380 Nr 86

2020 sausis #86

PAŽADAME: NIEKAS PAS MUS NESIKEIS KAIP MERGINA IŠ VILKAVIŠKIO IŠSIRENGĖ UŽKARIAUTI PASAULIO APIE ŠEŠĖLIUS NEKALBANT, JIE NIEKUR NEDINGS

BARZDOS, PRAŽERGTOS KOJOS IR PIMPUKAI: KADA VYRIŠKUMAS YRA NETIKRAS?

ASUR SURA iliustracija

NEPAPRASTA DOVYDO GALVŲ ISTORIJA

PAŽADAME: NIEKAS PAS MUS NESIKEIS M

es nesame futuristų judėjimo žurnalas, bet į ateitį mėgstame nuklysti dažnai. Kitaip ir negalime: juk rašome jauniems ir apie jaunus žmones.

Nors sausis – pažadų mėnuo, mes pažadukais nebūsime ir jums aukso kalnų bei pieno upių nežadėsime, visus teigiamus pasikeitimus, tikime, pastebėsite ir patys.

Kaip lengva laužyti pažadus, neseniai įrodė „Grigeo“ – viešai sekdama pasakas apie didžiules investicijas į ekologiją, viena didžiausių šalies įmonių iš tiesų metų metus savo nevalytomis nuotekomis nuodijo Kuršių marias.

Geresnį gyvenimą mums nuolat žada ir ne mažiau nei „Grigeo“ apsiš... aaaaa a aa aaaaaa aaa politikai, kuriems iš tiesų labiausiai rūpi tik jų pačių gerovė. Šiais metais turime progą tokiais atsikratyti – jeigu norime, kad rytojus būtų bent kiek šviesesnis, nueikime į rinkimus ir balsuokime už tuos, kuriais pasitikime.

Nežinau, kaip jums, bet mums labiausiai nepatinka mūsų valdžios požiūris į ekologijos problemas (gal ir „Grigeo“ nebūtų tiek ilgai kakoję Kuršių marių žuvims, taip pat ir mums ant galvos, jeigu valdininkai būtų nežiopsoję ir dirbę savo darbą – red. past.), kurį ką tik labai aiškiai pademonstravo valdančiajai partijai priklausantis politikas. Nušaudamas stumbrę, praėjusio amžiaus pradžioje mūsų šalyje visiškai išnykusio, tačiau paskui didžiulėmis pastangomis vėl įveisto gyvūno patelę, valdininkas ciniškai pasityčiojo iš visų gamtos mylėtojų, kuriems ir vieno gyvūno mirtis nėra tik statistika.

Ir nors Australijoje milijonai gyvūnų gyvi sudegė nebūtinai klimato kaitos sukeltuose gaisruose (yra visokių versijų), nepamirškime, kad „gamtai mūsų nereikia, mums reikia gamtos“ – šią frazę pasiskolinome iš trumpo gamtosaugai skirto filmuko, kurioje motulė gamta prabyla populiariosios Julios Roberts balsu.

Didžiulis vartojimas, beje, taip pat labai kenkia motulei gamtai. Apie tai rašo mūsų bendraautorė Liucija, straipsnyje sklaidanti fikcinius projekto „Fashion Futures“ scenarijus, skirtus parodyti, kur link veda dabartinė mados industrijos praktika. O jie visai nelinksmi.

Pasak vieno scenarijų, „Gyvenimas su mažiau“, įsivaizduojama trečio dešimtmečio pradžia bus pažymėta didelio masto tragedijomis – šimtai tūkstančių žmonių to-

NUMERIO BENDRADARBIAI: LIUCIJA ADOMAITĖ FILOSOFUOJANTI MADOS ŽINOVĖ JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DAKTARĖ, NAUJOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ

Tiesą sakant, ši misija ne tokia ir lengva, juk esame popierinis žurnalas ir negalime pasiūlyti triukų, ant kurių tarpsta ateities visuomenė, t.y. vaizdu pagrįsto turinio. Turinį pateikiame senoviniu, dar XV a. vokiečio Johanneso Gutenbergo atrastu būdu – juodu ant balto.

Juk nedaug kas jau ir besiūlo pailsinti akis nuo elektroninių įrenginių, gainiojant juodas aveles baltose lankose.

Ir dar nemokamai. Čia turbūt derėtų priminti, kad mūsų tekstus galima rasti elektroninėje erdvėje (370.diena.lt, diena.lt), kad turime savo paskyras feisbuke ir instagrame. Bet vis dėlto prioritetą teikiame savo popierinei versijai, kas mėnesį pasklindančiai po didžiausių Lietuvos miestų kavines, mokymosi įstaigas ir kitas kultūringas vietas, kur jaučiamės reikalingi.

#86

MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS DAIVA JUONYTĖ MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU

limojoje Azijoje bus priversti palikti savo namus dėl nekontroliuojamų stichinių nelaimių, o maisto trūkumas centrinėje Indijoje sukels mirčių bangą. Pasauliui griūnant, investuotojai ir perdraudimo kompanijos supras, kad klimato kaitos sukelti finansiniai padariniai buvo milžiniški. Bus pradėtos naujos investavimo strategijos, į diskusiją apie klimato kaitos problemas įsitrauks įtakingi ir nuomones formuojantys dalyviai, organizacijos, politikai ir verslininkai. Bus priimtas specialus veiksmų planas ir 2030-uosius pasitiksime su tarptautiniu draudimu naudoti iškastinio kuro subsidijas, anglis bei įstatymu, nurodančiu, kad visi nauji automobiliai turi būti elektriniai.

Pagal šią ateities viziją drabužiai bus labiau vertinami ir perduodami iš kartos į kartą, prekės ženklai taikys paveldo retoriką ir siūlys ne tik produktą, bet ir paslaugas.

Nuo gamtos ir mados santykio grįžkime prie kultūros.

Labai džiaugiamės, kad mūsų teatro žinovei Godai pavyko pasigauti patrakėlę Aistę Diržiūtę, kuriai buvo patikėtas Europos kino apdovanojimų vedėjos mikrofonas!

Jaunoji aktorė, daugiausia simpatijų užsidirbusi tuomet, kai suvaidino Alantės Kavaitės filme „Sangailės vasara“, interviu išdėstė savo požiūrį į Lietuvos teatro sceną, papasakojo apie ateities planus ir darbo užkulisius su Holivudo žvaigždėmis, besifilmuojant 4-ojoje „Vyrų juodais drabužiais“ dalyje.

Ant blunkančios sofos („Blunkanti sofa“ – literatūrinis projektas, nagrinėjantis šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką), Lina šį kartą pasodino poetę, eilėraščių knygos „Drugy, mano drauge“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) autorę Ramunę Brundzaitę.

Taip pat šiame numeryje pristatome menininkų Dalios Juodakytės ir Lauryno Lubio duetą, kurių darbas „Šviesios akys aukso“ papuošė Vilniaus atvirąją galeriją „Open Gallery“.

Kaip visad rasite naujausių muzikos albumų ir knygų apžvalgas, spektaklių recenzijas. Spėjusiems pasiilgti gero kino pateikiame festivalio „Žiemos ekranai“ programos sudarytojos Eglės Čepaitės rekomendacijas. Gero skaitymo ir nepamirškite svarbių dalykų, gamta jums už tai padėkos!

Jūsų „37O“

LINA SIMUTYTĖ NERIMO TEMATIKOS SPECIALISTĖ IŠ „BLUNKANČIOS SOFOS“

Viršelyje – ASUR SURA (Agnės Urbutės, https://www.instagram.com/ asur_sura) sukurta iliustracija

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“: 1, 3, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 14, 15, 16, 18, 19, 20, 21, 22 p.

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20 578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Spaudos kontūrai“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #86, SAUSIS, 2020 Reklaminiai straipsniai žymimi

KAIP MERGINA IŠ VILK IŠSIRENGĖ UŽKARIAUTI Linksmas pokalbis su aktore Aiste Diržiūte Rašė Goda Dapšytė

Sakykite, ką norite, bet 2019-ieji buvo Lietuvos moterų metai: Mirga Gražinytė, Asmik Grigorian, trigalviu slibinu tituluojamos auksinio Venecijos bienalės liūto tramdytojos Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė.

O baigiantis metams naujosios LRT kultūros turinio vyriausiosios redaktorės Agnės Biliūnaitės dėka kokybiškai atsinaujinęs nacionalinis transliuotojas pirmą kartą Lietuvos publikai suteikė galimybę stebėti prestižinius Europos kino apdovanojimus (EFA), nes... juos vedė jaunosios kartos lietuvių aktorė Aistė Diržiūtė.

– Regis, praėjusieji metai tau buvo kupini įvykių.

– Ir man, ir mano artimiesiems tai buvo labai sunkūs metai. Šiaip jau tai kažkoks košmaras, jeigu atvirai. Gal dėl to, kad man tai buvo 27-ieji gyvenimo metai? Prisiminkime „Klubą 27“. Panašu, kad jis atsirado ne be reikalo. Visi mano bendraamžiai sako, kad 27-ieji metai – kažkoks košmaras. Tačiau buvo ir labai įdomių įvykių, kurie suteikė visai kitokių patirčių.

Vikos Paškelytės nuotr.

– O aš (turbūt kaip ir daugelis) buvau įsitikinusi, kad 2019-ieji tau buvo spindesio ir šlovės metai.

– Ir taip, ir ne. Praėjusieji metai buvo pažymėti keletu labai ryškių akcentų, aaaaaa aaa aaa aaaaaa aaa tačiau iš esmės jie buvo tikrai nelengvi. Po kiekvieno pasisekimo reikia dėti dar daugiau pastangų, kad išlaikytum tai, kas pasiekta.

4 //

G

© 37O

arbanota mergina iš Vilkaviškio žėrėjo auksine suknele prestižinėje Europos scenoje tarp pasaulinių kino žvaigždžių, ir ką jūs jai?

Tačiau tai ne pirmoji A.Diržiūtės sėkmė. Kine ji debiutavo 2015-aisiais, 1991 m. sausio įvykiams skirtame Roberto Mullano filme „Mes dainuosim“, po kurio buvo Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“. Šis filmas, kaip pati sako, pakeitė ne tik jaunos aktorės karjerą, bet ir gyvenimą. Po filmo premjeros Tarptautiniame Berlyno filmų festivalyje ją pastebėjo tarptautiniai kino kritikai ir ji tapo pirmąja lietuvių aktore, pagerbta, kaip pati pastebi, kiek paradoksaliai pavadintu prizu, teikiamu jauniems aktoriams, „European Shooting Stars“. Vėliau buvo daugybė filmų festivalių, ne vieno kino filmavimo aikštelė, persikėlimas į Londoną ir dar daug kitų pasikeitimų.

Na, o pernai ji debiutavo savo pirmajame (linkėtina, kad ne paskutiniame) blockbusteryje – pasirodė pirmojoje filmo „Vyrai juodais drabužiais: pasaulinė grėsmė“ scenoje. Tad, iš pirmo žvilgsnio, praėjusieji metai buvo jos. Tačiau ar A.Diržiūtė pritartų šiai minčiai?

Aistė Diržiūtė

– Tuomet ir pakalbėkime apie tuos pasiekimus. Kaip jauteisi pirmą kartą atsidūrusi Holivudo filmavimo aikštelėje?

– Buvo labai smagu. Man labiausiai įsiminė pamaina su Liamu Neesonu, kuris visada buvo mano mėgstamas aktorius. Susitikimas su juo leido patirti visiškai kitokią bendravimo kultūrą. Jis nuo pat pradžių pastebėjo, kad esu šiek tiek sutrikusi, ir priėjęs paklausė, iš kur aš. Atsakiau, kad iš Lietuvos, ir netrukus mes jau kalbėjomės apie muselinę žvejybą. Be to, jis prisiminė, kad jo draugė Helen Mirren kaip tik tuo metu filmavosi Vilniuje (mini seriale „Jekaterina Didžioji“ – aut. past.), o aš pasakojau apie žvejybai tinkančias vietas. Jis man pasakė: „Tu nesijaudink, aš ką tik filmavausi labai gilioje, jautrioje dramoje, man čia irgi sunku, nes čia visiškai kitoks vaidybos stilius.“ Jis po kiekvieno dublio ženklais parodydavo, kaip man pavyko. Man tai buvo visiškas siurrealizmas, tiesiog protu nesuvokiama: žmogus, kurį mačiau filmuose „Šindlerio sąrašas“ ir „Tegyvuoja meilė“ bei kituose, dabar stovi priešais mane ir duoda man ženklus, ar geriau, ar blogiau man pavyko scena. Labai ilgai tuo tiesiog negalėjau patikėti ir buvo labai labai gera.

Filmas „Vyrai juodais drabužiais: pasaulinė grėsmė“ nebuvo nei labai populiarus, nei labai sėkmingas, nes nebuvo geras. Reikia tai pripažinti. Per prievartą, brutaliai brukamas feminizmas natūraliai sukelia atmetimo reakciją. Jame taip siekiama būti teisingiems, kad pasidaro koktu. Naudotis aktualiomis temomis – tai taip neįdomu. Tai tas pats, kaip kurti dar vieną dokumentinį filmą apie pabėgėlius. Dabar jau laikas dokumentikai apie problemų sprendimus, o ne problemas, apie kurias visi seniai žinome.

Bet grįžtant prie klausimo, tai „Vyrai juodais drabužiais“ filmavimo aikštelėje supratau, kad galima dirbti ir fainai: be streso ir turint absoliučią laisvę. Nors po kiekvienos pamainos bijojau, kad mane išmes. Mano nepasitikėjimas savimi ir stresas buvo kurstomi suvokimo, kad jiems pakeisti aktorių nieko nereiškia. Kita vertus, aikštelėje tavimi visi rūpinasi, tarpusavyje bendrauja maloniai, be streso, mėgaujasi tuo, ką daro. Man labai patiko režisieriaus Felixo Gary Gray darbo metodai. Pradžioje sustatoma scena, parepetuojama, scena nufilmuojama iš visų kampų ir rakursų, o tada filmuojamas paskutinis dublis, kurio metu aktoriai nesusitarę daro, ką tik nori, ir gali į valias improvizuoti, kaip tik jiems atrodo tinkama. Tai yra taip faina! Ties paskutiniu dubliu scena jau būna atkalta, tad aktoriai puikiai supranta vienas kitą ir leidžia sau bet ką. Per vieną iš tokių dublių Chrisas Hemsworthas staiga ėmė kalbėti su prancūzišku

AVIŠKIO PASAULIO akcentu, nes jam taip pasirodė smagiau. Taip dirbti labai smagu. Be to, iš šių šėlionių gali gimti ir tai, kas įeis į filmą.

Man taip pat labai patiko tokiems filmams būdingas darbo konkretumas. Ten nebuvo apsiblaususių meninių ieškojimų. Labai aaa aa aaaaaa aaa jų nemėgstu. Man patinka, kai viskas yra konkretu. Gal čia manyje kalba Veltos ir Vytauto Anužių mokykla, bet kai išmoksti įkvėpimo neieškoti smilkalų dūmuose, tai kitaip nebegali. Aš atsiprašau, bet šiuo klausimu esu labai radikali.

– Tai kur to įkvėpimo reikėtų semtis?

– Man labai patinka šviesaus atminimo Eimunto Nekrošiaus spektakliai. Studijų metais ėjau ir sėdėdama ant laiptukų peržiūrėjau viską, kas dar buvo įmanoma. Man netgi pavyko pamatyti „Otelą“! Manau, kad E.Nekrošiaus teatre labai daug logikos, net ir vaidmenyse, ten taip viskas tiksliai sustyguota! Man kiekvienas E.Nekrošiaus spektaklis – įvykis. Bet yra tiek daug žmonių, kurie mėgsta žaisti teatrą, užsidėti įkvėpimo aureolę ir pamiršti, kad tai iš tiesų yra juodas darbas, kad improvizacija scenoje – visada sustyguota. Aktorius atsakingas prieš režisierių, autorių, prieš kolegas ir žiūrovus. Taigi aš netikiu įkvėpimu, manau, kad įkvėpimas ateina per darbą.

– Kone nuo savo aktorinio debiuto vaidini tik kine. O kaip teatras?

– Aš labai mažai vaidinau teatre, bet teatrą be galo myliu. Labai jį mylėjau studijų metais, vėliau nuo jo šiek tiek pavargau. Kurį laiką dirbau Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Tačiau ilgainiui teko įsitikinti, kad ne visuomet teatre siekiama aukštesnių tikslų, kad teatre, kaip ir visur kitur, daug pavydo ir intrigų. Vėliau ėmiau daugiau keliauti, daugiau spektaklių žiūrėti užsienyje, ir man pasidarė liūdna, nes Lietuvoje nieko nėra.

Ryškiausiems Europos jauniesiems talentams skirtą apdovanojimą „Shooting stars“ 2015-aisiais A.Diržiūtei įteikė Holivudo žvaigždė Natalie Portman.

Stefanie Loos / „Reuters“ nuotr.

2019 m. Europos kino apdovanojimų ceremoniją vedė lietuvė Aistė Diržiūtė ir vokietė Anna Brueggemann.

Brittos Pedersen / POOL / AFP nuotr.

