija“ (angl. „The Dove Campaign for Real Beauty“), kurioje iki tol grožio standartų užribyje likusios moterys buvo kviečiamos demonstruoti savo išvaizdą ir savo pavyzdžiu įkvėpti kitas.

Amžiaus pradžioje prasidėjo mados, grožio ir gyvenimo būdo tinklaraščių era, kuri suteikė galimybę žmonėms susikurti tikrąjį „aš“ neišėjus iš namų.

Tam, kad gyvuotų tokia asmenybės autentika, užteko virtualios realybės ir socialinių kanalų. Nuotraukų filtras, rašymo stilius, tinklalapio išdėstymas tapo asmeninės autorystės garantu. Tokie autentiški savojo aš performansai socialinėse medijose greitai neteko išskirtinumo ir dėl komercinių paskatų, ir dėl to, kad visi individualūs, autentiški ir išskirtiniai autoriai tapo vienodi savo nuspėjamu išskirtinumu. Tradicinė savęs išraiškos logika – komerciališkumas (lemiantis žinomumą ir atpažįstamumą), siekis įkvėpti save ir kitus bei tobulo moteriškumo konstruktai niekur nedingo. Dėl šios priežasties argumentas, kad mada ir tinklaraščiai apie patrauklų gyvenimo būdą yra savęs išraiškos priemonė, iš tikrųjų nieko nesako.

AUTENTIŠKUMAS – PRABANGOS PREKĖ Kai kalbame apie mados autentiškumą, esame šventai įsitikinę tuo, ką vadiname autentišku drabužiu ar aksesuaru, tačiau retai galime paaiškinti, kodėl. Iš dalies taip yra todėl, kad prabangiosios mados sektorius žodį „autentika“ naudoja kaip esminį savo išskirtinumo aspektą.

Mados autentiškumas dar dažnai vartojamas kaip originalumo sinonimas. Šis pavadinimas yra svarbus ir teisinėje praktikoje, kuri saugo produkcijos ar kūrinio autentiškumą – kūrėjo intelektualinę nuosavybę. Vis dėlto mados autentiškumo samprata yra slidi. Kiekvieną sezoną matome vis pasikartojančius estetinius elementus, dizaineriai nesibodi vienas iš kitų semtis idėjų, o kolekcijos inspiracijas jie dažniausiai skolinasi iš kitų meno šakų.

1965-aisiais Yves Saint Laurent‘as pristatė kolekciją, kurioje Pieto Mondriano geometriniai paveikslai nugulė ant trumpų suknelių. Versace išpopuliarino elementus iš graikų mitų, o Caravaggio nutapyta dramatiška medūzos galva ta-

Timothy A. Clary / FTP nuotr.

Oratoriški TEDx pranešimai, knygos, mokančios dvasinio tobulėjimo, užrašai ant kavos puodelių primygtinai skatina būti, ieškoti, surasti ir išlikti tikruoju savimi.

Nuvalkiotas šūkis „be yourself“ užduoda asmenybės tikrumo klausimą, o bet koks tikrumas turi vieną nerašytą taisyklę – jis reikalauja autentiškumo.

AUTENTIKOS?

„Vetements“

„Pixelformula“/ SIPA nuotr.

„Moschino“

„Pixelformula“/ SIPA nuotr.

Yves Saint Laurent

Philippe Wojazer / „Reuters“ nuotr.

po šių mados namų logotipu. Pavargusios žiūrovų akys nebesugeba žavėtis monotoniška vaizdų karusele ir mums ima atrodyti, kad viską jau esame kažkur matę ir kažkada patyrę. Jaučiamės komfortiškai tarp dalykų, kuriuos žinome. Štai nuo 2015-ųjų „Gucci“ taip pripratino savo sekėjus prie granny-chic stilistikos, kad niekam ligi šiol nekyla klausimas, kodėl penktus metus iš eilės italų mados namai pristato vis tą pačią viziją. Chaotiškoje „Gucci“ retro interpretacijoje karaliauja nuorodos į senovės Graikiją ir Romos imperiją, Baroko ir Viduramžių laikų kostiumai, arabiški motyvai, 6-asis ir 7-asis dešimtmečiai bei detalių perteklius. Tai, kas tokioje kakofonijoje yra iš tiesų autentiška, įvardyti būtų sudėtinga.

LAIKAS IR KONTEKSTAS KURIA ARCHETIPUS Apie autentišką madą siūlau mąstyti kaip apie kūrybinį metodą – autentiškumas yra ne kas kita kaip grįžimas prie ryškiausio savo kategorijoje archetipo. Kiekvienas drabužis yra savo pirmapradės idėjos kopija. Tarkime, įsivaizduokite šį rudens sezoną greitosios mados tinkluose kalnais pardavinėjamus lietpalčius. Pagal autentiškumo logiką, visi šie lietpalčiai yra tik kopijos to, kurį Meril Streep dėvėjo 1979-ųjų juostoje „Kramer prieš Kramerį“ arba to, kurį apsivilkusi Audrey Hepburn kiaurai sulijo ieškodama savo paklydusios katės filme „Pusryčiai pas Tifani“. Tokių kinematografiškų pavyzdžių yra begalė, o tai reiškia, kad išrinkti vieną tikrų tikriausią ir autentiškiausią lietpalčio archetipą neįmanoma. Dėl to autentiškumas yra susijęs ne su tam tikro drabužio atsiradimu, bet su apranga – personažo identitetu ir laikmečio skonio kombinacija. Mados kontekste šį fenomeną galime prilyginti kūrybinei aspiracijai. Pavyzdžiui, kai kalbame apie tvido medžiagos švarkelį, mintyse įsivaizduojame „Chanel“ mados namus, kurie XX a. trečiajame dešimtmetyje tvido kostiumėlius išpopuliarino tarp moterų. Tai anaiptol nereiškia, kad „Chanel“ mados namų tvido švarkas yra autentiškas savo paties originalas. Britų aristokratai tvido švarkus dėvėjo dar XIX a. pirmoje pusėje. Šiandieniniai švarkeliai, pagaminti iš tvido ir tvido imitacijų, yra viena labiausiai nuvalkiotų garderobo detalių – kiekvieną rudenį jų interpretacijas pristato ir didieji mados namai, ir greitosios mados tinklai.

Skirtingai, nei įprasta manyti, idėjos šviežumas ir novatoriškumas nėra autentiško drabužio sąlyga. Tam, kad susiformuotų archetipas, reikia ne tik laiko, bet ir vešlios kultūrinės terpės, kurioje jis galėtų vystytis. Dėl šios priežasties kine ir kino istorijoje archetipinės aprangos pavyzdžių surasti lengviausia. Kita vertus tam, kad archetipinė ženklų sistema išliktų atpažįstama, ją reikia nuolat papildyti. Būtent tokia buvo garsiojo mados kolektyvo „Vetements“ kūrybinė strategija. 2017-aisiais mados namai pristatė rudens kolekciją, kurioje podiumu žygiavo ne herojai, o kasdieniais praeiviais gatvėje aprengti modeliai. Visus juos nesunku atpažinti – smėlio spalvos bridžius dėvintis vyriškis, paskubomis užsimaukšlinęs apsiaustą nuo lietaus, buvo „turistas“. Čia pat podiumu praskriejo amžinai vėluojanti „paryžietė“ raudonais smailianosiais bateliais, šviesiu lietpalčiu ir su motorolerio šalmu rankoje. Neįmanoma neatpažinti ir plačiapečio „klubo sargybinio“ (angl. „bouncer“), apsivilkusio praeito dešimtmečio kirpimo odinukę ir susijuosusį didokas kelnes diržu metaline sagtimi. „Chanel“ tipo kostiumėlis taip pat atrado vietą ant podiumo – jį dėvėjo susikaupusio veido „sekretorė“. ES džemperį dėvintis „benamis“ po pažastimi nešėsi sudūlėjusį miegmaišį. Vargu ar įmanoma tokią stilistinių skolinių pripildytą kolekciją pavadinti originalia – visi pristatyti įvaizdžiai buvo nuorodos į stereotipus, kultūrinius ir visuomenės tipažus. Drabužiai tebuvo kasdienės aprangos kopijos, beveik šiurpiai atkartoti realybės atitikmenys. Tačiau visi pristatyti įvaizdžiai buvo archetipiniai – aprangos elementai reiškė ženklus, kurių galia perteikti tam tikro personažo išgrynintą esmę kolekcijos kūrėjai visiškai pasitikėjo.

Mūsų amžiaus filosofai Michelis Foucault ir Judith Butler kartojo, kad asmeninis identitetas nėra stabili duotybė – tai tam tikras vaidmuo visuomenėje, kuris nuolat kinta. Archetipiniai aprangos elementai šį identitetą gali padėti suvaidinti įtikinamiau. Autentiški dalykai patrauklūs, nes padeda susigrąžinti laikiną realumo ir nepamainomo tikrumo jausmą pasaulyje, kuriame nieko nėra labiau laikina nei daiktai. Bėda ta, kad tas archetipinis grynumas yra tik mūsų pačių atrinkta ir per laiką patikrinta visumos reprezentacija.

>> SVEČIUOSE Rašė Daiva Juonytė

Jeigu bandytumėte ieškoti pokalbių su lietuvių kilmės Izraelio menininku Leo Ray, greičiausiai jų rastumėte vos keletą. „Nemėgstu kalbėti apie save ir savo darbus“, – šypsodamasis prisipažįsta kūrėjas. Ir iš tikrųjų atsakydamas į klausimus jis nedaugžodžiauja. Tačiau akyliausias skaitytojas gali pajusti, kad po atsakymais slypi jautri, santūri, romi, atvira pasauliui, šilta žmonėms ir be galo talentinga asmenybė – žmogus, kurį sutikti yra laimė.

– Dalijate save kitiems kaip tapytojas, kaligrafas, medalių kūrėjas ir dailės dėstytojas. Kuris iš šių apibūdinimų jums pats mieliausias ir kas šiandien esate labiausiai?

– Visų pirma esu tapytojas. Šioje srityje nuveikiau daugiausia. Tapydamas ir piešdamas jaučiuosi geriausiai.

