370 Nr. 88

2020 kovas #88

AR VIDUI BAREIKIUI ATSIDARĖ VISOS DURYS? AKTORĖ KRISTINA ŠVENČIONYTĖ: EGZISTUOTI – TAI PANEIGTI SAVE JEIGU GALI, NEPLOK VISAS DAPHNIO KOKKINO GYVENIMAS – ŠOKIS NAUJŲ SERIALŲ REKOMENDACIJOS Arvydo Gudo iliustracija

#88

JEIGU GALI, NEPLOK

NUMERIO BENDRADARBIAI:

K

ad jau virusų metas (taip, sunku apsimesti, kad galima kalbėti apie ką nors kita, kai apie ką nors kita nebekalba beveik niekas kitas, nebent politinių partijų lyderiai, bet ir tai ne visų), tai pakalbėkime apie epidemijas, bet ne tas rimtas ir pavojingas (ne, na kiekgi galima?), o apie tas, kurios netikėtai ir dėl neaiškių priežasčių apima visuomenę. Šį kartą – apie aplodismentus.

mo ar apskritai sėkmingai pasiekus žemę. Tiesa, tikslių duomenų, kada tai prasidėjo, taip pat nėra. Bet yra nemažai šio fenomeno, neretai įgaunančio epidemijos mastą, inspiruotų pokštų. Populiaresni jų: „Žmonės, kurie (daro nepriimtinus dalykus) yra tie patys, kurie ploja lėktuvui nusileidus“, arba „Įsivaizduokite, kad sutikote savo gyvenimo meilę, o tada sužinote, kad ji ar jis – ploja lėktuvuose.“ Tiesa, verta paminėti, kad lėktuvų pilotai, kuriems paprastai skiriami šie plojimai, jų negirdi ir apie juos sužino tik tada, jei jiems apie tai nusprendžia pranešti lėktuvo įgula.

Kovas – ne tik pirmas pavasario (žiemos kaip ir nebuvo, tai ir džiugesys rezervuotas), moterų teisių (damos – pirmyn!), Nepriklausomybės atkūrimo (ačiū, už laisvę!), bet ir teatro mėnuo, mat jau beveik šešis dešimt­ mečius kovo 27-ąją minima Tarptautinė teatro diena.

Ta proga dažniausiai pagerbiami kūrėjai (prie to prisidedame ir mes, šio mėnesio numeryje kalbindami ne vieną teatralą), bet retai kalbama apie kitą labai svarbią teatro pusę, liekančią šiapus uždangos – publiką.

Kartais publika aktoriams ir kūrėjams už pamatytą ar patirtą spektaklį atsidėkoja gėlėmis, bet visada – aplodismentais. O jie Lietuvoje turi kiek neįprastas tradicijas: publika kažkodėl visada ploja stovėdama. Šiaip jau priimta, kad ovacijos stovint sukeliamos išskirtiniais atvejais, kai kūrėjai ir atlikėjai pademonstruoja aukščiausią meistriškumą. Bet ne pas mus. Pas mus – visada! Ši epidemija prasidėjo, regis, prieš gerą dešimt­ metį ir niekas nežino, kas buvo jos sukėlėjas, tačiau panašu, kad liga išplito, įsisenėjo ir neketina trauktis.

Tad panagrinėkime šį fenomeną detaliau. Tikslios plojimų istorijos nėra, bet seniausi rašytiniai šaltiniai, minintys plojimus kaip įvertinimo ar pripažinimo ženklą datuojami maždaug VI a. pr. Kr. Plojimas delnais – vienas patogiausių būdų žmonėms sukelti garsą, nenaudojant balso. Tikėtina, kad aktoriams plojo jau senovės Graikijos publika. Romėnai dar ir spragsėjo pirštais bei mojavo togomis. Pasyviai publikai (tokiai, prie kurios esame pripratę šiandien ir kurią vis dažniau siekia išjudinti šiuolaikiniai kūrėjai) laikas atėjo tik XIX a.

Bet kartais plojimai nėra pageidaujami ar gali pasirodyti keistai. Jei plosite tarp dalių orkestro koncerto metu, galite pasijusti gana nejaukiai ir sulaukti profesionalių klausytojų žvilgsnių. Profesionalių keliautojų žvilgsnių galite sulaukti, jei pulsite ploti vos nusileidus lėktuvui. Štai pastarieji aplodismentai taip pat buvo virtę epidemija Lietuvoje. Regis, ji kilo, kai į Lietuvą atkeliavo pigių skrydžių bendrovės ir lėktuvuose vėl kuriam laikui padaugėjo žmonių, skrendančių pirmą kartą gyvenime. Spėjama, kad tai viena iš šio fenomeno, beje, būdingo ne tik Lietuvai ir lietuviams, priežasčių.

Anksčiau plojimai būdavo retesni, plodavo tik po sudėtingų skrydžių ar nusileidimų, tačiau ilgainiui smarkiai išplito ir tapo siejami ir su džiaugsmu grįžus na-

Iš paplitusio plojimų lėktuve viruso internete juokiasi ir su juo tapatinasi Pietų Amerikos šalių gyventojai, vokiečiai, italai, rumunai, portugalai, jamaikiečiai, mūsų kaimynai lenkai ir daugelis kitų, o štai stovimų plojimų teatre epidemija kol kas atrodo lokali, būdinga tik mūsų šaliai. Ar tik nebus šis užkratas perėjęs iš lėktuvų? Gal jį į teatrą bus užnešę retai jame besilankantys žiūrovai? Juk kaip kyla tos ovacijos stovint? Senais gerais laikais, kai jos turėjo kažkokią reikšmę, kildavo spontaniškai, neretai visai salei pašokant, vos atlikėjai pasirodo nusilenkti. O kaip jis kyla šiandien? Dažniausiai – nuo kelių žiūrovų, pakylančių iš karto, ir pamažu išplinta visoje salėje. Dalis žiūrovų atsistoja ne pagarbai išreikšti, o iš nepatogumo išsiskirti iš minios (imunitetą, regis, yra išlaikę tik kritikai ir taip juos visada atpažinsi tarp žiūrovų) arba norėdami pamatyti besilenkiančius atlikėjus, kuriuos užstoja stovintys priešais.

Supraskite teisingai: nėra nieko gražiau nei menininkams išreikšta pagarba. Tačiau kai ritualai praranda pirminę prasmę, jie neįtikėtinai atpinga ir panašu, kad nesistojanti publika taip pat tampa ženklu, savotišku išskirtinumo demonstravimu susidarius kritinei masei žiūrovų, žinančių stovimų ovacijų vertę. Plojant po spektaklio nesistoti, jei tai nebuvo kvapą gniaužianti patirtis, nėra nemandagu. Greičiau atvirkščiai. Galima užpildyti jau minėtą posakį: „Žmonės, kurie kas kartą ploja teatre atsistoję, yra tie patys, kurie ploja lėktuvui nusileidus.“ Tad besibaigiančio teatro sezono proga paeksperimentuokime: pamėginkite atsistoti plodami teatre tik tuomet, kai manote, kad matytas spektaklis – geriausias šiais metais. Paskatinkite taip elgtis ir draugus bei artimuosius, su kuriais lankotės teatre. Gal taip pavyks apraminti šią neįprastą epidemiją? O mes pamatysime, kiek jūsų ne tik skaitote „37O“, bet ir lankotės teatre.

Kaip jau minėjome, šiame numeryje teatrui skyrėme nemažai vietos. Jums siūlome interviu su choreografės Pinos Bausch asistentu Daphniu Kokkinu. Kalbinome šiuo metu visą savo laiką muzikai skiriantį aktorių ir režisierių Vidą Bareikį. Su aktore Kristina Švenčionyte susitiksite rubrikoje „Blunkanti sofa“. Be teatro recenzijų, dar rasite TV serialų rekomendacijas (juk nedrįsite paprieštarauti, kad serialai su teatru turi šį tą bendro), tradicines muzikos albumų ir knygų apžvalgas. Už teatrališką viršelį dėkojame su teatru tvirtais ryšiais susijusiam menininkui iš Panevėžio Arvydui Gudui.

Gražaus pavasario!

Jūsų „37O“

JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DAKTARĖ, NAUJOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA DAIVA JUONYTĖ MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU LINA SIMUTYTĖ NERIMO TEMATIKOS SPECIALISTĖ IŠ „BLUNKANČIOS SOFOS“ TOMA VIDUGIRYTĖ PARADUI VADOVAUJANTI PAŽENGUSI MELOMANĖ

Viršelyje – menininko Arvydo Gudo iliustracija

Projektui „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“ skyrė 25 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g.4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Spaudos kontūrai“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #88, KOVAS, 2020 Reklaminiai straipsniai žymimi

Rašė Toma Vidugirytė

AR VIDUI BAREIKIUI ATSIDARĖ VISOS DURYS? PROFESIONALIUOSE TEATRUOSE DIRBI NEBE SU KURSIOKAIS, KURIUOS PAŽĮSTI KAIP NULUPTUS, O SU AKTORIAIS, KURIE VISI VYRESNI. BUVO SUNKU. KAI ESI JAUNAS, KARTAIS SAVO NEPAGRĮSTAS AMBICIJAS IR EKSPERIMENTUS SU VARGŠAIS ARTISTAIS INTUITYVIAI IŠSIBANDAI IR, DUOK DIEVE, JEIGU PAVYKSTA.

– Tokiems projektams reikia daug pasitikėjimo savimi ir drąsos. Iš kur jos sėmeisi?

– Iš kvailumo ir paaugliško maksimalizmo (šypsosi). Dabar, kad ir kaip kvailioju scenoje, vis tiek pirmiausia klausiu – kam aš tai darau? Kokią žinią ar pridėtinę vertę tai turi? Kiekvieną savo dainą galėčiau taip išanalizuoti. Tuo metu mes darėme tai, kas mums faina tik todėl, kad faina.

4 // © 37O

– Galbūt kažko iš tų laikų pasiilgsti?

– Dabar labai gerai jaučiuosi tiek iš profesinės pusės, tiek asmeniškai. Turiu sūnų, kurį labai myliu. Turiu veiklą, kuri man patinka. Esu laisvas – bent jau tiek, kiek žmogų galima vadinti laisvu. Kuriu be įsipareigojimų. Gyvenu iš savo hobio, nes muzika ir apskritai menai man labai patinka, todėl nevadinu to profesija... Nieko nepasigendu. Visada sakau – „Kaip faina, kad tai buvo. Važiuojam toliau.“

Su kolega aktoriumi Ainiumi Storpirščiu Vidas grojo grupėje „Suicide DJs“

Šarūno Mažeikos / BFL nuotr.

– Su tavo kūryba susipažinau 2007 m. per grupės „Stipriai Kitaip“ piktąją tetą Levutę, vėliau buvo „Suicide Djs“ „Samurajaus dainelė“. Kokių prisiminimų tau kelia tie laikai?

– Prisiminimai – tik geriausi. „Stipriai Kitaip“ ir „Suicide Djs“ buvo studijų laikotarpis – draugyste su Ainiu Storpirščiu paremtas mūsų šėliojimas. Buvome kursiokai, radome bendrą vaibą ir kūrėme kartu. Kai studijuoji aktorinį, pati specialybė tarsi įpareigoja būti laisvą, nekompleksuotą. Mes abu tokie ir buvome – nagli ir aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaa drąsūs. Visa tai buvo durniavimas – padarome tą arba šitą; padarome tai, nes niekas kitas nepadarytų, o mes galime.

Tai baigėsi, kai išvykau studijuoti į Maskvą. Su šiomis grupėmis prabėgo penkeri sėkmingi metai – išleidome albumą, surengėme didelių koncertų ir tai tapo tam tikru to meto reiškiniu. Man nebuvo nuoskaudos, kad projektai baigėsi, nes tai traktavau kaip spektaklį, kuris jau atgyveno savo laiką. Rengėme vėliau keletą koncertų, ir viskas buvo nebe taip... Galbūt tai, kad jau turėjau vaiką, galbūt kažkokios aktualijos pasikeitė, bet tas durniavimas jau buvo pritemptas.

Teodoro Biliūno / BFL nuotrauka

Scenoje Vidas Bareikis – energijos bomba, užkariaujanti apdovanojimus ir tūkstančius gerbėjų širdžių. Vis dėlto „37O“ yra „37O“, tad šiam populiariam atlikėjui uždavėme kiek kitokių klausimų. Prisiminėme piktąją tetą Levutę, „Samurajaus dainelę“ ir režisūrinį kelią. Nors dabar Vido kelias labiau susijęs su muzika, bet teatras tikrai yra kažkur šalia ir ateityje dar tikrai nueisime į ne vieną Vido statytą spektaklį. Ne veltui daugiau nei prieš dešimt metų šis pacanas dainoje prašė: „Teta, įleisk į teatrą, aš noriu išvysti scenos stebuklą. Teta, atverk man teatrą, aš noriu atgaivinti prigesusią ugnį.“

– Ar sunku buvo nusimesti tą kaukę?

– Pradžioje sunku. Elementariai klausi savęs: ką aš iš tikrųjų noriu pasakyti? Tik tada atsiranda forma. Daug kas sako: „Tu kūrei vienokias dainas, po to „nervus“, „pusvalandukus“, dabar vėl kažkaip kitaip skambi.“ Kiti klausia: „Sukūrei dainą apie babkes, apie atlikėją, kurio niekas nežino ir jo karjerą prodiuseriai dėlioja.

O dabar, kai tave žino, ar tu kartais nesijauti pats virtęs apdainuojamu prodiuserių produktu.“ O man visa tai tėra forma kažką pasakyti. Tas pats, kas vieną dieną krepšinį žaistum salėje, kitą dieną – gatvėje su vaikais, o trečią dieną pas kažką rūsyje. Juk mėgaujiesi tuo pačiu krepšiniu. Tai, kad iš gatvės patekai į salę ir tave kažkas stebi, nekeičia tavo meilės krepšiniui. Lygiai tas pat su muzika. Mano meilės jai niekas nekeičia, ar gročiau arenose, ar dešimčiai žmonių.

– Jei jau užsiminei apie tai... Pasirodymai arenose ir mažose erdvėse labai skiriasi.

Kur tau smagiau?

– Jeigu mėgsti plaukioti ir vandenį, tuomet areną prilyginčiau burlaiviui su didelėmis bangomis, ką tu pats duodi su visomis priemonėmis – didele er-

dve, aparatūra, grupe, šou elementais ir gauni didelį atsaką iš kelių tūkstančių žmonių. O akustiniai koncertai – plaukiojimas mažoj valtelėj vidury ežerėlio, kas taip pat nuostabu. Taip ir kalbant apie koncertus – dvi nepalyginamos energijos. Į nieką nekeisčiau nei patirties „Žalgirio“ arenoje gruodį, nei turo per mažesnius provincijos miestus, kur galiu pabendrauti su žmonėmis akis į akį.

– Negalime nepakalbėti ir apie „No Theatre“, kur tu debiutavai kaip režisierius.

Ką tau davė šis teatro judėjimas?

– Jis atsirado iš didelio noro mūsų kursui likti kartu. Kurso vadovas Gintaras Varnas įskiepijo mums sąžiningą požiūrį į meną, darbštumą. Visi susirinkome, padėliojau sezono planą ir sakau: „Gal pamėginkim kartu kažką padaryti? Turiu idėjų, jūs man padėkite.“ Žinojau, kad važiuosiu į Maskvą studijuoti režisūros ir ačiū kursiokams, kurie sutiko dalyvauti mano eksperimentuose. Pirmuosiuose spektakliuose daug kas buvo daroma intuityviai, tačiau labai norėjome pasisakyti tam tikromis temomis. Visi spektakliai kainavo daug jėgų, bet „No Theatre“ etapas buvo labai sėkmingas. Laimėjome apdovanojimų, mus pripažino teatro bendruomenė, kuri dažnai į jaunus linkusi žiūrėti atsargiai, spektakliai buvo sėkmingai rodomi – „Telefonų knygą“ gal penkerius metus rodėme, „Fluxus“ irgi ilgai gyveno, su „Kaligula“ turėjome daug gastrolių, o „Kovos klube“ bendradarbiavome su „Jaunimo teatru“ ir pirmą kartą išbandžiau jėgas profesionaliajame teatre... aaaaaa aaa aaaaaa aaaaaaa Tai buvo sėkmingas mano režisūros startas.

Man tas teatras yra nemiręs, tiesiog valandų paroje per mažai. Kaip tik neseniai Maskvoje aplankiau savo vadovą, kelias koleges, kur gavau du konkrečius pasiūlymus dirbti ten kaip režisierius, tačiau nespėju. Turiu susidėliojęs penkeriems metams muzikinį planą ir nenoriu jo laužyti. Į režisūrą žiūriu kaip į ilgaamžę profesiją ir sau kažkaip esu pasisakęs, kad dar galėsiu grįžti.

– Tad režisūros nemetei ir kažkada grįši?

– Mano išėjimas santykinis. Dabar tiesiog darau pauzę dėl didelio krūvio. Pastaruosius metus turėjau aktorių kursą, kuriam vadovavau kartu su Algiu Latėnu. Birželį baigė labai faini, aktyvūs žmonės. Atidaviau viską, ką galėjau, energijos ir žinių prasme. Aš mėgstu viską daryti iš aistros, nenoriu daryti iš reikalo – ar tai būtų sportas, ar profesinė veikla. Daug dalykų, kuriais degu.

Vidas Bareikis gerai jaučiasi ir teatro scenoje, tik dabar visą laiką priverstas skirti muzikai.

Šarūno Mažeikos / BFL nuotr.

– Po šių projektų sekė solinė karjera.

Keitėsi kūrybinis procesas, pati kūryba…

– Mano solinei karjerai ir jos pradžiai įtaką darė režisūros studijos Maskvoje. Tuo metu prisiliečiau prie Vladimiro Vysockio, grupės „Kino“ ir viso rusų avangardo, bardų, roko pasaulių. Gyvenant Rusijoje tai suskamba visai kitaip, pradedi suprasti, kur tos aaaaa aaaaaa aaa aaaaaa aa aaa kūrybos šaknys. Ten pradėjau kurti dainas, mąstyti apie koncertą. Atrodo, „Menų spaustuvėje“, per „Kultūros naktį“, įvyko mano pirmasis solinis koncertas.

Išėjau su gitara ir atlikau pusės valandos programą – grojau „Super Mario“, „Rėkti, trypiant kojom“, „Panda“… Baisiausiai bijojau, nes vienam tenka didesnė atsakomybė. Dabar, kai tiek nueita, mėgaujuosi tuo, bet tuomet atrodė labai sunku, trūko Ainio ir Prano.