PO TRUPUTĮ TAMPAME APATIŠKI, IR, MAN ATRODO, ŠIANDIEN VIENINTELIS DALYKAS, KURIS DAR GALI SUKRĖSTI, – TIKRUMAS. TO IR LINKIU LIETUVAI. IR NE TIK.

Nekalbu apie E.Nekrošių, kurio negalima priskirti nei 2000-iesiems, nei 1990-iesiems, man jis tiesiog yra kita dimensija. Kalbu apie kitus, daug jaunesnius, Lietuvoje vertinamus režisierius. Žiūriu jų spektaklius ir matau priemones, kurios Berlyno „Schaubühne“ teatre buvo naudojamos 2000–2005-aisiais, bet pas mus tai – vis dar skandalas. Paskutinis mane sužavėjęs spektaklis Vilniuje buvo Krystiano Lupos režisuota „Didvyrių aikštė“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Bet po jo nuėjau dar į porą lietuvių režisierių spektaklių ir nuo to laiko padariau teatro pauzę. Atsimenu, sėdėjau salėje ir galvojau: kiek galima iš manęs tyčiotis? Kiek galima man rėkti į veidą, staugti be priežasties? Tie jauni aktoriai scenoje tąsosi, plėšosi, faktiškai palieka ant scenos savo balso stygas. Prakaitas teka, pusnuogiai kūnai blaškosi.

Na ir kas iš to? Matyta 100 kartų. Gal būtų įdomu, jei po visu tuo būtų kas nors tikro, aaaaaa aaa aaa aaaaaa aaa a aaa aaaaaa aaa bet ten nieko nėra. Taigi, nuo to laiko labai laukiau progos pamatyti gražų, psichologinį spektaklį. Londone žiūrėjau Ivo van Hove’s „Hedą Gabler“ su Ruth Wilson.

Tai buvo taip nuosekliai psichologiškai išdėliotas vaidmuo, kad man verkti norėjosi nuo grožio. Tai tikroji aktoriaus duona, mes to pasiilgstame, bet šiais laikais tai retenybė.

Man įdomu, kad jaunieji kūrėjai vis dar bando nustebinti publiką. Negi jie nemato, kokiame amžiuje gyvename? Mūsų niekas nebenustebins. Atsiverti socialines medijas ir viską gauni. Po truputį tampame apatiški, ir, man atrodo, šiandien vienintelis dalykas, kuris dar gali sukrėsti, – tikrumas.

To ir linkiu Lietuvai. Ir ne tik.

– Žiniasklaidoje sklando pasakojimas, kad tu šios ceremonijos vedėjos vaidmenį gavai dėl kažkokios paslaptingos rankų darbo vizitinės kortelės, dar 2015 m. Europos kino apdovanojimuose įteiktos šiais metais ceremonijos režisieriumi tapusiam D.Brueggemannui.

– Aš tau ją galiu parodyti, kaip tik turiu ją čia, Vilkaviškyje.

(Aistė išsitraukia popierėlį, ant kurio užklijuota spalvota jos nuotrauka ir keliais skirtingo storio rašikliais užrašyta jos vardas, pavardė, profesija ir kontaktai – aut. past.).

– Kaip tau šovė mintis tokią susimeistrauti?

– Prieš važiuojant į apdovanojimus galvojau taip: aktorių ten bus daug, kortelių bus dar daugiau. Iš kelionių po festivalius su „Sangailės vasara“ žinojau, kiek reakcijų sulauki davęs kortelę ir kiek savo elektroninio pašto adresą užrašęs tiesiog ant rankos. Bet kiek tu ten tų rankų Berlyne primarginsi. Be to, negalėjau daug investuoti. Tai aš nuėjau ir paprašiau, kad man supjaustytų porą lakštų popieriaus, atsispausdinau spalvotas savo nuotraukas, kurias man nemokamai padarė bičiulis. Su žymekliais ir su viskuo man šis projektas kainavo iki 5 eurų. Bet toks triukas suveikia tik kartą gyvenime. Deja, bet taip.

.

Luko Šalnos nuotr

– Ne į teatro, bet vis dėlto į tarptautinę sceną tau neseniai teko sugrįžti. Buvai viena iš prestižinių Europos kino apdovanojimų vedėjų. Tai kaip mergaitė iš Vilkaviškio jautėsi Berlyno scenoje?

– Gerai, labai patiko, noriu dar! Tai buvo tokia žaidimų aikštelė! Renginio režisierius, apdovanotas įvairiais prizais, jis nuostabus, scenarijus – taip pat nuostabus, iš jo sklido tiek absurdo!

ir tau niekas nieko negali nei pasakyti, nei padaryti, nes esi čia ir dabar, ir darai, ką nori. Kol repetavome ceremoniją, visad labai laukdavome apdovanojimo Juliette Binoche už indėlį į Europos kiną. Kai ceremonijos metu apdovanojimas jau buvo įteiktas ir turėjome pereiti prie kitos nominacijos, aš, žiūrėdama į šią aktorę, sėdinčią pirmoje eilėje priešais mane, ištariau: „Goodbye, Goddess.“ Ji juokėsi iki ašarų. Jokiomis kitomis aplinkybėmis nebūčiau galėjusi sau to leisti. Ir tai suteikė tokio kitokio pasitikėjimo savimi ir savo jėgomis. Taip, teatre būni įstatytas į daug stipresnės dramaturgijos ribas, o čia buvo tokia mini klounada, bet vis vien ši patirtis priminė, kaip pasiilgau teatro ir kaip gera būti scenoje.

supratau, kad per agentūrą esu gavusi vos vieną darbą, o visus kitus – per asmeninius ryšius ir pastangas. Aš nebebijau atstovauti pati sau ir tai labai pakeitė mano pokalbius su naujomis agentūromis.

Anksčiau vis svaigau: Londonas, Londonas... Dabar apsisprendžiau: viskas, palieku Londoną ir ieškosiu kito kelio.

Supratau, kad nebegaliu gyventi su keliais žmonėmis viename name, naiviai vildamasi, kad vieną dieną kas nors įvyks.

Tas miestas – nuostabus, bet jis suryja tave visą, nes jis minta jaunų žmonių krauju. Dar nežinau, kur apsistosiu. Gal Berlyne? Dabar tiesiog noriu viską susidėlioti. Šiais laikais gali dirbti iš bet kur, ir į atrankas galima nuskristi. Jei turėčiau darbo Lietuvoje, mielai dirbčiau. Tačiau jei nėra pasiūlymų čia, tai kodėl nenuvykus ten, kur didesnė rinka? Koks skirtumas, kur belstis į duris: čia ar ten?

Mūsų lietuvių toks mentalitetas (Dieve, myliu Lietuvą, bet tai tiesa): esame linkę prisitaikyti, paburbėti, bet nepykti ir viską iškęsti. Atsibodo! Tai va, ėmiausi tokių sprendimų. Dabar darbų yra, be to, dar laukiu atsakymų. Jei nieko nekeisi, tai niekas ir nepasikeis. Labai paprasta.

– Esi minėjusi, kad į Londoną išvykai ne tik dėl agentų rekomendacijų, bet ir todėl, kad Lietuvoje tau ėmė stigti oro.

– Taip, ir fiziškai, ir psichologiškai. Kai gyvenau ir mokiausi Vilkaviškyje, mano pasaulis buvo gana nedidelis, maniau, kad jis šiek tiek prasiplės ir ten apsistos, kai baigsiu studijas Vilniuje. Bet nusifilmavau „Sangailės vasaroje“, ir mano pasaulis prasiplėtė ne truputį, bet labai. Kai kartą pamatai tą platų pasaulį, labai sunku su tuo prasiplėtusiu požiūriu sugrįžti atgal. Vieniems būna sunkiau, kitiems – lengviau. Aš negalėjau.

Man pradėjo reikėti erdvės, kurioje niekas nieko apie mane nežinotų, kur nieko nedomintų, kaip gyvenu.Pirmiausia aš išvykau ne į Londoną, o iš Vilniaus į Vilkaviškį. Buvau įstojusi į

“ „Sangailės vasara

„Charmsas“

“ „Pagonių žiedas grėsmė“ bužiais: pasaulinė „Vyrai juodais dra

Šiuolaikiniame kino industrijos pasaulyje turi rasti, kuo esi kitoks. Aš supratau, kad mano kitoniškumas slypi tame, kad esu iš kažkokio Vilkaviškio kažkokioje Lietuvoje, ir kad mano vardas angliškai skamba kaip „šalta arbata“, rusiškai – kaip „gandras“, o japoniškai reiškia „mylėk mane“. Aš tai supratau, ir tuo naudojuosi.

Režisierius labai tiksliai žinojo, ko nori, ir mūsų požiūriai visiškai sutapo. Vos per kelias repeticijų dienas sugebėjome pasiekti visišką vidinę laisvę. Drauge su ceremoniją kartu vedusia Anna Brueggemann jautėmės taip laisvai, kad bet kas, ką būtume padariusios, būtų buvę tinkama ir atitiktų renginio scenarijų. Buvo labai daug streso, bet begalinis pasitikėjimas ir palaikymas padėjo jį suvaldyti scenoje. Tame buvo labai daug manęs, nes kartais aš būnu tokia truputį trenkta. Taigi, nepaisant didžiulės atsakomybės, ši Berlyno scena man buvo milžiniška žaidimų aikštelė.

6 // © 37O

– Kas tau buvo sunkiausia?

– Didžiausias šokas buvo, kai atsistojome priešais realią, ne įsivaizduojamą auditoriją, kurią sudarė ne šiaip žiūrovai, o ego grietinėlė. Teko greitai prisiminti teatro pamokas. Atsitrenkę į pirminį šaltuką kažkaip abi su A.Brueggemann susiėmėme. Ilgainiui auditorijoje susiradome žmones, kurie žiūrėjo geranoriškai. Kaip sakė ceremonijos režisierius Dietrichas Brueggemannas, mūsų publika buvo tarsi didžiulis dramblys, kurį reikėjo spardyti iš visų pusių, kad jis pajudėtų, ir jis pajudėjo. Antroje ceremonijos dalyje buvo tokia vieta, prieš Publikos prizo įteikimą, kai mums pavyko pastatyti savo publiką ant kojų ir priversti ją dainuoti kanonu: „I love my audience and my audience loves me.“ Jie visi dainavo, buvo linksmi, laimingi ir panašiai. Bet tai pasiekti užtruko.

Kine energija, kurią generuoji ir atiduodi, turi būti labai sukaupta, tiksli, bet ne per stipri, giluminė. O energija, kurią turi atiduoti stovėdamas scenoje, yra tokia tiesmukiškai, brutaliai atvira ir galinga, nes kitaip publikos nepaimsi. Taigi stovint Berlyno scenoje teko prisiminti net ir scenos kalbos pratimus.

Bet buvo be galo smagu, nes teko prisiminti ir tai, ką reiškia, kai publika tave išgirsta ir atsako. Koks malonumas yra suklysti ant scenos ir čia pat su tuo susitvarkyti, nes kito dublio nebus. Koks malonumas buvo žinoti, kad nebus antro karto

AŠ SUPRATAU, KAD MANO KITONIŠKUMAS SLYPI TAME, KAD ESU IŠ KAŽKOKIO VILKAVIŠKIO KAŽKOKIOJE LIETUVOJE, IR KAD MANO VARDAS ANGLIŠKAI SKAMBA KAIP „ŠALTA ARBATA“, RUSIŠKAI – KAIP „GANDRAS“, O JAPONIŠKAI REIŠKIA „MYLĖK MANE“.

– Ką iš viso to žėrinčio vakaro išsinešei sau?

– Drąsą keistis. Po šių apdovanojimų priėmiau nemažai sprendimų.

Kad aš išeičiau faktiškai nuoga krūtine į sceną ir lakstyčiau taip dvi su puse valandos... Juk triko, kurį dėvėjau, – peršviečiamas... Gyvenime nebūčiau pagalvojus, kad taip išdrįsiu!

Kartais ruošiesi kam nors nežinodamas, ką į tavo gyvenimą tai gali pritraukti. Kartais tokie svarbesni įvykiai ar vaidmenys, kurių imiesi, gali padėti pakeisti požiūrį į save. Minėjau, kaip nerimavau, kad mane išmes iš „Vyrai juodais drabužiais“ filmavimo aikštelės. Tai štai, kai buvau pakviesta vesti EFA ceremoniją, supratau, kad mums vieniems kitų reikia ir viskas yra normalu: normalu suklysti, normalu dėti pastangas, normalu už jas būti pastebėtai. Tai pakeitė mano santykius ir su agentais. Anksčiau drebėjau, kad tik su manimi dirbtų koks nors agentas, dabar nutraukiau bendradarbiavimą su abiem agentūromis, nes

„Actors Studio“ Niujorke ir net gavusi finansavimą, bet suvokiau, kad labiau noriu pabėgti, nei realiai mokytis. Po studijų pas Anužius manęs daugiau niekas nieko nebegali išmokyti.

Taigi kurį laiką į visus tarptautinius kino festivalius keliavau iš Vilkaviškio. Tada buvau pakviesta filmuotis latvių filme „Pagonių žiedas“, o EFA mane pakvietė įteikti prizą už metų animaciją. Man buvo labai gera, nes ten niekam nebuvo įdomus mano gyvenimas, o grįžus į Vilnių mane nužiūrinėdavo parduotuvėse dėl mano asmeninio gyvenimo peripetijų. Tada supratau, kad laikas išvykti. Man gera, kad didmiesčiuose niekam nerūpi, ką ir kaip darau, kiek garsiai juokiuosi ar kad į gatvę išeinu su treningais.

Manau, kad kiekvienam yra sveika kurį laiką pagyventi svetimoje šalyje, dideliame mieste ir iš jo pasisemti laisvės.

Labai džiaugiuosi žmonėmis, kurie grįžta į Lietuvą ir parsiveža tą laisvę. Esame šiauriečiai ir dar nukentėję nuo sovietmečio, tai nešame tokį dvigubą kryžių. Manau, jaunoji karta tai pakeis, ir matau, kad grįžtantys po truputį keičia.

Bet aš dar nenoriu.

– Sprendžiant iš tavo pasisakymų socialinėse medijose, Lietuvą vis dėlto myli?

– Tai kai nebūnu, tai labai myliu! O jei rimtai, tai meilė Lietuvai labai atgimsta, kai kažkam imu apie ją pasakoti. Tada imu didžiuotis pasiekimais, kūrėjais, mokslininkais ir visu kuo. Mano draugas – ispanas, o ispanai visada, kad ir kas nutiktų, didžiuojasi savo šalimi. Tai kaip atsaką pažadina ir mano patriotizmą. Mes vis pamirštame, kokia vis dėlto maža yra mūsų valstybė, tiesiog miniatiūrinė, ir kokia nukentėjusi, aaaaaa aaa aaa aaaaaa bet kiek iš jos kilo pasaulį keičiančių meno ir mokslo žmonių.

Net ir bendraudama su EFA organizatoriais klausiau, kodėl jums reikia ceremonijos vedėjos iš kažkokios Lietuvos?

Bet man atsakė, kad Lietuva – naujoji Europa. Jiems įdomu akcentuoti ne senąsias Europos valstybes, o naujas, kurios turi ką pasiūlyti.

>> BLUNKANTI SOFA

APIE ŠEŠĖLIUS NEKALBANT, Rašė Lina Simutytė Nuotrauka Daivos Kairevičiūtės

Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų asmenines patirtis. Šį kartą kalbuosi su poete, eilėraščių knygos „Drugy, mano drauge“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) autore Ramune Brundzaite.

L

ietuvos rašytojų sąjungai paskelbus Pirmosios knygos (PK) konkursą, prisimenu, kaip, dar studijuodama kiną, A.Mickevičiaus bibliotekoje vieną po kitos skaitydavau šio konkurso nugalėtojų knygas, o bibliotekos darbo laikui baigiantis, išsirinkdavau penkis kūrinius ir parsinešdavau juos namo. Prisipažįstu: ieškojau ne vien tekstų, kurie patiktų. Skaitydama kartu ieškojau atsakymo, kodėl laimėjo būtent viena ar kita knyga, nes pirmąją knygą išleisti laimėjus šį konkursą man atrodė patikimos, kokybiškos literatūrinės pradžios ženklas, nors toks būdas ir nelengvas – yra autorių, kurie PK konkurse dalyvavo daugiau nei keletą kartų ir nelaimėjo.

Su R.Brundzaitės kūryba susipažinau būtent skaitydama jos pirmąją knygą, išleistą laimėjus minėtą konkursą. Vėliau – įvairiuose poezijos skaitymuose, o vienos bendros išvykos metu išgirdau apie jos pasiryžimą išleisti antrąją knygą. Apie kūrybą, sudėtingas išgyventas ir besitęsiančias būsenas kalbamės praėjus beveik pusmečiui, aplink žaižaruojant šventinėms girliandoms, kurios sukuria įspūdį, kad visas pasaulis pasiruošęs bent trumpam užsimiršti ir laukti savotiško lūkesčių išsipildymo.

– Pirmąją knygą išleidai 2013 m.

2020-ieji tarsi nebyliai primena, kad nuo to laiko praėjo beveik septyneri metai. Kaip dažnai išgirsti klausimų apie antrosios knygos leidimą? Ar jauti leidėjų, skaitytojų spaudimą ir kiek lūkesčių susikuri sau pati?

