370 Nr 87

2020 vasaris #87

KODĖL REIKIA KALBĖTI APIE MUZIKĄ?

VAIDOTO VALIUKEVIČIAUS MISIJA – TIESIOG BŪTI SAVIMI EGLĖ RAMOŠKAITĖ: ŠIANDIEN MŪSŲ DAUGIAU DAUG GERŲ IDĖJŲ KYLA TADA, KAI NUOBODU KAD ŽODIS JAUČIU NEGRĮŽTŲ

Vytauto Stakučio-TRAFIK iliustracja „All that jazz I don't understand“

#87 NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

KAD ŽODIS JAUČIU NEGRĮŽTŲ

GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DAKTARĖ, NAUJOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS DAIVA JUONYTĖ MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU LINA LAURA ŠVEDAITĖ PERLŲ IR PERLIUKŲ IEŠKOTOJA

M

ūsų freelanceriškoje redakcijoje visi autoriai yra absoliučiai nepriklausomi – kur nori, ten ir rašo, nebūtinai tik žurnalui „37O“. Kai kurie netgi knygas leidžia ir oficialiai turi teisę vadintis rašytojais, ką jau ten žurnalistais. Negana to, visi rašo, ką nori, – omenyje turime laisvą temų pasirinkimą, o ne žurnalistikos principų nepaisymą.

Tiesą sakant, ir žurnalistais vieni kitų nevadiname, tiesiog – bendraautoriais. Juk sensacijų ir skandalų nesivaikome, žurnalistiniais tyrimais taip pat neužsiimame.

Mūsų misija – supažindinti visuomenę su, mūsų galva, įdomiais žmonėmis iš kultūros lauko ir jų kuriamu menu. Mes net į biurą nesirenkame, tad esame beveik virtualioji redakcija, jeigu neskaičiuotume retokų susibėgimų kavinėse ir susitikimų renginiuose.

Kita vertus, mūsų pašnekovai taip pat nešneka bet ko ir apgalvoja kiekvieną žodį, nors ir nėra politikai. Ne paslaptis, kad į Seimą esame pririnkę tokių, kurių kalbas reikėtų gerokai prafiltruoti, jeigu norėtume cituoti.

Tik, žinoma, tokiems mes savo žurnale vietos nesurasime, net jeigu kas nors imtų prieštarauti, kad gyvename savo socialiniame burbule ir nematome, kaip gyvena tie kiti žmonės, kitoje Lietuvoje.

Visi skirtingi, visi lygūs (smagumo dėlei išduosime, kad šitą skambią frazę sugalvojome ne patys, o taip vadinosi kadaise itin populiarios lietuviškos grupės albumas) – tokiu šūkiu galėtų mojuoti mūsų žurnalo bendradarbiai, jeigu kada nors to prireiktų (labai tikimės, kad be to apsieisime – aaaa aaa aakam tie lozungai kultūringiems).

Kad geriau gyventi savo susikurtame burbule, mano ir į nacionalinę „Eurovizijos“ atranką šviežių vėjų įpūtusios grupės „The Roop“ lyderis Vaidotas Valiukevičius: „Prieš kelerius metus atsiribojau nuo draugų, pažįstamų ir kitų žmonių ratų, kuriuose yra daugiau kritikuojama, nei palaikoma, daugiau apkalbama, nei dalijamasi idėjomis. Šitie dalykai atima energiją, tačiau nieko neduoda. Ir, atvirkščiai, su vienais atsisveikinau, o tuos, kurie stiprina, yra kūrybingi ir galėtų įkvėpti, palaikyti, pabandžiau prisitraukti. Trečia – pats stengiuosi neapkalbinėti, gyventi matydamas kuo daugiau šviesos. Taip pat gerokai daugiau nei dešimt metų neskaitau jokių komentarų internete. Juose dažniausiai pykstama ne ant žmogaus, apie kurį komentuojama, o ant savęs ir savo neveiklumo. Ten labai daug liūdesio, pykčio ir destrukcijos, aaa aa a aa aaa aaaaa aa o aš noriu kurti, todėl atsiriboju nuo šių dalykų.“

Bet šis tas mus, žurnalo autorius, vienija, nepaisant skirtingų lyčių, amžiaus ar rašymo stiliaus, – noras, kad išlėkęs žodis jaučiu negrįžtų. Ne iš bailumo, o siekdami skatinti savo skaitytojų sąmoningumą nevartojame tokių terminų kaip „gėjus“, „homoseksualas“, be to, radę progą išreiškiame palaikymą LGBT bendruomenei.

Nepalaikome ne tik homofobų, bet ir rasistų, nacionalistų ir ksenofobų. Neleidžiame nei sau, nei pašnekovams šaipytis iš veganų, nors tokių, kuriems „Oskaro“ laimėtojo Joaquino Phoenixo kalba, kurioje jis smerkė pieno pramonę, sukėlė šiurpuliukų, mūsų redakcijoje vos pora.

Neapsimetame nepastebintys klimato kaitos sukeliamų problemų, nors jau visi seniai praaugome Gretą Thunberg. Nevengiame ir kitų svarbių, tačiau ne visai tiesiogiai su kultūra susijusių temų.

Tačiau neįsijaučiame ir į pasaulio teisuolių vaidmenį suprasdami, kad tobulų žmonių tiesiog nebūna. Norėdami tuo įsitikinti patys, būtinai pažiūrėkite (jei tik dar spėsite) puikų Vytauto Puidoko filmą „El Padre Medico“ (jį pristatėme dar gruodžio numeryje, o straipsnį rasite mūsų interneto svetainėje 370.diena.lt), kuriame atskleidžiama tamsioji kone šventuoju laikyto lietuvių kunigo Aleksandro Ferdinando Bendoraičio pusė.

Dar šiame numeryje supažindinsime jus su paauglių rašytoja ir kūrybinio rašymo mokytoja Egle Ramoškaite, Vilniaus knygų mugėje viešėsiančia švedų detektyvų žvaigžde Stefanu Ahnhemu, mūsų žurnalui vasario mėnesio viršelį sukūrusiu tapytoju, iliustratoriumi Vytautu Stakučiu-TRAFIK. Vasario žurnale panagrinėjome, ar mūsų šalyje pakankamai muzikos kritikos, pasidomėjome, kokiais trumpametražiais filmais pamėgins nustebinti artėjantis „Kino pavasaris“. Tradiciškai rasite muzikos albumų ir knygų apžvalgas bei naujausių spektaklių recenzijas. Gero skaitymo ir iki susitikimo pavasarį!

Jūsų „37O“

TOMA VIDUGIRYTĖ PARADUI VADOVAUJANTI PAŽENGUSI MELOMANĖ

Viršelyje – Vytauto Stakučio-TRAFIK kūrinys „All that jazz I don‘t understand“

Projektas „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g.4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Spaudos kontūrai“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #87, VASARIS, 2020 Reklaminiai straipsniai žymimi

VAIDOTO VALIUKEVIČIAUS MISIJA – TIESIOG BŪTI SAVIMI Rašė Toma Vidugirytė

Nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje neįprasta choreografija ir įsimintina dainos melodija dėmesį patraukusios grupės „The Roop“ lyderį Vaidotą Valiukevičių pokalbio pakviečiau iki finalo likus kelioms dienoms, o kai jis su kitais grupės nariais kovėsi dėl pergalės Kauno „Žalgirio“ arenoje, žurnalas jau buvo spaustuvėje. Tačiau ne tik todėl mūsų pokalbis sukosi ne vien apie šį populiarų dainų konkursą.

Neabejojame, kad mūsų skaitytojams smalsu daugiau sužinoti apie lietuviškos muzikos gerbėjus maloniai nustebinusios grupės lyderį ir jo kelią populiarumo link.

jau juos palikti. Galiausiai supratau, kad viso to nebenoriu.

2008 m. pasakiau sau: „Viskas. Velniop tai...“ – Ir vis dėlto tos pamokos kažkiek pravertė?

– Žinoma. Įgijau patirties būti scenoje ir viešumoje, tačiau dalį jos teko nubraukti, nes ji buvo bevertė. Vėliau nusprendžiau eiti savo muzikos keliu, kuriame sutikau savo grupės narius.

Su jais po truputį pradėjome repetuoti, ieškojome sąskambių ir neskubėjome lįsti į viešumą. Ilgai dvejojome, kol galiausiai išdrįsome parodyti savo kūrybą.

Vaido Jokubausko nuotr.

– „The Roop“ nėra vieno žmogaus grupė, kuriate visi kartu.

Kaip atrodo jūsų kūrybos procesas?

– Kartais muzika gimsta repeticijose, kartais atsinešu dalį kūrinio ir sakau: „Gal pavystome?“ Tada grupė dalijasi savo idėjomis, vyksta toks labai smagus bendradarbiavimas. Tai labai praturtina ir sustiprina grupę, nes kiekvienas jaučiasi atsakingas už savo indėlį, jaučiasi išgirstas, prisideda, kiek nori ir gali. Viskas labai demokratiška (šypsosi).

4 // © 37O

– Per turbūt beveik dvidešimt metų Lietuvos popscenoje prabėgo keletas tavo, kaip atlikėjo, etapų – duetas „Omega“, grupė „Kosmo“, atlikėjas Milanno, o dabar dainuoji „The Roop“.

Su jais keiteisi kaip žmogus ir kaip kūrėjas. Ką tau davė kiekvienas iš šių etapų?

– Dar antroje klasėje paprašiau tėvų nuvesti mane į muzikos mokyklą, kur mokiausi groti fortepijonu. Kai buvau devyniolikos ir mokiausi Klaipėdos universitete, man pasiūlė prisijungti prie jau sukurtos vaikinų popgrupės. Labai norėjau ant scenos ir galvojau, kad štai čia tas pirmasis laiptelis.

Ten man ne viskas patiko, todėl įkūriau savo grupę „Kosmo“.

Ji ėjo panašiu keliu kaip ir „Omega“, nes devyniolikos metų žmogų labai lengva įtikinti, kad taip sukasi pasaulis. Be to, jaučiau didelę baimę netekti pinigų šaltinio. Taip ir sukausi visokiuose rateliuose, kurie buvo ne visai man, bet bijo-

– Vienų kūrėjų darbai yra biografiniai, kiti kūrėjai savo išgyvenimus ir patirtis perteikia per personažus ar gyvenimiškas situacijas, treti scenoje patys tampa personažais.

Koks kūrėjas esi tu?

– Aš jau prisibuvau personažu, todėl pradėjau ieškoti tikrumo viskame: savyje, gyvenime, aplinkoje… Taip pat – ir muzikoje. Nusprendžiau, kad dainuosiu tik tai, ką aš pats suprantu.

– Kūriniuose tau svarbiau istorija, emocija ar pagrindinė žinutė?

– Manau, kad svarbu viskas, ką išvardijai. Muzika pati yra emocija. Kiti sako, kad muzika yra matematika, bet vis tiek ji turi būti kažkaip emocingai parašyta. Negaliu dainuoti ir tuščiai, be žinutės. Gal kitiems to nereikia, bet tada jie gali klausyti muzikos ir nesigilinti, o tas, kas nori, gali dainoje atrasti ne vieną sluoksnį.

– Kiekvienam atlikėjui yra svarbus pasitikėjimas savimi ir savo kūryba. Kaip tu stiprini pasitikėjimą tuo, ką darai?

– Manau, tai daugeliui žmonių sunku daryti. Vis norime pasirodyti, kažką ypatingo išjausti, ir taip save labai nuskurdiname. Tai supratęs, ėmiausi kelių dalykų: atsiribojau nuo draugų, pažįstamų ir kitų žmonių ratų, kuriuose yra dau-

giau kritikuojama, nei palaikoma, daugiau apkalbama, nei dalijamasi idėjomis. Šitie dalykai atima energiją, tačiau nieko neduoda. Ir, atvirkščiai, su vienais atsisveikinau, o tuos, kurie stiprina, yra kūrybingi ir galėtų įkvėpti, palaikyti, pabandžiau prisitraukti. Tai labai svarbu, ir tokių žmonių atsirado.

Trečia – pats stengiuosi neapkalbinėti, gyventi matydamas kuo daugiau šviesos. Taip pat gerokai daugiau nei dešimt metų neskaitau jokių komentarų internete. Juose dažniausiai pykstama ne ant žmogaus, apie kurį komentuojama, o ant savęs ir savo neveiklumo.

Ten labai daug liūdesio, pykčio ir destrukcijos, o aš noriu kurti, todėl atsiriboju nuo šių dalykų. Dar skaitau psichologines knygas, kurios pataria, kaip atrasti savyje stiprybės, kaip nebijoti susidurti su iškilusiais iššūkiais, nebijoti savo... baimės. Vienoje tokių knygų perskaičiau: jeigu tu bijai, vadinasi, tau reikia tai daryti. Tuo vadovaudamasis labai daug ką savyje perprogramavau.

– Nacionalinėse „Eurovizijos“ atrankose „The Roop“ sulaukia didelio palaikymo. Kiek atlikėjui svarbus yra palaikymas, laimėjimai visokiuose konkursuose ar apdovanojimai?

– Palaikymas yra milžiniškas, ir tai nuostabu, tačiau per tuos metus viešumoje buvo daug bangų bangelių – tai manęs visur reikia, tai staiga nereikia… Supratau, kad smagu būti palaikomam, bet nereikia prie to prisirišti, nes mes kartais prarandame save ir pradedame daryti kažką dėl kitų – kad kiti pasakytų, kokie mes faini, o tai labai laikina. Svarbu būti įdomiam sau ir jeigu tai šalutinis efektas, kad tampi įdomus ir kitiems, tada – valio. Tas pats ir dėl apdovanojimų. Įprastai apdova-

buvęs blogame spektaklyje ar renginyje vis tiek kažką išsineši arba suprasi, kaip atsirinkti ir kur toliau lankytis. Sunku įvertinti, ar dažnai lankausi, bet man tiek užtenka.

Jurgos Urbonaitės nuotr.

– O kaip muzika? Kiek kitų atlikėjų muzikos tavo gyvenime?

– Kiekvienas muzikantas nėra lygu melomanui. Jeigu neklystu, tai, atrodo, Ludwigas van Beethovenas, klausiamas, kodėl kuria tokią muziką, ir sulaukęs pasiūlymų paklausyti kitokios, madingesnės, atsakydavo, jog nenori, kad kas sujauktų jo mintis. Aš pasiklausau kitų muzikos limituotai ir man to užtenka. Nesu visiškai izoliuotas, bet man dar labai patinka tyla, iš kurios gimsta muzika. Pavyzdžiui, nemėgstu vaikščioti su ausinukais. Man labiau patinka girdėti gatvės garsus arba būti miške ir klausytis jo garsų.

nojama tai, kas yra visiems žinoma ir bendrai priimtina, o tie, kurie daro kažką nauja, visai kitaip arba mažai suprantama, dažniausiai nebus apdovanoti, nebent po mirties. Tiesiog į tai žiūriu žaismingiau: gaunu apdovanojimą – gerai, negaunu – dėl to tikrai nekrentu ant žemės ir neverkiu.

– Vien tai, kad dalyvaujate „Eurovizijos“ atrankoje, rodo, kad turite ambicijų išgarsėti už Lietuvos ribų. Kaip manai, kodėl tai mums kol kas nelabai pavyksta, išskyrus kelias išimtis, tokias kaip Ten Walls ar Dynoro? Ko trūksta – pažinčių, talentų, pinigų?

