370 Nr. 91

2020 birželis #91

APIE TAI, KAS (NE)UŽMIRŠTAMA ATSIBUSTI IR ATSILIEPTI JURGA TUMASONYTĖ: TIKROVĖ NE PRASTESNĖ UŽ MAGIŠKUS ELEMENTUS TRENINGŲ RENESANSAS GRĮŠIME Į KINO TEATRUS AR FILMUS ŽIŪRĖSIME NAMIE? Vilmanto Dambrausko kūrinys iš fotografijų serijos „Cliché“

#91 APIE TAI, KAS (NE)UŽMIRŠTAMA

NUMERIO BENDRADARBIAI: JONAS BRAŠKYS KLAUSO MUZIKĄ, KAD JUMS NEREIKĖTŲ

Visi puikiai žinome, kad mados tendencijos, apsukusios kelių dešimtmečių laiko ratą, vis grįžta. Štai, pavyzdžiui, šią vasarą save madistais laikantys turėtų vilkėti neoninių spalvų drabužius. Vakaruose tokios spalvos buvo madingos ir 9-ajame dešimtmetyje.

MARIJUS GAILIUS LAISVAI SAMDOMAS RAŠYTOJŲ SKAITYTOJAS

Dizainerė Kristina Sviderskaitė, savo magistro darbe kaip tik nagrinėjusi 9-ojo dešimtmečio madą, teigė, kad po neonu ir blizgučiais vakariečiai slėpė savo nusivylimą, meilės ir taikos eros pabaigą, vertybinį išsikvėpimą.

DAIVA JUONYTĖ MYLI KAUNĄ, MĖGSTA VILNIŲ, RAŠO APIE ABU DOVYDAS KIAULEIKIS VISADA RIMTU VEIDU

Pasak jos, sovietų priespaudą kentusiems lietuviams šios problemos buvo svetimos, tačiau ryškios spalvos, kaip ir džinsai, buvo Vakarų simboliu. Tiesa, vakarietiškų madų vaikytis buvo nelengva dėl daugybės priežasčių. Pirmiausia, sunku buvo su tomis tendencijomis susipažinti dėl cenzūros. Nepaisant to, kad 9-asis dešimtmetis buvo vienas liberaliausių per visą sovietmetį, vis dėlto ryškioms spalvoms šioje šalyje vietos nebuvo, nes visi turėjo būti pilkomis, iš minios neišsiskiriančiomis pelytėmis.

Iš tiesų ryškių spalvų drabužiai tapo prieinamesni jau atkūrus nepriklausomybę, t.y. 10-ajame dešimtmetyje, kai atsirado pirmosios antrų rankų parduotuvės.

Tuo pat metu Lietuvoje svarbiausiu garderobo dalyku tapo treningai, dažnai taip pat ryškiaspalviai. Tikra laimė būdavo sumedžioti žinomų prekių ženklų treningus dėvėtų drabužių parduotuvėse, nes turguose galima buvo rasti tik padirbinių.

Sunku patikėti, bet panašios treningų medžioklės bent jau didžiuosiuose miestuose vyksta ir šiuo metu. Pasak treningų atgimimo fenomeną šiame numeryje pamėginusio nagrinėti rašytojo Marijaus Gailiaus, žinomame dėvėtų drabužių parduotuvių tinkle įvairūs spalvoti treningai iškabinami matomiausioje vietoje ir sudaro didžiąją asortimento dalį. „Mada sukasi ratais, ciklais, todėl staiga ir populiarios parduotuvės pradėjo siūlyti vintažinį stilių. Jauni žmonės dabar laisvi, o devyniasdešimtiniai metai (omenyje turimas 10-asis dešimtmetis) irgi buvo laisvi – tada juk ir atsirado laisvė. Dabar irgi yra mūsų laisvės metai“, – savo pasirinkimą aiškino penkiolikametė miestietė Milda.

Tiesa, Marijaus kalbinta madų tendencijų tyrėja Marija Palaikytė primena, kad treningai anuomet visai nebuvo laisvės ar taikos simbolis, nes buvo mėgstami agresyviai nusiteikusių skustagalvių forsų: „Jiems atitinkamas treningas atliko ne tik funkciją, bet buvo ir statuso simbolis. Didesnis treningo juostelių skaičius rodydavo didesnį asmens šaunumą.“ Taigi, regis, nėra kuo stebėtis tokiu dideliu MO paro­ dos „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ populiarumu.

Net ir ne pagal lietuvių kalbos taisykles sukonstruotas parodos pavadinimas buvo aiškiai orientuotas į nostalgiškai nusiteikusį jaunimą, kuriam kitaip veikiausiai būtų sunku atsiskaičiuoti, apie kurį dešimtmetį kalbama.

LINA SIMUTYTĖ ŽMONIŲ, REIŠKINIŲ IR BŪSENŲ UŽKALBĖTOJA IEVA ŠUKYTĖ DAILĖTYRININKĖ-SINEFILĖ

Nostalgija 10-ajam dešimtmečiui jaučiama ir mūsų autorės, rašytojos Jurgos Tumasonytės pirmajame romane „Remontas“. „...Ši nauja karta užaugo ir ėmė aiškintis, kas su ja atsitiko. Ankstesnės kartos taip pat masiškai kalbėdavo apie savo jaunystės ar vaikystės metus tam tikrais valstybės lūžio metais (tarkime, pokariu ar lengvai idealizuojamu tarpukariu)“, – taip šį fenomeną aiškino pati rašytoja, duodama interviu mūsų autoriui Dovydui.

Apie 10-ąjį dešimtmetį daugiausia kalbėjosi ir kiti du mūsų pašnekovai – režisierė Simona Žemaitytė ir paro­dų kuratorius bei rašytojas Valentinas Klimašauskas, aptardami filmą „Grįžtamasis ryšys“, kurį buvo galima pamatyti ŠMC parodoje „Galva su daug minčių“. Filme pasakojama apie melomaną Saulių Čemolonską – maištininką ir Kauno klubo „Senasis Trestas“ DJ, dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atgavimą emigravusį iš Sovietų Sąjungos ir iki pat savo mirties 2017 m. gyvenusį bei kūrusį Londone.

Simboliška, kad šio numerio viršelis toks aformiškas, nepaisant to, kad priklauso „Cliché“ (turbūt nereikia aiškinti, kas yra klišė) serijai, kurią sukūrė Šiaulių menininkas Vilmantas Dambrauskas (interviu su juo rasite šiame numeryje). Turbūt reikėtų pridurti, kad aguonos, be kita ko, simbolizuoja karą ir atmintį. „Black Lives Matter“ protestai, į kuriuos dabar nukreiptas viso pasaulio dėmesys, irgi yra labiau ne apie karą, o apie taiką. Palinkėsime, kad į madą grįžusios ryškios spalvos simbolizuotų naujos meilės ir taikos eros pradžią.

Gero skaitymo, iki susitikimo liepą!

Jūsų „37O“

Viršelyje – Vilmanto Dambrausko darbas iš fotografijų serijos „Cliché“.

Projektui „Jaunimo kultūros gidas žurnale „370“ skyrė 25 000 eurų

37O ISSN 2029-7408 37O.diena.lt Projekto vadovė Jurgita Kviliūnaitė 370@kaunodiena.lt Maketavimas Vaida Dosinienė Dirbame Kęstučio g.4, Vilnius Reklamos skyrius Erika Nakutienė 8 698 20578 e.nakutiene@kaunodiena.lt Leidėjas UAB „Sunra“ Spaudė UAB „Polska Press Sp. zo.o“ Tiražas 13 500 37O už reklamų turinį neatsako #91, BIRŽELIS, 2020 Reklaminiai straipsniai žymimi

P

ernai Jurgos apsakymų rinktinė „Undinės“ pateko į Lietuvos metų knygų rinkimus, o šį pavasarį ji išleido savo pirmąjį romaną. „Remontas“ buvo ilgai brandintas, o kuo labiau brendo, tuo mažiau jame liko iš moterų gimstančių balandžių. Bet neprarado humoro ir ypatingo Jurgos sugebėjimo nepraleisti pro akis įdomiausių nutikimų iš tikro gyvenimo.

– Ką tik išleidai pirmą romaną. Kaip jautiesi?

– Jaučiuosi laiminga, kad parašiau knygą ir vis dar atrodo, kad ji visai neblogai pavyko. Smagu išgirsti skaitytojų atsiliepimus, tad visi įspūdžiai, kurių sulaukiu iš „Remontą“ perskaičiusių draugų ir pažįstamų, man yra aukso vertės. Dar įdomu, ar atsiras romane save atpažinsiančių personažų iš mano vaikystės Šilainių ir kaip jie į tai sureaguos.

– Apie ką yra „Remontas“? Tavo, kaip autorės, žodžiais.

– Romanas apie sielų, buto ir valstybės remontą. Jį rašydama daug svarsčiau apie paveldėtą atmintį ir traumas, kurios mus persekioja ne tik iš senelių ar tėvų gyvenimų, bet ir iš aplinkos, kurioje gyvename. Mano veikėjai mėgsta daryti remontą, taip tarsi sukurdami viską iš naujo, atversdami baltą popieriaus lapą. Bet ar tikrai viskas taip paprasta?

– O kaip tu pati gyveni? Labiau versdama lapus iš naujo ar tęstinai? Labiau kaip veikėjai ar kažkaip kitaip?

– Visada guosdavausi, kad jeigu ką, atsiversiu baltą lapą ir pradėsiu iš naujo. Gal ne veltui vis susigalvoju įvairių karjeros vingių, kuriuos galėčiau pradėti? Vis atrodydavo, kad jeigu norėsiu, tai imsiu ir susikursiu save iš naujo. Suprantama, viskas paremta tokiu atvirai romantiniu svaičiojimu. Mano romano veikėja gal net ne tokia romantiška svaičiotoja, nes gyvena inertišką gyvenimą ir bijo ką nors keisti, nemėgsta būti dėmesio centre, turi keistų manijų.

TIKROVĖ NE PRASTESNĖ UŽ MAGIŠKUS ELEMENTUS Rašė Dovydas Kiauleikis Nuotrauka Lauros Vansevičienės 4 // © 37O

Jaunesnė rašydavo apie moteris, gimdančias balandžius. Ir apie tėčius, kuriuos galėjai nusipirkti parduotuvėje. Jurga Tumasonytė – žurnalistė (rašo ir „37O“), rašytoja, gal pati to nenorėdama Lietuvoje įsitvirtino magiškojo realizmo linijoje.

Nors gal būtų teisingiau sakyti, magiškojo buitizmo, nes jos istorijose daug kasdienio gyvenimo.

– Kodėl dabartiniai trisdešimtmečiai ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje (pavyzdžiui, filmas „Devym kažkelinti“) taip gręžiasi į vaikystę dešimtajame dešimtmetyje?

– Dėl to, kad ši nauja karta užaugo ir ėmė aiškintis, kas su ja atsitiko. Ankstesnės kartos taip pat masiškai kalbėdavo apie savo jaunystės ar vaikystės metus tam tikrais valstybės lūžio metais (tarkime, pokariu ar lengvai idealizuojamu tarpukariu). Man atrodė įdomu mąstyti ne tik apie asmenines patirtis, bet ir bendresnius kontekstus, tarkime, kaip keitėsi žmonių mentalitetas, kaip kito vertybės ar požiūris į vaikų auklėjimą. Kai kurie veikėjai, kaip tas diedukas iš kaimo, taip ir nespėjo kaip reikiant prisitaikyti prie pasikeitusio laiko, todėl išgėręs vien tik alaus aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaa kalbėdavo apie partizanavimą, o alaus su degtine – apie tarnystę Raudonojoje armijoje.

– Ar galima galvoti, kad „Remontas“ atspindi tavo asmeninius jausmus apie dešimtąjį dešimtmetį?

– Manau, kad mano asmeniniai jausmai turi nemažai bendro ir su kitų žmonių asmeniniais jausmais.

– Perskaičiau romaną, ne vienoj vietoj pasijuokiau, ne vienoj vietoj sulinksėjau atpažinęs aprašomą situaciją. Bet supratau, kad nėra nė vieno veikėjo prie širdies, faino žmogaus. Ar čia man vienam pasirodė, ar sąmoningai „Remonto“ veikėjai visi tokie kaip kaimynai – pasilabinam, bet nedraugaujam, maloniai vienas kitam šypsomės, bet namie burbam?

– Visi veikėjai yra perleisti per pagrindinės pasakotojos matymo filtrą, o pagrindinė veikėja juk yra truputį mizantropė ir jos santykis su mylimais žmonėmis ar gerais draugais toks, sakyčiau, gana keistas.

– Kodėl nėra Kauno nuorodų, vietovardžių?

– Dėl to, kad tai nebuvo taip svarbu. Užteko iškalbingo Rasytės, kuriai aaaaaa aaa aaaaaa tėvelis nupjovė žoliapjove kojas, gatvės pavadinimo.

– Papasakok apie tą Rasytę daugiau. Kaip supratau, tai buvo rezonansinis įvykis, o aš nieko nebuvau girdėjęs. Gal tokių yra ir skaitytojų?

– Devintojo dešimtmečio pradžioje viename kaime mažai mergaitei tėtis netyčia kombainu nupjovė kojas, tos kojelės buvo nuskraidintos į Maskvą ir sėkmingai prisiūtos. Kojų prisiuvimo operacija pasaulyje buvo atlikta pirmą kartą, dėl to mergaitės istorija nuskambėjo plačiai. Kadangi tokia Rasytės gatvė Šilainiuose tikrai yra, man pasirodė simboliška apgyvendinti ten romano veikėjos šeimą.

– Esi pasakojusi, kad planuoji tapti vestuvių fotografe ir kad pagrindinė motyvacija yra ne pinigai, o istorijos ir personažai. „Remontą“ skaitydamas negalėjau pamiršti šitos minties, kad Jurga lygu istorijos ir personažai. Iš kur toks potraukis? Kodėl tau svarbu tas istorijas atpasakoti, personažus parodyti?

– Dėl to, kad aš nuolat tai ir darau, – stebiu aplinką, renku personažus, pati retsykiais virsdama tuo pagrindiniu pasakojimo centru, nes man irgi atsitinka visokių juokingų situacijų. Turbūt dėl to ir rašau, nes noriu juos įamžinti. O darau tai, nes jaučiu vidinį poreikį ir prasmę. Panašiai kaip ir sodindama pomidorus, kuriuos nebūtinai aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaa aa paskui suvalgysim, bet sodinti juk smagu.

– Pernai išėjus novelių rinkiniui „Undinės“, interviu „Literatūrai ir menui“ apie romano rašymą sakei: „Klupau, griuvau, stojausi, purčiausi, valiausi kraują, vėl kritau ir kilau.“ Papasakok daugiau apie savo kūrybinį procesą. Ar tikrai jis toks kruvinas?

– Iki tol labai nesisekė rašyti ilgos apimties prozos kūrinių. Pradėjau gal 2012 m. ir vis nepabaigdavau, imdavausi naujų siužetinių linijų, išskysdavo senesnės, klupau ieškodama tinkamo stiliaus ir pasakojimo būdo. Tai tęsėsi ilgai ir atrodė, kad tiesiog niekada nebeparašysiu romano ir išvis, kam man jo reikia, jei tik kankinuosi. Mintis apie visiškai naują pasakojimą aplankė prieš ketverius metus, mėginau rašyti ir pjesę „Remontas“, kuri kalbėjo apie panašius dalykus, nors veikėjos ir aplinkybės buvo kitos. Iki gimstant sūnui turėjau to romano eskizų ir pačią pradžią. O tada kažkas galvoje spragtelėjo ir maždaug per pusmetį, rašydama po keletą valandų kasdien, sudėjau visą pasakojimą. Paaiškėjo, kad kuo mažiau turėdavau laiko, tuo produktyviau sekdavosi dirbti.

– Parašius pirmą, žinau, kad jau dirbi ir prie antro. Išduok ką nors – kokios idėjos sklando, kas ten bus?

– Turiu idėjų šįkart rašyti konkrečiame laike ir vietoje neapibrėžtą pasakojimą su siaubo elementais. Tačiau kol kas tai tėra tik bandymai, nes vis trūksta laiko, o galva plyšta nuo aaaaaa aaa aaaaaa aa aaaaaa visokiausių sumanymų. Dar šią vasarą su režisiere Janina Lapinskaite rašome scenarijų pagal mano apsakymus iš „Undinių“. Taip pat laukia smagūs darbai prie vaikiškos knygos, kuri, jei viskas klostysis gerai, turėtų pasirodyti dar šiais metais.

– Romaną pradėjai rašyti seniai, paskui gimė sūnus, tada knygą užbaigei. Joje gan daug dėmesio vaikų ir tėvų santykiams. Įdomu, kaip keitėsi ši romano dalis, kai pati išbandei mamos amplua?

