370 Nr. 85

2019 gruodis #85

KRISTINA SABALIAUSKAITĖ: TARP VILNIAUS IR LONDONO, TARP PRAEITIES IR ŠIANDIENOS REIKŠTI EMOCIJAS PASITELKUS DIRBTINĮ INTELEKTĄ AR KINAS LIETUVOJE PRIEINAMAS VISIEMS? TARPKONTINENTINĖ MADA ĮDAIKTINTI BŪSENĄ

Ritos Polėkės pieš.

#85 NUMERIO BENDRADARBIAI: LIUCIJA ADOMAITĖ FILOSOFUOJANTI MADOS ŽINOVĖ

KALĖDOS

JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

GALI BŪTI KITOKIOS!

GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DAKTARĖ, NAUJOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA

DAIVA JUONYTĖ

K

MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU

ai tik prekybos centrų lentynose lyderių pozicijas iš Vėlinių žvakelių perima kalėdiniai žaisliukai ir dekoracijos, o socialiniuose tinkluose ir kitose medijose pasirodo už širdies griebiančios socialinės (ir nebūtinai) kalėdinės reklamos, supranti, kad šventės nebe už kalnų.

SANDRA KLIUKAITĖ ALISOS STEBUKLŲ LENTYNOS TURINIO EKSPERTĖ

LINA SIMUTYTĖ NERIMO TEMATIKOS SPECIALISTĖ IŠ „BLUNKANČIOS SOFOS“

IEVA ŠUKYTĖ KOJAS APŠILUSI NAUJOKĖ

Visi turime skirtingas savo Kalėdų vizijas, bet, sutikite, besaikis išlaidavimas prekybos centruose ar internete, stengiantis įgyvendinti dažniausiai itin materialias savo artimųjų svajones, šventinę aurą tik gadina, nebent esate pinigais aptekęs turtuolis, į kurį įsikūnijęs Kalėdų Senelis ar kokia pasakų fėja.

Ir nors psichologai / psichiatrai pataria nesureikšminti tiek pačios šventės, tiek dovanų, ir gerumu su artimaisiais dalytis visus metus, o ne tik kalėdiniu laikotarpiu, nūnai kasmet daugelis užlipame ant to paties grėblio: susigadiname nuotaiką kamščiuose, išleidžiame krūvas pinigų, įskaitant ir kalėdinę premiją, persivalgome tų keliasdešimties Kūčių ir Kalėdų patiekalų. Po švenčių pasninkaujame (tai daryti reikėtų prieš Kalėdas, ypač jei esate praktikuojantys katalikai) – kas dėl priaugtų kilogramų, kas dėl suplonėjusios piniginės; svarstome, kur iškišti gal ir su meile padovanotus, bet realiai nereikalingus daiktus; prisigalvojame sau visokių sunkiai įgyvendinamų pažadų. Kai kurie iš mūsų, kaip sako specialistai, net depresija po švenčių suserga.

O jeigu jums pasiūlytumėme kitokį švenčių scenarijų, kuris neskatina vartojimo ir žada daug įspūdžių? Juk vietoj prašmatnių tapšnoklių, telefonų, kompiuterių arba dar vieno šaliko, šlepečių ar kitokio mažai reikalingo daikto artimiesiems galima dovanoti bilietus į mėgstamų atlikėjų ar grupių koncertus, teatrą, kiną; patinkančio žurnalo, muzikos ar kino platformos prenumeratą.

Net brangiausias bilietas į mylimo atlikėjo pasirodymą autobusu pasiekiamame užsienyje nekainuoja tiek, kiek naujausias iPhone‘as!

O jeigu susirinkę kuklios Kūčių ar Kalėdų vakarienės prie keliais, o ne dvidešimčia patiekalų nukrauto stalo suplanuotumėte ilgąjį savaitgalį ir nupirktumėte pigius lėktuvo bilietus visai šeimai į dar neaplankytą ES šalį?

Jūsų tėvai to tikrai nepamirštų visą gyvenimą!

Tai tik keli būdai sutaupyti pinigų, pailginti šventes (kažkas lauks spektaklio, kažkas kelionės, kažkas kasdien visus metus džiaugsis klausydamas mėgstamos muzikos) ir išvengti kalėdinės karštligės. Dar galima visiškai neprisidėti prie vartotojiškumo didėjimo ir apsieiti be dovanų, o sutaupytus pinigus paaukoti gyvūnų prieglaudai ar paremiant meno projektą.

LINA LAURA ŠVEDAITĖ PERLŲ IR PERLIUKŲ IEŠKOTOJA

JURGA TUMASONYTĖ Ruošdama gruodžio numerį šventinį šurmulį pajuto ir „37O“ redakcija: daug diskusijų dėl temų, dėl viršelio, dėl reklamų. Kažkas vėluoja, kažkas klysta, o kažkas nervinasi, regis, dėl visiškai dėmesio nevertų smulkmenų. Nepaisant to, mums pavyko puikiai subalansuoti gerokai švenčių proga svorio priaugusį gruodžio numerį, kuris su kalėdine psichoze neturi jokių sąsajų.

Tegu mūsų skaitytojams būna dovana kitoks interviu su itin populiaria rašytoja Kristina Sabaliauskaite, kuriame ji pasakoja apie savo guilty pleasure, mėgstamas vieteles Vilniuje ir Londone bei kitus įdomius dalykus.

Dar šiame numeryje rasite interviu su projekto „Blunkanti sofa“ autore, prozininke Lina Simutyte, kuri mūsų puslapiuose jau kurį laiką nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdama Lietuvos jaunosios kartos rašytojų ir poetų asmenines patirtis. Taip pat spausdiname ir jos esė, parašytą kiek seniau, bet puikiai tinkamą skaityti bet kuriuo metų laiku.

Tęsiame pažintį su jaunais vizualiųjų menų pasaulio atstovais: bendraautorė Ieva pakalbino Igną Pavliukevičių – interaktyvių medijų instaliacijų ir performanso menininką, tyrinėjantį vyriškumo ir dirbtinio intelekto temas, o menotyrininkė Agota Bričkutė leidinyje išsamiai pristato Kauno menininkės Agnės Urbutės (Asur Sura) kūrybą.

Toma susisiekė ir pasikalbėjo su Niujorke gyvenančia Ina Marija Ubaite, kuri išpildė savo svajonę ir dirba muzikos žvaigždžių vadybininke.

Dar bandėme išsiaiškinti, kiek kino menas prieinamas negalią turintiems šalies gyventojams, kas yra tarpkontinentinė mada ir kas tas lietuvis, apie kurį savo pirmajame dokumentiniame ilgametražiame filme „El Padre Medico“ pasakoja jaunosios kartos dokumentinio kino režisierius Vytautas Puidokas. Taip pat rasite naujausių albumų ir knygų apžvalgas, spektaklių recenzijas ir po trumpos pertraukos sugrįžusią Alisos stebuklų lentyną. Šiltų švenčių, gero skaitymo ir iki susitikimo kitąmet!

Jūsų „37O“

GAUDO ISTORIJAS, KURIOS GALI PASIRODYTI ĮDOMIOS SMALSIEMS PROTAMS

TOMA VIDUGIRYTĖ PARADUI VADOVAUJANTI PAŽENGUSI MELOMANĖ

Viršelyje – dailininkės Ritos Polėkės (www.facebook.com/ritapolekeart) darbas „Pranašė“

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 1,3, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 16, 17, 18,19, 20, 21, 24, 26, 28, 29, 30, 32,33, 34, 35, 36, 38, 40, 41, 42 p.

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Lietuvos ryto“ spaustuvė“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #85, GRUODIS, 2019 Reklaminiai straipsniai žymimi

Interviu su Kristina Sabaliauskaite

Rašė Dovydas Kiauleikis

Kai rašytoja Kristina Sabaliauskaitė išleidžia naują knygą, užsikuria tokia didelė mašina, kad ne tik pati knyga, bet ir reakcijos į ją viešai būna nuodugniai aptartos. Tad praėjus keletui mėnesių po „Petro imperatorės“ pasirodymo klausiu autorės apie kitką. Apie Vilnių ir Londoną, kaip Kristina susijusi ne tik su istorija ir „senu“ menu, bet ir apie šiandienos kultūrą.

Apie guilty pleasures, snobus ir ribas tarp Rytų ir Vakarų. Prašmėžuoja, aišku, ir knyga.

4 // © 37O

TARP VILNIAUS IR LONDONO, TARP PRAEITIES IR ŠIANDIENOS

– Ne taip seniai nuvilnijo pasipiktinimo banga, kai skulptūros Leonardui Cohenui mecenatas norvegų verslininkas Johnas Afsethas pasakė, kad Vilnius neturi dvasios. Dvasią – vienokią ar kitokią – juk turi visi. Kokia jums yra Vilniaus dvasia?

– Tikrai? Nieko apie tai negirdėjau...

Turbūt kažkoks nesusipratimas ar iš konteksto ištraukti žodžiai, nesinorėtų tikėti, kad atsirastų toks kultūriškai ir estetiškai aklas žmogus. (Juokiasi.) Jei tai tiesa – nereikėtų kreipti dėmesio. Kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę, tačiau ne visos jos vertingos ar kompetentingos, todėl ne į visas reikia atsižvelgti. Man svarbiau, kad Vilnius yra miestas, įkvėpęs nemarias Adomo Mickevičiaus, Czesławo Miłoszo, Josifo Brodskio, Tomo Venclovos, Icchoko Mero, Romaino Gary, Ričardo Gavelio eilutes, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Chaimo Soutino, Marco Chagallo, Mstislavo Dobužinskio, Marianos Ve-

supratau apie šį miestą. Bet du dalykai, jungiantys abi sostines – Vilnių ir Londoną, yra tie, kad ir britai sako: yra Londonas, ir yra likusi Britanija, lygiai kaip ir mes: yra Vilnius ir yra likusi Lietuva.

KULTŪRIŠKAI SU ŠIAURĖS EUROPOS ŠALIMIS MES NETURIME NIEKO BENDRA, PAGAL KULTŪRINĮ DNR – NEABEJOTINAI ESAME CENTRINĖJE EUROPOJE.

– Kur parekomenduotumėte pavakarieniauti Londone? Ką būtinai aplankyti, kai jau buvai ir „Tate’uose“, ir Britų muziejuje?

– Idealiai rekomenduočiau pavakarieniauti pažįstamų londoniečių namuose arba kartu su jais jų patartame kokiame nors vietiniame restorane – net ir kukliausias rajonas visada turi kokį nors kulinarinį magnetą. Man asmeniškai svarbiausia yra vakarienės kompanija, žmonės, bendravimas – per tai juk ir pažįsti miestą, jo dvasią, kultūrą ir virtuvę. Kas iš to, jei nueisi į madingą brangų restoraną, kuriame visi trokšta gauti staliuką, o sėdėsi ten vienas ir nieko nepažinodamas? Miestą juk geriausia pažinti užmezgant draugystes, tuomet ir parke su draugu suvalgytas sumuštinis gali tapti įsimintinas. Dėl lankytinų vietų ir muziejų – V&A, žinoma.

Mano asmeninis favoritas yra „The Wallace Collection” prie pat Oxfordo gatvės – jis mažiukas, tačiau turi stulbinantį puikių kūrinių koncentratą – velasquezai, rembrandtai, „mažieji olandai“... Ir jokių turistų eilių. Jei šilta – pasidarykite pikniką kuriame nors iš nuostabių Londono parkų, mano mėgstamiausi yra Chiswick Parkas ir Holland Parkas.

Pauliaus Gasiūno nuotr.

– Kur būtinai apsilankote grįžusi į Vilnių?

– Taip dažnai būnu Vilniuje, kad man niekur specialiai nereikia lankytis.

Bet jei tik turiu laisvo laiko, būtinai apsilankau šaudymo centre.

riovkinos potėpius. Jau ko mūsų Vilnius turi su kaupu – tai charakterio, dvasios ir dramos. Vilniaus unikalumas yra tas, kad čia vienoje vietoje gali surasti beveik visą Europą – nuo itališkojo baroko iki vokiškos gotikos, nuo prancūziško klasicizmo iki stačiatikių bonių ir žydų kvartalo. Man ta dvasia – labai asmeniška, nes kiekvienas miesto kampas, skersgatvis, panorama man yra vienaip ar kitaip susiję su mano asmenine ar šeimos istorija, kurios gijos Vilniuje driekiasi nuo XVIII a. vidurio.

– O kokia – Londono, kuriame jau ilgai gyvenate?

– Žinot, tai pernelyg platus klausimas, į jį interviu neatsakysiu. Kad nors truputį pajustum Londono istorinę dvasią, visada rekomenduoju apsilankyti „Museum of London“ – jis yra truputį toliau nuo nutryptų turistų takų, bet, pavyzdžiui, aš asmeniškai ten apsilankiusi pirmą kartą kur kas daugiau

– Pabrowsinti socialinėje medijoje yra mano guilty pleasure, bet jūs šitam velniui esate atsispyrus. Kas yra jūsų guilty pleasures?

– Menas. Aš truputį kolekcionuoju, be to, pagal mano ekspertizės sritį dar mane vis kas nors prisikalbina konsultuoti dėl parodų ar kolekcijų, tiesa, ne Lietuvoje. Todėl ribos tarp šios veiklos ir malonumo kartais išsitrina.

Bet man nėra neįprasta sėsti ir specialiai važiuoti į kitą miestą apžiūrėti kokios nors man įdomios parodos ar meno kūrinio. Dargi ir šeimą ar kokių draugų prisikalbinu kartu. Bet tai tikrai didžiulis malonumas. Kitas mano guilty pleasure, jau minėjau, – šaudymas.

– Savo darbu esate giliai pasinėrusi į istoriją. Koks jūsų santykis su šiuolaikiniu menu?

– Aktyvus. Stengiuosi nepraleisti nei svarbesnių šiuolaikinio meno parodų Londone ar Vilniuje, nei „Frieze“ kasmetinės mugės. Tiesa, savo kolekcijoje šiuolaikinio meno beveik neturiu – bet ne dėl to, kad nepatiktų, o dėl to, kad man patinkančių menininkų darbai reikalauja itin didelės erdvės arba apskritai nesileidžia įkalinami erdvėse ir yra veikiau patirtiniai. Tai ir yra šiuolaikinio meno žavesys.

– Man atrodo, kad būti pavadintam snobu(-e) yra komplimentas. Kaip jums atrodo? Kas jums yra snobas?

Ar save laikytumėte tokia?

Ramūno Danisevičiaus / „Lietuvos ryto“ nuotr.

kultūriškai ritasi žemyn, kaip kad prieš pat ATR padalijimus... Buvo ir laikų, kai Petras I Lietuvos pajūrio kaimelyje niršo – „kodėl rusai taip negali gyventi?“.

Tai – tikra, Didžiosios Ambasados amžininkų šaltiniuose aprašyta istorija, net ir tos baltos užuolaidėlės paminėtos. Man įdomesnis yra faktas, kad šiandien – sprendžiant iš kai kurių reakcijų – niekaip negalime patikėti, jog mūsų istorijoje galėjo būti tokių epizodų ir šaltiniuose aptikti tikri istoriniai faktai vertinami kaip mano pačios „tendencingumas“. Ką tai sako apie mus? Kad kai kam yra taip įskiepytas kažkokio nesveiko nacionalinio nevisavertiškumo ir aukos kompleksas, kad nebegalime matyti tikrų, faktais pagrįstų istorijų, iškrentančių iš šio naratyvo? Štai kas įdomu. Ir priežastys – kodėl norime visuomet jaustis amžinais nevykėliais?

VILNIAUS UNIKALUMAS YRA TAS, KAD ČIA VIENOJE VIETOJE GALI SURASTI BEVEIK VISĄ EUROPĄ.

– Ar komplimentas – manau, priklauso nuo pasakymo konteksto. Jei su humoru sakome „kultūrinis snobas“ (na, kaip Ryčio Zemkausko „Snobo kinas“), turėdami galvoje, kad žmogus aukštai iškėlęs kokybės kartelę menams, kuriais domisi, – tuomet taip. Jei kalbame apie žmogų, kuris aklai seka tik kitų pripažintais (dažnai jam pačiam nė nepatinkančiais) dalykais, negalvodamas pats, ignoruodamas savo autentišką santykį su kūriniais ir dargi smerkdamas tuos, kurių skonis nuo jo skiriasi, – tuomet nemanau, kad tai pagyra. Šia prasme turbūt nesu snobė – dažnai kaip tik turiu gana ikonoklastišką požiūrį į kai kuriuos visuotinai pripažintus meno kūrinius, nes stengiuosi mąstyti savo galva ir, pirmiausia, būti sąžininga ir nuoširdi, nemeluoti pati sau. O pirmąja prasme – kad noriu gėrėtis tik aukščiausio lygio meno kūriniais – neabejotinai taip!

6 // © 37O

– Kaip apibrėžtumėte šiandienio žmogaus Lietuvoje santykį su kultūra? Kas, jūsų akimis, vyksta ir kaip tai vertinate? Ne taip seniai nebuvo nieko krūčiau nei pasididžiuoti nesuprantant akademinės muzikos ar neskaitant literatūros, o šiandien tįsta žmonių eilės į MO muziejų. Ar supratome, kaip kultūrą padaryti more accessible, ar tiesiog nebeliko elito (gerąja prasme)?

– Man kažkaip neteko bendrauti su manančiais, kad neskaitymas ar bodėjimasis klasikine muzika žmogų puošia. Turbūt tiesiog ne tas ratas.

Bet džiaugiuosi, kad Lietuvoje kultūrinis gyvenimas yra atsigavęs, suaktyvėjęs. Knygų mugė – pilna literatūra besidominčių žmonių, tuo visada labai nuoširdžiai žavisi čia iš užsienio atvy-

kę rašytojai. Muziejų ir galerijų parodose – aibės žmonių, ir ypač jaunų. Į gerus spektaklius ir rimtosios muzikos koncertus neįmanoma gauti bilietų, Dalia Ibelhauptaitė suaktualino operą, ėmė skirti pagrindinius vaidmenis jauniems talentams, kurių jie būtų metų metus laukę valstybinių teatrų hierarchijose – taip suteikė jiems sparnus skristi į pasaulio scenas. Įvyko ir vyksta nuostabūs kultūros reiškiniai. Pati būdama Londone, kai paskaitau Lietuvos kultūrinio gyvenimo anonsus, vis apmaudauju, kad to ar ano spektaklio, koncerto nepamatysiu. Per vakarienes, renginius žmonės nuolat diskutuoja būtent apie kultūrą: knygas, filmus, spektaklius. O kur dar debatai apie kultūros, istorijos ir atminties visuomeninius karus? Kultūros poreikis yra didžiulis, žmonių sąlytis su kultūra yra nuolatinis bei aktyvus ir kultūrinio elito kaip tik daugėja, nes į jo gretas įsilieja nauji, už Lietuvos ribų plačiai pripažįstami vardai – Asmik Grigorian, Edgaras Montvidas, Mirga GražinytėTyla, Venecijos bienalės „Aukso liūto“ trijulė Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė – galėčiau vardyti ir vardyti vien pastaraisiais metais sužibusius talentus iš Lietuvos...

– Kas jums labiausiai nepatinka šiandienėje Lietuvos kultūroje?

– Kad Lietuvoje nėra normalios kultūrinės spaudos, įprastos Vakarų pasaulyje ir skirtos plačiajai visuomenei, o ne patiems hermetiško Lietuvos kultūros lauko žaidėjams apie save pačius, kaip yra dabar. Mums verkiant trūksta kažko panašaus į „The Sunday Times“ „Culture“ savaitinį priedą, kur informacija dera su nepriklausomų kritikų re-

cenzijomis, apžvalgomis ir žurnalistiniais interviu (nekalbu jau apie tokią kultūros avangardo bibliją kaip lenkų „Przekrój“). Manau, būtų didelė paklausa tokio leidinio.

– Jau bemaž dešimtmetį literatūroje nesibaigia istorinio romano atgimimas, žmonės nesiliauja skaityti pasakojimų apie praeitį. Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje. Žinoma, ir Lietuvoje. Jūsų knygos verčiamos ir populiarios kaimyninėse šalyse. Kodėl būtent šiais laikais skaitytojai atsisuko į istorinį romaną?

– Man atrodo, kad šis atsigręžimas į istorinį romaną ar istorinį žanrą apskritai Vakarų kultūroje vyksta gana periodiškai. Buvo banga XX a. viduryje, XIX a. Apskritai, kaip nuo Renesanso pradėjome reinterpretuoti antikinę istoriją (juk tai irgi ne kas kita, kaip istorinio žanro pasirinkimas), taip vis ir ieškome praeityje atsakymų apie mūsų dabartį...

– Savo knygomis ir daugybe pasisakymų interviu savotiškai reabilituojate Lietuvos savivertę – sakote, kad nebuvome nei kokie atsilikę, nei civilizacijos pakraštys. Naująja knyga dar ir išryškinate kaimynų Rytuose kitoniškumą, nekultūriškumą. Kodėl jums ši pozicija svarbi?

– Nesu advokatė ir nieko nereabilituoju. Aš pasakoju istorijas apie tam tikras epochas. Jei kalbėtume apie praeitį, apie XVII–XVIII a., tai būta periodų, kai nė nereflektavome kažkokių tarpkultūrinių lenktynių, nes jautėmės esą avangarde ir niekuo ne prastesni, buvo ir nuosmukio laikotarpių, buvo ir pastangų reformuotis, nes matyta, kad viskas

– Tai kur yra Lietuva – Šiaurės, Rytų ar Centrinėje Europoje?

– Pagal Jungtinių Tautų klasifikaciją ir mūsų dabartines estetines aspiracijas – Šiaurės Europoje, pasaulio akyse – Rytų Europoje, o pagal kultūrinį DNR – neabejotinai Centrinėje Europoje.

Kultūriškai su Šiaurės Europos šalimis mes neturime nieko bendra. Pamenu, kokį šoką sukėliau Londone per knygų mugę pasakiusi latviams ir estams, kad mus sieja tik bendra išsivadavimo istorija ir geopolitiniai interesai, bet kultūriškai mes nieko bendra neturime. Praėjus jų išgąsčiui, jų ramiai paklausiau, ar galime įvardyti nors vieną kūrinį (dailės, literatūros, teatro, muzikos), kurį visos trys šalys laikytų savu, dalytųsi? Tada susimąstė ir nusprendė, kad ne, visgi tokio nėra. Išskyrus politinę dainą – „Bunda jau Baltija“, kurią visi kartu dainavom mitinguose ir per Baltijos kelią... O daugybę Centrinės Europos kultūros ir kūrinių mes suvokiame kaip savastį, net per daug nesusimąstydami – su lenkais dalijamės daugybe literatų ir menininkų, iš čekų pasiskolinome diakritines raides savo raštui...

– Naujausia jūsų knyga „Petro imperatorė“ jau gyvena savo gyvenimą.

Koks jis?

– Pagerinęs visus skaitomumo rekordus (kalbamės lapkričio pabaigoje, paaiškėjo, kad bus jau penktoji laida per tris mėnesius nuo išleidimo) ir audringas, iškėlęs nepatogių klausimų, nepaliekantis abejingų, paskatinęs kalbėtis apie istoriją ir idėjas. Galima sakyti, kad netgi visuomenės reakcijose į mano knygą vyksta Rytų ir Vakarų mentalitetų sandūra. (Juokiasi.)

– „Petro imperatorė“ paremta epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais.

Kaip jūs laviruojate tarp istorinės autentikos ir įtraukiančio pasakojimo?

Kuris yra svarbiau?

– Pirmiausia pasirūpinu, kad istorinis romanas turėtų solidų žinių, autentikos pamatą, o tuomet prasideda kūryba. Labai tikiu pasakojimo menu, story-telling, kuris šiais laikais dažnai prarandamas – ir literatūroje, ir kine.

Man abu šie pradai – ir substancija, turinys, ir įtaigus pasakojimas kaip forma yra labai svarbūs. Manau, kad turi būti harmonija tarp turinio ir formos.

– Kas jus pačią labiausiai domino šioje imperatorės istorijoje? Kam skyrėte daugiausia dėmesio?

– Laiko, prievartos ir kultūrų sandūros problemos. O kartu ir pats konkretus žmogiškasis likimas – moters gyvenimas, santuokos ir santykių istorija.

8 // © 37O

ĮDAIKTINTI BŪSENĄ

Rašė Lina Laura Švedaitė Nuotrauka Daivos Kairevičiūtės

Projekto „Blunkanti sofa“ autorė, prozininkė Lina Simutytė nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdama Lietuvos jaunosios kartos rašytojų ir poetų asmenines patirtis drauge su Individualiosios psichologijos instituto įkūrėja Rasa Bieliauskaite. „Blunkanti sofa“ kultūrinėje spaudoje spėjo pristatyti aštuonis interviu ir pakviesti į keturis renginius. Jų metu Lina kvietė savo kartos poetų ir prozininkų tekstus išgirsti skaitymuose drauge su aktoriais ir autoriais. Kiekvienus skaitymus lydėjo jos moderuojamos diskusijos, subūrusios savitą bendruomenę, kurioje literatūra tapo atspirties tašku – durimis į kambarius, kuriuose būtų galima kalbėtis apie svarbią, nors ir nepatogią nerimo temą.

– Tavo literatūriniai nerimo tyrinėjimai projekte „Blunkanti sofa“ sulaukė daug dėmesio iš įvairios auditorijos. Gal jau pavyktų apibendrinti šį projektą?

– „Blunkančios sofos“ idėją brandinau, leisdama jai vystytis ir pildytis tiek galimais autoriais, tiek renginių ir interviu sumanymais. Imdamasi šio projekto, visų pirma ieškojau atsakymo į savo patiriamą nerimą, kartu ir būdų suteikti jam formą, transformuoti. Kilo mintis atsigręžti į šalia esančius ir kuriančius jaunosios kartos rašytojus, norėjau užčiuopti, kaip nerimas išreiškiamas jų tekstuose. Galvojau apie pradėtas ir mestas veiklas, kol teko pripažinti: kad ir kaip dažnai atrodė, jog

viskas jau baigta, santykis su literatūra buvo vienas tų, kurį norėjau puoselėti.

Kaip mylimasis, su kuriuo niekaip negali išsiskirti.

Dažnai imdamiesi vieno ar kito sumanymo sukuriame tvirtesnį santykį ne tik su aplinka, bet ir su pačiais savimi. Taip leidžiamės į vidinius kasinėjimus, pertvarkymus, žodžiais abstrakčioms būsenoms suteikdami kūną, kurį galime po kurio laiko apžiūrėti kaip nebepriklausantį mums patiems.

Atradau, kad kalbinti autoriai išgyveno egzistencinį nerimą. Ši nerimo rūšis atrodo visa jungianti, be jos sunkiai įsivaizduoju būtį apskritai. Tai nerimas, nuo kurio neįmanoma pabėgti, kad ir ką darytum. Tyrinėdama autorių teks-

tus, nerimą pradėjau įsivaizduoti kaip apskritimo formos erdvę – ratą, turintį daugybę įėjimų, o išėjimas tarsi nėra sufleruojamas. Smalsu, ko mes tikimės, nuolatos ieškodami, ir kas nutiktų atradus.

Gyvenimas man primena sceną iš Aistės Žegulytės filmo „Animus Animalis“. Jame lapė muziejuje, kuriame už stiklo matome lapių iškamšas, ieško išėjimo. Matome duris, virš jų šviečia neoninis žalias „Exit“ užrašas, tačiau lapė klaidžioja nerasdama išėjimo. Ši scena apibendrino pastarojo laiko ieškojimus, įvaizdino mintis: esame įkalinti savyje, tuose vidiniuose muziejuose, pasmerkti begaliniam bėgimui ir vyksmui, intensyvui – pavargę ir išsi-

metu, taip ji tapo viena pagrindinių jo ašių.

Pritariu minčiai, kad būtent nerimo vedami, nukreipdami jį konstruktyvesne linkme galime kurti ir veikti. Žinoma, tikėjau ir destrukcijos grožiu, sakydama, kad kūryba kyla pirmiausia iš griovimo – išjudinimo ar net sukrėtimo. Tačiau pastebėjau, kad nerimas kyla ir pozityviomis aplinkybėmis, bijant prarasti jų grožį. Todėl kiekviena būsena turi bent dalį nerimo.

Kita vertus, poetas Simonas Bernotas, paklaustas, ar pritartų, kad nerimas – stabili būsena, atsakė, jog ne.

Anot jo, priešingai – tai yra viena iš labiausiai kintančių būsenų. Esu dėkinga „Blunkančiai sofai“, kuri leidžia atsiverti skirtingiems suvokimams ir priartėti prie bent jau santykinės tiesos. „Blunkančioje sofoje“ nesiekiu nerimo rodyti iš tamsiausios pusės – nekalbu apie patologiją, nes nerimą pirmiausia matau kaip vieną variklių, kuris kiekvieną dieną mus priverčia veikti.

Nerimas turi labai daug jėgos. Sprendimas, ką su ja darysime, priklauso nuo mūsų. Tikiu, kad net ir labai ilgai gyvenę neigiamais scenarijais, intensyviais išgyvenimais ir destrukcija, kaip kūrybinės energijos galimybe, galime keisti schemas ir ieškoti naujų, ne tokių eikvojančių būdų save išreikšti. „Blunkanti sofa“ man yra būtent toks būdas.

– O ar nerimo tyrinėjimas tau atvėrė naujų temų?

– Anksčiau dažniau rašiau fikciją.

Pradėjus nagrinėti nerimą, supratau, kad norisi daugiau kalbėti pirmuoju asmeniu, sąmoningai apsinuoginti ir išbandyti kitus žanrus. Tam tikra prasme dingo noras slapstytis už personažų, kuriuos neretai rinkausi vyriškos lyties, siekdama tarsi deklaruoti, kad rašau „tai jau tikrai ne apie save“, nesvarbu, jog daugybė dalykų tuose tekstuose padeda tave skaitytojui ant delno. Šis projektas pastatė priešais veidrodį. Nagrinėdama savo kartos autorių tekstus supratau, kad mes turime daug bendro, kad ir kokie būtume skirtingi, – vieni rašo intelektualiąją literatūrą, kiti nevengia slemo pasirodymų, kitiems svarbus performatyvumas. Tačiau regisi, kad dauguma kalbintų autorių nors ir į skirtingus žodžius, bet sudėjo panašias tiesas. Galbūt taip yra todėl, nes esame tos pačios kartos atstovai.

ilgę paprasto, nuoširdaus buvimo, mes, net matydami visus „Exit“ virš durų, nuorodas ar tiesos užuominas, vis tiek renkamės suktis erdvėse, kurios bent jau šiuo – nors ir varginančiu – cikliškumu, sukuria pastovumo iliuziją svyruojančiu pagrindu grįstose dienose.

Išsilaisvinimas, ne tik priklausomybė, gali gąsdinti.

– Nerimas yra pagrindinė mus lydinti būsena?

– Pradėdama projektą, atsispyriau nuo Finno Skarderudo frazės „Modernumo žavesys ir teroras gali būti aprašytas vienu sakiniu: vienintelė stabili būsena yra nestabilumo būsena.“ Šią mintį vis užčiuopdavau projekto

– Skaitant interviu ir klausantis autorių gyvai susidarė įspūdis, kad jie visi, tavimi pasitikėdami, atvėrė savo tamsiausius užkaborius. Kaip manai, iš kur ateina poreikis pagaliau prabilti apie tuos jautrius dalykus? O gal tai yra tapę mados reikalu?

– Kiekvienas interviu trunka ganėtinai ilgai. Publikuoti tekstai sudaro galbūt trečdalį visų mūsų pokalbių.

Tarkim, iš interviu su Povilu Šklėriumi liko nedidelis koncentruotas fragmentas, publikuotas „Literatūroje ir mene“.