– Sakyčiau, kad trūksta originalumo ir pinigų. Čia tas pat, kaip bet kuriame versle. Jeigu nori būti visose platformose, kad apie tave rašytų, reikia investicijų. Mes Lietuvoje kol kas tokių investicijų neturime, bet tai gali pakeisti didelis originalumas – ne vien muzikos, bet ir komunikacijos. Kad ir muzika būtų įdomesnė, ir pasirodymai, ir kalbėsena ar kažkas, kas paveiktų žmones ir truputį atskiestų tą bendrą košę. Toje košėje norėčiau būti cinamonu, kuris barstomas ant viršaus. Reikia išskirtinumo, o labai dažnai norime priartėti prie kažkokio kitokio identiteto – tai švedų, tai amerikiečių… Nereikia. Būkime savimi.

tintų paveikslų ar kitokio vizualaus meno, koncertų. Visa tai yra kultūra ir ji labai reikalinga žmogui. Sakyčiau, kad žmogus nuo gyvūno ir skiriasi tuo, kad dar naudojasi kultūros produktais, o ne vien savo instinktais – pamiegojau, pavalgiau, pasidauginau, ir viskas. Mano gyvenime kultūra labai svarbi ir aš bandau visus tuos kultūrinius dalykus sujungti tarpusavyje, jais domėtis ir pažiūrėti, kaip auga mūsų kultūra. Džiaugiuosi, kad tai vyksta net ir sumažinus visus finansavimus.

– Kaip pats dažnai lankaisi teatre, kine ar kituose kultūriniuose renginiuose?

Gal ką rekomenduotum?

– Sakyčiau, kad reikėtų eiti ten, kur pats nori. Svarbiausia – eiti. Netgi pa-

– Kad jau prakalbai apie gamtą... Teko, girdėti, kad esi veganas. Vieniems galbūt tai mados reikalas, kitų sąmoningumą paskatino draugai, perskaityta knyga ar įrašas socia­ liniuose tinkluose... Kaip tu atradai veganizmą?

– Labai natūraliai. Prieš dešimt metų tapau vegetaru, o prieš penkerius apsiribojau tik augaline mityba. Tiesiog pagalvojau, kad jeigu galiu jaustis geriau be mėsos ir kitų gyvulinės kilmės produktų, kodėl gi to nedaryti – juk bus lengviau Žemei. Netapau kažkokiu fanatiku, o tiesiog galvojau: „Gerai, Vaidotai, pabandom dabar pažiūrėti, kokios yra alternatyvos, ir jeigu man jos patiks, mano kūnas jausis gerai ir savęs neskriausiu, tuomet galime tęsti.“ Pradėjau domėtis, po truputį įtraukti į savo racioną vis daugiau augalinės kilmės produktų, domėjausi, kuo galima keisti mėsą, pieną…

Supratau, kad man visko užtenka. Aš ir dabar esu kraujo donoras, profilaktiškai darausi labai išsamius kraujo tyrimus, ir šeimos gydytoja sako, kad mano kraujas yra idealus – netrūksta jokių medžiagų ar pan. Svarbu rūpintis savimi ir teisingai susidėlioti mitybą. Esu pats sau įrodymas, kad galima gyventi kitaip ir sveikiau, o ar kiti pabandys – čia jų reikalas.

Norėdamas keisti mitybą pajutau, kad bijau, jog veganiškas maistas nebus toks skanus, bet tada identiškus skonius atradau kituose, augaliniuose, produktuose. Tiesiog kviečiu bent truputėlį dažniau valgyti daržovių ir nebijoti paieškoti skonių, kurie jums yra tinkami.

– Esi atsisakęs ir alkoholio, o tai pramogų versle gana retas dalykas. Juk neretai tuose triukšminguose vakarėliuose užsimezga naudingos pažintys, gimsta bendri projektai ir kiti geri dalykai. Kas lėmė tokį apsisprendimą?

– Supratau, kad kitaip ateis tos pažintys, pokalbiai, ir jie atėjo. Nereikia būti apsvaigus, kad galėtum kalbėti. Čia pasitikėjimo savimi reikalas. Galima parašyti ar paskambinti ir susitarti susitikti prie puodelio kavos ar arbatos, ir tokie pokalbiai būna dar geresni, konkretesni. Be to, alkoholio aš sau nedraudžiu, tiesiog natūraliai nenoriu. Pavyzdžiui, būdamas Ispanijos salose paragavau vietinio vyno. Svarbu neiti prieš save.

– Kaip tuomet atsipalaiduoji?

– Labai paprastai – vaikštau arba po mišką, arba po miestą.

Man labai patinka vienam vaikščioti. Tiesiog eiti – be tikslo, girdėti visus garsus, stebėti žmones. Mane tai labai nuramina. Kai einu Vilniaus gatvėmis, aš būnu čia ir dabar.

Man patinka stebėti žmonių šypsenas, nuotaikas, nugirsti pokalbius prasilenkiant… Miške patinka jo garsų klausytis.

Kiek ten gyvenimo vyksta – nuo pat samanėlių ir vabaliukų iki medžių viršūnių, kur čiulba paukščiai ar genys ieško sau kirminiukų. Tai ramina. Susijungi su gamta ir supranti, kad esi jos dalis, o tos tavo problemėlės yra tokios menkos ir vienaip ar kitaip išsispręs...

– Ar po studijų niekada nebuvo kilusi mintis užsiimti režisūra?

– Kol kas nebuvo, bet tokios galimybės neatmetu. Beje, esu kūręs muziką spektakliams, serialams ir kitiems projektams.

– Ką pačiam reiškia teatras, kinas, muzika, kultūra? Kiek tau tai svarbu?

– Pasakyčiau, kad bendrai kultūra yra labai stiprus dalykas mūsų gyvenimuose. Į kitas šalis dažniausiai važiuojame dėl kultūrinių dalykų: gražios architektūros, įver-

Manto Repečkos nuotr.

– Baigei ne muzikos, o režisūros studijas Klaipėdos fakultete. Kaip susidomėjai režisūra?

– Galvojau, kad norėčiau kurti savo muziką, bet bijojau neįstoti, nes atrodė, kad nesu pakankamai pasiruošęs. Atrodė, kad arčiausiai muzikos – režisūra, nes ji apima ir muziką, ir judesį, tai apskritai yra pagrindinis scenos mokslas. Režisūra man padėjo pamatus. Supratau, kas yra scena, kaip reikėtų joje elgtis ir ką galima joje padaryti. Ne iš karto, bet dabar jaučiu ir prisimenu vis daugiau iš to, ką mokiausi. Pavyzdžiui, tokius bendrinius dalykus, kaip neperkrauti scenos ir pateikti tik tai, ką nori parodyti.

EGLĖ RAMOŠKAITĖ: ŠIA Rašė Lina Laura Švedaitė

Eglė Ramoškaitė, jaunosios kartos paauglių ir ne tik rašytoja, kūrybinio rašymo mokytoja, tinklaraščio „(Ne)rašyk“ autorė, drąsiai dalijasi savo nuomone apie šiuolaikinę literatūros situaciją Lietuvoje ir atkreipia dėmesį į augančius skaitytojus.

6 // © 37O

– Ką manai apie šiandienos paauglių literatūrą Lietuvoje? Ar jai skiriama pakankamai dėmesio?

– Situacija tikrai nebloga. Nuolat pasirodo naujų verstinių knygų. Lietuviai vis daugiau rašo paaugliams, nepaisant to, kad tai yra gana nepalanki sritis – knygos perkamos prastai, leidyklos neskuba leisti. Kai supranti, kad rašai knygas, kurių greičiausiai neleis ir nepirks, tai labai gerai pagalvoji, ar tikrai šito nori. Tuomet atsisijoja rašytojai. Ir tie, kurie išlieka, rašo gana nuoširdžiai.

Dar akivaizdu, kad literatūra paaugliams atsigauna (nors praėjusiais metais ir buvo geras regresas kalbant apie kiekį). Anksčiau šiai amžiaus katego-

rijai rašančius lietuvių autorius galima buvo suskaičiuoti ant rankų pirštų – visur sukinėjosi tie patys etatiniai rašytojai. Šiandien mūsų jau daugiau, taip pat randasi naujų platformų, kur gimsta kitokie kūriniai (e.knygų leidykla „Naujas vardas“, wattpad, knygų užuomazgas rašantieji taip pat pradeda publikuoti feisbuke).

Na, o kalbant apie verstines knygas, man visada iškyla klausimas, kaip leidyklos atsirenka knygas, kurias verčia, ar visada atsirenka teisingai. Dažnai pro jų filtrus nepereina užsieniuose pasiteisinusios ir tikrai geros knygos, kadangi prioritetu lieka pardavimai. Nėra kaip pykti – leidyklos turi iš

kažko gyventi – versti knygas, kurios, jų nuomone, nebūtų perkamos, neprotinga. O ką tada daryti paaugliui, nerandančiam vertimo į lietuvių kalbą knygos, kurią skaito užsienyje? aa aaa Nėra bėdos – skaito paaugliai angliškai, tai ir perskaito, garso knygos taip pat labai pasitarnauja. Ir užsisuka tas ratas – paauglių knygos lietuvių kalba perkamos prastai, nes a) laikas, kurį jie gali skirti skaityti, yra ribotas, kaip kad ir knygų, kurias gali perskaityti per tą laiką, skaičius; b) kam rinktis iš to, kas yra lietuvių kalba, jei galima skaityti / klausyti angliškai tai,

ką nori, c) kam laukti serijos vertimų, jei pas mus jos nuolat nutrūksta ir nežinai, ar sulauksi. O nutrūksta jos irgi dėl tos pačios priežasties ir dėl to užsisukusio rato: atsiranda pirma serijos knyga, paauglys ją perskaito ir neišlaukia tiek, kiek reikia, kad antra knyga pasirodytų. Tuomet išleidžiama antra, nes pirmą visai neblogai išpirko, o antra perkama prasčiau, nes tie, kurie labai norėjo, rado, kur perskaityti originalo kalba, trečios niekas nebeleidžia.

– Taip išeina, kad skaitantys paaugliai vis dažniau renkasi skaityti anglų kalba?

NDIEN MŪSŲ DAUGIAU bet ar labai jau toks kūrinys ugdys jauno žmogaus norą skaityti? Pasakyk, kam ten gali būti įdomu „Skirgaila“ arba Antano Vaičiulaičio „Valentina“, traumavusi mane visam gyvenimui savo lėtumu? Šiuolaikinės, įdomesnės knygos prasibrauna nebent į rekomenduojamų papildomų knygų sąrašą.

Na, bet kas dar ten skaitys tas papildomas knygas?

Kitas dalykas, aišku, yra tėvai – juk iš jų vaikai perima faktiškai viską. Jei tėvai neskaito, iš kur tada vaikai sugalvos, kad knygos yra laisvalaikio leidimo forma?

Asmeninio Eglės Ramoškaitės archyvo nuotr.

– O kaip tau atrodo, kaip mokyklos galėtų pagerinti šiandienę situaciją?

– Pačios mokyklos negalėtų – tai Švietimo ir mokslo ministerijos darbas.

Vis dėlto lituanistai (ir ne tik!) galėtų išmokti domėtis šiuolaikine literatūra paaugliams, plėsti pačių savo žinojimą, o tada rekomenduoti mokiniams skaityti tai, kas jiems tikrai patiktų. Jei vaikas atrastų knygą, kuri jam tikrai patiktų, ar tai neskatintų ieškoti toliau? Nenoriu absoliutinti – nėra viskas tik blogai mokyklose: yra visokių mokyklų, visokių mokytojų. Taip pat yra išleistas dr. Kęstučio Urbos rekomenduojamas literatūros sąrašas mokyklinio amžiaus vaikams, kuris galėtų būti atspirtimi mokytojams pradėti domėtis knygomis, esančiomis už privalomos literatūros sąrašo ribų.

– Nedrįsčiau taip teigti, bet tai yra viena alternatyvų, kuria pasinaudoja daug skaitantys paaugliai.

– Atliekami įvairūs tyrimai, kurių rezultatai rodo, kad vaikai ir paaugliai skaito vis mažiau...

– Taip, dėl skaitymo yra prastai. Ir priežastys yra visiškai aiškios – mokyklų programos yra neįveikiamos apimties. Žmonės nespėja mokyklinės literatūros sąrašo perskaityti. Be to, tas sąrašas traumuoja tiek savo gausybe, tiek turiniu. Jaunuoliui pradeda atrodyti, kad knyga yra priverstinis ir nesuprantamas dalykas. Suprantu, kad Kristijono Donelaičio „Metus“ reikia žinoti,

– Kuo yra ypatinga paauglių literatūra? Kuo ji išsiskiria iš likusios?

– Nežinau, ar skirtingoms amžiaus kategorijoms skirta literatūra turi kažkokį ypatingumą, greičiau bruožus, kurie priskiria ją tai amžiaus kategorijai. Šie bruožai: veikėjų amžius – paaugliams skirtų knygų pagrindiniai veikėjai yra paaugliai, logiška, juk su savo amžiaus veikėjais tapatinamasi lengviausiai, greičiausiai, giliausiai paliečia; perskaitoma apimtis; būtų galima paminėti siužetą, atpažįstamą paaugliui, emocijų spektrą – jauno žmogus emocijų pasaulis dažnai yra juodos ir baltos spalvų, viskas būna žiauriai gerai arba žiauriai blogai. Čia nėra penkiasdešimt pilkų atspalvių. Suaugusiųjų knygose niekada nerasi tokių gilių ir didelių išgyvenimų, tokių sprogimų. Čia dar labai įdomus dalykas – riba tarp knygų paaugliams ir suaugusiesiems tarsi nyksta. Paauglių knygas Lietuvoje šiandien dažnai išperka suaugusieji, norintys prisiminti tuos stiprius išgyvenimus, ieškantys savyje jaunystės pėdsakų. Paaugliams skirtos knygos jau tampa nebe auditorijos apybraiža, o žanru.

– Kas tave patraukė rašyti paaugliams?

– Turbūt niekada taip ir neišaugau iš paauglių literatūros, nors gal tas neišaugimas čia yra labiau tai, kad niekada nenustojau žavėtis. Žinoma, šiandien skaitydama knygas paaugliams jose

ieškau nebe tų dalykų, kurių ieškodavau paauglystėje, bet mane vis dar žavi tas emocijų stiprumas, tas juoda ir balta, tas užsiplieskimas tada, kada tik nori, ką suaugusysis kaip ir norėtų padaryti, bet nelabai gali sau leisti. Man paaugliai apskritai yra nuostabiausia visuomenės dalis – viskas pas juos taip gryna, jie taip tiksliai atspindi visas mūsų negandas ir parodo, link kur mes einame. Rašydama paaugliams išgyvenu paauglystę iš naujo, prisimenu, kaip viskas atrodo, kai tavęs neriboja suaugėliškumas.

– Kita vertus, tikriausiai gera knyga, kad ir kokiai amžiaus grupei būtų skirta, paliečia kiekvieną?

– Be abejonės. Kai pasirodė mano knyga, natūralu, niekas apie ją nieko nežinojo. Niekas apie mane nieko nežinojo – skaitė giminės, mano draugų mamos – ir visiems patiko. Ir aš pradėjau galvoti – jeigu visiems patiko, tai gal aš ją parašiau ne paaugliams? Vėliau sulaukiau teigiamų atsiliepimų ir . . iš paauglių.

Kad ir kokią knygą skaitytum, jeigu norėsi joje kažką rasti, rasi. Mane vis dar stebina, kai pasigirsta, kad kai kurių knygų skaitymas yra laiko švaistymas (kalbu apie knygas, priskiriamas pramoginei literatūrai, aka popsui).

Juk visos knygos yra apie tą patį, kad ir kokia jų meninė vertė, tik pateikimo forma skiriasi. Kartais tikrai norisi knygų, kurios neapkrautų galvos metaforomis, juo labiau paaugliui, kuriam ir taip kartais tų metaforų gyvenime jau yra su dideliu kaupu. Tai nereiškia, kad tos knygos neturi teminių išliekamųjų verčių.

tai yra labai rimta ir šios patirtys tave sukrato juodai ir paveikia negrįžtamai.

Kita žinutė buvo apie tai, kad žmogus, paauglys – bet koks žmogus – dažnai jaučiasi nepritampantis. Nepritampu vienur, tada bandau eiti kažkur kitur, nepritampu dar kitur. Niekur nepritampu ir nuolat ieškau. Norėjau parodyti, kad ir kur eisi, tau visada trūks to kažko, ką palikai anoje savo bendruomenėje. Ir galbūt visur atrasi naujų dalykų, bet tau visada kažko trūks ir viskas yra dėl to gerai.

Mes gyvename iki penktadienio, iki šeštadienio, iki atostogų, iki dar kažko.

