370 Nr. 90

2020 gegužė #90

LIŪDESIO GĖLĖS KAROLIO KAUPINIO KINO TIKROVĖ KAI IŠRIEDA LAIMINGAS KAMUOLIUKAS SKAISTYKLOS KARUSELĖS UŽPROGRAMUOTOS PADĖTI

Daivos Visockytės koliažas „Narcizas"

#90

LIŪDESIO GĖLĖS

NUMERIO BENDRADARBIAI: TAUTĖ BERNOTAITĖ RAŠYTI SMALSIAM SKAITYTOJUI – IR PAVOJINGIAUSIAS ŽARSTEKLIS, IR SALDŽIAUSIAS ZEFYRAS

„Liūdesio gėlės“ – sutikite, itin tinkamas pavadinimas tiek laidojimo namams, tiek knygai, tiek muzikos grupei. Beje, gal ir nežinote, bet daugiau nei prieš 20 metų tokia lietuviška muzikos grupė egzistavo.

Kaip tais laikais visai nebloga, laimėjo vieną, o paskui beveik ir antrą festivalį, skirtą jaunoms indie grupėms. Beveik, nes apdovanojimas buvo atimtas pačiame konkurso finale kone iš rankų, jo organizatoriams argumentuojant, kad grupės lyderis Deividas Norvilas realiai nebėra grupės narys ir pradeda solo karjerą, padedamas garsiųjų brolių Bendžių. ka naujienos apie koronavirusą, kuriam, kaip matome, be jokio sverto pavyko išjudinti Žemę.

Daivos Visockytės koliažas

Gal tas pajudėjimas mūsų planetai ilgainiui net į naudą išeis, gal susigriebsime nebekaitinti ir taip iki raudonumo įkaitusio klimato, nors liaudies išmintis ir byloja, kad kuproto nė grabas neištiesins. Kad ir kaip būtų, daugeliui mūsų reikia pagalbos esamuoju laiku, ir ne tik duonos pavidalu. Dar – gerų ženklų. Į autorių gretas grįžusi Tautė išbandė apynauję savipagalbos formą – emocinės paramos programėles.

Straipsnį apie jas pavadino „Užprogramuotos padėti“, o peržiūrėdama jo maketą pati maloniai nustebo, kad pavadinime netyčia užkodavo žodį „ramu“. Beje, taip pat vadinasi ir viena iš jos aprašytų programėlių. „Dabar, kai turiu šią programėlę, tiesą sakant, mane gerai nuteikia jau vien pati mintis, kad tas ramus balsas bet kuriuo metu yra su manimi. Įsijungiau įrašą net rašydama šį straipsnį“, – konstatuoja Tautė.

„Mimikos“

Nepaisant vėliau gana sėkmingai susiklosčiusios popdainininko karjeros, Deivis tąkart veikiausiai užsiaugino ne vieną liūdesio gėlę ir jautėsi panašiai, kaip dabar jaučiasi mūsų kultūros sektorius, kuriam valdžia garsiai pažadėjo keliasdešimt milijonų, tačiau netrukus juos tarsi ir atėmė, paaiškindama, kad gerokai didesnė tų milijonų dalis nukeliaus kultūros objektų infrastruktūrai gerinti.

Rengiant redakcijos vedamąjį feisbukas ir instagramas kaip tik mirgėjo raginimais eiti pasivaikščioti prie Vyriausybės ir Vilniaus miesto savivaldybės. Įrašais su grotažyme #kultūrosstatybos dalijosi ir jauni, ir seni, ir labai garsūs, ir mažiau žinomi kūrėjai. Norisi tikėti, kad tas daugiamilijoninis pažadas be renginių, o kartu ir be duonos likusiems menininkams / organizatoriams bei po jo sekęs paaiškinimas, kad vilko dalis nuo kultūrai pažadėtų pinigų bus skirta ne pašalpoms, prastovoms, stipendijoms ar kitoms paramos formoms, o, cituojame, „kultūros ministerijos žinioje esančių įstaigų infrastruktūrai atnaujinti bei savivaldybių kultūros įstaigų infrastruktūros atnaujinimo ir turto įsigijimo projektams“, tėra viešųjų ryšių klaida. Ar ją valdininkai ištaisys, iš vienos ar kitos kišenės ištraukdami kitus, nebutaforinius milijonus kultūrininkams remti, veikiausiai greit sužinosime. Ko jau ko, bet alkanų menininkų taip lengvai nenutildysi.

Liūdesio gėles savo sielose užsiaugino ne tik dalis kūrybos bendruomenės (tikrai ne visiems ši suirutė trukdo kurti), bet ir kiti mūsų visuomenės nariai, likę be mėgstamos veiklos, be uždarbio, be vilties. Kai kurių darželiuose liūdesio gėlės dar tik dygsta – sunku tikėti šviesesniu rytojumi, kai išėjęs į gatvę matai apokaliptinių filmų vertus vaizdus, o medijose nesustojamu srautu te-

Išklausėme ne tik raminančius programėlių balsus, bet ir keletą jūsų dėmesio nusipelniusių žmonių. Režisierius Karolis Kaupinis mūsų skaitytojams pristato savo filmą „Nova Lituania“. Jo nespėta parodyti didžiuosiuose šalies ekranuose, tačiau Karolis nepraranda vilties, kad į premjerą susirinkusių žiūrovų akis jis dar pamatys. „Fikcija – tai bandymas sukurti integralesnį pasaulį nei tas, kuriame gyveni. Didžiulė apgavystė, kurios taisyklė įtikins ne tai, kas tikra, o kas tikroviška. Kas atrodo logiška ir prasminga. Man tai labai įdomi tema, galėčiau apie ją šnekėti (ir diskutuoti su tais, kurie nepritaria) valandų valandas“, – duodamas interviu mūsų sinefilei Jorei prisipažįsta jis.

Jurga pakalbino „Pirmosios knygos“ konkurso poezijos sekcijos nugalėtoją Laurą Kromalcaitę, kuri į literatūros lauką atėjo iš, atrodo, su juo nepersidengiančio mados pasaulio. „Kaip tie žodžiai pradėjo dėliotis į stulpelius, neatsimenu. Matyt, yra dalykų, kurie tiesiog nutinka neatsiklausę“, – pasakos ji.

Goda dar prieš karantiną viešėjo Klaipėdoje, kur susitiko su Šeiko šokio teatro prodiusere prisistatančia klaipėdiete Goda Giedraityte – dar ir menotyrininke, tarptautinio šiuolaikinių menų festivalio „Plartforma“ vadove, asociacijos „Žuvies akis“ pirmininke, Vilniaus dailės akademijos lektore. Pokalbį, žinoma, teko šiek tiek atnaujinti, nes karantinas gerokai sumaišė visų teatralų kortas.

Dar šiame numeryje – Linos Lauros esė, tradicinės Jono muzikos albumų ir Marijaus knygų apžvalgos bei Daivos interviu su rumunų menininku Antonu Rolandu Laubu, dar prieš visas negandas Kaune pristačiusiu savo projektą „Mobilios bažnyčios“ (ne, šis projektas su programėlėmis nieko bendro neturi).

Gero skaitymo ir gražaus likusio pavasario. Žydėkit, tik neliūdnai!

Jūsų „37O“

JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ GODA DAPŠYTĖ TAMSTA DAKTARĖ, NAUJOSIOS KARTOS TEATRO KRITIKĖ MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS JORĖ JANAVIČIŪTĖ BUDINTI AUDIOVIZUALINIO SKYRIAUS TYRĖJA DAIVA JUONYTĖ MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU LINA LAURA ŠVEDAITĖ PERLŲ IR PERLIUKŲ IEŠKOTOJA JURGA TUMASONYTĖ GAUDO ISTORIJAS, KURIOS GALI PASIRODYTI ĮDOMIOS SMALSIEMS PROTAMS TOMA VIDUGIRYTĖ PAŽENGUSI MELOMANĖ

Viršelyje – menininkės Daivos Visockytės koliažas „Narcizas“

Projektui „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“ skyrė 25 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g. 4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20 578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. z o.o."

Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #90, GEGUŽĖ, 2020 Reklaminiai straipsniai žymimi

Balandžio viduryje turėjusį startuoti režisieriaus ir žurnalisto Karolio Kaupinio debiutinį ilgametražį filmą „Nova Lituania“ kino teatruose pamatysime tik tada, kai tai bus galima. Filmas pasakoja apie 1938–1939 m. Lietuvą, svarbiausius jos politinius veikėjus ir Feliksą Gruodį, kuris stengiasi įsiūlyti „atsarginės Lietuvos“ idėją Afrikoje, kai jo paties asmeninis gyvenimas ima griūti. Filmo premjera įvyko praeitais metais prestižiniame Tarptautiniame Karlovi Varų kino festivalyje, vėliau pelnė prizus Atėnuose, Rygoje ir šiemet virtualiai vykusiame „Kino pavasaryje“.

Belaukdami, kol pagaliau galėsime pamatyti filmą didžiajame ekrane, kalbiname Karolį.

KAROLIO KAUPINIO KINO TIKROVĖ – Kaip kūrei personažus? Kur ieškojai įkvėpimo, informacijos apie „Nova Lituania“ siužeto veiksmo laiką?

– Archyvinėje medžiagoje – knygose, laiškuose, dienoraščiuose, nuotraukose. Ir šiandienoje. O personažų kūrimas man visada yra labiausiai asmeninis procesas. Ieškau žmonių, kurių charakterius ar būdo bruožus galėčiau įvilkti į personažo pavidalą – tuomet jis gyvas, žmogiškas, t.y. sau prieštaraujantis, jame yra kažkoks konfliktas tarp proto ir širdies, valios ir instinkto, bei t.t.

4 // © 37O

– Pagrindinio filmo herojaus F.Gruodžio prototipas – geografas, keliautojas Kazys Pakštas, tačiau jame labai svarbūs dar du herojai – premjeras ir prezidentas, kurių prototipais galime suprasti esant Juozą Tūbelį ir Antaną Smetoną. Kodėl tau buvo svarbu papasakoti šią istoriją iš kelių perspektyvų?

– K.Pakštas, F.Gruodžio įkvėpėjas, valstybe, tauta rūpinasi dideliais vienetais. Tuometėje valstybės politinėje sanklodoje jos valstybingumo ateitį lemia keli atsakingi žmonės, turintys didžiulę sprendimo galią, bet nebeturintys jokio gero pasirinkimo galimybės. Daugiausia formalios galios turintys žmonės tampa mažiausiai įgalūs priimti gerą sprendimą. O žmogus, turintis daug fantazijos, bet neturintis jokios galios, bando iki jų prisibelsti.

Sudėjus geografą ir premjerą ant svarstyklių, jos tarsi išsilygina.

– Kodėl sugalvojai pakeisti herojų vardus?

– Tikras žmogus nėra personažas, t.y. jo asmuo žymiai kompleksiškesnis nei prieštaros, telpančios į persona-

žo kūną. Todėl tai etinis sprendimas.

Jei istorija fikcinė (ar bent jau neįrodoma, kad tai, kas vyko, – vyko), tuomet negaliu naudotis tikrų asmenų tapatybėmis. Istoriniai faktai gali likti tikri, nes jie susiję su nuasmenintu dariniu – valstybe.

– Dabar Lietuvoje vis daugiau jaunų režisierių kuria filmus istorine tematika. Ne tik „Nova Lituania“, bet ir tavo naujo projekto darbiniu pavadinimu „Kaspervizija“ veiksmas taip pat vyksta praeityje. Tiesa, gerokai vėliau, t y. po Sausio 13-osios įvykių. Naujasis filmas yra susijęs su tuo metu taip praminta kolaborantų kurta televizija. Kaip manai, kodėl tiek kitiems, tiek tau pačiam svarbu atsigręžti? O gal tai visai neatsigręžimas?

– Žiūrint, kaip suprantame, kas ta istorinė tematika. Itin supaprastinus – istorija yra įvykiai praeityje. Tad tarsi at-

rodytų, kad tai, kas įvyko vakar, – jau istorija. Tačiau iš visuotinio to žodžio vartojimo atrodo, kad istorija – kažkas didesnio masto, kažkoks įvykių ar asmenų vertinimas, dėl kurio sutartume.

Būtent tuo pagrindu vyksta kovos dėl istorinės atminties – visos pusės siekia patvirtinti, kad tai, kas įvyko, būtų vertinama „štai šitaip“. Kad visi žinotų, kas yra tiesa praeityje vykusių įvykių atžvilgiu.

Tačiau man istorija svarbi visų pirma dėl galimybės suprasti šiandieną. Jei šiandien matau kažkokį fenomeną, besireiškiantį visuomenėje, ir žinau, kad jis jau buvo apsireiškęs praeities laike, jame bent jau galiu ieškoti to fenomeno pasekmių.

Pagal tai galiu bandyti suprasti, kokias pasekmes jis, tikėtina, sukels šįkart. Tai viena priežastis gręžtis į praeitį. Ir galbūt filmui „Nova Lituania“ ji svarbiausia.

Kita priežastis – ir ji galbūt bus svarbesnė mano kitame filme – praeities laikas kaip „Raudonoji knyga“. Praeitis, kurioje dar egzistuoja kažkas, kas

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Rašė Jorė Janavičiūtė

šiandien jau išnykę. Kai atsigręži ir pasižiūri, kas buvo ten, o tada palygini su šiandiena, gali suprasti, kas jau tuomet buvo nykstančios rūšies skiltyje. Kažkas tai yra pavadinęs tiesiog filmais apie vaikystę. Tad kitas filmas galbūt bus apie tai, ką pamenu, bet ko jau nebėra. Aišku, išnyksta detalės. Esminiai žmogaus bruožai nepasikeičia.

– Kaip užsienio festivaliuose buvo reaguojama į Lietuvos istorijos detales?

– Įvairiai. Kažkas stebisi, kažkas džiaugiasi sužinojęs apie daug kartų kartotus įvykius iš kitos istorinės perspektyvos (mažos šalies). Kažkas istorijos tame filme visai nepastebi, žiūri į veikėjų santykius, atmosferą. Kažkas kaip tik užsikabina už kokios nors mažai reikšmingos detalės ir ją knibinėja. Kaire salė vis klausinėjo, ar kariuomenė galų gale nuvertė prezidentą, ar ne. Ir jei nenuvertė – kaip tai įmanoma?! Bet tai suprantama, kino teatras – už kelių šimtų metrų nuo Tahriro aikštės, o ten dar matyti Arabų pavasario ženklų.

– Kiek tau šiame filme ir apskritai svarbus detalių istorinis tikslumas – tiek kalbant apie siužetą, tiek apie filmo apipavidalinimą – dailę, kostiumus? Ar filmą laikai atskiru fikciniu pasauliu?

– Taip, vaidybinį filmą laikau fikciniu pasauliu, kurį kuriant reikia laikytis jo diktuojamų taisyklių. Nes būtinai prieini ribą, kai tikrovė ir fikcija ima kirstis, ir dažniausiai tikrovė – tokia, kokia ji buvo, ima trukdyti tam, ko reikalauja fikcija.

Kitaip tariant, bandant sukurti filmą, kuris veikia, – kurį žiūrėdamas tiki tuo, ką matai, ir pasineri į filmo pasaulį, kur pamiršti žiūrįs fikciją, reikia laikytis fikcijos kūrimo taisyklių. Tikra yra ne tai, kas iš tiesų vyko, bet tai, kas atrodo tikra filmo pasaulyje. Ne vienas vaidybinio kino režisierius, matyt, yra pajutęs nusivylimą, kai filme panaudoti iš tiesų patirti ar matyti, objektyviai vykę dalykai tapo mažiausiai įtikinančia filmo dalimi.

Tačiau kartu istorinė tikrovė smarkiai įkvepia – pavyzdžiui, regis, Stasio Raštikio atsiminimuose užfiksuoti jo įspūdžiai apie tai, ką patyrė Kremliuje, nuvažiavęs derėtis dėl sovietų ultimatumo Lietuvai. Tokio monologo neparašyčiau, jei nebūčiau jo perskaitęs, tad filme leidžiu sau panaudoti jį beveik žodis žodin. Tik spręsdamas, kur, kokiomis aplinkybėmis jį naudoti, jau remiuosi fikcijos diktuojamomis taisyklėmis.

Istorinio tikslumo paieškos fikcijoje yra kai kurių istorikų aistra, bet ėmus kurti vaidybinį filmą griežtai pagal tai, kas buvo, išeis sausa kronika, kurioje bus pilna beprasmių duobių, nepaaiškinamų trūkių, įvykių be priežasties – kaip tikrame gyvenime.

Kažkas panašaus, kaip CCTV įrašas – tikroviškiausia dokumentika, bet tokią sunkiausia žiūrėti. O juk fikcija – tai bandymas sukurti integralesnį pasaulį nei tas, kuriame gyveni.

Didžiulė apgavystė, kurios taisyklė įtikins ne tai, kas tikra, o kas tikroviška. Kas atrodo logiška ir prasminga.

Man tai labai įdomi tema, galėčiau apie ją šnekėti (ir diskutuoti su tais, kurie nepritaria) valandų valandas...

– Filme matomos lokacijos atrodo tikrai įspūdingai, net sunku patikėti, kad filmuota Lietuvoje. Kaip jas radote, kas buvo svarbu renkantis jas? Ar daug jų reikėjo kaip nors keisti?

– Lokacijos, dailė, kostiumai – tai tavo kuriamo fikcinio pasaulio dekoracija.

Išorė, materija, į kurią viską įvynioji.