Todėl jaučiu, kad tie pokalbiai ar renginiai nesugebėjo auditorijai ar skaitytojams ištransliuoti, atspindėti tiek, kiek proceso metu pasisėmiau aš pati. Kiekvienas pokalbis buvo intymus ir atviras. Atrodo, kad autoriai norėjo ir kalbėtis, ir atsiverti, o tai buvo labai svarbu. Suvokimas, kad per tekstą, jo analizę, net jei tai vyksta nerimo kontekste, mes galime atvirai kalbėtis, rasti bendras jungtis. Tai vienas pavyzdžių, kaip nerimas tampa vertinga, vienijančia jungtimi.

– Šis projektas, sujungiantis psichologiją ir literatūrą, kol kas neturi analogų Lietuvoje. Kaip tau gimė ši idėja?

– Kadangi pati nesu studijavusi psichologijos, nenorėjau nei spekuliuoti, nei apsimetinėti, kad vienos ar kitos teorijos ar terapijos kryptys yra mano plačiai nagrinėtos, tad pasikviečiau Individualios Psichologijos instituto įkūrėją Rasą Bieliauskaitę ir su ja bendradarbiavau. Kartu ruošdavome klausimus diskusijai, tardavomės dėl temų. Pati nerimo tema išplaukė iš asmeninės patirties. Tuo metu išgyvenau emociškai sunkų etapą ir „Blunkančios sofos“ idėja buvo bandymas ieškoti sąsajos, ryšio, burti savitą bendruomenę. Nesiekiu išgydyti ar išgelbėti, bet kai kurie žmonės į renginius ateina ieškodami terapinės erdvės, galimybės sveikti, tobulėti ar tiesiog pasijausti geriau.

Savo patiriamus išgyvenimus siekiau transformuoti į ką nors konstruktyvaus. Tai buvo iššūkis, nes anksčiau neturėjau žurnalistinės praktikos. Sužinojusi, kad Kultūros taryba skyrė stipendiją – dalinį finansavimą šiam projektui, išgyvenau ne ką kita, o tą patį nerimą – jis tarsi atsivijo mane iš paskos kaip masyvus šuo, o aš išsikėliau lūkestį pačiai sau, įsipareigojau prieš autorius, kurie atsiveria.

KIEKVIENAS POKALBIS BUVO INTYMUS IR ATVIRAS. ATRODO, KAD AUTORIAI NORĖJO IR KALBĖTIS, IR ATSIVERTI, O TAI BUVO LABAI SVARBU.

– Paminėjai, kad šis projektas tau padiktavo naują – asmeniškesnę perspektyvą tavo tekstuose. Šiandien išpažintinė literatūra ar tiesiog atsigręžimas į pirmąjį asmenį tekstuose yra gana populiarūs. Kaip manai, ką tai reiškia?

– Iš tikrųjų tai tampa savotiška tendencija. Šiandien daug kalbama apie meilę sau. Galbūt ir lietuvių literatūra taip atspindi šias idėjas, tampa drąsesnė. Galbūt mes atsisakome bandymo rašyti kaip kažkas kitas ar atitikti tam tikrą kanoną. Ir kartu atsigręžiame ne tik į save – taip tampame tarsi universalesni, nusiginklavę, atsisakome nematomų tarpininkų – transliuojame tiesą tiesiai kitiems į akis nustoję prisidengti. Išpažinimo tematika anksčiau nebuvo aptarinėjama taip smarkai. Prasidėjo nuo Linos Buividavičiūtės, tačiau ne vien ji rašo išpažintinius tekstus. Tiesiog jos pozicija išskirtinė – kaip drąsiai ji gali kalbėti apie savo išgyventus patyrimus: depresiją, psichiatrijos ligoninę, mintis, kurios buvo tokios tamsios, kad Lina išgyventas būsenas vadino vidiniu Aušvicu.

Tikiu, kad tekstas yra tiek išpažintinis, kiek fikcinis, nebent tai būtų dienoraštis, tačiau pati rašydama dienoraščius paauglystėje prikurdavau juose nebūtų dalykų, tarkim, rašydavau, kad bažnyčioje, kurioje per atlaidus barstau gėles, naktimis vyksta satanistiniai ritualai. Negalvojau apie galimybę tekstus publikuoti – nesuvokiau, kad taip apskritai pradėjau kurti istorijas, tačiau jau tikėjausi, kad tai kas nors skaitys, tad tyčia dienoraštį palikdavau akivaizdžiose vietose namuose, kad bent jau mama, vedama smalsumo, atsiverstų.

Tendencija išsinerti iš drabužių, rašyti atvirai, išpažįstant save, rodo literatūros raidą. Galbūt mes išgyvename paauglystės etapą, kai norisi maištauti ir kai pasaulis sukasi apie savąjį „aš“. Kartais tai erzina, norisi atsitraukti ir nueiti, palikti tą paauglį vieną ir „tegul jis sau sprendžia savo amžiaus problemas pats ir pasirodo jau subrendęs“, tačiau kartu smalsu ir įdomu, todėl neabejoju tokio etapo būtinybe.

Norėtųsi tikėti, kad mes tampame atviresni ne tik kitiems, bet ir sau, tai ilgą laiką būdavo tarsi neliečiama. Apskritai, kalbėjimas apie save, rūpinimasis savimi ar atliepimas to, ko iš tiesų nori, pamažu tampa savaime suprantama. „Blunkančios sofos“ projekte išgirdau, kaip žmonės dalijasi savo skaudžiomis ir intymiomis patirtimis.

Po renginių, perskaitę vieną ar kitą interviu, žmonės susisiekdavo ir primindavo, kaip tai yra reikalinga, nes jie dažnai jaučiasi panašiai. Taip pat dėkodavo už atrastą naują autorių, sakydavo, kad tekstai paskatino leisti sau daugiau pajausti.

– Ar galėtum sakyti, kad nerimas yra tarsi atskiras veikėjas literatūrine prasme?

– Kai įsivaizdavau šio projekto fizinį pavidalą, tai ir buvo būtent sofa – tas baldas, kuris atstovauja Freudo kušetei, ant kurios konsultacijų metu atsisėsdavo arba atsiguldavo pacientai. Įsivaizdavau nerimą kaip objektą. Man patinka personifikuoti būsenas, jas įsivaizduoti kaip daiktus, spalvas. Viename apsakyme nuobodulį vadinau banko pastato pilkumo jausmu. Tarsi daiktas galėtų atspindėti būseną, kalbėti. Ir ši personifikacija leidžia suvokti, kaip iš tikrųjų kartais sunku atrasti žodžius konkrečioms išgyvenamoms būsenoms – juk jos dažnai būna ikikalbinės. Šiuo atveju „Blunkančią sofą“ įsivaizdavau kaip baldą, aptrauktą gobelenu.

Bėgant laikui, ant jo nuolatos sėdint ar gulinti blunka. Tos sofos lenkimuose atsiranda dulkių gumulai, baldas į save siurbia maisto trupinius, knygų skirtukus, mažytes elektros iškrovas nuo kompiuterių ir telefonų, su kuriais einame miegoti, taip mus paversdamos savotiškais hikikomoriais – Japonijos atsiskyrėliais, ištisas dienas leidžiančiais namuose, toje pačioje vietoje, tame pačiame laike. Žinau, ką reiškia ištisą dieną praleisti sofoje bijant pajudėti: juk tada turėsi pradėti veikti, turėsi pateisinti savo buvimą. Šis projektas man buvo kaip žadintuvas Ernesto Noreikos eilėraštyje „hablas“:

Sėdžiu ant lovos krašto mojuodamas kojomis virš bauginančios košmarų bedugnės; <> <> Sėdžiu šioje neaiškumų prieblandoje, šioje metaforom Apaugusioj tikrovėj ir laukiu, kol pasitrauks mėnulis, Suskambės žadintuvas ir pagaliau bus metas keltis.

– Minėjai, kad esame linkę užstrigti nerime kaip rate, vadinasi, iš šios būsenos neįmanoma išsivaduoti?

– Anksčiau tikėjau, kad yra vienas sprendimas, alternatyva, kuria gyvendama galėčiau išsivaduoti. Gyvenau iliuzija, kad „aha, man dabar kyla nerimas, nes užsiimu ne visai ta veikla, kuria norėčiau“ ar panašiai – juk sprendžiame ne vien kūrybines problemas, krizes, santykių labirintus ar kitus išgyvenimus, be viso to dar turime ir išlaikyti save, susimokėti už nuomą, pasirūpinti maisto, higienos prekėmis ir panašiai.

Iš esmės, tiesiog išgyventi didžiuliame absurde, kuris niekada nesiliauja. Atrodė, štai dabar išvažiuosiu gyventi į kalnus, auginsiu ožkas, saulei leidžiantis snieguotose viršukalnėse gersiu vyną ir skaitysiu knygas, ir tai mane būtinai išvaduos, bet kaskart, kai kiek labiau atsitraukiu nuo miesto, susiduriu su dar aiškesniu suvokimu: nerimas nesibaigia, nes atsitraukusi tik dar labiau gilinuosi į save ir tarsi nulupu savo lukštą, kuris slepia neištyrinėtas, todėl baugias vidines imperijas, dugnus, kuriuose ne vien auksinės žuvelės, pildančios norus ir svajones, plaukioja. Tuose dugnuose – daugybė akmenukų, vieni nugludinti, kiti aštriabriauniai, o kur dar stiklo šukės, surūdijusios vinys ar smeigtukai – tokiose gelmėse pabraidžiojus grįžti nesusižalojus beveik nėra galimybės.

Igno Pavliukevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

REIKŠTI EMOCIJAS PASITELKUS DIRBTINĮ INTELEKTĄ Rašė Ieva Šukytė

Ignas Pavliukevičius – interaktyvių medijų instaliacijų ir performanso menininkas, tyrinėjantis vyriškumo ir dirbtinio intelekto temas. Neseniai Vilniaus dailės akademijoje baigęs magistro studijas, savo meno kūrinius šį rudenį jis pristatė šiuolaikinio meno erdvėje „Lokomotif“ „Paroda | 2090”, Turino nepriklausomo meno mugėje „The Other“ ir surengė asmeninę parodą Vilniaus galerijoje „Atletika“.

– Baigęs mokyklą, metus studijavai mediciną Vilniaus universitete. Kaip nusprendei, kad vis dėlto nori būti menininku?

– Tai ilga istorija. Augdamas Švenčionėliuose visiškai nesidomėjau menais.

Mano gyvenime buvo kompiuteriai, namai ir draugai. Nežinojau, ko noriu iš gyvenimo. Taip pat atsirado ir medicina. Į ją įstojęs, greitai supratau, kad man ji nėra skirta. Tuomet išvažiavau į Afriką savanoriauti pusei metų. Ten būnant atsirado fotografija. Kaip ir dauguma, pradėjau fotografuoti peizažus. Grįžęs į Lietuvą, nusipirkau geresnę kamerą ir išvažiavau metams dirbti į Kiniją. Ten pradėjau domėtis fotografija kaip menu.

Po darbo Kinijoje supratau, kad išmokau, kiek išmokau, daugiau nebeišmoksiu ir man reikia profesionalų pagalbos.

Pagyvenęs Lietuvoje porą metų, pradėjau ieškoti, kur galėčiau studijuoti, peržiūrėjau visas Europos universitetų programas ir radau sau tinkamą Karališkojoje Hagos dailės akademijoje. Galvojau, kad Olandijoje tęsiu fotografijos studijas, tačiau pasirinkau interaktyvių medijų dizaino programą. Studijų esmė buvo rasti dominančių temų išraiškai tinkamiausią mediją ir taip priėjau prie interaktyvaus meno.

10 // © 37O „What the other want“

– Po studijų Olandijoje toliau studijavai Vilniaus dailės akademijoje. Kodėl grįžai į Lietuvą?

– Grįžau dėl daugelio priežasčių. Mano tyrinėjama vyriškumo tema yra labai artima Lietuvos kultūrai ir mano asmeniniam gyvenimui. Man svarbi šeima, todėl norėjau būti arčiau senelių, tėvų, be to, mano žmona gyvena Lietuvoje.

– Savo kūriniuose neretai kalbi apie nesugebėjimą išreikšti emocijų dėl aplinkos, kuri tave supo. Ar savo darbais bandai laužyti nusistovėjusias visuomenės vyriškumo stigmas, ar jie veikia kaip asmeninis apsivalymas?

– Abu variantai. Dar pirmaisiais studijų metais pradėjau gvildenti šiuos klausimus, to pats gerai nesuprasdamas. Iš pradžių kvestionavau šias stigmas ir bandžiau jas laužyti, lyg pats jų nejausčiau. Galvojau, kad tai yra bendra problema ir ją nagrinėsiu, nors iš tiesų ji yra ir mano paties. Kai pradėjau tyrinėti šią temą, rašyti bakalauro ir magistro darbą, turėjau iš visų pusių išsinagrinėti, kas yra emocijos, kaip jos veikia nusistovėjusius visuomenės standartus, t.y. viską, kas įmanoma. Tada jau pereini prie savęs.

Tu nieko nebekaltini, nori šią problemą savyje išspręsti. Taip ir įvyksta apsivalymas.

– Ar pristatant ir kalbant apie savo darbus buvo sunku perlipti per save?

Juk kalbi apie savo vaikystę ir aplinką.

– Visada sunku šnekėti apie savo emocijas. Persilaužti reikia kiekvieną kartą. Šnekėdamas viešai pirmus kartus susiejau save su tomis šaltomis, neturinčiomis emocijų technologijomis. Jos laikomos šaltomis, ypač kalbant apie dirbtinį intelektą. Tai yra mašina, robotas, metalo laidų gabalai, tačiau pradedi galvoti, kad jos greitai jau turės emocijas. Aš nesakau, kad dirbtinis intelektas jaučia žmogiškus jausmus. Tarkim, koks kirmėliukas arba ameba gal irgi turi emocijas, bet mes jų nelaikome žmogiškomis. Tai, jeigu ateities robotų ar dirbtinio intelekto emocijos bus visiškai kitokios negu mūsų, ar mes kada nors galėsime tai suvokti ir, net jeigu pavyks, ką tai galėtų mums duoti? Didesnę

empatiją žmonijai? Jeigu mašina jau gali jausti, kas toliau? Susiejau save su technologijomis, nes niekas jų nelaiko emociniu padaru. Taip jaučiuosi ir aš, lyg negalėčiau pasakyti, to, ką jaučiu. Kaip skaitmeninėms būtybėms nebuvo suteiktos emocijos ar jų raiška, taip ir man, berniukui, nebuvo įdiegtas emocinis intelektas šioje visuomenėje, o tai sukuria labai daug problemų santykiuose, gyvenime, psichikos sveikatai ir pan. Kažkuria dalimi pasitelkęs dirbtinį intelektą galėjau išreikšti emocijas. Kalbėdamas apie jausmus, daugiau naudojausi technologijomis, įkūnijau savo avatarus ir jie kalba už mane. Kartais prezentacijų metu tiesiog išsiųsdavau savo avatarą ir jis už mane papasakodavo istoriją. Įdomus paradoksas. Žmones tai paveikia daug labiau. Nidos fotografijos simpoziume pagalvojau, kad prezentacijos metu šnekėsiu per ekraną, o kitą dalį – atsisukęs į žiūrovus. Tiesą sakant, negaliu pasakyti, kuri dalis labiau juos paveikė.

– Kai kalbame apie šiuolaikines technologijas ir dirbtinį intelektą, viešojoje erdvėje vyrauja apokaliptinės arba negatyvios nuojautos. Mus gąsdina mokslinės fantastikos filmai arba populiarus „Black Mirror“ serialas. Savo darbuose pieši kitokį, pozityvesnį, vaizdinį.

– Ne visada, priklauso nuo darbų. Juose yra ir liūdesio, tačiau galbūt mano įžvalgos, tezės yra pozityvios. Dažniausiai mano kūriniai yra kupini liūdesio ir skausmo, nors tai skamba labai paradoksaliai. Aš nekalbu apie žmonių išnaikinimą, o problemas, kurias atneša naujos technologijos, būtent vyriškumo arba socialinės lyties suvokimui, normoms. Tai nėra visiškai pozityvu, bet suprantu, kodėl to klausi. Labai lengva kalbėti apie blogus dalykus, ypač kai spauda perpildyta apokaliptinių straipsnių.

– Apie šią problemą kalbama kino industrijoje, kadangi kai kurie spėja, jog ateityje CGI patobulės taip, kad mums nebereikės tikrų aktorių.

– Dauguma futuristų spėja, kad 2050 m. panašiai ir bus. Bus sukurtas bendrinis dirbtinis intelektas (General Artificial Intelegence), kuris galės atlikti visas žmogaus funkcijas: nuo emocijų iki visų darbų padarymo. Bet savo darbuose aš bendrai klausiu, kas yra dirbtinis intelektas? Ką jis mums atneš, kai pradės jausti, galvoti, suvokti save. Koks bus santykis su mumis?

Todėl nagrinėju tiek pozityvius, tiek negatyvius atvejus.

– Kūrinys „Vandeniui atspari širdis“ pirmą kartą buvo pristatytas kaip tavo baigiamasis darbas Olandijoje. Šiais metais jis buvo parodytas Turino nepriklausomo meno mugėje „The Others“ ir lapkričio mėnesį meno galerijoje „Atletika“. Interaktyvios instaliacijos metu į erdvę įėję lankytojai susidurdavo su tavo sukurtu avataru, kuris pagaudavo žmonių emocijas ir jausmus.

– Pradėkime nuo technologinės pusės. Avatarui buvo suteiktas dirbtinis intelektas, kad nuskaitytų žmonių veido emocijas. Tačiau veidas visko nepasako, reikia dar nuskaityti kūno ir mikroraumenų judesius, šilumą ir dar daug kitų dalykų. Kita dirbtinio intelekto dalis buvo mokytis suvokti žmogaus algoritmą, kaip veikia emocijos. Kalbant labai paprastai: jeigu visą dieną buvai liūd­nas ir kažkas atėjęs bando tave pralinksminti, tai nereiškia, kad būsi linksmas. Tu gali pradėti jaustis dar blogiau. Visa tai sudėjau į avatarą ir erdvėje patalpinau kamerą.

Kai žmonės ateina, ji juos skenuoja ir avataras atitinkamai reaguoja. Pačioje pradžioje dar nustatau asmenybės tipą, kad jis turėtų atskaitos tašką. Avatarui yra suteikta tam tikrų žmogiškų judesių amplitudė. Iš tos amplitudės, atitinkamai reaguodamas į

žmonių emocijas, jis bando sukurti savas. Aš jam nepasakiau, kas yra laimė, liūdesys, pyktis. Jeigu jis daug kartų šokinės aukštyn, tai nereiškia, kad avataras yra laimingas. Visos šios instaliacijos esmė, kad žmogus pagalvotų, ar mašina gali jausti ir ką jų ryšys, žvelgiant vienas į kitą, atneša. Dauguma žmonių įsivaizduoja, kad interaktyvus menas yra, kai jie pamojuoja ir jiems atmojuoja atgal. Daug kas stengėsi specialiai šypsotis, tikėdamiesi, kad avataras pralinksmės, o būdavo taip, kad jis išeidavo iš ekrano.

– Kiek tavo sukurtas avataras patobulėjo? Ar buvo, kad jis pradėjo rodyti kitokias emocijas ar naujus judesius?

– Jis, kaip buvo įjungtas pirmą dieną, taip dvi savaites ir mokėsi. Būdavo, kad kartodavosi. Dauguma žmonių ateidavo neutraliu veidu. Toks yra nuskaitomas arba kaip neutralus, arba kaip liūdnas, kartais kaip piktas. Tos būsenos daugiausia ir kartojosi. Kadangi instaliacijos metu beveik visada būdavau šalia, mačiau dalykų, kurių negalėjau nuspėti. Tai jis kažkokiu būdu atsiguldavo, tai pasitraukdavo iš ekrano. To aš jo nemokiau. Visko dabar neatsimenu, bet net pats pakraupdavau, nes žinojau, kad jis pats tai sukūrė.

– Ar po pirmosios parodos buvo išsaugota avataro atmintis ir darbas tęsiamas toliau?

– Ne. Parodos instaliavimas vyko dvi savaites ir man padėjo daug žmonių, be kurių nieko nebūčiau padaręs.

Išinstaliuojant netyčia buvo ištrauktas kištukas iš šakutės lizdo ir viskas dingo, bet aš dėl to visai nepykstu.

– O kaip tu kuri savo avatarus?

– Šnekant apie pastaruosius darbus, aš skenavau save, t.y. ne tik savo veidą ir kūną, bet ir kiekvieną emociją.

Dirbu su keliomis programomis ir jomis nuskenuoju kiekvieną savo judesį: akių, nosies, burnos – viską, ką tos kompiuterio programos sugeba suvokti. Tuomet viską sujungiu į viena ir ant avataro viršaus nutapau savo veidą.

Tada sujungiu kūną su galva ir duodu jam kaulus, kad avataras galėtų judėti. Tai nėra kaulai, kaip juos suprantame mes, bet surašyti kodai. Tada suprogramuoju raumenis ir pasakau, kas ką turi atlikti: kiek jis gali lenktis, koks yra lūžimo svoris. Dirbtinis intelektas yra skirtingi machine learning tipai. Aš dažnai naudoju reinforcement learning tipą. Jam sakau: tau reikia išmokti bėgti ir jeigu griūdamas žeme paliesi alkūnę ar galvą, gausi minusą. Jeigu žemę liesi tik kojomis ir nepargriūsi, gausi pliusą. Jis visa tai atsimena ir kiekvieną kartą bando vis kitokį veiksmą. Įvyksta tūkstančiai bandymų, kol avataras pradeda daryti žmogiškesnius judesius.

– Kiek pati esu mačiusi tavo pastaruosius kūrinius, juos būtų galima laikyti tavo paties alter ego.

– Taip, bet juose yra daug mano alter ego viename. Kartu juose galima įžvelgti ne tik mano, bet ir tų pačių technologijų kaip technologijų įkūnijimą. Juose susiduria maišalynė manęs, vyriškumo ir technologijų. Aš naudoju dirbtinį intelektą ne dėl to, kad jis yra gražus arba šiuo metu populiarus, bet kad jis pats tuo pačiu metu įkūnija tas technologijas, apie kurias šneku. Dirbdamas su juo pamatau dar kitokių dalykų: kaip jis lūžta, neveikia, kad ne viskas yra taip paprasta. Tai yra įdomūs atradimai.

– Ar dirbant su dirbtiniu intelektu tau tapo lengviau išreikšti savo emocijas?

– Tikrai nenorėčiau visą gyvenimą reikšti emocijas per meną, robotus ir savo avatarą. Aš pats turiu išmokti save analizuoti.

– Vasarą Nidos meno kolonijoje dalyvavai grupinėje parodoje „Gyventi smarkiai“. Kartu su kitais septyniais menininkais svarstėte dabartinę situaciją technologijų medijuojamame gyvenime. Kiek pats pasiduodi intensyvaus gyvenimo kultui?

– Kažkiek pasiduodu. Gal truputį daugiau, negu norėčiau. Bet mano gyvenime telefonas ir socialinės medijos nesudaro didelės reikšmės. Man tai yra daugiau darbas. „Facebook“ man yra savęs kaip menininko reprezentacijos terpė. Šioje parodoje daugiau buvo kalbama apie kitas technologijas – kas mus seka, kiek mes, instaliavę bet kokią programėlę, paspaudžiame „sutikti“ nieko net neperskaitę, kiek mes atiduodame savo identiteto didžiosioms kompanijoms. Tai virsta manipuliacija mumis. Atrodo, kad neturi ko slėpti. Aš juk nieko nedarau, nesu koks nors diplomatas ar šiaip vyriausybės atstovas. Esu paprastas žmogus, dirbu paprastą darbą.

Tačiau, sudėjus mus visus kartu, pasinaudojus dirbtiniu intelektu ir big data, visos kompanijos gali žinoti, ko mes norime, ką mes veiksime, kartu nuspėti mūsų emocijas, kartais netgi labiau negu mes galime patys tai suvokti. Pastarasis įsimintinesnių įvykių buvo „FaceApp“ istorija, kai visi naudojosi išmaniąja programėle, dalijosi nuotraukomis, o vėliau paaiškėjo, kad tai yra „Yandex“ produktas ir, pasirašydamas sutikimą, tu atiduodi informaciją Rusijos kompanijoms. Aš tos programėlės nenaudojau. Stengiuosi būti sąmoningas.

– Vieno savo naujesnių kūrinių „Dragging“ aprašymo pabaigoje iškeli atvirą klausimą: ar mes kontroliuojame technologijas, ar jos valdo mus? Ar pats turi tam atsakymą?

– Nėra vien juoda ar balta. Be mūsų nebūtų technologijų, o be jų nebūtų mūsų ten, kur dabar esame. Iš dalies mes jas kontroliuojame, bet šiuolaikinėje visuomenėje pasiskirstymas yra didesnis technologijų kontrolės link.

Seniau to nebūčiau pasakęs ar pagalvojęs. Industrializacijos revoliucija pakeitė visą mūsų mąstymą ir sociokultūrinę situaciją, bet dabar tai mus veikia daug stipriau. Įdomu, kas bus toliau. Aš ir mano aplinkos žmonės tai suvokia, bet pasikalbi su kuo nors kitu, supranti, kad ne visi taip galvoja. Gal iš tiesų tai nėra svarbu, bet, mano nuomone, turėtume tai žinoti ir apie tai galvoti. Problema yra, kad žmonės nesuvokia šios problemos masto.

Jie galvoja: kam reikia mano informacijos? Iš dalies logiška, bet jeigu galvoji toliau, supranti, kad žmonių yra daug ir, paėmus jų visų informaciją ir ją išanalizavus, ja galima pasinaudoti.

– Tu pats save pristatai kaip interaktyvų menininką. Kiek tau svarbu, kad žiūrovas įsitrauktų į kūrinį pats?

– Man atrodo, kad žmogus turėtų įsitraukti į bet kokį kūrinį, kuris jam patinka, jaučia su juo ryšį. Kaip ir sakiau, man nereikia, kad kas nors ateitų ir mojuotų rankomis, tikėdamasis gauti tą tiesioginį atsaką. Visas interaktyvių medijų dizaino studijų programos tikslas buvo klausti, kas yra tas interaktyvumas. Paveikslas juk irgi yra interaktyvus. Į jį žiūri, jis tau sukelia tam tikrų jausmų, minčių, ir taip vyksta bendravimas. Darbo „Vandeniui atspari širdis“ esmė nėra tai, kad žmogus įsitrauktų į kūrinį. Ar lankytojas darys ką nors, ar ne, darbas ir toliau veiks. Aš įsitraukimu laikau tai, ar žmonės išeis iš parodos su naujais jausmais, negu atėjo, paveikti kažko, kas jiems pasirodė įdomu. Juk tiek daug sluoksnių yra kūriniuose, ir nebūtina išsinešti tik tą, apie kurį aš pats galvojau kurdamas. Kiekvieno mūsų skirtingos žinios ir gyvenimo patirtis. Svarbu, kad kūrinys rezonuotų kažkieno kūne ir mintyse.

„What the other want“

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Donatas Paulauskas

Andrius Užkalnis

Alma littera, 2019

BALTO leidybos namai, 2019

KAM REIKALINGI VERKIANTYS VYRAI Iš pradžių tokia knygos antraštė pasirodė kiek atgyvenusi – juk kas galėtų suabejoti, kad kiekvienam sveika paverkti, nepriklausomai nuo lyties, kol nepamačiau lapkritį vėl pasklidusios statistikos: pasirodo 63 proc. lietuvių mano, kad vyrams nepriimtina verkti. Švedijoje vos 1 proc. atsakė, kad vyrui verkti nedera.

vyzdžiui, apie nekultūringą vyrų elgesį tualete ir iš naujo atradęs, kad auksarankio vaidmuo „pasidaryk viską pats“ maskuoja sudėtingą (savi)kontrolės mechanizmą. Arba kaip palengvėjo radus patvirtinimą, kurio pats nedrįsau paskelbti, kad šiuolaikiniai barzdylos irgi įtvirtina tradicinio vyriškumo praktiką.

Ašaros yra galutinė emocinė instancija, o jų sulaikymas slepia kur kas daugiau. Apie tai ir pasakoja D.Paulauskas savo stebėtinai gyvoje knygoje – kaip paveldėti elgesio modeliai ir vyro vaidmenų kontrolė sukuria iškraipytą bendrabūvį.

Svarbiausia, kad šita knyga, paliečianti daugybę skaudžių ir savivertę išbandančių problemų, yra stebėtinai lengva. Autorius savo sociologinėms įžvalgoms pagrįsti dažnai naudojasi patėvio pavyzdžiu, bet nors ir pašiepia jo elgesį, išlieka gailestingas (kad ir kaip vaizduojamas tipažas atrodo apgailėtinas). Nuo kitų pasmerkimo D.Paulauskas apsisaugo prisodrindamas tekstą nuovokaus humoro. Štai skyriuje apie šykštuolius autorius savo patėvio prausimosi ritualą taip aprašo: „įsipildavo vonelę vandens ir semdamas jį nusiprausdavo kojas, pažastis, nusiskusdavo barzdą, o tada visu tuo matiniu vandeniu nusiplaudavo veidą.

Man iki šiol neįmenama paslaptis, kodėl pradėdavo nuo kito galo“ (p. 47).

Šita knyga yra atgaiva susipratusiam ir galimybė save pasenusiuose pavidaluose įkalinusiam vyrui. Džiaugiausi pasitvirtinęs savo pastebėjimus, pa-

D.Paulauskas yra puikus pasakotojas (ko verta vien ta pervirusių dešrelių analogija kaip aliuzija į suplėkusį vyriškumą), o kai kur jo registrai išsiplečia už sociologinio objekto ribų ir persidengia su kultūrologija ar komunikacijos teorijomis. Skyriuje apie vaikystėje išmokstamą įprotį paišinėti visur vyriško organo karikatūras autorius apibendrina Johno Fiske’s verta įžvalga: „Retas miesto penis buvo atsitiktinis. Jie stovėjo su misija.“ (p. 72).

TREČIOJI EVANGELIJA: GRIŪTIS IR LAISVĖ bet ir kaip paties autoriaus kultūrinė autobiografija. Ganėtinai jautriai įvardydamas, kad šalies išsivadavimas iš sovietų buvo trauma, jis savo asmeniniu pavyzdžiu parodo, kaip pats buvo traumuojamas tuomečių kultūrinių sąlygų. Atrodo, lyg tuometės žiaurios aplinkybės ir sukūrė autorių tokį, koks jis dabar atpažįstamas – prieštaringą, priešgyniaujantį, bandantį save įtvirtinti bet kokia kaina.

Parašydamas kruopščią buitinės ir kultūrinės istorijos knygą apie pirmąjį šalies nepriklausomybės dešimtmetį žinomas satyrikas ir gastronominių fenomenų kritikas įsirašo į nūnai, sulig Rimanto Kmitos romanu „Pietinia kronikas“ (2016), pakilusią vadinamojo gariūnmečio nostalgijos bangą. Šis eseistinis žinynas kartu su šiuo metu MO muziejuje veikiančia paroda liudija, kad atėjo metas kalbėti apie tokį svarbų tautai laikotarpį, nes nekalbėti neįmanoma.