– Šį klausimą išgirstu gana dažnai, paprastai iš kolegų literatų. Jis mane gąsdina (o kas, jei taip ir liksiu vienos plonos knygos autore?), kita vertus, bandau sau priminti, kad juk jei klausia, vadinasi, laukia, vadinasi, rašau įdomiai. Sunku nespausti savęs, nebarti, kad štai tie, kurie panašiais metais išleido pirmąsias knygas, jau leidžia antras, trečias. Kita vertus, autorių būna skirtingų – vieni rašo daugiau ir dažniau, kiti – rečiau ir mažiau. Be to, knyga nėra vienintelis būdas tekstams pasirodyti.

8 // © 37O

– Esė „Iš Pavasario į Vasaros gatvę“ rašai: „Paauglystėje pradėjusi rašyti žavėjausi bepročių užrašais. Tiksliau, įvairių autorių „Bepročio užrašais“, pačia koncepcija. Dar tiksliau – pati būtinai norėjau tokius parašyti. Visi pradedantys nori sukurti savo „Bepročio užrašus“. Man šie sakiniai labai artimi, nes ilgą laiką kūrybą siejau su kančios, dažnai – beprotybės estetika, nesvarbu, kiek daug destrukcijos joje būtų. Ar galėtum pritarti teigiantiems, kad kuriantis žmogus yra kitoks, o jo genialumas koreliuoja su vadinamąja beprotybe?

JIE NIEKUR NEDINGS – Tas kūrėjo bepročio mitas turbūt įvairiais pavidalais keliauja per amžius. Man norisi prieštarauti kūrėjo kaip kitokio žmogaus, genialaus bepročio, idėjai. Pažįstu labai daug kūrybingų žmonių, kurie nekuria menų, bet jų kūrybiškumas reiškiasi gyvenime – pasakojant istorijas, paįvairinant kasdienybę, o ir vaikai visi būna labai kūrybingi, kol kažkas nenutinka, kol nebandome jų civilizuoti. Vis dėlto nemažai menininkų yra susidūrę su įvairiomis psichikos sveikatos problemomis. Beprotybę ir meną galbūt sieja laisvės ieškojimai, nesugebėjimas įtilpti į visuomenės normas, nepritapimas prie sistemos, pastabumas ir jautrumas skausmui.

– Tavo kūryboje galima aptikti daug Vilniaus – nors savo dydžiu ir neprilygstančios megapoliams, bet skubančios, nuolat kintančios sostinės.

Norvegų psichiatras ir kultūrologas Finnas Skårderudas teigia: „Fundamentalus mūsų prieštaravimas yra laisvės ir prieraišumo poreikis. Įtemptai gyventi įdomu. Bet ir rizikinga.

Man, psichiatrui, modernioji kultūra veriasi ir dažnai susiduriant su pažeidžiamumu.“ Didmiesčio ritmas iš tiesų savotiškai nustato, kokiu tempu turėtume gyventi, nuolat rasdami už save veiklesnių, spartesnių, daugiau nuveikti spėjančių. Kokią įtaką tau daro Vilniaus ritmas? Ar jis turi koreliaciją su kūryba, ar įsivaizduoji save pasitraukiančią į mažesnį miestelį, kuriame laikas tarsi sulėtėtų?

– Gimiau ir užaugau Vilniuje, todėl šis miestas man tapo normalumo matu.

Dažnai dideliais miestais laikau tuos, kurie didesni už Vilnių, o mažais – tuos, kurie mažesni. Apie Vilnių kaip sostinę, jo greitą ritmą pradėjau galvoti tik kalbėdamasi su draugais nevilniečiais, štai dabar – ir su tavimi. Suvokiu, kad daug jūsų patirčių man nepažįstamos, nesu patyrusi, ką reiškia gyventi mažame miestelyje, taip pat persikraustyti į didesnį miestą. Man atrodo, skubos įspūdį aštrina nenutrūkstamas informacijos srautas, socialiniai tinklai, kuriuos dabar nešiojamės ir kišenėse. Ten visi, rodos, nuolat ką nors veikia, kur nors dalyvauja, ką nors sukuria (toks mano burbulas – daug aktyvių meno, kultūros žmonių). Matau, kad man kartais sveika nuo tinklų atsijungti, nes šiaip geografiniame Vilniuje gali rasti ramių užutėkių, kur laikas srūva lėtai, – sakykim, kad ir mano tėvų namas Pavasario gatvės atšakoje, Antakalnyje, visai šalia centro, bet be triukšmo, gamtoje, šalia miško, su sodu.

– Panašu, kad šiuolaikiniai lietuvių rašytojai pamažu laisvinasi iš melancholijos, kuri daugybę metų buvo tarsi privalomasis pagrindas kiekvienam kuriančiam. Apie išsilaisvinimą iš kančios, alkoholio demistifikavimą kalba ir ne vienas šiuolaikinis menininkas, nusprendęs atsisakyti alkoholio apskritai. Ar pastebi šias tendencijas?

Kaip jas vertini?

– Yra toks posakis, kad skausmą mes išgyvename, o kančią pasirenkame. Iš tiesų nelabai žinau, kokios yra tendencijos, neturiu tokio plataus, aprėpiančio žvilgsnio. Bet gal apskritai daugėja kalbėjimo anksčiau nutylimomis

temomis, taip pat ir apie psichikos sveikatą, keičiasi ribos tarp to, kas yra normalu, toleruojama ir kas ne (tarkime, #MeToo tema).

Dėl alkoholio demistifikavimo ir jo atsisakymo – ne vienas įdomus, talentingas lietuvių (ir ne tik) menininkas yra miręs dėl vienokių ar kitokių su alkoholiu susijusių aplinkybių. Jaučiu pyktį, kai tos istorijos romantizuojamos, kai priklausomybės liga neigiama, nuvertinama. Šiek tiek vyresni poetai, rašytojai, kuriuos žinojau metus gerti, bet mačiau teberašančius, leidžiančius puikias knygas, gyvenančius įdomius gyvenimus, man buvo pavyzdžiai, kad atsisakyti alkoholio – tai nereiškia tapti kažkokiu asketu, nuoboda ir atsitraukti nuo literatūros, neberašyti.

– Tavo eilėraščiai, esė – atviri, juose drąsiai kalbi apie išgyvenimus, sudėtingas būsenas, psichologines problemas, apie alkoholizmą. Ir vis dėlto tavo kūryba, net ir primindama išpažintinę, tokia tampa iki tam tikros ribos, nes ją padengi nors ir permatomu, bet apsauginiu sluoksniu, leidžiančiu atskirti tave kaip autorę nuo parašyto teksto. Kartais atrodo, kad panašus apsauginis sluoksnis atsiranda net bendraujant gyvai. Neseniai išėjęs amžinybėn filosofas Arvydas Šliogeris teigė, kad vienas baisiausių dalykų yra tai, kad kiekvienas mūsų nori kiaurai permatyti kitą, taip kėsindamasis į laisvę, kuri yra teisė į naktį ir prieblandą – teisę likti tamsiam ir neperšviečiamam. Kaip pati vertini išpažintinę literatūrą ir kiek tau svarbi ši teisė likti neįmenamai?

– Man rodos, geram tekstui svarbi distancija. Išgyvendama depresiją, patirdama panikos priepuolį ar kitą ribinę būseną nelabai galiu ką parašyti, bet vėliau, toms būsenoms praėjus, bandau jas įžodinti. Man tai asmeniškai įdomios ir, manau, daug kam aktualios temos, apie kurias vis dar nėra lengva kalbėti. Per „Poezijos pavasarį“ dažnai tenka skaityti eilėraščius gražiose salėse, tarp pasipuošusių žmonių. Pamenu, nuvykstame skaityti į vieną dvarą, o aš skaitau eilėraštį apie psichologines konsultacijas ir pažįstamo savižudybę. Kažkaip lyg ir nepatogu. Iš poezijos dažnai dar tikimasi dekoracijų, gražaus skambesio, ko nors jaukaus.

Po teksto apie patirtį Vasaros ligoninėje gavau žinučių iš nepažįstamų žmonių, kurie dėkojo ir pasakojo apie save.

Vis dėlto nėra paprasta imti ir kam nors pasakyti, kad va, žinai, pernai gydžiausi psichiatrinėje, nors dažnai atviriau įsišnekėjus sužinau, kad daugybė pažįstamų turėjo vienokių ar kitokių psichikos sveikatos problemų. Dėl neįmenamumo – tai net tie tekstai, kuriuose rašau apie savo pačios išgyventas patirtis, yra fikcija, nes papasakoti kokį nors įvykį galima šimtu būdų. Čia kaip kino montažas, kur tie patys kadrai, skirtingai išdėlioti, įgyja kitas reikšmes.

– Anksčiau tikėjau, kad rašydama galiu kitiems papasakoti, kas dedasi viduje, kad tik tokiu būdu galiu save išreikšti, o dabar vis dažniau suvokiu, jog visu 100 proc. suvokti kitą žmogų yra neįmanoma. Kiek tau rašymas suteikia galimybės sužinoti daugiau: apie save, kitus ar pasaulį? Ar galėtum pritarti rašytojui Karlui Ovei Knausgårdui, kuris knygoje „Mano kova“ teigia, kad „Rašymas – tai traukimas to, ką žinome, iš šešėlių“? Ar neatrodo baisu sužinoti tai, kas gali būti nemalonu, ką jau tikėjaisi paslėpusi ar pamiršusi?

– Man atrodo, literatūros ar kito meno kalba gali pasakyti daugiau nei mūsų kasdien vartojamos frazės, peržengti įprasto žinojimo ribas, – tuo man menas ir įdomus. Ir šešėliai įdomūs, vienaip jie pasirodo psichoterapeuto kabinete, o kitaip – dažnai įdomiau – literatūroje. Literatūra asmeninius šešėlius gali padaryti universalius, atpažįstamus, suteikti jiems prasmę. Kartais tie išgyvenimai nemalonūs, gąsdinantys, baisu juos parodyti kitiems, bet, apie šešėlius nekalbant, jie niekur nedings.

– Vieną eilėraštį rinkinyje „Drugy, mano drauge“ užbaigi

žodžiais „Mokausi buities / lyg būties“. Kalbėjomės apie tavo sąmoningą pasirinkimą atsisakyti svaigalų, kurie iš dalies tarsi padeda perkelti savo buitį į siurrealią, pasvirusią būtį, kuri įgyja savotiško švytėjimo, net jei jis tuo metu tebūna sukeltas alkoholio. Tavo publikacijoje „Šiaurės Atėnuose“ radau eilėraštį „Pirmieji negėrimo metai“. Jame subjektas laukia, kol galės atsiimti medalį, žymintį, kad nevartoja metus: „Dar liko 12 dienų / įsivaizduoju, kaip atsiimsiu / medalį, metų kitoks nei mėnesio / aukso spalvos“.

Akivaizdu, kad gebėjimas atsisakyti saldžios, tačiau naikinančios priklausomybės yra vertingiau už medalius. Apie ką tau yra šis sprendimas? Kas per tą laiką pasikeitė ir kokios įtakos tai turėjo tavo kūrybiškumui?

– Kai svaiginimasis perauga į priklausomybę, jis jau nebebūna saldus, tai greičiau penkiasdešimt kančios atspalvių.

Ilgą laiką idealizavau svaiginimąsi, maniau, kad tai galimybė ištrūkti iš nuobodžios kasdienybės, kūrybos šaltinis, kartu tai atrodė neišvengiama tūsų su menininkais, bohemos dalimi. Atsisakiusi alkoholio kurį laiką buvau atsitraukusi nuo literatūrinių renginių – jie man siejosi su svaiginimusi.

Dabar jaučiu, kad galiu eiti ten, kur noriu, ir būti tiek, kiek man norisi. Be to, ne tiek daug jau visi aplink ir geria, kaip man atrodė. Susidūrimas su priklausomybe tapo viena mano tekstų temų, tų temų atsirado ir daugiau, nebesu taip susikoncentravusi į save, į savo kančią, pradėjau matyti ir kitus žmones, tapau daugybės kitų su priklausomybe susidūrusių žmonių istorijų liudininke.

– Susitikusios kalbėjomės ir apie penkias pakeistas mokyklas, ir apie universitetą: tiek bakalaurą, tiek intermedialios literatūros studijų magistrą. Šiais metais pirmą kartą savo istorijoje dėl dėstytojų algų streikavo Vilniaus universitetas, kuriame studijavai ir pati. Jis porai dienų buvo sustabdęs savo veiklą. Pati taip pat turi pedagoginės patirties – mokei italų kalbos. Kodėl toliau nedėstai? Ar tai susiję su panašiomis priežastimis, dėl kurių kilo streikas?

– Kalbant apie italų kalbos mokymą, išgyventi vien iš privačių pamokų buvo sunku, mokiniai tai atsirasdavo, tai dingdavo, nes italų kalba – gana nišinis dalykas. Tarkime, mokiau daug merginų, kurios draugavo su italais. Kai santykiai sekdavosi, mokydavosi labai uoliai, turėdavo daug motyvacijos, bet jei santykiai pašlydavo ar nutrūkdavo, baigdavosi ir pamokos. Mokiausi ir pati, kaip bendrauti ir dėstyti kalbą labai skirtingiems žmonėms. Turėjau išskirtinai gabių mokinių, doktorantų, taip pat mokiau vaikus, su kuriais žaidėme ir dainavome, o kartais tekdavo mokyti vyrus, iš Italijos vežančius mašinas. Jiems per pamokas nuolat skambindavo su reikalais, o vienam teko aiškinti, kuo skiriasi balsės ir priebalsiai. Vilniaus universiteto streikui labai pritariu – gaila ir apmaudu, kad mokslininkams teko imtis tokių priemonių, o ir į jas valdančiųjų buvo pažiūrėta su pašaipa.

LITERATŪRA ASMENINIUS ŠEŠĖLIUS GALI PADARYTI UNIVERSALIUS, ATPAŽĮSTAMUS, SUTEIKTI JIEMS PRASMĘ. KARTAIS TIE IŠGYVENIMAI NEMALONŪS, GĄSDINANTYS, BAISU JUOS PARODYTI KITIEMS.

– Pastarojoje tavo publikacijoje įsimena eilėraštis „Psichologinės konsultacijos“. Jame rašai: „Konsultacijos pabaigoje mane ima / panika / noriu dar ką nors pasakyti, ką nors išgirsti, išsinešti / nenoriu išeiti, / įsikibčiau į sofos kraštą, stalo / ant kurio padėtos vienkartinės nosinaitės, briaunas / durų rankeną / kaip šešiametis sūnėnas įsikimba į mane / kai užverčiu knygą ir sakau, kad šįvakar jau užteks skaityti“.

Man šios eilutės primena apie siekį, net ir labiausiai įsisiūbavus situacijoms, rasti savotišką inkarą ar plūdurą, kuris mus išlaikytų ant vandens arba leistų galutinai panerti – nesvarbu, nes tokiomis – panikos – akimirkomis svarbiausia sustabdyti bauginantį svyravimą. Kas tau padeda išsilaikyti pajutus siūbavimą, kilus panikai? Kaip prisideda psichologinės konsultacijos?

– Psichologinės konsultacijos, kurias lankau, mane augina ir padeda integruoti psichoterapeutės balsą, kad galėčiau jau ir pati save paguosti, nuraminti, kaip tą sūnėną, arba išdrįsčiau kreiptis į kitus ir ištarti: „Ei, man reikia pagalbos“, kad kas pamėtėtų kokį plūdurą.

>> DAIKTU ANATOMIJA

Akistata su padariniais

Raudonoji medūza Atolla

Justino Marshallo / AFP / Queensland Brain Institute nuotr.

REALITY ČEKAS: MADA IR NERYŠKŪS ATEITIES HORIZONTAI

Rašė Liucija Adomaitė

2019-ieji mados pasauliui buvo kaprizingi. Virš industrijos atstovų galvų iškilo apniukęs debesis – aplinkos tarša, išmetamo anglies dvideginio ir momentinio drabužių vartojimo problemos suskambo kaip niekad garsiai. Tų pačių metų gruodį Jungtinių Tautų organizacija išleido Mados industrijos čarterį dėl klimato kaitos, kuriuo įpareigojo mados prekės ženklus surasti būdą maksimaliai sumažinti jų pramonės sukeltą klimato kaitos problemą. Mados gigantai įsipareigojo priimti anglies-neutralumo politiką iki 2050 m.

PIRKTI NEGALIMA SUSTOTI Tam, kad taptų patrauklesni politiškai aktyviam, globalias tendencijas stebinčiam ir jaunesnės kartos vartotojui, mados ženklai „tvarumo“ sąvoką gali išnaudoti kaip rinkodaros strategiją.