Grupėje leidome vienas kitam viską, labai gerai vienas kitą jautėme ir nebuvo jokių suvaržymų. Tačiau pradėjęs koncertuoti vienas, iškart pajutau, kad nebegalėsiu dėtis kaukių. Mūsų „Stipriai Kitaip“ arba „Suicide Djs“ projektai buvo truputį kaukėti – mes buvome kažkokie perdėm linksmi, aktyvūs. Pradėjęs solinę karjerą pajutau, kad turėsiu į sceną eiti toks, koks esu. Vadinasi, visoks – kartais linksmas, o kartais liūdnas. Tai ir buvo didžiausias kontrastas – ant scenos turės būti V.Bareikis, o ne jo sukurtas personažas.

– Minėjai ir aktorių kursą, kuriam vadovavai. Kaip vertini šią patirtį?

– Nuo pat studijų laikų dalytis patirtimi man labai patiko. Dėstyti pradėjau dar Maskvoje. Turėjome praktiką ir trims mėnesiams nukeliavome į Prancūziją, dirbome su studentais. Man patiko dėstyti. Aš mėgstu išbandyti naujus dalykus ir kai man atsirado proga dirbti su jaunais aktoriais, jiems kažką perduoti, – sutikau. Man buvo 29-eri, gana jaunas, kad rasčiau bendrą kalbą.

Bet jau turėjau ir dešimties metų patirtį, kurią mielai perdaviau. Pirmus dvejus metus buvau net per daug ten paniręs. aaa aaaaaa aa aaaaa Man buvo taip svarbūs tie 20 žmonių, kad dingo kitos sferos, kentėjo šeima ir panašiai.

Pauliaus Peleckio / BFL nuotr.

– Ar dar norėtum dėstyti?

– Neatmetu to, bet dabar dėl savo maksimalizmo pajutau, kad reikia pauzės.

Jeigu būtų reikėję dabar dėstyti, būčiau pradėjęs chaltūrinti, o to aš labai nemėgstu ir kai save pagaunu taip darant, labai pykstu. aaaaaa aaa aaaaaa a aaaa aa

6 // © 37O

– Studijų metu debiutavai kaip režisierius Valstybiniame jaunimo teatre ir Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Kuo skiriasi darbas valstybiniuose teatruose nuo darbo projekte „No Theatre“?

– Profesionaliuose teatruose dirbi nebe su kursiokais, kuriuos pažįsti kaip nuluptus, o su aktoriais, kurie visi vyresni. Buvo sunku. Kai esi jaunas, kartais savo nepagrįstas ambicijas ir eksperimentus su vargšais artistais intuityviai išsibandai aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaaa ir, duok Dieve, jeigu pavyksta. Vis dėlto dažniau artistai apsvyla ir tik iš jų didelio gerumo kažkas išeina. Kadangi pas mus maža rinka, veiklių žmonių ir visko nėra daug, jei turi idėjų ir esi aktyvus, gali dirbti pačiu aukščiausiu lygiu. Tai yra smagu, bet teatrai tampa tavo mokymosi smėlio dėže. Tik vėliau, kai su aktoriais gali kaip lygus su lygiais darbuotis, pajunti tikrą malonumą, o iki tol sėdi kaip zuikis ir bijai, kad vyresnis kažką pasakys. Ir jis tikrai žino geriau. Jauniems nereikia būti aklai ambicingiems. Ambicijos – gerai, bet reikia ir proto.

PRADĖJĘS SOLINĘ KARJERĄ PAJUTAU, KAD TURĖSIU Į SCENĄ EITI TOKS, KOKS ESU. VADINASI, VISOKS – KARTAIS LINKSMAS, O KARTAIS LIŪDNAS. TAI IR BUVO DIDŽIAUSIAS KONTRASTAS – ANT SCENOS TURĖS BŪTI V.BAREIKIS, O NE JO SUKURTAS PERSONAŽAS.

Teodoro Biliūno / BFL nuotr.

– Vis minime studijas Maskvoje... Kodėl pasirinkai Maskvą režisūros magistro studijoms?

– Kai kurie mano kolegos traukė į Vakarus – Vokietiją ar net Ameriką, o aš pirmiausia galvojau apie rusų teatro tradiciją, kuri prasidėjo XX a. pradžioje – Konstantinas Stanislavskis, Vsevolodas Mejerholdas – čia to tikrojo teatro šaknys ir būtų fantastiška prie jų prisiliesti. Taip pat žinojau, kad Maskva – grubi aplinka, jeigu šią mokyklą išeisiu, tada gyvenime nebus baisių dalykų, ir tai pasitvirtino.

– Daug pasiekei kaip atlikėjas, daug įvertinimų sulaukei ir kaip režisierius.

Kur geriausiai jautiesi pats – muzikos ar teatro scenoje?

– Du mygtukai persijunginėja. Šizofrenija truputį (šypsosi). Žinai, čia ir mano būdas atsispindi šiose profesijose.

Režisierius Vidas yra ramesnis, mąslesnis. Jis gali sėdėti, mąstyti, svajoti, liūdėti... O atlikėjas Vidas – sproginėjantis, energingas ir pirmiau darantis, po to mąstantis. Pastaruoju metu esu sau išsikėlęs muzikinius tikslus, o režisūrą ir vaidybą truputėlį patraukiau į šoną dar ir todėl, kad žmonėms tampa sunku identifikuoti. Visiems patinka aiš-

kumas. Jie eina į tavo koncertą ir žino, kad gali, kaip ir tu, apsirengti sportiniu kostiumu, pašėlioti, kartais paliūdėti, bet gaus daug energijos, įkvėpimo. Kitoks amplua blaškys. Negali išduoti savo publikos. Jeigu jau prisijaukinai, turi labai atsakingai bendrauti su gerbėjais.

– Mini ateities tikslus. Kokie jie?

– Gal Maskva padarė įtaką – juk atsidūriau mieste, kuriame 24 mln. gyventojų. Kai grįždavau į Lietuvą, jausdavau lokalumą, mažumą. Man tie 300 km nuo Vilniaus iki pajūrio yra tokie mieli ir mažyčiai. Bet man nesinori tuo apsiriboti muzikine prasme. Jau dabar kuriu naujas dainas anglų kalba, mąstau apie tarptautinius projektus... Galbūt pradžioje tai bus netolimas užsienis, bet galvoju, kad jei Lietuvoje kažką užkabinu savo idėjomis, kodėl negaliu sudominti bent likusių dviejų Baltijos šalių?

– Turi, kas tau padeda?

– Yra toks filmas „Walk the line“, kuriame pasakojama apie atlikėją Johnny Cashą. Jis iš pradžių dirbo su vadybininku iš savo miestelio. Kai jis kažką nuveikė, atėjo kitas dėdė iš valstijos ir pasakė: „Jeigu nori tapti žymus visoje valstijoje, su šiuo vadybininku to nepadarysi, nes jis dirba tik savo miestelio kontekste. Turi važiuoti su manimi.“ Ir, nepaisant visos meilės savo vadybininkui, jis turėjo su juo atsisveikinti, judėti toliau. Tik aš ištikimas žmogus. Nenoriu drastiškai šokinėti nuo vienos komandos prie kitos. Dabar interneto laikai ir visi puikiai gali komunikuoti.

Mano paties indėlio, noro, turėjimo ką pasakyti, naglumo ir veržlumo tikrai pakaks. Reikia dainų – gero produkto.

– O kokios pagrindinės temos, kurios dabar tave jaudina ir įkvepia naujai kūrybai? Apie ką norisi kalbėti?

– Man dabar tapo aktualūs paprasti žmogiški jausmai. Galbūt todėl, kad peržengus 30 metų ribą norisi grįžti kažkuria prasme atgal, prie paprastų amžinųjų tiesų. Jaučiuosi iš naujo tai atradęs savo gyvenime ir kapstytis po paprasto žmogaus vidų man dabar yra įdomiausias dalykas. Maskvoje mane mokė, kad yra šešios temos: vaikystė, mirtis, iššūkis (gyvenimo tikslas), meilė, erotika ir tikėjimo klausimas. Savo kūryboje ir nardau po šias temas.

© 37O

SKULPTŪRA YRA NUO A IKI Z

8 //

LUKAS ŠIUPŠINSKAS:

Skulptoriaus, vizualiųjų menų kūrėjo Luko Šiupšinsko kūriniais gali pasidžiaugti ne tik profesionalūs meno vartotojai, bet ir visi kauniečiai ar miesto svečiai: Kauno senamiesčio vartus saugo ZenTriušis, į Zanavykų turgų užsukusius pasitinka miesto legenda Senbernarė Bitė, ant privataus namo stogo šalia Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios ilsisi nutūpęs Ikaras, o vaikštinėjantiems ar bėgiojantiems Santakos parke draugiją palaiko Žmogus kankorėžis. Su talentingu menininku kalbamės apie kūrybos procesą, aplinkos ir visuomenės poveikį, kūrybinį triukšmą ir apie patį geriausią iki šiol girdėtą komplimentą.

Gedimino Damijonaičio nuotr.

Rašė Daiva Juonytė

Lukas Šiupšinskas su savo kūriniu „Ikaras“.

– Kaip tavo gyvenime atsirado skulptūra?

– Kaip ir viskas – netyčia. Iš tikrųjų tai skulptūra mano gyvenime atsirado labai paprastai. Visada žinojau, kad studijuosiu menus, tik nebuvau iki galo nusprendęs, kokius. Turėjau visai kitokių planų, bet paklausiau poros žmonių ir jie sakė, kad skulptūra man tiktų. Kadangi buvau toks be vietos – norėjau kurti, bet dar nežinojau, kokia forma, tai su patarimu, postūmiu iš šono pasirinkau skulptūros studijas. Pradėjęs mokytis supratau, kad man patinka ir esu gerame kelyje.

problemą, kuri iš pradžių atrodo svetima, ir padarai taip, kad ji tampa tavo. O tada dydis, tema, forma atsiranda savaime. Esu tikras, kad menininkas negali sėdėti užsidaręs dramblio kaulo bokšte, virškinti tik save, visą meną kurti tik apie save, sau, o paskui vis tiek jį pristatyti viešai ir tikėtis pripažinimo.

– Savo darbais reflektuoji aplinką, kartais sarkastiškai atkreipi dėmesį į tam tikrus masinės kultūros niuansus. Kokią matai šiuolaikinę visuomenę, kultūrą? Kas tave labiausiai žavi arba, priešingai, erzina?

– Iš esmės esu optimistas ir žinau, kad stebuklų nėra. Visuomenė susideda iš skirtingų žmonių, vyrauja skirtingi interesai. Tuo pačiu metu vyksta ir dekadansas, ir pakilimas. Man atrodo, kad nereikia įsivaizduoti, jog esame labai ypatingi.

Mano mėgstamas rašytojas, ispanų filosofas José Ortega y Gassetas savo knygoje „Masių sukilimas“ rašo apie visuomenę. Knyga parašyta daugiau nei prieš 100 metų, tačiau kai ją skaitai, supranti, kad tai puikiai mūsų dienoms tinkantis leidinys. Taigi visuomenė taip stipriai nekinta, tik klausimas, kaip į tokią visuomenę asmeniškai, kaip kūrėjas, įsilieji. Mano kūriniai ne tiek kritikuoja ar moko, jie daugiau yra apie tai, kaip aš matau save santykyje su aplinka. Bet tai turbūt visų menininkų problema.

– Ką labiausiai vertini visame procese?

Kas tau, kaip menininkui, teikia daugiausia džiaugsmo?

– Yra keli momentai. Pirmiausia, įvyksta, kaip aš vadinu, impresija, kai dar tik kažkokią užuominą turiu galvoje. Tai tarsi nuojauta, koks darbas turėtų būti arba kaip jis turėtų atrodyti. Visą kūrybos laiką tiesiog bandai prie jo artėti ir nuo jo per daug nepabėgti. Tai tas pirmas įspūdis labai malonus. O vėliau labai džiugi dalis yra maždaug pusė valandos po to, kai pabaigi darbą (juokiasi). Pavyzdžiui, kai pastatai kūrinį mieste. Sumontuoji, pasidžiaugi, suvirškini aplinkoje. O jau kitą dieną tas objektas būna kaip į laisvę paleistas vaikas, turintis savo gyvenimą.

– Kaip vyksta kūrybos procesas? Kaip nusprendi, ką kursi, kas nulemia kūrinio formatą?

– Labai mėgstu sakyti, kad skulptūra – tai kažkokios problemos arba temos sprendinys. Gerą kūrinį, dydį, temą pasufleruoja gera problema, kuri atsiranda natūraliai arba yra padiktuojama gyvenimo: kartais tai padaro užsakovas, kartais – kažkokia tema arba ore tvyranti nuotaika, kurią reikia įamžinti. Kūrybos procesas prasideda nuo to, kad susirandi

– Skulptūra – vienareikšmiškai labai vizuali meno forma. Kokia svarbiausia skulptūros detalė? Į ką daugiausia įdedi širdies?

– Man tikrai labai svarbu, kad darbai būtų vizualiai turtingi ir sudomintų žmogų. Dabar labai paplitusi antieste-

tikos banga, bet aš vis tiek žiūriu į žiūrovą, į meno vartotoją kaip į klientą, kurį reikia šiek tiek sugundyti, bet neduoti jam per daug. Kūrinys turi išlaikyti paslaptį, tačiau privalo užkabinti.

Man skulptūroje labai svarbu pirmas įspūdis, kai akis užkliūva už objekto.

Mes visi esame gyvūnai, pasiduodame tam tikriems psichologiniams poveikiams ir būna tam tikras kabliukas – nesakau, kad šokas ar stiprus sukrėtimas – bet kažkoks cinkelis, noras domėtis labiau, prieiti arčiau, pasižiūrėti iš kito kampo.

– Ką pats pirmiausia pastebi kitų autorių kūriniuose?

– Tai baisus dalykas ir profesinė liga, bet pradedu kabinėtis prie tų dalykų, prie kurių nereikia kibti. Tačiau, kalbant vien apie skulptūrą ir kolegų skulptorių darbus, tai universalus dalykas yra tas, kad skulptūra turi tam tikrą siluetą. Man įdomu, kaip jis įsiterpia į aplinką, ar atrodo savo vietoje, ar yra tarsi pleištas, svetimkūnis. Nesigilindamas į detales ir kitas smulkmenas, tiesiog pasižiūriu į jo santykį su aplinka. Ir nesvarbu, ar tai parodų erdvė, ar kažkokia miesto aikštė, svarbu pažiūrėti, ar pamačius tą didįjį siluetą jis atrodo natūraliai.

– Skulptūra – labai imlus laikui procesas. Kiek vidutiniškai dirbi prie vieno kūrinio?

– Vienu metu dirbi prie vieno kūrinio ar iškart prie kelių?

– Vienu metu dirbti prie vieno kūrinio būtų pats geriausias variantas, tačiau taip niekada nebūna, todėl vienu metu dažniausiai stengiuosi turėti du tris projektus: vieną, artėjantį prie pabaigos, vieną naują ir vieną įpusėtą. Deja, dažniausias ir blogiausias atvejis, kai visų trijų projektų deadline ištinka tuo pačiu metu. Tada vyksta absoliuti tragedija, bet toks gyvenimas ir realybė.

– Gyvename informacinio triukšmo laikais, atakuojami vaizdų iš aplinkos, interneto, socialinių tinklų. Kaip tai veikia tave ir tavo kūrybą?

– Kūrėjas negali būti visiškai užsidaręs, jis iš aplinkos turi jausti kažkokius dirgiklius, stimuliacijas įkvėpimui arba tiesiog pasižiūrėjimui, žinoti, ką veikia kiti kūrėjai, nes savo pasaulėlyje gali labai greitai užrūgti ir užpelyti. Tai šiuo atžvilgiu tas triukšmas yra gerai. Aš kiekvieną dieną gaunu labai daug tiek vizualaus, tiek informacinio triukšmo, bet kalbant apie skulptūrą tai yra laikui imlus procesas, todėl reikia mokėti šiek tiek atsijungti.

Skulptūra man patinka tuo, kad susideda iš labai skirtingų etapų – eskizavimo, lipdymo, virinimo arba metalo apdirbimo, tad viename etape nega-

Donato Pociaus nuotr.

– Kaip atsipalaiduoji, atsiriboji nuo darbų? Kokių sąlygų ir aplinkos reikia, kad kiltų idėjos ir aplankytų įkvėpimas?

– Turiu antrą pusę, kuri labai mėgsta keliauti ir kai aš užrūgstu dirbtuvėse ar dar kur nors, turiu labai gerą akstiną šiek tiek atsitraukti, kažkur išvykti, pakeliauti. Tai yra pats geriausias atsiribojimas, nes, būdamas toli nuo darbų, dirbtuvių ir skulptūros, turi bloknotą, eskizuoji, atsitrauki, prigeneruoji labai gerų idėjų, kuriomis gali gyventi metus ar dvejus.

„zenTriušis“

– Mėgsti keliaudamas žiūrėti kitų kūrėjų darbus?

– Labai. Praktiškai visos mūsų kelionės susideda iš muziejų, aikščių, skulptūrų, kultūrinių taškų lankymo. Tačiau keliaudamas vis tiek įsijauti į turisto vaidmenį, tad šiek tiek užmerki tą priekabaus menininko ar skulptoriaus akį, pradedi liberaliau žiūrėti ir vertinti.

– Yra tokių turistų, kurie, atvykę į naują miestą ir pamatę skulptūrą, ypač žmogaus, net nežinodami, kas jis, prie jo fotografuojasi. Kaip vertini tokį dėmesį skulptūrai?

– Pasakei labai konkretų pavyzdį: nors žmogaus nežino, bet vis tiek fotografuojasi. Aš kaip koks savimyla galiu pasakyti, kad skulptoriui tai yra pats geriausias įvertinimas. Ernestas Parulskis yra suformavęs labai gerą terminą instagraminė skulptūra, kuri dabar ypač populiari. Puikiai suprantu, kad mieste stovinčios mano skulptūros irgi patenka į tą kategoriją. Bet aš čia nematau nieko blogo. Galiu pasakyti, kokį geriausią komplimentą apie savo skulptūrą esu išgirdęs. Kaip tik neseniai Santakos parke buvau pastatęs „Žmogų kankorėžį“ ir nuėjau patikrinti, kaip jis atrodo, kaip akmenukai, ar niekas nesutepė. Priėjau prie jo, valau, o šalia stovi sporto inventorius ir ten sportuoja viena senjorė. Ji manęs paklausia, ar aš skulptūros autorius. Patvirtinu, kad taip. Tada ji sako: „Aš visiškai nesuprantu, kas čia yra, bet man labai patinka.“ Tai yra man, kaip skulptoriui, pats geriausias įvertinimas: žmogus nežino, kas tai yra, kam skirta, bet intuityviai tas objektas jį traukia, intriguoja, galbūt atrodo keistai, nematytai, bet maloniai.

Luko Šiupšinsko nuotr.

– Kaip per visą laiką kinta pradinė idėja?