– Jūsų kūriniuose gausų motyvų, simbolių, kompozicijose galima įžvelgti šiandienės masinės kultūros, kasdienybės elementų, literatūrinių, siužetinių linijų, o jūs kaip puikus pasakotojas vedate žiūrovo mintis ir akis žavingų mizanscenų link. Kaip atkeliauja idėjos ir kaip jas fiksuojate? Kaip užsimezga jūsų santykis su drobe?

– Jeigu žinočiau… Galėčiau atsakyti teisingai ir nuobodžiai, kad darau eskizus, po to perkeliu juos į drobę. Tai tik proceso dalis ir net ne pati svarbiausia. Svarbiausia dalis yra nesuprantama, nepažini ir man.

saulė išlaisvino mano koloristiką. Jei gyvenčiau kur nors Norvegijoje, greičiausiai naudočiau kitus spalvinius derinius. Globalizacija gera tuo, kad ryšiai tarp šalių ir žmonių tampa glaudesni ir paprastesni. Blogoji dalis ta, kad viskas supanašėja.

– Izraelyje gyvenate nuo 1991-ųjų. Iš pirmo karto su žmona jums išvažiuoti nepavyko, nes tuo metu vis dar veikė sovietinio saugumo sistema, ir kliūtis buvo, jei šaltiniai nemeluoja, nesuveikę katės skiepai. Kokia tai istorija?

– Tai paprasta ir juokinga istorija, nors tuo metu taip neatrodė. Buvo paskirta išvykimo data, bet paskutiniu momentu sužinojome, kad mūsų neišleidžia, mat buvome paskiepiję savo katiną, ir, pasirodo, reikėjo laukti pusmetį, kol skiepai suveiks. Taigi likome sėdėti ant lagaminų dar šešis mėnesius.

– Ką labiausiai vertinate iš viso proceso? Kas jums, kaip menininkui, teikia daugiausia džiaugsmo?

– Kada aplanko tas jausmas, kai kūrinys atsiranda tarsi pats savaime, lyg ne aš jį kurčiau.

– Savo kūriniuose suteikiate lygias teises žmogui, nerangiam katinui, asilui ar paukščiukui. Esate be galo draugiškas ir atviras pasauliui. Kiek saugu būti atviram? O gal tai viena būtinų sąlygų menininkui – mokėjimas būti atviram ir jautriam tam, kas tave supa?

– Nesigėdiju piešti to, ką myliu. Dėl saugumo – visas gyvenimas yra nesaugus, už kiekvieno kampo laukia netikėtumai. Menininkas turėtų būti jautrus, empatiškas – manau tai būtini profesijos bruožai. Pavyzdžiui, boksininkui to kaip ir nereikia.

– Daugiau kaip du dešimtmečius gyvenate Izraelyje, kuriate ten ir Lietuvoje, su parodomis keliaujate po visą pasaulį.

Kaip skirtingi kontekstai formuoja jus ir jūsų kūrybą? Kaip apskritai globalizacija veikia meno pasaulį?

– Kuo daugiau pamatai, tuo labiau praturtėji. Pasaulis didelis ir kiekviena vieta turi savo specifiką. Pavyzdžiui, aitri Izraelio

KUO DAUGIAU PAMATAI, TUO LABIAU PRATURTĖJI. PASAULIS DIDELIS IR KIEKVIENA VIETA TURI SAVO SPECIFIKĄ.

– Ar gyvendamas Tel Avive jaučiatės vietiniu? Ar kartais neaplanko jausmas, kad esate tik prašalaitis, bandantis perprasti svečios šalies mentalitetą ir taisykles? Ir apskritai, ar įmanoma iki galo jaustis savu svetur? O gal, priešingai, fizinė vieta nesvarbi, nes visas pasaulis yra mūsų namai, kuriame mes esame tik laikini pakeleiviai?

– Kuo toliau, tuo labiau jaučiuosi šiame gyvenime laikinu pakeleiviu.

– Vasaros pabaigoje Dailininkų sąjungos galerijoje vyko paroda „Baltijos iliustracija. Komiksai #3“. Vėliau kolekcija iš Vilniaus keliaus į Kauną, galerijos „Ars et Mundus“ erdves, ir į Klaipėdos viešosios bibliotekos Meno skyrių. Lietuvių kurtų komiksų kolekciją papuošė ir jūsų kurtų piešinių komiksinis koliažas, kurį, kiek teko girdėti, parodos organizatoriai galėjo sudėti laisvai, jiems norima eiga – taip sukurdami skirtingą, kintančią isto-

Avrahamo Eilato nuotr.

LAIKINAS ŠIO GYVENIMO PAKELEIVIS riją. Kiek jums pačiam svarbus žaismingumas, gebėjimas žaisti ir laisvė priimti bei interpretuoti dalykus taip, kaip tuo metu atrodo tinkamiausia?

– Žaismingumas, sugebėjimas žaisti, improvizacija, laisvė – būtini menininko bruožai. Esu dėkingas parodos kuratorėms – Reginai Šimulynienei, Ulai ir Rusnei Šimulynaitėms, kurios pakvietė mane dalyvauti. Jos apdovanotos šiomis savybėmis su kaupu.

– Kokios žmogaus, kūrėjo vertybės jums imponuoja?

– Humoro jausmas, protas, jautrumas.

– Viename klausime užsiminiau apie jūsų gebėjimą pasakoti, kalbėti vaizdais. O pats mėgstate literatūrą? Jeigu taip, su kokiais rašytojais atrandate minčių bendrystę? Kokios kitos meno rūšys užima svarbią vietą jūsų gyvenime?

– Grožinę literatūrą mėgau, bet dabar nebeskaitau. Skirtingais laikotarpiais patiko skirtingi rašytojai, visų nepaminėsi. Mėgstami buvo Williamas Faulkneris, Franzas Kafka, Vladimiras Nabokovas, Bruno Schulzas, Miguelis de Cervantesas ir kiti. Dabar skaitau tik tai, kas susiję su profesija, pavyzdžiui, Rogerio Scrutono, Josefo Alberso tekstus. Taip pat man svarbi muzika.

– Rudens pradžioje THE ROOM galerijoje, Vilniuje, surengėte piešinių ir tapybos parodą „Vasara–ruduo“, kurioje, anot parodos kuratoriaus dr. Vido Poškaus, juntama emocionaliai karšta jūsų kūrybos atmosfera, kita vertus, spalvingumas yra būdingas rudeniui. Esate rudens ar vasaros žmogus? Ką jums apskritai reiškia gamta, jos cikliškumas ir nuolatinis kismas?

– Mėgstu visus metų laikus, išskyrus tuos atvejus, kai per karšta ar per šalta.

– Menininko dažnai klausiama, kokiu kūriniu jis labiausiai didžiuojasi, koks jo svajonių projektas arba ko palinkėtų sau kaip kūrėjas. Aš norėčiau paklausti kitko: ar esate laimingas ir ar (kiek) kūryba rezonuoja su laimės pojūčiu?

– Nežinau, ar esu laimingas, bet kūryba suteikia laimės pojūtį.

12 // © 37O „Praeiviai #2“, iš ciklo „Praeiviai“, 2008 m., drobė, aliejus, akrilas.

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Olga Tokarczuk

Marius Povilas Elijas Martynenko

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019

Tyto alba, 2019

BĖGŪNAI

Jeigu ne autorei skirta Nobelio premija, dar anksčiau Bookerio premiją už šią knygą pelniusią autorę būčiau išdidžiai ir sąmoningai ignoravęs. Nes ką gali vilioti lietuviško leidimo anotacija? Kur ir kada keliaujame... Romanas apie nesiliaujantį judėjimą. Kažkokie veikėjai, darantys keistus dalykus, kuriuos jungia bėgūno amplua.

Pagal mano teksto suvokimo kompetenciją, toks aprašymas reiškia, kad knyga yra apie nieką. Kai ėmiausi skaityti, pasirodė, kad taip ir yra: turinys atitiko anotaciją. Pirmiausia tokį įtarimą paliudija struktūra – iš kelių paskirų prozinių pasakojimų ir eseistinių pastebėjimų su dienoraščio požymiais sudurstyta istorija. Istorija, kuri neturi kompozicijos.

O.Tokarczuk eseistiniai pasažai vietomis įžvalgūs, šmaikštūs, bet dažniau susiskaito kaip į išdžiūvusį šulinį įmestas kiauras kibiras: gerai skamba, bet nieko neduoda. „Kai širdį dorai išskalauji nuo kraujo, būtent taip ji ir atrodo –

MIRTINGUMO ĮRODYMAI

kaip snarglys“ (p. 25), – apibendrina savo anatominių aspiracijų esė autorė.

Okei, kaip snarglys, ir?..

Pažvelgus iš toliau, didelė porcija tekstų nukreipta dievoieškos linkme. O jau visai apibendrintai galima sakyti, kad autorius rašo apie meilės troškimą, arba, kaip pats įvardytų, „mylėseną“, pavyzdžiui: „kaskart, kai pradedam mylėti, jau per vėlu – / nes kaskart, kai pradedam, reiškia, / kad buvom sustoję“ (p. 90).

Mano vertinimu, dauguma autorės esė ir prozinių pasakojimų yra labai kūrybiškas daugžodžiavimas. Taip, galbūt originalu, galbūt tas požiūris kitoks. Bet galiausiai išeina toks literatūrinis snarglys: tąsai, minkai, suvolioji į gumuliuką…

Ir arba praryji, arba ne.

Gal geriau ne. Nes aš, kaip bastūnas su stažu manau, kad autorė ne tiek jau daug kažko netikėto papasakoja: pats daug ką mačiau. Mačiau, regėjau, patyriau, tik mano pastebėjimai man pasirodė pernelyg banalūs, kad jais su kitais dalyčiausi. Tuo metu premijų laureatė dalijasi savo patirtimi su užmoju, savo analogijų kūrimo maniera, beje, šiek tiek primindama M.P.E.Martynenko kūrybinį metodą gretinti vikipedines žinias su egzoterinėmis įžvalgomis.