Jei pirksime tvarius dalykus, vadinasi, vartosime tvariai. Skeptikai sako, kad tvarios mados vartojimas nėra tvarios mados pirkimas. Per didelio vartojimo problemos sukeltos krizės neįmanoma išspręsti vartojimu, net jei šis būtų iš geresnių paskatų. Tvarumo judėjimo šalininkai ragina kiekvienam asmeniškai apsibrėžti tvaraus vartojimo žemėlapį ir paklausti, kurioje jo vietoje stovite jūs. Tarkime, pasaulyje masiškai atsisakoma plastikinių maišelių ir pakuočių, populiarėja daugkartinės buities prekės. Viena po kitos dygsta maisto parduotuvės, kurios ne tik ragina produktus dėti į savo atsineštus indelius, bet ir kuriose vaisiai, duona ar riešutai išvis neturi pakuočių. Galima tik įsivaizduoti, kokį nuostolį patiria prekės ženklai, kurių pagrindiniai resursai yra skiriami prekės ženklo identitetui kurti ir atpažįstamumui didinti. Yra manančių, kad šiandien sąmoningo vartojimo idėjos nebėra nei siekiamybė, nei gamtai prijaučiančių aktyvistų gyvenimo būdas. Tai neišvengiamybė, kurią diktuoja apokaliptiniai netolimos ateities scenarijai.

2030-ŲJŲ VIZIJA Apie ateities scenarijus praeitais metais kalbėta kaip niekad daug. Ta proga ambicingas projektas „Fashion

10 // © 37O

Klimato aktyvistų demonstracijos Paryžiuje dalyvių „papuošta“ vitrina

Gonzalo Fuenteso / „Reuters“ nuotr.

Š

ie metai greitosios mados tinklams nebuvo lengviausi – vartotojai ėmė aršiai reikalauti daugiau skaidrumo prekių gamybos grandinėse. Populiarieji švedų ir ispanų didieji tinklai savo produktų etiketėse jau nurodo prekės pagaminimo šalį bei medžiagų tiekėją, girdamiesi nauju dideliu žingsniu tvarios mados link. Yra manančių, kad šis žingsnis tik paslepia tikrą problemą. Dauguma tokių masinės gamybos fabrikų tolimosiose šalyse turi sudarę sutartis su vietos rangovais ir tų rangovų rangovais, kurios leidžia maksimaliai sumažinti gamybos išlaidas. Pavyzdžiui, Tailande rangovai neretai darbuotojus įdarbina be formalių įsipareigojimų, o darbo užmokestis skaičiuojamas už pagamintą vienetą. Šių nematomų sutarčių tinklą sunku atsekti – gamintojai savo drabužių puošybą (tarkime, išsiuvinėti) gali patikėti vienam rangovui, o šis šią užduotį – kitam. Galutiniam pirkėjui tokios gamybos tinklo skylės yra nematomos.

Futures“ (inicijuotas „Forum for The Future“ ir „C&A Foundation”) pristatė keturis galimus ateities scenarijus. Šie scenarijai yra skirti parodyti, kur link veda dabartinė mados industrijos praktika. Dabartinė mados sistema, grįsta priklausomybe nuo momentinio adrenalino pliūpsnio, negali pasiūlyti ilgalaikės vizijos ir čia atsiveria milžiniška galimybių niša aktyvistams, idėjų kūrėjams ir tarpdisciplininiams mąstytojams. 2020-aisiais inovatyvių idėjų paklausa spręsti klimato atšilimo, taršos, augalijos ir gyvūnijos išnykimą ir politines bei socialines krizes tik didės. Vienas iš projekto „Fashion Futures“ fikcinių scenarijų vadinasi „Gyvenimas su mažiau“. Pasak jo, įsivaizduojama 2020-ųjų pradžia bus pažymėta didelio masto tragedijomis – šimtai tūkstančių žmonių tolimojoje Azijoje bus priversti palikti savo namus dėl nekontroliuojamų stichinių nelaimių, o maisto trūkumas centrinėje Indijoje sukels mirčių bangą. Pasauliui griūvant, investuotojai ir perdraudimo kompanijos supras, kad klimato kaitos sukelti finansiniai padariniai buvo milžiniški. Bus pradėtos naujos investavimo strategijos, į diskusiją apie klimato kaitos problemą įsitrauks įtakingi ir nuomones formuojantys dalyviai, organizacijos, politikai ir verslininkai. Bus priimtas specialus veiksmų planas ir 2030-uosius pasitiksime su tarptautiniu draudimu naudoti iškastinio kuro subsidijas, anglį bei įstatymu, nurodančiu, kad visi nauji automobiliai turi būti elektriniai. Pagal šią ateities viziją drabužiai bus labiau vertinami ir perduodami iš kartos į kartą, prekės ženklai taikys paveldo retoriką ir siūlys ne tik produktą, bet ir paslaugas.

Jevgenijos Arbugajevos / „Time“ / AFP nuotr.

Kitas galimos ateities scenarijus „Hyper Hype“ prognozuoja ateitį, kurioje dėl technologinių inovacijų suklesti ekonomika. Valstybės ir verslai dirbs išvien tam, kad padidintų efektyvumą kovojant su klimato kaita. Mados horizonte iškils savalaikė skaitmeninės mados industrija – daug resursų reikalaujantys sezoniniai kolekcijų pristatymai ant podiumų išnyks. Juos pakeis kasdieniai skaitmeniniai mados šou, reklaminiai klipai ir kampanijos, sukurti jungtinių mados ženklų konglomeratų. Itin pesimistišką kraštovaizdį piešia „Chaos Embrace“ scenarijus, pagal kurį pasaulis išsigąs globalizacijos ir susiskaidys į vietos valdžios vienetus ir užsidariusias bendruomenes. Globalinės susivienijimo struktūros kaip Jungtinių Tautų įpareigotas „Sustainable Development Goals“ ir Paryžiaus susitarimas sugrius. Auganti ekonomikos recesija ir vietos valdžios būdai surasti sprendimus užtikrinti šalių savarankiškumą paskatins utilitarinių drabužių atsiradimą. Tokie drabužiai bus praktiški, ilgalaikiai ir perdaryti iš jau turėtų drabužių. Natūralios ir dar neapdorotos medžiagos taps prabanga ir statuso simboliu.

IŠKREIPTŲ VEIDRODŽIŲ KARALYSTĖ Kultūros analitikai teisingai pastebi – kad ir kokiais būdais gaminsime ir vartosime drabužius ateityje, mada išliks savotiška pabėgimo nuo realybės forma. Paradoksalu, kad kuo didesnį chaosą išgyvename, tuo spalvingesni, regis, yra mūsų drabužiai. Jei pažvelgtume į Didžiosios depresijos laikotarpį, nustebtume, kiek daug tuomet buvo

Niklaso Halle'no / AFP nuotr.

Dizainerio Husseino Chalayano kūrinys

„Vogue Italija“ žada dalį už žurnalą uždirbtų lėšų skirti „Fondazione Querini Stampalia“ centrui ir spalio mėnesį nuo acqua alta nukentėjusiai Venecijos miesto bibliotekai.

blizgesio, paviršutiniškumo ir glamūro. Šiandien tendencijos taip pat kaip niekad spalvingos. Dabarties pasaulyje, kuriame suaugusiųjų reikalus į savo rankas perima ateities šauklė Greta Thunberg, o Donaldas Trumpas naujus metus pradeda Irano generolo nužudymu, taip pasėdamas baimę dėl trečiojo pasaulinio karo, karaliauja taškuoti, lakuoti, blizgantys, neoniniai, sunkiai pritaikomi įvaizdžiai. Sceniški drabužiai užtvindo gatves, veidus pagražina makiažo tutorialai, airpodsuose Kanye Westas kreipiasi į Dievą. Ši eklektiška estetika užmaskuoja nerimą, nes iškreiptų veidrodžių karalystėje būti nors truputį lengviau.

Dizainerio Iriso van Herpeno kūrinys

Stephane'o Mahe / „Reuters“ nuotr.

DRĄSŪS SPRENDIMAI Šį dešimtmetį galime tikėtis pamatyti daugiau drąsių žingsnių. Itališkas „Vogue“ ką tik pristatė pirmą istorijoje mados žurnalo numerį, kuriame nėra nė vieno fotosesijos kadro.

Redaktorė Emanuele Farneti nupasakojo, kokių resursų reikia norint vieną tokį žurnalo numerį užpildyti nuotraukomis: „Tam, kad paruoštume vieną žurnalo numerį, reikia įdarbinti 150 žmonių, per 20 skrydžių lėktuvu, įtraukti 40 automobilių, pristatyti arba priimti 60 tarptautinių siuntų ir nukeliauti bent keliolika dešimčių kartų traukiniais. Apšvietimo šviesos varomos benzininiais generatoriais turi degti mažiausiai dešimt valandų. Fotosesijoms skirti drabužiai ir aksesuarai yra sukami į plastiką. Po maitinimo, skirto dirbančiam personalui, beveik visuomet lieka dėžės nesuvalgyto maisto. Elektrą naudojame telefonams įkrauti, kompiuteriams prijungti.“ Žurnalo viršelyje matyti vienintelė frazė: „Rengiant šį žurnalo numerį nebuvo panaudota nė viena fotosesija.“

>> BLIZGĖ

Rašė Daiva Juonytė

Dalia Juodakytė ir Laurynas Lubys

Asmeninio menininkų archyvo nuotr.

Rudenį Dalios Juodakytės (D.J.) ir Lauryno Lubio (L.L.) kūrybinis duetas papuošė Vilniaus atvirąją galeriją „Open Gallery“ kūriniu „明るい目の 金“ („Šviesios akys aukso“). Instaliatyvios, interaktyvios skulptūros išsiskiria iš kitų galerijos kūrinių spalvomis, šviesomis ir, žinoma, savo išraiškos forma: ar kada matėte Dovydo galvas su akimis, kurios šviečia skirtingomis spalvomis? Apie ilgai besitęsiantį menininkų romaną su Dovydu susitikome pasikalbėti su jais pačiais.

NEPAPRASTA DOVYDO GALVŲ IS

14 // © 37O

– Kaip prasidėjo jūsų draugystė su Dovydu?

D.J.: Mokiausi Vilniaus dailės akademijoje ir vieną sykį mums reikėjo parašyti esė paskaitų apie psichoanalizę ir vizualiąją kultūrą atsiskaitymui. Atsimenu, kad tada rašiau apie Michelangelo Dovydą, o prie viso to dar padariau fotomontažą su trimis Dovydo skulptūromis. Mintis buvo paremta Sigmundo Freudo psichikos struktūra: ego, superego ir id. Vienas Dovydas dėvėjo fetišistinę aprangą (id), kitas buvo aprengtas kostiumu (superego), o ego buvo paprastas vaikinas. Turbūt šiame darbe ir glūdi trijų Dovydo galvų šaknys (šypsosi). Vėliau sukūriau projektą „Hedonisto užrašai“ apie gyvenimu besimėgaujantį jaunuolį Dovydą Tylą. Niekas nėra matęs Dovydo, bet jo dienoraščius galima paskaityti kultūriniuose savaitraščiuose, o laisvalaikio piešiniai ne kartą buvo eksponuojami parodose. Todėl niekam, taip pat ir man, iki galo neaišku – tikras tai žmogus ar fiktyvus personažas. Dovydas Tyla nėra profesionalus aaaa aaaaaa aa aaa menininkas, tiesiog mama jį vaikystėje mokė piešti, taigi laisvalaikiu jis tą ir daro, o šiaip dirba laisvai samdomu operatoriumi.

– Taigi Dovydo galvų projektas buvo logiškas jūsų romano su Michelangelo kūriniu tęsinys?

D.J.: Šis projektas pradėjo vystytis mums su Laurynu vaikščiojant po pernai vykusią Tarptautinę šiuolaikinio meno mugę „Art Vilnius“, kurios metu mes pamatėme labai spalvingą skulptūrą, vaizduojančią vyrą, šaunantį į viršų strėlę. Pradėjome kvestionuoti: anksčiau tokia skulptūra pati buvo meno kūriniu, o šiais laikais skulptūrinės kopijos naudojamos kaip medžiaga arba technika.

Taip kažkada buvęs labai didingas meno kūrinys dabar tampa gausiai reprodukuojamu ready made daiktu. Sugalvojome nusipirkti devynias Dovydo galvas, jas išdažyti įvairiausiomis spalvomis ir sukurti instaliaciją, kuri atrodytų kaip Andy Warholo spalvoti šilkografijos veidai. Mums

pasirodė, kad tai labai susiję su popmenu ir vartojimo kultūra. Labai užsidegėme šia idėja, Laurynas daug eksperimentavo. Jis norėjo Dovydo galvą aptraukti aksomu, bandė įvairias technikas. Vėliau viskas nurimo ir nugulė į stalčių.

L.L.: Tačiau tada artėjo Dalios gimtadienis ir aš galvojau, ką galėčiau jai padovanoti. Nuvažiavau į „Meno mūzą“, nupirkau vieną Dovydo galvą, nudažiau ją ryškia rožine spalva, nupiešiau akinius, lūpas nutepiau ryškiai raudonai ir aprašinėjau įvairiais žodžiais.

D.J.: Šiemet aš dalyvavau „Art Vilnius“, man buvo skirta erdvė, ir Laurynas vėl pradėjo galvoti apie savo sumanymą su Dovydo galvomis.

L.L.: Labai norėjau, kad galvos būtų daugiau negu daiktas ir turėtų kažkokį santykį su aplinka, sąveikautų su ja, reaguotų į žiūrovų atstumą.

D.J.: Parodoje buvo trys galvos su šviečiančiomis akimis: auksinė su violetinėmis akimis, kurios priėjus arčiau pasikeičia į mėlyną, mėlyna (IKB) su geltonomis, kurios pasikeičia į raudoną, ir juoda su žaliomis akimis, kurios pasikeičia į mėlyną. „Art Vilnius“ mugėje šis kūrinys sulaukė labai didelio pasisekimo: veikiausiai dėl to, kad susijęs su popmenu ir interaktyvus, jis pritraukė būrius žmonių.

LABAI NORĖJAU, KAD GALVOS BŪTŲ DAUGIAU NEGU DAIKTAS IR TURĖTŲ KAŽKOKĮ SANTYKĮ SU APLINKA, SĄVEIKAUTŲ SU JA, REAGUOTŲ Į ŽIŪROVŲ ATSTUMĄ.

D.J.: Tiesą sakant, nežinau. Kažkada man labai patiko antika, tačiau dabar stengiuosi jos nusikratyti, nes ten per daug viskas tobula ir gražu. Dovydas yra tarsi gražaus vyro kanonas ar įvaizdis, tačiau man įdomiausia vieta Dovyde yra ta, kad jame yra ir antikos, ir renesanso, ir tam tikra religijų sandūra. Juk iš tikrųjų Michelangelo antikine maniera sukūrė biblinį motyvą. Ši skulptūra yra toks objektas, kuriame aaa aaa aaa aaa susiveda labai daug prasminių taškų.

L.L.: Dovydas apskritai yra tarsi meno simbolis. Jis labai gerai pažįstamas ir pateikiamas visiškai ne tame kontekste, kokiame turėtų būti. Nežinau, ar Dovydas buvo žinomas kaip gražus vyrukas. Man atrodo, kad jis buvo žinomas kaip vaikas, nukovęs Galijotą.

D.J.: Dovydas buvo žinomas kaip piemuo, kuriam tuo metu, kai nukovė Galijotą, buvo maždaug trylika metų. Jis buvo vaikas, o Michelangelo skulptūroje pavaizduotas Dovydas yra aukštas, gražus vyras, jaunuolis, kuriam mažiausiai aštuoniolika metų. Man labai patinka, kad skulptūroje matyti Michelangelo

– Šiandien šia idėja paremtą jūsų kūrinį „明るい目の金“ („Šviesios akys aukso“) gali apžiūrėti visi atvirosios galerijos „Open Gallery“ lankytojai.

D.J.: Po šiuolaikinio meno mugės „Art Vilnius“ mums paskambino „Lofto“ atstovė, pasiūlė padidinti Dovydo galvas ir eksponuoti jas „Open Gallery“ erdvėje. Iš pradžių mums tai atrodė neįmanoma, bet žinojau, kad būtinai turime to imtis. Galiausiai aplinkybės susiklostė labai palankiai, radome žmogų, turėjusį tikro dydžio Dovydo galvos kopiją, ir sukūrėme instaliaciją.

– Atrodo, kad Dovydas kartu su jumis keliauja visais gyvenimo etapais. Kodėl būtent jis?

Dalios Juodakytės kūrinys „Nerimas“

pozicija, su kokiu pasigėrėjimu ir meile antikai jis tą vyrą pavaizdavo.

– Ar negaila, kad tokia svarbi, didinga skulptūra, kadaise pati buvusi (ir tebesanti) svarbiu meno kūriniu, dabar tampa tik materija, medžiaga šiuolaikinių menininkų kūrybai?

D.J.: Labiausiai man gaila, kad nuvažiavus į Italiją pamatai daugybę produkcijos su Dovydo genitalijomis arba veidu. Kita vertus, visi didieji meno kūriniai dažnai yra kramtomi, perkramtomi, išspjaunami ir vėl praryjami, ir tas ratas sukasi toliau.

L.L.: Nepasakyčiau, kad man gaila, nes tai yra atspindys tos kultūros, kurią mes turime.

D.J.: Gerai yra tai, kad žmonės paverčia didingą meno kūrinį kasdieniškesniu dalyku, į jį yra atkreipiamas dėmesys, gal žmonės daugiau apie jį sužino. Dovydas tam tikra prasme pavirsta informacijos kanalu. Panašiai yra ir su mūsų skulptūromis: tikiuosi, kad žmonėms, pamačiusiems mūsų instaliaciją, kils noras pasidomėti, kas tas Dovydas, kas tas Michelangelo, antika, renesansas ir vaporvawe subkultūra.