Pusę A.Užkalnio „evangelijos“ sudaro kiek smulkmeniškas studijavimas aną dešimtmetį vyravusių madų, maisto, mašinų, kitą pusę – kultūrinė praėjusio laiko refleksija. A.Užkalnis įžvalgiai grąžina prie mums tarytum įprastų, bet jau primirštų fenomenų ir leidžia iš naujo įvertinti jų reikšmę, pavyzdžiui, konstatuodamas: „Neskaitant lietuviškos spaudos draudimo nuo 1865 iki 1904 m. ir sovietinės okupacijos laikotarpio, pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis buvo turbūt sunkiausias Lietuvos žiniasklaidai“ (p. 219). „Evangelija“ įdomi ne tik kaip dabar madingo laikotarpio istorinė apžvalga,

A.Užkalnis pasakoja savo kaip žurnalisto karjerą pradėjęs Lietuvos radijuje ir televizijoje, kur patyrė daug atgrasių atsitikimų. Nors autorius juos atsimena per pašaipų ar ironišką atstumą, galima tik įsivaizduoti, kokį poveikį įvykiai turėjo vos karjerą pradėjusiam jaunuoliui: „(...) per Naujuosius metus nebūdavo labai keista matyti tiesiog ant pultų aparatinėje pasilenkusias tratinamas operatores, kurios šventės įkarštyje pamiršdavo užrakinti duris“ (p. 243). Kaip pats dirbęs LRT, tik jau praėjusius pusantro dešimtmečio po A.Užkalnio, skaitydamas šią knygą geriau suvokiu, kodėl pagrindinės Lietuvos žiniasklaidos kolektyve iki šiol tiek daug tamsumo ir rūstybės.

Manau, skelbdamas „Trečiąją Evangeliją“ autorius, nors ir kalbantis iš aukšto, puikybę šįkart prigesina ir pasirodo kaip jautrus intelektualas, kartu iš dalies reabilituodamas savo, kaip pagiežingo satyriko, reputaciją. „Nepaisant visko, tai juk nepikta knyga, ar ne?“ (p. 367) – klausia A.Užkalnis epiloge.

Ne, nepikta. Todėl džiugu ne tiek dėl pačios knygos, kiek autoriaus: vadinasi, įmanoma rašyti užkalniškai, bet kitų nemenkinant. Nemaniau, kad kada nors tai ištarsiu, bet: rekomenduoju.

Tiesa, kulinarinėje dalyje pasigedau pudingo. Juk daug kas tada srėbdavo kažkokią užpilamą spalvotą košę iš pakelių, ar ne?

Yuval Noah Harari

21 PAMOKA XXI AMŽIUI Kitos knygos, 2019

David Khayat

VISA TIESA APIE VĖŽĮ

Aiškiai atsilieku pagal grafiką madingiausio šių dienų mąstytojo knygą, išėjusią metų pradžioje, apžvelgdamas jiems baigiantis. Bet kur skubėti? XXI a. dar tik įsibėgėja... Pamokas išmokti, tikėkimės, niekada nevėlu.

Kaip ir nujaučiau, trečioje knygoje, kurią išvertė Tadas Juras, autorius kartojasi ir siūlo analogišką viziją kaip ankstesnėse dviejose. Iš principo, jeigu perskaitei „Sapiens“ apie žmogaus praeitį ir „Homo deus“ apie mūsų ateitį, šita dabarties studija prasminga kaip intelektualo brėžiamos paradigmos įtvirtinimas. Tačiau pritrūksta kažko naujo. Ko nors sukrečiančio smegenis. Kita vertus, Y.Harario skaitymas yra kaip intelektualinė joga – tiesiog nekenkia ir palaiko formą.

12 // © 37O

Iš dalies nustebau atradęs kai kurių mokslinės fantastikos filmų ir knygų apžvalgas, kuriomis autorius rėmėsi apibūdindamas dabartinę mūsų rūšies stadiją. Jis iškėlė tiesos ir galios prieštaravimą teigdamas, kad žmogus visada geriau renkasi galią, nes tiesą žinoti pernelyg sudėtinga ir toliau tik sudėtingiau.

Tyto alba, 2019

Imdamas apžvelgti knygas įprastai tikiuosi pasakojimo, literatūros, meninės pastangos, nepriklausomai nuo knygoje aptariamo objekto ar teksto žanro.

Taip ir apie vėžį pasiskaičiau tikėdamasis panašių lūkesčių, kad turinys būtų įvilktas ir į atitinkamą formą.

Knyga visuomet turėtų būti šiek tiek daugiau negu straipsniai internete. Dėl to ir verta pirkti knygas, nes nemokamo turinio ir taip apsčiai.

Todėl autorius įsitikinęs, kad neverta tikėtis Homo sapiens atsikratant mitų ir iliuzijų. Tai neturėtų liūdinti – savęs ribotumo suvokimas išlaisvina. Ir tokia nuostata kartu sufleruoja sveikiausią būdą išlikti – dar daugiau skaityti, tai yra misti iliuzijomis. Nesvarbu – grožinę literatūrą ar mokslo populiarinimo. Tad tebūnie tokia dar viena užklasinė Y.Harario pamoka ateinantiems XXI a. metams.

D.Khayato veikalas, kurį išvertė Lina Perkauskytė, nepasižymi išskirtiniu stiliumi. Tiek iliustracijos, tiek bandymai kurti intrigą personifikuojant vėžį tarsi kriminalinį elementą atrodo vaikiški ir knygos turinio suvokimą ne palengvina, o suprimityvina.

Bet, nepaisant kiek dirbtinos formos, koks rimtas pats turinys! Nesitikėjau, kad atsivertęs knygą sugrįšiu į biologijos pamokas. Pasikartoti žinias ir įgyti naujų visada naudinga! Juolab kad autorius, taip mylėdamas savo tyrimo

objektą, savo žiniomis dalijasi noriai, nuolankiai. Ir negailėdamas šauktukų!

Manau, autoriui pristatyti vėžio problemą ne tik kaip griežtai medicininę, bet ir emocinę, pavyksta. Skaitinys ypač turėtų padėti tiems, kurie kartkartėmis išgyvena kancerofobiją ar šiaip hipochondriją.

PO VISĄ PASAULĮ – IEŠKOTI „Tik prisiminimai yra neįkainojami. Jie nei perkami, nei įsigyjami”, – sako kone labiausiai neįprastos galerijos Vilniuje savininkas Idrakas Dadašovas. Su bankines technologijas kuriančiu ir visame pasaulyje jas parduodančiu verslininku susitinkame kalbėtis apie jo meno kūrinių kolekciją. Tačiau einant nuo vieno paveikslo prie kito, nuo čia, Lietuvoje, sukurtų šiuolaikinių skulptūrų iki tradicinių Azijos šalių drožinių, pokalbis vis krypsta prie kadaise išgyventų patirčių, gyvenimo kelyje sutiktų žmonių ir veda prie pačios esmės – apie žmogaus vietą šioje žemėje, jo pareigą ir moralinę atsakomybę.

Visa tai, kas eksponuojama septyniuose I.Dadašovo verslo būstinės pastato aukštuose ir greta esančioje galerijoje, vargu ar telpa į koncepcijų, stilių ar bet kokius kitus kūrybos produktams taikomus rėmus. Įspūdingą meno erdvę sukūręs verslininkas primygtinai prašo nevadinti jos kolekcija, o savęs – kolekcininku. Keliaudamas po dinamišką meno pasaulį, lankydamasi galerijose, dailininkų dirbtuvėse, pirmiausia jis ieško dar nematytų dalykų, nepatirtų emocijų, o ne to, ką dar galėtų nusipirkti. „Žaviuosi darbais, kurie mane sujaudina, užkabina, verčia susimąstyti. Man jau nebe šešiolika metų – aš mažai miegu, daug keliauju ir jau žinau, kad pasaulis labai mažas. Šie kūriniai kaskart tai primena, jie man kaip gyvi”, – sako verslininkas.

– Kuo, tarkim, užkabino šis fotografijos klasiko Antano Sutkaus kūrinys – didžiulė nespalvota voratinklio nuotrauka? – teiraujuosi A.Dadašovo, kai prisėdame viename iš daugelio kompanijos posėdžių kambarių. Priešais šią, kabančią ant pagrindinės sienos, dar du to paties menininko kūriniai – liūdnų, skvarbių akių portretai.

– Kiek save prisimenu, tiek šios nuotraukos yra kartu su manimi. Kai Antanas atvežė šį voratinklį – tai buvo labai seniai, praėjusiame amžiuje, – sakau jam: žiūrėk, juk tai internetas. O jis net nežinojo, kas tas internetas, sako, tai voratinklis...

Tie du genialūs portretai – tai mes patys, mūsų giminės ir artimieji. Buvau šeštas vaikas šeimoje, pats jauniausias.

Mama mirė prieš dvejus metus, sulaukusi 93-ejų. Visada jaučiau jos rūpestį, dažnai išreiškiamą be žodžių, tik švelniu prisilietimu. Dabar ir pats, dėkodamas žmogui, nesvarbu, vyrui ar moteriai, uždedu ranką ant peties. Noriu, kad jis pajustų mano perduodamą šilumą, pagarbą, meilę, suprastų, koks esu jam dėkingas. Prisilietimas turi milžinišką galią, žinau tai iš savo patirties, įskaitau šiose nuotraukose. Jos man siunčia dar vieną svarbią žinią: nepamiršk daryti gera, nepamiršk būti šalia, nepamiršk atleisti.

14 //

– Kodėl jums tai svarbu? Dažnai bijoma atleisti – pasirodyti silpnam.

– Priešingai, stiprus visada nusileidžia.

Nesakau, kad esu stiprus, bet tai mano taisyklė – nusileidžiu bet kokiomis aplinkybėmis. Ir ne dėl to, kad jaučiu nostalgiją tikrosioms vertybėms, o dėl dvasinio komforto būti nuoširdžiam, atviram, objektyviam, emocionaliam.

Kalbant apie asmenybės kūrimą, tai kertiniai dalykai, visa ko pagrindas. Tu nepyksti, nelaikai akmens užantyje, nepasiduodi daugybei kitų blogų emocijų, kurios trukdo gyventi kitiems, bet visų pirma tau pačiam.

Vienas žinomas daktaras, geras mano bučiulis, yra gerai pasakęs: kai sutinku gatvėje žmogų, kuris panašus į mano pacientą, visada elgiuosi su juo kaip gydytojas. Tiki, kad esi nepažeidžiamas, nes turi jėgą, įtaką, galimybių? Vos tik pradedi taip save fokusuoti, tavo galia tampa silpnumu. Vienintelė jėga, kurią pripažįstu, – tai tikėjimas savomis jėgomis.

© 37O

– O kalbant ne apie dvasines, bet apie fizines jėgas – ar tai tiesa, kad jums nereikia miego?

– Kodėl? Aš miegu kas naktį. Tiesiog – einu miegoti rytoj, keliuosi ne vėliau nei šeštą valandą ryto. Niekada nesu atsigulęs šiandien, tai yra iki vidurnakčio. Tai

rioje svarbiausia – nuoširdumas, objektyvumas ir žinojimas, ką ir kaip turi daryti. Ir, be abejo, kartu su tavimi dirbantys žmonės.

Jau beveik 55 metai, kai išvažiavau iš gimtųjų namų. Būdamas 16-kos aiškiai žinojau, kad privalau išgyventi.

Kiekvieną dieną turėjau išbandyti save, įrodinėti, kad aš galiu. Bet kai užsiimi mėgstama veikla, net nemalonumų ir streso laukimas tampa komforto zona. Aš labai anksti įpratau kelti sau uždavinius, kurių dar niekada nebuvau sprendęs. Tai darau ir šiandien. Žinau, kad kai nuoširdžiai tiki sėkme ir laikaisi žaidimo taisyklių, kažkas vis vien turi pavykti.

Niekada nesupratau, kuo žmonės vadovaujasi pirkdami jachtas, lėktuvus, apsupdami save nerealia prabanga? Argi tai pasiekimas?

Ir nenoriu suprasti, net galvoti ta tema bijau.

– Kodėl? Džiaugtis savo sėkme, kai ji pasiekta darbu, turbūt nėra gėdinga?

– Tai ardo asmenybę, ištrina tikrąsias vertybes. Aš turiu, aš valdau, neturiu jokio būtinybės siekti – toks mąstymas, suvokimas, kad viską galima pirkti ir parduoti, neskatina eiti į priekį, blokuoja domėjimąsi bet kuo nauju. Kam? Jam atrodo, kad jis viską žino. Labai retas atvejis, kai žmogus, šiandien galintis gyventi neskaičiuodamas, ir toliau fanatiškai tiki tuo, ką daręs, nes tai jam paprasčiausiai įdomu.

– Ar dėl to tebedirbate? O juk šiais laikais tarp verslininkų madinga greitai užsidirbti visam gyvenimui ir tiesiog juo mėgautis.

– Mano amžinąjį atilsį mama labai mylėjo gamtą. Iki pat savo dienų pabaigos

padeda pajusti gyvenimo ritmą, suprasti, kiek mažai laiko turime šioje Žemėje.

Kažkas sugalvojo, kad organizmui reikia tiek ir tiek valandų poilsio, kad jis galėtų atgauti jėgas. Tai netiesa, nėra jokios būtinybės išsimiegoti.

– Kiek valandų reikia jums?

– Tarkim, vakar miegoti nuėjau be trijų minučių antrą valandą, be keturių minučių pusę šešių jau ruošiausi, ką turiu pasiimti išeidamas iš namų.

– Ir gerai jaučiatės?

– Ar aš atrodau išbalęs? (Juokiasi.) Jėgas kaupiame ne miegodami. Turi būti labai savikritiškas, mokėti realiai įvertinti savo pasiekimus, tikėti savo darbo rezultatais ir leisti kitiems jais naudotis.

Jei nesi maksimalistas ir nesergi žvaigždžių liga, būtent tai suteikia labai daug jėgų, energijos, įkvėpimo. Miegojimas ir kūrybiškumas – niekaip nesuderinami dalykai.

Dažnai stebiuosi, kokie žmonės nepastabūs. Eina pro paveikslą tarsi pro tapetus – nemato, nejaučia jo energetikos, negirdi siunčiamų signalų. Nežinau, kaip to išmokti, bet pastebėjau, kad jautrus meno kūriniui žmogus elgiasi kažkaip kitaip, jis tiesiog geriau jaučiasi, išlaiko dvasinę pusiausvyrą.

– Šiuolaikiniai lietuvių kūrėjai, Vakarų ir Rytų pasaulio menas, antikvariniai dirbiniai – įvairių rūšių, stilių, žanrų... Jūsų erdvėje tai stebėtinai sugula į harmoningą visumą, bet kaip vis dėlto

atsirenkate, ar turite kriterijus, kuriais vadovaujatės?

– Kelionių po Indijos vandenyną metu būtinai apsilankau vietos kūrėjų dirbtuvėse. Tie žmonės niekada nesinaudojo „YouTube” ar “Google”, jų rankos pūslėtos. Matėte tą didžiulį gaublį koridoriuje? Sekiau visą jo kūrimo ciklą, tai buvo kažkas nepaprasto. Jie dirba lėtai susikaupę, susitelkę, nežvilgčiodami į laikrodį – tikri kūrėjai, esantys už laiko ribų. To nebelikę mūsų pasaulyje. Jauni žmonės dažnai prisidaro ruošinių ir tiesiog surenka juos į kompozicijas. Kuo greičiau, kuo daugiau...

Būdamas svetimoje šalyje visada stengiuosi nuslėpti, kas esu, kuo užsiimu. Jaučiu begalinį malonumą ištrūkti iš savo rato, pabendrauti su normaliais žmonėmis, gerai suprantančiais gyvenimą, žinančiais, iš ko jis susideda, pakoketuoti įvairiomis temomis. Bet dar svarbiau pasinerti į pačią cecho virtuvę, stebėti kūrinio gimimo procesą.

Man tai sudaro didžiulę jo vertės dalį.

Kartais meistrai nemėgsta, kad kažkas svetimas stebi jų darbą, jiems nepatinka rodyti nebaigtus kūrinius. Bet aš, kad ir turėdamas kritišką nuomonę, niekada jos neišsakau, net kai mane tempia už liežuvio. Juk kūrėjai dažnai yra dideli savimylos, jie širsta, kai pradedi su kažkuo lyginti, domėtis įtakomis.

Visur galioja tie patys dėsniai. Visi gyvename materialiame pasaulyje, bet kai darai kažką sau, juk nesivadovauji materialiniais interesais.

Todėl ir verslas man yra kūryba, ku-

ŠIRDŽIAI ARTIMO MENO ji gyveno mano gimtajame Lenkorano miestelyje Azerbaidžane. Kasdien jai skambindavau ir vis duodavau kokias nors užduotis – kažką pasėti, persodinti, perkelti ir taip toliau. Žinodamas, kad valdai vieną ar kitą procesą, matydamas savo darbo rezultatus, nepasakysi ne, aš to nedarysiu. Jei laikai viščiuką, katę, šunį, privalai juos pamaitinti, nes jie tavo šeimos nariai. Esi reikalingas ir, svarbiausia, nieko pas nieką neprašai. Tai ir yra nepriklausomybė, pasitikėjimas savimi, didžiulė moralinė motyvacija.

Todėl kai mano artimieji domisi, kada išeisiu į pensiją, laikau tai provokaciniu klausimu (juokiasi).

– Aprodydamas savo menines erdves, atskleidėte ne vieną asmeninio gyvenimo detalę, kad ir tai, kaip girgždėjo jūsų vaikystės spinta, atpasakojote prieš daugelį metų išgyventas emocijas. Kaip jūs tą matote? Kaip atpažįstate būtent tą meno kūrinį, kuris kalba apie jus?

– Žinote, aš vis atsimetu labai seniai perskaitytą Michailo Bulgakovo frazę: jie stebisi, kodėl aš toks, o aš niekaip negaliu suprasti, kodėl mane supa tiek daug vienodų žmonių. Bet tai ne apie mane, man gyvenime pasisekė sutikti labai daug žmonių, kuriuos atsimenu iš jų padaryto įspūdžio. 1969 m. Odesos miesto parke mačiau šachmatininką. Jis vienu metu žaidė aštuonias partijas, visas laimėdavo, o gautus kaip prizą alaus bokalus atiduodavo savo sirgaliams. Tą vyrą pamatęs troleibuse atpažinčiau ir šiandien, toks jis buvo kūrybingas, individulaus, nepakartojamas.

Prisimenu, kaip jis atrodė – basomis įsispyręs į sandalus, chaki spalvos kelnės, languoti marškiniai, akiniai.

Sakau, man pasisekė, bet reikia tiesiog būti neabejingam ir pastabiam. Ir daryti taip, kad tavo akys nepavargtų.

Tas pats tinka ir meno kūriniams. Man nuolat tenka lankytis galerijose. Einu sau ir mintyse kartoju: tapetai, tapetai.

Nenoriu apsikrauti darbais, kurie neatitinka mano formato, tiesiog greitai pro juos praeinu. Dar prieš 15–20 metų mano greitis nebuvo toks didelis, vis tikėdavausi to momento, kad tuoj tuoj pasiseks. Šiandien, kai manęs nedomina pasikartojimai ar jau matyti dalykai, net ir pro puikius kūrinius praeinu kaip pro tapetus. Mokėti nepastebėti – taip pat didelis menas. Bet tai nereiškia būti abejingam.

Matau tik tas temas, kurios man tikrai svarbios.

– Kokios tai temos?

– Pirmiausia žmogus, jo emocinė būsena. Man įdomu, kai ji perteikiama, tarkim, vos rankos judesiu, neparodant net veido. Tokie darbai verčia gilintis ir į mediciną, ir sociologiją, ir anatomiją. Juk paprastai į kūną yra žiūrima tiesiog kaip kūną. Ir klausimas, kaip jame pamatyti daugiau, tikrai nėra paprastas.

Kažkada manęs paklausė, kaip išmokti išsirinkti paveiklą, suprasti jo vertę. Koks bukas klausimas! Man tai absoliučiai individualu. Pamatau paveikslą – žiūrėk, sakau sau, taigi čia Anička, o čia juk kapitonas. Paskui suabejoju, galbūt aš pats save įkvepiu. Jei net ir taip, vis vien tai tam tikro pavidalo atitikmuo.

Daugelis tų kūrinių, kurie man išskirtiniai, turi kažkokią vidinę energiją. Ji mane veikia. Bet išmokti tai pajusti, pamatyti, išgirsti, tikrai labai sunku.

Kalbėjosi Jūratė Kielė

>> DAIKTU ANATOMIJA

TARPKONTINENTINĖ MADA Rašė Liucija Adomaitė

Nuotraukos Lauryno Adomaičio

Pastaruosius trejus metus mano namais buvo tapęs lagaminas. Ilgą laiko dalį praleidau Italijoje, studijavau Olandijoje, gyvenau Paryžiuje, kur giedojau „Marselietę“ su pasaulio futbolo čempionais, Florencijoje pasitikau žiemą, laukinius briedžius skaičiavau Monrealyje už Atlanto, o ruduo praėjo Miunsteryje važinėjant dviračiu. Žaibiškai besikeičianti kelionių dinamika įpratino, kad lagaminu reikia tenkintis kaip savotiška rankine drabužine.

tikrųjų yra), o dar dažniau jų nepastebime, nes keliaujame kaip turistai ir vienoje ar kitoje vietoje apsistojame laikinai.

ATRODYTI KAIP VIETINIAI Kultūrinio konteksto sankirtos, kurios atsiskleidžia tik apsivilkus vieną ar kitą labai iš konteksto iškrentantį drabužį, atsiskleidžia tik tapus miesto terpės ilgalaikiu gyventoju. Tokia logika formuojasi mūsų įpročiai – mėgstamiausia ryto kavos kavinė, parduotuvėlė, gelbstinti pritrūkus pieno, ar baras su geriausia muzika. Kai ten dirbanti Isabella pradeda klausti „kaip visada?“ tai yra ženklas, kad Isabella įsiminė jūsų asmenybę ir dabar kas kartą užsisakius gėrimą pastis ji patieks ir gazuoto vandens stiklinę, nes taip jūs mėgstate. Atrodyti kaip vietiniam gyventojui reiškia ne tik savotišką emocinį saugumą ir komfortą, bet ir mažesnes kainas turguje ar malonesnį aptarnavimą kavinėje. Tinkamai pasirinktas drabužis suteikia leidimą elgtis kaip vietiniam – tai miniatiūrinis diplomatinis sandoris, kurio kaina tampa tavo paties norai, savęs išraiška ir drabužiai, kurie, vos pakeitus geografinę platumą ir laiko zoną, išeina iš galiojimo laiko. Ar šis sandoris vertas kainos, išlieka klausimu.

TARP STEREOTIPŲ IR REALYBĖS Ne paslaptis, kad italai šlepetes per pirštą toleruoja tik paplūdimyje, o net ir karščiausią vasaros dieną išsiplikinti

16 // © 37O

LAGAMINAS – DRABUŽIŲ SPINTA Deja, lagamino turinys visada tampa iššūkiu susidūrus su vis nauja šalimi ar miestu. Tarpkontinentinė mada – tai naujojo amžiaus aprangos fenomenas, kurio metu išryškėja tam tikri kultūriniai, estetiniai ir geografiniai šalių skirtumai. Gyvenant tarp penkių skirtingų Europos ir Šiaurės Amerikos šalių miesto rūbai tampa tarsi indikatoriais, skiriančiais turistą nuo vietinio, keistuolį nuo praeivio, madistą nuo žmogelio.

Taip atsitinka, kad drabužis, kurį yra absoliučiai priimtina vilkėti Kanadoje, Italijoje atrodo mažų mažiausiai iškritęs iš konteksto. Tarpkontinentiniai skrydžiai su persėdimu Frankfurte leidžia peržengti laiko ir erdvės ribas. Tačiau dar reliatyvesnio dalyko jie padaryti negali – kiekvieno miesto kultūrinėje ir socialinėje ekosistemoje egzistuoja nerašyti priimtinos aprangos dėsniai.

Apie tai, kas yra priimtina vienoje ar kitoje šalyje, kalbama mažai. Neretai tokius geografinius stiliaus nuokrypius laikome stereotipais (kurių dalis iš

iki džinsinių šortukų nepriimtina. Italai ir megztiniai yra dar viena mistinė sąjunga, kurios Toskanos regiono gyventojai turbūt niekada nesupras.

Turint omenyje, kaip stipriai italai yra priklausomi nuo savo aplinkos ir joje esančių žmonių, nėra stebėtina, kad individualistinio stiliaus ženklų galima rasti tik Milane ar Romoje. Vietos moterys dievina ryškų makiažą ir dažytus plaukus, o vyrai popietes leidžia pas barzdaskučius, kurie ne tik suformuoja veido plaukų reljefą, bet ir pasidalija naujausiais gandais apie Giuseppę iš via del Franco. Italai kavą greitai išmaukia prie baro, bet retai – be draugijos. Būdami apsupti draugų ir tų draugų draugų, jų drabužiai susilieja į vienalytį stilių – būriui būdingą uniformą. Italų vyrų uniformą įprastai sudaro šviesūs (vasarą – tik balti) medvilniniai marškiniai, „Carrera” džinsai ir balti sportiniai bateliai.

Greitosios mados parduotuvės čia populiarios, nors drabužių kokybė jose dažnai stipriai atsilieka nuo tų pačių tinklų Vakarų Europoje. Kiekvieną trečiadienį ir šeštadienį centro aikštėse vyksta turgeliai, kuriuose pardavinėjama rankų darbo produkcija yra arčiausiai sąmoningo vartojimo.

KULTŪRINIŲ ĮVAIZDŽIŲ SANKIRTA Monrealyje žmonės kavą geria prie kompiuterių atrašinėdami laiškus klientams. Bene kiekvienas žmogus čia dėvi „North Face” striukę, klasikinius džinsus ir „Blundstone” aulinius. Sklando gandai, kad susirinkę į house party (vakarėlį namuose) kvebekiečiai savo

batų vidų pasižymi žymikliu tam, kad neišeitų su tokiais pat draugo batais. Vakarinio makiažo koncepcijos čia tiesiog nėra – stiprus akių ir lūpų makiažas išėjus į lauką greičiausiai užšaltų ant odos, o įėjus į prikaitintus metro iškart nulašėtų, veidą pavertęs šiaurine klounada. Nenuostabu, kad klasikiniai „Levis“ džinsai ir patogūs sportbačiai, kuriuos taip mėgsta kanadiečiai, Italijoje akimirksniu užklijuoja turisto etiketę. Italai yra prisiekę baltų medvilninių kojinių, mėlynų klasikinių džinsų ir sportbačių kombo kritikai.

Kalbant apie Paryžių, čia itin populiari klasikinė ir ne per daug madinga estetika. Kiekvienas paryžietis turi po keletą skirtingų spalvų mariniere (liet. dryžuota tvirtos medvilnės marinistinė palaidinė) arba vienspalvių medvilninių marškinėlių įkypa apykakle. Paryžiečiai kasdienius basic drabužius perka „Uniqlo”, o išskirtinių drabužių ir aksesuarų ieško „Marche aux Puces”. Apsidairius gatvėje, tarp prislopintų spalvų ir neprovokuojančio kirpimo apdarų galima nesunkiai įžvelgti prancūzų meilę tvarkingam ir kiek kokybiškesniam drabužiui. Kanadoje visiškai priimtina į formalų susitikimą ateiti su nusipūkavusiu paltu ir

sulamdytu, bet labai mėgstamu šaliku. Prancūzams tai būtų sunkiai suprantama. Apskritai, aprangos standartai Europos miestuose yra labiau orientuoti ne į patogumą, bet į estetišką išvaizdą. Žinoma, pačių europiečių pirkimo ir vartojimo įpročiai stipriai skiriasi žemyno viduje – italai kaip niekas kitas dievina impulsyvių pirkinių teikiamą momentinį džiaugsmą, vokiečiai garsėja labiau apgalvotais pirkiniais, o prancūzams svarbesni ilgalaikiai arba tikrai patinkantys pirkiniai.

Apie olandų taupumą ir norą išleisti kuo mažiau pinigų pirkiniams sukurtas ne vienas anekdotas. Tai atsispindi ir jų drabužinėse – neatsiejama olando aprangos dalis yra „Superdry” džemperis ir lietaus kostiumas, skirtas užsimaukšlinti ant kelnių ir striukės, kai dviratį tenka minti pliaupiant lietui. Olandų sąmoningas nenoras išsiskirti iš minios gali sukelti kūrybiškumo sausrą. Chaosas ir akibrokštai juos gąsdina. Tėvai savo neklaužadas vaikus drausmina sakydami, kad už jų blogą elgesį išveš į Ispaniją. Galime tik įsivaizduoti olando veidą išvydus balta eilute pasipuošusį italą, kurio plaukai žiba nuo plaukų vaško pertekliaus. Persistengti lyg ir neskoninga, o jei nesistengti išvis?

>> SVETUR

LIETUVAITĖS MISIJA – BŪTI 24

ŠALIA PASAULIO MUZIKOS Rašė Toma Vidugirytė Nuotraukos iš Inos Marijos Ubaitės ir „Park Avenue Artists“ atlikėjų archyvų

Klaipėdoje augusi, vėliau Vilniuje septynerius metus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje atlikimo meną (fortepijonas) studijavusi Ina Marija Ubaitė norėjo dirbti atlikėjų vadybininke ir tai daryti tarptautiniu lygiu. Pabaigusi magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ji išvyko į Niujorką studijuoti muzikos verslo. Dabar Ina Marija jau šešerius metus panirusi į pasaulinę muzikos rinką, dirba garsioje vadybos kompanijoje „Park Avenue Artists“ Niujorke su žinomais klasikinės ir popmuzikos atlikėjais. Ji didžiuojasi visų savo atlikėjų pasiekimais, globoja juos, o mums šnekučiuojantis sugriauna ne vieną mitą apie atlikėjų vadybą ir muzikos verslą.

ir tai, kad į viską stengiesi žiūrėti iš pozityviosios pusės. Kai stengiesi įžvelgti pozityvių dalykų, pamatai jų dar daugiau, ir tai man svarbu absoliučiai visame mano gyvenime. Žinoma, buvo ir sunkių momentų. Juk studijos vyko ne mano gimtąja kalba… Prieš tai grojau fortepijonu, o ten teko mokytis buhalterinės apskaitos kartu su ekonomiką baigusiais studentais. Tikrai reikėjo įdėti labai daug darbo, bet po to džiaugiausi. Žinodama, kad tai mano silpnoji vieta, daug dirbau ir baigiau gerais pažymiais.

– Papasakok daugiau, kokios buvo studijos.

– Pasirinkau Niujorką dar ir todėl, kad ten kartu su studijomis turi atlikti praktiką skirtingose muzikos verslo sričių įmonėse. Įdėjau labai daug darbo į savo praktiką, nes norėjau įrodyti, kad esu verta pasilikti, ir gavau darbo pasiūlymų.

Reikia būti labai aktyviam, rodyti, kad džiaugiesi būdamas čia ir nori ne tik atlikti skirtą užduotį, o ir kažką pasiūlyti. Tai buvo viena iš pamokų, kurią gana anksti išmokau, ir tai man labai padėjo. Supratau, jog nereikia bijoti pasisakyti ir galvoti, kad dėstytojai ar tavo kolegos žino daugiau. Dar viena labai svarbi pamoka – turi su visais bendrauti ir draugauti.

Ina Marija Ubaitė

– Kaip susidomėjai muzikos verslu ir atlikėjų vadyba?

– Visada stengiausi padėti draugams atlikėjams, nemažai mano dėstytojų rengė festivalius, tad aš visada turėjau užkulisinės veiklos. Tiesą pasakius, mane visą laiką labai graužė sąžinė. Muzikoje reikia atiduoti 100 proc. savęs, tad atėjo momentas, kai save pasisodinau, pasikalbėjau ir supratau, kad noriu muzikos ir būti su muzika. Aš ir dabar groju. Man nereikia atsisakyti muzikos ir grojimo, bet kartu galiu daryti tai, kas mane labai veža. Dėl to apsisprendžiau antrame kurse, bet norėjau pabaigti studijas. Netgi magistrą baigiau, tačiau šalia gilinausi ir į muzikos verslą.

Dirbau su atlikėjais, netgi su teatro trupe, festivaliais. Manau, mane labiausiai ugdė tai, kad aš dariau daug įvairių dalykų. Žinojau, kad noriu pabandyti tai daryti tarptautiniu mastu ir puoliau stačia galva į absoliučiai visas įmanomas sritis.