Dar „Bėgūnai“ priminė Giedros Radvilavičiūtės metodą iš paskirų kasdienybės detalių rekonstruoti ištisas žmogiškas visatas. Tik mūsiškė, regis, savo medžiagą suneria, sudursto, suriša kruopščiau. Kitaip sakant, G.Radvilavičiūtė pasirūpina savo skaitytoju, nepalikusi jo it pasaulio platybėse pasimetusio bėgūno. Šis romanas turbūt pasirodys šviežias tiems, kurie galbūt patys niekada nėra iki sielos gelmių (ne tik erdvės ir laiko požiūriu) paklydę ir pabėgę.

Ir tiems, kurie neįsižeis, kad klajojimų romantizavimas knygoje yra tiesiog nesąžiningas, nes jis pučiamas nutylint apie sėslūnų filosofiją.

Per porą metų pasirodo ir trečioji jaunojo charizmatiško autoriaus knyga, ir tai galima suprasti: dabar M.P.E.Martynenko ant bangos. Nors šis eilėraščių rinkinys nenuoseklus, aiškiai netolygaus svorio ir struktūriškai padrikokas, vis dėlto jį malonu paimti į rankas, nes, kaip yra ištarusi jau apžvalgoje minėta G.Radvilavičiūtė, šio autoriaus rašymas yra nuo Dievo.

Skaitydamas tekstus pajutau, kaip buvau pavargęs nuo ankstesnėje jo eseistikos knygoje „Praeis“ vaizduojamų brutalių įvaizdžių, visos tos falologikos. Nors kai kur ir šiuose tekstuose autorių užneša į vulgarias asociacijas, pati visuma gerokai ramesnė, taikingesnė. Beveik visus rinkinį vienijančius raktažodžius galima lyg geležį iš rūdos išgauti iš vieno eilėraščio „kilmėvardis“ (p. 51): tai yra tyla, mirtis, melas, baimė.

Edward St Aubyn

Gintaras Beresnevičius

Baltos lankos, 2019

Tyto alba, 2019

PATRIKAS MELROUZAS

14 // © 37O

Vadinasi, knyga, aprėpdama didelę skalę, kviečia leistis į neeilinę kelionę, kurioje yra ne tik daug skausmo, bet ir netikėto lengvumo. Šitą kontrastą kuria išmoninga autoriaus kalba, vartojant taiklią ironiją ir įdarbinant savitą humoro jausmą. Tad pabūnant su vei-

Bet svarbiausia, kad jam tai pavyksta padaryti taikliais, originaliais rakursais: „kai buvau vaikas, įtariau, kad / su suaugusiaisiais kažkas ne taip, / tik visai nenutuokiau apie problemos mastą“ (p. 85). „Mirtingumo įrodymai“ yra rinkinys, primenantis burgerį: gražiai kvepia, skaniai atrodo, bet suryji akimoju tokį ir vis tiek jautiesi nesotus. Tebūnie šįkart tiks ir taip, nes, prisipažįstant subjekto žodžiais, kas daugiau lieka: ir myliu tave, aišku, kad myliu, ką dar su tavimi daryt (p. 88).

LIETUVIŲ RELIGIJA IR MITOLOGIJA

Taip pagalvojus, kokios gi knygos pavadinamos veikėjo vardu ir pavarde?

Tai tradiciniai tekstai kaip pasakojimas apie Tomą Sojerį arba populiariojoje kultūroje įsišakniję personažai kaip Bridžita Džouns. Svetur romaną taip pavadinti įprasta, tačiau iš lietuviškų knygų aš neatsimenu nieko kito, be kanoninių „Petro Kurmelio“ arba „Tado Blindos“. Pas mus tokia praktika tarytum išnykusi: ar tai reiškia, kad lietuvių autoriai yra atmetę tradicinį naratyvą ir tik svaiginasi postmoderniais žaliais kalbos žaidimais?

Kad ir kaip būtų, „Patrikas Melrouzas“ yra tradicinis romanas, tiksliau, trijų romanų apie tą patį veikėją trilogija. Pirmojoje dalyje pasakojama apie berniuką, gyvenantį disfunkcinėje šeimoje su jį išnaudojančiu tėvu ir alkoholike mama. Kitoje dalyje šis veikėjas – jau jaunuolis, priklausomas nuo narkotikų.

Trečioje dalyje jis brandus ir gyjantis personažas.

Man labiausiai vis dėlto patiko eilėraščiai, kuriame galime pastebėti kenčiantį, netgi disfunkcinį subjektą. M.P.E.Martynenko tuo ir mielas, kad jis nebijo drastiškai apsinuoginti, ir taip savo skausmu tarytum užkliudo skaitytoją, sukeldamas jo empatiją, refleksiją ar net sveiką savigailą.

Po 15 metų perleista kūrybiška mitologijos studija – tai monumentalus lietuvių tautos dvasios tyrimas. Kažin kodėl dabar? Turbūt niekada nevėlu pasikartoti, iš kur esame kilę, kokios mūsų šaknys. Ir į šitą pažinimą atsiremti, pasisemti energijos, ištvermės.

kėju galima ne tik paliūdėti dėl jo nelaimingumo, bet ir kaip reikiant pasijuokti.

Ar ne tokia ir yra būties paslaptis? Juk net sunkiausi išgyvenimai po kurio laiko, pasiekus dugną ir išsigydžius žaizdas, pasirodo juoko verti. „Patrikas Melrouzas“ yra giminingas neseniai „Tyto albos“ išleistam romanui „Vyras be trūkumų“, tačiau šis tekstas atrodo solidesnis, nes nekuria kažkokios ypatingos pozos. Na, ir vertėjo Laimanto Jonušio vaidmuo šiuo atveju ne paskutinis. Manau, užvertus knygą, norėsis pažiūrėti ir pagal romaną pastatytą serialą.

Mūsų baltiškasis būvis iki šiol gyvas, galbūt taip net bus visada (kol nenutautėsim). Analizuodamas keturias lietuvių religijos sintezės stadijas, šviesaus atminimo G.Beresnevičius svarsto, kad iš senųjų mitų į pasakas perėjusios būties paslaptys yra „visiškai paveikios dar ir dabar, kaip visais laikais. Romanai, filmai, kompiuteriniai žaidimai irgi yra pasakos“ (p. 115). Jis samprotauja, kokius mūsų genties pirmykštės praktikos įgyja pavidalus šiais laikais: žvakutės atseit yra aukojimo laužų miniatiūros, „kaip ir prėskučiai („šližikai“) yra protėviams aukojamo duonos kepalo miniatūros“ (p. 116).

Struktūriškai religijotyrininkas aprėpia platų temų lauką: nuo bendrųjų principų iki dievybių, pereidamas prie konkrečių mitologinių kalno, medžio, ugnies, vandens ir kt. funkcijų. Iš šitų kategorijų aš labiausiai dievinu vandenį (turbūt kaip ir neretas kitas gentainis): atsisėsk ant jūros kranto, įbrisk į upę ar-

ba išsimaudyk ežere – daugiau nieko ir nereikia, esi užsipildęs, susijungęs su jėga. Anot autoriaus, vanduo yra „pirmapradiškiausias kosmogoninis elementas“, tačiau prieštaringas: „Viena vertus, jis šventas, apvalantis, dieviškas, bet kartu tai velnio sfera, susijusi su apačia, su nejaukiu, užsislėpusiu pasauliu“ (p. 395).

Savo studiją G.Beresnevičius baigia mitologiniu sielos tyrimu: iš knygos galima sužinoti, kokia jos substancija. Jeigu skaitytojas žino turįs sielą, bet niekada nėra jos matęs, visai pravartu juk su ja susipažinti.

>> SCENA – Dabar vis daugiau atlikėjų sunkiai įvardija savo kūrybą vienu stiliumi. Jūs vienur esate įvardijami kaip indie pop, kitur – soul guitar popgrupė... Esate patys įvardiję savo muzikos stilių?

O.J.: Aš manau, kad čia panašiai kaip ir su drabužiais… Po striuke gali būti ir treningas, ir kažkoks 8-ojo dešimtmečio stiliaus drabužis ar kažkas iš moderno, bet viskas kažkaip susilieja ir dera. Manau, kad tie muzikos stiliai lygiai taip pat susimaišę. Paminėjus indie pop – jau labai platu. Gali būti gitaros, elektronika ir panašiai, o dar ir mūsų garsas keičiasi. Naujos dainos yra jau kitokios nei senos. Kai klausia, koks mūsų stilius, ir mes pasakome indie pop, tai kaip ir apimame viską...

F.G.: Nesinori įvardyti, kad tai popsas ar elektronika… Gali būti visai kas kita. Reikia nežiūrėti į stilius, o tiesiog paklausyti. Bet, jei reikia įvardyti, aš juokauju, kad tai popsas, bet skoningas (juokiasi).

Rašė Toma Vidugirytė

Prieš beveik penkerius metus dviejų draugų Olego Jerochino ir Filipo Gusevo sukurta grupė „Sisters On Wire“ po metų jau išleido pirmąjį EP. 2016-aisiais pasirodė ir jų debiutinis albumas „Never Turn The Lights Off“. Vėliau keitėsi ir pasipildė grupės sudėtis, pasirodė ne vienas singlas bei šiemet pristatytas kūrinys „Oceans“. Grupė žada daugiau singlų ir jau planuoja antrąjį albumą. Apie grupės kelią, kūrybą, singlų leidimą ir kitus svarbius dalykus kalbamės su grupės įkūrėjais O.Jerochinu (O.J.) ir F.Gusevu (F.G.).

– Dabar grupės mėgsta maišyti stilius, o ir klausytojai klauso labai įvairios muzikos, neužstringa ties vieno stiliaus atlikėjais…

O.J.: Mes taip pat. Aš galiu klausyti Jameso Bay, po to „Rammstein“. Manau, dabar kiekvienas taip daro. Vienu metu mes apie tai galvojome, išgyvenome, kad viena daina vienokia, kita kitokia, bet po to supratome, kad vieninteliai, kas mus stabdo padaryti tokį visiškai skirtingą albumą, esame mes patys. Jeigu ta daina tau eina, tai kodėl ne?