L.L.: Šitas vaizdinys yra tarsi priemonė sudaryti sąlygas tam tikram pokalbiui ne tik su meno žinovu, bet ir su paprastu praeiviu. Mano nuomone, pačioje skulptūroje nėra labai gilios minties, todėl ja pasidomėję sužinosime nebent techninius dalykus, kontekstą, kitas ypatybes. Bet šiaip manau, kad Dovydas yra labai sėkmingas kūrinys, jeigu mes vis dar apie jį kalbame.

– Dabar jūsų Dovydas išėjo į gatves, jus tam tikra prasme paversdamas gatvės menininkais. Kaip reaguojate į tokį statusą? Koks jūsų santykis su gatvės menu?

D.J.: Man labai patinka gatvės menininko statusas, bet tik dėl to, kad jis yra pakeltas į tą kokybę, kokia šiuo metu vyrauja Lietuvoje.

L.L.: Man šis statusas labai patinka, nes gatvės menas atrodo kaip labai laisva terpė reikštis. Labai džiaugiuosi, kad

tiek daug nėra, skulptūra egzistuoja idėjos lygiu. Jos buvo tik tiek, kad išėmėme akis (juokiasi).

D.J.: Man atrodo, kad šiuolaikiniame tarpdisciplininio meno kontekste visos skulptūros ir apskritai meno ribos yra labai išsitrynusios ir sunkiai apčiuopiamos bei konkretizuojamos.

TORIJA mums pavyko padaryti šias Dovydo galvas, nes skulptūrų ir apimtinių kūrinių gatvės mene ne tiek jau ir daug.

Mieste norėtųsi matyti daugiau instaliacijų, ne tik grafičių ar sienų tapybos. Žinoma, galima sakyti, kad ant sienų užrašyti sakiniai yra gatvės poezija. Tačiau būtų smagu, kad gatvės menas apimtų daugiau medijų.

D.J.: Gatvės menas Lietuvoje galėtų dar labiau plėstis, galėtų atsirasti 3D kūrinių. Norėčiau, kad tai nebūtų įprasta, bet gatvės meno skulptūra. Mūsų kūrinys „明るい目の金“ („Šviesios akys aukso“) atrodo gatvinis gerąja prasme: jis neprimena parke esančių skulptūrų, yra instaliatyvus ir dera prie erdvės ritmo.

– Kodėl, jūsų manymu, trūksta kitokių gatvės meno išraiškos formų?

L.L.: Paprastai tai sunku įgyvendinti, viską reikia organizuoti – negali tiesiog pakabinti skulptūros, nes ją nuims.

D.J.: Taip pat reikia kokios nors įdomios idėjos.

– Labai daug kalbame apie skulptūrą.

Ką ji jums reiškia?

D.J.: Aš, kaip žmogus iš meno pasaulio, galiu pasakyti, kad važiuodama į kitas šalis tiesiog negaliu neaplankyti galerijų, parodų, meno muziejų.

Kadangi Lietuvoje yra mažiau galimybių pamatyti garsius menininkus, visuomet nuvažiavusi svetur ištyrinėju, kokių menininkų parodos ten tuo metu eksponuojamos, kokios galerijos vertos dėmesio, kokias nacionalines galerijas įdomu aplankyti. Į mano akiratį labiausiai papuola tapyba, tarpdisciplininiai menai. Skulptūra domiuosi mažiau, tačiau neabejoju, kad po šio Dovydo galvų projekto skulptūra ir gatvės menas bus įtraukti į mano repertuarą (šypsosi).

L.L.: Klausimas, ar tai, ką mes padarėme, apskritai yra skulptūra. Skulptūra yra tada, kai pasiimi tam tikrą medžiagą ir iš jos išlipdai, išdroži, išskaptuoji meninį objektą. Šiame kūrinyje to gal

– Dalia, esi tapytoja ir diplomuota menininkė, tačiau Laurynas baigė tiksliuosius mokslus. Kaip atsitiko, kad Laurynas tapo menininku?

D.J.: Jis turi tam potraukį. Kai mes pradėjome bendrauti, Laurynas pradėjo piešti.

L.L.: Ir vėliau nustojau (juokiasi).

D.J.: Bet tau visai neblogai sekėsi.

L.L.: Tai progresyvūs dalykai. Aš jau daugiau nei dešimt metų groju pankroko grupėje „Netvarkoi“, šitas pomėgis yra šiek tiek susijęs su menu. Jeigu reikėtų apibūdinti savo kūrybinę biografiją – tai mėgdavau piešti akvarele. Atsimenu, kartą Dalia kūrė autoportretą aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaaaa aaa koliažo technika. Aš paėmiau tą nuotrauką ir kompiuterine programa ją vektorizavau, pritaikiau efektų, tada atsispausdinau ant popieriaus, išpjausčiau, perklijavau ant plastikinio paviršiaus ir padovanojau jį Daliai. Man mintys kyla tada, kai užlieja įkvėpimas ir tuo metu jau nebegali nedaryti (juokiasi).

D.J.: Laurynas dažnai ir įvairiais būdais prisiliečia prie meno. Jis yra labai imlus ir smalsus žmogus, o menas yra viena iš tų formų ir sferų, kur tai pasireiškia.

– Dirbant kartu, jūsų kūrybinis duetas atveria kitokias plotmes kūrybai, įvairioms išraiškos formoms.

D.J.: Tikrai taip. Ir tai man labai patinka, nes kai dirbi su sau įprastomis medijomis, natūraliai susiformuoja klišės ir įpročiai, iš kurių labai sunku išeiti, reikia surasti būdų, kaip galėtum prasiskiesti. Mūsų duetas yra ta skiedžiamoji medžiaga – kaip imbieras tarp sušių (šypsosi).

– Kaip kyla idėjos ir aplanko įkvėpimai?

D.J.: Įkvėpimas ateina labai sunkiai ir kiekvieną dieną daug dirbant. Galbūt kitiems atrodo, kad menininkas gyvena apimtas euforijos ir nuolatinės įkvėpimo būsenos, tačiau taip nėra. Tam, kad pasiektum įkvėpimą, prie jo tenka eiti nuosekliai, nėra taip, kad trenkia žaibas ir pradedi kurti. Dažniausiai įkvėpimą pasieki, nes labai daug darai, ir taip atsiranda tam tikri junginiai tarp to, ką skaitei, matei, darei, pastebėjai, ką kalbėjai su kitais žmonėmis. Tai, mano manymu, yra įkvėpimas. Jis gali trukti vos kelias sekundes, kai viskas susideda į vieną akimirką, ir pradedi negalėti kažko nedaryti, nes viduje paleidžiamas nesustabdomas variklis.

L.L.: Dažniausiai sukrenta įvairios patirtys, tada galiausiai atsiranda kompulsinė idėja, kurią reikia įgyvendinti ir pagal galimybes transformuoti. Viena priežasčių, kodėl aš kuriu, – man labai patinka mokytis naujų dalykų. Aš labai mėgstu galvoti apie save kaip apie profesionalų diletantą: stengiuosi išmokti dalyką tiek, kad, reikalui esant, galėčiau juo naudotis.

– Kokie artimiausi jūsų kūrybiniai planai arba svajonės?

D.J.: Labai noriu pratęsti projektą „Hedonisto užrašai“, iš kurio galima išvystyti labai daug šakų. Buvo planų kurti pseudodokumentinę fotografiją. Taip pat viliuosi, kad prieisime iki trumpametražio filmo kūrimo. Dar norėčiau, kad hedonistas parašytų scenarijų savo būsimam filmui arba pabaigtų rašyti užrašus, kuriuos būtų galima aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaaaa aaa aaaaaa aaa išleisti. O ką gali žinoti, gal kada nors išvysime hedonisto kvepalų arba drabužių liniją (šypsosi). Neatsisakytume ir daugiau didelių skulptūrinių, šviečiančių gatvės meno projektų.

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

Rašė Marijus Gailius

Donato Paulausko asmeninio archyvo nuotr.

Koks yra tikras vyras? Negi tas, kuris augina barzdą ir raumenis, stengiasi viską padaryti pats ir nerodo šiltų jausmų kitiems vyrams? Vadovaudamasis socialinių ir feministinių teorijų išmanymu, publicistas Donatas Paulauskas jautriai aprašo savo biografiją ir jam artimų vyrų istoriją, dekonstruodamas sutiktus tradicinio vyriškumo modelius ir apraiškas – nuo troleibuse plačiai pražergtų kojų iki ant sienos paišomų pimpių simbolikos. Sukrečiamai atviroje ir neretai juokingoje knygoje autorius kviečia nusimesti mus aklais paverčiančius socialinių normų pančius: „Mūsų gyvenimas yra daug kuo ribotas, bet aš linkėčiau bent to, kad gyvenimas nebūtų apribotas lyties.“

– Tavo patėvis – svarbus knygos personažas, kurį vaizduoji neigiamai, nors nežemindamas. Ar jis žino, kaip nusipelnė literatūrai, ar pats skaitė?

– Pirminė idėja ir buvo parašyti apie jį – apie nepamirštamą žmogų, su kuriuo ilgai gyvenau. Savo draugams jau buvau išūžęs galvą absurdo istorijomis iš šito bendro gyvenimo. Bet tada pamaniau, kad rašydamas apie jį būsiu priverstas dar ilgai išlaikyti tam tikrą santykį. Maniau, kad rašydamas pereisiu tarsi terapiją, bet galiausiai ko taip pasieksiu: ar tik išpažinties, koks skaudus arba absurdiškas buvo mano gyvenimas?

16 //

– Kiekvienas psichologas turbūt patartų santykiuose pirmiausia įvardyti savo jausmus ir būsenas, užuot kaltinus kitą. Taip išeina, kad rašydamas atsitraukei nuo patėvio ir pradėjai kalbėti apie save?

– Taip tikrai geriau. Dabar su patėviu nepalaikau jokio ryšio – nežinau, kaip jis gyvena, ką veikia. Pirmoje mano knygoje yra fragmentų iš gyvenimo su mama ir patėviu: jau tada, pristatydamas knygą Kaune, bijojau, kad jis sužinos ir ateis. Po antros knygos irgi jaučiu šitą baimę, kad jis, tarkim, matė mane per televiziją.

© 37O

– Mama irgi nieko nesakė?

– Ne, mes visiškai nutraukėme su juo ryšius. Bet matai, jis turi polinkį į neprognozuojamus poelgius...

– Jau supratau iš knygos.

– Todėl bijau. Bet gyventi tai netrukdo.

BARZDOS, PRAŽERGTOS KOJOS IR PIMPUKAI: KADA VYRIŠKUMAS YRA NETIKRAS?

– Pajuokaudamas lyg iš tavo knygos, sakyčiau, kad jam reikės labai rimto alibi, jeigu tau kas nors atsitiktų. Ar knygoje pajuoka yra gynybinė?

– Kad ne. Tiesiog suprantu savo gyvenimo absurdą. Negi dėl to dabar turėčiau niurzgėti ir liūdėti?

– Atsispirdamas nuo šio personažo, kalbi apie universalius vyriškumo stereotipus, tai yra patėvio elgesio formą tarsi tinklą užmeti kitiems vyrams.

Kaip save įtikinai, kad, rašydamas apie kitus, iš tikrųjų simboliškai nerašai tik apie savo patėvį?

– Iš tikrųjų labai bijojau perspausti, bijojau, kad skaitytojai knygoje įžvelgs bandymą charakterizuoti visus vyrus.

Todėl stengiausi išlaviruoti kalbėdamas apie tradicinio vyriškumo istoriją.

– Tai yra atskirti elgesį nuo individų?

– Tai labai svarbu. Juk vyrai labai skirtingi. Tačiau vieni lieka ultratradiciniai ir reikia suprasti, kodėl jie tokie yra.

– Atskleisdamas, kodėl jie tokie yra, tu kritikuoji šiuolaikinius barzdylas ir teigi, kad jie savo įvaizdžiu įtvirtina tradicinį vyriškumą. Arba kruopščius auksarankius, kurie, viską vien patys tvarkydami, atseit irgi daugina tradicinius vaidmenis.

Bet ar negalima to paties pasakyti apie tradicinę moterį? Pavyzdžiui, ar aukštakulnių batelių nešiojimas, ar griežta motinos arba žmonos kontrolė virtuvėje neįtvirtina tradicinio moteriškumo?

Kitaip sakant, galbūt tavo kvestionuojami elgesio modeliai priklauso ne tiek nuo lyties, kiek apskritai nuo kultūros?

– Sociologijos autorė R.W.Connell savo paveiksle apie tradicinį tobulą vyrą išskiria ne tik hegemoninį vyriškumą, bet ir pabrėžtą moteriškumą (emphasized femininity). Šios normos sudaro vieną porą, todėl tikrai galime kalbėti ir apie tradicinį moteriškumą.

Kalbant apie barzdas kaip tradicinio vyriškumo platinimą, nenoriu pasakyti, kad barzda pati savaime tai daro.

– Rašai, kad ji „saugo tavo vyriškumą“, patvirtina vyrišką tapatybę.

– Barzda problemiška tampa tada, kai vyras ją laiko savo vyriškumo inkaru – bruožu, nuo kurio priklauso vyriška tapatybė: jeigu auginsi barzdą, suprask, būsi tikras vyras.

– O jeigu ji yra subkultūros simbolis, tada jau galima?

– Tai jau kiti motyvai ir kita diskusija.

Tik mūsų kultūroje vis tiek daug dezorientuojančių netikrų simbolių, prie kurių prisirišdami tikimės, kad jie suteiks vyriškumo. Iš tikrųjų tai tik paviršutiniški dalykai, kurie mūsų neužpildo.

– Pats savo sąmoningumo būseną, tarytum vyriškumo nušvitimą, pasiekei kartą saulėtame kambaryje pietums valgydamas dešreles su mišraine: „Tuščią spoksojimą keičia regėjimas, ir prieš save pamatau lėkštėje gulinčias susiraukšlėjusias pieniškas dešreles.“ Kas nutiko tą dieną? Arba anksčiau?

Ar tas praregėjimas – tik meninė manipuliacija?

– Tuo metu, pradėjus gyventi atskirai nuo mamos su patėviu, nusipirkti kal-

ną baltos mišrainės su dešrelėmis jau buvo savotiška rutina. Tokie buvo tradicinio mamytės auklėto aštuoniolikmečio pietūs, nes nieko daugiau nemokėjau – nesugebėjau išsivirti net kiaušinio.

Sėdėjau bejėgis, tarsi iš namų išmestas kačiukas. Tai buvo tarpinė būsena išėjus į savarankišką pasaulį, kuriame vis dar nieko nemokėjau. Tada ir supratau esminį dalyką apie savo gyvenimą, o tas dalykas yra tai, kad gyvenau šūde.

– Kaip sklandu. Tau pasisekė, nes kiti aplink tokias socialines normas vaikšto ratais kvadratais ir vis tiek tiesos neatranda. Kodėl feministiniai reiškiniai vis dar sulaukia žymiai daugiau moterų reakcijų negu vyrų?

– Kad ir man šis procesas truko ilgai – nesusitvarkė juk per vieną akimirką viskas. Ir pats pirmosios rimtos reakcijos sulaukiau ne iš vyro, o moters – teatro režisierės Kamilės Gudmonaitės. Ji sakė praregėjusi, nes niekada neįsivaizdavo, kad vyrai išgyvena tokių dalykų, ypač negalėjo patikėti, kaip dėl vyriškumo normų keičiasi vyriška draugystė.

– Man irgi nušvito: aš pats pergalvojau savo draugystę su artimiausiu mokyklos laikų draugu. Paauglystėje abu augome be tėvo, todėl buvome panašūs ir iš dalies todėl artimi. Vėliau jis pasidarė pašaipus ir man teko draugystę nutraukti, nes įsižeidžiau – tiesiog nesugalvojau, kaip reaguoti ir apsiginti, nors turbūt būtų užtekę paklausti, kas vyksta.

– Pastebėjau, kad daug mano draugų vyrų tapatinasi skaitydami apie santykius su merginomis, moterimis – atranda daug skaudžių patirčių, kai tiesiog nemokėjo megzti draugystės.

– Kartu tavo knyga leidžia suprasti kitą, užuot kaltinus. Nes turbūt daugelis yra išgyvenęs tai, kas tau kelia siaubą: „Šeimoje manęs niekas niekada nėra paklausęs, kaip jaučiuosi.“ – Netgi dabar, stebėdami suaugusių vyrų elgesį, mes galima padaryti nemažai prielaidų, kaip jiems sekėsi anksčiau.

Užauginti emocinės stokos sąlygomis, megzdami santykius su moterimis jie iki šiol yra beraščiai.

Jeigu tu jauti jausmą, bet negali įvardyti jo pavadinimo ir poveikio, vadinasi, negali jo ir valdyti. Kai elgiesi valdomas impulsų, tu jausmus tarytum išgyveni, bet neturėdamas savo sistemos tiesiog prarandi orientaciją ir gali lengvai pasiklysti.

– Atsimenu, persikėlęs į kitą miestą su savo kiemo vaikinais (marozais) galėjau susikalbėti tik krepšinio kalba, kitaip man bet kada grėsdavo gauti į galvą. Kaune, iš kurio tu kilęs, krepšinis yra egzistencinio lygio: galbūt Lietuvoje jis apskritai yra legaliausia forma tradiciniam vyriškumui kur nors saugiai padėti?