– Labai geras pavyzdys yra mastelio problematika skulptūroje. Kai padarai mažą eskizą bloknote, tada nusilipdai mažą pavyzdį, jis atrodo vienaip, tačiau pradėjus didinti mastelį atsiranda visai kitos problemos ir detalės. Kūrinys, didinant mastelį, gali net iš esmės persikurti. Kiekviename etape įvyksta kažkokios didesnės ar mažesnės korekcijos: nuo modelio, metalo liejinio, iki apdirbimo, spalvų.

li labai ilgai užtrukti. Keiti veiklą, tada keičiasi problemos ir darbas niekada neatsibosta, nes jame labai daug skirtingų, kintančių elementų. Skulptūroje nėra monotonijos.

Gintarės Stašaitytės nuotr.

– Geriausia kalbėti pavyzdžiais. Neseniai pastačiau skulptūrą „Ikaras“, kuri yra nedidelio formato, daryta privačiam užsakovui. Nuo bendravimo pradžios iki galutinio rezultato praėjo metai: susirašymas, susitikimas, pokalbis, eskizavimas, gamyba, montavimas – viskas truko 12 mėnesių. Tai skulptūrai gana suprantamas laikotarpis. Pavyzdžiui, „ZenTriušio“ pirmi eskizai bloknote atsirado 2013 m., o pastatytas jis buvo tik 2018 m. Kartais sunku tą kūrybos procesą įvertinti. Tačiau pastebiu, kad laikas, per kurį idėjos nuo pirmų pamąstymų, eskizų bloknote įgauna materialią išraišką, skaičiuojamas metais.

„Žmogus konkorėžis“

„Senbernarė Bitė“

Paminklas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 10-mečiui

– Esi bene vienas produktyviausių jaunosios kartos skulptorių, nemažai tavo darbų galima pamatyti Kauno viešosiose erdvėse. Ar lengva jaunam kūrėjui Lietuvoje realizuoti savo idėjas?

– Realizuoti skulptūras viešojoje erdvėje tikrai nelengva. Nenoriu skųstis: kai kurie žmonės sako, kad Lietuvoje niekas nevyksta, niekas neįmanoma, viskas blogai, tai taip nėra. Tačiau skulptūra viešojoje erdvėje – ne parodinė, ne saloninė, yra velniškai sudėtinga sritis. Monumentaliąją skulptūrą, kuriose esu žengęs dar tik pirmus žingsnius, mano manymu, išvis ištiks krizė, nes tai labai sudėtingas ir ilgas procesas, o jauni žmonės nelabai nori vargti. Jie mato, kokia tai mėsmalė, kiek ten reikia skirti laiko, energijos, dėmesio, todėl protingi žmonės į tokius dalykus nesivelia – jie susiranda daug ramesnę, kūrybiškai paprastesnę sritį, kur yra mažiau kritikos, politikos, kažkokių kliūčių, kur gali daugiau laiko skirti kūrybai.

– Šiais laikais labai nyksta ribos tarp skirtingų meno šakų, jos persidengia, susipina. Kaip tai keičia skulptūrą?

– Negaliu sakyti, kad nekeičia – tikrai keičia. Tačiau pradėjęs studijuoti skulptūrą supratau (ir tuo skulptūra man labai patinka), kad ji yra nuo A iki Z: skulptūra apima bronzinį objektą, instaliaciją, ji gali būti ilgaamžio tūrio kūrinys arba laikina akcija.

Skulptūros ribos yra labai plačios, tačiau pas mus, Lietuvoje, didžiausia problema yra ta, kad esame kompleksuoti žmonės, ir jei kūrėjai arba kūrybinės institucijos priklauso arba atstovauja vienai sričiai, tai bando engti visas kitas. Labai gerai tai pastebiu pats savo kūrybiniame kelyje: kadangi gaminu ilgaamžes skulptūras iš bronzos, į mane jau kreivai žiūri žmonės, kurie užsiima įvairiais performansais ir instaliacijomis. Aš matau tokį gentinį susiskaldymą, kuris man atrodo absurdiškai. Manau, kad jeigu yra problema, jai ieškai sprendimo, ir jeigu tas sprendimas yra ilgaamžės medžiagos, klasikinis vaizdavimas – viskas gerai. Jeigu yra kažkokia kitokia situacija, darome kitokią skulptūrą. Dabar daugelis labai dažnai laidoja klasikinę skulptūrą. Jau dešimt metų girdžiu, kaip tai daro, bet taip niekaip ir nepalaidoja: ateina ir užsakovų, atsiranda poreikis. Nuvažiuoji į užsienį – ten šiuolaikinėje skulptūroje pilna figūratyvų, klasikinio, tūrinio vaizdavimo. Aš kažkaip labai nusureikšminu, kur tos ribos dingsta. Turi užduotį ir ieškai jai formos – viskas.

– Paminėjai užsienį. Kaip keičiasi skulptūra, kokios skulptūros tendencijos Lietuvoje ir pasaulyje?

– Priklauso, apie kurią dalį kalbėsime: JAV ar Europą. Man atrodo, kad kiekvienam dalykui yra vieta ir laikas. Kaip per vestuves netieki sumuštinių, o per pusryčius paprastai nevalgai ikrų, taip ir skulptūroje: kiekvienai skulptūrai yra skirtinga vieta ir laikas. Pastebiu, kad kyla kūrinių kokybė: tiek idėjų, tiek atlikimo prasme. Menininkai dirba vis produktyviau, vienas kūrėjas per metus dėl techninių galimybių gali atlikti daug didesnio formato arba padaryti didesnį kiekį darbų. Kokybiškai ir kiekybiškai visko daugėja, o tai priverčia mus šiek tiek pasistiebti, domėtis naujomis technologijomis, medžiagomis, aktualiomis temomis, diskursais. Mano nuomone, viskas tik į gera.

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Elena Gasiulytė, Miglė Anušauskaitė

Marius Ėmužis

Tyto alba, 2019

Tyto alba, 2019

LIETUVOS VIZIONIERĖS Pastaruoju metu pasirodė ne viena reikšminga pažintinė knyga, kviečianti minti pražiūrėtais keliais ir galbūt net žyminti kultūrinį virsmą: Donato Paulausko „Kodėl reikalingi verkiantys vyrai“ permąsto lyčių vaidmenis, Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo „Kabinetas 339“ – žurnalistikos raišką, Mariaus Ėmužio „Partizanė“ – pokario pasipriešinimo reikšmes.

Knygas jungia ne tik autorių dėmesys ir atsidavimas objektui, bet ir asmeniškas, subjektyvus santykis su medžiaga. Tokio artimo ir įtraukaus kalbėjimo svarbiomis temomis trūko. Turbūt neatsitiktinai šitas knygas parašė žanro ir raiškos ribas peržengianti trisdešimtmečių karta – nepriklausomybės intelektualinis prieaugis.

Savo istorinių esė rinkinyje, kitu žvilgsniu įvertindama Lietuvos istorijai ir kultūrai įtaką padariusias moteris, E.Gasiulytė tarsi suteikia teksto herojėms dar daugiau simbolinės galios.

PARTIZANĖ

Tiesa, tekstų įvardijimas įspūdžiografijomis perteklinis, nes tai daugmaž klasikinės esė, o ir pats naujadaras netikęs.

Tekstus atseit išplečiantys Miglės Anušauskaitės atsitiktiniai komiksai ir karikatūros irgi atrodo nebūtini: iliustravimas pagal madą knygą tiesiog nupigina.

Autorė, su knygos herojėmis „susipažinusi“ dirbdama gidės darbą, permąsto dešimties svarbių moterų indėlį Lietuvos istorijai ir, atmesdama nusistovėjusius vertinimus, iš esmės perrašo įprastą naratyvą. Pavyzdžiui, skyriuje apie Boną Sforzą dekonstruoja Barboros Radvilaitės kanoninį vaizdinį: „Labai nemėgstu smarkiai romantizuotų pasakų apie Bonos engiamą gražiausią Lietuvos moterį, tyrumo ir doros įsikūnijimą, patriotę, šalies valstybingumo gynėją, praktiškai kankinę ant mistinio lietuvybės altoriaus. (...) Jai labiau rūpėjo blizgučiai, žirgai, suknelės ir pramogos. Jei Barbora gyventų mūsų laikais, į socialinius tinklus vieną po kitos keltų nuotraukas prie fotosienelių iš visų įmanomų aukštuomenės renginių“ (p. 37).

Nenumanau, ar įmanoma autorės versijas, variacijas ir vizijas kvalifikuotai patikrinti – tai subjektyvus jos požiūris, susidaręs, regis, ne tik išsamiai išstudijavus esamą literatūrą, bet ir išgyvenus su praeities moterimis intensyvų santykį.

E.Gasiulytei rūpi tos stiprios asmenybės, kurios nepasidavė primestoms normoms ir liko ištikimos savo principams. Šitaip pati autorė tarytum tęsia ją įkvėpusių asmenybių veiklą, pasiūlydama, kaip viena knygos herojų Sofija Tyzenhauzaitė, „publikai pasimatuoti kitokį, galbūt mažai pažintą moterišką žvilgsnį“ (p. 71).

kreipė dėmesį knygos specialusis redaktorius Tomas Vaiseta, autorius nuo šio šūvio ir pradeda savo pasakojimą apie jaunąją pokario heroję – o tai jau dramaturgija, trilerio elementas. (Švankalo aliarmas: po šūvio partizanė išgyveno.) Išgyveno ji ir tardymus, ir tremtį, ir netgi visą okupaciją išgyveno, sulaukdama nepriklausomybės.

Na, bet apie tai patys pasiskaitysite.

Jaunasis istorikas mokslinėje studijoje, panašiai kaip E.Gasiulytė savo esė, fokusuoja žvilgsnį į heroję moterį irgi sąmoningai nevengdamas subjektyvumo. Lietuvių tyrėjų moksliniuose darbuose populiarus braižas iki šiol nelabai įprastas, todėl tokia novatoriška studija juolab intriguoja. Ir iš tiesų – negi sausu akademiniu stiliumi, prikaišiojus šimtus nuorodų į šaltinius, parengtos studijos savaime yra objektyvesnės? Juk viskas priklauso nuo atskaitos taško.

Todėl M.Ėmužis tiek pratarmėje, tiek kitur nuolat deklaruoja savo asmeninį interesą – susižavėjimą atrastąja šaltinių medžiaga ir iš jos tyrinėjimų susidarytu subjekto portretu. Nuostabą kelia autoriaus pasirinkimas tyrinėti ne kurį nors pokario superherojų, o nė vieno šūvio į priešą neiššovusią merginą – Moniką Alūzaitę. Tiesa, partizanė vis dėlto paleido kulką, tačiau – į save, kai buvo išduota ir užklupta bunkeryje. Kaip at-

Vytautas Varanius

Vaiva Rykštaitė

Alma littera, 2019

Tyto alba, 2020

ŠILTNAMIS

Havajuose kurianti rašytoja Vaiva Rykštaitė savo aštuntojoje knygoje atsigręžia į Lietuvos nepriklausomybės pradžią ir kartu su šalimi augusią kaunietę mergaitę. V.Varaniaus romane fiksuojamas bręstančio sūnaus ir tėčio ryšys, o V.Rykštaitė remiasi į dukters ir jos mamos santykį. „Lizos bute“ skleidžiasi ne tik vaiko (vėliau – ir panos) žvilgsnį pagaunantys įvairūs suaugusiųjų gyvenimo reikalai, bet ir nepriklausomybės pradžiai būdingi atributai – tarytum autorė būtų iš atminties išžvejojusi pluoštą vaikystės atsiminimų ir aplink juos aplipdžiusi istoriją.

Romanas iš principo tęsia vargo provincijoje temą, pažįstamą dar iš Žemaitės kūrybos. Žinoma, įterpiama ir šiuolaikinių realijų: patyčios, technologijos, vakarietiška kultūra. Be pirmosios meilės irgi neapsieinama.

Sofokliškai klasikinei simbolikai neprieštarauja ir veikėjo pirmosios merginos funkcija – tai ji yra iniciatyvi, o

Autorius atsakingai kelia prielaidas apie emocinę tuo metu į mišką patraukusių jaunuolių būklę, svarsto lyčių vaidmenų klausimais, paliečia ir meilę pokario metu.

Galiausiai atsivertus puslapį su Monikos nuotrauka po tardymo – trumpai kirptos, sužalotu paakiu, sugniuždyto žvilgsnio, apima graudulys...

Apie partizanus daugel prirašę, bet dar lyg ir nebuvo šitaip – herojiškai be heroizavimo. Norisi palinkėti, kad M.Ėmužio populiariu braižu parašyta mokslo studija mūsų laikais užsitarnautų ne mažiau svarbią kultūrinę reikšmę nei Vlado Drėmos ir Adolfo Šapokos darbai aname amžiuje. Ne dėl šlovės – dėl miško sesių atminimo.

LIZOS BUTAS

Leidyklos rengiamo paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nugalėtojas pasakoja apie paauglį Elviną, bandantį išsiveržti iš šiltnamio – rūstaus tėvo valdomo atokaus ūkio. Suvaržyta veikėjų kasdienybė ir dvasia prišaukia didelę nelaimę, kuri netikėtai tampa herojaus vidinio išsivadavimo viltimi.

Knygą galima perskaityti įvairiopai, vis dėlto ypač prašosi psichoanalitinė prieiga, kuri pasiteisino vertinant ir pirmąją autoriaus knygą „Tobula blyški mėnesiena“. „Šiltnamio“ veikėjas patiria vidinį konfliktą gyvendamas su kontroliuojančiu tėvu ir trokšdamas iš jo įtakos išsiveržti. Istorijos pabaigoje po tėvo netekties veikėjas tarytum pagaliau nuo jo pabėga (įvyksta simbolinis tėvažudystės veiksmas), kartu grįždamas į miestą ir pas motiną (šitaip tarsi išsipildant edipiniam prakeiksmui): „Galbūt jis (tėvas) nujautė tokią baigtį ir norėjo, kad perimčiau vadžias iš jo rankų? Gal todėl ir norėjo, kad būčiau savarankiškas?“ (p.

203).

Autorius partizanų veiklai nušviesti įprastus atributus: ginkluotę, bunkerius, konspiraciją ir panašiai pasitelkia veikiau dėl konteksto – jo tyrimo pagrindą sudaro Monikos jausmų ir pasirinkimų analizė. Šitokį kelią pasiūlo archyvuose atrastas M.Alūzaitės jausmingas dienoraštis. Atkreipčiau dėmesį, kokią romantišką ir pakylėtą anais laikais miško seserys ir broliai vartodavo kalbą, miela skaityti.

ne vaikinas, tai ji pirmoji jį pabučiuoja, kviečia krėsti eibes (rūkyti marihuaną, išsirengti nuogai priešais traukinį ir t.t.), pačiam vaikinui liekant pasyviam, kitaip sakant, būdama labiau patyrusi ir intencionalesnė, auginasi sau bernužėlį tarytum motina.

Būdama ganėtinai aukšto simbolinio krūvio ir prikaišiota proziškų nutylėjimų knyga atsiveria įvairioms interpretacijoms. Vis dėlto specialiai autoriaus kuriama melancholiška nuotaika, tarytum pasakojimo energija atitiktų herojaus dvasinę energiją, slopina teksto gyvybę, palikdama kalbą iš principo leisgyvę. Autorinė nuovoka ir meninė pastanga kuriant slogią būseną pateisinama, tačiau šitaip „Šiltnamis“ troškina ir intrigą, ir sykiu skaitytoją.

Mergaitė, pati kisdama, greitai kintantį pasaulį ir artimųjų elgesį stebi per ironišką atstumą, tarytum neišgyvendama nemalonių įvykių. Nors knygos herojai patiria nemažai vargo ir sunkumų, pagrindinė veikėja išlieka pozityvi ir net lengvabūdiška, nepasiduodama sunkmečiui ir rezignacijai, tarytum pro akis lekianti tikrovė jos neliestų: „Plovas su jautienos gabaliukais, mama su amžina šampano aura ir kutenančiais bučiniais. Vis dar laimingas metas. Stovime bromoj, aš pirmą kartą rankoje palaikau ir net kiek spusteliu pulsuojantį Manto bybį.

Grįžusi namo jaučiuosi kitokia“ (p. 157).

Tai vis dėlto – kokia? Veikėjoms tarytum nedaro įtakos ir vis kaitaliojami „tėčiai“ šeimoje – toks santykių modelis vaizduojamas kažkaip buitiškai, mechaniškai.

Savo romantinius pasirinkimus jau paaugusiai dukteriai mama deklaruoja šitaip:

– Maniau, Daugirdas buvo tavo gyvenimo meilė? – stebėjausi.

– Pfffff!

– O tėtis Petras?

– Laikina stotelė...

– Betgi tiek metų, mam... O tėtis Gunia?

– Visiškas nuoboda!

– O mano tėvas??

– Gi pati žinai – pizdukas!

– Tai kas tavo tikroji meilė?

– Tikra meilė visada laukia ateityje! (p. 230). Šita citata tinka vietoje romano apibendrinimo ir parodo, ko tikėtis iš knygos. Apskritai V.Rykštaitės tekstas sukurtas nuovokiai ir tarsi žaidimas, bet šįkart stokoja literatūriškumo.

>> BLUNKANTI SOFA

Rašė Lina Simutytė

EGZISTUOTI – TAI PANEIGTI SAVE

12 // © 37O

– Genties čiabuvė, motina, vaikas, ligonė, dukra, laukinė moteris, stoikas, ūmėdė, gatvės ir flamenko šokėja, bildukas, deivė, klounas, smuikininkė, tarnaitė, aktorė, pasiruošusi įrodinėti savo teisę būti scenoje, ir daugybė kitų – sukūrei per 50 vaidmenų teatre ir kine. Kurie tavyje paliko giliausias žymes ar randus, buvo artimiausi gyvenimo būdu, požiūriu?

– Matyt, kad artimiausi dabarties momentu ir yra tie, kurie dar gyvi. Nors patirties prasme nemirė nė vienas mano personažas. Kiekvienas jų po truputį mane nusluoksniuoja – padeda nusimesti baimių, kompleksų, nepasitikėjimo, susikaustymo lukštus, priartėti prie grynesnės, laisvesnės savęs. Taip visi personažai ir išgyven-

tos patirtys juos kuriant lieka manyje, keičia. Mano dėstytojas prof. Valentinas Masalskis vis mėgdavo kartoti frazę „kelias padaro einantįjį“. Manau, kad dažnai mes pervertiname savo reikšmingumą, galvojame, jog daug ką padarome patys, o iš tikrųjų juk žmonės, įvykiai, aplinka keičia. Kelias keičia. Manau, kad tiksliau būtų sakyti, jog gyvenimas nugyvena mus, o ne mes jį. Kaip ir mano personažai kuria mane, o ne aš juos. Todėl išskirti vieną ir sumenkinti kitus negalėčiau.