Kai apsisprendžiau, kad noriu dirbti būtent muzikos versle, susidariau planą, kur noriu ar kur, mano nuomone, būtų geriausia dirbti bei kur noriu pasisemti žinių ir daryti tai aukščiausiu lygiu.

sunkumus, su kuriais teko susidurti. Pavyzdžiui, Lanos Del Ray vadybininkas pasakojo, kaip ir kodėl jie išsiskyrė, apie jos „Saturday Night Live“ pasirodymą, kur ji labai prastai pasirodė, ir kt. dalykus. Visa tai girdėti buvo labai įdomu. Pradžia buvo sapnas, geras sapnas.

– Į viską žiūrėjai tarsi pro rožinius akinius?

– Manau, kad man jie niekada nenukrenta (juokiasi). Tie akiniai gali būti

– Pirmoji tavo praktika buvo „Park Avenue Artists“, kur iškart gavai pasiūlymą pasilikti, bet grįžai tik atlikusi praktiką kitose organizacijose ir dabar jau ne vienus metus dirbi šioje kompanijoje. Su kokiais atlikėjais dirbate? Kokie didžiausi tavo pačios ir visos kompanijos pasiekimai?

– Esame viena unikalesnių vadybos kompanijų, nes mūsų atlikėjų sąrašas aprėpia nuo klasikinės iki popmuzikos atlikėjų. Tai yra nemažas iššūkis, nes turime žinoti, kas vyksta kiekviename žanre. Mes stengiamės neužsiimti su per daug atlikėjų. Norime, kad kiekvienas jaustųsi tarsi mūsų vienintelis. Skiriame daug dėmesio ir stengiamės palaikyti labai artimą ryšį su jais. Aš kiekvieną dieną susiskambinu su savo atlikėjais ir kalbame nebūtinai apie verslą. Glaudus bendravimas padeda mums geriau žinoti ar nujausti, ko jie norėtų, kokį atsakymą gausime, kai eisime su pasiūlymu kažkur groti, duoti interviu ar kt. Tai labai svarbu, nes vadybininkas yra tarpininkas tarp atlikėjo ir visko, kas ateina iš išorės.

18 //

– Kodėl rinkaisi Niujorką, o ne Londoną?

– Londonas ir Niujorkas yra didžiausi muzikos industrijos centrai. Dar Los Andželas… Jau prieš tai keletą kartų buvau Niujorke ir mane sužavėjo šio miesto tempas. Labai sudomino Niujorko universiteto studijų programa, buvau jų Atvirų durų dienose, sutikau keletą žmonių, baigusių tą studijų programą, ir jie papasakojo apie karjeros perspektyvas.

Tai labai svarbus žingsnis gyvenime, kuris apsprendžia tolesnę tavo karjerą, todėl tikrai daug domėjausi, ieškojau ir stengiausi sužinoti.

© 37O

– Naujos studijos, naujas miestas... Kokia buvo pradžia ir pirmas įspūdis atvykus į Niujorką?

– Pradžioje visada jauti euforiją. Tai juk buvo mano svajonė. Kiekviena paskaita man buvo įdomi ir tai atsimenu kaip didžiulį džiaugsmą. Buvo labai išplėstos akys ir ausys. Ypač tada, kai mano dėstytojai ar paskaitų svečiai, dirbantys su Beyonce ar kitais panašaus lygio atlikėjais, pasakodavo apie

PJ Morton ir YEBBA „Grammy" apdovanojimuose.

VALANDAS

DIEVAIČIŲ O pasiekimai yra labai platu. Jeigu kalbame apie apdovanojimus, tai viena mūsų atlikėja YEBBA šiais metais laimėjo „Grammy“ apdovanojimą. Ji įrašė tris dainas su Marku Ronsonu, sėkmingai pasirodė legendiniame Jungtinės Karalystės vakaro televizijos šou „Later with Jools Holland“, „Strictly Come Dancing“ (ją žiūri 12 mln. žmonių) bei BBC „Live Lounge“, sukūrė bei įrašė dainą ir klipą su Eddu Sheeranu. Labai didelis pasiekimas yra jos augimas. Dabar ji įrašinėja albumą ir jos dainos yra fantastinės. Didžiuojuosi, kad mes sugebėjome sukurti jai tą kertelę, kurioje ji jaučiasi patogiai, įrašinėja albumą, ir žinome, kad tai bus nuostabus darbas. Kiti mūsų atlikėjai „Time For Three“ neseniai grojo vienoje žymiausių klasikinės muzikos salių – „Wiener Musikverein“. Taip pat jie rengs labdaros turą ir visi surinkti pinigai bus skirti labdarai. Džiaugiuosi, kad jie tai sugalvojo, galiu prie to prisidėti.

Tiesą sakant, aš labai didžiuojuosi visais savo atlikėjais, tiesiog sunku viską išvardyti (šypsosi)...

Jordanas Donica (antras iš kairės) su savo vadybos komanda (iš kairės į dešinę Rossas Michaelsas, Ina Marija Ubaitė ir Davidas Lai).

– Kokios pagrindinės kompanijos vertybės ir kam skiriate daugiausia dėmesio dirbdami su atlikėjais?

– Pirmiausia rūpinamės jų psichologine sveikata. Muzikos ir visoje pramogų industrijoje tai yra gana sudėtingas dalykas. Muzikantai pusę metų būna ture, nemato namų, šeimos, draugų arba praleidžia visą dieną studijoje. Tai, kad tavo darbą vertina kiti žmonės – tavo gerbėjai, yra didžiulis spaudimas. Jie visą laiką yra viešumoje... Mums jų savijauta – didelė vertybė ir svarbus dalykas visai mūsų kompanijai, todėl bendraujame su jais labai dažnai.

– Darbas pramogų industrijoje dažnai romantizuojamas.

Papasakok, ką iš tiesų reiškia būti atlikėjų vadybininke?

– Viskas labai priklauso nuo kompanijos, kurioje tu dirbi. Manau, anksčiau gal ir buvo tas romantizavimas. Tada įrašų studijos turėjo didžiulę įtaką, buvo kitoks atlikėjų ir vadybininkų santykis (jie buvo labiau priklausomi nuo vadybininkų), tačiau tai pasikeitė. Dabar atlikėjai ir vadybininkai yra vienos komandos nariai. Patariame, kaip tikriausiai būtų geriau, nes visą dieną sekame, kas vyksta muzikos versle, kokios tendencijos, nauji išleidimo būdai, partnerships ir taip toliau. Būti muzikos vadybininku – tai būti komandos nariu, sužinoti, kokia yra atlikėjo vizija, ir padaryti, kad ji išsipildytų. Mes esame tas key keeper tarp atlikėjo ir visos išorės. Atlikėjas bendrauja su mumis, o tada mes bendraujame su įrašų kompanijomis, viešinimo ir koncertų agentūromis.

– Tuo užsiėmei ir Lietuvoje. Ar Niujorke kas nors kitaip?

– Europoje labai dažnai vadybininkas yra booking agent, kuris ieško, kur koncertuoti. Jis didžiulę laiko ir darbo dalį bando atlikėjams gauti koncertų, suorganizuoti turus.

Edas Sheeranas ir YEBBA muzikos vaizdo klipo filmavimo aikštelėje.

Operos dainininkas Jordanas Donica (antras iš dešinės dainininkas).

Manau, kad yra fantastika, jog mūsų kompanija turi tokius vadybininkus. Tokiu atveju galima žiūrėti tą bendrą didelį paveikslą – viziją, o ne koncentruotis į vieną sferą. Kai dar gyvenau Lietuvoje, buvo daug DIY (Do It Yourself) ir daug darėme patys.

– Kokios asmeninės savybės svarbiausios šiame darbe? Skirtingi muzikos stiliai, skirtingos asmenybės ir atlikėjų poreikiai, rūpinatės ir jų emocine sveikata. Turbūt čia bene svarbiausia artimas ryšys su atlikėju ir empatija...

– Tikrai taip. Man pasisekė, kad esu empatiškas žmogus ir man lengva bendrauti su kitais žmonėmis. Dar labai svarbu aistra, smalsumas ir nebijoti darbo. Man labai padeda ir tai, kad aš muzikantė. Manau, kad būtent grojimas mane išmokė darbo etikos, ir tai padėjo atsidurti ten, kur dabar esu.

– Kas sunkiausia tavo darbe ir kas labiausiai motyvuoja?

– Manau, sunkiausias dalykas darbe yra laiko trūkumas, nes galima tiek visko padaryti su atlikėjais ir jų kūryba. Mes dabar gyvename gražiu laikotarpiu, kai atlikėjas užsiima ne vien muzika. Pavyzdžiui, viena atlikėja neseniai atidarė knygų klubą. Būtent tai jai padėjo sukurti platformą, kurioje ji bendrauja su savo gerbėjais, rašo ir taip toliau. Todėl mes ir bendraujame su atlikėjais taip glaudžiai. Norime žinoti, kaip galime jiems dar padėti.

O labiausiai motyvuoja? Man vienas mėgstamiausių momentų, kai sulaukiu dar neišleistos, neseniai parašytos dainos arba matau juos ant scenos.

Tai labiausiai motyvuoja.

– Galbūt galite duoti keletą patarimų jaunoms grupėms?

Kada atlikėjui jau verta ieškoti vadybininko ir nuo ko reikėtų pradėti?

– Svarbiausia suprasti, kas tu esi ir ko nori. Kad būtum autentiškas ir tai matytųsi muzikoje, ypač jei nori siekti ilgalaikės karjeros, o ne būti one hit wonder. Pradėkite įrašinėti, leisti muziką ir žiūrėkite, kas į ją reaguoja. Bendraukite su savo gerbėjais ir rašykite muziką. Ta DIY pradžia yra labai svarbu.

Kai daug laiko praleisi gilindamasis į tai, kaip turi skambėti tavo muzika, stebėdamas, kas į ją reaguoja, bendraudamas su savo gerbėjais, tada atsiras ir vadybininkas, kuris supras tave, tavo viziją ir galėsite dar daugiau nuveikti.

Kiekviena grupė / atlikėjas turi išsiaiškinti, ar reikia vadybininko ir kodėl jo reikia. Dažnai manoma, kad vadybininkas atidarys visas duris, bet, pavyzdžiui, „Wolfpack“ yra didžiulė grupė ir neturi vadybininko, o tik booking agent. Billie Eilish savo pirmą dainą įdėjo į „SoundCloud“. Gali įdėti savo kūrybą ir tave žmonės susiras, bet pirmiausia tiesiog daryk tai, ką tu nori.

– Muzikos verslo užkulisiai apipinti istorijomis ir mitais, romantizuojami. Kokius mitus girdi dažniausiai? Sugriauk juos!

– Manau, didžiausias mitas, kurį noriu sugriauti, yra tai, kad vadybininkas atlikėjui / kūrėjui nurodo, kaip viskas turi būti. Labai daug manančių, kad vadybininkas pasako, jog turi atrodyti taip, muzika turi skambėti taip, turi daryti tą ar aną. To negali būti ir to nėra. Jūs dirbate kartu ir esate komanda. Man teko garbė bendrauti su geriausiais muzikos vadybininkais ir jų santykiai su atlikėjais yra kaip geriausių draugų.

Kodėl šis darbas taip romantizuojamas? Gal dėl bendravimo su žvaigždėmis, vakarėlių ir rock and roll'o, kurio realiai iš tiesų mūsų gyvenimuose ir nėra tiek daug? Tie, kas nedirba su atlikėjais, turi daugiau laiko vakarėliams, o mes žinome, kad kitą dieną reikės eiti į darbą ir dirbti dar stipriau.

Aš niekada nenorėjau tapti atlikėjų vadybininke dėl įvaizdžio. Darau tai, nes man labai patinka dirbti su atlikėjais ir būti su muzika. Sugriauti romantiką turėtų ir tai, kad atlikėjo vadybininko darbas yra 24 valandos per parą. Pavyzdžiui, kartais sulaukiu skambučio vėlai naktį, nes mano atlikėjas sugalvojo kažką, ir aš bendrauju, kalbamės. Tėvai irgi negali atsipalaiduoti, kai augina vaikus (juokiasi).

>> BLIZGĖ

BUVIMO ĮRODYMAI Rašė Lina Simutytė

K

iek prisimenu save, tiek prisimenu žmogų, kuris visą laiką norėjo tapti bet kuo kitu, kad tik išvengtų savęs. Aplinkiniai dažniausiai atrodė labiau baigtiniai – jie atrodė kur kas dažniau pernelyg negalvojantys: leidžiantys ilsėtis savo kūnams ir smegenims be papildomo, šimtus kartų girdėto ir vis tiek neatsakyto klausimo – kas aš esu? Tarsi užtektų vieną kartą atsisėsti priešais veidrodį, gerai su savimi pasikalbėti ir nutarti: esu tas ir tas, gimiau tada ir tada, mėgstamiausia spalva tokia ir tokia.

Priešingai – kuo dažniau taip su savimi susėdi, tuo aiškiau pastebi blunkantį rašalą mažai ką dar reiškiančiose tatuiruotėse, pleiskanojančią galvos odą, įaugusius nagus ir nuskilusius danties kampučius.

Norisi viską maskuoti, neigti, atmesti. Išstumti iš savęs kaip tas statulas, kurios per akimirksnį gali būti iššluojamos iš miesto aikščių ir skverų.

 Jau kurį laiką prisimenu vieną per televizorių matytą kadrą: vanduo Druskininkų baseine, jo prožektoriais apšviestas dugnas, grandinės ir du mirtingieji, pasiryžę kuo ilgiau nekvėpuoti po vandeniu. Tik daug vėliau sužinojau, kad tą sceną vienu metu transliavo apie 800 pasaulio televizijų.

Tada man buvo septyniolika. Magų duetas „DiArchy“ (sesuo Diana ir brolis Arvydas) prie specialios konstrukcijos po vandeniu prisirakino grandinėmis ir siekė pasaulio nekvėpavimo rekordo. Projektas vadinosi „Gyvi be oro“, o šiam iššūkiui magai ruošėsi ilgą laiką – nuo jogos, kvėpavimo pratimų iki dirbtinio plaučių užpildymo oru procedūros. Diana po vandeniu išbuvo virš vienuolikos, o Arvydas – beveik šešiolika minučių.

Medikai jiems patarė „ramiai gulėti ir stengtis apie nieką negalvoti – kad pailsėtų ne tik kūnas, bet ir smegenys“.

Brolis ir sesuo po šio iššūkio buvo išvežti tiesiai į ligoninę.

Nors abu pagerino ne tik asmeninius, Lietuvos, bet ir pasaulio rekordus, po visko žurnalistams teigė, kad nesijaučia nei itin pakylėti, nei pernelyg džiūgauja – šis gyvybei grėsmingas iššūkis buvo labai varginantis. Ko gero, po to norisi tik miegoti.

Aš po visko norėčiau tik miegoti.

Atsimenu, kad prieš tai „DiArchy“ taip pat siekė išbandyti savo kūnus pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis – buvo užsišaldę lede, Maskvos gatvėmis važinėjo automobiliu užrištomis akimis, užrištomis akimis vaikščiojo ir Palangos tilto turėklais, o dar vėliau magas Arvydas leidosi užkasamas gyvas po žeme – tai jau vyko po skyrybų su žmona.

20 //

 Vasaros pradžioje registravausi į vipasanos meditacijų stovyklą, kurioje dešimt dienų turi praleisti visiškoje tyloje, atsiribojęs nuo aplinkinio pasaulio – negali ne tik kalbėti, bet ir rašyti, negali net skaityti. Visas dėmesys sutelkiamas į tave – tokį, koks tuo metu esi. Žinoma, ir į žmones, kurie tave supa, ir, nors ir nekalba, skleidžia spalvas, kvapus, nudažo erdves būsenomis, kurios galiausiai paveikia.

Jų negali išvėdinti kaip kambario, pravėręs langą. Negali iššluoti kaip statulos iš skvero, kuri per akimirksnį gali virsti nereikalinga miesto išnara.

© 37O

Į stovyklą išvykti nepavyko, tačiau noras susitapatinti su savimi, besimainantis su permanentiniu troškimu tapti kuo nors kitu, mane atvedė į tapybos ant kūno dirbtuves vieno festivalio Anykščiuose metu. Dirbtuvėse dalyvavome kartu su bičiule.

Iš pradžių nesitikėjau, kad apsinuoginti gali būti taip lengva.

Iš drabužių išsinėriau per akimirksnį. Dar įdomiau buvo leis-

ti savo kūną vienu metu liesti bent trims teptukams, laikomiems skirtingų rankų.

Su dirbančiomis dailininkėmis kalbėjau tik tiek, kiek būtina, matydama, kaip mano kūną padengia juodos, raudonos ir baltos spalvų dažų sluoksniai.

Labiausiai erzino į paviljoną pro nedidelę širmą vis dirsčiojantys fotografai su kameromis – supratau, kad visas šis performansas skirtas ne kitiems, bet labiausiai man pačiai, ir pradėjau jaustis nepataisoma egoiste, narcize – bet kuo, tik ne savimi.

Tarsi tikroji aš galėtų tiesiog mėgautis procesu. Tarsi tikroji aš tiesiog galėtų leistis į nuotykį, iš anksto nesvarstydama apie jo padarinius.

Po maždaug tris valandas trukusio dažymo atsistojus pradėjo svaigti galva, todėl labiau už viską norėjau ne pasirodyti ant scenos, bet eiti atgal į palapinę ir užmigti. Tačiau nugalėjo smalsumas – kiek gali mano kūnas, kiek gali mano smegenys. Po visko leidomės nufotografuojamos, kol galiausiai pajutau, kad manęs ir šiam mano vaidmeniui per daug – ir vėl per mažai savęs pačios sau.

Tačiau bent jau santykinai tapau kažkuo kitu – juodos, baltos ir raudonos spalvų judančia skulptūra daugybės žmonių minioje.

Po mūsų šokio vienas festivalio darbuotojų mikroautobusu mane nuvežė į pagrindinį miesto viešbutį nusiprausti. Kai išlipau, mačiau, kad dažai ištepė jo automobilio sėdynę. Palikinėjau savo pėdsakus, savo buvimo įrodymus. Buvau balta dėmė, raudona dėmė. Buvau spalvų mišinys. Toks, kurį gali nuplauti, bet visada žinosi – ji čia buvo.

Kai išlipau, viešbučio registratūroje dirbanti moteris su manimi sveikinosi angliškai, galvodama, kad aš viena festivalio atlikėjų.

Bent trumpam man pavyko tapti kuo nors kitu, nustoti būti savimi. Keista, kad tuoj pat pradėjau kalbėti lietuviškai, kad kuo greičiau patvirtinčiau, jog žinau, kas iš tiesų esu. Net ėmiau vaikiškai teisintis, kad iškart po pasirodymo pasiprašiau į dušą, kai mano bičiulė nusprendė likti išpiešta iki pat vakaro. Tarsi taip būčiau mėginusi susijungti su savo racionalia dalimi – galiu atsipalaiduoti, galiu šėlti, galiu apsinuoginti tik iki tam tikro lygio. Tarsi būčiau dėmė, kuri pati renkasi, kaip giliai įsigerti į sėdynės gobeleną.

Linos Simutytės asmeninio archyvo nuotr.

Viešbučio duše maudžiausi pusantros valandos stebėdama, kaip mano kūnu žliaugia raudoni, juodi ir balti dažai, maišydamiesi į vientisas vio-

letines čiurkšles, kurios suteka ir dingsta marmuro imitacijos plytelėse įmontuotose grotelėse. Kartu su tais dažais nuo manęs plovėsi ir visa ta per metus kaupta purvo, lipdukų, vaidmenų ir personažų aureolė – tas nepaliaujamas troškimas maskuoti save. Būti raudonai, o tada tapti baltai, kai reikia – persidažyti juodai. Iš manęs, tarsi iš skvero miesto centre, vanduo išstūmė tą vaidmenį, kuriame buvau kelias valandas. Likau švari. Tuo metu apskritai jaučiausi švariausiu žmogumi visame festivalyje, visuose Anykščiuose. Tos spalvos išsinėrė nuo manęs kaip dirbtinė oda, kaip dermatinas. Priminiau modelį naujos batų poros, kuri dar nebuvo dekoruota, tačiau jau turėjo savo nekintamą modelį.

Po visko dar niekada nesijaučiau tokia nuoga, tačiau tai nebebuvo vien apie nuogumą – priešingai, tai buvo apie drabužius, kuriais apsirengusi grįžau į festivalį. Ilga gėlėta suknelė, minkštas rožinis megztinis, rusvi kerzai, ant veido priklijuoti dirbtiniai deimančiukai. Ir tai vis dar buvau aš. Tiek su dažais, tiek be jų.

Tikriausiai ir tas skveras, kuriame greičiausiai neliks Petro Cvirkos statulos, dar ilgai bus vadinamas Cvirkparkiu.

Prieš grįždama į festivalį dar kurį laiką žiūrėjau į veidrodį, matydama jame atspindį jaunos moters, kuri negali savęs suvokti kaip vientisos asmenybės.

TAI YRA MODELIS, JO KODAS PRIEBLANDOJ LĖTAI IŠGARUOJA „Solo ansamblis“, „Moteris“  „DiArchy“ magai, kurie 2007-aisiais visą tą laiką išbuvo po vandeniu, ko gero, taip pat siekė tapti bet kuo, tik ne pačiais savimi. Akivaizdu, jie troško tapti kitais savimi, tokiais kitais, kurie gali tiek laiko išbūti po vandeniu nekvėpavę ir neuždusti. Tais, kurie gali važinėtis Maskvos gatvėmis ir neįsirėžti į stulpą, vaikščioti Palangos tilto atbrailomis užrištomis akimis ir neįkristi į jūrą, išlikti gyvi užkasti po žeme. Tačiau net po visų kūno ir smegenų patirtų ir išgyventų ribinių būsenų – magui iki šiol sunkiausia atsitiesti po skyrybų su mylimąja – po to, su kuo susiduria beveik kas antras mirtingasis, kuris, priešingai nei magas, nėra išgyvenęs nei po ledo siena, nei po vandeniu surakintas grandinėmis, nei užkastas po žeme.

Kiek prisimenu save, tiek prisimenu norą iš savęs išmesti tuos personažus, kurie iš esmės nepatinka, – su jais kur kas sunkiau sutarti, kur kas labiau neįmanoma pripažinti, kad esu ir ta, kuriai patinka ir apsinuoginti, ir šokti. Esu ir ta, kuri tuoj pat puola teisintis sakydama, kad tikroji aš visa tai darė tam, kad galėtų atlikti asmeninį tyrimą, tą kelias valandas trukusią vidinę vipasaną.

Iš esmės esi ir juoda, ir balta, ir raudona.

Esi ir tas skveras, iš kurio gali išstumti statulą, tačiau neišstumsi istorijos. Mikroautobuse ant sėdynės likusi dėmė nuo dažų ir tas miegas, kuris galiausiai sujungia visus tarpusavyje konkuruojančius personažus. Kiekvienam jų norisi užimti kuo didesnę dalį tavo kūne ir smegenyse.

Po visų kelionių, vidinių vipasanų, varginančių klausimais ir atsakymais, po ištuštėjusių šokių aikštelių, baseinų, scenų ir skverų lieka maišai šiukšlių, grandinių ir išnarų, kuriomis norisi atsikratyti. Viską sukrovus į skirtingas krūvas iš plastiko, popieriaus, metalo ir stiklo – nupūtus tarsi dulkes nuo paviršių, galiausiai esi nuogas.

Gali būti, kad esi tas modelis – jo kodas prieblandoj lėtai išgaruoja esi ir solo, ir ansamblis.

>> SVETUR

>> BLIZGĖ

AGNĖS URBUTĖS (ASUR SURA) KŪRYBA: LOGIKOS IR DVASINGUMO DERMĖ Rašė menotyrininkė Agota Bričkutė

Agnės Urbutės (gim. 1988) kūryba yra drąsaus ir provokuoti nebijančio žmogaus akibrokštas. Panašu, kad menininkė visuomet išlieka atvira, betarpiška ir nuoširdi. Jos kuriamas meninis pasaulis kupinas žaismingumo, dekoratyvumo, stilizacijos, nutolimo nuo realistinių formų. Itin išraiškingas, autentiškas ir lengvai atpažįstamas A.Urbutės braižas, neišvengiamai paveiktas įgytos stiklo specialybės. Šios dekoratyvinės plastikos srities įvaldymas menininkės darbams suteikė dekoratyvumo, figūratyvumo, grafinių elementų, derinamų su spalviniais plotais. Nors A.Urbutė daugiausia kuria skaitmeninę grafiką, joje atsiskleidžia menininkės talentas kurti įtaigius, drąsius įvaizdžius, puikiai įvaldyta linija ir piešinio tikslumas.

Kaip jau minėta, A.Urbutė studijavo dekoratyvinę plastiką ir įgijo stiklo specialybę. Tai neabejotinai atsispindi jos dabartinėje kūrinių raiškoje – vitražo formų elementarumas padiktavo lakoniškas ir stipriai abstrahuotas formas, o piešinio grafiškumas, detalumas ir dekoratyvumas primena raižinius. Tiesa, daugelis menininkės darbų yra sukurti naudojant piešimo planšetę, kai ekranas tampa virtualiu popieriumi.

Būtų galima pamanyti, kad šiuolaikinė medija kiek sumenkina meninį kūrinio lygį, tačiau stebint, kaip virtuoziškai A.Urbutė valdo liniją, nekyla abejonių, jog technologijos pasitarnauja kaip būdas išlaikyti aukštą produktyvumo lygį.

A.Urbutės kūrinių centre atsiduria žmogus – draugai, pažįstami, kasdienybės herojai ir pati kūrėja. Kurdama Borderless podkasto iliustracijas, menininkė pademonstruoja gebėjimą stebėtinai panašiai perteikti realaus žmogaus portretą, bet sykiu ir psichologines jo charakteristikas. Kiekvienas portretas apgaubiamas vizualiais pasakojimais, sukuriančiais dar vientisesnį vaizduojamo žmogaus asmenybės paveikslą.

Vaizduodama žmogaus figūrą, A.Urbutė itin sureikšmina biustą. Būtent

pastarasis bruožas susieja menininkės kūrybą su tribal art (genčių menu). Tiek majų, actekų mene, tiek Užsachario Afrikos skulptūrose išskirtinis dėmesys tenka žmogaus galvai, veidai primena kaukes. Tiek A.Urbutės skaitmeninėje grafikoje, tiek senųjų genčių menuose kaukė traktuojama kaip perkeičianti asmenybę, formuojanti identitetą, pakylėjanti iki aukštesnio egzistavimo formos. A.Urbutės kūriniuose nuolat pasikartojantis kaukės motyvas kalba apie vidines ir išorines transformacijas, asmenybės kaitą. Tribal art pastebima ryški formų stilizacija (žmogaus kūno formų išdidinimas) randa atgarsį A.Urbutės kūriniuose. Menininkė nepaiso anatomijos principų, sąmoningai nutolsta nuo realizmo ir logikos dėsnių.

Labiausiai sureikšminamas objektas kūrėjos darbuose – galva, neretai įgavusi namo ar laivo pavidalą ir perteikianti aiškią menininkės deklaruojamą poziciją, kad žmogus yra savo ateities statytojas.

A.Urbutės kūrinių plastinė raiška kiek primena XX a. 8–9 deš. Lietuvos vaikų knygų dailininkų, Tyliojo modernizmo atstovų – Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus iliustracijas, kuriose susipina lietuvių liaudies kultūros tra-

Iš pirmo žvilgsnio itin novatoriški A.Urbutės darbai, įsižiūrėjus atskleidžia giliai glūdinčią folklorišką dvasią.

Storų linijų ir statmenų brūkšnelių naudojimas yra nuoroda į liaudiškus medžio raižinius, o spalvų deriniai atliepia tautiškus audinius. Lietuvių liaudies primityviojo meno įspūdį A.Urbutės kūryboje stiprina ir statiškos, apibendrintos personažų figūros.

A.Urbutės kūryba formavosi veikiama daugelio meninių krypčių, pasaulėžiūrų, knygų, filosofijos ir psichologijos žinių. Vienas didžiausių menininkės autoritetų – Pablo Picasso. Įkvėptas senųjų genčių mene užkoduoto betarpiško žmogaus ryšio su jį supančia aplinka, menininkas sukūrė savitą, geometrinėmis formomis grįstą meninę kalbą. Šiandien, intelektualiajam primityvizmui priskiriama dailininko kūryba, akivaizdu, kad paveikė A.Urbutės meninę kalbą – kūriniams taip pat būdingas ryškus formų abstrahavimas, dekonstravimas, pagrindinių geometrinių figūrų naudojimas. Pasitelkdama unikalią meninę kalbą, Urbutė paliečia tiek subjektyvias, tiek bendražmogiškas patirtis.

dicijos bei moderni vaizdinė forma.

Kaip ir B.Žilytė, A.Urbutė kūryboje atsiskleidžia kaip intuityvi kūrėja, darbus pripildanti filosofinių implikacijų, metaforų, subjektyvių išgyvenimų. Šalia jautrios menininkės pusės skleidžiasi A.Steponavičiaus kūrybai būdingas racionalumas ir konstruktyvi piešinio sandara, monumentalios formos, figūrų susijungimas į nedalomą simbiozinį darinį.

A.Urbutės darbuose jaučiama mistikos dvasia neatsitiktinė. Menininkės domėjimasis dvasinėmis teorijomis ir praktikomis neišvengiamai paliečia ir jos meninę pasaulėjautą. Kūryboje dailininkė apmąsto perskaitytus, pamatytus, išgirstus ar patirtus dalykus. Kaip ir kabaloje (mokslinis dvasinio pasaulio tyrinėjimo būdas), A.Urbutės kūriniuose viskas susiję priežastiniais ryšiais, kiek­ viena detalė turi savo paskirtį ir vietą.

Logiškai apgalvotos kompozicijos tampa pagrindu, ant kurio A.Urbutė stato savo gyvenimą, formuoja pasaulėžiūrą, kelia gyvenimo prasmės, asmens tapatybės klausimus, o žiūrovas nuolat skatinamas įsitraukti lukštenant prasminius kūrinių sluoksnius.

Kūryboje menininkė yra sykiu ir logiška, ir intuityvi. Viena vertus, ji skrupulingai apgalvoja kūrinių kompozicijas, sąmoningai renkasi spalvas, kita vertus, čia pat skleidžiasi itin jautri aplinkai menininkės pusė, kai pasitelkdama gausybę simbolių ir metaforų, abstraktų objektų vaizdavimo būdą fiksuoja pačias subtiliausias dvasines būsenas, tyrinėja žmogaus tapatybės ribas, griauna socialinius stereotipus, kvestionuoja grožio sąvoką.

Toks dvilypis yra A.Urbutės menas – šalia griežtumo, šiurkštumo tarpsta švelnumas, o materija pakylėjama iki transcendencijos.

24 // © 37O „Lytiškumas“

„Labai arti tikslo“

Naujausiuose skaitmeninės grafikos darbuose A.Urbutė dar labiau nukrypsta į abstrakciją. Prieš mūsų akis išnyra monumentalios kompozicijos, kuriose ryškių spalvų ir ekspresyvių formų pavidalu skleidžiasi plati jausmų amplitudė – pyktis, liūdesys, baimė, džiaugsmas, kaltė, gėda, nerimas ir kt. A.Urbutė kone moksliškai tyrinėja vidines būsenas, jų kilmę, siekia suteikti regimą formą nuolat kintantiems dvasiniams išgyvenimams. O žiūrovas, žvelgdamas į pastaruosius kūrinius, patiria terapinį jų poveikį.

WWW.BALTOSLANKOS.LT Haruki Murakami

Stefan Anhem

KOMANDORO NUŽUDYMAS I

9 KAPAS

Haruki Murakami šiame romane skaitytoją panardina į hipnotizuojantį ir sapnišką alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.