– Aišku, ir aš lankiau krepšinį, nors neilgai. Mano mokykloje mokėsi Mantas Kalnietis. Svarbu pastebėti, kad nuo pat mažumės berniukams skirti sportiniai būreliai dažnai tampa agresijos mokykla. Juk yra daugybė būdų būti sportiškai aktyviam be agresijos.

– Kažin ar kiekvienam Lietuvos vyrui, perskaičius tavo knygą, krepšinis tiesiog neišnyktų?

– Oi, kokiu nekenčiamu žmogumi tuomet tapčiau!

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Lauren Groff

Dovydas Pancerovas, Birutė Davidonytė

Baltos lankos, 2019

Alma littera, 2019

FLORIDA

Realiai pernai būtų užtekę vien šitos knygos – 11 apsakymų rinkinio. Iš esmės šioje knygoje randame viską, dėl ko grožinė literatūra yra tokia paveiki. Tai ir įvairūs personažai, ir pasakojimo žavesys, ir apgalvota struktūra.

Vienoje istorijoje mažametės sesutės bando išgyventi saloje pradingus jų tėvams, kitoje – nuotykių ieškanti vieniša moteris išgyvena audrą uždaryta su baugiu vyru; L.Groff pasakojimuose dažnai ištinka audra arba koks kitas kataklizmas, kuris rezonuoja su veikėjų vidine savijauta. Kiti apsakymai vaizduoja įvairias netikėtas šeimines situacijas – kai kurios konkrečios, kitos alegoriškesnės, bet visuose jaučia-

KABINETAS 339

nalistai galiausiai sukuria asmens portretą ir platesne prasme atskleidžia valstybės valdymo logiką. Paaiškėja: bananų respublika jau turbūt nebesame, bet neįsisąmonintos korupcijos dar iki kaklo.

ma panaši įsibauginimo, trapumo, laikinumo nata, kartais perauganti į kasdienybės siaubą.

Autorė žodžius į sakinius surenka manieringai, užtat pagal aiškiai juntamą autorinę tvarką – lyg poezijoje. Tik L.Groff dėka dabar, regis, žinau, kas yra tikra poetinė proza (lietuvių „poetinė proza“ įprastai yra tiesiog pernelyg lyriškas pasakojimo būdas). L.Groff kalba – tai Kalinauskaitė su plačia dekoltė.

Ne vienas apsakymas baigiasi lyg novelė – taip netikėtai, kad net suraito. Kartais vien paragrafas atrodo lyg mikronovelė, kartais užtenka vos vieno sakinio, kad perkabintų neuronų jungtis kitomis kryptimis.

Pavyzdžiui, veikėja sprendimą nusipirkti deserto reflektuoja pereidama prie netikėtai tolimų apibendrinimų – ir tokios savito mąstymo grandinės daro L.Groff pasakojimą unikalų: „Namie saldumynus jie valgo tik per šventes ir nelaimės atveju; ji žino, kad tai nuodas – nuo jų galima sustorėti ir išprotėti, galiausiai pasenusi neteksi prisiminimų, o ji siaubingai bijo tapti pasišiaušusia suvaikėjusia boba senelių namuose; ji augina sūnus, ji nekvaila, žino, kad tikėtiniausia jos dalia – liūdna užmarštis, jei tik žmonija apskritai tiek išliks, nes mergaitės keičia tau sauskelnes, kai nebevaldai kūno funkcijų, o joks sūnus nenori drėgnomis servetėlėmis šluostyti motinai lytinių organų, – bet ji nori, kad berniukai pamiltų Prancūziją, o apie save sužinojo, kad kyšininkauti jai leidžia sąžinė.“ (p. 186)

Praėjusių metų pabaigoje apie šitą knygą kalbėjo visi – tokia mat buvo naujiena. Žurnalistai praskleidė politikos užkulisius! Parodė premjerą Saulių Skvernelį tokį kaip tokį. Ir kiek korupcijos, kiek aferų aferyčių!

Ekstazė dėl „Kabineto 339“, ko gero, buvo šiek tiek perspausta – turbūt vien dėl to, kad dauguma knygos skaitytojų ir šiaip nemėgsta dabartinio ministro pirmininko, kurio pilkam asmeniui skirta ši dokumentinė knyga.

Knyga sukonstruota intriguojant, todėl ją maga perskaityti – lyg detektyvą, kad sužinotum, kuo viskas baigsis. Kalba neperkrauta, todėl puslapiai patys verčiasi. Dokumentinį tyrimą verta įsigyti paremiant nepriklausomą, drąsią žurnalistiką ir savo pilietiniam raumeniui patreniruoti. Kartu viliantis, kad ateityje joks aukštas Lietuvos politikas nebaigs karjeros nesulaukęs jo veiklą iš esmės nušviečiančios knygos.

Arba netgi baigs karjerą dėl to, kad išėjo jo tikrą veidą demaskuojanti knyga.

Knygos esmę galima nusakyti taip: žurnalistai gerai padarė apie tai, ko S.Skvernelis gerai nepadarė. Tai žurnalistinis tyrimas nuolat minant premjerui ant kulnų (o vėliau – ir ant nuospaudų). Gilindamiesi į Vyriausybės vadovo veiklą žur-

Tuosyk kai kam jau tikrai metas baigti. Iki rinkimų dar dešimt mėnesių, todėl nykūs būtų 2020-ieji, jeigu anas suvargęs ir nuo žurnalistų klausimų lyg kiškis besigąsčiojantis ekspolicininkas toliau kankintų tiek save, tiek mus.

Tadeusz Konwicki

Witold Gombrowicz

Odilė, 2019

Odilė, 2019

MEILĖS ĮVYKIŲ KRONIKA

DIENORAŠTIS 1953–1956 (I) Jeigu tai būtų vien dienoraštis, tai būtų žiauriai neįdomu, kaip yra visiškai be ryšio skaityti Tomo Venclovos dienoraščius, spausdinamus „Literatūroje ar mene“, arba kaip buvo nepakenčiama skaityti Sigito Gedos dienoraščius „Šiaurės Atėnuose“. Ačiū šitiems lietuvių genijams, kad atpratino skaityti dienoraščius, tačiau W.Gombrowicziaus tekstai yra geriau negu dienoraščiai – dalis jų yra esė, laiškai arba šiaip feljetonai.

Sutikite, lietuvių literatūros kanone tekstų apie aistrą mažoka – nereikia nė vienos rankos pirštų, nes nėra ko skaičiuoti. Nelaimingai baigiasi Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ ar Antano Vienuolio „Paskenduolės“ įsimylėjėlių reikalai. Igno Šeiniaus „Kuprelio“ veikėjai irgi tik kenčia.

Užtat kūrinių apie meilės patologiją sočiai – ar tai būtų Žemaitės „Marti“, ar Jurgio Kunčino „Tūla“. Kiek atviresnės aistros aptinkame Vinco Mykolaičio-Putino romane „Altorių šešėly“ ir Mariaus Katiliškio opuse „Miškais ateina ruduo“.

Todėl Lietuvos lenkų autoriaus „Meilės įvykių kronika“ – juolab reikalingesnis tekstas mūsų literatūros kanonui. Kol kas tai yra neatrastas Vilniaus tekstas, kaip jį pristato leidykla. Tad kodėl jį vertėtų atrasti ne tik atsitiktiniam skaitytojui, bet galbūt ir šiuolaikinei mokyklai?

18 // © 37O

Romano ašis – abiturientų Viciaus ir Alinos romantiniai reikalai tarpukario Vilniuje, ne tokie jau tolimi nuo dabartinio hipsterinio Vilniaus. Tiesa, dorovės reikalavimai aiškiai kitokie. Romanas pradedamas vaizduojant nepatirtos aistros užvaldytą abiturientą, kai 2020-aisiais Viešpaties metais paaugliai vos prasikalus gaktiplaukiams jau būna perėję prie praktikos. Todėl veikėjo Viciaus aistra mergelei Alinai gali pasirodyti naivoka, ir vis dėlto ji simpatiška ir miela – gal todėl, kad šiuolaikiniam individui iš susilaikymo kylanti aistra jau kažin ar beatpažįstama ir atrodo vien egzotiška? Žinoma, šitą meilę, kaip ir neretą kitą meilę meno kūriniuose, imasi drumsti artėjanti

„Kabinetas 339“ pirštu pabaksnoja į tai, ką mes ir taip žinome: kas tokie iš tikrųjų valdo mus. Kartu tai labai svarbus demokratijos gyvybingumo dokumentas: laisvoje visuomenėje joks išrinktas ar paskirtas politikas negali būti tikras, kad juo kas nors nepasidomės – tokia laisvų piliečių privilegija. Ir bet kuris politikas turi būti pasiruošęs atvirumui. Pagal knygą jau visiškai aišku, kad S.Skvernelis atvirumo testo gėdingai neišlaikė.

tragedija, šiuo atveju – Antrasis pasaulinis karas. Šitokia teksto kompozicija šauni, vis dėlto autorius per lėtai eina „prie reikalo“ (kalbu ne apie seksą, o intrigą) – kaip ir įprasta tradiciniuose tekstuose, pasakojimas pradedamas iš toli ir iš lėto. Įpinami platūs gamtos ar įvairių ritualų aprašymai nepasitarnauja pagrindiniam romano tikslui.

Kol prieini prie erotinių pasažų, pasidžiaugi, kaip gerai T.Konwickis rašo, ir nugalėjęs nuobodulį pasistumi į priekį: „Subolavo du kerintys, sakytum savo valia gyvuojantys apvalumai, trimačiai, įkaitę iki baltumo, saldžiai begėdiški, lyg atsainūs, lyg kiek miegūsti, bet keistai pranašaujantys pavojų, paslaptingi ir kartu seniai nežinia iš kur pažįstami.“ (p. 52)

Kad ir koks būtum talentingas kūrėjas, ne viskas, ką užrašai, labai jau įdomu, kaip nelabai įdomu ir tai, ką rašo visi mažesni ar didesni narcizai savo feisbuko sienose. W.Gombrowicziaus pamąstymai turi kitokią vertę vien dėl to, kad tai yra mintys, kurias užrašė rašytojas, likęs be tėvynės, be kalbos ir be savo skaitytojų (vos prasidėjus karui jis taip ir negrįžo į gimtąją Lenkiją – liko gyventi Argentinoje).

Nepavydėtina padėtis ir autentiška pozicija leido lenkų klasikui sukurti literatūrą, kuri magiškai prašoka tautą ir laiką, kaip andai užrašydamas į popierių tarytum užprogramavo pats rašytojas: „iš tikrųjų ambicingas menas (...) turi aplenkti savo laiką, būti rytdienos menu“ (p. 58). Tad šis dienoraštis, kaip ir anksčiau perleisti „Lenkiški prisiminimai“, yra tekstas, gyvai bylojantis kad ir apie esamą kultūrinę-politinę Lietuvos padėtį. Pavyzdžiui, ar neprimena dabartinio politinio štilio kad ir tokia W.Gombrowicziaus ištara: „Lenkijoje (Lietuvoje? – „37O“) idėjoms visuomet pritrūkdavo žmonių... noriu pasakyti, kad žmo-

nės neįstengdavo suteikti idėjoms ne tik pakankamos jėgos, bet ir to magnetinio patrauklumo, kuriuo disponuoja gerai „išspręsta“ siela.“ (p. 43) Maloniai stebina, kad storutėlį W.Gombrowicziaus dienoraštį, kaip ir ankstesnių jo publicistinių tekstų leidimus, graibstyte graibsto studentija. Tikiuosi, ne vien iš mados? Kita vertus, skaityti šitą autorių – iš tikro labai jaunatviškas užsiėmimas, lyg kremas nuo minčių raukšlių.

FESTIVALIS „ŽIEMOS EKRANAI“: LAIKAS PRANCŪZIŠKAM KINUI Rašė Daiva Juonytė

Eglės Čepaitės asmeninio archyvo nuotr.

Po žiemos švenčių šiek tiek nurimęs sausis kasmet atneša ne tik naujų pokyčių viltį, bet ir frankofonišką kino šventę – prancūzų kino festivalį „Žiemos ekranai“. Sausio 23–vasario 9 d. penkioliktą kartą vyksiantis renginys žiūrovus skatins leistis į dabarties laiko paieškas ir panirti į atsitiktinumų žavesį. Apie prancūziško kino magiją, „must see“ filmus, šiuolaikines tendencijas ir, žinoma, laiką kalbamės su festivalio programos sudarytoja Egle Čepaite.

Programos sudarytoja Eglė Čepaitė

– Jau sausio 23 d. prancūziško kino gerbėjus į kino sales pakvies jubiliejinis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“.

Penkiolika metų žmogui – maištingos paauglystės laikotarpis. O ką toks amžius reiškia festivaliui?

– Per tiek metų renginys išsigrynina, suformuoja stuburą ir penkioliktąjį gimtadienį pasitinka jau tvirtai įsišaknijęs Lietuvos kultūriniame gyvenime – atpažįstamas ir laukiamas. Tačiau maištingas pradas niekur nedingsta – kiekvienais metais yra išgyvenamas vidinis virsmas ir atsinaujinimas, to, kas jau įvyko apmąstymas, to, kas dar tik įvyks numatymas, ieškojimas.

– Kaip per daugiau nei dešimtmetį pasikeitė festivalio žiūrovas, jo lūkesčiai? Kaip apskritai kito požiūris į prancūzišką kiną?

– Jau dešimt metų negyvenu Lietuvoje, tačiau iš to, ką teko nugirsti, skaityti ar matyti čia viešint, galiu pasakyti, kad žiūrovas apskritai tampa labiau išprusęs, besidomintis kino pasaulio naujienomis, išrankus ir ieškantis kokybiškų filmų. O prancūziškų filmų žavesys Lietuvoje tikrai neblėsta – manau, daugelis sutiks, kad lietuviai ypač mėgsta prancūzišką kiną.

– Šių metų festivalio pagrindinė programa „Dabarties laiko beieškant“ skatina žiūrovus leistis į laiko paieškas ir patirti atsitiktinumų žavesį. Kuo ši tema aktuali šiuolaikiniam kinui ir visai visuomenei?

– Ar per drąsu būtų sakyti, kad nėra nieko aktualiau už dabartį ir laiką? Aktualija, laikas ir dabartis – sinonimų teritorijoje susitinkantys žodžiai, išgyvenami dabar, iškart, akimoju, neatsigręžiant, nestojant. Kinas, kaip ir kiti menai, mums dovanoja nuostabią stabtelėjimo privilegiją patirti dabarties gylį, laiko pilnumą, aktualijų daugiasluoksniškumą. Gyventi aaaaaa aa dabartyje ir tuo pačiu metu jos ieškoti – prieštaringa mintis ir labai palankus diskusijos pradžios taškas. Tikimės, kad parengta filmų programa bus turiningų pokalbių akstinas.

– Kokios tendencijos šiuo metu vyrauja prancūziškame kine?

– Prancūzijoje ypač stiprus ir įdomus politines bei socialines temas nagrinėjantis kinas. Šiemet festivalyje norime pristatyti šio kino įvairiapusiškumą: nuo žanrinio kino kodais eksperimentuojančio režisieriaus Sébastieno Marnier filmo „Paskutinė pamoka“, Boriso Lojkine biografinės dramos „Kamilė“,

„Kamilė“, režisierius Borisas Lojkine, 2019 m., 90 min.

politines dilemas gvildenančio kino kūrėjo Nicolas Pariser komiškos dramos „Alisa ir Meras“ iki nuoširdžios ir jautrios režisieriaus Louiso-Julieno Petit komedijos „Nematomos“. Nereikėtų pamiršti, kad greta globalių ir dabartinę pasaulio padėtį nagrinėjančių siužetų prancūziškas kinas išsiskiria ir visuomet išsiskyrė subtiliu bei autentišku individualių dramų ir meilės istorijų nagrinėjimu. Tokio aaaa aaa kino mėgėjams rekomenduoju nepraleisti romantinės komedijos žanrą atnaujinančio kino kūrėjo Erwano Le Duco filmo „Esminis poreikis“, apie aaaa aaa neurotiškus bandymus kabintis į gyvenimą kalbančios Antoine de Bary dramos „Mano šlovinga jaunystė“ ar netobulo gyvenimo grožį atskleidžiančios nuotaikingos režisierės Valérie Donzelli komedijos „Notre Dame“.

– Kuo prancūzų filmai šiandien išsiskiria iš kitų Europos šalių kino kūrėjų darbų?

– Kiekvienais metais Prancūzijoje sukuriama daugiau nei 300 pilnametražių kino juostų, kino salėse apsilanko daugiau nei 200 mln. žiūrovų. Ši iš pažiūros sausa statistika labai iškalbinga: nė viena kita Europos šalis nė iš tolo neprilygsta tokiai įspūdingai, puikų finansavimo modelį ir stiprų institucinį užnugarį turinčiai kino industrijai. Tvirta industrija sudaro puikiais sąlygas skleistis ir klestėti talentams – prancūziškų filmų teminė ir stilistinė įvairovė ypač plati.

– Šių metų „Žiemos ekranuose“ – daugiau nei 30 juostų.