F.G.: Man pačiam patinka albumai, kuriuose įvairių stilių mišinys. Įdomu klausyti ir norisi paklausyti dar kartą.

O.J.: Daug blogiau, kai visas albumas vienodas. Nepamenu, kokio atlikėjo klausiau, bet visas albumas susiklausė kaip viena daina, todėl nebeskiri kūrinių, dainos neįsimena... Tokį albumą galima padaryti gana greitai.

F.G.: Jei muzikantai kartu susirenka studijoje ir skuba kurti, tada ir atsiranda tas panašumas, bet jei tu sukuri vieną dainą, po dviejų mėnesių – kitą, tuomet muzikinis požiūris keičiasi, aparatūra keičiasi, ir tai, ką seniau sukūrėte, skambės kitaip.

KURIAME SKONINGĄ POPMUZIKĄ

16 // © 37O

– Kaip kūrėsi jūsų grupė? Kokius tikslus sau kėlėte ir kas sujungė?

O.J.: Būdamas 17 metų aš jau dirbau įrašų studijoje. Jau tada žinojau, kad būsiu muzikantas ir dirbsiu tik prie muzikos. Su Filipu mes esame labai seni draugai. Aš jam parodžiau, ką kuriu, jis man parodė savo kūrybą. Supratome, kad mūsų stilius ir dainos yra labai panašūs, žinutė ta pati, todėl pradėjome dainas kurti kartu. Filas tada gal jau 10 metų gyveno Londone. Nuvykau ir aš į Londoną, nes ten planavome kurti grupę, tačiau supratau, kad tai visiškai ne mano miestas. Aš myliu Vilnių, čia turiu studiją ir visas sąlygas kūrybai, todėl grįžau. Filas jau turėjo ten susikūręs savo gyvenimą, bet vis dėlto nusprendė vykti į Lietuvą kurti muzikos.

Visi jo draugai sakė, kad tai neprotingas sprendimas, bet jis atvažiavo. Tada buvome tik mes dviese. Ieškojome būgnininko, o kadangi dirbau prie įrašų ir pažinojau Samą bei visą BIX grupę, prie mūsų prisijungė jų būgnininkas Gintas Gecevičius. Buvome trise, tačiau Gintas gyvena Šiauliuose, todėl jam važinėti į repeticijas buvo sudėtinga. Ieškojome kito būgnininko, ir taip prisijungė Marius. Ieva grupėje atsirado netikėtai, kai aš dirbau projekte „X faktorius“, o ji jame dalyvavo. Paprašiau, kad Ieva įdainuotų backus dainai „Pearl World“. Ruošėmės koncertui Vilniuje, ji pasakė, kad ateis į koncertą, o aš pasiūliau, kad jei nori, gali užlipti į sceną ir kartu padainuoti. Ji mielai sutiko. Po dviejų dienų koncertavome Kaune, o ji yra iš Kauno, todėl vėl apsilankė ir pasikartojo ta pati istorija. Galiausiai pasiūlėme Ievai prisijungti.

Neplanavome, kad štai darome tokio stiliaus, tokį ir tokį projektą. Pradžioje mes daug kalbėjome apie gar-

są, aranžuotes, kaip skambės gitara ir pan. Apie koncepciją, įvaizdį arba kaip viešinsimės, mes negalvojome. Mums buvo daug svarbiau, kaip skambės Filo gitara ar būgnų lėkštė, ir mes galėjome ilgiausiai kalbėti apie tuos dalykus, o visa kita, atrodė, ateis savaime.

F.G.: Esame muzikantai, o rinkodara ar turo vadyba yra visai kas kita, todėl mes orientuojamės į muziką ir jos kokybę, mėgstame kalbėti apie garsą ir jo niuansus. Čia esame tikri perfekcionistai.

O.J.: Kol kūrėme albumą „Never Turn The Lights Off“, dar ieškojome savo skambesio, eksperimentavome su stiliais, todėl, pavyzdžiui, daina „Earth“ yra labiau roko, o „Feelings“ – švelnaus popstiliaus. Albumas išėjo labai skirtingas ir iš pradžių dėl to išgyvenome, bet vėliau mums tai ėmė patikti. Taip yra daug geriau, nei klausyti albumo, kuris visas yra vienodas.

F.G.: Mūsų muzika įvairi. Mes mėgstame skirtingus garsus, patys klausome skirtingos muzikos ir mūsų įvairūs skoniai, todėl tai atsispindi ir mūsų kūryboje.

Igno Avižinio nuotr.

„SISTERS ON WIRE“:

– Leidote singlus iki pirmo albumo ir po jo dabar toliau pristatote po vieną kūrinį. Kaip atsirado ta singlų koncepcija?

O.J.: Mes galvojame apie albumus. Dabar jau apie antrą, tačiau, kaip ir sakai, dirbame dainomis. Vienos dainos galime turėti keturias versijas ir išrenkame geriausią. Būna ir taip, kad perdarome dainą, kai jau viskas beveik pabaigta. Nuostabu, kad mes dar sau tai galime leisti, nes neturime sutarties su įrašų kompanijomis. Naudojamės tuo ir padarome kitaip, taip, kaip mes matome. Tai atsirado, nes, kai susikoncentruoji ties singlu, atiduodi maksimumą, ką tuo metu moki. Jeigu tik pradedi galvoti apie albumą, užsibrėži deadline‘ą, darai ir kartais atsiranda dalykų, kur tu galvoji, kad galėtum geriau, bet jau nebėra laiko kažką keisti.

F.G.: Taip pat dabar pačioje muzikos rinkoje daug singlų. Žmonės daugiau jų ir klauso. Jei išleidžiamas vienas, kitas geras kūrinys, tuomet albumą perklausys, bet klausyti viso albumo trūksta laiko. Skiriame laiko tik mums gerai pažįstamiems atlikėjams, kurių albumų laukiame ir skubame perklausyti. Su albumu nereikia skubėti. Kai turi tikrai gerų kūrinių ir medžiagos, tada gali jį ir išleisti.

– Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas?

O.J.: Mūsų įrašai vyksta kiek kitaip, netradiciškai. Rečiau sukuriame dainą su gitara ar pianinu. Pirma padarome pamatą – garsą, aranžuotę, tada ateina melodija, žodžiai ir vėliau visa tai keičiama, lipdoma. Kadangi mes visada studijoje, galime įrašyti instrumentus ir po to dėlioti melodiją ir kt.

Kartais sukuriu aš, kartais Filas ateina ir sako: „Klausyk, turiu dainą.“ Perklausome kūrinį, bet esame susitarę, kad jei kuris atnešame dainą ir ji nėra cool, tai bandome kartu ją perdaryti, kad ji būtų tikrai gera. Tas toks adult priėjimas prie darbo, kai nenubraukiama, o ieškoma sprendimo, yra svarbus.

F.G.: Nėra taip, kad kažkuris vienas dominuoja. Viskas draugiškai. Jei vienas grupės narys tiki, kad kažkas iš to kūrinio bus, tuomet svarbu palaikyti. Pirmas įspūdis ne visada yra teisingas. Žinoma, kartais tikrai jauti, kad nieko gero, bet kartais kitą dieną klausai ir sakai: „Kodėl gi ne.“ Būna kartais tiesiog bloga diena ir tada viskas blogai…

– O kas toliau? Kokie grupės planai? Kaip sekasi kurti antrąjį albumą?

F.G.: Spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje leisime singlą ir surengsime koncertą, kuriam dabar intensyviai ruošiamės.

O.J.: Pradėjome kurti ne tik angliškai, bet ir lietuviškai…

2020 m. planuojame išleisti nemažai dainų, ir jos jau yra paruoštos. Jau prisikaupė tokių, kurių 20-ą kartą klausai ir viskas gerai. Kai jų susirenka, visada galima supakuoti į albumą. Galbūt jis pasirodys pavasarį, o vasarą bandysime daugiau koncertuoti...

FESTIVALIS

>> EITI AR NEITI Rašė Toma Vidugirytė

Šiame numeryje šiek tiek pamaištaukime ir pakalbėkime apie džiazą.

Mėgstantys šį muzikos stilių tikrai buvo džiazo koncerte. O jūs? Kaip jį įsivaizduojate? Ar jis vyksta akademinėje, o gal alternatyvioje erdvėje? Pasitempę, rimtais veidais klausantys žiūrovai? O gal nevalingai koją į taktą judinantis akademinis jaunimas?

ATSAKINGOS MŪSŲ REKOMENDACIJOS „VILNIUS MAMA JAZZ“ FESTIVALIUI

L

apkričio 13–17 d. Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) vyks festivalis „Vilnius Mama Jazz“: Belgijos, Graikijos, Izraelio, Jungtinės Karalystės, JAV muzikantų koncertai, lietuviško džiazo vitrina (Showcase Stage), parodos (juk veiksmas vyksta ne kur nors, o pačiame ŠMC), diskusijos, konferencija, susitikimai su muzikantais, leidybos kompanijų atstovybės. Kiekvienais metais festivalis pristato naują rubriką, šiemet – tai dokumentinis filmas apie Johną Coltrane‘ą.

Būtinai bent muzikos klausymo platformose paklausykite festivalio grupių iš Belgijos, Graikijos, Izraelio, Jungtinės Karalystės, JAV ir Lietuvos.

Garantuojame, bus atradimų! O kai kurie iš jūsų tikrai nustebsite – „Tai džiazas? WOW.“ Rekomenduojame įtraukti į playlistą:

DJANGO BATES’ BELOVÈD Tai vienu talentingiausiu britų džiazo muzikantu vadinamo Django Bateso 2005 m. suburtas trio. „Django Bates‘ Belovèd“ – tai daugiau klasikinis džiazas, kuris intriguoja nenuspėjama ir viliojančia aura, o klavišų garsai lyg sutvirtina nerimastingai kvėpuojantį chaosą, kuriame viską veda meistro ranka.

THE COMET IS COMING Tai festivalio intriga. „The Comet Is Coming“ nariai pasivadinę slapyvardžiais – King Shabaka (Karalius Šabaka), Danalogue The Conqueror (Užkariautojas Danalogas) ir Betamax Killer (Žudikas Betamax). Jie supina džiazo, fanko, psichodelinio roko ir elektronikos garsus. Jų muzika nukels kažkur toli, be erdvės ir laiko, todėl bus sunku įvardyti, kokiame andergraundo koncerte buvai. Klausei džiazo? O gal klausei kažko neapsakomo ir nežemiško?