Galiu tik džiaugtis patirtimis ir išgyvenimais, kuriuos patyriau kurdama.

– Viename interviu prisipažįsti, kad sudėtingiausias iššūkis tau kaip aktorei – susitarimas su pačia savimi. Šis teiginys taip pat leidžia manyti, kad

esi kontroversiška asmenybė – kitaip tarsi neturėtum su savimi tartis, diskutuoti ar ieškoti kompromisų. Kokie vidiniai personažai tavyje dažniausiai konfliktuoja?

– Šiuo metu skaitau Fernando Pessoa ,,Nerimo knygą“, jis labai tiksliai rašo: ,,Egzistuoti – tai neigti. Kas šiandien esu aš, gyvenantis šiandien, jeigu ne paneigimas to, kuo buvau vakar, kas buvau vakar? Egzistuoti – tai paneigti save.“ Tad ir aš, kiekviena dieną save iš naujo paneigdama, bandau susitarti su savim, negailėti vakarykštės savęs, aa aaaaaa aa paleisti ją ir priimti naują, šiandienę. Kasdien iš naujo ieškau ne kaip neigti vakarykštę Kristiną, o kaip teigti šiandieninę, mokausi lengvo budistiško savęs ir aplinkos priė-

NEPAMIRŠKIME, KAD AKTORIUS NE TIK KURIA, BET IR ATLIEKA, O KARTAIS NET IR NEKURIA, TIK ATLIEKA, JEI DAR IR PRASTAI ATLIEKA, TAI TOKIU ATVEJU JIS BLOGĄJA PRASME YRA IŠKAMŠA.

Monikos Penkutės nuotr.

Literatūrinis projektas „Blunkanti sofa“ nagrinėja šiuolaikiniams žmonėms aktualią nerimo tematiką, pasitelkdamas Lietuvos jaunosios kartos menininkų asmenines patirtis. Artėjant Tarptautinei teatro dienai, kalbuosi su Apeirono, Oskaro Koršunovo ir Klaipėdos jaunimo teatro aktore Kristina Švenčionyte, kuri taip pat yra viena „Blunkančios sofos“ bendraautorių.

mimo bei paleidimo, o tai ne visada yra lengva užduotis.

– Iš vieno mūsų susitikimo įsiminiau frazę, kurią norisi patyrinėti išsamiau.

Tą vakarą kalbėjomės su vienu menininku ir jis pasakė: „Tam tikra prasme visi poetai yra iškamšos.“ Į jo žodžius lakoniškai atsakei: „Aktoriai irgi.“ Jei teigtume, kad iškamša yra oda, užpildyta kokia nors medžiaga, kuo iškimšta būtų tavoji?

– Kiek plačiau kontekstualizuojant to vakaro pokalbį – mes iškamšos, nes veikiame taip, kaip veikia mus, iš esmės nesukuriame nieko naujo, tik perfiltruojame gyvenimą. Štai kas yra visi menininkai – gyvenimo filtrai! Jei, pavyzdžiui, poetui einant ga-

– Kurdami iškamšas taksidermistai nudiria odą nuo negyvo gyvūno, o tada ją iškemša taip, kad ši atitiktų to gyvūno formą. Tam, kad suteiktum formą, neišvengiamai turi susidurti su tuštuma, todėl man taksidermistai primena savotiškus Nieko alchemikus. Kokia taksidermistė esi tu ir koks tavo santykis su tuštuma? Ar formos užpildymo procesui pakanka vien tavo pačios rankų, ar taip pat svarbi išorinė pagalba – kolegų, partnerių, mokytojų?

– Neseniai vienoje laidoje Nijolė Oželytė dalijosi mintimis apie populiarius nūdienos šūkius ,,Mylėk save!“, ,,Ieškok savęs!“ ir t.t. Ji pabrėžė, kad pasižiūrėjusi į savo vidų gali rasti tik tuštumą, nes be kito tu esi tuščias ir ką gi tuomet mylėti tame tuščiame viduje? Visiškai sutinku.

Myliu vienatvę, man ji – neišvengiama sielos higienos dalis, bet puikiai suvokiu ir tai, kad savimi tampu, save kuriu ir su savimi susipažįstu tik susitikdama su kitu. Tad mano tuštumą užpildyti ir turinį įpūsti, be abejo, padeda bendražygiai, kolegos, mokytojai, supantys mane, taip pat menininkai, su kuriais (kartais netgi ir mirusiais) bendrauju per jų kūrybą.

– Po spektaklio „Aš, Fojerbach“, kuriame atlieki pagrindinį vaidmenį, vyko diskusija. Jos metu buvo svarstoma žmogaus vienumos baimė – tada, kai liekame vieni, dar labiau priartėjame prie savasties. Šia tema taip pat kalbėjome ir „Blunkančios Sofos“ renginių metu, tačiau labiau nagrinėjome vienumos poreikį, kylantį rašant. Būdama aktore, esi nuolat supama ne tik žmonių, bet ir kuriamų vaidmenų bei konfliktų. Kaip gyvendama aktyvų socialinį, kultūrinį gyvenimą susitari su savimi? Ar triukšmas netrukdo?

– Norint tartis su savimi, iš pradžių reikia save identifikuoti – atskirti nuo aplinkos, jausti savo ribas, atpažinti asmeninius poreikius ir atskirti juos nuo aplinkos poreikių. Skamba paprastai, bet praktiniu lygmeniu tai ne visada lengva. Gera kartais panirti į šurmulį ir triukšmą, lygiai taip pat gera grįžti į vienatvę ir tylą. Filosofas, mano labai mylimas ir gerbiamas prof. Algis Mickūnas savo knygoje ,,Summa erotica“ kalbėjo apie tragišką įtampą tarp vienatvės ir susiliejimo su aplinka, atsiskyrimo ir susijungimo, kuri nuolat tvyro žmoguje. Mes trokštame prarasti save, ištirpti visatoje, ištirpti kitame, po to lygiai taip pat trokštame vėl sugrįžti į save. Manau, kad tai yra žmogiškasis kodas, besiskleidžiantis įvairiais lygmenimis – nuo fiziologinio iki dvasinio. Netgi visas mūsų kūnas surėdytas iš daugelio susitraukimų – susitikimų ir išsiskyrimų: pulsas, kvėpavimas, širdies dūžiai – priartėjimas ir atsitolinimas – tokiu būdu egzistuoja gyvybė.

– F.Skarderudo knygoje „Nerimas. Klajonės po modernųjį aš“ aprašoma psichologės patirtis. Ji konsultuoja išskirtinai artistiškas asmenybes, kurios kenčia nuo šlovės priklausomybės. Anot jos, didžioji dalis pacientų susiduria su tragizmu rampų šviesoms užgesus, o šią priklausomybę sieja tiek su narcisizmu, tiek su paprasčiausiu noru patikti, kuris lemia daugelį mūsų veiksmų. Kiek tau artimas išorinio patvirtinimo siekis? Ir ar tikrai rampų šviesoms užgesus vyksta tragiški dalykai?

– Baisūs. Žiaurūs. Katastrofiški. Namie turiu prožektorius, kurių šviesoje miegu, ir samdausi publiką, kad stebėtų mano miegą, kitaip virstu vilkolakiu ir geriu kraują.

Kiti kolegos taip irgi daro. Juokauju. Žinoma, gera, kai kitiems šalia tavęs gera. Gera, kai jauti, kad tikrai veiki žiūrovą. Tada aplanko pojūtis, kad galbūt nedirbi beprasmiškai (nes dažnai atrodo ir kitaip).

Ir tikrai patinka patikti. Bet kadangi suvokiu, kad visgi nesu kupiūra, o tik mergina, tad ir nepersistengiu norėdama patikti visiems.

– Tiek kurdami vaidmenį, tiek nuo jo atsiribodami aktoriai remiasi technikomis, kurios padeda išlaikyti sveiką pusiausvyrą tarp gyvenimo ir darbo. Ar naudojiesi šiomis technikomis ir atskiri gyvenimą nuo darbo? O gal labiau pritartum Česlovo Lukensko žodžiams, kad „Į klausimus „ar gyvenimas yra meno kūrinys, ar meno kūrinys yra gyvenimas?“ nėra atsakymų“?

– Atskiriu personažo mąstymą ir savo mąstymą, nepainioju personažo gyvenimo su savo gyvenimu, antraip, manau, tai jau būtų psichinė negalia. Nors kartais pasitaiko sutapimų, ištartų tų pačių frazių ar įvykusių identiškų įvykių. Schizmos emociniame lygmenyje nėra – personažo emocijos yra mano emocijos, aš jas išrovokuoju, jas valdau, jos yra tikros, mano, ir kūnas į jas reaguoja kaip į autentiškas mano patiriamas emocijas. Skirtumas tik tas, kad spektaklio metu emocijas išprovokuoju specialiai, jas kontroliuoju ir jomis žongliruoju, o mano personažas yra jų užvaldytas. Po spektaklio pulsas vis dar padažnėjęs, adrenalinas ir kraujospūdis pakyla, tad reikia šiek tiek laiko nurimti ir leisti emocijoms galutinai išsigaruoti. Tačiau paties gyvenimo ir darbo neatskiriu. „Štai dabar einu gyventi!, o dabar aš negyvensiu, dirbsiu!“ – ne, taip nėra. Man patinka tai, ką darau, ir tai yra mėgstama mano gyvenimo dalis.

– Grįžtant į pokalbio pradžią norisi prisiminti susitapatinimo galią tavo asmenybės kontekste. Uraganas, viesulas, ąžuolas, vandenynas, begalybė – su kuriuo objektu, stichija ar reiškiniu tapatinantis neprireiktų pastangų ir užtektų tiesiog būti? Ką tau reiškia „būti“?

– Psichologas, filosofas E.Frommas jau netgi knygos pavadinime ,,Turėti ar būti?“ suponuoja priešpriešą tarp turėjimo ir buvimo. Taigi, aš paprastai išsisuksiu nuo gilaus atsakymo ir pasakysiu, kad ,,Būti – tai ne turėti.“ O jei dar prisiminus grupės ,,Kino“ vienos dainos tekstą, iki gana neblogo buvimo užtenka ir cigarečių pakelio kišenėje. O mano atveju – kokio skanaus saldainio, ir buvimas jau geresnis. Iš smulkmenų, matyt, ir susideda tas buvimas. O dėl tapatinimosi su reiškiniais – atsakymas skirtųsi, priklausomai nuo mano gyvenimo etapo, periodo ir to, kokia tuo metu labiausiai besijaučiu esanti. Savęs absoliutinti ir tapatinti su vienu reiškiniu negalėčiau, esu pabuvojusi įvairiais reiškiniais skirtingais gyvenimo etapais. Dabartinis labiausiai būtų viesulinis. Kylantis iš vėjo, kuris yra lengvas, permatomas, skaidrus, besvoris, bet kartu be galo intensyvus, audringas ir šėlstantis.

ĮKVĖPIMO IEŠKOJO PLATONO VEIKALUOSE Rašė Aušra Pociūtė

Pavasarį jau trečius metus iš eilės Lietuvos nacionalinis dramos teatras sceną suteikia jauniesiems kūrėjams. Šiemet žiūrovams savo darbus pristatys Jaunųjų kūrėjų programos laimėtojai – Motiejus Ivanauskas ir Karolis Vilkas. „Menų spaustuvėje“ balandžio 9, 10 d. vyks M.Ivanausko režisuoto spektaklio pagal Platono „Dialogus“ premjera, o gegužės 8, 9 d. Karolis Vilkas pakvies į erdvią „LinkMenų fabriko“ salę, kur vyks vizualumu išsiskirianti „Mėnesienos“ premjera. Pristatome interviu su pirmuoju premjerą pristatysiančiu Jaunųjų kūrėjų programos režisieriumi M.Ivanausku.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

tve atsirišo batas, tuo metu jis pasilenkė ir rado nukritusį laimingą loterijos bilietą – jis tai aprašys eilėraštyje ir tai bus pasekmė to, ką su juo nuveikė gyvenimas.

Taip pat ir aktorius personažą kuria iš tų resursų, kurie susikaupė jo viduje, gyvenimui jį veikiant. Nepamirškime, kad aktorius ne tik kuria, bet ir atlieka, o kartais net ir nekuria, tik atlieka, jei dar ir prastai atlieka, tai tokiu atveju jis aa aaaaaa a a blogąja prasme yra iškamša.

Meno kūrinį galėčiau pavadinti išnara – forma, į kurią kiekvienas gali įsivilkti ir kiekvienąsyk, priklausomai nuo dėvinčio, ji atrodys vis kitaip. Tiek poezija, tiek teatras, tiek bet koks kitas menas šiuo atžvilgiu yra kažkieno jau išnešiota, išjausta, išgyventa išnara, kurią žiūrovas / skaitovas matuojasi. Mano iškamša yra užpildyta melancholiškai destruktyvios gyvenimo egzistencijos pajauta ir postapokaliptinės dichotomiškos nuojautos šešėliu (šypsosi).

– Kodėl pasirinkai tokią, galima sakyti, nelengvą medžiagą – Platono veikalą „Dialogai“.

Kuo jis tave sudomino?

– Platono „Dialogai“ mano dėmesį patraukė dar studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, per filosofijos paskaitas. Pirmiausia įstrigo patraukli dialogo forma, kuri filosofijos veikalų gausybėje yra ganėtinai retas atvejis. Taip pat savotiškas absurdo ir komiškumo mišinys, kuris labai pagyvina tekstą. Skaitant kai kuriuos dialogus, kartais atrodo, kad prirašyta labai jau keistų ir net nesąmoningų pavyzdžių ir idėjų, tačiau žavi tai, kad pažiūrėjus kitu kampu, tai jau nebeatrodo taip keista.

– Kodėl pagrindiniam Sokrato vaidmeniui pasirinkai Vytautą Anužį?

– Mintis pasiūlyti V.Anužiui vaidinti Sokratą atėjo gana natūraliai. Tiesiog iš LNDT trupės aktorių jis pasirodė labiausiai tinkantis šiam vaidmeniui. Be to, atsiradus progai statyti spektaklį, norėjosi išnaudoti visas galimybes. Viena jų – padirbėti su patyrusiais aktoriais.

Man tai labai svarbu, kadangi nesu baigęs režisūros studijų ir norisi žinių spragas užpildyti per praktiką. Žinoma, džiaugiuosi, kad V.Anužis sutiko ir rimtai pažiūrėjo į pasiūlymą.

– Kokią atmosferą nori sukurti spektaklyje, kokia bus scenografija?

– Scenografija bus gana paprasta, abstrakti, nenurodanti į kažką labai konkretaus, paliekanti vietos interpretacijai. Su scenografe Izabele Narečionyte bandome atrasti tinkamą santykį tarp antikos ir šiandienos. Dėl atmosferos – tikiuosi, kad ji bus nenuspėjama, o kaip bus iš tiesų – pamatysime per premjerą.

– Jei gali, paneik stereotipus, kuriuos gali turėti žiūrovai. Pirmas: „Antikos filosofija – nuobodu, tokiame spektaklyje nieko nesuprasiu.“ – Žinau, kad iš šalies Platono „Dialogai“ gali skambėti ne itin patraukliai, tačiau galiu patikinti, kad tai nėra standartinis filosofinis veikalas. Pats nesu didelis filosofijos žinovas, vis dėlto pasirodė, kad galiu leisti sau kurti pagal „Dialogus“ spektaklį. Sokratas, veikiantis dialoguose, dažniausiai kalba šiek tiek keista, tačiau suprantama kalba. Siekia, kad pašnekovai jį aiškiai suprastų, o ne tiesiog liktų priblokšti arba atstumti nesuvokiamos išminties.

– Antras: „Sokrato išsakytos tiesos jau pasenusios, jos neaktualios šiuolaikiniam žmogui.“ – Man tai ir įdomiausia. Kartais atrodo, kad kai kurios mintys jau neaktualios, tačiau paskaitai darkart ir matai, kad taip nėra. Bet kokiu atveju, dialogai skatina mąstyti. Apie viską, net tų pačių „Dialogų“ ir Sokrato patikimumą. Ir panašu, kad tai yra gerai. Juk ir Sokratas to siekė, jei tikėsime Platono užrašais.

Trečias: „Antikos mąstytojai buvo labai rimti, neturėjo humoro jausmo.“ – Bent jau aš randu daugiau įrodymų, kad buvo kaip tik priešingai. Žinoma, turbūt buvo ir visiškų paniurėlių, tačiau tikrai ne Sokratas. Kaip ir minėjau, komiškumas ir buvo vienas esminių faktorių, nulėmusių mano pasirinkimą.

Spektaklio „Dialogai“ premjera vyks balandžio 9, 10 d. „Menų spaustuvėje“, spektaklio „Mėnesiena“ premjera – gegužės 8, 9 d. VGTU „LinkMenų fabrike“. Interviu su „Mėnesienos“ režisieriumi – kitame „37O“ numeryje. Perkant bilietus į abu Jaunųjų kūrėjų spektaklius, Lietuvos nacionalinis dramos teatras taiko 50 proc. nuolaidą vienam iš bilietų.

>> UŽ KADRO

Serialų pasiūla vis gausėja, o kokybė vis labiau auga, tad didelė jų dalis seniai nėra tik pramoga – jie jau yra tapę atskira meno forma. Atrinkome keletą per pastaruosius metus išleistų serialų, kuriuos, mūsų nuomone, vertėtų pažiūrėti. Į sąrašą specialiai neįtraukėme serialų, kuriuos greičiausiai jau matėte ar bent girdėjote apie juos, kaip, pavyzdžiui, „Keisti dalykai“, „Raganius“, Lietuvoje filmuotas „Černobylis“ ir pan. Serialų pavadinimus pateikiame ir originalo kalba. Eilės tvarka – atsitiktinė. „Suknisto pasaulio pabaiga“

NAUJŲ SERIALŲ REKOME Rašė Jorė Janavičiūtė

„DERIO MERGINOS“ („DERRY GIRLS“, 2 SEZONAS)

„NEĮTIKĖTINA“ („UNBELIEVABLE“)

„NEPRITAMPANTI“

(„FLEABAG“, 2 SEZONAS)

Serialas seka Erin ir kitas jos paaugles drauges, kurios auga Derio mieste Šiaurės Airijoje ir lanko katalikišką mergaičių mokyklą. Veiksmas vystosi dešimto dešimtmečio istoriniame Airijos nacionalistinių judėjimų ir Didžiosios Britanijos karinių konfliktų kontekste. Nors tai nėra dažnam lietuvių žiūrovui gerai suprantamas istorinis laukas, situacijos, į kurias patenka merginos ir prie jų netikėtai prisijungęs mamos Deryje paliktas vienos merginų pusbrolis anglas Džeimsas (jis taip pat yra priverstas lankyti mergaičių mokyklą), yra graudžiai atpažįstamos. Serialo veikėjai itin spalvingi ir nuolat stebinantys, jame daug kokybiškos 10ojo dešimtmečio nostalgijos.