– Keista, bet apie tėvų ir vaikų santykius rašau nuo paauglystės. Tik, kai buvau dvidešimt kelerių, mano veikėjos gimdydavo balandžius, jų motinos virsdavo pitbuliais, iš parduotuvės pirkdavo šviežią tėvą ir t.t. O kai iš tikrųjų patyriau tuos motinystės dalykus, supratau, kad tikrovė ne ką prastesnė už magiškus elementus. Dėl to kai kurie gimdymo ar vaiko priežiūros elementai atėję iš mano pačios patirčių, kurių, neturėdama vaiko, turbūt nebūčiau sugalvojusi. Tačiau, kaip pastebėjai, nepaisant motinos perkamų aaaaaa aa aaaaaa aaaaa šliaužtinukų per akcijas prekybos centruose, pagrindinė „Remonto“ veikėja vaikų neturi ir neplanuoja, svarstydama, kam jie išvis reikalingi.

FIKSUOTI ISTORIJAS – KAIP IR SODINTI POMIDORUS, KURIUOS NEBŪTINAI PASKUI SUVALGYSIM, BET SODINTI JUK SMAGU.

MENININKAS VILMANTAS DAM IR GODUMAS – TAI TIKROJI PAN Rašė Lina Simutytė

Vilmanto Dambrausko autoportretas

Kur karantino metu vienoje erdvėje pamatyti Evaldo Janso epitafijas 10-ajam dešimtmečiui, Mykolės Ganusauskaitės peizažus, kontrastingo grotesko, netipinių būsenų prisodrintus Medos Norbutaitės tapybos darbus ir slemo entuziastą Darių Jurevičių, ne tik atliekantį savo tekstus, bet ir stovintį ant galvos? Kurioje galerijoje galėtume pasigrožėti Tado Kazakevičiaus fotografijų serija „Tai, ko nebebus“, rinktiniais Mariaus Žalneravičiaus plakatais, Romano Vilkausko fotorealistiniais natiurmortais, Andriaus Makarevičiaus tapytais „Stoties rajono pasakojimais“ ar iš arti susipažinti su scenografės Marijos Rubavičiūtės asambliažais ir instaliacijomis?

P

irmosios karantino savaitės metu Lietuvoje pradėjusi veikti virtualioji profesionalaus meno erdvė „Neatšaukti atidarymai / Not cancelled openings“ išvystė pagreitį ir vos per porą mėnesių subūrė daugiau nei 13 tūkst. šiuolaikinio meno kūrėjų ir mėgėjų, likusių namuose. Apie neatšaukiamus dalykus kalbuosi su iniciatyvos autoriumi, dizaineriu, fotografu, dailininku, parodų kuratoriumi ir dėstytoju Vilmantu Dambrausku.

6 // © 37O

– Viename interviu apie savo sumanymą užsimenate kaip apie spontanišką reakciją į susiklosčiusią situaciją, kurioje „kažkas turi imtis to, kas reikalinga, tebūnie ir neapmokama”. Taip pat teigiate, kad idėją sugeneravote vos per keletą minučių. Tikiu, kad idėjos, kurios kyla netikėtai, iš tiesų tūno mūsų viduje kur kas ilgiau, tik laukia tinkamos akimirkos proveržiui. Ar panašių idėjų, minčių apie skirtingų kūrėjų, medijų ir raiškos formų suvienijimą yra kilę ir anksčiau?

– Greičiausiai tai turėjo daryti muziejai, galerijos ar kitos institucijos, užsiimančios parodine veikla. Jos tylėjo. Pagalvojau, kuo galiu padėti kitiems, taip ir gimė idėja – tęsti parodas net tada, kai visa kultūrinė veikla stabdoma. Neseniai buvo pasibaigusi mano didžiulė jubiliejinė paroda Šiaulių miesto dailės galerijoje, todėl supratau, ką jausčiau, jei kelerių metų darbas būtų atšauktas. Padariau, ką galėjau padaryti, kad to nenutiktų kitiems kūrėjams. Mano paskutinė darbovietė buvo vienoje iš miesto galerijų, ilgus metus kūriau plakatus „Aušros“ muziejaus parodoms, tad pritaikiau savo patirtis.

Maniau, kad atsilieps 15–20 autorių, susiburs 200 meno mėgėjų auditorija. Skaičiai augo neįtikėtinu greičiu. Kai per pirmą izoliacijos mėnesį atsidarė 100 parodų ir auditorija artėjo iki 8 tūkst., supratau, kad to, ką darau, reikia. Dabar jau įvyko virš 300 parodų atidarymų ir auditorija artėja prie 14 tūkst.

Eksponuojami darbai – ne tik Europos kūrėjų. Ne vienas autorius gyvena už Atlanto, net Australijoje. Tikėjau, kad auto-

riai dalysis savo menu, taip sklaidydami izoliacijos neviltį. Netikėjau, kad jų bus tiek daug. Atsisakė tik du. Šiuo metu Lietuvoje nėra tokios galerijos, kuri sutalpintų 13,5 tūkst. norinčių stebėti parodas ir klausytis autorių lankytojų. „Neatšaukti atidarymai“ – tai visa darbo diena, kartais besitęsianti ir naktimis. Tai pokalbiai ir susirašinėjimas su autoriais, kurie gyvena ne tik Lietuvoje, gautų nuotraukų retušavimas, vaizdų filmavimas ir montavimas. Panašių minčių apie nepriklausomų menininkų subūrimą laisvoje, demokratiškoje parodų erdvėje visada kildavo. Tebūnie ir virtualiojoje.

– „Neatšaukti atidarymai“ – jūsų asmeninis indėlis tiek menininkų bendruomenei, tiek visuomenei apskritai – šioje platformoje neatlygintinai kuruojate kiekvieną pristatomą parodos atidarymą, administruojate puslapio veiklą ir sklaidą. Ar tikite, kad menininkams būtina tam tikra so-

cialinė atsakomybė ir ar jos šiuo metu netrūksta? Kokiomis meno ir menininkų misijomis tikite apskritai?

– Mielai sutikčiau, kad mano veikla kuruojant šią platformą būtų apmokama, nes grupės administravimas – visos darbo dienos krūvis. Tiesioginiam darbui kaip ir nebelieka laiko.

Nežinau, kas nutiks, kai panaikins karantiną ir bus galima toliau vykdyti darbus.

Netikiu misijomis. Ar menas išgelbės pasaulį? Tikrai ne.

Bet karantino be menininkų darbų neištversi. Ką skaitysi, žiūrėsi, klausysi, jei to neparašys, nenutapys, nenufilmuos kūrėjai? Atsakomybė – ji arba yra, arba ne. Kaip ir profesinė sąžinė. Kaip ir sąžinė apskritai. Juk per pandemiją „vieni plauna rankas, kiti – pinigus“.

– Manau, kad vienas didžiausių „Neatšauktų atidarymų“ atradimų man buvo suvokimas, kad absoliučiai skirtingus, tačiau profesionalius ir lygiaverčius kūrinius šioje galerijoje pristato ne tik visiems žinomi menininkai, kurių parodos aktyviai vyksta ir yra lankomos, bet ir kūrėjai, su kurių darbais anksčiau neturėjau galimybės susipažinti. Kaip manote, kas lemia mažesnį menininkų atpažįstamumą kultūros lauke – pačių kūrėjų pasirinkimas likti periferijoje, uždarumas ar nepakankamas rinkodaros principų išmanymas? Ar šiuolaikinis menininkas turi išmanyti reklamos, komunikacijos dėsnius? Ar vis dėlto tikite, kad aukštos išliekamosios vertės kūriniams nereikalinga papildoma reklama?

– Toks kiekis tokio talento ir profesionalumo atlikėjų man pačiam yra atradimas. Mažesnis matomumas – viena iš galerijų (taip vadinsiu ir muziejų, kultūros centrų, bibliotekų parodų erdves) ydų. Ne visiems galerijos atviros. Kitiems jau užsidariusios. Dažniausiai biudžetinių galerijų vadovai buria apie save jiems patogių autorių ratą. Viliodami visokiais, dažnai absurdiškais būdais. Manipuliacija menininkais tapo įprastine galerijų vadovų veikla. Todėl ne visi kūrėjai patenka į parodų sales. Gal todėl mes apie tiek autorių, stebinančių savo profesionalumu, net nebuvome girdėję? Ne vienas prisipažino surengęs savo pirmąją, nors ir virtualiąją parodą. Ir auditorija – kur dar rasi tiek tūkstančių pozityviai nusiteikusių žmonių? Be to, kūrėjai grupėje savo darbus ir sėkmingai parduoda.

Ko gero, menininkas turėtų išmanyti rinkodarą, komunikaciją. Turėtų, bet ar tada jis būtų menininkas? Tik vienetai sugeba savyje derinti verslininko ir menininko savybes.

Aukštos išliekamosios vertės kūrinius taip pat reikia reklamuoti, rodyti – kalbėti apie juos. Skaudžiausia kūrėjui, kai jo nepastebi. Jo nebėra parodų salėse, apie jį nerašo laikraščiai ir nerodo per TV. Jo tiesiog nebelieka. Gal virtualioji galerija gali tai pakeisti?

– Esate dizaineris, plakatų kūrėjas, dailininkas ir fotografas.

Taip pat – šešių knygų autorius: „Firmų ženklai ir logotipai“, „Apie reklamą prie kavos puodelio“, „Universitas. Doctorum et studentum“, „Orkestrai“, „Choristai“ ir „Mano miesto portretai“. Pastarojoje knygoje nugulė jūsų įamžinti ryškiausi Šiaulių menininkai, kuriantys ir už šio miesto ribų.

Jas kūrėjų portretai tarsi panaikina, o pažintį su Šiauliais leidžia patirti intymiai – ne per konkrečius miesto pasiekimus, architektūrą ar reiškinius, bet per pačių menininkų išraiškas, žvilgsnį, net drabužio klostes ar kadro dinamiką. Albumas „Mano miesto portretai“ buvo įvertintas kaip gražiausia Šiaulių knyga per 25-erius metus. Kuo portretinė raiškos forma artima jums, kaip papildo ar praplečia kitas veiklas?

– Nors esu profesionalus grafikos dizaineris, fotografija mane lydėjo visą gyvenimą. Buvau šeimos kronikų fiksuotojas. Ir pirmojoje mano parodoje (Suomijoje 1992 m.) buvo eksponuojamos fotografijos. Portreto menas kūryboje atsirado tada, kai pradėjo trūkti gylio tame, ką dariau.

Kai pavargau bendrauti su bet kuo. Kai norėjosi pasikviesti į studiją žmogų, kurio būtų įdomu klausytis, kuriam pats turėčiau ką papasakoti. Žmogus tiek pat žavus savo raukšlėmis ir nueitu keliu, kiek ir jaunatvišku nežinojimu, kurį kelią rinktis. Lėtas proceso vyksmas kuriant portretą studijoje ir pokalbiai gurkšnojant arbatą yra tokie pat svarbūs kaip ir būsimas rezultatas. Fotografiją vadinu viena-

BRAUSKAS: SUSIREIKŠMINIMAS DEMIJA – Radijo stoties „LRT klasika“ laida „Pirmas sakinys“ (veda Modestas Nastaravičius ir Tomas Vaiseta) buvo skirta temai „Kuriu, bet gyvenu ne Vilniuje. Problema?“ nagrinėti. Nors jos metu kalbinti pašnekovai – iš literatūros lauko (Kaune gyvenanti rašytoja Erika Drungytė, Klaipėdoje – dramaturgas Gintaras Grajauskas ir uteniškis poetas Vytautas Kaziela), tikiu, kad šis klausimas gali būti aktualus ir vizualiųjų menų atstovams. Ar pritariate nuomonei, kad labiau įvertinami ir pastebimi kūrėjai gyvena sostinėje?

– Pritariu. Labiau pastebimi kokie 200 tų pačių žmonių, kurie sukasi medijose.

Gerai, apie 300. O kiek gyvena Vilniuje, kasdien dirba, kuria ir niekas apie juos nežino? Gaila tų kūrėjų, siekusių atsidurti Vilniuje ir išgarsėti. Atsidūrė... ir pradingo.

– Esate žinomas Lietuvos menininkas, gyvenantis Šiauliuose. Kaip apsisprendėte savo gyvenimą sieti būtent su šiuo miestu, nors studijas baigėte Vilniuje, o savo parodas surengėte Prancūzijoje, Suomijoje, Baltarusijoje? Ar nesijaučiate gyvenąs periferijoje, atskirtyje? Galbūt priešingai – kūrybai svarbus susitelkimas, kurį sukuria didesnė distancija nuo renginių gausa pulsuojančio Vilniaus?

– Periferija. Provincialas. Niekada taip nesijaučiau, niekada niekas taip ir nevadino. Čia, greičiau, neseniai gyventi į Vilnių atvykusių vidinė problema.

Per keletą metų nepavykus užkariauti sostinės, savo pranašumu jie laiko bent jau gyvenimą didmiestyje. Aš palaikau tuos, kurie didžiuojasi savo šaknimis.

200 km iki sostinės – ar čia atskirtis?

Lankausi Vilniuje su reikalais, rengdamas parodas ar prireikus oro uosto. Esu penktos kartos šiaulietis. Man čia patinka. Šiauliečiai turi savo nenusakomą dvasią. Kūryboje įgyvendinau viską, ką norėjau, ir esu įsitikinęs, kad Šiauliai – kūrybai labai tinkanti erdvė.

– Apie karantiną esate kalbėjęs šiais žodžiais: „Egzistuoti žmogus galėjo net būdamas visiškai tuščias viduje, tik išoriškai atitikdamas kažkokius standartus. Manau, kad nuo šiol taip nebus. Po šių pamokų mes būsime tikresni. Tačiau grįžimo į tikrumą kainą mokėsime didelę.“ Situacijai Lietuvoje ir visame pasaulyje pamažu švelnėjant, laisvėja ir kultūrinis gyvenimas. Kaip keisis jūsų įpročiai? Ar jaučiatės išmokęs kitokio buvimo, kurį mums suteikė ši – gana apokaliptinė – patirtis?

– Manau, kad lauktos kaitos nebus. Tikėjausi. Galimybė pamatyti, kas yra kas, buvo. Karantinas ir izoliacija atskleidė, kas, pasikeitus sąlygoms, iš tiesų gali dirbti. Kitiems nepavyko paslėpti, kad idėjų – nulis, o kolektyvai pripratę pataikauti vadovams ir darbą paprasčiausiai imituoti, taip dangstant kūrybinę impotenciją. Visose srityse.

Šalies ir miestų vadovai turėtų reaguoti. Jeigu tik patys neimituoja, kad dirba. Tas gajus, instinktu virtęs gebėjimas prisitaikyti daugeliui padės ir dabar. Apokalipsės nebuvo, greičiau – repeticija. Keisis daug kas. Atsirado daug nepasitikėjimo. Pribloškė suvokimas, kad tai, kas vaizduojama futuristiniuose filmuose, yra daug arčiau ir dar klaikiau nei juose. Pandemija, užsikrėtimo baimė, žmonių saviizoliacija, stojanti pramonė, griežtas karantinas, bendravimas per internetą, grynųjų pinigų atsisakymas – vos per kelis mėnesius. O kas, jei išjungs elektrą? Viskas taip trapu, kad užsiimti kvailystėmis nebėra laiko. Susireikšminimas ir godumas – tai tikroji pandemija. Deja, tai niekur nedingo.

– „Kiek tai truks, niekas nežino“, – šiais žodžiais baigiate vaizdo prisistatymą savo virtualiojoje galerijoje. Feisbuke pirmosios karantino savaitės metu pristatyta idėja išplito žaibiškai ir nuolatos pasipildo naujais kūrėjų darbais. Nors panašu, kad karantinas pamažu baigiasi, kaip manote, kiek laiko gali tęstis „Neatšaukti atidarymai“? Ar svarstote apie galimybę vystyti, plėsti šią galeriją perkeliant į kitas erdves?

– Prasidėję kaip virtualiosios parodos su gyvais autorių prisistatymais iš savo namų ar studijų, „Neatšaukti atidarymai“ tapo erdve, kurioje formuojasi nauja meno bendravimo forma. Pagaliau – išties laisva. Pasirodo, mes galime būti teigiami, nesusiskaldę ir be priešpriešos. Besirenkantys patirti meną. Tūkstančiai šviesių žmonių ir jokio negatyvumo. Kone idealios Lietuvos portalas! Neįtikėtinai talentingos, profesionalios ir nesipykstančios. Atrandančios vis naujų lietuvių autorių iš viso pasaulio.

Galerija, kurios reikia iš tikrųjų. „Neatšaukti atidarymai“ tapo erdve visiems profesionaliems kūrėjams – ar besiruošiantiems šimtajai, ar rengiantiems pirmąją savo parodą. Be savo eilės laukimo, be išlaidų reklamai, spaudai, transportui, vynui ir... sumuštiniams. Visada atvira. Su tūkstantine auditorija iš viso pasaulio. Jei tik nori, po kelių dienų gali rengti naują parodą! Patikusį darbą galima įsigyti su pačiu kūrėju susisiekus tiesiogiai. Nedovanotina būtų tai nutraukti.