Materija yra tai, ką žmogus pastebi pirmiausia ir tiesiog instinktyviai leidžia per savo vidinę „tikra / netikra“, „tikiu / netikiu“ skalę. Todėl ji turi būti nepriekaištinga – kad žmogus ją prarytų nekvestionuodamas, kaip žuvis kabliuką, ir jau tuomet plauktų ten, kur jį ves filmas. Tad „tikėtinumo“ kriterijus yra pagrindinis variklis. Rinkomės taip: a) kokia yra lietuviška pasiūla; b) kas suliptų į vientisą pasaulį; c) ar finansiškai išvešime tokios lokacijos paruošimą filmavimui; d) kaip gauti galimybę čia filmuoti. Kartais b, c ir d susikeisdavo vietomis. Kai kurias lokacijas keitėme nedaug, kitose užmaskuota labai daug.

– Šioje juostoje labai svarbi atmosfera, filmas nespalvotas, jame itin daug tamsos. Kodėl? Kas buvo svarbiausia kuriant filmo atmosferą?

– Apie spalvą. Gyvenimo vaizdus daugelis matome spalvotai. Šiandieniai būdai užfiksuoti tuos vaizdus – irgi spalvoti. Bet tuo laiku, kurį vaizduoju, spalvotų būdų fiksuoti vaizdus (bent jau Lietuvoje) buvo reta, todėl žymiai labiau buvo paplitęs nespalvotas fiksavimas. Dėl to esame įpratę tą laiką matyti nespalvotą, nes jame negyvenome.

Man spalvotas jo vaizdavimas jį padaro nerealesnį, todėl taip ir pasirinkau.

Tiesa, buvau radęs Kazimiero ir Mečio Motuzų filmuotus spalvotus tarpukario vaizdus – jie dokumentiški, todėl vienu metu net atrodė, kad galėtume tą patį pasiekti naudodami spalvotą juostą. Bet filmuoti juosta būtų buvę žymiai brangiau, būčiau galėjęs sau leisti žymiai mažiau dublių. O pradėję ieškoti lokacijų supratome, kad dauguma jų prašosi didelio remonto ir nespalvotas vaizdas paslėps tuos trūkumus, kuriuos reikėtų taisyti spalvoje (tai vėl būtų išauginę kaštus).

Kai pasirinkome nespalvotą formatą, liko dvi spalvos (galbūt trys – juoda, balta ir visi pilkos atspalviai), kuriomis galime transliuoti emociją, jausmą. Tamsa ir šviesa šiuo atveju tampa pagrindinėmis tai padaryti padedančiomis priemonėmis. Jei dominuoja tamsa, tuomet, vadinasi, to reikėjo pagal emocinę siužeto dinamiką.

– Kodėl pasirinkai lėtą filmo ritmą?

Juk, atrodo, kad tai buvo laikas, pilnas įvykių...

– Įvykių daug, bet, norint juos suprasti, reikia pristabdyti. O ir aš pats esu pavargęs nuo greito tempo. Greitis man nėra vertingas matas. Nebent lėtumas ima trukdyti. Jei per lėtai – tuomet negerai. Bet jei neskubėjimas netrukdo – tuomet skubėti nematau priežasčių.

– Viename interviu su tavimi radau, kad tau nepatinka kine rodyti emocijas. „Nova Lituania“ personažų emocijų raiška taip pat prislopinta. Bet, kita vertus, personažai daug kalba. Kodėl?

Gal turi kokį nors savitą darbo su aktoriais metodą?

– Mene tradiciškai emocijos, jausmingumas tarsi legalizuojami. Gyvenime emociją ar jausmą slepi – daugelio problemų geresniu sprendiniu visuotinai laikome protą, logiką, o mene paaiškėja, kad pasaulyje tas emocijos dėmuo labai svarbus, gal net esminis. Kine man įdomiau bandyti parodyti būtent tą proto ir širdies kovą, o ne leisti lietis emocijai. Žmogaus bandymą emociją nugesinti protu arba jos pasipriešinimą tam, kas vadinama proto šaltumu. Gal todėl nemėgstu atviros emocijos ar perdėto jos naudojimo.

O personažai daug kalba dėl kelių priežasčių – ir dėl mano nepakankamų dramaturginių ir režisūrinių įgūdžių svarbius dalykus parodyti ne žodžiais, ir dėl to, kad daug ką parodyti kitaip nei žodžiais neleido filmo biudžetas. Dabar, manydamas, kad biudžetas bus panašus, noriu paversti tą trūkumą pranašumu – pamėginti kurti tokį pasaulį, kur kalbėjimas ir tyla būtų vienintelė įmanoma veikla, bet nuo to neatsirastų filmą nuobodžiu paverčiantis veiksmo stygius. Manau, kad galima tai pasiekti. Tokia mano dabartinė ambicija.

– Kiek tavyje liko politikos mokslų, kurių bakalaurą baigei? Ar pagalvojai, kad galbūt net pasąmoningai stengiesi likti jiems ištikimas, tiek pasirinkdamas temas filmams, tiek jų kūrimo procese?

– Mano studijos tik padeda. Bet užtrunka laiko suprasti, kuo tiksliai kinas skiriasi nuo to, kuo gyvenau studijų metu ar kaip į pasaulį žiūri socialiniai mokslai. Tai, kad mane domina temos, susiję su valstybe ar politika, yra ne todėl, kad tai studijavau. Aš tai studijavau, nes mane tai domina (šypsosi).

– Kitame interviu radau tavo citatą, kad šiais laikais trūksta politinės fantazijos, kokią turėjo K.Pakštas. Kokia

ji galėtų būti, kaip tai pakeistų mūsų pasaulį? Galbūt po XX a. įvykių žmonės jos bijo...

– Keisti pasaulį yra, kaip sakai, pavojinga ambicija rankose tų, kurie turi (ar išsikovoja) neribotą, bekompromisę galią ir įtiki, kad įmanoma tiesiog taip imti ir jį pakeisti. Nesakau, kad tai neįmanoma. Bet dažnai tie pokyčiai turi visai kitas pasekmes, nei turėta intencijų. Maža to, kažkodėl tie, kurie keičia pasaulį, dažnai yra neįgalūs pakeisti savo artimiausią aplinką. Mao nenorėjo valytis dantų, jie pūliavo, jo sveikata nuolat streikavo. Bet Mao dešimtimis milijonų valė revoliucijos priešus. Ir dažnai didžiausi valymai sutapdavo su užsitęsusiomis sveikatos problemomis.

Tad aš irgi bijau didelių pasaulio keitimo užmojų. Nors ir atrodo, kad žmonės vėl tampa neatsparūs idėjai, kad galima pakeisti pasaulį vienu mostu.

Kai kalbu apie politinę fantaziją, turiu omenyje jos poreikį ieškant sprendimų esant konkrečioms, pasaulio aplinkybių ir ribotumo apibrėžtoms sąlygoms. Galvojimo, kaip geriausiai panaudoti sąlygas, kurias pakeisti galime, išnaudoti trūkumus, verčiant juos privalumais. Stengtis mažiau išgyventi dėl to, ko pakeisti galios neturi. Tikroji K.Pakšto atsarginės Lietuvos idėja man atrodo būtent tokia. Ne utopija „iškelti Lietuvą“, bet konkretaus trečiojo sprendimo paieška, kai daugeliui atrodo, kad sprendimai – tik du ir abu blogi.

KAI IŠRIEDA LAIMING Rašė Jurga Tumasonytė

Pavasarį paaiškėjo Lietuvos rašytojų sąjungos skelbto „Pirmosios knygos“ konkurso nugalėtojai. Poezijos sekcijoje laimė nusišypsojo Laurai Kromalcaitei, kuri, skirtingai nei daugelis autorių, ne vieną kartą nešusių komisijai savo rankraščius, dalyvavo konkurse pirmą kartą. Taigi rudenį turėtų pasirodyti jos poezijos rinktinė „Mūsų čia niekad nebuvo“, ta proga ir kalbamės.

6 // © 37O

– Ką rašytoja L.Kromalcaitė pasakytų apie mados industriją, kurioje modeliui L.Kromalcaitei tenka dalyvauti?

– Pakeiskime tavo klausimą į būtąjį kartinį laiką – teko dalyvauti. Manau, kad smalsumas yra labai svarbi gyvenimo varomoji jėga – jos vedama trumpam ir atsidūriau mados pasaulyje. Man, paauglei, buvo smalsu, kaip viskas veikia ir ar mitai apie ten karaliaujančią tuštybę yra tiesa. Nustebau ten sutikusi išties daug įdomių, intelektualių, išsilavinusių asmenybių.

Mane tai išmokė neabsoliutinti ir neklijuoti žmonėms etikečių – dažnai jos tiesiog nepasiteisina, klaidina, skatina vieniems kitus smerkti. Apskritai, manau, absoliučiai visos patirtys yra rei-

Pauliaus Zavadskio nuotr.

– Kalbant atvirai, atrodai man egzotiška ir lietuvių literatūroje turbūt vienintelė tokia poetė dėl to, kad atėjai į literatūros lauką iš, atrodo, su juo nepersidengiančio mados pasaulio. Modeliu tapai ankstyvoje paauglystėje, o kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjai rašyti?

– Vieni bendraamžiai tuo metu kaimynų soduose skindavo braškes, kiti padėdavo tėvams nuosavame versle. O tai, kad mane pakvietė dirbti būtent ten, – visiškas atsitiktinumas ir genų loterija, kurioje kamuoliukas sustojo ties ta dėžute, kurioje atitinku grupės žmonių – mados atstovų – sugalvotus kriterijus. Rašymas ir darbas ėjo paraleliai – tai buvo niekaip nesusikertančios sferos, nebent kartais iš realybės į popieriaus lapą partempdavau kokį veikėją ar kuriozą.

Rašyti pradėjau gerokai anksčiau, nei dirbti. Pirmuosius tekstus parašiau 8–9 klasėje. Tada labai intensyviai klausydavausi „Atikos“, „Sigur Rós“ ir Björk, o ir pasaulis atrodė šiek tiek geresnis, nei buvo iš tikrųjų. Dabar, žvelgiant retrospektyviai, suprantu, kad rašymas buvo (ir yra) tam tikras terapijos būdas, tarsi užribis, į kurį pasitraukdavau, kai pabosdavo žaisti pagrindinėje aikštelėje.

Kaip tie žodžiai pradėjo dėliotis į stulpelius, neatsimenu. Matyt, yra dalykų, kurie tiesiog nutinka neatsiklausę.

ASIS KAMUOLIUKAS kalingos. Ir kuo jos margesnės – tuo geriau. Kartais įdomu patekti į svetimus pasaulius – gal dėl to tie vaikai filme apie Narniją taip dažnai lįsdavo spinton.

Atsakant į tavo klausimą – niekuomet per daug į šią veiklą neįsijaučiau, nesureikšminau, ir veikiau buvau to kito, kiek svetimo, pasaulio stebėtoja. Todėl neskirsčiau savęs į dvi skirtingas dalis – visuomet, kiek pavyko, buvau vientisa Kromalcaitė.

– Ar teisingai supratau, kad šiuo metu domiesi ir kita atseit nedvasinga profesija – reklama? Kodėl ja susidomėjai? Kuo šūkių galvojimas skiriasi ir kuo panašus į poeziją?

– Nemanau, kad skirstyti profesijas ar pomėgius į dvasingus ir nedvasingus yra teisinga. Dirbant bet kurioje srityje viskas priklauso nuo to, koks tavo santykis su ja, kokią vietą joje renkiesi užimti. Juk ir būdamas rašytoju gali panirti į grafomaniją ir rašyti visišką popsą, bet tarsi užsiimti dvasinga veikla. Vieni autoriai pasitraukia į savo vidines celes, gyvena asketiškai ir labai retai kukliai parodo kitiems, ką rašo.

O kiti užsidirba nemenkus pinigus už tai, kad iš savęs išlipdo personažą, kuris paskui apsigyvena gyvenimo būdo žurnalų puslapiuose ir ten postringauja apie tai, kokie jų šunų vardai. Ir vieni, ir kiti laimingi – bet juk netapatūs.

Aš į reklamą nukeliavau sąmoningai. Sugalvojau, kad ten galėsiu įdarbinti savo gebėjimą rašyti tekstus, darbas bus dinamiškas, be to, man nereikės kasryt spraustis į betono spalvos kostiumėlį. Buvau daugmaž teisi. Dirbdama nuolat sutinku daug įdomių personažų, kurių pasaulis visiškai skiriasi nuo manojo, ir tai nepaprastai praturtina. Dalis kuriozinių situacijų ar pokalbių nugula ir į eilėraščius. Kita vertus, dažnai tenka stoti ir į akistatą su savimi, savo vertybėmis – tai irgi įdomus savęs pažinimo kelias. Tiesa, kartais pagalvoju, kad mieliau norėčiau gaminti medinius šaukštus ar stalus.

Mano akimis, tavo paminėti reklaminiai šūkiai niekada neturės nieko bendro su poezija. Na, gal nebent vieną bendrystę – žodžius. Skiriasi šių tekstų kilmė. Šūkį parašyti REIKIA, o rašyti poeziją niekas neprivers – nebent juokais. Juk rašant eilėraščius nepriforsuosi.

– Kaip mokeisi kurti poeziją – ar turėjai labai patinkančių autorių, kurių stilistika norėdavosi sekti? O gal kaip tik norėjosi maištauti ir kurti kažką visiškai savito?

– Netikiu, kad galima išmokti rašyti poeziją – visų pirma, turi turėti, ką pasakyti, antraip niekas neišeis. O visa kita – forma, eilėdara – yra meistrystė: bėgant laikui ir nuolat redaguojant savo tekstus po truputį įgunda akis – lengviau pajusti eilėdaros niuansus, įvertinti, ar visi įvaizdžiai reikalingi, ar pasakyta tiek, kiek reikėjo, ir ne daugiau. Atsimenu, mokykloje didžiausią įspūdį paliko Gintaro Grajausko, Tomo Šinkariuko ir Manto Gimžausko, kitaip žinomo kaip Šamanas, kūryba. Patiko su buitimi susipinantys fantastiniai elementai, sapniška realybė, paprastas, aiškus kalbėjimas. Negaliu neigti, kad mėgstamų rašytojų kūryba nepadarė jokios įtakos. Padarė – padėjo išsiugdyti literatūrinį skonį, po truputį ėmiau perprasti, kaip konstruojamas eilėraščio kūnas, kaip dėliojama mintis. Nepaisant to, kad nuolat skaitydavau šiuos autorius, labai stengiausi ieškoti savo balso ir būdų, kaip papasakoti savo istoriją.

KAIP TIE ŽODŽIAI PRADĖJO DĖLIOTIS Į STULPELIUS, NEATSIMENU. MATYT, YRA DALYKŲ, KURIE TIESIOG NUTINKA NEATSIKLAUSĘ.

– Šiais metais Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla sulaukė skundo iš lygių galimybių centro, kad „Pirmosios knygos“ konkurse ribojamas dalyvių amžius (dalyvauti galima iki 35 metų) , todėl jo siūloma atsisakyti. Ką apie tai manai?

– Manau, kad jeigu turi gerą rankraštį, galima jį siūlyti leidykloms ir publikuoti savo poeziją ar prozą savarankiškai – juk tam nebūtina dalyvauti konkurse. Apskritai savo pirmąją knygą galima išleisti nors ir prieš pat išleidžiant paskutinį kvapą – netikiu, kad egzistuoja kokia nors riba, kurią peržengus pradėti savo kūrybinį kelią tampa tarsi ir nebefasonas. Amžius nesutrukdė Charlesui Bukowskiui, Williamui S.Burroughsui ar Henry Milleriui sulaukti didelio pasisekimo.

Tikrosios parašiusiojo skundą priežastys lieka mįsle, o nemažai sako ir tai, kad tai padarė anonimas. Gal tai tiesiog stipriai užgautos ambicijos? Na, bet kuriuo atveju tai liks kyboti ore. „Pirmosios knygos“ konkursas ne veltui jau dešimtis metų skirtas jaunimui. Ar galėtum įsivaizduoti, kaip, tarkime, lengvosios atletikos varžybose varžosi seneliukas ir paauglys? Aš galiu. Tik mintyse tai atrodo kiek komiškai ir ne vi-

sai teisinga – jėgos tai skirtingos. Kaip ir rašant – kartais čia tiesiogiai atsispindi sukaupta gyvenimo patirtis – vieni jos turi daugiau, kiti – dar ne tiek daug. Žodžiu, balsuoju už tai, kad „Pirmosios knygos“ konkursas liktų toks, koks yra, tačiau egzistuotų alternatyvūs konkursai, kuriuose galėtų dalyvauti ir vyresnio amžiaus kūrėjai.

NETIKIU, KAD GALIMA IŠMOKTI RAŠYTI POEZIJĄ – VISŲ PIRMA, TURI TURĖTI, KĄ PASAKYTI, ANTRAIP NIEKAS NEIŠEIS. O VISA KITA – FORMA, EILĖDARA – YRA MEISTRYSTĖ.

– Kokią įtaką tau daro, jei daro, bendravimas su kitais poetais, rašytojais?

– Pastebėjau, kad išties daug laiko praleidžiu bendraudama su kitais rašančiais, matyt, mūsų bendrystės priežastis elementari – galime atvirai kalbėtis apie tai, kas mums rūpi. Mano bičiulių vidiniai pasauliai labai skirtingi, sakytum, net nesuderinami. Bet esminis dalykas, kuris mus vienija, tai noras kalbėtis apie literatūrą. Be to, jie turi labai gerų istorijų ir moka jas pasakoti. Žinoma, taip pat palaikome vieni kitus, patariame, kartais – pakritikuojame. Man tai duoda išties daug – nuskambės labai banaliai, bet kai leidžiu laiką su jais, jaučiuosi kaip namuose, saugioje erdvėje, kurioje visi galime tiesiog būti. Man atrodo, tai ir yra tikra draugystė. Galime nesimatyti mėnesius, o tada susitikus tęsti pokalbį – lyg tos pauzės ir nebūtų buvusios.