Ilgai blaškęsis po Japoniją, portretų tapytojas atsiduria žymaus dailininko kalnų name. Namo palėpėje atradęs nematytą kūrėjo paveikslą, portretistas įsisuka į netikėtų aplinkybių sūkurį. Jis leidžiasi į kelionę, kurioje susidurs su Beveidžiu Vyru, paslaptingai skimbsinčiu varpeliu, anapus slėnio ištaigingoje viloje gyvenančia persona, Mocarto operos veikėju, paslaptinga trylikamete, nacių vadovybės narių žmogžudystėmis per Antrąjį pasaulinį karą Vienoje ir mįslingu požeminiu pasauliu, kuriame sklando dvigubos metaforos.

Į Vilniaus knygų mugę 2020 m. atvyksiančio Stefano Anhemo romanas „9 kapas“ – antroji detektyvo Fabiano Risko serijos dalis. Žvarbią žiemos naktį dingsta Švedijos teisingumo ministras. Kad sužinotų tiesą, detektyvas Fabianas Riskas pasiryžęs bet kam. Net jei tai keltų pavojų gyvybei.

Tuo pat metu Kopenhagoje randamas žiauriai sudarkytas moters kūnas. Tik tyrėja Dunja Hougard netiki, kad tai pavydaus sutuoktinio darbas: juk čia įsivėlęs ir trečias asmuo, kurio pėdsakai veda tiesiai į Švediją.

Dunja ir Fabianas stačia galva pasineria į tyrimus. Žingsnis po žingsnio jie įsitraukia į makabrišką žudikų žaidimą. Kas pirmas užbaigs šią kraupią dėlionę?

Iš japonų k. vertė Gabija Enciūtė

Lauren Groff FLORIDA

Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė Romano „Moiros ir Furijos“ autorės naujausias kūrinys.

Florida – tai gaivališkas pasaulis, kuriame bando išgyventi labai skirtingi žmonės: nerimastinga bevaikė šeima, motinos paliktos sesutės, uragano užklupta jauna moteris, vienišas berniukas, bename tapusi akademikė. Bet visuose apsakymuose nuolat išnyra nepamirštama pagrindinė knygos veikėja – stipri ir ryžtinga moteris, žmona ir motina. Ji kas vakarą išeina klajoti po nakties miestą, kuriame skleidžiasi tūkstančiai istorijų. Šiame apsakymų rinkinyje autorei būdingu poetiniu stiliumi pasakojama apie skirtingus likimus, žmogiškąjį malonumą ir džiaugsmą, apie ne visada jaukius prisipažinti jausmus – visa tai, iš ko susideda žmogus.

Jo Nesbø

PEILIS

Iš norvegų k. vertė Giedrė Rakauskaitė Dvyliktas Hario Hūlės serijos romanas.

Haris Hūlė dar niekada nebuvo taip arti prarajos. Rakelė – vienintelė moteris, kurią jis kada nors mylėjo, – galutinai nutraukė su juo santykius. Oslo policijoje jis peržiūri užšaldytas bylas ir rūšiuoja dokumentus, užuot daręs tai, ką geba geriausiai, – tyręs žmogžudystes, kurios gali būti susijusios su Sveinu Finu, seksualiniu nusikaltėliu, serijiniu žudiku ir Hūlės priešu.

Kadaise Haris pasodino jį už grotų, o dabar, po daugiau kaip dešimtmečio kalėjime, Finas laisvėje, pasiryžęs atkeršyti.

Ir viskas tik į bloga. Kai vieną rytą Haris atsibunda sunkiai pagiringas, visiškai neprisimindamas nakties, kruvinomis rankomis, tai tik veriančio lyg išgaląsti peilio ašmenys košmaro pradžia.

Michelle McNamara

IŠNYKSIU TAMSOJE. IEŠKOMIAUSIO JAV SERIJINIO ŽUDIKO PĖDSAKAIS Iš anglų k. vertė Aidas Jurašius

Nuo 1974-ųjų Kaliforniją kaustė siaubas. 50 išprievartavimų Šiaurėje ir 10 kraupių žmogžudysčių Pietuose. Po paskutinio nusikaltimo 1986-aisiais žudikas dingo kaip į vandenį. Po įvykių praėjus 30 metų, susidomėjimą nusikaltėlio tapatybe atgaivino žurnalistė Michelle McNamara. Ji naršė nusikaltimo rajonus, kalbino tyrėjus, aukas ar jų artimuosius, knaisiojosi archyvuose ieškodama nors menkiausios detalės, galėsiančios išduoti nusikaltėlį.

Knygoje ne tik atkuriamas 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių Amerikos gyvenimas, priemiesčius kausčiusi baimė, bet ir pateikiamas serijinio žudiko paveikslas. Autorės pastangos neliko bevaisės: praėjus keliems mėnesiams po „Išnyksiu tamsoje“ pasirodymo, pareigūnai apsupo įtariamojo namus. Kalifornija pagaliau galėjo lengviau atsikvėpti.

Iš švedų k. vertė Eglė Voidogienė

Steven Levitsky, Daniel Ziblatt

KAIP MIRŠTA DEMOKRATIJOS. ISTORIJOS PAMOKOS ATEIČIAI Iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė

Įprasta manyti, kad demokratinė valdžia nuverčiama pasitelkus karinę jėgą, ginklus ir prievartą. Tačiau pastaruoju metu įsigali ne toks staigus ir dramatiškas būdas – vos pastebimai vykstantis procesas, kada teisėtai išrinkti vadovai kasdien žingsnis po žingsnio silpnina demokratiją.

Siekdami užkirsti tam kelią, knygos autoriai siūlo dar kartą pažvelgti į šiuolaikinių demokratijų būklę ir neseną istoriją. Analizuojant praeities įvykius, kurie atvėrė vartus autoritariniam valdymui ar, priešingai, užkirto jam kelią, ir stebint demokratijas, patiriančias sunkumų, įmanoma suvaldyti demokratijos žlugimo grėsmę. Pasimokyti iš istorijos ypač svarbu dabar, kai didžiausioms ir stipriausioms pasaulio demokratijoms kyla vis daugiau iššūkių.

Madeleine Albright

FAŠIZMAS. ĮSPĖJIMAS

Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė Asmeniškas ir itin aktualus buvusios JAV valstybės sekretorės Madeleine’s Albright žvilgsnis į XX a. atsiradusį fašizmą ir jo įtaką šių dienų gyvenimui. Šiandien fašizmo keliama grėsmė didesnė nei bet kada po 1945-ųjų. Nepriklausomo pasaulio lyderę JAV valdo nesutarimus kurstantis ir demokratines institucijas menkinantis prezidentas. Daugelio šalių ekonominėje, technologinėje ir kultūrinėje terpėje vis daugiau galios įgyja kraštutinių pažiūrų atstovai. Šių dienų lyderiai vis dažniau pasitelkia fašistų elgesio modelius.

Tai įžvalgi ir laiką pralenkianti knyga, parašyta žmogaus, ne tik nagrinėjusio istoriją, bet ir prisidėjusio ją kuriant. Ji kelia klausimus, į kuriuos privalome atsakyti dabar, kad nebūtų pakartotos praeities klaidos.

Anne Sverdrup-Thygeson

VABZDŽIŲ PLANETA. KODĖL ŽMONIJA BE JŲ NEIŠGYVENTŲ

Iš norvegų k. vertė Eglė Išganaitytė-Paulauskienė Populiariuoju stiliumi parašyta knyga, stulbinamais faktais ir aktualiomis temomis patrauksianti ne tik vyresnius, bet ir jaunus skaitytojus.

Vabzdžių – nesuskaičiuojama galybė. Jų esama visur.

Ir nors šiltas vasaros vakaras prie ežero daug kam atrodytų kur kas malonesnis be kraujasiurbių uodų, turime susitaikyti su mintimi, kad Žemė – ne žmonių, o vabzdžių planeta ir be jų išgyventi beveik negalėtume.

Vabzdžiai – mūsų ekosistemos pagrindas ir mes, žmonės, esame priklausomi nuo to, kaip jie atlieka savo darbą. Vabzdžiai valdo mūsų pasaulį, ir mūsų pareiga – suprasti, kaip tai vyksta ir ką galime padaryti, kad mūsų planeta nesunyktų, kad joje išliktų pusiausvyra.

>> KLAUSYKLA Rašė Jonas Braškys

LILAS IR INNOMINE VISKAS

KANYE WEST JESUS IS KING

Self-released

GOOD, Def Jam Recordings

Viskas visiškai užkniso ir laikas susirinkti manatkes. Tokią žinutę siunčia savo gulbės giesmę repuojantis duetas, kuriam vienam pirmųjų pavyko įrodyti, kad jaunimas gali surinkti „Siemens“ areną, kad jutubas dabar yra naujoji TV ir kad viskas, kas prasideda, turi baigtis. Kaip ir pseudofilosofinis hiphopas... Ir čia jokios ironijos nėra, nes „Viskas“ yra bene brandžiausias „Lilo ir Innomine“ albumas, po kurio lyg ir nelieka daugiau ką sakyti. Viskas, kuo jus nervino ar kuo džiugino ši grupė, čia yra. Lilas vis dar nepatenkintas tuo, ką mato aplinkui, tvirtindamas, kad tai tuščia, kad tai neprasminga, kad tai kvaila ir kad tai atsibodo, nors jo klausosi būtent tai išpažįstantys žmonės (toks truputį „juokiasi puodas, kad katilas juodas“). Kartais tai nuskamba kaip spjūvis iki galo Lilo nesuprantančiai publikai, ir ši pašiepianti ironija tikrai turi savo pranašumų. Taip, ypač šiame albume net kartais sarkastiška Lilo panieka kabina, tačiau reikia pripažinti, kad nuolatinis akmeninis, lyg žemę pardavusiojo rimtumas ir galiausiai norom nenorom prasiveržiantis niurzgėjimas ima ir varginti – jei visa tai toks šlamštas, tai gal neverta tame suktis. Nors jei grupė skirstosi, tai gal žodžiai virto darbais. O Innomine, mano manymu, dar neskambėjo taip plačiai ir atsipalaidavęs, lyg galiausiai būtų leidęs sau visiškai išplėsti sparnus. Aranžuotės, nors ir popsinės, tačiau gana turtingos ir sultingos, neberibojant savęs tamsiu minimalizmu. Galima pajusti, kad jo laukia naujas skrydis, galvoje – nemažai idėjų, kurios, tikiuosi, nebus panaudotos „Eurovizijos“ konkurse. Iš esmės „Viskas“ yra tinkamas finalinis akordas vieno svarbiausių Lietuvos hiphopo kolektyvų karjeroje. Gerbtinas, nes grupė neišsibezdėjo, sveikintinas, nes duetas davė gerbėjams tokios muzikos, kokios jie norėjo, ir... Tiek. Viskas. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Pakartot“) 75

100

MAD MONEY BAE

Self-released/Scenos menai Net nežinau, ką ir sakyti... Mad Money yra fenomenas, tik bijau, kad man jis yra fenomenas dėl kitokių priežasčių nei tiems, kurių dėka jo peržiūrų jutube skaičius siekia milijoną (-us). Reikia pripažinti, kad bent jau šioje platformoje jis yra popžvaigždė, vienas ryškiausių veidų ir... tiek. Žvelgiant iš asmeninės pozicijos, man tai įdomus projektas dėl to, kad aš niekaip nesuprantu, kaip jį vertinti: ar kaip nerimtą personažą, ar kaip neva tikrą gatvės reperį, ar aš per daug čia prasmės ieškau. „Bae“ yra savotiškas kratinys vakarietiškų prasčiausios trap muzikos įtakų, rusiškų bumčikų ir kartais cringe worthy tekstų (tarp kurių staiga išlenda svarbios socialinės žinutės), kurie tave verčia sutrikti. Žinote, jis man kartais primena tokius bičus, kurių pasitaikydavo kiekviename kieme: bičas, kuris pasakoja, kaip patvarkė visas gretimų kiemų panas (kurių niekas nematė), bičas, kurio antros eilės pusbrolis kalėjime sėdėjo, bičas, kurio tėtis yra stipresnis už tavo tėtį. Ir svarbiausia, bičas, kuriam nerūpi, ką tu apie jį galvoji, bet jis būtinai skirs visą savo dėmesį, kad tu žinotum, kaip jam tai nerūpi. Aišku, heitinti „pašėlusius pinigus“ lengva, nes aš nesu jo auditorijos dalis, tačiau tas pats Lilas, kurį visad kritikuoju, palyginti su Mad Money, yra Homeras, Byronas ir Kajokas kartu. Nors, iš kitos pusės, jeigu Mad Money lyg kokie ŽAS karjeros pradžioje yra projektas visiems apdumti akis, tuomet belieka tik paploti. Muzikinė dalis taip pat jokio įspūdžio nepalieka. Ji yra, dainos trumpos, tai... labai neatsibosta. Iš šio albumo aš pasiėmiau tiek, kad mano hiphopas ir Mad Money hiphopas yra kaip diena ir naktis, todėl net ir kritikuoti nelabai išeina. Va, nors vis dėlto vienas klausimas man kyla. Gucci Mane‘as? Rimtai?

26 //

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

MĖNESIO ALBUMAI

MCLOUD NYNX

Muzikiniame pasaulyje nėra nieko panašaus į Kanye Westą. Jis yra vienintelis ir nepakartojamas su visu savo pozityvumu ir negatyvumu. Pernai jo prodiusuoti ir sukurti įrašai rodė šio kūrėjo pozityviąją pusę, o „Jesus Is King“ atskleidžia to paties reiškinio grimasą. „Jesus Is King“ tiesiog imti kaip albumo neįmanoma – be Kanye asmenybės jis nieko nereiškia. O čia ir lenda lauk savisvarba, bipolinis sutrikimas, iš to kylantis chaosas, religinis nušvitimas ir, svarbiausia, JIS. Todėl darbas virsta ne gospelo muzikos įkvėptu albumu, skirtu krikščionybei ar Jėzui kaip visko karaliui, o darbu Kanye Westui dar kartą pašlovinti, ir tai jau ima varginti. Todėl „Jesus Is King“, nors iš šalies, rodos, nelabai skiriasi nuo pastarųjų Westo kūrinių (trumpos, beveik nuogos dainos, kurios dažniau skamba kaip idėjų užuomazgos, o ne realizuotos mintys, minimalistinės ir nešvarios instrumentuotės, negilūs, nors ir lengvai besirimuojantys tekstai), šįkart, deja, skelbia apie tai, kad jei jau karalius nenuogas, tai jo drabužiai tikrai neverti demonstruoti (žinant Kanye kaip drabužių dizainerio sugebėjimus, tai nestebina). Ir žinote, galiausiai tai pradeda atsibosti, nes Kanye karjeroje visąlaik vyko varžybos tarp asmens ir jo kūrybos. „Jesus Is King“ parodė, kas šiose varžybose lyderiauja, ir galiu pasakyti, kad man to neužtenka. Neužtenka kelių neapdirbtų idėjų, neužtenka koncepcijos, neužtenka skandalų ir skambių pareiškimų. Reikia prakeikto turinio, kurio „Jesus Is King“ neturi.

Su visa pagarba jo buvusiai kūrybai, palinkėčiau šiam kūrėjui vieno dalyko – būti nors šiek tiek paprastesniam.

P.S. Gal ir man reikėtų būti paprastesniam, nes net durniui aišku, kad Kanye šios apžvalgos niekada neskaitys. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

Self-released Visuomenės šokiravimo dėl šokiravimo laikas anksčiau ar vėliau turėjo maklaudams baigtis ir, manau, kad nėra geresnės progos tą etapą užbaigti, nei įrašyti albumą Niujorke kartu su „Gojira“ lyderiu Joe Duplantieru. Gavę auksinę galimybę jaunuoliai iš Vilniaus ja ragais ir nagais pasinaudojo ir štai pristato mums neabejotinai brandžiausią savo darbą. O tokiam darbui jau buvo laikas, kaip ir pats laikas entuziazmą keisti profesionalumu.

Ir nuo pat pradžių galima išgirsti, kad grupė žengia į naują lygį ir naują brandą. Pirmieji kūriniai „Aperol“ ar „Liberal Penis“ skamba kaip stilingas ir net truputį hipsteriškas pankrokas, kuris leidžia muzikai giliau kvėpuoti, o tai nedidelės grupės darbui suteikia naują kokybę. Toliau vis dėlto albumas šiek tiek nukrypsta nuo kelio, nes maklaudai vėl grįžta prie tradiciškesnio sunkiojo metalo, tačiau išgirsti „Black Sabbath“ įtaką buvo tikrai įdomu. Tačiau šis ir kiti šokinėjimai tarp stilių vis dėlto vaizdo negadina. Atsirandanti ir gal iš pradžių blaškanti elektronika galiausiai pripratina prie truputį chaotiškos eklektikos ir, svarbiausia, nekelia noro išjungti. Faktas vienas – „McLoud“ dar neskambėjo taip gerai. Aranžuotės yra švarios, įdomios, įvairios ir išskirtinės, vokalas – nors vis dar kupinos ironijos, tačiau vis mažiau besivaikantis grimasų, ir apskritai su NYNX nebeskamba kaip grupė – memas, grupė – trolis, o kaip grupė, kuri, be humoro, turi ir daugiau ką pasakyti. Taip, tekstai vis dar... Bet čia jau toks stilius ir nieko nepadarysi. Vienintelis dalykas man lieka neaiškus – kur grupė toliau eis, nes tai yra jos savotiškas magnum opus su gausybe nuorodų, kur gali eiti jų muzikinis kelias. Gal atgal į Niujorką? („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)

76

100

55

100

JUNIOR A SPA DAY

17 Earth Years Aš tikėjausi, kad taip neįvyks, vyliausi, kad bus kitaip, tačiau tai, ko baiminausi, vis dėlto įvyko. Junior A produktyvumas galiausiai nusprendė padaryti zapadlo ir mes turime „Spa Day“ – bene silpniausią šio mano labai mėgstamo kūrėjo mini albumą. Iš vienos pusės, nenuostabu: nuolatos, vos ne kas pusmetį, klausytojams siūlyti naują stiprią medžiagą gali ne kiekvienas, todėl tikėtis, kad Junior A duobių neišvengs, buvo naivu. Iš kitos pusės, neabejoju, kad ne vienas žmogus jį ragina šiek tiek pristabdyti arklius ir nedaryti su savo muzika to paties, ką su savo filmais daro Woody Allenas. „Spa Day“ nėra blogas darbas: iš esmės tai labai kompetentingas mini albumas visiems jo gerbėjams, tačiau prisimenant, koks buvo „Superglue“ ar dar ankstesni darbai, šis EP yra lyg likučiai po labai skanių pietų. Svajinga ir sentimentali elektronika vis dar skamba, modifikuotas vokalas vis dar plukdo, tačiau šiais kūriniais nesinorėtų mėgautis, tarkime, koncertų pradžioje ar (tikrai!) pabaigoje. Jais galima užpildyti koncertų vidurį. Labai nenoriu kritikuoti, bet „Spa Day“ penketukas yra fileriai laukti kažko geresnio, naujesnio, netgi originalesnio. Gal tikrai pats laikas Junior A baigti šį etapą, įkvėpti gryno oro ir atsinaujinti, pvz., aštrinant arba visiškai švelninant savo skambesį, ieškant tiesos visiškoje eksperimentikoje ar akustikoje. Esmė tokia, kad toks Junior A man skamba kaip visiškai realizavęsis, parodęs savo triukus ir išsiuntęs žinutę. Su šiuo geru bagažu linkėčiau nesustoti ir neaptingti, bet kartu ir nelėkti mus maitinant muzika. Mes kantrūs, palauksim. O Tautvydui dar linkėčiau atsipalaiduoti – kad ir tame pačiame SPA. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 71

32

100

100

© 37O

0° 70 100

kisielius kefyras

absentas

spiritas

>> IR ŠVIESA TELYDI

2017 m. statistiniais duomenimis, Lietuvoje neįgaliu pripažintas 241 861 asmuo, jie sudaro 8,55 proc. visų šalies gyventojų. Iš jų – 14,8 tūkst. vaikai. Klausos negalią tais pačiais metais turėjo 6 000, regos – 8 200, o judėjimo – 65 500 Lietuvos gyventojų. Neįgaliųjų skaičius kiekvienais metais po truputį mažėja, tačiau pastarieji vis tiek sudaro didelę dalį Lietuvos gyventojų. Tačiau neretai atrodo, kad apie neįgaliųjų egzistavimą tiesiog pamirštama. Daugelis pastatų, miestų infrastruktūra vis dar nepritaikyta įvairias negalias turintiems žmonėms. Kultūrinis gyvenimas yra kiekvieno pasirinkimas, bet ką daryti, jeigu į jį užtrenkiamos durys?

123rf.com nuotr.

Rašė Ieva Šukytė

AR KINAS LIETUVOJE PRIEI 2018 m. Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakė tyrimą apie pastatų prieinamumą neįgaliesiems, kurio metu apklausoje dalyvavo šešiolika Lietuvoje veikiančių kino teatrų. Iš jų, pagal pateiktus rezultatus, pritaikyti neįgaliesiems yra devyni, iš dalies pritaikyti – šeši, o nepritaikytas – vienas. Iš dalies penkiuose pritaikytuose teatruose galima judėti tik pirmame pastato aukšte, o viename – visame pastate, tačiau jame yra neįgaliesiems nepritaikytų infrastruktūros elementų. Tačiau, kai apklausoje buvo užduotas klausimas apie pastatų pritaikymą regos negalią turintiems asmenims (pažymėtos durys, laiptų pakopos, įspėjamieji paviršiai ir kt.), iš visų apklausoje dalyvavusių kino teatrų tokių buvo tik vienas, iš dalies pritaikytų – dvylika, nepritaikytų – trys. Nuo 2011 m. Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (toliau – LŽNS) pradėjo įgyvendinti projektą „Be slenksčių“, kurio tikslas – pateikti pastatų prieinamumą judėjimo negalią turintiems žmonėms.

Pagal tam sukurtą anketą LŽNS darbuotojai tikrino įvairios visuomeninės paskirties objektus visoje Lietuvoje. Patikrintų objektų skaičiui peržengus 1 000, sąjunga sukūrė interneto puslapį www.beslenksciu.lt, kuriame visi norintys gali pasitikrinti, ar pastatas yra prieinamas negalią turinčiam asmeniui. Deja, kol kas šiame tinklalapyje neįkelta informacija apie kino teatrus, tačiau galima rasti nemažai jos apie kitų kultūrinių objektų pritaikymą.

28 // © 37O

PRITAIKYTŲ FILMŲ DAR MAŽAI „Skalvijos“ kino centro direktorė Vilma Levickaitė teigia, kad jų kino teatras yra beveik visiškai pritaikytas neįgaliesiems.

Jame vyksta specialūs kino seansai bendradarbiaujant su tarptautiniu žmogaus teisių dokumentinių filmų festivaliu „Nepatogus kinas“ bei Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Kino teatre buvo rodomas kurtiesiems pritaikytas Eglės Vertelytės filmas „Stebuklas“. Tačiau, jos teigimu, reikia didelio įdirbio, kad neįgaliųjų bendruomenės pradėtų domėtis vienkartinėmis iniciatyvomis, kadangi neįgalieji yra įpratę, jog kinas jiems nepritaikytas. Specialius seansus kartais rengia ir Vilniaus senamiestyje esantis kino teatras „Pasaka“, tačiau ar jie bus įtraukti į repertuarą, labiau priklauso nuo pačių platintojų iniciatyvos.

PAVYZDŽIUI, ŽMOGUS PAMATO KRAUJO DĖMĘ IR SUPRANTA, KAD GALI KAŽKĄ JAU TIRTI. O NEREGIUI SUNKIAU SUVOKTI, JEIGU NĖRA INFORMACIJOS UŽ KADRO“.

2012 m. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS) įgyvendino bandomąjį projektą: pritaikė akliesiems ir silpnaregiams Nacionaliniame dramos teatre rodomą Antono Čechovo spektaklį „Dėdė Vania“, pasitelkdami vieną audiovizualinio vertimo būdų – garsinį vaizdavimą. Nuo tada, bendradarbiaujant su Lietuvos teatrais, filmų festivaliais, kūrėjais ir Vilniaus universiteto Kauno fakulteto Kalbų, literatūros ir vertimo studijų institutu, stengiamasi pritaikyti įvairius spektaklius, parodas, filmus, televizijos serialus, kuriuos galėtų žiūrėti regos negalią turintys asmenys.

Deja, tokių filmų mūsų šalyje vis dar mažai. Pirmieji 2006 m. su garsiniu vaizdavimu filmą „Juoda saulė“ parodė Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“, tačiau, pasibaigus festivaliui, jis daugiau niekur nebuvo rodomas. Lietuvoje pirmąjį lietuvišką filmą regos negalią turintiems žmonėms pritaikė režisierius Saulius Drunga savo filme „Anarchija Žirmūnuose“ (2012), kuris po filmo išleidimo negalią turintiems asmenims pasiekiamas DVD formatu.

Kitas viešai LRT mediatekoje prieinamas kino klasikos kūrinys – Arūno Žebriūno „Gražuolė“ (1969). Taip pat šių metų pradžioje LRT pristatė pirmąjį lietuvišką serialą „Laisvės kaina“. Tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ dalį filmų rodo su specialiais klausos negalią turintiems žmonėms pritaikytais subtitrais, kurių skliausteliuose rašomi komentarai (pavyzdžiui, fone skambančios dainos pavadinimas, durų trinktelėjimas, kiti filmą geriau padedantys suvokti

aplinkoje girdimi garsai). Šiais metais, bendradarbiaujant su Lietuvos kurčiųjų sąjunga, jame tokių buvo vienuolika, o praėjusiais metais festivalis pirmą kartą parodė akliesiems pritaikytą filmą – Mindaugo Survilos „Sengirę“. „Kino pavasario“ metu lankytojai galėjo išvysti Marijos Kavtaradzės debiutinį filmą „Išgyventi vasarą“. Prie neregiams pritaikytų filmų galėtume pridėti ir Lasse Hallstromo filmą visai šeimai „Šuns tikslas“ (2017). Šį rudenį neregiams buvo pritaikyti dar du nauji lietuviški filmai – Igno Jonyno „Nematoma“ (2019) ir Akvilės Gelažiūtės „Neregėta Europa“ (2019). Tiesa, pastarasis buvo pristatytas tik neregiams ir kino teatrus pasieks po Naujųjų metų. Deja, net turint omenyje šiais metais padidėjusį kūrinių kiekį, tai vis tiek labai mažas skaičius filmų lietuvių kalba, kurie pritaikyti akliesiems arba silpnaregiams.

Beje, šie filmai rodomi tik kino festivalių arba specialių seansų, bendradarbiaujant su kino teatrais, metu, todėl vėliau jų pasižiūrėti kitu formatu žmonės negali. Daugelyje interneto platformų ši paslauga neprieinama. Tačiau Lietuvos aklųjų biblioteka rugsėjo mėnesį pradėjo naują iniciatyvą – virtualiojoje bibliotekoje rodyti filmus su garsiniu vaizdavimu.

Tarp dešimties pritaikytų filmų – „Kuždesių sala“ (2010), „Ji“ (2013), „Ledo šalis“ (2013) ir kt. Geresnė situacija yra kalbant apie filmus klausos negalią turintiems asmenims. Jie iš esmės gali žiūrėti filmus su paprastais subtitrais. Problema atsiranda, kai kalbama apie lietuviškus arba dubliuotus filmus, kurie kino teatruose nėra rodomi su subtitrais. Taip pat mažiems klausos negalią turintiems vaikams, kurie dar nemoka skaityti, būtina, kad kūrinys būtų verčiamas gestų kalba. 2017 m. autorių iniciatyva su specialiais subtitrais kino teatruose buvo rodomas E.Vertelytės filmas „Stebuklas“. „Kino fondo“ iniciatyva nuo 2018 m. pradėti subtitruoti lietuviški filmai klausos negalią turintiems žmonėms. Šių filmų skaičius varijuoja, tačiau šiuo metu pasiekiamas 41 filmas.

PIRMIEJI ŽINGSNIAI LASS kultūros ir meno projektų vadovė Lina Puodžiūnienė teigia, kad aklieji nelabai mėgo filmus, kadangi Lietuvoje jiems pritaikytų paprasčiausiai nebuvo: „Neregiai skaito labai daug audiovizualinių knygų. Kol nebuvo audiovizualinio vertimo, filmus jie nelabai mėgo žiūrėti, ir tai labai normalu,

sienio interneto platformose. „Netflix“ yra filmų, prieinamų neregiams: „Dabar yra daug filmų, siūlomų anglų kalba, kur vaizdinis įgarsinimas eina šalia filmo takelio, kai vienas takelis reprezentuoja vaizdą už kadro matantį kalbėtoją, o kitas takelis yra paties filmo. „Apple TV“, man regis, taip pat galima rasti tokių versijų, Anglijoje mačiau kitą panašią programą. Kai jūs, tarkim, ekrane matote titrus, vertimą iš kitos kalbos arba skirtus kurtiesiems, tai panašiai yra padaryta ir neregiams, kai programinė įranga skaito titrus. Tai ne tas pats, kas rodoma filme. Informacija yra papildoma, ji reikalinga neregiui, kad suprastų, kas vyksta.“ Filmų pasiūlos atsiradimas Justiną privertė labiau susidomėti kinu. „Taip paprasčiau suprasti filmus ir gali rinktis įvairesnių žanrų juostas. Pavyzdžiui, veiksmo filmą suvokti neregiui yra sudėtinga, jeigu nėra jokio komentaro už kadro, nes tada šis virsta pseudoveiksmo filmu, kadangi lauki, kada viskas pasibaigs, kad vėl pradėtų kalbėti žmonės ir suprastum, kas įvyko. Detektyviniuose filmuose juk svarbi kiekviena detalė. Pavyzdžiui, žmogus pamato kraujo dėmę ir supranta, kad gali kažką jau tirti. O neregiui sunkiau suvokti, jeigu nėra informacijos už kadro“, – kalba Justas.

„Išgyventi vasarą“

Taigi, nors iš apklaustųjų nė vienam kinas nėra būtinybė, filmų su audiovizualiniu vertimu atsiradimas keičia įsi-

NAMAS VISIEMS? nes visiškai neaišku, kas juose vyksta.

Todėl filmų žiūrėjimas yra labai apribotas. Užsienyje audiovizualinis vertimas jau seniai yra pažengęs, o Lietuvoje žengia tik pirmuosius žingsnius.“ Keliems mano apklaustiems regos negalią turintiems žmonėms kinas nėra būtinybė, tačiau jeigu yra galimybė pasižiūrėti su audiovizualiniu vertimu, mielai juos žiūri. „Galbūt nesu iš tų didžiųjų žiūrėtojų, bet kino teatruose rodytus mačiau visus, išskyrus „Sengirę“, nes tuo metu buvau išvykęs, – pasakojo nuo gimimo nematantis Alvydas. – Be abejo, poreikis yra, tačiau ne toks, kad neturėdamas galimybės pasižiūrėti filmą kas nors numirtų.“ „Nematoma“

Dvyliktokė Glorija teigia, kad pati kiekvieną dieną į kiną neitų. „Tai nėra tai, be ko aš neišgyvenčiau, bet man, kaip nematančiai, labai smagu, kad tokia didelė industrija kaip kinas prisitaiko ir prie neįgaliųjų. Be garsinio vaizdavimo namie žiūriu daug filmų ir anglų kalba. Su garsiniu vaizdavimu esu mačiusi tik du filmus: „Išgyventi vasarą“ ir „Šuns tikslas“. Labai norėčiau, kad daugiau filmų su garsiniu vaizdavimu atsirastų kino teatruose ir interneto platformoje.“ Paklausus, kokio žanro filmų, pritaikytų neregiams, norėtų, mergina sakė labiausiai besidominti fantastiniais filmais.