O kas atsitinka, kai sužlunga tas mūsų galvojimas, neatsitinka šeštadienis, neatsitinka atostogos?

– Kiekviena knyga yra tarsi gija, susiejanti praeitį, dabartį ir ateitį. Kaip tau atrodo, turint omenyje mūsų aptartus jaunųjų žmonių skaitymo įpročius, koks yra lietuvių kalbos likimas?

– Niekada negalvojau, kad rašau knygą ateičiai ar ateities kartoms. Dažniausiai ieškau amžinųjų temų. Pamatinės vertybės išlieka tos pačios. Ir jokio skirtumo, ar tu susirašinėji per feisbuką, ar popieriniais laiškais, vis tiek įsimyli, vis tiek kažko nori arba nenori. Šeimos keisis, vyks karai, kažkas gers, kažkas negers. Kad ir kas atsitiktų, viskas vis tiek išliks taip pat. Mūsų tėvai taip pat gyvena, mes taip pat gyvename, mūsų vaikai taip pat gyvens. Turbūt popierinių knygų neskaitys tiek, bet skaitys kitu pavidalu. Tik apvalkaliukas keičiasi.

Lietuvių kalbos likimo neatiduočiau į skaitančiųjų rankas. Tai bendravimo kalba, o bendraujame ne tik knygomis. Tol, kol norėsime bendrauti lietuviškai, tol bendrausime. Aš dar noriu.

Mano vaikai gal dar irgi norės. Anūkus jau gal ir priversiu (šypsosi).

– Gal galėtum įvardyti laisvalaikio literatūros funkciją?

– Gerai praleisti laiką, atsiriboti, patekti į kitokį pasaulį, išjausti neišjaustus jausmus. O aukštoji literatūra nėra poilsis, tai yra tavo intelektinės savimonės kėlimas.

– O kalbant apie pačią literatūros paaugliams kalbą, kiek rašydama tu galvoji, tarkim, apie žodžius, stilių, sakinių sudėtingumą?

– Reikėjo adaptuotis. Buvau pratusi prie eseistikos suaugusiesiems, kur gali plėstis, kiek nori, kur nori, rašyti sabaliauskaitiškais sakiniais. Rašyti paaugliams norėjau kitaip. Nenoriu sakyti „reikia“, nes rašant nėra tokio dalyko kaip „reikia“ – kaip noriu, taip rašau, tiks arba ne. Vis dėlto manau, kad kūriniai paaugliams turėtų būti kuo glaustesni, juose turėtų būti neišsiplečiant pasakyta tai, kas norima pasakyti, – laiko skaitymui niekas šiais laikais nebeturi, juo labiau paauglys. aa aaa Rašymo stilius turi būti perskaitomas, nesubanalinant paprastesnis, neapkraunantis. Pati esu bandžiusi skaityti kažkokią (nepamenu pavadinimo) labai meninę knygą paaugliams – nepavyko, numečiau.

– Ką norėjai pasakyti savo debiutine knyga?

– Rašydama šią knygą, daugiausia galvojau, kad šiuolaikinėje literatūroje, filmuose ar serialuose paaugliams mirtis yra labai romantizuojama. Pavyzdžiui, mergaitė nuo vėžio mirė – o kaip gaila, kaip gražu. Mergaitės, žiūrinčios tuos filmus, tapatinasi, galvoja apie tai, kaip tai yra gražu. Norėjau parodyti, kad nieko ten nėra gražaus, kad

– Vedi kūrybinio rašymo kursus. Ką gali pasakyti apie šiandien bandančius rašyti žmones?

– Žmonės labai nori parašyti knygas, bet ne visi supranta, kas yra tas noras, ką reikia padaryti, kad tas noras būtų išpildytas. Rašyti yra sunku, reikalauja daug laiko, pastangų, emocinio prisitaikymo prie rašomo kūrinio. Honorarai tik ypatingo retumo atvejais atperka darbą ir pastangas.

– Kaip manai, kam šis skirstymas į kategorijas pasitarnauja?

– Kategorijos padeda skaitančiajam atsirinkti. Ir tai yra gerai. Tiesiog gaila, kad dažnas kritikas Lietuvoje ignoruoja laisvalaikio literatūrą, tarsi tai būtų nevertos dėmesio knygos. Aš manau, kad laisvalaikio literatūra turi didžiulę auditoriją, tūkstantį kartų didesnę už tą, kuri skaito aukštąją meninę vertę turinčius kūrinius.

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Akvilė Kavaliauskaitė

Rytis Sabas

Balto leidybos namai, 2020

Alma littera, 2019

KŪNAI

GAONO KODAS

A.Kavaliauskaitės „Kūnai“ – svarbi ir laukta knyga, nes, panašiai kaip ir pernai novelių rinkinį „Undinės“ išleidusi Jurga Tumasonytė, ji užkabina laikmečio nervą, įsismelkia į šiuolaikinį individą. Tokių knygų apmaudžiai trūksta, todėl bet koks šviežias reiškinys – didelė dovana skaitytojui.

Maža to, „Kūnai“ – tvirti tekstai ne tik pagal temą, bet ir formą.

Danutės Kalinauskaitės tekstuose gražūs žodžiai limpa gražiuose sakiniuose, Undinės Radzevičiūtės sakiniai gražūs savo taupumu (Nes kaip. Gražu. Trumpai.

Pasakyt), Dainos Opolskaitės novelių sintaksė apakina nuo tradicinio viršsvorio, o A.Kavaliauskitės sakiniai puikūs patys savaime. Jos sakiniai neprisidengia literatūrinėmis priemonėmis, o yra tokie, kokie yra.

Nei pridėsi, nei atimsi.

Kitaip sakant, A.Kavaliauskaitės estetika paremta ne literatūrinėmis gudrybėmis, o racionaliu paties pasakojimo plėtojimu: „Iš stalčiaus verandoje išsitraukiu pundą raktų. Kuris nuo garažo – pirštai patys prisimena“ (p. 124). Autorei nereikia ieškoti triuškinančios metaforos ar, kaip Jurgai Ivanauskaitei, užtvindyti teksto vienarūšėmis sakinio dalimis, kad būtų proziškai įtaigu, kad mintis nutviekstų: „Mergina į kambarį grįžta labai garsiai tylėdama.

Taip garsiai tyli supykusios moterys, kai iš burnų neišleidžia nė žodžio, bet už jas kalba žingsniai ir namų apyvokos daiktai“ (p. 105). A.Kavaliauskaitės tekstai yra stebėtinai pragmatiški.

Didžiausią meninę jėgą junti tekstuose, kuriais autorė užgriebia begalinį poros

Debiutinis R.Sabo romanas pasirodė pačiu laiku – pasitinkant Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metus. Trileris apie slaptą sąmokslą paremtas visuomenėje mažai žinomais žydų istorijos kuluarais, tad šis pramoginis-pažintinis žanras žaismingai papildo metų temą, kuriai bus skirta nemažai dėmesio.

santykių lauką. Vis dėlto istorijų energija kiek prislopsta ieškant netikėtumo efekto – tarytum televizinio stebuklo. Todėl tai, kas A.Kavaliauskaitės istorijose prikišamai stebuklinga ir netikėta, staiga rodosi drungnoka. Baltu kostiumu pasipuošęs italas, dėl moters dėmesio nudažantis fontaną raudonai, – tai vizualinio kontrasto klišė, kurios literatūriškai užmaskuoti nepavyksta. Ten, kur A.Kavaliauskaitė perspaudžia, pasakojimas pareina į socialinę satyrą. „Kūnų“ stiprybė išryškėja būtent tada, kai stebuklą pavyksta atrasti pačioje drungniausioje drungnumoje.

Kad ir kaip būtų, šio rinkinio redaktorius Alvydas Šlepikas, regis, turi savęs vertą pamainą. Dėl skaitytojų satisfakcijos nė neabejoju ir dabar lieka tik azartiškai stebėti, ar šitokią ryškią alternatyvą įprastam lietuviškos literatūros melodramiškumui, metaforiškumui ir lyriškumui pastebės literatūros elitas.

Semdamas iš itin turtingų šaltinių, autorius kultūriniais klodais leidžia gėrėtis ir savo personažams. Todėl bemaž kiekviename puslapyje pasakotojas atranda ir skaitytojui atpasakoja kokį nors istorinį faktą, nesibaidydamas, kad toks jų kaišiojimas į tekstą yra mechaniškas, nenatūralus. Panašiai rašo Regimantas Dima, kurio romanų herojai iš viso nieko neveikia, tik minta ir atrajoja istorinėmis įvairenybėmis.

Vis dėlto R.Sabas išlaviruoja tarp enciklopedinių žinių sukurdamas ganėtinai intriguojančią istoriją. Autorius nuovokiai kontroliuoja įtampą: skaitytojas vis priverčiamas tikėtis, kad kas nors atsitiks, – dar ne šitame puslapyje, o kitame. Tiesa, intriga remiasi žanrinėmis klišėmis (įspėjimais, pavojumi, slėpynėmis ir t.t.).

nukirpus sprogmens laidą paskutinę sekundę). Vienas tokio naratyvinio „netikėtumo“ pavyzdys: veikėjai muziejuje atranda aštuoniolika žodžių iš Ž raidės, kuriuos iš pradžių interpretavę kaip pasąmonės srautą, galiausiai įžiūri sekoje instrukciją. Nuvykę į žydų kapines, veikėjai užsikabina už vieno žodžio iš Ž raidės – žaibo – ir nusprendžia: „Žaibas! Ieškokim medžio, suskaldyto žaibo!“ (p. 55).

Kodėl žaibas nurodo būtent į medį konkrečiose kapinėse, o ne kokį nors kitą simbolį (kad ir įtampos ženklą ant elektros pastotės), aišku tik patiems veikėjams. Todėl tai ne tiek galvosūkis, kiek vaikiška šarada.

Knygą vertėjo ne kartą perrašyti arba kam nors iš peties suredaguoti. Dabar turim, ką turim, – skaitytiną, vis dėlto didelio malonumo nesukeliantį pramoginį-pažintinį skaitinį. Kuris, be to, neakivaizdžiai parodo, kad mūsų šalies atmintyje užsigulėjusios turtingos temos vis dar laukia talentingų autorių rankos.

Tad romano tiek raumenys (Lietuvos žydų istorija), tiek kaulai (trilerio elementai) gana išvystyti, kad pasakojimas krutėtų. Tačiau teksto kraujas (literatūrinė kalba) ir jo siela (meninė išmonė) lieka leisgyviai. Iš trilerio, žinoma, nebūtina reikalauti prustiškos estetikos, vis dėlto didesnis dėmesys dialogams arba natūralesniam istorinių žinių inkrustavimui į tekstą nebūtų pakenkęs. Šiuo atveju autoriui tenka naudotis ribotomis kūrybinėmis priemonėmis ir išmonės trūkumą maskuoti atsitiktinumais (panašiai kaip lėkštuose filmuose, kai pasaulis išgelbėjamas

Lucia Berlin

Karl Ove Knausgård

Kitos knygos, 2019. Iš anglų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė

Baltos lankos, 2020. Iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė

NAMŲ TVARKYTOJOS VADOVAS

„Ji vesdavo būgnų paradus El Paso aukštesniojoje, o 1946 ir 1947 metais tapo Mis „Sn Bowl“ (p. 209).“ Dėl perteklinės informacijos, savitikslių kalbos žaidimų ir vis kaišiojamų DIDŽIŲJŲ RAIDŽIŲ dauguma istorijų atrodo ne kaip klasikiniai apsakymai, o neišbaigti kūrybinio rašymo pratimai. Neprideda apsakymams svorio ir tai, kad autorė retai kur sukuria gilų veikėją, kuris nebūtų pati pasakotoja. Novelėmis šitų istorijų irgi niekaip nepavadinsi, nes stokoja novelėms būdingos struktūros ir niuansuotos pabaigos, jos tiesiog palaidos. Vos nepasakiau: palaidi pezalai.

500 puslapių? Tiek teksto, kuris net nėra romanas, o apsakymai, išleidžiama tik arba genialių autorių, arba grafomanų. Šiuo atveju tokios apimties yra „Namų tvarkytojos vadovas“, kuris nei genialus, nei grafomaniškas.

8 //

Nors, jei kalbėtum nuoširdžiai, vis dėlto labiau linksta į grafomanijos pusę. Sutinku, L.Berlin autobiografiškos istorijos mielos ir žavios, jų pasakotoja – gyva ir simpatinga. Tos istorijos – apie viską. Gyvenimą, kasdienybę, meilę... Kaip ir visos kitos knygos. La la. Bet žodžių rinkinyje ryškiai per daug. Paties rinkinio per daug – jis parengtas tarytum be jokios atrankos.

© 37O

Rašytoja turi pagavią pasakojimo manierą, bet jos autorinis ritmas ištirpsta galybėje detalių – visokių pavadinimų, pavardžių, prekės ženklų, datų ir t.t.:

Bet taip sakyti būtų negražu. Neabejoju, kad knyga ras savo gerbėją. Man regis, su pasakotoja ne viena skaitytoja, neieškodama knygoje didelės literatūrinės vertės, tiesiog tapatinsis. Ne veltui pereinu į moterišką giminę: nors literatūros skirstyti į vyrišką ir moterišką nesu linkęs, vis dėlto šita knyga yra moteriška, niekur nesidėsi. Joje itin gausu tik (tradicinėms) moterims būdingų dalykų, kurių pats tiesiog nesuprantu.

Kad ir kaip būtų paradoksalu, rinkinio pavadinimas „Namų tvarkytojos vadovas“ man neatrodo ironiškas – jis tarytum atitinka adresatą. Patiks toms skaitytojoms, kurios mėgsta jaukumą, globą, paplepėjimus, „malalietką“.

Kurios aptarinėja prekės ženklus, prenumeruoja bent vieną moterišką žurnalą, kartais leidžia nedideles nuodėmes ir tokiomis „vyriškomis“ abstrakcijomis kaip akcijų biržos rodikliai arba Tarptautinės klimato kaitos komisijos ataskaitos nekvaršina sau galvos.

MANO KOVA. VAIKYSTĖS SALA Esti Naujieji metai, esti Kinų naujieji metai ir esti metai, kurie prasideda nuo K.O.Knausgårdo. Su norvegų literatūros megažvaigžde man jau prasidėjo treti tokie metai. Romano pasirodymas dar veikia ir kaip artėjančios Vilniaus knygų mugės preliudija. Trečius metus iš eilės mus taip palepina „Baltos lankos“. Gražiausia, kad tokie pat bus ir ateinantys treji metai, nes „Mano kovos“ tomų iš viso yra šeši. Kažin kas laukia bibliofilų, kai šitos legendinės serijos vertimai į lietuvių kalbą baigsis?

Taigi – trečia knyga. Kaip ir nurodo paantraštė – apie vaikystę. Ir vėlgi – rašytojas nustebina iš naujo, nes prirašo žvėriškai daug. Ir vėl stebiesi, negi iš tikrųjų K.O.Knausgårdas tiek visko atsimena, nes, kaip žinome, romanų serija remiasi jo paties biografija. Primenu, kad pirmoje šešiatomio dalyje „Mirtis šeimoje“ autorius vaizdavo savo santykį su tėvu ir jo mirtį, o

„Mylinčiame žmoguje“ daugiausia atpasakojo savo santykius su buvusia žmona Linda ir mažamečiais savo vaikais. „Vaikystės sala“ daro įspūdį dar intensyvesniu atminties tyrimu – juk pasakotojas smelkiasi į giliausią savo praeitį, išsamiai atskleisdamas santykį su tėvais, vaikystės draugais ir mokytojais, nutikimais ir vietomis, kol tampa paaugliu. Šiame tekste, kaip ir ankstesnėse dalyse, tenka nuolankiai leistis į ilgą ir išsamią kelionę, kartu patiriant tai, ką išgyveno pasakotojas. Skaitydamas kartais jau ir neatskiri, kuris esi tu, o kuris Karlas Ove. Didžiausias mūsų eros atminties archeologas atskleidžia, kad beveik neturi savo pirmųjų šešerių metų atsiminimų. Užtat tai, ką atsimena, parodo, kokia vis dėlto rašytojo vaikystė buvusi graži ir laiminga, nors pats tuos atsiminimus apibūdina kaip „nieko vertus“: „stoviu ant medinio tilto retame miške, regis, kažkur aukštai ant kalno, po tiltu šniokščia platus upelis, vanduo žalias ir baltas, aš šokinėju, tiltas siūbuoja ir aš juokiuosi (...) Sėdžiu ant užpakalinės automobilio sėdynės, sustojame ties sankryža, tėtis atsisukęs sako, kad esame Mjondalene. (...) Lipu į kalvą prie namo ir stumiu didelį plastikinį sunkvežimį, jis geltonas ir žalias, aš jaučiuosi nuostabiai – turtingas, laimingas ir patenkintas savimi. Viskas“. (p. 14) Ko gero, kiekvienas K.O.Knausgårdo tomas ir mus padaro truputėlį turtingesnius ir laimingesnius.