Kaip vyko programos sudarymo procesas ir kokiais kriterijais remiantis buvo atrenkami filmai, verti pamatyti?

– Svarbiausias programos atrankos kriterijus – filmų meninė vertė. Rengiant pagrindinę programą per kelis mėnesius teko peržiūrėti apie 100 naujausių prancūziškų juostų, sulaukusių teigiamų kino kritikų ir / ar žiūrovų vertinimų. Siekėme sudaryti programą, kurioje vyrautų žanrų ir temų įvairovė bei atsispindėtų šiandienos prancūzų kino tendencijos. Pagrindinėje programoje „Dabarties laiko beieškant“ – penkiolika autorinio kino filmų, sukurtų Prancūzijoje per pastaruosius dvejus metus. Visi jie Lietuvoje bus rodomi pirmą kartą. Programos filmus sieja netikėtos ir drąsios kasdienybės interpretacijos, jiems būdinga išskirtinė, raiški kino kalba. Antrojoje programos dalyje – teminė retrospektyva „Atsitiktinumai ir sutapimai“. Rengiant šią programos dalį teko sugrįžti prie kino studijų metais nuodugniai tyrinėtos Prancūzijos kino istorijos.

Buvo labai įdomu ieškoti režisierių ir juostų, kuriose svarbų vaidmenį atlieka atsitiktiniai nutikimai, sutapimai ir lemtingi

KINAS

>> EITI AR NEITI

susitikimai. Žinoma, nepamiršome ir mažiausių festivalio žiūrovų – jiems taip pat esame parengę specialią programą.

– Kuris festivalio filmas sukėlė daugiausia diskusijų?

– Ilgai dvejojome dėl atidarymo filmo – juk tai juosta, duodanti toną visam festivaliui. Šiemet pasirinkome L.-J.Petit režisuotą filmą „Nematomos“. Daugiau nei milijono žiūrovų Prancūzijos kino salėse sulaukusi komedija labai subtiliai nagrinėja skaudžias benamystės realijas ir nepalieka abejingų. Juoktis, verkti ir mąstyti drauge su (ne)matomais kasdienybės herojais – štai tokį linkėjimą siųsime su pirmuoju filmu „Žiemos ekranų“ žiūrovams.

– Kurių juostų „Žiemos ekranuose“ derėtų nepraleisti tikram prancūziško kino gurmanui?

– Manau, kad kiekvienas tikras prancūziško kino gurmanas jau pats žino, ką tikrai aplankys festivalio metu. O tuos, kurie dar šiek tiek aaaaa aaa aaaaaa aaa dvejoja, kviečiu pasiduoti atsitiktinumų kerams ir rinktis tai, ką žiūri rečiausiai.

Užkietėjusius melodramų mėgėjus pakviesčiau į kultines, jau kino klasika tapusias komedijas: režisieriaus Francio Veberio „Ožką“, kurioje vaidina įspūdingas Pierre Richardo ir Gérardo Depardieu duetas, ir Jeano-Paulio Rappeneau „Laukinį“, atskleidžiantį įstabų Catherine Deneuve talentą. Mėgstantiems realistinius filmus siūlau fantastikos elementų turinčią Stéphano Batut pernai Prancūzijoje geriausiu debiutu pripažintą juostą „Klajojanti siela“, Sébastieno Marnier filmą „Paskutinė pamoka“ ir kino kūrėjos Sophie Fillières komišką dramą „Gražuolė ir gražuolė“.

– Kuo prancūziškas kinas žavi jus pačią? Ir koks laikui nepavaldus prancūziškas filmas yra jūsų must see sąraše?

– Prancūziškas kinas mane žavi savo laisve būti netobulam, laisve klysti, būti nenuspėjamam, o kartais, priešingai, dar ir kaip nuspėjamam. Laisvė kurti laisvai – kas gali būti už tai žavingiau? Artėjant 2020-iesiems, visi sudarinėjo dešimtmečio geriausiųjų aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaa aa sąrašus.

Man praėjęs kino dešimtmetis neįsivaizduojamas be Leos Caraxo „Šventųjų motorų“, o visa Prancūzijos kino istorija – be Alaino Resnais „Praėjusiais metais Marienbade“.

„Pikaso paslaptis“, režisierius Henri-Georges Clouzot, 1956 m., 78 min.

„Gražuolė ir gražuolė“, režisierė Sophie Fillières, 2018 m., 96 min.

„Esminis poreikis“, režisierius Erwanas Le Ducas, 2019 m., 99 min.

„Du sūnūs“, režisierius Félixas Moati, 2018 m., 90 min.

„Ožka“, režisierius Francis Veberis, 1981 m., 95 min.

Recenzavo Goda Dapšytė

VIRIMO TEMPERATŪRA 5425 Repertuarą sekite http://www.areimosteatras.lt

Nuolat kartojame, kad neturime laiko.

Kas šiais laikais turi laiko žiūrėti filmą?

Juk kasdienybėje, kai nepostiname iš vieno ar kito madingo kino festivalio ar nacionalinės premjeros, vis dažniau renkamės serialus. Štai net Seimo Kultūros komiteto pirmininkas neseniai pareiškė, kad neturi laiko lankytis kultūros renginiuose. Tai gal pats laikas ir teatre vietoj kelias valandas trunkančių sagų suskaidyti jas į serijas ir taip atliepti tą laiko stoką? Na, o jei žiūrėti per vieną vakarą, tai jau visą sezoną. Užsiprenumeruotumėte tokį teatro serialą?

Bandomąją teatro serialo versiją jau porą metų siūlo Artūro Areimos teatras. Šiuo metu visą sezoną galima peržiūrėti per vieną vakarą, tad „Virimo temperatūrai 5425“ pagal Virginijos Rimkaitės pjesę vis dėlto teks paskirti visą vakarą, bet pamatysite visas tris serijas.

Tai pirmasis A.Areimos susidūrimas su vadinamąja nacionaline dramaturgija. Absurdo nestokojančiai jaunos dramaturgės pjesei režisierius parinko išties neįprastą formą ir utriruotas raiškos priemones (visiškai kitokią režisierės Giedrės Kriaučionytės-Vosylienės šios pjesės interpretaciją galite pamatyti Lietuvos nacionaliniame dramos te-

atre). Nors spektaklis išlaiko pagrindinius serialo struktūros elementus, tačiau neverta apsigauti: tai greičiau serialo parodija nei kartotė.

Kaip ir būdinga serialams, „Virimo temperatūroje 5425“ daug buities. Ir scenoje (scenografas – taip pat A.Areima), ir ekrane. Tačiau šis buitiškumas siurrealistinis, jis perteikia iškreipto vienos šeimos gyvenimo vaizdą. Tado Gryno, Monikos Poderytės ir Valerijaus Kazlausko kuriami personažai čia egzistuoja tarp olimpinės ramybės ir visiškos isterijos, tarp nuolankumo ir despotizmo, išgąsčio ir agresijos, tarp aukos ir budelio vaidmenų. Ričardo vaidmenį kuriantis T.Grynas jau vien savo pasirodymu scenoje primena lietuviškuosius serialus ir net jų pagimdytus filmus apie nemylimus, svetimus, pasmerktus ir pan. Tik, žinoma, kontekstas keičia prasmę, tad sureikšmintas žvilgsnis, vienu ar kitu rakursu sustingusi poza, pakilus tonas spektaklyje pasitelkiami taikliai serialų klišių parodijai. „Virimo temperatūroje 5425“ iš lėto dėliojant detales į mozaiką, nuojautomis ir netikėtais emocijų proveržiais pasakojama autokatastrofą patyrusios šeimos drama. Tačiau panašu, kad spektaklio kūrėjams tai tik preteks-

MONGOLIJA Repertuarą sekite www.okt.lt

Downo buvo pavadinta mongolizmu.

Tačiau šiai stepių valstybei užprotestavus visos tautos asocijavimą su medicininiu terminu, šiandien jį žinome Dauno sindromo pavadinimu. Būtent apie šį sindromą pasakoja naujausias OKT / Vilniaus miesto teatro spektaklis – režisūrinis teatro ir kino aktoriaus Dariaus Gumausko debiutas „Mongolija“.

Vismantės Ruzgaitės nuotr.

Dabar įkvepiame ir pasirengiame jaustis nejaukiai. Bet be reikalo. Tai ne toks spektaklis. Jis nekviečia gailėti.

Negrūmoja piršteliu. Greičiau, priešingai, gydo nuo to sutrikimo ir nepatogumo, nuo įpročio nuleisti akis.

20 // © 37O

Mongolija – tai tokia gyventojų skaičiumi (bet tikrai ne plotu) Lietuvai artima valstybė, įsikūrusi tarp Rusijos ir Kinijos, retai kada minima tarptautiniame kontekste. Tačiau dar ne taip seniai ji buvo asocijuojama su genetiniu defektu – 21 chromosomos trisomija, kuri ją aprašiusio britų gydytojo Johno Langdono

„Mongolijoje“ pasakojama apie saulėtas vaikystės vasaras, nuotykius su draugais, nesusipratimus namuose ir su draugais, nusivylimus, kurių visiems pasitaiko, ir tam tikras nepatogias socialines situacijas. Neįpareigojančiu, iš asmeninių (ir ne tik) patirčių, atsiminimų nuotrupų, sukurtų situacijų ir muzikinių epizodų (kompozitorius Vytautas Leistrumas) sumontuotu pasakojimu spektaklio autoriai ir atlikėjai D.Gumauskas ir Andrius Alešiūnas kviečia pažinti, ir, jei pavyks, suprasti. Apie žmones su 21 chromosomos trisomija ir juos supančius sveikuosius čia pasakojama daugiausia iš vaiko pozicijos, t.y. priimant pasaulį ir žmones tokius, kokie jie yra, stebint, o ne stebintis. Tai leidžia ir žiūrovams perimti šį žvilgsnį ir nemažai juoktis iš čia gana dažnų komiškų situacijų.

D.Gumausko spektaklis paremtas Lietuvos scenoje gana iš lėto populiarėjan-

Lauros Vansevičienės nuotr.

TEATRAS

>> EITI AR NEITI

tas pakalbėti plačiau apie šiuolaikinių žmonių santykiams būdingą susvetimėjimą ir pragmatizmą, užgriebti vartotojiškumo problemą ir pasimėgauti visam tam perteikti pasirinkta menine forma.

Spektaklis persunktas ne tik absurdu, bet ir ironija, trečiojoje serijoje pereinančia į groteską. Kraujas čia liejasi laisvai, tik ne dažų, o kečupo pavidalu, o kritinės įžvalgos formuojamos ne tik netikėtais veikėjų tarpusavio santykių posūkiais ar reakcijomis, bet ir vaizdo scenoje ir vaizdo ekrane kontrastais ir paralelėmis.

Regis, tai vienas iš kol kas retų atvejų, kai režisieriui iš tiesų pavyksta įgyvendinti jau kurį laiką deklaruojamą siekį surasti naują santykį tarp scenoje vykstančio vyksmo ir žiūrovo. Gal todėl, kad minimalistinė ir šalta spektaklio estetika, utriruota aktorių vaidyba ir jos kontrastas jų tariamam tekstui, visų pirma, glumina. Tai nuginkluoja publiką ir priverčia noromis ar nenoromis įsitraukti į spektaklio veiksmą jau vien tam, kad pamėgintų suprasti, kas čia po galais vyksta.

Rekomenduojama pasiilgusiems absurdo.

Nerekomenduojama lietuviškų TV serialų gerbėjams.

čiu metodu – meniniu tyrimu. Kad labai nemažai tyrinėta, svarstyta, glūdinta ir, regis, po gramą apskaičiuota, leidžia spėti, su kokiu lengvumu ir tikslumu vystoma spektaklio dramaturgija ir abiejų aktorių kuriami vaidmenys.

Scenoje patiems sau labai svarbią temą nagrinėjantys aktoriai sugeba ir nuo jos atsiriboti, ir čia pat vėl į ją pasinerti, ir neprarasti saviironijos. Netikėtas, bet puikus skirtingų kartų aktorių duetas į savo pasakojimus elegantiškai įpina faktus, stereotipines reakcijas, netikėtus pasirinkimus. Ir visa tai neprikišamai, tarsi čia pat sugalvota, tarsi ištisinė improvizacija, žaismas, dviejų draugų su azartu pasakojama istorija. „Mongolijoje“ nėra nereikalingų ar neišbaigtų scenų, perteklinių pasakojimo posūkių, neišvystytų užuominų. Regis, spektaklis komponuotas su juvelyrine precizika. Žiūrovai susikoncentruoti į spektaklį kviečiami palengva, leidžiant

užsiliūliuoti raminančiais vaizdais (vizualizacijų autorius Vytautas Narbutas), o išlydimi ne tik utopinės Mongolijos vaizdais, bet ir kvietimu susipažinti su moksliniu požiūriu. Po spektaklio vyksta susitikimas su genetikos ekspertu prof. dr. Algirdu Utkumi, kuris suprantamai išaiškina žmogiškosios genetikos subtilybes ir noriai atsako į įvairiausius publikai kylančius klausimus apie 21 chromosomos trisomiją.

Taigi, nors šis spektaklis iš esmės turi edukacinių ir integracinių tikslų, tačiau jo kūrėjams pavyko tinkamai atskirti meninę ir mokslinę-edukacinę jo dalis, taip išvengiant ir didaktiško tono, ir galimos atmetimo reakcijos. Šis spektaklis tik dar kartą įrodo, kad nuoseklus meninis tyrimas – vienas tiesiausių kelių į autentišką sceninį pasakojimą ir aktualių temų virsmą menine kalba, o šiuo konkrečiu atveju – nuostabia kelione į meilę savo artimui.

Rekomenduojama tiesiog be jokių kalbų.

Nerekomenduojama praleisti gerą progą.

TIK SUAUGUSIEMS Repertuarą sekite www.atvirasratas.lt

Atsakymą randa gana greitai, vos prasidėjus spektakliui, ir vėliau jį dar daug kartų pakartoja – suaugusiais tampame tapę tėvais. Įvairių kartų ir faktūrų „Atviro rato“ ir „Keistuolių teatro“ aktoriai Aldona Vilutytė, Vesta Šumilovaitė, Gelminė Glemžaitė, Dalius Skamarakas, Rokas Petrauskas ir Arnas Ašmonas įkūnija įvairiausias vaikų besilaukiančias, juos auginančias ir į pasaulį paleidžiančias poras. Pateikiama plati šeiminių (ir ne tik) situacijų amplitudė nuo komiškų iki romantiškų, nuo buitiškų iki dramatiškų, nuo sentimentalių iki ironiškų. Spektaklio kūrėjams pavyko užfiksuoti ne vieną tikslią jaunų tėvų tarpusavio santykių, kivirčų ir laimės akimirką, tačiau jos, deja, greitai pasimeta bendrame spektaklio klegesyje.

Spektaklis kuriamas situacijų komedijos principu, kur vieną sceną veja kita, o siužetas montuojamas iš pasakojimų nuotrupų. Tačiau spektaklio autoriui, regis, pritrūksta apsisprendimo, kas iš tiesų visame šiame pasakojime svarbiausia ir kuri tema vis dėlto lemiama.

Paprastu atsakymu į paprastą (nors ir filosofiniu galintį tapti) klausimą prasidėjęs spektaklis pasiklysta staiga išsiskleidusiuose bandymuose aprėpti viską, kas kaip nors susiję su buvimu tėvais (bet ar tai vienintelis suaugusiųjų vaidmuo?): kartų konfliktus, vaikus auginančių šeimų buityje kylančias ir švietimo sistemos problemas, seksualinių mažumų klausimus ir dar spėti (per tas pačias pusantros valandos) papasakoti menamų vaikų likimus nuo nėštumo testo iki universiteto baigimo. Ir nors spektaklio dramaturgijoje mezgamos tam tikros atskirų šeimų istorijų ir jų tarpusavio sąsajų gijos, tačiau scenoje joms skiriama nepakankamai dėmesio ir subtilesni, susimąstyti skatinantys epizodai čia pat užgožiami komiškų scenų. Taip palaikoma spektaklio dinamika, tačiau jai paaukojamas gilesnis pasakojimas.

Nors spektakliui surinkti įdomūs ir charizmatiški aktoriai, tačiau stebint sceną po scenos vis juntamas lietuviško serialo estetikos prieskonis: regis, aktoriai ne kuria personažus, o sukasi iš situacijų, beria tekstą kryptingai judėdami užsibrėžto situacijos sprendimo link, o ne pasakoja konkrečių žmonių istoriją, ne kuria personažus, o atlieka scenas.

Nors didžioji dalis spektaklyje kuriamų

Dainiaus Putino nuotr.

Naujausiame teatro laboratorijos „Atviras ratas“ spektaklyje „Tik suaugusiems“ aktorius, dramaturgas ir režisierius Justas Tertelis ieško atsakymo į klausimą: kada tampame suaugę?

situacijų – šeiminės, tačiau bene tiksliausiai ir įdomiausiai čia vaizduojami ne tėvai ar įsimylėjėliai, o vos poroje epizodų pasirodančios A.Vilutytės ir V.Šumilovaitės įkūnijamos mokytojos (gal todėl, kad jų scenos – tik inkliuzai bendrame klegesyje).

Rekomenduojama lietuviškų serialų nevengiantiems jauniems tėvams.