– Kokios pastaraisiais metais išėjusios lietuvių autorių knygos tau atrodo vertos dėmesio?

– Pastaruoju metu jaučiuosi kiek nuklydusi nuo lietuvių literatūros ir jos skaitau tikrai mažai. Tiesa, vis tenka sugrįžti prie anksčiau skaitytų knygų, pavyzdžiui, neseniai ir vėl atsiverčiau Ričardo Gavelio „Jauno žmogaus memuarus“. Laikui bėgant, norisi per petį pasižiūrėti į perskaitytas knygas ir matytus filmus – taip galima stebėti ir kintančias savo pačios būsenas – su metais jaudina vis kiti dalykai. Dabar daugiausia laiko praleidžiu kapstydamasi internete ir ieškodama užsienio autorių – taip netikėtai suradau ir Rae Armantrout, kurios poezija, kaip ir kito mylimo poeto C.A.Conrad, yra talpi, be įmantraus daugžodžiavimo ar žodinių puošybos elementų. Bet kartu suvelianti kažką viduje, – tam, kad galėtum kažką suardyti ir sudėti iš naujo.

Na, o tęsiant mintį apie lietuvių rašytojus, man jau nuo seno labai patinka Romualdo Granausko apysakos ir Vytauto Kazielos poezija. Manau, čia lenda mano kaimo ilgesys – vaikystėje teko praleisti išties daug laiko tarp kačių, šunų, ožių ir kiaulių. Gal dėl to kartais taip sudėtinga susikalbėti su žmonėmis – mano tuometiniai bičiuliai bendravo kiek kitokia kalba. Ir tikriausiai tai atsako į klausimą, kodėl be žmonių nesijaučiu vieniša – gyvūnai išmokė suprasti laikinumą ir prigimtinę duotybę – juk pamatine prasme iš tiesų visi esame vieni. Pasiilgstu jų. Tų kačių ir vištų. Jų akys kartais būdavo gudresnės už žmonių. Todėl ilgesio tematika poezijoje man labai artima – ji atsispindės ir mano pirmojoje knygoje. Šiandien man jau beveik 25-eri, bet matau, kad kai pasensiu, būsiu siaubingai banali ir sentimentali – jeigu dar tokia nesu.

– Kokie tavo lūkesčiai dėl savo būsimos knygos?

– Linkiu jai malonios kelionės per rankas ir namus. Tikiuosi, kad joje aprašytos patirtys rezonuos su skaitytojų išgyvenimais ir mintimis.

– Kodėl būsimiems skaitytojams vertėtų nepraleisti pro akis ir atsiversti tavo knygą?

– Tikiu, kad joje gyvenantys personažai ir įvykiai gali pasirodyti įdomūs ar jaudinantys. Kaip ir minėjau, gali būti, kad ir būsimieji skaitytojai išgyvena panašias būsenas. Tad norisi juos pakviesti jas permąstyti drauge.

BENDRUOMENĖ – TEATRO DALIS

Eglės Sabaliauskaitės / VZX nuotr.

Šiomis sustingusio ir sulėtėjusio gyvenimo dienomis, kai po truputį atlaisvinami apribojimai, bet vis dar neaišku, kada ir ar iš viso grįšime prie mums įprasto gyvenimo, vis dažniau ir garsiau diskutuojama apie kultūrą, jos reikšmę mūsų gyvenimui ir kultūros darbuotojų indėlį. Daugeliui gana aišku, kas yra meno kūrėjai, o kas tie kiti, gali atrodyti gana mistiška. Šiuo terminu dažniausiai apibūdinami visi tie, kurių darbas – sukurti sąlygas meno kūrėjų veiklai (na, ir dar bibliotekininkai).

Tarp jų – ir prodiuseriai. Šeiko šokio teatro prodiusere prisistatanti klaipėdietė Goda Giedraitytė – dar ir menotyrininkė, tarptautinio šiuolaikinių menų festivalio „Plartforma“ vadovė, asociacijos „Žuvies akis“ pirmininkė, Vilniaus dailės akademijos lektorė. Dar neseniai ji nuolat keliavo kartu su trupe ir ieškojo įdomių spektaklių festivaliui. Tačiau dabar teatro veikla sustabdyta, festivalio ateitis – miglota. Tad su G.Giedraityte pasikalbėjome apie prodiuserio veiklą ir apie jos pokyčius karantininėje aplinkoje.

8 // © 37O

– Terminas „prodiuseris“ mūsų scenos menų bendruomenėje interpretuojamas itin plačiai (taip gali prisistatyti ir vadybininkas, ir meno vadovas). Kaip pati tapai prodiusere?

– Mūsų trupė susibūrė gana seniai, 2012 m. pabaigoje įkūrėme Šeiko šokio teatrą, kuris ilgai nebuvo finansiškai stabilus, todėl beveik visą laiką dirbau ir kitus darbus. Tačiau paraleliai nuolat rūpinausi užsienio ryšiais ir sklaida, prisidėdavau prie naujų spektaklių gimimo, bet oficialiai teatre nedirbau.

Buvau šalia. O dabar jau beveik metai dirbu teatre visu etatu.

Kodėl prisistatau prodiusere? Nes mano darbas – padaryti viską, kad gimtų spektaklis. Aš nesu teatro direktorė ar meno vadovė. Sąlygas spektakliams gimti kuriame drauge su meno vadove, tačiau visi popieriai ir finansai yra ma-

Šeiko šokio teatro spektaklio „Boléro – Extended“ akimirka.

no darbas. Taigi, pradžioje padarau viską, kad spektaklis gimtų, o tada – viską, kad toliau gyvuotų. Visą kūrybinę pusę kuruoja Agnija Šeiko, visiškai pasitikiu jos žiniomis ir kompetencijomis. Manau, kad tai ir yra mūsų stiprybė: kiekviena žinome savo darbus ir pareigas bei mokame tai susiderinti tarpusavyje.

– Po studijų užsienyje grįžai dirbti į Lietuvą. Tai buvo visai kitas laikas. Tuo metu dar net nebuvome įstoję į ES. Tais laikais baigti studijas užsienyje ir ten likti buvo faktiškai gero tono ženklas. O tu vis dėlto grįžai. Nesigaili?

– Niekada. Net kai mokiausi Vilniuje, žinojau, kad grįšiu į Klaipėdą, nes man trūko vėjo. Rimtai. Vėjas pravėdina man protą, galiu iš naujo įkvėpti ir mane tai veža. Baigiau garsųjį Centrinės Europos universitetą, kurį dabar

Vengrijos premjeras Viktoras Orbánas privertė išsikraustyti iš Budapešto į Austriją už pernelyg aktyvų demokratinį balsą. Tada man atrodė, kad jame (universitete) man užaugo sparnai, tikėjau, kad galiu daug daugiau nuveikti savo šalyje, o ne būdama kažkur užsienyje. Todėl grįžau labai sąmoningai. Su menininkų grupe „Žuvies akis“ puolėme rengti įvairiausias akcijas Klaipėdos mieste, įvietinto meno projektus. Įgyvendinome daug įvairių sumanymų, tapome savotišku savo mieste norinčio kurti jaunimo judėjimu. Savo mieste mačiau labai daug erdvės kūrybai.

– Tebematai?

– Dabar tą erdvę susikuriu. Šiuo metu miesto strategijoje, vizijoje daugiau sąstingio, nepaaiškinamo įšalo, ambicijų stokos, nors kultūrinis sektorius

tikrai aktyvus. Mano veiklos laukas daugiau globalus nei lokalus. Be teatro ir festivalio, intensyviai vystau ir asociacijos „Žuvies akis“ veiklą. Nuo pat 2010 m. ji yra daugelio tarptautinių ir nacionalinių projektų narė. Tai įvairaus žanro projektai: ir scenos menų (kaip, pvz., tarptautinis naujojo meno tinklas „DNA: Development of New Art“, Rytų ir Centrinės Europos šiuolaikinio šokio tinklas „Identity. Move!“ ar Baltijos ir Šiaurės šalių šiuolaikinio šokio tinklas „kedja“, kurio suvažiavimus Lietuvoje teko organizuoti net du kartus), ir vizualiniai (tarptautinis projektas „Kaligrafija ant burių“, „Dizaino savaitė Klaipėdoje“, Meno ir mokslo festivalis RESTART). Prisidėjau prie gimimo ir net penkerius metus buvau „Klaipėdos švenčių“ organizuojamo „Klaipėdos šviesų festivalio“ kūrybos vadove.

Pernai kartu su partneriais iš Šiaurės šalių įgyvendinome bandomąjį šiuolaikinio šokio paaugliams projektą „Body of Curiosity“, kurio veiklas norime tęsti įkurdami tinklą. Nuo 2018 m. vykdome tarptautinį projektą „SPARSE: Supporting & Promoting Arts in Rural Settlements of Europe“, kurio tikslas – profesionalųjį meną pristatyti regionuose. O šiemet prisijungėme ir prie dar poros projektų – „Mycelium“, skirto šokio bendruomenei regionuose palaikyti, ir kaip asocijuoti partneriai prie „Nordic Circle of Artistic Management“. Tad dažnos kelionės, aktyvūs ryšiai su užsienio partneriais, tarptautiniai projektai, teatro koprodukcijos leidžia man jaustis pasaulio piliete, ir net gyvenant nedidelės šalies uostamiestyje nesijausti paribyje.

– Keliauji ar, tiksliau, šiuo metu reikėtų sakyti, keliaudavai tikrai nemažai. Šiuos metus pradėjai Niujorke, nes laimėjai tarptautinės asociacijos „International Society for the Performing Arts“ (ISPA) stipendiją.

– Visos mano kelionės tiesiogiai susijusios su darbu: ieškau naujų spektaklių ar kitų darbų festivaliui „Plartforma“ ir rūpinuosi Šeiko šokio teatro spektaklių sklaida bei pristatymu užsienio publikai. Taip pat rūpinuosi savo kvalifikacijos kėlimu, profesinių kompetencijų plėtimu. Kai sukiesi scenos meno, ypač šiuolaikinio šokio pasaulyje, su Europos kontekstu susipažįsti labai greitai. Per penkiolika veiklos metų šioje srityje jau esu susipažinusi su daugeliu trupių, prodiuserių, meno vadovų, daugelis kurių jau yra tapę artimais pažįstamais.

Donato Bielkausko nuotr.

Rašė Goda Dapšytė

Eglės Sabaliauskaitės / VZX nuotr.

ditorijos plėtra, ir mūsų finansavimas visada bus mažesnis. Todėl džiaugiamės valstybinių fondų ir miesto finansavimu, kurį visada vertinu kaip mums suteiktą galimybę būti ir kurti. Be galo džiaugiuosi ir visa festivalio komanda, kuri per tiek metų susiformavo! Pavyzdžiui, mūsų technikai kasmet pasiima atostogas iš savo darbų ir visą savaitę dirba festivalyje, vienas iš jų net specialiai atvyksta iš Nyderlandų. O be technikos vadovo Stasio Jamanto ar festivalio veidu šmaikščiai vadinamo Nerijaus Gedmino festivalio jau net neįsivaizduoju. Ir viskas tik todėl, kad jie myli šį festivalį. Be to, turime žiūrovų, kurie mūsų festivalyje pasirodo kasmet, bet nesu jų sutikusi jokiame kitame renginyje Klaipėdoje. Taip kasmet įsikraunu tas baterijas ir judu toliau. Negaliu sustoti.

Tarptautiniame šiuolaikinių menų festivalyje „Plartforma“ 2019 m. rodytas grupės „Recoil Performance Group“ (Danija) performansas-instaliacija „Mass–Bloom Explorations“.

TAIP, NUO PAT PIRMŲ DIENŲ SUPRATOME MŪSŲ MISIJĄ – NEATITRŪKTI NUO MŪSŲ ŽIŪROVO. TEATRAS KARANTINO METU NEGALI DIRBTI IR VISI KŪRĖJAI YRA PRASTOVOJE, TAČIAU, BŪDAMI NAMIE, GALIME DOVANOTI ŠOKIO DŽIAUGSMĄ.

– Ką tau suteikė ši stipendija?

– ISPA apima visus scenos menus: dramos ir muzikinį teatrą, šokį, muziką, cirką, tad į kongresą susirenka apie 600 dalyvių iš viso pasaulio. Ši organizacija sukuria erdvę bendrauti, mokytis vieniems iš kitų ir drauge ieškoti sprendimų. Tarptautinėse mugėse pagrindinis tikslas – parduoti savo spektaklius, o tinklinių organizacijų, tokių kaip ISPA, tikslas – sujungti žmones. Taigi „Global Fellowship“ stipendija man suteikė galimybę ne tik dalyvauti kongrese, bet svarbiausia – sutikti žmones, dalytis patirtimis, suprasti, kad nesame tokie skirtingi, kaip manome. Būdama tokio lygio renginiuose, kaskart pati sau pasitvirtinu, kad esu teisingame kelyje, tai ir mano, kaip profesionalės, nuolatinis augimas, kartu – ir savo šalies reprezentacija.

10 //

– Nuo to laiko tau jau teko su kolegomis iš ISPA pabendrauti bei diskutuoti ir nuotoliniu būdu. Kokia tai patirtis?

– Fantastiška! ISPA iniciatyva COVID pandemijos akivaizdoje sujungti mus visus kas dvi savaites į pokalbius yra puiki. Taip šiuo metu viskas persikėlė į virtualiąją realybę, bet šie susitikimai yra savotiški draugų pasikalbėjimai, pasidalijant tuo, kuo gyvename dabar, kartu ieškoti sprendimų, keistis pasiūlymais, kaip sektoriui adaptuotis prie naujų sąlygų. Tokiu būdu, net ir būdamas už tūkstančio kilometrų, esi pasaulio dalimi. O norim nenorim ši pandemija leido skaudžiai pajusti, kaip stipriai esame susiję ir vienas nuo kito priklausomi.

© 37O

– Šeiko šokio teatras vienas pirmųjų Lietuvoje susikūrė virtualųjį ir labai stabilų repertuarą. Aktyviai transliuojate šokio pamokas įvairioms amžiaus grupėms, kas savaitę – po šokio spektaklio įrašą. Dabar viešojoje erdvėje kyla nemažai diskusijų, ar galima, ar verta ir ar nepavojinga nemokamai rodyti publikai repertuare tebesančių spektaklių įrašus?

– Taip, nuo pat pirmų dienų supratome mūsų misiją – neatitrūkti nuo mūsų žiūrovo. Teatras karantino metu negali dirbti ir visi kūrėjai yra prastovoje, tačiau, būdami namie, galime dovanoti šokio džiaugsmą. Net nuostabu buvo matyti, kaip iniciatyviai ir kūrybiškai į karantiną pažiūrėjo mūsų šokėjai, pasisiūlę savanoriškai ir nemokamai vesti jogos ar judesio užsiėmimus senjorams online. Kiekvieną savaitę spektaklių įrašus rodėme tik konkrečią valandą prie mūsų paskyros prisijungusiems žiūrovams. Nematėme rizikos, nes vaizdo formatas niekada neatstos tikros emocijos, kuri mus užvaldo būnant teatre.

Mums buvo svarbu bent taip įkvėpti netikėtai karantine atsidūrusius mūsų žiūrovus, praverti keturias jų buto sienas į daug didesnę – kūrybos – erdvę.

– Rugsėjį turėtų įvykti tarptautinis šiuolaikinių menų festivalis „Plartforma“. Ar planų dar neatšaukiate?

– Dar ne, nors ta nuolatinė ateities nežinia tikrai trukdo normaliai planuoti festivalį. Esame sudarę programą, susisiekę su kolektyvais Lietuvoje ir užsienyje, paruošę festivalio įvaizdį ir komunikacinę programą. Laukiame. Bet turime ir B planą, ir C. – „Plartformą“ visą jos gyvavimą lydėjo gana įvairi sėkmė. Turiu omenyje, kad jau porą kartų festivalį rengti teko atsisakyti. Dabar panašu, kad vėl laukia nauji iššūkiai. Kaip nepraeina noras jį toliau rengti ir puoselėti? Visiškai nesunku įsivaizduoti, kad, kartą negavus finansavimo, renginys ir nebebūtų

Donato Bielkausko nuotr.

Natūraliai kyla noras judėti toliau, žvelgti plačiau ir pažinti, kas vyksta kituose kontinentuose.

ISPA – viena seniausių tarptautinių scenos meno organizacijų, įsikūrusi JAV, į jos kongresus daugiausia susirenka Šiaurės ir Pietų Amerikos šalių, Australijos atstovai. Taigi pernai, kai pamačiau kvietimą teikti paraiškas, laukdama porai valandų nukelto skrydžio, ėmiau ir nieko nesitikėdama užpildžiau paraišką. Kai sužinojau, kad patekau tarp 25 atrinktų prodiuserių iš 230 pareiškėjų iš viso pasaulio, be galo apsidžiaugiau. Juo labiau kad esu tik antra lietuvė per pastaruosius 30 metų, gavusi šią stipendiją.

rengiamas, ypač kai jis vyksta regione.

Kaip užtenka įkvėpimo ir jėgų?

– Paprastai. Kaip sakau savo studentams, turiu du vaikus: vyresnėlį – festivalį, ir jaunėlį – Vakarį. Festivalis gimė prieš penkiolika metų. Taip, jo istorijoje buvo pora pauzių, tačiau tai pirmas toks daugiažanris tarptautinis festivalis Vakarų Lietuvoje. Kai pradėjome savo veiklą 2005 m., Klaipėdoje tai buvo unikalus reiškinys, nes tuo metu apie šiuolaikinį meną čia buvo girdėta, bet tikrai ne nuolat kalbama. Todėl išgyvenome daug įvairių situacijų. Bet kai sukuri festivalį, jį vystai, dėlioji programą ir matai, kaip drauge su juo auga ir jo auditorija, kaip bręsta komanda, kaip atsiranda tikėjimas festivaliu, kaip publika pradeda jo laukti, tai visa kita vyksta savaime. Aš vieną festivalį užbaigiu ir jau rengiuosi kitam, jau žinau, kas bus programoje ir imu jo laukti.