LASS programuotoju dirbančiam Justinui kinas nelabai patiko, kol neatrado garsinio vaizdavimo. Jis filmus taip pat žiūri anglų kalba, jų galima atrasti už-

„Neregėta Europa“

galėjusias nuomones ir pritraukia vis daugiau regos negalią turinčių asmenų. Juk ir knygas jie mėgsta skaityti todėl, kad Lietuvoje jų, pritaikytų neregiams, yra žymiau daugiau.

KOKIA SITUACIJA UŽSIENIO ŠALYSE? „Kurk Lietuvai“ kultūros projektų vadovė Asta Dumbrauskaitė 2018 m. pristatė projektą „Kino prieinamumo žmonėms su klausos ir regos negalia didinimas“. Jame ji pasitelkė ir užsienio šalyse – Švedijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Australijoje – vykdomas praktikas. Visose išvardytose šalyse yra privaloma parengti subtitrus kurtiesiems arba neprigirdintiems, jeigu filmas yra finansuojamas valstybės lėšomis. Trijose šalyse, išskyrus Švediją, kino gamintojai privalo parengti ir garsinį vaizdavimą akliesiems. Tačiau specialiam įgarsinimui Švedijoje yra suteikiama galimybė kino platintojui arba gamintojui prašyti kino instituto paramos. Toliau kalbant apie kino filmų pritaikymą užsienyje, plačiau aptarti galima Vokietijos atvejį. Šioje šalyje prieinamos dvi išmaniųjų telefonų ir planšečių programėlės „Greta“ (akliesiems) ir „Starks“ (kurtiesiems). Su jomis negalią turintys asmenys gali žiūrėti filmus kino teatruose arba kitose legaliose platformose. Kaip jos veikia? Atėję į kino teatrą žmonės programėlės paieškoje suranda rodomą filmą. Jam prasidėjus, su filmu sinchronizuojami subtitrai arba garsinis vaizdavimas ir negalią turintis asmuo gali visavertiškai žiūrėti filmus su šalia esančiais žmonėmis. Taip ne tik suteikiama galimybė džiaugtis kinu, bet ir vykdoma socialinė integracija, neleidžianti negalią turinčiam asmeniui jaustis atskirtam nuo visuomenės.

Nuo 2014 m. į veikiančias programėles kiekvienais metais pridedama 80– 100 naujų filmų, bendradarbiaujant su lokaliais ir didžiaisiais filmų platintojais, tokiais kaip „Disney“ arba „Warner Bros“. 2014–2018 m., padedami šių programėlių, žmonės kino teatruose apsilankė 400 000 kartų, dėl savo populiarumo jos yra prieinamos Austrijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje ir Belgijoje.

KO GALIMA TIKĖTIS? A.Dumbrauskaitės projektas siūlė sprendimo modelius filmų gamybai ir platinimui. Norėdami gauti valstybinį finansavimą, nacionalinio kino kūrėjai turėtų įsipareigoti paruošti subtitrus ir garsinio vaizdavimo failus. Filmų platintojai galėtų kreiptis į Lietuvos kino centrą papildomam finansavimui filmams neregiams ir kurtiesiems pritaikyti. Tačiau garsinio vaizdavimo programai įgyvendinti pirmiausia turėtų būti sukurta programėlė, kurią pasitelkę asmenys galėtų žiūrėti filmus tiek kino teatre, tiek namuose, naudodamiesi kitomis legaliomis platformomis. Tokios programėlės iniciatyvai pritaria ir LASS kultūros ir meno projektų vadovė L.Puodžiūnienė. Jos manymu, taip padidėtų filmų pasiekiamumas regos negalią turintiems žmonėms ir leistų jiems lankytis kino teatruose ne tik specialių seansų metu. Šiuo metu LKC filmams platinti galima gauti didesnį, papildomą, finansavimą, jeigu platintojas nori ruošti specialius subtitrus kurtiesiems. Šia galimybe yra pasinaudoję keli pilnametražių dokumentinių filmų kūrėjai.

Kaip jau minėta ankstesniame skirsnyje, keli lietuvių kūrėjai ir organizacijos savo iniciatyva pritaikė filmus neįgaliesiems, tačiau jų per mažai, kad ši bendruomenė galėtų jaustis visaverte kino kultūrinio gyvenimo dalimi.

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

Ričardo Šileikos nuotr.

Apsimiegojusi po siautulingo vakarėlio ryte Eurika išeina į kiemą pasitikti į knygyną dėžes pristatančio kurjerio. Kol kurjeris nešioja dėžes, ji pamato Universiteto gatve ant balto žirgo šuoliuojantį raitelį, jo apsiaustas plevėsuoja vėjyje. Kurjeris grįžta prie mašinos: – Kol krovėte knygas, pro šalį prašuoliavo raitelis, kuris atrodė kaip Zoro, – sako Eurika.

– O jūs kartais vakar nepadauginot? – suokalbiškai klausia kurjeris.

Kurjeris išvyksta. Eurika kuičiasi prie kasos, į knygyną užsuka vyras, apžiūrinėja filosofines knygas. Iš lauko atsklinda arklio kanopų kaukšėjimas.

– Raitelis joja, – sako vyras.

– Taip, aš jį mačiau jojant, tik manimi nieks netikėjo!

– Kad patikėčiau, man nereikia pamatyti – užtenka išgirsti, – vėl sako vyras.

Vaikinas prieina prie kasos su telefonu: – Do you have this book?

– Hm, Jonas Mekas... At this moment, no. But maybe you could find it in „Humanitas“.

Juokiasi: – In „Humana“?

Užrašė Jurga Tumasonytė

KNYGYNO ISTORIJOS Rytas, geriame kavą, grotuve sukasi žymioji Leonardo Coheno aleliuja. Į knygyną įžengia užsieniečių pora ir sako greitakalbe angliškai: – Užsukom, nes pas jus ant durų kabo jskshkf (nesuprantamas žodis) citata. Šypsomės, karpom ausim.

– O ar žinojot jo paminklo Vilniuje atsiradimo istoriją?

Vėl šypsomės, perklausiam: „Kieno?“ – Taigi Leonardo Coheno.

– Aaa. Taip, jo citata ant durų. Nežinom.

– Skulptūra atsirado, nes toks norvegas 50 metų iš eilės švęsdavo Coheno gimtadienį būtent toje kavinėje. Ir jis net nežinojo, kad Cohenas litvakas.

– Tiesiog šiaip kasmet minėdavo ten jo gimtadienį?

– Taip, toje pačioje kavinėje.

Pasikalbame, pora pastebi, kad knygyne skamba L.Coheno muzika. Įteikia mums vizitinę kortelę – jie iš Niujorko.

Prieina mergina, nešina N.Goldberg „Apie rašymą: kaip išlaisvinti vidinį rašytoją“.

– Laba diena. Svarstau, ar pirkti. Rekomenduotumėt?

– Taip, rekomenduočiau. Ji viena iš pagrindinių knygų lietuvių kalba, skirta tiems, kurie nori mokytis rašyti. Esama visokių pratimų, patarimų, kai dingsta įkvėpimas...

– O ji tinkama atsipalaiduoti?

– Na, jeigu rašymą traktuojame kaip tam tikrą atsipalaidavimo formą...

– Bet aš nieko nerašau.

– Šita knyga skirta norintiems rašyti.

– Aš nenoriu rašyti.

– O kodėl tuomet ją išsirinkote?

– Man reik tokios psichologinės knygos, kad atsipalaiduočiau. Žinot, atostogoms.

Į knygyną kartu su turistų minia įplaukia moteris, atsistojusi prie kasos uodžia orą: – Bet pas jus čia tokia parduotuvė!

–?

– Tokia tikra parduotuvė.

– Kodėl?

– Nes daug visokių knygų.

– Taip, čia knygynas.

– Ir dar tas kvapas!

–?

– Labai stiprus kvapas pas jus.

– Kvapas?

– Jūs gal, kai nuolat čia būnat, tai nebejaučiat.

–?

– Nieko tokio. Patinka man knygų kvapas, tikrai viskas gerai.

Užeina mūsų draugas leidėjas: – Oi, tiek daug darbo turim, tiek daug darbo turim. Labai daug turim darbo.

– Vargšai.

– Bet iš tiesų nieko nedarom...

Ateina berniukų futbolo komandos treneris iš Mančesterio su trimis berniukais. Berniukai turi prisirašę lapelių su lietuviškomis frazėmis. Treneris liepia vienam iš berniukų skaityti lapelį, tas, sutelkęs visas įmanomas pastangas, skaito: – Aa padoudet tvi-jiuks?

–?

– Aa padoudet atvijuks?

– Ar parduodam atvirukus?

– Yes. Parduodam – berniukai eina prie atvirukų, renkasi.

Tuo metu knygyne dar yra italas su lietuve mergina.

Italas, tikriausiai besimokantis lietuvių kalbos, merginai garsiai komentuoja lietuviškai savo įspūdžius apie knygas: „Skaititi letuviškai siunkiu.“ Paskui italas pamato trenerį su berniukais, eina prie jo, mėgina kalbinti lietuviškai, klausinėja apie futbolą. Visi garsiai juokiasi, kalbėti lietuviškai nelengva. Tada į knygyną įžengia dar vienas treneris su dar trimis berniukais.

Galiausiai berniukai išsirenka atviruką. Išeidami sako: – Dėkodžiū, dėkodžiū!

Paskui pamatome, kad atviruką pasiimti jie pamiršo.

30 // © 37O

Į knygyną užsuka simpatiška moteris ir klausia: – Ar tos knygyno istorijos, kurias vis įkeliate, yra tikros?

– Na, taip – tikros, tik kartais suliteratūrintos.

– Pamenate tą istoriją apie Leonardą Coheną? Kad, neva, atvažiuoja norvegas į vieną Vilniaus kavinę 50 metų ir švenčia ten Coheno gimtadienį, dėl to ten ir jo skulptūrą pastatė?

– Aha. Toks niujorkietis taip sakė.

– Norvegas 50 metų ten švęsdavo Coheno gimtadienį nežinodamas, kad jis litvakas!

– Jis taip sakė.

– Tai aš esu to norvego žmona.

– Geras!

– Mano vyras, žinoma, žinojo, kad Cohenas litvakas. Ir švęsdavo ten ne jo gimtadienius, o mano.

–!

– Ir ne 50 metų.

– Aha, mums irgi keistokai atrodė pusė amžiaus, kurį norvegas paskyrė Coheno gimtadieniui Vilniuje.

– Atėjau čia tik atskridusi į Lietuvą, norėjau papasakoti jums apie tikrąją istoriją gyvai.

– Sveiki, ieškau knygos. Tuoj pasakysiu autorių...(naršo telefone) Va, radau – Minfulpes.

– Minfulpes?

– Taip, Min-ful-pes.

– Negirdėtas, manau nieko neturėsime.

Bandome gūglinti pavardę. Begūglindami suprantame, kad, matyt, įvyko klaida.

– O gal jūs ne autoriaus ieškot? Gal jūs ieškot knygų apie Mindfulness?

– Kas čia toks?

– Čia ne toks, čia labiau tema – apie meditaciją, sąmoningumą.

– Tas Minfulpes turėtų būt psichologijos autorius.

– Tai tada tikrai klaida bus įsivėlus, jūs ieškot konkrečios temos.

– O tai turit to Mindfulness knygų?

Ieškome, kažkokią vieną psichologijos skyriuje randame. Moteris ilgai varto, atsineša prie kasos.

– Tai čia tikrai to Mindfulness knyga?

– Na, taip. Tos tematikos.

Nusiperka, išeina.

– Sveiki, noriu paklausti vieno juokingo dalyko, bet jūs turite pažadėti, kad neįdėsite į knygyno istorijas!

Sėdime prie staliuko, geriame kavą ir išsijuosę kalbame apie keletą pažįstamų. Tada dar apie keletą. Ir dar – nes atrodo, kad nieko daugiau nėra. Paskui išgirstame balsą – pasirodo, kad visą tą laiką buvome ne vienos. Kai tas garbus pažįstamas išeina, kalbamės: – Kaip gėda. Jis gi viską girdėjo, ką dabar apie mus pagalvos?

– Bet mes juk nieko blogo nekalbėjome...

– Ar tikrai?

– Aišku. Be to, juk ne vardais ir pavardėmis žarstėmės.

– Kad mes kaip tik vardais ir pavardėmis...

– Tada turbūt jis kažką tikrai pagalvos.

>> UŽ KADRO

Rašė Jorė Janavičiūtė

Jaunosios kartos dokumentinio kino režisierius Vytautas Puidokas šiais metais „Nepatogaus kino“ festivalyje pristatė savo pirmąjį dokumentinį ilgametražį filmą „El Padre Medico“, pasakojantį apie Aleksandrą Ferdinandą Bendoraitį. Iš pirmo žvilgsnio kūrėjams ši istorija pasirodė pasakiška – lietuvis misionierius, kunigas, gydytojas, filantropas ir aristokratas, gyvenęs Amazonės džiunglėse bei ten pagarsėjęs didžiais darbais. Tačiau pradėjęs kelionę gilyn į džiungles, kūrėjas atrado kiek kitokią tiesą. Kūrinys jau sulaukė prieštaringų reakcijų po pirmųjų parodymų „Nepatogiame kine“. Patys apsispręsti galėsite jau visai netrukus – filmas kino teatrų repertuaruose pasirodys šią žiemą. O dabar susitikome su V.Puidoku išsiaiškinti, kas ir kaip yra iš tiesų.

– Tradicinis klausimas – kaip viskas prasidėjo ir kiek užtruko?

– Pusmetį keliavau po Pietų Ameriką, kol vieną dieną visai netikėtai užklydau į džiunglių miestelį Brazilijos ir Bolivijos pasieny ir paprašiau žmonių vandens. Jie paklausė, iš kur aš esu. Atsakiau, kad iš Lietuvos. Jie sakė, kad čia yra gyvenęs labai žymus lietuvis – Bendoraitis. Aš, žinoma, labai nustebau, kad kitame pasaulio pakrašty galėjau išgirsti apie tokio žmogaus egzistavimą. Tiesa, jau buvau girdėjęs apie jį anksčiau. Jau tada jo istorija pasirodė labai įdomi ir tikriausiai visąlaik glūdėjo kažkur pasąmonėje. Mano kelionė ir buvo skirta istorijų paieškai, galvojimui, ką toliau gyvenime daryti. Ir A.F.Bendoraitį atradau beveik į kelionės galą, tad priėmiau tai kaip ženklą, kad galbūt čia ir yra tai, ko aš Pietų Amerikoje pusę metų ieškojau.

Visas filmo kūrimo procesas užtruko apie penkerius metus. Pirma dalis buvo pasiruošimas – pinigų, komandos paieška, idėjos gryninimas, kita – filmavimai, kurie su pertraukomis truko apie pusę metų, ir tuomet montažas, kuris truko beveik dvejus metus. Kadangi pati istorija nuo to, ką įsivaizdavome pradžioje, labai pasikeitė, kūrybinis procesas užtruko ilgai, reikėjo viską suvirškinti, buvo temų, kuriomis buvome visai nepasiruošę kalbėti.

32 // © 37O Vytautas Puidokas

Viliaus Barkausko nuotr.

„EL PADRE MEDICO“: VYTAUTO PUIDOKO KŪRYBINĖS TIESOS PAIEŠKOS AMAZONĖS DŽIUNGLĖSE

– Kaip įvyko toks dramatiškas siužeto, temos pasikeitimas nuo žavėjimosi A.F.Bendoraičiu ir jo darbais iki priėjimo prie tamsiausių jo biografijos paslapčių?

– Pasikeitimas buvo labai organiškas. Pradžioje suradau legendą apie jį ir jo darbus. Visi apie jį pasakodavo pasakiškai, su daug egzotiškų detalių. Po to sekė research, susipažinimas su personažais – tai buvo ėjimas giliau, už tos pirminės legendos. Tada pasirodė, kad yra ir visai kita legendos pusė, apie kurią žymiai mažiau kalba-

– Kaip atradai filme matomus veikėjus?

– Veikėjų paieška man buvo vienas įdomiausių procesų ir, man atrodo, kad jie yra viena iš filmo stiprybių. Visi veikėjai – labai savotiški ir visi labai tinka „El Padre Medico“ pasaulyje. Bendoraičio istorijoje susiduria du priešingi poliai. Ieškojau ir tokių personažų, kurie patys savaime būtų dvilypiai, su paslaptimi. Jie visi turi savo tiesą, bet, žiūrėdamas į juos, supranti, kad už to kažkas yra. Tai juos visus ir jungia.

Vienas personažų yra lietuvis gydytojas Vitas Kiaušas, kuris yra didžiausias idealistas, kokį aš esu sutikęs savo gyvenime, bet kartu jis serga nemiga ir depresija. Vyskupas Domas Geraldo – artimiausias Bendoraičio draugas, kuris visą gyvenimą įtarinėjo jį esant apsimetėliu. Yra ir kaimo parduotuvėje dirbantis pardavėjas, kuris, pasirodo, buvo sveikatos reikalų sekretorius.

Stengiausi, kad visi filme matomi personažai būtų buvęBendoraičiui kuo artimesni, daug laiko kartu su juo praleidę, iš jo galbūt net kažką perėmę. Filme yra personažas Antenoras, kuris neatrodo malonus žmogus, bet jis beveik visą savo gyvenimą praleido su Bendoraičiu, buvo jo asistentas virš 30 metų, nuo vaikystės. Žmogus, kurį Bendoraitis užaugino, kuris galbūt perėmė iš jo elgesio modelius, pasaulio suvokimą. Žmogus, kuris gimė atokiame džiunglių kaimely ir tada sutiko Bendoraitį – pasaulio žmogų su didelėmis idėjomis.

– Gal turi konkrečių istorijų iš to, kaip surasdavote herojus?

– Čia buvo tas atvejis, kur personažų pasiūla buvo labai didelė... Nors kartu atrodo, kad Bendoraitis per visą savo gyvenimą prie savęs nieko taip ir neprisileido, nes visą laiką gyveno su paslaptimi, kas jis yra... Ir visą gyvenimą tos paslapties niekam taip ir neatskleidė. Atrodo, kad aplink jį buvo daug žmonių, bet su niekuo jis nebuvo iki galo artimas, nebuvo atviras apie save, savo tikrąją istoriją – jis visus laikė per atstumą.

Man labai įstrigo vienas momentas. Kai radau šią istoriją, po maždaug savaitės nuvažiavau į gretimą miestelį, kur gyveno daktaras V.Kiaušas. Mes susitikome ir kartu praleidome popietę, jis prisiminė, kaip jis atvažiavo į Amazonę, su kokiomis idealistiškomis mintimis, ir kiek jis visko norėjo padaryti. Bet kartu mačiau ir jo dabartinę situaciją – jį dešimtmetį kamuoja nemiga, junti jo depresiją, vienišumą.

Kadangi A.F.Bendoraičio nebėra gyvo ir su juo sudėtinga tapatintis, aš to filme per daug daryti ir nesistengiu, bet būtent sutikus Vitą mane apėmė toks gilus liūdnumas, kad mums išsiskiriant labai norėjosi verkti... Šis momentas man galutinai patvirtino, kad noriu kurti filmą. Pirminėje įstabioje ir magiškoje Bendoraičio istorijoje nebuvo emocinio pagrindo. Vito dėka pasakojimas įgavo ir emocinę plotmę. Supranti tuos žmones, kurie idėjų vedami atkeliauja į tuos kraštus, atsiskiria nuo pasaulio, ieško naujos tapatybės, aukojasi, bet kartu yra vieniši ir nesuprasti. Galbūt ši tapatybė bent iš dalies tinka ir Bendoraičiui. Kinas man yra priemonė žiūrint

Filmo „El Padre Medico“ kadrai

ma, ji net šiek tiek detektyvinė. Gilyn į triušio olą – trauki tą virvelę ir jauti, kad jei toliau trauksi, vis naujų dalykų išaiškės. Kai baigėme filmuoti, aš jaučiau, kad būtų galima dar ir dar giliau eiti. Man ši istorija – be dugno. Tai natūralu – vieno žmogaus gyvenime telpa tiek daug skirtingų dalykų, jo gyvenimas toks kompleksiškas, sudėtingas ir įvairialypis... O filmo trukmė – tik dvi valandos. Tu, kaip kūrėjas, turi pasirinkti kažkokį kampą, temą. Dvi valandos yra labai ne daug, palyginti su daugiau nei 70 metų, kuriuos šis žmogus nugyveno. Mes nufilmavome apie 100 valandų. Tai nėra biografinis filmas apie Bendoraitį, filmas ne tik apie jį, jis ir apie tuos žmones, kurie jį supo. Manau, kad pasirinktas „El Padre Medico“ naratyvas atspindi ir mano paties kelionę – aš pradžioje juo buvau susižavėjęs, po to palengva atradau kitą pusę. Ir žiūrovus panašiai šis filmas veikia – jie pamato personažus su skirtingomis nuomonėmis – tai kaip mozaika, kurią žiūrovas turi susidėlioti pats. į kitus suvokti pačiam save. Jungiantis taškas šiame filme – tapatybė plačiąja prasme. Ne tik tai, kas tas Bendoraitis, bet ir kas esame mes.

– Man pasirodė, kad filmas yra ne tik apie Bendoraitį, jį supusius žmones, bet ir apie tą pasaulį, kuris, mūsų akimis, sunkiai suvokiamas – tarsi pakilęs nuo realybės... Matome daug kadrų, iš pirmo žvilgsnio nesusijusių su Bendoraičiu, tačiau atliepiančių tų vietų tradicijas, kasdienybę. Žiūrint į juos tarsi paaiškėja, kaip būtent tokiame pasaulyje gali gyventi toks personažas.

– Aš niekada nebūčiau kūręs filmo apie tas vietas, jei nebūtų Bendoraičio istorijos. Žmogaus, kuris gimęs Lietuvoje, vietoje, kuri gal 20 km nutolusi nuo tos, iš kurios aš pats esu kilęs. Man Bendoraitis buvo tarsi bilietas į tą pasaulį. Aišku, kad tas pasaulis matomas per žmogaus, kuris atvyko iš kitur, akinius.

Man atrodo, žmogus iš Pietų Amerikos šį filmą kurtų visiškai kitaip. Filme yra dalykų, kurie atrodo juokingi ar stebina – vietiniams jie yra jų tikrovė. Aš daug dalykų ten negaliu suprasti, nes esu atvykėlis.

– Radau tavo citatą, kad šis filmas tau buvo apie tiesos paieškas. Kaip tu supranti tiesą kine?

– Faktinė tiesa yra viena, bet kuriant bet kokį filmą negali apsiriboti vien tik faktine tiesa. Žmonės nekuria filmų, kad sužinotų faktus. Kad sužinotum juos, užtenka parašyti tekstą, kam tada kurti filmą? Kurdamas filmą, tu visada eini giliau. Filmo tikslas nebuvo pateikti objektyvią tikrovę, nors ryšį su ja mes, be abejo, stengėmės išlaikyti.

Man atrodo, kad filmuodamas ieškai kūrybinės tiesos. Ji yra subjektyvi. Filmuoji, sutinki žmones, su jais bendrauji, ir kartais atsitinka magiškų dalykų, kai istorija parodo savo tikrąjį veidą, ir tuomet, atrodo, imi ją taip stipriai suvokti... 100 valandų gali nufilmuoti, bet galbūt turi penkis stebuklingus momentus, kurie yra už faktinės tiesos ribų ir už to, ką būtum galėjęs sugalvoti, už to, ko galbūt tikisi

žiūrovas. Autentiškų išgyvenimų, kažko tikro, kažko turinčio jausmą. Šiame filme galutinis atsakymas man buvo vienoje iš paskutinių scenų su Bendoraičio seserimi. Visą filmą bandėme suprasti, kas tas Bendoraitis. Kai bendravome su ja, buvo toks jausmas, kad pagaliau atradome kažką labai tikro, nuoširdaus, nesumeluoto, atradome tikrąją jo tapatybę.

Ir kartu tas momentas yra emociškai įkrautas. Net ir už filmo ribų man tai buvo atsakymas, kodėl tuos penkerius metus domėjausi šia istorija. Gal aš jo sesutę ir turėjau surasti, galbūt tai ir yra, dėl ko aš ten, Pietų Amerikoje, radau Bendoraitį. Galbūt tai kažkas, ko jis negalėjo padaryt, arba galbūt jam neišėjo, arba neturėjo drąsos, arba negalėjo pripažinti. Tai, kodėl Bendoraičiui tam tikra prasme reikėjo šio filmo ir kodėl man ten vandens kažkas pasiūlė atsigerti... Man tos scenos yra atsakymas ir į faktinę, ir į kūrybinę tiesą.

– Kokios buvo žmonių reakcijos į filmą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje?

– Pasaulinė premjera buvo Kamdeno tarptautiniame kino festivalyje JAV, tada jį rodėme čia. Lietuvoje atsirado kontekstas, susijęs su aktualijomis, kad dabar mes bandome nacionalinius herojus dekonstruoti, suvokti jų daugialypiškumą. Mūsų filmas įėjo į tą kontekstą ir diskusija apie filmą visąlaik turėjo tokį atspalvį. Faktas, kad Bendoraitis – lietuvis, labai stipriai veikia. Kaip minėjau, man tai buvo bilietas kurti „El Padre Medico“, bet tai nebuvo tikslas. Kai kūrėme, mes negalvojome apie šiuos kontekstus. Norėjosi kalbėti universalesniais klausimais. Amerikiečiai labiau susitapatino būtent su universaliomis filme nagrinėjamomis temomis, personažais. Jiems pasirodė labai svarbi religija, taip pat vietinių žmonių problemos – mes rodėme filmą Meino valstijoje, ten yra indėnų rezervatų, tad jiems ši tema buvo labai aktuali, jie žiūrėjo į filmą kaip į pokolonijinę istoriją, apie žmogų, apsigyvenusį tam tikrose bendruomenėse – kokią įtaką žmonės daro keliaudami, apie kultūrų ir tapatybių susidūrimą. Lietuvoje visiems galbūt buvo įdomesnė pati Bendoraičio asmenybė.

– Buvai žinomos lietuvių grupės „Planeta Polar“ narys. Neseniai grupė savo pranešime spaudai paskelbė, kad ją palieki ir ketini atsidėti režisūrai...

– Daug dalykų galima gyvenime veikti, bet aš labiausiai pasitikiu jausmu. Kai radau Bendoraičio istoriją, buvo jausmas, kad tai yra tai, ko aš negaliu nedaryti. Ieškau šio jausmo visose savo veiklose. Kuriame kitą dokumentinį filmą, prie jo priėjau gana racionaliai – specialiai ieškodamas mane dominančių istorijų, atsidūriau tam tikroje vietoje su tam tikrais žmonėmis ir pajutau būtent šį jausmą – kad negaliu to nedaryti, nes tai per daug mane liečia. Dabar savo įsipareigojimus stengiuosi rinktis ne pagal tai, ką aš galiu daryti, o ko negaliu nedaryti. Tai man esminis kriterijus. Dabar yra daugiau erdvės kažkam gimti, augti, vystytis ir esu atviras tam, ką atneš gyvenimas.

>> UŽ KADRO

MAKE FILMS SHORTS

TRUMPAMETRAŽIAI FILMAI

Rašė Daiva Juonytė

Nuotraukos iš PÖFF Shorts archyvo

Prisipažinsiu, esu visiška trumpametražių filmų gerbėja. Dažnai juokauju, kad viskas tik dėl pagyrūniškumo: norint pamatyti daug kino juostų per trumpą laiką, užtenka apsilankyti bet kurio kino festivalio organizuojamoje filmų naktyje, ir įspūdingas skaičius – garantuotas. Kalbant rimčiau, trumpi, bet koncentruoti pasakojimai nė kiek nenusileidžia ilgametražėms juostoms – glaustai ir įdomiai papasakoti istoriją dažnai ne lengviau, nei sukurti kelių valandų filmą, o ir daugelis garsių režisierių savo kūrybinį kelią pradėjo būtent nuo trumpukų, tad, stebint jaunų kūrėjų trumpametražius filmus, galima matyti būsimų žymių režisierių vardų pirmuosius žingsnius kine.

T

rumpų juostų rimtumą ir svarbą patvirtina ir didžiausias tarptautinis Klermono-Ferano trumpametražių filmų festivalis (The Clermont-Ferrand International Short Film Festival), išskirtinai dedikuotas vien trumpametražėms kino juostoms ir kasmet iš įvairių šalių pritraukiantis daugiau kaip 160 000 žiūrovų ir 3 500 kino profesionalų. Vienas žinomiausių kasmetinių kino renginių visame pasaulyje, garsieji JAV Kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimai taip pat turi net dvi nominacijas, skirtas trumpukams: geriausias trumpametražis animacinis filmas ir geriausias trumpametražis vaidybinis filmas. O visoje Europoje gausu progų pamatyti pačias naujausias trumpametražes juostas: London Short Film Festival, Jungtinėje Karalystėje, Interfilm Berlin Short Film Festival Vokietijoje, Bilbao International Festival of Documentary and Short Films Ispanijoje, Drama International Short Film Festival Graikijoje, Short Film Festival Lenkijoje, Brussels International Short Film Festival Belgijoje, Uppsala International Short Film Festival Švedijoje, Tampere International Short Film Festival Suomijoje, Grimstad Norwegian Short Film Festival Norvegijoje, PÖFF Shorts Estijoje ir Vilniaus kino šortai Lietuvoje bei daugelis kitų.

Taigi, ką daro trumpametražių filmų gerbėja, kai sužino, kad už vos 570 km esančiame Taline vyksta vienas didžiausių tarptautinių trumpametražių juostų ir animacijos festivalių regione PÖFF Shorts, kasmet siekiantis parodyti geriausius animacijos ir kitų žanrų trumpametražius filmus, sukurtus pažangiausių talentų ir drąsių vizionierių iš viso pasaulio? Žinoma, kad sėda į autobusą ir važiuoja į jį!

KĄ ŽIŪRĖTI?

Dar prieš kelionę vyksta tyrimas: ką žiūrėti, jei pamatyti yra tiek daug, o laiko – tiek mažai. Iš viso PÖFF Shorts sudaro vienuolika programų: „Trumpas konkursas: Animacija“ (Shorts Animation Competition), „Trumpas konkursas: Veiksmas gyvai“ (Shorts Live-Action Competition), „Trumpas naujų talentų konkursas: Animacija“ (Shorts New Talents Competition: Animation), „Trumpas naujų talentų konkursas: Veiksmas gyvai“ (Shorts New Talents Competition: Live-Action), „Trumpas nacionalinis konkursas“ (Shorts National Competition), „Trumpa-

metražių filmų maištininkai“ (Rebels With Their Shorts), „Trumpa dokumentika“ (DOC@Shorts), „Trumpa vaikų programa“ (Shorts Kids Programme), „Trumpametražiai be ribų“ (Shorts No Limits), „Nakties kinas“ (Night Cinema) ir „Trumpa panorama“ (Shorts Panorama).

Nuo šių metų PÖFF Shorts festivalis yra ir Europos kino akademijos (EFA) narys, kuris iš savo konkursinės programos gali atrinkti vieną trumpametražę juostą kaip kandidatę varžytis Europos kino apdovanojimuose, trumpametražių filmų kategorijoje. Decisions, decisions!

ROŽINIS VILKAS

Po nakties autobuse Taline nušvinta rožinis vilkas – būdamas Tarptautinio Talino juodųjų naktų kino festivalio dalimi (Black Nights Film Festival (PÖFF)), PÖFF Shorts neatsiejamas nuo vilko simbolio.