>> SCENA

Rašė Toma Vidugirytė

Pauliaus Peleckio / Fotobanko nuotr.

Jei muzika jums nėra tik fonas ir domitės ja kiek daugiau, tuomet turbūt ji skamba ne tik jūsų ausinėse.

Jūs veikiausiai lankotės koncertuose, peržiūrite muzikos naujienas didžiuosiuose portaluose ir perskaitote muzikos apžvalgas. Ar to pakanka tikram melomanui (-ei)? Apie mus pasiekiančias muzikos naujienas ir apžvalgas, jų paskirtį, metų topus ir apdovanojimus pakalbėjome su trimis muzika besidominčiais žmonėmis – „37O“ muzikos apžvalgininku Jonu Braškiu, muzikos kritike Emilija Visockaite ir neseniai praūžusių muzikos apdovanojimų M.A.M.A. rengėju Martynu Tyla.

Jam pritaria ir E.Visockaitė: „Gal ir galima paminėti keletą žmonių, kurie reguliariau rašo apie muziką, bet tai yra beveik neapmokamas hobis, kuris gyvuoja tol, kol žmogus turi laiko, entuziazmo, drąsos ir aistros.“

10 // © 37O

Didžiausių muzikos apdovanojimų organizatorius M.Tyla pabrėžia, kad tiek albumų, tiek koncertų apžvalgų iš tiesų labai trūksta: „Manau, kad kiekvienas save gerbiantis portalas ar leidinys privalo turėti tokių straipsnių. Ne paslaptis, kad pasaulyje apžvalgų daug kur galime pasiskaityti, o Lietuvoje jų mažoka. Galbūt daugiau galima rasti teatro ar kino apžvalgų, tačiau muzikinių tikrai labai trūksta. Leidėjai, portalų ar spaudos leidinių redaktoriai tvirtina, kad tai neįdomu, bet kažkodėl restoranų apžvalgos yra skaitomos. Ačiū Dievui, galima matyti tendencijas, kad muzikos apžvalgų daugėja. Žinoma, reikia ir žmonių, kurie sugebėtų parašyti įdomiai, skaniai, kandžiai ir pateikti savo išvadas, kad perskaitęs žmogus galėtų rinktis klausyti albumą arba nueiti į koncertą ar ne.“ GENIALUMAS PAPRASTUME Pasikalbėjome su pašnekovais ir apie tai, kokios turėtų būti muzikos apžvalgos, aptarėme jų objektyvumą. „Tai yra nuo-

Muzikos apdovanojimų M.A.M.A. rengėjas Martynas Tyla

monė, pateikta sklandžiau, įdomiau ir labiau argumentuotai bei išmanant kontekstą geriau už vidutinį klausytoją. Tai irgi influencinimas, tik kultūrinis: „Man patinka, paklausykit ir jūs.“ Nemėgstu vadintis muzikos kritike, nes man svarbiausia muzikos populiarinimas, pozityvi informacija, norisi įkvėpti kitus klausyti lietuviškos muzikos. Esu tokia pat klausytoja ir mėgėja, tik skiriu tam daug daugiau laiko nei vidutinis žmogus, turiu ilgą klausymosi patirtį, nemažai pinigų esu investavusi į koncertų bilietus, įrašus, knygas, žurnalus apie muziką, galiausiai muziką tiesiog stipriai emociškai išgyvenu“, – savo nuomonę apie muzikos apžvalgas dėsto E.Visockaitė.

J.Braškys įsitikinęs, kad genialumas slypi paprastume: „Tobula recenzija turi būti

paprasta. Būk kuklesnis ir rašyk kuo aiškiau. Manau, recenzija yra skirta žmogui sudominti, kad paklausytų vieno ar kito atlikėjo, o ne parodyti savo muzikos išmanymą. Mano tikslas yra parekomenduoti kitam žmogui paklausyti kažko daugiau, o ne pasityčioti, tai yra lengviausias būdas susilaukti dėmesio, ypač socialiniuose tinkluose. Jei rašydamas recenziją nori labiau parodyti save, o ne parekomenduoti gerą atlikėją, tuomet tavo recenzija yra nieko verta.

Man muzika gali patikti, gali nepatikti, tačiau visada klausiu savęs, ar jos įdomu klausyti, gal joje yra kažkas tokio, ko negirdėjau anksčiau, kas gali mane užkabinti? Tai gali būti priedainio fragmentas, įdomesnis akordas, laužytas ritmas, kuris iš pradžių atrodė labai neįprastas... Kažkoks originalumas, išskirtinumas, kažkas naujo, ko dar niekas nebandė – tai ir yra įdomiausia. Tu gali bandyti ir labai suklysti, bet tokiu atveju bent jau sukuri kažką originalesnio.“ E.Visockaitė sako, kad recenzijos / albumų apžvalgos negali būti 100 proc. objektyvios, o asmeninė ir argumentuota nuomonė gali būti netgi patrauklesnė: „Manau, objek„Paviljono“ knygų savaitgalio archyvo nuotr.

KRITIKA – TIK HOBIS „37O“ bendraautoris Jonas Braškys pastebi, kad apie muziką rašančių žmonių Lietuvoje yra labai nedaug: „Tiesą sakant, tokie tėra vos keli, tačiau ir jie to nedaro visa koja. Dažnai tai tėra viena iš jų veiklų ir, deja, nepagrindinė.

Taip pat neturime muzikai dedikuotų žiniasklaidos priemonių. Šiuo metu yra „37O“, skiltys didžiuosiuose portaluose, yra keletas mažesnių portalų, bet tai ir viskas. Vienintelis stipresnis muzikos žurnalas buvo „Ausis“. Dar buvo kiek alternatyvesnei auditorijai skirtas žurnalas „Ore“, bet neišsilaikė, o ir sėkmingai į internetą jiems pereiti, mano nuomone, nepavyko. Manau, kad muzikos kritikos trūksta, tačiau nėra ir rinkos. Tiek muzikos, tiek teatro, kino ar kitų menų apžvalgininkai dažnai kritiką rašo daugiau iš idėjos, nes žmones labiau domina paprastos naujienos, geltonoji spauda, apkalbos. Bet taip yra visame pasaulyje.“

Pauliaus Peleckio / Fotobanko nuotr.

KODĖL REIKIA KALBĖTI APIE

Muzikos kritikė Emilija Visockaitė

tyvumas yra pernelyg sureikšmintas ir net iliuzinis, juolab 2020-aisiais. Lengva būti objektyviam, kai pateiki skaičius, kiek koncerte buvo žmonių, kiek perklausų sulaukė daina, kokio ūgio ar kelintų gimimo metų yra atlikėjas. Tokia informacija naudinga, bet juk svarbiau jos interpretacija ir drąsa išsakyti savo nuomonę. Subjektyvumas, asmeninis požiūris dažnai yra daug įdomesnis.“ NEBIJOKITE NAUJOVIŲ E.Visockaitei linkęs pritarti ir M.Tyla: „Manau, kad kiekvienas, mėgstantis alternatyviąją muziką, gali išgirsti kažką gero populiariojoje muzikoje, ir atvirkščiai. Būtų net labai įdomu, jei vieno stiliaus gerbėjai nepabijotų parašyti apie kitokio stiliaus muziką. Tokiu atveju, būdamas atlikėju ar jo vadybininku, tu gali suprasti, kur pataikei ir kas yra gerai ar blogai. Žinoma, vertinimai bus subjektyvūs. Objektyviai vertinti yra sunku, nes tai priklauso nuo skonio, kurį žurnalistui reikėtų padėti į šoną ir stengtis vertinti kuo objektyviau.

Vis dėlto svarbiausia, kad yra dalijamasi informacija. Kritikas gali rašyti ir kad kažkas nuvylė, bet tai nereiškia, jog aš nepaklausysiu. Galbūt net norėsiu jam ar jai paprieštarauti. Be kritikos nebus tobulėjimo. Manau, kad kiekvienas gali rasti kažkokį komentarą, kaip galėtų būti kitaip, ir jei jis bus motyvuotas, tuomet tai bus sveika kritika.“ M.Tyla mano, kad muzikos apžvalgos svarbios ne tik melomanams, bet ir patiems kūrėjams bei jų vadybininkams ir prodiuseriams, tačiau muzikos apžvalgininkai turi kiek kitokią nuomonę. E.Visockaitė sakė pastebinti nemažai abejingumo iš

aktoriais, režisieriais, kitų sričių menininkais. Muzikantai, mano galva, apžvalgų neturėtų suprasti pažodžiui. Aš norėčiau, kad mano apžvalgos paskatintų juos kurti tai, ką jie tikrai nori kurti, nepataikaujant gerbėjams ir pasiliekant visišką kūrybos laisvę.“ Paklausta apie tai, ar muzikos mėgėjui užtenka sekti metų ar mėnesio topus, metų apdovanojimus ir skiltis portaluose, Emilija sako, kad tai priklauso nuo melomano išsikeltų tikslų: „Jei siekiama žinoti, kas vyksta popkultūroje, kas yra žymiausi vardai, tada, manau, užtenka sekti metų topus, populiariausių kūrinių dešimtukus ir metų apdovanojimus. Tačiau vadovaujantis tik tokiais šaltiniais nederėtų sakyti, kad, tarkim, Lietuvoje „nieko gero, vien popsas“. Didelė muzikos dalis yra alternatyvesnė, mažiau viešinama, tad tavo ausų galėjo tiesiog nepasiekti. Visada labai svarbu atsiminti savo žinojimo ribas.“ M.Tyla sako, kad muzikos apdovanojimų M.A.M.A. tikslas nėra tik metinis muzikinės situacijos įvertinimas, bet ir edukacija. Renginio metu gana didelė žmonių auditorija supažindinama su jiems visiškai naujais ir negirdėtais vardais. „Neretai į nominacijas atrenkame muzikantus, kurių didžioji dalis visuomenės anksčiau nebuvo mačiusi ir girdėjusi. Dažnai po pasirodymo apdovanojimų scenoje girdime: „O, kokia čia grupė? Iš kur jie atsirado?“ Tokie komentarai iš tiesų džiugina, vadinasi, kažkam padėjome atrasti geros lietuviškos muzikos. M.A.M.A. apdovanojimai vyksta jau devynerius metus iš eilės ir jų reikšmė jau yra gana didelė.

Jeigu grupė ar atlikėjas laimi apdovanoji-

MUZIKĄ?

J.Braškys sako, kad recenzijos neturėtų riboti muzikanto ar keisti jo požiūrį į muziką: „Neskaitau, nes neįdomu“, tikras arba apsimestinis abejingumas kritikai yra klasikinė situacija, ypač jeigu kažką blogo parašai. Jeigu gero – tuomet sako: „Koks tu fainas, daryk taip ir toliau.“ Taip yra su visais kūrybinių profesijų atstovais –

mus, vadybininkai ir atlikėjai pastebi, kad kitą dieną po renginio apie juos jau žino daugiau žmonių – atsiranda naujų užsakymų koncertuoti tiek salėse, tiek festivaliuose, labai išauga gerbėjų skaičius socialiniuose tinkluose.“ „37O“ bendraautoris Jonas duoda vieną patarimą visiems melomanams: „Apžvalgų skaitytojams rekomenduočiau paklausyti muzikantų, kurie yra giriami, kūrybos. Labai paprasta perklausyti kokio nors populiaraus muzikanto albumą ir parašyti recenziją, kurią skaitys daug žmonių. Bet jei nežinomos grupės ar atlikėjo albumas yra įvertinamas gerai, klausytojas turėtų atkreipti dėmesį ir pasiklausyti. Galbūt atras kažką naujo ir įdomaus, o jei nepatiks – juk visada galima perjungti kažką kito.“

„37O“ muzikos apžvalgininkas Jonas Braškys

Vygaudo Juozaičio nuotr.

grupių ir atlikėjų: „Daugiausia susiduriu ne su nepasitenkinimu ar, tarkim, atsakomąja kritika, bet su abejingumu. Nesvarbu, palanki ar nepalanki recenzija, ne visiems atlikėjams tai yra įdomu. O ir rimtesnių muzikos mėgėjų ratas nėra toks jau didžiulis, nors pastaruoju metu auga. Iš dalies taip yra dėl to, kad tokių tekstų autoriai jiems dar nėra autoritetai, bet kartu ir dėl to, kad jie tiesiog neturi įpročio skaityti kritiką apie savo kūrybą.“

>> BLIZGĖ

DAUG GERŲ IDĖJŲ KYLA TADA, KAI NUOBODU Rašė Daiva Juonytė

Tapytojas, iliustratorius Vytautas Stakutis-TRAFIK (instagrame – @trafikmoves), naudodamas skirtingas medijas, dažniausiai išlaiko plokščią, geometrinį stilių. Vilniuje kuriantis ir gyvenantis menininkas savo kūriniuose reflektuoja miestietiško gyvenimo temas, sujungdamas ir kartu atskirdamas gamtą ir kultūrą bei prisiliesdamas prie vienodumo ir kasdienės aplinkos motyvų bei žymių. Spalvinga siena šalia Vilniaus energetikos ir technikos muziejaus, 3 000 kv. m išdažytų garažų juostų Tūkstantmečio gatvėje ar TRANZ-IT kelio ženklas, sukurtas grupinei parodai edukacijos, rezidencijų ir parodų centre „Rupert“, – tai tik keletas visiems gerai žinomų Vytauto darbų. Apie skirtingas išraiškos formas, santykį su aplinka ir visuomene, spalvas ir įkvėpimus kalbamės su pačiu menininku, kuris mums sukūrė vasario numerio viršelio iliustraciją.

Vytautas Stakutis-TRAFIK

nepažįstu. Taip užsimezga ryšys. Kūrybos procese man svarbiau idėja ir intuicija.

– Sakoma, kad kasdienybė pilna spalvų. Savo darbuose taip pat jų nevengiate: jūsų iliustracijos yra ryškios, 3 000 kv. m išdažytų garažų juostų Vilniaus Tūkstantmečio gatvėje matomos iš tolo, sienų piešiniai džiugina akį spalvų įvairove.

Kaip spalviškumas ir gebėjimas žongliruoti spalvomis daro įtaką jūsų kūrybai?

– Spalvos yra tai, ko akis pasigenda gyvenant Lietuvoje, todėl turbūt natūraliai norisi jas naudoti ir ieškoti derinių. aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaa aa Spalvomis man lengviausia sukurti tam tikrą atmosferą, rasti pusiausvyrą.

– Kokios žmogaus, kūrėjo vertybės jums imponuoja?

– Turbūt labiausiai – savitas stilius ir braižas, drąsa daryti tai, kas neįprasta. Dar malonu, kai į kūrybą nežiūrima per daug rimtai, kai joje yra žaismingumo, netikėtumo.

– Esate tapytojas, iliustratorius, gatvės meno atstovas, kuriate instaliacijas, kūrinius iš popieriaus, medžio, grojate vakarėliuose. Kaip menas atėjo į jūsų pasaulį ir virto jūsų kasdienybe?

– Kūryba užsiimu nuo pat vaikystės. Visada mėgau piešti, konstruoti ir eksperimentuoti su medžiagomis per daug apie tai negalvodamas: natūraliai kildavo idėjos ir noras būtinai jas išbandyti ir įgyvendinti aaaaa aaa aa aa aaaa.