FLAT EARTH SOCIETY O bigbendas „Flat Earth Society“ yra visiška priešingybė. Visiškas avangardas – chaosas ir preciziška tvarka kartu. Atrodytų, kad 14-os narių grojamos natos ir akordai laksto erdvėje lyg išprotėję ir nė minutei nenurimsta, bet kažkaip nuostabiai, lyg sustyguotos.

PORTICO QUARTET „Portico Quartet“ – švelnesni ir subtilesni. Patiks „Radiohead“, „Cinematic Orchestra“, „Massive Attack“ gerbėjams. Ketvertas jungia džiazą, elektroniką bei minimalistinę muziką ir švelnius saksofono garsus, o kūriniai – melancholiški, stilingi, nepretenzingi, ir kažkodėl apglėbia ramybe.

Tai mūsų rekomendacijos jums, bet nerkite giliau ir peržvelkite visą programą festivalio puslapyje www.vilniusmamajazz.lt

TTA nuotr.

KONCERTAS

>> EITI AR NEITI

„TELEFON TEL AVIV“ SAPNŲ NEUŽTENKA

Rašė Domininkas Kunčinas

„Telefon Tel Aviv“ (TTA) duetas susikūrė 1999-aisiais. Joshua Eustis ir Charlie Cooperis susitiko įrašų parduotuvėje Naujajame Orleane ir nusprendė groti kartu. 2001-aisiais išleistas debiutinis albumas „Farenheit Fair Enough“ beveik iškart tapo IDM žanro klasika – čia švelnios melancholiškos melodijos susipina su neurotiškais laužytais ritmais. Po kelerių metų pasirodęs „Map Of What Is Effortless“ atskleidė vaikinų norą eksperimentuoti ir ieškoti naujo skambesio. 2009-aisiais leidybos kompanija „BPitch Control“ išleido trečiąjį dueto albumą „Immolate Yourself“, pasiekusį 17-ąją vietą „Billboard“ elektroninės muzikos albumų sąraše. Deja, sėkmingą karjerą sustabdė netikėta C.Cooperio mirtis prieš pat albumo išleidimą. Muzikantas buvo rastas negyvas savo namuose, mirties priežastis – atsitiktinis migdomųjų ir alkoholio perdozavimas. Po šio įvykio Joshua ilgai negalėjo atsigauti, kūrė solinius projektus („Sons of Magdalene“, „Second Woman“); prodiusavo „Tropic of Cancer“, „Apparat“, „Vatican Shadow“; grojo grupių „Nine Inch Nails“, „Puscifier“, „The Black Queen“ sudėtyse. Ir tik prieš kelerius metus nusprendė grįžti prie TTA veiklos.

Rugsėjo pabaigoje „Ghostly International“ leidykloje pasirodė ketvirtasis TTA albumas „Dreams Are Not Enough“, kuris pirmąją žiemos dieną bus gyvai pristatytas klube „Kablys“ Vilniuje. Prieš pirmąjį „Telefon Tel Aviv“ pasirodymą Lietuvoje Joshua sutiko trumpai atsakyti į kelis klausimus.

– Pastarąjį dešimtmetį nuolat buvai girdimas muzikinio pasaulio radaruose – „Sons of Magdalene“, „Second Woman“ ir daugybė įvairių projektų. Vis dėlto, kodėl nusprendei sugrįžti prie TTA? Kažkur buvo paminėta, kad nusprendei projektą prikelti dėl katarsio?

– Iš dalies dėl katarsio, bet nevisiškai – taip pat ir dėl smalsumo. Norėjau pabandyti sukurti kažką pats prieš galutinai apleisdamas šį projektą. Pajutau, kad būtų nesąžininga viską sustabdyti, taip ir nesuteikus jam šanso.

– Pasak tavęs, Ch.Cooperis grupės kūrybiniame procese buvo chaosas ir entropija, o tu – kontrolė ir struktūra. Kaip sekėsi vystyti savo muziką be šio priešingo poliaus energijos?

– Turėjau bandyti užpildyti atsiradusią tuštumą, ir tai sunku. Dažnai savęs klausiau: „O ką, esant šiai situacijai darytų Charlie?“ Tačiau taip pat jaučiu, kad tiesiog palieku muzikoje erdvės, daug oro ir tylos, tarsi norėdamas atspindėti tai, ko čia nėra.

– Nors TTA buvo nutraukę savo veiklą neapibrėžtam laikui, visus šiuos metus aktyviai dalyvavai įvairiuose muzikos projektuose.

Kokių pagrindinių pokyčių per šį dešimtmetį pastebėjai (elektroninėje) muzikoje?

– Na, autsaiderių / keistuolių šokių ir aktyvaus klausymosi elektroninė muzika smarkiai išpopuliarėjo. Ji tapo daug prieinamesnė dėl technologijų, kurių reikia jai kurti, o naujoji atlikėjų karta drąsiai eksperimentuoja su

naujomis idėjomis ir formomis. Man atrodo, dabar yra puikūs laikai elektroninei muzikai.

– Iš kur atsirado „Telefon Tel Aviv“ pavadinimas?

– Tai turbūt tiesiog gerai skambantis pavadinimas. Jis iš niekur neatsirado ir iš tikrųjų nieko nereiškia.

– Išleidus „Immolate Yourself“, sakei: „O Dieve, tai trečiasis albumas, skambantis kaip skirtinga grupė.“ Ar „Dreams Are Not Enough“ skamba kaip dar viena kita grupė, ar tai pagaliau yra tikrojo TTA skambesio susiliejimas?

– Tikiuosi, naujausiame albume yra visų „Telefon Tel Aviv“ laikotarpių atgarsių, tačiau taip pat yra savotiška nuojauta, kad jis prasideda ten, kur pasibaigė „Immolate Yourself“.

– Stovinti ar sėdinti publika – ar yra koks nors skirtumas? Kokios būtų idealios sąlygos klausytis „Telefon Tel Aviv“ gyvai?

– Sėdinti ar stovinti – turbūt jokio skirtumo, tačiau idealiu atveju turėtų būti labai tamsus ir labai ramus kambarys su didžiule garso sistema.

– Beveik trečdalį gyvenimo praleidžiame miegodami. Atrodo, rimtai domiesi šia sąmonės būsena. Kokį sapną atsimeni?

– Sapnavau, kad praėjusią naktį su draugu grojome duetą dviem pianinams. Sukibusios, tarsi nuoseklios dalys, formuojančios visumą. Tai buvo nuostabus sapnas, pabudau laimingas.

„Suru.lt live: Telefon Tel Aviv“ renginys įvyks gruodžio 1 d. klube „Kablys“.

Renginio vizualizacijomis rūpinsis Krsn Brasko iš „Pfadfinderei“ koman­ dos, bendradarbiaujančios su „Moderat“, „Modeselektor“, Ellen Allien, Paulu Kalkbrenneriu.

ŽUVĖDRA (REMIX) Repertuarą sekite www.menuspaustuve.lt Neseniai vienoje radijo laidoje vaikams aktorius ir režisierius Andrius Kaniava, paklaustas, kodėl aktoriai tampa režisieriais, atsakė, kad aktoriaus gyvenime ateina toks momentas, kai ima ne viskas patikti teatre, ir kad tuomet vienintelė išeitis, kaip padaryti gyvenimą malonesnį, – tapti režisieriumi. Panašu, kad jaunosios kartos aktoriui Gediminui Rimeikai šis momentas atėjo itin anksti. Jo režisūriniu debiutu tapo eksperimentiniu pavadintas spektaklis „Žuvėdra (remix)“ jauniesiems menininkams skirtoje Menų spaustuvės programoje „Atvira er-

dvė“. O eksperimento ašimi – vaikai scenoje (taip taip, dėl to čia citata iš laidos vaikams).

Kad vaikai ir gyvūnai scenoje – nekokia mintis, sužino kiekvienas, vos pradėjęs gilintis į teatro meną. Bet, kaip ir visoms taisyklėms, šiai taip pat galioja išimtys, o debiutuojančių kūrėjų siekis paneigti tokias taisykles – dažniausiai sveikintinas. Tad subūręs gausią jaunų menininkų kūrybinę komandą, drauge su septynetu šaunių, drąsių ir žaviai įžūlių 10–12 metų vaikų G.Rimeika eksperimentuoja interpretuodamas vie-

ną garsiausių moderniosios rusų dramaturgijos klasiko Antono Čechovo dramą „Žuvėdra“ (vienas būtinų punktų lietuvių režisierių biografijoje). Dažnai ši pjesė pasirenkama dėl joje nagrinėjamos menininko likimo gyvenime ir kūryboje temos ir kvietimo ieškoti „naujų formų“. Taigi G.Rimeika drauge su dramaturgu Matu Vildžiumi visų pirma pamėgina naują formą suteikti pačiai dramai, redukuodami ją iki vienos meilės linijos, kurią galima perpasakoti ketvirtokų ar penktokų tarpusavio santykių formatu, bet palikdami filosofinį, tikrai labai nevaikišką finalą. Tad, atsispyrę nuo teiginio, kad „visas pasaulis sudarytas iš Ninų ir Treplevų“, vaikams scenoje patiki būtent šiuos vaidmenis (su eilės numeriais), o nuo itin nevaikiškų temų apsisaugo Arkadinas ir Trigorinus palikdami sėdėti salėje.

Dainiaus Putino nuotr.