– Net jei ir vėl teks sustoti?

– Tais metais (garsusis ekonomikos krizės laikas), kai pirmą kartą teko priimti sprendimą atšaukti festivalį, buvome gavę visiškai minimalų finansavimą ir vis svarstėme, o gal dar nepasiduoti, vis tiek kažką padaryti. Sprendimas buvo sunkus, bet būtinas, nes bet kokie mūsų kompromisai būtų kokybės sąskaita, o susigrąžinti įvaizdį kur kas sunkiau, nei būti atviriems ir pranešti savo žiūrovams, kad susitiksime po metų. Tokios situacijos tikrai sunkios, bet nuo pat pradžių gana gerai suvokiau, kad lengva nebus. Kartu su festivalio komanda puikiai suvokėme, kad esame nutolę nuo sostinės, tad ir žiniasklaidos dėmesys, ir au-

– Kaip manai, o ką tarptautinis renginys duoda miestui? Klaipėdoje šiais laikais festivalių jau tikrai nemažai.

– Taip, esame toks festivalių miestas.

Manau, kad tarptautinis festivalis – visų pirma galimybė vietinei publikai pamatyti tai, ko kitu atveju niekada nebūtų išvydę. Kaip jau minėjau, viena yra pasižiūrėti įrašą televizoriuje ar kompiuterio ekrane ir visai kas kita – išgyventi susitikimą su spektakliu, tai visiškai kitos emocijos. Esame įsitikinę, kad nesvarbu, kur tu gyveni ir augini savo vaikus, turi teisę pamatyti tokį pat kokybišką meną kaip Berlyne ar Venecijoje, ar net tame pačiame Vilniuje.

– Šeiko šokio teatras – vienas iš retų teatrų Lietuvoje, kuris aplink save nuolat buria bendruomenę. Nuo pasirodymų gatvėse iki seminarų senjorams. Kaip jums pavyksta įtraukti publiką į savo veiklas?

– Teatre nuolat diskutuojame, į kurią iš krypčių turėtume koncentruotis: ar į profesionaliąją meninę kūrybą, ar į darbą su bendruomenėmis. Vienos ar kitos krypties pasirinkimas diktuotų skirtingus komunikacinius, vizualinius ir kitus sprendimus. Bet aš esu įsitikinusi, kad esame labai visapusiškas teatras. Galbūt tokie esame dėl to, kad esame įrėminti savo geografinio arealo? Juokaudama kolegoms sakau, kad esame išskirtiniai, nes yra Vilnius, Kaunas, o tada – 200 km mūsų teatro teritorijos. Todėl mes privalome vienu metu ir kokybiškus spektaklius kurti, ir publiką auginti. Ne edukuoti, ne mokyti ją, o ugdyti, auginti, kad žmogus turėtų galimybių pažinti šiuolaikinį šokį. Todėl mes dirbame su įvairiausių amžiaus grupių žmonėmis: nuo kūdikių iki senjorų. Vaikus ir senjorus kviečiame mokytis šokti, įtraukiame į savo spektaklius, rengiame jiems seminarus, jie šoka ir gatvėse, ir prekybos centruose.

Jie ir yra mūsų teatras. Jie yra bendruomenė, su kuria augame ir mes.

Klounų teatro studijos „Dulidu“ spektaklis „Nojaus laivas“, pristatytas tarptautinio projekto SPARSE rėmuose Drėvernoje.

>> IR ŠVIESA TELYDI

UŽPROGRAMU Rašė Tautė Bernotaitė

Sveikatos ekspertai neabejoja tokių programėlių ateitimi. „Emocinės pagalbos programėlės turėtų tapti kasdienybe – jomis naudodamiesi atliksime kvėpavimo pratimus, suvaldysime stresą ar nerimą, jos primins būtinybę pailsėti ir nukreipti dėmesį nuo darbų, pasiskaitysime apie mums rūpimus sutrikimus, pagalbos sau ir artimajam galimybes“, – sako Agnė Vilčinskaitė, Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Psichikos sveikatos skyriaus specialistė. Kalbant apie santykį su tradicine terapija, specialistė sako, kad terapija naudinga visiems, o programėlės gali ją papildyti. Pavyzdžiui, jei sveikatos specialistas rekomendavo rašyti sapnų dienoraštį ar sekti emocijas.

Vakaras. Į delną įsliuogia išmanusis. Tuoj tuoj, ir paklysiu kitų žmonių gyvenimų galerijose.

Staiga ekrane manęs klausia: „Kaip jautiesi?“ Lengvu piršto judesiu nuvedu burbuliuką tolyn nuo „Ramybės“ arčiau „Nerimo“. Įvertinu dar dvi būsenas ir pamatau šios savaitės savijautos kreivę. Įdomu: šiandien rezultato taškelis – nuokalnėje. Kaip galėčiau sau padėti?

Daivos Visockytės koliažas „Greitoji pagalba".

Tokia mano nauja patirtis, kurią sukūrė telefone neseniai suspindusi programėlė „Pagalba sau“. Ją atsisiunčiau ruošdamasi šiam straipsniui, bet mažas ritualas kas vakarą kelias sekundes skirti savo dienos emocinei būklei apgalvoti po truputį tapo įprastas. Programėlė gudri: man nė nereikia jos aplankyti, o klausimas vakare iššoka. Nauda – nors kartą, telefonui nevalingai atsidūrus rankose, dėmesį sugrąžinu į save, savo dieną. Vieną – geresnę, antrą – prastesnę, trečią – reikia pagalbos.

12 // © 37O

Atrodo, kalbėtis apie savo emocinę savijautą jau ir iki pandemijos buvo tapę įprasčiau. Nors sakinys „lankausi pas psichologą“ dar neprilygo „naudoju šampūną“, bet, regis, ir nebeversdavo pašnekovo mintyse vilkti tau baltų marškinių. Jei leistų pavadinti man, savo kartą nominuočiau terapijos karta. Bet suklysčiau. Nes tai tik mažo rato tikrovė.

Daugelis vis dar nesikreipia pagalbos.

Tyrimai rodo, kad gali užtrukti ir dešimt metų, kol žmonės ryžtasi. Kiti neigia, kad sunku. Treti neturi įgūdžių to pastebėti. Ir daugelis paprasčiausiai neturi galimybių. Individualios kokios nors

krypties emocinės sveikatos specialisto paslaugos gali svyruoti nuo 20 iki 100 eurų už sesiją.

Tačiau pandemijos akivaizdoje kalbos apie emocinę sveikatą tapo nebeišvengiamos. Pagalbos gali prireikti dėl įvairių priežasčių, kurių nenoriu vardyti, nes sąrašai visada ką nors pamiršta. O klaidingų priežasčių nėra. Yra tik „Kaip jautiesi?“ Geros naujienos – tiesiama vis daugiau skirtingų kelių tiek prieiti prie šio klausimo, tiek tęsti pokalbį.

EMOCINĖ HIGIENA – KASDIENYBĖ Emocinės paramos programėlės – apynaujė savipagalbos forma. Viena pirmųjų tokių, pavadintų „Youper“, pasauliui pristatyta 2016 m. Šiandien programėlių tiek daug, kad, visas išvardijus, kurios nors tuoj ir prireiktų, nes apimtų pasirinkimo paralyžius. Kitas dalykas – dauguma jų anglų kalba ir sukurtos šiek tiek toliau nuo mūsų. Todėl tapo įdomu, kas šiuo klausimu vyksta Lietuvoje. Ypač kad visiškai neseniai plačiai nuskambėjo lietuvių sukurta programėlė „Act on Crisis“ (AOC), skirta kaip tik emocinei pusiausvyrai palaikyti. Lietuvoje būtent pandemijos laikotarpiu sukurta progra-

mėlė laimėjo filantropo Vlado Lašo apdovanojimą renginyje „Hack the Crisis“, o vėliau tarptautiniame renginyje „The Global Hack“ užėmė antrą vietą tarp 12 000 dalyvių iš 98 valstybių.

Programėlė siūlo trijų pakopų pagalbą – kvėpavimo pratimus, bendruomenės paramą anonimiškuose pokalbių kambariuose ir galimybę per programėlę išsirinkti sertifikuotą specialistą individualiam pokalbiui. Tokia galimybė – pagrindinis AOC išskirtinumas tokių programėlių kontekste. Programėlės kūrėja Ieva Vaitkevičiūtė sako, kad su „Act on Crisis“ jos ir komandos siekis – parodyti, kad emocinė higiena gali būti kasdienis įprotis, panašus į fizinį aktyvumą. Kūrėjai sieks nupurtyti stigmą nuo emocinės savijautos temos.

Nors programėlė buvo sukurta reaguojant į pandemiją, kūrėjai ketina plėsti jos profilį. Komanda tikisi, kad virtualiai pasiekiami specialistai padės kiekvienam sutaupyti laiko, pinigų ir jėgų, kai prireiks paramos. Programėlė bus saugi erdvė rasti profesionalų pašnekovą vidinio pasaulio temomis. JAV psichiatrų asociacijos duomenimis, nuotolinių konsultacijų efektyvumas prilygsta gyvam susitikimui su specialistu.

„ATEITYJE NAUDODAMIESI PROGRAMĖLĖMIS KVĖPUOSIME, ATSIPALAIDUOSIME, JOS PRIMINS BŪTINYBĘ PAILSĖTI IR NUKREIPTI DĖMESĮ NUO DARBŲ.“

NUOTAIKŲ KALNELIAI Kita lietuviška programėlė – „Pagalba sau“ 2017 m. gimė SAM iniciatyva. Anot jos kūrėjų, akstinas sukurti programėlę buvo Pasaulinės sveikatos organizacijos rekomendacijos ir mokslinių tyrimų išvados. Šios skatino pasitelkti inovacijas visuomenės psichikos sveikatai gerinti. Tuomečiai projekto vadovai Kristina Medžiaušytė ir Donatas Paulauskas suprato, kad nėra jokios lietuviškos programėlės, skirtos emocinei higienai atlikti. Šioje programėlėje galima sekti savo emocijų kaitą, išbandyti savipagalbos pratimus, rasti psichoedukacinės informacijos ir pagal savo GPS surasti artimiausią ir nemokamą pagalbą teikiančias įstaigas. Visai neseniai atsirado ir platforma internete tokiu pačiu pavadinimu „Pagalba sau“. Ten jau galima surasti visą aktualią ir patikimą informaciją apie emocinę sveikatą ir prieinamą psichologinę pagalbą.

Programėlėje „Pagalba sau“ man labai patiko būtent galimybė pažymėti ir stebėti savo kintančias emocijas.

Savaitės gale išryškėjusi kreivė sukuria galimybę paspėlioti, su kokiais įvykiais galėtų būti susiję kilimai ar nuolydžiai.

Kaip suprantu, savirefleksija – pirmas žingsnis, jei reikalingi pokyčiai. Neįpareigojanti programėlė sukuria tam palankias sąlygas. Programėlėje „Pagalba sau“ mane nudžiugino ir skiltyje „Ramybei“ įtrauktas pratimas „Maži žingsneliai“. Čia galima suskaidyti kokį nors uždavinį į mažas užduotis ir pažymėti varnelę, atlikus žingsnį. Smegenims varnelės patinka.

VISUOMET KVĖPUOK Trečioji lietuviška savipagalbos programėlė „Ramu“ šiek tiek labiau specializuota. Programėlė pasirodė 2019 m. viešosios įstaigos „Nerimo klinika“ bendraįkūrėjų Ievos Žvinienės ir Darjos Norbutės iniciatyva. Jos norėjo sukurti interaktyvią elektroninę priemonę, kuri padėtų tvarkytis su panikos priepuoliais ir stipriu nerimu. Kūrėjoms buvo svarbu, kad tokia pagalba būtų visada pasiekiama – tiesiog kišenėje. „Į vieną vietą surinkome patiki-

UOTOS PADĖTI mas, mokslu paremtas žinias ir pateikėme jas aiškiai ir trumpai, kad, susidūrus su panikos priepuoliu, nereikėtų naršyti internete ir bandyti atskirti pelus nuo grūdų. Kadangi Lietuvoje gaji problema dėl perdėto raminamųjų vartojimo, siekėme paskatinti rinktis psichologines metodikas, ypač gydymo pradžioje. Norėjome išplėsti pagalbos priemonių prieinamumą“, – sako programėlės „Ramu“ iniciatorės. Programėlė siūlo keturis skirtingus pagalbos sau būdus: „Kvėpuok“, „Atsipalaiduok“, „Būk dabar“ ir „Papasakok“. Man pasirodė, kad šie metodai kuo puikiausiai tiks ne vien panikos priepuoliams malšinti. Patiko, kad skiltyje „Atsipalaiduok“ yra kūno skenavimo pratimas. Įrašas raminamu balsu vedžioja tavo dėmesį ir tu palengva atpalaiduoji skirtingas kūno dalis. Asmeniškai man tai vienas mėgstamiausių būdų persikrauti. Po tokios 15 minučių praktikos visas pasaulis atrodo bent truputį šviesesnis. Turiu įtarimą kodėl – šviesesnės būna mano akys.

Dabar, kai turiu šią programėlę, tiesą sakant, mane gerai nuteikia jau vien pati mintis, kad tas ramus balsas bet kuriuo metu yra su manimi. Įsijungiau įrašą net rašydama šį straipsnį. Programėlėje „Ramu“ išsiskiria ir pratimas „Būk dabar“ – tai paprastos užduotys, kurios gali perkelti dėmesį į esamą momentą. Visai smagu buvo vieną rytą žvilgsniu surasti kambaryje melsvos spalvos objektus ar suskaičiuoti šešėlius. Nustebino, kiek daug yra ir to, ir to.

KOKIE EMOCINĖS PAGALBOS PROGRAMĖLIŲ PRANAŠUMAI? ARTI „Mūsų atveju programėlė padeda čia ir dabar – nurimti stipraus nerimo metu ar efektyviai sustabdyti panikos priepuolį. Dažniausiai specialistas nebūna šalia tam įvykus“, – sako programėlės „Ramu“ kūrėjos.

Jos atkreipia dėmesį, kad abu komponentai – ir gebėjimas nurimti (o jį programėlė gali padėti lavinti), ir gilesnis suvokimas, kodėl apskritai kyla nerimas (čia jau galima tyrinėti nuosekliai dirbant su specialistu), yra svarbūs.

PIGIAU Programėlės „Act on Crisis“ iniciatorė Ieva Vaitkevičiūtė atkreipia dėmesį, kad, ieškant emocinės pusiausvyros virtualiai, tai leidžia sutaupyti. Šiuo metu, siaučiant pandemijai, paslaugos programėlėje AOC nemokamos, tačiau net ateityje, kai individualios konsultacijos bus apmokestintos, kaina bus palanki, nes, anot I.Vaitkevičiūtės, žmogus sutaupo išlaidų transportui, specialistas – kabineto nuomai.

PRIVATU Programėlės suteikia visišką anonimiškumą. Tai atveria kelią ir užsisklendusiam žmogui ieškoti būdo sau padėti. Pavyzdžiui, AOC pokalbių kambariuose galima susirašinėti su bendruomenės nariais neprisistačius, tiesiog būnant spalvotu burbuliuku. Minėta programėlė „Youper“ įdiegusi veido pridengimo (blur) funkciją.

SAVIJAUTOS ASISTENTAI TELEFONE KADA PASIRODĖ

KAS INICIJAVO IR KŪRĖ

PAGALBA SAU

RAMU

ACT ON CRISIS

2017 m. gegužė

2019 m. birželis

2020 m. balandis

Inicijavo LR sveikatos apsaugos ministerija ir tuo metu ten dirbę specialistai Kristina Medžiaušytė ir Donatas Paulauskas. Prie projekto įgyvendinimo prisidėjo daugiau nei 100 žmonių – nuo programuotojų iki gydytojų, akademinės bendruomenės.

VšĮ „Nerimo klinikos“ psichologės Ieva Žvinienė ir Darja Norbutė.

Projektą koordinavo Sigita Vičaitė, komunikacija rūpinosi Modesta Kairytė, įrašus įgarsino Taura Kvietinskaitė.

SOS, arba pirmoji pagalba užklupus panikos atakai.

Asmeninė psichologijos magistrės Ievos Vaitkevičiūtės iniciatyva.

Vėliau susibūrė partneriai – „Jaunimo linija“, „Psichikos sveikatos perspektyvos“, „Krizių įveikimo centras“.

Komandą sudaro psichologijos, IT, skaitmeninės rinkodaros ir komunikacijos specialistai iš įvairių šalių.

PAGALBOS BŪDAI

Trys skiltys su pratimais „Ramybei“, „Atsipalaidavimui“ ir „Nuotaikai“.

Tokiais kaip kūno skenavimas, dėkingumo pratimas, raumenų relaksacijos, diafragminio kvėpavimo pratimai, laimės meditacija.

KUO IŠSISKIRIA

Kasdien galima pažymėti savo emocijas.

Siūlo pagalbą ištikus panikos priepuoliui.

Nutiesia tiltą susisiekti su specialistu dėl konsultacijos. Siūlo atrasti bendruomenę.

KIEK VARTOTOJŲ

Virš 10 000 (tik šiuo metu „iOS“ versija nebėra prieinama).

Šiuo metu abiejose platformose („Android“ ir „iOS“) yra apie 30 000 parsisiuntimų. Skaičius stabiliai auga.