– Kokios vertybės, idėjos ar tikslai jums yra neatšaukiami? Ar atsakymai skirtųsi, jei į šį klausimą atsakytų V.Dambrauskas – tėtis, vyras ir šeimos žmogus ir V.Dambrauskas – menininkas?

– Nesiskirtų net tada, jei nebūčiau menininku. Vertybės – tesėk žodį. Daryk tik tai, ką išmanai. Gyvenk trumpiau, bet iškelta galva. Mylėk, nes laikas be meilės – tuščias, tada negyveni.

Režisierius Algimantas Puipa

Fotografas Ramūnas Danisevičius

Dainininkė Viktorija Miškūnaitė

Rašytojas Petras Rakštikas

Iš Vilmanto Dambrausko fotografijų serijos „Mano miesto portretai“.

tvių menu – kai modelis ir fotografas apsikeičia savo vienatvėmis.

>> UŽ KADRO

GRĮŽTAMASIS RYŠYS

S.Žemaitytės filmą „Grįžtamasis ryšys“ (2019 m., filmo trukmė – 74 min., angl. „Feedback“) žiūrėjau tris dienas iš eilės ir prie jo vis grįždavau, kaip kad grįžtama prie kažko pažįstamo ir artimo, tačiau dar pernelyg neartikuliuoto.

A

not filmo anotacijos, šis filmas – „tai žvilgsnis į asmeninį melomano Sauliaus Čemolonsko vaizdo archyvą ir kūrybą. Jo išgyventi socialiniai ir vidiniai konfliktai skleidžiasi migracijos ir ankstyvosios skaitmeninės muzikos produkcijos kontekste. Filmo protagonistas – maištininkas ir Kauno klubo „Senasis Trestas“ DJ, dar prieš Lietuvos nepriklausomybės atgavimą emigravęs iš Sovietų Sąjungos ir iki pat savo mirties 2017 m. gyvenęs bei kūręs Londone“.

8 // © 37O

Trumpai apie filmo autorę: S.Žemaitytė dėsto ekrano dokumentiką Londono karališkajame Holloway universitete ir pati studijuoja meno doktorantūroje Vilniaus dailės akademijoje. Jos kūryba buvo įvertinta prizu Grafikos trienalėje Taline ir nominuota Šefildo dokumentikos festivalyje.

– Į ką nurodo filmo pavadinimas? Ar į tai, kad mūsų veiksmai turi grįžtamąjį ryšį?

– Viename iš pirmų įrašytų pokalbių anglų kalba Saulius pasakojo, kaip Londone mokėsi kalbos. Pavyzdžiui, kino teatre žiūrėdavo Andrejaus Tarkovskio filmus su angliškais subtitrais. Kalba jam niekuomet nebuvo kažkas akademiško, kažkas, ką reikia išmokti mokykloje ar naudoti savireprezentacijai. Kalba jam buvo, cituoju: „bits and pieces that you find while you go“, su skirtingais akcentais tarsi muzikiniais efektais, muzikiniu feedbacku. Jis kalbos klausėsi. Matyt, skambesys kartais gali būti įdomesnis už turinį (šypsosi).

– Kaip įvardytum šio filmo žanrą? Dokumentinė kolektyvinė biografija ar kitaip?

– Kolektyvinė biografija būtų gana taiklu. Galvojau... Kažkas tarp raudos ir technofantazijos. Man buvo svarbu, kaip apie 2000-uosius keitėsi gyvenimas, technologijos ir pati kūryba. Kažkuria prasme filmas gal net labiau apie kontekstą nei apie patį Saulių (nepanaudojau nė vieno jo interviu). Pats Saulius visada kalbėdavo nieko tiksliai nepasakydamas (manau, tikslingai). Filme viskas panašiai.

– Viena iš man, kaip kauniečiui, svarbesnių filmo linijų yra ir pasakojimas apie Kauną, modernistinį, tačiau provincialų miestą, kuriame, be kitų, skirtingais laikais gimė Emma Goldman, Jurgis Mačiūnas ir Imanuelis Levinas, anarchistinio feminizmo, radikalių meno žaidimų ir „kitos“ fi-

losofijos autoriai. Šio filmo veiksmas prasideda vėlyvojo komunizmo Kaune, 1988 m.?

– Taip.

– Tuo metu Kaunas labai išaugo ir miesto urbanistų planuose grasino praaugti Vilnių.

– Įdomu, nežinojau.

– Filme mes matome gan performatyvią aplink Saulių susibūrusių hipių šeimą.

– Klausimas, ar jie neįsižeistų pavadinti hipiais, nes, pvz., Jaunius, Sauliaus brolis, poetas, buvo hipis, o ta Sauliaus kompanija buvo kažkas kito, bet net nežinau, kaip įvardyti tą jų subkultūrą.

– Tiksliau, tos grupės bendravimą su miestiečiais. Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, mane keri mažiausiai du dalykai. Pirma, tai miestiečiai, kurie net nenutuokia, kad visa ta sociopolitinė tikrovė, kurios jie laikosi įsitvėrę, skaičiuoja savo paskutines dienas.

– Taip!

– Antra, jaunimas atrodo gana vakarietiškai ar net šiuolaikiškai. Kalbu apie madą, cigaretes, viename kadre Sauliaus žiaumojamą prancūzišką batoną, šiandien gal jau nestebinančią elgesio laisvę. Yra kažkas grėsmingo ir pranašiško toje scenoje, kur Saulius kerta gatvę, praeina porą sovietinės armijos kareivių, tada greitai pasilenkia, kažką paima, pašoka, paliečia medžio lapus. Kareiviai pavydi jam jo neformalumo, gal kiek jo prisibijo, kaip tikriausiai dauguma to meto sutiktų.

– Saulius ir jo bičiuliai buvo nuolat sulaikomi ir apklausiami ne tik dėl netradicinės išvaizdos, bet ir dėl vinilinių plokštelių, – atrodo, vienos kaina prilygo vidutiniam tuometiniam atlyginimui. Jo kompanija dažnai buvo apklausiama, šukuosenos pakoreguojamos ir t.t. Bet manau, tai nieko per daug negąsdino, tai tiesiog vyko.

– Norėčiau suformuluoti klausimą apie Kauną ir laisvę šio filmo kontekste. Kaip manai, ar negali būti taip, kad santykinai nedideli miestai dėl savo klaustrofobiško, tačiau visai jaukaus cute mažumo bent jau dalį savo gyventojų inspiruoja gana metafizinėms kažko didesnio paieškoms?

Arturo Builivo nuotr.

Asmeninio Simonos Žemaitytės archyvo nuotr.

Valentino Klimašausko ir Simonos Žemaitytės pokalbis apie jos to paties pavadinimo filmą

>> UŽ KADRO

– Jau po kelerių metų Kaunas ir visa vadinamoji buvusi Rytų Europa neatpažįstamai pasikeis. „Trestas“, kur Saulius su draugais organizavo reivus, virs įprasta popdiskotekų vieta.

Kaunas beveik trims dešimtmečiams transformuosis į kultūrinių ambicijų neturintį emigrantus, tarp jų – ir mane, auginantį miestą.

– Man regis, ten dėjosi visokių įdomių dalykų: dolerinės, mafija, klubai, pirmosios vinilų, vakarietiškų įrašų parduotuvės, vėliau – „RyRalio“ ir t.t.

Manau, buvo daug ir visko. Kažkoks pirminis porevoliucinis buljonas, kuriame kūrėsi nauji pasauliai. Kultūra bandė suvakarėti. Popso visur buvo daug, toks buvo dešimtasis dešimtmetis. Galvoju apie kitas šalis po politinių ir ekonomikos krizių. Man regis, dešimtajame dešimtmetyje daug kur Rytų Europai (ir ne tik) būdinga pigi produkcija su kriminaliniais prieskoniais, į kurią su šiokia tokia laiko perspektyva galime pažvelgti romantiškai – prisiminkime MO parodą. Kita vertus, chaosas sudaro puikias sąlygas kažkam išsikristalizuoti – naujoms kino, šokio, teatro ir kt. meno bangoms.

Pati Kaune augau dešimtajame dešim-

KURTI FILMĄ APIE ŽMOGŲ, KURIO NEBĖRA, – DIDELĖ MORALINĖ ATSAKOMYBĖ. MANAU, JO ENERGIJA SVARBESNĖ NEI KAI KURIE GYVENIMO FAKTAI. JĄ IR BANDŽIAU ĮAMŽINTI MONTAŽE. tmetyje. Buvo ten visokių subkultūrų, pavyzdžiui, banglai ir urlaganai. Nors nežinau, ar urlaganai buvo subkultūra… Dar buvo forsai. Visi tie ieškojimai kažkuo žavūs (šypsosi).

– Sutinku. Aš ketinau paruošti kontekstą klausimui apie kultūrinę migraciją, kad tokiems asmenims, kaip Saulius, išvykus, vadinamoji periferija, gal net ištisos scenos praranda skausmingai daug ir čia būtų galima išvardyti nemažai pavyzdžių.

– Bet gal tas išvykimas yra kažkokia sąlyga? Gal kažkokios žinios vis dėlto sugrįžta, kažkokia patirtis? Kaunas jam visada reiškė daug. Kaip ir Kulautuva. Grįžęs prieš kelerius metus jis Kulautuvoje savavališkai pradėjo rekonstruoti gatvės grindinį, susipyko su visais kaimynais ir net savivalda.

Panašiai ir Kaune – prieidavo prie kokios močiutės ir pradėdavo šokti breiką. Sauliui niekada nieko nereiškė statusas ar autoritetai: žmogaus žinomumas, vardas, pozicija ir t.t.

Jis buvo tiesmukas ir paprastas.

Kai kam tai patiko, kitus erzino. Jis palaikė ryšius su Kauno ir kitų miestų didžėjais, visada bandydavo grįžęs kažkur pagroti.

10 // © 37O

Sauliaus Čemolonsko archyvo nuotr.

– Sudėtingas klausimas (šypsosi). Pabandysiu sudėlioti mintį... Panaudotas vaizdo archyvas, 1988-ieji ir „Tresto“ kompanija – savotiškas zoom in į vieną mažą, bet svarbią kultūrinę Kauno ląstelę konkrečiu laikmečiu. Manau, ir dideliuose, ir mažuose miestuose yra, buvo ir bus nuostabių protų, kažkokių progresyvių laisvės apraiškų, maišto, prasilenkiančio su laikmečiu ir vyraujančiu kultūriniu kontekstu. Bet gal čia labiau klausimas, kada ir kaip tai pasimato? Gal išties tai labiau išryškėja mažesniuose miestuose ir miesteliuose... Nors Lietuvoje visi miestai santykinai maži. Kiek yra minėjęs pats Saulius, „Tresto“ jaunimas buvo iš Kauno ir jo apylinkių. Pats Saulius kilęs iš Kulautuvos. Tas jaunimas, savotiškas andergraundas, kituose kontekstuose nelabai pritapo – čia cituoju Saulių.

Jaunatviškas laisvės troškimas buvo sumišęs su politiniu maištu. Viename interviu Saulius pasakojo, kaip naktį išpiešė VI forte stovėjusį tanką, aprašinėjo jį metalo grupių pavadinimais „Iron Maiden“ ir t.t. Artėjančios permainos, matyt, sklandė ore, nors gal dar ir neatrodė įmanomos. Su džinsais, grandinėmis ant kaklo ir muzika „Tresto“ kompanija kūrė Kaune įsivaizduojamus Vakarus. Jie, beje, buvo kur kas romantiškesni už tuos, su kuriais Saulius susidūrė po emigracijos. Čia apie tas metafizines kažko didesnio paieškas...

– Ar galime apibūdinti šį videofimą ir kaip tam tikrą to laikmečio gan dažno lietuvio menininko arba kultūrinio emigranto gyvenimo trajektorijos metraštį?

– Galbūt. Tik Saulius nesiekė kažkuo būti. Vėlgi, čia jo ir statuso problema.

Jis tiesiog norėjo būti savimi, o tai tampa problemiška, kai kūryba iš eksperimentinės plotmės pereina į profesionalią, kai produkcija tampa sistemos dalimi. Saulius buvo tiek autentiškas, kad nebetilpo į rėmus. Jis nenaudojo banko kortelių, nekalbėjo gražia verslo kalba, neužsiėmė networkingu ir t.t.

Jis neturėjo kažkokio plano, gal net ir ambicijų, nors jo idėjos dažnai duodavo pradžią fantastiškiems projektams.

Saulius norėjo dirbti su žmonėmis, kurie jam patiko, kurti muziką. Žinoma, nebuvo jis ir kažkoks herojus: jo draugai jam daug padėjo, ypač gyvenimo pabaigoje.

– Filme mažai pasakojama apie Sauliaus ateities planus, jo intymius santykius, jo svajones, todėl gan sunku suvokti Sauliaus gyvenimo dramos mastelį. Ar tai buvo daroma sąmoningai, siūlant žiūrovui labiau koncentruotis ties pirmąja gyvenimo dalimi?

– Paskutiniai Sauliaus gyvenimo metai nebuvo labai romantiški. Jis skyrėsi su partnere, negalėjo matyti vaiko, nes neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. Nebeturėjo studijos, kurti darėsi vis sunkiau, komplikavosi ir santykiai su draugais. Dar „Last.fm“ istorija…

Pamenu, kaip draugo namuose, kur buvo laikinai apsistojęs, jis grojo Steve‘o Wonderio „Secret life of plants“ vinilą – augalams, kad sode šie geriau augtų. Kurti filmą apie žmogų, kurio nebėra, – didelė moralinė atsakomybė.

Manau, jo energija svarbesnė nei kai kurie gyvenimo faktai. Ją ir bandžiau įamžinti montaže. Buvo daug eksperimentų, galiausiai nusprendžiau paskutinei daliai panaudoti tik jo performansus. Paskutiniame interviu

Kadrai iš filmo „Grįžtamasis ryšys“ (rež. Simona Žemaitytė)

Saulius pasakė: „Each man kills the things he loves.“ Tik vėliau supratau, kad tai Gavino Friday daina Oscaro Wildo žodžiais.

O jo vaizdo archyvas buvo absoliuti mozaika – turėjau atrasti, kas visi tie žmonės, kaip jie su Sauliumi susiję… Per feisbuką ir t.t. Dabar turiu daug naujų draugų (šypsosi).

– Įsivaizduoju, kad labai daug dar liko nepanaudota?

– Labai daug. Manau, netoli 100 valandų. Bet ne viskas ir naudotina. Kai kas – asmeniška, kai kas – neaišku, kai kas labai abstraktu (pvz., filmuoti TV ekranai, garso montažo sluoksniai). Galiausiai tai – asmeninis archyvas, manau, jis pats savaime yra vertybė, dokumentas apie tai, kaip dešimtajame dešimtmetyje gyveno saujelė Lietuvos kultūrinių pabėgėlių.

Tos dvi tašės su vaizdo įrašų kasetėmis vis dar yra pas mane.

Gal kada jų prireiks kokiam atsakingam archyvui? Saulius paliko ir daugybę vinilinių plokštelių. Dalis jų – Londone, bet didžioji dalis – Kulautuvoje. Svajojo Kaune įkurti muzikoteką… Bet gal čia gali būti kažkieno kito projektas?

– Prisimenant, kad Saulius kalbėjo filmų ir dainų žodžiais, ar buvo kokių jo mėgstamiausių posakių, priežodžių, keiksmažodžių?

– Kalbėdamas jis maišydavo lietuvių ir anglų kalbą. Buvo daug nuorodų į dainas, muzikos albumus. Kažkodėl man atrodo, kad jis mėgo sakyti „You know what I mean.“ Nepamenu, ar jau pasakojau, bet kai Saulių sutikau, jis nenaudojo telefono. Paaiškino, kad telefono nenaudoja, nes tapo alergiškas technikai. Paklausiau, ar jis kalba rimtai. Sakė „taip“, ypač „firewire“ jungtims.

– Ar po ilgų emigracijos metų Saulius buvo grįžęs atgal į Kauną? Jei taip, ką jis manė apie naująjį Kauną?

– Taip. Nors jo pelenai dar yra likę Londone, draugo muzikos studijoje. Bet tikiu, kad grįš ir jie. Atgavęs Lietuvos pilietybę, Saulius grįžo į Kauną ir į Kulautuvą. Kiek žinau, gal net nieko iš anksto neperspėjęs. Jo buvusi partnerė pasakojo apie šoką žmonių veiduose, kai jis tiesiog pasirodydavo prie jų durų slenksčio. Saulius pats truputį pasakojo apie įspūdžius. Labiausiai jį sukrėtė Kauno „Akropolis“, atsiradęs ant gatvės, kuria jis eidavo, kaip suprantu, nuo „Tresto“. Jis niekaip nesuprato kaip tas „Akropolis“ galėjo ten atsirasti…

Simona Žemaitytė (gim. 1984 m. Kaune) gyvena ir kuria Lietuvoje bei Jungtinėje Karalystėje.