Tikra byla paremtas amerikiečių mini serialas, nagrinėjantis be galo rimtą temą – išprievartavimą. Ją pristato dvi skirtingos scenarijaus linijos. Pirmasis epizodas prasideda sudėtingos paauglės Mari istorija. Ji policijai praneša, kad buvo išprievartauta, tačiau netrukus savo parodymus atsiima.

Mergina yra apkaltinama melagingu pranešimu ir turi stoti prieš teismą. Kita linija seka dvi moteris detektyves – atjaučiančią Karen ir ekscentrišką Greis, kurios susiduria su panašiais išprievartavimo atvejais ir bando surasti nusikaltėlį. Paaiškėja, kad lengva nebus. Tai įtemptas, gudriai sudėliotas ir puikia vaidyba užpildytas itin žmogiškas serialas. Jį pamatysite beveik visuose geriausių praeitų metų serialų topuose.

Lietuvoje prieinamas „Netflix“.

Lietuvoje prieinamas „Netflix“.

Lietuvoje prieinamas „Amazon Prime“.

„PONAS ROBOTAS“ („MR. ROBOT“, 4 SEZONAS)

„NEKALTAS MELAS“ („BIG LITTLE LIES, 2 SEZONAS)

„TAMSA“ („DARK“, 2 SEZONAS)

Šiame seriale tiek daug skirtingų linijų ir vingių, kad trumpai visus keturis sezonus nupasakoti sunku. Pagrindinis veikėjas – programišius Eliotas, kenčiantis nuo socialinio nerimo sutrikimo, disociacinio asmenybės tapatumo sutrikimo ir klinikinės depresijos. Pirmame sezone jis prisijungia prie anarchistų hakerių grupuotės, norinčios išgelbėti pasaulį nuo korporacijų. Netrukus pradeda aiškėti, kad jo psichologiniai sutrikimai čia vaidina kur kas didesnį vaidmenį, nei galvojome iš pradžių. Trumpai tariant, visuose sezonuose genialiai aktoriaus Ramio Maleko įkūnijamo herojaus tikslas – išgelbėti pasaulį. Čia jam padeda jo sesuo Darlyn ir paslaptingasis Ponas Robotas. Savo geriausiai vaikystės draugei ir didžiajai simpatijai Angelai jis vis nesugeba prisipažinti apie savo jausmus. Begelbėdamas pasaulį jis sprendžia santykių su minėtais artimaisiais problemas, o galiausiai ima spręsti savo psichologines problemas, iš giliau vis lenda jo praeities paslaptys ir traumos. Nepaisant chaotiško ir smarkiai įtampą bei simpatiją herojams praradusio antro sezono, režisieriaus Samo Esmailo serialas sudėliotas nepaprastai talentingai ir be galo kinematografiškai, to dar neteko matyti jokiame kitame TV kūrinyje.

Toks ir ketvirtasis sezonas, nepaisant kai kurių itin painių linijų išnarpliojimo paskutiniuose epizoduose ir kartkartėmis išlendančio sentimentalumo. Kad ir kaip būtų, buvo smagu kurį laiką gyventi kartu su Eliotu. Tačiau viskas gerai, kas laiku baigiasi.

Dar vienas itin vizualus ir ne tik savo istorija, bet ir atmosfera paperkantis amerikiečių serialas su dramos ir juodosios komedijos bei detektyvo elementais. Atmosferą čia labiausiai kuria erdvė – idiliškas Monterėjaus miestelis Kalifornijoje. Čia su savo šeimomis gyvena dvi pasiturinčios draugės – Madlena (Reese Witherspoon) ir Selestė (Nicole Kidman). Į miestelį atvyksta jauna, tačiau kiek uždara mama Džeinė. Madlena ir Selestė su kitomis moterimis ją priima į savo būrelį. Pradeda aiškėti Džeinės, o kartu ir kitų miestiečių paslaptys. O čia visus dar sukrečia žmogžudystė. Antrame sezone sugrįžtame į Monterėjų jai įvykus. Scenarijus sukurtas remiantis australų rašytojos Liane‘s Moriarty romanu. Pirmą sezoną režisavo kanadiečių režisierius Jeanas-Marcas Vallée („Café de Flore“), antrą – britė Andrea Arnolds („Fish Tank“, „American Honey“).

Pirmoji naujo sezono pusė vizualiai sudėliota nepaprastai talentingai ir dar labiau papildyta juoduoju humoru, todėl skirtis tarp serialo ir kino filmo visiškai išsitrina. Antroje sezono pusėje, deja, tokio įspūdžio nebėra, ir sezonas užbaigiamas kiek konvencionaliai sudėliotomis kalbančiomis galvomis. Tai įvyko dėl vidinių kūrėjų nesutarimų – jau nufilmavus serialą, montažo metu jis buvo atimtas iš režisierės A.Arnolds ir atiduotas pirmojo sezono režisieriui, kuris taip pat buvo ir serialo vykdomasis prodiuseris (sakoma, kad toks planas buvo iš pat pradžių, tik A.Arnolds buvo „pamiršta“ apie tai pasakyti). Tokių veiksmų tikslas buvo išlaikyti bendrą serialo stilių, tai kūrėjams atrodė svarbiau nei autorinis režisierės stilius. Tai skonio klausimas, bet A.Arnolds interpretacija mums patiko.

Tai pirmasis vokiškas „Netflix“ platformai sukurtas serialas, kurį laiką vadintas vokiškąja „Keistų dalykų“ versija, tačiau mums atrodo, kad tai yra kas kita (na, neskaitant kai kurių vizualinių elementų ir to, kad serialuose dabar tikrai labai madinga visas paslaptis susieti su atominėmis elektrinėmis ar pasinaudoti jomis kaip priedanga nešvariems blogiukų darbeliams). Kad ir kaip būtų, pirmame sezone rodomos istorijos esmė maždaug tokia – mažame Vokietijos miestelyje pradingus vaikui pradeda atsiverti keturių šeimų dvigubi gyvenimai ir nuodėminga praeitis. Seriale gausu mistinių elementų, gudriai sudėliotų linijų, atsiskleidžiančių vis naujais netikėtais posūkiais. Visi šie veikėjai susiję su miestelio praeitimi – nesvarbu, ar jie žino tai, ar ne. Antrame sezone paaiškėja dar daugiau miestelio paslapčių, virte užverda kelionės laiku. Antras sezonas pasirodė kiek chaotiškesnis dėl didesnio linijų skaičiaus nei bene tobulai išbaigtas pirmasis. Tačiau vis tiek be galo laukiame trečio sezono, kuris, deja, greičiausiai bus paskutinis.

Lietuvoje prieinamas „Amazon Prime“.

Sausį šis britų serialas pelnė du „Auksinius gaublius“. Jis pripažintas geriausiu TV miuziklo arba komedijos žanro serialu, kitas „gaublys“ su geriausios aktorės titulu atiteko pagrindinę heroję įkūnijančiai Phoebe Waller-Bridge, kuri, beje, taip pat yra ir šio serialo scenarijaus autorė. Jo centre – Fleabag (herojės vardo per du sezonus kol kas dar taip ir nesužinojome, bet viskas gerai – tokia yra idėja) – ji pikta, sutrikusi ir sekso troškimo niekaip nepatenkinanti londonietė, išgyvenanti dviejų artimiausių žmonių netektį ir vis pakliūvanti į netikėčiausias tamsiausio humoro kupinas situacijas. Ši juodojo humoro komedija žiūrovų ir kritikų dėmesį pelnė dėl puikios vaidybos ir unikalaus veikėjos charakterio bei jos požiūrio į pasaulį. Labai laukiame trečio sezono.

Lietuvoje prieinamas „Netflix“.

DAR NEŽIŪRĖJOME, BET KETINAME: „The OA“ (2 sezonas, „Netflix“), „When They See Us“ („Netflix“) „Succession“ (2 sezonas, HBO, „Telia“) „Russian Doll“ („Netflix“).

Lietuvoje prieinamas HBO, Telia TV.

14 // © 37O

„Tamsa“

„Ponas Robotas“

„Nepritampanti“

„Nekaltas melas“

„Sekso terapija“

„Derio merginos“

NDACIJOS „SUKNISTO PASAULIO PABAIGA“ („THE END OF THE F***ING WORLD“, 2 SEZONAS) Britų juodojo humoro serialas paremtas Charleso Forsmano komiksų knyga.

Jo herojai – Džeimsas ir Alisa, 17-mečiai paaugliai, kurie abu jaučiasi nepritampantys prie šio pasaulio. Džeimsas įsitikinęs, kad yra psichopatas ir nori pabandyti užmušti ką nors daugiau nei gyvūnėliai, kuriuos žudė iki šiol. Pykčio kamuojama ekscentriška paauglė Alisa tampa jo taikiniu. Negana to, ji pasiūlo Džeimsui pabėgti. Jie kartu leidžiasi į kelionę, tarp jų mezgasi simpatija, tačiau netikėtai nuotykiu turėjusi tapti kelionė virsta tikra Boni ir Klaido istorija... Antrame sezone serialas nepraranda savo tamsaus humoro, tačiau labiau nei herojų nuotykiai šiame sezone svarbesnis herojų išgijimas nuo žaizdų ir traumų.

Lietuvoje prieinamas „Netflix“.

„BARIS“ („BARRY“, 2 SEZONAS) Baris – pagrindinis šio amerikiečių juodojo humoro komedijos pagrindinis herojus. Jis yra samdomas žudikas, kuris sekdamas potencialią auką užklysta į vieno Los Andželo mėgėjų teatro repeticiją. Ir čia jis atranda galbūt naują savo gyvenimo prasmę – aktorystę. Negana to, čia jam dėmesį parodo teatro būrelį kartu lankanti talentinga aktorė Sali. Tačiau išeiti iš nusikaltėlių pasaulio nėra taip lengva. Apie Bario bandymus tai padaryti ir sukasi abu sezonai. Beje, Baris per vaidybą palengva išmoksta jausti ir perteikti emocijas, tad kino ir teatro profesionalams serialas gali tapti tikra vaidybos, o ypač Meisnerio technikos pagrindų paskaita.

Lietuvoje prieinamas: HBO, Telia TV

„SEKSO TERAPIJA“ („SEX EDUCATION“, 2 SEZONAS) Tai britų paauglių žanro komedija, kurios pagrindinis veikėjas – užsidaręs ir socialiai nerangus gimnazistas Otis. Pirmame sezone sužinome, kad jis ne itin daug išmano apie mylėjimąsi praktiškai, tačiau puikiai tai išmano teoriškai – jo mama Džyn yra sekso terapeutė ir visi namuose turi apie tai atvirai kalbėtis. Užaugęs apsuptas knygų, vaizdo filmų ir atvirų pokalbių nejučia jis tampa šios srities ekspertu. Kai apie tai sužino mokyklos bloga mergaitė Meivė ji pasiūlo jam atidaryti pogrindinę sekso kliniką, kur jis paslapčia konsultuotų kitus moksleivius.

Jai tai proga užsidirbti, o Očiui – pakelti savo socialinį statusą mokykloje. Bet netrukus paaiškėja, kad Očiui pačiam reikia sekso terapijos, o su Meive jie darosi vis artimesni. Sausio mėnesį pasirodė antrasis šio serialo sezonas, kuriame susiduriame su dar platesniu seksualinių problemų spektru, kol Otis ir kiti herojai aiškinasi savo santykius ir bando suprasti, ką iš tiesų myli.

Lietuvoje prieinamas „Netflix“.

„Neįtikėtina“

„Baris“

>> SVEČIUOSE

Pokalbis su choreografės Pinos Bausch asistentu

VISAS GYVENIMAS Rašė Goda Dapšytė

Pasaulinio garso choreografė Pina Bausch

Š

„Imago images“ / Michaelio Kneffelo nuotr.

Iš lietuvių pamėgtos Kretos salos kilęs šokėjas, choreografas ir pedagogas Daphnis Kokkinas senokai nesilankė gimtinėje. Jis – vienintelis graikas, šokęs garsiajame vokiečių choreografės, šokio teatro pradininkės Pinos Bausch (1940–2009) Vupertalio šokio teatre („Tanztheater Wuppertal Pina Bausch“). Nuo 1993 m. jis šoko visuose choreografės spektakliuose, filmavosi Pedro Almodóvaro filme „Pasikalbėk su ja“ (2002 m.) ir Wimo Wenderso dokumentiniame filme „Pina“ (2009). 2002 m. D.Kokkinas tapo P.Bausch asistentu, o po netikėtos jos mirties liko saugoti choreografės meninio palikimo – į pasaulio šokio ir teatro istoriją įėjusių spektaklių. Jie tebešokami ir dabar, o trupė tebekeliauja po pasaulio scenas, nors jų autorės nebėra jau dešimtmetį.

iuo metu D.Kokkinas ne tik dirba P.Bausch Vupertalio šokio teatre, bet ir veda šokio seminarus Turkijoje, Korėjoje, Italijoje, Švedijoje, Čilėje. Su D.Kokkinu susitikome Klaipėdoje, kur jis buvo atvykęs vasarį, savaitgaliui, susipažinti su Šeiko šokio teatro šokėjais ir pamatyti Kuršių nerijos, kurioje šio teatro kvietimu jis vasarą planuoja kurti spektaklį su profesionaliais šokėjais ir senjorais. Kol kas kūrybinis procesas dar tik prasideda, tad pasikalbėjome apie tai, ką reiškė būti P.Bausch šokėju.

16 // © 37O

– Pradėjote šokti būdamas penkiolikos metų, tačiau netrukus jūsų buvo paprašyta išeiti iš baleto mokyklos. Gal galėtumėte papasakoti, kas nutiko?

– Kai buvau dar paauglys, taip, man tuo metu buvo penkiolika, eidamas Herakliono, iš kurio esu kilęs, gatve pamačiau baleto mokyklą. Iki tol nebuvau matęs baleto. Nežinau, kodėl, bet užėjau į tą mokyklą ir pareiškiau mokytojai, kad noriu šokti. Buvau vienintelis vaikinas, todėl ji be galo apsidžiaugė, kad metų pabaigos pasirodymui pagaliau turės princą. Taip pradėjau lankyti baleto pamokas. Savo šeimai nieko apie tai nesakiau, nes man kažkodėl neatrodė, kad kam nors turėčiau apie tai pranešti ar gauti leidimą. Mokytoja buvo patenkinta, aš buvau laimingas ir viskas klostėsi kuo puikiausiai. Tačiau baleto mokyklą lankiusių mergaičių mamos, sužinojusios, kad klasėje atsirado berniukas, ėmė aršiai prieštarauti, grasinti atsiimti mergaites iš mokyk­los, jei aš liksiu. Taigi man teko išeiti.

Ch

– Bet tai nenumalšino jūsų pasiryžimo šokti. Kaip atsidūrėte P.Bausch trupėje? Teko girdėti, kad jūsų kelionė nebuvo paprasta.

– Kai pirmą kartą pamačiau P.Bausch spektaklį, mokiausi Graikijos nacionalinėje šokio mokykloje. Tuo metu Atėnuose buvo parodyta „Café Müller“ ir „Šventasis pavasaris“. Regis, man buvo aštuoniolika. Kai pamačiau tuos spektaklius, jie paliko tokį galingą įspūdį, kad mane ištiko šokas, jie buvo tiesiog fantastiški. Tai buvo vienas iš tų momentų, kuris pakeičia tavo gyvenimą, tik tuo metu tu to dar nežinai. Vienintelė mintis mano galvoje buvo tokia: aš turiu atsidurti toje trupėje. Buvau labai naivus. Po metų P.Bausch trupė grįžo į Atėnus su spektakliu „Kontakthof“ ir paliko man tokius pačius įspūdžius. Kai baigiau studijas, išgirdau gandą, kad Vupertalio teatre P.Bausch rengia šokėjų atranką. Tais laikais dar nebuvo interneto ar mobiliųjų telefonų, tad nemažai informacijos buvo perduodama iš lūpų į lūpas. Aš sėdau į traukinį ir išvykau iš Atėnų į Vupertalį. Nežinau, kaip dabar, bet anuomet ši kelionė užtruko tris paras. Tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį ir pirmoji kelionė traukiniu, nes mano gimtojoje Kretos saloje traukinių nėra. Kai tau 20 ir esi įsimylėjęs, gali padaryti bet ką, neegzistuoja nei atstumas, nei laikas, – imi ir keliauji ten, kur šaukia širdis.

Kai pagaliau atvykau į Vupertalį, žinoma, sužinojau, kad nevyksta jokia atranka. Susiradau operos ir baleto teatrą, ten sutikau keletą šokėjų, kurie atlydėjo mane į P.Bausch studiją. Atėjau drebėdamas ir prisistačiau: „Sveiki, esu Daph-

nis, atvykau iš Graikijos ir esu įsimylėjęs jūsų kūrybą.“ Buvau visiškai sutrikęs po trijų parų traukinyje atsidūręs svetimoje šalyje, Vokietijoje, kurios kalbos tada dar nemokėjau. Dėkui Dievui, kad ji tuomet tiesiog labai šiltai mane apkabino. Tačiau vietos trupėje man nebuvo. Ji man leido likti ir lankytis šokio pamokose kartu su trupe. Tad likau, lankiausi pamokose ir gyvenau tai pas vieną, tai pas kitą trupės šokėją. Po mėnesio toks gyvenimas jau tapo labai sudėtingas. Man pasisekė ir atsirado laisva vieta Folkwang menų universiteto, kuriame tuo metu dėstė P.Bausch, jaunimo šokio trupėje. P.Bausch man pasiūlė nueiti ten į atranką. Tai buvo pirma ir, labai tikiuosi, paskutinė atranka mano gyvenime. Sausio pabaigoje kaip tik vyko atvira šokėjų atranka Vupertalyje, tad galėjau dar kartą įsitikinti, koks tai išbandymas šokėjams.

Daphniu Kokkinu

– ŠOKIS

horeografui Daphniui Kokkinui teko garbė mokytis iš legendinės Pinos Bausch.

Sulaukėme 2000 pretendentų, jie visi pasirodė puikiai, bet tai taip sunku.

Po plie aš jau būčiau išėjęs.

Taigi jaunimo trupėje šokau trejus metus ir tris kartus dalyvavau Pinos spektakliuose kaip kviestinis šokėjas.

Galiausiai su vienu iš tų spektaklių išvykome gastrolių į Tokiją, kur Pina man pranešė, kad trupėje atsirado laisva vieta, ir paklausė, ar norėčiau ją užimti. Aš atsakiau: „Leiskite man pagalvoti“ ir po sekundės jau šokau jai į glėbį.

– Ką tais laikais reiškė būti P.Bausch Vupertalio šokio teatro trupės nariu?