Tik daug vėliau, kai supratau, kad be to sunku gyventi, pradėjau rimčiau į tai fokusuotis. Labai didelę įtaką kūrybai darė grafičiai ir piešiniai ant sienų.

14 // © 37O

– Jūs, kaip kūrėjas, slepiatės ir po TRAFIK arba ADHD vardais. Kaip jie atsirado ir kodėl menininkui kartais reikia arba norisi turėti slapyvardį?

– Slapyvardžiai padeda atskirti veiklas, laikotarpius arba skirtingas koncepcijas kūrėjo darbuose. Žodį TRAFIK pasigavau Čekijoje, kur taip vadinami kioskai ir mažos parduotuvės. Pamaniau, kad tai įdomi sąsaja su eismu (angl. traffic), nes produktai į tokias vietas tai atkeliauja, tai iškeliauja. Kadangi savo kūryboje dažnai nagrinėju su eismu ir judėjimu susijusias temas, priėmiau tai kaip ženklą.

ADHD vardą naudoju kaip didžėjus

vakarėliuose arba „Palanga Street Radio“ laidose. Skirtingi vardai padeda visko nesuplakti į viena.

– Naudojate ne vieną išraiškos formą. Kuri jums pati artimiausia? Kaip jas jungiate ir derinate?

– Esu išbandęs įvairių medijų ir per ilgą laiką supratau, kad piešimas ir vizuali išraiška man yra artimiausia. Nepaisant to, kuriu chaotiškai ir intuityviai, todėl skiriu laiko skirtingoms veikloms.

– Jūsų darbuose ryškios gyvenimo mieste temos, tačiau taip pat lieka vietos gamtai ir kultūrai. Koks jūsų paties santykis su aplinka ir visuomene?

– Laikau save labiau stebėtoju nei dalyviu ir mėgstu atvaizduoti tam tikras emocijas, akimirkas arba žmogiškumo apraiškas per daiktus aaa aaaaaaaa aaaaa a a, objektus ir mus supančią materialinę aplinką.

– Sakoma, kad kiekvienas kūrėjas kuria šiek tiek sau ir apie save. Koks šiandien turi būti menininkas, kad rastų ryšį su meno vartotoju ir atvertų duris dialogui?

– Tai viena esminių kūrybos problemų. Manau, kad kiekvienas menininkas turi ieškoti jam tinkamo priėjimo prie žiūrovo. Taip pat ir kiekvienas kūrinys gali turėti savo auditoriją. Arba, priešingai, neturėti. Jokių taisyklių nėra, svarbiausia – intencija aa aaa aa.

– Kiek jums, kaip menininkui, svarbus žiūrovas? Kaip apskritai publika veikia kūrėją ir jo sprendimus?

– Man žiūrovas svarbus kaip dialogo ar pažinties pradžia.

Mėgstu kai kuriuos savo darbus pakabinti tiesiog gatvėje ant sienų ir tokiu būdu pasiekti žmones, kurių greičiausiai net

MANAU, KAD KIEKVIENAS MENININKAS TURI IEŠKOTI JAM TINKAMO PRIĖJIMO PRIE ŽIŪROVO. TAIP PAT IR KIEKVIENAS KŪRINYS GALI TURĖTI SAVO AUDITORIJĄ.

ARBA, PRIEŠINGAI, NETURĖTI.

– Kuris jūsų kūrinys jums pačiam kelia daugiausia įspūdžių, prisiminimų, emocijų? Kodėl?

– Vienas įsimintinesnių darbų buvo piešinys ant apleisto pastato fasado šalia Energetikos ir technikos muziejaus (Rinktinės gatvėje). Įdomu tai, kad dar prieš keletą metų tame pastate su draugais buvome įkūrę skvotą, kuris gyvavo apie trejus metus. Taip jau sutapo, kad, praėjus keletui metų po skvoto uždarymo, būtent man pasiūlė jį ištapyti. Žinoma, kad negalėjau atsisakyti.

– Kaip nuolat kintantis, skubantis pasaulis formuoja jus ir jūsų kūrybą? Kaip pavyksta sustoti, įsiklausyti ir išgirsti save? O gal, priešingai, mėgstate ir neriate į įvykių sūkurį, ten ieškodamas inspiracijų ir dirgiklių, skatinančių kurti?

– Dažniausiai šios dvi pusės viena kitą papildo: greitas, judantis ir besikeičiantis gyvenimas sukelia daug idėjų, o pats kūrimo procesas priverčia sugrįžti į save. Nors nepatarčiau per ilgai užsibūti savyje – tai irgi gali būti žalinga.

– Kas jus įkvepia? Iš kur semiatės idėjų savo projektams ir kūriniams? Kaip fiksuojate kilusias mintis ir kūrybinius proveržius?

– Pastebėjau, kad nemažai gerų idėjų kyla tada, kai yra nuobodu. Žinoma, tam, kad jos susiformuotų, reikia turinio, ir tai gali būti bet kas: muzika, filmai, parodos, tekstai, bendravimas, aplinkos stebėjimas. Dažnai padeda tiesiog pasivaikščiojimas. Tai paprastai būna mano planas B.

>> SVEČIUOSE

Rašė Daiva Juonytė

Švedas Stefanas Ahnhemas, kaip pats sako, niekada nesvajojo tapti rašytoju – jo dėmesys visada krypo į kino industriją. Daugiau nei du dešimtmečius rašęs scenarijus kinui ir televizijai, išbandęs įvairius žanrus, tarp jų ir komediją, šiuo metu S.Ahnhemas – vienas stipriausių šių dienų Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų, nordic noir stiliaus atstovų, išleidęs jau penkias knygas apie nenuilstantį, neretai karštligišką, netradicinių sprendimų ieškantį detektyvą Fabianą Riską. Pirmasis jo romanas „Beveidės aukos“ išverstas į daugiau nei 20 pasaulio kalbų ir parduotas daugiau nei 1 mln. kopijų tiražu, o 2015 m. knyga laimėjo prestižinį švedų „Crimetime Specsavers Award“ apdovanojimą. Šiemet rašytojas nudžiugins savo gerbėjus Lietuvoje – vasario pabaigoje S.Ahnhemas dalyvaus Vilniaus knygų mugėje, kur pristatys į lietuvių kalbą išverstas knygas „9 kapas“ ir „Beveidės aukos“.

ŠVEDŲ RAŠYTOJAS STEFANAS AHNHEMAS: RAŠAU TAI, KĄ SKAITYTI PATIKTŲ MAN PAČIAM – Esate žinomas scenarijaus autorius, sėkmingai dirbote prie daugelio skirtingų projektų, rašėte scenarijus tiek kinui, tiek televizijai. Kaip prasidėjo jūsų, kaip detektyvinių istorijų rašytojo, karjera?

– Visada buvau tas vaikinas, kuriam labai patinka filmai. Kai buvau vienuolikos, pasirodė kultiniai „Žvaigždžių karai“ ir aš supratau, kad noriu dirbti kine. Tada galvojau, jog noriu režisuoti, o kas duos visiškai nežinomam vyrukui savo scenarijų?

Turėjau pradėti rašyti pats. Tai nebuvo lengva – aš rašiau labai lėtai. Dar atsimenu, kai mokiausi mokykloje ir mums reikėjo atlikti kažkokius rašymo pratimus, mokytojai pasikvietė mane ir pasakė, kad neturėčiau čia būti (šypsosi). Tačiau aš turėjau išmokti rašyti. Norėjau pradėti nuo scenarijų, juos rašyti gana lengva, nes tekste pilna veiksmažodžių, kalbos forma nėra tokia sudėtinga. Žinojau, kad esu geras pasakotojas – pasakodamas istorijas mačiau, kad žmonės manęs klausosi, o aš visada turėjau ką papasakoti. Metus mokiausi rašyti reklamas, kurios trunka vos keliasdešimt sekundžių, paskui įstojau į dramos mokyklą. Vėliau pradėjau kurti komedijas. Galiausiai sugalvojau parašyti rimtesnio žanro kūrinį televizijai, tačiau visi man sakė: „Ne, Stefanai, tu esi komedijų scenarijaus autorius, negali parašyti tokio kūrinio.“ Aplinka mane tam tikra prasme uždarė į dėžę ir įspraudė į savo sugalvotus rėmus.

Nusprendžiau, kad norėdamas to atsikratyti turiu išvykti į užsienį. Taip atsidūriau Danijoje, ten susiradau prodiuserį, kuris sutiko pabandyti. Galiausiai parašiau vieno norvegų rašytojo knygos adaptaciją kinui, jis tapo labai neblogu filmu – buvo gana sėkmingas. Tada grįžau į Švediją ir pasakiau: „Pažiūrėkite, aš galiu rašyti ir rimtus scenarijus!“ Paskui kažkuriuo metu nusprendžiau, kad noriu daryti ką nors nauja, ne vien tik rašyti scenarijus tam pačiam serialui dar vienam jo sezonui. Knietėjo kurti savo pasaulį.

16 // © 37O Švedų rašytojas Ahnhemas Stefanas

Throno Ullbergo nuotr.

– Koks pagrindinis skirtumas tarp romanų rašymo ir scenarijų bei adaptacijų kūrimo?

– Kai dirbi prie scenarijaus, susiduri su daugybe skirtingų nuomonių, su kuriomis anksčiau ar vėliau turi rasti bendrą susitarimą. Visi aplink labai nervingi, nes filmą nufilmuoti labai brangu. Rašydamas savo romanus esu tas, kuris priima visus sprendimus – niekas kitas į tai nesikiša. Tai labai išlaisvina, bet kartu ir kelia šiek tiek nerimo.

– Kuo jus labiausiai žavi detektyvai ir kriminalinės istorijos?

– Aš pats gyvenu gana ramų kasdienį gyvenimą, pilną šilumos ir juoko. Labai retai būna, kad ko nors bijau ar išsigąstu. Manau, kad tai viena priežasčių. Mėgstu būti išgąsdintas skaitant. Be to, man patinka tas jausmas: „Aš-privalau-paskaityti-dar-truputįkad-sužinočiau-kaip-viskas-vyksta-toliau.“

– Rašytojas yra visos istorijos režisierius: jis priima sprendimus, sugalvoja, kaip vystysis istorija, plėsis pasakojimas.

Ką reiškia būti tuo, kuris nusprendžia, kaip vystysis personažų gyvenimas, kuris jų gyvens arba mirs?

– Tam tikra prasme aš nejaučiu, kad esu vienintelis, priimantis sprendimus, nors greičiausiai taip ir yra. Kai rašau, stengiuosi atrasti ir atskleisti tikrąją istoriją pasakojime, prie kurio dirbu. Ir tiesa yra tokia, kad daugelis dalykų nepriklauso nuo tavęs kaip rašytojo.

– Kiekvienas skaitytojas žino, kad geras detektyvinis pasakojimas neegzistuoja be gyvenimo ir mirties aspektų. Ką jie jums reiškia?

– Pasakojimas yra drama, o pats aukščiausias taškas dramoje yra tada, kai kalbama apie gyvenimą ir mirtį. Taigi man tai yra vienas svarbiausių trilerio aspektų.

– Jūsų knygos jaudina ir nepalieka skaitytojo nuošalyje. Daugelis skaičiusiųjų jūsų knygas sako, kad geriau to nedaryti prieš miegą, nes kai kurios scenos yra labai sukrečiančios ir sukeliančios tikrą, pagrįstą baimę. Kaip jums pavyksta sukurti tokias istorijas? Kas įkvepia jūsų siužetą, personažus?

– Mano įkvėpimas ateina iš visko, kas mane supa: nuo laikraščių, kuriuos kasdien skaitau, iki kasdienio gyvenimo detalių ir akimirkų. Tačiau spėju, kad didžioji dalis romanų veiksmo kyla iš vaizduotės.

– Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas? Kuris etapas jums pats įdomiausias?

– Kiekviena dalis yra savaip įdomi. Pradėjus rašyti juodraštį atrodo, kad viskas įmanoma. Man labai patinka ta stadija, kai po truputį matai, kaip gimsta personažas. Rašymo etapas tikrai ilgas ir sunkus, nes supranti, kiek daug problemų reikia išspręsti. Dievinu redagavimo dalį, kai matau, kaip po kiekvieno pakeitimo ar nedidelio pataisymo kūrinys tampa vis geresnis ir geresnis.

– Kaip apibūdintumėte savo pagrindinį knygų veikėją – detektyvą Fabianą Riską? Kas jį įkvėpė?

– Jis jaunesnis ir šiuolaikiškesnis detektyvas negu daugelis kitų. Norėjau sukurti šį personažą normalų, niekuo neišsiskiriantį vyrą, kuriam tenka spręsti nenormalias nužudymo bylas. Fabianas Riskas turi gerą muzikos skonį (šypsosi). Tam tikra prasme jis yra detektyvo Kurto Volanderio priešingybė.

– Fabianas Riskas dažnai priima karštakošiškus sprendimus ir mėgsta rizikuoti. Turbūt ne veltui jo pavardė angliškai reiškia „rizikuoti“?

– Tiesą sakant, jo pavardę pasiskolinau iš stalo žaidimo „Risk“, bet žinoma, ji tikrai susijusi su žodžiu „rizikuoti“.

– Turbūt niekam jau seniai nekyla abejonių, kad šiuo metu geriausi detektyvinių istorijų rašytojai pasaulyje yra skandinavai. Kaip manote, kodėl šis žanras toks populiarus Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje?

– Tiesą pasakius, nežinau. Aš tiesiog stengiuosi parašyti tokį gerą pasakojimą, kurį man patiktų skaityti pačiam. Turbūt į šį klausimą geriausiai atsakytų skaitytojai, kodėl jie taip mėgsta tokio pobūdžio kūrinius. Tačiau vienareikšmiškai esu labai laimingas, kad jie tai daro.

– Kiek jums, kaip rašytojui, svarbus skaitytojas?

– Man visada labai įdomu, kas yra mano skaitytojai, kur jie gyvena, ką galvoja, ko tikisi, ko nenori, kad nutiktų knygos veikėjams. Man svarbu, kad kiekvienas mano knygos skyrius, kiekvienas puslapis turėtų prasmę. Niekada neparašyčiau tokio knygos skyriaus, kuris nieko neduotų skaitytojams. Tai juk labai svarbu, nes jo skaitymas atima bent 10 minučių iš kiekvieno jų gyvenimo.

– Galbūt esate pradėjęs kokį nors kitą projektą ar naują knygą, nesusijusią su Fabiano Risko istorija?

– Ne, šiuo metu ponas Riskas atima iš manęs visą mano laiką.

– Kokias knygas pats mėgstate skaityti?

– Kai rašau romaną, skaitau praktiškai viską, išskyrus detektyvines knygas.

– Šiemet lankysitės Vilniaus knygų mugėje, kur vasario 22 d. susitiksite su savo gerbėjais Lietuvoje. Kokių patirčių ir susitikimų tikitės?

– Spėju, kad turėsiu labai daug pokalbių.

Tikiuosi, kad sutiksiu daug savo knygų skaitytojų, tai, mano manymu, yra geriausia mugės dalis.

VILNIAUS KNYGŲ MUGĖS NAUJIENOS

www.baltoslankos.lt Yoko Ogawa

BEGALINĖ LYGTIS Vieniša namų tvarkytoja, auginanti dešimtmetį sūnų, pradeda dirbti trumposios atminties netekusio genialaus matematikos Profesoriaus namuose. Naujoji namų tvarkytoja ir jos sūnus sugeba su juo užmegzti už atmintį gilesnį ryšį ir atrasti nematomą draugystės ir meilės formulę.

Tai vienos ryškiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, apdovanotos visais svarbiausiais japonų literatūros apdovanojimais, odė tolerancijai, atsidavimui ir empatijai.

Iš japonų k. vertė Gabija Enciūtė.

Karl Ove Knausgård

Belinda Bauer

MANO KOVA. VAIKYSTĖS SALA

KIRTIS

Trečia visame pasaulyje išgarsėjusio šešių autobiografinių romanų ciklo Mano kova knyga, kurioje autorius kruopščiai dokumentuoja nuostabos ir intensyvių pirmųjų patirčių kupiną savo vaikystę.