Rašant šį straipsnį dar buvo pasirodžiusi tik dalinė programėlės versija, oficialus pristatymas numatytas gegužės pabaigoje.

KIEK KAINUOJA

Nemokama

Nemokama

Nemokama

Edukacija. Įvairūs pratimai nerimui mažinti keturiose skiltyse: „Kvėpuok“, „Atsipalaiduok“, „Būk dabar“ ir „Papasakok“.

Galimybė pažymėti, kas kelia nerimą. Kvėpavimo pratimas.

Bendruomenės pokalbių kambarys. Ateityje – galimybė išsirinkti specialistą ir su juo susisiekti individualiai virtualiai pakalbėti.

>> BLIZGĖ

PASLĖPTOS RUMUNIJO Rašė Daiva Juonytė

J

au beveik 20 metų Berlyne gyvenantis menininkas ketverius metus nuolat važinėjo į gimtąjį Bukareštą, kur dirbo svarbų, bet nelengvą darbą – tyrinėjo gimtosios šalies istoriją ir režimo pėdsakus, paliktus urbanistinių pokyčių. Tyrimo rezultatus menininkas atvežė ir į Lietuvą: Arlyje, Paryžiuje, Berlyne ir kituose Europos didmiesčiuose įvertintą parodą iki karantino galėjo pamatyti ir Kauno fotografijos galerijos lankytojai. Apie stebinantį, įdomų, skaudų ir mažai žinomą Rumunijos istorijos tarpsnį, virtusį knyga „Mobilios bažnyčios“ (angl. „Mobile Churches“) ir to paties pavadinimo paroda, kalbėjomės su pačiu fotografu A.R.Laubu (A.R.L.) ir meno kuratore Sonia Voss (S.V.).

aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaa aa

Antono Rolando Laubo nuotr.

Lotte Laub nuotr.

Jeigu kada nors važiuodami autobusu vienu iš Bukarešto prospektų pamatysite jaunus ir senus keleivius persižegnojant pagal stačiatikių papročius, ko gero, nustebsite ir pradėsite ieškoti šio veiksmo priežasties. Deja, galite jos ir nerasti: greičiausiai pro langą matysite tik aštuonių arba dešimties aukštų socialistinius daugiabučius.

Atsakymą į mįslę gali pateikti Rumunijoje gimęs fotografas Antonas Rolandas Laubas.

14 // © 37O

– Kokia buvo projekto „Mobilios bažnyčios“ pradžia?

A.R.L.: Viskas prasidėjo 2013 m., kai mano partnerė – vėliau tapusi žmona – pirmą kartą su manimi apsilankė Bukarešte.

Stebėdama viešąsias erdves ji atkreipė dėmesį, kad vietos gyventojai, praeidami arba pravažiuodami pro bažnyčias, pagal stačiatikių paprotį žegnojasi. Manęs tai nestebino. Tačiau Lottė pastebėjo, kad žmonės tą patį veiksmą daro ir tada, kai aplink, regis, nėra jokios bažnyčios. Tada aš jai papasakojau istoriją apie prieš keletą dešimtmečių perkeltas bažnyčias, o pats nusprendžiau labiau įsigilinti į šį man gerai žinomą tarpsnį ir atidžiau jį patyrinėti. Taip pamažu gimė nuotraukų serija.

S.V.: Turbūt galime atsigręžti ir į praeitį: Antonas gimė ir augo Bukarešte. Nors tuo metu, kai vyko vadinamasis sistematizacijos procesas ir valdžia drastiškai siekė pakeisti miesto urbanistinį vaizdą, jis buvo vaikas, Antono atmintyje įsirėžė didžiulės konstrukcijos, kurių vaizdas jį lydėdavo aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaa aa pakeliui iš mokyklos.

A.R.L.: Vietiniams Bukarešto gyventojams šie veiksmai buvo labai skausminga patirtis – juk viskas vyko pačiame miesto centre ir priminė bandymą iškelti savo pačių praeitį. Architektūriškai skirtinga miesto dalis, turėjusi įvairių stilių pastatų, tokių kaip modernizmas ar art nouveau, taip pat didžiulis žydų kvartalas – viskas buvo sugriauta. Ir viskas tik tam, kad būtų galima sukurti naują, pavyzdingai atrodantį propagandinį Bukarešto architektūrinį vaizdą. Rumunija šio projekto ėmėsi nuo nulio: pradėjo griauti, kad vėliau atstatytų, performuotų centrinę miesto dalį. Vietiniams tai buvo sunku išgyventi.

– Sonia, kada jūs pirmą kartą išgirdote šią istoriją?

S.V.: Reikėtų pagalvoti (juokiasi). Žinoma, apie perkeltas bažnyčias nebuvau nieko girdėjusi ir apie jų likimą sužinojau iš Antono, kuris, kaip ir aš, daugelį metų gyvena Berlyne. Kartą mums susitikus jis papasakojo apie mažai žinomą projektą, prie kurio dirba ir už kurio, mano akimis žiūrint, slypėjo įstabus, niekam anksčiau už Bukarešto ribų nepasakotas ir nerodytas pasakojimas.

A.R.L.: Projekto „Mobilios bažnyčios“ pradžia buvo knyga: Sonia paskatino mane kartu ją sukurti. Tik vėliau viskas pamažu artėjo prie parodų ir pristatymų formos.

S.V.: Man atrodo, kad knyga yra gana dažnas būdas atskleisti ne tik fotografo požiūrį, bet ir įprasminti jo ieškojimus. Šioje nuotraukų serijoje šalia bažnyčių kadrų, kurie sudaro pagrindinę dalį, atsiveria dokumentinis, istorinis lygmuo, atsiskleidžia medžiaga, kurią Antonas surinko Bukarešte. Sukūrėme Bukarešto žemėlapį, kuriame kartu su techniniais brėžiniais, rodančiais, kaip reikia

atlikti perkėlimą, ir tekstais, paaiškinančiais konkrečią kiekvienos bažnyčios istoriją, pažymėtos buvusios bažnyčių vietos.

A.R.L: Įžūliausias yra ne tik istorijos absurdiškumas, bet ir, kaip aš vadinu, neverphobic aspektas – savo pačių praeities bijojimas. Man atrodo, kad nuo to kenčia visa Rumunija.

– Papasakokite apie savo vietą pakeitusias bažnyčias. Kaip vyko tas procesas?

A.R.L: Man atrodo, kad Rumunijoje gajos tradicijos paimti dalį arba visą pastatą, ypač medinį, ir perkelti kažkur kitur, paaukoti bažnyčią kitam kaimui, kai tas jos netenka. Iš vienos pusės, tai nėra kažkas labai ypatinga. Tačiau iš kitos pusės, pasakojama, kad tuo metu buvo visiškai sunaikinta trečdalis Bukarešto senamiesčio ir tai buvo didžiausia kada nors vykusi beprotybė Europoje taikos metu. Šitie pamišėliški veiksmai architektūrai padarė daugiau žalos nei Antrasis pasaulinis karas, nes tai buvo milžiniško kišimosi į miestą metas.

Dėl valdžios plano, vadinamo sistema-

S ŠVENTYKLOS

tizacija, daugiau nei 20 bažnyčių, tarp jų ir trys sinagogos, buvo visiškai sunaikintos. Rinkdamas medžiagą skaičiau rangovų protokolus, kuriuose rašoma, kad Rumunijos diktatorius Nicolae Ceaușescu lankydavo juos kiekvieną savaitę, o sprendimai galėjo pasikeisti bet kuriuo metu. Tai labai primena Šiaurės Korėjos stilių. Sprendimai nebuvo priimami nuosekliai. Man tai atrodo tragedija, nes dalis senų autentiškų bažnyčių buvo sunaikintos, bet dalis naujesnių buvo išgelbėtos ir tam tikra prasme pabėgo nuo savo likimo. Bažnyčių perkėlimas vyko tiesiog jas nupjaunant ties pamatais ir specialiais bėgiais pervežant į nuošalesnes miesto vietas. Valdžios žmonės tuo metu labai didžiavosi tokiais inžineriniais sprendimais.

– Neabejoju, kad miesto vaizdas per tiek metų pasikeitė. Ar pradėjus savo tyrimą buvo lengva surasti norimus pastatus?

A.R.L: Visi miestai bėgant metams keičiasi. Šiuo atveju viskas buvo sunaikinta, gatvių pavadinimai pakeisti, kai

tume prie demokratijos. Tai ilgas ir sunkus procesas. O mano gyvenimas trumpas (juokiasi).

– Kas jums, kaip menininkui ir kaip žmogui, atrodo tragiškiausia visame kontekste, kalbant apie Rumuniją apskritai?

A.R.L.: Išvykau iš Rumunijos 2000 m. – netrukus po to, kai šalyje vyko prezidento rinkimai. Negalėjau susitaikyti, kad tenka rinktis tarp postalininio kandidato ir nacionalisto, todėl nusprendžiau išvažiuoti. Bet dabar, spėju, po truputį, tapus ES nare, Rumunijos laukia šviesesnė ateitis (šypsosi). Dėl to niekada nesakau niekada. Galbūt vieną dieną sugrįšiu. Aš apskritai esu optimistas. Mano žmonai taip pat patinka Bukareštas. Tačiau, kalbant apskritai, kartą Rumunijoje buvo teorija apie formas be turinio. Tai vyko XIX a., kai buvo sukurta modernioji šalis. Tada valdžia buvo kritikuojama už tai, kad tiesiog perėmė vakarietiškas pažiūras, neįvertinusi jų kritiškai. Man atrodo, kad dabar Rumunija gavo dalį Europos pažiūrų, bet kartu sabotavo. Rumunijos integracija į Europą yra jos pačios atsakomybė. Šalyje vis dar klesti korupcija ir atsakingos institucijos dėl to nieko nedaro. Į tai ir noriu atkreipti visų dėmesį savo serija „Paskutinės Kalėdos“, pasakojančia apie Rumunijos diktatoriaus N.Ceaușescu ir jo žmonos teismo procesą. Taip pat daug kas nustūmė į užmarštį Rumunijos revoliucijos teismo procesą, kur tūkstančiai žmonių žuvo dėl demokratijos ir teisės laisvai kalbėti. Tačiau niekas dėl to nekaltas, nebuvo rasti atsakingi asmenys. Tai viena priežasčių, kodėl kalbu apie tai. Bet žmonės dažniausiai nemėgsta gręžiotis į praeitį. Užtrukome 30 metų, kad grįž-

– Esate tarsi tų įvykių ambasadorius ir savo žinute galite pasidalyti su žmonėmis visame pasaulyje. Kaip kitose šalyse reaguojama į jūsų parodą? Su kokiais iššūkiais tenka susidurti?

S.V.: Mes pristatėme parodą tokiuose miestuose kaip Paryžius, Berlynas, Arlis, Bukareštas, neseniai rodėme ją Kaune. Žmonėms tai labai įdomu, jie smalsiai domisi pasakojimu ir istorija. Įdomu tai, kad šis projektas yra labai daugiasluoksnis, atskleidžiantis daugybę skirtingų problemų, jame aiškūs urbanistinis, istorinis, politinis lygmenys. Tačiau susidūrėme su pateikimo problemomis, susijusiomis su pačiomis fotografijomis. Šios bažnyčios dabar stovi tokiose siaurose vietose, kur jas, tiesą pasakius, naudojant normalius objektyvus, nelabai įmanoma nufotografuoti. Antonas su tuo susitvarkė darydamas dvi kiekvienos šventyklos nuotraukas, padalydamas jas į dalis, skaitmeniniu būdu sujungdamas ir tam tikra prasme perkonstruodamas.

Projekte gvildenama daugybė problemų, tad, priklausomai nuo eksponavimo erdvės, mes išryškiname vieną jų.

Prancūzijoje parodą surengėme Sen Žermen de Prė bažnyčioje, kuri yra seniausia Paryžiuje. Daug galvojome apie scenografiją, šviesdėžes, primenančias langus, apie paveikslus. Berlyne parodą rodėme lokacijoje, turinčioje labai panašią istoriją. Kaune priešais galerijos langus stūkso Arkikatedra (šypsosi).

– Kaip jaunoji Rumunijos karta žiūri į šiuos praeities šešėlius? Kaip ji reaguoja į jūsų darbus?

A.R.L.: Prieš porą metų jauni žmonės išėjo į gatves kovodami su korupcija.

Dėl jaunimo yra visiškai kita situacija.

Jie įsitraukia į naujas politines iniciatyvas, labai domisi politika. Šie žmonės kovoja dėl idealų, ne tik dėl praktiškų dalykų, Bet, mano nuomone, tai yra aaaa aaa aaaaaa aa aaaa aa gerai.

– 20 metų gyvenate už Rumunijos ribų.

Ar „Mobilios bažnyčios“ ir „Paskutinės Kalėdos“ nėra tam tikra prasme duoklė gimtinei, atskleidžianti sudėtingą, bet svarbų santykį su ja?

A.R.L.: Kai 2015 m. pirmą kartą eksponavau savo tuo metu dar nebaigtą seriją, pirmiausia surengiau parodą Bukarešte. Norėjau savo kelionę pradėti nuo jo, nes man tai buvo svarbu. Po parodos Bukarešte galėjau projektą plėtoti ir toliau su prie jo dirbti. Žinoma, kad tai dalis to, apie ką kalbate. Jau vien tik geografinis ir istorinis aspektai – dalis mano giminaičių su tuo tiesiogiai susidūrė. Mano mamos namai buvo sugriauti, senelis patyrė cerebrinį šoką, buvo paralyžiuotas ir greitai mirė, bet jam bent jau nereikėjo matyti, kaip savomis rankomis pastatytą namą triuškina buldozeriai. Man atrodo, visi vietiniai buvo sukrėsti. Nors tuo metu buvau tik vaikas, labai stipriai tai jutau.

– Kaip jau minėjo Sonia, projektas yra labai daugiasluoksnis. Kas jums yra svarbiausia kuriant naują projektą?

Eugeniu Iordăchescu nuotr.

Projektas „Mobilios bažnyčios".

kurios bažnyčios dabar irgi vadinasi kitaip. Ieškodamas vienos bažnyčios pagal seną pavadinimą, taksi vairuotojo buvau nuvežtas visai į kitą. Ir abu buvome teisūs. Taigi kai kurie pastatai (jų nėra tiek daug) įgavo naują tapatybę. Kita vertus, nebuvo labai sudėtinga juos rasti. Užteko tik pasidairyti aplink ir identifikuoti.

S.V.: Reikėtų patikslinti, kad Antonas parodoje kalba apie septynias bažnyčias, bet iš viso yra aštuoni pastatai, tarp kurių ir nuostabi lenkų sinagoga. Ji nebuvo perkelta, tačiau diktatūros atstovų liepimu įkalinta tarp sienų, ir tai yra dar vienas nematomumo sukūrimo pavyzdys: vykstant sistematizacijai, daugybė pastatų, žinoma, daugiausia bažnyčių ir sinagogų, buvo tiesiog paslėptos gatvėse tarp daugiabučių ar kitų pastatų, užgožusių juos. Tai tam tikra prasme gali būti paskata kalbėti ir atskleisti dar vieną svarbią ne tokios senos Rumunijos praeities problemą kaip žydų holokaustas.

A.R.L.: Tik pastaraisiais metais Rumunijos institucijos viešasis diskursas pamažu pradėjo atkreipti dėmesį į šį istorijos aspektą, tačiau apskritai apie tai nėra jokios informacijos: nei mokykliniuose vadovėliuose, nei kitose knygose. Holokausto tema yra tabu. Buvau sukrėstas susidūręs su Hitlerio melo freska, kai pamačiau, kad karininkas Ionas Antonescu, vykdęs karo nusikaltimus, yra nupieštas vienos seniausių bažnyčių freskoje šalia šventųjų. Man tai viena gražiausių Bukarešto šventovių, kurios viduje aaaaaa aaa aaaa, deja, tam tikra prasme tūno nacis.

A.R.L.: Aš turiu būti juo susižavėjęs. Kitaip aš nieko nedarau.

Kadangi paprastai dirbu prie laikui imlių projektų, trunkančių ir besitęsiančių keletą metų, turiu nuolat jausti motyvaciją ir aistrą jiems. Tikriausiai tai labai emociška priežastis, bet taip jau yra (juokiasi). Šiuo metu dirbu prie autobiografinio projekto, kuriame paliečiu savo tėvo gyvenimą.

– Susidaro įspūdis, kad jūsų darbai labai asmeniški ir išgyventi per jūsų asmenines patirtis.

A.R.L.: Taip, juose daug biografinių motyvų. Ne visada taip dirbu, bet kai kurie aa aaaaaa aa aa a projektai sukurti būtent taip. Tai man prideda motyvacijos tęsti darbą, grįžti prie jo, atlikti tyrimus, palaikyti greitį.

– Nors sakėte, kad nebegyvenate Rumunijoje, bet vis tiek esate glaudžiai su ja susijęs, ten tebegyvena jūsų tėvas. Kaip Rumunija, žvelgiant iš jūsų perspektyvos, atrodo šiandien?

A.R.L.: Man atrodo, kad Rumunija labai stipriai keičiasi. Žiūrint iš šalies, atrodo, kad Rumunijoje visada yra piko valanda (juokiasi). Visi užsiėmę, susižavėję menu, vis labiau dinamiški. Mano žmonai labai patinka ten būti. Tikiuosi ir man pačiam tai įdomiausia, kad meninė Rumunijos pusė vis stipriau augs. Viliuosi, kad jaunoji šalies karta eis toli. Bet galbūt aš viską vertinu šiek tiek arogantiškai, kadangi paprastai lankausi tik Bukarešte, beveik nebūnu kituose Rumunijos miestuose (juokiasi). Taip buvo visada, dar man gyvenant Rumunijoje. Esu gana glaudžiai susijęs su savo gimtuoju miestu. Nežinau, kodėl.