Scenoje pateikiamas įdomus, net intriguojantis, bet iki galo režisūriškai neišartikuliuotas dramaturginis koliažas, kuriame yra ne vienas minėtą taisyklę apie vaikus paneigiantis momentas. Ta-

čiau vaidybinės scenos, ypač tos, kuriose vaikams tenka paberti daugiau įsiminto teksto, vis dėlto taisyklę patvirtina. Nors pristatydami spektaklį kūrėjai teigia siekę vaikams suteikti laisvę, stebint galutinę jų žaidimo teatru versiją profesionalioje scenoje, tos laisvės pasirodė mažokai. Spektaklyje patvirtinama sena tiesa, kad visas gyvenimas ir santykiai jame klostosi daugmaž panašiai kaip ir 5B (na, šiaip tai smėlio dėžėje, bet tokio amžiaus vaikus būtų sunkoka įkalbėti mokytis tekstą), tačiau pasirinktos pjesės turinys, nepaisant jo redukcijų scenoje, kaip kontekstas vis dėlto nenustoja egzistuoti ir todėl šis „Žuvėdros“ remiksavimo žaidimas atrodo vaikams primestas suaugusiųjų bei šiuo aspektu yra šiek tiek nejaukus. Gal todėl galutinis rezultatas palieka dvilypį eksperimentinio šiuolaikinio meno kūrinio ir ataskaitinio dramos būrelio pasirodymo įspūdį. Kita vertus, debiutai ir yra skirti eksperimentams – tai yra atrasti nežinomų savybių, nustatyti dėsnius bei patvirtinti ar paneigti hipotezes.

TEATRAS

Recenzavo Goda Dapšytė

Rekomenduojama aktorinio meistriškumo ir režisūros studentams.

Nerekomenduojama nesusijusiems su teatru, nesidomintiems jo mitais ir neskaičiusiems „Žuvėdros“.

OH-2

Kauno šokio teatras „Aura“ šį sezoną pasitiko su atsinaujinusia trupe ir jau pristatė premjerą – prancūzų kilmės šokėjos ir choreografės Christine‘s Bonansea sukurtą spektaklį „OH-2“.

Nors spektaklio pavadinimas primena cheminės formulės interpretaciją, tačiau iš tiesų viskas kiek kitaip, bet ne mažiau komplikuota. „Aurai“ sukurtas spektaklis – tai antroji dipticho (kol kas), kurio pavadinimo pagrindinė dalis dešifruojama kaip „Only Human“ (angl. k. „Tik žmogus“) dalis. Pirmojoje šoko tik pati choreografė, o antrojoje – „Auros“ šokėjai. Tačiau, paradoksalu, žmogiškumas yra tai, ko bene labiausiai pritrūko stebint veiksmą scenoje.

Baltutėlėje erdvėje juda baltais kostiumais vilkintys, iš publikos išėję šokėjai. Projekcijose – taškai, besijungiantys į abstrakčias linijas, o scenoje jas tarsi naujienas akimis sekantys šokėjai, kurie spektaklio pradžioje juda tuomet, kai juos žibintuvėliu apšviečia greta esantis. Tokia spektaklio pradžia intriguoja ir leidžia įsivaizduoti futuristinius scenarijus, o sceną suvokti kaip stotį, technologinį valdymo centrą ar kitą nuolatinės informacijos tėkmės vietą, kurioje veikia ateities žmonės. Spektakliui įsibėgėjant, o scenoms keičiant viena kitą, dramaturginė linija ima trūkinėti, o choreografija – stokoti vystymo. Spektaklyje nuolat atsikartoja komplikuotų žmonių tarpusavio santykių tema ir žmogiškojo vienišumo leitmotyvas.

Per valandą choreografė išnaudoja visus įmanomus triukus ir ėjimus: fiksuotą choreografiją, improvizacinius elementus, interakcijas su žiūrovais, žiūrovų salės ir scenos susiejimą, grupines scenas ir solo, tekstą, tariamą įvairiomis daugiatautės trupės kalbomis, o kur

dar šokėjus įrėminančios vaizdo projekcijos ir originali, intensyvi elektroninė muzika. Tačiau į visumą tai nesusisieja, taip ir lieka pavienių judesių junginių ir scenų seka. Spektaklį vainikuoja šokėjo solo ties riebia raudona linija priešais projekcijoje vis išnyrantį elektroninį veidą. Rubikonas neperžengiamas, o elektroninis veidas išnyksta, tad galima tikėtis, kad taip žmonijai paliekama viltis.

Rekomenduojama, jei nepraleidžiate nė vienos šiuolaikinio šokio premjeros.

Nerekomenduojama, jei baidotės nuobodulio.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Repertuarą sekite www.aura.lt

TEATRAS

>> EITI AR NEITI

VIENOS MIŠKO PASAKOS Repertuarą sekite: www.jaunimoteatras.lt Kur pastaruoju metu dažniausiai sutinkate gimines? Greičiausiai vestuvėse ir laidotuvėse? Gali būti, kad antrosiose netgi dažniau? Tai pirmas dalykas, kurį taikliai ir skausmingai susirinkusiai publikai primena naujausias režisierės Yanos Ross spektaklis „Vienos miško pasakos“ pagal austrų-vengrų dramaturgo Ödöno von Horvátho 1931 m. parašytą pjesę. Metai čia svarbūs, nes Ö.von Horváthas buvo vienas pirmųjų ėmusių rašyti antifašistine tematika vokiečių kalba. Tad šiandien, kai mūsų visuomenė vėl iš naujo svarsto, kuo skiriasi patriotizmas nuo nacionalizmo, šios idėjos ir pastebėjimai atrodo baugiai aktualūs.

Režisierė drauge su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi itin tiksliai ir preciziškai adaptavo praėjusio amžiaus pradžios Austrijai skirtą tekstą šio amžiaus pradžios Lietuvai. Tačiau tai nėra džiuginantis peizažas, veikiau atvirkščiai: kalvos ir kalvelės, kurias paprastai įsivaizduojame, kai kalbame apie tėvynę, čia virsta iškilusio parketo kauburėliais, struktūrinės investicijos – atmestinu euroremontu (scenografė Justyna Elminowska), patriotizmas – nacionalizmu, giminės susiėjimai – rietenomis, šeima – tragedijų šaltiniu, jau nekalbant apie priklausomybių puokštę ir jų padarinius. Toks tamsių spalvų, stambių potėpių Lietuvos portretas glumina, liūdina, verčia jam priešintis, bet neleidžia pabėgti ir nuo klausimo: „Ar veidrodis kaltas, jei snukis velnio kaltas?“

Lauros Vansevičienės nuotr.

Daugialinijinio ir daugiasluoksnio pasakojimo, kuris konstruojamas „Vienos mišku“ pasivadinusioje Vilniaus priemiesčio pobūvių salėje (dar neseniai tarnavusioje kaip sporto salė buvusioje mokykloje ar apleistuose kultūros namuose) laidotuves keičiant vestuvėms, šias – metinėms bei kitiems baliams,

kol vėl grįžtama prie laidotuvių ir vestuvių, centre – XXI a. marti – Paulinos Taujanskaitės Marytė. Per jos likimą ir (ne)galėjimą jo pasirinkti nagrinėjamos ne tik didžiausios šiuolaikinės visuomenės problemos, skaudžiausios žaizdos, bet ir atskleidžiami visuose visuomenės sluoksniuose egzistuojantys ir veikiantys parazitiniai tipažai. Be to, atliepiant pjesės ir spektaklio pavadinimą, į grynai socialinį pjesės turinį sumaniai įterpiamos lietuvių (ir ne tik) liaudies pasakos, kurios neblogai atspindi ir gal iš dalies paaiškina, kaip susiklostė savo vietą turinčios žinoti ir nuolankiai ją žinančios moters vaidmuo ir kokių padarinių jis turėjo ir vis dar turi ne tik moterims, bet ir jų tėvams, vyrams ir sūnums.

Na, o pagrindine priemone ir neatremiamu argumentu šiame mūsų visuomenės skerspjūvyje Y.Ross rankose ir šį kartą tampa stiprus aktorių ansamblis. Tad, jei ir nepritariate kritiškam kūrėjų požiūriui, galima mėgautis puikiais vaidmenimis. Jaunimo teatre sekamos „Vienos miško pasakos“ (ir tiesiogine, ir perkeltine prasme) nepadės geriau užmigti (jautriau sureagavus gali ir sutrukdyti), bet gal gali pažadinti?

Rekomenduojama bučiuotoms ir nepabučiuotoms varlėms, aguonėlėms, gulbėms ir visoms kitoms pasakose įkalintoms.

Nerekomenduojama, jei negalite pakęsti kritikos „nacionalinėms vertibėms“, o frazę „cit, boba“ priskirtumėte nacionaliniam identitetui (nes vis tiek nepadės).

Repertuarą sekite www.okt.lt

Imigrantai Lietuvoje – keistai aktuali tema. Vieni turi apie juos aštrią nuomonę, kiti turi nuomonę apie turinčius tokią nuomonę, o tų nuomonių apklausos rėkte rėkia apie ksenofobiją kaip apie nacionalinę savybę, nors tų imigrantų didžioji dalis tautiečių akyse (ne per TV) nėra matę, o didžioji dalis imigravusiųjų skubiai reemigruoja šiauriau. Tačiau debatai viešumoje netyla ir socialinėse medijose nuolat ataidi.

Tad gal ir neverta stebėtis, kad režisierius Paulius Ignatavičius jau antrą kartą grįžta prie šios temos, šį kartą spektakliu „Pizdukas“ (tiesa, tik išėjus premjerai, vasarį, šis spektaklis vadinosi kiek informatyviau ir subtiliau – „Imigranta non grata“).

20 // © 37O

Prieš trejetą metų Vilniaus valstybiniame mažajame teatre P.Ignatavičius buvo sukūręs spektaklį „Europiečiai“, kuriame pabėgėlių krizės kontekste mėgino aktualizuoti antikinę dramą – Aischilo „Maldautojas“. Šiemet OKT / Vilniaus miesto teatre kito / kitokio (ne)priėmimo situacijai nagrinėti režisierius pasirinko avangardinio vokiečių dramaturgo, režisieriaus ir aktoriaus Rainerio Wernerio Fassbinderio pjesę „Katzelmacher“. Tiesa, tai ne tik pjesė, bet ir filmas, kuriame 1969 m. tą nepriimtinąjį kitą įkūnija pats R.W.Fassbinderis. Tačiau P.Ignatavičiaus versija itin nutolusi nuo ekranizacijos, tad grįžkime į Vilniaus miesto teatro sceną, kur intymioje OKT

Studijos erdvėje vyksta smagų ir gerą roko koncertą primenantis spektaklis.