Valentinas Klimašauskas (gim. 1977 m. Kaune) yra kuratorius ir rašytojas.

>> RAIDŽIŲ DĖLIONĖ

„O kas, jei iš tiesų miestai yra atskraidinami džeržgiančiais lėktuvais iš Kinijos ir tada sudėliojami kaip sudoku, fotorobotai, mikroschemos? Arba kaip žmogaus veidas plastinės operacijos metu? Vilniuje gyvenu jau dešimt metų. Kasdien dėlioju dėlioju, siuvinėju siuvinėju, karpau karpau, klijuoju klijuoju – ir vis tiek įsėdu ne į tą autobusą, nuvažiuoju ne ta kryptimi. Esu plastikos chirurgė, kuri neapsisprendžia, kokios formos šiandien bus Vilniaus veidas.“ Teksto fragmentas iš vaizdo darbo „bust“ Dalios Mikonytės personalinėje parodoje tuo pačiu pavadinimu.

ATSIBUSTI IR ATSILIEPTI Rašė Lina Simutytė Nuotrauka Dalios Mikonytės

Pirmajai vasaros dienai brėkštant atrodo, kad žiemos miegu šiemet buvau užmigusi visam pavasariui. Tiesa, šis miego tinklas nebuvo panašus į tą, kurį romane „Mano miego ir poilsio metai“ aprašė Ottessa Moshfegh. Kūrinio centre – pavydėtino grožio, turtinga ir jauna mergina, apsisprendusi besiplečiančią vidinę tuštumą maitinti poilsiu ir miegu vartodama medikamentus. Vaistų sąrašas ilgas – nuo klasikinio „Xanax“ iki rašytojos išgalvoto „Infermiterolio“, merginai leidžiančio svetimumo pasauliui jausmą sąmoningai atjungti bent keletui dienų. Ir taip visus metus: prabudimai čia tarsi sunkių objektų nardinimo po vandeniu ritualai.

Geriausios draugės apsilankymai miego keliamos užmaršties okeane išskysta kaip jos naujai įsigytų suknelių klostės. Kliedesius primenantys skambučiai buvusiam vaikinui akimirksniu paskęsta tarsi burbuliuojantis telefono ragelis, po vandeniu vis dar bandantis perduoti informaciją.

Tarsi žiopčiotum, bet niekas negirdėtų.

Tačiau po vandeniu aiškiau girdi savo paties kvėpavimą. Ir mintis, nardančias susikertančiose vandens trajektorijose tarsi šaltakraujės, giliai dugne neršiančios žuvys.

Jei knygoje aprašomas neuroleptinis miegas nebuvo bandymas nusižudyti, tai manasis žiemos miegas labiau priminė ilgai lauktą, visuotinio karantino įvestą „leidimą“ nuolatinį nerimą, kad kažką praleidžiu (anglų k. FOMO – Fear Of Missing Out), iškeisti į JOMA (anglų k. – Joy Of Missing Out) ir trims mėnesiams palikti Vilnių, kuriame praleidau beveik vienuolika metų.

Apskaičiavau, kad šis laikas yra proporcingas mano gyvenamųjų vietų Vilniuje skaičiui – 11:11. Du bendrabučiai, vienas namas su pirmame aukšte gyvenusiais šeimininkais ir aštuoni butai. Tik viename jų gyvenau viena; dažniausiai namais dalydavausi su kambariokais. Vienus mylėjau, kitų net nesistengiau pamilti. Ryškiausiai atsimenu šeštąjį butą Karoliniškėse. Vienoje gatvės pusėje – poliklinika, kitoje – kebabinė ir troleibusų stotelė. Tarsi priminimas, kad bet kada galiu pasiekti Vilniaus centrą, nors tuo metu labiausiai norėjau tiesiog tūnoti savo kambaryje su balkonu ir iš jo stebėti nepertraukiamą cikliškumą rudeniui į savo vėsų žemės paviršių traukiant praėjusios vasaros ženklus: paskutinėmis dienomis žydinčius jurginus, iki pirmųjų šalnų liepsnojančias serenčių galvas ir pilkšvus viržių krūmelius.

12 // © 37O

Tomis dienomis į darbą išsiruošdavau sunkiai – žadintuvą telefone tildydavau keliolika kartų. Beveik metus dirbau privačiame darželyje, kuriame bent porą kartų per mėnesį pasikeisdavo grupės auklėtojos, todėl tėvai nuolat reikšdavo nepasitenkinimą: vaikai, vos įpratę prie vieno žmogaus, netrukus turėdavo pratintis prie kito ir vėl iš naujo patirti kaitos sukeliamą stresą. Darželio vadovė susirinkimų metu ramindavo tėvus sakydama, kad ši kaita – visiškai natūrali.

Tai ugdymo metodo dalis, kurio vertybes pasiskolinusi iš skandinaviškų mokyklų: jose vaikai tokiu būdu nuo pat pirmųjų dienų pratinasi nestabilaus pasaulio taisyklių, nes viskas aplink nuolat keičiasi.

Stabilus išlieka tik nepertraukiamas žinojimas: nėra nieko stabilaus.

Nepamenu, kiek laiko pati tuo tikėjau, bet nusprendžiau stabilumo iliuziją kurti pradėdama nuo savęs ir tur-

guje nusipirkau ryškiai mėlyną žadintuvą. Jis ant mano palangės skambėdavo nepakenčiamai čaižiai ir grėsmingai tol, kol neatsikeldavau ir jo nenutildydavau. Priėjusi prie lango turėdavau pretekstą atitraukti sunkias, tarsi rudens liūtyse išmirkusias užuolaidas, atsidaryti balkono duris ir įvertinti, kaip kasdien vis labiau ir labiau šaltas oras pasiglemžia paskutines drungnas lietaus sroves, jas keisdamas ledo rašmenimis, visada priminusiais gotikiniu šriftu išraitytus metalo grupių pavadinimus.

Tą žiemą dar snigo. Į šį kambarį su balkonu persikėliau jo gyventojams išsikrausčius, todėl buvęs mano kambarys su senu dideliu veidrodžiu liko tuščias. Pirmąjį mėnesį viena tame bute jaučiausi karūnuota tik man priklausiusios tuštumos, o antrajam mėnesiui įpusėjus suvokiau, kad pinigų viso buto nuomai neužteks, todėl pradėjau ieškoti būsimo kambarioko.

Paskyriau savaitgalį senajam kambariui tvarkyti, kruopščiai išvaliau visas dulkes ir maždaug 12 kv. m kambarį įamžinau visais įmanomais kampais ir rakursais. Tada išrinkau geriausius – natūraliausiai atrodančius filtrus. Kambario nuotraukomis internete dalijausi dvi savaites – tiek laiko pakako, kad galutinai atsibosčiau sau slankiojanti iš vieno kambario į kitą ir mąstanti apie tai, kas nutiktų, jei ir toliau neatsirastų nė vieno susidomėjusio. Mano įkyrios mintys raizgydavosi bute, skleisdavosi tarsi nuodingi magnolijų trikampiai, kuriuos kasdien laisčiau viltimi, kad kažkas gali pasikeisti. Tikrindavau telefoną, perskambindavau tais numeriais, kurių skambučius būdavau praleidusi darbo metu, tačiau kitoje ragelio pusėje atsiliepdavo klientų aptarnavimo centrų specialistai, siūlydami draudimo ar paskolų paslaugas.

Tačiau vieną naktį vis dėlto sulaukiau pirmojo skambučio.

Pabudau ir atsiliepiau. Mergina kalbėjo ne visai rišliai, bet gana familiariai. Pasakojo, kad neseniai išsiskyrė su savo gyvenimo meile ir metė atsibodusį projektuotojos darbą įstaigoje, pradėjo frylancinti – žodžiu, iš esmės kurti naują gyvenimą. Išsigandau, kad ji man gali tapti priežastimi busti iš savo pačios sąstingio.

Tai priminė pirmosios žvejybos vaikystėje jausmą: slapta tikiesi, kad ims ir užkibs, tačiau nesugebėsi laimikio ištraukti ir jis vėl panirs po vandeniu.

Julija atsikraustė netrukus. Kambario langus plačiai atlapojo, dar kartą iššluostė dulkes, pakeitė užuolaidas, pasitiesė kili-

LAIKINUMO ĮPRASMINIMAS, KAIP IR NEIŠVENGIAMAS JO KVĖPAVIMAS ŠALIA, PRIMENA IŠTIKIMIAUSIĄ, NEMATOMĄ MEILUŽĮ, KURIS KASDIEN TAVO LOVOJE NUBUNDA DAR PRIEŠ PRAMERKIANT AKIS.

Karantino metu mintimis grįždavau į tą Karoliniškių butą. Visi metai kambaryje su balkonu dabar primena miego ir poilsio metus, per kuriuos tik dar labiau pavargau ir užsikrėčiau nuoboduliu.

Už sienos sušnypščia virdulys, mikrobangėje sucypia Julijos pašildyta pica, o aš guliu ir skaičiuoju sekundes, per kurias įsivaizduoju tamsias kavos dulkes, savo juoduma nudažančias visą puodelį. Karantino metu visas pasaulis susitraukė iki vieno kambario, kuriame (priešingai, nei tikėjausi) nesinorėjo miegoti. Atrodė, kad bet kurią akimirką manęs gali prireikti žmonėms, esantiems už sienos.

Kai vieną savaitgalį išvažiavau ir kambarį su balkonu palikau nuo manęs atsikvėpti, naktį sulaukiau Julijos skambučio. Atsibudau ir atsiliepiau.

Ji burbuliavo taip, kad iš tiesų atrodė, jog ragelį laiko po vandeniu. Julija bandė mane įtikinti, kad aš, sužinojusi apie jos persekiojimo baimę, palaukiau, kol ji kur trumpam išeis, paliks savo kambarį neužrakintą, o tada slapta įėjau ir veidrodyje išgręžiau mažas skylutes, primenančias akutes – tarsi pro jas kas galėtų iš kitos veidrodžio pusės stebėti. Julijos įsitikinimas buvo nepalaužiamas, kad ir kaip ilgai ir kantriai jai prisiekinėjau nieko panašaus nedariusi. Nors kartais pagalvodavau, kad gal iš tiesų būtų lengviau sumeluoti ir prisiimti kaltę. Tada bent trumpam viskas būtų grįžę į savo menamas vietas.

Dabar aš kviesdavau Juliją į kebabinę, o ji tūnodavo savo kambaryje nė ne-

krustelėdama. Galbūt jai, kaip ir man, tuo metu atrodydavo: tik pajudėsi ir išsiduosi, kad esi.

Nors vis dar susiduriu su požiūriu, kad sirgti šiais laikais – prabanga, apsilankiusi Dalios Mikonytės personalinėje fotografijų parodoje „bust“ (uostamiesčio „Si:said“ galerijoje ji veiks iki birželio 26 d.), vis dažniau galvoju apie estetinę ligos prigimtį. Mano kambariokė sakydavo, jog jaučiasi tokia pavargusi gyventi, kad norėtų susirgti mirtina liga. Liga jos kūne išsikerotų kaip žolės, gėlių žiedai ir aštriabriauniai jų lapai, amžinais paversti Dalios kurtuose fotosekretuose. Tada ji pagaliau galėtų sustoti ir koncentruotis į tai, kas svarbiausia, – pačią save. Jos kūnas pareikalautų pakeisti visus jo vandenis – išlieti tą didelę vonią, kurią pusę gyvenimo nesustodama pildė, o kitą pusę tiesiog leido sustingus stovėti ir veisti dumblių gniužulus.

Laikinumo įprasminimas, kaip ir neišvengiamas jo kvėpavimas šalia, primena ištikimiausią, nematomą meilužį, kuris kasdien tavo lovoje nubunda dar prieš pramerkiant akis – nesvarbu, kokio pločio tavo guolis, šis šuniškai alsuojantis padaras vietos ras net ir mažiausioje išskleidžiamoje sofoje.

Panašioje sofoje gulėjo ir Julija tą naktį, kai negrįžau namo, o mano kambario durys buvo užtrenktos su visu jame likusiu žadintuvu. Tuo mėlynu budilniku, paryčiais pradėjusiu skambėti. Julija nebegalėjo užmigti, nesugebėjo ir sulaukti, kol jis nutils, todėl apsirengė ir išėjo. Apie tai ji papasakojo tik tada, kai aš nusprendžiau išsikraustyti. Julija sakė, kad pabudusi nusprendė tiesiog eiti, ir tiek, eiti ir sustoti tik labai pavargus.

Net jei atrodytų, kad medžiais apsimetantys klastingi persekiotojai norėtų pakenkti.

Baltoje galerijos sienoje „bust“ parodos metu pražydusios ne tik gėlių fotografijos – mutacijų grožį liudijantys skenografijos būdu išsaugoti akimirksnių koliažai, bet ir pieštuku perpieštos Dalios tatuiruočių kopijos (sukurtos bendradarbiaujant su Egle Tamulyte-Shaltmira, Inga Aleknavičiūte-Careful Pen, Lina White), kurias tuoj po parodos Dalia nutrynė paprasčiausia kempinėle ir susirinko visus keturis ligos metu dėvėtus perukus – ryškesnius už visas gėles, kurių irimo liudytoja buvau savo miego ir poilsio metais Karoliniškėse. Įspūdingiausias parodos eksponatas yra 25 minučių vaizdo darbas, kuriame skirtingos technikos susilieja tarsi susintetintos Dalios patirtys – sapnai, regimybės ir neregimybės kanalai, kuriuos junginėja prasminės ikonos iš levituojančios Santariškių kosminės stoties ir daugybės pasaulio muziejų, kuriuose Dalia įamžino skirtingus krūtų iškilimus su spenelių aureolėmis. Magnetinio rezonanso aparato garsas, įaugęs į muzikinį takelį, androginiško Rūtos MUR balso tembras, kuriame auglys tarsi išsineria pats iš savęs ir atsistoja šalia – bekūnis, bekvapis, tačiau pažįstamas kaip vanduo. Arba kaip meilužis, su kuriuo žinai negalėsianti išsiskirti, turėsianti tik sutarti. Taip, kaip su savimi susitari atsibusti po ilgo žiemos miego.

Nesvarbu, kad ir gegužės mėnesį gali snigti, o iš veidrodžio tave iš tiesų visada stebi būtybė, dažnai norinti pakenkti.

Išgirsti skambant mėlyno žadintuvo riksmą ir eiti. Eiti net tada, jei iš paskos sektų vienintelis ištikimas palydovas – žinojimas, kad nėra nieko stabilaus, o bet kuris užkibęs laimikis ir vėl gali išslysti į sintetinio miego okeaną. Tačiau už sienos visada pradės šnypšti virdulys ar cypti mikrobangė, pašildžiusi picą. Ir bet kurią akimirką tavęs gali prireikti žmonėms, esantiems už jos – kad atsibustum ir atsilieptum.

P.S. Praėjus porai mėnesių po išsikraustymo iš Karoliniškių, susiradau Julijos buto nuotraukas. Panaikinusi visus filtrus, atgaminusi pirminius nuotraukos parametrus, prisizoominau veidrodžio paviršių. Tos išgręžtos akutės jame buvo dar tada, kai kambaryje gyvenau aš pati.

Vismantės Ruzgaitės nuotr.

mėlį ir nušveitė veidrodį. Vakarais, kai kviesdavo kartu eiti kebabų, apsimesdavau mieganti ir užsirakindavau savo kambaryje. Taip ir gyvenome – aš kambaryje su balkonu, ji kambaryje su veidrodžiu. Trumpam susitikdavome nebent virtuvėje, kaisdamos vandenį kavai. Tais vakarais Julija norėdavo kalbėtis, dalytis patirtimis, patarimais, ir, žinoma, baimėmis. Netgi prasitarė, kad dažnai jaučia, jog yra sekama, kad ją kažkas stebi ir nori pakenkti.

Nemokėjau reaguoti, nežinojau, ką jai pasakyti: tuo metu ir pati buvau įsitikinusi, kad taip ir yra. Kad visada reikia ruoštis blogiausiam.

SUSIŠNEKAMOJI KALBA

>> SAPNAVAU DALI

Rašė Tautė Bernotaitė

K

as būna, kai kūrėją pirmiau pažįsti per jo kūrinį? Visaip būna. Bet dažnai: kūrybinė išraiška gerokai nutolusi nuo kūrėjo kasdienybėje.

Kaip profilio nuotrauka nuo gyvos mimikos?

O Teklę Kavtaradzę – kino ir teatro dramaturgę ir Teklę – žmogų kai kas labai sieja. Tai paprastas kalbėjimas. Kaip gyvai. Net jei raštu. Grynai grynai.