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis su tėvais ir broliu įsikelia į naują namą naujame kvartale. Rodos, šeimai prieš akis – visas gyvenimas. Tačiau pamažu juos supanti erdvė kinta, joje darosi klaustrofobiškai ankšta. Tik kas keičiasi iš tiesų – pasaulis ar jie patys?

Iš norvegų k. vertė Justė Nepaitė.

Kirtis – daugialypis romanas, peržengiantis įprastas žanrų ribas. 2018-aisiais ši knyga nominuota „Man Booker“ premijai.

Vienuolikmetį Džeką mama paliko atsakingą. Iki grįš iškvietusi pagalbą, liepė jam kantriai ir pasirūpinti dviem jaunesnėmis sesutėmis. Prabėgo kelios ilgos valandos, o mamos vis nėra. Ji taip ir negrįžo. Eilinos Brait kūną policija rado netoli nuo ten, kur laukė vaikai. Viskas pasikeičia, kai Džekas randa peilį, kuriuo – jis žino – buvo nudurta jo motina.

Iš anglų k. vertė Inga Tuliševskaitė.

Philippe Claudel

ŠUNS ARCHIPELAGAS Naujausias romanų Pilkosios sielos ir Brodekas autoriaus kūrinys – alegorinis pasakojimas apie mūsų laikų pasaulį, kuriame be gailesčio apnuoginama miglota žmogaus prigimtis.

Nuo viso likusio pasaulio atskirtoje saloje, pramintoje Šuns archipelagu, gyvena maža bendruomenė. Vieną rugsėjo rytą į salos krantą jūra išmeta tris juodaodžių jaunuolių kūnus. Kaip turėtų pasielgti vietiniai – imtis ieškoti tiesos ar viską pamiršti?

Iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė.

Marius Ėmužis

PARTIZANĖ: MONIKA ALŪZAITĖ – MOTERIS LAISVĖS KOVOSE Ši istorinė studija – tai pirmas išsamus moters partizanų kare portretas ir ištisos pokario kartos paveikslas. Monikos Alūzaitės ir kitų partizanių gyvenimai leidžia naujai pažvelgti į partizaninį karą ir parodo, kad moterys buvo tokia pat svarbi laisvės kovų dalis kaip ir vyrai. Ši istorija atveria ištisą žmonių, privalėjusių priimti sunkius sprendimus, panoramą, kuri šiandien liudija bendrą to laikotarpio ir žmogaus, atsidūrusio totalitarizmo gniaužtuose, būklę.

Jaan Kross

LYNO AKROBATAS. TARP TRIJŲ MARŲ

Dominique Bona

Bene svarbiausio XX a. estų rašytojo, daugkartinio Nobelio literatūros premijos nominanto istorinis romanas, kuriame sodriai pavaizduotas estų kilmės metraštininko, Livonijos kronikos autoriaus Baltazaro Rusovo gyvenimas.

Kuklių valstietiškų šaknų jaunuolis Baltazaras suvokia galįs padėti saviškiams estų valstiečiams ir pasitarnauti įtakingiems vokiečių didikams, gal net karaliams. Virš Livonijos kaupiantis karo nuojautoms, Baltazaras ima kopti slidžiomis visuomenės pakopomis.

Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė.

Pirmoji išsami rašytojo Romaino Gary – burtininko, žaidžiančio savo paslaptimis – biografija lietuvių kalba.

Knygoje įvairiapusiškai nušviečiama mįslinga asmenybė: rašytojas, du kartus apdovanotas Goncourt’ų premija, bet ir toliau apsėstas troškimo pranokti patį save. Per kontrastingus paveikslus knygos autorė piešia portretą žmogaus, kurio romanai pelnė vietą tarp didžiųjų XX a. kūrinių.

Iš prancūzų k. vertė Diana Bučiūtė.

Min Jin Lee

PAČINKO 1932-ieji, Korėja. Mylimai žvejo dukrai Sundžai sutiktas nepažįstamasis pažada po kojomis pakloti visą pasaulį. Tačiau merginos meilei nelemta baigtis laimingai.

Išduota ir pažeminta, Sundža palieka gimtinę ir keliauja į Japoniją.

Taip prasideda visą XX a. apimanti Sundžos ir būsimų trijų jos giminės kartų gyvenimo istorija, savo nenuspėjama sėkme, netikėtais posūkiais ir neišvengiama rizika primenanti korėjietišką azartinį žaidimą pačinko.

Iš anglų k. vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė.

ROMAINAS GARY

Albert Camus

UŽRAŠŲ KNYGELĖS III, 1951–1959 Atviriausias ir paskutinis garsiojo egzistencialisto, Nobelio literatūros premijos asmeninio gyvenimo dienoraštis.

Užrašuose A.Camus fiksavo įvairias gyvenimo detales: savo reakciją į polemiką, kurią sukėlė jo esė knyga Maištaujantis žmogus, jausenas dėl Alžyro karo, viešnages Graikijoje ir Italijoje, subtilius apmąstymus apie žmoną ir mylimąsias, širdgėlą dėl šeimos ir apnikusį nerimą 1957 m. gavus Nobelio literatūros premiją.

Iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė.

Rašė Auksė Podolskytė

Virš 170 – tiek filmų šiemet siūlo Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“. 50 iš jų – trumpi.

Vienas šio festivalio programos sudarytojų kino kritikas Gediminas Kukta supratingai linksi girdėdamas, kad festivalio žiūrovai mieliau renkasi ilgametražius. Tačiau jis primena, ko gero, auksinę taisyklę: malonūs atradimai neįvyksta vaikščio-jant pramintais takais. Reikia rizikuoti.

TEGYVUOJA TRUMPAS KINAS

– Trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ vadovė Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė, kalbėdama apie trumpuosius filmus, išsakė mintį, kad dėl greitėjančio gyvenimo tempo žiūrovai renkasi trumpas istorijas. Ar sutinki su tuo? Įdomu sužinoti, kaip laikui bėgant keitėsi tavo paties asmeninis santykis su mažąja kino forma?

– Visada suklustu išgirdęs žodžius „greitėjantis gyvenimo tempas“. Ar vis dar greitėjame? Ir jeigu taip – tai kiek kilometrų per valandą? Ir kada sustosime? Man regis, šiandien šiuos žodžius kartojame jau iš inercijos. Jie parankūs, kai norime pa(si)teisinti: viskas dėl greitėjančio tempo.

Jie padeda, kai nežinome, kaip elgtis, kai patingime pagalvoti: visi taip gyvena, visi lekia. Juos ypač mėgsta rinkodara ir viešieji ryšiai.

Tačiau, manau, nebėra kur greitėti. Kas dar greičiau gali būti už tai, ką patiriame darbe, kasdienybėje, socialiniuose tinkluose? Pasiekėme piką. Šiandien dalis žmonių jau ima lėtinti tempą, permąsto, kur skubėjimas nubloškė. Pamatysite, greitai visi vėl skaitys storas knygas (tiesą sakant, jau dabar skaito – romanai išgyvena at-

GEDIMINO TRUMPAMETRAŽIŲ FILMŲ REKOMENDACIJOS „Žiedynas“ (rež. Nicolas Schmidtas). Vos aštuonios minutės, bet man šis filmas yra apie viską – gyvenimą, klimato krizę, pasaulio pabaigą, visas nelaimingas meiles, mirtį. Filmas iš „Trumpo konkurso“. „Vabalai ir žvėrys prieš įstatymą“ (rež.

Sharlene Bamboat ir Alexis Kyle Mitchell (Bambitchell). Pasirodo, viduramžiais už įvairius nusikaltimus buvo teisiamos kiaulės, gaidys, arklys, net skruzdėlės. Skamba absurdiškai, bet ši kino esė kviečia svarstyti apie žmogaus ir gyvūno santykį. Filmas iš specialiojo 9 salės seanso. „Šunys, lojantys ant paukščių“ (rež. Leonor Teles). Kai stebiu sparčiai besikeičiantį Vilnių ir su kiekviena diena vis labiau jo nebeatpažįstu, galiu susitapatinti su veikėju Vincentu, kuris žvelgia į Porto miestą ir ilgisi jo tokio, koks buvo anksčiau. Gentrifikacija užknisa. Filmas iš programos „Trumpiausia naktis“. „Lauke žydi apelsinai“ (rež. Nevena Desivojević). Migla, kalnai, miškas, žmogus.

Rodos, nieko ypatinga, bet lenda po oda ir neleidžia pamiršti. Dokumentinis filmas iš „Trumpo konkurso“.

18 // © 37O

„Kosminis miškas“ (rež. Victoras Missudas). Grupelė žmonių išsiunčiama į Mėnulį auginti augalų ir laukti atvykėlių iš Žemės.

Jie sėdi ir mąsto apie pasaulį, kuriame norėtų gyventi. O tu žiūri ir supranti, kad jokia kita meno rūšis tavęs negali nunešti taip toli į ateitį. Tik kinas. Filmas iš specialiojo 9 salės seanso apie ateitį.

gimimą) ir žiūrės susikaupimo reikalaujančius filmus. Tai bus naujas trendas. Gal tada sulipdysime į kažką vientisesnio mūsų beprotiškai fragmentuotą tikrovę. Noriu tuo tikėti.

O trumpas kinas niekur nedings. Jis visada bus šalia kaip ir iki šiol. Bent jau man niekada nereikėjo jo specialiai jaukintis, jis buvo neatskiriama visos kino istorijos dalis. Sakykim, avangardiniai filmai – tai beveik vien mažosios kino formos. Ir jeigu iš anksto būčiau trumpą metrą ignoravęs, nebūčiau pamatęs fantastiško kino lobyno. Tegyvuoja trumpas kinas.

– Sugriaukime mitą, kad trumpuosius filmus kuria tik pradedantys režisieriai. Gal galėtum pateikti kelis trumpų filmų pavyzdžius iš šių metų programos, sukurtus patyrusių ilgametražio kino atstovų?

– Nežinau, kaip šis mitas įsitvirtino. Bet jau spėjo pridaryti žalos. Aišku, ne be mūsų pačių pagalbos. Dažnai sakome – trumpukas, šortas, trumpuliai. Mažybinės priesagos, įvairūs deminutyvai diskreditavo šią kino formą. Trumpametražis ki-

Gedmanto Kropio nuotr.

FESTIVALIS

>> EITI AR NEITI

Gediminas Kukta

nas tapo didžiojo kino pagranduku. Bet, štai, pavyzdžiui, Davidas Lynchas iki šiol tebekuria trumpus filmus. Ir ne jis vienas. Būtent trumposiose kino formose režisieriai gali sau leisti daugiau eksperimentuoti, žaisti, pasileisti plaukus.

O patyrusių režisierių trumpametražių filmų programose bus ir šiemet. „Kino pavasario“ žiūrovai pamatys Lietuvoje mėgstamo graiko Yorgo Lanthimo filmąmįslę „Nimic“. Pažvelgti į ateitį kvies pasaulyje pripažinto Beno Riverso filmas „Tada žiūrėk žemyn“. Parodysime naują Gabrielio Abranteso („Diamantino“) trumpametražį filmą „Nuostabieji akmeninės merginos nuotykiai“. Trumpo metro neaplenkia ir žinomi aktoriai. Y.Lanthimo filme vaidina Mattas Dillonas, o filme „Masinė scena“ pasirodo garsus prancūzų aktorius Denis Lavant‘as.

– Festivalyje kasmet rodoma trumpų filmų konkursinė programa „Trumpas konkursas“, kurią vertina tarptautinė komisija, o į „Trumpąją naktį“ iškeliauja kita šių filmų dalis. Kokios temos šiemet dominuoja „Trumpame konkurse“?

– Šioje programoje rodome filmus tų Europos režisierių, kurie dar nėra sukūrę ilgo metro filmo. O temos – įvairios. Kūrėjams rūpi šeima, sudėtingi tėvų ir vaikų santykiai, tai išduoda net pavadinimai („Tėvas“, „Paskutinis tėvo atvaizdas“, „Duktė“). Filmuose netrūksta pasaulio pabaigos bei apskritai baigtinumo, laikinumo nuojautų. Iškyla vienatvės motyvas. Neriama į žmogaus sąmonės ir pasąmonės gelmes. Bet yra ir šviesos, nostalgijos, humoro.

Kitas ryškus aspektas – režisieriai grįžta prie kino juostos. Panašu, kad paragavę skaitmenos jie ilgisi primiršto arba niekada neišbandyto, o tik senesniuose filmuose matyto santykio su kino materija.

Apskritai, formuodami programą ir dažnai pavargę nuo begalės vidutiniškų ilgametražių juostų, kurias tekdavo peržiūrėti ieškant perliukų (tokia ta programos sudarytojų kasdienybė), su kolegėmis trumpametražius filmus žiūrėdavome kaip atgaivą. Stebėdavomės – kaip tiksliai ir su kokia energija per trumpą laiką vienas kūrėjas pasako tai, ką kitas beviltiškai gromuluoja pusantros valandos. Trumpas metras grąžindavo tikėjimą kinu.

– Kalbinant bet kurio Lietuvos kino festivalio, turinčio bent vieną trumpų filmų programą, sudarytojus visuomet smalsu sužinoti gautų paraiškų iš Lietuvos skaičių. Iš kiek rinkotės? Kurie trumpi filmai iš Lietuvos pateko į konkursinę programą „Trumpas konkursas“?

– Festivaliui buvo atsiųsta apie 30 trumpametražių lietuviškų filmų. Bet rinkomės ne tik iš jų. Sudaryti festivalio programas – tai ne tik tikėtis, kol filmus pasiūlys patys kūrėjai, bet ir patiems ieškoti, rašyti, kviesti. O kartais tiesiog kantriai laukti, kol režisieriai baigs postprodukcijos darbus ir pakvies vienus pirmųjų pamatyti galutinį rezultatą. Taktikos čia įvairios.

Džiugu, kad šiemet „Trumpame konkurse“ parodysime penkis naujus lietuviškus filmus. Žiūrovai pamatys Vytauto Katkaus debiutą „Kolektyviniai sodai“, kuris buvo pirmasis lietuviškas filmas, patekęs į konkursinę Kanų kino festivalio programą „Kritikų savaitė“. Pristatysime Lauryno Bareišos „Atkūrimą“, kuris šių metų Berlyno kino festivalyje pretenduoja į „Auksinį lokį“. O kas yra trys kiti filmai – atskleisime jau visai netrukus.

– Pernai festivalis pristatė naują patirčių erdvę – 9 salę, kuri skirta žiūrovams, ieškantiems netradicinės formos kino.

Ten taip pat vyko garsių kino kūrėjų retrospektyvų seansai. Ar trumpų filmų rinkiniai bus rodomi šioje salėje? Kurią trumpukų programą ar filmus rekomenduotum žiūrovams, kurie domisi eksperimentiniu kinu, vertina kitokią kino kalbą?

– Taip, šiemet 9 salėje vėl rodysime drąsių formų trumpametražius filmus. Ryškus salės akcentas – žaisminga dokumentika „Feliksas stebuklų šalyje“ (rež. Marie Losier) apie genialaus vokiečių eksperimentinės muzikos ekscentriko Felixo Kubino kasdienybę ieškant ir kuriant garsus. Menininkas turėtų būti pažįstamas Lietuvos melomanams: vasarą jis šokdino festivalio „Braille Satellite“ dalyvius.

Kaip ir pernai, pakviesime į specialiuosius eksperimentinių trumpų filmų seansus. Vienas bus skirtas šių metų „Kino pavasario“ temai „Ateitys“, kitas nagrinės kintančias kūnų padėtis kasdienybėje, o trečiasis seansas žvelgs į santykį tarp žmogaus ir gyvūno.

Organizatorių archyvo nuotr.