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Gabija Grušaitė

Gabija Lunevičiūtė

Lapas, 2020

BALTO leidybos namai, 2020

NEIŠSIPILDYMAS Prieš dešimt metų pasirodęs jaunos autorės debiutas patraukė dėmesį energinga kalba, šiuolaikiška raiška, globalia tematika. Tuomet net 3 tūkst. kopijų tiražu išleistos knygos neišparduotų egzempliorių galėjai įsigyti „Caif“ kavinėse už eurą.

Antrasis romano leidimas „Vagoje“ atsieina net 14 eurų: išaugo romano ar autorės vertė? Per dešimtmetį grušaitiškas urbanistiškai mandras kalbėjimas, nuvalkiotas tinklaraščiuose ir feisbuke, net, regis, išėjo iš mados. Vis dėlto G.Grušaitė buvo viena pirmųjų, literatūroje įjungusi stumiančios, pušinančios leksikos registrą – ką tu? o ką tu? – mat bylojo autentišku savo kartos individų balsu (kuris antrajame autorės romane išsivadėjo lyg pastovėjęs šampanas). „Neišsipildymas“, atlaikęs laikmečio svorį, išlieka šaunus romanas apie biseksualių merginų klajones po Europos didmiesčius, įvairias skyles ir skvotus, ieškant atsakymo į nerimastingą klausimą, kokia yra bastūniško individo vieta globaliame pasaulyje ir iš kokios dvasinės medžiagos vis blaškantis ir klajojant austi santykius su kitais individais, kai visko tiek daug, tiek daug.

Po dešimties metų atmintyje išsilaikė ne tik antropologiškai taiklūs Europos miestų apibūdinimai, veikėjų dvasinio alkio išraiškos ir apraiškos, bet ir vaizdingai papasakota, šiurpiai efektinga scena, kurią naujaja-

VILNIAUS ATMINTIES PUNKTYRAI me leidime pirmiausia ir susiradau: „Stovėjau išskėtusi kojas, priglaudusi skruostą prie sienos, delnais atsirėmusi į šaltą betoną, visai taip pat, kaip sulaikytieji, kai juos apieško policija.

Staiga nustebino Kriso jėga ir agresija, su kuria jis mane suspaudė, nutraukė džinsus žemyn ir įsiskverbė į trūkčiojantį, drebantį kūną. Jaučiau, kaip greitėja jo kvėpavimas, ir pamaniau, kaip liūdna gyventi tokiems žmonėmis, kokie mes tapome.

Man patiko, kaip jis mane dulkino, patiko tas liūdesys ir įniršis, su kuriuo atkakliai skverbėsi vis giliau. (...)

Girdėjau greitėjantį, trūkčiojantį Kriso kvėpavimą ir jaučiau, kaip mėšlungiškai susitraukia sušalę pirštai. Atsimerkiau ir pasukau galvą – už mūsų per penkis žingsnius stovėjo skustagalvis vyras ir nustebęs, išplėtęs akis žiūrėjo į mus, į Montanos skardines, besivoliojančias ant grindinio, į išmėtytus trafaretus ir mano plaukus. Ilgai žiūrėjome vienas kitam į akis, kol aš pastebėjau, kad dešinėje rankoje nuleidęs jis laikė virtuvinį peilį, tokį, kokius narkomanai pavagia iš savo namų, kai jau nebelieka nieko kito. Jis stovėjo už Kriso nugaros nustėręs ir sustingęs, o aš tylėdama žvelgiau jam į akis. (...)

Tuomet jis nuėjo ir aš pajutau orgazmą, tokį stiprų, lyg tai būtų gimimas.“ (p. 131–132)

Kaip ir būna žmonių atsiminimuose, taip ir šiuose apstu kasdieniškos banalybės, vis dėlto retsykiais aptinki arba sukrečiantį (visi pašnekovai patyrę karą, okupacijas), arba linksmai nuteikiantį liudijimą, kad ir tokį: „suknelės vis trumpėjo ir trumpėjo, moterys vis daugiau ir daugiau nuoginosi, kol beveik nieko nebeliko“ (p. 84).

Hubris, 2019

Jonas ir Jokūbas, 2019

16 // © 37O

Knygos autoriai, didžiausią dėmesį skirdami filosofijos sąvokų (ypač koncepto) analizei,

G.Lunevičiūtės dokumentinė knyga neturi aiškaus siužeto – tai gyvenimiškų pokalbių su dvylika Vilniaus senbuvių rinkinys.

Asmenines jų istorijas komponuodama su istorinio ir dabartinio Vilniaus nuotraukomis, autorė žadina dingusio Vilniaus legendą. „Vilniaus atminties punktyrai“ primena tautosakininkių tyrimuose užrašomus subjektų pasakojimus, tik šitame leidinyje kuriamas intymesnis santykis ir daug dėmesio skiriama vizualinei ir pažintinei informacijai.

APIE TIRONIJĄ

KAS YRA FILOSOFIJA?

Vieno įtakingiausių postmodernizmo mąstytojų G.Deleuze ir jo bendražygio psichoanalitiko F.Guattari darbas nėra parankinis gyvenimo klausimų vadovas per karantiną, tai akademinė knyga. Vis dėlto netgi tokiame tekste galima susižvejoti taikomųjų minčių, kasdienybėje pasimatuotinų aforizmų, ypač kultūros lauko dalyviams aktualiausiame skyriuje apie filosofijos, mokslo, logikos, meno ryšius ir skirtumus: „Menas išsaugo – tai vienintelis dalykas pasaulyje, kuris išsaugo“ (p. 175), „Menininkas kuria perceptų ir afektų luitus, tačiau darinys turi laikytis pats, ir tai vienintelis kūrybos dėsnis“ (p. 176), „Didis rašytojas visų pirma yra menininkas, išrandantis nežinomus ar iki tol ignoruotus afektus ir juos iškeliantis į dienos šviesą“ (p. 187).

Kas vis dėlto sudaro šios nuotraukos kompozicijos įspūdį, žavesį? Įsižiūrėjęs atrandi, kad tik vaikai žvelgia į objektyvą, o abu vyrai kartu su arkliu nukreipę akis į kadro kraštą: šitaip sukuriama nuotraukos elementų dinamika, kelianti smalsumą ir skatinanti sukurti siužetą.

Timothy Snyder

Gilles Deleuze, Félix Guattari Per pandemiją daugelis priversti iš naujo kelti klausimus ir perkurti nusistovėjusias sąlygas: vieni iš naujo įvertina santykius, kiti – įmonių apyvartų srautus, o dažnas dar kartą netgi užklausia būtį: koks aš iš tiesų? kiek pasaulis teisingas? kaip gyvensime ateityje? Karantinas palankus laikas ir tokiam pamatiniam klausimui: kas yra filosofija? Ypač kai kritinis mąstymas per šiuodu izoliacijos ir nerimo mėnesius tarytum atbuko.

Vienos nuotraukos aprašymas. Kadre regime septynis asmenis, penki iš jų vaikai. Pirmame plane stovi mergaitė, įstrižai laikanti pintinę šluotą, ir nors vaidina šlavėją, trumparankoviai marškiniai tviska nuo baltumo. Kitame plane pritūpę jaunesnė mergaitė su sviedinuku, tvarkinga kasdiene suknele ir supintomis kasytėmis, o kepurėtas berniukas, tarsi pajuodęs nuo žemių ir dulkių, vaizduoja kirviu drožiantis pagalį. Per žingsnį nuo jų stovi mergaitė irgi į kasas surištais plaukais, laikanti kamuolį, tik šviesesnį, suėmusi į delnus lyg magišką rutulį, – tai knygos skyriaus herojė Jekaterina vaikystėje.

Trečiame plane, prie tvoros, ant įsmeigto kastuvo lyg paspirtuko įsirėžęs dar vienas kepurėtas berniukas, o šalia jo paeiliui išsirikiavę du darbiniais drabužiais apsirengę vyrai – kažkuris iš jų turbūt šio žavaus tarpukario penketuko tėvas. Nuotraukoje dar vaizduojamas į vežimą pakinkytas arklys, tik jis vienintelis paliktas už tvoros, ketvirtame plane. Kiemas stebina švara – turbūt todėl toks dėmesys pirmojo plano šluotai. Dviaukštis namas su veranda tvarkingas ir turtingas, puošniomis langinėmis – toks, kokiais iki šiol žavimės Žvėryne. Nors nuotrauka nespalvota, regis, namas žalias.

kai kur pažeria ir spalvingų apibendrinimų: „Štai ir viskas, ko reikia menui kurti: namai, pozos, spalvos ir giesmės, – su sąlyga, kad visa tai atsivers ir veršis nešama beprotiško vektoriaus tarsi ant raganos šluotos, visatos ir išteritorinimo linijos“ (p. 200).

Ir vis dėlto, kas yra filosofija? Man įtiko autorių apibrėžimas per skirtumą: kai filosofija kuriama iš chaoso variacijų, tai mokslas randasi iš kintamųjų, o menas – atmainų. Suprimityvintas modelis, bet lengva įsiminti. Tiesa, norėtųsi kruopščiai knygą išvertusių filosofių Dainos Habdankaitės ir Nijolės Keršytės užklausti, kuo gi iš tikrųjų atmaina skiriasi nuo variacijos.

Užtat kuo filosofija skiriasi nuo kitų socialinių mokslų, knygos autoriai paaiškina vienareikšmiškai. Pirmiausia, filosofai kuria ir apdoroja konceptus, todėl „[g]ėdos dugnas buvo pasiektas tuomet, kai informatika, rinkodara, dizainas, reklama ir visos komunikacijos disciplinos užgrobė patį žodį „konceptas“ ir pareiškė: tai mūsų užsiėmimas, tai mes esame kūrybininkai, tai mes konceptų kūrėjai! (p. 16). Tad „Jono ir Jokūbo“ leidžiamas knygas verta skaityti ginant ne tiek pačią filosofiją, kiek savo kasdien konceptų surogatais bombarduojamą mąstymą nuo šitos visuotinės „gėdos“.

O kad daugiau būtų rašoma, verčiama (dėkui Viktorui Bachmetjevui) ir leidžiama tokių praktinių socialinių mokslų knygų! Kitaip nei apžvalgoje aptariama „Kas yra filosofija?“, šioji esanti visiškai taikomojo pobūdžio: netgi paantraštė nurodo, kad tai yra „dvidešimt pamokų iš dvidešimtojo amžiaus“ (susisieja su Yuvalio Harario bestseleriu „21 pamoka XXI amžiui“). Garsaus Vakarų istoriko tironijos kriterijų santrauka primena tas iki fabulos atpasakojimo suspaustas knygas vaikams, tik šiuo atveju, skirtingai negu sudarkytas grožinės literatūros fondas, nekenkia ir taupo skaitytojo laiką – „Apie tironiją“ galima įveikti per valandą.

Tokią knygą pravartu skaityti kaip savo politinių kompetencijų testą, į kiekviename skyriuje autoriaus formuluojamą pasiūlymą atsakant TAIP / NE. Pabandykime drauge atlikti šitą testą man tarytum klausimus perfrazavus knygos temas, ar gerai? Pradėkime. Ar nepaklūstate iš anksto? Ar ginate institucijas? Ar saugotės vienpartinės valstybės? Ar prisiimate atsakomybę už pasaulio veidą (pavyzdžiui, svastikos rodymą)? Ar laikotės profesinės etikos? Ar saugotės sukarintų organizacijų?

Ar protaujate, jeigu nešiojate ginklą? Ar išsiskiriate iš kitų? Ar tausojate savo kalbą? Ar

tikite tiesa? Ar tyrinėjate? Ar mezgate akių kontaktą ir pokalbį? Ar užsiimate aktyvia politika? Ar kuriate asmeninį gyvenimą?

Ar prisidedate prie geros veiklos? Ar mokotės iš tokių pačių žmonių kitose šalyse?

Ar išgirstate pavojingus žodžius (pavyzdžiui, kaip Sauliaus Skvernelio „Žmonėmis, atleiskite, pavadinti jų negalime“)?

Ar išliksite rami(us), kai nutiks neįsivaizduojama? Ar esate patriotiška(s)? Ar esate tiek drąsi(us), kiek tik galite būti?

Nors T.Snyderis nesiūlo savo atsakymų skalės, pabandykime ją patys sudaryti. Jeigu surinkote mažiau negu dešimt atsakymų „taip“, neatlaikytumėte ne tik Josifo Stalino, bet ir Antano Smetonos. Jeigu „taip“ susidarė daugiau negu dešimt, autokratiškasis Ramūnas Karbauskis atrodys ne tik juokingas, bet ir pavojingas, kitaip sakant, tironui esate atsparus. Na, o jeigu surinkote visus 20, tai jūs jau potencialus rezistentas arba disidentas, vadinasi, laisvės apsauga – gerose rankose.

O jeigu testo nedarėte tikėdamiesi, kad „viskas galiausiai baigiasi gerai, jus galima įtikinti, kad galiausiai niekas nesibaigia gerai. Jei nieko nedarėte manydami, kad progresas yra neišvengiamas, tuomet galite ir toliau nieko nedaryti, nes manysite, kad laikas juda pasikartojančiais ciklais“ (p. 124).

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

SKAISTYKLOS KARUSELĖS

Pranašaujama, kad po karantino nebebus kaip anksčiau, kad globalusis pasaulis su įskaičiuotais pusryčiais jau pakeliui į pragaištį, į tą pačią upę antrąkart neįbrisime, baigėsi vienas sapnas ir prasideda kitas. Prisipažinsiu, iki šiol sunku patikėti, kažkaip nesinori. Dar nedrįstu iš savo iphono trinti „Wizzair“ ir „Ryanair“ programėlių. Dar negėriau šaltos frapės Akropolio papėdėje. Vis bandau vizualizuoti, ką veikčiau, jei ne tai, ir neišeina.

Iš pradžių ši keturių sienų skaistykla man patiko. Atrodė, kad galėčiau šitaip amžinai. Pagaliau jaučiausi saugi, pagaliau galėjau pailsėti nuo pokalbėlių su „Taxify“ pavežėjais, pagaliau mano paakiai atgavo sveiką spalvą. Maždaug po poros savaičių susivokiau, kad vis dėlto reikia dirbti ir plauti grindis, vėl dirbti, vėl plauti grindis ir dar sriubą išvirti. Netrukus pradėjau įsivaizduoti, kaip su vyno buteliu vienu kirčiu užmušu savo vaiko tėvą. Po trijų savaičių susitaikėme, galbūt net suartėjome. Po keturių smegenys, pritrūkusios įprastinių dirgiklių, pradėjo tvarkytis, dėlioti ir perdėlioti prisiminimus, priskirti jiems kitas emocijas, mano darbų sąraše net atsirado gan artefaktinis punktas – „Atsiprašyti visų žmonių, kuriuos sužeidžiau per visą savo gyvenimą.“ Ir priminti jiems apie save? Naktimis pradėjo sapnuotis simboliais aptekę sapnai, dienos panašėti viena į kitą, ypač sekmadieniai su pirmadieniais.

Tarsi mano smegenys būtų išėjusios į pensiją. Tikras apsivalymas, nusiskaistinimas, reset mygtuko paspaudimas. O kas tada?

Iki šiol sunku patikėti, kažkaip nesinori, bet labai gali būti, kad 2020-ieji pateks į vadovėlius su koronos viruso portretu ir pagimdys savo prarastąją kartą.

Paskutinė mano kelionė buvo į Prancūziją. Skridome švęsti Naujųjų metų. Su draugais išsinuomojome „Airbnb“ namą 100 km nuo Paryžiaus. Be galo gražų namą. Tokiuose niekas negyvena, tokie būna tik „Airbnb“. Prisimenu, rijome austres, gėrėme šampaną, galvojome aaaaaa aaa aaaaaa aaaaaa aa norus ir apsikabinę linkėjome vieni kitiems, kad viskas išsipildytų. Ir dar daugiau. Danguje sproginėjo šviesų rytojų žadantys fejerverkai. Buvo smagu. Šios kelionės metu mes pametėme vieną lagaminą su Kalėdų dovanomis, mane apvogė metro – meistriškai ištraukė piniginę, susirgau, vaikas irgi susirgo, du kartus kritau ir susiplėšiau dvejas kelnes, pykomės kaip velniai, mus nuolat persekiojo atšaukiami traukiniai, neveikiančios banko kortelės ir kitos negandos. Kiekvieną rytą pabusdavusi spėliodavau, ką gi ši diena man paruošė. Ir vis paruošdavo ką nors nenuspėjamai gurmaniško. Tarsi kažkas nebenorėtų, kad tęsčiau keliautojos karjerą.

Išties pastaruosius dešimt metų keliavau be paliovos ir be gėdos. Lėktuvo bilietui įsigyti netrukdė nei nepastovios pajamos, nei vaiko atsiradimas, nei patirtas insultas. Bilietas buvo saldus pažadas, kad išauš rytas, kai susikrausiu reikalingiausius daiktus į kuprinę ir

palikusi pilką dangų už nugaros įkvėpsiu naujo oro gurkšnį.

Tas momentas, kai atsidaro lėktuvo durys ir į šnerves įskrenda užsienio kvapas... Pasivaikščiojimai po nepažintą architektūrą, tyčiniai pasiklydimai nepažintuose žemėlapiuose, nepažinto maisto ragavimas, negrabūs liežuvio bandymai šokti su nepažinta kalba, lengvabūdiški pasvarstymai, ar galėčiau čia gyventi. Sapnas sapne, ertmes trumpam užliejantis nuotykis, vidinį triukšmą nustelbiantis fejerverkas. Sunku patikėti, kažkaip nesinori, bet, regis, turiu priklausomybę.