Nerekomenduojama tiems, kuriems tėvų ir vaikų santykiai šiuo metu nėra aktuali tema.

Tad, nors sunku ginčytis, kad, susilaukę vaikų, suaugusiais tampame, norime to ar ne, ir kad šeima – sudėtinė visuomenės, kurioje veši nemaža problemų ir stereotipų, dalis, ir kad į daug ką galėtume dažniau pasižiūrėti su šypsena, tačiau norėtųsi ir galimybės (erdvės ir laiko) nepražiūrėti svarbių detalių, jautrių ir realiai, o ne stereotipiškai komplikuotų tėvystės, mamystės ar tiesiog žmonių gyvenimo detalių (o jų šiame spektaklyje tikrai yra).

GILYN Į MIŠKĄ / INTO THE WOODS Repertuarą sekite www.rusudrama.lt Kas bendro tarp Raudonkepurės, Pelenės, Rapuncelės ir Džeko, kuris pupa į dangų kopė? Ogi vieno žymiausių miuziklų autorių Stepheno Sondheimo miuziklas „Gilyn į mišką / Into the Woods“, kurio interpretaciją, patikėtą režisieriui Viliui Malinauskui, galima pamatyti Lietuvos rusų dramos teatre.

posūkių, tačiau librete jie sprendžiami stabdant veiksmą ir viską perteikiant tekstu (tam noromis nenoromis turi būti skiriama nemaža tris valandas trunkančio spektaklio dalis). Tačiau tokios dainos kaip „Children Will Listen“ ar finalinė „No One Is Alone“ atperka bent dalį šių komplikacijų.

Tiesa, neapsigaukite: šis S.Sondheimo ir Jameso Lapine’o miuziklas skirtas ne vaikams – ši pasaka sekama suaugusiesiems. Daugeliui iš brolių Grimmų pasakų pažįstami veikėjai čia ne tik susitinka, bet ir dalyvauja vienas kito likimo vingiuose, patiria nuotykių ir ne tik laimingas pabaigas. „Gilyn į mišką / Into the Woods“ vyksta ties riba tarp svajonių ir realybės, čia keliamas klausimas, kur mus gali nuvesti norai ir svajonės, ir primenama apie kiekvieno iš mūsų atsakomybę už savo veiksmus.

Nors miuziklo herojai atkeliavę iš pasakų, tačiau jų kelionė per miškus čia tokia pat skausminga ir su egzistenciniais akcentais, kaip ir bet kurios kitos dramos veikėjų.

Spręsdamas gan sudėtingas miuziklo autorių pateiktas užduotis, V.Malinauskas savo interpretacijai pasirinko dvi pagrindines priemones – charizmatiškus atlikėjus ir įspūdingus Jolantos Rimkutės kostiumus. „Gilyn į mišką / Into the Woods“ pastatymui suburta itin įdomi atlikėjų grupė: kartu su Lietuvos rusų dramos teatro trupės aktoriais miuzikle pasirodo Vaidas Baumila, Girmantė Vaitkutė, Elžbieta Latėnaitė, Lari-

Minimalistiniame scenovaizdyje (scenografė Kristina Kasparavičienė), apsiribojančiame stalu-podiumu ir foninėmis

uždangomis, spalvingi, ryškūs ir charakteringi pasakų veikėjai klaidžioja tariamame miške, kalbasi su menamais paukščiais, lanko menamus medžius ir bokštus. Negausu šiame spektaklyje ir miuziklams būdingų šokio epizodų, atsisakoma pasikliauti ir bet kokiais specialiaisiais efektais. Taigi, nepaisant itin spalvingos ir įspūdingos veikėjų išvaizdos (dar kartelį komplimentai J.Rimkutei), į spektaklį nemažai turi įsitraukti ir žiūrovų vaizduotė, kuriai paliekama susikurti trūkstamas grandis.

Nors spektaklio pavadinimas dvigubas, t.y. pateikiamas su versija originalo – anglų – kalba, bet dainuojama vis dėlto rusiškai (vertėjas Pavelas Šišinas) su lietuviškais titrais. Tikėtina, kad tai gali gluminti, tačiau patirtis – įdomi.

Rekomenduojama prisiekusiems S.Sondheimo gerbėjams.

Nerekomenduojama rimtųjų (ir muzikos, ir teatro) žanrų šalininkams.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

S.Sondheimo muzika sudėtinga, paini, kupina netikėtų, unikalių sąskambių (ko verta vien Vilko arija), o iš atlikėjų ji reikalauja ne tik muzikinių gabumų, bet ir įsiklausymo į tai, kas lieka už natų. Tad reikia pripažinti, kad dramos, o ne muzikinio teatro trupei su spektaklio muzikinio vadovo Josepho Bateso (JAV) pagalba pavyko įveikti šį muzikinį iššūkį. Tiesa, reikėtų pastebėti, kad J.Lapine’o libretas itin komplikuotas ir gali pasirodyti gana sunki užduotis ir dramos teatro publikai, ir atlikėjams. „Into the Woods“, tai būdinga S.Sondheimui, kupinas galvosūkių ir

sa Kalpokaitė ir kt. Tačiau įdomiausius vaidmenis šiame spektaklyje sukūrė ne populiarumą dramos ir muzikinio teatro scenoje jau pelnę atlikėjai, o dvi jaunos aktorės – Monika Valkūnaitė, įkūnijusi Kepėjo žmoną, ir Kotryna Chruškova, sukūrusi aštrią ir kovingą Raudonkepurę. Jų herojės bene vienintelės patiria realius pasikeitimus (čia ir vėl kaltas libretas) ir gal todėl labiausiai priartėja, o kartu ir spektaklį priartina prie realaus, ne pasakų, pasaulio ir sukuria galimybes platesniems apibendrinimams. Tiesa, verta paminėti ir V.Baumilos, bei Telmano Ragimovo kuriamas itin komiškas svajonių princų parodijas.

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

8 KAMBARYS PANACĖJA

MONIKAZE CHICKEN WINGS

Self-released

Self-released

MĖNESIO ALBUMAI

Igno Avižinio nuotr.

Lietuviško hiphopo jūroje pakilo pokyčių vėjai ir „8 kambarys“ su savo tik antruoju albumu, deja, jau skamba kaip praeities reiškinys, vis besistengiantis kelti savo galvą, tačiau tai darantis ne itin sėkmingai. Toks įspūdis, kad tai nujausdamas duetas albumu „Panacėja“ bando šioje audringoje jūroje išlaikyti skęstantį senąjį bagažą ir griebtis šiaudo, kuris jiems padės įlipti į naujųjų lyderių gelbėjimo valtį. Todėl albume vis mažiau beprasmės filosofijos, mažiau nieko nereiškiančių, bet gražiai skambančių žodžių junginių, daugiau tiesioginių istorijų ar jausmų, tačiau vis dar bandoma kažkaip tos praeities nepamiršti, išlikti tokiais pat, kaip seniau, melancholiškais.

Kai net žanro klasikai nusprendžia kabinti mikrofonus ant vinies, telieka konstatuoti, kad „8 kambario“ muzikiniai sprendimai skamba labiau kaip bandymai įtikti, nei bandymai valdyti. O ir naujovės yra, grubiai tariant, meh...

Akivaizdžios emo / soundcloud repo įtakos, gal tik man, bet skamba nenuoširdžiai – kai taip rašo septyniolikmečiai paaugliai, gali rasti jų žodžiuose nuogos tiesos (visi paaugliai yra dramos karalienės ir emocijų maksimalistai su visais neigiamais padariniais), net jeigu tai padaryta toli gražu neprofesionaliai. Ta „viskas arba nieko“ filosofija traukia savo pavojingumu, kartais kvailoku, bet labai rizikingu. O „8 kambario“ vaikinai, rodos, tiesiog panaudoja šiuos elementus dainų konstruktams, ir tai tiesiog tampa instrumentais. O ir vyraujantis rimavimas jungiant žodžius mane / tave / save su vietininko linksniais ima erzinti. Juk Marijos žemėje tiek daug repo grupių, kurios gali rimuoti. Tai kodėl gi neskirti daugiau laiko svarbiausiam šios muzikos elementui. Po viso to labai įkvėptas tikrai nesijauti, nes supranti, kad nieko naujo neišgirdai, o ir pats įrašo pavadinimas ima skambėti klaidingai; šis albumas toli gražu nėra panacėja. Tai placebas.

Toks įspūdis, kad, kaip ir visi Lietuvoje, Moniką Zenkevičiūtę pirmąkart išgirdau Vilniaus klube „XI20“ a.k.a. „Skylė“, prieš iki dabar nuostabą keliantį „Algiers“ koncertą. Be to, kad į galvą netilpo, kaip tokioje kamūrkėje gali koncertuoti tiek pripažinta grupė, nustebino ir šios lietuvės energinga ir aštri industrinė elektronika, kuri gal ir vakaro atmosferai ne itin tiko, tačiau, kaip matome, dėmesio pritraukė užtektinai. Prabėgo beveik metai, ir štai – jos albumas, kuris skamba visiškai kitaip nei ta muzika, kuri skambėjo koncerte, tačiau jos klausytis yra ne mažiau įdomu. „Chicken wings“ – tai eksperimentinė elektroninė mišrainė, kuriame makaluojasi industrial, glitch, techno ir dar velniai žino kas. Tačiau, nepaisant visos šios masės, Monikaze patiekalas toli gražu nėra sunkus. „Chicken wings“ skamba gana lengvai, kūrėja sėk­ mingai sugebėjo išfiltruoti garsus, palikdama tik tai, kas būtina ir reikalinga, todėl nesitikėkite, kad jau driokstelės, tai driokstelės. Atvirkščiai, talentinga ir profesionalia ranka paruošta Monikos mišrainė tikrai neapsunkins ausų. Tiesą sakant, kartais norisi net kažko sunkesnio, bet tuomet supranti, kad kūrėjui aiškinti, ką jis turi daryti, tiesiog nedera. Iš kitos pusės, jos kūryboje aš išgirdau interpretaciją to, kas pastaraisiais metais valdo populiariausius Vakarų eksperimentatorius, lyg Monikaze būtų radusi savo kelią į bendrą katilą. Džiugu, kad „Chicken wings“ išvydo saulės šviesą, nes, kai visi taip šaukia, kad nori sekti Vakarų madas, gali neišgirsti tų, kurie su jomis eina kartu. („Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“) 81

100

RUTA MUR PASAKOJIMAI APIE...

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 45

100

PETUNIJA PETUNIJA

Self-released/Garso kultūra

22 //

Ko jau ko, bet Lietuvoje kokybiškos popmuzikos trūksta lyg sniego per Kalėdas. Visi tikinimai, kad visokie realybės šou laimėtojai ar lietuviškų festivalių pagrindinės žvaigždės užpildo šią nišą, neįtikins niekaip, nes... na, tai dažniausiai arba š..., arba greitasis maistas, arba banaliąja prasme pigus popsas. Iš esmės visi trys reiškia tą patį. Agnės Šiaulytės ir Kęstučio Vaitkevičiaus projektas parodo, kad popmuzika gali būti skirta ne tik duonos ir žaidimų reikalaujančiai publikai, ir kartu su visada dėmesį patraukiančiu Adu Gecevičiumi jie sukūrė albumą, kuris pagaliau gali pretenduoti į art pop stilių. Ne paslaptis, kad pasaulyje šis stilius yra labai populiarus, bet Lietuvos muzikinio veido formuotojams tikriausiai – pernelyg intelektualus. „Petunija“ yra gal pablaškytas, gal ne iki galo susitupėjęs, gal truputį per daug maksimalistinis, tačiau, svarbiausia, labai profesionalus ir kokybiškas trijų savo amato žinovų, o ne diletantų darbas. Ir tikrai svarbus įvykis Lietuvos popmuzikos scenoje. Kabinančios, bet ne pigios melodijos, išmanant, kas yra kabliukas (ypač „Widow“), ir įjungiant A.Gecevičiaus eksperimentinius polinkius, išties paverčia šį EP vienu ryškesnių metų pabaigos albumų. O patikėkit, dabar, prieš M.A.M.A apdovanojimus, leidžia visi, kam reikia ir kam nereikia, ir dažniau – nereikia. Žinant, kad tai yra projekto debiutas, stebina „Petunijos“ muzikinė branda, turiningumas, ir galiausiai šį albumą tiesiog įdomu klausyti. Ypač turint omeny, ką siūlo visos kitos lietuvių atlikėjos, neturėjusios fantazijos pasivadinti daugiau nei vardu. Telinkiu pamiršti „Eurovizijas“ ir drąsiai dirbti savo darbą. Daugelis Lietuvos atlikėjų vadina save dainininkais, tačiau „Petunija“ ramiai gali save vadinti kūrėja.

Self–released

Po užpernai įvykusio Lykke Li koncerto lyg ir turėjusi sprogti, bet vis dėlto nesprogusi Rūta Murinaitė savo mini albumu „Pasakojimai apie...“ parodo, kad nereikėtų jos užmiršti, o, priešingai, skirti kuo daugiau dėmesio ir eterio. „Pasakojimai apie...“ yra kaip reta puikus darbas, prieštaraujantis dabar vyraujančiam stilių maišymui.

Vietoj to jis atiduoda duoklę vienam stiliui – 9-ojo dešimtmečio naujajai romantikai, tačiau daro tai taip sėkmingai, kad perklausų metu negalvojau nei apie muzikines, nei apie tekstines įtakas. Rutai Mur pavyko sukurti jos pačios individualumą atskleidžiančią muziką, kurioje aš mačiau vien tik Rutą Mur. Aišku, pirmiausia, reikia paminėti jos sodrų balsą, kuris lyg šilkas tepa tingias, bet keistai šiltas (nors šaltumas čia lyg ir turėtų vyrauti) kompozicijas.

Muzika išties skamba kaip neskubus pasakojimas, duodant laiko nuskambėti neperkrautoms aranžuotėms ir, kas itin apskritai reta muzikoje, ausį ir smegenis maloninančiais tekstais. Banalybių čia nerasi, kaip ir skubotumo ar bandymo šaudyti visais turimais muzikiniais ginklais. Rutos Mur muzika slenka pamažu, tikslingai, sugebėdama išlaikyti dėmesį ilgų kompozicijų metu. Itin džiugina tai, kad Rutai 9-asis dešimtmetis nėra tik dėl bangos, ne tik dėl to, kad praėjo 30 metų ir mados grįžta (o, tiesą pasakius, daug kas tą dešimtmetį jau pamiršta, dabar madingas 10-asis dešimtmetis). Jai tai artima išraiškos priemonė, kuri yra daugiau nei fainų garsų rinkinys. Todėl „Pasakojimai apie...“ yra privaloma išgirsti. Juk kas šiais metais parašė gražiau nei „Tavo balso aš neužmiršiu / Nors be jo, manau, numirsiu“? („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 86

100

MOTINA YOU WILL BE RECORDED Self–released

Šiais laikais, kai atrodo, kad apie visus reikia žinoti viską, o asmenybės kultas jau dažnai aplenkė to asmens nuveiktų darbų vertinimą, smagu, kad atsiranda kas nors, apie ką tu nieko nežinai, tačiau tas kas nors tiesiog siūlo tau savo darbo vaisių. Va taip, tik daug paprasčiau, pas mane atsidūrė keturių vilniečių projekto „Motina“ albumas, apie kurį nežinojau nieko, ir tuo džiaugiausi, nes niekas niekaip neveikė ir nepaveikė. „You Will Be Recorded“ yra įdomus ir įtraukiantis darbas, kuris, deja, liks tikriausiai pogrindžio snobams. Per daug jis yra antipopsinis ir netgi antiestablishmentinis, nes tarp laužiančių ritmų, nepatogių ir neramių sąskambių, industrinio mirksėjimo ir nuolatinio sąmonės bombardavimo nerasi kažko panašaus į ausis tepančią muzikinę struktūrą. Aišku, jeigu jums patinka klausytis tokių svarbių (bet daugumai nežinomų) vardų kaip Arca ar „Blanck Mass“, o ypač „Death Grips“, „Motinos“ konstrukcijos bus įdomios. Glitch, industrial (labai jau šie stiliai man lenda ausin), experimental hiphop – visi šie stiliai mainosi lyg viršelyje parodytas spalvų ir formų chaosas ir, nors galiu pasakyti, kad nemažai jų albume pristatomų kūrinių gali atrodyti lyg būtų kažkur girdėti, mane „Motinos“ muzika kabino ne vienai perklausai. „Motinai“ reikalingas susikaupimas ir dėmesio valdymas, tačiau čia ir visas smagumas – neturėdami ko prarasti, jie tiesiog taškosi į visas puses, laisvai, bet ne padrikai, plačiai, bet ne blaškančiai. Galiu pasakyti lengvai: ant balto lapo „Motina“ išpaišė tokį koliažą, kurį derėtų visiems prisiminti. O jeigu ir jums nepatiks, mano nuomone, jūs privalote žinoti, kad ir tokia muzika Lietuvoje talentingai kuriama ir ji privalo sulaukti dėmesio. („Spotify“, „Pakartot“, „Bandcamp“) 82

100

(„Spotify“, „Pakartot“, „iTunes“) 77

© 37O

0°

kisielius

100

70 100

kefyras

absentas

spiritas