Brandžioje paauglystėje mirkau teatre ir jis sujaukė mano supratimą apie tai, kaip žmonės kalbasi: tikėjau – tik patosiškai, įmantriai ir mįslėmis. Tada patekau į Teklės rašytos pjesės „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ skaitymą ir trumpam buvau išvaduota: kaip paprastai visi kalba, kaip lengva suprasti! Tai buvo atgaiva lietuviškame teatre. Pjesė gilinosi į jaunų žmonių santykius. Šiandien teatro ir kino dramaturgė, kūrybinio rašymo lektorė pripažįsta, kad paauglystė yra jos tema. T.Kavtaradzė šiemet laimėjo „Atviros erdvės“ konkursą ir programoje debiutuos kaip režisierė. Tai bus spektaklis apie paauglystę. Ta proga mes Teklei surežisavome kelis klausimus vėl pabudintoje siurrealioje skiltyje „Sapnavau Dali“.

Kaip susikalbėti?

Paprastai.

Kada pasakai, kada nutyli?

Nutyliu, kai bijau.

Keiktis?

Kartais reikia.

Kokia tavo vienuma?

Naujai atrandama. Labai reikalinga. Vidinė.

Kas matyti tamsoje? Šviesa (bet tikrai).

Koks svajonių bendravimas?

Už stalo. Skanus maistas. Niekur nereikia skubėti.

Kas neturi ribų?

Viltis.

Ko verta laukti?

Savęs.

Kas trukdo dialogui?

Triukšmas.

Kas yra labai susiję?

Viskas! Viskas! Viskas!!!

Tiki sinchroniškumu?

Labai.

Kas kasdienybėje magiška tau?

Tos akimirkos.

Kas yra nuodinga?

Netikėti.

Koks būtum rašiklis?

Toks, kur išterlioja rankas.

Tai geriau rašyti ar nerašyti?

Rašyti, jei nuo to bent truputį smagiau pasidaro.

Jei tavo pastarasis dešimtmetis būtų serialas, kaip vadintųsi? „A mess“.

Kada būna lūžis?

Kai labai reikia.

Su kuo ginčijiesi?

Su savim.

Dėl ko buvai užtikrinta iki šiandien?

Kad jau neblogai galiu tvarkytis su savim.

>> SKAITYKLA

Rašė Marijus Gailius

Mindaugas Jonas Urbonas

Orhan Pamuk

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020

Tyto alba, 2019. Iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė

ŽUDANT DZEUSĄ Neretai autoriui užtenka žinoti, kad sakinio gale dedamas taškas, ir jau puls toks rašyti romaną. Todėl dažniausiai ir išeina ne sukurtos, o tik užrašytos tarytum dokumentinės knygelės.

Apie meilę, aišku, ir gyvenimą.

Ir kai jau netgi paliauji tikėtis meninio polėkio, staiga nustebina klaipėdiškis M.J.Urbonas. Jo knyga „Žudant Dzeusą“ netelpa į įprastas lentynas: alegoriškumo lygmeniu teks­ tas asocijuojasi su J.M.Coetzee „Barbarų belaukiant“ – romane laikas ir erdvė, kaip ir politinė vaizduojamoji situacija, lieka abstraktūs, atitolinti nuo konkrečių realijų; politikos ir kanibalizmo temų požiūriu jis primena Jaroslavo Melniko „Maša, arba Postfašizmas“ – čia žmonės, kaip ir „Mašos“ storai, vartojami maistui; pagal mazochizmo krūvį kūrinys atrodo artimas Ričardo Gavelio romanui „Paskutinioji Žemės žmonių karta“, juolab kad M.J.Urbonas visiškai tiesio­ giai aprašo paskutinę mūsų rūšies, jau nužmogėjusios, kartą.

Istorijoje vaizduojamas Šiaurės miestas, pamažėl sunaikinamas dėl konkrečios ekologinės apokalipsės ir įsivaizduojamos priešų karinės grėsmės. Pagrindinis veikėjas Martinas, tyrinėjantis milžiniško ūgio pirmykščių žmonių paslaptį, kartu gilinasi ne tik į jų, bet ir į savo asmeninę praeitį, ypač santykį su tėvu. Sielodamasis dėl savo sužlugdyto gyvenimo ir motinos mirties, jis drauge išgyvena civilizacijos žlugimą.

Nors kai kuriuos politiškai naivius ir morališkai abejotinus autoriaus sprendimus galima kvestionuoti (kažin kaip romaną priimtų feministinė kritika), vis dėlto nea-

MOTERIS RAUDONAIS PLAUKAIS timsi vieno: tai netikėtai nuosekli, suveržta knyga, sklandi nuo pradžios iki galo. Autoriui pavyks­ ta sulipdyti mitologinį, alegorinį, psichoanalitinį, socialpolitinį kūrinio matmenis: pavyzdžiui, milžinų kapaviečių atradimas siejamas su pseudobaltiška arba pseudoskandinaviška mitologija ir pagrindinio veikėjo Martino profesinių interesų lauku, kartu persidengdamas su jo paties gyvenimiškąja patirtimi.

Veikėjo patirtis apsiuvama pagal psichoanalizės teorijos dėsnius, kurie nukreipia į antikinę mitologiją. Nardydamas po kelis prasminius lygmenis autorius apsisaugo nuo loginių spragų arba tiesmukos mizoginijos.

Naujausią garsiausio turkų rašytojo romaną lietuvių kalba aktualizavo šioje apžvalgoje aptariamas M.J.Urbono kūrinys, mat abie­ juose perrašomas klasikinis Edipo mitas.

O.Pamukas antikinę istoriją dramaturgiškai interpretuoja panašiai kaip Sofoklio tragedijoje, tiesa, pagrindinis romano veikėjas nužudo ne savo biologinį tėvą ir apvaisina ne savo biologinę motiną, nors kompozicija iš esmės tokia pati.

M.J.Urbonas įvykius ir poelgius vaizduoja gana intensyviai. Todėl skaityti įdomu, net jei nebūtinai malonu. Tiesa, tų įvykių pasidaro netgi per daug: štai kareivių žiaurumo aprašinėjimas puslapis po puslapio tampa nuspėjamas ir tiesiog įgrysta: jeigu jau kareivis – tai debilas. Jeigu moteris – tai kalė.

Vis dėlto daugumą banalių stereotipų amortizuoja veikėjo Martino sąmonės arba bendras alegoriškumo filtras, kitaip sakant, toje urboniškoje pasakojimo logikoje klišės tarytum veikia.

Pirmojoje romano dalyje detaliai pasakojama, kaip jaunas vaikinas įsidarbina pas patyrusį šulinių kasėją pameistriu.

Ir ką gi jie veikia 100

Gausybė romane vaizduojamų baisybių, ypač stačiai sukrečiantys tėvo elgesio su mažamečiu sūnumi epizodai, gali sutrikdyti silpnesnių nervų skaitytojus, vis dėlto vienas aspektas yra objektyviai šlykštus, nepaisant psichologinio pasirengimo, – tai kartkartėmis tarp dantų sugirgždantys metaforų muliažai: „išpažinčių dangus“, „verksmo kanarėlės“, „skausmo medūza“ ir pan. Ką veikė knygos redaktorius?

Kim Leine

AMŽINYBĖS FJORDO PRANAŠAI

Kitos knygos, 2019. Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė

© 37O

Tokios knygos kaip „Amžinybės fjordo pranašai“ dar kartą patvirtina, iš kokios žemos padermės esame kilę ir kad nuo gyvulio šiais laikais sulaiko tik kultūra ir Baudžiamasis kodeksas. Dekalogas nuo Sodomos ir Gomoros, žinoma, nesulaiko – tai toks

vienas pagrindinių K.Leine kūrinio motyvų. Užtektų juk dabar įžiebti kibirkštį, ir vėl nusiristume į tokį pragarą, kokį sukūrė M.J.Urbonas savo romane „Žudant Dzeusą“.

Galbūt esu nepataisomas naivuolis, bet kažkaip tikiu gyvenimą XVIII a. Grenlandijoje buvus vis tiek šiltesnį ir žmogiškesnį, negu siūlo K.Leine. Niekas neuždraus taip alternatyviai galvoti, nes rašytojo istorija juk fikcinė. Ji itin kompetentingai ir kruopščiai parašyta: detalūs aplinkos, charakterių aprašymai, ypač detaliai vaizduojama veikėjų psichologija. K.Leine, pasiūlydamas mums autis dvilypio XVIII a. danų pastoriaus batais, sukuria įsimintiną progą toje nemalonioje senovėje ir pagyventi. Manau, tiek tokią išsamią ir įtaigią knygą parašyti, tiek kiekvienam turėti kantrybės ją perskaityti – savotiškas žygdarbis.

Donato Bielkausko nuotr.

14 //

Tai jus domina istoriniai romanai, milžiniška teksto apimtis ir įvairios žmogiškos šlykštybės? Manęs asmeniškai nė kiek nedomina, koks galėjo būti gyvenimas XVIII a. Grenlandijoje. Vien iš pagarbos žodžio kūrybai ir talentui skaitau Kristiną Sabaliauskaitę, tačiau koks galėjęs būti didikų barokinių laikų Lietuvoje arba caro laikų gyvenimas Rusijoje, man vis vien. Nes ir taip turbūt aišku, kad tuomet vyravo prievarta ir žiaurumai, ir gyvulio daug žmoguje – Grenlandijoje, Rusijoje, Kinijoje ar bet kur kitur.

Klasikinė struktūra labai paranki netgi numanant pasakojimo atomazgą, juolab kad O.Pamukas yra puikus pasakotojas: jis kruopščiai ir neskubėdamas, neapkraudamas literatūrinėmis įmantrybėmis ir kartu nesubanalindamas, mums išskleidžia išsamų veikėjų portretą ir kultūrinį kontekstą.

puslapių? Ogi kasa šulinį, kurio dugno, tai yra vandens, nematyti. Nusivylęs pagalbininkas pamažu praranda pareigos jausmą ir tikėjimą vyresnio vyro autoritetu: tragedijos sėkla pasėjama. Troški, ribota erdvė tik padeda kurti painų veikėjų santykį, panašiai kaip Kobo Abe’es šedevre „Mo­ teris smėlynuose“.

Romanas „Moteris raudonais plaukais“ dar įdomus kaip Turkijos kultūrinės tapatybės liudijimas, ir pats autorius veikėjų veiksmais ir lūpomis aptaria skirtumus tarp Vakarų ir Rytų civilizacijų (Vakaruose atseit įsišaknijęs tėvą nužudančio sūnaus archetipas, o Rytuose, atvirkščiai, – sūnų nužudančio tėvo). Pagal emocinį registrą, šulinio simbolį, psichoanalitinę perspektyvą, įtampą tarp tėvo ir sūnaus romanas rezonuoja su kitu turkų kūriniu – „Kino pavasaryje“ rodytu Nuri Bilge Ceylano filmu „Laukinė kriaušė“ (2018).

Patrik Svensson

APIE UNGURIUS IR ŽMONES

Baltos lankos, 2020. Iš švedų kalbos vertė Alma Braškytė Kiekviena profesionali apžvalga turėtų būti kuo įmanoma objektyvesnė, bet šįkart teks taisyklei nusižengti: pristatydamas P.Svenssono knygą deklaruoju savo šališkumą. Mat šitos knygos pasakotojas, kaip ir jos apžvalgininkas, vaikystėje su tėčiu žvejodavo ungurius (ir ne tik). Tad knyga atitinka skaitytoją lyg individualiai siūtas kostiumas.

Vos pernai parašyta ir staiga išpopuliarėjusi švedų autoriaus knyga hibridinė – vieną dalį sudaro pasakotojo atsiminimai apie žvejybą su tėčiu, kitą – mokslinė eseistika apie ungurių rūšį ir jos prigimtį (knygos pabaigoje netgi pateikiamas šaltinių sąrašas): „Tas, kas ieško kieno nors kilmės, drauge ieško ir savosios“ (p. 72). Mokslo populiarinimo knygas, kuriamas per intensyvų asmeninį santykį, savaime maloniau skaityti negu vien sausą faktografiją.

Tiesa, norėjosi kiek kūrybiškesnių perėjimų iš asmeninės patirties į mokslinį aprašymą, bet būdamas šališkas netgi šiek tiek mechaniškos struktūros nelaikau trūkumu. „Apie ungurius ir žmones“ pasakojimo srovė pasičiumpa išsyk, įvardijus bene pagrindinę tėvo su vaiku santykio aplinkybę: „Neatsimenu, kad atvažiavę prie upės kada nors būtume kalbėjęsi apie ką kitą nei apie ungurius ir kaip geriausia juos pagauti. Tiesą sakant, apskritai neatsimenu, kad būtume kalbėjęsi. / Galbūt todėl, kad išties nė nesikalbėdavom“ (p. 18).

Kaip žvejo sūnus galiu patvirtinti: meškeriodavome

ir mes tyliai. Tuomet vietoje verbalinių instrumentų veikdavo kažkokie kiti, tarytum metafiziniai, anot P.Svenssono, kodai. Tėčio sužvejotus ungurius, žinoma, labiausiai vertindavo visa šeima, giminė, Palanga.

Rūkydavo juos komunalinėje rūkykloje šalia tuomet dar veikusio atrakcionų parko: atsimenu, padarai kabodavo „sudžiauti“ lyg diržai drabužinėje. Kartą davęs kapeiką, įsodino mane į velnio ratą ir pakabino ryškiame kurorto danguje – iš tos aukščio baimės todėl tiek daug ir atsimenu. Ir pušyno sprandą, ir už jo sugarankščiuotą jūrą, vienas iš vaikystės atvirukų. Skonį ir kvapą, žinoma, ungurio skonį ir kvapą.

Dabar tokios prabangos valgyti ungurį sau nebeleidžiu.

Vis dėlto grįžkime prie knygos, kurioje aprašomas ne vien ungurio skonis ir kvapas, ne vien tėvo ir sūnaus tyla: kaip šita ropliškoji žuvis yra ypatinga būtybė, neabejotinai nusipelniusi knygos, taip ir sūnaus ryšys su tėčiu ypatingas. „Apie ungurius ir žmones“ yra puiki alternatyva apžvalgoje minimam M.J.Urbono romanui „Žudant Dzeusą“, kuriame tėvo ir sūnaus santykis žiaurus ir destrukcinis. Dar įdomu, kad abi knygas sieja psichoanalizės šešėlis, mat P.Svenssonas irgi skiria dėmesio Z.Freudui, kuris ieškodamas savo kelio buvo pakliuvęs į neįveikiamą ungurių prigimties paslaptį: „Vyrui, kuris vėliau paveiks visą XX amžiaus mąstymą apie lytį ir seksualumą ir kuris skverbsis į žmogaus vidų giliau negu bet kas iki tol, tiriant ungurius nepavyko rasti net paties lytinio organo“ (p. 51).

>> DAIKTU ANATOMIJA

Tekstas ir nuotraukos Marijaus Gailiaus

Neįmanoma nepastebėti – visas miestas tapo treninginis. Vintažiškai atrodantys džinsai ir sportbačiai, o ypač viršutinis treningas – įvairių spalvų, medžiagų ir gamintojų tarsi įsivyravo miesto jaunimo aprangoje. Patys treninginiai individai mini ne tik šio drabužio patogumą – jie išskiria ir nostalgiją arba sentimentus praėjusiam amžiui. Vis dėlto šiais metais treningai, pasak madų tyrinėtojos Marijos Palaikytės, pamažu vėl keliaus į spintų gilumą. Pažaidėme, ir užteks.

mų apie legendines amerikiečių sporto kovas, kuriomis pamažu ir pats persiėmė. Pirmąją savo kepurėlę su Čikagos „Bulls“ emblema jis išsirinko būdamas vos septynerių. „Todėl kai Ispanijoje palikau ją taksi, buvo labai daug ašarų“, – prisimena vaikinas.

Anot Luko, pastaruosius porą metų trunkančia nostalgijos vintažui banga netruko pasinaudoti ir antrinių drabužių rinka – kai kuriose žinomo tinklo parduotuvėse įvairūs spalvoti treningai iškabinami matomiausioje vietoje ir sudaro didžiąją asortimento dalį.

Kaip prisimena Milda, prieš porą metų šitaip senoviškai rengtis dar nebuvo įprasta: „Būtų žiūrėję kreivai.“ Ji pabrėžia instagramo poveikį, iš kur atseit kyla didysis įkvėpimo, kaip rengtis, impulsas. Tačiau bendraamžiui Mykolui pavyzdžiai internete – nė motais. „Socialiniuose tinkluose praleidžiu daugiausia 10 minučių per dieną“, – tikina trylikametis.

TRENINGŲ

RENESANSAS J

os pastebėjimu, sportinės aprangos pardavimus itin išaugino staiga visus užklupęs karantinas, per kurį daugumai susiliejo privati ir darbo erdvė.