Paskutinis filmas, kurį žiūrėjau kino salėje, buvo „Mano dukrai Samai“ (angl. „For Sama“). Didingojo Alepo griūtis pro moters akį arba intymi dokumentika apie karą. Šį filmą autorė Waad Al-Kateab skyrė savo dukrai, kurios gyvybė užsimezgė aplinkui skleidžiantis mirties kvapui. Tik žiūrėdama šią dokumentiką sužinojau, kad karo vaikai šiandien į pasaulį yra išpjaunami Cezario būdu, nes natūrali gyvenimo pradžia ir apskritai visas gyvenimas paprasčiausiai gali baigtis bomba. Filmo metu jos krito ir krito, net man – žiūrovei, sėdinčiai minkštame krėsle tūkstančius kilometrų nuo Alepo išsivystė įprotis kiekvieną kartą įtempti ausis ir maldauti, kad šįkart nenukristų ant mūsų.

Filme yra scena, kur Waad Al-Kateab su savo vyru ir kelių mėnesių dukrele turi galimybę išvažiuoti iš miesto. Jie susikrauna daiktus, sėda į mašiną ir važiuoja, ir pagaliau mano rankos nebedrėksta iš jaudulio, bet sužinoję, kad Alepą norima visiškai uždaryti, jie, ilgai nesvarstę, apsigręžia ir su kūdikiu naktį bėga per frontą atgal. Su kūdikiu, žiūrinčiu didelėmis akimis, per frontą atgal – į tą mėsmalę. Čia mus siejęs empatijos siūlas nutrūksta. Nesuprantu. Regis, su savo dvimečiu, kurio dabartinė aistra yra tiranozauras reksas bet kokiu pavidalu, niekada nebėgčiau per frontą. Rodos, širdis neleistų. Na, bet mano vyras nėra chirurgas, taip reikalingas sužeistiesiems, aš nė dienos negyvenau karo zonoje, neišgyvenau tokio bendrumo su žūstančio miesto bendruomene, nefilmavau jų ir neplatinau vaizdų „YouTube“ milijoninei auditorijai, niekada nepatyriau tokio adrenalino šuolio savo kraujyje. Žinoma, iš salės išėjau sukrėsta, nutolusi nuo šių persivalgiusių gatvių, savo, palyginti, malonaus gyvenimo ir dar keletą valandų sklandžiau be vietos skaičiuodama savo skolą visiems, nepelnytai kenčiantiems. Tikriausiai dėl šio efekto ir ėjau žiūrėti dokumentikos apie karą, tarsi norėdama aaaaaa a aaaaaa aaaaa įsižnybti ir pasitikrinti, ar nesapnuoju. Grįžusi namo, pažiūrėjau keletą interviu su filmo kūrybine komanda, įsitikinau, kad filmo herojai tebevaikšto šia žeme, ir ėjau miegoti, ir vėl užmigau. Iki karo Alepas buvo žydintis miestas. Jo žiedai iki šiol vaidenasi kai kurių pabėgėlių akyse.

PREKĖS ŽENKLAS M

enininkas, kino kūrėjas, reklamos specialistas, leidėjas, konceptualistas, selebritė. Bet pirmiausia Andy Warholas buvo prekės ženklas. Būti A.Warholu. Ką tai reiškia? Atsakymai – pirmą kartą lietuviškai išleistoje jo knygoje „Andy Warholo filosofija (nuo A iki B ir atgal)“.

Panašiai kaip Oskaro Wilde‘o, A.Warholo 1975 m. surašytos mintys aktualiai žvilga ir šiandien.

Sudarėme ekscentriškų ir ironiškų cituojamų citatų apie meilę, grožį, šlovę, darbą, seksą, laiką, mirtį, ekonomiką, sėkmę ir meną sąrašą.

18 // © 37O

GP / MPI / Capital Pictures / Scanpix nuotr.

1. APIE POKYČIUS

Žmonės sako, kad laikas viską pakeičia, bet išties keisti tenka pačiam.

2. KAIP SPRĘSTI PROBLEMAS

Kartais žmonės metų metus leidžia juos nuodyti tai pačiai problemai, nors galėtų tiesiog pasakyti: „Na ir kas.“ Tai mano mėgstamiausia frazė. Na ir kas. „Mama manęs nemylėjo.“ Na ir kas. „Vyras manęs nedulkina.“ Na ir kas. „Man sekasi, bet tebesu vienišas.“ Na ir kas. Nežinau, kaip ištvėriau visus tuos metus, kol nebuvau išmokęs šio triuko. Mano pamokos truko ilgai, bet jei pavyksta išmokti, jau niekuomet nepamiršiu.

3. APIE ĮVAIZDĮ

Visada maniau, kad prezidentas galėtų daug padėti keičiant tuos įvaizdžius.

Jeigu prezidentas nueitų į viešąjį tualetą Kongresų rūmuose ir pasikviestų televizijos kameras nufilmuoti, kaip jis valo klozetus, sakydamas: „Kodėl ne? Kas nors turi tai padaryti!“, tai taip pakeltų savivertę žmonių, atliekančių tą nuostabų darbą, kad tualetai būtų švarūs.

Aš sakau, kad tie žmonės daro nuostabius dalykus. Prezidentas turi tiek daug neišnaudotų gerojo viešumo galimybių.

Vieną dieną jam reikėtų prisėsti ir susirašyti tuos darbus, kurių žmonės drovisi, nors neturėtų drovėtis, ir visus juos parodyti per televizorių.

Alkiso Konstantinidiso / Reuter/ Scanpix nuotr.

Paskutinė knyga, kurią perskaičiau, buvo Alinos Bronsky „Paskutinė babos Dunjos meilė“. Tai pasakojimas apie kaimą, esantį mirties zonoje, netoli Černobylio, tiksliau, apie radiacijos vaiduoklio nebijančius jo gyventojus ir savitą erdvėlaikio pojūtį – „Čia nėra sutarto laiko, terminų spaudimo. Ir savo kasdienius darbus mes atliekame tarytum žaisdami. Imituojame tai, ką žmonės paprastai veikia. Iš mūsų niekas nieko nesitiki. Mums nereikia vakare laiku gultis nei ryte laiku keltis. Jei norime, galime viską atlikti atvirkštine tvarka. Žaidžiame savo dieną taip, kaip vaikai su lėlėmis ir mediniais lėlių nameliais žaidžia gyvenimą (p. 90).“ A.Bronsky iš aštriabriaunės sintaksės sukūrė tvarų voratinklį, į kurį patekus nepavyko ištrūkti. Turėjau atidėti aaaaaa aa aa aaaa aa darbus ir viską perskaityti iš karto. Apie babą Dunją rašė laikraščiai, nes ji savo noru grįžo į spinduliuojančią žemę – į savo žemę. Jai įkandin atsikraustė ir daugiau atsiskyrėlių. Susikūrė iš pirmos pažiūros mutavusi, keista bendruomenė, o išties grynakraujis mūsų pasaulio mikrokosmosas.

Baba Dunja mato numirėlius ir su jais sveikinasi, sprendžia kaimynų gyvenimo peripetijas, retkarčiais išsiruošia į miestą apsipirkti, su savo dukra, gyvenančia Vokietijoje, bendrauja laiškais, anūkę matė tik nuotraukose. Skaitydama bandžiau vizualizuoti tas nematomas radioaktyvias daleles, dėl kurių radosi kosminiai atstumai, ir tuos numirėlius, ir man nepavyko.

Paskutinį kartą pas savo senelius lankiausi per močiutės gimtadienį. Jai sukako aštuoniasdešimt dveji. Nepaisydama savo streikuojančios širdies ir išvien su oro slėgiu šokinėjančio kraujospūdžio, nuklojo stalą pačios gamintomis mišrainėmis ir dviem karštais patiekalais: vienas – mėsiškas, kitas – vegetariškas, skirtas anūkams vegetarams!!! Be abejonės, patenka į rizikos grupę. Prisimenu, sugužėjome visi su savo vaikais, savo vaikystės traumomis ir karūnomis ant galvų. Kažkas juokavo, kažkas bandė kažką pasakoti, kažkas vis prašė, kad ji prisėstų, kad pabūtų su mumis, o močiutė vis lakstė į virtuvę su puodais, nes svarbiausia, kad vaikai būtų pavalgę. Tai mes ir pavalgėme. Ir nepakalbėjome.

Paskutinis tekstas, kurį rašiau, buvo apie balkonus. Tai buvo istorija apie ratu besisukančią atominės šeimos buitį ir iš jos dygstančią krizę, ir iš jos pražystantį grožį. Norėjau veiksmą uždaryti tarp keturių sienų su durimis į balkoną, kuris pasitarnautų kaip ryšio su pasauliu, vilties, sielos renesanso simbolis.

Dabar niekaip nepavyksta panerti į šį dar neišbaigtą pasaulį. Tiesą pasakius, istorija nebevirpina, nes viskas ta-

po per daug tikra, per daug arti. Atrodo, kad begėdiškai nusižiūrėjo nuo manęs tuos balkonus ir keturias sienas. „YouTube“ tiesiog pampsta nuo vaizdelių su balkoninėmis dainomis, balkoniniais pokalbiais, aplodismentais daktarams, išprotėjusiais keturių sienų gyventojais. Ko tik ten nėra. Tiesiog balkono renesansas. Tiesiog keturių sienų aukso amžius.

Paskutinis pirkinys drabužių parduotuvėje buvo sportinės kelnės. Paskutinis išėjimas iš namų buvo į sporto klubą, zumbos treniruotę. Trenerė Greta įjungė tropinius ritmus ir sušuko: „Išsitaškom!!!“ Ir aš išsitaškiau. Paskutinis vizitas pas daktarus įvyko odontologo kabinete.

Pasikrapštė šiek tiek ir teko pataškyti savo banko sąskaitą.

Šiandien tėtis atvežė mamos keptų kotletų. Nusileidau į lauką jų paimti. Stovi su medicinine kauke ir chirurginėmis pirštinėmis. Nemirtingasis mano tėtis titanas su operacinės aksesuarais. Klausia, ar turiu pinigų. Žiūriu į jį, bandau vizualizuoti jo veido bruožus ir neišeina. Kol kas dar turiu, atsakau. Bandau vizualizuoti pasaulio ekonomiką tokią trapią, kad krumpliaračiai negali nė dienai sustoti suktis, bandau vizualizuoti iš rinkos dingstančius prezervatyvus, neišeina, negaliu patikėti.

Niekada negalvojau, kad tai palies mane – tos keturios sienos su durimis į balkoną. Net Palmira nebesako, kad artėja puikus metas išvykoms ar vakarėliams.

chirurgines pirštines ir nusiskaistinti dabartyje arba bėgti su kūdikiu, žiūrinčiu didelėmis akimis, per frontą pirmyn į radioaktyvią ateitį, arba sapnuoti. Neseniai, beje, sapnavau, kad nežinia už ką buvau nubausta ir ištremta amžiams į Havajų stiliaus paplūdimį, net sapne buvo keista, kas čia per nesąmoninga bausmė, tikras saldainiukas mano kūnui ir sielai, galvojau, tuomet išėjau pasivaikščioti ir supratau, kad tas paplūdimys labai greitai baigiasi, panašiai kaip pasaulis baigiasi senesniuose kompiuteriniuose žaidimuose – atsitrenki į sieną, pastatytą iš pikselių. Taip ir nesupratau, ar čia pragaras, ar...

Kol kas išeina tik prisiminti ir gyventi flashbackais kaip iš kokio nors distopinio serialo, išeina tik užsimaukšlinti

Iš Linos Lauros Švedaitės užrašų, 2020 04 30

ANDY WARHOLAS 4. APIE DARBĄ

Kai svarstau, kokiam žmogui norėčiau mokėti nuolat, manau, kad tai būtų viršininkas. Viršininkas, gebantis man nurodyti, ką daryti, nes tada dirbti labai lengva.

7. APIE GROŽĮ

Grožis neatsiejamas nuo to, kaip žmogus jį pateikia. Kai matai „gražuolį“, svarbu viskas – vieta, apdaras, prie ko stovi, iš kokios drabužinės leidžiasi laiptais.

9. APIE JAUSMUS

Žinau, kad turėjau eiti augintinio į prieglaudą, bet nusipirkau. Tiesiog taip atsitiko. Pamačiau jį, įsimylėjau ir nusipirkau, taigi tąsyk jausmai privertė mane nuklysti nuo savo stiliaus.

Hipių eroje žmonės atmetė verslo idėją – jie sakydavo: „Pinigai – blogis“, „Dirbti – blogis“, bet pasidaryti pinigų yra menas ir dirbti yra menas, o geras verslas – pats geriausias menas.

8. APIE SEKSĄ Man regis, turėti žemę ir jos nesunaikinti yra pats gražiausias menas, kokį tik žmogus galėtų trokšti įvaldyti.

Kažkokia kompanija neseniai domėjosi, ar negalėtų nusipirkti mano auros. Tie žmonės nenorėjo mano gaminių.

Vis kartojo: „Mes norime jūsų auros.“ Taip ir nesupratau, ko jie nori. Bet buvo nusiteikę gerai už tai sumokėti. Tada pamaniau, kad jeigu kažkas nori tiek suploti už mano aurą, tai reikėtų išsiaiškinti, kas tai yra.

12. APIE JUOKĄ

5. APIE VERSLĄ

6. APIE MENĄ

11. APIE PIRKINIUS

Seksas daug labiau jaudina ekrane ir tarp puslapių nei tarp paklodžių. Tegul vaikai apie tai skaito ir to laukia, o paskui, jau prieš pat jiems žengiant į realybę, praneškite, kad nuostabiausią dalį jie jau patyrė, kad tai jau praeitis.

Jeigu lankyčiausi pas nakties damą, tai tikriausiai mokėčiau jai už tai, kad ji mane pajuokintų.

10. BŪTI VIENAM

Nesuprantu, kodėl blogai būti vienam. Aš būdamas pats sau jaučiuosi kuo puikiausiai. Žmonės taip išpučia viską, kas susiję su asmenine meile.

Nereikėtų to šitaip sureikšminti. Kaip ir to, kad gyveni, – žmonės tai irgi be galo sureikšmina. Tačiau asmens gyvenimas ir asmeninė meilė yra tie du dalykai, apie kuriuos Rytų išminčiai apskritai nemąsto.

13. APIE STILIŲ

Kas nešvarus, tas ir negražus. Niekuo neišsiskiriantis arba nemadingiausias žmogus pasaulyje gali būti labai gražus, jei kruopščiai prisižiūri.

Citatos paimtos iš knygos „Andy Warholo filosofija (nuo A iki B ir atgal)“, vertė Irena Jomantienė, leidykla „Kitos knygos“.

>> SCENA

Rašė Toma Vidugirytė

M

MOTERYS IR SCENA

oterų suburta grupė „shishi“ metų pradžioje pristatė savo naująją būgnininkę Benadettą ir karantiną skaidrino naujomis dainomis iš birželį pasirodysiančio albumo „Mafitishei“.

Sintpopo kūrėja Ruta MUR 2019 m. pabaigoje išleido mini albumą „Pasakojimai apie...“ ir jau ruošia bendrą kūrinį su grupe „Golden Parazyth“ bei dar kelias staigmenas, o laikui bėgant žada pranešti ir apie savo būsimą albumą, kuris vadinsis „Love Story Short“.

Alternatyvaus ritmenbliuzo scenos atstovė Andželika Petrauskaitė-Angelou 2019 m. išleido EP „All in good time“, vasarį pristatė naujausią singlą „Nobody better“ ir, be abejonės, kuria toliau.

20 // © 37O

– Dabar pasaulyje nemažai kalbama apie moteris muzikos industrijoje – prodiuseriai ir vadybininkai daugiau dėmesio skiria atlikėjoms / kūrėjoms ir moterų grupėms, festivaliai stengiasi daugiau moterų atlikėjų ar moterų grupių įtraukti į savo programas. Kiek jums tai svarbu?

Angelou: Svarbu, kad visi atlikėjai ir kūrėjai – tiek vyrai, tiek moterys – turėtų lygias galimybes skleisti ir atlikti savo kūrybą, todėl palaikau kiekvieną iniciatyvą, kuri padeda tai įgyvendinti.

Victoria (Dominyka, „shishi“): Man patinka, kad į tai atkreipiamas dėmesys. Per „What‘s next in music“ bendravome su kolegomis ir jie pasakojo apie jau egzistuojančias iniciatyvas, kurios skatina festivalius kviesti 50 procentų moterų. Pasirašo ir vykdo.

Maria Rosa (Giedrė, „shishi“): Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad čia nenatūralu – juk muzika ne apie lytį ir visi grojame, ko moterys skundžiasi? Vis dėlto manau, kad tai gerai. Nuėjusi į bet kokį Vilniuje vykstantį jam session pastebiu, kad beveik nėra merginų. Ir gali suprasti kodėl – ten nėra tokių kaip jos.

Pamačius, kad ten yra tokių pat, patiki,

kad ir tu gali. Gal ne rytoj, bet vieną dieną… Man tai atrodo svarbu, nes mes neturėjome pavyzdžių.

Ruta MUR: Moterų kūrėjų netrūksta, tiesiog jos yra mažiau matomos arba nematomos išvis. Vyrais kūrėjais domimasi dėl jų kūrybos ir asmenybės. Kitaip nei moterimis, kurios sulaukia ir klausimų apie tai, kaip jos jaučiasi būdamos moterys muzikos industrijoje. Šios iniciatyvos – daugiau pseudosolidarumas ir mados reikalas. Kai baigsis mansplainingas prieš ir po koncertų, tada patikėsiu, kad šios iniciatyvos nuoširdžios.

– Yra ir nemažai stereotipų, supančių moteris muzikantes / kūrėjas… Su kokiais jūs susidūrėte?