Minimali, bet stilinga taip pat P.Ignatavičiaus scenografija, muzikos instrumentai, pora mikrofonų ir mažo miestelio ar kaimo gyventojų stereotipų galerija. Itin įvairi jaunų aktorių kompanija, būdingai politines ar socialines aktualijas aštriau eskaluojantiems spektakliams, čia įkūnija stereotipinius tipažus. Spektaklio veikėjai gana stereotipiškai ir greitai kaip nepriimtiną atstumia netikėtai jų nusistovėjusiame, ramiame gyvenime, leidžiant dienas prie vietinės kebabinės, pasirodžiusį darbo imigrantą graiką. Jei trumpai, vyrai siekia jį pažeminti ir atsikratyti, o moterys žavisi, mielai leidžiasi jo suviliojamos, tačiau taip pat nelaiko lygiaverčiu.

Kaip nesunku numatyti, viskas baigiasi smurto proveržiu.

Nors R.W.Fassbinderio kūrybai būdingas tam tikras tiesmukumas ir brutalumas, tačiau P.Ignatavičiaus spektaklis ir pačią kito (ne)priėmimo problemą, ir mažos bendruomenės (tokia pasaulio ar net Europos kontekste galima laikyti ir Lietuvos piliečių visumą) atstovus suprimityvina nepalikdamas vietos nei klausimams, nei abejonėms. Žinoma, pavieniui šie sceniniai tipažai žavūs, o juos kuriantys aktoriai mėgaujasi komedijos žanro suteikiama žaisme, tad daugelis jų kuria publikai itin patrauklius

vaidmenis. Tačiau įdomu ir netikėta tai, kad Tado Gryn įkūnijamas darbo imigrantas graikas, noriai besimėtantis tokiomis frazėmis kaip „kiški piški – piski, piski“ ir panašiomis, vaizduojamas būtent taip, kaip paprastai stereotipiškai suvokiamas kitas, atėjūnas: marginalizuotas, primityvus, neišsilavinęs, hiperseksualizuotas. Taigi

net ir spektaklio kūrėjų žvilgsnis į tą kitą toks pats, kaip ir čia pat aršiai kritikuojamos mūsų visuomenės. Žaidimas vyksta į vienus vartus, tačiau dėl smagaus tempo ir puikios Šiaulių dramos teatre susibūrusios grupės „Church on Wheels“ gyvai atliekamos muzikos to, regis, niekas nepastebi. Tad iš ko iš tiesų juokiatės, ponai?

Rekomenduojama mėgstantiems linksmus ir tiesmukus pamokymus.

Nerekomenduojama linkusiems išklausyti abi puses.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

PIZDUKAS

Prieš kelerius metus „Švyturys Brewery“ ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) „LinkMenų fabriko“ kūrėjams diskutuojant apie galimybes sujungti aludarių ambicijas su šiuolaikinės inžinerijos sugebėjimais, gimė alaus stiprintuvo idėja. Tokiu prietaisu barmenai gali savo nuožiūra papildyti bet kokį alų naujais skoniais prieš pat įpilant jį į taures.

„ŠVYTURYS BREWERY“ IR VGTU „LINKMENŲ FABRIKAS“ SUKŪRĖ INOVACIJĄ BARAMS

T

ai pirmasis toks komerciškai naudojamas įrenginys pasaulyje, kurį išbandyti progą pirmieji gavo būtent klaipėdiečiai. „Švyturys Brewery“ aludaris Mažvydas Matukas sako, kad šis skonio stiprintuvas veikia panašiai kaip ir garso sistemos stiprintuvas.

Jonas: „Kai kurios alaus daryklos arba namuose aludaryste užsiimantys mėgėjai panašiu principu bando pastiprinti apynių aromatą. Bet mes galvojame, kad naudojami gali būti ne tik apyniai, bet ir įvairūs mažiau tradiciniai ingredientai. Tai gali būti tiek gvazdikėliai, kardamonas, specialūs pipirai ar pušų pumpurai, tiek pjaustyti vaisiai, jų tyrės ar žievelės. Nebijosime eksperimentuoti ir naudoti viską, kas pradžioje gal ir atrodo keista, tačiau turi įdomių skonių ar aromatų natų.“ Alaus someljė teigia, kad alų naujais aromatais pripildant paskutiniame etape, jie atsiskleidžia visiškai kitaip ir būna intensyvesni, nei įprastai verdant atitinkamų skonių alų.

Mažvydas: „Į jo filtrą galime įdėti kokių tik norime ingredientų, pavyzdžiui, apynių, vaisių ar jų tyrių, prieskonių ir panašiai. Prie šio įrenginio prijungtas bet koks statinėje esantis alus, pasiekęs filtrą, iškart yra prisotinamas pridėtų ingredientų aromatų.

Jokiose kavinėse tokio tipo prietaisai komerciniais tikslais dar nebuvo naudojami, todėl ir mūsų gastrobarui tai dar naujiena, su kuria barmenai tik pradeda eksperimentuoti.“ Jis sako, kad ši technologinė naujovė – galimybė barmenams nusikelti į alaus brandinimo laikotarpį, kai aludariai į alų deda įvairių vaisių, prieskonių ar kitų ingredientų jo skoniui papildyti.

Mažvydas: „Norime paskatinti barmenus išnaudoti savo miksologijos žinias, išbandyti su alumi anksčiau nenaudotus kokteilių ingredientus. Man smagu, kad dėl to daugiau žmonių galės prisidėti prie alaus kūrimo ir iš dalies pamatyti, kuo aš pats užsiimu kasdien.

Kas žino, gal jie sukurs receptų, kurie greitai taps ir įprasto alaus meniu dalimi?“ VGTU „LinkMenų fabriko“ vadovas Adas Meškėnas teigia, kad ši idėja pasirodė aktuali ir artima techninės kūrybos dirbtuvėms, o galimybė sukurti inovaciją, kuri skatina daugiau žmonių kurti kitas inovacijas, šį projektą dar labiau įprasmino.

Adas: „Esame „pasidaryk pats“ kultūros skatintojai ir patys siekiame į ga-

filtrai yra išbandomi kai kurių alaus daryklų – jos alų praleidžia pro papildomą kiekį apynių, siekiant alui suteikti daugiau jų aromato. Tačiau būtent baruose naudojamų tokių alaus skonio stiprintuvų dar nebuvo.

Jonas: „Verdant alų su papildomais ingredientais, pavyzdžiui, vaisių tyre, ji yra brandinama ir kartu su alumi pereina kitus procesus. Dėl to, išpilstant tokį alų, vaisių aromatas lieka, tačiau ne toks stiprus, kaip vaisių pridėjus prieš pat pilant alų į taurę. Procesas

mybos procesus įtraukti daugiau žmonių. Domėjomės panašiais įrenginiais ir kur jie naudojami, bet komerciniams tikslams pritaikyto analogo nežinome. O su šiuo prietaisu ilgainiui, įrengus daugiau kavinių ir barų, eksperimentuoti ir kurti naujus skonius galės ne tik aludariai. Tai labai įdomu ir aktualu šiuo laikotarpiu, kai klientai taip vertina suasmenintus produktus.“ Šis alaus stiprintuvas leidžia eksperimentuoti su įvairiais ingredientais ir išgauti neragautus skonius. Pasak alaus someljė Jono Lingio, kartais panašūs

panašus kaip gaminant maistą – druska ir pipirai dažniausiai geriau jaučiami ir atsiskleidžia visai kitaip, kai įdedi jų pabaigoje.“ A.Meškėnas priduria, kad šis eksperimentas apskritai yra pirmas bendras fabriko projektas su maisto sektoriaus verslu.

Adas: „Dar nebuvome susidūrę su verslu, norinčiu įgyvendinti inovacijų projektą maisto srityje. Tokių daug nėra, nes, dirbant su inovacijomis šioje srityje, reikia įveikti nemažai iššūkių – technologiniai sprendimai turi užtikrinti kokybiškiausią galutinį produktą ir būti patogūs naudoti, ne mažiau svarbu higienos reikalavimai ir vartotojų saugumas. Tačiau šio projekto komandų sinergija pranoko lūkesčius ir leido pasiekti puikių rezultatų.“ Mažvydas: „Nuolat eksperimentuojame ir siekiame atkreipti pasaulio dėmesį į Lietuvos alaus kultūrą. Todėl džiaugiamės, kad ši alaus pasaulio inovacija leidžia ir barmenams labiau prisidėti prie Lietuvos alaus kultūros augimo. Jie gali išgauti skonį, kurio iki šiol neišgavo joks aludaris. Nekantrauju išvysti, kiek dar daug įdomių rezultatų ateityje atneš bendradarbiavimas su talentingais inovatoriais.“

>> KLAUSYKLA Jonas Braškys

Self-released

Alternatyviajai muzikai vis labiau lendant į šviesą, andergraundo veteranas Povilas Vaitkevičius prieš beveik pusantrų metų pagaliau gavo tai, ko seniai nusipelnė, – jo projekto „Vilkduja“ įrašas „Cosmogonia“ buvo minimas tarp metų geriausių, o albumo žinojimas tapo gero tono ženklu. Ir nors ne visi jo aspektai man tiko ar patiko, tai buvo įvykis. EP „Purvinas, šventas“ praplečia ankstesnio darbo nustatytas ribas, įvairina raiškos būdus, netgi stilius, kuriuos ant vieno siūlo išlaiko pusiau dainuojantis rituališkas P.Vaitkevičius. Pirmasis „Įkąsk į ranką“ savo skambesiu atliepia „Cosmogonią“, antrasis „Nebetilps“ daro šuolį į klasikinį post-punk, kurio primityvume (gerąja prasme) gali labai gerai išgirsti 10-ojo dešimtmečio Lietuvos gotus. Visiškai apnuoginti instrumentai net sufleruoja, kad šios dainos gal geriausia būtų klausyti iš kasetės. Tačiau trečiasis „Šimtą kartų“ vėl ima spausti savo svoriu, įprasmintu purvinomis gitaromis, lyg grąžindamas viltį, kad „Vilkduja“ neina lengvyn. Paskutinis „Visaip“ atsikvėpimo neduoda: jis taip pat bloškia laiku atgal, kokius 40 metų, į klasikinę (jau ne lietuvišką) gotiką, kurioje P.Vaitkevičiui labai tiktų tamsaus kunigo vaidmuo. Reikia pripažinti, kad šuoliai – gana drastiški, tačiau jie nesuplėšo bendro EP rūbo, nesusidaro įspūdis, kad albumas tiesiog be tikslo taškosi į visas puses. „Purvinas, šventas“ yra malonus ausiai (jei jums maloni tamsa ir minoras), net jei tekstai kartais man atrodė nereikalingai sofistikuoti, labiau blaškantys, nei prisidedantys prie bendro paveikslo.