Dėvėtų drabužių parduotuvėje sutikta Greta (22-ejų) nešioja iš mamos paveldėtą treningą „Reebok“. Kelnės, batai irgi atitinkamai sportiški. Ant galvos dar vienas atributas tarytum iš dešimtojo dešimtmečio – panamkė. „Iš nostalgijos tai“, – sako mergina, praėjusiame amžiuje gyvenusi vos porą pirmųjų savo gyvenimo metų.

Aukštaūgis Lukas (28-erių) vilki su didele nuolaida Palangoje įsigytą lengvą „Hummel“, žemiau juosmens – irgi viskas sportiška. „Visi pasigavo 10-ojo dešimtmečio madą, nors niekas tada net negyveno. Kažkoks įkvėpimas. Aš pats savo akimis dar mačiau kažkiek tų laikų bardako“, – pasakoja vaikinas.

mados parduotuvių. „Dabar 50 proc. rengiasi vintažiškai“, – skaičiuoja ji.

Mykolas (13 metų) treninginį stilių renkasi pagal šeimos pavyzdį. „Prisimenu, kartą Lenkijoje tėtis nusipirko treningą, ir man patiko. Todėl aaa a a paprašiau ir sau“, – sako jaunuolis su treningine apranga ir Čikagos „Bulls“ kepurėle.

Savo sportinius laisvalaikio drabužius Jurgita (35-erių) pasakoja irgi įsigyjanti iš antrinių rankų. „Investuoju į save ir į keliones, todėl nematau reikalo dar išleisti 300 eurų tokiai striukei“, – sako kalnine vintažine striuke, sportinėmis timpomis ir kelioniniais batais vilkinti praeivė. Šiuos septynis miestiečius sieja ne tik treningas, bet ir įspūdis, kad jie tarsi atkeliavę iš XX a. paskutiniojo dešim-

Septynerius metus Norvegijoje gyvenusi Jurgita savęs nebelaiko taisyklių žmogumi, todėl teigia su sportine apranga galinti eiti bet kur, iškyrus nebent operą. „Skandinavijoje panos vien timpas praktiškai ir tenešioja. Džiaugiuosi, kad ir Lietuva laisvėja: anksčiau daugelis labai daug dėmesio skirdavo aprangai nepaisydami, kad ji juos kausto ir varžo, verčia jaustis ne savame kailyje. Dabar vietoje savivertės stokos atsiranda daugiau saviraiškos“, – svarsto ji.

Ne tik laisvėjanti saviraiška, bet ir ekologijos kriterijus vis svarbesnis, papildo Milda. „Tai todėl dėvėtų drabužių parduotuvės tampa normaliu pasirinkimu, o ne tinklai, kurių parduodamus drabužius siuva Indonezijos penkiamečiai. Nešioti tokius drabužius tampa nehumaniška“, – atkreipia dėmesį mergina, bet čia pat pripažįsta, kad apie tvarumo kriterijų susimąstanti rečiau, negu turėtų.

tmečio. Kažin, ar jų aprangos pasirinkimas susijęs su mene nuvilnijusia nostalgijos 10-ajam dešimtmečiui banga? Juk garsusis Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ – jau ne vienintelis romanas apie tuos laikus, o modernaus meno muziejuje MO netgi veikė šiam laikmečiui dedikuota didelė paroda.

O PALOSKĖS JAU NEBESVARBIOS? Pati mada trina ribas ir imasi provokacijų, laužo stereotipus ir standartus, pavyzdžiui, tarp sezoninių drabužių, tarp formalios ir neformalios aprangos, aiškina madų tendencijų tyrėja M.Palaikytė. „Mada semiasi inspiracijų iš įvairių subkultūrų ir etninių grupių. Šįkart viskas prasidėjo nuo sportbačių avėjimo, kuriuos prieš kelerius metus prie suknelių ir kt. pradėjo derinti „Chanel“, – atsimena ji.

IŠ KUR KYLA SENTIMENTAI? Milda supranta nepatirianti tiesioginės nostalgijos, nes aname amžiuje jos pačios dar nebuvo. „Jauni žmonės dabar laisvi, o 10-asis dešimtmetis irgi buvo laisvas – tada juk ir atsirado laisvė. Dabar irgi yra aaaaaa aaaaaaa mūsų laisvės metai“, – sako penkiolikametė miestietė.

Pirmieji posovietinę Rytų Europos agresyvaus, sportiško jaunuolio estetiką atseit iškėlė prancūzų mados namai „Vetements“. „Jie ir sužadino nostalgiją forsiškai aprangai. Kai mums tai jau buvo patirta, pasauliui pasirodė nauja, neregėta, avangardiška“, – aiškina M.Palaikytė.

Mykolas sportinį stilių tarytum paveldėjo iš šeimos pasakojimų, prisimini-

Jos žodžiais, paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį treningas turėjo simbolinę reikšmę, priskirdamas žmones prie tam tikros visuomenės grupės. „Treningas buvo ir statuso simbolis – didesnis juostelių skaičius rodydavo didesnį asmens šaunumą. Dabar treningų dėvėtojai jau nebepriskiria savęs agresyviajai visuomenės grupei, todėl jiems rūpi ne juostelių kodas, o prekės ženklas“, – įvardija skirtumą M.Palaikytė.

Paloskių simboliką savo bestseleryje „Pietinia kronikas“ priminusiam rašytojui R.Kmitai įspūdį darė į teminius romano renginius 2017–2018 m. susirinkdavusios auditorijos apranga, kai staiga į treningus šokdavo netgi stilingiausios moterys, iš kurių tokio staigaus išvaizdos pokyčio tarytum nesitikėtum, ir laisvai priėmė karnavalo logiką.

Miestietė ant dviračio Vismantė (29-erių) vilki sportines vyriškas „Adidas“ kelnes, kurias įvardija kaip gražias. „Man tai siejasi su laisva gatvės kultūra. Ji nebūtinai nurodo į budulius, bet ir, pavyzdžiui, šokėjus. Kaip patogiau važiuoti dvirka? Aišku, su treningu“, – aiškina ji.

16 //

„Matyt, žmonės atranda dar vieną nišą, kuri gali būti atlaisvinta nuo marozo stereotipo, sąsajų su agresija ir nusikaltimais.

Turbūt treningas tampa dar viena alternatyva nuobodžiam, oficialiam stiliui ir įgyja subkultūros požymių“, – sako rašytojas.

Linksmai nusiteikęs Vitalijus (26-erių) apskritai į miestą išeina vien su pižaminėmis kelnėmis. „Kuo mano nuotaika geresnė, tuo daugiau treningų“, – pastebi jis.

© 37O

Milda (15-metė) savo sportinę striukę tarsi iš praėjusio amžiaus įsigijo dėvėtų drabužių parduotuvėje, nors pačią vintažo madą sako pasigavusi iš tinklinių

PRAKTIŠKA IR EKOLOGIŠKA Sentimentai įprastai yra antrinis treningus nešiojančių individų kriterijus – pirmiausia jie aiškina ieškantys patogumo. „Nespaudžia, netrina, geriau priglunda, be to, visai aaaaaa aaa aaaaaa aaaaa aa stilinga“, – sako Mykolas. Lukas atskleidžia pasirinkęs treningus, nes neberanda sau tinkančių džinsų.

Vis dėlto ir šis treninginis karnavalas baigsis. „Sportiniai batai vėl mažėja ir darosi elegantiškesni. Šitie metai turėtų būti paskutiniai sportinei aprangai“, – prognozuoja M.Palaikytė.

Mykolas treningų stilių perėmė ne iš instagramo, o iš šeimos vyrų.

O treningų renesansą mieste bene taikliausiai apibendrina jų vilkėtoja Vismantė: „Man poaaaa. Drabužiams kartais neturiu laiko, todėl man tiesiog poaaaa.“

>> KARANTINO GIDAS

VIRTUALUSIS FESTIVALIS SIEKIA

SĄSTINGĮ, TUŠTUMĄ IR Rašė Daiva Juonytė

Pastarieji du mėnesiai gerokai pakoregavo ne vieno kūrėjo ar renginių organizatoriaus planus. Vieniems dėl renginių formatų teko savo projektus perkelti į 2021 m., kiti savo idėjoms atskleisti atrado naujų kūrybiškų būdų ir priemonių. Antrąjį variantą pasirinko ir gegužės viduryje turėjusio vykti garso, vizualiųjų menų ir eksperimentinę muziką pristatančio festivalio „Corpi Sonori: Sugihara House“ organizatoriai: renginys iš Sugiharos namų buvo perkeltas į virtualiąją erdvę, iš kur gegužės 14–birželio 25 d., kiekvieną ketvirtadienį, 19 val. renginio feisbuko paskyroje ir radijo „Palanga Street Radio“ bangomis festivalio lankytojus pasiekia vis nauja, tiesiogiai transliuojama „Corpi Sonori“ audiovizualinė dalis. Apie tai, kodėl į virtualiąją erdvę persikėlęs festivalis tapo tik dar prasmingesnis, kokius Chiune’ei Sugiharai garso laiškus siuntė Lietuvos ir Japonijos menininkai, kaip kito renginio scenarijai ir ką apie tai galvotų pats Ch.Sugihara, kalbamės su festivalio meno vadovu Tadu Stalyga (T.S.) ir Sugiharos namų direktoriumi Ramūnu Janulaičiu (R.J.).

– Sugiharos namai – diplomatui Ch.Sugiharai atminti skirtas muziejus, regis, niekuo nesusijęs su muzika.

Bet gal klystu? Kokią vietą diplomato gyvenime užėmė muzika?

R.J.: Sudėtingas klausimas. Iš tikrųjų mes mažai žinome apie privatų Ch.Sugiharos gyvenimą. Jis buvo labai uždaras žmogus: net jo jauniausias sūnus, kuriam dabar yra 71 metai ir kuris gyvena Belgijoje, apie savo tėvo žygdarbį sužinojo iš laikraščių. Chiune buvo didžiulis individualistas. Kalbant apie muziką, yra toks vienas liudijimas. Isto-

rius filmavo pagal muziką, arba kompozitorius, matydamas vaizdus, kūrė garsinius fragmentus.

Albino Liutkaus nuotr.

– Kaip prasidėjo „Corpi Sonori“ bendradarbiavimas su Sugiharos namais ir kada festivalio pavadinime atsirado „Sugihara House“?

T.S.: Labai paprastai. Kartą, eidamas per Žaliakalnį, užėjau į Sugiharos namus ir paklausiau, gal jie norėtų surengti „Corpi Sonori“ festivalį.

R.Janulaitis ir dabar jau šviesaus atminimo Sugiharos namų direktorius Simonas Dovidavičius mane pasodino, išvirė kavos ir pradėjome šnekėtis.

Jiems idėja patiko ir viskas po truputį pradėjo vystytis.

Sugiharos namų direktorius Ramūnas Janulaitis (kairėje) ir festivalio meno vadovas Tadas Stalyga.

rikas Hillelis Levine’as knygoje „In Search of Sugihara“ yra paminėjęs, kad Ch.Sugihara buvo išmokęs groti vieną melodiją pianinu ir tai darydavo tobulai. Tas kūrinys vadinasi „Mergelės malda“ ir jį parašė Teklė Badarzewska-Baranovska, gyvenusi XIX a. viduryje. Jis nesudėtingas, bet reikalauja kruopštaus grojimo. Kaip rašo istorikas, jei diplomatui grojant langai būdavo atviri, tai žmogus, einantis gatve, galėdavo pagalvoti, kad groja profesionalus mu-

zikantas. Kūrinys skambėdavo taip gražiai, kad darydavo labai didelį įspūdį. Kalbant apie Tado projektą, mes labai stipriai improvizuojame, ir tai jau yra menas.

– Ramūnai, ką manote apie muziką, skambančią festivalio „Corpi Sonori: Sugihara House“ metu?

R.J.: Tai, ką aš girdėjau, man patiko ir buvo labai įdomu. Aš savęs nevadinu labai dideliu muzikos mėgėju, nors be jos, atrodo, negalėčiau gyventi. Festivalio metu skambantys kūriniai man labai siejasi su vaizdais. Jos klausytis, pavyzdžiui, dirbant turbūt nepavyktų. Vaizdai, nufilmuoti operatoriaus Albino Liutkaus, labai gerai dera su garsu. Atrodo, kad arba operato-

VILNIUS KUPINAS AKTYVIZMO

VILNIUS FULL OF ACTIVISM

Nuotraukos ir tekstas Artūro Čertovo 18 // © 37O

„Vilnius Kupinas Godumo“ („Vilnius Full of Greed“) – tokią žinutę vieną naktį palieka grafičių menininkas ant „Tauro rago“. Netrukus prabėgti kelioms dienoms, žinutė miestui voleliu uždažoma gelsvais dažais. Tokia garsiojo alaus restorano identiteto genezė dinamiškai vyksta jau 25-erius metus. Architektai Eugenijus Algimantas Gūzas ir Algimantas Mačiulis suprojek-

tavo pastatą vėlyvojo modernizmo ir brutalistinio stiliaus laikais. Tada, 1974 m., buvo kalbama, kad pastatas miesto kontekste yra išskirtinai smulkaus mastelio. Dabar yra 2020 m. ir aš matau šį kūrinį gyvuojantį keliuose, visai naujuose, kontekstuose. Vienas iš jų yra interneto erdvės kontekstas, kuriame Brutalizmo vertintojų draugija (The Brutalism Appreciation Society) maloniai

giria objekto architektūrinę išraišką ir liūdi dėl jo nefunkcionavimo. Kitas – vykstantis dabar, realus, kasdienio gyvenimo aplink „Tauro ragą“ kontekstas. Visuomeninis pastatas tapo vieša erdve, ypač jo stilobatinė dalis, kurioje nuolatos vyksta „Pasidaryk pats“ (DIY) procesai – benamiai susikuria sau namus ar bent miegamuosius, atskleisdami įvairiausias šiuolaikinės architektūros formas. O tuo metu, kol alaus restorane alų geria tik labiausiai aktualias urbanizmo tendencijas suprantantys, kitaip tariant, neteisėtai apsigyvenantys („squatters“), architektai ir investuotojai kuria planus, kaip nugriauti „negražų“ pastatą ir vietoj jo pastatyti bent 3 žvaigždučių viešbutį. „Vilnius Kupinas Aktyvizmo“ („Vilnius Full of Activism“) – įsivaizduokite, kad nuo dabar iki 2050 m. Vilniuje atsiranda ryškių politinio ir socialinio aktyvizmo apraiškų, o architektūra tam-

– Ne paslaptis, kad ne kiekvienas muziejus ar galerija draugiškai įsileidžia jaunus menininkus, kūrėjus į savo erdves ir nori su jais bendradarbiauti.

Kodėl Sugiharos namai atviri šiuolaikinei, eksperimentinei muzikai ir netikėtiems pasiūlymams bei sprendimams?

R.J.: Mes visada buvome atviri ir mūsų muziejus nėra toks kaip kiti. Savo muziejų mes vadiname Sugiharos namais, nes čia vyksta renginiai, edukacinės veiklos, veikia kino klubas – sukasi visai kitoks gyvenimas nei įprastame muziejuje. Mūsų valdybos nariai ir tie, kurie sukūrė Sugiharos namus savo finansiniu ir intelektualiniu įnašu, ir turėjo tokį tikslą: skleisti Ch.Sugiharos idėją ir parodyti Lietuvos valstybės indėlį gelbėjant žmones. Ne kartą esu minėjęs, kad be tuometinės Lietuvos Vyriausybės, kuri priėmė pabėgėlius iš Lenkijos (žydus ir lenkų kariškius, bėgusius nuo sovietų okupacijos), Ch.Sugihara nebūtų turėjęs kam

pa pagrindine forma, per kurią yra veikiama. Istorinės architektūros išsaugojimas ir jos konvertavimas taptų realiu ir kasdienišku reiškiniu. Restorano „Tauro ragas“ konversija būtų labai kompleksiška ir pagrįsta dabartinių kasdienių veiksmų užuomazgomis. Pastatas ir erdvė aplink jį taptų kultūriniu centru, kuriame vyktų nepriklausomi, tarpdisciplininiai reiškiniai.

Grafičiai ant fasadų nebūtų uždažomi, eksploatuojamas stogas pasiduotų performatyviems veiksmams, alaus baras taptų veiksnus ir papildytų autentišką interjerą žmonių dvasia, benamiai turėtų erdvę savo socialinei integracijai ir edukacijai, o architektai kuruotų DIY kūrybines dirbtuves. Prie dabartinių šiukšlių konteinerių įsikurtų rūšiavimo centras, o gamta galėtų natūraliai dominuoti be jokių struktūrinių intervencijų į ją. Panašus architektūros suvokimas gyvuoja ir yra realizuojamas jau ir šiuo metu. Vieni ryškiausių ak-

UŽFIKSUOTI

ISTORIJĄ išduoti vizų. Taigi mūsų muziejus yra kitoks muziejus, mes net nepatenkame į muziejų asociaciją. Buvęs muziejaus direktorius S.Dovidavičius buvo meniškos sielos žmogus ir atviras įvairioms idėjoms. Jis mėgdavo klausinėti ir kalbėti apie viską – viskas jam buvo įdomu.