Ruta MUR: Vis rečiau, bet dar tenka sulaukti klausimų: „Kas tau kūrė muziką?“, „Ar čia tavo balsas?“ Beje, to klausia tik vyrai.

Angelou: Manau, kad jų yra įvairių. Pavyzdžiui, neseniai vienas žmogus pasakė, jog labai nustebo, kad aš pati įrašinėju savo vokalą, tvarkau muziką ir moku dirbti su tam skirtomis programomis…

Victoria (Dominyka, „shishi“): Manau, stereotipas „jei tu muzikantė, tai, matyt, dainuoji“ tikrai yra stiprus.

Benadetta (Kamilė, „shishi“): Yra požiūris, kad jei mergina groja gitara, bosine gitara ar būgnais, tai gros blogai. Man pradėjus groti būgnais iš panų pusės buvo palaikymas, o iš vyrų tą muzikinę pagarbą reikėjo užsitarnauti. Jei bičas ateina – tarsi savaime suprantama, kad jis gerai groja, o jei blogai gros, tiesiog niekam nebus įdomu.

Maria Rosa (Giedrė, „shishi“): Alternatyvi muzika daugiau siejama su vyrais. Mergaitės, auginamos (tikrai ne visos ir ne

Ruta MUR

Agnės Papievytės nuotr.

„shishi“

Dalios Mikonytės nuotr.

Dalios Mikonytės nuotr.

Pasaulio muzikos industrijoje vis daugiau dėmesio skiriama moterims – dažniau atsigręžiama į kūrėjas moteris ir jų projektus, festivaliai stengiasi pakviesti daugiau moterų atlikėjų ar grupių, vykdomos kitos moteris įtraukiančios iniciatyvos… Vis dėlto joje iš tiesų vis dar karaliauja vyrai. Mes spjauname į statistiką, neverkšlename ir kalbiname įdomias kūrėjas, kurios gana tvirtai žingsniuoja vyriškame muzikos pasaulyje.

Angelou

visada) pagal principą „gražiai elkis, gražiai šnekėk“, neina į sceną, nes galvoja, kad alternatyva yra maištas ir skirta tik vyrams. Juk roko muzikantams ant scenos galima viskas – jie gali išeiti į sceną nuogi, prisidengę tik gitara, ir visi jais žavėsis. O moterys atseit negali taip išsišokti, rėkauti ar atrodyti negražiai.

– Kaip į moteris scenoje žiūri Lietuvos klausytojai, vadybininkai, festivalių organizatoriai ir kolegos?

Ruta MUR: Lietuvoje jaučiuosi gerai. Tikslingai dirbu ir žinau, kad laikui bėgant ateis viskas, ko siekiu. O „žinovų“ yra visose kategorijose. Svarbu pasitikėti savimi ir žinoti, ko nori, tuomet joks organizatorius, kolega ar klausytojas neišmuš iš vėžių. Muzikoje drovumui vietos nėra.

Victoria (Dominyka, „shishi“): Nepastebėjau papildomo spaudimo ar didelio palaikymo – arba gerai varai, arba negerai. Būna, kad pabrėžia, jog esame merginų grupė, tai pati dažnai pamirštu ir nesureikšminu. Dirbome su grupe „Daujotas“ – tai mūsų draugas, didžiausias palaikytojas, krikštatėvis ir svarbiausias gerbėjas. Abi patirtys buvo labai sėkmingos ir malonios, įrašėme gražias dainas.

– Su kokiais sunkumais susidūrėte žengdamos į sceną?

Angelou: Manau, kol nesi didesniu mastu žinomas atlikėjas, dažnai patenki į situacijas, kai abejojama tavo sugebėjimais.

Tačiau tai nutinka bet kuriam pradedančiam atlikėjui / kūrėjui, ne tik moteriškos lyties.

Ruta MUR: Be techninių trikdžių ir nuomonių nesutapimo su keliais organizatoriais, kitų sunkumų nepatyriau.

Victoria (Dominyka, „shishi“): Buvo didžiosios popscenos šoumenų, kurie truputį nesuprato, ką šneka, daro ir kaip elgiasi, tačiau mums tikrai niekas netrukdė groti, o kaip tik palaikė. Trys mergos žaidžia, kad groja, ir galų gale pavyksta. Tikrai reikėjo išdrįsti ir leisti sau patikėti savimi.

– Kokios pamokos išmoktos ir iššūkiai įveikti?

Angelou: Pamoka, kad ištikimybė savo moralės principams, nuoširdumas sau ir kitiems ilgainiui yra žymiai labiau vertinami teisingų žmonių, todėl norėčiau, kad tokie žmonės mane suptų. Taip pat suvokiau tai, kad kelias svajonių link, stengiantis išlikti nuoširdžiai sau, gali būti ilgesnis, tačiau garantuoja mano pačios vidinę ramybę, o tai be galo svarbu.

Maria Rosa (Giedrė, „shishi“): Turbūt klasika – kai pats tiki, tada ir kiti patikės. Jei savimi netikėsi, tai kaip įtikinsi kitus?

Victoria (Dominyka, „shishi“): Dar vienas, gal net ne iššūkis, tiesiog jaunų arba mažai žinomų muzikantų / kūrėjų kasdienybė – viską daryti patiems. Nori į turą – pasidaryk turą, nori koncertų – pasidaryk koncertų, nori klipo – pasidaryk klipą. Pradžioje neturėjome vadybos, viską darėme pačios ir tai mums buvo naudinga.

Ruta MUR: Man scena yra kitas pasaulis, joje išnyksta kasdieninės baimės ir lūkesčiai, ji moko mane gyventi šia akimirka. Kartais jaudulys būna didesnis, kartais mažesnis, bet kai suprantu, ko ten einu, bet koks iššūkis tampa malonumu.

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

MONIKA LIU MELODIJA

PURNAMASI YOGAMAYA OH MY BELOVED

Self-released

Self-released

PIJUS DŽIUGAS MEIŽIS GEOGRAFINĖS BŪSENOS

(„Spotify“, „Deezer“, „iTunes“) 85

100

SAD BOI DANSPOLAS Self-released

22 //

Ponios ir ponai, prieš jus – būsima populiariausia Lietuvos grupė ir kitų M.A.M.A. apdovanojimų laureatė, deja, tai nieko gero, nes šie epitetai reiškia, kad nieko originalaus, stebėtino ar turiningo „liūdnieji berniukai“ nepasiūlo. Rinkos prasme jie yra tobuli ir puikiai pataikantys į statistinio lietuvio smegenis, širdį ir paslėpsnius: šiek tiek liūdni, nes tradiciškai arba mergina paliko, arba šiaip – lietuvis; šiek tiek su ritmuku, bet gana primityviu, kad klubelyje tiktų; šiek tiek su auksinio jaunimo aktualijomis, nes neva ir Vakarai, bet ir sava, nors turi būti užuodžiamas ir rusiško hiphopo tvokstelėjimas. Vienu žodžiu, paprasta kaip 2x2, elementaru kaip ABC ir taip suprimityvinta, kad „8 Kambarys“ tekstai skamba lyg filosofų raštai. Juk, tiesą sakant, tiek ir tereikia, ir štai jau pinigai, fanai ir kalės (nes kalėmis vadinti merginas yra labai cool) krenta tau po kojomis, nes esi suknista fuckin‘ superžvaigždė. O tam, kad įtvirtintum savo statusą, dar paleidi tokią ruspop tragediją, kaip „Kaifuok“ (labai tikiuosi, kad ji tėra juokelis, nes jei ji – rimtai, tai... RIMTAI?). Jeigu norite išpopuliarėti, berniukai ir mergaitės, štai puikus pavyzdys. Aišku, „Sad Boi“ koją pakiš tai, kad festivalių vasarą tikriausiai nebus, tačiau jeigu bus išlaikytas milijoninis peržiūrų skaičius jutube, kelias į rojų jiems po kojomis. „Danspolas“ iš esmės puikiai pataiko ir atspindi masinį publikos skonį, taip sakant, jie – ir jos riešuto kevalas, ir riešutas, ir voverė. „Sad Boi“, kaip verslo projektas, vaikinams turėtų pavykti nerealiai, dėl to gal ir nereikia nieko užsipulti. Jeigu masei reikia duonos ir žaidimų, duok jiems to, ko reikia, o kokia masė, tokia ir duona su žaidimais. O man, labai subjektyviai kalbant, tai yra vienas nuobodžiausių, dirbtiniausių ir mechaniškiausių šiemetinių albumų, kuriame nėra nieko originalaus. Nieko. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“)

© 37O

34

0°

kisielius

MĖNESIO ALBUMAI

Linos Vyšniauskaitės nuotr.

Pagaliau, po ilgo laukimo, atėjo Monikos Liu laikas ir nesvarbu, kad daugiausia populiarumo jai suteikė TV šou, kuris toli gražu nevertas nei jos talento, nei jos žinių. Dabar publika pagaliau ją žino, todėl pats laikas jai atkreipti dėmesį į dainininkės kūrybą. O ir naujausias EP yra akivaizdžiausias pavyzdys, kad Monika nėra TV produktas ar dar viena „monika“. „Melodija“ yra alternatyvios praeities albumas, atspindintis, kokia būtų galėjusi būti mūsų estrada, jeigu jos nebūtų pjovęs sovietmetis. Vos keturiomis skoningomis retro kompozicijomis ji sėkmingai nubraukė tai, kas keldavo drebulį žiūrint „Sveikinimų koncertą“, ir atsakė į klausimą, kas būtų, jeigu būtų. Iš kitos pusės, Monika labai sėkmingai įžvelgia ir to laiko trūkumus: dainos yra tikslingai sentimentalios, juose gausu tinkamai parinktų klišių, nekalto erotiškumo ir saldumo, lyg viskas būtų, kaip Vakaruose sako, tongue in cheek. Tačiau ir ši taikli bei skani ironija būtų niekinė, jeigu muzikinės kompozicijos būtų nieko vertos. Valio, kad Monikai melodijos rūpi (pavadinimas turėtų būti gana aiški užuomina), ir netgi labai. Kiekvienas kūrinys turi savo spalvą, savo muzikinę progresiją ir darosi akivaizdu, kad Monika nėra tik menininkė ar kitų sukurtų dainų atlikėja. Ji išmano ir amatą, nes jos muzikinė kalba yra išieškota, išanalizuota, nėra paprasta ar nuspėjama. Sudėjusi visus šiuos elementus – ironiškus ir labai tikslius tekstus bei įdomias, tačiau labai gerai prilimpančias melodijas, atlikėja sukuria tinkamą retro atmosferą, kuri gera tiek ja žavintis, tiek bandant iš jos pasijuokti. Todėl „Melodija“ tampa tikru postmodernizmo pavyzdžiu. Pripažinsiu – jeigu Quentinas Tarantino kurtų Lietuvoje, galiu lažintis, kad jo garso takeliuose skambėtų bent viena Monikos Liu daina.

Glumina

Plačiajai visuomenei kaip Münpauzn žinomas kūrėjas šįkart siūlo daug sudėtingesnės elektroninės muzikos rinkinį, kurio klausytis gali reikėti kantrybės ir susikaupimo, bet kuris nepaleis taip lengvai, kaip paleidžia visokios tralialiuškos. Jau bendri darbai su Mesijumi rodė, kad Pijus nėra lengviausio kelio ieškantis muzikantas. Ten jo ritmai buvo aštrūs, nuogi ir net savotiškai nepatogūs. „Geografinėse būsenose“ kūrėjas yra daug ramesnis; jis žengia link abstrakčios elektronikos, būsenoms paaiškinti savo vietą randa tokios klišės kaip „garsovaizdžiai“, „muzikinės erdvės“ ir pan. Vis dėlto tai yra gana tikslūs žodžiai albumui apibūdinti, nes melodinėmis taisyklėmis nepagrįstos, o daugiau atmosferinei patirčiai skirtos „Geografinės būsenos“ išties patraukia smalsią ausį. Be to, jis tikrai padeda susikaupti netapdamas tiesiog užsklanda ar bereikšmiu fonu, skirtingai nei E.Sirvydytės darbas. „Geografinės būsenos“ kiekvienu kūriniu vis sugeba pasiūlyti kažką naujo: melodinį motyvą, loopinantį fragmentą ar ramybę, kuri labai lengvai gali virsti chaosu. Tiesą sakant, savotiškai pavojingos pusiausvyros yra persmelktas visas albumas – rodos, jo lengvos kompozicijos neapkrautos garsais, tačiau kiekvienas iš tų garsų – šiek tiek nepatogus, šiek tiek rėžiantis ausį, neįprastas ir reikalaujantis prisijaukinti. O ir pats albumas ne iš trumpųjų, nes 50 minučių klausytis eksperimentinių pasažų reikia nusiteikimo, o ir dalimis LP nepasiklausysi – paprasčiausiai bus ne tas patyrimas. Tačiau Pijui pavyksta: išbalansuoti, nepersistengti, neatstumti, todėl su juo leistis į šią muzikinę kelionę labai malonu. („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“) 86

100

Apžvelgti naująjį Eglės Sirvydytės albumą yra labai sunku. Iš vienos pusės, jį vertinčiau kaip religinę propagandą, nes visi nušvitimai, pašvietimai ir nusišvitinimai yra religiniai, nesvarbu, ar tai įvyko Indijos, ar Vilniaus rajono vienuolyne. Taigi E.Sirvydytė skelbia šiuo albumu religinę žinutę. Iš kitos pusės, muzika nuo to, kad ji yra su religine potekste, lyg ir neturėtų veikti vertinimo, be to, ir ta žinutė yra meilė, dėkingumas ir t.t. Vis dėlto šis religingumo šleifas bent jau mane labai vargina kartu su visais vykimais į Indiją, Balį, Vietnamą, Tailandą ar kitur, kur vietiniai tokie „laimingi“, nors niekada neišbris iš skurdo ir iš tikrųjų džiaugsis, kai jų giminaičiai išvažiuos juodadarbiauti į Europą. O naujieji Vakarų piligrimai tik tose šalyse, kur jų euras – visagalis, staiga pajunta, kad pinigai nėra svarbiausia, nepaisant to, kad už jų instagraminę fotografiją viena vietinė šeima galėtų gyventi metus. Tai va, tokios nuotaikos tenka klausyti „Oh My Beloved“, kuris yra... joks. Trimis kalbomis išdainuotas darbas, jeigu jūsų nedomina išganingos Rytų sistemos, iš esmės neturi kabliuko, leidžiančio užsikabinti. Viskas plūduriuoja, viskas ramu, viskas dvasinga, tačiau išsyk užsimiršta, lyg tai būtų muzika – screensaveris, gal iš pradžių suteikiantis galimybę susikaupti dirbant kokį kitą darbą, tačiau iš tiesų erzinantis. Netgi to paties hinduizmo jame nėra daug, tai daugiau new-age muzika, kurią taip pat sėkmingai galima groti ir bet kuriame ašrame ir Merkinės piramidėje. E.Sirvydytė yra talentinga kūrėja, tačiau net nežinau... Religija tapo svarbesnė už kūrybą? „Oh My Beloved“ tikrai yra mūsų laikų produktas, šiek tiek primenantis fenomeną, kuris įvyko, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir tūli piliečiai staiga puolė į jehovistų, „Tikėjimo žodžio“ ar kitų judėjimų, junginių, sektų ir panašiai glėbį. Kita vertus, senosios tendencijos grįžta kas 30 metų. Kuo muzika ar religija yra kitokia? („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“) 47

100

CRUCIAL FEATURES VENERA BUDO Self-released

Prieš porą metų pasikaprizinusioms „Crucial Features“ merginoms teko ne pats lengviausias uždavinys.

Joms pavyko sudrumsti ramybę savo sovietmečio reliktus karstan varančiu merginų pankroku, tačiau dabar joms tenka su šiuo bagažu tvarkytis, tiksliau, stengtis netapti tiesiog įdomiu, bet vienadieniu sociokultūriniu reiškiniu. „Venera budo“ yra dėsningas žingsnis į priekį: kompromisų merginos nedaro, aštrumo nepraranda, tačiau tiek muzikoje, tiek tekstuose pradeda rastis ne tik ryškios spalvos, bet ir atspalviai, padedantys šiam nors ir trumpam, bet vis tiek intensyvumo neprarandančiam albumui nebūti tokiam in your face kaip pirmtakas. Aišku, tai nereiškia, kad jos renkasi lengvesnį kelią – kūrėjos tiesiog ieško daugiau tekstinių priemonių apdainuoti socialines problemas, kurios, deja, nesikeičia (ir tikriausiai nesikeis niekada). Ir šis nesikeitimo elementas lydi visą LP: ir problemos, ir muzikinė išraiška iš esmės liko tokia pati. Ir ne šiaip tokia pati kaip „Kaprizuose“, o tokia pati kaip ir prieš 40 metų. Todėl galiausiai albumas tampa vis mažiau įdomus, o skambesys, nors ir grynas, vis dėlto per daug panašus į girdėtąjį dar 9-ojo dešimtmečio viduryje, kai buvo skelbiamas XX a. Vakarų civilizacijos žlugimas. Aš žinau, kad daug ką galima pateisinti jaunatvišku entuziazmu, tvirta pozicija ir teisingomis idėjomis, tačiau galiausiai mes liekame su mintimis apie dainas, kurios didesnį klausytojų būrį vargu ar suvilios. „Crucial Features“ dar tik pradeda savo kelią, todėl dabar pats laikas plėsti savo horizontus ir gal net įsisąmoninti, kad ne viskas balta ir juoda. Venera pabudo, tačiau ko ji pirmiausia imsis? („Spotify“, „Deezer“, „iTunes“, „Bandcamp“) 71

100

100

70 100

kefyras

absentas

spiritas