– Man tai vienintelis dalykas, kurį nuveikiau savo gyvenime. Aš nesukūriau šeimos, nepasistačiau namo, nieko. Aš šokau. Tai buvo vienintelis mane visame pasaulyje dominęs dalykas. Trupėje labai daug dirbome. Kartais po visos dienos nebegalėdavau užlipti laiptais – kabarodavausi keturiomis. Buvo labai sunku. Bet tai buvo visas mano gyvenimas. Vis dar yra. Tik be Pinos.

Be galo mėgstu savo darbą, tad jį visada atlikdavau 150–200 proc. Dirbti

Augustino Našlėno nuotr.

su Pina niekada nebuvo lengva, bet ne dėl jos pačios, o dėl darbo, kuris buvo sudėtingas. Nes jei nori viską atlikti tinkamai, atrasti judesį, kuris yra nuoširdus, ir tikslią vietą, ir momentą, kada jis turi būti atliktas, tam reikia be galo daug laiko. Tai ir yra tikrasis mūsų darbas, ir jis tikrai sunkus. Taigi ne ji buvo griežta, o darbas su ja reikalavo labai daug pastangų.

Pina žiūrėjo visus savo spektaklius.

Kas vakarą ji žiūrėdavo spektaklį, užsirašydavo pastabas, o kitą rytą, po šokio pamokos, mes dvi tris valandas aptarinėdavome vakarykštį spektak­lį: kas buvo ne taip, kaip galėtume jį pagerinti. Nesvarbu, kokio senumo tai buvo spektaklis: premjera ar šokamas keletą metų.

Kartais po generalinės repeticijos antras veiksmas buvo sukeičiamas su pirmu, paskutinę minutę buvo atsisakoma kai kurių scenų ar įtraukiama naujų, bet dažniausiai atsisakoma. Tačiau požiūris nesikeitė, nesvarbu, ar šokome spektaklį du, ar šimtą kartų, darbas yra darbas.

Esu tikras, kad niekada nepasiekėme to lygio, kokio norėjo Pina. Bet mes tikrai stengėmės, kasdien. O ji kasdien buvo greta, kad mums padėtų.

AŠ NESUKŪRIAU ŠEIMOS, NEPASISTAČIAU NAMO, NIEKO. AŠ ŠOKAU. TAI BUVO VIENINTELIS MANE VISAME PASAULYJE DOMINĘS DALYKAS.

– P.Bausch choreografija reikalavo nemažo šokėjų, kaip asmenybių, indėlio, ne tik judesio kokybės, bet ir emocijų tikrumo.

– Iki tapdamas Pinos trupės nariu, visiškai klaidingai save suvokiau. Mano kūnas buvo labai lankstus, lengvai dariau špagatą, aukštai kilnojau kojas ir mėgau tai rodyti. Kai mokiausi šokio mokykloje, mėgau plačius mostus ir lėtus judesius, tad įsivaizdavau, kad esu adagio šokėjas. Bet kai patekau į trupę, atradau šį tą naujo. Pina liepdavo mums savo partijas parengti vieniems, naudojantis visomis savo kūno galimybėmis. Aš suvokiau, kad esu labai greitas šokėjas, nieko bendro neturintis su adagio. Taigi buvau visiška priešingybė tam, kuo įsivaizdavau esąs. Tai man buvo puiki pamoka: 20 metų klydau.

Ji visada siekė, kad būtume savimi.

Kartą pietaujant restorane papasakojau jai istoriją. Grįžus į studiją ji man liepė pakartoti, nes jai labai patiko tas pasakojimas. Žinoma, studijoje ėmiau pasakoti lyg nuo scenos ir Pinai nebepatiko, ji norėjo, kad būčiau normalus, kaip gyvenime, o ne pasakočiau kaip artistas. Taip dirbti labai sunku, bet tai be galo atviras ir sąžiningas kelias. Šitaip dirbome ir kai kūrėme spektaklius, ji siekė, kad nuolat būtume savimi. Nors scenoje tardavome tekstą, niekuomet nesimokėme scenos kalbos, kalbėjome scenoje taip, tarsi pasakotume istoriją pažįstamam. Tačiau tai, kurioje spektaklio dalyje, kokiai situacijai esant, ta istorija pasirodydavo, galėjo visiškai pakeisti emociją. Jei

pasakoji judėdamas, ant galvos pliaupiant vandeniui ar negalėdamas atgauti kvapo, tai kaskart kita istorija, tačiau kiekvienąkart tikra.

Kartais, iš trupės pasitraukus šokėjui, tekdavo perimti kito šokėjo jau sukurtą vaidmenį. Tuomet tekdavo atkartoti ne savo sukurtus judesių junginius ir tekstą, tačiau juos atlikti turėjau ne taip, kaip tas šokėjas, o kaip Daphnis, nes dabar tai šoku aš, ir tai dabar jau mano pasakojimas. Taigi Pina siekė, kad kiekviena pasakojama istorija būtų tikra, o ne dirbtinė ar kieno nors, ar ko nors kopija.

– Koks buvo jūsų kūrybinis procesas? Kaip gimdavo publiką pavergdavę spektakliai?

– Pina kūrė įvairaus pobūdžio spektak­ lius. Pradžioje ji kūrė spektaklius pagal jau egzistuojančią muziką, su jau egzistuojančiais libretais ar istorijomis, kaip, pavyzdžiui, „Ifigenija Tauridėje“ ar „Šventasis pavasaris“. Tuomet ji parodydavo šokėjams judesius, kuriuos jie išmokdavo ir šokdavo. Tačiau ilgainiui jai tapo įdomiau tai, ką per repeticijas šokėjai veikdavo kiekvienas sau, kampuose, jų kvailiojimai. Todėl ji ėmė užduoti klausimus, į kuriuos reikėdavo atsakyti judesiu arba pasakojimu. Kai pradėdavome kurti spektaklį, neturėdavome nieko: nei muzikos, nei scenografijos, nei istorijos. Pradžioje ji mums parodydavo keletą judesių, kuriuos galėjome panaudoti, jei norėjome (galiausiai ji nustojo daryti ir tai). Ji leisdavo mums reikštis visiškai laisvai.

Mėnesį ar du dirbdavome ieškodami judesių ar bet kokių kitų atsakymų į jos pateiktus klausimus ir užduotis. Jų būdavo koks šimtas. Jie nebuvo teoriniai, o labai tikslūs ir praktiški. Pavyzdžiui, koks judesys slysta? Arba koks judesys atitinka aukštą smuiko natą? Arba parašyti žodžius „meilė“ ar „saulė“ savo kūnu. Visa tai filmuodavome. Tuomet ji surinkdavo visą šią medžiagą ir mes kurį laiką net neįsivaizduodavome, ką ji su visu tuo darys. Iš visos tos medžiagos ji atsirinkdavo tai, kas jai patinka.

Iš 80 vieno šokėjo judesių ji atsirinkdavo 20, o galiausiai į spektaklį patekdavo kokie du judesiai. Taip ji sudėliodavo tas detales ir sujungdavo jas į galutinį paveikslą. Mes, šokėjai, niekada nežinojome, kur kuri detalė atsidurs. Nežinau, ar pati Pina žinojo. Gal spektaklis tiesiog vystėsi ta kryptimi, kuria turėjo.

Bet, žinoma, ji žinojo, ką daro.

– Kaip tapote P.Bausch asistentu?

– Kiekvieno rugpjūčio pabaigoje– rugsėjo pradžioje pradėdavome repetuoti naują spektaklį. Tada ji pranešdavo, kas dalyvaus naujame darbe.

Nors trupės gyvavimo pradžioje ji kurdavo visiems, ir kiekvienas spektaklyje atlikdavo solo, tačiau ilgainiui, trupei augant ir vis daugiau gastroliuojant, tai tapo nebeįmanoma, todėl buvo pradėta daryti atranka. Iki 2002 m. aš kaskart patekdavau į naują spektaklį. Ir staiga, paskelbus naujo spektaklio šokėjų sąrašą, netikėtai supratau, kad esu laisvas – mano vardo sąraše nebuvo! Tačiau prie manęs priėjo Pina ir pasiūlė tapti jos asistentu kuriant naująjį spektaklį. Man atvipo žandikaulis. Ji manęs paklausė, ar esu laimingas, atsakiau, kad labai, bet neįsivaizduoju, ką reikia daryti. Ji man tepasakė: „Klausykis ir stebėk.“ Taigi pirmą kartą gyvenime atsidūriau kitoje pusėje ir stebėjau savo kolegas ant scenos. Pradėjau užsirašinėti viską, kas vyksta scenoje: visas improvizacijas, visus judesius, viską. Popierių

ėmė daugėti, viskas buvo užrašoma ir tapo labai naudinga. Kai tik ji ko nors manęs paklausdavo, aš nesunkiai tai rasdavau savo užrašuose.

Kartais tekdavo peržiūrėti šimtus vaizdo įrašų, kad suprasčiau, kodėl vienas ar kitas judesys nebeveikia taip, kaip turėtų. Gal kas nors pakartojo tą patį porą kartų ir net nepastebėjo, bet tos 3 sek. viską iš esmės pakeitė. Tai galima atrasti tik peržiūrėjus visus įrašus.

Po daugelio mėnesių nuolat rašant, kartais iki trijų valandų nakties (kai šokėjai baigdavo darbą, likdavome dirbti tik su Pina), aš nebegalėjau pajudinti dešinės rankos, man išsivystė tendinitas. Galvojau sau: nueisiu pas Piną, pasakysiu, kad man rankos uždegimas, ji pasakys „Vargšas berniukas! Eik, pailsėk tris dienas.“ Čia aš taip įsivaizdavau. O iš tikrųjų, kai nuėjau pas Piną ir pasakiau, kad mano rankai kaput, ji tarė: „Vargšas berniukas! O gal pabandyk rašyti kaire?“ Kaire aš net savo vardo užrašyti negalėčiau! Tačiau supratau, kad turiu rasti sprendimą. Ir radau: pradėjau viską įrašinėti diktofonu, o vėliau, kai pasveikau, po truputį viską perrašiau. Ji man liepė ieškoti išeities, ir aš ją radau. Niekada negalima pasiduoti, sprendimas visada yra. Kartais jo nematome per savo pyktį ar nusivylimą, ar gal nenorime pamatyti, bet sprendimas visada yra.

– Kas įkvėpė tokiam pasiaukojimui ir atsidavimui: P.Bausch kūryba ar jos asmenybė?

– Pina ir buvo jos kūryba. Ji tik dirbo.

Jos gyvenime buvo tik šokis ir daugiau nieko kito. Ji dirbdavo 24 valandas per parą, todėl niekaip negalėčiau atskirti jos kūrybos nuo jos pačios. Piną suvokiu tik kaip šokėją ir choreografę, ir niekaip kitaip. Ji buvo žmogus, ji buvo šokis. Manau, Pina buvo Pina.

– O kaip trupė funkcionuoja šiandien, be P.Bausch?

– Remiamės Pinos repertuaru. Pradžioje buvo be galo sunku. Tačiau rėmėmės vyresniaisiais šokėjais, kurie perduoda repertuarą naujiems šokėjams, jaunajai kartai. Buvome priversti labai daug išmokti, imtis iki tol neįprastų darbų ir veiklų. Visada galvojome, kad Pina – amžina. Staiga jos neliko. Toks gyvenimas. Po to turėjome kažkaip reaguoti ir rasti sprendimus. Tai buvo ir yra komandinis darbas. Rėmėmės vaizdo įrašais, libretais, Pinos užrašais. Manau, kad pastaruosius dešimt metų visai neblogai tvarkomės. Žinoma, buvo galimybė užsidaryti, bet mes negalėjome šitaip pasielgti.

– Kokia P.Bausch Vupertalio šokio teatro ateitis? Saugoti P.Bausch palikimą?

– Mūsų teatras yra miesto nuosavybė, tad tai nemažai priklauso nuo politikų sprendimų. Taip, mes saugome egzistuojantį Pinos repertuarą ir labai daug gastroliuojame, bet, kiek tai yra įmanoma, ieškome erdvės ir galimybių į teatro repertuarą įtraukti ir naujus, kitų choreografų mūsų trupei sukurtus spektaklius. Šiuo metu pusė trupės šokėjų dar dirbo su Pina, o pusė jau nebuvo jos sutikę. Žinoma, su laiku ta antroji trupės dalis didės. Į pastarąją atranką susirinko 2000 šokėjų iš viso pasaulio! Nuostabu, kad jauni šokėjai taip domisi Pinos darbais, tai be galo gražu. Mes tikimės, kad 2025 m. grįšime į savo teatro pastatą (šiuo metu spektaklius rodome operos teatre), kuris po renovacijos turėtų tapti P.Bausch šokio centru.

To labai laukiame.

>> BLIZGĖ

Tautvydo Stuko nuotr.

BĖGIKAI, NORINTYS BĖGTI LĖČIAU Rašė Auksė Podolskytė

Niujorkas, Londonas, Paryžius, Roma, Berlynas – tai anaiptol ne galutinis sąrašas miestų, kurių galerijose buvo eksponuojami vieno sėkmingiausių užsienyje pristatomų lietuvių menininkų dueto „Pakui Hardware“ darbai. Šiuo intrigą keliančiu vardu prisistato Ugnius Gelguda ir Neringa Černiauskaitė, gyvenantys ir kuriantys Berlyne. Kaip ir kasmet, metų pabaigą ir pradžią jie leidžia Vilniuje. Čia juos kalbinu apie praėjusius metus ir ateities scenarijus.

– Bendradarbiaujate daugiau nei dešimtmetį – nuo 2009 m. Pavadinimas „Pakui Hardware“ jūsų tapatybes paslėpė kiek vėliau, 2014 m. Kaip susipažinote ir sugalvojote kartu dirbti?

Ugnius: Susipažinome galerijoje „Vartai“, kurioje Neringa tuo metu dirbo kuratore. Aš buvau jų reprezentuojamas menininkas, tad natūralu, kad kartu pradėjome darbuotis prie Neringos kuruojamų parodų, susipažinau su kitais jos kuruojamais menininkais. Nauja patirtis lėmė, kad visi tapome gerais draugais. Kelionės į įvairias Vakarų Europoje vykstančias meno muges tik gilino draugystes. Po ilgų mudviejų pokalbių apie šiuolaikinį meną perėjome į betarpišką dialogą ir nusprendėme pradėti kurti drauge.

Neringa: Kai su Ugniumi rengėme pačius pirmuosius darbus, visiškai nenumaniau, kad pereisiu į kitą barikadų pusę, kad tai taps mano darbu visu etatu...

Iš pradžių tik padėdavau įgyvendinti jo idėjas, patardavau. Paskui viskas persivertė ir tapo nebeaišku, kur dalyvavimas, o kur bendra mūsų kūryba.

2012–2014 m. Niujorke studijavau meno kuravimą. Iš tiesų mokslai ir kuratorystės patirtis mums labai padeda

artikuliuoti savo idėjas. Kaip dvigubas agentas, galiu pažvelgti į mūsų kūrybą iš kitos pusės – taip, kaip kuratoriai mato kūrinius, t.y. dalyvaujančius tam tikrame kontekste, meno istorijoje, paradigmoje. Tai leidžia atsikratyti tunelinio mąstymo, makrorežimo, kuris mus, kaip ir daugelį menininkų, kartais užklumpa. Tokiu atveju reikia atsitraukti. Kadangi esame dviese, galime blaiviau vertinti vienas kito veiksmus.

– Drauge su gausia kūrybine komanda sukūrėte šiųmetį festivalio „Kino pavasaris“ vizualinį identitetą, kuriame atsispindi jubiliejinio renginio tema – „Ateitys“. Galimų ateities scenarijų begalė, tačiau kokius matote jūs?

Neringa: Tai labai priklauso nuo šalių ekonominės ir geografinės padėties bei tautų, apie kurias kalbame. Vieniems tos ateitys bus tamsesnės, kitiems – šviesesnės, kažkam – žiemos šiltesnės, dar kitiems teks migruoti... Paveikslas yra visoks, be abejo, labiau pesimistinis, tačiau bet kuriuo atveju ateitys bus labai dinamiškos. Niekas nebebus taip, kaip buvo, dažniau kalbėsime apie praeitį. Reikia susitaikyti su mintimi, kad reikės priimti naujus buvimo būdus, į tavo šalį atvykstančius naujus žmones, išmokti pačiam būti svečiu kitur.

Prieš parodą „Permafrost“ mums uždavė klausimą – ar ateityje mums visiems bus privaloma hibridizuotis, ar turėsime tapti hibridais? Bet jais jau seniai esame tapę. Gal netgi gamtai reikės labiau hibridizuotis santykyje su žmogiškomis technologijomis. Hibridizavimasis yra viena iš ateities savybių.

– Su ateities tema labai siejasi tvarumas, ekologija, lėtesnis tempas, minimalizmas. Kaip šie dalykai atsispindi jūsų kasdienybėje?

Neringa: Niekada nebuvome materialistai ar pernelyg aktyvūs vartotojai.

Ugnius – vegetaras nuo 20-ies, aš – nuo 24-erių. Taigi apie šiuos dalykus galvojome daug anksčiau. Mūsų dabartinis gyvenimo būdas itin suminimalėjęs – perkame tik knygas ir plokšteles. Visi kiti poreikiai sumažinti. Daug keliaujame, todėl nelabai galėtume prisirišti prie daiktų. Šiemet mėginsime sulėtinti tempą, stengiamės susidėlioti tokį tvarkaraštį, kad darytume mažiau ir galėtume susikoncentruoti į stambesnes paro­ das, gilinti tyrimus. Praėjusiais metais sakėme tą patį, bet nepavyko (šypsosi).

Klimato krizės problema mus veikia kiekvieną dieną, nuolatos esame to prislėgti. Galbūt esame ta karta, kuri mato visos žmonijos saulėlydį. Tie, kuriems žodis „ateitis“ yra gana miglotas, priešingai nei ankstesnėms kartoms.

– Kalbėdami apie 2014 m. Šiuolaikinio meno centre surengtą parodą „Bėgiko metafizika“ save pavadinote ilgų distancijų bėgikais. Bėgikas, kurio vardas Pakui, atsispindi ir jūsų pseudonime.

Kiek bėgiojimo buvo pernai?

Ugnius: Praėjusius metus palydėjome septyniolika parodų, į kurias pra-

kaituodami bėgome ir skridome. Ir vis tiek galvojame, kad galėjome padaryti geriau! Bėgiko pseudonimas persekioja ir nepaleidžia. Nepaisant to, šiemet norėtume dalyvauti mažiau parodų, išplečiant jų mastą, kad jos atrodytų geresnės mums patiems.