– Festivalio programoje – šeši dalyviai: trys lietuvių ir trys japonų menininkai. Kuo jie ypatingi ir kokia jų muzika skamba šiame kontekste?

T.S.: Kadangi renginys – kad ir virtualiąja forma – vyksta Sugiharos namuose, norėjome, jog atlikėjai atspindėtų lietuvių ir japonų bendradarbiavimą ir kad būtų atstovaujama dviem šiuolaikinėms – Lietuvos ir Japonijos – muzikos kultūroms. Rinkomės žmones, kurie įvaizdintų įvairias šiuolaikinės muzikos kryptis: Žygimantą Kudirką, Pijų Džiugą Meižį, Darių Čiūtą. Visi jie skirtingi: Žygimantas garsėja savo eksperimentiniais tekstais, Pijus Džiugas eksperimentuoja su šiuolaikiniais sintezatoriais, o Darius pristato dar kitą sritį: jis yra triukšmo muzikos veteranas, atstovaujantis kitokiam formatui. Panašiu principu atrinkome ir tris japonų kūrėjus: Masahiro Takahashi, Sugai Ken, Tujiko Noriko.

– Pradinė „Corpi Sonori: Sugihara House“ idėja buvo ta, kad kiekvieną kūrinį atlikėjas turėjo pristatyti specifinėje Sugiharos namų erdvėje, pavyzdžiui, antrame aukšte esančiame balkone ar pro atvirus pirmojo aukšto langus, ir tam tikru paros metu – šviečiant vakaro saulei ar sutemose, lydint vaizdo projekcijoms. Kaip susiklosčiusi situacija keitė jūsų scenarijus ir su kokiais iššūkiais teko susidurti?

T.S.: Viskas jau buvo suplanuota ir su Ramūnu bei valdyba buvome suderinę šešis pasirodymų scenarijus. Kurį laiką visi sėdėjome nežinioje. Pamažu situacija pradėjo aiškėti ir reikėjo pradėti galvoti, kaip galime renginį realizuoti be atlikėjų ir žiū-

tyvistų – vokiečių kolektyvas „Raumlabor Berlin“, kurie tarp­ discipliniškai kuria ir kuruoja architektūrinius procesus, įtraukdami visuomenę į globalius ir kontekstualius reiškinius. Akivaizdu, kad laukti, kol kapitalistinės galios struktūros sugriaus „Tauro ragą“, nebegalime ir mes. Todėl gal Gedimino ir Nomedos Urbonų „Pro-testo laboratorija“ antrajam etapui galėtų atgimti šiame miesto taške? O kas, jei mūsų savimonei vis dar reikia laiko ir restoraną galiausiai nugriaus? Gal tuomet pastato dalis parduoti ir panaudoti jas dar kartą, kaip daro belgų kolektyvo „Rotor“ atšaka „Deconstruction“? Įkvepiantys procesai vyksta – tik vertėtų užsispirti.

Tekstas ir iliustracijos yra Architektūros fondo projekto „Aikštėje“ kuruojamo ciklo „Materialūs pasakojimai“ dalis.

Projekto strateginis partneris – Lietuvos kultūros taryba.

rovų. Nenorėjome žmogui rodyti, pavyzdžiui, nuotraukos ir paleisti garso takelį.

Mums tai neatrodė labai prasminga. Tada gimė mintis kurti šešių dalių filmą, kurį mes, padedami Ramūno, dabar ir filmuojame su A.Liutkumi. Vyksta komandinis darbas ir man atrodo, kad per šį procesą mes susidraugavome daug labiau, nei būtume galėję tai padaryti per gyvą renginį. Kai turi daugiau informacijos, atsiranda dar vienas, istorinis, sluoksnis. Pavyzdžiui, festivalio transliacijoje, kurioje grojo T. Noriko muzika, vaizdo medžiaga buvo filmuojama Ch.Sugiharos žmonos kambaryje: viskas prasidėjo nuo jos jaunos, vėliau – pagyvenusios, buvo parodyta tam tikra laiko tėkmė, nufilmuotas Ch.Sugiharos darbo stalas, Japonijos vėliava. Tai labai stiprūs reliktai. Šiomis sąlygomis projektą realizuoti man pasidarė tik dar įdomiau.

R.J.: Čia yra dvi pusės. Viena – gera, kita -irgi negalima sakyti, kad bloga. Dabar jau sunku pasakyti, kaip viskas būtų buvę tada, jei festivalis būtų galėjęs vykti įprastai ir būtų surengta gyvų pasirodymų, tačiau dabar tiek Tadas, tiek Albinas jau beveik gyvena Sugiharos namuose (juokiasi). Tai teigiamas dalykas. Kaip teisingai pastebėjote, laikas daro savo: jūs susigyvenate, po truputį daugiau sužinote. Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gera.

T.S.: Gyvename labai įdomiu istoriniu metu ir dalis šio filmavimo yra skirta užfiksuoti kadrams, atskleidžiantiems, kaip yra dabar. Labai įdomu, kad dabar – sąstingis, muziejuje nėra žmonių, svečių. Laikui bėgant šie kadrai gali pasidaryti dar įdomesni. Aš manau, kad tikrai nebūtume sukūrę tokios istorinės vertės, jeigu būtų vykęs tik gyvas festivalis. Jeigu būtų surengta gyvų pasirodymų, daugelio lankytojų dėmesys būtų sutelktas į pačius atlikėjus. Dabar mes turime galimybę papasakoti apie pačius Sugiharos namus, jų istoriją, per tą akimirką, kai jie stovi tušti. Tai labai svarbi neplanuota galimybė ir taip tik įdomiau.

>> KARANTINO GIDAS

GRĮŠIME

Į KINO TEATRUS

AR FILMUS ŽIŪRĖSIME NAMUOSE? Rašė Ieva Šukytė

Dėl pandemijos krizės stipriai nukentėjo kultūros ir pramogų sektoriai visame pasaulyje. Uždarius muziejus ir teatrus bei atšaukus koncertus sustojo piniginės įplaukos, tad kai kurios organizacijos, negavusios finansinės pagalbos iš savo vyriausybių, netgi bankrutavo. Kino industrija iki šiol kenčia dėl COVID-19 krizės padarinių. Nutraukti filmavimai, atšaukti kino festivaliai, uždaryti kino teatrai ir nukeltos premjeros pridarė didelių nuostolių. Ir ne tik ekonominių.

K

arantino laikotarpiu kai kurios organizacijos ėmėsi rizikingų veiksmų ir bandė kūrybiškai atnaujinti ar tęsti savo veiklą. Tik ar, atsidarius kino teatrams, lėksime į sales? O gal vis dėlto liksime filmų žiūrėti namie?

Pasirodžius naujienų, kad šalių sienos atsidaro, iš savo draugo Berlyne gavau žinutę, kad jis niekada daugiau nebelips į lėktuvą, nes bijo užsikrėsti virusu. Nors jo pasakyti žodžiai nuskambėjo kiek dramatiškai, vis dėlto tapo aišku, kad mes visi dar ilgai neatsikratysime viruso baimės, o tai turės įtakos mūsų pasirinkimams, taip pat ir kalbant apie kultūrinių renginių lankymą.

20 //

ATŠAUKTI AR PERSIKELTI Į VIRTUALIĄJĄ ERDVĘ?

Berlyno tarptautinis kino festivalis buvo paskutinis didelis kino renginys, įvykęs prieš pandemiją. Prieš Berlinalę buvo šiek tiek baiminamasi dėl viruso, sklido kalbos, kad net svarstyta festivalį atšaukti. Tačiau Europoje ir kituose žemynuose virusas dar nebuvo išplitęs, todėl buvo nuspręsta jį rengti. Didelis iššūkis teko festivaliams, vykstantiems po Berlinalės, kovo mėnesį. Vienas pirmųjų su koronaviruso padariniais susidūrė SXSW kino ir muzikos festivalis, turėjęs vykti kovo 13–21 d. Austino miesto valdžiai uždraudus vieną svarbiausių JAV industrijos renginių, festivalio organizatoriai privalėjo atleisti trečdalį savo darbuotojų ir, pačių teigimu, prarado dešimtis milijonų dolerių. Turbūt reikėtų pridurti, kad kino festivaliai, kaip ir koncertus organizuojančios įmonės, nebuvo apdraustos viruso atveju, todėl, atšaukus renginius, grėsė dideli finansiniai nuostoliai.

© 37O

Kita problema ta, kad JAV vykstantys kino festivaliai nėra remiami valstybės ar panašių institucijų kaip Europos Komisijos programa „Kūrybiška Europa“.

Negalėdami rengti filmų peržiūrų įprastu formatu, Europos festivaliai pradėjo keisti datas. Optimistiškesni organizatoriai

nusprendė kelti datą iš pavasario į vasarą, kiti nusikėlė į rudenį. Kanų, Lokarno ar Karlovi Varų festivaliai šiais metais nevyks, o jų organizatoriai ieškos būdų, kaip paremti kino kūrėjus arba atgaivinti vietinius kino teatrus. Karlovi Varų festivalio organizatoriai tomis dienomis, kai ketino rengti festivalį, t.y. liepos 3–11 d., 96-iuose Čekijos kino teatruose rodys šešiolika festivalio programos sudarytojų atrinktų filmų, kurių premjeros vyko nuo praėjusių metų rudens.

Kopenhagos dokumentinio kino festivalis CPH:DOC ir Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris“ vadovai pasiryžo eksperimentuoti ir renginius perkėlė į virtualiąją erdvę. Didžiausio Lietuvoje kino festivalio dalis filmų pastaruosius kelerius metus jau buvo pasiekiami VOD ar namų kino platformose, tokiose kaip „Žmonės cinema“ arba „Telia“. Per kovo 19–balandžio 2 d. turėjusį vykti renginį žiūrovai būtų galėję pamatyti 120 ilgametražių ir 56 trumpametražius filmus. „Kino pavasario“ programos sudarytojams pavyko perkelti net 69 proc. filmų į internetines kino platformas. Teoriškai, festivaliui persikėlus į interneto erdvę, jis galėjo pasiekti platesnę šalies auditoriją. Organizatorių pateiktais duomenimis, festivalis surinko 56 tūkst. peržiūrų, tačiau prie ekranų sutraukė net 112 tūkst. žiūrovų.

Neįprastas formatas turėjo ir daugiau pranašumų. Festivalio sudarytojai galėjo rengti klausimų ir atsakymų sesijas su filmų režisieriais ir aktoriais, kurie dėl savo tvarkaraščio galbūt nebūtų galėję atvykti. Pavyzdžiui, klausytojai galėjo užduoti klausimus kanadiečių režisieriui Xavier Dolanui, kurio kūrinys „Matijas ir Maksimas“ buvo pasirinktas kaip uždarymo filmas. Kitas teigiamas dalykas – legali kino platformų sklaida. Uždraudus rengti bet kokius renginius, filmus reikėjo greitai perkelti į internetines arba išmaniosios televizijos platformas. Iki festivalio didžioji dalis Lietuvos gyventojų nė nebuvo girdėję apie „Žmonės cinema“, „Kino fondą“ ar „Go3“ arba tiesiog neskirdavo legalaus turinio svetainių nuo piratinių. „Kino pavasario“ metu legaliose svetainėse apsilankę žiūrovai susipažino su kitu platformose esančiu legaliu turiniu, tad veikiausiai jį renkasi ir pasibaigus festivaliui.

Sunkesnį laikotarpį išgyvena didieji kino festivaliai, kuriuose vyksta pasaulinės filmų premjeros. Prancūzijos vyriausybei uždraudus rengti masinius renginius, Kanų kino festivalį nuspręsta atšaukti. Birželio 3 d. jo meno vadovas Thierry Frémaux paskelbė 56 filmus, kuriems buvo suteikta Kanų žymė, tačiau jų premjeros bus surengtos rudenį vyksiančiuose kituose kino festivaliuose. Programoje turėjo pasirodyti naujausi Weso Andersono, Steve‘o McQueeno, François Ozono ir kitų žinomų kino kūrėjų darbai.

Didžiuosius industrijos vardus pristatantys Kanų, Venecijos, Berlyno, Toronto festivaliai negali rizikuoti perkeldami turinį į virtualiąją erdvę, kadangi filmai gali greitai atsidurti piratinėse svetainėse. Be to, neįmanoma užtikrinti geografinių teisių laikymosi, nes dalis žiūrovų tiesiog paslepia savo geografinę lokaciją ir kūrinius gali žiūrėti būdami kitose šalyse. Dėl šios priežasties situacija ne tokia grėsminga mažesniems festivaliams, rodantiems filmus, kurių premjeros jau įvyko. Kai kurie jau netgi būna parodyti

Lietuvos kino centras užsakė advokatų kontorai „Sorainen ir partneriai“ atlikti tyrimą apie COVID-19 padarinius mūsų šalies kino teatrams. Tyrimo duomenimis, Lietuvoje praėjusiais metais iš viso veikė 26 kino teatrai, kuriuose įrengtos 98 salės, turinčios 19 tūkst. vietų. 2019 m. jie sugeneravo 22,5 mln. pajamų ir 2020 m. planavo 5 proc. pakilimą. Spėjama, kad dėl koronaviruso pandemijos šalies kino rodytojai praras daugiau nei 8 mln. iš bilietų pardavimo ir dar 4 mln. kitų pajamų (užkandžiai, gėrimai). Valstybei sušvelninus reguliavimą, nuo birželio 5 d. duris atvėrė Panevėžio kino teatras „Garsas“ ir vienas didžiųjų šalies kino rodytojų „Multikino“. Mėnesio viduryje duris atveria ir kitas Vilniaus kino teatras „Skalvija“, o vėliau planuojama atidaryti ir didžiuosius kino teatrus.

Kino teatro „Pasaka“ vadovė Andrė Balžekienė teigė, kad jos vadovaujamas teatras išgyvena tokį pat sunkų laikotarpį kaip ir kiti: „Mus šiek tiek gelbėjo, kad turime namų kino platformą „Žmonės cinema“. Ji šituo metu išgyvena pakilimą ir dėl „Kino pavasario“ persikėlimo į virtualiąją erdvę, ir dėl mūsų naujo prenumeratos modelio.“ Gegužės mėnesį Vilniuje duris turėjo atverti ir antras kino teatras Užupyje, tačiau dėl pandemijos jį planuojama atidaryti rugsėjį.

Kol kas filmus galėjome žiūrėti tik drive-in renginių metu arba namie, netrukus atsidarys ir kino teatrai.

kino teatruose kitose valstybėse, todėl jų kūrėjai taip smarkiai nerizikuoja, suteikdami teisę rodyti savo kūrinius namų kino platformose.

UŽSIENIO KINO FESTIVALIAI TAVO NAMUOSE Nors bene visi kino festivalių organizatoriai tvirtina, kad fizinio formato pakeisti neįmanoma, karantino metu į internetines platformas persikėlę renginiai leido pamatyti jų turinį savo namuose bet kuriuo paros metu. Amsterdamo tarptautinis dokumentinių filmų festivalis IDFA suteikė galimybę žiūrėti daugiau nei 200 arba 500 filmų (priklausomai nuo mokesčio) pastaraisiais metais jame rodytų filmų. Kitas Šveicarijoje vykstantis tarptautinis dokumentinių filmų festivalis „Visions du Reel“ buvo prieinamas VOD platformose, kurio turinį galėjo stebėti ir kitų šalių žiūrovai. Susivieniję 20 didžiausių pasaulio kino festivalių susibūrė į internetinį festivalį „We Are One“.

Filmai, atrinkti Kanų, Venecijos, Berlinalės, Tribecos, Tokijo festivalių rengėjų, dešimt dienų „YouTube“ kanale gegužės 29–birželio 7 d. buvo prieinami nemokamai visame pasaulyje. Kino žurnalistams arba industrijos profesionalams atsivėrė galimybės nemokamai arba už mažesnį mokestį dalyvauti tarptautiniuose fes-

Irmanto Gelūno / BFL nuotrauka

Be lankytojų, kino teatrus visame pasaulyje baimina ir naujo turinio trūkumas. Didžiosios studijos premjeras nukėlė į metų pabaigą arba 2021 m. Gegužės 1 d. turėjęs pasirodyti „Marvel“ studijos filmas „Juodoji našlė“ nukeltas į lapkritį. Taip atsitiko ir su naujausiu Džeimso Bondo serijos kūriniu „Mirtis palauks“ bei kitais didesnio ar mažesnio žiūrovų skaičiaus laukiančiais filmais. Tiek Lietuvos, tiek užsienio kino rodytojai dideles viltis deda į Christopherio Nolano filmą „Tenet“, kurio premjera suplanuota liepos 17 d. JAV taip pat viltingai žiūrima ir į „Disney“ išleidžiamą naują perdirbinį „Mulan“, kurį planuojama pradėti rodyti savaite vėliau. Tikimasi, kad didieji blokbasteriai padės prasilaužti kino teatrams ir lengviau įveikti sunkų laikotarpį.