Iš kitos pusės, tai – P.Vaitkevičiaus stilius, ir kas aš toks, kad jam aiškinčiau, ką ir kaip rašyti. („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „Pakartot“) 81

MĖNESIO ALBUMAI

BIG THIEF TWO HANDS 4AD

Davido Jenseno / „EMPICS Entertainment“ nuotr.

VILKDUJA PURVINAS, ŠVENTAS

NICK CAVE & THE BAD SEEDS GHOSTEEN

Išleisti du albumus per vienus metus reikia daug smarvės. Išleisti du gerus albumus – tai jau meistrystės ženklas. Būtent taip nutiko su niujorkiečių grupe „Big Thief“, kurie po puikios „dangiškosios dvynės“ UFOF, pasirodžiusios gegužę, išsyk ėmėsi „žemiškosios“. Ir štai prieš mus albumas „Two Hands“, kuris pulsuoja grynumu, švara ir subtilia tyla. Lyderės Adrianne Lenker vedamas kvartetas prikausto dėmesį trapiu lyg krištolas indie ir folk mišiniu, kuris dar yra nuspalvinamas labai gražiais, tačiau tą pačią akimirką ir brutaliais tekstais, kartais apie žudynes, kartais apie mylimojo ilgesį. Ir visam tam nereikia nei draskančių gitarų, nei tratančių būgnų (nors ir to pasitaiko, ypač centrinėje albumo dainoje „Not“), užtenka tik beveik šnabždančio A.Lenker balso. Įdomiausia tai, kad beklausant „Two Hands“ tu, kaip klausytojas, niekada neprarandi dėmesio, nors iš pirmo žvilgsnio lyg ir grupė nieko ypatingo nedaro, neišradinėja dviračio ir nesiima revoliucinių sprendimų. Tačiau iš paprastumo ir ypatingo narių susiklausymo gimsta labai ramus ir švelnus, tačiau dideles gelmes slepiantis darbas. Nenustebčiau, jeigu daug kam vienos perklausos neužteks, „Two Hands“ grožis slypi detalėse, žodžių konstrukcijose ir vos girdimuose akorduose. Galiausiai ir A.Lenker balsas neleidžia atsipalaiduoti. Bet jeigu klausysite šį darbą ramiai sau vaikščiodami kažkur parke, jis jums suteiks nemažai malonumo. Gaila, kad ne džiugesio, bet dabar jau toks laikas, todėl bent jau įsikabinkit abiem rankom į šį vagį ir leiskitės būti jo vedamas. Jums patiks. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Ghosteen Ltd. 100

OPETH IN CAUDA VENENUM Moderbolager Records/ Nuclear Blast

Formaliai vadintinas trečiuoju progresyvaus roko (ir metalo) žanras man ilgai buvo keista mįslė. Šis teatrališkas, išpūstas ir kartais perspaustas žanras su itin techniškais muzikantais puikiai tiko 8-ajam dešimtmečiui, tačiau šiais laikais jis dažnai man nuskambėdavo lyg didžiulis triukšmas dėl nieko. „Mastodon“, „Dream Theatre“, net galiausiai prisijaukinti „Tool“ dažnai skambėjo lyg susireikšminę pamaivos, kuriems taip ir niežti pirštai parodyti, kad jie geresni už kitus, nesvarstant, ar tai yra kūryba, ar tiesiog savotiškas sportas. Į šią kompaniją tiko ir „Opeth“ su kartais erzinančiu, padievintu vokalu. Bet laikas eina ir „In Cauda Venenum“ verčia mane pažvelgti į šios švedų grupės diskografiją iš naujo. Visi mano priekaištai vis dar tinka, tačiau šis albumas man leido suprasti „Opeth“ muzikos sultingumą ir turiningumą bei priimti larger than life estetiką lyg žaidimo taisykles. Įvairiaspalviai tekstai su beveik literatūriniais naratyvais gali kelti šypsnį, tačiau jei tu leisi jiems nuskambėti, jie gali įtraukti. Taip man ir atsitiko su „In Cauda Venenum“. Supratęs, kad ši muzika ir nori būti net ir banaliąja prasme graži, šiek tiek romantiška, neskatinti iškrovos ar stoti akis į akį su neigiamomis emocijomis, aš mėgavausi jos struktūra, faktūra ir tekstūra. Tuomet tai virsta ne tik technika (technika – labai didelė „Opeth“ dalis – jos lyderis Mikaelis Akerfeldtas vadinamas vienu geriausių visų laikų gitaristų), o tam tikra roko opera, o vokalas... Na, turi jis savo manieringumo, bet ne visi turi spiegti ar kriokti. Visų elementų dėlionė atskleidžia, kad albume yra šiek tiek savisvarbos ir beskonybės, tačiau netrūksta ir didžiulės meistrystės bei sofistikos. „Opeth“ sugeba išlaikyti pusiausvyrą ir sėkmingai išplaukti, dar ir labai sėkmingai. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Tai metų albumas. Ir galite mane bet kuo kaltinti: neobjektyvumu, diletantiškumu, idiotiškumu, o gal aš šiaip užknisu, bet Nickas Cave‘as ir jo blogio sėklos dar kartą parodo, kad jie yra genijai, kad jie negali kurti blogos muzikos, kad jiems žanrai nepavaldūs, kad jie yra dievai / demonai. „Ghosteen“, trečiasis trilogijos albumas, nustebino, pavergė, pravirkdė ir privertė ne kartą susimąstyti apie gyvenimą, mirtį, susitaikymą, atleidimą, meilę. Ir nė karto nepagalvoti apie politiką. Būtent šiame albume (o ne kaip daugelis manė, ankstesniame „Skeleton Tree“) N.Cave‘as netiesiogiai aptaria 15-mečio sūnaus netektį (net albumas yra aliuzija į jo amžių) ir kaip jam ir jo artimiesiems šią tragediją išgyventi. Tiksliau – su ja gyventi, nes albumas nėra gedulo ar netekties giesmė. Tai filosofinis traktatas apie tai, kad gyvenimas eina toliau, papuoštas nuostabiais ambient garsais. Taip, nėra aštrių gitarų, nėra agresyvių istorijų, nėra net konkrečių melodijų ar naratyvų. Tačiau yra abstraktus jausmas, kuris užplūsta tave nuo viršugalvio iki pirštų galiukų, kuris suteikia tau pilnatvę ir kuriam suvokti nereikalingos aiškios struktūros. Net ir pats Cave‘as daugiau sako savo tekstus, nei juos dainuoja, paversdamas „Ghosteen“ ne muzikos, o poezijos darbu, kurį lydi plaukianti elektronika. O tuose tekstuose tiek nepaaiškinamos pilnatvės, liūdesio ir grožio, kad, rodos, jeigu tai būtų paskutinis šio kūrėjo darbas, tai būtų nuostabi paskutinė nata. Kad ir kaip būtų keista, bent man Cave‘as dar neskambėjo toks vienas, toks nuogas, toks atviras. Ir, tiesą pasakius, toks viltingas. Cave‘as – viltingas. O tai jau yra daug. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 100 100

83

100

COLOURS OF BUBBLES 9 MM M.P.3

Vienu metu Lietuvos roko scena išgyveno tikrai nemažą pakilimą – „fryksai“, „kolorsai“, „dyperaperiai“ ar „ba.“ jau grasino rauti arenų stogus, spirti duris ir užvaldyti, jei ne pasaulį, tai bent 65 tūkst. lietuviškų kvadratinių kilometrų. Laikas parodė ką kita: Justinas Jarutis žiūrovams labiau patiko lyriškas, „dyperaperiai“ prisijaukino sintezatorius ir atsijaukino klausytojus, o „ba.“ ir „kolorsai“ šiemet išleido silpniausius savo albumus. „9 mm“ yra neabejotinai blankiausias iš visų trijų studijinių šiauliečių darbų, kuris lyg ir teoriškai turėtų veikti, lyg grupė supranta ir naudoja triukus, kad būtų sukurti hitai, bet jie paprasčiausiai nesuskamba. Ir sunku ką pridurti daugiau, išskyrus tai, kad arba tušti šoviniai, arba parakas sušlapo. Jau pirmas kūrinys „Summer“ verčia kilstelti antakį; lyg ir naivus tekstas, lyg ir šviesi aranžuotė, o pabaigoje – muzikinė apokalipsė. Kodėl? Na, tikriausiai aš nesupratau. Tačiau nesuopratis tęsėsi ir toliau: grupės instrumentai, kad ir kaip būtų keista, dar neskambėjo taip plokščiai ir popsovai. Tokia radijo muzika, skirta ne klausyti, o skambėti fone. Albumą sukdamas ne vieną kartą, aš taip ir neradau kabliuko, rakto ir, nežinau, ko nors, kas parodytų, kad jis yra įtraukiantis. Iš esmės labai skaudu, nes, žinant, kad grupė feedbacko anksčiau negaudavo tokio, kokio būdavo verti, šis darbas juos gali dar labiau nustumti į nuošalę. Aš to tikrai nenorėčiau, nes ankstesni jų darbai skleidė aurą ir rodė potencialą.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad jeigu manęs prašytų rekomenduoti „Colours of Bubbles“ albumą, „9 mm“ nebūtų tas, kurį aš siūlyčiau išgirsti. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

22 //

82

59

100

100

© 37O

0° 70 100

kisielius kefyras

absentas

spiritas