Neringa: Buvo visko. Dėl to šiemet norime elgtis kiek kitaip. Kartais aplankydavo jausmas, kad pritrūko laiko tobulai įgyvendinti savo viziją. Be abejo, pagrindinės parodos įvyko taip, kaip ir planavome, gal net geriau. Bet nutinka taip, kad tu planuoji, bet institucijos ir kuratoriai planuoja už tave. Jie kaip tie dievai, kurie juokiasi iš mūsų planų, kartais sugalvoja pakviesti menininkus likus dviem mėnesiams iki parodos.

Ugnius: Kadangi įprastai iš anksto planuojame visų metų parodas, vėliau tampa sunkoka kažką naujo įterpti.

Kita vertus, jei tai prestižiniai renginiai, negali atsisakyti. Tada prasideda šokinėjimas iš lėktuvo į lėktuvą. Bėgiojimas tampa rizikingu faktoriumi, tad kartais geriau pristabdyti, susikoncentruoti. Vis dėlto bėgimo patirtys yra ir pačios geriausios.

Praėjusius metus pradėjome su Meksiko pažinimu, kur rezidavome ir surengėme parodą. Šiuos metus baigėme gal ne taip egzotiškai skambančioje Rygoje. Buvo labai daug įspūdingų patirčių tiek Stambulo bienalėje, tiek Tel Avivo šiuolaikinio meno centre, Italijos kalnuose. Ir kūryba, ir patirtys, kurios ateina susitikus kitus menininkus ir kuratorius, netgi pažintis su kitos šalies klimatu yra nepakartojama. Tai visada atperka bet kokį nuovargį.

– Kokios parodos ir veiklos jūsų laukia šiemet?

Neringa: Šiais metais bus trys stambios personalinės parodos. Viena svarbiausių – Jungtinėje Karalystėje, BALTIC šiuolaikinio meno centre, įspūdingame buvusiame miltų fabriko pastate. Šios parodos labai laukiame, tik reikia ją sukurti (šypsosi).

Birželį atidarysime parodą Berlyno galerijoje „carlier | gebauer“, su kuria pradėjome dirbti. Mūsų paroda vyks Berlyno bienalės atidarymo metu – ir geras momentas, ir spaudimas.

Rugsėjį Diurene, netoli Kelno, vyks retrospektyvinė mūsų paroda. Ten bus mūsų dvejų metų kūrybos apžvalga.

Važiuosime į keletą grupinių parodų, tarp kurių – šiuolaikinio meno centras MOCO, Monpeljė, kur atsidaro naujas šiuolaikinio meno muziejus.

„PAKUI HARDWARE“ 9 SALĖJE RODOMŲ FILMŲ REKOMENDACIJOS „Liberté“

Rež. Albertas Serra

18 // © 37O

„Liberté“ – lyg drėgnas šnabždėjimas į ausį žiūrint operą tamsioje ložėje: šešėliuose, traškesiuose, pritildytuose pokalbiuose ir atodūsiuose lyg gyvuose paveiksluose (tableaux vivant) vystosi vaizduotės nevaržomas, bet rafinuotas aistrų spektaklis. A.Serra toliau meistriškai narsto žmogaus kūniško materialumo, senėjimo ir seksualumo sampynas ir mėginimą išlaisvinti bet kokias su tuo susijusias nuostatas.

„Dramblių kapinės“ („Cemetery“)

Rež. Carlosas Casas

Meistriškai supinami dokumentikos, vaidybinio ir abstraktaus filmų žanrai į vientisą poetinę ir mistinę patirtį. Apichatpongo Weerasethakulo manierą primenančią atmosferą kuria lėtas tempas, lygiavertis mitinių būtybių ir gyvųjų veikimas drauge. Šį filmą verta pažiūrėti ir dėl garsinio peizažo, nes jį režisierius rinko ir kruopščiai dėliojo kelerius metus

„Atlantida“ („Atlantis“) Rež. Valentynas Vasjanovyčius

Objektyvus ir šaltas kaip skrodimas filmas be didelio patoso ir dramos pasakoja apie praeities apnuodytą netolimą Ukrainos ateitį ir joje savo nedidelius gyvenimus mėginančius kurti veikėjus. Tobulai išdėstyti kameros kadrai su sunkiosios pramonės ir karo nusiaubtais peizažais juose veikiančius žmones paverčia dar smulkesniais, laikinais personažais. Tarsi visos žmonijos beviltiška istorija ir ateitis užmintų ant kojos pirštų – skausmas išlieka ilgam.

Tautvydo Stuko nuotr.

„Mados infekcija“ startuoja: 2020 m. 22 kartas – stiprūs skaičiai diktuoja naują toną. Kai pasaulinės mados taisyklės keičiasi iš esmės, o tikruoju podiumu vis dažniau tituluojama gatvė, reaguoti būtina – „Infekcija“ keičia formatą! Balandžio 24 ir 25 d. viskas vyks atvirkščiai. Vienintelis festivalio reliktas, Šiuolaikinio meno centro erdvė, atsivers naujais kampais: podiumo ribos – visas pastatas, judėjimo kryptis nesurežisuota, dedikacija – laisvei!

„MADOS INFEKCIJA“:

I‘M NOT A ROBOT NOW NEW WHY Nauji metai – tas pats klausimas: kas naujo? Kai atrodo, kad padaryta viskas, subręsta esminis lūžio taškas pokyčiams – nebaisu paneigti taisykles, kad būtų galima toliau laisvai improvizuoti. „Mada – tai tiesiog gyvenimas, kuriame lieka vis mažiau statikos, apribojimų ir, norime to ar ne, daugėja robotų. Tikrų ir menamų – tokių, kurie ryja laiką, nervus ir popierių. „Mados infekcija“, pradėta kaip manifestas, neteigia, kas yra gerai, – paliekame tai kiekvieno individo supratimui. Šiemet sąmoningai renginį konstruojame kaip gyvą eksperimentą: kiek žmogui reikia laisvės kurti, būti? Žiūrovas galės netrukdomai judėti po visas erdves, rinktis savo stebėjimo kampą ar kompaniją šalia, galų gale išeiti, jei nepatiks. Gyvą vaizdą dubliuos galybė projekcijų – visas veiksmas online realiuoju laiku. Standartinis variantas šįkart neišdegs – intriga, net ir mums patiems, išliks iki paskutinės akimirkos“, – apie būsimą festivalį pasakoja jo idėjinė vadė Sandra Straukaitė.

ESAMUOJU LAIKU Nors robotizacijos perspektyvos vilioja, tvariausia būtybė Žemėje išlieka žmogus – iš dulkės gimęs dulke pavirsi, ličio baterijų šiukšlynų nepaliksi. Amžinos jaunystės mitas sklaidosi taip pat greitai kaip pernykštis silikonas ir savo kailiu supranti, kad amžius – tai tik požiūrio klausimas. Kai komandoje dirba X, Y ir Z kartos žmonės, bendri sąlyčio taškai atsiranda netikėčiausiose vietose, o dažniausiai – virtualiojoje erdvėje. Daugiausia gigabaitų šiandien „Mados infekcija“ pumpuoja iš Amsterdamo, kur gyvena ir dirba charakteringa menininkė Deimantė Jasiulevičiūtė, kurianti festivalio grafinį identitetą.

VISI MES MODELIAI Jei be telefono, tai be ryšio, jei be numerėlio, tai be vietos. Pirmą kartą festivalio istorijoje bilietai be vietų, nes žiūrovai – lygiaverčiai renginio ir veiksmo dalyviai! Nuotaika neįpareigojanti – sėdėti nebūtina. Nebus blogo rakurso, žiūrėjimo kampą ir vietą galima bet kada drąsiai keisti. Intensyvus tempas ir tik viena pertrauka. Vėluojančių traukinys nelauks, bet durų prieš nosį neužtrenks.

Pernykštis 250 m ilgio podiumas, palyginti su šių metų ambicijomis, yra niekas. Atstumas iki modelių minimalus – kiekvienas kutiūras per ištiestą ranką. Raudono ilgaplaukio kilimo nebus, dreskodu organizatorių pagerbti nebūtina – nesuvaidintas skonis gyvenimui svarbiau!

Jei kažko nenufotografavote, vadinasi, pamatėte. I‘M NOT A ROBOT. „Mados infekcija“ balandžio 24 ir 25 d. @ ŠMC. Galvok greitai – bilietai brangs!

Organizatorių inf.

Deimantės Jasiulevičiūtės iliustracija

Nederėtų stebėtis, jei ant podiumo šalia anūko žingsniuos ir jo močiutė. Amžinos jaunystės mitas sklaidosi taip pat greitai, kaip pernykštis silikonas, tad amžius – tik požiūrio klausimas. „Kažkada brandžių asmenybių pasirodymas madų šou buvo šokiruojanti naujiena, šiandien – visuotinė realybė. Vienintelis dalykas, kuris neišvengiamai praeina, yra jaunystė“, – ironizuoja S.Straukaitė.

>> EITI AR NEITI

TEATRAS

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Recenzavo Goda Dapšytė

ONEIRO

Repertuarą sekite www.seikodancecompany.com Paskirų garsų fone iš tamsos išnyra kūnas, tiksliau, jo šešėlis. Strykas užgauna stygas, o pirštai – šviesą. Taip iš tylos ir tamsos, iš nebūties gimsta violončelės ir šokio duetas spektaklyje paslaptingu pavadinimu „Oneiro“. Bendrame Šeiko šokio teatro ir „Violončelių muzikos“ projekte susitinka klaipėdietis violončelininkas Mindaugas Bačkus ir Nyderlanduose gyvenantis japonų kilmės šokėjas ir choreografas Kenzo Kusuda, o jų prieblandoje paskendusį pokalbį sustygavo choreografė Agnija Šeiko.

Tarp čia ir dabar bei ten, anapus, balansuojantis spektaklio veiksmas lėtas,

ištęstas ir sukauptas. Tad žiūrovai palengva (žinoma, jei pasiduoda) nardinami į meditatyvią būseną, kurioje gali ne tik žvilgsniu klaidžioti po Justo Bø sukurtą šviesų ir šešėlių pasaulį, bet ir mintimis nuklysti tolyn nuo kasdienybės kažkur ten, kažkur tarp. Muzikos garsai čia tarsi negrabūs, o šokėjo judesiai – lėti ir abstraktūs. Tarsi muzikos garsai būtų pažadinę ar prikvietę dvasią ir ji per rūkus ir atmosferos sluoksnius brautųsi į žemę, artėtų prie jos ir žmogiškumo.

Spektaklio muzikinį pagrindą sudaro Davido Lango kūrinys „World to come“, sukurtas po Rugsėjo 11-osios

tragedijos. O pavadinimas nurodo į sapnus (iš graikų k. oneiro – sapnai, sapnų dievai). Taigi, visais spektaklio sluoksniais akcentuojama tarpinė būsena, tarsi spektaklio veiksmas vyktų ne šiame pasaulyje, ne šioje realybėje, o kažkur limbe. Čia vyksta dviejų asmenybių, dviejų kūrėjų, dviejų dvasių susidūrimas.

K.Kusuda įkūnija tai, kas iracionalu, paslaptinga, jaučiama, o M.Bačkus – racionalu, nuspėjama, motyvuota.

K.Kusudos šokis – tarsi iš anapus išsikviestos dvasios pasirodymas, įsikūnijimas ir, galiausiai, išsivadavimas.

GLAISTAS

Repertuarą sekite www.operomanija.lt Ar žinote, kur yra buvusi Vilniaus geto teritorija? Ja daugelis vaikštome kasdien: čia gyvena žmonės, veikia įstaigos, krautuvės ir salonai, žaidžia vaikai. Ir gerai žinančius šią Vilniaus istorijos dalį, ir tuos, kurie tik vadovėliuose apie ją skaitė, artimiau, vienu metu realiai ir virtualiai susipažinti kviečia garso kelionė po buvusio Vilniaus geto teritoriją „Glaistas“.

20 // © 37O

Daugiau ar mažiau teatralizuoti pasivaikščiojimai su ausinėmis Lietuvoje ėmė plisti gal 2014–2015 m. Vokiečių trupė „Rimini Protocoll“ mūsų sostinei adaptavo miesto ir savęs pažinimo ekskursiją „Remote Vilnius“, po Klaipėdos ir Kauno gatves bei Nidos kopas tebekviečia pasivaikščioti Šeiko šokio teatras. Bene paveikiausios šios ekskursijos yra tada, kai realioje miesto erdvėje stovintiems šiuolaikiniams žmonėms, apsiginklavusiems garso įrenginiais ir ausinėmis, kalbama apie joje gyvenusius ir kūrusius negrįžtamai praėjusio laiko žmones. Būtent tokią patirtį mažoms žiūrovų-dalyvių grupėms siūlo gausi kūrybinė „Glaisto“ komanda.

Kompozitoriai Jūra Elena Šedytė ir Andrius Šiurys iš kasdienių garsų, elektroninių ritmų, senų dainų nuotrupų, muzikinių kūrinių intarpų kuria garsinį kelionės per atmintį, istoriją ir esamąjį laiką foną. Dramaturgo Rimo Ribačiausko klausimai ir getą išgyvenusių ir dabar Izraelyje reziduojančių žydų pasakojimai – integrali šio garsinio audinio dalis. „Glaiste“ nėra nuoseklaus pasakojimo, chronologijos. Čia pasakojimai nutrūksta, kaip būdinga mintims, bandant prisiminti kažką, kas buvo seniai ar per skaudu, kartais pasakojimai tampa dialogu ar net ginču.

Kartais lieka tik šiuolaikinio žmogaus keliami klausimai.

Kaip ir daugelis panašaus tipo ekskursijų, „Glaistas“ – itin asmeniška patirtis.

Tačiau tam tikrus akcentus joje išskirti galima. Nors vienu iš dramatiškiausių momentų tampa ar galėtų tapti kolektyvinis žvilgsnis į vaikų žaidimų aikštelę, vis dėlto laiko užglaistomų žaizdų fenomeną bene tiksliausiai galima pajusti šiuo metu remontuojamame buvusiame Judenrato (Geto žydų tarybos)

Rekomenduojama norintiems atidengti užglaistytus atminties sluoksnius.

Nerekomenduojama kruopščiai vengiantiems nefainų temų.

pastate. Einant neapšviestais remontuojamo pastato koridoriais, lipant laiptais ir varstant duris galima realiai stebėti, kaip ant namų sienų klojami nauji sluoksniai, kaip išlyginamos ir naujam gyvenimui paruošiamos sienos, kaip kadaise gyvenusių atmintis užklojama glaisto sluoksniu. Visiškai kitokių išgyvenimų sukelia netikėta akistata su vienintele Vilniuje išlikusia Choraline sinagoga. Kad ir kiek kartų pro ją eita ar važiuota, spektaklio kūrėjų sukurtas netikėtumo efektas leidžia ją išvysti tarsi pirmą kartą, suvokti ne tik jos grožį, bet ir svarbą (ir tiems, kurie joje lankosi, ir tiems, kurie ne).

Vis dėlto lokacijų ir garsinės kelionės dramaturgijos ne visuomet išlaiko glaudų ryšį, ne visuomet sukuria galimybių panirti giliau į pasakojimą ar su juo susitapatinti. Tačiau „Glaistas“ – šiuolaikinis pasakojimas, todėl leidžia išlaikyti atstumą, jei jis būtinas. Leidžia rasti sąsajų, jei jų norisi, ar atsiriboti, jei taip priimtiniau.

Tiesa, Vilnius čia – Vilna, ir, sako, ji – labai graži. Buvo ir vėl yra.

Prisiartinimą keičia konfrontacija, o pastarąją – savotiška dvikova, ilgainiui virstanti duetu. Dviejų menininkų, dviejų kūrėjų džiazu. Pokalbiu tarp šio ir ano pasaulio, tarp garso ir tylos, natų ir improvizacijos, intuicijos ir choreografijos. Pastaroji, tiesa, kaip reta, nevienalytė: nuo mikrojudesių, subtiliai žaidžiančių su šviesotamsa, iki grubių tradicinio Rytų teatro / šokio žingsnių, nuo filosofijon nunešančių judesių viražų iki kiek buitinių perėjimų. Stebėtinai išsitęsusi įžanga (finalas taip pat) kelia riziką prarasti žiūrovų dėmesį dar iki prasidedant spektaklio veiksmui, o tuomet juos susigrąžinti jau gali būti sunku. „Oneiro“ – būsenų ir estetikos, garsų ir judesio spektaklis, leidžiantis rinktis savo panirimo į jį tempą ir gylį. Dviejų kūrybingų asmenybių pokalbis sava menine kalba čia virsta kultūrų ir požiūrių apykaita, skirtingų pasaulių sandūra.

Rekomenduojama linkusiems medituoti.

Nerekomenduojama linkusiems daryti greitas išvadas.

APNĖJA

Repertuarą sekite www.bitesdance.lt

Ką jums reiškia kvėpuoti? O nekvėpuoti? Kiek galėtumėte išbūti be oro? Juk nustoję kvėpuoti tarsi nustojame gyventi.

Pasaulis akimirkai sustoja ir apmiršta, kai kvėpuoti nustoja šalia esantis. Mus moko, kad oro gurkšnis gali išgelbėti gyvybę, o papildoma akimirka be jo – ją atimti. Meniniu tyrimu pagrįsto šokio spektaklio „Apnėja“ choreografė ir šokėja Erika Vizbaraitė tyrinėja būtent šį savotiškos kvėpavimo pauzės fenomeną.

JŪRINĖS ŠVIESOS Repertuarą sekite www.kjt.lt

Ką žinote apie Klaipėdą, kokia ji? Į šį ir daugelį kitų su uostamiesčiu ir jo dabartiniais ir istoriniais gyventojais susijusių klausimų mėgina atsakyti naujo Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio „Jūrinės šviesos“ kūrėjai.

Tai vadinamasis dokumentinis spek­tak­ lis, tad kurdami jį režisierius Jonas Tertelis drauge su šešiais Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais ir dramaturge Kristina Steiblyte leidosi į Lietuvos uostamiesčio tyrimą: surinko kelias dešimtis įvairių kartų klaipėdiečių istorijų ir sudėliojo jas į margaspalvį skiautinį. Atsispiria jie nuo pokario, kai po okupacijų, evakuacijų ir bombardavimų čia buvo likę gal kokie šeši žmonės, o užbaigia visų mūsų vaikystėje, kurios krykštavimus ir laimę nusineša ir saugo jūros bangos.

Modesto Endriuškos nuotr.

Minimalistinė ir konceptuali Guodos Jaruševičiūtės scenografija įprasmina spektaklyje skambančias temas ir atspindi tas, kurios į spektaklio audinį netilpo. Uosto kranus primenantys minimalistiniai šviestuvai (šviesų dailininkas – Julius Kuršis), mobilus vandens kanalas ir didžiulė balta burė – esminiai, asociatyvūs scenografijos elementai, suteikiantys erdvės skleistis autentiškoms istorijoms, miesto legendoms ir netikėtiems prisipažinimams.