Nuo 2018 m. PÖFF Shorts organizatoriai leidžia savo vilku kaip drobe pasinaudoti mažiau žinomiems menininkams ir įgyvendinti jiems savo vizijas. Šiemet visus trumpukų žiūrovus pasitinkantis kū-

34 // © 37O „Toomas laukinių vilkų slėnyje“

rinys – estų menininkės Helmi Arrak žvėries interpretacija „Ne visi vilkai Juodosiose naktyse yra pilki“ (Not all wolves are grey at Black Nights). „Norėjau PÖFF Shorts vilkui suteikti karališką, tačiau siurrealistinį veidą. Intuicija mane atvedė prie fantastiškų ir organiškų Ernsto Haeckelio iliustracijų, atitinkančių įvairialypę šio gyvūno viziją. Perkeltine prasme mane įkvėpė Jameso Merry tarsi iš kito pasaulio atrodantys papuošalai“, – viename interviu sakė H.Arrak.

ANIMACIJA VAIKAMS IR JAUNŲJŲ „REŽISIERIŲ“ TRIUMFO MINUTĖS

Mano festivalio diena prasideda nuo „Kino Artis“ kino salės: čia iškart po pietų vyksta animacijos seansas vaikams „Children’s Animation”, per kurį mažieji kino mylėtojai ne tik peržiūri penkias juostas, kurių net trys pirmą kartą rodomos Baltijos šalyse, bet ir gali pamatyti vos prieš kelias valandas kino teatro pirmajame aukšte „Nukufilmi Lastestuudio“ organizuotų animacijos dirbtuvių rezultatus: visi vaikai, gebantys valdyti žirkles, pieštuką ar flomasterį, profesionalų padedami,

tapo animacijos režisieriais ir sukūrė po trumpą etiudą, kuris buvo rodomas seansų vaikams pabaigoje ir virto žavingu jų akcentu.

Aš iškart išsirenku savo seanso favoritą – Berlyno kino festivalyje debiutavusią čekų režisieriaus Martino Smatanos trumpametražę juostą „Aitvaras“ (The Kite, 2019), kurioje paprastai, metaforiškai ir simboliškai per mažo berniuko ir jo senelio santykius nagrinėjamas mirties klausimas. Kaip sakė pats režisierius, filmo idėja gimė prisiminus vaikystę ir bendravimą su savo paties seneliu: „Kai buvau mažas, aš dažnai suaugusiesiems užduodavau daugybę egzistencinių klausimų, pavyzdžiui, „iš kur atsiranda kūdikiai?“ arba „kur žmonės keliauja mirę?“ Labai ilgai negalėjau rasti atsakymo, kuris mane tenkintų. Vienintelis žmogus, norėjęs aptarti man taip rūpimas problemas, buvo mano senelis, kuris man pasakė, kad sendamas žmogus tampa plonesnis, o gyvenimo pabaigoje yra toks plonas kaip popieriaus lapas, todėl vieną dieną vėjas jį tiesiog švelniai pučia ir pakelia į dangų“, – prisimena jis.

AGAIN: TALINE

Claudiuso Gentinettos vos keturias minutes trukusio trumpuko „Asmenukės“ (Selfies, 2019), lenkų kino kūrėjos Natalios Krawczukos pirmą kartą Baltijos šalyse rodomo „Metro“ (Metro, 2019) iki tailandiečio Sorayoso Prapapano „Dokumentų dokumento“ (Dossier of the dossier, 2019), kurį pristatė pats režisierius. Juk sakoma, kad kiekvienas pokštas, pašmaikštavimas ar kalambūras yra kažkieno tiesa. Net jei pokštas yra toks tamsus kaip naktis.

„My planet“

VITAMINAI SIELAI

Po tiek daug juodos, norėjosi spalvų. Deja, bet Talino dangus labai priminė mūsiškę lapkričio dienomis dominuojančią cepelinų spalvos erdvę, todėl atsigauti nusprendžiau kino teatre. Tą vakarą programoje buvo likęs tik vienas trumpametražių filmų seansas „Night Cinema: Vitamin Pills“, tad patraukiau tiesiai į jį. Juk kaip galima jam atsispirti, jei PÖFF Shorts programoje ši filmų peržiūra skambėjo taip:

„Sveiki, daktare, bijau, kad nesijaučiu gerai. Tos Juodosios naktys – šiuo metų laiku retai galima pamatyti saulę, o lauke taip šalta.“

Estų menininkės Helmi Arrak festivaliui sukurta žvėries interpretacija „Ne visi vilkai Juodosiose naktyse yra pilki“.

JUODAI JUODAS TALINAS, ARBA DU ZUIKIAI VIENU METU

Jeigu reikėtų pasakyti, kokia Talino spalva, po čia praleisto savaitgalio nedvejodama rinkčiausi juodą, nes tokios spalvos buvo ne tik kino festivalis – lapkričio 23 d. čia vyko ir Juodo maisto šventė „Black Food Festival Tallinn 2019“. Atsitiktinai ar ne, bet PÖFF Shorts „Black Nights Comedy“ seansą ir „Black Food Festival Tallinn 2019“ skyrė tik kiemas, tad visi norintys galėjo šią spalvą patirti visais aspektais.

Pasukau link kino. Buvusiame Šiaurės šalių gumos gaminių fabrike, prieš kurį laiką atvėrusiame savo erdves kultūriniams ir meniniams projektams, beveik pusantros valandos karaliavo juodoji komedija (gana simboliška vieta tokiems filmams). Ir nors labai dažnai juodo humoro komedijos įsivaizduojamos ilgos, šis seansas puikiai tai paneigė. Filmų kūrėjai, supratę egzistencinį absurdą, nepabijojo aštriai pasijuokti iš to, kas akivaizdu, todėl filmų, atliepiančių mūsų visuomenės ydas, netrūko: nuo šveicarų režisieriaus

„Aitvaras“

„Aš rekomenduoju išrašyti vitaminų kapsulę, kurios turėtų būti geriamos PÖFF Shorts Naktinio kino metu.

Talpinantys didelį kiekį humoro, pilni aktyvių, siurrealistinių, išgalvotų ir akį džiuginančių vaizdų, šie filmai yra būtent tai, ką vartoti liepė gydytojas.“ „Ar yra koks šalutinis poveikis?“ „Na, juokai ir patirtas malonumas gali būti įvairaus intensyvumo: nuo ūmaus iki sunkaus. Taip pat pagerėja bendra savijauta ir pasitenkinimas pasauliu. Nėra to, ko geri trumpi filmai negali išgydyti.“ Iš tikrųjų šis seansas buvo ne tik ilgiausias iš tądien mano matytų, bet ir pats linksmiausias, o ir žiūrovai, turbūt ieškodami šviesos, gausiau į jį užsuko. Tarp trylikos peržiūroje rodomų filmų – dvi tarptautinės, penkios Baltijos šalių (viena jų ir Europos) ir trys pasaulinės premjeros. Pirmoji jų – įtempta ir puikiai nuteikianti australų režisieriaus W.D.Stevenso juosta „Transliacija“ (The Broadcast, 2019), pasakojanti istoriją apie tai, kad visame pasaulyje šeši, atrodo, nesusiję žmonės, įsijungia į slaptą radijo stotį, kad gautų užkoduotą pranešimą. Filmo pabaiga buvo tokia netikėta, kad garsiai kvatojosi visa salė. Ne mažiau keista buvo ir šveicarų režisieriaus Davido Nguyeno, „Plačių pažiūrų“ (Open-Minded, 2018) juosta pasakojanti merginos, norinčios atverti savo protą tikrąja žodžio prasme, istoriją. Abejingų nepaliko amerikiečio Christopherio Guerrero pasaulinė premjera „Baltieji vaikinai išsprendžia seksizmą“ (White Guys Solve Sexism, 2019) ir Jungtinės Karalystės kūrėjo Paulo Howardo Alleno eksperimentinis trumpukas „Mega seksualus robotas dinozauras“ (Mega Sexy Robot Dinosaur, 2018), sakantis, kad visada viskas sukasi apie pavadinimą. „Nurauti“, – tokį filmų įvertinimą girdėjau išėjusi iš kino salės

„Gili meilė“

ir tiksliau apibūdinti negalėčiau. Žinoma, gerąja prasme.

NUGALĖTOJŲ PAKYLA

Nors mano viešnagė PÖFF Shorts baigėsi tą vakarą, kai buvo skelbiami konkursinių programų nugalėtojai ir daugelio jų pamatyti nesuspėjau, labai tikiuosi, kad mūsų kino festivaliai pačius geriausius trumpametražius filmus parveš į Lietuvą.

Geriausia festivalio trumpametražė juosta nacionaliniame konkurse tapo estės Chintis Lundgren „Toomas laukinių vilkų slėnyje“ (Toomas Beneath the Valley of the Wild Wolves, 2019), sąmoningai paliečianti politinio nekorektiškumo temą ir parodanti, kokia trapi yra idealios šeimos ir moralės samprata. Specialaus paminėjimo kategorijoje nusipelnė Oskaro Lehemaa filmas „Netikusi šukuosena“ (Bad Hair, 2019), nevengiantis juodojo humoro ir kalbantis apie viduramžio krizę, grožio maniją ir tobulos išvaizdos siekimą.

Geriausia animacine trumpametraže juosta tapo ukrainiečio Mykitos Lyskovo filmas „Gili meilė“ (Deep Love, 2019), o specialaus paminėjimo sulaukė rusų kino kūrėjo Leonido Šmelkovo „Lola, gyvoji bulvė“ (Lola the Living Potato, 2018) juosta, įveikianti barjerą ir pasiekianti mumyse esantį vaiką ir gražiai vaizduojanti praradimą bei naują pradžią. Naujų talentų konkurse, animacijos kategorijoje, triumfavo čekų režisierės Darios Kashcheevos filmas „Duk­ ra“ (Daughter, 2019), nuostabia maniera pasakojantis apie tėvo ir dukters santykius. Specialų paminėjimą už stiliaus drąsą ir beprotiškas idėjas gavo esto Audeno Lincoln-Vogelio trumpukas „Zorgas II“ (Zorg II, 2019).

Portugalų režisierė Margarida Lucas sužavėjo gyvo veiksmo konkurso komisiją: jos trumpametražė juosta „Šventoji šeima“ (Holy Family, 2019), įtikinamai gyvai ir originaliai pasakojanti istoriją, kurioje parodoma ypač mylimos ir stiprios motinos figūra, gavo pagrindinį prizą kategorijoje. Suomių kūrėjas Jarno Lindemarkas su filmu „Nuo Matti su meile“ (From Matti With Love, 2019) už jautrius, intymius ir emociškai vaizdingus personažų portretus nusipelnė specialaus paminėjimo.

Naujų talentų gyvo veiksmo trumpametražių filmų konkurse laimėjo jauno belgų režisieriaus Valery Carnoy ciniško humoro juosta „Mano planeta“ (My planet, 2018), kalbanti apie paprastą meilę, kasdienes santykių problemas ir tai, kaip matome save tada, kai esame akivaizdoje to, kurį mylime. Specialaus paminėjimo kategorijoje nusipelnė iraniečio Masoudo Soheili trumpametražė drama „Drambliapaukštis“ (Elephantbird, 2019).

Didžiausia sėkmė aplankė gruzinų režisierę Irine Jordanią – jos paprasta, bet emociškai gili istorija „Markso gatvė 12 K“ (12 K Marx Street, 2019) kitąmet bus siunčiama į Europos kino apdovanojimus ir varžysis trumpametražių filmų kategorijoje.

VIETOJ PABAIGOS

PÖFF Shorts atidarymo vakarėlyje buvo galima pamatyti kepurėlių, kurias puošė užrašas „make films shorts again“. Iš tikrųjų šiame lekiančiame pasaulyje trumpametražiai filmai gali tapti puikia išeitimi nuolat skubantiems ir besiskundžiantiems, kad kokybiško filmo peržiūrai savo dienotvarkėje laiko rasti negali. Juk keturios minutės nėra daug, tiesa?

O įspūdžiai ir vaizduotės pakutenimas – garantuoti. Trumpametražių filmų gerbėjos žodis!

NAUJUOSIUS IR DEŠIMTĄJĮ GIM TADIENĮ ŠVĘSIANTIS „LOFTAS“ LANKYTOJUS NUKELS Į KOSMOSĄ

Rašė Mindaugas Eidimtas

Naujieji metai yra laikas, kai „Loftas“ švenčia gimtadienį. Oficiali jo pradžia ir yra Naujųjų vakarėlis, įvykęs čia prieš beveik dešimt metų – tiek metų netrukus sukaks menų fabrikui. Šia proga jo komanda ruošia ypatingą renginį – kosminį elektroninės muzikos vakarėlį „2020: A Rave Odyssey“.

Jam ne tik kuriama teminė scenografija ir rengiami visos armijos didžėjų bei gyvai grojančių atlikėjų pasirodymai – kartu tai bus proga prisiminti visus čia įvykusius renginius ir nutikusias istorijas.

Viskas prasidėjo būtent nuo Naujųjų metų vakarėlio, kuriam temą įkvėpė S.Kubricko filmas: „2010: A Space Odyssey“. Nors vakarėlis pavyko kur kas geriau, nei tikėtasi, viskas juo galėjo ir pasibaigti – bent jau taip manė Živilė ir Victoras Diawaros.

NUO KO VISKAS PRASIDĖJO? Paradoksalu, bet už „Lofto“ atsiradimą reikėtų dėkoti ir vienam iš kaimynų, kuriam trukdė triukšmas. Vakarėlių organizavimo patirtį per „Tabami“ ir kitus projektus įgiję Diawaros renginius dažnai organizuodavo teritorijoje, kur jau kiek anksčiau buvo įsikūrę ir patys. Ten turėjo vykti ir Naujųjų sutikimas, tačiau nenorėdami pyktis su kaimynais ir rizikuoti organizatoriai ėmėsi ieškoti kitų patalpų.

36 // © 37O

„Iškart sakiau, kad namuose jo nedarysime, bet nenorėjome ir nuvilti žmonių, kuriems buvome prisižadėję, tad naršėme po visą teritoriją. Ir atsimenu, kaip vieną vakarą Victoras grįžta namo degančiomis akimis ir sako: „Žiūrėk, ką radau!“ Ir rodo tokio baisaus, visiškai apšnerkšto ir tepaluoto garažo nuotrauką su vienu tualetu. Tokią

skylių skylę“, – prisimindama juokėsi Ž.Diawara.

Vis dėlto ši patalpa abiem padarė didelį įspūdį. Didelė erdvė, kurią gali įrengti, kaip nori, ir priimti netradicinius sprendimus, – tokių Lietuvoje nedaug.

Tad susitarę su savininkais dėl nuomos, Diawaros jai paruošti investavo lėšas, kurios turėjo būti skirtos butui įsirengti.

Tikėjęsi viso labo iki 500 žmonių tik vakarėlio išvakarėse pabaigtame įrengti „Lofte“, kuriam durys buvo įdėtos likus valandai iki pradžios, organizatoriai sulaukė dukart tiek – apie 1 000 lankytojų. Pasak jų, tas vakarėlis tiesiog sprogo, tačiau šis sprogimas su savimi nusinešė ir rūbinę, kuri neišlaikė drabužių kiekio, o daugumos žmonių paltai bei asmeniniai daiktai susimaišė į krūvą. „O tada – penkta ryto, ir žmonės pradeda ieškoti. Susimaišė namų raktai, pasai, kas tik nori, gal šimtas žmonių išėjo ne su savo drabužiais. Kelias va-

landas pamiegoję atsibudome ir iškart pradėjome galvoti apie tą rūbinę. Vakarėlis buvo wow, bet manėme, kad juo viskas ir baigėsi. Kitą dieną reikėjo važiuoti į Nidą, kur turėjau koncertuoti, tai iki vakaro net feisbuko neatsidarėme – buvo tas jausmas, kad bus taip blogai, kai net negali žiūrėti“, – situaciją nušvietė V.Diawara.

VIS DĖLTO PRAĖJO DEŠIMT METŲ, TODĖL GALBŪT IR MŪSŲ SUVOKIMAS, KAS YRA GERAS VAKARĖLIS, TRUPUTĖLĮ PASIKEITĖ. ŽINOMA, PAGRINDAS NESIKEIČIA. GERO TŪSO ESMĖ YRA TRYS DALYKAI: ATMOSFERA, KOMPANIJA IR PROGRAMA.

Organizatoriai buvo nusiteikę pačiam blogiausiam, bet pradėję skaityti pamatė nenutrūkstamą srautą vien teigiamų atsiliepimų. „Geriausias visų laikų vakarėlis! Pamečiau paltą, bet bala jo nematė! Tokiame dar nesu buvęs! Visiškas kosmosas!“ – prisiminė atsiliepimus „Lofto“ įkūrėjai. Paskatinti gerų atsiliepimų Victoras ir Živilė pradėjo galvoti, kad iš viso to gali išeiti ir kažkas daugiau.

GERAM VAKARĖLIUI SVARBIAUSIA TRYS DALYKAI Teminiai Naujųjų vakarėliai ilgainiui tapo „Lofto“ tradicija. Vėlesniais metais šia proga buvo surengti vakarė-

DJ Mamania

Vytauto Dranginio nuotr.

R

enginių per dešimt „Lofto“ gyvavimo metų įvyko tikrai daug – jo įkūrėjai jų skaičiuoja daugiau kaip 1 500, o lankytojų skaičius viršija milijoną. Tarp įsimintiniausių – elektrosvingerių „Parov Stelar“ pasirodymas, po kurio atsivėrė galimybės atvežti tokius atlikėjus kaip „The xx“, Ellie Goulding, Roisin Murphy, Nicolasą Jaarą, „Moderat“, „Editors“ ir begalę kitų. Čia vyko jau aštuoni „Loftas Fest“ festivaliai, itin didelio dėmesio sulaukusi konferencija „What’s Next?“, urbanistinio meno lauko galerija „Open gallery“ ir daug kitų įvykių.

"Lofto" archyvo nuotr.

RENGINIAI

>> EITI AR NEITI liai, dedikuoti tokiems filmams ir serialams kaip „Mad Max“, „Midnight in Paris“ ir „Game of Thrones“. Jiems buvo kuriama ir speciali scenografija, performansai, šokiai, spektakliai ir kiti elementai. Tačiau, prisipažįsta V.Diawara, ilgainiui kilo noras švęsti kiek kitaip. „Vis dėlto praėjo dešimt metų, todėl galbūt ir mūsų suvokimas, kas yra geras vakarėlis, truputėlį pasikeitė. Žinoma, pagrindas nesikeičia.

Gero tūso esmė yra trys dalykai: atmosfera, kompanija ir programa.

Pati „Lofto“ aura labai tinka įvairaus stiliaus vakarėliams – tiek elektroninės, tiek ir gyvos muzikos. Manau, kad ši vieta turi gerą energiją, o tai, kaip ji atrodo, kiekvieną kartą lemia scenografiniai sprendimai, tad su kiekvienu renginiu patenki į kitokią erdvę“, – sako jis.

Pastaraisiais metais per Naujuosius „Lofte“ pradėti organizuoti didieji „Blitzrave“ serijos renginiai, kuriuose pagrindinis dėmesys skiriamas muzikai, scenografijai ir vizualizacijoms.

Nors aprangos kodas tapo kur kas laisvesnis (pavyzdžiui, „Išeiginiai treningai“ ar „Blitz & Glitz“), visiškai jo atsisakyti „Lofto“ šeimininkai neketina.

Todėl ir šių metų tema vadinasi „No Pressure“ – tokia, kad tiktų kosmose, bet be jokio spaudimo. „Jokio įsipareigojimo nėra, bet mes patys pastebėjome, kad kai žmonės šiek tiek pasikeičia, jie kur kas labiau atsipalaiduoja ir žymiai geriau praleidžia laiką, kai skiria dėmesio kostiumui. Šventės metu išeiti iš savo vaidmens yra smagu – tada palieki viską, kas joje neleidžia jaustis laisvai“, – tikina Ž.Diawara.

DEŠIMTMETĮ ŠVĘS TVARKINGAI Apie būsimąjį Naujųjų ir dešimtmečio minėjimą V.Diawara kalba užtikrintai. „Mes mėgstame švęsti gimtadienius, tad tikrai švęsim jį tvarkingai, – sako jis. – Tai bus vakarėlis, skirtas plataus muzikos žanro mėgėjams. Bus mažiausiai keturios scenos: technomuzikos, hiphopo ir trap, drum’n’bass bei itališko stiliaus hauso ir disko scenos. Tikėtina, kad jų bus ir daugiau. Galima sakyti, tai bus mini festivalis su gyva muzika, labai daug DJ, VJ, kosmine scenografija ir ypatingu vidurnakčio sutikimu“, – apie artėjantį vakarėlį pasakoja jis.

Dauguma grosiančių didžėjų ir muzikantų turi ilgametį ryšį su „Loftu“, o dalis jų tapę nuolatiniais renginių svečiais. Čia pasirodys tokie žinomi techno DJ kaip Less Feeling ir Anna Hanna, drum’n’bass atstovai QuadGRIND, ST, Cr-edit ir Fantas, hiphopo selekcijomis dalysis Bohne ir Mamania, Dalius Travinas ir Paul de Man šokdins lankytojus pagal hauso ir disko stilių muziką, o gyvus pasirodymus surengs grupės JUZT (jazztronica stiliumi grojantys inkubatoriaus „Novus“ laimėtojai), „We Love Daft Punk“ projektas ir kt.

Atlikėjų ir grupių sąrašas yra nuolat pildomas. Ž.Diawara akcentuoja, kad per Naujuosius „Loftas“ tik pradės švęsti savo gimtadienį, bet tai tikrai nebus vienintelis dešimtmečio paminėjimas. „Šie metai bus skirti šventėms, o ateinančiam dešimtmečiui turim kitų didelių planų“, – užsimena ji.

TEATRAS

>> EITI AR NEITI Rašė Kristina Sadauskienė Nuotraukos „Kemel photography“

Kai studijuodamas universitete susidomėjo šiuolaikiniu šokiu, Kenzo Kusuda buvo toks drovus, kad vos galėjo žiūrėti į save veidrodyje.

Mėgėjų šokio būrelio nariai jam atrodė įspūdingi, priklausantys ypatingai šokio genčiai. Neįsivaizdavo, kad galėtų būti jos dalimi.

Nyderlanduose gyvenantis japonų kilmės šokėjas ir choreografas šiandien yra žinomas dėl išskirtinės, itin poetiškos kūno kalbos ir savitos šokio filosofijos. Šį rudenį K.Kusuda lankosi Klaipėdoje, kur kartu su VšĮ „Violončelių muzika“ vadovu Mindaugu Bačkumi ir Šeiko šokio teatro meno vadove Agnija Šeiko kuria šokio ir muzikos spektaklį „Oneiro“.

JAPONŲ CHOREOGRAFAS KLAIPĖDOJE ŠOKS SAPNŲ TEKSTŪRĄ

K

enzo Kusuda Lietuvoje – ne pirmą kartą, pasakoja, kad jam čia patinka, giria lietuvišką virtuvę. Jis plačiai šypsosi ir visą dėmesį sutelkia į pokalbį.

Tai, kad bendraujama su šokėju, lengva suprasti iš to, kaip plėtoja mintis – žodžių neužtenka, kai kurias mintis palydi judesiai. Atrodo, nė pats nepastebi, kad pereina į jam patogesnę – kūno – kalbą.

SPEKTAKLIS APIE TARPINĖS BŪSENOS MAGIJĄ Klaipėdoje K.Kusuda kartu su choreografe ir šokėja A.Šeiko ir violončelininku Mindaugu Bačkumi kuria šokio ir muzikos spektaklį, kurio premjera vyks gruodžio 7 d. Scenoje jie bus dviese – K.Kusuda ir M.Bačkus. Justas Bo rūpinasi specifiniu apšvietimu – spektakliui teatrinės lempos netinka, Sandra Straukaitė – kostiumų dailininkė. Kūrybinis procesas vyksta organiškai – komandos nariai pareigomis nesiskirsto, visų indėlis vienodai svarbus.

Pradinė spektaklio idėja – iš Davido Lango kūrinio „World to come“ (ateisiantis pasaulis). Jį kompozitorius sukūrė po Rugsėjo 11-osios tragedijos.

Anot K.Kusudos, jį įkvėpė ne tik gili, matematiška muzika, bet ir pavadinimas, nurodantis limbo būseną, – „tarpinė stadija tarp pabaigos ir to, kas už jos, man yra labai įdomi“. Meni-

ninkas pasakojo apie spektaklio koncepcijos raidą, kurią, be visa ko, pirmyn veda ir įsižiūrėjimas į žodžių reikšmes, žaidimas jomis, tai juokais įvardija kaip japonišką bruožą, – „varčiau Bobo Dylano fotografijų albumą.

Viename puslapyje jis – koncerte, paskui – vakarėlyje, kad pamatytum, kas toliau, reikia perversti atvartą. Seniau nebuvau atkreipęs dėmesio į terminą „overleaf“ (atvartas). Jame telpa du žodžiai – „pabaiga“ (over) ir „lapas“ (leaf). Neatverstas puslapis taip pat yra dar neatėjęs pasaulis. Knyga viena, bet joje daug puslapių. Kiekvieno jų atvertimas yra ypatingas. Tas pats su „lapu“ – iš pradžių jis ant medžio, paskui nukrenta. Kol jis krenta – ypatinga akimirka. Jei tai nutinka tau matant – esi tik tau vykstančio stebuklo liudininkas. Niekas kitas to nepatirs. Lapas pasisupa ore, krenta – a pima tarpinės būsenos įtampa, kitaip einančio laiko momentas“. Pasak šokė-

jo, jam įdomu aktyviai išgyventi tą laikiną akimirką, išryškinti ją ir joje įsibūti. Į sapno erdvę nukreipiantis šokio spektaklio pavadinimas, anot K.Kusudos, taip pat pasiduoda įdomioms interpretacijoms. Japonų kalboje šio žodžio dėmenys „ne-iro“ gali būti perskaitomi kaip garso tekstūra ar spalva. Sapno teritorija yra sunkiai apibrėžiama tarpinė erdvė, kurioje realaus pasaulio krantas atsimuša į neapibrėžtą ir vienos sąmonės ribas nuplaunantį kosmoso vandenyną. Tai ribinės būsenos potyris, kurį kiekvienas žmogus išgyvena užmerkęs akis, bet pabudęs nubraukia į šalį. „Oneiro“ kvies pabūti šioje teritorijoje atvertomis akimis ir visomis juslėmis.

YPATINGAS ŠOKIO STILIUS K.Kusuda žinomas kaip itin jautrus aplinkai šokėjas. Tai susiję su savitu žvilgsniu į pasaulį. Menininkas pasakojo, kad šokant jam nėra svarbu išreikšti save, net priešingai, jis siekia tapti aplinkos laidininku. „Mane įkvėpė Maurice’o Merleau-Ponty tekstai, fenomenologinė mokykla. Tikiu, kad jei žiūriu į daiktą – daiktas žiūri į mane“, – anot K.Kusudos, jo stilius vystėsi kontempliatyviai stebint aplinką, įsiklausant į save, – „kiekvienas dalykas, kuriam skiri dėmesio, tarsi ski-

ria dėmesio tau. Tokiu atveju nebesu tik stebintis subjektas, bet ir stebimas. Man patinka ta kintanti būsena. Visas mano kūnas jaučiasi kitaip“.

Scenoje ši būsena yra dar ryškesnė. Ore pirštais brėždamas į visas puses sklindančias gijas K.Kusuda pasakojo, kad šokdamas jis ne tik jaučia jį stebinčią aplinką, bet ir pasiduoda jai, priima ją kaip savo tęsinį, – „naudoju kolektyvines akis ir ausis – už manęs, prieš mane – dėl to jaučiuosi esąs išplėstomis juslėmis. Aplinka formuoja mane, mano kūno toniškumą. Manau, kad mano stilių galima apibrėžti per tai, kiek galiu būti simbiotiškas su savo aplinka“.

JAPONIŠKAS ŽIŪRĖJIMO MENAS Iš pirmo žvilgsnio K.Kusuda atrodo labai ramus ir rezervuotas žmogus, bet pradėjęs kalbėti apie šokį jis atgyja, rankos nerimsta, atrodo, visu kūnu pasakoja apie žodžiais sunkiai išreiškiamą ypatingą pasaulio matymo būdą. Kaip išmokti matyti aplinką be išankstinių etikečių, be įvardijimų. Kaip peržengti savo kūno ribas. Šiai temai jis skiria daug dėmesio. Šalia fenomenologų K.Kusuda netikėtai mini japonų kovos menų mokytoją Akirą Hino. Jį išskiria kaip meistrą, iš kurio mokėsi, kad jautrumas taip pat yra galia ir kaip mąstymą pakylėti į kitą lygmenį. Šokėjui vis grįžtant prie būtinybės giliai stebėti aplinką, kyla klausimas, ar toks kontempliatyvus įsižiūrėjimas nėra grynai japoniškas, ateinantis iš šintoizmo tradicijos. „Nesu šintoizmo žinovas, bet yra su juo susijusių ir mane įkvepiančių dalykų. Vienoje svarbioje šintoistų šventykloje yra niekam neprieinama vieta, bet jei gautum leidimą ją aplankyti ir pačioje slapčiausioje vietoje atvertum dureles – už jų rastum veidrodį. Japonų kalba „kagami“ yra veidrodis, „ga“ – ego, „kami“ – dievas. Jei išimi save – sutinki dievą, jei tavo ego per stiprus – dievo nesutiksi. Patraukęs save tampi permatomas. Japonams kalba yra labai svarbi, turime ypatingą jautrumą jai. Tad tai nėra tik žaidimas žodžiais“, – pasakojo K.Kusuda.

Anot jo, gebėjimas tapti skaidriam ir permatomam yra vienas esminių jo siekių ir asmeninės šokio technikos pamatas.

38 //

Individualistų pasaulyje K.Kusudos siūloma prieiga atrodo neįprasta, bet jis pats tikina, kad visuma svarbiau nei identitetas. „Kai žmonės jaučia vieni kitus – jaučiuosi lyg kartu praktikuotume kvantinę fiziką“, – kalbėjo apie ypatingą ryšį tarp šokėjo ir auditorijos, – „tuomet tai nebėra tik šokis – tai buvimas erdvėje, jos kvestionavimas ir pripažinimas. Tai mokymasis neskubėti vieniems kitų įvardyti, o pažinti unikaliai, pamatyti gyvybę ir grožį visame kame be išankstinių nusistatymų. Pabelsti ir išgirsti atsiliepiant“.

© 37O

Šokio ir muzikos spektaklio „Oneiro“ premjera – gruodžio 7 d. 19 val., Klaipėdos kultūros fabrike, Bangų g. 5A. Bilietus platina „Tiketa“.

KAS YRA TIKROJI KULTŪROS VALIUTA? Dileta Nenėnė, ES programos „Kūrybiška Europa“ biuro vadovė

V

isose mokymų registracijos anketose, konferencijose ir forumuose kultūrai – vienintelis išlikimo klausimas formuojamas per finansų stygių. Pagal užklausas, vykdant finansavimo kultūrai programos, ir apskritai – finansavimo kultūrai, konsultacijas, dažniausias, pirmas, vienintelis, pats svarbiausias klausimas iš kultūros organizatorių būna – iš kur gauti finansavimą kuriamai paslaugai ar planuojamam produktui? Nusivylimo ir priekaišto forma neretai uždaro nuo (savi)pagalbos ir nuo akiračio praplėtimo. Taigi, ar Lietuvos kultūros stotelėje iškrautas pinigų traukinys išspręstų kultūros sektoriaus sunkumus? Ar, konkrečiau, koks tęstinis, pageidautina 100 procentų, dotavimas iš valstybinių institucijų. Klausimai apie finansus tikslūs ir teisingi, bet pažiūrėkime, kas visgi slypi už euro. Vieši, t.y. mūsų visų, pinigai atiduodami ne už kokybišką meno kūrinį, ne už aukštos intelektinės vertės kultūros produktą, bet už, įstatymų terminais, socialinį jo poveikį. Kitaip tariant, už jo glaudų, paveikų, keičiantį, pritraukiantį santykį su žmonėmis, kuriems produktas skirtas, ir kartu tiems, kas jį kuria.