Tokios pat nuomonės laikosi ir kino platinimo įmonės VLG vadovas Robertas Stukas.

tivaliuose arba kino mugėse. Mažesniems kino renginiams atsirado galimybė atkreipti didesnį žiniasklaidos arba profesionalų dėmesį. Pavyzdžiui, Vienos trumpametražių filmų festivalis „Vienna Shorts“ pasinaudojo socialinėmis medijomis, reklamuodami savo šių metų renginį kino kritikams ir kviesdami juos akredituotis į renginį nemokamai. Nors trumpametražius filmus viešai galėjo žiūrėti tik Austrijos gyventojai, prieinamas turinys užsienio kino žurnalistams leido reklamuoti renginį tarptautinei auditorijai, sumažinant svečių atvykimo išlaidas ir galbūt net gaunant didesnį žiniasklaidos dėmesį. Festivalių turinį rodanti platforma MUBI suteikė galimybę tris mėnesius žiūrėti filmus už 1 eurą vietoj įprastinės 10 eurų mėnesinės sumos. Atsirado didelė kokybiško nemokamo turinio pasiūla, prieinama didžiajai daliai populiacijos.

KAS LAUKIA KINO TEATRŲ?

Kino teatrai, kaip ir kitos pramogų ar sporto erdvės, per karantiną buvo priverstos užsidaryti. JAV 659 kino teatrus valdanti AMC įmonė teigė, kad per beveik tris mėnesius patyrė 2,1–2,4 mlrd. JAV dolerių nuostolį. Net ir atsidarius liepos mėnesį, planuojama, kad šiais metais kino teatrai praras beveik pusę savo metinių pajamų. „Variety“ skelbtų apklausų rezultatai taip pat neteikia didelių vilčių filmų rodytojams.

Gegužės mėnesį apklausus maždaug 1 000 JAV gyventojų, 70 proc. iš jų rinktųsi naujus filmus žiūrėti namuose ir tik 13 proc. eitų į kino teatrus. Prieš tai paviešintoje apklausoje, kurioje dalyvavo 4,5 tūkst. apklaustųjų, tik mažiau nei pusė (40 proc.) grįžtų į kino teatrus ir kitas pramogų erdves (koncertus, spektaklius, sporto varžybas) prieš sukuriant vakciną. Kiti 40 proc. JAV gyventojų grįžtų tik išradus vakciną nuo koronaviruso. Ne itin optimistiškai nusiteikę ir kitų šalių kino rodytojai. Jungtinėje Karalystėje nepriklausomus kino teatrus planuojama atidaryti tik rugsėjį arba kitais metais, nors į darbą bus leidžiama sugrįžti nuo liepos.

Kino platintojai, kaip ir rodytojai, karantino metu turėjo sustabdyti savo veiklą. Nors dalis jų filmų buvo pasiekiama namų kino platformose ar trumpą atgimimą išgyvenusiuose drive-in tipo kino teatruose, šie būdai sugeneravo mažą dalį įprastinių lėšų. „Filmų išleidimo planai pasikeitė visiems 2020 m., koreguosis, žinoma, ir 2021 m. tinklelis. Daugelio filmų išleidimo datos nusikėlė visame pasaulyje, todėl mes nieko negalime pakeisti. Blogiausia, kad yra filmų, kuriuos planavome išleisti kovo–birželio mėnesiais, bet tai neįvyko. Prodiuseriai nebelaukė, kada situacija pasitaisys, ir filmai nukeliavo į internetinių peržiūrų platformas, o kartu – ir pas piratus.

Nežinau, ar bus prasmė šiuos filmus rodyti Lietuvoje, nes lankomumas tikrai nebus didelis. Be to, žiūrovus greičiausiai dar kaustys baimė, kino teatruose bus laikomasi tam tikrų saugumo sąlygų, kurios, aišku, ribos žiūrovų skaičių“, – sako R.Stukas Didelius nuostolius skaičiuojantys kino teatrai ir platinimo įmonės vilčių deda ir į Lietuvos kino centrą. Kultūros ministerijai paskyrus 3,4 mln. kinui, dalis šių lėšų turėtų tekti būtent kino rodytojams. Dabartiniais duomenimis, LKC planuoja skirti 0,5 mln. veiklą pradėjusiems kino teatrams bei plėsti platinimo schemą ir suteikti 100 tūkst. eurų paramą. Dėl didelės antros viruso bangos tikimybės ir mažos naujo turinio pasiūlos kino industrijai žadamas lėtas atsitiesimas, kuris gali užtrukti ilgiau nei metus.

Kadras iš filmo „Pieniniai dantys“, rež. Shannon Murphy, 2019 m.

Kadras iš filmo „Deivido Koperfildo istorija“, rež. Armando Iannucci, 2019 m.

>> KLAUSYKLA

Rašė Jonas Braškys

HAPPYENDLESS UTOPIA

JUZT JUZT

Muzikos Herojai / Happyendless

(„Spotify“, „Deezer“) 85

100

MĖNESIO ALBUMAI

Aljoschos Sokolovo nuotr.

Pakartosiu tai, ką esu sakęs ne kartą: „Happyendless“ yra lietuviškieji „Orbital“ (jei jų nežinote, tai kur jūs buvote pastaruosius 30 metų?). Jie nepavaldūs laikui, bet ir šiek tiek senamadiški, jiems, bent jau atrodo, nesvarbu, kas ką apie juos sako, ir juos vis dar valdo oldschoolinės technologijos, kurios leidžia tikėti, kad elektroninę muziką galima groti gyvai. Negana to, jie dar ir mokosi, nes ketvirtasis dueto albumas (ir antrasis po pertraukos) yra visomis prasmėmis patobulinta prieš porą metų išleistos „Kinetikos“ versija. Pirmiausia, grupė atsisakė popmuzikos skambesio ir balsų popuri (idėja modifikuoti, transformuoti, tiksliau, tiek pakeisti, kad neatpažinsi, kviestinių dainininkų balsus yra tiesiog puiki; kodėl to nebuvo daryta su Kaušpėdu ir apskritai kam jis reikalingas). Antra, jie perėjo į lygesnį, kantresnį ir sukauptesnį skambesį, kuris vis dar turi 10-ojo dešimtmečio poskonio, tačiau skamba daug šviežiau dabartiniams laikams. „Utopia“ tiesiog kvėpuoja tolygumu, kurio labai anksčiau trūko, todėl tik džiugiau darosi matant, kaip jie neatsisako savo vizitinių kortelių, tačiau ir jų neapkrauna nereikalingomis detalėmis, užsižaidimais ar meistrystės demonstravimu. Tai jau nebe skirtingų dainų rinkinys, tai vientisas, šiek tiek retro, techno albumas. Liūdina tik tai, kad kol kas gyvai „begaldžiaugsmių“ išgirsti ir pajusti negalime (ir net nebandykite koncertais vadinti tų pasėdėjimų mašinoje stovėjimo aikštelėje su muzika iš radijo), todėl teks apsišarvuoti geležine kantrybe ir tikėtis, kad gerai bus greičiau. O kol kas belieka tikėtis, kad rytojus atneš gerų žinių, nes šitoje karantininėje distopijoje gyventi jau pabodo. O gal šis visuotinis sulėtėjimas ir yra utopija. Dieve, koks aš protingas...

Self-released Praėjusių metų jaunų grupių festivalio „Novus“ laureatai „Juzt“ – tik per vieną žingsnelį nuo Didžiojo sprogimo. Tokios mintys mane apėmė klausant šio jazzotronicos ketverto debiutinio albumo, kuris teoriškai lyg ir turi viską, bet praktiškai kažko jam dar trūksta. Neabejotinai chebra yra labai talentinga ir juos perpučia visi švieži muzikos vėjai, ant kurių muzikantai skrieja laisvai ir nevaržomai. Tačiau, kaip ir kolegoms „John‘s Shower Band“, iki visiškos laimės vis dėlto pritrūksta. O pritrūksta, manau, brandumo, nes dabar energija trykšta į visas puses ir kartais dėl tokios defragmentacijos nesmogia tikslingai. Susidaro įspūdis, kad vaikinai pabijojo aštrumo, pabijojo durti klausytojui tiesiai į paširdžius arba paausius, o nuėjo labiau smooth keliu, kuris kiša koją ir atima katarsio momentą. Todėl lyg ir teoriškai stogą turintys rauti pliūpsniai, kurie kaip tobuliausias pavyzdys visad suveikia kokiems „The Comet Is Coming“, lietuvių kūrinių finaliniame taške nuslūgsta ir neįsimena tiek, kiek norėtųsi. Aišku, anoks čia priekaištas – jei visi taip debiutuotų, Lietuva jau taptų Rytų (na gerai, Centrinės) Europos Islandija, ir nereikėtų mums nei „Eurovizijos“, nei... Ne, mums reikia tik „Eurovizijos“. Todėl „Juzt“ debiutinis įrašas yra tik šiek tiek prisvilęs, o gal greičiau truputį ne iki galo iškepęs blynas, kurį vis tiek valgyti skanu, nes daug prieskonių. Jeigu entuziazmas nedings ir rankos nenusvirs, nes vis dėlto tokia muzika – ne lietuvio ausiai, tolimesni įrašai bus ir brandesni, ir konkretesni, ir labiau raunantys stogą. Išvada aiški – „Juzt“ dar jokiu būdu neišnaudojo viso potencialo ir iš jų galima ir privaloma tikėtis daug daugiau. („Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“, „Bandcamp“) 74

PATRICIA KOKETT BIZARR

100

Knekelhuis

ARTFCL ARTIFICIAL

FSS Recordings Pastarojo meto elektronikos Barbis devyndarbis Andrius Laucevičius, rodos, per pastaruosius metus ne tik neketina sustoti, bet ir kasdien vis didina apsukas. Pirmiau šovęs su Phun Thomo projektu, dabar kartu su kolega Matu Samulioniu jis jau pristato debiutinį beveik valandos trukmės albumą, nors pats duetas visavertiškai ir galutinai gimė tik šių metų pradžioje. Ir tai dar ne viskas, nes planų artfclai turi daug, tačiau reikia nepamiršti, kad kiekybė dažnai nereiškia kokybės. Dėkui Dievui, su šiuo albumu taip neįvyko ir turime įdomų elektroninės muzikos darbą su pretenzija į elitiškumą. Gerąja prasme. Taip, reikia pripažinti, kad gal „Artificial“ yra šiek tiek per ilgas.

Taip, gal ir trūksta šiek tiek įvairovės, taip, gal ir galima ilgos perklausos metu nuspėti dueto ėjimus, nepaisant to, kad jie ir stengiasi kiekvieną kūrinį pristatyti skirtingai. Tačiau šie priekaištai esminės žalos nedaro, nes šiuo albumu „Artfcl“ vaikinai nuveikė didelį darbą – jie nepasirinko dabar populiarių klubinių sąskambių, vis tepančių ir pertepančių klausytojų ausis, todėl jiems nepavojingos klišės, jie nepabijojo rizikuoti ir pasitikėti klasikiniais instrumentais, todėl galiausiai netikėtai ši elektronika ima linkti link eksperimentų ir netgi akademinės muzikos, kuri, kaip ir minėjau, duoda albumui elitiškumo ir aristokratiškumo atspalvio. Bet nepagalvokite, kad čia jau savo ūsą gali sukti koks Viktoras Gerulaitis. Tai vis tiek techno, tik šiek tiek aštrokas, šiek tiek nepoliruotas, šiek tiek IDM-iškas, ir, kaip debiutui, jis tikrai stiprus. Kiek sako patys nariai, netrukus pasirodys nauji grupės įrašai, todėl net šiek tiek neramu.

Gal reikėtų arklius pristabdyti? O jei ne, tai reikia tikėtis, kad viskas prasieis natūraliai.

22 // © 37O

0°

kisielius

(„Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „iTunes“) 93

MANTVYDAS LEONAS PRANULIS LIAR WHO FELL IN LOVE WITH TRUTH Self-released

Kai išgirdau jauno kompozitoriaus M.L.Pranulio trečiojo albumo startinę kompoziciją „Everything“, pasidarė šiek tiek neramu – jaunas balsas laužyta anglų kalba filosofavo apie gyvenimo tiesas, o jas lydėjo tradiciškai svajingi muzikiniai intarpai. Hmm, kodėl...

Tačiau toliau laukė tik valio, baimė nebuvo nepagrįsta, nes jaunatviškas patosas dingo jau su puikiu antruoju kūriniu, įrašytu bent jau man su didžiausia lietuviška viltimi Monikaze, o ir pats albumas įtaikė į vėžes, kur intelektas nesipainioja su jausmais ir suteikia, jei galima taip pasakyti, sofistikuotą malonumą. „Melagyje...“ Mantvydas, rodos, sudėjo viską: ir džiazą, ir elektroniką, ir gitaras, tačiau, kad ir kaip būtų keista, tai klausytojo neapkrauna, nesmukdo ir nekvaršina jam galvos, nes, nors kandamas kąsnis yra neabejotinai labai didelis, kūrėjas neužspringsta. Sėkmingai pasirinkti kolaboratoriai kūriniuose virsta lygiaverčiais bendražygiais, be kurių albumo aš jau neįsivaizduoju, ir nenuneša į antrą planą Mantvydo darbo. Jis visada lieka svarbiausias vairininkas, kuris, atsargiai ir atsakingai bandydamas derinti akademiškus eksperimentus su profesionaliu popsu, gauna tikrai gerą ir kokybišką rezultatą. „Liar...“ nesunku klausyti, bet tos perklausos nėra pigios ar bereikšmės: jos, atvirkščiai, atkreipia dėmesį ir leidžia pasinerti ne į kasdienę rutiną, o į kompozicijas.

O tai šiam ne besitaškančiam, o sruvenančiam albumui yra labai svarbu. Jei norite ne pigios relaksacijos, o prasmingos ramybės, būtinai pasiklausykite šio darbo. Geriau pradėkite nuo antrojo kūrinio.

100

(„Spotify“, „Deezer“, „Pakartot“)

(„Spotify“, „Deezer“, „Bandcamp“, „iTunes“) 81

Po Patricios Kokett slapyvardžiu besislepiančio elektroninės muzikos kūrėjo Gedimino Jakubkos debiutinis albumas ausinėse atsidūrė kaip tik laiku. Kai žmonės morališkai, fiziškai ir dvasiškai jaučiasi itin pavargę ir už... sę, „Bizarr“ kviečia nebanaliai, nereligingai ir nebukai pasinerti į jo muzikines interpretacijas, paveiktas Tailando kultūros. Taip Gediminas, nekišdamas užknisančios rytietiško nušvitimo klišės, mums leidžia pamatyti jo akimis ir išgirsti jo ausimis, pripažinkime, brutalokas Devynių Imperatorių Dievų šventės tradicijas. Tačiau net ir be šio kultūrinio konteksto „Bizarr“ klausyti yra labai malonu. Link psytrance artėjantis techno niekad nepasiduoda ritmo banalybėms ir nepasiduoda stereotipiniam neva psichodeliniam-transcendentiniam skambesiui, kuris valdė 10-ajame dešimtmetyje ir dabar jau gerokai pavargo. Ir nors muzikinės struktūros neveda didelių eksperimentų link, galutinis rezultatas leidžia peržengti muzikinio kvadrato ribas, todėl imi girdėti visumą, o ne atskirus elementus. Pripažįstu, kad galutinis rezultatas – labai įdomus: Patricia Kokett albumą galėčiau prilyginti nebent Pauliaus Kilbausko „Elements“, nes šie du kūrėjai į Rytų kultūrą žvelgia ne vien kaip į egzotiką ar šaltinį, kuriuo gali pamaitinti savo hedonistinį ir susireikšminimo persmelktą būvį, o kaip į iki galo nesuvokiamą fenomeną, kuriam suprasti neužtenka pseudodvasingų frazių ar išmoktų mintinai rytietiškų žodžių, kurių nuolatinis kartojimas neva atvers daugiau nei dvi akis. Šiame kontekste net pavadinimas „Bizarr“ skamba tiesiog puikiai – tai keistu metu atsiradęs šiuolaikinėmis populiarumo formulėmis neparemtas (todėl automatiškai keistas ir lyg gyvenantis pats sau) albumas, gana unikalus, kad rastų savo klausytojų, tačiau tas klausytojas turi pirmiausia klausyti, o ne svaidyti į visas puses savo neva protingas frazes. Todėl užsičiaupiu ir klausausi.

80

100

100

70 100

kefyras

absentas

spiritas