O jų čia nemažai. Bene aiškiausiai suskamba išplaukusiųjų krante belaukiančių ir nusikalstamo pasaulio viražų temos. Aktoriams režisierius patikėjo nemenką atsakomybę: ne tik atrasti ir dokumentuoti miesto gyventojų pasakojimus, bet ir sukurti vienu metu ir labai įvairių, ir labai panašių personažų virtines. Laima Akstinaitė įkūnija drąsias ir neįtikėtinai tvirtas įvairių tautybių mūsų pajūrio moteris, laukiančias (ir ne) sugrįžtančių iš jūros, o Simas Lunevičius – tuos išvykstančius, retai parvykstančius ir nemažai svajojančius. Likusios įvairių kartų moterys pasidalija tarp Rugilės Latvėnaitės svarstančios ir abejojančios vyresnės kartos ir beatodairiškos, tačiau pasyvios Justinos Burakaitės jaunosios kartos.

Donatas Želvys suvienija įvairių kartų ir laikmečių bachūriukus, kurie mielai stumdo varkes rajone, o Paulius Pinigis – priešingybę, įvairiose viešose diskusijose nuolat dalyvaujančius ir klausimus be atsakymų vis keliančius uostamiesčio intelektualus – jam pavyksta sukurti itin taiklią pastaraisiais metais Klaipėdoje vis kylančių batalijų parodiją. Taip gija po gijos, pasakojimas po pasakojimo dėliojama ir vidinė, ir fizinė Klaipėdos geografija.

Greta apie Visaginą ir Ignalinos AE pasakojusios „Žalios pievelės“ ir Šalčininkams skirtos „Šalčios“ (sukurtų Lietuvos nacionaliniame dramos teatre), „Jūrinės šviesos“ – jau trečias Lietuvos miestui skirtas dokumentinis J.Tertelio spektaklis. Kaip ir ankstesniuose spektakliuose, taip ir „Jūrinėse šviesose“ nėra nei vienareikšmių vertinimų, nei vienos tiesos, bet yra bendruomenė.

Tačiau kitaip nei „Žalioje pievelėje“, „Jūrinėse šviesose“ beveik nejauti kuriamo vaizdo mastelio pokyčių. Tai yra nuo asmeninės istorijos istorinių įvykių kontekste prasidedančios „Jūrinės šviesos“ ir lieka ties asmeninio pasakojimo vaizdu, keičiasi temos, kontekstai, bet ne jų mastas. Uostamiesčio vaizdas dėliojamas iš skirtingų kartų miestiečių, menančių skirtingus istorinius periodus, priklausančių skirtingiems socialiniams sluoksniams ir gyvenančių skirtinguose rajonuose (Klaipėdoje, pasirodo tai gana svarbu) portretų. Todėl jis gana prieštaringas: kartu ir labai konkretus, ir labai abstraktus.

Spektaklyje nėra laiko (laikotarpių) ir politinių / sociologinių / antropologinių vektorių, tik geografinė situacija (pajūris) ir joje gyvenantys žmonės. Todėl uostamiestis čia vaizduojamas tarsi atsietas nuo likusios šalies, bet nesunkiai (laisvais ar radijo ryšiu) susisiejantis su pasauliu. „Jūrinių šviesų“ Klaipėda – tai visų pirma žmonės, itin įvairių individų, nesirenkančių, bet gebančių gyventi kartu, bendruomenė. Bendruomenė J.Tertelio spektakliuose atsiskleidžia kaip esminė vertybė. Vertybė, kurią neretai pamirštame.

Rekomenduojama ne tik klaipėdiečiams.

Nerekomenduojama tikėtis atpažinti savo įsivaizduojamą miestą.

Gal todėl įdomiausios šio spektaklio grandys susijusios ne su judesiu, o su veiksmu. Ne įprastiniu sceniniu veiksmu, o veikiau veiksmais: oro sulaikymo–kvėpavimo–teksto junginiu, panėrimo ir išnėrimo kombinacija. Choreografija šiame darbe tampa labiau jungiamąja priemone, mediumu, sąsaja tarp performatyvių veiksmų, teksto (tekstų autorė – Goda Grigolytė) ir vaizdo projekcijų (vaizdo režisūra ir montažas – Dagnės Gumbrevičiūtės, vaizdo projekcijos – Domo Morkūno). Itin skirtingų šokėjų trio – Sigita Juraškaitė, Lina Puodžiukaitė ir Mykolas Jocys – ne tik įkūnija beores būsenas, bet ir tiesiogiai šoka nekvėpuodami tiek ilgai, kiek kiekvienam iš jų įmanoma.

Nors spektaklyje užgriebiama ir miego apnėja, kai kvėpavimas nutrūksta nevalingai, bet spektaklyje iš esmės koncentruojasi ties sąmoningu oro sulaikymu. Vlado Suncovo sukurtą scengrafiją sudaro su situacijos kontrole besiasocijuojantis gelbėtojo bokštelis, mini nardymo baseinas su visais priklausančiais atributais ir platesnes erdves (povandeninę, miego) atveriantis ekranas. Būtent tarp šių erdvių veikia pati E.Vizbaraitė, kurios jau išlavintas gebėjimas ilgam sulaikyti orą tampa pagrindine jos raiškos ir pasakojimo priemone.

E.Vizbaraitės mokytoja, choreografė Aira Naginevičiūtė prieš beveik porą dešimtmečių oro trūkumo situaciją (šokio kompozicija „Oro nėra“) labai konkrečiai tapatino su šiuolaikinio šokio kūrėjų situacija Lietuvoje. Praėjus porai dešimtmečių, E.Vizbaraitės spektaklyje oro trūkumas jau ne išorės primestas, o daugiausia valingas. „Apnėja“ kalba apie šiuolaikinį žmogų, jam kylantį oro trūkumą ir sąmoningo kvėpavimo (ir jo sulaikymo) suteikiamą galimybę patirti save visiškoje tyloje ir saviizoliacijoje bei per tai išsilaisvinti.

Rekomenduojama jei jums kartais trūksta oro.

Nerekomenduojama kamuojamiems hidrofobijos ar baimės uždusti.

Lauros Vansevičienės nuotr.

Eglės Sabaliauskaitės nuotr.

Apnėja – tai kvėpavimo sustojimas, nutrūkimas 10 sekundžių ir daugiau. Po ilgos pertraukos į šokio sceną sugrįžusi E.Vizbaraitė naują savo spektaklį grindė ilgalaikiu ir iš pirmo žvilgsnio gana komplikuotu meniniu tyrimu: ne tik informacijos rinkimu, bet ir laisvojo nardymo ir miego eksperimentais. Spektaklyje nagrinėjamos keturios apnėjos formos: sausumos, vandens, miego ir mirties. Kiekviena iš jų atskleidžiama skirtingomis medijomis ar jų deriniais.

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

Creative Industries

Viena darbščiausių bičių alternatyviojoje scenoje Adas Gecevičius pagaliau tarp begalės projektų skyrė laiko sau ir išleido solinį albumą, kuris patiks toli gražu ne visiems. Pasidavęs vis labiau link elektronikos jį nešančiai bangai, Adas visgi nepalengvino nei savo, nei klausytojo dalios ir nesukūrė tiesiog lengvo, gal deep house, gal techno albumo, kurį lengvai virškintų daugelis (ir apie kurį lyg ir sufleruotų labai stilingas viršelis). „Mikroritmika“ – tai lyg sankaupa nuogo metališko skambesio, kuri tikrai neprimena jaukios elektronikos, skambančios jaukiai pritemdytoje salėje. Pasiėmęs krūvas stilių ir postilių (leftfield, glitch, tas pats techno, IDM ir t.t.) kūrėjas savo magnum opus pavertė žaidimų aikštele su žmogiška šiluma nesusisiejančiai muzikai. Nors šiuos kūrinius jis išgavo gyvais instrumentais (jeigu įmanoma juos taip vadinti), „Mikroritmika“ skamba labai antižmogiškai. Paprastai tariant, melodingumas yra sumažintas iki minimumo, ritminės struktūros dažnai yra nepatogios, o komforto vietą užėmė smalsūs eksperimentai, kurie įrodo, kad Adas muziką kuria ne tik dėl to, kad kažkam įtiktų ar patiktų, o ir dėl to, kad pačiam būtų įdomu. Ir nors kartais apima jausmas, kad „Mikroritmikoje“ yra visko truputį per daug, ir ausys bei smegenys negali priimti tiek daug informacijos, netikėtų posūkių, šuolių ir stilių, finale vis tiek esi tikras, kad Adas žino, ką daro ir kur eina, net jeigu tu pats jį sekdamas kartais paklysti. Todėl savo muzikiniu nuogumu ir kartais minimalistine estetika šis albumas man priminė visatą, kuri yra suspausta, banaliai tariant, riešuto kevale. Jeigu jo jums bus šiek tiek per daug, klausykite dalimis, tačiau praleisti jo tikrai negalima. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 81

Artoffact Records

Ritual

ARCADE

Runemark Records Pirmiausia išvarykime dramblį iš kambario pasivaikščioti. Taip, aš žinau, ką sakė Marijus Adomaitis prieš keletą metų, ir tai yra šlykštu, bjauru ir nepateisinama. Iš kitos pusės, jis atsiprašė ir labai tikiuosi, kad padarė išvadas ne tik apie tai, ką sakyti viešoje aplinkoje, o ko ne, bet ir apie save patį. Ir taip, esu tas žmogus, kuris neskiria meno nuo menininko, bet esu ir tas, kuris nori tikėti, todėl va... Dabar apie muziką. Vienas po kito išleisti du Ten Walls mini albumai iš esmės yra skirti jo muzikos gerbėjams, kurie seka jo kūrybą nuo pat Ten Walls brendo atsiradimo; tai ta pati stilinga, labai lengvai sofistikuota, tačiau kartu ir labai lengvai vartojama šokių muzika, gana šalta, kad jautųsi technoaristokratiškumas, bet ne per daug, nes tuomet savo baltus rankogalius rodytų elitizmas. Kulinarijos terminais kalbant, toks gourmet burgeris. Iš kitos pusės, ko jau ko, bet profesionalumo iš Marijaus neatimsi, todėl ir šie EP skamba meistriškai, lyg puikiai sutepta mašina be kruopelės smėlio ar milimetro rūdžių. „Shrine EP“ yra žaismingesnis, pateikiantis platesnę spalvų paletę ir šiek tiek įvairesnis, o trys „Arcade“ dainos yra savotiškos klasikos pavyzdys, jų specifika atsiskleidžia per tradicinį Ten Walls bosą. Būtent šis darbas man ir skambėjo įtikinamiau, nes Ten Walls čia yra absoliučiai savo rogėse. „Šraino“ eksperimentams pritrūko gal drąsos, gal didesnio radikalumo, o klasiškos „arkados“ skambesys patiks Marijaus muziką mėgstančioms ausims. Ir ne, čia nerasite nieko panašaus į „Walking With Elephants“, bet reikia tikėtis, kad Marijus sėkmingai judės toliau, o praeitį bus galima pamiršti kaip blogą sapną.

22 //

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

74

© 37O

0°

kisielius

SOLO ANSAMBLIS OLOS

100

TEN WALLS SHRINE EP

70

MĖNESIO ALBUMAI

100

ANDRIUS MAMONTOVAS PERLAI IR SAKUROS Mono Stereo įrašai

Tomo Tereko / „Tomografijos“ nuotr.

ADAS MIKRORITMIKA

Prieš ketverius metus bene tuo pačiu metu išleistas „Solo Ansamblio“ debiutas „Roboxai“ savo kokybe užkėlė tokią aukštą kartelę, kurios tais metais jokiai kitai grupei taip ir nepavyko pasiekti. Antrą kartą tai pakartoti retai grupei pavyksta, bet „Solo Ansamblis“ turi labai stiprų ginklą tai padaryti. „Olos“ yra kol kas geriausias ir labai realu, kad ir išliks geriausiu metų darbu.

Nuo pat pirmos „Fosforinio Baseino“ natos (ir netgi nuo „Intro“) galima suprasti, kad tai nėra tiesiog naujų dainų rinkinys ar bandymas pakartoti debiuto sėkmę. „Solo Ansamblis“ tiesiog paėmė tą patį pamatą (kurį vadina „sad dance“) ir ant jo pastatė visiškai naują namą. Sėkmingai atsisakę nelabai sėkmingų tarpalbuminių singlų jie viską pradėjo nuo balto, o tiksliau – juodo lapo, ir sukūrė monotonišką, dar šaltesnį nei anksčiau, labiau muzikaliai abstraktų ir mažiau popsinį darbą, kuris nesiplėšo į visas puses, o eina savo vaga, išnaudodamas resursus taupiai, bet prasmingai. Tai, kas anksčiau buvo konkretu, tapo mažiau apčiuopiama, subtilumus pakeitė daug nuogesnis monumentalumas, tačiau po visais šiais pokyčiais tai vis dar tas pats „Solo Ansamblis“, kuriantis šokių muziką mąstančiam žmogui. Taip, gal tai ir post punk aidai, gal ir „Olose“ yra dalelių „Foje“ kūrybos, gal jie neišranda dviračio, tačiau toje kūryboje, kuri dabar pristatoma, nėra noro apčiuopti beprasmiškai viską. O tai, kas apčiuopiama, yra išspaudžiama iki paskutinio lašo, todėl neabejoju, kad būsimas grupės albumas vėl bus sukurtas pagal tas pačias gaires, bet totaliai naujo turinio. Vienintelis mano prašymas – norėčiau, kad grupė grįžtų prie poetų kūrybos, nes tai, kaip jie priverčia skambėti klasikų žodžius, yra... klasiška. O šiaip telieka visus skatinti nerti į šias olas. Kol kas niekas geriau šiemet dar neskambėjo. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“) 96100

Reikia pripažinti, kad jau net banali darosi snobų, lengvai tariant, antipatija A.Mamontovo kūrybai ir jo „debesų laivams“ ar „sielos langams“, bet ką gali padaryti, žmogau, kai ta kūryba išties yra paprasčiausiai ir elementariausiai banali. Kažkada buvęs muzikiniu flagmanu, jis 1998 m. sustojo ir jau 20 metų spaudžia tą patį sūrį, nors visi koncertuose laukia „Foje“ dainų. „Perlai ir Sakuros“ yra to tik patvirtinimas: mamontoviškas albumas su mamontoviškais tekstais ir mamontoviška muzika, ir tai tikrai neskamba kaip komplimentai. Nuoširdžiai pasakysiu, kad jis galėjo būti sukurtas ir 2003, ir 2013 m., ir vis tiek įspūdis būtų toks pat: jis yra lėkštas, neįdomus ir (vėl tas pats žodis) banalus. Tekstuose bandoma išspausti neva gilią filosofiją, kuri, kad ir kaip būtų gaila, prilygsta Paulo Coelho ar Mantvydo Leknicko samprotavimų viražams. Buvo teigiama, kad šiame albume atlikėjas grįš į 9-ąjį dešimtmetį, tačiau šis albumas neturi taip sėkmingai dabar pasaulyje gyvuojančių šio laikotarpio nostalgiškumo, atstumo ar interpretacijos. Tik daugmaž techniką turi. Ir taip, kas aš toks, kad jį kritikuočiau, niekad nepasieksiu tiek, kiek jis, ir pan., bet nėra šventų karvių, juk visada yra sveikintina judėti į priekį, bandyti, eksperimentuoti, o ne daryti tą patį per tą patį. Ypač dar kritikuojant kitus. Tai pats A.Mamontovas daro sėkmingai, kad ir tituliniame kūrinyje. Todėl „Perlai ir Sakuros“ ima skambėti galiausiai šiek tiek diletantiškai ir pasenusiai. Iš kitos pusės, negaliu paneigti, kad „Baimė Amžina“ ar „Juodas Nakties Vanduo“ kabino (tol, kol neklausiau tekstų), bet finalinis „Malibu“... Dabar, kai jaunoji karta leidžia išties įdomią muziką neatsilikdama nuo pasaulinio konteksto, ir mes matome, kokia muzika dėl izoliacijos mūsų nepasiekdavo praėjusio amžiaus pabaigoje, yla lenda iš maišo, ir net „Foje“ iškilimas, rodos, yra labiau paremtas muzikine sausra, o ne kūrybos kokybe. O dabar belieka perlus atskirti nuo pelų ir neišknisti, kaip kiaulėms, tų sakurų.

Gili mintis, ar ne? („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 41

100

JAUT MULKIS

Self-released

Ko jau ko, bet produktyvumo indiemath roko grupei „jautì“ netrūksta.

Vos prieš daugiau nei pusmetį buvo išleistas debiutinis albumas, o štai specialiai Vilniaus knygų mugei pasirodė ir mini darbas „Mulkis“. Tačiau produktyvumas, deja, nereiškia didelio šuolio į priekį muzikine prasme, nes šis EP iš esmės yra truputį labiau subrendęs ankstesnės kūrybos brolis. Jeigu jums patiko „jautì“ kūryba iki tol, tikiu, kad ja mėgausitės ir toliau – nieko iš esmės labai naujo ar skirtingo vaikinai nepasiūlo, tačiau, jeigu jų muzika nekabino, „Mulkis“, deja, nuomonės nepakeis. Aš tikėjausi didesnio šuolio, kurį visai žadėjo pirmasis ir geriausias EP kūrinys „Pasimiršk“. Susidarė įspūdis, kad vyrai visai nutolo nuo kniauksėjimo tradicijos, rimčiau pažvelgė į savo kūrybą ir sukūrė meditatyvią dainą, kurioje ėmė skambėti postroko motyvai. Deja, „Kaip Ilgai“ vėl grąžino atgal – tai jau daug kartų girdėtas „jautì“ štampukas, kurį gali gana lengvai nuspėti ir paniūniuoti sau po nosimi, nors matematinio roko viena esminių savybių yra nenuspėjamumas. Panašiai jaučiausi ir po „Pasiliksiu“... Tik finalinis „Mulkis“ vėl parodė, kad grupė gali išsilaisvinti, nors ant jų pečių jaučiamas scenos kolegų sukurtas bagažas (šiek tiek panašūs tekstai, šiek tiek panašūs akordai, o gal net šiek tiek per maža scena, kad galėtum atsiriboti). Todėl „Mulkį“ laisvai galima vadinti visko, ką „jautì“ sukūrė, tęsiniu, – tai lyg trečias to paties serialo sezonas, kuris vieniems taps saugiai nuspėjamas, o kitiems – tiesiog jaukus. Tačiau norėčiau šiai jaunai ir vis dar perspektyvia vadintinai grupei neužsižaisti saugioje zonoje, nes dar truputis, ir galiausiai šie muzikantai atsidurs stovinčiame vandenyje. O kas po to? („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“, „Pakartot“) 64

100

100

70 100

kefyras

absentas

spiritas