Neseniai pokalbyje su kolege, kultūros vadybos profesionale, klausiau, koks geriausias vaistas išgelbėtų mūsų kultūros organizacijas nuo nepritekliaus? Turėjome tą patį atsakymą, todėl vėl jaučiu pareigą priminti apie auditorijų plėtrą. Šiame „Kūrybiškos Europos“ septynmetyje, kuris baigsis 2020 m., bene svarbiausiu prioritetu buvo pasirinkta auditorijų plėtra. Prioritetui atsiradus, turėjome viešų diskusijų, taip pat pasimokymų, ką gi tai reiškia. Auditorijų plėtra yra strateginis, dinamiškas ir interaktyvus procesas, kuriuo norima menus ir kultūrą padaryti plačiai prieinamus. Tiek atskiri asmenys, o ir bendruomenės, kultūros procesais paskatinami ne tik patirti, vertinti menus ir kultūrą bei jais mėgautis, bet ir dalyvauti kūrybos procese. Jį galima pasiekti pasinaudojus įvairiais kultūros veiklos vykdytojams šiandien prieinamais būdais – nuo skaitmeninių įrankių iki savanoriavimo, nuo bendros kūrybos iki bendradarbiavimo.

Botom-up, kaip sakoma ne tik profesiniame žodyne angliškai, bet ir daugelyje kultūros politiką ES formuojančių dokumentų, jau būsimam naujam planuojamam laikotarpiui nuo 2021 m., bet ir horizontaliąja prasme. Šią koncepciją per pastaruosius tris mėnesius girdėjau trijuose skirtinguose profesiniuose kontekstuose: konferencijoje apie kultūros paveldą kaip inovatyvią priemonę visuomenės įtraukumui formuoti, tarptautinėje finansų paieškos konferencijoje ir vertindama pasaulio kultūros (institutų) klasterių projektines paraiškas veikloms stažuotėje EUNIC Global. Požiūris iš apačios į viršų yra auditorijų plėtros esmė, bet yra ir viena labai gera šito požiūrio... pasekmė. Ir tai tie patys pinigai.

Jei grįžtume prie finansų paieškos priemonių, tai tiesiogiai per žmogų ateinantis finansavimas yra bene vienintelis kelias, kuriuo sėkmingai veikia

dešimtys labdaros organizacijų pasaulyje. Priemonė, mažiausiai išnaudota Lietuvos kultūros organizacijų – sutelktinis finansavimas. Apgalvojus, ko tikrai nori mūsų tikslinė auditorija, tiksliai suformulavus užduotį – 3–4 tūkst. eurų, kad ir Švedijos nacionalinės platformos duomenimis, galėtų būti nesunkiai prieinamas rezultatas. Dabar pagalvokite, kiek gaunate iš LTKT. Norintiems susipažinti su vieninteliu paskutiniuoju, ir sėkmingu, pavyzdžiu – susiraskite Venecijos bienalės Auksinio liūto projektui „Sun&Sea (Marina)“ vykdytą kampaniją Indiegogo platformoje. 39 112 eurų iš 1467 žmonių – ir pagal prisidėjusių skaičių tai net nesakytume, kad neįveikiamas palaikytojų skaičius? Sutelktinio finansavimo piniginis poveikis iš tikro yra absoliučiai šalutinis, nes pagrindinis dalykas, ką gauna projektas, yra komunikacija su tikslinėmis grupėmis. Net jeigu finansinis rezultatas ne toks, kaip tikėtasi, auditorijų plėtros uždaviniai užkabinti, ir gana rimtai. Sutelktinis finansavimas nėra tik mažų startuolių užsiėmimas.

Stambiausi pasaulio muziejai bent kartą metuose rengia sutelktinio finansavimo kampanijas kokiu nors įdomesniu tikslu. Ar kada nors turėsime progą išreikšti palaikymą kokiam įdomesniam mūsų didžiųjų organizacijų projektui?

Tikėtina, kad kultūros sektoriaus padėtis tikrai negrįš į jokias ankstesnes normas ar įprastus formatus. „New Agenda for Culture“ kalbama apie tai, jog skaitmenizacija suvis keičia ir pakeis kultūros sritis, ypač tokias, kaip muzika, literatūra, visas audiovizualinis sektorius, ir joms reikės veikti pagal naujus verslo modelius (kai kurioms jau reikia), taip pat jungtis ir persipinti vienai su kita, atliepiant naujus ir naujų formų vartotojų poreikius.

Ar tai būtų postmaterialistai, ateityje žiūrėsiantys tik į drobes ant perdirbto popieriaus, ar socialinių medijų planktonas, labiausiai kultūrinėje aplin-

koje ieškantis įdomaus fono asmenukei, ar netgi kompleksinių kultūros paslaugų mėgėjai, iš muziejaus norintys grįžti estetiškai pamaitinti ir, pageidautina, su dizaino parduotuvės apypilniu ekomaišeliu. Labai geras pavyzdys yra šiuolaikinio cirko žanras (be gyvūnų, žinoma, bet juk suprantate) arba nesenas tyrimas Kanadoje, kuriame respondentai valgymo patirtį jau tvirtai laiko kultūrine patirtimi.

Kaip ir dauguma viešųjų pinigų programų, „Kūrybiška Europa“ iš esmės tai ir daro. 50 arba 60 procentų finansavimo intensyvumas reiškia žmogiškąjį kapitalą, per skirtingų tikslinių grupių poreikį paverčiamą virtualiuoju modernaus žmogaus pramanu – pinigais. Tačiau tai daro jau tiesiogiai patys kultūros operatoriai. Tai lygiavertis sandėris tarp žmonių ir... žmonių. Žmonių, kurie kažką estetiško ir paveikaus sukuria, ir žmonių, kuriems to reikia. Žmonės, kurie nori sukurti, pirmiausia turi susipažinti su tuo, ko gi iš tiesų reikia tiems kitiems.

Būtų įdomu, kiek kultūros organizacijų vykdo savo auditorijų stebėseną ne formalioms Kultūros tarybos ataskaitoms, bet turint tikslą pažinti savo tikslines grupes ir atliepti tikruosius jų poreikius. „Kas būtų, jeigu jūsų projekto nebūtų?“ – klausia komunikacijos lektorius vienuose iš „Kūrybiškos Europos“ mokymų. O nesenoje šio sezono kultūros konferencijoje išsivystė diskusija apie tai, kad kultūros organizacijoms savaime nėra būdingas kūrybiškumas ir gali būti, kad kūrybiškesnės (vadybos, komunikavimo, auditorijų plėtros prasme) yra... verslo organizacijos, kurios aiškiai neišvengiamai supranta, kas yra jų valiuta. Žmonės. Na, teisybės dėlei, ir laimei, tokių yra ir kultūros sektoriuje. Paminėčiau Nidos meno koloniją, Lietuvos šokio informacijos centrą, menininkų grupę „Žuvies akis“, Kauno bienalę, leidyklas „Aukso žuvys“, „Terra publica“, Alytaus miesto teatrą, menų fabriką „Loftas“ ir daugelį kitų, kurie savo profesionalų suvokimą apie auditorijų plėtrą monetizavo nuo keliasdešimties tūkstančių iki milijono iš „Kūrybiškos Europos“ programos eurų. Paskutinis akcentas keliauja kiekybei. Ir ne, ne žmonių kiekybės reikia pirmiausia. O tikslingumo. Tikslingos veiklos keliasdešimčiai žmonių (pavyzdžiui, pagal socialinės atskirties požymį) gali būti vertingesnės už netikslingas veiklas šimtui. Kaip prof. Rimvydo Laužiko neseniai aprašyti Sokrato ir Jėzaus muziejai.

Ir jeigu manęs šiandien paklaustumėte, kaip vienu sakiniu patarčiau kultūros projektams patirti visapusišką sėkmę, atsakyčiau: kuo tiksliau nusistatyti auditorijas, kurioms norime ką nors sukurti (net vizualiai, per vartotojo personą), išsiaiškinti (taip, išsiaiškinti, o ne primesti!), ko tai personai išties reikia. Ir tuos poreikius kokybiškai, nuosekliai ir nuoširdžiai pildyti. Tik tiek. Juk atrodo paprasta. O visos viešosios programos, politikos už tai ir pinigų papildomai duos. Didžiausios mums sėkmės!

www.kurybiskaeuropa.eu

Recenzavo Goda Dapšytė

AMŽINYBĖ IR VIENA DIENA ŽIŪRĖKITE NACIONALINIAME OPEROS IR BALETO TEATRE (A.Vienuolio g. 1, Vilniuje) Repertuarą sekite www.opera.lt Vienas iš 100-ojo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sezono akcentų – šokio operos „Amžinybė ir viena diena“ premjera. Šį spektaklį drauge su jaunosios kartos kompozitore Rita Mačiliūnaite ir šokio dramaturge Ingrida Gerbutavičiūte sukūrė garsus Izraelio choreografas Itzikas Galili. Šokio opera iš pirmo žvilgsnio neįprastas žanras, tačiau pažįstamas ne tik istorijos tyrinėtojams, bet ir publikai, ir ne tik užsienio, bet ir Lietuvos (bent tris jų yra sukūręs ir dabartinis Operos ir baleto teatro vadovas, kompozitorius

Martyno Aleksos nuotr.

TEATRAS

>> EITI AR NEITI

Jonas Sakalauskas). Visas šio žanro įmantrumas remiasi vokalo ir judesio derme, arba, kitaip tariant, tai opera, kurioje labai daug šokio, arba baletas, kuriame atliekamos operos arijos. Šiuo konkrečiu atveju šią dvikovą laimi opera. „Amžinybei ir vienai dienai“ I.Galili kūrė ne tik choreografiją – jis yra ir tekstų, kuriais paremtas visas spektaklis, autorius, taip pat šio spektaklio režisierius, scenografas, kostiumų ir šviesų dailininkas. Visapusiškas kūrėjas scenoje sukūrė taip pat visa apimantį kūrinį: iš žiūrovų salės netikėtai pakylantys choristai, minios šėlsmas scenoje, (Banksy) mergaitė su raudonu balionu, skaidriu diskantu dainuojantis berniukas, į sceną įriedantis automobilis, kanopomis papuošta deivę įkūnijanti primadona, gausios baleto artistų, kordebaleto, operos solistų, choristų pajėgos, įspūdinga muzika ir mįslingi poetiniai tekstai. Visa tai pasitelkta perteikti tokį įprastą, kasdienį ir kartu be galo komplikuotą fenomeną kaip meilė. Įdomu, kad spektaklio kūrėjai nusprendė apie šį jausmą kalbėti visų pirma per vienatvės prizmę. Meilė atrandama visų pirma per jos stygių ir ilgesį, o artumas – per atstūmimą. Tad vientiso

pasakojimo nevystantis ir meilės pašlovinimu pasibaigiantis kūrinys tapomas tamsiomis spalvomis ir skamba niūriomis intonacijomis.

Viso šio daugialypio ir daugiapakopio „Amžinybės ir vienos dienos“ pasaulio pagrindas – dešimt I.Galili eilėraščių, scenoje virstančių skirtingų abstrakčių veikėjų arijomis ir šokio scenomis. Mistiniame laike ir erdvėje, kažkur ties gyvenimo ir amžinybės riba vykstančios žmogiškosios meilės ir prasmės paieškos čia derinamos su labai racionaliomis mizanscenomis ir konkrečiais judesiais.

Stebina tai, kad įdomiausios ir gyviausios, mus supantį pasaulį labiausiai atspindinčios spektaklio scenos – tai atsikartojantis minios maištas (nors

choreografine prasme tai ir nėra labai įmantru). Nematyti, už ką (ar su kuo) kovoja (spektaklio finale atskleidžiami užrašai įvairiomis pasaulio kalbomis liudija vienatvę ir meilės amžinumą) didžiulė, visą sceną užpildanti, įvairiausias amžiaus grupes ir socialinius sluoksnius savyje talpinanti minia tarsi amžiais atsikartojančio pokyčio galimybes, gyvą judėjimą, geresnio rytojaus (mergaitė su balionu) siekiamybę.

Kaip ir dera solidžioms progoms skirtiems kūriniams, šokio opera „Amžinybė ir viena diena“ – visa apimantis kūrinys tiek formos, tiek ir gvildenamų amžinų motinas, tėvus, vaikus, mylimuosius, pagyvenusius ir vaikus apimančių ir įtraukiančių temų prasme. Tik kiek gyvybės savyje talpina monumentalios formos, čia jau kitas klausimas.

Rekomenduojama poezijos gerbėjams.

Nerekomenduojama grynųjų žanrų šalininkams.

PAVOJINGI RYŠIAI

ŽIŪRĖKITE NACIONALINIAME KAUNO DRAMOS TEATRE (Laisvės al. 71, Kaune) Repertuarą sekite www.dramosteatras.lt

Tikriausiai todėl, cituodamas Jono Vaitkaus spektaklį „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“, sceną nuo publikos, o publiką nuo scenos vieline tvora atitvėrė režisierius Agnius Jankevičius, Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje interpretuodamas jau minėtu romanu paremtą Christopherio Hamptono pjesę. Savaip dar supaprastinęs kai kurias siužetines linijas A.Jankevičius kalba (faktiškai kaip visada) apie visuomenę ir jos dvigubus standartus. Šį kartą moralinius.

40 // © 37O

Melodraminio pasakojimo siužetas gana paprastas: pora aukštuomenės veikėjų – Godos Piktytės Ponia Mertėj ir Vaido Maršalkos ponas Valmonas – dėl keršto ir pramogos nusprendžia sužlugdyti porą jaunų merginų. Kaip jas sužlugdyti? Suviliojant!

Ir tik nesakykite, kad dabar jau tai taip nebūna, ką jau čia sužlugdysi, kai pilni socialiniai tinklai ir vaizdo kanalai savanoriškai teikiamo, įvairiausiai intymaus turinio. Tačiau prisiminkime dar neseniai visus taip audrinusį #MeToo. Ir vaizdas keičiasi. XVIII a. moralės standartai ir vėl mums tinka ir patinka. Skausmingame monologe G.Piktytės Mertėj, įsikibusi į tvoros virbus, pasakoja apie pri-

verstinį moterų sumanumą ir apdairumą, bei nenugalimą (a)moralinę vyrų viršenybę, ir jos žodžiai suskamba skausmingai aktualiai: „Sužlugdyti mus galite kada užsigeidę – demaskavę jus mes ne tik nieko neišlošiame, mes keliame jūsų prestižą.“ Ir prieš akis iškyla populiaraus žurnalo viršelis, jo herojus ir publikaciją sekęs pavėluotas leidėjo atsiprašymas (ir dar keletas kitų epizodų). Kai kurie dalykai, pasirodo, nesikeičia.

Tačiau spektaklis jokiu būdu nesiūlo žaidimo į vienus vartus. Moterys viena kitą niekina čia tiek pat, kiek ir vyrai. Steriliai baltoje svetainėje, kurios puošmena, aukštos moralės garantas – kryžius su Nukryžiuotuoju (scenografijos ir kostiumų dailininkė Laura Luišaitytė), vyksta ir intrigos, ir meilės prisipažinimai, ir vilionės, ir pamaldžiosios paniekinimas. O šios svetainės fone į žiūrovus nuolat žvelgia stilizuotas Valmonto portretas su tokiu pažįstamu (visomis prasmėmis) šūkiu „Yes, we can!“ Visuomenės modelis sutraukiamas ir nagrinėjamas čia pat. Tačiau nepamirštant atsargumo priemonių: tvora apsaugo surinktuosius egzempliorius ir nuo puolimo, ir nuo pabėgimo. Tačiau taip pat ir parodo, kad išeičių nelabai yra.

Lietuviškasis spektaklis baigiasi ne ten ir ne taip, kaip prancūziškasis pasakojimas: pavojingai žavus ir šunsnukiškai ciniškas V.Maršalkos ponas Valmontas ne žūsta, o, atvirkščiai, atsegtu klynu iškeliauja teigdamas, kad gali sau leisti, ką nori (ir vėl prieš akis iškyla lietuviškojo #MeToo antraštės, herojai, viršeliai ir jų (abiejų pusių) likimai). Taigi, išvada paprasta, bet nemaloni: pavojingi ryšiai vis dar tyko jaunų, ir ne tik, vyrų ir moterų. O kai kas vis dar gali sau leisti, ką nori, abipus tvoros.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Kas yra pavojingi ryšiai XXI a.? Tarnybiniai romanai – faktiškai legalizuoti (jei reikia, gali būti apsprendžiami darbo sutarčių ir kitų dokumentų), jaunos mergelės vis dažniau pačios ima vilioti tuos, kurie jas domina, visuomenėje iš esmės priimamos visos neformalizuotų (nes „santuoka – šventa“ ir visa kita) santykių rūšys. Tad kuo gi galėtų būti aktualūs intymūs visuomenės grietinėlės žaidimai, aprašyti XVIII a. pabaigos prancūzų karininko Pierre’o Choderlos de Laclos romane „Pavojingi ryšiai“? Ogi nepakitusiais lyčių santykiais visuomenės veidrodyje.

Rekomenduojama manantiems, kad lyčių lygybės klausimas jau išspręstas.

Nerekomenduojama besitikintiems lengvos melodramos ar filmo atkartojimo.

AŠ NIEKO NEATSIMENU

Scenoje – stilizuotas viengungio būstas, nuo nepriežiūros ir užmaršties papilkėjusiais paviršiais (scenografas ir kostiumų dailininkas – Marijus Jacovskis). Buitį nuo besirenkančių žiūrovų dengia skaidri ekrano skraistė, ant kurios matyti režisieriaus pamėgta citata, nurodanti, kad veiksmas čia bus pagrįstas prisiminimais, teatru ir meile. Taip ir yra: kameriniame spektaklyje gvildenamos dviejų pagyvenusių žmonių būsenos. Karjerą baigęs ir podagros varginamas, todėl beveik visą laiką už stalo prasėdintis Gedimino Girdvainio Leo prisimena ir scenoje gyvai bendrauja su savo geriausio draugo našle, Gintarės Latvėnaitės kuriama Leonora.

Lauros Vansevičienės nuotr.

ŽIŪRĖKITE VALSTYBINIAME VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE (Gedimino pr. 22, Vilniuje) Repertuarą sekite www.vmt.lt

Vilniaus mažasis teatras – tai visų pirma aktorių teatras. Tai pabrėžia ir naujausia šio teatro premjera – režisieriaus Kirilo Glušajevo spektaklis „Aš nieko neatsimenu“. Tai šiuolaikinė garsaus XX a. amerikiečių dramaturgo Arthuro Millerio (kas nežino – trečiasis Marilyn Monroe vyras, Pulitzerio premijos laureatas, kuris kadaise

lankėsi Lietuvoje ir žiūrėjo Eimunto Nekrošiaus spektaklius) 1987 m. sukurtos pjesės interpretacija. Tik gal šiuolaikiškumo joje labiausiai ir pritrūksta. Turiu omenyje ne inovatyvius sprendimus ar drastiškas interpretacijas, o artumą gyvenimiškai realybei, esamajam, o ne menamam kiekvieno mūsų laikui.

Jie susitinka kas vakarą: jis gyvena prisiminimais, ji – nieko neatsimena, jis džiaugiasi gyvenimo pasiekimais, ji gailisi beprasmio gyvenimo, o viso kito neatsimena, jis metė gerti, ji – antiverygiškai tuština jo alkoholio atsargas ir to neatsimena. Kodėl ir kaip susiklostė jų susitikimų rutina, kodėl ji nieko neatsimena (tai išgyvenimo taktika ar demencijos simptomas?), kodėl jis ją nuolat atsimena – klausimai, į kuriuos spektaklis neatsako. Vietoje to stebime du vienišus, vienas kitą jau mintinai išmokusius žmones, besierzinančius vienas nuo kito, bet nebeturinčius į ką kitą atsigręžti. Jų pokalbiai gana paprasti, buitiniai, romantizuojami prisiminimų šviesos.

Čia nėra realių konfliktų, tik nesusikalbėjimas ir pakeltas tonas, teatrališki gestai ir keletas kinui būdingų mizanscenų. K.Glušajevo kūrybai būdingas pasitikėjimas aktoriais klesti ir šiame spektaklyje. Tačiau ši taktika turi ir savų pavojų, pavyzdžiui, užsiliūliuoti teatrališkume ir romantiniais viražais užtušuoti realybę, kuri iš esmės arba jau yra artima, arba būtinai bus artima kiekvienam sėdinčiam salėje. Nenuostabu, kad ši Leonora nieko neatsimena, ji vaidina svaiginantį (tiesiogine to žodžio prasme) savo pačios vaidmenį žvelgdama į senat­ vės atspindį lange.

Režisierius leidžia sau prabangą suteikti laiko ir aktoriams, ir jų personažams, ir žiūrovams, pauzėse leisdamas tiesiog pabūti, apsvarstyti, nuklysti į savas mintis ir parklysti atgal. Tačiau, paradoksaliai, čia pat, nepaisant iš pirmo žvilgsnio ramios ir neįpareigojančios spektaklio atmosferos, režisierius vis dėlto labai nepasitiki žiūrovais.

Jiems neleidžiama patiems susivokti ir primygtinai nurodoma, kad scenoje vykstantis veiksmas – tai prisiminimai, žvilgsnis prožektoriaus tiesmukai kreipiamas link konkrečių, ženklais tampančių objektų ir pan. Taigi žiūrovams neleidžiama interpretuoti, svarstyti ar (ne)pastebėti. Akcentai sudėlioti ir nevalia nuo jų nukrypti.

Rekomenduojama norintiems diskusijoms neįpareigojančio vakaro teatre.

Nerekomenduojama vertinantiems interpretacijos laisvę.

12 GRAMŲ Į ŠIAURĘ

ŽIŪRĖKITE VALSTYBINIAME VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE (Gedimino pr. 22, Vilnius) Repertuarą sekite www.vmt.lt

Scenoje – keturi mikrofonai, keletas odinių fotelių, sofa ir vazoninių augalų džiunglės už vitrininių langų (scenografė Barbora Šulniūtė). Tai užmiesčio sodyba, arba šio spektaklio herojų šiaurė – priebėga nuo itin sėkmingų karjerų ir beprotiškos gyvenimo skubos, kurioje gramais skaičiuojamus vakarėlius rengia ketvertas jaunuolių: Indrės Patkauskaitės Ema, Pauliaus Markevičiaus Martynas, Gintarės Latvėnaitės Laura ir Tomo Rinkūno Lukas. Dėl minėtųjų gramų viskas čia ne iki galo aišku, šiek tiek miglota, tarsi mėginant prisiminti audringą savaitgalį. Čia nuolat švenčiami gimtadieniai (kiekvienas spek­ taklio epizodas – vis kito veikėjo gimtadienis), ir kiekvienas iš jų pasibaigia mirtimi. Tiesa, miršta ne vienas iš ketverto, o penktasis, taip scenoje ir nepasirodantis Nojus (lyg toks Kenny iš „South Park“).

Įstrigę kažkur tarp „Švilpiko dienos“ (1993 m. filmas) ir „Matrioškos“ (2019 m. serialas), svaigindamiesi įvairiomis formomis ir formatais, jaunuoliai vis grįžta prie santykių aiškinimosi ir meilės daugiakampių formavimo. O visa kita daugiau ar mažiau nesvarbu. Mirtis taip pat. Mirtis – tik nejauki aplinkybė, kurią nuveja naujas vakarėlis. Nes svarbiausia, kad scenoje – geras tūsas, gyvai miksuo-

jamas bytas, mikrafai ir čiotki aktoriai. Niekas čia iš esmės nesikeičia ir niekur nejuda. Veikėjai, vis apsikeisdami vikipedinėmis žiniomis, klajoja savo nuo realybės nutolusiose būsenose ir jausenose, tad juos ištinkantys gyvenimiški sukrėtimai (išdavystės, nusivylimai, neplanuotas nėštumas, abortas) čia tik poetiniai pasakojimai ir abstrakcijos, tarsi susapnuoti.

Tiesa, iš visų mirties variacijų spektaklyje išskiriama savižudybė, sukelianti stipriausias ketverto reakcijas ir dramatiškiausiai pažymima scenoje. Toks spektaklio autoriaus pasirinkimas kelia šiokį tokį nerimą dėl galimo tokių akcentų perskaitymo ir jo poveikio. Išėjus po tokio finalo vestibiulyje pasitinkanti butaforinė urna su gimimo ir mirties datomis sukelia klausimų apie tokių manipuliacijų jautriomis temomis tikslingumą ir kūrybinę atsakomybę.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Jaunasis aktorius, režisierius ir dramaturgas Aleksandras Špilevojus pastaruosius kelerius metus su pirmaisiais kūrybiniais bandymais keliauja per skirtingus Lietuvos teatrus. Naujausias jo darbas – „12 gramų į šiaurę“ Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre. Šį spektaklį galima įvardyti kaip antrąją jo debiutinio darbo „Neišmoktos pamokos“ (2016 m., „Menų spaustuvė“) seriją. Čia taip pat veikia ketvertas jaunuolių, prie mikrofonų pasakojančių ir iš naujo išgyvenančių patirtas istorijas, o jiems scenoje gyvai akompanuoja muzikantai. Tik pamokų šį kartą jiems nepavyksta išmokti ne mokykloje, o gyvenime.

Rekomenduojama tikintiems sunkiuose vakarėliuose gimstančia filosofija.

Nerekomenduojama tiems, kuriems nelabai rūpi apsvaigusių jaunuolių būsenos.

Tūso atmosferą scenoje sėkmingai kuria ir spektaklio ritmą palaiko elektroninės muzikos duetas „Black Water“, o aktoriai scenoje taikliai įkūnija nesunkiai atpažįstamus jaunuosius šiuolaikinių biurų gyventojus (kostiumų dailininkė Rūta Lendraitytė-Utalla). Atlikėjai apskritai yra stiprioji šio spektaklio pusė. Puiki muzika ir azartiški, energingi ir puikiai prisitaikantys aktoriai skatina pasilikti šiame vakarėlyje iki galo, nors tenka pripažinti, kad šis vakarėlis vis dėlto gerokai užsitęsia.

ALI­SA STE­BUK­LŲ LEN­TY­NO­JE

Rašė Sandra Kliukaitė

Fantastika, bet sako, kad paskutinę naktį prieš Kalėdas visi gyvūnai susirenka į vieną vietą visko aptarti. Čia pas mus nutiko panašus dalykas – į vieną lentyną susirinko kalbantys drabužiai ir kiti daiktai visko aptarti. Su jumis kalba išeiginiai treningai, nužengę nuo Paryžiaus podiumo, jaustukus vis kartojantys šokoladai, džemperiai ir marškinėliai, flirtuojantys angliškai su prancūzišku akcentu, kūrybinę darbuomenę iš esmės apkalbantis žurnalas, dešimties skyrių drabužių istorija lunatikams ir naktinėtojams bei papiktinti drabužiai ir aksesuarai, kurie visada ras prie ko prisikabinti.

KALBANTYS DRABUŽIAI „LE SLAP“ LIETUVA Diz. Vaida Vaičiulienė, Jūratė Juozaitytė www.leslap.com

IŠEIGINIAI TRENINGAI „EGYBOY PARIS COLLECTION“ LIETUVA Diz. Egidijus ir Remigijus Praspaliauskai www.egy-boy.com

Dar daugiau kalbančių drabužių – Le SLAP kalba angliškai su prancūzišku akcentu: „Eat pasta run fasta“, „Leave drama to Shakespeare“, „Fries before Guys“, „Utilise ton cerveau“ („Naudokis smegenimis“), o štai „Ya negovoryu po russki“ džemperių fotosesija įvyko Londono įžymybių viešbutyje „Blakes Hotel“, kurio interjerą sukūrė pati Džeimso Bondo mergina. Apsistoję liukso numeryje, drabužiai labai aiškiai pareiškė, kad nekalba rusiškai.

ŠOKOLADŲ KOLEKCIJA „LA MUSE“ LIETUVA Diz. Gintarė Marcin („étiquette“), Milda Daubarė www.achchocolate.com

Vitalij Sidorovic nuotr.

Tomo Juškevičiaus nuotr.

Rasos Nebasos nuotr.

Užsiimti joga vilkint džemperiu „Balenceyoga“, skaityti knygą su „Readbook“, pasirodyti su „Voguing“, gerai gyventi su „Live Very Good“, nacionalizuoti „Fashional Geography“ kelnes ar plevėsuoti gatvėmis su „Karlu Legendfieldu“ – čia jums kalba visa kolekcija uniseksinių išeiginių treningų su Paryžiaus kvapu.

DRABUŽIŲ ISTORIJA „NOSLEEP“ LIETUVA Diz. „Nosleep“ www.facebook.com/nosleepers Dešimties skyrių istorija, kurios puslapiai – minimalistiniai marškiniai, marškinėliai ir džemperiai, sutverti ilgiausiai metų nakčiai.

Po iškalbinga antrašte „Nosleep“ užkoduotas personažas – urbanistinis beduinas, keliaujantis per begalinę dykumą, kuri yra nemigos paralelė. Čia tamsa virsta sezonu, o rūsys užauga į mišką. Vieno žodžio kodas, minimalistinė estetika, paslėptos detalės ir grubūs kampai kuria naujas naktinėtojų gyvenimo eiles.

KOPIKTA nuotr.

Eteryje – nauja, veganiškai kalbančių, šokoladų „ach“ kolekcija. Po pirmu „ach“ jaustuku slepiasi juodasis šokoladas su mėtomis ir razinomis, antrą „ach“ priverčia ištarti šokoladas su citrinomis ir levandomis, trečiu numeriu groja plytelė su migdolais ir cinamonu, ketvirtasis pagardina gyvenimą pistacijomis ir druska, penktasis prakalbina receptorius būdamas tiesiog juodas, o skonių ir jausmų gamą užbaigia šeštas – su rožių žiedlapiais ir pipirais.

ŽURNALAS „WHAT DO PEOPLE DO“ LIETUVA Diz. Ugnė Balčiūnaitė („Andstudio“), Lina Vyšniauskaitė, Rasa Jusionytė www.whatdopeopledomag.com Projektas „Ką žmonės dirba visą dieną“, pasakojantis apie kūrybingai dirbančius žmones, įgavo pirmąjį savo popierinį kūną, kurio anatomija išties žavinga. Čia kaip knyga „Ką žmonės dirba visą dieną“, tik skirta suaugusiesiems ir iliustruota nuotraukomis ir piešiniais, tai prideda dar bent dvylika eurovizinių balų. Realiai tai naujosios kartos darbuomenės retrospektyva, kalbanti angliškai, todėl galinti garsinti Lietuvą ir jos kūrėjus, ne tik Vilniuje ir periferijoje, bet ir Londone, Berlyne, Niujorke, gal net Tokijuje. Rimta dovana trisdešimtmečiui, ypač kūrybinėse industrijose besisukančiam frylanceriui.

© 37O

Ak, ironija – tu viena mylimiausių šių dienų detalių. Tiems, kurie savo požiūrio nelinkę reikšti prekių ženklais, visuomet patiks šmaikščios, skambios KOPIKTA frazės. Ypač tuo atveju, kai tai idealiai tinka dovanoms. Normaliai kalbančios kojinės: #Ko pikta #Draugė tai normali arba #Ko piktas #Taigi Kalėdos, besikeikiantys džemperiai, kepurės ir net šalikai #BLEMBA, #Actok, šventųjų besišaukiantys marškinėliai #Jėzau Marija, socialinius faktus konstatuojantys #Cekava, #Davatka ar tiesiog atvirai klausiantys: #Katučia?

Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

42 //

Martynos Paukštės nuotr.

KALBANTYS DRABUŽIAI „KOPIKTA“ LIETUVA Diz. KOPIKTA www.kopikta.lt