KONCERTAI „KABLYS“ PAVASARĮ PASITIKS STIPRIU GITARŲ UŽTAISU IŠ ITALIJOS – „SOVIET SOVIET“ Saulėtoji Adrijos jūros pakrantė turi ką pasiūlyti ne tik planuojantiems atostogas, bet ir vertinantiems kokybišką gitarų skambesį. Tuo jau kovo 14 d. galės įsitikinti į italų postpanko trijulės „Soviet Soviet“ koncertą klube „Kablys“ susirinksiantys klausytojai. Aštrūs gitarų rifai, ryškios boso linijos, energingi būgnų ritmai ir ilgesingas vokalas – „Soviet Soviet“ vizitinė kortelė, neišvengiamai išprovokuojanti palyginimus ir su pačiais žanro pionieriais „Joy Division“.

Italų postpanko kolektyvas savo muzikinių įtakų neslepia ir tarp labiausiai įkvepiančių grupių vardija ne tik žymųjį ketvertuką iš Mančesterio, bet ir skambesiu neretai artimus „Placebo“ bei tokius alternatyviosios roko muzikos sunkiasvorius kaip „Nirvana“, R.E.M., „Radiohead“, „Dinosaur Jr.“, „A Place To Bury Strangers“ ir kitus gerai žinomus vardus. Tiesa, kritikai pažymi, kad „Soviet Soviet“ nėra tik dar viena postpanko šablono variacija, o šviežią skambesį grupė atranda nebijodama bristi ir į cold wave, art punk ir kitus alternatyviuosius vandenis.

2008-aisiais Italijos Pezaro mieste susibūrusi trijulė vietinę publiką netruko sužavėti pluoštu savarankiškai išleistų įrašų ir gausybe gyvų pasirodymų, apie kuriuos garsas netruko pasklisti ir už gimtosios šalies ribų. Tikrą proveržį Alessandro Costantini, Andrea Giometti ir Alessandro Ferri muzikinėje karjeroje sukėlė 2011 m. išleistas pirmasis oficialus grupės mini albumas „Summer, Jesus“. Po to, kai jis išvydo dienos šviesą, „Soviet Soviet“ pripažinimas tamsesnės alternatyvos sluoksniuose tik augo, o grupę gerbėjai atrado net ir tolimiausiuose pasaulio kampeliuose.

Taip buvo pakloti pamatai 2013 m. išleistam debiutiniam grupės albumui „Fate“, kuriam gerų žodžių negailėjo nei kritikai, nei gerbėjai. Debiutiniame studijiniame albume grupė suskambo dar ryškiau, o jos koncertams būdinga energija buvo sėkmingai perkelta į dešimties dainų įrašą. Po trejų metų pasirodė ir antrasis studijinis albumas „Endless“, kurį grupė apibūdina kaip itin intensyvų ir asmenišką pirmojo tęsinį. „Soviet Soviet“ puikiai jaučiasi tiek studijoje, tiek scenoje, ant kurios trims draugams iš Pezaro tenka lipti dažnai ir labai įvairiose vietose – nuo didžiausių Europos sostinių koncertų salių iki Pietų Amerikos alternatyviosios muzikos klubų. „Soviet Soviet“ koncertuoja išties profesionaliai, todėl grupė daugeliui postpanko gerbėjų yra viena iš privalomų išvysti gyvai. Ne veltui gerbėjai JAV liko itin nusivylę, kai 2017 m., kilus nesusipratimui dėl kelionės dokumentų, grupės nariai buvo neįleisti į šalį ir po areštinėje praleistos nakties deportuoti atgal į Italiją.

Laimei, norint koncertuoti Lietuvoje, italams vizų nereikia, todėl alternatyvos mėgėjai „Soviet Soviet“ ant „Kablio“ scenos galės išvysti ir solidžiu postpanku pasimėgauti jau kovo 14 d. Norintys tai padaryti dar gali suspėti įsigyti pigesnių išankstinių bilietų. „Kablio“ inf.

>> EITI AR NEITI

Recenzavo Goda Dapšytė

TEATRAS

tik skubėjimo, bet ir jo prestižo įspūdį.

Elektroniniais E.Stakelės ritmais ir Vladimiro Šerstabojevo šviesomis atmosfera tolygiai kaista nuo šalto ekranų mėlio iki mirksinčio raudono pavojaus (pagalbos) signalo. Derindami šiuolaikinio ir gatvės šokio judesius, šokėjai kuria ritmingais pasikartojimais grįstą choreografinį priešinį, atspindintį įsukančią ir kartais nebepaleidžiančią rutiną.

Be visiško abejingumo būsenos ir šiuolaikinės, beprotiškos gyvenimo skubos, vedančios savidestrukcijos link, spektaklyje paliečiami ir sekinančių žmonių tarpusavio santykių, konkurencijos, žiaurumo vienas kitam ir vienas kito (su)naikinimo klausimai. Tačiau ne visos scenos vienodai artikuliuojamos, o spektaklio dramaturgijai trūksta vystymo. Pasikartojimais ir siekiamu kontaktu su publika grįstas spektaklis vis dėlto lieka uždaras. Šviesų linijomis atribotoje veiksmo aikštelėje tarsi po mikroskopu galime stebėti besivystantį perdegimo sindromo fenomeną, tačiau kol kas tai tik diagnozė.

PERDEGIMAS Mūsų scenos meno pasaulis ne itin greitai reaguoja į visuomenines aktualijas, tad naujasis kauniečių trupės „Nuepiko“ šokio spektaklis „Perdegimas“ – maloni išimtis. Taip, jame tiesiogine ir perkeltine prasme nušviečiamas pastaruoju metu įvairiuose žiniasklaidos kanaluose gana dažnai ir detaliai nagrinėjamas perdegimo sindromas.

Pasak specialistų, fiziniais ir emociniais signalais bei elgsenos pokyčiais pasireiškiantis perdegimo sindromas būdingas ne tik tokių altruistiškų profesijų, kaip medikai ir pedagogai, atstovams, bet pažįstamas ir daugeliui įvairiausių biurų

darbuotojų, programuotojų ir visų sričių freelanceriams. Nuo per didelio darbo krūvio, skubėjimo ir nuolatinio streso išsivystantis perdegimas iki šiol ne visuomet buvo identifikuojamas, gydomas ar apskritai į jį žiūrima rimtai. Todėl neretai jis sukelia komplikuotesnes, sunkiau išsprendžiamas problemas.

tarsi virusas vieno kitam perduodamo perdegimo ciklas. Spektaklis prasideda M.Paplausko pastangomis pakelti ir į gyvenimą grąžinti nejudrų ir bejausmį M.Pinigio kūną, jį aprengti baltais marškiniais, juodu klasikiniu kostiumu ir taip įsprausti į tinkamus rėmus, grąžinti į visuomeninį gyvenimą.

Šios problemos atspindžio scenoje ėmėsi šokėjai ir spektaklio choreografijos autoriai Marius Paplauskas, Marius Pinigis, Andrius Stakelė šokio spektaklyje „Perdegimas“. Atspindžio, nes spektaklyje, sukonstruotame žiedinės kompozicijos principu, perteikiamas

„Nuepiko“ trejetas scenoje įkūnija daug dirbančius, uždirbančius ir ne mažiau smagiai tusinančius biurų ir biržų berniukus, savo žvakes vienu metu deginančius iš abiejų galų. Keliais smulkiais, nuolat atsikartojančiais judesiais šokėjams pavyksta sukurti ne

Lauros Vansevičienės nuotr.

Repertuarą sekite www.facebook.com/pg/nuepiko

Rekomenduojama jaučiantiems nuolatinį nuovargį ir stresą bei įvairaus lygio vadovams.

Nerekomenduojama sekti spektaklio herojų pėdomis.

SCENOS IŠ VEDYBINIO GYVENIMO Repertuarą sekite www.teatras.lt

20 // © 37O

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Pastatą sostinėje rekonstruojantis, todėl po Lietuvą šį sezoną itin nemažai keliaujantis Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) šiemet, pasitikdamas 80 metų jubiliejų, švenčia ir Lietuvos nepriklausomybės trisdešimtmetį bei šia proga siūlo susipažinti su savo 1990 m. repertuaru ir taip savotiškai jį palyginti su šiandieniu. Tačiau ekskursą į praeitį siūlo ne tik šio teatro interneto svetainė, bet ir kai kurie spektakliai.

Ar kada svajojote pamatyti, kaip atrodė Akademinio dramos teatro spektakliai kokiais septym-aštuom kažkelintais metais? Žinoma, įrašų pilna nacionalinio transliuotojo mediatekoje (jei ką), bet galima ir gyvai. Jūsų dėmesiui – Ingmaro Bergmano „Scenos iš vedybinio gyvenimo“. Šio švedų kino genijaus kūrinio inscenizavimo jau antrą kartą ėmėsi LNDT aktorius Vytautas Rumšas (vyresnysis). Taigi „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ – tarsi antra prieš keletą metų sukurtų „Intymių pokalbių“ serija. Net Virginijos Idzelytės scenografijoje atsikartoja tie patys akcentai (ekonomiška ir ekologiška). Na, kadangi I.Bergmano 1973 m. sukurtos „Scenos iš vedybi-

nio gyvenimo“ – TV mini serialas, tai viskas kaip ir stoja į savo vietas. Greta Artūro Areimos „Virimo temperatūros 5425“ tai antras teatro serialas, nors tokiu ir nepaskelbtas.

Tad apie ką ši, antroji, serija? Apie ilgalaikius poros santykius, apie santuokos instituto komplikuotumą, apie jos sunkumus, ribotumą ir išsigelbėjimą joje. Apie tai, kaip žmonės be gailesčio kankina artimą savo, kaip poros talžo vienas kitą neišsipildžiusiais lūkesčiais, apie meilės idealo siekį ir apie jos realiuosius pavidalus. Arba, trumpiau tariant, apie išvirkščiąją santuokinės meilės pusę.

Tačiau visa tai slypi tekste, autoriaus pasakojime, o ne scenose ant skaisčiai mėlyno kilimo ar, tiksliau, vos vienoje kitoje iš jų. Režisieriaus vaidmens ėmęsis V.Rumšas scenoje pateikia tokį žanrų, stilių ir laikmečių mišinį, kad sunku jį kaip nors įvardyti. Per vieną sceną lengvu judesiu pereinama nuo akademinės dramos iki situacijų komedijos, nuo buitinio realizmo iki simbolizmo. Į kiekvieną sceną įveda užkadrinis Juozo Budraičio balsas, o į atmosferą – iliustratyvios projekcijos ir apšvietimas.

Rekomenduojama besiilgintiems akademinio dramos teatro.

Nerekomenduojama I.Bergmano ir šiuolaikinio teatro gerbėjams.

Pusės amžiaus senumo situacijos ir mizanscenos kontrastuoja su šiuolaikybės atributais (kostiumų detalės, mobilieji įrenginiai, „Ikea“ gaminiai) ir kuria gluminantį ne itin sklandžios kelionės laiku įspūdį.

Spektaklio režisierius, regis, yra linkęs pasikliauti kolegomis aktoriais, tačiau tuo pačiu metu scenoje jiems kuria prieštaringas, smulkias aplinkybes, įsiūbuoja emocijų skalę ir palieka juos vienus gelbėtis iš šios išsibarsčiusių motyvų ir sumišusių stilių audros.

Pavyzdžiui, tokio minimaliai subtilaus Salvijaus Trepulio tikriausiai dar niekam ir niekur neteko matyti. Kur kas geriau sekasi pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuriančiam Adrijos Čepaitės ir Povilo Budrio duetui. Juos gelbsti I.Bergmano tekstas, jo sukurtų situacijų gyvenimiškumas, realumas, šiaurietiška jų kuriamų personažų ramybė ir pačių aktorių sceninė organika. Tačiau net ir ji paskęsta režisūrinių užduočių bei krypčių (ir jų nebuvimo) maišatyje, kažkur už aktorinių žaidimų ir nuolatinių, beprasmių baldų perstumdymų.

Ten pat pasimeta ir spektaklio mintis, kartu nusinešdama epizodinius vaidmenis ir žiūrovų dėmesį.

Recenzavo Goda Dapšytė

SULĖTINTAI Repertuarą sekite www.teatras.lt

Šių ir dar daugelio kitų klausimų drauge su Lietuvos nacionaliniame teatre suburta kūrybine grupe ėmėsi Prancūzijoje gimusi ir Lenkijoje kurianti režisierė Anna Smolar. Spektaklio kūrėjai teigia norėję pakalbėti apie žmogiškųjų santykių kokybę darbo vietoje. Tam pasirinko sau patiems artimą ir suprantamą meno pasaulį. Visuomenę labiausiai supurto būtent meno ir pramogų verslo pasaulio skandalai, tad pasirinkimas spektaklį „Sulėtintai“ įkurdinti Nacionalinės dailės galerijos fojė atrodo logiškas.

Susirinkusiai publikai pristatomas planuojamas meninis eksperimentas, kurio dalimi ji ir kviečiama tapti. Monikos Bičiūnaitės parodos Kuratorė drauge su Ryčio Saladžiaus galerijos Direktoriumi po #metoo tipo skandalo mėgina į meno rinką sugrąžinti ar, tiksliau, leisti sugrįžti Martyno Nedzinsko kuriamam garsiam vaizdo menininkui A. Tam jis turi dalyvauti bendrame projekte su Miglės Polikevičiūtės pradedančia menininke B ir dėl saugumo pasamdytu Gedimino Rimeikos Mediatoriumi. Tokia dirbtinoka, mums gal tolima vakarietiš-

ka situacija. Tačiau iš šio nesavo nepatogumo gimsta ne viena atpažįstama situacija, kurias spektaklio kūrėjai leidžia apžiūrėti iš itin arti. Spektaklyje neapsiribojama seksualiniu priekabiavimu, jis – tik viena iš viešai toleruojamų smurto formų, kurios čia tyrinėjamos sulėtintai.

Spektaklio „Sulėtintai“ scenarijaus autoriai Michałas Buszewiczas ir A.Smolar drauge su aktoriais į viena sudėjo kone visus įmanomus meno pasaulyje dažniausiai pasitaikančius galios žaidimus.

Negražūs ir nemalonūs tie žaidimai, bet gerai pažįstami nemažai daliai meno mokyklų (vidurinių ir aukštųjų) absolventų, jaunųjų menininkų ir menininkių, vadybininkų ir vadybininkių ar bet kurių kitų, pradedančių ar siekiančių karjeros meno (beveik bet kurio) srityje. Atkuriamajai dokumentikai savo tikslumu prilygsta ir vienos ryškiausių šiuo aspektu tampa kartų susidūrimo scenos. Pavyzdžiui, be galo tiksli, natūralistiškai gyvenimiška M.Polikevičiūtės menininkės B ir R.Saladžiaus galerijos Direktoriaus derybų dėl honoraro scena. Ar tos pačios menininkės B atkuriamas pirmasis susidūrimas su M.Bičiūnaitės parodos Kuratore dar aukštojoje mokykloje, kai dėstytoja leidžia sau nepasitenkinimą išreikšti ne pastabomis, o maišydama studentę su žemėmis. Tačiau aukščiausią šio spektaklio natą sugroja visą spektaklio veiksmą smuiko garsais lydinti Lora Kmieliauskaitė. Staiga į spektaklį įsiveržęs šios atlikėjos asmeninio gyvenimo kontekstas sukrečiančiai aš-

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Post #metoo era Lietuvoje. Visi kaip ir nurimo. Liko kartėlis, neliečiamos temos, nelankytini filmai / spektakliai / parodos, apsišlavusios ir taip tarsi atsakomybės atsikračiusios aukštosios meno mokyklos. Tačiau kas iš esmės pasikeitė? Visuomenė? Jos požiūris? Darbo santykiai? Kaip vertinti (retrospektyviai ir perspektyvoje) amoraliai pasielgusio menininko kūrybą?

triai ir be galo atvirai primena apie ne savo valia (iš)gyvenančius nuopuolių ir skandalų epicentre. Nuolat kartojama frazė „Jei aš būčiau žmona ir vyras mano taip pasielgtų“ atveria daug platesnį, komplikuotesnį ir skausmingesnį kontekstą nei įprastas agresoriaus ir aukos modelis.

Spektaklio kūrėjai modeliuoja, atkartoja ir kryžmina įvairius visuomenėje dominuojančius požiūrius į lyčių ir kartų santykius, atsispindinčius darbo ir kūrybos procesų atmosferoje, atskleidžia įsisenėjusius ir vis dar gajus netinkamo elgesio modelius, grįstus galios (nebūtinai brutalios) persvara. Paradoksalu,

tačiau naujas požiūris, toks hipsteriškas noras dirbti saugiai ir maloniai spektaklio mikrokosmose vis dėlto pralaimi ir atrodo dirbtinis ir nenatūralus. Prie to prisideda ir įdomesnės vyresniajai kartai atstovaujančių personažų charakteristikos (blogiukai, kaip visada, įdomesni), taip pat šia linkme krypsta ir dramaturginė linija. Tačiau sunku pasakyti, ar tai spektaklio kūrėjų verdiktas, esamojo laiko diagnozė ar iki galo nesuvaldyta sceninė dramaturgija.

Kad ir kaip būtų, spektaklis baigiamas viltimi, kad pasikeisime ar, tiksliau, kad pasikeisti galime, jei nuspręsime kai kuriuos savo nusistatymus, sprendimus ar poelgius permąstyti sulėtintai.

Rekomenduojama visada tvirtai žinantiems, kas teisus (nes gali padėti).

Nerekomenduojama įsitikinusiems, kad #metoo – sąmokslas (nes, deja, nepadės).

ABELARAS IR ELOIZA Repertuarą sekite www.teatras.lt

kartu su aktoriais Povilu Budriu, Elžbieta Latėnaite ir dramaturgu Matu Vildžiumi pavyko išvengti šių smegduobių ir papasakoti dvi – XII ir XXI a. istorijas.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Iš pirmo žvilgsnio ir vizualiai, ir savo turiniu paprastas, net kiek buitiškas sceninis pasakojimas virsta archeologiniu ir antropologiniu tyrimu. Viduramžiais Prancūzijoje vykusi jaunos merginos Eloizos ir jos mokytojo, teologo ir filosofo Abelaro meilės ir kančios istorija pasakojama XX a. viduryje ją interpretavusio vokiečių kilmės anglų rašytojo ir dramaturgo Ronaldo Duncano tekstu. Pastarąjį tekstą, tai yra R.Duncano sukurtą Abelaro ir Eloizos (meilės) laiškų interpretaciją, repeticijų salėje (scenografas – Dainius Liškevičius) skaito, interpretuoja ir kvestionuoja du skirtingų kartų aktoriai. P.Budriui ir E.Latėnaitei mėginant suprasti savo veikėjų žodžius ir jausmus, poelgių motyvus ir juos supusias aplinkybes, atsiskleidžia laikmečių, kartų, visuomenės, žmonių tarpusavio santykių, asmeninės laisvės ir tobulos meilės sąvokos kaita.

Po beveik dviejų dešimtmečių pertraukos į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą sugrįžęs režisierius Rokas Ramanauskas pasirinko kone tūkstančio metų senumo meilės istoriją ir išsikėlė nemenką ambiciją – papasakoti ją šiuolaikine kalba.

Neretai tokie bandymai žlunga dėl dviejų priežasčių: arba bandoma tiesiog atkartoti pasakojimą originalia kalba ir aplinkybėmis, nepaisant žmonijos evoliucijos ir pažangos, arba apsimetant, kad pasakojimas tiesiog vyksta šiandien. R.Ramanauskui

Viena iš pagrindinių priemonių šiam meilės mitui dekonstruoti tampa kūry-

binio proceso demaskavimas. Aktoriai veikia repeticijų periodo buityje, demonstruoja aktorinius ir fizinius atsipalaidavimo pratimus, čia pat komentuoja ką tik ištartą pjesės tekstą, tikslinasi kupiūras, ir visa tai – nestabdant pasakojimo, veikiau, atvirkščiai, būtent taip jį vystant. Kitaip tariant, scenoje – būsimo spektaklio vizija, atspindinti kūrybinio mąstymo procesą.

Tam sėkmingai išnaudojami dviejų dešimtmečių skiriamų aktorių amžiaus, lyčių, charakterių, nuostatų skirtumai.

Per jų ginčus ir nesutarimus atskleidžiamas nevisaverčių santykių tragizmas ir jų romantizavimo žala. Tačiau spektaklyje išlaikoma ir pagarba pasakojamai istorijai, žmonėms, kuriems ji nutiko, ir vienas kitam. Išsaugomas ir meilės sakralumas.

Spektaklio forma šiek tiek slidi, jai suvaldyti aktoriams dar pritrūksta nuoseklumo ir galbūt drąsos. Tačiau pasirinktas pasakojimo būdas leidžia po vieną atidengti istorinius, kultūrinius ir asmeninius sluoksnius bei analizuoti juos žvelgiant ir švelniai, ir kritiškai, ir su (savi) ironija. Gal todėl spektaklyje „Abelaras ir Eloiza“ vaidinantys P.Budrys ir E.Latėnaitė sukūrė kaip niekada gyvus vaidmenis.

Rekomenduojama mėgstantiems permąstyti žinomas tiesas.

Nerekomenduojama konservatyviems krikščionims.

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

AURUM MILES SHAMBOLIC MIND Blindetonation

MENTAL STATE Esthetique Records

Aurimo Milešino vardą pirmą kartą išgirdau radijo bangomis, kai jis radijo stotyje „Opus“ buvo pristatytas kaip su japonų leidybos kompanija sutartį pasirašęs muzikantas. Iki tol man visai negirdėtas (taip dažnai nutinka su labai defragmentuota elektroninės muzikos scena) kūrėjas kukliai pasakojo apie savo pasiekimus, tačiau, paklausius praėjusių metų pabaigoje išleistą „Shambolic Mind“ bei pas prancūzus įrašytą ir šiemet pasirodžiusį „Mental State“, galima sakyti, kad tai tvirtą muzikinę poziciją turintis muzikantas. Jo technomuzika, sumaišyta kartu su tamsiu sulėtintu disko, nors ir neskamba revoliucingai, labai užtikrintai atskleidžia muzikines linijas, kurios veda šį muzikantą į priekį: monotoniškas rit­ mas, metaliniai klavišiniai, neemocingi balsai. Tai šalta muzika, skirta ne šokti, bet svyruoti ir kinkuoti galva, slepiant ją po juodu gobtuvu ir nekreipiant dėmesio į nieką.

Labai džiugu, kad joje aš išgirdau dabartines elektroninės muzikos madas, lyg „Aurum Miles“ bandytų jas atliepti, bet jokiu būdu nekartoti, lyg jis sėdėtų viename laive, o ne savo kuklia valtele stengtųsi ką nors pasivyti. Iš kitos pusės, „Aurum Miles“ yra labai lengvai klausomas – šie du EP išties turi daug potencialo tapti stipriais hitais, juose yra pakankamai paprastumo ir prieinamumo, tai leidžia Aurimo muziką vadinti tiek nišine, tiek ir, gerąja ta žodžio prasme, masine. Todėl šie mini albumai nevirsta kažkokia pretenzija, bandymais pasirodyti ir pasipuikuoti. Tai tiesiog du įdomūs ir solidūs EP, kuriems nereikia ypatingo pasirengimo. Dabar tereikia tikėtis, kad juos išgirs reikiami žmonės ir „Aurum Miles“ galės savo kūrybai atsidėti dar labiau. („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“) 72

100

OMERTA TRAUKA

Hype Label Dar vienas lietuviško repo albumas ir dar viena iškankinta lyrinio subjekto kelionė... Pripažinkite, kad tai girdėjote gausybę kartų jau gausybę metų iš gausybės reperių. „Omerta“ savo ketvirtuoju albumu neišradinėja dviračio, o jį pasiėmusi vėl aria tą pačią vagą, tad mums ir vėl reikia klausyti visiškai nekonkrečių, tačiau kupinų šablonų ir klišių išgyvenimų su nieko nereiškiančiais epitetais bei palyginimais ir nieko nesakančiais tekstais, kurie kartais net nesirimuoja. Ir dar nežinia kiek kartų šitos ašarų pakalnių odės yra girdėtos (su kiekvienu tokiu albumu vis labiau man ima patikti „Flying Saucer Gang“).

Nepriimti šį albumą reikštų nepriimti lietuviško repo identiteto, bet kai tas identitetas atsiskleidžia kaip prasta beletristika, ypač turint omeny, kiek Lietuvoje yra gerų poetų, kitų žodžių pasirinkti neįmanoma. Todėl galiausiai lieka tokios frazės, kaip „vidiniai kolibriai“, „tarp korio ir bičių“, kurios neturi jokio konteksto ar atpažįstamumo, lyg reperis bandytų pasakyti kažką gilaus, tačiau galiausiai paskęsta šaukšte sriubos. Vis dėlto nereikėtų visko tapyti vien pilkomis spalvomis, nes, pavyzdžiui, kūrinio „Laisvė – nuodai“ (iškart prisiminiau grupę „Dustas-Nuodai“) instrumentalas pagaliau parodė, kad reperiai gali ir pasidžiaugti, o ne tik demonstruodami egzistencinę kančią grąžyti rankas, o krepšiniui skirta „Tik aukštyn“ bent šiek tiek keičia bendrą darbo temą. Visa kita – seniai pažįstama, žinoma, kartota, minėta, repuota, išrepuota, perrepuota ir galiausiai nurepuota. Ir, deja, netraukia, nes tai jau praeities muzika. Laukiame jaunimo atsako.

22 //

(„Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“)

MĖNESIO ALBUMAI

ZOOM SOUTH GRAVITY DOES NOT EXIST Self-released

Iki pat dabar grupė „Zoom South“ man yra mistinė. Luko Misiūno ir Martyno Kinkos duetas man pirmąkart apsireiškė pavadinimu „Zoom“ ir niekaip rimtai nevertintinu „Visagaliu“, tačiau dabar grupės pavadinimas pailgėjo, muzika pakito ir priešais mūsų akis ir ausis – įdomus elektroninės muzikos projektas, kaip dabar populiaru, įkvėpimo besisemiantis iš paskutinio praeito amžiaus dešimtmečio, ypač – iš reivo kultūros. Iš viso to – nors ir chaotiškas, tačiau nemažai žadantis mini albumas, kuris, nors savaime neskamba itin ypatingai, žada iš šio dueto įdomių dalykų. Paleidus „Gravity Does Not Exist“ apima nedidelis garsinis deja vu – vienu ar kitu momentu vis išgirsti tai „Prodigy“ plastiką, tai „Orbital“ mechaniškumą, tai dar kokį akordą, kuris buvo taip būdingas 10-ajam dešimtmečiui. Malonus įspūdis vis išlieka, tačiau iki visiškos pilnatvės dar pritrūksta – galėčiau sakyti, kad „Zoom South“ vis dar yra eksperimentų stadijoje (arba jie tiesiog be didelės parkės kuria, klijuoja, deda), todėl, kaip minėjau, pats darbas neturi svarbaus sukauptumo ir vientisumo. Kūriniuose lyg ir labiau valdo amato išmanymas, tačiau EP pritrūksta bent jau konkretesnio viršuždavinio, kuris leistų duetą tiksliai identifikuoti. Dabar susidaro įspūdis, kad albumas yra labiau panašios estetikos ir skambesio dainų rinkinys, skirtas pareikšti apie save pasauliui. Pasauliui apie save pareikšta, dabar telieka laukti, ką pasaulis pasakys. Vis dėlto aš nenorėčiau, kad „Zoom South“ pradingtų, pasibaigus entuziazmui. Čia gali būti labai įdomus dalykas. („Spotify“, „Pakartot“)

PALMĖS ŽIEDAS FUTURA

71

Self-released / Partyzanai Pop

Net sunku patikėti, kad dešimtasis dešimtmetis – jau tikrai istorija, o ne tik ką prabėgęs laikas. Bet, deja, ar valio, taip yra, ir „Palmės žiedas“, šį teiginį patvirtindamas, kala užtikrintą vinį į nostalgijos karstą, skatindamas mums palikti šį kapitalizmo džiunglių lavoną ramybėje, na, o jei nesinori, tai bent jau pažvelgti į jo palaikus per sveiką ironijos prizmę (beje, daug sėkmingiau nei kultinė MO paroda). „Futura“ sudeda viską, kas buvo geriausia ir blogiausia (šiek tiek) devintajame ir (ypač) 10-ajame dešimtmečiais, ir visa tai daro su tokia gera humoro doze, kad iš jo lūpų sklindančios banalybės ir per gerklę lendantys mažybiniai žodeliai galėtų bet ką suvimdyti, jeigu nesuprastum, kam jie ar kad be jų tiesiog neįmanoma. Taip, tokio gilumo muzika tuomet skambėjo ir tokio gilumo muzika (ypač gilūs tekstai – aut. past.) skamba ir dabar. Vis dėlto, sėkmingai pašiepdamas klišes, „Palmės lapas“ nepamiršta, kad juokas juokais, bet muzikos reikia. O muzikinis apipavidalinimas irgi dvelkia jau prarastu laiku: plokščias ir netgi primityvus skambesys, nelabai išraiškingos ir elementarios melodijos sukuria tinkamą rūbą šiam hedonistiniam paradui, kuriame mėtomasi sparnuotomis frazėmis be prasmės. Ir ši traukimo per dantį plejada niekaip neatsibosta, nes bet kokiai nostalgijai yra labai naudingas šaltas dušas ir spyris į subinę. O ir šiaip nuo to laiko jau prabėgo trisdešimtmetis ir, pasak vieno filosofo, kalbėjusio apie laikmečių ratus, pats laikas pažvengti iš lenarų, kengurasų, auskarų su kryžiukais ir kepurių su auskarais. O paskui – sveikas pliūchas palmės žiedu per veidą. („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Bandcamp“) 83

100

100

KRISTIJONAS RIBAITIS PRELIUDAS Self-released

Į naująjį Kristijono Ribaičio EP iš pat pradžių žiūrėjau labai įtariai – dar vienas jaunuolis nori tapti naujuoju Andriumi Kaniava ar Sauliumi Mykolaičiu, iš esmės darydamas lygiai tą patį, ką jau prieš 50 metų darė Vytautas Kernagis. Pirmieji įrašai tai ir rodė, tačiau „Preliudas“ savo skambesiu tėškė kaip skuduru per veidą. Šis mini albumas – tai pareiškimas. Pareiškimas, kad dainuojamoji poezija nebūtinai turi būti saldus ir melancholiškas gitaros pabrazdinimas su neblogais savais ar dar geresniais poetų tekstais. Pasitelkęs elektroniką, K.Ribaitis su mini albume skambančiais trimis kūriniais drąsiai žengia į priekį: tai ekspresyvus, eksperimentiškas ir įvairus darbas, kuris parodo tą kelią, kuriuo aš nuoširdžiai linkėčiau atlikėjui žengti. Nebeliko sentimentalumo ir perdėto dvasingumo, lydėjusio bardus visą laiką, – K.Ribaitis kuria dainuojamąją poeziją šiandienai, šiandieninėms aktualijoms ir šiandieninėmis priemonėmis. Ir nors temos išlieka daugmaž klasikinės (vyno pagėrimas, kasdienybės trapumas ar dvasiniai dalykai), visą grožį sukuria puikios aranžuotės. Dėl to šviežiai suskamba ir tikrai geri tekstai, todėl „Preliudas“ man virsta vis labiau klausomu ir vis labiau atrandamu įrašu. Vos trimis kūriniais kūrėjas atskleidė savo potencialą ir ambiciją būti daugiau nei trijų akordų brazdintoju, todėl dabar turėtų būti labai įdomu. Kaip ir minėjau, labai linkėčiau Kristijonui negrįžti prie senų ginklų, tegul jie rūdija kur nors kamputyje (vis tiek koks aktorius ar filologas juos tikrai priglaus), o nerti į elektroniką visa galva. Ten jo reikia, ten jis gali skleistis, ten jis yra įdomus. O šitas darbas vertintinas kaip preliudija į tikrai įdomią karjerą. („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „iTunes“) 81

48

© 37O

0°

kisielius

100

100

70 100

kefyras

absentas

spiritas